11 seminaras.

Subjektyvioji pusė

Subjektyviosios pusės samprata ir reikšmė

SAMPRATA:
Visuma vidinių veiksnių. Psichinė pusė.
Subjektyvioji nusikaltimo pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma.
KALTĖ ----- TIKSLAS ---- MOTYVAS
Šių trijų elementų visuma parodo asmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis.
Konstatuojami tokie aspektai – nesuvoktos paskatos, suvokiamos elgesio paskatos, tikslai, sprendimas veikti, veiklos
pradėjimas.
Pradėjus atitinkamai veikti, atsiranda kaltė, būtent nuo elgesio pradžios.
Įstatymų leidėjas atrenka tik pačius svarbiausius.
Siauresnė negu objektyvioji. Taip pat ją daug sunkiau konstatuoti negu objektyviąją.
Taip pat įeina visi veiksmai, kurie padeda suprasti asmens motyvus. Jie įstatymų leidėjo yra pripažįstami svarbiais.
Motyvai ir tikslai yra fakultatyvūs požymiai. Tuo tarpu kaltė būtinas požymis.
Emocijos dažniausiai pateikiamos kaip lengvinanti aplinkybė. Padaromos kaltininkus susijaudinus, tai turi didelę reikšmė
padarytai nusikalstamai veikai. Jausmai ir emocijos kartais įstatymų leidėjo numatomos ir kaip privalomas konkrečios NV
požymis.
REIKŠMĖ :
Subjektyvioji pusė – tai sudėtinė BA pagrindų dalis. Padeda atriboti NV nuo nenusikalstamų.
Pagrindas atribojant vienas NV nuo kitų. Padeda individualizuoti atsakomybę.
Padeda diferencijuoti BA. Pvz. visoms aplinkybėms esant vienodoms, veika padaryta tyčia laikoma pavojingesne.
Motyvas ir tikslas padeda individualizuoti asmenybę, skirti tinkamą bausmę.

Kaltės samprata

Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu ir neveikimu) ir pasekmėmis. Dar kitaip mens
rea arba moralinis elementas.
Lietuvos BT būdinga kaltė. Atsakomybė už objektyvias pasekmes, neatsižvelgiant į psichinius aspektus, vadinama
objektyvaus pakaltinimo principu. Veikimas pikta valia ir noras sukelti pasekmes tapo kaltės turiniu, kitaip dar vadinamu
subjektyvaus pakaltinimo principu.
Nenustačius kaltės, negalima ir BA.
Svarbus amžius ir pakaltinamumas. Įsitikinus, kad yra tinkami šie kriterijai, galima teigti, kad asmuo suprato savo veiką.
BT siejama su susivokusia ir valinga asmenybe.
Lietuvos BĮ nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, t.y. atsakomybės už padarytą žalą be kaltės. Be to nepripažįstama ir
„griežta atsakomybė“, kai galima patraukti asmenį BA ne kaltės įrodinėjimo.
Asmens sąmonės ir valios ryšys su daroma pavojinga veika ir jos pasekmėmis yra kaltė, bet šis ryšys nėra žmogaus
psichikos bruožas ar būsena, tai labiau įvardintina kaip asmens psichinis santykis su jo konkrečiu nusikalstamu elgesiu.
Kaltė taip pat lemia asmenį konstatuojant recidyvistu. Kaltė taip pat lemia ir BA amžiaus cenzą.
Dar turime kiekvienu atveju konstatuoti, kad buvo du momentai:

1. intelektinis;
2. valinis;
BK 15, 16 str.

Tarp intelektualaus ir valinio proceso yra glaudus ryšys: bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be asmens
intelektualaus įvertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas.
Kaltė – tai smerktinas psichinis santykis, nes nusikaltusysis turi suprasti savo veikos neigiamumą.

Konkrečioje byloje kaltės turinys priklauso nuo to, kokia yra tos veikos sudėties požymių visuma.
Konstatuojant kaltę svarbus konkretus teisinis santykis su konkrečia veika.
Intelektinio ir valinio momento santykis lemia skirtingą kaltės formą.

1. Kaltės formos

BK 14 straipsnis. Kaltės formos

Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl
neatsargumo.

Kaltės forma nenurodoma tuomet, kai pats veikos pobūdis numato, kad konkreti NV gali būti padaryta tik tyčia (pvz.
piktybinis nusikaltimas). Taip pat tik tyčinį nusikaltimą apibūdina motyvas ir tikslas.

Kaltės formos rūšys (BK 14, 15, 16str.):

1. Tyčia – asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia
arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.
a. Tiesioginė – asmuo matė, norėjo ir siekė padarinių, darydamas NV.
b. Netiesioginė – asmuo suvokė, kad veika yra pavojinga, numatė, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai,
jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti
2. Neatsargumas – asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, bet
lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bs išvengta, arba kai nenumatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti
pavojingus padarinius, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad jie atsiras.
a. Nusikalstamas pasitikėjimas – asmuo numato, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai,
bet lengvabūdiškai stengiasi jų išvengti.
b. Nusikalstamas nerūpestingumas – asmuo nenumatė, kad jo veika gali sukelti pavojingus padarinius, bet
galėjo ir turėjo numatyti, kad jie atsiras.

Tyčia lemia griežtesnę NV. Esant jai gali būti baudžiama ne pagal bendrąjį amžių, o nuo 14 metų.
Jeigu įstatymų leidėjas mano, kad tam tikrą nusikaltimą galima padaryti ir tyčia ir neatsargiai, įvardijami abu atvejai. (BK
278str., BK 281 str.).
Reikšmė:
Reikšminga teisingai kvalifikuojant NV.
Nuo formos priklauso atsakomybės skyrimo dydis.
Kad pripažinti asmenį itin pavojingu recidyvistu, jis turi būti teistas prieš tai už tyčinius nusikaltimus.
Tik už tyčinius nusikaltimus išskyrus nužudymą dėl neatsargumo, BA gali būti traukiama nuo 14 metų.
Sunkių nusikaltimų kategorijai gali būti priskiriami tik tyčiniai nusikaltimai
Už tyčinius nusikaltimus numatytas ilgesnis bausmės atlikimo laikotarpis

Baudžiamieji įstatymai dažniausiai neapibrėžia, o tik nurodo tradicines jos formas: tyčią ir neatsargumą. 10,30 gruodžio 3
ketvirtadienį.
 2. Tyčinė kaltės samprata ir elementai

Tyčia – tokia kaltės forma, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių
pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.
Didžioji dalis NV yra būtent tyčinės.
BK 15 str. nurodytas tyčios apibrėžimas.
Apie intelektinį momentą kalbama tik veikos atžvilgiu. Todėl jis yra ganėtinai siauras. Materialiose veikose intelektinis
momentas platesnis negu formaliose.
Konstatuojant tyčia asmuo, padaręs NV, turi suvokti savo veikos pavojingumą ir jo siekti.
Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji BĮ uždrausta, tai ir tokia veika yra padaryta tyčia.
Remiamasi principu, kad įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.

3. Tyčios rūšys baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje:

Tiesioginė tyčia - Tiesiogine tyčia asmuo siekia padarinių, kurie atsirado, ir asmuo suprato padarinius.
Formalios veikos sudėties atveju – siekiama veikos, kuri baudžiama, tačiau tiesiogiai kažkokių konkrečių padarinių jis
nesiekė. Pakanka pagrįsti faktą, jog asmuo padarė NV.
Formaliosioms sudėtims yra būdingi šie požymiai:
a) Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – intelektualusis elementas;
b) Norėjimas veikti – valinis elementas.
Materialios – tiesiogiai siekiama padarinių.
Materialioms sudėtims būdingi šie požymiai:
a) Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas;
b) Numatymas, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai;
c) Norėjimas, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų padariniai – valinis elementas

Netiesioginė tyčia - Netiesioginės tyčios atveju kaltininkas padarinių nesiekia, bet ir neužkerta kelio jiems kilti,
reiškia sąmoningai juos leidžia. Jis padarinių nenorėjo, bet numatė, kad jie kils. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose
sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika. Požymiai:
a) Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas;
b) Numatymas, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai;
c) Padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti
Teismų praktikoje skiriamos tyčios:

1. Pagal apibrėžtumą:
a. Apibrėžta tyčia – kai asmuo konkrečiai suvokia veikos pavojingumo pobūdį ir siekia konkrečių
padarinių.
Paprasta – kaltininkas siekia vieno konkretaus rezultato;
Alternatyviai apibrėžta – veika gali sukelti dvi ar daugiau pasekmių, iš kurių bet kuri kaltinamąjį
patenkins;
b. Neapibrėžta tyčia – tai tokia tyčia, kuomet kaltininkas, darydamas veiką suvokia veikos
pavojingumą, tačiau nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio – kaltininką tenkina
bet kokio laipsnio padariniai.
 2. Pagal susiformavimo momentą:
Iš anksto apgalvota tyčia – tokia tyčia, kuri atskleidžia psichinį kaltininko santykį su veika kaip trunkantį
daugiau laiko, kuris skiriamas apgalvoti nusikalstamos veikos aplinkybes, veikimo būdą ir siekiamus padarinius.
Staiga kilusi tyčia – šios tyčios laikotarpis tarp nusikalstamo kėslo ir veikos yra labai trumpas ar beveik
nepastebimas.
Bendroji tyčia -
Afektinė tyčia – būdinga tai, jog asmuo padaro nusikalstamą veiką labai susijaudinęs – būdamas
psichiškai paveiktas aplinkybių. Veikos padarymas esant afektinei tyčiai turi reikšmės kvalifikuojant veiką
kaip mažiau pavojingą.

4. Neatsargios kaltės samprata ir elementai

Neatsargumas – tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas
pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta. Arba kai asmuo nenumatė pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas
numatyti.
Dažniausiai ten kur yra transportas, chemija ir pan.
BK 16 str.
5. Neatsargios kaltės rūšys baudžiamajame įstatyme

Nusikalstamo pasitikėjimo atveju yra labai abstraktus suvokimas, kad tokie padariniai galimi, tačiau konkrečiu atveju sau
jų netaiko.
Nemano, kad padariniai bus, nes jeigu žinotų, taip nesielgtų.
Pagrindinis yra valinis momentas, kuris įstatymų leidėjo įvardintas kaip lengvabūdiškas tikėjimasis. Asmuo pervertina
aplinkybių įtaką tam, kad padariniai neatsiras ar grėsmė atsirasti jiems nekils.
Asmuo turėjo ir galėjo numatyti neigiamus padarinius – pareigos reikalavimas.
Dar konstatuojamas asmens pajėgumas išvengti neigiamų padarinių.
Pvz. greičio viršijimas, nes asmuo suvokia pavojingas pasekmes, tačiau mano, kad jam taip nenutiks.

Nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais:

a. pavojingų pasekmių nenumatymas;
b. galėjimas bei turėjimas jas numatyti.

Asmuo turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir
užkirsti kelią šioms pasekmėms.

Atsitikimas (kazusas) – toks atvejis, kai asmuo savo veikla sukėlė pavojingas pasekmes, kurių neprivalėjo ir negalėjo
numatyti. Tokiu atveju asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

6. Mišrios kaltės problematika

Mišri kaltė – tokia kaltės forma, kai asmens psichinis santykis su veika yra tyčia, o su pasekmėmis – neatsargumas.
Mišri kaltė numatoma BK Specialiojoje dalyje. Ji galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse.
Dar vadinama sudėtinga, trečia, dviguba kaltės forma. Teismų praktikoje tokia rūšis nėra išskiriama.
Bet tai nereiškia, kad čia konstatuojamos dvi kaltės formos, būna nustatoma viena. Dažniausiai vienam iš elementų
galima suteikti atskirą kaltės formą. Pvz. faktinė pusė tyčia, o visa kitą neatsargumas. BK 132str.
Gali būti suvokiama plačiąja ir siaurąja prasmėmis.
Plačiąja – kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo.
Siaurąja – kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurios vienos kaltė yra tyčia, o kitos –
neatsargumas. Pvz. tyčinis sunkus nukentėjusiojo sužalojimas, sukėlęs jo mirtį.
 7. Motyvų samprata ir 10. Tikslo samprata

Motyvas – suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.
Tikslas – asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.
Tarp motyvo ir tikslo egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvai veda asmenį į tikslą.
Tikslo negalima tapatinti su pasekmėmis, nes tikslas, kaip norimas rezultatas, apibūdina asmens mąstymą, tuo tarpu
pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.
BK 59str.; 60str.

Motyvai:
1. Pozityvūs (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.)
2. Neutralūs (meilė, draugystė ir pan.)
3. Negatyvūs (savanaudiškumas, pavydas ir pan.)

Tikslo siekimas būdingas tik tiems nusikaltimams, kurie padaromi tiesiogine tyčia.
Padeda kvalifikuoti bausmę, nustatyti veikos pavojingumą. Motyvas taip pat parodo kaltininko asmenybę. Padeda
nustatyti kaltės formą ir rūšį.
LAT Nr. 2K-P-247/2009 (ir atskiroji nuomonė) Teismų Praktika Nr. 32.
LAT Nr. 2K-158/2009 (kaltė ir priežastinis ryšys) Teismų Praktika Nr. 31