„Ad astra“ (iš lotynų k.

— iš žvaigždžių)
Ūkininkas Dalba atsikėlęs anksti ryte Kalėdų laike nori padaryti reformų gyvenime, rengėsi eiti į bažnyčia.

Nusprendžia nužudyti šunį (šuvą), atsikratyti, matyt, nereikalingas jam, nors Dalbos žmona (Dalbienė) prašo, kad
šventadienį nieko nepadarytų gyvuliui.

_Pasielgta buvo šuniškai.

<…>
Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti.
<…>
Šuva įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį.

Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir
svarus. Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį
rankon._

Akivaizdu, kad ūkininkui rūpi, ką kiti žmonės mano apie jį. Jis veidmainiškas — iš išorės atrodo kaip uolus katalikas,
bet išties nori nužudyti šunį.

Dalba netyčia įkrenta į aketę ir pradeda skęsti. Tuo metu netoli buvo vaikėzai, kurie pamatė, kad jis bando nuskandyti
šunį. Visgi nenorėjo prašyti jų pagalbos. Taigi, jam gyvenimą išsaugoja šuo.

      Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti.
      Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti. Jo ir be to sunkūs kailiniai pradėjo mirkti ir traukė apačion; į batus čiurškė
šalto vandens srovelės.
      Šuva, lakstęs visą laiką aplinkui, piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir atsispirdamas gyslotomis
kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti.
Pradėjo verkti. Tai žmogus ant ribos. Buvo laimingas ir dėkingas šuvai:
       – Ciucka! – jis pabučiuotų šunį.
       Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.
Toks šlapias eina į bažynčią, mano, kad bus geresnis žmogus, bet grįždamas iš bažnyčios prisiminė, kad dar
to brudo nenuskandino, nes drabužiai šlapi, su skyle. Vis dėlto po to šį šunį nužudo. Antrąjį kartą šuo nebekovoja prieš
lemtį.

Grįždamas iš bažnyčios vietoj to, kad būtų buvęs geresnis, nuskandina šunį, taip ironizuoja.
Dalba yra vartotojiškos prigimties, žmogus su kauke, p grįžus į gražius namus niekas nežinojo (netgi apsilankęs
kunigas papolitikavo, giria šviesius namus, nežinodamas, koks Dalba), kad įvyko kažkas žiauraus.

      „Šilta troba – tai geriausias daiktas!“

Dalba (žodžio reikšmė) — lazda, pagalys: neperlenkiamas, nelankstus žmogus, sunku/neįmanoma pakeisti tokio
žmogaus.

Lyginant „Ad astra“ su Jono Biliūno kūriniu „Brisiaus galas“, galima sakyti, kad Dalba kur kas žiauresnis, nes jis
ne tik bando nužudyti šunį, bet ir nebijo tiesiai žiūrėti į šuns akis, o Biliūno veikėjas negali matyti tos agonijos. Santykis
yra skirtingas.

Tema:  Namų sargo gyvenimo pabaiga.

Problemos:   Kodėl šuo nebereikalingas? Kaip kinta dvasinių vertybių skalė?

 Tai pasakojimas apie Dalbą, kuris pasiryžo atsikratyti seno šuns. Bet įvykiai pasisuko kita linkme ir
tas šuo jam išgelbėjo gyvybę , bet ūkininkas už tai jam neatsidėkojo.
 Įvykis vyksta šventadienį.
 Novelės veiksmas trunka nuo ryto iki vakaro. Vyras norėjo paskandinti šunį einant į bažnyčią, bet tai
nepavyko, ir jis įvykdė šį žiaurų nuosprendį grįžtant iš jos.
  Veiksmo vieta , yra ant užšalusios upės kranto.
 Dalbai yra svarbiau viešoji nuomonė, negu vidinės moralinės nuostatos.
 Čia, ir kaip kituose Savickio kūriniuose, susipina daug jausmų ir veiksmas greit pasisuka kita linkme.
Jaučiama panieka, po to džiaugsmas dėl gyvybės išgelbėjimo ir vėl staiga atsiranda  Dalbos pyktis,
kuris ir pražudo šunį.
 Čia labai aiškiai susipina moralinės nuostatos. Dalba –tikintis žmogus: lankosi bažnyčioje, pas jį
dažnai lankosi kunigas, o jis nesilaiko krikščioniškų moralės principų.
 Ūkininkas po šio įvykio į namus įėjo ramesnis ir ne su tokiu trenksmu kaip įprasta. Gal ir jam širdyje
pagailo šuns , kuris jį išgelbėjo nuo mirties, bet tai jis suprato jau per vėlai ir to labai aiškiai
neparodė.
 Šią novelę galime priskirti prie pamokančių novelių.

Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai
kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti,
išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį
kitaip – paskandina savo seną šunį.

Tema: žmogaus elgesys ir Rinkinys “Šventadienio Gyvenimo Ne visada

mąstymo konfliktas sonetai”, kurių stilius - paradoksalumas žmogus gali
,,Ad Astra“ ekspresionistinis. atsilyginti
J.Savickio vaizduojama gerumu, net jei
Čia visas veiksmas sukasi aplink realybė yra ne tiek kuriama, jam  buvo
kaimo buitiškus dalykus, visiems Laisvas
kiek atliekama. Rašytojui Apsiprendimas išgelbėta gyvybė.
įprastą valstiečių gyvenimą dar svarbu tikrovės formos
nenujaučiamo karo išvakarėse. sukeliamas įspūdis. Šiuo
Kuomet žmonės kupini reformatoriškų požiūriu J.Savickis tebėra Kaltės jausmas
nuotaikų, pasiryžę daug ką nuveikti. artimas impresionizmui.
(„ Energijos buvo daug, jis nežinojo, Stipresnio mogaus
kur ją dėti.“)Čia jau seniai vasaromis poelgis silniasniam
nebesirpsta vyšnios, nebežaliuoja gyvunui
neįžengiamos girios. Visa tai
apsakymo veikiančiąjam Dalbai Ar senas šuo, jau
primena tikrą chaosą, apleistą kraštą. nereikalingas?
Aplink tik brutalaus rovimo ar
griovimo pėdsakaiNusprendžia vienas
pats keisti pasaulį.(„ Aš padarysiu
savaip ir nepasiduosiu, - ištarė Dalba
lyg koks pionierius.“) O pradžią to
keitimo jis susieja su apsivalymu –
senų ir nereikalingų daiktų
atsikratymu. Neaišku kodėl, bet
pirmąja jo auka tampa kieme
„gaivalinėjąs” senas šuo. Dalba
mėgina nuskandinti savo seną,
paliegusį šunį aketėje, tačiau pats į ją
įkrenta. Šuo ištrūksta iš aketės ir, nors
ir būdamas piktas, išgelbėja
šeimininką. Vėliau parodomas dar
keistesnis Dalbos poelgis – jis antrą
kartą skandina šunį, nepaisant to, kad
augintinis išgelbėjo jo gyvybę.

Dalba mėgina nuskandinti savo seną,

paliegusį šunį aketėje, tačiau pats į ją
įkrenta. Šuo ištrūksta iš aketės ir,
Kaip tu elgiesi su kitais,
6. Gyvenimo nors ir būdamas piktas, išgelbėja
„Ad astra‟ taip kada nors bus
paradoksalumas šeimininką. Vėliau parodomas dar
pasielgta ir su tavimi
keistesnis Dalbos poelgis – jis antrą
kartą skandina šunį, nepaisant to, kad
augintinis išgelbėjo jo gyvybę.
Apsakyme ,,Ad Astra" (lot. ,,į žvaigždes") vaizduojamas ū kininkas Dalba, kuris sekmadienio rytą pasiryžta ,,reformuoti visą
savo gyvenimą": nutarė užtverti kelią, kad nebegalėtų juo naudotis kaimynai ir atsikratyti seno šuns. Šios detalės
atskleidžia, kad ū kininkas vadovaujasi savo primityvių, egoistiškų poreikių tenkinimu. Toliau rašoma, kaip priėjęs
eketę ,,saldučiu cukriniu balsu" kviečia augintinį, tarsi užsideda aktoriaus kaukę, įstumia šunį į eketę, tačiau šuo iššoka ant
ledo, o Dalba pats atsiduria vandenyje, bet šuo vėl pasitarnauja - ištraukia šeimininką iš eketės. Novelėje rašoma, kaip
Dalba neatsisako savo kelionės tikslo - eina į bažnyčia, o grįždamas įstumia augintinį į eketę. Grįžta namo, bendrauja su
kunigu, laukia skanaus maisto: ,,kaip čia šviesu ir jauku". Tad apsakyme išryškinama dionisiškoji žmogaus prigimtis:
žmogus savanaudis, egoistas, neturintis aukštesnių tikslų, nedėkingas, veidmainis, ribotas.