Egzistencializmo atstovo Balio Sruogos autobiografiniame kūrinyje pasakotojas šaiposi iš kiekvieno

pareigūno, iš kiekvieno skausmo ir ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo, iš kiekvieno nutikimo. Pasakotojas
sugeba sarkastiškai pasijuokti iš pasipūtėlių, girtuoklių bet žiaurių SS viršininkų, iš betvarkės lagerio
įstaigose, kuri leidžia masišką plėšikavimą ir nusikaltimus. Šituos juokus dar lengva suprasti. Bet pasakotojas
juokiasi ir iš ligoninėse vykstančių iš numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“, iš
žaizdų ir choleros ar šiltinės epidemijos. Netgi susidaro iliuzija, kad jis juokiasi iš savų mirties ar žydžių
naikinimo. Viename iš kūrinio epizodų,pasakotojas ironizuoja patikrinimus,galvažudys profesorius
Cimermanas minkštą klipatą neklaužadą patempia į pasienį , paimą jį už krutinės - ir takš - klipatos galelę į
sieną.Pasakotojas ironizuoja ir vartoja mažybinius žodžius kuriais tarytum juoktusi iš tos situacijos.Dar be to
priduria jog nieko sau razbaininkelis buvo Cimermanas.Razabininkelio sąvoka pasakotojas pasijuokia iš
Cinermano ir jo patikrinimu.Tokių epizodų kūrinyje pilna kuriais norima pasijuokti iš esamos situacijos. Per
kiemą slenka leisgyvė, lavonų tvaiku atsiduodanti „klipatų komanda“,išnešus per naktį mirusiųjų palaikus
ilgai dar „kažkokios rakštys per dūšią braido“. Kaip šiurpus groteskas vaizduojamas lavonų deginimas:
„Smilksta rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink
duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“. Taigi, kūrinyje irozniuojamos
situacijos ir naudojamos mažybinės frazės kuriomis pasakotojas parodo asmenybės nepalaužiamumą.