Audronė Petrauskaitė Rolanda Kazlauskaitė Markelienė Rasa Gedminienė knyga “Šalies saugumas ir

gynyba” ( nuo 9 psl. Iki 33 psl).

1 SKYRIUS . NACIONALINIS SAUGUMAS
1.1. Nacionalinio saugumo samprata
Nacionalinis saugumas yra bet kurios valstybės ir jos piliečių suverenios egzistencijos ir laisvos raidos pagrindas.
Todėl nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias kiekvienos valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas.
Lietuvos nacionalinio saugumo samprata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų
įstatyme. Jame teigiama, kad „Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir
demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir
konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas“. Siekiant šių tikslų, nacio-nalinio saugumo politika yra vykdoma
dviem kryptimis – vidaus ir užsienio. Šalies vidaus politikos tikslas – sumažinti valstybės pažeidžiamumą, sudaryti
sąlygas saugiam ir laisvam piliečių gyvenimui. Tuo tarpu šalies užsienio politikos tikslas – sumažinti išorines
grėsmes ir paveikti jų šaltinius.
LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme yra teigiama, kad pasiekti nacionalinio saugumo politikos tikslus
galima tik sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtojant demokratinę šalies raidą, užtikrinant vidaus ir
išorės saugumą, atgrasant kiekvieną potencialų užpuoliką ir apginant valstybės nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą ir konstitucinę santvarką. Todėl įstatymo I dalies 1 skyriuje yra paminėta, kad „Lietuvos Respublikos
nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, atvira
pilietine visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos
laisvę“.
1.2. Teisiniai nacionalinio saugumo pagrindai
Teisinius Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus reglamentuoja įvairūs teisės aktai: visų pirma, Lietuvos
Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Jungtinių Tautų
Chartija, Šiaurės Atlanto sutartis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentai, daugiašalės ir
dvišalės tarptautinės sutartys, visuotinai pripažinti ir įsigalioję Lietuvos valstybėje tarptautinės teisės principai ir
normos, kiti šalies įstatymai. Lietuva, vykdydama nacionalinio saugumo politiką, vadovaujasi Lietuvos nacio-
nalinio saugumo strategija ir savo veiksmus derina su Europos Sąjungos bendros saugumo ir gynybos politikos
strateginiais tikslais.
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys LR nacionalinį saugumą (pateikiami chronologine seka; kai kurių
dokumentų ištraukos yra prieduose, visos nuorodos į šaltinius pateikiamos rekomenduojamos literatūros sąraše):
Jungtinių Tautų Chartija JT Chartija įsigaliojo 1945 m. spalio 24 d., kai Chartiją ratifikavo dauguma šalių,
Jungtinių Tautų Organizacijos narių, taip pat visos penkios nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės. Lietuva Jungtinių
Tautų nare tapo 1991 m. rugsėjo 17 d. Šiame dokumente įtvirtinti esminiai tarptautinio saugumo ir šalių taikaus
sambūvio principai (1 straipsnis), kiek-vienos valstybės teisė į suverenumą, teritorinį vientisumą ir saugumo
garantijas, draudimas valstybėms grasinti ir panaudoti jėgą sprendžiant tarptautinius klausimus (2 straipsnis),
kiekvienos valstybės teisė į savigyną (51 straipsnis).
Šiaurės Atlanto sutartis
Pasirašyta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone. Lietuvai įsigalioja nuo 2004 m. kovo 29 d. Šioje sutartyje nurodyta,
kad visos šalys privalo laikytis Jungtinių Tautų Chartijos taikaus sambūvio, asmens laisvės, demokratijos principų ir
tarptautinės teisės normų. Sutartyje numatyta, kad visos sutarties dalyvės palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį
pajėgumus ginkluotam užpuolimui atremti, o vienos ar kelių šalių užpuolimas bus laikomas visų sutartį pasirašiusių
šalių užpuolimu, todėl visos sutartį pasirašiusios šalys turi imtis visų veiksmų, įskaitant ginkluotos jėgos pa-
naudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) dokumentai3
1975 m. Helsinkyje buvo įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, kuri 1995 m. sausio 1 d. tapo
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). ESBO – tai šiuo metu didžiausia regioninė saugumo
organizacija, vienijanti 57 Europos, Šiaurės Amerikos, Pietų Kaukazo, Azijos valstybes ir 11 valstybių partnerių.
Svarbiausi dokumentai, kuriuose išdėstyti pagrindiniai organizacijos veiklos principai ir tikslai: Helsinkio
baigiamasis aktas (pasirašytas 1975 m. rugpjūčio 1 d., Lietuva pasirašė 1991 m. spalio 14 d.), Paryžiaus Chartija
Naujajai Europai (1990 m. lapkričio 19–21 d., Lietuva pasirašė 1991 m. gruodžio 6 d.), Stambulo Europos Saugumo
Chartija (priimta 1999 m. lapkričio 18–19 d., Lietuva prisijungė gruodžio mėn.). Šiuose dokumentuose yra išdėstyta
Europos saugumo politikos koncepcija, kurios pagrindinės nuostatos – taikus sambūvis,
nedalomas valstybių saugumas, valstybių ir tautų tarpusavio pasitikėjimo skatinimas, demokratinės reformos,
modernių institucijų ir pilietinės visuomenės kūrimas. Dokumentuose minimi pagrindiniai organizacijos tikslai –
Europos ir tarptautinio saugumo užtikrinimas, konfliktų prevencija ir tarpvalstybinių santykių ir santykių valstybės
viduje reguliavimas išsprendus konfliktus.
ES saugumo ir gynybos politikos strategija
Europos saugumo ir gynybos politikos užuomazgos buvo įtvirtintos 1993 metais įsigaliojusioje Mastrichto sutartyje,
kurioje buvo nurodyta Europos Bendrijos šalims rūpintis bendra užsienio ir saugumo politika. Po šaltojo karo
pasikeitus grėsmių nacionaliniam ir tarptautiniam saugumui pobūdžiui buvo akivaizdu, kad Europos šalys privalo
stiprinti savo saugumą ir gynybą, stiprinti ir plėtoti karinius pajėgumus, prisiimti atsakomybę dėl konfliktų
prevencijos ir krizių valdymo. Todėl buvo nuspręsta, kad ES šalys privalo vykdyti vieningą politiką saugumo ir
gynybos klausimais, koordinuoti veiksmus atsakydamas į grėsmes ir iššūkius Europos ir pasaulio saugumui. 2009
m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, buvo pradėta įgyvendinti Europos saugumo ir gynybos politika
(ESGP), kuri toliau plėtojama kaip Bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP).
2003 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos valstybės narės priėmė Europos saugumo strategiją „Saugesnė Europa
geresniame pasaulyje“. Šis dokumentas tapo ES užsienio ir saugumo politikos plėtojimo orientyru, Bendros
saugumo ir gynybos politikos pagrindu. ES valstybės, atsižvelgdamos į pagrindines vertybes, pirmą kartą susitarė
dėl bendro grėsmių Europai ir visam pasauliui įvertinimo ir nustatė aiškias priemones, kaip užtikrinti ES saugumą
ir gynybą. Dokumente nurodyta, kad pagrindinėmis grėsmėmis ES saugumui ir valstybių pažangai yra terorizmas,
masinio naikinimo ginklo platinimas, regioniniai konfliktai, valstybių žlugimas (t. y. korupcija, piktnaudžiavimas
valdžia, silpnos valstybės ir pilietinės institucijos, atsakomybės stoka), organizuotas nusikalstamumas.
Atsižvelgiant į grėsmių pobūdį, Strategijoje yra nustatyti ES saugumo politikos tikslai, veiklos saugumo ir gynybos
srityje prioritetai, taip pat numatytos priemonės šiems tikslams pasiekti. Pagrindiniai ES saugumo politikos tikslai
– grėsmių sprendimas (stiprinti gynybinius pajėgumus, kovoti prieš masinio naikinimo ginklo platinimą, spręsti
regioninius konfliktus ir kt.), saugios kaimynystės kūrimas, veiksmingu daugiašališkumu grindžiama tarptautinė
tvarka („stipresnės tarptautinės visuomenės kūrimas, gerai veikiančios tarptautinės institucijos ir taisyklėmis
grindžiamos tarptautinės tvarkos užtikrinimas“, „<…> tinkamai valdomų demokratinių valstybių pasaulis“4).
Dokumente numatyta kad saugumo politikos tikslams įgyvendinti būtina stiprinti karinio ir nekarinio pobūdžio ES
šalių pajėgas: „Priešingai nei šaltojo karo laikotarpiu, kai grėsmė buvo akivaizdžiai juntama, nė viena iš naujųjų
grėsmių nėra vien tik karinio pobūdžio; todėl nė vienos iš jų vien tik karinėmis priemonėmis negalima išspręsti.
Kiekvienai reikia taikyti įvairiais priemones. Ginklų platinimą galima sustabdyti vykdant eksporto kontrolę ir
darant politinį, ekonominį bei kitokio pobūdžio spaudimą, tuo pat metu nagrinėjant šio reiškinio pagrindines
politines priežastis. Kovai su terorizmu gali tekti kartu pasitelkti žvalgybos, policijos, teismines, karines ir kitas
priemones.“
LR Konstitucija (1 str., 3 str., 8 str., 94 str., 135 str., 142 str., 144 str.)
Priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume. Pagrindiniame šalies įstatyme yra įtvirtintos
teisinės nuostatos, reglamentuojančios esminius nacionalinio saugumo klausimus, t. y.: Lietuvos valstybės
nepriklausomybė ir teisė ją ginti, Vyriausybės pareiga užtikrinti teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės
saugumą ir viešąją tvarką, valstybės pareiga vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir
normomis, siekti užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves,
LR Seimo ir Prezidento pareiga imtis veiksmų, būtinų Tėvynei apginti, Konstitucinei tvarkai palaikyti ar valstybės
tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti.
LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas
LR Seimas priėmė 1996 m. gruodžio 19 d., aktuali redakcija 2013 m. sausio 17 d. Tai yra pagrindinis įstatymas,
apibrėžiantis esminius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo principus, reglamentuojantis jos nacionalinio
saugumo sistemą, apibrėžiantis pagrindines vidaus ir užsienio politikos nuostatas, užtikrinančias nacionalinį saugu-
mą ir šalies gynybos principus, jų tikslus bei uždavinius. Įstatyme yra numatyta, kad nacionalinio saugumo
užtikrinimo priemones sudaro: dalyvavimas tarptautinėse saugumą stiprinančiose organizacijose, narystė Šiaurės
Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje, nacionalinio saugumo strateginis planavimas ir ilgalaikių
valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimas ir vykdymas, nacionalinį saugumą užtik-rinančių institucijų
veikla, saugumo ir gynybos sistemą reglamentuojantys įstatymai.
LR nacionalinio saugumo strategija
Nacionalinio saugumo nuostatos, apibrėžiančios saugios valstybės raidą, yra įtvirtintos LR nacionalinio saugumo
strategijoje6. Strategijoje yra apibūdinti gyvybiniai ir svarbiausi nacionalinio saugumo interesai, pagrindiniai rizikos
veiksniai, pavojai ir grėsmės šiems interesams, pateikti nacionalinio saugumo sistemos plėtros uždaviniai, užsienio,
gynybos ir vidaus politikos prioritetai, ilgalaikiai ir vidutinio laikotarpio uždaviniai.
1.3. Nacionalinio saugumo sąvokos interpretacijos
Nacionalinio saugumo sąvoka yra vartojama moksliniu, politiniu ir visuomeniniu požiūriais, todėl dažnai jos
interpretacija skiriasi. Visuomeniniu požiūriu ši sąvoka suprantama kaip šalies nepriklausomybės išsaugojimas ir jos
gynyba nuo grėsmių, kylančių iš užsienio. Politiniu požiūriu nacionalinis saugumas traktuojamas kaip valstybės
nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir jos gynyba nuo įvairių grėsmių,
kylančių tiek iš išorės, tiek ir šalies viduje (žr. „LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas“). Moksliniu požiūriu
egzistuoja labai didelė šios sąvokos apibrėžimų įvairovė. Kaip teigia Barry‘is Buzanas (1997), „pati saugumo
sąvokos prigimtis neleidžia suformuluoti tikslaus jos apibrėžimo“, nes nacionalinis saugumas apima įvairius
valstybės ir visuomenės gyvenimo reiškinius ir skirtingus saugumo lygmenis. Apibendrinęs nuomonių ir požiūrių
įvairovę, mokslininkas teigia, kad nacionalinis saugumas apima valstybės ir visuomenės saugumo sampratą, t. y. jų
galimybę saugoti savo valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą kaip galimybę visuomenės nariams laisvai
gyventi ir vystytis.
Nacionalinio saugumo lygmenys
Tradiciškai yra skiriami trys saugumo lygmenys: individualus, nacionalinis ir tarptautinis.
Individualus saugumas – tai individo apsisaugojimas nuo pavojų, jo saugumo jausmas. Kiekvienas žmogus,
kaip individas, yra mažiausias nedalomas saugumo vienetas. Kiekvienam žmogui iškyla daug pavojų ir grėsmių.
Jos gali būti fizinės (ligos, mirtis, sužeidimai ir kt.), ekonominės (nedarbas, nuosavybės netekimas, naudojimosi
įvairiais ištekliais – elektra, dujomis ir kt. – galimybės netekimas), socialinės (nusikalstamumas, pilietinių teisių
suvaržymas ar netekimas, įkalinimas ir kitos bausmės, viešas pažeminimas ir kt.). Dažnai šios grėsmės yra
tarpusavyje susijusios, t. y. viena gali sąlygoti kitas (pvz., žmogaus liga gali būti darbo praradimo priežastis, o
nedarbas gali sąlygoti gyvenamojo būsto netekimą, vėliau – teisės auklėti savo vaikus, socialinės padėties
praradimą ir kt.). Individo saugumo užtikrinimas yra sudėtingas uždavinys. Visų pirma, grėsmės žmogaus
saugumui kiekvienam individui kyla netikėtai ir jos yra sunkiai prognozuojamos, nes atsiranda vis naujų grėsmių ir
pavojų. Dėl to nei vienas žmogus negali jaustis nuolat saugus. Kita vertus, kiekvieno individo saugumas yra susijęs
su jo ir kitų žmonių laisvėmis, nes gyvenant visuomenėje neišvengiamai susiduria vieno žmogaus interesai, jo
laisvė su kito asmens interesais ir laisve, kas savo ruožtu gali sąlygoti kiekvieno asmens nesaugumą. Spręsti in-
dividualių interesų ir laisvės suderinamumo, o kartu ir asmens saugumo problemas yra pavesta valstybei, kurios
pagrindinė funkcija, Thomo Hobbeso (1588–1679) teigimu, yra apriboti prigimtines žmogaus teises ir laisves dėl
taikos ir bendrų gynybos tikslų9. Todėl individo saugumas yra neatsiejamas nuo valstybės saugumo.
Nacionalinis lygmuo. Suvereni valstybė yra esminis nacionalinio saugumo objektas, todėl nacionalinis saugumo
lygmuo yra valstybės saugumo užtikrinimas, jos teritorijos, turto ir žmonių apsauga naudojant šalies politines,
ekonomines, karines ir diplomatines galias, jos gynyba nuo išorės priešų ir kitų grėsmių, valstybės paslapčių
saugojimas. Kiekvienos valstybės saugumas priklauso nuo daugelio veiksnių ir elementų. Vienas iš svarbiausių –
valstybės idėja, nes daugeliu atvejų ji, kaip bendra socialinės grupės idėja, yra daug svarbesnė negu fizinė
egzistencija. Būtent ši idėja, kaip valstybės šerdis, tampa nacionalinio saugumo objektu. Kita vertus, valstybės
institucijos gali pasinaudoti šia idėja savo interesams, kovai prieš oponentus, o ne valstybės saugumui užtikrinti.
Todėl nereiktų sutapatinti institucijos vidaus saugumo su nacionalinio saugumo idėja. Pastaroji yra patvaresnė ir
stabilesnė negu valstybės institucijos.
Tarptautinis lygmuo. Nacionalinio saugumo sąvoka yra neatsiejama nuo tarptautinio saugumo sampratos.
Šiuolaikinės grėsmės (ekologinės, karinės, ekonominės ir kt.) globalizacijos sąlygomis kiekvienai atskirai valstybei
įgauna pasaulinį mastą, todėl plačiąja prasme saugumo objektu tampa viskas, kas susiję su saugumo problema,
pradedant Žemės rutuliu, baigiant kiekvieno individo saugumu. Tarptautiniam saugumui grėsmę keliančias
problemas turi stengtis spręsti kiekviena valstybė veikdama sutartinai su kitomis. Neskiriant dėmesio tarptautinio
saugumo problemų sprendimui (pvz., nesirūpinant branduolinio ginklo kontrole, aplinkosauga, kova su terorizmu ir
kt.), pavojus gali kilti ne tik pavienių valstybių saugumui, bet ir visam regionui ar net pasauliui.
Lietuvos nacionalinio saugumo samprata apima nacionalinį saugumo lygmenį, orientuodamasi į tas mūsų šalies
problemas, kurios yra suvokiamos kaip grėsmės tautos ir valstybės egzistencijai ir jos saugumui, t. y. šalies
gynyba, ekonomika, kultūra, gamtosauga, demografija, viešoji tvarka ir t. t. Kita vertus, LR nacionalinio saugumo
pagrindų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad Lietuvos nacionalinio saugumo samprata apima ir individualaus
saugumo, ir tarptautinio saugumo lygmenis. Įstatyme yra pažymėta, kad vienas iš pagrindinių nacionalinio
saugumo objektų, yra žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas10, t. y. individualus saugumas nu-
rodytas kaip nacionalinio saugumo prioritetas. Tarptautinis nacio-nalinio saugumo politikos lygmuo yra apibrėžtas
Lietuvos užsienio politikos nuostatose, užtikrinančiose nacionalinį saugumą, t. y. užtikrinant šalies saugumą,
tinkamai vykdant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Europos Sąjungos narystės įsipareigojimus, aktyviai
prisidedant prie tarptautinės tvarkos kūrimo ir tarptautinės bendrijos pastangų įtvirtinti demokratiją, užkertant kelią
terorizmui, konfliktams, įvedant, atkuriant ir palaikant taiką krizių paveiktuose regionuose.
Pažymėtina, kad nacionalinio saugumo prioritetus nustato žmonės ar jų grupės pagal savo vertybių sistemą arba
atsižvelgdami į grėsmių vienoms ar kitoms vertybėms pobūdį. Todėl viena iš svarbiausių nacionalinio saugumo
politikos problemų – vertybės ir jų prioritetai asmens, valstybės ir tarptautinio saugumo požiūriu. Kaip teigia
daugelis mokslininkų (Arnoldas Wolfersas, Walteris Lippmanas, Amosas Jordanas, Williamas Tayloras), vertybės
gali tapti nacionalinio saugumo garantu, bet gali būti ir grėsme nacionalinio saugumo sistemai, nes vertybės gali
konsoliduoti visuomenę, skiepyti pagarbą ir pasitikėjimą šalies valdžios institucijomis, stiprinti valstybės politinę
sistemą ir gali veikti atvirkščiai. Jų nuomone, valstybė, kurios prioritetais tampa tokios demokratijos vertybės kaip
tolerancija, piliečių teisės ir laisvės, yra daug atsparesnės išorinėms ir vidinėms grėsmėms11. Todėl nacionalinio
saugumo tikslų ir uždavinių įgyvendinimo sėkmė tiesiogiai susijusi su teisingai pasirinktais prioritetais vertybių
sistemoje.
Nacionalinio saugumo sektoriai
Nacionalinio saugumo tikslus ir uždavinius veikia įvairūs valstybės ir visuomenės gyvenimo veiksniai. Atsižvelgiant
į tai, B. Buzanas išskiria penkis valstybės saugumo sektorius: karinį, politinį, ekonominį, socialinį ir ekologinį
(aplinkosauginį):
karinis saugumas – tai gynybinės ir puolamosios valstybės galimybės, tų galimybių žinojimas (šis saugumo
sektorius rodo sąveika tarp valstybių);
politinis saugumas suprantamas kaip laisvė savarankiškai vykdyti savo politiką, priimti sprendimus, geriausiai
atitinkančius nacionalinius interesus, jis atspindi valstybės organizacinį stabilumą, piliečių dorovinį brandumą;
ekonominis saugumas – tai valstybės galimybės užsitikrinti gyvybinius išteklius (gamtinius, energetinius,
gamybinius, kt.), laisvas priėjimas prie finansų ir realizacijos rinkų, strategiškai svarbių ūkio sektorių infrastruktūros
saugumas;
socialinis saugumas – tai tautinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimas, kalbos, kultūros, tikėjimo, nacionalinės
savimonės, papročių ir tradicijų apsauga;
ekologinis saugumas – tai mūsų planetos biosferos, kaip žmonijos egzistencijos pagrindo, išsaugojimas.
Šalia šių tradicinių saugumo sektorių dabar vis aktualesni darosi ir nauji: informacinis saugumas ir kibernetinis
saugumas. Informacinis saugumas – tai valstybės informacinių išteklių saugumas, asmens ir visuomenės teisių
informacijos srityje apsauga. Kibernetinis saugumas yra informacinio saugumo dalis, susijusi su informacinių
technologijų naudojimu: tai apsauga nuo netinkamo interneto infrastruktūros naudojimo, piktnaudžiavimo ar tiesiog
žlugdymo13. Šios saugumo sritys yra tiesiogiai susijusios su grėsmėmis informacinei visuomenei ir yra šios vi-
suomenės saugumo garantas.
Visi išvardyti nacionalinio saugumo sektoriai turi savo veiklos sritį ir savo problemas, tačiau jie neveikia atskirai.
Visi sektoriai yra glaudžiai susiję, kaip susijusios grėsmės, kylančios nacionaliniam saugumui, ir problemos,
trukdančios jį užtikrinti. Todėl norint pasiekti atskiro sektoriaus saugumo užtikrinimo tikslus, yra būtina numatyti
visas vieno saugumo sektoriaus sąsajas su kitais.
1.4. Grėsmės nacionaliniam saugumui
Nepalankūs veiksniai, trukdantys valstybės ir visuomenės raidai, normaliam valstybės institucijų funkcionavimui,
piliečių teisėms ir laisvėms, yra vertinami kaip grėsmės nacionaliniam saugumui. Grėsmes galime skirstyti į išorines
ir vidines:
Išorinėms grėsmėms priskiriamos tos grėsmės, kurios nepriklauso nuo žmogaus (stichinės nelaimės, gamtos
katastrofos ir pan.), visuomenės (bendruomenės) ar konkrečios valstybės valios (branduolinis konfliktas tarp dviejų
ar daugiau užsienio valstybių, užsienio šalių karinė intervencija, ekonominė suirutė kaimyninėje šalyje ir kt.).
l Vidinės grėsmės – tai ekonominė ir kriminogeninė situacija šalyje, socialinis saugumas, etninių mažumų padėtis
ir kt.
LR nacionalinio saugumo strategijoje yra įvardytos ne tik grėsmės mūsų šalies saugumui, bet pavojai ir rizikos
veiksniai14. Kaip išorinės grėsmės Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui dokumente įvardyti šie rizikos
veiksniai, pavojai ir grėsmės: ekonominė ir energetinė priklausomybė, branduolinės energetikos plėtojimas regione,
kitų valstybių veikla prieš Lietuvos Respubliką (ši veikla įvardyta kaip pastangos daryti įtaką mūsų valstybės
politinei sistemai ir kariniams pajėgumams), informacinės atakos, kibernetinės atakos, tradicinės galios politikos
apraiškos (t. y. didėjanti kai kurių regiono valstybių karinė galia ir jos demonstravimas), euroatlantinės bendrijos
silpnėjimas, neskaidrūs, nedemokratiški, kitų valstybių piliečių laisva valia neparemti integraciniai projektai
kaimyninėje erdvėje, ilgalaikis globalios ekonomikos ir finansų krizės poveikis šalies ekonominėms galioms, verslo
plėtros potencialui ir viešosios politikos įgyvendinimui, taip pat išliekanti naujų ekonomikos ir finansų krizių kilimo
tikimybė, nestabilumas regione ir pasaulyje (politinis, ekonominis, socialinis nestabilumas, žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių pažeidimai kaimyninėse valstybėse, žlugusių ir žlungančių valstybių problemos, nesprendžiami
užsitęsę konfliktai), tarptautinis terorizmas, masinio naikinimo ginklų (taip pat jų sudedamųjų dalių ir gamybos
technologijų) platinimas, tarptautinis organizuotas nusikalstamumas (prekyba žmonėmis, kontrabanda, neteisėta
prekyba narkotikais, ginklais, pinigų plovimas, nelegali migracija, nusikaltimai kibernetinėje erdvėje ir kt.), neigiami
klimato kaitos padariniai.
Dokumente apibrėžti ir vidaus rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės: netolygi socialinė ir ekonominė raida (t. y.
išliekantys ar didėjantys gyvenimo lygio tarp įvairių visuomenės grupių skirtumai), korupcija, didelė gyventojų
emigracija, nepakankamas gynybos srities finansavimas (tai trukdo plėtoti Lietuvos kariuomenės pajėgumus),
politinis radikalizmas ir ekstremizmas, ekonomikos ir ūkio pažeidžiamumas (kai kurių ūkio šakų
monopolizavimas, tarptautinio konkurencingumo praradimas, technologinis atsilikimas ir kt.), nusikalstamumas ir
šešėlinė ekonomika, įslaptintos informacijos netekimas ir (ar) atskleidimas, vertybių krizė (nepagarba žmogaus
teisėms ir laisvėms, krikščioniškųjų vertybių, šeimos instituto, liberalios demokratijos ir pliuralistinės visuomenės
nuvertinimas, antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, kurstančių rasinę, tautinę ar
religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir
ideologijų plitimas), visuomenės sveikatos būklės blogėjimas (pavojingų ligų, alkoholizmo, toksikomanijos,
narkomanijos plitimas), valstybės lygio gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio ekstremaliosios
situacijos.
Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirstomos pagal na-cionalinio saugumo sektorius:
l Karinės. Nacionalinio saugumo politikoje karinės grėsmės sudaro didžiausią pavojų valstybės saugumui ir joms
turi būti skirtas ypatingas dėmesys, nes jos visada remiasi jėgos panaudojimu ir daugiau ar mažiau paliečia visus
kitus saugumo sektorius. Karinės grėsmės yra skirstomos į tiesiogines (kitos valstybės invazija, pasikėsinimas į
taikius gyventojus ir kt.) ir netiesiogines (grasinimai valstybei, jos sąjungininkams, valstybės ekonominiams ir
kitiems interesams, jos strategiškai išsidėsčiusioms teritorijoms ir kt.).
l Politinės. Politinės grėsmės gali pasireikšti kaip spaudimas vyriausybei vykdyti tam tikrą politiką, siekimas nuversti
vyriausybę, suardyti valstybės politinę sistemą, separatistinių judėjimų kurstymas. Vidaus politikos požiūriu,
grėsmę kelia politinės sistemos nebrandumas, nesugebėjimas formuoti politikos tikslų, kurie atitiktų nacionalinius
interesus. Išoriniam politiniam saugumui grėsmę gali kelti tarptautinių santykių pablogėjimas, tiesioginis ar
netiesioginis užsienio valstybių kišimasis į valstybės vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką šalies valdžios
institucijoms.
l Ekonominės. Ekonominis šalies saugumas turėtų būti apibrėžiamas kaip valdžios institucijų ir šalies ekonomikos
subjektų gebėjimas užtikrinti valstybės ekonomikos stiprėjimą ir darnią šalies raidą. Ekonominis saugumas – tai ne
tik nacionalinių interesų apsauga, bet ir valdžios institucijų pasiruošimas, sugebėjimas sukurti nacionalinių interesų
realizavimo ir apsaugos mechanizmus plėtojant nacionalinę ekonomiką, palaikant socialinį politinį stabilumą
visuomenėje.
l Socialinės. Socialinės grėsmės yra vienos didžiausių. Tai netolygi socialinė ir ekonominė raida, didinanti gyvenimo
lygio skirtumus tarp įvairių socialinių grupių, kai kurių socialinių grupių gyvenimo lygio nuosmukis, didėjantis
nedarbo lygis, socialinis ir politinis ekstremizmas, nusikalstamumas ir kt.
l Ekologinės. Spartėjant globalizacijos procesams ir didėjant žmogaus įtakai gamtai, ekologinės problemos darosi
vis aktualesnės visoms valstybėms, nes vienų valstybių ekologinė veikla dažnai tiesiogiai paveikia kitas valstybes.
Lietuvoje ir visame pasaulyje ekologinės grėsmės įgyja vis didesnį mastą. Ekologinės avarijos, ekologinių standartų
smukimas gamyboje ir buityje, ekologinis dempingas (t. y. kenksmingų atliekų ir medžiagų įvežimas) – tai
ekologinės grėsmės, būdingos ir Lietuvai.
l Informacinės. Šiuolaikinių informacinių technologijų epochoje informacinės grėsmės kelia labai didelį pavojų
kiekvienos valstybės nacionaliniam saugumui. Rimtą grėsmę Lietuvos saugumui sudaro kitų valstybių žvalgybos
tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką. Šiai veiklai būdingas tradicinių ir netradicinių metodų bei naujų
technologijų panaudojimas siekiant neteisėtai gauti informacijos, destruktyviai veikti ir daryti įtaką kariniams
pajėgumams, politiniams procesams ir kitoms socialinio bei ekonominio gyvenimo sritims. Įslaptintos informacijos
pagrobimas, neteisėtas jos atskleidimas, praradimas ar sunaikinimas, rinkimas, pirkimas, pardavimas, laikymas ar
platinimas gali kelti pavojų ne tik Lietuvos valstybės ir jos piliečių, bet ir jos sąjungininkų saugumui.
Vis didesnį pavojų šalies saugumui kelia informaciniai karai. Informaciniais karais vadinami priešiški veiksmai,
nukreipti prieš valstybę, kai pagrindiniu ginklu tampa informacija, t. y. platinama norimą požiūrį formuojanti
informacija ir stengiamasi užkirsti kelią nepageidautiną nuomonę remiančiai informacijai. Kaip ginklas naudojama
informacija neretai būna arba tiesiog klaidinga, arba bent jau labai tendencingai atrenkama ir pateikiama.
Informacinio karo būdai gali būti labai įvairūs, nukreipti ne tik prieš visuomenę, bet ir prieš valstybės institucijas,
karines pajėgas, pvz.: klaidinga navigacija ir signalų pateikimas traukiniams, lėktuvams ir pan., radijo stočių
slopinimas, įsilaužimai į informacines sistemas, kompiuterinių virusų atakos ir kt.15
Siekiant kiekybiškai įvertinti grėsmes, stengiamasi nustatyti, kokia yra grėsmės pasireiškimo tikimybė ir kokio
dydžio nuostolius grėsmė gali sukelti. Įvertinus grėsmes pagal jų tikimybes ir daromą žalą, galima sudaryti tam tikrą
pasaulio, šalies ar atskiros bendruomenės grėsmių suvestinę (grėsmių lauką)16.
1.5. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistema
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme teigiama, kad „Lietuvos nacionalinio saugumo
sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir kiekvieno Lietuvos piliečio dalyvavimu, atvira pilietine visuomene,
suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę“17. Žmogaus
ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas yra nurodomi kaip vieni iš pagrindinių nacionalinio saugumo
objektų, o piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, kartu su valstybe, jos nacionalinio saugumo, gynybos ir kitomis
institucijomis – kaip nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai. Įstatyme yra įtvirtinta Lietuvos nacionalinio
saugumo sistemos ir Lietuvos pilietinės visuomenės tiesioginė priklausomybė ir jų tarpusavio sąveika. Tai sudaro
demokratinės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo politikos tikslų, uždavinių įgyvendinimo, pilietinės
visuomenės kūrimo ir plėtotės pagrindą.
LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme yra nurodytos valstybės institucijos, užtikrinančios nacionalinį
saugumą. Jos skirstomos į vadovaujančias (LR Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė) ir vykdančias:
l Lietuvos Respublikos valstybės gynimo taryba (jos funkcijas apibrėžia LR valstybės gynimo tarybos įstatymas
(galiojanti redakcija 2013 m. sausio 1 d.)19. Taryba svarsto svarbiausius valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimo
klausimus: t. y. užsienio ir vidaus politikos nuostatas, garantuojančias Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą ir
teritorijos vientisumą, pagrindinius šalies nacionalinio saugumo politikos ir gynybos principus bei kryptis, teikia
Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei rekomendacijas dėl tarptautinių sutarčių, susitarimų gynybos ir kitais
kariniais klausimais sudarymo, pasirašymo ir ratifikavimo, koordinuoja valstybės valdymo institucijų, susijusių su
nacionalinio saugumo užtikrinimu, veiklą, svarsto pagrindines valstybės parengimo mobilizacijai nuostatas, svarsto
valstybės gynimo klausimus, tvirtina žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus, nustato strategines krizių
valdymo gaires ir kt.
l Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Ši valstybės institucija privalo diplomatinėmis priemonėmis
užtikrinti valstybės suverenitetą ir saugumą, tvarią ilgalaikę valstybės raidą ir piliečių gerovę, ginti teisėtus Lietuvos
piliečių interesus užsienyje, prisidėti prie eksporto skatinimo ir investicijų į šalį pritraukimo.
l Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto
apsaugos sistemos institucijos. Ši valstybės institucija formuoja ir įgyvendina Lietuvos gynybos politiką
parengdama kariuomenę, gebančią savarankiškai ir kartu su sąjungininkais užtikrinti Lietuvos Respublikos
suverenumą, teritorijos vientisumą ir jos piliečių saugumą, taip pat prisidėti prie pasaulinio ir regioninio stabilumo.
Jos veiklos uždaviniai yra apibrėžti Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme20 .
l Lietuvos kariuomenė. Pagrindinis šios valstybės institucijos tikslas yra užtikrinti Lietuvos karinį saugumą.
Lietuvos kariuomenės veiklą reglamentuoja Lietuvos karinė doktrina, kurioje įvardijami kariuomenės panaudojimo
būdai nacionalinio saugumo interesams užtikrinti, apibrėžiami Lietuvos kariuomenės rengimo ir naudojimo karinė-
se operacijose nuostatai ir principai, apibūdinami kariuomenės siekiami tikslai taikos, krizių ir karo metu.
l Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitos
ministerijos valdymo sričiai priklausančios, viešąjį saugumą užtikrinančios įstaigos. Šios valstybės institucijos
atsakingos už viešąjį saugumą: t. y. jos užtikrina viešąją tvarką, vidaus tarnybos valdymą, priešgaisrinę ir civilinę
saugą, atlieka gelbėjimo darbus, vykdo valstybės sienos apsaugą, migracijos kontrolę (išskyrus ekonominę
migraciją), ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir specialiųjų priemonių apyvartos kontrolę, saugomų objektų ir saugomo
asmens statusą turinčių asmenų apsaugą.
l Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Šios institucijos veiklos tikslas – stiprinti Lietuvos
Respublikos nacionalinį saugumą, renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją
nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes.
l Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Tai kovos su korupcija institucija, kurios tikslas – mažinti
korupciją, keliančią grėsmę žmogaus teisėms ir laisvėms, teisinės valstybės principams, ekonomikos plėtrai.
l Kitos ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos vykdo nacionalinio saugumo uždavinius pagal savo
kompetenciją, pvz., LR švietimo ir mokslo ministerija formuoja valstybės politiką piliečių švietimo ir ugdymo
srityse (taip pat ir pilietinio ugdymo), koordinuoja ir vykdo šios politikos tikslus ir uždavinius, užtikrindama šalies
politinį, socialinį ir ekonominį saugumą; LR kultūros ministerija, kaip valstybės institucija, formuojanti ir
įgyvendinanti valstybės kultūros politiką profesionalaus bei mėgėjų meno, teatro, muzikos, dailės, kino, muziejų,
bibliotekų, leidybos, autorių teisių ir gretutinių teisių bei kultūros vertybių apsaugos srityse, užtikrina politinį ir
socialinį saugumą; LR aplinkos ministerija, įgyvendindama savo veiklos tikslą – užtikrinti aplinkos formavimą
pagal darnaus vystymosi principus ir formuoti valstybės politiką aplinkos apsaugos srityje, organizuoti, koordinuoti
ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, užtikrina Lietuvos ekologinį ir socialinį saugumą.
2. SKYRIUS Valsytbės gynyba
2.1. Šalies gynybos samprata
Mūsų šalies gynybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyrius22.
Lietuvos gynybos koncepcija yra grindžiama visuotinės ir besąlyginės gynybos principu. Šis principas reiškia, kad
Lietuvą ginklu gina mūsų valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos ir kad kiekvienas pilietis priešinasi
visais būdais, kuriuos leidžia tarptautinės normos. Principo besąlygiškumas reiškia, kad Lietuvos gynybai negali
trukdyti jokios sąlygos ir niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir
bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
Visuotinės ir besąlyginės gynybos principas reiškia, kad Lietuvos gynyba remiasi visuotiniu piliečių pasirengimu
pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos. Gynybos tikslus ir
uždavinius Lietuva privalo įgyvendinti individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų pajėgomis. Šis principas yra
įtvirtintas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir dokumentuose (LR nacionalinio
saugumo strategija, LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, Lietuvos karinė doktrina
ir kt.). Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui.
Rengtis gynybai Lietuva privalo atsižvelgdama į šiuolaikinį karo mokslą ir į pokario partizaninės kovos prieš Sovietų
Sąjungos kariuomenę ir okupacinį režimą patirtį. Mūsų šalies gynybos koncepcija numato pasipriešinimą agresijai
visomis priemonėmis ir būdais: karine gynyba, partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu,
nekolaboravimu ir kitais būdais. Lietuvos gynybos priemonių ir būdų visuma reikalauja, kad šalies gynybai reikia
tiek NATO teikiamos pagalbos, tiek ir tinkamo kariuomenės pasirengimo ir apginklavimo, visų jos piliečių
pasirengimo visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai, kariuomenės ir civilių
piliečių bendradarbiavimo, koordinuotos valstybės institucijų veiklos.
Besąlyginės ir visuotinės gynybos principas reiškia, kad Lietuvos gynyba susideda iš dviejų komponentų: karinės
gynybos ir pilietinio pasipriešinimo. Pažymėtina, kad svarbiausias šalies gynybinės galios (ir karinės gynybos, ir
pilietinio pasipriešinimo) elementas – Tautos apsi-sprendimas ir pasiryžimas priešintis kiekvienam užpuolikui .
2.2. Karinė gynyba
Valstybės karinės gynybos pagrindas – šalies ginkluotosios pajėgos, kurias sudaro:
l visos Lietuvos kariuomenės rūšys,
l aktyvusis kariuomenės rezervas,
l Valstybės sienos apsaugos tarnyba,
l Viešojo saugumo tarnyba,
l koviniai Lietuvos šaulių sąjungos būriai,
l kiti koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų
vadovybei.
Vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas yra Lietuvos Respublikos Prezidentas. Ginkluoto užpuolimo
ar jo grėsmės atveju visos Lietuvos ginkluotosios pajėgos privalės ginti valstybę veikdamos savarankiškai ir kartu
su sąjungininkių pajėgomis (t. y. Lietuva prašo NATO sąjungininkių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės
pagalbos). Todėl ginkluotosios pajėgos turi būti parengtos veikti greitai ir reaguoti adekvačiai staigaus užpuolimo
atveju. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas gerai visų ginkluotųjų pajėgų tarpusavio sąveikai ir sąveikai su
NATO pajėgomis.
Šiuolaikinė prieštaringa ir sudėtinga tarptautinio saugumo situacija (t. y. regioniniai ginkluotieji konfliktai,
netradicinės grėsmės, kai kurių valstybių krizės, kt.), globalizacijos procesai ir naujausios technologijos keičia
konfliktų pobūdį. Šiuolaikiniai konfliktai vis dažniau yra asimet-riniai, o atviri kovos veiksmai trumpesni,
intensyvesni ir vis dažniau jie vyksta tankiai gyvenamose teritorijose (miestuose, gyvenvietėse ir pan.).
Šiuolaikinės karinės pajėgos privalo gebėti taikyti tiek tradicinius, tiek ir netradicinius kovos metodus, nes dažnai
priešas yra sunkiai nustatomas, taikyti partizaninio karo ir teroristinės kovos metodus, naudoti naujausias
technologijas ir netradicines kovos priemones. Šiuolaikiniams konfliktams didelę įtaką daro informacinės
technologijos ir masinės informacijos priemonės: jos gali daryti tiek neigiamą poveikį (pvz., sukelti ne-
pasitenkinimą, neramumus, paaštrinti ar net sukelti konfliktus), tiek ir teigiamą poveikį (pvz., tapti galinga gynybos
priemone, mobilizuojančia piliečius). Be abejonės, nei naujas konfliktų pobūdis, nei karybos pokyčiai nepanaikina
tradicinės karinės jėgos panaudojimo pavojaus, todėl kariuomenė turi būti pasiruošusi reaguoti į tradicinius ir
netradicinius pavojus.
2.3. Šiuolaikinės karybos sąvokos
Sąvokos yra aiškinamos remiantis Lietuvos karine doktrina, En-ciklopediniu karybos žodynu, NATO terminų
aiškinamuoju žodynu ir kt.
Karas arba karinis konfliktas – tai ginkluotas susidūrimas tarp valstybių, valstybių koalicijų ar visuomenės
sluoksnių arba kraštutinė konflikto forma, kai ginčijami klausimai sprendžiami naudojant jėgą. Kita vertus, šia
sąvoka apibūdinami santykiai tarp dviejų valstybių po kurios nors valstybės (valstybių koalicijų) karo paskelbimo
kitai (kitoms) arba nuo karo veiksmų pradžios. Jie pasireiškia diplomatinių, prekybos, finansinių ryšių nutraukimu,
priešo valstybinio turto konfiskavimu, prekinių laivų rekvizavimu, internavimu ir kt. Karinio konflikto dalyviai gali
būti valstybės, kai valstybė arba valstybių koalicija kariauja prieš kitą valstybę arba valstybių koaliciją. Karinis
konfliktas gali kilti tarp valstybių ir nevalstybinių karinių grupuočių. Gali būti valstybės vidaus karai arba kariniai
konfliktai, kai valstybės viduje kariauja priešingos jėgos.
Karų (karinių konfliktų) tipai. Šiuolaikinėje karyboje egzistuoja daugybė karų klasifikacijų. Dažniausiai kariniai
konfliktai skirstomi pagal įvairius kriterijus:
l pagal konflikto dalyvius (kariniai konfliktai tarp valstybių, vidaus kariniai konfliktai, valstybių ir nevalstybinių
grupių kariniai konfliktai),
l pagal karinių veiksmų pobūdį (puolamieji, gynybiniai, preveciniai),
l pagal karo veiksmų mastą (globaliniai, regioniniai, lokaliniai),
l pagal naudojamą ginkluotę (konvenciniai, nekonvenciniai),
l pagal karo kilimo priežastis (teritoriniai, religiniai, ideologiniai, ekonominiai),
l pagal vyraujančių karo veiksmų vietą (jūrų, oro (kosmoso), informaciniai, kibernetiniai),
l pagal kovos priemones (simetriniai, asimetriniai),
l kiti.
Konvencinis karas – tai karinis konfliktas, kuriame naudojama konvencinė ginkluotė. Konvencinei ginkluotei
priskiriama įprastinė karinių pajėgų ginkluotė, pvz.: lengvieji, sunkieji pėstininkų ginklai, artilerijos pabūklai, kovos
mašinos, tankai, karinių oro pajėgų ginkluotė, karinių jūrų pajėgų ginkluotė, t. y. visi ginklai, kurie nėra uždrausti
Ženevos ir Jungtinių Tautų konvencijų, išskyrus masinio naikinimo ginklus. Šiuolaikinio konvencinio karo pavyzdys
– Folklandų (Malvinų) karas, t. y. karinis konfliktas, įvykęs 1982 m. tarp Argentinos ir Jungtinės Karalystės dėl
Atlanto vandenyno pietvakariuose esančių Folklandų (Malvinų) salų.
Nekonvencinis karas – tai karinis konfliktas, kuriame naudojama nekonvencinė ginkluotė. Nekonvencinei
ginkluotei priskiriamos improvizuotosios kovos priemonės (pvz., Molotovo kokteiliai, kompiuterių virusų atakos,
propaganda, kt.) ir ginklai, uždrausti Ženevos ir Jungtinių Tautų konvencijų (ugniasvaidžiai, improvizuotieji sprog-
dinimo užtaisai ir kt.). Nekonvencinio karo pavyzdžių yra gana daug, nes nekonvencinę ginkluotę dažnai naudoja
silpnesnioji (dažnai besiginančioji) pusė arba ta karinio konflikto dalyvė, kuri mano turinti teisę nesilaikyti
Tarptautinės humanitarinės teisės normų: 1965–1975 m. Vietnamo karas, XX a. pab. kariniai konfliktai Balkanuose,
1979– 1989 m. Afganistano karas ir kt.
Gynybiniai karai – tai karai, kurių tikslas apginti nustatytą teritoriją, rajoną, objektą stabdant ir (ar) sekinant priešo
pajėgas. Gynybinį karą kariauja užpultoji šalis (valstybė ar religinė, etninė grupė), kuri stengiasi apginti savo
teritoriją ir (ar) valstybės nepriklausomybę ar teisę turėti savo kalbą, papročius, religiją ir pan. Todėl tokių pavyzdžių
istorijoje ir dabartyje yra labai daug: gynybinį karą kariavo valstybės II pasaulinio karo metu, besigindamos nuo
fašistinės Vokietijos agresijos (Lenkija, Belgija, Prancūzija, SSRS ir kt.).
Puolamieji karai – tai karai, kurių tikslas užimti svarbią teritoriją atakuojant, persekiojant, išsklaidant ar sunaikinant
priešo kovines pajėgas. Puolamuosius karus pradeda valstybės agresorės (pvz.: Vokietija – I ir II pasaulinio karo
metu, Japonija – II pasaulinio karo metu, Irakas 1990 m. užpuldamas Kuveitą), tačiau jei užpultoji pusė pereina į
puolimą, puolamasis karas gali tapti gynybiniu.
Prevenciniai karai – tai kariniai veiksmai, kuriais siekiama užkirsti kelią tolesniam konflikto vystymuisi. Tokio
karo pavyzdys – 2003–2004 m. Irako karas, kuris buvo inicijuotas JAV ir vertinamas kaip prevencinis, skirtas užkirsti
kelią Irako agresijai ir masinio naikinimo ginklo panaudojimui.
Teritoriniai konfliktai – tai konfliktai, kurie įsiplieskia siekiant užimti tam tikrą teritoriją. Teritorinių karų istorijoje
būta labai daug: nuo seno valstybės stengėsi plėsti savo teritorijas, jėga užimdamos silpnesnių kaimyninių šalių
žemes (pvz., Mongolų ordos užkariavimai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansija į rytų slavų žemes,
Napoleono karai, kt.). Tokių karų netrūksta ir šiais laikais, pavyzdžiui, Irako invazija į Kuveitą 1990 m., Irano–Irako
(1980–1988 m.) ir Etiopijos–Eritrė jos (1998–2000 m.) kariniai konfliktai dė l pasienio regionų , tebesitęsiantis Izraelio
ir Palestinos konfliktas, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo, ir daugelis kitų.
Religiniai konfliktai – tai konfliktai, kurių priežastis – skirtingi religiniai įsitikinimai. Religiniai karai vyko nuo
senovės, pvz.: Kryžiaus karai, Trisdešimtmetis karas (1618–1648 m.) ir kt. Netrūksta tokių karų ir šiais laikais
(Indijos–Pakistano konfliktas, pilietinis karas Irake, prasidėjęs 2011 m., t. t.). Dažnai religiniai karai yra persipynę
su teritoriniais, etniniais ar rasiniais, pvz., Bosnijos karas (1992–1995 m.), Kosovo karas (1999 m.), tebesitęsiantis
Izraelio ir Palestinos konfliktas, kt.
Ideologiniai konfliktai – tai konfliktai, kurie kyla dėl ideologinių nesutarimų ir požiūrių skirtumų (Rusijos pilietinis
karas, vykęs 1917–1922 m., pilietinis karas Sirijoje, prasidėjęs 2011 m.).
Ekonominiai konfliktai – tai konfliktai, kurių priežastis – siekimas užvaldyti ekonominius išteklius. Šie karai dažnai
būna persipynę su teritoriniais, etniniais, religiniais. Tokio pobūdžio karų šiuo metu ypač daug vyksta Afrikoje
(Sudane, Somalyje, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Čade, Konge ir t. t.), kuriuose dėl ekonominių interesų dažnai
dalyvauja ir trečiosios šalys, suinteresuotos ginklų prekyba ir Afrikos šalių gamtiniais ištekliais.
Mišrūs kariniai konfliktai – tai tokie karai, kai tuo pačiu metu kovos vyksta keliose erdvėse (sausumoje, jūroje, ore
ar kosmose, informacinėje ar kibernetinėje erdvėje).
Karai ar konfliktai gali būti simetriški ir asimetriški. Simetriški konfliktai – kai abi pusės kovoja vienodomis, tomis
pačiomis priemonėmis.
Asimetrinis karas – tai toks karinis konfliktas, kai kariaujančių pusių santykinė karinė galia labai skiriasi ir dėl to
skiriasi jų strategija ir taktika. Kai vienos pusės galimybės yra aiškiai silpnesnės už kitos ir ji neturi galimybės laimėti
kovodama tomis pačiomis priemonėmis, silpnoji pusė imasi tokių kovos priemonių, kurių nesitiki priešinga pusė
(pvz., naudoja nekonvencinius ginklus, taiko netradicinę taktiką).
Simetrinis karas – tai toks karinis konfliktas, kai kariaujančios pusės kovoja tomis pačiomis priemonėmis.
Hibridinis karas – tai toks karinis konfliktas, kuriame kariaujančios pusės naudoja įvairias karines ir nekarines
priemones (diplomatines, politines, ekonomines, informacines, kibernetines, kriminalines, humanitarines ir kt.) ir
veiklas. Nekarinės priemonės ir veiklos yra orientuotos į visuomenę (pirmiausia į priešiškos pusės piliečius, be to,
daro poveikį ir visai pasaulio visuomenei). Karinės priemonės dažniausiai taikomos slapta (pvz., atliekamos
informacinės ar specialiosios karinės operacijos) ir tik dalis jų yra grynai karinio pobūdžio veiksmai. Todėl kilus
tokiam kariniam konfliktui yra naudojamos specialiosios pajėgos, o ne reguliarioji kariuomenė. Reguliarioji
kariuomenė naudojama taikai palaikyti arba krizei sureguliuoti (t. y. dažniausiai tik galutinėje konflikto fazėje, kad
nulemtų sėkmę). Hibridinio karo sąvoka atspindi šiuolaikinės karybos pokyčius ir iš esmės keičia tradicinio karo
sampratą: šiuolaikinio konflikto metu išnyksta ribos tarp karo ir taikos, karo ir politikos, karo ir tarptautinių
santykių normų, karo ir etikos, ir t. t. Ši sąvoka atspindi šiuolaikinio karinio konflikto esmę: karinis konfliktas
tampa nenuspėjamas tiek savo priemonėmis, tiek forma, tiek ir dalyviais. Hibridinio karo pavyzdys – karinis
konfliktas Ukrainoje, prasidėjęs 2014 m.
2.4. Pilietinis pasipriešinimas
Pilietinis pasipriešinimas yra sudedamoji Lietuvos gynybos dalis. LR nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme yra
nurodomi ir pilietinio pasipriešinimo veiksmai: nesmurtinis pasipriešinimas, nepaklusnumas ir nekolaboravimas su
neteisėta administracija, taip pat ginkluotas piliečių pasipriešinimas priešiškoms jėgoms23. Pilietinio pasipriešinimo
sąvoka atspindi tokį valstybės gynybos būdą, kurio pagrindas yra šalies gyventojų sugebėjimas visais įmanomais
metodais sustabdyti grėsmes ir apginti savo vertybes. Nors mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl pilietinio pasipriešinimo
formų ir metodų, jo efektyvumo ir moralumo, vis dėlto niekas negali paneigti, kad tai yra sudedamoji visuotinės
gynybos dalis ir karinės gynybos papildymas24.
 Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę ginti savo Tėvynę, kaip numatyta šalies Konstitucijoje, o valstybės
institucijų pareiga yra padėti jiems tam pasirengti ir organizuoti pilietinį pasipriešinimą. Piliečių rengimo valstybės
gynybai gairės yra numatytos LR krašto apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 19 d. patvirtintoje „Lietuvos
Respublikos piliečių rengimo valstybės gynybai strategijoje“. Šiame dokumente yra pabrėžiama, kad šiuolaikinės
grėsmės valstybių saugumui daugeliu atvejų yra nekonvencinio pobūdžio (pvz., informacinės ir kibernetinės atakos,
priešiška žvalgybos tarnybų veikla ir kt.), o šiuolaikinio konflikto pobūdis yra labai įvairus, todėl piliečiai agresijai
gali priešintis įvairiais būdais ir metodais: ne tik dalyvaudami ginkluotoje šalies gynyboje, bet organizuodami ir
įsitraukdami į nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą.
Nesmurtinis pilietinis pasipriešinimas yra sudedamoji pilietinės gynybos dalis. Jo metu naudojamos tokios kovos
priemonės: protestas, pilietinis nepaklusnumas ir nebendradarbiavimas, siekiama paveikti priešą,
tarptautinę bendruomenę ir kt. Nesmurtinis pasipriešinimas yra galingas ginklas, su kuriuo galima pasiekti ypač gerų
rezultatų kilus šiuolaikiniam kariniam konfliktui. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje išlieka aktuali ir ginkluotos
jėgos panaudojimo galimybė, todėl piliečiai turėtų būti pasirengę ir ginklu apginti savo vertybes, o valstybės
institucijų (pirmiausia LR krašto apsaugos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų) pareiga – užtikrinti, kad šalyje
bus tinkamai parengtų piliečių, kurie prireikus galės ginklu ginti valstybę .
Norint, kad valstybės piliečiai būtų tinkamai pasirengę atremti agresiją ir apginti savo valstybę tiek nesmurtinio
pasipriešinimo būdais, tiek ir ginklu, reikia nepamiršti, kad svarbiausias pilietinės gynybos elementas yra pilietinė
valia ir pasiryžimas kovoti už šalies nepriklausomybę visais įmanomais būdais, o žinios ir gebėjimai, reikalingi tą
pilietinę valią praktiškai realizuoti. Todėl valstybė yra numačiusi, kokiomis kryptimis turėtų būti vykdomas piliečių
rengimo valstybei ginti ugdymas26.
Karo tarnyba yra pagrindinis būdas Lietuvos piliečiams įgyti žinių ir išlavinti gebėjimus, reikalingus ginkluotai
šalies gynybai. Šiuo metu karo tarnyba Lietuvoje yra įvairi: profesinė karo tarnyba, krašto apsaugos savanorių
tarnyba ir privalomoji pradinė karo tarnyba, atliekama Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme nustatytais
būdais27. Karinis piliečių rengimas įvairiomis formomis padeda ne tik kariuomenei sukomplektuoti savo personalą
iš gerai parengtų ir motyvuotų karių, bet ir turėti tinkamai parengtą kariuomenės rezervą, kuris galėtų papildyti šalies
ginkluotąsias pajėgas mobilizacijos ir karo atveju.
Pažymėtina, kad šiuolaikinė pilietinė visuomenė – tai ne opozicija demokratinės valdžios institucijoms ir ne lojalus
politinės sistemos elementas. Pilietinė visuomenė – tai savarankiška ir integrali demokratinės valstybės politinės
sistemos dalis. Šiuolaikinė pilietinė visuomenė yra politinė visuomenė tiek savo tikslais (atspindėti ir ginti
valstybės žmonių bendruosius interesus, demokratinę santvarką, žmogiškąsias ir demokratines vertybes ir t. t.), tiek
veiklos pobūdžiu (pilietinė veikla iš esmės yra politinė, kaip ir valstybės valdžios institucijų). Tai reiškia, kad
nacio-nalinio saugumo ir šalies gynybos užtikrinimo klausimais pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų
interesai sutampa28. Vadinasi, pilietinis ugdymas valstybės gynybai yra sudedamoji šiuolaikinio pilietinio ugdymo
proceso dalis, todėl atsakomybė už jo rezultatus tenka visoms valstybės institucijoms ir visuomeninėms
organizacijoms, atsakingoms už pilietinį ugdymą ir pilietinės visuomenės kūrimą Lietuvoje.
Vladas Tumalavičius “Viešojo saugumo užtikrinimo teisiniai aspektai Lietuvoje: dabarties tendencijos ir
procesai. ( nuo 18 psl. Iki 47 psl.).

1. VIEŠOJO SAUGUMO KONCEPCIJA IR JOS MOKSLINIAI PAGRINDAI

Saugi aplinka – tai vienintelė tinkama terpė, kurioje galimas žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas ir plėtojimas.
Saugumo jausmas lemia tiek individų elgseną ir gyvenimo kokybę, tiek valstybės socialinį ir politinį stabilumą,
gyventojų pasitikėjimą joje funkcionuojančiais teisiniais ir instituciniais mechanizmais.
Saugumas – tai ne tik daugialypė, bet ir santykinė kategorija. Pirma, saugus arba nesaugus gali būti tiek individas,
tiek valstybė, tiek regionas. Antra, pati saugumo sąvoka yra neapibrėžta – ji gali būti diferencijuojama ne tik pagal
objektą, bet ir pagal atskiras sritis – nuo politinio saugumo iki saugumo keliuose. Sudėtingėjant valstybės valdymui,
kintant valstybės socialinei sanklodai, keičiasi ir saugumo koncepcija. Jau senovės valstybėse saugumo samprata
diferencijuota į dvi pagrindines kryptis – vidaus ir išorės (arba viešąjį ir karinį) saugumą.
Pavyzdžiui, viena pirmųjų pastovių policijos organizacijų, kuri buvo sukurta jau senovės Egipte faraono Ramzio III
valdymo metais (XII a. prieš Kristų), vykdė funkcijas, susijusias su valdžios apsauga ir tvarkos palaikymu,
visuomeninių pastatų apsauga, patruliavimu, teisės pažeidėjų išaiškinimu ir kt.3 Senovės Indijoje taip pat buvo
sukurta palyginti išvystyta šalies valdymo, gyventojų kontrolės ir viešosios tvarkos užtikrinimo sistema – už tai
atsakinga buvo speciali policinė organizacija, sudaryta iš policijos valdininkų ir tarnautojų-karių, pavaldžių
mantrinui (vyriausybės vadovui), kuris vadovavo visam valstybės administraciniam aparatui4. Senovės Graikijoje
veikusios iš vergų sukomplektuotos policijos pajėgos patruliavo gatvėse, užtikrino įstatymų bei dorovės laikymąsi,
buvo atsakingos už viešąją tvarką mieste. Vienos babirusa organizuotų ir centralizuotų policijos pareigų gyvavo
Romos imperijoje, kur policijos funkcijas vykdė legionierių būriai. Imperatoriui Augustui Oktavianui I a. prieš
Kristų reformavus valdymo aparatą, Romoje įkurta miesto policijos organizacija. Romoje taip pat buvo įsteigtos
miesto prefekto, pretorionų prefekto, miesto sargybos viršininko pareigybės. Šie pareigūnai buvo atsakingi už
viešąją tvarką ir miesto gyventojų saugumą. Specialiąsias policijos pajėgas sudarė pretorionų ir miesto sargybinių
korpusas ir iš gyventojų suformuoti naktinių sargybinių būriai.
Taigi, antikos valstybėse viešojo saugumo palaikymas jau buvo atskirtas nuo valstybės karinio saugumo.
Tai liudija, jog saugumas valstybės viduje yra vienas fundamentaliausių gyventojų poreikių, o tokio saugumo
užtikrinimas – pirmapradė valstybės funkcija, suvokta ir išskirta jau seniausiais laikais. Tai, jog karinio ir viešojo
saugumo atskyrimas liudija valstybės, kaip organizacijos, pažangumą, liudija ir faktas, kad, priešingai nei antikinėse
Europos valstybėse, viduramžių epochos feodalinėse valstybėse specialių policijos organų, užtikrinančių gyventojų
saugumą, nebuvo – šias funkcijas dažniausiai vykdė kariuomenės būriai, taip pat monarchų ir feodalų rūmų
valdininkai bei vietininkai7. Matome, kad karinio saugumo ir viešojo saugumo sritys nebuvo atskirtos. Tačiau tai ne
paneigia, o tik patvirtina, jog viešojo saugumo poreikis egzistavo, o jo užtikrinimas taip pat buvo viena feodalinės
valstybės funkcijų. Tuo tarpu specialios valstybinės įstaigos, kurių pagrindinė užduotis buvo valstybės vidaus
saugumo ir visuomenės apsaugos užtikrinimas, atskirtas nuo politinio ir karinio saugumo užtikrinimo, Europoje
pradėjo formuotis tik maždaug nuo XVI a.
Taigi, iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog didesnis dėmesys vidaus saugumui užtikrinti rodo ir teisinių bei
institucinių mechanizmų, funkcionuojančių valstybėje, sudėtingėjimą ir tobulėjimą – valstybė, kurdama ir
plėtodama šiuos mechanizmus, įtvirtina savo valstybingumą, stabilizuoja visuomenėje vykstančius procesus.
Kaip teigia A. Runcis, mažų valstybių saugumo užtikrinimas buvo sudėtinga problema nuo seniausių laikų9.
Valstybės išorės ir vidaus saugumo užtikrinimas šiuolaikinės Lietuvos valstybės teritorijoje sietinas su
valstybingumo pradžia – pavyzdžiui, nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) iki XIV a. pabaigos
vyravo papročiai ir iš jų kilusi paprotinė teisė, valstybės vadovas turėjo organizuoti institucijas, skirtas, visų pirma,
valstybės apsaugai nuo išorės pasikėsinimo, o antra, kunigaikščio valdžiai užtikrinti besiformuojančios valstybės
viduje. To meto valstybėje saugumas taip pat iš esmės tapatintas su kariniu saugumu, kurio užtikrinimas buvo
bajorų žemvaldžių pareiga, sietina su romėnų teisės tradicija.
Bajorų prievolė atlikti karo tarnybą Pirmajame Lietuvos Statute laikytina pagrindiniu bajorystės požymiu. Šios
prievolės esmė buvo ta, kad bajorui, padedančiam užtikrinti valstybės saugumą, už karo tarnybą buvo suteikiama
žemės. Vėliau, pripažinus feodalus dvarų savininkais, asmeninė feodalo karinė prievolė pamažu nyko, nes jos
vykdymas buvo perleidžiamas kariams algininkams.
Taigi, viešojo saugumo užtikrinimas LDK iš esmės nesiskyrė nuo kitų Europos valstybių, kur ši funkcija iš esmės
nebuvo atskirta nuo karinio saugumo. Nuo XV a. vis didesnę įtaką įgaunant vietiniams feodalams – ponams ir
bajorams, jie atliko atskirų teritorijų administravimo funkcijas, į kurias įėjo ir saugumo jiems priklausančiose
žemėse užtikrinimas. Taip pat atskiroms didesnėms sritims kunigaikščio būdavo skiriamas vietininkas (vaivada), o
atskiruose valsčiuose – seniūnai ir dvarų valdytojai, kurie su savo padėjėjais (kaštelionais, tijūnais, šimtininkais,
urėdais) prižiūrėjo jiems priskirtas sritis.
Taigi, jau šiuo laikotarpiu, sudėtingėjant socialiniams, politiniams ir ekonominiams santykiams valstybės viduje
ir už jos ribų, viešojo saugumo užtikrinimas suvoktas kaip valstybės funkcija, kuri iš esmės vykdoma decentralizuotai
– per centrinės valdžios įgaliotus pareigūnus, iš dalies savarankiškai veikiančius atskirose administruojamose
teritorijose. Nors XVI a. priimti trys Lietuvos statutai, kuriuose inter alia kodifikuoti ir klausimai, susiję su saugumo
užtikrinimu valstybės viduje, reikia pažymėti, jog to meto viešojo saugumo politika nebuvo itin efektyvi, nes dėl
didelės bajorų įtakos ir silpnos centrinės valdžios administracinis ir policinis valstybės aparatas buvo silpnas.
Manytina, kad vidinė destabilizacija valstybėje buvo vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių valstybės griūtį, kuri,
prisidėjus išoriniams veiksniams, baigėsi trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu, po kurio LDK teritorija
atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tuomet jau pagal carinės Rusijos pavyzdį buvusios LDK miestuose įkurta miestų
policija. Tuo viešojo saugumo užtikrinimas Lietuvos teritorijoje iš esmės skyrėsi nuo Lenkijos, išlaikiusios savo
vietinę policiją, kurią skirdavo vietinės lenkų valdžios organai, taip pat nuo Latvijos ir Estijos, kur vietinė policija
dar iki XIX a. buvo pavaldi vokiečių bajorams ir veikė vadovaudamasi Magdeburgo teisėmis.
1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nedelsiant pradėta kurti ir nauja viešojo saugumo užtikrinimo
politika, už jos įgyvendinimą buvo atsakinga įkurta Vidaus reikalų ministerija. Pažymėtina, jog saugumo užtikrinimo
raida Lietuvoje iš esmės atspindi ir valstybės (valstybingumo) raidą.
 Šiandieninėje Lietuvos valstybėje asmens ir visuomenės saugumas laikomas „būtina pagrindinio valstybės
politikos tikslo – konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo – įgyvendinimo sąlyga“. Tuo tarpu žmogaus
teisių ir laisvių institutas, kaip ir atviros visuomenės bei teisinės valstybės idėjos, yra neatsiejamas nuo gero valdymo,
kuris, pasak kai kurių autorių, yra pagrindinis XXI a. modernios Lietuvos visuomenės ir valstybės siekis.
Pažymėtina, kad vienas iš kriterijų, nusakančių viešojo saugumo būklę, yra subjektyvus gyventojų saugumo
jausmo suvokimas, o jis pastaraisiais metais Lietuvoje gerėja: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(toliau – VRM) duomenimis, 2013 m. 72 proc. gyventojų savo gyvenamojoje vietovėje jautėsi saugiai, kai 2005 m.
šis rodiklis sudarė tik 47 proc. Tačiau reikia pažymėti, jog šis rodiklis vis tiek žemesnis už Europos Sąjungos vidurkį
(ES), kuris 2011 m., „Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, sudarė 89 proc. besijaučiančių saugiai gyventojų18. Šie
statistiniai duomenys tik parodo, jog saugumo (jo užtikrinimo) problema Lietuvai išlieka itin aktuali, antra, tai
reiškia, jog už saugumą valstybės viduje atsakingas administracinis aparatas tobulintinas.
Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos nusikalstamumo, traumatizmo, mirčių nuo išorinių priežasčių bei gaisrų statistika
rodo, jog „mūsų šalies bendruomenė susiduria su pakankamai aštria gyventojų saugumo problema“. 2011 m. tyrimo
duomenimis, Lietuvos gyventojai kaip svarbiausią viešojo saugumo problemą iš esmės nurodė nusikalstamumą –
pirmoje vietoje pagal svarbą įvardyti smurtiniai nusikaltimai, toliau – korupcija, nepilnamečių nusikalstamumas,
turtiniai nusikaltimai. Taip pat trečioje vietoje pagal svarbą įvardytas ir eismo saugumas.
Apibendrinant pasakytina, jog kuo didesnę reikšmę visuomenėje ir valstybėje įgyja žmogaus teisių ir laisvių
institutas ir su tuo susijusios idėjos, tuo didesni reikalavimai keliami ir visuomenės saugumui, o lygiagrečiai didėja
ir reikalavimai tokį saugumą užtikrinantiems teisiniams ir instituciniams mechanizmams, funkcionuojantiems
valstybėje. Kadangi, kaip jau minėta, šie mechanizmai tobulintini, kyla klausimas, kaip nustatyti prioritetines tokio
modernizavimo kryptis ir atrasti tinkamą metodiką. Vargu ar į šį klausimą pavyktų atsakyti be išsamios teorinės
analizės ir aktualių bendrųjų teorinių klausimų aptarimo, saugumo, kaip bendramokslinės ir teisinės kategorijos,
konceptualaus turinio elementų analizės.
Todėl pirmojoje šios studijos dalyje ir bus atsakoma į šiuos klausimus:
– pirma, kokia yra saugumo samprata, turinio elementai, kaip sąveikauja nacionalinis ir tarpnacionalinis saugumas,
individo ir valstybės saugumas;
– antra, jei viešojo saugumo sektorius yra nacionalinio saugumo dalis, kaip ši dalis sąveikauja su visuma;
– trečia, kokį vaidmenį vaidina administracinė teisė, užtikrinant viešąjį saugumą;
– ketvirta, kuo pasižymi administracinis-teisinis mechanizmas Lietuvoje, kurio paskirtis yra užtikrinti viešąjį
saugumą.
1.1. VIEŠASI S S AUGUMAS KAIP BENDRAMOKSLINĖ I R T E I SINĖ V I SUMA
Kaip jau minėta, viešojo saugumo užtikrinimas – tai valstybės funkcija. Ši apibrėžtis lemia, jog viešasis saugumas
yra iš esmės socialiniams mokslams būdinga kategorija. Būtina pabrėžti viešojo saugumo sąvokos inter-
discipliniškumą – kiek pats valstybės valdymas, valstybės funkcijos yra ne tik teisės, bet ir kitų socialinių mokslų –
ypač politikos ir viešojo valdymo – dalykas tiek interdiscipliniškas yra ir viešasis saugumas bei jo užtikrinimas kaip
viena iš fundamentalių valstybės funkcijų.
Viešojo saugumo užtikrinimas ir jo efektyvumas suponuoja nemažai teisės ir viešojo valdymo mokslų sričiai
priskirtinų klausimų, o tinkamas atsakymas į juos lemia ir valstybės, kaip struktūros, funkcionalumą. Tam pritaria
ir kiti autoriai, teigiantys, jog „visuomenės saugumo užtikrinimas rinkos ekonomikos ir konkurencijos sąlygomis
tampa vienu svarbiausių valstybės uždavinių, kurių sprendimas priskiriamas tiek centrinėms viešojo
administravimo institucijoms, kurios atsakingos už valstybės saugumo politikos įgyvendinimo strategijos
formavimą ir jos vykdymo organizavimą, tiek ir savivaldos institucijoms bei nevalstybiniams subjektams, kurie
irgi dalyvauja užtikrindami visuomenės saugumą.
Taigi, teisine prasme viešojo saugumo užtikrinimas susideda iš teisėkūros ir teisės taikymo (įgyvendinimo) etapų.
Teisėkūros stadijoje įtvirtinami fundamentalūs viešojo saugumo užtikrinimo pagrindai – nesant tinkamo įstatyminio
pagrindo, kurį galima pavadinti tarsi viešojo saugumo užtikrinimo „stuburu, neįmanomas ir tinkamas jo užtikrinimas
praktiniu lygmeniu. Čia pažymėtina, jog teisėkūros procesas, be kita ko, yra „sudėtingas, daugiapakopis procesas
nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės akto priėmimo ir paskelbimo. A. Vaišvila teisėkūrą
apskritai apibrėžia kaip „teisinio reguliavimo priemonių gamybą, kai „socialinio intereso siekis tapti visuomenine
tvarka prasideda nuo to intereso performulavimo į teisines idėjas – tam tikrą pageidaujamo elgesio projektą, kuris
realų poveikį daro tuomet, kai yra transformuojamas į teisės normas.
Teisėkūros procedūra apima teisės aktų projektų rengimo, svarstymo ir priėmimo stadijas, kurių kokybė yra vienas
pagrindinių viešojo saugumo užtikrinimo efektyvumą lemiančių veiksnių. Teisėkūros kokybę lemia tiek teisėkūros
principų – teisėtumo, viešumo, profesionalumo ir kitų demokratinėje valstybėje pripažįstamų teisinių principų –
taikymas, tiek teisėkūros juridinė technika – t.y. kuriamų teisės aktų forma ir vertybinis turinys. Tiek vertybinio
turinio netinkamumas, tiek netobula teisės normos išraiška gali tapti kliuviniu įstatymų lygmeniu įtvirtinti
veiksmingas viešojo saugumo užtikrinimo politikos nuostatas.
Kita problema, kuri atsiranda jau teisėkūros lygmeniu, – tai viešojo saugumo užtikrinimo efektyvumo ir žmogaus
teisių bei laisvių instituto suderinamumas.
Viena vertus, viešojo saugumo užtikrinimo efektyvumas yra fundamentali žmogaus teisių bei laisvių instituto
įtvirtinimo valstybėje sąlyga. Tik saugioje visuomenėje gali būti tinkamai užtikrinamos ir ginamos tokios žmogaus
teisės kaip teisė į gyvybę, sveikatą, taip pat daugelis vėlesnės kartos teisių.
Kita vertus, viešojo saugumo užtikrinimo procese taip pat gali atsirasti prielaidų žmogaus teisių ir laisvių
neteisėtam ribojimui ir pažeidimui. Todėl teisėkūros procese svarbu įtvirtinti ir viešojo saugumo užtikrinimo
priemonių proporcingumo principą, sukurti reikiamus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos mechanizmus.
Vėlesnį viešojo saugumo užtikrinimo efektyvumą lemia tinkamas teisės taikymas – tai, kaip viešojo
administravimo subjektai realizuoja savo pareigas ir įgaliojimus, kuriuos jiems priskiria šiuolaikinė valstybė. Šiame
procese taip pat itin aktualus viešųjų ir privačių interesų balansas.
Pažymėtina, jog tai yra administracinės teisės, kuri „reglamentuoja ne tik viešojo administravimo organizavimą,
bet ir administravimo galių įgyvendinimą ir naudojimosi jomis kontrolę, uždavinys. Taigi, paties teisės įgyvendinimo
(taikymo) kokybė yra iš dalies nulemta teisėkūros kokybės.
Kita vertus, siekiant tinkamai įgyvendinti teisę, kelti viešojo administravimo kokybę, didelį vaidmenį vaidina
įvairūs organizaciniai veiksniai, taip pat ir asmeniniai teisę taikančių pareigūnų įgūdžiai bei kompetencijos. Taigi,
viešasis saugumas, kaip teisinė kategorija, yra daugiau ar mažiau veiksmingai užtikrinamas per teisėkūros ir teisės
taikymo procesus. Teisės taikymo procese viešojo saugumo užtikrinimą lemia ne tik teisiniai, bet ir papildomi
veiksniai, kurie yra kitų socialinių mokslų, o ypač viešojo administravimo mokslo dalykas.
Šiuo požiūriu atkreiptinas dėmesys į teisės, kaip statiško ir dinamiško reiškinio, dichotomiją – viešajam saugumui
užtikrinti svarbūs abu šie teisės aspektai – tinkamų viešojo saugumo politikos pagrindų įtvirtinimas teisėkūros
stadijoje ir sėkmingas statiškos teisės transformavimas į dinamišką teisę.
Svarbu akcentuoti, kad „visuomenės saugumo užtikrinimas yra komefektyvumą lemia valstybės gebėjimas taikyti
šiuolaikinius visuomenės poveikio instrumentus. Kaip detalizuoja R. Kalašnykas ir I. Deviatnikovaitė, „viešasis
saugumas – socialiniai, teisiniai, organizaciniai, ekonominiai ir technologiniai veiksniai, siekiant apginti piliečius ir
valstybę ir užtikrinti asmens ir turto saugumą.
Manytina, jog toks apibrėžimas nėra visiškai tikslus, nes išvardytieji veiksniai nenaudojami viešajam saugumui
užtikrinti, bet tiesiog daro įtaką jo būklei. Kita vertus, viešojo saugumo užtikrinimo saugumo politiką ir sudaro
teisinės, socialinės, organizacinės, ekonominės ir technologinės priemonės arba instrumentai. Kaip jau minėta,
tinkamas valstybės gebėjimas juos taikyti ir lemia viešojo saugumo politikos efektyvumą.
Dėl to vargu ar tikslinga arba net įmanoma pateikti baigtinį mokslų, kurių dalykas yra viešasis saugumas, sąrašą,
atsižvelgiant į viešąjį saugumą lemiančių veiksnių kompleksiškumą. Tačiau neabejotinai didžiausią vaidmenį
formuojant ir įgyvendinant viešojo saugumo politiką vaidina teisės, viešojo administravimo, politikos, sociologijos,
kriminologijos (taip pat ir viktimologijos, kaip santykinai atskiros disciplinos) mokslai.
Teisės mokslo aspektu, viešajam saugumui užtikrinti aktualus tiek teisėkūros procesas, įtvirtinantis viešojo
saugumo politikos pagrindus, tiek teisės taikymo procesas.
Viešojo administravimo mokslas viešojo saugumo užtikrinimui reikšmingas organizaciniu aspektu ir lemia
tinkamą viešojo administravimo institucijų veiklos organizavimą ir koordinavimą.
Politikos mokslas viešojo saugumo užtikrinimui aktualus, nes viešasis saugumas yra nacionalinio saugumo dalis.
Dėl šios priežasties politikos mokslas viešojo saugumo užtikrinimui reikšmingas kaip mokslas, nusakantis
strategines nacionalinio saugumo politikos kryptis, identifikuojantis išorines ir vidines grėsmes valstybės saugumui
ir numatantis jų eliminavimo galimybes.
Sociologijos mokslas viešojo saugumo užtikrinimui reikšmingas, nes viešojo saugumo būklei įtaką daro
socialiniai veiksniai. Sociologijos mokslas, integruojantis socialinių problemų sprendimo metodikas, aktualus
viešojo saugumo užtikrinimui kaip padedantis spręsti tokio užtikrinimo kliuviniu esančias socialines problemas.
Kriminologijos ir viktimologijos mokslai per se yra interdisciplininiai, todėl jų reikšmė viešojo saugumo
užtikrinimui irgi yra įvairialypė. Viena prioritetinių ir sykiu viena problemiškiausių viešojo saugumo politikos
krypčių yra nusikalstamumo kontrolė ir prevencija. Kriminologijos mokslo paskirtis yra atskleisti kompleksines
nusikalstamumo priežastis, todėl šis mokslas padeda spręsti nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės problemas ir
taip efektyvinti viešojo saugumo užtikrinimą.
Viktimologijos mokslas tiria nusikaltimų aukas, todėl remiantis šiuo mokslu galima spręsti viktimizacijos
problemą, nustatyti, kaip veiksmingai mažinti šį neigiamą reiškinį, tuo užtikrinant ir viešąjį saugumą.
Tačiau tam, kad būtų kontroliuojamas reiškinys ar procesas, būtina jį pažinti, atskleisti jo konceptualų turinį.
Akivaizdu, jog vienas pagrindinių kliuvinių kurti veiksmingą ir kryptingą viešojo saugumo užtikrinimo sistemą
Lietuvoje yra pačios viešojo saugumo sampratos neapibrėžtumas.
Mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės nei dėl viešojo saugumo sampratos, nei dėl pagrindinių jo krypčių
apibrėžties. Todėl būtina tinkamai perprasti ir atriboti tarptautinio ir nacionalinio, individo ir valstybės saugumo
kategorijas.
1.1.1. SAUGUMO SAMPRATA
Saugumo apibrėžties problema. Plačiausia prasme saugumas suprantamas kaip vienas esminių žmogaus
poreikių28. Saugumo apibrėžimų esti daug ir įvairių. Pasak A. Volferso (Wolfers), saugumas objektyviąja prasme
– nebuvimą baimės, jog tokios grėsmės atsiras. V. Šlapkauskas teigia, jog saugumas – tai „apsaugos ir
apsisaugojimo nuo pavojų būklė bei pasitikėjimas savo žinojimu. Pasak autoriaus, tokia sąvoka apima tiek
objektyvų saugumą, tiek subjektyvų saugumą, tiek pasitikėjimą saugumu31.
Objektyvus saugumas reiškia realią saugumo būklę.
Subjektyvus saugumas – tai gyventojų saugumo jausmas.
Subjektyvus gyventojų saugumo jausmas yra vienas pagrindinių saugumo būklės indikatorių, nors ir ne visuomet
tiksliai atspindinčių realią saugumo būklę. Gyventojų saugumo jausmas nusako, kaip gyventojai suvokia riziką
nukentėti nuo teisės pažeidimų ar kitų grėsmių. Svarbu ir tai, jog saugumo jausmas veikia ne tik individų gyvenimo
kokybę, bet ir skatina tvarią vietos bendruomenių ir regionų plėtrą, ekonomikos augimą, paslaugų efektyvumą ir
mažina socialinę atskirtį. Tačiau vertinant realią saugumo būklę, negalima pasikliauti vien subjektyviu gyventojų
saugumo pojūčiu. Būtina remtis ir objektyviais duomenimis, rodančiais realią saugumo būklę.
Tuo tarpu manytina, jog V. Šlapkausko išskirtas pasitikėjimo saugumu (abejonių nebuvimo) aspektas nėra
pagrįstas ir turėtų būti laikomas subjektyvaus saugumo dalimi, nes išreiškia ne ką kita, bet gyventojų subjektyviai
suvoktą ir įvertintą saugumą. Įvairių mokslų doktrinose egzistuoja nemažai kitų, dažnai ne visai tikslių ar
neišbaigtų, saugumo apibrėžčių. Pavyzdžiui, J. Balazs konstatuoja, jog tarptautinį saugumą lemia vidinis ir išorinis
skirtingų socialinių sistemų saugumas. Visuomenės saugumas gali būti apibūdintas kaip vidaus saugumas, kurio
esminė funkcija yra užtikrinti politinę ir ekonominę valdančiųjų galią, socialinių sistemų išlikimą ir reikiamą
viešojo saugumo lygį P. Hartland-Thunberg nacionalinį saugumą apibrėžia kaip valstybės sugebėjimą tinkamai
ginti savo interesus pasauliniu mastu.
Kanados nacionalinės gynybos tarybos dokumentuose nacionalinis saugumas apibūdinamas kaip gyvenimo
kokybės, atitinkančios gyventojų poreikius ir teisėtus lūkesčius, apsauga. Į šią sampratą įeina tokios garantijos kaip
apsauga nuo karinio užpuolimo ar prievartos ir visuotinai priimtinų ekonominių, politinių ir socialinių vertybių
erozijos.
Tačiau, kaip matyti, pastarieji apibrėžimai neatsako į klausimą, kas yra saugumas apskritai, nes apima tik
pavienius jo aspektus. Taigi, pagrindinė saugumo apibrėžties problema – mokslinėje literatūroje aptinkami saugumo
apibrėžimai yra per platūs arba per siauri, apimantys tik kurios nors vienos saugumo rūšies sampratą.
Apibendrinant pasakytina, jog saugumą objektyviąja prasme galima apibūdinti kaip būseną, kai grėsmių
saugomoms vertybėms nėra arba jos efektyviai kontroliuojamos. Saugumas subjektyviąja prasme – tai saugumo
jausmas, reiškiantis individų įsitikinimą, jog grėsmių saugomoms vertybėms nekils arba jog jos bus efektyviai
kontroliuojamos.
(Ne)saugumo veiksniai. Tai, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja saugumo problema, lemia faktas, jog
šiuolaikinė visuomenė gyvena „nuolat kintančios rizikos aplinkoje. Šis faktas rodo, kad visuomenė gali būti tik
santykinai saugi arba nesaugi, nes neįmanoma visiškai eliminuoti saugumo grėsmių. Tačiau saugumo būklė
valstybėje nusako, kaip efektyviai valstybė kontroliuoja ir eliminuoja nesaugumo veiksnius. Pasak R. Ullman,
nesaugumo veiksniai – tai veiksniai, keliantys grėsmę valstybės gyventojų gyvenimo kokybei.
Saugumo problemos kompleksiškumą atspindi tai, kad nesaugumo veiksniai yra labai skirtingos prigimties – nuo
nusikalstamumo iki gamtos stichijos poveikio, nuo geopolitinės valstybės padėties iki automobilių kelių
infrastruktūros plėtros. Nesaugumo veiksnių nustatymas padeda identifikuoti pagrindines saugumo problemas ir
kryptis.
Problemiška tai, jog nesaugumo veiksnių baigtinio sąrašo pateikti neįmanoma, nes jo ir nėra. Visus saugumo būklę
lemiančius veiksnius vienija tai, kad jie tiesiogiai daro įtaką individo ir visuomenės gyvenimo kokybei ir yra
matuojami įvairiomis gyvenimo kokybės perspektyvos dimensijomis, pvz., socialinės būklės, moralinės/kultūrinės
būklės, išsilavinimo būklės ir daugeliu kitų. Be to, šie veiksniai sąveikauja tarpusavyje, pvz., socialinio saugumo
neužtikrinimas daro įtaką nusikalstamumo augimui.
Netgi galima teigti, kad kuo intensyvesnė yra tokia sąveika, tuo intensyviau tokie neigiami procesai „kuria vienas
kitą ir daro įtaką saugumo būklės prastėjimui. Palyginti aiški nesaugumo veiksnių samprata pateikiama Saugers
savivaldybės koncepcijoje, kur jie apibūdinami kaip „socialinio, technologinio ar gamtinio pobūdžio reiškiniai,
keliantys pavojų gyventojams ar jų turtui, mažinantys gyventojų saugumo jausmą ir bloginantys jų gyvenimo
kokybę. Tačiau iš vėliau pateikiamų nesaugumo veiksnių pavyzdžių (nusikalstamos veikos ir kitų teisės pažeidimų,
eismo įvykių, gaisrų ir kitų gamtinio, technologinio ir ekologinio pobūdžio ekstremalių įvykių) matyti, jog čia
omenyje turimos grėsmės viešajam saugumui. Todėl į nesaugumo (turint omenyje bendrąją saugumo sampratą)
veiksnių sistemą, be socialinio, technologinio, gamtinio pobūdžio veiksnių, reikėtų įtraukti ir politinius bei
ekonominius veiksnius, pateikiant tokią galimą nesaugumo veiksnių sampratą: nesaugumo veiksniai – tai politinio,
ekonominio, socialinio, gamtinio ir technologinio pobūdžio priežastys, keliančios grėsmę visuomenei, atskiriems
jos junginiams ar individams ir neigiamai veikiančios jų gyvenimo kokybę.
Mokslinėje literatūroje esti ir kitų nesaugumo veiksnių diferenciacijos sistemų, tačiau jos ne visada pagrįstos. Štai
E. Matulionytė saugumo grėsmes diferencijuoja į išorines ir vidines. Išorinėmis grėsmėmis autorė laiko grėsmes,
nepriskirtinas žmogaus valiai (pvz., gamtos katastrofos) arba konkrečios šalies ar bendruomenės valiai (pvz.,
karinis konfliktas kitoje to paties regiono valstybėje).
Tuo tarpu vidinės grėsmės – tai ekonominė ir socialinė situacija šalyje. Taigi, toks skirstymas iš esmės paremtas
tuo, ar grėsmė paveikiama nacionaline saugumo politika (ar nacionalinės saugumo politikos priemonėmis galima
šią grėsmę įveikti ar bent sumažinti). Tačiau diskutuotina, kiek toks diferencijavimas yra pagrįstas. Pvz., nors
autorės išskirtos išorinės grėsmės neabejotinai kyla nepaisant individo ar visuomenės valios ir nacionalinio
saugumo politikos priemonės negali užkirsti joms, kaip reiškiniams, kelio, vis dėlto šiomis priemonėmis galima
gerokai sumažinti neigiamus šių reiškinių padarinius saugumui.
Elementariausias to pavyzdys yra kasmetiniai potvyniai Vakarų Lietuvos pamaryje – nors jokiomis saugumo
politikos priemonėmis negalima užkirsti kelio šiam gamtos reiškiniui, vis dėlto tinkamas ar netinkamas jų
panaudojimas nulemia neigiamo šio gamtos reiškinio poveikio asmenų saugumui mastą.
V. Šlapkauskas pateikia socialinių grėsmių saugumui tipologiją – pasak autoriaus, pagrindiniai socialinių grėsmių
tipai yra fizinės grėsmės (skausmas, sužeidimas, mirtis), ekonominės grėsmės (nuosavybės atėmimas, sunaikinimas
ar pan.), grėsmės teisėms (įkalinimas, žmogaus teisių pažeidimas), grėsmės statusui (viešas pažeminimas)41.
Manytina, jog tokia klasifikacija taip pat nėra tinkama vien jau todėl, kad fizinės ir ekonominės grėsmės nebūtinai
tapatintinos su socialinėmis grėsmėmis. Taip pat visiškai neaiškus tokios klasifikacijos loginis pagrindas.
Manytina, kad vartojant sampratą, jog nesaugumo veiksniai – tai politinio, ekonominio, socialinio, gamtinio ir
technologinio pobūdžio priežastys, keliančios grėsmę visuomenei, atskiriems jos junginiams ar individams ir
neigiamai veikiančios jų gyvenimo kokybę, kartu būtų pateikiama ir tinkama grėsmių klasifikacija.
Saugumo diferenciacija pagal lygmenį. Saugumas gali būti diferencijuojamas pagal lygmenį, kuriuo
funkcionuoja.
Manytina, jog šiuo pagrindu gali būti išskirtas tarptautinis, regioninis, valstybės, atskirų teritorijų (pvz., apskrities,
miesto, gyvenamojo rajono), kitų erdvių (pvz., saugumas darbovietėje, saugumas namuose) saugumas. Šios
diferenciacijos epicentras neabejotinai yra nacionalinis saugumas.
Valstybės saugumo sąvoka taip pat tapatintina su nacionalinio saugumo sąvoka. Lietuvos Respublikos
nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme iliustratyviai konstatuojama, kad „stiprinti nacionalinį saugumą yra
aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas. E. Matulionytė, tyrusi grėsmių nacionaliniam saugumui
nustatymo klausimus ir jų prevencijos galimybes, nacionalinio saugumo užtikrinimą taip pat įvardija kaip
aukščiausią bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslą43. Taigi autorė įvardija dvi pagrindines
nacionalinio saugumo politikos kryptis – vidaus ir užsienio politiką.
Pratęsiant šias kryptis matyti, jog nacionalinio saugumo užsienio politika sąveikauja su supranacionalinio
(tarptautinio ar regioninio) saugumo kategorija kaip dalis su visuma – tai saugumo politika, nukreipta į tarpvalstybinį
saugumą, o vidaus saugumo politika diferencijuojama į smulkesnes kategorijas – tai politika, nukreipta į saugumą
valstybės viduje. Tradiciškai toks diferencijavimas grindžiamas teritoriniu pagrindu. Tačiau ne mažiau funkcionalus
gali būti ir saugumo skirstymas pagal kitokio pobūdžio erdvinius lygmenis, pvz., saugumas darbovietėje, saugumas
namuose ar pan.
Saugumo diferenciacija pagal objektą. Pagal šį kriterijų gali būti išskirtas visuomenės, bendruomenės, atskirų
socialinių grupių, individo saugumas. Šia prasme saugumas suvokiamas kaip žmonių (individų ir grupių) laisvė
nuo fizinių ir socialinių grėsmių44. Į individą orientuota saugumo koncepcija žmogaus saugumą suvokia kaip
pagrindinį nacionalinės ir tarptautinės saugumo politikos tikslą. Ši koncepcija kontrastuoja su į valstybę orientuota
saugumo koncepcija ir reiškia „žmonių, o ne teritorijų saugumą.
Čia pasakytina, kad, viena vertus, saugumo diferenciacija pagal objektą priklauso nuo teisės sampratos, kita vertus,
į visuomenę, atskiras jos grupes ar į individą orientuotos saugumo koncepcijos gali gyvuoti tuo pačiu metu ir iš
esmės viena kitai neprieštarauja, nes turi skirtingus tikslus.
Saugumo diferenciacija pagal rūšį. Mokslininkų darbuose vieningo sutarimo dėl saugumo diferenciacijos pagal
rūšį nėra. Kai kurie autoriai išskiria karinį, politinį, ekonominį, socialinį ir ekologinį saugumą, kartais išskiriamas ir
komunikacinis (informacijos) saugumas. Kiti autoriai papildomai išskiria tokias saugumo dimensijas kaip sveikatos
ar net maisto saugumas.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme konstatuojama, jog Lietuvos nacionalinio saugumo
politiką sudaro valstybės užsienio, gynybos, ekonominės, viešojo saugumo, socialinės, kultūros, sveikatos,
aplinkos apsaugos, švietimo ir mokslo bei kitos valstybės politikos nuostatos, užtikrinančios nacionalinį
saugumą48.
Remiantis įvardytomis politikos sritimis, galima konstatuoti, kad įstatyme saugumas pagal rūšį diferencijuojamas į
politinį, karinį, ekonominį, viešąjį, socialinį, kultūrinį, sveikatos, ekologinį saugumą. Manytina, kad visos šios
rūšys, nepaisant jų gausos, išskirtos pagrįstai, dar daugiau – vargu ar jų sąrašas yra baigtinis. Pagrindinė saugumo
dimensijų diferenciacijos pagal rūšį problema – šios rūšys iš dalies „persidengia“, todėl tampa sudėtinga jas atriboti
ir racionaliai paskirstyti institucijų kompetencijas.
Apibendrinant pasakytina, jog saugumą objektyviąja prasme galima apibrėžti kaip būseną, kai grėsmių saugomoms
vertybėms nėra arba jos efektyviai kontroliuojamos. Saugumas subjektyviąja prasme – tai saugumo jausmas,
reiškiantis individų įsitikinimą, kad grėsmių saugomoms vertybėms nekils arba jos bus efektyviai kontroliuojamos.
Nesaugumo veiksniai apibrėžtini kaip politinio, ekonominio, socialinio, gamtinio ir technologinio pobūdžio
priežastys, keliančios grėsmę visuomenei, atskiriems jos junginiams ar individams ir neigiamai veikiančios jų
gyvenimo kokybę, taip kartu pateikiant ir išsamią šių grėsmių klasifikaciją. Saugumo dimensijos gali būti
klasifikuojamos pagal lygmenį (teritorinį arba kitokį erdvinį lygmenį), pagal objektą ir pagal rūšį.
Toliau plėtojant šią potemę bus analizuojamos teritoriniu pagrindu diferencijuotos saugumo dimensijos
(tarptautinis ir nacionalinis saugumas) ir jų sąveika, pagal objektą diferencijuotos saugumo dimensijos (valstybės,
visuomenės ir individo saugumas) ir jų sąveika, nes šios dimensijos dažniausiai akcentuojamos mokslinėje
literatūroje, o tinkamas jų atribojimas turi ir didžiausią praktinę reikšmę.
1.1.2. TARPTAUTINIO IR NACIONALINIO SAUGUMO SĄVEIKA
Pirmas šios sąveikos aspektas yra tas, kad nacionalinis saugumas, įskaitant visus jo sektorius, yra labai paveikus
regioniniam saugumui. 2012 m. buvo atliktas tyrimas, kuriame analizuotas gyventojų saugumo jausmas išorinių
grėsmių kontekste. Šio tyrimo rezultatai parodė, jog 60,1 proc. gyventojų laikėsi nuomonės, kad saugumui
Lietuvoje nekyla jokių grėsmių, o tik 18 proc. apklaustųjų manė, kad Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla reali
grėsmė. Tuo tarpu 2014 m. atlikus analogišką tyrimą, jau 54,5 proc. gyventojų teigė, kad Lietuvos nacionaliniam
saugumui iškilusi reali grėsmė.
Manytina, kad tokius gyventojų saugumo pokyčius lėmė besikeičianti geopolitinė padėtis regione, ypač omenyje
turint karinį konfliktą Ukrainoje. Taigi valstybės gyventojų saugumo jausmą labai veikia politiniai, kariniai ar
kitokie regioniniam saugumui reikšmingi įvykiai, veikiantys regiono geopolitinį stabilumą. Kaip jau buvo minėta
plėtojant ankstesnę potemę, tarptautinis ir nacionalinis saugumas yra teritoriniu pagrindu atribotos saugumo
dimensijos.
Tačiau šiandien nacionalinis saugumas vis labiau paveikiamas tarptautinio saugumo tendencijų – nors šios
saugumo dimensijos visuomet sąveikavo tarpusavyje, tačiau dėl globalizacijos šiandien galima kalbėti jei ne apie
visišką tarptautinio ir nacionalinio saugumo konvergenciją, tai bent jau apie spartų šių dimensijų sąveikos
intensyvėjimą.
Visų pirma, tarptautinis (o ypač regioninis) saugumas daro labai didelę įtaką subjektyviajam saugumui (saugumo
jausmui) šalyje.
 Taip pat pažymėtina, kad išorinės grėsmės visuomet Baltijos šalis skatino ieškoti su jomis susijusių opių saugumo
problemų sprendimų. Tačiau grėsmių išorinis pobūdis nereiškia, jog šios grėsmės neverčia ieškoti naujų ir
veiksmingų valstybės vidaus saugumo priemonių.
Priešingai, manytina, jog išorinės grėsmės yra nulemtos tarptautinio (ne)saugumo ir iš išorės veikia valstybės
vidaus saugumą. Taigi, kuo saugesnė tarptautinė erdvė, tuo mažiau atsiranda ir vidaus saugumą veikiančių grėsmių.
Pagrindinė problema yra ta, jog šiuo atveju valstybės vidaus saugumas yra veikiamas ir kaimyninių valstybių
užsienio politikos, kuriai valstybė, susirūpinusi savo saugumu, negali daryti įtakos. Pvz., Lietuvos Respublikos
valstybės saugumo departamento medžiagoje užsimenama, jog kai kurių kaimyninių valstybių noras daryti įtaką ir
kontroliuoti Lietuvos priimamus sprendimus ir politiką „nulemia tikslingus ir kryptingus tų valstybių veiksmus,
kurie kelia grėsmę Lietuvos energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam saugumui. Valstybės vidaus
saugumas ir jo pavieniai sektoriai yra itin paveikiami regioninio saugumo. Regiono geopolitinis nestabilumas lemia
visų nacionalinio saugumo sektorių būklės blogėjimą. Taigi, tokios užsienio politikos priemonės, kaip integracijos į
europines ir transatlantinę institucijas stiprinimas, gerų kaimyniškų santykių, grindžiamų visuotinai pripažintomis
tarptautinėmis teisės normomis ir principais, palaikymas, vykdo ne tik išorinių grėsmių prevenciją, bet ir
stabilizuoja saugumo būklę valstybės viduje.
Globalizacijos veikiama tarptautinio ir nacionalinio saugumo konvergencija. Antrasis tarptautinio ir
nacionalinio saugumo sąveikos aspektas reiškia, jog globalizacijos sąlygomis tarptautinio ir nacionalinio saugumo
sąveika vis intensyvėja, o tai reiškia, kad šios dimensijos, jei ir visiškai nesusilieja, tačiau darosi viena nuo kitos
priklausomos.
Pažymėtina, jog globalizacija nėra nei išskirtinai teigiamas, nei neigiamas reiškinys – neigiami globalizacijos
padariniai dažniausiai išryškėja būtent tose valstybėse, kurios stokoja efektyvaus valdymo patirties ir kuriose
vangiai vyksta administracinės reformos. Tačiau vis dėlto globalizacija kelia kai kurių naujų iššūkių ir grėsmių,
pvz., augantis tarptautinio pobūdžio nusikalstamumas, neigiamai veikiantis tiek tarptautinį, tiek atskirų valstybių
nacionalinį saugumą. Pvz., Estijos Respublikos nacionalinio saugumo koncepcijoje vienomis didžiausių
nacionalinio saugumo grėsmių įvardijamos tarptautinio terorizmo ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo
grėsmės.
Analogiškai ir naujojoje Lietuvos Respublikos viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programoje (toliau –
Programa) globalizacijos procesai kartu su informacinių ir ryšių technologijų tobulėjimu ir plėtra įvardijami kaip
pagrindiniai išorės veiksniai, kurie turi ir ateityje turės įtakos viešojo saugumo plėtrai. Programoje taip pat
pažymima, kad atskirų viešojo saugumo plėtros priemonių įgyvendinimą gali „sutrikdyti politinis, socialinis ar
ekonominis nestabilumas Lietuvoje, kitose ES ar kaimyninėse trečiosiose šalyse, taip pat radikalūs tarptautinių
organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos Tarybos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Šiaurės
Atlanto sutarties organizacijos (NATO) ir kt.), kurios garantuoja taikų valstybių sambūvį ir kurių narė yra Lietuva,
veiklos pokyčiai.
Programoje ypatingas dėmesys skiriamas organizuotam nusikalstamu mui, kuris yra tarptautinio pobūdžio ir
kuriam įveikti neužtenka vien valstybės viduje taikomų priemonių. Programoje pateikiami Europolo duomenys, jog
ES erdvėje 2013 m. veikė apie 3600 organizuotų nusikalstamų grupių. Organizuotas nusikalstamumas iš esmės
paveiktas globalizacijos procesų, nes daugėja organizuotų grupių, kurios „nėra susietos su konkrečia pilietybe ar
tautybe, o ir nusikalstamos veikos nebegali būti lengvai siejamos tik su tam tikru regionu.
Kalbant apie šiuolaikinį terorizmą, jis apima ne tik vietinį, valstybinį, bet ir tarptautinį lygį, tuo veikdamas
tarptautinį saugumą ir kiekvienos valstybės nacionalinį saugumą atskirai. Auganti tarptautinio terorizmo grėsmė taip
pat „verčia iš naujo permąstyti tautų ir atskirų socialinių grupių tarpusavio bendravimo pagrindus besiplečiančios
globalizacijos sąlygomis: kuo tie santykiai turėtų remtis, kad nepadidėtų besiintegruojančio pasaulio pavojingumas
žmogui ir demokratijai. Taigi, globalizacija skatina tarptautinio ir nacionalinio saugumo dimensijų konvergenciją ir
suponuoja išaugusį valstybių bendradarbiavimo saugumo srityje poreikį.
Bendradarbiavimo ir sinergijos poreikis. E. Matulionytė kaip klaidingą įvardija požiūrį, siekiantį visiško
valstybės nepriklausomumo nuo aplinkinių valstybių. Autorė pastebi, jog toks dalykas yra neįmanomas šiuolaiki-
niame pasaulyje, nes savarankiški valstybių bandymai rūpintis išskirtinai savo saugumu ne tik nepasiekia reikiamo
rezultato, bet ir gali daryti įtaką kitų valstybių nesaugumui. Ne mažiau pavojingi atvejai, kai valstybė nepa-
kankamai dėmesio skiria vidaus saugumo problemoms – tai gali sukelti net regionines krizes (pvz., nepakankamas
dėmesys terorizmo problemai gali lemti teroristinės grupuotės įsikūrimą vienoje valstybėje, iš kurios ji vykdo
teroristinius aktus ir kitose regiono valstybėse). Tai lemia, jog valstybės suinteresuotos rūpintis ne tik savo, bet ir
kitų valstybių vidaus saugumu. Tai atspindi ir iliustratyvus M. Biliaus teiginys, jog „visuotinė šalių tarpusavio
priklausomybė yra modernaus pasaulio bruožas. Taigi, tarptautinio ir nacionalinio saugumo dimensijų
konvergencija lemia ir bendradarbiavimo, ir sinergijos poreikį. Kaip teigiama ir Lietuvos Respublikos viešojo
saugumo plėtros 2015–2025 metų programoje, „globalizacijos sąlygomis, kai grėsmių viešajam saugumui vis
daugėja ir jos peržengia valstybių sienas, nė viena valstybė negali veiksmingai nuo jų apsiginti.
Todėl ateityje tiek nacionalinis, tiek regioninis ir ES saugumas vis labiau priklausys nuo valstybės institucijų
pajėgumo įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus ir bendradarbiauti praktiniu lygmeniu. Vienas tokio efektyvaus
bendradarbiavimo pavyzdžių galėtų būti 2013 m. pabaigoje pradėjusi veikti Europos sienų stebėjimo sistema
(EUROSUR), skirta FRONTEX (Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie ES valstybių narių išorės sienų
valdymo agentūrai) ir ES valstybėms narėms keistis informacija ir bendradarbiauti nustatant nelegalios migracijos
ir tarptautinio nusikalstamumo atvejus, ir užkirsti jiems kelią.
Programoje taip pat įvardijamas poreikis stiprinti bendradarbiavimą su Baltijos jūros regiono valstybių,
užtikrinančių išorės sienų stebėjimą jūroje, pasienio apsaugos tarnybomis, aktyviai dalyvauti ES ir Baltijos jūros
regiono valstybių tarptautiniuose forumuose ir projektuose.
Ne mažiau reikšmingas ir tarptautinis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis. Pvz., Programoje pažymima, jog
nerimą kelia neteisėtos migracijos iš Baltarusijos Respublikos srautai, todėl ypač svarbu su šia valstybe sudaryti
readmisijos sutartį61. Didesnės sinergijos ir glaudesnio bendradarbiavimo visais lygmenimis poreikis pabrėžiamas
ir Europos saugumo darbotvarkėje.
Čia pabrėžiama, kad daug šiandienos saugumo problemų kyla dėl geopolitinio nestabilumo artimiausioje ES
kaimynystėje, todėl į šias grėsmes reikalingas veiksmingas ir suderintas atsakas Europos lygmeniu. Pabrėžiamas ir
atnaujintos vidaus saugumo strategijos ateinantiems penkeriems metams poreikis, nes valstybės nepajėgios
tinkamai užtikrinti saugumo veikdamos pavieniui. Todėl keltinas siekis sukurti ES vidaus saugumo erdvę, kurioje
asmenys būtų visapusiškai apsaugoti, užtikrinant jų pagrindines teises. Taip pat iškeliami penki pagrindiniai
sinergijos ir bendradarbiavimo principai: užtikrinti, kad būtų visiškai atsižvelgiama į pagrindines teises, imantis
saugumo užtikrinimo priemonių; didinti skaidrumą, atskaitomybę ir demokratinę kontrolę; užtikrinti galiojančių ES
teisės aktų efektyvesnį taikymą ir įgyvendinimą; laikytis labiau susieto tarpžinybinio ir tarpsektorinio požiūrio;
sujungti visus vidaus ir išorės saugumo aspektus.
Taigi, moderniame pasaulyje pavienės valstybių pastangos užtikrinti nacionalinį saugumą nebėra efektyvios.
Didesnis sinergijos ir glaudesnio bendradarbiavimo visais lygmenimis poreikis galėtų būti patenkintas atnaujinus
ES saugumo strategiją.
Apibendrinant pasakytina, jog šiandien nacionalinis saugumas vis labiau yra veikiamas tarptautinio saugumo
tendencijų – nors šios saugumo dimensijos visuomet sąveikavo tarpusavyje, tačiau dėl globalizacijos šiandien
galima kalbėti jei ne apie visišką tarptautinio ir nacionalinio saugumo konvergenciją, tai bent jau apie spartų šių
dimensijų sąveikos intensyvėjimą. Šie procesai lemia augantį sinergijos ir glaudesnio bendradarbiavimo poreikį
visais lygmenimis. Šis poreikis galėtų būti patenkintas atnaujinus ES saugumo strategiją, kurioje būtų
akcentuojamas pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimas, skaidrumo, atskaitomybės ir demokratinės kontrolės
didinimas, efektyvesnio ES teisės taikymo užtikrinimas, labiau susieto tarpžinybinio ir tarpsektorinio požiūrio
laikymasis ir visų vidaus ir išorės saugumo aspektų sujungimas.
1.1.3. VALSTYBĖS IR INDIVIDO SAUGUMO VIENOVĖ
Valstybės ir individo saugumo dimensijos yra diferencijuotos pagal objektą. Čia galimi du pagrindiniai požiūriai į
šių dimensijų sąveiką – kai valstybės ir individo saugumo dimensijų sąveika suvokiama arba kaip priešprieša, arba
kaip sinergija.
Valstybės ir individo saugumo priešprieša. Pagal tradicinę saugumo sampratą, saugumo objektu laikoma
valstybė. Ši samprata remiasi idėja, kad visuomenės ar atskirų individų interesai priklauso nuo valstybės, kaip
organizacijos, interesų.
Remiantis šia samprata, svarbiausia apsaugoti valstybės teritoriją, institucijas, vertybes ir valstybės gyventojus kaip
vienetą. Pagal šią sampratą saugumo strategijų kūrimas paprastai koncentruojamas valstybinės valdžios
institucijose, o visuomenė į šį procesą retai įtraukiama. Tačiau „saugi valstybė nebūtinai reiškia saugius jos
piliečius. Valstybės saugumo užtikrinimas nebūtinai užtikrina žmonių saugumą, nes gyventojai nesaugiai gali
jaustis įvairiose socialinėse aplinkose, pvz., namuose ar darbe. Požiūris į tai, kas turėtų būti saugumo objektas, yra
susijęs su valstybėje gyvuojančia teisės samprata. Jei teisinė sistema pripažįsta individo primatą, individas
suvokiamas kaip saugumo objektas.
Ši koncepcija itin išplėtota po Antrojo pasaulinio karo, kai 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijoje buvo įtvirtintas
siekis tautoms veikti kartu, siekiant apsaugoti individų teises, laisves ir orumą, pripažįstant įtampą tarp individo ir
valstybės interesų. Pasak B. Buzano, „individas reprezentuoja galutinį nedalomą vienetą, kuriam gali būti taikoma
saugumo sąvoka. Todėl individas yra pirminis vertikalios saugumo sąvokos dinamikos (tarptautinis – nacionalinis
– individo saugumas) lygmuo. Taip pat, siekdama užtikrinti valstybės saugumą, pati valstybė gali imtis tokių veiks-
mų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai keltų grėsmę individo saugumui, pvz., valstybei imantis veiksmų prieš individą
ar jų grupę. Taigi, valstybės saugumo užtikrinimas nebūtinai lemia valstybės gyventojų saugumo užtikrinimą. Be
to, valstybės saugumo interesai gali prieštarauti individo saugumo interesams ir kelti jiems grėsmę.
Valstybės ir individo saugumo sinergija. Kitu požiūriu, valstybės ir individo saugumo dimensijos papildo viena
kitą. Pvz., vienas iš valstybės interesų yra kurti saugią visuomenę naudojant įvairiausias priemones. Taip
užtikrinant visuomenės saugumą, tenkinami ir atskirų individų saugumo interesai67. Šiuo požiūriu, valstybės
(nacionalinis) saugumas vis dėlto yra individo saugumo pagrindas. Valstybei privalu rūpintis ne tik visuomenės
apskritai, bet ir atskirų jos grupių ir individų saugumu, pvz., decentralizuojant tam tikrų sektorių saugumo
užtikrinimą ar taikant specialias priemones ar programas atskirų gyventojų grupių (pvz., jaunimo, vaikų) saugumui
užtikrinti. Jei pripažįstama valstybės ir individo saugumo sinergija, tai reiškia valstybės pareigos užtikrinti
saugumą išplėtimą – valstybė turi pareigą imtis priemonių saugumui užtikrinti ne tik valstybės (visuomenės), bet ir
individo lygmeniu.
Apibendrinant pasakytina, jog galimi du požiūriai į valstybės ir individo saugumo dimensijų sąveika – ši sąveika
gali būti suvokiama tiek kaip šių dimensijų priešprieša, tiek kaip sinergija. Šiuolaikinei demokratinei valstybei
artimesnė antroji samprata, išplečianti valstybės pareigą užtikrinti saugumą ne tik valstybės (visuomenės), bet ir
individo lygmeniu.
1.1.4.VIEŠASIS SAUGUMAS – NACIONALINIO SAUGUMO PAGRINDAS
Dar senovės Romos teisėje įtvirtintas Justitia est fundamentum regnorum (liet. teisingumas yra valstybės
pagrindas) principas reiškia valstybės pareigą „sukurti tokius įstatymus, kurie leistų užtikrinti žmogaus ir piliečio
teises bet kokiose situacijose.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija
(toliau – Konstitucija), kurios 1 straipsnis skelbia, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika. Konstitucijos 3 straipsnis įtvirtina draudimą varžyti ar riboti tautos suverenitetą. Konstitucijos 8
straipsnis nustato, jog antikonstituciniais veiksmais laikomas valstybės valdžios ar jos institucijos užgrobimas.
Konstitucijos 94 straipsnis numato Vyriausybės pareigą saugoti valstybės teritorijos neliečiamybę, garantuoti
valstybės saugumą ir viešąją tvarką. Konstitucijos 135 straipsnis įpareigoja, įgyvendinant užsienio politiką, va-
dovautis tarptautinės teisės principais ir normomis, siekti užtikrinti valstybės saugumą, nepriklausomybę, jos
piliečių gerovę ir pagrindines teises, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Tai toli gražu ne visos Konstitucijos nuostatos, kuriomis grindžiama nacionalinio saugumo politika. Be to,
nacionalinio saugumo politika taip pat privalomai grindžiama Jungtinių Tautų Chartija, Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacijos dokumentais, Šiaurės Atlanto sutartimi, kitomis daugiašalėmis ir dvišalėmis
tarptautinėmis sutartimis, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.
Kaip jau buvo minėta, nacionalinis saugumas yra kompleksinė sąvoka, susidedanti iš skirtingų saugumo politikos
krypčių. Kaip pažymi latvių tyrinėtojai J. Teivans-Treinovskis ir N. Jefimovs, nacionalinis saugumas gali būti
pavojingai daugiaprasmė kategorija, jei naudojama jos nespecifikuojant.
Nacionalinio saugumo koncepciją Latvijos teisinėje sistemoje apibrėžia Nacionalinio saugumo įstatymas, kuriame
nacionalinis saugumas suprantamas kaip valstybės ir visuomenės tikslingi veiksmai, kurie nukreipti į siekį ap-
saugoti valstybės nepriklausomybę, jos konstitucinę santvarką ir teritorinį vientisumą, atverti galimybę laisvai
plėtoti gerovę ir užtikrinti stabilumą šalyje.
Taigi, visų pirma, nacionalinio saugumo užtikrinimas yra tikslingi, kryptingi veiksmai. Antra, šiuos veiksmus
atlieka valstybė ar visuomenė. Trečia, šiais veiksmais siekiama specifinio rezultato – užtikrinti valstybės
suverenumą ir konstitucinę santvarką, kurti gerovės valstybę visuomenei ir individui.
Akivaizdu, kad tokie veiksmai apima itin plačias žmogaus gyvenimo sritis, todėl, siekiant užtikrinti jų
veiksmingumą ir kryptingumą, būtina tuos veiksmus atitinkamai diferencijuoti – išskirti jų pagrindines kryptis.
Pavyzdžiui, E. Matulionytė išskiria penkis sektorius, į kuriuos galima suskirstyti nacionalinio saugumo sektorių –
karinį, politinį, ekonominį, socialinį, ekologinį sektorius, kurie yra tarpusavyje susiję.
Panašūs sektoriai išskiriami ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (toliau –
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas). Pagal šio įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos nacionalinio saugumo
užtikrinimas reiškia tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymą,
valstybėsnnepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsaugą ir gynimą. Ši samprata yra
panaši į sampratą, įtvirtintą Latvijos Respublikos nacionalinio saugumo įstatyme.
Toliau Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme papildoma, jog nacionalinio saugumo
politikos tikslas yra bendromis valstybės ir piliečių pastangomis užtikrinti demokratiją, tautos saugų būvį ir
valstybės vidaus bei išorės saugumą, ginti nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
Įstatyme konkrečiai išvardijama, jog Lietuvos nacionalinio saugumo politiką sudaro valstybės užsienio, gynybos,
ekonominės, viešojo saugumo, socialinės, kultūros, sveikatos, aplinkos apsaugos, švietimo ir mokslo bei kitos
valstybės politikos nuostatos, užtikrinančios nacionalinį saugumą. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme
nacionalinio saugumo politika iš esmės skirstoma į užsienio ir vidaus politiką, reglamentuojamą IV skyriuje.
Įstatyme teigiama, jog valstybės vidaus politika yra orientuota į vidaus ekonominio ir socialinio stabilumo
stiprinimą ir privalo garantuoti saugią aplinką ir viešąją tvarką, sukurti palankias prielaidas piliečių švietimui, jų
socialiniam ir kultūriniam aktyvinimui, įvairiapusei visuomenės pažangai bei valstybės gamtinės aplinkos
apsaugai.
Vidaus politika įstatyme skirstoma į ekonominę politiką, viešojo saugumo politiką, socialinę politiką, kultūros,
švietimo ir mokslo politiką, aplinkos apsaugos politiką ir sveikatos politiką.
Manytina, jog šios kryptys nėra visiškai atsietos viena nuo kitos. Priešingai, tai, kaip saugumo politika
įgyvendinama vienoje srityje, tiesiogiai veikia saugumo būklę kitose srityse. Viešojo saugumo politika, kaip
nacionalinio saugumo vidaus politikos dalis, suvokiama ir Nacionalinio saugumo strategijoje. Čia teigiama, jog
visuomenės saugumui užtikrinti reikia palaikyti viešąjį saugumą, ekonominį ir socialinį stabilumą, užtikrinti
aplinkos apsaugą, plėtoti atsako į išorės ir vidaus rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes pajėgumus.
Strategijoje pažymima, kad efektyvi viešojo saugumo sistema yra esminė vidaus saugumo ir gerovės sąlyga.
Viešajam saugumui palaikyti ir stiprinti Lietuvos Respublikai privalu įgyvendinti kompleksines kovos su korupcija
ir korupcijos prevencijos priemones, kovoti su organizuotu nusikalstamumu, siekiant išvengti ekstremaliųjų
situacijų arba sumažinti jų padarinius, daug dėmesio skirti gyventojų švietimui, saugios visuomenės pagrindų
sukūrimui, civilinės saugos sistemų subjektų gebėjimų ir pajėgumų stiprinimui. Be to, taip pat numatytas siekis
gerinti teisėsaugos ir kitų viešojo saugumo institucijų veiklos efektyvumą, plėtojant viešojo saugumo institucijų,
mokslo įstaigų ir privataus sektoriaus partnerystę, šių institucijų veikloje plačiau taikyti mokslinių tyrimų
rezultatus.
Tuo tarpu Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nurodoma, jog kova su nusikalstamumu, viešosios tvarkos bei
asmens saugumo valstybėje užtikrinimas yra vienas didžiausių prioritetų, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Valstybei privalu stiprinti kovą su nusikalstamumu, ypač daug dėmesio skiriant organizuotam nusikalstamumui,
šešėliniam verslui, korupcijai ir narkomanijai, stiprinant teisėsaugos institucijų veiklą ir kuriant naujus
nusikalstamų veikų kontrolės ir prevencijos sistemos modelius, kurių bendradarbiavimą ir veiklos koordinavimą
užtikrintų Vyriausybė.
Kitas viešojo saugumo politikos prioritetas yra patikima, ES reikalavimus atitinkanti valstybės sienos kontrolė ir
apsauga – įstatymu turi būti nustatyti tinkami valstybės sienos ir pasienio teisiniai režimai ir reglamentuotas
efektyvus valstybės sienos apsaugos organizavimas. Paskutinis įstatyme numatytas viešojo saugumo politikos
prioritetas – eismo keliuose saugumas, garantuojant, jog valstybės institucijos imasi kompleksinių priemonių,
skirtų avaringumui mažinti, užtikrina tinkamą jų organizavimą ir koordinavimą.
Pažymėtina, jog nei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, nei Nacionalinio saugumo strategijoje pagrindiniai
viešojo saugumo politikos tikslai, kryptys ir prioritetai nėra išdėstyti galutinai ir nuosekliai. Nacionalinio saugumo
pagrindų įstatyme išskiriamos tokios prioritetinės viešojo saugumo politikos kryptys: kova su nusikalstamumu ir jo
prevencija, tinkama valstybės sienos kontrolė bei apsauga ir eismo keliuose saugumas. Tuo tarpu Nacionalinio
saugumo strategijoje numatomi tikslai – efektyvi korupcijos kontrolė ir prevencija, kova su organizuotu nusikalsta-
mumu, ekstremalių situacijų valdymas.
Strategijoje taip pat numatytos kiek konkretesnės priemonės, kaip vis dėlto viešąjį saugumą užtikrinti – teigiama,
jog daug dėmesio reikia skirti gyventojų švietimui, institucijų veiklos efektyvumo didinimui, viešojo ir privataus
sektoriaus partnerystei ir pan. Tačiau nei įstatyme, nei strategijoje net nėra numatyta konkreti ir galutinė sistema,
kokie elementai sudaro viešojo saugumo sektorių, kokie yra viešojo saugumo politikos prioritetiniai tikslai, kaip
juos įgyvendinti.
Ši problema iš dalies išspręsta 2015 m. pavirtinus Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programą, kurioje
viešasis saugumas apibrėžiamas kaip „nacionalinio saugumo dalis, apimanti žmogaus, visuomenės irvalstybės
teisėtų interesų apsaugą nuo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, gamtos ir žmogaus sukeltų nelaimių.
Programoje taip pat išskiriami pagrindiniai aktualūs rizikos veiksniai ir grėsmės viešajam saugumui:
nusikalstamumas, ypač susijęs su smurtu, ir jo lygio augimas; organizuotų nusikalstamų grupuočių daromų ar (ir)
tarptautinio pobūdžio nusikaltimų plitimas; neteisėta migracija; didėjantis visuomenės radikalumas; gaisrai ir kitos
žmogaus ar gamtos sukeltos nelaimės; nepakankamas teisėsaugos institucijų ir kitų valstybės įstaigų, kurioms
pavesti su viešojo saugumo stiprinimu tiesiogiai susiję uždaviniai, veiklos veiksmingumas.
Tačiau vis dėlto programa taip pat neapima visų viešojo saugumo politikos elementų, pvz., kelių eismo saugumo ar
kovos su korupcija, kurie smulkiau reglamentuojami kituose teisės aktuose. Programa vertintina labiau kaip
bendrojo pobūdžio dokumentas, įvardijantis pagrindines viešojo saugumo sektoriaus problemas, prioritetines
kryptis, akcentuojantis opiausias pastarojo meto viešojo saugumo sektoriaus problemas, pateikiantis bendrojo
pobūdžio pasiūlymus, kaip jas spręsti.
Reziumuojant pasakytina, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nacionalinio saugumo politika skirstoma į užsienio ir
vidaus politiką, o pastaroji savo ruožtu – į ekonominę politiką, viešojo saugumo politiką, socialinę politiką,
kultūros, švietimo ir mokslo politiką, aplinkos apsaugos politiką ir sveikatos politiką. Pagrindiniai teisės aktai,
reglamentuojantys viešąjį saugumą, yra Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Nacionalinio saugumo
strategija ir Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa, tačiau nei viename iš šių dokumentų nėra
pateikiamas konkretus viešojo saugumo politikos krypčių ir prioritetinių sričių sąrašas, šių teisės aktų nuostatos
nėra tarpusavyje suderintos, daugiau dėmesio skiriama problemų konstatavimui, o ne pasiūlymų, kaip jas spręsti,
paieškai. Vis dėlto šiame tyrime išskiriamos šios pagrindinės viešojo saugumo politikos sritys: viešosios tvarkos
palaikymas (įtraukiant ir ekstremalių situacijų valdymą), nusikalstamumo kontrolė ir prevencija, valstybės sienos
kontrolė ir apsauga ir eismo saugumo užtikrinimas.
Erika Matulionytė “Grėsmių nacionaliniam saugumui nustatymas ir jų prevencijos galimybės”
Santrauka.
Straipsnyje nagrinėjami nacionalinio saugumo sistemos grėsmių identifikavimo klausimai bei apžvelgiamos
prevencijos galimybės. Iškylančias saugumo problemas valstybės gali spręsti dviem būdais: arba remtis tik savo
jėgomis, arba pasirinkti tarptautinio saugumo strategiją t.y. dalyvauti įvairiose tarptautinėse organizacijose. Lietuva
nacionalinį saugumą užtikrina kompleksiškai derindama abu būdus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tarptautinis
saugumas yra nedalomas, saugumą siekiama užtikrinti kaip platesnės regioninės, europinės ir pasaulio valstybių
bendrijos saugumo neatskiriamą sudedamąją dalį. Reikia įvertinti, kad Lietuva būdama palyginti nedidelė valstybė,
yra gana įdomioje geografinėje / politinėje padėtyje ir turi skirti ypatingą dėmesį nacionalinio saugumo politikos
formavimui bei operatyviai reaguoti į keliančius grėsmę veiksnius. Daugelis nacionalinio saugumo rizikos veiksnių
ir pavojų yra tęstinio pobūdžio ir sunku juos visiškai panaikinti, todėl nacionalinio saugumo užtikrinimui lieka
aktualių problemų. Tik nuolatinės ir kompleksinės pastangos gali užtikrinti minimalią jų tikimybę virsti grėsmėmis
ir neleisti atsirasti nepalankiems padariniams ekonominėje, socialinėje, ekologinėje ar kitose srityse. Be to,
reikalingos ir nuolatinės bei kompleksinės nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų pastangos. Pagrindinės
sąvokos: nacionalinis saugumas, grėsmės nacionaliniam saugumui, grėsmių prevencija. Stiprinti nacionalinį
saugumą yra aukščiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas. (Lietuvos Respublikos nacionalinio
saugumo pagrindų įstatymas)
ĮVADAS
Temos aktualumas. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio
politikos tikslas. Nacionalinį saugumą užtikrinti galima tik sudarius sąlygas tautos ir valstybės laisvai bei
demokratinei raidai tvirtai saugant ir ginant valstybės nepriklausomybę, jos teritorijos vientisumą ir konstitucinę
santvarką. Nacionalinio saugumo politika gali turėti dvi kryptis: į šalies vidaus politiką, kai siekiama sumažinti
valstybės pažeidžiamumą, arba į šalies užsienio politiką, kai stengiamasi sumažinti išorinę grėsmę ir paveikti jos
šaltinius. Abiem atvejais grėsmėms eliminuoti reikia ne tik pastangų, bet ir materialių bei dvasinių šalies išteklių.
Pabrėžtina, kad net turtingiausios valstybės turi ribotus išteklius, reikalingus grėsmėms įveikti. Į kokį modelį
orientuotis kovojant su pavojais, daug lemia ir šalies viduje priimamas politinis sprendimas. Netinkamas politinis
sprendimas vertinant grėsmes ne tik nedidina šalies nacionalinio saugumo, o gali net jį mažinti. Be to, reikia
įvertinti, kad grėsmės nėra pastovus dalykas: vienos atsiranda ir vystosi, kitos gali mažėti at net išnykti [1, p. 60].
Nacionalinio saugumo analizė yra aktuali tema, nes kiekvienas pilietis daugiau ar mažiau yra susijęs su valstybės,
kurioje gyvena ar su kuria sieja savo ateitį, nacionaliniu saugumu. Lietuva, daug metų buvusi sudėtine sąjunginės
valstybės dalis ir neturėdama suverenumo spręsti tokius klausimus, atkūrusi nepriklausomybę turėjo sukurti
saugumo politiką Be to, saugumo politika nėra nekintantis reiškinys, nes grėsmės nacionaliniam saugumui yra
nuolat besikeičiantis procesas. Nacionalinis saugumas nėra tik karinė galia, jam įtakos turi daugybė kitų veiksnių:
 ekonomika, politika, ekologija ir kiti. Siekiant sustiprinti nacionalinį saugumą reikia išnagrinėti grėsmes, aptarti
galimas atsakingų institucijų veiklos kryptis nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu. Nacionalinio saugumo būklės
įvertinimas yra gana sudėtingas procesas, nes nėra vieningos, jo būklę nusakančios rodiklių sistemos. Tokie tyrimai
turėtų būti atliekami ne vien tik mokslo tikslais – tokios analizės rezultatai galėtų padėti rengti pasiūlymus
formuojant nacionalinio saugumo politiką. Tyrimo objektas – nacionalinio saugumo sistemos ir grėsmių
prevencijos galimybių įvertinimas. Tyrimo tikslas – nustatyti nacionalinio saugumo reikšmę, išanalizuoti grėsmių
sistemą ir aptarti galimas prevencijos priemones. Tyrimo metodai: rašant straipsnį taikytas analitinis kritinis,
dokumentų analizės, lyginamasis bei metodas.
1. NACIONALINIO SAUGUMO SISTEMOS APŽVALGA IR GRĖSMIŲ ANALIZĖ
Nacionalinio saugumo doktrina yra vienas iš esminių principų, nusakančių šiuolaikinį valstybingumą. Jei valstybė
nesugeba apginti savo teritorijos ir apsaugoti savo žmonių, galima suabejoti jos suverenitetu [2, p. 169].
Nacionalinio saugumo terminas spaudoje dažniausiai pateikiamas kaip saugumas nuo kaimynės Rusijos ar kitoks
Lietuvos nepriklausymas nuo užsienio valstybių. Tai gana klaidingas požiūris, nes nepriklausymas nuo kitų
valstybių yra nepasiekiamas dalykas šiuolaikiniame pasaulyje, nes bet kuri valstybė yra vienaip ar kitaip
priklausoma nuo kitų valstybių, todėl nacionalinis saugumas turi būti grindžiamas kitais, jo esmę labiau
atitinkančiais argumentais [3]. Pats nacionalinio saugumo terminas yra plačiai naudojamas įvairiais lygmenimis:
akademiniu, politiniu ir visuomeniniu. Tačiau yra pakankamai sunku nustatyti nacionalinio saugumo ribas.
Mokslinė literatūra siūlo daug nacionalinio saugumo sampratos apibrėžimų. Pastebima ryški saugumo sąvokos
kaita: nacionalinis saugumas ilgai buvo suprantamas kaip karinė problema. Daugumos tyrėjų dėmesys buvo
sukoncentruotas į veiksmo – atoveiksmio dinamiką. Tam įtakos turėjo ir pasaulio politinė situacija. Po Pirmojo
pasaulinio karo buvo iškilę šiokių tokių kolektyvinio saugumo realizavimo vilčių, bet Jungtinių Tautų
organizacijos nesugebėjimas tvarkytis su keliama užduotimi sužlugdė domėjimąsi šiuo požiūriu. Geriausiai to meto
situaciją atspindi J. Herzo suformuluota „saugumo idėjos“ dilema: savarankiški valstybių bandymai rūpintis savo
saugumu nepaisant gerų norų, didina kitų valstybių nesaugumą, nes jei viena valstybė savo priemones laiko grynai
gynybinėmis, tai kitos valstybės – potencialiai grėsmingomis. Saugumas buvo suprantamas dvejopai: žiūrint iš
realistų pozicijų, nacionalinis saugumas buvo suprantamas kaip karinio potencialo didinimas, o idealistai saugumo
garantu laikė taiką. G. Luciani teigimu, nacionalinis saugumas gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas
pasipriešinti agresijai iš užsienio. John E. Mroz teigimu, saugumas yra santykinė laisvė nuo žalingų grėsmių [4,
p.35]. Nacionalinis saugumas gali būti apibrėžtas ir kaip žmonėms priimtino gyvenimo būdo išsaugojimas ir
suderinimas su kitų reikmėmis ir teisėtais siekimais, taip pat jis apima laisvę nuo karinio užpuolimo ar prievartos,
laisvę nuo tarptautinio sunaikinimo ir laisvę nuo politinių, ekonominių bei gyvenimo kokybei esminių socialinių
kokybių sunaikinimo [5]. Vėliau saugumo studijos pasuko sąvokos plėtojimo ir gilinimo kryptimi. Galima išskirti
dvi saugumo sampratos, kartu ir saugumo studijų, plėtimo kryptis: pirma, analizuojamos nekarinės saugumo
problemos, išskiriant įvairius saugumo sektorius; antra, analizuojamas nevalstybinių tarptautinių santykių veikėjų
vaidmuo sprendžiant saugumo problemas [6, p. 24]. Saugumo ir stabilumo problemos tarptautinėje valstybių
sistemoje visais laikais buvo vienos iš svarbiausių ir sunkiausiai sprendžiamų problemų tarptautinių santykių
raidoje [7, p. 83]. Tikslinga apibrėžti nacionalinio saugumo vaidmenį tarptautiniu lygmeniu. Plačiąja prasme
saugumo objektas – tai viskas, kas susiję su saugumo problema, pradedant Žemės rutuliu, baigiant kiekvienu iš
mūsų kaip atskiru individu. Galima kalbėti tiek apie globalų, tiek apie individualų saugumą bet kokiu įmanomu
aspektu. Kiek konkrečiau apibrėžti saugumo objektą leistų specifinės problemos. Jos apibrėžtų ir tam tikrą
saugumo objektų lygį [8, p. 26]. B. Buzan yra nurodęs, kad nacionalinis saugumas – valstybių sugebėjimas
išsaugoti savo nepriklausomą identitetą ir funkcinį integralumą prieš pakitimų jėgas, kurios laikomos priešiškomis
[9, p. 432]. Pagal šį apibrėžimą nacionalinis saugumas yra atsakingas už teritoriją, turtą ir žmones. B. Buzan yra
pateikęs saugumo sampratos struktūrą, kurią galima laikyti pagrindine. Pagal ją išskiriami penki sektoriai, į kuriuos
galima suskirstyti saugumo sektorių: karinis, politinis, ekonominis, socialinis ir ekologinis [10, p. 69]. Šie sektoriai
yra tarpusavyje susiję. Tačiau yra ir nuomonių, kad saugumo problema bei sektorių išskyrimo perspektyvos yra
nesuderinami dalykai [11, p. 316–317]. T. Janeliūnas šalia tradicinių saugumo sektorių siūlo išskirti ir
komunikacinio saugumo sektorių, kurio elementai užtikrintų informacijos saugumo sektorių sistemoje. Jo
nuomone, grėsmės komunikaciniam sektoriui turėtų būti apibūdinamos kaip grėsmės įprastiniams valstybės
komunikacijos ryšiams ir procesams [12, p. 62–63]. Saugumo studijos taip pat analizuoja grėsmės, kaip karinės
jėgos naudojimą ir kontrolę bei valstybės išgyvenimo tarptautinėje aplinkoje sąlygas [13, p. 212]. Grėsmės
sąlyginai gali būti išskiriamos į „išorines“ ir „vidines“. „Išorinėms“ grėsmėms priskirtinos tos, kurios nepriklauso
nuo žmogaus valios (gamtos katastrofos ir kt.), arba nepriklauso nuo konkrečios šalies ar bendruomenės valios
(branduolinis konfliktas tarp dviejų ar daugiau užsienio valstybių, užsienio šalių karinė intervencija, ekonominė
suirutė kaimyninėje šalyje ir pan.). „Vidinės“ grėsmės – tai ekonominė ir kriminogeninė situacija šalyje, socialinis
saugumas, etninių mažumų būklė ir kt. Kiekybiškai apibrėžti grėsmes yra gana sudėtinga. Paprastai stengiamasi jas
„išmatuoti“ ir apibūdinti pagal tai, kokia grėsmės pasireiškimo tikimybė ir kokio dydžio nuostolius grėsmė gali
sukelti. Įvertinus grėsmes pagal jų tikimybes ir daromą žalą, galima sudaryti tam tikrą pasaulio, šalies ar atskiros
bendruomenės grėsmių suvestinę (grėsmių laukas) [14, p. 12–14]. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir
pagrindinė vertybė – tautos galimybė išlikti ir vystytis [15, p. 47]. Saugumui grėsmę keliančias problemas turi
stengtis išspręsti visos valstybės, nes jei kažkurios valstybės neskiria tam pakankamai dėmesio arba sąmoningai
ignoruoja šiuos klausimus, gali būti sukeliamos neigiamos pasekmės kitų šalių atžvilgiu. Žinomi atvejai, kai
atskiros valstybės neskyrė dėmesio kovai su terorizmu, griežtai branduolinio 95 ginklo kontrolei ir kt., – tai sukėlė
dideles krizes ne vienos valstybės, o net viso regiono ribose. Lietuvos nacionalinio saugumo sistemą reglamentuoja
daugybė teisės aktų. Visų pirma reikia paminėti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kur įtvirtintos kertinės normos,
tiesiogiai reglamentuojančios nacionalinio saugumo klausimus (1 str., 3 str., 8 str., 94 str., 135 str., 142 str., 144
str.) [16]. Šiaurės Atlanto sutartyje [17] nurodyta, kad Lietuvos nacionalinio saugumo sistemą sudaro valstybės ir
piliečių veiklos šiam tikslui patvirtintų pagrindinių nuostatų, būdų, narystės Europos ir transatlantinėje sąjungose
priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio
sąveikos būdų visuma. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme [18] nustatyta, kad
nacionalinis saugumas grindžiamas žmogaus teisių apsaugos ir kitomis daugiašalėmis ir dvišalėmis tarptautinėmis
sutartimis, įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikai, taip pat visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir
normomis. Lietuva nuosekliai siekia naudoti geografiškai suderintas Europos Sąjungos gynybos politikos
priemones, remdamasi Europos saugumo strategijoje [19] įvardytais geografiniais prioritetais. Lietuvos
nacionalinio saugumo strategijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos narystė NATO užtikrina Lietuvos karinį, politinį
ir ekonominį saugumą, narystė Europos Sąjungoje [20] skatina Lietuvos ekonominę plėtrą ir gerovę, suteikia
nekarines saugumo garantijas. Kaip jau minėta, nacionalinis saugumas gali būti analizuojamas remiantis skirtingais
sektoriais: kariniu, politiniu, ekonominiu, socialiniu ir ekologiniu. Atsižvelgiant į šią sistemą tikslinga aptarti
grėsmes, nurodytas Lietuvos nacionalinį saugumą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Manau, būtų tikslinga
išskirti dar vieną sektorių – „kitos grėsmės“, į kurį patektų grėsmės, neturinčios aiškaus priklausymo konkrečiai
grupei. Karinės grėsmės. Nuo senų laikų karinės grėsmės buvo aiškiausiai suprantamos ir reglamentuotos. Karinės
jėgos panaudojimas valstybę priverčia į pirmą vietą iškelti jėga paremtus santykius. Ši grėsmė pasižymi dideliais
žmogiškųjų ir ekonominių išteklių kaštais ir yra labiausiai nepageidaujama. Nacionalinio saugumo politikoje
karinėms grėsmėms turi būti skirtas aukščiausias prioritetas. Taikos metu karinė grėsmė mažiau, o neramumų
atveju –daugiaupaliečia visus kitus sektorius. Karinės grėsmės yra skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines.
Tiesioginės grėsmės gali reikštis įvairiais pavidalais: visiška kitos valstybės invazija, pasikėsinimas į taikius
gyventojus ir kt. Netiesioginės grėsmės daugiau veikia ne prieš pačią valstybę, kiek prieš jos išorinius interesus.
Tai gali būti grasinimai sąjungininkams, strategiškai išsidėsčiusioms teritorijoms ir kt. [21, p. 163]. Karinės
grėsmės skiriasi nuo kitų grėsmių tuo, kad jos visada remiasi jėgos panaudojimu. Karinė grėsmė yra labai svarbi
nacionaliniam saugumui, nes jai iškilus kitos grėsmės patenka į antrą planą. Karinė grėsmė visada buvo ir bus
akcentuojama atskirų valstybių nacionalinio saugumo politikoje, netgi tais atvejais, kai grėsmės kituose sektoriuose
sudaro didesnį pavojų. Pastaruoju metu pastebima, kad visuomenė yra maitinama idėjomis, kad globalinės
konfrontacijos nebėra, o saugumo politika turi rūpintis daugiausia nekariniais dalykais ar vis dar pasitaikančiais
etninės nesantaikos atvejais [22, p. 182]. Tačiau reikia nepamiršti, kad valstybės viena apie kitą renka ekonominę,
politinę ir kt. pobūdžio žvalgybinę informaciją, siekdamos įgyti ir karinį pranašumą [23, p. 24]. Tai yra įprastinė
praktika ir ji vykdoma atitinkamose ribose. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva savo gynybinę sistemą organizavo
savarankiškai, tačiau įstojus į NATO reikia vadovautis toje organizacijoje nusistovėjusia kolektyvinės gynybos
sistema. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nurodyta, jog gynybos visuotinumas
reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, gynybai panaudojami
valstybės ištekliai, be to, kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais [24].
Šiaurės Atlanto sutarties [25] penktajame straipsnyje nurodyta, kad kilus pavojui partneriai stos mūsų ginti (tačiau
tik karinės padėties atveju), bet yra ir trečias straipsnis, kuriame nurodyta, kad mes patys turime užtikrinti savo
nacionalinį saugumą. Kiekviena valstybė akcentuoja savo nacionalinius interesus, todėl ir Lietuva negali pasikliauti
vien buvimu vienoje ar kitoje organizacijoje. Aklo pasitikėjimo užsienio politikoje neturi būti [26]. Politinės
grėsmės. Politinės grėsmės gali pasireikšti kaip spaudimas vyriausybei vykdyti tam tikrą politiką, siekimas nuversti
vyriausybę, separatistinių judėjimų kurstymas bei siekimas suardyti valstybės politinę sistemą [27]. Siaurąja
prasme struktūrinės grėsmės kyla tada, kai dviejų valstybių organizaciniai principai prieštarauja vienas kitam, kai
valstybės negali ignoruoti viena kitos egzistavimo [28, p.166]. Valstybės vidaus ir išorinės politikos saugumas gali
būti apibūdinamas ne tik kaip tiesioginės grėsmės nebuvimas, bet kaip ir laisvė savarankiškai vykdyti savo politiką,
priimti sprendimus, geriausiai atitinkančius nacionalinius interesus [29, p. 49–53]. Vidaus politikos požiūriu
grėsmę kelia politinės sistemos nebrandumas ir galimas jos degradavimas, nesugebėjimas formuoti politikos tikslų,
kurie atitiktų nacionalinius interesus, bei dėl to atsirandančios klaidos. Išoriniam politiniam saugumui grėsmę gali
kelti tarptautinio politinio klimato pablogėjimas, tiesioginis ar netiesioginis užsienio valstybių kišimasis į Lietuvos
vidaus reikalus, pastangos daryti įtaką šalies valdžios institucijoms. Socialinės grėsmės. Socialinės grėsmės nuo
karinių ir politinių grėsmių skiriasi tuo, kad dauguma jų atsiranda pačios valstybės viduje. Bijodamos prarasti
kalbos, kultūros ir religijos bei etninį identitetą, pačios valstybės dažnai slopina kitų valstybių identitetą savo
viduje, kurdamos savo nacionalinio saugumo politiką. Nėra nubrėžta aiški riba, kada socialinės grėsmės tampa
grėsmėmis nacionaliniam saugumui. B. Buzan teigia, kad socialinės grėsmės negali būti realiai laikomos
nacionalinio saugumo klausimais, išskyrus tuos atvejus, kai jos sukelia konfliktus tarp valstybių [30, p. 169].
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme [31] yra numatyta, kad valstybės socialinė politika
turi skatinti socialiai savarankiškos, solidarios, kartu ir stabilios pilietinės visuomenės formavimąsi. Valstybė turi
vykdyti visų piliečių ir kitų jos jurisdikcijai priklausančių asmenų gerovės politiką, mažinti galimų socialinių krizių
rizikos 96 veiksnius bei pavojus ir rūpintis, kad dėl pernelyg didelių turtinių skirtumų visuomenėje ir gyventojų
nuskurdimo nebūtų pažeisti socialinės sanglaudos principai. Socialinės grėsmės savo apimtimi yra vienos
didžiausių. Pavyzdžiui, nacionalinio saugumo strategijoje [32] pažymima, kad netolygi socialinė ir ekonominė
raida, didinanti gyvenimo lygio skirtumus tarp įvairių socialinių grupių, yra laikoma pavojaus veiksniu. Tai gali
pasireikšti kai kurių socialinių grupių gyvenimo lygio nuosmukiu, augančiu nedarbo lygiu, kartu skatinant socialinį
ir politinį ekstremizmą. Tai skatina nusikalstamumo didėjimą ir kartu yra pavojus nacionaliniam saugumui.
Ekonominės grėsmės. Ekonominės grėsmės yra pačios painiausios. Normali rinkos ekonomikos dalyvių būklė yra
rizikos, agresyvios konkurencijos ir netikrumo būklė [33, p. 170]. Sunku nustatyti tą ribą, kai ekonominės grėsmės
tampa grėsmėmis nacionaliniam saugumui, nes jos dažniausiai yra priimamos kaip natūrali rinkos ekonomikos
kasdienybė. Ekonominis šalies saugumas turėtų būti apibrėžiamas kaip valstybės ir šalies subjektų sugebėjimas
(politinė valia, galimybė, mokėjimas) išlaikyti ekonomikos objektų ir sistemų pusiausvyrą, kuri yra pagrindinė
(būtina ir pakankama) sąlyga valstybei ir šalies subjektų raidai. Ekonominio saugumo esmę galima apibūdinti kaip
tokią valdžios ir ekonomikos institutų būseną, kuri užtikrina vidinio potencialo stiprėjimą bei šalies raidą [34, p.
262]. Ekonominio saugumo negali būti siekiama be kompromisų. Kiekvienam individui ekonominio saugumo
tikslas keliamas šalia kitų tikslų. Grėsmių ekonominiam saugumui samprata labai priklauso nuo konkrečios
visuomenės konteksto ir patirties. Ekonominis saugumas – tai ne tik nacionalinių interesų apsauga, bet ir valdžios
institucijų pasiruošimas, sugebėjimas sukurti nacionalinių interesų realizavimo bei apsaugos mechanizmus vystant
nacionalinę ekonomiką, palaikant socialinį politinį stabilumą visuomenėje [35, p.12]. Nacionalinio saugumo
pagrindų įstatyme [36] nurodyta, kad Lietuvos ekonominė politika yra grindžiama atvirumo, teisingumo, darnumo
ir naudingumo visuomenei laisvos konkurencijos rinkoje, ekonominių laisvių užtikrinimo, privačios ūkinės
iniciatyvos principais, tarnaujančiais bendrai tautos gerovei. Ūkinės veiklos apribojimai gali būti nustatyti tik
įstatymais ir jeigu jie yra būtini nacionalinio saugumo interesams apsaugoti. Ekologinės grėsmės. Klaidinga būtų
manyti, kad ekologinės grėsmės mažiau pavojingos nei, pavyzdžiui, karinės, politinės ar ekonominės. Anksčiau
ekologinės grėsmės buvo suvokiamos kaip atsitiktinis dalykas, natūralių gyvenimo sąlygų dalis. Buvo manoma,
kad nacionalinis saugumas liečia žmonių tarpusavio kovą, o ekologinės katastrofos (potvyniai, cunamiai, žemės
drebėjimai ir kt.) yra žmonių kovos su gamta dalis ir į nacionalinio saugumo kategoriją nebuvo įtraukiama. Tačiau
globalizacijos procesui vis labiau progresuojant ir didėjant žmogaus įtakai gamtai, ekologinės problemos tampa vis
aktualesnės. Be to, akivaizdu, kad vienų valstybių veikla ekologinėje sferoje dažnai tiesiogiai liečia kitas valstybes.
Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ekologinės grėsmės įgyja vis didesnį mastą. Lietuvai būdingos ekologinės
avarijos ir ekologinių standartų smukimas kai kuriose gamybos srityse bei buityje, taip pat galimas ekologinis
dempingas t.y. kenksmingų atliekų bei medžiagų įvežimas. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme [37]
nurodyta, kad Valstybė turi užtikrinti Lietuvos gyventojams ekologinį saugumą garantuodama darnią ūkio plėtrą,
prisidėdama prie tarptautinės bendrijos pastangų mažinti globalines ekologines grėsmes, greitai reaguodama į
ypatingąsias ekologines situacijas bei šalindama ir mažindama jų padarinius. Kitos grėsmės. Lieka keletas grėsmių,
kurių nepasisekė priskirti aptartiems sektoriams. Visų pirma šiai grupei priskirtina globalizacija. Ji kelia nekarinio
pobūdžio rizikos veiksnius nacionaliniam saugumui bei nacionaliniam savitumui, į kuriuos pavienės valstybės yra
nepajėgios efektyviai reaguoti. Globalizacija nėra vientisas reiškinys, o greičiau reiškinių seka, nuolat vykstantis
 platus ir įvairiapusis procesas [38, p. 3]. Be to, tokie transnacionaliniai reiškiniai kaip terorizmas, organizuotas
nuskalstamumas, prekyba žmonėmis, pasaulinė nelegali prekyba ginklais, narkotikais, pavojingų ligų plitimas
peržengia valstybių sienas ir tampa tarptautinio saugumo rizikos pavojais ir grėsmėmis. Tokių grėsmių ir pavojų
plitimo tikimybė didėja, o juos įveikti valstybės gali tik veikdamos kartu. Rimtą grėsmę Lietuvos nacionaliniam
saugumui kelia kitų valstybių žvalgybos tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką. Šiai veiklai būdingas
tradicinių ir netradicinių metodų bei naujų technologijų panaudojimas siekiant neteisėtai gauti informacijos,
destruktyviai veikti ir daryti įtaką kariniams pajėgumams, politiniams procesams ir kitoms socialinio bei
ekonominio gyvenimo sritims [39]. Įslaptintos informacijos pagrobimas ar neteisėtas atskleidimas, praradimas,
sunaikinimas, sugadinimas, rinkimas, pirkimas, pardavimas, laikymas ar platinimas ne tik keltų pavojų Lietuvai ir
jos sąjungininkų saugumui, bet ir griautų pasitikėjimą Lietuvos Respublika [40]. Apžvelgtų grėsmių nacionaliniam
saugumui sąrašas nėra baigtinis, tačiau pagrindinės grėsmių grupės aptartos, be to, visų grėsmių analizė galima
gerokai didesnės apimties darbe.
2. GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI PREVENCIJA
Buzan išskiria dvi galimas alternatyvias strategijas, kurių pagalba valstybės gali spręsti iškylančias saugumo
problemas. Pirmasis variantas – renkantis nacionalinio saugumo strategiją, remtis tik savo valstybės jėgomis,
vietiniais ištekliais bandyti sumažinti valstybės pažeidžiamumą. Antrasis variantas – pasirinkti tarptautinio
saugumo strategiją, t. y. saugumo problemų sprendimui pasinaudoti tarptautiniais ryšiais, dalyvavimu įvairiose
organizacijose [41, p. 401–435]. Praktikoje valstybės, spręsdamos kylančias saugumo problemas, naudoja abu
variantus, nes sunkiai įsivaizduojamas atvejis, kai saugumo problemų sprendimui pakaktų tik vieno. Lietuva, kaip
teritorijos ir gyventojų skaičiumi palyginti nedidelė valstybė, savo saugumą sprendžia vadovaudamasi abiem
variantais. Nacionalinio saugumo politika formuojama atsižvelgiant į nacionalinius interesus, specifines užsienio ir
vidaus grėsmes, taip pat dalyvaujama tarptautinėse organizacijose, kurios yra svarbios tarp- 97 tautinio saugumo
lygmeniu. Reikia atsižvelgti į tai, kad grėsmės skiriasi savo intensyvumu bei poveikiu nacionaliniam saugumui,
tačiau įvertinti grėsmių intensyvumą gana sudėtinga, nes grėsmės veikia kompleksiškai. Pirma, grėsmių
intensyvumą lemia jų pobūdis. Valstybės ar grupės gali mėginti įgyvendinti savo interesus nuosekliai, nuolat arba
spontaniškai, atvirai arba užslėptai. Antra –grėsmių istorinė dimensija: istorinės baimės ir nepasitikėjimai gali
iškreipti realių grėsmių supratimą. Trečia – grėsmių atstumas ir erdvinis išdėstymas. Ketvirta – grėsmių kilimo
tikimybė, t. y. kokia tikimybė, kai konkreti grėsmė bus įgyvendinta. Penkta – grėsmės galimos žalos (maža,
vidutinė, didelė). Atsakas į kylančias grėsmes gali būti trijų lygmenų: grėsmių įvertinimas, prevencija ir jų
neutralizavimas. Grėsmių įvertinimas ir prevencija susideda iš grėsmių identifikavimo pagal sektorius, grėsmių
intensyvumo arba, kitaip tariant, jų hierarchijos išskiriant svarbiausias, tiesiogines ir netiesiogines, nustatymo bei
poreikių formavimo toms valstybės institucijoms, kurios juridiškai (formaliai, konstituciškai) atsakingos už
nacionalinių interesų gynimą ir nacionalinio saugumo užtikrinimą. Įvertinusi grėsmių ir pavojų intensyvumą
(kilimo tikimybė ir grėsmės galimos žalos mastas), valstybė gali imtis priemonių (paskirti lėšų, nurodyti atsakingas
institucijas ir kt.) grėsmių prevencijai ar neutralizavimui. Tik įvertinus pavojus ir grėsmes, galima pasakyti, kuris iš
jų – rizikos veiksnys. Pavojus ar grėsmė tampa rizikos veiksniu, jei valstybė neturi galimybių (arba mano, kad tai
netikslinga dėl mažo intensyvumo) užkirsti jiems kelią ar gali tai padaryti tik iš dalies. Kitaip tariant, valstybė
rizikuoja ir ta rizika apibrėžiama rizikos veiksnio terminu [42, p. 75–78]. Lietuvos nacionalinio saugumo
strategijoje [43] įtvirtinta nuostata, kad nacionaliniai interesai suskirstyti į dvi grupes – gyvybiniai ir pirmaeiliai.
Nesėkmė saugant gyvybinius interesus labai grėstų Lietuvos valstybės bei visuomenės egzistavimui. Prie
gyvybinių interesų priskirtini: Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinis vientisumas, demokratinė
konstitucinė santvarka; pilietinė visuomenė, pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga; taika ir
gerovė valstybėje. Pirmaeiliai interesai – tai interesai, kurių neginant laikui bėgant būtų pažeidžiami gyvybiniai
Lietuvos Respublikos interesai. Lietuvos pirmaeiliai interesai yra globalus ir regioninis saugumas; NATO
sąjungininkų ir Europos Sąjungos valstybių saugumas, demokratija ir gerovė; laisvė ir demokratija kaimyniniuose
Europos Sąjungos regionuose; visų euroatlantinės erdvės valstybių saugumo politikos atvirumas ir stabilumas;
strategiškai svarbių žaliavų ir alternatyvių energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas, strategiškai svarbios regioninės
infrastruktūros objektų plėtra; ekologiškai saugus regionas; tautinis ir kultūrinis savitumas. Nacionalinio saugumo
pagrindų įstatyme [44] yra pateikti pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės
bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės
nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas;
visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos
ir organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija, Valstybės saugumo
departamentas, kitos šiam tikslui valstybės įsteigtos institucijos. Nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų
sistemą galima skirstyti į dvi rūšis: vadovaujančios institucijos ir vykdomosios bei kitos institucijos. Lietuvos
Respublika nacionalinį saugumą užtikrina nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme [45] nurodytais būdais:
prognozuodama (numatydama) iššūkius saugumui, rizikos veiksnius, pavojus bei galinčias kilti grėsmes;
vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką, patikimai kontroliuodama
valstybės sausumos ir jūros sienas bei oro erdvę; garantuodama pasirengimą besąlygiškai gynybai ir visuotiniam
pilietiniam pasipriešinimui agresijos atveju; stiprindama nacionalinio saugumo bei gynybos institucijas ir
tobulindama jų veiklą; rengdama gynybai kariuomenę ir jos mobilizacinį rezervą pagal nacionalinius ir NATO
kolektyvinės gynybos planus; rengdama ir vykdydama ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas;
integruodamasi į ES ir NATO bei kaip visateisė narė aktyviai dalyvaudama šiose organizacijose. Piliečiai
nacionalinį saugumą užtikrina tokiais būdais: saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos
laisvę; rengdamiesi visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui; plėtodami visuomenės institutus, piliečių susivienijimų
ir draugijų veiklą. Be to, nacionalinio saugumo grėsmėms mažinti yra kuriamos įvairios ilgalaikės programos:
krašto apsaugos sistemos plėtros, valstybės sienos apsaugos sistemos plėtotės, ekonominio saugumo stiprinimo,
krizių valdymo sistemos plėtotės, ekologinio saugumo užtikrinimo, Ignalinos AE saugios eksploatacijos
užtikrinimo, nusikaltimų prevencijos ir kontrolės, nacionalinės kovos su korupcija, narkotikų kontrolės ir
narkomanijos prevencijos, programa prieš terorizmą, pilietinio ir tautinio ugdymo, kultūros paveldo apsaugos,
diplomatinės tarnybos institucijų saugaus funkcionavimo užtikrinimo ir kt. [46]. Be ilgalaikių programų, gali būti
kuriamos ir strategijos, pavyzdžiui, „Viešojo saugumo plėtros iki 2010 metų strategija“ [47]. Nacionalinio
saugumo užtikrinimui kyla aktualių problemų, nes daugelis rizikos veiksnių ir pavojų yra tęstinio pobūdžio ir juos
sunku laiku identifikuoti ir visiškai panaikinti. Tik nuolatinės jungtinės pastangos gali užtikrinti minimalią jų
tikimybę virsti grėsmėmis ir neleisti atsirasti nepalankiems padariniams ekonominėje, socialinėje, ekologinėje ar
kitose nacionaliniam saugumui svarbiose srityse. Be to, būtina skirti dėmesį rizikos veiksniams bei pavojams, kurie
iki šiol buvo mažai tikėtini, bet dėl didelės valstybių tarpusavio priklausomybės tapo aktualūs ir Lietuvos
Respublikai.
IŠVADOS
1. Pagrindiniai Lietuvos nacionalinio saugumo politikos tikslai yra apsaugoti gyvybinius ir pirmaeilius
nacionalinius interesus, neutralizuoti pavojus bei grėsmes ir neleisti rizikos 98 veiksniams virsti pavojais ar
grėsmėmis. Dauguma rizikos veiksnių nacionaliniam saugumui yra tęstinio pobūdžio, juos visiškai panaikinti
sunkiai įmanoma. Tik nuolatinės pastangos gali užtikrinti minimalią jų tikimybę virsti grėsmėmis ir neleisti
atsirasti nepalankiems padariniams ekonominiame, socialiniame, ekologiniame ir kt. sektoriuose. 2. Galima išskirti
dvi galimas alternatyvias strategijas, kurių pagalba valstybės gali spręsti saugumo problemas. Pirmasis variantas –
pasirinkti nacionalinio saugumo strategiją, remtis tik savo valstybės jėgomis, vietiniais ištekliais bandyti sumažinti
valstybės pažeidžiamumą. Antrasis variantas – pasirinkti tarptautinio saugumo strategiją, t.y. saugumo problemų
sprendimui pasinaudoti tarptautiniais ryšiais, dalyvavimu įvairiose organizacijose. Lietuva savo saugumo
klausimus sprendžia vadovaudamasis abiem variantais, o nacionalinio saugumo politika formuojama atsižvelgiant į
nacionalinius interesus, specifines užsienio ir vidaus grėsmes. Be to, dalyvaujama tarptautinėse organizacijose,
kurios yra svarbios tarptautinio saugumo lygmeniu. 3. Siekiant stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą, jo valdyme
turi betarpiškai veikti piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, aukščiausių valstybės vadovaujančių institucijų,
vykdomųjų bei kitų institucijų sistema. Rengiant trumpalaikes ir ilgalaikes programas, turi būti atsižvelgiama ne tik
į jau minėtus subjektus, bet ir į akademinės visuomenės teikiamas pastabas.

Nacionalinio saugumo strategija

IV skyrius GRĖSMĖS, PAVOJAI, RIZIKOS VEIKSNIAI
13. Dinamiška, kompleksiška ir sunkiai prognozuojama Lietuvos Respublikos saugumo aplinka pasižymi tuo, kad
išorės ir vidaus, karinės ir nekarinės grėsmės, pavojai ir rizikos veiksniai yra tarpusavyje susiję. Atsižvelgiant į
pakitusią saugumo aplinką, konvencinės karinės grėsmės Lietuvos Respublikai ar kitai regiono šaliai nebėra
teorinės, o karinės ir nekarinės (diplomatinės, informacinės, kibernetinės, ekonominės, energetinės, finansinės,
teisinės) priemonės, nukreiptos prieš Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, gali būti naudojamos išvien,
siekiant paveikti labiausiai pažeidžiamas valstybės gyvenimo sritis.
14. Grėsmės, pavojai ir rizikos veiksniai, kuriems nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos turi skirti
ypatingą dėmesį:
14.1. konvencinės karinės grėsmės, kurias kelia Rusijos Federacijos pasirengimas ir valia naudoti karinę jėgą
siekiant savo tikslų, jos karinių pajėgumų telkimas ir plėtra Lietuvos Respublikos kaimynystėje, taip pat skaidrumo
stokojanti ir galią demonstruojanti karinė veikla ties Lietuvos Respublikos ir kitų NATO valstybių narių sienomis;
14.2. užmaskuotos karinės ir žvalgybos priemonės, kurias pasitelkia užsienio valstybės ir kurios gali būti
panaudotos siekiant daryti neigiamą įtaką Lietuvos Respublikos politinei sistemai, kariniams pajėgumams,
teisėsaugai, socialiniam ir ekonominiam stabilumui, apsunkinti nacionalinių ir NATO sprendimų priėmimo
procesą, išbandyti NATO ir ES vienybę, neteisėtai gauti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos;
14.3. grėsmės euroatlantinės bendrijos vienybei – visuotiniai ar regioniniai procesai, trečiųjų šalių veikla, galintys
susilpninti transatlantinius santykius, NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, ES galimybes vykdyti bendrą
politiką;
14.4. nestabilumas regione ir pasaulyje – konfliktai, kylantys už NATO ir ES ribų esančiose valstybėse, kurių
politinė valdžia ir institucijos yra neatsparios išorės spaudimui ir nepajėgios užtikrinti veiksmingos teritorijos
kontrolės ir gyventojų saugumo, spręsti ekonominių, socialinių ir klimato kaitos keliamų problemų. Šie konfliktai,
sukeldami didelio masto migraciją, humanitarines krizes, skatindami terorizmą, organizuotą nusikalstamumą,
trikdydami strategiškai svarbių išteklių tiekimą, gali turėti neigiamų padarinių tiek regiono valstybėms, tiek
platesnei tarptautinei bendruomenei;
14.5. terorizmas, ekstremizmas, radikalėjimas – religinio ir politinio ekstremizmo ideologijoms pritariančių
asmenų ketinimai ir pajėgumai vykdyti teroristinius nusikaltimus Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybėse
veikiančių teroristinių organizacijų ir su jomis susijusių asmenų teroristinė veikla, terorizmo grėsmės sklaida iš
konfliktų regionų;
14.6. informacinės grėsmės – kai kurių valstybių ir nevalstybinių subjektų skleidžiama karo propaganda, karo ir
neapykantos kurstymas, bandymai iškraipyti istorinę atmintį ir kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos
Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir
nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti
tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę
NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat
informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai ar kuri
nukreipta į kitų ES ir NATO valstybių narių visuomenes ir politikos formuotojus, siekiant Lietuvos Respublikai
nepalankių sprendimų;
14.7. kibernetinės grėsmės – veiksmai kibernetinėje erdvėje, kuriais siekiama sutrikdyti ypatingos svarbos
informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių valstybės institucijų ir ūkio sektorių
veiklą, išgauti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią ar kitą neviešą informaciją, įvykdyti kitas nusikalstamas
veikas ir taip pakenkti valstybės ir jos piliečių saugumui;
14.8. ekonominė ir energetinė priklausomybė, ekonomikos ir ūkio pažeidžiamumas – euroatlantinės integracijos
kriterijų neatitinkančių valstybių ūkio subjektų, taip pat valstybių, kurios įeina į buvusios SSRS pagrindu įkurtas
politines, karines, ekonomines ir kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas, ūkio subjektų dalyvavimas siekiant
dominuoti nacionaliniam saugumui strategiškai svarbiuose ūkio sektoriuose, ketinimai perimti nacionaliniam
saugumui strategiškai svarbių įmonių ir įrenginių kontrolę bei žemės plotus, Baltijos valstybių elektros energetikos
sistemos veikimas sinchroninėje Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sistemoje (IPS/UPS), trukdantis valdyti
Lietuvos Respublikos elektros sistemą ir elektros energijos srautus per jungtis su Rusijos Federacija ir Baltarusijos
Respublika; netinkama nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių įmonių ir įrenginių apsauga ar naudojimas
pažeidžiant valstybės interesus, energijos išteklių importo monopolizavimas, transporto sistemos plėtros ir
konkurencingumo žlugdymas, nepakankamas eksporto ir investicijų diversifikavimas;
14.9. nesaugios branduolinės energetikos plėtojimas šalia Lietuvos Respublikos sienų, tarptautinių branduolinės ir
radiacinės saugos bei aplinkosaugos reikalavimų nesilaikymas Rusijos Federacijai ir Baltarusijos Respublikai
projektuojant, statant ir eksploatuojant branduolinės energetikos objektus ir neatliekant poveikio aplinkai
vertinimo;
14.10. socialinė ir regioninė atskirtis, skurdas – socialinės atskirties didėjimas tarp regionų bei aukštas atskirų
socialinių grupių skurdo lygis mažina visuomenės atsparumą neigiamai išorės įtakai ir propagandai, skatina
nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir Lietuvos Respublikos politine sistema. Tokios tendencijos gali sukurti
pagrindą radikalių, ekstremistinių judėjimų plėtrai valstybėje ir potencialiai destabilizuoti politinę sistemą;
14.11. demografinė krizė – mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius dėl mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo ir
vis dar didelio emigracijos masto kelia grėsmę ilgalaikiam Lietuvos socialiniam, ekonominiam ir politiniam
stabilumui bei ūkio plėtrai. Užsitęsusios neigiamos demografinės tendencijos mažina Lietuvos ekonominį
potencialą, stabdo valstybės ūkio plėtrą ir trukdo siekti tvaraus ekonominio augimo ir gerovės;
14.12. korupcija – šio reiškinio paplitimas šalies viešajame sektoriuje, ekonomikoje ir versle, galintis kenkti
teisėtiems asmenų ir valstybės interesams, kompromituoti įstatymo viršenybės principą, mažinti piliečių tikėjimą
demokratijos vertybėmis, demokratinėmis valdžios institucijomis ir mažinti valstybės patrauklumą užsienio
investuotojams; 14.13. organizuotas nusikalstamumas – šio reiškinio plitimas ir skverbimasis į šalies ūkį ir finansų
rinkas gali kelti rimtą pavojų visuomenės saugumui, neigiamai veikti valstybės ekonominį ir politinį gyvenimą;
14.14. valstybės ir tarptautinio lygio ekstremaliosios situacijos – dėl gamtinių, techninių, ekologinių, socialinių
įvykių, užkrečiamųjų ligų protrūkių susidariusios situacijos, galinčios sukelti staigų didelį pavojų ar žalą daugumos
šalies gyventojų sveikatai ar gyvybei, aplinkai, sutrikdyti valstybės valdymą ar ypatingos svarbos infrastruktūros
funkcionavimą. Tokių situacijų gali daugėti dėl klimato kaitos sukeliamų neigiamų padarinių ir branduolinių
incidentų;
14.15. vertybių krizė – nepagarba prigimtinėms žmogaus teisėms, krikščioniškųjų vertybių, šeimos instituto,
liberalios demokratijos ir pliuralistinės visuomenės nuvertinimas, antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę
menkinančių ar neigiančių, kurstančių rasinę, tautinę ar religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių
smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas.

V skyrius NACIONALINIO saugumo Politikos PRIORITETAI ir Uždaviniai

15. Nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždaviniai sudaro sąlygas sutelktomis valstybės ir piliečių
pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti valstybės vidaus ir išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną
potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
16. Išorės ir vidaus veiksniai, darantys įtaką Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, yra tarpusavyje susiję,
todėl užsienio, gynybos ir vidaus politikos priemonės, skirtos nacionaliniam saugumui stiprinti, taip pat turi būti
tarpusavyje suderintos.
17. Stiprinant Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, bus siekiama formuoti palankią saugumo aplinką,
užkirsti kelią galimoms grėsmėms, pavojams ir rizikos veiksniams, o jų nepavykus išvengti – būti pasirengus
tinkamai į juos atsakyti, panaudojant visas valstybei prieinamas priemones ir būdus.
18. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir ilgojo ir vidutinio laikotarpių uždaviniai:
18.1. nacionalinių gynybos pajėgumų stiprinimas. Lietuvos Respublikos gynybos pagrindas – Lietuvos
kariuomenės gebėjimas kartu su sąjungininkais užtikrinti patikimą atgrasymą, o nepavykus atgrasyti –
savarankiškai ir kartu su sąjungininkais ginti Lietuvos Respubliką. Lietuvos kariuomenė taip pat turi būti
pasirengusi vykdyti valstybės tarptautinius įsipareigojimus. Lietuvos Respublika:
18.1.1. nuosekliai didins krašto apsaugos finansavimą, kad jis vėliausiai 2018 m. pasiektų minimalų 2 proc. šalies
bendrojo vidaus produkto lygį, ir užtikrins tolesnį tolygų finansavimo didinimą;
18.1.2. didins kariuomenės kovinę galią, ypač daug dėmesio skirdama sausumos koviniams pajėgumams, oro
erdvės stebėjimo ir gynybos pajėgumams, ugnies paramos pajėgumų plėtrai, atsargų kaupimui;
18.1.3. Lietuvos kariuomenę komplektuos mišriu principu iš profesinės karo tarnybos, privalomosios pradinės karo
tarnybos karių ir karių savanorių bei įvertins perėjimo prie visuotinės karo tarnybos modelio galimybes;
18.1.4. didins ir stiprins parengtąjį kariuomenės personalo rezervą, siekdama, kad jis būtų pakankamas, tinkamai
parengtas ir aprūpintas valstybės gynybos poreikiams užtikrinti, sieks išsaugoti gynybos ir saugumo srityje įgytą
kompetenciją;
18.1.5. išlaikys aukštos parengties kariuomenės vienetus, skirtus nedelsiant reaguoti tiek į įprastas karines grėsmes,
tiek į vietinio pobūdžio ginkluotus incidentus ir sienos pažeidimus, pagal savo pobūdį neprilygstančius agresijos
aktams;
18.1.6. plėtos savarankiškos ir kolektyvinės gynybos poreikius atitinkančią mobilizacijos sistemą ir priimančiosios
šalies paramos pajėgumus ir infrastruktūrą, kuri sudarytų sąlygas greitai ir sklandžiai dislokuoti sąjungininkų
pajėgas Lietuvos Respublikoje ir joms veikti šalies teritorijoje; 1
18.1.7. kompleksiškai stiprins ginkluotąsias pajėgas sudarančių institucijų vienetų kovinę parengtį, taip pat
ginkluotąsias pajėgas sudarančių ir kitų už viešąjį saugumą atsakingų institucijų sąveikumą su Lietuvos
kariuomene;
18.2. NATO kolektyvinės gynybos stiprinimas. Stipri ir vieninga NATO, gebanti užtikrinti jai priklausančių
valstybių saugumą ir gynybą, yra esminis Lietuvos Respublikos saugumo garantas. Lietuvos Respublika:
 18.2.1. prisidės stiprinant NATO kolektyvinės gynybos pajėgumus, ypatingą dėmesį skirdama NATO greitojo
reagavimo pajėgoms, rems NATO gynybos planų rengimą ir reguliarų jų atnaujinimą;
18.2.2. dalyvaus stiprinant NATO pasirengimą atsakyti į hibridines grėsmes, taip pat prisidės prie NATO pajėgumų
saugumo iššūkiams energetinio, kibernetinio, informacinio saugumo srityse atremti plėtojimo;
18.2.3. stiprins NATO atgrasymo politiką, grindžiamą įprastinėmis ir branduolinėmis priemonėmis;
18.2.4. skatins ir rems NATO sprendimus dėl ilgalaikio ir svaraus NATO karinio kontingento buvimo Lietuvos
Respublikoje ir Baltijos regione, užtikrinančio patikimą atgrasymą, įskaitant sąjungininkų pajėgų ir išankstinį
ginkluotės ir įrangos dislokavimą bei reguliarias pratybas; 18.2.5. sudarys sąlygas NATO pratyboms ir mokymams,
plėtos reikalingą infrastruktūrą ir teiks priimančiosios šalies paramą Lietuvos Respublikoje esančioms sąjungininkų
pajėgoms;
18.3. NATO krizių valdymo ir partnerysčių stiprinimas. Saugumo ir stabilumo plėtra už NATO ribų tiesiogiai ir
netiesiogiai stiprina Lietuvos Respublikos ir kitų NATO valstybių narių saugumą, todėl Lietuvos Respublika:
18.3.1. palaikys NATO pastangas stiprinti saugumą ir stabilumą NATO kaimynystėje esančiuose regionuose;
18.3.2. toliau rems NATO plėtros ir partnerysčių politiką, NATO ir ES strateginės partnerystės ir organizacinio
papildomumo, transatlantinių ryšių stiprinimo iniciatyvas;
18.3.3. prisidės prie NATO karinių ir civilinių pajėgumų, leidžiančių efektyviai vadovauti tarptautinėms
operacijoms ir jas vykdyti, taip pat vietinių pajėgų mokymo ir vystymo pajėgumų stiprinimo;
18.4. vieningos ir solidarios ES stiprinimas. Vieninga ES, solidariai ir veiksmingai ginanti bendrus ES interesus,
gebanti efektyviai veikti ir konkuruoti sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis ir prisidedanti prie tarptautinio
saugumo ir stabilumo, yra svarbus Lietuvos Respublikos saugumo ir gerovės užtikrinimo veiksnys. Lietuvos
Respublika:
18.4.1. toliau aktyviai dalyvaus priimant veiksmingam ES funkcionavimui ir stabilumui reikalingus sprendimus ES
institucijose, rems ES integraciją, ypač vidaus rinkos, bendros valiutos, energetikos ir transporto tinklų
sujungiamumo srityse, palaikys ES mastu suderintus sprendimus ir veiksmus siekiant mažinti ES valstybių narių
išorės pažeidžiamumą;
18.4.2. prisidės prie veiksmingos ir pridėtinę vertę turinčios ES užsienio, saugumo ir gynybos politikos kūrimo,
rems tarptautine teise ir bendrais ES saugumo interesais pagrįstus solidarius sprendimus dėl trečiųjų šalių politikos,
dalyvaudama Europos išorės veiksmų tarnybos veikloje, prisidėdama prie europinių civilinių ir karinių pajėgumų
kūrimo, pirmiausia remdama civilinių ES instrumentų stiprinimą, ES atsparumo hibridinėms grėsmėms didinimą
bei ES partnerysčių politiką ir indėlį užtikrinant saugumą kaimynystėje ir siekdama užtikrinti glaudų ES ir NATO
bendradarbiavimą ir išvengti nereikalingo struktūrų dubliavimo;
18.4.3. aktyviai dalyvaus ES Rytų kaimynystės politikos įgyvendinimo veikloje ir rems ES plėtros procesą;
18.4.4. aktyviai prisidės stiprinant ES energetikos sąjungą, remdama ES sprendimus, skatinančius visavertę
Lietuvos Respublikos integraciją į ES energetikos rinką ir sistemas, įskaitant elektros sistemos sinchronizaciją su
kontinentinės Europos tinklais, ES valstybių narių energetinį solidarumą, energijos tiekimo šaltinių diversifikaciją
ir konkurencingos rinkos kūrimą, dalyvaus formuojant ir įgyvendinant ES klimato kaitos ir energetikos politiką;
18.4.5. rems ES migracijos ir prieglobsčio politiką, rūpindamasi, kad regioninių konfliktų ir kitų veiksnių sukelta
migracijos ir pabėgėlių krizė nepažeistų ES vienybės ir stabilumo;
18.4.6. prisidės prie ES strateginės komunikacijos gebėjimų stiprinimo ir sieks ES ir NATO veiklų suderinamumo
šioje srityje;
18.5. dvišalių ir daugiašalių santykių stiprinimas. Siekdama stiprinti bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis,
plėtoti Baltijos ir Šiaurės valstybių regionų integraciją, santykius su strateginiais partneriais, NATO ir ES
sąjungininkais ir prisidėti prie demokratinių vertybių sklaidos Rytų kaimynystėje, Lietuvos Respublika:
18.5.1. stiprins dvišalius santykius su JAV politinėje, karinėje, ekonominėje, energetinio saugumo, socialinėje,
kultūros ir kitose srityse, plėtos bendradarbiavimą tarptautinėse organizacijose, laikydama strateginę partnerystę su
JAV vienu svarbiausių palankios saugumo aplinkos formavimo įrankių, o aktyvią JAV narystę NATO ir karinį
buvimą Lietuvos Respublikoje ir Baltijos regione – esminiu Lietuvos Respublikos saugumo garantu;
18.5.2. stiprins strateginę partnerystę ir bendradarbiavimą su Estijos Respublika, Latvijos Respublika ir Lenkijos
Respublika karinėje, transporto, energetinio saugumo ir kitose srityse, sieks europinės energetikos ir transporto
sistemų integracijos, plėtodama bendrus infrastruktūros projektus;
18.5.3. ypatingą dėmesį skirs dvišaliam ir daugiašaliam bendradarbiavimui su Baltijos ir Šiaurės valstybėmis
saugumo, politikos, strateginės komunikacijos, švietimo ir mokslo, kultūros, ekonomikos, finansų, energetikos,
transporto, aplinkosaugos ir kitose srityse. Bus siekiama, kad šių aštuonių valstybių ryšiai ir efektyvesnis išteklių
naudojimas prisidėtų prie sėkmingo atstovavimo bendriems interesams tarptautinėse organizacijose ir kitose šalyse.
Lietuvos Respublika taip pat sieks aktyvesnio Baltijos ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimo saugumo ir gynybos
srityje, įskaitant galimus bendrus karinius projektus;
18.5.4. stiprins partnerystę su ES ir NATO valstybėmis narėmis, panaudodama tradicines dvišalio bei daugiašalio
bendradarbiavimo formas ir priemones;
18.5.5. plėtodama ES Rytų partnerystės politiką, tęs aktyvų bendradarbiavimą su Armėnijos Respublika,
Azerbaidžano Respublika, Baltarusijos Respublika, Gruzija, Moldovos Respublika ir Ukraina Lietuvos Respublikai
ir šioms valstybėms svarbiose srityse. Lietuvos Respublika rems šių valstybių europinės ir euroatlantinės
integracijos siekius, atsižvelgdama į kiekvienos valstybės ypatumus, skatins aktyvesnį ES įsitraukimą ir pati
aktyviai prisidės sprendžiant regioninius konfliktus;
18.5.6. skleis demokratijos, laisvos rinkos, įstatymo viršenybės, skaidrumo ir atskaitomybės idėjas ir praktiką, rems
nepriklausomą žiniasklaidą ir pilietines organizacijas, demokratinę opoziciją, gins žmogaus teises ir laisves Rytų
partnerystės šalyse ir Rusijos Federacijoje, skatins tiesioginius žmonių tarpusavio ryšius;
18.5.7. laikysis požiūrio, kad gerų kaimyninių santykių palaikymas ir plėtojimas su Rusijos Federacija būtų
pageidautinas, bet įmanomas tik tada, kai Rusijos Federacija gerbs tarptautinės teisės normas ir principus,
kaimyninių valstybių suverenumą ir teritorijos vientisumą, vykdys savo tarptautinius įsipareigojimus ir įgyvendins
Minsko susitarimus. Gerų kaimyninių santykių su Rusijos Federacija pagrindinė plėtros kliūtis yra agresyvūs šios
šalies veiksmai, pirmiausia Krymo aneksija ir agresija prieš kaimynines valstybes, bei šiurkštūs tarptautinės teisės
pažeidimai. Kiek tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams ir tarptautiniams
įsipareigojimams, bus palaikomas tęstinis praktinis bendradarbiavimas su šia šalimi. Atsakingai išnagrinėjus
galimas rizikas, bus sprendžiama dėl galimybės bendradarbiauti su Rusijos Federacijos Kaliningrado
(Karaliaučiaus) sritimi įgyvendinant europinius ir regioninius projektus;
18.6. aktyvus dalyvavimas stiprinant tarptautinį saugumą ir stabilumą. Veikdama kaip aktyvi ir atsakinga
tarptautinės bendruomenės narė, Lietuvos Respublika: 18.6.1. rems tarptautinės bendrijos pastangas įtvirtinti
demokratijos, darnios plėtros, laisvos rinkos, įstatymo viršenybės, gero valdymo principus ir praktiką, ginti
pagrindines žmogaus teises ir laisves bei žmogaus teisių ir laisvių universalumo principą ir lyčių lygybę;
18.6.2. prisidės prie tarptautinės bendrijos pastangų palaikyti taiką ir stabilumą pasaulyje, užkirsti kelią
tarpvalstybiniams ir etniniams konfliktams, spręsti užsitęsusius konfliktus, kovoti su tarptautiniu terorizmu ir
organizuotu nusikalstamumu, pagal galimybes civiliniais ir kariniais pajėgumais prisidės prie NATO, ES ir kitų
tarptautinių organizacijų ir šiam tikslui buriamų koalicijų tarptautinių operacijų ir misijų;
18.6.3. aktyviai dalyvaus įgyvendinant tarptautinius susitarimus, konvencijas ir iniciatyvas, apribojančius ar
uždraudžiančius masinio naikinimo ginklų, jų komponentų ir gamybos technologijų, taip pat branduolinių,
cheminių ir biologinių medžiagų platinimą, daug dėmesio skirdama branduolinio saugumo problemoms;
18.6.4. dalyvaus daugiašalėje įprastinių ginklų kontrolės veikloje, sieks didesnio skaidrumo ir reguliavimo,
susijusio su Rusijos Federacijos taktiniu branduoliniu ginklu, papildomai panaudos susitarimus su atskiromis
kaimyninėmis valstybėmis dėl dvišalių saugumą ir pasitikėjimą skatinančių priemonių taikymo;
18.6.5. sieks navigacijos laisvės principo įgyvendinimo Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir
tarptautiniuose vandenyse bei jūrinės ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugos stiprinimo, bendradarbiaudama su
NATO, ES ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis;
18.6.6. stiprins nacionalinių institucijų ir atstovybių užsienyje derybinius bei lobistinius pajėgumus, sieks
sklandaus institucijų bendradarbiavimo plečiant Lietuvos Respublikos įtaką tarptautinėse organizacijose;
18.7. grėsmių, pavojų ir rizikos veiksnių nacionaliniam saugumui nustatymo, vertinimo ir perspėjimo sistemos
plėtotė. Lietuvos Respublika toliau plėtos grėsmių, pavojų ir rizikos veiksnių nacionaliniam saugumui nustatymo,
vertinimo ir perspėjimo sistemą, grindžiamą stebėjimo indikatoriais. Grėsmių, pavojų ir rizikos veiksnių stebėsena
ir vertinimas bus integruoti į valstybės institucijų ir įstaigų veiklos planavimą;
18.8. žvalgybos institucijų pajėgumų stiprinimas. Lietuvos Respublika, siekdama laiku nustatyti grėsmes
nacionaliniam saugumui ir jas efektyviai šalinti, užtikrins žvalgybos institucijų žmogiškųjų ir techninių pajėgumų
plėtrą, plėtos galimybes aktyviomis kontržvalgybinėmis priemonėmis mažinti šalies pažeidžiamumą, stiprins
valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos apsaugą, sieks nustatyti saugumo spragų išnaudojimo
galimybes, nuosekliai didins žvalgybos institucijų veiklos finansavimą;
18.9. valstybės krizių prevencijos ir valdymo pajėgumų stiprinimas. Lietuvos Respublika stiprins krizių
prevencijos ir valdymo veikloje dalyvaujančių institucijų pajėgumus ir gebėjimus greitai ir veiksmingai reaguoti į
krizes Lietuvos Respublikoje, užtikrins efektyvią sąveiką su NATO, ES ir kitomis valstybėmis reaguojant į krizes;
18.10. civilinės saugos stiprinimas. Siekdama užtikrinti gyventojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų,
kitų įstaigų ir ūkio subjektų civilinę saugą taikos ar karo metu, Lietuvos Respublika stiprins civilinės saugos
sistemos parengtį ir valstybinės reikšmės objektų apsaugą, plėtos visuomenės švietimą civilinės saugos klausimais
ir gyventojų savisaugos kultūrą;
18.11. viešojo saugumo stiprinimas. Siekdama mažinti organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos keliamas
grėsmes visuomenės saugumui, valstybės ekonominiam ir politiniam gyvenimui, Lietuvos Respublika:
18.11.1. stiprins organizuoto nusikalstamumo prevenciją ir kontrolę, ypatingą dėmesį skirdama organizuotoms
nusikalstamoms grupėms, turinčioms sąsajų su kitų šalių žvalgybos tarnybomis ar teroristinėmis organizacijomis,
taip pat nusikaltimams, darantiems didžiausią žalą ar keliantiems didžiausią pavojų visuomenei ar valstybei;
18.11.2. užtikrins patikimą ES išorės sienos (Lietuvos Respublikos dalies) apsaugą ir stiprins neteisėtos migracijos
prevenciją ir kontrolę, palaikys nuolatinę parengtį laikinai atnaujinti kontrolę prie ES vidaus sienos;
18.11.3. plėtos viešojo saugumo įstaigų pajėgumus ir gebėjimus nustatyti ir mažinti nusikalstamumo grėsmes
nacionaliniam saugumui, stiprindama šių įstaigų veiklos koordinavimą ir operatyvų tarpinstitucinį ir tarpvalstybinį
bendradarbiavimą bei didindama investicijas į pažangias technologijas;
18.11.4. įgyvendins kompleksines kovos su korupcija ir korupcijos prevencijos priemones, orientuotas į skaidrumo
ir atsakomybės viešajame sektoriuje didinimą, teisėkūros ir sprendimų viešumą, nereikalingo reglamentavimo
šalinimą, tobulins korupcijos nusikaltimų tyrimo ir sankcijų taikymo priemones;
18.12. nacionalinių pajėgumų kovai su terorizmu, smurtiniu ekstremizmu ir radikalėjimu stiprinimas. Lietuvos
Respublika stiprins nacionalinius pajėgumus siekdama nustatyti radikalizacijos, kuri gali skatinti teroristinę ar
ekstremistinę veiklą, apraiškas, įgyvendins radikalizacijos prevencijos priemones, tobulins keitimosi tarp institucijų
informacija apie terorizmo ir smurtinio ekstremizmo grėsmes ir bendradarbiavimo mažinant jas priemones;
18.13. informacinio saugumo ir Lietuvos Respublikos politinės sistemos saugumo užtikrinimas. Siekdama kurti
saugią informacinę erdvę ir apsaugoti savo politinę sistemą, Lietuvos Respublika:
18.13.1. įgyvendins šalies gyventojų informavimo ir švietimo politiką, stiprins žiniasklaidos priemonių naudojimo
raštingumą, siekdama didinti visuomenės atsparumą informacinėms grėsmėms;
18.13.2. skatins tinkamos kokybės ir objektyvia informacija paremto žiniasklaidos turinio sklaidą ir prieinamumą
šalyje; didins žiniasklaidos priemonių finansinį skaidrumą;
18.13.3. sieks teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią informacijos, kuria raginama prievarta keisti Lietuvos
Respublikos konstitucinę santvarką ir kėsintis į jos suverenitetą, teritorijos vientisumą ir politinę nepriklausomybę
ir kuria skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta, platinimui;
18.13.4. didins visuomenės informavimą apie narystės NATO ir ES naudą, siekdama išlaikyti stiprią visuomenės
paramą šalies narystei šiose organizacijose;
18.13.5.skatins NATO ir ES įgyvendinti kovos su hibridinio karo iššūkiais priemones, siekiant apsaugoti NATO ir
ES valstybių narių politines sistemas nuo Rusijos Federacijos pastangų daryti įtaką politinėmis, finansinėmis,
informacinėmis, kibernetinėmis ir kitomis priemonėmis;
18.13.6. stiprins valstybės institucijų strateginės komunikacijos gebėjimus ir sukurs Lietuvos Respublikos
institucijų vykdomos strateginės komunikacijos koordinavimo mechanizmą;
18.13.7. informuos tarptautinę bendruomenę apie informacines grėsmes ir jų poveikį, bendradarbiaus su NATO ir
ES institucijomis bei kitomis NATO ir ES valstybėmis narėmis, taip pat kitomis šalimis partnerėmis dvišaliais ir
daugiašaliais formatais, siekdama užkirsti kelią informacinėms grėsmėms ir dalytis gerąja praktika ir įgyta
patirtimi;
18.14. visuomenės pasirengimo valstybės gynybai, pilietinės visuomenės, šalies kultūrinio ir tautinio tapatumo
stiprinimas. Siekdama stiprinti visuomenės pasirengimą, susijusį su valstybei kylančiomis grėsmėmis, gyventojų
pilietiškumą ir patriotiškumą, šalies kultūrinį ir tautinį tapatumą, Lietuvos Respublika:
18.14.1. stiprins gyventojų pasiryžimą ginti valstybę ir visuotinį pasirengimą pasipriešinti, sudarydama sąlygas
įgyti ir tobulinti karinį pasirengimą ir įgūdžius vykdyti nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą;
18.14.2. didins Lietuvos šaulių sąjungos integraciją į valstybės gynybos sistemą, prisidės stiprinant jos pasirengimą
dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje ir organizuoti nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, rems jos vykdomą
pilietinį ir patriotinį ugdymą;
18.14.3. stiprins gyventojų patriotiškumą, pilietinį ir politinį aktyvumą, jų bendruomeniškumą, puoselės istorinę
atmintį, siekdama skatinti visuomenę prisiimti atsakomybę už valstybės gyvenimą ir ypatingą dėmesį skirdama
vaikams ir jaunimui, taip pat tiems šalies regionams, kuriuose, tyrimų duomenimis, yra menkesnis pilietiškumas;
18.14.4. ugdys visuomenės rasinę, tautinę ir religinę toleranciją, nepakantumą žmogaus teisių ir laisvių
pažeidimams;
18.14.5. sieks visapusio tautinių bendrijų dalyvavimo šalies gyvenime, užtikrindama tautinių santykių darną;
18.14.6. saugos ir puoselės lietuvių kalbą, rūpinsis lietuvių ir kitų tradicinių Lietuvos Respublikos etninių grupių
etninio tapatumo, materialiojo ir nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu;
18.14.7. kurs šiuolaikišką, veiksmingą, sąmoningą Lietuvos valstybės pilietį ugdančią švietimo sistemą, sudarančią
galimybes įgyti kompetencijų ir kvalifikacijų, užtikrinančių saugias ir orias gyvenimo sąlygas;
18.15. ekonominio ir energetinio saugumo stiprinimas. Lietuvos Respublika, siekdama užtikrinti ekonominį ir
energetinį saugumą:
18.15.1. užtikrins tvarų ekonomikos augimą, įgyvendindama makroekonomikos politiką, orientuotą į fiskalinį ir
monetarinį stabilumą, ekonomikos skatinimą, eksporto diversifikaciją, finansų ir ekonomikos krizių prevenciją;
bendradarbiaus su kitomis valstybėmis siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui, mokesčių slėpimui, ypač per
lengvatinio apmokestinimo bendroves, skaidrins valstybei svarbių įstaigų, įmonių bei organizacijų finansavimą, jų
finansinę drausmę; 18.15.2. vykdys priemones, neleidžiančias vienam Lietuvos Respublikos ar užsienio
investuotojui vyrauti strateginiuose ūkio sektoriuose ir užkertančias kapitalo, neatitinkančio nacionalinio saugumo
interesų, skverbimąsi į šalies įmones, užtikrins strateginių ūkio sektorių, įmonių ir įrenginių apsaugą, taip pat
priemones, neleidžiančias ūkio subjektams, neatitinkantiems nacionalinio saugumo interesų, perimti žemės plotus;
18.15.3. užtikrins nenutrūkstamą energijos tiekimą iš saugių ir patikimų šaltinių, mažins nacionalinių energetikos
sistemų priklausomybę nuo dominuojančių energijos tiekėjų, sudarydama sąlygas energijos išteklių diversifikacijai
ir konkurencijai. Siekdama užtikrinti nacionalinį saugumą, ribos elektros importą iš kaimyninių trečiųjų šalių,
kuriose įgyvendinami branduolinių elektrinių projektai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam
saugumui, aplinkai ir visuomenei;
18.15.4. vykdys kompleksinę nacionalinių energetikos sistemų integraciją į ES energetikos rinką ir sistemas ir
bendrą Europos vidaus energijos rinką, sieks elektros sistemos sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais;
18.15.5. mažins energetinę priklausomybę nuo importo, skatindama vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių
naudojimą, įgyvendindama energetinio efektyvumo didinimo priemones ir įvertindama branduolinės energetikos
panaudojimo galimybes;
18.15.6. siekdama užtikrinti energetikos įmonių veiklą ekstremaliomis sąlygomis, smarkiai sumažėjus arba visiškai
nutrūkus energijos ar jos išteklių tiekimui, kaups ir išlaikys energijos išteklių privalomąsias atsargas, stiprins
regionų bendradarbiavimą šioje srityje;
18.15.7. vykdys nacionalinio saugumo interesus atitinkančias priemones, skatinančias Lietuvos Respublikos
transporto infrastruktūros konkurencingumo regione didinimą, aktyviai gins šalies vežėjų interesus užsienio
rinkose;
18.15.8. siekdama diversifikuoti ne tik prekių, bet ir paslaugų eksporto rinkas bei tranzitu per Lietuvos Respubliką
gabenamų krovinių srautus, skatins Rytų ir Vakarų transporto koridoriaus, Baltijos jūros ir Juodosios jūros
transporto koridoriaus ir Šiaurės jūros ir Baltijos jūros transporto koridoriaus, įskaitant europinės vėžės „Rail
Baltica“ geležinkelį ir „Via Baltica“ automobilių kelią, užtikrinančių Lietuvos Respublikos integraciją į ES
transporto tinklus, plėtrą;
18.16. kibernetinio saugumo stiprinimas. Siekdama visapusiškai stiprinti nacionalinės kibernetinės erdvės
saugumą, Lietuvos Respublika:
18.16.1. plėtos nacionalinę kibernetinio saugumo sistemą, ypatingą dėmesį skirdama kibernetinio saugumo
reikalavimų įgyvendinimui ir ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros ir valstybės informacinių išteklių
kibernetinio saugumo užtikrinimui;
18.16.2. stiprins nacionalinius gebėjimus nustatyti kibernetinio saugumo incidentus, reaguoti į juos ir likviduoti jų
padarinius;
18.16.3. rems NATO, ES, taip pat regioninių kibernetinio saugumo pajėgumų ir incidentų valdymo koordinavimo
plėtrą;
18.16.4. stiprins kibernetinio saugumo kultūrą, plėtodama viešojo, privataus, nevyriausybinio ir mokslo sektorių
bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą su tarptautiniais partneriais;
18.16.5. stiprins visuomenės švietimą kibernetinio saugumo klausimais;
18.17. socialinio saugumo stiprinimas, demografinės būklės gerinimas. Siekdama užtikrinti visuomenės socialinę
raidą ir socialinę sanglaudą ir gerinti demografinę būklę, Lietuvos Respublika:
 18.17.1. sieks tolygios, tvarios ir į ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimą orientuotos regionų plėtros, didins
teritorinę sanglaudą regionuose, be kitų priemonių, veiksmingai panaudodama ir ES teikiamą paramą;
18.17.2. tobulins socialinės paramos ir socialinių paslaugų teikimo sistemą, orientuodamasi į socialinės atskirties
mažinimą;
18.17.3. skatins grįžtamąją emigraciją, užtikrins valstybės ir užsienio lietuvių ryšį, siekdama, kad jie puoselėtų
lietuvybę, išlaikytų politinius, ekonominius, pilietinius ir kultūrinius ryšius su Lietuvos Respublika;
18.17.4. įgyvendins šeimai palankios aplinkos kūrimo priemones;
18.18. aplinkos apsaugos užtikrinimas. Siekdama užtikrinti aplinkos apsaugą valstybėje ir įgyvendinti atitinkamus
tarptautinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublika: 18.18.1. įgyvendins ES reikalavimus, tarptautines konvencijas
ir protokolus aplinkosaugos ir klimato kaitos srityse;
18.18.2. užtikrins apsaugą nuo radiacinio pavojaus, radioaktyviųjų medžiagų išmetimo į aplinką kontrolę ir
branduolinės energetikos objektų aplinkos stebėseną; kartu su tarptautine bendruomene sieks, kad Rusijos
Federacija ir Baltarusijos Respublika laikytųsi tarptautinių ir dvišalių įsipareigojimų branduolinės saugos ir
aplinkosaugos srityse, o šių šalių vykdomi infrastruktūros projektai, ypač atominės elektrinės, nekeltų grėsmės
Lietuvos Respublikos aplinkai ir gyventojams, nebūtų statomi nesaugiu atstumu nuo tankiai apgyvendintų Lietuvos
vietovių ir sostinės Vilniaus, būtų plėtojami ir eksploatuojami laikantis tarptautinių branduolinės saugos, radiacinės
saugos ir aplinkosaugos reikalavimų;
18.18.3. sieks išvengti ir mažinti dėl galimo neigiamo kitų valstybių planuojamų ir vykdomų projektų, veiklos
poveikio kylančias grėsmes šalies gyventojų saugumui, sveikatai ir aplinkai.
VI skyrius BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
19. Lietuvos Respublika, atsižvelgdama į tai, kad saugumo aplinka gali keistis sukeldama naujų rizikos veiksnių,
pavojų ir grėsmių nacionaliniam saugumui, turi būti tinkamai pasirengusi į juos atsakyti ir apsaugoti savo
nacionalinius interesus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Strategijos nuostatomis, kiekvienais
metais nustato grėsmių šalinimo ar mažinimo prioritetus ir užtikrina jų įgyvendinimą.
20. Strategijoje nustatyti ilgojo ir vidutinio laikotarpių nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždaviniai,
tačiau ji turi būti atnaujinama pasikeitus saugumo aplinkai.
21. Strategijos nuostatos įgyvendinamos per ilgalaikes valstybines saugumo stiprinimo programas. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė užtikrina, kad Strategijos ir ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų nuostatos
būtų įtrauktos į kitus strateginio planavimo dokumentus ir vykdomos.
22. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikia Lietuvos Respublikos Seimui informaciją apie Strategijos ir
ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų nuostatų įgyvendinimą, teikdama nacionalinio saugumo
būklės ir plėtros ataskaitą, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos Vyriausybės metinės veiklos ataskaitos dalis.