Sudėkite skyrybos ženklus.

Renata Šerelytė
KAD KARAS LIAUTŲSI
Ne gūdi stichija kitąsyk grasina žmogui veikiau jo paties puikybė. Pasaulyje
savo duoklę rūsčiai skina karai ir nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo
besiplečiančio jų mastelio. Lietuva ne per seniausiai nutarė neužsisklęsti dar
kelerius metus siųsti taikdarius. Ir pas mus vyksta karas. Tik jame nėra nei
heroikos nei didvyrių nei tikslo kurį pasiekę būtume išdidūs nugalėtojai. Mūsų
karas keliuose ir kryžkelėse įkūnija beprasmiškai žuvusiųjų kančią ir artimųjų
skausmą. O juk mylime savo Tėvynę Norime gyventi ne kentėdami o
džiaugdamiesi. Atleisdami o ne keršydami. Tai kur link skubame? Jeigu agresyvi
drąsa yra vertesnė už mąstymą ir atsargumą reikėtų ryžtis tokią beždžionžmogių
drąsą pamiršti. Nes pasaulis jau nebe archajinis kuriame kęra gaubtasėkliai
paparčiai ir pirmykščio žmogaus grobis sukramtomas pusžalis. Pasaulis
šiandien besąs gyvas paprastais užtat mįslingais dalykais. Kol kas stovime tarsi
paralyžiuoti užkeiktoje sankryžoje. Šventajame Rašte pasakyta gerbk ir mylėk
artimą savo kaip pats save. Pagarba kitam postūmis galintis sustabdyti karą
keliuose. Tam ryžtis gali kiekvienas betgi tokiam poelgiui reikia tikros o ne
išgalvotos drąsos. Reikia pamiršti privilegijas ir įstatymą skelbiantį kad kai kurie
piliečiai yra lygesni už kitus. Galbūt tada dangaus skliautu atkops saulelė ir
pažadins mūsų pasaulį taikai. Galbūt tada ligšiolines lenktynes tik žaisime kaip
žaidžia karą vaikai. O šalies žiniasklaida liudys gijimą.