Henrikas Radauskas

„Laiškai sau pačiam”

Ignas Tankevičius, Rokas Stanevičius, Pijus
Keturakis, Martynas Kemzūra, Ema
Raugalaitė 4B
 „Laiškai sau pačiam”
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai.
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus — eiles rašau.
 Turinys
• Eilėraščio pats pavadinimas kelia klausimą • Antroji strofa pradedama žodžiais „Ir kažin“, kuriais
kodėl laiškai skirti sau, o ne kitam žmogui. pradedama kiekviena strofoje esanti eilutė. „Ir kažin kur
rieda vežikai, / Ir kažin ką loja šuva, / Ir kažin ką plėšia
Jau pirmose eilėraščio eilutėse rašoma apie
plėšikai, / Ir kažin kam ritas galva.“ Jaučiamas kylantis
lyrinio „aš” atitolimą nuo visuomenės. Tai
nerimas, vaizduojamas pasaulio chaosas, pyktis,
galima pamatyti iš žodžių „Vos liesdamas nusikaltimai.
daiktus ir žmones,/Aš laikausi pats už
savęs”, Šios eilutės leidžia skaitytojui
suprasti, kad lyriniui subjektui be jo paties
daugiau nieko neliko, net ir Dievo. Tai yra
pabrėžiama ir paskutinėse pirmos strofos
eilutėse. „Ir einu be dangaus malonės”.
 Turinys
• Trečiojoje strofoje jau išvardinti neigiami • Ketvirtojoje strofoje įvardijama lyrinio subjekto pozicija
aplinkos elementai pakeičiami kitais „Mus „Negaliu nė vienam padėti / Ir padėti man neprašau.“ Ja
atskleidžiama pozicija, jog aplinkinių žmonių iš tamsos
nelaimės veja, kaip aras / Veja bėgančią avį
išgelbėti lyriniam subjektui nepavyks. O ir iš jam
laukais.“ Dviem kontrastingais gyvūnais –
susiklosčiusios situacijos išsivaduoti pagalbos lyriniam
avimi ir aru – nekaltumo ir galios subjektui nereikia. Paskutinės eilutės „Negaliu nežydėt,
įvaizdžiais, išryškinamas pasaulio neliūdėti/Ir sau laiškus - eiles rašau.“ Dar labiau pabrėžiama
žiaurumas. Paskutinėmis trečiosios strofos lyrinio subjekto vienatvė.
eilutėmis „Bet nei badas, nei maras, nei
karas, / Nei pragaras mūs nepakeis.“ Lyrinis
aš nemano, jog jį supantis pasaulis bei
žmonės gali pasikeisti.
Tema Idėja Problema
Lyrinio subjekto
Pasaulis yra
atsiskyrimas nuo jį Kodėl žmogus yra
negailestingas, tarsi
supančio pasaulio atsiribojęs nuo
kovos lauke, esi vienas
žiaurumų, pykčio bei pasaulio ?
prieš visus.
chaoso.
Kontekstas
„Aš laikausi pats už savęs”. Šiuose
žodžiuose slypi vienas
svarbiausių H. Radausko kūrybos
bruožų – vienišumas,
individualizmas.
Henriko Radausko kūrybai
nesvetima ironija, gilinimasis į
žmogaus emocijas, grožio
ieškojimas buityje ir aplinkoje, o
svarbiausia: kalba, vaizdai, garsai,
spalvos ir jų žadinamas nerimas,
skepticizmas.
 Laikas, erdvė
Laikas - dabartis.
Eilėraštyje nurodoma neapibrėžta vieta -
pasaulio gatvės. Kurios vaizduojamos kupinos
žiaurumo bei bedievystės, kuri aprašoma kaip
ėjimas pasauliu be dangaus malonės.
 Lyrinis Subjektas

Jis vaizduojamas Individas

Pats kūrinio
kaip individuali nepriklauso nuo
pavadinimas
asmenybė, kuri išorinių etinių
skaitytojui nurodo,
išgyvena vienatvę normų, o tik nuo
kad šio eilėraščio
ir atsiskyrimą nuo savo sąžinės.
lyrinis subjektas
neigiamos aplinkos
yra pats autorius.
ir žmonių.
 Meninė raiška

Palyginimai Pakartojimas
„Mus nelaimės veja, kaip „Ir kažin”
aras”
.
.Metafora Priešprieša
„kažin kam ritas galva”, aš – mes, aukštai – žemai,
„Negaliu nežydėt”, „be atrūkimų nuo tikrovės ir
dangaus malonės” grįžimų į ją.
. .
Personifikacija
„nelaimės veja”
.
 Teiginiai
- Atsiribojimas nuo pasaulio gali
priversti prie vienatvės.
-Sunkiomis akimirkomis, kūryba gali
padėti išsivaduoti.
 Remdamiesi autoriaus
biografija įrodykite, kad lyrinis
subjektas - pats autorius.