Antanas Škėma

Romanas „Balta drobulė“

  Kūrinys Tema Vertybės Pagrindinė mintis

Antanas
Škėma Susidūrimai su tikrove,
Egzistencinės vienatvės,
Tiesa, meilė. žmogus patiria asmens
  gyvenimo absurdo tema.
tapatybės krizę.
Meilės ieškojimo ir jos Kūryba, Įmanoma pasipriešinti
  „Balta prasmės tema. jausmai, absurdiškam gyvenimui.
drobulė“
XX a. Emigrantų patirtis.
Maištas,
vidurys A.Garšvos gyvenimas,
atsakomybė,
istoriniai įvykiai
tėvynė.
  ( emigracija).

Kokią įtaką A. Garšvai padarė moterys?

Moters meilė gali daryti įtaką ne tik poetui, bet ir jo kūrybai bei neretai tapti tarsi jos medžiaga ar
impulsu. Kūrėjai nevengia ne tik taurios bei egzistenciją  įprasminančios abipusės meilės, bet ir
epizodinių, aistros pripildytų , kūniškų geismų patenkinimo akimirkų su dailiosios lyties atstovėmis.
Patirdami tiek dvasinę, tiek iš kūnišką meilę, jie pasisemia kūrybinio įkvėpimo ir medžiagos poezijai.
Tai poetams, kaip meniškos prigimties asmenybėms, leidžia tęsti savo kertinį gyvenimo siekį-kurti.
Apie tai kalbama ir XXa. lietuvių moderniosios literatūros kūrėjo, prozininko, dramaturgo bei
katastrofinio modernizmo atstovo Antano Škėmos intelektualiniame-psichologiniame romane „Balta
drobulė“. Pagrindinis kūrinio herojus Antanas Garšva nors  ir dėl savo ligos negali kurti šeimos,
tačiau  savo gyvenimo kelyje sutinka ne vieną moterį, kuri  jam tampa reikalinga kaip priemonė
apsirūpinti kūrybine medžiaga: „Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai.“ Viena iš jų-Jonė, tapusi
pirmąja tikra meile. Mergina, sukėlusi jaunam vaikinui dar nepažintus jausmus, kuklų Antaną Garšvą
pripildo nenumaldomos aistros bei agresijos, kurie tampa pirmaisiais ligos požymiais. Nors Antanas
Garšva yra pasiryžęs su Jone sukurti šeimą, tačiau dėl savo ligos palieka Jonę ir taip praranda
galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima. Netekęs vienos iš
svarbiausių egzistencijos prasmių vieninteliu jo tikslu ir paguoda lieka kūryba, kurią, patyręs tiek
meilę, tiek jos skausmą bei pasisėmęs kūrybinio įkvėpimo, pagaliau geba kurti profesionaliai. Taigi,
moteris gali tapti kūrybos įkvėpimu bei kūrybinio profesionalumo impulsu.

XXa. lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas, dramaturgas bei katastrofinio

modernizmo atstovas Antanas Škėma intelektualiniame-psichologiniame romane „Balta drobulė“
įvairių dailiosios lyties atstovių paveikslais  perteikė, kokią įtaką kūrėjui gali daryti moteris ir kaip jos
meilė gali tapti kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Pagrindinis kūrinio herojus Antanas Garšva nors  ir dėl savo
ligos negali kurti šeimos, tačiau  gyvenimo kelyje sutinka ne vieną moterį, kuri  jam tampa reikalinga
kaip priemonė apsirūpinti kūrybine medžiaga: „Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai.“ Viena iš
jų-Jonė, tapusi pirmąja tikra meile. Mergina, sukėlusi jaunam vaikinui dar nepažintus jausmus, kuklų
Antaną Garšvą pripildo nenumaldomos aistros bei agresijos, kurie tampa pirmaisiais ligos požymiais.
Nors Antanas Garšva yra pasiryžęs su Jone sukurti šeimą, tačiau dėl savo ligos palieka Jonę ir taip
praranda galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima. Netekęs vienos
iš svarbiausių egzistencijos prasmių vieninteliu jo tikslu ir paguoda lieka kūryba, kurią, patyręs tiek
meilę, tiek jos skausmą bei pasisėmęs kūrybinio įkvėpimo, pagaliau geba kurti profesionaliai. Vis
dėlto, svarbiausia jo gyvenimo moteris buvo motina, iš kurios jaunasis poetas paveldėjo itin jautrią
psichiką ir poetinę dovaną. Motina taip  turėjo jam teigiamos įtakos nuo pat vaikystės jį mokydama
užsienio kalbų bei pasakodama istorijas prieš miegą. Deja, būtent iš motinos Antanas Garšva
paveldėjo psichinę ligą, dėl kurios paveldėjimo baimindamasis poetas įnešė į savo gyvenimą gausybę
chaoso. Taigi, moterys, turėję įtakos Antano Garšvos gyvenime, ne tik padėjo jam gyvenimo pamatą,
tačiau dažnai tapdavo ir kūrybos šaltiniu. 

Antano Škėmos analizė “Balta Drobulė”

Antanas Škėma – XXa. Lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Stambiausias

jo kūrinys yra intelektualinis psichologinis romanas “Balta Drobulė”, kuriame svarbiausias
yra žmogaus vidus, o išorė reikalinga tik paryškinti vidinės būsenos niuansus. K8rinio
pagrindinis veikėjas grumiasi kankindamasis su monotonijos ir realybės, mirties ir amžinybės
problemomis, tačiau jis taip pat stengiasi kurti ir giliau įsijausti į gyvenimą.

Šį Antano Škėmos romaną norėčiau nagrinėti prasminiais segmentais. Pirmasis –

pavadinimas “Balta Drobulė”. Mano manymu, jis tiksliai apibūdina bepročio vidinę būseną,
atspindi jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškina Antano Garšvos
gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus… Taigi pavadinimas – tai
užuomina į pagrindinio veikėjo nuotaiką ir jausmus, kurie labai svarbūs norint, įsigilinti į
Antano Škėmos romaną.

Pirmoje ištraukos pastraipoje tiksliai vaizduojama Amerikos kultūrų, rasių ir papročių

įvairovė: “rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų
girtuoklių party, Čankaišeno karininkų pasitarimai…” Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje
atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos
bendruomenės. Autorius tyčia šioje pastraipoje tik vieną kartą pamini Antano Garšvos vardą,
šitaip išryškindamas veikėjo gyvenimo krizę. Skaitytojas jaučia, kad meniška lyrinio subjekto
asmenybė kenčia, nes jai neleidžiama atsiskleisti uždaroje erdvėje. Ši aplinka sukuria unikalią
nuotaiką, todėl nesunku įsigilinti, įsijausti į Antano Garšvos vidinę būseną ir įvykių
nenuoseklumą bei svetimumą.

Trečiasis prasminis segmentas pasižymi savo neįprastu monologu, kuris plačiau praveria
duris į Antano Garšvos vidinę nuotaiką, atskleidžia jo padrikas mintis: “o ne, dvasiškasis
tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzainėje…” Veikėjo minčių nepastovumas
ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva – beprotis. Juk
skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės
degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę: “jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip
---”. Šioje menamojoje kalboje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumas ir monotoniška
kasdienybė, neleidžianti pasinerti į uždarą kūrybos pasaulį. Trumpi, pasikartojantys
atsakymai savo klientams “taip”, “ne”atspindi lyrinio subjekto asmenybės sąlyginį ribotumą,
neleidžia jam atsiskleisti, išsipasakoti, o tai mano manymu, yra didžiausia bausmė meniškos
prigimties žmogui. 
Ketvirtosios pastraipos pradžioje pastebime įgrisusią kasdienybę: “ir Antanas Garšva tęsia
ritualą”. Kadangi tai pirmasis paragrafo sakinys, jis ypač ryškiai pabrėžia tą monotonišką
kasdienybę ir pristato tolimesnę kūrinio temą. Pasikartojantys žodžiai: “prašau”, “dėkui”,
“mygtuką”, “kyla” įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Minėti žodžiai tarsi menamojo
monologo ištraukos, kurios atspindi veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia
Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. Aukštų skaičiai: “1,2,3,4,5,6,7,8,9,10” – tai
matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga lyrinio subjekto asmenybe. Pastarasis
sugretinimas tiksliai nutapo svetimą ir nemalonią Antano Garšvos erdvę, tačiau šią aplinką
papildo dar vienas menkas aksesuaras – tai uniforma: “Antanas Garšva tiesia ranką balta
pirštine”, ji patalpina veikėją į dar siauresnią erdvę negu keltuvo dėžutė, padaro jį
nereikšminga ir pilka didelio viešbučio grandimi, kuri amžinai yra neįdomi ir griežtai
apibrėžta.

Paskutiniame segmente taip pat akcentuojama monotoniška funkcija: “up ir down, up ir

down”. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad
jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas, nelaisvės
jausmas. Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: “Nauji
dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.” Manyčiau,
tokiu būdu autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau
skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba
plačiai šypsotis: “ir jo dantys sublizga”. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių
bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų
silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Iš to galime daryti
išvadą, kad jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo
neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas.
Paskutinis paragrafo sakinys: (“Europiečiai skaito knygas”) įrodo, kad Antanas Garšva buvo
kitoks – menininkas, turintis individualią asmenybę.

Romanas pasižymi unikalia sakinio struktūra ir ypatybėmis. Pastebime, kad Antanas Škėma
mėgsta įvairaus ilgio sakinius, tokiu būdu jis sukuria lyrinio subjekto chaotiškas mintis ir
nuoseklų kelią link beprotybės. Sakiniai labai konkretūs, pateikiama tik būtiniausia
informacija. Ištraukoje keletą kartų pavartoti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai:
“minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama”. Manau, šis akcentas pabrėžia begalinį
herojaus vienišumą. Taip pat kūrėjas mėgsta neįprastą skyrybą, kuri yra vienintelis akcentas,
sukonkretinantis chaotiškai  išreikštas mintis, todėl ji šioje ištraukoje vaidina itin svarbią rolę.

Išnagrinėjus ištrauką, įsitikinau, kad ne veltui vertiname Antano Škėmos kūrybą. Jis sukūrė
nuostabų veikalą apie lietuvį išeivį ir jo kančią, stengiantis pritapti prie didžiulio Amerikos
pinigų “gaminančio” fabriko. Aš pamačiau, kad ši laisva šalis nėra tinkama vieta trapiai
meniškai sielai, nes Amerika yra negailestinga. Antra vertus, žinau, kad joje net patys
amerikiečiai jaučiasi vieniši, nes jiems svarbiausi tik pinigai, todėl, mano manymu, posakis
“laikas - pinigai” ne iš piršto laužtas.