Analiz Ir Tikimyb Kombinatorika

UDK 519.1/.2(075.
8)
Ma387
Vadovėlis išleistas vykdant projektą „Informatikos ir matematikos doktorantūros studijų plėtra

(InMaDra)“, finansuojamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ES Europos socialinio fondo.
Paramos sutarties numeris: ESF/2004/2.5.0-03-383/BPD-157/ParS-12500-595.
Vadovėlį spausdinti rekomendavo VU Matematikos ir informatikos fakulteto taryba

(2007 10 02, protokolo Nr. 2).
2007 12 07 Nr. 07-383

LR švietimo ir mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos
rekomenduota
Recenzavo: dr. Jolita Norkūnienė

doc. dr. Aleksandras Plikusas
Redaktorė Zita Manstavičienė

Programinė įranga: Tadeuš Šeibak
Kompiuterinė grafika: Edita Tatarinavičiūtė
Maketavo Aldona Žalienė
 Vilniaus universitetas, 2007

 Eugenijus Manstavičius, 2007
ISBN 978-9955-680-86-4  Viršelio dail. Edita Tatarinavičiūtė, 2007
Martynui ir Kristupui
Turinys
Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9
ELEMENTARIOJI TEORIJA 11
1. Pagrindiniai principai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13
1.1. Aibė, atvaizdis, sąryšis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13
1.2. Matematinė indukcija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17
1.3. Dirichlė dėžučių principas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22
1.4. Dauginimo ir „dukart skaičiuok“ taisyklės . . . . . . . . . . . . 24
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28
2. Pirmosios žinios apie grafus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29
2.1. Pagrindinės sąvokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29
2.2. Oilerio ir Hamiltono grafai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33
2.3. Medis ir miškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37
2.4. Grafo planarumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39
2.5. Grafo viršūnių spalvinimo problema . . . . . . . . . . . . . . . 41
2.6. Medžių skaičius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46
2.7. Minimalus dengiantysis medis . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49
2.8. Trumpiausių takų problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54
3. Junginiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55
3.1. Gretiniai, kėliniai ir deriniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55
3.2. Junginiai su pasikartojimais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59
3.3. Multinominiai koeficientai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61
3.4. Binominio koeficiento savybės . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66
4. Rėčio principas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67
4.1. Aibių sąjungos galia . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67
4.2. Keitiniai ir netvarkų uždavinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71
4.3. Keitinio skaidinys ciklų sandauga . . . . . . . . . . . . . . . . 73
4.4. Siurjekcijų skaičius ir rutulių-dėžių uždavinys . . . . . . . . . . 81
4.5. Aibės skaidiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85
5
Turinys
5. Rekurentieji sąryšiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86
5.1. Generuojančiųjų eilučių algebra . . . . . . . . . . . . . . . . . 86
5.2. Natūraliojo skaičiaus adityvieji skaidiniai . . . . . . . . . . . . 93
5.3. Binarieji medžiai ir Katalano skaičiai . . . . . . . . . . . . . . 96
5.4. Tiesiniai rekurentieji sąryšiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99
5.5. Sudėtinių funkcijų koeficientų rekurentieji sąryšiai . . . . . . . 104
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106
6. Orientuotieji grafai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108
6.1. Ciklomatis digrafo skaičius . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108
6.2. Maksimalaus srauto problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118
BAIGIAMOSIOS NUORODOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119
ANALIZINĖ TEORIJA 121

7. Kombinatorinių struktūrų klasės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 123
7.1. Generuojančiųjų funkcijų metrinė erdvė . . . . . . . . . . . . . 123
7.2. Struktūrų sekos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127
7.3. Struktūrų aibės ir multiaibės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130
7.4. Polinomai virš baigtinio kūno . . . . . . . . . . . . . . . . . . 134
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 138
8. Numeruotosios kombinatorinės struktūros . . . . . . . . . . . . . . 140
8.1. Žymėtoji struktūrų sandauga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 140
8.2. Žymėtosios struktūrų sekos ir ansambliai . . . . . . . . . . . . 144
8.3. Baigtinės aibės atvaizdžiai į save . . . . . . . . . . . . . . . . . 148
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151
9. Realioji asimptotinė analizė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152
9.1. Sumų aproksimavimas integralais . . . . . . . . . . . . . . . . 152
9.2. Oilerio–Makloreno formulė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 155
9.3. Laplaso metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 162
9.4. Tauberio teoremos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 166
9.5. Elementarus metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179
10. Analiziniai metodai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181
10.1. Neišreikštinės funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181
10.2. Reziduumų teoremos išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 184
10.3. Darbu metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 187
10.4. Flažolė–Odlizko metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 191
6
Turinys
10.5. Furjė analizės taikymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 196

10.6. Balno taško metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 208
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213
TIKIMYBINĖ TEORIJA 215

11. Tikimybinis metodas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217
11.1. Poaibių spalvinimo problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 217
11.2. Ramsio skaičiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 218
11.3. Grafo briaunų susikirtimų skaičius . . . . . . . . . . . . . . . . 221
11.4. Klikų problema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 222
12. Atsitiktiniai keitiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 225
12.1. Kokių keitinių yra daugiau? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 225
12.2. Gončarovo teoremos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 228
12.3. Sąlyginiai skirstiniai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 232
12.4. Felerio poravimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 236
12.5. Atstumo pagal pilnąją variaciją įvertis . . . . . . . . . . . . . . 240
12.6. Sąlyginių tikimybių įverčiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 243
12.7. Adityviosios funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 248
12.8. Adityviųjų funkcijų momentai . . . . . . . . . . . . . . . . . . 252
12.9. Silpnasis didžiųjų skaičių dėsnis . . . . . . . . . . . . . . . . . 257
12.10. Centrinė ribinė teorema . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 261
12.11. Nenormuotosios adityviosios funkcijos skirstinys . . . . . . . . 267
12.12. Lokaliosios teoremos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 274
12.13. Stiprusis konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 276
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 285
13. Ribinės teoremos struktūrų klasėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . 287
13.1. Ansamblio struktūros vektoriaus skirstinys . . . . . . . . . . . 287
13.2. Multiaibės struktūros vektoriaus skirstinys . . . . . . . . . . . . 293
Užduotys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 300
Dalykinė rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 305
Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 311
7
Pratarmė
Žodis kombinatórika yra kilęs iš lotyniško combino, reiškiančio jungiu, derinu. Taip
labai tiksliai pasakoma viso kombinatorikos mokslo esmė – tyrinėti aibių sudarymo dės-
nius, jų elementų išdėstymo bei grupavimo būdus ir ypač – pačių aibės elementų skaičia-
vimo metodus. Kombinatorikoje yra apibrėžiami nauji objektai – kombinatorinės struk-
tūros. Tai aibės elementų junginiai, grafai, digrafai, konfigūracijos ir kt. Su daugeliu
iš jų susipažinsite perskaitę pirmąją, įvadinę, šio vadovovėlio dalį Elementarioji teori-
ja. Joje nevengiama vaizdžių taikomųjų pavyzdžių, net algoritmų. Ši medžiaga lengvai
„įkandama“ tiems, kurie turi šiek tiek žinių iš aibių teorijos, matematinės logikos, mate-
matinės analizės ir algebros. Paprastai šios žinios įgijamos pirmame universitetinių stu-
dijų kurse. Pirmoji vadovėlio dalis apima matematikos ir informatikos bakalauro studijų
programose esančių kombinatorikos ir grafų teorijos dalykų temas. Tokį kursą autorius
jau visą dešimtmetį skaito Vilniaus universitete. Kituose universitetuose daugelis čia
pateikiamų temų įtrauktos į įvairius diskrečiosios matematikos modulius. Tik dalis čia
išdėstytos medžiagos yra kituose lietuviškuose vadovėliuose. Tai K. Bulotos ir P. Sur-
vilos Algebra ir skaičių teorija (Mokslas, 1976), K. Pluko ir kt. Taikomoji diskrečioji
matematika (Technologija, 2005) ir M. Bloznelio mokomojoje knygelėje Kombinatori-
kos paskaitų ciklas (VU leidykla, 1996).
Antroje vadovėlio dalyje Analizinė teorija pateikiami pagrindiniai analiziniai me-
todai, reikalingi sudėtingesnių struktūrų, kurių eilės, didumai ar kitokie parametrai nea-
prėžtai didėja, skaičiavimo problemoms spręsti. Čia skaitytojui prireiks išsamesnių ma-
tematinės analizės žinių, kompleksinio kintamojo funkcijų teorijos. Šią vadovėlio dalį
galima būtų pavadinti taikomąja analize arba analizine kombinatorika, nors apsiriboja-
ma tik populiariausiais pavyzdžiais. Išsamesnė knyga panašiu pavadinimu turėtų užimti
bent tūkstantį puslapių. Tuo įsitikinsite susipažinę su spaudai rengiamu ir labai reko-
menduotinu F. Flažolė (Ph. Flajolet) ir R. Sedževiko (R. Sedgewick) veikalu Analizinė
kombinatorika (anglų k., žr. internete).
Apibrėžę didesnę kombinatorinių struktūrų klasę ir keldami natūralius klausimus,
kokia yra tipinė struktūra, kokia dažniausiai pasitaiko ir kt., nejučia išsiduodame, kad
esame užsikrėtę tikimybiniu virusu. Kombinatorikoje jis plinta stebėtinu greičiu. Tai
buvo motyvas parašyti trečiąją dalį Tikimybinė teorija. Tiksliau kalbant, jos įvadą. Pag-
rindinės idėjos išdėstomos paprasčiausių ir labiausiai ištyrinėtų objektų – atsitiktinių
keitinių – klasėje. Kai kurie vadovėlyje pateikiami uždaviniai, išsprendžiami keitinių
simetrinėje grupėje, iki šiol dar yra neįveikti kitose struktūrų klasėse. Todėl vadovėlis
atskleidžia naujų tyrimų erdvę magistrantams ir doktorantams. Išstudijavus šį vadovėlį,
toliau tektų nagrinėti kitų autorių monografijas ir mokslinius straipsnius. Nemažai jų
nurodyta literatūros sąraše.
9
Pratarmė
Prieš pradedant skaityti šį vadovėlį, reiktų suvokti, kad bus studijuojamas ma-
tematikos dalykas, todėl labai svarbu suprasti ir įsisąmoninti kiekvieną teiginį bei jų
įrodymus. Juose atsiskleidžia objektų savybės, sąlygų ypatumai ir tarpusavio sąryšiai.
Vadovėlyje rasite nemažai pavyzdžių ir uždavinių. Jie gerai iliustruoja teoremas ir teo-
rijos taikymo galimybes, todėl sudarytas užduotis rekomenduojame įveikti.
Jau turbūt supratote, kad vadovėlis visų pirma yra skirtas magistrantams ir dokto-
rantams, siekiantiems kuo greičiau priartėti prie ribos, visada esančios tarp žinių ir hipo-
tezių, ir pasiryžusiems tą ribą kilstelėti tolyn link viliojančio, bet dar neištirto pasaulio.
Manytume, kad naudingų žinių ir patarimų jame ras ir labiau patyrę mokslininkai, dir-
bantys tikimybių teorijos, matematinės statistikos, algoritmų analizės ar net kompiuterių
mokslo šakose. Didžiulis autoriaus noras yra sutikti žingeidų ir kritišką skaitytoją, kuris
nepatingėtų išnagrinėti smulkmenas ir praneštų apie surastus netikslumus.
Nuoširdžiai dėkoju recenzentams Vilniaus kolegijos katedros vedėjai dr. Jolitai
Norkūnienei ir Matematikos ir informatikos instituto vyr. moksliniam bendradarbiui
doc. dr. Aleksandrui Plikusui, pateikusiems daug vertingų pastabų.
Ačiū visiems, padėjusiems rašant ir išleidžiant šią knygą.
Eugenijus Manstavičius
10
ELEMENTARIOJI TEORIJA
Pirmosios kombinatorikos þinios siekia senàsias Rytø ðalis,

kuriose mokëta suskaièiuoti këlinius bei derinius ir sudarinëti
magiðkuosius kvadratus, ypaè populiarius viduramþiais.
Prancûzø matematikai B. Paskalis (Blaise Pascal, 1623–1662)
ir P. Ferma (Pierre de Fermat, 1601–1665), nagrinëdami azarti-
nius loðimus ir kartu klodami takà tikimybiø teorijai, mokëjo
suskaièiuoti kai kuriuos junginius ir skaidinius. Vokietis
G. Leibnicas (Gottfried Wilhelm von Leibniz, 1646–1716)
laiðke á Ðveicarijà J. Bernuliui (Jacob Bernoulli, 1654–1705)
pasiûlë iðtirti natûraliojo skaièiaus iðraiðkø natûraliøjø dëmenø
suma skaièiø. G. Leibnicas 1666 m. publikavo Dissertatio de
arte combinatoria. Ðià datà pelnytai galëtume vadinti kombi-
natorikos gimimo metais. Ið kombinatorikos iðsirutuliavusios
grafø teorijos pradþia siejama su 1736 m., kai ðveicarø mate-
matikas L. Oileris (Leonhard Euler, 1707–1783) iðnagrinëjo ir
apibendrino senojo Karaliauèiaus septyniø tiltø problemà ir
nustatë marðrutø, einanèiø per visas grafo briaunas, egzistavi-
mo sàlygas. Devynioliktojo amþiaus antroje pusëje iðkilo
þemëlapiø spalvinimo problema. Dramatiðkai rutuliota be-
veik visà ðimtmetá, ji buvo iðspræsta 1976 m. ir tik panaudojus
kompiuterá. Dvideðimto amþiaus pirmojoje pusëje gauti kom-
binatorikos ir grafø teorijos rezultatai suformavo pagrindines
tolesniø tyrimø kryptis. Jie tapo svarbûs chemijoje, fizikoje,
matematikos kryptyse. Tada pasirodë pirmosios ðios mokslo
ðakos knygos.
Bet apie viskà ið pradþiø...
1. Pagrindiniai principai
1.1. Aibė, atvaizdis, saryšis
˛
Viena iš svarbiausių matematikos sąvokų yra aibė. Ją įsivaizduojame kaip tam tikrų ele-
mentų, paimtų pagal kokį nors požymį, visumą. Šnekamojoje kalboje panašia prasme
vartojamos sąvokos rinkinys, šeima, klasė ir kita. Išskirtinis aibės bruožas yra tas, kad
jos elementai yra skirtingi. Kai kokiame nors rinkinyje yra pasikartojančių elementų, jį
galima vadinti multiaibe. Aibes žymėsime didžiosiomis raidėmis, jos elementus – ma-
žosiomis. Žymuo a ∈ A skaitomas „a priklauso A“. Labai patogu turėti ir tuščiąją aibę
∅, kurioje nėra jokio elemento. Aibė B yra A poaibis, jei kiekvienas b ∈ B priklauso ir
aibei A. Tokį faktą žymėsime B ⊂ A. Visada ∅ ⊂ A.
Pačias aibes galima apibrėžti išrašant jų elementus, o kai tai nepavyksta, galima
naudoti figūrinius skliaustus ir nurodyti juose taisyklę, pagal kurią elementai priskiriami
šiai aibei. Visi žinome natūraliųjų, sveikųjų ir realiųjų skaičių aibes, tradiciškai žymimas
atitinkamomis raidėmis N, Z ir R, arba pastarųjų poaibius Z+ ir R+ , kuriuose yra tik
neneigiami skaičiai. Vadinasi,
Z+ = {x ∈ Z: x 0}, R+ = {x ∈ R: x 0},
o aibė
Nx : = {m ∈ N: m x}
yra sudaryta iš natūraliųjų skaičių, neviršijančių x ∈ R. Jei x < 1, turime Nx = ∅.
Natūralusis skaičius, ne mažesnis už 2, vadinamas pirminiu, jei jis dalijasi tik iš 1 ir
savęs. Pirminių skaičių aibę galėtume užrašyti taip:
{n ∈ N: n − pirminis skaičius}.
Skaitytojui, nepamiršusiam Pitagoro teoremos, pateiksime kitą pavyzdį. Plokštumos

taškų, nutolusių per vienetą nuo koordinačių pradžios, aibę, vadinamą vienetiniu apskri-
timu, užrašytume
{(x, y): x 2 + y 2 = 1, x, y ∈ R}; (1.1)
čia pora (x, y) žymi taško koordinates.
Įveskime veiksmus su aibėmis ir jų žymenis. Aibių A ir B sąjunga vadinama aibė
A ∪ B := {x: x ∈ A arba x ∈ B}.
Čia ir vėliau dvitaškis prie lygybės nurodo, kad apibrėžiami nauji objektai, šiuo atveju –
nauja aibė. Aibių A ir B sankirta vadinama aibė
A ∩ B := {x: x ∈ A ir x ∈ B}.
Jei A ∩ B = ∅, tai A ir B neturi bendrų elementų. Trumpai sakysime, kad jos nesikerta.
13
Jei C = A ∪ B ir A ∩ B = ∅, tai sąjungą vadinsime tiesiogine. Išraišką tiesiogine

sąjunga
A = A1 ∪ A2 ∪ · · · ∪ Ak , Ai = ∅, 1 i < j k,
vadiname aibės A skaidiniu. Pridedant žodį tiesioginė, galima ir nebepriminti, kad Ai ∩
Aj = ∅, 1 i < j k.
Aibė
A \ B := {x: x ∈ A, x ∈ B}
vadinama A ir B skirtumu, o
A B := (A ∪ B) \ (A ∩ B)
– simetriniu skirtumu. Visos naujai įvestos aibės 1.1 paveiksle yra užbrūkšniuotos.
A A A A
B B B B
A∪B A∩B A\B AB
1.1 pav.
Matematikoje, ypač kombinatorikoje, dažnai turint vienus objektus apibrėžiami

sudėtingesni. Iš dviejų aibių A ir B elementų galima sudarinėti sutvarkytąsias poras
(a, b), čia a ∈ A ir b ∈ B. Visų tokių porų aibė vadinama Dekarto1 sandauga, žymima
A × B. Taip iš realiųjų skaičių tiesės (ją žymėsime R) gaunamas Dekarto kvadratas
R × R := R2 – plokštuma. Apibrėždami Dekarto sandaugą galėjome įsivaizduoti, kad
poros (a, b) elementai nepriklausomai vienas nuo kito perbėga (kinta) savąsias aibes.
Realiai gyvenime dviejų objektų sąryšis nieko nestebina. Sakydami „atitiko kir-
vis kotą“, turime omenyje kirvių ir kotų aibes, bet tik du elementus susiejame. Posakyje
„studentai ir jų draugės“ iš jaunuolių ir merginų porų aibės išskiriame studentiškąsias.
Formaliai dviejų aibių A ir B Dekarto sandaugos poaibis S vadinamas tų aibių binariuo-
ju sąryšiu. Elementų susiejimą galima žymėti (a, b) ∈ S ar net a S b.
Plačiau panagrinėkime Dekarto sandaugą X2 := X × X. Jos poaibis S susieja tos
pačios aibės X elementus, todėl yra natūralu sakyti, kad sąryšis S yra apibrėžtas aibėje,
nors formaliai S ⊂ X2 . Iš pirmo žvilgsnio tai truputį stebina: aibės viduje nustatytas
sąryšis yra X2 poaibis! Reikia apsiprasti ir tiek. Vienetinio apskritimo (1.1) apibrėžimas
yra vaizdus sąryšio nusakymo realioje tiesėje pavyzdys.
Paminėkime keletą svarbesnių sąryšių savybių.
1 René Descartes (1596–1650) – prancūzų matematikas ir filosofas.
14
1 skyrius. Pagrindiniai principai
Sakysime, kad:
1) S yra refleksyvusis, jei (x, x) ∈ S visiems x ∈ X;
2) S yra simetrinis, jei visiems x, y ∈ X iš (x, y) ∈ S išplaukia (y, x) ∈ S;
3) S yra tranzityvusis, jei visiems x, y, z ∈ X iš (x, y) ∈ S ir (y, z) ∈ S išplaukia
(x, z) ∈ S.
Pavyzdžiui, realiųjų skaičių aibėje R lygybe apibrėžtas sąryšis turi visas išvardy-
tas savybes, tačiau panaudoję ženklą gauname refleksyvų ir tranzityvų, bet nesimetrinį
sąryšį.
Refleksyvus, simetrinis ir tranzityvus sąryšis vadinamas ekvivalentumo sąryšiu.
Tada žymenį (x, y) ∈ S patogu pakeisti ir tokiu: x ∼ y. Skaitysime „x yra ekvivalentus
y“. Aibę elementų, ekvivalenčių x, t. y.
x̄ := {y ∈ X: y ∼ x},
vadiname ekvivalentumo klase, kurioje yra x. Ateityje ne kartą remsimės tokiu teiginiu.
1.1 teorema. Tegul S yra ekvivalentumo sąryšis aibėje X. Tada egzistuoja aibės X
skaidinys
X = ∪α Xα ;
čia α perbėga tam tikrą indeksų aibę, o Xα yra skirtingos ekvivalentumo klasės.
Įrodymas. Pastebėkime, kad ekvivalentumo klasės arba sutampa, arba nesikerta.
Iš tiesų, jei x ∈ Xα ∩ Xβ , tai pagal tranzityvumo savybę bet kuris elementas iš vienos ar
kitos aibės būtų ekvivalentus x. Todėl Xα ⊂ x̄, ir atvirkščiai, x̄ ⊂ Xα . Taigi x̄ = Xα .
Panašiai x̄ = Xβ . Vadinasi, Xα = Xβ .
Elementai, nepatekę į klasę x̄, priklauso kitoms klasėms. Paėmę jų sąjungą, gau-
name norimą skaidinį. Teorema įrodyta.
Kita svarbi matematikos sąvoka yra atvaizdis. Tarkime, kad X ir Y yra netuščios
aibės. Taisyklė, pagal kurią kiekvienam X elementui priskiriamas vienintelis aibės Y
elementas, vadinama aibės X atvaizdžiu aibėje Y . Jei atvaizdį pažymėtume raide f , tai
toliau galėtume užrašyti vaizdžiau vienu iš būdų
f : X → Y, y = f (x), x
→ y,
nurodydami, kad čia x kinta aibėje X, o y ∈ Y . Juose atsispindi ir atvaizdžio apibrėži-

mo sritis X, ir atvaizdžio reikšmių sritis Y , ir jo kryptis. Baigtinių aibių atveju patogu
naudoti lenteles. Pavyzdžiui,

123456789 123456789
f := , g := .
213654978 211224997
Dar išraiškingesni yra tokie brėžiniai, kaip parodyta 1.2 ir 1.3 paveiksluose. Tai vadina-
mieji funkciniai digrafai.
15
8
4 5
2
3 7
1
6
1.2 pav.
5 6 8
4
9
2
1
7
3
1.3 pav.
Atvaizdis f yra pavaizduotas 1.2 paveiksle. Atvaizdžio g funkcinis digrafas pa-

vaizduotas 1.3 paveiksle.
Aibė
f (X) = {y ∈ Y : y = f (x), x ∈ X} ⊂ Y
vadinama X vaizdu. Jį sudaro visi elementai y, kuriuos galime gauti iš lygybės y =
f (x), kai x perbėga visą aibę X. Jei y = f (x), tai y yra x vaizdas, o x yra y pirmavaiz-
dis. Vienas elementas y gali turėti ir daugiau pirmavaizdžių. Visą jų aibę pažymėkime
f −1 (y). Tada
f −1 (y) = {x ∈ X: f (x) = y} ⊂ X.
Skirtingų y aibės f −1 (y) nesikerta. Pastebėkime dar vieną svarbią savybę.
1.2 teorema. Jei f : X → Y yra atvaizdis, tai egzistuoja skaidinys
X = ∪y f −1 (y);
čia y perbėga tam tikrus aibės Y elementus.

Įrodymas. Sakykime, kad x1 ∼ x2 , jei f (x1 ) = f (x2 ) = y. Tai yra ekvivalentu-
mo sąryšis. Toliau pakanka pritaikyti 1.1 teoremą.
Teorema įrodyta.
Pastebėkime, kad 1.2 teoremoje pateikta lygybė išlieka teisinga ir tada, kai y per-
bėga visus aibės Y elementus. Šiuo atveju sąjungoje gali būti tuščių aibių.
Išskirkime keletą atvaizdžių tipų. Jeigu f skirtingus elementus atvaizduoja į skir-
tingus, tai jis vadinamas injekciniu atvaizdžiu, arba trumpai – injekcija. Tada kiekvienas
16
y ∈ Y turi ne daugiau kaip vieną pirmavaizdį. Jeigu visi y ∈ Y turi bent vieną pir-
mavaizdį, tai f vadinamas siurjekciniu aibės X atvaizdžiu į aibę Y , arba siurjekcija.
Pasinaudoję mūsų žymenimis, tada turėtume f (X) = Y .
Dažniausiai pasitaikys atvaizdžiai, kurie kartu yra ir injekciniai, ir siurjekciniai.
Juos vadinsime bijekciniais atvaizdžiais, arba bijekcijomis. Įsidėmėkime, kad bijekci-
nis atvaizdis kiekvienam x iš aibės X priskiria vieną ir tik vieną elementą iš Y , be to,
kiekvienas y ∈ Y turi vienintelį pirmavaizdį. Vadinasi, galime apibrėžti atvaizdį kita
kryptimi:
y
→ x;
čia y ∈ Y , o x ∈ X. Jį žymėsime f −1 ir vadinsime atvirkštiniu atvaizdžiu. Taigi
f −1 : Y → X ir f −1 (y) = x tada ir tik tada, jei f (x) = y su visais x ∈ X ir y ∈ Y .
Jeigu mums nesvarbi atvaizdžio kryptis, tai bijekcinį atvaizdį galime vaizduoti tokiu
būdu:
x ↔ y, x ∈ X, y ∈ Y.
Tada galima išvengti tarptautinių žodžių ir sakyti, kad tarp aibių X ir Y yra apibrėžta
abipusiškai vienareikšmė atitiktis, arba aibėje X yra apibrėžtas abipusiškai vienareikš-
mis atvaizdis į aibę Y .
Dažnai vietoje atvaizdžio vartojamas žodis funkcija. Mes tai darysime, kai X ir Y
bus skaičių aibės.
1.2. Matematinė indukcija

Žmonės abipusiškai vienareikšmius atvaizdžius naudoja nuo tada, kai išmoko skaičiuo-
ti. Moksliškai kalbant, tada jie išmoko nustatyti aibės galią, t. y. jos elementų skaičių.
Aibės A galią patogu žymėti |A|. Bet, šiukštu, nepainiokite su skaičiaus absoliučiuoju
didumu, arba moduliu! Kitoje mokslinėje literatūroje rasite ir žymenis card A arba #A.
Aišku, kad nulinę galią turi tik tuščioji aibė ir |∅| = 0. Dažnai n-osios galios aibę
vadiname trumpai – n aibe.
Skaičiuodami aibės elementus bandome priskirti jiems numerius: 1 – vienam ele-
mentui, 2 – kitam ir taip paeiliui kitus natūraliuosius skaičius. Didžiausias numeris, jei
jis egzistuoja (yra baigtinis), yra aibės galia. Pati aibė tada vadinama baigtine. Skaičia-
vimo procese apibrėžiame injekcinę funkciją num: A → N, kurios reikšmių sritis yra
aibė
num(A) = {1, 2, . . . , |A|}.
Aišku, kad |A| = |num(A)|, o atvaizdis num: A → num(A) yra bijekcinis.
Jei A yra begalinė, bet vis tiek pavyksta apibrėžti abipusiškai vienareikšmę atitiktį
A ↔ N, tai ją vadiname skaičiąja aibe. Įžvelkime dar, kad skaičiuojant elementus aibėje
įvedamas jų eiliškumas. Atvaizdis num surikiuoja aibės A elementus tam tikra tvarka.
Suskaičiuoti išmokome, bet apie patį instrumentą, natūraliuosius skaičus, nieko
taip ir nepasakėme. Kombinatorikoje dažnai aibių elementai užkoduojami, t. y. jiems
abipusiškai vienareikšmiškai priskiriami kokie nors kiti simboliai. Tada kodai atlieka
17
„skaičiuotojo“ vaidmenį. Kodėl ne, jei taip patogiau, bet prieš tai reikia gerai žinoti šių
kodų savybes.
Skaičiavimo proceso, kai aibės galia n yra didelė, pabaigti nepavyks. Tada pa-
sitelksime intuiciją ir bandysime atspėti: „su visais natūraliaisiais skaičiais n teisinga
formulė...“. Čia slypi nemaža galimybė suklysti. Klaidos nepadarysime, jei sugebėsi-
me tą formulę įrodyti. Dažnai gelbsti formalus patikrinimas, besiremiantis matematinės
indukcijos principu. Jis kyla iš paties natūraliųjų skaičių aibės aksiominio apibrėžimo.
L. Kronekeriui2 priskiriamas toks pasakymas: „Dievas sukūrė natūraliuosius skaičius,
visa kita yra žmogaus darbas“. Bet ir juos apibrėždamas žmogus įvedė savo tvarką.
Natūraliųjų skaičių aksiomatika priklauso matematinei logikai, bet vis tiek ją verta čia
prisiminti. Pateiksime bene populiariausią Dž. Peano3 1889 m. įvestą aksiomų sistemą.
Beje, literatūroje aksiomos formuluojamos gana įvairiai, nors ekvivalenčiai. Pavyzdžiui,
ir pats Dž. Peano antrame sistemos variante nulį priskyrė natūraliųjų skaičių aibei, nors
anksčiau pradėdavo nuo vieneto.
Tegul, kaip įprasta matematinėje logikoje, simbolių ⇒, ∀, ∧ ir ∨ atitinkamos
reikšmės yra išplaukia, kiekvienam, ir, arba.
1.1 apibrėžimas. Natūraliaisiais skaičiais vadiname aibės N elementus, jeigu 1 ∈ N
ir joje apibrėžta tokia funkcija a
→ a , a, a ∈ N, kad:
1) {a ∈ N} ⇒ {a = 1};
2) {a ∈ N} ∧ {b ∈ N} ∧ {a = b } ⇒ {a = b};

3) {M ⊂ N} ∧ {1 ∈ M} ∧ {a ∈ M} ⇒ {a ∈ M} ⇒ M = N.
Galime įsivaizduoti, kad apibrėžime minima funkcija pasako, jog a eina po a.

Pirmoji sąlyga reikalauja, kad 1 neitų po jokio kito elemento, o antroji – nurodo, kad ele-
mentas gali eiti tik po vieno elemento. Mums svarbiausias yra paskutinis reikalavimas.
Perfrazuokime jį dar kartą.
Indukcijos aksioma. Jei natūraliųjų skaičių aibės poaibyje M yra vienetas ir kartu su
kiekvienu n ∈ N poaibyje M yra ir po jo einantis n , tai M = N.
Indukcijos aksiomą pirmąkart 1888 m. suformulavo J. Dedekindas4 , nors panašiu
tvirtinimu naudojosi ir B. Paskalis.
Aibės N elementus 1, 1 , (1 ) , . . . naujai pažymėkime 1, 2, 3, . . . . Sąryšį, nuro-
dantį, kas po ko eina, galime žymėti 1 < 2 < 3 < · · ·.
Žvilgtelėkime, kaip aibėje N galėtume įvesti sudėties operaciją. Turėdami a, a ∈
N, apibrėžkime
a + 1 := a .
2 Leopold Kronecker (1823–1891) – vokiečių matematikas.

3 Giuseppe Peano (1858–1932) – italų matematikas.
4 Julius Wilhelm Richard Dedekind (1831–1916) – vokiečių matematikas.
18
Toliau tarę, kad a + n su n ∈ N yra jau apibrėžtas skaičius, įveskime

a + n + 1 := a + n := (a + n) .
Aibė M, sudaryta iš skaičių n, kuriuos jau mokame pridėti prie a, tenkina abu indukcijos
aksiomos reikalavimus. Vadinasi, M sutampa su visa natūraliųjų skaičių aibe. Kitaip
tariant, suma a + n yra apibrėžta visiems n ∈ N.
Tęsiant gaunama algebrinė struktūra N, t. y. aibė su joje apibrėžtomis algebrinė-
mis sudėties ir daugybos operacijomis. Aksiomos, žinoma, užsimiršta ir natūraliuosius
skaičius naudojame kaip Dievo duotus.
Indukcijos principas dažniausiai bus taikomas tokia forma:
Tegu P (n) yra koks nors teiginys apie natūralųjį skaičių n. Tarkime, P (1) yra teisingas
ir kiekvienam n iš prielaidos, jog P (n) teisingas, sugebame išvesti, kad P (n + 1) taip
pat yra teisingas. Darome išvadą, kad teiginys P (n) yra teisingas visiems n ∈ N.
Kitas galimas variantas:
Tarkime, P (n0 ) yra teisinga su n0 ∈ N ir kiekvienam n n0 iš prielaidos, kad P (n)
teisingas, sugebame išvesti, jog P (n + 1) taip pat yra teisingas. Darome išvadą, kad
teiginys P (n) yra teisingas visiems n n0 .
Klaidos nebus, nes skaičius n n0 galime pernumeruoti pradėdami nuo vieneto
ir pritaikyti ankstesnį principą.
Indukcijos aksiomoje teiginys P (n) išvedamas iš P (n−1). Tai nėra būtina, galima
jį išvesti iš didesnio skaičiaus prielaidų P (1), P (2), . . . , P (n − 1). Suformuluosime dar
vieną indukcijos aksiomos variantą.
Indukcijos aksioma*. Tegul 1 ∈ M ⊂ N ir bet kokiam n ∈ N iš prielaidos {∀m <
n , m ∈ M} išplaukia {n ∈ M}. Tada M = N.
Atrodytų, kad čia naudojama sąlyga yra platesnė, nes vietoje pirmojo varianto
sąlygos n − 1 ∈ M dabar turime daugiau informacijos, net apie visus m < n. Iš tiesų
antroji aksiomos formuluotė nėra bendresnė. Pakanka apibrėžti teiginį
P (n − 1) = {∀m < n, m ∈ M}.
Dabar turime tik prielaidą P (n − 1) ir tik iš jos išvedame P (n).
Matematinė indukcija yra rekursyviųjų apibrėžimų pagrindas. Visi yra girdėję
apie aritmetinę progresiją {an }, n 1, apibrėžiamą pirmuoju nariu a1 ∈ R, skirtumu
d ∈ R ir formule an+1 = an + d, kai n 1. Iš tiesų čia jau pasinaudota indukcija, nes
apibrėžiant an+1 tariama, kad prieš tai buvęs sekos narys an yra apibrėžtas.
Panašiai įvesdami sumas
sn := a1 + a2 + · · · + an
naudojame daugtaškį. Jis sutrumpina indukcinį apibrėžimą, kuris susidėtų iš dviejų eta-
pų:
s1 := a1 , sn := sn−1 + an .
19
Naudojantis indukcijos principu apibrėžiama n aibių Dekarto sandauga
A1 × A2 × · · · × An := (A1 × A2 × · · · × An−1 ) × An ,
kai n ∈ N yra bet koks. Toliau panašius apibrėžimus įvesime be atskiro komentaro.
Kaip matematinę indukciją taikome spręsdami uždavinius? Iš pradžių išveskime
aritmetinės progresijos n-ojo nario formulę an = a1 +(n−1)d. Kai n = 1, tai akivaizdu.
Tarę, kad an−1 = a1 + (n − 2)d yra teisinga, tikriname

an = an−1 + d = a1 + (n − 2)d + d = a1 + (n − 1)d.
Remdamiesi indukcijos aksioma, darome išvadą: formulė yra teisinga su visais n ∈ N.

Imkime kitą pavyzdį. Įrodinėjant teiginį, kad n2 − 5n −4 kiekvienam natūra-
liajam skaičiui n 4, vargu ar tikslinga taikyti indukciją. Tačiau tikrinant, ar
n3 − 6n2 + 9n 4
kiekvienam n 4, taikyti indukcijos principą, manyčiau, yra tikslinga. Iš tiesų, kai

n = 4, nelygybė virsta lygybe. Tarę, kad nelygybė jau įrodyta dėl n, skaičiuojame
(n + 1)3 − 6(n + 1)2 + 9(n + 1) = n(n2 − 6n + 9) + 3n(n − 3) + 1 4,
nes kvadratinis trinaris yra teigiamas, jei n 4. Tuo baigiame įrodymą.

Išnagrinėkime porą sudėtingesnių pavyzdžių.
1.1 pavyzdys. Įrodysime, kad n plokštumos tiesių, tarp kurių nėra dviejų lygiagrečių ir bet
kurios trys iš jų nesikerta viename taške, dalija plokštumą į
n(n + 1)
pn = 1 + (1.2)
2
sričių.
Sprendimas. Brėždami tieses, randame p0 = 1, p1 = 2, p2 = 4, p3 = 7 ir t. t. Greitai
įsitikiname, kad ši seka nėra nei aritmetinė, nei geometrinė progresija. Jei pavyktų susieti du
gretimus sekos narius, tai galėtume taikyti indukcijos principą. Pabandykime.
Tarkime, kad jau išvedėme (n − 1)-ą tiesę ir nustatėme plokštumos sričių skaičių pn−1 .
Vedame n-ąją tiesę. Keliaukime ja nuo taško, esančio dar iki pirmojo susikirtimo su viena iš
išvestųjų tiesių. Pastebėkime, kad vieną sritį naujoji tiesė padalijo į dvi. Keliaudami toliau ma-
tome, kad už kiekvieno susikirtimo su tiesėmis esančios sritys taip pat dalijamos į dvi. Kadangi
n-oji tiesė dalija n sričių, gauname norimą sąryšį
pn = pn−1 + n.
Kadangi p0 = 1, vadovaudamiesi indukcijos principu matome, kad seka {p(n)}, n 0, yra

apibrėžta. Dar kartą pritaikę indukcijos prielaidą, t. y. (1.2) formulę dėl n − 1, ir ką tik įrodytą
sąryšį, gauname
n(n − 1) n(n + 2)
pn = 1 + +n=1+ .
2 2
Vadinasi, pn formulė yra teisinga su visais n 0.
20
1.2 pavyzdys. Triušių pora per antrą mėnesį atsivedė naują porelę jauniklių ir vėliau kas mė-
nesį dar po porelę. Kitos porelės elgėsi taip pat. Pažymėkime Fn – triušių porų skaičių n-ojo
mėnesio pabaigoje. Įrodykime, kad
√ √
( 5 + 1)n+1 − (1 − 5)n+1
Fn = √ , n 0. (1.3)
2n+1 5
Sprendimas. Tegul n 2. Per n-ąjį mėnesį prie (n − 1)-ojo mėnesio pabaigoje buvusių
triušių porų prisidėjo (n − 2)-ojo mėnesio triušių jaunikliai, todėl
Fn = Fn−1 + Fn−2 , n 2.
Be to, F0 = F1 = 1. Tarę, kad (1.3) formulė yra teisinga dėl Fn−2 ir Fn−1 , apskaičiuojame Fn .
Trumpumo dėlei įvedę vadinamąjį „auksinį skaičių“
√
5+1
α := ,
2
√
gauname α−1 = ( 5 − 1)/2 ir
αn − (−α)−n αn−1 − (−α)−(n−1)

Fn = √ + √
5 5
1 n
= √ α (1 + α−1 ) − (−α)−n (1 − α)
5
α n+1 − (−α)−(n+1)
= √ .
5
Vadinasi, (1.3) lygybė yra teisinga visiems n 0.
Seka {Fn }, n 0, yra vadinama Fibonačio5 vardu.
Grįžkime prie teorinių samprotavimų. Pastebėkime, kad apibrėžiant N kartu įve-
damas ir tvarkos sąryšis šioje aibėje. Sakome, kad a < b (skaitome „a mažiau už b“),
jei egzistuoja toks d ∈ N, kad a + d = b.
Be Peano, galimos ir kitos aksiomų sistemos, apibrėžiančios N. Kai kuriose iš jų
randame tokį teiginį.
Archimedo aksioma. Bet kuriai natūraliųjų skaičių porai a, b galima rasti tokį natū-
ralųjį skaičių n, kad an > b.
Šis teiginys išplaukia iš Peano aksiomų, todėl jį reiktų vadinti teorema, tačiau
taip ir liko istoriškai susiklostęs pavadinimas. Panašiai prigijo ir kiti beveik akivaizdūs
teiginiai. Mes jų neišvedinėsime.
Mažiausiojo elemento principas. Kiekvienas netuščias natūraliųjų skaičių aibės po-
aibis turi mažiausią elementą.
5 Leonardo Pisano Fibonacci (1170–1250) – italų matematikas.
21
Didžiausiojo elemento principas. Kiekvienas netuščias baigtinis natūraliųjų skaičių

aibės poaibis turi didžiausią elementą.
Analogiškus teiginius galima suformuluoti ir sveikųjų skaičių aibėje Z. Jais rem-
damiesi, galime apibrėžti realiojo skaičiaus x sveikąją dalį
[x] := max{k ∈ Z: k x}
ir „lubas“:
x := min{k ∈ Z: k x}.
1.3. Dirichlė dėžučiu˛ principas

Paradoksas, bet tiriant sudėtingas situacijas, kai kada pakanka paprastų ir beveik akivaiz-
džių teiginių. Vieną iš tokių yra suformulavęs L. Dirichlė6 .
Dirichlė principas. Jei n rutulių yra sudėti į m < n dėžučių, tai bent vienoje dėžutėje
yra 2 ar daugiau rutulių.
Ne visada šio principo pritaikymas yra toks akivaizdus. Išnagrinėkime elementa-
riosios skaičių teorijos teiginį. Teiginį „a dalija b“ trumpumo dėlei žymėkime a|b.
1.3 pavyzdys. Bet kokiame m + 1 elementų poaibyje, išrinktame iš {1, 2, . . . , 2m}, yra bent
du vienas kitą dalijantys skaičiai.
Įrodymas. Tegul A yra išrinktasis poaibis ir |A| = m + 1. Kiekvieną a ∈ A galime
išreikšti a = 2k d, čia k 0 ir d yra nelyginis. Todėl d ∈ {1, 3, . . . , 2m − 1}. Yra tik m
galimybių šiai nelyginei skaičiaus a daliai. Vadinasi, pagal Dirichlė principą bent du aibės A
skaičiai turės tą pačią nelyginę dalį. Tegu b = 2l d ∈ A, l 0, yra antrasis skaičius. Jei k l,
tai a|b, o jei k l, tai b|a. Įrodyta.
Matome, kad „dėžutės“ turi alegorinę prasmę. Nelyginės dalies priskyrimas yra
įsivaizduojamas „dėjimu į dėžutę“. Savarankiškai įsitikinkite, kad pavyzdyje minimas
poaibis turi bent du tarpusavyje pirminius skaičius. Kokios „dėžutės“ bus tada?
Dar labiau netikėtas yra toks pavyzdys.
1.4 pavyzdys. Tegu a1 , . . . , am yra seka galbūt pasikartojančių natūraliųjų skaičių. Joje eg-
zistuoja toks gretimų narių posekis ak , . . . , al , 1 k < l m, kad suma ak + · · · + al yra
skaičiaus m kartotinis.
Įrodymas. Imkime aibes
N := {0, a1 , a1 + a2 , . . . , a1 + · · · + am }, R = {0, 1, . . . , m − 1}
ir apibrėžkime funkciją f : N → R, skaičiui a ∈ N priskirdami jo dalybos iš m liekaną. Kadangi

|N| = m+1 > m = |R|, tai pagal Dirichlė principą aibėje N egzistuoja dvi sumos a1 +· · ·+ak−1
6 Johann Peter Gustav Lejeune Dirichlet (1805–1859) – vokiečių matematikas.
22
ir a1 + · · · + al su ta pačia dalybos iš m liekana. Jei čia 1 k < l m, tai šių sumų skirtumas
ak + · · · + al dalysis iš m.
Kaip matėme, yra labai patogu naudoti atvaizdžius. Performuluodami Dirichlė
principą jiems, patį teiginį šiek tiek sustiprinsime.
1.3 teorema. Tegu M, N yra aibės, |M| = m < n = |N|, o f : N → M – atvaizdis.
Tada egzistuoja toks b ∈ M, kad
|f −1 (b)| n/m;
čia x – anksčiau apibrėžtos skaičiaus x ∈ R „lubos“.

Įrodymas. Pastebėkime, kad iš ankstesnio dėžučių principo išplauktų tik nelygybė
−1
|f (b)| 2.
Jei |f −1 (b)| < n/m kiekvienam b ∈ N, tai pasinaudoję 1.2 teorema gautume
prieštarą:
n n
n= |f −1 (b)| < 1 = m = n.
b
m b m
Taigi bent vienam b turi būti |f −1 (b)| mn . Kadangi |f −1 (b)| yra natūralusis skaičius,
tai teoremos teiginys išplaukia iš skaičiaus „lubų“ apibrėžimo.
Kaip ši teorema taikoma, galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Pradedančiajam
programuotojui dažnai pasiūloma iš baigtinės skirtingų realiųjų skaičių sekos išrinkti
monotoninį posekį. Kaip galėtume įvertinti tokio posekio ilgį?
1.4 teorema. Tegu m, n ∈ N ir a1 , a2 , . . . , amn+1 yra bet kokia skirtingų realiųjų skai-
čių seka iš mn + 1 narių. Joje egzistuoja monotoniškai didėjantis m + 1 narių posekis
arba monotoniškai mažėjantis n + 1 narių posekis. Galimi ir abu variantai.
Įrodymas. Dabar Dirichlė principo taikymo galimybė vargu ar įžiūrima. Reikia
įrodyti posekio
ai1 < ai2 < · · · < aim+1 , 1 i1 < i2 < · · · < im+1 mn + 1,
arba
aj1 > aj2 > · · · > ajn+1 , 1 j1 < j2 < · · · < jn+1 mn + 1,
egzistavimą.
Imkime bet kurį sekos narį ai , 1 i mn + 1. Tegu ti – ilgiausio didėjan-
čio posekio, prasidedančio ai , ilgis. Jei kuris nors ti m + 1, teoremos teiginys yra
teisingas.
Tegu dabar ti m visiems 1 i mn + 1. Atvaizdžiui f : ai
→ ti , vaizduo-
jančiam aibę A := {a1 , a2 , . . . , amn+1 } aibėje M := {1, 2, . . . , m}, galime pritaikyti šio
skyrelio 1.3 teoremą. Vadinasi, egzistuoja toks s ∈ M, kad f (ai ) = s dėl

mn + 1
=n+1
m
23
skaičių ai ∈ A. Nekeisdami jų išsidėstymo tvarkos sekoje, sužymėkime
aj1 , aj2 , . . . , ajn+1 , 1 j1 < j2 < · · · < jn+1 mn + 1.
Imkime du gretimus šio posekio narius ajk ir ajk+1 . Jei ajk < ajk+1 , tai pradėję ajk -uoju
ir prijungdami didėjantį posekį, prasidedantį ajk+1 ir turintį s narių, gautume didėjantį
posekį, prasidedantį ajk , jau iš s + 1 nario. Bet tai prieštara. Vadinasi, ajk > ajk+1 su bet
kokais 1 k n + 1. Taigi išrinkome mažėjantį n + 1 elementų posekį.
Teorema įrodyta.
1.4. Dauginimo ir „dukart skaičiuok“ taisyklės

Kaip suskaičiuoti žinomos baigtinės aibės elementus? Pirma ateinanti į galvą mintis:
„skaldyk ir valdyk“. Tai išreiškiama tokiu akivaizdžiu teiginiu, jau pritaikytu 1.3 teore-
mos įrodyme.
1.5 teorema. Jei |A| < ∞ ir

k
A= Ai
i=1
yra jos skaidinys, tai

k
|A| = |Ai |.
i=1
Įrodymas akivaizdus.
Nesunku suvokti ir vadinamąją dauginimo taisyklę.
1.6 teorema. Jei A1 , A2 , . . . , Ak yra baigtinės aibės, čia k – bet koks natūralusis skai-
čius, tai
|A1 × A2 × · · · × Ak | = |A1 ||A2 | · · · |Ak |.
Įrodymas. Atvejis k = 1 yra akivaizdus. Jei k = 2, pakanka visas sutvarkytąsias
poras (a, b) ∈ A1 × A2 surašyti į lentelę – matricą. Ji turės |A1 | eilučių ir |A2 | stulpelių
ir todėl – |A1 ||A2 | elementų.
Jei lygybė įrodyta dėl mažesnio nei k 2 skaičiaus aibių, pažymėję
B = A1 × A2 × · · · × Ak−1 ,
iš indukcijos prielaidos gauname
|A1 × A2 × · · · × Ak | = |B × Ak | = |B||Ak | = |A1 ||A2 | · · · |Ak−1 ||Ak |.
Teorema įrodyta.
Daug kalbėjome apie atvaizdžius. Suskaičiuokime juos.
24
1.7 teorema. Jei X = {x1 , . . . , xn } ir Y = {y1 , . . . , ym }, tai atvaizdžių aibės
F(n, m) := {f : X → Y }
galia |F(n, m)| = mn .

Įrodymas. Kiekvieną funkciją f ∈ F := F(n, m) galime apibrėžti vektoriumi

f
→ f (x1 ), f (x2 ), . . . , f (xn ) ∈ Y × Y × · · · × Y = Y n .
Ši atitiktis F ↔ Y n yra abipusiškai vienareikšmė, tad remiantis 1.6 teorema
|F| = |Y n | = mn .
Teorema įrodyta.
Įrodyme panaudotas funkcijos kodavimas vektoriumi. Tai labai vaisinga idėja.
Išnagrinėkime dar vieną atvejį.
1.8 teorema. Jei A yra n aibė, tai visų jos poaibių, įskaitant ir tuščiąjį, aibės galia
lygi 2n .
Įrodymas. Tegu
A = {a1 , a2 , . . . , an } ⊃ B = {ai1 , ai2 , . . . , aik }, 1 i1 < i2 < · · · < ik n.
Poaibiui B sudarykime kodą – n-ojo ilgio vektorių (0, . . . , 1, 0, . . . , 1, . . . , 0), kuriame

vienetai įrašyti i1 -oje, i2 -oje, . . . , ik -oje pozicijose, o kitos vietos yra užpildytos nuliais.
Kadangi kodas priskirtas abipusiškai vienareikšmiškai, tai poaibių aibės galia lygi kodų
aibės galiai. Ją iš tiesų jau radome 1.7 teoremoje, kai m = 2. Taigi gauname |F| = 2n .
Teorema įrodyta.
Sunkiau ieškoti sąryšio S ⊂ A × B galios. Formaliai ją galima išreikšti dvilype
suma, sudedant tiek vienetų, kiek elementų yra poaibyje S, t. y.

|S| = 1;
(a,b)∈S
čia sumuojama pagal tokius a ∈ A ir b ∈ B, kuriems (a, b) ∈ S. Tarkime, kad fiksavę

pirmąjį poros narį a ∈ A, mokame rasti porų iš S skaičių ra su tokiu a. Tada

ra = 1.
b∈B
(a,b)∈S
Vadinasi,
|S| = ra = 1.
a∈A a∈A b∈B
(a,b)∈S
25
Tokiu būdu dvilypę sumą išreiškėme kartotine. Panašiai, jei

qb := 1
a∈A
(a,b)∈S
yra skaičius porų, turinčių fiksuotą antrąjį narį b ir priklausančių S, tai

|S| = qb = 1.
b∈B b∈B a∈A
(a,b)∈S
Sulyginę abi |S| išraiškas, gauname labai svarbų dukart skaičiuok principą:

1= 1.
a∈A b∈B b∈B a∈A
(a,b)∈S (a,b)∈S
Iš tiesų tai tik sumavimo tvarkos pakeitimas kartotinėje sumoje, bet jis labai svarbus
kombinatorikoje. Tad perskaičiuodami pinigus, antrą kartą skaičiuokite juos pagal kito-
kią sistemą. Tada neapsiriksite!
1.5 pavyzdys. Kiek yra taškų, turinčių natūraliąsias koordinates ir esančių uždarame daugia-
kampyje D, apribotame tiesių
x = 0, y = 0, y = 3, y = −x + 6 ?
Sprendimas. Reikia apskaičiuoti sumą

s := 1.
(x,y)∈D
x,y∈N
Nusibraižome paveikslą.
y
0 1 x
1.4 pav.
Iš jo aiškiai matyti, kad tokie taškai yra horizontaliose atkarpose. Pirmoji iš jų yra, kai
y = 1. Joje yra 5 taškai. Panašiai 4 taškai yra antroje ir 3 – trečioje. Iš viso yra 12 taškų.
Nenurodydami, kad x, y ∈ N, formaliai tą patį galėjome gauti tokiu būdu:
1+3
s= 1= (6 − y) = 6 · 3 − 3 = 18 − 6 = 12.
2
1y3 1x6−y 1y3
Apskaičiuodami y-ų sumą, pasinaudojome aritmetinės progresijos sumos formule.
26
Sukeiskite sumavimo tvarką šiuose skaičiavimuose ir patikrinkite rezultatą. Įsitikinkite,

kad taip skaičiuodami, pirmiau surandate skaičių taškų, esančių vertikaliose atkarpose.
Išmokime sukeisti sumavimo tvarką ir bendresnėse formulėse.
1.6 pavyzdys. Tegul aij , i, j ∈ N, yra bet kokie skaičiai. Tada
∞
∞ j −1
∞

aij = aij = aij .
j >i1 i=1 j =i+1 j =1 i=1
Sprendimas. Pakanka suvokti, kad dvilypėje sumoje indeksai (i, j ) perbėga plokštumos
taškus su natūraliosiomis koordinatėmis, esančius pirmajame ketvirtyje virš pusiaukampinės ir
nepriklausančius jai (žr. 1.5 pav.).
y
n
..............
.....
0 1 ..... n x
1.5 pav.
1.7 pavyzdys. Tegu N = {1, 2, . . . , n}, N 2 = N × N, o
S = {(d, m): d|m, d, m ∈ N}
yra dalumo sąryšis. Perskaičiuokime dukart šios aibės elementus.

Sprendimas. Dabar
1 =: d(m)
dn
d|m
yra skaičiaus m skirtingų natūraliųjų daliklių kiekis. O

n
1=
mn
d
d|m
– skaičiaus d kartotinių, neviršijančių n, kiekis. Vadinasi,

n
d(m) = .
d
mn dn
Toliau remdamiesi šia įdomia formule ištirtume reikšmių d(m), 1 m n, aritmetinio vidurkio
elgseną, kai n → ∞.
27
Šis ir jau minėti principai yra taikomi ne tik skaičių teorijoje. Ir mes praplėsime
savo objektų lauką grafais.
Užduotys
1.1. Tegul A, Ai ⊂ X ir A := X \ A, 1 i n ir n ∈ N. Įrodykite, kad:
a)
Ai = Ai ;
in in
b)
Ai = Ai .
in in
1.2. Šešiaženklis troleibuso bilietas vadinamas laiminguoju, jeigu pirmųjų trijų skait-
menų suma lygi antrojo trejeto skaitmenų sumai. Pavyzdžiui, bilietas, kurio nume-
ris yra 111003, – laimingas, o 111002 – ne. Apibrėžkite abipusiškai vienareikšmę
atitiktį tarp laimingųjų bilietų aibės ir aibės bilietų, kurių visų skaitmenų suma
lygi 27.
1.3. Aibėje N aksiominiu būdu įveskite daugybą. Tada įrodykite sudėties ir daugybos
asociatyvumo, komutatyvumo ir jų distributyvumo savybes.
1.4. Remdamiesi Peano aksiomomis, įrodykite mažiausiojo ir didžiausiojo elementų

principus.
1.5. Visiems n ∈ N įrodykite formules:

a) 12 + 22 + · · · + n2 = n(n+1)(2n+1)
6
;
2
b) 13 + 23 + · · · + n3 = n(n+1)
2
;
c) (α − β)(α β + α β + · · · + β n−1 ) = α n − β n ,
n−1 0 n−2 1
α, β ∈ R.
1.6. Įrodykite šias Fibonačio skaičių savybes:

a) Fn2 − Fn−1 Fn+1 = (−1)n ;
2
b) Fn−1 + Fn2 = F2n ;
c) Fn−1 Fn + Fn Fn+1 = F2n+1 ;
d) F0 + F1 + · · · + Fn = Fn+2 − 1.
1.7. Įvedę papildomą sąlygą 1 i < j n, dvilypę sumą

aij
i,j∈N
i+jn
užrašykite kartotine ir sukeiskite sumavimo tvarką.
28
2. Pirmosios žinios apie grafus
2.1. Pagrindinės savokos
˛
Neabejojame, kad kiekvienas skaitytojas yra jau girdėjęs grafo sąvoką ir intuityviai jau-
čia, kas tai yra. Gyvenime su jais susiduriama važinėjant miesto gatvėmis, kurios su-
sikerta ir suformuoja sankryžas. Kiekviena elektros grandinė turi laidininkų raizgalyną
ir jų jungimo mazgus. Per chemijos pamokas matytose medžiagų molekulių formulėse
atomai jungiami linijomis su kitais atsižvelgiant į atomų valentingumą. Mieste gatvė
suteikia galimybę nuvažiuoti nuo vienos sankryžos iki kitos, elektros grandinėje laidini-
ninkas skirtas srovei tekėti, atomų jungtis išreiškia jų tarpusavio sąryšį. Visada jungian-
čios linijos išreiškia tam tikrą elementų tarpusavio sąryšį. Ne visada jie matomi, juos
reikia įsivaizduoti ar nustatyti.
Pastaraisiais metais ypač pradėta domėtis pokalbiais, vykstančiais tarp telefono
kompanijos abonentų. Pavaizduokime juos plokštumos taškais. Jei du klientai kalbėjosi
tarpusavyje per parą, tai atitinkamų taškų porą sujunkime linija. Gausime milžinišką
raizginį, vadinamąjį pokalbių grafą, kurio analizė leidžia tobulinti ryšių paslaugas. Mū-
sų pamėgtame internete kiekvieną failą taip pat galime įsivaizduoti tašku. Jei iš jo vienu
kompiuterio pelytės spragtelėjimu pasiekiamas kitas, tai tokius taškus sujungę linija gau-
name interneto grafą. Šio chaotiškai besiformuojančio objekto tyrimai dar tik pradeda-
mi. Nuo pirmųjų L. Oilerio grafų savybių pastebėjimų praėjo beveik 300 metų, tačiau ir
šiandien grafų teorija yra viena iš sparčiausiai besiplėtojančių matematikos šakų. Panag-
rinėsime tik kai kuriuos klasikinius uždavinius. Keliuose skyreliuose demonstruosime
matematinės indukcijos ir kitų jau išnagrinėtų principų taikymo galimybes įrodydami
paprasčiausius grafų teorijos teiginius. Sunkesnės temos bus gvildenamos dalies pabai-
goje.
Pradėkime nuo formalesnių apibrėžimų. Tarkime, kad V yra netuščia aibė. Gali-
me sudaryti įvairias poras (u, v) su u, v ∈ V . Jei nekreipiame dėmesio į elementų poroje
tvarką, t. y. susitariame, kad (u, v) = (v, u), porą vadiname nesutvarkytąja; čia u ir v yra
skirtingi elementai. Tais atvejais, kai į poras, rinkinius ar kitur imsime pasikartojančius
elementus, būtinai pasakysime papildomai. Galime apibrėžti įvairias nesutvarkytųjų po-
rų aibes. Pavyzdžiui, skaičių aibės {1, 2, 3} nesutvarkytųjų porų aibė galėtų būtų tokia:
{(1, 2), (1, 3), (2, 3)}.
2.1 apibrėžimas. Grafas yra aibių pora G = (V , E); čia V – netuščia aibė, o E –
kokia nors jos nesutvarkytųjų porų aibė.
Taip pat patogumo dėlei susitarkime, kad poros (v, v) aibėje E nebus.
Pirmasis terminą grafas 1878 m. paminėjo J. Silvesteris7 žurnale „Nature“.
Toliau V vadinama viršūnių aibe, o E – briaunų aibe. Trumpindami briaunas
žymime e := (u, v) =: uv = vu ∈ E, čia u, v ∈ V , ir sakome, kad u (arba v) yra
7 James Joseph Sylvester (1814–1897) – anglų matematikas.
29
briaunos e galas. Vartojant mokslinę terminiją, sakoma, kad viršūnė u yra incidenti
briaunai e, ir atvirkščiai, – briauna e yra incidenti viršūnei u.
Viršūnės, turinčios bendrą briauną, vadinamos gretimosiomis. Panašiai briaunos,
turinčios bendrą viršūnę, vadinamos gretimosiomis briaunomis. Viršūnės v ∈ V laips-
niu vadinamas jai incidenčių briaunų skaičius ir žymimas δ(v). Nulinio laipsnio viršūnės
vadinamos izoliuotosiomis, o pirmojo laipsnio – grafo lapais. Chemijos pamokose brai-
žydavome molekulių grafus su atomais jų viršūnėse. Tada vietoje laipsnio vartodavome
valentingumo sąvoką.
Dydžiai
(G) := max{δ(v): v ∈ V }, δ(G) := min{δ(v): v ∈ V }
vadinami atitikamai maksimaliuoju ir minimaliuoju grafo G laipsniais. Jei δ(v) ≡ k,

v ∈ V , tai grafas vadinamas k-ojo reguliarumo.
Grafo G = (V , E) eile vadinama viršūnių aibės galia |V |. Ateityje apsiribosime
tik baigtiniais grafais, todėl reikalavimo n := |V | < ∞ nebeminėsime. Skaičius m :=
|E| vadinamas grafo didumu. Kai E = ∅, tai grafas yra tuščiasis, o jei jame yra visos
įmanomos briaunos – pilnasis. Paprastai pilnasis n-osios eilės grafas žymimas Kn .
Viršūnės ir briaunos incidentumas natūraliai apibrėžia sąryšį Dekarto sandaugoje
V × E. Pažymėkime jį
S = {(v, e): v incidenti e, v ∈ V , e ∈ E}
ir pritaikykime dukart skaičiuok principą.

2.1 teorema. Kiekvienam grafui yra teisinga lygybė

δ(v) = 2|E|.
v∈V
Įrodymas. Kadangi fiksuota briauna turi tik dvi viršūnes, tai

|S| = 1= 2 = 2|E|.
e∈E v∈V e∈E
(v,e)∈S
Fiksuota viršūnė v turi δ(v) incidenčių jai briaunų, todėl

|S| = 1= δ(v).
v∈V e∈E v∈V
(v,e)∈S
Sulyginę gauname teiginį, kurį jau žinojo L. Oileris.
2.1 išvada. Grafe yra lyginis nelyginio laipsnio viršūnių skaičius.
30
2 skyrius. Pirmosios žinios apie grafus
2.1 pav.
Viršūnes u, v, . . . ∈ V pavaizduokime plokštumoje skirtingais taškais, o briau-

nas e = uv, . . . ∈ E – atitinkamus taškus jungiančiomis linijomis. Gauname grafo
G = (V , E) realizaciją plokštumoje, arba įdėtį į plokštumą. Neabejoju, kad tą patį gra-
fą skirtingi studentai įdės į plokštumą nevienodai. Nepasitikėkime vaizdu, o formaliai
susitarkime, kad du grafai G = (V , E) ir G = (V , E ) yra izomorfiniai, jeigu |V | =
|V | = n ir yra tokios viršūnių numeracijos V = {u1 , . . . , un } bei V = {u1 , . . . , un }, kad
ui uj ∈ E tada ir tik tada, kai ui uj ∈ E visiems i, j n. Taigi izomorfinių grafų atveju
mes apibrėžiame abipusiškai vienareikšmį atvaizdį π : V → V , π(ui ) = ui , 1 i n,
išlaikantį viršūnių gretimumą. Susitarkime izomorfinius grafus laikyti lygiais. Du lygūs
grafai pavaizduoti 2.1 paveiksle, nors tai įžiūrėti ir nėra lengva.
Įrodykite savarankiškai sunumeruodami atitinkamas abiejų grafų viršūnes!
Jei V ⊂ V ir E ⊂ E , tai grafas G = (V , E) yra G = (V , E ) pografis. Patys
paprasčiausi pografiai yra keliai, trąsos, takai. Grafo keliu vadinama viršūnių ir briaunų
seka
u1 e1 u2 e2 u3 · · · ek−1 uk ek uk+1 ;
čia ej = uj uj +1 , 1 j k. Jei kelyje briaunos nepasikartoja, jį vadiname trąsa, o jei
nepasikartoja viršūnės – taku. Nurodant kelią, trąsą arba taką, jei nekyla dviprasmybių,
galima užrašyti tik seką briaunų arba viršūnių, kurias reikia pereiti įsivaizduojamame
brėžinyje. Jei pirmoji ir paskutinė kelio viršūnės sutampa, tai jį vadiname uždaruoju ke-
liu. Uždara trąsa primena grandinę, todėl taip ji ir vadinama, o uždaras takas vadinamas
ciklu. Pastebėkime, kad 2-ojo reguliarumo grafas sudarytas tik iš ciklų. Kelio, trąsos
arba tako ilgiu vadinamas jų briaunų skaičius.
Grafas vadinamas jungiuoju, jeigu bet kurią porą viršūnių jungia kelias. Žinoma,
jei yra kelias, tai galime rasti ir šias viršūnes jungiantį taką.
Apibrėžkime keletą operacijų su grafais. Grafo G = (V , E) papildiniu vadinamas
grafas G = (V , E); čia E yra E papildinys. Taigi e = uv ∈ E tada ir tik tada, jei e ∈ E;
čia, kaip susitarėme, u = v.
Grafų G = (V , E) ir G = (V , E ) sąjunga apibrėžiama, jei V ∩ V = ∅. Ši
sąjunga yra grafas
G ∪ G := (V ∪ V , E ∪ E ).
Taigi čia viršūnių ir briaunų aibių sąjungos yra tiesioginės. Jei grafų sąjungoje G ∪ G
papildomai kiekvieną viršūnę iš V sujungsime su kiekviena viršūne iš V , gausime grafų
31
G1 ∪ G2 G1 + G 2
2.2 pav.
sumą, žymimą G + G . Formaliai kalbant, G + G = (V ∪ V , E ∪ E ∪ F ); čia

F = {uu : u ∈ V , u ∈ V }.
Antrosios eilės ir trečiosios eilės grafų sąjunga bei jų suma pavaizduota 2.2 pa-
veiksle.
Viena viršūnė, pavyzdžiui, x, taip pat sudaro grafą, todėl žymuo x + G, jei x ∈ V ,
reikštų, kad iš viršūnės x yra papildomai išvestos briaunos į visas aibės V viršūnes.
2.2 teorema. Kiekvienas grafas yra jungių pografių sąjunga.
Įrodymas. Dvi viršūnes u ir v susitarkime vadinti ekvivalenčiomis, jeigu jas jun-
gia kelias. Iš tiesų tai yra ekvivalentumo sąryšis. Vadinasi, remiantis 1.1 teorema, yra
baigtinis viršūnių aibės skaidinys
V = V1 ∪ V2 ∪ · · · ∪ Vk ;
čia 1 k n. Tegul Ej ⊂ E yra aibė visų briaunų, jungiančių viršūnes tik iš Vj .

Tuomet Gj := (Vj , Ej ) yra jungus pografis, o
G = G1 ∪ G2 ∪ · · · ∪ Gk
– jų sąjunga.
Teorema įrodyta.
Teoremoje gauti jungūs pografiai vadinami grafo komponentėmis.
O kaip atimti briauną arba viršūnę iš grafo? Briaunos be viršūnės grafe nebūna,
todėl
G − e := (V , E \ {e}), G − u = (V \ {u}, E \ {e: e incidenti u}).
Atimdami viršūnę u iš grafo pašalinome visas briaunas, kurių galas buvo u. Įvedant
papildomą briauną e į grafą G, jei jos nebuvo, žymima G + e. Griežtai kalbant, tai yra
tik patogus veiksmų su grafais žymėjimas, bet ne algebrinės operacijos įprasta to žodžio
prasme. Būkime atsargūs, nes (G + x) − x = G, bet ne visada (G − x) + x = G.
Grafo sutraukimu atimant briauną e = uv vadinamas veiksmas, kai iš grafo ji atimama
ir papildomai sutapatinamos viršūnės u ir v. Jei dėl to atsiranda kartotinės briaunos, jos
taip pat sutapatinamos. Grafo santrauka žymima G \ e. Tai pavaizduota 2.3 paveiksle.
32
u uv
e
v
G G e
2.3 pav.
Įvesti veiksmai su grafais yra patogus instrumentas taikant matematinę indukciją.

Tiriant grafą G = (V , E), indukcijos parametru galima laikyti jo eilę, didumą ir kitus
dydžius. Tada indukcijos prielaida pritaikoma grafuose G − v, G − e, G \ e arba tiesiog
jo komponentėse; čia v ∈ V ir e ∈ E. Tuo įsitikinsime jau kitame skyrelyje.
2.2. Oilerio ir Hamiltono grafai

Kaip minėjome įvade, 1736 m. L. Oileris išnagrinėjo senojo Karaliaučiaus tiltų proble-
mą. Jos formulavimas labai paprastas:
Ar galima pereiti visus septynis tiltus per senojo ir naujojo Priegliaus upes tik po vieną
kartą? Tiltų išsidėstymas pavaizduotas 2.4 paveiksle.
A
D
2.4 pav.
Ieškant tokio maršruto pritrūkstama kantrybės, todėl manyta, kad šis uždavinys
yra sunkus. Pavaizdavęs tiltų problemą grafiškai, L. Oileris iškėlė daug bendresnę prob-
lemą – nagrinėti trąsas multigrafuose.
2.2 apibrėžimas. Multigrafas yra aibių pora G = (V , E); čia V – netuščia aibė, o E
– kokia nors jos nesutvarkytųjų porų multiaibė.
Visos sąvokos, įvestos grafams, tinka ir multigrafams. Pabrėšime porą išskirtinių
savybių. Kaip minėjome, briaunos vv, v ∈ V , grafe nėra, tačiau multigrafe jos ne-
draudžiamos. Šios išskirtinės briaunos multigrafe vadinamos kilpomis. Jei iš viršūnės
yra išvestos kelios kilpos, tai skaičiuojant viršūnės laipsnį kiekvienos kilpos įnašas yra
dvigubinamas.
Pavaizduotas 2.5 paveiksle multigrafas iliustruoja Karaliaučiaus tiltų situaciją.
33
A D
2.5 pav.
Didžiosios raidės žymi upių atskirtas sritis, o septynios briaunos – visus tiltus.
Ar šiame multigrafe yra toks maršrutas, kad, savo pasivaikščiojimą pradėję bet kurioje
srityje, pereitume visas briaunas lygiai po vieną kartą? Bendriau kalbant, reikia nagrinėti
bet kokį n-osios, n 2, eilės jungų multigrafą ir jame ieškoti trąsos, t. y. tokio kelio,
kuris apimtų visas briaunas po vieną kartą be pakartojimų. Tokią trąsą vadiname Oilerio
trąsa. Truputį sunkesnis uždavinys – rasti uždarą Oilerio trąsą, kurią jau esame susitarę
vadinti grandine. Dabar, pradėję savo kelionę iš kurios nors multigrafo viršūnės, turime
grįžti į tą pačią viršūnę. Grafai (multigrafai), turintys Oilerio grandinę, vadinami Oilerio
grafais (multigrafais). Viršūnių pasikartojimas trąsoje yra leistinas.
Iš pradžių pastebėkime vieną paprastrą multigrafo savybę.
2.3 teorema. Jei kiekvienos multigrafo viršūnės v laipsnis δ(v) 2, tai multigrafe
yra grandinė.
Įrodymas. Jei multigrafe yra kilpa arba kartotinė briauna, teiginys yra akivaizdus.
Tegul toliau G = (V , E) yra grafas. Nagrinėkime jo kelius. Kaip minėjome, kelio
ilgiu vadinamas pereinamų briaunų skaičius. Grafe egzistuoja koks nors baigtinis, bet
didžiausio ilgio kelias
v1 e1 v2 e2 v3 · · · ek−1 vk ek vk+1 .
Kadangi δ(v1 ) 2, tai v1 v2 yra kartotinė briauna arba v1 turi dar vieną gretimąją vir-
šūnę, kuri negali būti šalia kelio, nes tada šį kelią galėtume prailginti dar viena briauna.
Jei ta gretimoji viršūnė yra vj , 2 j k + 1, tai grafe yra grandinė v1 · · · vj · · · v1 .
Teorema įrodyta.
Tolesnėje teoremoje minima grandinė gali būti trumpa, todėl ji nebus Oilerio
grandinė.
2.4 teorema. Jungus multigrafas yra Oilerio tada ir tik tada, jei kiekvienos jo viršūnės
laipsnis yra lyginis.
Įrodymas. Tegul G = (V , E) yra n-osios, n 2, eilės ir m-ojo, m 2, didumo
Oilerio multigrafas, o e1 e2 · · · em , ej ∈ E, 1 j m, – Oilerio grandinė, prasidedanti
ir besibaigianti viršūnėje v1 . Todėl e1 = v1 v2 ir em = vm v1 , o v1 , . . . , vm – galbūt
pasikartojančios viršūnės. Pritaikykime matematinės indukcijos principą ir patikrinkime
teiginį, kad kiekviena viršūnė vi , 1 i m, turi įėjimo ir išėjimo briaunas. Iš tiesų,
34
iš viršūnės v1 išėjome briauna e1 ir grįžome briauna em . Tariame, kad tai įrodyta dėl
viršūnės vi−1 , iš kurios toliau ėjome briauna ei−1 ir patekome į vi . Iš jos ėjome briauna
ei , todėl teiginys yra teisingas ir dėl i. Kadangi trąsa yra Oilerio, šios briaunų poros
viršūnei kartojantis yra skirtingos. Vadinasi, viršūnių laipsniai yra lyginiai.
Atvirkščiai, tegul jungaus multigrafo G = (V , E) viršūnių laipsniai yra lyginiai.
Vėl pasiremkime indukcija pagal parametrą m = |E|. Jei m = 1, tai toks multigrafas turi
tik vieną viršūnę ir jis yra sudarytas iš vienos kilpos. Akivaizdu, kad jame yra Oilerio
grandinė.
Tegul m 2. Visi viršūnių laipsniai δ(v) 2, todėl, remiantis 2.3 teorema, mul-
tigrafe yra grandinė, kurią pažymėkime C. Įsivaizduokime C kaip briaunų aibę. Tada
galime atlikti atimties veiksmą. Jei G−C yra tuščiasis grafas, tai C yra Oilerio grandinė.
Priešingu atveju multigrafo G − C didumas yra mažesnis už m. Visos jo viršūnės turi
lyginius laipsnius, bet jis gali būti nejungus. Kiekvienai jo komponentei Gj , 1 j k,
yra pritaikoma indukcinė prielaida, t. y. komponentė turi Oilerio trąsą, tegul tai Cj .
Komponenčių numeraciją suderinkime su mūsų kelione grandine C. Į C1 , C2 , . . . , Ck
galime patekti einant iš eilės pradinio grafo grandine C. Dabar Oilerio trąsą multigrafe
G galime įsisvaizduoti: reikia eiti grandine C, kol pasiekiame komponentės G1 viršūnę,
tada pereiti visas komponentės briaunas naudojantis trąsa C1 , vėl tęsti kelionę gandine
C iki kitos komponentės viršūnės, sukti į C2 ir t. t.
Teorema įrodyta.
Karaliaučiaus tiltų uždavinyje nebuvo reikalavimo perėjus tiltus grįžti į pradinį
tašką. Todėl panagrinėkime trąsų egzistavimą multigrafe, nereikalaudami jos uždarumo.
Tokios trąsos vadinamos pusiau Oilerio trąsomis.
2.2 išvada. Jungus multigrafas turi pusiau Oilerio trąsą tada ir tik tada, jei yra dvi
nelyginio laipsnio viršūnės arba jų iš viso nėra.
Įrodymas. Reikia pritaikyti 2.4 teoremą ir pastebėti, kad, esant nelyginio laipsnio
viršūnėms, trąsa prasideda vienoje iš jų, o baigiasi kitoje.
V. Hamiltonas8 plačiai nagrinėjo takų, apimančių visas grafo viršūnes, egzista-
vimą. Jie vadinami Hamiltono takais. Grafas, kuriame yra Hamiltono takas, yra vadi-
namas pusiau Hamiltono grafu, o jei toks takas uždaras, t. y. jis yra ciklas, tai grafas
vadinamas Hamiltono grafu. Šis matematikas sugalvojo įdomią užduotį –– rasti Hamil-
tono ciklą 2.6 paveiksle pavaizduotame dodekaedro grafe.
Hamiltono take gali būti tik viena iš kartotinių briaunų, todėl nagrinėti multigrafus
nėra didelės prasmės. Išvedus papildomą skaičių briaunų, visada grafą galima paversti
Hamiltono.
8 Seras William Rowan Hamilton (1805–1865) – airių matematikas.
35
2.6 pav.
Nors 150 metų matematikai dėjo pastangas ieškodami būtinų ir pakankamų sąly-
gų, kurioms esant grafas yra Hamiltono, iki šiol jos nežinomos. Čia pateiksime bene
žinomiausią Orė9 teoremą.
2.5 teorema (Orė) . Grafas G = (V , E), kurio eilė n 3, yra Hamiltono, jei kiek-
vienos poros negretimų viršūnių u, v ∈ V laipsnių suma
δ(u) + δ(v) n.
Įrodymas. Tegul teoremos sąlyga yra tenkinama, bet grafas nėra Hamiltono. Iš-
veskime grafe keletą papildomų briaunų, bet, pastebėję, kad išvedę dar vieną briauną
gautume Hamiltono grafą, sustokime. Taigi papildytasis grafas yra pusiau Hamiltono, o
teoremos sąlyga juo labiau galioja. Turime atvirą taką
v1 → v2 → · · · → vn ,
kuriame v1 ir vn nėra gretimos. Kadangi
δ(v1 ) + δ(vn ) n 3,
bendras v1 ir vn gretimų viršūnių skaičius yra didelis. Taip būti negalėtų, jei v1 kaimy-
ninės viršūnės turėtų tik mažus indeksus, o vn – didelius. Iš tiesų, jei vj yra gretima v1
ir turi didžiausią numerį, tai galime įsivaizduoti, kad briaunos v1 vi ∈ E ir vl vn ∈ E, kai
2 i j ir j < l n. Jei jų nebuvo pradiniame grafe, tai jos buvo išvestos papildant
grafą. Bet ir dabar bendras viršūnių v1 ir vn kaimynių skaičius tik j − 1 + n − j = n − 1.
Vadinasi, yra tokia viršūnė vj , 1 < j < n, kad v1 vj ∈ E ir vj −1 vn ∈ E. Tai
matyti iš 2.7 paveikslo.
9 Oystein Ore (1899–1968) – norvegų matematikas.
36
v1 v2 vj – 1 vj vn – 1 vn
2.7 pav.
Bet tada
v1 → v2 → · · · → vj −1 → vn → vn−1 → · · · → vj +1 → vj → v1
yra Hamiltono ciklas. Prieštara įrodo Orė teoremą.
2.3 išvada. Jei n-osios, n 3, eilės grafo kiekvienos viršūnės laipsnis yra δ(v)
n/2, tai grafas – Hamiltono.
2.3. Medis ir miškas

Grafas, neturintis ciklų (beciklis), vadinamas mišku, o jungus miškas – medžiu.
2.6 teorema. Grafas yra miškas tada ir tik tada, jei bet kokią viršūnių porą jungia ne
daugiau kaip vienas takas.
Įrodymas. Jei grafas nėra miškas, jame egzistuoja ciklas v0 v1 · · · vk v0 ; čia v0 , v1 ,
. . . , vk yra skirtingos viršūnės, o k 2. Todėl randame du takus v0 v1 · · · vk ir v0 vk .
Atvirkščiai, tarkime, kad P = v0 v1 · · · vk ir
P = v0 (= u0 ) v1 (= u1 ) · · · vi (= ui ) ui+1 · · · us = vk
yra du takai, jungiantys v0 su vk , o i + 1 – mažiausias indeksas, su kuriuo vi+1 = ui+1 .

Galime tarti, kad takų susijungimas kaip tik ir įvyko viršūnėje us = vk . Tada
vi · · · vk (= us )us−1 · · · ui+1 ui
yra ciklas. Todėl grafas nėra miškas.

Teorema įrodyta.
2.7 teorema. Tegul G = (V , E) yra n-osios, n 2, eilės grafas. Šie tvirtinimai yra
ekvivalentūs:
1) G yra medis;
2) G yra minimalus jungus grafas, t. y. bet kokiai e ∈ E grafas G − e turi dvi
komponentes;
3) G yra maksimalus beciklis grafas, t. y. kiekvienas iš grafų G + uv, čia uv ∈ E,
u, v ∈ V , turi ciklą.
37
Įrodymas. 1) ⇒ 2). Jei egzistuotų tokia briauna e = uv, kad grafas G − uv būtų
jungus, tai grafe G būtų du takai, jungiantys u ir v. Prieštara įrodo 2).
1) ⇒ 3). Jei jungiame becikliame grafe G papildomai išvesta briauna uv nesu-
kuria ciklo, tai jame ir nebuvo tako, einančio iš u į v. Bet tada grafas yra nejungus. Vėl
prieštara, įrodanti 3) teiginį.
2) ⇒ 1). Tarkime, G yra minimalus jungus grafas. Jei G nebūtų medis, o turėtų
ciklą, tai atėmus vieną ciklo briauną jo jungumas nepakistų. Prieštara įrodo 1) teiginį.
Kitas implikacijas išveskite savarankiškai.
Teorema įrodyta.
Briauna grafe, kurią atėmus, padidėja grafo komponenčių skaičius, vadinama til-
tu.
2.4 išvada. Jungiame grafe egzistuoja medis, kurio viršūnių aibė sutampa su visa gra-
fo viršūnių aibe.
Įrodymas. Pakanka pasinaudoti 2) savybe ir atėminėti briaunas taip, kad grafas
išliktų jungus. Po baigtinio skaičiaus veiksmų gausime norimą rezultatą.
Išvadoje gautasis medis vadinamas dengiančiuoju medžiu.
Sužinoti, ar jungus grafas yra medis, galime ir pasinaudoję tokia teorema.
2.8 teorema. Jungus grafas G = (V , E) yra medis tada ir tik tada, jei
|E| = |V | − 1.
Įrodymas. Tarkime, kad G = (V , E) yra medis. Pritaikome matematinę in-

dukciją jo didumo m = |E| atžvilgiu. Tegu n = |V |. Kai m = 0, trivialu, nes dėl
jungumo turi būti n = 1. Tegu visiems mažesniems, t. y. kurių didumas m < m ir
eilė yra n , medžiams m = n − 1. Grafe G − e yra du medžiai. Tarkime, kad jų
didumai yra m1 ir m2 ; čia m1 + m2 + 1 = m. Jiems galioja indukcinė prielaida. To-
dėl m1 = n1 − 1 ir m2 = n2 − 1; čia n1 , n2 yra jų eilės ir n1 + n2 = n. Vadinasi,
m = (n1 − 1) + (n2 − 1) + 1 = n − 1.
Atvirkščiai, vėl pasinaudoję indukcija pastebime, kad jungaus grafo didumas m
n − 1. Todėl, jei jungiam grafui turėtume lygybę m = n − 1, ciklo jame negalėtų būti.
Jis būtų medis.
Teorema įrodyta.
2.5 išvada. Medis G = (V , E), kurio eilė n 2, turi ne mažiau kaip du lapus.
Įrodymas. Pritaikome 2.1 ir ką tik įrodytą teoremas. Gauname

2|E| = 2|V | − 2 = δ(v).
v∈V
Sumoje yra |V | dėmenų, todėl δ(v) 1 bent dėl dviejų viršūnių.
38
2.4. Grafo planarumas

Dabar pagvildensime grafo įdėties į plokštumą problemą. Vaizduojant grafus plokštu-
moje ir brėžiant briaunas, apsiribojama Žordano kreivėmis, t. y. tolydžiomis plokščiomis
kreivėmis, kurios neliečia savęs pačios. Grafai, kuriuos galima taip pavaizduoti plokš-
tumoje, kad skirtingos briaunos neliestų ar nekirstų viena kitos ne viršūnių taškuose,
vadinami planariaisiais. Formaliai kalbant, tai grafai, turintys izomorfinį vaizdą plokš-
tumoje su ką tik minėtu apribojimu briaunoms. Patį plokštumoje išvestą grafą vadiname
plokščiuoju grafu. Plokštumos sritys, apribotos plokščio grafo briaunomis ir viršūnėmis,
vadinamos grafo veidais. Visi plokštieji grafai turi vieną begalinį veidą.
2.9 teorema (Oilerio daugiakampiu˛ formulė, 1752) . Jei G yra jungus grafas, n –
jo eilė, m – didumas ir l – jo veidų skaičius, tai
n − m + l = 2.
Įrodymas. Pasinaudosime indukcija m atžvilgiu. Jei m = 0, tai grafas yra tuščias.

Kadangi jis yra jungus, tai n = 1. Jis turi tik vieną begalinį veidą, todėl l = 1. Formulė
yra teisinga.
Tariame, kad teorema yra įrodyta dėl grafų, kurių didumas lygus m − 1. Nagrinė-
jame m-ojo didumo grafą G. Jei jis yra medis, tai pagal 2.8 teoremą n = m + 1, o l = 1.
Ir dabar Oilerio formulė yra teisinga. Jei G nėra medis, tai jis turi ciklą. Atėmus vieną
ciklo briauną e, grafas G − e išlieka jungus ir jam galioja indukcinė prielaida. Kadangi
G − e turi vienu veidu mažiau negu G, tai
n − (m − 1) + (l − 1) = 2.
Atskliaudę iš čia gauname norimą sąryšį.

Teorema įrodyta.
2.6 išvada. Jei G yra grafas, n – jo eilė, m – didumas, l – veidų skaičius ir k – jo

komponenčių skaičius, tai
n − m + l = k + 1.
Įrodymas. Pakanka pritaikyti Oilerio stačiakampių formulę kiekvienai grafo kom-
ponentei ir, žinoma, begalinį veidą skaičiuoti tik vieną kartą.
Ar egzistuoja neplanarieji grafai? Teigiamas atsakymas išplaukia iš plokščiųjų
grafų parametrų įverčių. Trumpiausio ilgio ciklą grafe vadiname grafo juosmeniu. Jo
apimtis yra briaunų skaičius. Susitarkime miško juosmenį laikyti begaliniu, nes jame
ciklo iš viso nėra.
2.10 teorema. Planarusis n-osios, n 3, eilės jungusis grafas turi
m 3n − 6 (2.1)
39
briaunų. Jei planariojo grafo juosmens apimtis tenkina nelygybę 3 g < ∞, tai
g(n − 2)
m . (2.2)
g−2
Įrodymas. Pradėkime nuo antrojo teiginio. Aišku, kad n g. Kadangi kiekviena

briauna riboja ne daugiau kaip du veidus (jei ji yra tiltas, tai ji yra tame veide), tai
gf 2m. Įstatome į Oilerio daugiakampių formulę ir gauname

2
n−m 1− 2.
g
Iš čia išplaukia (2.2) nelygybė.

Jei g < ∞, pasinaudojame ką tik išvesta nelygybe. Dešiniojoje (2.2) nelygybės
pusėje yra mažėjanti parametro g atžvilgiu funkcija. Tad įstatę mažiausią galimą juos-
mens apimtį g = 3, gauname pirmąjį tvirtinimą. Jei jokio ciklo nėra, grafas yra medis.
Tada m = n − 1 ir juo labiau yra teisinga (2.1) nelygybė.
Teorema įrodyta.
Grafas G = (V , E) vadinamas dvidaliu, jei V = V1 ∪V2, V1 , V2 = ∅ ir kiekvienos
briaunos e = uv ∈ E galai u ∈ V1 ir v ∈ V2 . Jei
E = {uv: u ∈ V1 , v ∈ V2 },
tai grafas vadinamas pilnuoju dvidaliu grafu. Tokius grafus paprastai žymime Kn1 ,n2 ,
pabrėždami, kad |V1 | = n1 ir |V2 | = n2 .
2.7 išvada. Pilnasis grafas K5 ir dvidalis grafas K3,3 yra neplanarūs.

Įrodymas. Pirmuoju atveju g = 3, bet m = 10. Vadinasi, K5 planarumas prieš-
tarautų (2.1) nelygybei. Dvidalio grafo K3,3 atveju g = 4. Dabar pakanka pasinaudoti
(2.2) įverčiu.
Vadinasi, kad ir kaip besistengtume, išvadoje nurodytus grafus braižydami plokš-
tumoje briaunų susikirtimų neišvengtume. Aišku, kad visada brėžinys aiškesnis ir malo-
nesnis akiai, kai briaunų susikirtimų yra nedaug. Nesunku įsitikinti, kad visada galima
išvengti daugiau nei dviejų briaunų susikirtimų viename plokštumos taške arba briaunos
lietimosi su ja pačia taškuose, kurie nėra jos galai.
Įvertinkime mažiausią galimą briaunų susikirtimų skaičių dedant grafą į plokštu-
mą. Šį grafo parametrą pažymėkime cr(G). Pabrėžiame, kad skaičiuojame tik dviejų
briaunų susikirtimus. Aišku, kad cr(G) = 0 tada ir tik tada, jei grafas yra planarusis.
2.11 teorema. Jungaus n-osios, n 3, eilės ir m-ojo didumo grafo
cr(G) m − 3n + 6. (2.3)
40
Įrodymas. Imkime grafo realizaciją plokštumoje su mažiausiu briaunų susikirti-

mų skaičiumi cr(G) ir visus briaunų susikirtimus pavadinkime papildomomis viršūnė-
mis. Naujasis grafas turi n + cr(G) viršūnių, m + 2cr(G) briaunų, o svarbiausia –– jis
yra plokščias. Vadinasi, jam galioja (2.1) įvertis:
m + 2cr(G) 3(n + cr(G)) − 6.
Iš čia išplaukia ieškomas dydžio cr(G) įvertis.

Iš teoremos išplauka, kad cr(K6 ) 15 − 18 + 6 = 3. Pabandykite rasti to-
kią pilnojo grafo K6 įdėtį į plokštumą, kad būtų tik 3 briaunų susikirtimai. Pabaigoje
pastebėkime dar vieną savybę.
2.12 teorema. Planariojo grafo minimalusis laipsnis δ(G) 5.
Įrodymas. Pasinaudokime 2.1 teorema. Tegul n ir m yra grafo G eilė ir didumas.
Jei δ(G) 6, tai
2m = δ(v) 6 1 = 6n.
v∈V v∈V
Tai prieštarauja (2.1) nelygybei.
2.5. Grafo viršūniu˛ spalvinimo problema

Šįkart pradėkime nuo pavyzdžių.
2.1 pavyzdys. Pastaruoju metu yra labai populiari laisvalaikio leidimo forma – sudoku žaidi-
mas. Jo pradžia parodyta 2.8 paveiksle.
5 3 7
6 1 9 5
9 8 6
8 6 3
4 8 3 1
7 2 6
6 2 8
4 1 9 5
8 4 9
2.8 pav.
Matome, kad lentelę sudaro 9 × 9 langeliai ir 9 dalinės 3 × 3 lentelės. Kai kuriuose

langeliuose jau yra įrašyti skaičiai. Keliama iš pirmo žvilgsnio paprasta užduotis – taip pabaigti
surašyti skaičius nuo 1 iki 9, kad visose eilutėse, visuose stulpeliuose ir visose dalinėse lentelėse
41
būtų skirtingi skaičiai. Aišku, atlikus užduotį, eilutėse, stulpeliuose ir dalinėse lentelėse bus visi
skaičiai 1, 2, . . . , 9 po vieną. Atraskime šio žaidimo sąryšį su grafų teorija.
Sprendimas. Tarkime, kad visi lentelės langeliai yra grafo viršūnės. Dvi tokias viršūnes
junkime briauna, jei jos yra arba vienoje eilutėje, arba viename stulpelyje, arba vienoje dalinėje
lentelėje. Gavome 81-osios eilės grafą G = (V , E). Jis yra reguliarus, nes jo viršūnių laipsniai
yra vienodi. Iš tiesų δ(v) = 20 kiekvienam v ∈ V . Įsivaizduokime, kad įrašomi skaičiai žymi
spalvas. Paveiksle jau įrašytieji skaičiai apbrėžia dalinį grafo viršūnių nuspalvinimą, kuriame
gretimos viršūnės yra skirtingų spalvų. Taigi sudoku užduotyje reikalaujama baigti nuspalvinti
visas grafo viršūnes išlaikant minėtą sąlygą. Paprastai dalinis nuspalvinimas yra taip parenkamas,
kad toks nuspalvinimo tęsinys būtų vienintelis.
Grafo viršūnių spalvinimo problema aptinkama ne tik žaidimuose. Iš taikomųjų
uždavinių, kuriuose ji iškyla, verta paminėti tvarkaraščių sudarymą. Štai studentiška
versija.
2.2 pavyzdys. Reikia sudaryti tokį paskaitų tvarkaraštį, kurio trukmė būtų mažiausia ir kad
kiekvienas studentas galėtų išklausyti kiekvieną jį dominantį dalyką. Auditorijų pakanka.
Sprendimas. Tegul studentus dominančios disciplinos žymi grafo viršūnes. Dvi viršū-
nes jungiame briauna, jei yra bent vienas studentas, norintis išklausyti abu viršūnes žyminčius
dalykus. Aišku, kad šios paskaitos turi būti skaitomos skirtingu laiku. Vaizdumo dėlei šias vir-
šūnes nuspalvinkime skirtingomis spalvomis. Taigi grafo viršūnių aibė išsiskaido į V1 , . . . , Vk
poaibius, sudarytus iš viršūnių, turinčių vienodą spalvą. Vienspalvės viršūnės nėra gretimos.
Paskaitos disciplinų, kurios atitinka vienos spalvos viršūnes, gali būti skaitomos vienu metu, bet
skirtingose auditorijose. Skaičius k parodo bendrą visų paskaitų trukmę. Suformuluota užduotis
– minimizuoti skaičių k, reiškiantį spalvų skaičių.
Bendra grafo viršūnių spalvinimo problema formuluojama panašiai. Kiek reikia
skirtingų spalvų nudažyti G = (V , E) grafo viršūnes, kad gretimosios viršūnės būtų
skirtingų spalvų? Minimalus spalvų kiekis χ(G) vadinamas chromačiuoju grafo skai-
čiumi. Jei χ(G) k, tai grafas G vadinamas k-spalviu. Spalvinimo problemą galime
išreikšti per atvaizdžius: reikia sužymėti spalvas skaičiais 1, . . . , k ir ieškoti tokio atvaiz-
džio c: V → {1, . . . , k}, kad bet kokių dviejų pirmavaizdžių aibėje c−1 (i), 1 i k,
esančių viršūnių nejungtų briauna.
Chromatusis skaičius χ(G) priklauso nuo grafo struktūros. Iš apibrėžimų išplau-
kia, kad χ(Kn ) = n. Bet kokios eilės tuščiojo grafo chromatusis skaičius lygus vienam,
tačiau dvidalių grafų – dviem. Ne taip akivaizdus yra medžių atvejis.
2.13 teorema. Bet kokios n-osios, n 2, eilės medžio chromatusis skaičius yra
χ(T ) = 2.
Įrodymas. Taikome matematinę indukciją n atžvilgiu. Kai n = 2, tai akivaizdu.
Tarkime, kad mokame dviem spalvomis nuspalvinti bet kokį (n − 1)-osios eilės medį.
Nagrinėjame n-osios eilės medį T . Remiantis 2.8 teoremos išvada, T turi lapą, kurį
pažymėkime v. Tada pagal indukcinę prielaidą χ(T − v) = 2 ir galime nuspalvinti
42
T − v dviem spalvomis. Žinodami lapo v gretimosios viršūnės spalvą, antrąja spalva

galime nuspalvinti ir pačią v.
Panašiai įrodomas ir kitas teiginys.
2.14 teorema. Jei (G) yra maksimalusis grafo G laipsnis, tai
χ(G) (G) + 1.
Įrodymas. Vėl taikoma matematinė indukcija. Paliekame tai atlikti savarankiš-

kai.
Kaip matyti iš lygybės χ(Kn ) = n, net tokio paprasto įverčio, gauto 2.14 teore-
moje, pagerinti negalima. Taip pat ir turint grafą, sudarytą iš vieno nelyginio ilgio ciklo,
teoremos nelygybė virsta lygybe. Tačiau atsiribojus nuo šių dviejų atvejų, teoremoje
pateiktame įvertyje vienetą galima praleisti (žr. [91]).
Mokslinėje literatūroje galima rasti įvairių algoritmų grafo G = (V , E), |V | =
n, viršūnių spalvinimo problemai spręsti. Neprityręs programuotojas dažnai pradeda
tokiu būdu. Iš pradžių sudaro sąrašą viršūnių v1 , v2 , . . . , vn , vi ∈ V , ir sąrašą spalvų
c1 , c2 , . . . . Nuspalvinęs v1 pirmąja spalva c1 , antrąją viršūnę spalvina ta pačia spalva, jei
ir v1 v2 ∈ E, priešingu atveju v2 priskiria c2 . Toliau tęsia, kaip rekomenduoja indukcijos
principas. Nuspalvinęs v1 , . . . , vi , viršūnę vi+1 spalvina jau panaudota spalva, jei tai yra
leistina, t. y. neatsiranda vienos spalvos gretimų viršūnių. Priešingu atveju pasirenka kitą
dar nepanaudotą sąrašo spalvą. Galiausiai nustemba, kad panaudotų spalvų skaičius yra
didelis. Kad taip gali atsitikti, matyti iš kito pavyzdžio. Aprašytu metodu spalvinkime
2.9 paveiksle pavaizduoto medžio viršūnes.
v2
v1 v3
v6 v5
v4
2.9 pav.
Jei viršūnes taip sunumeruosime, kaip nurodyta paveiksle, tai teks panaudoti 3
spalvas, o ne 2.
Įsitikinsime, kad ne tik pilnųjų grafų chromatusis skaičius gali būti didelis. Įvesi-
me keletą naujų sąvokų.
Grafo viršūnių poaibis, kuriame bet kuri pora sudaryta iš negretimų viršūnių, va-
dinamas nepriklausomuoju. Maksimali nepriklausomo poaibio galia yra vadinama grafo
G nepriklausomumo skaičiumi ir žymima α(G). Kitais žodžiais tariant, α(G) = k, jeigu
grafe yra toks poaibis k viršūnių, kurių bet kurios dvi yra negretimos, tačiau bet kuris
k + 1 viršūnių poaibis turi bent vieną porą gretimų.
43
Pilnasis pografis vadinamas grafo G klika, o maksimali klikos eilė – jo klikų skai-
čiumi, kurį žymime ω(G). Pastebėkime, kad V0 ⊂ V yra nepriklausomas tada ir tik
tada, jei papildinyje G yra klika su viršūnių aibe V0 . Vadinasi, α(G) = ω(G).
2.15 teorema. Tegul G = (V , E) yra n-osios eilės grafas, G – jo papildinys, χ(G),
α(G) ir ω(G) – atitinkamai grafo G chromatusis, nepriklausomumo ir klikų skaičiai.
Tada
χ(G) ω(G),
χ(G) n/α(G)
ir √
χ(G) + χ(G) 2 n.
Įrodymas. Pirmoji nelygybė išplaukia iš apibrėžimų. Tarkime, kad grafo viršūnės
jau nuspalvintos panaudojus mažiausią galimą skaičių spalvų. Tada viršūnių, turinčių
vienodą spalvą, skaičius yra ne mažesnis nei n/χ(G). Taip nuspalvinus, nepriklausomos
viršūnės yra vienos spalvos, todėl
α(G) n/χ(G).
Tai ir yra antroji įrodinėjama nelygybė. Sudėję įrodytas nelygybes panariui, gauname
n n
χ(G) + χ(G) + ω(G) = + α(G). (2.4)
α(G) α(G)
√ √
Funkcija n/x + x, x 1, įgyja minimalią reikšmę 2 n, kai x = n, todėl iš (2.4)
sąryšio išplaukia trečia teoremoje nurodyta nelygybė.
Pastaroji teorema parodo, kad χ(G) gali neaprėžtai didėti kartu su grafo eile, ta-
čiau planarių grafų chromatusis skaičius yra baigtinis ir gali būti įvertintas gana tiksliai.
2.16 teorema. Kiekvienas planarus grafas yra penkiaspalvis.
Įrodymas. Kaip ir anksčiau, įrodydami remsimės indukcijos principu. Kai n 5,
teiginys trivialus. Tarkime, kad jį jau įrodėme kievienam planariam grafui, kurio eilė
yra mažesnė už n.
Remiantis 2.12 teorema, grafe yra viršūnė v, kurios laipsnis δ(v) 5. Jei δ(v) <
5, grafui G − v pritaikome indukcijos prielaidą ir nudažome jo viršūnes naudodami 5
spalvas. Keturios v gretimos viršūnės yra nuspalvintos mažiau nei 5 spalvomis. Sutau-
pytąja spalva nudažome v ir taip baigiame užduotį.
Tegul δ(v) = 5. Nagrinėkime v gretimąsias viršūnes v1 , v2 , v3 , v4 , v5 . Bent dvi iš
jų yra negretimos tarpusavyje. Priešingu atveju šios penkios viršūnės, v ir jas jungian-
čios briaunos sudarytų pilnąjį K6 pografį. Remiantis 2.10 teoremos išvada, planariajame
grafe to negali būti.
Tegu v1 ir v2 yra šios negretimos viršūnės. Nagrinėkime sutrauktąjį grafą G =
G \ {vv1 , vv2 }. Pagal indukcijos prielaidą jį nuspalvinti pakako 5 spalvų. Taip ir nu-
spalvinkime G . Sutapatintos v = v1 = v2 bus vienos spalvos. Dabar išplėtę G iki
44
G, matome, kad gretimosios v viršūnės sutaupo vieną iš penkių spalvų, kuria galime
perspalvinti pačią v.
Teorema įrodyta.
1976 m. K. Apelis10 ir V. Hakenas11 , naudodamiesi galingu kompiuteriu, įrodė dar
devynioliktojo amžiaus viduryje iškeltą hipotezę.
2.17 teorema (keturiu˛ spalvu,
˛ 1976) . Kiekvienas planarusis grafas yra keturspal-
vis.
Įrodymas. Iki šiol nėra šios teoremos įrodymo, kuriam nebūtų naudojamas kom-
piuteris. Tai atleidžia mus nuo pareigos tokį įrodymą pateikti čia.
Istoriškai pastarasis teiginys buvo formuluojamas ekvivalenčia forma. Jungų plokš-
čią grafą be tiltų vadiname žemėlapiu, o jo veidus – valstybėmis. Dvi valstybės, turin-
čios bendrą netrivialią (ne iš vienos viršūnės) sieną, vadinamos kaimyninėmis. Kiek
mažiausiai reikia spalvų nuspalvinti žemėlapio valstybes, kad kaimyninės valstybės būtų
skirtingų spalvų? Šis klausimas yra ekvivalentus grafo chromatinio skaičiaus radimui.
Aišku, kad valstybių sienose esančios antrojo laipsnio viršūnės žemėlapio spalvinimui
neturi įtakos, todėl tarkime, kad jų nėra iš viso. Jei pasitikime kompiuteriu ir pripažįsta-
me keturių spalvų teoremos įrodymą, tai turime tokį rezultatą.
2.18 teorema. Bet kokiame žemėlapyje valstybėms nuspalvinti pakanka keturių spal-
vų.
Įrodymas. Žemėlapyje atidėkime valstybių sostines, t. y. kiekvienoje iš jų parin-
kime po tašką, nesantį briaunoje. Kaimyninių valstybių sostines sujunkime briaunomis,
kertančiomis jų bendrą sieną vieną kartą. Sostinės ir šitaip išvestos briaunos apibrėžia
grafą, vadinamąjį dualųjį žemėlapio grafą. Jis taip pat yra jungus ir plokščias. Žemėlapis
ir jo dualusis grafas pavaizduoti 2.10 paveiksle.
a
a
t
v r t
r
w v
m w
b m
b
a) b)
2.10 pav.
Remiantis 2.17 teorema, dualiojo grafo viršūnėms nuspalvinti pakanka keturių

spalvų. Priskyrę sostinių spalvas visai valstybei, gauname nuspalvintą žemėlapį.
10 Kenneth Appel (1932) –– amerikiečių matematikas.

11 Wolfgang Haken (1928) –– amerikiečių matematikas.
45
Kai kuriems žemėlapiams nuspalvinti pakanka ir mažesnio skaičiaus spalvų.

Panašiai galėtume išnagrinėti grafo briaunų spalvinimo problemą. Joje ieškomas
mažiausias skaičius spalvų, reikalingų nuspalvinti grafo briaunas, kad gretimos briaunos
būtų skirtingų spalvų. Ir šitaip formuluojamas uždavinys turi sąsajų su minėta keturių
spalvų teorema.
2.6. Medžiu˛ skaičius

Tvarkingas žmogus žino, kiek ir kokių daiktų jis turi. Ir mes, apibrėžę įvairias grafų
klases, turime mokėti bent įvertinti šių klasių galias. Neizomorfinių n-osios eilės gra-
fų, priklausančių įvairioms klasėms, numeracija yra nelengva problema, bet kai ką jau
galime padaryti pasinaudoję įgytomis žiniomis.
Lengviau yra skaičiuoti numeruotuosius (žymėtuosius) grafus. Jo viršūnių aibėje
yra įvesta išankstinė numeracija, į kurią reikia atsižvelgti. Du tokie grafai G = (V , E)
ir G = (V , E ), čia V = {u1 , . . . , un }, V = {u1 , . . . , un }, vadinami izomorfiniais (ly-
giais), jeigu visos briaunos ui uj ∈ E tada ir tik tada, jei ui uj ∈ E . Dabar nebeturime
galimybės pasirinkti abipusiškai vienareikšmės viršūnių aibių atitikties, kaip nenume-
ruotųjų grafų lygybės apibrėžime. Lygindami du numeruotuosius grafus, mes tiesiog
sutapatiname viršūnes su vienodais numeriais.
3 3
1 2 2 1
4 4
2.11 pav.
Pavaizduoti 2.11 paveiksle numeruotieji grafai yra nelygūs, nors laikant juos ne-
numeruotaisiais, jie sutaptų. Suskaičiuosime n-osios eilės numeruotuosius medžius, įro-
dydami Keilio12 teoremą. Naudosimės E. Priūferio13 pasiūlytu medžio kodu.
2.19 teorema (Keilio, 1889) . Tegu n 2. Iš viso yra nn−2 numeruotųjų n-osios
eilės medžių.
Įrodymas. Tarkime, G yra n-osios eilės medžių aibė, o N = {1, 2, . . . , n}. Kiek-
vienam G ∈ G abipusiškai vienareikšmiškai apibrėšime jo kodą
α = (a1 , a2 , . . . , an−2 ) ∈ N n−2 .
Kitais žodžiais tariant, apibrėšime bijekcinį atvaizdį f : G → N n−2 . Kadangi |N n−2 | =

nn−2 , iš čia išplauks Keilio teoremos tvirtinimas.
12 Arthur Cayley (1821–1895) –– anglų matematikas.

13 Ernst Paul Heinz Prüfer (1896–1934) – vokiečių matematikas.
46
Kai n = 2, teiginys akivaizdus. Tegu toliau G yra n > 2 eilės medis. Sudarykime
jo Priūferio kodą, taikydami indukcijos principą.
1-asis žingsnis. Anksčiau buvome pastebėję, kad medis turi bent du lapus. Imki-
me lapą u su mažiausiu numeriu. Jei a1 ∈ N yra šio lapo gretimosios viršūnės numeris,
tai kodą pradėkime a1 , t. y. užrašykime
α = (a1 ,
ir G pakeiskime medžiu G1 : = G − u.
(i − 1)-asis žingsnis. Tarkime, kad jį jau padarėme, t. y. radome tokius skaičius
a2 , . . . , ai−1 ∈ N, apibrėžėme
α = (a1 , a2 , . . . , ai−1 ,
ir radome medį Gi−1 .

i-asis žingsnis. Medyje Gi−1 randame mažiausio numerio lapą v ir jam gretimos
viršūnės numerį ai ∈ N, kuriuo pratęsiame kodą
α = (a1 , a2 , . . . , ai−1 , ai ,
ir apibrėžiame medį Gi = Gi−1 − v.

Algoritmo pabaiga. Kai i = n − 2, uždarome kodo skliaustus:
α = (a1 , a2 , . . . , ai−1 , ai , . . . , an−2 ).
Nors Gn−2 dar netuščias, jo eilė lygi 2, bet mes jau pradiniam medžiui priskyrėme vie-
nintelį kodą.
Atvirkščiai, tegu turime kodą α = (a1 , a2 , . . . , an−2 ) ∈ N n−2 . Pagal jį viena-
reikšmiškai „išauginkime“ medį. Pasinaudokime geometriniu įvaizdžiu. Plokštumoje
pažymėkime n numeruotų viršūnių ir braižykime medį, vadovaudamiesi žemiau nuro-
dytu algoritmu.
1-asis žingsnis. Lyginame N su kode esančių skaičių aibe X := {a1 , a2 , . . . , an−2 }.
Pastarosios galia yra mažesnė ir joje gali būti pasikartojančių skaičių. Vadinasi, aibėje
N egzistuoja mažiausias skaičius, tarkime b1 , nepatenkantis į X. Plokštumoje briauna
sujunkime taškus, kurių numeriai yra a1 ir b1 , aibę N pakeiskime aibe N1 := N \ {b1 },
o X – aibe
X1 := X \ {a1 } = {a2 , a3 , . . . , an−2 }.
(i − 1)-asis žingsnis. Tarkime, kad jį jau padarėme, t. y. plokštumoje jau yra
nubrėžtos briaunos a1 b1 , a2 b2 , . . . ir ai−1 bi−1 , rastos aibės Ni−1 bei
Xi−1 := {ai , ai+1 , . . . , an−2 }.
Pastarosios galia yra mažesnė negu aibės Ni−1 galia ir galimi pasikartojimai.
47
i-asis žingsnis. Aibėje Ni−1 randame mažiausią skaičių, nepatekusį į Xi−1 , saky-
kime, bi . Plokštumoje vedame briauną ai bi . Pažymime Ni := Ni−1 \ {bi } ir
Xi := {ai+1 , ai+2 , . . . , an−2 }.
Algoritmo pabaiga. Kai i = n − 2, plokštumoje jau yra išvesta n − 2 briaunų,

aibė Xn−2 = ∅, o aibėje Nn−2 yra likę du skaičiai, sakykime, bn−1 ir bn . Plokštumoje
viršūnės, kurių numeriai yra šie skaičiai, dar nesujungtos. Dabar jas sujungiame briauna.
Pastebėję, kad išvesta n − 1 briaunų ir gautas grafas yra jungus, remdamiesi 2.8
teorema žinome, kad nubraižėme medį. Galima įžvelgti, kad kodo sudarymo ir medžio
brėžimo pagal kodą algoritmai yra vienas kitam atvirkštiniai, t. y. ką tik nubraižyto
medžio kodas yra α.
Teorema įrodyta.
Jei vienai grafo viršūnių yra suteikta tam tikra ypatinga prasmė, tai ji vadinama
šaknimi, o pats grafas – šakniniu. Izomorfinių grafų apibrėžime naudojama bijekcija turi
šaknį atvaizduoti į šaknį. Lyginant du numeruotus šakninius medžius, šaknų numeriai
turi sutapti.
Numeruotasis šakninis medis yra vadinamas Keilio medžiu. Kadangi bet kuri n-
osios eilės medžio viršūnė gali būti pavadinta šaknimi, tai iš Keilio teoremos išplaukia
tokia išvada.
2.8 išvada. Keilio n-osios, n 1, eilės medžių yra tn := nn−1 .
Baigtinis šakninių medžių rinkinys vadinamas šakniniu mišku. Jį sudarančių me-
džių šaknų rinkinys laikomas miško šaknimi. Kai miško medžių tvarka yra reikšminga,
miškas vadinamas plokščiuoju. Jo šaknis yra sutvarkytasis medžių šaknų rinkinys. Pa-
nagrinėkime numeruotuosius šakninius miškus. Juos sudaro Keilio medžiai, tačiau jų
viršūnių numeracija yra suderinta, nes n-osios eilės miško viršūnės turi būti sunumeruo-
tos skaičiais 1, 2, . . . , n ir negali būti pasikartojančių numerių.
2.20 teorema. Jei qn yra n-osios eilės numeruotų šakninių miškų skaičius, tai
qn = (n + 1)n−1 .
Įrodymas. Iš (n + 1)-osios eilės Keilio medžio atimkime šaknį, turėjusią, sa-

kykime, numerį j ∈ {1, . . . , n + 1}. Medis skyla į n-osios eilės mišką. Kad jis būtų
numeruotasis, reikia suderinti jo viršūnių numerius, naudojant pirmuosius n natūraliųjų
skaičių. Tuo tikslu buvusius viršūnių indeksus, didesnius uż j , sumažinkime vienetu.
Nepriklausomai nuo buvusio j , gauname vieną numeruotą n-osios eilės mišką. Pabrė-
žiame, iš (n + 1)-osios eilės (n + 1)-o medžio gavome vieną mažesnės, n-osios, eilės
numeruotąjį mišką.
Atvirkščiai, turėdami n-osios eilės numeruotą šakninį mišką, kuriame yra keletas
šakninių medžių, įvedame papildomą viršūnę ir ją briaunomis sujungiame su medžių
šaknimis. Gautąjį medį teisingai sunumeruojame. Priskirdami paeiliui papildomajai
48
viršūnei numerius j = 1, . . . , n + 1 ir buvusius viršūnių indeksus, ne mažesnius kaip j ,

padidindami vienetu, gauname (n + 1)-osios eilės n + 1 Keilio medį. Vadinasi,
qn = tn+1 /(n + 1).
Dabar įrodinėjama lygybė išplaukia iš Keilio teoremos.
2.7. Minimalus dengiantysis medis

Grafų teorijos nauda ir grožis atsiskleidžia sprendžiant praktinius uždavinius. Panagri-
nėkime vieną iš jų. Projektuokime miestelio vandentiekio sistemą, aprūpinančią kiek-
vieną sodybą vandeniu. Vandentiekio tinklo atkarpų tarp sodybų tiesimo kainos yra
žinomos. Galime įsivaizduoti numeruotą pilnąjį grafą Kn = (V , E), kurio viršūnės žy-
mi n 2 miestelio sodybų, o kainos apibrėžia funkciją f : E → R+ . Turime didžiulį
tinklų pasirinkimą, bet kuris iš jų turi būti dengiantysis medis. Iš tiesų vanduo turi pa-
tekti į bet kurią sodybą, o ciklo egzistavimas tinkle reikštų papildomas išlaidas. Pagal
Keilio teoremą iš viso yra nn−2 galimų dengiančiųjų medžių. Tegul T = (V , E(T )) yra
bet kuris iš jų. Tada
f (T ) := f (e)
e∈E(T )
– medžio kaina. Iš visų galimų vandentiekio tinklų, mus, aišku, domina pigiausias, t. y.
toks dengiantysis medis T0 , kad
f (T0 ) = min f (T ).
T
Ieškant jo miestelyje su šimtu sodybų, tektų išnagrinėti 10098 variantų. Šis pavyzdys
rodo, kad reikia kurti efektyvesnius algoritmus nei visų galimų variantų perranka.
Uždavinį formuluokime abstraktesne forma. Tarkime, kad G = (V , E) yra jun-
gus grafas, kurio svorio funkcija f : E → R+ , n = |V |, m = |E|. Tokį grafą vadiname
svoriniu. Ankstesnius žymenis T ir f (T ) perkelkime jungiančiajam medžiui ir jo svo-
riui. Ieškokime minimalaus svorio medžio T0 . Jo egzistavimas baigtinėje medžių aibėje
abejonių nekelia. Neskubėkime „auginti“ tokio medžio, be tvarkos imdami lengviausias
galimas briaunas, žinoma, kontroliuodami, kad jos nesudarytų ciklo. Taip elgdamiesi,
po keleto žingsnių mes galėtume patekti į bėdą: vengiant ciklo į formuojamą medį tektų
įtraukti labai sunkią briauną ir jo svoris labai padidėtų.
Egzistuoja keletas paprastų ir greitų algoritmų minimaliam dengiančiajam me-
džiui rasti. Vieną iš paprasčiausių yra pasiūlęs R. Primas14 .
Primo algoritmas. Juo randama medžių seka T1 ⊂ T2 ⊂ · · · ⊂ Tn , kurioje Tn yra
minimalus.
14 Robert Clay Prim (1921) –– amerikiečių matematikas ir informatikas.
49
1-asis žingsnis. Tegu T1 := v; čia v1 ∈ V yra bet kuri viršūnė ir v nuspalvinama

kokia nors spalva.
2-asis žingsnis. Tegu T2 := T1 + e1 ; čia e1 = v1 v2 , yra lengviausia briauna (bet
kuri iš jų, kai yra to paties svorio), jungianti v1 su kuria nors nenuspalvinta viršūne v2 ,
kurią taip pat nuspalviname.
i-asis žingsnis. Apibrėžiame Ti ir naujai į jį įtrauktos briaunos ei−1 galą vi nuspal-
viname.
(i + 1)-asis žingsnis. Tegu Ti+1 := Ti + ei ; čia ei = vr vi+1 , 1 r i, yra leng-
viausia briauna (bet kuri iš jų, kai yra to paties svorio), jungianti kurią nors nuspalvintą
viršūnę vr su kuria nors nenuspalvinta vi+1 , kurią taip pat nuspalviname.
Algoritmo pabaiga. Užrašome T = Tn .
Aišku, kad viršūnės spalvinimos tik mūsų patogumui, nes jos nurodo formuojamą
medį, į kurį įtraukiamos naujos nespalvintos viršūnės. Taip dažnai daroma grafų algo-
ritmuose. Lieka įsitikinti, kad Primo algoritmas iš tiesų randa vieną iš galimų minimalių
dengiančiųjų medžių ir nėra labai ilgas. Kiekviename algoritmo žingsnyje tenka per-
žiūrėti visas briaunas, kurios jungia nuspalvintas ir dar nenuspalvintas viršūnes, ir rasti
lengviausią. Vadinasi, teks mokėti rūšiuoti briaunas pagal jų svorių didėjimą. Kiekvie-
nai viršūnei yra patogu įsivesti kintamąjį, žymintį lengviausios briaunos, jungiančios ją
su jau suformuotu medžiu Ti , svorį. Pradinėmis šių kintamųjų reikšmėmis galime laiky-
ti ∞. Bet tai jau techninės detalės, priklausančios nuo kompiuterio aplinkos. Patyrusio
programuotojo parašyta programa ras ieškomą medį per O(m + n ln n) žingsnių.
2.21 teorema. Primo algoritmas randa minimalų dengiantįjį medį.
Įrodymas. Pritaikykime indukcjos principą ir įsitikinkime, kad kiekviename žings-
nyje suformuotas medis Ti yra kokio nors, nebūtinai to paties, minimalaus dengiančiojo
medžio pomedis. Kai i = 1, yra tik vienos viršūnės medis, todėl teiginys trivialus.
Tarkime, kad medis Ti ⊂ T ; čia T = (V , E(T )) – minimalus dengiantysis medis.
Atliekame i + 1 žingsnį, pridėdami prie Ti briauną ei = uv su nuspalvintu galu u ir dar
nespalvintu v. Jei ei ∈ T , teiginys įrodytas. Tegul toliau ei ∈ T . Bet viršūnė v yra pa-
siekama iš bet kurios nuspalvintos viršūnės einant kokiu nors minimalaus dengiančiojo
medžio T briaunų taku. Šiame take yra bent viena briauna, kuria pereinama iš nuspal-
vintos į nenuspalvintą viršūnę. Tegu tai briauna e = xy ∈ E(T ). Tada T + ei turi ciklą,
o G pografis
T := (T + ei ) − e
vėl yra medis. Jo svoris lygus
f (T ) = f (T ) + f (ei ) − f (e) f (T ),
nes algoritme rinkome ei kaip lengviausią iš galimų briaunų, kurių tik vienas galas buvo
nuspalvintas. Vadinasi, T taip pat yra minimalus dengiantysis medis. Po n žingsnių
apibrėžtas Tn bus minimalus dengiantysis medis.
Teorema įrodyta.
50
Spręsdami šį ar kitus grafų uždavinius, neišvengiamai susiduriame su būtinybe

užrašyti informaciją apie grafą formaliomis priemonėmis. Paprasčiausias būdas yra su-
daryti grafo gretimumo sąrašą. Jame viršūnės yra sunumeruojamos ir surašomos stul-
peliu į lentelę, o šalia jų eilutėse surašomi joms gretimų viršūnių numeriai. Paprasta ir
aišku, tačiau lentelės eilutės gali būti nelygaus ilgio, tai sukelia tam tikrų nepatogumų
apdorojant didelius masyvus.
Matematiškiau numeruotą grafą galime vienareikšmiškai apibrėžti matricomis.
Grafo gretimumo matrica A = (aij ) yra kvadratinė n × n matrica, kurioje aij = 1,
jei yra briauna, jungianti i-ąją ir j -ąją viršūnes, priešingu atveju – aij = 0. Taigi A
yra simetrinė matrica. Prisiminę mūsų susitarimą, kad grafe nėra kilpų, matome, kad
gretimumo matricos įstrižainėje yra nuliai.
Dvidalio grafo atveju, vengiant nulinių blokų, apibrėžiama sutrauktoji gretimu-
mo matrica. Tegu G = (V1 ∪ V2 , E) yra toks grafas, kuriame viršūnių aibės V1 =
{v1 , . . . , vn1 } ir V2 = {u1 , . . . , un2 }. Sutrauktoji gretimumo (n1 × n2 ) matrica A = (aij )
turi elementus aij = 0, jei vi ir uj nėra gretimos, ir aij = 1 –– priešingu atveju.
Multigrafo atveju matrica sudaroma taip pat, tačiau aij lygus briaunų, jungiančių
i-ąją ir j -ąją viršūnes, skaičiui, o kilpų skaičius yra dvigubinamas.
Tarkime, G = (V , E) yra grafas, kurio V = {v1 , . . . , vn }, o E = {e1 , . . . , em }. Jo
incidentumo matrica B = (bij ), 1 i n, 1 j m, turi elementus bij = 1, jei ej
yra viršūnės vi galas ir bij = 0, jei ej nėra incidenti vi . Multigrafo G atveju bij = 2, jei
ej yra kilpa, incidenti vi ∈ V .
Apibrėžtos matricos naudingos ne tik informacijai užrašyti, jos slepia nemažai
struktūrinių grafo savybių.
2.3 pavyzdys. Šokiuose reikia suporuoti n merginų ir n vaikinų, atsižvelgiant į partnerių reiš-
kiamas simpatijas vienų kitiems. Pavaizdavę dviejų asmenų prielankumą dvidalio grafo briauna,
galime pasinaudoti jo sutrauktąja gretimumo matrica A = (aij ), 1 , i, j n. Kaip ir determi-
nantų teorijoje, sudarome sandaugas
a1i1 a2i2 · · · anin ;
čia i1 , i2 , . . . , in yra skirtingi stulpelių, iš kurių paimti daugikliai, numeriai. Jei sandauga nelygi
nuliui, o lygi vienetui, tai daugiklių indeksai parodo vieną iš suporavimo galimybių: v1 -ąją su
ui1 -uoju ir t. t., vn -ąją su uin -uoju. Šių sandaugų suma yra matricos A permanentas, lygus visų
tokių suporavimų skaičiui.
Grafo viršūnių poravimas nepriklausomomis briaunomis yra aktuali ir plačiai iš-
nagrinėta problema.
2.8. Trumpiausiu˛ taku˛ problema

Panagrinėkime dar vieną svorinių grafų problemą. Tarkime, kad jungaus grafo G =
(V , E) briaunų aibėje yra apibrėžta ilgio funkcija
ρ: E → R+ .
51
Dabar tako ilgiu vadinsime jame esančių briaunų ilgių sumą, o atstumu tarp dviejų vir-
šūnių – trumpiausio jas jungiančio tako ilgį. Jungiame grafe toks takas egzistuoja. Jo
ieškant atsiranda sunkumų, nes visų galimų takų perrinkimas dideliame grafe gali už-
trukti nemotyvuotai ilgai.
Atstumą tarp viršūnių u ir v žymėsime d(u, v), o taką tarp jų vadinsime (u − v)
taku. Atstumas tenkina trikampio nelygybę
d(u, v) d(u, x) + d(x, v).
Atstumu nuo viršūnės u iki poaibio A ⊂ V vadiname dydį
d(u, A) := min d(u, v).

v∈A
Aišku, kad d(u, A) = 0, jei u ∈ A. Viršūnė v0 ∈ A, esanti arčiausiai nuo u, baigtinėje

aibėje visada yra. Jai turime d(u, A) = d(u, v0 ). Beveik visi trumpiausių takų radimo
algoritmai remiasi keletu teorinių teiginių.
2.1 lema. Jei u = v1 v2 · · · vk = v yra trumpiausias (u − v) takas, tai bet kuris dalinis
takas vi vi+1 · · · vl , 1 i < l k, yra trumpiausias (vi − vl ) takas.
Įrodymas. Jei teiginys būtų neteisingas, tai, eidami iš u į v ir priėję ui , būtume
sukę kitu trumpesniu taku iki vl . Taip būtume radę dar trumpesnį (u − v) taką.
2.22 teorema. Tegul s ∈ A ⊂ V , A = V ir A = V \ A. Tada

d(s, A) = min d(s, x) + ρ(xy) . (2.5)
x∈A
y∈A
Be to, jei (2.5) lygybėje esantis minimumas yra pasiekiamas, kai x = u ir y = v, tai
d(s, v) = d(s, u) + ρ(uv) = d(s, A).
Įrodymas. Tegul P = s · · · u e v yra trumpiausias takas iš s į A, kuriame u ∈ A,

e = uv ir v ∈ A. Iš visų aibės A viršūnių v yra arčiausiai nuo s. Remiantis 2.1 lema,
P − v yra trumpiausias (s − u) takas. Tada
d(s, A) = d(s, v) = d(s, u) + ρ(uv)
ir minimumas (2.5) lygybėje pasiekiamas, kai x = u, o y = v.

Atvirkščiai, tegu šis minimumas pasiekiamas, kai x = u ir y = v. Tegul (2.5)
lygybė galioja. Pagal apibrėžimą d(s, A) d(s, v), bet pagal trikampio nelygybę
d(s, v) d(s, u) + ρ(uv) = d(s, A).
Iš pastarųjų nelygybių išplaukia antrasis teoremos tvirtinimas.
52
Iš antros teoremoje pateiktos lygybės išplaukia idėja, kad trumpiausią atstumą tarp
dviejų viršūnių galima rasti žinant atstumą nuo vienos viršūnės iki tam tikros jų aibės.
Užrašykime šia idėja paremtą algoritmą.
Algoritmas. Juo randami trumpiausi takai iš s ∈ V į kitas viršūnes.
1-asis žingsnis. Apibrėžiame aibę A0 = {s}, jos papildinį A0 ir randame u1 :=
s ∈ A0 bei v1 ∈ A0 , tenkinančius sąlygą

d(s, u1 ) + ρ(u1 v1 ) = min d(s, x) + ρ(xy) .
x∈A0
y∈A0
Apibrėžiame medį T1 = (V1 , E1 ); čia V1 = {u1 , v1 } ir E1 = {u1 v1 }.

2-asis žingsnis. Apibrėžiame aibę A1 = A ∪ {v1 }, jos papildinį A1 ir randame
u2 ∈ A1 bei v2 ∈ A1 , tenkinančius sąlygą

d(s, u2 ) + ρ(u2 v2 ) = min d(s, x) + ρ(xy) .
x∈A1
y∈A1
Apibrėžiame medį T2 = (V2 , E2 ); čia V2 = V1 ∪ {v2 } ir E2 = E1 ∪ {u2 v2 }.

Tarkime, kad jau atliktas i-asis žingsnis ir rasta aibė Ai−1 , jos papildinys Ai−1 ,
ui ∈ Ai−1 , vi ∈ Ai−1 , tenkinantys minimą lygybę su minimumu, ir suformuotas medis
Ti .
(i + 1)-asis žingsnis. Apibrėžiame aibę Ai = Ai−1 ∪ {ui }, jos papildinį Ai ir
randame ui+1 ∈ Ai bei vi+1 ∈ Ai , tenkinančius sąlygą

d(s, ui+1 ) + ρ(ui+1 vi+1 ) = min d(s, x) + ρ(xy) .
x∈Ai
y∈Ai
Apibrėžiame medį Ti+1 = (Vi+1 , Ei+1 ); čia Vi+1 = Vi ∪{vi+1 } ir Ei+1 = Ei ∪{ui+1 vi+1 }.
Algoritmo pabaiga. Atlikę (n−1)-ąjį žingsnį, užrašome medį Tn−1 = (Vn−1 , En−1 ).
Šio medžio viršūnes s ir vi , 1 i n − 1, jungia tik vienas takas. Remiantis
2.22 teorema, jis yra trumpiausias iš visų galimų takų, esančių grafe G. Tokius medžius
vadiname trumpiausių takų medžiais.
Aprašytas algoritmas turi esminį trūkumą – kiekviename žingsnyje reikia ieškoti
viršūnių, realizuojančių minimumą. Tam sugaištama daug laiko, nes tarpinė informacija
neišsaugoma. E. Dijkstra15 1959 m. pasiūlė gerokai efektyvesnį algoritmą, kuris pade-
da pasiklydus ir užsisakius telefoninę paslaugą surasti trumpiausią kelią namo. Dabar
siūlytume surasti sąvąjį metodą.
15 Edsger Wybe Dijkstra (1930–2002) –– olandų informatikas.
53
Užduotys
2.1. Pasinaudoję 2.3 teoremos sąlyga ir įrodymo idėja, įrodykite, kad grafe egzistuoja
grandinė, kurios ilgis yra ne mažesnis kaip δ(G) + 1.
2.2. Įrodykite, kad jungus multigrafas yra Oilerio tada ir tik tada, jei jo briaunų aibė
yra išreiškiama poromis nesikertančių grandinių sąjunga.
2.3. Šachmatų lentoje žirgo ėjimu apeikite visus langelius be pakartojimų. Šią Oilerio
užduotį suformuluokite naudodamiesi grafų sąvokomis.
2.4. Įrodykite, kad iš planariojo grafo sąlygos juosmens apimčiai g išplaukia tokie
įverčiai:
a) {g 4} ⇒ {δ(G) 3};
b) {g 6} ⇒ {δ(G) 2}.
2.5. Įrodykite nelygybę χ(G) k + 1, jei grafas G ir visi jo pografiai turi viršūnę,
kurios laipsnis neviršija k ∈ N.
2.6. Pateikite pavyzdį žemėlapio, kuris nebūtų trispalvis.
2.7. Įrodykite, kad žemėlapis, kurį apibrėžia Oilerio grafas, yra dvispalvis.
2.8. GSM telefono tinklo stiprintuvai ir jų aptarnavimo zonos pavaizduotos 2.12 pa-
veiksle.
C
B
A D
E
F
G
2.12 pav.
Koks yra minimalus reikalingų radijo dažnių skaičius, jei žinoma, kad stiprintuvai,
kurių aptarnavimo zona bendra, turi veikti skirtingais dažniais?
2.9. Savarankiškai pabandykite užrašyti gretimumo ir incidentumo matricas ir pagal

jas nubraižykite grafus.
54
3. Junginiai
3.1. Gretiniai, kėliniai ir deriniai
Iš aibės elementų galime sudaryti įvairius rinkinius, kurie skiriasi elementų išdėstymo
tvarka arba nors vienu elementu. Rinkinių elementai gali kartotis arba būti skirtingi.
Tokius rinkinius vadiname junginiais. Išmokime juos rasti. Aišku, kad skaičiuojant
elementų prigimtis yra nesvarbi. Tarkime, kad pradinės aibės galia yra n, o junginio ele-
mentų skaičius lygus k. Jį vadiname k junginiu, išrinktu iš n aibės. Iš pradžių aptarkime
atvejį, kai junginyje elementai yra skirtingi.
Aibės A = {a1 , . . . , an } skirtingų elementų sutvarkytąjį junginį (ai1 , . . . , aik ) va-
diname gretiniu, o pabrėždami jo ilgį – k gretiniu iš n aibės. Jų skaičių pažymėkime Akn .
Nenustebkite pamatę ir žymenį (n)k .
3.1 teorema. Kai 1 k n, gretinių skaičius
Akn = n(n − 1)(n − 2) · · · (n − k + 1).
Įrodymas. Pirmąjį gretinio elementą imame iš visos aibės, todėl yra n galimybių.
Jei gretinio pradžioje jau parašyta i − 1 skirtingų elementų, tai i-ajam parinkti yra n −
(i − 1) galimybių; čia 1 i k. Elementai imami nepriklausomai vienas nuo kito.
Įrodinėjama lygybė išplaukia iš 1.6 teoremos.
Teorema įrodyta.
Jau žinome funkcijų, atvaizduojančių aibę X = {x1 , x2 , . . . , xk } aibėje Y =
{y1 , y2 , . . . , yn }, skaičių. Remiantis 1.7 teorema, jis lygus nk . Apsiribokime funkcijo-
mis, kurios skirtingus elementus atvaizduoja į skirtingus. Tokias funkcijas vadiname
injekcinėmis. Raskime jų skaičių.
3.2 teorema. Pažymėkime
Finj := Finj (k, n) := {f : X → Y : f − injekcija}.
Tada |Finj | = Akn .

Įrodymas. Injekcinę funkciją vienareikšmiškai apibrėžia sutvarkytasis jos reikš-
mių vektorius (f (x1 ), f (x2 ), . . . , f (xk )), kurio koordinatės yra skirtingos ir imamos iš
aibės Y . Vadinasi, šie vektoriai yra gretiniai. Jų skaičius yra Akn .
Teorema įrodyta.
Aišku, kad dviejose pastarosiose teoremose nagrinėjamos ekvivalenčių aibių ga-
lios. Injekcinėmis funkcijomis labai patogu naudotis, nes išryškėja skaičiuojami atvejai.
Išspręskime tokį pavyzdį.
3.1 pavyzdys. Keliais būdais dešimt studentų galima susodinti teatro salės eilėje, kurioje yra
20 sunumeruotų vietų?
55
Sprendimas. Pakanka sunumeruoti studentus ir pastebėti, kad susodinimo būdų yra tiek,
kiek injekcinių funkcijų f : {1, 2, . . . , 10} → {1, 2, . . . , 20}, t. y. A10
20 = 11 · 12 · · · 20.
Gretinius iš n elementų po n vadiname kėliniais.
3.3 teorema. Iš viso yra n! := 1 · 2 · . . . · n kėlinių, sudarytų iš n aibės.
3.1 išvada. Iš viso yra n! bijekcinių n aibės funkcijų į n aibę.
Raidžių tvarka k žodyje arba gretinyje yra svarbi. Panagrinėkime junginius, kai
elementų tvarka juose yra nesvarbi ir skaičiuojant į ją neatsižvelgiama.
Nesutvarkytasis skirtingų elementų rinkinys (poaibis) yra vadinamas deriniu. Nu-
rodydami aibės ir poaibio galias, sakysime, kad skaičiuojame k derinius iš n aibės. Tokių
derinių skaičius mokslinėje literatūroje žymimas dvejopai:

k n
Cn arba .
k
Jis vadinamas binominiu koeficientu iš n po k. Mes vartosime antrąjį žymenį. Taip
pat susitarkime sandaugas, kuriose nėra daugiklių, t. y. tuščiąsias sandaugas, visada
prilyginti vienetui. Taigi turime ir reikšmes A0n = 1 bei 0! = 1.
3.4 teorema. Derinių iš n aibės po k elementų skaičius

n Akn n! n
= = = , 0 k n.
k k! k!(n − k)! n−k
Įrodymas. Teiginys išplaukia iš 3.1 ir 3.3 teoremų, nes, sutapatinę tik tvarka be-
siskiriančius gretinius, iš k! gretinių gauname tik vieną derinį. Paskutinė lygybė patikri-
nama tiesiogiai.

Susitarkime, kad nk = 0, jei k > n. Tai yra natūralu, nes didesnės galios negu
n poaibio nėra nė vieno. Binominių koeficientų savybes plačiau išnagrinėsime ateityje.
Dabar įrodysime tik porą paprasčiausių.
3.5 teorema (Paskalio) . Tegul 1 k n. Tada

n n−1 n−1
= + .
k k k−1
Įrodymas. Galima būtų pritaikyti indukcijos principą, bet gerokai įdomesnis yra
dukart skaičiuok principas. Suma, esanti įrodinėjamos lygybės dešinėje, nuteikia nagri-
nėti visos k derinių iš n aibės skaidinį į du poaibius.
Tarkime, kad deriniai buvo sudaromi iš skaičių {1, 2, . . . , n}. Vienuose deriniuose
skaičius n buvo, kituose – ne. Galime įsivaizduoti, kad pirmosios klasės deriniai gauti
sudarius k−1 derinių
n−1 iš aibės {1, 2, . . . , n−1} ir vėliau į juos įrašius n. Taigi iš viso tokių
derinių yra k−1 . Antrosios klasės k deriniai sudaromi tik iš skaičių {1, 2, . . . , n − 1}.

Iš viso jų yra n−1
k
. Sudėję abiejų klasių galias, gauname visą derinių skaičių.
56
3 skyrius. Junginiai
Iliustruosime, kaip skaičiuojant junginius galima atskleisti grafų savybes. Štai

3.4 teoremą, randame pilnojo grafo Kn didumą, t. y. jo briaunų skaičių. Jis
pritaikę
lygus n2 = n(n − 1)/2, nes tiek jame yra briaunų porų. Suskaičiuokime visus n-osios
eilės numeruotuosius grafus.
3.6 teorema. Iš viso galima sudaryti 2s , čia

n n(n − 1)
s= = ,
2 2
numeruotųjų n-osios eilės grafų.

Įrodymas. Įsivaizduojame pilnąjį numeruotąjį grafą Kn . Visus n-osios eilės gra-
fus galima gauti iš jo atėmus tam tikrą skaičių briaunų. Neatimtųjų briaunų poaibiai
vienareikšmiškai apibrėžia skaičiuojamus numeruotuosius grafus. Pilnasis Kn grafas tu-
ri s = n(n−1)/2 briaunų. Remiantis 1.8 teorema, yra 2s jų poaibių. Tai ir yra ieškomasis
grafų skaičius.
Iš toliau pateikiamos teoremos matyti, kad grafo parametrai tarpusavyje yra susiję.
Iš pradžių išspręskime nesunkų ekstremalųjį uždavinį.
3.1 lema. Tegul n 2 yra fiksuotas ir n = n1 + n2 , 1 n1 n2 . Suma

n1 n2 n1 (n1 − 1) + n2 (n2 − 1)
g(n1 , n2 ) := + =
2 2 2
yra didžiausia, kai n1 = 1 ir n2 = n − 1.

Įrodymas. Jei didesnysis dėmuo n2 < n − 1, padidinkime jį vienetu, tuo pačiu
mažesnįjį n1 pakeisdami n1 − 1. Nagrinėjama binominių koeficientų suma tampa
(n1 − 1)(n1 − 2) + (n2 + 1)n2

g(n1 − 1, n2 + 1) =
2
= g(n1 , n2 ) + n2 − n1 + 1
> g(n1 , n2 ).
Po baigtinio skaičiaus žingsnių pasieksime funkcijos maksimumą:
max g(n1 , n2 ) = g(1, n − 1) = (n − 1)(n − 2)/2.

n1 +n2 =n
Lema įrodyta.
3.7 teorema. Jei n 1 yra grafo eilė, m – jo didumas, o k – jo komponenčių skaičius,

tai
1
n − k m (n − k)(n − k + 1).
2
57
Įrodymas. Pirmąją nelygybę įrodome taikydami matematinę indukciją m 0

atžvilgiu. Kai m = 0, turime nulinį grafą su n komponenčių. Tad nelygybė yra triviali.
Tegu m1 < m2 < · · · yra n-osios eilės grafų didumai, tenkinantys sąlygą: atėmus
vieną briauną iš G, jo komponenčių skaičius padidėja. Kai mj −1 < m < mj , visi m
didumo grafai turi „perteklinių“ briaunų, kurias atėmus komponenčių skaičius nesikei-
čia. Jie turi tą patį komponenčių skaičių, kaip ir grafas, kurio didumas yra mj −1 . Todėl
kairiąją iš įrodinėjamų nelygybių pakanka įrodyti grafams, kurių didumai sudaro seką
{mj }, j 1.
Tarkime, nelygybė jau įrodyta grafui su mj −1 briauna ir nagrinėkime atvejį |E| =
mj . Dabar atėmę bet kurią iš briaunų gauname grafą, kuriam galioja indukcijos prielai-
da. Tegu tai yra grafas
G = (V , E ), |V | = n, |E | = mj − 1.
Jis turi k + 1 komponenčių, todėl
n − (k + 1) mj − 1.
Iš čia išplaukia nelygybė dėl mj .

Vertindami briaunų skaičių m iš viršaus, nagrinėkime patį „blogiausią“ atvejį, kai
kiekviena iš komponenčių sudaro pilnuosius pografius Kni , 1 i k. Tada viso grafo
didumas yra
n1 n2 nk
+ + ··· + .
2 2 2
Pritaikę 3.1 lemą kiekvienai binominių koeficientų porai, gauname maksimalų galimą
grafo didumą:

n−k+1 (n − k + 1)(n − k)
0 + 0 + ··· + = .
2 2
Teorema įrodyta.
3.2 išvada. Jei n-osios eilės grafas turi daugiau nei (n − 1)(n − 2)/2 briaunų, tai jis
yra jungus.

Derinių skaičius nk nurodo, kiek k poaibių galime išrinkti iš n aibės. Skirtin-
giems k = 0, 1, . . . , n poaibių aibės nesikerta, todėl iš 1.5 ir 1.8 teoremų išplaukia tokia
tapatybė:
n n n
+ + ··· + = 2n ; (3.1)
0 1 n
čia n yra bet koks natūralusis skaičius.
Išvedant šią lygybę pasinaudota jau minėtu dukart skaičiuok principu: 1.8 teo-
remoje poaibių aibės galią radome naudodamiesi kodais, dabar – derinių apibrėžimu.
Gautas naujas sąryšis. Panašiai elgsimės ir ateityje.
58
3.2. Junginiai su pasikartojimais

Nagrinėkime junginius, kuriuose gali būti pasikartojančių elementų. Sutvarkytuose jun-
giniuose, kuriuos vadiname ir gretiniais su pasikartojimais, elementų tvarka yra svarbi,
todėl skaičiuojant į ją turi būti atsižvelgiama. Situacija labai primena žodžių sudary-
mą iš abėcėlės raidžių, todėl dažnai toks įvaizdis ir naudojamas. Žinoma, tada raidė
įsivaizduojama kaip bet koks pradinės aibės, kurią vadiname abėcėle, elementas, o su-
tvarkytasis junginys tampa žodžiu. Atsakymą į klausimą, kiek iš viso yra k-ojo ilgio
žodžių, jau žinome iš 1.6 teoremos. Štai jis:
Jei abėcėlėje yra n raidžių, tai galima sudaryti nk žodžių, kurių ilgis lygus k.
Vadinasi, perfrazavę 1.6 teoremą, turime tokį teiginį.
3.8 teorema. Iš n aibės elementų galima sudaryti nk ilgio k gretinių su pasikartoji-
mais.
Anksčiau turėdami n aibę ir keisdami jos elementus vietomis, gaudavome visus
n! kėlinių. Galėjome juos vadinti netgi aibės kėliniais.
Imkime dabar multiaibę (rinkinį su pasikartojančiais elementais), kurioje yra p1
1 vienos rūšies vienodų, p2 1 – kitos rūšies vienodų ir t. t., pk 1 – k-osios rūšies vie-
nodų elementų. Visų multiaibės elementų dėstinį tam tikra tvarka (seką) vadiname kėli-
niu su pasikartojimais. Juos skaičiuodami reikalaujame, kad kėlinys nuo kėlinio skirtųsi
bent dviejų elementų išdėstymo tvarka. Kėlinyje su pasikartojimais vienodus elementus
sukeitus vietomis, kėlinys nepasikeičia, todėl skaičiuojant reikia būti atidiems.
3.9 teorema. Jei multiaibėje yra k 1 rūšių elementai, kurie atitinkamai pasikartoja
p1 , p2 , . . . pk 1 kartų, ir
p1 + p2 + · · · + pk = n,
tai iš viso galima sudaryti

n!
p1 !p2 ! · · · pk !
n kėlinių su pasikartojimais.
Įrodymas. Atlikime visas galimas n! multiaibės elementų tvarkos perstatas ir iš-
rašykime gautas sekas. Pastebėkime, kad perstatant vietomis vienodus elementus sekos
nepasikeičia, jos apibrėžia tą patį kėlinį. Vadinasi, dėl visų i-osios rūšies vienodų ele-
mentų perstatų (o jų yra pi !) kėliniai pakartojami pi ! kartų. Ir taip atsitinka dėl kiekvieno
1 i k. Padaliję n! iš faktorialų sandaugos p1 ! · · · pk !, gauname ieškomą skirtingų
kėlinių su pasikartojimais skaičių.
Prisiminę susitarimą 0! = 1, pastebėkime, kad ką tik įrodytą formulę galime
taikyti ir tada, kai pi 0, 1 i k.
Nesutvarkytuosius junginius su galimais pasikartojimais pradėkime nagrinėti nuo
praktiško uždavinio.
59
3.2 pavyzdys. Kiek skirtingų pirkinių iš k prekių sudarytume, jei galėtume rinktis iš n prekių
rūšių be apribojimų?
Sprendimas. Aišku, kad prekių tvarka krepšyje yra nesvarbi, bet deriniu pirkinio nepava-
dinsi, nes sąlygoje nėra uždrausta pirkti kelias vienos rūšies prekes. Spręsdami vėl pasinaudoki-
me kodais.
Sunumeruokime visas n prekių rūšis ir sudarykime pirkinio kodą: rašykime tiek pliusų,
kiek imame pirmosios rūšies prekių, dėkime skirtuką –– vertikalų brūkšnį –– ir tęskime šį procesą.
Baigsime parašę tiek pliusų, kiek yra imama n-osios rūšies prekių. Taigi kodas atrodys maždaug
taip:
(+ + +|| + +| · · · |+).
Nuėję į parduotuvę ir turėdami tokį mamos nurodytą kodą, matome, kad reikia nupirkti tris
pirmosios rūšies prekes, nė vienos antrosios rūšies prekės ir t. t. Namo parnešime viską, ko buvo
prašoma.
Vadinasi, tarp galimų pirkinių ir jų kodų nustatyta abipusiškai vienareikšmė atitiktis. Lie-
ka tik rasti tokių kodų skaičių.
Kodą sudarys k pliusų ir n − 1 vertikalių brūšnių. Kodai yra n − 1 + k žodžiai, kai abėcėlė
yra aibė {+, |}, tačiau ne visi. Jie tenkina vieną sąlygą: pliusų skaičius yra lygus k. Kadangi

pliusų padėtis kode vienareikšmiškai jį nusako, o tokių padėčių galime išrinkti n+k−1 k būdais,
tai šis binominis koeficientas ir yra uždavinio atsakymas.
Paimtas iš n aibės k elementų rinkinys su galimais pasikartojimais vadinamas
deriniu su pasikartojimais. Jų skaičius dažnai žymimas Hnk . Kadangi elementų prigimtis
nesvarbi, spręsdami uždavinį, mes įrodėme tokią teoremą.
3.10 teorema. Jei k 0, tai imamų iš k aibės derinių su galimais pasikartojimais

skaičius
n+k−1
Hn = Cn+k−1 =
k k
.
k
Pastebėkime, kad spręsdami pirkinio uždavinį, mes ieškojome lygties
x1 + x2 + · · · + xn = k
sprendinių skaičiaus; čia xi 0 žymi i-osios rūšies prekių, imamų į pirkinį, skaičių.
Jei sveikųjų neneigiamų skaičių aibę pažymėtume Z+ , o Zn+ – Dekarto sandaugą, tai
nežinomasis vektorius x̄ := (x1 , x2 , . . . , xn ) ∈ Zn+ . Akcentuodami šį svarbų pastebėjimą
suformuoluosime teoremą.

3.11 teorema. Lygtis x1 +x2 +· · ·+xn = k turi Hnk = n+k−1 k
sprendinių sveikaisiais
neneigiamais skaičiais.
Palyginkime su tokiu teiginiu.
k−1
3.12 teorema. Jei k n, tai lygtis x1 + x2 + · · · + xn = k turi n−1
sprendinių
natūraliaisiais skaičiais.
60
Įrodymas. Pakeiskime nežinomuosius

x1 = y1 + 1, x2 = y2 + 1, ..., xn = yn + 1.
Nagrinėjamasis sprendinių skaičius lygus lygties
y1 + y2 + · · · + yn = k − n
sveikųjų neneigiamų sprendinių skaičiui. Vadinasi, remiantis 3.11 teorema, jis lygus

k−1 (k − 1)! k−1
Hn =
k−n
= = .
k−n (n − 1)!(k − n)! n−1
Teorema įrodyta.
3.3. Multinominiai koeficientai

Prisimename, kad derinių skaičius yra išreiškiamas binominiu koeficientu. Toks pavadi-
nimas kilo iš Niutono binomo formulės
n
n p n−p
(x + y)n = x y , n 1,
p=0
p
kurią siūlome įsirodyti savarankiškai. Rekomenduojame pritaikyti matematinę indukciją

ir 3.5 (Paskalio) teoremą.
Apibendrinkime šią formulę, keldami k nežinomųjų sumą bet kokiu n 1 laips-
niu. Dauginant sumas panariui, reikia iš pradžių dauginti bendruosius narius, o po to
gautąsias sandaugas sudėti:
(x1 + · · · + xi + · · · + xk )n = (x1 + · · · + xi1 + · · · xk ) · · ·
× (x1 + · · · + xij + · · · + xk ) · · ·
× (x1 + · · · + xin + · · · + xk )

= xi1 · · · xij · · · xin .
1i1 ,...,ij ,...,in k
Dabar sudėkime panašius narius, t. y. su vienodais xi , 1 i k, laipsniais. Šie laipsniai

sudaro vektorių p̄ = (p1 , . . . , pk ) su sveikosiomis neneigiamomis koordinatėmis, ten-
kinančiomis sąlygą p1 + · · · + pk = n. Vadinasi, anksčiau gautą sumą galime perrašyti:
n

p p
(x1 + · · · + xi + · · · + xk ) =
n
x1 1 · · · xk k . (3.2)
p̄
p1 , . . . , pk
Čia sumuojama pagal visus minėtus vektoius p̄, o

n
, p1 , . . . , pk 0, p1 + · · · + pk = n,
p1 , . . . , pk
61
yra tam tikri koeficientai. Juos vadiname multinominiais. Kai n = 2, jie turi sutapti su
jau įvestais binominiais koeficientais. Todėl susitarkime dėl dvigubo žymėjimo:

n n
= .
p p, n − p
3.13 teorema. Tegu n 1, (p1 , . . . , pk ) ∈ Zk+ ir p1 + · · · + pk = n. Tada

n n!
= .
p1 , . . . , pk p1 ! · · · pk !
p p
Įrodymas. Jei sandauga xi1 · · · xij · · · xin yra panaši nariui x1 1 · · · xk k , tai raidė xi
užima pi 0 pozicijų, 1 i k. Vadinasi, nežinomieji x1 , . . . , xk sudaro n kėlinį su
pasikartojimais. Tokių kėlinių skaičių jau radome 3.9 teoremoje. Pritaikę šį rezultatą,
gauname

n n!
= .
p1 , . . . , pk p1 ! . . . pk !
Teorema įrodyta.
Atkreipkime dėmesį į tokią (3.2) lygybės išvadą:
n

k =
n
.
p̄
p1 , . . . , pk
Ji gaunama įstačius xj ≡ 1. Čia, kaip ir anksčiau, sumuojama pagal visus vektorius p̄ =

(p1 , . . . , pk ) su neneigiamomis koordinatėmis ir tenkinančius sąlygą p1 + · · · + pk = n.
3.4. Binominio koeficiento savybės

Knygose yra apstu įvairių binominių koeficientų sąryšių. Vieni iš jų (pvz., (3.1)) iš-
plaukia iš pačios binominio koeficiento prasmės, kiti yra įrodomi taikant matematinę
indukciją. Kai kada pakanka pritaikyti koeficientų skaičiavimo formulę. Galima derinti
keletą metodų arba naudotis anksčiau gautomis lygybėmis. Visų jų neįmanoma pateikti
viename vadovėlyje. Mes truputį pasimokysime įrodymų technikos ir išvesime keletą
naudingų savybių.

Tegul i, j, k, m, n ∈ Z+ , be to, 0! = 1 ir n0 := 1.
3.14 teorema. Jei 0 m k n, tai

n k n n−m
= ,
k m m k−m
62
Įrodymas. Pasinaudojus binominių koeficientų skaičiavimo formule, dydis, esan-

tis kairioje pusėje, lygus
n! k! n! 1 (n − m)!
· = · ·
k!(n − k)! m!(k − m)! (n − k)! m!(k − m)! (n − m)!
n! (n − m)!
= ·
m!(n − m)! (k − m)!((n − m) − (k − m))!

n n−m
= .
m k−m
Teorema įrodyta.
3.15 teorema. Jei k, m, n ∈ Z+ , tai

n
n

m+k m+n+1 m n+1
= , = .
k=0
k n m=0
k k+1
Įrodymas. Pakanka pritaikyti matematinę indukciją n atžvilgiu ir 3.5 teoremos

lygybe.
Palyginkite ką tik įrodytas formules su (3.1) sąryšiu, kuriame binominiai koefi-
cientai buvo sumuojami pagal apatinį indeksą. Antroji 3.15 teoremos lygybė padeda
skaičiuoti natūraliųjų skaičių laipsnių sumas. Tam pakanka pastebėti, kad

m m m m m
m =2
2
+ , m =6
3
+6 + , ....
2 1 3 2 1
Todėl laipsnių mj sumos pagal 0 m n pakeičiamos binominių koeficientų sumomis

pagal viršutinį indeksą. Tada pasinaudojame ką tik įrodyta teorema.
3.16 teorema. Jei 0 m k n, tai
k
m+n n m
= .
k j =0
j k − j
Įrodymas. Dabar skaičiuojame dukart. Reiškinys kairiojoje lygybės pusėje yra k

derinių iš m + n aibės skaičius. Pastarąją galime įsivaizduoti kaip dviejų aibių tiesioginę
sąjungą A ∪ B, be to, |A| = n ir |B| = m. Klasifikuojame tuos k derinius į klases
pagal tai, kiek derinyje yra elementų iš A aibės. Tegul šis skaičius yra j ∈ {0, 1, . . . , n}.
Derinių su j elementų iš aibės A ir k − j iš aibės B yra

n m
.
j k−j
Sudėję pagal j , gauname visų derinių skaičių.
63
Ypač svarbūs yra tokiau įrodomi vadinamieji ortogonalumo ir apgręžimo sąryšiai.

Įveskime labai patogią santrumpą – Kronekerio simbolį δmn . Jis lygus vienetui, jei m =
n, ir nuliui – kitais atvejais.
3.17 teorema (ortogonalumo sa̧ryšis) . Jei m n, tai

n
n k
Smn = (−1) k
= (−1)m δmn .
k=m
k m
Įrodymas. Remdiantis 3.14 teorema,
n
k n n−m
Snm = (−1)
k=m
m k−m
n
n k n−m
= (−1) .
m k=m k−m
Pažymėkime j = k − m. Jei m = n, tai

n−m
n j +m n − m
Snm = (−1)
m j =0 j

n
= (−1)m (1 − 1)n−m
m
= 0.
Jei m = n, įrodinėjama lygybė triviali.

Teorema įrodyta.
3.18 teorema (apgrȩžimo sa̧ryšis) . Tegu {ak }, {bk }, k 0, yra dvi skaičių sekos.
Jei kiekvienam n 0
n
n
bn = (−1)k ak ,
k=0
k
tai kiekvienam n 0
n
k n
an = (−1) bk .
k=0
k
Atvirkščiai, iš antrosios lygybės išplaukia ir pirmoji.
Įrodymas. Jei teisinga pirmoji lygybė, tai įstatę bn išraišką patikriname antrąją.
Skaičiuojame keisdami sumavimo tvarką. To mokėmės 1.4 skyrelyje. Gauname
n
k n
(−1) bk
k=0
k
64
n k
n k
= (−1)k (−1)m am
k=0
k m=0
m
n n
k n k
= m
(−1) am (−1)
m=0 k=m
k m
= an δnn = an .
Paskutiniame žingsnyje pritaikėme 3.17 teoremą.

Apgręžimo sąryšį pritaikykime harmoninių skaičių sekai:
1 1
hn := 1 + + ··· + , n 1.
2 n
3.19 teorema. Kiekvienam n 1 galioja lygybės
n
k+1 n 1
hn = (−1)
k=1
k k
ir

1
n
k+1 n
= (−1) hk .
n k=1
k
Įrodymas. Nagrinėkime pirmąją iš šių lygybių. Dešiniojoje lygybės pusėje esan-

čiam binominiam koeficientui pritaikome Paskalio lygybę. Gauname
n
k+1 n 1
an := (−1)
k=1
k k
n
n−1 n−1 1
= (−1)k+1
+
k=1
k k−1 k
n
n+1 n − 1 1 k+1 n − 1 1
= an−1 + (−1) + (−1) . (3.3)
n n k=1
k − 1 k
Antrasis dėmuo lygus nuliui. Skaičiuojame trečiąjį:

1
n n
k+1 (n − 1)! k n
(−1) =− (−1)
k=1
k!(n − k)! n k=1 k
1
= − [(1 − 1)n − 1]
n
1
= .
n
65
Įstatę į (3.3) lygybę, gauname rekurentųjį sąryšį

1
an = an−1 + .
n
Kadangi a1 = 1, pagal matematinės indukcijos principą iš jo išplaukia
1 1
an = 1 + + · · · + = hn .
2 n
Vadinasi, pirmoji iš teoremos lygybių yra teisinga.
Pažymėkime bn = −1/n, kai n 1, ir b0 = 0. Panašiai tegul a0 = 0. Paste-
bėkime, kad galime pritaikyti apgręžimo formulę, kai an = hn , n 1. Iš jos išplaukia
antrasis mūsų teoremos sąryšis.
Teorema įrodyta.
Ateityje mes dar kartą sugrįšime prie binominio koeficiento savybių. Joms išvesti
naudosimės polinomų algebra ir Niutono binomo formule.
Užduotys
3.1. Kiek skirtingų trispalvių vėliavų galima sudaryti turint šešių skirtingų spalvų au-
dinius, jei visų spalvų juostos vėliavoje yra vienodo pločio?
3.2. Kiek galima sudaryti septyniaženklių skaičių iš skaitmenų 2, 2, 2, 1, 1, 3, 5?
3.3. Kiek yra dviženklių skaičių, kurių skaitmenų suma lygi 10?
3.4. Kiek yra triženklių skaičių, kurių skaitmenų suma lygi 12?
3.5. Raskite lygties x1 + x2 + x3 = 20 sveikųjų sprendinių, tenkinančių sąlygas 0

x1 4, 1 x2 < 5 ir 2 < x3 < 7, skaičių.
3.6. Išveskite lygties x1 + x2 + · · · + xn = k natūraliųjų sprendinių, tenkinančių sąlygą

x1 2, x2 2, . . . , xn 2, skaičiaus formulę.
3.7. Keliais būdais galima suskirstyti n aibę į k nesikertančių poaibių, jei reikalaujama,
kad visiems 1 i k į i-ąjį poaibį pakliūtų pi elementų? Čia p1 + · · · + pk = n.
66
4. Rėčio principas
4.1. Aibiu˛ sajungos
˛ galia
Nustebote išgirdę žodį rėtis. Iš tiesų, jį verta panaudoti skaičiuojant kai kurių aibių
galias. Dažnai, skaičiuojant poaibių galias, patogiau nevengti dubliavimo ir keleriopo tų
pačių elementų skaičiavimo, o paskui perteklių išsijoti.
Kalbama, kad terminas kilęs iš skylėtų molinių plokštelių, rastų kasinėjant Babi-
lono teritoriją. Savo forma jos priminė buitinius rėčius, tačiau tolesni tyrimai parodė,
kad tai pirminių skaičių lentelės! Iš tiesų, iš eilės surašę natūraliuosius skaičius iki 100
lentelėje 10 × 10 ir išdūrę skylutes vietoje 1, vietoje 4, 6 bei kitų dvejeto kartotinių ir t. t.,
vietoje visų pirminių skaičių p 7 kartotinių kp su k = 2, 3, . . . , gautume kažką pa-
našaus į rėtį. Likę neišdurti skaičiai yra pirminiai. Pastebėkime, kad kartotinių kp x,
k = 1, 2, . . . , skaičius yra sveikoji dalis [x/p]; tai įžiūrėti buvo nesunku. Tuo tarpu
suskaičiuoti pirminių skaičių, neviršijančių x, kiekį nelengva, jei x yra didelis. Atlik-
tus kartotinių skaičių išsijojimo žingsnius galima suskaičiuoti, todėl atsiranda galimybė
spręsti ir sunkesnę pirminių skaičių problemą.
Šiame skyriuje išmoksime apskaičiuoti susikertančių aibių sąjungos galią. Api-
bendrinsime nesunkiai suvokiamas formules
|A ∪ B| = |A| + |B| − |A ∩ B|
ir
|A ∪ B ∪ C| = |A| + |B| + |C| − |A ∩ B| − |A ∩ C| − |B ∩ C| + |A ∩ B ∩ C|. (4.1)
Joms išvesti pakanka grafinės iliustracijos, pavaizduotos 4.1 paveiksle.
B B
A A
C
a) b)
4.1 pav.
Iš paveikslo matyti, kad sudedant aibių A, B, C galias aibių sankirtose esantys

elementai buvo skaičiuojami kelissyk. Tad teko atimti, kas per daug buvo pridėta.
4.1 pavyzdys. Kiek natūraliųjų skaičių, neviršijančių 100, dalijasi iš 3, 5 arba 7?
Sprendimas. Skaičiaus m ∈ N kartotinių, neviršijančių 100, aibę pažymėkime
Em = {n = km 100: k 1}.
67
Ieškomasis skaičius yra |E3 ∪ E5 ∪ E7 |. Kadangi

100
|Em | = {k 1: km 100} = ,
m
tai galime pasinaudoti (4.1) formule. Reikia pastebėti, kad E3 ∩ E5 = E15 , E3 ∩ E7 = E21 ,
E5 ∩ E7 = E35 ir E3 ∩ E5 ∩ E7 = E105 = ∅. Vadinasi,
|E3 ∪ E5 ∪ E7 | = |E3 | + |E5 | + |E7 | − |E15 | + |E21 | − |E35 | + |E105 |

= 33 + 20 + 14 − 6 − 4 − 2 + 0
= 55.
Išnagrinėkime bendrąjį atvejį ir raskime elementų, esančių sąjungoje
U := A1 ∪ · · · ∪ An ,
skaičių. Pažymėkime
a(i) = |Ai |, a(i, j ) = |Ai ∩ Aj |, ...,
a(i1 , . . . , ik ) = |Ai1 ∩ · · · ∩ Aik |;

čia 1 i < j, i1 < · · · < ik , 1 k n. Apibrėžkime sumas

n
S1 = a(i), S2 = a(i, j ), . . . ,
i=1 1i<j n

Sk = a(i1 , . . . , ik ),
1i1 <i2 <···<ik n
kai 1 k n.
Įsidėmėkime, kad sumoje Sk yra sumuojama pagal visus sutvarkytuosius k skir-
tingų indeksų rinkinius (i1 , . . . , ik ), sudarytus iš visos indeksų aibės Nn = {1, 2, . . . , n}.
Kiekvieną k indeksų poaibį galima užrašyti didėjimo tvarka, todėl sumoje Sk yra nk
dėmenų.
4.1 teorema. Bet kokių baigtinių aibių A1 , . . . , An sąjungos U galia yra lygi
|U | = |A1 ∪ · · · ∪ An | = S1 − S2 + S3 + · · · + (−1)n+1 Sn .
Įrodymas. Čia būtų galima pritaikyti matematinę indukciją n atžvilgiu, tačiau

nepraleisime progos išmokti taikyti kitą gana formalų metodą.
Funkcija Ix (A) vadinama poaibio A ⊂ U indikatoriumi, jeigu Ix (A) = 1, kai
x ∈ A, ir Ix (A) = 0, kai x ∈ A. Vadinasi,

|A| = Ix (A).
x∈U
68
4 skyrius. Rėčio principas
Anksčiau įvestas aibių galias perrašome:

a(i) = Ix (Ai ),
x∈U

a(i, j ) = Ix (Ai ∩ Aj ), ...,
x∈U

a(i1 , . . . , ik ) = Ix (Ai1 ∩ · · · ∩ Aik );
x∈U
čia 1 i < j n, 1 i1 < · · · < ik n. Vadinasi,

Sk = Ix (Ai1 ∩ · · · ∩ Aik ), 1 k n.
1i1 <i2 <···<ik n x∈U
Pažymėkime

Zk (x) = Ix (Ai1 ∩ · · · ∩ Aik ).
1i1 <i2 <···<ik n
Sukeitę sumavimo tvarką, gauname

n
S1 − S2 + S3 + · · · + (−1) n+1
Sn = (−1)k+1 Zk (x).
x∈U k=1
Lieka įsitikinti, kad ši suma lygi

|U | = Ix (U ).
x∈U
Kadangi Ix (U ) ≡ 1, tam pakaks įrodyti dėmenų lygybes

n
1 = Ix (U ) = (−1)k+1 Zk (x) (4.2)
k=1
dėl kiekvieno x ∈ U .
Tarkime,
x ∈ A1 , . . . , Am ,
bet
x ∈ Am+1 , . . . , An
kokiam nors 1 m n. Dėl šio x gauname Zm+i (x) = 0, jei 1 i n − m. Vadinasi,

n
(−1)k+1 Zk (x) = Z1 (x) − Z2 (x) + · · · + (−1)m+1 Zm (x).
k=1
69
Sumoje Zk (x) yra sudedami 1 ir 0. Vienetų skaičius lygus kiekiui tų sankirtų
Ai1 ∩ · · · ∩ Aik ,
n
kurias sudaro aibės iš rinkinio {A1 , . . . , Am }. Tokių sankirtų yra k
. Todėl

m
Zk (x) = ,
k
o
n
m m m
(−1)k+1 Zk (x) = − + · · · + (−1)m+1
k=1
1 2 m

m
= − (1 − 1)m = 1
0
su kiekvienu 1 m n.
Teorema įrodyta.
Rėčio principą dažniausiai tenka taikyti ieškant elementų, kurie nepriklauso jokiai
iš aibių A1 , . . . , An , t. y. norint rasti aibės
A1 ∩ · · · ∩ An = U \ (A1 ∪ · · · ∪ An )
galią; čia A žymi poaibio A ⊂ U papildinį.

Naudojantis išvesta formule, tenka skaičiuoti sumas Sk , kuriose dėmenų indeksai
1 i1 < · · · < ik n perbėga visus galimus k poaibius. Mokant išrinkti juos iš
aibės Nn , galima performuluoti 4.1 teoremą. Tą padarykime nagrinėjamos sąjungos
papildiniui.
4.2 teorema. Tarkime, kad A1 , . . . , An yra kokios nors baigtinės aibės X poaibiai.
Pažymėkime X∅ := X ir tegu bet kokiam netuščiam poaibiui J ⊂ Nn
XJ := ∩i∈J Ai .
Aibės X elementų, nepriklausančių jokiai iš aibių Ai , skaičius lygus

(−1)|J | |XJ |;
J ⊂Nn
čia sumuojama pagal visus aibės Nn poaibius J įskaitant ir tuščiąjį.

Įrodymas. Jei Ai := X \ Ai , tai nagrinėjamas skaičius lygus
|A1 ∩ · · · ∩ An | = |X \ (A1 ∪ · · · ∪ An )| = |X| − |A1 ∪ · · · ∪ An |.
Toliau pakanka pritaikyti 4.1 teoremą. Žinoma, tą darant reikia suvokti, kad visi k poai-
biai J suformuoja sumą Sk ; čia 1 k n.
70
Įvesta suma Sk parodo, kiek yra elementų visose k poaibių sankirtose kartu pa-
ėmus. Bet tie patys elementai gali priklausyti ir k + 1 ar didesnio skaičiaus poaibių
sankirtai. Kaip rasti skaičių elementų, priklausančių lygiai k poaibių iš A1 , . . . , An ?
Atsakymas glūdi tokioje teoremoje.
4.3 teorema. Tarkime, kad A1 , . . . , An yra bet kokios skirtingos galbūt susikertančios
aibės, S0 = |X| ir Sk – ankščiau apibrėžtosios sumos. Skaičius elementų, priklausančių
lygiai r, 0 r n, iš šių aibių, yra lygus sumai

r +1 r +2 n−r n
Sr − Sr+1 + Sr+2 ∓ · · · + (−1) Sn .
r r r
Įrodymas. Kai r = 0, teiginį jau esame įrodę. Tegul toliau r 1. Pastebėkime,
kad į sumas Sk , kai k r, įskaičiuojami tik tie elementai x ∈ U = A1 ∪ · · · ∪ An , kurie
patenka į ne mažiau kaip r nagrinėjamų poaibių. Šią savybę nurodysime žvaigždute prie
sumos ženklo. Kaip ir 4.1 teoremos įrodyme, pasinaudoję Sk išraiškomis per Zk (x) ir
kitais žymenimis, 4.3 teoremoje esančią sumą galime perrašyti
n ∗ n
k k
(−1)k−r Sk = (−1)k−r Zk (x).
k=r
r x∈U k=r
r
Įsitikinsime, kad lygybės dešinėje sumuodami pagal x ∈ U sudedame tiek vienetų, kiek
yra elementų, priklausančių lygiai r iš aibių A1 , . . . , An . Kitaip tariant, fiksavus x ∈ U ,
vidinės sumos reikšmė turi būti lygi vienetui, jei x priklauso lygiai r aibių, ir nuliui –
priešingu atveju. Iš tiesų, jei x ∈ A1 , . . . , Am , bet x ∈ Am+1 , . . . , An , o r m n, tai,
pasinaudoję jau įrodyta Zk (x) formule ir binominio koeficiento savybe (3.14 teorema),
gauname
n m
k−r k k−r k m
(−1) Zk (x) = (−1)
k=r
r k=r
r k
m
m m−r
= (−1)k−r
r k=r k−r

m
= (1 − 1)m−r .
r
Jei m = r, paskutinis dydis yra lygus vienetui, priešingu atveju – nuliui.
Teorema įrodyta.
4.2. Keitiniai ir netvarku˛ uždavinys

Bijekcinį atvaizdį σ : Nn → Nn vadiname n-osios eilės keitiniu. Jį galime užrašyti
lentelės pavidalu:
1 2 ··· n
σ = .
i1 i2 · · · in
71
Taip rašant suprantama, kad stulpelio viršuje esantis skaičius k yra atvaizduojamas į
apačioje esantį ik , 1 k n. Užrašant keitinį lentele, joje stulpelių išdėstymo tvarka
nėra svarbi. Antroji eilutė sudaro skaičių aibės Nn kėlinį. Vadinasi, iš viso n-sios eilės
keitinių yra n!.
Kiek yra n-osios eilės keitinių, kuriuose bet koks 1 i n pakeičiamas j = i,
1 j n? Tokie keitiniai vadinami netvarkingaisiais. Kai kada su šia problema susidu-
riama vadinamuosiuose kinų restorano uždaviniuose. Tada ji formuluojama buitiškiau.
Štai vienas iš galimų variantų.
Būrelis m džentelmenų atvyksta pietauti į kinų restoraną. Rūbinėje visi atiduoda
savo skrybėles, kurios po pietų grąžinamos atsitiktinai. Kokia tikimybė, kad 1 r m
iš šių klientų atgaus savo skrybėles?
Mes grįšime prie šio uždavinio, bet prieš tai suskaičiuokime reikalingus keitinius.
4.4 teorema. Netvarkingųjų n-osios eilės keitinių skaičius

n
(−1)k
tn : = n! . (4.3)
k=0
k!
Įrodymas. Tegul Ak yra aibė tokių keitinių, kad ik = k, X – visa keitinių aibė, o
Ak = X \ Ak , 1 k n. Remiantis 4.1 teorema,
tn = |A1 ∩ · · · ∩ An |
n
= |X| − |Ai | + |Ai ∩ Aj | − · · · + (−1)n |A1 ∩ · · · ∩ An |
i=1 1i<j n
= |X| − S1 + S2 − · · · + (−1)n Sn . (4.4)
Čia, kaip ir anksčiau,

Sk = |Ai1 ∩ · · · ∩ Aik |.
1i1 <i1 <···<ik n
Aibių sankirta šioje sumoje sudaryta iš keitinių, kurie nekeičia i1 , . . . , ik . Kitų n − k

elementų keitimui jokių apribojimų nėra. Todėl iš viso šių keitinių gauname tiek, kiek ir
yra (n − k)-osios eilės kėlinių, t. y. (n − k)!. Taigi

n n!
Sk = (n − k)! = (n − k)! = ,
1i <i ···<i n
k k!
1 1 k
n
nes sumoje buvo k vienodų dėmenų. Kadangi |X| = n!, tai įstatę gautas reikšmes į
(4.4) lygybę, baigiame teoremos įrodymą.
Kinų restorano uždavinio sprendimas. Pakanka klasikinio tikimybės apibrėžimo:
suradę, kiek yra galimų įvykių, kai r klientų atgauna savo skrybėles, šį skaičių padalysi-
me iš visų galimų skrybėlių atidavimo variantų skaičiaus.
72
Sunumeruokime džentelmenus ir jų skrybėles nuo 1 iki m. Jei j -asis klientas gavo

ij -ąją skrybėlę, tai keitiniai
1 2 ··· m
i1 i2 · · · im
žymi visus m! įmanomų įvykių. Mums palankius įvykius žyminčiuose keitiniuose suta-
pimas ij = j turi pasikartoti lygiai r kartų, o visų likusių m − r klientų aibės indeksai
turi sudaryti netvarkingąjį keitinį. Remiantis ką tik įrodyta teorema šis skaičius lygus

m−r
(−1)k
tm−r = (m − r)! .
k=0
k!
m
Kadangi r poaibių, kurių elementus keitinys palieka vietoje, yra r
, tai gauname
m!
m−r
(−1)k
(m − r)!
r!(m − r)! k=0
k!
palankių įvykių. Vadinasi, uždavinio atsakymas yra tikimybė
1 (−1)k
m−r
.
r! k=0 k!
Spręsdami uždavinį, klasifikavome visus keitinius į klases pagal tai, kiek elementų
keitinys palieka vietoje. Tie samprotavimai įrodo tokią lygybę:
n
n
n! = tn−k , n 1. (4.5)
k=0
k
4.3. Keitinio skaidinys ciklu˛ sandauga

Keitiniai yra svarbūs visoms matematikos ir informatikos šakoms, todėl jiems pašvęski-
me dar vieną skyrelį. Iš pradžių trumpam įsibrausime į algebros sritį ir pastebėsime, kad
visi aibės {1, 2, . . . , n} keitiniai sudaro algebrinę struktūrą, t. y. tarp jų galime apibrėžti
algebrinę operaciją – daugybą.
Tegul Sn yra keitinių aibė. Pasinaudokime praeitame skyrelyje įvestomis lentelė-
mis. Jei σ ∈ Sn , tai šįkart skaičiaus i vaizdą yra patogiau žymėti iσ , o ne σ (i), kaip
esame įpratę atvaizdžių teorijoje. Dabar keitinio σ lentelė atrodytų šitaip:

1 2 ··· n
σ= . (4.6)
1σ 2σ · · · nσ
Jei σ, σ1 ∈ Sn yra du keitiniai, tai vaizdo vaizdą žymime (iσ )σ1 , o jų sandauga σ σ1
vadiname keitinį, kurio lentelė yra

1 2 ... n
σ σ1 = .
(1σ )σ1 (2σ )σ1 . . . (nσ )σ1
73
Taigi du iš eilės pritaikyti atvaizdžiai vaizduoja taip, kaip ir jų sandauga. Bet nesupai-
niokite jų panaudojimo tvarkos! Patikrinkite, ar teisinga:

123456 123456 123456 123456 123456
= = .
231645 524136 123456 524136 231645
Panašūs pavyzdžiai rodo, kad keitinių sandaugoje daugiklių tvarkos keisti negali-
ma. Moksliškai kalbant, ši keitinių daugyba yra nekomutatyvi. Tačiau jai galioja asocia-
tyvumo dėsnis:
(σ1 σ2 )σ3 = σ1 (σ2 σ3 )
su bet kokiais σ1 , σ2 , σ3 ∈ Sn . Keitinys, kurio lentelė

1 2 ··· n
I= ,
1 2 ··· n
turi savybę: I σ = σ I = σ su bet kokiu σ ∈ Sn . Jis vadinamas vienetiniu (tapačiuoju)
keitiniu. Sukeitus (4.6) lentelės eilutes vietomis gautas keitinys

−1 1σ 2σ · · · nσ
σ :=
1 2 ··· n
turi savybę σ σ −1 = σ −1 σ = I . Jis vadinamas atvirkštiniu σ keitiniui.

4.1 apibrėžimas. Keitinių aibė su apibrėžta daugybos operacija yra vadinama simet-
rine grupe ir žymima Sn .
Išskirkime tokius keitinius κ ∈ Sn , kurie vienus skaičius, sakykime, i1 , . . . , ik , 1 k
n, vaizduoja cikliškai, t. y.
κ κ κ κ
i1 → i2 → · · · → ik → i1 ,
o likusius aibės {1, 2, . . . , n} elementus palieka vietoje. Kitaip tariant, iκ = i, jei i ∈

{i1 , i2 , . . . , ik }. Juos vadiname cikliniais, arba tiesiog k-ojo ilgio ciklais, ir žymime
κ = (i1 , i2 , . . . , ik ).
Susitarkime skaičius i1 , i2 , . . . , ik vadinti slankiaisiais ciklo κ simboliais. Ciklus galime

įsivaizduoti kaip atvaizdžius, apibrėžtus tik slankiųjų simbolių aibėje. Pastebėkime, kad
vienetinio ilgio ciklas κ = (i) tik pažymi, kad iκ = i. Toks ciklas nekeičia i kaip ir
visų likusių skaičių. Iš tiesų jis yra vienetinis keitinys.
Ciklo κ atvirkštinis keitinys yra ciklas
κ −1 = (ik , ik−1 , . . . , i1 ).
Du ciklus su nesikertančiomis slankiųjų simbolių aibėmis vadiname nepriklausomai-

siais.
74
Tą patį κ galime užrašyti dar k − 1 būdų:
κ = (i2 , i3 , . . . , ik , i1 ) = · · · (ik , i1 , . . . , ik−1 ).
Todėl iš viso yra k!/k = (k −1)! ilgio k ciklų su fiksuotu slankiųjų simbolių i1 , i2 , . . . , ik
poaibiu.
4.5 teorema. Kiekvienas keitinys σ ∈ Sn yra išreiškiamas poromis nepriklausomų

ciklų sandauga
σ = κ1 κ2 · · · κw , 1 w = w(σ ) n. (4.7)
Be to, ši išraiška yra vienintelė, jei neatsižvelgiama į ciklų išdėstymo tvarką.
Įrodymas. Pažymėkime σ 0 = I , σ 1 = σ, . . . , σ m = (σ m−1 )σ , čia m 1.
Pastebėkime, jog kiekvienam 1 i n yra toks m 1, kad
i, iσ, . . . , iσ m = i. (4.8)
Iš tiesų sekos iσ m , m 1, nariai priklauso aibei {1, 2, . . . , n}, todėl būtinai atsiras
pasikartojančių narių. Tegul
iσ r = iσ s , 1 r < s.
Atvaizdavę šiuos skaičius keitiniu σ −r , gauname i = iσ s−r . Vadinasi, m = s − r ∈ N,

priklausantis nuo paties i ir turintis (4.8) savybę, egzistuoja. Toliau imame mažiausią iš
tokių m. Įžvelgiame, kad tada
κ(i) := (i, iσ, . . . , iσ m−1 )
yra ciklas. Toliau sakysime, kad jį generuoja skaičius i.

Dabar norimą keitinio skaidinį galima gauti algoritmiškai. Pradėję nuo ciklo
κ(1) = (1, 1σ, . . . , 1σ m−1 ) ir dar neišsėmę visų skaičių iki n, imame mažiausią iš dar
nepatekusių į ciklą skaičių ir suformuojame jo generuotą ciklą. Per baigtinį skaičių
žingsnių, išsėmę visus skaičius, sudarysime ciklų rinkinį
κ(1), . . . , κ(i), . . . , κ(j ), . . . , κ(w). (4.9)
Jie yra poromis nepriklausomi. Iš tiesų, jei sutaptų skirtingų ciklų nariai iσ r = j σ l , kai
i < j , tai iσ r−l = j . Ši lygybė rodo, kad j turėjo būti cikle κ(i).
Sudauginę (4.9) ciklus, gauname keitinį σ . Pastebėkime, kad dauginant nepri-
klausomus ciklus juos galime keisti vietomis.
Tikrindami skaidinio vienatį, tariame priešingai. Tegul
σ = κ1 κ2 · · · κw = κ1 κ2 · · · κw
75
yra du skaidiniai ciklais. Palyginame ciklus, kuriuose slankusis simbolis yra 1. Tarkime,
kad tai κ1 ir κ1 . Cikliškai keisdami slankiuosius simbolius, abu ciklus galime pradėti
vienetu. Bet tada, kaip buvome pastebėję,
κ1 = κ1 = (1, 1σ, . . . , 1σ m−1 ).
Panašiai pasielgę su kitais skaičiais, nepatekusiais į išnagrinėtą ciklą, įrodome, kad ir

kiti ciklai sutampa.
Teorema įrodyta.
4.2 pavyzdys. Išskaidome keitinį, jau minėtą 1.2 skyrelyje:

123456789
= (1, 2)(3)(4, 6)(5)(7, 9, 8).
2314657978
Teoremos įrodyme sudarėme keitinio skaidinį, pirmąjį ciklą pradėdami vienetu ir

t. t., i-ąjį, 1 i w, – mažiausiu iš skaičių, nesančių ankstesniuose cikluose. Kom-
binatorikoje dažnai naudojamas vadinamasis kanoninis skaidinys ciklais, kuriame bet
kurio iš ciklų slankieji simboliai išrikiuojami pradedant didžiausiu, o vėliau patys ciklai
keitinio skaidinyje sandauga surašomi ciklų pirmųjų elementų didėjimo tvarka. Kanonis
pavyzdyje minėto keitinio pavidalas būtų toks: (3, 1, 2)(4)(6, 5)(7).
Yra įvairių būdų abipusiškai vienareikšmiškai susieti simetrinę grupę su aibės Nn
kėlinių aibe. Bene paprasčiausias būdas taip užrašyti keitinį dviejų eilučių lentele, kad
pirmosios eilutės skaičiai sudarytų didėjančią seką. Tada antroje eilutėje esantis kėli-
nys abipusiškai vienareikšmiškai atitinka patį keitinį. Tokia atitiktis neatspindi keitinio
ciklinės struktūros. Pasinaudoję kanoniniu skaidiniu, gauname patogesnę atitiktį.
4.6 teorema. Jei
σ = (i1 , . . . , is ) · · · (j1 , . . . , jt )
yra kanoninis keitinio σ skaidinys ciklais ir
σ̄ := {i1 , . . . , is , . . . , j1 , . . . , jt }
yra kėlinys, gautas praleidus ciklų skliaustus, tai atvaizdis
σ
→ σ̄
yra bijekcinis.
Įrodymas. Kadangi ciklai yra nepriklausomi, tai skaičių sekoje
{i1 , . . . , is , . . . , j1 , . . . , jt }
nėra pasikartojančių. Todėl seka yra pirmųjų n natūraliųjų skaičių kėlinys. Vadinasi,
atvaizdis yra apibrėžtas korektiškai.
76
Bijektyvumui įrodyti pakanka įsitikinti, kad du keitiniai σ ir σ nėra atvaizduoja-

mi į vieną, tarkime, σ̄ kėlinį. Iš tiesų bet kurio iš šių keitinių pirmasis ciklas turi prasidėti
i1 ir šis skaičius turi būti didžiausias pirmuosiuose keitinių σ ir σ cikluose. Galime net
vienareikšmiškai atstatyti juos. Turėdami šį aibės Nn kėlinį σ̄ ir jo pirmąjį elementą i1 ,
galime nagrinėti iš eilės po jo einančius skaičius ir rinkti mažesnius už i1 . Tegu ir < i1 ,
bet jau ir+1 > i1 . Abiejų keitinių pirmasis ciklas yra tas pats, t. y.
(i1 , . . . , ir ),
nes skaičius ir+1 jau negali priklausyti ciklui, o anksčiau nei skaičius ir ciklas baigtis
negali. Priešingu atveju mažesnis už i1 skaičius turėtų pradėti kitą ciklą. Tai prieštarautų
ciklų išdėstymo tvarkai.
Patikrinę, kad pirmieji ciklai keitiniuose σ ir σ sutampa, procesą tęsiame. Pri-
taikę indukcijos principą, užbaigiame keitinių lygybės įrodymą.
Teorema įrodyta.
Keitinys, nagrinėtas 4.2 pavyzdyje, pavaizduotas 1.2 paveiksle. Iš jo vaizdžiai
matyti skaidinio ciklais prasmė ir keitinio, kaip atvaizdžio, veikimas.
Jei (4.7) skaidinyje yra k1 (σ ) 0 vienetinio ilgio ciklų, k2 (σ ) 0 ciklų, kurių
ilgis lygus 2, ir t. t., kn (σ ) 0 ciklų, kurių ilgis lygus n, tai

k̄(σ ) := k1 (σ ), k2 (σ ), . . . , kn (σ )
yra vadinamas ciklų vektoriumi, arba ciklinės struktūros vektoriumi. Jis tenkina lygtį
1x1 + 2x2 + · · · + nxn = n. (4.10)
Jei k̄ ∈ Zn+ taip pat tenkina šią lygtį, tai visi keitiniai, kuriems k̄(σ ) = k̄, sudaro klasę,
charakterizuojamą vektoriumi k̄. Ją žymėkime Sn (k̄). Išsiaiškinsime ciklų vektoriaus
algebrinę prasmę.
Du simetrinės grupės Sn keitiniai σ ir σ1 vadinami jungtiniais, jeigu egzistuoja
toks τ ∈ Sn , kad
σ = τ σ1 τ −1 ; (4.11)
čia τ −1 yra keitiniui τ atvirkštinis keitinys.
4.7 teorema. Du keitiniai yra jungtiniai tada ir tik tada, jei jų ciklų vektoriai sutampa.
Įrodymas. Tarkime, kad jungtiniai keitiniai σ ir σ1 yra susieti (4.11) lygybe, o
κ = (i1 , . . . , ik ) yra keitinio σ1 ciklas. Tuomet
i1 = ik σ1 , i2 = i1 σ1 , ..., ik = ik−1 σ1 .
Pažymėkime yj = ij τ −1 , 1 j k. Įsitikiname, kad (y1 , . . . , yk ) yra keitinio σ ciklas:
yj σ = yj (τ σ1 τ −1 ) = (yj τ )(σ1 τ −1 ) = (ij σ1 )τ −1 = ij +1 τ −1 = yj +1 ,
77
jei j = 1, . . . , k − 1, ir
yk σ = (ik σ1 )τ −1 = i1 τ −1 = y1 .
Išreiškę iš (4.11) lygybės keitinį σ1 per σ , panašiai įsitikintume, kad ir bet koks σ ciklas
atitinka σ1 to paties ilgio ciklą. Vadinasi, k̄(σ ) = k̄(σ1 ). Kitaip tariant, abu keitiniai
priklauso tai pačiai klasei.
Tarkime dabar, kad k̄(σ ) = k̄(σ1 ). Imkime keitinių išraiškas ciklais. Tegu (i1 , i2 ,
. . . , is ) yra bendrasis ciklas keitinyje σ , o (y1 , y2 , . . . , ys ) – keitinyje σ1 . Atitinkamai
sutvarkę ciklų išdėstymo eilę, sudarykime keitinį

· · · i1 i2 · · · is · · ·
τ= .
· · · y1 y2 · · · ys · · ·
Kiti pažymėti daugtaškiais elementai išdėstomi taip pat. Patikrinkime (4.11) formulę.
Du aibės atvaizdžiai lygūs, jei jų reikšmės tuose pačiuose taškuose sutampa. Kaip vaiz-
duoja skaičių ij atvaizdis σ , žinome, o į ką atvaizduoja tuos pačius skaičius τ σ1 τ −1 ,
surandame:
ij (τ σ1 τ −1 ) = (ij τ )σ1 τ −1 = (yj σ1 )τ −1 = yj +1 τ −1 = ij +1 ,
jei j = 1, . . . , s − 1. Panašiai gautume ik (τ σ1 τ −1 ) = i1 . Rastosios reikšmės sutampa su

ij vaizdais pritaikius σ . Lygybė (4.11) įrodyta.
Vadinasi, apibrėžtos keitinių klasės gali būti vadinamos ir tarpusavyje jungtinių
elementų klasėmis.
4.8 teorema. Tegul k̄ = (k1 , . . . , kn ) ∈ Zn+ ir 1k1 + · · · + nkn = n. Simetrinės grupės
Sn jungtinių elementų klasėje Sn (k̄) yra yra

n
1
|Sn (k̄)| = n!
k !j kj
j =1 j
keitinių.
Įrodymas. Turėdami struktūros vektorių, pasidarykime kj dėžučių, kuriose gali
tilpti j , 1 j n, skaičių:
k kj kn
1
(·) . . . (·) . . . (·, . . . , ·) . . . (·, . . . , ·) . . . (·, . . . , ·) . . . (·, . . . , ·) .

j j n n
Jose bet kaip išdėstykime visus skaičius 1, 2, . . . , n. Dabar į kiekvienos dėžutės skaičius
žiūrėkime kaip į ciklą. Tada visos dėžutės apibrėžia nurodytos struktūros keitinį. Jei
dėstysime visais įmanomais būdais, o jų yra n!, tai gausime visus tos pačios struktūros
keitinius, netgi su pasikartojimais.
Atkreipkime dėmesį į pasikartojimų priežastis. Jų yra dvi:
78
1) ciklų tvarka keitinyje yra nesvarbi;

2) tą patį j -ojo ilgio ciklą galima užrašyti j būdų, keičiant cikliškai jo elementus.
Kitaip tariant, panaudojus įvairius kėlinius, vieną kartą kažkoks skaičių rinkinys
galėjo atsirasti vienoje dėžutėje, o kitą kartą – kitoje tos pačios talpos dėžutėje. Tai
atrodytų kaip to paties didumo dėžučių su įrašytais skaičiais tvarkos kitimas. Bet keitinys
vis tiek būtų tas pats. Dėl 1) priežasties kiekvienas keitinys buvo pakartotas
k1 ! · · · kj ! · · · kn !
kartų.
Dėl 2) priežasties j -ojo didumo dėžutėje esantys skaičiai sudarė tą patį ciklą j
kartų. Peržvelgę visas dėžutes, gauname
1k1 · · · j kj · · · nkn
keitinio pasikartojimų. Padaliję n! iš šių sandaugų, išvedame norimą formulę.

Teorema įrodyta.
Ciklų skaičiaus
w(σ ) = k1 (σ ) + k2 (σ ) + · · · + kn (σ )
(4.7) skaidinyje savybes nagrinėsime kituose vadovėlio skyriuose. Kiek yra keitinių,
turinčių m, 0 m n, ciklų? Ieškomą skaičių pažymėkime c(n, m) ir pastebėkime,
kad c(n, 0) = 0, jei n 1. Atkreipiame dėmesį, kad mokslinėje literatūroje vartojamas
ir kitas patogus šių skaičių žymuo: [ mn ].
4.9 teorema. Skaičius n-osios eilės keitinių, turinčių m, 1 m n, ciklų, tenkina
rekurentųjį sąryšį
c(n + 1, m) = c(n, m − 1) + nc(n, m).
Įrodymas. Nagrinėjame visus aibės {1, 2, . . . , n, n + 1} keitinius, išskaidytus m
ciklų sandauga. Juos suskirstome į du poaibius.
Tegul pirmojo poaibio keitiniuose simbolis n + 1 generuoja vienetinio ilgio ciklą.
Kadangi skaičiai, neviršijantys n, yra m − 1 cikle, tai tokių keitinių yra c(n, m − 1).
Antrojo poaibio keitinius galime gauti iš visų aibės {1, 2, . . . , n} keitinių, turinčių
m ciklų. Jų yra c(n, m). Imkime vieną iš tokių keitinių ir paeiliui įrašykime į jo ciklus
skaičių n + 1. Kiek yra pozicijų viename cikle, kad taip įrašydami n + 1 gautume vis
skirtingus ciklus? Jei κ = (i1 , i2 , . . . , ir ) yra bet kuris iš r-ojo ilgio ciklų, tai turime r
tokių pozicijų. Vadinasi, iš vieno r-ojo ilgio ciklo padarome r naujų ciklų su n + 1. Visų
ciklų ilgių suma yra lygi n. Vadinasi, iš kiekvieno n keitinio su m ciklų galime padaryti
n antrosios klasės keitinių jau su n + 1. Iš viso jų gauname nc(n, m). Sudėję rastas
abiejų klasių galias, gauname teoremoje nurodytą sąryšį.
Teorema įrodyta.
79
Pastebėkime įdomių sąsajų su polinomų algebra. Pažymėkime (x)0 = 1 ir
(x)n = x(x − 1) · · · (x − n + 1).
Šį polinomą išreikškime kanonine forma

n
(x)n = s(n, k)x k . (4.12)
k=0
Čia apibrėžti koeficientai s(n, k), 0 k n, n 0, yra vadinami pirmosios rūšies

Stirlingo16 skaičiais. Matome, kad s(0, 0) = 1, s(n, 0) = 0, jei n 1, s(n, n) = 1, o
s(n, k) = 0, jei k > n.
4.10 teorema. Pirmosios rūšies Stirlingo skaičiai s(n, k) tenkina rekurentųjį sąryšį
s(n + 1, k) = s(n, k − 1) − ns(n, k).
Įrodymas. Iš (4.12) išplaukia

n+1
n
s(n + 1, k)x = (x)n+1 = (x − n)(x)n = (x − n)
k
s(n, k)x k
k=0 k=0

n+1

= s(n, k − 1) − ns(n, k) x k .
k=0
Sulyginę koeficientus prie vienodų x laipsnių, baigiame teoremos įrodymą.

Pakeitę (4.12) lygybėje nežinomąjį x į −x ir abiejų pusių ženklus, gauname

n
x(x + 1) · · · (x + n − 1) = (−1)n−k s(n, k)x k .
k=0
Samprotaudami kaip ir 4.10 teoremos įrodyme, gauname jau 4.9 teoremoje užra-
šytą rekurenčiąją formulę
(−1)n+1−k s(n + 1, k) = (−1)n+1−k s(n, k − 1) + n(−1)n−k s(n, k).
Įsitikinkite savarankiškai! Iš čia išplaukia tokia išvada.

4.1 išvada. Skaičius n-osios eilės keitinių, turinčių 0 k n ciklų, lygus
c(n, k) = (−1)n−k s(n, k) = |s(n, k)|;
čia s(n, k) yra pirmosios rūšies Stirlingo skaičius.
16 James Stirling (1692–1770) – škotų matematikas.
80
4.4. Siurjekciju˛ skaičius ir rutuliu-d

˛ ėžiu˛ uždavinys
Ankstesniame 4.2 skyrelyje įsitikinome, kad tam tikri atvaizdžiai gerai modeliuoja net
skrybėlių grąžinimo problemą. Dabar išnagrinėsime tokį uždavinį:
Keliais būdais n skirtingų rutulių galima taip sudėti į m, m n, skirtingų dėžių,
kad nė viena neliktų tuščia?
Tarkime, kad X = {x1 , x2 , . . . , xn } yra rutulių aibė, o Y = {y1 , y2 , . . . , ym } –
dėžės. Įdėdami rutulį xi , jam priskiriame dėžės numerį. Todėl visų rutulių sudėjimas
į dėžes yra ekvivalentus atvaizdžio f : X → Y apibrėžimui. Be to, uždavinio sąlyga
reikalauja, kad atvaizdis f būtų surjekcinis.
Tegul, kaip ir anksčiau, Fs = Fs (n, m) žymi n aibės į m aibę siurjekcijų visumą.
Jei m > n, tai |Fs (n, m)| = 0.
4.11 teorema. Jei m n, tai
m
m
|Fs (n, m)| = (−1)k (m − k)n .
k=0
k
Įrodymas. Tegul F = F(n, m) yra visų atvaizdžių aibė. Remiantis 1.7 teorema,
|F| = mn .
Tegu Y = {y1 , y2 , . . . , ym }, o aibę Aj sudaro atvaizdžiai, neįgyjantys reikšmės yj ,
1 j m. Remdamiesi ta pačia atvaizdžių skaičiaus teorema, gauname
|Aj | = (m − 1)n , |Ai ∩ Aj | = (m − 2)n , ..., |Ai1 ∩ · · · ∩ Aik | = (m − k)n ;
čia 1 i < j m, m1 i1 < i2 < · · · < ik m. Pastebėkime, kad tokių k poaibių
sankirtų iš viso yra k .
Kiekviena iš siurjekcijų įgyja visas reikšmes yj , todėl
Fs = A1 ∩ A2 ∩ · · · Am .
Naudodamiesi praeito skyrelio teoremos 4.1 išvada, gauname
|Fs | = |F| − S1 + S2 − · · · + (−1)m Sm ;
čia

m m
S1 = (m − 1) ,
n
S2 = (m − 2)n , ...,
1 2

m
Sm−1 = (m − m + 1)n , Sm = 0.
m−1
Įstatę į prieš tai užrašytą formulę, baigiame įrodymą.
Teorema įrodyta.
81
4.2 išvada. Visiems n 1 yra teisinga lygybė

n
n
n! = (−1)k (n − k)n .
k=0
k
Įrodymas. Kiekviena n aibės siurjekcija į ją pačią yra ir bijekcija, o bijekcijų

skaičius sutampa su n keitinių skaičiumi. Toliau pritaikome teoremą, kai n = m.
4.5. Aibės skaidiniai

Aibės A skaidiniu (k skaidiniu) vadiname išraišką
A = A1 ∪ · · · ∪ Ak , Aj ⊂ A, Aj = ∅, Ai ∩ Aj = ∅, 1 i < j n; (4.13)
čia į sujungiamų poaibių tvarką neatsižvelgiama. Tegul S(n, k) yra visų (4.13) skaidi-
nių aibė. Jos galia S(n, k) := |S(n, k)| vadinama antrosios rūšies Stirlingo skaičiumi.
Susitarkime, kad S(0, 0) = 1 ir S(n, 0) = 1, jei n 1. Kitų vadovėlių autoriai siūlo
šiuos Stirlingo skaičius žymėti { nk }. Mėgstantys rutulių dėliojimo į dėžes uždavinį turė-
tų įžvelgti, kad S(n, k) yra n skirtingų rutulių sudėjimo į k vienodų dėžių skaičius, kai
reikalaujama, kad jokia dėžė neliktų tuščia.
Išveskime porą Stirlingo skaičių skaičiavimo formulių. Iš pradžių pasinaudokime
siurjekcinių atvaizdžių savybėmis.
4.12 teorema. Tegul, kaip ir 4.11 teoremoje, Fs (n, k) yra aibė n aibės siurjekcinių
atvaizdžių į k aibę. Tada

1
k
|Fs (n, k)| j k
S(n, k) = = (−1) (k − j )n .
k! k! j =0 j
Įrodymas. Jei A = {a1 , a2 , . . . , an } ir f ∈ Fs (n, k), tai ši funkcija nurodo, kurie

aibės elementai į kurį poaibį pateko. Pažymėję
Aj = {ai ∈ A: f (i) = j }, 1 j k,
gauname vienintelį skaidinį A = A1 ∪ · · · ∪ Ak . Atvirkščiai, turėdami tokį skaidinį,

įvairiais galimais būdais galime pernumeruoti aibes Aj ir apibrėžti k! siurjekcijų. Taip
iš vieno skaidinio gauname k! siurjekcijų. Taigi |Fs (n, k)| = k!S(n, k). Toliau pakanka
pritaikyti 4.11 teoremą.
Visų galimų n aibės A skaidinių skaičius vadinamas Belo skaičiumi. Tradiciškai
jis žymimas raide Bn . Taigi
n
Bn = S(n, k).
k=1
Dabar išvesime vieną rekurentųjį sąryšį.
82
4.13 teorema. Susitarkime žymėti S(0, 0) = 1 ir S(n, 0) = 1, jei n 1. Tada

S(n + 1, k) = kS(n, k) + S(n, k − 1), 1 k < n + 1.
Įrodymas. Panašiai kaip ir Paskalio lygybės (3.5 teoremos) įrodyme, visus aibės
A = {1, 2, . . . , n, n + 1} skaidinius perskirkime į dvi dalis. Vieną dalį sudarykime iš
tokių skaidinių, kuriuose vienas iš jungiamų poaibių yra {n + 1}. Tai skaidiniai pavidalo
A = A1 ∪ · · · ∪ Ak−1 ∪ {n + 1};
čia poaibiuose Aj , 1 k − 1, nėra n + 1. Tokių skaidinių yra S(n, k − 1).
Kitą dalį sudarantys likusieji skaidiniai gali būti gauti tokiu būdu. Imkime aibės
{1, 2, . . . , n} skaidinius k poaibių sąjunga
{1, 2, . . . , n} = A1 ∪ · · · ∪ Ak .
Jų yra S(n, k). Pridėkime paeiliui n + 1 prie Aj , 1 j k. Taip iš kiekvieno tokio
skaidinio padarytume k pradinės aibės A skaidinių. Todėl antroje skaidinių klasėje yra
kS(n, k) aibės A skaidinių. Sudėję abiejų klasių galias, gauname S(n + 1, k).
Teorema įrodyta.
Kaip ir pirmosios, antrosios rūšies Stirlingo skaičiai yra aptinkami polinomų al-
gebroje. Prisiminkime žymenį
(x)k = x(x − 1) · · · (x − k + 1), (x)0 = 1.
4.14 teorema. Jei S(n, 0) := 0, kai n ∈ N, ir S(0, 0) = 1, tai

n
xn = S(n, k)(x)k , n 0, 00 := 1. (4.14)
k=0
Įrodymas. Atvejis n = 0 yra trivialus. Tegu toliau n ∈ N. Abiejose įrodinėjamos

lygybės pusėse yra n-ojo laipsnio polinomai, todėl pakanka ją patikrinti dėl daugiau
negu n taškų. Įrodysime, kad ji teisinga su visais natūraliaisiais x = m n. Tuo tikslu
nagrinėjame atvaizdžius
g: A → Y := {1, 2, . . . , m}.
Jų yra mn . Šį skaičių randame kitu būdu klasifikuodami atvaizdžius pagal aibės A vaiz-
dus X := g(A) ⊂ Y . Taip susiaurinę reikšmių aibę, pastebime, kad g: A → X yra
siurjekcija. Tarp šių siurjekcijų ir atvaizdžių yra abipusiškai vienareikšmė atitiktis, todėl
galime skaičiuoti tik siurjekcijas. Jas klasifikuojame į klases pagal tai, kiek elementų
yra poaibiuose X ir kokie jie. Poaibyje X gali būti 1, 2, . . . , n elementų. Jei |X| = k
ir šio poaibio elementai yra fiksuoti, tai gauname |Fs (n, k)| skirtingų siurjekcijų. Pa-
keitę X ⊂ Y kitu tos pačios galios poaibiu, vėl gautume tiek pat skirtingų siurjekcijų.
Vadinasi, visų siurjekcijų (taip pat ir atvaizdžių g) skaičius gali būti užrašomas šitaip:

n
m = n
|Fs (n, k)|;
k=1 X⊂Y, |X|=k
83
čia vidinėje
m sumoje yra sumuojama pagal visus k-osios galios poaibius X, kurių aibėje
Y yra k . Pasinaudoję 4.11 teorema, gauname

n
mn = S(n, k)k!
k=1 X⊂Y, |X|=k

n
= S(n, k)k! 1
k=1 X⊂Y, |X|=k
n
m
= S(n, k)k!
k=1
k

n
= S(n, k)(m)k .
k=1
Jei n ∈ N, pagal susitarimą S(n, 0) = 0, todėl į pastarąją sumą galėtume įtraukti nulinį
dėmenį, atitinkantį k = 0. Taip gautume teoremos formulę.
Naudodamiesi (4.12) polinomų lygybėmis, 4.3 skyrelyje apibrėžėme pirmosios
rūšies Stirlingo skaičius s(n, k) ir susiejome juos su tam tikrų keitinių skaičiumi. Dabar
jau susipažinusiems su tiesine algebra paminėsime algebrinę Stirlingo skaičių prasmę.
Kiti skaitytojai gali peršokti prie kito skyrelio.
Žinoma, kad polinomai, kurių laipsnis neviršija n, sudaro vektorinę erdvę Rn [x]
virš realiųjų skaičių kūno R. Polinomai
1, x, x 2 , . . . , x n
yra jos bazė. Pastebėkime, kad polinomai
(x)0 = 1, (x)1 = x, (x)2 = x(x − 1), ..., (x)n = x(x − 1) · · · (x − n + 1)
taip pat sudaro bazę. Per juos vienareikšmiškai galime išreikšti bet kurį polinomą iš
Rn [x]. Vadinasi, (4.12) ir (4.14) lygybės yra ne kas kita, o tik vienos bazės pakeitimo
kita formulės. Iš esmės šia idėja pasinaudosime įrodydami tolesnę teoremą, nors ir ne-
vartosime vektorinių erdvių terminijos.
4.15 teorema. Stirlingo skaičiai tenkina tokį ortogonalumo sąryšį:

n
S(n, k)s(k, m) = δmn , m, n 0.
k=m
Įrodymas. Pasinaudoję tik polinomų savybėmis, gauname

n
xn = S(n, k)(x)k
k=1
84

n
k
= S(n, k) s(k, m)x m
k=1 m=0
n
n
= S(n, k)s(k, m) x m .
m=0 k=m
Palyginę polinomų koeficientus prie vienodų x laipsnių, baigiame teoremos įrodymą.

Teorema įrodyta.
Užduotys
4.1. Pritaikykite rėčio principą ir raskite skaičių lygties x1 + x2 + x3 = 10 sveikųjų
sprendinių, tenkinančių sąlygas
−4 x1 3; 0 < x2 8; 4 x3 5.
4.2. Pritaikykite rėčio principą ir suskaičiuokite natūraliuosius skaičius, neviršijančius

60 ir tarpusavyje pirminius su 60.
4.3. Raskite, kiek yra šešiaženklių skaičių, kurių skaitmenų suma lygi 27. Atsakymą
sugretinkite su 1 skyriaus 1.2 užduotimi.
4.4. Pasinaudoję binominių koeficientų apgręžimo sąryšiu, iš (4.5) lygybės išveskite

(4.3) formulę.
4.5. Įrodykite lygybę

n
n! = (−1)n−k s(n, k), n 1.
k=1
4.6. Keliais būdais 6 skirtingus rutulius galime taip sudėti į 3 vienodas dėžes, kad nė
viena neliktų tuščia?
4.7. Išveskite rekurenčiąją Belo skaičių formulę

n
n−1
Bn = Bn−k , n ∈ N.
k=1
k−1
4.8. Pasinaudoję 4.8 teoremos įrodymo idėja, išveskite formulę

n
1
Bn = n! .
k1 ,...,kn 0 j =1
(j !)kj kj !
1k1 +···+nkn =n
85
5. Rekurentieji saryšiai
˛
5.1. Generuojančiuj
˛ u˛ eilučiu˛ algebra
Ankstesniuose skyriuose dažnai naudojomės polinomais. Nagrinėjant begalines sekas
{an }, n 0, patogu įvesti formalias begalines eilutes
∞

A(x) := a0 + a1 x + a2 x 2 + · · · = an x n ,
n=0
vadinamas generuojančiosiomis eilutėmis. Čia an gali būti realieji skaičiai arba priklau-
syti kokiam nors kitam kūnui. Kol kas apsiribosime realiaisiais skaičiais. Susitarkime
visada vadovautis tokiu principu. Tegul
∞

B(x) := b0 + b1 x + b2 x 2 + · · · = bn x n .
n=0
Lygybę A(x) = B(x) rašysime tada ir tik tada, jei an = bn kiekvienam n 0.

Jei am = 0 visiems m > n, tai generuojanti eilutė virsta polinomu. Kaip ir po-
linomų algebroje, nežinomajam x nesuteikiame jokios prasmės. Prisiminkime, kad po-
linomų atveju lygybę A(x) = B(x) užtikrina tai, kad jų reikšmės sutapmpa didesniame
skaičiuje taškų negu yra jų laipsniai. Funkcijų teorijoje Teiloro17 koeficientai yra viena-
reikšmiškai nusakomi, jei laipsninė eilutė konverguoja netrivialiame intervale |x| < δ,
δ > 0. Bet mes kol kas nesinaudosime eilutės konvergavimu vienokia ar kitokia pras-
me, kaip yra įprasta matematinėje analizėje. Šios eilutės neapibrėžia funkcijos. Bet kuri
jos reikšmė A(x0 ), x0 ∈ R, išskyrus A(0) = 0, bendru atveju yra neapibrėžta. Nors iš
įpročio generuojančios eilutės vadinamos funkcijomis. Paįvairindami kalbą ir mes šitaip
retsykiais pasielgsime.
Generuojančios eilutės yra puiki priemonė apibrėžti algebrines operacijas begali-
nių sekų aibėje. Formaliai eilučių veiksmai apibrėžiami kaip ir polinomų. Eilučių A(x)
ir B(x) suma vadinama eilutė
A(x) + B(x) := a0 + b0 + (a1 + b1 )x + (a2 + b2 )x 2 + · · ·
∞
= (an + bn )x n ,
n=0
o sandauga – eilutė
A(x)B(x) := a0 b0 + (a0 b1 + a1 b0 )x + (a0 b2 + a1 b1 + a2 b0 )2x 2 + · · ·
∞
n

= ak bn−k x n .
n=0 k=0
17 Brook Taylor (1685–1731) – anglų matematikas.
86
5 skyrius. Rekurentieji saryšiai
˛
Atkreipkime dėmesį, kad čia sudedame ar dauginame panariui, o su koeficientais atlie-

kame aritmetinius veiksmus, bet visada tik su baigtiniu jų skaičiumi. Iš skaičių veiksmų
savybių išplaukia generuojančių eilučių veiksmų ypatybės. Kaip ir polinomams, galioja
tie patys dėsniai.
1) Komutatyvumo:
A(x) + B(x) = B(x) + A(x), A(x)B(x) = B(x)A(x).
2) Asociatyvumo:

A(x) + B(x) + C(x) = A(x) + B(x) + C(x) ,

A(x)B(x) C(x) = A(x) B(x)C(x) ;
čia C(x) yra trečia eilutė.

3) Distributyvumo:

A(x) + B(x) C(x) = A(x)C(x) + B(x)C(x).
Kai an ≡ 0, eilutei tenka nulio vaidmuo, o kai a0 = 1 ir an = 0, n 1, – vieneto.

Jas žymėkime 0 ir 1. Eilutės A(x) priešingoji eilutė turi koeficientus −an , n 0.
Taigi galime sakyti, kad generuojančių eilučių aibė, kurioje apibrėžtos šios sudėties ir
daugybos operacijos, sudaro komutatyvų žiedą su vienetu.
Apibrėžę realaus skaičiaus c ir eilutės A(x) sandaugą

cA(x) = ca0 + ca1 x + · · · = can x n ,
n0
nesunkiai patikrintume, kad eilutės sudaro tiesinę erdvę virš realiųjų skaičių kūno.
Galima įvesti ir daugiau formalių operacijų su eilutėmis. Pavyzdžiui, eilutės A(x)
išvestine vadinama eilutė
∞

A (x) := a1 + 2a2 x + · · · = nan x n−1 ,
n=1
o integralu – eilutė
x an ∞
a1 a2
A(u)du := a0 x + x 2 + x 3 + · · · = x n+1 .
2 3 n=0
n + 1
0
Vien tik iš apibrėžimų išplaukia lygybės

x x
A(u)du = A(x), A (u)du = A(x).
0 0
87
Kaip paprasta, jokių konvergavimo reikalavimų! Tačiau sunkumų iškyla norint

apibrėžti dviejų eilučių superpoziciją A(B(x)). Bandykime skaičiuoti:
A(b0 + b1 x + b2 x 2 + · · ·) = a0 + a1 (b0 + b1 x + b2 x 2 + · · ·)
+ a2 (b0 + b1 x + b2 x 2 + · · ·)2 + · · · . (5.1)
Pakelti laipsniais mokame, bet vėliau reiktų sutraukti panašiuosius narius, t. y. su vieno-
dais x laipsniais. Ką daryti su laisvaisiais nariais
a0 + a1 b0 + a2 b02 + · · · ?
Deja, ši begalinė suma neapibrėžta. Todėl tenka reikalauti, kad b0 = 0. Kiti koeficientai
prie x n , kai n 1, (5.1) reiškinyje nesunkiai sutraukiami, nes jie išsireiškia per baig-
tinį skaičių pirmųjų koeficientų. Įsidėmėkime, kad superpozicija A(B(x)) apibrėžiama
formaliai atliekant veiksmus tik esant sąlygai b0 = 0.
Neprieštaraudami matematinės analizės teiginiams, palikime standartinius žyme-
nis atskiroms eilutėms:
∞
1
an xn = ,
n=0
1 − ax
∞
1 n
x = ex = exp{x},
n=0
n!
∞
(−1)n−1
x n = ln(1 + x).
n=1
n
Pirmoji lygybė neprieštarauja sandaugai (1 − ax)(a + ax + · · ·) = 1. Eilutės 1 − ax ir
a +ax +· · · yra viena kitai atvirkštinės. Apskritai eilutė B(x) yra atvirkštinė A(x), jeigu
A(x)B(x) = 1. Žymėsime B(x) = A−1 (x). Ar atvirkštinė eilutė visada egzistuoja? Tar-
kime, koeficientai a0 , a1 , . . . yra žinomi. Ieškokime koeficientų b0 , b1 , . . . , tenkinančių
sąryšį
(a0 + a1 x + · · · + an x n + · · ·)(b0 + b1 x + · · · + bn x n + · · ·) = 1.
Pagal sandaugos ir dviejų eilučių lygybės apibrėžimą tai yra ekvivalentu begalinei lygčių
sistemai
a0 b0 = 1, a0 b1 + a1 b0 = 0, a0 bn + a1 bn−1 + · · · + an b0 = 0, . . . .
Jei a0 = 0, koeficientas b0 yra neapibrėžtas ir sistema sprendinio neturi. Jei a0 = 0, radę

b0 = a0−1 , randame vienintelį b1 . Tarę, kad visi bk , 0 k n − 1, jau žinomi, randame

bn = −a0−1 a1 bn−1 + · · · + an b0 ).
Remiantis indukcijos principu, eilutės B(x) koeficientai yra vienareikšmiškai apibrėžti.
88
˛
Vadinasi, atvirkštinė eilutė A−1 (x) egzistuoja tada ir tik tada, jei a0 = 0. Įsidėmėkime
tai!
Tarkime, kad α yra bet koks realus skaičius, o k ∈ Z. Įveskime apibendrintąjį
Niutono binomo koeficientą:

α (α)k α
= , kai k 0, = 0, kai k < 0.
k k! k
Apibendrintoji Niutono binomo formulė
∞
α α 2 α n
(1 + x) = 1 +
α
x+ x + ··· = x
1 2 n=0
n
taip pat suprantama kaip formalioji eilutė. Dydis, esantis kairiojoje lygybės pusėje, yra
tik eilutės žymuo, neprieštaraujantis analizės tradicijoms.
Taip žymėdami analizėje aptinkamas eilutes, išsaugome ir jų sąryšius, žinomus iš
matematinės analizės. Pavyzdžiui,
1
exp − ln(1 − x) = , ln 1 + (ex − 1) = x.
1−x
Pastarajame sąryšyje pridėdami ir atimdami vienetą mes pabrėžėme, kad rašant super-
poziciją vidinė eilutė turi turėti nulinį laisvąjį narį. Eilutė ex − 1 šią sąlygą tenkina.
Diferencijavimo taisyklės

c1 A(x) + c2 B(x) = c1 A (x) + c2 B (x),

A(x)B(x) = A (x)B(x) + A(x)B (x)
yra lengvai patikrinamos naudojantis apibrėžimais. Panašiai mūsų apibrėžti formalūs
integralai turi įprastas integralų savybes. Visi užrašytieji sąryšiai reiškia tik vieną fak-
tą: eilutės, esančios kairiojoje lygybės pusėje, n-asis koeficientas sutampa su eilutės,
esančios dešiniojoje lygybės pusėje, n-uoju koeficientu.
Išvedant formalių generuojančių eilučių savybes, pakanka kombinatorikos prie-
monių. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kaip tai yra daroma, pateikiame porą paprastų
pavyzdžių.
5.1 pavyzdys. Patikriname, ar
ex · e−x = 1. (5.2)
Sudauginame panariui kairėje esančias eilutes ir palyginame su eilute, lygia 1. Laisvieji nariai
sutampa. Jei n 1, tai gautos eilutės koeficientas prie x n yra lygus
1 1 1 (−1)n
− + ∓ ···+
n!0! (n − 1)!1! (n − 2)!2! 0!n!

n n n
= n! 1 − + − · · · + (−1)n
1 2 n
= n!(1 − 1)n
= 0.
Vadinasi, (5.2) lygybė yra teisinga.
89
5.2 pavyzdys. Jei α, β ∈ R yra bet kokie skaičiai, tai

(1 + x)α+β = (1 + x)α (1 + x)β .
Kaip minėjome, toks sąryšis yra ekvivalentus teiginiui, kad abiejose lygybės pusėse esančių ei-
lučių atitinkami koeficientai sutampa. Vadinasi, reikia įrodyti, kad
k
α+β α β
=
k j k−j
j =0
su kiekvienu k 0. Pastaroji lygybė, kai α, β ∈ Z+ , jau buvo įrodyta 3.16 teoremoje. Toliau
remsimės polinomų algebra. Į dydžius, esančius kairiojoje ir dešiniojoje paskutinės lygybės pu-
sėse, žiūrime kaip į polinomus su nežinomaisiais α ir β. Kaip minėjome, šių polinomų reikšmės
sutampa begalinėje aibėje taškų. Vadinasi, jie yra tapačiai lygūs.
Išvardytos lygybės dažnai tikrinamos matematinės analizės priemonėmis. Turint
netrivialią eilutės A(x) konvergavimo sritį |x| < x0 , x0 > 0, ir kartu funkciją x
→ A(x)
šioje srityje, pasinaudojama Teiloro koeficientų formulėmis. Įrodyti sąryšiai tarnauja
įvairių lygybių eilučių koeficientams išvesti.
Tiriant laipsnines eilutes matematinės analizės metodais, tenka pagrįsti eilučių
konvergavimą netrivialioje taško x = 0 aplinkoje. Kai koeficientų seka didėja palygin-
ti greitai, galima normuoti juos žinoma seka. Panagrinėsime dažniausiai pasitaikantį
atvejį, kai sekos koeficientas dalijamas iš jo indekso faktorialo.
Sekos {an }, n 0, eksponentine generuojančiąja eilute (toliau vartojama san-
trumpa e. g. e.) vadinama formali eilutė
2 n
:= a0 + a1 x + a2 x + · · · + an x + · · · .
A(x)
1! 2! n!
Taigi vienetų sekos e. g. e. yra e , o sekos {n!}, n 0, – eilutė 1/(1 − x).
x
Pastebėkime porą savybių, labai palengvinančių skaičiavimus.

5.1 lema. Jei A(x) yra sekos {an }, n 0, e. g. e., tai A (x) – sekos {an+1 }, n 0,
e. g. e.
yra sekos {bn }, n 0, e. g. e., tai
Jei B(x)
n
n
cn := ak bn−k
k=0
k
B(x).
e. g. e. yra sandauga A(x)
Įrodymas. Pirmasis teiginys išplaukia iš apibrėžimų. Pagrįsdami antrąjį tvirtini-
mą, eilutes sudauginame panariui ir gauname
∞

n ∞
cn
B(x)
ak bn−k
A(x) = xn = xn.
n=0 k=0
k! (n − k)! n=0
k!
Lema įrodyta.
90
˛
5.3 pavyzdys. Naudodamiesi e. g. e., kitu būdu raskime netvarkingųjų n-osios eilės keitinių
skaičių. Kaip ir anksčiau, jį žymėkime tn , n 1. Susitarkime, kad t0 = 1. Prisiminkime (4.5)
lygybę
n
n
n! = tn−k ,
k
k=0
jau įrodytą 4.2 skyrelyje. Iš jos ir 5.1 lemos išplaukia eksponentinių generuojančių eilučių sąryšis
∞

1 tn n
= ex T(x), T(x) := x .
1−x n!
n=0
Dabar randame funkcijos koeficientus:
T(x) = e−x /(1 − x)

1 (−1)m m
= 1− x + ··· + x + · · · 1 + x + · · · + xk + · · ·
1! m!
∞ n k
(−1)
= xn .
k!
n=0 k=0
Sulyginę dvi koeficientų išraiškas, gauname formulę:

n
(−1)k
tn = n! .
k!
k=0
Ar taip seką tn rasti yra lengviau negu taikyti rėčio principą? Gal atlikote 4 sky-
riaus 4.4 užduotį ir išmokote šią formulę išvesti trečiuoju būdu? Patirtis tikrai praverstų.
Daugelis eilučių gali būti išreikštos begalinėmis sandaugomis. Kaip dauginti be-
galinį skaičių begalinių eilučių? Antrame skyriuje mes įteisinsime dalinių sandaugų
konvergavimą į begalinę, o dabar išmokime tik formalių operacijų. Tegul
∞

Fj (x) = fj (k)x k ,
k=0
čia fj (k) ∈ R, be to (ir tai labai svarbu!), fj (0) = 1 kiekvienam j 1. Kaip ir anks-
čiau apibrėžtų funkcijų atvejais, tarsime, kad begalinė sandauga žymi formalią eilutę,
kurios visi koeficientai prie x n , n 0, apskaičiuojami sutraukiant panašiuosius narius,
gautus dauginant panariui eilutes Fj (x). Aišku, galima atlikti tik baigtinį skaičių veiks-
mų. Patariame eilučių bendriesiems nariams suteikti skirtingus indeksus ir šiuos narius
sudauginti. Kai indeksai perbėgs visą jų kitimo sritį, gausime visas kiekvieno nario iš
kiekvieno sandaugas.
Pabandykime:
∞

Fj (x) = 1 + f1 (1)x + · · · + f1 (k1 ) + · · ·
j =1
91

× 1 + fj (1)x + · · · + fj (kj ) + · · · × · · ·

= f1 (k1 )x 1k1 · · · fj (kj )x 2kj · · · .
k1 ,...,kj ,...0
Atlikome pirmąjį žingsnį. Dabar sutraukime panašiuosius narius. Nežinomojo x laips-

niai gali būti 0, 1, . . . , n, . . . . Koeficientas prie x n susiformuoja iš dėmenų, kai
1k1 + · · · + nkn + (n + 1)kn+1 + · · · = n.
Šią lygybę tenkina tik kn+1 = kn+2 = · · · = 0. Kadangi fj (0) ≡ 1, tai

∞ ∞

Fj (x) = x n
f1 (k1 ) · · · fn (kn ) .
j =1 n=0 k1 ,...,kn 0
1k1 +···+nkn =n
Skliaustuose esanti suma ir yra n-asis formalios eilutės, užrašytos begaline sandauga,
koeficientas.
Taip prieš pustrečio šimto metų elgėsi L. Oileris. Akcentuodami išvestą lygybę,
suformuluosime lemą.
5.2 lema. Teisinga formali lygybė
∞
∞
∞

n
1+ fj (k)x =
k
fj (kj ) x n . (5.3)
j =1 k=1 n=0 k1 ,...,kn 0 j =1
1k1 +···+nkn =n
Į galimą klausimą, kiek dėmenų turi ši koeficientų skaičiavimo formulė, atsakysime ki-
tame skyrelyje.
Išplėtoję eilučių dauginimo idėją, įrodysime vieną ateityje reikalingą formulę.
5.1 teorema (Koši lygybė) . Su kiekvienu n ∈ N yra teisinga lygybė

n
1
kj k !
= 1.
k1 ,...,kn 0 j =1
j j
1k1 +···+nkn =n
Įrodymas. Nagrinėjame vienetų sekos generuojančią eilutę. Pritaikę žinomus

sąryšius, gauname
1
xn = = exp − ln(1 − x)
n0
1−x

xj
= exp
j 1
j
92
˛

xj
= exp
j
j 1
∞ j k

x 1
= 1+
j 1 k=1
j k!
∞

n
1
= xn .
n=0 k1 ,...,kn 0 j =1
j kj kj !
1k1 +···+nkn =n
Tos pačios generuojančios eilutės dvi koeficientų išraiškos turi sutapti.

Teorema įrodyta.
Atidus skaitytojas turėtų pastebėti, kad Koši lygybė išplaukia ir iš 4.8 teoremos. Iš
tiesų, sudėję jungtinių keitinių klasių galias, rastas toje teoremoje, gautume visų keitinių
skaičių n!. Po to liktų tik padalyti iš šio faktorialo.
5.2. Natūraliojo skaičiaus adityvieji skaidiniai

Nagrinėsime vieną svarbiausių skaičių teorijos ir kombinatorikos objektų – natūraliojo
skaičiaus n skaidinius natūraliųjų skaičių sumomis – ir susiesime juos su generuojančių
funkcijų teorija. Spręskime klasikinį uždavinį:
Kiek kartų natūralųjį skaičių n galima užrašyti suma
n = n1 + n2 + · · · + nk ?
Čia k ir nk yra bet kokie natūralieji skaičiai. Į dėmenų tvarką neatsižvelgsime, todėl
papildomai galime reikalauti, kad būtų n1 · · · nk 1. Ieškomasis skaičius vadi-
namas Oilerio–Hardžio18 –Ramanudžano19 seka (funkcija) ir žymimas p(n). Sugrupavę
vienodus dėmenis, šią išraišką galime užrašyti ir taip:
n = 1k1 + · · · + 2kj + · · · + nkn . (5.4)
Dabar kj 0 parodo, kiek lygių j dėmenų buvo ankstesniame n skaidinyje. Pastebėki-

me, kad p(n) yra (5.4) lygties sveikųjų neneigiamų sprendinių skaičius. Abi n išraiškas
vadiname adityviaisiais skaidiniais. Seka p(n) palyginti labai greitai didėja. Štai
2 = 1 + 1, 3 = 2 + 1 = 1 + 1 + 1, 4 = 3 + 1 = 2 + 1 + 1 = 1 + 1 + 1 + 1,
5 =4+1= 3+2 =3+1+1= 2+2+1 =2+1+1+1 =1+1+1+1+1

ir t. t.
18 Godfray Harold Hardy (1877–1947) – anglų matematikas.

19 Srinivasa Aiyangar Ramanujan (887–1920) – indų matematikas.
93
Taigi
p(1) = 1, p(2) = 2, p(3) = 3, p(4) = 4,
p(5) = 7, ..., p(20) = 627, ..., p(100) = 190569292, . . . .
Skaidinius galima vaizduoti lentelėmis, kaip parodyta 5.1 paveiksle.
25 8 + 5 + 5 + 5 + 1 + 1 12 4 + 4 + 2 + 2
5.1 pav.
Šios lentelės vadinamos Jungo20 arba Fererso21 diagramomis. Jose taškų arba
langelių skaičius lygus n. Eilučių skaičius parodo dėmenų kiekį skaidinyje.
Įrodysime bent porą elementarių šios sudėtingos sekos savybių. Susitarkime žy-
mėti p(n| . . .)) skaičiaus n adityviųjų skaidinių, tenkinančių daugtaškio vietoje nurodytą
sąlygą, skaičių.
5.2 teorema. Tegul 1 r n tada
p(n|dėmenu˛ skaičius neviršija r) = p(n + r|dėmenu˛ skaičius lygus r).
Įrodymas. Tegul pirmąją klasę sudaro visi skaičiaus n + r adityvieji skaidiniai,
o antrąją –– skaičiaus n adityvieji skaidiniai. Nustatysime abipusiškai vienareikšmį šių
klasių sąryšį.
Kadangi n + r skaidinys turi lygiai r dėmenų, tai jo Fererso diagrama turi r ei-
lučių. Nutrynę joje visus r pirmojo stulpelio taškelius, gautume vienintelę skaičiaus n
diagramą, kurioje būtų ne daugiau kaip r eilučių. Atvirkščiai, turėdami n skaidinio dia-
gramą iš ne daugiau kaip r eilučių, galime priekyje prirašyti vieną stulpelį su r taškų ir
gauti vieną n + r skaidinio su r dėmenų diagramą.
Teorema įrodyta.
5.3 teorema. Tegul k ∈ N ir

p (k) (n) = p(n|dėmenu˛ skaičius lygus k).
Tuomet teisinga tokia rekurenčioji formulė:
p (k) (n) = p (k) (n − k) + p (k−1) (n − k) + · · · + p (1)(n − k).
20 Heinrich Wilhelm Ewald Jung (1876–1953) – vokiečių matematikas.

21 Norman Macleod Ferrers (1829–1903) – anglų matematikas.
94
˛
Įrodymas. Pritaikome 5.2 teoremą ir skaičiaus n−k skaidinių, turinčių ne daugiau

kaip k dėmenų, aibę užrašome jos poaibių tiesiogine sajunga.
Kadangi

n
p(n) = p (k) (n),
k=1
tai naudojantis šia teorema labai patogu skaičiuoti sekos p(n) narius.
5.4 teorema. Tegul 1 m n. Tada
p(n|dėmenu˛ skaičius lygus m) = p(n|didžiausias dėmuo lygus m).
Įrodymas. Kaip ir 5.2 teoremoje, tarp skaidinių klasių reikia apibrėžti abipusiškai
vienareikšmį atvaizdį. Tam pakanka transponuoti Fererso diagramą, t. y. skaidinio dia-
gramos eilutes ir stulpelius sukeisti vietomis. Taip m eilučių diagrama tampa diagrama
su ilgiausia eilute iš m taškų. Ji atitinka didžiausią dėmenį.
Dabar pasinaudokime praeitame skyrelyje įvestomis generuojančiomis eilutėmis.
Pradėkime nuo tokios polinomų sandaugos

m
N
(1 + x j ) =: 1 + p̂m (n)x n ;
j =1 n=1
čia N = 1 + 2 + · · · + m. Kokia koeficiento p̂m (n) prasmė? Įžvelkime, kad jis lygus
kiekiui skaičiaus n adityviųjų skaidinių
n = j1 + · · · + jr , (5.5)
kuriuose dėmenys ji , 1 i r, yra skirtingi ir neviršija m, o r 1 yra bet koks. Iš

tiesų x n tarp polinomų sandaugos narių pasirodė tiek kartų, kiek buvo tokių skaidinių.
Daugindami begalinį skaičių polinomų
∞
∞

(1 + x ) =: 1 +
j
p̂(n)x n
j =1 n=1
taikome (5.3) formulę, kai fj (k) = 1, jei k = 0 arba k = j , ir fj (k) = 0 – priešingu

atveju. Tuomet
p̂(n) = 1.
j1 +···+jr =n
j1 ,...,jr 1, r1
ji =jl , 1i<lr
Vadinasi, p̂(n) yra lygus (5.5) skaidinių su bet kokiu m 1 ir skirtingais dėmenimis
skaičiui.
Raskime sekos p(n) generuojančią eilutę. Jau žinome, kad verta nagrinėti san-
daugas.
95
5.5 teorema. Tegu p(0) := 1. Tada

∞
∞

p(n)x n = (1 − x j )−1 .
n=0 j =1
Įrodymas. Prisiminę, kokią eilutę žymi (1 − x j )−1 , ir (5.3) formulę, dauginame:
P (x) = (1 + x + x 2 + · · ·) · · · (1 + x j + x 2·j + · · ·) · · ·
∞
= xn 1
n=0 1k1 +···+nkn =n
k1 ,...,kn 0
∞

= p(n)x n .
n=0
Teorema įrodyta.
Skaičiavimus atlikome formaliai. Nekantraujantys įteisinti tokius argumentus gali
pasinaudoti matematine analize ir įsitikinti, kad teoremoje išvesta lygybė yra teisinga
intervale |x| < 1 ir net kompleksinės plokštumos vienetiniame skritulyje, kuriame eilutė
konverguoja ir apibrėžia analizinę funkciją. Daugiau įdomių ir elementarių sekos p(n)
savybių rasite N. Bigso [11] ir P. Camerono [22] vadovėliuose.
5.3. Binarieji medžiai ir Katalano skaičiai

Atliekant binariąsias algebrines operacijas, pavyzdžiui, sudėtį, tenka suskliausti ir sudėti
po du dėmenis paeiliui. Mus domina suskliautimų skaičius. Įsitikiname, kad yra 5
keturių dėmenų suskliautimo būdai nemaišant dėmenų tvarkos:

(a + b) + (c + d) = a + ((b + c) + d)

= ((a + b) + c) + d

= a + (b + (c + d))

= (a + (b + c)) + d .
Iš pradžių pastebėsime vieną rekurentųjų sąryšį.

5.3 lema. Jei Cn yra n 2 dėmenų suskliautimo būdų skaičius ir C1 = 1, tai

n−1
Cn = Ck Cn−k , n 2. (5.6)
k=1
Įrodymas. Bet kaip skliausdami paskutiniame žingsnyje suskliaudžiame du dė-

menis E1 + E2 . Jei naryje E1 buvo k dėmenų, tai 1 k n − 1, o E2 naryje liko n − k.
Remdamiesi skaičiaus Ck apibrėžimu, juos galėjome suskliausti nepriklausomai Ck ir
96
˛
Cn−k būdų. Skirtingiems k skaičiuojamos suskliautimų aibės nesikerta, todėl sudėję jų

sandaugas pagal k gauname norimą rezultatą.
Seka Cn pasitaiko grafų ir algoritmų teorijose. Skirtingus realius duomenis ar
duomenų raktus į kompiuterį įveskime ne kaip tiesinį, t. y. iš eilės einančių skaičių ma-
syvą, bet juos talpinkime įsivaizduojamo medžio viršūnėse. Pavyzdžiui, sekos 4, 6, 5, 3,
1, 2, 7 narius talpinkime tokiu būdu, kaip pavaizduota 5.2 paveiksle.
6 3
7 5 1
5.2 pav.
Pirmąjį skaičių 4 patalpinome medžio viršūnėje. Sekantį didesnį skaičių 6 nu-

kėlėme kairėn į kitą briaunos viršūnę. Po to didesnį už 4 skaičių 5 vėl nešėme žemyn
kairėn, bet pastebėję, kad jis yra mažesnis už 6, patalpinome dešinėje kitoje briaunos
viršūnėje ir t. t. Taip gaunama binariųjų paieškos medžių seka. Pagrindinis šio duomenų
užrašymo privalumas pasireiškia ieškant tokiame medyje i-ojo pagal eilę mažiausio ar
didžiausio skaičiaus. Vidutiniškai yra sugaištama daug mažiau laiko negu tą patį darant
tiesiniame duomenų masyve. Taip įvesdami duomenis, po kiekvieno žingsnio galėjome
pasiruošti sekančiam ir prie ką tik užpildytos viršūnės prijungti du tuščius medžio lapus,
t. y. pirmojo laipsnio viršūnes. Būtume gavę medį, pavaizduotą 5.3 paveiksle.
5.3 pav.
Čia nubraižytus medžius vadiname binariaisiais. Apibrėžkime juos formaliau.

5.1 apibrėžimas. Šakninis medis vadinamas binariuoju, jeigu jis yra sudarytas iš vie-
nos šaknies arba iš kairiojo ir dešiniojo binariųjų medžių, prijungtų prie šaknies briau-
nomis, išvestomis iš šių medžių šaknų.
Šis rekursyvus apibrėžimas yra korektiškas, nes pritaikytas matematinės induk-
cijos principas: apibrėžus mažesnių eilių medžius apibūdinamas didesnės eilės medis.
97
Atkreipiame dėmesį, kad lyginant du binariuosius medžius atskirai turi sutapti kairieji ir
dešinieji pomedžiai. Be to, pastebėkime, kad lapų skaičius binariajame n-osios, n 2,
eilės medyje visada vienetu yra didesnis negu kitų viršūnių. Tad kyla klausimas, kiek
yra n-lapių binariųjų medžių.
Kaip ir skaičių suskliautimo uždavinyje, pastebime, kad kairiajame medyje gali
būti 1 k n − 1 lapų, o kiti lapai yra dešiniajame. Vėl gauname 5.3 lemoje nurodytą
rekurentųjį sąryšį. Vadinasi, n-lapių binariųjų medžių skaičių apibrėžia seka Cn , kurios
pirmasis narys C1 = 1. Šiuo atveju susitariama pirmosios eilės binariojo medžio šaknį
vadinti ir lapu. Raskime Cn išraišką bet kokiam n 1.
5.6 teorema. Kai n 1,
1 2n − 2
Cn = .
n n−1
Įrodymas. Pirmiau randame sekos {Cn }, n 1, generuojančią eilutę
∞

Cn x n =: C(x).
n=1
Pasinaudoję 5.3 lema, apskaičiuojame

∞ n−1
C (x) =
2
Ck Cn−k x n = C(x) − x.
n=2 k=1
Išsprendę kvadratinę lygtį, gauname

1
C(x) = 1 ± (1 − 4x)1/2 .
2
Kadangi C(0) = 0, reikia imti minuso ženklą. Taikome apibendrintąją Niutono binomo
formulę; keliame laipsniu 1/2 ir sulyginame koeficientus prie x n . Gauname, kad

1 1/2
Cn = − (−4)n
2 n
1 1 −1 −3 −(2n − 3) (−4)n (2n − 2)!!
=− ··· ·
22 2 2 2 n! (2n − 2)!!

(2n − 2)! 1 2n − 2
= = ;
(n − 1)!n! n n−1
čia (2k)!! = 2 · 4 · · · 2k.
Teorema įrodyta.
Skaičių seka
1 2n
Cn+1 = , n 0,
n+1 n
yra vadinama Katalano22 seka.
22 Eugéne Charles Catalan (1814–1894) – belgų matematikas.
98
˛
5.4. Tiesiniai rekurentieji saryšiai

˛
Skyrelyje 1.2 paminėjome Fibonačio skaičių seką {Fn }, n 0, apibrėžtą sąryšiu
Fn+2 = Fn+1 + Fn
ir dviem pirmaisiais nariais F0 = F1 = 1. Žinodami atsakymą, nesunkiai patikrinome

jį matematinės indukcijos būdu. Klausimo, kaip atspėti atsakymą, net nekėlėme. Dar
sunkiau būtų nagrinėti sekas, kurių n-asis narys išreiškiamas per didesnį skaičių prieš jį
esančių sekos narių. Šiame skyrelyje pateiksime išsamią tiesinių rekurenčiųjų sąryšių
teoriją. Tačiau prieš tai norėtume priminti skaitytojui, kad dažnai gelbsti jau įgytos
žinios. Panagrinėkime šiek tiek bendresnę nei Fibonačio seką.
5.4 pavyzdys. Tegul a0 , a1 , b, c ∈ R. Raskime un , n 2, jei
un+2 + bun+1 + cun = 0 (5.7)
ir u0 = a0 , u1 = a1 .
Sprendimas. Žinomo geometrinės progresijos atvejo, kai c = 0, nenagrinėkime. Jei
turėtume tokius α ir β, kad
−b = α + β, c = αβ, (5.8)
tai αβ = 0 ir (5.7) galėtume perrašyti
n+1 := un+2 − αun+1 = β(un+1 − αun ) = βn .

Be to, 0 = u1 − u0 = a1 − a0 =: a yra žinomas. Seka {n }, n 0, sudaro geometrinę
progresiją, todėl
n = aβ n, n 0.
Vadinasi, visiems n 1
un = αun−1 + n−1 = αun−1 + aβ n−1 . (5.9)
Dabar sekos narys išreiškiamas per prieš tai buvusį narį. Nors ši rekurenčioji formulė
neapibrėžia aritmetinės progresijos, bet ją palyginti nesunku išnagrinėti. Pakeitę keletą kartų
un per narius su mažesniais indeksais, galime įžiūrėti atsakymą ir vėliau įrodyti naudojantis
matematine indukcija. Taigi atlikę i žingsnių, gauname

un = α αun−2 + aβ n−2 + aβ n−1

= α2 un−2 + a αβ n−2 + β n−1

= α3 un−3 + a α2 β n−3 + αβ n−2 + β n−1
= ···

= αi un−i + a αi−1 β n−i + αi−2 β n−i+1 + · · · + β n−1 . (5.10)
Paskutinė išraiška yra atspėta intuityviai. Laikydami ją indukcijos hipoteze, įrodykime, kad ji
yra teisinga. Remdamiesi (5.9) lygybe, tęsiame toliau:

un = αi αun−i−1 + aβ n−i−1 + a αi−1 β n−i + αi−2 β n−i+1 + · · · + β n−1

= αi+1 un−i−1 + a αi β n−i−1 + αi−1 β n−i + · · · + β n−1 .
99
Vadinasi, ir (i +1)-ame žingsnyje atsiranda tokia pati išraiška. Remiantis matematinės indukcijos
principu, (5.10) formulė dėl un yra teisinga su visais i 1. Kai i = n, iš jos gauname

un = αn u0 + a αn−1 + αn−2 β 1 + · · · + β n−1 .
Pastaroji formulė yra teisinga visiems n 0. Suprastinkime ją.

Jei α = β, tai, pasinaudoję lygybe

(α − β) αn−1 + αn−2 β 1 + · · · + β n−1 = αn − β n ,
gauname ieškomos sekos bendrojo nario formulę

αn − β n
un = αn u0 + a =: c1 αn + c2 β n . (5.11)
α−β
Konstantos c1 , c2 apskaičiuojamos iš pradinių sekos narių u0 , u1 ir koeficientų b, c arba α bei β.
Jei α = β, tai
un = αn u0 + anαn−1 = c1 αn + c2 nαn ; (5.12)
čia c1 , c2 taip pat yra tam tikros nesunkai apskaičiuojamos konstantos.
Dar kartą peržvelgę sprendimą, matome, kad, remiantis Vijeto23 formulėmis, α ir β, api-
brėžti (5.8) lygybe, yra polinomo
x 2 + bx + c = 0
šaknys. Jos lemia atsakymo pavidalą. Kai jos skirtingos, gauname (5.11) lygybę, kai sutam-
pa – (5.12) išraišką. Vadinasi, bendrąjį narį un galime rasti neapibrėžtųjų koeficientų metodu
naudodamiesi (5.11) ir (5.12) formulėmis. Koeficinetams rasti pirmuoju atveju sudarome lygčių
sistemą
u0 = c1 + c2 ,
u1 = c1 α + c2 β,
o antruoju – sistemą
u0 = c1 ,
u1 = c1 α + c2 α.
Radę c1 , c2 ar c1 , c2 , vėl pasinaudotume (5.11) arba (5.12) formules.

Įgiję patyrimo, išplėtokime bendresnę rekurenčiųjų sąryšių teoriją. Tarkime, kad
seka {un }, n 0, apibrėžta formule
un+r + a1 un+r−1 + · · · + ar un = 0, n 0; (5.13)
čia a1 , . . . , ar ∈ R, r 1, yra bet koks fiksuotas skaičius ir pradiniai nariai u0 , u1 , . . . ,

ur−1 ∈ R yra žinomi. Išraiškas (5.13) vadiname tiesiniais homogeniniais rekurenčiai-
siais r-osios eilės sąryšiais. Čia žodis homogenininis pabrėžia, kad visų narių laipsniai
uj atžvilgiu yra vienodi ir lygūs vienetui.
23 François Viéte (1540–1603) – prancūzų matematikas.
100
˛
Polinomas

r
A(x) = 1 + a1 x + a2 x 2 + · · · + ar x r = aj x j , a0 := 1,
j =0
vadinamas (5.13) sąryšio charakteristiniu polinomu.

Ištirkime laipsninę generuojančią eilutę
∞

U (x) = un x n .
n=0
5.4 lema. Sandauga A(x)U (x) yra ne aukštesnio kaip (r − 1)-ojo laipsnio polinomas

r−1
D(x) := dk x k ,
k=0
kurio koeficientai

k
dk = aj uk−j , 0 k r − 1.
j =0
Įrodymas. Papildykime A(x) iki begalinės eilutės pridėdami nulinius narius. Su-
dauginę A(x) ir U (x) panariui, gauname laipsninę eilutę D(x), kurios koeficientai

k
dk = aj uk−j ;
j =0
čia aj = 0, kai j r + 1. Jei k r − 1, iš paskutinės lygybės išplaukia teoremos

formulės.
Jei k = r, tai dr išraiška sutampa su (5.13) formule. Vadinasi, dr = 0. Toliau
didinant r, koeficientų dk išraiška nebesikeičia, nes pridedami nuliniai dėmenys.
Lema įrodyta.
5.1 išvada. Generuojanti funkcija U (x) = D(x)/A(x) yra taisyklinga polinominė

trupmena.
Toliau funkcijai U (x) taikysime polinominių trupmenų teoriją, paprastai išdės-
tomą pradiniuose algebros kursuose. Šią medžiagą galima rasti A. Matuliausko [64]
vadovėlio 41 skyrelyje.
Net ir nagrinėdami realias sekas un , galime pasinaudoti kompleksinėmis charak-
teristinio polinomo šaknimis. Tegul α1 , . . . , αm ∈ C yra A(x) šaknys, kurių atitinkami
kartotinumai yra k1 , . . . , km ; čia k1 + · · · + km = r. Iš pagrindinės algebros teoremos
išplaukia
A(x) = ar (x − α1 )k1 (x − α2 )k2 · · · (x − αm )km .
101
Pagal Vijeto teoremą α1k1 α2k2 · · · αmkm = (−1)r = 0, todėl lygybę galime perrašyti
A(x) = ar (−1)r (1 − λ1 x)k1 (1 − λ2 x)k2 · · · (1 − λm x)km ; (5.14)
čia λj = αj−1 , jei 1 j m. Iš pagrindinės polinominių trupmenų teoremos išplaukia

mums reikalingas teiginys.
5.7 teorema. Tarkime, kad jau radome (5.14) skaidinį. Generuojančią eilutę U (x) =
D(x)/A(x) galime užrašyti paprasčiausiųjų polinominių trupmenų suma, t. y. egzistuoja
tokie kompleksiniai skaičiai cj l , 1 l kj , 1 j m, kad
D(x)
m kj
cj l
U (x) = = . (5.15)
A(x) j =1 l=1
(1 − λj x)l
Be to, ši išraiška yra vienintelė.

Galutinis tikslas – rasti sekos {un } bendrąjį narį – jau ranka pasiekiamas.
5.8 teorema. Tarkime, kad jau radome (5.15) išraišką. Tada

m
kj
n+l−1 n
un = cj l λj , n 0. (5.16)
j =1 l=1
n
Įrodymas. Pagal apibendrintąją Niutono binomo formulę bet kokiems 1 l kj

ir 1 j m
∞ ∞
−l −l n+l−1 n n
(1 − λj x) = (−1) λj x =
n n n
λj x .
n=0
n n=0
n
Įstatę tai į (5.15) lygybę ir sulyginę koeficientus prie vienodų x laipsnių, baigiame teore-
mos įrodymą.
Pastebėkime, kad nagrinėjant realiąsias sekas charakteristinio polinomo komplek-
sinės šaknys yra poromis jungtinės, todėl taikant šią teoremą atsiradę menamieji skaičiai
susiprastina.
Nurodytą 5.8 teoremoje un formulę su nežinomomis konstantomis cj l , 1 l kj ,
1 j m, galima užrašyti vadovaujantis tik generuojančios eilutės (5.15) išraiška ir
nežinant pradinių sekos narių. Šias konstantas galima rasti ir vėliau jau naudojantis pra-
diniais sekos nariais. Dažnai (5.16) formulė vadinama bendruoju rekurenčiosios (5.13)
lygties sprendiniu.
5.5 pavyzdys. Raskime sekos {un }, n 0, tenkinančios ketvirtos eilės rekurentųjį sąryšį
un+4 − 2un+2 + un = 0,
bendrąjį narį, jei u0 = u1 = 1, o u2 = u3 = 2.
102
˛
Sprendimas. Nesistenkime įsidėmėti formulių, o geriau pakartokime visus teoremų įro-

dymų žingsnius. Charakteristinis polinomas yra
A(x) = 1 − 2x 2 + x 4 ,
todėl generuojanti eilutė

D(x)
U (x) = .
(1 − x 2 )2
Čia kubinio polinomo D(x) = d0 + d1 x + d2 x 2 + d3 x 3 koeficientai skaičiuojami dauginant:
U (x)A(x) = D(x). Gauname
d0 = a0 u0 = 1,
d1 = a0 u1 + a1 u0 = 1,
d2 = a0 u2 + a1 u1 + a2 u0 = 0,
d3 = a0 u3 + a1 u2 + a2 u1 + a3 u0 = 0.
Vadinasi,
1+x
U (x) =
(1 − x 2 )2
1
=
(1 − x)2 (1 + x)
c1 c2 c3
= + + . (5.17)
1−x (1 − x)2 1+x
Subendravardiklinę ir sulyginę skaitikliuose esančius polinomus, randame neapibrėžtuosius ko-

eficientus c1 , c2 , c3 . Gauname polinomų lygybę
1 = c1 (1 − x 2 ) + c2 (1 + x) + c3 (1 − 2x + x 2 ),
ekvivalenčią lygčių sistemai
c1 + c2 + c3 = 1,
c2 − 2c3 = 0,
−c1 + c3 = 0.
Vadinasi, c1 = 1/4, c2 = 1/2 ir c3 = 1/4, o
1 1 1
U (x) = + +
4(1 − x) 2(1 − x)2 4(1 + x)
∞
∞ ∞
x n n + 1 x n (−1)nx n
= + + .
4 n 2 4
n=0 n=0 n=0
Surinkę visus koeficientus prie x n , gauname
1 + (−1)n n + 1
un = + .
4 2
103
Aišku, labiau patyręs skaitytojas, tik išvydęs (5.17) formulę, būtų iš karto taikęs neapi-
brėžtųjų koeficientų metodą ir tęsęs:
un = C1 + C2 n + C3 (−1)n .
Pasinaudojęs pradiniais sekos nariais, toliau būtų radęs C1 , C2 ir C3 . Išbandykite šį būdą ir

patikrinkite mūsų skaičiavimus!
Kaip nagrinėti nehomogeninius rekurenčiuosius sąryšius
un+r + a1 un+r−1 + · · · + ar un = f (n), n 0, (5.18)
kai a1 , . . . , ar ∈ R ir f (n) yra žinoma realiųjų skaičių seka?

Apsiribosime bendru nurodymu. Reikia pasinaudoti homogeninio (5.13) sąry-
šio bendruoju (5.16) sprendiniu ir rasti kokį nors (vadinamąjį atskirąjį) (5.18) sąryšio
sprendinį. Tegul jis yra seka u(0) n , n 0. Tada rekurenčiojo (5.18) sąryšio bendrasis
sprendinys yra tokio pavidalo:

m
kj
n+l−1 n
un = cj l λj + u(0)
n , n 0.
j =1 l=1
n
Atskirųjų sprendinių ieškojimo būdai labai priklauso nuo nario f (n). Kai kurie atvejai
yra aptarti net lietuviškame [69] vadovėlyje. Be to, yra daug specializuotos literatūros.
5.5. Sudėtiniu˛ funkciju˛ koeficientu˛ rekurentieji

saryšiai
˛
Tiesiniai rekurentieji sąryšiai neišsemia viso jų lobyno. Praeituose skyreliuose mes jau
susidūrėme su netiesiniais sąryšiais, be to, jų koeficientai buvo ne konstantos, o kito
kartu su nežinomos sekos indeksu. Pavyzdžiui, taip buvo ir su Stirlingo, ir su Belo
skaičių formulėmis. Bendra teorija yra gana sudėtinga.
Dabar, atvirkščiai, ieškosime ne rekurenčiojo sąryšio sprendinio, o sudėtingas se-
kų išraiškas stengsimės paversti paprastomis rekurenčiosiomis formulėmis. Jos yra ge-
rokai naudingesnės programuojant, ypač skaičiuojant sudėtinių funkcijų Teiloro koefici-
entus. Pradėkime nuo pavyzdžio.
5.6 pavyzdys. Tegul aj yra realiųjų skaičių seka. Raskime eilutės
∞
∞
aj
F (x) = bn x = exp
n
x j
j
n=0 j =1
koeficientą bn .
Sprendimas. Pirmiausia pastebėkime, kad koeficientus aj dalijant iš j kitos formulės
tampa daug paprastesnės.
104
˛
Formaliai daugindami eilutes (žr. taip pat (5.3)), gauname

∞
∞
aj x j k 1
F (x) =
j k!
j =1 k=0
∞
k

n aj j
= x n.
n=0 k1 ,...,kn 0 j =1
j kj kj !
1k1 +···+nkn =n
Vadinasi,
k

n aj j
bn = , n 0. (5.19)
k1 ,...,kn 0 j =1
j kj kj !
1k1 +···+nkn =n
Akivaizdu, kad skaičiuojant ši išraiška yra nepatogi. Palyginkime ją su tokiu re-

zultatu.
5.9 teorema. Funkcijos F (x) koeficientai bn tenkina rekurentųjį sąryšį
1
n
bn+1 = an−j +1 bj , b0 := 1, n 0.
n + 1 j =0
Įrodymas. Diferencijuojame:
∞ ∞ ∞

n

F (x) = nbn x n−1
= F (x) al+1 x = l
bj an−j +1 x n .
n=1 l=0 n=0 j =0
Kadangi eilutės, esančios šios lygybės kairėje, koeficientas prie x n lygus (n + 1)bn+1 , tai
apskliaustoji suma dešinėje yra tik kita jo išraiška.
Teorema įrodyta.
Pastebėkime naudingą nelygybę.
5.2 išvada. Jei |aj | dj , j 1, tai |bn | neviršija funkcijos
∞
dj
exp xj
j =1
j
n-ojo koeficiento.
Įrodymas. Pakanka dukart pasinaudoti (5.19) formule.
Panašiai gauname tokį rezultatą.
5.10 teorema. Tegul aj ∈ R, a0 = 0, j 0. Funkcijos
∞ m
Gm (x) := (A(x)) :=
m
ak x k
, m ∈ N, a0 = 0
k=0
105
koeficientai gn := gn (m) tenkina rekurentųjį sąryšį
n
(m + 1)j
gn+1 = a0−1 m− an−j +1 gj , g0 = a0m , n 0.
j =0
n+1
Įrodymas. Vėl diferencijuodami gauname

∞

G (x) = mAm−1 (x)A (x) = (n + 1)gn+1 x n .
n=0
Padauginame abiejų pusių reiškinius iš A(x) ir panariui sudauginame eilutes. Kairėje

gauname
∞
n

mAm (x)A (x) = mGm (x)A (x) = m (n − l + 1)gl an−l+1 x n .
n=0 l=0
Panašiai dešinėje gauname eilutę

∞ ∞

n
A(x) (n + 1)gn+1 x =
n
(l + 1)gl+1 an−l x n .
n=0 n=0 l=0
Sulyginame koeficientus prie x n :

n
n
(l + 1)gl+1 an−l = m (n − l + 1)gl an−l+1 .
l=0 l=0
Iš čia išplaukia

n
n
(n + 1)gn+1 a0 = m (n − l + 1)an−l+1 gl − lan−l+1 gl
l=0 l=0

n

= m(n − l + 1) − l an−l+1 gl .
l=0
Tai ir yra ieškomoji lygybė.
Užduotys
5.1. Integruodami generuojantį polinomą (1 + x)n , išveskite jau žinomą lygybę

n
(−1)k+1 n 1
=− .
k=0
k+1 k n+1
106
˛
5.2. Įrodykite, kad apibrėžtos 1.2 skyrelyje Fibonačio sekos Fn , n 0, generuojanti

eilutė gali būti užrašyta polinomine trupmena (1 − x − x 2 )−1 .
5.3. Lygindami generuojančias funkcijas, įrodykite lygybę
n
n + k n−k 1
2 = 22n+1 + 1 , n 0.
k=0
2k 3
5.4. Raskite sekų

p(n|dėmenys yra nelyginiai)
ir
p(n|dėmenys yra lyginiai),
čia n 1, generuojančias funkcijas.
5.5. Palyginę generuojančias eilutes, įrodykite lygybę
p(n|dėmenys yra nelyginiai) = p(n|dėmenys yra skirtingi), n 1.
5.6. Tegul 1 a1 < a2 < · · · < ak yra natūralieji skaičiai, o A(n) – skaičiaus n ∈ N
išraiškų n = a1 x1 + · · · + ak xk , kuriose xi ∈ Z+ , 1 i k, kiekis. Raskite sekos
A(n) generuojančią eilutę.
5.7. Keliais būdais galima padengti n-ojo ilgio atkarpą naudojant degtukus, kurių vie-
no ilgis lygus 1, o antrojo lygus 2, ir jų neužkeičiant? Svarbu atsižvelgti į degtukų
tvarką dangoje.
5.8. Raskite sekos, apibrėžtos rekurenčiuoju sąryšiu ir pradiniais nariais, bendrąjį narį
un , jei:
a) un+4 + 2un+2 + un = 0, u0 = u1 = 2, u2 = u3 = 1;
b) un+4 + 3un+2 + 3un+1 + un = 0, u0 = u2 = −1, u1 = u3 = 1.
5.9. Raskite funkcijos

∞

ln aj x j , a0 = 1,
j =0
koeficientų rekurenčiąją formulę.
107
6. Orientuotieji grafai
6.1. Ciklomatis digrafo skaičius
Sprendžiant srovės tekėjimo elektros grandinėse, transporto srautų ir kitus taikomuosius
uždavinius, svarbu modeliuoti ir procesų vyksmo kyptis. Dabar nepakanka nagrinėtų
grafų, todėl apibrėžiami orientuotieji grafai, arba trumpiau – digrafai.
Digrafą G = (V , E) sudaro netuščia viršūnių aibė V ir sutvarkytųjų viršūnių porų
(u, v), u, v ∈ V , aibė E. Pora žymima trumpiau – uv. Ji vadinama briauna, viršūnė u
– briaunos pradžia, o v – pabaiga. Jei iškyla būtinybė nesutvarkytąją porą skirti nuo su-
tvarkytosios, tai pastaroji vadinama lanku. Mes šito termino vengsime. Įdedant digrafą
į plokštumą, briauna vaizduojama Žordano linija, kurios pabaigoje nubrėžiama rodyklė,
nukreipta į v. Briaunų aibę papildžius kartotinėmis briaunomis, gaunamas multidigra-
fas. Vaizduojant jį plokštumoje, vedama tiek nurodytų krypčių linijų, koks yra briaunos
kartotinumas. Dvi briaunos uv ir vu digrafe yra skirtingos ir nelaikomos kartotinėmis.
Digrafo briaunų aibėje E gali būti kilpų vv, v ∈ V .
Dauguma 2 skyriuje įvestų apibrėžimų natūraliai perkeliami digrafams, tačiau da-
bar atsižvelgiama į briaunų orientaciją. Pavyzdžiui, viršūnės v ∈ V išėjimo laipsnis yra
skaičius briaunų, kurių pradžia yra v, o įėjimo laipsnis – skaičius briaunų, kurių pabaiga
yra v. Tenka skirti kelius nuo orientuotųjų kelių, einančių briaunų kryptimis. Tas pasa-
kytina ir apie trąsas, takus, grandines ir ciklus. Komponentės apibrėžimą galima perkelti
be pakeitimų, tačiau pabrėžiant digrafo specifiką įvedama stipriai jungios komponentės
sąvoka. Ja vadinamas toks maksimalus digrafas G = (V , E ), kurio V ⊂ V , E ⊂ E
ir kiekvienai viršūnių porai u, v ∈ V egzistuoja orientuotieji keliai iš u į v ir iš v į u.
Paryškindami skirtumus, dabar įvesime matricas, apibrėžiančias digrafus ir mul-
tidigrafus.
Tegul V = {v1 , . . . , vn } ir E = {e1 , . . . , em }. Multidigrafo gretimumo matricos
A = (aij ), 1 i, j n, elementai aij lygūs skaičiui briaunų, išvestų iš i-osios į j -
ąją viršūnę. Kilpos atveju skaičius nebedvigubinamas kaip buvo grafų atveju. Digrafo
gretimumo matrica nebūtinai simetrinė.
Apibrėžiant digrafo incidentumo matricą, atsižvelgiama į briaunos kryptį. Digra-
fo incidentumo matricos elementai

 1, jei i-oji viršūnė yra j -osios briaunos pradžia,
bij = −1, jei i-oji viršūnė yra j -osios briaunos galas,

0, jei i-oji viršūnė nėra incidenti j -ajai briaunai.
Tas pats apibrėžimas išlieka ir multidigrafui, tačiau jei i-oji viršūnė yra incidenti kilpai,
pažymėtai j -uoju numeriu, susiduriama su kliūtimi, ką rašyti: +1 ar −1? Tokiu atveju
įvedamas koks nors specialus žymuo, pavyzdžiui, galėtume žymėti bij = −0.
Ne bet kokios matricos, kurių elementai yra 0, ±1, gali būti grafo ir digrafo greti-
mumo ir incidentumo matricomis. Pateiksime vieną jų sąryšį.
108
6 skyius. Orientuotieji grafai
6.1 teorema. Tarkime, G = (V , E) yra n-osios eilės ir m-ojo didumo grafas, A =

(aij ) – jo gretimumo matrica. Tegul D = (dij ), 1 i, j n, yra diagonali matrica,
kurios įstrižainėje yra iš eilės surašyti viršūnių vi ∈ V laipsniai. Suteikdami bet kokias
kryptis briaunoms, apibrėžkime digrafą, kurio incidentumo matrica yra B = (bij ), 1
i n, 1 j m, ir pažymėkime B t jos transponuotąją matricą. Tada
BB t = D − A. (6.1)
Įrodymas. Jei cij , 1 i, j n, yra matricos BB t bendrasis elementas, tai

m
cij = bil bj l .
l=1
Todėl, kai i = j , sandauga bil bj l lygi 0 arba –1. Pastaroji lygybė yra teisinga tik tada,
kai:
• vi vj = el , nes tada bil bj l = 1(−1) = −aij ;

• vj vi = el , nes tada bil bj l = (−1)1 = −aij .
Taigi matricų, esančių abiejose (6.1) lygybės pusėse, neįstrižaininiai elementai

sutampa.
Kai i = j , suma cii lygi briaunų, išvestų iš vi , skaičiui. Matrica A turi nulinę
įstrižainę, todėl ir šiuo atveju teoremos teiginys pasitvirtina.
Teorema įrodyta.
Pritaikykime įgytas žinias elektrotechnikoje. Elektros schemą (vengiame užimto
žodžio grandinė) sudaro tarpusavyje sujungti laidininkai, kuriais teka srovė. Jie turi var-
žas, kurias inžinierius dažniausiai žino, tačiau srovių, tekančių kažkuriuo iš laidininkų,
stiprius jam tenka apskaičiuoti. Omo dėsnis teigia, kad įtampa, arba potencialų laidinin-
ko galuose skirtumas, lygi srovės stiprio ir varžos sandaugai. Kai schema yra sudėtinga,
norint atlikti išsamią analizę ir žinant įtekančios srovės stiprį arba įėjimo bei išėjimo taš-
kų potencialus Omo dėsnio nepakanka. Tada naudojamės kitais dėsniais, kuriuos nustatė
Karaliaučiuje dirbęs G. Kirchofas24 .
Elektros schemą galima pavaizduoti jungiu digrafu G = (V , E), kurio briaunos
e1 , . . . , em atitinka laidininkus, o viršūnės v1 , . . . , vn – jų jungimo mazgus. Briaunai
suteikime srovės tekėjimo kryptį. Tarkime, srovė ateina iš šaltinio s į viršūnę v1 , o
išeina iš viršūnės vn , tarkime, į z; galbūt, tai yra įžeminimas. Tada galioja toks dėsnis.
Kirchofo srovės dėsnis. Srovė vidinėje grandinės viršūnėje yra nesukuriama.
Kitaip tariant, srovės, įtekėjusios į viršūnę, stipris lygus ištekėjusios iš jos srovės
stipriui. Jei į viršūnę įeinančių ir iš jos išeinančių briaunų yra po kelias, tai atitinkami
24 Gustav Robert Kirchhoff (1824–1887) – vokiečių fizikas.
109
srovių stipriai sumuojami. Susitarus, kad prieš kryptį briauna teka neigiamamo stiprio
srovė, Kirchofo srovės dėsnį galima užrašyti naudojantis incidentumo matrica B.
Tarkime, kad w̄ = (ws , w1 , . . . , wm , wz )t yra srovės vektorius stulpelis, sudarytas
iš srovių, tekančių atitinkamai briaunomis sv1 , e1 , e2 , . . . , em , vn z, m = |E|. Įeinančios
į elektros schemą srovės stipris ws , lygus išėjusios srovės stipriui wz , paprastai yra žino-
mas. Tada vektorių lygybė
B w̄ = 0̄ = (0, 0, . . . , 0)t ,
išreiškia srovės dėsnius visose viršūnėse iš karto. Taigi ieškant srovių stiprių, reikia
spręsti šią homogeninę tiesinių lygčių sistemą. Suradę sistemos rangą, toliau galėtume
imti sistemą, kurios matrica sudaryta tik iš tiesiškai nepriklausomų incidentumo matri-
cos eilučių. Jų yra mažiau negu nežinomųjų, todėl atsiranda laisvieji nežinomieji ir to
vienintelio sprendinio iš čia dar nerasime. Papildomai galime pasinaudoti potencialais.
Jei Pi ir Pj yra potencialai viršūnėse vi ir vj , tai jų skirtumas pij = Pi − Pj yra įtampa
briaunoje vi vj ∈ E. Pabrėžiame – kryptis svarbi!
Kirchofo potencialu˛ dėsnis. Jei vi1 vi2 · · · vik = vi1 yra bet koks elektros schemos
G = (V , E) ciklas, tai įtampų suma
pi1 i2 + pi2 i3 + · · · + pik−2 ik−1 + pik−1 ik = 0.
Taikyti šį dėsnį kiekvienam ciklui nebūtina. Dažnai neprarandant informacijos

galima apsiriboti tik kai kuriais iš jų. Kaip parinkti reikalingus, sužinosime išnagrinėję
ciklų digrafuose savybes.
Kaip minėjome, realių procesų modeliuose įsivaizduojama, kad digrafo briauno-
mis teka srovės, važiuoja automobiliai, jos turi varžas, laidumą ar kitokius parametrus.
Todėl yra natūralu nagrinėti funkcijų, apibrėžtų digrafo briaunų aibėje, erdvę
F(G) := {g: E → R}.
Jei E = {e1 , . . . , em }, tai funkcijas apibrėžia m reikšmių g(ej ). Todėl ši erdvė yra
izomorfinė vektorinei erdvei Rm , kuria ir apsiribokime.
Skaitytojui, primiršusiam pagrindines vektorinių erdvių sąvokas, patartume žvilg-
telėti į [64] vadovėlį. Pakaktų susipažinti su VII ir IX skyrių medžiaga.
Tarkime, kad L = ei1 , . . . , eik yra ciklas; čia ei1 vienas galas sutampa su eik galu.
Fiksuokime ciklo kryptį (pavyzdžiui, prieš laikrodžio rodyklę, jei grafas yra plokščias).
Tada L priskiriame ciklo vektorių z̄L = (z1 , . . . , zm ); čia

 1, jeigu ej priklauso ciklui ir yra išvesta ciklo kryptimi,
zj = −1, jeigu ej priklauso ciklui, bet kryptis priešinga,

0, jeigu ej nepriklauso ciklui L.
110
Kai L perbėga visus grafo ciklus, gauname vektorių aibę {zL }. Jų tiesinis apvalkas Z(G)
erdvėje Rm vadinamas ciklų poerdviu. Jo dimensija dim Z(G) vadinama grafo G ciklo-
mačiu skaičiumi. Kitaip tariant, jis lygus maksimaliam skaičiui tiesiškai nepriklausomų
ciklo vektorių.
Sudarykime dar vieną erdvės Rm poerdvį. Imkime viršūnių aibės skaidinį netuš-
čių poaibių sąjunga
V = S ∪ T , T = V \ S.
Jį vadiname digrafo pjūviu ir žymime P = (S, T ). Nagrinėkime tik tas briaunas, kurios
eina iš S į T arba atvirkščiai. Jos vadinamos pjūvio briaunomis. Sudarykime pjūvio
vektorių ūP = (u1 , . . . , um ) ∈ Rm ; čia

 1, jeigu ej yra išvesta iš S į T ,
uj = −1, jeigu ej yra išvesta iš T į S,

0, jeigu ej nepriklauso pjūviui P .
Imant visus įmanomus skaidinius P , gaunama vektorių ūP sistema. Jos tiesinis apval-
kas U(G) erdvėje Rm vadinamas pjūvių poerdviu (kociklų poerdviu). Tolesnė teorema
atskleidžia įdomų vektorinės erdvės Rm dėstinį.
6.2 teorema. Erdvė Rm yra tiesioginė tarpysavyje ortogonalių poerdvių Z(G) ir U(G)
suma. Jei grafas G yra jungus, jo eilė lygi n, o didumas lygus m, tai
dim Z(G) = m − n + 1, dim U(G) = n − 1.
Įrodymas. Tikriname poerdvių Z(G) ir U(G) ortogonalumą. Imame bet kokį

ciklą L ir bet kokį pjūvį P bei jų vektorius z̄L ir ūP . Skaičiuojame skaliarinę sandaugą
<z̄L , ūP > := z1 u1 + z2 u2 + · · · + zm um .
Nenuliniai dėmenys atitinka tik L ciklo briaunas, priklausančias ir P pjūviui. Jų skai-

čius yra lyginis. Jei ej kryptis yra priešinga ciklo krypčiai, susitarkime sakyti, kad −ej
kryptis jau sutampa su ciklo kryptimi. Dabar ciklą sudaro jo kryptimi išvestos briaunos.
Po tokio susitarimo ciklo briaunos, priklausančios ir pjūvio briaunų aibei, gali būti su-
poruotos: viena briauna yra išvesta pjūvio kryptimi, kita – priešingai. Tada nagrinėjama
skaliarinė sandauga lygi skaičiui L ciklo briaunų, einančių iš S į T , minus skaičiui ciklo
briaunų, einančių iš T į S. Vadinasi, ji yra lygi nuliui. Kartu įrodėme, kad poerdviai
Z(G) ir U(G) yra ortogonalūs.
Ortogonalių poerdvių suma yra tiesioginė. Primename, kad tokių poerdvių sankir-
toje yra tik nulinis vektorius, o tiesioginės poerdvių sumos dimensija yra lygi dimensijų
sumai. Pasinaudoję tradiciniu poerdvių tiesioginės sumos žymeniu, gauname
Z(G) ⊕ U(G) ⊂ Rm
ir
dim Z(G) + dim U(G) m.
111
Todėl teoremoje nurodytos dimensijų formulės išplaukia iš nelygybių
dim Z(G) m − n + 1, dim U(G) n − 1. (6.2)
Jungiame grafe G fiksuokime kokį nors dengiantįjį medį M. Tarkime, kad briau-
nos e1 , . . . , en−1 priklauso medžiui M, o likusios en , . . . , em – ne. Bet kurią iš pastarųjų
briaunų pridėjus prie M, sukuriamas vienas ciklas. Jį vadiname fundamentaliuoju ciklu.
Tegu Lj , n j m, yra fundamentalusis ciklas, atsiradęs pridėjus ej , o z̄j – jo vek-
torius. Atkreipkime dėmesį į paskutines m − (n − 1) šio vektoriaus koordinačių. Kai
j = n, pirmoji iš jų (skaičiuojant nuo pat vektoriaus pradžios, tai n-oji koordinatė) lygi
1 arba –1, o kitos lygios nuliui. Kai j = n + 1, antroji iš šių paskutinių koordinačių lygi
1 arba –1, o kitos lygios nuliui. Taip patikriname visų vektorių z̄j , n j m, paskuti-
nes koordinates ir įsitikiname, kad fundamentaliųjų ciklų vektorių koordinačių matricos
paskutiniai stulpeliai sudaro diagonalią matricą, kurios įstrižainėje yra ±1. Vadinasi,
fundamentaliųjų ciklų vektorių sistemos rangas lygus m − n + 1, o ciklų poerdvio di-
mensija – ne mažesnė už šį skaičių. Pirmoji iš (6.2) nelygybių yra įrodyta.
Nagrinėdami pjūvius, taip pat pasinaudokime dengiančiuoju medžiu M. Pastebė-
kime, kad atėmus bet kokią M briauną ej , 1 j n − 1, apibrėžiamas pjūvis
Pj = (Sj , Tj ),
nes pats medis suskyla į du pomedžius, kurių viršūnių aibės atitinkamai yra Vj ir V j .
Pati briauna ej yra apibrėžto pjūvio, nes jungia vieną viršūnių aibę su kita. Tarkime, kad
briaunos ej pradžios viršūnė yra aibėje Vj . Tokio pjūvio vektorius yra
ūj = (u1j , . . . , uij , . . . , un−1,j , unj , . . . , umj );
čia ujj = 1, o uij = 0, kai i = j ir i n − 1, nes briauna ei nejungia Sj su Tj .

Užrašę visų taip apibrėžtų pjūvių vektorių koordinačių matricą, matome, kad pir-
mieji n−1 stulpelių sudaro diagonalią matricą, kurios įstrižainėje yra ±1. Taigi tiesiškai
nepriklausomų pjūvių vektorių yra ne mažiau kaip n − 1. Antroji iš (6.2) nelygybių įro-
dyta.
Teorema įrodyta.
Grįžkime prie elektros schemos, kuri pavaizduota jungiu digrafu G = (V , E).
Tegul E = {e1 , e2 , . . . , em } turi fiksuotą numeraciją. Jei z̄L yra L ciklo šiame digrafe
vektorius, o p̄ = (p1 , . . . , pm ) – įtampų briaunose vektorius, tai Kirchofo potencialų
dėsnį dabar galime užrašyti formule
<z̄L , p̄> = 0.
Nagrinėdami visus ciklus, gauname didelio skaičiaus lygčių sistemą. Remiantis 6.2 teo-
rema, jos rangas lygus ciklomačiam digrafo skaičiui m−n+1. Vadinasi, pakanka išrinkti
112
tiek pat tiesiškai nepriklausomų lygčių. Teoremos įrodyme matėme, kad jas galima suda-
ryti pasinaudojus tik fundamentaliaisiais ciklais. Potencialų dėsnį galima išreikšti tokia
matricine forma:
Jei M yra fundamentaliųjų ciklo vektorių sudaryta matrica, o p̄ t – įtampų elektros
schemos briaunose vektorius stulpelis, tai
M p̄ t = 0.
6.1 pavyzdys. Raskime stiprius srovių, tekančių 6.1 paveiksle pavaizduotos elektros schemos
briaunomis. Į viršūnę v1 įtekėjo 1 ampero srovė, o briaunų varžos, išreikštos omais, nurodytos
paveiksle. Jame briaunų krytys parodo spėjamas srovės tekėjimo kryptis.
v2
4 2
3 v4
s v1 1
5
v3
z
6.1 pav.
Sprendimas. Jei srovės stipris kurioje nors briaunoje bus neigiamas, žinosime, kad tekė-
jimo kryptis iš tiesų yra priešinga.
Tegul
e1 = v1 v2 , e2 = v1 v3 , e3 = v2 v3 , e4 = v2 v4 , e5 = v3 v4 ,
o w̄ = (1, w1 , w2 , w3 , w4 , w5 , 1) yra srovių, tekančių atitinkamai briaunomis sv1 , e1 , e2 , e3 , e4 ,
e5 ir v4 z, stipriai. Tada, pasinaudojus incidentumo matrica, Kirchofo srovių dėsniai keturioms
vidinėms digrafo viršūnėms užrašomi matricine lygtimi
 
−1 1 1 0 0 0 0
 0 −1 0 1 1 0 0 
  (1, w1 , w2 , w3 , w4 , w5 , 1)t = 0̄.
 0 0 −1 −1 0 1 0 
0 0 0 0 −1 −1 1
Vadinasi, jei w3 := x, o w5 := y, čia x, y ∈ R, tai
w4 = 1 − y, w2 = y − x, w1 = 1 − y + x. (6.3)
Kaip ir buvome pastebėję anksčiau, vien tik srovės dėsnio nepakanka, nes yra du laisvi paramet-
rai. Pasinaudokime potencialų dėsniu.
Digrafe yra 3 ciklai, tačiau jo ciklomatis skaičius lygus 2. Jei dengiantysis medis sudary-
tas iš briaunų e1 , e2 , e4 , tai fundamentalieji ciklai (surašant briaunas pagal ciklų kryptis) yra
L1 = {e1 , e3 , e2 }, L2 = {e1 , e4 , e5 , e2 }.
Naudodamiesi ciklų vektorių matrica, užrašome Kirchofo potencialų dėsnį matricine forma

1 −1 1 0 0
(p1 , p2 , p3 , p4 , p5 )t = 0̄;
1 −1 0 1 −1
113
čia (p1 , p2 , p3 , p4 , p5 ) yra įtampos briaunose e1 , e2 , e3 , e4 ir e5 . Pagal Omo dėsnį
p1 = 4w1 , p2 = 5w2 , p3 = 3w3 , p4 = 2w4 , p5 = w5 ;
čia įtampos išreikštos voltais. Iš pastarųjų dviejų sistemų išplaukia
4w1 − 5w2 + 3w3 = 0,

4w1 − 5w2 + 2w4 − w5 = 0.
Įstatę (6.3) išraiškas į šią sistemą, gauname
3x + 3y = 2
12x − 9y = −4.
Vadinasi,
2 4 11 10 3
x = w3 = , y = w5 = , w1 = , w2 = ir w4 = .
21 7 21 21 7
Pratęskite šio uždavinio sprendimą ir raskite potencialus visose viršūnėse. Galima tarti,
kad viršūnės v4 potencialas lygus nuliui.
Kirchofo elektros grandinių dėsniai padarė didžiulę įtaką grafų teorijai. Buvo
sukurta ir plačiai taikoma srautų digrafuose teorija.
6.2. Maksimalaus srauto problema

Šiame skyrelyje susipažinsime su problema, kurią 1956 m. pradėjo spręsti L. Fordas25
ir D. Fulkersonas26 . Tarkime, kad G = (V , E) yra jungus digrafas su išskirtomis dviem
viršūnėmis s, t ∈ V . Jas atitinkamai vadiname šaltinio ir tikslo viršūnėmis. Tegul jo
briaunų aibėje apibrėžta funkcija c: E → R+ , kuri vadinama talpos funkcija. Toks
digrafas vadinamas tinklu.
6.1 apibrėžimas. Srautu tinkle G = (V , E) vadinama funkcija f : E → R+ , jei yra
tenkinamos sąlygos:
1) f (uv) c(uv);
2) kiekvienai v ∈ V \ {s, t} galioja lygybė,

f (uv) = f (vu);
u∈ − (v) u∈ + (v)
čia − (v) ir + (v) yra atitinkamos aibės viršūnių, iš kurių patenkama į v ir į

kurias patenkama iš v.
25 Lester Randolph Ford (1927) – amerikiečių matematikas.

26 Delbert Ray Fulkerson (1924–1976) – amerikiečių matematikas.
114
Pirmoji sąlyga reikalauja, kad srauto reikšmė briaunoje neviršytų jos talpos. Kita
sąlyga vadinama Kirchofo aksioma. Kaip ir elektros uždaviniuose, ji nurodo, kad ne
šaltinio ir ne tikslo viršūnėse srautas nesukuriamas.
Nesiaurindami prasmės galime tarti, kad − (s) = ∅ = + (t). Priešingu atveju
galėtume įvesti papildomą šaltinį s , tikslo viršūnę t ir begalinės talpos briaunas s s bei
tt . Dydis
|f | := f (sv) = f (sv),
v∈ + (s) v∈V
čia f (sv) = 0, jei sv ∈ E, vadinamas srauto didumu. Dar kitaip – tai ištekėjusio iš s
srauto didumas. Dėl 2) sąlygos jis lygus įtekėjusio į t srauto didumui, t. y.

|f | = f (vt) = f (vt).
v∈ − (t ) v∈V
Kaip randamas maksimalaus didumo srautas tinkle? Įveskime porą patogių žy-
menų. Tegu
f (X, Y ) = f (xy), X, Y ⊂ V ,
x∈X,y∈Y
ir
c(X, Y ) = c(xy), X, Y ⊂ V .
x∈X,y∈Y
Abi išraiškos turi adityvumo savybę, pavyzdžiui,
f (X, Y ∪ Z) = f (X, Y ) + f (X, Z),
jei Y ∩ Z = ∅.
Praeitame skyrelyje įvesti digrafo pjūviai P = (S, T ), kuriems s ∈ S ir t ∈ T ,
yra ypač svarbūs. Juos vadiname atskiriančiaisiais viršūnes s ir t pjūviais. Pastebėkime,
kad esant tokiam pjūviui dydį f (S, T ) galima vadinti srauto, patekusio iš S į T , didumu.
Šis srautas tekėjo pjūvio kryptimi išvestomis pjūvio briaunomis. Dydį c(S, T ) vadiname
pjūvio talpa. Pagal 1) sąlygą
f (S, T ) c(S, T ). (6.4)
6.1 lema. Bet kokiam srautui f ir bet kokiam atskiriančiajam pjūviui P = (S, T )
galioja lygybė
|f | = f (S, T ) − f (T , S).
Įrodymas. Pagal apibrėžimą ir adityvumo savybę

f {v}, V \ {v} = f (S, T ) + f (S, S)
v∈S
ir
f V \ {v}, {v} = f (T , S) + f (S, S).
v∈A
115
Atėmę vieną lygybę iš kitos, gauname

f {v}, V \ {v} − f V \ {v}, {v} = f (S, T ) − f (T , S).
v∈S
Suma, esanti kairiojoje lygybės pusėje, lygi dydžiui

f {v}, +(v) − f − (v), {v}
v∈S

= f {s}, + (s) + f {v}, + (v) − f − (v), {v}
v∈S
v=s
= |f | + 0 = |f |;
čia pasinaudojome Kirchofo aksioma ir srauto didumo apibrėžimu.
6.1 išvada. Maksimalus srauto didumas neviršija minimalios pjūvio talpos.

Įrodymas. Pakanka pritaikyti lemos rezultatą ir (6.4) nelygybę.
Kaip rasti maksimalaus didumo (maksimalųjį) srautą? Paprasčiausia idėja, atei-
nanti į galvą, palaipsniui srautą didinti. Pradėti galima nuo nulinio srauto f0 (e) ≡ 0
ir toliau nagrinėti s − t takus, kuriais galima leisti teigiamą srautą. Kaip matysime,
tikslinga peržiūrėti ir takus, kuriuose yra net priešinga kryptimi einančių briaunų.
Tegul po (i − 1)-ojo žingsnio gavome srautą f su |f | > 0 ir yra takas
s := v0 → v1 → v2 → · · · → vk → vk+1 ← vk+2 → · · · → t := vN ,
kuriame briaunos tenkina nelygybę
f (vr vr+1 ) < c(vr vr+1 ), jei vr vr+1 ∈ E, (6.5)
arba
f (vr+1 vr ) > 0, jei vr+1 vr ∈ E; (6.6)
čia 0 r N − 1. Nelygybės parodo, kad tako krypties briaunoje apibrėžtas srautas
dar nepasiekė jos talpos. Priešingos krypties briaunoje apibrėžtas srautas teigiamas.
Jis vadinamas grįžtančiuoju srautu. Tokius takus vadiname srautą auginančiais takais.
Pasinaudojus tokiu taku, galima ir toliau srautą didinti.
Tegul c > 0 yra mažiausias iš skaičių
c(vr vr+1 ) − f (vr vr+1 ), jei vr vr+1 ∈ E,
ir
f (vr+1 vr ), jei vr+1 vr ∈ E,
116
o r perbėga visus sveikuosius neneigiamus skaičius iki N − 1. Apibrėžkime funkciją

f ∗ : E → R+

 f (e), jei e ∈ p,
f ∗ (e) = f (e) + c, jei e ∈ p ir e yra tako krypties,

f (e) − c, jei e ∈ p, bet e kryptis priešinga p;
čia p yra srautą auginantis takas.

Kadangi f ∗ tenkina srauto apibrėžime nurodytus reikalavimus, tai f ∗ yra srautas
ir
|f ∗ | = |f | + c.
Atrodo, kad jau turime srauto dididimo algoritmą. Deja, ši puiki Fordo–Fulkersono
idėja dar turi trūkumų. Briaunų talpos gali būti nebendramatės (prisiminkime iraciona-
liųjų skaičių pavyzdžius!), todėl srautą auginančių takų gali tekti ieškoti be galo daug
kartų.
Aprašytas metodas padeda gauti teorinių teiginių. Skyrių baigsime bene svarbiau-
siu srautų teorijos rezultatu.
6.3 teorema (maksimalaus srauto – minimalaus pjūvio) . Maksimalaus srauto tink-
le, kurio šaltinio viršūnė yra s ir tikslo viršūnė – t, didumas yra lygus minimaliai pjūvio,
atskiriančio viršūnes s ir t, talpai.
Įrodymas. Tarkime, f yra maksimalus srautas. Remdamiesi matematine induk-
cija ir (6.5) ir (6.6) nelygybėmis, apibrėžkime viršūnių aibės poaibį S. Iš pradžių jam
priskiriame viršūnę s =: v0 . Toliau, jei jau vr ∈ S, r 0, tai viršūnę vr+1 priskiriame S,
kai yra tenkinama viena iš (6.5) arba (6.6) sąlygų. Pažymėkime T = V \ S jos papildinį
ir pastebėkime, kad t ∈ T . Iš tiesų priešingu atveju turėtume s − t auginantį srautą
taką ir galėtume f didumą dar padidinti. Vadinasi, P : = (S, T ) yra pjūvis, atskiriantis
viršūnes s ir t.
Dabar pasinaudosime 6.1 lema. Nagrinėkime pjūvio P briaunas. Tegul uv ∈ E
eina pjūvio kryptimi, u ∈ S, o v ∈ T . Tada
f (uv) = c(uv),
nes priešingu atveju, kai f (uv) < c(uv), viršūnė v būtų priskirta aibei S. Vadinasi, šių
f (uv) suma f (S, T ) = c(S, T ).
Tegul vu ∈ E eina prieš pjūvio kryptį, t. y. u ∈ S, o v ∈ T . Tada
f (vu) = 0,
nes priešingu atveju, kai f (vu) > 0, viršūnė v būtų priskirta aibei S. Vadinasi, šių
f (vu) suma f (T , S) = 0.
Pagal lemą
|f | = f (S, T ) − f (T , S) = c(S, T ).
117
Pasinaudojus šios lemos išvada, pjūvis P = (S, T ) turi būti minimalus.

Teorema įrodyta.
Jei tinklo briaunų talpos yra natūralieji skaičiai, aprašytas metodas nesunkiai rea-
lizuojamas algoritmu. Tačiau ir šiuo atveju auginančių srautą s − t takų perrinkimas turi
būti ne chaotiškas.
Užduotys
6.1. Baigtinės aibės X atvaizdžio f : X → X funkciniu digrafu vadinamas digrafas
G = (V , E), kurio V = X ir xy ∈ E tada ir tik tada, kai y = f (x). Įrodykite,
kad kiekvienoje digrafo komponentėje yra orientuotas ciklas.
6.2. Savarankiškai išmokite užrašyti konkrečių digrafų gretimumo ir incidentumo mat-

ricas ir, pasinaudoję jomis, nubraižyti pačius digrafus. Raskite nagrinėjamų grafų
fundamentaliuosius ciklus ir ciklomačius skaičius.
6.3. Pakartokite 6.1 pavyzdžio užduoties sprendimą, laisvai pasirinkę elektros schemą
ir jos duomenis.
118
Baigiamosios nuorodos
Kombinatorika ir grafų teorija nesibaigia šia pirmosios vadovėlio dalies medžiaga. Tai
tik senas tradicijas turinčios teorijos įvadas. Toliau rekomenduotume pagilinti žinias
skaitant kitų autorių vadovėlius, ypač [4], [11], [12], [14], [16], [17], [22], [23], [53],
[73], [75], [88], [89], [91] ir daugelį kitų. Juos parašė pedagoginę patirtį turintys pripa-
žinti mokslininkai. Reikia turėti omenyje, kad minimi vadovėliai skirti didesniems nei
poros akademinių kreditų kursams ir yra gerokai platesni negu ši įvadinė dalis. Kai ku-
riuose iš jų, kaip antai [11], [12], [22], [23], [89], pateikta daug uždavinių savarankiškam
darbui ir praktiniams užsiėmimams. Nepamirškite aplankyti autorių internetines svetai-
nes ir paieškoti vadovėlių papildymų ir užduočių. Vertas dėmesio yra svetur populiarus
L. Lovaso [54] uždavinynas. Deja, lietuviškoje matematinėje literatūroje jų pasigenda-
ma. Kuklus kombinatorikos skyrelis R. Skrabutėno ir P. Survilos [80] uždavinyne yra tik
pirmoji kregždutė. Šiame vadovėlyje pateiktosios užduotys tik pagilins teorines žinias,
praktiniams įgūdžiams įgyti jų nepakaks.
Ko dar trūksta pirmoje vadovėlio dalyje? Per mažai gvildenamos kombinatori-
kos sąsajos su algebra. Turima omenyje ne abstraktesnį medžiagos išdėstymą (dėl to
dėstoma teorija tampa sistemingesnė (žr., pvz., [1], [2]), bet kombinatorinius rezultatus,
lengvai gaunamus naudojantis algebros teoremomis. Rašant algebrinės kombinatorikos
įvadą, būtų tekę daug puslapių paaukoti pagrindiniams kitos disciplinos faktams išdės-
tyti. Žingeidus skaitytojas kol kas turėtų naudotis užsienine literatūra, pavyzdžiui, [10],
[22], [33] ir kitomis knygomis.
Pirmoje dalyje nėra ir toliau skaitydami nerasite daugelio kombinatorikos aukso
fondo rezultatų. Jie priklauso ekstremaliajai aibių teorijai, tvarkos sąryšių teorijai, baig-
tinėms geometrijoms, Ramsio teorijai ar labiau specializuotiems grafų teorijos skyriams.
Pradinių faktų iš šių sričių galima rasti [11] ir [22] vadovėliuose. Toliau verta skaityti
[1], [2], [9], [24], [47], [44] ir kitas knygas. Pastaraisiais metais jų išleidžiama tikrai
daug. Grafų teorijos ankstyvoji raida nušviesta [12] knygoje. Rekomenduotume pasklai-
dyti [35], [38] ir [76] žinynus. Verta aplankyti tinklalapį http://www.combinatorics.org.
Iš jo galima patekti į visiems prieinamą elektroninį kombinatorikos žurnalą arba rasti
programų paketų biblioteką. MAPLE paketo programų iš kombinatorikos srities galite
ieškoti internetiniu adresu http://www.math.rutgers.edu/ zeilberg/programs.html.
119
ANALIZINË TEORIJA
Turëdami vienà aibæ apibrëþiame kità – jos poaibiø aibæ ar

jos elementø sekø aibæ. Galime imti pasikartojanèius ele-
mentus ar apsiriboti skirtingais. Sudaræ ðeimà naujø objektø,
vadinamøjø struktûrø, bandome juos suskaièiuoti. Iðvedame
formulæ ir nustembame, kad ir ið jos be papildomos analizës
sunku spræsti, kiek ir ko sukûrëme. Dieviðkojo pajautimo
suvokti milþiniðkas aibes mums neduota. Bandome pasi-
naudoti ðiuolaikiðku kompiuteriu ir suprantame, kad visada
atsiras naujø kombinatoriniø struktûrø, kuriø nesutalpinsime
baigtinëje atmintyje. Be to, operacijø greitis daþnai pasirodo
per lëtas.
Vël gráþtame prie matematikos. Paklausæ˜ L. Oilerio
pamokymø, aibiø galias iðreiðkianèias sekas susiejame su
funkcijomis. Taip pasikeliame aukðèiau ir matome toliau...
Tokia matematikos filosofija. Juk ir þmogus, tyrinëdamas þemæ,
daþnai þvelgia á dangø...
7. Kombinatoriniu˛ struktūru˛ klasės
7.1. Generuojančiuj
˛ u˛ funkciju˛ metrinė erdvė
Dar kartą grįžtame prie generuojančių eilučių, įvestų 5.1 skyrelyje. Dabar jas susiesime
su kombinatorinėmis struktūromis. Įsitikinsime, kad sudarant naujas struktūras iš pra-
dinių objektų ir naudojantis keletu apibrėžtų taisyklių, atsiranda generuojančių eilučių
sąryšiai. Remiantis jais, yra kur kas lengviau suskaičiuoti tai, kas buvo sukonstruota.
Šios idėjos pradininku galima laikyti P. S. Laplasą1 . Nuo tų laikų išleistos kelios dešim-
tys veikalų, iš kurių neabejotinai iškiliausias yra parašytas F. Flažolė 2 ir R. Sedževiko3 .
Jis turėtų greitai pasirodyti knygynuose (žr. [31]).
Jei skaitytojo dar neįtikino 5.1 skyrelyje pateikta medžiaga, dar kartą pademonst-
ruosime generuojančių eilučių metodo privalumus. Panagrinėkime pavyzdį, kaip ieško-
mas laimingų troleibuso bilietų, jau minėtų 1 skyriaus 1.2 užduotyje, skaičius.
7.1 pavyzdys. Šešiaženklis troleibuso bilietas vadinamas „laiminguoju“, jeigu pirmųjų trijų
skaitmenų suma lygi paskutinio trejeto sumai. Rasime laimingų bilietų skaičių.
Sprendimas. Formaliai kalbant, reikia rasti lygties
x1 + x2 + x3 = x4 + x5 + x6 , (7.1)
čia xi ∈ A := {0, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9}, 1 i 6, sprendinių skaičių. Abiejose lygybės pusėse

esančios sumos gali įgyti reikšmes 0 n 27 nepriklausomai viena nuo kitos. Jei an yra lygties
x1 + x2 + x3 = n (7.2)
sprendinių, kai x1 , x2 , x3 ∈ A, skaičius, tai laimingų bilietų kiekis lygus sumai

27
an2 .
n=0
Lygties (7.2) sprendinių skaičių mokėmės rasti 3.2 skyrelyje. Jei išsprendėte 3.5 užduotį,
turėjote pajusti, kad tas būdas nėra trumpas. Ieškokime naujo metodo.
Skaitmenys turi savo reikšmes, neviršijančias 9, ir yra tik vienas skaitmuo, kurio reikšmė
lygi i ∈ {0, 1, . . . , 9}. Todėl polinomas
p(x) = 1 + x + x 2 + x 3 + x 4 + x 5 + x 6 + x 7 + x 8 + x 9
užkoduoja visą turimą informaciją apie vieno skaitmens skaičius. Pasinaudokime juo mūsų už-
duotyje. Pirmiausia iškelkime klausimą, kas užkoduoja informaciją apie dviženklius skaičius,
įskaitant ir 00, 01, . . . 09. Didžiausia galima dviženklio skaičiaus skaitmenų suma yra 18. O kiek
yra tokių skaičių, kurių skaitmenų suma lygi n, 0 n 18? Jų yra tiek, kiek yra lygties
n=k+m
1 Pierre-Simon Laplace (1749–1827) – prancūzų matematikas.

2 Philippe Flajolet (1948) – prancūzų informatikas.
3 Robert Sedgewick – amerikiečių informatikas.
123
ANALIZINĖ TEORIJA
sprendinių su nežinomais 0 k, m 9. Vadinasi, jų kiekis lygus sumai

bn := 1.
k+m=n
0k,m9
Bet juk šią sumą mes jau matėme! Tai koeficientas prie x n polinomų sandaugoje
p2 (x) = 1 + 2x + 3x 2 + · · · + bn x n + · · · + x 18 .
Panašiai samprotaudami įsitikiname, kad koeficientas prie x n polinome p3 (x) yra (7.2)
lygties sprendinių skaičius. Vadinasi, atliekant polinomo kėlimą kubu ir grupuojant narius, x n
tarsi surenka tiek vienetų, koks yra dydis an . Apskaičiavę jų kvadratų sumą, randame atsakymą:
55252.
Taip spręsdamas autorius sugaišo 7 minutes. Jūs tikrai nusipelnytumėte pagyrimo,
jei šiame uždavinyje sugebėtumėte pritaikyti bijekciją, paminėtą 1.2 užduotyje, ir po to
– rėčio principą. Tai, mano žiniomis, būtų pats trumpiausias būdas.
Pateiktas uždavinys turėtų paskatinti naudotis objektų didumais, svoriais, eilėmis
ar kitais parametrais ir įvesti atitinkamą generuojančią eilutę. Pasirinkime šiam para-
metrui sąvoką svoris. Nagrinėtame 7.1 pavyzdyje tai buvo skaitmenų suma. Informaciją
apie objektus, turinčius apibrėžtus svorius, užkoduokime polinomais, jei svorio funkci-
jos reikšmės yra aprėžtos, arba begalinėmis eilutėmis – priešingu atveju. Formalizuoki-
me šią mintį abstrakčiau.
7.1 apibrėžimas. Kombinatorine klase vadinama baigtinė arba skaiti kokių nors ob-
jektų aibė A, kurioje apibrėžta svorio funkcija || · ||: A → Z+ , tenkinanti sąlygas:
1) jei yra nulinio svorio struktūra, tai ji tik viena;

2) kiekvienam n ∈ N yra tik baigtinis skaičius n-ojo svorio struktūrų.
Vadinasi,
An := {a ∈ A: ||a|| = n}, n 0,
yra n-ojo svorio struktūrų baigtinis poaibis. Pažymėkime jo galią An = |An |. Be to,
turime A0 = 0 arba A0 = 1. Nulinio svorio struktūrą vadiname neutraliąja (tuščiąja)
ir žymime ε nepriklausomai nuo klasės A, kuriai ε ∈ A. Įveskime ir klasę iš vienos
neutraliosios struktūros E = {ε}. Kaip minėjome, galimas atvejis, kad E ⊂ A.
Kaip matysime, pagrindinis analizinės kombinatorikos tikslas yra tirti sekos An ,
n 0, savybes, ypač, kai n → ∞, ir kurti tam reikalingas priemones.
7.2 apibrėžimas. Dvi struktūrų klasės A ir B vadinamos kombinatoriškai ekvivalen-
čiomis (izomorfinėmis), žymima A ∼= B, jeigu An = Bn kiekvienam n ∈ N.
Kitaip tariant, tarp kombinatoriškai ekvivalenčių struktūrų klasių yra abipusiškai
vienareikšmė atitiktis A ↔ B, išlaikanti svorį. Jeigu tikslas yra rasti n-ojo svorio struk-
tūrų skaičių, tai mums nesvarbu, kuri iš ekvivalenčių struktūrų klasių nagrinėjama. Iš
tiesų, mes jau ne kartą tuo naudojomės.
124
7 skyrius. Kombinatoriniu˛ struktūru˛ klasės
7.2 pavyzdys. Aibės {a1 , . . . , an } poaibių klasė
∅, {a1 }, . . . , {an }, {a1 , a2 }, {a1 , a3 }, . . . , {a1 , . . . , an }
yra ekvivalenti kodų klasei

(000 . . . 0), (100 . . . 0), . . . , (000 . . . 1), (110 . . . 0), . . . , (111 . . . 1) ;
čia kodai yra abėcėlės {0, 1} n-ojo ilgio žodžiai (žr. 1.4 skyrelį).
Susitarkime, kad iš pradinių klasių A, B, . . . , U apibrėžiant naujas svorio funk-
cijos prasmė yra visoms ta pati. Tai nesunku įsivaizduoti pradedant nuo universalios
struktūrų aibės, kurioje yra visos tiriamos klasės, arba tiesiog nuo aibės
A ∪ B ∪ ··· ∪ U
su kokia nors bendra svorio funkcija. Galima nurodyti indeksus prie svorio žymens,
pavyzdžiui, || · ||A . Jei naujoji struktūra yra apibrėžiama per kelias pradines struktūras,
tai svorio funkcija yra adityviai pratęsiama. Tada naujos struktūros svoris yra lygus
pradinių struktūrų svorių sumai. Dėl patogumo kai kada naudojamas klasės A pakeitimo
sutvarkytųjų porų klase būdas (įdėtis), kai elementų svoris nepadidėja:
A∼
= E × A, ||a|| = ||(ε, a)|| = 0 + ||a||.
7.3 apibrėžimas. Kombinatorinių struktūrų klasės A generuojančiąją funkcija vadi-

name formalią eilutę
∞

||a||
A(x) = x = An x n .
a∈A n=0
Čia kol kas žodžiai „eilutė“ ir „funkcija“ yra sinonimai. Kitaip tariant, A(x) yra
sekos {An }, n 0, generuojanti eilutė, kurią mes įvedėme 1 skyriuje. Visada dėmuo su
n = 0 atitiks neutralią struktūrą. Todėl A0 = 1, jei ši struktūra yra priskiriama klasei, ir
A0 = 0, jei tokios struktūros nėra. Klasės E generuojanti funkcija yra 1. Pastebėkime,
kad kombinatoriškai ekvivalenčios struktūrų klasės turi tą pačią generuojančią funkciją.
Generuojančių eilučių su realiaisiais koeficientais veiksmai apibrėžti 5.1 skyrely-
je. Sudėties ir daugybos atžvilgiu generuojančios eilutės sudaro komutatyvų žiedą su
vienetu, kurį žymėsime R[[x]]. Atsižvelgę dar į daugybos iš realiojo skaičiaus galimy-
bę, R[[x]] galime vadinti ir vektorine erdve virš skaliarų kūno R. Apibrėždami operacijų
tarp eilučių rezultatą, t. y. naują eilutę, visada gebėdavome apskaičiuoti koeficientą prie
x n , kai n 0 yra bet koks. Kitaip tariant, reikėjo atlikti baigtinį skaičių veiksmų su
pradinių eilučių koeficientais.
Įgiję daugiau patirties, truputį panagrinėkime modernesnę teoriją, paremtą funk-
cine analize. Pačių teiginių įrodymus paliekame skaitytojui. Jis turėtų pasikartoti [67]
vadovėlio 1 skyriaus medžiagą.
125
ANALIZINĖ TEORIJA
Tegul eilučių
F := F (x), G := G(x), H := H (x) ∈ R[[x]]
koeficientai atitinkamai yra fn , gn , hn , čia n 0. Pažymėkime
α(F ) = min{n 0: fn = 0}, α(0) = ∞.
Žiede R[[x]] įveskime metriką
d(F, G) = 2−α(F −G) .
Ji apibrėžia topologiją ir R[[x]] tampa pilnąja metrine erdve. Joje dvi eilutės yra tuo
arčiau viena kitos, kuo daugiau jų pirmųjų koeficientų prie x n , n = 0, 1, . . . , sutampa.
Pastebėkime, kad vietoje trikampio nelygybės dabar turime net įvertį

d(F, G) max d(F, H ), d(G, H ) .
Eilučių seka
F (k) := F (k) (x) = f0(k) + f1(k) x + f2(k) x 2 + · · · , k 1,
konverguoja į F , jei k → ∞, tada ir tik tada, kai kiekvienam n 0 narių su x j koe-
ficientai fj(k) , 0 j n, eilutėse stabilizuojasi didėjant k. Taigi kiekvienam n 0
egzistuoja toks K 1, kad fj(k) = fj , 0 j n, jei k K.
Eilutės F dalinės eilutės visada konverguoja į F . Vadinasi, ir eilutė

n!x n
n0
yra korektiškai apibrėžtas erdvės R[[x]] elementas, nors analizinių funkcijų teorijoje tai
būtų visur diverguojanti eilutė, išskyrus nulinį tašką.
Galime kalbėti apie eilutės

G := F (k)
k1
konvergavimą. Jo būtina ir pakankama (neregėtas dalykas klasikinėje analizėje!) sąly-

ga yra bendrojo nario konvergavimas į nulinę funkciją, t. y. F (k) → 0, kai k → ∞.
Vadinasi, vienos funkcijos laipsnių eilutė
1
F k =:
k0
1−F
turi prasmę, jei tik f0 = 0.

Panašiai erdvėje R[[x]] begalinė sandauga

1 + F (k)
k0
konverguoja, jei F (k) → 0, kai k → ∞. Todėl kalbėdami apie jas, turime reikalauti, kad
laisvieji nariai f0(k) = 0 su visais k k0 pradedant kuriuo nors k0 0.
126
7.2. Struktūru˛ sekos

Kaip minėjome, turėdami pradines kombinatorinių struktūrų klases, galime apibrėžti
naujas. Mus domins gautųjų klasių generuojančios funkcijos.
Primename, kad tiesioginėje sąjungoje aibės nesikerta.
7.1 lema. Jei A∪B yra struktūrų klasių A ir B tiesioginė sąjunga, tai jos generuojanti
funkcija yra A(x) + B(x).
Be to, jei A × B yra bet kokių struktūrų klasių A ir B Dekarto sandauga, tai jos
generuojanti funkcija yra A(x)B(x).
Įrodymas. Pirmasis teiginys išplaukia iš generuojančių funkcijų apibrėžimo. Nag-
rinėdami A × B, pastebime, kad n svorio porą sudaro kairysis k-ojo svorio elementas
ir dešinysis (n − k)-ojo svorio elementas, čia 0 k n. Vadinasi, antrasis tvirtinimas
išplaukia iš sutvarkytųjų porų, kurių svoris yra n, skaičiaus išraiškos

n
Ak Bn−k .
k=0
Lema įrodyta.
Palyginę praeito skyrelio apibrėžimus ir 7.1 lemos teiginį, matome, kad
A(x) = 1 + A1 x + A2 x 2 + · · · + An x n + · · ·
galime įsivaizduoti kaip klasių
E, A, A2 , . . . , An , . . .
tiesioginės sąjungos generuojančią funkciją.

Antrąjį 7.1 lemos teiginį galime pratęsti bet kokio skaičiaus klasių Dekarto san-
daugai, net begalinei, jeigu klasėms priklauso neutralioji klasė, nes tada eilučių laisvieji
nariai lygūs vienetui ir formali begalinių eilučių sandauga yra apibrėžta (žr. 7.1 skyrelyje
pateiktus samprotavimus). Galimos ir vienos klasės A Dekarto sandaugos iš jos pačios,
jas žymime Am , m 1. Aibės Am elementai yra sutvarkytieji struktūrų rinkiniai, kitaip
tariant, sekos. Dabar yra patogiau jų nevadinti gretiniais, nes tada ir pradinę struktūrų
klasę tektų vadinti abėcėle, o jas pačias – raidėmis.
Nepainiokite žymenų An ir Am , nes pirmasis atitinka n-ojo svorio struktūrų iš A
poaibį, o antrasis – Dekarto sandaugą iš m aibių. Sekos (a1 , a2 , . . . , am ) ∈ Am ilgis yra
m, o jos svoris lygus ||a1 || + ||a2 || + · · · + ||am ||.
Nagrinėkime tiesioginę sąjungą
S(A) := E ∪ A ∪ A2 ∪ · · · ∪ Am ∪ · · · . (7.3)
Kada ji sudaro kombinatorinę klasę? Sekos svoris jau apibrėžtas, tačiau reikia patikrinti
abi 7.1 apibrėžimo sąlygas. Jos reikalauja, kad kiekvienam m 0 būtų tik baigtinis
127
ANALIZINĖ TEORIJA
m-ojo svorio sekų skaičius, be to, kai m = 0, gali būti ne daugiau kaip viena struktūra.
Bet koks neutraliųjų struktūrų sekoje skaičius sekos svorio nepakeičia, todėl S(A) bus
kombinatorinė klasė, tik pareikalavus, kad
ε ∈ A.
Ateityje, nagrinėdami aibę S(A), turėsime omenyje, kad ši sąlyga galioja. Sąjunga S(A)
vadinama pradinės klasės A struktūrų sekų klase. Jai priklauso visų ilgių sekos įskaitant
ir tuščiąją.
7.1 teorema. Jei A yra pradinė struktūrų klasė su generuojančia eilute A(x) ir ε ∈ A,
tai jos sekų klasės S(A) generuojanti eilutė yra 1/(1 − A(x)).
Įrodymas. Skirtingo ilgio sekų klasės, esančios (7.3) sąjungoje, nesikerta. Re-
miantis lema, taikoma kartu su indukcijos principu, jų generuojančios eilutės atitinkamai
yra lygios
1, A(x), A2 (x), . . . , Am (x), . . . .
Toliau pakanka jas sudėti ir pasinaudoti gautos begalinės eilutės, primenančios geomet-
rinę progresiją, santrumpa. Kaip buvo nurodyta praeitame skyrelyje, čia pasinaudojame
tuo, kad laisvasis A(x) narys yra lygus nuliui.
7.3 pavyzdys. Tegul C yra binariųjų medžių (žr. 5.2 skyrelį) klasė, o
1 √
C(x) = x + x 2 + 2x 3 + 5x 4 + · · · = 1 − 1 − 4x
2
–– jos generuojanti funkcija, kuri apibrėžta panaudojus lapų skaičių. Šiuo atveju tarėme, kad
medžio svoris yra jo lapų skaičius. Minėtame 5.3 skyrelyje įrodėme, kad binariųjų medžių klasės
generuojanti funkcija tenkina lygtį
C(x) = x + C 2 (x). (7.4)
Įžvelkime kitą šios lygties prasmę.

Binariųjų medžių klasė, kurios generuojanti eilutė yra C(x), turi du nesikertančius po-
klasius. Pirmasis susideda iš vieno vienalapio medžio. Jį atitinka generuojanti eilutė iš vieno
dėmens x. Kitą poklasį sudaro grafai, apibrėžti naudojant šaknį, kuri jau nėra lapas, ir kairįjį
bei dešinįjį binariuosius medžius, prijungtus prie tos šaknies. Šaknį simboliškai pažymėję ◦, o
medžius –– T1 ir T2 , gauname, kad antrasis poklasis yra kombinatoriškai ekvivalentus sekų aibei

(T1 , ◦, T2 ): T1 , T2 − binarieji medžiai .
Šaknis nėra lapas, jos svoris yra lygus nuliui ir ji sudaro vieno neutralaus elemento klasę, kurios
generuojanti eilutė yra 1. Daugindami generuojančias eilutes, gauname ką tik apibrėžtos sekų iš
trijų narių klasės generuojančią eilutę
C(x) · 1 · C(x) = C 2 (x).
Sudėję abiejų poklasių eilutes, dar kartą išvedėme (7.4) lygtį.
128
7.4 pavyzdys. Kombinatorinių struktūrų požiūriu panagrinėkime sveikuosius neneigiamus

skaičius m ∈ Z+ . Kadangi yra tik vienas m 0 svorio skaičius, tai šios klasės generuojanti
funkcija lygi
1
x0 + x1 + x2 + · · · = .
1−x
Skaičių m 0 abipusiškai vienareikšmiškai atitinka m vienetų seka (1, . . . , 1) ir svoriai
yra tie patys: m = 1 + · · · + 1. Klasės I = {1} generuojanti eilutė yra x. Remiantis 7.1 teorema,
sekų klasės S(I) generuojanti eilutė yra ta pati, t. y. 1/(1 − x). Nieko nuostabaus, nes, kaip jau
pastebėjome, šių sekų klasė yra kombinatoriškai ekvivalenti Z+ , t. y.
Z+ ∼
= S(I).
Panašiai interpretuodami natūraliųjų skaičių aibę N kombinatorine klase, gautume
N = Z+ \ {0} ∼
= S(I) \ E,
o jos generuojanti funkcija būtų

1 x
− 1 = x + x2 + · · · = .
1−x 1−x
O dabar sudarykime N-ojo, N 1, ilgio sveikųjų neneigiamų skaičių sekas. Remiantis
7.1 lema, funkcija
N ∞
1 N +k−1 k
= x
1−x k
k=0
yra naujosios sekų klasės generuojanti eilutė. Binominis koeficientas prie x k parodo k-ojo svo-
rio ir N-ojo ilgio sekų (n1 , n2 , . . . , nN ), nj ∈ Z+ , skaičių. Pritaikę sekos svorio apibrėžimą,
matome, kad šis binominis koeficientas yra lygties
n1 + n2 + · · · + nN = k, nj ∈ Z+ ,
sveikųjų neneigiamų sprendinių skaičius. Taigi kitu būdu išvedėme derinių su pasikartojimais
skaičiaus formulę.
7.5 pavyzdys. Tegul A = {·, −} yra Morzės abėcėlė, o || · || = 1 ir || − || = 2 – jos raidžių
svoriai. Morzės žodis yra šių simbolių seka. Kiek iš jų yra m-ojo svorio? Atsakyti lengva, nes
abėcėlės generuojanti funkcija yra
A(x) = x + x 2 .
Remiantis 7.1 teorema, klasės S(A) generuojanti funkcija yra
1
.
1 − x − x2
Prisiminę 5.3 skyrelio medžiagą, matome, kad ji sutampa su Fibonačio skaičių sekos {Fm }, m
0, generuojančia eilute. Gauname atsakymą: m-ojo svorio Morzės žodžių yra
√ √
( 5 + 1)m+1 − (1 − 5)m+1
Fm = √ .
2m+1 5
129
ANALIZINĖ TEORIJA
7.3. Struktūru˛ aibės ir multiaibės

Tarkime, kad A yra bet kokia struktūrų klasė, ir nagrinėkime visus jos poaibius. Į bet ku-
rį iš jų galime žiūrėti kaip į naują kombinatorinę struktūrą – struktūrų aibę, kurios svoris
yra joje esančių struktūrų svorių suma. Dabar ε = ∅. Aišku, kad taip sudarytų n-ojo
svorio struktūrų aibių yra baigtinis skaičius. Todėl struktūrų aibių klasė yra korektiškai
apibrėžta. Ją žymėsime P(A).
Raskime jos generuojančią funkciją. Paprastumo dėlei pradėkime nuo atvejo, kai
A = {a, b}, a, b = ε, yra dviejų struktūrų klasė. Norime išrašyti visus jos poaibius.
Pasinaudokime paprasta idėja, slypinčia daugybos formulėje
(1 + α)(1 + β) = 1 + [α + β] + αβ.
Tokios pat formulės galioja ir Dekarto sandaugoms. Kaip ir anksčiau, tegul ε yra neutra-
lioji struktūra. Sutvarkytąsias poras apskliauskime lenktiniais skliaustais. Tegul figūri-
niai skliaustai {·} akcentuoja, kad turimas omenyje poaibis, o ne jo elementas. Patogumo
dėlei tiesioginę aibių sąjungą taip pat žymėkime +. Tada, jei A = {a, b}, tai

B := {ε} + {a} × {ε} + {b}
) *
= {(ε, ε)} + {(ε, b)} + {(a, ε)} + {(a, b)}.
Lygybės dešinėje išvardytos struktūros yra poros. Jos sudaro naują struktūrų klasę.
Neutraliosios struktūros svoris yra nulinis, todėl ši klasė yra kombinatoriškai ekviva-
lenti klasei
∅, {a}, {b}, {a, b} .
Nagrinėjamu atveju tai visų A poaibių klasė P(A). Jos generuojanti funkcija sutampa
su klasės B funkcija. Pastarąją esame išmokę užrašyti 7.2 skyrelyje. Ji lygi

B(x) = 1 + x ||a|| 1 + x ||b|| .
Išplėtoję šią idėją, galime įrodyti tokią teoremą.

7.2 teorema. Tarkime, kad A yra kombinatorinių struktūrų klasė, kurios generuojanti
funkcija yra A(x), ε ∈ A ir Aj – j -ojo, j 1, svorio struktūrų skaičius joje. Tada
struktūrų aibių klasės B := P(A) generuojanti funkcija

B(x) = 1 + x ||a||
a∈A
∞
A
= 1 + xj j
j =1
∞

(−1)k−1
= exp A(x k ) .
k=1
k
130
Įrodymas. Pabandykime išreikšti B(x) sandauga. Jei A = {a}, o a = ε, tai

B = {ε, {a}}. Todėl B(x) = 1 + x ||a|| . Kai A = {a, b}, a, b = ε, išnagrinėjome skyrelio
pradžioje. Tegul formulė
(x) =
B 1 + x ||a||

a∈A
bet kokiai klasei A iš m − 1 struktūros jau įrodyta. Jei A = A ∪ {v}, tai į A galime
žiūrėti kaip į dviejų struktūrų klasę ir pritaikyti jau skyrelio pradžioje pagrįstą formulę.
Tuomet

B(x) = B(x) 1 + x ||v|| = 1 + x ||a|| .
a∈A
Vadinasi, pirmoji 7.2 teoremos lygybė yra teisinga bet kokios baigtinės galios m 1
struktūrų klasei.
Nagrinėkime atvejį, kai A yra begalinė klasė. Kaip ir anksčiau, tegu An bei Bn
žymi atitinkamų struktūrų, kurių svoriai lygūs n, poklasius, o An ⊂ A – baigtinį klasės
A poklasį, sudarytą iš struktūrų, kurių svoriai neviršija n. Sudarydami aibių klasę Bn ,
panaudojame tik šias struktūras, bet nebūtinai visas. Vadinasi,

Bn ⊂ P An =: B +n . (7.5)
Atitinkamos generuojančios eilutės Bn (x) ir B+n (x) yra polinomai. Be to, pagal ką tik
įrodytą dalį
n
A
B+n (x) = 1 + x ||a|| = 1 + xj j .
a∈An j =1
Indeksui didėjant, x laipsniai daugikliuose auga, todėl ši sandaugų seka konverguoja, kai
n → ∞, formalių eilučių topologijoje (žr. 7.1 skyrelį) į begalinę sandaugą.
Kita vertus, remiantis (7.5) formule, funkcija B +n (x), išreiškus ją polinomu, turi
visus n pirmųjų begalinės eilutės B(x) narius. Minėtoje topologijoje, neaprėžtai didėjant
n, ji konverguoja į B(x). Todėl B(x) yra užrašoma sandauga. Pirmoji teoremos lygybė
įrodyta. Antroji iš jų gaunama sudauginus vienodus daugiklius.
Vadovėlio 5.1 skyrelyje minėjome, kad ir formaliųjų eilučių aibėje R[[x]] galime
apibrėžti eilutes ln(1 + F (x)) ir exp{F (x)}, čia F (x) ∈ R[[x]], kurio laisvasis narys
nulinis. Be to, šios eilutės turi įprastas logaritminių ir ekxponentinių funkcijų savybes.
Pasinaudoję jomis, gauname
∞

B(x) = exp Aj log(1 + x )j
j =1
∞ ∞

(−1)k−1
= exp Aj xj k
j =1 k=1
k
∞ ∞

(−1)k−1
= exp Aj x kj
k=1
k j =1
131
ANALIZINĖ TEORIJA
∞

(−1)k−1
= exp k
A(x ) .
k=1
k
Teorema įrodyta.
7.6 pavyzdys. Tegul A = N yra natūraliųjų skaičių klasė. Adityviųjų skaidinių n = n1 +· · ·+

nk su skirtingais dėmenimis ni ∈ N klasė yra kombinatoriškai ekvivalenti aibių klasei P(N), nes
užrašytą skaidinį abipusiškai vienareikšmiškai atitinka poaibis {n1 , . . . , nk } ⊂ N, kurio svoris
lygus n. Vadinasi, tokių adityviųjų skaidinių klasės generuojanti funkcija yra
∞

1 + x j ).
j =1
Kitu būdu ji buvo gauta 5.2 skyrelyje.

Teoremoje įrodyta generuojančių funkcijų lygybė yra ekvivalenti teiginiui, kad
visi koeficientai prie x n , n 0, sutampa. Vadinasi, ekvivalenti šios teoremos forma yra
toks teiginys.
7.3 teorema. Tegul B0 = 1, o An ir Bn yra n-ojo, n 1, svorio struktūrų klasėje A
ir jų aibių klasėje B skaičiai. Tuomet kiekvienam n 0
n
Aj
Bn = .
1k1 +···+nkn =n j =1
kj
k1 ,...,kn 0
Įrodymas. Pastebėkime, kad įrodinėjamoje formulėje yra sumuojama pagal visus

sveikuosius neneigiamus skaičius, tenkinančius nurodytą lygybę. Kai n 1, sumoje
yra tiek dėmenų, kiek yra skaičiaus n adityviųjų skaidinių natūraliaisiais skaičiais, t. y.
p(n). Šią Oilerio–Hardžio–Ramanudžano seką nagrinėjome 5.2 skyrelyje. Kaip ir tada,
mūsų atveju pakanka išskleisti polinomą (1+x j )Aj ir rasti begalinę jų sandaugą. Galime
pasinaudoti 5.1 skyrelio (5.3) formule.
Teorema įrodyta.
Dabar iš struktūrų, priklausančių klasei A, sudarykime visas įmanomas baigtines
multiaibes. Multiaibės svoriu laikydami joje esančių struktūrų svorių sumą, gavome
struktūrų klasę, vadinamą multiaibių klase. Ją žymėkime M(A). Ieškodami multiaibių
klasės generuojančios eilutės ir pabrėždami kitokias galimybes, elgsimės atvirkščiai nei
struktūrų aibių atveju. Iš pradžių rasime naujai sudarytų struktūrų skaičius.
7.4 teorema. Tegul M0 = 1, o Mn yra n-ojo svorio multiaibių klasėje M(A) skaičius.
Tuomet
n
Aj + kj − 1
Mn = .
1k +···+nkn =n j =1
kj
1
k1 ,...,kn 0
132
Įrodymas. Fiksuokime vektorių k̄ := (k1 , . . . , kn ) ∈ Z+ , tenkinantį sąlygą
1k1 + · · · + nkn = n.
Suskaidykime nagrinėjamą n-ojo svorio multiaibių aibę į tiesioginę jų poaibių sąjungą,

vienam poaibiui priskirdami multiaibes, turinčias k1 struktūrų, kurių svoris lygus 1, k2 ,
kurių svoris 2, ir t. t., kn struktūrų, kurių svoris lygus n. Aišku, jei pastaroji bus poaibyje,
tai tik viena, o kitų struktūrų iš viso nebus. Vektoriai k̄ abipusiškai vienareikšmiškai
atitinka multiaibių poaibius, numeruoja juos. Pastebėkime, kad sudarant bet kokią k̄-ojo
poaibio multiaibę, j -ojo svorio elementą renkame iš Aj pradinių struktūrų su galimais
pasikartojimais. Pagal derinių su pasikartojimais formulę yra

Aj + kj − 1
kj
galimybių. Kiekvienam 1 j n tai galime atlikti nepriklausomai. Vadinasi, taikant
dauginimo principą, k̄-ajame poaibyje yra
n
Aj + kj − 1
j =1
kj
multiaibių. Sudėję šiuos skaičius, baigiame teoremos įrodymą.
7.5 teorema. Tarkime, kad A yra kombinatorinių struktūrų klasė, kurios generuojanti
funkcija yra A(x), ε ∈ A ir Aj – j -ojo, j 1, svorio struktūrų skaičius joje. Tada
struktūrų multiaibių klasės M(A) generuojanti funkcija yra tokia:
∞
∞
1
j −Aj
1−x = exp k
A(x ) .
j =1 k=1
k
Įrodymas. Iš pradžių pastebėkime, kad sandauga išreikštos generuojančios eilutės

n-asis koeficientas sutampa su Mn , rastu 7.4 teoremoje. Tam pakanka pritaikyti penktojo
skyriaus (5.3) formulę begalinei sandaugai
∞
∞ ∞
∞
−A j
A j + k − 1
1+ (−1)k xj k = 1+ xj k .
j =1 k=1
k j =1 k=1
k
Toliau pasinaudoję žinomais formaliais skleidiniais, gauname

∞
∞

−Aj

1 − xj = exp − Aj log(1 − x j )
j =1 j =1
∞ ∞

xj k
= exp Aj
j =1 k=1
k
133
ANALIZINĖ TEORIJA
∞ ∞

1
= exp Aj x kj
k=1
k j =1
∞

1
= exp k
A(x ) .
k=1
k
Kitame skyrelyje išnagrinėsime svarbų diskrečiojoje matematikoje ir ypač kripto-

grafijoje multiaibės pavyzdį.
Naujas kombinatorines struktūras galėtume ir toliau sudarinėti iš pradinės klasės
A naudodamiesi kitokiomis konstrukcijomis, pavyzdžiui, ciklais. Tada naująją klasę
sudarytų struktūrų sekos, tačiau cikliškai perstatytos sekos būtų sutapatinamos. Vaiz-
džiai tariant, tai būtų struktūrų karoliai. Ilgio m ciklas yra seka (a1 , . . . , am ), a ∈ A,
1 i m, pareikalavus, kad
(a1 , a2 , . . . , am ) = (a2 , a3 , . . . , am , a1 ) = · · · = (am , a1 , . . . , am−1 ).
Skaičiuojant ciklus sunkumų atsiranda dėl to, kad sekoje gali būti vienodų struktūrų.
Todėl sutapatintų sekų skaičius gali sumažėti daugiau nei m kartų. Besidomintiems
rekomenduotume F. Flažolė ir R. Sedževiko [31] studiją.
7.4. Polinomai virš baigtinio kūno

Baigtiniai kūnai yra ypač svarbūs informatikos amžiuje, todėl būtų nedovanotina nepa-
sinaudoti proga ir bent kiek nepanagrinėti jų teorijos, susijusios su kombinatorika. Kad
skaitytojas negalvotų, jog jie reikalingi tik skaičių teorijoje ar algebroje, paminėsime,
kad informacija kompaktiniuose diskuose dabar yra įrašinėjama naudojant 28 = 256
eilės kūno elementus. Kokia sistema įsigalės ateityje, parodys gyvenimas.
Grįžkime prie matematikos. Iš pradžių truputis žinių iš algebros. Tarkime, kad p
yra bet koks pirminis skaičius. Žiedo Z skaičius suskirstykime į klases pagal tai, kokia
yra dalybos iš p liekana. Gautas klases pažymėkime
r̄ = {x ∈ Z: x = kp + r, k ∈ Z}, r = 0, 1, . . . , p − 1,
ir
Zp = 0̄, 1̄, . . . , p − 1 .
Apibrėžkime algebrinius veiksmus – sudėtį ir daugybą:
r̄1 +r̄2 := r1 +r2 ,
r̄1 ×r̄2 := r1 ×r2 , 0 r1 , r2 p − 1,

Galima įsitikinti, kad elementų poros rezultatas nepriklauso nuo aibių atstovų parinkimo.
Šioms algebrinėms operacijoms galioja komutatyvumo, asociatyvumo ir distributyvumo
134
dėsniai. Maža to, sudėčiai yra atvirkštinis veiksmas – atimtis, o daugybai – dalyba,
žinoma, ne iš nulinio elemento, kuris aibėje Zp yra 0̄. Taip gaunamas baigtinis kūnas,
turintis p elementų. Skaičius p yra šio kūno eilė. Toliau galima nagrinėti polinomus
su koeficientais iš Zp . Papildant kūną polinomų šaknimis, gaunami kiti didesnių eilių
baigtiniai kūnai. Plačiau apie tai galima pasiskaityti A. Matuliausko vadovėlyje ([64],
100 skyrelis).
Mums svarbūs yra E. Galua4 įrodyti teiginiai. Pirmasis tvirtina, kad kiekvieno
baigtinio kūno elementų skaičius yra pirminio skaičiaus laipsnis, kurį pažymėkime q =
p k , k ∈ N. Kita Galua teorema teigia, kad kiekvienam q = p k galima apibrėžti tokios
eilės kūną. Pastarąjį žymėsime Fq , jo nulinį elementą – 0 ir vienetinį elementą – 1.
Nagrinėkime polinomus virš Fq . Sudėties ir daugybos veiksmai apibrėžiami kaip
jau mūsų ne kartą aptartame polinomų žiede Z[x]. Visi polinomai virš Fq sudaro al-
gebrinę struktūrą –– žiedą , kurį žymėsime Fq [x]. Paprastumo dėlei išskirkime po-
linomų, kurių vyriausias koeficientas lygus 1, aibę ir pažymėkime ją F∗q [x]. Tegul
g(x), f (x) ∈ F∗q [x]. Sakoma, kad g(x) dalija f (x), jei f (x) = g(x)h(x), čia h(x)
yra polinomas iš F∗q [x]. Pirminis (neredukuojamas) polinomas turi tik daliklius 1 ir patį
save. Polinomų skaidumo teorema galioja ir baigtinio kūno atveju. Ji teigia:
Kiekvienas f (x) ∈ F∗q [x] yra išskaidomas pirminių polinomų sandauga
f (x) = p1 (x) · · · ps (x). (7.6)
Be to, šis skaidinys yra vienintelis daugiklių tvarkos tikslumu.
Pastebėkime, kad polinomo f (x) skaidinyje gali būti vienodų daugiklių ir kad
jo laipsnis deg f yra (7.6) lygybėje esančių pirminių polinomų laipsnių suma. Tegul
deg f = n ir (7.6) skaidinyje yra kj 0 pirminių polinomų, kurių laipsnis yra j ,
1 j n. Turime jau matytą sąryšį
1k1 + · · · + nkn = n.
Tai turėtų sukelti minčių, kad esame kažkur netoli nuo kombinatorinių problemų. Ži-
nodami pirminių polinomų svarbą algebrai, raskime j -ojo laipsnio pirminių polinomų,
esančių aibėje F∗q [x], skaičių, kuris tradiciškai žymimas πj . Visų n-ojo laipsnio polino-
mų skaičių rasti labai nesunku. Iš tiesų, kiekvienas f (x) ∈ F∗q [x] yra užrašomas
f (x) = x n + a1 x n−1 + · · · + an , a1 , . . . , an ∈ Fq .
Kiekvienas ai , 1 i n, gali būti parinktas q būdų. Vadinasi, iš viso n-ojo laipsnio
polinomų yra q n .
Kombinatorinėse struktūrose nėra algebrinių operacijų, tad į (7.6) lygybę žiūrėki-
me, kaip į pirminių polinomų multiaibės f išraišką:

f := p1 (x), . . . , ps (x) .
4 Evariste Galois (1811–1832) – prancūzų matematikas.
135
ANALIZINĖ TEORIJA
Atitiktis f
→ f (x) yra abipusiškai vienareikšmė, todėl polinomų skaičiavimo užda-
viniuose galime naudotis multiaibėmis. Visų pirminių polinomų aibė, tegul tai bus P,
sudaro kombinatorinę klasę, kurioje svorio funkcija yra polinomo laipsnis. Tada visų
multiaibių f klasė yra F := M(P). Kaip pastebėjome n-ojo svorio multiaibių turime
Fn = q n . Taikome 7.3 skyrelio žinias.
7.6 teorema. Tarkime, kad n, k, j ∈ N, p yra pirminis skaičius, q = p k ir πj –
pirminių j -ojo laipsnio polinomų aibėje F∗q [x] skaičius. Tuomet
n
πj + kj − 1
q =
n
.
1k +···+nkn =n j =1
kj
1
k1 ,...,kn 0
Įrodymas. Teiginys yra 7.4 teoremos išvada.
7.7 teorema. Teisinga tokia lygybė

∞
1
= (1 − x j )−πj
1 − qx j =1
∞ ∞

1
= exp kj
πj x .
k=1
k j =1
Įrodymas. Kadangi Fn = q n , tai klasės F generuojanti eilutė yra (1 − qx)−1 .

Vadinasi, teiginys yra 7.5 išvada.
Iš pastarosios teoremos nebesunku rasti πj . Bet tam reikia šiek tiek žinių iš skaičių
teorijos. Mus domins aritmetinės funkcijos, t. y. atvaizdžiai g, h, . . . : N → R. Visą jų
aibę pažymėkime N . Kitaip tariant, tai aibė sekų, kurių indeksai yra 1, 2, . . . .
7.7 pavyzdys. Šios funkcijos yra aritmetinės:
I (m) ≡ 1,

1, jei m = 1,
e(m) =
0, m > 1,
ir 
 1, jei m = 1,
µ(m) = 0, jei egzistuoja pirminio skaičiaus kvadratas, dalijantis m,

(−1)k , jei m išsiskaido k skirtingų pirminių skaičių sandauga.
Pastaroji seka vadinama Miobiuso5 funkcija. Aibėje N įveskime algebrinę operaciją. Jei
g, h ∈ N , tai jų Dirichlė sąsūka yra aritmetinė funkcija

f (n) = g(d)h(n/d);
d|n
5 August Ferdinand Möbius (1790–1868) – vokiečių matematikas.
136
čia sumuojama pagal visus natūraliuosius skaičiaus n daliklius d. Šią lygybę žymėkime
trumpiau: f = g ∗ h. Galima įsitikinti, kad operacija ∗ yra komutatyvi, asociatyvi ir
funkcija e vaidina neutraliojo elemento vaidmenį, nes e ∗ g = g kiekvienai g ∈ N .
Išvardytos savybės išplaukia iš apibrėžimo.
Panagrinėkime Miobiuso funkcijos savybes.
7.2 lema. Jei I, e, µ ∈ N yra ką tik įvestos aritmetinės funkcijos, tai
µ ∗ I = e.
Įrodymas. Trivialu, kad (µ ∗ e)(1) = 1. Tegul n = p1r1 · · · psrs yra skaičiaus n 2

kanoninis skaidinys pirminių skaičių p1 < p2 < · · · < ps sandauga. Tada

(µ ∗ I )(n) = µ(d).
d|n
Reikia įrodyti, kad ši suma lygi nuliui. Nenuliniai dėmenys atitinka daliklius d, nesida-
lijančius iš pi2 , 1 i s. Likę dalikliai yra 1 arba jų pavidalas
d = pi1 · · · pik ;
čia {pij : 1 j k} yra bet kuris pirminių skaičių iš turimos aibės derinys, o 1 k s.
Tokiems d galioja lygybė µ(d) = (−1)k . Vadinasi,

s s s s
µ(d) = 1 − + ± · · · + (−1) = (1 − 1)s = 0.
d|n
1 2 s
Lema įrodyta.
Išsireikšdami algebros terminais, sakome, kad Miobiuso funkcija yra atvirkštinė
funkcijai I Dirichlė sąsūkos atžvilgiu. Dabar aibėje N galime spręsti lygtis
I ∗x = f;
čia f yra žinoma funkcija. Pakanka abi puses susukti su µ ir gauti
(µ ∗ I ) ∗ x = e ∗ x = x = µ ∗ f.
Tai įrodo apgręžimo sąryšį, kurį galima būtų palyginti su panašia binominių koeficientų
savybe (žr, 3.4 skyrelį). Dabar aritmetines funkcijas žymėsime kaip sekas.
7.8 teorema (Miobiuso apgrežimo ˛ saryšis)
˛ . Tegul an , bn , n ∈ N, yra bet kokios
realiųjų skaičių sekos. Tuomet lygybės

an = bd , bn = µ(d)an/d
d|n d|n
yra ekvivalenčios.
137
ANALIZINĖ TEORIJA
7.9 teorema. Pirminių n-ojo, n 1, laipsnio polinomų aibėje F∗q [x] skaičius
1
πn = µ(d)q n/d .
n d|n
Be to, |πn − q n /n| q n/2 .

Įrodymas. Logaritmuodami 7.7 teoremoje gautą generuojančios funkcijos išraiš-
ką ir pasinaudoję logaritminės funkcijos skleidiniu, gauname
∞
∞
∞
(qx)n πj x kj
=
n=1
n k=1 j =1
k
∞

πj
= xn.
n=0 kj =n
k
Antrame žingsnyje atlikome dėmenų grupavimą. Pastebėkime, kad apskliaustoji vidinė

suma, kurioje sumuojama pagal skaičiaus skaidinius natūraliųjų daugiklių sandaugomis,
yra suma pagal natūraliuosius daliklius. Kitaip tariant, joje j perbėga visus daliklius, o
k = n/j . Sulyginę koeficientus prie x n , gauname

qn = j πj .
j |n
Pritaikius Miobiuso apgręžimo sąryšį,
1
πn = µ(j )q n/j .
n j |n
Atskyrę šios sumos narį, kai j = 1, kitus įvertiname:

µ(j )q n/j q n/j nq n/2 .
j|n j|n
j2 j2
Teorema įrodyta.
Užduotys
7.1. Raskite binariųjų žodžių, sudarytų iš abėcėlės {a, b}, klasės generuojančią funk-
ciją, jei ||a|| = ||b|| = 1.
7.2. Raskite plokščiųjų binariųjų miškų, kuriuos sudaro binariųjų medžių sekos, kom-
binatorinės klasės generuojančią funkciją, svoriu laikydami lapų skaičių miške.
138
7.3. Įrodykite, kad S(N) klasė yra kombinatoriškai ekvivalenti natūraliųjų skaičių
kompozicijų, t. y. adityviųjų skaidinių
n = n1 + · · · + nk , n, n1 , . . . , nk ∈ N, k ∈ Z+,
kuriuose į dėmenų tvarką yra atsižvelgiama, klasei. Čia atvejis k = 0 atitinka

tuščiąją kompoziciją. Įsitikinkite, kad šių klasių generuojanti funkcija yra tokia:
1−x
= 1 + x + 2x 2 + · · · + 2n−1 x n + · · · .
1 − 2x
7.4. Raskite binariųjų miškų, kuriuos sudaro skirtingi binarieji medžiai, kombinatori-
nės klasės generuojančią funkciją, svoriu laikydami lapų skaičių miške. Kiek yra
tokių n-ojo svorio miškų?
7.5. Atlikite 7.4 užduotį, tarę, kad miške gali būti ir vienodų medžių.
7.6. Kiek aibėje F∗q [x] yra n-ojo laipsnio polinomų, kurie neturi pasikartojančių pir-
minių daugiklių (bekvadračių)? Išveskite formulę.
139
8. Numeruotosios kombinatorinės
struktūros
8.1. Žymėtoji struktūru˛ sandauga
Pirmoje vadovėlio dalyje įvedėme numeruotojo grafo sąvoka. Lyginant du numeruotuo-
sius grafus, atsižvelgiama į viršūnių numeraciją. Štai nenumeruotų 4-osios eilės grafų
yra tik 11, o numeruotųjų – net 64. Nagrinėjant keitinius taip pat svarbu, koks natūralusis
skaičius yra viename ar kitame cikle. Panašiai ir aibės skaidiniuose elementų numeriai
ar indeksai yra reikšmingi. Apibendrindami sakome, kad kombinatorinių struktūrų klasė
yra numeruotoji, jei visi struktūras sudarantys atomai (taškai, elementai ir kt.) turi skir-
tingas skaitines žymes iš N, į kurias yra atsižvelgiama jas lyginant. Struktūros eile yra
laikomas jos atomų skaičius, kitaip tariant, atomui yra suteikiama vienetinė eilė. Kaip
anksčiau svoris, dabar eilės funkcija žymima || · ||.
Apibrėždami n-osios eilės struktūrą, galime pradėti nuo tam tikros n aibės su-
numeruotų taškų, kuriuos dažnai vadinsime atomais, ir joje įvesti vidinius ryšius taip,
kad gautume tik baigtinį skaičių struktūrų. Kiekvienos struktūros iš n atomų numeraciją
vadiname natūraliąja, jei yra naudojami pirmieji natūralieji skaičiai 1, 2, . . . , n. Gali
būti ir kitokia struktūros numeracija – bet koks rinkinys n skirtingų natūraliųjų skaičių,
priskirtų atomams. Apibrėždami n-osios eilės struktūrą, šią numeraciją redukuosime į
natūraliąją išlaikydami atomų eiliškumą. Jei du atomų numeriai a ir b vienoje nume-
racijoje tenkina nelygybę a < b, tai atitinkamai pernumeravus atomus skaičiais a ir
b , pastarieji tenkins nelygybę a < b . Pavyzdžiui, atomus, sunumeruotus skaičiais
4, 3, 5, 8, 9, 1, atitinkamai pernumeruosime skaičiais 3, 2, 4, 5, 6, 1, nes pirmoje sekoje 4
buvo trečias pagal didumą indeksas, 3 – antras ir t. t. Dėl tam tikrų priežasčių, pavyz-
džiui, kai numeriai yra užimti, natūraliąją numeraciją plėsime taip pat prisilaikydami
tokio pat eiliškumo reikalavimo. Tuomet numerių seka 3, 2, 4, 5, 6, 1 galėtų virsti ir to-
kia: 5, 3, 7, 8, 10, 2. Kai ryšių neįvedama, iš n taškų gaunama tik viena struktūra –
n-osios galios aibė, jos elementai turės savus numerius. Dvi natūraliai sunumeruotos
struktūros yra lygios, jei sutapatinus atomus su vienodais numeriais visi vidiniai ryšiai
sutampa.
Skirtingai apibrėžiant vidinius ryšius tarp atomų, gaunamos skirtingos struktūrų
klasės. Kaip ir ankstesniuose skyreliuose, kombinatorines numeruotų struktūrų klases
žymėsime A, B, . . . , Z, o neutraliąją klasę, susidedančią iš vienos neutraliosios (tuščio-
sios) struktūros ε, žymėsime E. Visų n-osios eilės struktūrų poklasius žymėsime An ,
Bn , . . . , Zn , o An = |An |, Bn = |Bn |, . . . – jų galias. Klasės A eksponentine generuo-
jančiąja funkcija (e. g. f.) vadiname eilutę
∞
An
A(x) = xn;
n=0
n!
čia A0 = 1, jei ε ∈ A, ir A0 = 0 – priešingu atveju. Aišku, n! primena, kad yra tiek

n atomų natūraliųjų pernumeravimo būdų. Prisiminsime jau pirmoje vadovėlio dalyje
140
8 skyrius. Numeruotosios kombinatorinės struktūros
minėtus pavyzdžius. Kalbėdami apie grafą, turime omenyje, kad atomai yra jo viršūnės,
o jų skaičius – eilė.
8.1 pavyzdys. Numeruotųjų grafų klasę pažymėkime G. Remiantis 3.6 teorema, jos e. g. f.
yra
∞ (n)
22 n
G(x) = x .
n!
n=0
Dėmuo su n = 0 pridėtas dėl patogumo.
8.2 pavyzdys. Keilio medžių klasę pažymėkime T . Remiantis Keilio teorema (žr. 2.6 skyre-
lį), jos e. g. f. yra
∞
nn−1 n
T (x) = x .
n!
n=1
Dabar dėl patogumo dėmens su n = 0 nepridėjome.
8.3 pavyzdys. Keletas ciklinių digrafų klasės natūraliai sunumeruotų atstovų pavaizduota 8.1
paveiksle.
1
1
1 1 1
2 2
8.1 pav.
Visą ciklinių digrafų klasę žymėsime I (c) . Kadangi n-osios eilės ciklinių kėlinių yra (n − 1)!,
tai šios klasės e. g. f. yra tokia:
∞
(n − 1)! 1
I (c) (x) = x n = ln .
n! 1−x
n=1
Kaip matysime vėliau, logaritminė funkcija pasitaiko visada, kai sudarinėjami ciklai.
8.4 pavyzdys. Bet kokios skaičiosios aibės elementus sunumeruokime natūraliaisiais skai-
čiais ir suteikime jiems vienetinę eilę. Jos baigtiniai poaibiai sudaro numeruotąją klasę. Kadangi
iš n elementų galime sudaryti tik vieną aibę (jokių vidinių ryšių neįvedame), tai šios klasės e. g. f.
yra
∞
1 n
x = ex .
n!
n=0
Literatūroje ši klasė vadinama urnų klase, nes kiekvieną poaibį galime įsivaizduoti kaip skirtingų
rutulių pripildytą urną.
141
ANALIZINĖ TEORIJA
Turėdami dvi numeruotų struktūrų klases U ir V, apibrėšime trečią klasę W, kuri

vadinama žymėtąja sandauga (kitur – skaidumo sandauga). Ją sudaro visos sutvarkyto-
sios poros w = (u, v) ∈ U × V su visais galimais toliau aprašytais natūraliaisiais atomų
numeravimais. Jei u ∈ U elementai buvo numeruoti skaičiais {1, . . . , m}, o v ∈ V –
skaičiais {1, . . . , n}, tai w numeracijai yra naudojami skaičiai {1, . . . , m + n}. Poro-
je esančių struktūrų u ir v (poros komponenčių) atomai yra pernumeruojami išplečiant
indeksų aibes iki
{1, . . . , m + n}
ir išlaikant buvusį jų eiliškumą. Aišku, kad naujos u ir v indeksų aibės turi nesikirsti.
Formaliai kalbant, žymėtosios sandaugos w numeraciją apibrėžia bet kokios dvi mono-
toniškai didėjančios funkcijos
θ1 : {1, . . . , m} → {1, . . . , m + n}
ir
θ2 : {1, . . . , m} → {1, . . . , m + n},
kurių reikšmių sritys nesikerta, o šių sričių sąjunga yra visa aibė {1, . . . , m + n}. Kom-
ponentės u atomų numerius apibrėžia θ1 reikšmės, o v – funkcijos θ2 reikšmės. Būtent
θi , i = 1, 2, monotoniškumas užtikrina anksčiau turėtą struktūrų u ir v atomų eilišku-
mą. Be to, daugindami skirtingas poras gauname skirtingas žymėtąsias sandaugas. Bet
kurią iš u ∈ U ir v ∈ V žymėtųjų sandaugų pažymėkime u ∗ v, o jų visumą – {u ∗ v}.
Joje poros skirsis tik atomų numeriais. Visos sandaugos w = u ∗ v, u ∈ U, v ∈ V,
sudaro klasių U ir V žymėtąją sandaugą. Ją žymėsime

W =U ∗V = {u ∗ v}.
u∈U ,v∈V
Naudojantis indukcija, apibrėžiamos bet kokio skaičiaus struktūrų bei jų klasių

žymėtosios sandaugos.
Atkreipkime dėmesį, kad pradėjome nuo sutvarkytųjų porų (u, v), todėl, griežtai
kalbant, U ∗ V = V ∗ U.
Laikydamiesi mūsų susitarimo, suskaičiuokime naujai apibrėžtus objektus.
8.1 teorema. Tegul U ir V yra dvi numeruotųjų struktūrų klasės ir W = U ∗ V. Tada
n
n
Wn = Uk Vn−k .
k=0
k
Be to, jei U (x), V (x) ir W (x) yra atitinkamos e. g. f., tai
W (x) = U (x)V (x).
142
Įrodymas. Bet kurią žymėtąją sandaugą w = u ∗ v ∈ Wn sudaro u ∈ Uk ir

v ∈ Vn−k ; čia k = 0, 1, . . . , n. Keliais būdais galime ją natūraliai sumumeruoti? Dabar
minėta monotoninė funkcija
θ1 : {1, 2, . . . , k} → {1, 2, . . . , n}
n
apibrėžiama jos reikšmių poaibiu, išrinktu iš n aibės. Vadinasi, tokių funkcijų yra k
ir
tiek pat komponentės u pernumeravimo būdų. Parinkus θ1 , antroji funkcija
θ2 : {1, 2, . . . , n − k} → {1, 2, . . . , n}
apibrėžiama vienareikšmiškai, nes jos reikšmių sritis yra
{1, 2, . . . , n} \ θ1 (K), K := {1, 2, . . . , k}.

Vadinasi, iš viso yra nk natūraliųjų sandaugos w = u ∗ v numeracijų ir

n
|{u ∗ v}| = .
k
Kai u perbėga aibę Uk , o v – nepriklausomai Vn−k , natūraliai pernumeravę gauname
visas žymėtąsias sandaugas w = u ∗ v ∈ Wn . Pirmoji teoremos lygybė išplaukia iš
daugybos principo.
Remiantis e. g. f. apibrėžimu, antrasis teiginys yra pirmojo išvada.
Teorema įrodyta.
8.2 teorema. Tegul m 1, W = U (1) ∗ · · · ∗ U (m) yra numeruotųjų struktūrų klasių

žymėtoji sandauga, o W (x), U (1) (x), . . . , U (m) (x) – jų e. g. f. Tada
n

Wn = Uk(1)
1
· · · Uk(m)
m
k +···+km =n
k1 , . . . , km
1
k1 ,...,km 0
ir
W (x) = U (1)(x) · · · U (m) (x).
Įrodymas. Pakanka pritaikyti indukcijos principą ir ką tik įrodytą 8.1 teoremą.
Kas keistųsi, jei būtume pradėję nagrinėti nesutvarkytytsias poras (u, v), u ∈
U, v ∈ V? Žymėtosios sandaugos apibrėžimas išliktų toks pat, tačiau lygybė (u, v) =
(v, u) indukuotų tolesnius pakeitimus. Susitarkime šiuo atveju žymėtąsias sandaugas
vadinti Abelio žymėtosiomis sandaugomis ir atitinkamus rezultatus žymėti:
u ◦ v, {u ◦ v}, U ◦ V.
Kadangi |{u ◦ v}| = |{u ∗ v}|/2, tai 8.1 teoremos formulėse dešiniųjų pusių reiškinius
tektų dalyti iš dviejų. Nagrinėdami bendresnį atvejį, turėtume tokį teiginį.
143
ANALIZINĖ TEORIJA
8.3 teorema. Tegul m 1, W = U (1) ◦ · · · ◦ U (m) yra numeruotųjų struktūrų klasių

Abelio žymėtoji sandauga, o W (x), U (1) (x), . . . , U (m) (x) – jų e. g. f. Tada

1 n
Wn = U (1) · · · Uk(m)
m! k1 +···+km =n
k1 , . . . , km k1 m
k1 ,...,km 0
ir
W (x) = U (1)(x) · · · U (m) (x)/m!.
Paliekame šią teoremą įrodyti savarankiškai.
8.2. Žymėtosios struktūru˛ sekos ir ansambliai

Šiame skyrelyje nagrinėsime vienos struktūrų klasės U žymėtąsias sandaugas iš jos pa-
čios. Pažymėkime

U ∗0 = E, U ∗1 = U, U ∗2 = U ∗ U, ..., U ∗m = U ∗(m−1) ∗ U, ....
Bet kuri struktūra iš U ∗m yra m-ojo ilgio struktūrų seka, kurios narių atomai yra atitinka-
mai sunumeruoti. Tokią seką vadiname žymėtąja seka. Atkreipkite dėmesį, kad jos eilė
lygi bendram atomų skaičiui ir nesutampa su ilgiu m. Skirtingiems m išvardytos klasės
nesikerta.
8.1 apibrėžimas. Tiesioginė sąjunga
U ∗ := U ∗0 ∪ U ∗1 ∪ U ∗2 · · · ∪ U ∗m · · ·
vadinama struktūrų klasės U generuotąja žymėtųjų sekų klase.

Panašiai pasielkime ir Abelio žymėtųjų sandaugų atveju. Pažymėkime

U ◦0 = E, U ◦1 = U, U ◦2 = U ◦ U, ..., U ◦m = U (m−1) ◦ U, ....
Dabar bet kuri struktūra iš U ◦m yra struktūrų m-osios galios poaibis, kurio komponentės
yra atitinkamai sunumeruotos. Kaip jau tapo įprasta mokslinėje literatūroje, šį poaibį
vadinsime ansambliu. Istoriškai pirmasis šis terminas –– Abelio skaidumo kompleksas ––
literatūroje retai beaptinkamas.
8.2 apibrėžimas. Tiesioginė sąjunga
U ◦ := U ◦0 ∪ U ◦1 ∪ U ◦2 · · · ∪ U ◦m · · ·
vadinama struktūrų klasės U generuotąja ansamblių klase.
144
Galima pastebėti panašumus su S(A) ir P(A) apibrėžimais, įvestais nenumeruo-

tos struktūrų klasės A atveju. Atkreikite dėmesį, kad klasės M(A) analogas žymėtosios
klasės atveju neturėtų prasmės, nes dėl komponenčių atomų pernumeravimo kompo-
nentės visada yra skirtingos. Tačiau numeruotosioms struktūroms nesunku apibrėžti ir
nagrinėti struktūrų ciklų klasę. Ji gaunama sutapatinus cikliškai perstatomas struktūrų
sekas, t. y. tarus, kad
(u1 , u2 , . . . , um−1 , um ) = (u2 , . . . , um , u1 ) = · · · = (um , u1 , . . . , um−1 );
čia ui ∈ U, 1 i m. Struktūrų klasės U generuotąją ciklų klasę pažymėkime U (c) .

Panagrinėkime keletą pavyzdžių.
8.5 pavyzdys. Iš pradžių atkreipkime dėmesį į tai, kad žymuo U (c) neprieštarauja 8.1 skyrelio
8.3 pavyzdyje pavartotam ciklų klasės žymeniui I (c) . Pakaktų paimti U = I := {1}. Šios
vieno atomo 1 klasės e. g. f. lygi x. Sudarant iš jos sekas, poaibius ar ciklus, tektų natūraliai
pernumeruoti elementus. Tada pastebėtume, kad I ◦ yra urnų klasė, apibrėžta to paties skyrelio
8.4 pavyzdyje ir jos e. g. f. lygi ex .
Tęskime toliau ir pasiaiškinkime, kokius ansamblius generuotų klasė I (c) . Jos elementai
yra ciklai, kuriuos galime įsivaizduoti kaip ciklinius grafus. Sudarykime vieną poaibį iš 8.1
paveiksle esančių pirmųjų keturių ciklinių grafų. Natūraliai pernumeravę poaibio ciklinių grafų
viršūnes, pavyzdžiui, gautume tokią viršūnių numeraciją:
(1), (2, 3), (4, 5, 6), (7, 8, 9).
Taip sunumeruotas ciklinių grafų rinkinys yra ansamblis. Akivaizdu, kad jis gali būti prilygintas
keitiniui
123456789
σ = = (1)(2, 3)(4, 5, 6)(7, 8, 9).
132564897
Tą patį padarę su visais klasės I (c) generuotais ansambliais, pastebėtume ansamblių ir keitinių
abipusiškai vienareikšmę atitiktį. Vadinasi, ansamblių klasė
∞

(I (c) )◦ ∼
= Sn =: S,
n=0
čia S0 = E, o Sn , n 1, –– numeruotųjų n-osios eilės ansamblių aibė, yra kombinatoriškai

ekvivalenti keitinių klasei
∞
Sn ;
n=0
čia S0 = E.
8.6 pavyzdys. Numeruotųjų grafų klasė G yra jungių numeruotųjų grafų klasės generuota
ansamblių klasė. Iš tiesų jungiųjų komponenčių tvarka grafe yra nereikšminga.
8.7 pavyzdys. Keilio medžių seka sudaro sutvarkytąjį (dažnai sakoma – plokščiąjį) Keilio
mišką, o poaibis – nesutvarkytąjį mišką. Šie miškai yra ansambliai. Vėliau aptiksime ir Keilio
medžių ciklus. Simboliai T ∗ , T ◦ ir T (c) žymi atitinkamas klases.
145
ANALIZINĖ TEORIJA
Kitame skyrelyje įsitikinsime, kad tokios interpretacijos labai naudingos. Dabar

grįžtame prie e. g. f.
8.4 teorema. Jei U yra žymėtųjų struktūrų klasė, ε ∈ U ir U (x) – jos e. g. f., tai jos
generuotosios sekų, ansamblių ir ciklų klasių e. g. f. yra atitinkamai
1
U ∗ (x) = , (8.1)
1 − U (x)
U ◦ (x) = eU (x) (8.2)
ir
1
U (c) (x) = ln . (8.3)
1 − U (x)
Įrodymas. Remdamiesi 8.2, 8.3 teoremomis ir nagrinėjamų klasių apibrėžimais,
gauname
1
U ∗ (x) = 1 + U (x) + · · · + U m (x) + · · · =
1 − U (x)
ir
U (x) U m (x)
U ◦ (x) = 1 + + ··· + + · · · = eU (x).
1! m!
Pastebėkime, kad m-ojo, m 1, ilgio ciklų yra m kartų mažiau negu m-ojo ilgio
sekų, o nulinio ilgio ciklo iš viso nėra. Todėl
U (x) U m (x) 1
U (c) (x) = + ··· + + · · · = ln .
1 m 1 − U (x)
Teorema įrodyta.
Teoremos (8.3) formulė, pritaikyta ciklų klasei I (c) , generuotai vieno atomo kla-
sės I, virsta I (c) (x) = ln(1/(1 − x)). Tai jau matyta ciklinių grafų klasės e. g. f. Kaip
pastebėjome 8.4 pavyzdyje, I (c) klasė generuoja ansamblių klasę, kuri yra ekvivalenti
keitinių klasei. Jos e. g. f. yra 1/(1 − x). Vadinasi, (8.2) formulė suteikia kombinatorinę
prasmę lygybei
1
= exp ln(1 − x)−1 .
1−x
Panagrinėsime sudėtingesnį atvejį.
8.1 išvada. Jei J ⊂ N, tai keitinių, kurių skaidiniuose yra tik j -ojo, j ∈ J , ilgio
ciklai, klasės e. g. f. yra
xj
exp .
j ∈J
j
Įrodymas. Eilutė, esanti figūriniuose skliaustuose, yra ciklų, kuriuos generuoja
I ir kurių ilgai priklauso aibei J , e. g. f. Keitinių su išvadoje nurodytu apribojimu klasė
yra ansamblių klasė, todėl iš 8.4 teoremos išplaukia norimas teiginys.
146
8.5 teorema. Tegul

∞
nn−1
T (x) := xn
n=1
n!
yra Keilio medžių e. g. f. Tuomet T (x) = xeT (x) .

Be to, ∞
∞ nn−1
(n + 1)n−1 n
x = exp n
x .
n=0
n! n=1
n!
Įrodymas. Pasinaudokime 2.20 teorema. Iš jos žinome, kad n-osios eilės nume-
ruotųjų šakninių miškų skaičius
tn+1
qn = = (n + 1)n−1 .
n+1
Vadinasi, jei q0 := 1, tokių miškų klasės e. g. f. yra
∞
∞
∞
qn tn+1 1 tn n T (x)
Q(x) = xn = xn = x = .
n=0
n! n=0
(n + 1)! x n=1 n! x
Remiantis apibrėžimais, miškai sudaro Keilio medžių klasės generuotą ansamblių klasę.
Vadinasi, iš ką tik įrodytos 8.4 teoremos išplaukia
Q(x) = exp{T (x)}.
Remdamiesi dviem pastarosiomis išraiškomis, gauname pirmąjį teoremos teiginį. Įstatę

tn ir qn reikšmes, iš esamų sąryšių gauname ir antrajį.
Teorema įrodyta.
Prisiminkime ir baigtinių aibių skaidinius, apibrėžtus 4.5 skyrelyje.
A = ∪k Ak , Ak = ∅, Ai ∩ Aj = ∅, 1 i < j k.
8.6 teorema. Jei B0 = 1 ir Bn yra n aibės skaidinių skaičius (Belo skaičius), tai
∞
Bn
B(x) = x n = exp{ex − 1}.
n=0
n!
Įrodymas. Imkime bet kokį skaidinį
A = A1 ∪ · · · ∪ Ai ∪ · · · ∪ Ak , Ai = ∅, Ai ∩ Aj = ∅, 1 i < j k.
Poaibių elementai yra skirtingi, juos galime natūraliai sunumeruoti. Todėl skaidinys api-
brėžia netuščių poaibių rinkinį {A1 , . . . , Ai , . . . , Ak } – poaibių ansamblį. Pagal ankstes-
nę interpretaciją netuščių poaibių klasė ekvivalenti netuščių urnų klasei, todėl jos e. g. f
yra ex − 1.
147
ANALIZINĖ TEORIJA
Vadinasi, tokių poaibių klasės generuota ansamblių klasė turės e. g. f., lygią
exp{ex − 1}.
Teorema įrodyta.
Esant palyginti nedideliems n, Belo skaičius galima rasti naudojantis tokia išvada.
8.2 išvada. Visiems n 1 teisinga formulė

n
1
Bn = n!
1k1+···+nkn =n j =1
(j !)kj kj !
k1 ,...,kn 0
∞
1 kn
= .
e k=1 k!
Įrodymas. Pirmoji lygybė gaunama formaliai dauginant eilutes. Remiantis ką tik
įrodyta 8.6 teorema,
∞ j
x
B(x) = exp
j =1
j!
∞ ∞
xj k
=
j =1 k=0
(j !)k k!
∞

n
1
= xn.
n=0 1k1+···+nkn =n j =1
(j !)kj k !
j
k1 ,...,kn 0
Sulyginę koeficientus prie nežinomojo laipsnių, gauname pirmąją lygybę.

Antra vertus,
∞
1 ekx
B(x) =
e k=0 k!
∞ ∞
1 1 knxn
=
e k=0 k! n=0 n!
∞
∞
1 1 kn n
= x .
e n=0 n! k=0 k!
Dabar iš čia gauname antrąją lygybę.
8.3. Baigtinės aibės atvaizdžiai ˛i save

Dažnai bendruomenėje gandai plinta tokiu būdu. Žmogus, sužinojęs kokią nors žinią,
kaip paslaptį ją perduoda savo geriausiam draugui, šis – kitam ir t. t. Taigi kiekvienas
148
pasidalija žinia su savo bičiuliu, galbūt perpasakoja gandą tam, iš kurio pats jį girdėjo.
Pavyzdžiui, penkiolikos žmonių grupėje gando sklidimo modelis galėtų būti digrafas,
pavaizduotas 8.2 paveiksle.
8
14
7 12
6 13 15
10
1 9 5
4
11
3
2
8.2 pav.
Vaizdžiai matome, kas kam perdavė žinią, ir kad tik penkioliktas asmuo išlaikė
paslaptį. Modelį galėtume užrašyti ir kaip baigtinės aibės atvaizdį

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15
f = ,
6 11 11 12 13 7 6 9 10 8 9 13 12 13 15
kurio stulpelio viršuje esantis skaičius yra atvaizduojamas į apatinį.

Į baigtinių aibių atvaizdžius pažvelkime kombinatorinių klasių požiūriu. Papras-
tumo dėlei nagrinėkime natūraliųjų skaičių aibių atvaizdžius. Tegul
Nn := {1, 2, . . . , n}, n 1,
Fn := {f : Nn → Nn }
ir
F := ∪∞
n=0 Fn , F0 := E.
Tarę, kad aibės Nn galia n yra atvaizdžio f : Xn → Xn eilė, turime kombinatorinę klasę
F. Tokio atvaizdžio f funkciniu digrafu yra vadinamas digrafas Gf = (Nn , En ), kurio
kiekvienos viršūnės išėjimo laipsnis yra vienetas, o briaunų aibė

En = (i, f (i): 1 i n .
Funkcinių digrafų aibė

{Gf : f ∈ F},
įskaitant ir ε, yra numeruotoji kombinatorinių struktūrų klasė, ekvivalenti F. Palikime
šį žymenį abiem klasėms.
Kiekvienas digrafas yra jungių komponenčių sąjunga, kurioje komponenčių tvar-
ka yra nereikšminga. Kiekvienoje funkcinio digrafo komponentėje visada yra ciklas.
149
ANALIZINĖ TEORIJA
Tai matyti ir iš 8.2 paveikslo. Klasė F yra ansamblių klasė, generuota jungių funkcinių
digrafų klasės. Ją pažymėsime J .
Kaip ir keitinių atveju, galime kalbėti apie funkcinio digrafo struktūrą. Jei n-osios
eilės digrafas Gf turi kj , kj 0, j -osios eilės jungių komponenčių, tai vektorius
k̄(f ) := (k1 , k2 , . . . , kn )
yra vadinamas digrafo Gf , arba atvaizdžio, struktūros vektoriumi.

Pažymėkime Jn jungių n-osios, n 1, eilės funkcinių digrafų skaičių. Kaip ir
anksčiau, tegul J (x) ir F (x) žymi atitinkamų klasių e. g. f. Kaip rasti Jn ?
Remiantis 8.4 teorema,
∞
∞
nn n Jn
F (x) = x = exp x n = eJ (x). (8.4)
n=0
n! n=1
n!
Kiekvienas, pabandęs iš čia rasti Jn , greitai nusivils. Paieškokime paprastesnių formulių.

8.7 teorema. Tegul F (x) ir J (x) yra atitinkamai funkcinių digrafų ir jungių funkcinių
digrafų e. g. f. Tuomet
1 1
F (x) = , J (x) = ln ;
1 − T (x) 1 − T (x)
čia T (x) yra Keilio medžių klasės e. g. f.

Įrodymas. Pagal (8.4) formulę pakanka išvesti vieną iš čia pateiktų lygybių. Įsi-
žiūrėkime į jungiąsias komponentes, pavaizduotas 8.2 paveiksle. Kiekvienoje iš jų yra
ciklinis digrafas, į jo viršūnes remiasi numeruoti medžiai. Jų viršūnės, priklausančios
ir cikliniam grafui, vaidina išskirtinį vaidmenį, todėl jas vadinsime medžių šaknimis.
Visos briaunos yra nukreiptos link šaknų, todėl kryptys nėra svarbios. Jas panaikinę,
gauname Keilio medžius. Be to, peršasi išvada, kad ciklas nurodo šių medžių tvarką. Šį
funkcinį digrafą pakeiskime Keilio medžių ciklų poaibiu (ansambliu), pavaizduotu 8.3
paveiksle.
1 11 10 8 4 14 5
7
2 3
6 9 12 13
15
8.3 pav.
Paveiksle papildomi kvadratėliai prie viršūnių nurodo, kad šios viršūnės laiko-
mos šaknimis. Suvokiame, kad iš 8.3 paveikslo vienareikšmiškai atstatytume ir funkcinį
digrafą, pavaizduotą 8.2 paveiksle. Apibendrindami savo pastebėjimą, darome išvadą:
150
jungių funkcinių digrafų klasė yra kombinatoriškai ekvivalenti Keilio medžių ciklų kla-
sei T , o klasė F – pastarosios generuotai ansamblių klasei T ◦ . Toliau pakanka pritaikyti
8.4 teoremą.
Teorema įrodyta.
Eilutė T (x) tenkina 8.5 teoremoje išvestą funkcinę lygtį, todėl ką tik gauta J (x)
formulė yra patogi. Ji yra ypač naudinga taikant analizinių funkcijų teoriją. Bet apie tai
vėliau.
Užduotys
8.1. Patikrinkite antrąją 8.5 teoremos lygybę, suskaičiuodami keletą pirmųjų eilučių
narių.
8.2. Įrodykite, kad yra 38 jungūs numeruotieji 4-osios eilės grafai.
8.3. Įrodykite, kad antrosios rūšies Stirlingo skaičių sekos S(n, k), n k, arba, kitaip
tariant, aibės skaidinių k poaibių sąjungomis klasės, e. g. f. yra
(ex − 1)k /k!.
8.4. Įrodykite, kad 2-ojo reguliarumo numeruotųjų grafų klasės e. g. f. yra
e−x/2−x (1 − x)−1/2 .
2 /4
8.5. Įrodykite, kad dvidalių numeruotųjų grafų klasės e. g. f. yra

,1 - .
exp ln U (x) = U (x);
2
čia
∞
n

n xn
U (x) = 2k(n−k)
n=0 k=0
k n!
yra plokščių numeruotųjų dvidalių grafų klasės e. g. f. (tokio grafo viršūnių ai-
bės skaidinyje į dvi dalis pirmosios dalies viršūnėms priskiriama juoda spalva,
antrosios – balta ir atsižvelgiame į tai skaičiuojant).
8.6. Funkcijos F (x) išraiška, įrodyta 8.7 teoremoje, parodo dar vieną sąryšį F ∼
= T ∗.
Atraskite jį.
151
9. Realioji asimptotinė analizė
9.1. Sumu˛ aproksimavimas integralais
Iki šiol apibrėžėme nemažai svarbių kombinatorikoje sekų ir išvedėme jų n-ųjų narių
formules. Jos tikslios, bet dažnai sunku net įsivaizduoti, kaip tie nariai asimptotiškai
elgiasi, jei n neaprėžtai didėja. Norėdami suvokti sekų
ln n, nα , an
elgseną, tuoj griebiamės atitinkamų funkcijų grafikų. Tačiau kaip įsivaizduoti n!, jei n
yra didelis? Šiuo atveju gelbsti matematinėje analizėje išvedama Stirlingo formulė
√
n! = nn e−n 2π n(1 + rn ), 0 < rn < 1/(12n). (9.1)
Pavyzdžiui, to visiškai pakanka nustatyti Keilio medžių klasės e. g. f. n-ojo koeficiento

asimptotinę elgseną:
1
nn−1 en
=√ 1+O , n → ∞. (9.2)
n! 2π n2/3 n
Tačiau tai reta išimtis, kombinatorikoje apstu sudėtingesnių problemų.

Dabar susipažinsime su keletu metodų, kurie reikalingi vienas sekas lyginant su
kitomis paprastesnėmis sekomis. Dažniausiai pasirenkamos monotoninių elementariųjų
funkcijų reikšmės natūraliuosiuose taškuose. Tenka lyginti ir funkcijų sekas. Vartosime
visuotinai priimtus simbolius O(·), o(·) ir naudosimės matematinės analizės teiginiais,
išdėstytais vadovėliuose. Dažniausiai naudojami įverčiai pateikiami šioje lemoje.
9.1 lema. Tegul k ∈ N. Jei |t| 1/2, tai

k
t j 2|t|k+1
1
ln − . (9.3)
1−t j k + 1
j =1
Jei t 0, tai
j
t t
k
|t|k+1
e − . (9.4)
j ! (k + 1)!
j =0
Jei 0 t C, tai
j
t t
k
|t|k+1
e − eC . (9.5)
j! (k + 1)!
j =0
152
9 skyrius. Realioji asimptotinė analizė
Įrodymas. Pakanka įvertinti funkcijų Teiloro eilučių liekanas. Įrodydome (9.3)

nelygybę:
∞
k j tj
1 t
ln − =
1−t j j
j =1 j =k+1

|t|k+1 k+1 2k + 1
1 + |t| + |t| + ···
k+1 k+2 k+3
2|t|k+1
,
k+1
jei |t| 1/2 ir k 1.
Antrasis lemos įvertis yra alternuojančių eilučių savybė, o trečiąjį paliekame įro-
dyti patiems savarankiškai.
Išskirtinis diskrečiosios matematikos bruožas yra sumos, o ne integralai. Tačiau
vertinant sumas yra patogu naudotis integralais. Pateiksime keletą elementarių formulių.
9.2 lema (Abelio6 sumavimo) . Tegul k, m, N 1, ak , bk ∈ R ir
Am = a1 + · · · + am .
Tada

N
N−1
ak bk = AN bN + Am (bm − bm+1 ).
k=1 m=1
Be to, jei bent viena iš eilučių konverguoja ir AN bN = o(1), kai N → ∞, tai

∞
∞

ak bk = Am (bm − bm+1 ).
k=1 m=1
Įrodymas. Pakanka pasinaudoti lygybe ak = Ak − Ak−1 , čia A0 = 0, ir pergruo-

puoti sumos narius.
9.3 lema (sumavimo dalimis) . Tegul an , n 1, yra kompleksinių skaičių seka, o

A(t) = an , t > 0.
nt
Jei b: [1, x] → C yra tolydžiai diferencijuojama funkcija, tai
x
an b(n) = A(x)b(x) − A(t)b (t) dt.
1nx 1
6 Niels Henrik Abel (1802–1829) – norvegų matematikas.
153
ANALIZINĖ TEORIJA
Įrodymas. Vertiname skirtumą

:= A(x)b(x) − an b(n)
1nx

= an b(x) − b(n)
nx
x
= an b (t) dt.
nx n
Pabandykime suvokti kartotinio sumavimo ir integravimo geometrinę prasmę. Plokš-

tumoje (n, t) sumavimas ir integravimas vykdomas trikampėje srityje, apibrėžtoje ne-
lygybėmis n t x, 1 n x. Integruojame pagal vertiklias atkarpas ir gautus
rezultatus sudedame. Sukeiskime tvarką. Tada kiekvienam 1 t x reikia sumuoti
pagal natūraliuosius n, 1 n t, o po to suintegruoti pagal 1 t x. Vadinasi,
x
= b (t) an dt.
1 1nt
Lema įrodyta.
Monotoninių funkcijų reikšmių sumos yra gana lengvai aproksimuojamos integ-
ralais.
9.1 teorema. Tarkime, kad y: (α, β] → R yra tolydi monotoniškai didėjanti funkcija.
Tada
β
y(n) = y(t) dt + O(|y(β)|).
α<nβ α
Įrodymas. Nepamirškime, kad ne tik integralas, bet ir suma turi geometrinę pras-
mę. Nesiaurindami prasmės, tariame, kad y(t) 0. Jei [·] yra skaičiaus sveikoji dalis,
tai visi sumos dėmenys

y [α] + k , 1 k [α] − [β],
lygūs stačiakampių, nubraižytų (t, y) plokštumoje ir turinčių pagrindus t ašyje

[α] + k − 1, [α] + k , 1 k [β] − [α],
bei aukščius y([α] + k), plotų sumai. Šie stačiakampiai ir dar vienas stačiakampis, kurio
aukštis yra y([β]) ir pagrindas lygus ([β], [β] + 1), padengia kreivinės trapecijos plotą,
esantį po kreive y(t), kai α t β. Vadinasi,
β
y(n) y(t) dt − y(β).
α<nβ α
154
Nubraižę šiuos stačiakampius per vienetinį intervalą dešiniau, įžvelgtume, kad kreivinė
trapecija padengia visus jų plotus, išskyrus paskutinį. Todėl
β
y(n) y(t) dt + y(β).
α<nβ α
Teorema įrodyta.
Iš teoremos išplaukia ln n! asimptotinė formulė, kurios liekamasis narys yra O(ln n).
Tai gerokai grubesnis įvertis negu užrašytoji (9.1) formulė. Panašiai tiriamos ir monoto-
niškai mažėjančių funkcijų reikšmių sumos. Kiek atidžiau įvertinę paklaidas, gautume
tokį teiginį.
9.2 teorema. Tarkime, kad y: (α, β] → R yra teigiama tolydi monotoniškai mažė-
janti funkcija. Tada egzistuoja tokia konstanta c = c(y), priklausanti tik nuo funkcijos
y, kad
β
y(n) = y(t) dt + c + O(y(β)).
α<nβ α
Kitame skyrelyje išvesime dar tikslesnę pakankamai glodžių funkcijų formulę,

todėl šios teoremos įrodymą praleidžiame.
Vis dėlto vieną nelygybę pravartu įsidėmėti. Jei funkcija y(t) tenkina 9.2 teoremos
sąlygas, α < β ir α ∈ Z+ , tai
β
y(n) y(t) dt. (9.6)
α<nβ α
Tuo įsitikinti galima palyginus atitinkamus plotus.
9.2. Oilerio–Makloreno formulė

Intervale [0, 1] apibrėžkime polinomus br (t), r 0, tenkinančius sąlygas:
b0 (t) ≡ 1,
br (t) = rbr−1 (t), r 1, 0 t < 1, (9.7)

1
br (t) dt = 0, r 1.
0
Žinome, kad rekurenčias sekas reikia tirti naudojantis generuojančiomis eilutėmis.
155
ANALIZINĖ TEORIJA
9.4 lema. Polinomų sekos e. g. f. br (t), r 0, lygi

∞
br (t) xet x
xr = . (9.8)
r=0
r! ex − 1
Be to,
1 1 3 1
b1 (t) = t − , b2 (t) = t 2 − t + , b3 (t) = t 3 − t 2 + t, . . . .
2 6 2 2
Įrodymas. Formalus eilučių diferencijavimas ir integravimas panariui buvo moty-
vuotas 5.1 syrelyje. Todėl e. g. f. pažymėję B(x; t) ir diferencijuodami pagal t gauname
diferencialinę lygtį
∞
br−1 (t) r−1
Bt (x; t) = x x = xB(x; t).
r=1
(r − 1)!
Vadinasi, B(x; t) = c(x)ext , o čia esančią nežinomą funkciją c(x) randame iš integrali-
nės sąlygos sekos br (t) apibrėžime. Tuomet
1 1
ex − 1
B(x; t) dt = 1 = c(x) ext dt = c(x) .
x
0 0
Iš čia gautą c(x) išraišką įstatome ir taip randame e. g. f. Išskleidę B(x; t) nežinomojo x
laipsniais, gauname pirmuosius ieškomosios sekos narius.
Polinomines funkcijas br (t), apibrėžtas intervale [0, 1), pratęskime iki periodinių
funkcijų Br (t), r 0, apibrėžtų visoje realioje ašyje ir turinčių vienetinį periodą. Šias
funkcijas įvedė J. Bernulis7 , todėl jos vadinamos Bernulio funkcijomis, o reikšmės Br (0)
– Bernulio skaičiais. Čia ir ateityje mes vengsime tradicinio Bernulio skaičių žymens
Bn , palikdami pastarąjį Belo skaičiams. Bernulio skaičius nesunku rasti iš (9.8) formu-
lės, paėmus t = 0. Pastebėkime, kad B2r+1 (0) = 0, jei r 1.
9.3 teorema (Oilerio–Makloreno8 sumavimo formulė) . Tegul k ∈ Z+ , a, b ∈ Z ir
f : [a, b] → R yra k +1 kartų diferencijuojama funkcija. Jei f (k+1) (t) yra integruojama
intervale [0, 1], tuomet
b (−1)r+1 Br+1 (0)

k
f (n) = f (t) dt + f (r) (b) − f (r)(a)
r=0
(r + 1)!
a<nb a
b
(−1)k
+ Bk+1 (t)f (k+1) (t) dt. (9.9)
(k + 1)!
a
7 Jakob (Jacques) Bernoulli (1654–1705) – šveicarų matematikas.

8 Colin Maclaurin (1698–1746) – škotų matematikas.
156
Įrodymas. Tegul kaip anksčiau [t] yra skaičiaus t sveikoji ir {t} – trupmeninė
dalys. Remiantis apibrėžimu, B1 (t) = {t} − 1/2, todėl, sumą išreiškę Styltjeso integralu
ir integruodami dalimis, gauname
b
f (n) = f (t) d[t]
a<nb a
b b
= f (t) dt − f (t) dB1 (t)
a a
b b

= f (t) dt − B1 (0) f (b) − f (a) + f (t)B1 (t) dt.
a a
Taigi formulė yra teisinga, jei k = 0. Tarę, kad (9.9) lygybė yra teisinga, ir pasinaudoję
(9.7) sąlygomis, integruojame dalimis ((9.9) formulės paskutinį integralą:
b b
1
Bk+1 (t)f (k+1)
(t) dt = f (t) dBk+2 (t)
k+2
a a
1
= f (b)Bk+2 (b) − f (a)Bk+2 (a)
k+2
b
1
− Bk+2 (t)f (t) dt.
k+2
a
Įstatę gautą išraišką į (9.9) lygybę, pastebime, kad ji yra teisinga ir dėl k + 1.
Teorema įrodyta.
Kaip pastebėjome anksčiau, įrodytos (9.9) formulės dešinėje esančioje sumoje
dalis dėmenų yra nuliniai. Kai k = 0, gauname Rymano integralinių sumų ir paties
integralo skirtumo įvertį.
Koksmos–Hlavkos nelygybė. Jei f : [0, 1] → R yra diferencijuojama ir |f (t)| yra
integruojama, tai
n
1 k 1 1 1

f − f (t) dt |f (t)| dt. (9.10)
n n n
k=1 0 0
Yra labai daug literatūros apie sumų aproksimavimą integralais, tačiau pastaroji
nelygybė, kuri yra bendresnių J. Koksmos9 ir E. Hlavkos10 rezultatų išvada, labai patogi,
9 Jurjen Ferdinand Koksma (1904–1964) – olandų matematikas.

10 Edmund Hlawka (1916) – austrų matematikas.
157
ANALIZINĖ TEORIJA
ypač kai funkcija f yra monotoninė arba jos išvestinė yra aprėžta. Pirmuoju atveju
išvestinė yra vieno ženklo, todėl (9.10) nelygybės dėšinėje easantis integralas neviršija
|f (1) − f (0)|.
9.1 pavyzdys. Pademonstruosime, kaip galima išvesti jau minėtą (9.1) Stirlingo formulę. Jei
f (t) = ln t ir k = 1, tai, remdamiesi (9.9) lygybe, gauname
n n
1 1 1
n
ln n dt
ln n! = ln m = ln tdt + + −1 + B2 (t) .
2 12 n 2 t2
m=1 1 1
Prisiminę Bernulio funkcijos periodiškumą, skaičiuojame paskutinį integralą:
n ∞ ∞
dt dt dt 1
B2 (t) 2 = B2 ({t}) 2 + O max |b2(t)| =: C + O .
t t t ∈[0,1] t2 n
1 1 n
Atidžiau vertindami konstantas, paskutiniame žingsnyje galėtume įrodyti, kad liekamojo nario
absoliutusis didumas neviršija 1/6n. Pasinaudojus Furjė eilutėmis, konstantą C galima būtų
išreikšti per π. Šias įrodymo smulkmenas praleidžiame. Taigi gauname
ln n √ 1
ln n! = n ln n − n + + ln 2π + O .
2 n
Remiantis (9.5) nelygybe, dėl bet kokios sekos ρn = o(1), kai n → ∞, yra teisinga lygybė

exp O(ρn ) = 1 + O(ρn ).
Vadinasi, mūsų įrodyta lygybė sutampa su n! asimptotine (9.1) formule. Naudodamiesi tolesniais
Oilerio–Makloreno formulės nariais, galėtume gauti dar tikslesnes formules.
9.2 pavyzdys. Išnagrinėkime vieną egzotišką, bet labai dažnai pasitaikančią sumą

e−αk
2 /n
n (α, ψ) := ;
1kψ
čia α > 0 ir 1 ψ n yra parametrai, galbūt priklausantys nuo n.

Dydis n−1 n (α, ψ) yra funkcijos exp{−αnt 2 }, kai 0 t ψ/n, integralinė suma, todėl
iš Koksmos–Hlavkos nelygbės gauname
ψ/n
e−αnt dt + R =: I + R;
2
n (α, ψ) = n
0
čia, remiantis (9.4) nelygybe,
ψ/n

de−αnt = 1 − e−αψ /n min αψ 2 /n, 1 .
2 2
|R| −
0
158
Pakeitę kintamąjį ir papildę integralą iki žinomo, gauname

∞ ∞
√ √
−αu2
e−αu du
2
I − n e du n
√
0 ψ/ n
∞
n 2
e−αu d αu2
2αψ √
ψ/ n
n −αψ 2 /n
= e .
2αψ
Vadinasi, /

n (α, ψ) − 1 πn n e−αψ 2 /n + min αψ 2 /n, 1 .
2 α 2αψ
Matome,
√ kad dešiniojoje nelygybės pusėje esantys dydžiai gali viršyti pagrindinį narį, kai ψ <
n. Jei n3/5 ψ n, tai /
1 πn
n (α, ψ) = + O(1). (9.11)
2 α
Konstanta simbolyje O(·) priklauso tik nuo α. Ateityje dažnai naudosimės šia asimptotine for-
mule.
Kombinatorinių objektų skaičius, išreikštus per binominius koeficientus, galima
vertinti remiantis Stirlingo formule. Suformuluosime vieną nesudėtingą teiginį.
9.4 teorema. Tegul Cn , n 1, yra n-lapių binariųjų medžių skaičius. Tada

1 2n − 2 4n−1
Cn = ∼√ , n → ∞.
n n−1 π n3
Įrodymas. Sekos Cn formulę išvedėme 5.3 skyrelyje. Pasinaudokime 9.1 pavyz-
džio skaičiavimais. Tuomet

2n
ln = ln (2n)! − 2 ln (n)!
n
ln(2n) √
= 2n ln(2n) − 2n + + ln 2π
2
ln n √ 1
− n ln n − n + + ln 2π + O
2 n
√ 1
= n ln 4 − ln π n + O .
n
Vadinasi, Katalano skaičiai

1 2n 4n 1
Cn+1 = =√ 1+O . (9.12)
n+1 n π n3 n
Galima įrodyti ir tikslesnes formules.
159
ANALIZINĖ TEORIJA
Kalbant apie binominius koeficientus nevalia pamiršti gerai žinomo binominio

skirstinio pn (k), k = 0, 1, . . . , n. Atskiru atveju

−n n
pn (k) = 2 .
k
Tikimybės pn (k) yra didžiausios centrinėje srityje, kur k ≈ n/2, todėl suprastinę žymė-
jimus nagrinėkime sekos

−2n 2n
Pn (k) := 2 , k = −n, . . . , 0, 1, . . . , n,
n+k
asimptotikas su santykinių ir absoliučiųjų paklaidų įverčiais, kai n → ∞.

9.5 teorema. Jei k = o(n3/4 ) ir n → ∞, tai
1 k 4
e−k /n
2
Pn (k) = √ 1+O +O 3 . (9.13)

πn n n
Be to, visiems |k| n yra teisinga asimptotinė formulė
e−k /n 1
2
Pn (k) = √ + O 3/2 . (9.14)

πn n
Įrodymas. Kai k = 0, iš (9.12) lygybės jau gauname reikiamą formulę

1 2n 1 1
= √ 1 + O . (9.15)
22n n πn n
Galime apsiriboti atveju 1 k δn3/4, kai n yra pakankamai didelis, o 0 < δ < 1/2 –
bet kokia konstanta.
Sudarykime trijų santykių sandaugą:

1 2n 1 (2n)! n! n!nk
= . (9.16)
22n n + k 22n (n!)2 (n − k)!nk (n + k)!
Pirmąjį daugiklį ką tik išnagrinėjome. Remiantis (9.3) formule, antrojo daugiklio natū-
ralusis logaritmas

j
k−1
n!
ln = ln 1 −
(n − k)!nk j =1
n
k−1
j 3
j j2
= − − 2 +O 3 . (9.17)
j =1
n 2n n
160
Panašiai užrašome ir trečiojo daugiklio logaritmą

j
k
n!nk
ln =− ln 1 +
(n − k)! j =1
n
k
j 3
j j2
=− − +O 3 . (9.18)
j =1
n 2n2 n
Lygybių (9.17) ir (9.18) dešinėse yra lengvai apskaičiuojamos aritmetinių progresijų na-
rių sumos. Sumos su j 2 skiriasi tik vienu dėmeniu k 2 /(2n2 ), todėl jos susitraukia. Lie-
kanas galima grubiai įvertinti. Vadinasi, sudėjus šias lygybes,
k2 k4
n! n!nk k(k − 1) k(k + 1)
ln = − − + O + O
(n − k)!nk (n + k)! 2n 2n n2 n3
k2 k2 k4
= − +O 2 +O 3
n n n
k2 1 k4
= − +O +O 3 .
n n n
Paskutiniame žingsnyje pasinaudojome tuo, kad k 2 /n2 1/n, jei k n1/2 , o srityje
n1/2 k δn3/4 narys k 2 /n2 k 4 /n3 .
Antilogaritmuodami iš (9.15), (9.16) lygybių ir paskutinio sąryšio gauname (9.13)
teoremos formulę.
Iš esmės antrasis 9.5 teoremoje suformuluotas įvertis yra pirmojo išvada. Kaip
tai įžvelgti? Funkcija x 2 e−x , kai x 0, yra aprėžta, todėl srityje, kurioje įrodytas
2
įvertis galioja, liekamieji nariai lygūs O(n−3/2). Jei |k| δn3/4, tikimybė Pn (k), kuri
yra mažėjanti k atžvilgiu, ir pagrindinis formulės narys yra mažesnių eilių negu liekana.
√
Iš tiesų (9.14) asimptotikos pagrindinis narys dar viršija liekaną, kai k = o( n ln n).
Teorema įrodyta.
Ateityje labai pravartu turėti tokią nelygybę.
9.6 teorema. Tegul 0 k n ir n 1. Tada

2n
2−2n e−k /(2n) .
2
n+k
Įrodymas. Vėl pasinaudokime (9.16) sandauga. Pirmąjį apskliaustą daugiklį, kaip
tikimybę, vertinkime vienetu. Kadangi ln(1 − x) −x, jei 0 x < 1, tai vertindami
antrąjį pasinaudokime nelygybe
j
k−1
n!
ln = ln 1 −
(n − k)!nk j =1
n

k−1
j k(k − 1)
− =− .
j =1
n n
161
ANALIZINĖ TEORIJA
Panašiai, iš ln(1 + x) x/2, jei 0 x 1, išplaukia reikalingas trečiojo daugiklio

logaritmo įvertis:

j
k
n!nk
ln =− ln 1 +
(n + k)! j =1
n
k
j
−
j =1
2n
k(k + 1)
=− .
4n
Sudedame du pastaruosius įverčius ir įvertiname:

n! n!nk k 5k − 3 k2
ln + ln − − ,
(n − k)!nk (n + k)! n 4 2n
jei k 1. Antilogaritmuojame ir gauname 9.6 teoremos nelygybę, jei k 1. Kai k = 0,

nelygybė lengvai patikrinama.
Teorema įrodyta.
9.7 teorema. Jei 0 k ψn ir ψn = o(n2/3 ), kai n → ∞, tai

k k 3
n! −k 2 /2n
=e 1+O +O 2 .
(n − k)!nk n n
Be to, visiems 0 k n yra teisinga nelygybė
n!
e−k(k−1)/(2n).
(n − k)!nk
Įrodant pakanka pasinaudoti atitinkamais 9.5 ir 9.6 teoremų skaičiavimais.
9.3. Laplaso metodas

Nagrinėkime teigiamų dėmenų konverguojančių eilučių seką
∞

Sn := ak (n).
k=0
Ji gali būti ir baigtinių sumų seka. Jei dėmenys ak (n) nėra monotoninių funkcijų reikš-
mės, bet kokio nors indekso k0 = k0 (n) aplinkoje |k − k0 | ψn , ψn → ∞, dėmenys
ak (n) dominuoja, tai gali padėti Laplaso idėja. Ji nesudėtinga: reikia aproksimuoti šiuos
dėmenis palyginti reguliaria funkcija ir po to šią sumos dalį pakeisti integralu. Likusioji
162
sumos dalis dėl dėmenų mažumo yra vertinama grubiau. Bendros Laplaso teoremos ne-
formuluosime, bet jo metodu išspręsime porą būdingų uždavinių. Plačiau apie tai galima
pasiskaityti [30], [31] ir kitose knygose.
9.8 teorema. Tegul α > 0 ir
n
2n α
sn (α) := .
k=−n
n+k
Jei n → ∞, tai
22αn
sn (α) ∼ √ (π n)−(α−1)/2.
α
Įrodymas. Remiantis 9.5 teorema,

2n α
= 2αn Pnα (k) = 22αn (π n)−α/2 e−αk /n 1 + o(1) ;
2
n+k
čia liekamojo nario įvertis yra tolygus |k| n5/8 atžvilgiu, jei n → ∞. Nagrinėdami
kitus k, taikome 9.6 teoremą. Vadinasi,
−αk2 /n
sn (α) = 22αn (π n)−α/2 1 + o(1) e
|k|n5/8

−αk 2 /(2n)
+ O 22αn e
n5/8 <|k|n

= 22αn (π n)−α/2 1 + o(1) 1 + 2n (α, n5/8)

2αn −(α/4)n1/4 −αk 2 /(4n)
+O 2 e e ;
1kn
čia esančią sumą n (·, ·) įvedėmę ir įvertinome praeitame 9.2 skyrelyje. Liekanoje esan-
ti suma taip pat yra to paties tipo. Įstatę (9.11) įvertį, gauname
/
−α/2
πn
sn (α) = 2 (π n)
2αn
1 + o(1) + O(1)
α

+ O 22αn e−(α/4)n n (α/4, n)
1/4
22αn (π n)(1−α)/2
∼ √ , n → ∞.
α
Teorema įrodyta.
Laplaso metodu sprendžiamų uždavinių klasė yra neaprėpiama. Panagrinėkime
dar vieną jau matematikos folkloru tapusią problemą, vadinamą gimimo dienos para-
doksu.
163
ANALIZINĖ TEORIJA
Pagyvenęs profesorius pirmąją tikimybių teorijos paskaitą didelėje auditorijoje

pradeda tokiais žodžiais:
Kertu lažybų iš 100 litų, kad tarp Jūsų yra bent du švenčiantys savo gimimo dienas
tą pačią metų dieną.
Ir taip elgiasi kasmet. Kur slypi jo drąsos paslaptis? Atrodo, yra mažai tikėtina, kad
100–150 studentų būrys turi tokią savybę, nes metuose, tarkime, yra n := 365 dienos.
Paanalizuokime atidžiau.
Beveik neabejotina, kad skirtingų studentų gimimai fiksuotą dieną yra nepriklau-
somi įvykiai. Tarkime, studentai, įeinantys į auditoriją, yra numeruojami ir jie pasako
savo gimimo dieną. Kol nėra sutampančių gimtadienių, įėjus k-ajam studentui, gauname
bet kurį k gretinį, sudarytą iš dienų aibės 1, 2, . . . , n = 365. Kiekvienas iš šių k stu-
dentų nepriklausomai galėjo būti gimęs bet kurią iš n dienų, todėl gretinio tikimybė lygi
tikimybei, kad gimtadieniai sutapo įėjus (k + 1)-ajam studentui ar vėliau, yra
Akn k!
P ( > k) := = ;
k n (n − k)!k n
čia yra atsitiktinis dydis, rodantis pirmojo gimtadienių sutapimo momentą, ir 1 k
n. Dydžio reikšmių sritis yra aibė {2, . . . , n + 1}, o vidurkis

n
n
k!
E = P ( > k) = 1 + .
k=0 k=1
(n − k)!k n
Reikia rasti šią sumą, kai n = 365. Turintys kompiuterį pasakys teisingą atsakymą:
E = 24,61658,
o jo neturintys – pasinaudos tokia teorema.

9.9 teorema. Jei n → ∞, tai
/

n
k! πn
sn := = + O(1).
k=1
(n − k)!k n 2
Įrodymas. Vėl pasinaudosime žymeniu n (·, ·), įvestu 9.2 skyrelyje. Tuomet,
remdamiesi 9.7 teorema, gauname

k!
sn = +
(n − k)!k n
kn3/5 n3/5 <kn

k k 3
e−k /(2n) 1 + O e−k /(2n)
2 2
= +O 2 +O
3/5
n n 3/5
kn n <kn
= n (1/2, n 5/6
) + O(R1 + R2 + R3 ).
164
Pasinaudojus (9.11) formule,

√
e−k /(2n) e−n /4 n (1/4, n) ne−n /4 .
2 1/5 1/5
R3 =
n3/5 <kn
Toliau remdamiesi funkcijos t 2 e−t

2 /4
, t 0, aprėžtumu, gauname
k3 2 k k −k2 /(4n)
−k /(2n)
R2 = e + e .
3/5
n2 1/2
n n
kn k2n 2n1/2 <kn3/5
Pirmoji suma nelygybės dešinėje yra aprėžta, o antrąją įvertinsime naudodamiesi (9.6)
nelygybe, nes funkcija
t −t 2 n/4
y(t) := e , 2n1/2 t n3/5,
n
yra monotoniškai mažėjanti. Vadinasi,
n /5 1/10
3
n
√
ve−v /4 dv 1.
2
R2 1 + y(2 n) + y(t) dt 1 +
√
2 n 2
Panašiai samprotaudami gautume ir R1 1. Surinkę visus liekamųjų narių įver-

čius ir pasinaudoję (9.11) formule, gauname
/
πn
sn = + O(1).
2
Teorema įrodyta.
Grįžkime prie gimtadienio paradokso. Net be kompiuterio suskaičiavę tik pagrin-
dinį sn asimptotikos narį, kai n = 365, gautume E ≈ 24. Paklaida neviršija vieneto.
Profesorius, dalyvaudamas tokiose lažybose, kai auditorijoje esančių studentų skaičius
viršija 25, dažniau laimi negu pralaimi.
Laplaso metodu galima išvesti ir asimptotinę formulę Belo skaičių, išreiškiančių
aibės skaidinių poaibiais kiekį. Tam būtų galima pasinaudoti 8.2 išvadoje įrodyta for-
mule
∞
1 kn
Bn = .
e k=1 k!
Sunkumų iškyla dėl to, kad nė vienas dėmuo ryškiai neišsiskiria iš kitų. Kaip elgiamasi
šiuo ir panašiais atvejais?
Iš pradžių nagrinėjamas (k + 1)-ojo ir k-ojo dėmenų santykis
(k + 1)n 0 k n 1 1 n
s(k) := = 1+ .
(k + 1)! k! k+1 k
165
ANALIZINĖ TEORIJA
Jis mažėja, kai n naprėžtai didėja. Raskime tokį k = k(n) ∈ N, kad s(k) būtų arčiausiai
vieneto. Kadangi
1 n n
ln s(k) = n ln 1 + − ln(k + 1) = − ln(k + 1) + O 2 ,
k k k
jei k 2, tai ieškomasis k turi būti arčiausiai lygties
n = u ln(1 + u)
sprendinio u = un . Pažymėkime šią k reikšmę m. Tada |m − un | 1/2. Pastebėkime,

kad un → ∞, jei n → ∞, be to,
ln un = ln n + O(ln ln n).
Vadinasi,
n n ln ln n
un = +O , n → ∞.
ln n ln2 n
√
Toliau reikia atlikti du žinksnius: srityje |k − m| n ln n gauti k-ojo ir m-ojo dėmenų
santykines paklaidas ir įvertinti likusią sumos dalį, kai k nepriklauso šiai sričiai. Šiuos
techninius ir gana nelengvus skaičiavimus praleisime, bet paskelbsime rezultatą:
Bn ∼ un−u
n e ln1/2 un ,
n un
n → ∞.
Vėliau šį sąryšį įrodysime paprastesniu analiziniu metodu.

Išnagrinėtuose pavyzdžiuose Laplaso metodą taikėme sumoms įvertinti. Kita pa-
togi galimybė – iš pradžių tas sumas aproksimuoti integralais, o po to taikyti panašias
idėjas. Literatūroje (pvz., [28]) galima rasti integralų

f (t)g(t)n dt
I
asimptotines formules, kai n → ∞, f (t) ir g(t) yra pakankamai glodžios funkcijos,

apibrėžtos intervale I ⊂ R, o g(t) turi vienintelį maksimumo tašką, esantį I viduje.
Integralo asimptotinės formulės pagrindinis narys gaunamas integruojant šio taško ap-
linkoje. Likusioje, nors ir plačioje, srityje, kai n yra didelis, paprastai funkcijos yra
įvertinamos ir įverčių integralai būna žemesnių eilių negu išskirtasis pagrindinis narys.
9.4. Tauberio teoremos

Apibendrindami praeito skyrelio medžiagą, galime pasakyti, kad iš reguliarios dėmenų
elgsenos išplaukia atitinkamos sumų ir eilučių savybės. Išskyrus porą atvejų, nagrinė-
sime eilutes su realiaisiais koeficientais. Analizinių funkcijų teorija net lemose, kuriose
koeficientai yra kompleksiniai skaičiai, šiame skyrelyje nesinaudojama. Panagrinėsi-
me funkcijas, išreiškiamas laipsninėmis eilutėmis, ir suformuluosime vieną klasikinės
166
Abelio teoremos, kuri paprastai įrodoma matematinės analizės vadovėliuose, apibendri-

nimą. Iš pradžių prisiminsime, kad Oilerio gama funkcija srityje x > 0 yra apibrėžiama
integralu
∞
(x) = e−t t x−1 dt.
0
9.10 teorema. Tegul α 0, an ∈ R ir

n
Anα
ak ∼ ;
k=0
(1 + α)
čia A ∈ R yra konstanta ir n → ∞. Tuomet

∞

lim (1 − x) α
an x n = A.
x→1−
n=0
Šią teoremą įrodė P. Apelis11 , mes jos neįrodinėsime.

Kombinatorikoje svarbesnis šios teoremos apgręžimas, kai iš funkcijos savybių
yra nustatoma jos elutės koeficientų dalinių sumų elgsena. Mes tai atliksime, kai α = 0.
Iš pradžių išvesime pagalbinę nelygybę.
9.5 lema. Tarkime, kad n 1 ir eilutė
∞

−1/n
f (e )= ak e−k/n , an ∈ C,
k=0
konverguoja. Pažymėkime

m
S(m) = kak , m 0.
k=0

Jei S(N) = o NeN/n , kai N → ∞, tai
n
2
n
|S(k)| 2 |S(k)| −k/n
−1/n S(n)
ak − f (e )− + e .
n n k=1 k n k>n k
k=0
Įrodymas. Dukart pritaikome Abelio sumavimo 9.2 lemą, kai joje atitinkamai yra
bk = 1/k ir bk = e−k/n /k. Turime kak = S(k) − S(k − 1) ir S(0) = 0, todėl

n
S(n)
R := ak − f (e−1/n ) −
k=0
n
11 Paul Emile Appell (1855–1930) – prancūzų matematikas.
167
ANALIZINĖ TEORIJA

n−1 1 1
= S(k) −
k=1
k k+1
∞ −k/n
e e−(k+1)/n
− S(k) − . (9.19)
k=1
k k+1
Šios eilutės liekanos, kai k n, modulis neviršija

|S(k)|

−k/n −1/n e−1/n 2 |S(k)| −k/n
k
e 1 − e +
k + 1 n kn k
e .
kn
Likusias sumas, esančias (9.19) lygybės dešinėje, sujungiame ir gauname

n−1 1 1
R1 := S(k) 1 − e−k/n − 1 − e−(k+1)/n .
k=1
k k+1
Laužtiniuose skliaustuose esančio nario absoliutusis didumas

1
−k/n −1/n 1 2
e e −1 + 1 − e−(k+1)/n .
k k(k + 1) kn
Vadinasi,
2 |S(k)|
n−1
|R1 | .
n k=1 k
Įstatę gautuosius įverčius į (9.19) formulę ir pastebėję, kad vienas dėmuo yra perkeliamas
į kitą sumą, baigiame įrodymą.
Kaip matome įrodytoje nelygybėje yra narys S(n)/n. Jei jis neartėja prie nulio,
funkcijos savybės neapibrėžia eilutės dalinių sumų asimptotinės elgsenos. Tą pirmą
kartą pastebėjo A. Tauberis12 . Apsiribokime realiųjų funkcijų atveju.
9.11 teorema (Tauberio) . Tarkime, kad
∞

f (x) = an x n
n=0
ir šios eilutės konvergavimo spindulys yra vienetas. Eilutė

∞

an
n=0
12 Alfred Tauber (1866–1942) – slovakų matematikas.
168
konverguoja ir jos reikšmė yra lygi s tada ir tik tada, jei
lim f (x) = s (9.20)

x→1−
ir
1
n
lim kak = 0. (9.21)
n→∞ n
k=1
Įrodymas. Pakankamumas. Tarkime, (9.20) ir (9.21) lygybės yra tenkinamos.

Kiekvienam ε > 0 iš (9.21) sąlygos galima parinkti tokį n0 = n0 (ε) 1, kad būtų
|S(k)| εk, jei k n0 . Be to, |S(k)| C(ε) < ∞, kai k n0 . Jei n n0 , tai iš 9.5
lemos gauname
n
2C(ε) 1 2ε −k/n

ak − f (e−1/n ) 3ε + + e
n k n
k=0 kn0 k>n
∞
2C(ε)
3ε + (1 + ln n0 ) + 2ε e−v dv.
n
1
Vadinasi, n

lim sup ak − f (e−1/n ) 5ε.
n→∞
k=0
Pasinaudoję (9.20) sąlyga, matome, kad koeficientų eilutė konverguoja į s.

Būtinumas. Dabar tarkime, kad teoremos eilutė konverguoja ir jos reikšmė lygi s.
Tuomet
s(u) := ak = s + r(u);
0ku
čia |r(u)| ε, jei u u0 , ir supu0 |r(u)| C < ∞. Pritaikome sumavimo dalimis

9.3 lemą ir gauname
n
|S(n)|
1
= s(n) − s(u) du
n n
1
n

1
= s + r(n) − (s + r(u)) du
n
1
|s| Cu0
|r(n)| + + + ε(n − u0 ).
n n
Vadinasi, (9.21) lygybė yra tenkinama. Tuomet iš čia ir 9.5 lemos išplaukia
s(n) − f (e−1/n ) = o(1),
169
ANALIZINĖ TEORIJA
kai n → ∞. Todėl f (e−1/n ) = s + o(1). Funkcija f (x) yra tolydi intervale [0, 1], todėl
gauname (9.20) sąlygą.
Teorema įrodyta.
Dar kartą pabrėžiame, vien tik iš (9.20) sąlygos Tauberio teoremos teiginys neiš-
plaukia.
9.3 pavyzdys. Tegul
1−x
f (x) = = 1 − 2x + 2x 2 − · · · + 2(−1)n + · · · .
1+x
Dabar limx→1− f (x) = 0, tačiau dalinės koeficientų sumos nekonverguoja.
Tauberio teoremos (9.20) ir (9.21) formules galima pakeisti griežtesnėmis, bet
paprastesnėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, (9.21) lygybę galime pakeisti tokiomis: an =
o(n−1 ) arba an −Cn−1 su kokia nors konstanta C > 0. Plačiau apie tai galima
paskaityti [84] knygoje. Tikrinant šias papildomas sąlygas ir vertinant kombinatorinių
struktūrų generuojančių eilučių koeficientus, yra labai pravarčios lemos apie sudėtinių
funkcijų Teiloro koeficientus. Pateiksime porą elementarių nelygybių.
9.6 lema. Jei aj ∈ R,
∞

Q := |aj | < ∞
j =1
ir
∞
∞

B(x) := bn x n := exp aj x j ,
n=0 j =1
tai egzistuoja tokia konstanta C = C(Q) > 0, kad visiems N ∈ N

∞
N ∞

|bn | C |am |e−N/m + |am | + e−N .
n=N m=1 m=N+1
Įrodymas. Pasinaudoję exponentinės funkcijos skleidiniu, gauname

∞
∞ k
1
B(x) = 1 + am x m
k=1
k! m=1
∞ ∞
1
= 1+ dk,n x n
k=1
k! n=k
∞
n
1
= 1+ dk,n x n .
n=1 k=1
k!
Čia
dk,n = am1 · · · amk ,
m1 +···+mk =n
170
o mj ∈ N, todėl
n
∞

∞

1
|bn | = dk,n
k!
n=N n=N k=1
∞ ∞

1
|dk,n |
k=1
k! n=max{N,k}
∞ ∞ ∞
1 1
N
= |dk,n | + |dk,n |
k=1
k! n=N k=N+1
k! n=k
=: S1 + S2 .
Vertiname
∞
1
N
S1 |am1 | · · · |amk |
k! n=N m +···+m
k=1 1 k =n

N
1
= |am1 | · · · |amk |.
k! m
k=1 1 +···+mk N
Vidinė suma skaičiuojama, kai m1 + · · · + mk N. Vadinasi, bent vienas indeksas

mj N/k, todėl ši suma neviršija

k
|am1 | · · · |amk | kQk−1 |am |,
j =1 mj N/k mN/k
m1 +···+mk N
o
N
Qk−1
S1 |am |
k=1
(k − 1)! mN/k
∞
Qk−1
= |am |
m=1 max{1,N/m}kN
(k − 1)!

N ∞
Qk−1
|am | + eQ |am |.
m=1 kN/m
(k − 1)! m=N+1
Iš Stirlingo (9.1) formulės išplaukia M! ceM QM , čia c > 0 yra konstanta. Todėl
pasinaudoję nelygybe

y j e|y| |y|M+1
y
e − , y ∈ R,
j! (M + 1)!
0j M
171
ANALIZINĖ TEORIJA
gauname

N ∞
eQ Q[N/m]
S1 |am | +eQ
|am |
m=1
[N/m]! m=N+1
∞

N
−1 −N/m
e c e
Q
|am |e + |am | .
m=1 m=N+1
Panašiai
∞
1
S2 |am1 | · · · |amk |
k! m +···+m
k=N+1 1 k k
∞
Qk

k=N+1
k!
eQ

(N + 1)!
eQ c−1 e−N .
Sudėję S1 ir S2 , įverčius baigiame įrodymą.
9.1 išvada. Tarkime, kad aj ir bn , j 1, n 0, yra 9.6 lemoje įvestos sekos. Jei
|aj | C1 j −α , čia C1 > 0 ir α > 1 yra konstantos, tai |bn | C2 n−α . Konstanta C2
priklauso tik nuo C1 ir α.
Įrodymas. Pasinaudokime 5.5 skyrelyje išvesta rekurenčiąja formule
1
n−1
bn = (n − k)bk an−k .
n k=0
Vadinasi,

1
bn + |bk |(n − k)1−α
n kn/2 n/2<kn−1
1
n−α |bk | + |bk |.
kn/2
n n/2<kn
Vertindami antrąją sumą pasinaudojame 9.6 lema ir gauname

1 −α 1
e−n/m 1 −α
|bk | n α
+ m + e−n
n n/2<kn n mn (m/n) n mn
n−α ,
172
nes apskliaustoji suma yra aproksimuojama konverguojančiu integralu. Reziumuodami

pastebime, kad egzistuoja tokia konstanta C, priklausanti tik nuo α ir C1 , kad visiems
n1

n |bn | C
α
|bk | + 1 . (9.22)
kn/2
Dabar pritaikysime indukcijos principą ir rasime C2 , nurodytą 9.1 išvadoje.

Tarkime, M ∈ N yra skaičius, kurį parinksime vėliau. Visada galime rasti tokį
K = K(M) > 0, kad visiems 1 k M
|bk | Kk −α .
Taigi pirmieji sekos bm nariai tenkina įrodinėjamą nelygybę, jei C2 K. Tarkime, kad
ir visiems k n − 1 nelygybė |bk | C2 k −α yra teisinga. Tada iš (9.22) nelygybės
išplaukia

C2
n |bn | C MK +
α
+1
kα
M<kn/2
∞
du
C MK + C2 +1
uα
M
= L(M) + CC2 (α − 1)−1 M 1−α ;
čia L(M) = C(KM + 1). Dabar fiksuokime tokį mažiausią M ∈ N, kad
C(α − 1)−1 M 1−α 1/2,
ir paimkime C2 = max{K, 2L(M)}. Tada
nα |bn | L(M) + C2 /2 C2 .
Tai ir reikėjo įrodyti.

Išnagrinėkime kombinatorinį pavyzdį.
9.12 teorema. Keitinių, kurių ciklų ilgiai yra skirtingi, skaičius
βn ∼ n! e−γ ;
čia γ yra Oilerio konstanta ir n → ∞.

Įrodymas. Nagrinėkime e. g. f.
∞
∞

βn xj
f (x) := x =
n
1+ .
n=0
n! j =1
j
173
ANALIZINĖ TEORIJA
Atskirkime pirmąjį daugiklį, kuris trukdo logaritmuoti. Pasinaudoję logaritminės funk-

cijos skleidiniu, kai |x| < 1, gauname
∞
xj
f (x) = (1 + x) exp ln 1 +
j =2
j
∞
xj
= (1 + x) exp + g(x)
j =2
j

= (1 + x)(1 − x)−1 exp g(x) ;
čia
∞ ∞ ∞
(−1)m−1 x j m
g(x) = −x + m
=: −x + gn x n ,
m=2
m j =2
j n=4
(−1)m−1 m 1
m−1 m
gn = = (−1) I{m|n},
jm=n
mj m 2mn/2
n m
j,m2
o I{·} yra indikatorius. Kai n 4, vertiname

1 m m−2
|gn | m
n2 n
2mn/2
2 1 m−1
2 m
n m1 2

2 1
= 2
n 1−x x=1/2
8
= .
n2
Remiantis 9.1 išvada, funkcijos
∞

h(x) := exp g(x) = hn x n
n=0
koeficientai hn n−2 . Vadinasi, funkcija h(x) yra apibrėžta konverguojančia intervale

[−1, 1] eilute ir jos koeficientai tenkina Tauberio teoremos sąlygą. Todėl, kai n → ∞,
gauname

n

hk ∼ lim h(x) = exp g(1)
x→1−
k=0
∞ ∞

(−1)m−1 1
= exp −1+
m=2
m k=2
km
174
∞
1 1
= exp −1+ ln 1 + −
k=2
k k
∞
1 1
= 1 + e−1/k
2 k=1 k
= e−γ /2.
Įžiūrėti neesminę mums konstantų lygybę sunkoka. Tiesiog pasinaudojome žinynu. Ne-
kantresni gali žvilgtelėti į toliau pateikiamą (10.4) formulę. Taigi įrodėme, kad funkcijos
∞
f (x) h(x)
= =: ln x n
1+x 1−x n=0
koeficientai ln ∼ e−γ /2, jei n → ∞. Kadangi
βn /n! = ln + ln−1 ∼ e−γ ,
tai teorema įrodyta.

Nagrinėjant panašų uždavinį kitoms kombinatorinėms struktūroms, įrodytos Tau-
berio teoremos dažnai nebepakanka. Yra žinoma įvairių jos apibendrinimų. Suformu-
luosime vieną iš jų.
Funkcija, L(x), apibrėžta teigiamoje pusašėje R+ , vadinama lėtai kintančia bega-
lybėje, jei L(ux)/L(x) ∼ 1 kiekvienam fiksuotam u > 0, kai x → ∞.
9.13 teorema (Hardžio–Litlvudo13–Karamatos14) . Tegul an −K/n, čia K > 0
yra konstanta, ir eilutė
∞

f (x) = an x n
n=0
konverguoja intervale |x| < 1. Jei kokiam nors ρ 0 ir begalybėje lėtai kintančiai
funkcijai L(x) galioja sąryšis
1
f (x) ∼ (1 − x)−ρ L , x → 1−,
1−x
tai

n
ak ∼ nρ L(n)/ (ρ + 1),
k=0
kai n → ∞.
Įrodymą galima rasti [84] ir kitose knygose.
13 John Edensor Littlewood (1885–1977) – anglų matematikas.

14 Jovan Karamata (1902–1967) – serbų matematikas.
175
ANALIZINĖ TEORIJA
Palyginę šią ir Apelio teoremas, matome, kad jas galime laikyti atvirkštinėmis
viena kitai, tačiau Hardžio–Litlvudo–Karamatos teoremoje yra papildoma sąlyga. Ją
galima būtų susilpninti, bet jos išvengti neįmanoma.
Pabaigoje pastebėkime, kad pateiktose Tauberio teoremose minimas vienetinis
konvergavimo spindulys nesiaurina jų prasmės. Taikymo sritį galima praplėsti pakeitus
kintamąjį. Yra žinomos bendros Tauberio teoremos kompleksinio argumento funkci-
joms. Mes jų nenagrinėsime. Kombinatorikoje jas dažniau pakeičia F. Flažolė ir A. Od-
lizko15 metodas, kurį išdėstysime vėliau.
9.5. Elementarus metodas

Praeito skyrelio 9.5 lemą galime pritaikyti ir platesnei uždavinių klasei. Bene svarbiau-
si iš jų yra tolygaus asimptotinių formulių liekamųjų narių įvertinimo uždaviniai, kai
nagrinėjamos eilutės priklauso nuo kitų parametrų. Tokiuose uždaviniuose iš esmės yra
nagrinėjamos eilučių šeimos, todėl Tauberio teoremos, kuriose yra apsiribojama viena
funkcija, juose nepritaikomos.
Panagrinėkime gan paprastą atvejį. Tegul aj = aj (n, τ ) ∈ C, j 1, yra komp-
leksinių skaičių seka, n ∈ N ir τ ∈ S yra jos papildomi parametrai; čia S gali būti bet
kokia aibė. Nagrinėkime eilutę
∞
∞ ∞ ,a - aj
j j
M(z) = Mm z =
m
exp z = exp z =: exp A(z) ; (9.23)
j
m=0 j =1
j j =1
j
čia vardiklyje esantis j yra dėl patogumo įvestas normavimas. Sudauginę exponentinės
funkcijos skleidinius, randame jos Teiloro koeficientus
m
aj kj 1
Mm = Mm (n, τ ) = . (9.24)
k1 ,...,km ∈Z+ j =1
j kj !
1k1 +···+mkm =m
Ieškokime jų asimptotinių formulių, kai m = n → ∞, su tolygiais atžvilgiu τ ∈ S

liekamųjų narių įverčiais. Vadovėlio trečioje dalyje jas taikysime plačiai.
Tiriant Mn , pirma ateinanti į galvą mintis – pasinaudoti rekurenčiuoju sąryšiu
1
n−1
Mn = Mk an−k , M0 := 1, (9.25)
n k=0
išvestu 5.5 skyrelyje, ir matematine indukcija. Tačiau, jei ir kiltų kokia nors indukcinė
hipotezė dėl Mn (n, τ ) asimptotikos, ja pasinaudoti tiesiogiai negalėtume, nes po sumos
ženklu yra Mk (n, τ ), o ne Mk (k, τ ). Atkreipiame dėmesį, kad Mm (n, τ ) elgsena esant
įvairiems posekiams m = m(n) → ∞ gali labai skirtis.
15 Andrew M. Odlyzko – amerikiečių matematikas.
176
9.14 teorema. Tarkime, kad aj ∈ C, |aj | 1, j 1, n 1 ir

∞
∞
aj
M(z) = Mn z = exp
n j
z .
n=0 j =1
j
Tada n
aj − 1 5 n

Mn − exp |aj − 1| 1 + ln .
j n j
j =1 j n
Be to, kiekvienam p > 1

n 1/p
aj − 1 2p 1

Mn − exp 3+ |aj − 1|p
.
j p − 1 n
j =1 j n
Įrodymas. Pritaikysime 9.5 lemą funkcijai

∞
∞

aj − 1 j
f (z) := fn z := (1 − z)M(z) = exp
n
z ,
n=0 j =1
j
kuri yra apibrėžta srityje |z| < 1. Jei S(k) = 1f1 + · · · + kfk , tai
∞
zf (z)
S(k)zk =
k=1
1−z
∞
∞
1 aj − 1 j
= exp z (aj − 1)zj
1−z j =1
j j =1
∞

= M(z) (aj − 1)zj .
j =1
Vadinasi, k
k

|S(k)| = (aj − 1)Mk−j |aj − 1| 2k,

j =1 j =1
nes iš sekos aj aprėžtumo ir (9.24) lygybės išplaukia nelygybė |Mn | 1. Todėl 9.5
lemos sąlygos yra tenkinamos. Ją taikydami dar pastebime, kad aj su indeksais j > n
neturi įtakos koeficientui Mn , todėl tariame, kad tokie aj = 1. Tada S(k) = S(n), jei
k n. Kadangi f1 + · · · + fn = Mn , iš lemos gauname
∞
aj − 1

Mn − f (e−1/n ) = Mn − exp
j
j =1
|S(n)| 2 |S(k)| 2|S(n)| 1 −k/n

n
+ + e . (9.26)
n n k=1 k n k>n
k
177
ANALIZINĖ TEORIJA
Antrasis (9.26) formulės dešinėje esantis dėmuo neviršija
2 1 2 1
n k n
|aj − 1| = |aj − 1|
n k=1 k j =1 n j =1 k
j kn
2
n n
|aj − 1| 1 + ln .
n j =1 k
Be to, visiems n 1
1 ∞
−k/n e−v
e dv 1.
k>n
k v
1
Sudėję gautuosius įverčius, baigiame pirmos suformuluotos nelygybės įrodymą.
Antrajam teoremos teiginiui įrodyti pakanka pasinaudoti (9.26) formule ir iš Koši
nelygybės išplaukiančiu įverčiu:
1/p
|S(k)| k 1/q
|aj − 1|p
, q = p/(p − 1).
j k
Atsiradusiai sumai galima pritaikyti nelygybę:

n n
−1/p
k 1+ u−1/p du
k=1 1
1 + qn1/q − q
qn1/q .
Teorema įrodyta.
9.4 pavyzdys. Ieškokime skaičiaus keitinių σ ∈ Sn , kurių ciklų ilgiai priklauso kintančiam
poaibiui Jn ⊂ {1, 2 . . . , n}. Tegul kj (σ ) 0 yra j -ojo ilgio ciklų keitinyje kiekis. Vadinasi,
reikia rasti
In := {σ ∈ Sn : kj (σ ) = 0, ∀j ∈ Jn }.
Remiantis 8.1 lema, e. g. f.
∞

Im m zj
1+ z = exp .
m! j
m=1 j ∈Jn
Anksčiau įrodyta Tauberio teorema į koeficientų Im priklausomybę nuo n neatsižvelgia, todėl ją

galėtume pritaikyti, tik kai Jn = J ⊂ N yra fiksuotas poaibis. Dabar įrodyta 9.14 teorema to
trūkumo nebeturi. Pritaikę ją, kai aj = 1, jei j ∈ Jn , ir aj = 0, jei j ∈ J n := {j : j n, j ∈
Jn }, gauname nelygybę

I 1 5 n
n
− exp − 1 + ln ;
n! j n j
j ∈J n j ∈J n
178
čia |J n | yra aibės galia. Ši nelygybė netriviali, jeigu liekamasis narys yra mažesnis už pagrindinį.
Taip bus, kai J n yra nedidelė aibė arba joje esantys skaičiai yra arti n. Antrasis teoremos įvertis
šiame pavyzdyje taip pat gali būti pritaikytas.
Užduotys
9.1. Tegul n → ∞. Įrodykite sąryšius:
a)
n
nα+1 lnβ n
k α lnβ k ∼ , α > −1, β ∈ R;
k=1
α + 1
b)

n
lnα k lnα+1 n
∼ , α > −1.
k=1
k α+1
9.2. Įrodykite, kad harmoninių skaičių seka

n
1 1
Hn := = ln n + γ + + O(n−2 );
k=1
k 2n
čia γ = 0, 57721... yra Oilerio konstanta. Išreikškite γ Bernulio funkcija B1 (t) ir

begaline skaičių B2r (0), r 1, eilute.
9.3. Aproksimuokite sumą

n
kα
k=1
−2
O(n ) tikslumu, kai α > −1 yra fiksuotas.
9.4. Išveskite asimptotinę formulę

n
n 1
ke−αk
2 /n
= +O ;
k=1
α n
čia α > 0 yra fiksuota konstanta.
9.5. Įrodykite asimptotinę formulę

k k 3
e−k /n
2
n!nk
= √ 1+O +O 2 ,
(n + k)! πn n n
kai k = o(n2/3 ). Išveskite iš jos formulę su absoliučiuoju paklaidos įverčiu.
179
ANALIZINĖ TEORIJA
9.6. Raskite sumų

F (k)e−αk
2 /n
kψ
pagrindinius asimptotikų narius ir įvertinkite liekanas, jei n3/5 ψ = ψn n, o

F (k) yra teigiamas reikšmes įgyjantys polinomai.
9.7. Įrodykite 9.1 išvadą nesinaudodami pačia 9.6 lema, bet daugiau dėmesio kreipda-
mi į funkcijos B(x), 0 x < 1, išvestinių reikšmes. Pabandykite rasti šį būdą.
9.8. Išnagrinėkite n-osios eilės 2-ojo reguliarumo grafų, kurių jungių komponenčių
eilės neviršija penkių, skaičiaus asimptotiką.
180
10. Analiziniai metodai
10.1. Neišreikštinės funkcijos
Nuo šiol remsimės kompleksinio kintamojo funkcijų teorija. Skaitytojui pakaks žinių,
įgyjamų bakalauro studijose. Išskirtinės čia yra analizinės nulio aplinkoje funkcijos. Iš
įvairių ekvivalenčių analizinės funkcijos apibrėžimų mes pasirenkame tą, kuris formu-
luojamas naudojantis laipsninėmis eilutėmis.
Tarkime, kad S ⊂ C yra kompleksinės plokštumos sritis. Funkcija f : S → C
yra vadinama analizine šioje srityje, jei kiekvienam taškui w ∈ S egzistuoja jo aplinka,
kurioje funkcija išskleidžiama konverguojančia eilute
∞

f (z) = an (z − w)n ;
n=0
čia an = an (w) ∈ C.
Kaip matėme, kombinatorikoje generuojančios eilutės yra įvedamos formaliai.
Tačiau suteikus nežinomajam kompleksinio kintamojo z ∈ C prasmę, šios eilutės yra
funkcijų skleidiniai nulinio taško aplinkoje. Funkcijos taip galėjo būti apibrėžtos tik
viename taške z = 0, kai eilutės divergavo visur, išskyrus nulinį tašką, arba būti anali-
zinės netrivialiame galbūt begaliniame skritulyje. Šiame skyrelyje nagrinėjamų eilučių
konvergavimo sritys be išimčių yra netrivialios, vadinasi, šios eilutės išreiškia funkci-
jas, analizines tam tikruose skrituliuose su centru nuliniame taške. Dažnai jas galima
analiziškai pratęsti platesnėje srityje.
Palyginkime jau žinomas kombinatorinių klasių generuojančias funkcijas. Poli-
nomų virš baigtinio kūno Fq atveju funkcija (1 − qz)−1 yra analizinė visoje plokštumo-
je, išskyrus tašką z = q −1 , kuriame yra paprastasis polius. Aibės skaidinių poaibiais
e. g. f. B(z) = √ − 1} yra sveikoji funkcija. Binariųjų medžių generuojanti funkcija
exp{e
z
C(z) = 1/2 1 − 1 − 4z taške z = 1/4 turi pirmosios eilės išsišakojimą, todėl šiuo
atveju reikia apsiriboti įpjauta kompleksine plokštuma, t. y. sritimi z ∈ C \ [1/4, +∞).
Plačiau panagrinėkime Keilio medžių e. g. f.
∞
nn−1
T (z) = zn .
n=1
n!
Iš (9.2) asimptotikos matyti, kad T (z) yra analizinė skritulyje |z| < e−1 funkcija, o taške
z = e−1 ji diverguoja. Ką daugiau galima apie ją pasakyti? Remiantis 8.5 teorema, T (z)
tenkina formalų sąryšį T (z) = zeT (z) , kurį išvedėme vadovaudamiesi formaliųjų eilučių
teorijos taisyklėmis. Neišreikštinių funkcijų teorijos požiūriu (kadangi e0 = 1 = 0) šis
sąryšis apibrėžia vienintelę analizinę tam tikroje nulio aplinkoje funkciją. Iš tiesų T (z)
yra atvirkštinė funkcijai z = we−w , todėl tolesnę jos analizę galime pradėti nuo lygties
−w
we =0
181
ANALIZINĖ TEORIJA
sprendinio w = 1. Vadinasi, z = 1e−1 = e−1 yra ypatingasis T (z) taškas. Tai mes
matėme iš jos išraiškos eilute. Skritulį |z| < e−1 funkcija T (z) atvaizduoja į skritulį
|w| < 1 abipusiškai vienareikšmiškai. Norėdami gauti T (z) skleidinį taško z = e−1
aplinkoje, apgręžiame eilutę
1 1 1
z = we−w = e−1 − (w − 1)2 + (w − 1)3 − (w − 1)3 + · · ·
2e 3e 8e
ir gauname
√ 2
T (z) = w = 1 + 2(1 − ez)1/2 + (1 − ez) + O |1 − ez|3/2 .
3
Vengdami kvadratinės šaknies dvireikšmiškumo, nagrinėdami šią funkciją, turime imti
sritį z ∈ C \ [e−1 , +∞).
Įvedus analizines generuojančias funkcijas, galima pasinaudoti Koši integraline
formule. Jei f (z) yra analizinė atvirame skritulyje |z| < R funkcija, tai jos n-asis sklei-
dinio koeficientas 1
1 f (z)
an = [z ]f (z) :=
n
dz;
2π i zn+1

čia yra bet koks uždaras kontūras, apeinantis tašką z = 0 einant prieš laikrodžio ro-
dyklę ir priklausantis skrituliui. Čia ir toliau vartojant kontūro sąvoka reikalaujama, kad
jis neliestų savęs vidiniame taške ir būtų ištiesinamoji Žordano kreivė (žr. analizės vado-
vėlius). Nuo šio kontūro parinkimo labai priklauso atliekamos koeficientų asimptotinės
analizės sėkmė. Teiloro formulė
dn

n! an = n f (z) ,
dz z=0
nesuteikia jokios pasirinkimo laisvės.

Nemažai kombinatorinių struktūrų generuojančių funkcijų tenkina funkcinius są-
ryšius, o vėliau, apibrėžiant dar sudėtingesnes struktūras, gaunamos sudėtinės funk-
cijos. Tokiais atvejais sudėtinių funkcijų skleidiniams rasti yra taikoma Lagranžo16 –
Biūrmano17 apgręžimo formulė.
10.1 lema. Tegul funkcija f (z) yra netiesiogiai apibrėžta lygtimi

f (z) = zφ f (z) ;
čia φ(u) – analizinė taške u = 0 ir φ(0) = 0. Jei g(z) yra analizinė taške z = 0, tai
sudėtinė funkcija g(f (z)) taip pat yra analizinė kokioje nors nulinio taško aplinkoje. Be
to, jos n-asis skleidinio koeficientas
1 n−1
[zn ]g(f (z)) = [u ]φ(u)n g (u).
n
16 Joseph-Louis Lagrange (1736–1813) –– prancūzų matematikas.

17 H. H. Bürmann –– vokiečių matematikas.
182
10 skyrius. Analiziniai metodai
Įrodymas. Tegul u = f (z) ir
z = z(u) = u/φ(u).
Kadangi φ(0) = 1 = 0 ir φ(u) yra analizinė nulinio taško aplinkoje, tai ir funkcija z(u)
yra analizinė tam tikroje taško u = 0 aplinkoje. Funkcija f (z) yra atvirkštinė funkcijai
z = z(u), todėl ji taip pat yra analizinė tam tikroje taško z = 0 aplinkoje. Tarkime, kad
skritulys |z| ρ, ρ > 0, patenka į f (z) analiziškumo sritį, o jo konforminis vaizdas,
vaizduojant funkcija f plokštumoje u, patenka į z(u) analiziškumo sritį. Tegul skritulys
|u| ρ1 , čia ρ1 > 0, pakankamai mažas, yra šio vaizdo viduje.
Keletą kartų pasinaudosime Koši formule. Integruodami dalimis, gauname
1
1 g(f (z))
[z ]g f (z) =
n
dz
2π i zn+1
|z|=ρ
1
1 d(g(f (z)))
= dz
2π in zn
|z|=ρ
1
1 g (f (z))
= n
d f (z) .
2π in z
|z|=ρ
Pakeičiame kintamąjį u = f (z). Apskritimas |z| = ρ nebūtinai atvaizduojamas į ap-

skritimą, tačiau žinodami, kad tinkamai pakeitus kontūrą integralo reikšmė nepakinta,
gauname
1
1 g (u)
[z ]g f (z) =
n
du
2π in z(u)n
|u|=ρ1
1
1 φ(u)n g (u)
= du
2π in un
|u|=ρ1
1
= [un−1 ]φ(u)n g (u).
n
Vėl buvo pasinaudota Koši formule.
Grįžkime prie kombinatorinių problemų. Pirmiausia užbaikime tirti funkcinių
digrafų skaičiaus problemą, pradėtą gvildenti 8.3 skyrelyje.
10.1 teorema. Tegul Jn yra n-osios eilės jungių funkcinių digrafų skaičius. Jei n →
∞, tai

n−1 k
n 1 2/ π
−1/2
Jn = (n − 1)! = (n − 1)! en
+ O(n ) ∼n n
.
k=0
k! 2 2n
183
ANALIZINĖ TEORIJA
Įrodymas. Pasinaudosime 8.7 teorema. Sekos Jn , n 1, e. g. f. galima išreikšti

per Keilio medžių e. g. f. tokia formule:

J (z) = − ln 1 − T (z) .
Vadinasi, galime taikyti Lagranžo–Biūrmano lemą, kai
φ(u) = eu , g(u) = ln(1 − u)−1
ir
∞ ∞ ∞ m
enu (nu)k r nk m
φ n (u)g (u) = = · u = u .
1−u k=0
k! r=0 m=0 k=0
k!
Remiantis 10.1 lema, Jn išreiškiamas per pastarosios eilutės (n − 1)-ąjį koeficientą. Pir-
masis teoremos teiginys įrodytas.
Sumai aproksimuoti galima būtų pritaikyti Laplaso metodą, bet mes pademonst-
ruosime originalesnę idėją ir pasinaudosime tikimybių teorijos rezultatu, kuris yra įro-
dytas [51] ir [68] knygose. Tai Berio–Eseno teorema apie konvergavimo greitį centrinėje
ribinėje teoremoje.
Tegu Yn = Z1 + · · · + Zn yra nepriklausomų vienodai pasiskirsčiusių Puasono
atsitiktinių dydžių su vienetiniu parametru suma. Tuomet Yn taip pat yra Puasono dydis,
kurio parametras lygus n. Vadinasi, iš Berio–Eseno teoremos išplaukia

n−1 k
n
e−n = P (Yn n − 1)
k=0
k!

Yn − EYn 1
=P √ −√
VYn n
√

−1/ n
1 1
e−u /2 du + O(n−1/2 ) = + O(n−1/2).
2
= √
2π 2
−∞
Įstatę šį sąryšį į Jn išraišką, gauname reikiamą liekamojo nario įvertį.

Asimptotinis sąryšis, nurodytas 10.1 teoremoje, yra Stirlingo formulės išvada. Jis
atskleidžia visų ir jungių n-osios eilės funkcinių digrafų santykio elgseną, kai n →
∞.
10.2. Reziduumu˛ teoremos išvados

Iš pradžių prisiminkime keletą kompleksinio kintamojo funkcijų teorijos teiginių. Jei-
gu funkcija f (z) yra analizinė taško z = z0 aplinkoje, išskyrus jį patį, tai šis taškas
vadinamas izoliuotuoju ypatinguoju tašku. Tada f (z) yra išskleidžiama Lorano18 eilute
a−n a−1
f (z) = · · · + + ··· + + a0 + a1 (z − z0 ) + · · · + an (z − z0 )n + · · · .
(z − z0 )n z − z0
18 Pierre Alphonse Laurent (1813–1854) –– prancūzų matematikas.
184
Jei ši eilutė turi tik baigtinę pagrindinę dalį, t. y. a−k = 0, kai k m + 1, tai z0 yra
polius, m – jo eilė. Koeficientas a−1 yra vadinamas reziduumu.
10.2 teorema. Tegul f (z) yra funkcija, analizinė srityje S, apribotoje uždaru kon-
tūru , išskyrus jos viduje esančius polius z1 , . . . zs , kurių atitinkami reziduumai yra
c1 , . . . , cs . Jei f (z) yra tolydi kontūro taškuose, tai
1
1
f (z) dz = c1 + · · · + cs .
2π i

Pirmajame skyriuje, nagrinėdami tiesinių homogeninių rekurenčiųjų sekų gene-

ruojančias funkcijas, įrodėme, kad jos yra racionaliosios polinominės trupmenos. Per-
ėjus prie kompleksinio argumento, jos tampa meromorfinėmis visoje plokštumoje. To-
dėl suformuluota reziduumų teorema galėtų būti taikoma sekos bendrajam nariui rasti.
Deja, integruojant racionaliąsias funkcijas neišvengiama polinomų algebros, kuria buvo
naudojamasi ir tada.
Tikslios, bet komplikuotos sekų bendrųjų narių formulės dažnai mažai ką pasako
apie jų asimptotinę elgseną, pavyzdžiui, jų modulių didėjimą. Kai kada pakanka tik
paprastų įverčių. Jiems gauti galime pasitelkti kompleksinio argumento generuojančias
funkcijas.
Tarkime, kad funkcija f (z) yra analizinė skritulyje |z| < R, R > 0. Tada iš Koši
formulės išplaukia nelygybė
n
[z ]f (z) r −n max |f (z)|; (10.1)
|z|=r
čia n 0 ir 0 < r < R yra bet kokie skaičiai. Kaip matome, norėdami kuo tiksliau
įvertinti n-ąjį koeficientą, turime ieškoti
inf r −n max |f (z)|. (10.2)

0<r<R |z|=r
Iš šio paprasto principo dažnai išplaukia gana tikslūs įverčiai.

10.1 pavyzdys. Nagrinėkime Belo skaičių Bn seką, kurios e. g. f. yra B(z). Koeficientai yra
teigiami, todėl maksimumas įgyjamas, kai z = r. Vadinasi,
Bn
inf B(r) = inf exp{er − 1 − n ln r}.
n! r>0 r>0
Eksponentės rodiklis mažiausias, kai r = rn tenkina lygtį
rer = n,
t. y. rn ∼ ln n − ln ln n, jei n → ∞. Palyginę taip gautą įvertį
Bn
exp{ern − 1 − n ln rn }
n!
185
ANALIZINĖ TEORIJA
su sudėtingai gaunama Bn asimptotika (žr. 9.3 skyrelį) matome, kad nustatydami didėjimo eilę
atsiliekame tik logaritminiu daugikliu.
Nelygybė (10.1) rodo, kad siekiant tikslumo funkcijų analiziškumo srities kontūrą reikia
tęsti kiek galima toliau nuo koordinačių pradžios. Panagrinėkime sutvarkytuosius aibių skaidi-
nius poaibiais, t. y. kiekviename n-osios galios aibės skaidinyje k poaibių sąjunga atsižvelgiama
į poaibių tvarką. Vadinasi, tokių skaidinių bus k! kartų daugiau negu nesutvarkytųjų. Iš tiesų šių
skaidinių kiekis lygus n aibės siurjekcijų į k aibę skaičiui. Iš viso n aibės sutvarkytųjų skaidinių
poaibių sąjunga yra
n
n : =
B k!S(n, k);
k=0
čia S(n, k) –– antrosios rūšies Stirlingo skaičius, S(0, 0) = 1 ir S(n, 0) = 0, jei n 1.
.
10.3 teorema. Tegul r, ln 2 < r < ρ := ln2 2 + 4π 2 , yra bet koks skaičius. Tada
n = 2n!(ln 2)−n−1 + O(r −n n!),
B n 1.
n e. g. f.
Įrodymas. Nagrinėjame įvestos sekos B
∞
n
B
=
B(z) zn
n=0
n!
∞
1
n
= k!S(n, k)zn
n=0
n! k=0
∞
∞
S(n, k)
= k! n
z .
k=0 n=k
n!
Įsigilinkime į apskliaustosios eilutės prasmę. Tai yra nesutvarkytųjų skaidinių, turinčių
lygiai k netuščių poaibių, ansamblių klasės e. g. f. Netuščių poaibių klasė yra numeruo-
toji ir jos e. g. f. yra ez − 1, todėl
∞
(ez − 1)k
S(n, k)zn = .
n=k
k!
Įstatę gauname
∞

= (ez − 1)k
B(z) k! · = (2 − ez )−1 .
k=0
k!
Visi šios funkcijos ypatingieji taškai yra lygties ez = 2 šaknys, t. y. zk = ln 2 + 2π ik,
reziduumas
k ∈ Z. Jie yra paprastieji poliai. Įsitikinę, kad taške z = ln 2 funkcijos B(z)
yra (−1)/2, galime apibrėžti analizinę srityje |z| < ρ funkciją
+ 1
R(z) = B(z) .
2(z − ln 2)
Toliau pasinaudojame Koši formule ir integruojame apskritimu |z| = r < ρ. Pritai-
kę funkcijai R(z)z−n−1 (10.1) nelygybę, o funkcijai (2(z − ln 2))−1 z−n−1 – reziduumų
teoremą, gauname norimą rezultatą.
186
10.3. Darbu metodas

Kaip elgtis, jei funkcijos analiziškumo srities kontūre yra ne poliai o kitokio tipo ypa-
tingieji taškai? Kaip pasinaudoti funkcijos tolydumu ar didesnio laipsnio glodumu šito
kontūro taškuose? Dalį atsakymų į šiuos klausimus randame matematiko Ž. Darbu19
veikaluose.
10.4 teorema. Jei f (z) yra funkcija, analizinė skritulyje |z| < 1 ir tolydi apskritimo
|z| = 1 taškuose, tai
[zn ]f (z) = o(1).
Be to, jei f (z) yra k 1 kartų diferencijuojama ir f (k) (z) yra tolydi apskritimo |z| = 1
taškuose, tai
[zn ]f (z) = o(n−k ).
Įrodymas. Pasinaudokime Koši teorema ir integruokime apskritimu |z| = 1. Pa-
keitę poliniu kintamuoju, gauname
2π
1
[z ]f (z) =
n
f (eit )e−nit dt.
2π
0
Dabar pirmasis teoremos įvertis išplaukia iš žinomos Rymano–Lebego lemos.

Integruojame dalimis k kartų:
2π
1
[z ]f (z) =
n
f (k) (eit )e−nit dt.
2π(in)k
0
Ir vėl pritaikę Rymano–Lebego lemą, gauname antrąjį teoremos įvertį.

Šiais rezultatais galima pasinaudoti netgi ieškant funkcijų Teiloro koeficientų asimp-
totikų. Taip elgiamasi, jei f (z) = g(z)+r(z) ir g(z) skleidinį pavyksta rasti kitais meto-
dais, o liekamajai funkcijai galioja ką tik įrodytos teoremos sąlygos. Neretai pagrindinę
funkcijos dalį sudaro tokio pavidalo dėmenys:
(1 − z)−w , w ∈ C \ {0, −1, −2 . . .}.
Kaip matome, polinomų atvejo nenagrinėjame. Ši funkcija yra analizinė įpjautoje komp-
leksinėje plokštumoje C \ {z: z = 0, z 1}. Taškas z = 1 yra jos algebrinis
ypatingasis taškas. Teiloro eilutė užrašoma per apibendrintuosius Niutono binomo koe-
ficientus. Tuomet

1 w+n−1 (n + w)
[z ]
n
= = . (10.3)
(z − 1)w n (w) (n + 1)
19 Jean Gaston Darboux (1842–1917) – prancūzų matematikas.
187
ANALIZINĖ TEORIJA
Dabar Oilerio gama funkcija yra kompleksinio argumento funkcija, gauta analiziškai
pratęsus ją į visą plokštumą. Primename, kad srityje z > 0 ji apibrėžta integralu
∞
(z) = t z−1 e−t dt
0
ir yra analizinė, o jos tęsinį galima gauti naudojant funkcinę lygtį (z + 1) = z (z).
Todėl taškai z = 0, −1, . . . yra jos paprasti poliai ir (n + 1) = n! kiekvienam n ∈ N.
Kombinatorikoje dažnai naudojama Vejerštraso20 formulė
∞
1 z −z/j
= zeγz
1+ e ; (10.4)
(z) j =1
j
čia γ yra Oilerio konstanta. Ši išraiška aiškiai parodo, kad 1/ (z) yra sveikoji funkcija
ir jos nuliai yra taškuose z = 0, 1, . . . . L. Oileris dar 1729 m. buvo paminėjęs sandaugą
∞
1 1 z z −1
(z) = 1+ 1+ , z = 0, −1, . . . .
z j =1 j j
Ateityje mes naudosimės Hankelio21 integraline išraiška:

1
1 1
= t −z et dt; (10.5)
(z) 2π i
L
čia L yra begalinis kontūras, apeinantis spindulį {t ∈ C: t = 0, −∞ < t 0}. Jis

susideda iš apatinės briaunos {t ∈ C: t = 0−, −∞ < t δ}, apskritimo |t| = δ,
0 < δ < 1, ir viršutinės briaunos {t ∈ C: t = 0+, −∞ < t δ}, einant t mažėjimo
kryptimi.
10.5 teorema. Tegul K > 0 yra bet kokia konstanta, w ∈ C ir w = 0, −1, . . . .
Tuomet tolygiai |w| K atžvilgiu
1 nw−1 1
[zn ] = 1 + O .
(z − 1)w (w) n
Įrodymas. Iš (10.3) lygybės išplaukia
n
w − 1 −(w−1)/j n
1 1
[z ]
n
= 1+ e exp (w − 1) .
(z − 1)w j =1
j j =1
j
20 Karl Teodor Wilhelm Weierstrass (1815–1897) – vokiečių matematikas.

21 Hermann Hankel (1839–1873) – vokiečių matematikas.
188
Tegul n 2K + 1. Papildę lygybės dešinėje esančią sandaugą, padarytume paklaidą

∞
w − 1 −(w−1)/j
1+ e
j =n+1
j
∞
w − 1 w − 1
= exp ln 1 + −
j =n+1
j j
∞
1
= exp O 2
j =n+1
j

1
= exp O
n
1
= 1+O .
n
Čia įvertis yra tolygus atžvilgiu |w| K. Įstatę jį ir pasinaudoję harmoninių skaičių
asimptotika bei Vejerštraso (10.4) formule, gauname
∞
1 w − 1 −(w−1)/j
[z ]
n
= 1+ e
(z − 1)w j =1
j
1 1
× exp (w − 1) ln n + γ + O 1+O
n n
1
e−γ (w−1)
= nw−1 e−γ (w−1) 1 + O .
(w − 1) (w − 1) n
Iš čia išplaukia reikiama formulė.
Kai kuriais atvejais nagrinėjamą analizinę funkciją Ž. Darbu sugebėdavo išskaidy-
ti į atskirų dėmenų sumą ir joms pritaikydavo vieną iš jau įrodytų dviejų teoremų. Ištirki-
me vieną tokį gana paprastą atvejį ir panagrinėkime dviejų analizinių funkcijų sandaugų
koeficientus. Pasinaudosime tokiu pagalbiniu įverčiu.
10.2 lema. Tegul an ir bn , n 0, yra dvi kompleksinių skaičių sekos ir α ∈ R, 0 <
< 1 –– fiksuoti skaičiai. Jei an nα ir bn −n , kai n 1, tai

n
ak bn−k nα , n 1.
k=0
Įrodymas. Tegul n 1. Vertiname pirmąją sumos dalį ir gauname

ak bn−k max |ak | n−k
0kn/2
0kn/2 0kn/2
(1 + n ) α n/2
n−|α| ,
189
ANALIZINĖ TEORIJA
nes rodiklinė funkcija mažėja greičiau negu laipsninė. Panašiai

ak bn−k max |ak | n−k
n/2<kn
n/2<kn n/2<kn/2
n ,α
nes paskutinė suma yra aprėžta. Sudėję abu įverčius, užbaigiame įrodymą.
10.6 teorema. Tegul β > 0 ir K > 0 yra bet kokios konstantos, w ∈ C ir w =

0, −1, . . . . Tarkime, kad g(z) yra analizinė srityje |z| 1 + β. Tuomet
g(z) g(1) w−1

[zn ] = n + O n w−2
.
(z − 1)w (w)
Įrodymas. Iš pradžių pasinaudokime skleidiniu
g(z) = g(1) + (1 − z)r(z);
čia r(z) yra analizinė srityje |z| 1 + β funkcija. Dabar vienam nariui galime pritaikyti
10.5 teoremą. Antrajam pritaikysime 10.2 lemą. Pakanka įvertinti funkcijos r(z)(1 −
z)−w+1 skleidinio koeficientus.
Iš (10.1) nelygybės gauname
rn := [zn ]r(z) (1 + β)−n =: −n .
Vadinasi, pasinaudojus 10.2 lema ir 10.5 teorema,
[zn ]r(z)(1 − z)−w+1 n w−2

.
Teorema įrodyta.
10.2 pavyzdys. Skaitytojas, išsprendęs 8.4 užduotį, žino, kad 2-ojo reguliarumo grafų e. g. f.
yra
ez/2+z /4 (1 − z)−1/2 .
2
Vadinasi, tokių n-osios eilės grafų skaičius yra

1
n! e3/4
√ √ +O , n → ∞.
n π n
√
Taikydami 10.6 teoremą, pasinaudojome lygybe (1/2) = π.
Skyrelyje aprašytą metodą galima išplėtoti nagrinėjant funkcijas, turinčias dau-
giau algebrinių ypatingųjų taškų analiziškumo srities kontūre arba išvedant skleidinius,
turinčius daugiau asimptotinių narių. Įvairių Darbu metodo taikymo pavyzdžių galima
rasti [36], [41] ir [90] knygose.
190
10.4. Flažolė–Odlizko metodas

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje F. Flažolė ir A. Odlizkas, sistemindami analizinius me-
todus kombinatorikoje ir lygindami juos su analizinės skaičių teorijos metodais, pastebė-
jo, kad aptinkamos generuojančios funkcijos dažnai būna analizinės ne tik eilutės kon-
vergavimo skritulyje, bet ir analiziškai pratęsiamos už jo ribų. Nesiaurindami prasmės
tarkime, kad konvergavimo skritulys yra vienetinis ir taškas z = 1 – funkcijos f (z)
izuoliuotasis ypatingas taškas. Minima sritis yra tokia:

(R, φ) := z ∈ C \ {1}: |z| < R, |Arg (z − 1)| > φ , R > 1, 0 φ < π/2.
Bendruoju atveju tokia funkcija nėra glodi vienetinio apskritimo taškuose. Sektorius
{z: |Arg (z − 1)| φ} neleidžia taikyti Koši formulės integruojant didesnio spindulio
apskritimu, todėl Darbu metodas jau nebepritaikomas. Jo vietoje minėti autoriai pasiūlė
parinkti stebėtinai patogų integravimo kontūrą, pavaizduotą 10.1 paveiksle.
r<R
I < θ < –π2

1/n
0 1
10.1 pav.
Ypatingojo taško z = 1 aplinkoje, priklausančioje ir sričiai (R, φ), funkcijos

f (z) elgsena turi būti charakterizuojama papildoma sąlyga. Neseniai pasirodžiusiuose
darbuose yra nagrinėjamos įvairios skalės, pavyzdžiui, reikalaujama, kad
1
f (z) ∼ ,
(z − 1)α
1 1
f (z) ∼ lnβ ,
(z − 1)α 1−z
1 1 1
f (z) ∼ lnβ lnγ ln ,...,
(z − 1)α 1−z 1−z
191
ANALIZINĖ TEORIJA
kai z → 1 srityje (R, φ); čia α, β, γ ∈ C. Kitur simbolis ∼ pakeičiamas O(·) arba
o(·), jei α, β, γ ∈ R. Metodika visais atvejais yra panaši. Visų pirma reikia mokėti
rasti funkcijų, nurodytų šių ekvivalentumo sąryšių dešinėse, koeficientus. Panagrinėsime
vieną iš jų, logaritminį daugiklį pagerindami atitinkamu z laipsniu. Iš tiesų dabar turime
srityje C \ {z: 1 z ∞} korektiškai apibrėžtą analizinę funkciją (z−1 ln(1 − z)−1 )β ,
kai β ∈ C bet koks.
10.7 teorema. Tegul α ∈ C \ {0, −1, . . .}, β ∈ C ir n 3. Tada
1 1 β
fn := [zn ](1 − z)−α ln
z 1−z
1
nα−1
= (ln n) 1 + O
β
.
(α) ln n
Įrodymas. Nagrinėjama funkcija, kurią pažymėkime f (z), yra analizinė srityje

C \ {z: z = 0, 1 z ∞}. Todėl Koši integralinę formulę galime taikyti, kai
kontūras yra šiek tiek paprastesnis negu pavaizduotas 10.1 paveiksle. Dabar jis susideda
iš atskirų dalių
1 it π π
L1 := z = 1 − e : t ∈ − , ,
n 2 2
, 1 (ln n)2 -
L2 := z: z = , 1 z 1+ ,
n n
, 1 (ln n)2 -
L3 := z: z = − , 1 z1+ ,
n n

(ln n)2 it ) *
L4 = z = 1 + e : tn t 2π − tn ;
n
čia
(ln n)2 i
tn = arg 1 + + ,
n n
o taškas z = 0 yra apeinamas prieš laikrodžio rodyklę. Iš Koši teoremos išplaukia lygybė

1 f (z)
fn = − + − + dz =: −I1 + I2 − I3 + I4 .
2π i zn+1
L1 L2 L3 L4
Tegul toliau n yra pakankamai didelis. Vertindami I4 , pasinaudojame vardiklyje

esančio dydžio modulio įverčiu

(ln n)2 n (ln n)2
1+ = exp n ln 1 +
n n

" exp (ln n)2
192
ir tuo, kad funkcijos f (z) modulio didėjimas n atžvilgiu kontūre L4 yra ne didesnis nei
laipsninis. Vadinasi,
I4 n α−3 .
Kituose integraluose pakeičiame nežinomąjį 1 − z = w/n. Dabar |w| (1 +
2
ln n), todėl galime pasinaudoti asimptotinėmis formulėmis:
w −n , w -
1− = exp − n ln 1 −
n n
|w|2
= exp w + O
n
ln4 n
= ew 1 + O ,
n
n ln w β
lnβ = (ln n)β 1 −
w ln n
ln w
= (ln n) exp β ln 1 −
β
ln n
ln2 (ln n)
ln w
= (ln n) exp − β
β
1+O
ln n ln2 n
ir įverčiu
w − (ln n)2(|β|+1)
β−1
1 − =1+O .
n n
Jei +
Li , i = 1, 2, 3, žymi kontūrų Li vaizdus ir taškas w = 0 apeinamas prieš laikrodžio
rodyklę, tai
n−α+1 (ln n)−β (−I1 + I2 − I3 )

ln2 (ln n) 1
= 1+O 2
+ + w −α−β/ ln n ew dw.
ln n 2π i
+
L1 +
L2 +
L3
Papildykime čia esantį kontūrą begaliniais spinduliais, einančiais lygiagrečiai su realiąja

ašimi. Padarysime paklaidą, kurios eilė neviršija dydžio
−ln2 n
|u||α|+1 eu du (ln n)|α|+1 e− ln n .

2
−∞
Vadinasi, pagal Hankelio (10.5) formulę

ln2 (ln n)
−α+1 −β 1
n (ln n) (−I1 + I2 − I3 ) = 1+O . (10.6)
(α + β/ ln n) ln2 n
193
ANALIZINĖ TEORIJA
Prisiminę I4 įvertį ir pasinaudoję sąryšiu

1
β
α+ = (α) 1 + O ,
ln n ln n
iš (10.6) formulės gauname norimą rezultatą.

Teorema įrodyta.
Atvejai, kai α = 0, −1, . . ., nagrinėjami paprasčiau. Pasinaudojus pointegralinių
funkcijų skleidiniais, galima gauti ir daugiau asimptotikos narių. Teoremos įrodymas
demonstruoja metodo galimybes siekiant ją apibendrinti. Pritaikysime įrodytą teoremą.
10.3 pavyzdys. Įrodysime, kad

n−1
1 k − 1/2 ln n
sn := ∼√ ,
n−k k πn
k=0
jei n → ∞. Pakanka įžiūrėti, kad

∞
∞ ∞
1 1 r − 1/2 r zm n
√ ln = z · = sn z .
1−z 1−z r
r=0
m
m=1 n=1
Vadinasi, sn = fn−1 ; čia fn yra funkcijos f (z), išnagrinėtos

√ 9.7 teoremoje, kai α = 1/2, o
β = 1, Teiloro koeficientas. Prisiminę, kad (1/2) = π , gauname norimą rezultatą.
10.8 teorema. Tarkime, kad α ∈ R \ {0, −1, . . .}, β ∈ R, R > 1 ir 0 φ < π/2
yra fiksuoti skaičiai, o f (z) yra analizinė srityje (R, φ) funkcija. Jei šioje srityje, kai
z → 1,
−α β 1
f (z) = O |z − 1| ln ,
|1 − z|
tai
fn := [zn ]f (z) = O nα−1 lnβ n .
Jei šioje srityje, kai z → 1,

1
f (z) = o |z − 1|−α lnβ ,
|1 − z|
tai
fn = o nα−1 lnβ n .
Įrodymas. Vėl pasinaudosime Koši integraline formule. Jei φ = 0, galėtume imti
paprastesnį integravimo kontūrą, jau nagrinėtą ankstesnės 10.7 teoremos įrodyme. Tegul
0 < φ < π/2. Dabar tenka pasinaudoti 10.1 paveiksle pavaizduotu integravimo kontūru,
kai
ln2 1
r = 1+ < R, ρ= ir t = φ + δ,
n n
194
esant fiksuotam 0 < δ < π/2 − φ.

Pasiremkime 10.1 teoremos įrodymo samprotavimais. Ten integralas I4 buvo ap-
skaičiuotas net ilgesniu apskritimo lanku, nei reikia dabar. Be to, buvo panaudoti tik
pointegralinių funkcijų moduliai. Vadinasi, integralo didžiojo apskritimo lanku anks-
čiau gautas įvertis galioja abiem mūsų įrodinėjamos teoremos atvejais.
Tegul likę kontūrai yra
, 1 -
l1 := z = 1 − eit : −φ − δ t φ + δ ,
n
, 1 ln2 n -
l2 := z: |z − 1| , arg(z − 1) = φ + δ ,
n n
1 ln2 -
l3 := {z: |z − 1| , arg(z − 1) = −φ − δ .
n n
Jie priklauso bet kokiai taško z = 1 aplinkai, jei tik n yra pakankamai didelis. Iš teore-
mos sąlygų, kai z ∈ l1 ∪ l2 ∪ l3 , gauname
1
|f (z)| η|z − 1|α ) lnβ ;
|1 − z|
čia η = C pirmuoju atveju yra tam tikra teigiama konstanta, o antruoju atveju galime
imti η = ε > 0, esant bet kokiam norimai mažam ε. Vadinasi,

1 |dz|
fn η + + |z − 1|−α lnβ + O(nα−2 ).
|1 − z| |z|n
l1 l2 l3
Jei z ∈ l1 , tai įstatę |z|−n (1 − 1/n)−n 1 ir kitus trivialius įverčius, gauname

integralo šiuo kontūru eilę O(nα−1 ln n).
Jei z ∈ l2 , θ := φ + δ ir n yra pakankamai didelis, tai
|z|−n = |1 + r cos θ + i sin θ|−n/2

−n/2
= 1 + r 2 + 2r cos θ
(1 + r cos θ)−n/2
, rn cos θ -
exp −
4
=: e−crn .
Čia c > 0, todėl
(lnn)2 /n
1 |dz|
|z − 1|−α lnβ r −α (ln r)β e−crn dr
|1 − z| |z|n
l2 1/n
nα−1 lnβ n.
195
ANALIZINĖ TEORIJA
Toks pat įvertis yra teisingas ir integralui kontūru l3 . Surinkę visus tarpinius rezultatus,
gauname
fn ηnα−1 (ln n)β .
Teorema įrodyta.
Abiejose šio skyrelio teoremose logaritminę funkciją galime pakeisti tam tikromis
lėtai kintančiomis begalybėje funkcijomis. Plačiau apie tai galima rasti [31], [66] ir ki-
tuose šaltiniuose. Tada šių teoremų formulavimai priartėja prie kompleksinių Tauberio
teoremų. Svarbu, kad nebelieka išankstinių sąlygų eilučių koeficientams, būdingų Tau-
berio teoremoms. Antra vertus, taikant Flažolė–Odlizko metodą, reikalaujama funkcijų
analiziškumo už eilučių konvergavimo skritulio.
10.5. Furjė analizės taikymas

Šiame skyrelyje panagrinėsime modernesnį metodą, prie kurio plėtotės prisidėjo ir šio
vadovėlio autorius (žr. jo straipsnius [56], [57], [59], [60]), nemažai originalių idėjų
pasiūlė jo doktorantas V. Zacharovas [93]. Įvairiose šio metodo modifikacijose nesi-
naudojama nagrinėjamos eilutės tęsiniu už jos konvergavimo skritulio, todėl pasiūlytas
metodas yra artimas Tauberio metodams. Svarbiausias skirtumas yra tai, kad atsisako-
ma išankstinių Tauberio sąlygų. Vietoje jų yra keliami reikalavimai eilučių logaritminių
išvestinių koeficientams. Kaip matėme skyriaus pradžioje, daugelis kombinatorikos ge-
neruojančių funkcijų išreiškiamos sandaugomis, todėl logaritminės išvestinės nesudaro
sunkumų. Atskiruose įrodymų etapuose yra plačiai taikomos trigonometrinių eilučių ir
diverguojančių eilučių sumavimo teorijos. Kaip ir 9.5 skyrelyje, ieškosime asimptotinių
formulių su tolygiais liekamųjų narių įvertiniais, kai nagrinėjamos eilutės priklauso nuo
kitų parametrų.
Tegul vėl aj = aj (n, τ ) ∈ C, j 1, yra kompleksinių skaičių seka, n ∈ N ir
τ ∈ S yra jos papildomi parametrai; čia S gali būti bet kokia aibė. Nagrinėkime eilutę
∞
∞
aj
M(z) = Mm zm = exp zj =: exp A(z) . (10.7)
m=0 j =1
j
Taikymams, išdėstytiems trečioje vadovėlio dalyje, pakaks atvejo, kai (10.7) eilu-
tės apibrėžime esantys dydžiai |aj | 1. Tada A(z) eilutė ir tuo pačiu M(z) konverguoja
skritulyje |z| < 1. Jame šios eilutės išreiškia analizines funkcijas. Tiek daug kartų girdė-
ję apie eilučių analizinio pratęsiamumo svarbą, dabar nustebsite – taikant toliau dėstomą
metodą, tai iš viso yra nesvarbu. Iš tiesų koeficientas Mn priklauso tik nuo pirmųjų sekos
aj , 1 j n, narių, t. y.

n
aj
Mn = [zn ] exp zj =: [zn ] exp An (z) .
j =1
j
196
Dabar figūriniuose skliaustuose yra polinomų seka. Vadinasi, nesiaurinant prasmės, ga-
lima pareikalauti, kad aj = 0, kai j > n. Deja, taikant Koši integralinę formulę, pereiti
apskritimą |z| = 1 vis tiek neverta, nes tada |An (z)| didėjimą yra sunku kontroliuoti.
Vienetinio apskritimo taškuose nuo šiol dažnai taikysime žinomą Parsevalio lygybę.
10.3 lema (Parsevalio lygybė) . Jei eilutė
∞

f (z) = fn z n , fn ∈ C,
n=0
konverguoja srityje |z| 1, tai

∞
π
1
|fn | =2 f (eit )2 dt.
n=0
2π
−π
Įrodymas. Pakanka apskaičiuoti integralą, esantį šios lygybės dešinėje.

Įvertinsime Mn modulį.
10.9 teorema. Tegul aj ∈ C ir |aj | 1, čia 1 j n ir n 1. Tada
π 1/4
1 3
|Mn | 2 3 M(eit ) A (eit ) dt
2 2
+ .
n
n n
−π
Įrodymas. Visų pirma pastebime, kad iš (9.20) formulės ir teoremos sąlygos

|aj | 1 išplaukia nelygybė |Mm | 1 visiems m 0. Kai indeksas n/2 m n, pasi-
naudojame rekurenčiąja (9.21) formule. Tegul ε 1/n yra bet koks laisvai parenkamas
parametras. Tada
1
n
|Mm | |Mk |
m k=0
2
2ε + 2 k|Mk |
εn εn<kn
1/2
2
2ε + 3/2 k 2 |Mk |2 .
εn 1kn
Funkcijai
∞

zM (z) = zM(z)An (z) = kMk zk
k=1
pritaikome Parsevalio lygybę (žr. 10.3 lemą) ir gauname
1 J 1/2
|Mm | 2ε + ;
εn 2π n
197
ANALIZINĖ TEORIJA
čia
π

J = M(eit )2 A (eit )2 dt.
n
−π
Dabar taip parinkime ε, kad Mn įverčio dešiniojoje pusėje esantis dydis būtų minimalus.
Jei J 2π/n, imame ε = 1/n ir gauname |Mn | 3/n. Priešingu atveju sulyginame
abu dėmenis ir ε randame iš lygybės 2ε 2 n = (J /2π n)1/2 . Įstatę jo reikšmę, baigiame
teoremos įrodymą.
10.10 teorema. Jei tenkinamos 10.9 teoremos sąlygos, tai visiems n 1 yra teisinga
nelygybė
1 n
1 − (aj e−ij t )
|Mn | 17 exp − min .
2 t ∈[−π,π] j =1 j
Įrodymas. Taikome ką tik įrodytą rezultatą. Kadangi

n
1
ln n + 1,
j =1
j
tai

n
(aj eitj )
max M(eit ) = exp max
t ∈[−π,π] t ∈[−π,π] j
j =1

n
1 − (aj eitj )
en exp − min .
t ∈[−π,π] j
j =1
Iš 10.9 teoremos išplaukia

π 1/4
1 n
1 − (aj e−ij t ) 1 it 2 3
|Mn | 4 exp − min An (e ) dt + .
2 t ∈[−π,π] j n n
j =1 −π
Likusiam integralui pritaikome Parsevalio lygybę ir gauname

π
it 2 n
A (e ) dt = 2π |aj |2 2π n.
n
−π j =1
Todėl
1 n
1 − (aj e−ij t ) 3
|Mn | 8 exp − min + .
2 t ∈[−π,π] j =1 j n
Pastebėję, kad mažiausia čia esančios eksponentinės funkcijos reikšmė yra ne mažesnė
už e−1 n−1 , antrąjį dėmenį praleidžiame atitinkamai padidindami pirmąjį.
Teorema įrodyta.
198
O dabar, naudodamiesi analizinių funkcijų teorija, pabandykime išskirti sekos Mn

asimptotikos narį ir įvertinti paklaidą. Kaip ir elementariuoju metodu įrodytoje 9.14
teoremoje, tarkime, kad |aj | 1, j 1, ir šie dydžiai, bent didelė jų dalis, yra vienetinio
taško aplinkoje. Tokią informaciją išreiškiame suma
|aj − 1|
tn (u) := ;
jn
j
|aj −1|>u
čia 0 u 2 yra laisvasis parametras. Iš patirties žinome, kad įvedus analizėje pa-
rametrus atsiranda daugiau laisvės nagrinėjant įvairius bendrųjų teoremų atvejus. Kai
tn (u) yra mažas, už vienetinio taško aplinkos yra nedaug aj reikšmių. Tada funkcijos
n
aj − 1 j
L(z) := Ln (z) := z , |z| < 1,
j =1
j
elgsena gali būti kontroliuojama. Toliau šiame skyrelyje naudosimės r := e−1/n ir nely-
gybėmis 1/(2n) 1 − r 1/n, jei n 1.
10.4 lema. Tegul |aj | 1, kai 1 j n, z = reit ir 0 < u 2 yra bet koks
skaičius. Tada tolygiai |t| π atžvilgiu

L(z) − L(1) 4u ln |1 − z| + 2tn (u) + O(u).
π 1−r
Įrodymas. Pasinaudoję įvestais žymenimis, gauname
n
|aj − 1| j
L(z) − L(1) |z − 1|
j =1
j
n
|r j eitj − 1|
2tn (u) + u
j =1
j
n
|r j − 1| n
r j |eitj − 1|
2tn (u) + u +u
j =1
j j =1
j
∞
r j |eitj − 1|
2tn (u) + u + u . (10.8)
j =1
j
Vertindami pastarąją sumą, kiek netikėtai panaudojame skleidinį Furjė eilute ir

gauname (patikrinkite!)
. 4 eimx
|eix − 1| = 2(1 − cos x) = ,
π m∈Z 1 − 4m2
199
ANALIZINĖ TEORIJA
be to,
4 4 1
= .
π π m∈Z,m=0
4m2 −1
Vadinasi,
∞ ∞
r j |eitj − 1| 4 rj 1
= eimj t
j =1
j π j =1
j m∈Z
1 − 4m2
4 1 4 1 1
= ln + ln
π 1−r π m∈Z,m=0
1 − 4m2 1 − reimt
4 |1 − z| 4 1 |1 − reimt |
= ln + ln . (10.9)
π 1−r π m∈Z,m=0
4m2 − 1 |1 − z|
Čia modulį po logaritmo ženklu galėjome įvesti, nes eilutės yra realiosios ir koeficientai
yra realieji skaičiai. Jei
|1 − reimt | |1 − z|,
tai logaritmas po sumos ženklu yra neteigiamas. Praleidę šiuos dėmenis, sumą tik padi-
diname. Kitiems m = 0 iš nelygybės |1 − w m | m(|1 − w|), kai |w| 1, su visais
|t| π gauname
|1 − reimt | |1 − r 1/m eit |
m
|1 − z| |1 − reit |

1 + r 2/m − 2r 1/m cos t 1/2
m max
|t |π 1 + r 2 − 2r cos t
1 + r 1/m
=m
1+r
2m.
Todėl paskutinė eilutė (10.9) formulėje yra aprėžta visiems |t| π . Pasinaudoję tuo, iš
(10.8) nelygybės, gauname norimą rezultatą.
Lema įrodyta.
Teoremos 10.9 įrodyme buvo pasinaudota generuojančios funkcijos M(eit ) mo-
dulio įverčiu, kai t ∈ [−π, π ]. Siekiant rasti tikslią jos n-ojo Teiloro koeficiento asimp-
totinę elgseną, reikia vertinti skirtingose t kitimo srityse.
10.5 lema. Tegul |aj | 1, kai 1 j n, ir aj = 1, kai j > n. Be to, kaip ir
anksčiau, z = reit ir 0 < u 2 yra bet koks skaičius. Tada egzistuoja tokia teigiama
konstanta C(u), priklausanti tik nuo u, kad

1 − z 4u/π−1
|M(z)| C(u)Rn ;
1−r
čia ir vėliau šiame skyrelyje R := e2tn (u)+ L(1)
.
200
Įrodymas. Pasinaudokime ankstesniais žymenimis ir išraiška

M(z) = exp A(z) = (1 − z)−1 exp L(1) exp L(z) − L(1) .
Dabar suformuluotas teiginys išplaukia iš prieš tai įrodytos 10.4 lemos.

Ką jau dabar galėtume pasakyti apie koeficientus Mn , jeigu suma tn (u) būtų ne-
didelė? Pradėkime Mn analizę, liekamuosius narius išreiškdami per dydį R, įvestą 10.5
lemoje.
10.11 teorema. Tegul |aj | 1, kai 1 j n, 0 < u < π/4 ir 1 K N yra bet
kokie skaičiai. Tada

1+Ki
1 ew aj − 1
Mn = exp e−wj/n dw
2π i w j n
j
1−Ki

+ O RK 4u/π+1 n−1 + O RK (4u/π−1)/4 . (10.10)
Įrodymas. Kaip ir anksčiau, galime tarti, kad aj = 1, jei j > n. Tada

M(z) = (1 − z)−1 exp L(z) .
Taikome Koši integralinę formulę integruodami apskritimu |z| = r prieš laikrodžio ro-
dyklę. Apibrėžiame sritis:
, K- , K -
0 := z = reit : |t| , := z = reit : |t| π .
n n
Tada
1 M(z)
Mn = + dz := J0 + J.
2π i zn+1
0
Kontūre 0 turime
, 1 − itn - K
n(1 − z) = n 1 − exp − = (1 − itn) 1 + O ,
n n
todėl pakeitę kintamąjį w = 1 − itn, gauname

1+iK K
1 ew −w/n
J0 = exp L e 1+O dw.
2π i w n
1−iK
Integruodami liekamąjį narį, pasinaudojame 10.5 lema ir gauname

exp L e−w/n = (1 − e−w/n )M(e−w/n )

= O Rn4u/π |1 − e−w/n |4u/π = O R|w|4u/π .
201
ANALIZINĖ TEORIJA
Vadinasi, integralą, esantį (10.10) lygybėje, pažymėję raide I , galime užrašyti

K
RK
J0 = I + O x 4u/π−1
dx
n
K

= I + O RK 4u/π+1 n−1 . (10.11)
Vertindami J , iš pradžių integruojame dalimis. Remiantis 10.5 lema,
max |M(z)| RnK 4u/π−1 ,
z∈
todėl su bet kokiu 0 < α < 1

M(z) 1
J = O RK 4u/π−1 + F (z) dz
zn n 2π ni

1
α
RK 4u/π−1 −1
+ n max M(z) M(z)1−α F (z)|dz|
n
z∈
|z|=r
1 1/2
α
RK 4u/π−1
+ RK 4u/π−1 nα−1 M(z)2(1−α) |dz|
|z|=r
1 1/2

× |Fn (z)| |dz|
2
. (10.12)
|z|=r
Pastarąjį integralą šioje formulėje įvertiname pasinaudoję Parsevalio lygybe:

1
2
F (z) |dz| |aj |2 n.
n
|z|=r j n
Sunkiau yra pastebėti panašią galimybę priešpaskutiniam (10.12) formulės integralui ver-
tinti. Tegul β := 1 − α. Tada
∞ ∞
aj
M β (z) = exp β zj = bm zm .
j =1
j m=0
Remiantis (9.20) formulę,

m
βaj kj 1

|bm | =
j kj !
k1 ,...,km 0 j =1
1k1 +···+mkm =m
m
β kj 1

k1 ,...,km 0 j =1
j kj !
1k1 +···+mkm =m
= [zm ](1 − z)−β

:= dm .
202
Kadangi bm įvertinome per paprastesnės funkcijos Teiloro koeficientus, todėl dabar tai-
kyti Parsevalio lygybę jau paprasčiau. Tai darome dukart ir gauname
1 ∞
∞
1

M(z)2β |dz| |bm |2 |dm |2 |1 − z|−2β |dz| n2β−1 ,
|z|=r m=0 m=0 |z|=r
jei β > 1/2. Čia, integruodami paskutinį integralą, išskyrėme vieneto aplinką {z: | arg z|
1/n}. Joje pointegralinė funkcija
−β
1 + r 2 − 2r cos t (1 − r)−2β n−2β .
Likusioje apskritimo dalyje pasinaudojome nelygybe |1 − z| 1 − z := x ir integra-

vome pagal 1 − r x 2.
Įstatę integralų įverčius į (10.12) formulę, gauname
α
J RK 4u/π−1 + RK 4u/π−1 RK α(4u/π−1);
čia 0 < α < 1/2 yra bet koks skaičius. Iš (10.11) ir paskutinės nelygybės, kai α = 1/4,
išplaukia

Mn = I + O RK 4u/π+1 n−1 + O RK (4u/π−1)/4 .

Jei dydis R yra aprėžtas, tai parinkę pakankamai didelį K ir vėliau didindami n,
liekamąjį narį (10.10) formulėje galime gauti norimai mažą. Deja, apskaičiuoti pagrin-
dinį integralą neturint daugiau sąlygų nėra lengva. Išskirkime vieną atvejį, kai pavyksta
tai padaryti.
10.12 teorema. Tegul |aj | 1, kai 1 j n. Tarkime, kad turint tam tikrą kons-
tantą R0 > 0 ir teigiamų skaičių seką µn = o(1) yra teisingos nelygybės
1 − aj
R0 (10.13)
j n
j
ir
1
|1 − aj | µn . (10.14)
n j n
Tada
aj − 1
Mn = exp + o(1); (10.15)
j n
j
čia n → ∞ ir liekamasis narys priklauso tik nuo R0 ir µn .
203
ANALIZINĖ TEORIJA
Įrodymas. Pritaikome ankstesnę 10.11 teoremą, kai u = 1/2. Kadangi
|1 − aj |2 2(1 − aj ),
iš (10.13) išplaukia
1 |aj − 1|
tn =
2 jn
j
|aj −1|>1/2
1 − aj
4 4R0 .
j n
j
Formulės (10.10) liekamuosiuose nariuose
R = e2tn (u)+ L(1)

e8R0 ,
todėl R galime pakeisti gautuoju įverčiu ir įtraukti į simbolį O(·).

Toliau nagrinėjame (10.10) formulės integralą. Integravimo srityje
|1 − aj |
e−wj/n − 1 |w|µn ,
j n
j
todėl šis integralas, anksčiau žymėtas I , yra lygus

aj − 1 1 ew
1+Ki

I = exp exp 1 + O(|w|µn ) dw.
j n
j 2π i w
1−Ki
Prisiminę Hankelio integralą (10.5), gauname

1+Ki 1 1
1 ew 1 1 ex−iK 1 ex+iK
dw = − dx + dx
2π i w (1) 2π i x − iK 2π i x + iK
1−Ki −∞ −∞
1
= 1+O .
K
Vadinasi,
fj − 1 1
I = exp 1+O + O(Kµn ) .
j n
j K
Dabar iš 10.11 teoremos gauname

fj − 1 1
Mn = exp 1+O + O(Kµn )
j n
j K

+ O K 4u/π+1 n−1 + O K (4u/π−1)/4 .
204
Kaip jau minėjome, pirma parinkę K pakankamai didelį, o po to parinkę n n0 (K),

liekamuosius narius galime padaryti norimai mažus.
Teorema įrodyta.
Gautą rezultatą apibendrinsime, išnagrinėdami funkcijų sandaugos n-ąjį Teiloro
koeficientą.
10.13 teorema. Tegul |aj | 1, j 1, tenkina 10.12 teoremos sąlygas,
∞
aj
F (z) = zj
j =1
j
ir
∞

H (z) := bk zk ;
k=1
čia b0 = 1 ir |bk | Ck −α , kai k 1, o α > 1. Tada

aj − 1
[zn ]H (z)eF (z) = H (1) exp + o(1), (10.16)
j n
j
jei n → ∞; čia liekamasis narys priklauso tik nuo R0 , C, α ir µn .

Įrodymas. Jeigu Mn yra 10.12 teoremoje ištirtas funkcijos eF (z) n-asis koeficien-
tas, tai

n
[zn ]H (z)eF (z) = Mk bn−k . (10.17)
k=0
Tegul ε, 0 < ε 1/2, yra bet koks skaičius. Išnagrinėkime šios sumos dalis, kai
0 k (1 − ε)n ir (1 − ε)n < k n. Kadangi |Mk | 1, tai

1

Mk bn−k C = oε (1),
rα
0k(1−ε)n εn<rn
jei n → ∞.
Kai (1 − ε)n < k n, tai

1−a

Rn (k) :=
2 ln(1 − ε)−1 + oε (1)
j
j
k<j n
= O(ε) + oε (1).
Vadinasi, su visais (1 − ε)n < k n

aj − 1
Mk = exp + o(1)
j k
j
205
ANALIZINĖ TEORIJA

aj − 1
= exp + Rn (k) + o(1)
j n
j

aj − 1
= exp 1 + O(ε) + oε (1) + o(1)
j n
j

aj − 1
= exp + O(ε) + oε (1).
j n
j
Grįžtame prie (10.17) formulės ir gauname

[zn ]H (z)eFn (z) = Mk bn−k + oε (1)
(1−ε)n<kn

f aj − 1
= exp H (1) − br + O(ε) + oε (1)
j n
j r>(1−ε)n

aj − 1
= H (1) exp + O(ε) + oε (1).
j n
j
Matome, kad sumažinę ε, pirmajį liekamąjį narį galime padaryti norimai mažą. Po to,
užfiksavę tokį ε ir didindami n, norimai mažą padarome antrąją liekaną.
Teorema įrodyta.
Išnagrinėkime nesudėtingos begalinės sandaugos n-ąjį Teiloro koeficientą.
10.14 teorema. Tegul |aj | 1, j 1, tenkina 10.12 teoremos sąlygas ir
∞
aj
M(z) = 1 + zj .
j =1
j
Tada
e−γ aj
[zn ]M(z) = 1+ + o(1), (10.18)
n j n j
jei n → ∞; čia γ yra Oilerio konstanta, o liekamasis narys priklauso tik nuo R0 , C, α
ir µn .
Įrodymas. Kaip esame pastebėję, tik daugikliai su j n turi įtakos atsakymui.
Be to, kaip tik ką įrodytoje 10.13 teoremoje, pravarti tokia išraiška:

aj j −(aj /j )zj
aj
Mn (z) := 1+ z e exp zj
j n
j j n
j
=: H (z)eFn (z) .
206
Remdamiesi 10.13 teorema, matome, kad pakanka įrodyti įvertį
[zn ]H (z) m−2 . (10.19)
Sandaugos H (z) pirmojo daugiklio m-ąjį koeficientą įvertiname atskirai

a1 a1
m −a1 z
[z ] (1 + a1 z)e
−
m! (m − 1)!
2

(m − 1)!
C
m; (10.20)
ρ
čia ρ > 1 ir C > 0 yra absoliučiosios konstantos. Likusius sandaugos Mn (z) daugiklius,
kai 2 j n, logaritmuojame ir gauname

a a
H+(z) := exp j
ln 1 + zj − zj .
j
2j n
j j
Išnagrinėkime figūriniuose skliaustuose esančią sumą. Jos m-ojo Tayloro koeficiento

modulis

(−a )k−1 1 k
j

jk=m kj k m2 jk=m j k−2
j,k2 j,k2
1 k k−2
k
m2 2km/2
m
2 1 k−1
k
m2 k1 2
2 1

m (1 − 1/2)2
2
8
= 2.
m
Vadinasi, remiantis 9.1 išvadą
n
[z ]H
+(z) C1 m−2 ;
čia C1 > 0 yra absoliuti konstanta. Iš čia ir įverčio (10.20) išplaukia (10.19) sąryšis (žr.
10.2 lemą). Jame esanti, bet nenurodyta konstanta yra absoliuti.
Iš 10.13 teoremos ir harmoninių skaičių sumos asimptotikos išplaukia
[zn ]M(z) = [zn ]Mn (z)
207
ANALIZINĖ TEORIJA

aj − 1
= H (1) exp + o(1)
j n
j
−γ
e fj
= 1+ + o(1).
n j n j
Teorema įrodyta.
Dar kartą atkreipkime dėmesį į tai, kad liekamųjų narių įverčiai yra tolygūs funk-
cijų parametrų atžvilgiu. Kam ir kaip yra pritaikomos šiame skyrelyje įrodytos teoremos,
susipažinsite trečiojoje vadovėlio dalyje.
10.6. Balno taško metodas

Taikant iki šiol nagrinėtus metodus, galima gauti analizinės funkcijos
∞

f (z) = an zn
n=0
Teiloro koeficientų an asimptotines formules, kai n → ∞, su absoliučiųjų paklaidų įver-

čiais, jei funkcija turi algebrinius ypatinguosius taškus. Kaip elgtis, kai generuojanti
funkcija yra sveikoji arba turi esmingai pavienius taškus analiziškumo srities kontūre?
Daugiau informacijos suteikia santykinių paklaidų įverčiai. Kaip jie gaunami? Šiame
skyrelyje susipažinsime su vadinamuoju balno taško metodu, kuris yra pakankamai uni-
versalus ir dažnai atsako į iškeltus klausimus. Gausioje mokslinėje literatūroje (žr. [28]
ir kitus šaltinius) šis metodas daugiausia rutuliojamas nagrinėjant integralų, priklausan-
čių nuo parametrų, elgseną kintant tam parametrui. Apsiribosime tik Koši integralais,
išreiškiančiais generuojančių funkcijų Teiloro koeficientus ir todėl turinčiais kombinato-
rinę prasmę.
Grižkime prie stebėtinai tikslaus (10.2) įverčio ir išsiaiškinkime situaciją. Tegul
f (z) yra analizinė skritulyje |z| < R, R > 0, funkcija, z = reit ir t ∈ R. Tada
n
[z ]f (z) inf r −n max f (reit ). (10.21)
r<R 0t <2π
Kompleksinėje plokštumoje apskritimas |z| = r yra statmenas spinduliui {z = reit : r

0} esant kiekvienam fiksuotam t. Skaičiuodami dydį, esantį (10.21) nelygybės dešinio-
joje pusėje, elgiamės kaip turistas, apžiūrinėjantis Vilniaus ozą. Jis kopia stačiausiu ozo
šlaitu aukštyn, bet pasirenka tą vietą, kur yra įlinkis tarp kalvų. Sumažinę mąstęlį, galė-
tume įsivaizduoti balną ir vabalėlį, judantį nuo vienos balnakilpės iki kitos. Kada panašų
paviršių suformuos modulio |f (z)| reikšmės kompleksinės plokštumos taško z = z0 ap-
linkoje |z − z0 | = r ρ, priklausančioje analiziškumo sričiai?
Funkcijos f (z) nulio taške toks paviršius tikrai nepanašus į balną. Todėl tegul
f (z0 ) = 0. Nagrinėkime atvejį, kai f (z0 ) = 0. Tada, pažymėję f (z0 )/f (z0 ) = aeis ,
208
a > 0, s ∈ R, gauname

f (z0 )

|f (z)| = |f (z0 )|1 + 2
(z − z0 ) + O |z − z0 |
f (z0 )

= |f (z0 )|1 + arei(t +s) + o(r)

= |f (z0 )| 1 + ar cos i(t + s) + o(r) .
Jei r yra pakankamai mažas, o(r) tikslumu galime teigti, kad daugiklis skliaustuose yra
mažiausias, kai t = −s + π mod 2π , o kitame skersmens gale, kai t = −smod 2π , jis
yra didžiausias. Tačiau visame statmename skersmenyje, t. y. kai t = −s ± π/2mod 2π ,
jis yra artimas |f (z0 )|. Vadinasi, šiuo atveju taip pat negalime kalbėti apie panašumą
balno paviršiui.
Tegul f (z0 ) = 0 ir f (z0 ) = 0. Tuomet

|f (z)| = |f (z0 )|1 + br 2 ei(2t +s) + o(r 2 )

= |f (z0 )| 1 + br 2 cos(2t + s) + o(r 2 ) ;
čia
f (z0 )
beis := , b > 0, s ∈ R.
2f (z0 )
Dabar, kai t kinta intervale [0, 2π ), modulis |f (z)| dviejuose skritulio ketvirčiuose yra
ne mažesnis už |f (z0 )|, o dviejuose su vidurio spinduliais

z = re−i(s/2±π/2) : r 0
neviršija |f (z0 )|. Todėl natūralu tašką z0 vadinti balno tašku ir integruojant parinkti
kontūrą, einantį per jį. Be to, integravimo kelias to taško aplinkoje turėtų eiti šių spin-
dulių kryptimi. Jis turi dar vieną palankią ypatybę – funkcijos modulio kitimas jame yra
ryškesnis, todėl integralo dalis kad ir trumpa atkarpa persiritant per balno keterą gali
būti didesnės eilės negu likusi integralo dalis, kuri įvertinama paprastai.
Koši formulėje integruodami f (z)/zn+1, tokį tašką rastume spręsdami balno taško
lygtį
f (z)
z = n + 1. (10.22)
f (z)
Išskirsime atvejį, kai šis taškas yra realiojoje ašyje.
10.6 lema. Jei f (z) yra analizinė skritulyje |z| < R, R > 0, ir
a0 > 0, an 0, n 1,
tai
d rf (r)
> 0,
dr f (r)
kai 0 < r < R.
209
ANALIZINĖ TEORIJA
Įrodymas. Raskime dydžio, esančio nelygybės kairiojoje pusėje, skleidinį. Pasi-

naudoję f (z) eilute, gauname
d rf (r) 1 2
2
= f (r) r f (r) + rf (r) − rf (r)
dr f (r) rf (r)2
∞ ∞ ∞ 2
1
= an r n · n2 an r n − nan r n
rf (r)2 n=0 n=0 n=0
0,
nes, remiantis Koši nelygybe, išoriniuose skliaustuose esantis reiškinys yra neneigiamas.
Nelygybė virsta lygybe tik tada, kai sekos, kurioms pritaikyta ši nelygybė, yra propor-
cingos, t. y.
n(an r n )1/2
= c, n 0;
(an r n )1/2
čia c = 0 yra konstanta. Kadangi a0 = 0, taip būti negali.
Lema įrodyta.
10.1 išvada. Jei yra tenkinamos 10.6 lemos sąlygos ir rf (r)/f (r) → ∞, kai r → R,
tai egzistuoja vienintelis taškas z = r0 , 0 < r0 < R, tenkinantis balno taško (10.22)
lygtį. Jame galioja lygybė

inf r −n max f (reit ) = f (r0 )r0−n .
r<R 0t <2π
Įrodymas. Iš 10.6 lemos matome, kad tolydi funkcija rf (r)/f (r) yra neaprėžta
ir monotoniškai didėjanti, kai 0 r R. Ji intevale (0, R) įgyja reikšmę n + 1.
Viena iš sričių, kurioje maksimaliąją reikšmę įgyja neneigiamų narių eilutės mo-
dulis |f (z)|, yra teigiama realiosios ašies pusašė. Toliau tirdami f (r)r −n ir apskaičiavę
antrąją išvestinę, vėl iš lemos matome, kad r = r0 yra minimumo taškas.
Kombinatorinių objektų skaičiavimo ar tikimybių teorijos uždaviniuose dažniau-
siai pasitaiko laipsninės eilutės su neneigiamais koeficientais. Todėl įrodyta 10.1 išvada
yra labai naudinga. O dabar įrodysime 9.3 skyrelyje minėtą Belo skaičių asimptotinę
formulę.
10.15 teorema. Tegul Bn yra n-asis Belo skaičius. Jei n → ∞, tai
exp{er − 1} −r/5
Bn = n! n √ 1 + o e ;
r 2π r(1 + r)er
čia r: = rn yra lygties xex = n + 1 šaknis, be to, r = ln n − ln ln n + o(1).
Įrodymas. Jau iš 8.6 teoremos žinome e. g. f.
∞
Bn
B(z) = zn = exp ez − 1 .
n=0
n!
210
Tegul toliau n, tuo pačiu ir r, yra pakankamai dideli. Taikysime Koši integralinę formulę
integruodami apskritimu, einančiu per balno tašką z = r, kuris tenkina sąryšį rer =
n + 1. Iš pastarosios lygybės logaritmuojant gaunama r asimptotika, nurodyta teoremos
formulavime. Tai paliekame savarankiškam darbui.
Jei
eB(z)
S(z): = ln n+1 = ez − (n + 1) ln z,
z
tai 1
eBn 1
= eS(z) dz.
n! 2π i
|z|=r
Šiam integralui pritaikysime Laplaso metodą, kurį 9.3 skyrelyje jau taikėme sumų elg-
senai tirti. Tegul z = reit . Argumento t kitimo intervalą išskaidykime į du:
|t| t0 := r −1 e−(2/5)r , t0 |t| π.
Atitinkamus apskritimo lankus pažymėkime L0 ir L1 .

Toks t0 parinkimas galėtų būti pateisinamas ne tik autoriaus intuicija ar patirtimi,
bet ir vadovaujantis tokiais samprotavimais. Taikant Laplaso metodą, pirmoje t zono-
je naudosimės skleidiniais su trimis tiksliais nariais, o paklaidas vertinsime. Vadinasi,
pravartu turėti įvertį r 3 t03 er = o(1), kai n → ∞. Bet vertinant integralą antroje zonoje,
reikia užtikrinti neigiamo nario, atsirandančio po eksponentės ženklu, modulio didėji-
mą. Todėl atsiranda ir sąlyga r 2 t02 er → ∞, kai n → ∞. Mūsų parinktas t0 šias abi
sąlygas tenkina.
Kadangi

S (r) = er 1 + r −1 , S (r) = er 1 − 2r −2 er ,
tai tolygiai |t| t0 atžvilgiu

r 2 t 2
S reit = S(r) − S (r) + o r 3 |t0 |3 er .
2
Jei x yra aprėžtas ir t0 e−r/5 , tai ex − 1 |x|. Todėl

1
J0 := eS(z) dz
2π i
L0
t0
r
eit +S(re ) dt
it
=
2π
−t0
t0
r 2
e−r S (r)t /2 dt.
2
= e S(r)
1 + O t0 + r t0 e
3 3 r
2π
−t0
211
ANALIZINĖ TEORIJA
.
Pakeitę kintamąjį r S (r)t = v ir pastebėję, kad
. ,r -
rt0 S (r) =: ψ ∼ exp ,
10
jei n → ∞, gauname

1
1 + O e−r/5 e−v
2 /2
J0 : = e S(r)
. − dv
2π S (r)
R |v|ψ
1 √ −r/5
= eS(r) 1 + O e−r/5
. 2π + O e
2π S (r)
1
= eS(r) 1 + O e−r/5 . .
2π S (r)
Integralą lanku L1 vertiname trivialiai. Kai r → ∞,
S(reit ) − S(r) = er (cos t − 1)

er (cos t0 − 1)
∼ −er/5 /2r
ir
, er/5 -
exp − + r e−r/5 ,
4r
tai

1
J1 := eS(z) dz
2π i
L1
π
reS(r) S(reit )−S(r)+r/2
. e dt
S (r)
t0
S(r)
e
. e−r/5 .
S (r)
Dabar iš lygybės
eBn = n!(J0 + J1 )
ir gautų šių integralų asimptotikų išplaukia teoremos teiginys.
V. Haimanas22 [40] 1956 m. paskelbė bendrąsias sąlygas, kurias turi tenkinti funk-
cija f (z), kad jos koeficientų asimptotika būtų randama balno taško metodu. Deja, sąly-
gos yra komplikuotos, dažnai lengviau pritaikyti patį metodą nei jas patikrinti. Be funk-
2
cijos B(z), Haimano sąlygas tenkina, pavyzdžiui, funkcijos ez ir ez+z /2 , tačiau netenkina
22 W. K. Hayman –– britų matematikas.
212
2
funkcija ez . Dar vienas Haimano sąlygų trūkumas – tiriant funkcijų, priklausančių nuo
parametrų, koeficientų elgseną, dažnai reikia išsaugoti tolygumą šių parametrų atžvilgiu.
Į šią aplinkybę V. Haimanas neatsižvelgė.
Užduotys
10.1. Apskaičiavę [zn ] exp{tT (z)}, kai 0 = t = α, β, α + β, išveskite Abelio lygybę:
n
n
(α + β)(n + α + β) n−1
= αβ (k + α)k−1 (n − k + β)n−k−1 .
k=0
k
10.2. Išveskite Bernulio skaičių B2n (0) asimptotinę formulę.
10.3. Kokias sąlygas turi tenkinti funkcija f (z) ir kontūras , kad galiotų lygybė
n 1
n (−1)n n! f (z) dz
(−1) f (k) =
k
?
k=0
k 2π i z(z − 1) · · · (z − n)

10.4. Pagalvokite, kaip aprašytuoju Darbu metodu gauti asimptotines formules su ke-
liais skleidinio nariais, ir patikslinkite 10.2 pavyzdyje įrodytą lygybę.
10.5. Raskite funkcijos f (z), nagrinėtos 10.7 teoremoje, antrąjį asimptotikos narį.
10.6. Ištirkite funkcijos

1
−α 1 β 1 1 1 δ
(1 − z) ln ln ln ,
z 1−z z z 1−z
čia α ∈ C \ {0, −1, . . .}, β, δ ∈ C, asimptotines Teiloro koeficientų savybes.
10.7. Patikslinkite 10.8 teoremą, išskirdami tikslų pirmąjį asimptotikos narį, kai šios
teoremos sąlygose simbolis O pakeistas ekvivalentumo sąryšiu ∼, jei z → 1 ir
z ∈ (R, φ).
2 /2
10.8. Balno taško metodu raskite funkcijų ez ir ez+z Teiloro koeficientų elgseną didė-
jant indeksui.
213
Analizinių metodų paletė, pateikta antroje vadovėlio dalyje, toliau turėtų pasitarnauti
tvirtiems įgūdžiams įgyti. Priešingu atveju atmintyje liks tik teorijos kontūrai. Metodi-
ka, išdėstyta septintame ir aštuntame vadovėlio skyriuose, turėtų būti išplėsta įtraukiant
sudėtingesnius struktūrų klasių sudarymo algoritmus ir jų generuojančių eilučių paieš-
ką. Šiam tikslui įgyvendinti nėra geresnės kaip Ph. Flažolė ir R. Sedževiko knyga [31].
Daug ten išdėstytų faktų buvo atrasta tik per pastarąjį penkmetį. Todėl, išstudijavus [31]
veikalą ir toliau sekant kombinatorikos ar algoritmų analizės žurnalus, bus nesunku rasti
įdomių dar neišspręstų uždavinių tiek magistro baigiamiesiems darbams, tiek daktaro
disertacijoms.
Devintame ir dešimtame skyriuose gana lakoniškai išdėstyti metodai yra nuolat
taikomi konkretiems uždaviniams spręsti. Tobulinant metodus, galima įrodinėti bendres-
nius rezultatus arba juos taikyti naujiems objektams. Vadovėlyje nagrinėjamuose pavyz-
džiuose dažnai apsiribojama keitinių atveju. Pabandykite šioje vadovėlio dalyje atskleis-
tus faktus įrodyti bendriems ansambliams, multiaibėms ar kitoms struktūrų klasėms. Tai
ne visada pavyks, nes keitinių atvejis, kaip turėjote įsitikinti, yra paprasčiausias. Nese-
niai autorius pabandė [60] išplėtoti 10.5 skyrelyje išdėstytą metodą. Neabejotinai jis yra
perspektyvus, todėl siūloma šį darbą pratęsti.
Galima būtų pasiūlyti uždavinį, kurį autorius [55] darbe, taikydamas balno taško
metodą, yra gvildenęs n-osios eilės keitinių, turinčių tik j -ojo, 1 j m, ilgio cik-
lus, skaičiaus (n, m) asimptotinę elgseną, kai m įvairiai priklauso nuo n ir n → ∞.
Gauti rezultatai padėjo ištirti adityviųjų aritmetinių pusgrupių (pvz., polinomų virš baig-
tinio kūno) elementų be didelio laipsnio pirminių daugiklių skaičių. Funkcijos (n, m)
asimptotinės formulės ir įverčiai reikalingi faktorizavimo algoritmų analizėje. Tačiau
iki šiol, tiriant bendresnius ansamblius ar multiaibes, panašių rezultatų yra nedaug. Ši
aktuali problema dar laukia savo tyrinėtojo.
214
TIKIMYBINË TEORIJA
Prieð pusketvirto ðimto metø B. Paskalio ir P. Ferma anali-

zuoti azartiniai loðimai padëjo susiformuoti kitokiai þmogaus
màstymo krypèiai. Joje þodþiai retai, daþnai, beveik visada ir
beveik visur ágavo iðskirtinæ informacinæ vertæ. Uþuot mëtæ
kauliukus, dabar matematikai atsitiktinai renka skaièius,
funkcijas ar abstrakèios aibës elementus. Ið simetrinës grupës
atsitiktinai traukiami keitiniai, ið klasiø – grafai ar kitokios
kombinatorinës struktûros, kai jø visuma yra sunkiai mintimi
aprëpiama, nors ir baigtinë. Ið to nusprendþiama, koks ele-
mentas yra tipinis ar daþniausiai pasitaikantis, kaip elgiasi
beveik visø klasës struktûrø parametrai, kai eilës neaprëþtai
didëja. Iðkilus klausimui, ar klasëje yra struktûra, turinti tam
tikrà savybæ, árodoma, kad tikimybë iðtraukti tokià struktûrà
yra teigiama. Daþnai taip lengviau, nes ieðkoti geidþiamos
struktûros visas perrenkant reikðtø klasës kûrimo darbà pradëti
ið pradþiø.
Taigi apie struktûrø azartinius þaidimus, ávilktus á modernø
tikimybiø teorijos rûbà...
11. Tikimybinis metodas
11.1. Poaibiu˛ spalvinimo problema
Šiame skyriuje paminėsime keletą kombinatorikos uždavinių, kuriems spręsti yra patogu
taikyti tikimybinius metodus. Jie remiasi paprastu principu: jei kokio nors aibės objekto
egzistavimo tikimybė teigiama, tai jis yra. Ta aibė gali būti sudaryta iš grafų konfigūra-
cijų, jų viršūnių arba briaunų spalvinimo variantų ir kitokių diskrečiosios matematikos
objektų, kuriuos išvardyti ir išnagrinėti iš eilės būtų sunku.
Pradėkime nuo paprastos spalvinimo problemos. Imkime baigtinę aibę X, kurios
galia yra pakankamai didelė, ir tarkime, kad turime galimybę jos elementus nuspalvinti
viena iš dviejų – juoda arba balta – spalva. Pažymėkime X(d) jos d 2 poaibių aibę.
Tegul aibės X poaibių šeima A ⊂ X(d) . Sakoma, kad A yra dvispalvė, jei yra toks X
spalvinimas, kad kiekviename A poaibyje yra abiejų spalvų elementai. Jei m-osios, m
2, galios šeima A yra dvispalvė, tai ir daliniai pošeimiai su mažesniu skaičiumi poaibių
bus dvispalviai. Didinant m ši savybė nebūtinai išlieka. Pavyzdžiui, aibės X, |X|
2d − 1, visa poaibių šeima X(d) jau nebėra dvispalvė. Iš tiesų bet kaip spalvinant bus
bent d vienodos spalvos elementų ir pagal apibrėžimą toks poaibis priklauso X(d) . Kokia
yra mažiausia poaibių šeimos A ⊂ X(d) galia, kad A nebūtų dvispalvė? Pažymėkime
šią galią m(d). Kitaip tariant, jei |A| < m(d), tai šeima A jau yra dvispalvė. Pritaikę
Stirlingo formulę, iš pateiktojo pavyzdžio matome, kad

2d − 1 22d
m(d) = 1 + o(1) √ , d → ∞.
d 2 πd
Tai yra gana grubokas įvertis iš viršaus. Daugiau informacijos suteikia apatiniai įverčiai.
11.1 teorema. Teisingas toks įvertis iš apačios:
m(d) > 2d−1 , d 2.
Įrodymas. Reikia įsitikinti, kad bet kokia d poaibių šeima A, |A| = m 2d−1 ,
yra dvispalvė. Atsitiktinai nuspalvinkime aibės X elementus viena iš minėtų spalvų
su vienoda tikimybe ir nepriklausomai vieną nuo kito. Galime įsivaizduoti, kad prieš
spalvindami kokį nors elementą metame simetrinę monetą ir, atsivertus herbui, elementą
spalviname baltai, o priešingu atveju – juodai. Jei A ∈ A yra bet kuris iš poaibių, tai
tikimybė, kad visi jo elementai yra vienos spalvos, lygi
1 d−1
P (SA ) := P (A − vienspalvis) = .
2
Čia atsižvelgėme į dviejų spalvų galimybes. Tikimybė, kad bent vienas iš A poaibių bus
vienspalvis, lygi

P SA .
A∈A
217
TIKIMYBINĖ TEORIJA
Jei poaibiai iš A nesikerta, ieškomas spalvinimas akivaizdžiai egzistuoja, nes kiekvieno

poaibio elementus galime spalvinti nepriklausomai. Priešingu atveju užrašytoje įvykių
sąjungoje įvykiai nėra nesutaikomi, bent vienos iš jų sankirtos tikimybė yra teigiama.
Tada
1 d−1
P SA < P (SA ) = m 1.
2
A∈A A∈A
Iš čia išplaukia, kad priešingo įvykio, jog visi poaibiai yra dvispalviai, tikimybė teigia-
ma. Todėl egzistuoja toks X spalvinimas, kad A būtų dvispalvis.
Pastebėkime, kad m(2) = 3. Vadinasi, 11.1 teoremoje gautas įvertis yra pasie-
kiamas. Pakanka panagrinėti trikampio viršūnių spalvinimo dviem spalvomis variantus.
Visada bent viena kraštinė turės vienodos spalvos galus.
Sunkiau įrodyti teiginį, kad m(3) = 7. Tuo tikslu yra patogu išnagrinėti lygiakraš-
čio trikampio kraštinių ir pusiaukraštinių tarpusavio susikirtimo taškų aibę. Tokių taškų
yra septyni. Sudarykime septynių poaibių po tris taškus šeimą. Į vieną poaibį įtrauksime
taškus, esančius vienoje kraštinėje, pusiaukraštinėje, arba visų kraštinių vidurio taškus.
Kad ir kaip keistume visų taškų spalvinimo variantus, bent viena iš šeimos aibių bus
vienspalvė. Todėl m(3) 7. Atmetę bet kokį šios šeimos poaibį, nesunkiai įžiūrėtume,
kad likusi šeima yra dvispalvė. Vadinasi, m(3) = 7.
Dvidešimtajame amžiuje taip ir nepavyko rasti visos sekos m(d), d 2.
11.2. Ramsio skaičiai

Ypač sudėtingos yra Ramsio23 skaičių problemos. Įsivaizduokime, kad juoda ir balta
spalvomis nuspalvinome pilnojo grafo Kn briaunas ir mus domina, ar jame yra baltas
pilnasis pografis Ks arba juodas Kt ; čia ir visame skyrelyje 2 s, t n. Jei vieną
iš šių pografių radome n-osios eilės grafe, tai juo labiau rasime ir didesniame. Įdomus
uždavinys yra rasti mažiausią n, kad bet kokiu būdu juodai ir baltai nuspalvintas Kn
turėtų bent vieną iš minėtų vienaspalvių pografių. Šis mažiausias skaičius n vadinamas
Ramsio skaičiumi ir žymimas R(s, t).
Su skaičiais R(s, t) yra susijęs ir studentų folklore plačiai žinomas faktas, jog
šešių studentų draugijoje visada egzistuoja trejetas, kurie pažįsta vienas kitą, arba tre-
jetas, kuriame nė vienas nepažįsta kito. Pavaizduokime studentus šeštosios eilės grafo
viršūnėmis ir junkime briauna viršūnes, jei atitinkami studentai pažįsta vienas kitą. Ša-
lia nubraižykime grafo papildinį, t. y. grafą su šešiomis viršūnėmis, kurios sujungtos
briaunomis, jei atitinkami studentai nepažinojo vienas kito. Uždėjus abu grafus vieną
ant kito, gautume pilnąjį K6 grafą. Taigi bet kaip perskyrus pilnojo grafo briaunas į dvi
dalis (pvz., nuspalvinus jas dviem skirtingomis spalvomis), arba viename, arba kitame
pografyje bus pilnasis K3 pografis. Penkių studentų draugija tokios savybės jau nebeturi.
Šis pavyzdys rodo, kad R(3, 3) = 6.
23 Frank Plumpton Ramsey (1903–1930) – britų matematikas.
218
11 skyrius. Tikimybinis metodas
Remdamiesi šia sudentiška iliustracija, Ramsio skaičiumi R(s, t) galime vadinti

mažiausią eilę grafo, kuriame yra pilnasis pografis Ks arba jo papildinyje yra Kt . Nuo
paties grafo skaičius nepriklauso, todėl sukeitę jį ir jo papildinį vietomis pastebime, kad
R(s, t) = R(t, s).
Nesunku apskaičiuoti
R(s, 2) = R(2, s) = s, s 2.
Iš tiesų spalvinant grafo Ks briaunas baltai ir juodai, arba visos briaunos bus baltos, arba
bent viena juoda.
11.2 teorema (Ramsio) . Tarkime, R(s − 1, t) ir R(s, t − 1) jau radome ir s, t > 2.
Tada
R(s, t) R(s − 1, t) + R(s, t − 1). (11.1)
Be to, jei s, t 2, tai

r +s−2
R(s, t) . (11.2)
s−1
Įrodymas. Pradėkime nuo pirmosios nelygybės. Tegul
n1 := R(s − 1, t), n2 := R(s, t − 1), n := n1 + n2 .
Bet kokiu būdu nuspalvinkime Kn grafo briaunas balta ir juoda spalvomis ir ieškokime
balto pografio Ks arba juodo pografio Kt .
Fiksuokime K n viršūnę x. Jos laipsnis
δ(x) = n − 1 = n1 + n2 − 1.
Todėl ši viršūnė yra incidenti ne mažiau kaip n1 baltoms briaunoms arba ne mažiau kaip
n2 juodoms briaunoms. Dėl simetriškumo galime apsiriboti pirmuoju atveju. Nagrinė-
kime pilnąjį Kn1 grafą, kurio viršūnės yra gretimos x ir jas su x jungia baltos briaunos.
Jei Kn1 turi juodą Kt pografį, tai pirmoji nelygybė įrodyta.
Priešingu atveju, naudojantis žymeniu n1 = R(s − 1, t) ir Ramsio skaičiaus api-
brėžimu, pilnasis Kn1 grafas turi baltą Ks−1 pilnąjį pografį, kuris kartu su x ir baltomis
briaunomis, incidenčiomis x, sudaro pografį Ks . Teoremos (11.1) nelygybė įrodyta.
Nelygybę (11.2) įrodome matematinės indukcijos metodu. Kaip esame pastebėję,
kai s = 2 arba t = 2, antroji nelygybė virsta lygybe. Tarkime, kad s, t > 2, o s , t 2
yra kita natūraliųjų skaičių pora, kuriai s + r < s + t ir antroji teoremos nelygybė yra
teisinga pagal indukcinę prielaidą. Iš anksčiau įrodyto teiginio išplaukia
R(s, t) R(s − 1, t) + R(s, t − 1)

t +s−3 t +s−3
+
s−2 s−1

t +s−2
= .
s−1
Teorema įrodyta.
219
11.1 išvada. R(s, s) 22s−3 .

Įrodymas. Binominių koeficientų

2s − 3 2s − 3
,
s−1 s−2
suma lygi tik dalies (2s − 3)-osios galios aibės poaibių, kurių yra 22s−3 , skaičiui. Vadi-
nasi,
2s − 2 2s − 3 2s − 3
R(s, s) = + 22s−3 .
s−1 s−1 s−2
Išvada įrodyta.
Pritaikę Stirlingo formulę, galėtume šį įvertį truputį patikslinti. Ramsio skaičius
įvertinti iš apačios yra kur kas sudėtingesnė problema. Ją nagrinėsime naudodami tiki-
mybinius samprotavimus.
11.3 teorema (Erdiošo24 ) . Jei s 2, tai
R(s, s) 2s/2 .
Įrodymas. Galime pradėti nuo s 4. Imkime Kn grafą, kai n < 2s/2 , ir ne-
priklausomai su tikimybėmis, lygiomis 1/2, nuspalvinkime jo briaunas balta ir juoda
spalvomis. Bet kokio visų briaunų spalvinimo tikimybės yra lygios
n
2−(2) .
Jei A yra viršūnių s aibė, o SA – įvykis, kad visos A viršūnes jungiančios briaunos yra
baltos, tai
s
P (SA ) = 2−(2) .
Vadinasi, tikimybė, kad yra bent vienas baltas pilnasis pografis Ks , lygi

n −(s )
P SA P (SA ) = 2 2 .
|A|=s |A|=s
s
Pasinaudokime nelygybe
n ns
s−1 , s 4,
s 2
išplaukiančia iš sąryšio

n n(n − 1) · · · (n − s + 1) ns ns
= s−1 .
s s! s! 2
24 Paul Erdős (1913–1996) – vengrų matematikas.
220
Dabar, jei n < 2s/2 , tai

ns s s
SA s−1 2−(2) < 2s /2−(2)−s+1 = 2−s/2+1 1/2.
2
P
|A|=s
2
Juodo Ks pografio egzistavimo tikimybė yra tokia pati ir mažesnė už pusę. Vadinasi, ti-
kimybė, kad neegzistuos nei baltas, nei juodas Ks , yra griežtai teigiama. Darome išvadą,
kad yra grafo Kn spalvinimas, turintis tokią savybę.
Teorema įrodyta.
Iki šiol aptartus Ramsio skaičiaus R(s, s) įverčius pavyko patikslinti tik atskirais
atvejais. Nors ir naudojomės nesudėtingais tikimybiniais samprotavimais, bendruoju
atveju Erdiošo rezultatas buvo pagerintas tik nežymiai.
11.3. Grafo briaunu˛ susikirtimu˛ skaičius

Vaizduokime jungų n-osios eilės ir m-ojo didumo grafą G plokštumoje, kaip tai darėme
antrojo skyriaus 2.4 skyrelyje. Prisiminkime jame įrodytą 2.11 teoremą, teigiančią, kad
minimalus briaunų susikirtimų skaičius
cr(G) m − 3n + 6. (11.3)
Galima įsitikinti, kad cr(K6 ) = 3. Taigi įvertis yra tikslus. Pastaroji nelygybė yra gana
tiksli ir kitais atvejais, pavyzdžiui, jei m priklauso nuo n tiesiškai. Tačiau bendruoju
atveju įvertis yra grubokas. Kai m didėja greičiau negu tiesiškai, galima įrodyti tikslesnį
rezultatą. Ir dabar pritaikysime tikimybių teoriją.
11.4 teorema. Jei m 4n, tai
1 m3
cr(G) .
64 n2
Įrodymas. Tegul grafas G įdėtas į plokštumą taip, kad briaunų susikirtimų skai-
čius yra lygus cr(G). Apibrėžkime atsitiktinį grafą Gp . Tarkime, kad G viršūnės atsiran-
da nepriklausomai viena nuo kitos su vienodomis tikimybėmis 0 < p < 1. Pagal grafo
apibrėžimą briaunos be jos galų nebūna, todėl kiekvienos briaunos, buvusios grafe G,
atsiradimo tikimybė dabar yra p 2 . Grafo Gp eilė yra atsitiktinis dydis np , didumas – mp ,
o briaunų susikirtimų skaičius – Xp . Tai tarpusavyje priklausomi atsitiktiniai dydžiai.
Tačiau jam paminėta nelygybė galioja. Gauname
Xp − mp + 3np 6 > 0.
Iš čia išplaukia vidurkių sąryšis
EXp − Emp + 3Enp > 0. (11.4)
221
Randame tuos vidurkius:
Enp = pn, Emp = mp 2 , EXp = p 4 cr(G).
Sunkiau suvokiama paskutinė lygybė pagrindžiama tuo, kad naujojo grafo briaunos su-
sikerta tose pačiose vietose, kur ir grafo G briaunos, jei atsiranda visos keturios briaunų
galinės viršūnės. Dabar įstatę į (11.4), gauname
p 4 cr(G) − p 2 m + 3pn > 0.
Vadinasi,
p 2 m − 3pn m 3n
cr(G) > 4
= 2 − 3.
p p p
Parinkę p = 4n/m, iš čia gauname reikiamą įvertį. Jei m = 4n, nelygybė (11.3) yra
tikslesnė.
Teorema įrodyta.
Sugalvokite dar gražesnį įrodymą!
11.4. Kliku˛ problema

Dabar pateiksime pavyzdį, kuriame tikimybių teorijos vaidmuo kitoks nei ankstesnių
teoremų įrodymuose. Priminsime, kad pilnasis pografis Kr grafe yra vadinamas klika,
o pabrėžiant jos eilę – r klika. Intuityviai aišku, kad grafas, neturintis didelės r klikos,
negali turėti daug briaunų. Rasime šio fakto kiekybinį įvertinimą.
11.5 teorema (Turano25) . Jei n-osios eilės ir m-ojo didumo grafas G = (V , E) ne-
turi r-osios eilės klikos, tai
1 n2
m 1− .
r −1 2
Įrodymas. Pasinaudokime ir tikimybėmis, ir viena optimizavimo idėja. Tegul
paprastumo dėlei grafo viršūnių aibė V = {1, . . . , n}, o ij žymi jas jungiančią briauną,
i = j . Primename, kad pagal mūsų apibrėžimą grafas neturi kilpų, todėl minėdami
briauną ij sąlygos i = j nebeminėsime. Aibėje V įveskime tikimybinį skirstinį p̄: =
(p1 , . . . , pn ), viršūnei j ∈ V priskirdami tikimybę 0 pj 1. Tuomet
p1 + · · · + pn = n.
Nagrinėkime sumą
f (p̄) := pi pj ,
ij ∈E
25 Paul Turán (1910–1976) – vengrų matematikas.
222
kurioje, kaip matome, imamos tik gretimų viršūnių tikimybių sandaugos. Iš pradžių
išspręskime pagalbinį optimizavimo uždavinį: reikia taip išdėstyti tikimybes grafo vir-
šūnėse, kad funkcionalo f (p̄) reikšmė būtų didžiausia, ir rasti patį skirstinį. Sprendimo
idėja nesudėtinga. Išnagrinėkime, kaip kinta funkcionalas f (p̄), kai vienos viršūnės
tikimybė perduodama kitai, o visa tikimybinė „masės“ nesikeičia ir lygi vienetui.
Tegu u ir v yra natūralieji skaičiai, 1 u < v n, žymintys bet kokias dvi
viršūnes. Tuomet funkcionalą galime perrašyti tokiu būdu:

f (p̄) = pi pj + pu pi + pv pj − pu pv I(uv ∈ E)
ij∈E i, ui∈E j, vj ∈E
i=u,v;j=u,v
= : S + pu su + pv sv − pu pv I(uv ∈ E); (11.5)

čia I(·) yra įvykio, esančio skliaustuose indikatorius, o

su = pi .
i, iu∈E
Šią sumą vadinsime viršūnės u svoriu, u ∈ V . Atkreipkime dėmesį, kad esant briaunai
uv ∈ E, dėmuo pu pv įeina į abi sandaugas pu su ir pv sv , todėl (11.5) formulėje teko jį
vienąkart atimti.
Tegul u ir v yra negretimos viršūnės ir su sv . Kaip keistųsi f (p̄), jei mažesnio
svorio viršūnės tikimybę pv perduotume sunkesnei viršūnei u, tuo pačiu grafe mažintu-
me viršūnių su teigiamomis tikimybėmis skaičių?
Tegul naujasis skirstinys yra p̄ (1) . Jis gautas iš p̄ skirstinio v-ąją koordinatę pakei-
tus 0 ir u-ąją koordinatę pakeitus suma pu + pv . Pirmoji (11.5) formulės dešinėje esanti
suma nepakito, antroji tapo lygi (pu + pv )su , o trečioji pavirto nuliu. Svoriai su ir sv
nepakito. Vadinasi,
f (p̄ (1) ) = S + (pu + pv )su = f (p̄) + pv (su − sv ) f (p̄).
Taigi negretimų viršūnių tikimybes perduodant tai viršūnei, kurios svoris yra didžiau-
sias, funkcionalo f reikšmė nemažėja. Ji pasiekia maksimumą, kai viršūnės su teigiamo-
mis tikimybėmis yra poromis gretimos. Tada jos sudaro kliką, kurios eilę pažymėkime
k. Pagal teoremos sąlygą k m − 1.
Tegul dabar skirstinio p̄ teigiamos tikimybės yra priskirtos tik klikos Kk viršū-
nėms, o u ir v yra dvi iš jų. Tarkime, kad pu > pv > 0, ir paėmę 0 < ε < pu − pv ,
pakeiskime šių viršūnių tikimybes per ε. Mažinkime didesnę ir didinkime mažesnę tiki-
mybes. Tegul p̄ (2) yra naujasis skirstinys. Jame u-oji koordinatė lygi pu − ε, v-oji lygi
pv + ε, o kitos koordinatės sutampa su skirstinio p̄ koordinatėmis.
Skaičiuokime f (p̄ (2)). Svoriai su ir sv pakeitus tikimybes taip pat pakito. Pirmasis
padidėjo ε, o antrasis tiek pat sumažėjo. Pasinaudoję (11.5) formule ir atsižvelgdami į
tai, kad uv ∈ E, gauname naują funkcionalo f reikšmę
f (p̄ (2)) = S + (pu − ε)(su + ε) + (pv + ε)(sv − ε) − (pu − ε)(pv + ε)
= f (p̄) + εpu − ε(su + ε) − εpv + ε(sv − ε) + ε(pv + ε) − εpu .
223
Kadangi dabar su = 1 − pu ir sv = 1 − pv , sutraukę panašius narius gauname

f p̄ (2) = f (p̄) + ε(pu − pv ) − ε 2 f (p̄).
Vadinasi, išlyginę tikimybes visose klikos viršūnėse, gausime funkcionalo f maksimalią

reikšmę. Maksimizuojančio skirstinio tikimybės, atitinkančios klikos Kk viršūnes, yra
lygios 1/k, o likusios grafo viršūnės turi nulines tikimybes. Maksimali f reikšmė yra

1 k
k2 2
ir
1 1 1 1
sup f (p̄) 1− 1− .
p̄ 2 k 2 p−1
Atlikome suformuluotą užduotį. Dabar paėmę tolygų skirstinį visose grafo G vir-
šūnėse, t. y.
1 1
p̄ (3) := ,..., ,
n n
gauname
1 1 1
f (p̄ (3)) = 2 m 1− .
n 2 p−1
Teorema įrodyta.
Ar Turano teorema nurodo tikslų grafo didumo įvertinimą? Atsakymas yra teigia-
mas. Pakanka panagrinėti (r −1)-dalius pilnuosius grafus. Pagal apibrėžimą jie gaunami
taip suskaidžius viršūnių aibę į (r − 1)-ą galios ni > 0 poaibį, kad būtų 1 i r − 1,
n1 + · · · + nr−1 = n, ir kiekvieną porą viršūnių, esančių skirtinguose poaibiuose, su-
jungus briaunomis. Maksimalus briaunų skaičius yra tada, kai poaibiuose esančių vir-
šūnių skaičius labiausiai artimas. Jei vienodo negalima pasiekti, tai reikalaujama, kad
|ni − nj | 1. Šie grafai vadinami Turano vardu. Jei r − 1 dalija n, tai ni = n/(r − 1).
Tokio (r − 1)-dalio pilnojo grafo didumas lygus

r − 1 n 2 1 n2
= 1− .
2 r −1 r −1 2
Kadangi (r − 1)-daliai grafai neturi r-osios eilės klikos, tai matome, kad Turano gautas
įvertis yra pasiekiamas.
224
12. Atsitiktiniai keitiniai
12.1. Kokiu˛ keitiniu˛ yra daugiau?
Kai n yra didelis, n-osios eilės keitinių aibė yra sunkiai įsivaizduojama. Todėl klausimas
apie keitinių, turinčių vieną ar kitą savybę, skaičių yra natūralus. Nejučia jis keičia-
mas klausimu, kokia yra tikimybė ištraukti keitinį, turintį vienokią ar kitokią savybę. Iš
pradžių susitarkime, kad kiekvieną iš keitinių ištraukti yra vienodai galima. Turint tam
tikros patirties, ieškomas tikimybes galima intuityviai nujausti. Po to atsakymą galima
griežtai pagrįsti. Pradėkime nuo paprastų uždavinių.
12.1 pavyzdys. Raskime tikimybę, kad skaičiai i ir j , 1 i < j n, priklausytų vienam
ciklui.
Sprendimas. Visi skaičiai {1, 2, . . . , n} keitinyje vienodai reikšmingi, todėl galime nag-
rinėti atvejį, kai i = n − 1 ir j = n. Tai lengvas etapas. Kitas žingsnis jau netikėtas – reikia
pasinaudoti 4.6 teorema! Keitinius, užrašytus kanonine forma, pakeiskime joje nurodytais kė-
liniais. Lieka pastebėti, kad n − 1 ir n priklauso vienam keitinio ciklui tada ir tik tada, jei
atitinkamame kėlinyje n − 1 yra kur nors po n. Tokių kėlinių yra lygiai pusė iš visų galimų, t. y.
n!/2. Iš čia išplaukia atsakymas: 1/2.
12.2 pavyzdys. Tarkime, kad 1 i, k n yra fiksuoti skaičiai. Raskime tikimybę, kad i
priklausytų k-ojo ilgio ciklui.
Sprendimas. Dabar atsakymas 1/n yra kiek netikėtas, nes intuicija šnibžda mums, kad
patekti į ilgą ciklą yra lengviau negu į trumpą. Galime nagrinėti atvejį i = n. Vėl pasinaudojame
kanoniniu skaidiniu. Pagal tokio skaidinio apibrėžimą n yra k-ojo ilgio cikle tada ir tik tada, jei n
yra pirmasis paskutinio ciklo iš k skaičių elementas. Vėl pasinaudojame 4.6 teorema. Remiantis
ja, šiuos keitinius atitinkantys kėliniai yra pavidalo
{i1 , . . . , in−k , n, in−k+1 , . . . , in−1 };
čia ij , 1 j n − 1, gali sudaryti bet kokį skaičių {1, 2 . . . , n − 1} kėlinį. Iš viso tokių kėlinių
yra (n − 1)!. Todėl ieškoma tikimybė yra (n − 1)!/n! = 1/n ir, kaip matome, nepriklauso nuo k.
Pirmosios dalies 4.3 skyrelyje apibrėžėme ciklų (struktūros) vektorių

k̄(σ ) := k1 (σ ), k2 (σ ), . . . , kn (σ ) ;
čia kj (σ ) 0 yra j -ojo ilgio ciklų skaičius keitinio skaidinyje nepriklausomų ciklų
sandauga, 1 j n. Be to, apskaičiavome, kad keitinių klasės, charakterizuojamos
vektoriumi k̄ = (k1 , k2 , . . . , kn ) ∈ Zn+ , tenkinančiu lygtį
1x1 + 2x2 + · · · + nxn = n, (12.1)
galia yra

n
1
Sn (k̄) = n! .
j =1
j kj kj !
225
Dabar atsakykime į klausimą, kuri iš keitinių klasių yra gausiausia.

12.1 lema. Tegul n 3. Jei k̄ ∈ Zn+ perbėga visus vektorius, tenkinančius (12.1)
lygtį, tai sandauga
(k̄) := 1k1 2k2 · · · nkn k1 !k2 ! · · · kn !
įgyja minimalią reikšmę, lygią n − 1, kai k̄ = (1, 0 . . . , 0, 1, 0).
Įrodymas. Pažymėkime
r := r(k̄) = max{j : kj 1}.
Įsitikinkime, kad vektorius k̄ su r 3, minimizuojantis nagrinėjamą sandaugą, tenkina

sąlygą
k2 = · · · = kr−1 = 0. (12.2)
Iš tiesų, tarę priešingai, turėtume tokį 2 i r − 1, kad būtų ki 1 ir

n
n= j kj iki + rkr i + r.
j =1
Vadinasi, vektorius turi (i + r)-ąją koordinatę. Perskirstykime du sumos, išreiškiančios

n, dėmenis kitaip:
iki + rkr = i(ki − 1) + r(kr − 1) + (i + r)1.
Dabar k̄ pakeiskime vektoriumi
k̄ (1) := (k1 , . . . , ki − 1, . . . kr − 1, . . . , 1, 0, . . . 0),
gautu iš k̄ pakeitus tik i-ąją, r-ąją ir (i + r)-ąją koordinates. Dabar jos yra atitinkamai
lygios ki − 1, kr − 1 ir 1. Naujasis vektorius taip pat tenkina (12.1) lygtį ir
(k̄ (1)) i +r i +r 1 1 1 1 5
= = + + = < 1.
(k̄) iki rkr ir i r 2 3 6
Sandaugą pavyko sumažinti. Prieštara įrodo mūsų (12.2) teiginį. Vadinasi, jei r 3,
sandaugą minimizuojantis vektorius būtų
(k1 , 0, . . . , 0, kr , 0, . . . , 0).
Dabar tarkime, kad r 2. Įsitikinkime, kad k1 = 1. Jei k1 2, tai, kaip ir

pirmuoju atveju, pasinaudokime sąryšiais
n 1k1 + rkr 2 + r, 1k1 + rkr = 1(k1 − 1) + r(kr − 1) + (1 + r)1.
226
12 skyrius. Atsitiktiniai keitiniai
Vietoje k̄ imkime vektorių k̄ (2), gautą iš pirmojo sumažinus pirmąją ir r-ąją koordinates
vienetu bei nulinę (1 + r)-ąją koordinatę pakeitus vienetu. Tada
(k̄ (2)) 1+r 1+r 1 1 3

= = 1+ < 1.
(k̄) k1 rkr 2r 2 r 4
Vėl prieštara, įrodanti, kad k1 = 1 arba k1 = 0. Bet antruoju atveju turėtume vektorių
k̄ = (0, . . . , 0, k, 0, . . . , 0);
čia k 1 yra r-ojoje pozicijoje. Tada rk = n ir

n k n k−1
(k̄) = r k k! = k! = n (k − 1)! n > n − 1.
k k
Vadinasi, jei r 2, sandaugą minimizuojantis vektorius būtų pavidalo
(1, 0, . . . , 0, kr , 0, . . . , 0).
Jei r = 2, tai nulių tarp 1 ir kr , aišku, nėra. Reikšmė kr tenkina lygybę 1k1 + rkr =
1 + rkr = n. Jei kr 2, tai 2r < n ir galima pasinaudoti (2r)-ąja koordinate.
Tegul r 2 ir kr 2. Tada
rkr + (2r) · 0 = r(kr − 2) + (2r) · 1.
Įvedę vektorių
k̄ (3) = (1, 0 . . . , 0, kr − 2, 0, . . . , 1, 0 . . . , 0),
čia kr − 2 yra r-ojoje pozicijoje, o vienetas – (2r)-ojoje, matytume, kad
(k̄ (3)) (2r)r kr −2 (kr − 2)! 2 1

= kr k !
= < 1.
(k̄) r r rk (k
r r − 1) 2
To negali būti. Vadinasi, jei r 2, tai sandaugą minimizuojantis vektorius tenkina

sąlygą kr = 1. Tada iš lygybės 1 + rkr = 1 + r = n randame r = n − 1. Esant tokiam
vektoriui, sandaugos reikšmė lygi n − 1.
Jei r = 1, gauname vektorių k̄ = (k1 , 0, . . . , 0) ir k1 = n. Bet tada nagrinėjama
sandauga lygi n, t. y. ji yra didesnė negu ankstesniu atveju.
Lema įrodyta.
12.1 išvada. Tegul n 3. Traukiant keitinius su didžiausia tikimybe, lygia 1/(n − 1),
galima ištraukti klasės Sn (k̄), k̄ = (1, 0 . . . , 0, 1, 0), keitinį.
227
12.2. Gončarovo teoremos

Toliau nagrinėjame simetrinės grupės Sn elementus – keitinius. Išvesime porą istoriškai
svarbių teiginių, kuriuos 1942 m. įrodė V. L. Gončarovas26 . Formalizuokime išsireiš-
kimą keitinį traukiame atsitiktinai. Aibėje Sn įveskime tolygų tikimybinį matą, kurį
žymėsime νn . Jis apibrėžiamas pritaikius klasikinį tikimybės apibrėžimą:
|A|
νn (A) = , A ⊂ Sn .
n!
Jei P(Sn ) yra visų Sn poaibių aibė, tai trejetai {Sn, P(Sn ), νn }, n = 1, 2, . . . sudaro tiki-
mybinių erdvių seką. Šiose erdvėse keitiniai σ yra elementarieji įvykiai, o visos funkci-
jos f : Sn → R – atsitiktiniai dydžiai. Akcentuodami kombinatorinę jų reikšmių kilmę
ir nusižengdami tikimybių teorijos tradicijai, elementarųjį įvykį atsitiktinio dydžio žy-
menyje paliksime, t. y. rašysime ne f , o f (σ ). Toliau trejetą {Sn , P(Sn ), νn } vadinsime
keitinių tikimybine erdve.
Ne kartą naudosimės ir kokia nors abstrakčia tikimybine erdve {, F, P } ir joje
apibrėžtais atsitikitiniais dydžiais, žymimais graikiškomis raidėmis η, ξ, . . . arba loty-
niškomis X, Y, . . ., tačiau laikysimės tradicijos, t. y. rašysime η, o ne η(ω), čia ω ∈ .
Vieni pagrindinių atsitiktinių dydžių yra keitinio σ ciklinės stuktūros vektoriaus

k̄(σ ) = k1 (σ ), k2 (σ ), . . . , kn (σ )
koordinatės. Pažymėkime
(k̄) = 1k1 + 2k2 + · · · + nkn ,
jei k̄ = (k1 , k2 , . . . , kn ) ∈ Zn+ . Tada kiekvienam σ ∈ Sn yra tenkinama sąlyga (k̄(σ )) =

n.
Prisiminkime kinų restorano problemą ir jos rezultatą
∞
1 (−1)s 1 (−1)s
n−m
1m
νn (k1 (σ ) = m) = → = e−1 ,
m! s=0 s! m! s=0 s! m!
jei n → ∞; čia m ∈ Z+ yra fiksuotas skaičius. Apskaičiuotos ribos yra Puasono skirs-
tinys. Vadinasi, galime konstatuoti, kad pirmoji ciklų vektoriaus koordinatė yra asimp-
totiškai pasiskirsčiusi pagal Puasono dėsnį su parametru, lygiu vienetui. O kitos? Tai
galime ištirti, pasinaudoję rėčio principu, kaip tai darėme pirmosios dalies 4.2 skyrelyje.
12.1 teorema. Tegul 1 j n ir m ∈ Z+ . Tada
1 (−1)s
νn (kj (σ ) = m) = .
j m m! 0s(n/j )−m j s s!
26 Vasilij Leonidovič Gončarov (1896–1955) – rusų matematikas.
228
Be to, jei j ir m yra fiksuoti ir n → ∞, tai
e−1/j
νn kj (σ ) = m = m + o(1).
j m!
Įrodymas. Tegul κi yra bet kuris j -ojo ilgio ciklas su slankiaisiais simboliais iš
aibės Nn ir Ai ⊂ Sn –– keitinių, turinčių ciklą κi poaibis. Iš viso yra
n(n − 1) · · · (n − j + 1)
L :=
j
j -ojo ilgio skirtingų ciklų, kuriuos sudaro aibės Nn skaičiai, ir tiek pat aibių Ai , todėl
1 i L. Reikia suskaičiuoti, kiek yra keitinių, patenkančių į lygiai m iš šių aibų Ai .
Pritaikome 4.3 teoremą ir matome, kad nagrinėjamų keitinių skaičius yra lygus sumai

m+1 m+2 L−m n
Sm − Sm+1 + Sm+2 ∓ · · · + (−1) SL ; (12.3)
m m m
čia
Sk = Iσ (Ai1 ∩ · · · ∩ Aik )
1i1 <i2 <···<ik L σ ∈Sn
ir Iσ (·) žymi indikatorių. Vidinė suma yra keitinių, tenkinančių sąlygą
σ ∈ Ai1 ∩ · · · ∩ Aik , (12.4)
skaičius. Keitinio ciklų slankiųjų simbolių aibės negali kirstis, todėl ši sąlyga apibrėžia
j k keitinio σ simbolių, o likę n − kj aibės Nn skaičių gali būti išsidėstę bet kokia tvarka.
Aišku, kad j k n. Vadinasi, (12.4) sąlygą tenkinančių keitinių yra
(n − nk)! I(j k n).
Tai yra dydžio Sk vidinės sumos reikšmė, kai Ai1 , . . . , Aik yra keitinių, kurių ciklai turi
nesikertančias slankiųjų simbolių aibes. Kitais atvejais vidinė suma lygi nuliui.
Kiek nenulinių dėmenų yra išorinėje Sk sumoje? Atmetę nulinius išorinės sumos
dėmenis, galime įsivaizduoti, kad sumuojame pagal ciklų su nesikertančiomis slankiųjų
simbolių aibėmis rinkinius. Suskaičiuokime juos. Visų pirma reikia išrinkti skaičius į
ciklus, t. y. į kj pozicijų. Tam yra n(n − 1) · · · (n − j k + 1) būdų atsižvelgiant į tvarką.
Šie skaičiai turi sudaryti k ciklų, kuriuose galima elementus cikliškai perstatyti. Visų šių
ciklų ilgis yra j , todėl vengiant pasikartojančių ciklų įskaičiavimo, gautą skaičių turime
padalyti iš j k . Kadangi ciklų tvarka keitinyje yra nesvarbi, tai dar kartą reikia padalyti iš
k!. Vadinasi, išorinėje Sk sumoje yra
1
n(n − 1) · · · (n − j k + 1)
j k k!
229
nenulinių dėmenų. Surinkę visas reikšmes, gauname
1 n!
Sk = n(n − 1) · · · (n − j k + 1) · (n − nk)! I(j k n) = I(j k n).
j k k! j k k!
Įstatę apskaičiuotą reikšmę į (12.3) išraišką, gauname

L L
k k−m k n!
(−1)k−m
Sk = (−1) I(j k n)
k=m
m k=m
m j k k!
n! (−1)k−m
= .
m! mkn/j j k (k − m)!
Pakeitę sumavimo kintamąjį k = m + s ir padaliję iš n!, gauname norimą rezultatą.

Antrasis teoremos teiginys akivaizdžiai išplaukia iš pirmojo.
Įsidėmėkime, kad fiksuotam struktūros vektoriaus koordinatės indeksui j , jos
asimptotinis skirstinys yra Puasono dėsnis su parammetru 1/j .
Nagrinėkime sumą
w(σ ) := k1 (σ ) + k2 (σ ) + · · · + kn (σ ),
kuri yra lygi keitinio ciklų skaičiui. Tai struktūros vektoriaus k̄(σ ) koordinačių suma.
Sąlyga (k̄(σ )) = n parodo šio vektoriaus determinuotą priklausomumą, iš kurio išplau-
kia jo koordinačių stochastinis priklausomumas. Iš tiesų, jei n/2 < i < j n, tai iš
lygybės ki (σ ) = 1 išplaukia kj (σ ) = 0, todėl

0 = νn ki (σ ) = 1, kj (σ ) = 1 = νn ki (σ ) = 1 νn kj (σ ) = 1 = 0.
Prieštara patvirtina mūsų teiginį, kad sumos w(σ ) dėmenys yra priklausomi atsitiktiniai
dydžiai, tačiau vis dėlto galima įrodyti centrinę ribinę teoremą. Tegul
x
1
e−u
2 /2
(x) := √ du.
2π
−∞
12.2 teorema (Gončarovo) . Jei n → ∞, tai kiekvienam x ∈ R

√
νn w(σ ) − ln n < x ln n = (x) + o(1).
Įrodymas. Prisiminkime, kad keitinių klasės yra apibūdinamos struktūros vekto-

riais k̄ ∈ Zn+ , tenkinančiais sąlygą (k̄) = n, ir žymimos Sn (k̄). Visos keitinių aibės
skaidinys yra:
Sn = Sn (k̄).
(k̄)=n
230
Pasinaudoję šiuo skaidiniu, apskaičiuojame momentų generuojančiąją funkciją

1 w(σ ) 1
ψn (z) := z = zw(σ ) , z ∈ C.
n! σ ∈S n!
n (k̄)=n σ ∈Sn (k̄)
Vidinės sumos dėmenys yra vienodi ir lygūs zk1 +···+kn , o dėmenų skaičius yra lygus
|Sn (k̄)|. Remdamiesi 4.8 teorema, gauname
n
1 k1 +···+kn z kj 1
ψn (z) = z |Sn (k̄)| = .
n! j =1
j kj !
(k̄)=n (k̄)=n
Paskutinė suma primena Koši lygybę. Iš tiesų, vadovaudamiesi jos įrodymo samprotavi-
mais, gauname formalią lygybę
∞
, yj - ∞ ∞
(zy j )k ∞
(1 − y)−z = exp z = k k!
= ψn (z)y n ;
j =1
j j =1 k=0
j n=0
čia y yra formalus nežinomasis. Kairėje pusėje esančios funkcijos (1 − y)−z koefici-
entą prie y n galime gauti ir pagal apibendrintąją Niutono binomo formulę. Vadinasi,
pritaikius dar antrosios vadovėlio dalies 10.5 teoremą,

z+n−1 nz−1
ψn (z) = = 1 + O(n−1 ) , (12.5)
n (z)
kai n → ∞ tolygiai |z| 1 atžvilgiu.
Teoremoje nagrinėjamo skirstinio charakteristinė funkcija
√
e−it ln n it w(σ )/√ln n √ √
ϕn (t) := e = e−it ln n ψn eit / ln n , t ∈ R.
n! σ ∈S
n
√
Toliau taikome asimptotinę (12.5) formulę, kai z = eit / ln n
. Kadangi
√
eit / ln n = 1 + o(1)
tolygiai |t| T atžvilgiu, čia T > 0 yra bet koks skaičius, tai gauname
, √ √ -
ϕn (t) = exp − it ln n + eit / ln n − 1 ln n 1 + o(1)
2
= e−t /2 1 + o(1)
tolygiai |t| T atžvilgiu, jei n → ∞. Iš čia išplaukia teoremos teiginys.

Pastebėkime įdomų reiškinį. Remdamiesi (12.5) formule, taip pat gauname išraiš-
ką
z − 1 z − 1 z − 1
ψn (z) = 1 + 1+ ··· 1 + z.
n n−1 2
231
Ji rodo, kad w(σ ) skirstinys sutampa su nepriklausomų Bernulio atsitiktinių dydžių ηj ,

1 j n, apibrėžtų tikimybėmis
1
P (ηj = 1) = 1 − P (ηj = 0) = ,
j
sumos η1 + · · · + ηn skirstiniu. Tai sukelia minčių, kad yra tikimybinė erdvė, kurioje
galime iš naujo apibrėžti keitinius, nekeisdami jų struktūros vektoriaus skirstinių, o w(σ )
būtų išreiškiamas per šiuos Bernulio dydžius. Tokią idėją įgyvendinsime netolimoje
ateityje. Kitame skyrelyje atskleisime daugiau sąryšių su Puasono atsitiktiniais dydžiais,
į kurių skirstinius konvergavo kj (σ ) skirstiniai.
12.3. Salyginiai
˛ skirstiniai
Yra keletas galimybių susieti struktūros vektoriaus k̄(σ ) skirstinį dažnio νn atžvilgiu su
nepriklausomais atsitiktiniais dydžiais. Pirma iš jų – panaudojant kokioje nors tikimy-
binėje erdvėje {, F, P } apibrėžtus nepriklausomus Puasono atsitiktinius dydžius ξj ,
1 j n, kurių atitinkami parametrai yra Eξj = 1/j , 1 j n. Pažymėkime
ξ̄ := ξ̄n := (ξ1 , ξ2 , . . . , ξn ).
12.3 teorema. Bet kokiam vektoriui k̄ ∈ Zn+ galioja lygybė

νn k̄(σ ) = k̄ = P ξ̄ = k̄| (ξ̄ ) = n .
Įrodymas. Jei (k̄) = n, tai abi lyginamos tikimybės yra nulinės. Priešingu atveju,
kaip matėme 12.1 skyrelyje,
n
1
νn k̄(σ ) = k̄ = .
j =1
j kj kj !
Įsitikiname, kad ir sąlyginė tikimybė lygi šiai sandaugai. Skaičiuodami sąlygos tikimybę,
įvykį išskaidome nesutaikomų įvykių sąjunga ir, pasinaudoję dėmenų nepriklausomumu,
gauname

P ((ξ̄) = n = P (ξ̄ = k̄)
(k̄)=n

n
= P (ξj = kj )
(k̄)=n j =1

n
1
n
1
= exp −
j =1
j j kj kj !
(k̄)=n j =1

n
1
= exp − . (12.6)
j =1
j
232
Paskutiniame žingsnyje pritaikėme Koši lygybę. Kadangi (k̄) = n, tai

n
n
1 1
P ξ̄ = k̄, (ξ̄ ) = n = P (ξ̄ = k̄) = exp − .
j =1
j j =1 j kj kj !
Padaliję ką tik gautą tikimybę iš sąlygos tikimybės, išreikštos (12.6) formule, baigiame
teoremos įrodymą.
Daugiau galimybių teikia ir dažnai yra patogesnė kita sąlyginių tikimybių panau-
dojimo forma. Dabar imkime begalinį atsitiktinį vektorių, priklausantį nuo papildomo
parametro x > 0, t. y.

ξ̄ (x) = ξ1(x), ξ2(x) , . . . , ξn(x), ξn+1
(x)
... ,
čia ξj(x), j 1, yra nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai, kurių atitinkami para-
metrai Eξj(x) = x j /j , j 1.
12.2 lema. Jei 0 < x < 1, tai atsitiktinių dydžių eilutė
ζ := 1ξ1(x) + 2ξ2(x) + · · · + nξn(x) + · · ·
konverguoja su tikimybe, lygia vienetui.

Įrodymas. Pakanka patikrinti Borelio–Kantelio lemos sąlygą. Reikia įrodyti, kad
konverguoja tokia skaičių eilutė:
∞
∞

P ξj(x) = 0 = 1 − P ξj(x) = 0
j =1 j =1
∞ ,
xj -
= 1 − exp − .
j =1
j
Kadangi eilutės nariai mažoruojami dydžiais x j /j , tai lemos sąlyga yra tenkinama. Iš jos
išplaukia, kad su vienetine tikimybe eilutėje ζ yra tik baigtinis nenulinių narių skaičius.
Vadinasi, ji konverguoja su tokia pat tikimybe.
Išlaikydami begalinę dimensiją nuliais papildykime ir struktūros vektorių iki vek-
toriaus
k̄(σ ) := k1 (σ ), k2 (σ ), . . . , kn (σ ), 0, . . . .
Tegul toliau
k̄ = (k1 , k2 , . . . , kn , kn+1 , . . .) ∈ Z∞
+.
12.4 teorema. Bet kokiam 0 < x < 1 ir vektoriui k̄ ∈ Z∞ + turime

νn k̄(σ ) = k̄ = P ξ̄ (x) = k̄| ζ = n .
233
Įrodymas. Aišku, kad lygybės kairėje pusėje esantis dažnis lygus nuliui, jei bent
vienas iš kn+1 , kn+2 , . . . yra nelygus nuliui. Kai visos šios koordinatės yra nulinės, daž-
nio, esančio kairiojoje lygybės pusėje, reikšmė išlieka tokia pati kaip ir 12.3 teoremoje.
Apskaičiuojame sąlyginę tikimybę. Pastebėję, kad iš lygybės ζ = n išplaukia
(x) (x)
įvykis ξn+1 = ξn+2 = · · · = 0, matome, kad sąlyginė tikimybė lygi nuliui, jei bent
vienas iš kn+1 , kn+2 , . . . yra nelygus nuliui. Tokiu atveju teorema yra įrodyta.
Tegul toliau kj = 0, jei j > n. Jei (k̄) = n, sąlyginė tikimybė taip pat yra nulinė
ir sutampa su dažniu.
Lieka atvejis, kai (k̄) = n. Pasinaudoję atsitiktinių dydžių nepriklausomumu,
galime užrašyti
(x) (x)
P (ζ = n) = P ξn+1 = ξn+2 = · · · = 0 P ξ̄ (x) = n
∞

x j (x)
n

= exp − P ξj = kj
j =n+1
j
(k̄)=n j =1
∞

xj n
x j kj
= exp −
j =1
j j =1
j kj kj !
(k̄)=n
= (1 − x)x n
(12.7)
ir
∞

n

P ξ̄ (x) = k̄, ζ = n = P ξj(x) = 0 P ξj(x) = kj
j =n+1 j =1
∞

xj n
x j kj
= exp −
j =1
j j =1
j kj kj !
n
1
= (1 − x)x n
.
j =1
j kj kj !
Padaliję šį dydį iš (12.7) tikimybės, matome, kad nagrinėjama sąlyginė tikimybė lygi
nagrinėjamam dažniui.
Teorema įrodyta.
Toliau naudosimės sąlyginiais vidurkiais. Keitinių tikimybinėje erdvėje {Sn , P(Sn ), νn }
vidurkį žymėkime En . Mums svarbi tokia 12.4 teoremos išvada.
12.2 išvada. Tegul 0 < x < 1 ir : Z∞
+ → C yra atvaizdis. Tuomet

En k̄(σ ) = E ξ̄ (x) | ζ = n ,
jei čia nurodyti vidurkiai yra baigtiniai.
234
Ši išvada bus taikoma kartu su dar viena sąlyginių vidurkių savybe. Bet prieš
tai prisiminkime truputį tikimybių teorijos. Atsitiktiniai dydžio X sąlyginiu vidurkiu
atsitiktinio dydžio Y , įgyjančio sveikąsias neneigiamas reikšmes, atžvilgiu vadiname
atsitiktinį dydį
∞

E(X| Y ) := E(X| Y = n)I {ω: Y = n} ;
n=0
čia I(A) yra atsitiktinio įvykio A indikatorius. Be to, jei EX egzistuoja, tai
∞

EX = E E(X| Y ) = E(X| Y = n)P (Y = n). (12.8)
n=0
Teisinga tokia teorema.
12.5 teorema.
Tegul 0 < x < 1 ir : Z∞
+ → C yra toks atvaizdis, kad vidurkis
(x)
E ξ̄ egzistuoja. Tada
∞

E ξ̄ (x)
= (1 − x) En k̄(σ ) x n .
n=0
Įrodymas. Pritaikome (12.8) formulę, kai Y = ζ ir X = (ξ̄ (x)). Remiantis 12.2

išvada, sąlyginis vidurkis yra lygus En (k̄(σ )). Lieka dar pasinaudoti (12.7) formule.
Teorema įrodyta.
Gautą rezultatą pritaikykime ir sustiprinkime 12.1 teoremos teiginį. Nagrinėsime
atsitiktinių dydžių kj (σ ) momentų konvergavimą. Dabar yra patogiau naudotis fakto-
rialiniais momentais. Primename, kad atsitiktinio dydžio X rosios eilės faktorialiniu
momentu vadinamas skaičius
EX(X − 1) · · · (X − r + 1) = E(X)r ,
jei jis egzistuoja. Pasinaudojus pirmosios ir antrosios rūšies Stirlingo skaičiais s(n, k)
ir S(n, k) (žr. pirmąją dalį, (4.12) ir (4.14) formules), momentus galima išreikšti per
faktorialinius momentus ir atvirkščiai. Puasono atsitiktinio dydžio ξ , kurio vidurkis yra
λ, r-osios eilės faktorialinis momentas yra lygus
E(ξ )r = λr , r 0. (12.9)
12.6 teorema. Tarkime, r1 , . . . , rs 0, m = 1r1 + · · · + srs ir 1 s n. Tada
mišrusis faktorialinis momentas

Enm := En k1 (σ ) r · · · ks (σ ) rs
1
s
1
= I(m n)
j =1
j rj

s
= I(m n) E(ξj )rj .
j =1
235
Įrodymas. Kai m > n s, vienas iš skirtumų (kj (σ ) − i), i rj lygus nuliui,

todėl Enm = 0, ir indikatorius I(m n) = 0. Tegu toliau m n. Pritaikome 12.5
teoremos formulę, kai
(k̄) = (k1 )r1 · · · (ks )rs ,
ir gauname

s
E (ξj )rj = (1 − x) Enm x n , 0 < x < 1.
j =1 n0
Čia lygybės kairėje esančio atsitiktinio dydžio ξj parametras yra lygus x j /j , o j 1.

Pasinaudoję šių dydžių nepriklausomumu, iš (12.9) formulės gauname
l
1
r
x m
(1 + x + · · ·) = Enm x n ,
j =1
j j
n0
kai 0 < x < 1. Sulyginę koeficientus prie x n , baigiame 12.6 teoremos įrodymą.
Apibendrindami šio skyrelio medžiagą, vektorius

k1 (σ ), k2 (σ ), . . . , kn (σ ), 0, . . .
ir
ξ1 , ξ2 , . . . , ξn , ξn+1 , . . .
atitinkamai interpretuokime diskretaus laiko procesais keitinių tikimybinėje erdvėje ir
erdvėje {, F, P }. Tada iš 12.6 teoremos galime padaryti išvadą, kad pirmojo proceso
baigtiniamačiai skirstiniai ir visi jų mišrūs momentai konverguoja atitinkamai į antrojo
proceso skirstinius ir mišriuosius momentus.
12.4. Felerio poravimas

Dėl atsitiktinių dydžių kj (σ ), j n, apibrėžtų kombinatorinėje tikimybinėje erdvėje
{Sn , P(Sn ), νn }, priklausomumo atsiranda nemažai sunkumų, todėl kyla natūralus klau-
simas, ar negalima juos iškeldinti į kitą erdvę išreiškus juos nepriklausomais atsitiktiniais
dydžiais. Gončarovo teoremos įrodymas veja šalin abejones. Yra keletas būdų realizuoti
panašią idėją. Jie vadinami poravimais, nes vienoje tikimybinėje erdvėje apibrėžiami ir
nepriklausomi, ir priklausomi atsitiktiniai dydžiai nekeičiant jų skirstinių. Aprašysime
V. Felerio27 metodą.
Iš pradžių modeliuojame atsitiktinį keitinį σ , tam naudodami nepriklausomus Ber-
nulio atsitiktinius dydžius ηj , j 1, apibrėžtus kurioje nors erdvėje {, F, P } tikimy-
bėmis
1
P (ηj = 1) = = 1 − P (ηj = 0).
j
27 William Feller (1906–1970) – kroatų ir amerikiečių matematikas.
236
Be to, tariame, kad šioje erdvėje iš baigtinės m aibės skaičių galime išrinkti atstovą su
vienoda 1/m, m 1, tikimybe ir nepriklausomai nuo dydžių ηj .
Felerio algoritmas. Juo generuojamas atsitiktinis skaičių aibės Nn keitinys.
Pradžia. Atidarome pirmąjį keitinio ciklą vienetu, t. y. rašome
σ := (1
ir apibrėžiame aibę X1 := Nn \ {1}.

1-asis žingsnis. Jei ηn = 1, tai uždarome pradėtą ciklą, mažiausiu aibės X1 skai-
čiumi (dvejetu) pradedame naują, t. y.
σ = (1)(2
ir apibrėžiame aibę X2 := X1 \ {2}.

Jei ηn = 0, tai tęsiame pradėtą ciklą skaičiumi s, ištrauktu su vienoda tikimybe iš
aibės X1 , t. y.
σ = (1, s,
ir apibrėžiame aibę X2 := X1 \ {s}.
Tarkime, kad po 1 i < n žingsnių sudarėme kombinaciją
σ = κ1 · · · κj (a, . . . , r;
čia κk , 1 k j , yra suformuoti nepriklausomi ciklai su bendra slankiųjų simbolių

aibe Ai . Tegul Xi := Nn \ Ai . Žengiame sekantį žingsnį.
(i + 1)-asis žingsnis. Jei ηn−i = 1, tai uždarome pradėtą ciklą, mažiausiu aibės
Xi skaičiumi t atidarome naują, t. y.
σ = κ1 · · · κj (a, . . . , r)(t,
ir apibrėžiame aibę Xi+1 := Xi \ {t}.

Jei ηn−i = 0, tai tęsiame pradėtą ciklą skaičiumi q, ištrauktu su vienoda tikimybe
iš Xi :
σ = κ1 · · · κj (a, . . . , r, q
ir apibrėžiame aibę Xi+1 := Xi \ {q}.
n-asis žingsnis. Kadangi P (η1 = 1) = 1, tai uždarome pradėtą ciklą.
Pabaiga. Išvedame suformuotą σ .
12.3 lema. Felerio algoritmas generuoja keitinį σ su tikimybe 1/n!.
Įrodymas. Pastebėkime, kad pradiniame žingsnyje ir kituose (n − 1) žingsniuose
į σ įtraukiami vis nauji skaičiai, todėl cikluose išdėstomi visi Nn skaičiai. Algoritmo
pabaigoje gavome keitinį, išskaidytą ciklų sandauga.
237
Kombinacijos, gautos 1-ame žingsnyje, tikimybė pirmuoju atveju yra lygi 1/n, o
antruoju – tokia pati: (1 − 1/n) · 1/(n − 1) = 1/n.
Tarkime, kad i-ajame žingsnyje gautos kombinacijos tikimybė yra
1 1 1
· ··· .
n n−1 n−i +1
Algoritme naudojami tik nepriklausomi dydžiai ir įvykiai, todėl (i + 1)-ojo žingsnio
pirmuoju atveju gautos kombinacijos tikimybė yra
1 1 1 1
· ··· · ,
n n−1 n−i+1 n−i
o antruoju atveju, kai ηn−i = 0, tikimybė lygi
1 1 1 1 1
· ··· · 1− .
n n−1 n−i+1 n−i n−i −1
Vadinasi, abiem atvejais tikimybė yra ta pati. Pritaikę indukcijos principą, gauname σ
tikimybybę po i = n žingsnių. Ji, kaip ir buvo tikėtasi, yra 1/n!.
Apibrėžę keitinį naujoje erdvėje, galime atskleisti daugiau jo ciklo vektoriaus sa-
vybių. Dabar σ = σ (ω), čia ω ∈ yra elementarusis įvykis, todėl ciklo vektoriaus
skirstinys naujoje erdvėje imamas tikimybinio mato P atžvilgiu. Jis sutampa su anks-
čiau nagrinėtu vektoriaus k̄(σ ) = (k1 (σ ), . . . , kn (σ )) skirstiniu dažnio νn atžvilgiu.
Tai, kad du atsitiktinių dydžių X ir Y skirstiniai sutampa, žymima
d
X = Y.
12.7 teorema. Galioja lygybė

n
d

n
ηj = kj (σ ) = w(σ ).
j =1 j =1
Įrodymas. Pakanka pastebėti, kad generuojant σ Felerio algoritmu, ciklas bai-

giamas tada ir tik tada, kai ηj = 1, 1 j n. Todėl šių dydžių suma lygi ciklų
skaičiui.
Teorema įrodyta.
12.8 teorema. Tikimybinėje erdvėje {, F, P } apibrėžkime atsitiktinius dydžius

Xnj := ηn−j +1 (1 − ηn−j +2 ) · · · (1 − ηn ) +

n−j
+ ηi (1 − ηi+1 ) · · · (1 − ηi+j −1 )ηi+j .
i=1
Tada
d
kj (σ ) = Xnj , 1 j n.
238
Įrodymas. Pastebėkime, kad pirmasis j -ojo ilgio ciklas generuotame keitinyje su-
sidaro tada ir tik tada, kai (ηn , . . . , ηn−j +1 ) = (0, . . . , 0, 1). Tai yra ekvivalentu lygybei
ηn−j +1 (1 − ηn−j +2 ) · · · (1 − ηn ) = 1.
Vėliau toks ciklas susiformuoja tada ir tik tada, kada vektoriaus (ηn , . . . , η1 )
reikšmė yra seka 1, 0, . . . , 0, 1, kurioje tarp vienetų yra j − 1 nulių. Teoremos for-
muluotėje sumuojant pagal i = 1, . . . , n − j , sudedama tiek vienetų, kiek yra minėtų
sekų, t. y. suskaičiuojamas j -ojo ilgio ciklų skaičius, pradedant antruoju.
Teorema įrodyta.
12.9 teorema. Pažymėkime

∞

Xj = ηi (1 − ηi+1 ) · · · (1 − ηi+j −1 )ηi+j .
i=1
Jei n → ∞, tai P (Xnj → Xj ) = 1 kiekvienam fiksuotam j ∈ N.

Įrodymas. Įsitikiname, kad atsitiktinis dydis Xj yra apibrėžtas. Iš tiesų
∞

P ηi (1 − ηi+1 ) · · · (1 − ηi+j −1 )ηi+j = 0
i=1
∞

P (ηi = 1, ηi+j = 1)
i=1
∞
1
=
i=1
i(i + j )
< ∞,
todėl remiantis Borelio-Kantelio lema, begalinė atsitiktinių dydžių eilutė konverguoja

beveik visur (b.v.). Be to,

Rnj := ηi (1 − ηi+1 ) · · · (1 − ηi+j −1 )ηi+j → 0 b. v.
i>n−j
Be to, jei
Qnj := ηn−j +1 (1 − ηn−j +2 ) · · · (1 − ηn ),
tai
P (Qnj = 1) P (ηn−j +1 = 1) = 1/(n − j + 1) → 0,
visiems j , kai n → ∞. Atsitiktinio dydžio Qnj antroji reikšmė lygi nuliui, todėl iš
paskutinio sąryšio išplaukia, kad
Qnj → 0 b. v.
239
Vadinasi, kiekvienam fiksuotam j 1

|Xj − Xnj | Rnj + Qnj → 0 b. v.
Teorema įrodyta.
Tikimybiniu požiūriu yra įdomus toks Puasono atsitiktinių dydžių skaidinys nau-
dojant Bernulio dydžius.
12.3 išvada. Jei, kaip ir anksčiau, ξj , j 1, yra nepriklausomi Puasono atsitiktiniai
dydžiai, kurių atitinkamami parametrai yra 1/j , tai
d
(ξ1 , ξ2 , . . .) = (X1 , X2 . . .).
Įrodymas. Pakanka sugretinti 12.1, 12.8 ir 12.9 teoremas.
12.5. Atstumo pagal pilnaj

˛ a˛ variacija˛ ˛ivertis
Prisiminkime porą tikimybių teorijos sąvokų. Tegul X ir Y yra atsitiktiniai elemen-
tai, apibrėžti atitinkamai tikimybinėse erdvėse {1 , F1 , P1 } ir {2 , F2 , P2 } ir įgyjantys
reikšmes bendroje metrinėje erdvėje S. Jų skirstinius pažymėkime L(X) ir L(Y ). Tegul
S yra erdvės S Borelio aibių klasė. Atstumas pagal variaciją (dažnai priduriama pilnąją)
tarp L(X) ir L(Y ) yra apibrėžiamas taip:

d(X, Y ) := d(L(X), L(Y )) := sup P1 (X ∈ B) − P2 (Y ∈ B).
B∈S
Kai dydžiai yra diskretūs, pavyzdžiui, S = Z+ , galima ir kitokia šio atstumo išraiška:
n
1
d(X, Y ) = P1 (X = s) − P2 (Y = s).
2 s∈S
Įrodykite tai savarankiškai!

Šiame skyrelyje įvertinsime atstumą pagal variaciją tarp vektorių

k̄r (σ ) := k1 (σ ), . . . , kr (σ )
ir
ξ̄r := (ξ1 , . . . , ξr ).
skirstinių. Jų skirstiniai yra atitinkamai imami atžvilgiu tikimybinių matų νn ir P . Čia,
kaip ir anksčiau ξj , 1 j r n, yra nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai,
kurių vidurkiai Eξj = 1/j . Pažymėkime šį atstumą dr (n). Naudosime abi išraiškas:

dr (n) = sup νn k̄r (σ ) ∈ A − P (ξ̄r ∈ A)
A⊂Zr+
1

= νn k̄r (σ ) = k̄r − P (ξ̄r = k̄r ).
2
k̄r ∈Z+
r
240
Iš pradžių įrodysime tokį pagalbinį rezultatą.

12.4 lema. Tegul Xnj ir Xj yra atsitiktiniai dydžiai, apibrėžti 12.4 skyrelyje. Tada

dr (n) E|Xnj − Xj | =: drw (n).
j r
Įrodymas. Pažymėkime
Xnr = (Xn1 , . . . , Xnr ).
Remiantis 12.8 teorema, jo skirstinys sutampa su vektoriaus k̄r (σ ) skirstiniu. Pritaikę

12.3 išvadą, ξ̄r galime pakeisti Xr := (X1 , . . . , Xr ). Todėl

dr (n) = sup P (Xnr ∈ A) − P (Xr ∈ A)
A⊂Z+
r
P (Xnr = Xr )

P |Xnj − Xj | 1
j r
drw (n).
Lema įrodyta.
Kaip dr (n), taip ir lemoje įvestas dydis drw (n), yra metrika.
12.5 lema (fundamentalioji) . Jei 1 r n, tai
2r
dr (n) . (12.10)
n−r +1
Įrodymas. Remiantis ką tik įrodyta lema, pakanka tokį įvertį gauti metrikai drw (n).
Vertiname skirtumo
Xj − Xnj = Rnj − Qnj

= ηi (1 − ηi+1 ) · · · (1 − ηi+j −1 )ηi+j
i>n−j
− ηn−j +1 (1 − ηn−j +2 ) · · · (1 − ηn )
pirmąjį absoliutųjį momentą. Remdamiesi atsitiktinių dydžių ηj nepriklausomumu, pra-

leisdami dalį daugiklių, gauname

E|Xj − Xnj | Eηi Eηi+j + Eηn−j +1
i>n−j
1 1
= +
i>n−j
l(i + j ) n − j + 1
241

1 1 1 1
= − +
j i>n−j i i +j n−j +1
1 1 1
= +
j n−j <in i n−j +1
1 1
+
n−j +1 n−j +1
2
,
n−r +1
jei j r. Sudėję pagal šiuos j , baigiame teoremos įrodymą.
Atidžiau vertinant momentus, galima fundamentaliosios lemos (12.10) nelygybę
šiek tiek patikslinti. Kur kas svarbiau yra išsiaiškinti, ar nagrinėjamas atstumas artėja
prie nulio, jei n → ∞.
12.10 teorema. Tegul n → ∞. Pilnosios variacijos atstumas dr (n) = o(1) tada ir
tik tada, jei r = o(n).
Įrodymas. Sąlygos r = o(n) pakankamumas yra akivaizdus.
Būtinumui įrodyti naudosimės išraiška

dr (n) = sup νn k̄r (σ ) ∈ A − P (ξ̄r ∈ A)
A⊂Zr+

= sup P (ξ̄r ∈ A| ζ = n) − P (ξ̄r ∈ A).
A⊂Zr+
Čia, kaip ir anksčiau ζ = 1ξ1 + · · · + nξn . Parinkime blogą aibę A ⊂ Zr+ . Ja gali būti
aibė
k̄r ∈ Zr+ : 1k1 + · · · + rkr > n .
Kadangi dabar sąlyginė tikimybė lygi nuliui, tai

dr (n) P j ξj > n
j r

r
P ξj > n
2 r/2<j r
2n
=P Y > .
r
Čia Y yra Puasono atsitiktinis dydis su parametru
1
∼ ln 2, r → ∞.
r/2<j r
j
242
Jei r = 2εn, tai

P (Y > ε −1 ) c(ε) > 0.
Teorema įrodyta.
Apibendrindami savo pastangas akcentuojame, kad tik ciklų vektoriaus pradžia
k̄r (σ ), kai r εn su kiekvienu ε > 0, gali būti aproksimuojama vektoriumi ξ̄r su
nepriklausomomis koordinatėmis. Ką daryti su likusiomis?
12.6. Salygini
˛ u˛ tikimybiu˛ ˛iverčiai
Kaip matėme praeitame skyrelyje, apskritai, tikimybių

νn k̄(σ ) ∈ U = P ξ̄ ∈ U | (ξ̄ ) = n , U ⊂ Zn+ ,
negalima aproksimuoti besąlyginėmis tikimybėmis P (ξ̄ ∈ U ) nykstančių liekamųjų na-

rių tikslumu. Dažnai pakanka ir grubesnių rezultatų. Iškelkime klausimą, ar galima
gauti įverčius tokio pavidalo:

P ξ̄ ∈ U | (ξ̄) = n CP (ξ̄ ∈ V ) ? (12.11)
Čia C yra absoliuti teigiama konstanta, U ⊂ Zn+ – bet koks poaibis, o V ⊂ Zn+ –
jo nežymus plėtinys. Žodis nežymus, iš tiesų čia reikalingas, nes (12.11) nelygybė yra
teisinga, kai V = Zn+ . Bet iš tokio trivialaus rezultato nėra jokios naudos.
Atsakymas į iškeltą klausimą yra svarbus ne tik atsitiktinių keitinių teorijoje, bet
ir kitoms atsitiktinėms struktūroms, prie kurių grįšime vėliau. Todėl nagrinėsime bend-
resnį uždavinį apie diskrečių atsitiktinių dydžių, įgyjančių sveikąsias neneigiamas reikš-
mes, sąlygines tikimybes. Konstruojant įvykių plėtinius, patogu naudoti dydžių reikšmių
srities Zn+ geometrinius įvaizdžius. Todėl pagrindinį rezultatą išdėstysime tikimybiniam
matui µ, apibrėžtam Zn+ poaibiuose. Taikant jį keitinių teorijoje, µ bus anksčiau nagri-
nėto atsitiktinio vektoriaus ξ̄ = ξ̄(ω) skirstinys, t. y. galėsime pasinaudoti sąryšiu

µ(U ) = P ω: ξ̄ (ω) ∈ U , U ⊂ Zn+ . (12.12)
Įveskime keletą žymenų ir sąvokų. Dalis jų primins Euklido erdvę, nors mūsų
atveju Zn+ jos ir nesudaro. Tegul
:= Zn+ , k̄ = (k1 , . . . , kn ) ∈ ,
k̄i = (ki1 , ki2 , . . . , kin ) ∈ , i = 1, 2, . . . .

Kaip ir anksčiau, vartosime žymenį (k̄) = 1k1 + · · · + nkn ir apibrėšime

m := k̄ ∈ : (k̄) = m , 0 m n.
Vektorius
ēj := (0, . . . , 1, . . . , 0),
243
čia 1 yra j -ojoje pozicijoje, j = 1, . . . , n, ir jiems proporcingus vektorius vadiname

ašiniais. Sąryšį
k11 k21 + k12 k22 + · · · + k1n k2n = 0,
žymėsime k̄1 ⊥ k̄2 . Susitarkime tokius vektorius vadinti ortogonaliaisiais. Sakysime,
kad vektorius k̄1 neviršija k̄2 ir žymėsime k̄1 k̄2 , jei k1j k2j kiekvienam 1 j n.
Tegul žymuo k̄1 $ k̄2 nurodo du sąryšius:
k̄1 k̄2 , k̄1 ⊥ k̄2 − k̄1 .
Šiuo atveju galima sakyti, kad k̄1 tiksliai įeina į vektorių k̄2 .
Dabar aibėje apibrėžkime erdvių sandaugos tikimybinį matą, tuo pačiu pavers-
dami vektorius k̄ elementariaisiais įvykiais su nepriklausomomis koordinatėmis. Tegul
0 pj (k) 1, kai k 0, yra tikimybės j -ojoje ašyje, 1 j n, todėl
pj (0) + pj (1) + · · · = 1.
Vienam vektoriui priskirkime tikimybę
n
µ(k̄) := µ {k̄} = pj (kj )
j =1
ir adityviai pratęskime ją visiems poaibiams U :

µ(U ) := µ(k̄).
k̄∈U
Nuo šiol U ⊂ yra įvykiai. Iš viršaus vertinsime sąlygines tikimybes µ(U | n ). Įdo-
miausias atvejis yra, kai
Pn := µ(n ) = o(1),
jei n → ∞, nes iš nelygybės Pn > c > 0 išplaukia tik trivialus įvertis
µ(U | n) = µ(U ∩ n )Pn−1 c−1 µ(U ).
Kaip minėjome, reikia mokėti nežymiai praplėsti bet kokius įvykius U ⊂ . Toks
plėtinys yra įvykis

V = V (U ) := k̄ = k̄1 + k̄2 − k̄3 : k̄1 , k̄2 , k̄3 ∈ U, k̄1 ⊥ k̄2 − k̄3 , k̄3 $ k̄2 . (12.13)
Iš tiesų tai yra U plėtinys, nes fiksavus k̄2 = k̄3 = 0̄ = (0, . . . , 0), vektorius k̄ = k̄1
perbėgs aibę U .
Toliau įvykių U, V , . . . papildinius iki , t. y. priešinguosius įvykius, žymėsime
U, V , . . . .
Suformuluosime šio skyrelio pagrindinį rezultatą.
244
12.11 teorema. Tegul n 1 ir c, c1 , C1 ir C2 yra tokios teigiamos konstantos, kad:

1) pj (0) c visiems 1 j n;
2) µ(m ) C1 Pn visiems 0 m n − 1;
3) Pn c1 n−1 ;
4) visiems 1 m n
pj (k) C2
.
k1,n
pj (0) m
kj=m
Tada
µ(V |n ) Cµ(U );
čia C > 0 ir priklauso tik nuo sąlygose nurodytų konstantų.
Teoremos teiginį formulavome priešingiems įvykiams tik dėl patogumo. Sudė-
tingesnius ir labai techniškus skaičiavimus sudėsime į tokią lemą. Joje prireiks tik 1)
sąlygos.
12.6 lema. Tegul π = k ēj su bet kokiais k 1 ir j n,
pj (k)
q(π ) = ,
pj (0)

Qn = π : (π ) n ,

Q = π ∈ Qn : ∃k̄ ∈ U, k̄ ⊥ π, π + k̄ ∈ U
ir Q = Qn \ Q .
Jei µ(U ) < c2 /32, tai

q(π ) 4c−1 µ(U ). (12.14)
π∈Q
Įrodymas. Iš pradžių pabandykime suvokti lemos teiginio prasmę. Jei U tikimybė

yra didelė ir µ(U ) mažas, tai ašinių vektorių aibės poaibis Q yra didelis. Vadinasi, jo
papildinys Q yra mažas. Įrodinėjama nelygybė tą parodo kiekybiškai.
Imkime ašinį vektorių π = k ēj iš aibės Q su bet kokiu k 1, čia j n, ir
apibrėžkime aibę
Wπ = l¯ = π + k̄: k̄ ∈ U, k̄ ⊥ π ⊂ U .
Jei π ∈ Q ir k̄ ∈ yra ortogonalūs, tai vektoriaus k̄ j -oji koordinatė yra lygi nuliui,
todėl

µ(π + k̄) = pj (k) pi (ki )
in
i=j

pj (k)
= pj (0) pi (ki )
pj (0) in
i=j
= q(π )µ(k̄). (12.15)
245
Vadinasi,
µ(U ) µ(Wπ )

= q(π ) µ(k̄)
k̄∈U,k̄⊥π

q(π ) µ(k̄) − µ(k̄)
k̄∈U k̄∈
kj 1

= q(π ) 1 − µ(U ) − 1 − pj (0)
c
c 1−
32
q(π )c
> (12.16)
2
ir
c
q(π ) 2c−1 µ(U ) . (12.17)
8
Jei π1 = r ēi = π , π1 ∈ Q , tai Wπ ∩ Wπ1 = ∅, kai i = j , ir

Wπ ∩ Wπ1 ⊂ l¯ = π + π1 + k̄ : k̄ ∈ , k̄ ⊥ π, k̄ ⊥ π1 ,
kai i = j . Vadinasi, bet kuriuo atveju iš (12.15) formulės gauname

µ(Wπ ∩ Wπ1 ) q(π )q(π1 ) µ(k̄) = q(π )q(π1 ). (12.18)
k̄∈
Imkime bet kokį poaibį Q ⊂ Q ir pažymėkime

W= Wπ , a := a(Q) = q(π ).
π∈Q π∈Q
Kadangi W ⊂ U , tai iš (12.16) ir (12.18) nelygybių gauname

µ(U ) µ(W ) µ(Wπ ) − µ(Wπ ∩ Wπ1 )
π∈Q π,π1 ∈Q
c
a −a
2
ca
, (12.19)
4
jei a c/4. Vadinasi, jei a(Q ) c/4, tai paėmę Q = Q , baigiame lemos įrodymą.
Tegul priešingai, a(Q ) > c/4. Parenkame Q taip, kad jis būtų maksimalus Q
poaibis, tenkinantis sąlygą a(Q) c/4. Po to iš netuščios aibės Q \ Q imame elementą
π . Tada q(π ) + a(Q) > c/4, todėl naudodamiesi (12.19) ir (12.17) gauname
ca(Q) cc c2
µ(U ) > − q(π ) .
4 4 4 32
246
Tai prieštarauja lemos sąlygai. Vadinasi, prielaida a(Q ) > c/4 neteisinga.
Lema įrodyta.
12.11 teoremos įrodymas. Galima nagrinėti atvejį, kai µ(U ) c2 /32, nes prie-
šingu atveju įrodinėjama nelygybė yra teisinga su C = 32c−2 .
Pastebėkime, kad l¯ ∈ V ∩ n yra nenulinis vektorius. Vadinasi, jį galime užrašyti
¯l = π + k̄, kai ašinis vektorius π = kej , 1 (π ) = kj n, yra toks, kad π ⊥ k̄.
Tuomet
(π + k̄) = (π ) + (k̄) = n.
Maža to, π ∈ Q arba k̄ ∈ U . Iš tiesų priešingu atveju pagal Q apibrėžimą egzistuotų
toks vektorius k̄1 ∈ U , kad k̄1 ⊥ π , π + k̄1 ∈ U ir
l¯ = k̄ + (π + k̄1 ) − k̄1 ∈ V .
Todėl, turėdami omenyje ankstesnius apibrėžimus, lygybę

(π ) = n,
π$l¯
kai l¯ ∈ n , ir (12.15) formulę, gauname

1 ¯

Pn µ(V |n ) = µ(l) (π )
n¯ ¯
l∈V ∩n π$l
1
= q(π )(π )µ(k̄)
n
π+k̄∈V ∩n

π⊥k̄
q(π ) µ(k̄)
π∈Q" (k̄)=n−(π)
1
+ µ(k̄) n − (k̄) q(π )
n
k̄∈U (π)=n−(k̄)
:= 1 + 2 . (12.20)
Iš teoremos sąlygų ir 12.6 lemos gauname, kad

C1
1 = q(π )µ(n−(π) ) Pn µ(U )
π∈Q"
4c
ir
C2 C2
2 µ(U ) Pn µ(U ).
n c1
Įstatę šiuos du įverčius į (12.20) formulę ir padaliję iš Pn , gauname
C C2
1
µ(V |n ) + µ(U ).
4c c1
247
Prisiminę įrodymo pradžioje išnagrinėtą atvejį, matome, kad įrodinėjama nelygybė yra
teisinga su
32 C1 C2
C = max 2 , + . (12.21)
c 4c c1
Teorema įrodyta.
12.4 išvada. Įrodytos 12.11 teoremos teiginys yra teisingas, kai

1
pj (k) = e−1/j , 1 j n, k 0. (12.22)
j k k!
Įrodymas. Patikriname 1)–4) sąlygas. Pirmoji iš jų yra tenkinama, kai c = e−1 .
Iš (k̄) = m n išplaukia kj = 0, kai m + 1 < j n. Todėl, naudodamiesi Koši
formule (žr. 5.1 teoremą), gauname
m
e−1/j
µ(m ) =
j kj kj !
(k̄)=m j =1

n
1 1
m
= exp −
j =1
j j kj kj !
(k̄)=m j =1

n
1
= exp − = Pn
j =1
j
visiems 0 m n. Vadinasi, 2) ir 3) sąlygos galioja, kai C1 = 1 ir c1 = e−1 . Pagaliau

1 k−1
2 1 1 k
+
j k=m
k
j k! m m k|m (k − 1)! m
2km/2
∞
2 1 1
+
m m k=0 k!2k
√
2 e
+
m m
ir 4) sąlygoje galime imti C2 = 4.
Kaip matysime vėliau, 12.11 teoremos sąlygas tenkina ne tik Puasono skirstiniai,
tačiau jų parametrai visada yra išskirtiniai. Ir šiandien yra žinomas (žr. [6] straipsnį) tik
nežymus 12.11 teoremos išplėtimas.
12.7. Adityviosios funkcijos

Rezultatų, įrodytų 12.5 ir 12.6 skyreliuose, pakanka atsitiktinių dydžių, apibrėžtų si-
metrinėje grupėje, asimptotiniams skirstiniams nagrinėti. Kombinatorinėje tikimybinėje
248
erdvėje {Sn , P(Sn ), νn } įvykiai yra visi Sn poaibiai, tai kiekvienas atvaizdis f : Sn → R
yra matus ir todėl yra atsitiktinis dydis. Apsiribosime viena jų klase.
Tegul {hj (k)} yra dviejų indeksų realioji seka, k ∈ Z+ ir j ∈ Nn . Be to, tarki-
me, kad sąlyga hj (0) = 0 tenkinama kiekvienam j ∈ Nn . Pasinaudoję keitinio ciklų
vektoriaus koordinatėmis, aibėje Sn apibrėžiame adityviąją funkciją

n

h(σ ) = hj kj (σ ) . (12.23)
j =1
Kai hj (k) = k visiems k ∈ Z+ ir j ∈ Nn , funkcija h(σ ) = w(σ ) yra jau Gončarovo

teoremoje nagrinėtas ciklų skaičius. Jei hj (k) = I(k 1), funkcijos h(σ ) reikšmė lygi
keitinio σ skirtingo ilgio ciklų skaičiui. Net funkcija (σ ) = n yra adityvi pagal mūsų
apibrėžimą, nes tada hj (k) = j k.
Dabar iš praeito skyrelio rezultatų išvesime keletą labai naudingų nelygybių. Vė-
liau teks nagrinėti ne tik realiąsias adityviąsias funkcijas, bet ir vektorines reikšmes
įgyjančias funkcijas. Todėl išplėskime adityviosios funkcijos h(σ ) (12.23) apibrėži-
mą, imdami seką {hj (k)} ∈ G; čia G yra adicinė Abelio grupė. Pasinaudoję seka
{hj (k)} ∈ G, aibėje = Zn+ panašiai apibrėžkime funkcijai h(σ ) asocijuotą adityviąją
funkciją H : → G, t. y.
n
H (k̄) := hj (kj ).
j =1
Tegu { = Zn+ , P(), µ}yra 12.6 skyrelyje įvesta tikimybinė erdvė, kai µ yra
apibrėžtas per Puasono (12.22) skirstinius. Tada k̄ = (k1 , . . . , kn ) ∈ yra elementarusis
įvykis, kuriam priskiriama tikimybė
n
n
1 1
µ(k̄) = exp − k k!
,
j =1
j j =1
j
o H (k̄) – atsitiktinių dydžių su reikšmėmis G suma. Asocijuotos funkcijos reikalingumą

motyvuoja toks teiginys.
12.7 lema. Jei h: Sn → G ir H : → G yra adityviosios funkcijos, B ⊂ G ir kaip
anksčiau n = {k̄ ∈ : (k̄) = n}, tai

νn h(σ ) ∈ B = µ H (k̄) ∈ B| n .
Įrodymas. Tegu ξ̄ = (ξ1 , . . . , ξn ) yra vektorius, kurio koordinatės – nepriklau-

somi Puasono atsitiktiniai dydžiai; čia Eξj = 1/j , jei 1 j n. Pasinaudoję 12.3
teorema ir (12.12) sąryšiu, gauname

νn h(σ ) ∈ B = νn k̄(σ ) = k̄
H (k̄)∈B
249

= P ξ̄ = k̄| (ξ̄ ) = n
H (k̄)∈B

= P H (ξ̄ ) ∈ B| (ξ ) = n

= µ H (k̄) ∈ B| n .
Lema įrodyta.
Ką galima gauti iš 12.11 teoremos ir jos išvados? Tegul A ⊂ G. Pažymėkime
A + A − A = {b = a1 + a2 − a3 : a1 , a2 , a3 ∈ A}.
12.12 teorema. Bet kokiam poaibiui A ⊂ G ir adityviajai funkcijai h(σ ) galioja ne-
lygybė
νn h(σ ) ∈ A + A − A Cµ H (k̄) ∈ A ;
čia C > 0 yra absoliučioji konstanta.
Įrodymas. Pritaikome 12.11 teoremos išvadą, kai

U := k̄: H (k̄) ∈ A ,
ir nagrinėjame šios aibės plėtinį V = V (U ), apibrėžtą 12.6 skyrelyje (12.13) formule.
Jei
l¯ = k̄1 + k̄2 − k̄3 , k̄1 , k2 , k̄3 ∈ U, k̄1 ⊥ k̄2 − k̄3 , k̄3 $ k̄2 ,
tai iš adityvumo išplaukia
¯ = H (k̄1 ) + H̄ (k2 ) − H (k̄3 ).
H (l)
Vadinasi,
V ⊂ k̄: H (k̄) ∈ A + A − A .
Aibių papildiniams galioja priešinga implikacija. Todėl pritaikę 12.11 teoremą ir 12.7
lemą, gauname

νn h(σ ) ∈ A + A − A = µ H (k̄) ∈ A + A − A| n

µ V | n
Cµ(U )

= Cµ H (k̄) ∈ A .
Išnagrinėkime atvejus, kai G = R ir G = Rn .
12.13 teorema. Tegul h: Sn → R yra adityvioji funkcija, a ∈ R ir u 0 – bet kokie
skaičiai. Tuomet
n

νn |h(σ ) − a| 3u CP hj (ξj ) − a u .
j =1
250
Įrodymas. Dešiniojoje lygybės pusėje esanti tikimybė yra lygi

µ |H (k̄) − a| u .
Tegu
A = x ∈ R: |x − a| < u .
Tada kiekvienam x ∈ A + A − A turime
x = x1 + x2 − x3 , xi ∈ A, i = 1, 2, 3.
Be to,
|x − a| |x1 − a| + |x2 − a| + |x3 − a| < 3u
ir
A + A − A ⊂ x: |x − a| < 3u .
Dabar norimą nelygybę gauname iš 12.12 teoremos, nes

νn |h(σ ) − a| 3u νn h(σ ) ∈ A + A − A

Cµ |H (k̄) − a| u .
Teorema įrodyta.
12.14 teorema. Tegul ht : Sn → R, t ∈ T ⊂ R, yra adityviųjų funkcijų, apibrėžtų

(12.23) formule, kai hj (k) = hj t (k), šeima, bt ∈ R, kai t ∈ T , ir u 0. Tuomet

n
νn sup ht (σ ) − bt 3u CP sup hj t (ξj ) − bt u .
t ∈T t ∈T j =1
Įrodymas. Pakanka pakartoti 12.13 teoremos įrodymą, tik reikia R pakeisti realių-
jų funkcijų, apibrėžtų aibėje T , erdve, kuri sudėties atžvilgiu taip pat yra Abelio grupė.
Kartu skaičiaus absoliutųjį didumą reikia pakeisti funkcijos supremumo norma.
12.5 išvada. Kiekvienai realiajai sekai {hj (k)}, tenkinančiai sąlygą hj (0) = 0, ir
realiųjų skaičių sekai b1 , . . . , bn bei u 0 teisinga nelygybė

νn max hj (kj (σ )) − bm 3u CP max hj (ξj ) − bm u .
1mn 1mn
j m j m
Įrodymas. Pakanka pritaikyti 12.14 teoremą adityviųjų funkcijų šeimai

hm (σ ) := hj kj (σ ) , m = 1, 2, . . . , n.
j m
251
Teoremose ir išvadoje priklausomų atsitiktinių dydžių sumų patekimo už intervalo

ar bendresnių aibių tikimybės yra įvertintos tikimybėmis, kurios jau yra skaičiuojamos
nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumoms. Pastarųjų apstu tikimybių teorijos vadovė-
liuose ir žinynuose. Esant reikalui, pakanka tik tuos rezultatus pritaikyti. Porą pavyzdžių
pateiksime kituose skyreliuose.
12.8. Adityviuj
˛ u˛ funkciju˛ momentai
Tegul ir toliau h(σ ) yra reali adityvioji funkcija. Mažų eilių s ∈ N momentus
s 1 s
En h(σ ) = h(σ )
n! σ ∈S
n
arba centrinius momentus En |h(σ )−An | galima nagrinėti tiesiogiai, remiantis 12.6 teo-
s
rema, kurioje gautos dydžių kj (σ ) faktorialinių momentų formulės. Pabandykime taip

apskaičiuoti ir įvertinti dispersiją. Paprastumo dėlei apsiribokime visiškai adityviomis
funkcijomis, kurios apibrėžiamos lygybe

n
h(σ ) = aj kj (σ );
j =1
čia aj ∈ R, 1 j n yra bet kokie skaičiai.

12.15 teorema. Tarkime, kad h(σ ) yra ką tik apibrėžta stipriai adityvi funkcija. Pa-
žymėkime
n
aj
An := An (h) := .
j =1
j
Tada
2 1 2 n
aj2
En h(σ ) − An = h(σ ) − An 2 . (12.24)
n! σ ∈S j =1
j
n
Įrodymas. Iš minėtos 12.6 teoremos žinome, kad

1
En kj (σ ) = ,
j
1 1
En kj2 (σ ) = En kj (σ ) 2 + En kj (σ ) = I(2j n) 2 +
j j
kiekvienam j n ir
1
En ki (σ )kj (σ ) = I(i + j n)
ij
kiekvienai porai i, j n, i = j . Vadinasi,

n
En h(σ ) = aj Ekj (σ ) = An
j =1
252
ir

n
n

Eh(σ )2 = ai aj E ki (σ )kj (σ )
i=1 j =1

n
= aj2 Ekj (σ )2 + ai aj E ki (σ )kj (σ )
j =1 i,jn
i=j
aj2 aj2 ai aj
= + +
j n
j j n/2
j2 i+jn
ij
i=j
aj2 ai aj
= + .
j n
j i+j n
ij
Taigi
2
En h(σ ) − An = En h(σ )2 − A2n
aj2 ai aj
= − . (12.25)
j n
j j,jn
ij
i+j>n
Jei aj , 1 j n, yra vienodų ženklų, praleidę paskutinį nelygybės narį, matome, kad
teoremos teiginys yra teisingas net su mažesne nei nurodyta konstanta.
Jei taip nėra, tai pasinaudoję simboliu u+ = u, kai u 0, ir u+ = 0, jei u < 0,
bei u := u − u+ , galime sudaryti dvi stipriai adityvias funkcijas h+ (σ ) ir h− (σ ),
−
apibrėžtas per sekas aj+ ir aj− , 1 j n. Tada pritaikę jau įrodytą teiginį, iš nelygybės
(a + b)2 2a 2 + 2b2 gauname
2 2 2
En h(σ ) − An (h) 2En h+ (σ ) − An (h+ ) + 2En h− (σ ) − An (h− )
(aj+ )2 (aj− )2
2 +2
j n
j j n
j
aj2
=2 .
j n
j
Teorema įrodyta.
Antrojo momento (12.25) išraiškos dešinėje yra kvadratinė forma atžvilgiu aj ,
1 j n. Todėl (12.24) nelygybę galime interpretuoti tokių formų teorijos požiūriu.
√
Iš pradžių pakeiskime aj = xj j , 1 j n, ir gaukime kvadratinės formos, esančios
(12.25) formulės dešinėje, kanoninį pavidalą. Dėl patogumo pasinaudokime matricomis.
Pažymėkime X = (x1 , . . . , xn ) ir apibrėžkime matricą Kn = (γ (j, σ )) su elementais
.
γ (j, σ ) = j kj (σ ) − 1 .
253
Matricos stulpelius numeruoja keitiniai σ ∈ Sn , išdėstyti fiksuota tvarka. Vadinasi, Kn

yra (n × n!) matavimų. Tegul toliau t reiškia matricų arba vektorių transponavimą.
Vektoriaus XKn ∈ Rn! Euklido normos kvadratas lygus
$XKn $2 = (XKn )(XKn )t = X(Kn Knt )Xt

2
= γ (j, σ )xj . (12.26)
σ ∈Sn j n
Matome, kad nagrinėjamos kvadratinės formos matrica lygi Kn Knt . Todėl, perfrazavę
12.15 teoremą, turime tokį teiginį.
12.16 teorema. Bet kokiam vektoriui X ∈ Rn yra teisinga nelygybė
$XKn $2 = X(Kn Knt )Xt 2n!$X$2 .
Ši nelygybė parodo, kad didėjančių matavimų matricos Kn Knt maksimali tikrinė

reikšmė didėja ne greičiau kaip 2n!, kai n → ∞. Įrodyta, kad bendruoju atveju dvejeto
negalima pakeisti konstanta, mažesne už 3/2. Pratęsę kvadratinių formų nagrinėjimą,
gauname įdomių išvadų. Pasirodo, tam tikru būdu galime sukeisti sumavimo tvarką
kartotinėje sumoje, kuri yra (12.26) nelygybės dešinėje. Toliau naudosimės tokia lema.
12.8 lema. Tegul Q = (qij ), 1 i m ir 1 j n yra realiųjų skaičių matrica,
λ > 0. Nelygybė m 2
n
m

qij i
x λ |xi |2

j =1 i=1 i=1
yra teisinga visiems vektoriams X = (x1 , . . . , xm ) ∈ Cm tada ir tik tada, jei visiems
Y = (y1 , . . . , yn ) ∈ Cn teisinga nelygybė
n
m
2

n

qij yj λ |yj |2 .

i=1 j =1 j =1
Įrodymas. Remdamiesi ankstesniais argumentais, abi nelygybes galime perrašyti

matriciniu būdu:
$XQ$2 λ$X$2 (12.27)
ir
$Y Qt $2 λ$Y $2 . (12.28)
Skaliarinę sandaugą žymėkime < ·, · >. Tada iš Koši ir (12.27) nelygybių išplaukia
| < Y, XQ > |2 $Y $2 $XQ$2 λ$Y $2 $X$2 .
Erdvėje Cn , kai bazė yra ortonormuota, skaliarinės sandaugos kvadratas, esantis kairėje,
yra lygus

Y (XQ)t 2 = Y Qt Xt 2 ;
254
čia brūkšnys nurodo, kad yra imamas kompleksinis jungtinis skaičius. Vadinasi,

Y Qt Xt 2 λ$Y $2 $X$2 (12.29)
bet kokiems X ∈ Cm ir Y ∈ Cn . Parinkime dabar X = Y Qt . Iš (12.29) nelygybės
gauname

Y Qt (Y Qt )t 2 = $Y Qt $4 λ$Y $2 $Y Qt $2 .
Jei $Y Qt $ = 0, nelygybė (12.28) yra triviali. Priešingu atveju, tik ką gautoje
nelygybėje suprastinę iš $Y Qt $2 , gauname (12.28) nelygybę.
Taip pat samprotaudami, iš (12.28) išvestume (12.27) nelygybę.
Lema įrodyta.
12.17 teorema. Tegul σ perbėga simetrinę grupę Sn tam tikra fiksuota tvarka ir y(σ ),
σ ∈ Sn yra vektoriaus Y ∈ Cn! koordinatės. Tuomet
2
1
j y(σ ) kj (σ ) − 2n! y(σ )2 . (12.30)
j
j n σ ∈Sn σ ∈Sn
Įrodymas. Pritaikę 12.16 teoremą realiajai ir menamajai dalims bet kokiems xj ∈

C, 1 j n, gauname
2

n
γ (j, σ )xj 2n! |xj |2 ;

σ ∈Sn j n j =1
čia γ (j, σ ) yra anksčiau apibrėžtos matricos Kn elementai. Pritaikome 12.8 lemą, kai
Q = Kn : n 2

γ (j, σ )y(σ ) 2n! y(σ )2 .

σ ∈Sn j =1 σ ∈Sn
Pasinaudoję γ (j, σ ) apibrėžimu, pabaigiame teoremos įrodymą.

Žinant, kad En kj (σ ) = 1/j , nelygybė (12.30) yra tam tikras dispersijos įvertis.
Tai, kad jame konstanta 2 yra nepakeičiama vienetu, kiekybiškai parodo atsitiktinių dy-
džių kj (σ ), 1 j n, priklausomumą.
Adityviųjų funkcijų momentus galima vertinti ir netiesiogiai, tam taikant 12.13
teoremos išvadą ir tokį tikimybinį rezultatą.
12.9 lema (Rozentalio nelygybė) . Tarkime, kad X1 , . . . , Xn yra nepriklausomi at-
sitiktiniai dydžiai, EXj = 0, E|Xj |s < ∞, 1 j n, ir s 2. Tada
s/2
s

E Xj C(s) EXj2
+ E|Xj | ;
s

j n j n j n
čia C(s) yra teigiama konstanta, priklausanti tik no s.
255
Įrodymą galima rasti [68] knygoje.

12.18 teorema. Tegul h(σ ) yra reali adityvioji funkcija, s 2 ir
hj (k) |hj (k)|s
En (h) := k k!
, Dn (h; s) := k k!
.
kj n
j kj n
j
Tada s s/2
En h(σ ) − En (h) C1 (s) Dn (h; s) + Dn (h; 2) ;
čia C1 (s) yra teigiama konstanta, priklausanti tik nuo s.
Įrodymas. Pasinaudosime Rozentalio nelygybe ir s-ojo momento išraiška
∞

E|Y |s = s y s−1 P |Y | u du,
0
kuri teisinga bet kokiam atsitiktiniam dydžiui Y su baigtiniu s-uoju momentu, s 1.

Sekos hj (k), apibrėžiančios adityviąją funkciją h(σ ), nariai su indeksais, tenki-
nančiais sąlygą j k > n, neturi jokios įtakos nagrinėjamam dydžiui En |h(σ ) − En (h)|s ,
todėl galime paimti hj (k) = 0, jei j k > n. Tegul kaip ir anksčiau ξj , 1 j n, yra
nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai su vidurkiais Eξj = 1/j ,

Xj = hj (ξj ) − E hj (ξj ) , E n (h) = Ehj (ξj ).
j n
Pažymėkime Y = X1 + · · · + Xn . Iš 12.13 teoremos ir Rozentalio nelygybės gauname

∞
s
En h(σ ) − E n (h) = s us−1 νn h(σ ) − E n (h) u du
0
∞

Cs us−1 P |Y | u/3 du
0
= C3s E|Y |s
s/2

C2 (s) E|Xj |2
+ E|Xj | ;
s
(12.31)
j n j n
čia C2 (s) yra konstanta, priklausanti tik nuo s. Toliau lieka tik techniniai skaičiavimai.
Visų pirma pakeiskime centruojančią konstantų seką kairiojoje nelygybės pusėje.
Pasinaudoję Koši nelygybe, galime užrašyti

h (k)
En (h) − E n (h) = j −1/j
e − 1
k
j k!
j kn
256
|hj (k)|

j kn
j k+1 k!
1/2
1
k+1 k!
Dn (h; 2)1/2
j kn
j
C1 Dn (h; 2)1/2 ;
čia C1 yra absoliuti teigiama konstanta. Dabar iš nelygybės

|a + b|s 2s−1 |a|s + |b|s , a, b ∈ R,
išplaukia
s s
En h(σ ) − En (h) 2s−1 En h(σ ) − E n (h) + 2s−1 C1s Dn (h; 2)s/2 . (12.32)
Vadinasi, pakanka įvertinti dydžius, esančius (12.31) nelygybės dešinėje. Kadangi

s
E|Xj |s = Ehj (ξj ) − Ehj (ξj )
s
2s Ehj (ξj )
|hj (k)|s
,
kn/j
j k k!
tai
|hj (k)|s
E|Xj |s = Dn (h; s),
j n j kn
j k k!
jei s 2. Įstatę šį ir (12.32) įverčius į (12.31) sąryšį, baigiame teoremos įrodymą.

Ar šiame skyrelyje gauti įverčiai yra tikslūs? Taip, jei turimas omenyje bendrasis
atvejis. Žinoma, visada galima pagerinti čia nenustatytas konstantas. Įdomu pastebėti,
kad pati blogiausia adityvioji funkcija, kuriai šie įverčiai labai netikslūs, yra (σ ) ≡ n,
σ ∈ Sn . Jai trivialiai parinkę centruojančią seką, lygią n, iš karto gauname nulinius
centrinius momentus. Apskritai tiriamoji funkcija gali būti pavidalo h(σ ) = ĥ(σ ) +
λ(σ ) su daugikliu λ ∈ R. Tokiais atvejais tikslinga šio skyrelio rezultatus taikyti tik
komponentei ĥ(σ ).
12.9. Silpnasis didžiuj

˛ u˛ skaičiu˛ dėsnis
Ar turint realiąją adityviąją funkciją h(σ ) galima rasti tokias sekas α ∈ R ir β(n) > 0,
kad
νn h(σ ) − α(n) εβ(n) → 0
kiekvienam ε > 0, jei n → ∞? Kaip ir tikimybių teorijoje, šį sąryšį vadinsime didžių-
jų skaičių dėsniu. Kadangi jame nagrinėjamas konvergavimas pagal tikimybę, tai dar
257
pridėsime žodį silpnasis. Aišku, kad tokias sekas rasime visada, bet sunkumų atsiran-
da, kai yra ieškoma kuo lėčiau didėjančios β(n). Spręskime dar bendresnį uždavinį ir
nagrinėkime adityviųjų funkcijų seką hn : Sn → R.
12.1 apibrėžimas. Tegul dabar hnj (k) yra net trijų kintamųjų seka, hnj (0) ≡ 0, kai
j n ir n ∈ N. Adityviųjų funkcijų seka apibrėžiama lygybe

n

hn (σ ) = hnj kj (σ ) . (12.33)
j =1
Kokias sąlygas turi tenkinti hnj (k) seka, kad galiotų sąryšis

νn hn (σ ) − α(n) δ = o(1), (12.34)
kai n → ∞? Čia α(n) yra kokia nors realioji seka, o δ > 0 – bet koks fiksuotas skaičius.
Pastebėkime, jog visada galima imti hnj (k) = 0, jei j > n arba k > n/j . Iš tiesų šios
reikšmės minėtuose sąryšiuose nedalyvauja ir gali būti bet kaip pakeistos.
Sugretinkime mūsų uždavinį su atitinkama tikimybių teorijos problema. Joje nag-
rinėjama nepriklausomų atsitiktinių dydžių serijų seka
Xn1 , Xn2 , . . . , Xnn .
Sakoma, kad šie dydžiai yra tolygiai nykstami (arba tiesiog nykstamieji), jeigu kiekvie-
nam ε > 0
pn := max P |Xnj | ε = o(1),
j n
kai n → ∞. Mūsų taikymuose Xnj = hnj (ξj ), čia, kaip ir anksčiau, ξj , j = 1, 2, . . . ,

yra nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai, turintys parametrus 1/j . Pažymėkime
Xn = Xn1 + · · · + Xnn .
12.10 lema. Atsitiktiniai dydžiai Xnj , 1 j n, yra nykstami tada ir tik tada, kai
hnj (k) → 0, n → ∞, kiekvienam fiksuotam j 1 ir k 1.
Įrodymas. Apskaičiuojame apibrėžtą tikimybių maksimumą:
1
pn = max e−1/j k .
j n j k!
k1
|hnj (k)|ε
Tarkime, K 1 yra bet koks fiksuotas skaičius. Jei hnj (k) → 0, tai ši savybė yra
išlaikoma su visais j K ir k K. Parinkime n n0 pakankamai didelį, kad
|hnj (k)| < ε visiems šitiems indeksams. Taigi dideliems n galime nagrinėti tik tokius
dėmenis, kai j > K arba k > K. Vadinasi,
1 1 1
pn max + max = O ,
K<j n
k1
j k k! j 1
k>K
j k k! K
258
jei n n0 . Iš čia išplaukia, kad Pn → 0, jei n → ∞.

Atvirkščias teiginys patikrinamas prieštaros būdu. Lema įrodyta.
Š lema paaiškina toliau dažnai naudojamo įverčio hnj (k) = o(1), n → ∞, pras-
mę. Toliau jį vadinsime nykstamumo sąlyga. Pažymėkime u∗ = min{|u|, 1}sgn ir
anj = hnj (1).
12.19 teorema. Tarkime, kad hnj (k) tenkina nykstamumo sąlygą. Jei
anj
∗2
→ 0,
j n
j
tai paėmę
anj
∗
α(n) = A1 (n) := ,
j n
j
gauname

P Xn − A1 (n) δ = o(1),
kai n → ∞.
Įrodymas. Nors teiginys yra bendrosios nepriklausomų atsitiktinių dydžių suma-
vimo teorijos atitinkamos teoremos išvada (žr. [51]), pateiksime keletą įrodymo detalių.
Tegu â = a, jei |a| < 1, ir â = 0, jei |a| 1. Pažymėkime

Yn = X̂nj = ĥnj (ξj ).
j n j n
Tuomet

P |Xn − Yn | δ P ∃j : j n, Xnj = X̂nj
1
k
j n kn/j
j k!
|hnj (k)|1
1 1
+ k
j j k!
jn k2 j 1
|anj |1 |hnj (k)|1
= o(1),
nes pirmoji suma artėja prie nulio pagal lemos sąlygą, o antroji – dėl eilučių tolygaus
konvergavimo atžvilgiu n. Toliau pakanka tirti sumą Yn .
Nesunku įsitikinti, kad

EX̂nj − A1 (n) = o(1).
j n
259
Vadinasi, centruojančių konstantų seką A1 (n) galime pakeisti vidurkių suma. Pritaikome
Čebyšovo nelygybę ir gauname

P Yn − EX̂nj δ δ −2 2
EX̂nj
j n j n
ĥnj (k)2
δ −2
j k k!
j n kn/j
= o(1),
kai n neaprėžtai didėja. Ir vėl pasinaudojome teoremos sąlyga ir tolygiu dvilypės eilutės
konvergavimu n atžvilgiu.
Teorema įrodyta.
Atkreipkime dėmesį į vieną aplinkybę: jei hnj (k) → 0, tai ribinių teoremų sąly-
gose nepasirodo reikšmės hnj (k) su k 2.
12.20 teorema. Tarkime, kad hnj (k) tenkina nykstamumo sąlygą. Jei
anj
∗2
→ 0,
j n
j
tai su
anj
∗
α(n) = A1 (n) :=
j n
j
dažniai
νn (δ) := νn hn (σ ) − A1 (n) δ = o(1),
kai n → ∞; čia δ > 0 yra bet koks fiksuotas skaičius.

Įrodymas. Iš 12.13 teoremos gauname
δ
νn (δ) CP Xn − A1 (n) .
3
Todėl, remiantis ką tik įrodyta 12.19 teorema, νn (δ) = o(1), kai n → ∞.
Teorema įrodyta.
Ją pritaikysime vienai normuotai adityviajai funkcijai.
12.6 išvada. Tarkime, kad h(σ ) yra adityvioji funkcija, apibrėžta per seką hj (k). Pa-
žymėkime
1/2
hj (k) h2j (k)
A(n) = , B(n) = .
j kn
j k k! j kn
j k k!
260
Kiekvienai neaprėžtai ddėjančiai sekai ψn > 0 teisingas sąryšis

νn h(σ ) − A(n) ψn B(n) = o(1),
kai n → ∞.
Įrodymas. Pakanka pažymėti
h(σ ) hj (1)
hn (σ ) = , anj =
ψn B(n) ψn B(n)
ir patikrinti 12.20 teoremos sąlygas. Nupjovimas, kuris sumose pažymėtas žvaigždute,
dabar nevaidina jokio vaidmens, nes
1 h2j (1)
ψn−2 B −2 (n) ψn−2 = o(1).
jn
j j n
j
|anj |1
Teorema įrodyta.
Kaip matome, silpnojo didžiųjų skaičių dėsnio pakankamų sąlygų radimo proble-
ma susiveda į nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumavimo teoriją. Rasti būtinas sąlygas
yra daug sunkesnis uždavinys. Tik pastaraisiais metais šio vadovėlio autoriui [63] pavy-
ko išspręsti šį uždavinį. Be įrodymo suformuluosime paprastesnį gauto rezultato atvejį.
12.21 teorema. Tarkime, kad hnj (k) tenkina nykstamumo sąlygą. Silpnasis didžiųjų
skaičių dėsnis, t. y. (12.34) sąryšis, yra teisingas tada ir tik tada, jei egzistuoja tokia
realioji konstantų seka λn , kad
(anj − λn j )∗2
→0
j n
j
ir
(anj − λn j )∗
α(n) = λn n + + o(1),
j n
j
kai n → ∞.
Jau buvome užsiminę, kad iš adityviosios funkcijos išskyrus komponentę λn (σ ) =
nλn likusi dalis hn (σ ) − n(σ ) yra panašesnė į nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumą.
Paskutinė teorema iliustruoja tokią mintį.
12.10. Centrinė ribinė teorema

Vėl nagrinėkime seką adityviųjų funkcijų

n

hn (σ ) = hnj kj (σ ) ;
j =1
261
čia hnj (k) ∈ R ir tenkina nykstamumo sąlygą. Kokias dar sąlygas turi tenkinti ši seka,
kad galiotų sąryšis

νn hn (σ ) − α(n) < x = (x) + o(1), (12.35)
kai n → ∞? Čia (x) yra standartinio normaliojo dėsnio pasiskirstymo funkcija,
α(n) yra kokia nors√realioji centruojanti seka. Anksčiau įrodyta Gončarovo teorema,
kai hn (σ ) = w(σ )/ ln n ir α(n) = ln n, yra pats paprasčiausias pavyzdys. Apibendrin-
sime jį.
Iš pradžių prisiminsime truputį tikimybių teorijos. Tegul Xnj yra nepriklausomi
atsitiktiniai dydžiai, kurių pasiskirstymo funkcijos yraFnj (x). Pažymėkime
Xn = Xn1 + · · · + Xnn ,
n

Mn = x dFnj (x),
j =1|x|<1
2

n
Dn = x 2 dFnj (x) − x dFnj (x) .
j =1 |x|<1 |x|<1
12.22 teorema. Kai n → ∞, tai dydžiai Xnj , 1 j n, yra nykstami ir
P (Xn − bn < x) = (x) + o(1)
tada ir tik tada, jei yra tenkinamos tokios sąlygos:
1) kiekvienam ε > 0

n

P |Xnj | ε = o(1);
j =1
2) Dn = 1 + o(1);
3) bn = Mn + o(1).
Įrodymą galima rasti [51] vadovėlyje.

Šią teoremą pritaikysime, kai Xnj = anj ξj , čia ξj , 1 j n, anksčiau minėti
nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai. Šiuo atveju sąlygos tampa paprastesnės.
12.23 teorema. Tegul n → ∞. Dydžiai Xnj = anj ξj , 1 j n, tenkina 1)–3)
sąlygas tada ir tik tada, kai kiekvienam ε > 0
1
= o(1), (12.36)
jn
j
|anj |ε
262
anj
2
= 1 + o(1) (12.37)
jn
j
|anj |<1
ir
anj
∗
bn = + o(1). (12.38)
j n
j
Įrodymas. Iš (12.36) lygybės arba iš 1) sąlygos išplaukia, kad anj = o(1) kiek-
vienam fiksuotam j . Vadinasi, tolygiai n atžvilgiu mažoruojama dvilypių eilučių suma
1 (anj k)∗2
+ = o(1),
j1,k2
j k k! j1,k2 j k k!
|anj |kε |anj |k<1
jei ε > 0 ir n → ∞. Dabar
n
e−1/j e−1/j
P |Xnj | ε = +
j =1 jn
j j1,k2
j k k!
|anj |ε |anj |kε
1
= + o(1).
jn
j
|anj |ε
Tai įrodo 1) ir (12.36) sąlygų ekvivalentumą. Be to, nagrinėjamu atveju

2 2
k
−1/j
x dFnj (x) = anj e k
j k!
j n |x|<1 j n k1,
|anj |k<1
2
k
−1/j
2
anj e
jn, k1
j k k!
|anj |<1
anj
2
=
jn,
j2
|anj |<1
= o(1).
Taigi atėminys 2) sąlygoje gali būti praleistas. Skaičiuokime jos pirmąjį narį:
2
anj anj
2 2
k anj
2
e−1/j + e−1/j = + o(1).
jn
j j n k2
j k k! jn
j
|an j|<1 |anj |k<1 |an j|<1
Vadinasi, 2) ir (12.37) sąlygos yra ekvivalenčios.
263
Panašiai nagrinėjamas ir (12.38) bei 3) sąlygų ekvivalentumas. Tik pastebėsime,

kad dėmenys, kai |anj | 1, esant (12.36) sąlygai, nevaidina jokio vaidmens.
Teorema yra įrodyta.
Prisiminkime vieną paprastą matematinės analizės teiginį.
12.11 lema. Tegul fn : [0, 1] → R+ yra monotoniškai mažėjančių funkcijų seka. Jei
fn (ε) = o(1) kiekvienam fiksuotam 0 < ε 1, tai egzistuoja tokia seka εn → 0, kad
fn (εn ) = o(1).
Ribiniuose perėjimuose n → ∞.
Įrodymas. Remiantis sąlyga, kiekvienam m 0
fn (2−m ) 2−m ,
kai n nm . Galime tarti, kad nm < nm+1 ir nm → ∞, kai m → ∞. Apibrėžkime

εn = 2−m , jei nm n < nm+1 , m = 0, 1, . . . . Aišku, kad εn → 0, jei n → ∞, ir
fn (εn ) 2−m ,
kai n nm. Iš čia išplaukia lemos teiginys.

Grįžkime prie adityviųjų funkcijų reikšmių skirstinių.
12.24 teorema. Tegul hn (σ ) yra adityviųjų funkcijų seka, apibrėžta (12.33) formule,
kurioje seka hnj (k) tenkina nykstamumo sąlygą. Pažymėkime anj = hnj (1). Jei yra
tenkinamos (12.36), (12.37) ir (12.38) sąlygos, tai kiekvienam x ∈ R

νn (x) := νn hn (σ ) − bn < x = (x) + o(1), (12.39)
kai n → ∞.
Atvirkščiai, jei kiekvienam 0 < δ < 1
anj
∗ 2
= o(1), (12.40)
δn<j n
j
tai iš (12.39) sąryšio išplaukia (12.36), (12.37) ir (12.38) sąlygos.

Įrodymas. Iš pradžių suprastinkime uždavinį. Pažymėkime

n
h̃n (σ ) = anj kj (σ ).
j =1
Įsitikinsime, kad su kiekvienu ε > 0

νn hn (σ ) − h̃n (σ ) ε = o(1),
264
jei n → ∞. Iš tiesų, dviejų adityviųjų funkcijų skirtumas yra adityvi funkcija, todėl
norimas įvertis yra išskirtinis silpnojo didžiųjų skaičių dėsnio atvejis. Šis skirtumas
tenkina 12.20 teoremos sąlygą. Vadinasi, nagrinėjama skirstinio funkcija νn (x) ir

νn h̃n (σ ) − bn < x
gali konverguoti tik vienu metu. Toliau apsiribosime visiškai adityvių funkcijų h̃n (σ )
atveju, bet neberašysime bangelės.
Iš (12.36) ir (12.37) sąlygų išplaukia
anj
∗2
ψn (ε) := = o(1)
jn
j
|anj |ε
kiekvienam ε > 0. Vadinasi, remiantis 12.11 lema, šis sąryšis išsilaiko, kai ε yra pakei-
čiamas tam tikra εn = o(1). Tegul dabar δ, 0 < δ < 1, yra bet koks fiksuotas skaičius.
Vertiname
anj
∗ anj
∗ 1
2 2
+ εn2
j j j
δn<j n jn δn<j n
|anj |εn

= o(1) + εn2 O ln n − ln(δn) + oδ (1)
= oδ (1); (12.41)
čia įverčiai gali priklausyti nuo δ. Remdamiesi 12.11 lema, δ galime pakeisti kokia nors
nykstama seka δn . Pažymėkime r = δn n.
Adityviąją funkciją išskaidykime dviejų funkcijų suma:

hn (σ ) = anj kj (σ ) + anj kj (σ )
j r r<j n
:= h(1)
n (σ ) + h(2)
n (σ ).
Ką tik gautas įvertis rodo, kad adityvioji funkcija h(2)

n (σ ) tenkina 12.20 teoremos
sąlygas, todėl kiekvienam ε > 0

anj ∗
(2)
νn hn (σ ) − ε = o(1),

r<j n
j
kai n → ∞. Dar kartą galime pasinaudoti jau taikytu principu ir nagrinėti tik dažnius

anj∗
νn(1) (x) := νn h(1)
n (σ ) − <x . (12.42)
j r
j
265
n (σ ) apibrėžta tik keitinių, kurių ciklų ilgiai neviršija r =

Adityvioji funkcija h(1)
o(n), aibėje. Vadinasi, naudodamiesi fundamentaliąja lema ir 12.22 bei 12.23 teoremo-
mis, gauname

anj∗
νn(1) (x) = P anj ξj − < x + o(1)
j r j r
j
= (x) + o(1) (12.43)
tolygiai x ∈ R atžvilgiu, jei n → ∞.

Pirmasis teoremos teiginys įrodytas.
Tegul dabar yra teisingas (12.39) sąryšis ir (12.40) sąlyga tenkinama. Vėl galime
nagrinėti tik visiškai adityvių funkcijų atvejį. Kaip matėme, iš (12.40) sąlygos išplaukia
(12.41) įvertis. Vadinasi, adityviosios funkcijos dalis h(2)
n (σ ) yra nereikšminga, t. y. iš
(12.39) sąryšio ir fundamentaliosios lemos išplaukia (12.43) lygybė. Remiantis 12.22
ir 12.23 teoremomis, tolygiai nykstamų nepriklausomų dydžių atveju konvergavimas į
normalųjį dėsnį galimas tik esant (12.36), (12.37) ir (12.38) sąlygoms, todėl antrasis
teoremos teiginys yra teisingas.
Įrodyta 12.24 teorema tampa paprastesnė, kai yra nagrinėjama viena normuota
adityvioji funkcija h(σ ). Tokiais atvejais yra tiriama dažnių

Fn (x) := νn h(σ ) − α(n) < xβ(n)
asimptotinė elgsena, kai n → ∞. Seką β(n) galima rasti pasinaudojus (12.37) sąlyga,
t. y. iš sąryšio
n 2
aj ∗ 1
= 1 + o(1);
j =1
β(n) j
čia aj = hj (1). Jei aj reikšmės yra palyginti nedidelės, tai tikslinga naudotis sekomis
n 1/2
n
aj aj2
α(n) = A(n) := , β(n) = B(n) := .
j =1
j j =1
j
Tai patvirtino ir momentų analizė bei didžiųjų skaičių dėsnis. Kai B(n) → ∞ ir n →
∞, tai hnj (k) = hj (k)/B(n) = o(1) kiekvienam fiksuotam j . Įrodydami 12.24 teoremą
pastebėjome, kad tada galima pereiti prie visiškai adityvių funkcijų nagrinėjimo.
12.3 pavyzdys. Išnagrinėkime atsitiktinio keitinio σ ∈ Sn skirtingo ilgio ciklų skaičiaus

n

w̃(σ ) := I kj (σ ) 1
j =1
asimptotinį skirstinį. Šią funkciją apibrėžia (žr. (12.23) lygybę) seka
w̃j (k) = I{k 1}, j 1, k 0.
266
Dabar w̃j (1) ≡ 1, todėl nagrinėjamos funkcijos skirstinys yra artimas Gončarovo teoremoje
išnagrinėtam visų ciklų skaičiui w(σ ). Iš tiesų, remiantis didžiųjų skaičių dėsniu (žr. 12.20
teoremą), kiekvienam ε > 0
√
νn w(σ ) − w̃(σ ) ε ln n = o(1).
Vadinasi, iš Gončarovo teoremos išplaukia

√
νn w̃(σ ) − ln n < x ln n = (x) + o(1),
jei n → ∞.
Lyginant su nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumų centrine ribine teorema, 12.24
teorema adityviosioms funkcijoms yra neišbaigtas problemos sprendimas. Būtinos sąly-
gos išvedamos tik esant išankstiniam (12.40) apribojimui. Žinomas pavyzdys adityvios
funkcijos, kurią normavus, asimptotinis skirstinys yra (x), tačiau (12.36) ir (12.37)
sąlygos nėra tenkinamos. Ši problema dar laukia tyrinėtojų. Panašiai yra ir sprendžiant
bendresnę problemą:
Kokias sąlygas turi tenkinti seka {hj (k)}, kad egzistuotų tokios normuojančių
konstantų sekos α(n) ∈ R ir β(n) > 0, kurioms esant skirstinio funkcija Fn (x) kon-
verguotų, kai n → ∞, į kokią nors skirstinio funkciją F (x) jos tolydumo taškuose.
Kai β(n) ≡ 1, problemos sprendimas yra lengvesnis. Tai bus nagrinėjama kitame
skyrelyje.
12.11. Nenormuotosios adityviosios funkcijos

skirstinys
Tegul h(σ ) yra adityvioji funkcija, nepriklausanti nuo n, ir α(n) ∈ R – centruojančiųjų
konstantų seka, n 1. Išnagrinėkime pasiskirstymo funkcijų

νn (x) := νn x; α(n) = νn h(σ ) − α(n) < x
konvergavimą, kai n → ∞, į kokią nors ribinę pasiskirstymo funkciją F (x) jos tolydumo
taškuose. Toks konvergavimas vadinamas silpnuoju ir žymimas νn (x) ⇒ F (x).
Galime pasirinkti vieną iš dviejų metodų. Pirmąjį iš jų – tikimybinį – taikėme
įrodydami centrinę ribinę teoremą. Tačiau dabar panagrinėsime kitą būdą ir taikysime
antroje vadovėlio dalyje įrodytą 10.12 teoremą.
Trumpai aptarkime idėją. Tegul fj (k) ∈ C, j, k 1, yra dviejų indeksų seka ir
fj (0) ≡ 1. Lygybė
n

f (σ ) := fj kj (σ )
j =1
apibrėžia multiplikatyviąją funkciją f : Sn → C. Kai fj (k) = fjk , fj ∈ C, funkciją

f vadiname visiškai multiplikatyvia. Be to, čia susitariama, kad 00 = 1. Multiplikaty-
viosios funkcijos reikšmės yra pastovios kiekvienoje keitinių Sn (k̄) klasėje; čia k̄ ∈ Zn+ ,
267
(k̄) = n, todėl jos vidurkis
1
En f (σ ) = f (σ )
n! σ ∈S
n

n

= fj (kj )νn σ ∈ S(k̄)
(k̄)=n j =1
n
fj (kj )
= kj k !
.
j =1
j j
(k̄)=n
Susitarę, kad E0 (f (σ ) = 1, iš čia gauname formalią eilučių lygybę

∞
∞

fj (1) j fj (k) j k
En f (σ )z =
n
1 + 1 z + ··· + k z + ··· .
n=0 j =1
j 1! j k!
Visiškai multiplikatyvių funkcijų atveju ji tampa paprastesnė ir virsta sąryšiu

∞
∞
fj
En f (σ )z = exp
n
z =: M(z).
j
n=0 j =1
j
Jei |fj | 1, šios esančios eilutės apibrėžia analizines srityje |z| < 1 funkcijas. Todėl
skaičiuodami vidurkius galime naudotis vadovėlio antrosios dalies 10 skyriaus medžia-
ga.
Spręsdami pasiskirstymo funkcijų konvergavimo uždavinį, kai h(σ ) yra visiškai
adityvi, t. y.
n
h(σ ) = aj kj (σ ), aj ∈ R,
j =1
pirmiausia iš 10.12 teoremos gausime skirstinio νn (x) charakteristinės funkcijos išraišką.

Šiuo atveju

ψn (t) := eit x dνn h(σ ) < x
R
1 it h(σ )
= e
n! σ ∈S
n
= En f (σ );
čia jau fj = eit aj ir

n
f (σ ) := eit aj kj (σ ) .
j =1
268
Toliau pakaks išnagrinėti tolygų charakteristinės funkcijos
ϕn (t) := e−it α(n) ψn (t)
konvergavimą kiekvienoje srityje |t| T ; čia T > 0 yra bet koks skaičius. Susitarkime
ribiniuose sąryšiuose nebeminėti n → ∞. Be pagrindinių charakteristinės funkcijos
savybių, skaitytojas turėtų žinoti ir tokį tikimybių teorijos faktą.
12.12 lema. Tarkime, kad Gn (x) yra skirstinio funkcijų seka ir α(n) – konstantų seka.
Jei
Gn (x) ⇒ F (x) ir Gn (x + α(n)) ⇒ G(x),
tai
α(n) → a ir F (x) = G(x + a);
čia a yra konstanta.
Įrodymą galima rasti [51] knygoje.
12.25 teorema. Jei eilutė
∞
aj∗
2
(12.44)
j =1
j
konverguoja ir
aj∗
α(n) = A(n) := , (12.45)
j n
j
tai egzistuoja tokia ribinė skirstinio funkcija G(x), kad
νn (x) ⇒ G(x). (12.46)
Atvirkščiai, jei galioja (12.46) sąryšis su kokia nors centruojančių konstantų seka
α(n), tenkinančia sąlygą
α(n) − α(n − K) = o(1) (12.47)
su kiekvienu fiksuotu K 1, tai konverguoja (12.44) eilutė ir egzistuoja tokia konstanta
a, kad
α(n) = A(n) + a + o(1). (12.48)
Įrodymas. Pakankamumas. Sąlygų (12.44) ir (12.45) pakankamumui įrodyti tai-
kome 10.12 teoremą, kai joje aj pakeistas dydžiu fj = eit aj , |t| T ir T > 0 yra
bet koks fiksuotas skaičius. Tikriname šios teoremos sąlygas. Kadangi 1 − cos x
min{2, x 2 /2}, tai
1 − cos(taj ) 1 aj2
2 +T2
j n
j |a |1
j |a |<1
j
j j
C(T )
<∞
269
tolygiai pagal |t| T .

Vertiname:
1/2 1/2
1 2 log n |fj − 1|2 1
|fj − 1| + j
n j n n log n<j n
j n2 j n
= o(1)
tolygiai atžvilgiu |t| T . Iš tiesų nelygybės dešinėje esanti paskutinė apskliausta suma
aprėžta, o priešpaskutinė yra konverguojančios eilutės liekana.
Taigi 10.12 teoremos (10.14) ir (10.15) sąlygos yra tenkinamos. Iš šios teoremos
gauname ψn (t), todėl

eit aj − 1
ϕn (t) = exp − itα(n) + + o(1).
j n
j
Parinkę α(n) kaip nurodyta, perrašome skliaustuose esančias sumas:

sin(taj ) − taj sin(taj ) − tsign aj cos(taj ) − 1
i +i + .
jn
j jn
j j n
j
|aj |<1 |aj |1
Pasinaudoję nelygybe | sin x − x| |x|3 , matome, kad tiek pirmoji suma, tiek likusios
dvi yra tolygiai konverguojančių atžvilgiu |t| T eilučių dalinės sumos. Iš čia išplaukia
ψn (t) tolygus konvergavimas kiekvienam T > 0 ir tuo pačiu (12.46) sąryšis.
Būtinumas. Tolygiai atžvilgiu |t| T , T > 0,
e−it α(m) it h(σ )
ϕm (t) = e = ϕ(t) + o(1), (12.49)
m! σ ∈S
m
jei m → ∞. Čia ϕ(t) yra charakteristinė funkcija, todėl galime rasti tokį T , kad

ϕ(t) 1 , t ∈ [−T , T ].
2
Sąryšiu (12.49) naudosimės, kai m = n, n−1, . . . , n−K, o K 1 yra bet koks fiksuotas
natūralusis skaičius. Tada, pasinaudojus teoremos sąlyga, α(n − j ), 1 j K, galima
pakeisti α(n).
Visiškai multiplikatyviai funkcijai
f (σ ) = eit h(σ ) , kai fj = eit aj ,
pritaikę (12.30) nelygybę, gauname

1 2

j eit h(σ ) kj (σ ) − 2(n!)2 . (12.50)
j
j K σ ∈Sn
270
Apskaičiuosime tarp modulio ženklų esančias sumas.

Pirmiausia išskirsime dėmenis, kai kj (σ ) = 1:
n
1 fi ki 1
f (σ ) =
n! σ ∈Sn (k̄)=n i=1
i i ki ki !
kj (σ )=1 kj =1
fj fi ki 1
n
= .
j (k̄)=n−j i=1 i i ki ki !
kj =0
Jei m < j n, tai iš (k̄) = m išplaukia lygybė kj = 0. Todėl
1 fj fi ki
n−j
1
f (σ ) =
n! σ ∈Sn j 1k1 +···+(n−j)kn−j =n−j i=1
i i ki ki !
kj (σ )=1 kj =0
fj
= f (σ )
j (n − j )! σ ∈S
n−j
kj (σ )=0
fj
= En−j f (σ ) + R1 ;
j
čia

−f
j
|R1 | = f (σ )
j (n − j )! σ ∈S
n−j
kj (σ )1
1
= 1
j (n − j )! σ ∈S
n−j
kj (σ )1
1
= νn−j kj (σ ) = r .
j 1r(n−j )/j
Dabar iš 12.1 teoremos išplaukia

1 1 (−1)s
|R1 |
j 1r(n−j )/j j r r! 0s((n−j )/j )−r j s s!
e−1/j 1

j r1 j r r!
1
(1 − e−1/j )
j
1
2.
j
271
Panašiai

1

|R2 | := f (σ )kj (σ )
n! σ ∈Sn
kj (σ )2

mνn (kj (σ ) = m)
2mn/j
1 (−1)s
=
2mn/j
j m (m − 1)! 0s(n/j )−m j s s!
e−1/j 1
=
j r1 j r r!
1
.
j2
Pasinaudoję ką tik įvestais žymenimis, (12.50) nelygybę perrašome taip:
fj 1 2

j En−j f (σ ) + R1 + R2 − En f (σ ) 2.
j K
j j
Iš čia ir įverčio |a + b|2 2|a|2 + 2|b|2 , a, b ∈ C, išplaukia

fj 1 2
2
j En−j f (σ ) − En f (σ ) 4 + 2 j |R1 | + |R2 |
j K
j j j K
∞
1
4+8
j =1
j3
C
< ∞.
Remiantis (12.49) formule,
Em f (σ ) = eit α(m) ϕm (t) = eit α(n) ϕ(t) + o(1)
tolygiai atžvilgiu |t| T ir n − K m n. Vadinasi,

fj 1 2

j eit α(n)ϕ(t) − eit α(n) ϕ(t) + o(1) C.
j K
j j
Dabar pasinaudojame tuo, kad |ϕ(t)| 1/2. Suprastiname iš nenulinio daugiklio ir

pereiname prie ribos, kai n → ∞. Tuomet su bet kokiu K 1, kai |t| T ,
|eit aj − 1|2
4C.
j K
j
272
Vadinasi, eilutė
∞
1 − cos taj
(12.51)
j =1
j
konverguoja tolygiai srityje |t| T . Įsitikiname, kad tai yra ekvivalentu (12.44) eilutės
konvergavimui. Iš tiesų nelygybė 1 − cos x 2π −2 x 2 , kai |x| π/2, parodo, kad
konverguoja eilutė
aj2
. (12.52)
|a |π/(2T )
j
j
Čia galima tarti, kad π/(2T ) 2. Suintegravę (12.51) eilutės dalį, kai |aj | π/(2T ),
intervale [0, T ] ir padaliję iš T , gauname
1 sin taj
1− 4C.
|aj |π/(2T )
j T aj
Trivialiai įvertinę skliaustuose esantį atėminį, gauname nelygybę

1 2 −1
4C 1 − := C1 < ∞.
|aj |π/(2T )
j π
Iš pastarosios ir (12.52) nelygybių išplaukia įvertis
1 aj2
C1 + < ∞.
|a |1
j |a |π/(2T )
j
j j
Iš jo ir (12.52) nelygybės išplaukia (12.44) eilutės konvergavimas. Todėl galime pasi-

naudoti pirmąja teoremos dalimi ir gauti sąryšį

νn h(σ ) − A(n) < x ⇒ G1 (x);
čia G1 (x) yra skirstinio funkcija. Dabar (12.48) lygybė išplaukia iš 12.12 lemos.
Teorema įrodyta.
Kai α(n) = 0, papildoma sąlyga būtinumui įrodyti yra tenkinama, todėl yra tei-
singas toks rezultatas.
12.26 teorema. Tarkime, kad h(σ ) yra realioji visiškai adityvi funkcija. Skirstiniai
νn (h(σ ) < x) silpnai konverguoja į ribinę skirstinio funkciją tada ir tik tada, jeigu
konverguoja (12.44) ir
∞
aj∗
(12.53)
j =1
j
eilutės.
273
Įrodymas. Pastarosios eilutės konvergavimas įrodomas dar kartą pasinaudojus

lema.
Abiejose 12.25 ir 12.26 teoremose galima atsisakyti sąlygos, kad h(σ ) būtų visiš-
kai adityvi.
12.12. Lokaliosios teoremos

Nagrinėkime atvejį, kai adityvioji funkcija h(σ ) yra sveikareikšmė. Užuot nagrinėjus
integralinius skirstinius, dabar prasmingiau tirti dažnius

νn h(σ ) = m =: νn (m), m ∈ Z,
kai n → ∞.
12.2 apibrėžimas. Sakome, kad adityvioji funkcija h(σ ) turi lokalųjį asimptotinį skirs-
tinį, jeigu egzistuoja tokia neneigiamų skaičių seka p(m), m ∈ Z, kad

p(m) = 1
m∈Z
ir νn (m) = p(m) + o(1) kiekvienam m ∈ Z.

12.27 teorema. Visiškai adityvi sveikareikšmė funkcija h(σ ) turi lokalųjį asimptotinį
skirstinį tada ir tik tada, jei konverguoja eilutė
1
. (12.54)
a =0
j
j
Įrodymas. Iš pat pradžių pastebėkime, kad sveikareikšmių funkcijų h(σ ) atveju

(12.54) eilutės konvergavimas yra ekvivalentus (12.44) ir (12.53) eilučių konvergavimui.
Toliau čia nuorodos n → ∞ neminėsime.
Pakankamumas. Iš mūsų pastebėjimo ir 12.26 teoremos išplaukia

νn h(σ ) < x ⇒ G(x);
čia G(x) yra skirstinio funkcija. Jei ϕn (t) ir ϕ(t) yra abiejų skirstinių charakteristinės
funkcijos, tai
max ϕn (t) − ϕ(t) = o(1).
|t |π
Pažymėkime
π
1
p(m) = e−it m ϕ(t) dt, m ∈ Z.
2π
−π
Kadangi
π
1
νn (m) = e−it m ϕn (t) dt,
2π
−π
274
tai
π
1
sup νn (m) − p(m) ϕn (t) − ϕn (t) dt = o(1).
m∈Z 2π
−π
Iš čia matome, kad ribiniai skaičiai p(m) yra neneigiami. Be to,

p(m)eit m
m∈Z
yra tolydžios funkcijos ϕ(t) konverguojanti Furjė eilutė. Nuliniame taške eilutės reikšmė
sutampa su ϕ(0) = 1. Vadinasi, p(m), m ∈ Z, yra lokalusis skirstinys.
Būtinumas. Jei
νn (m) → p(m), m ∈ Z,
čia p(m) yra lokalusis ribinis skirstinys, tai egzistuoja toks K = K(ε) 1, kad kiek-
vienam 0 < ε < 1
p(m) < ε/4. (12.55)
|m|>K
Be to,
ε
max νn (m) − p(m) < , (12.56)
|m|K 4(2K + 1)
jei n n0 (ε). Vadinasi,

νn (m) = 1 − νn (m)
|m|>K |m|K

p(m) + νn (m) − p(m)
|m|>K |m|K
ε ε
< + (2K + 1)
4 4(2K + 1)
ε
= . (12.57)
2
Apibrėžkime skirstinių funkcijas

Gn (x) = νn h(σ ) < x = νn (k), G(x) = p(m).
m<x m<x
Iš (12.55), (12.56) ir (12.57) nelygybių išplaukia

sup Gn (x) − G(x) νn (m) − p(m)
x∈R m∈Z

νn (m) + p(m) + νn (m) − p(m)
|m|>K |m|>K |m|K
ε ε ε
< + +
2 4 4
= ε.
275
Integralusis ribinis skirstinys egzistuoja, todėl, remiantis 12.26 teorema ir mūsų paste-
bėjimu, turi konverguoti (12.54) eilutė.
Teorema įrodyta.
Pateiktame apibrėžime nereikalavome, kad konvergavimas νn (m) → p(m) būtų
tolygus atžvilgiu m ∈ Z, tačiau jis toks yra, jei teoremos sąlyga yra tenkinama. Lo-
kalioji teorema su ta pačia sąlyga galioja ir nebūtinai visiškai adityvioms funkcijoms.
Bendresniu atveju įrodymas būtų šiek tiek sudėtingesnis.
12.4 pavyzdys. Tegul w(σ ) ir w̃(σ ) yra keitinio σ visų ciklų ir skirtingo ilgio ciklų skaičiai.
Tada egzistuoja ribinis skirstinys p(m), m ∈ Z+ , t. y.

νn w(σ ) − w̃(σ ) = m = p(m) + o(1),
jei n → ∞.
Kai (12.54) eilutė diverguoja, įrodoma, kad νn (m) = o(1) kiekvienam m ∈ Z,
jei n → ∞. Tiriant tokį konvergavimą, tenka ieškoti dažnių νn (m) artinių įvairiose m
kitimo zonose. Vieną pavyzdį galime gauti tik pasinaudoję tikimybių teorijos rezultatais
ir 12.4 skyrelio medžiaga.
12.5 pavyzdys. Prisiminkime lygybę

n
νn (w(σ ) = m) = P ηj = m ;
j =1
čia ηj yra nepriklausomi Bernulio atsitiktiniai dydžiai, Eηj = 1/j , 1 j n. Iš lokaliosios

teoremos šiems dydžiams gauname, kad
1
1 (m − ln n)2
νn w(σ ) = m = √ exp − +O .
2π ln n 2 ln n ln n
Ši formulė yra netriviali, jeigu pagrindinis narys yra ne mažesnis už liekaną. Tokia netrivialumo
zona yra √
|m − λn| δ ln n ln ln n;
čia δ > yra pakankamai maža konstanta. Norėdami ją praplėsti, turėtume taikyti vadinamąsias
didžiųjų nuokrypių teoremas (žr. [68]).
12.13. Stiprusis konvergavimas

Tikimybių teorijoje nagrinėjamas atsitiktinių dydžių, apibrėžtų tikimybinėje erdvėje {,
F, P }, konvergavimas beveik visur (stiprusis, arba konvergavimas su tikimybe, lygia
vienetui). Jį žymėsime P -b. v. Kaip pavyzdį suformuluosime Kolmogorovo trijų eilučių
teoremos atvejį, reikalingą mūsų teorijai.
12.28 teorema. Tegul ξj , j 1, yra anksčiau minėti nepriklausomi Puasono atsitik-
tiniai dydžiai, Eξj = 1/j ir aj ∈ R yra konstantos. Šie teiginiai yra ekvivalentūs:
276
1) eilutė
∞

aj ξj
j =1
konverguoja P -b. v.;

2) konverguoja skaičių eilutės
∞
∞

aj∗ aj∗
2
, ; (12.58)
j =1
j j =1
j
3) skirstiniai

n
P aj ξj < x
j =1
silpnai konverguoja į kokią nors ribinę skirstinio funkciją.
Įrodymas. Bendrosios trijų eilučių teoremos įrodymą galima rasti [68] knygoje.
Šios teoremos papildymas 3) teiginiu mokslinėje literatūroje pasitaiko rečiau (žr. [79]).
Dar atkreipiame dėmesį, kad silpnasis konvergavimas nėra ekvivalentus konvergavimui
beveik visur, tačiau nepriklausomų atsitiktinių dydžių eilučių atveju šie du konvergavimo
tipai yra ekvivalentūs.
Dabar pasvarstykime, kaip apibrėžti stiprųjį konvergavimą tikimybinių erdvių se-
koje {n , Fn , Pn }, kokia naudojama kombinatorikoje. Tokia galimybė iš tiesų yra, nors
konvergavimo beveik visur apibrėžimas jos ir neatskleidžia. Pasinaudokime ekvivalen-
čiomis jo formomis.
12.13 lema. Tegul Xn , X, n ∈ N, yra atsitiktiniai dydžiai, apibrėžti tikimybinėje erd-
vėje {, F, P }. Konvergavimas Xn → X P -b. v. yra ekvivalentus bet kuriam iš šių
sąryšių, teisingų kiekvienam ε > 0:
1)
P |Xn − X| ε be galo dažnai = 0;
2)
∞

P ω ∈ : |Xn − X| ε = o(1), n → ∞;
m=n
3)
P sup |Xm − X| ε = o(1), n → ∞.
mn
Įrodymas. Remiantis apibrėžimu, Xn → X P -b. v. tada ir tik tada, jei beveik

visiems ω ∈ ir kiekvienam ε > 0 egzistuoja toks n0 = n0 (ω, ε), kad

Xn (ω) − X(ω) < ε,
277
kai n n0 . Tai užrašome formaliai ir gauname

∞
∞

P |Xm − X| < ε = 1.
ε>0 n0 =1 m=n0
Žinoma, n0 galime pakeisti raide n. Paėmus priešingą įvykį,

∞
∞

P Bm = 0; (12.59)
ε>0 n=1 m=n
čia Bm := {|Xm − X| ε}. Pastebėkime, kad šis sąryšis yra ekvivalentus 1) teiginiui.
Iš tiesų
∞ ∞
Bm = lim sup Bm .
m→∞
n=1 m=n
Šį įvykį sudaro tie ω ∈ , kurie patenka į be galo didelį skaičių Bm . Kitaip tariant,
tokiems ω įvykis {|Xm − X| ε} įvyksta be galo dažnai.
Samprotaujame toliau. Iš (12.59) formulės matome, kad bet kokiam ε > 0
∞
∞

P Bm = 0.
n=1 m=n
Pasinaudojame įvykių
∞

An := Bm
m=n
monotoniškumu A1 ⊃ A2 ⊃ · · · ir lygybe
∞

0=P An = lim P (An ).
n→∞
n=1
Ji parodo, kad 2) teiginys yra teisingas. Akivaizdu, kad 2) ir 3) teiginiai yra ekvivalentūs.
Taikydami tuos pačius samprotavimus atvirkščia tvarka, iš 3) arba 2) teiginio gau-
name (12.59) lygybę. Joje paprastuose skliaustuose esantys įvykiai yra monotoniški ε
atžvilgiu. Vadinasi, Xn → X P -b. v.
Lema įrodyta.
Įsigilinkime į 3) sąryšio prasmę. Jis parodo, kad dydžių skirtumai Xm −X tolygiai
atžvilgiu m n konverguoja pagal tikimybę į nulį, jei n → ∞. Konvergavimas pagal
tikimybę erdvių sekoje yra lengvai apibrėžiamas, todėl pasinaudosime šios lemos idėja
ir apibrėšime stiprųjį konvergavimą.
278
12.3 apibrėžimas. Tegul Yk , Y , 1 k n, yra atsitiktiniai dydžiai, apibrėžti tiki-

mybinėje erdvėje {n , Fn , Pn } ir n ∈ N. Sakoma, kad Yk stipriai konverguoja į Y , jeigu
kiekvienam ε > 0

lim lim sup Pn max |Yk − Y | ε = 0. (12.60)
m→∞ n→∞ mkn
Šis apibrėžimas apibendrina konvergavimo beveik visur sąvoką. Iš tiesų, jei erdvių
seka nepriklauso nuo n, tai dėl įvykio po tikimybės ženklu monotoniškumo, ribą pagal
n → ∞ galime įkelti po tikimybės ženklu ir iš (12.60) lygybės gauti lemos 3) sąryšį.
Susitarkime Yk stiprųjį konvergavimą į atsitiktinį dydį Y žymėti
Yk → Y {Pn }-b. v.
Jei fn , f : Sn → R yra funkcijos, apibrėžtos simetrinėje grupėje Sn , tai stiprusis konver-

gavimas
fk (σ ) → f (σ ) {νn }-b. v.
parodo, kad su kiekvienu ε > 0

lim lim sup νn max fk (σ ) − f (σ ) ε = 0.
m→∞ n→∞ mkn
Palyginkime su konvergavimu pagal dažnį:

lim lim sup νn fm (σ ) − f (σ ) ε = 0,
m→∞ n→∞
čia ε > 0 yra bet koks fiksuotas skaičius. Rašydami viršutinę ribą pagal n → ∞,
atsižvelgėme į tai, kad sąryšis nagrinėjamas erdvių sekoje ir ši riba nebūtinai egzistuoja.
Perfrazuokime vieną tikimybių teorijos faktą ir pritaikykime kombinatorinei erd-
vei.
12.14 lema. Tegul fm : Sn → R, m 1, yra tokia keitinių funkcijų seka, kad su kokiu
nors n0 1 ir su kiekvienu m

lim sup νn |fm (σ )| K = 0 (12.61)
K→∞ nn0
bei
νnm (x) := νn fm (σ ) < x ⇒ Fm (x),
kai n → ∞; čia Fm (x) yra pasiskirstymo funkcijos. Jei fm (σ ) konverguoja pagal dažnį
į funkciją f : Sn → R, tai egzistuoja tokia pasiskirstymo funkcija F (x), kad
Fm (x) ⇒ F (x), m → ∞,
ir
νn (x) := νn f (σ ) < x ⇒ F (x), n → ∞.
279
Įrodymas. Iš konvergavimo pagal dažnį matome, kad kiekvienam ε > 0 ir 0 <

δ < 1 egzistuoja toks m0 = m0 (ε, δ), kad

lim sup νn fm (σ ) − f (σ ) ε < δ,
n→∞
kai m m0 . Vadinasi, tokiems m

νn fm (σ ) − f (σ ) ε < 2δ, (12.62)
jei n n0 (δ). Be to, bet kokiems m, m m0 ir n n0 yra teisingos nelygybės

νn fm (σ ) − fm (σ ) 2ε νn fm (σ ) − f (σ ) ε

+ νn fm (σ ) − f (σ ) ε
< 4δ. (12.63)
Pažymėkime
F (x) = lim inf Fm (x).
n→∞
Ši riba yra nemažėjanti aprėžta funkcija. Iš (12.63) nelygybės išplaukia

νn fm (σ ) < x νn fm (σ ) < x + 2ε + 4δ,
todėl
Fm (x) Fm (x + 2ε) + 4δ
ir
lim sup Fm (x) lim

inf Fm (x + 2ε) + 4δ = F (x + 2ε) + 4δ.
m→∞ m →∞
Tarkime, kad x yra funkcijos F (x) tolydumo taškas. Perėję prie ribos, kai ε → 0, ir po
to, kai δ → 0, gauname
lim sup Fm (x) F (x).
m→∞
Matome, kad kiekviename F (x) tolydumo taške egzistuoja riba
lim Fm (x) = F (x).

m→∞
Iš čia, pasirėmę 12.14 lemos sąlyga, taip pat gauname
lim νn (x) = F (x).

n→∞
Funkcija F (x) yra pasiskirstymo funkcija tada ir tik tada, jei

lim sup νn f (σ ) K = 0. (12.64)
K→∞ n1
280
Tikriname šią sąlygą. Pasinaudoję (12.62) nelygybe, gauname

sup νn f (σ ) K sup νn fm (σ ) K − ε + 2δ.
n1 n1
Kai n n0 , reikšmių f (σ ), σ ∈ Sn , yra tik baigtinis skaičius, todėl supremumo sritis

n n0 jokio vaidmens nevaidina. Perėję prie ribos, kai K → ∞, ir vėliau, kai δ → 0,
gauname reikiamą rezultatą.
Lema įrodyta.
Toliau įsitikinsime, kad kai kada stiprusis konvergavimas gali būti ekvivalentus
konvergavimui pagal dažnį.
12.29 teorema. Tegul h(σ ) yra realioji visiškai adityvi funkcija, kaip ir anksčiau,
apibrėžta per seką aj . Pažymėkime

hm (σ ) = aj kj (σ )I kj (σ ) m , 1 m n.
j m
Tada šie teiginiai yra ekvivalentūs:

1) kiekvienam ε > 0

lim lim sup νn h(σ ) − hm (σ ) ε = 0;
m→∞ n→∞
2) hk (σ ) → h(σ ) {νn }-b. v.;

3) konverguoja (12.58) eilutės.

4) νn h(σ ) < x ⇒ G(x); čia G(x) yra pasiskirstymo funkcija.
Įrodymas. Kad 3) ir 4) teiginiai ekvivalentūs, įsitikinome 12.11 skyrelyje. Aki-
vaizdu, kad iš 2) sąryšio išplaukia 1) teiginys.
Įsitikinkime, kad 3) ⇒ 2). Pasinaudoję 12.14 teorema, dažnius vertiname nepri-
klausomų atsitiktinių dydžių tikimybėmis ir gauname

mn := νn max h(σ ) − hk (σ ) ε
mkn

P max aj ξj − aj ξj I{ξj k} ε/3 .
mkn
j n j k
Pasinaudoję lygybe
1 = I{ξj k} + I{ξj > k},
tęsiame:

mn P max aj ξj I{ξj k} ε/6
mkn
k<j n
281

+P max aj ξj I{ξj > k} ε/6
mkn
j n

=: Pmn + Pmn .

Tikimybė Pmn neviršija tikimybės, kad bent vienam m k n bent vienas
sumoje esantis dydis yra nenulinis, todėl, kai m 2,
∞

Pmn P (ξj = r)
mkn j n r=k+1
1

mkn j n
j k k!
∞
1 1
1+
j =2
j 2 km k!
=: rm ;
čia n 1 ir rm → 0, jei m → ∞.
Remdamiesi 12.28 teorema, matome, kad iš 3) teiginio išplaukia eilutės
∞

aj ξj I{ξj k}
j =1
konvergavimas su tikimybe, lygia vienetui. Vadinasi, galime pasinaudoti 12.13 lemos 3)

teiginiu. Tuomet

Pmn P max aj ξj I{ξj k} ε/12
mkn
j >k

+ P aj ξj I{ξj k} ε/12 .
j >n
Dabar matome, kad

lim lim sup Pmn = 0.
m→∞ n→∞
Sugrįžę prie dažnių mn , gauname

lim lim sup mn lim lim sup Pmn + Pmn = 0.
m→∞ n→∞ m→∞ n→∞
Lieka įrodyti, kad 1)⇒ 4). Dabar pasinaudojame 12.14 lema. Remiantis hm (σ )
apibrėžimu,
sup max |hm (σ )| Cm < ∞.
n1 σ ∈Sn
282
Vadinasi, 12.14 lemos (12.61) sąlyga tenkinama. Be to, iš fundamentaliosios 12.5 lemos
išplaukia, kad

m
νn h (σ ) < x = P aj ξj I{ξj m} < x + o(1)
j m
=: Fm (x) + o(1),
tolygiai x ∈ R atžvilgiu, kai n → ∞. Pasinaudoję 12.14 lema, gauname norimą rezulta-

tą.
Teorema įrodyta.
Taikydami stipriojo konvergavimo apibrėžimą, galime suformuoluoti stiprųjį di-
džiųjų skaičių dėsnį.
12.4 apibrėžimas. Tegul fk (σ ) yra realiųjų funkcijų, apibrėžtų keitinių aibėje Sn ,
seka. Jei egzistuoja tokios realiosios sekos α(k) ir β(k > 0), kad
β(k)−1 |fk (σ ) − α(k)| → 0 {νn }-b. v.,
tai sakome, kad sekai fk (σ ) galioja stiprusis didžiųjų skaičių dėsnis.

Panagrinėkime jį nupjautinių visiškai adityvių funkcijų atveju.
12.30 teorema. Tegul

k
h(σ, k) = aj kj (σ ), 1 k n,
j =1
o ξj , j 1, yra nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai, Eξj = 1/j . Pažymėkime

Yk = a1 ξ1 + · · · + ak ξk . Šie teiginiai yra ekvivalentūs:
1)
β(k)−1 h(σ, k) − α(k) → 0 {νn }-b. v.;
2)
β(k)−1 Yk − α(k) → 0 P -b. v.
Įrodymas. Tarkime yra teisingas 1) teiginys, t. y. galioja stiprusis didžiųjų skaičių
dėsnis. Tegul ε > yra bet koks ir r = r(n) yra tokia monotoninė natūraliųjų skaičių
seka, kad r = o(n) bei r → ∞, kai n → ∞. Susiaurinę sritį, kurioje yra skaičiuojamas
maksimumas, ir pritaikę fundamentaliąją lemą, gauname

νn max β(k)−1 h(σ, k) − α(k) ε
mkn

νn max β(k)−1 h(σ, k) − α(k) ε
mkr

= P max β(k)−1 Yk − α(k) ε + o(1),
mkr
283
jei n → ∞.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad po tikimybės ženklu įvykiai yra monotoniniai n
atžvilgiu. Skaičiuojame ribas, kai n → ∞. Aišku, imame dažnio, esančio nelygybės
kairėje, viršutinę ribą. Po to pereiname prie ribos, kai m → ∞, ir gauname

0 = lim P max β(k)−1 Yk − α(k) ε .
m→∞ km
Remdamiesi 12.13 lema, matome, kad 2) teiginys yra teisingas.

Atvirkščiai, jei galioja 2) sąryšis, tai pasinaudojame 12.14 teorema ir gauname

lim lim sup νn max β(k)−1 h(σ, k) − α(k) ε
m→∞ n→∞ mkn

lim P sup β(k)−1 Yk − α(k) ε/3
m→∞ km
= 0.
Teorema įrodyta.
Matome, kad uždaviniai, nagrinėjantys stiprųjį adityviųjų funkcijų sekų konverga-
vimą, yra labai artimi arba ekvivalentūs atitinkamiems tikimybių teorijos uždaviniams
nepriklausomų dėmenų atveju. Vadinasi, gana lengvai galima suformuluoti keletą išvadų
apie atsitiktinius keitinius.
12.6 pavyzdys. Nupjautinei ciklų skaičiaus funkcijai w(σ, k) = k1 (σ ) + · · · + kk (σ ) galioja
lygybė

lim lim sup νn max ψk (ln k)−1/2 w(σ, k) − ln k ε = 0;
m→∞ n→∞ mkn
čia ε > 0 yra bet koks skaičius, o ψk – teigiama monotoniškai mažėjanti funkcija, t. y.

ψk = o (ln ln ln k)−1/2 ,
jei k → ∞. Šiuo atveju aj ≡ 1, EYk ∼ ln k ir VYk ∼ ln k, jei k → ∞.

Panašiai, pritaikius kartotinio logaritmo dėsnį nepriklausomų atsitiktinių dėmenų sumai
Yk , galima įrodyti, kad
w(σ, k) − ln k

lim lim sup νn max 1 + ε = 0,
m→∞ n→∞ mkn 2(ln ln ln k) ln k)1/2
bet su kiekvienu a ∈ [−1, 1] ir ε > 0

w(σ, k) − ln k

lim lim inf νn min − a < ε = 1.
m→∞ n→∞ mkn 2(ln ln ln k) ln k)1/2
Vadinasi, normuotos ir centruotos sekos w(σ, k) reikšmės beveik visiems σ ∈ Sn , kai n

neaprėžtai didėja, užpildo visą intervalą [−1, 1] ir beveik niekada nėra už jo ribų.
284
12.7 pavyzdys. Nagrinėkime ilgius ciklų, esančių keitinio σ skaidinyje, atsižvelgdami į ciklų
kartotinumus. Iš šių ilgių sudarykime nemažėjančią seką
j1 (σ ) j2 (σ ) · · · jw (σ ), w := w(σ ).
Pabandykime rasti jos didėjimo eilę beveik visiems σ ∈ Sn . Iš žymenų matome, kad

w σ, js (σ ) = kj (σ ) = s.
j js (σ )
Vadinasi, w(σ, k) = s, tai js (σ ) = k. Be to, jei reikšmė w(σ, k) = s patenka į intervalą

1/2
|s − ln k| (1 + ε) 2(ln ln ln k) ln k ,
tai
1/2
|s − ln js (σ )| (1 + ε) 2(ln ln ln k) ln k
1/2
(1 + 2ε) 2s(ln ln s) ln s ,
kai s ir k yra pakankamai dideli. Taip samprotaudami, iš 12.6 pavyzdyje pateiktų sąryšių gauna-
me
| ln js (σ ) − s|
lim lim sup νn max 1 + ε = 0,
m→∞ n→∞ msw(σ ) (2s ln ln s)1/2
bet su kiekvienu a ∈ [−1, 1] ir ε > 0

ln j (σ ) − s
s
lim lim inf νn min − a < ε = 1.
m→∞ n→∞ msw(σ ) (2s ln ln s)1/2
Užduotys
12.1. Pratęskite 12.1 išvadoje suformuluotą teiginį ir raskite keitinių klases, kurių tiki-
mybės pagal didumą yra antroje ir trečioje vietose.
12.2. Kokios keitinių klasės tikimybė yra mažiausia?
12.3. Pritaikę 12.5 teoremą atvaizdžiui
(k̄) = zk1 +k2 +··· ,
raskite funkciją ψn (z), nagrinėtą Gončarovo teoremos įrodyme.
12.4. Kokį atvaizdį reiktų panaudoti norint išvesti formules atsitiktinio keitinio mak-
simalaus ciklo ilgio vidurkiui ir kitiems momentams?
12.5. Pasinaudoję 12.7 teorema ir atitinkamu tikimybių teorijos rezultatu, pritaikytu ne-
priklausomiems atsitiktiniams dydžiams ηj , 1 j n, įvertinkite konvergavimo
greitį Gončarovo teoremoje.
285
12.6. Patikslinkite konstantos C (12.21) išraišką. Išvadoje išnagrinėtu atveju gavome

konstantą C = 32e2 . Kokį rekordą pasiektumėte ją mažindami?
12.7. Tinkamai parinkę centruojančią konstantų seką α(n), įvertinkite momentus

s
En h(σ ) − α(n) , jei 0 < s < 2.
Reikalingus nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumų įverčius galite rasti [68] ky-
goje.
12.8. Įrodykite Kolmogorovo nelygybės analogą:

hj (k) |hj (k)|2
νn max hj (kj (σ )) − u C3 u−2 ;
mn j k k! j k k!
j m jm j kn
kn/j
čia u > 0 yra bet koks skaičius, o C3 > 0 – absoliučioji konstanta.
12.9. Nepriklausomi atsitiktiniai dydžiai, kuriems taikoma 12.22 teorema, yra išskirti-
niai. Šiuo atveju nėra būtina reikalauti sąlygos anj = o(1). Kaip įrodyti centrinę
ribinę teoremą ir tuo pačiu apibendrinti 12.24 teoremą be šios sąlygos?
12.10. Raskite tokias normuojančių konstantų sekas α(n) ir β(n) > 0, kad
n

νn kj (σ ) ln j − α(n) < xβ(n) = (x) + o(1), n → ∞.
j =1
286
13. Ribinės teoremos struktūru˛ klasėse
13.1. Ansamblio struktūros vektoriaus skirstinys
Dabar apibendriname atsitiktinių keitinių teoriją nagrinėdami numeruotosios struktūrų
klasės U generuotą ansamblių klasę
A := U ◦ : = E ∪ U ◦1 ∪ U ◦2 · · · ∪ U ◦m · · · .
Ją apibrėžėme antroje vadovėlio dalyje, 8 skyriuje. Čia ◦ žymi komutatytyvią žymėtąją

struktūrų daugybą. Kiekviena struktūra iš U ◦m yra m struktūrų, paimtų iš U ir vadinamų
komponentėmis, rinkinys, tačiau jų atomai yra natūraliai sunumeruoti. Taigi n-osios
eilės struktūros atomų numeriai yra nuo 1 iki n. Tegul An ⊂ A ir Uj ⊂ U yra atitinkamų
eilių struktūrų poaibiai, o
p(n) = |An |, mj = |Uj |;
čia n, j 1. Be to, susitarkime, kad A0 = E yra klasė, susidedanti iš vienos neutra-

liosios (tuščiosios) struktūros, ir p(0) = 1. Pabrėždami bendrosios teorijos ir keitinių
atvejo panašumą, struktūras iš A taip pat žymėkime σ . Nevengsime ir kitų sutapimų.
Susitarsime, kad kj (σ ) žymi j -osios eilės komponenčių struktūroje σ ∈ An skaičių, o

k̄(σ ) = k1 (σ ), . . . , kn (σ )
vadinsime struktūros vektoriumi. Kaip ir anksčiau, tegu k̄ = (k1 , . . . , kn ) ∈ Zn+ yra bet
koks vektorius ir (k̄) = 1k1 + · · · + nkn .
Tikimybinė teorija pradedama tikimybinio mato apibrėžimu. Kiekvienam σ ∈ An
suteikime vienodą tikimybę 1/p(n) ir adityviai pratęskime ją visiems poaibiams. Matą
žymėkime
1
νn (. . .) = {σ ∈ An : . . .},
p(n)
o vidurkį šio mato atžvilgiu – raide En .
13.1 teorema. Tegul k̄ ∈ Zn+. Struktūros vektoriaus skirstinys yra išreiškiamas tokia
formule:
n! 1 mj kj
n
νn k̄(σ ) = k̄ = I (k̄) = n . (13.1)
p(n) j =1 kj ! j !
Įrodymas. Jei (k̄) = n, tai klasėje An nėra struktūrų, tenkinančių dažnyje nuro-
dytą sąlygą. Tegul toliau (k̄) = n.
Iš viso yra
n
1
n!
k !(j !)kj
j =1 j
287
galimybių taip išskaidyti n aibę nesikertančių poaibių sąjunga, kad gautume kj poaibių,
turinčių j elementų (žr 4.5 skyrelį). Iš kiekvieno j -osios eilės poaibio galime sudaryti
mj numeruotų ansamblio komponenčių. Jei ansamblis turi kj 0 komponenčių, kurių
k
eilės yra j , tai iš viso šioms komponentėms sudaryti turime mjj variantų. Vadinasi, iš
viso yra

1 mj kj
n
n! = {σ ∈ An : k̄(σ ) = k̄}
k ! j!
j =1 j
ansamblių, turinčių fiksuotą struktūros vektorių k̄. Padaliję iš p(n), gauname norimą
rezultatą.
Teorema įrodyta.
Įžvelgę panašumą su keitinių teorija, tęsiame toliau ir struktūros vektoriaus skirs-
tinį išreiškiame sąlyginėmis tikimybėmis. Iš poros galimų variantų pasirinksime išraišką
per begalinius vektorius. Tegul dabar ξ1(x), ξ2(x) , . . . yra nepriklausomų Puasono atsitik-
tinių dydžių seka, apibrėžta kokioje nors erdvėje {, F, P }, ir
x j mj
Eξj(x) = =: λj (x);
j!
čia x > 0 yra parametras, kuris parenkamas atsižvelgiant į nagrinėjamą ansamblių klasę.
13.1 lema. Jei tam tikram x0 > 0 ir visiems j 1
λj (x0 ) λ < ∞, (13.2)
tai su bet kokiu x, 0 < x < x0 , atsitiktinių dydžių eilutė

∞

ζ := ξj(x)
j =1
konverguoja su tikimybe, lygia vienetui.

Norint įsitikinti, pakanka pakartoti 12.2 lemos įrodymo argumentus.
Pažymėkime

ξ̄ (x) = ξ1(x), ξ1(x) , . . .
ir laikinai pratęskime struktūros vektorių iki begalinio, įvesdami nulines koordinates
pradedant (n + 1)-ąja, bet palikime tą patį žymenį k̄(σ ).
13.2 teorema. Jei yra tenkinama lemos (13.2) sąlyga, tai bet kokiam 0 < x < x0 ir
kiekvienam k̄ ∈ Z∞
+ yra teisinga lygybė

νn k̄(σ ) = k̄ = P ξ̄ (x) = k̄| ζ = n .
288
13 skyrius. Ribinės teoremos struktūru˛ klasėse
Įrodymas. Kaip ir keitinių atveju, skaičiuodami sąlyginę tikimybę, pasinaudojame

eksponentine generuojančia funkcija
∞
∞
p(n) n mj
Z(t) := t = exp tj
n=0
n! j =1
j !
ir iš čia išplaukiančia lygybe

n
mj kj 1
p(n) = n! .
j =1
j! kj !
(k̄)=n
Tolesni samprotavimai pakartoja 12.3 skyrelyje išdėstytus argumentus. Skaitytojui pasi-

tikrinti užrašome tik svarbiausią tarpinį rezultatą:
∞

p(n)x n p(n)x n
P (ζ = n) = exp − λj (x) = . (13.3)
n! j =1
n!Z(x)
Atkreipkime dėmesį, kad 13.1 lemoje ir 13.1 teoremoje naudojama (13.2) sąlyga
užtikrina eilutės Z(x) konvergavimą netgi kompleksinės plokštumos srityje |x| < x0 ,
kai x ∈ C. Taikant analizinius metodus, tai būna aktualu.
13.3 teorema. Tegul : Z∞ + → C yra toks atvaizdis, kad vidurkis E((ξ̄
(x)
)) yra
apibrėžtas srityje 0 < x < x0 . Tada
∞
1 p(n)
E ξ̄ (x) = En (k̄(σ ) x n .
Z(x) n=0 n!
Įrodymas. Pritaikome formulę

∞

EX = E E(X| Y ) = E X| Y = n P (Y = n),
n=0
kai Y = ζ ir X = (ξ̄ (x)). Sąlyginį vidurkį apskaičiuojame remdamiesi 13.2 teorema ir

(13.3) formule.
Teorema įrodyta.
Suformuluosime ir įrodysime porą išvadų.
13.1 išvada. Tegul ansamblių klasė A tenkina (13.2) sąlygą, j, r ∈ N, j r n. Tada
r-osios eilės faktorialinis momentas

En kj (σ ) r = En kj (σ ) kj (σ ) − 1 · · · kj (σ ) − r + 1
n! p(n − j r) mj r
= .
(n − j r)! p(n) j!
289
Įrodymas. Teoremą pritaikome atvaizdžiui
(k̄) = (kj )r = kj (kj − 1) · · · (kj − r + 1).
Prisiminę Puasono atsitiktinio dydžio r-ojo faktorialinio momento išraišką, gauname
m r ∞ ∞
p(k) k p(n)
j
xj · x = En kj (σ ) r x k
j! k=0
k! k=0
n!
Lieka sulyginti koeficientus prie x n .
13.1 pavyzdys. Nagrinėkime visų n aibės atvaizdžių į save klasę Fn . Tada p(n) = nn . Vadi-
nasi, jei j ir r yra fiksuoti, iš Stirlingo formulės gauname
m r
En kj (σ ) r = e−j r
j
+ o(1),
j!
jei n → ∞. Tirdami šio santykio elgseną, kai j → ∞, galėtume pritaikyti įvertį

1
mj ej
= 1+O √ , (13.4)
j! 2j j
gautą 10.1 skyrelyje.
Tiriant struktūros σ ∈ An komponenčių skaičiaus
w(σ ) := k1 (σ ) + · · · + kn (σ )
skirstinį, reiktų rasti funkcijų sekos
1 w(σ )
ψn (z) := z , |z| 1,
p(n)
σ ∈An
asimptotinę formulę. Patirtis, įgyta nagrinėjant keitinius, byloja, kad reikia pritaikyti
13.3 teoremą, kai
(k̄) = zk1 +···+kn +··· .
Taip gauname tokią išvadą.
13.2 išvada. Tarkime, kad yra tenkinama (13.2) sąlyga, z, x ∈ C ir |x| < x0 bei
|z| 1. Tada šioje srityje
∞
p(n)
Z(x) =z
ψn (z)x n . (13.5)
n=0
n!
290
Įrodymas. Tegul iš pradžių 0 < x < x0 . Nepriklausomų Puasono atsitiktinių

dydžių atveju
∞

(x) (x)
Ezξ1 +ξ1 +··· = exp (z − 1) λj (x) = Z(x)z−1 .
j =1
Dabar ieškomas sąryšis, jei 0 < x < x0 , išplaukia iš teoremos. Eilutė (13.5) formulės
dešinėje konverguoja absoliučiai intervale (−x0 , x0 ). Remiantis analizinio pratęsiamu-
mo principu, ji pratęsiama ir į kompleksinę sritį |x| < x0 .
13.2 pavyzdys. Visų n aibės atvaizdžių į save klasės Fn atveju

∞
nn
Z(x) = F (x) = x n.
n!
n=0
Ši funkcija išstudijuota antroje vadovėlio dalyje. Ieškodami funkcijos (F (x))z nario su x n , su-
siduriame su nemažais sunkumais. Patartina pasinaudoti jungių funkcinių j -osios eilės digrafų
skaičiaus asimptotine formule (žr. (13.4)) ir iš jos išplaukiančia išraiška
F (x) = (1 − ex)−1/2 H (x);
čia H (x) yra eilutė, konverguojanti uždarame skritulyje |x| e−1 . Toliau tenka taikyti vieną iš
analizinių metodų, išdėstytų antroje dalyje. Deja, skaičiavimai yra šiek tiek komplikuoti. Užra-
šysime tik atsakymą. Funkcinio digrafo σ ∈ Fn jungių komponenčių skaičiui w(σ ) yra teisinga
tokia centrinė ribinė teorema:
√

n−n σ ∈ Fn : w(σ ) − (1/2) ln n < x(1/2) ln n = (x) + o(1).
jei n → ∞.
Panašiai galėtume plėtoti bendrąją ansamblių adityviųjų funkcijų tikimybinę teo-
riją. Tačiau reikia pastebėti, kad Felerio poravimo bendroms ansamblių klasėms nie-
kas dar nesugalvojo, o fundamentaliosios lemos analogas įrodytas tik labai komplikuotu
metodu (žr. [5]). Tęsiant tyrimus šia linkme, vis dažniau tenka naudotis analiziniais
metodais.
Smulkiau aptarkime vieną idealų atvejį. Tegul kombinatorinių ansamblių klasė A
tenkina sąlygą
mj = (j − 1)!;
čia > 0 yra koks nors fiksuotas skaičius. Bent jau, kai = 1, tokia klasė tikrai
egzistuoja. Ją, aišku, sudaro keitiniai. Dabar
∞ ∞
1 1 +n−1 n
Z(x) = exp x =
j
= x .
j =1
j (1 − x) n=0
n
Vadinasi, p(n) = ( − 1) · · · ( − n + 1) = ()n . Nors šis skaičius bendruoju atveju

nėra natūralusis, tokia idealizuota ansamblių klasė yra svarbi. Išsiaiškinkime tai.
291
Apskaičiavę sąlyginę (13.1) tikimybę, gauname

n! n
1 kj
νn k̄(σ ) = k̄ := I (k̄) = n . (13.6)
()n j =1 kj ! j
O dabar grįžkime prie simetrinės grupės keitinių ir prisiminkime lygybę, įrodytą

12.2 skyrelyje ciklų skaičiaus w(σ ) skirstinio momentų generuojančiai funkcijai, kai jos
argumentas lygus :
w(σ ) = ()n .
σ ∈Sn
Keitiniui σ ∈ Sn priskirkime svorinę tikimybę atsižvelgdami į jo ciklų skaičių, t. y.
w(σ )
ν̃n {σ } = ,
()n
ir adityviai pratęskime iki tikimybinio mato visoje aibėje Sn . Šį matą pažymėkime ν̃n .
Kaip ir Gončarovo teoremos įrodyme, skaičiuojame struktūros vektoriaus skirstinį
I{(k̄) = n}
ν̃n k̄(σ ) = k̄ = w(σ )
()n
σ ∈Sn (k̄)

n! n
1 kj
= I (k̄) = n .
()n j =1 kj ! j
Palyginkime šią formulę su (13.6) lygybe. Kadangi jos sutampa, t. y.

ν̃n k̄(σ ) = k̄ = νn k̄(σ ) = k̄ ,
tai galima teigti, kad tikimybine prasme ta idealizuota ansamblių klasė yra ne kas ki-
ta kaip keitiniai, imami su svorinėmis tikimybėmis. Vadinasi, ir žodis idealizuota yra
nereikalingas.
Mokslinėje literatūroje, plėtojant tikimybinę teoriją, dažnai ansambliais yra va-
dinami objektai, kurių struktūros vektorių skirstiniai išreiškiami sąlyginėmis tikimybė-
mis
P ξ̄ = k̄| (ξ̄ ) = n , k̄ ∈ Zn+ ;
čia ξj , 1 j n yra nepriklausomi Puasono atsitiktiniai dydžiai ir ξ̄ = (ξ1 , . . . , ξn ).
Ansambliai, kurių
ρ j
Eξj = 1 + o(1) , , ρ > 0, j → ∞,
j
vadinami logaritminiais. Be keitinių, imamų su vienodomis arba su minėtomis svorinė-
mis tikimybėmis, logaritminių ansamblių klasei priklauso ką tik pavyzdžiuose nagrinėti
292
baigtinių aibių atvaizdžiai į save. Pastarųjų atveju, ρ = e ir = 1/2 (plačiau apie tai žr.
[5]).
Istoriškai žvelgiant, 1972 m. V. Juvensas28 [27] pirmasis apibrėžė tikimybinį matą

n! n
1 kj
P {k̄} = I (k̄) = n , > 0, (13.7)
()n j =1 kj ! j
vektorių aibėje Zn+ ir panaudojojo jį genų mutacijai nagrinėti. Jo modeliuose parametras

parodo mutacijos greitį. Kaip žinoma, genai būna įvairių alelinių tipų, kurie kinta,
senieji dažniausiai nebepasirodo ir atsiranda naujų. Nėra galimybių tuos tipus nume-
ruoti. Apskritai galima tik nustatyti, kada du genai yra skirtingų tipų, o kada priklauso
tai pačiai klasei. Statistikinėje n genų imtyje, paimtų iš to paties lokuso, visada rasime
įvairių tipų atstovų. Tegul kj 0 yra skaičius tipų, turinčių toje imtyje lygiai j atsto-
vų, 1 j n. Vektorius k̄ = (k1 , . . . , kn ) gali būti vadinamas imties struktūra, jei
(k̄) = n. Tegu visų imtyje pasirodžiusių tipų skaičius lygus s(k̄) := k1 + · · · + kn . Kai
mutacija didelė, natūralu manyti, kad ši suma taip pat didelė ir imtys su didesniu s(k̄)
bus dažnesnės. Vadinasi, tikimybė P ({k̄}), proporcinga s(k̄) , gerai modeliuoja situaciją.
Atlikus daug bandymų ir iš jų nustačius imčių, turinčių struktūrą k̄, dažnius, galima rasti
statistikinius parametro įverčius.
Skirstinys (13.7) vadinamas Juvenso skirstiniu. Daug tikimybinių modelių, ku-
riuose jis yra taikomas, galima rasti [46] knygoje.
Tarp keitinių, turinčių struktūrą k̄, kai (k̄) = n, klasių ir tokių vektorių yra abi-
pusiškai vienareikšmė atitiktis, todėl kiekvienas rezultatas apie keitinių pasiskirstymą
svorinės tikimybės νn atžvilgiu gali būti interpretuojamas vektorių aibėje naudojantis
Juvenso skirstiniu. Tai ne vieninteliai atsitiktinių keitinių teorijos sąlyčio taškai su tai-
komaisiais uždaviniais.
13.2. Multiaibės struktūros vektoriaus skirstinys

Polinomų virš baigtinio kūno F∗q [x] su vienetiniu vyriausiuoju koeficientu multiplikaci-
nis pusgrupis nesudaro mūsų nagrinėtos ansamblių klasės. Skaičiaus n adityvieji skai-
diniai – taip pat. Tačiau statistikų, apibrėžtų šiose struktūrose, tikimybinius użdavinius
galime spręsti. Šios struktūrų klasės yra bendresnių struktūrų, vadinamųjų multiaibių,
pavyzdžiai. Multiaibes įvedėme antroje vadovėlio dalyje, 7 skyriuje. Dabar pabandyki-
me plėtoti tikimybinę teoriją.
Tegul, kaip ir 7.3 skyrelyje, P yra pradinė nenumeruotų kombinatorinių struktūrų
klasė, kurioje apibrėžta svorio funkcija $ · $: P → Z+ , tenkinanti sąlygą

π(j ) := |Pj | = p ∈ P: $p$ = j < ∞, j ∈ N.
28 W. J. Ewens –– JAV matematikas.
293
Neutralioji struktūra šiai klasei nepriskiriama. Klasės generuojanti funkcija yra forma-
lioji eilutė
∞

(x) := π(j )x j .
j =1
Nagrinėkime šios klasės generuotą multiaibių klasę
M := M(P),
kurią sudaro multiaibės iš visų baigtinių struktūrų, paimtų iš P. Svorio funkcija klasėje
M gaunama adityviai pratęsiant $ · $, t. y. jei σ = (p1 , . . . , ps ) ∈ M, tai
$σ $ := $p1 $ + · · · + $ps $.
Iš viso turime
n
π(j ) + kj − 1
m(n) = . (13.8)
j =1
kj
(k̄)=n
n-ojo svorio multiaibių (žr. 7.3 teoremą). Sumuojamos sandaugos yra lygios multiaibių,
kurių struktūros vektorius k̄(σ ) = k̄, skaičiui. Tegul p(0) = 1, tada, kaip buvo įrodyta
7.2 teoremoje,
∞ ∞
M(x) := m(n)x n = (1 − x j )−π(j ) . (13.9)
n=0 j =1
Multiaibių, kurių svoris lygus n, aibėje Mn įvedame tolygų tikimybinį matą, kurį taip
pat žymime νn . Galima sakyti, kad kiekviena tokia multiaibė ištraukiama su tikimybe
1
νn {σ } = , σ ∈ Mn .
m(n)
Struktūros vektoriaus k̄(σ ) skirstinį susiesime su nepriklausomais atsitiktiniais dydžiais,

pasiskirsčiusiais pagal neigiamą binominį dėsnį. Todėl verta pasikartoti tikimybių teori-
jos žinias.
Atsitiktinio dydžio γ , pasiskirsčiusio pagal neigiamą binominį dėsnį, kurio para-
metrai yra (M, α), M ∈ N, 0 < α < 1, skirstinys užrašomas formule

M +k−1
P (γ = k) = (1 − α)M α k , k = 0, 1, . . . . (13.10)
k
Jo momentų generuojanti funkcija
M
1−α
ψ(z) := P (γ = k)z = k
,
k0
1 − αz
294
o faktorialiniai momentai
αM
Eγ = ψ (z)|z=1 = ,...,
1−α
α r (M + r)
E(γ )r = ψ (r) (z)|z=1 = ,...;
1−α (M)
čia (z) yra Oilerio gama funkcija.

13.4 teorema. Tegul γj := γj(x), 1 j n, yra nepriklausomi atsitiktiniai dydžiai,
atitinkamai pasiskirstę pagal neigiamą binominį dėsnį, kurio parametrai yra (π(j ), x j )
ir 0 < x < 1 yra bet koks skaičius. Pažymėkime γ̄ = (γ1 , . . . , γn ) ir θ = 1γ1 +· · ·+nγn.
Tada
νn k̄(σ ) = k̄ = P (γ̄ = k̄ |θ = n). (13.11)
Įrodymas. Jei (k̄) = n, tai abi lyginamos tikimybės yra lygios nuliui. Priešingu
atveju, kaip pastebėjome po (13.8) formulės, turime
n
1 π(j ) + kj − 1
νn k̄(σ ) = k̄ = .
m(n) j =1 kj
Lieka apskaičiuoti sąlyginę tikimybę. Tegul

n
Mn (x) := (1 − x j )−π(j ) .
j =1
Pasinaudoję (13.10) formule, apskaičiuojame
n
π(j ) + kj − 1
P (θ = n) = (1 − x j )π(j ) x j kj
j =1
kj
(k̄)=n
n
x m(n)
= . (13.12)
Mn (x)
Dabar sąlyginė tikimybė
n
−1 π(j ) + kj − 1
P (γ̄ = k̄ |θ = n) = P (θ = n) (1 − x j )π(j ) x j kj
j =1
kj

1 π(j ) + kj − 1
n
= ,
m(n) j =1 kj
kai (k̄) = n.
Teorema įrodyta.
295
Kaip matome, parametras 0 < x < 1 nekliudo teoremoje įrodytam sąryšiui, jis
galėtų būti bet koks. Kaip ir ansamblių atveju, reiškiant dažnius sąlyginėmis tikimybė-
mis, galėtume naudoti ir begalinį vektorių
γ̄ (x) := (γ1(x), . . . , γn(x), . . .).
Tačiau tada turėtume užtikrinti eilutės
θ (x) := 1γ1(x) + · · · + nγn(x) + · · ·
konvergavimą su tikimybe 1.
13.2 lema. Atsitiktinių dydžių eilutė θ (x) konverguoja su tikimybe, lygia vienetui, jei
taške x konverguoja generuojanti funkcija M(x), apibrėžta (13.9) lygybe.
Įrodymas. Pasinaudojame Borelio–Kantelio lema ir tikriname eilutės
(x)
P γj 1 = 1 − P (γj(x) = 0) = 1 − (1 − x j )π(j ) (13.13)
j 1 j 1 j 1
konvergavimą. Remdamiesi begalinių sandaugų teorija, pastebime, kad tai yra ekviva-
lentu begalinės sandaugos
∞

M(x)−1 = (1 − x j )π(j )
j =1
konvergavimui. Kadangi konverguojančios begalinės sandaugos reikšmė yra nenulinė,

tai (13.13) eilutės konvergavimas yra ekvivalentus ir M(x) konvergavimui. Tai ir reikėjo
įrodyti.
Matematinėje analizėje įrodoma, kad eilutės M(x) konvergavimo spindulys yra a,
jei a apibrėžiamas tokia sąlyga
m(n − 1)
→ a ∈ (0, 1), n → ∞. (13.14)
m(n)
Šis sąryšis slepia savyje daugiau multiaibių klasės savybių.
13.5 teorema. Tarkime, kad multiaibių klasė M tenkina (13.14) sąlygą. Tuomet

k1 (σ ), . . . , kn (σ ), 0, . . . ⇒ γ̄ (a)
baigtinamačių skirstinių prasme. Be to, ir visi fiksuotų eilių momentai konverguoja į

ribinio proceso momentus.
296
Įrodymas. Neigiamą binominį dėsnį vienareikšmiškai apibrėžia jo momentų seka,

todėl skirstinių konvergavimas išplaukia iš visų eilių momentų konvergavimo. Ir vėl
patogiau naudotis faktorialiniais momentais.
Kad būtų paprasčiau, nagrinėsime tik pirmąsias r koordinačių, kai r fiksuotas
skaičius. Tegul 0 < x < a yra bet koks ir γj = γj(x), j 1. Imkime bet kokį mišrųjį
i1 + · · · + ir =: i eilės faktorialinį momentą

Q(x) := E (γ1 )(i1 ) . . . (γr )(ir )
r
= E(γj )(ij )
j =1

r
(π(j ) + ij ) x j ij
= , i1 , . . . , ir 0.
j =1
(π(j )) (1 − x j )ij
Tiriamasis struktūros vektoriaus pirmųjų koordinačių tokios pat eilės faktorialinis mo-
mentas

Qn := En k1 (σ ) (i ) . . . kr (σ ) (ir )
1
1
= k1 (σ ) (i ) . . . kr (σ ) (ir ) .
m(n) 1
σ ∈Mn
Reikia įrodyti, kad

Qn → Q(a), n → ∞.
Pasinaudokime (13.11) formule ir sąlyginių vidurkių savybe

EX = E E(X| Y ) = E X| Y = n P (Y = n),
n0
kai atsitiktinis dydis X turi vidurkį, o Y įgyja sveikąsias neneigiamas reikšmes. Jei
X = (γ1 )(i1 ) . . . (γr )(ir ) ,
tai pritaikę (13.12) formulę, gauname

∞

Q(x) = E (γ1 )(i1 ) . . . (γr )(ir ) | θ = n P (θ = n)
n=0
∞

= Qn P (θ = n)
n=0
∞
1
= Qn m(n)x n .
Mn (x) n=0
297
Paskutinę lygybę padauginę iš M(x), gauname

∞

M(x)Q(x) = (1 − x j )−π(j ) Qn m(n)x n .
j >n n=0
Tegul un , n 0, yra eilutės Q(x) koeficientai prie x n . Jų ieškoti nereikia. Pastebėkime,

kad išskleidus sandaugą eilute pirmasis narys yra vienetas, o kiti nariai yra didesnio
nei n-ojo laipsnio. Lyginant koeficientus prie x n , sandauga neturi įtakos. Iš paskutinės
lygybės gauname koeficientų sąryšį

n
m(n − i)ui = m(n)Qn .
i=0
Reikia rasti sekos

n
m(n − i)
Qn = ui (13.15)
i=0
m(n)
ribą, kai n → ∞. Iš teoremos (13.14) sąlygos išplaukia
m(n − i) m(n − i) m(n − i + 1) m(n − 1)
= ··· → ai
m(n) m(n − i + 1) m(n − i + 2) m(n)
kiekvienam fiksuotam i. Be to,
m(n − 1)
sup =: c < 1,
nN m(n)
kai N pakankamai didelis. Pažymėkime

m(n − 1)
K = max sup ,1 .
n1 m(n)
Tada su visais i 0
m(n − i) m(n − j − 1)
i−1
= K N ci−N .
m(n) j =0
m(n − j )
Vadinasi,

n
m(n − i)
Qn = ui
i=0
m(n)
∞
ui K N ci−N
i=1
N
K
= ui ci
c i0
N
K
= Q(c)
c
< ∞.
298
Atliktas įvertinimas yra tolygus n atżvilgiu, todėl galime pereiti prie ribos po sumos
ženklu. Tuomet
Mn → ui a i = Q(a).
i0
Teorema įrodyta.
Polinomų virš baigtinio kūno Fq atveju m(n − 1)/m(n) = q −1 , todėl teorema
galioja su a = q −1 . Kiti pavyzdžiai yra labiau komplikuoti, nes m(n) gali būti išreikštas
sudėtinga formule. Pasirodo, kad pakanka žinoti vieną pirmosios struktūros vektoriaus
koordinatės momentą.
13.6 teorema. Jei multiaibių klasėje M yra tenkinama sąlyga
1
k1 (σ ) → l1 > 0, n → ∞, (13.16)
m(n)
σ ∈Mn
tai
m(n − 1) l1
→ , n → ∞.
m(n) l1 + π(1)
Be to, tada yra teisingi 13.5 teoremos teiginiai.
Įrodymas. Pasinaudokime (13.15) formule, kai r = 1:
1 n
m(n − i)
Qn := En k1 (σ ) = k1 (σ ) = ui .
m(n) m(n)
σ ∈Mn i=0
Dabar ui yra apibrėžiami eilute

∞

Q(x) := Eγ1 = un x n .
n=0
Bet momentą, esantį kairiojoje lygybės pusėje jau žinome:

(π(1) + 1) x π(1)x
Q(x) = = = π(1)x(1 + x + · · ·).
(π(1) 1 − x 1−x
Vadinasi, un ≡ π(1), kai n 1, o u0 = 0 ir todėl
π(1)
n
Qn = m(n − i).
m(n) i=1
Galima patikrinti, kad galioja rekurentusis sąryšis
m(n − 1)
Qn = Qn−1 + π(1) .
m(n)
299
Jei tenkinama teoremos (13.16) sąlyga, pereiname prie ribos, kai n → ∞, ir gauname
m(n − 1)
l1 = lim (l1 + π(1)).
n→∞ m(n)
Pirmasis teiginys įrodytas. Surasta riba yra intervale (0, 1), todėl antrasis tvirtinimas
išplaukia iš 13.5 teoremos.
Teorema įrodyta.
Kaip ir simetrinės grupės atveju, toliau galėtume išplėtoti adityviųjų funkcijų, api-
brėžų multiaibių klasėje, tikimybinę teoriją. Taikant ją išskirtiniu polinomų virš baigti-
nio kūno klasės atveju, tenka reikalauti, kad adityviųjų funkcijų reikšmės to paties laips-
nio pirminiuose polinomuose sutaptų. Dažnai tai varžo. Šiuo metu yra sukurta vadi-
namų adityviųjų aritmetinių pusgrupių tikimybinė teorija (žr., pvz., [48]), kurioje toks
reikalavimas nebereikalingas. Tačiau bendresniuose pusgrupiuose taip pat iškyla naujų
kliūčių.
Užduotys
13.1. Nagrinėkime polinomų f := f (x) virš baigtinio kūno pusgrupį, t. y. kombinato-
rinę klasę F∗q [x] (žr. 7.3 skyrelį). Pažymėkime

Dn = f ∈ F∗q [x]: degf = n
ir

j = p ∈ F∗q [x]: degp = j, p − pirminis = pj 1 , . . . , pj πj ;
čia πj = |j | yra j -ojo laipsnio pirminių polinomų skaičius ir 1 j n.

Apibrėžkime išplėstąjį polinomo struktūros vektorių

k̄(f ) = k11 (f ), . . . , k1π1 (f ), . . . , kn1 (f ), . . . , knπn (f ) ;
čia kj i (f ) yra pj i kartotinumas polinomo f skaidinyje pirminių polinomų san-

dauga. Aibėje Dn tolygusis tikimybinis matas
1
νn (. . .) = n
{f ∈ Dn : . . .}.
q
i , 1 πj , 1 j n, yra nepriklausomi atsitiktiniai dydžiai, pasiskirstę

Tegul βj(x)
pagal geometrinį dėsnį:
1 1
P βj(x)
i = m = 1 − , m = 0, 1, . . . , 0 < x < 1.
xj m xj
Įrodykite, kad bet kokiems fiksuotiems j 1 ir m ∈ Z+ , kai n → ∞, yra teisingi
sąryšiai:
300
a)
(q −1 )
νn kj i (f ) = m = P βj i = m + o(1), 1 i πj ;
b)
(q −1)
νn kj i (f ) = m = P γj = m + o(1);
iπj
čia γj(x) yra neigiami binominiai atsitiktiniai dydžiai, apibrėžti 13.2 skyrelyje, kai
π(j ) = πj .
13.2. Tegul visi 13.1 užduoties žymenys tebegalioja. Be to,

k̄ = k11 , . . . , k1π1 , . . . , kn1 , . . . , knπn ∈ ZN
+;
čia N = π1 + · · · + πn ir

j kj i = n,
j n iπj
(x) (x)
β̄ (x) = β11 (x), . . . , β1π1
, . . . , βn1 , . . . , β (x)
nπ n
ir (x)
= j βj i .
j n iπj
Įrodykite, kad
νn k̄(f ) = k̄ = P β̄ = k̄| = n ,
jei 1 < x < 1.
301
Pirmasis trečiosios dalies skyrius parašytas puikios [3] knygos įtakoje. Tai tik įžanga
susipažįstant su vis populiarėjančiu tikimybiniu metodu. Jį verta giliau paanalizuoti,
nepakanka apsiriboti čia pateikiama medžiaga.
Trečioje dalyje visai neatskleista kita svarbi šiuolaikinės tikimybinės kombinato-
rikos kryptis – atsitiktinis kombinatorinių struktūrų „auginimas". Tikimybė, suteikiama
nagrinėjamai struktūrai, gali būti apibrėžta ne tik atsitiktinai struktūrą ištraukiant iš dide-
lės klasės, bet ir kitais natūraliais būdais. Pavyzdžiui, atsitiktiniai n duomenys, tolygiai
pasiskirstę intervale [0, 1], talpinami binariojo paieškos medžio vidinėse viršūnėse, tą
medį generuoja atsitiktinai. Panašiai, turėdami n viršūnių, galime atsitiktinai braižyti
briaunas iki pirmojo ciklo susidarymo. Taip gaunami atsitiktiniai grafai turi kitokias
tikimybes, negu išnagrinėtos šiame vadovėlyje. Šių grafų parametrų skirstiniai – labai
įdomi tema. Besidomintiems siūlytume studijuoti [15] ir kitas monografijas bei moksli-
nius straipsnius.
Dabar skaitytojui, susipažinusiam su pateikta medžiaga, galima atsakyti į klausi-
mą, kodėl tiek daug dėmesio skirta atsitiktiniams keitiniams ir jų adityviosioms funkci-
joms. Visų pirma, atsiribojus nuo bendrų struktūrų, pavyko nedidelės apimties dalyje
išdėstyti daug sprendžiamų uždavinių ir iliustruoti taikomus metodus. Antra, gvildenda-
mi atskiras problemas mes priėjome ribą, skiriančią žinojimą nuo dar neištirto pasaulio.
Pagrįsime tai, siūlydami keletą naujų tyrimų krypčių.
Istoriškai žvelgiant, tikimybinę kombinatoriką labai stimuliavo tikimybinė grupių
teorija, kurią septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sistemingai pradėjo rutulio-
ti vengrų matematikai P. Erdiošas ir P. Turanas. Vienas iš svarbiausių jų rezultatų yra
atsitiktinio keitinio grupinės eilės centrinė ribinė teorema. Dabar jau yra nemažai re-
zultatų apie pogrupių elementų eilių skirstinius. Autoriaus doktorantas V. Zacharovas
[93] pademonstravo, kad, grupines elementų eiles aproksimuojant adityviosiomis funk-
cijomis, galima gerokai patikslinti Erdiošo–Turano teoremą. Matyt, panašių rezultatų
galima gauti ir atskirose grupių klasėse arba simetrinės grupės pogrupiuose. Tokiuo-
se tyrimuose tektų plėtoti vadovėlyje pateiktus analizinius ir tikimybinius metodus. Be
gilių grupių teorijos žinių sėkmės čia būtų sunku tikėtis.
Daug išdėstytų tikimybinių rezultatų gauta pasinaudojus fundamentaliąja 12.5 le-
ma ir 12.11 teorema. Pirmosios iš jų įrodymas išplaukė iš Felerio algoritmo ir poravimo
savybių. Iki šiol tokį algoritmą pavyko sukurti tik nagrinėjant keitinių skirstinius Juven-
so tikimybės atžvilgiu. Struktūros vektoriaus koordinačių aproksimavimas nepriklau-
somais atsitiktiniais dydžiais bendrose klasėse yra gerokai sudėtingesnis negu keitinių
klasėje. Didelių pastangų dėka fundamentalioji lema buvo įrodyta giliu analiziniu me-
todu (žr. [5] knygą, [82], [83] ir kitus straipsnius). Antra vertus, adityviųjų aritmetinių
pusgrupių, kuriuos galima interpretuoti kaip multiaibes, atveju analogiški įverčiai gauti
elementariaisiais rėčio metodais (žr. [48]). Turėdami omenyje ansamblių ir multiaibių ti-
kimybinių teorijų artumą, manome, kad yra galimybių išplėtoti rėčio metodus ansamblių
klasėje.
302
Trečiosios dalies 12.11 skyrelyje pasinaudojome multiplikatyviųjų funkcijų, api-

brėžtų keitinių klasėje, reikšmių sumų asimptotinėmis formulėmis. Jos įrodytos antroje
vadovėlio dalyje, esant labai griežtoms sąlygoms. Bendroji multiplikatyviųjų funkcijų
sumavimo teorija dar nesukurta. Besidomintiems šia tema tektų susipažinti su atitinka-
mais skaičių teorijos rezultatais.
Trečioje dalyje neužsiminėme apie atsitiktinių procesų modeliavimą naudojan-
tis adityviosiomis keitinių funkcijomis. Autorius, dirbdamas kartu su JAV matematiku
G. J. Babu, šioje kryptyje yra gavęs nemažai rezultatų (žr. [6], [7]). Jų apibendrinimas
anasamblių klasėje ar išplėtimas multiaibėms galėtų būti produktyvi disertacijos tema.
Pastaruoju metu pasirodė straipsnių (žr. [61], [63]), kuriuose pavyksta nustatyti adi-
tyviųjų funkcijų asimptotinių skirstinių egzistavimo būtinas ir pakankamas sąlygas, kai
ribinis dėsnis yra diskretus. Neabejotinai tuos rezultatus galima apibendrinti.
Spręstinų uždavinių sąrašą galima būtų plėsti. Autorius tikrai džiaugtųsi, jei kas
nors aktyviai prisidėtų ir imtųsi tyrinėti siūlomas ar kitas tikimybinės kombinatorikos
problemas.
303
Dalykinė rodyklė
A abipusiškai vienareikšmis 
abėcėlė  atvirkštinis 
aibių bijekcinis 
Dekarto sandauga  injekcinis 
sankirta  siurjekcinis 
skirtumas  atvaizdžio
simetrinis  apibrėžimo sritis 
sąjunga  reikšmių sritis 
tiesioginė 
B
aibė  bijekcija 
n-osios galios  briauna
briaunų  incidenti viršūnei 
skaidinys  grafo 
skaičioji 
tuščioji  C
viršūnių  ciklas
aibės Keilio medžių 
galia 
D
vaizdas 
daugyba
aksioma
asociatyvioji 
Archimedo  komutatyvioji 
indukcijos ,  derinys 
Kirchofo  su pasikartojimais 
algoritmas digrafas 
Felerio  funkcinis 
Primo  digrafo lankas 
ansamblis  Dirichlė sąsūka 
apibrėžimas dėsnis
rekursyvusis  didžiųjų skaičių
atsitiktinis dydis silpnasis 
Bernulio  stiprusis 
Puasono  geometrinis 
atstumas Kirchofo
pagal variaciją  potencialų 
atvaizdis  srovės 
305
neigiamas binominis  G

Omo  gimimo dienos paradoksas 
grafas 
E orientuotasis 
eilutė grafo briauna 
atvirkštinė  gretinys 
Furjė  su pasikartojimais 
generuojanti  grupė
eksponentinė  Abelio 
Lorano  I
elektros schema  ilgis
elemento žodžio 
pirmavaizdis  indikatorius
vaizdas  aibės 
erdvė injekcija 
metrinė integralas
formalių eilučių  eilutės 
Hankelio 
F išvestinė
Felerio poravimas  eilutės 
formulė
Lagranžo–Biūrmano  J
Oilerio–Makloreno  junginys 
Stirlingo  K
Vejerštraso  keitinių tikimybinė erdvė 
funkcija  keitinys 
adityvioji  atvirkštinis 
analizinė  netvarkingasis 
aritmetinė  vienetinis 
Bernulio  klasė
charakteristinė  adityviųjų skaidinių 
generuojanti  binariųjų medžių 
struktūrų klasės  binariųjų miškų 
lėtai kintanti begalybėje  binariųjų žodžių 
Miobiuso  ciklinių digrafų 
multiplikatyvioji  ekvivalentumo 
neišreikštinė  kombinatorinė 
Oilerio gama  kompozicijų 
sveikoji  multiaibų 
talpos  numeruotųjų grafų 
visiškai adityvi  struktūrų aibių 
306
struktūrų ciklų  sutrauktoji gretimumo 

urnų  grafo
klasės gretimumo 
ekvivalenčiosios  incidentumo 
koeficientas multigrafo
binominis  gretimumo 
multinominis  incidentumo 
Niutono binomo metodas
apibendrintasis  balno taško 
kompleksas Darbu 
Abelio skaidumo  Flažolė–Odlizko 
komponentė Laplaso 
stipriai jungi  tikimybinis 
konvergavimas momentas 
baigtiniamačių skirstinių  faktorialinis 
momentų  multiaibė 
silpnasis  multidigrafas 
stiprusis  N
kėlinys  natūralioji numeracija 
su pasikartojimais  nelygybė
kūnas Koksmos–Hlavkos 
baigtinis  Kolmogorovo 
Rozentalio 
L
laipsnis P
viršūnės pjūvio talpa 
išėjimo  pjūvis
įėjimo  atskiriantysis 
lema poaibis 
Abelio sumavimo  poerdvis
Borelio–Kantelio  ciklų 
sumavimo dalimis  pjūvių 
lygtis polinomas
balno taško  pirminis 
lygybė pora
Parsevalio  nesutvarkytoji 
sutvarkytoji 
M principas
matrica didžiausiojo elemento 
digrafo Dirichlė dėžučių 
incidentumo  „dukart skaičiuok“ 
dvidalio grafo matematinės indukcijos 
307
mažiausiojo elemento  skirstinys

rėčio  Juvenso 
problema Puasono 
klikų  struktūros vektoriaus 
poaibių spalvinimo  srautas 
trumpiausiųjų takų  maksimalusis 
srauto didumas 
R struktūra
raidė  kombinatorinė 
reziduumas  neutralioji 
suma
S eilučių 
sandauga superpozicija
eilučių  eilučių 
keitinių  svoris
žymėtoji  struktūros 
seka sąlyga
adityviųjų funkcijų  nykstamumo 
Fibonačio  sąryšis
harmoninių skaičių  apgręžimo 
Oilerio–Hardžio–Ramanudžano  binarusis 
struktūrų  ekvivalentumo 
žymėtoji  ortogonalumo 
siurjekcija  refleksyvusis 
skaidinys simetrinis 
aibės  tranzityvusis 
natūraliojo skaičiaus  šaltinio viršūnė 
polinomų sandauga 
keitinio  T
skaičiaus taisyklė
„lubos“  dauginimo 
sveikoji dalis  takas
skaičius srautą auginantis 
Bernulio  taškas
ciklomatis  balno 
Fibonačio  ypatingasis
natūralusis  izoliuotasis 
pirminis  teorema
Ramsio  centrinė ribinė 
Stirlingo Erdiošo 
pirmosios rūšies  Hardžio–Litlvudo–Karamatos 
antrosios rūšies  Gončarovo 
308
lokalioji  V
maksimalaus srauto – minimalaus vektorius
pjūvio  ciklo 
Miobiuso apgręžimo  pjūvio 
Paskalio  vidurkis
Ramsio  sąlyginis 
Tauberio  viršūnė
Turano  grafo 
tikimybė incidenti briaunai 
sąlyginė  viršūnės
tikslo viršūnė  gretimosios 
tinklas 
Ž
žiedas
U polinomų
uždavinys virš baigtinio kūno 
kinų restorano  žodis 
309
Literatūra
1. M. Aigner, Kombinatorik. I. Grundlagen und Zähltheorie, Springer, Berlin, 1975.
2. M. Aigner, Kombinatorik. II. Matroide und Transversaltheorie, Springer, Berlin,
1976.
3. M. Aigner and G. M. Ziegler, Proofs from THE BOOK, Springer, Berlin, 2nd edn.,
2001.
4. I. Anderson, A First Course in Combinatorial Mathematics, Oxford Univ. Press, 2nd
edn., 1989.
5. R. Arratia, A. D. Barbour, and S. Tavaré, Logarithmic Combinatorial Structures: A
Probabilistic Approach, EMS, 2003.
6. G. J. Babu and E. Manstavičius, Brownian motion for random permutations,
Sankhyā: The Indian J. Statist., 61(3), 312–327, 1999.
7. G. J. Babu and E. Manstavičius, Limit processes with independent increments for
the Ewens sampling formula, Ann. Inst. Statist. Math., 54(3), 607–620, 2002.
8. E. A. Bender, Asymptotic methods in enumeration, SIAM Review, 16(4), 485–515,
1974.
9. C. Berge, Graphs, 3rd edn., North-Holand, Amsterdam, 1991,
10. N. L. Biggs, Algebraic Graph Theory, Cambridge Univ. Press, 2nd edn., 1993.
11. N. L. Biggs, Discrete Mathematics, Oxford Univ. Press, 2nd edn., 2002.
12. N. L. Biggs, E. K. Lloyd, and R. J. Wilson, Graph Theory 1736 − 1936, Oxford
Univ. Press, 1976.
13. M. Bloznelis, Kombinatorikos paskaitų ciklas, VU l-kla, Vilnius, 1996.
14. B. Bollobás, Graph Theory, Springer, New York, 1979.
15. B. Bollobás, Random Graphs, Academic Press, London, 1985.
16. B. Bollobás, Combinatorics, Cambridge Univ. Press, 1986.
17. B. Bollobás, Modern Graph Theory, Springer, New York, 1998.
18. M. Bóna, Combinatorics of Permutations, Chapman and Hall/CRC Press, Boca Ra-
ton, 2004.
19. K. Bulota, P. Survila, Algebra ir skaičių teorija, I d., Mokslas, Vilnius, 1976.
20. N. G. de Bruijn, Asymptotic Methods in Analysis, Dover, 1981.
21. S. N. Burris, Number Theoretic Density and Logical Limit Laws, AMS, 2001.
311
Literatūra
22. P. J. Cameron, Combinatorics: Topics, Techniques, Algorithms, Cambridge Univ.

Press, 1994.
23. P. J. Cameron, Combinatorics: Solutions, Additions, Corrections,
http://www.maths.qmul.ac.uk/ pjc/comb/.
24. P. J. Cameron and J. H. van Lint, Graphs, Codes and Designs, Cambridge Univ.
Press, 1980.
25. T. H. Cormen, C. E. Leiserson, and R. L. Rivest, Introduction to Algorithms, MIT
Press, McGraw-Hill, 1990.
26. R. Diestel, Graph Theory, Springer, New York, 1996;
http://www.math.uni-hamburg.de/home/diestel/books/graph.theory/
GraphTheoryIII.counted.pdf.
27. W. J. Ewens, The sampling theory os selectively neutral alleles, Theoretical Popu-
lation Biology, 3, 87–112, 1972.
28. M. V. Fedoriuk, Balno taško metodas [rusų k.], Nauka, Maskva, 1977.
29. Ph. Flajolet and A. Odlyzko, Singularity analysis of generating functions, SIAM J.
Discrete Math. 3(2), 216–240, 1990.
30. Ph. Flajolet and R. Sedgewick, An Introduction to the Analysis of Algorithms,
Addison-Wesley, Boston, 1996.
31. Ph. Flajolet and R. Sedgewick, Analytic Combinatorics, Cambridge Univ. Press,
2008; http://algo.inria.fr/flajolet/Publications/book.pdf.
32. G. P. Gavrilov, A. A. Sapoženko, Diskrečiosios matematikos uždavinynas [rusų k.],
Nauka, Maskva, 1977.
33. C. D. Godsil, Algebraic Combinatorics, Chapman and Hall/CRC Press, 1993.
34. I. P. Goulden and D. M. Jackson, Combinatorial Enumeration, Wiley, New York,
1986.
35. R. L. Graham, M. Grötshel, and L. Lovász (Eds), Handbook of Combinatorics, vol.
I, North-Holland, Amsterdam, 1995.
36. D. H. Greene and D. E. Knuth, Mathematics for the Analysis of Algorithms, Birk-
häuser, Boston, 2nd edn., 1982.
37. J. L. Gross and J. Yellen, Graph Theory and its Applications, CRC Press, 2nd edn.,
2006.
38. J. L. Gross and J. Yellen (Eds), Handbook of Graph Theory, Chapman and Hall/CRC
Press, 2004.
39. M. Hall, Combinatorial Theory, 2nd edn., Wiley, New York, 1986.
40. W. K. Hayman, A generalization of Stirling’s formula, J. für die reine und ange-
wandte Mathematik, 196, 67–95, 1956.
41. P. Henrici, Applied and Computational Analysis, Wiley, New York, 1974.
312
Literatūra
42. H.-K. Hwang, Théorèmes limites pour les structures combinatoires et les fonctions
arithmétiques, Thèse, Ecole Polytechnique, Paris, 1994.
43. A. L. Jakymiv, Tikimybiniai Tauberio teoremų taikymai [rusų k.], Fizmatlit, Maskva,
2005.
44. T. R. Jensen and B. Toft, Graph Coloring Problems, Wiley, 1995.
45. N. L. Johnson and S. Kotz, Urn Models and Their Applications, Wiley, New York,
1977.
46. N. S. Johnson, S. Kotz, and N. Balakrishnan Discrete Multivariate Distributions,
Wiley, New York, 1997.
47. S. Jukna, Extremal Combinatorics. With Applications to Computer Science, Sprin-
ger, Heidelberg, 2001.
48. J. Knopfmacher and W.-B. Zhang, Number Theory Arising from Finite Fields, Mar-
cel Dekker, Inc., New York, 2001.
49. V. F. Kolchin, Random Mappings, Optimization Software, Inc., New York, 1986.
50. J. Kubilius, Tikimybių teorija ir matematinė statistika, 1-asis leid., Mokslas, Vilnius,
1980.
51. J. Kubilius, Ribinės teoremos, VU l-kla, Vilnius, 1998.
52. S. K. Lando, Lectures on Generating Functions, AMS, 2003.
53. J. H. van Lint and R. M. Wilson, A Course on Combinatorics, Cambridge Univ.
Press, 1992.
54. L. Lovász, Combinatorial Problems and Exercises, North-Holland, Amsterdam,
1978.
55. E. Manstavičius, Remarks on the semigroup elements free of large prime factors,
Lith. Math. J., 32(4), 400-410, 1992.
56. E. Manstavičius, Additive and multiplicative functions on random permutations,
Lith. Math. J., 36(4), 400–408, 1996.
57. E. Manstavičius, The Berry–Esseen bound in the theory of random permutations,
The Ramanujan J., 2, 185–199, 1998.
58. E. Manstavičius, The law of iterated logarithm for random permutations, Lith. Math.
J., 38(2), 160–171, 1998.
59. E. Manstavičius, A Tauber theorem and multiplicative functions on permutations,
in: Proc. Internat. Conf. on Number Theory in Honour of Andrez Schinzel, Zakopa-
ne, June 30 – July 9, 1997, vol. 2, Walter de Gruyter, 1999, pp. 1025–1038.
60. E. Manstavičius, Mapppings on decomposable combinatorial structures: analytic
approach, Combinatorics, Probab. and Computing, 11, 61–78, 2002.
61. E. Manstavičius, Discrete limit laws for additive functions on the symmetric group.
Acta Math. Univ. Ostraviensis, 13, 47–55, 2005.
313
Literatūra
62. E. Manstavičius, Moments of additive functions on random permutations, Acta Ap-

pl. Math., 97, 119–127, 2007.
63. E. Manstavičius, Asymptotic value distribution of additive function defined on the
symmetric group, The Ramanujan J., 2007 (to appear).
64. A. Matuliauskas, Algebra, Mokslas, Vilnius, 1985.
65. J. Norkūnienė, The laws of iterated logarithm for combinatorial structures, Doctoral
Dissertation, Vilnius University, 2007.
66. A. M. Odlyzko, Asymptotic enumeration methods, in: Handbook of Combinatorics,
vol. II, R. L. Graham et al. (Eds), Elsevier, Amsterdam, 1995, pp. 1063–1229.
67. V. Paulauskas, A. Račkauskas, Funkcinė analizė, I ir II d., Vilnius, 2007.
68. V. V. Petrov, Nepriklausomų atsitiktinių dydžių sumų ribinės teoremos [rusų k.],
69. A. Plikusas, Kombinatorikos, tikimybių teorijos ir statistikos pradmenys, Šviesa,
Kaunas, 1993.
70. K. Plukas, E. Mačikėnas, B. Jarašiūnienė, I. Mikuckienė, Taikomoji diskrečioji ma-
tematika, Technologija, Kaunas, 2005.
71. A. G. Postnikov, Tauberian theory and its applications, Proc. Steklov Inst. Math., 2,
1980.
72. R. C. Read and R. Wilson, An Atlas of Graphs, Oxford Univ. Press, 1998.
73. J. Riordan, An Introduction to Combinatorial Analysis, Wiley, New York, 1958.
74. J. Riordan, Combinatorial Identities, Wiley, New York, 1968.
75. K. H. Rosen, Discrete Mathematics and its Applications, Random House, New York,
1981.
76. K. H. Rosen (ed.), Handbook of Discrete and Combinatorial Mathematics, CRC
Press, Boca Raton, 2000.
77. V. N. Sachkov, Probabilistic Methods in Discreete Mathematics, Cambridge Univ.
Press, 1995.
78. V. N. Sachkov, Probabilistic Methods in the Combinatorial Analysis, Cambridge
Univ. Press, 1997.
79. A. V. Skorokhod, Atsitiktiniai procesai su nepriklausomais prieaugiais [rusų k.],
80. R. Skrabutėnas, P. Survila, Algebros ir skaičių teorijos uždavinynas, Mokslo ir en-
ciklopedijų l-kla, Vilnius, 1995.
81. R. P. Stanley, Enumerative Combinatorics, Cambridge Univ. Press, I, 1997; II, 2001.
82. D. Stark, Total variation asymptotics for independent process approximations of
logarithmic multisets and selections, Random Structures and Algorithms, 11(1), 51–
80, 1997.
314
Literatūra
83. D. Stark, Explicit limits of total variation distance of random logarithmic assemb-
lies by related Poisson process, Combinatorics, Probab. and Computing, 6, 87–105,
1997.
84. G. Tenenbaum, Introduction to Analytic and Probabilistic Number Theory, Camb-
ridge Univ. Press, 1995.
85. The Electronic Journal of Combinatorics, http://www.combinatorics.org/.
86. N. Vilenkinas, Kombinatorika, Šviesa, Kaunas, 1979.
87. J. S. Vitter and Ph. Flajolet, Average-case analysis of algorithms and data structures,
in: Handbook of Theoretical Computer Science, J. van Leeuwen (ed.), Elsevier,
Amsterdam, 1990, pp. 433–524.
88. L. Volkmann, Fundamente der Graphentheorie, Springer, Wien, 1996.
89. D. B. West, Introduction to Graph Theory, Prentice Hall, 2nd edn., 2001.
90. H. S. Wilf, Generatingfunctionology, Academic Press, San Diego, 2nd edn., 1994.
91. R. Wilson, Introduction to Graph Theory, 4th edn., Longman, 1996.
92. R. Wong, Asymptotic Approximation of Integrals, Academic Press, 1989.
93. V. Zacharovas, Distribution of random variables on the symmetric group, Doctoral
Dissertation, Vilnius University, 2004.
315
Eugenijus Manstavičius
ANALIZINĖ IR TIKIMYBINĖ KOMBINATORIKA
2007 12 20. 19,75 sp. l. Užs. Nr. 255

Leidykla TEV, Akademijos g. 4, LT-08412 Vilnius
Spausdino UAB „Petro ofsetas“
Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius

Analiz Ir Tikimyb Kombinatorika

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Analiz Ir Tikimyb Kombinatorika

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

UDK 519.1/.2(075.

Vadovėlis išleistas vykdant projektą „Informatikos ir matematikos doktorantūros studijų plėtra

Vadovėlį spausdinti rekomendavo VU Matematikos ir informatikos fakulteto taryba

2007 12 07 Nr. 07-383

Recenzavo: dr. Jolita Norkūnienė

Redaktorė Zita Manstavičienė

 Vilniaus universitetas, 2007

ANALIZINĖ TEORIJA 121

10.5. Furjė analizės taikymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 196

TIKIMYBINĖ TEORIJA 215

Pirmosios kombinatorikos þinios siekia senàsias Rytø ðalis,

Skaitytojui, nepamiršusiam Pitagoro teoremos, pateiksime kitą pavyzdį. Plokštumos

A ∪ B := {x: x ∈ A arba x ∈ B}.

Jei C = A ∪ B ir A ∩ B = ∅, tai sąjungą vadinsime tiesiogine. Išraišką tiesiogine

A∪B A∩B A\B AB

Matematikoje, ypač kombinatorikoje, dažnai turint vienus objektus apibrėžiami

1 René Descartes (1596–1650) – prancūzų matematikas ir ﬁlosofas.

nurodydami, kad čia x kinta aibėje X, o y ∈ Y . Juose atsispindi ir atvaizdžio apibrėži-

Atvaizdis f yra pavaizduotas 1.2 paveiksle. Atvaizdžio g funkcinis digrafas pa-

čia y perbėga tam tikrus aibės Y elementus.

1.2. Matematinė indukcija

Galime įsivaizduoti, kad apibrėžime minima funkcija pasako, jog a  eina po a.

2 Leopold Kronecker (1823–1891) – vokiečių matematikas.

Toliau tarę, kad a + n su n ∈ N yra jau apibrėžtas skaičius, įveskime

Naudojantis indukcijos principu apibrėžiama n aibių Dekarto sandauga

Remdamiesi indukcijos aksioma, darome išvadą: formulė yra teisinga su visais n ∈ N.

kiekvienam n 4, taikyti indukcijos principą, manyčiau, yra tikslinga. Iš tiesų, kai

(n + 1)3 − 6(n + 1)2 + 9(n + 1) = n(n2 − 6n + 9) + 3n(n − 3) + 1 4,

nes kvadratinis trinaris yra teigiamas, jei n 4. Tuo baigiame įrodymą.

Kadangi p0 = 1, vadovaudamiesi indukcijos principu matome, kad seka {p(n)}, n 0, yra

αn − (−α)−n αn−1 − (−α)−(n−1)

5 Leonardo Pisano Fibonacci (1170–1250) – italų matematikas.

Didžiausiojo elemento principas. Kiekvienas netuščias baigtinis natūraliųjų skaičių

1.3. Dirichlė dėžučiu˛ principas

ir apibrėžkime funkciją f : N → R, skaičiui a ∈ N priskirdami jo dalybos iš m liekaną. Kadangi

6 Johann Peter Gustav Lejeune Dirichlet (1805–1859) – vokiečių matematikas.

čia x – anksčiau apibrėžtos skaičiaus x ∈ R „lubos“.

skaičių ai ∈ A. Nekeisdami jų išsidėstymo tvarkos sekoje, sužymėkime

aj1 , aj2 , . . . , ajn+1 , 1 j1 < j2 < · · · < jn+1 mn + 1.

1.4. Dauginimo ir „dukart skaičiuok“ taisyklės

yra jos skaidinys, tai

iš indukcijos prielaidos gauname

|A1 × A2 × · · · × Ak | = |B × Ak | = |B||Ak | = |A1 ||A2 | · · · |Ak−1 ||Ak |.

1.7 teorema. Jei X = {x1 , . . . , xn } ir Y = {y1 , . . . , ym }, tai atvaizdžių aibės

galia |F(n, m)| = mn .

Ši atitiktis F ↔ Y n yra abipusiškai vienareikšmė, tad remiantis 1.6 teorema

A = {a1 , a2 , . . . , an } ⊃ B = {ai1 , ai2 , . . . , aik }, 1 i1 < i2 < · · · < ik n.

Poaibiui B sudarykime kodą – n-ojo ilgio vektorių (0, . . . , 1, 0, . . . , 1, . . . , 0), kuriame

čia sumuojama pagal tokius a ∈ A ir b ∈ B, kuriems (a, b) ∈ S. Tarkime, kad ﬁksavę

Tokiu būdu dvilypę sumą išreiškėme kartotine. Panašiai, jei

yra skaičius porų, turinčių ﬁksuotą antrąjį narį b ir priklausančių S, tai

Apskaičiuodami y-ų sumą, pasinaudojome aritmetinės progresijos sumos formule.

Sukeiskite sumavimo tvarką šiuose skaičiavimuose ir patikrinkite rezultatą. Įsitikinkite,

1.7 pavyzdys. Tegu N = {1, 2, . . . , n}, N 2 = N × N, o

S = {(d, m): d|m, d, m ∈ N}

yra dalumo sąryšis. Perskaičiuokime dukart šios aibės elementus.

yra skaičiaus m skirtingų natūraliųjų daliklių kiekis. O

– skaičiaus d kartotinių, neviršijančių n, kiekis. Vadinasi,

1.4. Remdamiesi Peano aksiomomis, įrodykite mažiausiojo ir didžiausiojo elementų

1.5. Visiems n ∈ N įrodykite formules:

1.6. Įrodykite šias Fibonačio skaičių savybes:

1.7. Įvedę papildomą sąlygą 1 i < j n, dvilypę sumą

užrašykite kartotine ir sukeiskite sumavimo tvarką.

Galime įsivaizduoti, kad apibrėžime minima funkcija pasako, jog a eina po a.

čia x – anksčiau apibrėžtos skaičiaus x ∈ R „lubos“.

sumą, žymimą G + G . Formaliai kalbant, G + G = (V ∪ V , E ∪ E ∪ F ); čia

yra du takai, jungiantys v0 su vk , o i + 1 – mažiausias indeksas, su kuriuo vi+1 = ui+1 .

2.22 teorema. Tegul s ∈ A ⊂ V , A = V ir A = V \ A. Tada