1.

Baudžiamosios teisės sąvoka

Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama keliais aspektais:

a) Kaip teisės šaka

b) Kaip įstatymų leidybos sritis
c) Kaip mokslo sritis

Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems
gėriams – t.y. nusikaltimą. Suprantama, kad dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Taigi
nusikaltimas ir bausmė – tai tos dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama visa teisės šaka –
baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už nusikaltimų
padarymą, paprastai vadinama materialiąja teise, skirtingai nuo baudžiamojo proceso ir ausmių vykdymo
teisė, kurios laikomos formaliosiomis teisės šakomis.

Materialinė baudžiamoji teisė arba tiesiog baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka trumpai gali būti apibūdinta
taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato atitinkamas kriminalines
bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.

Baudžiamoji teisė taip pat numato atvejus, kai asmuo padaro veiksmus, kurie išoriškai primena nusikaltimą,
tačiau jie nelaikomi tokiais: tai būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, nusikaltėlio sulaikymas ir kt.

Baudžiamoji teisė – tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių
draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip
pat atleidimą nuo bausmės arba bausmės palengvinimą.

Literatūroje aptariant baudžiamosios teisės sąvoką kartais jos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją
teisę subjektyviąja prasme (ius poenale) ir baudžiamąją teisę subjektyviąja prasme (ius puniendi). Baudžiaoji
teisė objektyviąja prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įsipareigojimų, kurie išdėstyti
baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrių apimtį ir
jiems padaromos žalos pobūdį. Tuo tarpu teisė subjektyviąja prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl
valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą.

2. Baudžiamosios teisės esmė (ultima ratio)

Baudžiamoji teisė iki nusikaltimo padarymo privalo nustatyti atitinkamus draudimus nedayrti kokių nors
veiksmų ar, atvirkščiai, įpareigoti visuomenės labui tam tikru būdu elgtis.

Baudžiamosios teisės saugomi ne visi žmonių interesai, atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniais
gėriais, o tik kai kurie. Baudžiamoji teisė gina iš tikrųjų tokias svarbias vertybes kaip žmogaus gyvybę,
sveikatą, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, pačios valstybės egzistavimo sąlygas ir daugelį kitų.

Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius teisės pažeidimą.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma ne visų, bet paprastai tik svarbiausių
visuomenės gėrių apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis. Tiesioginė žala
yra padaroma baudžiamosios teisės normomis ginamiems visuomeniniams santykiams.

Baudžiamosios teisės esmei atskleisti turi reikšmės ir jos normų pobūdis. Baudžiaosios normos yra
priskiriamos prie apsauginių. Tai reiškia, kad jų paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tirką visuomeninių
santykių grupę, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas, kurios taikomos už padarytą
nusikaltimą. Baudžiamosios teisės normų ypatumas taip pat pasireiškia tuo, kad jos nukreiptos į teisės
pažeidėją.

Pagaliau atskleidžiant baudžiamosios teisės esmę būtina atkreipti dėmesį į jos reguliavimo metodą. Kaip
žinoma, baudžiamosios teisės normos ralizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas
reikia taikyti ne tik tiksliai laikantis baudžiamosios teisės normose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant
valstybės prievartą.

Taigi baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių
interesus, mūsų vadinamus teisiniais gėriais, jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padariusius nusikaltimą,
kuriems dėl padarytų nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio
suvaržymai. Šie suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu
ir yra privalomi ir taikyti, ir vykdyti.

3. Subsidinis baudžiamosios teisės pobūdis (ar tik ta pradeda veikti, kai kitų šakų normos nebeveiki)

4. Baudžiamoji teisė kaip valstybinės teisės sistemos dalis

Baudžiamosios teisės vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai: ji gali būti analizuojama kitų
baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (baudžiamojoproceso ir bausmių vykdymo teisės) ir teisės sistemos
apskritai požiūriu.

Tarp baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės bei bausmių vykdymo teisės yra tiesioginis ryšys.
Baudžiamoji teisė, apibrėždama nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą, nesprendžia klausimo,
kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė.
Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų veikla traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir
galutinėje išvadoje paskiriant bausmę sureguliuota baudžiamojo proceso teisės.

Baudžiamoji teisė taip pat neišsprendžia klausimo, kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė
už padarytą nusikaltimą. Tai sureguliuoja bausmių vykdymo teisė. Jos normos nustato tvarką,kaip turi būti
vykdomos paskirtos bausmės, kad kartu būtų pasiekti bausmės tikslai.

Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri
teisiškai sureguliuoja visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo amens
nubaudimu ir paskirtos bausmės ralizavimu.

Šiek tiek kitokia yra baudžiamosios teisės vieta visoje valstybės teisės sitemoje.

Palyginus baudžiamosios teisės normas su civilinės, darbo finansų ir kitų teisės šakų normomis pirmiausia
pastebimas tas skirtumas, kad pastarųjų uždavinys yra taip sureguliuoti visuomeninius santykius, kad jiems
būtų sudarytos geriausios sąlygos plėtotis. T.y. sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams
formuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomeninės raidos pažangą. Baudžiamosios teisės normos –
priešingai, tiesiogiai nekuria jokių prielaidų ir nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių
raidos. Jų pagrindinis uždavinys yra užkirsti kelią tokių visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie
trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių funkcionavimui. Taip pat negalima užmiršti,kad
baudžiamosios ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (pvz.,gyvybę) tik skirtingomis priemonėmis ir
panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Dėl to yra galimybė pasirinkti skirtingas gynybos
priemones ir pasiekti skirtingas teisines pasekmes.
Šiuo metu valstybėse vis didesnę reikšmę įgyja tarptautinės teisės normos. Jų teisinė reikšmė taip pat
nevienoda. Vieni yra rekomendacinio pobūdžio, tai reiškia, kad kiekviena valstybė juos realizuoja
nacionalinėje įstatymų leidyboje, kitų duomenų valstybės įsipareigoja laikytis nuosekliai.

Tarptautinių teisės normų vieta skirtingų valstybių nacionalinėje teisėje taip pat nevienona. Kai kurių
valstybių nustatyta, kad tarptautinės konvencijos ir kitos sutartys, kurias jos yra ratifikavusios, sudaro
sudedamąją tos vakstybės teisinės sistemos dalį ir yra tiesiogiai taikomos (pvz., Estija). LR tarptautinės
sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, tampa nacionalinės teisės sudėtine dalimi. Tačiau baudžiamosios
teisės sferoje jų teikymas paprastai prasideda, kai jos yra inkorporuojamos į baudžiamuosius įstatymus.

Tarptautinius dokumentus pagal juos priėmusius subjektus galima skirstyti į:

a) Jungtinių Tautų priimtas konvencijas, rezoliucijas

b) Europos Tarybos priimtos Konvencijos, Europos Tarybos Ministrų Tarybos priimti nutarimai,
rekomendacijos ir kt. regioninių institucijų dokumentai
c) Dvišaliai susitarimai dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir
baudžiamosiose bylose
5. Kaip atskirti administracinį nusižengimą nuo baudžiamojo

6. Baudžiamosios teisės funkcijos (pvz., apsauginė, represinė, susitaikymo)

Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkcija. Tačiau yra išskirtos labiau specializuotos
baudžiamosios teisės funkcijos:

a) Bendrosios prevencijos
b) Informacinė
c) Represinė
d) Individualios prevencijos (pataisymo)
e) Kartais išskiriama specialioji prevencija (nepilnamečiams, moterims (

Bendrosios prevencijos funkcija. Tai žmonių bendro gyvenimo apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
Realus baudžiamųjų įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems,
potencialiai linkusiems nusikalsti, asmenims. T.y. baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią
nusikaltimams apskritai. Lemiamas vaidmuo tenka ne bausmių griežtumui, bet bausmių neišvengiamumui.
Taigi, galvojant apie didesnį baudžiamosios teisės prevencinio poveikio efektą, ne tik svarbu kriminalizuoti
veikas ir griežtinti bausmes, bet tobulinti realų baudžiamųjų įstatymų efektyvumą.

Baudžiamosiosio teisės informacinė funkcija. Baudžiamosios teisės normų nustatyti draudimai ir

įpareigojimai, esant apie juos tinkamai informacijai, visų pirma turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų
žmones, kurie nėralinkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo. N mažiau svarbu, kad
baudžiamosios teisės priemonėmis galįtų pasinaudoti nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo.

Represinė fnkcija. Represinės baudžiamosios teisės funkcijos esmė yra ta, kad pagal jos normose nustatytas
sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam. Taigi šios funkcijos realizavimas iš
esmės yra reakcija į padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės represinis pobūdis skiriasi nuo kai kurių
valstybės taikomų represinių priemonių tuo, kad turi individualizuotą poveikį. Baudžiamojoje teisėje ne
kieviena padaryta veika yra susijusi su realių suvaržymų nustatymu. Baudžiamieji įstatymai numato
galimybę nusikaltsį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o atliekamą bausmę – palengvinti.

Individualios prevencijos (pataisymo) funkcija. Baudžiamosios tesiės tikslas nėra vien tik nubausti asmenį.
Baudžiamojo įstatymo taikymas siejamas su tuo, kad toks asmuo daugiau nepadarys nusikaltimų, jis bus
grąžintas į įstatymo besilaikančių visuomenės narių tarpą. Negalima užmiršti, kad šios funkcijos realzavimas
gali būti susijęs su tuo, kad laisvės atėmimu nubaustas asmuo patenka į tokių pat kaip jis nusikaltėlių
aplinką. Taigi siekiama pozityvaus rezultato, kai pati aplinka yra negatyvi.

Visa tai reiškia, kad baudžiamosios teisės poveikis priklauso nuo daugelio dalykų: tinkamai pritaikyto
įstatymo, individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizavimo, galimybių padėti asmeniui,
atlikusiam bausmę, ir kt. Tik kompleksinis šių klausimų sprendimas gali duoti laukiamą rezultatą – mažesnę
tikimybę asmeniui pakartotinai padaryti nusikaltimą.

7. Mokslas. Baudžiamosios teisės moksas ir pagrindinės kryptys: klasikinė, antropologinė, socialinė

Baudžiamosios teisės mokslas – tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip
nusikaltimas ir bausmė. Tuo ji skiriasi nuo baudžiamosios teisės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas ir yra
TIRTI šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė.

Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išsiaiškinti jų sąlygotumą bei taikymo efektyvumą.

Baudžiamosios teisės mokslas tampa gana svarbiu tarpininku tarp įstatymųleidėjo ir praktikos. Mokslinių
tyrimų pagrindu pateikiamos rekomendacijos ne tik baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikai tobulinti, bet ir
įstatymų leidėjui – tobulinti šiuos įstatymus.

Iškyla specialūs uždaviniai baudžiamosios teisės mokslui: pasiūlyti nusikalstamų veiksmų, pripažintų
tarptautiniuose susitarimuose, kriminalizavimo nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose tvarką.

Jau nusistovėjo tvarka, kad padariusiems tarptautinius nusikaltimus asmenims teisti sudaromi specialūs
tribunolai. Tokiais atvejais ypač svarbios mokslininkų rekomendacijosdėl susitariančių valstybių įgaliojimų
sprendžiant tokių asmenų atsakomybės klausimus.

Baudžiamosios teisės mokslas visose šalyse stengiasi išskirti baudžiamųjų įstatymų raidą. Tik iš šios raidos
analizės galima suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai.
Baudžiamųjų įstatymų istorinės raidos tyrinėjimas ypač svarbus Lietuvoje, nes iki šiol nėra pakankamai
atskleista gana turtinga mūsų šalies baudžiamųjų įstatymų raida. Taigi baudžiamosios teisės moksle
sąlyginai galima išskirti tokias kryptis:

a) Baudžiamosios teisės dogmatika

b) Baudžiamosios teisės sociologija
c) Lyginamoji baudžiamoji teisė
d) Tarptautinė baudžiamoji teisė
e) Baudžiamosios teisės istorija

Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja tokiomis mokslo
šakomis kaip kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija. Vertinant kai
kuriuos klausimus, susijusius su kaltininko gebėjimu atsakyti už padarytą veiką, itin reikšmingi yra teisminės
psichiatrijos duomenys, o padarytos žalos dydis žmogaus sveikatai paprastai vertinamas remiantis teisminės
medicinos išvadomis.

Su baudžiamąja teise glaudžiai siejasi baudžiamosios teisės filosofija. Sankcijos teorija yra paprastai
grindžiama filosofinėmis idėjomis, įbauginimo, eliminavimo ir pataisymo pasirinkimu. Panašiai sprendžiami
atsakomybės ir bausmės už bausmių recidyvą klausimai. Juos sprendžiant didelės reikšmės turi filosofinis
pasirinkimas tarp moralinės ir baudžiamosios atsakomybės prioritetų.
Norėdamas nuodugniau ištirti atskirus baudžiamosios teisės institutus ir baudžiamosios teisės normas,
baudžiamosios teisės mokslas naudoja gana įvairius metodus. Trap jų paminėtini: sisteminis, lyginamasis
(komparatyvinis), statistinis, sociologinis, istorinis ir kt.

Sisteminis metodas gali būti panaudotas nustatant teisės normos vietą, parenkamų bausmių rūšis ir dydį,
sudarant atskiras baudžiamojo kodekso dalisir kt. Lyginamasis (komparatyvinis) metodas paparastai
naudojamas lyginant skirtingų šalių baudžiamosios teisės atskirus institutus ar normas. Statistinis metodas
reikalingas įvertinant padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirų bausmių ir kitus kiekybinius rodiklius. Jis
svarbus norint išsiaiškinti padarytų nusikaltimų struktūrą, taikytas bausmes, nuteistųjų demografinius ir kt.
rodiklius, kurie gali būti vertingi baudžiamiesiems įstatymams tobulinti. Sociologinių metodų panaudojimas
padeda atskleisti specifinius baudžiamosios teisės klausimus, kurie reikalingi išsamaus pažinimo.
Panaudojant istorinį metodą atskleidžiama baudžiamosios teisės normų aida, įvertinamos jos taikymo
galimybės ir kt.

Gali būti panaudojami keli metodai.

Mokslo raida:
 Iš romėnų teisės išliko tik atskiros nuotrupos apie nusikalstamą veiką ir nubaudimą.
 XII a. teisė pradėta dėstyti Italijos universitetuose
 Baudžiamosios teisės mokslui (kaip jis suprantamas dabar) XVIII a. pradžią davė Š. Monteskjė, Ž.
Ruso, Č. Bekarijos darbai.

Klasikinė baudžiamosios teisės kryptis. Bekarija. Pagrindinis šios krypties nupelnas yra tas, kas jos
pagrindu buvo atsisakyta daugelio feodalinės teisės nuostatų. Ji pagrindė visų asmenų lygybę prieš
įstatymą, būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių srityje (atsisakyti kūno žalojimo bausmių,
sumažinti mirties bausmės taikymą, vykdyti kalėjimų reformą). Buvo atsisakyta bausti už kai kuriuos
nusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus, susijusius suraganavimu ar kitais prietarais. Pagal šios
teorijos principus kontinentinės Europos valstybės sukūrė baudžiamuosius įstatymus, kuriuose ryškiai
pastebimas baudžiamosios atsakomybės formalizavimas. Buvo iki minimumo sumažinta teisėjo atsakomybė
skiriant bausmę. Tačiau buvo užtikrinta lygybė prieš įstatymą. Problemos:

 Nepasitikėjimas teisėju.
 Ne visuomet teisingas bausmės paskyrimas

Antropologinė baudžiamosios teisės kryptis. Šios teorinės krypties tikslas buvo ne ieškoti baudžiamosios
atsakomybės pagrindų, o nustatyti realias nusikaltimo priežastis. Kartu svarstoma, kad į nusikaltimą galbūt
reikia žiūrėti ne kaip į teisinę sąvoką, bet kaip į biologinį ar sociologinį reiškinį. Antropologai iškėlė mintį, kad
pagrindinis dalykas yra suprasti nusikaltimo esmę ir jo priežastis ir tik po to spręsti apie teisinių pasekmių
nustatymą. Buvo manoma, kad nusikaltėlis yra atskiras žmpgaus tipas, kurio savybes lemia jo pataloginiai
nukrypimai. Vėlesniuose savo tyrimuose Č. Lombrozo bandė išplėsti nusikaltėlių tipų rūšis, kurias be įgimtų
savybių, dar siejo su atavizmu, o vėliau – ir proto ligomis.

Iš to kilo gana aiški išvada: jeigu įgimti fiziniai ar psichiniai nukrypimai yra nusikalstamo elgesio priežastis, tai
kriminalinės bausmės neturi jokios reikšmės.

Tačiau ši teorija sulaukė daug kritikos, kadangi Č. Lombrozo išskirti bruožai tiko ne tik nusikaltėliams, bet ir
įstatymui nenusižengusiems asmenims.

Taigi antropologinė mokslo kryptis, nepaisant daugumos kritikuotinų jos teiginių, atkreipė žmonijos dėmesį
į tai, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis. Svarbu, kad visuomenė bandytų
suvokti daromų nusikaltimų priežastis ir kiek įmanoma jas šalintų. Tai net tiesiogine prasme yra žymiai
pigiau, negu išsiaiškinti ir nubausti asmenis, padariusius nusikaltimus. Be to, šios mokslo krypties pagrindu
susiformavo savarankiška mokslo šaka, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlį, - kriminologija.

Sociologinė baudžiamosios teisės kryptis. Vienas žymiausių šios krypties atstovų – F. Listas. Jis tvirtino, kad
visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga tik tuomet, jeigu, pirma, bus gerai žinomos nusikaltimų
priežastys, o antra – toji įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikalėliams. Mokslas turi būti
suskirstytas į kelias šakas, kurios viena kitą papildydamos sudarytų viening mokslą. Dažniausiai išskiriamos
trys tokios šakos: baudžiamosios teisės dogmatika, kriminologija ir baudžiamoji politika.

Abulicionizmas. Uždrausti mirties bausmę, tada laisvės atėmimą ir galiausiai pačią baudžiamąją teisę ir
panaikinti baudžiamuosius kodeksus.

Baudžiamosios teisės dogmatika paprastai siejama su baudžiamojo įstatymo logine analize, baudžiamosios
teisės normų, sąvokų tyrinėjimu ir kt. Kriminologijos paskirtis – nustatyti nusikalstamumo priežastis.
Baudžiamosios politikos paskirtis yra tirti ne tik bendrą bausmių struktūrą, bet ir bausmių poveikį
konkrečiam aseniui, siekiant jam didžiausio poveikio.

Sociologinės krypties baudžiamosios teisės idėjos dėl bausmės realizavimo gana plačiai paplito
Skandinavijos šalyse šio šimtmečio 7-9 dešimtmečiuose. Bausmės atlikimo vietose buities, mokymosi, darbo
sąlygas buvo bandyta prilyginti normalioms gyvenimo sąlygoms, siekiant pataisyti nusikaltėlį buvo
bandomakeisti jo socialines , profesines ir kt. nuostatas.

Nubaudimo tikslai paprastai yra siejami su nusikaltusio asmens pataisymu bei visuomenės apsauga nuo
nusikaltimų padarymo.

Taigi nusikaltimą, nusikaltėlį ir bausmę tyrinėja įvairios šiuolaikinio mokslo šakos. Baudžiamosios teisės
mokslui vis dažniaupaliekama tik šios teisės šakos dogmatika.

Čezarė Bekarija „Apie nusikaltimus ir bausmes“

1. Kaip kalbama apie baudžiamosios teisės principus? Kokie principai išskiriami?

Bekarija reikalauja,kad būtų įvesti šie principai:

 Viešumo principas
 Ginčijamumo principas plačiai taikant gynimą.

Taip pat reikalauja įstatymųryškumo, visiškai aiškiai ir be jokių išlygų iškeldamas principą, kuris dabar
formuluojamas taip: Nėra nusikaltimo be įstatymo, nėra bausmės be įstatymo. Tiktai tada, jeigu pilietis,
atlikdamas nusikalstamą veiką, tuo momentu galėjo žinoti, kas yra nusikalstama ir baudžiama, galima jį už
tai bausti. Bausmės įstatymas turi eiti pirma nuskalstamos veikos.

Bausmė turi būti reikalinga, ir tiktai tuo ją galima pateisinti, o didesnė bausmė, negu reikia, savaime yra
nusikaltimas.
Bausmės už nusikaltimus skirtinos tik įstatymu, o įstatymus leisti gali tik įstatymų leidėjas, kuris atstovauja
visuomenei, sujungtai visuomenės sutartimi. Joks valdininkas negali teisingai, be įstatymo, bausti kitą tos
pačios visuomenės narį, nes jis pats yra tik visuomenės narys. Skyrimas didesnės bausmės negu įstatymas
yra neteisingas.

Valdovas, atstovaująs visai visuomenei, gali leisti vien bendrus įstatymus, priverstinus visiems visuomenės
nariams, bet jis neturi teisės, kaip teisėjas, skelbti sprendimo.

Bausmės žiaurumas yra tiesiog priešingas visuomenės gerovei ir pačiam tikslui užkirsti kelia nusikaltimams.

Teisė aiškinti baudžiamuosius įstatymus taip pat negali būti suteikta baudžiamajam teismui todėl, kad jis
nėra įstatymų leidėjas.

2. Kas pasakoma apie įstatymus ir teisėjų diskreciją juos taikant? Ar teisėjas gali laisvai savo
nuožiūra spręsti, ar įstatymasyra griežtas ir reikia laikytis jo taip, kaip parašyta?

Teisėjai, net ir norėdami padėti kokiam nors visuomenės reikalui,negali nusikaltėliui skirti didesnės
bausmės, negu tai numato įstatymas.

Įstatymo dvasia priklausys nuo teisėjo geros ar blogos logikos, blogo ar gero jo virškinimo; ji priklausys ir
vienos ar kitos teisėjo aistros, jo santykių su nukentėjusiuoju, kaltinamojo silpnumo ir apskritai visų tų
menkų aplinkybių, kurios nepastoviame žmogaus prote taip lengvai keičiasi. Už tuos pačius nusikaltimus tas
pats teismas tik įvairiu metu įvairiai baudžia tik todėl, kad teisėjai vadovaujasi ne tik įstatymo raide, o
besikaitaliojančia inrerpretacija.

Įstatymo raidės tikslus laikymasis pašalina netikusį mąstymą, kuris tą įstatymą galėtų įvairiai ir klaidingai
aiškinti.

Kur baudžiamasis statutas yra rinkinys įstatymų, kurių reikia paraidžiui laikytis, ten teisėjui neleidžiama
daryti nieko kito, kaip tik apsvarstyti piliečio veiksmą ir nutarti, ar jis atitinka įstatymą, ar ne.

Ne teisė, bet jėga teikia tesėjui galią taikyti piliečiui bausmę.

Kai kurie įstatymai ir kai kurios tautos leidžia kartoti tą bejėgišką petitio pricipii (cikliškas argumentas) tik iki
trijų kartų, o kiti tai palieka teisėjo nuožiūrai.

Nustatyti laiką, duotą pasiruošti apsigynimui, kaip kaltės įrodymų suradimui, turi įstatymai: teisėjas, jei jis
turėtų spręsti, kiek laiko reikia ištirti nusikaltimą, be pagrindo brautųsi į įstatymų leidybos sritį.

Švelnumas turi būti įstatymų leidėjo, bet ne įstatymų vykdytojo dorybė, kad jis turi būti ne atskirų teismo
sprendimų, bet teisynų pažiba.

3. Mirties bausmė

Mirties bausmė yra tautos kova su piliečiu, nes tauta mano, kad sunaiknti pilietį būtina ar naudinga.

Piliečio mirtis gali būti būtina tik dviem atvejais: pirmas, kai pilietis, neatsižvelgdamas į tai, kad yra netekęs
laisvės, palaiko tokius ryšius ir turi tokį galingumą, kuris gresia tautos saugumui, kada jo vieno gyvenimas
gali padaryti perversmą, pavojing esamai valdymo formai. Todėl piliečio mirtis yra būtina tada, kai tauta
atgauna savo laisvę arba kai būna anarchija,kai netvarka pakeičia įstatymus. Žudyti pilietį galima tik tada, kai
jo mirtis bus toji vienintelė ir tikroji priemonėneleisti kitiems daryti ta tikrų nusikaltimų (antrasis atvejis).

Mirties bausmėnenaudinga, nes ji visuomenei rodo žiaurumo pavyzdį.

 4. Bausmių rūšys

Piniginė pabauda ir kalėjimas. Naujoji baudžiamoji sistema turėtų būti paremta vie tik kalėjimu, įvairiomis jo
rūšimis.

Kalėjimo bausmė skiriasi nuo visų kitų bausmių tuo, kad ji turi būti vykdoma prieš paskelbus sprendimą apie
kaltinamojo kaltumą; bet tas skirtumas nenaikina bausmės esminio požymio: tik įstatymas turi teisę
numatyti atvejus, kuriais ji gali būti taikoma.

Bausmės tikslas yra vienas – užkardyti nusikaltėliui daryti piliečiams naujus žalingus veiksmus, o kitus nuo jų
atitolinti. Todėl bausmės ir būdai joms vykdyti turi didelį ir patvarų įspūdį nekaltiems žmonėms, o
nusikaltėliams sukelti mažiausius fizinius skausmus.

Ištrėmimas. Taip pat gali būti ir turti netekimas.

Infamija (garbės netekimas). Infamijos baismės neturi būti labai dažnos; jos taip pat neturi būti skiriamos
daugeliui žmonių vienu kartu; pirma – tai neturi būti todėl, kad visuomenės opinijos įtakos dažnas
panaudojimas silpnins tos įtakos reikšmę, antra – todėl, kad jei daugelis neteks garbės, tai kartu jos niekas
nebus netekęs.

5. Koks turi būti nusikaltimo ir bausmės santykis?

Bausmės nauda turi persverti veikos žalą.

Bausti galima tik už neabejotiną nusikaltimą

Liudytojo patikimumas yra juo mažesnis, juo didesnis yra nusikaltimo sunkumas arba aplinkybių
neįtikėtinumas.

Jei nusikaltimas neabejotinas, tai negalima skirti kitokios negu įstatymais numatytos bausmės. Jei
nusikaltimas abejotinas, tai negalima kankinti nekalto, o pagal įstatymus kiekvienas, kieno kaltė neįrodyta,
laikomas nekaltu.

Labai svarbu, kad niekas neliktų nenubaustas už nusikaltimą, iškilusį viešumon.

Sėkmingam baudimui užtenka, kad skausmai, daromi bausme, viršytų malonumą, gaunamą nusikalstant.
Prie to dar reikia priskirti bausmės neišvengiamumą ir nusikaltimu gautos naudos netekimą. Visa, kas tai
viršija, yra nereikalinga ir vista tironija.

Netekimas viso turto gali būti laikomas tada, kai įstatymas numato ištrėmimus už tokius nusikaltimus, dėl
kurių nuteistasis netenka visų buvusių santykių tarp jo ir visuomenės, kuri jį dabar ištremia. Šiuo atsitikimu
miršta pilietis ir lieka tik žmogus.; politiniuatžvilgiu čia turi įvykti tokie padariniai, kurie būna įvykus
natūraliai mirčiai.

Kuo greičiau įvykus nusikaltimui bus įvykdyta bausmė, tuo ji bus teisingesnė ir naudingesnė. Teisingesnė dėl
to, kad ji trumpina nusikaltėliui beprasmiškas ir žiaurias kančias laukiant kažko nežinommo, padidinto jo
vaizduotėje ir jausmuose, o teisingesnė todėl, kad laisvės atėmimas iš esmės jau yra bausmė ir iki teismo
sprendimo neprivalo ilgiau trukti, negu būtinai to reikia.

Bausmė tuo naudingesnė, kuo ji, nusikaltimui įvykus įvykus, bus greičiau įvykdyta, nes kuo mažiau praeis
laiko tarp bausmės ir nusikaltimo, tuo įsppūdingesnė ir patvaresnė žmonių atmintyje bus šių dviejų idėjų –
nusikaltimo ir busmės – sąveika; tada jie supras, kad nusikaltimas – yra priežasti, o bausmė – nuolatinis,
neišvengiamas padarinys.
Viešas nubaudimas už menkesnius nusikaltimus lengviau žmonių suprantamas ifr padarys įspūdį, kuris
atgrąsindamas žmones nuo tų nusikaltimų dar labiau nušalins juos nuo didžiųjų nusikaltimų. Bausmės ne tik
savo sunkumu turi būti proporcingos nusikaltimams, bet ir vykdymo būdais.

 Jei už du pagal padarytą visuomenei žalą nelygius nusikaltimus bus paskirtavienoda bausmė, tai,
savaime suprantama, žmonės savo nusikaltimjų kely nesutikę didesnių kliūčių, darys tuos didesnius
nusikaltimus, jei tik jiems šie nusikaltimai bus naudingesni.
 Jei pagaliau vienodai vienodai bus nubaustas, pvz., mirties bausme ir tas, kuris nužudė fazaną, ir tas,
kuris nužudė žmogų ar suklastojo kokį nors svarbų dokumentą, tada nebus jokio skirtumo tarp tų
nusikaltimų.
6. Kas pasakoma apie inkviziciją bei spaltuosius kaltinimus? Kas pasakoma apie corpus delicti?

Pasisakoma prieš inkvizinius teismus ir slaptuosius kaltinimus, laiko tai didžiausia blogybe.

Corpus delicti užtenka sulaikyti piliečiui. Tačiau šis įrodymas turi būti numatytas įstatymų, o ne teisėjų.

Sakoma,kad jokie motyvai negali pateisinti slaptojo kaltinimo. Taip pat pasako, kad šmeižikui, jei
pranešimas nepasitvirtintų, reikia numatyti tokią bausmę, kuri yra skiriama ir kaltinamajam.

Jei priešingas įstatymams verčia kaltinamąjį prisipažinti padarius nusikaltimą, tai sakinimo metodai verčia jį
tai dar geriau padaryti; o žmonės daugiau vadovaujasi skirtingais dalykų pavadinimais, negu jų esme.

Tas, kuris tardymo metu užsispyręs tyli, pagal įstatymus vertas bausti viena iš didžiausių bausmių, žinomų
įstatymų leidybai tik todėl, kad išsisukinėja nuo būtinumo, tekusio jo likimui būti visuomenei

Skirtumas tarp kalto ir nekalto neteks savo prasmė, kai žmonės pripažins savo kaltę net nebūdami kaltais
vien tam, kad sustabdytų kankinimus.

Žmogus negali būti pavadintas nusikaltėliu, kol to nenuspręs teismas, ir visuomenė negali jo palikti
neapginto, kol nebus išspręsta, ar jis pažeidė sutartis, kuriomis jam buvo teiktinas apgynimas, ar ne.
Kitam seminarui:

Baudžiamoji politika. Principų nereikia

1. Perskaityti Švedo straipsnį“ Žurnalas „Teisė“ 2006 m. 59 NR. 128-139 psl. Atkreipti dėmesį į:
a. Baudžiamosios politikkos samprata
b. Veiksniai, formuojantys baudžiamąją politiką Atsiųs Mantė papildymą
2. Kitą antradienį nebus BT. Bus po 2 savaičių