ANALIZĖ Maironis ,,Nuo Birutės kalno‘‘

Eilėraščio žmogus, sužavėtas jūros didybės ir galybės atskleidžia savo vidinius išgyvenimus, tai ilgesys
ir liūdesys. Maironis nuo jaunystės iki pat žilos senatvės važiuodavo į Palangą. Jo mėgstama vieta
buvo Birutės kalnas, nuo kurio atsivėrė nuostabus plačios jūros vaizdas. Šis eilėraštis buvo parašytas
1909 metais. Šis eilėraštis turi itin gerai pastebimus romantinius pasaulėžiūros bruožus, tai yra
gamtos ir žmogaus ryšys. ‚,Nuo Birtutės kalno‘‘ eilėraštyje puikiai atsispindi dvasinis ryšys tarp pačio
žmogaus ir gamtos, šiuo atvėju jūros. Eilėraščio žmogus žiūrėdamas į jūra tapatinasi su ja, tai lyg
paralelė tarp žmogaus ir gamtos: jūra nerami, banguojanti, o žmogaus širdis neranda ramybės ir
išgyveną vienatvę. Lyrinis subjektas prašo, kad jūra nuramintų jo širdį (,,Man krūtinę užliek savo šalta
banga ‘‘). Eilėraščio žmogaus nuotaika ilgesinga ir liūdna, nes jis trokšta draugo, kuriam galėtų atverti
savo širdį, galėtų pasitikėti, nes savo išgyvenimų negali niekam kitam patikėti. Kiekviena jūros maža
dalelė atspindėjo eilėraščio žmogų iš vidaus. Šie du objektai nebuvo ramūs, skirtumas tarp jų tik toks,
kad žmogus išgyveno visą tai viduje, o jūra jo vidų parodė nuostabiais vaizdais. Kiekviena jam matyta
banga asocijavosi su jo patirtimi bei jausmais. Jūra sugebėjo perteikti visą tai ką jis jautė viduje ir ko
nenorėjo reikšti kitiem, o tą suprato tik vanduo. Šiame eilėraštyje išreikštas sujauktas žmogaus
pasaulis, pasaulis, kuriame vyrauja liūdesys ir ilgesys. Tai perduota žodžiais per jūrą, kurią įmanoma
suprasti per jos audras.

Kamilė Karoblytė