„Jei lygybę mes turėtum, nė kariauti nereikėtų.

"

Mes jau nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo
savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą;
mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos
veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.

Suprasti knyga:

Mes sėdime tarsi savo kape ir tik laukiame, kad mus užbertų.

Mes bėgame susirietę kaip katės, pagauti šios bangos, kuri padaro mus žiaurius, paverčia plėšikais,
žmogžudžiais, pasakyčiau — pačiais velniais, kuri, sukeldama mumyse baimę, įniršį ir troškimą gyventi,
padaugina mūsų jėgas, kuri padeda mums išsigelbėti ir įveikti mirtį.

Mes nieko nebejaučiame vienas kitam, ir kai mūsų užguitas žvilgsnis krinta ant kurio iš draugų, jį vos
bepažįstame. Mes esame bejausmiai negyvėliai, kuriems kažkoks fokusininkas, kažkoks pavojingas
raganius vėl suteikia galią bėgti ir žudyti.