Professional Documents
Culture Documents
KANT(įnjtiojof roto
kritika
Iš vokiečių kalbos vertė
ROMANAS PLEČKAITIS
2-asis LEIDIMAS
Redaktorė Ramutė RYBEUENE
Dailininkas Albertas BROGA
Serija leidžiama nuo 1978 m.
ttfttv Mtmnft
pramanu ei San*
frvfrfH in
?R t į «/
ttthgti %t\ann J^ottfno^
*7 * 1
I. Kanto veikalo „Grynojo proto kritika"
pirmojo leidimo (1781 m.) titulinis puslapis
BACO DE VERULAMIO
Instauratio magna. Praefatio
De nobis ipsis silemus: De re autem, quae agitur,
petimus: ut homines eam non Opinionem, sėd Opus
esse cogitent; ac pro ceito habeant, non Sectae nos
alicuius, aut Placiti, sėd utilitatis et amplitudinis huma-
nae fundamento moliii, Deinde ut suis commodis aeąui
< .. .> in commune consulant < .. .> et ipsi in partem
veniant. Piaeteiea ut bene speient, neąue Instauratio-
nem nostram ut ąuiddam iniinitum et ultia moitale
fingant, et animo concipiant; quum revera šit infiniti
erroris finis et terminus legitimus
Jo Prakilnybei
Karališkajam Valstybės Ministrui
baronui fon Cedlicui2
Maloningasis Pone!
Prisidėti prie mokslų augimo —vadinasi, darbuotis
Jūsų Prakilnybės interesų labui, nes su mokslais juos
glaudžiausiai sieja ne tik Jūsų aukštas mokslo globė
jo postas, bet ir kur kas artimesnis Jūsų, kaip mylėtojo
bei apsišvietusio žinovo, santykis su jais. Todėl aš taip
pat naudojuosi ta vienintele priemone, kuri tam tikra
dalimi yra mano galioje, išreikšti savo dėkingumui už
maloningą pasitikėjimą, kuriuo Jūsų Prakilnybė mane
pagerbėte manydami, kad aš galiu kuo nors prisidėti
prie šio tikslo.
Tam pačiam maloningam dėmesiui, kurį Jūs, Jūsų
Prakilnybe, parodėte šio kūrinio pirmajam leidimui, aš
dabar dedikuoju ir šį antrąjį leidimą ir kartu visa kita,
kas priklauso mano literatūriniam pašaukimui, ir su
giliausia pagarba lieku
Jūsų Prakilnybės nusižeminęs, nuolankiausias tar
nas
Imanuelis Kantas
Karaliaučius, 1787 m. balandžio 23 d.
Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypa
tingas likimas: jį apgula klausimai, kurių jis negali iš
vengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis, ta
čiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie pranoksta vi
sas žmogaus proto galimybes.
Tokioje keblioje padėtyje protas atsiduria ne dėl
savo kaltės. Jis pradeda nuo pagrindinių teiginių, ku
rių vartojimas patyrimo procese neišvengiamas ir kar
tu patyrimo pakankamai patvirtinamas. Jais remdama
sis, jis kyla (kaip reikalauja ir jo prigimtis) vis aukš
čiau prie vis labiau nutolusių sąlygų. Bet kadangi jis
pastebi, kad, einant šiuo keliu, jo darbas visada tu
rėtų likti neužbaigtas, nes klausimai niekada nesibai
gia, tai jis priverstas ieškoti prieglobsčio pagrindiniuo
se teiginiuose, kurie išeina už bet kokio galimo paty
rimo ribų ir vis dėlto atrodo tokie neabejotini, kad ir
įprastinis žmogaus protas su jais sutinka. Tačiau dėl
to žmogaus protas nugrimzta į sutemas ir atsiduria
prieštaravimuose, iš kurių, tiesa, jis gali padaryti iš
vadą, kad kažkur pagrinde turi slypėti klaidos, bet jis
negali jų atskleisti, nes jo vartojami pagrindiniai tei
giniai, išeinantys už bet kokio patyrimo ribų, jau ne
pripažįsta patyrimo kriterijaus. Ši nepabaigiamų ginčų
arena vadinama me t a f i z i k a 3.
Buvo laikas, kai metafiziką vadino visų mokslų
karal i ene, ir jei norą laikysime tikrove, tai ji, ži
noma, nusipelnė šio garbingo pavadinimo dėl itin svar
bios savo objekto reikšmės. Mūsų amžiaus mada liepia
rodyti jai visišką panieką, ir ši matrona, atstumta ir ap
leista, skundžiasi kaip Hekabė: „modo maxima rerum,
tot genelis natisąue potens — nunc trahor exul, inops"
(Ovidijus, Metamorfozės)4.
Iš pradžių, valdant dogmat i kams , jos viešpa
tavimas buvo des pot i š kas . Bet kadangi įstatymų
leidimas dar turėjo senovės barbariškumo žymę, tai dėl
vidinių karų metafizikos viešpatavimas palaipsniui iš
sigimė į visišką anarchi j ą, ir skeptikai —savotiš
ki klajokliai, niekinantys bet kokią sėslią žemdirbys
tę,—kartkartėmis išardydavo pilietinę sąjungą. Tačiau,
laimei, jų buvo nedaug, tad jie negalėjo sukliudyti dog
matikams kaskart atkurti tą sąjungą, nors ir be jokio
tarpusavyje suderinto plano. Tiesa, naujaisiais laikais
buvo metas, kai atrodė, kad visiems tiems ginčams tu
rės padaryti galą tam tikra žmogaus intelekto f i z i o
l o g i j a 5 (sukurta garsiojo Loko) ir kad ji visiškai
nustatys metafizikos pretenzijų teisėtumą. Tačiau pasi
rodė, kad, nors toji karalienė buvo kildinama iš įpras
tinio patyrimo žemumų ir todėl teisėtai turėjo kilti abe
jonių dėl jos pretenzijų, vis dėlto, kadangi šią g e-
ne a l o g i j ą iš tikrųjų jai priskyrė klaidingai, ji ir
toliau reiškė savo pretenzijas, tad viskas vėl nugrimz
do į iškaršusį, sukirmijusį d o g ma t i z mą 6, o iš
čia — į panieką, nuo kurios norėta išgelbėti mokslą.
Dabar, kai (kaip manoma) tuščiai išbandyti visi keliai,
moksluose viešpatauja persisotinimas ir visiškas i ndi
f e r e nt i z ma s —Chaoso ir Nakties7 motina, bet
kartu vis dėlto padaryta pradžia ar bent jau matyti
prošvaistė, kad artėja mokslų pertvarkymas ir paaiški
nimas po to, kai jie dėl nevykusio uolumo tapo tamsūs,
supainioti ir nenaudingi.
Tačiau tuščias daiktas būtų norėti apsimesti abe
j i ngam tokiems tyrimams, kurių abjektui žmogaus
prigimtis ne gal i būti abej i nga. Ir tie taria
mieji i ndi f er ent i s t ai , kad ir kaip jie steng
tųsi užsimaskuoti, mokslingai kalbant suteikdami popu-
28 liarų skambesį, jei tik jie apskritai ką nors mąsto, ne-
išvengiamai grįžta prie metafizinių teiginių, kuriuos
taip giliai niekino. Tuo tarpu šis abejingumas, atsira
dęs visų mokslų klestėjimo laikotarpiu ir liečiantis kaip
tik tuos [mokslus], kurių žinių, jei tik jų turėtume, vi
sų mažiausiai derėtų išsižadėti, yra dėmesio ir susimąs
tymo vertas reiškinys. Jis, aišku, yra padarinys ne
lengvabūdiškumo, bet brandžios s pr e ndi mo ga
lios*, būdingos mūsų amžiui, kuris daugiau nesiduo
da kaustomas tariamų žinių ir reikalauja iš proto, kad
jis iš naujo imtųsi visų sunkiausio savo užsiėmimo, bū
tent paties savęs pažinimo, ir įsteigtų tribunolą, kuris
patvirtintų teisėtus proto reikalavimus, o kita vertus,
galėtų pašalinti visas nepagrįstas pretenzijas —ne įsa
kymais, bet remdamasis amžinais ir nekintamais proto
dėsniais; toks tribunolas yra ne kas kita, kaip paties
g r y n o j o prot o kri ti ka.
Aš turiu galvoje ne knygų ir sistemų kritiką, bet
paties proto, kaip sugebėjimo, apskritai kritiką visų
žinių, kurių protas gali siekti n e p r i k l a us o ma i
nuo bet ko ki o pat yri mo, atžvilgiu, taigi
klausimo, ar apskritai galima, ar negalima metafizika,
išsprendimą ir jos šaltinių, taip pat apimties bei ribų
nustatymą, remiantis principais.
Dabar aš einu šiuo vieninteliu likusiu keliu ir vi
liuosi, kad jame atradau priemonę pašalinti visiems su
klydimams, dėl kurių iki šiol protas vaidijosi su pačiu
savimi, kai jis buvo taikomas nepriklausomai nuo pa-
* Kartais pasigirsta nusiskundimų mūsų laiko mąstymo būdo
paviršutiniškumu ir nuodugnaus mokslo nuosmukiu. Tačiau man ne
atrodo, kad tie mokslai, kurie turi gerus pagrindus, tokie kaip ma
tematika, gamtos mokslas ir t. t., nors kiek nusipelnė šio priekaišto;
priešingai, jie dar labiau patvirtina savo ankstesnę nuodugnumo
šlovę, o gamtos mokslas netgi pranoksta ją. Kaip tik ši dvasia galė
tų veiksmingai realizuotis ir kitose pažinimo srityse, jei tik pir
miausia būtų pasirūpinta pagerinti jų principus. Dėl tokių principų
stokos abejingumas, abejojimas ir pagaliau griežta kritika yra vei
kiau mąstymo būdo nuodugnumo įrodymas. Mūsų amžius yra tikra
sis kritikos, kuriai turi paklusti viskas, amžius. Rel i gi j a papras
tai nori jos išvengti apeliuodama į savo šventumą, o į staty
mų leidimas —į savo didingumą. Bet tada jie sukelia
teisėtą įtarimą ir negali reikalauti nuoširdžios pagarbos, kurią protas
rodo tik tam, kas gali išlaikyti jo laisvą ir viešą išbandymą.
tyrimo. Aš nevengiau žmogaus proto keliamų klausi
mų, teisindamasis jo nesugebėjimu [juos išspręsti], bet
išsamiai specifikavau šiuos klausimus pagal principus
ir, atradęs proto nesutarimo su pačiu savimi punktą,
juos išsprendžiau, visiškai patenkindamas protą. Tie
sa, atsakymas j tuos klausimus nebuvo toks, kokio ga
lėjo tikėtis dogmatiškai svajojantis smalsumas, nes jį
galėtų patenkinti tik burtai, apie kuriuos aš nenusi
manau. Tačiau tokio tikslo ir neturėjo natūrali mū6ų
proto paskirtis, ir filosofijos pareiga buvo sunaikinti
iliuziją, kilusią dėl klaidingo aiškinimo, tegul ir praran
dant daugelį pripažintų bei pamiltų fikcijų. Šiame tyri
me aš ypač stengiausi būti nuodugnus, ir drįstu tvirtin
ti, kad negali būti nė vienos metafizinės problemos,
kuri čia nebūtų išspręsta arba kurios sprendimui ne
būtų bent jau pateiktas raktas. Iš tikrųjų ir grynasis
protas yra toks tobulas vienumas, kad, jei jo principo
nepakaktų išspręsti bent vienam iš visų tų klausimų,
kuriuos jam pateikia jo paties prigimtis, tai jį reikėtų
atmesti, nes tada jis visiškai netiktų spręsti ir visiems
kitiems klausimams.
Taip sakydamas, aš tikiuosi skaitytojo veide išvys
ti su panieka sumišusį pasipiktinimą dėl tokių iš pa
žiūros pagyrūniškų ir nekuklių pretenzijų; vis dėlto
jos nepalyginti nuosaikesnės negu kokio nors auto
riaus įprasčiausios programos, kurioje jis tikina įrody
siąs paprastą s i e l o s prigimtį arba pa s a ul i o
pr adž i os būtinumą. Juk toks autorius imasi išplės
ti žmogiškąjį pažinimą už bet kokio galimo patyrimo
ribų, o aš nuolankiai pripažįstu, kad tai visiškai pra
noksta mano jėgas; vietoj to man rūpi tik pats protas
ir grynas jo mąstymas, kurių nuodugnaus pažinimo man
nėra reikalo ieškoti toli už savęs, nes protą aš aptin
ku pačiame savyje, ir jau įprastinė logika man teikia
pavyzdį, kad visus paprastus jo veiksmus galima iš
samiai ir sistemiškai išvardyti. Tik čia kyla klausimas,
ką aš galiu tikėtis pasiekti protu, jei neteksiu bet ko
kios patyrimo'medžiagos ir paramos.
Tiek apie v i s i š ką k i e k v i e n o tikslo pasie
kimą ir apie i š s amumą siekiant kartu vi s ų tiks
lų, kurie mums iškelti ne kieno nors paliepimu, bet
paties pažinimo prigimties kaip mūsų kritinio tyrimo
obj e kt as .
Be to, t i krumą ir ai š kumą — du dalykus,
susijusius su tyrimo forma,— reikia laikyti esminiais
reikalavimais, kuriuos teisėtai galima pateikti autoriui,
išdrįsusiam imtis tokio keblaus sumanymo.
O dėl t i krumo aš pats sau paskelbiau nuospren
dį: tokiuose tyrimuose jokiu būdu neleidžiama s pė
li oti, juose visa, kas tik panašu į hipotezę, yra už
drausta prekė, kurios negalima pardavinėti netgi že
miausia kaina, bet reikia išimti iš apyvartos vos tik ją
atskleidus. Juk kiekvienas pažinimas, kuris turi būti
nustatomas a priori, pats skelbia, kad nori būti laikomas
absoliučiai būtinu; juo labiau toks turi būti visų gry
nųjų apriorinių žinių apibrėžimas, kuris turi būti bet
kokio apodiktinio (filosofinio) tikrumo matas, taigi ir
pavyzdys. Ar šiuo požiūriu aš įvykdžiau tai, ko ėmiau
si— visiškai palieku spręsti skaitytojui, nes autoriui
dera tik pateikti pagrindus, bet ne spręsti apie jų po
veikį jo teisėjams. Tačiau kad kas nors nekaltai netaptų
tų pagrindų susilpnėjimo priežastimi, tegul autoriui bus
leista pačiam nurodyti tas vietas, kurios galėtų būti
dingstis tam tikram nepasitikėjimui, nors jos liečia tik
šalutinius tikslus, kad laiku būtų suturėta įtaka, kurią
skaitytojo sprendimui dėl svarbiausiojo tikslo galėtų
turėti netgi menkiausios jo abejonės dėl šio dalyko.
Aš nežinau tyrimų, kurie įsigilinimui į sugebėjimą,
mūsų vadinamą intelektu, ir kartu jo taikymo taisyk
lių bei ribų nustatymui būtų svarbesni už tuos, kuriuos
aš atlikau „Transcendentalinės analitikos" antrame sky
riuje, pavadintame „Grynųjų intelektinių sąvokų de
dukcija"; jie man ir atsiėjo daugiausia darbo, bet aš
tikiuosi, kad darbas buvo ne veltui. Tačiau šis pakan
kamai giliai sumanytas tyrimas turi dvi puses. Viena
liečia grynojo intelekto objektus ir turi atskleisti bei
išaiškinti jo apriorinių sąvokų objektyvią reikšmę; kaip
tik dėl to ji iš esmės ir įeina į mano tikslus; Antroji
siekia tirti patį grynąjį intelektą jo galimybės ir pa
žintinių galių, kuriomis jis pats remiasi, požiūriu, taigi
siekia tirti intelektą subjektyviu požiūriu, ir, nors šis
nagrinėjimas turi didelę reikšmę mano svarbiausiam
tikslui, vis dėlto jis iš esmės jam nepriklauso; juk pa
grindinis klausimas visada yra toks: ką ir kiek intelek
tas ir protas8 gali pažinti nepriklausomai nuo bet ko
kio patyrimo, o ne: kaip galimas pats s ug e bė j i ma s
mąst yt i ? Pastarasis yra tarsi priežasties ieškojimas
esamam padariniui ir šia prasme savo pobūdžiu yra
panašus į hipotezę (nors iš tikrųjų taip nėra, ir šitai aš
parodysiu kitoje vietoje), taigi atrodo, kad šiuo atveju
aš leidžiu sau spėti, tad ir skaitytojui taip pat turėtų
būti leista manyt i kitaip. Atsižvelgdamas į tai, aš
turiu užbėgti skaitytojui už akių ir priminti jam, kad
tuo atveju, jei mano subjektyvi dedukcija nesukeltų
jam visiško įsitikinimo, kurio aš tikiuosi, tai vis dėlto
objektyvi dedukcija, kuriai aš čia teikiu pirmenybę,
įgauna visą savo galią, o jai, šiaip ar taip, gali pakakti
to, kas pasakyta 92 ir 93 puslapiuose9.
Pagaliau dėl ai škumo, tai skaitytojas turi teisę
reikalauti pirmiausia d i s k ur s y v a u s (loginio) a i š-
k u m o, teikiamo sąvokų, o paskui taip pat i n-
t u i t y v a u s (estetinio) a i š k u mo 10, teikiamo
s t ebėj i mų, t. y. pavyzdžių arba kitų paaiškinimų
in concreto. Pirmuoju aš pasirūpinau pakankamai. Tai
buvo susiję su mano sumanymo esme, bet taip pat bu
vo atsitiktinė priežastis to, kad aš negalėjau pakanka
mai įvykdyti antrojo, tiesa, ne tokio griežto, bet vis
dėlto teisėto, reikalavimo. Savo darbe aš beveik visą
laiką svyravau, kaip turėčiau šiuo atžvilgiu elgtis. Pa
vyzdžiai ir paaiškinimai man visada atrodė būtini, to
dėl pirmuosiuose metmenyse jų iš tikrųjų buvo atitin
kamose vietose, kaip ir dera. Tačiau greitai aš įžvel
giau savo uždavinio didingumą ir daugybę objektų, su
kuriais man teks susidurti, ir kadangi pamačiau, kad ši
medžiaga jau savaime, netgi sausai, grynai mokyk-
1 i š k a i dėstoma, žymiai išplėstų veikalą, tai man at
rodė netikslinga jį dar labiau išplėsti pavyzdžiais ir
paaiškinimais, kurie būtini tik dėl popul i arumo,
juo labiau kad mano darbo anaiptol nebuvo galima
pritaikyti populiariam naudojimui, o tikriesiems moks
lo žinovams ne toks jau reikalingas šis palengvinimas,
nes, nors jis visuomet malonus, bet čia galėtų sukelti
netgi kai ką, kas neatitinka užsibrėžto tikslo. Tiesa, aba
tas Terasonas 11 sako: jei knygos apimtis matuojama ne
lapų skaičiumi, bet laiku, kuris reikalingas jai suprasti,
tai apie daugelį knygų galima pasakyti, kad jo s b ū-
tų daug t rumpes nės, j e i gu nebūtų to
ki os trumpos. Kita vertus, jei siekiama plačios,
bet vieno principo vienijamos spekuliatyvių žinių vi
sumos suprantamumo, tai su lygiai tokia pačia teise
būtų galima pasakyti: kai kuri os kny g o s bū
tų daug ai škesnės, j e i g u jų nes i
s t e ngt ų padar yt i t oki ų aiškių. Mat nors
aiškumą teikiančios priemonės padeda suprasti atskiras
dalis, tačiau.neretai kliudo suprasti vi sumą, ne
leisdamos skaitytojui pakankamai greitai ją apžvelgti,
ir visomis savo ryškiomis spalvomis vis dėlto užtem
do ir apsunkina sistemos sąnaros, arba struktūros, pa
žinimą, o tuo tarpu nuo sistemos struktūros daugiausia
priklauso sprendiniai apie jos vienumą ir nuodugnumą.
Man atrodo, kad skaitytojui gali būti gana patrauk
lu savo pastangą jungti su autoriaus pastanga, jei jis
ketina visiškai ir tvirtai atlikti didį ir svarbų darbą, lai
kydamasis nustatyto plano. Metafizika dėl savo sąvokų,
kurias mes čia pateiksime, yra vienintelė iš visų moks
lų, turinti teisę tikėtis per trumpą laiką nežymiomis, bet
jungtinėmis pastangomis pasiekti tokį užbaigtumą, kad
palikuonims teliks viską suderinti su savaisiais tikslais
di dakt i ni u būdu, nė kiek nepraturtinant turinio.
Juk tai yra nę/ kas kita, kaip visko, ką mes pasiekė
me gr y nuo j u protu, susistemintas i nv e nt o
rius. Čia mes nieko negalime praleisti, nes tai, ką pro
tas sukuria visiškai iš paties savęs, negali būti paslėpta,
bet proto iškeliama viešumon, kai tik surandamas bend-
3. I. Kantas
ras principas to, ką jis sukūrė. Tobulas vienumas tokio
pobūdžio žinių, būtent žinių, gaunamų perdėm iš gry
nųjų sąvokų, žinių, kurių išplėtimui arba pagausinimui
negali turėti įtakos niekas, kas nors kiek kyla iš pa
tyrimo, ir nė joks at s ki ras stebinys, kuris turėtų
vesti į tam tikrą patyrimą, šį besąlygišką užbaigtumą
padaro ne tik galimą, bet ir būtiną. Tecum habito et
noris, quam šit tibi curta sepellex (Persius) I2.
Tokią grynojo (spekuliatyviojo) proto sistemą aš
pats tikiuosi pateikti pavadinimu „Gamtos metafizika".
Būdama bemaž perpus mažesnės apimties, ji vis dėlto
turi būti nepalyginti turtingesnio turinio negu šioji
„Kritika" 18, kuri pirmiausia turėjo išdėstyti savo pa
čios šaltinius ir galimybės sąlygas, o visai užžėlusią dir
vą— išvalyti ir išlyginti. „Kritikoje" aš iš savo skaity
tojo tikiuosi kantrybės ir t e i s ė j o bešališkumo, o
gamtos metafizikoje —padė j ė j o —paslaugumo ir pa
ramos. Mat kad ir kaip išsamiai „Kritikoje" būtų iš
dėstyti visi sistemos pr i nc i pai , vis dėlto pačios
sistemos išsamumas reikalauja, kad joje netrūktų jokių
i š v e s t i n i ų sąvokų, kurių negalima a priori pa
teikti sąmatoje, bet kurias reikia palaipsniui atrasti;
panašiai, kadangi proto kritikoje išsamiai pateikta visa
sąvokų si nt ezė, gamtos metafizikoje dar reikalau
jama tą patį atlikti ir a na l i z ė s atžvilgiu. Visa tai
visai nesunku ir yra veikiau pramoga negu darbas.
Čia aš dar turiu kai ką pridurti dėl šio leidinio. Ka
dangi jį imta spausdinti kiek pavėluotai, tai aš galėjau
peržiūrėti tik maždaug pusę korektūros, kurioje radau
keletą spaudos klaidų, tačiau jos, tiesa, neiškraipo pras
mės, išskyrus vieną, esančią 379 puslapyje, 4 eilutėje iš
apačios, kur reikia skaityti „specifinis", o ne „skeptinis".
Grynojo proto antinomijos 425—461 puslapiuose 14 iš
spausdintos lentelės forma taip, kad viskas, kas pri
klauso tezei, visada yra kairėje, o visa, kas pri
klauso ant i t ezei , —dešinėje pusėje. Taip aš išdės
čiau dėl to, kad būtų lengviau palyginti teiginį su jam
priešingu teiginiu.
Ar žinios, priklausančios proto sričiai, tiriamos einant
teisingu mokslo keliu, ar ne, greitai galima nustatyti
pagal rezultatus. Jei po kruopščiai parinktų priemonių
ir pasirengimų šis tyrimas atsiduria aklavietėje, kai tik
priartėjama prie tikslo, arba jei, norint pasiekti tą tiks
lą, reikia ne kartą grįžti atgal ir eiti kitu keliu, kaip ir
tuo atveju, jei įvairūs tyrinėtojai negali prieiti vienin
gos nuomonės klausimu, kaip reikia siekti bendro tiks
lo,— tai visada galima būti tikram, kad toks tyrimas
dar toli gražu neįžengė į tikrąjį mokslo kelią, bet tėra
ėjimas apgraibomis. Ir jau būtų nuopelnas proto at
žvilgiu surasti šį kelią, kiek tai įmanoma, jei net tektų
atsisakyti kaip bergždžių dalykų kai ko iš to, kas pri
klausė neapgalvotai anksčiau užsibrėžtam tikslui.
Kad logika šiuo tikru keliu ėjo nuo seniausių laikų,
matyti iš to, jog nuo Aristotelio laikų jai neteko žengti
nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais laikyti kai
kurių nereikalingų subtilybių pašalinimo arba aiškesnio
išdėstytos medžiagos apibrėžtumo, kuris veikiau susi
jęs su mokslo elegancija negu su jo tikrumu. Įsidėmė
tina dar ir tai, kad ji iki šiol negalėjo taip pat žengti nė
žingsnio pirmyn ir, sprendžiant iš visko, atrodo uždara
ir užbaigta. Nors kai kurie naujieji tyrinėtojai ketino
išplėsti logiką, įjungdami į ją tai p s i c h o l o g i n i u s
skyrius apie įvairias pažintines galias (vaizduotę, nuo
voką), tai me t a f i z i n i u s — apie pažinimo kilmę
arba įvairias tikrumo rūšis priklausomai nuo objekto
(apie idealizmą, skepticizmą ir t. t.), tai a n t r o p o 1o-
g i n i u s — apie prietarus (jų atsiradimo priežastis ir
priemones prieš juos), tačiau tokie mėginimai kyla iš
šio mokslo savitos prigimties nepažinimo. Mokslų ribų
supainiojimas yra ne mokslų gausinimas, bet jų sudar
kymas; o logikos ribos visiškai tiksliai apibrėžiamos
tuo, kad ji yra mokslas, išsamiai išdėstantis ir griežtai
įrodantis tik formalias bet kokio mąstymo taisykles
(nesvarbu, ar mąstymas apriorinis, ar empirinis, ne
svarbu, kokia jo kilmė ir objektas ir ar mūsų sieloje
(Gemūt) 15 jis susiduria su atsitiktinėmis ar natūralio
mis kliūtimis).
Už šį pranašumą — kad jai taip gerai pasisekė — lo
gika dėkinga tik savajam apibrėžtumui, kuris ją įga
lina ir netgi įpareigoja abstrahuotis nuo visų pažinimo
objektų ir jų skirtumų; vadinasi, jo ribose intelektas
užimtas tik pačiu savimi ir savąja forma. Žinoma, pro
tui turėjo būti daug sunkiau įžengti į tikrąjį mokslo
kelią, nes jis turi reikalą ne tik su pačiu savimi, bet ir
su objektais. Todėl logika, kaip propedeutika, tėra
mokslo prieangis, ir kai kalbama apie žinias, tai, nors
logika numatoma joms vertinti, joms įgyti reikalingi
ieškojimai vadinamuosiuose tikruosiuose ir objekty
viuosiuose moksluose.
Kadangi šiuose moksluose turi būti protas, tai juose
kai kas turi būti pažįstama a priori, o pažinimas protu
su savo objektu gali būti susijęs dvejopai: jis gali arba
tik a p i b r ė ž t i tą objektą ir jo sąvoką (kuri turi būti
duota kitu būdu), arba jį real i zuot i . Pirmasis yra
t eori ni s, antrasis —prakt i ni s paž i ni mas
protu. Abiejų pirmiausia reikia atskirai išdėstyti gry
nąją dalį, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, t. y.
tą dalį, kurioje protas savo objektą apibrėžia visiškai
a priori, ir nesuplakti jos su tuo, kas gaunama iš kitų
šaltinių. Prastas tas ūkis, kuriame aklai išleidžiama tai,
kas uždirbama, ir paskui, įklimpus [į skolas], negalima
nustatyti, kuri pajamų dalis gali padengti išlaidas ir
kurią išlaidų dalį reikia sumažinti.
Ma t e mat i ka ir f i zi ka yra dvi teorinio pa
žinimo protu rūšys, kurios savo o bj e kt us turi
apibrėžti a priori, pirmoji visiškai grynai, antroji bent
iš dalies grynai, o paskui taip pat pagal skirtingų nuo
proto pažinimo šaltinių duomenis.
Nuo seniausių laikų, kuriuos siekia žmogaus proto
istorija, ma t e ma t i ka susižavėjimo vertoje graikų
tautoje ėjo užtikrintu mokslo keliu. Tačiau nereikia ma
nyti, kad jai tą karališką kelią pavyko atrasti arba vei
kiau pačiai praskinti taip lengvai, kaip logikai, kurioje
protas turi reikalą tik su pačiu savimi; priešingai, aš
manau, kad ji ilgai ėjo apgraibomis (ypač Egipte), ir ši
permaina prilygsta r e vol i uc i j ai , kurią įvykdė
vienintelio žmogaus laiminga idėja — daryti bandymą,
po kurio jau nebuvo galima klysti dėl' kelio, kurį rei
kėjo rinktis, o tikroji mokslo eiga buvo pradėta ir nu
žymėta visiems laikams ir begaliniams toliams. Mums
neišliko šios mąstymo būdo revoliucijos, daug svar
besnės negu kelio aplink garsųjį iškyšulį atradimas 16,
istorija, neišliko ir šią revoliuciją įvykdžiusio laimin
gojo vardas. Tačiau legenda, kurią mums perteikia Dio
genas Laertietis 17, pranešantis smulkiausių ir, pasak vi
suotinės nuomonės, netgi įrodymo nereikalaujančių geo
metrinių demonstracijų18 elementų tariamo išradėjo
vardą, parodo, kad prisiminimas apie permainą, kurią
sukėlė pirmasis šio naujojo kelio atradimo požymis,
matematikams turėjo atrodyti nepaprastai svarbus ir
dėl to tapo neužmirštamas. Šviesa nušvito tam pirma
jam, kuris įrodė l y g i a š o n i o t r i kampi o teore
mą (nesvarbu, ar tai buvo Talis19, ar kas nors kitas);
jis suprato, kad neturi remtis tuo, ką įžvelgė figūroje
arba vien tik jos sąvokoje, tarytum iš to mokydamasis
jos savybių, bet turi sukurti figūrą iš to, ką jis pats
a priori pagal sąvokas mintimis jai priskyrė ir pavaiz
davo (sukonstruodamas), ir, idant ką nors tikrai a priori
žinotų, daiktui priskirti tik tai, kas būtinai išplauktų
iš to, ką jis pats į jį įdėjo pagal jo sąvoką.
Gamtotyra žymiai vėliau atrado tikrąjį mokslo ke
lią. Tik prieš pusantro šimto metų įžvalgiojo Beikono
Verulamiečio pasiūlymas iš dalies buvo šio atradimo
priežastis, o iš dalies —veikiau akstinas, nes jo pėd
sakas jau buvo atrastas; šį atradimą taip pat galima
paaiškinti tik greitai įvykusia mąstymo būdo revoliu
cija. Čia aš noriu atsižvelgti į gamtos mokslą tik tiek,
kiek jis remiasi e mpi r i ni a i s principais.
Kai Galilėjus ėmė nuožulnia plokštuma ridenti savo
paties pasirinkto svorio rutulius arba kai Toričelis pri
vertė orą išlaikyti svorį, kuris, kaip jis iš anksto nu
matė, buvo lygus jam žinomo vandens stulpelio svo
riui, arba kai dar vėliau Stalis20 metalus pavertė kal
kėmis, o šias —vėl metalais, kažką iš jų išskirdamas
ir vėl su jais jungdamas *,— tada visiems gamtininkams
pasidarė aišku. Jie suprato, kad protas įžvelgia tik tai,
ką jis pats sukuria pagal savo planą, kad jis su savo
sprendinių principais, pagrįstais pastoviais dėsniais, turi
eiti priekyje ir priversti gamtą atsakyti į jo klausimus,
o ne būti tik jos vedamas lyg už pavadžio, nes prie
šingu atveju atsitiktiniai, be jokio išankstinio plano at
likti stebėjimai nėra susieti jokiu būtinu dėsniu, tuo
tarpu protas jo ieško ir yra jo reikalingas. Protas turi
eiti prie gamtos su savo principais, tik pagal kuriuos
tarpusavyje derantys reiškiniai21 gali būti laikomi dės
niais, ir, kita vertus, su eksperimentu, kurį sugalvojo
reiškinių22 pagrindu, kad gamta jį pamokytų, bet ne
kaip mokinys, kuriam mokytojas pasakinėja viską, ką
tik nori, o kaip teisėjas, priverčiantis liudytoją atsakyti
į pateikiamus klausimus. Todėl netgi fizika už tokią
jai naudingą mąstymo būdo revoliuciją turi būti dė
kinga vien tik idėjai —pagal tai, ką protas įneša į gam
tą, joje ieškoti (o ne prasimanyti) to, ko jis turi iš jos
išmokti ir ko pats savaime nepažintų. Taip gamtotyra
pirmą kartą įžengė į tikrąjį mokslo kelią, daugelį am
žių ėjusi tik apgraibomis.
Me t a f i z i ka i —visai izoliuotam spekuliatyviam
pažinimui protu, kuris perdėm iškyla virš patyrimu įgy
tų žinių, būtent pažinimui vien tik sąvokomis (bet jų
* Čia aš ne visai tiksliai seku eksperimentinio metodo, kurio
pradmenys taip pat nėra gerai žinomi, istorijos giją.
netaikant stebiniams, kaip matematikoje),— kurioje
tad protas pats turi būti savo mokiniu, likimas iki šiol
dar nebuvo toks palankus, kad ji galėtų įžengti į tik
rąjį mokslo kelią, nors ji senesnė už visus kitus moks
lus ir išliktų, jei net visi kiti mokslai atsidurtų visa
naikinančio barbariškumo prarajoje. Juk metafizikoje
protas nuolat esti stabdomas, netgi tada, kai jis nori
a priori įžvelgti (jis sau šitai leidžia) tuos dėsnius, ku
riuos patvirtina paprasčiausias patyrimas. Joje tenka
begalę kartų grįžti atgal, nes paaiškėja, kad kelias ne
veda ten, kur norima patekti. O dėl jos šalininkų pa
žiūrų vieningumo, tai jai dar taip toli iki to, kad ji
veikiau yra arena, tarsi visai specialiai pritaikyta la
vinti jėgas kovos pratimais, kurioje nė vienas kovoto
jas dar niekada neišsikovojo netgi menkiausios vietos
ir savo pergale negalėjo užsitikrinti pastovios valdos.
Taigi nėra abejonės, kad metafizika iki šiol ėjo tik ap
graibomis ir, o tai užvis blogiausia, vien tik tarp
sąvokų.
Dėl kokios priežasties čia dar negalėjo surasti tik
rojo mokslo kelio? Gal jis neįmanomas? Tai kodėl tada
gamta mūsų protui suteikė nenuilstamą siekimą ieškoti
tokio kelio, kaip vieną iš svarbiausių jo interesų? Dar
daugiau, kaip mažai mes turime pagrindo pasikliauti
protu, jei jis ne tik palieka mus svarbiausioje mūsų
smalsumo srityje, bet ir vilioja netikrais pažadais ir
pagaliau apgauna! Arba, jei protas iki šiol tik klydo,
tai; kokiais parodymais mes galime remtis, kad, atnau
jinę tyrimą, viltumėmės, jog būsime laimingesni už
savo pirmtakus?
Aš manyčiau, jog matematikos ir gamtos mokslo,
kurie dėl staiga juose įvykusios revoliucijos tapo tuo,
kuo jie dabar yra, pavyzdys pakankamai įspūdingas,
kad susimąstytume dėl mąstymo būdo pakitimo, kuris
jiems buvo toks naudingas, esmės, ir bent pabandytume
jais sekti, kiek leidžia jų, kaip pažinimų protu, pana
šumas į metafiziką. Iki šiol buvo manoma, kad visos
mūsų žinios turi prisiderinti prie objektų. Tačiau, darant
tokią prielaidą, visi bandymai aprioriškai sąvokomis
nustatyti ką nors apie objektus, kas išplėstų mūsų ži
nias, baigdavosi nesėkmingai. Todėl derėjo kartą pa
mėginti, ar metafizikos uždavinio mums nepavyktų iš
spręsti sėkmingiau, jei manysime, kad objektai turi
prisiderinti prie mūsų pažinimo —tai jau geriau dera
su jų apriorinio pažinimo, kuris kai ką apie objektus
turi nustatyti anksčiau, negu jie mums duoti, galimybės
reikalavimu. Čia yra tas pat, kaip su pradine Koperniko
mintimi: kai pasirodė, kad dangaus kūnų judėjimo ne
galima gerai paaiškinti, laikantis prielaidos, jog visa
žvaigždžių masė sukasi apie stebėtoją, jis pabandė nu
statyti, ar nepavyktų geriau, tarus, kad stebėtojas sukasi,
o žvaigždės yra rimtyje. Panašiai galima pamėginti me
tafizikoje, kai kalbama apie objektų s t ebėj i mą.
Jei stebėjimas turėtų prisiderinti prie objektų savybių,
tai aš nesuprantu, kaip apie jas būtų galima ką nors
a priori žinoti; tačiau jei objektas (kaip jutimų objek
tas) prisiderina prie mūsų sugebėjimo stebėti savybės,
tai aš visai gerai galiu įsivaizduoti apriorinio pažinimo
galimybę. Tačiau, kadangi aš negaliu apsiriboti šiais
stebėjimais, jei jie turi virsti žiniomis, bet turiu juos
kaip vaizdinius priskirti kam nors kaip objektui ir jį
jais apibrėžti, tai galiu arba manyti, kad sąvokos,
kuriomis aš apibrėžiu, taip pat prisiderina prie objekto,
ir tada aš vėl atsidursiu toje pačioje keblioje padėtyje
dėl to, kaip aš apie objektą galėčiau ką nors a priori
žinoti, arba manyti, kad objektai, arba, o tai yra tas
pat, pat yri mas, vien tik kuriuo juos (kaip duotus
objektus) pažįstame, prisiderina prie šių sąvokų,— tada
aš iš karto matau lengvesnį klausimo sprendimą, nes
pats patyrimas yra pažinimo rūšis, reikalaujanti inte
lekto dalyvavimo — intelekto, kurio taisykles aš pri
valau turėti savyje kaip prielaidą dar prieš tai, kai man
yra duoti objektai, taigi a priori. Šios taisyklės išreiš
kiamos apriorinėmis sąvokomis, prie kurių, vadinasi,
visi patyrimo objektai turi būtinai prisiderinti ir jas
atitikti. O dėl objektų, kiek jie mąstomi vien tik protu
ir, be to, būtinai, bet (bent taip, kaip juos mąsto protas)
visai negali būti duoti patyrimu, tai bandymai juos mąs-
tyti (juk jie turi būti mąstomi) mums paskui pateiks
puikiausią kriterijų to, ką mes laikome pakitusiu mąs
tymo būdo metodu, būtent kad mes daiktuose a priori
pažįstame tik tai, ką patys į juos įdedame *.
Šis bandymas pavyksta taip, kaip norėjome, ir žada
metafizikai tikrąjį mokslo kelią pirmojoje jos dalyje,
kurioje ji tiria apriorines sąvokas, kurias atitinkantys
objektai gali būti duoti patyrimu kaip joms pritaikyti.
Juk po minėto mąstymo būdo pakitimo visai gerai gali
ma paaiškinti apriorinio pažinimo galimybę ir, dar dau
giau, patenkinamai įrodyti dėsnius, a priori sudaran
čius gamtos, kaip patyrimo objektų visumos, pagrindą;
ir viena, ir kita buvo negalima pagal ankstesnį metodą.
Tačiau iš šios mūsų sugebėjimo aprioriškai pažinti de
dukcijos pirmojoje metafizikos dalyje išplaukia keistas
ir pažiūrėti labai nepalankus visam jos antrosios dalies
tikslui rezultatas, būtent tai, kad sugebėjimu aprioriš
kai pažinti mes niekada negalėsime išeiti už galimo pa
tyrimo ribų, o kaip tik tai ir yra esmingiausias šio
mokslo uždavinys. Bet būtent čia bandoma patikrinti,
ar teisingas yra mūsų apriorinio pažinimo protu pirma
sis įvertinimas, pagal kurį šis pažinimas liečia tik reiš
kinius, o daiktas pats savaime lieka mūsų nepažintas,
nors sau jis yra tikras. Juk tai, kas mus būtinai skatina
išeiti už patyrimo ir visų reiškinių ribų, yra bes ą
l ygi ška, ir šito protas būtinai ir visiškai teisėtai ieš-
* Vadinasi, šį iš gamtininkų perimtą metodą sudaro tai, kad
grynojo proto elementų ieškoma tame, kas gali būti pat vi r
tinta arba panei gt a eksperi ment u. Bet grynojo pro
to teiginiams patikrinti, ypač kai jie išdrįsta išeiti už bet kokio ga
limo patyrimo ribų, negalima su jo obj ekt ai s atlikti jokio
eksperimento (skirtingai nuo gamtos mokslo). Vadinasi, mes galime
patikrinti tik a priori priimtas sąvokas ir pagri ndi ni us
teiginius, juos taip sutvarkę, kad tuos pačius objektus būtų galima
tirti dviem skirtingais atžvilgiais: vienu at žvi l gi u —kaip ju
timų ir intelekto objektus, prieinamus patyrimui, o kitu atžvil
gi u—kaip objektus, kurie tik mąstomi, taigi kiekvienu atveju pri
einami izoliuotam ir siekiančiam išeiti už patyrimo ribų protui. Jei
paaiškės, kad, tiriant daiktus šiuo dvejopu požiūriu, sutariama su
grynojo proto principu, o tiriant tik vienu požiūriu, neišvengiamai
atsiranda proto prieštaravimas pačiam sau, tai eksperimentas klausi
mą išsprendžia to skirtumo tikrumo naudai.
ko daiktuose pačiuose savaime kaip papildymo visam
tam, kas sąlygota, ir tuo reikalauja baigtinės sąlygų
eilės. O jei, tarus, kad mūsų patyrimu pagrįstas pažini
mas prisiderina prie objektų kaip daiktų pačių savai
me, paaiškėja, jog besąlygiška aps kr i t ai ne ga
l i ma mą s t yt i ne pr i e š t ar i ngai , ir, prie
šingai, tarus, kad ne daiktų, kaip jie mums egzistuoja,
vaizdiniai prisiderina prie jų kaip daiktų pačių savai
me, o veikiau šie objektai kaip reiškiniai prisiderina
prie mūsų įsivaizdavimo būdo, pr i e š t a r a v i ma s
at kri nt a ir, vadinasi, besąlygiška turi būti ne
daiktuose, kiek mes juos pažįstame (kiek jie mums
egzistuoja), bet tikriausiai daiktuose, kiek mes jų nepa
žįstame, kaip daiktuose pačiuose savaime,—tai paaiš
kėja, kad tai, ką iš pradžių laikėme tik bandymu, yra
pagrįsta *. Po to, kai spekuliatyviajam protui užginčy
tas bet koks pasisekimas šioje antjuslinėje srityje,
mums vis dar lieka galimybė pabandyti nustatyti, ar
šis protas savo praktiniame pažinime negali surasti
duomenų apibrėžti transcendentinei proto sudarytai to,
kas besąlygiška, sąvokai ir pagal metafizikos norą mūsų
aprioriniu, bet tik praktiniu atžvilgiu galimu pažinimu
išeiti už bet kokio galimo patyrimo ribų. Ir taip elgian
tis, spekuliatyvusis protas tokiam išplėtimui vis dėlto
visada mums teikė bent vietos, nors ir turėjo palikti
ją tuščią; taigi mums dar neužginta, maža to, esame
proto įpareigoti šią vietą užpildyti, jei galime, prak
tiniais šio pažinimo duomenimis **.
* Sis grynojo proto eksperimentas labai panašus i tą c h e mi-
kų eksperimentą, kurį jie kartais vadina redukcija, o apskri
tai —si nt et i ni u metodu. Met af i zi ko at l i kt oj i
analizė grynąjį apriorinį pažinimą suskaidė į du labai neviena-
rūšius elementus, būtent į daiktų kaip reiškinių pažinimą ir daiktų
pačių savaime pažinimą. Di al ekt i ka juos abu vėl sujungia,
suder i ndama su būtina proto idėja —to, kas besąlygiška,
idėja —ir pamato, kad šis darnumas pasiekiamas ne kitaip, kaip tik
minėtuoju suskaidymu, kuris, vadinasi, yra teisingas.
** Tokiu būdu dangaus kūnų judėjimo pagrindiniai dėsniai sutei
kė visišką tikrumą tam, ką Kopernikas iš pradžių laikė tik hipoteze,
ir kartu įrodė egzistavimą nematomos visatą suvienijančios jėgos
(Niutono atrastos traukos), kuri visam laikui būtų likusi neatskleis
ta, jei Kopernikas nebūtų ryžęsis priešingai jutimų parodymams, ta-
Šios grynojo spekuliatyviojo proto kritikos uždavi
nys yra minėtas bandymas pakeisti ligšiolinį metafizi
koje vartojamą tyrimo būdą, būtent įvykdyti joje vi
sišką revoliuciją, sekant geometrų ir gamtininkų pa
vyzdžiu. Tai traktatas apie metodą, o ne paties mokslo
sistema; vis dėlto joje pateikiami visi metafizikos met
menys ir jos ribų, ir visos jos vidinės sandaros požiūriu.
Mat grynasis spekuliatyvusis protas turi tą ypatybę,
kad jis savo sugebėjimą gali ir privalo matuoti pagal
įvairius būdus, kuriais jis pasirenka mąstymo objek
tus, taip pat nuodugniai išvardyti visus problemų kėli
mo būdus ir šitaip pateikti išsamius metafizikos sistemos
metmenis. Dėl pirmojo uždavinio, tai aprioriniame pa
žinime objektams gali būti priskirta tik tai, ką mąstan
tis subjektas išgauna iš paties savęs; o dėl antrojo už
davinio, tai protas23 pažinimo principų požiūriu yra
visiškai atskiras ir savarankiškas vienumas, kurio, kaip
organizmo, kiekvienas narys egzistuoja visiems kitiems,
o visi kiti —jam vienam, ir joks principas negali būti
patikimai imamas v i e nu atžvilgiu, kartu netiriant jo
v i s u o s e jo santykiuose su visu grynojo proto taiky
mu. Todėl metafizika turi retą laimę, kuri nelemta jo
kiam kitam protu pagrįstam mokslui, turinčiam reikalą
su objektais (nes l o g i ka i rūpi tik mąstymo forma
apskritai),—jei ši kritika ją nuves į tikrąjį mokslo ke
lią, tai ji galės visiškai užimti ištisą jai priklausančių
žinių sritį ir, vadinasi, užbaigti savo darbą ir perduoti
jį palikuonims vartoti kaip kapitalą, kurio nereikia di
dinti, nes metafizika turi reikalą tik su principais ir jų
taikymo apribojimais, nustatomais tų pačių principų24.
Todėl ji, kaip pagrindinis mokslas, taip pat įpareigota
pasiekti šį užbaigtumą, ir apie ją turi būti galima pa
sakyti: nii actum reputans, si quid superesset agendum.
čiau teisingai stebimų judėjimų priskirti ne dangaus objektams, bet
jų stebėtojui. Šioje pratarmėje aš „Kritikoje" išdėstytą ir Koperni
ko hipotezei analogišką mąstymo būdo pakeitimą taip pat iškeliu tik
kaip hipotezę, nors pačiame veikale ji įrodoma mūsų erdvės ir laiko
vaizdinių savybėmis ir pradinėmis intelekto sąvokomis ne hipote
tiškai, bet apodiktiškai, kad atkreipčiau dėmesį jau į pirmuosius to
kio pakeitimo bandymus, kurie visada yra hipotetiški.
Bet mus paklaus: kokį gi lobį mes ketiname palikti
palikuonims metafizikos, apvalytos kritika ir tuo taip
pat tvirtai užbaigtos, pavidalu? Paviršutiniškai apžvel
gus šį veikalą, gali pasirodyti, jog jo nauda vis dėlto
tik n e g a t y v i — įspėti mus, kad spekuliatyviuoju
protu niekada nesiryžtume išeiti už patyrimo ribų. Iš
tiesų kaip tik tuo jis visų pirma ir naudingas. Bet ši
nauda iškart tampa t ei gi ama, kai tik įsisąmonina
ma, kad pagrindinių teiginių, kuriais spekuliatyvusis
protas ryžtasi išeiti už patyrimo ribų, neišvengiamas pa
darinys—kai su jais arčiau susipažįstama — iš tikrųjų
yra ne mūsų proto taikymo i š pl ėt i mas, bet s u-
s i auri ni mas, nes šie pagrindiniai teiginiai, iš
esmės priklausydami juslumui, iš tikrųjų grasina be
galo išplėsti jo ribas ir šitaip visai išstumti grynąjį
(praktinį) proto taikymą. Todėl kritika, apribojanti
juslumą, yra, tiesa, tokia pat negat yvi , tačiau,
kadangi ji kartu pašalina kliūtį, kuri apriboja arba
netgi grasina panaikinti praktinį proto taikymą, tai iš
tikrųjų ji teikia t e i g i a mą ir labai svarbią naudą,
kai tik įsitikinama, kad egzistuoja besąlygiškai būtinas
grynojo proto praktinis (moralinis) taikymas, kai pro
tas neišvengiamai išeina už juslumo ribų ir, nors čia
jam reikalinga spekuliatyviojo proto pagalba, vis dėlto
turi apsisaugoti nuo jo atoveiksmio, kad neimtų prieš
tarauti pats sau. Neigti šią kritikos t e i g i a mą naudą
būtų tas pat, kaip sakyti, jog policija neteikia jokios
teigiamos naudos, nes svarbiausias jos užsiėmimas yra
tik užkirsti kelią vienų piliečių prievartai kitų atžvil
giu, kad kiekvienas galėtų ramiai ir saugiai užsiimti
savo reikalais. Analitinėje kritikos dalyje įrodoma, kad
erdvė ir laikas yra tik juslinio stebėjimo formos, taigi
tik daiktų, kaip reiškinių, egzistavimo sąlygos; toliau,
kad intelektines sąvokas, taigi elementus daiktams pa
žinti, mes turime tiek, kiek gali atsirasti šiuos daiktus
atitinkantys stebiniai, ir, vadinasi, objektą mes galime
pažinti ne kaip daiktą patį savaime, bet tik tiek, kiek
jis yra juslinio stebėjimo objektas, t. y. reiškinys. Iš
čia natūraliai išplaukia bet kokio galimo spekuliaty-
vaus pažinimo protu apribojimas vien tik pat yr i mo
objektais. Vis dėlto — šitai tikrai reikia pažymėti —
mums visada lieka galimybė jei ne paži nt i šiuos
objektus, tai bent mąs t yt i juos kaip daiktus pačius
savaime *. Juk priešingu atveju iš to išplauktų bepras
miškas teiginys — esą reiškinys egzistuoja be to, kas
reiškiasi. Dabar tarkime, kad mūsų kritikos atliktas
daiktų kaip patyrimo objektų ir būtent tų daiktų kaip
daiktų pačių savaime skyrimas visai nebūtų daromas.
Tada priežastingumo dėsnis ir, vadinasi, gamtos me
chanizmas, apibrėžiant priežastingumą, būtinai turėtų
tikti apskritai visiems daiktams kaip veikiančiosioms
priežastims. Taigi apie tą pačią esybę, pavyzdžiui, apie
žmogaus sielą, nebūtų galima sakyti, aiškiausiai neprieš
taraujant sau, kad jos valia laisva ir kartu vis dėlto pa
jungta gamtiniam būtinumui, t. y. nelaisva, nes abie
juose teiginiuose žmogaus sielą aš ėmiau ta pači a
rei kšme, būtent kaip daiktą apskritai (kaip daiktą
patį savaime), ir negalėjau jos imti kitaip, pirma nepa
sitelkęs kritikos. Bet jei kritika nesuklydo, nes ji moko
objektą imti dv e j o pa rei kšme, būtent kaip
reiškinį ir kaip daiktą patį savaime; jei jos atlikta inte
lektinių sąvokų dedukcija yra teisinga ir, vadinasi, prie
žastingumo dėsnis būdingas tik daiktams, imamiems pir
mąja reikšme, t. y. kiek jie yra patyrimo objektai, o
daiktai, imami antrąja reikšme, nepajungti priežastin
gumo dėsniui,— tai ta pati valia reiškinyje (stebimuose
poelgiuose) mąstoma kaip būtinai atitinkanti gamtos
dėsnį ir dėl to nel ai sva, o kita vertus, kaip pri
klausanti daiktui pačiam savaime, nepajungta gamtos
dėsniui, taigi l ai s va — ir čia nėra jokio prieštara-
* Kad paži nči au objektą, aš turiu įstengti įrodyti jo gali
mybę (arba patyrimo liudijimu, remdamasis objekto tikrumu, arba
a priori protu). Bet mąstyti aš galiu ką noriu, jei tik neprieš
tarauju pats sau, t. y. jei tik mano sąvoka yra galima mintis, nors
aš ir negalėčiau laiduoti, kad ją, kaip galimybių visumą, atitinka
objektas arba kad neatitinka. Bet kad tokiai sąvokai būtų suteiktas
objektyvus reikšmingumas (reali galimybė, nes pirmoji tebuvo lo
ginė), reikia kai ko daugiau. Tačiau to ,,daugiau“ nebūtina ieškoti
kaip tik teoriniuose pažinimo šaltiniuose, tai gali glūdėti ir prakti
niuose pažinimo šaltiniuose.
vimo. Jeigu savo sielos, imamos pastarąja reikšme, aš
negaliu paži nt i spekuliatyviuoju protu (o dar ma
žiau— empiriniu stebėjimu), vadinasi, taip pat negaliu
pažinti laisvės kaip savybės tokios esybės, kuriai pri
skiriu padarinių sukėlimą jutimais suvokiamame pasau
lyje, dėl to, kad tokią esybę aš turėčiau pažinti kaip
apibrėžtą savo egzistavimo, o ne laiko (šitai yra nega
lima, nes aš savo sąvokos negaliu pakeisti stebėjimu),—
tai vis dėlto aš galiu laisvę mąst yt i , t. y. jos vaiz
dinyje bent jau nėra jokio prieštaravimo, kai mes kri
tiškai skiriame du įsivaizdavimo būdus (juslinį ir inte
lektinį); iš čia kyla grynųjų intelektinių sąvokų, taigi
ir iš jų išplaukiančių pagrindinių teiginių, apribojimas.
Dabar tarkime, kad moralė būtinai suponuoja laisvę
(tiesiogine žodžio prasme) kaip mūsų valios savybę, a
priori pateikdama kaip mūsų proto duo me ni s jame
glūdinčius praktinius pradinius principus, kurie būtų
visiškai negalimi be laisvės išankstinės prielaidos; taip
pat tarkime, jog spekuliatyvusis protas įrodė, kad lais
vės apskritai negalima mąstyti. Tokiu atveju toji, bū
tent moralinė, prielaida būtinai turi užleisti vietą tam,
kieno priešybė yra akivaizdžiai prieštaringa. Vadinasi,
l ai svė, o kartu ir dorovė (nes jos priešybė nėra
prieštaringa, jei tik laisvė nėra prielaida) turėtų užleis
ti vietą gamt os me c h a n i z mu i 25. Bet dėl mo
ralės aš nereikalauju nieko kita, kaip tik to, kad laisvė
neprieštarautų pati sau ir, vadinasi, kad bent būtų ga
lima ją mąstyti, nesigilinant į ją, taigi kad laisvė jokiu
būdu nekliudytų to paties veiksmo (imamo kitu atžvil
giu) gamtiniam mechanizmui. Tad mokslas apie dorovę
lieka savo vietoje ir gamtos mokslas — taip pat; šito
nebūtų, jei kritika pirmiau nepamokytų mūsų, kad mes
neišvengiamai nieko nežinome apie daiktus pačius sa
vaime, ir viso to, ką mes galime teoriškai paži nti ,
neapribotų tik reiškiniais. Tokį patį grynojo proto kri
tinių pagrindinių teiginių pozityvios naudos nagrinėji
mą galima atlikti ir Di e v o bei mūsų s i e l o s pa
pr as t os pri gi mt i es sąvokų atžvilgiu, bet
46 trumpumo dėlei aš jį praleidžiu. Vadinasi, savo proto
būtino praktinio taikymo tikslu aš negaliu netgi t a r-
ti esant Dievą, l a i s v ę ir nemi rt i ngumą,
jei kartu iš spekuliatyviojo proto ne a t i ms i u jo
pretenzijos į transcendentines žinias, nes, jų siekdamas,
protas turi naudotis tokiais pagrindiniais teiginiais, ku
rie, iš tikrųjų būdami pakankami tik galimo patyrimo
objektams, jei jie vis dėlto taikomi tam, kas negali būti
patyrimo objektas, tai iš tikrųjų jį visada paverčia reiš
kiniu ir šitaip bet kokį grynojo proto pr akt i nį iš
pl ė t i mą paskelbia esant negalimą. Tad man teko
pašalinti ži noj i mą, kad išlaisvinčiau vietą t i kė
jimui, o metafizikos dogmatizmas, t. y. prietaras,
esą joje galima tarpti be grynojo proto kritikos, yra
tikrasis šaltinis visokio moralumui prieštaraujančio ne
tikėjimo, kuris visada yra pats dogmatiškiausias. — Tai
gi, jei negali būti sunku būsimoms kartoms kaip
priesaką palikti sisteminę metafiziką, sukurtą pagal gry
nojo proto kritiką, tai ši dovana nelaikytina maža
reikšme, nesvarbu, ar siekiama tik proto kultūros, ei
nant tikruoju mokslo keliu apskritai vietoj betikslio
ėjimo apgraibomis ir lengvabūdiško klaidžiojimo be
kritikos, ar kad geriau praleistų laiką smalsi jaunuo
menė, kuri įprastinio dogmatizmo laikais taip anksti ir
taip smarkiai skatinama nerūpestingai išvedžioti apie
daiktus, kurių ji visai nesupranta ir apie kuriuos ji,
kaip ir niekas pasaulyje, niekada nieko nesupras, ar iš
radinėti naujas mintis ir nuomones ir šitaip liautis stu
dijavus pagrindinius mokslus. Bet ypač neįkainojama
kritikos nauda, jei atsižvelgiama į tai, kad ji s okra
t i š ku būdu visiems laikams padaro galą visiems
priekaištams dorovei ir religijai, būtent aiškiausiai įro
dydama priešininko nenusimanymą. Juk kokia nors
metafizika visada pasaulyje buvo ir tikriausiai bus, o
kartu su ja turi egzistuoti ir tam tikra grynojo proto
dialektika, nes ji jam yra natūrali. Todėl pirmasis ir
svarbiausias filosofijos uždavinys — pagaliau visiems
laikams pašalinti bet kokią žalingą jos įtaką, sunaiki
nant klaidų šaltinį.
Nepaisant šių svarbių pakitimų moksluose ir nuo
stol i o, kurį turi patirti spekuliatyvusis protas taria
mai jam iki šiol priklausančioje sferoje, vis dėlto visi
bendražmogiški dalykai ir visa nauda, kurią pasaulis iki
šiol turėjo iš grynojo proto mokslų, lieka tie patys, kaip
ir anksčiau, ir nuostolį patiria tik mo ky kl ų mo
n o p o l i j a 26, bet jokiu būdu ne žmoni ų i nt e r e
sai. Aš klausiu patį nesukalbamiausią dogmatiką: ar
kada nors visuomenę galėjo pasiekti ir daryti nors ma
žiausią įtaką jos įsitikinimams iš mokyklų kilę mūsų
sielos nemirtingumo įrodymas, grindžiamas substanci
jos paprastumu, arba valios laisvės —priešingai visuo
tiniam mechanizmui — įrodymas subtiliais, nors ir ne
vaisingais, subjektyvaus ir objektyvaus praktinio būti
numo skyrimais, arba Dievo buvimo įrodymas, išveda
mas iš visų realiausios esybės sąvokos (iš kintamo ob
jekto atsitiktinumo ir pirmojo judintojo būtinumo)? Ši
to nebuvo, ir šito niekada negalima tikėtis dėl to, kad
įprastinis žmogaus intelektas netinka tokioms subtilioms
spekuliacijoms. Dar daugiau, dėl pirmojo klausimo, tai
kiekvienam žmogui būdingas jo prigimties polinkis nie
kada nepasitenkinti tuo, kas laikina (kaip nepakanka
mu visai žmogaus paskirčiai), žadina po mi r t i ni o
g y v e n i mo viltį; dėl antrojo klausimo, tai pats aiš
kus pareigų išdėstymas, priešingai visoms įgimtų polin
kių pretenzijoms, sąlygoja l a i s v ė s įsisąmoninimą;
pagaliau dėl trečiojo klausimo, tai visur gamtoje pasi
reiškiantys puikiausia tvarka, grožis ir apdairumas pa
tys savaime turi sužadinti tikėjimą išmintingu ir di
džiuoju pa s a ul i o kūrėju. Jei vien to turi pa
kakti, kad publikoje paplistų šie įsitikinimai, nes jie
remiasi proto argumentais, tai šis lobis lieka ne tik ne
pažeistas, bet veikiau tampa dar reikšmingesnis, jei
mokyklos dabar išmoks neprisiskirti jokio aukštesnio ir
platesnio supratimo apie klausimus, susijusius su vi
suotiniais žmonių interesais, negu tas supratimas, kurį
taip pat lengvai gali įgyti didžiulė daugybė žmonių
(mūsų nuomone, labiausiai vertų pagarbos), ir jei dėl
to jos apsiribos šių visuotinai suprantamų ir moraliniu
požiūriu pakankamų argumentų tobulinimu. Vadinasi,
pakitimas liečia tik pasipūtėliškas pretenzijas mokyklų,
kurios mielai čia (kaip visai teisėtai daugeliu kitų at
vejų) norėtų būti vieninteliais žinovais ir sargais tokių
tiesų, kurias jos visuomenei praneša tik tam, kad jomis
naudotųsi, bet raktą nuo jų pasilaiko sau (quod mecum
nescit, solus vult šeire videri). Vis dėlto reikia įvertinti
kuklesnę spekuliatyvaus filosofo pretenziją. Jis visada
lieka visuomenei naudingo mokslo, būtent proto kriti
kos, vienintelis saugotojas, nors apie tą naudingumą
visuomenė nežino, nes ši kritika niekada negali pasi
daryti populiari, bet jai to ir nereikia: juk kaip pa
prastiems žmonėms netelpa į galvą subtilūs tiesų nau
dingumo įrodymai, taip jiems neprieinami ir tokie pat
subtilūs priekaištai. Ir priešingai, kadangi mokykla,
kaip ir kiekvienas pakylantis iki spekuliacijos žmogus,
neišvengiamai susiduria ir su vienais, ir su antrais, tai
ji įpareigota nuodugniais spekuliatyviojo proto teisių
tyrimais pagaliau visiems laikams užkirsti kelią skan
dalui, kuris anksčiau ar vėliau paaiškės netgi papras
tiems žmonėms iš ginčų, į kuriuos be šios kritikos neiš
vengiamai įsivelia metafizikai (ir, kaip tokie, pagaliau
taip pat ir teologai), kurie paskui patys falsifikuoja savo
pažiūras. Tik kritika galima pakirsti pačias šaknis m a-
t eri al i zmo, f anat i zmo, ateizmo, laisvama
niško neti kėji mo, f anat i z mo ir pri etarų,
kurie gali tapti visiems žalingi, ir pagaliau i de a l i z
mo ir s kept i ci zmo, kurie labiau pavojingi mo
kykloms ir vargu ar gali paplisti visuomenėje. Jei vy
riausybės mano esant naudinga domėtis mokslininkų
reikalais, tai jų išmintingą rūpinimąsi tiek mokslais,
tiek žmonėmis labiau atitiktų remti tokią kritikos lais
vę, kuri tik viena galėtų suteikti proto tyrimams tvir
tą pagrindą, o ne palaikyti juokingą despotizmą mo
kyklų, kurios garsiai šaukia apie visuomenei gresiantį
pavojų, kai sutraukomi jų suregzti voratinkliai, nors
visuomenė jų niekada nepastebėjo ir todėl negali pa
justi jų netekimo.
Kritika priešpriešinama ne proto do g ma t i ni a m
me t odui jo grynajame pažinime kaip moksle (nes
mokslas visada turi būti dogmatinis, t. y. iš patikimų
apriorinių principų turi išvesti griežtus įrodymus), bet
dogmat i zmui , t. y. pretenzijai žengti j priekį tik
grynu sąvokiniu (filosofiniu) pažinimu pagal principus,
nuo seno proto vartojamus, nesidomint jo teise į šiuos
principus ir būdu, kuriuo jis prie jų priėjo. Vadinasi,
dogmatizmas yra grynojo proto dogmatinis metodas
be i š a n k s t i nė s pa t i e s grynoj o proto,
kai p s uge bė j i mo, kri t i kos. Todėl šis
priešpriešinimas neturi kalbėti plepaus paviršutinišku
mo, pasisavinusio populiarumo vardą, ar tuo labiau
skepticizmo, kuris greitai susidoroja su visa metafizi
ka, naudai. Priešingai, kritika yra būtina išankstinė
priemonė teikti paramą nuodugniai metafizikai kaip
mokslui, kuri būtinai turi būti išdėstyta dogmatiškai ir
kuo sistemingiausiai, taigi mokykliškai (ne populia
riai); šis reikalavimas jai yra neišvengiamas dėl to, kad
ji apsiima savo užduotis atlikti visiškai a priori, taigi
visiškai patenkindama spekuliatyvųjį protą. Vadinasi,
vykdant kritikos nustatytą planą, t. y. kuriant būsimos
metafizikos sistemą, mes turėsime ilgainiui laikytis
griežto metodo garsiojo Volfo, žymiausio iš visų dog
matinių filosofų, kuris pirmasis parodė pavyzdį (ir dėl
šio pavyzdžio tapo iki šiol Vokietijoje dar neišblėsu
sios nuodugnumo dvasios pradininku), kaip reikią ženg
ti į tikrąjį mokslo kelią, remiantis dėsningu principų
nustatymu, aiškiu sąvokų apibrėžimu, išbandytu įrody
mų griežtumu, užkertant kelią drąsiems šuoliams išva
dose. Todėl Volfas puikiausiai būtų galėjęs pakelti į
mokslo rangą tokią discipliną, kokia yra metafizika, jei
jam būtų atėję į galvą iš anksto parengti sau dirvą pa
ties organo, būtent grynojo proto, kritika: šį trūkumą
reikia priskirti ne tiek jam, kiek veikiau jo amžiaus
dogmatiniam mąstymo būdui, ir .šiuo požiūriu jo laikų,
kaip ir visų ankstesnių epochų, filosofams nebuvo dėl ko
50 vieni kitiems priekaištauti. Tie, kurie atmeta Volfo mo-
kymo būdą ir kartu taip pat grynojo proto kritikos me
todą, nieko kita negali siekti, kaip apskritai nusimesti
mo ks l o pančius ir darbą paversti žaidimu, tikru
mą —nuomone, o filosofiją — filodoksija.
Dėl šio ant r oj o l ei di mo, tai aš, kaip ir
dera, nenorėjau praleisti progos pašalinti, kiek tai įma
noma, sunkumus ir neaiškumus, dėl kurių galėtų kilti
įvairių nesusipratimų, su kuriais, galbūt ne be mano
kaltės, susidūrė įžvalgūs žmonės, vertindami šią knygą.
Pačiuose teiginiuose ir jų įrodymuose bei [veikalo]
plano formoje ir išsamume aš neradau nieko, ką reikė
tų keisti. Tai paaiškintina iš dalies ilgalaikiu veikalo iš
bandymu dar prieš jį paskelbiant, iš dalies paties da
lyko savitumu, būtent grynojo spekuliatyviojo proto
prigimtimi —proto, turinčio tikrą organinę struktūrą
(Gliederbau), kurioje viskas yra organas, t. y. visuma
tarnauja kiekvienai daliai ir kiekviena dalis —visumai,
tad kiekvienas mažiausias trūkumas — ar tai būtų klai
da (suklydimas), ar praleidimas — naudojant neišven
giamai turi išaiškėti. Aš tikiuosi, kad sistema ir ateityje
išsaugos šį nekintamumą. Tokį įsitikinimą sąlygoja ne
savimana, bet vien tik akivaizdumas, kurį suteikia eks
perimentas, teikiantis tą patį rezultatą, kylant nuo pa
prasčiausių elementų prie grynojo proto visumos ir
grįžtant nuo visumos (nes ir visuma pati savaime duo
ta dėl galutinio proto tikslo praktikos srityje) prie
kiekvienos dalies, o bandymai pakeisti nors mažiausią
dalį tuojau sukelia ne tik sistemos, bet ir bendražmogiš-
ko proto prieštaravimus. Tačiau dė s t ymą dar daug
kur galima patobulinti, ir šiame leidime aš pabandžiau
padaryti pataisymų, kurie turi padėti pašalinti, pirma,
neteisingą estetikos27 supratimą, ypač laiko sąvokoje;
antra, intelekto sąvokų dedukcijos neaiškumus; trečia,
tariamą pakankamo aiškumo stoką grynojo intelekto
pagrindinių teiginių įrodymuose; pagaliau paralogiz-
mų, kuriais kaltinama teorinė psichologija 28, neteisin
gą aiškinimą. Dėstymo būdo pakeitimų padariau tik iki
šios vietos (t. y. tik iki transcendentalinės dialektikos 51
pirmo skyriaus pabaigos), bet ne toliau *f nes laiko buvo
per maža; dėl kitų dalių, tai neaptikau, kad jos būtų
klaidingai suprastos nusimanančių ir bešališkų tyrinė
tojų, kurie —nors aš jų ir nevardiju su jiems deramu
* Tiesioginiu priedu, bet tik įrodymo būdo, aš galėčiau vadinti
tik naują psichologinio idealizmo paneigimą ir griežtą (aš ma
nau, kad ir vienintelį galimą) išorinių stebinių objektyvaus realumo
įrodymą, p. 27529. Kad ir kokiu nekenksmingu pagrindiniams
metafizikos tikslams būtų laikomas idealizmas (nors iš tikrųjų jis
toks nėra), filosofijai ir bendražmogiškam protui visada būtų skan
dalinga, jei reikėtų tik tikėti daiktų (iš kurių mes juk gauname
visą pažinimo medžiagą netgi mūsų vidiniam jutimui) egzistavimu
už mūsų ir nebūtų galima priešpriešinti jokio patenkinamo įrody
mo, jei kam nors ateitų į galvą abejoti jų egzistavimu. Kadangi įro
dymo dėstyme nuo trečios iki šeštos eilutės yra tam tikras neaišku
mas, tai šį tarpą aš prašau pakeisti taip: „Bet tai, kas pastovu, ne
gali būti mano stebinys. Juk visi mano egzistavimą sąlygojantys
pagrindai, kuriuos galima surasti manyje, yra vaizdiniai ir, kaip to
kiems, jiems patiems reikalinga skirtinga negu jie tai, kas pastovu,
kurio atžvilgiu galėtų būti apibrėžta jų kaita, taigi ir mano egzista
vimas laike, kuriame jie keičia vienas kitą". Prieš šį įrodymą tik
riausiai kas nors pasakys: aš juk betarpiškai įsisąmoninu tik tai, kas
yra manyje, t. y. savąjį išorinių daiktų vaizdinį; vadinasi, vis
dar lieka neišspręsta, ar yra už manęs kas nors jį atitinkantis, ar ne.
Tačiau vidiniu pat yri mu aš įsisąmoninu savo egzi st avi mą
laike (taigi ir jo apibrėžiamumą laike), o tai yra kažkas daugiau
negu tik savojo vaizdinio įsisąmoninimas; bet tai yra tas pat, kaip
ir empi ri ni s mano egzi st avi mo į si sąmoni ni mas,
kuris gali būti apibrėžtas tik santykiu su kuo nors, kas susiję su ma
no egzistavimu ir yra už manęs. Tad šis manojo egzistavimo
laike įsisąmoninimas lygiai taip pat susijęs su santykio su kažkuo,
esančiu už manęs, įsisąmoninimu, ir, vadinasi, patyrimas, o ne pra
simanymas, jutimas, o ne vaizduotė tai, kas išoriška, neatskiriamai
susieja su manuoju vidiniu jutimu; juk išorinis jutimas jau savaime
yra stebėjimo santykis su kažkuo, kas tikra už manęs, ir šio jutimo
realumas, skirtingai nuo vaizduotės, remiasi tik tuo, kad jis neat
skiriamai susiejamas su pačiu vidiniu patyrimu kaip jo galimybės
sąlyga; kaip tik tai čia ir įvyksta. Jei su savo egzistavimo inte
l ekt i ni u įsisąmoninimu, pasireiškiančiu vaizdiniu „aš
egzistuoju", kuris lydi visus mano sprendinius ir intelekto veiks
mus, aš galėčiau susieti ir savo egzistavimo 'apibrėžimą i nt el ek
tiniu stebėjimu, tai būtų nebūtina įsisąmoninti santykį su
kažkuo, esančiu už manęs. Bet nors tas intelektinis įsisąmoninimas
yra pirmesnis, vis dėlto vidinis stebėjimas, vien tik kuriuo gali būti
apibrėžtas mano egzistavimas, yra juslinis ir susijęs su laiko sąly
ga. Tačiau šis apibrėžimas, taigi ir pats vidinis patyrimas, priklauso
nuo kažko pastovaus, ko manyje nėra, vadinasi, esančio kame nors
už manęs, ir aš turiu save mąstyti susijusį su juo. Vadinasi, išorinio
jutimo realumas būtinai susijęs su vidinio jutimo realumu kaip pa
tyrimo apskritai galimybe; t. y. aš lygiai taip pat tikrai įsisąmoninu,
kad daiktai egzistuoja už manęs ir santykiauja su mano jutimu, kaip
pagyrimu —jau patys atitinkamose vietose pamatys,
kad aš atsižvelgiau į jų nurodymus. Tačiau su šiais pa
taisymais susijęs nedidelis nuostolis skaitytojui, kuris
buvo neišvengiamas, pernelyg nepadidi/iant knygos
apimties,—mat reikėjo praleisti arba trumpinti įvairias
vietas kaip neesmines visumos išsamumui, nors kai
kuriems skaitytojams jos būtų pageidautinos, nes gali
būti naudingos kitam tikslui. Tai buvo reikalinga dėl
to, kad būtų padaryta vietos dabartiniam, kaip aš ti
kiuosi, suprantamesniam išdėstymui, kuris teiginių ir
netgi jų įrodymų požiūriu iš esmės visiškai nieko ne
keičia, tačiau dėstymo metodo požiūriu vienur kitur
taip nutolsta nuo ankstesniojo, kad šito nebuvo gali
ma padaryti įtarpais. Šis nedidelis nuostolis, kurį, beje,
norint galima kompensuoti, palyginant su pirmuoju
leidimu, su kaupu atlyginamas, kaip aš tikiuosi, dides
nio suprantamumo. Įvairiuose paskelbtuose kūriniuose
(iš dalies kai kurių knygų recenzijose, iš dalies atski
ruose traktatuose) aš su malonumu ir dėkingumo jaus
mu įžvelgiau, kad nuodugnumo dvasia Vokietijoje neiš
blėso, bet tik trumpam buvo prislopinta genialia besi-
dedančios laisvamanybės mados ir kad dygliuoti kriti
kos takai, vedantys į sistemingą, bet dėl to vienintelį
patvarų ir todėl itin būtiną grynojo proto mokslą, drą-
esu į isąmoninęs, kad aš pats tikrai egzistuoju laike. Tačiau kokius
duotus stebimus iš tikrųjų atitinka už manęs esantys objektai, dėlto
priklausantys išoriniam j ut i mui —jam, o ne vaizduotei, turi bū
ti priskirti tie objektai,—šitai reikia spręsti kiekvienu atveju at
skirai, remiantis taisyklėmis, pagal kurias patyrimas apskritai (netgi
vidinis) skiriasi nuo vaizduotės, be to, pagrindą čia visada sudaro
teiginys, kad išorinis patyrimas tikrai egzistuoja. Dar galima pri
durti pastabą: ko nors, kas past ovi ai egzistuoja, vaizdinys yra
ne tas pat, kas past ovus vaizdinys. To, kas pastovu, vaiz
dinys, kaip ir visi mūsų vaizdiniai, ir netgi materijos vaizdiniai, gali
būti labai nepastovus bei kintantis ir vis dėlto siejamas su kažkuo,
kas yra pastovu, vadinasi, turi skirtis nuo visų mano vaizdinių ir
būti išorinis daiktas, kurio egzistavimas būtinai įtrauktas į mano
paties egzistavimo api brėži mą ir kartu su juo sudaro tik vieną
patyrimą, kuris netgi negalėtų būti vidinis, jei jis kartu nebūtų
(iš dalies) išorinis. Kaip šitai galima —to čia taip pat neįmanoma
smulkiau paaiškinti, kaip ir to, kokiu būdu mes apskritai mąstome
tai, kas pastovu laike (das Stehende in der Zeit), kurio egzistavimas
kartu su tuo, kas kinta, sukuria kitimo sąvoką. ^
siems ir šviesiems protams nesukliudė šį mokslą per
prasti. Šiems nusipelniusiems žmonėms, taip laimingai
suderinantiems nuodugnų supratimą ir talentą aiškiai
dėstyti (šito aš savyje kaip tik neaptinku), palieku už
baigti apdoroti kai kurias mano ne itin vykusiai išdės
tytas vietas. Būti paneigtam šiuo atveju nėra pavojaus;
reikia saugotis kitko — būti nesuprastam. Dėl manęs,
tai nuo šiol aš negaliu leistis į ginčus, nors rūpestingai
atsižvelgsiu į visus draugų ar priešininkų nurodymus,
kad vėliau panaudočiau juos, kurdamas sistemą pagal
šią propedeutiką. Kadangi, šiuos darbus dirbdamas, aš
jau gerokai pasenau (šį mėnesį pradėjau šešiasdešimt
ketvirtuosius metus), tai turiu tausoti laiką, jei noriu
įvykdyti savo planą — sukurti gamtos metafiziką ir pa
pročių metafiziką, spekuliatyviojo ir praktinio proto
kritikos teisingumo patvirtinimą. O neaiškumų, iš pra
džių vargu ar išvengiamų šiame veikale, paaiškinimo
bei jo visumos apgynimo tikiuosi iš ją perpratusių nu
sipelniusių žmonių. Galima prikibti prie kiekvieno filo
sofijos veikalo atskirų vietų (nes jis negali būti toks
šarvuotas, kaip matematikos veikalas), tačiau sistemos,
laikomos vienumu, struktūrai dėl to negresia nė men
kiausias pavojus. Tik nedaugeliui žmonių būdingas dva
sios lankstumas apžvelgti tokiai sistemai, jei ji nauja, o
dar mažiau žmonių turi noro tai daryti, nes bet kokia
naujovė jiems neparanki. Kiekviename veikale, ypač
kai dėstoma laisva kalba, be ryšio ištraukus atskiras
vietas ir jas gretinant vieną su kita, galima iškasti ir
tariamų prieštaravimų, metančių šešėlį visam veikalui
akyse tų, kurie pasikliauja svetimais vertinimais; tačiau
tuos prieštaravimus labai lengvai gali pašalinti tas, ku
ris perprato visą idėją. Bet jei teorija yra vidujai
patvari, tai veiksmas ir atoveiksmis, iš pradžių kelian
tys jai didelį pavojų, ilgainiui tarnauja tik tam, kad nu
šlifuotų jos nelygumus ir netgi per trumpą laiką su
teiktų jai būtiną grakštumą, jeigu tuo užsiims bešališki,
įžvalgūs ir tikrai populiarūs žmonės.
Karaliaučius, 1787 m. balandis
ĮVADAS
1. Vi s i ma t e ma t i ko s s pr e ndi ni ai yra
s i nt et i ni ai . Atrodo, kad žmogaus proto analiti
kai šio teiginio iki šiol nepastebėjo ir kad jis dargi tie
siog prieštarauja visoms jų prielaidoms, nors yra ne
ginčijamai tikras ir labai svarbus ateičiai. Nustačius,
kad visos matematikų išvados daromos pagal prieštara
vimo dėsnį (to reikalauja kiekvieno ąpodiktinio tikru
mo prigimtis), buvo įsikalbėta, esą ir [matematikos] pa
grindiniai teiginiai pažįstami iš prieštaravimo dėsnio;
ir čia jie labai klydo, nes sintetinis teiginys, žinoma,
gali būti suprastas pagal prieštaravimo dėsnį, bet ne
pats savaime, o tik tuo atveju, kaf numanomas kitas
sintetinis teiginys, iš kurio jis gali būti išvestas.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad tikrieji matemati
kos teiginiai visada yra aprioriniai, o ne empiriniai
sprendiniai, nes juose slypi būtinumas, kuris negali bū
ti kildinamas iš patyrimo. O jei su manimi nenori sutik
ti, puiku — savo teiginį aš apriboju gr y ną j a ma
t emat i ka, kurios pati sąvoka rodo, kad ji apima ne
empirinį, bet tik grynąjį apriorinįjjažinimą.
Iš pradžių galima pamanyti, kad teiginys 7+ 5=12
yra grynai analitinis, pagal prieštaravimo dėsnį išplau
kiantis iš septynių ir penkių sumos sąvokos. Tačiau,
panagrinėjus giliau, pasirodo, kad 7 ir 5 sumos sąvo
koje nėra nieko, be šių dviejų skaičių sujungimo į vie
ną, ir čia visai negalvojama, koks yra tas vienas skai
čius, apimantis abu dėmenis. Mąstydamas tą septynių ir
penkių sujungimą, aš dar anaiptol nemąstau dvylikos
sąvokos, ir, kad ir kiek skaidyčiau savo tokios galimos
sumos sąvoką, aš niekada nesurasiu joje dvylikos. Rei
kia išeiti už šių sąvokų ribų, pasitelkus į pagalbą ste-
binį, atitinkantį vieną iš jų, sakysime, savo penkių pirš
tų arba (kaip daro Zėgneris32 savo aritmetikoje) pen
kių taškų, ir paskui vieną po kito stebėjimo pateiktus
penketo vienetus dėti prie septynių sąvokos. Juk iš pra
džių aš imu skaičių 7 ir, penkių sąvokai gauti pasitel
kęs savo rankos pirštų stebinį, remdamasis šiuo vaizdu,
prie skaičiaus 7 vieną po kito prijungiu vienetus, ku
riuos anksčiau sudaryti skaičiui 5 ėmiau visus kartu, ir
šitaip matau, kaip atsiranda skaičius 12. Tai, kad 5
t urėj o būti pridėti prie 7, aš, tiesa, mąsčiau sumos=
7+ 5 sąvoka, bet nemąsčiau, kad ši suma lygi 12. Vadi
nasi, aritmetikos teiginys visada yra sintetinis, ir tuo
galima dar aiškiau įsitikinti paėmus kiek didesnius
skaičius: juk tada jau visiškai aišku, kad, nesvarbu,
kaip pakreiptume savo sąvokas, mes niekada negalėtu
me gauti sumos vien tik skaidydami sąvokas, nesirem-
dami stebėjimu.
Lygiai taip pat nė vienas grynosios geometrijos pa
grindinis teiginys nėra analitinis. Kad tiesi linija, jun
gianti du taškus, yra trumpiausia, tai — sintetinis tei
ginys, nes mano tiesės sąvoka nusakomas ne dydis,
o tik kokybė. Vadinasi, trumpiausio [atstumo] sąvoka
visiškai pridedama, ir jokiu skaidymu jos negalima
gauti iš tiesios linijos sąvokos. Taigi čia reikia remtis
stebėjimu, kuris tik ir padaro galimą sintezę.
Tiesa, nedaugelis geometrų nustatomų pagrindinių
teiginių tikrai yra analitiniai ir grindžiami prieštaravi
mo dėsniu, tačiau jie, kaip tapatūs teiginiai, yra tik
metodinės jungtys, o ne principai, pavyzdžiui, a=a,
visuma lygi pačiai sau arba (a+b)>a, t. y. visuma
didesnė už savo dalį. Bet netgi šie teiginiai, nors jie
galioja vien tik sąvokų pagrindu, matematikoje galimi
tik todėl, kad jie gali būti pavaizduoti stebimu. Tik iš
raiškos dviprasmiškumas paprastai verčia mus manyti,
kad tokių apodiktinių sprendinių predikatas jau esąs
mūsų sąvokoje ir, vadinasi, sprendinys yra analitinis.
Taigi mes t uri me šiai sąvokai sugalvoti tam tikrą
predikatą, ir šis būtinumas būdingas-jau pačioms są
vokoms. Bet klausimą sudaro ne tai, ką mes t uri me
s ug a l v o t i pateiktai sąvokai, bet tai, ką mes ta są
voka iš t i krųj ų mąstome, tegul ir neaiškiai,
ir tada paaiškėja, kad predikatas su ta sąvoka būtinai
susijęs, bet ne kaip kažkas, kas mąstoma pačia sąvoka,
o per stebinį, kuris ir turi būti pridėtas prie sąvokos.
2. Gamt os moks l ą (Physica) s udaro ap
ri ori ni ai s i nt e t i ni a i s pr e ndi ni a i kaip
pri nci pai . Kaip pavyzdį aš pateiksiu tik kelis tei
ginius, pavyzdžiui, teiginį, kad, kintant kūniškajam
pasauliui, materijos kiekis visada lieka nepakitęs, arba
kad, perduodant judėjimą, veiksmas ir atoveiksmis vi
sada turi būti vienas kitam lygūs. Aiškus ne tik abiejų
teiginių būtinumas, taigi jų apriorinė kilmė, bet ir tai,
kad jie yra sintetiniai teiginiai. Juk materijos sąvoka
aš mąstau ne jos pastovumą, o tik jos buvimą erdvėje
ją užpildant. Vadinasi, aš iš tikrųjų išeinu už materijos
sąvokos ribų, kad prie jos aprioriškai mintimis pridė
čiau kažką, ko aš ja nemąs či au. Tad šis teiginys
ne analitinis, o sintetinis, ir vis dėlto jis mąstomas a
priori; taip yra ir su kitais gamtos mokslo grynosios
dalies teiginiais.
3. Met af i zi ka, net jeigu ją ir laikytume moks
lu, kurį iki šiol tik bandyta sukurti, bet kuris vis dėlto
dėl žmogaus proto prigimties neišvengiamai'reikalin
gas, turi api mt i apri ori nes s i n t e t i n e s
ži ni as. Ir jos uždavinys yra visai ne skaidyti ir ši
taip analitiškai išaiškinti sąvokas, kurias mes a priori
susidarome apie daiktus; joje mes ketiname a priori
išplėsti savo pažinimą ir tuo tikslu turime naudotis to
kiais pagrindiniais teiginiais, kurie prie duotos sąvo
kos prideda kažką, ko joje nebuvo, ir aprioriniais sin
tetiniais sprendiniais išeiti taip toli, kad pats patyrimas
nebegali sekti paskui mus, kaip, pavyzdžiui, teiginyje
„Pasaulis turi turėti pradžią" ir kt. Tad metafizika, bent
pagal s avo ti ksl ą, susideda išimtinai tik iš ap
riorinių sintetinių teiginių.
§1
Kad ir kokiu būdu, kad ir kokiomis priemonėmis paži
nimas santykiautų su objektais, vis dėlto būdas, kuriuo
pažinimas betarpiškai su jais santykiauja ir kurio kaip
priemonės siekia kiekvienas mąstymas, yra stebėjimas.
Jis vyksta tik tada, jei mums yra duotas objektas; o tai
vėlgi įmanoma, bent mums, žmonėms, tik dėl to, kad
objektas tam tikru būdu paveikia sielą. Sugebėjimas
įgyti vaizdinius (imlumas) tuo būdu, kuriuo esame ob
jektų veikiami, vadinamas j usl umu. Vadinasi, ob
jektus mums pa t e i ki a juslumas, ir tik jis mums
teikia s t ebi ni us ; o intelektu objektai mąsto-
m i, ir iš jo kyla sąvokos . Tačiau kiekvienas mąs
tymas galų gale turi tiesiogiai (directe) arba netiesio
giai (indiiecte) tam tikrais požymiais sietis su stebimais,
taigi mumyse — su juslumu, nes nė vienas objektas
mums negali būti duotas kitu būdu.
Objekto, kiek mes esame jo veikiami, poveikis su
gebėjimui įgyti vaizdinius yra poj ūt i s. Tas stebė
jimas, kuris su objektu siejasi per pojūtį, vadinamas
empi ri ni u. Neapibrėžtas empirinio stebėjimo ob
jektas vadinamas rei ški ni u.
Tai, kas reiškinyje atitinka pojūtį, aš vadinu jo
mat eri j a; o tai, kas įgalina įvairovę reiškinyje su
tvarkyti pagal tam tikrus santykius, vadinu reiškinio
forma. Kadangi tai, vien tik kame pojūčiai gali bū
ti sutvarkyti ir įgauti tam tikrą formą, pats savo ruož-
tu negali būti pojūtis, tai, nors visų reiškinių maiterija
mums duota tik a posteriori, jų forma visa turi būti
parengta jiems sieloje a priori ir dėl to gali būti tiria
ma skyrium nuo bet kokio pojūčio.
Gr y nai s i ai s (transcendentaline prasme) aš vadi
nu visus vaizdinius, kuriuose nėra nieko, kas priklau
so pojūčiui. Atitinkamai grynoji juslinių stebėjimų ap
skritai forma, kuria tam tikruose santykiuose stebima
visa reiškiniuose glūdinti įvairovė, sieloje bus ą priori.
Pati ši giynoji~juslumo forma taip pat bus vadinama
g r y nuo j u st ebėj i mu. Antai jei aš nuo kūno
vaizdinio atskiriu tai, ką apie jį mąsto intelektas, pa
vyzdžiui, substanciją, jėgą, dalumą ir t. t., lygiai kaip
ir tai, kas priklauso pojūčiui, pavyzdžiui, nepralaidu-
mą, tvirtumą, spalvą ir t. t., tai iš šio empirinio stebė
jimo man dar kažkas lieka —būtent tįsumas ir pavida
las. Jie priklauso grynajam stebėjimui, kuris yra sieloje
a priori netgi ir be tikrojo jutimų arba pojūčio objek
to, kaip gryna juslumo forma.
Mokslą apie visus juslumo apriorinius principus aš
vadinu t r a n s c e n d e n t a l i n e estetika*. Tai
gi turi egzistuoti toks mokslas, sudarantis transcenden
talinės pradų teorijos pirmąją dalį, priešingai tam
mokslui, kuris apima grynojo mąstymo principus ir va
dinamas transcendentaline logika.
Vadinasi, transcendentalinėje estetikoje mes pir
miausia i z o l i u o s i me juslumą, atskirdami visa, ką
* Vokiečiai yra vieninteliai, kurie dabar vartoja žodį „estetika1*
žymėti tam, ką kiti vadina skonio kritika. Čia slypi klaidinga viltis,
kurią puoselėjo puikus analitikas Baumgartenas ,—grožio kritinį
vertinimą pajungti proto principams ir jo taisykles pakelti į mokslo
lygį. Tačiau šios pastangos veltui. Mat minėtos taisyklės, arba kri
terijai, pagal savo pagrindinius šaltinius yra tik empirinės ir, va
dinasi, niekada negali pasitarnauti nustatyti apibrėžtiems apriori
niams dėsniams, su kuriais turėtų derintis mūsų sprendinys apie
skonį; veikiau pastarasis yra tikrasis pirmųjų teisingumo kriterijus.
Todėl tikslinga šio pavadinimo arba vėl atsisakyti ir išsaugoti jį tai
teorijai, kuri yra tikras mokslas (tuo taip pat būtų priartėta prie
senovės žmonių kalbos ir prasmės, kai pažinimo skirstymas į
aiadųta xai yoųta37 buvo labai garsus), arba pasidalyti šiuo pa
vadinimu su spekuliatyviąja filosofija ir žodį „estetika“ vartoti iš da
lies transcendentaline prasme, iš dalies psichologijos reikšme.
čia intelektas mąsto savo sąvokomis, kad neliktų nieko,
išskyrus empirinį stebėjimą. Antra, nuo jo dar atskir
sime visa, kas priklauso pojūčiui, kad neliktų nieko, iš
skyrus grynąjį stebėjimą ir vien tik reiškinių formą;
tai vienintelis dalykas, kurį juslumas gali pateikti a
priori. Siame tyrime išaiškės, kad egzistuoja dvi gryno
sios juslinio stebėjimo formos kaip apriorinio pažinimo
principai — būtent erdvė ir laikas,— kurias tirti mes
dabar imsimės.
TRANSCENDENTALINĖS ESTETIKOS
PIRMAS SKIRSNIS
APIE ERDVĘ
TRANSCENDENTALINES ESTETIKOS
ANTRAS SKIRSNIS
APIE LAIKĄ
§ 7. Paaiškinimas
Į vadas
TRANSCENDENTALINĖS LOGIKOS IDĖJA
TRANSCENDENTALINIO
VISŲ GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ ATRADIMO BŪDO
PIRMAS SKIRSNIS
APIE LOGINI INTELEKTO TAIKYMĄ APSKRITAI
Anksčiau intelektas buvo apibrėžtas tik negaty
viai—kaip nejuslinis sugebėjimas pažinti. Nepriklau
somai nuo juslumo mes nieko negalime stebėti. Tad
intelektas nėra sugebėjimas stebėti. Bet, be stebėjimo,
nėra jokio kito būdo pažinti, išskyrus pažinimą sąvoko
mis. Vadinasi, kiekvieno, bent jau žmogiškojo, intelekto
pažinimas yra pažinimas sąvokomis, ne intuityviai, bet
diskursyviai. Visi stebimai, būdami jusliniai, grindžia
mi išoriniais poveikiais, o sąvokos grindžiamos funkci
jomis. Bet funkciją aš suprantu kaip veiklos, pajungian
čios įvairius vaizdinius vienam bendrajam vaizdiniui,
vienumą. Tad sąvokos remiasi mąstymo spontaniškumu,
o jusliniai stebiniai — įspūdžio imlumu. Šias sąvokas
intelektas gali taikyti tik taip, kad jis jomis sprendžia.
Kadangi joks vaizdinys, išskyrus stebinį, betarpiškai
nesusijęs su objektu, tai sąvoka siejasi ne betarpiškai
su objektu, bet su kuriuo nors kitu jo vaizdiniu (ne
svarbu, ar tai stebinys, ar netgi jau sąvoka). Vadinasi,
sprendinys yra tarpiškas objekto pažinimas, taigi ob
jekto vaizdinio vaizdinys. Kiekviename sprendinyje yra
sąvoka, galiojanti daugeliui vaizdinių, tarp kurių yra ir m
duotasis vaizdinys, betarpiškai susijęs su objektu. Pa
vyzdžiui, sprendinyje „Visi kūnai dalūs" da
lumo sąvoka susijusi su įvairiomis kitomis sąvokomis,
bet čia ji specialiai susieta su kūno sąvoka, o ši sąvo
ka—su tam tikrais mums pasitaikančiais reiškiniais.
Vadinasi, šie objektai įsivaizduojami tarpiškai per da
lumo sąvoką. Tad visi sprendiniai yra vienumo funkci
jos tarp mūsų vaizdinių, nes objektui pažinti vietoj be
tarpiško vaizdinio vartojamas be ndr e s ni s vaizdi
nys, apimantis ir betarpišką, ir daugelį kitų vaizdinių,
ir šitaip sujungiamos daugelis galimų žinių. Bet visus
intelekto veiksmus mes galime laikyti sprendiniais, tad
i nt e l e kt ą apskritai galima laikyti s ug e bė j i mu
spręsti , nes pagal tai, kas anksčiau buvo pasaky
ta, jis yra sugebėjimas mąstyti. Mąstymas yra pažini
mas sąvokomis. O sąvokos, kaip galimų sprendinių pre
dikatai, susijusios su kokiu nors dar neapibrėžto ob
jekto vaizdiniu. Antai kūno sąvoka žymi ką nors, kas
gali būti pažinta ta sąvoka, pavyzdžiui metalą. Tad kū
no sąvoka tik dėl to yra sąvoka, kad jai subordinuoti
kiti vaizdiniai, kuriems tarpininkaujant ji gali sietis su
objektais. Vadinasi, ji yra galimo sprendinio predika
tas, pavyzdžiui sprendinio „Kiekvienas metalas yra kū
nas“. Taigi galima atrasti visas intelekto funkcijas, jei
sugebame išsamiai parodyti vienumo funkcijas sprendi
niuose. Kitas skirsnis parodys, kad tai visai lengvai
galima padaryti.
VISŲ GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ ATRADIMO BŪDO
ANTRAS SKIRSNIS
§ 9. Apie intelekto loginę funkciją sprendiniuose
Jei mes abstrahuojamės nuo sprendinio apskritai
bet kokio turinio ir kreipiame dėmesį tik į pačią intelek
tinę sprendinio formą, tai matome, kad mąstymo funk
ciją jame galima išreikšti keturiais pavadinimais, iš ku
rių kiekviename glūdi trys momentai. Juos gerai ga
lio Įima pavaizduoti šia lentele.
Spr e ndi ni o k i e k y b ė
Bendrieji
Ypatingieji
Vieniniai
3
Kokybė Sa nt y ki s
Teigiamieji Kategoriškieji
Neigiamieji Hipotetiniai
Begaliniai Skirstytiniai
4
Moda l uma s
Probleminiai
Asertoriniai
Apodiktiniai
Kadangi šis skirstymas kai kuriomis, nors neesminė
mis, detalėmis, atrodo, nukrypsta nuo įprastinės logikų
technikos, tai pravers šie įspėjimai dėl keliančio susi
rūpinimą klaidingo supratimo.
1. Logikai teisingai sako, kad, vartojant sprendinius
samprotavimuose, vieninius sprendinius galima trak
tuoti kaip bendruosius. Juk kaip tik dėl to, kad jie ne
turi jokios apimties, jų predikatas negali sietis tik su
kai kuo iš to, kas apimama subjekto sąvoka, o kitos
dalies neliesti. Vadinasi, predikatas galioja subjekto
sąvokai be išimties, tarsi ši sąvoka būtų visuotinai
galiojanti, turinti apimtį, kurios visai reikšmei galioja
predikatas. Tuo tarpu jei mes vieninį sprendinį paly
ginsime su visuotinai galiojančiu tik kaip kiekybinį
žinojimą, tai jis santykiauja su juo taip, kaip vienetas
su begalybe, ir, vadinasi, pats savaime nuo jo iš esmės
skiriasi. Tad jei aš vieninį sprendinį (judicium singulaie)
vertinu ne tik pagal jo vidinį galiojimą, bet ir kaip
žinojimą apskritai jo kiekybės, palyginti su kitomis ži
niomis, požiūriu, tai jis, žinoma, skiriasi nuo visuotinai
galiojančių sprendinių (judicia communia) ir nusipelnė ui
atskiros vietos išsamioje mąstymo apskritai momentų
lentelėje (nors, suprantama, ne logikoje, kuri apsiribo
ja tik sprendinių vartojimu vienas kito atžvilgiu).
2. Lygiai taip pat transcendentalinėje logikoje be
g a l i ni us s pr e ndi ni us reikia dar skirti nuo
t ei gi amųj ų, nors bendrojoje logikoje jie teisė
tai priskiriami prie teigiamųjų sprendinių ir nesudaro
atskiro skirstymo nario. Juk bendroji logika abstrahuo-
jasi nuo predikato bet kokio turinio (net jeigu jis nei
giamas) ir tik žiūri, ar jis subjektui priskiriamas, ar
priešpriešinamas. O transcendentalinė logika sprendinį
nagrinėja ir šio loginio teigimo vertingumo arba turi
nio požiūriu, pasitelkusi vien tik neigiamą predikatą, ir
nustato, kokią naudą jis duoda visam pažinimui. Jei
apie sielą aš pasakyčiau, kad ji nėra mirtinga, tai nei
giamuoju sprendiniu bent jau suturėčiau nuo klaidos.
O teiginiu „Siela yra nemirtinga" jo loginės formos
požiūriu aš iš tikrųjų kažką teigiau, įskyriau sielą į ne
mirtingų esybių neapibrėžtą apimtį. Tačiau kadangi vi
soje galimų esybių apimtyje mirtingosios sudaro vieną
dalį, o nemirtingosios — kitą, tai savo teiginiu aš pa
sakiau ne ką kita, o tik tai, kad siela yra vienas iš be
galinės aibės daiktų, kurie išlieka, jei aš pašalinu visa,
kas mirtinga. Tuo visko, kas galima, begalinė sritis apri
bojama taip, kad nuo jos atskiriama tai, kas mirtinga, ir
į likusią jos ploto apimtį (skiriama siela. Tačiau ir taip
išskyrus, šis plotas vis dar lieka begalinis ir iš jo gali
ma pašalinti dar daug dalių, bet nuo to sielos sąvoka
nė kiek nepraturtės ir netaps teigiamai apibrėžta. Tad
šie sprendiniai, begaliniai savo logine apimtimi, iš tikrų
jų pažinimo apskritai turinio atžvilgiu tėra apribojan
tys, todėl jų negalima apeiti transcendentalinėje lente
lėje, apimančioje visus mąstymo momentus sprendi
niuose, nes šiuo atveju intelekto atliekama funkcija
galbūt pasirodys esanti svarbi jo grynojo apriorinio
pažinimo srityje.
3. Visi mąstymo santykiai sprendiniuose yra šių rū
šių: a) predikato ir subjekto santykis, b) pagrindo ir
112 sekmens santykis, c) suskirstyto pažinimo ir visų skirs-
tymo narių santykis vieno 6U kitu. Pirmosios rūšies
sprendiniuose nagrinėjamos tik dvi viena su kita san
tykiaujančios sąvokos, antrosios — du sprendiniai, tre
čiosios— daug sprendinių. Hipotetiniame sprendinyje
„Jei egzistuoja visiškas teisingumas, tai nepataisomas
piktadarys bus nubaustas" iš esmės glūdi dviejų teigi
nių— „Egzistuoja visiškas teisingumas" ir „Nepataiso
mas piktadarys bus nubaustas" santykis. Čia nespren
džiama, ar kiekvienas iš šių teiginių pats savaime yra
teisingas. Šiuo teiginiu mąstoma tik seka. Pagaliau skirs-
tytiniame sprendinyje glūdi dviejų ar daugiau teiginių
santykis vieno su kitu, bet ne sekos, o loginio prieš-
priešinimo santykis, kiek vieno sprendinio sritis šalina
kito sritį, tačiau kartu ir bendravimo santykis, kiek jie
visi kartu užpildo tikrojo pažinimo sritį. Tad skirstyti-
nis sprendinys išreiškia pažinimo srities dalių santykį,
nes kiekvienos dalies sritis yra kitų dalių srities papil
dymas iki visos suskirstyto pažinimo visumos, kaip, pa
vyzdžiui, sprendiniai „Pasaulis egzistuoja arba dėl aklo
atsitiktinumo, arba dėl vidinio būtinumo, arba, dėl iš
orinės priežasties". Kiekvienas iš šių sprendinių užima
pasaulio apskritai egzistavimo galimo pažinimo srities
dalį, o visi kartu — visą sritį. Pašalinti pažinimą iš vie
nos iš šių sričių — vadinasi, įjungti jį į vieną iš kitų;
priešingai, įjungti jį į vieną iš šių sričių —vadinasi,
pašalinti iš kitų. Taigi skirstytiniame sprendinyje yra
tam tikras žinių bendravimas, kurį sudaro tai, kad jos
abipusiai viena kitą šalina, bet šitaip kaip vi s uma
apibrėžia teisingą pažinimą, visos kartu sudarydamos
vienintelio duotojo pažinimo visą turinį. Tai aš laikau
esant reikalinga čia pažymėti tik dėl tolesnio nagrinė
jimo.
4. Sprendinių modalumas yra visiškai ypatinga jų
funkcija, kurios skiriamasis požymis tas, kad ji nieko
neprideda prie sprendinio turinio (nes, išskyrus dydį,
kokybę ir santykį, nėra nieko, kas sudarytų sprendinio
turinį), bet susijusi tik su jungties reikšme mąstymo ap
skritai atžvilgiu. Pr o bl e mi ni ai yra tokie sprendi- n 3
niai, kuriuose teigimas arba neigimas laikomi tik ga
l i mai s (savo nuožiūra). As ert ori ni ai — tie,
kuriuose teigimas arba neigimas nagrinėjami kaip t i k
ri (teisingi). Ap o d i kt i ni a i —tie, kuriuose jie
laikomi būti nai s*. Antai abu sprendiniai, kurių
santykį sudaro hipotetinis sprendinys (antecedens ir
conseąuens), kaip ir sprendiniai, savo sąveika sudaran
tys skirstytinį sprendinį (skirstymo nariai), tėra proble
miniai. Anksčiau pateiktame pavyzdyje teiginys „Eg
zistuoja visiškas teisingumas" išsakomas ne asertoriš-
kai, o tik mąstomas kaip bet kuris sprendinys, kurį
galbūt kas) nors priima, ir tik seka yra asertorinė. To
dėl tokie sprendiniai gali būti taip pat aiškiai klaidingi,
bet vis dėlto, kaip probleminiai, jie gali būti tiesos pa
žinimo sąlygos. Antai sprendinys „Pasaul i s e g z i s
t uoj a dėl akl o at si t i kt i numo" pateikta
me skirstytiniame sprendinyje turi tik probleminę
reikšmę, būtent kad kas nors gali, tegul tik akimirkai,
priimti šį teiginį, ir vis dėlto jis pasitarnauja tiesai su
rasti (kaip nurodymas klaidingo kelio iš visų kelių, ku
riais galima eiti). Tad probleminis yra tas teiginys, ku
ris išreiškia tik loginę (ne objektyvią) galimybę, t. y.
laisvą pasirinkimą tokį teiginį laikyti galiojančiu, in
telekto galimybę savavališkai jį priimti. Asertorinis
teiginys išsako loginį tikrumą, arba tiesą, kaip, pavyz
džiui, hipotetiniame samprotavime, kuriame antece-
dentas didžiojoje premisoje yra probleminis, o mažojo
je premisoje — asertorinis; jis rodo, kad teiginys jau
susijęs su intelektu pagal jo dėsnius. Apodiktiniu tei
giniu mąstomas asertorinis teiginys kaip apibrėžtas šiais
paties intelekto dėsniais, todėl jis tvirtinamas a priori
ir šitaip išreiškia loginį būtinumą. Kadangi čia viskas
prie intelekto prisijungia palaipsniui —pirmiau kažkas
sprendžiama problemiškai, paskui tai priimama aserto-
riškai kaip teisinga ir pagaliau tvirtinama kaip neatski-
*Tarytum mąstymas pirmuoju atveju būtų i nt el ekt o funk-
cija, antruoju —sprendi mo galios, trečiuoju — proto
114 funkcija. Ši pastaba bus paaiškinta tik tolesniu tyrimu.
riamai susiję su intelektu, t. y. kaip būtina ir apodiktiš-
ka,—tai šias tris modalumo funkcijas galima taip pat
vadinti trimis mąstymo apskritai momentais.
§ U
§ 12
Tačiau senųjų autorių transcendentalinėje filosofi
joje yra dar vienas skyrius, apimantis grynąsias inte
lektines sąvokas, kurios, nors ir nepriskiriamos prie ka
tegorijų, vis dėlto, jų nuomone, turi galioti kaip aprio
rinės objektų sąvokos; tačiau tokiu atveju jos turėtų
padidinti kategorijų skaičių, o šito negali būti. Šios
sąvokos išvardijamos garsiajame scholastų teiginyje:
ąuodlibet ens ėst unum, verum, bonum. Nors šio prin
cipo taikymas darant išvadas buvo nevaisingas (išva
dos būdavo perdėm tautologiniai teiginiai), tad naujai
siais laikais metafizikoje jis paprastai iškeliamas beveik
tik iš pagarbos tradicijai, vis diėlto taip ilgai išsilaikiusi
mintis, kad ir kokia ji atrodytų tuščia, nusipelnė, jog
visada būtų tiriama jos kilmė, ir įgalina mus daryti
prielaidą, kad jos pagrindą sudaro kokia nors intelekto
taisyklė, kuri, kaip dažnai atsitinka, tik klaidingai buvo
aiškinama. Šie tariamai transcendentaliniai dai kt ų
predikatai yra ne kas kita, kaip bet kokio dai kt ų
aps kr i t ai pa ž i ni mo loginiai reikalavimai ir
kriterijai; pažinimo pagrindu jie laiko kiekybės katego
rijas, būtent vi enumą, daugį ir vi sybę; tik
jos iš esmės turėjo būti laikomos materialiomis, pri
klausančiomis pačių daiktų galimybei, tuo tarpu iš tik
rųjų jas vartojo tik formalia reikšme, kaip priklausan
čias prie kiekvieno pažinimo loginių reikalavimų, ir kar
tu šiuos mąstymo kriterijus neapdairiai pavertė daiktų
pačių savaime savybėmis. Kiekvienam objekto pažini-
mui būdingas sąvokos vi enumas , kurį galima pa
vadinti ko k y bi ni u vi enumu, kiek jis supran
tamas tik kaip žinių įvairovės junginio vienumas, kaip,
pavyzdžiui, pjesės, kalbos, pasakos temos vienumas.
Antra, yra sekmenų t ei s i ngumas . Kuo daugiau
yra duotosios sąvokos teisingų sekmenų, tuo daugiau
jos objektyvaus realumo požymių. Tai būtų galima pa
vadinti požymių, priklausančių vienai sąvokai kaip
bendram pagrindui (o ne mąstomų ja kaip dydis), ko
ky bi ni u daugi u. Pagaliau trečia — t obul u
mas, kurį sudaro tai, kad visas šis daugis grąžinamas
atgal į sąvokos vienumą ir visiškai derinasi su ja, o ne
su kuria nors kita sąvoka; tai galima pavadinti koky
bi ni u i š s amumu (totalumu). Taigi aišku, kad šie
pažinimo apskritai galimybės loginiai kriterijai tris kie
kybės kategorijas, kurių vienumą reikia laikyti perdėm
vienarūšiu, kuriant kiekybę, pažinimo kokybe, kaip
principu, čia modifikuoja tik n e v i e n a r ū š i ų pa
žinimo dalių susiejimo vienoje sąmonėje požiūriu55.
Antai sąvokos (o ne jos objekto) galimybės kriterijus
yra apibrėžimas, kuriame sąvokos vi enumas , viso
to, kas pirmiausia iš jos gali būti išvesta, t e i s i n g u
mas, pagaliau to, kas iš jos gali būti išgauta, i šsa
mumas sudaro tai, ko reikia sukurti visai sąvokai.
Lygiai taip pat h i p o t e z ė s kri t eri j us yra pri
imto ai š ki ni mo pa g r i ndo suprantamumas ar
ba jo v i e numa s (be pagalbinės hipotezės), iš jos
išvedamų sekmenų t e i s i ng u ma s (vienas kito ir pa
tyrimo atitikimas) ir pagaliau tų sekmenų aiškinimo pa
grindo i š s amumas — sekmenų, kurie nurodo ne
daugiau ir ne mažiau, o tik tai, kas hipotezėje tariama
ir derinasi su ja, a posteriori analitiškai vėl teigdami
tai, kas buvo mąstoma a priori sintetiškai. Tad vienu
mo, teisingumo ir tobulumo sąvokomis transcendentali
nė kategorijų lentelė visai nepapildoma, tarytum joje
ko nors trūktų, bet tik šių kategorijų vartojimo būdas
pajungiamas pažinimo atitikimo pačiam sau bendro
sioms loginėms taisyklėms, visiškai apeinant šių sąvo
kų santykį su objektu.
SĄVOKŲ ANALITIKOS.
ANTRAS SKYRIUS
APIE GRYNŲJŲ INTELEKTINIŲ SĄVOKŲ DEDUKCIJĄ
PIRMAS SKIRSNIS
§ 13. Apie transcendentalinės dedukcijos apskritai
principus
Teisės teoretikai, kalbėdami apie teises ir pretenzi
jas, teisminiame procese klausimą dėl teisės (quid juris)
skiria nuo klausimo dėl fakto (quid iacti), reikalauja
įrodyti ir viena, ir kita ir pirmąjį, t. y. teisės arba pre
tenzijų teisėtumo, įrodymą vadina dedukci j a. Mes
vartojame daugybę empirinių sąvokų, niekam neprieš
taraujant, ir be jokios dedukcijos manome turį teisę
suteikti joms prasmę ir įsivaizduojamą reikšmę, nes vi
sada galime pasitelkti patyrimą įrodyti jų objektyviam
realumui. Tačiau yra taip pat uzurpuotos sąvokos, kaip,
pavyzdžiui, lai mė, l i ki mas, kurios, nors vartoja
mos bemaž su visuotiniu atlaidumu, vis dėlto kartais
verčiamos atsakyti į klausimą: quid juris? Tokiu atveju
jų dedukcija sudaro nemenkų keblumų, nes nei iš pa
tyrimo, nei remiantis protu negalima pateikti jokio aiš
kaus teisinio pagrindo, kuris aiškiai parodytų jų vartoji
mo teisėtumą.
Bet tarp įvairių sąvokų, sudarančių labai margą
žmogiškojo pažinimo audinį, yra tokių, kurios skirtos
būti taikomos grynai aprioriškai (visiškai nepriklauso
mai nuo bet kokio patyrimo), ir ši jų teisė visada rei
kalinga dedukcijos, nes patyrimu pagrįsti tokio taikymo
teisėtumo įrodymai nepakankami, o tuo tarpu rei
kia žinoti, kaip šios sąvokos gali būti susijusios su ob
jektais, kurių jos juk negauna iš jokio patyrimo. Todėl
paaiškinimą, kaip sąvokos gali a priori būti susijusios su
objektais, aš vadinu sąvokų t r a n s c e n d e n t a l i n e
de dukc i j a ir skiriu ją nuo e mpi r i nė s de-
124 dukcijos, nurodančios, kaip sąvoka įgyjama patyrimu
ir jo apmąstymu, ir todėl liečiančios ne teisėtumą, bet
faktą, dėl kurio sąvoka atsirado.
Mes dabar jau turime dviejų visai skirtingų rūšių
sąvokas, kurios tarpusavyje derinasi tuo, kad ir vienos,
ir kitos su objektais susijusios visiškai a priori, būtent
erdvės ir laiko, kaip juslumo formų, sąvokas bei kate
gorijas, kaip intelekto sąvokas. Bandymas pateikti jų
empirinę dedukciją būtų visiškai tuščias darbas, nes
skiriamasis jų prigimties bruožas yra tai, jog jos yra
susijusios su savo objektais, nieko nesiskolindamos iš
patyrimo, kad juos įsivaizduotų. Tad jeigu jų dedukci
ja būtina, ji visada turi būti transcendentalinė.
Vis dėlto šioms sąvokoms, kaip kiekvienam pažini
mui, galima atrasti jei ne jų galimybės principus, tai vis
dėlto atsitiktines jų susidarymo patyrime priežastis; ta
da jusliniai įspūdžiai duoda pirmąją dingstį atskleisti
visą pažinimo galią jų atžvilgiu ir realizuoti patyrimą,
kuriame glūdi du labai skirtingi pradai, būtent iš juti
mų kylanti pažinimo mat e r i j a ir tam tikra jai su
tvarkyti reikalinga forma, kylanti iš grynojo stebė
jimo ir mąstymo, kurie, esant juslinei medžiagai, ima
veikti ir sukuria sąvokas, vidinio šaltinio. Toks pirmųjų
mūsų pažinimo galios pastangų, siekiant nuo atskirų
suvokimų kilti prie bendrųjų sąvokų, tyrimas, be abejo,
yra labai naudingas, ir mes esame dėkingi garsiajam
Lokui, pirmajam atskleidusiam šį kelią. Tačiau tokiu
būdu niekada negalima atlikti grynųjų sąvokų d e-
d u k c i j o s: šiame kelyje jos visiškai nėra, nes aprio
rinės sąvokos savo būsimo taikymo, kuris turi būti
visiškai nepriklausomas nuo patyrimo, atžvilgiu turi pa
teikti visai kitą gimimo liudijimą, o ne rodantį jas ki
lus iš patyrimo. Todėl šį bandymą daryti išvadą iš fi
ziologinių duomenų, kuris, tiesą sakant, visai negali bū
ti vadinamas dedukcija, nes liečia ąuaestionum facti,
aš vadinsiu grynojo pažinimo t ur ė j i mo paaiškini
mu. Tad aišku, kad galima tik transcendentalinė, o ne
empirinė grynojo žinojimo dedukcija ir kad grynųjų
apriorinių sąvokų empirinė dedukcija tėra tuščias ban-
dymas, kurio gali imtis tik žmogus, visiškai nesupratęs
šių žinių prigimties savitumo.
Tačiau netgi sutikus, kad vienintelė galima grynojo
apriorinio žinojimo dedukcija yra būtent transcenden
talinio pobūdžio, vis dėlto iš to dar nepasidaro aiš
ku, kad ji taip neišvengiamai būtina. Anksčiau mes,
pasitelkę transcendentalinę dedukciją, aptarėme erdvės
ir laiko sąvokas iki pat jų šaltinių ir išaiškinome bei
apibrėžėme jų objektyvią apriorinę reikšmę. Tačiau
geometrija tvirtu žingsniu eina ištisai apriorinių žinių
keliu, neketindama prašyti filosofijos paliudyti jos pa
grindinės sąvokos — erdvės sąvokos — gryną ir dės
ningą kilmę. Bet erdvės sąvoka šiame moksle taikoma
tik išoriniam jutimais suvokiamam pasauliui. Erdvė yra
grynoji jo stebėjimo forma, kurioje bet kuris geometri
nis pažinimas, kadangi jis remiasi aprioriniu stebėjimu,
yra betarpiškai akivaizdus, o objektai pačiu pažinimu
(savo formos atžvilgiu) a priori yra duoti stebėjimu. Tuo
tarpu priėjus gr ynąs i as i n t e l e k t i n e s są
vokas, atsiranda neišvengiamas poreikis ieškoti ne
tik jų pačių, bet taip pat ir erdvės transcendentalinės
dedukcijos; kadangi jos apie objektus kalba ne stebėji
mo ir juslumo, bet grynojo apriorinio mąstymo predi
katais, tai jos liečia visus objektus be jokių juslumo są
lygų; kadangi jos negrindžiamos patyrimu, tai ir aprio
riniame stebėjime negali nurodyti jokio objekto, kuriuo
jos grįstų savo sintezę iki bet kokio patyrimo; todėl jos
ne tik kelia įtarimą dėl jų taikymo objektyvios reikš
mės ir ribų, bet ir minėtą e r dv ė s s ą v o ką daro
dviprasmišką dėl to, kad jos linkusios ją taikyti anapus
juslinio stebėjimo sąlygų; todėl anksčiau ir buvo reika
linga jos transcendentalinė dedukcija. Tad prieš ženg
damas nors vieną žingsnį grynojo proto srityje, skaity
tojas pirmiau turi įsitikinti tokios transcendentalinės
dedukcijos neišvengiamu būtinumu, nes priešingu at
veju jis veiktų aklai ir, daug klaidžiojęs, vis dėlto tu
rėtų grįžti į tą patį nežinojimą, nuo kurio pradėjo. Jis
taip pat turi iš anksto įžvelgti neišvengiamus sunku-
126 mus, kad nesiskųstų nežinomybe ten, kur pats daiktas
giliai paslėptas, arba kad kliūčių pašalinimas per anks
ti jo nenuvargintų, nes reikia arba visai atsisakyti pre
tenzijų permanyti grynąjį protą kaip mėgstamiausią
sritį, būtent atsisakyti to, kas išeina už bet kokio gali
mo patyrimo ribų, arba šį kritinį tyrimą padaryti tobulą.
Anksčiau, tirdami erdvės ir laiko sąvokas, mes ne
sunkiai galėjome paaiškinti, kokiu būdu jos, kaip ap
riorinės žinios, vis dėlto būtinai turi būti susijusios su
objektais ir daro galimą jų sintetinį pažinimą nepri
klausomai nuo bet kokio patyrimo. Kadangi objektas
mums gali reikštis, t. y. būti empirinio stebėjimo ob
jektas, tik tokiomis grynosiomis juslumo formomis, tai
erdvė ir laikas yra grynieji stebimai, kuriuose a priori
glūdi objektų, kaip reiškinių, galimybės sąlyga, ir sin
tezė erdvėje ir laike turi objektyvią reikšmę.
Tuo tarpu intelekto kategorijos mums visai nenuro
do sąlygų, kuriomis objektai pateikiami stebėjimu; tad
objektai, žinoma, gali mums reikštis be būtino santykio
su intelekto funkcijomis, ir, vadinasi, intelekte a priori
nėra jų sąlygų. Todėl čia atsiranda keblumas, kuris
mums neiškilo juslumo srityje, būtent: kaip čia yra, kad
s u b j e k t y v i o s mą s t y mo sąl ygos turi tu
rėti o bj e kt yvi ą rei kšmę, t. y. teikti bet ko
kio objektų pažinimo galimybės sąlygas; juk nepriklau
somai nuo intelekto funkcijų reiškiniai, be abejo, gali
būti duoti stebėjimu. Pavyzdžiui, aš imu priežasties są
voką, žyminčią tam tikrą sintezės rūšį, kai po kokio
nors A pagal tam tikrą taisyklę tariamas nuo jo visai
skirtingas B. Aprioriškai dar neaišku, kodėl reiškiniuo
se turi būti kažkas panašaus (patyrimo negalima pateik
ti kaip įrodymo, nes įrodyti reikia šios apriorinės są
vokos objektyvią reikšmę), ir todėl a priori kyla abe
jonė, ar tik tokia sąvoka nėra visai tuščia ir niekur
tarp reiškinių neturinti jokio objekto. Juk aišku, kad
juslinio stebėjimo objektai turi atitikti a priori sieloje
esančias formalias juslumo sąlygas; priešingu atveju
jie nebūtų objektai mums; bet ne taip lengva padaryti
išvadą, kad jie, be to, turi atitikti taip pat sąlygas, ku
rios intelektui reikalingos dėl sintetinio mąstymo vie- 127
numo. Juk tikriausiai reiškiniai visada galėtų būti to
kie, kad intelektas visai nesurastų jų atitinkančių jo
vienumo sąlygas, ir tada būtų tokia painiava, kad, pa
vyzdžiui, nuoseklioje reiškinių eilėje nebūtų nieko, kas
mums teiktų kokią nors sintezės taisyklę ir, vadinasi,
atitiktų priežasties ir padarinio sąvoką, tad ši sąvoka
būtų visai tuščia, nieko nesakanti ir bereikšmė. Vis
dėlto reiškiniai mūsų stebėjimui teiktų objektus, nes
stebėjimas visai nereikalingas mąstymo funkcijų.
Jei šių tyrimų sunkumo ketintume išvengti saky
dami, kad patyrimas nuolat pateikia tokio reiškinių tai
syklingo nuoseklumo pavyzdžius, duodančius pakanka
mą pagrindą išskirti iš jų priežasties sąvoką ir tuo
patvirtinti objektyvią šios sąvokos reikšmę, tai išleistu
me iš akių, kad šitokiu būdu priežasties sąvoka visai
negali atsirasti: ji arba turi būti pagrįsta intelekte vi
siškai a priori, arba turi būti visai atmesta kaip grynas
svaičiojimas. Juk ši sąvoka būtinai reikalauja, jog koks
nors A būtų toks, kad iš jo būt i nai pagal vi
s i š kai v i s u o t i n ę t ai s ykl ę išplauktų koks
nors B. Reiškiniai, žinoma, pateikia daug atvejų, iš ku
rių galima nustatyti taisyklę, pagal kurią kas nors pa
prastai įvyksta, tačiau jie niekada [neįrodo], kad pada
rinys yra būti nas; todėl priežasties ir padarinio
sintezei būdinga tokia vertė, kurios visai negalima iš
reikšti empiriškai, būtent kad padarinys ne paprastai
prijungiamas prie priežasties, bet jos numatomas ir i š
jos išplaukia. Griežtas taisyklės visuotinumas taip pat
visai nėra savybė empirinių taisyklių, kurios dėl induk
cijos tegali įgauti santykinį visuotinumą, t. y. išplėtotą
pritaikomumą. Betgi grynųjų intelektinių sąvokų taiky
mas visiškai pakistų, jei jos būtų laikomos tik empiri
niais padariniais.
§14. Perėjimas prie transcendentalinės kategorijų
dedukcijos
Tegalimi du atvejai, kai sintetinis vaizdinys56 ir jo
m objektai gali derintis, būtinai būti vienas su kitu susiję
ir tarsi vienas su kitu susitikti: jei objektas daro gali
mą vaizdinį arba jei vaizdinys daro galimą objektą.
Pirmuoju atveju šis santykis tėra empirinis, ir vaizdinys
niekada negali būti apriorinis. Tokie yra reiškiniai at
žvilgiu to, kas juose priklauso pojūčiams. O antruoju
atveju, nors vaizdinys pats savaime nesukuria savo ob
jekto jo e g z i s t a v i mo pras me (nes čia mes
visai nekalbame apie vaizdinio priežastingumą dėl va
lios), vis dėlto jis a priori sąlygoja objektą, jei vien
tik juo ką nors galima paži nt i kai p obj ekt ą.
Tačiau yra dvi sąlygos, vien tik kurioms esant ga
limas objekto pažinimas: pirma', s t e b i n y s, kuriuo
objektas pateikiamas, bet tik kaip reiškinys; antra,
sąvoka, kuria objektas, atitinkantis šį stebinį, mąsto
mas. Bet iš to, kas anksčiau pasakyta, aišku, kad pirmo
ji sąlyga, būtent toji, vien tik kuriai esant objektus ga
lima stebėti, iš tikrųjų a priori yra sieloje kaip objektų
pagrindas jų formos atžvilgiu. Vadinasi, visi reiškiniai
būtinai atitinka šią formalią juslumo sąlygą, nes tik jai
esant jie gali reikštis, t. y. būti empiriškai stebimi ir
duoti. Dabar kyla klausimas, ar ir apriorinės sąvokos
nėra išankstinės sąlygos, vien tik kuriomis kas nors te
gul ir nestebima, tačiau mąstoma kaip objektas apskri
tai; tokiu atveju bet koks empirinis objektų pažinimas
būtinai turi atitikti tokias sąvokas, nes, nepriėmus jų
kaip prielaidos, niekas negali būti pat yr i mo ob
jektas. Betgi kiekvienas patyrimas, be juslinio
stebėjimo, kuriuo kas nors pateikiama, apima dar ir
objekto, kuris duotas stebėjimu arba reiškiasi jame,
sąvoką; todėl kiekvieno patyrimu pagrįsto pažini
mo pagrindą sudaro objektų apskritai sąvokos kaip ap
riorinės sąlygos; vadinasi, kategorijų kaip sąvokų ob
jektyvi reikšmė remsis tuo, kad patyrimas (mąstymo
formos požiūriu) galimas tik dėl sąvokų. Tada jos būti
nai ir a priori yra susijusios su patyrimo objektais, nes
tik jomis apskritai galima mąstyti kokį nors patyrimo
objektą.
Tad transcendentalinė visų apriorinių sąvokų deduk
cija turi principą, į kurį turi būti nukreiptas visas tyri-
mas, būtent: apriorines sąvokas reikia pripažinti paty
rimo galimybės apriorinėmis sąlygomis (ar patyrime
aptinkamo stebėjimo, ar mąstymo galimybės). Sąvokos,
sudarančios patyrimo galimybės objektyvų pagrindą,
kaip tik dėl to yra būtinos. Tačiau patyrimo, kuriame
jos aptinkamos, vystymasis yra ne jų dedukcija (bet
iliustracija), nes jos čia vis dėlto tebūtų atsitiktinės.
Be šio pradinio jų santykio su galimu patyrimu, ku
riame yra visi pažinimo objektai, šių sąvokų santykio
su kokiu nors objektu visai nebūtų galima suprasti.
Garsusis Lokas stokojo tokio samprotavimo ir, pa
tyrime aptikęs grynąsias intelekto sąvokas, jas išves
davo taip pat iš patyrimo ir vis dėlto buvo toks ne
nuos ekl us , kad šiomis sąvokomis ryžosi tirti ži
nias, išeinančias toli už bet kokio patyrimo ribų. Dei
vidas Hiūmas pripažino, jog tam atlikti būtina, kad šių
sąvokų kilmė būtų apriorinė. Bet kadangi jis visai ne
galėjo paaiškinti, kaip gali būti, kad sąvokas, kurios
pačios savaime intelekte nesusijusios, intelektas vis
dėlto būtinai turi mąstyti susijusias objekte, ir jam ne
kilo mintis, kad galbūt intelektas šiomis sąvokomis
pats gali būti patyrimo, kuriame yra jo objektai, kūrė
jas,—tai jis buvo priverstas šias sąvokas išvesti iš pa
tyrimo (būtent iš subjektyvaus būtinumo, atsirandančio
patyrime dėl dažnų asociacijų ir galų gale klaidingai
laikomo objekyviu būtinumu, t. y. iš į pročio). Bet
paskui Hiūmas buvo labai nuoseklus ta prasme, kad
jis pripažino, jog šiomis sąvokomis ir jų sąlygotais pa
grindiniais teiginiais negalima išeiti iš patyrimo ribų.
Tačiau e mpi r i ni s išvedimas, kuriam abu filosofai
atsidėjo, nesiderina su mūsų apriorinių mokslinių žinių
tikrove, būtent su gr ynąj a ma t e ma t i ka ir
be ndr uo j u gamt os moksl u, ir, vadinasi, pa
neigiamas pačiu šiuo faktu.
Pirmasis iš šių garsiųjų vyrų plačiai atvėrė duris
s vaj i ngumui , nes protas, kartą įgijęs teises, dau
giau nesileidžia apribojamas neapibrėžtais nuosaikumo
130 šlovinimais; antrasis iš jų, manydamas jau suradęs tokį
visuotinį mūsų sugebėjimo pažinti suklydimą, laikomą
protu, visiškai pasidavė s ke pt i c i z mu i.— Mes da
bar pabandysime parodyti, ar žmogaus proto negalima
sėkmingai pravesti tarp šių dviejų povandeninių uolų,
nurodyti jam apibrėžtas ribas ir vis dėlto išsaugoti jam
atvirą visą jo tikslingos veiklos sritį.
Prieš tai aš dar noriu pateikti ka t e g o r i j ų api
brėži mą. Jos yra objekto apskritai sąvokos, kurio
mis objekto stebinys laikomas api br ė ž t u vienos iš
spręsmo l o g i ni ų f unkci j ų atžvilgiu. Antai ka-
t e g o r i š k o j o sprendinio funkcija buvo subjekto
santykio su predikatu funkcija, pavyzdžiui, sprendinyje
„Visi kūnai dalūs". Tačiau intelekto grynai loginio tai
kymo požiūriu liko neapibrėžta, kuriai iš šių dviejų są
vokų norima priskirti subjekto funkciją ir kuriai —
predikato funkciją. Juk galima taip pat sakyti: „Kas
nors dalus yra kūnas". Bet substancijos kategorija, jei
gu jai subordinuojama kūno sąvoka, nustatoma, kad
empirinis kūno stebėjimas patyrime visada turi būti lai
komas tik subjektu, o ne vien tik predikatu. Tas pat
pasakytina ir apie visas kitas kategorijas.
§ 21. Pastaba
Stebėjime, kurį aš vadinu manuoju, glūdinti įvai
rovė dėl intelekto sintezės įsivaizduojama kaip pri
klausanti būt i nam savimonės vienumui, ir tai 139
įvyksta dėl kategorijos*. Vadinasi, kategorija rodo, kad
vi e nu stebėjimu duotos įvairovės empirinis įsisą
moninimas lygiai taip pat subordinuotas grynajai ap
riorinei savimonei, kaip empirinis stebėjimas — gryna
jam jusliniam stebėjimui, kuris taip pat egzistuoja
a priori.—Tad anksčiau pateiktu teiginiu padaryta pra
džia grynųjų intelektinių sąvokų dedukci j ai . Ka
dangi kategorijos atsiranda tik intelekte ne pr i kl a u
somai nuo j usl umo, tai sąvokų dedukcijoje
aš dar turiu abstrahuotis nuo būdo, kuriuo įvairovė pa
teikiama empiriniam stebėjimui, ir kreipti dėmesį tik
į vienumą, kurį kategorijomis stebėjimui suteikia inte
lektas. Remiantis būdu, kuriuo juslumui duotas empi
rinis stebėjimas, toliau (§ 26) bus parodyta, kad jo
vienumas yra ne kas kita, kaip tas vienumas, kurį ka
tegorija priskiria, pagal ankstesnįjį § 2 0 , duotojo stebė
jimo apskritai įvairovei, ir, vadinasi, tik tuo, kad bus
išaiškinta kategorijų apriorinė reikšmė visų mūsų juti
mų objektų atžvilgiu, dedukcijos tikslas bus visiškai
pasiektas.
Tačiau nuo vieno dalyko anksčiau išdėstytame įro
dyme aš vis dėlto negalėjau abstrahuotis — būtent
nuo to, kad įvairovė stebėjimui turi būti pat e i kt a
dar prieš intelekto sintezę ir nepriklausomai nuo jos;
bet kaip — šitai čia lieka neapibrėžta. Juk jei aš mąs
tyčiau intelektą, kuris pats stebėtų (pavyzdžiui, die
viškąjį intelektą, kuris duotus objektus ne įsivaizduotų,
bet savo vaizdiniais kartu juos pačius pateiktų arba
kurtų), tai kategorijos tokiam pažinimui neturėtų jo
kios reikšmės. Jos yra tik taisyklės intelektui, kurio
visas sugebėjimas yra mąstymas, t. y. veiksmas, kuriuo
jam iš kitur stebėjimu duotos įvairovės sintezė sukuria
apercepcijos vienumą, taigi intelektui, kuris pats sa
vaime nieko nepažį st a, o tik susieja ir sutvarko
pažinimo medžiagą — stebinį, kurį jam turi pateikti
* Sitai įrodoma remiantis pateiktuoju st ebėj i mo vienu*
mu, kuriuo duodamas objektas ir kuris visada apima stebėjimui pa
teiktos įvairovės sintezę ir taip pat šios įvairovės santykį su aper
cepcijos vienumu.
objektas. Bet lygiai taip pat negalima kitaip pagrįsti to
mūsų intelekto savitumo, kad jis a priori įgyvendina
apercepcijos vienumą tik pasitelkęs kategorijas ir tik
kaip tik tą jų rūšį ir kiekį, kaip negalima pagrįsti, ko
dėl mums būdingos kaip tik tos, o ne kitos spręsmo
funkcijos arba kodėl laikas ir erdvė yra vienintelės
mūsų galimo stebėjimo formos.
S 23
Nurodytasis teiginys yra labai svarbus, nes jis nu
stato grynųjų intelektinių sąvokų taikymo objektams
ribas, kaip transcendentalinė estetika nustato mūsų
juslinio stebėjimo grynosios formos taikymo ribas. Erd
vė ir laikas, kaip būdo, kuriuo mums gali būti duoti
objektai, galimybės sąlygos, galioja tik jutimų objek
tams, taigi tik patyrimo ribose. Už šių ribų jie nieko
nereiškia, nes jie tėra jutimuose ir už jų neturi jokio
tikrumo. Grynosios intelektinės sąvokos laisvos nuo šio
apribojimo ir apima stebėjimo apskritai objektus, ne
svarbu, ar jis panašus į mūsų stebėjimą, ar ne, kad tik
jis būtų juslinis, o ne intelektinis. Bet šis tolesnis są
vokų išplėtimas už mūsų juslinio stebėjimo ribų
mums nieko nepadeda. Juk tada jos yra tuščios objektų
sąvokos, neduodančios mums pagrindo spręsti netgi ar
objektai galimi, ar ne; jos tėra minties formos be objek
tyvaus realumo, nes mes nedisponuojame jokiu stebė
jimu, kuriam galėtų būti taikomas apercepcijos sinte
tinis vienumas, apimantis vien tik šias sąvokas, o tiktai
šitokiu būdu jos galėtų apibrėžti objektą. Reikšmę ir
prasmę joms tegali suteikti mūsų juslinis ir empiri
nis stebėjimas.
Tad jei n e j u s 1i n i o stebėjimo objektas laiko-
U2 mas duotu, tai, žinoma, jį galima atvaizduoti visais pre-
dikatais, esančiais jau prielaidoje, kad jam nebū
di nga ni ekas iš to, kas p r i kl a us o
j us l i ni am s t ebėj i mui , taigi kad jis netįsus
arba neegzistuoja erdvėje, kad jo trukmė nėra laikas,
kad jame neaptinkama jokio kitimo (apibrėžtumų laike
sekos) ir t. t. Tačiau tai nėra tikras pažinimas, jei aš tik
nurodau, kas objekto stebėjimui nebūdi nga, ir ne
galiu pasakyti, ką jis apima; juk tokiu atveju aš visai
neįsivaizdavau savo intelektinės sąvokos objekto gali
mybės, nes negalėjau pateikti jokio jį atitinkančio ste
bėjimo, o tegalėjau pasakyti, kad mūsų stebėjimas jam
negalioja. Bet čia svarbiausia tai, kad tokiam kažkam
taip pat negalėtų būti taikoma netgi nė viena kategori
ja, pavyzdžiui substancijos, t. y. ko nors, kas gali eg
zistuoti kaip subjektas, bet niekada negali egzistuoti
kaip paprastas predikatas, sąvoka; ar gali egzistuoti šį
minties apibrėžtumą atitinkantis daiktas — to aš visai
nežinočiau, jei empirinis stebėjimas man neteiktų [ka
tegorijos] taikymo atvejo. Bet plačiau apie tai bus kal
bama toliau.
§ 25
Tuo tarpu vaizdinių apskritai įvairovės transcenden
talinėje sintezėje, taigi sintetiniame pradiniame aper
cepcijos vienume, aš patį save įsisąmoninu ne tokį,
koks aš sau reiškiuosi, ir ne tokį, koks aš pats sa
vaime egzistuoju, bet įsisąmoninu tik, kad aš eg-
* Aš nesuprantu, kodėl tiek daug sunkumų kelia toji aplinkybė,
kad mes patys veikiame vidinį jutimą. Pavyzdžiu čia gali būti kiek
vienas dėmesio aktas. Šiuo aktu intelektas pagal jo mąstomą
ryšį visada nukreipia vidinį jutimą tokiam vidiniam stebėjimui, ku
ris atitinka intelekto sintetinamą įvairovę. Kaip stipriai šitai papras
tai paveikia sielą, kiekvienas gali pastebėti savyje.
žįstuoju. Šis v a i z di ny s yra mąst ymas, o ne
stebėjimas. Kadangi pačiam sau paži nti , be mąs
tymo veiklos, kiekvieno galimo stebėjimo įvairovę per
tvarkančios į apercepcijos vienumą, dar reikalingas
tam tikras stebėjimo būdas, kuriuo ši įvairovė duota,
tai, nors mano paties egzistavimas nėra reiškinys (ir
dar mažiau —paprasta regimybė), vis dėlto mano eg
zistavimą tegalima apibrėžti* pagal vidinio jutimo for
mą tuo ypatingu būdu, kuriuo mano susiejama įvairovė
yra duota vidiniu stebėjimu; dėl to aš savęs nepa
žį st u tokio, koks aš esu, bet pažįstu tik tokį,
koks aš pats sau rei ški uosi . Vadinasi, savęs įsi
sąmoninimas dar toli gražu nėra savęs pažinimas, ne
paisant visų kategorijų, kuriomis mes mąstome o bj e k
tą apskri t ai , susiedami įvairovę apercepcijoje.
Panašiai kaip skirtingam negu aš objektui pažinti, be
objekto aps kri t ai mąstymo (kategorija), man vis
dėlto dar reikalingas stebėjimas, kuriuo apibrėžiu ben
drąją objekto sąvoką, taip ir sau pačiam pažinti man,
be sąmonės, arba be to, kad aš mąstau save, dar reika
lingas manyje glūdinčios įvairovės stebėjimas, kuriuo
aš apibrėžiu šią mintį. Ir aš egzistuoju kaip protaujantis
subjektas, įsisąmoninantis vien tik savo sugebėjimą su
sieti, bet įvairovės, kurią jis turi susieti, atžvilgiu su
bordinuotas apribojančiai sąlygai, kuri vadinama vidiniu
jutimu ir kuri šį susiejimą padaro stebimą tik pagal lai
ko santykius, esančius visiškai anapus tikrųjų intelek
tinių sąvokų; todėl šis subjektas gali pažinti save tik
* „Aš mąstau" išreiškia mano egzistavimo apibrėžimo aktą.
Vadinasi, tuo egzistavimas jau duotas, bet dar neduotas būdas, ku
riuo aš turiu egzistavimą apibrėžti, t. y. tarti manyje esant jam
priklausančią įvairovę. Tam reikalinga savistaba, kurios pagrindą
sudaro apriorinė forma, t. y. laikas, kuri yra juslinė ir priklauso to,
kas apibrėžiama, imlumui. Jei aš dar nedisponuoju kita savistaba,
kuria manyje esantis tai, kas apibrėžia,—aš tik įsisąmoninu
jo spontaniškumą,—būtų duotas iki apibrėžimo akto lygiai
taip pat, kaip laikas teikia tai, kas apibrėžiama, tai aš savo
egzistavimo negaliu apibrėžti kaip savaveiksmės esybės egzistavimo,
bet įsivaizduoju tik savo mąstymo, t. y. apibrėžimo, spontaniškumą,
ir mano egzistavimas visada lieka tik apibrėžiamas jutimais, t. y.
kaip reiškinio egzistavimas. Vis dėlto dėl šio spontaniškumo aš sa-
148 ve vadinu i nt eligencija.
tokį, koks jis sau tik reiškiasi stebėjimo (kuris ne in
telektinis ir kurio negali teikti pats intelektas) atžvil
giu, o ne taip, kaip jis save pažintų, jei jo s t e bė j i
mas būtų intelektinis.
1
STEBĖJIMO AKSIOMOS
Įrodymas
Visi reiškiniai savo forma apima tam tikrą stebėji
mą erdvėje ir laike, kuris a priori sudaro jų visų pa
grindą. Tad jie gali būti sučiuopti, t. y. suvokti empiri
ne sąmone, ne kitaip, kaip įvairovės sinteze, kuri
sukuria apibrėžtos erdvės arba laiko vaizdinius, t. y.
* Kiekvienas j ungi nys (coniunctio) yra arba sudėtis
(compositio), arba ryšys (nexus). Sudėtis yra įvairovės, kurios da
lys nebūt i nai pr i kl auso vi ena kitai, sintezė, pavyz
džiui, du trikampiai, į kuriuos kvadratas padalytas įstrižainėmis, sa
vaime nebūtinai priklauso vienas kitam, tokia pati yra ir to, kas
vi enar ūši ška visame tame, ką galima tirti mat emat i škai ,
sintezė (savo ruožtu ši sintezė gali būti skirstoma į agr egaci j os
ir koal i ci j os sintezę, iš kurių pirmoji apima ekst ensy
vius, o antroji —i nt ensyvi us dydžius). Antroji junginio rū
šis (nexus) yra įvairovės sintezė, kiek įvairovės dalys būtinai
viena kitai priklauso, pavyzdžiui, akcidencija kokiai nors
substancijai arba padarinys priežasčiai —taigi kiek jos, nors ir bū
damos nevienarūšės, vis dėlto pateikiamos kaip a priori su
sijusios. Šį junginį, kadangi jis nėra savavališkas, aš vadinu d i na
rni n i u dėl to, kad jis liečia įvairovės egzi st avi mo junginį
(kuris vėlgi gali būti skirstomas į fizinį —reiškinių tarpusavio
junginį —ir met afi zi nį —jų junginį sugebėjime aprioriškai
174 pažinti).
sudedant tai, kas vienarūšiška, ir įsisąmoninant šios įvai
rovės (to, kas vienarūšiška) sintetinį vienumą. Tačiau
to, kas vienarūšiška, įvairovės stebėjimo apskritai įsi
sąmoninimas, kiek dėl jo tegalimas objekto vaizdinys,
yra dydžio (ąuanti) sąvoka. Vadinasi, netgi objekto,
kaip reiškinio, suvokimas galimas tik dėl to paties duo
tų juslinių stebinių įvairovės sintetinio vienumo, kuriuo
to, kas vienarūšiška, įvairovės sudėties vienumas mąs
tomas dydž i o sąvoka. Kitaip tariant, visi reiškiniai
yra dydžiai ir būtent e k s t e n s y v ū s dydžiai, nes
jie, kaip stebimai erdvėje arba laike, turi būti pateikti
ta pačia sinteze, kuria apibrėžiami erdvė ir laikas ap
skritai.
Ekstensyviu aš vadinu tą dydį, kuriame dalies vaiz
dinys daro galimą visumos vaizdinį (ir, vadinasi, būti
nai yra ankstesnis už visumos vaizdinį). Aš galiu įsi
vaizduoti liniją, kad ir kokia trumpa ji būtų, tik
brėždamas ją mintimis, t. y. pradėjęs nuo vieno taško,
vieną po kitos sukurdamas visas jos dalis, ir tik taip
sukurdamas šį [linijos] stebinį. Tas pat pasakytina ir
apie kiekvieną, netgi mažiausią, laiko dalį. Aš juo mąs
tau tik nuoseklų perėjimą nuo vieno momento prie
kito, kai dėl visų laiko dalių ir jų sujungimo pagaliau
atsiranda apibrėžtas laiko dydis. Kadangi visuose reiš
kiniuose grynas stebinys yra arba erdvė, arba laikas,
tai kiekvienas reiškinys, kaip stebinys, yra ekstensyvus
dydis, nes jis gali būti pažintas tik pagavos nuoseklia
sinteze (nuo dalies prie dalies). Jau dėl to visi reiškiniai
stebimi kaip agregatai (iš anksto duotų dalių aibės), ta
čiau tai galioja ne visokiems dydžiams, bet tik tiems,
kuriuos mes įsivaizduojame ir suvokiame kaip eks
t e ns yvi us .
Šia nuoseklia kuriančiosios vaizduotės sinteze, ku
riant figūras, grindžiama tįsumo matematika (geometri
ja) ir jos aksiomos, išreiškiančios apriorinio juslinio
stebėjimo sąlygas, vien tik kuriomis gali atsirasti iš
orinio reiškinio grynosios sąvokos schema, pavyzdžiui,
„tarp dviejų taškų galima tik viena tiesioji linija", „dvi
tiesios linijos neužskliaudžia erdvės" ir pan. Tai 175
aksiomos, iš esmės liečiančios tik dydžius (quanta) kaip
tokius.
Dėl kiekybės (quantitas)r t. y. atsakymo į klausimą,
koks yra kieno nors dydis, tai tam nėra aksiomų tikrąja
šio žodžio prasme, nors įvairūs tokio pobūdžio teiginiai
yra sintetiniai ir betarpiškai tikri (indemonstiabilia).
Teiginiai, kad prie lygių dydžių pridėjus lygius dydžius
arba juos iš jų atėmus, gaunami lygūs dydžiai, yra ana
litiniai, nes aš esu betarpiškai įsisąmoninęs vieno ir ki
to dydžio sukūrimo tapatybę; o aksiomos turi būti ap
rioriniai sintetiniai teiginiai. Tuo tarpu akivaizdūs tei
giniai apie skaičių santykius, nors jie, žinoma, yra
sintetiniai, tačiau ne bendri, kaip, pavyzdžiui, geomet
rijos teiginiai, ir kaip tik dėl to jų negalima vadinti
aksiomomis, bet galima vadinti tik skaitinėmis formu
lėmis. Teiginys 7+ 5=12 nėra analitinis. Juk nei skai
čiaus 7, nei skaičiaus 5 vaizdiniu, nei jų abiejų sudė
ties vaizdiniu aš nemąstau skaičiaus 12 (čia nekalbama
apie tai, kad skaičių 12 aš turiu mąstyti s udė damas
abu skai či us, nes analitinio sprendinio atveju
klausimas tėra tas, kad aš tikrai mąstau predikatą sub
jekto vaizdiniu). Nors šis teiginys yra sintetinis, vis
dėlto jis tėra vieninis. Kadangi jame atsižvelgiama tik
į to, kas vienarūšiška (vienetų), sintezę, tai sintezė čia
galima tik vieninteliu būdu, nors šių skaičių t ai ky
mas jau yra bendro pobūdžio. Kai aš sakau, kad tri
mis linijomis, iš kurių dvi kartu yra ilgesnės už trečią
ją, galima nubrėžti trikampį, tai aš čia turiu omenyje
tik kuriančiosios vaizduotės, kuri gali nubrėžti ilgesnes
ir trumpesnes linijas^ taip pat sujungti jas visokiais
kampais, funkciją. Tuo tarpu skaičius 7 galimas tik vie
ninteliu būdu, taip pat ir skaičius 1 2 , kuris sukuria
mas 7 ir 5 sinteze. Tad tokius teiginius reikia vadinti
ne aksiomomis (nes priešingu atveju aksiomų būtų be
galybė), bet skaitinėmis formulėmis.
Sis reiškinių matematikos transcendentalinis pagrin
dinis teiginys labai išplečia mūsų apriorinį pažinimą.
Juk jis vienintelis daro galimą grynosios matematikos
176 viso tikslumo taikymą patyrimo objektams, o be šio
pagrindinio teiginio šitai nebūtų savaime aišku ir, ma
ža to, sukeltų kai kurių prieštaravimų. Reiškiniai nėra
daiktai patys savaime. Empirinis stebinys galimas tik
dėl grynojo (erdvės ir laiko) stebimo; vadinasi, tai, ką
geometrija sako apie grynąjį stebinį, be jokių kalbų
galioja ir empiriniam stebiniui, ir išsisukinėjimas — esą
jutimų objektai gali neatitikti konstrukcijų erdvėje
taisyklių (pavyzdžiui, linijų arba kampų begalinio da
lumo) —turi atkristi. Tuo juk neigiama erdvės ir kartu
visos matematikos objektyvi reikšmė ir jau nebežino
ma, kodėl ir kiek matematiką galima taikyti reiški
niams. Erdvių ir laikų, kaip bet kokio stebėjimo esmi
nių formų, sintezė yra tai, kas daro galimą reiškinio
pagavą, taigi daro galimą bet kokį išorinį patyrimą, o
dėl to ir bet kokį jo objektų pažinimą; ir tai, ką mate
matika, taikoma grynai, įrodo apie sintezę, būtinai ga
lioja ir bet kokiam objektų pažinimui. Todėl visos
prieštaros tėra vingrybės neteisingai pamokyto proto,
kuris klaidingai ketina išlaisvinti jutimų objektus nuo
formalios mūsų juslumo sąlygos ir pateikti juos kaip
intelektui duotus objektus pačius savaime, nors jie tėra
reiškiniai; tokiu atveju, žinoma, apie juos visai nieko
nebūtų galima sužinoti a priori sintetiškai, taigi nebū
tų galima sužinoti ir grynosiomis erdvės sąvokomis, ir
pats šias sąvokas apibrėžiantis mokslas, būtent geo
metrija, būtų negalimas.
2
SUVOKIMO ANTICIPACIJOS
3
PATYRIMO ANALOGUOS
A
Pi rmoj i a n a l o g i j a
Substancijos pastovumo pagrindinis teiginys
Ki nt ant rei ški ni ams, substanci ja vi
sada i šl i eka ir jos ki e k i s g a mt o j e nei
didėja, nei mažėja.
Įrodymas
Visi reiškiniai yra laike, ir tik jame, kaip substrate
(kaip pastovioje vidinio stebėjimo formoje), gali būti
pateikti ir v i e n a l a i k i s egzi stavi mas, ir
nuos ekl umas . Tad laikas, kuriame turi būti
mąstoma bet kokia reiškinių kaita, išlieka ir nesikeičia,
nes jis yra tai, kame nuoseklumas arba vienalaikis eg
zistavimas gali būti pateikti tik kaip reiškinių apibrė
žimai. Tačiau laiko paties savaime negalima suvokti.
Vadinasi, suvokimo objektuose, t. y. reiškiniuose, turi
būti substratas, kuris pateikia laiką apskritai ir kuria
me bet kokia kaita arba vienalaikis egzistavimas gali
būti suvokti reiškinių santykio su jais pagava. Bet viso
to, kas realu, t. y. priklauso daiktų egzistavimui, subst
ratas yra s ubs t anci j a, kurioje visa, kas priklauso
egzistavimui, gali būti mąstoma tik kaip apibrėžtumas.
Vadinasi, tai, kas pastovu, santykyje su kuriuo tegalima
apibrėžti visus reiškinių santykius laike, yra reiškinio
substancija, t. y. tai, kas jame realu, kas, kaip bet ko
kios kaitos substratas, visada išlieka toks pat. Vadina
si, kadangi substancija egzistuodama negali kisti, tai
m jos kiekis gamtoje taip pat negali nei didėti, nei mažėti.
Mūsų reiškinio įvairovės pag a v a visada yra
nuosekli laike ir todėl visada kintanti. Vadinasi, vien
tik pagava mes niekada negalime nustatyti, ar ši įvairo
vė, kaip patyrimo objektas, egzistuoja vienalaikiškai,
ar nuosekliai, jeigu jos pagrindo nesudaro kažkas, kas
vi s ada e gz i s t uoj a, t. y. kažkas, kas i šl i e
ka ir yra past ovu, ir kiekviena kaita ir vienalai
kis egzistavimas yra ne kas kita, kaip tie būdai (laiko
modusai), kuriais tai, kas pastovu, egzistuoja. Vadina
si, laiko santykiai galimi tik tame, kas pastovu (nes
vienalaikiškumas ir nuoseklumas yra vieninteliai san
tykiai laike), t. y. tai, kas pastovu, yra paties laiko
empirinio vaizdinio subst rat as, ir tik jis daro ga
limą bet kurį laiko apibrėžimą. Pastovumas apskritai
išreiškia laiką kaip bet kokio reiškinių egzistavimo, bet
kokios kaitos ir bet kokio vienalaikiškumo nuolatinį
atitikmenį. Juk kaita liečia ne patį laiką, o tik reiški
nius laike (panašiai kaip vienalaikis egzistavimas nėra
paties laiko modusas: laiko dalys egzistuoja ne tuo pa
čiu metu, bet viena po kitos). Jei nuoseklumą priskir
tume pačiam laikui, tai turėtume mąstyti dar kitą laiką,
kuriame šis nuoseklumas būtų galimas. Tik dėl to, kas
pastovu, e g z i s t a v i ma s skirtingose laiko eilės da
lyse nuosekliai įgauna dydį, vadinamą trukme, nes
vien tik nuoseklume egzistavimas nuolat išnyksta ir
atsiranda ir niekada neturi nė mažiausio dydžio. Vadi
nasi, be to, kas pastovu, nėra jokio laiko santykio.
Bet laiko paties savaime negalima suvokti; taigi tai,
kas pastovu reiškiniuose, yra bet kurio laiko apibrėžimo
substratas, o dėl to ir bet kokio suvokimų sintetinio
vienumo, t. y. patyrimo, galimybės sąlyga, ir bet kokį
egzistavimą ir bet kokią kaitą laike tame, kas pastovu,
galima laikyti tik to, kas išlieka ir yra pastovu, egzis
tavimo modusu. Vadinasi, visuose reiškiniuose tai, kas
pastovu, yra pats objektas, t. y. substancija (phaeno-
menon), o visa, kas kinta arba gali kisti, priklauso tik
šios substancijos arba substancijų egzistavimo būdui,
taigi jų apibrėžtumui.
Man atrodo, kad ne tik filosofas, bet netgi įprastinis
intelektas visada numatydavo šį pastovumą kaip bet
kokios reiškinių kaitos substratą ir visada nedvejoda
mas jį pripažins; tik filosofas šitai išreiškia kiek api
brėžčiau, sakydamas, kad, vykstant pasaulyje bet ko
kiems kitimams, s u b s t a n c i j a išlieka ir kinta tik
akci denci j os. Tačiau aš niekur neaptinku netgi
bandymo įrodyti šį aiškiai sintetinį teiginį; dar daugiau,
jis tik retai kada esti — kaip jam ir dera — grynųjų ir
visiškai a priori egzistuojančių gamtos dėsnių prieš
akyje. Iš tikrųjų teiginys, kad substancija pastovi, yra
tautologija, nes tik šis pastovumas yra pagrindas, ku
riuo remdamiesi mes reiškiniui taikome substancijos
kategoriją, ir reikėtų įrodyti, kad visuose reiškiniuose
yra kažkas pastovu, kuriame visa, kas kinta, yra ne kas
kita, kaip jo egzistavimo apibrėžimas. Tačiau kadangi
šito niekada negalima įrodyti dogmatiškai, t. y. re
miantis sąvokomis, nes įrodymas liečia apriorinį sinte
tinį teiginį, ir kadangi niekas nemanė, kad panašūs tei
giniai galioja tik galimo patyrimo atžvilgiu, taigi gali
būti įrodyti tik dedukuojant patyrimo galimybę, tai nie
ko nuostabaus, kad šis teiginys niekada nebuvo įrody
tas, nors juo buvo grindžiamas kiekvienas patyrimas
(nes jo poreikis j a uč i a ma s empiriniame pažinime).
Vieną filosofą paklausė, kiek sveria dūmai. Jis at
sakė: „Iš sudegintų malkų svorio atimk pelenų svorį
ir gausi dūmų svorį". Vadinasi, jis laikė neginčijamu
dalyku, kad netgi ugnyje materija (substancija) ne
dingsta, o tik pakinta jos forma. Lygiai taip pat teigi
nys „Iš nieko niekas neatsiranda" buvo tik kita išvada,
padaryta iš pastovumo pagrindinio teiginio arba veikiau
iš pagrindinio teiginio apie nuolatinį tikrojo reiškinių
subjekto egzistavimą. Juk jei tai reiškinyje, kas nori
ma vadinti substancija, turi būti tikrasis bet kurio laiko
apibrėžimo substratas, tai kiekvieną egzistavimą tiek
praėjusiame, tiek busimajame laike turi būti galima
apibrėžti vien tik jo pagrindu. Todėl reiškinį pavadin
ti substancija mes galime tik dėl to, kad tariame jį
m egzistuojant bet kuriame laike, o šito žodis „pastovu-
mas" netgi gerai neišreiškia, nes jis veikiau nurodo bu
simąjį laiką. Vis dėlto vidinis būtinumas išlikti neatski
riamai susijęs su egzistavimo praeityje būtinumu, ir
todėl žodis „pastovumas" gali likti. „Gigni de nihilo
nihil, in nihilum nil posse reverti" —tai du teiginiai,
kuriuos senieji filosofai neatskiriamai sujungė, o dabar
dėl nesusipratimo jie kartais atskiriami, nes manoma,
kad jie liečia daiktus pačius savaime, o pirmasis iš jų
galįs prieštarauti pasaulio priklausymui nuo aukščiau
siosios priežasties (netgi jo substancijos požiūriu). Toks
būgštavimas nepagrįstas, nes čia kalbama tik apie pa
tyrimo, kurio vienumas niekada nebūtų galimas, jei
mes tartume atsirandant naujus daiktus (jų substancijos
atžvilgiu), srities reiškinius. Juk tada išnyktų tai,
kas vienintelis gali teikti laiko vienumą, būtent iš
nyktų substrato, vien tik kuriame kiekvienai kaitai
ištisai būdingas vienumas, tapatybė. Vis dėlto šis pas
tovumas yra ne daugiau kaip būdas įsivaizduoti daiktų
egzistavimą (reiškinyje).
Substancijos apibrėžtumai, kurie yra ne kas kita,
kaip jos egzistavimo būdai, vadinami akci denci -
jomis. Jos visada realios, nes susijusios su substan
cijos egzistavimu (neigimai tėra apibrėžimai, išreiškian
tys ko nors nebuvimą substancijoje). Jei tam, kas realu
substancijoje, priskiriamas atskiras egzistavimas (pa
vyzdžiui, judėjimui kaip materijos akcidencijai), tai
toks egzistavimas vadinamas savybingumu, skirtingai
nuo substancijos egzistavimo, kuris vadinamas sava
rankišku egzistavimu. Tačiau iš to kyla daug nesusi
pratimų 65, ir tiksliau bei teisingiau kalbama tada, kai
akcidencija žymimas tik būdas, kuriuo substancijos eg
zistavimas apibrėžiamas teigiamai. Dėl mūsų intelekto
loginio taikymo sąlygų vis dėlto neišvengiama tarsi
išskirti tai, kas substancijos egzistavime gali kisti,
substancijai išliekant, ir tai, kas kinta, traktuoti santy
kio su tuo, kas tikrai pastovu ir esminga, atžvilgiu; ši
kategorija įeina į santykių kategorijų grupę, bet veikiau
dėl to, kad apima jų sąlygą, o ne dėl to, kad ji pati
apimtų santykį.
Šio pastovumo [pripažinimu] taip pat remiasi k i t i-
m o sampratos pataisa. Atsiradimas ir išnykimas nėra
to, kas atsiranda arba išnyksta, kitimai. Kitimas yra
vienas egzistavimo būdas, einantis po to paties objekto
kito egzistavimo būdo. Todėl visa, kas kinta, i šl i eka,
ir k e i č i a s i tik jo būvis. Vadinasi, kadangi ši
kaita liečia tik apibrėžtumus, kurie gali išnykti arba at
sirasti, tai mes galime pasakyti, nors mūsų teiginys ir
atrodo kiek paradoksalus: kinta tik tai, kas pastovu
(substancija), o kintamasis ne pakinta, bet kei či as i ,
nes vieni apibrėžtumai išnyksta, o kiti atsiranda.
Todėl kitimą galima suvokti tik substancijose, o tie
siogiai atsiradimas arba išnykimas, nebūdami susiję su
to, kas pastovu, apibrėžtumu, visai negali būti galimas
suvokimas, nes būtent tai, kas pastovu, daro galimą
perėjimo iš vieno būvio į kitą ir iš nebūties į būtį vaiz
dinį, o šitai, vadinasi, empiriškai gali būti pažinta tik
kaip vienas kitą keičiantys to, kas išlieka, apibrėžtumai.
Tarkite, kad kas nors tiesiogiai pradeda egzistuoti; ta
da jūs turite turėti laiko momentą, kuriuo to ko nors
nebuvo. Bet su kuo jūs ketinate susieti šį laiko momen
tą, jei ne su tuo, kas jau egzistuoja? Juk ankstesnis
tuščias laikas nėra suvokimo objektas; bet jei šį atsira
dimą jūs susiesite su daiktais, kurie jau egzistavo anks
čiau ir kurių egzistavimas trunka iki ko nors atsiradi
mo, tai pastarasis tebus anksčiau egzistavusio daikto,
kaip pastovaus, apibrėžtumas. Tas pat pasakytina ir
apie išnykimą, nes jis numato empirinį vaizdinį laiko,
kuriuo reiškinio jau nėra.
Substancijos (reiškinyje) yra visų laiko apibrėžtumų
substratai. Vienų iš jų atsiradimas ir kitų išnykimas pa
šalintų netgi vienintelę laiko empirinio vienumo sąly
gą, ir tada reiškiniai priklausytų dviem skirtingiems
laikams, kuriais jie egzistuotų vienas šalia kito, o tai
yra nesąmonė. Juk egzistuoja tik v i e n a s laikas,
kuriame visi skirtingi laikai turi būti laikomi egzistuo
jančiais ne kartu, bet vienas po kito.
Tad pagal tai pastovumas yra būtina sąlyga, vien
192 tik kuriai esant reiškinius galima apibrėžti kaip daik-
tus arba galimo patyrimo objektus. O koks yra šio bū
tino pastovumo ir kartu reiškinių substancialumo empi
rinis kriterijus —progą pasakyti apie tai, kas reika
linga, mes turėsime vėliau.
B
Antroji analogija
Nuoseklumo laike pagal priežastingumo dėsnį
pagrindinis teiginys
Vi s i ki t i mai vyks t a pagal pri ežas
ties ir padarinio ryš i o dėsnį.
Įrodymas
(Ankstesnis pagrindinis teiginys įrodė, kad visi nuo
sekliai vienas po kito einantys reiškiniai tėra ki t i
mai, t. y. pastovios substancijos apibrėžtumų nuosek
lus buvimas ir nebuvimas; vadinasi, pačios substancijos
buvimas, einantis po jos nebuvimo, arba substancijos
nebuvimas, einantis po jos buvimo, neįmanomas, ki
taip tariant, pati substancija neatsiranda ir neišnyksta.
Sį pagrindinį teiginį galima ir taip išreikšti: k i e k v i e
na r e i š ki ni ų kai ta (nuosekl umas) yra
ti k ki ti mas; substancijos atsiradimas arba išny
kimas nėra jos kitimai, nes kitimo sąvoka tą patį sub
jektą taria egzistuojant su dviem priešingais apibrėžtu
mais, taigi pastovų.— Priminę šitai, pereiname prie
įrodymo.)
Aš suvokiu, kad reiškiniai eina vienas po kito, t. y.
kad tam tikru laiku egzistuoja daikto būvis, priešingas
ankstesniam jo būviui. Vadinasi, aš, tiesą sakant, su-
sieju laike du suvokimus. Bet susiejimas nėra tik jutimo
ir stebėjimo padarinys, čia jis yra vaizduotės, kuri api
brėžia vidinį jutimą laiko santykio atžvilgiu, sintetinio
sugebėjimo produktas. Tačiau vaizduotė du minėtus
būvius gali susieti dvejopai — taip, kad vienas arba ki
tas iš jų yra ankstesnis laike, nes laiko paties savaime
negalima suvokti ir jo atžvilgiu negalima tarsi empiriš-
kai nustatyti, kas objekte eina pirmiau ir kas —pas
kiau. Tad aš tik įsisąmoninu, kad mano vaizduotė viena
taria esant pirmiau, kita paskiau, o ne tai, kad vienas
objekto būvis yra ankstesnis už kitą; arba, kitaip ta
riant, vien tik suvokimas neapibrėžia vienas po kito
einančių reiškinių o b j e k t y v a u s santyki o. No
rint šį santykį pažinti kaip apibrėžtą, reikia abiejų
būvių santykį mąstyti taip, kad juo būtinai būtų api
brėžta, kurį iš jų reikia laikyti ankstesniu, kurį pa
skesnių, o ne priešingai. Bet sąvoka, kurioje glūdi sin
tetinio vienumo būtinumas, tegali būti grynoji intelek
tinė sąvoka, kurios nėra suvokime, ir šiuo atveju tai yra
p r i e ž a s t i e s ir padarinio, iš kurių pirmoji
apibrėžia antrąjį laiko atžvilgiu kaip sekmenį, o ne kaip
kažką, kas galėtų būti ankstesnis tik vaizduotėje (arba
apskritai negalėtų būti suvoktas), s a nt y ki o sąvo
ka. Vadinasi, pats patyrimas, t. y. empirinis reiškinių
pažinimas, galimas tik dėl to, kad reiškinių nuoseklu
mą, taigi ir bet kokį kitimą, mes subordinuojame prie
žastingumo dėsniui; tad patys reiškiniai, kaip patyrimo
objektai, galimi tik pagal šį dėsnį.
Reiškinio įvairovės pagava visada nuosekli. Dalių
vaizdiniai eina vienas po kito. Ar jos taip pat eina ir
objekte — tai antrasis refleksijos punktas, kurio nėra
pirmajame. Žinoma, objektu galima vadinti bet ką ir
netgi kiekvieną vaizdinį, kiek jis įsisąmonintas; tačiau
norint nustatyti, ką šis žodis reiškia, kai kalbama apie
reiškinius, kiek jie (kaip vaizdiniai) ne objektai, o tik
žymi objektą, reikia gilesnio tyrimo. Kiek jie tik kaip
vaizdiniai kartu yra sąmonės objektai, jie visai nesi
skiria nuo pagavos, t. y. nuo įjungimo į vaizduotės sin
tezę, ir, vadinasi, reikia sakyti: reiškinių įvairovė sie
loje visada susidaro nuosekliai. Jei reiškiniai būtų
daiktai patys savaime, tai nė vienas žmogus iš vaizdi
nių nuoseklumo negalėtų spręsti, kaip jų įvairovė su
sieta objekte. Mes juk turime reikalą tik su savo vaiz
diniais; kokie daiktai gali būti patys savaime (nepri
klausomai nuo vaizdinių, kuriais jie mus veikia) —
194 šitai yra visiškai už mūsų pažinimo srities. Tad nors
reiškiniai nėra daiktai patys savaime ir vis dėlto jie —
vienintelis dalykas, kurį mes galime pažinti, tai aš pri
valau nurodyti, koks ryšys laiko atžvilgiu būdingas
įvairovei reiškiniuose, o tuo tarpu jos vaizdinys paga
voje visada nuoseklus. Pavyzdžiui, tokio reiškinio, kaip
prieš mane stovintis namas, įvairovės pagava yra nuo
sekli. Kyla klausimas, ar šio namo įvairovė nuosekli ir
pati savaime —su tuo, žinoma, niekas nesutiks. Tačiau
kai tik aš pakylu iki savo objekto sąvokos transcenden
talinės reikšmės, tai pamatau, kad namas visai nėra
daiktas pats savaime, o tik reiškinys, t. y. vaizdinys, ku
rio transcendentalinis objektas nežinomas. Tad ką aš
turiu galvoje, klausdamas: kaip įvairovė gali būti susi
jusi pačiame reiškinyje (kuris juk nėra kas nors pats
savaime)? Čia tai, ką apima nuosekli pagava, laikoma
vaizdiniu, o man duotas reiškinys, nors jis yra ne dau
giau kaip šių vaizdinių visuma, laikomas jų objektu,
su kuriuo turi derintis sąvoka, kurią aš išvedu iš vaiz
dinių pagavos. Kadangi pažinimo ir objekto atitikimas
yra tiesa, tai greitai paaiškėja, kad čia galima klausti
tik dėl empirinės tiesos formalių sąlygų, o reiškinys,
priešingai negu pagavos vaizdiniai, gali būti įsivaiz
duojamas kaip nuo jų skirtingas objektas tik dėl to,
kad jis paklūsta taisyklei, kuri šią pagavą atskiria nuo
bet kurios kitos pagavos ir padaro būtiną tam tikrą
įvairovės susiejimo būdą. Tai reiškinyje, kame glūdi
šios pagavos būtinos taisyklės sąlyga, yra objektas.
Dabar grįšime prie savo uždavinio. Tos aplinkybės,
kad kas nors įvyksta, t. y. kad atsiranda kas nors arba
koks nors būvis, kurio anksčiau nebuvo, negalima
suvokti empiriškai, jei nėra ankstesnio reiškinio, ku
riame nėra šio būvio, nes tikrovės, einančios po tuščio
laiko, taigi atsiradimo, už kurį nėra jokio ankstesnio
daiktų būvio, taip pat negalima sučiuopti pagava, kaip
ir tuščio laiko. Vadinasi, kokio nors įvykio pagava yra
suvokimas, einąs po kito suvokimo. Bet kadangi kiek
vienoje pagavos sintezėje šitai vyksta taip pat, kaip
aš anksčiau parodžiau namo, kaip reiškinio, pavyzdžiu,
tai tuo viena pagava dar nesiskiria nuo kitos. Tačiau aš 195
taip pat pastebiu, kad reiškinyje, kuriame glūdi įvykis
(ankstesnį suvokimo būvį pažymiu A, o paskesnį —B),
B pagavoje gali tik eiti po A, o suvokimas A negali eiti
po B, bet gali būti tik už jį ankstesnis. Pavyzdžiui, aš
matau pasroviui plaukiančią valtį. Manasis jos vietos
pasroviui suvokimas eina po jos vietos prieš srovę su
vokimo, ir negali būti, kad, sučiuopiant šį reiškinį,
valtis pirmiausia būtų suvokta pasroviui, o paskui
prieš srovę. Tad suvokimų eilės tvarka pagavoje čia
yra apibrėžta ir pagava jos susaistyta. Anksčiau pateik
tame namo pavyzdyje mano suvokimai galėjo prasidėti
viršutinės namo dalies pagava ir baigtis jo apačios
pagava arba galėjo prasidėti ir nuo apatinės namo da
lies, o baigtis viršutine; lygiai taip pat empirinio ste
bimo įvairovę aš galėjau sučiuopti iš dešinės arba iš
kairės. Vadinasi, šioje suvokimų eilėje nebuvo jokios
apibrėžtos tvarkos, kuri būtinai nustatytų, nuo ko pa
gavoje aš turiu pradėti, kad empiriškai susiečiau įvai
rovę. Bet suvokiant tai, keis vyksta, tokia taisyklė vi
sada galioja, ir ji daro būt i ną vienas po kito einan
čių suvokimų tvarką (šio reiškinio pagavoje).
Tad mūsų atveju s u b j e k t y v u s pagavos nuo
sekl umas turi būti išvedamas iš o b j e k t y v a u s
reiškinių nuos ekl umo, nes antraip pirmasis yra
visiškai neapibrėžtas ir vieno reiškinio neskiria nuo ki
to. Vien tik subjektyvus pagavos nuoseklumas nieko
neįrodo apie įvairovės ryšį objekte, nes jis visiškai bet
koks. Vadinasi, objektyvų reiškinių nuoseklumą suda
rys tokia reiškinio įvairovės tvarka, pagal kurią vieno
įvykio (to, kuris vyksta) pagava ei na pagal tai
s ykl ę po kito įvykio (to, kuris yra ankstesnis) paga
vos. Tik tokiu atveju aš turiu teisę teigti apie patį reiš
kinį, o ne tik apie savo pagavą, kad jame yra nuosek
lumas, ir tai reiškia, jog aš pagavą galiu sutvarkyti ne
kitaip, o tik būtent tokiu nuoseklumu.
Vadinasi, pagal tokią taisyklę, tame, kas apskritai
yra ankstesnis už kokį nors įvykį, turi būti sąlyga tai
syklės, pagal kurią įvykis visada ir būtinai eina po to;
196 bet priešingai elgtis — eiti atgal nuo įvykio ir apibrėžti
(pagava) tai, kas už jį ankstesnis,— aš negaliu. Juk nė
vienas reiškinys nuo vėlesnio laiko momento negrįž
ta prie ankstesnio, bet yra susijęs su kuri uo nors
ankst esni u momentu; tuo tarpu perėjimas išduo
tojo laiko į apibrėžtą tolesnį laiką yra būtinas. To
dėl, kadangi yra kažkas, kas eina po, tai aš būtinai tu
riu šitai susieti su kuo nors kitu apskritai, kas yra anks
tesnis ir po ko šitai eina pagal tam tikrą taisyklę,
t. y. būtinai, tad įvykis, kaip tai, kas sąlygota, patiki
mai nurodo kurią nors sąlygą, o ši sąlygoja įvykį.
Jei tartume, kad už įvykį nėra nieko ankstesnio,
po ko jis turėtų eiti pagal tam tikrą taisyklę, tai bet
koks suvokimų nuoseklumas būtų apibrėžiamas išimti
nai pagava, t. y. tik subjektyviai, tuo visai nebūtų
objektyviai apibrėžiama, kurie būtent suvokimai turi
būti ankstesni ir kurie vėlesni. Šitai būtų tik žaidimas
vaizdiniais, kuris neliestų jokio objekto, t. y. mūsų
suvokimais visai nebūtų galima vieno reiškinio atskir
ti nuo kitų pagal laiko santykį, nes pagavos nuoseklu
mas visur vienodas ir, vadinasi, reiškinyje nėra nieko,
ką jis apibrėžtų taip, kad tuo tam tikrą nuoseklumą
padarytų objektyviai būtiną. Tad aš nesakysiu, kad du
reiškinio būviai eina vienas po kito, bet sakysiu tik,
kad viena pagava eina po kitos, o tai yra kažkas gry
nai s u b j e k t y v u ir neapibrėžia objekto, taigi vi
sai negali būti susiję su kurio nors objekto pažinimu
(netgi reiškinyje).
Tad jei mes patiriame, kad kažkas vyksta, tai dėl to
visada tariame, kad anksčiau įvyksta kas nors, po ko
duotasis įvykis eina pagal tam tikrą taisyklę. Be šito aš
apie objektą nesakyčiau, kad jis eina po, nes vien tik
mano pagavos nuoseklumas nepagrindžia nuoseklumo
objekte, jei tam tikra taisyklė neapibrėžia nuoseklumo
to, kas yra ankstesnis, atžvilgiu. Vadinasi, savo sub
jektyvią sintezę (pagavos) aš padarau objektyvią, jei
visada atsižvelgiu į taisyklę, pagal kurią reiškiniai sa
vo nuoseklumu, t. y. taip, kaip jie vyksta, apibrėžiami
ankstesnio būvio. Ir vien tik šiai prielaidai esant gali
mas netgi pats to, kas vyksta, patyrimas.
Tiesa, šitai tarsi prieštarauja visoms pastaboms dėl
mūsų intelekto taikymo eigos, kurios visada buvo da
romos ir pagal kurias tik suvokę ir sugretinę daugelį
tarpusavyje derančių atvejų, kai įvykiai eina po
ankstesnių reiškinių, mes surandame taisyklę, pagal
kurią tam tikri įvykiai visada eina po tam tikrų reiški
nių. Ir pirmiausia šitai skatina mus susidaryti priežas
ties sąvoką. Tokiu pagrindu sudaryta sąvoka būtų tik
empirinė, ir jos pateikta taisyklė, teigianti, kad visa,
kas vyksta, turi savo priežastį, būtų lygiai tokia pat at
sitiktinė, kaip ir pats patyrimas —tokiu atveju jos vi
suotinumas ir būtinumas tebūtų prasimanyti ir netu
rėtų jokios teisingos visuotinės reikšmės, nes jie būtų
ne aprioriniai, o grindžiami tik indukcija. Bet čia yra
taip pat, kaip ir su kitais grynaisiais aprioriniais vaiz
diniais (pavyzdžiui, erdve ir laiku), kuriuos mes gali
me išgauti iš patyrimo kaip aiškias sąvokas tik dėl to,
kad įjungėme jas į patyrimą ir tik per jas patyrimą
realizavome. Žinoma, šios taisyklės, apibrėžiančios įvy
kių eilę, kaip priežasties sąvokos, vaizdinio loginis aiš
kumas galimas tik po to, kai ji buvo taikyta patyrime;
tačiau atsižvelgimas į šią taisyklę, kaip į reiškinių sin
tetinio vienumo laike sąlygą, vis dėlto buvo paties pa
tyrimo pagrindas ir todėl buvo a priori ankstesnis už
patyrimą.
Tad svarbu parodyti pavyzdžiu, kad netgi patyrime
mes priskiriame objektui nuoseklumą (įvykio, kai
vyksta kas nors, ko anksčiau nebuvo) ir skiriame pas
tarąjį nuo mūsų pagavos subjektyvaus nuoseklumo tik
tada, jei pagrindą sudaro taisyklė, verčianti mus stebė
ti veikiau šią, o ne kitą suvokimų tvarką; dar daugiau,
reikia parodyti, kad toji prievarta yra kaip tik tai, kas
pirmiausia daro galimą nuoseklumo objekte vaizdinį.
Mes turime savyje vaizdinius, kuriuos ir galime įsi
sąmoninti. Tačiau kad ir kiek apimtų šis įsisąmonini
mas ir kad ir koks tikslus arba punktualus jis būtų, vaiz
diniai vis dėlto visada lieka vaizdiniais, t. y. mūsų
sielos vidiniais apibrėžtumais vieno ar kito laiko san-
198 tykio atžvilgiu. Kaip mes prieiname prie to, kad šiems
vaizdiniams priskiriame objektą arba jiems, be jų sub
jektyvaus realumo, kaip modifikacijų, priskiriame dar
nežinia kokį objektyvų realumą? Objektyvios reikšmės
negali sudaryti santykis su kitu vaizdiniu (to, kas būtų
norima pasakyti apie objektą66), nes antraip iš naujo
kiltų klausimas: kaip šis vaizdinys savo ruožtu išeina
už savęs ir, be subjektyvios reikšmės, kuri būdinga jam
kaip sielos būsenos apibrėžtumui, įgauna dar objektyvią
reikšmę? Kai mes tiriame, kokią naują savybę mūsų
vaizdiniams suteikia s a nt y ki s su obj ekt u ir
kokią vertę jie dėl to įgyja, tai pamatome, kad jis
pasireiškia tik tuo, jog tam tikru būdu vaizdinių ryšį
padaro būtiną ir subordinuoja jį taisyklei, ir priešin
gai—mūsų vaizdiniai įgauna objektyvią reikšmę tik
dėl to, kad būtina tam tikra jų tvarka laiko atžvilgiu.
Reiškinių sintezėje vaizdinių įvairovė visada nuosek
li. Tačiau tuo dar nepateikiamas joks objektas, nes šiuo
kiekvienai pagavai bendru nuoseklumu niekas neatski
riama nuo ko nors kita. Bet kai tik aš suvokiu arba iš
anksto tariu, kad šiame nuoseklume yra santykis su
ankstesniu būviu, iš kurio vaizdinys išplaukia pagal
kokią nors taisyklę, tai kas nors man atrodo kaip įvykis
arba kaip kažkas, kas vyksta, t. y. aš pažįstu objektą,
kurį turiu patalpinti laike tam tikroje apibrėžtoje vie
toje, kuri po ankstesnio būvio niekaip kitaip jam negali
būti priskirta. Vadinasi, jei aš suvokiu, jog kas nors
vyksta, tai šiame vaizdinyje pirmiausia glūdi tai, kad
kas nors yra ankstesnis, nes kaip tik dėl santykio su
tuo, kas yra ankstesnis, reiškinys įgauna savąjį laiko
santykį, būtent jis egzistuoja po ankstesnio laiko, ku
riuo jo nebuvo. Bet savo apibrėžtą vietą laike šiame san
tykyje jis gali įgyti tik dėl to, kad ankstesniame būvyje
numatoma kažkas, po ko jis visada eina, t. y. pagal tam
tikrą taisyklę. Iš to išplaukia, kad, pirma, ši eilė man
negrįžtama ir to, kas vyksta, aš negaliu atkelti prieš tai,
po ko šitai eina; antra, jei tariama egzistuojant ankstes
nį būvį, tai šis apibrėžtas įvykis neišvengiamai ir bū
tinai eis po jo. Dėl to mūsų vaizdiniuose nusistovi tvar
ka, pagal kurią dabartis (kiek ji atsirado) nurodo kurį iqq
nors ankstesnį būvį kaip šio įvykio atitikmenį, tiesa,
dar neapibrėžtą, tačiau kaip apibrėžiantį santykiaujantį
su šiuo įvykiu kaip savo padariniu ir jį būtinai susie
jantį su savimi laiko eilėje.
Jei būtinas mūsų juslumo dėsnis, taigi bet kokio
suvokimo f ormal i sąl yga, išreiškia tai, kad anks
tesnis laikas būtinai apibrėžia po jo einantį laiką (nes
po jo einančio laiko aš negaliu prieiti kitaip, kaip per
ankstesnį laiką), tai neišvengiamas laiko eilės empi
ri ni o v a i z di n i o dėsni s taip pat išreiškia tai,
kad būtojo laiko reiškiniai kiekvieną egzistavimą api
brėžia po jo einančiame laike ir kad šie vėlesnieji
reiškiniai, kaip įvykiai, galimi tik tiek, kiek pirmieji
apibrėžia jų egzistavimą laike, t. y. nustato jį pagal
taisyklę. Tik r e i š k i n i u o s e mes gali me pa
ži nt i šį l ai kų ryši o tolydumą.
Kiekvienam patyrimui ir jo galimybei reikalingas in
telektas, ir pirmasis intelekto veiksmas yra ne tai, kad
jis padaro akivaizdų objektų vaizdinį, bet tai, kad jis
apskritai daro galimą objekto vaizdinį. Šitai įvyksta
dėl to, kad jis laiko tvarką perkelia reiškiniams ir jų
egzistavimui, kiekvienam iš jų kaip padariniui priskir
damas tam tikrą vietą laike, a priori apibrėžtą ankstes
niųjų reiškinių atžvilgiu, nes kitaip jie nesiderintų su
pačiu laiku, kuris a priori apibrėžia visų savo dalių
vietą. Šis vietos apibrėžimas negali būti perimtas iš
reiškinių santykio su absoliučiu laiku (nes absoliutus
laikas nėra suvokimo objektas), bet, priešingai, reiški
niai turi patys apibrėžti vienas kito vietas laike ir pa
daryti jas būtinas laiko tvarkoje, t. y. tai, kas eina po
arba vyksta, turi pagal bendrą taisyklę eiti po to, kas
glūdėjo ankstesniame būvyje. Dėl to atsiranda reiški
nių eilė, kuri, padedant intelektui, galimų suvokimų
eilėje sukuria ir daro būtiną lygiai tokią pačią tvarką
ir pastovų ryšį, kokie a priori yra vidinio stebėjimo
formoje (laike), kur visi suvokimai turi turėti savo
vietą.
Vadinasi, tai, kad kas nors vyksta, yra suvokimas,
200 priklausantis galimam patyrimui, kuris tampa tikras tuo
atveju, jei reiškinį aš laikau apibrėžtu pagal jo vietą
laike, taigi jį laikau objektu, kurį visada pagal taisyklę
galima surasti suvokimų ryšyje. O ši ko nors apibrėži
mo pagal nuoseklumą laike taisyklė sako: tame, kas
įvyksta anksčiau, reikia aptikti sąlygą, kuriai esant įvy
kis visada (t. y. būtinai) eina po. Tad pakankamo pa
grindo principas (Satz) yra galimo patyrimo, būtent
reiškinių objektyvaus pažinimo jų santykio laiko nuo
seklume požiūriu, pagrindas.
Tačiau šio principo pagrindimas remiasi išimtinai
tokiais momentais. Kiekvienas empirinis pažinimas ap
ima įvairovės sintezę, atliekamą vaizduotės, kuri visa
da nuosekli laike, t. y. vaizdiniai joje visada eina vie
nas po kito. Bet vaizduotėje šio nuoseklumo tvarka (kas
turi būti anksčiau ir kas turi eiti po to) visai neapi
brėžta, ir vienas po kito einančių vaizdinių eilę vienodai
galima imti abiem kryptim — atgal ir pirmyn. Bet jei
ši sintezė yra pagavos (duotojo reiškinio įvairovės) sin
tezė, tai tvarka objekte yra apibrėžta arba, tiksliau
sakant, jame yra nuoseklios sintezės tvarka, kuri api
brėžia objektą ir pagal kurią kas nors būtinai turi būti
anksčiau, ir jei šis kas nors duotas, tai būtinai po to
turi eiti ir kita. Tad jei mano suvokime turi būti žinoji
mas apie įvykį, t. y. apie tai, kad kas nors tikrai vyksta,
tai šitai turi būti empirinis sprendinys, kuriuo mąstoma,
kad padarinys yra apibrėžtas, t. y. kad jis numato laike
kitą reiškinį, po kurio jis eina būtinai, arba pagal tai
syklę. Priešingu atveju — jei aš numatyčiau tai, kas
įvyksta anksčiau, ir įvykis po to neitų būtinai,— turė
čiau jį laikyti tik mano vaizduotės subjektyviu žaismu
ir, jei aš jame vis dėlto įžvelgčiau kai ką objektyvaus,
tai turėčiau jį vadinti vien tik sapnu. Tad reiškinių
(kaip galimų suvokimų) santykis, pagal kurį to, kaš
eina po (kas vyksta), egzistavimas laike pagal taisyklę
apibrėžiamas ko nors už jį ankstesnio, taigi priežasties
santykis su padariniu, yra mūsų empirinių sprendinių
objektyvios reikšmės suvokimų eilės atžvilgiu sąlyga,
t. y. jų empirinio teisingumo ir, vadinasi, patyrimo są
lyga. Todėl priežastinio santykio reiškinių nuoseklume 201
pagrindinis teiginys galioja taip pat visiems patyrimo
objektams (nuoseklumo sąlygomis), nes jis pats yra
tokio patyrimo galimybės pagrindas.
Bet čia kyla dar viena abejonė, kurią reikia paša
linti. Reiškinių priežastinio ryšio principas mūsų for
muluotėje apribojamas reiškinių eile, o tuo tarpu jį
taikant paaiškėja, kad jis taip pat galioja, kai reiškiniai
yra vienalaikiai, ir kad priežastis ir padarinys gali eg
zistuoti tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, kambaryje šilta,
o gryname ore —ne. Aš ieškau šito priežasties ir su
randu prikūrentą krosnį. Ši krosnis, kaip priežastis, eg
zistuoja tuo pačiu metu su savo padariniu —kambario
šiluma; tad čia tarp priežasties ir padarinio nėra nuo
seklumo laike, jie egzistuoja tuo pačiu metu, ir vis
dėlto dėsnis galioja. Dauguma veikiančiųjų priežasčių
gamtoje egzistuoja tuo pačiu metu su savo padariniais,
ir pastarųjų nuoseklumą laike sąlygoja tik tai, kad prie
žastis viso savo padarinio negali sukelti per vieną aki
mirką. Bet tą akimirką, kai padarinys tik atsiranda, jis
visada egzistuoja tuo pačiu metu su savo priežasties
veikimu, nes jis visai neatsirastų, jei akimirką anks
čiau priežastis išnyktų. Čia, žinoma, reikia pažymėti,
kad turima omenyje laiko t v a r k a, o ne jo t ė k m ė;
[priežasties ir padarinio] santykis išlieka, nors nepraėjo
joks laikas. Laikas tarp priežasties veikimo ir jos be
tarpiško padarinio gali būti nyks t amai mažė
jantis (tad jie egzistuoja vienu metu), bet priežas
ties ir padarinio santykis vis dėlto visada išlieka apibrė
žiamas laike. Jei rutulį, gulintį ant prikimšto priegal
vio ir įspaudžiantį jame duobutę, aš laikau priežastimi,
tai ji egzistuoja vienu metu su padariniu. Tačiau vieną
ir kitą aš vis dėlto skiriu pagal jų abiejų dinaminio
ryšio laiko santykį, nes jei aš rutulį dedu ant priegal
vio, tai ankstesniame lygiame priegalvio paviršiuje
atsiranda duobutė; o jei priegalvyje (nežinia dėl ko)
yra duobutė, tai iš to dar neišplaukia švininis rutulys.
Vadinasi, nuoseklumas laike, be abejo, yra vienin
telis empirinis padarinio kriterijus priežasties, kuri už jį
202 ankstesnė, veikimo atžvilgiu. Stiklinė yra priežastist
kad vanduo pakyla virš savo horizontalaus paviršiaus,
nors abu reiškiniai egzistuoja vienu metu — kai tik aš
imu stikline semti vandenį iš didesnio indo, tai po to
kas nors eina, būtent jame buvusio vandens horizonta
lus paviršius stiklinėje pasidaro įgaubtas.
Šis priežastingumas veda prie veikimo sąvokos, o
ši —prie jėgos sąvokos, o per ją — prie substancijos
sąvokos. Kadangi savo kritinio sumanymo, kuris nu
kreiptas išimtinai į apriorinio sintetinio pažinimo šal
tinius, aš nenoriu apsunkinti skaidymais, kurių tiks
las—tik paaiškinti (o ne išplėsti) sąvokas, tai išsamų
jų nagrinėjimą aš palieku būsimai grynojo proto siste
mai, nors tokios analizės gausu jau iki šiol žinomuose
tokio pobūdžio vadovėliuose. Tačiau aš negaliu nepa
liesti substancijos empirinio kriterijaus klausimo, kiek
substancija, kaip matyti, geriau ir lengviau atsisklei
džia veikimu negu reiškinio pastovumu.
Kur yra veikimas, taigi veikla ir jėga, ten taip pat
yra ir substancija, ir tik joje reikia ieškoti to vaisingo
reiškinių šaltinio buveinės. Tai visai gerai pasakyta;
bet jei reikia išaiškinti, kas laikoma substancija, ir, be
to, norima išvengti ydingojo rato, tai ne taip lengva
atsakyti į šį klausimą. Kokiu būdu iš veikimo tuoj pat
daroma išvada apie to, kas veikia, past ovumą,
kuris juk yra toks esminis ir savybingas substancijos
(phaenomenon) požymis? Betgi po to, ką anksčiau pa
sakėme, šį klausimą išspręsti ne taip jau sunku, nors
įprastu būdu (tik analitiškai operuojant sąvokomis) jis
būtų visiškai neišsprendžiamas. Veikimas jau yra prie
žastingumo subjekto santykis su padariniu. Kadangi
kiekvienas padarinys yra tai, kas vyksta, taigi tai, kas
kinta, kas laiką žymi pagal jo nuoseklumą, tai to, kas
kinta, paskutinysis subjektas yra pas t o v uma s
kaip visko, kas kinta, substratas, t. y. substancija. Juk,
pagal priežastingumo pagrindinį teiginį, veikimai visa
da yra bet kokios reiškinių kaitos pirmasis pagrindas
ir todėl jie negali būti subjekte, kuris pats kinta, nes
antraip reikėtų kitų veikimų ir kito subjekto, kuris šią
kaitą apibrėžtų. Todėl veikimas, kaip pakankamas em- 203
pirinis kriterijus, įrodo substancialumą, ir man nereikia
ieškoti subjekto pastovumo, pirmiausia lyginant suvo
kimus; be to, šiuo keliu einant, šito negalima atlikti taip
išsamiai, kaip reikalauja substancijos sąvokos didingu
mas ir griežtas visuotinis reikšmingumas, nes teiginys,
kad kiekvieno aitsiradimo ir išnykimo priežastingumo
pirmasis subjektas pats negali (reiškinių srityje) atsi
rasti ir išnykti, yra patikima išvada, vedanti prie egzis
tavimo empirinio būtinumo ir pastovumo, taigi prie
substancijos, kaip reiškinio, sąvokos.
Jei kas nors vyksta, tai pats atsiradimas nepriklau
somai nuo to, kas atsiranda, jau savaime yra tyrimo
objektas. Reikia tirti jau patį perėjimą iš tam tikro
būvio nebuvimo į šį būvį, netgi tariant, kad reiškinyje
nėra jokios jo kokybės. Kaip parodyta pirmojoje ana
logijoje, šis atsiradimas liečia ne substanciją (nes ji
neatsiranda), bet jos būvį. Vadinasi, tai tik pakitimas,
o ne atsiradimas iš nieko. Jei šis atsiradimas laikomas
jam svetimos priežasties padariniu, tai jis vadinamas
kūrimu, kurio, kaip įvykio tarp reiškinių, negalima lai
kyti galimu, nes jau pati jo galimybė suardytų patyri
mo vienumą. Kita vertus, jei visus daiktus aš laikau ne
reiškiniais, bet daiktais pačiais savaime ir vien tik in
telekto objektais, tai, nors jie yra substancijos, vis
dėlto jų egzistavimas gali būti laikomas priklausomu
nuo svetimos priežasties; bet tada šie žodžiai turėtų
visai kitą reikšmę ir netiktų reiškiniams kaip galimiems
patyrimo objektams.
Kaip kas nors apskritai gali kisti, kaip gali būti, kad
po tam tikro būvio vienu laiko momentu eitų priešingas
būvis kitu momentu,— apie tai mes a priori neturime
nė mažiausio supratimo. Tam reikia žinoti tikrąsias jė
gas,— o tokį žinojimą galima įgyti empiriškai,—pa
vyzdžiui, žinoti judinančiąsias jėgas arba, o tai yra
tas pat, tam tikrus nuoseklius reiškinius (kaip judėji
mus), kurie rodo esant tokias jėgas. Bet kiekvieno paki
timo formą, sąlygą, vien tik kuriai esant galimas paki
timas kaip kito būvio atsiradimas (nesvarbu, koks yra
204 jo turinys, t. y. būvis, kuris kinta), taigi patį būvių nuo-
seklumą (įvykį), galima aptarti a priori pagal priežas
tingumo dėsnį ir laiko sąlygas*.
Jei substancija iš būvio a pereina į būvį b, tai ant
rojo būvio momentas skiriasi nuo pirmojo būvio mo
mento ir eina po jo. Lygiai taip pat antrasis būvis, kaip
realybė (reiškinyje), skiriasi nuo pirmojo būvio, kuria
me jos [realybės?] nebuvo, kaip b skiriasi nuo nulio,
t. y. net jei būvis b nuo būvio a skirtųsi tik dydžiu, tai
pakitimas vis dėlto būtų atsiradimas b — a, kurio anks
tesniame būvyje nebuvo, ir b — a atžvilgiu būvis b = 0.
Tad kyla klausimas, kokiu būdu daiktas iš būvio= a
pereina į kitą būvį= b? Tarp dviejų akimirkų visada yra
laikas, ir tarp dviejų būvių šiomis akimirkomis visada
yra skirtumas, kuris yra tam tikro dydžio (nes visos
reiškinių dalys visada yra dydžiai). Vadinasi, kiekvie
nas perėjimas iš vieno būvio į kitą vyksta laiku, esan
čiu tarp dviejų akimirkų, iš kurių pirmoji apibrėžia
būvį, iš kurio daiktas išeina, o antroji — būvį, į kurį
jis ateina. Vadinasi, abi akimirkos yra pakitimo laiko
ribos, taigi tarpinio būvio tarp dviejų būvių ribos, ir
kaip tokios jos priklauso visam pakitimui. Bet kiekvie
nas pakitimas turi priežastį, kuri įrodo savo veikimą per
visą kitimo laiką. Vadinasi, ši priežastis pakitimą suke
lia ne staiga (ne iš karto arba viena akimirka), bet lai
ke, tad kaip laikas nuo pradinės akimirkos a auga iki
savo užsibaigimo b, taip ir realybės dydis (b—a) su
kuriamas vis mažesniais laipsniais, kurie esti tarp pir
mo ir paskutinio laipsnio. Tad bet koks pakitimas gali
mas tik dėl tolydaus priežastingumo veikimo, kuris, kiek
jis yra vienarūšis, vadinamas momentu. Pakitimas ne
susideda iš šių momentų, bet yra jų sukuriamas kaip
jų padarinys.
Toks yra bet kokio pakitimo tolydumo dėsnis, kurio
pagrindą sudaro tai, kad nei laikas, nei reiškinys laike
nesusideda iš mažiausių dalių ir kad vis dėlto daikto
* Reikia pažymėti, kad aš kalbu ne apie tam tikrų santykių
pakitimą apskritai, bet apie būvio pakitimą. Todėl jei kūnas juda
tolygiai, tai jo būvis (judėjimas) visai nesikeičia; bet būvis pakinta,
jei judėjimas pagreitėja arba sulėtėja.
būvis kisdamas per visas šias dalis, kaip elementus,
eina į antrąjį būvį. Nė vienas to, kas realu reiškinyje,
ski rtumas, kaip ir nė vienas laiko dydžio skirtu
mas, nėra maži ausi as, taigi naujas realybės būvis
išauga iš pirmojo būvio, kuriame jos nebuvo, pereida
mas visus begalinius jo laipsnius, kurie vienas nuo kito
skiriasi mažiau negu 0 nuo a.
Kokią naudą šis teiginys gali duoti gamtotyroje —
šitai mūsų čia nedomina. Bet kaip visiškai a priori ga
limas toks teiginys, taip, atrodo, išplečiantis mūsų gam
tos pažinimą,— tai mes ypač turime ištirti, nors šio
teiginio tikrumas ir teisingumas matyti iš pirmo žvilgs
nio ir, vadinasi, būtų galima manyti, kad nėra reikalo
spręsti klausimo, kaip teiginys buvo galimas. Yra tiek
daug nepagrįstų pretenzijų išplėsti mūsų pažinimą, pa
sitelkus grynąjį protą, kad reikia laikytis bendro prin
cipo— būti visiškai nepatikliam ir, kai nėra liudijimų,
įgalinančių atlikti nuodugnią dedukciją, netikėti jokiais
panašiais dalykais ir nepripažinti jų netgi tada, kai yra
aiškiausi dogmatiniai įrodymai.
Bet koks empirinio pažinimo išsiplėtimas ir kiekvie
na suvokimo pažanga yra ne kas kita, kaip vidinio ju
timo apibrėžimo išplėtimas, t. y. žengimas į priekį lai
ke, nesvarbu, kas būtų objektai — reiškiniai ar grynieji
stebimai. Šis žengimas į priekį laike apibrėžia viską ir
pats savaime daugiau niekuo neapibrėžiamas, t. y. jo
dalys egzistuoja tik laike ir dėl laiko sintezės, bet ne
anksčiau už laiką. Todėl kiekvienas perėjimas suvokime
prie ko nors, kas eina po to laike, yra laiko apibrėži
mas šio suvokimo sukūrimu, ir, kadangi laikas visada
ir visomis savo dalimis yra dydis, tai kiekvienas perėji
mas yra suvokimo, kaip dydžio, sukūrimas, pereinant
visus laipsnius, iš kurių nė vienas nėra pats mažiausias,
pradedant nuo nulio iki dydžio apibrėžto laipsnio. Tai
paaiškina galimybę aprioriškai pažinti kitimų dėsnį pa
gal jų formą. Mes tik anticipuojame savo pagavą, ku
rios formalią sąlygą, žinoma, turi būti galima pažinti
a priori, nes ji yra mumyse pačiuose iki bet kokio esa-
206 mo reiškinio.
Vadinasi, kaip laike glūdi juslinė apriorinė sąlyga,
daranti galimą tolydų perėjimą nuo to, kas yra, prie
to, kas bus, lygiai taip pat ir intelektas dėl apercepci
jos vienumo yra apriorinė sąlyga, įgalinanti tolydžiai
apibrėžti visas reiškinių vietas laike pagal priežasčių
ir padarinių eilę; pirmosios iš jų neišvengiamai sukelia
antrųjų egzistavimą ir empirinį laiko santykių žinojimą
padaro galiojantį kiekvienam laikui (visuotinai), taigi
galiojantį objektyviai.
C
Trečioji analogija
4
EMPIRINIO MĄSTYMO APSKRITAI POSTULATAI
PAAIŠKINIMAS
IDEALIZMO PANEIGIMAS
Teorema
Jau pats, bet e mpi r i š kai apibrėžtas,
mano pat i e s e g z i s t a v i mo į si sąmoni ni
mas įrodo objektų e gzi s t avi mą e r dvė
je už manęs.
Įrodymas
Aš įsisąmoninu savo egzistavimą kaip apibrėžtą lai
ke. Bet kuris laiko apibrėžimas numato kažką, kas p a-
s t ovu suvokime. Bet tai, kas pastovu, negali būti
kažkas manyje, nes mano egzistavimas laike gali būti
apibrėžtas pirmiausia kaip tik tuo, kas pastovu. Vadi
nasi, tai, kas pastovu, galima suvokti tik per daiktą,
esantį už manęs, o ne per vien tik daikto, esančio už
218 manęs, vai zdi nį . Tad mano egzistavimo laike api-
brėžimas galimas tik dėl egzistavimo tikrų daiktų, ku
riuos aš suvokiu už savęs. Įsisąmoninimas laike būtinai
susijęs su šio apibrėžimo laike galimybės įsisąmonini
mu— vadinasi, jis būtinai susijęs taip pat ir su daiktų
egzistavimu už manęs kaip apibrėžimo laike sąlyga,
t. y. mano paties egzistavimo įsisąmoninimas kartu yra
betarpiškas už manęs esančių kitų daiktų egzistavimo
įsisąmoninimas.
I pastaba. Iš ankstesnio įrodymo matyti, kad
žaidimas, kurį žaidžia idealizmas, su dar didesne teise
atsigręžia prieš jį patį. Idealizmas taria, kad vienintelis
betarpiškas patyrimas esąs vidinis patyrimas ir kad iš
jo tik. daromos i š v a do s apie išorinius daiktus,
bet ir tai nepatikimos, kaip visada būna, kai iš esamų
padarinių daromos išvados apie api br ė ž t as prie
žastis, nes vaizdinių priežastis, kurią mes galbūt klai
dingai priskiriame išoriniams daiktams, gali būti ir mu
myse pačiuose. Tuo tarpu čia buvo įrodyta, kad išorinis
patyrimas iš esmės betarpiškas*, kad tik jam tarpinin
kaujant galimas, tiesa, ne mūsų pačių egzistavimo
įsisąmoninimas, bet vis dėlto jo apibrėžimas laike, t. y.
vidinis patyrimas. Žinoma, vaizdinys „Aš egzi st uo-
j u", išreikšdamas įsisąmoninimą, galintį lydėti bet kokį
mąstymą, yra tai, ką betarpiškai apima subjekto egzis
tavimas, tačiau tai dar nėra jo paži ni mas, taigi ir
empirinis pažinimas, t. y. patyrimas; patyrimui, be min
ties apie kažką egzistuojantį, dar priklauso stebėjimas,
šiuo atveju — vidinis stebėjimas, kurio, t. y. laiko, at
žvilgiu subjektas turi būti apibrėžtas, o tam būtini iš-
* Anksčiau pateiktoje teoremoje išorinių daiktų egzistavimo
bet arpi škas įsisąmoninimas ne numatomas, bet įrodomas ne
priklausomai nuo to, ar mes galime įžvelgti šio įsisąmoninimo gali
mybę, ar ne. Klausimas dėl šios galimybės skambėtų taip: ar mums
būdingas tik vidinis jutimas, o išorinis —ne, tik išorinė vaizduotė.
Tačiau aišku, kad, norėdami ką nors tik įsivaizduoti kaip išoriška,
t. y. pateikti šitai jutimui stebėjimu, mes jau turime turėti išorinį
jutimą ir juo betarpiškai skirti patį išorinio stebėjimo imlumą nuo
spontaniškumo, apibūdinančio kiekvieną vaizduotę, nes jei ir išorinį
jutimą laikytume vaizduotės padariniu, tai būtų sunaikintas pats
sugebėjimas stebėti, kuris turi būti apibrėžtas vaizduotės.
oriniai objektai, tad, vadinasi, pats vidinis patyrimas
galimas tik tarpiškai ir tik dėl išorinio patyrimo.
II pastaba. Šitai visiškai atitinka mūsų sugebė
jimo pažinti bet koks taikymas patyrime apibrėžiant
laiką. Mes ne tik bet kurį laiko apibrėžimą galime su
vokti tik dėl išorinių santykių kaitos (judėjimo) siejimo
su tuo, kas pastovu erdvėje (pavyzdžiui, Saulės judėji
mas Žemės objektų atžvilgiu), bet netgi neturime nieko
pastovaus, kuo, kaip stebiniu, galėtume grįsti substanci
jos sąvoką, išskyrus vien tik materi ją; ir netgi šis
pastovumas ne paimtas iš išorinio patyrimo, bet numa
tytas a priori kaip būtina bet kurio laiko apibrėžimo
sąlyga, taigi ir kaip vidinio jutimo apibrėžimas mūsų
pačių egzistavimo atžvilgiu, remiantis išorinių daiktų
egzistavimu. Savęs paties įsisąmoninimas A š vaizdi
niu visai nėra stebinys, o tėra mąstančio subjekto sa
vaveiksmiškumo i n t e l e k t i n i s vaizdinys. Todėl
šis Aš ir neturi jokio stebėjimo predikato, kuris, kaip
past ovus, galėtų būti laiko apibrėžimo vidiniame
jutime atitikmuo, panašiai kaip ne pr al ai dumas
yra materijos atitikmuo kaip empi ri ni s stebinys.
III pastaba. Iš to, jog savęs pačių apibrėžto įsi
sąmoninimo galimybei reikalingas išorinių objektų eg
zistavimas, dar neišplaukia, kad kiekvienas išorinių
daiktų akivaizdus vaizdinys kartu apima ir jų egzista
vimą; toks vaizdinys visai gali būti tik vaizduotės pa
darinys (svajose, taip pat pamišimo atveju), bet tik kaip
atkūrimas ankstesnių išorinių suvokimų, kurie, kaip
buvo parodyta, galimi tik dėl išorinių objektų tikrumo.
Čia buvo būtina tik įrodyti, kad vidinis patyrimas ap
skritai galimas tik per išorinį patyrimą apskritai. O ar
vienas arba kitas tariamas patyrimas nėra tik fantazi
ja— šitai turi būti sprendžiama remiantis atskirais pa
tyrimo apibrėžimais ir lyginant su bet kurio tikrojo pa
tyrimo kriterijais.
* *
*
Pagaliau dėl trečiojo postulato, tai jis liečia mate-
220 rialų egzistavimo būtinumą, o ne tik formalų ir loginį
sąvokų ryšio būtinumą. Kadangi jutimų objektų egzis
tavimo negalima pažinti visiškai a priori, o galima pa
žinti tik santykiškai a priori — kito jau duoto egzis
tavimo atžvilgiu, ir netgi šiuo atveju galima pažinti tik tą
egzistavimą, kuris turi būti kažkur patyrimo kontekste,
kurio dalis yra duotasis suvokimas,— tai egzistavimo
būtinumo niekada negalima pažinti remiantis sąvoko
mis; jis visada pažįstamas tik iš ryšio su tuo, kas suvo
kiama, pagal bendruosius patyrimo dėsnius. Tad nėra
jokio egzistavimo, kurį būtų galima pažinti kaip būtiną
su sąlyga, kad duoti kiti reiškiniai, išskyrus duotųjų
priežasčių padarinių pagal priežastingumo dėsnius eg
zistavimą. Vadinasi, mes galime pažinti ne daiktų (sub
stancijų), bet tik jų būvių egzistavimo būtinumą, ir tik
iš kitų būvių, kurie suvokiami pagal empirinius prie
žastingumo dėsnius. Iš čia išplaukia, kad būtinumo krite
rijus glūdi vien tik galimo patyrimo dėsnyje, teigiančia
me, jog visa, kas vyksta, reiškinyje yra a priori apibrėž
ta savosios priežasties. Todėl mes gamtoje pažįstame tik
padari ni ų, kurių priežastys mums duotos, būtinu
mą, o egzistavimo būtinumo požymis nesiekia toliau už
galimo patyrimo srities, ir netgi šioje srityje jis nelie
čia daiktų kaip substancijų egzistavimo, nes substancijų
niekada negalima laikyti empiriniais padariniais arba
kuo nors, kas vyksta ir atsiranda. Vadinasi, būtinumas
liečia tik reiškinių santykius, susidarančius pagal di
naminius priežastingumo dėsnius, ir tuo pagrįstą gali
mybę iš kokio nors duotojo egzistavimo (priežasties)
a priori daryti išvadą apie kitą egzistavimą (padarinį).
Visa, kas vyksta, hipotetiškai būtina — toks yra pagrin
dinis teiginys, kitimus pasaulyje subordinuojantis dės
niui, t. y. būtino egzistavimo taisyklei, be kurio visai
nebūtų netgi gamtos. Todėl teiginys „Niekas nevyksta
kaip aklas atsitiktinumas" (in mundo nori datui casus)
yra apriorinis gamtos dėsnis, kaip ir teiginys „Būtinu
mas gamtoje yra ne aklas, bet sąlygotas, taigi supran
tamas" (non datui iatum). Abu šie teiginiai yra tokie
dėsniai, kurie kitimų žaismą subordinuoja dai kt ų
(kaip reiškinių) pri gi mči ai , arba, o tai yra tas pat, 221
intelekto vienumui, vien tik kuriame jie gali priklau
syti patyrimui kaip reiškinių sintetiniam vienumui.
Abu šie pagrindiniai teiginiai yra dinaminiai. Pirmasis
iš esmės yra priežastingumo pagrindinio teiginio (iš pa
tyrimo analogijų) sekmuo. Antrasis priklauso modalu
mo pagrindiniams teiginiams, o modalumas prie prie
žastinio apibrėžtumo prijungia dar ir būtinumo sąvoką,
tačiau subordinuotą intelekto taisyklei. Tolydumo prin
cipas draudžia bet kurį šuolį reiškinių (kitimų) eilėje
(in mundo non datur saitus), taip pat bet kokią spragą
arba prarają tarp dviejų reiškinių visų erdvės empirinių
stebimų visumoje (non datur hiatus), nes šį teiginį ga
lima išreikšti taip: patyrime negali būti nieko, kas įro
dytų vacuum buvimą arba bent tartų tai esant kaip em
pirinės sintezės dalį. O dėl tuštumos, kurią galima mąs
tyti už galimo patyrimo srities (pasaulio), tai šis klausi
mas nepriklauso vien tik intelekto teismingumui — in
telektas sprendžia tik klausimus, liečiančius duotųjų
reiškinių panaudojimą empiriniam pažinimui; tai užda
vinys idealiam protui, išeinančiam už galimo patyrimo
sferos ir norinčiam spręsti apie tai, kas supa ir riboja
pačią šią sferą; todėl šis klausimas turi būti svarstomas
transcendentalinėje dialektikoje. Išvardytus keturis tei
ginius (in mundo non datur hiatus, non datur saitus, non
datur casus, non datur fatum), kaip ir visus transcen
dentalinės kilmės pagrindinius teiginius, mes lengvai
galėtume pateikti pagal jų tvarką, atitinkančią katego
rijų tvarką, ir kiekvienam iš jų nurodyti vietą; bet pa
tyręs skaitytojas pats šitai padarys arba lengvai suras
tam kelrodį. Visi šie pagrindiniai teiginiai susivienija tik
tam, kad empirinėje sintezėje užkirstų kelią viskam,
kas intelektui ir visų reiškinių tolydžiam ryšiui, t. y. in
telekto sąvokų vienumui, galėtų padaryti žalą bei nuo
stolį, nes vien tik intelekte tampa galimas patyrimo
vienumas, kuriame visi suvokimai turi turėti savo vietą.
Ar galimybės sritis didesnė už viso to, kas tikra,
sritį ir ar pastaroji savo ruožtu didesnė už aibę to, kas
222 būtina,—tai svarbūs klausimai, reikalaujantys sinteti-
nio sprendimo, bet jie taip pat priklauso proto teismin-
gumui, nes reiškia maždaug štai ką: ar visi daiktai,
kaip reiškiniai, sudaro visumą ir kontekstą vienintelio
patyrimo, į kurį kiekvienas suvokimas įeina kaip dalis,
negalinti, vadinasi, sietis su kitais reiškiniais, ar mano
suvokimai gali priklausyti daugiau negu vienam gali
mam patyrimui (jo bendrame sąryšyje)? Intelektas pa
gal juslumo ir apercepcijos subjektyvias sąlygas paty
rimui apskritai a priori teikia tik taisykles, kurios tik ir
daro galimą patyrimą. Kitų stebėjimo formų (išskyrus
erdvę ir laiką), kaip ir kitų intelekto formų (išskyrus
diskursyvias mąstymo arba pažinimo sąvokomis for
mas), nors jos ir būtų galimos, mes vis dėlto niekaip
negalime įsivaizduoti ir suprasti; netgi jei šitai mums
pavyktų, tai tokios formos vis dėlto nepriklausytų pa
tyrimui kaip vieninteliam pažinimo būdui, kuriuo mums
pateikiami objektai. Ar egzistuoja kiti suvokimai, skir
tingi nuo tų, kurie apskritai priklauso visam mūsų ga
limam patyrimui, ir, vadinasi, ar galima savo turiniu
(der Materie nach) visai kitokia sritis — šio klausimo
intelektas negali išspręsti: jis turi reikalą tik su esaties
sinteze. Tad labai krinta į akis skurdumas mūsų įprasti
nių samprotavimų, kuriais mes sužinome apie didžiulę
galimybės viešpatiją, kurios mažą dalį tesudaro visa,
kas tikra (visi patyrimo objektai). „Visa, kas tikra, yra
galima" — iš šio teiginio natūraliai pagal logines sukei
timo taisykles išplaukia tik dalinis teiginys „Kai kurie
galimi objektai yra tikri", kuris, atrodo, reiškia tik štai
ką: daug kas yra galima, kas nėra tikra. Nors atrodo,
kad to, kas galima, kiekį iš tiesų būtų galima laikyti
viršijančiu to, kas tikra, kiekį, nes prie galimybės dar
turi kažkas prisidėti, kad būtų gauta tai, kas tikra, ta
čiau šio galimybės priedėlio aš nežinau, nes tai, kas dar
turėtų būti pridėta prie to, kas galima, būtų negalima.
Prie mano intelekto, be derinimosi su formaliomis pa
tyrimo sąlygomis, gali būti pridėta tik viena, būtent
ryšys su kokiu nors suvokimu; bet tai, kas pagal empi
rinius dėsnius yra susiję su suvokimu, yra tikra, nors 223
betarpiškai ir nesuvokiama. O iš to, kas duota, negali
ma daryti išvados, esą tolydžiame ryšyje su tuo, kas
man duota suvokimu, galima kita reiškinių eilė, taigi
daugiau negu tik vienas visa apimantis patyrimas; ir
dar mažiau galima daryti šią išvadą, jei suvokimu nie
ko neduota, nes be medžiagos apskritai neįmanoma mąs
tyti. Tai, kas galima tik esant sąlygoms, kurios pačios
tėra galimos, galima ne v i s a i s at žvi l gi ai s . Bet
kaip tik tokia galimybė visais atžvilgiais turima galvo
je, kai klausiama, ar daiktų galimybė plyti toliau, negu
gali siekti patyrimas.
Šiuos klausimus aš suminėjau tik dėl to, kad nepa-
likčiau spragos ten, kas, pagal visuotinę nuomonę, pri
klauso intelektinėms sąvokoms. Bet iš tikrųjų absoliuti
galimybė (galiojanti visais atžvilgiais) nėra grynai in
telektinė sąvoka ir jokiu būdu negali būti taikoma em
piriškai; ji priklauso vien tik protui, kuris išeina už
intelekto bet kokio galimo empirinio taikymo ribų. To
dėl mes čia turėjome pasitenkinti tik kritine pastaba,
kitus dalykus palikdami neišaiškintus iki tolesnio ty
rimo.
Tuo kaip tik norėdamas užbaigti šį ketvirtą poskirs-
nį ir kartu visų grynojo intelekto pagrindinių teiginių
sistemą, aš dar turiu pagrįsti, kodėl modalumo princi
pus pavadinau būtent postulatais. Čia aš šį terminą
vartoju ne ta reikšme, kurią jam priskiria kai kurie nau
jieji filosofijos veikalų autoriai priešingai prasmei, var
tojamai matematikų, kuriems, tiesą sakant, šis terminas
priklauso: būtent kad „postuluoti" — tai tam tikrą tei
ginį laikyti betarpiškai tikru be pagrindimo arba įro
dymo. Jei mes turėtume sutikti, kad sintetiniams teigi
niams, kad ir kokie akivaizdūs jie būtų, galima reika
lauti besąlygiško pritarimo be dedukcijos vien dėl jų
tvirtinimų autoritetingumo, tai visa intelekto kritika
būtų prarasta. Kadangi netrūksta įžūlių pretenzijų, ku
rių neatsisako ir įprastinis tikėjimas (kuris tačiau nėra
laidas), tai mūsų intelektas taptų prieinamas visokioms
224 iliuzijoms, negalėdamas atsisakyti pripažinti teiginius,
kurie, nors neteisėtai, vis dėlto reikalauja pripažinimo
tuo pačiu pasitikinčiu tonu, kaip ir tikrosios aksiomos.
Tad jei prie daikto sąvokos a priori sintetiškai prisijun
gia tam tikras apibrėžimas, tai būtinai reikia prijungti
jei ne įrodymą, tai bent tokio teiginio teisėtumo de
dukciją.
Tačiau modalumo pagrindiniai teiginiai nėra objek
tyviai sintetiniai, nes galimybės, tikrumo ir būtinumo
predikatai sąvokos, apie kurią jie pasakomi, nė kiek ne-
išplečia tuo, kad jie prie objekto vaizdinio dar ką nors
prideda. Bet kadangi jie vis dėlto visada sintetiniai, tai
jie tokie yra tik subjektyviai, t. y. prie daikto (to, kas
realu) sąvokos, apie kurią jie galų gale nieko neteigia,
jie prijungia sugebėjimą pažinti, kuriame toji sąvoka
atsiranda ir kuriame ji yra, tad jei sąvoka intelekte su
sijusi tik su formaliomis patyrimo sąlygomis, tai jos ob
jektas vadinamas galimu; o jeigu ji susijusi su suvo
kimu (pojūčiu, kaip jutimų materija) ir apibrėžiama jo,
tarpininkaujant intelektui, tai objektas yra tikras; jei
sąvoka apibrėžiama suvokimų ryšiu pagal sąvokas, tai
objektas vadinamas būtinu. Tad modalumo pagrindiniai
teiginiai apie sąvoką nieko nepasako, išskyrus tik tai,
kad nurodo sugebėjimo pažinti veikimą, dėl kurio susi
daro sąvoka. Antai matematikoje postulatu vadinamas
praktinis teiginys, kuriame nėra nieko, išskyrus sintezę,
kuria pirmiausia pateikiame sau objektą ir sudarome jo
sąvoką, pavyzdžiui, duotąja linija iš duotojo taško
plokštumoje brėžiame apskritimą. Tokio teiginio nega
lima įrodyti dėl to, kad jis reikalauja būtent to būdo,
kuriuo mes pirmiausia sudarome tokios figūros sąvo
ką. Kaip tik šitaip ir su ta pačia teise mes galime pos
tuluoti modalumo pagrindinius teiginius, nes jie apskri
tai neišplečia daiktų sąvokos *, o tik nurodo būdą, kaip
ji apskritai susiejama su sugebėjimu pažinti.
* Daikto t i krumu aš, žinoma, laikau kažką daugiau negu
galimybę, tačiau ne daikte, nes daikto tikrumas niekada negali
apimti daugiau, negu apėmė jo visiška galimybė. Bet kadangi gali
mybė buvo tik daikto padėtis intelekto (jo empirinio taikymo) at
žvilgiu, tai tikrumas kartu yra daikto ryšys su suvokimu. 225
Itin įsidėmėtina, kad vien tik kategorija mes nega
lime įžvelgti kurio nors daikto galimybės, bet visada
turime disponuoti stebėjimu, kad juo išaiškintume gry
nosios intelektinės sąvokos objektyvų realumą. Pavyz
džiui, imkime santykio kategoriją. Remiantis tik pačio
mis sąvokomis, visai negalima suprasti, kaip 1) kas nors
gali egzistuoti tik kaip subj ekt as, o ne kaip vien
tik kitų daiktų apibrėžimas, t. y. būti substanci -
j a, arba kokiu būdu; 2) dėl to, kad kas nors egzistuoja,
turi egzistuoti kas nors kita, taigi kaip kas nors apskri
tai gali būti priežastis, arba 3) kaip, jei egzistuoja keli
daiktai, iš vieno iš jų egzistavimo kas nors išplaukia kitų
egzistavimui ir atvirkščiai, ir kaip šitokiu būdu substan
cijos gali bendrauti. Tai galioja taip pat ir kitoms kate
gorijoms, pavyzdžiui, kokiu būdu koks nors daiktas
gali būti vienarūšis su daugeliu kitų daiktų, t. y. būti
dydis, ir t. t. Vadinasi, kol nėra stebėjimo, nežinoma,
ar kategorijomis mąstome kokį nors objektą ir ar jas
apskritai gali atitikti koks nors objektas; taip pasitvir
tina, kad pačios savaime kategorijos yra visai ne ži
nios, o tik mąs t ymo formos iš duotųjų stebi-
nių sukurti žinioms.— Kaip tik dėl to ir išeina, kad vien
tik iš kategorijų negalima sudaryti jokio sintetinio tei
ginio. Pavyzdžiui, teiginiuose „Bet kokiame egzistavime
yra substancija, t. y. kažkas, kas gali egzistuoti tik kaip
subjektas, o ne tik kaip predikatas" arba „Kiekvienas
daiktas yra dydis" ir t. t. visai nėra nieko, kas mums
galėtų padėti išeiti už duotosios sąvokos ribų ir susieti
su ja kitą sąvoką. Dėl to vien tik grynomis intelekti
nėmis sąvokomis niekada ir nepavykdavo įrodyti sinte
tinio teiginio, pavyzdžiui, teiginio „Visa, kas egzistuoja
atsitiktinai, turi priežastį". Niekada nebuvo galima pa
žengti toliau už įrodymą, kad be priežastingumo santy
kio mes visai negalėtume s upras t i to, kas atsitik-
226 tina, egzistavimo, t. y. negalėtume a priori intelektu
pažinti tokio daikto egzistavimo; bet iš to neišplaukia,
kad priežastingumo santykis kaip tik turėtų būti ir pa
čių daiktų galimybės sąlyga. Todėl jei prisiminsime mū
sų pateiktąjį priežastingumo pagrindinio teiginio įro
dymą, tai pamatysime, kad jį galėjome įrodyti tik
galimo patyrimo objektų atžvilgiu—„Visa, kas vyksta
(kiekvienas įvykis), suponuoja priežastį" — ir tik kaip
patyrimo, taigi e mpi r i ni u s t e bė j i mu duoto
objekto pažinimo, galimybės principą, tačiau ne
galėjome jo įrodyti remdamiesi vien tik sąvokomis.
Vis dėlto nepaneigiama, kad teiginys „Visa, kas atsitik
tina, turi turėti priežastį" kiekvienam yra akivaizdus
vien tik iš sąvokų; bet tada to, kas atsitiktina, sąvoka
jau imama tokia prasme, kad ji apima ne modalumo
kategoriją (kaip kažką, ko nebūtį galima mąstyti),
bet santykio kategoriją (kaip kažką, kas gali egzistuoti
tik kaip ko nors kito padarinys), ir tada, žinoma, gau
name tapatų teiginį: „Tai, kas gali egzistuoti tik kaip
padarinys, turi priežastį". Iš tiesų, kai reikia pateikti
atsitiktinio egzistavimo pavyzdį, mes visada remiamės
paki t i mai s, o ne vien tik galimybe mąst yti
pri eši ngybę*. O pakitimas yra įvykis, kuris,
kaip toks, tegalimas dėl priežasties ir kurio nebūtis, va
dinasi, savaime galima; taip atsitiktinumas pažįstamas
iš to, kad kas nors gali egzistuoti tik kaip priežasties
padarinys; todėl jei tvirtinama daiktą esant atsitiktinį,
tai teiginys, kad daiktas turi priežastį, yra analitinis.
Bet dar labiau įsidėmėtina, jog mums, kad supras
tume daikto galimybę pagal kategorijas ir, vadinasi,
* Materijos nebūtį lengvai galima mąstyti, tačiau senovės filo-
sofai iš to vis dėlto neišvesdavo jos atsitiktinumo. Bet netgi daikto
duotojo būvio būties ir nebūties kaita, sudaranti bet kokį pakitimą,
visai neįrodo šio būvio atsitiktinumo lyg jo priešybės tikrumo pa
grindu; pavyzdžiui, kūno rimtis, kuri eina po judėjimo, dar neįrodo
kūno judėjimo atsitiktinumo vien tik dėl to, kad pirmoji yra antrojo
priešybė. Ši priešybė čia tik loginė, o ne realiai pr i ešpr i eši na
ma. Norint įrodyti kūno judėjimo atsitiktinumą, reikėtų įrodyti ne
tai, kad kūnas po j udėj i mo yra rimtyje, bet tai, kad anks
tesniu momentu buvo galima, jog kūnas tada, užuot judėjęs,
būtų buvęs rimtyje, nes pastaruoju štveju abi priešybės visiškai
gali egzistuoti drauge M.
įrodytume pastarųjų o b j e kt y v ų real umą, rei
kalingi ne tiesiog stebimai, bet tokie, kurie visada yra
i š o r i ni a i s t ebi ni ai . Jei, pavyzdžiui, imame
grynąsias s a nt y k i o sąvokas, tai matome: 1) kad
tam, jog stebėjimu pateiktume ką nors, kas past ovu
ir atitinka s u b s t a n c i j o s sąvoką (ir tuo įrody
tume šios sąvokos objektyvų realumą), mums reikalin
gas stebinys e r d v ė j e (materijos), nes vien tik erd
vė pastoviai apibrėžta69, o laikas, taigi visa, kas yra
vidiniame jutime, nuolatos teka; 2) kad paki t i mą
pateiktume kaip pri ežas t i ngumo sąvoką ati
tinkantį stebinį, mes turime pavyzdžiu imti judėjimą
kaip kitimą erdvėje, netgi dar daugiau —tik šitokiu bū
du mes galime padaryti akivaizdžius pakitimus, kurių
galimybės nepajėgia suprasti joks grynasis intelektas.
Pakitimas yra vienas kitam priešpriešinamų prieštarau
jančių apibrėžimų junginys to paties daikto egzistavi
me. Tačiau kaip iš duotojo būvio gali išplaukti jam
priešpriešinamas to paties daikto būvis — šito protas
ne tik negali išsiaiškinti be pavyzdžio, bet negali netgi
suprasti be stebėjimo. O toks stebėjimas yra taško ju
dėjimo erdvėje stebėjimas, ir pirmiausia tik taško bu
vimas įvairiose vietose (kaip priešpriešinamų apibrėži
mų padarinys) pakitimą daro akivaizdų, nes kad paskui
netgi vidinius pakitimus padarytume mąstomus, mes
turime laiką, kaip vidinio jutimo formą, vaizdžiai įsi
vaizduoti kaip liniją, o vidinį kitimą — brėždami šią
liniją (kaip judėjimą), taigi mūsų pačių nuoseklų egzis
tavimą įvairiais būviais turime įsivaizduoti išoriniu
stebėjimu. Tikroji priežastis čia ta, jog bet koks paki
timas, kad jis būtų suvoktas kaip pakitimas, numato
kažką pastovaus stebėjime, o vidiniame jutime jokio
pastovaus stebinio neaptinkama.— Pagaliau bendra
vi mo kategorijos, turint omenyje jos galimybę, vien
tik protu visai negalima suprasti, ir, vadinasi, šios są
vokos objektyvaus realumo negalima įžvelgti be ste
bėjimo, ir būtent be išorinio stebėjimo erdvėje. Juk
kaipgi mąstyti tokią galimybę, kad jei egzistuoja dau-
228 gelis substancijų, tai iš vienos iš jų egzistavimo gali
kažkas išplaukti kitos egzistavimui (kaip padarinys) ir
atvirkščiai; taigi, kadangi vienose iš jų kažkas yra, tai
dėl to ir kitose turi būti kažkas, ko negalima suprasti
vien tik iš pastarųjų egzistavimo? Juk tai reikalinga
bendravimui, tačiau visai nesuprantamas bendravimas
daiktų, kurie dėl savo savarankiško egzistavimo yra
vienas nuo kito visiškai izoliuoti. Todėl Leibnicas, pri
skirdamas pasaulio substancijoms bendravimą tik taip,
kaip jas mąsto vien tik intelektas, turėjo įvesti dievybę
kaip tarpininką, nes, remiantis vien tik substancijų eg
zistavimu, bendravimas jam teisėtai atrodė nesupran
tamas. Tačiau mes bendravimo (substancijų kaip reiš
kinių) galimybę visiškai galime padaryti sau supranta-
mą, jeigu jas įsivaizduosime erdvėje, taigi išoriniame,
stebėjime, nes erdvėje jau a priori glūdi formalūs išori
niai santykiai kaip realių santykių (veiksmo ir ato
veiksmio, taigi bendravimo) galimybės sąlygos. — Ly
giai taip pat lengva įrodyti, kad daiktų kaip dydži ų
galimybė ir, vadinasi, dydžio kategorijos objektyvus
realumas gali būti parodyti taip pat tik išoriniu stebė
jimu ir tik jam tarpininkaujant paskui gali būti taikomi
ir vidiniam jutimui. Tačiau, kad išvengčiau ištęstumo,
turiu palikti skaitytojui pačiam parinkti pavyzdžių.
Visa ši pastaba labai svarbi ne tik dėl to, kad patvir
tina mūsų anksčiau išdėstytą idealizmo paneigimą, bet
dar daugiau dėl to, kad, kai bus kalbama apie s a v ę s
p a ž i n i m ą vien tik vidinės sąmonės pagrindu ir apie
mūsų prigimties apibrėžimą, nesiremiant išoriniais em
piriniais stebėjimais, ji mums nurodys tokio pažinimo
galimybės rėmus.
Paskutinė viso šio skyriaus išvada tokia: visi gry
nojo intelekto pagrindiniai teiginiai yra ne daugiau kaip
patyrimo galimybės aprioriniai principai, ir vien tik
patyrimą liečia taip pat ir visi aprioriniai sintetiniai
teiginiai; be to, pati jų galimybė visiškai remiasi šiuo
santykiu [su patyrimu].
SPRENDIMO GALIOS TRANSCENDENTALINĖS DOKTRINOS
(PAGRINDINIŲ TEIGINIŲANALITIKOS)
TRECIAS SKYRIUS
APIE VISŲ OBJEKTŲ APSKRITAI SKIRSTYMO
Į FENOMENUS IR NOUMENUS PAGRINDĄ
Dabar mes ne tik perėjome grynojo intelekto sritį
ir rūpestingai apžvelgėme kiekvieną jos dalį, bet taip
pat ir išmatavome ją ir nustatėme kiekvieno daikto vie
tą joje. Tačiau ši sritis yra sala, pačios prigimties ap
rėžta nekintamomis ribomis. Ji yra tiesos žemė (pa
trauklus pavadinimas), apsupta plataus ir audringo van
denyno, regimybės tikrosios buveinės, kur rūkai ir
greitai tirpstantys ledynai apgaulingai atrodo esą nau
jos šalys ir, apie atradimus svajojantį jūrininką nuolat
klaidindami tuščiomis viltimis, įtraukia jį į nuotykius,
kurių jis jau niekada negali atsisakyti ir kurių vis dėl
to niekada negali užbaigti. Bet kol išdrįsime leistis į šią
jūrą, kad ištirtume visas jos platumas ir įsitikintume,
ar jose galima ko nors tikėtis, bus naudinga pirmiau
pažvelgti į krašto, kurį kaip tik ketiname palikti, že
mėlapį ir pirmiausia paklausti, ar mes iš bėdos negalė
tume pasitenkinti tuo, kas jame yra, arba ar būtinumas
neverčia mūsų tuo pasitenkinti, jei niekur kitur nėra
žemės, kurioje mes galėtume įsikurti; antra, pagal ko
kią teisę mes valdome netgi tą kraštą ir ar galime būti
saugūs nuo visų priešiškų pretenzijų. Nors į šiuos klau
simus mes jau išsamiai atsakėme analitikoje, tačiau jos
sprendimų reziumuojanti apžvalga gali sustiprinti mūsų
įsitikinimą, sutelkdama visus analitikos momentus vie
name punkte.
Mes matėme, kad visa, ką intelektas semiasi iš sa
vęs, nesiskolindamas iš patyrimo, jis turi vis dėlto ne
kuriuo nors kitu tikslu, o vien tik tam, kad taikytų
patyrime. Grynojo intelekto pagrindiniuose teiginiuo
se— ar jie būtų a priori konstitutyvūs (kaip matema
tikos), ar tik reguliatyvūs (kaip dinaminiai)—yra tik
tarsi galimo patyrimo gryna schema, nes patyrimas
230 vienumą gauna tik iš to sintetinio vienumo, kurį inte-
lektas pirmapradiškai ir iš savęs suteikia vaizduotės sin
tezei apercepcijos atžvilgiu ir su kuriuo reiškiniai, kaip
data galimam pažinimui, jau a priori turi būti susiję
ir suderinti. Tačiau, nors šio intelekto taisyklės ne įtik
teisingos a priori, bet netgi yra bet kurios tiesos, t. y.
mūsų žinių ir objektų atitikimo, šaltinis, nes jose glūdi
patyrimo kaip bet kokio pažinimo, kuriuo mums gali
būti pateikti objektai, visumos galimybės pagrindas, vis
dėlto mums neatrodo pakankama dėstyti tik tai, kas tei
singa, o ne tai, ką norime sužinoti. Todėl jei iš šio kri
tinio tyrimo mes išmokstame ne daugiau, negu išmok
tume ir patys, vien tik empiriškai taikydami intelektą,
be tokio subtilaus nagrinėjimo, tai atrodo, kad iš šio
tyrimo gaunama nauda neatlygina sąnaudų ir pasiren
gimo. Tiesa, į tai galima atsakyti, kad joks nederamas
smalsumas nėra toks žalingas mūsų pažinimo išplėtimui,
kaip siekimas visada iš anksto žinoti naudą dar prieš
imantis tyrimų ir netgi prieš tai, kai galėtume apie šią
naudą susidaryti nors menkiausią supratimą, jei net ji
būtų mums prieš akis. Vis dėlto tokie transcendentali
niai tyrimai teikia naudą, kuri gali tapti suprantama ir
kartu svarbi netgi bukiausiam ir nerangiausiam moki
niui, būtent: intelektas, užsiėmęs tik savo empiriniu
taikymu ir nemąstantis apie savo paties žinių šaltinius,
iš tiesų gali padaryti didelę pažangą, bet vieno dalyko
jis negali atlikti —pats apsibrėžti savo taikymo ribas
ir sužinoti, kas gali būti visos jo sferos viduje arba už
jos, nes tam reikalingi kaip tik tokie gilūs tyrimai, kurių
mes ėmėmės. Bet jeigu jis negali skirti, ar tam tikri
klausimai įeina į jo akiratį, ar ne, tai jis niekada nėra
tikras dėl savo reikalavimų ir savo nuosavybės, ir turi
tik laukti visokių jam gėdą darančių pamokymų, kai
(neišvengiamai) nuolat peržengia savo srities ribas ir
susipainioja iliuzijose bei miražuose.
Vadinasi, kad intelektas visus savo apriorinius pa
grindinius teiginius ir netgi visas savo sąvokas tegali
taikyti empiriškai ir niekada transcendentaliai —tai tei
ginys, atveriantis svarbių išvadų perspektyvą, jei jis
tvirtai įsisąmonintas. Transcendentalinis sąvokos taiky- 231
mas bet kokiame pagrindiniame teiginyje liečia daiktus
aps kr i t ai ir pači us savaime, o empirinis tai
kymas —tik rei š ki ni us, t. y. galimo pat yri
mo objektus. Kad sąvokas visada galima taikyti tik
empiriškai, matyti štai iš ko. Kiekvienai sąvokai reika
linga, pirma, loginė sąvokos (mąstymo) apskritai for
ma ir, antra, galimybė pateikti jai objektą, su kuriuo ji
būtų susijusi. Be objekto ji neturi prasmės ir yra visiš
kai tuščia savo turiniu, nors joje visada dar gali glūdėti
sąvokos sudarymo iš atsitiktinių duomenų loginė funk
cija. Betgi objektas sąvokai gali būti pateiktas ne ki
taip, kaip tik stebėjimu, ir jei grynasis stebėjimas ga
limas a priori dar iki objekto, tai vis dėlto ir jis pats
gali įgyti savo objektą, taigi objektyvią reikšmę, tik
empiriniu stebėjimu, kurio jis yra tik forma. Vadinasi,
visos sąvokos, o kartu ir visi pagrindiniai teiginiai, nors
jie ir būtų visiškai galimi a priori, vis dėlto susiję su
empiriniais stebiniais, t. y. duomenimis galimam patyri
mui. Kitaip jie neturi jokios objektyvios reikšmės, o yra
tik vaizduotės arba intelekto žaidimas savaisiais vaiz
diniais. Pavyzdžiu imkime tik matematikos sąvokas, ir
pirmiausia jų grynuosius stebimus: erdvė turi tris mat
menis, tarp dviejų taškų galima tik viena tiesė ir t. t.
Nors visi šie pagrindiniai teiginiai ir šio mokslo objekto
vaizdinys sieloje susidaro visiškai a priori, vis dėlto
jis neturėtų jokios reikšmės, jei mes negalėtume visada
parodyti jų reikšmės reiškiniuose (empiriniuose objek
tuose). Todėl abstrakčią sąvoką reikia padar yt i
j usl i nę, t. y. ją atitinkantį objektą parodyti stebimu,
nes kitaip sąvoka liktų (kaip sakoma) be prasmės, t. y.
be reikšmės. Matematika šį reikalavimą išpildo konst
ruodama figūrą, kuri yra reiškinys, prieinamas juslėms
(nors sukurtas a priori). Šiame moksle dydžio sąvoka
atramos ir prasmės ieško skaičiuje, o skaičius — aki
vaizdžiai rodomuose pirštuose, skaitytuvų kauliukuose
arba brūkšniuose ir taškuose. Sąvoka visuomet yra su
kurta a priori, ir tokie yra sintetiniai pagrindiniai tei
giniai arba iš tokių sąvokų sudarytos formulės, bet jų
232 taikymą ir santykį su numanomais objektais galų gale
galima surasti tik patyrime, kurio galimybė (formos at
žvilgiu) a priori glūdi juose.
Jog tas pat yra su visomis kategorijomis ir iš jų
sudarytais pagrindiniais teiginiais, matyti iš to, kad net
gi nė vienos iš jų mes negalime realiai apibrėžti, t. y.
išaiškinti jos objekto galimybės, nepasitelkdami iškart
juslumo sąlygų, taigi reiškinių, kuriais, kaip vieninte
liais savo objektais, jos, vadinasi, turi apsiriboti, for
mos. Jei ši sąlyga pašalinama, tai atkrinta visa jų reikš
mė, t. y. santykis su objektu, ir jokiu pavyzdžiu nega
lima išsiaiškinti, koks, tiesą sakant, daiktas mąstomas
tokia sąvoka.
Dydžio apskritai sąvokos niekaip negalima paaiškin
ti kitaip, kaip tik teigiant, kad dydis yra daikto apibrė
žimas, įgalinantis mąstyti, kiek kartų daikte telpa
vienetas. Tačiau šis „kiek kartų" remiasi nuosekliu pa
sikartojimu, taigi laiku ir to, kas jame vienarūšiška, sin
teze. Realumą, priešingai negu neigimą, galima paaiš
kinti tik mąstant laiką (kaip bet kokios būties visu
mą), kuris arba kuo nors užpildytas, arba tuščias. Jei aš
abstrahuojuosi nuo pastovumo (kuris yra egzistavimas
bet kuriuo laiku), tai substancijos sąvokai nelieka nie
ko, išskyrus loginį subjekto vaizdinį, kurį aš siekiu rea
lizuoti įsivaizduodamas ką nors, kas gali egzistuoti tik
kaip subjektas (nebūdamas ko nors predikatas). Tačiau
aš ne tik nežinau sąlygų, kuriomis šis loginis pranašu
mas būtų būdingas kokiam nors daiktui, bet ir iš to
nieko daugiau negaliu padaryti nei prieiti bent kokią
išvadą, nes tuo visai neapibrėžiamas šios sąvokos tai
kymo objektas ir todėl aš visai nežinau, ar ši sąvoka
apskritai ką nors reiškia. Dėl priežasties sąvokos (jei
abstrahuojuosi nuo laiko, kuriame kas nors eina po ko
nors kita pagal taisyklę), tai grynojoje kategorijoje aš
nesurasčiau nieko daugiau, kaip tik tai, kad priežastis
yra kažkas, iš ko galima daryti išvadą apie ko nors kito
egzistavimą; tačiau šitai ne tik neįgalintų atskirti prie
žasties nuo padarinio, bet, kadangi galimybė daryti to
kią išvadą vis dėlto veikiai reikalauja sąlygų, apie ku
rias aš nieko nežinau, tai priežasties sąvokoje visai nėra 233
apibrėžimo, kaip jį atitinka kokį nors objektą. Taria
mas pagrindinis teiginys „Visa, kas atsitiktina, turi
priežastį" pasirodo, tiesa, gana oriai, tarsi jame pačia
me glūdėtų jo vertingumas. Tačiau jei aš klausiu, ką
jūs laikote atsitiktinumu, o jūs atsakote — tai, kieno ne
būtis galima, tai aš mielai norėčiau išgirsti, iš ko jūs ke
tinate sužinoti apie šią nebūties galimybę, jei reiškinių
eilėje neįsivaizduojate nuoseklumo, o šiame nuoseklu
me — egzistavimo, kuris eina po nebūties (arba priešin
gai), taigi neįsivaizduojate kaitos. Juk nurodymas, kad
daikto nebūtis pati sau neprieštarauja, yra bejėgiškas
rėmimasis logine sąlyga, kuri, tiesa, būtina sąvokai, bet
toli gražu nepakankama realiai galimybei; panašiai aš,
neprieštaraudamas pats sau, mintimis galiu pašalinti
kiekvieną egzistuojančią substanciją, tačiau iš to visai
negaliu daryti išvados apie jos egzistavimo objektyvų
atsitiktinumą, t. y. apie jos nebūties pačios savaime ga
limybę. O dėl bendravimo sąvokos, tai lengva suprasti,
kad, kadangi substancijos ir priežastingumo grynosios
kategorijos atmeta bet kokio objektą apibrėžiančio aiš
kinimo galimybę, tai lygiai taip pat negalima apibrėžti
substancijų tarpusavio santykiui (commercium) būdingo
priežastingumo. Galimybės, egzistavimo ir būtinumo dar
niekas negalėjo paaiškinti kitaip, kaip aiškia tautolo-
gija, jeigu jų apibrėžimo ieškojo išimtinai grynajame
intelekte. Iliuzija s ą v o k o s (kiek ji pati sau neprieš
tarauja) loginę galimybę pakeisti dai kt ų (kiek są
voką atitinka objektas) transcendentaline galimybe gali
apgauti ir patenkinti tik nepatyrusį žmogų*.
Iš to neginčijamai išplaukia, kad grynosios intelekti
nės sąvokos ni e kada negali būti taikomos t rans
cendental i ai , bet vi s ada ti k empi ri škai
ir kad grynojo intelekto pagrindinius teiginius galima
sieti su jutimų objektais tik ryšium su bendrosiomis ga-
* Žodžiu, pašalinus bet kokį juslinį stebėjimą (vienintelį, kuris
mums būdingas), visų šių sąvokų niekaip negalima pat vi r t i nt i
ir įrodyti jų realios galimybės; lieka tik 1o g i n ė jų galimybė,
t. y. kad sąvoka (mintis) galima; tačiau čia kalbama ne apie tai, bet
apie štai ką —ar sąvoka susijusi su objektu ir, vadinasi, ar ji ką
234 nors reiškia.
limo patyrimo sąlygomis, bet jų jokiu būdu negalima
sieti su daiktais apskritai (neatsižvelgiant į būdą, kuriuo
mes galime juos stebėti).
Tad transcendentalinėje analitikoje glūdi tokia svar
bi išvada, kad daugiausia, ką intelektas gali pasiekti
a priori — tai anticipuoti galimo patyrimo apskritai for
mą; ir kadangi tai, kas nėra reiškinys, negali būti paty
rimo objektas, tai intelektas niekada negali peržengti
juslumo, vien tik kuriuo mums gali būti duoti objektai,
ribų. Intelekto pagrindiniai teiginiai tėra reiškinių ap
rašymo principai, ir išdidus ontologijos, pretenduojan
čios sistemine doktrina pateikti apriorines sintetines
žinias apie daiktus apskritai (pavyzdžiui, priežastingu
mo pagrindinis teiginys), pavadinimas turi užleisti vietą
kukliam tik pačios grynojo intelekto analitikos pava
dinimui.
Mąstymas yra veiksmas, kuriuo duotasis stebėjimas
susiejamas su tam tikru objektu. Jei šio stebėjimo po
būdis niekaip neduotas, tai objektas yra vien tik trans
cendentalinis, ir intelektinei sąvokai būdingas tik trans
cendentalinis taikymas, būtent kaip įvairovės apskritai
mąstymo vienumo. Vadinasi, grynoji kategorija, kurio
je abstrahuojamasi nuo visų juslinio stebėjimo —vie
nintelio mums prieinamo stebėjimo — sąlygų, neapibrė
žia jokio objekto, o tik išreiškia objekto apskritai mąsty
mą įvairiais modusais. Sąvokos taikymas dar apima
sprendimo galios funkciją, objektą subordinuojančią są
vokai, taigi apima bent jau formalią sąlygą, kuriai esant
ką nors galima stebėti. Jei šios sąlygos — sprendimo ga
lios (schemos) — nėra, tai bet koks subordinavimas at
krinta, nes tada nėra nieko, kas galėtų būti subordinuota
sąvokai. Vadinasi, grynai transcendentalinis kategorijų
taikymas iš tikrųjų visai nėra jų taikymas ir neturi jo
kio apibrėžto arba bent jau galimo apibrėžti pagal for
mą objekto. Iš čia išplaukia, kad grynosios kategorijos
nepakanka taip pat ir sudaryti aprioriniam sintetiniam
pagrindiniam teiginiui ir kad grynojo intelekto pagrin
diniai teiginiai taikomi tik empiriškai, bet jokiu būdu
ne transcendentaliai, o už galimo patyrimo srities ap- 235
skritai negali būti jokių apriorinių sintetinių pagrindi
nių teiginių.
Todėl būtų tikslinga taip pasakyti: grynosios kate
gorijos, be formalių juslumo sąlygų, turi tik transcen
dentalinę reikšmę, o transcendentalinis taikymas joms
nebūdingas, nes toks taikymas pats savaime negalimas
dėl to, kad grynosioms kategorijoms trūksta visų kokio
nors jų taikymo (sprendiniuose) sąlygų, būtent kokio
nors tariamo objekto subordinavimo šioms sąvokoms
formalių sąlygų. Vadinasi, kadangi jos (tik kaip gry
nosios kategorijos) neturi būti taikomos empiriškai ir
negali būti taikomos transcendentaliai, tai joms apskri
tai nebūdingas joks taikymas, jei jos atribojamos nuo
bet kurio juslumo, t. y. jų negalima taikyti jokiam ta
riamam objektui; kategorijos veikiau yra tik intelekto
taikymo objektų apskritai ir mąstymo atžvilgiu grynoji
forma, tačiau vien tik jomis jokio objekto negalima nei
mąstyti, nei apibrėžti.
Čia pagrindą sudaro iliuzija, kurios sunku išvengti.
Pagal savo kilmę kategorijos nesiremia juslumu, skir
tingai negu s t e b ė j i mo formos —erdvė ir lai
kas; dėl to atrodo, kad galimas kategorijų taikymas,
peržengiantis visų jutimų objektų ribas. Bet, kita ver
tus, jos yra ne kas kita, kaip mi nt i e s formos,
apimančios tik loginį sugebėjimą stebėjimo [turinio)
įvairovę a priori susieti vienoje sąmonėje, ir jei iš jų
atimamas vienintelis mums prieinamas stebėjimas, tai
jos gali turėti dar mažesnę reikšmę negu anos gryno
sios juslumo formos, kuriomis objektas bent jau yra duo
tas; tuo tarpu mūsų intelektui būdingas įvairovės sieji
mo būdas neturi jokios reikšmės, jei prie jo neprisijun
gia tas stebėjimas, kuriuo įvairovė tik ir gali būti mums
duota.—Vis dėlto, kai mes tam tikrus objektus, kaip
reiškinius, vadiname jutimais suvokiamais (Phaenome-
na), skirdami būdą, kuriuo juos stebime, nuo jų savy
bių pačių savaime, tai jau mūsų šių objektų sąvokoje
glūdi tai, kad šiems jutimais suvokiamiems objektams
mes tarsi priešpriešiname arba tuos pačius objektus ir
236 jų savybes pačias savaime, nors šių savybių juose mes
nestebime, arba ir kitus galimus daiktus, kurie visai
nėra mūsų jutimų objektai, bet tik intelekto yra mąs
tomi kaip objektai, ir vadiname juos galimais vien tik
mąstyti objektais (Noumena). Tad kyla klausimas, ar
mūsų grynosios intelektinės sąvokos negalėtų turėti
reikšmės noumenų atžvilgiu ir būti jų pažinimo būdas?
Bet jau iš pat pradžių čia aptinkame dviprasmybę,
galinčią sukelti didelių nesusipratimų. Objektą kuriuo
nors atžvilgiu vadindamas tik fenomenu, intelektas, be
šio atžvilgio, kartu dar susidaro obj e kt o paties
s avai me vaizdinį ir dėl to įsivaizduoja galįs susi
daryti taip pat ir tokio objekto sąvokas, ir kadangi
intelektas neteikia kitų sąvokų, išskyrus kategorijas,
tai objektas pats savaime turi būti galimas mąstyti bent
jau šiomis grynosiomis intelektinėmis sąvokomis. Ta
čiau tai gali jį pastūmėti visai neapi brėžt ą inte
lektu mąstomo objekto sąvoką, kaip kažką apskritai,
kas yra už mūsų juslumo, laikyti api brėž t a tam
tikros esybės, kurią mes galėtume tam tikru būdu pa
žinti intelektu, sąvoka.
Jei noumenu laikome daiktą, ki e k j i s nėra
mūsų jusl i ni o s t ebėj i mo objektas, kai
abstrahuojamės nuo savojo jo stebėjimo būdo, tai toks
noumenas turi ne i g i a mą prasmę. Bet jei noumenu
laikome nej usl i ni o s t ebėj i mo objektą, tai
mes tariame esant specialų stebėjimo būdą, būtent in
telektinį stebėjimą, kuris tačiau mums nebūdingas ir
kurio netgi galimybės negalime suprasti; toks noume
nas turėtų t e i g i a mą prasmę.
Juslumo teorija kartu yra teorija noumenų neigia
ma prasme, t. y. daiktų, kuriuos intelektas turi mąstyti
be santykio su mūsų stebėjimo būdu, taigi ne tik kaip
reiškinius, bet kaip daiktus pačius savaime, tačiau kartu
jis supranta, kad, taip atribojęs [daiktus nuo juslumo],
jis, šitaip aiškindamas savo kategorijas, visai negali
jomis pasinaudoti, nes jos turi reikšmę tik ryšium su
stebinių vienumu erdvėje ir laike, ir tik dėl to, kad
erdvė ir laikas yra tik idealūs, kategorijos gali kaip tik
a priori apibrėžti šį vienumą bendrosiomis susiejančio- 237
mis sąvokomis. Kur šio laiko vienumo negali būti, taigi
noumenų atveju, ten baigiasi visas kategorijų taikymas,
netgi išnyksta visa jų reikšmė, nes visai negalima su
prasti netgi daiktų, kurie turi atitikti kategorijas, gali
mybės; tam patvirtinti aš galiu pasiremti kad ir tuo, ką
nurodžiau ankstesnio skyriaus bendrosios pastabos pa
čioje pradžio je. Daikto galimybės niekada negalima įro
dyti remiantis tik jo sąvokos neprieštaringumu, ją ga
lima įrodyti tik šią sąvoką patvirtinant ją atitinkančiu
stebėjimu. Vadinasi, jei kategorijas norėtume taikyti
objektams, kurie nelaikomi reiškiniais, tai turėtume
remtis ne jusliniu, bet kitokiu stebėjimu, ir tada objek
tas būtų noumenas t e i g i a ma prasme. Bet kadan
gi toks, būtent intelektinis, stebėjimas neabejotinai yra
už mūsų sugebėjimo pažinti, tai ir kategorijų taikymas
niekaip negali peržengti patyrimo objektų ribų. Ir nors
jutimais suvokiamus objektus, žinoma, atitinka intelek
tu mąstomi objektai ir gali būti intelektu mąstomų ob
jektų, kurių mūsų juslinis stebėjimas visai neliečia,—
vis dėlto mūsų intelektinės sąvokos, būdamos tik min
čių formos mūsų jusliniam stebėjimui, nė kiek jų nelie
čia. Vadinasi, tai, ką mes vadiname noumenu, kaip toks
turi būti suprantamas tik ne i gi ama prasme.
Jei iš empirinio pažinimo pašalinu bet kokį mąstymą
(kategorijomis), tai neliks jokio kokio nors objekto pa
žinimo, nes vien tik stebėjimu nieko nemąstoma, o tai,
kad šis juslumo sužadinimas vyksta manyje, visai nesu
kuria tokio pobūdžio vaizdinio santykio su kokiu nors
objektu. O jei aš pašalinu bet kokį stebėjimą, tai vis
dėlto dar lieka mąstymo forma, t. y. būdas apibrėžti ob
jektą galimo stebėjimo įvairovės atžvilgiu. Todėl kate
gorijos siekia toliau negu juslinis stebėjimas, nes jos
mąsto objektus apskritai, neatsižvelgdamas į specifinį
(juslumo) būdą, kuriuo jie gali būti duoti. Bet tuo kate
gorijos neapibrėžia platesnės objektų srities, nes nega
lima tarti, kad tokie objektai gali būti duoti, nenuma-
tant kitokio negu juslinis stebėjimo galimybės, tačiau
238 tam mes neturime jokios teisės.
Problemine aš vadinu sąvoką, kuri yra neprieštarin
ga ir, kaip duotųjų sąvokų apribojimas, yra susijusi su
kitomis žiniomis, bet kurios objektyvaus realumo jokiu
būdu negalima pažinti. N o u m e n o, t. y. daikto, kurį
reikia mąstyti (išimtinai grynuoju intelektu) ne kaip
jutimų objektą, bet kaip daiktą patį savaime, sąvoka
visai neprieštaringa, nes apie juslumą juk negalima
tvirtinti, kad jis yra vienintelis galimas stebėjimo būdas.
Toliau, ši sąvoka būtina, kad juslinis stebėjimas nebūtų
taikomas daiktams patiems savaime ir, vadinasi, kad
būtų apribota juslinio pažinimo objektyvi reikšmė (nes
visa kita, ko jis neapima, noumenais vadinama kaip tik
dėl to, kad būtų parodyta, jog juslinis pažinimas savo
srityje negali apimti visko, ką mąsto intelektas). Bet
pagaliau juk tokių noumenų galimybės negalima įžvelg
ti, ir sritis, esanti už reiškinių sferos, (mums) yra tuščia,
t. y. mes turime intelektą, pr o bl e mi š k a i apimantį
daugiau, o ne vien tik reiškinius, tačiau neturime jokio
stebėjimo ir netgi sąvokos tokio galimo stebėjimo, ku
riuo objektai galėtų būti mums duoti už juslumo srities,
o intelektą būtų galima a s e r t o r i š k a i taikyti už
jos ribų. Vadinasi, noumeno sąvoka tėra demarka
ci nė sąvoka, apribojanti juslumo pretenzijas ir
todėl taikoma tik neigiamai. Vis dėlto ji ne savavališkai
išgalvota, bet susijusi su juslumo apribojimu, nors ir
negali nustatyti nieko pozityvaus už juslumo srities ribų.
Todėl objektų skirstymas į fenomenus ir noumenus
ir pasaulio— į jutimais suvokiamą ir intelektu mąstomą
visai neleistinas t e i g i a ma prasme, nors sąvokas
leistina skirstyti į juslines ir intelektines, nes pastaro
sioms negalima priskirti jokio jas atitinkančio objekto
ir todėl jų negalima laikyti turinčiomis objektyvią reikš
mę. Jei atsiribojame nuo jutimų, tai kaipgi išsiaiškinsi
me, kaip mūsų kategorijos (kurios būtų vienintelės nou
menų sąvokos) dar apskritai ką nors reiškia, nes joms
susieti su kokiu nors objektu nepakanka tik mąstymo
vienumo — dar turi būti duotas galimas stebėjimas, ku
riam ias būtų galima taikyti? Ir vis dėlto grynai proble
mine prasme noumeno sąvoka yra ne tik leistina, bet 239
ir neišvengiama kaip sąvoka, nustatanti juslumo ribas.
Bet tada ji mūsų intelektui nėra ypatingas gal i mas
v i e n ti k mą s t y t i obj ekt as; pats intelektas,
kuriam toks objektas priklausytų, būtų problema — mes
visiškai negalime įsivaizduoti galimybės tokio intelek
to, kuris savo objektą pažintų ne diskursyviai kategori
jomis, bet intuityviai nejusliniu stebėjimu. Šitaip mūsų
intelektas išplečiamas neigiama prasme, t. y. jis ne
apribojamas juslumo, bet veikiau pats jį apriboja, daik
tus pačius savaime (laikomus ne reiškiniais) vadinda
mas noumenais. Tačiau jis iškart ir sau nustato ribas,
pripažindamas, kad daiktų pačių savaime negali pažinti
kategorijomis, taigi gali juos mąstyti tik kaip kažką ne
žinoma.
Tuo tarpu naujųjų autorių raštuose aš aptinku ter
minų mundi sensibilis ir intelligibilis* vartojimą visai
kitokia prasme negu ta, kurią jiems teikė senovės auto
riai. Žinoma, dėl to nekyla jokių sunkumų, bet tai yra
niekas kita, kaip tik tuščiažodžiavimas. Laikydamiesi
šios naujos vartosenos, reiškinių visumą, kiek ji ste
bima, kai kurie yra linkę vadinti jutimais suvokiamu
pasauliu, o kiek jų ryšys mąstomas pagal bendruosius
intelekto dėsnius —intelektu mąstomu pasauliu. Teori
nė astronomija, išdėstanti tik žvaigždėto dangaus stebė
jimą, pateiktų jutimais suvokiamo pasaulio vaizdą, o
kontempliatyvioji astronomija (aiškinanti žvaigždėtą
dangų, pavyzdžiui, pagal Koperniko pasaulio sistemą
arba Niutono traukos dėsnius) — galimo vien tik mąs
tyti pasaulio vaizdą. Bet toks žodžių prasmės iškreipi
mas tėra sofistinis išsisukinėjimas, siekiant išvengti
sunkaus klausimo — jo prasmė subanalinama savo pato
gumui. Žinoma, intelektą ir protą galima taikyti reiški
niams [pažinti], bet kyla klausimas, ar juos galima taiky
ti taip pat ir tada, kai objektas nėra reiškinys (noume-
* Vietoj termino mundus intelligibilis nedera vartoti termino
„intelektinis pasaulis", kaip paprastai daroma vokiškuose vei
kaluose, nes intelektinės arija juslinės tėra žinios. O tai, kas te
gali būti vieno ar kito stebėjimo būdo dalykas, taigi objektai,
turi būti vadinami (nors tai ir skamba griežtai) galimais vien tik.
240 mąstyti (intelligibel) arba jutimais suvokiamais (sensibel).
nas), o kaip tik šitaip objektas suprantamas tuo atveju,
kai jis pats savaime mąstomas kaip grynai inteligibilus,
t. y. kaip duotas vien tik intelektui, o ne jutimams.
Tad kyla klausimas, ar, be nurodyto intelekto empiri
nio taikymo (netgi Niutono visatos vaizdinyje), dar ga
limas transcendentalinis jo taikymas, kurio objektas —
noumenai; į šį klausimą mes atsakėme neigiamai.
Vadinasi, jei mes sakome, kad jutimai mums patei
kia objektus tokius, koki e j i e pas i rei š ki a, o
intelektas —tokius, koki e j i e yra, tai pastarą
ją formuluotę reikia suprasti ne transcendentaline, o tik
empirine prasme, būtent kad objektus reikia atvaizduoti
kaip patyrimo objektus tolydžiame reiškinių sąryšyje,
o nė tokius, kokie jie gali būti be ryšio su galimu pa
tyrimu ir, vadinasi, su jutimais apskritai, taigi kaip
grynojo intelekto objektus. Tai mums visada liks nežino
ma —netgi ir tai, ar visur galimas toks transcendenta
linis (nepaprastas) pažinimas, bent jau kaip pažinimas,
subordinuotas mūsų įprastinėms kategorijoms. Mūsų
i n t e l e k t a s ir j us l umas tik būdami su
s i j ę gali apibrėžti objektus. Jei juos atskiriame, tai
turime stebinius be sąvokų arba sąvokas be stebinių —
abiem atvejais tai yra tokie vaizdiniai, kurių negalime
susieti su jokiu apibrėžtu objektu.
Jei po visų šių samprotavimų kas nors vis dar nesi
ryžta atsisakyti grynai transcendentalinio kategorijų
taikymo, tai tegul jis pabando sudaryti iš jų kokį nors
sintetinį teiginį —analitinis teiginys intelekto neveda
į priekį, o kadangi intelektas turi reikalą tik su tuo,
kas jau mąstoma sąvoka, tai jis palieka neišspręstą
klausimą, ar ši sąvoka pati savaime susijusi su objek
tais, ar ji tereiškia mąstymo apskritai vienumą (visiškai
abstrahuotą nuo būdo, kuriuo objektas gali būti duo
tas); jam pakanka žinoti, kas glūdi jp sąvokoje; o su
kuo gali būti susijusi pati sąvoka — jam vis tiek. Tad
tegul intelektas pabando tai padaryti kokiu nors sinte
tiniu ir tariamai transcendentaliniu pagrindiniu teiginiu,
pavyzdžiui, „Visa, kas yra, egzistuoja arba kaip substan
cija, arba kaip substancijai būdingas apibrėžtumas", „Vi- 241
sa, kas atsitiktina,' egzistuoja kaip kito daikto, būtent
priežasties, padarinys" ir t. t. Betgi aš klausiu: iš kur
intelektas ketina imti šiuos sintetinius teiginius, jei jų
sąvokos turi būti susijusios ne su galimu patyrimu, bet
su daiktais pačiais savaime (noumenais)? Kur čia tas
trečiasis veiksnys, kuris visada reikalingas sintetiniam
teiginiui, kad susietų vieną su kita sąvokas, tarp kurių
nėra jokio loginio (analitinio) giminingumo? Jis nieka
da neįrodys savo teiginio, o juo labiau negalės pagrįsti
tokio grynojo teiginio galimybės, neatsižvelgdamas į in
telekto empirinį taikymą ir tuo visiškai neatsisakydamas
gryno ir nepriklausančio nuo juslumo sprendinio. Tad
grynųjų, galimų vien tik mąstyti objektų sąvoka visiš
kai nepriklauso nuo jokių jos taikymo pagrindinių tei
ginių, nes negalima išgalvoti jokio būdo, kuriuo tokie
objektai turėtų būti duoti, ir probleminė mintis, vis dėl
to paliekanti jiems atvirą vietą, padeda, kaip tuščia erd
vė, tik apriboti empirinius pagrindinius teiginius, ta
čiau joje nėra jokio kito pažinimo objekto už šių tei
ginių sferos, ir ji tokio objekto nenurodo.
PRIEDAS
APIE REFLEKSINIŲ SĄVOKŲ AMFIBOLIJĄ70,
ATSIRANDANČIĄ DEL INTELEKTO EMPIRINIO
IR TRANSCENDENTALINIO TAIKYMO SUPAINIOJIMO
Re f l e k s i j a (reIIexio) neužsiima pačiais objek
tais, kad sąvokas gautų tiesiogiai iš jų; ji yra tokia
sielos būsena, kurioje mes pirmiausia ketiname surasti
subjektyvias sąlygas, kuriomis galime prieiti sąvokas.
Refleksija yra duotųjų vaizdinių santykio su įvairiais
mūsų pažinimo šaltiniais įsisąmoninimas, ir tik dėl jos
jų tarpusavio santykis gali būti teisingai apibrėžtas.
Prieš imantis toliau nagrinėti mūsų vaizdinius, pirmas
klausimas yra šis: kokiam sugebėjimui pažinti jie visi
priklauso? Ar juos susieja arba gretina intelektas, ar
jutimai? Kai kuriuos sprendinius mes priimame iš įpra
timo arba susiejame juos, veikiami savo polinkio; bet
242 kadangi jokia refleksija nėra už tai ankstesnė arba bent
jau ji neina po to kritikos tikslu, tai manoma, kad to
kie sprendiniai kyla iš intelekto. Ne visi sprendiniai
reikalingi tyrimo, t. y. dėmesio [jų] teisingumo pagrin
dams, nes jei jie betarpiškai tikri, kaip, pavyzdžiui,
sprendinys „Tarp dviejų taškų tegalima nubrėžti vieną
tiesę", tai negalima nurodyti jokio akivaizdesnio jų tei
singumo požymio negu tas, kurį jie patys išreiškia. Bet
visi sprendiniai, maža to, visi palyginimai reikalingi
r e f l e ks i j os , t. y. sugebėjimo pažinti, kuriam pri
klauso duotosios sąvokos, išskyrimo. Veiksmą, kuriuo
aš vaizdinių apskritai palyginimą susieju su jį atliekan
čiu sugebėjimu pažinti ir kuriuo atpažįstu, ar vaizdi
niai vienas su kitu lyginami kaip priklausantys gryna
jam intelektui, ar jusliniam stebėjimui, aš vadinu
transcendentaline refl eksi ja. Tačiau
santykiai, kurie gali būti tarp sąvokų esant vienai ar
kitai sielos būsenai, yra t a p a t y b ė s ir s ki r t i n
gumo, sutarimo ir nesutari mo, v i da us
ir išorės, pagaliau a p i b r ė ž i a mo j o ir api
brėži mo (materijos ir formos) santykiai. Teisingas
šio santykio apibrėžimas priklauso nuo to, kokiame su
gebėjime pažinti jie s u b j e k t y v i a i yra vienas su
kitu susiję —juslume ar intelekte, nes pastarųjų skir
tingumas sąlygoja didelį skirtingumą būdo, kuriuo šias
sąvokas reikia mąstyti.
Prieš [sudarydami] kokius nors objektyvius sprendi
nius, mes sąvokas lyginame tapatybės (daugelio vaiz
dinių, subordinuotų vienai sąvokai) požiūriu, kad
sudarytume be ndr uo s i us sprendinius, arba skir
tingumo požiūriu —kad sudarytume da l i ni us spren
dinius, sutarimo — kad sudarytume t e i g i a mu o
sius, nesutarimo — n e i g i a mu o s i u s sprendinius.
Todėl pateiktąsias sąvokas mes, matyt, turėtume vadinti
palyginamosiomis sąvokomis (conceptus comparationis).
Tačiau kai kalbama ne apie loginę formą, bet apie są
vokų turinį, t. y. apie tai, ar patys daiktai tapatūs arba
skirtingi, sutaria arba nesutaria vienas su kitu ir t. t.,
tai, kadangi daiktai gali dvejopai santykiauti su mūsų
sugebėjimu pažinti, būtent su juslumu ir su intelektu,
ir kadangi tai, kuri am sugebėjimui pažinti sąvokos
priskiriamos, sąlygoja būdą, kuri uo jos viena nuo
kitos priklauso, tik transcendentalinė refleksija, t. y.
duotųjų vaizdinių santykis su vienu ar kitu pažinimo
būdu, gali apibrėžti jų tarpusavio santykį. O ar daiktai
tapatūs, ar skirtingi, sutaria ar nesutaria vienas su kitu
ir t. t. — tai galima įžvelgti ne iš karto iš pačių sąvokų,
vien tik jų palyginimu (comparatio), bet pirmiausia
transcendentaline refleksija (ieilexio) skiriant pažinimo
būdą, kuriam jos priklauso. Tad iš tiesų būtų galima
pasakyti, kad l o g i n ė r e f l e k s i j a yra tik palygi
nimas, nes joje visiškai abstrahuojamasi nuo sugebėji
mo pažinti, kuriam priklauso duotieji vaizdiniai, ir,
vadinasi, pagal jų padėtį sieloje juos reikia laikyti vie
narūšiais; o t r a n s c e n d e n t a l i n ė j e ref l eksi
j oj e (liečiančioje pačius objektus) glūdi vaizdinių
objektyvaus palyginimo vieno su kitu galimybės pa
grindas, ir todėl ji labai skiriasi nuo loginės refleksijos,
nes sugebėjimas pažinti, kuriam refleksijos priklauso,
yra ne tas pats. Ši transcendentalinė refleksija yra pa
reiga, kurios negali išsižadėti niekas, kas nori apie
daiktus ką nors spręsti a priori. Dabar mes imsimės jos,
ir tai mums padės kur kas aiškiau apibrėžti tikrąjį in
telekto užsiėmimą.
1. Tapat ybė ir ski rt i ngumas. Jei objek
tas mums pateikiamas kelis kartus, bet kaskart su tais
pačiais vidiniais apibrėžtumais (ąualitas et ąuantitas),
tai, kaip grynojo intelekto objektas, jis visada tas pats
ir yra tik vienas daiktas (numeiica identitas), o ne dau
gelis daiktų; o jei objektas yra reiškinys, tai sąvokų
palyginimas visai neturi reikšmės —kad ir kokios vie
nodos būtų sąvokos, šio reiškinio padėties erdvėje tuo
pačiu metu skirtingumas yra paties (jutimų) objekto
s ka i t i ni o s ki r t i ng umo pakankamas pagrin
das. Antai galima visiškai abstrahuotis nuo dviejų van
dens lašų bet kokio vidinio skirtingumo (kokybės ir
kiekybės), ir to, jog juos vienu metu stebime skirtin
gose erdvės vietose, pakanka, kad juos laikytume skir-
244 ringais skaičiaus požiūriu. Leibnicas reiškinius laikė
daiktais pačiais savaime, taigi intelligibilia, t. y. grynojo
intelekto objektais (nors dėl jų padrikų vaizdinių va
dino juos fenomenais), ir tokiu atveju jo teiginio apie
to, kas neat s ki ri ama, t apatybę (princi-
pium idenlilatis indiscernibilium), žinoma, nebuvo ga
lima užginčyti; bet kadangi reiškiniai yra juslumo
objektai ir intelektas jiems taikomas ne grynai, bet tik
empiriškai, tai daugį ir skaitinį skirtingumą nurodo jau
pati erdvė kaip išorinių reiškinių sąlyga. Juk erdvės
dalis, nors ji gali būti visiškai panašių kitą dalį ir jai
lygi, vis dėlto yra už jos, ir jau vien dėl to viena erdvės
dalis skiriasi nuo kitos, kuri prie jos prisijungia, kad
sudarytų didesnę erdvę; tai turi galioti visiems daik
tams, tuo pačiu metu esantiems įvairiose erdvės vieto
se, kad ir kokie jie kitais atžvilgiais būtų panašūs ir
lygūs.
2. Sut ar i mas ir nesutari mas. Jei realy
bė pateikiama tik grynuoju intelektu (realitas noume-
non), tai tarp realybių neįmanoma mąstyti jokio nesu
tarimo, t. y. tokio santykio, kad jos, susietos viename
objekte, naikintų viena kitos padarinius, tad būtų 3—
3=0. Tuo tarpu reiškinyje realybės (realitas phaenome-
non) iš tikrųjų gali viena kitai prieštarauti ir, sujungtos
tame pačiame subjekte, viena su kita nesutarti arba
iš dalies panaikinti ki t os padari ni us, kaip, pa
vyzdžiui, dvi judinančiosios jėgos, veikiančios toje
pačioje tiesėje, kiek jos tą patį tašką traukia arba stu
mia priešingomis kryptimis, arba kaip malonumas kom
pensuoja skausmą.
3. Vi duj a ir i šori ška. Grynojo intelekto ob
jekte viduja yra tik tai, kas (savo egzistavimu) neturi
jokio ryšio su kuo nors nuo jo skirtinga. Tuo tarpu tam
tikros substantia phaenomenon erdvėje vidiniai apibrėž
tumai yra ne kas kita, kaip santykiai, ir pati tokia sub
stancija yra perdėm tik santykių visuma. Substanciją
erdvėje mes pažįstame tik iš jėgų, kurios veikia erdvė
je arba traukdamos prie savęs kitas jėgas (trauka), arba
sulaikydamos jų skverbimąsi į ją (atoveiksmis arba ne-
pralaidumas); mes nežinome kitų savybių, kurios suda-
rytų substancijos, pasireiškiančios [mums] erdvėje ir
mūsų vadinamos materija, sąvoką. Tuo tarpu kaip gry
nojo intelekto objektas kiekviena substancija turi turėti
vidinius apibrėžtumus ir jėgas, nukreiptas į vidinę rea
lybę. Tačiau kokias vidines akcidencijas aš galiu mąs
tyti, išskyrus tas, kurias man pateikia mano vidinis
jutimas, būtent išskyrus tai, kas yra pats mąs t ymas
arba kas nors jam analogiška? Todėl Leibnicas visas sub
stancijas, netgi materijos sudedamąsias dalis, laikė pa
prastais subjektais, turinčiais galią reikštis, žodžiu,
monadomi s, nes jis įsivaizdavo jas esant noume-
nus, iš kurių mintimis pašalino viską, kas gali reikšti
išorinį santykį, taigi ir sudėtį .
4. Mat eri j a ir forma. Šios dvi sąvokos su
daro bet kurios kitos refleksijos pagrindą —jos taip
neatskiriamai susijusios su bet kokiu intelekto taikymu.
Pirmoji iš jų žymi tai, kas apibrėžiama apskritai, o ant
roji—jo apibrėžimą (ir viena, ir kita — transcendenta
line prasme, nes abstrahuojamasi nuo bet kurių to, kas
duota, skirtingumų ir nuo būdo, kuriuo tai apibrėžiama).
Kitados logikai bendrybę vadino materija, o rūšinį skir
tumą —forma. Kiekvieną sprendinį sudarančias sąvokas
galima vadinti logine materija (sprendinio), o jų santykį
tarpininkaujant jungčiai) — sprendinio forma. Kiekvie
nos esybės sudedamosios dalys (essentialia) yra mate
rija, o būdas, kuriuo jos daikte sujungtos,— esybes for
ma. Daiktų apskritai atžvilgiu beribė realybė taip pat
buvo laikoma bet kurios galimybės materija, o jos ap
ribojimas (neigimas) — forma, kuria vienas daiktas ski
riasi nuo kito pagal transcendentalines sąvokas. Intelek
tas pirmiausia reikalauja, jog kas nors būtų duota (bent
jau sąvoka), kad tai būtų galima kokiu nors būdu api
brėžti. Todėl grynojo intelekto sąvokoje materija yra
pirmesnė už formą, ir dėl to Leibnicas pirmiausia pripa
žino daiktus (monadas) ir jiems vidujai būdingą suge
bėjimą reikštis, kad paskui tuo pagrįstų išorinį daiktų
santykį ir jų būvių (būtent vaizdinių) bendravimą. To
dėl [jo teorijoje] erdvė ir laikas buvo galimi kaip pa-
246 grindai ir sekmenys: erdvė — tik dėl substancijų tarpu-
savio santykio, laikas — dėl substancijų apibrėžtumų
sąryšio. Taip ir turėtų būti iš tikrųjų, jei grynąjį inte
lektą būtų galima betarpiškai sieti su objektais ir jei
erdvė ir laikas būtų daiktų pačių savaime apibrėžtumai.
Bet jei erdvė ir laikas tėra jusliniai stebimai, kuriuose
mes visus objektus apibrėžiame tiktai kaip reiškinius,
tai stebėjimo forma (kaip subjektyvi juslumo savybė)
yra ankstesnė už bet kokią materiją (pojūčius), taigi
erdvė ir laikas yra ankstesni už visus reiškinius ir visus
patyrimo duomenis ir veikiau kaip tik jie juos pirmiau
sia ir daro galimus. Filosofas intelektualistas negalėjo
pakęsti, kad forma būtų ankstesnė už pačius daiktus ir
apibrėžtų jų galimybę — ir tai visai teisinga, nes jis
manė, kad mes daiktus stebime tokius, kokie jie yra
(nors ir padriku vaizdiniu). Bet, kadangi juslinis stebė
jimas yra visiškai ypatinga subjektyvi sąlyga, kuri a
priori sudaro kiekvieno suvokimo pagrindą, o jo for
ma pradinė, tai ši forma egzistuoja pati sau; o materi
ja (arba patys daiktai, kurie reiškiasi) yra taip toli nuo
to, jog sudarytų pagrindą (taip reikėtų spręsti remian
tis vien tik sąvokomis), kad jos galimybė veikiau nu
mato esant formalų stebinį (laiką ir erdvę).
ĮVADAS
I
Apie transcendentalinę regimybę
Dialektiką apskritai anksčiau mes vadinome r e gi my
bės l ogi ka. Tai nereiškia, kad ji yra mokslas apie
t i ki mybę, nes tikimybė yra tiesa, tačiau pažinta
remiantis nepakankamais pagrindais. Vadinasi, jos tei
kiamas pažinimas, nors ir nepakankamas, vis dėlto nėra
klaidinantis ir todėl neturi būti atskirtas nuo logikos
analitinės dalies. Dar mažiau pagrindo r e i š ki nį ir
r e g i my bę laikyti tapačiais, nes tiesa arba regimy
bė yra ne objekte, kiek jis stebimas, bet sprendinyje
apie objektą, kiek jis mąstomas. Tad iš tiesų yra teisin
ga sakyti, kad juslės neklysta, tačiau ne dėl to, kad jos
visada tiksliai sprendžia, bet dėl to, kad jos iš viso ne
sprendžia. Todėl ir tiesa, ir suklydimas, taigi ir regimy
bė, kaip sąlygojanti pastarąjį, randami tik sprendinyje,
t. y. tik objekto santykyje su mūsų intelektu. Pažinime,
kuris visiškai atitinka intelekto dėsnius, jokio suklydi
mo nėra. Jusliniame vaizdinyje (kadangi jame visiškai
nėra sprendinio) suklydimo taip pat nėra. Jokia gamtos
jėga pati savaime negali nukrypti nuo savo dėsnių. To
dėl nei intelektas pats savaime (be kitos priežasties įta
kos), nei juslės pačios savaime neklystų; pirmasis ne
klystų dėl to, kad, jei jis veikia tik pagal savo dėsnius,
rezultatas (sprendinys) būtinai turi atitikti šiuos dėsnius.
O intelekto dėsnių atitikimas yra kiekvienos tiesos for
malioji ypatybė. Juslės neteikia jokio sprendinio — nei
teisingo, nei klaidingo. Kadangi mes neturime jokių ki- 263
tų pažinimo šaltinių, išskyrus šiuos du, tai išeina, kad
suklydimas atsiranda tik dėl nepastebėtos juslumo įta
kos intelektui, dėl kurios atsitinka taip, kad sprendinio
subjektyvūs pagrindai susilieja su objektyviais ir nu
kreipia juos nuo jų paskirties*, panašiai kaip judantis
kūnas pats savaime visada judėtų ta pačia kryptimi tie
siąja linija, bet jei tuo pačiu metu kita jėga jį veikia
kita kryptimi, tai jis pradeda judėti kreive. Todėl, norint
savitą intelekto veikimą atskirti nuo į jį įsimaišiusios
jėgos, klaidingą sprendinį reikės laikyti įstrižaine tarp
dviejų jėgų, kurios apibrėžia sprendinį dviem skirtingo
mis kryptimis, tarsi sudarančiomis kampą, ir tą sudėtinį
jų veikimą suskaidyti į paprastus intelekto ir juslumo
veiksmus. Grynieji aprioriniai sprendiniai turi būti su
skaidomi transcendentaline refleksija, kuria (kaip jau
buvo sakyta) kiekvienam vaizdiniui nurodoma jo vieta
jį atitinkančiame sugebėjime pažinti, taigi nustatoma ir
sugebėjimo pažinti įtaka vaizdiniui.
Čia mes neketiname nagrinėti empirinės regimybės
(pavyzdžiui, optinės apgaulės), kuri pasitaiko, empiriškai
taikant šiaip jau teisingas intelekto taisykles, ir dėl ku
rios vaizduotės įtaka suvedžioja sprendimo galią; mus
domina tiktai t r a n s c e n d e n t a l i n ė regimybė,
daranti įtaką pagrindiniams teiginiams, kurie skirti tai
kyti ne patyrimo srityje, o patyrimas mums bent jau
pateiktų jų teisingumo kriterijų. Nepaisant visų kriti
kos įspėjimų, transcendentalinė regimybė visiškai nuve
da mus už empirinio kategorijų taikymo ribų ir masina
g r y no j o i nt e l e kt o [srities] išplėtimo iliuzija.
Pagrindinius teiginius, kurių taikymas visiškai išsitenka
galimo patyrimo ribose, mes vadinsime i mane nt i
niais, o tuos pagrindinius teiginius, kurie turi per
žengti šias ribas,— t rans cendent i ni ai s . Ta
čiau čia aš turiu galvoje ne kategorijų t rans cen
de nt a l i nį taikymą ar piktnaudžiavimą jomis, kuris
* Juslumas, subordinuotas intelektui kaip objektas, kuriam in
telektas taiko savo funkcijas, yra realių žinių šaltinis. Eet kaip tik
juslumas, kiek jis daro poveikį pačiai intelekto veiklai ir nukreipia
264 jį spręsmui, yra suklydimo pagrindas.
yra tiesiog klaida kritikos nepažabotos sprendimo ga
lios, per maža kreipiančios dėmesio į ribas srities, ku
rioje tik ir galima grynojo intelekto veikla; transcen
dentiniais aš vadinu tikruosius pagrindinius teiginius,
kurie įgalina mus nugriauti visus tuos pasienio stulpus
ir leistis į visai naują sritį, kuri nepripažįsta jokios de
markacijos. Todėl terminai t r a n s c e n d e n t a l i
ni s ir t r a n s c e n d e n t i n i s netapatūs. Mūsų
anksčiau pateiktieji grynojo intelekto pagrindiniai tei
giniai turi būti taikomi tik empiriškai* o ne transcen
dentaliai, t. y. išeinant už patyrimo ribų. Pagrindinis
teiginys, pašalinantis šias ribas, netgi liepiantis jas per
žengti, vadinamas transcendentiniu. Jei mūsų kritikai
gali pasisekti atskleisti šių pretenzingų pagrindinių tei
ginių iliuziškumą, tai tik empiriškai taikomus pagrindi
nius teiginius, priešingai negu pirmuosius, galima va
dinti grynojo intelekto i ma ne nt i ni a i s pagrindi
niais teiginiais.
Loginė regimybė, kurią sudaro tik proto formos pa
mėgdžiojimas (klaidingų išvadų regimybė), atsiranda
vien tik dėl dėmesio loginėms taisyklėms stokos. Todėl
kai tik dėmesys sutelkiamas į pateiktuosius atvejus,
loginė regimybė visiškai išnyksta. Tuo tarpu transcen
dentalinė regimybė vis tiek neišnyksta net ir tada, kai
ji jau atskleista ir jos menkybė aiškiai įžvelgta trans
cendentaline kritika. (Pavyzdžiui, teiginio ,,Pasaulis pri
valo turėti pradžią laike" regimybė.) Priežastis čia ta,
kad mūsų prote (kai jis imamas subjektyviai, kaip žmo
gaus pažintinis sugebėjimas) yra jo taikymo pagrin
dinės taisyklės ir principai, kurie turi visiškai ob
jektyvių pagrindinių teiginių pavidalą ir dėl kurių mū
sų sąvokų tam tikro ryšio subjektyvus būtinumas inte
lekto naudai laikomas daiktų pačių savaime apibrėžimo
objektyviu būtinumu. Tai i l i uzi ja, kurios niekaip
negalima išvengti, lygiai kaip negalima išvengti, kad
jūra viduryje mums atrodytų aukštesnė negu prie kran
to, nes jos vidurį mes matome apšviestą aukštesnių
šviesos spindulių; arba dar geresnis pavyzdys: lygiai
kaip astronomas negali sukliudyti, kad tekantis Menu- 265
lis jam atrodytų didesnis, nors jo ir neapgauna ši re
gimybė.
Tad transcendentalinė dialektika pasitenkina tuo,
jog atskleidžia transcendentalinių sprendinių regimybę
ir kartu saugo, kad ji mūsų neapgautų. Bet ji niekada
negali padaryti, kad ši regimybė išnyktų (panašiai kaip
loginė regimybė) ir liautųsi buvusi regimybe — čia mes
turime reikalą su nat ūr al i a ir neišvengiama i l i u
zija, kuri pati remiasi subjektyviais pagrindiniais tei
giniais, o pakiša juos kaip objektyvius, tuo tarpu loginė
dialektika, atskleisdama klaidingas išvadas, turi reikalą
tik su klaida, padaroma laikantis pagrindinių teiginių,
arba su dirbtine regimybe, sukuriama juos pamėgdžio
jant. Vadinasi, yra natūrali ir neišvengiama grynojo
proto dialektika — ne tokia, kurioje koks nors dile
tantas pats susipainioja dėl žinių stokos arba kurią
dirbtinai išgalvoja koks nors sofistas, kad supainiotų
protingus žmones, bet tokia, kuri neatskiriamai būdinga
žmogaus protui ir kuri netgi po to, kai atskleidėme jos
iliuziškumą, vis dėlto nesiliauja protą apgaudinėjusi ir
nepaliaujamai jį stūmusi į akimirkos suklydimus, ku
riuos nuolat reikia šalinti.
II
Apie grynąjį protą kaip transcendentalinės
regimybės buveinę
A. Apie protą apskritai
TRANSCENDENTALINES DIALEKTIKOS
PIRMA KNYGA
APIE GRYNOJO PROTO SĄVOKAS
Kad ir kaip būtų su iš grynojo proto kylančių sąvo
kų galimybe, vis dėlto jos yra ne grynai refleksinės,
bet išsamprotautos sąvokos. Intelektinės sąvokos taip
pat mąstomos a priori iki patyrimo ir dėl jo, bet jose
nėra nieko daugiau, išskyrus reiškinių refleksijos vie
numą, kiek jos būtinai turi priklausyti galimai empiri
nei sąmonei. Tiktai jos daro galimą objekto pažinimą
ir apibrėžimą. Vadinasi, pirmiausia jos teikia medžiagą
samprotavimams, ir nėra jokių už jas ankstesnių objek
tų apriorinių sąvokų, iš kurių jos galėtų būti išvestos.
Tuo tarpu objektyvus realumas juk remiasi tuo, kad 273
18. I. Kantas
jos sudaro bet kokio patyrimo intelektinę formą, ir
todėl jų taikymas visada gali būti parodytas patyrimu.
Bet pavadinimas „proto sąvoka" jau iš anksto rodo,
kad tokios sąvokos negalima apriboti patyrimo sritimi,
nes ji susijusi su tokiu žinojimu, kuriame kiekvienas
empirinis žinojimas (galbūt netgi galimo patyrimo arba
jo empirinės sintezės visumos) tėra jo dalis ir kurio iš
tiesų joks realus patyrimas niekada nepasiekia, nors
visada jam priklauso. Proto sąvokos skirtos paž i nt i
ko nc e pt ua l i a i (zum Begreifen), o intelektinės
sąvokos — s upras t i suvokimams. Jei proto sąvo
kos apima tai, kas besąlygiška, tai jos yra susijusios su
kažkuo, kam pajungtas visas patyrimas, bet kas pats
niekada nėra patyrimo objektas: tai yra kažkas, prie ko
protas prieina savo patyrimu pagrįstomis išvadomis ir
pagal ką jis vertina ir matuoja savojo empirinio taiky
mo laipsnį, tačiau kas niekada nesudaro empirinės sin
tezės dalies. Jei vis dėlto tokios sąvokos turi objektyvią
reikšmę, tai jos gali būti vadinamos conceptus latiocina-
ti (teisingai išvestomis sąvokomis); o jeigu jos objek
tyvios reikšmės neturi, tai jos atsiranda bent jau dėl
išvedimo regimybės ir gali būti vadinamos conceptus
mtiocinantes) bergždžiai išvedžiojančiomis sąvokomis).
Tačiau, kadangi šis klausimas gali būti išspręstas pir
miausia skyriuje apie grynojo proto dialektines išva
das, tai mes dar negalime jo imtis; bet panašiai kaip in
telektines sąvokas pavadinome kategorijomis, grynojo
proto sąvokoms taip pat tuo tarpu duosime naują pa
vadinimą ir pavadinsime jas transcendentalinėmis idė
jomis, o dabar šį pavadinimą paaiškinsime ir patei
sinsime.
TRANSCENDENTALINĖS DIALEKTIKOS
ANTRA KNYGA
APIE GRYNOJO PROTO DIALEKTINES IŠVADAS
Galima sakyti, kad pačios transcendentalinės idėjos
objektas yra kažkas, kieno sąvokos mes neturime, nors
ši idėja proto buvo sukurta visiškai būtinai pagal jo
pirminius dėsnius. Iš tikrųjų negali būti objekto, adek-
vataus proto reikalavimams, intelektinės sąvokos, t. y.
tokios sąvokos, kurią būtų galima parodyti ir padaryti
akivaizdžią galimame patyrime. Bet geriau būtų sakyti,
* Tikrasis metafizinių tyrimų tikslas yra tik trys idėjos: Di e-
va s, laisvė ir nemi rt i ngumas, be to, antroji sąvoka,
susijusi su pirmąja, turi vesti prie trečiosios sąvokos kaip savo bū
tinos išvados. Visa, kuo šis mokslas dar užsiima, yra jam tik prie
monė pasiekti šias idėjas ir jų realumą. Jos jam reikalingos ne dėl
gamtos mokslo tikslų, bet kad išeitų už gamtos ribų. Šių idėjų įžval
ga teologiją, moralę ir, jas abi sujungdama, religiją,
taigi aukščiausius mūsų egzistavimo tikslus, padarytų priklausomas
tik nuo spekuliatyvaus proto sugebėjimo ir nuo nieko kito. Šių idėjų
sisteminiame išdėstyme pateiktoji si nt et i nė tvarka būtų tinka
miausia; bet tyrime, kuris būtinai turi eiti prieš išdėstymą, ana
litinė tvarka, atvirkštinė ankstesniajai, labiau atitinka tikslą, nes
įgalina mus nuo to, ką mums betarpiškai teikia patyrimas, t. y. nuo
mokslo apie sielą, pereiti prie mokslo apie pasau
lį ir nuo jo —prie Dievo, pažinimo ir taip įvykdyti savo didįjį
290 planą.
kad mes nieko negalime žinoti apie objektą, atitinkantį
idėją, nors galime turėti probleminę jo sąvoką. Tada
būtų mažesnis pavojus likti nesuprastiems.
Taigi bent jau transcendentalinis (subjektyvus) gry
nųjų proto sąvokų realumas remiasi tuo, kad prie tokių
idėjų mus atveda būtinas samprotavimas. Vadinasi,
būna samprotavimų, neturinčių jokių empirinių premi
sų, kuriais mes iš ko nors mums žinoma darome išvadą
apie kažką kita, kieno sąvokos neturime ir kam vis dėl
to dėl neišvengiamos regimybės priskiriame objektyvų
realumą. Todėl tokias išvadas jų rezultato požiūriu vei
kiau reikia vadinti be r g ž dž i a i s i š v e d ž i o j i
mais, o ne samprotavimais, nors jų kilmės požiūriu
joms visai tinka pastarasis pavadinimas, nes jos juk
ne išgalvotos ar atsitiktinai atsiradusios, bet kilusios iš
proto prigimties. Tai ne žmonių, bet paties grynojo pro
to sofistika, kurios negali nusikratyti netgi protingiau
sias iš visų žmonių; tiesa, didelėmis pastangomis jis
galbūt gali apsisaugoti nuo klaidos, bet niekada negali
visiškai išsivaduoti nuo nepaliaujamai jį kankinančios
ir pajuokiančios regimybės.
Tad yra tik trys dialektinių samprotavimų rūšys —
tiek pat, kiek ir idėjų, prie kurių veda jų išvados. Pir
mosios klasės samprotavime aš iš transcendentalinės
subjekto sąvokos, kurioje nėra jokios įvairovės, darau
išvadą apie paties šio subjekto absoliutų vienumą —
subjekto, kurio sąvokos šitokiu būdu aš visai neįgyju.
Šią dialektinę išvadą aš vadinsiu transcendentaliniu
paral ogi zmu. Antroji bergždžių išvedžiojimų kla
sė remiasi duotojo reiškinio apskritai sąlygų eilės abso
liutaus totalumo transcendentaline sąvoka: iš to, kad
turiu visada pačiai sau prieštaraujančią besąlygiško
sintetinio vienumo vienoje eilės pusėje sąvoką, aš da
rau išvadą apie jam priešingo vienumo teisingumą, nors
taip pat neturiu jokios jo sąvokos. Proto būseną šiose
dialektinėse išvadose aš vadinsiu grynojo proto ant i
nomi j omi s . Pagaliau, remdamasis trečiąja bergž
džių išvedžiojimų rūšimi, aš iš sąlygų, kuriomis mąstau
objektus apskritai, kiek jie gali būti man duoti, totalu- 291
mo darau išvadą apie daiktų apskritai galimybės visų
sąlygų absoliutų sintetinį vienumą, t. y. iš daiktų, kurių
aš nepažįstu, remdamasis tiktai jų transcendentaline są
voka, darau išvadą apie visų esybių esybę, kurią trans
cendentaline sąvoka aš dar mažiau pažįstu ir apie ku
rios besąlygišką būtinumą negaliu susidaryti jokios
sampratos. Šį dialektinį samprotavimą aš vadinsiu gry
nojo proto i deal u.
Tezė Antitezė
Pasaulyje kiekviena sudė Pasaulyje nė vienas sudė
tinė substancija susideda iš tinis daiktas nesusideda iš
paprastų dalių, ir visur eg paprastų dalių, ir niekur pa
zistuoja tik paprasta arba saulyje nėra nieko paprasta.
tai, kas sudaryta iš paprasta.
Įrodymas Įrodymas
Tarkime, kad sudėtinės Tarkime, kad sudėtinis
substancijos nesusideda iš daiktas (kaip substancija) su
paprastų dalių; tada, jei mes sideda iš paprastų dalių. Ka
mintimis pašalintume bet ko dangi bet kuris išorinis san
kią sudėtį, neliktų jokios su tykis, taigi ir bet kuri subs
dėtinės ir jokios paprastos tancijų sudėtis, galimi tik
dalies (nes nėra paprastų da erdvėje, tai sudėtinio daikto
lių), taigi nieko neliktų, va užimama erdvė turi susidėti
dinasi, nebūtų jokios subs iš tiek pat dalių, iš kiek jų
tancijos. Tad arba jokios su susideda šis daiktas. Betgi
dėties negalima mintimis erdvė susideda ne iš papras
pašalinti, arba, ją pašalinus, tų dalių, o iš erdvių. Vadina
turi išlikti kažkas, kas iš nie si, kiekviena sudėtinio daik
ko nesudėta, t. y. paprasta. to dalis turi užimti erdvę. Bet
Bet pirmuoju atveju tai, kas besąlygiškai pirminės viso
sudėta, nebūtų sudaryta iš to, kas sudėta, dalys yra pa
substancijų (nes substanci prastos. Vadinasi, paprasta
joms sudėtis tėra atsitiktinis užima kokią nors erdvę. O
328 santykis, be kurio jos turi kadangi visa, kas realu ir
egzistuoti kaip savarankiškai užima kokią nors erdvę, ap
išsilaikančios esybės). O ka ima įvairovę, kurios sudeda
dangi šis atvejis prieštarauja mosios dalys yra už viena
prielaidai, tai lieka tik ant kitos, taigi yra kažkas sudė
rasis atvejis, būtent kad tai, ta ir, be to, kažkas realiai
kas pasaulyje substancialu sudėta ne iš akcidencijų (nes
ir sudėta, susideda iš papras akcidencijos negali būti už
tų dalių. viena kitos be substancijos),
Iš to betarpiškai išplau bet iš substancijų,—tai pa
kia, kad visi pasaulio daik prasta turėtų būti substancia
tai yra paprastos esybės, kad lu ir sudėta, o tai yra prieš
sudėtis tėra jų išorinis būvis taringa.
ir kad, jei mes elementarių Antrasis antitezės teigi
substancijų niekada ir nega nys, jog pasaulyje visai nė
lėtume visiškai išvesti iš šio ra nieko paprasta, čia turi
sujungimo būvio ir jų izo reikšti tik tai, kad to, kas
liuoti, protas vis dėlto jas besąlygiškai paprasta, egzis
turėtų mąstyti kaip bet ku tavimo negalima įrodyti jo
rios sudėties pirmuosius sub kiu patyrimu arba suvoki
jektus ir, vadinasi, iki sudė mu —nei išoriniu, nei vidi
ties kaip paprastas esybes. niu, ir kad besąlygiškai pa
prasta yra, vadinasi, tik idė
ja, kurios objektyvaus rea
lumo niekada negalima įro
dyti jokiu galimu patyrimu,
taigi, aiškinant reiškinius, ji
netaikoma ir neturi objekto.
Juk jei tartume, kad šiai
transcendentalinei idėjai ga
lima rasti patyrimo objektą,
tai kokio nors objekto empi
rinis stebėjimas turėtų būti
pažintas kaip toks, kuriame
besąlygiškai nėra jokios įvai
rovės, [kurios sudedamosios
dalys] būtų už viena kitos
ir sujungtos į vienumą. Ka
dangi, neįsisąmoninus tokios
įvairovės, negalima daryti
išvados apie visišką jos ne
galimybę kokiame nors ob
jekto stebėjime, o toks ste- 329
bėjimo objektas visiškai bū
tinas absoliučiam paprastu
mui, tai iš to išplaukia, kad
absoliutus paprastumas ne
gali būti išvestas iš jokio
suvokimo, kad ir koks jis
būtų. Vadinasi, kadangi jo
kiame galimame patyrime
niekas niekada negali būti
duota kaip besąlygiškai pa
prastas objektas, o jutimais
suvokiamą pasaulį reikia lai
kyti visų galimų patyrimų
visuma, tai jutimais suvokia
mame pasaulyje niekur nėra
nieko paprasta.
Šis antrasis antitezės tei
ginys apima žymiai daugiau
negu pirmasis —pirmasis tai,
kas paprasta, pašalina tik iš
to, kas sudėta, stebėjimo, tuo
tarpu antrasis tai pašalina iš
visos gamtos; todėl šį teiginį
buvo galima įrodyti remian
tis ne išoriniu stebėjimu duo
to objekto (to, kas sudėta)
sąvoka, bet jo santykiu su
galimu patyrimu apskritai.
Tezė Antitezė
Priežastingumas pagal Nėra jokios laisvės, viskas
gamtos dėsnius nėra vienin pasaulyje vyksta tik pagal
telis priežastingumas, iš ku gamtos dėsnius.
rio galima išvesti visus pa
saulio reiškinius. Jiems pa
aiškinti dar būtina tarti esant
laisvą priežastingumą.
Įrodymas Įrodymas
Tarkime, kad nėra jokio Tarkime, kad egzistuoja
kito priežastingumo, išsky laisvė transcendentaline pras
rus priežastingumą pagal me kaip ypatinga priežas
gamtos dėsnius; vadinasi, vi tingumo, pagal kurį galė
sa, kas vyksta, supo tų atsirasti pasaulio įvykiai,
nuoja ankstesnį būvį, iš ku rūšis, būtent kaip sugebėji
rio šitai neišvengiamai iš mas besąlygiškai pradėti ko
plaukia pagal taisyklę. Betgi kį nors būvį, taigi ir jo sek-
ankstesnis būvis pats turi menų eilę. Tokiu atveju dėl
būti kažkas, kas įvyko (atsi šio spontaniškumo besąlygiš
rado laike, nes anksčiau to kai prasidės ne tik kuri nors
nebuvo), nes jei jis būtų vi eilė, bet ir paties šio spon
sada egzistavęs, tai jo pada taniškumo determinuotumas
rinys taip pat nebūtų tik at sukelti eilę, t. y. priežastin
siradęs, bet būtų visada eg- gumas, taigi anksčiau ne
334 zistavęs. Vadinasi, priežas- įvyksta niekas, kuo šis vyks-
ties, dėl kurios kas nors tantis veiksmas būtų api
vyksta, kauzalumas pats yra brėžtas pagal pastovius dės
kažkas, k a s į v y k o , vėlgi nius. Tačiau kiekviena vei
pagal gamtos dėsnį suponuo kimo pradžia numato dar ne
jantis ankstesnį būvį ir jo veikiančios priežasties būvį,
priežastingumą, o šis būvis o dinaminė pirmoji veikimo
lygiai taip pat — dar anks pradžia numato būvį, nesan
tesnį ir t. t. Tad jei viskas tį jokiame priežastiniame ry
vyksta vien tik pagal gam šyje su tos pačios priežasties
tos dėsnius, tai visada yra ankstesniu būviu, t. y. jokiu
tik subordinuota pradžia, o būdu iš jo neišplaukiantį.
ne pirmoji, ir todėl apskritai Vadinasi, transcendentalinė
laisvė priešinga priežastingu
nėra jokio eilės užbaigtumo mo dėsniui, ir toks veikian
viena iš kitos kylančių prie čių priežasčių nuoseklių bū
žasčių pusėje. Betgi gamtos vių junginys, pagal kurį ne
dėsnį sudaro kaip tik tai, kad galimas patyrimo vienumas
niekas neįvyksta be a priori ir kurio dėl to nėra jokiame
pakankamai apibrėžtos prie patyrime, yra, vadinasi, tuš
žasties. Vadinasi, teiginys, čias minties sukurtas objek
esą bet kuris priežastingu tas.
mas galimas tik pagal gam Tad mes teturime g a m
tos dėsnius, savo neapibrėž tą, kurioje turime ieškoti
tu visuotinumu prieštarauja pasaulio įvykių ryšio ir tvar
kos. Laisvė (nepriklausomy
pats sau, ir todėl šio priežas bė) nuo gamtos dėsnių yra,
tingumo negalima laikyti tiesa, i š s i l a i s v i n i m a s
vieninteliu priežastingumu. nuo p r i e v a r t o s , bet taip
Todėl reikia tarti esant pat ir nuo bet kurių taisyk
priežastingumą, dėl kurio kas lių kaip k e l r o d ž i o . Juk
nors vyksta tokiu būdu, kad negalima teigti, kad pasaulio
šito priežastis toliau neapi vyksmo priežastingume vie
brėžiama jokia kita ankstes toj gamtos dėsnių ima veik
ne priežastimi pagal būtinus ti laisvės dėsniai, nes, jei
dėsnius, t. y. reikia tarti laisvė būtų apibrėžta dės
esant priežasčių a b s o l i u niais, ji būtų jau ne laisvė,
tų s p o n t a n i š k u m ą — o ne kas kita, kaip gamta.
s a v a i m e pradėti reiškinių Vadinasi, gamta ir transcen
eilę, kuri toliau tęsiasi pagal dentalinė laisvė skiriasi vie
gamtos dėsnius, taigi trans na nuo kitos kaip dėsningu
cendentalinę laisvę, be ku mas ir dėsningumo nebuvi
rios reiškinių nuosekli eilė mas. Pirmoji iš jų, tiesa, in-
priežasčių pusėje netgi gam- telektui užkrauna sunkų už-
tinio vyksmo atveju niekada davinį ieškoti įvykių atsira-
nėra užbaigta. dimo priežasčių eilėje kas
kart aukščiau ir aukščiau,
nes jų priežastingumas visa
da sąlygotas, bet kaip atly
ginimą jis žada visišką ir
dėsningą patyrimo vienumą.
Tuo tarpu laisvės miražas ti-
riančiajam intelektui, tiesa,
žada ramybę priežasčių gran
dinėje, atvesdamas jį prie
besąlygiško priežastingumo,
kuris pradeda veikti savai
me. Bet kadangi šis priežas
tingumas aklas, tai jis nu
traukia taisyklių, be kurių
negalimas ištisai rišlus paty
rimas, kelrodį.
Tezė Antitezė
Pasauliui priklauso —arba Niekur nėra jokios besąly
kaip jo dalis, arba kaip jo giškai būtinos esybės —nei
priežastis —besąlygiškai bū pasaulyje, nei už pasaulio —
tina esybė. kaip jo priežasties.
Įrodymas Įrodymas
Jutimais suvokiamame pa Tarkime, kad pats pasau
saulyje, kaip visų reiškinių lis arba pasaulyje yra būti
visumoje, kartu glūdi paki na esybė; tada jo pakitimų
timų eilė. Juk be pakitimų eilėje būtų arba besąlygiškai
mums nebūtų duotas netgi būtina pradžia, taigi be prie
laiko eilės, kaip jutimais su žasties, o tai prieštarauja vi
vokiamo pasaulio galimybės, sų reiškinių apibrėžimo lai
vaizdinys*. Bet kiekvienas ke dinaminiam dėsniui, arba
pakitimas subordinuotas sa pati eilė neturėtų jokios
vo sąlygai, kuri už jį anks pradžios ir kartu —nors vi
tesnė laike ir daro jį būtiną. sos jos dalys būtų atsitikti
Tad visa, kas duota kaip są nės ir sąlygojamos —kaip
lygota, savo egzistavimo at visuma būtų absoliučiai bū
žvilgiu kaip prielaidą numa tina ir besąlygiška, o toks
to užbaigtą sąlygų eilę iki tvirtinimas prieštarauja pats
pat to, kas absoliučiai besą sau, nes tam tikros aibės eg
lygiška, vien tik kas yra ab zistavimas negali būti būti
soliučiai būtina. Vadinasi, nas, jei nė vienai jos daliai
* Laikas, kaip formali pakitimų galimybės sąlyga, objektyviai,
tiesa, yra už juos ankstesnis, tačiau subjektyviai ir sąmonės tikrovė
je šis vaizdinys, kaip ir kiekvienas kitas, juk egzistuoja tik dėl to,
kad jį sukelia suvokimai.
turi egzistuoti kažkas abso pačiai savaime nebūdingas
liučiai būtina, jei egzistuoja būtinas egzistavimas.
pakitimas kaip jo sekmuo. Jei, priešingai, tarsime,
Bet šis kažkas būtinai pats kad besąlygiškai būtina pa
priklauso jutimais suvokia saulio priežastis egzistuoja
mam pasauliui, nes tarus, už pasaulio, tai ji,#kaip aukš
kad jis yra už jutimais suvo čiausias narys pasaulio pa
kiamo pasaulio, išeitų, kad kitimų priežasčių ei
pakitimų eilė pasaulyje gau lėje, pirmoji duotų pradžią
na pradžią iš jo, nors pati ši jų egzistavimui ir pradėtų jų
būtina priežastis nepriklauso eilę*. Bet tada ji taip pat
jutimais suvokiamam pasau turėtų pradėti veikti, ir jos
liui. Bet tai neįmanoma. Ka kauzalumas priklausytų lai
dangi laiko eilės pradžia gali kui, o dėl to ir reiškinių vi
būti apibrėžta tik tuo, kas sumai, t. y. pasauliui; vadi
laike yra ankstesnis, tai pa nasi, pati ši priežastis būtų
kitimų eilės pradžios aukš ne už pasaulio, o tai priešta
čiausioji sąlyga turi egzis rauja prielaidai. Tad nei pa
tuoti laike79, kai šios eilės saulyje, nei už jo (bet prie
dar nebuvo (nes pradžia yra žastiniame ryšyje su juo)
egzistavimas, už kurį anks nėra absoliučiai būtinos esy
tesnis yra laikas, kai prasi bės.
dedančio daikto dar nebu
vo). Vadinasi, pakitimų bū
tinos priežasties kauzalumas,
taigi ir pati priežastis, pri
klauso laikui, taigi reiškiniui
(kuriame tik ir galimas lai
kas kaip jo forma); tad šio
kauzalumo negalima mąstyti
skyrium nuo jutimais suvo
kiamo pasaulio, kaip visų
reiškinių visumos. Vadinasi,
pačiame pasaulyje yra kaž
kas besąlygiškai būtina (ne
svarbu, ar tai yra pati visa
pasaulio eilė, ar jos dalis).
II
IV
Reiškinių priklausomybės totalumo jų egzistavimo
apskritai atžvilgiu kosmologinės idėjos išsprendimas
Ankstesniame paragrafe jutimais suvokiamo pasau
lio kitimus mes nagrinėjome jų dinaminėje eilėje, kur
kiekvienas iš jų subordinuotas kitam kaip savo prie
žasčiai. Dabar ši būvių eilė mums yra tik vadovas, kad
prieitume egzistavimą, kuris gali būti visko, kas kinta,
aukščiausioji sąlyga, būtent būt i ną esybę. Čia
kalbama ne apie nesąlygotąjį priežastingumą, bet apie
pačios substancijos besąlygišką egzistavimą. Vadinasi,
eilė, kurią turime omenyje, iš esmės tėra sąvokų, o ne
stebimų, kiek vienas stebinys yra kito stebinio sąly
ga, eilė.
Bet kadangi reiškinių visumoje viskas kinta, taigi
savo egzistavimu yra sąlygota, tai nesunku suprasti,
kad priklausomo egzistavimo eilėje niekur negali būti
jokio nesąlygoto nario, kurio egzistavimas būtų absoliu
čiai būtinas, ir, vadinasi, jei reiškiniai būtų daiktai pa
tys savaime, o jų sąlyga kartu su tuo, kas sąlygota,
visada priklausytų tai pačiai stebimų eilei, tai būtina
esybė, kaip jutimais suvokiamo pasaulio reiškinių eg
zistavimo sąlyga, niekada nebūtų galima.
Tačiau dinaminis regresas turi tokį ypatumą, ski
riantį jį nuo matematinio regreso: kadangi pastarasis
turi reikalą iš esmės tik su dalių sudėtimi į visumą
arba su visumos suskaidymu į jos dalis, tai šios eilės
sąlygas visada reikia laikyti jos dalimis, vadinasi, vie
narūšėmis ir dėl to —reiškiniais; tuo tarpu dinaminiame
regrese kalbama ne apie iš duotų dalių susidedančios
nesąlygotos visumos arba duotos visumos nesąlygotos
dalies galimybę, bet apie būvio išvedimą iš jo priežas
ties arba apie pačios substancijos atsitiktinio egzistavi
mo išvedimą iš būtino egzistavimo, todėl čia nereika
linga, kad sąlyga su tuo, kas sąlygota, būtinai sudarytų
vieną empirinę eilę.
Vadinasi, iš mums iškilusios tariamos antinomijos
yra dar viena išeitis — abu vienas su kitu nesutariantys
teiginiai kartu gali būti teisingi skirtingais atžvilgiais,
tad visi jutimais suvokiamo pasaulio daiktai yra visiš
kai atsitiktiniai, taigi jų egzistavimas taip pat visada tik
empiriškai sąlygotas; vis dėlto taip pat egzistuoja ir
visos eilės neempirinė sąlyga, t. y. besąlygiškai būtina
esybė. Juk kaip galima vien tik mąstyti sąlyga ji visai
nepriklausytų eilei kaip jos narys (netgi kaip aukš
čiausias narys), nė kurio nors eilės nario nedarytų em
piriškai sąlygoto, bet visą jutimais suvokiamą pasaulį,
visas jo grandis paliktų jo empiriškai sąlygotame egzis
tavime. Vadinasi, šis būdas reiškinių pagrindu imti be
sąlygišką egzistavimą nuo empiriškai nesąlygoto prie
žastingumo (laisvės), aptarto ankstesniame paragrafe,
skiriasi tuo, kad laisvės atveju pats daiktas, kaip prie
žastis (substantia phaenomenon), vis dėlto priklausė są
lygų eilei ir tik jo p r i e ž a s t i ng uma s buvo mąs
tomas kaip galimas vien tik mąstyti, o čia būtina esybė
turi būti mąstoma visiškai už jutimais suvokiamo pa
saulio eilės (kaip ens extramundanum) ir tik kaip gali
ma vien tik mąstyti; tik taip galima užkirsti kelią tam,
kad ji pati nebūtų subordinuota atsitiktinumo dėsniui
ir visų reiškinių priklausomybei.
Tad proto r e g u l i a t y v u s i s pri nci pas
šio mūsų uždavinio atžvilgiu yra štai koks: jutimais su
vokiamame pasaulyje viskas yra empiriškai sąlygota
ir nė vienai savybei jame nebūdingas besąlygiškas bū
tinumas; sąlygų eilėje nėra nė vieno nario, kuriam vi
sada nereikėtų tikėtis ir kaip galima toliau ieškoti em
pirinės sąlygos galimame patyrime; niekas mums ne-
404 duoda teisės ko nors egzistavimą išvesti iš sąlygos,
esančios už empirinės eilės ribų, arba laikyti šį egzista
vimą pačioje eilėje absoliučiai nepriklausomu ir sava
rankišku, nors tuo visai neneigiama, kad visos eilės
pagrindas gali būti kokia nors galima vien tik mąstyti
esybė (kuri dėl to laisva nuo bet kurios empirinės są
lygos ir kurioje veikiau glūdi visų šių reiškinių gali
mybės pagrindas).
Tačiau tuo mes visai neketiname įrodyti tokios esy
bės besąlygiškai būtino egzistavimo arba bent jau grįsti
jutimais suvokiamo pasaulio reiškinių egzistavimo gry
nai galimos vien tik mąstyti sąlygos galimybe; bet tik
panašiai kaip mes apribojome protą, kad jis nepamestų
empirinių sąlygų gijos ir nepasiklystų aiškinimuose, pa
remtuose t r a n s c e n d e n t i n i a i s ir niekaip in
concreto neišreiškiamais argumentais, lygiai taip pat,
kita vertus, apribojame intelekto grynai empirinio tai
kymo dėsnį, kad jis nespręstų apie daiktų apskritai gali
mybę ir tai, kas galima vien tik mąstyti, nepaskelbtų
esant ne gal i ma dėl to, kad tai reiškinių aiškinimui
mums nereikalinga. Vadinasi, tai tik parodo, kad visų
gamtos daiktų ir visų jų (empirinių) sąlygų visiškas atsi
tiktinumas gali visai gerai egzistuoti kartu su laisvai
daroma būtinos, nors ir galimos vien tik mąstyti, sąly
gos prielaida; taigi tarp šių tvirtinimų nėra tikro prieš
taravimo, vadinasi, j ie abu gali būti t ei si ngi .
Nors tokia besąlygiškai būtina intelektu mąstoma esybė
pati savaime būtų negalima, vis dėlto niekaip negali
ma daryti tokios išvados, remiantis viso to, kas pri
klauso jutimais suvokiamam pasauliui, atsitiktinumu ir
priklausomybe ar principu, reikalaujančiu, kad mes ne
sustotume prie jokio atskiro jo nario, kiek jis atsitikti
nis, ir nesiremtume priežastimi, esančia už pasaulio. Em
piriniame taikyme protas eina vienu keliu, o transcen
dentaliniame taikyme — visiškai kitu keliu.
Jutimais suvokiamame pasaulyje nėra nieko, išsky
rus reiškinius, bet reiškiniai yra tik vaizdiniai, kurie
visada vėlgi jusliškai sąlygoti; ir kadangi čia mūsų ob
jektai niekada nėra daiktai patys savaime, tai nereikia
stebėtis, kad mes niekada neturime pagrindo nuo em- 405
pirinės eilės nario,-kad ir koks jis būtų, peršokti prie
to, kas yra už juslinio ryšio ribų,— taip, tarytum tai
būtų daiktai patys savaime, kurie egzistuotų už savo
transcendentalinio pagrindo ir kuriuos būtų galima pa
likti, kad jų egzistavimo priežasties ieškotume už jų.
Atsitiktinių dai kt ų atžvilgiu tai, žinoma, pagaliau
reikėtų daryti, tačiau ne vien tik daiktų vai z di ni ų
atžvilgiu —vaizdinių, kurių pats atsitiktinumas tėra fe
nomenas ir gali vesti tik prie regreso, apibrėžiančio
fenomenus, t. y. empirinio regreso. Bet mintis apie ga
limą vien tik mąstyti reiškinių pagrindą, t. y. jutimais
suvokiamą pasaulį, laisvą nuo šio pasaulio atsitiktinu
mo, neprieštarauja nei neribotam empiriniam regresui
reiškinių eilėje, nei visiškam jų atsitiktinumui. Tai ir
yra vienintelis dalykas, kurį turėjome padaryti, kad pa
šalintume tariamą antinomiją, ir tik šitokiu būdu tai
buvo galima padaryti. Juk jei kiekviena to, kas sąlygo
ta, sąlyga (egzistavimo atžvilgiu) yra juslinė ir kaip tik
dėl to priklauso eilei, tai ji pati vėlgi sąlygota (kaip
įrodo ketvirtosios antinomijos antitezė). Tad arba turė
jo išlikti konfliktas su protu, reikalaujančiu to, kas be
sąlygiška, arba tai, kas besąlygiška, turėjo būti duota
už eilės tame, kas galimas vien tik mąstyti, kurio būti
numas nereikalauja ir nenumato jokios empirinės sąly
gos ir, vadinasi, reiškinių atžvilgiu yra besąlygiškai
būtinas.
Empiriniam proto taikymui (egzistavimo sąlygų juti
mais suvokiamame pasaulyje atžvilgiu) neturi įtakos
prielaida apie galimą vien tik mąstyti esybę, bet visiš
ko atsitiktinumo principo pagrindu šis taikymas nuo
empirinių sąlygų kyla prie aukštesnių sąlygų, kurios
visada taip pat empirinės. Šis reguliatyvus pagrindinis
teiginys lygiai taip pat nepašalina prielaidos apie eilėje
nesančią galimą vien tik mąstyti priežastį, kai kalbama
apie grynąjį proto taikymą (tikslų atžvilgiu). Juk čia
šitai nurodo tik transcendentalinį ir mums nežinomą
juslinės eilės apskritai galimybės pagrindą. Šio pagrin
do egzistavimas, nepriklausomas nuo visų juslinės eilės
406 sąlygų ir besąlygiškai būtinas jos atžvilgiu, visai ne-
prieštarauja beribiam šių sąlygų atsitiktinumui ir dėl to
taip pat neprieštarauja niekur nesibaigiančiam regresui
empirinių sąlygų eilėje.
TRECIOSKYRIAUS
KETVIRTAS SKIRSNIS
APIE NEGALIMYBĘ ONTOLOGIŠKAI ĮRODYTI DIEVO BUVIMĄ
Iš to, kas anksčiau pasakyta, lengva įžvelgti, kad
absoliučiai būtinos esybės sąvoka yra grynoji proto
sąvoka, t. y. tik idėja, kurios objektyvus realumas toli
gražu dar neįrodomas tuo, kad ji protui reikalinga; ji
tik nurodo tam tikrą, nors ir nepasiekiamą, išsamumą
ir, tiesą sakant, tinka veikiau apriboti intelektui, o ne
praturtinti jam naujais objektais. Čia keista ir bepras
miška yra tai, kad išvada nuo duoto egzistavimo ap
skritai prie kokio nors absoliučiai būtino egzistavimo
atrodo įtikinama ir teisinga, ir vis dėlto visos intelekto
sąlygos, reikalingos jam susidaryti tokio būtinumo są
vokai, yra visiškai prieš mus.
Visais laikais kalbėta apie a b s o l i u č i a i būti-
n ą esybę, bet pastangos buvo skiriamos ne tiek su
prasti, ar galima ir kokiu būdu galima bent jau mąstyti
tokį daiktą, kiek veikiau įrodyti jo egzistavimui. Tie
sa, pateikti šios sąvokos nominalinį apibrėžimą visai
lengva — tai yra kažkas, kieno nebuvimas negalimas;
tačiau dėl to mes nė kiek ne daugiau žinome apie są
lygas, kurios neleidžia kokio nors daikto nebuvimo lai
kyti absoliučiai negalimu mąstyti ir kurios iš esmės yra
tai, ką mes norime žinoti — būtent ar šia sąvoka mes ap
skritai ką nors mąstome, ar ne. Juk jei mes žodžiu
„bes ąl ygi škas" atmetame visas sąlygas, kurios
intelektui visada reikalingos, kad ką nors laikytų būti
nu, tai man dar toli gražu nesuprantama, ar tada aš to,
kas besąlygiškai būtina, sąvoka dar ką nors mąstau, ar
galbūt visai nieko nemąstau.
Dar daugiau, šią vien tik spėtinai tvirtintą ir paga
liau visai įprasta tapusią sąvoką dar buvo tikimasi pa
aiškinti daugybe pavyzdžių, tad visi tolesni jos supran
tamumo svarstymai atrodė visiškai nereikalingi. Kiek
vienas geometrijos teiginys, pavyzdžiui, kad trikampis
turi tris kampus, yra besąlygiškai būtinas; tas pat buvo
tvirtinama apie objektą, esantį visiškai už mūsų inte
lekto sferos, tarytum visai gerai suprantant, kas apie
jį norima pasakyti šia sąvoka.
Visi pateiktieji pavyzdžiai be išimties paimti tik iš
sprendi ni ų, o ne iš dai ktų ir jų egzistavimo.
Bet besąlygiškas sprendinio būtinumas nėra absoliutus
daiktų būtinumas. Juk absoliutus sprendinio būtinumas
yra tik daikto arba predikato sąlygotas būtinumas spren
dinyje. Anksčiau pateiktas teiginys netvirtino, kad trys
kampai besąlygiškai būtini, o tik tvirtino, kad jei tri
kampis egzistuoja (yra duotas), tai taip pat būtinai (ja
me) yra trys kampai. Tačiau šio loginio būtinumo iliu
zijos galia tokia didelė, jog, a priori susikūrę daikto
sąvoką, taip sudarytą, kad, mūsų nuomone, egzistavi
mas įskiriamas į jos apimtį, mes manėme, jog iš to
galima tvirtai daryti išvadą: kadangi šios sąvokos ob
jektui egzistavimas būdingas būtinai, t. y. su sąlyga,
kad šį daiktą aš laikau duotu (egzistuojančiu), tai jo
egzistavimas taip pat būtinai pripažįstamas (pagal ta
patybės taisyklę), ir todėl pati ši esybė yra besąlygiš
kai būtina, nes jos egzistavimas mąstomas laisvai priim
ta sąvoka ir su sąlyga, kad aš pripažįstu jos objektą.
Jei tapačiame sprendinyje aš atmetu predikatą ir iš
saugau subjektą, tai atsiranda prieštaravimas,, ir todėl
aš sakau: predikatas būtinai būdingas subjektui. Bet jei
aš subjektą atmetu kartu su predikatu, tai jokio prieš
taravimo neatsiranda, nes jau nėra nieko, kam
kas nors galėtų prieštarauti. Pripažinti esant trikampį
424 ir vis dėlto neigti jame esant tris kampus —prieštarin-
ga; tačiau trikampio kartu su jo trimis kampais neigi
mas nėra prieštaravimas. Lygiai tas pat yra su abso
liučiai būtinos esybės sąvoka. Jei jūs atmetate jos eg
zistavimą, tai jūs atmetate patį šį daiktą su visais jo
predikatais; iš kur tada gali kilti prieštaravimas? Išorė
je nėra nieko, kam tai prieštarautų, nes šis daiktas netu
ri būti išoriškai būtinas; vidujai taip pat nėra nieko, nes,
atmetę patį daiktą, jūs kartu atmetėte visa, kas viduja.
„Dievas yra visagalis" — tai būtinas sprendinys. Jei ta
riate esant dievybę, t. y. begalinę esybę, tai negalima
atmesti visagalybės, kurios sąvoka tapati dievybės są
vokai. Bet jei jūs sakote „Dievo nėra", tai nėra
nei visagalybės, nei kurio nors kito jo predikato, nes
jie visi atmesti kartu su subjektu, ir šioje mintyje nėra
nė menkiausio prieštaravimo.
Tad jūs matėte, kad jei aš sprendinio predikatą at
metu kartu su subjektu, vidinis prieštaravimas niekada
negali atsirasti, nesvarbu, koks būtų predikatas. Jums
nelieka kitos išeities, kaip teigti, kad yra subjektų,
kurių visai negalima atmesti ir kurie, vadinasi, turi
išlikti. Tačiau tai būtų tas pat, kaip ir teigti, kad yra
besąlygiškai būtini subjektai —tai prielaida, kurios
teisingumu aš kaip tik abejojau ir kurios galimybę jūs
norėjote man parodyti. Juk aš negaliu susidaryti nė
menkiausio daikto, kuris, jei būtų pašalintas kartu su
visais jo predikatais, paliktų prieštaravimą, sąvokos, o
be prieštaravimo, remdamasis vien tik grynosiomis ap
riorinėmis sąvokomis, aš neturiu jokio kito negalimy
bės požymio.
Priešingai visiems šiems bendriems samprotavimams
(kurių nė vienas žmogus negali atmesti), jūs metate
man iššūkį, remdamiesi vienu atveju, kurį iškeliate
kaip faktinį įrodymą, kad vis dėlto egzistuoja viena, ir
būtent tik viena, ši sąvoka: jos objekto nebuvimas
arba atmetimas vidujai yra prieštaringas, ir tai yra vi
sų realiausios esybės sąvoka. Jūs sakote, kad ji apima
visą realybę ir kad jūs turite teisę tokią esybę laikyti
galima (su tuo aš kol kas sutinku, nors sąvokos neprieš- 425
taringumas toli gražu dar neįrodo objekto galimybės)*.
Bet kiekviena realybė apima taip pat ir egzistavimą;
vadinasi, egzistavimas glūdi to, kas galima, sąvokoje.
Jei šis daiktas atmetamas, tai atmetama ir daikto vi
dinė galimybė, o tai prieštaringa.
Aš atsakau: jūs jau atsidūrėte prieštaravime, kai į
daikto, kurį ketinote mąstyti tik kaip galimą, sąvoką
jau įvedėte, nesvarbu, po kokiu pavadinimu paslėptą,
jo egzistavimo sąvoką. Jeigu jums šitai leistume, tai
jūs tariamai laimėjote žaidimą, o iš tikrųjų nieko ne
pasakėte, nes tai tik paprasčiausia tautologija. Aš jūsų
klausiu: ar teiginys „Šis ar anas dai kt as (kurį
aš kartu su jumis tariu esant galimą, kad ir koks jis
būtų) egzi st uoj a" — ar šis teiginys, sakau, yra ana
litinis, ar sintetinis? Jei jis analitinis, tai daikto egzis
tavimu jūs nieko nepridedate prie savo minties apie
daiktą; bet tada arba jūsų mintis turėtų būti pats tas
daiktas, arba jūs tarėte egzistavimą priklausant galimy
bei ir paskui egzistavimą išvedėte tariamai iš vidinės
galimybės, o tai yra ne kas kita, kaip apgailėtina tau
tologija. Žodis „realybė", kuris daikto sąvokoje skamba
kitaip negu „egzistavimas" predikato sąvokoje, čia
nieko nepadeda. Juk jeigu jūs bet kurį numanymą (ne
svarbu, ką numanote) vadinate realybe, tai jau subjekto
sąvokoje jūs numanėte daiktą su visais jo predikatais ir
pripažinote jį tikru, o predikate tai tik pakartojote. O
jeigu jūs pripažįstate, kaip iš tiesų ir turi pripažinti
kiekvienas protingas žmogus, kad kiekvienas egzistavi
mo teiginys yra sintetinis, tai kaip jūs tada tvirtinate,
jog egzistavimo predikato negalima neigti nepatenkant
į prieštaravimą? Juk šis pranašumas iš esmės būdingas
tik analitiniams teiginiams, kurių pobūdis kaip tik tuo
ir remiasi.
* Sąvoka virada galima, jei ji neprieštarauja pati sau. Tai yra
loginis galimybės požymis, ir juo sąvokos objektas skiriasi nuo
nihil negativum. Tačiau tokia sąvoka vis dėlto gali būti tuščia, jei
sintezės, kuria sąvoka sukuriama, objektyvus realumas specialiai ne
įrodytas; bet šis įrodymas, kaip parodyta anksčiau, visada remiasi
galimo patyrimo principais, o ne analizės pagrindiniu teiginiu (prieš
taravimo dėsniu). Tai įspėjimas, kad iš sąvokų galimybės (loginės)
426 tuoj pat nebūtų daroma išvada apie daiktų galimybę (realią).
Aš, tiesa, galėčiau tikėtis šį svajingą gudragalviavi
mą tiesiai paversti niekais tiksliu egzistavimo sąvokos
apibrėžimu, jei nebūčiau pastebėjęs, kad iliuzija, atsi
randanti, loginį predikatą supainiojus su realiu (t. y.
daikto apibrėžimu), neįveikiama bemaž jokiu pamoky
mu. Logi ni u predi kat u gali būti bet kas, netgi
subjektą galima predikuoti jam pačiam: juk logika
abstrahuojasi nuo bet kokio turinio. Bet api brė ž i
mas yra predikatas, kuris prijungiamas prie subjekto
sąvokos ir ją išplečia. Vadinasi, jis jau neturi joje
glūdėti.
Būti s aiškiai nėra realus predikatas, t. y. ji nėra
sąvoka kažko, kas galėtų būti prijungta prie daikto są
vokos. Ji yra tik daikto arba tam tikrų apibrėžtumų pa
čių savaime pripažinimas egzistuojant (Position). Logiš
kai vartojama, ji yra vien tik sprendinio jungtis. Teigi
nyje „Dievas yra vi sagal i s" yra dvi sąvokos,
turinčios savo objektus,— Dievas ir visagalybė; žodelis
„y r a" čia nėra papildomas predikatas, o yra tik tai, ką
predikatas numato subjekto at žvi l gi u. Jei aš sub
jektą (Dievą) imu kartu su visais jo predikatais (prie
kurių priklauso ir visagalybė) ir sakau „Dievas
y r a" arba „Yra kažkoks Dievas", tai prie Dievo sąvo
kos aš nepridedu jokio naujo predikato, o tik tariu
subjektą patį savaime su visais jo predikatais, būtent
obj e kt ą mano s ąvokos atžvilgiu. Abu jie turi
būti visiškai vienodo turinio, ir todėl prie sąvokos, iš
reiškiančios tik galimybę, nieko negali būti pridėta dėl
to, kad aš jos objektą mąstau kaip tiesiog duotą (išraiš
ka „jis yra"). Taigi tame, kas tikra, glūdi ne daugiau
negu tame, kas vien tik galima. Šimte tikrų talerių yra
nė kiek ne daugiau negu šimte galimų talerių. Kadangi
galimi taleriai žymi sąvoką, o tikrieji taleriai — objek
tą ir jo paties savaime pripažinimą egzistuojant, tai tuo
atveju, jei objekte glūdėtų daugiau negu sąvokoje,
mano sąvoka neišreikštų viso objekto ir, vadinasi, ne
būtų jam adekvati. Bet mano turtas didesnis, jei aš turiu
šimtą tikrų talerių, o ne vien tik jų sąvoką (t. y. jų ga
limybę). Juk tikrumo atveju objektas ne tik analitiškai 427
glūdi mano sąvokoje, bet ir sintetiškai prijungiamas
prie mano sąvokos (kuri yra mano būvio apibrėžimas),
šiuo egzistavimu už mano sąvokos nė kiek nepadidin
damas tų minėtų šimto talerių 87.
Vadinasi, jei aš daiktą mąstau kokiais tik noriu pre
dikatais ir kokiu tik noriu jų skaičiumi (netgi visiškai
apibrėždamas), tai tuo, kad aš dar pridedu „Šis daiktas
egzistuoja", daiktui nieko nepridedama. Priešingu atveju
egzistuotų ne tas pat, ką mąsčiau sąvoka, bet daugiau
už tai, ir aš negalėčiau sakyti, kad egzistuoja kaip tik
mano sąvokos objektas. Jei net aš kokiame nors daikte
ir mąstau visus realumus, išskyrus vieną, tai dėl to, kad
aš sakau „Daiktas, kuriame ko nors trūksta, egzistuoja",
trūkstamas realumas nepridedamas, bet daiktas egzis
tuoja kaip tik su tuo trūkumu, su kuriuo aš jį mąsčiau;
priešingu atveju egzistuotų kažkas kita, o ne tai, ką aš
mąsčiau. O jei aš tam tikrą esybę mąstau kaip aukščiau
siąją realybę (be trūkumo), tai visada dar lieka klausi
mas, ar ji egzistuoja, ar ne. Juk nors mano daikto ga
limo realaus turinio sąvokoje visiškai nieko netrūksta,
vis dėlto viso mano mąstymo būvio atžvilgiu dar kažko
trūksta, būtent kad to objekto pažinimas galimas taip
pat a posteriori. Ir čia taip pat atsiskleidžia keblumo
priežastis. Jei būtų kalbama apie jutimų objektą, tai aš
negalėčiau daikto egzistavimo supainioti su pačia daik
to sąvoka. Juk sąvoka objektas mąstomas tik kaip ati
tinkantis galimo empirinio pažinimo apskritai bendrą
sias sąlygas, o dėl egzistavimo jis mąstomas kaip esan
tis visuminio patyrimo kontekste; ryšiu su visuminio
patyrimo turiniu objekto sąvoka nė kiek nepraturtina
ma, bet mūsų mąstymas dėl šios sąvokos garma vienu
galimu suvokimu daugiau. O jei mes norime egzistavi
mą mąstyti vien tik grynąja kategorija, tai nieko nuo
stabaus, kad mes negalime pateikti jokio požymio, ku
ris jį atskirtų nuo paprastos galimybės.
Tad, nesvarbu, ką ir kiek apimtų mūsų objekto są
voka, vis dėlto mes turime išeiti už jos ribų, kad objek
tui priskirtume egzistavimą. Jutimų objektų atžvilgiu
428 tai pasiekiama dėl ryšio su kuriuo nors mano suvokimu
pagal empirinius dėsnius; o dėl grynojo mąstymo ob
jektų, tai visai nėra priemonės pažinti jų egzistavimui,
nes jj reikėtų pažinti visiškai a priori, o mūsų bet ku
rio egzistavimo įsisąmoninimas (ar betarpiškai suvoki
mais, ar išvadomis, ką nors susiejančiomis su suvoki
mu) visiškai priklauso patyrimo vienumui, ir nors ne
galima teigti, kad už patyrimo srities egzistavimas ab
soliučiai negalimas, vis dėlto jis yra prielaida, kurios
mes niekuo negalime pateisinti.
Aukščiausiosios esybės sąvoka kai kuriais atžvilgiais
yra labai naudinga idėja; bet kaip tik dėl to, kad ji yra
tik idėja, ji visiškai netinka tam, kad vien tik ja viena
išplėstume mūsų pažinimą to, kas egzistuoja, atžvilgiu.
Ji nepajėgi netgi pamokyti mūsų apie ko nors daugiau
galimybę88. Analitinio galimybės požymio, kurį sudaro
tai, kad vien tik pripažinimai egzistuojant (realumai)
nesukuria prieštaravimo, jai, tiesa, negalima užginčyti;
bet kadangi visų realių savybių derinys viename daikte
yra sintezė, apie kurios galimybę mes negalime spręsti
a priori, nes šie realumai mums neduoti specifiškai, o
jei ir būtų duoti, tai iš to dar nesusidarytų joks spren
dinys, nes sintetinio pažinimo galimybės požymio visa
da reikia ieškoti tik patyrime, kuriam tačiau idėjos ob
jektas negali priklausyti,—tai garsiajam Leibnicui to
li gražu nepasisekė (nors jis vylėsi, kad pasisekė) a
priori įžvelgti tokios prakilnios idealios esybės gali
mybės.
Vadinasi, visos pastangos ir darbas, skirtas tokiam
pagarsėjusiam ontologiniam (dekarti škajam)
aukščiausiosios esybės egzistavimo įrodymui, remiantis
sąvokomis, yra veltui, ir žmogus tiek pat mažai pratur
tėtų žiniomis vien tik iš idėjų, kaip [mažai praturtėtų]
pirklys, kuris, norėdamas pagerinti savo padėtį, prie
kasoje turimų pinigų sumos prirašytų keletą nulių.
TRECIO SKYRIAUS
PENKTAS SKIRSNIS
APIE NEGALIMYBĘ KOSMOLOGIŠKAI {RODYTI DIEVO BUVIMĄ
Mėginimas iš visai savavališkai sukurtos idėjos iš
gauti paties ją atitinkančio objekto egzistavimą buvo
kažkas visai nenatūralu ir vien tik mokyklinio išmanin-
gumo naujovė. Iš tikrųjų toks kelias niekada nebūtų pa
sirinktas, jei anksčiau mūsų protas nebūtų jautęs porei
kio egzistavimo apskritai atžvilgiu tarti kažką būtina
(už ką toliau jau būtų galima nebekilti) ir jei protas
nebūtų priverstas, kadangi šis būtinumas turi būti be
sąlygiškas ir a priori tikras, ieškoti sąvokos, kuri, kiek
tai įmanoma, patenkintų tokį reikalavimą ir įgalintų
egzistavimą pažinti visiškai a priori. Tokią sąvoką tikė
tasi rasti visų realiausios esybės idėjoje, ir todėl ši
idėja buvo taikoma tik labiau apibrėžtoms žinioms apie
tai, kuo, remiantis kitu pagrindu, jau buvo įsitikinta
arba įsikalbėta, kad ji, būtent būtina esybė, turi egzis
tuoti. Tačiau šis natūralus proto kelias buvo nuslėptas
ir, užuot užbaigus šia sąvoka, bandyta nuo jos pradėti,
kad iš jos būtų išvestas egzistavimo būtinumas, kurį ji
galėjo tik papildyti. Iš čia kilo nesėkmingas ontologinis
įrodymas, nepatenkinantis nei natūralaus ir sveiko pro
to, nei mokslinio tyrimo.
Kos mo l o g i ni s įrodymas, kurį mes dabar
rengiamės tirti, išsaugo absoliutaus būtinumo ryšį su
aukščiausiąja realybe. Bet užuot iš aukščiausiosios rea
lybės darius išvadą apie egzistavimo būtinumą, kaip
daro ontologinis įrodymas, kosmologinis įrodymas vei
kiau iš anksčiau duoto tam tikros esybės besąlygiško
būtinumo daro išvadą apie jos begalinį realumą ir tiek
viską bent jau įstato į vėžes, nežinau, ar protingo, ar
bergždžiai išvedžiojančio, tačiau, šiaip ar taip, natūra
laus samprotavimo būdo, kuris yra labiausiai įtikinantis
ne tik įprastiniam, bet ir spekuliatyviajam intelektui;
jis visai akivaizdžiai visiems natūraliosios teologijos įro-
•430 dymams duoda pirmąsias pagrindines kryptis, kurių vi-
sada laikėsi ir dar laikysis, kad ir kaip jas gražintų ir
pridengtų visokiausiomis puošmenomis ir užraitais. Šį
įrodymą, kurį Leibnicas vadino taip pat įrodymu a con-
tingentia mundi, mes dabar išdėstysime ir ištirsime.
Jis skamba taip: jei kas nors egzistuoja, tai turi eg
zistuoti taip pat ir besąlygiškai būtina esybė. Egzistuo
ju bent jau aš pats, vadinasi, egzistuoja absoliučiai bū
tina esybė. Mažojoje premisoje glūdi tam tikras patyri
mas, o didžiojoje premisoje — išvada iš patyrimo aps
kritai apie to, kas būtina, egzistavimą *. Vadinasi, šis
įrodymas iš esmės prasideda nuo patyrimo, taigi jis vyks
ta ne visai a priori ar ontologiškai, ir kadangi bet kokio
galimo patyrimo objektas vadinamas pasauliu, tai šis
įrodymas vadinamas k o s mo l o g i n i u . Kadangi jis
taip pat abstrahuojasi nuo patyrimo objektų visų atski
rų savybių, kuriomis šis pasaulis gali skirtis nuo bet
kurio kito galimo pasaulio, tai jis jau savo pavadinimu
skiriasi taip pat nuo fizioteologinio įrodymo, kuris kaip
argumentais remiasi šio mūsų jutimais suvokiamo pa
saulio atskirų ypatumų stebėjimais.
Šis įrodymas toliau plėtojamas taip: būtina esybė
gali būti apibrėžta tik vieninteliu būdu, t. y. tik vienu
iš visų galimų priešingų predikatų, taigi ji turi būti
v i s i š k a i apibrėžta savo sąvoka. Bet galima tik vie
na daikto sąvoka, daiktą visiškai apibrėžianti a priori,
būtent entis realissimi sąvoka; vadinasi, visų realiau
siosios esybės sąvoka yra vienintelė sąvoka, kuria ga
li būti mąstoma būtina esybė, t. y. aukščiausioji būty
bė egzistuoja būtinai.
Šiame kosmologiniame įrodyme sukaupta tiek bergž
džiai išvedžiojančių pagrindinių teiginių, jog, atrodo,
spekuliatyvusis protas čia pasitelkė visą savo dialektinį
meną, kad sukeltų kuo didžiausią transcendentalinę re
gimybę. Tačiau mes trumpam atidėsime jos tyrimą, kad
* Si išvada pernelyg gerai žinoma, kad čia ją reikėtų smulkiau
išdėstyti. Ji remiasi tariamai transcendentaliniu gamtinio priežas
tingumo dė.niu, teigiančiu, kad visa, kas atsitiktina, turi savo
priežastį, kuri —jei ji vėlgi atsitiktinė —lygiai taip pat turi turėti
priežastį, kol viena kitai subordinuotų priežasčių eilė turi pasibaigti
besąlygiškai būtina priežastimi, be kurios eilė nebūtų užbaigta.
atskleistume proto gudrybę, kaip jis seną argumentą
užmaskuotu pavidalu pateikia kaip naują ir remiasi dvie
jų liudytojų, būtent grynojo proto ir empirinio patvir
tinimo, sutarimu, nors [iš tikrųjų] yra tik pirmasis, kuris
tik pakeičia savo apdarą ir balsą, kad jį laikytų an
truoju liudytoju. Kad padėtų sau pakankamai tvirtą
pagrindą, šis įrodymas remiasi patyrimu ir tuo sau su
teikia tokį pavidalą, tarsi jis skiriasi nuo ontologinio
įrodymo, kuris visą savo patikimumą grindžia vien tik
grynomis apriorinėmis sąvokomis. Bet šiuo patyrimu
kosmologinis įrodymas naudojasi tik tam, kad žengtų
vienintelį žingsnį, būtent prie būtinos esybės apskritai
egzistavimo. Kokias savybes turi ši esybė — apie tai em
pirinis įrodymo pagrindas nieko negali pasakyti. Betgi
protas su juo visiškai išsiskiria ir tiria vien tik sąvo
kas: būtent kokias savybes turi turėti absoliučiai būtina
esybė apskritai, t. y. kuriame iš visų galimų daiktų
glūdi absoliučiam būtinumui reikalingos sąlygos (ieąui-
sita). Dabar jis mano šias sąlygas surandąs vien tik visų
realiausios esybės sąvokoje ir paskui daro išvadą: tai
ir yra besąlygiškai būtina esybė. Betgi aišku, jog čia
tariama, kad aukščiausiu realumu pasižyminčios esybės
sąvoka visiškai patenkina egzistavimo absoliutaus būti
numo sąvoką, t. y. kad iš visų realiausios esybės ga
lima daryti išvadą apie egzistavimo absoliutų būtinumą;
tai teiginys, kurį tvirtino ontologinis įrodymas, vadinasi,
jis priimamas ir laikomas pagrindu kosmologiniame
įrodyme —ten, kur norėta jo išvengti. Juk absoliutus
būtinumas yra egzistavimas, gautas vien tik iš sąvokų.
Jei dabar aš sakau, kad entis iealissimi sąvoka yra
tokia ir, be to, vienintelė sąvoka, kuri tinka būtinam
egzistavimui ir yra jam adekvati, tai aš turiu taip pat
sutikti, kad iš jos galima daryti išvadą apie būtiną eg
zistavimą. Vadinasi, iš esmės tik ontologiniame įrody
me, pagrįstame vien tik sąvokomis, glūdi visa vadina
mojo kosmologinio įrodymo galia, o tariamas patyri
mas yra visai nenaudingas; galbūt jis pasitarnauja tam,
kad mus nukreiptų į absoliutaus būtinumo sąvoką, o ne
432 tam, kad šį būtinumą parodytų kaip būdingą kokiam
nors apibrėžtam daiktui. Juk kai tik mes ketiname tai
padaryti, tuoj pat turime atsisakyti bet kokio patyrimo
ir tarp grynųjų sąvokų ieškoti, kurioje iš jų glūdi ab
soliučiai būtinos esybės galimybės sąlygos. Bet jei šito
kiu būdu įžvelgiama tiktai tokios esybės galimybė, tai
tampa įrodytas ir jos egzistavimas; juk tai reiškia, kad
tarp viso to, kas galima, yra viena [esybė], kuriai bū
dingas absoliutus būtinumas, t. y. ši esybė egzistuoja
besąlygiškai būtinai.
Visos samprotavimų klaidos lengviausiai išaiškėja,
jei jos parodomos mokykliškai taisyklingai. Štai vie
nas toks jų išdėstymas.
Jei teiginys „Kiekviena absoliučiai būtina esybė
kartu yra visų realiausioji esybė" teisingas (šis teigi
nys yra kosmologinio įrodymo nervus probandi), tai jį,
kaip ir visus teigiamuosius teiginius, turi būti galima
sukeisti bent per accidens, taigi: „Kai kurios visų rea
liausios esybės kartu yra besąlygiškai būtinos esy
bės". Bet viena ens realissimum niekuo nesiskiria nuo
kitos visų realiausios esybės, ir, vadinasi, tai, kas ga
lioja kai kuri oms šia sąvoka aprėpiamoms esy
bėms, galioja taip pat ir vi s o ms [tokioms esybėms].
Tad aš galėsiu (šiuo atveju) atlikti ir p a p r a s t ą su
keitimą, t. y. teigti: „Kiekviena visų realiausioji esybė
yra būtina esybė". Kadangi šis teiginys a priori apibrėž
tas vien tik savo sąvokų pagrindu, tai pati visų realiau
siosios esybės sąvoka turi apimti taip pat absoliutų jos
būtinumą; tai ir tvirtina ontologinis įrodymas, o kosmo
loginis įrodymas šito nenorėjo pripažinti, bet vis dėlto
tuo, nors ir slapčia, grindė savo išvadas.
Tad antrasis spekuliatyviojo proto pasirinktas kelias
įrodyti aukščiausiosios esybės egzistavimui ne tik toks
pat klaidingas, kaip ir pirmasis, bet nusipelno priekaiš
to dar ir dėl to, kad daro ignoratio elenchi, nes žada
mus vesti nauju taku, bet, kiek pasisukinėjus, mus vėl
sugrąžina į senąjį kelią, kurį mes dėl jo buvome palikę.
Kiek anksčiau aš sakiau, kad šiame kosmologiniame
argumente slypi visas spiečius dialektinių pretenzijų,
kurias transcendentalinė kritika lengvai gali atskleisti
ir sugriauti. Aš jas dabar tik išvardysiu ir jau prityru
siam skaitytojui patikėsiu toliau tirti apgaulingus pag
rindinius teiginius ir juos pašalinti.
Čia yra, pavyzdžiui, 1) transcendentalinis pagrindi
nis teiginys iš to, kas atsitiktina, daryti išvadai apie
priežastį, kuris turi reikšmę tik jutimais suvokiamam
pasauliui, o už jo neturi netgi prasmės. Juk grynoji
intelektinė to, kas atsitiktina, sąvoka negali sukurti jo
kio sintetinio teiginio, koks yra priežastingumo teiginys,
ir priežastingumo pagrindinis teiginys reikšmę bei savo
taikymo kriterijų turi tik jutimais suvokiamame pasau
lyje; bet čia jis turėjo tiesiogiai pasitarnauti tam, kad
būtų išeita už jutimais suvokiamo pasaulio ribų; 2) pag
rindinis teiginys iš viena po kitos jutimais suvokiama
me pasaulyje duotų priežasčių begalinės eilės negali
mybės daryti išvadai apie tam tikrą pirmąją priežastį,
o tam proto taikymo principai mums neteikia pagrindo
netgi patyrime ir juo labiau neįgalina šio pagrindinio
teiginio išplėsti už patyrimo ribų (kur ši grandinė visai
negali būti pratęsta); 3) klaidingas proto pasitenkini
mas savimi dėl šios eilės užbaigimo tuo, kad pagaliau
pašalinamos visos sąlygos, nors be šių sąlygų negalima
jokia būtinumo sąvoka, ir tai laikoma savo sąvokos už
baigimu, nes tada nieko daugiau nebegalima suprasti;
4) visa apimančios realybės sąvokos loginės galimybės
supainiojimas (be vidinio prieštaravimo) su transcen
dentaline galimybe, kuriai reikalingas tokios sintezės
įgyvendinamumo principas, kuris tačiau vėlgi gali būti
susijęs su galimo patyrimo sritimi, ir t. t.
Kosmologinio įrodymo triuku siekiama tik išvengti
būtinos esybės egzistavimo apriorinio įrodymo, remian
tis vien tik sąvokomis, o šis įrodymas turėtų būti plė
tojamas ontologiškai, tačiau mes jaučiamės nesugebą
šito padaryti. Tuo tikslu mes iš pagrindu laikomo tik
rojo egzistavimo (iš patyrimo apskritai) darome išva
dą — kiek tai galima — apie kokią nors absoliučiai bū
tiną jo sąlygą. Tada mums nereikia aiškinti šios sąlygos
galimybės. Jei įrodyta, kad ji yra, tai klausimas dėl jos
434 galimybės visai nereikalingas. O jei mes norime tiks-
liau apibrėžti šios būtinos esybės prigimtį, tai ieškome
ne to, kieno sąvokos pakanka suprasti egzistavimo bū
tinumui— jei galėtume tai [surasti], mums nebūtų rei
kalinga jokia empirinė prielaida. Ne, mes ieškome tik
negatyvios sąlygos (conditio sine qua non), be kurios
jokia esybė nebūtų absoliučiai būtina. Tai būtų gerai
bet kuriai kitai iš duoto sekmens apie jo pagrindą da
romų išvadų rūšiai; bet čia, nelaimei, atsitinka taip,
kad absoliučiam būtinumui reikalingą sąlygą galima su
rasti tilt vienintelėje esybėje, kuri dėl to savo sąvoka
turėtų apimti visa, kas reikalinga absoliučiam būtinu
mui ir, vadinasi, įgalina a priori daryti išvadą apie jį,
t. y. aš turėčiau turėti galimybę daryti išvadą ir prie
šinga kryptimi: daiktas, kuriam tinka ši sąvoka (aukš
čiausiosios realybės), yra besąlygiškai būtinas; ir jei aš
negaliu taip daryti išvados (šitai aš turiu pripažinti, jei
noriu išvengti ontologinio įrodymo), tai ir šiame nau
jame kelyje man taip pat nepasisekė ir aš vėl esu ten,
iš kur išėjau. 2inoma, aukščiausiosios esybės sąvoka a
priori atsako į visus klausimus, kurie gali būti iškelti
dėl daikto vidinių apibrėžtumų, ir todėl ji yra nepri
lygstamas idealas, nes [ši] bendroji sąvoka kartu išski
ria ją iš visų galimų daiktų kaip atskirybę. Bet į klau
simą dėl jos pačios egzistavimo ji visai neatsako, o tik
apie tai ir buvo kalbama; ir jei kas nors, taręs egzistuo
jant būtiną esybę, panorėtų sužinoti, koks daiktas iš
visų daiktų turėtų būti laikomas tokia esybe, jam ne
būtų galima atsakyti: štai šitai yra būtina esybė.
Žinoma, galima t arti esybės, kuri būtų visiškai
pakankama visų galimų padarinių priežastis, egzista
vimą, kad palengvintume protui ieškoti aiškinimo pag
rindų vienumo. Tačiau leisti sau tvirtinti „Tokia
e s ybė būt i nai egzistuoja",—tai jau ne
kuklus galimos hipotezės išsakymas, bet įžūlios preten
zijos į apodiktinį tikrumą, nes to, kas pateikiama pa
žinta kaip besąlygiškai būtina, pažinimas pats taip pat
turi būti absoliučiai būtinas.
Visas transcendentalinio idealo uždavinys yra arba
absoliučiam būtinumui surasti sąvoką, arba kurio nors
daikto sąvokai surasti jos absoliutų būtinumą. Jei ga
lima įvykdyti viena, tai turi būti galima įvykdyti ir ki
ta, nes kaip besąlygiškai būtina protas pažįsta tik tai,
kas būtina pagal savo sąvoką. Bet ir vienas, ir kitas
uždavinys visiškai pranoksta visas didžiausias pastan
gas pat e nki nt i šiuo atžvilgiu mūsų intelektą,
taip pat visus mėginimus nuraminti jį dėl šio jo nepa
jėgumo.
Besąlygiškas būtinumas, kuris mums taip neišvengia
mai reikalingas kaip paskutinysis visų daiktų pamatas,
žmogaus protui yra tikra bedugnė. Net amžinybė, kad ir
kaip šiurpiai ir pakiliai ją vaizduotų toks Haleris89, pro
tui visai nesukelia tokio svaiginančio įspūdžio, nes ji
tik mat uoj a daiktų trukmę, bet nėra jų pamatas.
Negalima atsikratyti minties, nors negalima jos ir iš
tverti, kad esybė, kurią mes vaizduojamės aukščiausią
ja iš visų galimų esybių, tarytum paltį sau sakytų: aš eg
zistuoju iš amžinybės į amžinybę, už manęs egzistuoja
tik tai, kas tik mano valia yra kas nors; bet i š k u r
aš pati esu? Čia viskas po mumis grimzta, ir di
džiausia, kaip ir mažiausia, tobulybė kybo ore be atra
mos priešais spekuliatyvųjį protą, kuriam nieko nereiš
kia nekliudomam pašalinti tiek viena, tiek kita.
Daugelis gamtos jėgų, savo egzistavimą atskleidžian
čių tam tikrais padariniais, lieka neprieinamos mūsų
tyrimui, nes mes negalime jų pakankamai toli pasekti
stebėjimu. Reiškinių pagrindą sudarantis transcenden
talinis objektas ir kartu pagrindas, dėl kurio mūsų jus
lumas subordinuotas vienoms, o ne kitoms aukščiau
sioms sąlygoms, yra ir lieka mūsų tyrimui neprieinami,
nors pagaliau pats daiktas mums duotas, bet tik ne-
perprastas. Tačiau grynojo proto idealas negali būti
vadinamas ne pr i e i namu tyrimui, nes savo
realumui patvirtinti jis negali nurodyti nieko kita, iš
skyrus proto poreikį idealu užbaigti bet kokį sintetinį
vienumą. Vadinasi, kadangi toks idealas neduotas netgi
kaip galimas mąstyti objeikitas, tai kaip toks jis taip
pat nėra neprieinamas tyrimui; priešingai, būdamas tik
436 idėja, jis turi rasti savo vietą ir savo išsprendimą pro-
to prigimtyje, taigi jį turi būti galima ištirti, nes protą
kaip tik ir sudaro tai, kad mes galime pasiaiškinti dėl
visų savo sąvokų, nuomonių ir tvirtinimų, nesvarbu,
ar jie remiasi objektyviais pagrindais, ar, jei jie tėra
regimybė, subjektyviais pagrindais.
PIRMO SKYRIAUS
PIRMAS SKIRSNIS
DOGMATIŠKAI TAIKOMO GRYNOJO PROTO DISCIPLINA
Matematika yra puikiausias pavyzdys grynojo pro
to, sėkmingai besiplėtojančio savaime, be patyrimo pa
galbos. Pavyzdžiai užkrečiantys, ypač tam pačiam su
gebėjimui, natūraliai meilikaujančiam sau, kad ir kitais
atvejais jį lydės tokia pati sėkmė, kokia lydėjo vienu
atveju. Todėl grynasis protas tikisi transcendentalinia
me taikyme galėsiąs taip pat sėkmingai ir nuodugniai
išsiplėsti, kaip jam šitai pavyko matematiniame taiky- 495
me, ypač jei ten jis taikys tą patį metodą, kuris mate
matikoje buvo taip akivaizdžiai naudingas. Tad mums
labai svarbu sužinoti, ar metodas pasiekti apodiktiniam
tikrumui, pastarajame moksle vadinamas mat ema
tiniu, tapatus tam metodui, kuriuo to paties tikrumo
siekiama filosofijoje ir kuris joje turėtų būti vadina
mas dogmati ni u.
Fi l o s o f i n i s pažinimas yra paži ni mas
protu sąvokomi s, o matematinis — konst-
• r u o j a n t sąvokas. Bet ko ns t r uo t i sąvoką —
vadinasi, pateikti a priori ją atitinkantį stebinį. Vadi
nasi, sąvokai konstruoti reikalingas ne e mpi r i ni s
stebinys, kuris, kaip stebinys, yra v i e n i n i s objek
tas, bet vis dėlto kaip sąvokos (bendrojo vaizdinio)
konstravimas turi išreikšti vaizdinyje tai, kas bendra
visiems galimiems stebiniams, priklausantiems tai pa
čiai sąvokai. Antai aš konstruoju trikampį, šią sąvoką
atitinkantį objektą pateikdamas arba vien tik vaizduote
grynuoju stebimu, arba taip pat ir popieriuje empiri
niu stebiniu, bet abiem atvejais visiškai a priori, neim
damas tam pavyzdžio iš jokio patyrimo. Atskira nu
braižyta figūra yra empirinė, ir vis dėlto ji išreiškia
sąvoką be jokios žalos jos visuotinumui, nes šiame em
piriniame stebinyje visada turima omenyje tik veiks
mas konstruojant sąvoką, kuriai daugelis apibrėžimų,
pavyzdžiui, kraštinių ir kampų dydžio, visiškai nesvar
būs, ir todėl nuo šių skirtingumų, nepakeičiančių tri
kampio sąvokos, abstrahuojamasi.
Vadinasi, filosofinis pažinimas atskirybę traktuoja
tik bendrybėje, o matematinis žinojimas bendrybę
traktuoja tik atskirybėje, netgi vienyje, tačiau a prio
ri ir protui padedant, tad panašiai kaip šis vienis yra
apibrėžtas tam tikromis bendrosiomis konstravimo są
lygomis, lygiai taip pat sąvokos, kurią šis vienis ati
tinka tik kaip jos schema, objektas turi būti mąstomas
bendrąja apibrėžta forma.
Vadinasi, esminis skirtumas tarp šių dviejų pažini
mo protų rūšių glūdi šioje formoje, o ne remiasi jų
496 materijos, arba objektų, skirtingumu. Tie, kurie ketino
filosofiją atskirti nuo matematikos tuo, jog apie pirmąją
teigė, kad jos objektas tėra kokybė, o antrosios ob
jektas—tik ki ekybė, padarinį laikė priežastimi.
Matematinio pažinimo forma yra priežastis to, kad šis
pažinimas gali būti susijęs tik su kiekybe. Juk tik dy
džio sąvoką galima konstruoti, t. y. pateikti a priori
stebimu, o kokybes galima pavaizduoti ne kitaip, kaip
empiriniu stebimu. Todėl jas pažinti protu galima tik
per sąvokas. Antai realybės sąvoką atitinkantį stebinį
galima išgauti tik iš patyrimo, bet jo niekada negalima
išgauti a priori iš paties savęs ir iki empirinio jos įsisą
moninimo. Kūgio pavidalo figūrą galima padaryti aki
vaizdžią vien tik remiantis sąvoka, be jokios empirinės
pagalbos, bet šio kūgio spalva turi būti iš anksto duota
vienu ar kitu patyrimu. Priežasties apskritai sąvokos aš
niekaip kitaip negaliu parodyti stebiniu, kaip tik pavyz
džiu, kurį man teikia patyrimas, ir t. t. Beje, filosofija
taip pat tiria ir dydžius, kaip ir matematika, pavyzdžiui,
totalumą, begalybę ir t. t. Matematika taip pat tiria ir
linijų bei paviršių, kaip skirtingos kokybės erdvių, skir
tumus, tįsumo tolydumą kaip vieną iš jo kokybių. Bet
nors tokiais atvejais jų objektas bendras, vis dėlto bū
das, kuriuo jį protas tiria, filosofiniuose ir matemati
niuose tyrimuose visiškai skirtingas. Filosofija laikosi
tik bendrųjų sąvokų, o matematika vien tik sąvokomis
nieko negali pasiekti ir tuojau skuba pereiti prie ste
bimo, kuriame sąvoką ji nagrinėja in concreto, tačiau
ne empiriškai, o tik tokiame stebinyje, kurį ji pateikia
a priori, t. y. kurį sukonstravo ir kuriame tai, kas iš
plaukia iš bendrųjų konstravimo sąlygų, taip pat turi
galioti ir konstruojamos sąvokos objektui.
Duokite filosofui trikampio sąvoką, ir tegul jis sa
vaip suranda, koks yra jo kampų sumos santykis su sta
taus kampo dydžiu. Jis turi tik figūros, apribotos trimis
tiesėmis, sąvoką ir tokio paties kampų skaičiaus sąvo
ką. Jis gali kiek tik nori mąstyti apie šią sąvoką, bet
neišgaus nieko nauja. Tiesės arba kampo, arba skai
čiaus „trys" sąvoką jis gali skaidyti ir padaryti aiškią,
bet nesuras kitų savybių, kurių šiose sąvokose visai nė- 497
ra. Tačiau tegul šio klausimo imasi geometras. Jis tuo
jau pradės konstruoti trikampį. Žinodamas, kad du sta
tūs kampai kartu yra lygiai tokio paties dydžio, kaip ir
visi gretutiniai kampai, nubrėžti iš vieno taško ir esan
tys vienoje tiesėje, jis pratęsia vieną savo trikampio
kraštinę ir gauna du gretutinius kampus, kurie abu kar
tu lygūs dviem statiems kampams. Išorinį iš šių kampų
jis padalija nubrėždamas priešingai trikampio kraštinei
lygiagrečią liniją ir mato, kad dėl to atsiranda išorinis
gretutinis kampas, lygus vidiniam kampui ir t. t. Taip,
visą laiką vadovaudamasis stebimu, jis išvadų grandi
ne prieina visiškai akivaizdų ir kartu visuotinį klausi
mo išsprendimą.
Tačiau matematika konstruoja ne tik dydžius folian
tą), kaip daroma geometrijoje, bet ir patį dydį (quanti-
tatem), kaip daroma algebroje, visiškai atsyjančioje nuo
objekto, kurį reikia mąstyti pagal tokią dydžio sąvoką,
savybių. Ji pasirenka tam tikrą žymėjimą visiems dy
džių apskritai (skaičių) konstravimams —sudėčiai, at
imčiai, šaknies traukimui ir 1.1.; ir, pažymėjusi bendrąją
dydžių sąvoką jų skirtinguose santykiuose, ji pagal tam
tikras bendrąsias taisykles stebinyje atvaizduoja visas
operacijas, sudarančias ir keičiančias dydį; kur vienas
dydis turi būti kito dydžio padalytas, ji sujungia jų
ženklus pagal žymimąją dalybos formą ir t. t. ir šitaip
simboline konstrukcija, kaip geometrija parodomąja,
arba geometrine (pačių objektų), konstrukcija, taip pat
gerai pasiekia tai, ko diskursyvus pažinimas vien tik
sąvokomis niekada negalėtų pasiekti.
Kokia gali būti priežastis šios tokios skirtingos abie
jų proto menininkų padėties, kai vienas iš jų renkasi
savo kelią, vadovaudamasis sąvokomis, o kitas — rem
damasis stebiniais, kuriuos jis parodo a priori pagal
sąvokas? Ta priežastis aiški iš anksčiau išdėstytos trans
cendentalinės teorijos pagrindų. Čia kalbama ne apie
analitinius teiginius, kuriuos galima sudaryti vien tik
skaidant sąvokas (tokiu atveju filosofas, be abejo, būtų
pranašesnis už savo varžovą), bet apie sintetinius tei-
498 ginius, būtent tokius, kurie turi būti pažinti a priori.
Juk aš turiu kreipti dėmesį ne į tai, ką aš iš tikrųjų
mąstau savąja trikampio sąvoka (tai ne kas kita, kaip
tik trikampio apibrėžimas),—veikiau aš turiu išeiti už
jos prie savybių, kurių nėra šioje sąvokoje, bet kurios
vis dėlto jai priklauso. Tai galima tik tuo atveju, jei aš
savo objektą apibrėžiu arba pagal empirinio stebėjimo,
arba pagal grynojo stebėjimo sąlygas. Pirmasis būdas
teiktų tik empirinį teiginį (išmatuojant trikampio kam
pus), kuriame nebūtų visuotinumo ir dar mažiau — būti
numo, ir apie tokius teiginius čia nekalbama. O antra
sis būdas yra matematinis, čia —geometrinis, konstra
vimas, kuriuo aš grynajame stebėjime, lygiai kaip ir
empiriniame, prijungiu įvairovę, priklausančią trikam
pio apskritai schemai, taigi jo sąvokai; taip, žinoma,
turi būti sudaromi bendrieji sintetiniai teiginiai.
Vadinasi, aš veltui filosofuočiau apie trikampį, t. y.
mąstyčiau diskursyviai, negalėdamas eiti toliau už api
brėžimą, nuo kurio man iš teisybės reikėjo pradėti. Tie
sa, yra transcendentalinė sintezė, gaunama vien tik iš
sąvokų, kuri vėlgi pavyksta tik filosofui, bet ji visada
liečia tik daiktą apskritai, [kai klausiama], kokiomis są
lygomis jo suvokimas gali priklausyti galimam patyri
mui. Bet matematikos problemose nei apie tai, nei ap
skritai apie egzistavimą visai neklausiama, o klausiama
apie objektų savybes pačias savaime tik tiek, kiek jos
susijusios su jų sąvoka.
Pateiktame pavyzdyje mes stengėmės tik aiškiai pa
rodyti, koks didelis skirtumas tarp proto diskursyvaus
taikymo pagal sąvokas ir jo intuityvaus taikymo konst
ruojant sąvokas. Natūraliai kyla klausimas, dėl kokios
priežasties toks dvilypis proto taikymas tampa būtinas
ir iš ko galima pažinti, ar yra tik pirmasis, ar taip pat ir
antrasis proto taikymas.
Visas mūsų pažinimas vis dėlto galų gale liečia gali
mus stebimus, nes vien tik jais pateikiamas objektas.
Apriorinėje sąvokoje (neempirinėje sąvokoje) arba jau
glūdi grynas stebinys, ir tada ji gali būti sukonstruota,
arba joje yra vien tik galimų stebimų, kurie a priori ne
duoti, sintezė, ir tada šia sąvoka galima spręsti sintetiš-
kai ir a priori, bet tik diskursyviai pagal sąvokas ir
niekada intuityviai — konstruojant sąvoką.
Iš visų stebinių aprioriškai duota vien tik reiškinių
forma — erdvė ir laikas, ir jų, kaip ąuantis, sąvoką ga
lima a priori atvaizduoti stebimu, t. y. konstruoti, arba
kartu su jų kokybe (jų figūra), arba vien tik jų kieky
bę (gryna vienarūšės įvairovės sintezė) skaičiumi. Bet
reiškinių materija, dėl kurios mums duoti dai kt ai
erdvėje ir laike, gali būti atvaizduota tik suvokime, tai
gi a posteriori. Vienintelė sąvoka, a priori atvaizduo
janti šį reiškinių empirinį turinį, yra dai kt o apskri
tai sąvoka, ir apriorinis sintetinis daikto žinojimas gali
teikti tik to, ką suvokimas gali duoti a posteriori, sinte
zės taisyklę, tačiau niekada negali a priori teikti rea
laus objekto stebimo, nes toks stebinys būtinai turi būti
empirinis.
Sintetiniai teiginiai apie daiktus apskritai, kurių nie
kada negalima stebėti a priori, yra transcendentaliniai.
Todėl transcendentaliniai teiginiai niekada negali būti
duoti sąvokų konstravimu, bet jie duoti tik pagal sąvo
kas a priori. Juose yra tik taisyklė, pagal kurią reikia
empiriškai ieškoti to, kas negali būti akivaizdžiai pa
vaizduota a priori (suvokimų), tam tikro sintetinio
vienumo. Bet nė vienos savo sąvokos jie jokiu būdu
negali parodyti a priori, o daro tai tik a posteriori,
tarpininkaujant patyrimui, kuris tampa galimas tik tų
sintetinių pagrindinių teiginių pagrindu.
Jei apie sąvoką reikia spręsti sintetiškai, tai turime
išeiti už tos sąvokos ribų ir imtis stebimo, kuriuo ji
duota. Juk jei sustotume prie to, kas yra sąvokoje, tai
sprendinys būtų tik analitinis, jis būtų minties aiškini
mas pagal tai, kas tikrai glūdi sąvokoje. Bet aš galiu
nuo sąvokos pereiti prie ją atitinkančio grynojo arba
empirinio stebinio, kad jame sąvoką apmąstyčiau in
concreto ir sužinočiau a priori arba a posteriori tai, kas
būdinga jos objektui. Pirmasis būdas yra racionalus ir
matematinis pažinimas konstruojant sąvoką, o antrasis
būdas tėra empirinis (mechaninis) pažinimas, kuris nie-
500 kada negali teikti būtinų ir apodiktinių teiginių. Antai
aš galėčiau suskaidyti savo empirinę aukso sąvoką, ta
čiau tai tebūtų išvardijimas viso to, ką aš iš tikrųjų
mąstau šiuo žodžiu; tiesa, nuo to mano pažinimas lo
giškai patobulėtų, bet neišsiplėstų arba nepasipildytų.
Tačiau aš imu materiją, žymimą šiuo žodžiu, ir gaunu
suvokimus, kurie man teikia įvairius sintetinius, bet
empirinius teiginius. Aš sukonstruočiau, t. y. pateikčiau
stebimu a priori, matematinę trikampio sąvoką ir šitaip
įgyčiau sintetinį, bet racionalų žinojimą. Tačiau jei man
duota transcendentalinė realybės, substancijos, jėgos ir
t. t. sąvoka, tai ji nežymi nei empirinio, nei grynojo
stebinio, o žymi tik empirinių stebinių (kurie, vadinasi,
negali būti duoti a priori) sintezę; ir kadangi sintezė
negali a priori pereiti prie ją atitinkančio stebinio, tai
iš jos taip pat negali atsirasti joks apibrėžiantis sinte
tinis teiginys, o gali kilti tik galimų empirinių stebinių
sintezės* pagrindinis teiginys. Vadinasi, transcenden
talinis teiginys yra sintetinis pažinimas protu vien tik
pagal sąvokas ir, aišku, diskursyvus, nes tik dėl jo ir
galimas bet koks empirinio pažinimo sintetinis vienu
mas, tačiau joks stebinys juo neduotas a priori.
Tad yra du proto taikymo būdai, kurie, nepaisant pa
žinimo visuotinumo ir jo apriorinės kilmės, bendrų
jiems abiem, vis dėlto plėtojasi labai skirtingai būtent
dėl to, kad reiškinyje, kuriuo mums pateikiami visi ob
jektai, yra du dalykai: stebėjimo forma (erdvė ir lai
kas), kuri gali būti pažinta ir apibrėžta visiškai a priori,
ir materija (tai, kas fiziška), arba turinys, kuris reiškia
kažką, kas randama erdvėje ir laike, taigi tai, kame
glūdi egzistavimas ir kas atitinka pojūtį. Dėl turinio,
kuris apibrėžtai gali būti duotas tik empiriškai, tai mes
negalime a priori turėti nieko kita, kaip neapibrėžtą ga
limų pojūčių sintezės sąvoką, kiek pojūčiai priklauso
* Priežasties sąvoka aš tikrai išeinu už empirinės įvykio (to,
kas vyksta) sąvokos ribų, tačiau ne prie stebinio, priežasties sąvo
ką atvaizduojančio in concreto, bet prie laiko apskritai sąlygų, ku
rias galima surasti patyrime pagal priežasties sąvoką. Vadinasi, aš
veikiu tik pagal sąvokas ir negaliu veikti konstruodamas sąvokas,
nes sąvoka yra suvokimų, kurie nėra grynieji stebiniai ir todėl ne
gali būti pateikti a priori, sintezės taisyklė.
apercepcijos vienumui (galimame patyrime). Dėl for
mos, tai mes savo sąvokas galime apibrėžti stebiniu a
priori, vienarūše sinteze susikurdami erdvėje ir laike
pačius objektus ir traktuodami juos tik kaip quanta.
Pirmasis proto taikymas vadinamas taikymu pagal są
vokas, jame mes galime pasiekti tik tai, kad reiškinius
pagal jų realų turinį pajungiame sąvokoms, todėl reiš
kiniai gali būti apibrėžti ne kitaip, kaip empiriškai, t. y.
a posteriori (bet pagal minėtas sąvokas, kaip empirinės
sintezės taisykles); antrasis proto taikymas yra jo tai
kymas konstruojant sąvokas, ir kadangi šios sąvokos
jau a priori nukreiptos į stebinį, tai kaip tik dėl to jos
gali būti apibrėžtai pateiktos grynuoju stebiniu a priori
ir be jokių empirinių data. Aptarti visa, kas egzistuoja
(daiktas erdvėje arba laike), ar tai yra kiekybė, ar ne
ir kokiu mastu yra kiekybė, ar tuo reikia įsivaizduoti
egzistavimą, ar egzistavimo nebuvimą, kiek šis kažkas
(užpildantis erdvę arba laiką) yra pirmasis substratas
arba tik apibrėžimas, ar jo egzistavimas susijęs su kuo
nors kitu kaip priežastis arba padarinys ir pagaliau ar
tai izoliuota nuo kitų daiktų, ar yra su jais tarpusavio
priklausomybėje egzistavimo požiūriu, aptarti šio egzis
tavimo galimybę, tikrumą ir būtinumą arba jų priešy
bes,—visa tai priklauso paži ni mui prot u sąvo
komis, kuris vadinamas fil osofi ni u. Bet a priori
apibrėžti stebinį erdvėje (figūrą), dalyti laiką (trukmę)
arba pažinti tik bendrybę ko nors vieno ir to paties sin
tezėje laike ir erdvėje ir iš to atsirandantį stebinio ap
skritai dydį (skaičių) —tai prot o vei kl a, atlieka
ma konstruojant sąvokas ir vadinama matemati ne.
Didelė proto sėkmė matematikai padedant visai na
tūraliai sukelia viltį, kad jei ne pačiai matematikai, tai
bent jos metodui pasiseks taip pat ir ne dydžių srityje,
nes ji visas savo sąvokas paverčia stebiniais, kuriuos
gali pateikti a priori ir kuriais ji, taip sakant, įvaldo
gamtą; tuo tarpu grynoji filosofija su diskursyviomis
apriorinėmis sąvokomis madaruojasi gamtoje, negalė
dama savo sąvokų realumo padaryti a priori stebimo
502 ir kaip tik dėl to tikro. Taip pat atrodo, kad matemati-
kos meno meistrams netrūksta pasitikėjimo savimi, o
visuomenė deda daug vilčių į jų meistriškumą, jei tik
jie kada nors pamėgintų šito imtis. Kadangi jie vargu
ar kada nors filosofavo apie savo matematiką (sunkus
darbas!), tai specifinio skirtumo tarp dviejų proto taiky
mo rūšių jie neįsisąmonina, ir jis visai neateina jiems
į galvą. Paplitusias ir empiriškai taikomas taisykles, ku
rias jie skolinasi iš įprastinio proto, jie laiko aksiomo
mis. Iš kur gali atsirasti erdvės ir laiko sąvokos, kurio
mis jie operuoja (kaip vieninteliais pradiniais dy
džiais),—tai jiems visai nerūpi, ir lygiai taip pat jiems
atrodo nenaudinga tirti grynųjų intelektinių sąvokų
kilmę ir tuo atskleisti jų galiojimo sritį; jie [apsiribojai
jų vartojimu. Ir čia jie elgiasi visai teisėtai, jei tik ne
peržengia jiems nurodytų ribų, būtent gamt os ribų.
Priešingu atveju jie iš juslumo srities nepastebimai
pereina į netvirtą grynųjų ir netgi transcendentali
nių sąvokų dirvą, kur pagrindas (instabilis lėlius, inna-
bilis unda) jiems neleidžia nei stovėti, nei plaukti, kur
galima tik žengti lengvus žingsnius, kurių laikas neiš-
saugo nė menkiausio pėdsako, tuo tarpu matematikoje
jie tiesia platų kelią, kuriuo patikimai gali eiti netgi
tolimiausi palikuonys.
Kadangi mes laikome savo pareiga tiksliai ir visiškai
tikrai apibrėžti grynojo proto ribas transcendentalinia
me taikyme, o tokio pobūdžio siekimas turi tą ypatybę,
kad, nepaisant primygtiniausių ir aiškiausių įspėjimų,
vis dar turima vilties, kol galutinai neatsisakoma keti
nimo, išeiti už patyrimo ribų į viliojančias intelektualu
mo sritis,—tai būtina iš fantazijos kupinos vilties atimti
tarsi paskutinį inkarą ir parodyti, kad sekimas matema
tiniu metodu šioje pažinimo rūšyje negali teikti nė ma
žiausios naudos, nebent tik tai, kad juo aiškiau atsi
skleidžia jos pačios silpnosios pusės — nors geometrija
ir filosofija paduoda viena kitai ranką gamtos moksle,
vis dėlto jos yra du visai skirtingi dalykai, taigi nie
kada negali perimti viena kitos metodų.
Matematikos pagrįstumas paremtas apibrėžimais, ak
siomomis, demonstracijomis. Aš pasitenkinsiu parody-
damas, kad nė vieno iš šių dalykų ta prasme, kurią jie
turi matematikoje, filosofija negali nei pasiekti, nei per
imti; kad geometras savo metodu filosofijoje stato ne
ką kita, kaip kortų namelius, o filosofas savo metodu
gali matematikoje sukelti tik plepalus; tuo tarpu filoso
fijos uždavinys kaip tik yra žinoti savo ribas, ir netgi
matematikas, jei tik jo talentas neapribotas iš prigim
ties ir nesuvaržytas jo profesijos, filosofijos įspėjimų
negali nei atmesti, nei ignoruoti.
1. Apie api brėži mus. Api br ė ž t i —kaip
jau matyti iš paties termino — tai iš esmės pateikti pir
minę išsamią daikto sąvoką jo ribose*. Pagal šį reika
lavimą, empi r i nės sąvokos visai negalima apibrėž
ti, ji gali būti tik paai ški nt a. Kadangi empirinėje
sąvokoje mes turime tik kai kuriuos tam tikros rū
šies jutimų objektų požymius, tai niekada nesame tikri,
ar tą patį objektą žyminčiu žodžiu nemąstoma vienu
atveju daugiau jo požymių, o kitu atveju —mažiau.
Antai aukso sąvoka, be svorio, spalvos, kalumo, vie
nas gali dar mąstyti savybę, kad auksas nerūdija, o ki
tas apie tai galbūt nieko nežino. Tam tikrais požymiais
naudojamasi tik tol, kol jie pakankami skyrimui; tuo
tarpu nauji pastebėjimai vienus požymius pašalina ir
prideda kitus, taigi sąvoka niekada nesti pastoviose ri
bose. Ir kam gi turėtų pasitarnauti tokios sąvokos de
finicija, jei, pavyzdžiui, kalbėdami apie vandenį ir jo
savybes, mes nesustojame prie to, kas mąstoma žodžiu
,,vanduo“, bet imamės bandymų, ir žodis su tuo nedau
geliu požymių, kuriuos su juo siejame, tėra tik žymė
jimas, o ne daikto sąvoka, taigi pateikiamas apibrė
žimas yra ne kas kita, kaip žodžio apibrėžimas. Antra,
a priori duotos sąvokos, pavyzdžiui, substancija, prie
žastis, teisė, teisingumas ir t. t., griežtai kalbant, negali
būti apibrėžtos. Juk aš niekada negaliu būti tikras, kad
* Išsamumas yra požymių aiškumas ir pakankamumas;
ribos yra tikslumas ta prasme, kad požymių yra ne daugiau, negu
jų reikia išsamiai sąvokai; pi rmi nė reiškia, kad šis ribų apibrėži
mas iš niekur neišvedamas ir, vadinasi, jo nereikia įrodyti, antraip
tariamas paaiškinimas negalėtų būti visų sprendinių apie objektą
504 priešakyje.
duotos (dar pakrikos) sąvokos aiškus vaizdinys išsamiai
išplėtotas, išskyrus tą atvejį, kai aš žinau, jog jis adek
vatus objektui. Kadangi objekto sąvokoje, kokia ji
duota, gali glūdėti daug neaiškių vaizdinių, kuriuos
analizėje mes apeiname, nors visada jais naudojamės
taikyme, tai mano sąvokos analizės išsamumas visada
yra abejotinas, ir tik daugeliu patvirtinančių pavyzdžių
ją galima padaryti t i kėti ną, bet niekada — apo-
di kt i škai tikrą. Vietoj termino ,definicija" aš ver
čiau vartočiau terminą eks poz i ci j a, kuris visada
yra atsargesnis, ir, vartodamas šį pavadinimą, kritikas
gali tam tikru mastu laikyti galiojančia definiciją, kartu
išsaugodamas abejonę dėl jos išsamumo. Tad jei ne
galima pateikti nei empiriškai, nei a priori duotų sąvo
kų definicijos, tai lieka tik laisvu pasirinkimu mąsto
mos sąvokos, su kuriomis galima bandyti atlikti šį fo
kusą. Šiuo atveju aš visada galiu pateikti savo sąvo
kos definiciją; juk aš vis dėlto turiu žinoti, ką norėjau
mąstyti, nes aš pats sąmoningai sudariau sąvoką ir jos
man nedavė nei intelekto prigimtis, nei patyrimas; bet
aš negaliu sakyti, kad tuo aš pateikiau tikro objekto de
finiciją. Juk jei sąvoka priklauso nuo empirinių sąlygų,
kaip, pavyzdžiui, laivo laikrodžio sąvoka, tai objektas
ir jo galimybė šia laisvai pasirinkta sąvoka dar neduoti;
iš tokios sąvokos aš netgi nežinau, ar ji apskritai turi
objektą, ir mano aiškinimas veikiau turi būti vadinamas
deklaracija (mano sumanymo), o ne objekto definicija.
Vadinasi, nelieka jokių kitų definicijai tinkamų sąvokų,
išskyrus tas, kuriose glūdi laisvai pasirinkta sintezė, ga
lima konstruoti a priori: taigi definicijas turi tik mate
matika. Juk ji mąstomą objektą parodo taip pat a priori
stebiniu, ir šiame objekte tikrai negali būti nei mažiau,
nei daugiau negu sąvoka, nes objekto sąvoka čia pir
mapradiškai pateikiama aiškinimų, t. y. aiškinimas iš
niekur neišvedamas. Terminams eks pozi ci j a, e k s-
pl i kaci j a, dekl arac i j a ir def i ni c i j a
vokiečių kalba turi tik vieną žodį — Erklarung, ir todėl
mes turime jau šiek tiek nukrypti nuo reikalavimo
griežtumo, nes atsisakėme būtent filosofiniams aiškini-
mams duoti garbingą definicijų vardą ir visą šią pasta
bą norime apriboti tuo, kad filosofinės definicijos
kuriamos tik kaip duotų sąvokų ekspozicijos, o mate
matinės—kaip pirmapradiškai sudarytų sąvokų kons
trukcijos; pirmosios sudaromos tik analitiškai —skai
dant (skaidymo užbaigtumas nėra apodiktiškai tikras),
antrosios — sintetiškai ir, vadinasi, sukuri a pačią są
voką, tuo tarpu pirmosios ją tik aiškina.
Iš to išplaukia:
a) kad filosofijoje negalima, sekant matematika,
pradėti nuo definicijų, nebent galima tik pabandyti.
Kadangi definicija yra duotų sąvokų suskaidymas, tai
šios sąvokos, nors dar tik neaiškiai, yra pirmesnės [už
skaidymą], ir neišsami ekspozicija yra ankstesnė už iš
samią, tad iš kelių požymių, kuriuos gavome iš dar
neužbaigto skaidymo, mes jau daug ką galime išsampro-
tauti anksčiau, negu pasieksime išsamią ekspoziciją,
t. y. definiciją; žodžiu, filosofijoje definicija, kaip at
seikėtas aiškumas, darbą veikiau turi užbaigti, o ne jį
pradėti*. Tuo tarpu matematikoje iki definicijos mes
neturime jokios Sąvokos, nes sąvoka tik ir pateikiama
definicija; vadinasi, matematika turi ir visada gali pra
dėti nuo definicijos;
b) matematinės definicijos niekada negali būti
klaidingos. Kadangi matematikoje sąvoka pirmiausia
pateikiama definicija, tai ji apima kaip tik tai, ką de
finicija numato ja turint būti mąstoma. Bet nors turi
nio požiūriu joje negali būti nieko neteisinga, vis dėlto
kartais, nors tik retai, galima padaryti klaidą formoje
(kuria ji apvilkta), būtent tikslumo požiūriu. Antai vi
suotinai priimto apskritimo aiškinimo — kad jis yra
* Filosofijoje knibžda klaidingų definicijų, ypač tokių, kuriose,
tiesa, iš tikrųjų yra elementų definicijai, bet dar ne visi. Jei su
sąvoka nebūtų galima nieko daryti, kol dar nepateikta jos definicija,
tai būtų blogai visam filosofavimui. Bet kadangi, kiek pakanka ele
mentų (skaidymo), juos visada galima gerai ir patikimai taikyti, tai
ir nepakankamos definicijos, t. y. teiginiai, kurie iš esmės dar ne
definicijos, tačiau yra teisingi ir todėl artimi definicijoms, gali būti
labai naudingai taikomi. Matematikoje definicija priklauso ad esse,
filosofijoje —ad mėlius esse. Prieiti definiciją —puiku, bet dažnai la-
506 bai sunku. Teisininkai teisės sąvokos definicijos iki šiol tebeieško.
krei vė, kurios visi taškai vienodai nutolę nuo to pa
ties taško (centro), — trūkumas tas, kad į jį be reikalo
įvestas kr e i vumo apibrėžimas. Juk turi būti at
skira, iš definicijos išvedama ir lengvai įrodoma teore
ma, kad kiekviena linija, kurios visi taškai vienodai
nutolę nuo to paties taško, yra kreivė (nė viena jos da
lis nėra tiesi). Tuo tarpu analitinėse definicijose klaidų
gali būti įvairiausių arba dėl to, kad įvedami požymiai,
kurių iš tikrųjų nėra sąvokoje, arba dėl to, kad joms
trūksta išsamumo, sudarančio definicijos esmę, nes ne
galima būti visiškai įsitikinusiam savo skaidymo už
baigtumu. Todėl matematiniu definicijų sudarymo meto
du filosofijoje negalima sekti.
2. Apie aksi omas. Jos yra aprioriniai sintetiniai
pagrindiniai teiginiai, kiek jie betarpiškai tikri. Sąvo
kos negalima sintetiškai ir vis dėlto betarpiškai sujung
ti su kita sąvoka, nes tam, kad mes galėtume išeiti už
sąvokos ribų, reikalingas koks nors trečias, tarpinis ži
nojimas. Kadangi filosofija yra tik pažinimas protu pa
gal sąvokas, tai joje neaptinkama jokio pagrindinio
teiginio, kuris nusipelnytų aksiomos pavadinimo. Tuo
tarpu matematika gali turėti aksiomų, nes konstruoda
ma sąvokas ji gali objekto stebinyje a priori ir betarpiš
kai susieti jo predikatus, kaip, pavyzdžiui, teiginyje,
kad trys taškai visada guli vienoje plokštumoje. O sin
tetinis pagrindinis teiginys, sudarytas remiantis vien
tik sąvokomis; niekada negali būti betarpiškai tikras,
pavyzdžiui, teiginys „Visa, kas vyksta, turi savo prie
žastį", nes aš turiu ieškoti kažko trečia, būtent apibrėži
mo pagal laiką sąlygos patyrime, ir tokio pagrindinio
teiginio negalėjau pažinti tiesiogiai, betarpiškai vien tik
iš sąvokų. Vadinasi, diskursyvūs pagrindiniai teiginiai
yra kažkas visai kita negu intuityvūs, t. y. aksiomos.
Pirmieji visada reikalingi dar dedukcijos, pastarieji vi
siškai gali apsieiti be jos; ir kadangi kaip tik dėl to in
tuityvūs pagrindiniai teiginiai yra akivaizdūs, o filoso
finiai pagrindiniai teiginiai, nepaisant viso jų tikrumo,
vis dėlto niekada negali pretenduoti į akivaizdumą, tai
be galo daug trūksta iki to, kad koks nors grynojo ir
transcendentalinio, proto sintetinis teiginys būtų toks
akivaizdus (kaip paprastai atkakliai tvirtinama), kaip
teiginys dukart du yra keturi. Tiesa, analiti
koje, [aptardamas] grynojo intelekto pagrindinių teigi
nių lentelę, aš užsiminiau ir apie tam tikras stebėjimo
aksiomas; tačiau ten pateiktas pagrindinis teiginys ne
buvo aksioma, bet pasitarnavo tik tam, kad pateiktų
aksiomų apskritai galimybės principą, ir pats jis buvo
tik pagrindinis teiginys, išvestas iš sąvokų. Juk trans
cendentalinėje filosofijoje netgi matematikos galimybė
turi būti parodyta. Tad filosofija neturi jokių aksiomų
ir niekada negali primesti savo pagrindinių teiginių a
priori taip besąlygiškai, bet turi stengtis nuodugnia de
dukcija pagrįsti savo teisę j juos.
3. Apie de mons t r ac i j as . Tik apodiktinis įro
dymas, kiek jis intuityvus, gali būti vadinamas de
monstracija. Patyrimas mus neabejotinai moko, kas
egzistuoja, bet jis nemoko, kad tai, kas egzistuoja, ne
galėtų būti kas nors kita, negu yra. Todėl empiriniai
argumentai negali teikti apodiktinio įrodymo. O iš ap
riorinių sąvokų (diskursyviniame žinojime) niekada ne
gali kilti akivaizdus tikrumas, t. y. akivaizdumas, kad ir
kokiu mastu sprendinys būtų apodiktiškai tikras. Va
dinasi, tik matematikoje yra demonstracijos, nes ji savo
žinias išveda ne iš sąvokų, bet iš jų konstravimo, t. y.
iš stebinio, kuris gali būti duotas a priori kaip atitin
kantis sąvokas. Netgi algebros veiksmai su lygtimis, iš
kurių ji redukcijos būdu gauna tiesą kartu su įrodymu,
yra nors ir ne geometrinis, bet vis dėlto būdingas konst
ravimas, kuriame sąvokos, ypač dydžių santykio, iš
reikštos stebinyje ženklais ir, jau nekalbant apie euris
tinį momentą, visos išvados apdraustos nuo klaidų tuo,
kad kiekviena iš jų parodoma akivaizdžiai. Tuo tarpu
filosofinis pažinimas turi netekti šio pranašumo, nes jis
bendrybę visada turi nagrinėti in abstracto (sąvokomis),
o matematika bendrybę gali tirti in concreto (vieninia-
me stebinyje) ir vis dėlto grynuoju vaizdiniu a priori,
508 be to, kiekvienas klaidingas žingsnis tampa akivaizdus.
Todėl pirmuosius įrodymus, kadangi jie atliekami tik
žodžiais (mąstant objektą), aš linkęs vadinti akro-
amat i ni ai s (diskursyviais) įrodymai s, o ne
demons t raci j omi s , kurios, kaip rodo jau
pats terminas, plėtojasi objekto stebėjime.
Iš viso to išplaukia, kad filosofijos prigimčiai, ypač
grynojo proto srityje, visai nedera atkakliai laikytis
dogmatizmo ir puoštis matematikos titulais bei pasižy
mėjimo ženklais —matematikos, kurios ordinui ji vis
dėlto nepriklauso, nors ir turi visus pagrindus tikėtis
susijungti su ja kaip su seserimi. Tokios tuščios preten
zijos niekada negali išsipildyti, priešingai, turi kliudyti
jos tikslui atskleisti savo ribų nematančio proto iliuzi
jas ir mūsų sąvokų pakankamu išaiškinimu spekuliaci
jos savimaną nukreipti į kuklų, bet nuodugnų savęs
pažinimą. Vadinasi, savo transcendentaliniuose bandy
muose protas negalės žvelgti į priekį taip tvirtai, tary
tum jo nueitas kelias vedė tiesiai į tikslą, ir savo pa
grindais imtomis prielaidomis negalės taip drąsiai pa
sikliauti, kad nereikėtų dažnai gręžtis atgal ir kreipti
dėmesį į tai, ar samprotavimo eigoje neatsiskleidžia
klaidos, kurios buvo praleistos principuose ir verčia
arba tiksliau apibrėžti principus, arba juos visai pa
keisti.
Visus apodiktinius teiginius (jie gali būti įrodomi
arba ir betarpiškai tikri) aš skirstau į dogmas ir
m a t e ma s. Sintetinis teiginys, tiesiogiai gautas iš są
vokų, yra dogma; tuo tarpu sintetinis teiginys, gau
tas konstruojant sąvokas, yra m a t e m a. Analitiniai
sprendiniai iš esmės mums neteikia daugiau žinių apie
objektą, negu jų jau yra mūsų jo sąvokoje, nes jie ne-
išplečia žinojimo už subjekto sąvokos ribų, o tik šią
sąvoką paaiškina. Todėl jų negalima vadinti dogmomis
tikrąja šio žodžio prasme (šį žodį turbūt galima versti
nus t a t y t i t e i g i n i a i (Lehrspriiche). Bet iš mi
nėtų dviejų apriorinių sintetinių teiginių rūšių, pagal
įprastinę kalbos vartoseną, taip gali būti vadinami tik
filosofiniam pažinimui priklausantys teiginiai, ir vargu
ar būtų galima dogmomis vadinti aritmetikos arba geo- 509
metrijos teiginius. Tad ši žodžių vartosena patvirtina
mūsų pateiktą aiškinimą, kad tik iš sąvokų išvesti, o
ne jų konstravimu pagrįsti sprendiniai gali būti vadi
nami dogmomis.
Visoje vien tik spekuliatyviai taikomo grynojo pro
to srityje nėra nė vieno sintetinio sprendinio, gauto
tiesiogiai iš sąvokų. Juk protas nesugeba, kaip mes
parodėme, idėjų pagrindu sudaryti nė vieno sintetinio
sprendinio, turinčio objektyvią reikšmę; tiesa, iš in
telektinių sąvokų jis sudaro patikimus pagrindinius tei
ginius, bet ne tiesiogiai iš sąvokų, o visada tik netie
siogiai, remdamasis šių sąvokų santykiu su kažkuo vi
sai atsitiktina, būtent su gal i mu patyri mu; jei
numatomas patyrimas (kas nors kaip galimo patyrimo
objektas), tai jie, žinoma, apodiktiškai tikri, bet patys
savaime (tiesiogiai) jie negali netgi būti pažinti a prio
ri. Antai teiginio „Visa, kas vyksta, turi savo prie
žastį" niekas negali nuodugniai suprasti tik iš šių
duotųjų sąvokų. Todėl jis nėra dogma, nors kitu požiū
riu, būtent vienintelėje savo galimo taikymo srityje,
t. y. patyrimo srityje, jis visiškai gali būti įrodytas
apodiktiškai. Bet, nors jis ir turi būti įrodytas, jis vis
dėlto vadinamas pa gr i ndi ni u t ei gi ni u, o ne
teorema, nes turi tą ypatingą savybę, kad tik jis
daro galimą patį savo įrodymo pagrindą, būtent patyri
mą, ir visada turi būti jame tariamas.
Jei grynojo proto spekuliatyviniame taikyme visai
nėra dogmų taip pat ir turinio požiūriu, tai kiekvienas
dogmat i ni s metodas, ar jis būtų perimtas iš mate
matikos, ar sukurtas savarankiškai, pats savaime jam
netinkamas. Juk jis tik slepia trūkumus ir klaidas ir
apgauna filosofiją, kurios tikrasis ketinimas yra ryš
kiausia šviesa nušviesti visus proto žingsnius. Vis dėl
to [filosofijos] metodas visada gali būti si st emi ni s.
Juk mūsų protas (subjektyviai) pats yra sistema, bet
taikomas grynai, vien tik sąvokų pagrindu, jis yra tik
tyrimo sistema, pagrįsta vienumo, kuriam medžiagą te
gali teikti patyri mas, pagrindiniais teiginiais. Bet
5 10 apie savitą transcendentalinės filosofijos metodą čia
nieko negalima pasakyti, nes mums čia rūpi tik savo
sugebėjimų kritinis įvertinimas — ar mes apskritai ga
lime statyti ir kokio aukščio pastatą galime pastatyti iš
turimos medžiagos (iš grynųjų apriorinių sąvokų).
PIRMO SKYRIAUS
ANTRAS SKIRSNIS
GRYNOJO PROTO DISCIPLINA
JO POLEMINIO TAIKYMO ATŽVILGIU
Visuose savo sumanymuose protas turi paklusti
kritikai ir jokiu draudimu negali pažeisti jos laisvės,
nepadarydamas žalos pats sau ir neužsitraukdamas ne
gero įtarimo. Čia nėra nieko tokio svarbaus dėl savo
naudingumo ir tokio švento, kad galėtų išvengti šio
patikrinimo ir apžiūros, nepripažįstančių jokio asmens
autoriteto. Šia laisve remiasi netgi proto, neturinčio
jokio diktatoriško autoriteto, egzistavimas, ir jo nuo
sprendis visada yra ne kas kita, kaip laisvų piliečių
sutikimas —piliečių, iš kurių kiekvienas turi turėti ga
limybę nevaržomas išreikšti savo abejones ir netgi sa
vo vėlo.
Nors protas niekada negali at mes t i kritikos, vis
dėlto jis ne visada turi pagrindą jos bai mi nti s.
Bet dogmatiškai (ne matematiškai) taikomas grynasis
protas nėra taip įsisąmoninęs tiksliausio savo aukš
čiausių dėsnių laikymosi, kad nesidrovėdamas, dar
daugiau, visiškai atmesdamas bet kurį prisiimtą dog
matinį autoritetą, pasirodytų aukščiausio ir teisiančio
proto kritinei akiai.
Visai kitaip yra tada, kai jis turi reikalą ne su tei
sėjo cenzūra, bet su savo bendrapiliečio pretenzijomis
ir nuo jų turi tik gintis. Kadangi šios pretenzijos lygiai
taip pat nori būti dogmatinės, nors [tik] kaip neigimas,
kaip kad jo paties — kaip teigimas, tai jis save patei
sina xax' uvūgconov, o tai apsaugo nuo bet kokios žalos
ir suteikia teisę į nuosavybę, kuri gali nesibaiminti
svetimų pretenzijų, nors ji pati ir negali būti pakanka
mai įrodyta xat' cdųūeiav. 5i i
Poleminiu grynojo proto taikymu aš laikau jo tei
ginių gynimą nuo jų dogmatinio neigimo. Čia svar
bu ne tai, kad jo tvirtinimai galbūt taip pat klaidingi,
bet tik tai, kad niekas niekada negali apodiktiškai tik
rai (nė netgi tik su didesne regimybe) tvirtinti priešin
gai. Juk mes vis dėlto valdome nuosavybę ne iš kieno
nors malonės, kai, nors mes neturime į ją pakankamai
teisių, vis dėlto esame visiškai tikri, kad niekas nieka
da negali įrodyti mūsų nuosavybės neteisėtumo.
Liūdna ir slogu, kad apskritai turi egzistuoti grynojo
proto antitetika ir kad protas, kuris vis dėlto yra
aukščiausias tribunolas spręsti visiems ginčams, turi
ginčytis su pačiu savimi. Tiesa, anksčiau mes turėjome
prieš akis tokią tariamą antitetiką, bet pasirodė, kad
ji rėmėsi nesusipratimu, nes, pagal visuotinį prietarą,
reiškiniai buvo laikomi daiktais pačiais savaime ir pas
kui buvo reikalaujama absoliutaus jų sintezės išsamu
mo viena ar kita forma (kuri tačiau ir viena, ir kita
forma buvo vienodai negalima), o betgi to visai negali
ma laukti iš reiškinių. Vadinasi, tada nebuvo jokio tik
ro prot o pr i e š t a r a v i mo sau pačiam teigi
niuose: „Reiškinių pači ų s avai me eilė turi abso
liučiai pirmąją pradžią" ir „Si eilė egzistuoja absoliučiai
ir pat i s avai me be jokios pradžios"; juk abu
teiginiai visai suderinami, nes rei š ki ni ai savo eg
zistavimu (kaip reiškiniai) pat ys s avai me yra
niekas, t. y. jie yra kažkas prieštaringa, ir todėl jų prie
laida natūraliai turi sukelti prieštaringas išvadas.
Bet negalima, prisidengus tokiu nesusipratimu, už
baigti proto ginčą, jei, pavyzdžiui, būtų teistiškai tvir
tinama: „Aukš č i aus i oj i es ybė e g z i s t uo
ja" ir, priešingai, ateistiškai tvirtinama: „Aukš
č i a us i o j i es ybė neegzi stuoja"; arba jei
psichologijoje būtų tvirtinama: „Visa, kas mąsto, yra
absoliučiai pastovus vienumas ir, vadinasi, skiriasi nuo
bet kurio laikino materialaus vienumo", o kitas teigtų
priešingai: „Siela nėra nematerialus vienumas ir negali
būti išskirta iš to, kas laikina, srities". Juk klausimo
512 objektas čia laisvas nuo visko, kas svetima ir priešta-
rauja jo prigimčiai, ir intelektas čia turi reikalą tik su
dai kt ai s pač i ai s savai me, o ne su reiš
kiniais. Vadinasi, čia būtų tikras prieštaravimas, jei tik
grynasis protas neigiančiosios pusės naudai turėtų pa
sakyti ką nors, kas būtų artima tvirtinimo pagrindui;
juk pateikiančiojo dogmatinius tvirtinimus argumentų
kritiką visiškai galima pripažinti neatsisakant šių tei
ginių, kurių naudai vis dėlto kalba bent proto intere
sas, o priešininkas juo visai negali remtis.
Aš nesu tos nuomonės, kurią taip dažnai pareikšda
vo žymūs ir galvoti žmonės (pavyzdžiui Zulceris94),
jausdami ankstesniųjų įrodymų silpnumą,—kad galima
tikėtis, jog kada nors dar būsią išrasti akivaizdūs mūsų
grynojo proto dviejų kardinalių teiginių —,,Dievas
yra“, ,,Pomirtinis gyvenimas yra" — įrodymai. Veikiau
aš esu tikras, kad to niekada nebus. Juk iš kur protas
imtų pagrindą tokiems sintetiniams tvirtinimams, kurie
nesusiję su patyrimo objektais ir jų vidine galimybe?
Bet taip pat apodiktiškai tikra, kad niekada neatsiras
žmogaus, kuris galėtų nors su menkiausia [tikrumo] re
gimybe, o juo labiau dogmatiškai tvirtinti pr i e š i n
gus teiginius. Kadangi jis tai galėtų įrodyti tik gry
nuoju protu, tai jis turėtų imtis įrodyti, kad aukščiau
sioji esybė ir mumyse mąstantis subjektas, kaip gryna
inteligencija, negalimi. Bet iš kur jis imtų žinias, ku
rios jam duotų teisę taip sintetiškai spręsti apie daik
tus už bet kokio galimo patyrimo? Todėl mes galime
visai nesibaiminti, kad kas nors kada nors mums įrodys
priešingus teiginius; taigi dėl to mums nereikia sugal
voti taisyklingų įrodymų, mes visada galime priimti
tuos teiginius, kurie visiškai derinasi su mūsų proto
spekuliatyviuoju interesu empiriniame taikyme ir, be
to, yra vienintelė priemonė sujungti jam su praktiniu
interesu. Priešininkui (kurį čia reikia laikyti ne tik kri
tiku) mes visada turime parengtą mūsų non liąuet, ku
ris neišvengiamai turi jį sutrikdyti, tuo tarpu mes ne
kliudome jam šį argumentą nukreipti prieš mus, nes
mes visada kaip atramą turime subjektyvią proto mak
simą, kurios priešininkas stokoja ir kurios saugomi 513
mes galime ramiai ir abejingai stebėti visas jo tuš
čias atakas.
Tad iš esmės nėra jokios grynojo proto antitetikos.
Juk vienintelis mūšio laukas jai galėtų būti grynosios
teologijos ir grynosios psichologijos sritis; bet ši dirva
neišlaiko nė vieno kariauninko su visa amunicija ir
ginklu, kurio reikėtų bijoti. Jis gali pasirodyti tik su
pajuoka arba pagyrūniškumu, o tai galima išjuokti kaip
vaikišką žaidimą. Tai paguodžianti pastaba, protui vėl
suteikianti drąsos; antraip kuo gi jis galėtų pasikliauti,
jei, pašauktas vienas pašalinti visus suklydimus, pats
būtų vidujai suskaldytas, negalėdamas tikėtis taikos ir
ramaus nuosavybės valdymo?
Visa, ką sutvarko pati gamta, yra gera kokiam nors
tikslui. Netgi nuodai pasitarnauja įveikti kitiems nuo
dams, susidarantiems mūsų pačių kūno sultyse, ir todėl
jų neturi trūkti pilname gydomųjų priemonių rinkinyje
(vaistinėje). Prieštaros dėl mūsų spekuliatyviojo proto
įsikalbėjimų ir savimanos pateiktos pačios šio proto
prigimties ir, vadinasi, turi turėti gerą paskirtį ir tiks
lą, kurių nereikia ignoruoti. Kodėl apvaizda kai ku
riuos objektus, nors ir susijusius su mūsų aukščiausiais
interesais, iškėlė taip aukštai, kad mums bemaž leista
tik aptikti juos neaiškiu ir mums patiems abejonę ke
liančiu suvokimu, o dėl to tiriantis žvilgsnis yra vei
kiau sudirginamas, o ne patenkinamas? Ar, esant to
kioms perspektyvoms, naudinga ryžtis įžūliems apibrė
žimams—tai bent jau abejotina, o galbūt netgi žalinga.
Bet visada ir neabejotinai naudinga tiriančiam ir kont
roliuojančiam protui suteikti visišką laisvę, kad jis ne
kliudomas galėtų patenkinti savo interesą, o tam pade
da ir tai, kad protas apriboja savo žinias, ir tai, kad jis
jas išplečia; o jo interesai visada nukenčia, kai įsimaišo
svetimos rankos, kad, priešingai jo natūraliam keliui,
nukreiptų jį į jam primestus tikslus.
Todėl leiskite savo priešininkui sakyti tik tai, kas
protinga, ir įveikite jį tik proto ginklu. Beje, nesirūpin
kite dėl gėrio (praktinio intereso), nes į grynai speku-
5 i4 liatyvų ginčą jis niekada neįpainiotas. Tada ginčas ne-
atskleis nieko kita, kaip tik tam tikrą proto antinomi
ją, kuri —kadangi ji glūdi jo prigimtyje — būtinai tu
ri būti išklausyta ir ištirta. Ginčas plėtoja antinomiją,
jos objektą nagrinėdamas dviem aspektais, ir proto
sprendinį ištaiso tuo, kad jį apriboja. Ginčytinas čia
yra ne dalykas, bet tonas. Juk, nors ir turite atsi
sakyti ž i noj i mo kalbos, jums lieka dar pakanka
mai, kad kalbėtumėte griežčiausio proto akivaizdoje
pateisinama tvirto t i kė j i mo kalba.
Jei šaltakraujį Deividą Hiūmą, tarytum sukurtą pu
siausvyrą išlaikantiems sprendiniams, paklaustume:
kas jus paskatino sunkiai išmąstytomis abejonėmis pa
kirsti žmogų taip guodžiantį ir naudingą įsitikinimą,
kad jo proto įžvalgumo pakanka tvirtinti aukščiausia
jai esybei ir jai apibrėžtai suprasti? — tai jis atsakytų:
niekas kitas, kaip tik ketinimas pastūmėti protą jo sa
vęs paties pažinime ir kartu tam tikras nepasitenkini
mas prievarta, kurią norima protui taikyti, kai juo gi
riamasi ir kartu jam kliudoma atvirai prisipažinti savo
silpnybes, išaiškėjančias jam tikrinant patį save. Tuo
tarpu jei paklausite Pristlį95, atsidavusį išimtinai proto
e mpi r i ni o taikymo pagrindiniams teiginiams ir ne
palankų bet kokiai transcendentinei96 spekuliacijai,
kokius jis turėjo argumentus sugriauti dviem pagrindi
niams kiekvienos religijos stulpams —mūsų sielos lais
vei ir nemirtingumui (tikėjimas pomirtiniu gyvenimu
jam tėra prisikėlimo stebuklo laukimas), tai jis, pats
būdamas dievobaimingas ir uolus religijos skelbėjas,
negalėtų atsakyti nieko kita, kaip tik kad toks yra pro
to interesas, kuriam padaroma žala, kai norima kai ku
riuos objektus išimti iš materialios gamtos —vieninte
lės, kurią mes galime tiksliai pažinti ir apibrėžti,—
dėsnių sferos. Atrodo neteisinga jį, mokėjusį savo
paradoksalų tvirtinimą susieti su religijos tikslais, kone
veikti ir įskaudinti doramintį žmogų dėl to, kad jis
negali orientuotis, kai tik palieka gamtotyros sritį.
Bet tokio palankumo taip pat nusipelno ir ne mažiau
geramintis bei visu doroviniu charakteriu nepriekaiš
tingas Hiūmas, kuris negali atsisakyti savo abstrakčios 515
spekuliacijos dėl to, jog teisėtai mano, kad jos objek
tas yra už gamtos mokslo ribų, grynųjų idėjų srityje.
Ką čia reikia daryti, ypač dėl pavojaus, kuris, at
rodo, gresia visuotiniam gėriui? Nėra natūralesnio ir
teisingesnio sprendimo už tą, kurį jūs šiuo klausimu
turite priimti. Leiskite šiem žmonėms daryti [ką jie
nori]; jei jie parodys talentą, jei atliks gilų ir naują
tyrimą, žodžiu, jei tik jie kalbės protingai, tai protas
[iš to] visada laimės. Jei jūs griebiatės kitų priemonių
negu laisvo proto priemonės, jei šaukiate apie valsty
bės išdavimą, jei tarsi gaisrui gesinti sušaukiate pa
prastus žmones, visai nieko nesuprantančius apie
tokius subtilius dalykus,—tai apsijuokiate. Juk čia kal
bama visai ne apie tai, kas visuotiniam gėriui naudin
ga ar žalinga, bet tik apie tai, kiek toli protas gali
nuvesti savąja nuo bet kokio intereso abstrahuota spe
kuliacija ir apskritai ar galima ja nors kiek pasikliau
ti, ar geriau visai jos atsisakyti praktiškumo sumeti
mais. Vadinasi, užuot mosavę kardu, geriau iš saugios
kritikos buveinės ramiai stebėkite šį ginčą, kuris ko-
vojantiesiems turi būti varginantis, o jums — įdomus
ir, neabejotinai pasibaigęs be kraujo, jūsų pažiūroms
turi būti pravartus. Juk beprasmiška laukti iš proto
paaiškinimo ir vis dėlto jam iš anksto nurodyti, kieno
pusėje jis būtinai turi būti. Be to, protas jau savaime
yra to paties proto taip pažabotas ir įspraustas į rėmus,
jog jums visai nereikia šauktis sargybos, kad visuo
menės pasipriešinimą priešpriešintumėte tai pusei, ku
rios susirūpinimą kelianti persvara jums atrodo pavo
jinga. Šioje dialektikoje nebūna pergalių, kurios jums
galėtų kelti susirūpinimą.
Toks ginčas protui netgi labai reikalingas, ir būtų
pageidautina, kad jis būtų įvykęs anksčiau ir neribotu
viešuoju leidimu. Juk tuo anksčiau būtų išsivysčiusi
brandi kritika, kuriai pasirodžius visi šie ginčai turi
savaime išnykti, nes besiginčijantys mokosi įžvelgti
savo apakimą bei prietarus, juos išskyrusius.
Žmogaus prigimtyje yra tam tikras nesąžiningumas,
516 kuriame galų gale, kaip ir visame tame, kas kyla iš
gamtos, vis dėlto turi glūdėti polinkis geriems tiks
lams, būtent polinkis slėpti savo tikruosius jausmus ir
rodyti kitus, laikomus gerais ir girtinais. Be abejo, dėl
šio polinkio ir slėpti prigimtį, ir suteikti sau naudin
gesnį pavidalą žmonės ne tik c i v i 1i z a v o s i, bet
ir palaipsniui tam tikru mastu moral i zavosi , nes
niekas negalėjo prasiskverbti pro padorumo, garbingu
mo ir dorovingumo grimą; vadinasi, kiekvienas rasda
vo sau tobulėjimo mokyklą tariamuose tikruose gėrio
pavyzdžiuose, kuriuos matė aplink save. Tačiau šis po
linkis rodyti save geresnį, negu esi iš tikrųjų, ir reikšti,
jausmus, kurių neturi, tik l ai ki nai pasitarnauja iš
vesti žmogui iš laukiniškumo ir priversti jį pirmiausia
bent išsiugdyti jam žinomo gėrio mani eras; juk
paskui, kai tikrieji pagrindiniai teiginiai jau išplėtoti
ir įėjo į mąstymo būdą, su šiuo melu turi būti palaips
niui kovojama, nes antraip jis užnuodija širdį ir ge
riems jausmams neleidžia pakilti iš po gražiai atrodan
čio piktžolyno. _
Man gaila, kad tą patį nesąTiningumą, apsimetimą ir
veidmainystę pastebiu netgi spekuliatyviojo mąstymo
būdo apraiškose, nors čia žmonėms pasitaiko žymiai
mažiau kliūčių atvirai bei aiškiai, kaip ir dera, atverti
savo mintis, ir nėra jokios naudos elgtis kitaip. Juk kas
pažinimui gali būti žalingiau už tai, kad netgi pačios
mintys vieno kitam pranešamos iškreiptai, nuslepia
mos mūsų pačių tvirtinimuose jaučiamos abejonės ar
ba suteikiama aiškumo regimybė argumentams, kurie
mūsų pačių nepatenkina? Bet kol tik asmeninė tuštybė
sukelia šias slaptas intrigas (taip paprastai esti speku
liatyviuosiuose sprendiniuose, kurie neverti specialaus
dėmesio ir nelengvai įrodomi apodiktiškai tikrai),
v i e š a m pri t ari mui joms priešinasi kitų tušty
bė, ir pagaliau pasiekiamas toks rezultatas, koks būtų
buvęs pasiektas, nors žymiai anksčiau, doriausiais
jausmais ir nuoširdumu. Bet tais atvejais, kai paprasti
žmonės mano, kad klastingi gudreivos brandina mintį
išklibinti visuomeninės gerovės pamatus, jiems atrodo
ne tik protinga, bet taip pat leistina ir netgi girtina 517
verčiau padėti geram reikalui tariamais argumentais,
negu numanomam gėrio priešininkui palikti nors tik
tą pranašumą, kad jis mūsų toną nužemina iki vien tik
praktinio įsitikinimo lygio ir priverčia mus prisipažinti
stokojant spekuliatyviojo bei apodiktinio tikrumo. Ta
čiau aš manau, kad su ketinimu ginti gerą reikalą sun
kiausia pasaulyje suderinti klastingumą, veidmainystę
ir apgaulę. Kad, apsvarstant proto argumentus gryno
joje spekuliacijoje, viskas turi būti garbinga — tai ma
žiausia, ko galima reikalauti. Bet jei būtų galima tvirtai
pasikliauti bent jau šiuo minimumu, tai spekuliatyviojo
proto ginčas svarbiais klausimais dėl Dievo, nemirtin
gumo (sielos) ir laisvės arba būtų seniai išspręstas, ar
ba būtų labai arti išsprendimo. Taip neretai dori jaus
mai atvirkščiai proporcingi paties reikalo gerumui, ir
šis reikalas galbūt turi daugiau nuoširdžių ir garbingų
priešininkų negu šalininkų.
Taigi tardamas, jog yra skaitytojų, kurie nenori
teisingą reikalą ginti netinkamu būdu, aš laikau nu
spręsta, kad, pagal mūsų kritikos pagrindinius teigi
nius, kai žiūrima ne to, kas vyksta, bet to, kas iš teisy
bės turėtų vykti, iš esmės neturėtų būti jokios grynojo
proto polemikos. Juk kaip du asmenys gali ginčytis dėl
daikto, kurio realumo nė vienas iš jų negali parodyti
tikru arba bent tik galimu patyrimu,— dėl daikto, kurį
jie mąsto tik kaip idėją, kad iš jos išgautų kažką dau
gi au negu idėją, būtent paties objekto tikrumą? Ko
kiomis priemonėmis jie nori išbristi iš ginčo, jei nė
vienas iš jų savo teiginių tiesiog negali padaryti su
prantamų ir tikrų, o gali tik pulti savo priešininko tei
ginius ir juos paneigti? Juk toks visų grynojo proto
teiginių likimas: kadangi jie išeina už bet kokio gali
mo patyrimo sąlygų, be kurių niekur negalima rasti
jokio tiesos patvirtinimo, bet vis dėlto turi naudotis
intelekto dėsniais, kurie skirti tik empiriniam taikymui,
tačiau be kurių negalima žengti nė žingsnio sinteti
niame mąstyme, tai jie nuolat priešininkui rodo silp
nąsias puses ir, atvirkščiai, gali pasinaudoti savo prie-
518 šininko silpnybėmis.
Grynojo proto kritiką galima laikyti tikru visų jo
ginčų tribunolu; juk į šiuos ginčus, tiesiogiai liečian
čius objektus, ji neįpainiota, bet skirta apibrėžti proto
teisėms apskritai ir spręsti apie jas pagal jo pirmosios
instancijos pagrindinius teiginius.
Be kritikos protas yra tarsi gamtinėje būklėje ir sa
vo teiginius bei pretenzijas gali padaryti galiojančius
arba juos garantuoti ne kitaip, kaip karu. Tuo tarpu
kritika, visus išsprendimus imanti iš savo pačios įstaty
mo, kurio autoritetu niekas negali suabejoti, pagrindi
nių taisyklių, mums sukuria teisinės būklės ramybę —
būklės, kurioje visi mūsų ginčai turi vykti ne kitaip,
kaip tik kaip pr oc e s as . Gamtinėje būklėje ginčus
užbaigia pergal ė, kuria giriasi abi pusės ir po ku
rios dažniausiai būna tik netvirta taika, kurią įveda
įsikišusi vyresnybė; teisinėje būklėje ginčus užbaigia
nuosprendi s , kuris, liesdamas čia patį ginčų šal
tinį, turi laiduoti amžinąją taiką. Grynai dogmatinio
proto nesibaigiantys ginčai galų gale priverčia ieškoti
ramybės kokioje nors paties šio proto kritikoje ir ja
pagrįstame įstatymų leidime. Antai Hobsas teigia, kad
gamtinė būklė yra neteisėtumo bei prievartos būklė ir
būtinai reikia ją apleisti, kad paklustume teisėtai prie
vartai, kuri vienintelė mūsų laisvę apriboja tiek, kad
ji galėtų egzistuoti kartu su kiekvieno kito laisve ir
kaip tik dėl to kartu su visuotiniu gėriu.
Šiai laisvei priklauso taip pat laisvė skelbti viešam
svarstymui savo mintis ir abejones, kurių pats negali
išspręsti, ir nebūti už tai apšauktam neramiu ir pavo
jingu piliečiu. Si laisvė glūdi jau žmogaus proto, nepri
pažįstančio jokio kito teisėjo, išskyrus vėlgi patį bend-
ražmogišką protą, kuriame kiekvienas turi balsą, pa
grindinėje teisėje; ir kadangi iš šio proto turi kilti
kiekvienas pagerėjimas, kuris galimas mūsų būklėje, tai
tokia teisė yra šventa ir negali būti apribota. O ir la
bai neprotinga apšaukti pavojingais kai kuriuos drą
sius teiginius arba įžūlias atakas prieš tas pažiūras, ku
rioms jau pritaria didžioji ir geriausioji visuomenės
dalis; juk tai reiškia panašiems teiginiams suteikti tokią 519
svarbą, kokios jie visai neturi turėti. Kai aš girdžiu,
kad koks nors neeilinis protas siekia paneigti žmogaus
valios laisvę, pomirtinio gyvenimo viltį ir Dievo buvi
mą, tai aš trokštu perskaityti jo knygą, nes tikiuosi, kad
autoriaus talentas išplės mano žinojimą. Aš jau iš
anksto esu visiškai tikras, jog jis neįvykdys savo užda
vinio, ne dėl to, kad manyčiau jau turįs nepajudinamus
šių svarbių teiginių įrodymus, bet dėl to, kad trans
cendentalinė kritika, atskleidusi man visas mūsų gry
nojo proto atsargas, visiškai mane įtikino, jog pana
šiai kaip protas visiškai nepakankamas skelbti teigia
miems teiginiams šioje srityje, lygiai taip pat ir dar
labiau jis negali į šiuos klausimus atsakyti neigiamai.
Juk iš kur tariamasis laisvamanis gali paimti, pavyz
džiui, savo žinojimą, kad nėra jokios aukščiausiosios
esybės? Sis teiginys yra už galimo patyrimo srities ir
todėl taip pat už bet kokio žmogiškojo pažinimo ribų.
Gero reikalo dogmatinio gynėjo nuo šio priešo aš visai
neskaityčiau, nes iš anksto žinau, jog tariamus prieši
ninko argumentus jis atakuos tik dėl to, kad padarytų
kelią savo paties argumentams, be to, eilinė iliuzija vis
dėlto neteikia tiek daug medžiagos naujoms pastaboms,
kiek jos teikia neįprasta ir sumaniai sugalvota iliuzija.
O religijos priešininkas, būdamas savaip dogmatikas,
mano kritikai duotų pageidautą užsiėmimą ir paskatin
tų pataisyti jos pagrindinius teiginius, neteikdamas jo
kio pagrindo nuogąstauti.
Bet ar dėl panašių kūrinių nereikia bent įspėti jau
nimą, kuris pasitiki akademiniu mokymu, ir sulaikyti
jį nuo ankstyvo susipažinimo su tokiais pavojingais
teiginiais, kol jo sprendimo galia nesubrendo arba,
veikiau, kol mokslas, kurį jam norima įdiegti,, neįsi
šaknijo jame taip tvirtai, kad ryžtingai atremtų visus
priešingus įtikinėjimus, nors ir iš kur jie kiltų?
Jei grynojo proto klausimais visada reikėtų laiky
tis dogmatinio metodo ir jei susidorojimas su prieši
ninku turėtų būti iš esmės poleminis, t. y. toks, kad
į mūšį būtų stojama apsiginklavus argumentais už prie-
520 šingus teiginius, tai, žinoma, nebūtų nieko tikslinges-
nio ši uo moment u, bet kartu nieko tuštesnio ir
nevaisingesnio at ei či ai , kaip tam tikram laikui
jaunimo protą paimti globon ir bent šiuo laikotarpiu
apsaugoti jį nuo pagundos. Bet jei vėliau smalsumas
arba amžiaus mada įduos jam į rankas tokius kūrinius,
ar tada jaunatviški įsitikinimai atsilaikys? Tas, kuris
atsineša tik dogmatinius ginklus atremti priešininko
atakoms ir nemoka išplėtoti paslėptos dialektikos, glū
dinčios jo paties krūtinėje ne mažiau negu priešininko
krūtinėje, mato, jog susiduria tariami argumentai, tu
rintys tą pranašumą, kad jie nauji, ir jiems priešingi
tariami argumentai, jau netekę šio pranašumo ir vei
kiau keliantys įtarimą, kad piktnaudžiavo jaunimo pa
tiklumu. Tada jaunimas mano negalįs geriau parodyti,
kad išaugo iš vaikiško amžiaus, kaip nekreipdamas
dėmesio į tuos geranoriškus įspėjimus, ir, įpratęs prie
dogmatizmo, jis dideliais gurkšniais geria nuodus, dog
matiškai griaunančius jo pagrindinius teiginius.
Akademiniame mokyme turi įvykti kažkas tiesiog
priešinga tam, kas čia rekomenduojama, bet, žinoma,
tik su sąlyga, kad nuodugniai mokoma grynojo proto
kritikos. Juk kad kaip galima anksčiau būtų pritaikyti
jos principai ir parodytas jų pakankamumas didžiausios
dialektinės regimybės atžvilgiu, būtina dogmatikui to
kias baisias atakas nukreipti prieš nors dar silpną, bet
kritikos apšviestą protą ir leisti jam pagrindiniais tei
giniais žingsnis po žingsnio patikrinti nepagrįstus prie
šininko tvirtinimus. Jam visai nesunku išsklaidyti juos
kaip miglą, ir šitaip jis anksti pajunta savo jėgą visiš
kai apsisaugoti nuo panašių žalingų iliuzijų, kurios jam
galų gale turi netekti bet kokios [teisingumo] regimy
bės. Tiesa, tie patys smūgiai, kurie sugriauna priešinin
ko pastatą, turi būti tokie pat pražūtingi ir jo paties
spekuliatyviesiems statiniams, jei tik jis sugalvotų ką
nors panašaus statyti; vis dėlto tuo jis visiškai nesirū
pina, neturėdamas poreikio juose gyventi,—jam atsi
veria vaizdas į praktinę sritį, kur jis pagrįstai gali ti
kėtis surasti tvirtesnį pagrindą, kad ant jo sukurtų savo
protingą ir išganingą sistemą.
Tad grynojo proto srityje nebūna tikros polemikos.
Abi pusės mosuoja kardais ore ir kaunasi su savo še
šėliais, nes jos išeina už prigimties ribų, kur nėra nie
ko, ką savo dogmatiniais veiksmais galėtų sučiupti ir
išlaikyti. Tegul sau kovoja į sveikatą: jų perkertami
šešėliai akimirksniu vėl suauga kaip herojai Valhalo
je97, kad iš naujo galėtų linksmintis bekraujėmis ko
vomis.
Betgi taip pat nėra grynojo proto leistino skeptinio
taikymo, kurį būtų galima vadinti neutralumo visuo
se jo ginčuose pagrindiniu teiginiu. Kurstyti protą prieš
jį patį, tiekti ginklus abiem jo pusėms ir paskui ramiai
bei su pajuoka stebėti jų karščiausią mūšį — dogmati
niu požiūriu tai neatrodo gera, bet yra piktdžiugiškumo
ir klastingumo pasireiškimas. Tačiau jei mes pastebime
gudreivų neįveikiamą apakimą ir didžiavimąsi, kurio
negalima sutramdyti jokia kritika, tai mes neturime
jokios kitos išeities, kaip vienos pusės gyrimuisi prieš
priešinti kitos pusės gyrimąsi, besiremiantį tomis pa
čiomis teisėmis, kad priešo pasipriešinimu protą bent
suglumintume, sukeltume jam kai kurių abejonių dėl
jo pretenzijų ir priverstume jį išklausyti kritiką. Ta
čiau visiškai pasitenkinti šiomis abejonėmis ir tuo
apsiriboti, o įsitikinimą ir savo nežinojimo pripažinimą
ketinti rekomenduoti ne tik kaip vaistą nuo dogmatinės
savimanos, bet kartu ir kaip būdą užbaigti proto ginčui
su pačiu savimi —tai visiškai bergždžias kėslas ir jo
kiu būdu negali būti tinkamas protui nuraminti; jis yra
tik priemonė pažadinti protui iš jo saldaus dogmatinio
miego, kad jo būklė būtų rūpestingai ištirta. Tačiau
šis skeptinis būdas atpalaiduoti save nuo nemalonios
proto veiklos atrodo tarytum trumpiausias kelias pa-.
siekti pastovią filosofinę ramybę, bent jau šiuo išvaikš
čiotu keliu noriai eina tie, kurie mano suteiksią sau
filosofišką išvaizdą visų tokio pobūdžio tyrimų pašie
piamu niekinimu; todėl aš manau esant būtina šį mąs
tymo būdą pavaizduoti jo tikroje šviesoje.
Apie vidujai suskaidyto grynojo proto
skeptinio pasitenkinimo negalimybę
Savojo nežinojimo (jei jis kartu nepažįstamas kaip
būtinas) įsisąmoninimas, užuot užbaigęs mano tyrimus,
veikiau yra juos skatinanti priežastis. Kiekvienas neži
nojimas yra arba daiktų nežinojimas, arba pažinimo
paskirties ir ribų nežinojimas. Jei nežinojimas atsitikti
nis, tai jis turi skatinti mane pirmuoju atveju dog
mat i š kai tirti daiktus (objektus), antruoju atve
ju—kr i t i š kai tirti mano galimo pažinimo ribas.
Bet tai, kad mano nežinojimas besąlygiškai būtinas ir
todėl atpalaiduoja mane nuo bet kokio tolesnio tyri
mo,— tai galima nustatyti ne empiriškai s t e b ė j i-
mu, bet tik kritiškai, į s i gi l i nant į pirmuosius
mūsų pažinimo šaltinius. Vadinasi, mūsų proto ribas ga
lima apibrėžti tik remiantis aprioriniais pagrindais; o
proto apribojimas, kuris yra tik niekada visiškai ne
pašalinamo nežinojimo neapibrėžtas žinojimas, gali
būti pažintas ir a posteriori, remiantis tuo, ką mums bet
kurio žinojimo atveju visada dar lieka pažinti. Taigi
tas tik paties proto kritika galimas savojo nežinojimo
žinojimas yra moksl as, o pastarasis savojo nežinoji
mo žinojimas yra ne daugiau kaip suvoki mas, apie
kurį negalima pasakyti, kiek toli gali siekti iš jo padary
ta išvada. Jei aš Žemės paviršių įsivaizduoju (pagal jus
linę regimybę) kaip lėkštę, tai aš negaliu žinoti, kiek
toli ji plyti. Bet patyrimas mane moko, jog, kad ir kur
aš eičiau, visada apie save matau erdvę, kurioje aš ga
lėčiau eiti toliau; taigi aš pažįstu savo kiekvienu atveju
tikro žinojimo apie Žemę ribotumą, bet ne viso galimo
Žemės aprašymo ribas. Bet jei aš pažengiau taip toli,
kad žinau, jog Žemė yra rutulys ir jos paviršius yra
rutulio paviršius, tai aš ir iš mažos jos dalies, pavyz
džiui, iš vieno laipsnio dydžio, galiu apibrėžtai ir pagal
apriorinius principus pažinti skersmenį, o per jį ir vi
sas Žemės ribas, t. y. jos paviršių; ir nors aš nieko ne
žinau apie šiame paviršiuje galinčius būti objektus, vis
dėlto aš žinau jo apimtį, dydį ir ribas.
Visų galimų mūsų pažinimo objektų visuma mums
atrodo esanti plokštuma, turinti savo tariamą horizon
tą, būtent tai, kas aprėpia ją visą, ir tai mūsų buvo pa
vadinta besąlygiško totalumo proto sąvoka. Empiriškai
jos įgyti negalima, o visi bandymai ją apibrėžti a prio
ri pagal tam tikrą principą buvo veltui. Tuo tarpu visi
mūsų grynojo proto klausimai liečia tai, kas gali būti
už šio horizonto arba bent ant jo ribos.
Garsusis Deividas Hiūmas buvo vienas iš šių žmo
gaus proto geografų, manęs visų tų klausimų visiškai
atsikratyti iškeldamas juos už šio horizonto, kurio ta
čiau jis nesugebėjo apibrėžti. Jis daugiausia sustojo
prie priežastingumo pagrindinio teiginio ir dėl jo vi
sai teisingai nurodė, kad jo teisingumas (maža to, net
gi veikiančiosios priežasties apskritai sąvokos objekty
vi reikšmė) nesiremia jokia įžvalga, t. y. aprioriniu ži
nojimu, ir kad dėl to visą šio dėsnio reikšmę sudaro
visai ne jo būtinumas, bet tik visuotinis jo pritaikomu
mas patyrime ir iš to kylantis subjektyvus būtinumas,
kurį jis vadina įpročiu. Iš mūsų proto nesugebėjimo
suteikti šiam pagrindiniam teiginiui taikymą, išeinantį
už bet kokio patyrimo ribų, Hiūmas padarė išvadą apie
apskritai visų proto pretenzijų išeiti už empiriškumo
ribų nepagrįstumą.
Tokį būdą patikrinti proto faktus ir pagal nuožiūrą
juos peikti galima pavadinti proto cenzūra. Nėra
abejonės, kad ši cenzūra neišvengiamai skatina abe-
' jot i bet kuriuo transcendentiniu pagrindinių teiginių
taikymu. Tačiau tai tėra antras žingsnis, toli gražu vis
ko neužbaigiantis. Pirmas žingsnis, sprendžiant grynojo
proto klausimus, žymintis jo vaikišką amžių, yra dog
mati zmas. Ką tik minėtas antras žingsnis yra
s kept i ci zmas; jis rodo patyrimo pamokytos
sprendimo galios atsargumą. Tačiau reikalingas dar
trečias žingsnis, įmanomas tik brandžiai ir drąsiai
sprendimo galiai, kurios pagrindą sudaro tvirtos ir savo
visuotinumo požiūriu išbandytos maksimos — būtent
kad ne proto faktai, bet pats protas vertinamas visų jo
524 sugebėjimų ir tinkamumo grynosioms apriorinėms ži-
nioms požiūriu. Tai ne proto cenzūra, bet kritika, ku
ria ne tik numatomi, bet ir, remiantis principais, įrodo
mi ne tik proto rėmai, bet tam tikros jo r i b o s, ne
tik nežinojimas vienoje ar kitoje srityje, bet nežinoji
mas visais galimais tam tikros rūšies klausimais. Tad
skepticizmas yra atvangos vieta žmogaus protui, kur
jis gali apmąstyti savo dogmatinę klajonę ir apmesti
vietovės, kurioje yra, planą, kad tolesnį kelią būtų ga
lima pasirinkti daug tikriau; bet tai nėra nuolatinė gy
venamoji vieta, nes tokią vietą galima rasti tik ten,
kur pasiektas pačių objektų arba ribų, kuriomis ap
rėžtas visų mūsų objektų pažinimas, pažinimo visiškas
tikrumas.
Mūsų protas nėra kažkokia neapibrėžtai toli ply
tinti lyguma, kurios ribos žinomos tik apskritai; vei
kiau jį reikia lyginti su rutuliu, kurio spindulį galima
surasti iš lanko jo paviršiuje kreivumo (iš apriorinių
sintetinių teiginių prigimties), o iš to tiksliai apibrėžti
taip pat jo turinį ir ribas. Už šio rutulio (patyrimo sri
ties) protui nėra objektų; netgi klausimai dėl tokių nu
manomų objektų liečia tik santykių, kurie gali būti tarp
intelektinių sąvokų šio rutulio ribose, išsamaus apibrė
žimo subjektyvius principus.
Mes tikrai disponuojame aprioriniu sintetiniu pa
žinimu, kaip matyti iš intelekto pagrindinių teiginių,
anticipuojančių patyrimą. Jei kas negali suprasti jų
galimybės, tai, tiesa, gali iš pradžių abejoti, ar jie tik
rai mums būdingi a priori, bet dar negali šito laikyti
negalimybe juos [įgyti] vien tik intelekto jėgomis, o
visus proto žingsnius šia kryptimi —neturinčiais reikš
mės. Jis tegali sakyti: jei mes įžvelgtume jų kilmę ir
tikrumą, tai galėtume apibrėžti mūsų proto apimtį ir
ribas; o kol šitai nepasiekta, visi proto tvirtinimai iš
sakyti aklai. Ir šitaip visuotinis abejojimas bet kuria
dogmatine filosofija, einančia savo keliu be proto kri
tikos, būtų visai gerai pagrįstas; tačiau dėl to nebūtų
galima visiškai uždrausti protui šitaip žengti į priekį,
jei tai būtų parengta ir laiduota geresniu pagrindimu.
Juk, pirmiausia, visos sąvokos ir netgi visi klausimai, 525
kuriuos mums pateikia grynasis protas, glūdi ne paty
rime, bet vėlgi tik pačiame prote, ir todėl juos turi būti
galima išspręsti ir suprasti jų reikšmingumo arba nepa
grįstumo atžvilgiu. Mes taip pat neturime teisės at
mesti šių problemų, tarytum jų išsprendimas iš tikrųjų
glūdėtų pačioje daiktų prigimtyje, ir atsisakyti jų to
lesnio tyrimo mūsų nesugebėjimo dingstimi, nes vien
tik pats protas savo gelmėse sukūrė šias idėjas ir todėl
jis turi pateikti ataskaitą apie jų reikšmę arba dialek
tinę regimybę.
Kiekviena skeptinė polemika iš esmės nukreipta tik
prieš dogmatiką, kuris, nereikšdamas nepasitikėjimo
savo pradiniais objektyviais principais, t. y. be jų kri
tikos, oriai eina toliau savo keliu; tokios polemikos
tikslas —tik išvesti dogmatiką iš pusiausvyros ir padė
ti jam pažinti patį save. Pati savaime ši polemika to,
ką mes žinome ir ko, priešingai, negalime žinoti, atžvil
giu visai nieko nereiškia. Visi nepavykę dogmatiniai
proto bandymai yra faktai, kuriuos visada naudinga
atiduoti cenzūrai. Bet tai neteikia galimybės spręsti
apie proto viltis, kad ateityje jo pastangos susilauks
didesnės sėkmės, ir apie jo pretenzijas į tai; todėl pati
cenzūra niekada negali užbaigti ginčo dėl žmogaus
proto teisių.
Kadangi Hiūmas yra turbūt įžvalgiausias iš visų
skeptikų ir, be abejo, įtakos, kurią jo metodas gali tu
rėti proto nuodugnaus tyrimo sužadinimui, požiūriu
jis pats žymiausias, tai tikrai verta pasidarbuoti sie
kiant pavaizduoti, kiek tai atitinka mano planą, šio
supratingo bei vertingo žmogaus samprotavimų ir su
klydimų, kurie iš pradžių vis dėlto buvo tiesos kelyje,
eigą.
Hiūmui galbūt atėjo į galvą, kad tam tikros rūšies
sprendiniuose mes išeiname už savosios objekto sąvo
kos ribų, nors šios minties jis niekada nuodugniai neiš
plėtojo. Tokius sprendinius aš pavadinau si nteti
niais. Jokios abejonės nekelia tai, kokiu būdu aš
galiu patyrimu išeiti už savo sąvokos, kurią turėjau
526 anksčiau, ribų. Pats patyrimas yra tokia suvokimų sin-
tezė, kuri mano sąvoką, turimą dėl suvokimo, pratur
tina kitomis pridedamomis sąvokomis. Tačiau mes ma
nome, kad galime taip pat a priori išeiti už savo sąvo
kos ribų ir išplėsti savo pažinimą. Tai mes bandome
padaryti arba grynuoju intelektu to, kas bent jau gali
būti pat yri mo obj ekt as, atžvilgiu, arba netgi
grynuoju protu daiktų tokių savybių arba taip pat
tokių objektų, kurių niekada nebūna patyrime, egzis
tavimo atžvilgiu. Mūsų skeptikas neskyrė šių dviejų
sprendinių rūšių, nors privalėjo tai padaryti, ir tokį
sąvokų savaiminį turtėjimą ir, taip sakant, mūsų inte
lekto (kartu su protu) savaiminį gimimą be apvaisini
mo patyrimu laikė negalimu; todėl visus numanomus
jų apriorinius principus jis laikė įsivaizduotais ir manė,
kad jie yra ne daugiau kaip iš patyrimo ir jo dėsnių
kylantis įprotis, taigi kad jie — empirinės, t. y. pačios
savaime atsitiktinės, taisyklės, kurioms mes priskiria
me tariamą būtinumą ir visuotinumą. Šiam keistam
teiginiui patvirtinti jis rėmėsi visuotinai pripažintu
priežasties ir padarinio santykio pagrindiniu teiginiu.
Kadangi joks intelektinis sugebėjimas negali mūsų nuo
daikto sąvokos vesti prie ko nors kito, kas šia sąvoka
būtų duota visuotinai ir būtinai, egzistavimo, tai dėl to
jis manė esant galima daryti išvadą, kad be patyrimo
mes neturime nieko, kas galėtų praturtinti mūsų sąvo
kas ir suteiktų mums teisę į tokį a priori savaime besi
plečiantį sprendinį. Kad vašką apšviečiantys saulės
spinduliai jį kartu tirpdo, o molį kietina — to joks in
telektas negali atspėti remdamasis šių daiktų sąvoko
mis, kurias mes anksčiau turėjome, o juo labiau negali
dėsningai daryti išvados, ir tik patyrimas mus gali pa
mokyti tokio dėsnio. Tuo tarpu transcendentalinėje lo
gikoje mes matėme, kad, nors betarpiškai mes niekada
negalime išeiti už duotos sąvokos turinio ribų, vis dėl
to mes galime visiškai a priori, bet ko nors trečio, bū
tent gal i mo patyrimo, atžvilgiu, taigi vis dėlto a
priori pažinti daiktų ryšio vienas su kitu dėsnį. Tad
jei anksčiau buvęs kietas vaškas tirpsta, tai aš galiu
a priori sužinoti, kad pirmiau turėjo būti kažkas (pa- 527
vyzdžiui, saulės šiluma), po ko tirpimas ėjo pagal pa
stovų dėsnį, nors, tiesa, be patyrimo ir jo pamokymo
aš negalėčiau api brėž t ai a priori nei iš padarinio
pažinti priežastį, nei iš priežasties —padarinį. Vadina
si, Hiūmas iš mūsų apibrėžimo pagal dės nį atsi
tiktinumo klaidingai darė išvadą apie paties dės ni o
atsitiktinumą, ir perėjimą nuo daikto sąvokos prie ga
limo patyrimo (vykstantį a priori ir sudarantį objekty
vų sąvokos realumą) jis suplakė su tikro patyrimo ob
jektų sinteze, kuri, žinoma, visada empirinė; bet tuo
jis artimumo principą, kurio buveinė — intelektas ir
kuris nustato būtiną ryšį, pavertė asociacijos taisykle,
kuri randama tik imituojančioje vaizduotėje ir tegali
atvaizduoti atsitiktinius, o ne objektyvius ryšius.
Bet šio šiaip jau labai įžvalgaus filosofo skeptiniai
suklydimai daugiausia atsirado dėl trūkumo, bendro
jam ir visiems dogmatikams, būtent dėl to, kad jis sis
temiškai neapžvelgė visų sintezės, intelekto atliekamos
a priori, rūšių. Juk tada jis būtų atradęs, pavyzdžiui
(kitų čia neminėsime), pas t ovumo kaip tokio pa
gri ndi nį tei ginį, kuris, lygiai kaip ir prie
žastingumo pagrindinis teiginys, anticipuoja patyrimą.
Tuo jis būtų galėjęs nužymėti apibrėžtas ribas taip pat
a priori besiplečiančiam intelektui ir grynajam protui.
Bet kadangi jis tik s us i auri na mūsų intelektą,
ne nus t at ydamas jo ribų, ir sukelia visuo
tinį nepasitikėjimą, neduodamas jokių apibrėžtų žinių
apie mums neišvengiamą nežinojimą; kadangi Hiūmas
kai kuriuos intelekto pagrindinius teiginius atiduoda
cenzūrai, kritiškai nenagrinėdamas visų intelekto su
gebėjimų, ir, neigdamas jo atžvilgiu tai, ko šis iš tik
rųjų negali atlikti, eina toliau ir ginčija jam bet kokį
sugebėjimą plėstis a priori, nors ir neduoda viso šio
intelekto sugebėjimo įvertinimo,—todėl Hiūmą ištinka
tai, kas visada sugriauna skepticizmą, būtent juo pačiu
imama abejoti, nes jo priekaištai remiasi tik atsitikti
niais faktais, o ne principais, kurie galėtų sąlygoti
neišvengiamą atsisakymą nuo teisės į dogmatinius tvir-
528 tinimus.
Kadangi Hiūmas taip pat nedaro jokio skirtumo tarp
pagrįstų intelekto reikalavimų ir dialektinių proto pre
tenzijų, prieš kurias daugiausia nukreipti jo išpuoliai,
tai protas, kurio visiškai savitas polėkis dėl to nė kiek
nebuvo sutrikdytas, o tik susidūrė su kliūtimi, jaučia,
kad erdvė jo plėtotei atvira ir kad jo niekada negalima
visiškai nukreipti į šalį nuo jo bandymų, nors jį tai čia,
tai ten žnaibo. Juk prieš išpuolius organizuojama gy
nyba ir dar atkakliau keliama galva, kad būtų įvykdy
ti reikalavimai. O išsami visų savo sugebėjimų sąmata
ir iš to kylantis įsitikinimas nedidelių valdų tikrumu
bei aukštesnių pretenzijų tuštumu nutraukia bet kokį
ginčą ir skatina taikiai tenkintis ribota, tačiau neginči
jama nuosavybe.
Nekritiškam dogmatikui, neišmatavusiam savo in
telekto sferos, taigi neapibrėžusiam pagal principus
savo galimo pažinimo ribų ir todėl dar iš anksto neži
nančiam, ką jis gali, o manančiam tai sužinoti vien tik
bandymais, tokie skeptiniai išpuoliai ne tik pavojingi,
bet netgi pražūtingi. Juk jei jis suklups prie vieninte
lio teiginio, kurio negali pagrįsti, o jo iliuziškumo taip
pat negali atskleisti principų pagrindu, tai įtarimas
krenta visiems jo teiginiams, kad ir kokie jie būtų
įtikinami kitais požiūriais.
Taigi skeptikas yra dogmatinio gudreivos auklėto
jas, [vedantis jį] prie sveikos intelekto ir paties proto
kritikos. Jei jis tai pasiekė, tai jau gali nesibaiminti
jokių užpuolimų, nes tada savo nuosavybę jis skiria
nuo to, kas yra visiškai už jos ribų, į ką jis nepreten
duoja ir dėl ko negali būti įveltas į ginčus. Tad skepti-
nis metodas pats savaime, tiesa, nėra pat enki na-
mas atsakymas į proto klausimus, bet vis dėlto jis
yra par e ng i a ma s i s pratimas, siekiant su
žadinti proto apdairumą ir nurodyti nuodugnias prie
mones, kurios gali laiduoti jo teisėtą nuosavybę.
PIRMO SKYRIAUS
TRECIAS SKIRSNIS
GRYNOJO PROTO DISCIPLINA HIPOTEZIŲ ATŽVILGIU
PIRMO SKYRIAUS
KETVIRTAS SKIRSNIS
GRYNOJO PROTO DISCIPLINA JO ĮRODYMŲ ATŽVILGIU
Edypa —kopija
Ens entium—visų esybių esybė
Ens extramundanum —esybė, esanti už pasaulio ribų
Ens imaginarium—vaizduotės sukuriamas objektas
Ens originarium —pirminė esybė
Ens rationis —protu (mintimi) sukuriamas objektas, tuščia sąvoka be
objekto
Ens rationis iatiocinatae —proto samprotavimais sukurta esybė
Ens iealissimum —realiausioji esybė
Ens summum —aukščiausioji esybė
Entia praeter necessitatem non esse multiplicanda—esmių nereikia
dauginti be reikalo
Entia rationis ratiocinantis —bergždžiai išvedžiojančio proto sukur
ti objektai
Entium varietates non temere esse minuendas —objektų skirtingumų
nereikia neapgalvotai mažinti
Essentialia —sudedamosios dalys, esminės dalys
Expositio —aptartis
Focus imaginarius —įsivaizduojamas taškas
Formaliter —formaliai
Geneiatio aequivoca —savaiminis atsiradimas
Gigni de nihilo nihil, in nihilum nil posse ieveiti —iš nieko niekas
neatsiranda ir negali į nieką pavirsti
In abstracto —abstrakčiai
In antecedentia—į antecedentą, į pirmesnįjį
In consequentia —į kon.ekventą, į paskesnįjį
In concreto —konkrečiai
In indefinitum—į neapibrėžtumą, iki neapibrėžtumo
In individuo —individualiai
In inlinitum —į begalybę, iki begalybės
In mundo non datui casus; non datur fatum; non datur hiatus; non
datui saitus —pasaulyje nėra atsitiktinumo, nėra aklo būtinumo,
nėra prarajos [tarp daiktų], nėra šuolių
In terminis —ribose
Ignava ratio —samprotavimas, paraduojantis valią
Ignoratio elenchi —tezės ignoravimas, pakeitimas
Indemonstrabilia —neįrodomi
Indirecte —netiesiogiai
Instabilis tellus, innabilis unda —netvirta dirva, neperplaukiama
banga
Intellectus archetypus —intelektas pirmavaizdis
Intelligibilia —galimi vien tik mąstyti objektai
Interne —vidujai
Intuitus derivativus —išvestinis stebėjimas
Intuitus originarius —pirminis stebėjimas
Intuitus vėl conceptus —stebinys arba sąvoka
Judicia communia —bendrieji sprendiniai
Judicium singulare —vieninis sprendinys
Lapsus Judicii —klaida sprendinyje
Lex continui in natūra —tolydumo dėsnis gamtoje
Major —didžioji premisa
Materialiter —materialiai
Melior ėst conditio posidentis —turintysis yra pranašesnis
Merito iortunae —palankiu atveju
Metaphysica naturalis —natūralinė metafizika
Minor —mažoji premisa
Modus ponens —teigiantysis modusas
Modus tollens —neigiantysis modusas
Molecularum—mažiausiųjų
Monas —vienetas, monada
Motus —judėjimas
Mundus intelligibilis —galimas vien tik mąstyti pasaulis
Mundus phaenomenon —reiškinių pasaulis
598 Mundus sensibilis —jutimais suvokiamas pasaulis
Natūra iormaliter spectata —gamta, imama formaliai
Natūra materialiter spectata —gamta, imama materialiai
Negatio —neigimas
Nervus probandi —įrodymo centras
Nexus —ryšys
Nexus effectivus —veikiantysis ryšys
Nexus linaiis —tikslingas ryšys
Nihil negativum —neigiamas niekas —tuščias objektas be sąvokos
Nihil privattvum —niekas, netekęs visko —tuščias sąvokos objek
tas
Nihil ulterius —nieko daugiau
Nii actum reputans, si quid superesset agendum —neatmetanti nė
vieno veiksmo, jei kas nors dar liko padaryti.
Non datur vacuum iormarum—nėra formų tuštumos, nėra pertrūkio
formų kaitoje
Non defensoribus ištiš tempus eget —ne tokių gynėjų laikas reika
lauja
Non entis nulla sunt praedicata —nėra jokių nebūties požymių
Non ėst inlinitus —ne begalinis
Non liąuet —neaišku
Notio —sąvoka
Numerica identitas —skaitinė tapatybė
Numero diversa —skirtingais skaičiais
Numero eadem—tuo pačiu skaičiumi
Numerus ėst ąuantitas phaenomenon, sensatio realitas phaenomenon,
constans et perdurabile rerum substantia phaenomenon, aeternitas
necessitas phaenomenon —skaičius yra reiškinių kiekybė; pojū
tis—reiškinių realumas; tai, kas daiktuose pastovu ir išlieka, yra
reiškinių substancija; amžinybė yra reiškinių būtinumas
Omnitudo —visetas
Omnitudo realitatis —realybės visetas
Passio —kentėjimas
Per accidens —apribojant
Per appositionem—prisidedant
Per disparata —skirstymu
Per episyllogismos —episilogizmu
Per hypothesin —hipoteze
Per intus susceptionem —vidujai priimant
Per prosyllogismos —prosilogizmu
Per sophhma iigurae dictionis —išraiškos būdo sofizmu —klaidingu
samprotavimu, kai tas pats žodis prielaidose imamas skirtinga
prasme
Per thesin —teze
Perceptio —įsisąmonintas vaizdinys, percepcija
Perversa ratio, voregov jięoreęov rationis —iškreiptas protas
Petitio —pretenzija
Phaenomenon —reiškinys, fenomenas
Physica generalis —bendroji fizika
Physica pura —grynoji fizika
Physica rationalis —teorinė fizika
Principium causalitatis —priežastingumo principas
Principium identitatis indiscernibilium—neatskiriamųjų tapatybės
principas
Principium vagum —neapibrėžtas principas
Plius —pirmiau
Progiessus in indeiinitum —žengimas į neapibrėžtumą
Progressus in inlinitum —žengimas į begalybę
Protensive —tįsiai, tęsiamai
Prototypon —pirmavaizdis
Psychologia rationalis —teorinė psichologija
Ouaestionem facti —fakto klausimą
Quaestiones domesticae —tam tikros rūšies klausimai, vietinės reikš
mės klausimai
Qualitas et ąuantitas —kokybė ir kiekybė
Ouando —kada (laikas)
Quanta —dydžiai
Quanta continua —tolydūs (nediskretūs) dydžiai
Ouantum discretum—diskretus (netolydus) dydis
Quid iacti —faktinis aspektas
Quid juris —teisinis aspektas
Quod mecum nescit, solus vult šeire videri —ko nežino, kaip ir aš,
tai apsimeta, kad tik jis vienas žino
Ouodlibet ens ėst unum, verum, bonum— bet kuri būtis yra vienu
mas, teisingumas, gėris
Ratiocinatio polysyllogistica —polisilogistinis samprotavimas
Rationalis —teorinis, racionalus
Realitas noumenon —noumenų realumas
Realitas phaenomenon —reiškinių realumas
RefIexio —refleksija
Regnum gratiae —gailestingumo karalystė
Regressus in indeiinitum —žengimas atgal j neapibrėžtumą
Regressus in infinitum —žengimas atgal j begalybę
Remissio —sumažėjimas
Rėpraesentatio —vaizdinys
Reąuisita —tai, kas reikalinga
Sensatio —pojūtis
Simui —kartu, vienu metu
Situs —padėtis
Subdivisio —dalių dalijimas
600 Substantia noumenon —noumenų substancija
Substantia phaenomenon —reiškinių substancija
Substantive —substancialiai
Sum cogitans —aš esu mąstantis
Summa intelligentia —aukščiausioji inteligencija
Suppositio absoluta —absoliutinė prielaida
Suppositio relativa —santykinė prielaida
Synthesis intellectualis —intelektinė sintezė
Synthesis speciosa —figūrinė sintezė
Systema assistentia —pagalbinė sistema
Teleologia rationis humanae —žmogaus proto teleologija
Theologia naturalis, mtionalis, revelata —prigimtinė, teorinė, ap
reiškimu grindžiama teologija
Thesis cum antithesis —tezė ir antitezė
Totum —visuma
lotum substantiale phaenomenon —substanciali reiškinių visuma
Ūbi —kur (vieta)
Universalitas —visuotinumas
Universitas —visybė
Vėl suaveolens vėl non suaveolens —arba skaniai kvepia, arba ska
niai nekvepia
xax' av&ptoJiov —žmogaus požiūriu
xar’ aXr\$£iav —tiesos požiūriu
Įietabaoię eię aX?.o yevoę —perėjimas į kitą sritį [samprotavime]
jtQoXrjy>ię—užbėgimas įvykiams už akių, iš anksto susidaryta pa
žiūra
Aleksandras Makedonietis 493 90, 229, 245, 246, 248, 249, 250,
Aristotelis 35, 117, 118, 247, 275, 251, 252, 255, 327, 330, 429,
581 431, 470, 555, 581
Arkesilajas 581 Lokas, Džonas 28, 125, 130, 249,
Baumgartenas, Aleksandras 74 581
Beikonas, Fransis 25, 37—38
Berklis, Džordžas 95, 217 Meranas, Žanas Žakas 341
Bonė, Sarlis 470 Mendelsonas, Mozė 300
Brukeris, Johanas Jakobas 277
Niutonas, Izaokas 240, 241
Cedlicas, Karlas Abrahamas 26
Ciceronas, Markas Tūlijus 483 Ovidijus, Publijus Nazonas 28
Dekartas, Renė 217, 218, 305 Persijus, Flakas Aulas 34, 581
Demokritas 581 Platonas 60, 275, 276, 277, 278,
Diogenas Laertietis 37 368, 409, 580, 581
Pristlis, Džozefas 512
Epikūras 178, 350, 580, 581
Solonas 581
Galilėjus, Galileo 38
Štalis, Georgas Ernstas 38
Haleris, Albrechtas 436
Himnas, Deividas 57, 66, 130, Talis 37
515, 526, 528, 529, 582 Terasonas, Žanas 33
Hobsas, Tomas 519 Toričelis, Evandželistas 38
Kopernikas, Mikalojus 40, 42, 43, Volfas, Christianas 50, 90, 250,
240 570, 582
Lambertas, Johanas Heinrichas Zėgneris, Johanas 66
355 Zenonas Elėjietis 368, 396
602 Leibnicas, Gotfrydas Vilhelmas Zulceris, Johanas 513
Absoliutus grynojo proto 311—407
apibrėžimas 282 matematinė 386
(žr. besąlygiška, laikas, patyri keturi transcendentalinių idėjų
mas, eilė, visuma) konfliktai 323—408
Agregacija 174 Antitetika (grynojo proto) 320—
Agregatas 121 323, 512, 514
Aiškumas (Deutlichkeit) 32, 301 Antropologija 36, 397, 573, 578
Akcidencija 190, 316, 329, 330 Antropomorfizmas 453, 484, 487,
apibrėžimas 191 489
(žr. substancija) Apercepcija 145
Aksiomos 173, 186, 225, 372, 374, kaip savęs paties įsisąmonini
503, 507, 508 mas 94
matematinės 267 sintezė 150
stebėjimo 174—177 skirtingai nuo vidinio jutimo
Algebra 498, 508 145—146
Amžinybė, amžinumas (Ewigkeit) (žr. vienumas)
70, 71, 116, 323, 327, 368, 438, Apibrėžimas (Bestimmung) 504—
454 507
Analitika 102, 104 A priori 31, 36, 39, 41, 55—60,
apibrėžimas 107 77, 135, 141, 152—153, 171,
skirstymas 107 185, 186—187, 537, 538
kaip transcendentalinės logikos apibrėžimas 56, 165
dalis 105—262 sąvokos 58, 499, 501
Analizė stebėjimo formos 75, 76, 78, 81
kaip pagrindinis teiginys 426 sintetiniai sprendiniai (teiginiai)
kaip skaidymas 107 57—58, 62, 86, 91, 96—97,
metafiziko atliktoji 42 211—212, 235, 299, 507, 526—
Analogija 527
filosofijoje ir matematikoje 186 matematikos pobūdis 63—64,
patyrimo 184—212 77
Anticipacija 173, 181, 183, 186
apibrėžimas 178 pažinimas fizikoje 65, 82, 151—
principas 177 152
Antinomija pažinimas logikoje 99—100,
apibrėžimas 291 107, 157 603
Apribojimas (Einschrankung, Be (Unbedingt, das Unbedingte) 41,
gidnzung) 117 273, 317—318, 357, 359—360,
apibrėžimas 120 373, 383
sąvokos 239 patyrime neaptinkama 313, 374,
sprendiniai 112 406
Aptartis (Eioiteiung, Exposition) rūšys 281
apibrėžimas 120 (žr. absoliutus)
transcendentalinė 77 Būtinumas (Notwendigkeit) 22,
Architektonika 352 225, 437—438
grynojo proto 568—579 apibrėžimas 120, 213
Asociacija 130, 137, 538 absoliutus (besąlygiškas) 282,
dėsniai 139, 145 319, 419, 436
taisyklė 528 gamtinis 221, 319, 390—402
Astronomas 265 loginis 114, 424
Astronomija materialus ir formalus 221
teorinė ir kontempliatyvioji 240 neišvedamas iš patyrimo 130—
Aš (Ich) 146, 295, 300, 303—304, 131
305—306 schema 163
apercepcijos Aš 297
kaip apercepcijos vienumas 304 Daiktas pats savaime (Ding an
kaip mąstanti būtybė 292—293, sich selbst, Ding an sieli; Šache
296, 298, 309 an sich selbst, Šache an sich)
kaip paprasta substancija 297, 41, 42, 45, 78—80, 86, 232, 237,
332 239, 252, 308, 370, 413, 513
kaip psichologijos objektas galimas mąstyti 45
292—293 nepažinus 84, 194, 240, 252—
Ateizmas 49, 512 253, 268, 363—365
Atomistika priešingas reiškiniui 84—86,
transcendentalinė 331 177, 195, 253—254, 513
Atsitiktinumas; atsitiktinis (Zuidl- Leibnico sistemoje 248—252
ligkeit, Zuiall, zuiallig) (žr. reiškinys)
apibrėžimas 343 Daiktas sau (Ding fūr sich) 92—
beribis juslinės eilės sąlygų 93
406—407 Daugis (Mehrheit, Vielheit) 117
empirinis 342, 343, 449 Dedukcija 31, 51, 190, 225, 356,
galimas vien tik mąstyti 343 540
dėsnis 404 empirinė 124—125
metafizinė 149
Begalybė (Unendlichkeit) transcendentalinė 124, 126, 130
matematinė sąvoka 327 transcendentalinė intelektinių
transcendentalinė sąvoka 327 sąvokų 124—154
erdvės 76, 359 Loko ir Hiūmo pažiūrose 130—
laiko 81 131
pasaulio 323—325, 359, 369— Definicija 505—506
370, 380 (žr. apibrėžimas)
iki begalybės daloma visuma Deistas 447, 448
382 Deizmas 453
Bendravimas (Gemeinschait) 117, Demonstracija 508—510, 533, 542
119, 120, 121, 207, 212, 228— Dėsnis (Gesetz)
229, 234 artimumo 463
apibrėžimas 120, 209 asociacijos 139, 145
dinaminis 209 empirinis 211, 389, 394, 548
schema 163 dinaminis 221
604 Besąlygiška; tai, kas besąlygiška gamtos 45, 360, 387, 393, 486
moralės 307, 449, 548, 552, 554, intensyvus 177—179, 180
560 tekamasis 180
pragmatinis 548, 552 (žr. kiekybė)
praktinis 552, 556 Dogma 509—510, 559
priežastingumo 145, 221, 360 Dogmatikai 28, 48, 50, 521, 528,
specifikacijos 462, 463, 464 529, 541, 545
vienarūšiškumo 464, 465 Dogmatizmas 28, 47, 50, 347, 380,
Dialektika 42, 47, 356, 486, 516, 534
540 grynojo proto 347
kaip organonas 104 nekritinis 529
kaip transcendentalinės logikos Doktrina 304
dalis 263—491 Dorovė (Sittlichkeit) 278, 559
kosmologinė 362 dėsniai 552, 553, 554
protui natūrali 47, 266, 273, 470 sistema 554, 555
transcendentalinė 51, 155, 222, (žr. moralė)
263—491, 266r 273, 477
Dichotomija 120 Egzistavimas (Dasein, Existenz)
Dievas (Gott); aukščiausioji esy 294, 298, 299, 300, 303, 305,
bė; pirminė esybė; aukščiausio 308, 427
ji inteligencija; besąlygiškai mano paties 218—219
būtina esybė; pasaulio kūrėjeis; materialus būtinumas 221
pasaulio priežastis 46, 59, 229, Eilė (Reihe) 287, 288, 291, 315,
-290, 339—344, 346, 360, 415, 316, 319
416, 419, 420, 441—443, 444, kylanti ir žemyn besileidžianti
445, 446, 447, 448, 474, 481, 286
487, 488, 489, 554, 557 regresyvi 364
kaip metafizikos objektas 290 progresyvioji ir regresyvioji
tikėjimas Dievu 47, 564—565 sintezė 314
deistinė sąvoka 474 reiškinių 335, 341, 344
Dievo buvimo įrodymai 418— sąlygų 272, 378
447, 541 totalumas 289, 317, 318
(žr. įrodymas) Eksperimentas 41
Dinamika, dinaminis grynojo proto 42
kategorijos 120 filosofija 323
dinaminiai ir matematiniai pa Empirinis 98
grindiniai teiginiai 173—174 (žr. dedukcija, dėsnis, eilė, prie
trys dinaminiai laiko santykiai žastingumas)
210 Empirizmas 347, 348
Disciplina (grynojo proto) 305, dogmatinis 350
492, 493—545 Erdvė (Raum) 75—80, 88, 89, 142,
apibrėžimas 494 149, 207—210, 228, 323—328,
dogmatinis taikymas 495—511 330—331, 362—365, 381, 500
poleminis taikymas 511—529 grynas stebinys 76
hipotezių atžvilgiu 530—537 gryna stebėjimo forma 126
įrodymų atžvilgiu 537—545 (žr. realumas)
skirtingai nuo kultūros 494 Estetika 141
Diskursyvus 32 apibrėžimas 99
pagrindiniai teiginiai 507 termino prasmė 74
pažinimas 109, 499 transcendentalinė 73—97, 105,
sąvoka 76, 331 115, 135, 142, 149, 166, 218,
(žr. tikrumas) 332, 362
Dydis (Grčpe) 162, 179, 180, 216
apibrėžimas 233 Fanatizmas 49
ekstensyvus 180, 182 Fantazija 218
Fatalizmas 49 absoliuti 282
Fenomenas 164, 327, 395 loginė 114, 234, 426
ir noumenas 230—242 reali 234
(žr. reiškinys) postulatas 212, 213, 214
Filosofija 30, 51, 509, 570—573, schema 163
575, 577—579 (žr. galimas vien tik mąstyti)
apibrėžimas 571, 572, 579 Gamta (Natui) 41, 151, 319, 349,
uždavinys 47 444, 532
grynoji ir empirinė 573 empirine prasme 211
spekuliatyvioji 350 mąstanti ir kūniška 480
taikomoji 577—578 mechanizmas 46, 48
transcendentalinė 70—72, 96, produktai 444
122, 145, 146, 158, 181, 353, tikslingumas 489
354 viešpatija 556
ir matematinis pažinimas 495— (žr. priežastingumas, tikslas)
511, 571 Gamtos mokslas (Naturvrissen-
(žr. pažinimas) schait) 485, 540, 543, 577, 579
Fizika 37, 38 bendrasis 130, 181
kūniškosios gamtos metafizika grynasis 65, 67
576 vystymasis 37, 38
empirinė 67 ir filosofija 503—504
grynoji teorinė 67, 574 Geometrija 64, 77, 126, 146, 149,
Fiziokratija 336 175, 177, 498, 510, 533
Fiziologija 576 Gėris (Gut) 551, 555, 556, 559
gydomoji 482
imanentinė 576 Harmonija 480
teorinė grynojo proto 576 iš anksto nustatyta 251
transcendentinė 576 Hipotezė 31, 32, 91, 435, 479,
vidinio jutimo 296 532, 533, 534, 535, 537
žmogaus intelekto Loko sukur apibrėžimas 530
toji 26 kriterijus 123
Forma priimtinumo sąlyga 531, 532,
grynoji juslinio stebėjimo 74, 534
151 fizikinė 531
logikoje 100, 103—104, 411 grynojo proto 536
reiškinio 74, 187 transcendentalinė 531—532
ir materija 125, 243, 246—247,
444 Idealas 409, 410
(žr. patyrimas, stebėjimas) pirmavaizdis 409, 411, 414—415
Funkcija 109—115 grynojo proto 292, 436
apibrėžimas 109 juslumo 410
kategorijos kaip grynos logi transcendentalinis 411—417,
nės funkcijos 117 435
sprendiniuose 110—115 Idealizmas 36, 49, 217, 383
dogmatinis 217
Galimas vien tik mąstyti (Intelli- empirinis 362
gibel) 237, 240, 242, 258, 390, formalusis 362
407, 408, 580 materialusis 362
apibrėžimas 390 probleminis 217
(žr. noumenas, pasaulis, prie psichologinis 52
žastis) transcendentalinis 362—365
Galimybė (Mdglichkeit) 223, 224, paneigimas 217—218
225, 234 Idealumas
apibrėžimas 212 erdvės ir laiko 79, 84
reiškinių transcendentalinis 437; ontologinis 422, 423—429;
371_372 fizioteologinis 422, 440—447
Idėja 274—279, 472, 478 Įsikalbėjimas (Obeiredung) 561,
proto sąvoka 283 563
dinaminė 384, 385, 386 Įsitikinimas (Oberzeugung) 561,
kosmologinės 313—320, 361, 562
387, 407 Išsamumas (Vollstandigkeit) 317—
matematinė 384—385 318
Platono 275, 276 Įvairovė (Mannigfaltigkeit, das
praktinė 284 Mannigialtige) 115, 466
psichologinė 479 reiškinių 74, 194
transcendentalinė 274, 280, 288, sintezė 115, 137, 143, 415
289, 290 stebėjimo, stebinio 115, 116,
transcendentinė 407 133, 134—137, 139, 140, 271
Imlumas (Rezeptivitat) 73, 78, 164 vaizdinių 131, 133, 134
apibrėžimas 98 vienumas 117, 132, 184
Imperatyvas
kaip objektyvus laisvės dėsnis Juslumas (Sinnlichkeit) 72, 89,
550 99, 119, 253, 580
Indukcija 57, 128, 198, 267 apibrėžimas 73, 98
Intelektas (Verstand) 72, 136, 155 dėsnis 200, 342
prigimtis ir funkcija 99, 110, Jutimas (Sinn) .
117, 135 išorinis 219
santykis su protu 266—269, 313, vidinis 169, 174, 219
348, 371—373, 381, 385, 463, Jutimais suvokiamas objektas
468 (Sinnenwesen) 236
fonna 151, 223 (žr. pasaulis, reiškinys)
grynasis 60, 105, 106, 118
įprastinis, visuotinis 56, 190, Kanonas 70, 104, 106, 155, 156
351, 430, 538 apibrėžimas 547
spekuliatyvusis 430 grynojo proto 492, 545—546
pagrindiniai teiginiai 158, 268, intelekto ir proto 100
540; Kategorijos 115—123, 149, 226,
jų sistema 165—230 233
loginis taikymas 109—110 apibrėžimas 131, 151
negali stebėti 99 dinaminės 120
(žr. apercepcija,.juslumas) matematinės 120
Intelektualistai 580 lentelė 117
Inteligencija 408, 418, 487 patyrimo galimybės sąlyga 129,
(žr. Dievas) 150
Inteligibilus taikymas jutimų objektams
(žr. galimas vien tik mąstyti) 143—147
Įrodymas (Beweis) transcendentalinė dedukcija
akroamatinis 509 126—154
apodiktinis 306 (žr. a priori, funkcija, intelek
apagoginis 542 tas, sąvoka)
diskursyvus (žr. apagoginis) Kiekybė (Quantitat) 244
dogmatinis 190, 206, 212, 380, kategorija 122
538 Kitimas (Veranderung, Wechsel)
ostensinis 542 188, 192, 193
spekuliatyvusis 306 Kokybė (Qualitat) 184, 244
transcendentalinis 182, 437, 540 kategorija 117
Dievo buvimo transcendentali Konfliktas (Widerstreit) 313, 321,
niai: kosmologinis 422, 430— 369
keturi transcendentalinių idėjų 225, 267, 276, 349, 498
konfliktai 323—344 grynoji 63, 67, 130
(žr. nesutarimas) kaip apriorinis mokslas 59
Kosmologija 309, 313 sintetinis pobūdis 63, 177
teorinė 576 vertingumas 346
(žr. idėja) (žr. filosofija, metodas, pažini
Kriterijus mas, sintezė)
tiesos 103, 104, 167 Materialistas 302
loginis 346 Materializmas 49, 304, 305
mąstymo, pažinimo 122, 123 Materija 67, 183, 220, 227, 252,
Kūnas (Koipei) 58, 61—62, 74, 298, 308, 316, 330, 500, 501
375, 382—383 sąvoka 245—246, 439
(žr. materija) ir forma 246—247
Mechanika 250
Laikas (Zeit) 80—88, 159, 160, Metafizika 27—28, 36—41, 65—
162, 169, 174, 188, 192, 218, 67, 6 8 , 575, 576, 578, 579, 580
362—365, 381 objektas 573—574
Leibnico sistemoje 246—247, gamtos 573
251 papročių 573
modusai 185, 189 Metodas
Laimė (Glūckseligkeit) 548, 552, apibrėžimas 581
557 dogmatinis 496, 510, 582
Laisvė (Fieiheit) 47, 59, 276, eksperimentinis 38
334—339, 349, 360, 387, 444, kritinis 582
548, 549, 553 natūralistinis ir mokslinis 581,
minties laisvė 519 582
transcendentalinė 335 sintetinis 42
ir gamta, gamtos mechanizmas, skeptinis 322, 372, 529
gamtinis būtinumas 46, 334— matematikoje 496, 503, 504
339, 402, 519 Modalumas
(žr. valia) kategorijos 213, 227
Logika 35—36, 98—101, 115, 134, pagrindiniai teiginiai 213, 222,
155, 427, 546 225
bendroji 99—100, 105, 157, 493 sprendinių 111, 113—115
grynoji ir taikomoji 9 9 — 1 0 0 Mokslas (Wissenschait) 35—38,
praktinė 492 41, 46, 51, 290, 523, 569
transcendentalinė 98—490, Monada 246, 251, 256
101—102, 115; apibrėžimas 102; Monadistai 330, 331, 332
skirtingumas nuo bendrosios lo Monadologija 251, 332
gikos 115, 155, 157, 168 Monoteizmas 422
ribos 36 Moralė 46, 348, 559, 580
apibrėžimas 569
Maksima 347, 469, 472, 513, 556 grynoji 101
apibrėžimas 468 ir religija 347, 348
Mąstymas (Denken) 73, 126, 237, ir filosofija 572, 573
245, 246, 259, 296, 299, 479 (žr. dėsnis, dorovė, pasaulis)
apibrėžimas 110, 235 Moralumas 558, 573
empirinis, jo postulatai 1 0 1 , 2 1 2
grynasis 101 Neigimas (Negation) 162
ir pažinimas 45, 46, 141, 152— Nemirtingumas (Unsterblichkeit)
153, 169 47, 59, 290
ir stebėjimas 141 sielos 547
Matema 509 Nesutarimas (Widerstreit) 245,
608 Matematika 37, 158, 175, 176, 250—251
Nomotetika 322 dentalinis 292—307, 539
Noogonija 249 loginis 292
Noologistai 581 psichologinis 307
Noumenas 239—240, 259 Pasaulis (Welt) 319
neigiama ir teigiama prasme visų reiškinių visuma 288, 370
238, 239 galimas vien tik mąstyti, inte
kaip daiktas pats savaime 239, lektu mąstomas 240, 310, 555
242 jutimais suvokiamas 405, 407,
galimas vien tik mąstyti 237, 475, 476, 477, 553
240 moralinis 553—554
ir fenomenas 230—242 priežastis 360
(žr. daiktas pats savaime) riba 319, 323—328
Nuomonė (Meinen) 530, 533, 537, ir daiktas pats savaime 370
560—562 ir gamta 319
apibrėžimas 562 (žr. begalybė, Dievas)
Nuoseklumas (Folge) 163, 185, Pastovumas (Behanlichkeit) 162,
188, 193—207 185, 192—193, 218, 220, 233
objektyvus 196 pagrindinis teiginys 528
subjektyvus 196 substancija 188—193
(žr. siela)
Objektas (Gegenstand, Objekt) Patyrimas (Eriahrung) 41, 45, 47,
94, 95, 146, 148, 194, 238, 254, 53, 55, 59, 142, 152, 170, 189,
259, 296, 297 223, 350, 380, 526—527
apibrėžimas 136, 364 analogijos 184
jutimų 417 forma 125, 170, 235
mintimi sukuriamas 407, 531 galimybė 170, 171, 184, 235—
transcendentalinis 364 236, 472
Ontologija 235, 576 galimybės aprioriniai principai
Ontoteologija 448 229, 230, 231
Organonas 69, 99, 104, 545 kriterijus 2 2 0
objektas 129, 130
Pagava (Apprehension) 179, 189, tikrumas 58
194, 195—197 Patologiškai 388, 549
sintezė *150, 152, 195, 201 Pažinimas (Erkenntnis) 45, 136,
Pagrindiniai teiginiai (Grundsatze) 155, 546
analitinių sprendinių aukščiau apriorinis 36, 40, 133, 154
sias 166—168 diskursyvus 109
apriorinių pagrindinių teiginių empirinis 55
apibrėžimas 165 filosofinis 496, 502
dinaminiai ir matematiniai grynasis 55
173—174, 467 intuityvus 109
diskursyvūs ir intuityvūs 507 iš principų 267
grynojo proto 272, 468 matematinis 496—498
sintetinių sprendinių aukščiau praktinis 36, 448
sias 168—171 protu pagrįstas 36, 571
(žr. intelektas, principas) teorinis 36, 448, 449
Pakankamo pagrindo principas trys elementai 490
(dėsnis) (Prinzip, Satz dės zurei- (žr. mąstymas, žinojimas, ži
chenden Grundes) 201, 538 nios)
Paprasta; tai, kas paprasta (das Pirmavaizdis (Uibild) 414—415
Einiache) 251, 256, 303, 316, Platono respublika 277
319, 328—334, 360, 539 Pneumatizmas 312
Paralogizmas 300 Pojūtis (Empfindung) 73, 98, 162,
grynojo proto, arba transcen 177—184, 215, 225
39. I. Kantas
apibrėžimas 73, 279 loginis taikymas 284
kokybė 183 reguliatyvusis principas 372,
Postulatas 373, 400, 404, 440
daiktų galimybės 213 (žr. kanonas)
empirinio mąstymo 173, 212— Proto cenzūra (Zeniui der Ver-
217 nunit) 524
loginis 366 Proto kritika (Kiitik der Ver-
grynojo intelekto 224, 225 nunit) 50, 54, 6 8 , 69, 71, 522,
matematikos 224, 225 525, 582
praktinio proto 449 Proto kultūra (Kultui der Ver-
Praktiška; tai, kas praktiška 548, nunžt) 47, 559, 579
549 ir disciplina 494
Predikabilis 118 Psichologija
Predikamentas 118—119 vidinio jutimo fiziologija 296
Prieštaravimas (Widerspruch) dialektinė 312
214, 250, 424—426 empirinė 293, 577—578
dėsnis 63, 167 teorinė 288, 293, 299, 304—
ir laikas 82 305, 309, 577
Priežastingumas (Kausalitat) 193— transcendentinė 308
207, 316, 387
aukščiausias 418 Racionalistas 302
empirinis 394 Realumas; realybė; tai, kas realu
galimas vien tik mąstyti 390 (Realitat, das Reale) 162, 181—
laisvas 334—339, 387 182
pagal gamtos dėsnius 334—339, apibrėžimas 162
360 aukščiausias 416
dinaminiai dėsniai 222, 223 objektyvus 169, 170, 212, 215,
schema 163 226
subjektas 203 subjektyvus 199
(žr. dėsnis) empirinis erdvės 79
Priežastis (Ursache) 121, 126, 501 empirinis laiko 84
apibrėžimas 127 reiškinyje 179, 183, 188
galima vien tik mąstyti 364,
394, 402 Refleksija
kategorija 309, 310 apibrėžimas 242
Principas 267 loginė 244, 254
sintezės 71 transcendentalinė 243, 244
pažinimas iš principų 267, 268 Refleksinių sąvokų amfibolija
vienumas 271 242—260
(žr. protas) Regimybė (Schein) 94, 437
Privalėjimas (Sollen) 396 empirinė, arba juslinė 264, 532
Propedeutika 69 loginė 265
Protas (Vemunit) 69, 399, 458 transcendentalinė, arba dialek
apibrėžimas 69, 267, 570 tinė 106, 263, 264, 265, 266
įprastinis, sveikas 89, 430 Reiškinys (Erscheinung) 94, 174,
grynasis taikymas 270—273 176, 230—242, 388
grynojo proto: eutanazija 312; apibrėžimas 73
epigenezė 153; galutinis tikslas kaip agregatas 175
345; idealas 436; pagrindiniai kaip empirinis objektas 232
teiginiai 272; sąvokos 273— kaip jutimais suvokiamas ob
274, 281, 283; sistema 69, 510 jektas 236
bendrasis uždavinys 66—69 absoliutus realumas 389
konstitutyvusis principas 373, dinaminė ir matematinė reiški
440 nių sintezė 365—366
forma 74, 187 Sensualistai 580
(žr. daiktas pats savaime, eilė, Siela (Seele, Gemūt) 75, 112,
realumas) 292—294, 478, 479, 531, 533
Religija 47, 515, 559, 580 substancija 294
ir metafizika 578 nematerialumas 294
paprasta prigimtis 46
Sąmonė, savimonė, įsisąmonini pastovumo įrodymo paneigimas
mas (BevruPtsein, Selbstbewu- 300—305
Ptsein) 177, 178, 183—185, (žr. nemirtingumas)
301 Sintezė
empirinė 133 apibrėžimas 115, 132
intelektinė 52 agregacijos ir koalicijos 174
objektyvus vienumas 137 apercepcijos 134, 150
pradinis vienumas 137 empirinė 152, 208
subjektyvus vienumas 137 figūrinė 144
transcendentalinis vienumas grynoji 115, 116
133 intelektinė 152
tapatybė 134 kuriančiosios vaizduotės 180
Samprotavimas (SchluP) 269, 271, matematikoje 502
273, 287, 311 pagavos 149, 152, 208
apibrėžimas 267 progresyvioji 314
hipotetinis 270, 311 regresyvioji 314, 359
kategoriškasis 270, 311 stebinių 280, 499, 451
skirstytinis 270, 311 transcendentalinė 163, 499
Sankaupa (Aggregation) 107, 180, vaizdinių 134
183, 316, 331, 373, 415, 469 Sistema 568—579
ir eilė 315 apibrėžimas 568
ir sistema 458 metafizikos 576
ir vienumas 319, 568 Volfo 570
Santykis (Veihaltnis, Relation) Skepticizmas 49, 322, 524, 525,
mąstymo sprendiniuose 1 1 2 — 528, 529
113 Sofizmas, sofistika 291, 483
sprendiniif skirstymas pagal Spekuliacija 60, 67, 69, 346, 422,
santykį 11 1 547
trys dinaminiai 2 1 0 abstrakti 322
Sąvoka (Begriif) 41, 129, 214 spekuliatyvusis grynojo proto
apibrėžimas 279 taikymas 510
diskursyvi 76 Spiritualizmas 587
empirinė 98, 213, 279, 408 Spontaniškumas, savaveiksmišku-
euristinė 471 mas 94, 98, 131—132, 133, 338
grynoji 98, 279 mąstymo 109, 115
intelektinė 108, 122, 141—143, pažinimo 98
279, 313, 408 Sprendimo galia (Uiteilskiait) 29.
kosmologinė 312 155, 235, 524
parodomoji 471 apibrėžimas 156
transcendentalinė, arba gryno transcendentalinė doktrina
jo proto 273, 283, 313 158—262
analitika 108 Sprendinys, teiginys (Urteil, Satz)
formalus ir loginis ryšio būti apibrėžimas 109
numas 2 2 1 analitiniai ir sintetiniai 61—63
galimybė 234 apodiktiniai 114
schema, schemiškumas 158— aprioriniai sintetiniai gamtos
165 moksle 65; metafizikoje 65—
taikymas 235 66;
matematikoje 63—65 ' Suvokimas (Wahrnehmung) 141,
asertoriniai 114 173, 181, 184, 186, 193, 194,
dinaminiai 2 2 2 195—196, 217
hipotetiniai 113, 114 apibrėžimas 177
patyrimo 61 sintezė 163
probleminiai 113—114
skirstytiniai 113 Tapatybė (Identitat, Einerleiheit)
intelektinė forma 1 1 0 61, 169, 244
kiekybė 11 1 to, kas neatskiriama 245
lentelė 111 sprendinio 421
loginė forma 138—139 ir analitiniai sprendiniai 61
modalumas 113—115 ir skirtingumas 244—245
(žr. sprendimo galia) Teisė (Recht) 89
Stebėjimas, stebinys (Anschau- Teistas 447, 448
ung) 99, 141 Teleologija 485, 572
apibrėžimas 73, 81, 89, 93, 133 Teologija
apriorinis (grynasis) 74, 76, 89, objektas 288, 445, 447
91, 98, 499 fizioteologija 448, 484, 558
empirinis 73, 89, 90, 91, 92, 93, grynoji 514
98, 141—144 kosmoteologija 448
intelektinis 52 moralinė 448, 557, 560
išorinis 83, 92 ontoteologija 448
juslinis 44, 81, 139, 141—144, prigimtinė 95, 448
152 spekuliatyvioji, jos kritika
vidinis 83 447—454
būdas 94, 95, 96 transcendentalinė 447, 448, 453,
forma 92, 93, 94 454, 486, 558
forma ir materija 501 Teorema 510
objektas 95 Tetika 320
reguliatyvusis principas 467 Tiesa (Wahiheit) 102, 166, 167,
vienumas 139 201, 230, 263
(žr. aksiomos, mąstymas, sin apibrėžimas 103, 195
tezė) transcendentalinė 164
Subjektas 146, 309, 391, 392 kriterijus 103, 104, 167, 346
mąstantis (mąstantis Aš) 146, ir tikimybė 263
288, 299, 303, 305—306, 333 Tikėjimas (Glaube) 47, 350, 442,
tapatybė 298, 303 515, 563, 565
transcendentalinė sąvoka 291 atsitiktinis 563
ir predikatas 424—425 doktrininis 565, 584—585
(žr. Aš) moralinis 585
Substancija 121, 163, 164, 228, negatyvus 567
229, 331, 332 pragmatinis 563
apibrėžimas 188 Tikimybė (Wahncheinlichkeit)
mąstanti 538 263
paprasta 297, 298, 328—334, Tikrumas (Gewif)heit, Wirklich-
531 kelt) 31, 225
sudėtinė 328—334 apibrėžimas 2 1 2
pastovumas 188—193 apodiktinis 166, 443
sąveika 207—210 intuityvus ir diskursyvus 173
schema 162—163 loginis 114
ir akcidencija 329 moralinis 566
ir veikimas 203—205 schema 163
(žr. kitimas, pasaulis, siela) ir galimybė 225
612 Suklydimas (Irrtum) 263, 264 pažinimas 216
Tikslas (Zweck) 307, 345, 563, Vienalaikiškumas, vienalaikis eg
564 zistavimas (Zugleichsein) 93,
gamtoje 464 163, 185, 188, 207—210
grynojo proto galutinis 546— Vienumas (Einheit)
560, 572 absoliutus (besąlygiškas) 109,
Tikslingumas (Zvreckmdfiigkeit) 312, 485
gamtos, pasaulio 307, 441—442, apercepcijos 135, 138, 144, 185
489, 532, 547 architektoninis 568—569
Tolydumas (Kontinuitat) 180— erdvės ir laiko 149—150, 185
181, 184, 222 intelektu pasiekiamas 2 2 2 , 271,
Topika 283
loginė 247—248 įvairovės 116, 132, 184
transcendentalinė 247—248 kolektyvus 417
Totalumas 120, 123, 280, 316, mąstančio subjekto 288
318 objektų 288
apibrėžimas 1 2 0 patyrimo 171, 222
absoliutus (besąlygiškas) 289, protu pasiekiamas 271, 273,
312, 313, 315, 317, 355—357, 283
480, 532 reiškinių 185, 198, 222
sąlygų 314 sąlygų 288, 292
sintezės 314 sąmonės 134, 296, 299
(žr. eilė) savimonės 133
Transcendentalinis sisteminis 474
apibrėžimas 69 skirstomasis 417
skirtumas nuo transcendentinio stebėjimo 139
264—265 vaizdinių 287
(žr. estetika, dedukcija, dialek Visybė, visuma, visetas (das Gan-
tika, filosofija, idealizmas, idė ze, lnbegiiii) 51, 53, 325
ja, logika, pažinimas, sprendi absoliuti 357
mo galia, teologija) dinaminė 319
Transcendentinis matematinė 319
apibrėžimas 264, 265 Visuotinumas (Allgemeinheit) 57,
skirtumas nuo transcendentali 63, 91, 280
nio 265 s
Žinios (Eikenntnise) 135—136,
Vaizdinys (Voistellung) 198, 199 141, 568
apibrėžimas ir rūšys 74, 279 apriorinės 40, 55—60, 71, 82
asociacija 137 empirinės 56, 101
Vaizduotė (Einbildungskrait) 116, protu pagrįstos 1 0 2
152, 194, 216, 219, 232 sintetinės 8 6 , 91
apibrėžimas 144 (žr. pažinimas)
atkuriančioji 138, 145 Žinojimas (Wissen) 116, 178, 350,
grynoji apriorinė 161 568, 569
imituojanti 528 apriorinis 178
išorinė 219 istorinis 570
kuriančioji 145, 161, 176, 180 racionalus 570
sintezė 144, 160, 161, 163, 175, transcendentalinis 1 0 2
180, 193 ir tikėjimas 47
Valia (Wille) 397, 444, 560
laisvė 48, 101, 336, 352, 547
02'
TURINYS