„Įsisamonti absurdą – reiškia būti laisvam“.

Kaip egzistencialistai suvokia

laisvę?
Kiekvienas siekiame laimės. Tai vienas iš pagrindinių mūsų siekių. Mums
atrodo, kad patys žinome, ko norime, ko mums reikia, kad būtume laimingi.
Egzistencelizme laisvė – žmogaus galimybė pasirinkti. Jis kuria savo laimę
rinkdamasis. Laisvė savo būties pasirinkimas, o ne jos pagrindas. Deja, naivu
tikėtis, kad gyvenimą renkamės mes patys. Anksčiau ar vėliau vis tiek
susidursime su tuo, kas mums nepatinka, ir privalėsim tai rinktis. Būdami laisvi,
privalome suvokti save, savo pasirinkimų ribas. Visa tai apibrėžė Arvydas
Šliogeris, nagrinėdamas Albero Kamiu kūrybą: „Būti laisvam reiškia įsisąmoninti
savo ribas ir jų neperžengti taip, kad būtų pažeistos kito žmogaus ar net
paprasčiausio pasaulio daikto būties ribos ir tose ribose išsiskleidžianti jo teisė
būti savimi ir sau.“ Tačiau dažnai beieškodami savęs, savo laimės, matome tik
save, tampame abejingais kitiems, egoistiški, dažnai atsiribojame nuo
aplinkinių nuomonės. Būtent tada ir susiduriam su absurdu ir susvetimėjimu.
Absurdo problema prancūzų filosofijoje, literatūroje intin akcentuojama tada,
kai rašytojai ir filosofai tiesiogiai susiduria su karo grėsme Europoje bei su pačiu
karu. Albero Kamiu kūrinyje „Sizifo mitas“ svarbiausios problemos yra
absurdas, maištas, laisvė, aistra ir savižudybė. Kamiu atsiriboja nuo klausimų
apie dievą, dvasiais ir t.t, pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos
problema. Kiekvienas Kamiu herojus nėra tik paskirta asmenybė – jo likime
susilieja žmogiškųjų likimų visuma, jis tarsi įkūniją gyvenimiškąjį likimą, kuris
skirtas kiekvienam mirtingajam. Laisvas žmogus yra man tas, kuris nesijaudina
dėl kiekvieno niekio, sugeba atskirti dalykus ir priimti sprendimus kurie yra jam
svarbūs