Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ vaizduojami vikaravimo metai Kalnėnų bažnytkaimyje – Liudas

Vasaris uoliai imasi pareigų ir nori būti pavyzdingas kunigas, bet jaučia, kad jo idealizmu stengiamasi
pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma, sunkiai sekasi rasti ryšį su paprastais žmonėmis. Kunigų
kasdienybė, prakticizmas, karjerizmas (klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis), atitrūkimas nuo
gyvenimo (Šlavantų tėvelis) tik stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris
atranda visai kitą – kultūros, prabangos, dvasinių vertybių pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo
biblioteka ir baronienė Rainakienė. Epikūriška jos pasaulėžiūra ir žavi asmenybė laisvinančiai veikia
Vasarį, jis ima jaustis tvirtesnis, savarankiškesnis.