RYTŲ FILOSOFIJA IR ETIKA

EGZAMINO KLAUSIMAI

* Visų klausimų atsakymai turi remtis kokiu nors tekstu. . .

1. Religijos ir filosofijos santykis rytuose.

Vakarų pasaulyje Rytų filosofija (Indijos, Kinijos) nėra pripažįstama lygiaverte su Vakarų filosofija. Pirmiausia reiktų
atsakyti į klausimą, kas yra filosofija? Kadangi terminas filosofija atsirado senovės Graikijoje , jis tinkamas apibūdinti
tik iš jos save kildinančią Vakarų mąstymo tradiciją bei tiesioginę Helados įtaką patyrusias judėjų bei islamo mąstymo
tradicijas. Tačiau jeigu žiūrėtumėme ne į termino kilmę, o į žodį filosofiją plačiąja prasme, tuomet indų bei kinų
mąstymo tradicijas būtų galima įvardinti unikaliomis filosofijomis (Indijoje nebuvo vartojama tokia sąvoka, kaip
filosofija). Indijos indoeuropiečių kalbose žodis filosofija, dažniausiai verčiamas žodžiu daršana (požiūris,matymas,
stebėjimas). Visgi daršana nurodo į jau susiformavusias sistemas, stabilius požiūrius. Indijos filosofiją galima būtų
laikyti pastovia polemika tarp astikos ir nastikos.
Beveik visi mąstytojai, kaip ir visa indijos filosofinė mintis, buvo panirę į dvasinio išsivadavimo problematiką, todėl
dauguma mąstytojų buvo pasaulietiškumo išsižadėję mistikai ar vienuoliai. Spekuliatyvūs samprotavimai visuomet
buvo grindžiami vienokia ar kitokia dvasine patirtimi, todėl filosofijos tradicijos buvo perduodamos mokytojo
mokiniui. Indijoje pažinti – reiškia tapti (Pažinęs Brahmaną pats juo tampi – Mundaka Up.) Metafizika Indijoje skirta
ne betiksliam scholastiniam pasimėgavimui. Ja siekiama paremti Aukščiausios Tikrovės teoriją, pagrįsti išsivadavimo
strategiją.
Pirmaisiais mūsų eros amžiais atsiranda pirmosios įvairių filosofinių mokyklų sisteminės formuluotės. Jos siejamos su
vienu ar kitu pagrindėju ir fiksuojamos kanoniškais santraukų (sutra) pavildalu. Įvairių doktrinų pasekėjai pradeda
rašyti plačius scholastinius komentarus, detalius komentarų paaiškinimus. Budistai, džainai ir senoji materialistinė
mokykla čarvaka vadinamos nastika, nes atmeta Vedų autoritetą, neigia teistinį pasaulėvaizdį ir pagrindiniu pažinimo
šaltiniu skelbia jutimą (pratyakša). Šešioms ortodoksinėms astika hindų filosofavimo mokykloms daršanoms Vedų
apreikštis yra vienas iš galimų pažinimo šaltinių.

2. Vedų tradicija. Etniniai, kosmologiniai ir psichologiniai ankstyvosios indų filosofijos aspektai. Upanišados.
Vedos – himnų, mantrų rinkiniai. Kanonizuotas sakralinis senovės arijų tekstų rinkinys, dabartiniame hinduizme
laikomas pirmuoju dievišku garsu, pirminiu tekstu, nors Vedos nesyk įvardijamos kaip šventraštis, tai yra išimtinai
žodinės perdavos tekstas, perduodamas iš mokytojo mokiniui. Vedos gali būti suprastos tik kontekste tradicijos ar
ritualų. Ritualų tikslas – rita arba dharma. Ritualo tikslas – pasaulio pakeitis, sukūrimas (pasaulio sugriovimas +
pasaulio atstatymas). Vedos (Veda – žinoti) dalinamos į keturias dalis – Rigveda (himnų), Samaveda (giedojimo),
Jadžurveda (instrukcijų), Atharvaveda. Šie tekstai priklauso šruti tekstų kategorijai – išgirstiems tekstams. Iš šių
tektų susiformavo dar trys tektų korpusai (komentarai) – ritualų normatyvai Brahmanos; alegorinės „miško knygos“
Aranjakos ; ir Upanišadas – visi šie tekstai taip pat priklauso šruti tekstams (apreikštiems, išgirstiems vedų tekstams).
Vedų kilmė siejama su tautų grupe save vadinusia arijais. Manoma, kad jie apie 1700-1400 m. pr. Kr. atsikraustė į
Indiją ir asimiliavo su vietos gyventojais. Vedos kurtos arijų ilgą laikotarpį. Pirmajame tūkst. pr Kr. susiformavo
galutinis Vedų himnų pavidalas.
Tačiau tradiciškai yra manoma, kad Vedos yra nesukurtos o apreikštos išminčiams rišiams.
Vedų laikotarpio pasaulėžiūris skiriasi nuo vėlesnio indų pasaulėvaizdžio – nebuvo mokšos, punarjanmos-karmos.
Giesmės apeliuoja į dabartinį gyvenimą, čia ir dabar , neapeliuojant į anapusinį gyvenimą. Nėra išsilaisvinimo, reikia
tiesiog palaikyti pasaulio tvarką, teisingai aukoti.
Vedos giedotos atlikinėjant specialias atnašavimo apeigas – yajna. Apeigoms vadovaudavo žynių sluoksnis –rtvidžiai.
Pagrindiniai jų buvo – 1) hotaras 2) udgataras 3) adhvarjus 4) atharvanas 5) Brahmanas (ritualo stebėtojas). Yajna –
pasaulio palaikymo ritualas ; Karma – tai aukojimo veiksmas iš kurio susiformavo nuopelno ir nusižengimo
supratimas. Vedose dominuoja ne tiek išsivadavimo iš amžino persikūnijimo rato, kiek santykio su dievais ir
žemiškosios gerovės tematika, daugiau kalbamą apie vietos palaimingoje protėvių buveinėje užsitikrinimą. Vedinis
žinojimas susideda iš trijų tapatumo tipų – proto, kalbos ir kūno tapatumas su išoriniu pasauliu. Vedose dominuoja
dvi išeities galimybės – protėvių takas ir dievop vedąs dievų takas.

(Rigveda) Vediškoji kosmogonija labai savita (kosmologija), kurios esminis motyvas – perėjimas iš chaoso į kosmosą.
Šis kosmoso įforminimas konkretinamas keliais kosmoso kilsmo modeliais. 1) Dangaus (tėvo) ir Žemės (motinos)
sueitis 2) Demiugro-kūrėjo veikla 3) Visata – tai pirminis žmogus Puruša, kuris kosminės aukos metu pats save
atnašauja, iš savo kūno dalių kildindamas visatos dalis, o šios savo ruožtu – dievus ir žmogaus kūno dalis. Šiame
kosmogenezės modelyje reimas mikro- ir makrokosmosų sąveikos, sankčionuojančios socialinę hierarchiją. Rigveda
pateikia būties daugio kilsmą iš nesklandžios kosminės Vienmės, transcenduojančios chaoso-kosmoso, būties-
nebūties priešpriešą.

3. Upanišados ir daršanų formavimasis. Atmanas ir brahmanas.

Upanišados (“prie mokytojo kojų”) – poetinėmis alegorijomis, metaforomis, užuominomis ir vaizdingais
palyginimais prisodrinti tekstai (svarbiausios 13 upanišadų). Upanišados dar vadinamos Vedanta (“Vedų
užbaiga”).Upanišados skiriasi nuo Vedų tuo, kad perkelia dėmesio centrą nuo išorinių reiškinių pusės prie
vidinės. Upanišadų dėmesio centre – nušvitimo įžvalga ir išsivadavimo iš bepradžio kintamybės kontinuumo
(atmano ir brahmano sujungimas). Vedose dominuoja ritualų tematika, o Upanišadose iškeliama vidinės aukos,
savipažinos svarba.

Būties, visa apimančios tikrovės pagrindas – Brahmanas (makrokosmosas) ir Atmanas (mikrokosmosas).

Atmanas yra amžinas subjektas – tai, kas viską suvokia ir pats nėra suvokiamas, gali būti tikrasis Aš, Atmanas.
Upanišados teigia, kad Atmanas yra Brahmanas.

Tikrasis aukojimas – visas gyvenimas, o atnaša – pats žmogus (pasaulio malonumų atsižadėjimas yra tikroji auka).
“Visus širdies mazgus atrišęs mirtingasis tampa nemarus; visus širdies troškimus nurimdęs jis pasiekia Brahmaną”
(Mundaka Up.)
Tikrovės pagrindas yra Brahmanas (Kena, Mundaka, Taittirya).
Upanišadose suformuluotos svarbios etikos ir eschatologijos sąvokos : samsara, karma, mokša. Jose kalbama apie
nuolatinį persikūnijimo procesą, reguliuojamą priežastingumo, karmos dėsnio (“Gerais darbais žmogus tampa
doras, o piktais – blogas” (Chandogya Up.)) (Chandogya, Brihadaranjaka)
 Katha upanišada. Jamos (mirties) pokalbis su Načiketu. Išminčius siekiantis nemirtingumo žvelgia į save,
nemirtingieji neieško pastovaus tarp nepastovių dalykų. Atmanas – vežiko šeimininkas, kūnas – vežimas, asmuo –
vadėliotojas, o protas – vadžios, Juslės – žirgai.
Mandukja upanišada. Aiškinamas garsas AUM. Šis garsmuo yra brahmanas, o tai kartu yra ir atmanas. Visa tai
turi keturias raiškas – (A) budros sąmonė, (U) sapno sąmonė, (M) besapnio miego sąmonė, (nenusakomas garsas)
nenusakoma ir aukščiausia ketvirtoji sąmonė.

Iša Upanišada – kalba apie tikriausią tikrovę – nedualistinį Brahmaną ir jo santykį su pasauliu.

Įvairios indijos filosofijos mokyklos skirstomos į astiką arba nastiką. Astika – kažką teigiančios, (6 daršanos)
samkhja-yoga, nyaya-vaišešika, mimamsa-vedanta (teigė, jog yra kažkokia savastis, pripažino Vedų autoritetą,
pripažino Brahmaną) ; Nastika – kažką neigiančios, budizmas, jainizmas, čarvaka, ajivika. (visos mokyklojs
pripažino – karma, dharma, mokšą). Visų daršanų tikslas – mokša (išskyrus mimamsą), o jų pagrindas – tai
atsiminimai apie vedų laikotarpš. Kiekviena iš daršanų turi pagrindinį tekstą ir autorių :
Samkhya – Kapila “Sanhya Sūtra” (dualistinė kosmologija)
Yoga – Patanjali “Yoga Sūtra” (meditacijos psichologijos teorija ir praktika)
Nyaya – Akshapada Gautatma “Nyaya Sūtra” (logika ir argumentacija)
Vaishesika – Kannada “Vaisheshika Sūtra” (atomistinis realizmas)
Mimamsa – Jaimini “Purva Mimamsa Sūtra” (vediškojo ritual egzegezė (aiškinimas))
Vedanta – Badarayana “Vedanta Sūtra” (metafizinis pažinimas)

4. Samkhjos mokyklos kosmologija ir sąmonės samprata jogos psichologijoje. Aštuonios jogos kelio pakopos.
(Ateistinė) Pagrindinis samkhyos tekstas yra “Samkhyakarika”. Sankhya daršana tai dualistinė sistema tarp Prakriti
ir Purušos (Puruša – tai kas stebi, Prakriti – tai kas stebima; Prakriti šoka aplink Purušą). Tai du pradai, kurių
sąveikoje atsiranda visa kita. Yra išvardintos 25 pradai (tattvos)
1) medžiaga-gimtis (nesukurta arba kurianti (prakriti))
2) 7 dalykai yra sukurti ir kuriantys: suvokimas, intelektas, aumuo (buddhi); asmenybė (ahamkara) – mentalinis
pradas jaučiasi kad yra “aš”; 5 juslinės kokybės: pavidalas, skonis, kvapas, lytėjimas, garsas
3) 16 pradų sukurti: 5 juslių galios, 5 veiksmo galios ir protas bei 5 elementai
4) Puruša nei sukurtas nei kuriantis.
Prakriti bei Purušos sąlytis > suvokimas ar intelektas (buddhi) > asmenybė (ahamkara) > vyrauja esaties gija (sattva)
> protas (manas) > juslių galios (5) ir veikimo galios
Asmenybė (ahamkara) > vyrauja tamsos gija (tamas) > 5 juslinės kokybės > 5 elementai
Gunos yra tam tikras Prakriti elgesys, pradas.
Buddhi ir Ahamkara vystosi iš materijos, iš Prakriti. Purusha yra pirminė sąmonė, pirminis pradas. Kiekvienas iš mūsų
esame Puruša, kuri įklimpsta į medžiagą. Purusha negali saves atskirti nuo medžiagos, nuo prakriti ir nebegali saves
atskirti, iš to ir kyla kančia.
Persikūnijimas priklauso nuo plinkių kurie vystosi suvokime (buddhi).
Pagal Samkhjos filosofiją išsivaduoti galima išsiugdžius skirtį – sugebėti atskirti Purušą ir tą, kas yra atsiskleidęs ir
neatsiskleidęs (Prakriti) (skyra tarp 25 pradų).

Ashtanga Joga (8 pakopų joga, teistinė sistema) Patanjalis “Yoga sutra”

Jogą Patandžalis “Yoga Sūtroje” apibūdina kaip “minčių tėkmės nurimdymą”. Pirmosios dvi aštuonialypio kelio
pakopos apibrėžia etinius savitramdos ir saviugdos metodus (yama – įžadai, niyama – ko reikia vengti), kitos trys
formuluoja meditacijai būtiną kūno bei juslių valdymą: padėtys (asana), kvėpavimo kontrolė (pranayama), ir juslių
atitraukimas nuo išorės objektų (pratyahara). Likusios trys pakopos susijusios su proto veiklos įvaldymu ir jos
nurimdymu: minčių fiksavimas į konkretų objektą (Dharana), jo meditavimas (Dhyana) ir visiškas susitapatinimas su
objektu galutinėje kontempliacijoje (Samadhi).
Jogos filosofijoje išsivadavimo tikslas – transcendentinės savasties (puruša) atsijungimas nuo medžiagiškumo
(prakriti) apraiškų.

5. Bhagavad Gita ir trijų gunų koncepcija.

,,Bhagavad-gita’’ – indų epo Mahabharatos dalis (apytiksliai IV a. pr. Kr., – IV a. po Kr.)
,,Bhadavad-gita” priklauso smriti raštų kategorijai.
Pagal tradiciją laikoma, jog ,,Mahabharatą’’ padiktavo išminčius Vyasa dievui Ganešai.
,,Mahabharatos’’ epe pasakojama apie dviejų karališkos kilties giminių – Pandavų ir Kauravų – kovą dėl
valdžios. Abi giminės stoja kovon ir susikauna šventame lauke – Kurukšetroj. Būtent paskutines akimirkas
prieš Kurukšetros mūšį ir prasideda ,,Bhagavad-gita’’. Visos ,,Bhagavad-gitos’’ turinį sudaro Pandavų princo
Ardžunos ir jo važnyčiotojo Krišnos (dievo Višnaus įsikūnijimo) dialogas. Krišna išdėsto Ardžunai ištisą
mokymą apie tai, kas sudaro būties esmę, kokia žmogaus vieta ir paskirtis būties vyksme.
 Tai, ką sako Krišna, yra laikoma paties Dievo žodžiais, nes Krišna yra Aukščiausiasis Dievo asmuo
(dieviškojo prado įsikūnijimas – avataras).
Gytoje atskleidžiami try galimi tobulėjimo ir išsivadavimo keliai: karma joga – veiksmo kelias; jnana joga –
pažinimo kelias; bhakti joga – pasišventimas dievybei. Būtent veiklos vaisių išsižadėjimas yra vienas
esmingiausių Gytos etikos bruožų.
Gyta prioritetą teikia personifikuotam Dievo vaizdiniui, nes ji pirmiausiai orientuota ne į asketus, o į
kasdienius žmones.
Gunos – tai trys meterialaus pasaulio modusai, ypatybės (sattva, tamas, radžas). Jų kombinacija sudaro
pasaulio objektų įvairumą, nulemia psichologines savybes, sąlygoja individų elgesį (visa kas materialu yra
gunų sąveika)

6. Vedantos filosofija ir atmano sąvoka.

Gaudapada (Šankaros mokytojo mokytojas) neigia sukūrimo idėją – visata, tai nekintanti Brahmano prigimtis. Visata
– iliuzija, kilusi iš neišmanymo. Tačiau Šankara aiškina, kad Brahmano apsigavimas yra tik tariamas: svarbiausia
iliuzija ne maja, o iliuzija, kad Jis iš tikrųjų jos apgautas.

Ryškiausias Vedantos filosofas yra Šankara. Šankaros filosofija laiko save esanti ne daugiau kaip upanišadų
filosofijos pereikimas.
Šankaros mokymo formulė – „Tikras – tik Brahmanas, pasaulis – iliuzinis, Atmanas ir yra Brahmanas“.
Aukščiausios realybės požiūriu Brahmanas yra amžina, absoliuti Nekintamybė, vienatinis būties pradmuo, o visą
iliuzinį pasaulio daugį ir dievą Išvarą kuria jo tveriančioji jėga – maja. Iliuzija yra ir sielos atskirybė, nes tikroji
žmogaus esmė Atmanas tapatus Brahmanui, kuris apibūdinamas kaip Sat Čit Ananda (būtis, sąmonė, palaima). Ir tik
tiesos pažinimas aumeniu (buddhi), džnana joga, nuolatinis atmetimas to, kas netikra (neti-neti), veda į išsivadavimą iš
samsaros tėkmės. Skirtingai nuo samkhjos mokyklos , Šankara skelbė apie būties nedualumą (advaita) išskirdamas
Atmano ir Brahmano tapatumą. Vienintėlis būdas įgauti žinojimą yra studijuoti upanišadas, kurios pateikia mokymą
apie brahmaną. Jokie kiti pažinimo būdai, negali suteikti žinojimo, nes jie pagrįsti nežinojimu (avidya) ir gali pasakyti
tik apie mayą.
Vedāntos ṃokykla (tradicija) siekia perteikti Vedų ṃokyṃo esṃę, kurios pagrindiniais
šaltiniais laikoṃos Upanišados, „Brahma sūtra“ bei „Bhagavadgīta“. Taip pat „Karika“ – Mandūkjos upanišados
komentaras.
Pasak „Brahma Sūtros“ Brahmanas yra visa ko pradžia, jis yra Vedų ysčios.

Višištdvaita Vedanta (sąlyginis nedualumas) – Ramanudža. Bhakti jogos išaukštinimas, Yra trys egzistencijos būviai:
dievas, siela ir materija. Sielos yra tikros, bet jų egzistencija priklausoma nuo Dievo, jos yra jo kūnas.

Dvaita Vedanta XIIIa. buvo sukurta Madhvos. Esminė Madhvos skirtingumų doktrina – tai, kad Dievas, Aš ir materija
yra realūs, atskiri ir skirtingi. Tik Višnus yra nepriklausomai realus, o visų kitų daiktų būtis priklauso nuo jo. Višnus
yra veikiančioji pasaulio priežastis, o materiali priežastis yra gamta, arba prakritė, tapatinama su Višnaus žmona
Lakšme. Višnaus sąlytis su Lakšme atgaivina pasaulį ir išjundina tris gunas, arba kokybes. Madhva teigia, kad
atsidavimas, o ne šventraščiai yra vienintelis tikras kelias Dievop.

7. Etiniai hinduizmo principai. Pamatinės koncepcijos: karma, dharma, samsara.

(Galima remtis Gyta??) Visos indijos filosofijos mokyklos pripažino, kad egzistuoja nuolatinis priežasties ir pasėkmės
principas – karma (veiksmas). Dharma (Dharma šastros, Niti Šastros) – darna ir pareiga (tarpusavyje susijusių
socialinių užduočių ir religinių pareigų tinklas), dharma yra šio pasaulio aspektas. (Manu-smriti arba Manu istatymas)
Keturi subordinuoti luomai (varnos) – žynių, karių, prekijų ir tarnų. Keturių gyvenimo etapų seka: mokymąsis,
šeimyniškas gyvenimas, atsiskyrėlio ir kontempliatyvaus klajoklio (samnyasin). Dharma tai palaikymo principas
(“Mahabharata”) – tie, kas laikosi dharmos, palaiko ar paremia tai, kas remia juos pačius.
Samsara – amžinas persikūnijimų ciklas, kurį gali nutraukti išsilaisvinimas – mokša. Karmos nutraukimas.

8. Pamatiniai ankstyvojo (theravados) budizmo principai. Budistinis kanonas.

V a. pr. Kr. Atsirado budizmas (Indijoje – dharma). Pradininkas – Siddharta, kuris tapo Buda.
Hinajana – mažoji važiuoklė ; Mahajana – didžioji važiuoklė. Hinajanai save vadina theravadistais (besilaikančiais
autentiško Budos mokymo). Hinajanizmas kaip idealą laiko asketą, kuris nusigręžęs nuo pasaulio, kad užgestų
nirvanoje.
Buda paliko didelės apimties žodinį mokymą, kurį po jo mirties užrašė jo šalininkai. Šis mokymas žinomas kaip
Theravada (Pali kalba). Jo mokymą paremia subtili filosofija. Pirmiausia tai “trys būties ypatybės” : būtis yra
nepastovi, neturi savojo Aš ir ją sudaro kentėjimas. Nors, pasak Budos, nėra nieko pastovaus, mūsų troškimas verčia
mus įsivaizduoti laikinus daiktus kaip tikrus ir patvarius. Pagrindinis tarp šių laikinų daiktų yra Aš – Buda skelbė, kad
nėra pastovaus Aš arba Atmano. Šios trys būties ypatybės pagrįstos Budos įžvalga apie priklausomą kilmę: viskas turi
priežastį ir yra kitų dalykų priežastis. Buda neigia, kad daiktai tikrai egzistuoja, bet neneigia priežastingumo. Tai
paaiškina, kad be pastovaus aš ar Dievo per begalinę priežasties ir pasekmės grandinę sukuriama tęstinumo iliuzija.
Karma. Pasak Budos, asmuo sudarytas iš penkių element (skandhų): kūno, pajūčių, suvokimų, proto darinių ir
sąmonės. Šie penki elementai tam tikru būdu susiformuoja pagal praeities poelgius ir ateityje gali persiformuoti.
Mirštant sąmonės skandha neša savo karminę naštą į atgimimą kitame kūne. Budos filosofijos tikslas- rasti kelią išeiti
iš šios samsaros.
Nirvana – troškimo, neapykantos ar nusivylimo liepsnų užgesinimas.
Buda visiškai atmetė kastas, moteris traktavo nešališkai.
Dharma – tai kelias, kuriuo žmogus, teisingai ir dorai gyvendamas šiame pasaulyje, žengia į nirvaną. Buda labai
patraukliai kalbėjo apie dharmą. Jis mokė, kad tai esanti ,religinio gyvenimo esmė, slypinti draugystėje, brolybėje,
meilėje gėriui. Pastaroji žmogaus dvasios ypatybė bei jo asmeninė moralinė nuostata – lemiama siekiant šio tikslo
Abejojama ar budizmą galima laikyti religiją, o jeigu galima, tai būtų gnostinė religija – remiasi žinojimu. Budizmas
nepripažįsta aš ar atmano, jame nėra sielos ar subjekto.
Budos pokalbiai užrašyti sūtrose, kurios tapo dalimi budistinio kanono (Tripitaka), parašyto Pali kalba.
Tripitaka susideda iš: 1) Sūtrų (Budos žodžių) 2) Vinaya (elgesio ir etikos kodekso vienuoliui) 3) Abhidharma
(mokymas apie mokymą). Abhidharmoje pristatyta realybės struktūra, kurioje nėra subjekto. Kangryur (sūtros,
abhidharma) – 250 tomų; Tangyur (šastros, komentarai; tantros skyrius) – 300 tomų.

9. Keturios tauriosios tiesos ir aštuonialinkis išsivadavimo iš kančių kelias.

1)Visą egzistenciją sudaro kančia 2) Kančia turi savo priežastį 3) Yra būdas įveikti kančiai 4) Būdas kančiai
pabaigti – tai taurusis aštuonialinkis kelias
Aštuonialinkis išsivadavimo kelias:

1. Tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo supratimas);

2. Tobulas nusiteikimas (arba teisingas ketinimas, teisingas ryžtas);
 3. Tobulas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų);
4. Tobulas elgesys (susilaikimas nuo elgesio besikertančio su šyla);
5. Tobulas pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
6. Tobulos pastangos (priešinimasis viskam, kas kuria nesveiką karmą, ir puoselėjimas to, kas kuria sveiką
karmą);
7. Tobulas budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų budrumas);
8. Tobulas susitelkimas (sąmonės nedrumsčia jokie veiksniai).

10. Budistinė individo, sąmonės, sielos ir nirvanos sampratos mahajanos mokyme

Mahajanos budizmas yra skirstomas į dvi atšakas – į madhjamaką ir jogačarą. Madhjamaką apibūdina jos
pagrindinė tuštumos doktrina. Jogačaros budizmas yra monistinis ir idealistinis (tikrovė yra protas).
Madhjamaka – Nagardžuna („Pagrindiniai vidurio kelio posmai“ ir „Prieštaravimų paneigimas“)
Jogačara – Vasubandhus (komentarai „Abhidharmai“)
Jogačara. Vasubandhus skiria 8 sąmonės tipus, iš kurių svarbiausias – didžioji “sąmonės saugykla” , alajavidžniana.
Alaja atitinka pasąmonę. Saugykloje glūdi visos žinios, bet jos neprieinamos įprastam supratimui. Tai paaiškina
karmos veikimą: mūsų protinių veiksmų pasekmės saugomos alajoje. Po alajos yra galutinė tathatos, tikrosios
prigimties, tikrovė. Alaja yra tathata, bet papildyta avidja, neišmanymu. Tathata – tai gryna sąmonė, be dualumo.
Nirvana yra gyvenimo tikrovėje būsena,
Sąmonė Jogačaroje suprantama 8 lygmenų (6 juslių – regos, klausos, kvapo, skonio, lytėjimo, mentalinė bei užteršta
klišta-manas ir saugykla alaja vidžiana). Per juos aiškinama ciklinė būtybių būtis samsaroje ir karmos mechanizmas,
lemiantis naują gimimą. Karma nebūtinai pasireiškia tuoj pat, o laukia tam tinkamos galimybės. Todėl tam reikalinga
alaja vidžniana, kurioje galėtų kauptis karminių veiksmų pėdsakai (vasana) arba sėklos (bidža). Karminiai veiksmai
alaja vidžnianoje sėja sėklas, kurios, atsiradus tinkamai progai, sudygsta ir nulemia karminius rezultatus. Tai nulemia
ir atgimimų prigimtį.
Madhjamaka – esminė sąvoka – šunjata (“tuštuma”). Brahmanas, Aš ir gamta yra savaime egzistuojantys, bet šunjata
(tušti). Nagardžunos šunjatos taikymo subtilumas glūdi jo ištikimybėje Budos madhjamakos principui – išlaikyti
vidurio kryptį tarp neigimo ir teigimo. Šunjata nei teigia nei neigia. Nagardžuna sako, pats protas yra nesuprantamas ir
todėl yra nerealus, tuščias. Visata yra tuščia nuo savaiminės egzistencijos ir turi tik sąlyginį tikrumą. Tačiau šūnjata
nėra nebūtis, ji nenurodo į nihilizmą. Jos paskirtis – nurimdyti konceptalizuojančio proto veiklą.
Madhjamikos pagrindas – idėja, kad tiesa negali būti perteikta būties ir nebūties, subjekto ir objekto kategorijomis.
Vietoj jų vartojama šūnjatos (tuštumos, nulio) sąvoka, kuri žymi būseną, kur tikrovė neturi jokios esmės ir yra gryna
forma arba energija.
Jogačara nesutarė su Madhjamaka dėl sąmonės reikšmės: pasak Madhjamakos nėra absoliučios tikrovės, tik
konvencionali tikrovė, tuo tarpu Jogačara teigė, kad būtent sąmonė (per alaja vidžnianą (pasąmonę, sąmonės
kaupyklą)) ir yra absoliuti tikrovė.
Mahajanoje Buda laikoma dieviška būtybe, dažniausiai kosminės substancijos įsikūnijimu, todėl pagrindinis tikinčiojo
tikslas – pereiti į budų būseną, kas tapatinama su nušvitim.

11. Mahajanos budizmas. Tuštumos samprata ir moralinis bodisatvos idealas.

Remiasi 9 sūtromis, vadinamomis „Vaipulija sūtromis“. Skirtingai nei hinajana, teigia, kad pasaulis tėra regimybė.
Vienintelė realybė esanti šūnjata (tuštuma), kuri iliuzijų dėka reiškiasi kaip pasaulio įvairovė. Anot mahajanos,
gyvenimo tikslas – tapti bodhisatva, t. y. būsimuoju buda, kuris jau gali pasinerti į nirvaną, tačiau priešingai hinajanos
arhatui, savanoriškai to atsisako ir, priėmęs žymaus žmogaus pavidalą, padeda kitiems išsigelbėti.
Šunjata reiškianti, kad bet kokia individuali tikrovė neturi jokios absoliučios būties. Tiesioginis šūnjatos išgyvenimas
laiduoja individo išsilaisvinimą iš būties rato (samsaros) ir visišką atbudimą. Joks būties reiškinys neturi jam būdingos
nekintamos esmės (jis yra tuščias, jame nėra nieko galutinai esmiško), tačiau visi būties rato reiškiniai yra persmelkti
esmės, kurią žmogus gali tiesiogiai išgyventi.

12. Arabų musulmonų filosofija. Arabų musulmonų filosofijos specifika. Koranas ir religiniai islamo principai.
Religija atsiradusi VIIa. Muhamadas (Mahomedas) – pranašas. Arkangelas Gabrielius apreiškė Mahommadui Koraną.
Vėliau islamas suskyla į šiitus ir sunitus (laikančius suną islamo mokymu). Islamų filosofija prasideda nuo 8a. (8-15a.
islamo renesansas).
Galima būtų tarti, kad islamas yra Koranas, o Koranas – islamas, nes Koranas yra universalus Dievo žodis. Koranas
gali būti suvokt ir kaip arkangelo Gabrieliaus apreikštoji knyga, ir kaip dangiškasis archetipų pasaulis. Tai, jog Dievas
islame vadinamas Allah, lėmė aplinkybė, jog šis abstrakčiausias iš visų galimų vardų neturėjo jokių konkrėčių
asociacijų.
Koranas susideda iš surų. Koraną įkūnija penki “ramsčiai” : 1)Šahada “Nėra Dievo, išskyrus vieną Dievą” 2)Salat “5
meldimaisi per dieną” 3)Zakat “Išmalda neturtingiems” 4)Sam “Pasninkas per Ramadaną” 5)Hajj “Piligrimystė į
Meką”. Visos Korano ir Pranašo nustatytos taisyklės ilgainiui imtos vadinti šarijos, arba šarijato vardu. Islamo
lygmenyje svarbu ne tikėjimas, supratimas ar intencija, bet veiksmas.

Arabai – graikų filosofijos perėmėjai, jų pagrindu kūrė savo kūrinius ir pritaikė prie Islamo. Skiriamos trys
pagrindinės islamo tyrimo kryptys: kalamas (Dievo “žodis) – teologija; Falsafa – filosofija ; Sufizmas – misticizmas.
Tačiau islamo racionali filosofija buvo šalutinė islamo veikla, veikiau priemonė tiesai pasiekti, negu tikslas savaime.
Buvo bandoma suderinti filosofiją ir Islamo dogmas.

13. Antikos įtaka arabų filosofijai. Teorinės rytietiškosjo peripatetizmo (falsafa) nuostatos.
Graikų filosofija, transformuota į falsafą, suteikė islamui struktūrą. Neabejotinas islamo filosofijos protėvis yra
Aritotelis, bet reikšminga ir Platono įtaka. Vakarų požiūriu falsafa svarbi pirmiausia todėl, jog išsaugojo ir perdavė
helenistinę tradiciją.
Aristotelis – mokymas apie pasaulio judintoją Dievą.
Al Kindijus (al Kindi). Pirmoji filosofija, svarbiausia, tiria Dievo prigimtį. Aristotelininkai teigia, kad Dievas yra
nedalomas, nekintamas ir nejudantis visa ko judintojas. Pagal „Koraną“, Dievas yra vienas, jis sukūrė pasaulį iš niekur
ir yra visų gyvų būtybių ramstis.
Averojus. Dievo ir žmogaus intelektai radikaliai skiriasi: Dievo intelektas yra egzistuojančių daiktų priežastis, o
egzistuojantys daiktai yra žmogaus intelekto priežastis. Žmogaus tikslas – medžiaginio intelekto suvienijimas su
Pirmapradžiiu intelektu.
Avicena. Dievas tai absoliuti nedaloma ir nesudėtinė esybė, pirminė priežastis. Avicena remiasi Aristoteliu ir laikosi
nuomonės, kad Dievas pažįsta tik universalijas, būdamas anapus laiko ir erdvės, kurie apibrėžia konkretybes. Dievas
mato visą priežasčių ir pasėkmių grandinę iš anapus laiko ir todėl suvokia kiekvieną įvykį atskirai jo kontekste.
Avicena, kaip ir Aristotelis mano, kad individo intelektas yra tai, kas dieviška – neskaidoma, nematerialu ir
nesugriaunama.

14. Japonijos filosofija. Kami kultas šintoizme. Japonų budizmo savitumai. Pagrindinės budistinės mokyklos
dzeno paradoksai.
Šintoizmo religija formavosi iš japonams įgimtos visuotinio pasaulio pakralumo pajautos. Šintoizmui turėjo įtakos
jausminis pasaulio suvokimas kreipintis dėmesį į daiktus, o ne į jų principus. Todėl šintuizmas laikomas ne
intelektualine, o veikiau “emocine” religija. Japonai sugebėjo išlaikyti pasaulio sakralumo pajautą iki šių dienų ir
integruoti ją į savo kultūrą ir kitas religijas.
Shinto reiškia “dievų kelią” , “dvasių kelią”, asocijuojamą su gamtos dėsniais, jos natūralia raid air reguliaria kaita.
Japonai tikėjo, kad pasaulis kupinas dieviškųjų jėgų arba dvasinių būtybių kami, sudarytų iš žemiškųjų ir dangiškųjų
daiktų dalelių. Tai visame kame ištirpstančios esybės, dvasinio ir gyvybinio prado nešėjos, absoliutaus grožio
įkūnytojos. Jos yra savaime atsirandančios ir pereinančios iš vienos į kitą, nes turi nemarią gyvastį. Jos egzistuoja
žmonėse ir tarp žmonių, įsikūnija į kuo nors išsiskiriantį daiktą, tampantį shintai (kami kūnu). Kiekviena kami yra
savaip garbinama – priklausomai nuo to, kokios pagalbos į ją kreipiamasi. Svarbu tai, jog kami tenkino žemiškus ir
gyvybinius žmonių poreikius, padėdamos jiems gyventi čia ir dabar, o ne anapusiniame ar pomirtiniame gyvenime.
Kami nėra nei matomos, nei aprašomos, nei racionaliai įrodomos, jų buvimas jaučiamas “širdimi”. Šintoizme
dieviškumas patiriamas čia ir dabar, tik tam reikia būti nuoširdžiam ir tyram, visiškai atsiduoti supančiai tikrovei.
Šintuizmas neturi šaltinių ar kokių kitų susistemintų šventraščių. Ši religija gindžiama ne žinojimu, o natūraliu jutimu,
besilaikant natūralios daiktų tvarkos. Ji įkūnijama ne teoriniais apmąstymais, o praktine veikla.
Pagrindinės šintoizmo nuostatos: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir nuolat save atnaujina, taip atmetama
pašalinės jėgos idėja. Visuose pasaulio daiktuose įsikūnijusi kami, nemateriali būtybė, todėl nėra skirtumo tarp gyvo
ar negyvo. Visi daiktai – kami suartėjimo rezultatai.

Japonų filosofija daugiausia paremta kinų filosofinėmis sistemomis. Svarbiausios iš jų yra budizmas ir
konfucionizmas. Dzenas, kaip atskira budizmo kryptis atsirado VII a. Kinijoje ir paskui išplito į Vietnamą, Korėją bei
Japoniją Dzenbudizmo atradimo nuopelnai priskiriami Persijos arba pietų Indijos princui, tapusiam vienuoliu,
Bodhidharmai.
Dzenbudizmas – japonų kiniško čanbudizmo forma. Šiandien vienas iš geriausiai žinomų Rindzai dzenbudizmas
laikosi “staigaus nušvitimo” metodo, o Soto dzenbudizmas – “laipsniško”.
Konganai (Korėjietiškas vertimas, kitaip gali būti koanai). Konganų naudojimas išlaisvina kelią tikrąjai sąmonei
sugriaudamas įprastą suvokimą. Kas aš ėsu – pirminis konganas.

Zen konganas
300. Šūdina Un Muno lazda
Vienuolis paklausė Zen Meistro Un Muno, kas yra Buda.
Un Munas atsakė: „Sudžiūvęs šūdas ant lazdos!“
1. Kas yra Buda?
2. Kas yra sudžiūvęs šūdas ant lazdos?
3. Jei tu būtumei vienuolis, ką pasakytum Un Munui?
KOMENTARAS: Un Muno burna bjauriai dvokia. Kaip pašalinsi tą smarvę? Nusivesk jį į vonią ir praskalauk jam
burną.

15. Kinijos filosofija. Kinų filosofijos bruožai. Ying – Yang teorija ir Permainų knygos idėjos.
Nuo pat pradžių kinų filosofija linksta į praktiką , į gyvenimą , jos problemos sukasi gyvenimiškame rate, jos tikslas –
formuoti gyvenimą , o ne panaudoti jį gyvenimo atžvilgiu transcedentiniam tikslui. Dažnai kinų filosofijos raida
suvokiama kaip dialektika, kur konfucionizmas yra tezė, daoizmas ir budizmas – antitezė, o neokonfucianizmas –
sintezė. Daoizmas kinų filosofijoje simbolizuoja kontempliatyvųjį aspektą, o konfucianizmas – visuomeninį, akytvų .
Konfucionizmas vienokia ar kitokia forma buvo Kinijos valstybės gyvenimo dalis, o daoizmas išsilaikė pakraščiuose.
Budizmas buvo pirmasis išorinis veiksnys, padaręs reikšmingą įtaką Kinijos filosofijai, tačiau Kinija išplėtojo savitas
budizmo formas (pvz, Čan budizmas).
Kinijos filosofija nėra aiškiai atskirta nuo religijos.
Permainų knyga (Yijing arba Idzingas). "Permainų knygoje" išdėstyta senovinė kosmologinė-filosofinė sistema,
sudaranti kinų kultūros pagrindą. Knygą sudaro simboliai (heksagramos), jų paaiškinimai ir komentarai. Jos pagrindą
sudaro heksagramos. Ištisinės linijos – Jing , pertraukoj – In. I Ching gali būti suprastas kaip mikrokosmosas
suteikiantis simbolinius atsakymus. Tai simbolinė pokyčių reprezentacija. Joje įkūnyta kinų holistinė pasaulėžiūra ir
praktinė nuostata. 64 heksagramų ciklas padeda atsakyti į vieną svarbiausių klausimų – kaip žmogui veikti vienoje ar
kitoje situacijoje nesuardant kosminių jėgų darnos. Konfucionizme ji perteikiama individo ir šeimos, valstybės,
Dangaus paskliautės hierarchiniais ryšiais, Daoizme – nesakoma individo ir Dao santykiais.
Yin-Yang (In ir Jang) – kinų filosofijos ir metafizikos visur randami priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. In-
tamsa, pasyvumas, moteriškumas; Jang – šviesa, aktyvus , vyriškumas. Ying ir Yang simbolizuoja ne tiek skirtingų
substancijų, kiek būsenų abipusiškumą. Jų santykis laikomas ne priešišku, o komplementariu, harmoningu. Be Ying
bengali būti Yang, be Yang negali būti Ying.
 16. Konfucijus ir klasikinė konfucionizmo etika.
Konfucijaus vardas iš kiniško vardo Kongduzi , pažodžiui reiškia “Mokytojas Kong”. Knyga “Lunju” (“Apmąstymai
ir pašnekesiai”). Konfucijus įsteigė savo mokyklą. Konfucianizmas galėtų būti vadinamas ritualizuota etika.
Konfucianizmas kreipia dėmesį į dabartinį gyvenimą. Aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu ji skelbia žmogiškųjų
verybių įgyvendinimą, įgimtų teigiamų žmogaus savybių atskleidimą, kviesdama tarnauti žmonėms. Konfucianizmas
iš esmės tapo realistiniu, praktiniu mokymu. Konfucianizmas tuėjo aukščiausiąją esybę, viena iš svarbiausių vertybių
leikė meilę, gėrį. Tačiau konfucianizmas – tai ir politika, ir valdymo sistema, ir svarbiausias ekonominių bei socialinių
procesų reguliatorius. Konfucijaus mokyme į žmogų žiūrima kaip į hierarchijos elementą.
Konfucionizme žmogus turi vadovautis: teisingumu, individo ir valdžios morale, elgesio tvirtumu, minties gelme,
nustatytais santykiais tarp žmonių, žmogus turi nuolat siekti tobulumo, dvasinės pusiausvyros.
Konfucijaus tikslas – nurodyti žmonėms tas vertybes, kurias įgyvendinę jie galėtų pasiekti “žmogaus būties ribą”,
tapdami šviesiausiais dieviškaisiais išminčiais.
Žen (žmogiškumas) > Ji (dorybė) > Li (pareigos, tvarka) . Konfucijaus mokyme tvarka ateina iš protėvių.
Jei žmonės gyvena tinkamai, laikydamiesi tradicijų, tai jų elgsena bus tinkamai sureguliuota. Li apima šeimyninį
pagarbumą bei pagarbą protėviams, ritual laikymąsi ir tinkamą savo pareigų atlikimą.

17. Budizmo santykis su konfucionizmu ir daoizmu Kinijoje.

Nė viena iš šių trijų religijų nesiskelbė esanti tikroji religija, todėl jos dažnai laikomo „nekonkuruojančiomis“.

18. Pagrindinės filosofinės kinų budizmo mokyklos. Čan budizmas.

Budizmas Kiniją pasiekė po Budos mirties praėjus keliems amžiams, kai šalyje vyravo konfucionizmas ir daoizmas.
Pradžioje nebuvo daug jo pasekėjų. Tačiau 2 a. jis kiek išplito savo paprastumo ir kai kurių panašumų su daosizmu
dėka.
Aktyviai veikė dvi mokyklos, žinomos sanskrito pavadinimais – pradžnia (prajna) „įžvalga“ ir dhjana (dhyana)
„meditacija“. Dhjanos mokykla vėliau išsivystė į čanbudizmą, žinomą, kaip dzenbudizmas. Buvo dvi pagr.
Čanbudizmo mokyklos: viena laikėsi laipsniško nušvitimo, o kita „staigaus nušvitimo“ (satori) metodo. Staigus būdas
tapo populiarus ir Japonijoje išsivystė į dzenbudizmą. Pirmasis satori tipo čanbudistas buvo Huinengas.
„Deimantinė sūtra“ – svarbus dzenbudistų kūrinys. "Čan" yra iškraipyta sanskrito "dhyana" (sutelktos meditacijos arba
kontempliacijos) versija. Čan mokykloje dhyana yra svarbus aspektas, leidžiantis pasiekti vidinę ramybę ir či
energijos sukaupimą. Tačiau čan budizmas dar labiau vertino nesuvaržytą ir išsilaisvinusį mąstymą, kuris neprisiriša
prie nieko, lydi gyvenimą nieko nesiekdamas. Taigi čan labai stipriai neakcentavo meditacijos (skirtingai nuo japonų
Zen budizmo), o pabrėždavo Budos minties suradimą kasdieniniuose darbuose ir pokalbiuose apie kasdienį gyvenimą.
Huinengas – antrasis dzenbudistų patriarchas. Huinengas neigia, kad Budos prigimtis gali būti užteršta, mes jau esame
budos. Meditacijos tikslas – pasiekti samadhi – staigiu nušvitimu.

19. Laodzi ir filosofiniai daoizmo principai. Wu – vei principas ir daosinė alchemija.

Daoizmas kilo iš anktyvųjų religinės praktikos formų (šamanizmo, magijos). Laodzi nebuvo daoizmo pradininku.
Abejojama ar tikrai gyveno tokia asmenybė, ar jam priskiriamas veikalas nėra keleto autorių kūrinys. Knyga
„Daodedzing“ (Kelio ir jo Galios kanonas). Nei pasaulis , nei išminčius, pagal Laodzi, nėra žen, nes jie nešališki.
Pagrindinis Laodzi filosofijos principas yra Dao arba Kelias – nuolatinė kaita, judėjimas, skatinantis neprisirišti prie
savęs, savo minčių, jausmų, nei prie pasaulio ir daiktų. Yra dvi Dao pagrindinės reikšmės: Dao yra būties ir elgesios
būdas; Dao yra daiktų buvimo būdas. Tai bendras principas, grindžiantis ir morlinį veiksmą, ir fizinę tikrovę. Kas gali
būti įvardijama, tėra laikina. Amžinasis Dao, arba Kelias, yra anapus vardų.
Dao yra tuštuma. Tai bekraščio tūrio tuštuma, beribės įsčios. Daoizmas nuolat teigia pasaulį. Laodzi supratimu Dao
pasiekiame ne per paviršutiniškas mokslines schemas. Gyventi tikrovėje yra ne tas pats, kas mąstyti apie jos apraiškas.
Daiktai turi egzistencines ribas, pradžią ir pabaigą, o Dao negimsta ir nemiršta, nesiplečia ir nesitraukia.
Wu-vei – neveikimo principas, vienas iš svarbiausių Laozi mokymo sąvokų, tačiau jis nereiškia nieko nedarymo.
Kalbėdamas apie neveikimą Laozi nori pasakyti, kad nevalia pažeisti gamtos principų. Dao „neveikimas“ pasireiškia
tuo, kad jis duoda valią dangaus, žemės, daiktų prigimčiai, leidžia jiems patiems augti ir keistis, nesikiša į jų likimus.
Daoistų manymu, žmogaus kūno sandara ir procesai atkartoja kosmoso raidos arba visuotinės gyvybinės energijos
skaldios procesus, pagrįstus priešingų jėgų ir penkių gaivalų sąveika. Todėl “nemirtingumo eleksyro” tikslas –
aktyvinti ir aukštesnę kokybę suteikti savo gyvybinei energijai, kad šioji padėtų jam įsilieti į Dao amžinybę arba tapti
amžinai gyvybingam. Šie gyvybinės energijos aktyvinimo ir nemirtingumo eleksyro išgavimo būdai apibendrintai
vadinami alchemija, kuri skirstoma į išorinę ir vidinę. Alchemijos procesas buvo pajungiamas kosmologiniams
dėsningumams arba virmams. Buvo tikima, jog “nemirtingumo eliksyras” iš karto gali paversti žmogų nemirtingu
(išorinė alchemija). Vis dėlto kur kas svarbesnė vidinė arba psichofiziologinė alchemija. “Vidinė” alchemija turi
padėti sukurti “nemirtingumo eliksyrą” pačiame individo kūne iš jo syvų.

20. Šamanistinė Bono tradicija ir Tibeto tantrinio budizmo specifika. Mirties samprata budizme.
Bonas (tibet. བོན་ = Bon) – senoji Tibeto dvasinė tradicija, vyravusi Tibete prieš VII a. įsivyraujant budizmui.Bonas
Tibete atstovavo vietinį šamanizmą ir animizmą. Tonpa Shenrab – Bono tradicijos pradininkas Tibete. Bonu
vadinamos trys skirtingos tradicijos:
• Ikibudistinės tibetiečių religinės praktikos, kurios „prastai rekonstruotos [tačiau] iš esmės skiriasi nuo budizmo“, ir
yra monoteistinės;
• Sinkretinė religija, kuri atsirado Tibete X ir XI a., turinti stiprią šamanizmo ir animizmo įtaką, mokslininkų dažnai
laikoma neortodoksine budizmo forma;
• „Plati ir amorfiška liaudies tikėjimų visuma“, įskaitant ateities būrimą.
Tibete budizmas atsirado Va. Į Tibetą atvyko tantrinis mokytojas – Padmasambhava (Guru Rimpoche). Budizme
tantra yra mahajanos atšaka, dar vadinama vadžrajana. Nuo bendrosios mahajanos (paramitajanos), Sūtrų arba
atsižadėjimo kelio, tantra skiriasi tuo, kad joje žalingų emocijų nesikratoma, o meistriškais metodais jos
panaudojamos tobulėjimui. Taigi ši kryptis apibūdinama kaip „perkeitimo kelias“, kadangi jame neigiama žalingų
emocijų energija perkeičiama į teigiamą, dvasinę. Žmogus susideda iš kūno, kalbos ir proto, todėl tantrinėje praktikoje
asmuo vaidina tam tikrą dievybę. Tantros padalintos į keturias grupes: Kriya; Carya; Joga; Anutarayoga.
Tibetiečių supratimu, mirtis anaiptol nėra trumpa gyvybinių funkcijų nutrūkimo akimirka, o gana ilgas ir sudėtingas
procesas. Mirtis turi aštuonias stadijas. Vienas paskui kitą išnyksta visi žmogaus kūną sudarantys elementai: žemė,
vanduo, ugnis, vėjas ir oras (sąmonė). Tibeto jogų tvirtinimu, kad mirties proceso metu galima ne tik atlikti
sudėtingiausias dvasines pratybas, bet netgi pasiekti Nušvitimą. Žmonės, suvokę savo proto prigimtį, gali sąmoningai
kontroliuoti mirties procesą ir išgyventi Vaiskiąją šviesą, su kuria susilieję daugiau nebeatgimtų šešiuose samsaros
lygmenyse. Jei subtilioji sąmonė nesusilieja su Vaiskiąja šviesa, tuomet prasideda Tapsmo bardo, mentalinis pavidalas
ieško naujo įsikūnijimo.
„Tibeto mirusiųjų knygoje“ mes ir randame tą senąją išmintį apie mirties procesą ir tarpinio būvio (tib. bordo), į kurį
žmogus patenka mirdamas, aprašymą. Jos paskirtis – pamokyti mirštančius ir mirusiuosius. Pažodinis knygos
pavadinimas „Bardo Thiodol“ vertimas reiškia: „Išsilaisvinimas iš tarpinio būvio klausant“. Išsilaisvinimas
KLAUSANT todėl, kad jos tekstas skaitomas prie mirštančiojo ir kad 49 dienas jis KLAUSYDAMAS susikauptų ir
išsilaisvintų iš tarpinės, t.y. netikros, iliuzinės būsenos. Pirmoji dalis Čikhai-bardo aprašo žmogaus, tiksliau, jo
giliausios esmės – sielos išgyvenimus gyvybei skiriantis nuo fizinio kūno. Mirties proceso pradžioje žmogus patiria
palaimingą būseną ir susitinka su vaiskia Šviesų Šviesa, kurią patyrė ir daugelis buvusiųjų klinikinėje mirtyje.
Prasideda antroji tarpinio būvio dalis – Čionyid-bardo. Vis labiau atsibundant sąmonės turiniui (vėlei), malonius
išgyvenimus ir gražius vaizdus keičia vis nemalonesni išgyvenimai, vis baisesnės vizijos. Tekstas ne kartą pabrėžia,
jog tie vaizdai yra mirusiojo sąmonės turinio minčių formos. Trečioje knygos dalyje (Sidpa-bardo) aprašomi mirusiojo
pergyvenimai galutinai atsibudus žemiškojo gyvenimo metu sukauptai psichikai. Tie vargai tęsiasi, kol mirusysis
„perkelia“ savo sąmonės principą, t.y. atsisako dvasiniam gyvenimui trukdančio paveldo ir žengia žingsnį šalin nuo
savęs, nuo savo žemiškųjų įpročių, polinkių, ydų, simpatijų ir antipatijų ir atsiduria (pasak knygos „atgimsta“) kitos
būties plotmėje.