Tik per kančią tampame žmonėmis

,,Pasakyk, kaip tu sutinki kančią, pasakysiu, kas tu esi“

(E. Junger)

Anot lietuvių filosofo Juozo Girniaus, joks kitas klausimas mūsų taip nepaliečia kaip kančios. Kančia – mūsų
visų dalia. Jos šešėlis gaubia visą mūsų laimės ieškojimą. Paprastai žmogus stengiasi nuo kančios pasislėpti,
pabėgti, užsimiršti, tačiau kaip tik ji ir yra vienas didžiausių mūsų išbandymų ir vertės matų.

Kančia dažniausiai žmones apima susidūrus su likimo smūgiais, kurie išmuša iš pusiausvyros, sutrikdo
įprastą kasdienybę, tačiau neretai kančia pažadina žmones iš sąstingio. Tai gali būti artimojo praradimas,
liga, kaltė dėl savo poelgio ar kitas įvykis, sukeliantis depresyvią nuotaiką. Jei ši negatyvi reakcija į
skausmingą išgyvenimą, su kuriuo sunku emociškai susitaikyti, užsitęsia ir pritrūksta asmeninių resursų
susitvarkyti su iššūkiu, žmogus išgyvena krizę. Ir jeigu krizės akivaizdoje jis pasiduoda nevilčiai, gali įsivyrauti
depresija. Jos apimtas žmogus dažnai linkęs pernelyg neigiamai vertinti savo situaciją: viskas atrodo
nereikšminga, pozityvūs praeities įvykiai užmirštami, ateitimi nebetikima. Būtent tokioje situacijoje atsidūrė
didelė dalis Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių, kuriuos aprašo XX a. lietuvių poetas ir prozininkas,
pats du metus kalėjęs Štuthofo koncentracijos stovykloje, Balys Sruoga romane ,,Dievų miškas“. Kai žmonės
kančios akivaizdoje pasidavė nevilčiai, jie nebeturėjo dėl ko gyventi ir jų gyvenimas nebeteko prasmės. Ne
veltui žinomas filosofas Karlas Jaspersas kančią vadina ribine situacija, nes joje žmogus priartėja prie ribos,
t. y. mirties. Balys Sruoga, kaip pats teigė, atrado skydą, kuriuo galėjo prisidengti nuo mirties pavojaus –
ironiją. Ironiškai B. Sruoga atsiminimų romane vaizduoja ne tik kitus kalinius, prižiūrėtojus, kuriuos
vadino ,,mušeikomis specialistais, budeliais mėgėjais“, bet ir savo likimą. Save jis vadina poetu, lyriku, kuris
yra priverstas dirbti beprotiškus darbus, tokius kaip rąstų tampymas, kelmų rovimas ar net lavonų
tampymas. Ironija tampa savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio
poveikiui, ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis žmogus, atsidūręs ribinės situacijose. Vis dėlto žmogaus
atsakas į kančią gali būti įvairus, ne visi žmonės kančios akivaizdoje tampa žmonėmis, kiti kaip tik pamina
visas žmoniškumo vertybes. Antai V. Franklis, pats išgyvenęs koncentracijos stovyklą, pasakoja savo
pastebėjimus, kaip vieni kaliniai, tapę prižiūrėtojais, sužvėrėja ir kankina kitus, o kiti dalinasi su kenčiančiais
savo duonos kąsniu. Tokį kitų kalinių paveikslą romane ,,Dievų miškas“ piešia ir Sruoga. XIX
skyriuje ,,Mušeikizmo filosofija“ Sruoga aprašo pokalbį su katorgininku Gervinskiu, kuris su pasigėrėjimu
muša kitus kalinius ir teigia, kad ,,čia ne žmonių, čia sistemos reikalas“, o XXX skyriuje ,,Raštinės švietalai“
Sruoga aprašo raštinės kapą Zagorskį ir jo padėjėją Rekajskį, apie kuriuos romano pasakotojas atsiliepia
labai šiltai ir maloniai: ,,Jie priglobė mane, valgydino ir stiprino, padėdami žaizdas išgydyti.“ Taigi, nors
kančią suvokiame kaip kažką tamsaus, negatyvaus, ji, pasak filosofo Antano Maceinos, turi stiprią
žadinamąją galią, t. y., jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų ir jis
niekad neatbustų tikrajam buvimui. Būdamas laimingas žmogus mano, kad pasaulis ir kasdienybė yra tikroji
jo buvimo erdvė.