Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) - pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba,

vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d.
Zaosėje, netoli Naugarduko (dab. Baltarusijoje). Tėvas buvo Minsko matininkas ir dirbo
advokatu Naugarduko teisme, motina - ekonomo duktė. Šeima turėjo Harbatovičių
(Harbatowicze), Zaosės (Zaosie) dvarus ir namą Naugarduke. Tai buvo kilminga lietuviška
giminė, kurios protėvis Rimvydas gyveno dar pagoniškoje Lietuvoje.

Naugarduke A.Mickevičius praleido laimingus vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus.

Poeto tėvas išugdė sūnui gilų patriotizmo jausmą. Šeimoje A.Mickevičius pažino liaudies buitį,
papročius, pamėgo liaudies kūrybą.1807-1815m. A.Mickevičius lankė dominikonų apskrities
mokyklą Naugarduke. Ją baigęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Pirmus metus mokėsi Fizikos ir
matematikos fakultete, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto mokytojų
seminariją. A.Mickevičiui dėstė įžymūs Vilniaus universiteto profesoriai: G.E.Grodekas,
L.Borovskis, J.Lelevelis. Universitete jis įsigijo aukštąjį humanitarinį išsilavinimą, gavo puikų
literatūrinį pasirengimą, išmoko svetimų kalbų, kurioms ir vėliau skyrė daug dėmesio. 1817m.
universitete buvo įkurta slapta Filomatų draugija, kurios literatūros ir moralės mokslų skyriui
vadovavo A.Mickevičius.

1819m., baigęs universitetą, A.Mickevičius buvo paskirtas dirbti į Kauną - apskrities mokyklos
mokytoju. Ten dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką, politinę
ekonomiją, buvo mokyklos bibliotekos vedėjas.

1821-1822 mokslo metus A.Mickevičius praleido Vilniuje. Čia 1822m. išleido pirmąjį
savo Poezijos tomą, kurio pagrindą sudarė Baladės ir romansai. 1822m. rugsėjo mėnesį vėl
grįžęs į Kauno apskrities mokyklą, 1823m. išleido antrąjį Poezijos tomą, į kurį įėjo
poema Gražina ir dvi (II ir IV) Vėlinių dalys.

Už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje 1823m. spalio 23d. A.Mickevičius buvo suimtas,
pervežtas į Vilnių ir įkalintas bazilijonų vienuolyne, o 1824m. spalio 25d. ištremtas į Rusiją.
Gyveno Peterburge, Maskvoje, Odesoje, išleido Krymo sonetus, (1826), poemą Konradas
Valenrodas (1828).

1829m. A.Mickevičius išvyko į Vakarų Europą, gyveno Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje.

Sužinojęs apie sukilimą Lenkijoje, 1831m. atvyko į Poznanę, bet 1832m. vėl išvyko į Drezdeną,
kur parašė Vėlinių III dalį. Tais pačiais metais įsikūrė Paryžiuje, dalyvavo lenkų bei lietuvių
politinių emigrantų (1831m. sukilimo dalyvių) veikloje, išleido europinę šlovę autoriui pelniusią
politinę brošiūrą Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos (1832) ir stambiausią savo kūrinį -
poemą Ponas Tadas (1834). 1839 - 1840m. dėstė lotynų literatūrą Lozanoje, Prancūzų koledže
(Collège de France) 1840 - 1844m. - slavų literatūrą.

1841 - 1847m. bendravo su mistiku A.Towiańskiu, propagavo jo idėjas. Nutraukęs su juo

santykius, 1848m. išvyko į Romą, kur norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną
kavai su Austrija. Grįžęs į Paryžių, 1849m. redagavo laikraštį Tribune des Peuples (Tautų
tribūna), kuriame ragino kurti revoliucinę tautų sąjungą. Kilus Krymo karui, 1855m. nuvyko į
Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Ten tapo choleros epidemijos auka - mirė
Konstantinopolyje 1855m. lapkričio 26d. Palaidotas Krokuvoje.
A. Mickevičiaus kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, su Lietuvos
istorija ir lietuvių kultūra. Pats A.Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės
piliečiu, vadino Lietuvą savo Tėvyne.