Baudžiamosios politikos sampratos ir problematika:

1) Baudžiamosios politikos samprata – valstybės vykdoma svarbiausia vertybių apsauga

baudžiamosios teisės priemonėmis.

Baudžiamosios politikos pagrindą sudaro: baudžiamasis įstatymas, kuris nustato baudžiamosios

atsakomybės ribas ir sąlygas, apibrėžia nusikalstamas veikas ir nustato už juos tam tikrus padarinius.

LT baudžiamosios teisės doktrina baudžiamąją politiką sieja tik su baudžiamosios justicijos sistema.

Valstybė gali nustatyti įvairią atsakomybę: civilinę, administracinę, jei kitomis teisinės atsakomybės
rūšimis jau negalima užtikrinti ginamų interesų apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė,
tokia ginamų interesų apsauga yra naudinga, nes leidžia valstybei įgyvendinti teisinės atsakomybės
principus, tokius kaip teisėtumo, proporcingumo, taip kartu formuojant ir įgyvendinant darnią
baudžiamąją politiką.

LT Teismai taip pat kurią baudžiamąją politiką, ne tik įstatymų leidėjas, tai nebūdinga Vakarų Europos
valstybėms, ten teismai tik vykdo teisingumą.

Baudžiamoji politika negali veikti savo labui, baudžiamoji politika turi užtikrinti individo. visuomenės ir
valstybės apsaugą nuo pavojingo elgesio.

2) Baudžiamosios politikos turinys – 1) tam tikrų veikų kriminalizavimas ir dekriminalizavimas 2)

penalizavimas ir depenalizavimas 3) baudžiamosios atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymas.

Kriminalizacija – tam tikrų veikų pripažinimas nusikalstamomis ir jų įrašymas į baudžiamąjį įstatymą.

Dekriminalizacija – tam tikrų veikų pašalinimas iš baudžiamojo įstatymo

Kriminalizavimo kriterijai : 1) draudimas bt turi būti kraštutinė priiemonė valstybės reakcijos į

nepageidaujamą elgesį. 2) draudimas bt neturi veiksmingų poveikio priemonių , nustomų kitų teisės
šakų, nes kitu atveju nusikalstama veika būtų labai nuvertinta. 3)kriminalizuojamos veikos negali būti
nei labai retos, nei labai dažnos. Kriminalizuojant dažnai daromą veiką, tai jau būtų kriminalinė
visuomenė. O dėl mažumos nėra absoliuti nuostata, nes yra įtvirtinta ba už genocidą ar agresiją. 4)bt
gali funkcionuoti tam tikrose ribose, kurias peržengus rezultatas tūrėtų neigiamų pasėkmių, bt netinka
reguliuoti šeimos, draugystės santykiams, tačiau ji gali daryti poveikį tam tikroms socialinėms
situacijoms, kaip prostitucija, narkotikų vartojimas..5) veikos teisinis apibūdinimas turi būti tikslus ir
aiškus ir atitikti principą- nėra nusikaltimo be įstatymo 6) kriminalizavimo procesas turi būti siejamas su
dekriminalizavimu t.y atsisakoma ba už pavojingumą praradusias veikas.

Kriminalizacija pasireiškia tuo, kad pripažinus tam tikrą veiką nusikalstama savaite didėja
nusikalstamumas ir dėl to tenka ieškoti naujų šio reiškinio kontrolės priemonių.

Penalizavimas – bausmių rūšių ir dydžių nustatymas, baudžiamojo įstatymo sankcijoje.

Depenalizavimas – bausmių ir jos dydžių panaikinimas.

Veiklos penalizavimas reguliuojamas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus: bausmių sistemą ir atskiras
bausmes, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, atleidimo nuo ba taisykles ir t.t.

Įstatymų leidėjas , nustatydamas baudžiamosios politikos tikslus penalizacijos atžvilgiu , pabrėžė:

1) Atlaidumą asmenims, padariusiems nesunkius ir neatsargius nusikaltimus

2) Griežtas bausmes ir izoliavimą nuo visuomenės asmenų, kurie padarė labai sunkius ir tyčinius
nusikaltimus.
Baudžiamosios atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymas – dažniausiai yra susijęs su tokiais ba aspektais ,
kaip : nebaigtos nusikalstamos veikos baudžiamumas, bendrininkavimo, bt atsakomybę šalinančių
aplinkybių, atleidimo nuo atsakomybės ir t.t.

 Pagrindiniai baudžiamosios politikos principai:

Jie turi svarbią metodologinę ir praktinę reikšmę. Jais remiantis galima nustatyti valstybės keliamus
uždavinius baudžiamąją politiką įgyvendinantiems pareigūnams , taip pat priemones ir būdus kaip tie
uždaviniai tūrėtų būti įgyvendinami. Teisingas principų vertinimas užtikrina teisinio reglamentavimo
sistemingumą.

Visi baudžiamosios politikos principai gali būti skirstomi į bendruosius(skirti visoms teisįs šakoms) ir
specialiuosius(būdingus tik bt), brie bendrųjų priskiriami: teisingumo, teisėtumo, humanizmo ir asmenų
lygybės prieš įstatymus principai. , o prie specialiųjų yra priskiriami : nėra nusikaltimo be įstatymo, nėra
bausmės be įstatymo, draudžiama bausti du kartus už tą pačią veiką, asmeninė atsakomybė ir jos
individualizmas, visi įstatymo neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai, nėra nusikaltimo be
kaltės.

Nėra nusikaltimo be įstatymo:

BK 2 str. 1 dalis nustato, jog asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo
uždrausta baudžiamojo įstatymo , galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Šio principo turinį
sudaro: įstatymai turi tiksliai nustatyti baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, veiką kaip nusikalstamą gali
uždrausti tik baudžiamasis įstatymas, nusikalstamos veikos požymiai baudžiamajame įstatyme turi būti
aiškūs ir tikslūs, draudimas taikyti teisės ir įstatymo analogiją nustatant veikos nusikalstamumą ir
baudžiamumą.

Nėra bausmės be įstatymo

Įtvirtina BK 2 str. 5 dalis. Įtvirtina, jog bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei
priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Šio principo turinį sudaro nuostatos:
įstatymai turi būti tiksliai nustatyti baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, tik baudžiamasis įstatymas gali
numatyti bausmę ar kitą poveikio priemonę, bausmės ir poveikio priemonės požymiai baudžiamajame
įstatyme turi būti aiškūs ir tikslūs, draudžiama taikyti teisės ir įstatymo analogiją nustatant bausmės ar kitos
baudžiamosios teisės poveikio.

Draudimas bausti du kartus už tą pačią veiką

BK atskleidžia 2 str. 6 dalis. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.
Principas tas, kad asmuo, kuris buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nebegali būti tais pačiais
pagrindais patrauktas iš naujo.

Nėra nusikaltimo be kaltės

BK 2 str 3 dalis. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju jeigu jis yra kaltas padaręs padaręs
nusikalstamą veiką. Atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką, nustatyta įstatyme – tyčia arba dėl
neatsargumo. Žala padaryta be kaltės vadinama kazusuarba atsitikimu ir nebegali patraukti asmens
baudžiamojon atsakomybė, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti ar jo
padaryta veika atitinka tą kaltės formą , kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Kaltės principas tyčia
atsiranda, kai asmuo suvokia , kad jo veika yra pavojinga, nors ir nežino kad ji uždrausta baudžiamųjų
įstatymų , tai laikoma kad tokia veika buvo padaryta tyčia.

Asmeninės atsakomybės ir jos individualizmo principas

BK 2 str 4 dalis: pagal Baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinkamai
baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šio principo turinį
sudaro : baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumas, baudžiamoji atsakomybė galima tik asmeniui,
padariusiam nusikalstamą veiką, baudžiamoji atsakomybė individualizuojama, baudžiamosios represijos
ekonomiškumo. Asmeninės atsakomybės nuostata reiškia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamą
veiką gali atsakyti tik pats asmuo, kuris ją padarė ir šią atsakomybę yra draudiama perkelti tretiesiems
asmenims.

Visų neaiškumų ir netikslumų aiškinimo kaltinamojo naudai principas

Visi teisiniai ir faktiniai neaiškumai ir netikslumai ar abejonės yra aiškinami kaltininko naudai, yra palankūs
kaltinamajam. šis principas didžiausią poveikį daro baudžiamajam procesui.

Dabartinei LT baudžiamajai politikai įtaką darantys veiksniai

Svarbiausieji:

Nusikalstamumo būklė ir dinamika, lygis ir struktūra, seimo narių politinės, teisinės ir religinės nuostatos,
konstitucinės normos ir principai, Konstitucinio teismo nutarimai, tarptautinė teisė ir ES teisės aktai,
teisėsaugos institucijų ir teismų veikla, baudžiamosios teisės ir kriminologijos mokslas, žiniasklaida ir viešoji
nuomonė.

Pagrindinis veiksnys - Nusikalstatamumas – baudžiamosios politikos objektas, apibrėžiamas kaip socialinis

reiškinys. Nusikalstamumas yra visuma priešingų teisei veikų.

Seimo narių politinės, teisinės, religinės nuostatos – baudžiamosios politikos kryptingumą nustato
parlamentas, taigi liberalių pažiūrų parlamentarai pritaria bausmės individualizavimui, bausmės vykdymo
atidėjimui, siauresnės apimties kriminaliziavimui, o konservatyvesnių pažiūrų parlamentai laikosi priešingų
nuostatų – plečia nusikalstamų veikų ratą, įteisina griežtesnes bausmes. Religingi parlamentarai,
remdamiesi tikėjimo tiesomis, dažniausiai siūlo visiškai uždrausti abortus, azartinius žaidimus ir pnš.

Teisinis fetišižmas – manoma, kad priėmus baudžiamąjį įstatymą savaime gali būti išsprendžiama viena ar
kita socialinė problema.

Baudžiamosios teisės mokslas – tai įvairių idėjų , teorijų, pažiūrų apie teisinius reiškinius visuma. , šią teisės
šaką nagrinėjantys mokslininkai nagrinėja įvairius su nusikalstama veika susijusius klausimus. Svarbi
baudžiamosios teisės funkcija – galiojančio baudžiamojo įstatymo taikymo teisėsaugos institucijose ir
teismuose veiklos vertinimas siekiant nustatyti tikrąsias problemų priežastis.( pvz neteisinga įstatymo
turinio interpretacija. ) dauguma mokslinių tyrimų, rezultatų siejami su siūlymais baudžiamuosiuose
įstatymuose numatyti naujų draudimų , užpildyti baudžiamųjų įstatymų spragas, plėsti baudžiamosios teisės
sankcijų taikymą.

Kriminologijos tyrimo objektas yra nusikalstamumo reiškinys, jo būklė, priežastys ir sąlygos, nusikaltėlio
asmenybė. , mokslo šakos turi teoriškai pagrįsti baudžiamojo įstatymo reikalingumą arba jį paneigti.

1) Didelę įtaką baudžiamajai politikai (tiek baudžiamųjų įstatymų teisėkūrai, tiek juos
taikant) daro Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinis Teismas. Konstitucija,
kuri sudaro konstitucinės normos ir konstituciniai principai, yra aukščiausia teisę
formuojanti teisės sistema bei nustatant teisinio reguliavimo pagrindus. Konstitucinis
Teismas, aiškindamas Konstitucijos tekste suformuluotas itin bendro pobūdžio normas
ir principus, atskleidžia tikrąjį jų turinį ir ribas, o kartu ir jų reikšmę baudžiamajai ir
kitoms teisės šakoms. Pažymėtina, kad po Konstitucijos priėmimo įstatymų leidėjas savo
iniciatyva priėmė nemažai baudžiamųjų įstatymų, skirtų konstitucinėms nuostatoms
 įgyvendinti. Įstatymų leidėjas taip pat pakeitė, papildė arba panaikino tas baudžiamųj
įstatymo nuostatas, kuri atitiktis Konstitucijai kėlė didelių abejonių.

2) Tarptautinė teisė (ES teisės aktai). Atsižvelgiant į visus Lietuvoje ratifikuotus tarptautinės
teisės aktus reikėjo tam tikrų baudžiamųjų įstatymų pakeitimų ir papildymų, todėl savaime
suprantama, kad tarptautinės teisės naujovės vertų keisti ir pildyti naująjį BK.

3) Žiniasklaida ir viešoji nuomonė. Dažnai žiniasklaidos paviešinta informacija apie tam

tikras veikas sukelia dideli atgarsį visuomenėje, kuri, besirūpindama savo saugumu, daro
nemažą spaudimą politikams, iš kurių laukia greito sprendimo - tam tikro plintančio
nepriimtino elgesio kriminalizavimo arba jau esamų bausmių griežtinimo.

1. Dabartinės Lietuvos baudžiamosios politikos tendencijos.

Švedas G. Baudžiamosios politikos tendencijos Lietuvos Respublikoje 1995 – 2004
metais:
Ryškus nusikalstamumo augimas ir aukštas jo lygis, taip pat spartus nuteistųjų, ypač laisvės
atėmimo bausme, skaičiaus didėjimas 1995-2000 m., taip pat naujojo Baudžiamojo kodekso
taikymo nuo 2003 m. gegužės 1 d. Pirmieji rezultatai lemia būtinybę įvertinti baudžiamosios
politikos kryptingumą ir jos veiksmingumą Lietuvoje. Baudžiamąją politiką Lietuvos Respublikoje
nulemia daugelis objektyvių ir subjektyvių veiksnių, iš kurių paminėtini svarbiausi -
nusikalstamumo būklė, dinamika ir struktūra; baudžiamųjų įstatymų tobulinimo kryptingumas;
bausmių sistema ir rūšys; sankcijų rūšys ir struktūra; teismų praktika skiriant bausmes; bausmės
paskirtis; visuomenės požiūris į nusikalstamumą ir jo kontrolės priemones, kt.
Pabrėžtina, kad nusikalstamumo lygis ir pobūdis Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų
ir Vidurio Europos valstybių nusikalstamumo rodiklių, o kai kuriais aspektais šie rodikliai yra
netgi žemesni. Nusikalstamumą lemia valstybės socialinė, demografinė, ekonominė, teisinė,
politinė, moralinė situacija, nuo kurios raidos priklauso ir nusikalstamumo ateitis. Negalima
pamiršti ir to, kad atviroje ir rinkos ekonomikos visuomenėje nusikalstamumas tapo ne vien
nacionaline problema, jam įtakos turi ir išorės veiksniai bei ryšiai.
1990-1999 m. Lietuvoje užregistruotų nusikaltimų skaičius padidėjo nuo 37 056 iki 77 108,
nustatytų įtariamų padarius nusikaltimus asmenų skaičius - nuo 12 566 iki 22 269 ir nuteistų
asmenų - nuo 7870 iki 19 672. Panašios tendencijos išliko ir 2000-2001 m., kai buvo
užregistruota 82 370 ir 79 265 nusikaltimai. Reikia turėti omenyje, kad statistiniai
nusikalstamumo rodikliai neparodo tikrosios padėties, nes jie neapima latentinės šio reiškinio
dalies. Apie latentinio nusikalstamumo mastą galima spręsti tik iš netiesioginių šaltinių,
pavyzdžiui, pranešimų apie nusikaltimus 1990-2000 m. buvo beveik du kartus daugiau negu
oficialiai užregistruotų nusikaltimų. Kai kurie autoriai (J. Bluvšteinas) nurodo, kad šis
santykis iš tikrųjų yra dar didesnis, nes policija ir kitos teisėsaugos institucijos gana dažnai
atsisako priimti pareiškimus apie padarytus
nusikaltimus arba neregistruoja priimtų pareiškimų.

Pažymėtina, kad nuo 1990 m. Lietuvoje nusikalstamumo struktūroje vyrauja nusikaltimai

nuosavybei - vagystės, plėšimai, sukčiavimai (apie 80 proc. visų užregistruotų nusikaltimų).
Būtent šių nusikaltimų žymus padidėjimas - nuo 27 622 nusikaltimų 1990 m. iki 54 370
nusikaltimų
1996 m. - lėmė bendro nusikalstamumo didėjimo tendenciją. Prie šios nusikalstamumo
struktūros grupės priskirtini ir nusikaltimai finansams (1184, arba 2 proc, visų užregistruotų
nusikaltimų 1996 m.) bei ūkininkavimo tvarkai (1269, arba 2 proc, visų užregistruotų
nusikaltimų 1996 m.). Analogiškos nusikalstamumo struktūros tendencijos buvo ir 1998 m.,
per kuriuos padarytas 55 001 nusikaltimas nuosavybei (apie 70 proc. visų nusikaltimų)
bei 2990 nusikaltimų finansams ir ūkininkavimo tvarkai (apie 5 proc. visų nusikaltimų).
Pažymėtina, kad ir smurtiniai nusikaltimai - nužudymai ir sveikatos sutrikdymai (kūno
sužalojimai) - dažnai padaromi dėl tų pačių savanaudiškų (turtinių) motyvų. 2000-2001 m.
statistikos duomenys taip pat nerodė ryškesnių nusikalstamumo struktūros pokyčių. Antra
vertus, 1997-2001 m. statistikos duomenimis, greta tradicinių nusikaltimų - vagysčių,
nužudymų ir kt. - susiformavo ir
didėja kitų rūšių nusikalstamumas - kontrabanda, vengimas mokėti mokesčius, pinigų
padirbinėjimas, prekyba žmonėmis, nusikaltimai, susiję su narkotikais, tačiau pažymėtina,
kad
ir šie nusikaltimai yra savanaudiški ir priskirtini prie turtinių nusikaltimų. Po naujojo
Baudžiamojo kodekso (Valstybės žinios. 2000, Nr. 89-2741) (toliau – naujasis BK)
įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d. Nusikalstamumo dinamikos ir struktūros tendencijos išliko
beveik nepakitusios. Užregistruotų
nusikalstamų veikų skaičius padidėjo iki 85 130 (iš jų 6058 baudžiamieji nusižengimai),
nuteistų asmenų - 17 555 (iš jų 1753 už baudžiamąjį nusižengimą) 2003 m., nusikalstamų
veikų - 93 400 (9300), nuteistų asmenų - 17 882 (2527) 2004 m. Nusikalstamų veikų
nuosavybei buvo padaryta 52 000 (sudarė apie 70 proc visų užregistruotų veikų 2003 m. ir
2004 m.) nusikalstamų veikų finansų sistemai bei ekonomikai ir verslo tvarkai - 3500 (sudarė
apie 5 proc. visų užregistruotų veikų 2003 m.). 2003 m. ryškiai padidėjo kitų turtinio
pobūdžio nusikalstamų veikų, pavyzdžiui, netikrų pinigų gaminimo ir paleidimo apyvarton
užregistruota 1125 nusikaltimai (apie 1,5 proc), aplaidaus ir apgaulingo apskaitos tvarkymo -
677 (apie 0,7 proc). Į vyraujančias turtinio ir ekonominio pobūdžio
nusikalstamas veikas nusikalstamumo struktūroje reikia adekvačios reakcijos, t. y. turtinio
pobūdžio bausmių, ypač baudos santykinio didėjimo. Tačiau kaip rodo Lietuvos teismų
taikomų bausmių struktūra, reali situacija, kuri nesikeičia beveik dešimt metų, yra priešinga -
vyrauja laisvės atėmimas.

1. Konstitucinių principų realizavimas baudžiamojoje politikoje.

Konstitucijos 29 str. Nustatytas lygybės principas neatsižvelgiant į asmens lytį, rasę, tautybę,
kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar požiūrius. Tai reiškia, kad baudžiamieji
įstatymai privalo užtikrinti, jog kiekvienas asmuo, kuris padarė nusikaltimą, neatsižvelgiant į
aukščiau išvardintus požymius būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kartu lygybės
prieš įstatymą principo negalima painioti su nubaudimu. Jeigu kiekvienas asmuo, padaręs
nusikaltimą, turi būti patrauktas atsakomybėn, tai ištyrus bylą konkreti bausmė gali būti
paskirta atsižvelgus ne tik į padarytą nusikaltimą, bet ir į kai kurias asmeninias savybes.
Tačiau esant vienodoms aplinkybėms įstatymas negali duoti pagrindo skirtingai nubausti
asmenį dėl lyties ar įsitikinimų, amžiaus ar socialinės kilmės.

Konstitucijos 20, 21, 22, 23, 24 straipsniai įvairiais aspektais aptaria teisėtumo principą.
Griežtas įstatymų reikalavimų laikymasis ypač reikšmingas, kai žmogus susiduria su
baudžiamuoju įstatymu. Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti yra priimti įstatymai,
garantuojantys žmonių saugumą. Jie turi būti pakankamai aiškiai ir tiksliai išdėstyti, kad
nekiltų dvejonių dėl jų prasmės, pagaliau jie patys turi būti skirti visuomenės interesams
užtikrinti, o ne prieštarauti jiems.
Nekokybiškai paruoštas įstatymas, prieštaravimai, įstatymų spragos gali sudaryti palankią
dirvą piknaudžiauti jais, dėl vienokių ar kitokių priežasčių skirtingai spręsti asmenų,
padariusių nusikaltimus, atsakomybės klausimus. Šiuolaikinis Lietuvos valstybės raidos
laikotarpis ypatingas tuo, kad dalis baudžiamųjų įstatymų, priimtų kitomis sąlygomis,
tebegalioja ir dabar, dalis tų pačių įstatymų yra pakeisti ir pertvarkyti, o dar kita dalis yra jau
priimta naujai. Dėl to gali atsirasti problemų tinkamai realizuoti teisėtumą. Todėl reikėtų gana
griežtai kontroliuoti visas teisėsaugos organų grandis, kad būtų išvengta įstatymo ir kartu
esminių piliečių teisių pažeidimo. Negalima užmiršti, kad nepagrįstas apkaltinimas
nusikaltimo padarymu žmogui palieka nuoskaudą visam gyvenimui, o kartais jį padaro net
savos valstybės priešu.

Konstitucijos 21 str. Aptaria taip pat labai svarbų baudžiamajai teisei principą – humanizmą.
Konstitucija nurodo, kad negalime žmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo
elgtis. Taigi baudžiamieji įstatymai privalo įtvirtinti humanišką elgesį su teisiamuoju. Tačiau
dėl to, matyt, reikėtų atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos kitus aspektus. Kiekviena įstatymo
numatyta bausmė normaliam žmogui negali sukelti pasitenkinimo. Dėl jos pritaikymo
žmogui atsiranda vienokie ar kitokie apribojimai, o kartu ir kančios. Be kentėjimo bausmė
neįmanoma apskritai. Todėl šis Konstitucijos reikalavimas reiškia tai, kad baudžiamieji
įstatymai privalo užkirsti kelią tardymo, proceso ar bausmės atlikimo metu taikyti tokias
priemones ar suvaržymus, kurie nenumatyti įstatymo ir tyčia sukelia žmogui kančias ar
žemina jo orumą. Kartu nusikaltusio žmogaus nubaudimas atsižvelgiant į humanizmo
principus neturėtų apsiriboti vien tik palengvinimais ar kaltininko pasigailėjimu. Esminis
humanizmo principas turėtų būti tas, kad valstybė ir visuomenė asmenį, padariusį
nusikaltimą, nelaiko nepataisomu. Šiuolaikiniai baudžiamieji įstatymai daugumoje valstybių
greta nubaudimo akcentuoja taip pat nusikaltėlio galimybę pasitaisyti ir grįžti į normalų
gyvenimą ir čia įžvelgiamas šių įstatymų humanizmas.
Konstitucijos 28 str. Skelbia, kad kiekvienas žmogus įgyvendindamas savo teises negali
varžyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Iš to išplaukia svarbi nuostata, kad nusikaltėlių
persiokiojimas įstatymų nustatyta tvarka – tai viena iš priemonių užtikrinti daugumos žmonių
normalias gyvenimo sąlygas, išvengti baimės būti nusikaltėlio apiplėštam, sužalotam ar net gi
netekti gyvybės. Taigi bendriausia prasme humanizmo principas reiškia visų žmonių
saugumą esant normalioms bendravimo ir gyvenimo sąlygoms.

RAIDA

Pirmieji esminiai galiojančio 1961 m. Lietuvos BK pakeitimai buvo padaryti

tik praėjus pusei metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Galiojančio BK
normos dėl valstybinių nusikaltimų gynė jau neegzistuojančią tarybinę santvarką
nuo visokio kėsinimosi į ją. 1990 m. spalio 4 d. priimtas įstatymas, kuriuo buvo
padaryti nauji pakeitimai BK skirsnyje „Valstybiniai nusikaltimai“. Naujai
suformuluotas 62 straipsnis – Valstybės išdavimas, kuris atsirado vietoj straipsnio
„Tėvynės išdavimas“. Valstybės išdavimu suprantama tik viena veika – Lietuvos
piliečio dalyvavimas kitos valstybės veikloje, nukreiptoje prieš Lietuvos interesus.
Vietoje 68 straipsnio „Antitarybinė agitacija ir propaganda“ atsirado straipsnis
„Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą“. Tuo metu
BK rengimo grupė dar nebuvo parengusi valstybinių nusikaltimų įstatymo
projekto, kuris atitoltų nuo sovietinės valstybinių nusikaltimų koncepcijos, todėl
įstatymų pakeitimai buvo labiau kosmetiniai ir iš dalies dar atspindėjo tarybines
valstybinių nusikaltimų koncepcijos nuostatas.

Antras esminių galiojančio LR BK keitimų etapas – 1991 m. gruodis. Lietuvos

BK paveldėjo iš TSRS baudž. teisės daug nusikaltimų sudėčių, numatančių mirties
bausmę. Lietuvos Parlamentas, siekdamas atspindėti Europoje vyraujančias
tendencijas, susiaurino nusikaltimų, už kuriuos skiriama mirties bausmė, sąrašą.
1991 m. gruodžio 3 d. įstatymas panaikino mirties bausmę už visus nusikaltimus,
išskyrus tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Lygia greta BK buvo
papildytas nauja norma – numatyta galimybė mirties bausmę asmenims,
nuteistiems už tyčinį nužudymą esant sunkinančių aplinkybių, pakeisti laisvės
atėmimu iki gyvos galvos malonės tvarka (24 str.) Tuo pačiu įstatymu tyčinio
nužudymo sunkinančių aplinkybių sąrašas buvo papildytas nauja sunkinančia
aplinkybe – savo motinos ar tėvo nužudymas.

Trečias esminis baudžiamųjų įstatymų pakeitimas buvo padarytas 1992 m.

balandžio 9 d. įstatymu. Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo nuimtas slaptumo
grifas nuo archyvinių dokumentų, ir Lietuvos visuomenė sužinojo daug kraupaus
apie tarybų valdžios paskelbimo Lietuvoje 1940 metais aplinkybes ir apie
okupacinės valdžios Lietuvos piliečių represijas 1940-1953 m. 1992 m. buvo
parengtas įstatymo „Dėl atsakomybės už nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus“
projektas. Jo svarstymas sukėlė daug ginčų:

 Projekto 2 straipsnyje buvo teigiama, kad beginklių gyventojų žudymai,

deportacijos 1940-1953 m. atitinka tarptautinės teisės normų numatytus
genocido nusikaltimo požymius. Ginčų kėlė tai, kad ši nuostata vertinama
ne kaip teisės norma, o kaip konstatuojamas faktas. Konstatuoti, ar
atitinkama veika turi genocido požymių, gali tik teismas. Taigi iškilo 2 str.
atitikties Konstitucijai klausimas. Pagal Konstituciją, tik teismas gali
padaryti išvadą, ar teisiamojo veika turi nusikaltimo požymių; asmuo yra
nekaltas, kol nėra įrodytas jo kaltumas. Joks įstatymas negali iš anksto
preziumuoti, ar konkrečių asmenų veika turi nusikaltimo požymių. 2
straipsnio nuostata tapo įstatymu.

 3 straipsnio formuluotė. Jame teigiama, kad „Įstatymai, numatantys

atsakomybę už nusikaltimus gyvybei ir sveikatai, turi grįžtamąją galią
atžvilgiu ir asmenų, 1940-1953 m. organizavusių ir vykdžiusių beginklių
žmonių žudymą, vartojusių pavojingą gyvybei ar sveikatai smurtą, žiauriai
kankinusių vykdant deportavimus“. Pagal šią nuostatą 1961 m. BK normos
turėjo būti taikomos asmenims, padariusiems nusikaltimus iki šio kodekso
įsigaliojimo. Tai prieštaravo BT principams ir Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos 11 str 2 daliai, ET žmogaus teisių deklaracijos nuostatoms.
Iškilo klausimas, ar įteisinus grįžtamąjį įstatymo galiojimą, įstatymas
neprieštaraus visiems tarptautinės teisės dokumentams, ginantiems žmogaus
teises. Grįžtamasis galiojimas buvo suteiktas tik vienam naujam priimtam
genocido nusikaltimui. Šis įstatymas galiojo kaip atskiras įstatymas,
įtrauktas į BK buvo tik 1998 m. Tai pirmas toks Lietuvos teisinis atvejis, nes
iki tol visi baudž. įst. buvo įtraukti į BK.

1992 m. balandžio 9 d. įstatymas, pavadintas „Dėl atsakomybės už Lietuvos

gyventojų genocidą“ buvo priimtas. Įstatyme pirmą kartą numatyta genocido
nusikaltimo sudėtis Lietuvos baudžiamojoje teisėje.

Ketvirtas esminis galiojančio LR BK pakeitimas padarytas 1993 m. sausį.

Lietuvoje buvo kuriama rinkos ekonomika, plėtojama privati nuosavybė. Priimta
daug naujų įstatymų, įtvirtinančių rinkos ekonomikos pagrindus, o galiojančiame
1961 m. BK liko daug nusikaltimų sudėčių (spekuliacija, vertimasis individualia
veikla), kurios gynė tarybinės centralizuotos ekonomikos pagrindus. Kita vertus,
atsiradus naujoms ekonominėms sąlygoms, atsirado naujų nekriminalizuotų
reiškinių (paplito falsifikuotų prekių – alkoholinių gėrimų ir parfumerijos gamyba
ir pardavimas). Privačios įmonės dirbo neįforminusios savo veiklos pagal
įstatymus, netvarkė buhalterinės apskaitos. Tai buvo daroma siekiant nuslėpti pelną
ir vengiant mokėti mokesčius. BK nespėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio
gyvenimo. 1993 m. sausio 28 d. išleistas įstatymas, kuriuo kriminalizuotos tokios
veikos: vertimasis uždrausta komercine-ūkine veikla, apgaulingas ir aplaidus
apskaitos vedimas, neteisėta įmonės veikla, neteisėtos finansinės operacijos,
falsifikuotų prekių gaminimas ir pardavimas. Esant naujoms ekonominės sąlygoms
išplito organizuotas nusikalstamumas. 1993 m. sausio 28 d. įstatymu buvo padaryta
keletas papildymų BK, skirtų kovoti su organizuotu nusikalstamumu. BK 181 str.
nustatyta BA valstybės tarnautojams, jei jie priėmė vertingas dovanas už veiksmus,
atliekamus einant tarnybą.

Penktas esminių galiojančio BK pakeitimų etapas įvyko remiantis 1993 m.

birželio 10 d. įstatymu „Dėl pakeitimų ir papildymų LR BK ir BPK“. Įstatyme
išplėstos būtinosios gimties ribos, ginant savo gyvenamąjį būstą. Panaikinta BA
už:

 Savo būsto gynimas neužtraukė BA neatsižvelgiant į kitus padarinius

 apysunkį kūno sužalojimą, viršijant būtinosios ginties ribas.

 atsirado nauja aplinkybė, šalinanti BA – asmens, padariusio nusikaltimą,

sulaikymas (galima naudoti jėgą, norint sulaikyti asmenį, kuris bando
pabėgti).

 nauja atleidimo rūšis – atleidimas nuketėjusiam ir kaltininkui susitaikius.

 už savanorišką vyro santykiavimą su vyru (numatyta atsakomybė už vyro

santykiavimą su nepilnamečiu, taip pat už santykiavimą su kitu vyru per
prievarta).

 už padarytą materialinę žalą ir lengvus kūno sužalojimus, jei vairuotojas,

pažeidęs KET, buvo blaivas.

Šeštas esminių pakeitimų, turėjusių didelę įtaką baudžiamajai politikai,

etapas siejamas su 1994 m. liepos 19 d. įstatymo „Dėl pakeitimų LR
baudžiamajame, baudžiamojo proceso ir Pataisos darbų kodeksuose
priėmimu“. Buvo panaikinti ištisi 1961 m. BK normų: „Nusikaltimai valstybinei
ir visuomeninei nuosavybei“, „Nusikaltimai asmeninei nuosavybei“ – vietoj jų
suformuluotas skirsnis „Nusikaltimai nuosavybei“; „Ūkiniai nusikaltimai“ – vietoj
to suformuluotas „Nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai“, „Nusikaltimai finansams“;
„Pareiginiai nusikaltimai“ – vietoj to „Nusikaltimai valstybės tarnybai“.
Supaprastina bausmių sistema, panaikinus tokias bausmes: viešas papeikimas,
ištrėmimas, nutrėmimas, atleidimas iš pareigų, karinio ar specialaus laipsnio
atėmimas. Panaikintas BK 46 str. – lygtinis paleidimas, kuris dubliavosi su 47 str.
Pakeistos bausmių skyrimo padarius du ar daugiau nusikaltimų taisyklės – padarius
kelis tapačius nusikaltimus, teismas turi skirti bausmę už kiekvieną nusikaltimą
atskirai ir paskui subendrinti bausmę (galutinė bausmė gali būti skiriama iki 15
metų nelaisvės). Nauja aplinkybė šalinanti BA – asmuo, kuris padeda demaskuoti
ir išaiškinti nusikalstamos grupės veiklą, netraukiamas baudžiamojon
atsakomybėn. Šiuo papildymu įteisintos naujos tarptautinės kovos su organizuotu
nusikalstamumu tendencijos.

1995-1998 m. toliau intensyviai keičiami baudžiamieji įstatymai,

kriminalizuojamos naujos veikos, o darant pakeitimus baudžiamojo įstatymo
sankcijose baudžiamoji politika dažniausiai buvo griežtinama.

1998 m. tam tikru atžvilgiu buvo baudžiamosios politikos posūkio metai.

Naująją BP pajuto nepilnamečiai. 1998 m. liepos 2 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl
BK papildymų ir pakeitimų“ – jei laisvės atėmimo bausmė trunka 3 metus, tai
skiriant šią bausmę nepilnamečiui jos minimumas skaičiuojamas nuo pusės
minimalaus dydžio; kartu sumažintas baudos dydis nepilnamečiams. Gruodžio 3 d.
įstatymu mirties bausmė skiriama tik už vieną nusikaltimą – tyčinį nužudymą,
esant sunkinančių aplinkybių; 1992 m. įstatymu įvedus į BK genocido nusikaltimo
sudėtį už jį numatyta mirties bausmė. Lietuvai tapus Europos Tarybos nare plačiau
imta diskutuoti dėl mirties bausmės panaikinimo. 1996 m. liepos 25 d. Prezidentas
išleido dekretą „Dėl mirties bausmės vykdymo LR sustabdymo įstatymo projekto
pateikimo svarstyti LR Seimui“. Tačiau Seimas jo nepalaikė ir nepavertė įstatymu.
1998 m. gruodžio 9 d. KT priėmė nutarimą, kuriuo pripažino mirties bausmę
prieštaraujančią Konstitucijai. 1998 m. gruodžio 21 d. Seimas priėmė įstatymą,
kuriuo panaikino mirties bausmę už nusikaltimo padarymą.