Darbo teisės funkcijos

Išskiriamos dvi darbo teisės funkcijos:

1) reguliatyvinė;
2) apsauginė.
Reguliatyvinė darbo teisės funkcija pasireiškia tuo, kad darbo teisė reguliuoja visuomeninius santykius,
atsirandančius kai darbo jėgos panaudojimas tiesiogiai veikia jos turėtojo asmenybę. Vieni iš pagrindinių darbo
santykių požymių – jais tiesiogiai realizuojami žmogaus gebėjimai, galutinis darbo rezultata nėra lemiamas.
Apsauginė darbo teisės funkcija pasireiškia tuo, kad siekiama sureguliuoti darbo santykius taip, kad būtų
užtikrinama darbo santykių dalyvių teisių ir pareigų pusiausvyra. Teisinių santykių, atsirandančių dėl darbo,
reguliavimo tikslas – pasiekti darbo sutarties šalių, t.y. darbdavio ir darbuotojo, interesų kompromisą. Valstybės
pareiga yra užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti
darbuotojo, kaip ekonominiu bei socialiniu požiūriu silpnesnės šalies, susijusios su šiais santykiais, teises.
Žinoma, teisės normos turi ne vien numatyti dirbančio žmogaus apsaugą, bet ir užtikrinti teisių garantijas, kad
būtų išvengta vienos darbo santykių šalies (darbdavio) nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies (darbuotojo)
priklausomybės.