Ramintos Bardzilauskaitės

Namų pasaulio vertybės V. Mačernio ,,Vizijose”

Vytautas Mačernis – XX a. egzistencialistas, filosofijos poetas, kadangi jis susidūrė su nepalankiu ir sunkiu
gimtosios šalies laikotarpiu, kuriame vyko sovietinė okupacija, vėliau – nacistinės Vokietijos įsiveržimai,
todėl dėl šių tragiškų įvykių šalies istorijoje dažnai aptinkami humanistiniai kūrybos bruožai. Vienas iš
geriausiai žinomų poeto kūrinių - ,,Vizijos“ – reikšmingiausias eilėraščių ciklas, kuriame ryškiausiai
atskleidžiama namų svarba ir prasmė. Taigi, kaip ,,namų pasaulio vertybės“ vaizduojamos V. Mačernio
kūryboje?
Ketvirtoje vizijoje aiškiai atskleidžiama namų prasmė. Tai, ko gero lėmė, kad poetas V. Mačernis jautė
stiprų ryšį, mylėjo ir gerbė savo tėvynę, o dar labiau savo ,,babūnę“, kuri augino ir rūpinosi jaunuoju poetu.
Būtent ir yra tokia, autobiografiškai pateikiama situacija, ketvirtoje vizijoje. Pirmoje šios vizijos dalyje
prisimenama jauki vaikystė, per kurią eilėraščio žmogus laiką leido su senole: ,,Šiandien prisiminiau aš
vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų“. Namų aplinkoje sukuriamas sakralus momentas ir
lyrinis ,,aš“ jaučiasi ramus ir saugus: ,,Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia“. Tačiau
visa ramybė buvo sudrumsta netikėto šešėlio, kuris suardė harmoningą laiką: ,,Tiktai staiga į mano langą
krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,/ Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.“ Eilėraščio žmogus
ieško užjautimo ir prieglobsčio senolės glėbyje, o ji tuo tarpu: ,,Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane“.
Galima suprasti, kad su senole ir namų aplinka susieta viskas, kas ramu, jauku ir harmoninga. Tuo tarpu,
antroje eilėraščio dalyje grįžtama į dabartį ir lyrinis subjektas jaučiasi nesuprastas, svetimoje ir nejaukioje
miesto erdvėje: ,,nėra kur veido neviltį priglaust“. Taip pat, namų aplinkoje nebelieka daiktų, kurie
išlaikydavo tyrą atmosferą: ,,Neliko kambarį gėlių, neliko nė maldaknygių senų,/ Ir širdyje anų dienų
tikėjimo/ Neliko nė ženklų.“ Taigi, antroje dalyje po senolės mirties, eilėraščio žmogus lieka nesuprastas ir
tuščias, nes namų erdvė praranda savo vertę po senolės mirties. Dar vertėtų prisiminti ir šeštąją viziją,
kurioje aiškiai atskleidžiama šviesos ir tamsos priešprieša. Praeitis, senolė ir namų erdvė reprezentuoja
šviesą, o negailestingas pasaulis – tamsą. Prisiminimas prasideda iš sodraus ir šilto jausmo: „sodybą gaubė
vasaros šilta naktis“. Tačiau po malonaus prisiminimo grįžtama į dabartį: ,,ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn
sugrįžęs,/ Kai iš tolimų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima“ ir prisimenami protėviai: ,,O iš senų
paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs“. Tarp prisimenamų paveikslų išvysta ir mylimą, ir gerbiamą
žmogų: ,,Ir švietė sutemoj senolės šypsena.“ Sapno erdvėje ir laike eilėraščio žmogus vaikšto ir gėrisi
aplinkos vaizdiniais: ,,vaikštau dideliam sode,/ Baltučiai žiedlapiai lyg peteliškės į žolynus krinta“. Šis
sapno epizodas lyrinį subjektą svaigina. Vaikštant pastebi sėdinčią senolę, kuri sapne asocijuojasi su
neregėtai nuostabiai atrodančia pasakų fėja: ,,Jos veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę
spinduliai,/ Jos baltus plaukus nežymiai kedena vėjas,/ Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.“ Taip
susitikus, senolės ir subjekto pokalbis nusikelia į dar gilesnę praeitį: ,,Atsimeni, vaikystėje kadais/ Mes
mėgdavom išeit laukuosna dujen.“ Tačiau iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vienas iš jų – labai
svarbus ir įdomus: „kai tik paaugau, tuoj pasaulin išėjau.“ Palikęs namus ir išvykęs kartu su bendraamžiais
patiria pasaulyje laimę, tai, ko gero vienintelis šiltas prisiminimas apie pasaulį. Tačiau po senolės mirties
pamiršta laimės jausmą: ,,Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė rimtumo“. Vadinasi, šioje ,,Vizijos“
dalyje eilėraščio žmogus antgamtiškai, per sapnus, sutinka senolę ir prisimena dienas namų aplinkoje, kurios
buvo šiltos ir linksmos. Galiu teigti, jog, V. Mačernis autobiografiškai vaizdavo ,,namų pasaulio vertybes“
ketvirtoje vizijų dalyje, kadangi ir pats poetas susidūrė su panašia likimo situacija, o jo sukurtame
ketvirtame eilėraščio cikle atskleidžiama: tikėjimas, ryšys, rūpestis ir namų erdvė, kuri po senolės mirties
nesuteikė emocinės ir dvasinės atramos. O šeštoje vizijoje svarbūs prisiminimai, kvapai, senolių kartos
sukūrė tipišką priešpriešą tarp šviesos ir tamsos. Vadinasi, taip aiškiai V. Mačernis atskleidė ,,namų pasaulio
vetybes“ per eilėraščių ciklą ,,Vizijas“.