Ar tėvų ir vaikų problema amžina?

Deja, iki mūsų laikų išlikusi problema, kad dar yra vaikų,kurie atsisako rūpintis savo pasenusiais tėvais.
Tėvai visada rūpinosi vaikais, bet kai jie užauga, jie tampa savarankiški. Laikui bėgant, tėvai sensta ir kai
kurie vaikai paprastai juos pamiršta arba atiduoda į globos namus, pamiršdami, kad jais rūpinosi tėvai.
Panaši problema vaizduojama Jono Biliūno, XIX a. pabaigos.-XX a.pradžios lietuvių prozininko,
novelėje ,,Ubagas“. Tai novelė apie žmogų, kuris anksčiau buvo pasiturintis, tačiau atidavęs savo sūnui
visa širdi, liko be namų, nes sūnus jį išvarė. Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir vaikus mylintis
žmogus, o ypač mylintis gyvąja gamtą. Sabaliūnui skaudžiausia yra net ne tai, kad sūnus jį išvaro, o tai,
kad anūkai, matydami tėvo pavyzdį, taip pasielgs su jo sūnumi. Seneliui skaudu, kad linkėdamas gera ir
atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko. Taigi, tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai
kurie, kada šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų.
Kita skaudi kai kurių šeimų problema yra ta, kad girtaujantys tėvai nesirūpina savo vaikais. Kai tėvai
yra girti, vaikai nekontroliuojami. Taip pat kai kurie tėvai būdami girti muša ar verčia vaikus ką nors
daryti. Tokia problema paliečiama Jurgio Savickio, lietuvių prozos novatoriaus, novelėje ,,Kova“.
Pasakojama vaiko kasdienybė, jį supanti aplinka – nuolatos girtas tėvas ir pasileidusi mama. Nors vaikas
dar mažas, tačiau įžvelgia tėvo ydas. Vaikas svajoja apie gera šeimą. Jis norėjo padėti savo tėvui, svajoja
apie tėvo veiklumą, nori, kad jis rūpintųsi buitimi. Vaikas supranta, kad tėvas yra geros širdies, tačiau
neturi valios, nemoka suvaldyti net savo moters. Vaikas suvokia, kad galima išgerti, tačiau tik „su protu“
ir ne kiekvieną dieną, o mama nedora, paleistuvauja, išdavinėja tėva.