1 TEMA. EUROPOS INTEGRACIJA, TIKSLAI IR RAIDA. STEIGIMO SUTARTYS IR JŲ PAKEITIMAI.

Pokario Europos integracijos istorija.

1. Europos Bendrijų sukūrimas.
2. Europos Bendrijų plėtros etapai. ES sukūrimas. Tolesnės plėtros perspektyvos.
3. Bendrijų steigimo sutartys ir jų keitimas, jų įtaka Sąjungos raidai. EB ir Sąjungos tarptautinis teisinis
subjektiškumas.
4. Susiliejimo sutartis.
5. Vieningas Europos aktas.
6. Mastrichto (Europos Sąjungos) sutartis. JacquesDelors komiteto dėl Ekonominės ir monetarinės sąjungos
(trijų pakopų monetarinė integracija) ataskaita
7. Amsterdamo sutartis.
8. Nicos Sutartis
9. Sutartis dėl Konstitucijos Europai
10. Lisabonos sutartis
Pokario Europos integracijos istorija.
 Paneuropinis judėjimas
 Įkūrėjas ir lyderis - austrų grafas Ričard
 Kudenchove-Kalegri
 Idėja sukurti Jungtines Europos Valstijas,
 pagal JAV modelį
Vakarų Europos integracija po Antrojo pasaulinio karo
 Vinstono Čerčilio kalba 1946 m. – “turime sukurti kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas“.
 JAV politika užsienio reikalų srityje – Maršalo planas
Integracijos prielaidos:
 Siekis užkirsti kelią naujam tarptautiniam konfliktui (karų pamokos);
 Vakarų ir Rytų bloko susiformavimas – šaltasis karas;
 JAV užsienio politika (Marshall’o – planas);
 Ekonominio potencialo atkūrimas;
V. Europos valstybių bendradarbiavimo pavyzdžiai
 1948 m. įkuriama Europos
 Ekonominio Bendradarbiavimo
 Organizacija (OEEC), kurios tikslasadministruoti Maršalo planą.
Gynybinis bendradarbiavimas
 1948 m. kovo 17 d. Beneliukso šalys, Prancūzija bei D.Britanija pasirašė Briuselio sutartį dėl kolektyvinės
savyginos
 1955 m. – Vakarų Europos Sąjunga
 1949 m. JAV iniciatyva buvo pasirašyta NATO (Šiaurės Atlanto organizacijos) sutartis.
Politinis bendradarbiavimas
 1949 m. įkurta Europos Taryba
Ekonominis bendradarbiavimas
 Europos Bendrijų sukūrimas;
 1960 m. įkurta Europos laisvos prekybos asociaciją (J.K., Skandinavijos šalys, Austrija, Šveiciarija).
 1950 m. gegužės 9 d. paskelbta Roberto Šumano deklaracija (parengta bendradarbiaujant su J. Monnet);
 1951 metais balandžio 18 d. pasirašyta Europos Anglies ir Plieno Bendrijos steigimo sutartis
Europos Bendrijų sukūrimas
Pirmoji bendrija – EAPB (europos anglių ir plieno bendrija)
 1950 m. gegužės 9 d. paskelbta Roberto Šumano deklaracija (parengta bendradarbiaujant su J. Monnet)
– siūloma, kad Vokietijos ir Prancūzijos anglies ir plieno (svarbiausios ginklų pramonės medžiagos) ištekliai bendrai
būtų tvarkomi viršnacionalinės institucijos;
 1951 metais balandžio 18 d. pasirašyta Europos Anglies ir Plieno Bendrijos steigimo sutartis. Įsigaliojo
1952 m. liepos 23 d.
 Valstybės steigėjos - Vokietija, Prancūzija, Italija, Olandija, Belgija, Liuksemburgas;
 EAPB S – terminuota sutartis, galiojimas – 50 metų. 2002 m. liepos mėn. sutarties galiojimas baigėsi.
 EAPB sukūrimo kertinis tikslas – bendros rinkos sukūrimas, bendros rinkos objektas - anglis ir plienas,
o taip pat visos jų gamyboje reikalingos žaliavos ir visi iš jų pagaminami produktai. (geležies rūda, akmens anglys,
koksas ir kiti, išvardinti Priede prie sutarties).
 EAPB specifika – viršnacionalinis pobūdis

1
EAPB sutarties 4 str. nustatyta, kad su  bendrąja anglių ir plieno rinka pripažįstamos ir dėl to, kaip numatyta
šioje Sutartyje, Bendrijoje panaikinamos ir draudžiamos šios priemonės:
 muitai ar jiems prilygstantys mokesčiai bei kiekybiniai prekių importo ir eksporto apribojimai;
 gamintojus ir vartotojus diskriminuojančios priemonės bei praktika, ypač dėl kainų, tiekimo terminų ar
transporto tarifų ir sąlygų, taip pat kliūtys, trukdančios pirkėjui laisvai pasirinkti tiekėją;
 valstybių teikiamos subsidijos, parama ar specialiai įvesti mokesčiai;
 konkurenciją varžantys veiksmai, kuriais siekiama pasidalyti rinkas ar iš jų pasipelnyti.
EAPB suteiktas juridinio asmens statusas. Jai  atstovauja Bendrijos institucijos, kiekviena pagal savo įgaliojimus.
Pagal EAPB sutarties 7 str. Bendrijos institucijos yra: 
 Aukščiausioji valdžios institucija, kuriai padeda Konsultacinis komitetas – nepriklausoma vykdomosios
valdžios institucija, kuri prižiūri, kad būtų laikomasi Sutarties nuostatų ir būtų įgyvendinti Sutarties tikslai. Sudaro 9
komisarai (iš kiekvienos valstybės narės ne daugiau kaip po du), skiriami 6 metams. Tai tipinė viršnacionalinė
institucija, turinti teisę priimti privalomus valstybėms narėms sprendimus, teikia nuomones ir rekomendacijas.
 Generalinė asamblėja (Europos Parlamento pirmtakas) – patariamojo institucija, neturinti
sprendžiamojo balso, sudaro valstybių narių deleguoti nacionalinių parlamentų nariai, iš viso 78; Vokietija, Prancūzija
ir Italija – po 18; Belgija, Olandija – po 10, Liuksemburgas – 4.
 Specialioji ministrų taryba – valstybes nares atstovaujanti institucija, kurią sudaro valstybių narių
ministro lygio atstovai; Pirmininkauja iš eilės kiekviena valstybė narė po tris mėnesius. Tarybos uždavinys – derinti
Akščiausiosios valdžios institucijos veiklą su valstybių narių vyriausybių ekonomine politika. Dėl svarbiausių
Aukščiausios valdžios institucijos sprendimų reikalingas Tarybos pritarimas;
 Teisingumo Teismas - sudaro 7 teisėjai, skiriami valstybių narių vyriausybių bendru susitarimu 6 metų
kadencijai. Užtikrina EAPB teisės laikymąsi aiškinant ir taikant Sutarties nuostatas.
Tolimesni žingsniai po EAPB sukūrimo
 1952 m. – pasiūlymas steigti Europos Gynybos Bendriją (EGB) (Pleveno planas); Planas žlugo dėl
Prancūzijos parlamento neratifikavimo;
 1953 m. – pasiūlymas steigti Europos Politinę Bendriją. Sutarties neratifikavo Prancūzijos parlamentas.
Politinio bendradarbiavimo idėja realizuota vėliau.
 Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios EAPB valstybės narės orientavosi į ekonominio pobūdžio
integraciją.
EEB (europos ekonominė bendrija) ir EAEB sukūrimas
 1956 m. Spaak’o (tuometinis Belgijos užsienio reikalų ministras) vadovaujamas tarpvyriausybinis
komitetas pateikia ataskaitą ir prasideda derybos dėl naujų bendrijų steigimo;
 1957 m. kovo 25 d. šešios EAPB valstybės narės pasirašė Romos sutartis, steigiančias Europos
Ekonominę Bendriją (EEB) ir Europos Atominės Energijos (Euratomo) Bendriją. Sutarys įsigaliojo 1958 m. sausio 1
d.
EAEB (europos atominės energijos bendrija)
Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias jos tikslas – užtikrinti visiems
Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energijai plėtoti, ir atominių
medžiagų tiekimą. Be to Bendrijai buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei
techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, numatyti saugumo normatyvus. Ilgą laiką Euratomas
daugiausia dėmesio skyrė atominės energijos plėtrai, tačiau paskutiniu metu vis didesnis dėmesys skiriamas
aplinkosaugai, žmonių saugumui ir Europos atominio saugumo politikos kūrimui.
EEB
 EEB veikla neribojama jokiu pramonės sektoriumi;
 EEB – rėminė sutartis;
EAPB, EAEB, EEB
 Visų trijų bendrijų išeities taškas ekonominė integracija – bendros rinkos sukūrimas;
 Bendrijos – pirmas tokio pobūdžio darinys tarptautinėje arenoje. Bendrijų specifiką apibūdina jų
viršnacionalinis pobūdis.
 Dėl EB- jų institucijų: 1957 m. buvo priimta sutartis dėl kai kurių Europos Bendrijoms bendrų
institucijų sukūrimo. Šia sutartimi numatyta, kad Asamblėja (EP) ir Teismas bus bendros visoms trims Bendrijoms.
Kitos institucijos, įkurtos Romos sutartimis (EK ir Taryba) tapo taip pat bendros, tačiau tik dviems Bendrijoms –
Euratomui ir EEB. 1965 m. buvo pasirašyta sutartis, įsteigianti Europos Bendrijų vieningą Tarybą ir vieningą
Komisiją (Susiliejimo sutartis).
Ekonominės integracijos formos
 Laisvos prekybos erdvė – prekės, apmokestintos vienoje valstybėje narėje, negali būti apmokestinamos
kitoje. Iš trečiųjų šalių įvežamos prekės gali būti apmokestinamos tik vieną kartą.
 Muitų sąjunga – bendras išorinis muitų tarifas prekėms, importuojamoms iš trečiųjų šalių.

2
  Bendra rinka - muitų sąjunga bei dalyvaujančių šalių susitarimas pašalinti ribojimus laisvam prekių,
kapitalo, paslaugų bei asmenų judėjimui. Tai abstrakti ekonominė sąvoka. EB teisėje po VEA daugiau
paplitusi ‘vieningos rinkos’ arba ‘vidaus rinkos’ sąvoka.
 Ekonominė ir monetarinė sąjunga. Tai bendra rinka + vieninga valiuta bei monetarinė ir fiskalinė politika.
Iš pradžių tai nebuvo EB tikslas.
Viršnacionališkumo elementai
 Platus ES kompetencijos sričių ratas (žr. Sutarties dėl ES veikimo 2-6 str.);
 ES įsipareigojimai dėl bendrų politinių vertybių: ES nėra vien ekonominė erdvė, bet ir politinė sąjunga. ES
vadovaujasi politinėmis vertybėmis, perimtomis iš valstybių narių konstitucijų: demokratijos, valdžių
padalijimo, teisinės valstybės, žmogaus teisių apsaugos, solidarumo, subsidiarumo, laisvės, saugumo ir
kitomis;
 Nepriklausoma įstatymų leidžiamoji valdžia: viršnacionališkumo esmė yra ta, kad ES institucijoms
valstybės narės suteikė įgaliojimus priimti privalomus sprendimus. ES teisės viršenybės principas;
 ES institucijų nepriklausomumas. ES institucijos yra nepriklausomos nuo valstybių narių, jų esminis
uždavinys – surasti bendrą europinį interesą ir suformuoti bendrą europinę valią. Palengvinti šį procesą
padeda balsų daugumos principas.
 ES finansinis nepriklausomumas: ES biudžetą sudaro “nuosavi ištekliai”. Biudžeto šaltiniai: Trys
pagrindiniai ES pajamų šaltiniai: (1) 0,73 % kiekvienos valstybės narės bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP)
– tai sudaro du trečdalius ES biudžeto; (2) Vadinamieji tradiciniai nuosavi ištekliai –produktų importo iš ES
nepriklausančių šalių muitai; (3) kiekvienos ES šalies suderintų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) pajamų
dalis;
 Europos Sąjungos veiklos nuolatinumas ir sukūrimas neribotam laikui.
Plėtros etapai
 Pirmos narės: Prancūzija, Vokietija, Italija, Beneliukso šalys
1. 1973 m. JK, Danija ir Airija;
2. Graikija (1981);
3. Ispanija ir Portugalija (1986);
4. Austrija, Suomija ir Švedija (1995);
5. Lenkija, Slovakija, Čekija, Vengrija, Lietuva, Estija, Latvija, Malta, Kipras, Slovėnija (2004);
6. Bulgarija, Rumunija (2007).
 Kitos Europos šalys ir ES:
1. Norvegija – pradėjo derybas 2 kartus, tačiau gyventojai nepritarė narystei (1971 m. ir 1994 m.)
2. Šveicarija –
 ypatingas statusas, nėra ES narė,
 dvišalė sutartis su EB.
 Buvo kreipusis dėl narystės EFTA, tačiau negavo referendumo pritarimo.
 Šalys kandidatės:
1. Kroatija
2. Islandija
3. Makedonija
4. Juodkalnija
5. Turkija
 Galimos kandidatės:
1. Albanija
2. Bosniją ir Hercegoviną
3. Serbija
4. Kosovas
Kitos Europos šalys ir ES:
 ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės (ELPA) sukūrė Europos ekonominę erdvę (EEE)
 EEE tikslas – išplėsti ES bendrąją rinką ir į ją įtraukti Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalis.
 EEE susitarimas pasirašytas 1992 m., įsigaliojo 1994 m. Jis sujungė Bendriją (tuo metu joje buvo 12 narių) ir
šešias ELPA šalis.
 EEE šiuo metu priklauso Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinas. Šveicarija EEE turi stebėtojos statusą, o jos
santykius su ES reglamentuoja dvišaliai susitarimai.
 EEE, remiantis esama pirmine ir antrine Sąjungos teise (acquis communautaire), turi būti užtikrinta laisvas prekių,
asmenų ir kapitalo judėjimas bei laisvė teikti paslaugas, įtvirtinta vienoda konkurencijos bei pagalbos tvarka ir
sustiprintas bendradarbiavimas horizontaliose ir papildomose politikos srityse (pvz., aplinkosaugos, mokslinių tyrimų ir
plėtros bei švietimo).
Pagrindiniai Europos Bendrijų vystimosi etapai. Europos Sąjungos įkūrimas.
3
Stagnacijos laikotarpis 1965-1985
 Priežastys:
1. ekonominė krizė, naftos kainų krizė
2. Uždelsta pereiti prie kvalifikuota dauguma priimamų sprendimų (Liuksemburgo kompromisas)
 Bendradarbiavimas užsienio politikos srityje:
1. Nuo 1972 m. Užsienio Reikalų Ministrų susitikimai,
2. nuo 1974 m. reguliariai rengiami valstybių vadovų susitikimai (Vadovų Taryba). Sutartiniame lygmeny
pasirodė tik 1986 m. VEA 2 str.
 Stagnacijos laikotarpis: poslinkiai
 1970 ir 1975 m. Biudžeto sutartys:
1. Teisė tvirtinti EEB biudžetą suteikta Parlamentinei asamblėjai.
2. 1969 m. susitarimas dėl pinigų sąjungos
3. Savarankiški EB pajamų šaltiniai:
 žemės ūkio mokesčiai,
 bendras muitų tarifas
 ir kiti EB iniciatyva nustatyti mokesčiai šalia įmokų, kurias daro valstybės narės.
 1979 m. pirmi tiesioginiai rinkimai į Parlamentinę asamblėją. (“Europos Parlamentas” - po 1986
m. Vieningos Europos akto).
Svarbiausios EB ir ES reformos
 1986 m. Vieningas Europos Aktas (1987 m.);
 1992 m. Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis) (1993 11 01);
 1996 m. Amsterdamo sutartis (1999 05 01);
 2000 m. Nicos sutartis (2003 02 01);
 2004 m.Sutartis dėl Konstitucijos Europai (neįsigaliojo);
 2007 m. Lisabonos sutartis (2008 06 12).
Reformų priežastys
 Demokratiškumo stoka
 Bendradarbiavimo sričių plėtimas
 Institucijų galios pasidalijimas
- Komisijos kontrolės mechanizmas, skyrimo tvarka
- Ministrų Tarybos reikšmė (Liuksemburgo susitarimai)
- Parlamento vaidmens plėtimas,
- EP tiesioginiai rinkimai
- teisės aktų priėmimo procedūros
- Finansinės kontrolės mechanizmas – Audito Rūmai
 Balsavimo procedūros
- Iki VEA - Didžioji dalis sprendimų – vieningo sprendimo
Vieningas Europos Aktas (VEA)
 VEA – pirmoji didelė EB sutarčių reforma;
 VEA – pasirašytas 1986 m.
 VEA – tarptautinė sutartis:
- padariusi pakeitimus EB steigimo sutartyse.
- Turinti savarankiškas nuostatas dėl Europos Politinio bendradarbiavimo (EPB).
 VEA: Institucinės naujovės -
stiprina viršnacionališkumą
 Nauja teisės aktų priėmimo procedūra - bendradarbiavimo procedūra, praplėstas sričių ratas, kuriose
taikoma konsultavimosi procedūra;
 Išplėstas sričių, kurioms taikomas kvalifikuotos daugumos balsavimo procedūra, ratas (bendras muitų tarifas,
laisvas kapitalo judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas, jūrų ir oro transportas, vidaus rinka, ekonominė ir
socialinė sanglauda, socialinė politika, moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra).
 Parlamentui suteikta veto teisė dėl naujų narių priėmimo bei asociacijos sutarčių sudarymo klausimu;
 Įsteigtas Pirmos Instancijos Teismas;
 Numatyta komitologijos procedūra
VEA - materialiniai pakeitimai
 18 str. –sukurti vieningą rinką iki 1992 m.
 Įtrauktas 95 str., kaip teisinis pagrindas priimti vieningai rinkai pasiekti reikalingus teisės aktus.
 Formalizuotos sritys, kuriose jau vyko bendradarbiavimas: ekonominė ir monetarinė sąjunga, socialinė
politika, ekonominė ir socialinė darna, moksliniai tyrimai ir technologinis vystymasis bei aplinkos apsauga.
4
VEA – nuostatos dėl EPB
 VEA III skyrius “Nuostatos dėl bendradarbiavimo užsienio politikos srityje”;
 VEA oficialiai įtvirtina bendradarbiavimo užsienio politikos srityje metodus ir formas;
 EPB nebūdingas viršnacionališkumas;
 Oficialiai įtvirtinama Europos Vadovų Taryba (reguliarūs valstybių narių vadovų susitikimai vyko nuo 1974
m.
Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis)
 Pasirašyta tuometinių dvylikos valstybių narių 1992 vasario 7 d. Olandijos mieste Mastrichte;
 Įsigaliojo 1993 m. Lapkričio mėn. Problemos ratifikuojant – Airija, Vokietija;
 Mastrichto sutartis – tarptautinė sutartis:
- Padariusi pakeitimus EB steigimo sutartyse;
- Turinti savarankiškas nuostatas:
1. Dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir
2. Dėl valstybių narių bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
 Mastrichto sutartimi sukuriama ES. ES pagrindą sudaro Europos Bendrijos ir dvi naujos politikos sritys,
paremtos tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu;
 ES nebuvo suteiktas teisinis subjektiškumas. Teisinį subjektiškumą ir toliau išlaiko trys Bendrijos.
 ES sutartis reiškia Europos vienijimosi tąsą ir gilinimą, išeinant už ekonominės integracijos ribų.
Europos Sąjungos sutarties turinio lentelė (iki Amsterdamo sutarties):
 Preambulė
 I antraštinė dalis – bendrosios nuostatos
 II antraštinė dalis – Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties atsižvelgiant į Europos bendrijos
įsteigimą pakeitimai
 III antraštinė dalis – Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarties pakeitimai
 IV antraštinė dalis – Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pakeitimai
 V antraštinė dalis – nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos
 VI antraštinė dalis – nuostatos dėl valstybių narių bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
 VII antraštinė dalis – baigiamosios nuostatos
Europos Sąjungos Sutarties teisinė architektūra iki Amsterdamo sutarties
 
Mastrichto sutarties tikslai:
 Demokratiškumo didinimas;
 Efektyvesnis institucijų veikimas;
 Ekonominės ir Pinigų sąjungos sukūrimas;
 Bendrijos socialinės dimensijos vystymasis;
 BUSP sukūrimas.
Instituciniai pakeitimai – stiprina viršnacionališkumą, didina demokratiškumą
 Išlaikyta tendencija stiprinti EP galias:
 Įvesta bendro sprendimo priėmimo procedūra (EP turi veto teisę);
 Padidintas sričių ratas, kuriose taikoma bendradarbiavimo ir pritarimo procedūros;
 EP įgijo teisę:
- prašyti Komisiją inicijuoti teisės aktų priėmimą („iniciatyva dėl iniciatyvos“)
- nesutikti su naujos Komisijos paskyrimu.
 Padidintas sričių ratas, kuriose sprendimai Taryboje priimami kvalifikuota balsų dauguma;
 EK kadencija prailginta nuo 4 iki 5 metų. Kad sutaptų su EP kadencija.
 įkurta Europos Parlamento ombudsmeno institucija;
 Įsteigiamas Regionų komitetas - patariamoji institucija, sudaryta iš valstybių narių regioninės valdžios
atstovų.
Materialūs pakeitimai
 Naujos EB kompetencijos sritys:
- Transeuropiniai tinklai
- Industrijos politika
- Vartotojų apsauga
- bendrasis ir profesinis lavinimas
- jaunimo reikalai
- kultūra
Ekonominė ir Pinigų Sąjunga (EPS)
5
  Ekonominė politika apima tris aspektus:
1. valstybės narės privalo koordinuoti savo ekonomines politikas,
2. numatyta tokio koordinavimo priežiūra,
3. valstybės narės privalo laikytis nustatytos finansinės ir biudžetinės tvarkos.
 Pinigų politika - bendro piniginio vieneto įvedimas ir jo stabilumo užtikrinimas, siekiant kainų stabilumo ir
rinkos ekonomikos.
Mastrichto S: ES pilietybė
 De jure įtvirtinta ES pilietybę. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos
pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo (SESV 20 str., ex EB S 17 str.);
 Įtvirtinamos ES piliečių teisės:
 Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje;
 Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose ir savivaldybių rinkimuose šalyje, kurioje asmuo
gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai. Reglamentuoja valstybės įstatymai, ne ES teisė.
 Teisė į diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą pagalbą;
 Teisė pateikti peticiją EP ir kreiptis į ES ombudsmeną.
Mastrichto S: ES piliečių teisės
 Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose ir savivaldybių rinkimuose šalyje, kurioje asmuo
gyvena. Reglamentuoja valstybės įstatymai, ne ES teisė.
 Teisė į diplomatinę gynybą (atspindėjo praktiką)
 Teisė kreiptis į E Parl ar ES ombudsmeną
Mastrichto S: Socialinės politikos protokolas
 Socialinės politikos protokolas priimtas atskiru protokolu prie sutarties, išplečia EB kompetenciją socialinės
pilitikos srityje. D. Britanija nedalyvauja.
Tikslai:
 Naujų darbo vietų kūrimas;
 Gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas;
 Atitinkamas socialinės apsaugos lygis;
 Socialinio dialogo reikalavimas;einenangemessenensozialenSchutz;
 Nedirbančių asmenų integravimas.
Mastrichto S. – subsidiarumo principas
 VEA numatė subsidiarumo principo taikymą aplinkos apsaugos srityje, o ES S jį pripažino bendru ES teisės
principu.
Mastrichto S. - redakciniai pakeitimai
 EEB buvo pervadinta į EB (išeina už ekonominės integracijos ribų);
 pakeista EB sutarčių straipsnių numeracija.
Tarpvyriausybiniai ramsčiai
 Atskira teisės aktų sistema bei gerokai siauresnis institucijų vaidmuo.
 II ramstis – procedūriniai sprendimai – kvalifikuota balsų dauguma. Didžioji dalis sričių – vieningo
sprendimo reikalavimas. Numatyta galimybė vystyti bendrą gynybos politiką. ETT neturi vaidmens.
 III ramsty įsteigtas koordinacinis komitetas (K-4 komitetas), padedantis Tarybai (Coreper ekvivalentas). ETT
vaidmuo ribotas.
 Ta pati sprendimų priėmimo procedūra abiejuose ramsčiuose: su EP – konsultuotis, informuoti iniciatyva –
VN arba K, priima Taryba.
Amsterdamo sutartis
Amsterdamo sutartis pasirašyta 1997 m. spalio 2 d., įsigaliojo 1999 gegužės 1 d.
 Amsterdamo sutartis – tarptautinė sutartis, kuri padarė pakeitimus;
1. Europos Bendrijų steigimo sutartyse;
2. Mastrichto sutartyje.
Amsterdamo sutartis – svarbiausi pakeitimai
Institucinės naujovės:
 Sustiprintos EP galios teisės aktų priėmimo srityje: išplėstas sričių ratas, kuriose teisės aktai priimami pagal bendro
sprendimo priėmimo procedūrą;
 Praplėstas ratas sričių, kurioms bus taikomas kvalifikuotos daugumos sprendimas
 supaprastinta bendro sprendimo priėmimo procedūra;
 nustatyta, kad Europos Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti Europos Parlamentas;
 Komisijos pirmininkui suteikta daugiau galių dėl Komisijos sudėties formavimo;
 Panaikinta bendradarbiavimo procedūra, išskyrus vieningos valiutos klausimais.
 Subsidiarumo principo taikymo pakeitimai (Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo)
6
 Socialinės politikos protokolas inkorporuotas į EB sutartį (Didžioji Britanija pritarė);
 Šengeno sutartis inkorporuota į EB acquis communautaire (Sutartiesprotokolas); (nedalyvauja Airija ir Didžioji
Britanija);
 Prieglobstis, vizos, imigracija ir išorės sienų apsaugos klausimai priskirti EB kompetencijai kaip asmenų judėjimo
laisvės dalis. (EBS 61-69 str.). Trečiame ramstyje lieka policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose
bylose.
 Įtrauktos glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos: valstybėms narėms norinčioms veikti intensyviau, numatyta
galimybė tai daryti nelaukiant kitų valstybių narių.
 BUSP (bendra užsienio ir saugumo politika) efektyvumo didinimas.
 Redakciniai pakeitimai: Pakeista EB steigimo sutarčių ir ES S numeracija.
 Amsterdamos sutartis neišsprendė kai kurių aktualių klausimų, susijusių su plėtra, o tai sąlygojo poreikį kitai
tarpvyriausybinei konferencijai (t.y. komisarų skaičiaus problema, pirmininkavimo sistema.
Nicos sutartis
 Pasirašyta 2001 vasario 26 d. Įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. (problemos Airijoje dėl referendumo);
 Tikslas – institucinės reformos poreikis dėl planuojamos ES plėtros.
 Sutarties struktūra: ES ir EB sutarčių pakeitimai ir 4 protokolai (dėl plėtros, ETT statuto, dėl finansinių
pasekmių pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, ir dėl 67 str. (pereinamieji laikotarpiai dėl laisvo asmenų
judėjimo).
Svarbiausios institucinės naujovės:
 Dėl Europos Komisijos dydžio: nuspręsta, kad Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 valstybių, komisarų skaičius
nedidės. Taryba turės nuspręsti dėl komisarų rotacijos.
 Išplėstos galimybės dėl sprendimų priėmimo Taryboje kvalifikuota balsų dauguma;
 Padidintos Europos Parlamento galios teisės aktų leidybos procese;
 Numatyta galimybė steigti specializuotus teismus;
 Išplėsta Pirmos Instancijos teismo kompetencija;
 Perskirstomas vietų ir balsų skaičius ES institucijose.
Materialiniai pakeitimai
 Nauja antraštinė dalis “Ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis” (EBS
181 str.);
 ES sutartyje buvo numatyta galimybė skirti sankcijas valstybėms, pažeidusioms pagrindinius Sąjungos
principus;
 Pakoreguotos BUSP nuostatos;
 Numatyti procedūriniai ir materialiniai pakeitimai dėl valstybių glaudesnio bendradarbiavimo.
 Nicoje taip pat buvo priimta ES Pagrindinių teisių chartija – nesuteiktas privalomo teisės akto statusas.
 Nicoje akcentuota – reforma nėra baigta.
Reforma po Nicos – kelias link ES Konstitucijos
 2001 m. birželis Europos Vadovų Tarybos konferencija Lakene (Belgija) – nutarta sušaukti Konventą dėl
Europos ateities.
 Konvento buvo paprašyta parengti pasiūlymus trim klausimais:
1. kaip priartinti piliečius prie Europos modelio ir Europos institucijų;
2. kaip formuoti politinį gyvenimą ir Europos politinę erdvę išplėstoje Europoje;
3. kaip plėtoti Sąjungą, kad ji taptų pastovumo veiksniu ir modeliu naujoje pasaulio sąrangoje.
Kelias link ES Konstitucijos
 Konventas, atsakydamas į Lakeno deklaracijoje pateiktus klausimus:
 siūlo geriau paskirstyti Sąjungos ir valstybių narių įgaliojimus;
 rekomenduoja sujungti Sutartis į vieną sutartį ir suteikti Sąjungai teisinį subjektiškumą;
 nustato supaprastintus Sąjungos veikimo instrumentus;
 siūlo priemones didinti ES demokratiškumą, skaidrumą ir veiksmingumą plečiant nacionalinių parlamentų
įnašą į Europos modelio teisėtumo užtikrinimą, supaprastinant sprendimų priėmimo procedūras ir didinant
Europos institucijų funkcionavimo skaidrumą ir suprantamumą;
 nustato priemones, būtinas institucijų struktūrai tobulinti, ypač atsižvelgiant į plėtros poveikį.
 2003 m. birželio 19-20 d. Solonikuose (Graikija) Europos Vadovų Taryba konstatavo, jog Konventas dėl Europos
ateities įvykdė Lakene jam iškeltus tikslus, o jo baigiamasis dokumentas – ES Konstitucijos projektas - yra geras
pagrindas pradėti ES tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje būtų peržiūrėta, o reikalui esant pakoreguota bei
galutinai patvirtinta ši Sutartis.
 2003 liepos 18 d. Konvento pirmininkas ValeryGiscard d’ Estaing’as pateikė ES Konstitucijos projektą Europos
Vadovų Tarybos pirmininkui.
Sutartis dėl Konstitucijos Europai
7
  2004 m. spalio 29 d. 25 ES valstybių narių ir trijų šalių kandidačių vadovai ir vyriausybių atstovai Romoje
pasirašo Sutartį dėl Konstitucijos Europai.
 LR Seimas ratifikavo 2004 m. lapkričio 11 d.
 Prancūzija ir Nyderlandai referendumo keliu pasakė “ne” ES Konstitucijai.
 Neįsigaliojo. Reikšminga istorine prasme.
 Būtų panaikinusi EB ir ES sutartis. Taptų viena nauja sutartimi. Būtų aiškiai įtvirtinusi ES tarptautinį teisinį
subjektiškumą, pagrindinių teisių katalogą.
Kelias link Lisabonos sutarties
 Iki 2007 metų – apmąstymų laikotarpis.
 2007 m. Berlyno deklaracija - įtvirtintas bendras valstybių narių pasiryžimas suspėti susitarti dėl naujos
sutarties iki 2009 m. Europos Parlamento rinkimų.
 2007 m. birželio 21–23 d. EVT patvirtino išsamius įgaliojimus kitai tarpvyriausybinei konferencijai (TVK),
vykusiai Portugalijos pirmininkavimo metu. Lisabonos sutartis rengta nebe konvento būdu, kaip rengta
Konstitucija;
 2007 m. spalis – TVK užbaigė darbą;
Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį
 Pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d.;
 2008 m. problemos ratifikuojant Airijoje. Nepavykęs pirmasis referendumas;
 Įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d.
 Nepanaikina, o tik keičia ES S ir EB sutartis.
Lisabonos sutarties naujovės
 Perkelta apie 90 proc. Sutarties dėl Konstitucijos Europai turinio.
 Skirtumai nuo Konstitucijos:
- Nepanaikina, o tik keičia ES S ir EB sutartį;
- Atsisakoma nuorodos “valstybinius” simbolius, sąvokas (vėliava, himnas, konstitucija, užsienio ministro
pareigybė, įstatymo terminas);
- Valstybių narių stipresnė pozicija ES viduje (griežtesnės sąlygos dėl sutarčių keitimo siekiant praplėsti ES
kompetenciją, subsidiarumo principo kontrolės stiprinimas);
- ES Pagrindinių teisių chartija neįtraukta į Sutarčių tekstą, nors palikta teisiškai privaloma;
- Naujas kompromisas dėl sprendimų priėmimo Taryboje kvalifikuota balsų dauguma (Lenkijos reikalavimas).
 Europos bendrijos steigimo sutarties pavadinimas pakeičiamas į „Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“, o
sąvoka „Bendrija“ pakeičiama sąvoka „Sąjunga“ visame dokumente.
 Susisteminamos ir paaiškinamos Europos Sąjungos galios.
 Ramsčių atsisakymas. ES tampa visateisiu juridiniu asmeniu. Europos Sąjunga grindžiama Europos
Sąjungos Sutartimi ir Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Abi šios Sutartys turi tokią pačią teisinę galią.
Sąjunga pakeičia Europos bendriją ir perima Europos bendrijos teises bei pareigas.
 Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sritis (buv. III ramstis) iš tarpvyriausybinės
struktūros perkėliama į viršnacionalinį lygį. Šioje srityje aktai priimami pagal įprastą teisėkūros procedūrą.
Stipresnė demokratija :
 piliečių iniciatyvos teisė: milijonas „reikšmingos“ valstybių narių dalies (kuri bus nustatyta teisės aktu)
piliečių gali paraginti Komisiją pateikti teisės akto projektą.
 Ministrų Taryba, spręsdama ir balsuodama dėl teisės aktų projektų, posėdžiaus viešai.
 Padidintas sričių, kuriose sprendimus Europos Parlamentas ir Taryba priima drauge, skaičius.
 Nacionaliniai valstybių narių parlamentai turės daugiau galimybių dalyvauti priimant
 ES sprendimus (išankstinio įspėjimo sistema).
Geresnė pagrindinių teisių apsauga:
 Pagrindinių teisių chartija -neįtraukta į Lisabonos sutartį, bet ji įgauna teisiškai privalomą pobūdį pagal ES
sutarties 6 straipsnio 1 dalį, nes ji suteikia Chartijai tokią pačią teisinę vertę, kokią turi Sutartys;
 Europos žmogaus teisių apsaugos konvencija: ES prisijungs EŽTK iš karto, kai įsigalios konvencijos
14 protokolas, leisiantis ne tik valstybėms, bet ir tarptautinėms organizacijoms pasirašyti konvenciją. Tačiau
prisijungimo aktą dar turės ratifikuoti visos ES valstybės narės.
Institucinės naujovės:
 Europos Vadovų Taryba formaliai pripažįstama ES institucija, kuri „deramai skatina Sąjungos vystymąsi“ ir
nustato jos „bendrąsias politikos gaires ir prioritetus“;
 Išplėstos EP teisėkūros ir biudžeto galios;
 Sukuriama vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai, kuris drauge bus ir Komisijos pirmininko
pavaduotojas, pareigybė;
 Naujos kvalifikuotos balsų daugumos Taryboje taisyklės;
8
  EK sudėties naujovės
 Ir kt.

II TEMA. ES INSTITUCIJOS
ES institucijos
ES institucinės nuostatos išdėstytos ES sutarties III dalyje bei Sutarties dėl ES veikimo VI dalyje;
Sutartyje dėl ES veikimo pateikiamos nuostatos dėl Europos centrinio banko ir Audito Rūmų, taip pat išsamios
nuostatos dėl kitų institucijų.
ES S 13str.: Sąjungos institucijos yra šios:
 Europos Parlamentas,
 Europos Vadovų Taryba,
 Taryba,
 Europos Komisija (toliau – Komisija),
 Europos Sąjungos Teisingumo Teismas,
 Europos centrinis bankas,
 Audito Rūmai.
Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų,
sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.
Kitos institucijos:
 Sąjungos patariamieji organai:
- Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301-304 str.);
- Regionų komitetas (SESV 305-307 str.).
 Specializuotos institucijos, turinčios teisinį subjektiškumą:
 Europos Investicijų bankas (SESV 308-309 str.);
 Euratomo Priežiūros Agentūra (EAEB 52 str.).
 ES institucinei sistemai yra priskirtinos ir kitos įstaigos, kurių įsteigimas numatytas ES antrinės teisės aktuose.
ES institucijų būstinės
 Sąjungos institucijų būstinės yra nustatomos bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu (SESV 341 str.).;
 PROTOKOLAS (Nr. 6) DĖL EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJŲ, TAM TIKRŲ ĮSTAIGŲ, ORGANŲ
BEI PADALINIŲ BŪSTINIŲ VIETOS;
 3 pagrindiniai centrai: Briuselis, Liuksemburgas, Strazbūras.
Europos Parlamentas
 ES sutarties 14 str., Sutarties dėl ES veikimo 223-234 str.;
 EP narių statutas (priima EP, paprašęs Komisijos nuomonės ir pritarus Tarybai);
 EP darbo tvarkos taisyklės (priima EP savo narių balsų dauguma);
 Europos Parlamento pirmtakė yra Europos Parlamentinė asamblėja, įkurta 1952 metais pagal EAPB S.
 1962 m. kovo 30 d. Europos Parlamentinė asamblėja nutarė pakeisti savo pavadinimą ir pasivadino Europos
Parlamentu.
EP būstinė
 Labiausiai decentralizuota institucija;
 Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plenarinių sesijų, įskaitant biudžeto
sesiją. Papildomi plenarinės sesijos posėdžiai vyksta Briuselyje. Europos Parlamento komitetų posėdžiai vyksta
Briuselyje. Europos Parlamento Generalinio sekretoriato ir jo padalinių būstinės lieka Liuksemburge.
EP sudėtis ir sudarymas
 Europos Parlamentą sudaro Sąjungos piliečių atstovai.
 Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu
balsavimu penkerių metų kadencijai.
 Iki 1979 m. EP nariai buvo deleguojami iš valstybių narių nacionalinių parlamentų;
 1976 m. sprendimas dėl tiesioginių EP rinkimų; pirmieji visuotiniai rinkimai surengti 1979 m. birželio
7-10 d. Nuo tada EP nariai renkami kas penkeri metai.
 Nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. bet kuris Europos Sąjungos valstybės narės pilietis,
gyvenantis kitoje valstybėje narėje, gali balsuoti ir bolotiruotis rinkimuose toje valstybėje, kurioje gyvena.
EP sudėtis ir sudarymas
 EP narių skaičius neviršija 750, neįskaitant pirmininko. Piliečiams mažėjančia tvarka atstovaujama
proporcingai mažinant narių skaičių iki minimalios šešių narių iš kiekvienos valstybės ribos. Maksimali riba – 96. (ES
sutarties 14 str. 2 dalis);
 2009-2014 m. kadencija: 736 nariai
Šalims skirtų vietų skaičius (2009–2014 m. kadencija)
9
EP Kompetencija
 ES sutarties 14 str. 1 d. nustato, kad Europos Parlamentas vykdo:
 teisėkūros funkcijos (kartu su Taryba);
 biudžeto funkcijos (kartu su Taryba);
 politinės kontrolės;
 Konsultavimo;
 renka EK pirmininką.
Teisės aktų leidyba:
 Neturi teisės aktų leidybos iniciatyvos teisės. Pagal SESV 225 str. “iniciatyva dėl iniciatyvos”.
 Galios nuolat didintos, pradedant VEA (bendradarbiavimo, pritarimo procedūros), ES sutartis (bendro
sprendimo priėmimo procedūra), baigiant Lisabonos reformų sutartimi (įprastos teisėkūros procedūros taikymas).
 Vaidmuo teisės aktų leidyboj priklauso nuo konkrečios teisės akto priėmimui taikytinos procedūros
(nedalyvavimas, nuomonės pateikimas, vetavimas, pritarimas). Po Lisabonos sutarties daugumoje atveju taikoma
įprasta teisėkūros procedūra (buv. bendro sprendimo priėmimo).
 Lisabonos sutartis numato naują Europos Parlamento teisę siūlyti ES sutarčių pakeitimus ES S 48 str.).
Biudžeto funkcijos
Lisabonos sutartis nustato naują biudžeto procedūrą, kuri įtvirtina visišką Parlamento ir Tarybos lygiateisiškumą
tvirtinant metinį biudžetą. Yra atsisakoma ES biudžetines išlaidas skirstyti į privalomas ir neprivalomas. Anksčiau jis
neturėjo teisės priimti sprendimų dėl „privalomųjų išlaidų“ (sudarančių apie 45 % ES biudžeto), pavyzdžiui, išlaidų,
susijusių su žemės ūkiu ar tarptautiniais susitarimais. Nuo šiol Parlamentas, kartu su Ministrų Taryba, spręs dėl viso
Europos Sąjungos biudžeto. Parlamentas turės lemiamą įtaką nustatant bendrus išlaidų prioritetus ir atidžiau prižiūrės
lėšų panaudojimą.
Priežiūros funkcijos:
 Tvirtina Komisijos pirmininką, sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai ir
kitus Komisijos narius (ES S 17 str. 7 dalis)
 Gali steigti laikiną Tyrimo komitetą, kuris tirtų įtariamus pažeidimus ar netinkamą administravimą
įgyvendinant ES teisę, išskyrus atvejus, kai tuos įtariamus faktus nagrinėja teismas (SESV 226 str.) Santero Komisijos
patirtis.
 Gali teikti paklausimus Komisijai (SESV 230 str.)
 Svarsto Komisijos metinį pranešimą. (SESV 233 str.)
 2/3 balsų dauguma gali pareikšti nepasitikėjimą Komisijos veikla, tuomet komisijos nariai turi
kolektyviai atsistatydinti. pareikalauti, kad Komisija atsistatydintų. (SESV 234 str. str. (iki šiol nenaudota ir abejojama
ar bus):
 Nagrinėja peticijas, kurias gali pareikšti kiekvienas Sąjungos pilietis, taip pat kiekvienas valstybėje
narėje gyvenantis ar savo registruotą buveinę turintis fizinis ar juridinis asmuo bet kokiu klausimu, priklausančiu
Sąjungos veikloms sritims ir turinčiu jam tiesioginį poveikį (SESV 227 str.).
 SESV Parlamentui suteikia privilegijuoto ieškovo teisę pareikšti tiesioginius ieškinius ETT pagal SESV
263 str. (EB sutarties 230 str.) (ieškiniai dėl teisės akto panaikinimo) bei pagal SESV 265 str (EB sutarties 232 str.)
(ieškiniai dėl neveikimo).
Galios skiriant kai kuriuos ES tarnautojus
 EP renka Komisijos pirmininką narių balsų dauguma Europos Vadovų Tarybos teikimu. Ši turi parinkti
kandidatą kvalifikuotąja balsų dauguma, atsižvelgdama į Europos Parlamento rinkimų rezultatus. EP tvirtina Komisiją
kaip kolegialų organą;
 Parlamento pritarimas bus būtinas skiriant Europos Sąjungos Vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir
saugumo politikai, kuris užima ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. (Lisabonos sutarties naujovė);
 Europos Parlamentas konsultuoja Tarybą skiriant Audito Rūmų narius ( SESV 286 str. 2 dalis) ex EB
sutarties 247 str. 3 dalis), o taip ECB Vykdomosios valdybos narius (SESV 283 str. 2 dalis, ex EB sutarties 112 str. 2
dalies b puntas);
 EP skiria ombudsmeną, kuris nagrinėja Sąjungos piliečio arba kiekvieno valstybėje narėje gyvenančio
ar savo registruotą buveinę turinčio fizinio ar juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES
institucijų ar įstaigų veikloje (SESV 24 str., ex EB sutarties 21 str. 2 dalis, SESV 228 str. 1 dalis, ex 195 str. 1 dalis).
EP – sprendimų priėmimas
 Išskyrus atvejus, kai Sutartyse nustatyta kitaip, Europos Parlamentas priima sprendimus atiduotų balsų
dauguma (SESV 231 str.).
 Kvorumas yra, jei į posėdžių salę susirenka vienas trečdalis visų Parlamento narių (Europos Parlamento
Darbo tvarkos taisyklių 149 str.).
EP darbo organizavimas
 Pirmininkas;

10
  EP nariai;
 Frakcijos;
 Parlamentiniai komitetai;
 Delegacijos;
 Politiniai organai;
 Generalinis sekretoriatas.
Europos Vadovų Taryba (EVT)
ES sutarties 15 str., SESV 235-236 str.;
Istoriniai aspektai:
 Susitikimai organizuojami nuo 1960 m.; nuo 1974 m. formalizuoti ir reguliariai vyko tris kartus per
metus;
 EB pirminėje teisėje valstybių narių vadovų susitikimai oficialiai įtvirtinti tik 1986 m. Vieningame
Europos Akte, sumažinus susitikimų skaičių per metus nuo trijų iki dviejų; nebuvo įtvirtinta EB sutarties 7 str., todėl
formaliai negalėjo būti vadinama EB institucija;
 Oficialus statusas suteiktas 1992 m. Mastrichto sutartimi (suteiktas aukščiausios politinės ES
institucijos statusas);
 Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. pagal Lisabonos sutartį EVT tapo viena iš septynių Sąjungos institucijų.
Sudėtis
 Pagal ES sutarties 15 str. 2 dalį Europos Vadovų Tarybą sudaro valstybių narių arba jų vyriausybių
vadovai ir jos pirmininkas bei Komisijos pirmininkas. Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo
politikai dalyvauja jos darbe.
 Kai reikia pagal darbotvarkę, Europos Vadovų Tarybos nariai gali nuspręsti, kad kiekvienam jų padėtų
ministras, o Komisijos pirmininkui - Komisijos narys. Europos Parlamento pirmininkas Europos Vadovų Tarybos
susitikimuose dalyvauja svečio teisėmis.
 Europos Vadovų Taryba gali kviesti Europos Parlamento pirmininką, kad jį išklausytų.
Pirmininkasvimas
 Lisabonos sutartis nustato ilgalaikį pirmininkavimą EVT, kuris pakeitė iki tol taikytą rotacijos kas 6
mėnesius sistemą;
 Pirmininkas renkamas kvalifikuota Europos Vadovų Tarybos balsų dauguma 2,5 metų laikotarpiui ir
gali būti perrenkamas dar vienai kadencijai.
 Pirmininkas taip pat atstovaus Europos Sąjungai užsienio reikaluose, nepažeisdamas Europos Sąjungos
vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai įgaliojimų.
 Pirminiko pareigas žr. ES sutarties 15 str. 6 d.
EVT susitikimai
 EVT susitinka 2 kartus per pusmetį (Lisabonos sutarties naujovė). Iki tol - ne rečiau kaip du kartus per metus.
 Susitikimo vieta – anksčiau kito, dabar Briusely.
Įgaliojimai
 Pagal ES sutarties 15 str. 1 dalį, Europos Vadovų Taryba deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato
bendrąsias politikos gaires ir prioritetus. Ji nevykdo teisėkūros funkcijų.
 Europos Tarybos sprendimai iš esmės yra politinio pobūdžio. Nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, ekonominės
politikos srityje (SESV 121 str. 2 dalis, ex EB sutarties 99 str. 2 dalis), užimtumo politikos srityje (SESV 148
str. 1, 2 dalys, ex EB sutarties 128 str. 2 dalis), o taip pat bendros užsienio ir saugumo politikos srityje (, ESS
13 str. 3 dalis, ex ES sutarties 13 str. 3 dalis).
Sprendimų priėmimas
Jei Sutartyse nenumatyta kitaip, Europos Vadovų Taryba sprendimus priima bendru sutarimu.
Tais atvejai, kai Europos Vadovų Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, taikomos Europos Sąjungos sutarties
16 straipsnio 4 dalis ir SESV 238 straipsnio 2 dalis.
Taryba
(ES sutarties 16 str., SESV 237-243 str.)
 Sudėtis ir pirmininkavimas
 Tarybą sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės ministro lygio atstovą, kuris gali prisiimti
įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu ir balsuoti jos vardu. Valstybės narės vyriausybė į Tarybos
posėdžius deleguoja atitinkamos srities ministrus arba kitus aukštus ministerijos pareigūnus.
 Tarybos sudėtis nėra nuolatinė. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į Tarybos posėdžio darbotvarkės
klausimus, yra deleguojami atitinkamos srities ministrai.
 Š.m. yra dešimt Tarybos sudėčių. Tačiau Taryba išlieka vientisa institucija nepaisant to, kokia sudėtimi
ji priima sprendimus. Priimti sprendimai visuomet yra Tarybos sprendimai, o konkreti jos sudėtis nėra minima.
Tarybos sudėtys:
 bendrųjų reikalų
11
  užsienio reikalų
 Ekonomikos ir finansų reikalų
 Teisingumo ir vidaus reikalų (TVR)
 Užimtumas, socialinė politika, sveikatos ir vartotojų reikalai
 Konkurencingumas
 Transportas, telekomunikacijos ir energetika
 Žemės ūkis ir žuvininkystė
 Aplinka
 Švietimas, jaunimo reikalai ir kultūra
Pirmininkavimas, posėdžiai
 Pagal iš anksto nustatytą tvarką Tarybai paeiliui po šešis mėnesius (nuo sausio iki birželio mėn. ir nuo
liepos iki gruodžio mėn.) pirmininkauja kiekviena valstybė narė.
 2007 m. sausio 1 d. TARYBOS SPRENDIMAS nustatantis pirmininkavimo Taryboje tvarką.
 2011 m. sausio 1 d. pirmininkavimą perėmė Vengrija, o liepos 1 d. – Lenkija. Lietuva pirmininkaus
2013 m. antrą pusmetį.
 Siekiant užtikrinti pirmininkavimo Taryboje tęstinumą, pirmininkaujančiai valstybei narei talkina tos
valstybės narės, kuri po jos perima pirmininkavimą, atstovas bei prieš tai pirmininkavusios valstybės narės atstovas.
 Tarybos pirmininko įgaliojimai nustatyti Tarybos Darbo tvarkos taisyklėse.
 Tarybos posėdžiai vyksta Tarybos būstinėje – Briuselyje, o balandžio. birželio ir spalio mėnesiais -
Liuksemburge. Neformalūs ministrų susitikimai, kuriuose nepriimami jokie sprendimai, dažniausiai vyksta
pirmininkaujančioje valstybėje narėje.
 Tarybos posėdžiai, kuriuose svarstomi privalomi teisės aktai yra vieši (Lisabonos S naujovė).
Įgaliojimai
 Taryba bendrai su Europos Parlamentu vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas. Ji vykdo politikos
formavimo ir koordinavimo funkcijas laikydamasi Sutartyse nustatytų sąlygų.
 Konkretūs Tarybos įgaliojimai įtvirtinti atskirose ES sutarties ir SESV nuostatose.
Teisės aktų leidyba
 teisės aktus pagal Europos Komisijos siūlymą priima savarankiškai arba kartu su Europos Parlamentu.
 neturi teisės aktų leidybos iniciatyvos teisės; „quasi iniciatyvos teisė“ pagal SESV 241 str.
 pagrindinė teisės aktų leidėja BUSP srityje; , remdamasi EVT nustatytomis bendromis gairėmis ir
strateginėmis kryptimis, priima sprendimus, būtinus bendrai užsienio ir saugumo politikai nustatyti ir įgyvendinti (ES
sutarties 26 str. 2 dalis).
Įgyvendinimo įgaliojimų suteikiamas Europos Komisijai
 Iki Lisabonos sutarties komitologijos procedūra;
 Dabar žr. SESV 290 str., 291 str.
Koordinavimo įgaliojimai
 Pagal ES sutarties 16str. 1 dalies pirmą dalį, Tarybai suteikiami koordinavimo įgaliojimai. Konkretūs
koordinavimo įgaliojimai išplaukia iš kitų sutarties nuostatų. Taryba koordinuoja valstybių narių ekonominės
politikos sritis. Konkretūs koordinavimo įgaliojimai, pvz.: SESV 119 str., 120 str., 121 str.
Įgaliojimai kontrolės srityje
Kontrolė ES institucijų atžvilgiu:
 SESV 263 str. Taryba privilegijuotas ieškovas ESTT -ieškiniai dėl teisės akto anuliavimo;
 SESV 265 str.Taryba privilegijuotas ieškovas ESTT –ieškiniai dėl neveikimo;
 Pagal SESV 247 str. Taryba gali siekti Europos Komisijos nario atstatydinimo Europos Teisingumo
teisme, jei mano, kad pastarasis nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų
nusižengimą;
 Taryba dalyvauja biudžeto vykdymo kontrolės procese. Pagal SESV 319 str., Taryba teikia
rekomendacijas Europos Parlamentui dėl biudžeto įvykdymo.
Kontrolė valstybių narių atžvilgiu:
 Tarybos įgaliojimai valstybių narių kontrolės srityje didele dalimi susiję su jos koordinavimo įgaliojimais
ekonominės politikos srityje (žr. SESV 121 str. 3-5 dalys, 126 str. 6-14 dalys;
 Kontrolė žmogaus teisių apsaugos srityje, ES sutarties 7 str., SESV 354 str.
Biudžetiniai įgaliojimai
 Taryba kartu su EP, pagal SESV 314 str. nustatytą procedūrą priima ES metinį biudžetą. Lisabonos sutarties
naujovė, dėl EP galių sustiprinimo biudžeto procedūroje.
Įgaliojimai išorės santykiuose
 Dominuojantis vaidmuo;
 Taryba leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus.
(žr. SESV 218 str.), ex EB sutarties 300 str.). Taryba sudarydama tokias sutartis privalo konsultuotis su Europos
12
Parlamentu (SESV 217 str. 6 dalies b punktas, o 217 str. 6 dalies a punkte numatytais atvejais privalo gauti Europos
Parlamento pritarimą (pavyzdžiui, sudarant asociacijos sutartis).
Pareigūnų paskyrimas ir kiti įgaliojimai
 Skiria Audito Rūmų narius (SESV 286 str.), Europos Sąjungos teismų teisėjus bei Europos Sąjungos
Teisingumo teismo generalinius advokatus (SESV 253 str.) Dažniausiai tokių pareigūnų skyrime dalyvauja ir kitos ES
institucijos.
 Pagal SESV 243 str. Taryba nustato Europos Vadovų Tarybos pirmininko, Komisijos pirmininko,
Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai, Komisijos narių, Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo pirmininkų, narių bei sekretorių ir Tarybos generalinio sekretoriaus algas, išmokas ir pensijas. Ji
taip pat nustato bet kokias vietoj darbo užmokesčio mokamas išmokas. Šiuo atveju Taryba veikia nesant Europos
Komisijos iniciatyvos.
Sprendimų priėmimas Taryboje
 Priklausomai nuo konkrečiam klausimui taikomų Sutarties nuostatų, sprendimai gali būti priimami
trimis būdais:
 paprastąja balsų dauguma (taikoma procedūriniams klausimams),
 kvalifikuota balsų dauguma (balsų pasiskirstymu grindžiama sistema, grindžiama valstybių narių
gyventojų skaičiumi; šis būdas taikomas daugeliui sprendimų, susijusių su vidaus rinkos, ekonomikos ir prekybos
klausimais)
 vieningai (šis būdas taikomas užsienio politikos, gynybos, policijos ir teisminio bendradarbiavimo bei
mokesčių klausimams).
 Kvorumui būtina, kad dalyvautų dauguma Tarybos narių, pagal Sutartis turinčių teisę balsuoti.
Sprendimų priėmimas Taryboje balsų dauguma – svarbus ES viršnacionališkumo elementas!!!
Sprendimų priėmimas Taryboje kvalifikuota balsų dauguma
 Iki 2014 m. lapkričio 1 d. taikomos Nicos sutartimi nustatytos kvalifikuotos balsų daugumos taisyklės;
 Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. galios naujos Lisabonos sutartimi nustatytos
taisyklės, tačiau bet kuri valstybė narė galės pareikalauti, kad būtų naudojamas dabartinis balsų paskirstymo modelis.
Dabartinės balsavimo taisyklės iki 2014 m.
 Nustatytas kiekvienai valstybei narei skiriamas balsų skaičius. Kuo daugiau yra valstybės gyventojų, tuo
daugiau balsų ji turi;
 Iš viso 345 balsai. Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro 255 balsai.
 Sprendimui priimti reikia:
1. ne mažiau kaip 255 balsai yra „už“ ir
2. „už“ balsavo dauguma ES valstybių narių (t.y. bent 14), kai teisės aktas priimamas pagal Komisijos pasiūlymą ir ne
mažiau kaip du trečdaliai valstybių narių (t.y. bent 18), kitais atvejais.
Papildoma sąlyga, kuri taikoma, kai to reikalauja Tarybos narys: kvalifikuotą daugumą sudarančios valstybės narės
atstovauja bent 62 % bendro Sąjungos gyventojų skaičiaus.
Tarybos darbo organizavimas
Nuolatinis atstovų komitetas (COREPER)
 Coreperį sudaro valstybių narių ambasadoriai ir jų pavaduotojai. Jų tikslas dar prieš Tarybos susitikimus
suderinti valstybių narių klausimus.
 Coreperis I sudaro nuolatinių atstovų pavaduotojai
 Coreperį II sudaro nuolatiniai atstovai.
 Coreperis II svarsto jautrius politinius klausimus (ekonominiai, finansiniai reikalai, išorės santykiai), dirba
daugiausia užsienio reikalų ministrams. Coreperis I sprendžia ne tokius prieštaringus aplinkosaugos,
socialinių reikalų, transporto ir kitus vidaus rinkos klausimus.
Generalinis sekretoriatas
 Tarybai darbo organizavimo klausimais padeda Generalinis sekretoriatas, kuriam vadovauja Generalinis
sekretorius, SESV 240 str. 2 dalis, EB sutarties 207 str. 2 dalis).
 Generaliniam sekretoriui padeda generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kuris yra atsakingas už
vadovavimą Generaliniam sekretoriatui.
 Generalinio sekretoriato įgaliojimai nustatyti Tarybos Darbo tvarkos taisyklėse.
Europos Komisija
(ES sutarties 17 str. , SESV 244 -251 str.)
 Komisija yra nepriklausoma nuo nacionalinių vyriausybių ES institucija. Jos darbas – atstovauti visos
ES interesams ir juos palaikyti;
 Komisijos nariai parenkami pagal jų bendrą kompetenciją ir atsidavimą Europai, iš asmenų, kurių
nepriklausomumas nekelia jokių abejonių.
 Pagrindinė Komisijos buveinė yra Briuselyje, bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes visose ES
valstybėse ir delegacijas daugelio pasaulio valstybių sostinėse.
13
EK sudėtis
 EK narių optimalus skaičius visuomet buvo diskusijų objektas.
 Iki Nicos sutarties, kuomet ES sudarė 15 valstybių narių, EK sudarė 20 komisarų, didžiosios penkios
valstybės turėjo po du, likusios po vieną komisarą.
 Nicos sutartimi numatyta, kad kiekviena valstybė narė turės po vieną komisarą, taip pat numatyta
rotacijos galimybė, kuomet Komisiją sudarys 27 komisarai. Įstojus į ES Rumunijai ir Bulgarijai, komisarų skaičius
pasiekė 27, bet sprendimas dėl rotacijos nebuvo priimtas.
EK sudėtis 2009 – 2014 m. kadencija
Komisiją sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės pilietį, įskaitant pirmininką ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį
užsienio reikalams ir saugumo politikai, kuris yra vienas iš pirmininko pavaduotojų.
Lisabonos sutarties įsigaliojimo dieną pareigas einantys Komisijos nariai lieka eiti pareigas iki savo kadencijos
pabaigos. Tačiau tą dieną, kai paskiriamas Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai,
baigiasi nario, turinčio tą pačią pilietybę kaip vyriausiasis įgaliotinis, kadencija (Protokolas Nr. 36 5 str.).
Nauja EK sudėtis nuo 2014 m.
 Bus įdiegta komisarų rotacija;
 Komisijos narių, įskaitant pirmininką ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo
politikai, skaičius atitinka du trečdalius valstybių narių skaičiaus, jeigu Europos Vadovų Taryba, spręsdama vieningai,
nenusprendžia šio skaičiaus pakeisti.
 Komisijos nariai bus renkami iš valstybių narių piliečių pagal visiškai lygios rotacijos tarp valstybių
narių sistemą, leidžiančią atspindėti visų valstybių narių demografinį ir geografinį diapazoną. Šią sistemą vieningai
nustato Europos Vadovų Taryba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 244 straipsnį.
Komisijos sudarymas
 EK sudarymo tvarka buvo ne kartą koreguojama, tai lietė visų pirma EP vaidmenį komisijos skyrime, o
taip pat Komisijos pirmininko galias bei balsų daugumos taisykles;
 Lisabonos sutartimi pakoreguota EK skyrimo tvarka, dar labiau sustiprinant EP vaidmenį;
 Nauja Komisija skiriama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų.
Komisijos sudarymas (bus taikomas naujos kadencijos komisijai)
 ES sutarties 17 str. 7 dalis;
 Atsižvelgdama į Europos Parlamento rinkimus ir atitinkamai pasikonsultavusi, Europos Vadovų Taryba,
spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, siūlo Europos Parlamentui kandidatą į Komisijos pirmininkus.
 Šį kandidatą išrenka Europos Parlamentas jį sudarančių narių balsų dauguma. Jei šis kandidatas
nesurenka reikalaujamos balsų daugumos, Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma per vieną mėnesį
pasiūlo naują kandidatą, kurį Europos Parlamentas renka pagal tą pačią procedūrą.
 Taryba bendru sutarimu su išrinktuoju pirmininku patvirtina sąrašą kitų asmenų, kuriuos ji siūlo skirti
Komisijos nariais. Jie parenkami remiantis valstybių narių siūlymais.
 Pirmininką, Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai ir kitus Komisijos
narius kolektyviai balsuodamas tvirtina Europos Parlamentas.
 Remiantis šiuo patvirtinimu, Komisiją kvalifikuota balsų dauguma skiria Europos Vadovų Taryba.
Pirmininkavimas
 Komisijos pirmininkas: ES sutarties 17 str. 6 dalis
 Skirsto portfelius (SESV 248 straipsnis)
 Gali skirti vice pirmininkus (su Komisarų pritarimu)
 Didelė įtaka formuojant bendrą K politiką, derantis su T ir EP
 Ankstesni pirmininkai: Santer, JacquesDelors, Romano Prodi, dabartinis: Jose ManuelBarroso.
Komisijos atskaitingumas
 Komisija kolektyviai yra atskaitinga Europos Parlamentui.
 Europos Parlamentas gali balsuoti dėl pasiūlymo pareikšti nepasitikėjimą Komisija pagal SESV 234 str. nustatytą
procedūrą.
 Jei toks pasiūlymas priimamas, Komisijos nariai atsistatydina kolektyviai, o Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis
užsienio reikalams ir saugumo politikai atsistatydina iš pareigų, kurias jis vykdo Komisijoje.
 EP gali kviesti komisijos narius į posėdžius ir pateikti klausimus, į kuriuos jie atsako žodžiu arba raštu (SESV 230
2 dalis);
 EP viešame posėdyje aptaria Komisijos pateiktą metinę ataskaitą (SESV 233 str., o taip pat patvirtina, kad
Komisija įvykdė biudžetą (SESV 319 str.).
 Komisijos nariai taip atskaitingi EK pirmininkui. Pagal ES sutarties 17 str. 6 dalį, Komisijos narys atsistatydina, jei
to reikalauja pirmininkas. Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai atsistatydina jei
to reikalauja EK pirmininkas, bet sprendimą priima EVT kvalifikuota balsų dauguma (ES sutarties 18 str.);

14
 Jei kuris nors Komisijos narys nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra kaltas padaręs sunkų
nusižengimą, Teisingumo Teismas, Tarybai, sprendžiant paprasta balsų dauguma, ar Komisijai kreipusis, gali jį
atstatydinti (SESV 247 straipsnis).
Komisijos funkcijos
 EK kompetencija bendra prasme nustatyta ES sutarties 17 str. 1 dalyje
 Funkcijų rūšys:
 teisės aktų leidyba. Teisės aktų iniciatyvos teisė. Strategijos (baltoji knyga, žalioji knyga, etc.), bendras
planavimas, priima sprendimus, priima deleguotus teisės aktus.
 Administracinės funkcijos – Sutarties sergėtoja. bendradarbiauja su nac. Institucijomis. Atsako už
sutarties vykdymą. Prižiūri, kaip valstybės narės laikosi įsipareigojimų ir gali skųsti jas ETT.
 Vykdomosios funkcijos. Finansai, išoriniai santykiai. Derybos. Atstovauja ES tarpt. Organizacijose.
Atstovybės VN. Vaidmuo plėtros procese.
 Teisminės funkcijos – reiškia ieškinius VN; priima spr. Savarankiškai, konkurencijos ir v-bės pagalbos
srityse.
Darbo organizavimas
 Generaliniai direktoratai – ŽŪ, Konkurencijos, Ekon ir fin reikalų, švietimas ir kultūra; aplinka,
vartotojų apsauga, Energetika, vidaus rinka, TVR, regioninė politika, Muitų sąjungos, išoriniai santykiai, prekybos;
 Bendras paslaugas teikia: OLAF; Eurostat, spaudos skyrius, vertimų skyrius, teisės skyrius, personalo ir
administravimo skyrius, Generalinis sekretoriatas.
 Valdymo hierarchija: komisaras, generalinis direktorius, direktoriai, skyrių pirmininkai.
 Komisija posėdžiauja viena kartą per savaitę. Posėdžiai yra uždari.
 Sprendimai Komisijoje priimami paprasta balsų dauguma.
ESTT po Lisabonos sutarties sudaro (ES S 19 str. 1 d.):
 Teisingumo teismas
 Bendrasis teismas (ex PIT)
 ES Tarnautojų teismas buvo įsteigtas kaip teisėjų kolegija, dabar specializuotas teismas, įsteigtas prie
BT Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčams nagrinėti (perduota 117 bylų iš PBT). Sąjungos tarnautojų teismo
būstinė įkuriama BT.
TT ir BT sudėtis, kadencija
 TT sudaro 27 teisėjai (po vieną iš kiekvienos valstybės narės) ir 8 generaliniai advokatai. Teisingumo
Teismo prašymu Taryba, spręsdama vieningai, gali padidinti generalinių advokatų skaičių.
 BT sudaro ne mažiau kaip po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės (dabar 27) (ESTT statute gali
būti nustatytas didesnis teisėjų skaičius), bet čia nėra generalinių advokatų. Teisingumo Teismo statute gali būti
nustatyta, kad Bendrajam Teismui padeda generaliniai advokatai.
 TT ir BT teisėjai skiriami 6 metų kadencijai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute nustatytomis
sąlygomis kas treji metai yra keičiama dalis teisėjų ir generalinių advokatų.
 Baigę kadenciją teisėjai ir generaliniai advokatai gali būti paskiriami kitai kadencijai. Teisėjai trejiems
metams išsirenka teismo pirmininką.
Teisėjų ir GA skyrimas, reikalavimai pareigoms
TT teisėjai, generaliniai advokatai ir BT teisėjai skiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu,
pasikonsultavus su specialiu komitetu. komitetas, Steigiamas prieš valstybių narių vyriausybėms skiriant teisėjus.
Komitetą sudaro septyni asmenys, kurie yra parenkami iš buvusių Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo narių,
nacionalinių aukščiausiųjų teismų narių, pripažintos kompetencijos teisininkų, iš kurių vieną siūlo Europos
Parlamentas.
Nėra nustatyta jokių specifinių reikalavimų teisėjų pareigoms užimti. TT teisėjai ir generaliniai advokatai parenkami iš
asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamos jų šalies reikalavimus, keliamus
aukščiausioms teisėjo pareigoms, arba yra pripažintos kompetencijos teisės specialistai. Bendrojo Teismo nariai
parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina aukštoms teisėjo pareigoms keliamus
reikalavimus.
Teisėjai negali eiti jokių politinių ar administracinių pareigų, negali turėti jokio mokamo ar nemokamo darbo,
išskyrus atvejus, kai Taryba padaro išimtį šiuo klausimu. Teisėjai (ir generaliniai advokatai) privalo gyventi ten, kur
yra Teismo būstinė.
Generaliniai advokatai
TT talkina 8 generaliniai advokatai. Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir
nepriklausomai pateikti TT savo motyvuotą nuomonę. Jų nuomonė Teismui nėra privaloma, tačiau daugumoje atveju
TT priima sprendimą pagal GA nuomonę. Vienoje byloje paskiriamas vienas generalinis advokatas, kurį paskiria
Pirmasis generalinis advokatas (renkamas 1 metams generalinių advokatų). Generaliniai advokatai parenkami iš
teisininkų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina atitinkamus jų šalies reikalavimus aukščiausioms

15
teisėjų pareigoms eiti arba yra plačiai žinomi teisės specialistai. 5 Generaliniai advokatai parenkami iš didžiųjų
valstybių (Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Ispanija, likusieji iš kitų valstybių narių rotacijos būdu.
ESTT jurisdikcija
ESTT svarbiausia funkcija – užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant ES teisę
Teismo praktika: įtaka ES teisės raidai
- Kompetencijos tarp EB ir VN pasidalijimas: jei EB yra priėmusi teisės aktą tam tikroje srityje, VN
negali priiminėti savo teisės aktų toje srityje: Byla 22/70, Komisija v. Tarybą (ERTA) [1971]
- Tam tikromis aplinkybėmis asmuo gali remtis direktyvomis tiesiogiai nacionaliniuose teismuose: Byla
41/74, Van Duyn[1974];
- EB teisei prieštaraujantys įstatymai turi būti netaikomi: Byla 106/77 (Simmenthal I) [1978].
- Tarybos priimti teisės aktai nesilaikant reikalavimo konsultuotis su EP turi būti laikomi negaliojančiais:
Byla 138/79, RoquetteFreres v. Tarybą [1978].
ES sutartis 19 straipsnis 3 dalis:
Vadovaudamasis Sutartimis Europos Sąjungos Teisingumo Teismas:
a) priima sprendimus dėl valstybės narės, institucijos ar fizinio arba juridinio asmens pateiktų ieškinių;
b) valstybių narių teismų prašymu priima prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų
priimtų aktų galiojimo;
c) priima sprendimus kitais Sutartyse nustatytais atvejais.
Tiesioginiai ieškiniai:
1. Ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo:
- Komisija  prieš VN-ę (SESV 258 straipsnis);
- Valstybė narė prieš VN-ę (SESV 258 str.) .
2. Ieškiniai dėl teisės akto panaikinimo (SESV 263-264 straipsniai):
Privilegijuoti ieškovai – 263 str. 2 dalis:
- Valstybės narės
- Taryba
- Komisija
- EP
Iš dalies privilegijuoti ieškovai – 263 str. 3 dalis:
- ECB
- RK
- AR
Privalo įrodyti savo suinteresuotumą, tik dėl jų prerogatyvų gynimo.
Neprivilegijuoti ieškovai – 263 str. 4 dalis:
- Fiziniai asmenys
- Juridiniai asmenys
Gali ginčyti teisės aktus, kurie:
- yra skirti pareiškėjui;
- yra tiesiogiai ir konkrečiai su pareiškėju susiję;
- dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, kurie nereikalauja tolimesnių įgyvendinimo priemonių tiesiogiai
susiję su pareiškėju.
Atsakovai
- SESV 263 str. 1 dalis: Taryba, Komisija, EP, ECB, EVT (Lisabonos naujovė), Sąjungos įstaigos ar organai
Lisabonos naujovė)
Teisės akto panaikinimo pagrindai:
- SESV 263 str. 2 d. išvardinti materialūs ieškinio panaikinimo pagrindai:
- teisės aktą priėmusios institucijos kompetencijos trūkumas;
- esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas;
- sutarties ar antrinio teisės akto pažeidimas ( taip pat nerašytinė teisė)
- piktnaudžiavimas įgaliojimais.
Ieškinyje privaloma aiškiai nurodyti ieškinio pagrindą, kad Teismas galėtų nuspręsti ar yra vienas iš Sutartyje
numatytų pagrindų.
Ieškiniai dėl teisės akto panaikinimo (SESV 263-264 straipsniai):
Terminai, 230 str. 5 d.
Ieškinys turi būti pareikštas per du mėnesius nuo tos dienos:
- kai aktas buvo oficialiai paskelbtas
- nuo tos dienos, kai apie jį buvo individualiai pranešta ieškovui
- nuo dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.
Sprendimas  byloje pagal ieškinį  dėl teisėtumo:  
- Pripažįsta skundžiamą aktą negaliojančiu (SESV 264 str. 1 dalis (niekinis nuo priėmimo)
16
 - Galimybė nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu t.a. padariniai lieka nekeičiami (SESV 264 str. 2 dalis)
- Pagal 266 str. institucijos privalo imtis priemonių ESTT sprendimui įvykdyti
3. Ieškiniai dėl neveikimo (SESV 265 str.)
Pagal ieškovo teisinį statusą yra skiriami:
- Privilegijuoti ieškovai: valstybė narė arba ES institucija (EP, EVT, Taryba, EK, AR, ECB).
- Neprivilegijuoti ieškovai: fiziniai ir juridiniai asmenys. To asmens atžvilgiu nepriimtas teisės aktas,
turintis individualų pobūdį/Bendrasis Teismas.
Lisabonos S naujovės: 1) Į privilegijuotų ieškovų sąrašą įtraukiamas ECB (iki tol buvo iš dalies privilegijuotas
ieškovas); 2) Į ieškovų (privilegijuotų) sąrašą įtraukiama EVT.
Atsakovai
- ES institucijos: Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Komisija, Europos centrinis
bankas;
- Sąjungos įstaigos ir organai;
- Lisabonos S naujovės: 1)EVT įtraukiama į atsakovų sąrašą; 2) Sąjungos įstaigos ir organai įtraukiami į
atsakovų sąrašą.
Ikiteisminė stadija
- Būtina atitinkamą instituciją paraginti atlikti atitinkamus veiksmus;
- Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija, įstaiga ar organas neapibrėžia savo pozicijos,
ieškinys gali būti pateikiamas per kitus du mėnesius.
- Jei ta institucija, įstaiga ar organas per du mėnesius po tokio raginimo atlieka veiksmus, kurių
neatlikimas yra skundžiamas, ieškinio dėl neveikimo pareiškimas nebėra galimas, nes išnyksta pats ginčo objektas.
Ieškinio dėl neveikimo pagrindas
1. Nesiėmimas atitinkamų teisinių veiksmų, kuriuos atlikti reikalauja ES teisė.
2. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise. Diskrecija turi būti ribota – jei institucija turi plačią diskrecijos laisvę (pvz.: EK
turi plačią diskrecijos laisvę nuspręsti, ar pareikšti ieškinį dėl pažeidimo), toks institucijos neveikimas traktuotinas
kaip diskrecijos laisvės įgyvendinimas.
 Institucijų neveikimo teisėtumas tikrinamas tiek pirminės tiek antrinės teisės požiūriu.
 Ieškovas turi nurodyti konkrečią iš pirminės arba antrinės teisės kylančią atsakovo pareigą veikti arba ES
institucijos piktnaudžiavimą diskrecijos teise
Ieškinys dėl neveikimo pagrįstas, jeigu nustatomi pažeidimai:
 Dėl ES teisėje nustatytos pareigos veikti;
 Dėl piktnaudžiavimo diskrecijos laisve.
 Sprendimas byloje pagal ieškinį dėl neveikimo:
 Pripažįsta, kad institucija, įstaiga ar organas pažeisdamas Sutartį, neatliko atitinkamų veiksmų;
 Konstatuojamojo pobūdžio – neveikimas pažeidė Sutartį;
 Institucija, įstaiga ar organas privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
sprendimui įvykdyti (SESV 266 str.).
4. Ieškiniai institucijoms dėl žalos atlyginimo, SESV 268 str.
SESV 268 straipsnis (EB sutarties ex 235 straipsnis)
 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu,
numatytu 340 straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose.
SESV 340 str. 2, 3 dalys (EB sutarties ex 288 straipsnis)
 Deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus
atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.
 Nukrypdamas nuo antrosios pastraipos, Europos centrinis bankas pagal bendrus valstybių narių
įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią padaro pats bankas ar jo tarnautojai, atlikdami savo
pareigas.
 ES deliktinė atsakomybė– nesutartinės atsakomybės rūšis, kuomet šalių nesieja sutartiniai teisiniai
santykiai. Atsakomybė atsiranda padarius teisės pažeidimą (deliktą) – pažeidus ES teisę.
 Sąjungos sutartinę atsakomybę reglamentuoja atitinkamai sutarčiai taikoma teisė.
 ES deliktinės atsakomybės taikymas – išimtinė TT (jeigu kreipiasi valstybė narė) bei Bendrojo teismo
(jeigu ieškinį paduoda privatus asmuo) prerogatyva.
Ieškovai:
 Valstybė narė;
 Fiziniai ar juridiniai asmenys (bet kuris asmuo, kuriam Sąjungos institucijos ar tarnautojo veikla buvo sukelta
žala).
Atsakovas: ES, atstovaujama institucijos, kurios veiksmais padaryta žala.
 Ieškiniai dėl žalos atlyginimo sudaro savarankišką ieškinių rūšį greta ieškinių dėl panaikinimo.

17
Ieškiniai dėl žalos atlyginimo iš dalies kompensuoja privačių asmenų teisės pareikšti ieškinį ESTT dėl panaikinimo
ribojimą.
Terminas pareikšti ieškinį - ESTT statuto 46 str.:
 Bylos prieš Sąjungą su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems
metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei pradedamas
procesas Teisingumo Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai
Sąjungos institucijai. Pastaruoju atveju byla turi būti iškelta per Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263
straipsnyje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį;
 ETT: žalą patyrusio asmens reikalavimo atžvilgiu negali būti pritaikyta senatis, jeigu asmuo apie žalą
sukeliantį įvykį sužinojo vėliau (Byla 145/83, Adams/EK).
 ES deliktinės atsakomybės sąlygos nėra nustatytos Sutartyje;
 Pirmą kartą nustatytos Lütticke byloje (pirma, EB teisės pažeidimas, kuris pasireiškia neteisėtais EB
institucijos veiksmais, antra, asmeniui padaryta žala, ir, trečia, priežastinis ryšys tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir
atsiradusios žalos)
 Bergadermbyloje Teismas nusprendė, jog ES deliktinės atsakomybės ir valstybių atsakomybės dėl žalos
sąlygos turi būti vienodos.
ES deliktinės atsakomybės sąlygos:
- pirma, pažeistos ES teisės normos tikslą suteikti teises asmeniui;
- antra, pažeidimo pakankamą rimtumą,
- trečia, asmens patirtą žalą,
- ketvirta, priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir žalos.
Netiesioginiai ieškiniai
 Prejudicinis sprendimas, SESV 267 str.
tai atvejai, kada į ESTT kreipiasi valstybės narės nacionalinis teismas, kuris susiduria su ES teisės taikymu, dėl ES
teisės normos galiojimo (išsk. Sutartis) arba išaiškinimo, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą. Todėl vadinama
nac. Teismo kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl:
a) Sutarčių išaiškinimo;
b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.
 Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia
nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
 Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę
teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.
 Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu,
Teismas sprendimą priima kiek galima greičiau.
Prejudicinio sprendimo tikslingumas:
 vieningo ES teisės taikymo ir aiškinimo užtikrinimas valstybėse narėse.
“prejudicinio sprendimo esmė yra apsaugoti Sutartimis sukurtos teisės pobūdį, o tikslas yra užtikrinti,
kad visomis aplinkybėmis visose valstybėse narėse ši teisė būtų vienoda“ (Byla 166/73, Rheinmühlen)
Nacionalinio teismo teisė kreiptis ir pareiga kreiptis dėl prejud. spr., SESV 267 str. 2,3 dalys.:
 Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia
nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
 Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal
nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.
Cilfit byloje TT nustatė sąlygas, atleidžiančias nuo pareigos kreiptis:
 iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis
neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (Cilfit byla, 10 punktas);
 ETT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai
identiški (pranc. acte éclairé doktrina) (Cilfit byla 13, 14 punktai);
 tinkamas EB teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (tai
vadinama acte clair doktrina) (Cilfit byla 16 punktas).
TEISINIS PREJUDICINIO SPRENDIMO POVEIKIS
 Prejud. spr. sukelia teisines pasekmes nuo jo paskelbimo dienos.
 Prejud. spr. turi poveikį tiek nacionaliniam teismui, kuris iškilus klausimui jo nagrinėjamoje byloje
kreipėsi į Teisingumo Teismą, tiek kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems jiems pateiktas bylas.
 Prejud. spr. sprendžia teisės klausimus ir įpareigoja nacionalinį teismą vadovautis Bendrijos teisės akto
nuostatų išaiškinimu pagrindinėje byloje [žr. EBTT sprendimas Benedetti/Munari 26 punktą].
 Nacionalinis teismas, kreipęsis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, turi įgyvendinti tai, ką savo
sprendimu nusprendžia (pranc. ditpourdroit) Teisingumo Teismas.
18
  Jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę gali būti skundžiamas, kiekvienas toliau
klausimą sprendžiantis teismas turi vadovautis prejudiciniu sprendimu, nors ir išlaiko galimybę vėl kreiptis į
Teisingumo Teismą.
 Bet kuris nacionalinis teismas, spręsdamas bylą, neturi teisės savarankiškai aiškinti ankstesniame
prejudiciniame sprendime Teismo išaiškintų teisės normų. Jis taiko jau pateiktą išaiškinimą.
Kita ESTT kompetencija
 ESTT jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties
arbitražinę išlygą (SESV 272);
 ESTT jurisdikcijai priklauso spręsti visus valstybių narių tarpusavio ginčus, susijusius su Sutarčių
dalyku, jei tokis ginčai jam pateikiami pagal specialių šalių susitarimą (SESV 273 str.);
 ESTT teikia nuomones dėl Sąjungos sudaromos sutarties atitikimo Sutarčių nuostatoms valstybės narės,
EP, T ar EK prašymu. Jei teismo nuomonė yra neigiama, numatytas susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies
keistas arba Sutartys nėra peržiūrėtos (SESV 218 str. 11 pinktas).

III tema.
REGLAMENTO SAVYBĖS
Tiesiogiai taikomi. 34/73 Variola v. AmministrazionedelleFinanze
Visuotinai taikomi neapibrėžtas adresatų ratas - tuo skiriasi nuo sprendimų.
Privalomi visa apimtimi - skirtumas nuo direktyvų.
Gali būti tiesiogiai veikiantys, jei yra aiškūs ir besąlyginiai. Byla 93/71, Leonesio v. Italijos žemės ūkio ministeriją
REGLAMENTO TIESIOGINIO TAIKYMO PAGINDIMAS (Bylos: 34/73 Variola [1973] ECR I-981, 93/71
Leonensio [1972] ECR I-287)
 Dėl skirtingų nacionalinių procedūrų galėtų būti nukeliama reglamentų įsigaliojimo data;
 Perkėlimo metu gali atsirasti netikslumų;
 Galėtų būti pakeičiama reglamentų teisinė galia;
 Galimas skirtingas šių reglamentų aiškinimas,
Vis dėlto tam tikras reglamentų dalis Valstybės Narės kartais privalo įgyvendinti pačios (papildydamos nacionalinius
įstatymus, pvz. įvesdamos sankcijas, numatydamos finansavimą), tačiau tai turi būti aiškiai įtvirtinta reglamente.
DIREKTYVOS
 Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, siektino rezultato atžvilgiu, tačiau
nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus.”
 ! Teismo praktikoje išplėtota, kad:
1. nors direktyva iš principo nėra taikoma tiesiogiai, ji gali veikti tiesiogiai tam tikrais atvejais ;
2. už direktyvų pažeidimą/neįgyvendinimą VN gali kilti pareiga kompensuoti asmenims kilusią žalą
Direktyvų įgyvendinimas VN
 Įgyvendinančiame teisės akte privalo būti nuorodos į įgyvendinamą direktyvą. VN turi užtikrinti, kad
direktyvos įgyvendinimas:
(1) užtikrins efektyvų direktyvos įgyvendinimą
(2) priemonė bus teisiškai privaloma
(3) turi būti aiški ir tiksli teisiniu požiūriu.
SPRENDIMAI
 privalomi visa jų apimtimi tiems, kam jie skirti.
 turi adresatą,- gali būti valstybės narės, juridiniai ir fiziniai asmenys,
 apie šiuos teisės aktus jiems turi būti atskirai pranešta
 Priimti pagal 251 str. sprendimai turi būti skelbiami Oficialiajame leidinyje.
 Gali priimti Taryba, Taryba kartu su Parlamentu, Komisija, ECB.
 sprendimai privalo būti priimami, kai pažeidžiamos konkurencijos normos (85(2) str.), arba normos dėl
valstybės pagalbos (EB S 88 (2) str.).
REKOMENDACIJOS IR NUOMONĖS
 neprivalomo pobūdžio teisės aktai. Papildo privalomo pobūdžio aktus, juos aiškina (ypač rekomendacijos)
Gali būti priimami tokiose srityse, kuri nustatyta papildoma Sąjungos kompetencija.
 ETT: VN turi atsižvelgti į R ir N, kai aiškinamas privalomo pobūdžio teisės aktas arba kai rekomendacija
papildo teisės aktą, yra susijusi su tam tikru privalomo pobūdžio teisės aktu.
 Jos teikiamos institucijų viena kitai, tačiau gali būti adresuojamos ir valstybėms narėms.
 ETT negalima ginčyti jų galiojimo, kilus klausimams dėl jų aiškinimo, ETT gali teikti prejudicinius
sprendimus.
Antriniai teisės aktai BUSP srityje
 Nelieka 2 ir 3 ramsčių.

19
  BUSP: ES S 31 str. (redakcijapo LS):
 Sprendimus pagal šį skyrių vieningai spręsdamos priima Europos Vadovų Taryba ir Taryba, išskyrus atvejus,
kai šiame skyriuje numatyta kitaip. Įstatymo galią turintys aktai nėra priimami.
 III ramsčio ypatumų nelieka.
BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI – kaip ES teisės šaltinis
Bendruosius teisės principus galima apibūdinti kaip nerašytinę ES teisę. Pagrindu įtraukti šiuos principus į ES teisės
sistemą galima laikyti šias Sutarties normas:
 ESS 19 str. 1 d. (ex EBS 220 str.), kurioje numatyta, kad ESTT užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų
laikomasi teisės.
 SESV 263 str. (ex EB S 230 str.) ESTT prižiūri antrinės teisės aktų teisėtumą. Jei antrinis teisės aktas ar jo
norma prieštarauja bendrajam teisės principui, pagal 263 str. tai tinkamas pagrindas tokį teisės aktą anuliuoti.
 SESV 340 str. (ex EB S 288 str.) Sąjungos sutartinę atsakomybę reglamentuoja atitinkamai sutarčiai taikoma
teisė. Deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus
atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.
Bendrųjų teisės principų įtraukimo į ES teisinę sistemą teisinė reikšmė:
 Laikoma pirminės teisės dalimi
 Jei antrinis teisės aktas ar jo norma prieštarauja bendrajam teisės principui, tai tinkamas pagrindas tokį teisės
aktą anuliuotipagal SESV 263 str.
Bendruosius teisės principus, kaip ES teisės šaltinį galima būtų suskirstyti į atskiras kategorijas:
 bendrieji teisės principai kildinami iš Sąjungos teisės prigimties;
 tie, kurie būdingi vienos ar kelių valstybių narių teisinei sistemai;
 procesiniai principai
 pagrindinės žmogaus teisės;
 bendrieji tarptautinės teisės principai
Bendrieji teisės principai kildinami iš Sąjungos teisės prigimties: šie principai išplaukia iš
Sąjungos teisės nuostatų:
1. Nediskriminavimo principas
2. Bendradarbiavimo gera valia principas. 
Nediskriminavimo principo esmė 
 Panašiomis aplinkybėmis su asmenimis negalima elgtis skirtingai, ir skirtingomis aplinkybėmis vienodai,
nebent toks elgesys pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis.
Įtvirtintas:
 SESV 25 str., ex EB S 12 str.: Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų,
draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.
 SESV 157 str. ex EB S 141 str.: kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar
vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.
 T.p. laisvo asmenų, prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo nuostatos
Byla 13/94, P. v. S.  
 Faktinės aplinkybės: asmuo priimtas į darbą kaip vyras. Vėliau pasidarė lyties keitimo operaciją. Į darbą jam
neleista grįžti.
 Klausimas: ar tai buvo vienodo elgesio direktyvos pažeidimas? (t.y. ar tai buvo diskriminacija dėl lyties?)
 Teismo sprendimas: Vienodo elgesio direktyvos 76/207 5 str. 1 d. Draudžia atleisti iš darbo asmenį dėl to, kad
šis pakeitė savo lytį. Atleidimas dėl šios priežasties turi būti vertinamas kaip diskriminacija dėl lyties.
ES 4 str. 5 dalis: bendradarbiavimo gera valia principas 
 Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai
padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.
 Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės
imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.
 Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali pakenkti
Sąjungos bendriems interesams
Principai, kurie būdingi vienos ar kelių valstybių narių teisinei sistemai: teisinis tikrumas, teisėti lūkesčiai,
proporcingumas.
Proporcingumo principo esmė
 Visi EB institucijų priimami teisės aktai negali viršyti to, kas tinkama ir būtina siekiant teisėto teisės
akto tikslo; kai galima pasirinkti tarp keleto tikslui pasiekti tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai asmenų
teises ribojančią priemonę, o sukelti ribojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams.
 Išvystytas ETT praktikoje. 1992 m. Įtrauktas į EB sutartį (dabar SESV 5 str. 4 dalis), Protokolas dėl
subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo Nr. 2.

20
Byla 181/84, Ex p Man (proporcingumo principas)
 Faktinės aplinkybės: pareiškėjas 4 h pavėlavo kreiptis dėl eksporto licencijos. Pagal reglamentą, pavėlavus
netenkama anksčiau sumokėto užstato.
 Teismo sprendimas: viso užstato nusavinimas yra neproporcinga bausmė už smulkų pažeidimą.
 Reglamentas buvo anuliuotas ta apimtimi, kuria buvo reikalaujama nusavinti užstatą.
Teisinio tikrumo principo esmė
 ES institucijų pareiga užtikrinti, kad teisės normos būtų be vargo nustatomos tų, kuriems jos yra
taikomos, ir šie galės pagrįstai numatyti ir jų buvimą, ir jų aiškinimo ir taikymo būdą.
 ETT pabrėžė, kad teisinio tikrumo principo reikia ypač griežtai laikytis, kad teisės normos gali sukelti
finansinių padarinių.
Byla T 79, BASFG v EK
 Faktinės aplinkybės: EK nustatė, kad atitinkamos bendrovės pažeidė EB konkurencijos teisę.
Bendrovės ginčijo tokį sprendimą, remdamosi teisinio tikrumo principu, kadangi EK pažeidė proceso taisykles,
nepateikdama savo sprendimo tinkamai patvirtinto originalo.
 ETT įžvelgė teisinio tikrumo principo pažeidimą.
Teisėtų lūkesčių principo esmė 
 Jei to primygtinai nereikalauja visuomenės intereso užtikrinimas, ES teisės aktai negali pažeisti asmenų
teisėtų lūkesčių, kurie susiklostė dėl ankstesnių ES institucijų veiksmų. Kaip teisės sistema asmenį įtikina, kad jis
pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis, šie lūkesčiai turi būti apsaugoti.
 Teisėtų lūkesčių principo apribojimai: Lūkesčiai laikomi teisėtais tik tada, kai jie yra protingi, o ne
spekuliatyvūs. ES teisė saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius.
 Tokio pobūdžio ieškiniai retai būna sėkmingi.
Byla 120/86, Mulder 
 EB reglamentas leido nutraukti pieno gamybą 5 metams ir už tai gauti kompensacijas.
 Terminui pasibaigus, buvo priimtas naujas reglamentas, kuris nenumatė galimybės gauti kvotas tiems
ūkininkams, kurie buvo nutraukę gamybą ankstesnio reglamento pagrindu.
 Teismo sprendimas 
 Tais atvejais, kai gamintojas remdamasis EB teise nutraukia prekybą tam, kad gautų už tai kompensaciją, jis
gali teisėtai tikėtis, kad vėliau jo veikla nebus apsunkinta dėl to, kad jis pasirėmė atitinkama EB teisės norma.
 P.s. Lūkesčiai laikomi teisėtais tik tada, kai jie yra protingi, o ne spekuliatyvūs. Tokio pobūdžio ieškiniai retai
būna sėkmingi.
Procesiniai principai
 Teisė būti išklausytam. Jei asmens teisės bus įtakotos sprendimu, asmuo turi būti išklausytas;
 Teisė į efektyvią teisinę gynybą 
(Byla 222/84, Johnston v. RUC.)
Faktinės aplinkybės:
 pareiškėja dirbo policijos pajėgų rezerve.
 nuspręsta neatnaujinti jos darbo sutarties ir neapmokyti jos naudoti ginklus.
 Proceso metu pateikta pažyma, kad toks sprendimas priimtas nacionalinio saugumo interesais, siekiant
užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.
 Tokia pažyma Airijoje vertinama kaip ‘neginčytinas tikslo įrodymas’.
 Teismas nusprendė, kad šis sprendimas pažeidė EB direktyvą 76/207 dėl teisės į efektyvią teisinę gynybą.  
Žmogaus teisių apsauga
Pradinis etapas
ETT nuomone steigimo sutartys (nesuteikia teisinio pagrindo užtikrinti žmogaus teisėms ir jis neturi teisinio pagrindo
tikrinti, ar bendrijos institucijų teisės aktai nepažeidžia žmogaus teisių.
Žr. bylas: Stork v. HighAuthority 1/58
Geitling v. HighAuthority 36,37,38,40/59
Sgarlataandothers v. Commission 40/64
Antras etapas nuo 1969 m. Stauder bylos (Byla 29/69, Stauder v. CityofUlm_ 
 Faktai: Pagal Komisijos reglamentą, socialinių pašalpų gavėjai turėjo gauti nemokamo sviesto.
 Įgyvendinus reglamentą Vokietijoje ant kupono buvo nurodomas gavėjo vardas, pavardė ir adresas.
 Stauder kreipėsi į Vokietijos teismą, jo vertinimu tai pažeidė jo teisę į orumą.
 Klausimas perduotas ETT.
  Stauder ETT sprendimas
 Pagrindinių teisių apsauga yra bendrųjų EB teisės principų, kuriuos užtikrina ETT, dalis.
 Nustatydamas bendrųjų teisės principų turinį Teismas semiasi įkvėpimo iš valstybėms narėms bendrų
konstitucinių tradicijų.
21
  Bylos kontekste: Komisijos sprendimas nereikalavo, kad subsidijos gavėjas būtų nurodytas vardu, todėl
įgyvendindama reglamentą Vokietija galėjo išvengti teisės į orumą pažeidimo. Taigi, reglamentas nepažeidė
teisės į orumą.
Trečias etapas nuo 1970 m. Internacionale Handelsfesellschaft byla
 Byla 11/70, InternationaleHandelsgesellschaft  
 Pareiškėja gavo eksporto licenciją avižoms.
 Pagal Tarybos reglamentą 120/67 tokią licenciją buvo galima gauti sumokėjus užstatą, ir užstatas būtų
prarandamas, jei prekės nebuvo eksportuojamos per nustatytą terminą.
 Licencija neteko galios 1967 m. gruodžio 31 d.
 Ginčas dėl tokios užstato sistemos teisėtumo.
 Pagrindas – Vokietijos Konstitucijoje įtvirtinti proporcingumo principas, teisė į verslą ir nuosavybę. 25  
Teismo sprendimas: 
 Jei institucijų priimamų teisės aktų teisėtumas būtų vertinamas dėl jų atitikimo nacionalinėms teisės normoms
ar sąvokoms, tai turėtų neigiamą poveikį EB teisės vientisumui ir efektyvumui. Tokių teisės aktų teisėtumą
galima vertinti tik Bendrijos teisės šviesoje. Iš tiesų, Sutartimi sukurta savarankiška teisės sistema, ir vien dėl
jos prigimties šios teisės sistemos nuostatų negali keisti nacionalinės teisės normos, kad ir kaip jos būtų
suformuluotos. Jei tai būtų galima, tai teiktų pagrindo kvestionuoti pačią EB teisės sistemą. [...]
Byla 4/73, Nold 
 Pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų dalis, kurių laikymąsi užtikrina Teismas.
 Užtikrindamas šias teises, Teismas semiasi įkvėpimo iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir
negali palaikyti teisės aktų, kurie nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, kurias įtvirtina ir užtikrina
valstybių narių konstitucijos.
 Panašiai, nustatydamas, kokios teisės turi būti užtikrinamos EB teisės sistemoje, Teismas gali semtis įkvėpimo
iš tarptautinių sutarčių dėl žmogaus teisių apsaugos, kurias sudarant dalyvavo valstybės narės ar kurias jos yra
pasirašę.
 1986 m. VEA buvo pirmas Bendrijos dokumentas, oficialiai pripažinęs EŽTK, nors tik savo
preambulėje. Kitą žingsnį žengė Mastrichto sutartis, kurioje buvo nustatyta, kad Sąjunga gerbia žmogaus teises, kurias
garantuoja EŽTK, ir teises, kylančias iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių principų, kaip Bendrijos
teisės principus. Amsterdamos sutartis žengė dar toliau, joje žmogaus teisių gerbimas iškeltas kaip vienas iš ES
grindžiančių bendrųjų teisės principų.
 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją Europos Vadovų Tarybos susitikime Nicoje. Tačiau chartijai nebuvo
suteiktas privalomas statusas.
 Konventas rengęs ES Konstituciją siūlė Chartijai suteikti privalomo teisės akto statusą ir įtraukti į ES
Konstitucijos tekstą. Chartijos tekstas buvo pateiktas Konstitucijos Europai II dalyje.
Lisabonos sutartis – naujas etapas ES žmogaus teisių apsaugos srityje:
1. ES Pagrindinių teisių chartijai suteikiamas privalomas statusas: ES sutarties 6 str. 1 dalis „Sąjunga
pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d.
Strasbūre, išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys.
2. Numatytas ES prisijungimas prie EŽTK: ES sutarties 6 str. 2 dalis „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Šis prisijungimas neturi įtakos Sutartyse apibrėžtai Sąjungos
kompetencijai.
Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinamos pilietinės, politinės, ekonominės ir socialinės piliečių ir kitų asmenų,
gyvenančių Europos Sąjungos teritorijoje, teisės. Šios teisės yra suskirstytos į 6 antraštines dalis: Orumas, Laisvės,
Lygybė, Solidarumas, Pilietinės teisės ir Teisingumas.
IV tema: ANTRINIŲ TEISĖS AKTŲ PRIĖMIMAS.INSTITUCIJŲ GALIŲ PASIDALIJIMAS
PRIIMANT TEISĖS AKTUS. ANTRINIŲ TEISĖS AKTŲ TEISĖTUMO KRITERIJAI
Kompetencijos pasidalijimas tarp ES ir valstybių narių
Pagrindinė kompetencijos pasidalijimo taisyklė
 ES S 5 str. Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai
šiose Sutartyse suteikė valstybės narės.
TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
 Sutarties dėl ES veikimo I dalies pirma antraštinė dalis SĄJUNGOS KOMPETENCIJOS KATEGORIJOS IR
SRITYS
 Protokolas Nr. 2 Dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.
ES kompetencijos kategorijas, S ESV 2 str. 1 dalis
 Išimtinė: kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali
priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia;
ES kompetencijos kategorijas, S ESV 2 str.2 dalis
22
 Pasidalijamoji arba kompetencija, kurią ES dalijasi kartu su valstybėmis narėmis Sąjungos aktams
įgyvendinti (2 str. 2 dalis).
ES kompetencijos kategorijas, S ESV 2 str. 3 d.
 Koordinavimo - valstybės narės koordinuoja savo ekonominę ir užimtumo politiką pagal SESV
numatytas sąlygas, kurių apibrėžimas priklauso Sąjungos kompetencijai.
ES kompetencijos kategorijas, S ESV 2 str. 4 dalis
 Kompetencija BUSP srityje: Pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas Sąjungos kompetencijai
priklauso apibrėžti ir įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant laipsnišką bendros gynybos politikos
formavimą
ES kompetencijos kategorijas, S ESV 2 str. 5 dalis
 Papildoma kompetencija Sąjungos kompetencijai priklauso atlikti veiksmus siekiant paremti,
koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus nepanaikinant jų kompetencijos tose srityse.
 Sąjungos teisiškai privalomi aktai, priimami remiantis su šiomis sritimis susijusiomis Sutarčių
nuostatomis, negali apimti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo.
IŠIMTINĖ KOMPETENCIJA
Išimtinės kompetencijos esmė yra ta, kad ES naudodamasi savo išimtiniais įgaliojimais, maksimaliai įgyvendina savo
jurisdikciją, o tai reiškia, kad ES institucijų priimtos teisės normos visiškai ir pilnutinai reguliuoja tam tikras politikos
sritis ir nacionaliniai teisėkūrai vietos nebelieka. Tik Sąjunga čia gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės
narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti.
ES IŠIMTINĖS KOMPETENCIJOS SRITYS (baigtinis sąrašas), 3 str.
a) muitų sąjungos;
b) vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo;
c) pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro;
d) biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką;
e) bendros prekybos politikos.
2. Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra
numatytas Sąjungos įstatymo galią turinčiame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus
kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį.
Pasidalijamoji kompetencija
 Šios kompetencijos srityse, Sąjunga ir valstybės narės gali priimti teisiškai privalomus aktus.
 Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija.
 Valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija.
 Nacionalinė teisėkūra čia galima tiek ir tokia apimtimi, kiek nėra priimta ES teisinių priemonių.
 Priimant teisės aktus šios kompetencijos srityje yra taikomas subsidiarumo ir proporcingumo principai.
Pasidalijamosios kompetencijos sritys (baigtinis sąrašas), SESV 4 straipsnis
a) vidaus rinka;
b) šioje Sutartyje apibrėžti socialinės politikos aspektai;
c) ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda;
d) žemės ūkis ir žuvininkystė, išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą;
e) aplinkosauga;
f) vartotojų apsauga;
g) transportas;
h) transeuropiniai tinklai;
i) energetika;
j) laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė;
k) šioje Sutartyje apibrėžti bendrų visuomenės sveikatos saugos problemų aspektai;
 Mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso srityse, 4 str. 3 dalis);
 Bendradarbiavimo vystymosi labui ir humanitarinės pagalbos srityse, 4 str. 4 dalis)
Papildoma kompetencija
Šiose srityse lieka nacionalinė teisėkūra, o Sąjungos kompetencijai priklauso atlikti veiksmus siekiant paremti,
koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus nepanaikinant valstybių narių kompetencijos tose srityse.
Papildomos kompetencijos sritys (baigtinis sąrašas), SESV 6 str.
a) žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas;
b) pramonė;
c) kultūra;
d) turizmas;
e) švietimas, profesinis mokymas, jaunimas ir sportas;
f) civilinė sauga;
g) administracinis bendradarbiavimas.
23
Numanomų galių doktrina
(impliedpowers)
 Numanomų galių doktrina reiškia – tarptautinės organizacijos ar TT institucijos (šiuo atveju ES)
kompetenciją, kuri nėra aiškiai įtvirtinta steigimo sutartyje, tačiau kurios egzistavimą galima išvesti iš TT keliamų
tikslų, kuriuos ji privalo pasiekti.
 gali būti aiškinama siaurai (kompetencijos egzistavimas leidžia numanyti, kad ES turi ir tą
kompetenciją, kuri protingai būtina priimti teisės aktą egzistuojančioje kompetencijos srityje)
 arba plečiamai (jei tikslas ar objektas reikalauja, galima priimti bet kokį teisės aktą, kuris protingai
reikalingas tikslui pasiekti).
 Teismas linkęs laikytis plečiamojo aiškinimo.
Numanomų galių doktrinos iliustravimas ESTT praktykoje
 Bylos 281, 283-285, 287/85 Vokietija v. Komisiją.
 Byla C-491/01, Tabako reklamos byla.
Bylos 281, 283-285, 287/85 Vokietija v. Komisiją.
 Komisijos sprendimas pagal EB 137 str. (dabar SESV 153 straipsnis) reikalavo VN informuoti
Komisiją ir kitas VN apie jų taikomas priemones dėl trečiųjų šalių piliečių įvažiavimo, apsigyvenimo, vienodo elgesio
ir jų kultūrinės bei socialinės integracijos į visuomenę.
 Teismas: kai S numato K užduotį, reikia numanyti, kad ji savaime numato ir galias, būtinas užduočiai
įgyvendinti. Taigi, K gali daryti viską, kas yra būtina surengti konsultacijoms tarp VN. Taigi, K gali reikalauti, kad VN
suteiktų jai būtiną info, kad būtų galima atpažinti egzistuojančias problemas ir suformuoti ateities veiklos gaires. Ji
taip pat gali reikalauti, kad VN dalyvautų konsultacijose.
 Komisija viršijo savo įgaliojimus reikalaudama info apie kultūrinę integraciją.
SESV 352 str. (ex EB 308 str.) – pagrindasplėsti ES kompetenciją
 Jei paaiškėtų, kad Sąjungai reikia imtis veiksmų vienam iš Sutartyse nurodytų tikslų pasiekti Sutartyse
apibrėžtose srityse, o jos nesuteikia tam būtinų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir gavusi EP
pritarimą (iki Lisabonos konsultacija su EP), vieningu sprendimu imasi reikiamų priemonių.
 Komisija apie tokius pasiūlymus privalo informuoti nacionalinius parlamentus, kurie įvertina tokio
teisės akto atitikimą subsidiarumo principui.
 Buvo naudojamas aplinkos apsaugos ir regioninės politikos priemonėms priimti, kol S nebuvo kito,
atskiro pagrindo.
 Bet Nuomonė 2/94 dėl EB kompetencijos prisijungti prie EŽTK – 308 str. Nesuteikiateisės EB
prisijungti prie EŽTK.
Pvz. iš ESTT praktikos 
 Byla C-84/94 Jungtinė Karalystė v. Tarybą [1996]. (darbo laiko direktyvos teisėtumo byla) – ginčas dėl
137 str. (socialinės politikos nuostatos), turinio ir ar jis tinkamas nustatyti darbo laiko savaitę. ( problema –
nesutariama dėl straipsnio teisinio turinio). Direktyva priimta pagal EB 137 ir 138 str. JK ginčijo, kad reikėjo taikyti
94 ir 308 str.
Problemos dėl kompetencijos pasidalijimosprendimas - Subsidiarumo principas ES S 5 str.
 srityse, kurios nepatenka į Sąjungos išimtinę kompetenciją, Sajunga imasi veiksmų laikydamosi
subsidiarumo principo tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti
centriniu, regioniniu ir vietiniu lygiu, o Sąjungos lygiu dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiekti būtų
geriau.
 Įtrauktas į EB sutartį VEA, tačiau taikomas ribotai, tik aplinkos apsaugos srityje, ES sutartimi
numatytas neribotas principo taikymas. Amsterdamo sutarties papildomas protokolas dėl subsidiarumo ir
proporcingumo principų taikymo.
 Lisabonos S pakeitimas – protokolas dėl subsidiarumo principo taikymo - išplėstas nacionalinių
parlamentų vaidmuo.
Proporcingumo principas ES sutarties 5 str. 4 dalis:
 Pagal proporcingumo principą Sąjungos veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių
tikslų.
 Skirtumas nuo subsidiarumo principo: Platesnė sąvoka. Taikomas ne tik kompetencijai nustatyti.
 Išvystytas ETT praktikoje, kaip bendrasis teisės principas. 1992 m. Įtrauktas į EB sutartį (dabar ES sutarties 5
str.)
 Turinys – priemonė turi:
 turėti teisėtą tikslą,
 būti nukreipta tam tikslui pasiekti,
 asmenų teises riboti ne labiau, nei tai yra būtina tikslui pasiekti.
Subsidiarumo principas ESTT praktikoje

24
  Dažniausiai subsidiarumo principo pažeidimas siejamas su nepateikta arba nepakankama motyvacija dėl teisės
akto atitikimo subsidiarumo principui.
 ETT pozicija - nėra būtina tiesioginė nuoroda į subsidiarumo principą teisės akte, pvz.: Byla C-233/94,
Vokietija prieš EP ir T.
Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas Protokolas Nr. 2 Dėl subsidiarumo ir proporcingumo
principų taikymo.
 Kiekviena institucija užtikrina, kad nuolat būtų laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų.
 Prieš siūlydama įstatymo galią turintį aktą, Komisija plačiai konsultuojasi, išskyrus skubos atvejus.
 Bet kuriame įstatymo galią turinčio akto projekte turėtų būti išsamus paaiškinimas,
 leidžiantis įvertinti, ar laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų.
 Įstatymo galią turintys teisės aktų projektai ir jų pakeitimai pateikiami valstybių narių parlamentams.
 Jei EP ar T daro pakeitimus, jie taip pat turi pagrįsti jų atitikimą bei nusiųsti nacionaliniams parlamentas.
Protokolas Nr. 2 Dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.
 VN nacionalinis parlamentas per aštuonias savaites nuo įstatymo galią turinčio akto projekto pateikimo
gali pareikšti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrįstą nuomonę, nurodydami priežastis, dėl
kurių, jo manymu, tas projektas neatitinka subsidiarumo principo.
 Kai už pagrįstas nuomones, kad įstatymo galią turinčio akto projektas neatitinka subsidiarumo principo,
atiduota ne mažiau kaip vienas trečdalis visų nacionaliniams parlamentams skirtų balsų, projektas turi būti
persvarstomas (Kiekvienas nacionalinis parlamentas turi du balsus, kai parlamentinę sistemą sudaro dveji rūmai,
kiekvieni rūmai turi po vieną balsą).
 Persvarsčiusi projektą, Komisija arba tam tikrais atvejais valstybių narių grupė, Europos Parlamentas,
Teisingumo Teismas, Europos centrinis bankas ar Europos investicijų bankas, jei jie siūlo įstatymo galią turinčio akto
projektą, gali nuspręsti jo nekeisti, iš dalies pakeisti arba jį atsiimti. Turi būti nurodytos tokio sprendimo motyvai.
Protokolas Nr. 2 Dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.
 ESTT postanteteisiminė kontrolė pagal SESV 230 str. (ieškiniai dėl panaikinimo)
 Kiekvienais metais Komisija pateikia Europos Vadovų Tarybai, Europos Parlamentui, Tarybai ir
nacionaliniams parlamentams ataskaitą dėl šių principų taikymo.
Antrinių teisės aktų priėmimo procedūros
Antrinių teisės aktų iniciatyvos teisė
 Išskyrus atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip, Sąjungos įstatymo galią turintys aktai gali būti priimami tik
remiantis Komisijos pasiūlymu (ES S 17 str. 2 dalis).

Taryba gali iš dalies keisti EK pateiktą pasiūlymą tik spręsdama vieningai, išskyrus tam tikrus atvejus,
SESV 293 str.:
 kuomet taikant įprastą teisėkūros procedūrą, šaukiamas taikinimo komitetas, 294 traipsnio 10 ir 13 dalys
 priimant teisės aktą dėl biudžetinių išlaidų, 310 str.,
 priimant daugiametę finansinę programą, 312 str.,
 priimant ES biudžetą,314 str.
 dėl biudžetinių išlaidų padidinimo, 315 straipsnio antrojoje pastraipa.
Kol Taryba nėra nusprendusi, Komisija savo pasiūlymą gali keisti bet kuriuo Sąjungos akto priėmimo procedūros
metu (293 str. 2 dalis).
“Iniciatyva dėl iniciatyvos”
EP ir Taryba gali paprašyti Komisijos pateikti bet kokį pasiūlymą klausimais, kuriais, jų nuomone, Sutartims
įgyvendinti reikalingas Sąjungos teisės aktas. Jeigu Komisija nepateikia pasiūlymo, apie priežastis ji praneša Europos
Parlamentui ar atitinkamai Tarybai, SESV 225 str., ex EBS 192 str. antra pastr., SESV 241 str.
“Iniciatyva dėl iniciatyvos” (Lisabonos sutarties naujovė)
Ne mažiau kaip milijonas reikšmingos valstybių narių dalies piliečių, manydami, kad Sutartims įgyvendinti
reikalingas Sąjungos teisės aktas, gali imtis iniciatyvos raginti Europos Komisiją, kad ji, neviršydama savo įgaliojimų,
pateiktų tuo klausimu atitinkamą pasiūlymą (ES S 11 str.).EP ir Taryba nustato piliečių iniciatyvos įgyvendinimo
procedūrų nuostatas ir sąlygas, įskaitant minimalų valstybių narių, kurių gyventojai tie piliečiai turi būti, skaičių.
Iniciatyvos teisė BUSP srityje (ES S 30 str.)
Kiekviena valstybė narė, Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai arba vyriausiasis
įgaliotinis pritariant Komisijai gali perduoti Tarybai svarstyti kiekvieną su bendra užsienio ir saugumo politika susijusį
klausimą ir atitinkamai teikti Tarybai iniciatyvas arba pasiūlymus.
Antrinių teisės aktų priėmimo procedūros: SESV 293 – 299 str.
Bendrospastabos dėl teisės aktų priėmimo procedūrų
Absoliučia dauguma atvejų ES teisės aktai yra dviejų ar daugiau institucijų tarpusavio sąveikos rezultatas.
Šiais atvejais darbas pasidalijamas taip:
 Europos Komisija - iniciatyvos teisė
25
  Taryba arba Taryba su EP - teisės aktų priėmimas
 EP vaidmuo – nuo paprastos konsultacijos iki veto teisės
 Audito Rūmai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Regionų komitetas, Europos centrinis bankas taip
pat dalyvauja priimant sprendimus tam tikrose srityse – patariamosios institucijos.
Įstatymo galią turinčius teisės aktus gali priimti:
 Taryba;
 Taryba su Europos Parlamentu (dažniausiai);
 Europos Komisija (konkurencijos teisė);
 ECB (savo kompetencijos ribose).
Komisija savarankiškai
Retas atvejis. Konkurencijos politikos sritis, pavyzdžiui SESV 106 str. 3 dalis (EX EB S 86 (3) sritis.(valstybinės
įmonės). Direktyva dėl finansinių santykių tarp VN ir valstybinių įmonių skaidrumo; direktyva dėl konkurencijos
telekomunikacijų rinkoje.
Teisės aktų priėmimo procedūros:
 įprasta teisėkūros procedūra (iki Lisabonos vadinosi bendro sprendimo priėmimo);
 Specialios teisėkūros procedūros:
 Tradicinė (teoriškai, bet ne pagal sutartį);
 Konsultacinė;
 Bendradarbiavimo (po Lisabonos nebėra);
 Pritarimo.

Tradicinė procedūra: Komisija siūlo, Taryba priima

 EP gali dalyvauti teisės akto iniciatyvos procese
 Komisija teikia pasiūlymą,
 Šioje procedūroje Tarybos aktų leidimo galios yra didžiausios, ji priima teisės aktą pagal taikomas
daugumos taisykles;
 Taikoma retai, pvz.: SESV 31 str. (EB S 26 str.): 31 straipsnis ((EB sutarties ex 26 straipsnis): pagal
bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus, remdamasi Komisijos pasiūlymu, nustato Taryba.
Konsultacinė procedūra:
Esmė:
 sprendimą priima Taryba kvalifikuota balsų dauguma arba vienbalsiai, veikdama pagal Komisijos
pasiūlymą ir ten kur reikalauja sutartis, pasikonsultavusi su Parlamentu ar kitomis sutartyje numatytomis
institucijomis.
 Būtinybė konsultuotis su Parlamentu ir (arba) su kitomis institucijomis, nereiškia, kad Taryba privalo
laikytis jų nuomonės, bet Taryba turi gauti jų nuomonę. Jei aktas priimamas pažeidžiant konsultacijų mechanizmą,
Teisingumo Teismas jį gali panaikinti;
 su EP privalo būti iš naujo konsultuojamasi, jei nuo to laiko, kai buvo pateiktas nuomonė, iki tada, kai
Taryba rengiasi priimti teisės aktą`, pasiūlymas gerokai pakeičiamas.
Konsultacinę procedūrą numato:
 115 str. Ex 94 str. – valstybių narių įstatymų harmonizavimo
 22 str. ex 19 str. – teisė balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos ir EP rinkimuose
 127 str. 6 d. konkrečios ECB užduotys (105 straipsnio 6 dalis),
 107 str. 5 dalis - daliniai Europos centrinių bankų sistemos statutų pakeitimai (107 straipsnio 5 dalis),
Bendradarbiavimo procedūra Lisabonos sutartimi panaikinta ( EB steigimo sutarties 252 str.)
 įdiegė 1986 m. Vieningas (Suvestinis) Europos aktas.
 Taryba galėjo įveikti EP nepritarimą teisės aktui tik vieningai.
Pritarimo procedūra
 Įvesti pritarimo procedūrą buvo numatyta Vieningame Europos akte.
 Šia procedūra Europos Parlamentui suteikiama galimybė išreikšti pritarimą arba nepritarimą tvirtinant
tam tikrus Tarybos teisės aktus. Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto
leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti.
Pritarimo procedūra taikoma tokiose srityse:
 kai kurie tarptautiniai susitarimai, išvardinti 218 str. 6 dalies a punkte
 ES S 7 str. dėl žmogaus teisių pažeidimo
 naujų valstybių narių prisijungimas.
Įprasta teisėkūros procedūra SESV 294 str.(EB sutarties 251 str.)
 Įvesta Mastrichto sutartimi, po Lisabonos sutarties, sričių, kuriose ši procedūra taikomas padvigubėjo.
 EP tampa lygiateisiu ES teisėkūros subjektu Tarybai.
26
Įprasta teisėkūros procedūra
Pirmas svarstymas
 EK pateikia pasiūlymą EP ir T.
 EP priima bendrą poziciją dėl teisės akto ir ją perduoda Tarybai (pirmas sv.).
 Taryba (pirmas sv):
 pritaria bendrai pozicijai – tada teisės aktas priimamas
 nepritaria bendrai pozicijai – priima savo poziciją ir ją perduoda EP
Įprasta teisėkūros procedūra
Antras svarstymas
Europos Parlamentas gauna Tarybos bendrą pozicija ir gali:
 patvirtinti T bendrą poziciją arba nepriimti jokio sprendimo – tada teisės aktas laikomas priimtu;
 savo narių balsų dauguma atmesti Tarybos poziciją,- tada siūlomas aktas laikomas nepriimtu (EP veto teisė)
 savo narių balsų dauguma siūlo T bendros pozicijos pakeitimus– tada pakeistas tekstas siunčiamas Tarybai ir
Komisijai, kurie pateikia savo nuomonę dėl tų pakeitimų;
Taryba gavusi EP pateiktus T bendros pozicijos pakeitimus gali:
 patvirtinti visus tuos pakeitimus – tada tas teisės aktas laikomas priimtu;
 nepatvirtinti visų pakeitimų - tada Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos Parlamento pirmininku,
per šešias savaites sušaukia Taikinimo komiteto posėdį
 Taryba sprendžia vieningai dėl pakeitimų, dėl kurių Komisija pateikia neigiamą nuomonę.
Įprasta teisėkūros procedūra
Taikinimo komitetas
 Taikinimo komitetui, sudarytam iš Tarybos narių arba jų atstovų ir tiek pat narių, atstovaujančių
Europos Parlamentui, keliama užduotis per šešias savaites nuo jo sušaukimo pasiekti, remiantis Parlamento ir Tarybos
antruoju svarstymu priimtomis pozicijomis, pasiekti susitarimą dėl bendro projekto kvalifikuota Tarybos narių arba jų
atstovų balsų dauguma ir narių, atstovaujančių Europos Parlamentui, balsų dauguma.
 Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikiamos iniciatyvos siekdama
suderinti Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.
 Jei per šešias savaites nuo posėdžio sušaukimo Taikinimo komitetas nepatvirtina bendro projekto,
siūlomas teisės aktas laikomas nepriimtu.
Įprasta teisėkūros procedūra
Trečiasis svarstymas
 Jei per tą laiką Taikinimo komitetas patvirtina bendrą projektą, Europos Parlamentas, spręsdamas
atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi
atskirai priimti tą aktą pagal šį projektą. Jei jos to nepadaro, siūlomas aktas laikomas nepriimtu
Institucijų galių pasidalijimas priimant teisės aktus.
EK pateikus teisės akto projektą:
 gali savo pasiūlymą keisti, kol Taryba nėra nusprendusi, bet kuriuo Sąjungos akto priėmimo procedūros metu
(293 str. 2 dalis).
 Išskyrus Sutartyse nurodytais atvejais Taryba gali iš dalies keisti EK pateiktą pasiūlymą tik spręsdama
vieningai, 293 str.
 Įprastoje teisėkūros procedūroje EK vaidmuo svarstant teisės akto projektą EP ir Taryboje yra aktyvus:
1. EK pateikia Tarybai savo nuomonę dėl EP pateiktos bendros pozicijos. Taryba sprendžia vieningai dėl bendros
pozicijos pakeitimų, dėl kurių Komisija pateikia neigiamą nuomonę;
2. Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikiamos iniciatyvos siekdama suderinti
Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.
Institucijų galių pasidalijimas priimant teisės aktus.
 EP vaidmuo: nuo konsultacijos iki veto.
 ETT atlieka teisės aktų teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 str.:
Teisėtumo kriterijai
 Reikalavimas nurodyti teisės akto priėmimo priežastis, SESV 296 str.;
 Reikalavimas paskelbtiSESV 297 str. 2 dalis;
 Reikalavimas nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis teisės aktas buvo priimtas (taikytiną sutarties
straipsnį).
5 TEMA. NACIONALINIŲ TEISMŲ VAIDMUO UŽTIKRINANT ES TEISĖS ĮGYVENDINIMĄ.
TIESIOGINIS TAIKYMAS IR TIESIOGINIS VEIKIMAS. NETIESIOGINIS VEIKIMAS.
VIRŠENYBĖS PRINCIPAS.
ES teisės tiesioginis taikymas ir tiesioginis veikimas
SĄVOKOS

27
  Tiesioginis taikymas(“directapplicability”) – teisės akto savybė, reiškianti, kad teisės aktas turi teisines
pasekmes nacionalinėje teisėje ir jo nereikia perkelti į nacionalinę teisės sistemą.
 Tiesioginis veikimas (“directeffect”)– galėjimas pasiremti teisės akto norma tiesiogiai teisme. Teisės normos
poveikis asmeniui.
Tiesioginis veikimas
 Tiesioginio veikimo doktriną suformulavo ir vėliau plėtojo ESTT savo praktikoje, prisidėdamas prie ES
teisinės sistemos kūrimo ir garantuodamas jos veiksmingumą.
 Tiesioginio veikimo principo pradžia siejama su ESTT sprendimu Byloje 26/62 Van GendenLoos v.
NederlandseAdministratiederBelastingen.
Byla 26/62, Van GendenLoos 
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl to, ar privatus asmuo gali remtis EB sutartimi gindamas savo teises. (n.b.
pagal Tarpt Teisę asmuo nėra TT subjektas, dėl to jei viena valstybė nesilaiko sutarties, jos atsakomybės reikalauti gali
tik kita valstybė (taip pat TO tam tikrais atvejais).
Byla 26/62, Van GendenLoos : ETT sprendimas
 EB yra nauja teisinė sistema, sukurdamos šią sistemą valstybės narės apribojo savo suverenias teises kai
kuriose srityse.
 Šios teisės subjektai yra ir asmenys.
 EB 25 str. gali sukelti tiesiogines pasekmes ir asmenims.
 Tiesioginio veikimo sąlygos:
 Norma turi būti: 1. Aiški, 2. besąlyginė, 3. nereikalauti tolesnio įgyvendinimo.
 EB S normų (pirminės teisės) tiesioginis veikimas
ESTT, remdamasis teisės normos tiesioginio veikimo sąlygomis, daugelį EB sutarties (Dabar SESV) nuostatų
pripažino tiesiogiai veikiančiomis.
ESTT jurisprudencijos pvz.
 dėl normos besąlygiškumo. Normos neatitinkančios besąligiškumo sąlygos pvz.: ex EB S 90 2 d., nustatanti,
kad valstybės įmonėms yra taikoma EB sutartyje įtvirtinta konkurencijos teisė, išskyrus atvejus, kai tai gali
trukdyti vykdyti joms skirtas užduotis. ETT nusprendė (Liuksemburgas/ Muller, 10/71), kad ši norma nėra
besąlyginė, nes:
 „ją taikant reikia įvertinti ir tokiai įmonei pavestas užduotis ir Bendrijos interesų apsaugą. O šis įvertinimas
priklauso nuo bendros ekonominės politikos uždavinių, kuriuos, kontroliuojamos Komisijos, atlieka
valstybės“
Dėl tiesioginio veikimo sąlygos “nereikalauti tolesnio įgyvendinimo”.
 tipinis pavyzdys, kai norma nustato pereinamojo laikotarpio nuostatas, tuomet iki tokio laikotarpio
pabaigos, ji nebus tiesiogiai veikianti.
 Byla 2/74 Reyners prieš Belgiją 
 EBS 43 str. (steigimosi laisvė): apribojimai turi būti panaikinti žemiau įvardintomis sąlygomis;
numatyta priimti direktyvas. Bylos nagrinėjimo metu pereinamasis laikotarpis jau buvo pasibaigęs, direktyvų priimta
nebuvo.
 Reyners – Olandijos pilietis, teisinį išsilavinimą įgijo Belgijoje, atsisakyta priimti į BEL advokatūrą dėl
to, kad nebuvo BEL pilietis.
 Kl. – ar EBS 43 str. Veikia tiesiogiai
 ETT – 43 str. Reikalauja pasiekti konkrečius rezultatus, o direktyvų priėmimas tik palengvintų tikslų
pasiekimą. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, direktyvos perteklinės. Taigi 43 str. Veikia tiesiogiai.
Dėl tiesioginio veikimo sąlygos “nereikalauti tolesnio įgyvendinimo”.
Byla 126/86 Zaera  
 Klausimas dėl to, ar EB S 2 str. Veikia tiesiogiai (numato, kad vienas EB tikslų – užtikrinti augantį
pragyvenimo lygį.
 Ginčijo, kad jam prieštarauja nacionalinės teisės taisyklė, neleidžianti tuo pačiu metu gauti ir senatvės
pensiją, ir dirbti valstybės tarnyboj.
 AG Mancini – ši nuostata išreiškia ketinimą, tikslą ir motyvą, o ne normą, kuri veikia tiesiogiai.
Horizontalus ir vertikalus tiesioginis veikimas
 Horizontalus tiesioginis veikimas – reiškia, kad privatus asmuo gali remtis teisės norma prieš privatų
asmenį;
 Vertikalus tiesioginis veikimas reiškia, kad privatus asmuo gali remtis teisės norma prieš valstybę.
ESTT valstybės sąvoką aiškina plačiai. Pvz. Foster byloje C-188/89) ETT nutarė, kad JK dujų korporacija priklauso
šiai kategorijai.
Defrenne v. SABENA byla
- galutinai patvirtintas ES teisės (pirminės teisės) horizontalus tiesioginis poveikis.

28
ETT: diskriminacijos tarp vyrų ir moterų draudimas yra taikomas ne tik valstybinės valdžios institucijų veiklai, tačiau
jis apima ir visus susitarimus, skirtus apmokamam darbui reguliuoti, bei kontraktams tarp asmenų
Reglamentų tiesioginis veikimas
 Iš principo t taikymas ir t veikimas sutampa.
 Tiesioginis veikimas gali būti tiek vertikalus tiek horizontalus.
 Išimtis iš šios taisyklės bus tuomet, jei pačiame reglamente valstybė yra įpareigojama imtis atitinkamų
nacionalinių priemonių, tam kad atitinkamos reglamento nuostatos būtų įgyvendintos
Reglamentų tiesioginis veikimas: Byla 39/72 Komisija prieš Italiją  
 perkeltos reglamento nuostatos į įstatymą
 ETT: Reglamentas tiesiogiai taikomas, jo įsigaliojimas siejamas tik su jo paskelbimu Oficialiajame leidinyje
 Sutarčiai prieštarauja bet kokios jų įgyvendimo priemonės, kuriosr sukuria kliūtis reglamentų tiesioginiam
veikimui ir kelia grėsmę jų visuotiniam taikymui.
Kodėl valstybėms narėms pačioms negalima perkelti reglamentų į nacionalinę teisę,
 Dėl skirtingų nacionalinių procedūrų galėtų būti nukeliama reglamentų įsigaliojimo data;
 Perkėlimo metu gali atsirasti netikslumų;
 Galėtų būti pakeičiama reglamentų teisinė galia;
 Galimas skirtingas šių reglamentų aiškinimas, kadangi įprastai, siekiant užtikrinti vieningą reglamentų
aiškinimą juos oficialiai aiškinti gali tik ETT, o jei tai darytų nacionaliniai teismai, nepavyktų išvengti
skirtingo jų nuostatų traktavimo problemos.
Byla 34/73 Variola; Byla 93/71 Leonensio.
Sprendimų tiesioginis veikimas: Byla 9/70 FranzGrad 
 Vokietija ginčijo, kad sprendimai neveikia tiesiogiai, nes to nenumato EB 249 str.
 ETT: tiesiogiai veikti gali ir sprendimų normos, jei jos tikslios, aiškios ir besąlygiškos, nereikalauja tolesnio
įgyvendinimo.
Direktyvų tiesioginis veikimas
 Direktyvų Tiesioginio veikimo principas ir sąlygos nustatytos ESTT jurisprudencijoje;
 Reikšmingos bylos:
Gradv. Finanzamt Traunstein,9/70;
Van Duyn v. Home Office byla, 41/74
PubblicoMinistero v Ratti, 148/34;
Marshallv SouthamptonAreaHealthAuthority, 152/84;
Faccini Dori v. RecrebSrl, C-91/92;
Foster v BritishGas, C – 188/89;
Van Colson, 14/83;
Marleasing, C-106/89;
kitos
Grad v. FinanzamtTraunstein (9/70) byla – pirmas impulsas
 išskyrus reglamentus, kurie vadovaujantis Sutarties nuostatomis yra tiesiogiai taikomi teisės aktai ir dėl to
galintys sukelti tiesioginių padarinių, taip pat ir kitos Europos Sąjungos antrinės teisės aktų kategorijos gali
sukelti tiesioginį veikimą.
 ETT argumentacija:
tai nebūtų suderinama su šių teisės aktų privalomu pobūdžiu;
teisės akto veiksmingumas būtų ženkliai susilpnintas.
Van Duyn v. Home Office byla
 kiekvienu atveju reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamos nuostatos pobūdis, bendra struktūra ir formuluotė gali
turėti tiesioginį poveikį valstybių narių ir asmenų santykiams.
Ratti byla
Faktai: baudžiamoji byla prieš Italijos įmonę Ratti, cheminių preparatų gamintoją, dėl gaminių ženklinimo
reikalavimų pažeidimo.
Gynyba: „Ratti“ ženklino gaminius laikydamasis EB direktyvų reikalavimų, o ne Italijos nacionalinio įstatymo. Šios
direktyvos Italijoje dar nebuvo įgyvendintos.
Nacionaliniam teismui kilo klausimas, ar ši direktyva suteikia asmenims subjektyvias teises, kurias turi ginti
nacionalinis teismas, remiantis aplinkybe, kad direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas dar nėra pasibaigęs.
ETT: įgyvendinimo terminas baigėsi tik vienos direktyvos atžvilgiu, todėl asmuo gali remtis tik šia neįgyvendinta ar
neteisingai įgyvendinta direktyva tiesiogiai siekdamas išvengti atsakomybės už nacionalinio teisės akto,
prieštaraujančio EB teisės aktui, pažeidimą.
Direktyva pagal savo prigimtį sukuria pareigas tik valstybėms narėms, asmuo negali remtus „teisėtų lūkesčių“
principu, kol vyksta direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę.
Beckerbyla (8/81)
29
  ETT apibendrino klasikines direktyvų tiesioginio veikimo sąlygas:
„ kai direktyvos nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, šiomis nuostatomis, jeigu nėra jų įgyvendinimo
priemonių, priimtų per nustatytą terminą, galima remtis, ginčijant bet kokią nacionalinę teisės nuostatą, kuri yra
nesuderinama su direktyva, arba, jeigu direktyvos nuostatos sukuria asmenims teisių, kurias jie gali ginti byloje prieš
valstybę. (25 punktas)
Direktyvos tiesioginio veikimo sąlygos
 pasibaigęs direktyvos įgyvendinimo terminas,
 direktyvos norma turi būti neįgyvendinta arba blogai įgyvendinta,
 direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios arba jei jos apibrėžia teises,
kuriomis asmenys gali remtis valstybės atžvilgiu.
Direktyvų tiesioginio veikimo specifika
Tiesioginio vertikalaus direktyvų veikimo principas – asmuo gali remtis direktyvos nuostatomis tik bylose prieš
valstybę.
Žr.: Marshallbyla (152/84), Faccini Dori byla 91/92.
Marshallbyla (152/84)
direktyvos privalomumas, kuris suteikia pagrindo ja remtis nacionaliniame teisme, taikomas tik kiekvienai valstybei
narei, kuriai ji yra skirta. Todėl galima daryti išvadą, kad direktyva pati savaime negali nustatyti asmenų pareigų ir kad
direktyvos nuostata negalima remtis kito asmens atžvilgiu.
Faccini Dori byla
Pripažinti direktyvų horizontalų tiesioginį veikimą, tai būtų tas pats, kas suteikti Bendrijos institucijoms teisę nustatyti
asmenų pareigas, nors tai galima daryti tik reglamentais.
Argumentai prieš horizontalųjį direktyvų tiesioginį veikimą
 Direktyvos yra skirtos tik valstybėms narėms ir tik pastarosios yra atsakingos už direktyvų įgyvendinimą.
 direktyvų tiesioginio horizontalaus veikimo pripažinimas ištrintų Sutarties straipsniais sąmoningai šios
sutarties kūrėjų įtvirtintą skirtumą tarp direktyvų ir reglamentų.
Argumentai, palaikantys direktyvų horizontalųjį tiesioginį veikimą
 direktyvų tiesioginiam veikimui yra taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir pačios Sutarties straipsniams ir dėl to
jos turi būti taikomos tokiu pat būdu;
 Europos Teisingumo teismas savo praktikoje visada teikdavo pirmenybę konkrečios priemonės turiniui, o ne
jos formai, todėl iš esmės vieno ar kito akto priskyrimas direktyvai nėra lemiamas veiksnys šio akto veikimo
pobūdžiui;
 tarp valstybinio ir privataus sektorių kai kuriais atvejais galėtų atsirasti savavališka diskriminacija.
Kompensuojančios priemonės dėl direktyvų horizontalaus tiesioginio veikimo negalimumo
Pirma – plati valstybės sąvoka;
Antra - netiesioginis direktyvų veikimas:
Kas yra “valstybė”? 
Byla C-188/89, A.Foster ir kiti v. BritishGas
 Nepriklausomai nuo įmonės teisinės formos
 valstybės priimtu teisės aktu
 įgaliota teikti viešąsias paslaugas,
 valstybė kontroliuoja šių paslaugų teikimą, bei
 šioms funkcijoms įgyvendinti įmonė turi papildomų galių nei tos, kurias paprastai turi panašia veikla
užsiimančios įmonės
Netiesioginio veikimo principas:
nacionaliniai teismai taikydami nacionalinius teisės aktus, juos aiškinti turi atsižvelgdami į ES teisę;
Nustatytas ir plėtotas ESTT praktikoje (Byla Van Colson, 14/83 Byla Marleasing, 106/89 ir kt.);
“Išvestas”, remiantis EB sutarties 5 str. (dabar ES S 4 str. 3 dalis), kuris nustato valstybių narių pareigą imtis „visų
atitinkamų bendrų ar specialių priemonių, kurios yra būtinos Bendrijos uždaviniams įgyvendinti“;
Van Colsonbyla
Šioje byloje pirmą kartą nustatytas netiesioginio veikimo principas;
ETT: teismai privalo aiškinti nacionalines nuostatas, ypač tas, kurios įgyvendina ES teisės aktus, atsižvelgiant į
direktyvų tekstą ir jose numatytus tikslus bei siekiant jose nurodyto rezultato.
Praktikoje šis principas daugiausiai taikomas dar neįgyvendintoms direktyvoms (nes įgyvendinus, jos ir taip tampa
nacionalinės teisės dalimi), ir rekomendacijoms, t.y. toms teisės aktų rūšims, kurie nėra teisiškai privalomi, tačiau jose
suformuluotos teisės normos yra labai svarbios visai ES ir vienodas jų įgyvendinimas prisidėtų prie efektyvesnio ES
teisės vienodinimo.
Marleasing SA (santrauka)
Direktyva 68/151 nustatė baigtinį sąrašą pagrindų, kurių pagrindu įmonės steigimas gali būti pripažintas neteisėtu.
Direktyva nebuvo įgyvendinta ir jos įgyvendinimo terminas nepasibaigė.
30
ETT: Teismai turi taikyti netiesioginio veikimo doktriną nepriklausomai nuo to, ar nacionalinis teisės aktas priimtas
prieš direktyvos priėmimą ar po to. 
VIRŠENYBĖS PRINCIPAS
vienas iš pagrindinių ES teisės principų, kuris reiškia, kad, kilus prieštaravimui tarp ES teisės ir nacionalinės
teisės, taikoma ES teisė.
Esminės viršenybės principo taisyklės
 ES teisės viršenybė – tai taikymo, o ne galiojimo viršenybė.
 ES viršenybės principas taikomas tiek pirminei, tiek antrinei Europos Sąjungos teisei.
 ES viršenybės principas taikomas nepriklausomai nuo to, kuris (nacionalinis ar ES) teisės aktas priimtas
vėliau.
ES viršenybės principo raida
 ES teisės viršenybės principas nėra įtvirtintas ES sutartyse.
 ES viršenybės principą suformulavo ir išvystė ESTT aiškindamas Sutarties nuostatas.
 Lisabonos S – deklaracija, kad pripažįstama ESTT praktika dėl viršenybės principo: “remiantis nusistovėjusia
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika Sutartys ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjunga remdamasi
Sutartimis, turi viršenybę prieš valstybių narių teisės aktus šioje teisminėje praktikoje nustatytomis
sąlygomis.”
ESTT praktika dėl viršenybės principo taikymo
 Van Gend en Loos byla, Nr. 26/62 (pirmas impulsas);
 Costa v. Enelbyla, Nr. 6/64 (suformuluotas viršenybės principas);
 Internationale Handelsgeselschaftbyloje Nr. 11/70(viršenybė prieš nac. Konstitucijas);
 Simmenthallbyla, Nr. 106/77(dėl naujų nacionalinių teisės normų prieštaraujančių ES teisei, priėmimo);
 Factortame byla, Nr. C- 221/89 (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo);
 Kitos.
Van GendenLoosbyla
 Faktinės aplinkybės:
 Beneliukso valstybių susitarimu pakeičiama kai kurioms prekėms taikomų išorinių tarifų klasifikacija
 Įmonė Van GendenLoos už emulsijos įvežimą turi mokėti nebe 3 proc, o 8 proc. mokestį.
 EB 25 (ex 12 str.) VN įpareigojo iki pereinamojo laikotarpio pabaigos nebekelti senų ir neįvedinėti
naujų muito mokesčių ir jiems lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų
 Klausimas – kokia sutartis turi būti taikoma kilus kolizijai tarp EB sutarties ir vėliau valstybių narių
sudarytos sutarties? (šiuo atveju – trišalės Beneliukso valstybių sutarties). Ar privatus asmuo gali remtis EB teise prieš
valstybę.
 Van GendenLoosbyla
 Teismo sprendimas:
 Skirtingai nei kitos tarptautinės sutartys, EB sutartis sukūrė savarankišką teisės sistemą, kuri įsigaliojusi
tapo valstybių narių nacionalinės teisės sudėtine dalimi, ir jų teismai privalo šią teisę taikyti.
 Valstybės narės, neribotam laikotarpiui įsteigdamos Bendriją, ir jos institucijoms suteikusios galias
veikti, tam tikrose srityse apribojo savo suverenias teises, ir tokiu būdu sukūrė teisės sistemą, privalomą tiek joms
pačioms, tiek ir jų piliečiams.
1964 metų Costa/Enelbyla
Ieškinio pagrindas: prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl to, koks teisės aktas turi būti taikomas kilus kolizijai
tarp nacionalinio įstatymo ir EB antrinio teisės akto.
Faktinės aplinkybės:
ieškinys prieš p.Costa dėl neapmokėtos sąskaitos už elektrą.
Costa: ENEL nacionalizavimas prieštaravo EB teisei, todėl jis neturi pareigos mokėti už elektrą.
Argumentas: pagal lexposteriorderogat priori principą nacionalinis teismas vis tiek turi taikyti vėlesnį įstatymą nei EB
teisės aktas, t.y. Italijos teisės aktą.
Costa/Enelbyla
ETT: “Nuostatų, kurios kyla iš Bendrijos, o paprasčiau – iš Sutarties sąlygų ir dvasios integravimas į kiekvienos
valstybės narės teisinę sistemą, nebeleidžia šioms valstybėms suteikti pirmenybę teisinės sistemos, kurią jos prisiėmė
abipusiškumo pagrindu, vienašaliai ir vėlesnei priemonei. Todėl tokia priemonė turi būti suderinama su ta teisine
sistema. Bendrijos teisė negali veikti skirtingai atskirose valstybėse dėl vėliau priimamų nacionalinių įstatymų
vykdymo, nekeliant pavojaus Sutarties tikslų įgyvendinimui…”.
EB sutarties 10 str.(dabar ES S 4 str.) – viršenybės principo teisinis pagrindas
 Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės
narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

31
  Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali
trukdyti siekti Sąjungos tikslų.
ETT viršenybės principo pagrindimas
 Sutartis sukūrė tokią teisinę tvarką, kuri tuojau pat tapo sudėtine visų valstybių narių teisinės sistemos
dalimi.
 valstybės narės perdavė ES institucijoms realius įgaliojimus, kylančius iš suvereniteto apribojimų.
 būtina realizuoti Sutarties tikslus (integraciją ir bendradarbiavimą), kad būtų pasiektas ES teisės
vieningumas ir efektyvumas. Šiam siekiui bus pakenkta, jei bent viena valstybė narė atsisakys vykdyti ES teisę, kuri
vienodai ir lygiai įpareigoja visas nares.
 valstybių narių prisiimti įsipareigojimai pagal Sutartį būtų daugiau atsitiktiniai nei besąlyginiai, jeigu
jie priklausytų nuo vėlesnių šalių inicijuotų nacionalinės teisės aktų.
InternationaleHandelgeselschaft byla
 Ginčas dėl užstato likimo, krpgl ES reglamentą turėjo būti konfiskuotas, jei prekės nebūtų eksportuotos
per eksporto leidime nustatytus terminus.
 tokia sankcija pažeidžia Vokietijos Konstitucijoje įtvirtintas ekonominės laisvės ir proporcingumo
principus.
 t.y. bylos teisinė problema – kaip spręsti kolizijos tarp EB antrinio teisės akto ir VN Konstitucijos
problemą?
Faktinės aplinkybės:
 Pareiškėja gavo eksporto licenciją avižoms.
 Pagal Tarybos reglamentą 120/67 tokią licenciją buvo galima gauti sumokėjus užstatą, ir užstatas būtų
prarandamas, jei prekės nebuvo eksportuojamos per nustatytą terminą.
 Licencija neteko galios 1967 m. gruodžio 31 d.
 Ginčas dėl tokios užstato sistemos teisėtumo.
 Pagrindas – Vokietijos Konstitucijoje įtvirtinti proporcingumo principas, teisė į verslą ir nuosavybę.
ESTT sprendimas: 
 Jei institucijų priimamų teisės aktų teisėtumas būtų vertinamas dėl jų atitikimo nacionalinėms teisės
normoms ar sąvokoms, tai turėtų neigiamą poveikį EB teisės vientisumui ir efektyvumui. Tokių teisės aktų teisėtumą
galima vertinti tik Bendrijos teisės šviesoje. Iš tiesų, Sutartimi sukurta savarankiška teisės sistema, ir vien dėl jos
prigimties šios teisės sistemos nuostatų negali keisti nacionalinės teisės normos, kad ir kaip jos būtų suformuluotos.
Jei tai būtų galima, tai teiktų pagrindo kvestionuoti pačią EB teisės sistemą. Bendrijos teisės akto teisėtumui arba jo
veikimui valstybėje neturi įtakos argumentavimas, kad šis aktas liečia tos valstybės konstitucijoje įtvirtintas
pagrindines teises arba nacionalinės konstitucinės sandaros pagrindus”[...]
Simmenthal byla
 Pagal Bendrijos teisės viršenybės principą, Bendrijos teisės normos daro automatiškai netaikomas bet
kokias jai prieštaraujančias nacionalinės teisės normas, be to, neleidžia teisėtai priimti naujų nacionalinių teisės normų
ta apimtimi, kuria jos prieštarautų Bendrijos teisės normoms.
 Iš to seka, kad kiekvienas nacionalinis teismas savo jurisdikcijos ribose privalo taikyti Bendrijos teisę
visa jos apimtimi ir užtikrinti teises, kurias EB teisė suteikia individams bei tokiu pat būdu turi atidėti [angl. setaside]
bet kokią nacionalinės teisės normą, kuri prieštarauja EB teisei, nepriklausomai nuo to, ar ji buvo priimta anksčiau ar
vėliau už Bendrijos teisės aktą.
Factortame byla
Klausimas dėl nacionalinių teismų įgaliojimų taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikymo, jeigu lygiagrečiai yra
sprendžiama, ar nacionalinis įstatymas neprieštarauja EB teisei
Ginčas dėl JK 1988 m. Prekybinės laivybos įstatymo, kuriame nustatytos laivų registravimo naujame JK laivų registre
taisyklės, pagal kurias nustatyti reikalavimai dėl nacionalinės priklausomybės.
Ieškovas Ispanijos Factortame laivų bendrovė rėmėsi EB sutarties nuostatomis dėl steigimosi laisvės.
JK nacionalinis teismas ieškovų prašymu priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kol bus priimtas ETT
prejudicinis sprendimas.
JK nacionalinio teismo nutartis apskųsta ir galiausiai HouseofLordsnusprendė, kad kad pagal nacionalinę teisę
Jungtinės Karalystės teismai neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jų nagrinėjamoje pagrindinėje
byloje.
Galiausiai HouseofLordsnusprendė, kad ginčas kelia EB teisės išaiškinimo klauismą, todėl kreipėsi į ETT prejud. spr.,
paklausdamas:
- a) ar EB teisė įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos priemones; ar
b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą?
ETT sprendimas:

32
“Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise
susijusį ginčą, mano, kad vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra
nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti”.
TanjaKreil byla
Ginčas tarp Vokietijos pilietės T. Kreil ir Vokietijos dėl atsisakymo ją įdarbinti Bundeswehr techninės priežiūros
(ginklų elektronikos) skyriuje.
Bundeswehr naujokų priėmimo centras, o po to ir jo vadovybė, remdamiesi tuo, kad Vokietijos įstatymai moterims
draudžia eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas, atmetė jos prašymą.
Ieškovė remiasi Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo,
profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu ir teigia, kad tiks draudimas yra tiesioginė
diskriminacija dėl lyties.
Nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar minėta Direktyva neužkerta kelio nacionalinių nuostatų,draudžiančių
moterims eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas ir leidžiančių joms patekti tik į medicinos bei
kariuomenės muzikantų tarnybas, taikymui.
Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio įstatymo 12 a straipsnyje numatyta:
“Moterų galimybė užimti karines pareigas Bundeswehr ypač reguliuojama Kariškių įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ir
Kariškių profesinės veiklos statuto 3a straipsniu, pagal kuriuos moterys gali stoti į karo tarnybą tik savanoriškai ir tik į
medicinos bei kariuomenės muzikantų tarnybas”.
ESTT sprendimas: Direktyva neleidžia taikyti tokių nacionalinių nuostatų, kaip Vokietijos teisės aktų nuostatos,
nustatančios bendrą draudimą moterims eiti su ginklų naudojimu susijusias karines pareigas ir leidžiančių
joms patekti tik į medicinos bei kariuomenės muzikantų tarnybas.
Kupferberg byla, Nr. 104/81
ETT sprendimas: EB teisės viršenybės principas taikomas EB sudarytoms sutartims su trečiosiomis valstybėmis ar
tarptautinėmis organizacijomis, kurios įpareigoja valstybes nares ir joms yra privalomos
Inter-EnvironnementWallonie byla, C-129/96
ETT sprendimas: valstybės narės per direktyvos įgyvendinimo laikotarpį negali priimti direktyvai prieštaraujančio
teisės akto, nes direktyvos įgyvendinimo laikotarpiu jau veikia EB teisės viršenybės principas, t.y. direktyva
reikalauja, jog valstybės narės, kurioms direktyva yra skirta, joje nustatyto įgyvendinimo laikotarpio metu nesiimtų
priemonių, galinčių pakenkti šia direktyva siekiamam rezultatui.
Maria Pupinobyla, C-105/03
Šioje byloje ETT pritaikė pirmojo ramsčio principus (tarp jų ir viršenybės principą) trečiojo ramsčio teisės aktams,
nustatydamas, kad priemonės, priimtos trečiajame ramstyje, turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Kurios institucijos turi užtikrinti viršenybės principo taikymą?
 Byla 106/77, Simmenthal I – nacionaliniai teismai
 Byla C-118/00, Larsy – ne tikteismai, bet iratitinkamosadministracinės institucijos.
 Byla C-198/01, CIF - jei nacionalinis teisės aktas netaikomas, tai nereiškia, kad turėtų nukentėti tie,
kurie veikė pasitikėdami, kad jis yra teisėtas.
VIRŠENYBĖS PRINCIPO TAIKYMO PRAKTIKA ES VALSTYBĖSE NARĖSE
 Iš principo visos VN pripažįsta ES teisės viršenybę, bet skiriasi to pripažinimo apimtis.
 Teisinis tokio pripažinimo pagrindas – dažniausiai nacionalinė teisė, ne ES steigimo sutartys ar jų
aiškinimas dėl viršenybės.
 Dažniausiai nepripažįstama, kad ES teisė turi viršenybę ir prieš VN konstituciją ar joje įtvirtinamas
žmogaus teises.
 Nesutariama, kas turi kompetenciją spręsti dėl to, ar ES institucijų priimtas teisės aktas yra priimtas
ES kompetencijos ribose. Nacionaliniai teismai laiko tai savo kompetencija, norsvisadaatsižvelgia į ETT
nuomonę.
 Dvigrupės: besąlyginė ES teisės viršenybė – Airija, Austrija, Belgija, JK, Liuksemburgas, NL
 Sąlyginė viršenybė: Danija, Vokietija, Italija, Ispanija.

6 TEMA. ES TEISĖS LAIKYMOSI UŽTIKRINIMAS VALSTYBĖSE NARĖSE

1. Valstybės atsakomybės ES teisėje samprata

2. ES teisės pažeidimo elementai:
2.1. valstybės veika pagal ES teisę. Valstybės institucijos sąvoka.
2.2. Pareigos, kylančios iš ES teisės, pažeidimas. Pareigų, kylančių iš ES teisės, pažeidimų rūšys.
3. Valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę sąlygos
3.1. Pirmoji sąlyga – pažeista ES norma siekiama suteikti teises asmeniui
3.2. Antroji sąlyga – pažeidimo pakankamas akivaizdumas
3.3. trečia sąlyga – tiesioginis priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir žalos

33
3.4. ketvirtojo sąlyga – žala
3.5. Atsakomybės sąlygos – minimalūs reikalavimai žalos atlyginimui.
4. Principai, kuriais vadovaudamiesi nacionaliniai teismai sprendžia žalos atlyginimo klausimus:
4.1. Efektyvumo principas
4.2. Veiksmingumo principas
5. Nacionalinės materialinės ir proceso teisės normos, pagal kurias atlyginama žala

VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ PRIVAČIAM ASMENIUI DĖL ES TEISĖS PAŽEIDIMŲ

ĮŽANGA (1)

 Asmuo, dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalos, turi teisę reikalauti kompensacijos – šios svarbios teisės prielaida
yra valstybės atsakomybė privačiam asmeniui dėl žalos atlyginimo;
 Valstybės atsakomybė – tai pagrindas asmeniui reikalauti žalos atlyginimo nacionaliniame teisme, todėl
nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad iš ES teisinės sistemos kylančios asmens teisės būtų efektyviai ir
veiksmingai ginamos;
 ES sutartyje nėra nė vieno straipsnio, įtvirtinančio valstybės atsakomybės privačiam asmeniui dėl ES teisės
pažeidimo taikymą.

ĮŽANGA (2)

 Nors įgyvendinti ES teisę ir jos laikytis yra įpareigotos visos nacionalinės valstybių narių institucijos – įstatymų
leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės, tačiau žalos asmeniui atlyginimo klausimai spręstini išimtinai
nacionaliniuose teismuose;
 Kalbant apie teisminę asmens teisių, kildinamų iš ES teisės ir, kurios turi būti ginamos valstybei narei padarius
ES teisės pažeidimą, apsaugą, galima būtų skirti du šių teisių gynybos etapus:
1. žalos atlyginimo klausimų sprendimas iki sprendimo Francovich byloje priėmimo;
2. Žalos atlyginimas po Francovich.

VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ IKI FRANCOVICH BYLOS (1)

 ES sutartyse nėra nė vieno straipsnio, įtvirtinančio valstybės narės pareigą atlyginti žalą ES teisės pažeidimo
padarymo atveju;
 Ši problema ilgą laiką buvo aktuali, buvo siūlomi įvairūs EB sutarties pakeitimai, kurie, vis dėlto, nebuvo
padaryti;
 Iki sprendimo Francovich byloje priėmimo Teismas buvo linkęs visus žalos atlyginimo klausimus palikti
išimtinai nacionaliniams teismams;
 Byloje 69/75, Russo Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai nacionalinis teismas nustato, jog asmuo dėl EB
teisės pažeidimo patyrė žalos, valstybė narė privalo atlyginti asmens patirtą žalą pagal nacionalinės teisės
nuostatas.

VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ IKI FRANCOVICH BYLOS (2)

 Ilgą laiką nebuvo aišku, ar teisė reikalauti žalos atlyginimo turi būti kildinama iš EB teisės normų, nebuvo ir
visoms valstybėms narėms bendrų atsakomybės sąlygų;
 Nacionaliniai teismai žalos atlyginimo klausimus sprendė savo nuožiūra vadovaudamiesi nacionalinės teisės
normomis;
 Todėl ir teismų praktika bylose dėl EB teisės pažeidimo atlyginimo išliko skirtinga, taip sudarant sąlygas taikyti
skirtingus asmens teisių gynybos standartus, nebuvo jokio mechanizmo ir teisinio pagrindo, užtikrinančių, kad
asmeniui dėl EB teisės pažeidimo padaryta žala bus atlyginta.

FRANCOVICH BYLA (1)

Byla C-6-9/90 Francovich:darbdavys savo darbuotojui Francovich buvo neišmokėjęs atlyginimo, įmonė tapo
nemoki; pagal Italijos teisę nebuvo galimybės gauti pinigų darbdavio nemokumo atveju; direktyva, kurios Italija
nebuvo įgyvendinusi, reikalavo numatyti darbuotojų apsaugos nuo įmonių bankroto pasekmių priemones, kurios
įgalintų nemokių įmonių darbuotojus gauti bent dalį savo darbo užmokesčio; direktyva nebuvo pakankamai tiksli,
kad galėtų veikti tiesiogiai, o netiesioginis veikimas taip pat nebuvo galimas, nes Italija apskritai neturėjo jokio
įstatymo, kurį būtų galima aiškinti pagal direktyvos tekstą ir tikslą.
34
FRANCOVICH BYLA (2)

 Todėl Teismas nusprendė, jog tokiais atvejais, kai direktyva nėra tiesiogiai veikianti, valstybė privalo atlyginti
privačiam asmeniui žalą, patirtą dėl EB teisės pažeidimo (direktyvos neįgyvendinimo);
 Teismui priėmus sprendimą Francovich byloje padėtis iš esmės pasikeitė – Teismas pabrėžė, jog žala asmeniui
turi būti atlyginama vadovaujantis nacionaline teise, jeigu tenkinamos tokios valstybės atsakomybės sąlygos:
1. Direktyva ketinta suteikti teises asmeniui;
2. Galima nustatyti tų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas;
3. Tarp valstybės padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

FRANCOVICH BYLA (3)

 Taigi, jeigu tenkinamos visos pirmiau išvardintos atsakomybės sąlygos, asmuo turi teisę į žalos atlyginimą dėl
valstybės padaryto EB teisės pažeidimo (direktyvos neįgyvendinimo) – tokie sprendimai priimti Miret, Faccini
Dori, El Corte Ingles bylose.
 Tačiau po sprendimo Francovich byloje liko daug neatsakytų klausimų: ar valstybės atsakomybė galima tik kai
EB teisė neveikia tiesiogiai, ar atsakomybė galima ir kitų EB teisės pažeidimų padarymo atvejais (pavyzdžiui,
pažeidus EB sutartį, nesilaikant reglamento, sprendimo nuostatų ir pan.), ar kaltės forma turi įtakos sprendžiant
klausimą dėl žalos atlyginimo, ar valstybės atsakomybė galima dėl bet kokios valstybės institucijos veiksmų.

BRASSERIE DU PECHEUR BYLA (1)

 Byla 46/93, 48/93 Brasserie du Pecheur and Factortame: ginčas kilo dėl to, kokia apimtimi Vokietija turėjo
atlyginti Prancūzijoje įsisteigusiai alaus daryklai kilusią žalą dėl Vokietijos nustatytų teisinių kliūčių laisvam
prekių judėjimui(Brasserie du Pecheur) ir, kokia apimtimi Didžioji Britanija turi atlyginti Ispanijos žvejams
kilusią žalą dėl 1988 m. žvejybos akto, pagal kurį Ispanijos žvejams uždrausta žvejoti Didžiosios Britanijos
teritoriniuose vandenyse (Factortame);
 Šioje byloje Teismas galiausiai pripažino, kad valstybė narė, padariusi bet kokį EB teisės pažeidimą (ne tik
neįgyvendinusi direktyvos), turi atlyginti asmens patirtą žalą.

BRASSERIE DU PECHEUR BYLA (2)

Teismo sprendimas Brasserie du Pecheur byloje:

1. EB teisės tiesioginis veikimas yra tik minimali asmens teisių, kildinamų iš EB teisinės sistemos, garantija;
2. Valstybės atsakomybės sąlygos turi būti panašios į sąlygas, kurias numatė EB sutarties 288 str., kuriame
reglamentuota EB deliktinė atsakomybė;
3. Valstybės atsakomybė, vadovaujantis tarptautine viešąja teise, turi būti galima nepriklausomai nuo to, ar EB teisę
pažeidžia įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminės valdžios institucija.

BRASSERIE DU PECHEUR BYLA (3)

 Brasserie du Pecheur byloje Teismas suformulavo tokias atsakomybės sąlygas:

1. Pažeista EB teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui;
2. Pažeidimas yra pakankamai rimtas;
3. Tarp padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.
 Taigi matyti, jog šios atsakomybės sąlygos skiriasi nuo sąlygų, suformuluotų Francovich byloje: nebeliko
antrosios sąlygos, atsirado nauja sąlyga – pažeidimo pakankamas rimtumas, nustatyta, kad tarp pažeidimo ir žalos
turi būti tiesioginis ryšys.

DILLENKOFER BYLA (1)

 Po Teismo sprendimo Brasserie du Pecheur byloje reikėjo atsakyti į klausimą, ar naujai suformuluotos
atsakomybės sąlygos turi būti taikomos ir direktyvų neįgyvendinimui, ar šiuo atveju taikytinos Francovich
atsakomybės sąlygos;
 Atsakymą į šį klausimą pateikė byla 178-190/94, Dillenkofer: klausimas kilo dėl žalos atlyginimo tais atvejais,
kai valstybė visiškai neįgyvendino direktyvos;

35
 Iš Teismo sprendimo tapo akivaizdu, jog ir direktyvos neįgyvendinimo / netinkamo įgyvendinimo atveju
taikytinos Brasserie du Pecheur byloje suformuluotos atsakomybės sąlygos – šios sąlygos apibendrintos ir
pritaikytos bet kokio EB teisės pažeidimo atveju.

PIRMOJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA

Pažeista EB teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui:

1. Teisių asmeniui gali suteikti tiek ta EB teisės norma, kuri veikia tiesiogiai, tiek ta, kuri nėra tiesiogiai veikianti;
2. Sąvoka suteikia teises asmeniui turi būti aiškinama plečiamai, todėl teisės asmeniui gali būti suteikiamos tiek
tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai – trečiųjų šalių įsipareigojimų pagrindu;
3. Beveik visose Teismo nagrinėtose bylose pripažinta, kad konkreti EB teisės norma suteikė teises asmeniui
(išskyrus bylą C-222/02, Peter Paul);
4. Kuo aiškesnė ir tikslesnė EB teisės norma, tuo lengviau nustatyti, kad ji suteikia teises asmeniui.

ANTROJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA (1)

Pažeidimo pakankamas rimtumas:

1. Brasserie du Pecheur byloje buvo pateikti šios sąlygos apibrėžimo kriterijai: pažeistos teisės normos aiškumas ir
tikslumas, diskrecijos teisės, paliktos valstybės narės institucijai, pažeidimo padarymas tyčia ar dėl neatsargumo,
padarytos teisės klaidos atleistinumas/neatleistinumas, ar buvo priimti/nepanaikinti nacionaliniai teisės aktai,
prieštaraujantys EB teisei; ar EB institucija savo veiksmais prisidėjo prie valstybės narės pažeidimo padarymo;
2. Šie kriterijai yra didžiąja dalimi subjektyvūs ir labai sunkiai įrodomi praktikoje.

ANTROJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA (2)

 Ilgą laiką Teismas laikėsi nuomonės, jog tais atvejais, kuomet valstybės narės institucija turėjo tik ribotas
diskrecijos teisės/tokių teisių visai neturėjo, pažeidimas laikytinas pakankamai rimtu be jokių tolesnių
įrodinėjimo priemonių; tačiau ilgainiui situacija pasikeitė ir šiuo metu kyla klausimas, ar minėtas kriterijus iš viso
yra reikalingas (nes visais atvejais vertinama, ar pažeidimas yra pakankamai rimtas);
 Kuo teisės norma yra tikslesnė ir aiškesnė, tuo lengviau priimti sprendimą, kad pažeidimas buvo pakankamai
rimtas.

ANTROJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA (3)

 Pažeidimo padarymas tyčia ar dėl neatsargumo susijęs su kalte;

 Todėl teisės doktrinoje keliamas klausimas, ar valstybės atsakomybė asmeniui EB teisėje yra atsakomybė be
kaltės;
 Kaltė nėra viena iš atsakomybės sąlygų, tačiau jau vien tas faktas, kad reikalaujama įrodyti ne bet kokio, o
pakankamai rimto pažeidimo padarymą, suponuoja prielaidą, jog į kaltę vienu ar kitu aspektu atsižvelgiama
vertinant valstybės narės veiksmus, pažeidžiančius EB teisę ir sprendžiant žalos asmeniui atlyginimo klausimą.

TREČIOJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA

 Tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys;
 Ši sąlyga padeda atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių asmuo patyrė žalos, kas atsakingas už žalos padarymą,
koks yra žalos dydis;
 Priežastinis ryšys turi būti ne bet koks, o tiesioginis – betarpiškas, žala negali būti per daug nutolusi nuo
pažeidimo;
 Ši atsakomybės sąlyga reikalauja įrodyti, jog asmuo ėmėsi reikiamų priemonių, kad sumažintų atsiradusią žalą.

AUKŠČIAUSIŲ TEISMŲ ATSAKOMYBĖ (1)

 Nors Teismas Brasserie du Pecheur byloje ir pripažino, jog valstybės atsakomybė turi būti galima
nepriklausomai nuo to, kokia valdžios institucija padaro žalos asmeniui, tačiau nebuvo nė vienos bylos, kuriose
būtų keltas klausimas dėl teisminės valdžios institucijų veiksmų;
 Sprendimas byloje C-224/03, Köblerpakeitė iki tol buvusią situaciją – Teismas pripažino, jog valstybė turi
pareigą atlyginti žalą asmeniui ir tais atvejais, kuomet EB teisę pažeidžia nacionaliniai aukščiausios instancijos
teismai (aukščiausių teismų atsakomybės taikymas patvirtintas ir byloje C-173/03, Traghetti del Mediterraneo).

36
AUKŠČIAUSIŲ TEISMŲ ATSAKOMYBĖ (2)

 Teismas Köbler byloje pripažino, jog asmens teisių apsauga būtų susilpninta, jeigu asmuo negalėtų gauti žalos
atlyginimo tuo atveju, kai EB teisę pažeidžia aukščiausios instancijos teismai, kurių sprendimų pagal nacionalinė
teisę nebegalima skųsti;
 Aukščiausių teismų atsakomybė galima esant tokiom pačiom atsakomybės sąlygom, tačiau šiuo atveju būtina
atsižvelgti į vieną papildomą pažeidimo pakankamo rimtumo nustatymo kriterijų – ar aukščiausios instancijos
teismas nevykdė savo pareigos pagal EB sutarties 234 str. 3 d. kreiptis į Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

AUKŠČIAUSIŲ TEISMŲ ATSAKOMYBĖ (3)

 Taigi aukščiausių teismų atsakomybė tapo tam tikru aspektu apribota – galima tik tais atvejais, kada yra
nesilaikoma EB sutarties 234 str. 3 d.;
 Aukščiausių teismų atsakomybė kelia tokias tris pagrindines problemas:
1. Suderinamumo su res judicata principu;
2. Suderinamumo su teismų nepriklausomumo principu;
3. Teismo, kompetentingo nagrinėti žalos atlyginimo ieškinius, kai žala padaryta aukščiausio teismo veiksmais,
pasirinkimo problema – ar iš viso nacionalinėje teisės sistemoje galima rasti tokį teismą?

ŽALOS ATLYGINIMO PRINCIPAI (1)

 Francovich byloje Teismas pripažino, jog visi žalos atlyginimo klausimai ir toliau sprendžiami nacionaliniuose
teismuose; tačiau nacionalinės teisės normos (materialinės ir proceso), kuriomis remiantis asmeniui atlyginama
žala, negali būti visai autonomiškos (nepriklausomos nuo EB teisės) – jos turi būti ne mažiau palankios nei tos,
kurios taikytinos panašiems nacionaliniams ieškiniams, bei negali apsunkinti ar visai užkirsti kelio į žalos
atlyginimą;
 Vėlesnėje Teismo praktikoje šios nuostatos apibendrintos ir įvardintos efektyvumo ir veiksmingumo principais
(byla C-261/95, Palmisani, byla C-453/99, Courage).

ŽALOS ATLYGINIMO PRINCIPAI (2)

 Efektyvumo principas – nacionalinės teisės normos, kurios taikytinos tuo konkrečiu atveju, turi
neapsunkinti/nepadaryti neįmanomos asmens galimybės nacionaliniame teisme reikalauti atlyginti žalą;
 Veiksmingumo principas suprantamas taip: nacionalinės teisės normos, kurioms remiantis asmeniui atlyginama
žala, neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos analogiškiems (panašiems) nacionaliniams ieškiniams;
 Abiejų pirmiau minėtų principų taikymas – nacionalinių teismų prerogatyva;
 Šie principai suteikia teismams gaires, kaip nagrinėtini žalos dėl EB teisės pažeidimo atlyginimo ieškiniai.

NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (1)

 Nustačius valstybės atsakomybės sąlygas, žala asmeniui atlyginama pagal nacionalines teisės normas,
reglamentuojančias žalos atlyginimą;
 Todėl žalos atlyginimo klausimai sprendžiami išimtinai nacionaliniuose teismuose taikant nacionalines
materialines ir proceso teisės normas;
 Šios teisės normos turi atitikti efektyvumo ir veiksmingumo principus – atitikimas šiems principams
sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (2)

 Nacionalinės teisės normos, pagal kurias asmeniui atlyginama žala, yra dviejų rūšių: materialinės ir proceso;
 Materialinės teisės normos: žalos dydis, atlygintinos žalos rūšys, ieškinio senaties terminai;
 Proceso teisės normos: ieškovo, atsakovo nustatymo klausimai, įvairios įrodinėjimo taisyklės (įrodinėjimo
priemonės ir būdai, liudytojų parodymai), teismų, nagrinėjančių žalos atlyginimo ieškinius, nacionalinėje teisėje
paskyrimas ir kompetencijos nustatymas.

NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (3)

Materialinės teisės normos:

37
 Žalos dydis ir rūšys: Didžioji dalis bylų, kuriose Teismas nagrinėjo žalos atlyginimo klausimus, buvo susijusios
su turtinės žalos atlyginimu; pripažįstamas visiškas nuostolių atlyginimo principas (atlyginami tiek tiesioginiai,
tiek netiesioginiai nuostoliai, pavyzdžiui, negautos pajamos); kompensacija turi būti adekvati; asmuo, kuris
reikalauja žalos atlyginimo, turi patvirtinti, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių žalai sumažinti (byla C-46/93 ir
48/93, Brasserie du Pecheur, byla C-180/95, Draehmpaehl, byla C-271/91, Marshall).

NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (4)

Materialinės teisės normos:

 Ieškinio senaties terminai: valstybės narės turi pačios savo nacionalinėje teisėje nusistatyti ieškinio terminus;
tokie terminai turi būti protingi (pateisinami), jie negali būti pernelyg trumpi, ir per juos turi būti realios
galimybės kreiptis į teismą; ieškinio senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti, kol direktyva nėra perkelta į
nacionalinę teisę; koks terminas laikytinas tinkamu, kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atskirai (byla C-
208/90, Emmot, byla C-231/96, Edis).

NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (5)

Proceso teisės normos:

 Ieškovas ir atsakovas: ieškovu gali būti bet kuris privatus subjektas – tiek fizinis, tiek juridinis asmuo; atsakovas
bet kuriuo atveju yra valstybė (nors už žalos atlyginimą atsako konkreti valstybės institucija); valstybės narės
institucijos samprata suprantama plečiamai – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios
institucijos, vietos valdžios institucijos, federacijos subjektai, kiti valstybiniai dariniai, netgi privačios
organizacijos (tam tikrais atvejais); ar konkreti institucija yra valstybės narės institucija, sprendžiama kiekvienu
atveju atskirai.

NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (6)

Proceso teisės normos:

 Įrodinėjimo priemonės: nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo taisykles, užkertančias
teismui vykdyti savo funkcijas, nesuderinamos su EB teise (byla 199/84, Johnston); tam tikrais atvejais
įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui gali prieštarauti EB teisei;
 Teismų, nagrinėjančių žalos atlyginimo ieškinius, paskyrimas ir kompetencijos nustatymas: tai yra
kiekvienos valstybės narės pareiga, tačiau gali kilti nemažai problemų – kokiais kriterijais remiantis šie teismai
turi būti paskirti, kuris teismas galėtų nagrinėti ieškinį dėl žalos atlygino, kai EB teisę pažeistų aukščiausios
instancijos teismas.

TEISMO PRAKTIKA (1)
Byla C-208/90 Emmott:Airija du metus vėlavo įgyvendinti direktyvą dėl socialinių išmokų vyrams ir moterims
suvienodinimo; p. Emmott kreipėsi dėl žalos atlyginimo į nacionalinį teismą; Airija pasirėmė trijų mėnesių
senaties terminu; senaties terminas baigėsi dar iki tol, kol minėta direktyva buvo įgyvendinta, taigi p. Emmott
visiškai neturėjo galimybės apginti savo teises, kylančias iš EB teises;
Teismo sprendimas: senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti tol, kol direktyva nėra tinkamai įgyvendinta
nacionalinėje teisėje.
TEISMO PRAKTIKA (2)
Byla C-231/96, Edis: įmonė sumokėjo mokesčius nuo 1986 m. iki 1992 m.; Direktyva įgyvendinta tinkamai 1993
m.; vis dar buvo įmanoma pareikšti ieškinį dėl mokesčių susigrąžinimo, nors ir ne už visus neteisėtai išreikalautus
mokesčius;
Teismo sprendimas: trejų metų senaties termino susigrąžinti permokėtus ir EB teisei prieštaraujančius mokesčius
taikymas neprieštaravo efektyvumo principui; toks aiškinimas patvirtintas ir byloje C-410/92Johnsonbei byloje
C-338/91 Steenhorst-Neerings.
TEISMO PRAKTIKA (3)
Byla C- 271/91,Marshall: diskriminavimo dėl lyties Aktas nustatė maksimalią 6250 svarų kompensacijos sumą;
pramoninis tribunolas apskaičiavo 18405 svarų kompensaciją ir 7710 svarų palūkanas; klausimas – ar
maksimalios žalos atlyginimo sumos nustatymas atitinka efektyvumo principą? Ar EB teisė reikalauja mokėti
visą žalos atlyginimą (įskaitant ir palūkanas)?
Teismo sprendimas: nederamai griežtos ribos žalos atlyginimui nustatymas savaime prieštarauja efektyvumo
principui; apsauga nuo kompensacijos nuvertėjimo yra būtina efektyvios kompensacijos sąlyga, todėl būtina
atlyginti ir palūkanas; tačiau byla C- 66/95,Sutton patvirtino, kad EB teisė nereikalauja, jog palūkanos būtų
mokamos už socialinio draudimo fondo išmokas.
TEISMO PRAKTIKA (4)
38
Byla C- 180/95, Draehmpaehl: trijų mėnesių atlyginimo riba už diskriminavimą dėl lyties prieštarauja efektyvumo
principui, tačiau tik tais atvejais, jei asmuo būtų gavęs darbą, jei ne diskriminuojantis konkursas; kitais atvejais ši
riba atitinka efektyvumo principą;
Byla C- 231/96,Edis: sumoms, prieštaraujančioms EB teisei, susigrąžinti nustatytas 3 metų senaties terminas, kitoms
permokėtoms sumoms, sumokėtoms pagal nacionalinę teisę – ilgesnis terminas; Teismas pripažino, jog proceso
teisės norma turi būti taikoma nedarant skirtumo tarp nacionalinės ir EB teisės, kai klausimas yra dėl tos pačios
rūšies mokesčių, tačiau nacionalinė teisė turi suteikti palankiausias teisinės gynybos priemones teisių, kylančių iš
EB teisės, apsaugai; gali būti nustatytos specialios detalesnio pobūdžio teisės normos dėl permokų grąžinimo;
šios normos neatitiktų veiksmingumo principo, jei jos reglamentuotų tik prieštaraujančių EB teisei mokesčių
susigrąžinimą.

8 TEMA.
PREJUDICINIAI SPRENDIMAI: SESV 267 STR.

ES sutarties 19 str. numatyta, kad ESTT užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės.
ESTT taiko ir aiškina ES teisės normas tiesioginių ieškinių ir netiesioginių ieškinių atvejais.

Netiesioginiai ieškiniai
 tai atvejai, kada į ESTT kreipiasi valstybės narės nacionalinis teismas, kuris susiduria su ES teisės taikymu, dėl
ES teisės normos galiojimo (išsk. Sutartis) arba išaiškinimo, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą. Todėl
vadinama nac. Teismo kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo.

Prejudicinio sprendimo teisinis pagrindas yra SESV 267 straipsnis

 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl:
a) Sutarčių išaiškinimo;
b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.
 Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo
šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
 Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali
būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.
 Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu, Teismas
sprendimą priima kiek galima greičiau.

Kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo pagrindai

 Sutarčių aiškinimas (terminas „sutartis“ apima steigimo sutartis su pakeitimais ir papildymais bei protokolus);
 Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimas ir išaiškinimas (tai apima ES institucijų priimtus
privalomojo ir neprivalomojo pobūdžio aktus, ES sudarytus tarptautinius susitarimus);
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ESTT turi teisę  aiškinti ir nerašytinę ES teisės dalį, t. y. ES teisės principus.

Prejudicinio sprendimo tikslingumas:

 vieningo ES teisės taikymo ir aiškinimo užtikrinimas valstybėse narėse.

“prejudicinio sprendimo esmė yra apsaugoti Sutartimis sukurtos teisės pobūdį, o tikslas yra užtikrinti, kad visomis
aplinkybėmis visose valstybėse narėse ši teisė būtų vienoda“ (Byla 166/73, Rheinmühlen)

Prejudicinio sprendimo tikslingumas:

Prejudicinis sprendimas:
 užtikrina ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą, kuris yra labai svarbus siekiant ES teisės
 Užtikrina individualių asmenų teisių apsaugą. Tai ypač svarbu dėl to, kad privačių asmenų teisė kreiptis į ESTT
tiesiogiai yra ribota.

ESTT jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus ribojimas:

1. SESV 275 str.” Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai nepriklauso nuostatos dėl bendros užsienio ir
saugumo politikos bei jų pagrindu priimti aktai”.

39
2. SESV 276 str. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai, vykdant savo įgaliojimus, susijusius su
trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių nuostatomis dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės,
nepriklauso prižiūrėti, ar valstybės narės policijos ar kitų teisėsaugos tarnybų atliktos operacijos yra teisėtos ar
proporcingos arba kaip valstybės narės vykdo joms priklausančias pareigas palaikyti viešąją tvarką bei užtikrinti
vidaus saugumą.
3. Protokolo (Nr. 36) dėl Lisabonos sutarties pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnis: visiška ESTT
jurisdikcija ex trečiojo ramsčio srityje bus taikoma tik praėjus penkeriems metams nuo Lisabonos sutarties
įsigaliojimo

Lisabonos S naujovės:
1. Naujovės, susijusios su ramsčių panaikinimu:
a. Pagal Lisabonos sutartį policijos ir baudžiamosios teisės sritis priskiriama bendrajai teisei, ir į Teisingumo
Teismą gali kreiptis visi teismai. Vis dėlto pereinamojo laikotarpio nuostatose numatyta, kad tokia visiška
jurisdikcija bus taikoma tik praėjus penkeriems metams nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Taigi šiuo
laikotarpiu prašymus priimti prejudicinį sprendimą dėl šių aktų gali pateikti tik tų valstybių narių teismai,
kurios pripažino Teisingumo Teismo jurisdikciją kiekviena atskirai nurodydama, ar kreiptis į Teisingumo
Teismą gali visi jos teismai, ar tik tie, kurių sprendimai toliau teismine tvarka neskundžiami.

Iki Lisabonos S: Amserdamo sutartimi pagal ES S 35 str. buvo pripažinta fakultatyvinė ETT jusricdikcija priimti
prejudicinius sprendimus Ex trečiojo ramsčio srityje.

b. Pagal Lisabonos S laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje TT įgyja jurisdikciją pagal bendrąją teisę: į
TT gali kreiptis visi nacionaliniai teismai – jų ratas neberibojamas paskutinės instancijos teismais; TT gali priimti
prejud. spr. dėl viešosios tvarkos priemonių atliekant tarpvalstybinę kontrolę.

Iki Lisabonos S: Pagal EB S 68 str. buvo ribojama ETT jurisdikcija priimti prejudic. spr. laisvės, saugumo ir
teisingumo erdvės srityje: į ETT galėjo kreiptis nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę
teisę toliau teismine tvarka neskundžiami. Taip pat ETT jurisdikcijai nepriklausė priimti prejudic. spr. dėl
viešosios tvarkos palaikymo bei vidaus saugumo užtikrinimo.
2. Dėl prejudicinio sprendimo procedūros:
Pagal Lisabonos S numatyta prejud. spr. priėmimo skubos tvarka procedūra, kuri taikoma nacionaliniam teismui
nagrinėjant bylą, susijusią su sulaikytu asmeniu. Žr.: 2008 m. kovo 1 d. įsigaliojusią prejudicinio sprendimo
priėmimo skubos tvarka procedūrą (PPU), taikomą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei.
3. Išplėstas institucijų, dėl kurių priimtų sprendimų galima prašyti priimti prejud. spr., ratas.
 Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra nuo šiol taikoma ir dėl Sąjungos įstaigų ir organų priimtų aktų.
o Iki Lisabonos sutarties – tik dėl Tarybos aktu įkurtų įstaigų statutų aiškinimo, kai tuose statutuose tai buvo
numatyta.
 Teisingumo Teismo atliekama priežiūra išplečiama ir Europos Vadovų Tarybos akto, priimto šiai Tarybai
nustačius, kad yra akivaizdi rizika, jog tokia valstybė narė rimtai pažeidžia tam tikras vertybes (pagarbą žmogaus
orumui, pagarbą žmogaus teisėms ir t. t.), teisėtumo.
4. Dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai suteikiama tokia pati teisinė galia, kaip ir Sutartims. Ja
inkorporuojami „konstituciniai principai“, dėl kurių Teisingumo Teismas gali priimti sprendimus. Tačiau Chartija
negalima remtis prieš Jungtinę Karalystę ir Lenkiją, kurioms taikoma išimtis.

Dėl Bendrojo teismo kompetencijos (Nicos sutartis)

 Pagal SESV 256 straipsnio 3 dalį konkrečiose Statuto nustatytose srityse Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso
nagrinėti ir spręsti klausimus, pateiktus pagal 267 straipsnį dėl prejudicinio sprendimo.
 Kol neatlikti atitinkami Statuto pakeitimai, Teisingumo Teismas lieka vienintelis turintis jurisdikciją spręsti
prejudicine tvarka.

Valstybės narės teismo sąvoka

 Valstybės narės teismo sąvoką, TT traktuoja kaip savarankišką ES teisės sąvoką.

 Ją TT aiškino keliasdešimtyje priimtų sprendimų. Dažniausiai tai daroma sprendžiant prejudicinio sprendimo
priimtinumo klausimą.
 Sutarties nuostatose vartojant „sąvokas „valstybės narės teismai“ arba „nacionaliniai teismai“ apibrėžiamos
institucijos, esančios valstybių narių teismų sistemos dalimi, ir priklausančios bendrosios ar specialiosios
kompetencijos teismams (ETT byla 82/71 S.A.I.L.).
40
 Kitos ginčus sprendžiančios institucijos, kurios pagal nacionalinę teisę nėra laikomos teismų sistemos dalimi:
 Pats Teismas aiškindamas SESV 267 straipsnį suformulavo keletą svarbių kriterijų sąlygojančių institucijos, kaip
teismo apibrėžimą, pagal kuriuos teismu iš vienos pusės suprantama instituciją, kuri tokia laikoma pagal
nacionalinę teisę, iš kitos pusės instituciją, tokia nesanti pagal nacionalinę teisę, bet tenkinanti tam tikrus Teismo
nustatytus būdingus kriterijus

Kriterijai (ETT byla C-54//96 Dorsch Consult 23 punktas):

 įsteigta vadovaujantis teisės aktais;
 veikla pasižymi tęstinumu;
 sprendimai yra privalomi;
 procedūra yra inter partes (tarp šalių) ir turi ginčo pobūdį;
 priimant sprendimą yra vadovaujamasi įstatymais ir kitais teisės aktais;
 jos nariai yra paskirti valstybės valdžios;
 institucijos nepriklausomumas.
Nustatant, ar institucija yra teismas SESV 267 str. prasme reikia atsižvelgti į „visumą požymių“, kurie padėtų
padaryti galutinę išvadą.

Pvz: LR konkurencijos taryba, LR vartotojų apsaugos tarnyba, LR mokestinių ginčų komisija – galėtume daryti
prielaidą, kad atitinka šiuos kriterijus.

Arbitražai
TT:
 Arbitražai gali būti laikomi „teismu“, kai jie turi „viešąjį elementą“ t.y. arbitražų veikloje tam tikras vaidmuo
tenka ir valstybės valdžios institucijoms.
 TT nėra aiškiai nustatęs „viešojo elemento“ kriterijų.

 ETT byla 109/88: ginčas kilo tarp Danijos tarnautojų profesinės Sąjungos ir Danijos darbdavių asociacijos dėl
kolektyvinės sutarties aiškinimo. Šiuo klausimu buvo kreiptasi į Danijos darbo ginčų arbitražo tarybą.
 TT:ši Taryba patenka į “teismų“ sąvoką. Į Tarybą buvo kreiptasi ne pagal sutarties arbitražinę išlygą, o pagal
Danijos teisę, nustatančią, kad kilus tokio pobūdžio ginčui bet kuri šalis gali kreiptis į Arbitražo tarybą. Tarybos
sudėtį ir procedūrą nustatė Danijos įstatymai; be to jos sprendimas buvo galutinis.
 ETT byla 102/81 Nordee/Mond: Privatus arbitražas ginčą nagrinėjo pagal sutarties, sudarytos tarp įvairių
Vokietijos laivų statytojų, arbitražinę išlygą. Ši išlyga nustatė, kad visi tokio pobūdžio ginčai tenka arbitražui, ir
panaikino paprastų teismų jurisdikciją.
 ETT: Arbitražas nėra „teismas“ SESV 264 str. prasme, nes:
1. įstatyme nebuvo nustatyta pareiga tokio pobūdžio ginčus perduoti nagrinėti arbitražui, šalys sudarydamos sutartį
su arbitražine išlyga tokį veikimo būdą pasirinko savanoriškai;
2. nebuvo jokio valstybės narės įsikišimo priimant sprendimą kilus ginčui kreiptis į arbitražą;
3. nebuvo aišku, kad kokioje nors arbitražo procedūros stadijoje būtų įsikišusi valdžios institucija.

PREJUDICINIS PROCESAS

 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas vienintelis tiesiogiai žino bylos aplinkybes ir
gali, atsižvelgdamas į jos ypatybes, geriausiai įvertinti, ar būtinas prejudicinis sprendimas, kad galėtų priimti savo
sprendimą.
 Nacionaliniai teismai nesaistomi proceso šalių iniciatyvos dėl prejudicinio spr.(ETT byla Cilfit ir kt., 283/81,
9 punktas).

Žr.: 2009 m. „Informacija dėl nacionalinių teismų prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo
(2009/C 297/01)
 Kurioje nacionalinio teisminio proceso stadijoje reikėtų pateikti klausimą arba klausimus, nacionalinis teisėjas
nusprendžia pats.
 TT rekomendacija: sprendimas pateikti prejudicinį klausimą būtų priimtas toje proceso stadijoje, kurioje
nacionalinis teismas gali apibrėžti faktines ir teisines problemos aplinkybes, kad Teisingumo Teismas turėtų visą
medžiagą, prireikus būtiną patikrinti, ar Sąjungos teisė taikytina pagrindinėje byloje. Geresnio teisingumo
vykdymo sumetimais prejudicinį klausimą taip pat gali būti naudinga suformuluoti išklausius bylos šalis.

 Sprendimas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą turi būti lakoniškas, bet pakankamai išsamus ir jame
turi būti pateikta visa reikšminga informacija, kad Teisingumo Teismas bei suinteresuoti asmenys, turintys teisę
41
 pateikti pastabas, galėtų lengvai suprasti pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes. Sprendime priimti
prašymą dėl prejudicinio sprendimo visų pirma turi būti:

 trumpai išdėstytas ginčo dalykas bei nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės arba bent paaiškintos
preziumuojamos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas prejudicinis klausimas;
 pateiktas nacionalinių nuostatų, kurios galėtų būti taikomos, turinys ir prireikus nurodyta su byla susijusi
nacionalinių teismų praktika, kiekvienu atveju pateikiant tikslias nuorodas;
 kiek įmanoma tiksliau nurodytos konkrečiam atvejui svarbios Sąjungos teisės nuostatos;

 paaiškintos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantį teismą klausti dėl
konkrečių Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, bei jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų ir
pagrindinėje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų;
 prireikus išdėstyta pagrindinės bylos šalių pateiktų argumentų santrauka.
 jei įmanoma, glaustai nurodyti, kaip, jo manymu, reikėtų atsakyti į prejudicine tvarka užduotus klausimus.

Prejudicinį klausimą ar klausimus reikėtų nurodyti atskiroje ir aiškiai išskirtoje sprendimo pateikti prašymą dėl
prejudicinio sprendimo dalyje, paprastai jo pradžioje arba pabaigoje. Jie turi būti suprantami neskaitant prašymo
motyvų, kurie vis tik sudaro tinkamam įvertinimui būtiną kontekstą.

TT gali atmesti pateiktą  prašymą, jei

1. akivaizdu, kad prašomas ES teisės normos išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis
aplinkybėmis arba dalyku;
2. jeigu problema yra hipotetinė;
3. pateikiant prašymą nesant realiai teisinio ginčo;
4. Nepateikta faktinė ar teisinė informacija, būtina naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (Žr. ETT byla C-
238/05 Asnef-Equifax, 17 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
5. nepakankamai aiškiai suformuluotas faktinis ir teisinis pagrindas  (žr. ETT byla C-320/90
Telemarsicabruzzo, 5 punktas, byla C-205/05, Nemec 25, 26 punktai).

Prejudicinio sprendimo procedūra

Žr.:
 PROTOKOLAS (Nr. 3) DĖL EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO STATUTO
 TEISINGUMO TEISMO PROCEDŪROS REGLAMENTO KONSOLIDUOTA VERSIJA (2010/C
177/01)

Prejudicinio sprendimo procedūra

 Rašytinė proceso dalis ir Žodinė proceso dalis;
 Pagreitinta procedūra (TT procedūros reglamento 62a straipsnis);
 Sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra (taikoma laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sr,)(žr. TT
procedūros reglamento 104 b str.).

PREJUDICINIS SPRENDIMAS DĖL SĄJUNGOS TEISĖS AKTO IŠAIŠKINIMO

 Dėl Sutarčių išaiškinimo;

 Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų išaiškinimo.

 TT neaiškina nacionalinės teisės, – tokią kompetenciją turi tik nacionalinis teismas.

 TT aiškindamas Sąjungos teisę neišsako savo nuomonės nei dėl nacionalinės teisės galiojimo Sąjungos teisės
atžvilgiu, nei dėl jos taikymo konkrečioje byloje.
 Teisingumo Teismas aiškina Sąjungos teisės nuostatas ir sprendžia jų galiojimo klausimą, o ne taiko jas
pagrindinėje byloje nagrinėjamai faktinei situacijai.
 Per prejudicinius sprendimus netiesiogiai tikrinama, ar nacionalinė teisė atitinka Sąjungos teisę.

 Kaip ir ieškiniai dėl panaikinimo, prejud. spr. dėl Sąjungos teisės akto galiojimo yra Sąjungos teisės aktų
teisėtumo kontrolės būdas.
 TT negali priimti prejud. spr. dėl Sutarčių ar jų pakeitimo, sutarčių priedų ir protokolų pripažinimo
negaliojančiais.
42
 TT laikosi taisyklės, kad nors prejudicinis prašymas yra pateikiamas dėl išaiškinimo, pats Teismas gali patikrinti,
ar Sąjungos teisės aktas galioja.

Nacionalinio teismo teisė kreiptis ir pareiga kreiptis dėl prejud. spr.

SESV 267 str. 2,3 dalys.:

 Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo
šiuo klausimu, gali prašyti Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
 Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę
negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teismą.

Galutinės instancijos teismai pagal SESV 267 str.

 Abstrakčioji doktrina- galutinės instancijos teismais pripažintini teismai, kurie nacionalinėje teismų hierarchijoje
užima aukščiausią vietą, todėl jų sprendimai iš principo negali būti skundžiami.
 Konkrečioji doktrina- galutinės instancijos teismu pripažintinas teismas, kurio sprendimo konkrečioje byloje
negalima skųsti aukštesniam teismui.
TT laikosi konkrečiosios doktrinos.

 Reikia skirti prašymus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir prašymus dėl Sąjungos teisės aktų galiojimo.
 Nepaisant griežtos SESV 267 straipsnio 3 dalies formuluotės, pareiga kreiptis į TT išaiškinimo nėra absoliuti.
 Išimtis nustatė TT dar ankstyvoje savo jurisprudencijoe. Tokiu būdu siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą
(pranc. équilibre raisonnable) tarp poreikio išvengti bereikalingų kreipimųsi į TT ir būtinumo užtikrinti vienodą
Sąjungos teisės taikymą

Da Costa en Schaake, 28/62byla: Acte éclairé doktrina: nacionalinių teismų, kurių sprendimai pagal nacionalinę
teisę negali būti toliau skundžiami, pareiga kreiptis į ETT netenka savo tikslo ir prasmės, jei keliamas klausimas
iš esmės yra tapatus tam, dėl kurio analogišku atveju jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas.

Cilfit byloje TT nustatė dar kelias sąlygas, atleidžiančias nuo pareigos kreiptis:
iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios
įtakos bylos baigčiai (Cilfit byla, 10 punktas);
ETT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (pranc.
acte éclairé doktrina) (Cilfit byla 13, 14 punktai);
tinkamas EB teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (tai vadinama acte
clair doktrina) (Cilfit byla 16 punktas).

 Nacionalinis teismas turi nevaržomą  teisę kreiptis į TT, jei, pavyzdžiui, TT anksčiau pateiktas prejudicinis
sprendimas yra neaiškus arba nacionalinis teismas tokią  interpretaciją laiko klaidinga.
 Valstybės narės teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, privalo kreiptis į
TT ir paprašyti priimti prejudicinį sprendimą dėl šių aktų galiojimo.
 Visi kiti teismai, kurie, nagrinėdami pagrindinę bylą, sprendžia klausimą dėl Sąjungos akto galiojimo, gali
atmesti bylos šalių argumentus, prieš tai atlikę tyrimą, pavyzdžiui, susipažinę su jau priimtais prejudiciniais
sprendimais. Tačiau jei lieka bent menkiausių abejonių, jie gali kreiptis į Teisingumo Teismą prašydami atsakyti,
ar atitinkamas aktas galioja. Teisingumo Teismas nustatė, kad nacionalinis teismas pats negali pripažinti
Sąjungos akto negaliojančiu, tačiau jis išsaugo galimybę konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktas, dėl kurio
pagrindinės bylos šalims iškilo abejonių, yra galiojantis (EBTT sprendimas Foto-Frost byloje, 314/85, 14,15
punktai).

 EBTT sprendimas Gaston Schul byloje, C–461/03: sprendžiamas klausimas, ar paskutinės instancijos
nacionalinis teismas privalo prejudicine tvarka kreiptis į TT dėl Sąjungos teisės akto galiojimo, kai TT jau yra
pripažinęs atitinkamas panašaus teisės akto nuostatas negaliojančiomis.
 TT sprendimas:„Cilfit sprendime pateiktas aiškinimas dėl išaiškinimo klausimų negali būti taikomas
klausimams, susijusiems su Bendrijų aktų galiojimu“ [bylos 19 punktas]. Nacionaliniam teismui, kurio
sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, lieka pareiga pateikti Teisingumo Teismui
klausimą dėl tokio teisės akto nuostatų galiojimo net ir tuo atveju, kai šis jau yra pareiškęs savo nuomonę dėl kitų
panašaus Sąjungos teisės akto nuostatų negaliojimo [bylos 24–25 punktai].

TEISINIS PREJUDICINIO SPRENDIMO POVEIKIS

43
 Prejud. spr. sukelia teisines pasekmes nuo jo paskelbimo dienos.
 Prejud. spr. turi poveikį tiek nacionaliniam teismui, kuris iškilus klausimui jo nagrinėjamoje byloje kreipėsi į
Teisingumo Teismą, tiek kitiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems jiems pateiktas bylas.
 Prejud. spr. sprendžia teisės klausimus ir įpareigoja nacionalinį teismą vadovautis Bendrijos teisės akto nuostatų
išaiškinimu pagrindinėje byloje [žr. EBTT sprendimas Benedetti/Munari 26 punktą].
 Nacionalinis teismas, kreipęsis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, turi įgyvendinti tai, ką savo sprendimu
nusprendžia (pranc. dit pour droit) Teisingumo Teismas.
 Jeigu nacionalinio teismo sprendimas pagal nacionalinę teisę gali būti skundžiamas, kiekvienas toliau klausimą
sprendžiantis teismas turi vadovautis prejudiciniu sprendimu, nors ir išlaiko galimybę vėl kreiptis į Teisingumo
Teismą.
 Bet kuris nacionalinis teismas, spręsdamas bylą, neturi teisės savarankiškai aiškinti ankstesniame prejudiciniame
sprendime Teismo išaiškintų teisės normų. Jis taiko jau pateiktą išaiškinimą.

 Valstybės narės teismas, kuriam prejudicine tvarka jau yra atsakyta, turi teisę pateikti naują prejudicinį prašymą,
jeigu tas teismas mano, kad to reikia sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti [žr. EBTT sprendimas Overland
Footwear, C–379/00, EBTT sprendimas Overland Footwear, C–468/03]. Toks kreipimasis yra galimas, kai:
1. nacionaliniam teismui kyla neaiškumų dėl jau pateikto prejudicinio sprendimo turinio arba sunkumų tokį
sprendimą taikant,
2. kai jis turi naują teisės klausimą,
3. kai pateikia naujų vertinimo elementų, galinčių nulemti kitokį Teismo atsakymą į jo jau nagrinėtą klausimą
[EBTT sprendimas Pretore di Salỏ/X, 14/86, 12 punktas].

 Prejudicinis sprendimas, kuriame konstatuojama, kad Sąjungos teisės aktas negalioja, turi erga omnes (liet. dėl
visų; visiems) poveikį ir suponuoja panašią kaip ir sprendimas dėl Sąjungos teisės aktų panaikinimo situaciją.
Tačiau nors Teismas jau yra priėmęs sprendimą atitinkamu klausimu, kiti nacionaliniai teismai turi galimybę, kai
mano, kad to reikia, vėl kreiptis į TT.

 Sprendimai dėl Sąjungos teisės aktų išaiškinimo turi ex tunc poveikį (galioja atgal). TT pateiktu išaiškinimu
atskleidžiamas ir patikslinamas konkretaus teisės akto turinys. Tai reiškia, kad konkretus teisės aktas turėjo būti
taip suprantamas ir aiškinamas nuo pat jo įsigaliojimo dienos.
 Sprendimai dėl Sąjungos teisės aktų galiojimo taip pat galioja atgal, negaliojančiu paskelbtas teisės aktas yra
neteisėtas ab initio (nuo priėmimo momento) ir tik išimties atveju TT gali nukrypti nuo prejudicinio sprendimo
galiojimo atgal principo.

Pasekmės pareigos kreiptis pažeidimo

 2003 m. Köbler byloje (Byla C-224/01, Gerhard Köbler v. Republik Österreich [2003] ECR I-10239) TT
konstatavo, kad principas, pagal kurį valstybės narės yra įpareigotos atlyginti žalą, padarytą asmenims ES teisės
pažeidimu, taikytinas ir tais atvejais, kai ES teisę pažeidžia galutinės instancijos teismas, ir kad kiekvienai
valstybei narei paliekama teisė nustatyti instituciją, kuri būtų kompetentinga nagrinėti ginčus dėl žalos
atlyginimo.

Ieškiniai dėl panaikinimo

10 TEMA. ES TEISĖS AKTŲ TEISĖTUMO KONTROLĖ: SESV 263 STR. (EX EB 230 STR.)

SESV 263 straipsnis

(EB sutarties ex 230 straipsnis)
 1 dalis: Atsakovai ir teisės aktų, kuriuos galima ginčyti kategorijos: Europos Sąjungos Teisingumo Teismas
prižiūri įstatymo galią turinčių teisės aktų, Tarybos, Komisijos ir Europos centrinio banko priimtų teisės aktų,
išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento bei Europos Vadovų Tarybos aktų, galinčių turėti
teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Jis taip pat prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių
turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.
 2 dalis: Privilegijuoti ieškovai ir materialūs peržiūros pagrindai: Šiuo tikslu Teismo jurisdikcijai priklauso
nagrinėti valstybės narės, Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos pateiktus ieškinius dėl kompetencijos
trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, Sutarčių ar kokios nors su jų taikymu susijusios teisės
normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

44
 3 dalis: Iš dalies privilegijuoti ieškovai: Tomis pačiomis sąlygomis Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti
Audito Rūmų, Europos centrinio banko ir Regionų komiteto dėl savo prerogatyvų gynimo pateiktus ieškinius.
 4 dalis: Neprivilegijuoti ieškovai: Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose
numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo
susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti
įgyvendinančių priemonių.
 Sąjungos įstaigas ar organus steigiantys aktai gali nustatyti konkrečias sąlygas ir tvarką, reguliuojančias fizinių ar
juridinių asmenų ieškinių dėl šių įstaigų ar organų aktų, galinčių jiems turėti teisinių padarinių, pateikimą.
(Lisabonos naujovė).
 5 dalis:Terminas: Šiame straipsnyje numatyti ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba
nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

SESV 264 straipsnis

(EB sutarties ex 231 straipsnis)
 Jei ieškinys yra pagrįstas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu.
 Tačiau jei Teismas mano, kad tai reikalinga, jis nurodo, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka
galutiniai.

Bendros pastabos
 Teisėtumo priežiūros sistemos kūrimas ES visų pirma buvo sietas su poreikiu išlaikyti institucinę pusiausvyrą;
taip pat poreikiu išlaikyti pusiausvyrą tarp valstybių narių ir Bendrijos institucijų ginčuose dėl tinkamo Bendrijai
suteiktos kompetencijos įgyvendinimo;
 Efektyvios teisminės gynybos principo svarbą yra pripažinęs ir ES teisės aktų teisėtumo priežiūros funkciją
vykdantis ETT. Teismo nuomone, Sutartyje yra įtvirtinta išsami teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistema,
sudaranti ES teismams galimybę vykdyti institucijų priimamų teisės aktų teisėtumo kontrolę.
 Kritika doktrinoje dėl nepakankamos teisinės gynybos. Problema - privačių asmenų teisė pateikti ieškinį ESTT
pagal SESV 263 str. straipsnį yra pernelyg ribota, o tai paneigia teisės kreiptis į teismą principą, nors būtent teisė
pateikti tiesioginį ieškinį turėtų būti pagrindinė privačių asmenų teisinės gynybos priemonė.
 Teisės kreiptis į teismą ribojimai pasitelkiami siekiant išvengti piktnaudžiavimo teisėtumo priežiūros sistema,
sumažinti potencialių pareiškėjų ratą iki tų, kurių teisės ypač pažeidžiamos, ir taip užtikrinti efektyvumo principo
laikymąsi – vis dėlto nustatant ribojimus draudžiama paneigti pačią teisės kreiptis į teismą esmę; ribojimais turi
būti siekiama teisėto tikslo, taip pat pagrįstos pusiausvyros tarp tikslų ir jiems pasiekti naudojamų priemonių.

Ieškinio pagal SESV 263 str. priimtinumo sąlygos:

 Pirma, ieškovas turi įrodyti, kad jis turi teisę paduoti ieškinį. Tai svarbu, kalbant apie iš dalies privilegijuoti
ieškovus ir neprivilegijuotus ieškovus, kadangi jų locus standi yra ribojama.
 Antra, ieškinio padavimo terminas, nustatytas šios normos 5 dalyje.
 Trečia, ieškovas privalo argumentuoti, kad jo ieškinys atitinka vieną iš materialių peržiūros pagrindų. Tai reiškia,
kad teisės aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys, gali būti panaikintas remiantis vienu iš SESV 264 str. 2 dalyje
numatytų peržiūros pagrindų.

IEŠKOVAI:
 Valstybė narė
 Taryba, Komisija, EP
 Audito Rūmai
 Regionų komitetas (Lisabonos naujovė)
 ECB
 Fiziniai, juridiniai asmenys.

Ieškovų teisinis statusas, pagal SESV 263 str. nėra vienodas. Yra išskiriami:

1. Privilegijuoti ieškovai – 263 str. 2 dalis:

 Valstybės narės
 Taryba
 Komisija
 EP
 Jie neprivalo įrodinėti savo suinteresuotumo dėl akto panaikinimo ir tuo pačiu teisės kreiptis į teismą.
 Valstybės narės teisė pareikšti ieškinį nepriklauso nuo to ar Taryboje ji balsavo už ar prieš teisės akto priėmimą.

45
 Kalbant apie valstybių narių teisę ginčyti ES teisės aktus, reikėtų skirti atvejus, kai į ESTT kreipiasi centrinė
valdžia ir kai regionų valdžios organas. Pagal ESTT praktiką, valstybės centrinė valdžia ieškinius pateikia pagal
263 str. 2 dalį, o decentralizuotos valdžios institucijos, valstybių autonominiai vienetai, pagal 263 str. 4 dalį,
kadangi pastarųjų locus standi prilyginama privatiems ieškovams.

2. Iš dalies privilegijuoti ieškovai – 263 str. 3 dalis

 ECB
 RK
 AR
Šių institucijų ieškinys galimas tik dėl jų prerogatyvų gynimo t.y. turi remtis šių institucijų teisių pažeidimu.

3. Neprivilegijuoti ieškovai yra f.ir j. asmenys

 263 str. 4 dalis: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis
sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl
reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių
priemonių“.
 Locus standi turinį sudaro tiesioginė ir konkreti sąsaja su teisės aktu.
 Šia nuostata akivaizdžiai siekiama, kad privatūs asmenys galėtų kvestionuoti tik individualaus taikymo teisės
aktų teisėtumą, kuriuos ginčyti būtų asmeniškai suinteresuoti.

Locus standi taisyklespagal SESV 263 str. 4 d.

 pirmoji taikoma ginčijant „teisės aktų“ teisėtumą. Sąlygos– tiesioginė sąsaja ir konkreti sąsaja.
 antroji – „reglamentuojančio pobūdžio“ teisės aktų teisėtumą. Trys sąlygos: (1) ginčijamas teisės aktas yra
reglamentuojančio pobūdžio, (2) tiesiogiai susijęs su pareiškėju ir (3) jis nereikalauja įgyvendinančių priemonių.
Asmuo nebeturi įrodinėti savo konkretaus susietumo su ginčijamu teisės aktu.

Tiesioginė sąsaja
 Tiesioginė sąsaja yra viena iš dviejų expressis verbis SESV 263 4 dalyje nurodytų sąlygų, ribojančių asmens teisę
pateikti ieškinį dėl teisės akto panaikinimo tuo atveju, kai teisės aktas nėra tiesiogiai šiam asmeniui adresuotas.
 ETT praktikoje paprastai pirmiausia sprendžiamas konkrečios sąsajos klausimas, ir tik po to (jeigu
konstatuojama, kad pareiškėjas yra konkrečiai susijęs) nustatoma tiesioginėsąsaja.
 Les Verts byla (Byla 294/83 Les Verts/European Parliament): teisės aktas gali būti tiesiogiai susijęs su ieškovu
tada, kai jis yra pilnas taisyklių rinkinys, kuris yra pakankamas ir nereikalaujantis įgyvendinančių nuostatų <...>
yra taikomas automatiškai ir nepalieka vietos diskrecijai.Automatinis taikymas reiškia, kad toks poveikis turi
kilti iš teisės akto besąlygiškai, t.y. automatiškai ir nereikalaujant imtis bet kokių papildomų veiksmų ar atitikti
sąlygas.
 Grain byla (Byla C-404/96 P Glencoce Grain v Commission): teisės aktas privalo tiesiogiai veikti pareiškėjo
teisinę situaciją (tiesioginis teisinis poveikis) t.y. teisės aktas turi sukelti asmeniui teisines pasekmes bet kokia
forma (suteikiant teisių ar pareigų, atimant privilegijas jam arba suteikiant privilegijų jo konkurentams, ar kaip
kitaip keičiantis jo teisinę poziciją).

Taigi, tiesioginės sąsajos sąlygos yra šios:

 priimtas teisės aktas sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui be nacionalinių institucijų intervencijos.
 Teisės aktas tiesiogiai veikia pareiškėjo teisinę situaciją.

Tiesioginė sąsaja (ESTT praktika)

 Byla 123/77, UNICME ir kiti v. Tarybą
 Tarybos reglamentas numatė Italijos institucijų teisę išduoti importo licencijas Japoniškiems motociklams
 Unicme ir motociklų importuotojai kreipėsi dėl reglamento panaikinimo
 Tarp importuotojų ir ginčijamo teisės akto nebuvo tiesioginės sąsajos, nes
 Teisę išduoti licencijas turėjo Italijos vyriausybė: Importuotojų būklę įtakojo ne reglamentas, o vėlesnis Italijos
vyriausybės sprendimas jiems neišduoti importo licencijų.
 nors importuotojai negalėjo kreiptis dėl jų teisių apsaugos į ETT, ieškinį dėl atsisakymo išduoti importo licencijas
jie galėjo pateikti nacionaliniams teismams.
 jei nacionaliniam teismui iškiltų EB teisės taikymo klausimas, jis galėtų kreiptis į ETT prašydamas prejudicinio
sprendimo pagal EB 234 str.

Tiesioginė sąsaja (ESTT praktika)

46
 Byla 62/70, Bock v. Komisiją
 Bock kreipėsi į Vokietijos institucijas su prašymu išduoti importo licenciją kiniškiems grybams į Vokietiją.
 Atsakymas – licencija nebus suteikta, kai tik bus gautas tam reikalingas Komisijos leidimas.
 Komisija leido Vokietijai atsisakyti išduoti importo licencijas.
 ETT sprendimas: tiesioginė sąsaja buvo.
 Nacionalinės institucijos neturėjo diskrecijos laisvės, nes ji jau buvo realizuota, pranešant Bock apie jų ketinimus
nepatenkinti Bock prašymo, kai tik jos galės tai padaryti. Todėl Bock paveikė ne nacionalinių institucijų, o pats
Komisijos sprendimas.

Tiesioginė sąsaja (ESTT praktika)

 Byla 11/82, Piraiki –Patraiki ir kiti prieš Komisiją
 Komisijos sprendimu palikta laisvė Prancūzijai savarankiškai nustatyti medvilnės pluošto iš Graikijos importo
kvotas.
 Prancūzija jau buvo priėmusi griežtas ribojančias tokio importo priemones ir pareikalavo leisti taikyti dar
griežtesnes importo kvotas. Tikimybė, kad ji nepasinaudos leidimu taikyti importo kvotas buvo grynai teorinė.
 Teismo sprendimas: tiesioginė sąsaja buvo.

Tiesioginė sąsaja (ESTT praktika)

 Cableuropa byla (Byla T-346/02 Cableuropa and others v Commission)
 Ginčijamas Komisijos sprendimas,kuriuo procedūra dėl susijungimo kontrolės buvo perduota Ispanijos
kompetentingai institucijai.
 ETT: Nors ir buvo pripažinta, kad toks sprendimas iš esmės nėra galutinis, kadangi galutinio sprendimo
priėmimo teisė perduota valstybės narės kompetentingai institucijai, tačiau Teismas vis tiek sprendė,, kad svarbu
yra atsižvelgti, kokį teisinį poveikį pareiškėjui turi toks teisės aktas. Vertinant sprendimo teisines pasekmes
prieita išvados, kad toks sprendimas atima iš pareiškėjo galimybę kreiptis dėl sprendimo peržiūrėjimo pagal
Bendrijos teisę taip suvaržant jo procesines teises, taip pat pareiškėjo atžvilgiu jis yra galutinis ir automatiškai
veikiantis, dėl to toks sprendimas laikytinas tiesiogiai susijęs su pareiškėju.

KONKRETI SĄSAJA
 ETT pirmą kartą atskleidė konkrečios sąsajos reikšmę Plaumann byloje (Byla 25/62 Plaumann & Co v
Commission
 Vokietija kreipėsi į Komisiją prašydama leidimo neberinkti mandarinams taikytino muito mokesčio.
 Komisija atsisakė.
 Plaumann, mandarinų importuotojas, jį apskundė.
 ETT: tarp K spr ir Plaumann nebuvo konkrečios sąsajos.
ETT konstatavo:
 „asmenys, kurie nėra sprendimo adresatai, gali teigti esantys konkrečiai su juo susiję, jeigu tas sprendimas
paveikia juos dėl tam tikrų išskirtinių jiems būdingų savybių, ar dėl aplinkybių, kuriomis jų padėtis skiriasi nuo
kitų asmenų ir dėl šių veiksnių išskiria juos asmeniškai, kaip ir tuo atveju, kai asmeniui sprendimas yra tiesiogiai
skirtas.

Tam, kad įrodytų esąs konkrečiai susijęs su sprendimu:

 pareiškėjas turi įrodyti, kad sprendimas jį paveikė dėl tik jam vienam būdingų savybių:
 Kurios skiria jį nuo visų kitų galimų pareiškėjų, ir
 Kurios išskiria jį individualiai, lyg sprendimas būtų buvęs skirtas jam.
 Plaumann byloje sprendimas vienodai įtakojo visus mandarinų importuotojus, ir Plaumann negalėjo nurodyti
aplinkybių, kurios jį išskirtų iš visų kitų galimų pareiškėjų.

KONKRETI SĄSAJA

 Taikydamas Plaumann formulę, ETT yra pripažinęs, jog konkreti sąsaja su atitinkamais subjektais egzistuoja tik
tada, kai šio teisės akto adresatus galima nustatyti dar prieš priimant teisės aktą. Konkrečios sąsajos nėra, jeigu
asmens, kuriems teisės aktas skirtas, galima identifikuoti, remiantis objektyviais teisės akte nurodytais požymiais.
Tokią pačią taisyklę ETT taiko ir tais atvejais, kai teisės aktas akivaizdžiai gali sietis tik su vienu rinkos dalyviu.
 Plaumann formulė iš esmės nesiremia skirstymu į apibrėžtas ir neapibrėžtas adresatų grupes, bet labiau orientuota
į tai, kad užkirstų kelią asmenims ES teismuose ginčyti bendrojo pobūdžio teisės aktus, t. y. reglamentus ne
formos, bet turinio požiūriu. Kitaip tariant, asmenys yra laikomi konkrečiai susijusiais tais atvejais, kai teisės
aktas savo turiniu yra sprendimas ir yra priimtas siekiant jį taikyti išskirtinai tam tikrų asmenų atžvilgiu.

47
 ES teismų sprendimų analizė rodo, kad tai asmenims pavyksta įrodyti išties retai, todėl dažnai teigiama, kad
įtvirtindamas Plaumann formulę Teismas sukūrė „beveik neįveikiamą kliūtį
 Teismas, atmesdamas asmenų ieškinius kaip nepriimtinus, tvirtino, kad asmenys gali ginti savo teises kitu
būdu – pateikdami ieškinius nacionaliniams teismams, kurie savo ruožtu kreiptųsi prejudicinio sprendimo į ETT.
Galime teigti, kad taip Teismas netiesiogiai numatė nacionaliniams teismams ir pareigą užtikrinti efektyvumo
principo laikymąsi.
 Kritika: Užtikrinti efektyvią pažeistų asmens teisių gynybą nacionaliniuose teismuose neįmanoma tais atvejais,
kai ginčijamas bendrai taikomas teisės aktas nereikalauja nacionalinių įgyvendinimo priemonių, kadangi asmuo,
norėdamas ginčyti jo teises pažeidžiantį ES institucijos priimtą teisės aktą, yra priverstas visų pirma pažeisti
teisės aktą
KONKRETI SĄSAJA
“uždaros grupės testas”
 Norint įrodyti konkrečią sąsają su ginčijamu sprendimu reikia įrodyti, kad iki priimant kvestionuojamą teisės aktą
tam tikri asmenys (grupė) atsidūrė tam tikroje situacijoje, kuri po sprendimo priėmimo tapo „uždara“ – t.y.
nebėra galimybės, kad kiti asmenys atsidurs toje pačioje situacijoje.
 Toepfer byla: (Sujungtos bylos 106/63 ir 107/63 Toepfer v Commission): Ginčijamas Komisijos sprendimas,
kuriuo buvo leista įvesti importo mokesčius nuo tam tikros datos ir leista Prancūzijai atmesti pareiškėjų prašymus
išduoti licencijas importui. Pareiškėjams – grūdų tiekėjams, pateikusiems prašymus iki sprendimo priėmimo,
buvo pripažintas locus standi.
 Byla 11/82, Piraiki –Patraiki ir kiti prieš Komisiją
 Komisijos sprendimas buvo taikomas visiems potencialiems medvilnės pluošto iš Graikijos į Prancūziją
importuotojams.
 ETT sutiko su tuo, kad importuotojai, kurie jau buvo sudarę sutartis dėl medvilnės pluošto importo, galėjo būti
išskirti iš visos grupės asmenų, kurie norėjo gauti importo licencijas, tačiau sutarčių dar nebuvo sudarę.
 Vadinasi, sprendimo priėmimo metu asmenų, kurie būtų paveikti priimant tokį sprendimą, ratas buvo apibrėžtas.

KONKRETI SĄSAJA – REGLAMENTAI

 ETT pozicija dėl galimybės privačiam asmeniui ginčyti norminius teisės aktus ne visada buvovienoda.
 Ankstyvoje jurisprudencijoje nepripažino asmenų teisės ginčyti bendrojo taikymo teisės aktus. Tokius teisės
aktus ETT apibrėžė kaip iš esmės įstatymiškos prigimties, taikomos ne apibrėžtam kiekiui adresatų, bet
abstrakčioms asmenų kategorijoms.
 Extramet ir Codorniu(Byla C-309/89 Codorniu SA v Council)bylose ETT pripažino, kad reglamentas,
neprarasdamas savo, kaip bendrojo taikymo teisės akto pobūdžio, gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kai
kuriais asmenimis.

 Byla 789/79 Calpac

 Kriaušių augintojai dėl jiems suteiktos paramos apimties (paprastai skaičiuota pgl vidutines gamybos apimtis per
pastaruosius 3 metus, bet K nukrypo nuo šios praktikos, priėmė reglamentą tais metais skirti paramą pagal
vienerių metų rezultatus, kai derlius buvo išskirtinai mažas) Pareiškėjai ginčijo, kad jie buvo uždara ir
atpažįstama grupė.
 Kl – ar reglamentas pagal savo poveikį yra sprendimas
 ETT – ne. Ginčijama nuostata iš prigimties yra bendrai takoma. Fakto, kad galima nustatyti gamintojus, kuriems
ji taikoma, nepakanka įrodyti, kad teisės aktas nėra reglamentas. Šiuo tikslu nepakanka ir to, kad pasirinktas
paramos skirstymo būdas ypatingai neigiamai įtakoja tam tikros kultūros augintojus.
 Reglamentu bus pripažintas t.a., kuris taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes
asmenims, kurie apibrėžti abstrakčiai.

 Byla 138/79, Roquette Frerres v. Tarybą

 Reglamentu buvo nustatytos kvotos izogliukozės gamybai. Priede nurodytos įmonės, kurioms šios kvotos turėjo
būti taikomos.
 Roqette Freres, viena iš įvardintų kompanijų, kreipėsi dėl šio reglamento teisėtumo.
 ETT nusprendė: konkreti sąsaja buvo, nes reglamente įmonėms konkrečiai buvo nustatytos specifinės kvotos.
Tokiu būdu dėl šio reglamento teisėtumo galėjo kreiptis visos įmonės, kurios buvo įvardintos sąraše.

 Byla C-39/89, Codorniu SA v. Tarybą

 Taryba priėmė reglamentą, kuriuo apibūdinimą ‚cremant‘ leido vartoti tik tiems putojantiems vynams, kurie buvo
pagaminti Prancūzijos ir Liuksemburgo regionuose.

48
 Teismas nusprendė, kad Ispanijos gamintoja Codorniu skyrėsi nuo kitų gamintojų, nes buvo savo prekės ženklą
“grand cremant du Codorniu” įregistravusi jau 1924 m. (tokiu būdu buvo reglamentas ‘tiesiogiai ir konkrečiai’
įtakojo Codorniu teisinę padėtį).

KONKRETI SĄSAJA - DIREKTYVOS

 ETT: Nors EB 230(4) str. aiškiai nenurodo, kad privačių asmenų pateikti ieškiniai dėl direktyvos panaikinimo
priimtini, vis dėlto iš Bendrijos teismų praktikos matyti, kad vienintelės aplinkybės, jog ginčijamas teisės aktas
yra direktyva, neužtenka pripažinti ieškinį nepriimtinu. Direktyvos gali būti tiesiogiai ir individualiai susiję su
privačiu asmeniu, net jeigu savo turiniu jos nėra sprendimai

KONKRETI SĄSAJA ir LISABONOS S

 Lisabonos sutartimi patvirtinama ETT praktika, leidžianti privačiam asmeniui ginčyti norminio pobūdžio teisės
aktą (direktyvą, reglamentą), darant prielaidą, kad tokie teisės aktai taip pat gali atitikti tiesioginės ir konkrečios
sąsajos reikalavimus. 263 str. 4 d.: „...pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir
konkrečiai su juo susiję
 Iki Lisabonos sutarties EB S 231 str. 4 d. „...dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris nors ir būtų kitam
asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.

KONKRETI SĄSAJA, po Codorniu

 Bylos UPA (Byla T-173/98 Unión de Pequeños Agricultores v Council) ir Jégo- Quéré (Byla T-177/01 Jégo-
Quéré v Commission) – bandymas (nepavykęs) radikaliai pakeisti nusistovėjusį griežtą požiūrį į locus standi
sampratą.
 Byla UPA:
 UPA, ūkininkų asociacija, kreipėsi dėl reglamento 1638/98 panaikinimo. Jis iš esmės pakeitė alyvuogių aliejaus
rinkos organizavimą.
 UPA negalėjo kreiptis į nac T, kad pasinaudotų prejud. spr. Procedūra.
 UPA savo ieškinio priimtinumą motyvavo efektyvios teisinės gynybos principo užtikrinimu.
 PIT sprendime rėmėsi nusistovėjusia praktika ir išaiškinimais;
 Pateikus apeliaciją ETT, GA Jacobs savo nuomonėje teigė: konkreti sąsaja turi būti konstatuota tais atvejais, kai
EB t.a. gali itin neigiamai įtakoti asmens interesus ar tokiu būdu juos įtakoja.
 ETT apeliaciniame sprendime nepritarė GA nuomonei. ETT: Bendrijoje egzistuoja išbaigta teisinės gynybos
priemonių sistema, o norint reformuoti esamas ieškinio dėl Bendrijos teisės akto panaikinimo priimtinumo
sąlygas reikia, kad veiksmų imtųsi valstybės narės pakeisdamos EB Sutarties 230(4) str. nuostatas, kadangi ETT
kompetencija to neapima.

 Jégo-Quéré(byla buvo nagrinėjama PIT jau po GA Jacobs nuomonės, bet dar nepriėmus ETT sprendimo UPA
byloje)
 PIT pateikė panašų naujojo požiūrio į konkrečią sąsają variantą, kaip ir G. A. Jacobs, t.y. nustatė, kad: “siekiant
užtikrinti teisę į efektyvią teisminę gynybą, fiziniai ir juridiniai asmenys laikytini konkrečiai susijusiais su bendrai
taikomais Bendrijos teisės aktais, jei ta priemonė paveikia jo teisinę situaciją aiškiai ir tiesiogiai suvaržydama jo
teises ar nustatydama jam pareigas”.
 ETT panaikino PIT sprendimą, išlaikydamas savo pozicijos status quo.

Konkreti sąsaja ir Lisabonos S naujovės

 Išskiriami reglamentuojantys teisės aktai. Atsisakoma konkrečios sąsajos sąlygos jų atžvilgiu.
 Problema – terminologijos neaiškumas.
 Pozicija – reglamentuojantys teisės aktai apima “įgyvendinamuosius” ir “deleguotosius” teisės aktus.
 Tiesioginės sąsajos reikalavimas išlieka;
 Dėl tokių teisės aktų nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių

Atsakovai
SESV 263 str. 1 dalis:
 Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prižiūri įstatymo galią turinčių teisės aktų, Tarybos, Komisijos ir
Europos centrinio banko priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir nuomones, ir Europos Parlamento bei
Europos Vadovų Tarybos aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą. Jis taip pat
prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą.

Atsakovai

49
 Taryba
 Komisija
 EP
 ECB
 EVT (Lisabonos naujovė)
 Sąjungos įstaigos ar organai (Lisabonos naujovė)
 Ieškinys pateikiamas prieš tą instituciją, kuri priėmė teisės aktą. Jei EP ir Taryba priima teisės aktą kartu, tai abi ir
bus atsakovės.
 Atsakovas gali būti ir EP ir EVT jei norima užprotestuoti jų priimtą teisės aktą, kuris turi teisinį poveikį
trečiosioms šalims.

Atsakovai
EP
 EP į atsakovų sąrašą įtrauktas Mastrichto sutartimi, tačiau jau ankščiau ETT buvo pripažinęs jį atsakovu ieškinyje
dėl panaikinimo.
 Byla Les Verts/EP Nr. 294/83:
 Ieškovas Žaliųjų partija ginčijo EP sprendimą, dėl partijų finansavimo, reikalingo rinkimų kampanijai iš
Bendrijos biudžeto lėšų. Ieškovo argumentas buvo tas, kad šis sprendimas neįtraukė partijų, neatstovaujamų EP į
finansavimą, ir kadangi žaliųjų partiją tai lietė, ji pareiškė ieškinį.
 ETT: EP sprendimas gali turėti teisinių pasekmių trečiosioms šalims ir jei nebūtų galimybės kreiptis dėl tokio
teisės akto panaikinimo, tai prieštarautų Sutarties tikslams ir pažeistų Bendrijos teisinės apsaugos sistemą.

BENDRIEJI REIKALAVIMAI TEISĖS AKTAMS, GALINTIEMS BŪTI IEŠKINIO PAGAL 263 STR.
DALYKU
 panaikinimo procedūra gali būti pradėta tik dėl teisės aktų, kurie yra privalomi ir sukelia teisines pasekmes.
Atitinkamai soft law instrumentai, nors ir galintys sukelti tam tikrų netiesioginių teisinių ir praktinių padarinių,
tačiau neturintys privalomosios galios, nėra priimtini 263 str. prasme.
 ETT savo praktikoje nekelia griežtų reikalavimų teisės akto formai nei jo pavadinimo, nei išraiškos formos
prasme. Dėl to yra pripažinęs priimtinumą dėl Tarybos rezoliucijos (Byla 22/70 Commission v Council), dėl
Komisijos registruoto laiško (Byla T-37/92 BEUC v Commission), imperatyvia kalba išreikšto komunikato (Byla
C-57/95 France v Commission). Akivaizdu, kad ETT didžiausią dėmesį skiria teisės akto teisiniam poveikiui
(legal effect) – jeigu teisės aktas sukelia teisines pasekmes ir turi įtakos adresato teisinei pozicijai, tai jis yra
pripažįstamas tokiu, kurį galima ginčyti.

Byla 60/81, IBM v. Komisiją

Ginčas dėl Komisijos sprendimo pradėti tyrimą dėl EB konkurencijos teisės pažeidimo bei laiško, kuriuo kompanijos
marketingo principai buvo įvertinti neteisėtais, teisėtumo
Teismas: nei laiškas, kuriuo IBM informuota apie pradėtą procesą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, nei Komisijos
protestas dėl įmonės marketingo principų negali būti vertinami ‘teisės aktais’, dėl kurių teisėtumo galima skųstis
– jie nesukūrė įmonei nei teisių, nei pareigų.
Tam, kad teisės aktas būtų laikomas teisiškai privalomu, jis turi išreikšti galutinę institucijos nuostatą – nepakanka
tarpinės pozicijos.

Teisės aktų kategorijos:

 įstatymo galią turintys teisės aktai (reglamentai, direktyvos, sprendimai);
 Tarybos, EK, ECB priimti teisės aktai (čia patektų ir įgyvendinamieji bei deleguotieji teisės aktai), išskyrus
rekomendacijas ir nuomones;
 EP, EVT priimti teisės aktai, kurie turi teisinių padarinių trečiosioms šalims.

Teisės akto panaikinimo pagrindai:

 Išvardintos EB sutarties 263 str. 2 d. išvardinti materialūs ieškinio panaikinimo pagrindai:
 Teisės aktą priėmusios institucijos kompetencijos trūkumas;
 esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas;
 Sutarties ar antrinio teisės akto pažeidimas ( taip pat nerašytinė teisė)
 Piktnaudžiavimas įgaliojimais.
 Ieškinyje privaloma aiškiai nurodyti ieškinio pagrindą, kad Teismas galėtų nuspręsti ar yra vienas iš Sutartyje
numatytų pagrindų.

50
Terminai, ESEV 230 str.5 dalis
Ieškinys turi būti pareikštas per du mėnesius nuo tos dienos,
 kai aktas buvo oficialiai paskelbtas,
 kai apie jį buvo individualiai pranešta ieškovui,
 kai ieškovas apie jį sužinojo.

Teisinės pasekmės
 Jeigu ieškinio priimtinumo klausimas išsprendžiamas teigiamai ir ieškinys yra pagrįstas, ESTT pripažįsta
skundžiamą aktą arba jo dalį negaliojančia.
 Teisės akto pripažinimas negaliojančiu sukelia erga omnes teisines pasekmes ir pasižymi atgaliniu veikimo (ex
tunc), todėl pripažinti negaliojančiais teisės aktai laikomi niekiniai nuo pat jų priėmimo.
 ESTT gali nustatyti, kad atitinkami negaliojančio akto nurodyti padariniai lieka nekeičiami.
 Pagal 266 str. institucijos privalo imtis priemonių ESTT sprendimui įvykdyti

IEŠKINIAI DĖL NEVEIKIMO

SESV 265 straipsnis(EB sutarties ex 232 straipsnis)

 Jei Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Komisija arba Europos centrinis bankas, pažeisdami
Sutartis, nesiima atitinkamų veiksmų, valstybės narės ir kitos Sąjungos institucijos gali kreiptis į Europos
Sąjungos Teisingumo Teismą su ieškiniu dėl šio pažeidimo nustatymo. Šis straipsnis tokiomis pačiomis
sąlygomis taikomas Sąjungos įstaigoms ir organams, nesiimantiems veiksmų.
 Ieškinys priimamas tiktai tuo atveju, jeigu ta institucija, įstaiga ar organas buvo pirmiau paragintas imtis
atitinkamų veiksmų. Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija, įstaiga ar organas neapibrėžia savo
pozicijos, ieškinys gali būti pateikiamas per kitus du mėnesius.
 Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo pirmesnėse pastraipose išdėstytomis sąlygomis gali paduoti Teismui
skundą, kad Sąjungos institucija arba įstaiga ar organas to asmens atžvilgiu nepriėmė kokio nors akto, išskyrus
rekomendaciją ar nuomonę.

Tikslas:
 Užtikrinti ES institucijų veiklos teisėtumo kontrolę;
 Užtikrinti privačių asmenų subjektinių teisių gynimą.
Ieškiniai nukreipti prieš neteisėtą ES institucijų neveikimą.

IEŠKOVAI
Pagal ieškovo teisinį statusą yra skiriami:
 Privilegijuoti ieškovai: valstybė narė arba ES institucija (EP, EVT, Taryba, EK, AR, ECB).
 Neprivilegijuoti ieškovai: fiziniai ir juridiniai asmenys. To asmens atžvilgiu nepriimtas teisės aktas, turintis
individualų pobūdį/Bendrasis Teismas.
Lisabonos S naujovės: 1) Į privilegijuotų ieškovų sąrašą įtraukiamas ECB (iki tol buvo iš dalies privilegijuotas
ieškovas); 2) Į ieškovų (privilegijuotų) sąrašą įtraukiama EVT.

ATSAKOVAI
 ES institucijos: Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Komisija, Europos centrinis bankas;
 Sąjungos įstaigos ir organai;
Lisabonos S naujovės: 1)EVT įtraukiama į atsakovų sąrašą; 2) Sąjungos įstaigos ir organai įtraukiami įatsakovų
sąrašą.

IKITEISMINĖ STADIJA
 Būtina atitinkamą instituciją paraginti atlikti atitinkamus veiksmus;
 Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija, įstaiga ar organas neapibrėžia savo pozicijos, ieškinys gali
būti pateikiamas per kitus du mėnesius.
 Jei ta institucija, įstaiga ar organas per du mėnesius po tokio raginimo atlieka veiksmus, kurių neatlikimas yra
skundžiamas, ieškinio dėl neveikimo pareiškimas nebėra galimas, nes išnyksta pats ginčo objektas.

Ieškinio dėl neveikimo pagrindas

1. Nesiėmimas atitinkamų teisinių veiksmų, kuriuos atlikti reikalauja ES teisė.

51
2. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise. Diskrecija turi būti ribota – jei institucija turi plačią diskrecijos laisvę (pvz.:
EK turi plačią diskrecijos laisvę nuspręsti, ar pareikšti ieškinį dėl pažeidimo), toks institucijos neveikimas
traktuotinas kaip diskrecijos laisvės įgyvendinimas.
 Institucijų neveikimo teisėtumas tikrinamas tiek pirminės tiek antrinės teisės požiūriu.
 Ieškovas turi nurodyti konkrečią iš pirminės arba antrinės teisės kylančią atsakovo pareigą veikti arba ES
institucijos piktnaudžiavimą diskrecijos teise

IEŠKINIAI DĖL NEVEIKIMO

 Privilegijuoti ieškovai gali reikalauti pripažinti neteisėtu bet kokį neveikimą t.y. bet kokio teisės akto nepriėmimą
(skirtumas nuo ieškinio dėl panaikinimo, kurių dalykas g.b. tik privalomo pob. teisės aktai);
 Fiz. ir jurid. asm. negali ginčyti ES institucijų neveikimo dėl rekomendacijų bei nuomonių to asmens atžvilgiu
nepriėmimo.

Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl neveikimo

 Teisės aktai yra individualaus pobūdžio (“to asmens atžvilgiu nepriėmė kokio nors akto”);
 Trečiam asmeniui adresuoti t.a., jei ieškovas tiesiogiai ir konkrečiai veikiamas tokio neveikimo (konkurento
ieškinys). Iš esmės yra analogija su ieškiniu dėl panaikinimo.

IEŠKINIAI DĖL NEVEIKIMO

Ieškinys dėl neveikimo pagrįstas, jeigu nustatomi pažeidimai:
 Dėl ES teisėje nustatytos pareigos veikti;
 Dėl piktnaudžiavimo diskrecijos laisve.

Sprendimas byloje pagal ieškinį dėl neveikimo:

 Pripažįsta, kad institucija, įstaiga ar organaspažeisdamas Sutartį, neatliko atitinkamų veiksmų;
 Konstatuojamojo pobūdžio – neveikimas pažeidė Sutartį;
 Institucija, įstaiga ar organas privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui
įvykdyti (SESV 266 str.).

11 TEMA. IEŠKINIAI ES INSTITUCIJOMS DĖL ŽALOS ATLYGINIMO: SESV 268 STR

IEŠKINIAI ES INSTITUCIJOMS DĖL ŽALOS ATLYGINIMO

SESV 268 straipsnis (EB sutarties ex 235 straipsnis)

 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso spręsti ginčus, susijusius su žalos atlyginimu,
numatytu 340 straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose.
SESV 340 str. 2, 3 dalys(EB sutarties ex 288 straipsnis)
 Deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet
kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.
 Nukrypdamas nuo antrosios pastraipos, Europos centrinis bankas pagal bendrus valstybių narių įstatymams
būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią padaro pats bankas ar jo tarnautojai, atlikdami savo pareigas.

 ES deliktinė atsakomybė– nesutartinės atsakomybės rūšis, kuomet šalių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai.
Atsakomybė atsiranda padarius teisės pažeidimą (deliktą) – pažeidus ES teisę.
 Sąjungos sutartinę atsakomybę reglamentuoja atitinkamai sutarčiai taikoma teisė.

 ES deliktinės atsakomybės taikymas – išimtinė TT (jeigu kreipiasi valstybė narė) bei Bendrojo teismo (jeigu
ieškinį paduoda privatus asmuo) prerogatyva.

Ieškovai:
 Valstybė narė;
 Fiziniai ar juridiniai asmenys (bet kuris asmuo, kuriam Sąjungos institucijos ar tarnautojo veikla buvo sukelta
žala).
Atsakovas: ES, atstovaujama institucijos, kurios veiksmais padaryta žala.
 Ieškiniai dėl žalos atlyginimo sudaro savarankišką ieškinių rūšį greta ieškinių dėl panaikinimo.
 Ieškiniai dėl žalos atlyginimo iš dalies kompensuoja privačių asmenų teisės pareikšti ieškinį ESTT dėl
panaikinimo ribojimą.
Terminas pareikšti ieškinį - ESTT statuto 46 str.:

52
 Bylos prieš Sąjungą su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams
po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei pradedamas procesas
Teisingumo Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Sąjungos
institucijai. Pastaruoju atveju byla turi būti iškelta per Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263 straipsnyje
nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį;
 ETT: žalą patyrusio asmens reikalavimo atžvilgiu negali būti pritaikyta senatis, jeigu asmuo apie žalą sukeliantį
įvykį sužinojo vėliau (Byla 145/83, Adams/EK).
ES deliktinės atsakomybės sąlygos
 Nėra nustatytos Sutartyje;
 Pirmą kartą nustatytos Lütticke byloje (pirma, EB teisės pažeidimas, kuris pasireiškia neteisėtais EB institucijos
veiksmais, antra, asmeniui padaryta žala, ir, trečia, priežastinis ryšys tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir
atsiradusios žalos)
 Bergaderm byloje Teismas nusprendė, jog ES deliktinės atsakomybės ir valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygos
turi būti vienodos.
 pirma, pažeistos ES teisės normos tikslą suteikti teises asmeniui;
 antra, pažeidimo pakankamą rimtumą,
 trečia, asmens patirtą žalą,
 ketvirta, priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir žalos.

Antroji ES deliktinės atsakomybės sąlyga – pažeidimo pakankamas rimtumas.

 Pakankamai rimto pažeidimo įvertinimas iš esmės priklauso nuo ES institucijų turimos diskrecijos teisės;
 Kai ES institucija, veikdama teisės aktų leidybos srityje, kurioje ji turėjo tik ribotas diskrecijos teises / iš viso
tokių teisių neturėjo, padaro ES teisės normų pažeidimą, toks pažeidimas automatiškai (iš karto, be papildomo
įrodinėjimo) laikytinas pakankamai rimtu (per se), nereikalaujant įrodyti jo rimtumo.
 Kai ES institucija, veikdama teisės aktų leidybos srityje, kurioje ji turėjo plačias diskrecijos teises,
pakankamai rimtas pažeidimas padaromas tada, kai ES institucija akivaizdžiai ir iš esmės pažeidė turimas
diskrecijos teises.
 Pažeidimo pakankamą rimtumą (akivaizdumą) apibrėžia tokie kriterijai kaip pažeistos ES teisės normos
ypatinga reikšmė (prie tokių priskirtinos normos dėl vidaus rinkos laisvių, žmogaus teisių), žalos
padarymas aiškiai apibrėžtai (konkrečiai) rinkos dalyvių grupei, atsiradusios žalos viršijimas normalios
ūkinės rizikos ribas.
Trečioji EB deliktinės atsakomybės sąlyga – dėl pažeidimo atsiradusi žala.
 Kas laikytina žala Sutartyje nėra apibrėžta. Žalos apibrėžimą suformulavo ETT.
 Žala – tai nukentėjusiojo asmens turto ar kitokių teisės saugomų vertybių netekimas.
 Turtinė žala, įskaičiuojant ir negautas pajamas;
 Neturtinė žala, tiek ir įvairios kitokios išlaidos.
 Deliktinės atsakomybės vienas pagrindinių principų – privalomumas vengti didesnės žalos atsiradimo galimybės,
yra visuotinai pripažintas bei taikomas daugelyje teisinių sistemų.
 Tikslų atlygintinos žalos dydį ES deliktinės atsakomybės bylose nustato pats Teismas savo sprendimo
rezoliucinėje dalyje.
Ketvirtoji ES deliktinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir žalos.
 Būtina įrodyti, kad privatus asmuo būtent dėl konkrečių ES institucijos veiksmų, pažeidžiančių ES teisę, patyrė
žalą;
 Toks ryšys turi būti tiesioginis, artimiausias ir išimtinis
 ES institucija, padariusi žalos, nėra įpareigota atlyginti bet kokių žalingų padarinių, ypač tų, kurie yra
pakankamai nutolę nuo neteisėtų veiksmų, nesusiję su jais;
 Nustatant priežastinį ryšį atsižvelgiama į nukentėjusio (žalą patyrusio) asmens elgesį;

53