SYLVIA DAY

Paskęsk manyje

1$anglų kalbos vertė Inga Stančikaitė

baltos lankos
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:
Da95 Sylvia Day, One with you»
St. Martini Press, New York, 2016

Redagavo
Laura Patiomkinaitė-Čeikė
Maketavo
Eglė Jurkūnaitė
Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis

šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tamskirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-9955*23-928-4 Copyright © 2016 by Sylvia Day

© Getty Images ir Shutterstock, viršelio nuotraukos
© Inga Stančikaitė, vertimas Į lietuvių kalbą, 2016
©Baltų lankų leidyba, 2016
Skiriu Hilary Saręs, drauge su manimi įkliuvusiai į
„Crossfire“nuo pirmo iki pat paskutinio žodžio.
 1

Niujorkas niekada nemiega - net neapsnūsta. Mano bute Aukštu­

tiniame Vest Saide, kaip ir pridera multimilijoninės vertės nekilno­
jamajam turtui, buvo įrengta atitinkama garso izoliacija, bet mies­
to garsai vis vien skverbėsi vidun: ritmiškas padangų trinksėjimas
duobėtu grindiniu, nukamuotų stabdžių cypimas ir netylantys taksi
automobilių klaksonai.
Išėjau iš kampinės kavinės į kaip visada šurmuliuojantį Brodvė­
jaus aveniu ir mane tučtuojau užliejo miesto triukšmas. Kaip kadaise
galėjau gyventi be Manhatano kakofonijos?
Kaip kadaise galėjau gyventi bėjo?
Gideonas Krosas.
Suėmiau jo žandikaulį delnais ir pajutau, kaip jis prie jų prisi­
glaudžia. Toks atviras pažeidžiamumo ir meilės parodymas pervėrė
man širdį. Vos prieš kelias valandas maniau, kad jis gali niekada ne­
pasikeisti, kad, norint dalintis su juo savo gyvenimu, man gali tekti
pernelyg daug ko atsisakyti. Dabar, išvydusi jo drąsą, ėmiau abejoti
savąja.
Ar gali būti, kad iš jo reikalavau daugiau nei iš savęs? Darėsi gėda
pagalvojus, kad spaudžiau jį keistis, o pati užsispyrėliškai bandžiau
išlikti tokia pati.
Jis stovėjo priešais, toks aukštas ir stiprus. Vilkėjo džinsus ir
marškinėlius, žemai ant kaktos buvo užsimaukšlinęs beisbolo kepu­
raitę - niekas nė heįtartų, kad tai tas pats pasaulinis magnatas, kurį
7
visi manėsi pažįstą, betiiet ir šitaip atrodydamas jis buvo toks pavei­
kus, kad tai jautė kiekvienas praeivis. Akies kampučiu stebėjau, kaip
aplinkiniai, dirstelėję į jį, kaipmat vėl atsisukdavo.
Kad ir ką Gideonas vilkėdavo - kasdieniškus drabužius ar jo taip
mėgstamus nepriekaištingus trijų dalių kostiumus, - lieknas ir rau­
meningas jo kūnas spinduliuodavo galią. Jo laikysena, nepriekaištin­
gai valdomas autoritetas niekada neleisdavo jam atsidurti šešėlyje.
Niujorkas prarydavo viską, kas tik jame atsidurdavo, o Gideonas
laikė miestą ant paauksuoto pavadžio.
Ir jis buvo mano. Net mūvėdama ant piršto žiedą kartais vis dar
negalėdavau tuo patikėti.
Jis niekada nebus tiesiog vyras. Jis - elegancija prisidengęs nuož­
mumas, ydų išvagota tobulybė. Jis - mano pasaulio centras, viso pa­
saulio centras.
Bet štai, jis ką tik įrodė - kad nusileis tiek, kiek įmanoma, kad tik
liktų su manimi. Dėl to man atgimė ryžtas įrodyti, kad esu verta to
skausmo, kurį priverčiau jį iškęsti.
Aplink mus Brodvėjaus aveniu jau atsidarinėjo parduotuvės. Eis­
mas gatvėje tirštėjo, juodi automobiliai ir geltoni taksi it pašėlę šok­
čiojo nelygiu grindiniu. Išnaudodami kiekvieną laisvą minutę prieš
prasidedant negailestingai darbo dienai, ant šaligatvių pylėsi šunis
vedžiojantys ir Centriniame parke pabėgioti išsiruošę gyventojai.
Vos tik priėjome prie šaligatvio krašto, greta sustojo mersedesas,
prie kurio vairo matėsi didelė Kaulio figūra. Privažiavęs už jo sustojo
Angusas su bentliu. Tai mane ir Gideoną į skirtingus namus nuve-
šiantys automobiliai. Kokia tai santuoka?
Tiesa ta, kad tai mūsų santuoka, nors nė vienas nenorėjome, kad ji
įvyktų tokiomis aplinkybėmis. Bet privalėjau nubrėžti ribą, kai Gide­
onas persiviliojo mano bosą iš reklamos agentūros, kurioje dirbau.
Supratau, jog jis taip pasielgė trokšdamas, kad prisidėčiau prie
„Cross Industries“, bet šitaip įspeisti mane į kampą, veikiant man už
nugaros? Negalėjau to leisti, ypač tokiam vyrui kaip Gideonas. Arba
8
mudu drauge - ir sprendimus priimame drauge, - arba pernelyg toli
vienas nuo kito, kad išsaugotume savo santykius.
Atlošiau galvą ir pažvelgiau į pribloškiantį jo veidą. Mačiau jame
apmaudą ir palengvėjimą. Ir meilę. Didžiulę meilę.
Jo grožis atėmė žadą. Akys buvo mėlynos it Karibų jūra, vešlių,
žvilgančių juodų plaukų kupeta siekė apykaklę. Dievinančios ran­
kos iki tobulybės išglostytas kiekvienas jo veido lopinėlis, kiekviena
kertelė neleido atplėšti akių ir blaiviai mąstyti. Jo išvaizda apžavėjo
mane vos jį pamačius, ir iki šiol kartkartėmis vis dar pajusdavau,
kaip žvelgiant į jį ima kibirkščiuoti nervų galūnėlės. Gideonas mane
tiesiog priblokšdavo.
Bet svarbiausia - jo viduje slypintis vyriškumas: niekada nenu-
silpstanti energija ir galia, aštrus protas ir nuožmumas bei širdis,
mokanti būti tokia švelni...
- Ačiū, - pirštų galiukais perbraukiau per tamsų jo antakio rėžį ir
pajutau jį sutvinksint - kaip ir kaskart, palietus jo odą. - Už tai, kad
man paskambinai. Kad papasakojai apie savo sapną. Kad susitikai su
manimi čia.
- Susitikčiau su tavimi bet kur, - tai buvo įžadas, karštligiškas ir
ryžtingas.
Visi turi savų demonų. Kai nemiegojo, savuosius Gideonas laikė
įkalinęs geležinės valios narve. Per miegus jie kankindavo jį klaikiais,
negailestingais košmarais, kuriuos pasakoti man jis atsisakydavo.
Mudu turėjome tiek daug bendra, bet lytinė prievarta vaikystėje, ku­
rią abiem teko patirti, buvo ne tik mus suartinanti, bet ir vieną nuo
kito atstumianti trauma. Dėl to dar stipriau kovojau dėl Gideono ir
to, ką mudu drauge pasiekėme. Mūsų skriaudėjai jau ir taip per daug
iš mūsų atėmė.
- Eva... Esi vienintelė jėga žemėje, galinti mane priversti laikytis
nuo tavęs atokiai.
- Ačiū ir už tai, - sumurmėjau surakinta krūtine. Pastarasis mu­
dviejų išsiskyrimais abiem buvo siaubingas. - Žinau, kad tau buvo
9
sunku suteikti man erdvės, bet mums jos reikėjo. Ir žinau, kad sti­
priai tave spaudžiau...
- Per stipriai.
Nusišypsojau pajutusi, kaip akimirksniu jo balso tonas virto šaltu
it ledas. Gideonas nepratęs negauti to, ko nori. Bet kad ir kaip jis
neapkentė laikytis nuo manęs atokiau, dabar ir vėl kartu buvome tik
dėl to, kad tas atsiskyrimas privertė jį imtis veiksmų.
- Žinau. O tu man leidai, nes mane myli.
- Tai kur kas daugiau nei meilė, - jis suėmė mano riešus ir su­
spaudė taip valdingai, kad viskas manyje akimirksniu pasidavė.
Linktelėjau, nebebijodama pripažinti, kad mudviem vienas kito
reikia taip stipriai, kad kitiems tai gali atrodyti nesveika. Bet esame,
kokie esame, ir turime tai, ką turime. Ir tai neįkainojama.
- Pas daktarą Peterseną važiuosime kartu, - jo žodžiai nuskam­
bėjo kaip įsakymas, bet jis žvelgė į mane abejodamas, lyg būtų užda­
vęs klausimą.
- Tu toks valdingas, - paerzinau jį, norėdama, kad išsiskirtume
geros nuotaikos. Ir viltingi.
Mūsų kassavaitinis susitikimas su daktaru Lailu Petersenu jau už
kelių valandų ir tinkamesnio laiko tam nė būti negali. Mūsų santy­
kiai pasiekė naują etapą. Dabar tikrai praverstų patarimas, kaip de­
rėtų elgtis toliau.
Jis suėmė mano liemenį.
- Tu tai dievini.
Pagriebiau už jo marškinėlių apačios ir sugniaužiau švelnų triko­
tažą.
- Dievinu tave.
- Eva, - šiltas jo atokvėpis sukuteno man kaklą.
Manhatanas mus supo, bet įsibrauti negalėjo. Kai buvome drauge,
aplink nelikdavo nieko kito.
Išleidau tylų, alkio kupiną garsą. Geidžiau ir troškau jo, virpėjau
iš malonumo vėl galėdama prie jo glaustis. Giliai traukiau į save jo
10
aromatą, pirštais minkiau įsitempusius jo nugaros raumenis. Mano
kūnu pulsuojantis geismas svaigino. Buvau priklausoma nuo jo - šir^
dimi, siela ir kūnu - ir dabar, ištisas dienas negavusi „dozės“, tirtėjau,
jaučiausi išmušta iš vėžių ir negalėjau deramai funkcionuoti.
Jis apglėbė mane, jo kūnas už manąjį buvo daug didesnis ir tvirtes­
nis. Jo glėbyje jaučiausi saugi, branginama ir saugoma. Kai jis mane
laiko, niekas negali manęs paliesti ar nuskriausti. Norėjau, kad su
manimi jis jaustųsi taip pat saugiai. Troškau, kad žinotų, jog gali pa­
miršti savisaugą ir giliai atsikvėpti, nes aš pajėgi apsaugoti mus abu.
Privalėjau būti stipresnė. Protingesnė. Grėsmingesnė. Mudu
turime priešų ir Gideonas tvarkosi su jais vienas. Saugoti jam yra
įgimta, tai viena iš tų jo savybių, kuriomis taip žavėjausi. Bet turiu
parodyti žmonėms, kad ir aš galiu būti toks pat grėsmingas varžovas
kaip ir mano vyras.
O svarbiausia, turiu tai įrodyti Gideonui.
Prigludau prie jo, gėriau į save jo šilumą. Jo meilę.
- Pasimatysime penktą, šaunuoli.
- Ir nė minute vėliau, - kimiai paliepė jis.
Pati to nenorėdama nusijuokiau, apžavėta visose situacijose vis
prasprūstančio jo šiurkštumo.
- Arba?
Jis atšlijo ir pažvelgė į mane taip, kad tučtuojau suriečiau kojų
pirštus.
- Arba pričiupsiu tave.

Į patėvio butą teko įtipenti ant pirštų galiukų ir sulaikius kvapą, nes
laikas - kiek po šešių ryto - labai padidino galimybę būti pričiuptai
grįžtant. Bet įžengiau ryžtingai, mano mintys sukosi apie pokyčius,
kurių turėsiu imtis.
Dar buvo šiek tiek laiko paskubomis nusiprausti po dušu, bet nu­
sprendžiau to nedaryti. Gideonas taip ilgai nebuvo manęs lietęs. Per­
nelyg ilgai nejaučiau jo rankų, jo kūno savyje. Taigi, dabar nenorėjau
11
nusiplauti prisiminimų apiejo prisilietimą. Vien jie suteiks man stip­
rybės padaryti tai, ką privalėsiu.
Įsijungė šviestuvas ant spintelės.
- Eva.
Pašokau.
- Jėzau.
Apsisukusi pamačiau ant vienos iš svetainės sofų sėdinčią motiną.
- Mirtinai mane išgąsdinai! - užsipuoliaują, trindama delnu krū­
tinę, kur šokčiojo širdis.
Ji atsistojo, žemę siekiantis kreminės spalvos atlasinis chalatas
žvilgėjo aplink stangrias, švelniai įdegusias jos kojas. Buvau vienin­
telis jos vaikas, bet mudvi labiau priminėme seseris. Monika Tramel
Barker Mičel Stenton buvo pamišusi dėl savo išvaizdos. Jos profe­
sija - būti žmona-trofėjumi, o jaunatviškas grožis - darbo priemonė.
- Kol dar nepradėjai, - prabilau, - taip, turime pasikalbėti apie
vestuves. Bet man iš tiesų reikia susiruošti į darbą ir susikrauti daik­
tus, kad šįvakar galėčiau grįžti namo...
- Turi romaną?
Trumpas jos klausimas mane nustebino labiau nei jos pasirody­
mas.
- Ką? Ne!
Ji iškvėpė, pečiai pastebimai atsipalaidavo.
- Ačiū Dievui. Tai ar papasakosi, kokia velniava čia dedasi? Ar
stipriai susipykote su Gideonu?
Stipriai. Kurį laiką maniau, kad jo priimti sprendimai sužlugdė
mūsų santykius.
- Mudu bandome viską išspręsti, mama. Tai tebuvo maža duo­
butė kelyje.
- Ir dėl šito vengei jo ištisas dienas? Taip problemų neišspręsi,
Eva.
- Tai ilga istorija...
Ji sukryžiavo rankas.
12
 - Aš niekur neskubu.
- Na, bet aš skubu. Turiu susiruošti į darbą.
Jos veidą aptemdė nuoskauda. Dėl to kaipmat susikrimtau.
Kadaise užaugusi norėjau būti kaip motina. Ištisas valandas leis­
davau persirenginėdama jos drabužiais, klupinėdama su jos aukš­
takulniais, tepliodamasi veidą brangiais jos kremais ir kosmetika.
Stengiausi pamėgdžioti alsų jos balsą ir jausmingas manieras, nes
buvau tikra, kad mano motina yra gražiausia ir tobuliausia moteris
pasaulyje. Ojos elgesys su vyrais, kaipjie žvelgdavo į ją ir stengdavosi
įtikti... Na, troškau ir to magiškojo jos prisilietimo.
Galiausiai užaugau tikra jos kopija, išskyrus šukuoseną ir akių
spalvą. Bet tik iš pažiūros. Vargu ar būna labiau besiskiriančių mo­
terų nei mudvi. Ir, deja, ėmiau tuo didžiuotis. Jos patarimo prašyda­
vau tik dėl drabužių ir dekoro.
Tai pasikeis. Dabar.
Santykiai su Gideonu pareikalavo iš manęs daug pastangų, teko
išbandyti daugybę skirtingų taktikų, bet iki šiol neprašiau pagalbos
vienintelio man artimo žmogaus, žinančio, ką reiškia būti ištekėju­
siai už garsaus ir įtakingo vyro.
- Man reikia tavo patarimo, mam.
Mano žodžiai pakibo ore, stebėjau, kaip, supratus jų esmę, iš
nuostabos plečiasi motinos akys. Po akimirkos ji klestelėjo atgal ant
sofos, lyg sulinkę keliai jos nebelaikytų. Jos nuostaba man buvo skau­
dus smūgis - susivokiau, kaip buvau nuo jos atsiribojusi.
Jusdama širdies sopulį prisėdau ant sofos priešais ją. Išmokau at­
sargiai rinktis, ką pasakoti mamai, ir iš visų jėgų stengiausi neprasi­
tarti apie ką nors, kas galėtų sukelti mane iš proto varančias disku­
sijas.
Taip buvo ne visada. Mano įbrolis Neitanas atėmė iš manęs ne
tik nekaltybę, bet ir šiltus, paprastus santykius su motina. Sužinojusi
apie prievartą, mama pasikeitė, ėmė pernelyg mane saugoti ir perse­
kioti, kol pasijaučiau dusinama. Gyvenime ji neįtikėtinai pasitikėjo
13
viskuo, išskyrus mane. Su manimi ji būdavo nervinga, nuolat kišda-
vosi į mano reikalus, o kartais net elgdavosi isteriškai. Metams bė­
gant, ėmiau pernelyg dažnai nesakyti tiesos ir saugoti paslaptis nuo
mylimų žmonių vien tam, kad išlaikyčiau taiką ir ramybę.
- Aš nemoku būti tokia žmona, kokios reikia Gideonui, - prisi­
pažinau.
Ji atlošė pečius, visa jos povyza pasikeitė, it būtų įpykusi.
- Arjis turi romaną?
- Ne! - pati to nenorėdama nusijuokiau. - Niekas neturi jokių
romanų. Nesielgtume taip vienas su kitu. Negalėtume. Liaukis dėl to
jaudintis.
Negalėjau nesusimąstyti, ar tik neseniai įvykusi motinos išda­
vystė su mano tėvu nebus tikroji jos nerimo priežastis. Ar tai ją sle­
gia? Gal ėmė abejoti tuo, kas ją sieja su Stentonu? Nežinojau, ką apie
tai manyti. Labai mylėjau tėtį, bet buvau tikra, kad patėvis tobulai
tinka mamai, kad jis būtent toks vyras, kokio jai reikia.
- Eva...
- Mudu su Gideonu prieš porą savaičių slapta susituokėme, -
Dieve, kaip gera buvo tai pasakyti.
Motina sumirksėjo. Kartą, du.
-Ką?
- Dar nesakiau tėčiui, - tęsiau. - Bet šiandien jam paskambinsiu.
Jos akys sublizgo nuo besikaupiančių ašarų.
- Kodėl? Dieve, Eva... kaip mes taip atitolome?
- Neverk.
Atsistojusi priėjau prie jos ir atsisėdau greta. Paėmiaują už rankų,
bet ji griebė mane ir stipriai apkabino.
Įkvėpiau pažįstamo jos kvapo ir pajutau ramybę, užplūstančią tik
motinos glėbyje. Na, bent kelias akimirkas.
- Tai buvo neplanuota, mama. Išvykome savaitgaliui, Gideonas
paklausė, ar norėčiau, ir viską suorganizavo... Tai buvo spontaniška.
Akimirkos įgeidis.
14
 Ji atšlijo, pamačiau ašarotą veidą ir degančias akis.
- Jis vedė tave be vedybų sutarties?
Nusijuokiau, negalėjau susivaldyti. Žinoma, motina tuoj šoks prie
finansinių smulkmenų. Pinigai jau seniai buvo varomoji jos gyve­
nimo jėga.
- Sutartis yra.
- Eva Loren! Ar bent peržiūrėjai ją? Ar ir tai buvo spontaniška?
- Perskaičiau kiekvieną žodį.
- Juk tu ne teisininkė! Dieve, Eva... Auklėjau tave, kad būtum pro­
tingesnė!
- Tas sąlygas suprastų ir šešiametis, - atkirtau, suirzusi dėl tikro­
sios mūsų santuoką apkartinančios problemos: mudviejų su Gide-
onu santykiuose įsivėlę pernelyg daug žmonių, blaškančių mus ir
neleidžiančių susitelkti į tai, ką iš tiesų reikia spręsti. - Nesijaudink
dėl sutarties.
- Reikėjo paprašyti Ričardo ją perskaityti. Nesuprantu, kodėl to
nepadarei. Tai taip neatsakinga. Aš tiesiog...
- Aš ją skaičiau, Monika.
Išgirdusios mano patėvio balsą, abi atsisukome. Stentonas į kam­
barį įžengė jau susiruošęs: vilkėjo mėlyną kostiumą, ryšėjo geltoną
kaklaraištį ir atrodė puikiai. Įsivaizdavau, kad sulaukęs tokio am­
žiaus Gideonas bus panašus į mano patėvį: sportiškas, daug pasiekęs
ir toks pat valdingas kaip visada.
- Matei? - nustebusi paklausiau.
- Krosas atsiuntė man ją prieš kelias savaites, - Stentonas priėjo
prie motinos ir paėmė ją už rankos. - Geresnių sąlygų nė negalėčiau
prašyti.
- Visada gali būti geresnės sąlygos, Ričardai! - griežtai pareiškė
mama.
- Sutartyje numatyti priedai už tokius įvykius kaip sukaktys ar
vaikų gimimas. Ir jokių nuobaudų Evai, išskyrus porų terapiją. Sky­
rybų atveju turtas būtų dalijamas daugiau nei teisingai. Jau norėjau
15
klausti, ar ją peržiurėjo patys Kroso teisininkai. Esu tikras, kad jie
turėjo nenuilstamai jai priešintis.
Ji trumpam nurimo mėgindama susivokti. Staiga ūmiai pašoko
iš vietos.
- Bet tu žinojai, kad jie slapta tuoksis? Žinojai ir man nieko ne­
sakei?
- Žinoma, nežinojau, - jis prisitraukė ją į glėbį, švelniai, it ramin­
damas vaiką. - Maniau, jis tik planuoja iš anksto. Juk žinai, kad tokie
dalykai paprastai derinami kelis mėnesius. Nors, šiuo atveju, daugiau
nieko nė nebūčiau prašęs.
Atsistojau. Teks paskubėti, jei noriu laiku atsidurti darbe. Šian­
dien labiausiai nenorėjau vėluoti.
- Kur eini? - motina atšlijo nuo Stentono. - Mes dar nebaigėme
kalbėtis. Negali numesti šitokios bombos ir dingti!
Atsisukau į ją ir ėmiau trauktis atatupsta.
- Aš tikrai turiu susiruošti. Kodėl gi mums nesusitikus pietų? Pa­
sikalbėsime tada.
- Negali būti...
- Korina Žiru, - pertraukiau ją.
Motinos akys išsiplėtė, paskui susiaurėjo. Pakako ištarti jos vardą.
Daugiau nieko neteko aiškinti.
Gideono buvusioji - ir taip puikiai žinoma problema, kurios ne­
reikia plačiau komentuoti.

Retas kuris atvykęs į Manhataną tučtuojau nepasijustų jo pažįstąs.

Šio Niujorko rajono dangoraižiai įamžinti nesuskaičiuojamoje dau­
gybėje filmų ir televizijos serialų, tad dėl jo galvas pametę ne tik vie­
tos, bet ir viso pasaulio gyventojai.
Ne išimtis ir aš.
Dievinau elegantišką art deco stiliaus „Chrysler“ pastatą. Pa­
gal „Empire State Building“ galėdavau nustatyti savo buvimo vietą
saloje. Mane žavėjo virš miesto iškilusio amą atimantis „Freedom
16
Tower“ aukštis. Bet „Crossfire“ pastatas buvo su niekuo nesulygina­
mas. Taip maniau dar prieš įsimylėdama vyrą, pagal kurio viziją jis
ir buvo sukurtas.
Tuo metu, kai Raulis mersedesu privažiavo prie šaligatvio, ža­
vėjausi išskirtiniu safyro mėlynumo stiklu, supančiu obelisko for­
mos „Crossfire“ pastatą. Atlošusi galvą iki pat viršūnės nužvelgiau
žvilgantį pastatą - ten, saulės nutviekstoje erdvėje, ir buvo įsikūręs
„Cross Industries“. Aplinkui zujo pėstieji, šaligatviu pasipylė į darbą
skubantys verslininkai ir verslininkės, vienoje rankoje nešini ranki­
nėmis ir lagaminėliais, kitoje - garuojančiais kavos puodeliais.
Gideoną pajutau dar prieš jį pamatydama - visas mano kūnas
ėmė zvimbti. Jis išlipo iš už mersedeso sustojusio bentlio. Oras
aplink tarytum įsielektrino ir ėmė blykčioti - lyg prieš artėjančią
audrą.
Buvau viena iš nedaugelio žinančių, kad tą audrą atneša nerami,
kankinama Gideono siela.
Pasisukau į jį ir nusišypsojau. Ne sutapimas, kad atvykome tuo
pat metu. Žinojau tai, dar prieš išvysdama patvirtinimą jo akyse.
Jis vilkėjo tamsiai pilką kostiumą, baltus marškinius ir ryšėjo si­
dabrinį tvilo kaklaraištį. Juodos it rašalas plaukų sruogos seksualiai
vijosi palei žandikaulį ir krito ant apykaklės. Gideonas iki šiol į mane
tebežvelgė tuo iš pat pradžių tarsi deginusiu žvilgsniu - karštai ir
įnirtingai, visgi dabar jo akių mėlyje glūdėjo švelnumas ir atvirumas,
reiškiantys kur kas daugiau nei bet kas kita, ką jis galėjo man suteikti.
Jam artėjant, žengiau žingsnį jo link.
- Labas rytas, Tamsusis ir Pavojingasis.
Jo lūpos gudriai išsirietė, žvilgsnis nuo smagumo tapo dar šiltes­
nis.
- Labas rytas, žmona.
Siektelėjau jo rankos ir pasijutau nuraminta, kai jis suėmė manąją
ir ją stipriai suspaudė.
- Šįryt pasakiau motinai... kad mes susituokėme.
17
 Vienas tamsus antakis iš nuostabos kilstelėjo, šypsena virto per­
galinga.
- Gerai.
Nusijuokusi iš begėdiško jo savininkiškumo, švelniai niuktelėjau į
petį. Jis žaibiškai sureagavo, čiupo mane ir pabučiavo į besišypsančių
lūpų kamputį.
Jo džiaugsmas buvo užkrečiamas. Jutau, kaip jis sprogsta manyje,
nušviečia visas tas kerteles, kurios pastarąsias kelias dienas skendėjo
tamsoje.
- Per pirmąją pertrauką paskambinsiu tėčiui. Pranešiu.
Jis surimtėjo.
- Kodėl tik dabar?
Jis kalbėjo švelniai ir tyliai, kad nebūtume nugirsti. Į biurus sku­
banti minia plaukė pro šalį, nekreipdama į mudu dėmesio. Pasijutau
it įspeista į kampą ir atsakyti delsiau.
O tada... tiesa pasirodė besanti lengvesnė nei bet kada. Tiek daug
ką slėpiau nuo mylimų žmonių. Smulkmenas, svarbius dalykus.
Stengiausi išlaikyti status ąuo, drauge trokšdama pokyčių.
- Bijojau, - tariau jam. ■
Jis žengė artyn, nepaleisdamas manęs iš akių.
- O dabar nebe?
- Ne.
- Šįvakar turėsi man pasakyti, kodėl.
Linktelėjau.
- Pasakysiu.
Jis suėmė delnu mano sprandą, savininkiškai, bet kartu ir švel­
niai. Jo veidas buvo bejausmis ir nieko neišduodantis, bet akys... tos
mėlynos, mėlynos akys... Jose tiesiog netilpo jausmai.
- Mums pavyks, angele.
Meilė užliejo mane kaip gero vyno svaigulys.
- Tikra tiesa.

18
 *

Buvo keista įžengti pro „Waters, Field & Leaman“ duris, mintyse
skaičiuojant, kiek dar dieni} galėsiu skelbtis dirbanti šioje prestižinėje
reklamos agentūroje. Iš už registratūros stalo man pamojusi Megu-
mė Kaba patapšnojo per ausinę, pranešdama, kad kalbasi telefonu ir
paplepėti negali. Pamojau jai atgal ir ryžtingu žingsniu pasukau prie
savo stalo. Turėjau daug darbo, reikėjo pasirūpinti nauja pradžia.
Bet viskas iš eilės. Įsimečiau piniginę ir rankinę į apatinį stalčių,
įsitaisiau kėdėje ir peržiūrėjau savo floristės tinklalapį. Žinojau, ko
ieškau. Dviejų tuzinų baltų rožių tamsiai raudonoje krištolo vazoje.
Balta reiškia tyrumą. Draugystę. Amžiną meilę. Tai taikos vėliava.
Nubrėžiau karo linijas, prievarta išskirdama mudu su Gideonu, ir
galų gale laimėjau. Bet nenorėjau kariauti su savo vyru.
Nė nemėginau sugalvoti šmaikščios žinutės, kaip darydavau
anksčiau. Tiesiog parašiau iš širdies:

Tu stebuklingas, pone Krosai

Branginu tave ir labai myliu.
Ponia Kros

Tinklalapyje pasirodė žinutė, prašanti baigti užsakymą. Spustelėjau

mygtuką „siųsti“ ir leidau sau akimirką įsivaizduoti, ką apie mano
dovaną pamanys Gideonas. Vieną dieną tikėjausi išvysti jį, gaunantį
nuo manęs gėlių. Ar jis šypsosi, kai jo sekretorius Skotas jas įneša? Ar
sustabdo susitikimą, kuriam vadovauja, kad perskaitytų mano žinu­
tę? O gal palaukia, kol jo dienotvarkė pagaliau aprimsta, kad turėtų
bent kiek privatumo?
*Šypsodamasi apsvarsčiau visas galimybes. Beprotiškai mėgau
teikti Gideonui dovanas.
Ir netrukus turėsiu daugiau laiko joms išrinkti.

19
 - Išeini?
Nepatiklus Marko Garičio žvilgsnis nuo prašymo atsistatydinti
smigo tiesiai man į akis. Pamačius boso veido išraišką, ūmai sustojo
skrandis.
- Taip. Atsiprašau, kad negaliu duoti daugiau laiko.
- Rytoj tavo paskutinė diena? - atsilošė kėdėje. Jo akys buvo šil­
tos ir šokoladinės, kiek šviesesnės nei oda, ir dabar jose atsispindėjo
nuostaba ir nerimas. - Kodėl, Eva?
Atsidususi palinkau į priekį ir alkūnėmis atsirėmiau į kelius. Ir šį
kartą išrėžiau visą tiesą.
- Žinau, kad taip dingti neprofesionalu... Turiu persidėlioti prio­
ritetus ir dabar... tiesiog negaliu skirti tau viso savo dėmesio, Markai.
Atleisk.
- Aš... - jis iškvėpė ir perbraukė ranka standžias, tamsias garba­
nas. - Velnias... Ką galiu pasakyti?
- Kad atleisi man ir neprikaišiosi, - be džiaugsmo nusijuokiau. -
Žinau, kad prašau daug.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Labai nenoriu tavęs netekti, Eva, pati žinai. Nesu tikras, kad
kada iš tiesų išreiškiau, kiek daug prisidedi. Verti mane pasitempti.
- Ačiū, Markai. Man tai labai svarbu.
Dieve, tai pasirodė esant daug sunkiau, nei tikėjausi, nors ir bu­
vau tikra, kad tai geriausias ir vienintelis sprendimas, kurį galėjau
priimti.
Mano žvilgsnis nuklydo pro išvaizdų bosą tiesiai į vaizdą už jo.
Markas buvo jaunesnysis projektų vadovas, tad turėjo nedidelį kabi­
netą, vaizdą jamužstojo pastatas kitoje gatvės pusėje, bet čia vis vien
viskas atrodė taip niujorkietiškai, kaip ir erdviame Gideono Kroso
kabinete viršutiniame aukšte.

20
 Daugeliu atžvilgių aukštų padalijimas atspindėjo tai, kaip sten­
giausi apibrėžti mūsų su Gideonu santykius. Žinojau, kas jis toks.
Žinojau, koks jis: su niekuo nesulyginamas vyras. Dievinau šią jo
savybę ir nenorėjau, kad jis keistųsi; tetroškau jo lygį pasiekti savo
pačios jėgomis. Bet aklai nesutikdama priimti to, kad mūsų santuoka
pakeitė mano planus, nesupratau, kad traukiu jį žemyn į savo lygį.
Neišgarsėsiu dėl to, kad pasiekiau karjeros viršūnę savo jėgomis.
Kai kurie žmonės visada tikės, kad sėkmę man atnešė santuoka. Tie­
siog teks su tuo susitaikyti.
- Na, tai kur keliausi dabar? - paklausė Markas.
- Jei atvirai... vis dar svarstau. Tik žinau, kad negaliu pasilikti.
Mano santuokai ir taip teks patirti didžiulį spaudimą, galintį ją
net sužlugdyti, o dar aš pati leidau jai pavojingai subraškėti, pareika­
lavusi mudviem laikytis atstumo. Pirmiausia galvojau apie save.
Gideonas Krosas - gilus ir neaprėpiamas kaip vandenynas, ir aš
nuo pat pirmo žvilgsnio bijojau jame paskęsti. Daugiau negaliu pasi­
duoti šiai baimei. Tik ne dabar, kai suvokiau, kad kur kas labiau bijau
jo netekti.
Stengdamasi išlikti neutrali, buvau stumdoma į šalis. Ir kad ir
kaip tai mane erzino, nesustojau susivokti, kad jei noriu valdžios, tie­
siog turiu ją pasiimti.
- Tai dėl „LanCorp“ projekto? - paklausė Markas.
- Iš dalies, - pasilyginau siaurą dryžuotą sijoną, mintyse nu-
stumdama tolyn dar rusenantį pyktį dėl to, kad Gideonas pasamdė
Marką. Tai padaryti jį paskatino į „Waters, Field &Leaman“ kreipęsi
ir specialų prašymą Markui - vadinasi, ir man - pateikę „LanCorp“.
Gideonui tai pasirodė įtartina. Džefrio Kroso Ponzi schema sunai­
kino Landonų šeimos turtus, ir nors tiek Rajanas Landonas, tiek
Gideonas sugrąžino tai, ką jų tėvai buvo praradę, Landonas vis dar
troško keršto. - Bet labiausiai dėl asmeninių priežasčių.
Markas atsitiesė, uždėjo alkūnes ant stalo ir palinko prie manęs.

21
 - Tai ne mano reikalas ir aš nekišiu nosies, bet juk žinai, kad Sti-
venas, Šoną ir aš - visi esame čia, jei tik tau prireiktų. Tu mums rūpi.
Nuo jo nuoširdumo sudrėko akys. Jo sužadėtinis Stivenas Eliso­
nas ir Stiveno sesuo Šoną per Niujorke praleistus metus man tapo
labai artimi, jie buvo dalis draugų rato, kurį susikūriau naujajame
savo gyvenime. Kad ir kas nutiktų, nenorėjau jų prarasti.
- Žinau, - šyptelėjau pro ašaras. - Jei man jūsų prireiks, paskam­
binsiu, pažadu. Bet viskas išeis į gera. Mums visiems.
Markas atsipalaidavo ir atsakė šypsena.
- Stivenas pašėls. Gal reikėtų priversti tave jam apie tai pranešti?
Mintis apie stambų, draugingą rangovą kaipmat išvaikė liūdesį.
Stivenas gerokai man apkartintų gyvenimą dėl to, kad palikau jo
partnerį, bet tą darytų tik iš geros širdies.
- Nagi, liaukis, - paerzinau ir aš. - Juk negalėtum taip su manimi
pasielgti, ar ne? Man ir taip nelengva.
- Neprieštaraučiau ir dar pasunkinti.
Nusijuokiau. Taip, Marko ir savo darbo pasiilgsiu. Labai.

Kai sulaukiau pirmosios pertraukos, Kalifornijoje, Ošensaide, vis dar

buvo ankstus rytas, tad, užuot paskambinusi, parašiau tėčiui žinutę:
Pranešk, kai pabusi, gerai?Turiu tau kai ką pasakytu O kadangi Vik­
toras Rejesas yra ne tik tėvas, bet dar ir policininkas, ir dėl to tik dar
labiau dėl visko jaudinasi, pridūriau: Nieko blogo, šiaip naujienos.
Vos spėjau padėti telefoną ant spintelės, ketindama atsistoti ir iš­
sivirti kavos, šis kaipmat suskambo. Ekrane sušvito išvaizdus tėvo
veidas, nuotraukoje buvo matyti pilkos akys, kurias iš jo paveldėjau.
Staiga klaikiai susijaudinau. Telefono siektelėjau drebančia ranka.
Labai mylėjau abu savo tėvus, bet visada maniau, kad tėtis viską
jaučia kiek giliau nei motina. Ir nors motina nuolat nesivaržydama
patarinėdavo man, kaip galėčiau pataisyti savo ydas, tėtis, regis, nė
vienos jų nematė. Jį nuvilti... įskaudinti... Buvo siaubinga vien apie
tai galvoti.
22
 - Labas, tėti. Kaip tu?
- Tai mano klausimas, mieloji. Aš kaip visada. O tu? Kas dedasi?
Priėjau prie artimiausio stalo ir prisėdau, norėdama nurimti,
- Juk parašiau, kad nieko blogo, o tu vis tiek skambini sunerimęs.
Pažadinau?
- Mano darbas jaudintis, - tarė jis, o žemame jo balse šiltai sus­
kambo džiaugsmas. - Ketinau pabėgioti prieš darbą, tad ne, nepaža­
dinai. Sakyk savo naujienas.
- Ak... - springdama ašaromis, sunkiai gurktelėjau. - Jėzau, tai
sudėtingiau, nei maniau. Gideonui sakiau, kad jaudinuosi dėl ma­
mos, kad tu neprieštarausi, o štai dabar mėginu...
- Eva.
Giliai įkvėpiau.
- Mudu su Gideonu slapta susituokėme.
Ragelyje įsivyravo kraupi tyla.
- Tėti?
- Kada? - kimus jo balsas mane žudė.
- Prieš kelias savaites.
- Prieš atvažiuojant su manimi pasimatyti?
Atsikrenkščiau.
- Taip.
Tyla.
O Dieve. Kaip siaubinga. Vos prieš kelias savaites papasakojau
jam apie Neitano seksualinį smurtą ir tai vos jo nepražudė. O dabar
šitai...
- Tėti, tu mane gąsdini. Mudu buvome tokioje saloje ir ji buvo la­
bai graži, nuostabiai graži. Viešbutis, kuriame gyvenome, nuolat or­
ganizuoja vestuves, jie viską labai supaprastino... LygLas Vegase. Ten
yra nuolatinis tuokiantis asmuo ir tas, kuris rūpinasi santuokos liu­
dijimais. Akimirka buvo tiesiog tobula, žinai. Tobula proga, - mano
balsas ėmė trūkinėti. - Tėti... prašau, pasakyk ką nors.
- Aš... nežinau; ką pasakyti.
23
 Mano skruostu nuriedėjo karšta ašara. Mama vietoj meilės pasi­
rinko turtą, o Gideonas buvo puikiausias to vyro, į kurį motina iš­
keitė tėtį, pavyzdys. Žinojau, kad tai buvo dar viena kliūtis, kurią tėtis
turėjo peržengti, o dabar štai dar viena.
- Vestuves vis vien kelsime, - tariau jam. - Norime šeimos ir
draugų akivaizdoje ištarti priesaikos žodžius...
- To ir tikėjausi, Eva, - jis niurgztelėjo. - Po velnių. Jaučiuosi lyg
Krosas ką tik būtų kažką iš manęs pavogęs! Aš turiu tave nuvesti prie
altoriaus, rengiausi tam, o jis tiesiog pasprunka su tavimi? Ir tu man
nepasakei? Buvai čia, mano namuose, ir nieko man nepasakei? Tai
skaudina, Eva. Skaudina.
Po to ašarų jau niekaip nesustabdysi. Jos pasiliejo karšta upe, už­
liejo mano akis ir gerklę.
Krūptelėjau, kai staiga atsidarė kambario durys ir įėjo Vilas
Greindžeris.
- Ji tikriausiai čia, - tarė kolega. - Štai ir...
Pamačius mano veidą, jo balsas nutilo, o akys už akinių kvadrati­
niais rėmeliais surimtėjo.
Staiga pasirodė ranka tamsiu kostiumu ir nustūmė jį šalin.
Gideonas. Jis užėmė visą tarpdurį, mane nudiegė įdėmus, ledinis
žvilgsnis. Jis man priminė keršto angelą, nepriekaištingas kostiumas
suteikė jam galios ir pavojaus aurą, o veidas virto nepalenkiama
kauke.
Sumirksėjau mėgindama suprasti, iš kur ir kodėl jis čia atsirado.
Man dar nespėjus susivokti, jis išdygo tiesiai prieš mane, čiupo iš
rankos telefoną, pažvelgė į ekraną ir pakėlė prie ausies.
- Viktorai, - mano tėvo vardas suskambo įspėjamai. - Panašu,
kad nuliūdinote Evą, tad dabar kalbėsitės su manimi.
Vilas atatupstas išėjo ir užtrenkė duris.
Nors Gideonas kalbėjo aršiai, mano skruostą pirštų galiukais
glostė be galo švelniai. Žvelgė tiesiai į mane, mėlynos jo akys buvo
tokios kupinos ledinio įtūžio, kad kone privertė mane suvirpėti.
24
 Šūdas, Gideonas įtūžęs. Mano tėtis irgi. Net iš savo vietos girdėjau
jį šaukiant.
Pačiupau Gideono riešą ir papurčiau galvą, staiga supanikavusi,
kad du mylimiausi mano vyrai ims vienas kito nemėgti - gal net ne­
kęsti.
- Viskas gerai, - sukuždėjau. - Man viskas gerai.
Jis prisimerkė ir be garso ištarė:
-Ne.
Kai vėl ėmė kalbėtis su mano tėvu, Gideono balsas buvo tvirtas ir
suvaldytas - dėl to dar baisesnis.
- Turite teisę pykti ir jaustis įskaudintas, tebūnie. Bet neleisiu, kad
mano žmona dėl to taip sielvartautų... Ne, akivaizdu, kad neturėda­
mas savo vaikų to nesuprasiu.
Ištempiau ausis, kad išgirsčiau, ką kalba tėtis, vildamasi, kad pri­
tilęs balsas reiškia, jog jis rimsta, o ne dar labiau susierzina.
Gideonas staiga įsitempė ir patraukė nuo manęs ranką.
- Ne, nesidžiaugčiau, jei slapta ištekėtų mano sesuo. Kita vertus,
ne ant jos norėčiau paskui išsilieti...
Susiraukiau. Šiuo atžvilgiu mano tėvas ir vyras turėjo šį tą ben­
dro: jie abu it savo akį saugojo tuos, kuriuos myli.
- Esu laisvas bet kada, Viktorai. Net atvyksiu pas jus, jei to rei­
kia. Vesdamas jūsų dukterį, prisiėmiau visą atsakomybę už ją ir jos
laimę. Jei dėl to turiu iškęsti kokias nors pasekmes, drąsiai taip ir
padarysiu.
Klausydamasis jis prisimerkė.
Tada prisėdo greta manęs, padėjo telefoną ant stalo ir įjungė gar­
siakalbį.
Kambaryje nuskambėjo tėčio balsas.
-Eva?
Drebėdama giliai įkvėpiau ir suspaudžiau Gideono man ištiestą
ranką.
- Taip, aš čia, tėti.
25
 - Mieloji... - jis trgi giliai įkvėpė. - Nenusimink, gerai? Aš
tik... man reikia susivokti. Nesitikėjau to ir... Turiu viską susidė­
lioti galvoje. Ar galime pasikalbėti vėliau šįvakar? Kai baigsiu pa-
mainą?
- Taip, žinoma.
- Gerai.
Jis nutilo.
- Myliu tave, tėveli, - tariau ašaringu balsu.
Gideonas prisistūmė arčiau ir šlaunimis apglėbė manąsias. Neį­
tikėtina, kiek stiprybės jis man teikė, koks palengvėjimas buvo tu­
rėti galimybę į jį atsiremti. Jo parama buvo visai kitokia nei Kerio.
Geriausias mano draugas buvo rezonatorius, palaikymo komandos
kapitonas ir subinių spardytojas. Gideonas buvo skydas.
O aš turiu būti pakankamai stipri, kad galėčiau pripažinti, kai
man jo reikia.
- Ir aš tave myliu, mažute, - tarė tėtis, o sielvartingas jo balsas
dūrė man tiesiai į širdį. - Paskambinsiu tau vėliau.
- Gerai. Aš... - ką dar galėjau pasakyti? Nė nenutuokiau, kaip
viską ištaisyti. - Iki.
Gideonas padėjo ragelį ir suėmė virpančias mano rankas. Žvelgė
tiesiai į mane, ledas jo akyse tirpo ir virto švelnumu.
- Nesigėdysi, Eva. Ar aišku?
Linktelėjau.
- Nesigėdysiu.
Jis suėmė delnais mano veidą, pirštais nubraukė ašaras.
- Negaliu žiūrėti, kaip verki, angele.
Nustūmiau šalin nenuilstantį galvos skausmą, nugrūdau į toli­
miausią kampą ir nusprendžiau susidoroti su juo vėliau.
- Kodėl tu čia? Iš kur sužinojai?
- Atėjau padėkoti už gėles, - sumurmėjo jis.
- Ak. Ar patiko? - prisiverčiau nusišypsoti. - Norėjau priversti
tave pagalvoti apie mane.
26
 - Visada. Kiekvieną minutę, - tarė jis ir, čiupęs mane už klubų,
prisitraukė artyn.
- Galėjai atsiųsti raštelį.
- Ak, - jo veide šmėkštelėjo vos pastebima šypsena ir mano širdis
suplazdėjo. - Bet negalėčiau atsiųsti šito.
Gideonas prisitraukė mane ant kelių ir išbučiavo taip, kad kone
netekau sąmonės.

- Vakare vis dar namo?- parašė man Keris, kai vidurdienį ketin­
dama leistis į vestibiulį laukiau lifto.
Mama jau buvo ten, o aš mėginau surikiuoti mintis. Turime daug
ką aptarti. Dieve, tikėjausi, kad ji galės man padėti su viskuo susi­
tvarkyti.
- Planas toks, - žengdama į liftą atrašiau mylimam ir kartais tikra
rakštimi šikynėje būnančiam kambariokui. - Po darbo turiu susiti­
kime}, opaskui vakarieniausiu su Gideonu. Galiu grįžti vėlai.
- Vakarieniausi? Turėsi papasakoti man, ką praleidau.
Nusišypsojau.
- Žinoma.
- Skambino Trejus.
Skubiai iškvėpiau, lyg būčiau sulaikiusi kvapą. Tikriausiai taip ir
buvo.
Negalėjau kaltinti Kerio vaikino - nebeaišku, vis dar esamo ar
jau buvusio, - už tai, kad žengė didelį žingsnį atgal, sužinojęs, kad
Kerio mergužėlė nėščia. Trėjui ir taip buvo sunku susitaikyti su Kerio
biseksualumu, o kūdikis reiškė, kad jųdviejų santykiuose visada bus
trečias asmuo.
Be abejonių, Keriui reikėjo įsipareigoti Trėjui anksčiau, užuot
laksčius į kairę, bet aš supratau, kad tokį Kerio blaškymąsi lėmė
baimė. Puikiai žinojau, kokios mintys sukasi jo galvoje išgyvenus tai,
ką teko patirti man pačiai, bet vis vien per stebuklą suradus žmogų,
kuris tave myli.
27
 Jei viskas atrodo pergerai, kad būtų tiesa, kaipgi tai gali būti tikra?
Suprasčiau ir Trejų, jei jis nuspręstų viską baigti, ir gerbčiau jo
sprendimą. Vis dėlto jo atsiradimas Kerio gyvenime pastarajambuvo
geriausias per ilgus metus nutikęs dalykas. Siaubingai nusiminsiu, jei
jiedviem nepavyks.
- Ką sakė?
- Papasakosiu, kai susitiksim.
- Keri! Tai žiauru.
- Aha, tikra tiesa, - atrašė jis, kai ėjau pro apsaugos vartelius ves­
tibiulyje.
Nuliūdau, nes geromis naujienomis to niekaip nepavadintum.
Žingtelėjusi į šalį, kad praeitų kiti, atrašiau:
- Beprotiškai tave myliu, Keri Teilorai.
- Ir aš tave, mažute.

- Eva!
Motina priėjo prie manęs, kaukšėdama aukštakulniais plonyte
pakulne - šios moters neįmanoma nepastebėti net ir pietautojų mi­
nioje „Crossfire“ vestibiulyje. Monika Stenton buvo tokia smulkutė,
kad turėjo paskęsti kostiumuotų figūrų jūroje, bet taip niekada nenu­
tiktų, nes ji traukė į save pernelyg daug dėmesio.
Charizma. Jausmingumas. Trapumas. Ši kombinacija žvaigžde
pavertė Marilyn Monroe, ji puikiai apibūdina ir mano motiną. Ap­
sivilkusi tamsiai mėlyną berankovį kombinezoną, Monika Stenton
atrodė jaunesnė ir kur kas labiau savimi pasitikinti, nei iš tiesų buvo.
Jos kaklą ir riešus apsivijusios „Cartier“ panteros stebėtojui skelbė,
kokia ji brangi.
Ji priėjo tiesiai prie manęs ir, nustebindama mane, stipriai apka­
bino.
- Mama.
- Ar tau viskas gerai? - ji atšlijo ir atidžiai nužvelgė mano veidą.
- Ką? Taip. Kodėl klausi?
28
 - Skambino tavo tėvas.
- Ak, - įtariai į ją pažvelgiau. - Jis nelabai gerai priėmė naujienas.
- Ne, nelabai, - ji įsikibo man į parankę ir išėjome laukan. - Bet
jis stengiasi. Dar nebuvo pasiruošęs tavęs paleisti.
- Nes primenu jam tave.
Tėvui mama buvo ta, kurios jis neteko. Jis vis dar ją mylėjo, net
daugiau kaip dvidešimtį metų praleidus atskirai.
- Nesąmonė, Eva. Mudvi panašios išoriškai, bet tu kur kas įdo­
mesnė.
Nesusilaikiau nenusikvatojusi.
- Gideonas sako, kad aš įdomi.
Ji džiugiai nusišypsojo ir pro šalį einantis vyras kluptelėjo.
- Žinoma. Jis - moterų žinovas. Tu tikra gražuolė, bet jis tave
vedė tikrai ne vien dėl to.
Sustojusi prie sukamųjų durų, leidau motinai išeiti pirmai. Lauke
smogė drėgno karščio banga ir odą akimirksniu išmušė prakaito
lašai. Kartais abejojau, kad iš viso kada priprasiu prie drėgmės, bet
laikiau tai tiesiog gyvenimo mylimame mieste kaina. Pavasaris buvo
žavingas, žinojau, kad toks bus ir ruduo. Tobulas metų laikas atnau­
jinti priesaiką vyrui, kuriam priklausiau visa širdimi ir siela.
Kaip tik dėkojau Dievui už oro kondicionierius, kai pastebėjau
Stentono apsaugos vadą, laukiantį juodame automobilyje kelkraš­
tyje.
Bendžaminas Klensis pasveikino mane nerūpestingu, pasitikė­
jimą savimi išduodančiu linktelėjimu. Jo povyza buvo kaip visada
dalykiška, o aš jaučiau jam tokį dėkingumą, kad vos susilaikiau ne­
šokusi ant jo ir neišbučiavusi.
Gideonas nužudė Neitaną, kad mane apsaugotų. Klensis pasirū­
pino, kad Gideonui niekada netektų už tai sumokėti.
- O, Klensi! - tariau jam, o mano šypsena atsispindėjo veidrodi­
niuose jo akinių stiliuose.
- Eva, malonu jus matyti.
29
 - Kaip tik tą patį galvojau apie jus.
Iš pažiūros jo šypsenos nesimatė - tai ne jo būdui, bet vis vien
jaučiau ją.
Mama įsėdo pirma, įsitaisiau greta jos ant užpakalinės sėdynės.
Klensiui dar nespėjus apeiti automobilio, ji atsisuko į mane ir paėmė
už rankos.
- Nesijaudink dėl savo tėvo. Jis karštakošis pietų amerikietis, bet
tai ilgai netruks. Jis tenori įsitikinti, kad tu laiminga.
Švelniai spustelėjau jos pirštus.
- Žinau. Bet labai, labai noriu, kad tėtis su Gideonu sutartų.
- Jie abu labai užsispyrę, mieloji. Kartkartėmis teks susidurti kak­
tomuša.
Ji neklydo. Norėjau įsivaizduoti, kaip jiedu drauge vyriškai lei­
džia laiką, plepa apie sportą ir mašinas bei draugiškai apsikumš-
čiuoja. Bet negalėjau nuklysti nuo realybės, kad ir kokia ji pasirodė
esanti.
- Tu teisi, - nusileidau. - Jie suaugę vyrai. Išsiaiškins.
Tikėjausi to.
- Žinoma, kad išsiaiškins.
Atsidusau ir pažvelgiau pro langą.
- Manau, radau sprendimą dėl Korinos Žiru.
Tyla.
- Eva, turi pamiršti tą moterį. Apie ją galvodama tik suteiki jai
galios, kurios ji nenusipelnė.
- Šitaip slapukaudami mes leidome jai virsti bėda, - atsisukau
į motiną. - Pasaulis tiesiog alksta visko, kas susiję su Gideonu. Jis
tikras gražuolis, turtingas, seksualus ir genialus. Žmonės nori apie jį
žinoti viską, bet jis taip saugojo savo privatumą, kad jie nežino be­
veik nieko. Dėl to Korinai ir atsivėrė niša parašyti autobiografiją apie
su Gideonu praleistą laiką.
Ji įtariai į mane pažvelgė.
- Ką mąstai?
30
 Kyštelėjau ranką į rankinę ir išsitraukiau nedidelę planšetę.
- Mums reikia daugiau štai ko.
Apsukau ekraną ir parodžiau jai mudviejų su Gideonu nuotrauką,
darytą vos prieš kelias valandas, kai stovėjome priešais „Crossfire“. Jis
švelniai, bet savininkiškai laikė mane už sprando, o aš žvelgiau į jį su
meile ir susižavėjimu. Suko skrandį įsivaizduojant tokią asmenišką
akimirką, pakištą visam pasauliui po nosimi, bet teks su tuo susitai­
kyti. Turėjau duoti jiems daugiau.
- Mudviem su Gideonu reikia liautis slėptis, - paaiškinau. - Tu­
rime būti matomi. Pernelyg daug laiko praleidžiame užsidarę. Visuo­
menė trokšta milijardieriaus mergišiaus, pagaliau virtusio žaviuoju
princu. Jie visi ilgisi pasakų, mam, ir laimingų pabaigų. Turiu duoti
žmonėms istoriją, kurios jiems reikia, o tada Korina su savo knyga
pasirodys esanti apgailėtina.
Motina atlošė pečius.
- Tai siaubinga mintis.
- Visai ne.
- Klaiki, Eva! Į niekę nekeisk taip sunkiai užsitarnauto priva­
tumo. Jei maitinsi visuomenės alkį, jis tik augs. Dėl Dievo meilės, juk
nenori tapti nuolatiniu paskalų straipsnių objektu!
Sukandau dantis.
- Taip nenutiks.
- O kam tau rizikuoti? - ji pakėlė balsą, dabar kalbėjo spigiai. -
Dėl Korinos Žiru? Jos knyga ateis ir išeis tau nespėjus nė mirktelėti,
bet prisikvietusi dėmesį, jo niekada neatsikratysi!
- Nesuprantu tavęs. Neįmanoma būti ištekėjusiai už Gideono ir
negauti dėmesio. Tad geriau jau paimti vairą į savo rankas ir pačiai
tuo pasirūpinti.
- Yra skirtumas tarp to, ar esi garsi, ar nuolat šmėžuoji geltono­
joje spaudoje.
Viduje suvaitojau.
- Tu viską pernėlyg dramatizuoji.
31
 Ji papurtė galvą.
- Sakau tau, tai netinkamas būdas susitvarkyti su šia padėtimi. Ar
aptarei tai su Gideonu? Neįsivaizduoju, kaip jis galėtų su tuo sutikti.
Spoksojau į ją, priblokšta tokio atsakymo. Maniau, ji bus visomis
keturiomis už - juk žinojau, ką ji mano apie santuoką su turtingu
vyru ir ką tai jai reiškia.
O tada pamačiau, kaip ji sučiaupia lūpas, o jos akyse šmėsteli
baimė.
- Mama, - prabilau švelniau, mintyse spirdama sau už tai, kad
nesusivokiau anksčiau. - Nebereikia nerimauti dėl Neitano.
Ji pažvelgė man į akis.
- Ne, - sutiko, tačiau neatrodė nuraminta. - Bet jei viskas, ką
padarei... viskas, ką pasakei ar nusprendei, bus smulkiai nagrinėjama
vien tam, kad publikai būtų smagiau, tai bus naujas košmaras.
- Neleisiu kitiems žmonėms diktuoti, kaip turiu būti vertinama
aš ar mano santuoka! - pavargau jaustis auka, norėjau pulti.
- Eva, tu ne...
- Duok man alternatyvą, kuri nereikštų sėdėti ir laukti, arba bai­
giam šią temą, mama, - taip tarusi nusisukau. - Mudvi nesutarsime,
o aš nepersigalvosiu, kol neturėsiu kito plano.
Ji nusivylusi purkštelėjo ir nutilo.
Sulenkiau pirštus, trokšdama parašyti Gideonui ir išsilieti. Kartą
jis yra pasakęs, kad man puikiai seksis suvaldyti krizes. Siūlė pritai­
kyti savo talentą dirbant „Cross Industries“.
Kodėl gi nepradėjus nuo kai ko intymesnio ir svarbesnio?

32
 2

- Dar gėlių? - nutęsė Arašas Madanis, įžengęs pro atviras stikli­

nes kabineto duris.
Pagrindinis mano teisininkas priėjo prie sėdimosios zonos, kurią
puošė baltos Evos rožės. Buvau liepęs pastatyti jas ant kavos stalelio -
tiesiai man prieš akis. Čia jos puikiausiai nukreipė mano dėmesį nuo
už jų plokščiuose ekranuose vis pasirodančių akcijų skaičių.
Prie gėlių pridėtas atvirukas gulėjo ant padūmavusio stiklo stalo,
aš vis čiupinėjau jį ir šimtąjį kartą skaičiau.
Arašas ištraukė rožę ir pakėlė prie nosies.
- Kokia paslaptis, norint tiek jų gauti?
Atsilošiau, abejingai pastebėjęs, kad smaragdinis jo kaklaraištis
dera prie spalvoto stiklo grafinų, puošiančių barą. Iki jam užeinant,
ryškūs grafinai ir raudona Evos vaza buvo vieninteliai spalvoti daik­
tai juodai baltame mano kabinete.
- Tinkama moteris.
Jis grąžino gėlę į vazą.
- Nagi, Krosai, pamindyk žaizdas.
- Mieliau pasidžiaugsiu tylomis. Ar man ką nors turi?
Jis priėjo prie mano stalo išsišiepęs - buvo akivaizdu, kad mėgsta
savo darbą, nors tuo niekada ir neabejojau. Plėšrūniški jo instinktai
buvo kone tokie pat aštrūs kaip mano paties.
- Morgano sandėris puikiai juda, - pasitaisęs kelnes, jis prisėdo
ant vienos iš kėdžių priešais mano stalą. Rengėsi jis kiek ryškiau nei
33
aš, bet vis vien nepriekaištingai. - Išskyrėme svarbiausius punktus.
Vis dar deriname kai kurias sąlygas, bet kitą savaitę turėtume būti
pasirengę judėti į priekį.
- Gerai.
- Veltui netuščiažodžiauji, - ir nerūpestingai paklausė: - Nori su­
sitikti savaitgalį?
Papurčiau galvą.
- Eva gali norėti kur nors nueiti. Jei taip, pamėginsiu ją perkalbėti.
Arašas nusijuokė.
- Turiu pasakyti, vyliausi, kad vieną dieną nurimsi - kažkada visi
nurimstame, - bet tikėjausi prieš tai bent gauti įspėjimą.
- Ir aš vyliausi.
Bet išties tai nebuvo tiesa. Niekada nesitikėjau dalytis su kuo nors
savo gyvenimu. Neneigiau, kad mano praeitis temdo dabartį, bet ne­
jaučiau poreikio pasakoti tos istorijos niekam, išskyrus Evą. To, kas
buvo, juk nepakeisi, tai kam prisiminti?
Atsistojęs priėjau prie vieno iš per visą sieną besitęsiančių mano
kabineto langų ir pažvelgiau į už stiklo plytinčią miesto didybę.
Nežinojau, kad Eva egzistuoja, bijojau net svajoti, kad kada sutik­
siu vienintelį pasaulyje žmogų, kuris priims ir mylės mane visą, su
visomis ydomis.
Kaip įmanoma, kad radau ją čia, Manhatane, tame pačiam pas­
tate, kurį pastačiau neklausydamas protingų patarimų ir siaubingai
rizikuodamas? Per brangu ir nereikalinga, sakė jie. Bet man reikėjo,
kad Krosų pavardė būtų įsiminta ir minima kitokiame kontekste.
Mano tėvas suteršė šeimos vardą; aš iškėliau jį į svarbiausio pasaulio
miesto aukštybes.
- Nerodei jokių ženklų, kad linksti į tą pusę, - man už nugaros
tarė Arašas. - Jei gerai pamenu, pasiguldei dvi moteris, kai šėlome
švęsdami Cinco de Mayoyo po kelių savaičių liepi man surašyti be­
protišką vedybinę sutartį.

54
 Nužvelgiau miestą, mėgaudamasis reta galimybe pamatyti jį iš
paukščio skrydžio - tokią privilegiją man suteikė pačiame viršuje
įrengtas mano kabinetas ir pastatui parinkta vieta.
- Ar aš kada atidėliojau sandėrius?
- Plėsti akcijų paketą yra viena, visai kas kita per naktį apversti
savo gyvenimą aukštyn kojomis, - jis sukikeno. - Tai kokie planai?
Įsikurti naujajame vasarnamyje?
- Puiki mintis.
Nuskraidinti žmoną į salas buvo mano tikslas. Turėti ją vien tik
sau - tikras rojus. Laimingiausias jaučiausi būdamas vienudu su ja.
Eva atgaivindavo mane, leisdavo pamilti gyvenimą, kaip niekada iki
šiol jo nemylėjau.
Savo imperiją stačiau galvodamas apie praeitį. Dabar, Evos dėka,
statysiu ją mudviejų ateičiai.
Sušvito mano darbo telefonas. Skotas, pirma linija. Spustelėjau
mygtuką ir garsiakalbyje pasigirdo jo balsas.
- Registratūroje Korina Žiru. Sako, jai tereikia kelių minučių, nori
kažką jums perduoti. Tai asmeniška, tad nori įteikti tiesiai į rankas.
- Kurgi ne, - įsikišo Arašas. - Gal dar gėlių?
Nudiegiau jį akimis.
- Netinkama moteris.
- jei tik mano netinkamos moterys atrodytų kaip Korina.
- Su ta mintimi ir kulniuok į registratūrą pasiimti kažko, ką ji ten
turi.
Jis kilstelėjo antakius.
- Tikrai? Auč.
- Jei nori kalbėtis, tegu kalbasi su mano advokatu.
Jis atsistojo ir išeidamas mestelėjo:
- Taip, bose.
Dirstelėjau į laikrodį. Be penkiolikos penkios.
- Esu tikras, kad tai girdėjai, Skotai, bet dėl viso pikto pakarto­
siu - tuo pasirūpins Madanis.
 - Taip, pone Krosai
Pro stiklinę sieną, skiriančią mano kabinetą nuo likusio biuro,
stebėjau, kaip Arašas pasuka už kampo į registratūrą, ir mintyse nu­
stūmiau tą reikalą šalin. Eva netrukus bus su manimi, tik to ir lau­
kiau nuo pat darbo dienos pradžios.
Bet, žinoma, taip paprasta nebūna.
Vos po kelių akimirkų akies kampučiu pamačiau švystelint kažką
raudona ir pažvelgęs pro stiklinę sieną pamačiau mano kabineto link
žygiuojančią Koriną su jai ant kulnų lipančiu Arašu. Mudviejų akims
susitikus, ji kilstelėjo smakrą. Įtempta šypsena išplatėjo, iš gražios
moters ji virto pribloškiančia. Žavėjausi ja objektyviai ir be aistros,
kaip žavėčiausi bet kuria, išskyrus Evą.
Dabar, kai buvau laimingai vedęs, kuo puikiausiai supratau, kokia
siaubinga klaida būtų buvusi vesti Koriną. Mūsų visų nelaimei, ji pati
to nesuvokė.
Atsistojau ir apėjau stalą. Nužvelgiau Arašą ir Skotą, drausdamas
jiems bet kokius tolimesnius veiksmus. Jei Korina nori susitikti su
manimi asmeniškai, suteiksiu jai paskutinę progą pasielgti tinkamai.
Į mano kabinetą ji įsklendė avėdama raudonus aukštakulnius.
Suknelė be petnešų buvo tokios pats spalvos kaip bateliai ir puikiai
pabrėžė ilgas jos kojas ir blyškią odą. Plaukus buvo išsileidusi, juodos
sruogos gulė ant nuogų pečių. Ji buvo visiška mano žmonos priešin­
gybė ir veidrodinis visų kitų mano gyvenime pabuvojusių moterų
atspindys.
- Gideonai, juk atrasi kelias minutes senai draugei?
Atsirėmiau į stalą ir sukryžiavau rankas.
- Ir maloningai nepakviesiu apsaugos. Paskubėk, Korina.
Ji nusišypsojo, bet akvamarino spalvos akys liko liūdnos.
Po pažasčia ji nešėsi nedidelę raudoną dėžę. Priėjusi ištiesė ją
man.
- Kas tai? - paklausiau neimdamas jos į rankas.
- Nuotraukos, pasirodysiančios knygoje.
36
 Kilstelėjau antakį. Atsitiesiau ir, smalsumo genamas, paėmiau
dėžę. Drauge buvome dar visai neseniai, bet smulkmenų beveik ne­
prisiminiau. Teliko bendras įspūdis, svarbios akimirkos ir apmaudas.
Buvau toks jaunas, man pavojingai stigo savivokos.
Korina pasidėjo rankinę ant stalo, praeidama ranka brūkštelėjo
per manąją. Užplūdus įtarimams, spustelėjau mygtuką ir stiklinė
siena padūmavo.
Jei ji ketina surengti spektaklį, pasirūpinsiu, kad niekas to nema­
tytų.
Atidengęs dėžę įsižiūrėjau į nuotrauką, kurioje mudu su Korina
buvome susirangę priešais laužą. Galvą ji laikė man ant peties, atlo-
šusi taip, kad galėčiau pabučiuoti į lūpas.
Tučtuojau smogė prisiminimai. Tą dieną išvykome į draugo namą
Hamptonse. Buvo vėsu, ruduo pamažu užleido vietą žiemai.
Nuotraukoje atrodėme laimingi ir įsimylėję - iš dalies, matyt,
tokie ir buvome. Bet atsisakiau kvietimo pernakvoti, nors Korina
akivaizdžiai nusivylė. Sapnuodamas tokius košmarus, negalėjau
miegoti su ja. Dulkintis irgi negalėjau, nors žinojau, kad ji to nori,
nes viešbučio kambarys, kurį buvau tam užsakęs, buvo už daugelio
mylių.
Tiek daug kliaudų. Tiek melo ir išsisukinėjimų.
Giliai įkvėpiau ir paleidau praeitį.
- Mudu su Eva prieš mėnesį susituokėme.
Ji nustėro.
Padėjau dėžę ant stalo, paėmiau savo išmanųjį ir parodžiau
ekrano užsklandą - mudviejų su Eva vestuvinį bučinį.
Korina nusisuko. Tada kyštelėjo ranką į dėžę, pravertė kelias vir­
šutines nuotraukas ir ištraukė vieną, kurioje buvome paplūdimyje.
Stovėjau iki pusės įbridęs į vandenį. Korina buvo apsivijusi mane
iš priekio, kojomis laikėsi už mano liemens, o rankas buvo perme­
tusi per pečius, pirštais įsivėlusi į plaukus. Ji juokėsi atlošus! galvą,
jos džiaugsmas tiesiog spinduliavo iš nuotraukos. Stipriai ją laikiau
37
ir pakėlęs galvą stebėjau. Mačiau dėkingumą ir nuostabą. Šilumą.
Geismą. Pašaliniai žmonės palaikytų tai meile.
Toks ir buvo Korinos tikslas. Neigiau, kad savo gyvenime mylėjau
ką nors, išskyrus Evą, ir tai gryniausia tiesa. Korina buvo pasiryžusi
įrodyti, kad klystu, ir siekė tai padaryti kuo viešiau.
Ji pasilenkė, pažvelgė j nuotrauką, tada į mane. Jos lūkesčiai buvo
kone apčiuopiami, lyg turėčiau pajusti kažkokį didingą nušvitimą.
Žaidė su savo pakabučiu - maža auksinė širdelė ant paprastos gran­
dinėlės. Atsiminiau, kad tai aš jai padovanoau.
Kad kur užsipisčiau! Nė neprisimenu, kas, po velnių, fotografavo,
ar kur tuo metu buvome, ir tai man visai nerūpi.
- Ką tikiesi šiomis nuotraukomis įrodyti, Korina? Mudu susiti­
kinėjome. Išsiskyrėme. Tu ištekėjai, dabar aš vedžiau. Nieko neliko.
- Tai kodėl tu toks nusiminęs? Nesi abejingas, Gideonai.
- Ne, aš susierzinęs. Šitos nuotraukos tik verčia mane labiau
branginti tai, ką turiu su Eva. O žinia, kad jos ją įskaudins, tikrai
nekelia man jokių sentimentų praeičiai. Tai paskutinis mūsų atsisvei­
kinimas, Korina, - žvelgiau jai į akis, kad būčiau tikras, jog ji mato
mano ryžtą. - Jei grįši, apsauga tavęs neįleis.
- Negrįšiu. Tau teks...
Paskambino Skotas, pakėliau ragelį.
- Taip?
- Atėjo panelė Tramel.
Vėl atsirėmiau į stalą ir spustelėjau duris atidarantį mygtuką. Po
akimirkos įžengė Eva.
Ar kada išauš diena, kai pamatęs ją nebesijausiu taip, it po kojo­
mis imtų siūbuoti žemė?
Ji sustojo it įkasta, suteikdama man malonumą lėtai ją nužvelgti.
Evabuvo natūrali blondinė, blyškios sruogos rėmino švelnųjos veidą
ir pabrėžė audros spalvos akis, į kurias galėčiau žiūrėti ištisas valan­
das - taip ir darydavau. Ji buvo smulkutė, bet geidulingai moteriška,
jos kūnas saldžiai minkštas voliotis lovoje.
38
 Būčiau pavadinęs ją angeliškai gražia, jei ne goslus jausmingu­
mas, nuolat verčiantis mane galvoti ir trokšti laukinio sekso.
Mintys nevalingai prisipildė prisiminimų apie jos kvapą, tą
jausmą, kai ją liečiu. Intuityviai prisiminiau taip mane džiuginantį
gerklinį jos juoką ir ugningą temperamentą, verčiantį mane iš koto.
Visa tai atgijo, užplūdo energija ir jausmai, kuriuos jausdavau tik bū­
damas su ja.
Korina prabilo pirma.
- Labas, Eva.
Pasišiaušiau. Troškimas saugoti ir ginti svarbiausią mano gyve­
nime žmogų užgožė bet kokį sveiką protą.
Atsitiesiau, sviedžiau nuotrauką atgal į dėžę ir priėjau prie žmo­
nos. Lyginant su Korina, ji buvo apsirengusi kukliai - juodą dryžuotą
sijoną ir berankovę šilkinę palaidinę, žaižaruojančią it perlas. Užplū-
dęs karštis buvo vienintelis man reikalingas įrodymas, kuri moteris
seksualesnė.
Eva. Dabar ir amžinai.
Ji taip mane traukė, kad kirtau kambarį dideliais, greitais žings­
niais.
Angele.
Balsu to neištariau, nenorėjau, kad išgirstų Korina. Bet mačiau,
kad Eva tai pajuto. Paėmiau ją už rankos, pajutau virpulį ir suspau­
džiau stipriau.
Ji pasisuko, pažvelgė pro mane ir pasisveikino su moterimi, kuri
nebuvo jai konkurentė.
- Korina.
Neatsisukau.
- Turiu bėgti, - man už nugaros tarė Korina. - Šios kopijos tau,
Gideonai.
Negalėdamas atitraukti akių nuo Evos, per petį tarstelėjau:
- Pasiimk jas. Man nereikia.
- Tau derėtų jas visas peržiūrėti, - atkirto ji artėdama.
39
 - Kam? - susienainęs dirstelėjau į Koriną, kai ši sustojo greta
mūsų. - Jei užsimanysiu į jas pasižiūrėti, visada galėsiu perversti tavo
knygą.
Ji išspaudė šypseną.
- Viso, Eva. Gideonai.
Jai išėjus, žingtelėjau dar žingsnį žmonos link ir galutinai ištirp-
džiau mudu skyrusį atstumą. Čiupau kitą jos ranką, pasilenkiau
įkvėpti kvepalų aromato. Mane užliejo ramybė.
- Džiaugiuosi, kad atėjai, - sukuždėjau jai prie kaktos, siekdamas
kiek įmanoma labiau prie jos prisišlieti. - Taip tavęs pasiilgau.
Ji užsimerkė ir atsidususi prigludo prie manęs.
Jutau vis neatslūgstančią jos įtampą, stipriau suspaudžiau rankas.
- Tau viskas gerai?
- Taip. Viskas gerai. Tik nesitikėjau jos pamatyti.
- Ir aš ne.
Kad ir kaip nenorėjau atsitraukti nuo Evos, tų nuotraukų nepa-
kenčiau kur kas labiau.
Grįžau prie stalo, uždariau dėžę ir įmečiau ją į šiukšlinę.
- Išėjau iš darbo, - tarė ji. - Rytoj paskutinė diena.
Norėjau, kad ji priimtų tokį sprendimą. Buvau įsitikinęs, kad tai
geriausias ir saugiausias žingsnis. Bet žinojau, kad jai tai turėjo būti
sunku. Eva dievino savo darbą ir žmones, su kuriais dirbo.
Puikiai suvokdamas, kaip lengvai ji mane perpranta, pasistengiau
prabilti neutraliai:
- Tikrai?
-Jo.
Tyrinėjau ją.
- Tai kas toliau?
- Reikia suplanuoti vestuves.
- Šit kaip, - nusišypsojau. Ištisas dienas nerimavau, kad ji abejoja
ir nori sprukti, tad išgirdęs ją tai paneigiant, pajutau palengvėjimą. -
Malonu girdėti.
40
 Pirštu mostelėjau jai prieiti artyn.
- Susitikime per vidurį, - atkirto ji, o jos akyse švystelėjo iššūkis.
Kaip galėjau atsispirti? Susitikome kabineto viduryje.
Štai kodėl mes nugalėsime šį ir visus kitus mums iškilsiančius
sunkumus: mudu visada randame kompromisą.
Eva niekada nebus ta paklusni žmona, kokios man linkėjo Arnol­
das Ričis. Ji pernelyg nepriklausoma, per smarki. Beprotiškai pavydi.
Ji reikli ir užsispyrusi, prieštarauja man vien tam, kad išvestų iš proto.
Ir ši trintis veikė, nors neveiktų su jokia kita moterimi. Nes Eva
man skirta. Tuo tikėjau taip, kaip niekuo kitu pasaulyje.
- Ar to nori? - paklausiau jos tyliai, jos veide ieškodamas atsa­
kymo.
- Noriu tavęs. Visa kita smulkmenos.
Mano burna staiga išdžiūvo, o širdis ėmė daužytis per stipriai. Ji
pakėlė ranką nubraukti man nuo veido plaukus, o aš pačiupau jos
riešą ir prispaudžiau delną sau prie skruosto, užsimerkiau ir mėga­
vausi prisilietimu.
Praėjusi savaitė ištirpo. Atskirai praleistos dienos, valandos tylos,
kaustanti baimė... Ji visą dieną man rodė, kad yra pasirengusi žengti į
priekį, kad pasikalbėdamas su daktaru Petersenu pasielgiau teisingai.
Kaip ir pasikalbėdamas suja.
Ji ne tik neatstūmė, bet norėjo manęs dar labiau. Ir mane vadina
stebuklingu?
Eva atsiduso. Jutau, kaip išgaruoja paskutiniai įtampos likučiai.
Mudu stovėjome vėl suartėję, semdamiesi vienas iš kito taip reika­
lingos stiprybės. Mane iki širdies gelmių griebė žinojimas, kad galiu
atnešti jai bent lašą ramybės.
O ką ji atneša man?
Viską.

Evai išėjus iš „Crossfire“ pastato, Anguso veidas nušvito - nesugebė­

čiau žodžiais išreikšti, kaip tai mane sujaudino. Angusas Makleodas
41
ir dėl savo būdo, ir dėl profesijos buvo tylus. Jis retai rodydavo jaus­
mus, bet Evai darydavo išimtį.
O gal tiesiog negalėjo susiturėti? Dievaži, bent jau aš tikrai nega­
lėjau.
- Angusai, - Eva jam plačiai, nuoširdžiai nusišypsojo, - šiandien
atrodote itin elegantiškai.
Stebėjau, kaip vyras, kurį mylėjau kaip tėvą, paliečia savo vairuo­
tojo kepurėlę ir atsako jai kiek susidrovėjusia šypsena.
Po tėčio savižudybės visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn
kojomis. Tais chaotiškais metais vienintelis stabilus dalykas mano
gyvenime buvo Angusas - vyras, pasamdytas būti vairuotoju ir as­
mens sargybiniu, bet virtęs gelbėjimo ratu. Kai jaučiausi izoliuotas
ir išduotas, kai net mano tikra motina atsisakė patikėti, kad mane
prievartaudavo psichologas, turėjęs padėti man prisitaikyti, Angusas
buvo mano inkaras. Jis niekada manimi neabejojo. O kai išėjau į pa­
saulį, jis patraukė drauge su manimi.
Lieknos, sportiškos mano žmonos kojos dingo iš akių ant bentlio
užpakalinės sėdynės ir Angusas prabilo:
- Tik šįkart nesusimauk, bičiuli.
Apmaudžiai šyptelėjau.
- Ačiū už pasitikėjimą.
Įsitaisiau prie Evos, Angusas apėjo automobilį vairuotojo sėdynės
link. Uždėjau ranką jai ant šlaunies ir palaukiau, kol atsisuks.
- Noriu šį savaitgalį nusivežti tave į vasarnamį.
Ji akimirką sulaikė kvapą, tada staiga iškvėpė.
- Mano mama pakvietė mus į Vestportą. Stentonas pakvietė savo
sūnėną Martiną bei jo merginą Leisę - ji Megumės kambario draugė,
nežinau, ar prisimeni... Ir Keris bus, žinoma. Na, pasakiau, kad atva­
žiuosime.
Mėgindamas nuginti nusivylimą, apsvarsčiau galimus variantus.
- Noriu drauge nuveikti ką nors šeimyniško, - tęsė ji. - Be to,
mama nori pasikalbėti apie šiokį tokį mano planą.
42
 Klausiausi, kol ji papasakojo man apie savo šiandieninį pokalbį
su Monika.
Baigusi atidžiai nužvelgė mano veidą.
- Ji sakė, kad tau ši mintis nepatiks, bet tu ir anksčiau esi nau­
dojęsis paparacais, kai nulenkei mane ant šaligatvio ir bučiavai tol,
kol nebegalėjau nė minties suregzti. Norėjai, kad ta nuotrauka būtų
padaryta.
- Taip, bet proga pati pasitaikė, aš jos neieškojau. Tavo motina
teisi - tai ne tas pats.
Ji nukabino lūpą ir aš pergalvojau savo strategiją. Norėjau, kad ji
įsijaustų ir aktyviai dalyvautų. Vadinasi, turiu ją raginti ir skatinti, o
ne sudaryti kliūtis.
- Bet ir tu teisi, angele. Jei Korinos knyga turi savo publiką, va­
dinasi, rinkoje yra niša, kurią reikia užpildyti, ir mes turėtume tuo
pasirūpinti.
Nušvitusi jos šypsena man buvo puikiausias apdovanojimas.
- Pamaniau, galėtume paprašyti Kerio šį savaitgalį padaryti keletą
atvirų mūsų nuotraukų, - pasiūlė ji. - Pafotografuoti intymesnių ir
nerūpestingesnių akimirkų nei ant raudonojo kilimo. Labiausiai pati­
kusias galėtume parduoti žiniasklaidai, o pelną paskirti „Crossroads“
Ši mano įkurta labdaringa organizacija ir taip pritraukdavo ne­
mažai paramos, bet pamaniau, kad surinkti pinigai bus priedas prie
Evos plano kiek užgožti atviros Korinos knygos įspūdį. Labai ap­
gailestavau dėl skausmo, kurį ta knyga neišvengiamai suteiks mano
žmonai, tad buvau pasirengęs palaikyti ją, kaip tik reikės, bet tai
nereiškia, kad nekovosiu, jog savaitgalį praleistume dviese.
- Galime nuvykti dienai, - pasiūliau, derybas pradėdamas nuo
kraštutinumo, kad turėčiau kur nusileisti. - Nuo penktadienio iki
sekmadienio ryto galime būti Šiaurės Karolinoje, o sekmadienį Ves-
tporte.
- Per dieną nukeliauti iš Šiaurės Karolinos į Konektikutą, o iš ten
į Manhataną? Pakvaišai?
43
 - Na, tai nuo penktadienio iki šeštadienio vakaro.
- Negalime šitaip būti vieni, Gideonai, - švelniai tarė ji, uždedama
delną ant manojo. - Turime kurį laiką paklausyti daktaro Peterseno
patarimo. Manau, turėtume susitikinėti, viešai, nesislapstydami eiti į
pasimatymus ir pamėginti sugalvoti, kaip išspręsti... savo problemas,
kaskart kaip į uolą nesiremdami į seksą.
Spoksojau į ją.
- Juk nesakai, kad negalime mylėtis?
- Tik iki vestuvių. Nebus...
- Eva, mes jau susituokę. Negali prašyti manęs tavęs neliesti.
- Prašau.
-Ne.
Jos lūpos sutrūkčiojo.
- Negali atsisakyti.
- Tu negali atsisakyti, - atkirtau, o širdis ėmė daužytis, delnai su­
drėko, apėmė silpna panika: tai neracionalu, tai piktina. - Nori ma­
nęs taip pat, kaip ir aš tavęs.
Ji palietė mano veidą.
- Kartais man atrodo, kad noriu tavęs labiau, ir manęs tai ne­
trikdo. Bet daktaras Petersenas teisus. Judėjome per staigiai ir per
visas duobes kelyje lėkėme beprotišku greičiu. Jaučiu, kad kaip tik
dabar yra tas trumputis laikotarpis, kai galime sulėtinti. Tik kelias
savaites, iki vestuvių.
- Kelias savaites? Kristau, Eva!
Atsitraukiau, perbraukiau ranka plaukus. Pasisukau į langą. Min­
tys lėkė šuoliais. Ką tai reiškia? Kodėl ji to prašo?
Kaip, po velnių, ją nuo to atkalbėsiu?
Pajutau, kaip ji pasislenka artyn, kaip priglunda.
Tada ėmė kuždėti:
- Argi ne tu man pasakojai apie uždelsto pasitenkinimo džiaugs­
mus?
Nudiegiau ją žvilgsniu.
44
 - Ir kaipgi tai baigėsi?
Ta naktis buvo viena iš didžiausių mano klaidų nuo tada, kai užsi­
mezgė mūsų santykiai. Vakaras prasidėjo puikiai, o paskui netikėtai
pasirodžiusi Korina viską sugadino ir sukėlė vieną iš didžiausių tarp
mudviejų su Eva kilusių ginčų - jį dar labiau sustiprino per kraštus
virstanti seksualinė įtampa, kurią sąmoningai auginau, stengdamasis
nutolinti pasitenkinimą.
- Tada buvome kitokie, - Eva atsitraukė, pilkos, skaidrios jos akys
žvelgė tiesiai į mane. - Tu ne tas pats vyras, kuris ignoravo mane per
tą vakarienę.
- Neignoravau tavęs.
- O aš ne ta moteris, - tęsė ji. - Taip, pamačiusi Koriną šiandien
kiek susierzinau, bet žinau, kad ji nekelia grėsmės. Žinau, kad esi
įsipareigojęs... Mes įsipareigoję. Todėl mums ir pavyks.
Plačiau išskėtęs kojas, siektelėjau jos.
- Aš nenoriu.
- Ir aš ne. Bet manau, kad tai gera mintis, - jos lūpos sušvelnėjo
ir virto šypsena. - Iki vestuvių nakties laukti senamadiška ir roman­
tiška. Tik įsivaizduok, kaip karštai tada mylėsimės.
- Eva, mums nebereikia dar labiau kaitinti savo intymaus gyve­
nimo.
- Mes turime paversti tai pramoga, o ne šiaudu, laikančiu mus
drauge.
- Tai ir pramoga, ir šiaudas, ir tai nieko blogo, - verčiau būtų pa­
prašiusi manęs nevalgyti, greičiau jau sutikčiau su tuo.
- Gideonai... Mudu turime kai ką nuostabaus. Verta pasistengti ir
sustiprinti mūsų santykius visapusiškai.
Papurčiau galvą. Jauiki gyvo kaulo įgriso tas mane ėdantis nerimas.
Praradau kontrolę, o būdamas su ja negaliu to leisti. Jai reikia ne to.
Pasilenkiau į priekį ir priglaudžiau lūpas jai prie ausies.
- Angele, jei tu nesiilgi mano koto savyje, man reikia labiau pasi­
stengti, o ne atsitraukti.
45
 Ji suvirpėjo ir aš sau šyptelėjau. Bet ji sukuždėjo:
- Prašau, pamėgink. Dėl manęs.
- Šūdas, - klestelėjau atgal j vietą; kad ir kaip norėčiau jai nenusi­
leisti, negaliu, net ir dėl šito. - Po velnių.
- Nepyk. Neprašyčiau, jei nemanyčiau, kad pamėginti taip svarbu.
Be to, liko tiek nedaug.
- Eva, penkios minutės yra nedaug. Tu kalbi apie savaites.
- Mažuti... - ji švelniai nusijuokė. - Tu papūtei lūpytes. Kaip
miela, - pasilenkusi pabučiavo man į skruostą. - Priimu tai kaip
komplimentą. Ačiū.
Prisimerkiau.
- Sutinku ne todėl, kad tau būtų lengviau.
Jos pirštas leidosi mano kaklaraiščiu.
- Žinoma, ne. Pasistengsime pasismaginti. Pasidarysime iššūkį.
Pažiūrėsime, kas pirmas palus.
- Aš, - burbtelėjau. - Neturiu jokios priežasties laimėti.
- O kaip tau aš: aprišta kaspinu - daugiau niekuo - ir padovanota
tau gimtadienio proga?
Susiraukiau. Niekas man to nepalengvins. Net įsivaizdavus ją šo­
kant iš torto nuogutėlę lengviau nepasidarė.
- Kuo čia dėtas mano gimtadienis?
Eva apakino mane šypsena ir aš dar labiau jos užsigeidžiau. Ji vi­
sada man buvo saulė ir šiluma, bet būdama po manimi, besiranganti
iš malonumo ir vaitodama, prašydama daugiau... giliau...
- Nes per jį tuoksimės.
Prireikė akimirkos, kol įkaitusios smegenys tai suvokė.
- Nežinojau.
- Ir aš ne, iki šiandien. Per paskutinę pertrauką internete pažiū­
rėjau, kas gero vyksta rugsėjį ar spalį, į ką turėčiau atsižvelgti, rink­
dama datą. Kadangi tuoksimės paplūdimyje, nenorėjau, kad būtų
per šalta, tad turime viską sutvarkyti šį arba kitą mėnesį.

46
 - Ačiū Dievui už žiemą, - suniurzgėjau.
- Maniakas. Na... Iš „Google“ gavau žinutę apie tave...
- Vis dar tuo užsiimi?
- ...ir pamačiau įrašą apie mus gerbėjų puslapyje. Ten...
- Gerbėjų puslapyje?
- Aha. Tau skirti ištisi tinklalapiai ir tinklaraščiai. Ką vilki, su kuo
susitikinėji, renginiai, kuriuose pasirodai.
- Jėzau.
- Tame, kurį užtikau, buvo visi tavo duomenys: ūgis, svoris, akių
spalva, gimimo data... viskas. Jei atvirai, šiek tiek išsigandau, kad vi­
siškai nepažįstamas žmogus apie tave žino daugiau negu aš. Ir tai,
mano manymu, dar viena priežastis, kodėl mudviem derėtų susitiki­
nėti ir daugiau kalbėtis...
- Galiu tau išdėstyti visą informaciją, kol dulkinsimės. Štai, iš­
spręsta.
Ji su pasitenkinimu išsišiepė.
- Tu mane žudai. Na, visgi vestuvės per tavo gimtadienį puiki
mintis, ar ne? Niekada nepamirši sukakties.
- Mūsų vestuvių sukaktis - rugpjūčio vienuolikta, - šaltai jai pri­
miniau.
- Švęsime abi, - ji perbraukė ranka man per plaukus ir mano
pulsas padažnėjo. - Arba dar geriau - švęsime nuo vienos iki kitos.
Nuo rugpjūčio vienuoliktos iki rugsėjo dvidešimt antros - ištisas
pusantro mėnesio. Nuo šios minties ateinančios dvi savaitės ėmė at­
rodyti beveik pakeliamos.

Mums įėjus į kabinetą, daktaras Lailas Petersenas atsistojo ir nusi­

šypsojo. Jis buvo aukštas, tad turėjo gerokai nuleisti žvilgsnį, kad pa­
stebėtų sukabintas mudviejų rankas.
- Eva, Gideonai. Abu puikiai atrodote.
- Taip ir jaučiuosi, - tarė Eva tvirtai ir užtikrintai.

47
 Nieko nepasakiau^tik ištiesiau jam ranką.
Gerasis daktaras apie mane žinojo tokių dalykų, kurių maniausi
nepasakosiąs niekam. Dėl to per vizitus pas jį nesijaučiau itin pato­
giai, nors kabinetas ir buvo dekoruotas raminančiomis neutraliomis
spalvomis bei apstatytas patogiais baldais. Pats daktaras Petersenas
buvo labai ramus vyras, puikiai besijaučiantis dirbdamas šį darbą.
Tvarkingai apkirpti žili plaukai labai švelnino jo išvaizdą, bet nenu­
kreipė dėmesio nuo skvarbaus žvilgsnio.
Buvo sunku pasikliauti žmogumi, kuris žino šitiek pažeidžia-
miausių tavo vietų, bet kiek įmanoma stengiausi su tuo taikstytis, nes
kitos išeities nebuvo - daktaras Petersenas apvertė mūsų santuoką
aukštyn kojomis.
Mudu su Eva prisėdome ant sofos, daktaras Petersenas įsitaisė
savo įprastame krėsle. Pasidėjęs planšetę ir šviesplunksnę ant rank­
tūrio, nužvelgė mus tamsiai mėlynomis, protingomis akimis.
- Gideonai, - prabilo jis, - papasakok, kas nutiko nuo mūsų su­
sitikimo antradienį.
Atsilošiau ir iš karto prabilau apie reikalą:
- Eva nusprendė paklausyti jūsų patarimo ir susilaikyti nuo sekso,
kol viešai susituoksime.
Eva kimiu, žemu balsu nusikvatojo. Prisiglaudė prie manęs ir ap­
kabino ranką.
- Ar išgirdote tą kaltinimo gaidelę? - paklausė gydytojo. - Tai
jūsų kaltė, kad dvi savaites jis nieko negaus.
- Daugiau nei dvi savaites, - paprieštaravau.
- Bet mažiau nei tris, - atkirto ji ir nusišypsojo daktarui Peterse-
nui. - Turėjau numanyti, kad jis pirmiausia prabils apie tai.
- O nuo ko tu būtum pradėjusi, Eva? - paklausė jis.
- Vakar Gideonas papasakojo man savo košmarą, - ji dirstelėjo į
mane. - Tai įvykis. Tikras postūmis mūsų santykiuose.
Kalbant jos akyse atsispindėjo tikrų tikriausia meilė, dėkingumas
ir viltis. Nuo viso to mano gerklėje sukilo gumulas. Kalbėtis su ja apie
48
sumautą mėšlą, kuris dėjosi mano galvoje, buvo sunkiausia, ką kada
teko daryti. Net daktarui Petersenui pasakoti apie Hju buvo lengviau.
Nepaisant to, buvo verta - jau vien dėl šios jos veido išraiškos.
Bjauriausios mudviejų praeities detalės mus suartino. Tai bepro­
tiška ir nuostabu. Pasidėjaujos delną sau į skreitą ir suėmiau jį abiem
rankomis. Jutau tą pačią meilę, dėkingumą ir viltį kaip ji.
Daktaras Petersenas paėmė savo planšetę.
- Nemažai ką atskleidei šią savaitę, Gideonai. Kodėl?
- Pats žinote.
- Eva liovėsi su tavimi susitikinėti.
- Ir kalbėtis.
Jis pažvelgė į Evą.
- Ar tai dėl to, kad Gideonas nusamdė tavo bosą iš agentūros,
kurioje dirbi?
- Tai viską paskatino, - sutiko ji, - bet mudu seniai judėjome to
link. Kažkas turėjo nutrūkti. Negalėjome ir toliau suktis ratais, pyk­
damiesi dėl tų pačių dalykų.
- Tad atsitraukei. Tai galėtų būti vadinama emociniu šantažu. Ar
to siekei?
Ji susimąstė ir papūtė lūpas.
- Pavadinčiau tai neviltimi.
- Kodėl?
- Nes Gideonas... mūsų santykiuose pribraižė ribų, kurių nevalia
peržengti. Ir aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą
gali tekti taip gyventi.
Daktaras Petersenas kažką pasižymėjo.
- Gideonai, kaip vertini Evos poelgį šioje situacijoje?
Prireikė minutės atsakyti.
- Jaučiausi įstrigęs laike, tik daug blogiau.
Jis dirstelėjo į mane.
- Gideonai, prisimenu, kai pirmą sykį pas mane atėjai, su Eva
buvote keletą dienų nesikalbėję.
49
 - Jis buvo nuo manęs atsiribojęs, - tarė ji.
- Ji išėjo, - atkirtau.
Vėlgi, tai buvo naktis, kai labai vienas kitam atsivėrėme. Ji papa­
sakojo man apie Neitano prievartą, leido man pamatyti šaltinį to,
kas nesąmoningai traukė mudu vienas prie kito. Tada aš susapnavau
košmarą apie savo paties patirtą lytinį smurtą ir ji ėmė versti mane
apie tai kalbėtis.
Aš negalėjau ir ji mane paliko.
Eva pasišiaušė.
- Jis išsiskyrė su manimu palikęs žinutę biure! Kas taip elgiasi?
- Aš nesiskyriau, - pataisiau. - Mečiau tau iššūkį sugrįžti. Tu
išeini, kai reikalai...
- Būtent tai yra emocinis šantažas, - ji paleido mano ranką ir
atsisuko. - Atsiribojai nuo manęs vien tam, kad nusileisčiau ir susi­
taikyčiau su tuo, jog nežadi keistis. Galvoji: jos netenkina esama situ­
acija? Ką gi, atsiribosiu nuo jos ir palauksiu, kol ji nebeištverusi grįš.
- Argi tu ką tik taip pat nepasielgei su manimi? - sukandau dan­
tis. - Ir tau atrodo, kad visa tai normalu. Jei aš nesikeičiu, tu nė ne­
ketini nusileisti.
Ir tai mane žudė. Ji daug kartų įrodė, kad gali išeiti nė neatsisuk­
dama, o aš negalėjau be jos nė įkvėpti. Tai buvo esminė nelygybė
mūsų santykiuose, dėl kurios ji visada turėjo pranašumą.
- Kalbi pagiežingai, Gideonai, - įsiterpė daktaras Petersenas.
- O aš nenusileidžiu tau? - Eva sukryžiavo rankas.
Papurčiau galvą.
- Tai ne pagieža. Tai... frustracija. Aš negaliu išeiti, o ji gali.
- Tai nesąžininga! Ir netiesa. Vienintelis mano pranašumas yra
gebėjimas priversti tave manęs ilgėtis. Bandau su tavimi išsikalbėti,
bet galiausiai darai tai, ką nori. Nieko man nepasakoji, nesitari.
- Stengiuosi.
- Dabar taip, bet turėjau pasitraukti, kad priversčiau tave tai da­
ryti. Būk nuoširdus, Gideonai, aš atsiradau ir tu supratai, kad turi
50
ertmę širdyje, kurią galiu užpildyti, todėl tai ir norėjai padaryti, o
visa kita palikti taip, kaip buvo.
- Norėjau, kad leistum mudviem būti savimi. Kurį laiką tiesiog
pasimėgauti vienas kitu.
- Teisė pačiai spręsti, sutikti su tuo ar ne, man yra svarbi, po
velnių! Negali jos iš manęs atimti arba užsiraukti, kai man tai ne­
patinka!
- Jėzau. Eva...
Grįžau į realybę. Jaučiausi it gavęs į pilvą. Prisiminus jos istoriją,
žinoti, kad ji bent akimirką jaučiasi nebeturinti pasirinkimo, buvo
žiaurus smūgis. Žinojau, ko jai reikia, supratau tai iš pat pradžių.
Daviau jai saugos žodį, kurį visada - viešumoje ar vienumoje - ger­
biau. Ištardavo jį ir aš liaudavausi. Dažnai jai primindavau, įsitikin­
davau, kad ji visada žino, jog gali pasirinkti, tęsti ar liautis.
Bet man nepavyko to suvokti reikalams pasisukus apie jos darbą.
Tai neatleistina.
Atsigręžiau į ją.
- Angele, nenorėjau priversti tavęs pasijusti bejėgės. Niekada to
nenorėčiau. Niekada. Nepagalvojau apie tai. Aš... aš atsiprašau.
Žodžių nepakako - niekada nepakanka. Norėjau būti jai nauja
pradžia. Bet kaip tai įmanoma, jei elgiausi kaip visi tie šunsnukiai jos
praeityje?
Ji pažvelgė į mane tomis viską, ką mieliau paslėpčiau, permatan­
čiomis akimis. Bent sykį buvau už tai dėkingas.
Kovinga jos poza ėmė atsileisti. Žvilgsnį sušvelnino meilė.
- Gal nepakankamai aiškiai kalbėjau.
Sėdėjau nesugebėdamas išsakyti to, kas sukosi galvoje. Kai kalbė­
jomės apie tai, kad turime būti komanda ir dalintis našta, nepagal­
vojau, jog jai taip svarbu išlaikyti teisę sutikti arba ne. Maniau, kad
galiu apsaugoti ją nuo mums gresiančių sunkumų, viską palengvinti.
Eva to nusipelnė.
Ji bakstelėjo man į petį.
51
 - Negi nebuvo gero, bent truputį, vakar pasikalbėti su manimi
apie savo sapną?
- Nežinau, - šaižiai iškvėpiau. - Tik suprantu, kad esi patenkinta,
jog pasipasakojau. Jei to reikia... vadinasi, taip ir darysiu.
Ji susmuko atgal į sofą, jos lūpos virpėjo. Vėl atsisuko į daktarą
Peterseną.
- O dabar jaučiuosi kalta.
Tyla. Nežinojau, ką pasakyti. Daktaras Petersenas tiesiog erzinan­
čiai kantriai laukė.
Eva giliai, virpėdama įkvėpė.
- Maniau, kad jei jis tiesiog pabandytų padaryti taip, kaip sakau,
pamatytų, kaip viskas tarp mudviejų pagerėtų. Bet jei tik stumiu jį į
kampą... jei šantažuoju jį... - jos veidu nuslydo ašara, tai matydamas
pasijutau it pervertas peiliu. - Gal mes skirtingai įsivaizduojame san­
tuoką. Kas, jei tai nepasikeis?
- Eva...
Apglėbiau ją ir prisitraukiau artyn, dėkingas, kad ji prisiglaudė
ir padėjo galvą man ant peties. Nepasidavė. Greičiau trumpam pa­
skelbė paliaubas. Man pakanka ir to.
- Tai svarbus klausimas, - tarė daktaras Petersenas. - Tad paty­
rinėkime jį. Kas, jei atvirumas, kokio tu tikiesi iš Gideono, jam yra
nepriimtinas?
- Nežinau, - ji nusibraukė ašaras. - Nežinau, kas tada mums bus.
Visa ta viltis, su kuria ji įžengė į kabinetą, buvo dingusi. Glosčiau
jos plaukus ir mėginau sugalvoti, ką pasakyti, kad viskas grįžtų ir vėl
būtų taip, kaip vos tik atėjus.
Sumišęs tariau jai:
- Dėl manęs išėjai iš darbo, nors nenorėjai. Papasakojau tau apie
savo sapną, nors nenorėjau. Argi ne taip viskas vyksta? Abu ieškome
kompromisų?
- Išėjai iš darbo, Eva? - paklausė daktaras Petersenas. - Kodėl?
Ji prisiglaudė man prie šono.
52
 - Jis pradėjo kelti daugiau problemų, nei buvo vertas. Be to, Gide-
onas teisus - jis šiek tiek pasidavė, tad atrodė teisinga šiek tiek pasi­
duoti ir man.
- Nepasakyčiau, kad abiejų jūsų kompromisai buvo tokie jau
menki. Ir jūs abu nusprendėte mūsų pokalbį pradėti nuo kitų da­
lykų, vadinasi, nė vienas nesate šimtu procentų užtikrintas dėl savo
aukos, - jis atsilošė ir pasidėjo planšetę ant kelių. - Ar bent kuris
savęs paklausėte, kur taip skubate?
Žvelgėme į jį.
Jis nusišypsojo.
* - Abu raukotės, tad priimsiu tai kaip neigiamą atsakymą. Judu,
kaip pora, turite daug stipriųjų pusių. Gal nepasakote vienas kitam
visko, bet kalbatės ir tai darote produktyviai. Esama pykčio ir frus­
tracijos, bet judu tai išliejate ir pripažįstate vienas kito jausmus.
Eva atsitiesė.
- Bet?
- Bet abu siekiate asmeninės naudos ir manipuliuojate vienas
kitu, kad tai pasiektumėte. Man kelia nerimą, kad tai bėdos ir poky­
čiai, kurie atsirastų ir išsispręstų savaime, bėgant laikui, bet nė vienas
jūsų nenori laukti. Abu pagreitintai stumiate savo santykius į priekį.
Vos prieš tris mėnesius susitikote pirmą kartą. Po tiek laiko dauguma
porų dar tik apsisprendžia imti puoselėti rimtus santykius, ojudu jau
kone mėnesį susituokę.
Pajutau, kaip atsitiesia mano pečiai.
- Kokia prasmė atidėti tai, kas neišvengiama?
- Jei tai neišvengiama, - atsakė jis, žvelgdamas šiltomis akimis, -
kam tai skubinti? Bet kalbu ne apie tai. Abu kišate pagalius į ratus
savo santuokai, versdami vienas kitą daryti tai, ką daryti nesate pa­
sirengę. Abu turite savų būdų susitvarkyti su nepalankiomis situa­
cijomis. Gideonai, tu atsiriboji, kaip pasielgei ir su savo šeima. Eva,
tu kaltini save dėl to, kad santykiai griūna, ir imi neigti savo porei­
kius, kaip nutiko ir ankstesniuose, tave žlugdžiusiuose santykiuose.
53
Jūs vienas kitą įstumiate į tokias padėtis, kai pasijuntate įbauginti, ir
galiausiai pažadinate vienas kito savisaugos mechanizmus.
Mano pulsas ėmė greitėti, pajutau, kaip Eva įsitempia. Ji man tai
yra sakiusi ir anksčiau, bet žinojau, kad išgirdus tai iš psichologo,
jos nerimas įgaus pagrįstumo. Prisitraukiau ją artyn, kad nurimčiau,
įtraukiau jos kvapo. Neapykanta, kurią tą akimirką jutau Hju ir Nei-
tanui, buvo klaiki. Jie abu jau negyvi ir palaidoti, bet iki šiol mums
tebegriovė gyvenimą.
- Neleisime jiems laimėti, - sukuždėjo Eva.
Stipriai pabučiavau jai į viršugalvį, jausdamas begalinį dėkin­
gumą. Ji galvojo taip pat kaip ir aš, tai man kėlė nuostabą.
Ji atlošė galvą, pirštų galiukais perbraukė man per žandikaulį, jos
pilkos akys buvo švelnios ir meilios.
- Negaliu prieš tave atsilaikyti, juk žinai. Pernelyg skaudu būti be
tavęs. Vien tai, kad pirmasis kerti kovos linijas, nereiškia, kad kovą
laimiu aš. Tik tai, kad esu labiau užsispyrusi.
- Nenoriu su tavimi pyktis.
- Tai nesipykime, - tarė ji paprastai. - Šiandien pradėjome kai ką
naujo - tu kalbi, aš išėjau iš darbo. Kurį laiką taip pabūkime ir pažiū­
rėkime, kur mus tai nuves.
- Gerai.

Iš pradžių ketinau Evą vakarienės nusivesti į kokią nors ramią ir tylią

vietelę, bet persigalvojau ir nuvažiavome į viešbutį „Crosby Street“.
Jo restoranas buvo populiarus, o prie viešbučio dažnai sukiodavosi
paparacai. Nebuvau linkęs pulti į kraštutinumus, bet, kaip aptarėme
su daktaru Petersenu, buvau atviras kompromisams. Surasime neu­
tralią teritoriją.
- Kaip gražu, - tarė ji, sekdama paskui padavėją prie mūsų sta­
liuko, pakeliui nužvelgdama žydras sienas ir prislopintą apšvietimą.
Kai priėjome prie stalo, atitraukiau jai kėdę ir apsidairiau. Ji
traukė aplinkinių dėmesį, kaip visada. Eva visais atžvilgiais buvo
54
pribloškianti, bet jos seksualumą reikėjo patirti. Jis slypėjo jos jude­
siuose, eisenoje, besišypsančių lūpų išlinkime.
Ir ji mano. Žvilgsnis, kuriuo apdovanojau aplinkui sėdinčius va-
karieniautojus, buvo labai aiškus.
Atsisėdau priešais ją, žavėdamasis, kaip ant stalo plazdanti žvakės
liepsna nuauksino jos odą ir plaukus. Blizgios jos lūpos kvietė ilgai ir
aistringai bučiuoti, žvilgsnis taip pat. Niekas niekada į mane nežiū­
rėjo taip kaip ji - be jokio smerkimo ir su visišku supratimu, apipintu
meile ir geismu.
Galėjau pasakyti jai bet ką ir ji patikėtų. Tokia paprasta dovana,
bet tokia reta ir neįkainojama. Ją atstumti galėtų tik mano tyla, o
tiesa - niekada.
- Angele, - paėmiau ją už rankos, - paklausiu tavęs dar sykį, o
paskui pamiršiu. Ar esi tikra, kad nori išeiti iš darbo? Negrieši ant
manęs dėl to danties ateinančius dvidešimt metų? Nėra nieko, ko ne­
galėtume pataisyti, tik tark žodį.
- Gali būti, kad po dvidešimties metų dirbsi man, šaunuoli, -
nuskambėjęs kimus jos juokas pažadino mano alkį. - Nesijaudink,
gerai? Tiesą sakant, pajutau savotišką palengvėjimą. Turiu daugybę
reikalų: susikrauti daiktus, persikraustyti, planuoti. Kai visa tai liks
praeityje, sugalvosime, ką daryti toliau.
Puikiai ją pažinojau. Jei turėtų abejonių, būčiau jas pajutęs. Bet
pajutau kai ką kita. Kai ką nauja.
Joje liepsnojo ugnis.
Negalėjau atitraukti nuo jos akių, net ir užsakydamas vyną.
Padavėjui išėjus, atsilošiau ir atsidaviau paprastam malonumui
žiūrėti į dievišką savo žmoną.
Eva gundančiai liežuviu sudrėkino lūpas ir palinko į priekį.
- Tu toks beprotiškai karštas.
Mano lūpos kryptelėjo.
- Nejaugi?
Ji blauzda glostė manąją.
55
 - Tu pats karščiausias vyras restorane, dėl to man labai smagu.
Mėgstu tave rodyti.
Pabrėžtinai atsidusau.
- Iki šiol nori manęs tik dėl mano kūno.
- Visiškai. Kam rūpi tavo milijardai? Turi geresnių pranašumų.
Kulkšnimis sučiupau klajojančią jos koją.
- Pavyzdžiui, savo žmoną. Ji - brangiausias man priklausantis
turtas.
Jos antakiai linksmai pakilo.
- Sakai, priklausantis?
Eva nusišypsojo su vyno buteliu grįžusiam padavėjui. Kol šis
pildė taures, koja ji ir toliau mane erzino, jos vokai buvo apsunkę,
akys liepsnojo. Stumtelėjau jai taurę, stebėjau, kaip ji pateliūskuoja
tamsų raudoną vyną, pakelia taurę prie nosies, gurkšteli. Pritardama
mano pasirinkimui, iš malonumo sumurkė ir mano kūną nutvilkė
karščio banga - akivaizdu, to ji ir siekė. Lėtai glostydama mano koją,
vedė iš proto. Sulig kiekviena minute mano varpa vis labiau standėjo,
po begalės susilaikymo dienų buvau daugiau nei pasiruošęs.
Iki Evos nežinojau, kokį gilų troškulį gali numalšinti seksas.
Gurkštelėjęs iš ką tik pripildytos taurės, palaukiau, kol padavėjas
nueis.
- Ar persigalvojai dėl laukimo?
- Ne. Tik noriu, kad būtų įdomiau.
- Žaisti galime abu, - įspėjau.
Ji išsišiepė.
- To ir tikiuosi.

56
 3

- Kur važiuosi dabar? - paklausiau Gideono, kai palydėjo mane

iki daugiabučio, kuriame gyvenau, vestibiulio. Aukštutinis Vest Sai­
das buvo mano namai - bent kol kas. Gideono apartamentai stūk­
sojo Aukštutiniame Ist Saide. Mudu skyrė bekraštė Centrinio parko
žaluma, viena iš lengvai peržengiamų kliūčių.
Pamojau budinčiam naktinės pamainos darbuotojui Čadui. Jis at­
sakė man šypsena ir mandagiai linktelėjo Gideonui.
- Pakilsiu su tavimi, - tarė Gideonas, švelniai prispaudęs ranką
man prie nugaros.
Šį prisilietimą jutau neįtikėtinai aštriai. Jis labai aiškiai perteikė
savininkiškumą bei kontrolę ir mane tai beprotiškai kaitino. Dėl to
priėjus liftą man buvo dar sunkiau atsispirti pagundai kilti viršun
dviese.
- Turime atsisveikinti čia, šaunuoli.
- Eva...
- Neturiu tiek valios, - prisipažinau jusdama jo geismo trauką. -
Tu, aš ir lova greta - bloga mintis.
Gideonui visada pavykdavo privilioti mane vien savo valios galia.
Tai buvo viena iš jo savybių, kurias taip mylėjau, viena iš priežasčių,
kodėl buvome skirti vienas kitam. Tas mudviejų ryšys siekė sielos
gelmes.
Gideonas žvelgė į mane, o jo lūpose žaidė gudri ir velniškai sek­
suali šypsena.
57
 - To ir tikiuosi. ^
- Geriau skaičiuok dienas iki mūsų vestuvių. Aš taip ir darau. Kas
minutę.
Ir tai buvo tikra kančia. Fizinis ryšys su Gideonu man buvo toks
pat gyvybiškai svarbus kaip ir emocinis. Mylėjau jį. Beprotiškai mė­
gau jį liesti, raminti, suteikti tai, ko jis troško... Tai, kad turėjau teisę
tai daryti, man reiškė viską.
Suėmiau jo dilbius, švelniai spustelėjau akmeninius raumenis po
rankovėmis.
- Ir aš tavęs ilgiuosi.
- Tau nebūtina manęs ilgėtis.
Truktelėjau jį į šalį, kad niekas nenugirstų.
- Tu diktuoji kada, diktuoji kaip, - sumurmėjau kartodama pa­
grindinę mūsų intymaus gyvenimo dogmą. - Ir dalis manęs trokšta,
kad pasakytum: „Dabar.“ Bet kai ko noriu dar labiau. Paskambinsiu
tau vėliau, kai pasikalbėsiu su Keriu, ir atskleisiu savo troškimą.
Jo šypsena nublanko. Žvilgsnis buvo goslus.
- Gali tiesiog užeiti į kaimyninį butą ir pasakyti dabar.
Papurčiau galvą. Kai Neitanas dar kėlė grėsmę, Gideonas buvo
apsigyvenęs bute greta manojo, nepaleido manęs iš akių ir rūpinosi
mano saugumu, nors aš to nežinojau. Galėjo tai padaryti, nes jam
priklausė visas pastatas - vienas iš daugelio šiame mieste.
- Tau reikia važiuoti į savo apartamentus, Gideonai. Tiesiog at­
sipalaiduok ir pasimėgauk tais jaukiais namais, kuriuose netrukus
gyvensime kartu.
- Be tavęs jie nebejaukūs. Atrodo tuščia.
Tai mane stipriai sujaudino. Prieš man pasirodant, Gideonas savo
gyvenimą buvo sudėliojęs taip, kad visada ir visur būtų vienas: dar­
bas, retkarčiais vienos nakties nuotykiai ir šeimos vengimas. Aš tai
pakeičiau ir nenorėjau, kad jis dėl to gailėtųsi.
- Dabar turi progą atsikratyti visko, ko nenori, kad rasčiau atsi­
krausčiusi, - paerzinau stengdamasi išlaikyti pakilią nuotaiką.
58
 - Žinai visas mano paslaptis.
- Rytoj būsime drauge Vestporte.
- Rytojus per toli.
Pasistiebiau ir pabučiavau jį į smakrą.
- Belaukdamas dalį laiko pramiegosi, o dalį ištversi, - ir pašnibž­
domis pridūriau: - Galėtume susirašinėti seksualiomis žinutėmis.
Pamatysi, kokia galiu būti kūrybinga.
- Man labiau prie širdies originalas, ne reprodukcijos.
- Na, tada vaizdo skambutis. Su garsu, - sumurkiau.
Jis pasisuko ir įsisiurbė man į lūpas, užvaldėjas ilgu, giliu bučiniu.
- Tai meilė, - sumurmėjo. - Tai, kad sutinku su tuo.
- Žinau, - nusišypsojau ir atsitraukusi spustelėjau lifto myg­
tuką. - Žinai, tu irgi galėtum atsiųsti man erotinių nuotraukų.
Jis prisimerkė.
- Jei nori mano nuotraukų, angele, turėsi pati ir nufotografuoti.
Atatupsta įėjau į liftą ir pagrasiau jam pirštu.
- Gadini malonumą.
Durys ėmė vertis. Sučiupau turėklą, kad susiturėčiau ir neišlėk­
čiau atgal pas jį. Laimė būna tokia įvairi. Manoji - Gideonas.
- Pasiilk manęs, - įsakė jis.
Nusiunčiau jam oro bučinį.
- Visada.

Atidarius buto duris, mano dėmesį iškart patraukė du dalykai: nese­

niai gaminto maisto kvapas ir grojantis Šernas Smitas.
Pasijutau esanti namie, bet tučtuojau apėmė liūdesys - mano na­
mai čia bus nebeilgai. Krimtausi ne dėl to, kad būčiau abejojusi dėl
savo sprendimo tekėti už Gideono ir mudviejų ateities drauge. Bu­
vau tikra, kad nesuklydau. Nekantravau gyventi kartu, būti jo žmona
viešumoje ir vienumoje, dalytis dienomis - ir naktimis - su juo. Bet
ką nors keisti sunkiau, kai savo gyvenimu ir prieš pokyčius buvai
patenkintas.
5»
 - Mielasis, aš namiet- riktelėjau ir nusviedžiau rankinę ant vie­
nos iš tikmedžio kėdžių prie baro.
Mama visą butą buvo įrengusi moderniai tradiciniu stiliumi. Kai
kuriems jos sprendimams tikriausiai nebūčiau pritarusi, bet rezulta­
tas man patiko.
- Aš čia, saldainiūk, - nutęsė Keris, patraukdamas mano dėmesį
į kitą erdvaus buto galą, kur jis drybsojo ant sofos su šortais ir be
marškinėlių. - Kaip vakarienė?
Keris buvo lieknas ir sportiškas, jo pilvo raumenys ryškiai matėsi,
kaip ir Gideono. Net grįžęs namo jis vis dar atrodydavo taip, lyg te­
bebūtų darbe - kaip seksualus modelis.
- Gerai, - atsakiau jam. - Okaip tavo? Kvepia, lyg būtum gaminęs.
Eidama prie jo nusispyriau aukštakulnius. Pamaniau, kad derėtų
tuo pasimėgauti, kol dar turiu galimybę. Negalėjau įsivaizduoti, kad
palikčiau išmėtytus batus Gideono apartamentuose. Maniau, jį tai
turėtų vesti iš proto. O kadangi buvau tikra, kad iš proto jį vesiu ne
vien dėl to, ydas teks atsargiai atsirinkti.
- Pica. Pusiau naminė. Tatė norėjo.
- Kas nenorėtų picos? - paklausiau visai neelegantiškai klestelė­
dama ant sofos. - Ar ji dar čia?
- Nebe, - jis atitraukė žvilgsnį nuo televizoriaus ir rimtomis aki­
mis pažvelgė į mane. - Išėjo visa užsiraukusi. Pasakiau, kad nesi-
kraustysime gyventi kartu.
- Šit kaip.
Tiesą sakant, Tatjana Čerlin man nepatiko. Ji, kaip ir Keris, buvo
sėkmės lydimas modelis, nors tokios šlovės kaip jis dar nebuvo pa­
siekusi.
Keris susipažino suja darbe. Juodu siejo išskirtinai vien tik seksu­
aliniai santykiai, o kai ji pastojo, viskas drastiškai pasikeitė. Deja, kad
laukiasi, ji suprato maždaug tuo pat metu, kai Keris susivokė radęs
puikų vyruką, su kuriuo norėtų išsaugoti santykius.
- Rimtas sprendimas, - tariau.
60
 - Ir nesu tikras, kad teisingas, - jis persibraukė delnu per dailų
veidą. - Jei nebūtų Trėjaus, su Tate elgčiausi taip, kaip pridera.
- O kas sako, kad nesielgi? Būti geru tėvu nereiškia gyventi
drauge. Tik pažvelk į mano tėvus.
- Velnias, - jis sudejavo. - Jaučiuosi, lyg rinkčiausi save, o ne savo
vaiką, Eva. Ar tai reiškia, kad esu savanaudis šunsnukis?
- Juk neatsiriboji nuo jos. Žinau, kad padėsi jai ir kūdikiui, tik ne
šitaip, - ištiesiau ranką ir apsukau šokoladinių jo plaukų sruogą apie
pirštą.
Mano draugui gyvenime teko tiek daug iškęsti. Jo pažintis su
seksu ir meile buvo tokia iškrypėliška, kad paliko jam gilų įspaudą ir
daugybę blogų įpročių.
- Tai Trejus lieka?
- Dar nenusprendė.
- Skambino tau?
Keris papurtė galvą.
- Ne. Aš palūžau ir paskambinau jam pats, kol jis visai manęs
nepamiršo.
Stumtelėjau jį.
- Lyg tai būtų įmanoma. Tavęs, Keri Teilorai, neįmanoma pa­
miršti.
- Cha, - jis atsiduso ir pasirąžė. - Neatrodė labai nudžiugęs, kai
paskambinau. Sakė, kad turi dar daug ką apgalvoti.
- Vadinasi, galvoja apie tave.
- Aha, galvoja, kad laiku paspruko, - burbtelėjo. - Sakė, kad
mums nieko nepavyks, jei gyvensiu su Tate, bet kai pasakiau, kad tai
sutvarkysiu, pareiškė, kad tada tik jausis tikras šunsnukis, nes stoja
skersai kelio. Beviltiška situacija, bet vis vien viską paaiškinau Tatei,
nes turiu pamėginti.
- Atsidūrei sudėtingoje padėtyje, - net negalėjau to įsivaizduoti. -
Tiesiog pasistenk priimti kiek įmanoma geresnius sprendimus. Turi
teisę būti laimingas. Tai geriausia visiems, kūdikiui taip pat.
61
 - Jei kūdikis gims, -'Jis užsimerkė. - Tatė sako, kad viena to neda­
rys. Jei manęs nebus, vaiko ji nenori.
- Argi ne vėloka jai taip kalbėti?
Negalėjau suvaldyti pykčio. Tatjana manipuliatorė. Galvojant apie
ateitį nė nekyla abejonių, kad dėl to kentės nekaltas vaikas.
- Nė negaliu apie tai galvoti, Eva. Nebesivaldau. Viskas sušikta, -
jis nelinksmai nusijuokė. - Tik pagalvok, kadaise sakiau, kad su ja
taip paprasta. Jai niekada nerūpėjo, kad esu biseksualus, kad miegu
su bet kuo... Dalis manęs džiaugiasi, kad dabar jai tai rūpi ir ji nori
monogamiškų santykių, bet negaliu užgniaužti jausmų Trėjui.
Jis nusuko nerimastingą žvilgsnį į šalį. Dužo širdis matant jį tokį
nusiminusį.
- Gal man derėtų su ja pasikalbėti, - pasiūliau.
Jis kryptelėjo galvą ir vėl pažvelgė į mane.
- Kaip tai galėtų padėti? Judvi nesutariate.
- Na, nesu jos gerbėja, - sutikau, - bet galiu tai pamiršti. Mote­
riškas pokalbis - laiku ir vietoje - gali padėti. Juk tai nieko nepablo­
gintų, ar ne?
Prieš tęsdama savo samprotavimus delsiau. Norėjau padėti, bet
geri mano ketinimai skambėjo naiviai.
Jis purkštelėjo.
- Visada gali būti blogiau.
- Puikiai moki pažvelgti į šviesiąją reikalo pusę, - pabariau. - Ar
Trejus žino, kad pasikalbėjai su Tatjana ir ji pas tave neatsikraustys?
- Parašiau jam. Nieko neatrašė. Bet ir nesitikėjau.
- Duok jam daugiau laiko.
- Eva, galų gale jis norėtų, kad būčiau gėjus. Jam atrodo, kad bi-
seksualumas reiškia, jog miegu su kuo papuola. Jis nesupranta, kad
nors mane traukia ir vyrai, ir moterys, tai nereiškia, jog negaliu būti
ištikimas vienam žmogui. O gal nenori suprasti.
Atsidusau.

62
 - Manau, prie to prisidėjau ir aš. Kartą jis su manimi prakalbo
apie tai ir aš nelabai kaip jam paaiškinau.
Tai jau kuris laikas mane graužė. Reikės pasikalbėti su Trėjumi ir
viską ištaisyti. Kai jis su manimi susisiekė, Keris gulėjo ligoninėje -
gijo po žiauraus užpuolimo. Tuo metu mano protas veikė ne per ge­
riausiai.
- Negali visko už mane sutvarkyti, mažute, - jis apsivertė ant
pilvo ir pažvelgė į mane. - Bet labai tave myliu už tai, kad stengiesi.
- Tu mano dalis, - buvo sunku rasti tinkamus žodžius. - Man
reikia, kad tau viskas būtų gerai, Keri.
- Stengiuosi, - jis nusibraukė plaukus nuo veido. - Šį savaitgalį
Vestporte pasistengsiu apsiprasti su mintimi, kad Trėjaus gali nelikti.
Turiu būti realistas.
- Tu būk realistas, o aš optimistė.
- Aha, pasismagink, - jis atsisėdo tiesiai, atsirėmė alkūnėmis į
kelius ir panarino galvą. - O tai mane vėl grąžina prie Tatjanos. Man
atrodo, dėl to apsisprendžiau. Drauge būti negalime. Su kūdikiu ar
be jo, nei man, nei jai tai netiktų.
- Gerbiu šį sprendimą.
Buvo sunku susilaikyti ir nepasakyti daugiau. Savo geriausią
draugą palaikysiu ir paremsiu visada, bet iš šios situacijos verta pa­
simokyti. Trejus, Tatjana ir Keris - visi įskaudinti, netrukus prie
jų prisidės dar ir kūdikis, ir viskas dėl netikusių Kerio sprendimų.
Savo elgesiu jis stūmė jį mylinčius žmones tolyn, mesdamas jiems
iššūkį likti. Tai išbandymas, kuriam lemta žlugti. Gali būti, kad da­
bar, susidūręs su savo elgesio pasekmėmis, jis bus priverstas pasi­
keisti į gera.
Jis ironiškai šyptelėjo, viena graži žalia akis švietė iš po ilgų kirp­
čiukų.
- Negaliu rinktis pagal tai, ką iš to gausiu aš pats. Šūdas, bet vieną
dieną man juk reikia suaugti.

63
 - Visiems reikia, - rftisišypsojau jį padrąsindama. - Šiandien išė­
jau iš darbo.
Ištarus balsu, priimti tai, ką padariau, pasidarė lengviau.
- Eik tu?
Įsistebeilijau į lubas ir atsakiau:
- Tu eik.
Jis švilptelėjo.
- Ar man ištraukti burbono ir stikliukus?
Nusipurčiau.
- Fui. Juk žinai, kad nekenčiu burbono. Ir apskritai tokia proga
labiau tiktų „Cristar bei taurės.
- Rimtai? Nori švęsti?
- Na, sielvarto skandinti man nereikia, čia faktas, - ištiesiau ran­
kas virš galvos ir išgaravo paskutiniai įtampos likučiai. - Bet visą
dieną apie tai galvojau.
-Ir?
- Viskas gerai. Jei Markas į tai būtų sureagavęs kitaip, gal imčiau
abejoti, bet jis irgi išeina, o juk išdirbo ten kur kas ilgiau nei aš, dir­
busi vos tris mėnesius. Būtų kvaila dėl išėjimo liūdėti labiau už jį.
- Mažute, kaip turėtumei ir kaip iš tiesų jautiesi - skirtingi daly­
kai.
Jis čiupo pultelį ir pritildė muziką.
- Tu teisus, bet Gideoną sutikau tuo pat metu, kai pradėjau dirbti
„Waters, Field &Leaman“ Praktiškai kalbant, darbo, kuriame dirbai
tris mėnesius, nepalyginsi su vyru, su kuriuo ketini praleisti visą li­
kusį gyvenimą.
Jis nudiegė mane akimis.
- Pradėjai protingai, baigei praktiškai. Viskas tik blogyn.
- Ak, užsičiaupk.
Keris niekada neleisdavo man lengvai išsisukti. Kadangi man
dažnai puikiai sekdavosi apgaudinėti save pačią, jo tiesmukiškumas
buvo tas taip man reikalingas veidrodis.
64
 Mano šypsena nuvyto.
- Noriu daugiau.
- Daugiau ko?
- Visko, - vėl atsisukau į jį. - Gideonas turi savo aurą, žinai? Kai
jis įeina, visi atsitiesia ir atkreipia dėmesį. Ir aš to noriu.
- Tu už jo ištekėjai. Savaime suprantama, kad tai gausi, drauge su
pavarde ir banko sąskaita.
Atsisėdau tiesiai.
- Noriu to nusipelnyti, Keri. Džefris Krosas paliko daugybę žmo­
nių, norinčių atkeršyti jo sūnui. O Gideonas ir pats prisidarė priešų,
tokių kaip Lukasai.
- Kas tokie?
Suraukiau nosį.
- Ta mėšlavabalė Enė Lukas ir toks pat pakvaišęs jos vyras, - tada
staiga susivokiau. - O Dieve, Keri! Nepasakojau tau. Apie tą raudon­
plaukę, su kuria smaginaisi per tą vakarienę prieš keliąs savaites. Ji
yra Enė Lukas.
- Kokius niekus čia paistai?
- Pameni, prašiau tavęs paieškoti informacijos apie daktarą Te-
rensą Lukasą? Enė jo žmona.
Keris akivaizdžiai sutriko.
Negalėjau papasakoti jam, kad Teris Lukasas, vaikystėje tyręs
Gideoną, pamelavo neradęs jokių seksualinės prievartos ženklų.
Jis taip pasielgė norėdamas nuo teisėsaugos apsaugoti savo žmonos
brolį Hju. Niekada nesuprasiu, kaip jis galėjo taip pasielgti, kad ir
kaip mylėjo savo žmoną. Gideonas permiegojo su Ene, kad atkeršytų
jos vyrui, bet fizinis Enės panašumas į brolį privedė prie seksualinių
iškrypimų, iki šiol persekiojančių Gideoną. Jis nubaudė Enę už jos
brolio nuodėmes, bet viskas baigėsi tuo, kad jųdviejų ištvirkavimas
abiem sujaukė protą.
Taip mudu su Gideonu įsigijome du labai pagiežingus priešus, su
kuriais reikėjo susidoroti.
6S
 Keriui paaiškinau tiek, kiek galėjau:
- Lukasus su Gideonu sieja klaiki ir iškrypėliška istorija, kurios
pasakoti negaliu, bet tai, kad judu su Ene tą naktį likote dviese, ne
atsitiktinumas. Ji viską suplanavo.
- Kodėl?
- Nes yra beprotė ir žino, kad taip man gerokai pakvaršins sme­
genis.
- Kodėl tau turėtų rūpėti, su kuo aš susidedu?
- Keri... Man visada rūpi, - pokalbį pertraukė telefonas: pasigirdo
„Hanging by a Moment“ melodija - skambino mano vyras, aš atsi­
stojau. - Bet šiuo atveju svarbiausia tai, kad viskas buvo apskaičiuota.
Tu nebuvai atsitiktinis karštas jos taikinys. Ji nusitaikė į tave būtent
dėl to, kad esi geriausias mano draugas.
- Nesuprantu, ką ji tuo galėtų pasiekti.
- Tai vidurinis pirštas Gideonui. Ji labiau už viską nori atkreipti
jo dėmesį.
Keris kilstelėjo antakį.
- Atrodo, kad tavo istorijoje per daug skylių, bet tebūnie. Nese­
niai vėl buvau ją sutikęs.
- Ką? Kada?
- Gal aną savaitę, - jis gūžtelėjo pečiais. - Buvau ką tik po fo-
tosesijos, vairuotojas laukė prie studijos. Ji kaip tik tuo metu ėjo iš
kavinės su drauge. Visiškai netikėtai.
Papurčiau galvą. Telefonas liovėsi skambėti.
- Negali būti. Ar ji tau ką nors sakė?
- Aišku. Truputį paflirtavo, kas, prisiminus aną mūsų susitikimą,
visai nenuostabu. Atvėsinau ją paaiškindamas, kad mėginu pataisyti
santykius. Sureagavo ramiai. Palinkėjo sėkmės, dar kartą padėkojo
už smagiai praleistą laiką. Ir išėjo. Pabaiga.
Mano telefonas vėl suskambo.
- Jei dar kada ją pamatysi, apsisuk ir paskambink man. Gerai?

66
 - Tebūnie, bet tu man papasakojai nepakankamai, tad šioje isto­
rijoje vis dar neįžvelgiu logikos.
- Leisk pasikalbėti su Gideonu, - nuskubėjau prie telefono ir at­
siliepiau: - Labas.
- Buvai duše? - sumurkė jis. - Ar tu nuoga ir šlapia, angele?
- O Dieve. Luktelk, - priglaudžiau telefoną prie peties ir grįžau
pas Kerį. - Ar tądien, kai susitikote, ji buvo su peruku?
Kerio antakiai šovė aukštyn.
- Iš kur man žinoti?
- Ar jos plaukai buvo ilgi kaip ir pirmąkart, per vakarienę?
- Aha. Tokie pat.
Niūriai kinktelėjau. Enės plaukai trumpi, niekada nemačiau jos
nuotraukos su kitokia šukuosena. Kai viliojo Kerį, buvo su peruku -
dėl to sutrikdė mane ir liko neatpažinta Gideono.
Gal tai jos naujas stilius?
O gal tai dar vienas įrodymas, kad Keriui ji turi ypatingų planų.
Priglaudžiau telefoną prie ausies.
- Man reikia, kad grįžtum čia, Gideonai. Ir atsivesk Angusą.

Mano balsas tikriausiai išdavė nerimą, nes Gideonas pasirodė ne tik

su Angusu, bet ir su Rauliu. Atidariau duris ir pamačiau koridoriuje
stovinčius visus tris vyrus: maniškis priekyje per vidurį, o abu apsau­
giniai iš kraštų. Pasakyti, kad visi trys drauge jie atrodė rimtai, būtų
per švelnu.
Gideonas buvo atsilaisvinęs kaklaraištį ir atsisegęs apykaklę bei
liemenę, bet šiaip apsirengęs taip pat, kaip prieš mudviem išsiski­
riant. Vos pastebimi atsipalaidavimo ženklai buvo velniškai seksua­
lūs ir šis vaizdas man akimirksniu įkaitino kraują. Tai buvo vilionė,
pagunda nuplėšti tų brangių, elegantiškų drabužių sluoksnius ir ap­
nuoginti po jais slypintį galingą, pirmykštį vyrą. Nors ir apsirengęs
Gideonas atrodė labai karštas, nuogo jo su niekuo nepalygintum.

«7
 Pažvelgiau jam į akis ir išsidaviau. Vienas tamsus antakis pakilo,
o lūpų kamputis džiaugsmingai truktelėjo.
- Ir tau labas, - paerzino jis, atsakydamas į karštą mano žvilgsnį.
Du vyrai už jo buvo tikra priešingybė: vilkėjo nepriekaištingus,
bet griežtus juodus kostiumus, baltus marškinius ir ryšėjo paprastus,
tobulai surištus kaklaraiščius.
Iki šiol niekada nebuvau pastebėjusi, kokie nereikalingi Angusas
ir Raulis atrodo greta Gideono - vyro, kuris akivaizdžiai galėjo be
niekieno pagalbos bet kokius nesklandumus išspręsti pats.
Raulis stovėjo akmeniniu veidu, kaip visada. Angusas irgi atrodė
stoiškai, bet jo man mestas padykęs žvilgsnis išdavė, kad jis pričiupo
mane mintyse dulkinant jo bosą.
Pajutau, kaip raustu.
Žingtelėjau atbulomis ir įleidau juos vidun. Angusas ir Raulis pa­
suko tiesiai į svetainę, kur laukė Keris. Gideonas liko su manimi, kol
uždariau duris.
- Taip į mane žiūri, bet prašei atsivesti Angusą, angele. Paaiš­
kink.
Tai mane prajuokino - kaip tik to ir reikėjo įtampai praskai­
drinti.
- Kaip galiu susivaldyti, jei atrodo, kad buvai benusirengiąs, kai
tave pakviečiau?
- Galiu užbaigti čia.
- Ar bent supranti, kad po vestuvių man gali tekti sudeginti visus
tavo drabužius. Turėtum visada būti nuogas.
- Susitikimai darbe būtų kur kas įdomesni.
- Mmm... na, tada gal ne. Žiūrėti galima tik man, - atsirėmiau
į duris ir giliai įkvėpiau. - Po vakarienės Enė dar sykį susisiekė su
Keriu.
Visą šilumą ir džiaugsmą Gideono akyse pakeitė šaltis, įspėjantis
apie artėjančias negeroves.

68
 Jis pasuko į svetainę. Pabėgėjusi jį pasivijau ir įsikibau į ranką,
kad priminčiau, jog esame drauge. Žinojau, kad jam reikės laiko prie
to priprasti. Gideonas taip ilgai buvo vienas, pats kovojo savo ir my­
limų žmonių mūšiuose.
Prisėdęs ant kavos stalelio, jis atsisuko į Kerį ir tarė:
- Papasakok, ką pasakei Evai.
Gideonas buvo pasirengęs užkariauti Volstritą, o Keris - lovą, bet
tai, regis, mano vyro visiškai netrikdė.
Keris vėl viską atpasakojo, jo žvilgsnis kartkartėmis šokčiojo prie
šalia stovinčių Anguso ir Raulio.
- Tai tiek, - baigė. - Neįsižeiskit, vyručiai, bet atrodo, kad čia
tikrai per daug raumenų raudonplaukei, kuri net ir šlapia tikriausiai
tesvertų penkiasdešimt penkis kilogramus.
Aš gal būčiau sakiusi, kad šešiasdešimt, bet tai reikalo esmės ne­
keitė.
- Atsarga gėdos nedaro, - tariau.
Jis nudiegė mane akimis.
- Ką ji gali padaryti? Rimtai. Ko visi tokie sunerimę?
Gideonas neramiai pasimuistė.
- Mes... turėjome romaną. Nors tai netinkamas žodis. Gražu ti­
krai nebuvo.
- Tu ją dulkinai, - tiesiai šviesiai rėžė Keris. - Taip ir supratau.
- Išvedė ją iš proto, - paaiškinau prieidama artyn, kad galėčiau už­
dėti ranką Gideonui ant peties. Palaikiau savo vyrą, nors ir negalėjau
pateisinti to, ką jis padarė. Ir, tiesą sakant, Gideono apsėstajai mano
daliai Enės buvo gaila. Ne kartą išgyvenau situacijas, kai maniausi
praradusi Gideoną amžiams: tada ir pati šiek tiek išprotėdavau.
Ir vis dėlto niekada negalėčiau kelti tokio pavojaus kaip Enė - toji
buvo nusitaikiusi į mano mylimus žmones.
- Ji nekaip priima faktą, kad Gideonas su manimi.
- Ką? Čia kaip „Fatališkame potraukyje“?

69
 - Na, ji psichologė?tad „Fatališką potraukį“ sudėjus su „Esminiu
instinktu“ išeitų dar tiksliau. Tai Maiklo Daglaso maratonas, sutal­
pintas į vieną moterį.
- Nejuokauk, Eva, - įsitempęs tarė Gideonas.
- O kas juokauja? - atkirtau. - Keris matė ją su tuo ilgaplaukiu
peruku, kurį buvo užsidėjusi per vakarienę. Manau, kad ji norėjo
būti jo atpažinta, kad jiedu galėtų paplepėti.
Keris purkštelėjo.
- Na, ji išprotėjusi. Ką norite, kad padaryčiau? Praneščiau, jei vėl
ją sutiksiu?
- Noriu, kad tau skirtų apsaugą, - tariau.
Gideonas linktelėjo.
- Sutinku.
- Oho, - Keris pasitrynė vos matomus šerelius ant smakro. - Jūs
čia rimtai?
- Tu ir taip turi rūpesčių, - priminiau jam. - Jei ji kažką rezga,
nėra ko tau dėl to jaudintis.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Negaliu ginčytis.
- Mes tuo pasirūpinsime, - tarė Angusas.
Raulis linktelėjo ir abu vyrai išėjo.
Gideonas liko.
Kerio žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito. Galiausiai mano
draugas atsistojo.
- Nemanau, kad judviem manęs dar reikia, tad einu gulti. Pasi­
matysime ryte, - tarė man ir nuslinko koridoriumi į miegamąjį.
- Nerimauji? - paklausiau Gideono, kai likome dviese.
- Tu nerimauji. To gana.
Prisėdau ant sofos tiesiai priešais jį.
- Tai labiau ne nerimas, o smalsumas. Ką ji tikisi pasiekti įvel-
dama Kerį?
Gideonas pavargęs atsiduso.
70
 - Ji žaidžia psichologinius žaidimus, Eva, Tik tiek.
- Nemanau. Jos pastaba per vakarienę buvo labai konkreti, ji
įspėjo mane laikytis nuo tavęs atokiau. Lyg aš tavęs nepažinočiau, o
jei pažinčiau, nebenorėčiau būti kartu.
Gideono žandikaulis įsitempė ir aš supratau, kad pataikiau. Jis
niekada taip ir nepapasakojo man, apie ką jiedu su Ene kalbėjosi,
kai jis buvo užsukęs į jos kabinetą. Gali būti, kad tada ir jam pasakė
kažką panašaus.
- Pasikalbėsiu su Ene, - pareiškiau.
Gideonas pervėrė mane lediniu mėlynų akių žvilgsniu.
- Kurgi ne.
Švelniai nusijuokiau. Vargšas mano vyras. Taip įpratęs, kad jo žo­
džio visi klauso, o vedė tokią moterį kaip aš.
- Žinau, kad gilindamiesi į mūsų santykius jau daug ką aptarėme,
kažkada tikrai esame kalbėję ir apie komandinį darbą.
- Ir aš tam neprieštarauju, - ramiai tarė jis. - Bet pradėti tai tu­
rėtume tikrai ne nuo Enės reikalo. Negali logiškai kalbėtis su visiškai
neracionaliu žmogumi.
- Nenoriu su ja logiškai kalbėtis, šaunuoli. Ji taikosi į mano drau­
gus ir mano, kad aš esu silpnoji tavo vieta. Jai reikia suprasti, kad
nesu bejėgė ir kad puldama tave puola mudu abu.
- Ji - mano problema. Aš pats ja pasirūpinsiu.
- Jei tu turi problemą, Gideonai, tai ją turiu ir aš. Klausyk: opera­
cija GIDEVAjau prasidėjo. Mano neveiksnumas dėl Enės tik blogina
situaciją, - palinkau į priekį. - Ji mano, kad aš arba žinau, kas vyksta,
ir esu per silpna, kad ką nors daryčiau, arba tu viską nuo manęs slepi,
vadinasi, aš per silpna, kad tai ištverčiau. Bet kokiu atveju, verti mane
taikiniu, o to juk nenori.
- Nežinai, ką ji galvoja, - įsitempęs tarė jis.
- Žinoma, viskas čia šiek tiek susipynę. Bet ji moteris. Patikėk ma­
nimi, ji turi sužinoti, kad turiu nagus ir esu pasiruošusi juos panaudoti.
Jis prisimerkė.
71
 - Ką jai sakytum?
Pasijutusi pergalingai, vos sulaikiau šypseną.
- Tiesą sakant, manau, užteks tiesiog netikėtai kur nors pasiro­
dyti. Kaip sakoma, iš pasalų. Pamačiusi, kad lūkuriuoju, ji pasijus
kiek sukrėsta. Ims gintis ar puls? Jos reakcija mums daug ką pasakys,
o mums to ir reikia.
Gideonas papurtė galvą.
- Man tai nepatinka.
- Ir nemaniau, kad patiks, - ištiesiau kojas jam tarp šlaunų. - Bet
juk žinai, kad esu teisi. Ramybės tau neduoda ne mano strategija,
Gideonai. Greičiau jau tavo praeitis nenori trauktis, o tu - pažvelgti
jai j akis.
- Ji pasitrauks, Eva. Leisk man tai sutvarkyti.
- Turi būti analitiškesnis. Aš tavo komandos narė, kaip Angusas
ir Raulis, bet akivaizdu, kad nesu tavo darbuotoja. Ir tikrai nesu nuo
tavęs priklausoma - aš geroji tavo pusė. Jau nebėra Gideono Kroso.
Nėra net Gideono Kroso ir jo žmonos. Yra Gideonas ir Eva Krosai, ir
turi leisti man įrodyti, kad esu to verta.
Jis palinko į priekį, žvelgė karštai ir įdėmiai.
- Tau nereikia nieko įrodinėti.
- Tikrai? Nes jaučiuosi, lyg turėčiau kažką įrodyti tau. Jei netiki,
kad esu pakankamai stipri...
- Eva, - Gideonas suėmė delnais mano pakinklius ir pritraukė
artyn, - tu stipriausia moteris iš visų, kurias pažįstu.
Visgi mačiau, kad iš tiesų jis tuo netiki. Bent jau ne taip, kaip troš­
kau, kad patikėtų. Mane jis laikė gebančia išlikti, o ne kovotoja.
- Tada liaukis jaudintis, - atkirtau, - ir leisk man elgtis taip, kaip
manausi privalanti.
- Aš nesutinku, kad tau iš viso reikia į tai veltis.
- Tada tau teks sutikti, kad mudu šiuo klausimu nesutarsime, -
atsirėmiau į jį, užmečiau rankas ant plačių pečių ir prie jo griežtų
lūpų kampučio prispaudžiau savąsias.
72
 - Angele...
- Jei dar nesupratai, aš neprašau leidimo, Gideonai. Tik pranešu,
ką ketinu daryti. Gali arba prisidėti, arba atsitraukti - tau rinktis.
Jis beviltiškai purkštelėjo.
- O kur kompromisas, kurio ieškoti mane visada taip spaudi?
Atsitraukiau ir nudiegiau jį žvilgsniu.
- Kompromisas yra leisti šį kartą pamėginti elgtis taip, kaip,
mano galva, reikėtų. Jei nepavyks, kitą kartą darysime taip, kaip
nori tu.
- Ačiū.
- Nebūk toks. Susėsime drauge ir aptarsime, kas ir kaip. Reikės,
kad Raulis išsiaiškintų jos dienotvarkę. Pagal planą, pasala turi būti
netikėta, bet ji turi būti surengta ten, kur Enė jaučiasi saugiai ir pa­
togiai. Tam, kad gerokai ją sukrėstų, - gūžtelėjau. - Ji pati sugalvojo
taisykles. Mes jomis tiesiog vadovausimės.
Gideonas giliai įkvėpė. Kone mačiau jo mintis, aštrus jo protas
mėgino atrasti būdą gauti norimą rezultatą.
Pamėginau nukreipti jo mintis kitur.
- Pameni, ryte sakiau, kad paaiškinsiu, kodėl nusprendžiau pasa­
kyti tėvams apie mūsų santuoką.
Jis tučtuojau atkreipė dėmesį į mane, žvelgė atidžiai ir įdėmiai.
- Žinoma.
- Suprantu, kad tau prireikė daug drąsos papasakoti daktarui Pe-
tersenui apie Hju. Ypač žinant, ką manai apie psichologus, - ir kas
galėtų Gideoną kaltinti dėl tokio nepasitikėjimo: juk Hju į jo gyve­
nimą atėjo dėdamasis galįs suteikti psichologinę pagalbą, bet virto
seksualiniu smurtautoju. - Tai ir man pačiai įkvėpė drąsos.
Gražus jo veidas sušvelnėjo.
- Šiandien girdėjau tą dainą, - sumurmėjo jis, primindamas tą
kartą, kai sugiedojau jam Saros Bareilles himną.
Nusišypsojau.
- Tau reikėjo, kad aš jam pasakyčiau... - tyliai tarė jis.
73
 Jo žodžiai nuskambėjo tarsi teiginys, nors iš tiesų tai buvo veikiau
klausimas.
- Taip.
Visgi labiau to reikėjo pačiam Gideonui. Seksualinė prievarta -
labai asmeniškas išgyvenimas, bet tam tikra prasme mums abiem
buvo būtina tai atskleisti. Ši kadaise patirta trauma nėra purvina,
gėdinga paslaptis, kurią reikėtų užrakinti ir nukišti kuo giliau. Tai
bjauri tiesa, o tiesa - savo esme - yra tai, kas negali būti slepiama.
- Ir dar tau reikia priremti Enę, - tęsė Gideonas.
Kilstelėjau antakius.
- Tiesą sakant, neketinau grįžti prie tos temos, bet taip... man rei­
kia.
Šįkart Gideonas linktelėjo.
- Gerai. Ką nors sugalvosime.
Mintyse daviau sau penkis. Taškas GIDEVAI.
- Dar sakei, kad yra kažkas, ko nori labiau už seksą su manimi, -
sausai priminė, o jo žvilgsnis išdavė, kad perprato mano blefą.
- Na, ne visai taip, - pirštais sušiaušiau jo plaukus. - Dulkinti
tave - mėgstamiausias mano užsiėmimas. IŠvisų, kokie tik įmanomi.
Jis šyptelėjo.
-Bet?
- Sakysi, kad aš paika.
- Vis tiek manau, kad esi karšta.
Pabučiavau jį už tai.
- Mokykloje dauguma mergaičių turėjo vaikinus. Žinai, kaip
būna: šėlstantys hormonai ir epinės meilės istorijos.
- Esu girdėjęs, - gudriai tarė.
Žodžiai kliuvo gerklėje. Kaip kvaila buvo pamiršti, kad Gideonui
viskas buvo kitaip. Iki Korinos, su kuria susipažino koledže, jis buvo
vienas, pernelyg sužlugdytas Hju išnaudojimo, kad pajustų tą nor­
malų paauglišką meilės romanų jaudulį, kurį turėjau omenyje.

74
 - Angele?
Patyliukais nusikeikiau.
- Pamiršk. Tai kvaila.
- Juk žinai, kad tai nesuveiks.
- Bent šį sykį?
-Ne.
- Prašau.
Jis papurtė galvą.
- Rėžk.
Suraukiau nosį.
- Gerai. Paauglės naktimis ištisas valandas kalbasi telefonu su
mylimaisiais, nes dėl mokyklos ir tėvų negali būti drauge. Jos visas
naktis prapliurpia su jais apie... bet ką. Aš niekada to nepatyriau.
Niekada... - suturėjau gėdą. - Niekada neturėjau tokio vaikino.
Man nereikėjo aiškinti. Gideonas žinojo, kokia buvau. Seksas ka­
daise man buvo iškreiptas būdas pasijusti mylimai. Vaikinai, kuriuos
dulkinau, man neskambindavo. Nei prieš, nei po.
- Na, - užbaigiau kimiu balsu, - pagalvojau, kad kol kas galė­
tume... kol laukiame. Susiskambinti vėlai naktimis vien tam, kad iš­
girstume vienas kito balsą.
Jis spoksojo į mane.
- Mintyse skambėjo geriau, - burbtelėjau.
Gideonas ilgai tylėjo. Paskui mane pabučiavo. Stipriai.
Man vis dar svaigstant nuo bučinio, jis atsitraukė ir prabilo gero­
kai kimesniu balsu:
- Aš tau ir esu tas vaikinas, Eva.
Gerklėje sukilo gumulas.
- Kiekvienas žingsnis, angele. Visos ceremonijos... Viskas, - jis
nubraukė nuo mano akies kampučio ašarą. - O tu man ta mergina.
- Dieve, - ašaringai nusijuokiau. - Aš taip tave myliu.
Gideonas nusišypsojo:

75
 - Dabar važiuosi* namo, nes tu to nori. O tu man paskambinsi ir
vėl tai pasakysi, nes to noriu aš.
- Sutarta.

Kitą rytą pabudau prieš suskambant žadintuvui. Kelias minutes dar

pagulėjau lovoje - leidau smegenims išsibudinti tiek, kiek įmanoma
be kavos. Prisiverčiau mintis sutelkti į tai, kad šiandien paskutinė
mano diena darbe.
Nustebau dėl to pasijutusi daugiau nei gerai. Jaučiausi... nekan­
triai. Pats metas pajudinti reikalus.
O dabar svarbiausias klausimas: ką apsirengti?
Išsiritau iš lovos ir puoliau spintą. Perkračiusi kone viską, išsirin­
kau aptemptą smaragdinę suknelę su asimetriška iškirpte ir apačia.
Ji buvo trumpesnė,inei paprastai vilkčiausi į darbą, bet kam baigti
taip, kaip pradėjau? Kodėl gi neišnaudojus galimybės persikelti iš
praeities į ateitį?
Šiandien paskutinė Evos Tramel diena. Pirmadienį debiutuos
Eva Kros. Įsivaizdavau ją. Žema ir šviesiaplaukė greta aukšto ir tam­
saus savo vyro, bet tokia pat pavojinga kaip jis.
O gal ne. Gal verčiau pabrėžti skirtumus. Priešingos tos pačios
aštrios geležtės briaunos...
Paskutinį sykį dirstelėjau į aukštą veidrodį ir išėjau į vonią pasi­
gražinti.
Netrukus galvą vidun kyštelėjo Keris. Išvydęs mane švilptelėjo.
- Gerai atrodai, mažute.
- Ačiū, - įkišau lūpdažio šepetėlį atgal į laikiklį. - Ar įkalbėčiau
tave padėti man susidoroti su šinjonu?
Jis įsvirduliavo vidun vilkėdamas tik „Grey įsiės“ trumpikes - at­
rodė visai kaip tuose reklaminiuose stenduose, puošiančiuose tele­
fonų būdeles ir autobusus visame mieste.
- Vertimas: padaryti tai už tave. Žinoma.

76
 Geriausias draugas ėmėsi darbo: įgudusiai sušukavo mano plau­
kus ir susuko į tvarkingą, elegantišką kuodelį.
- Vakarykštis vakaras buvo įtemptas, - tarė jis, iš burnos išsi­
traukęs paskutinį plaukų segtuką. - Pilna svetainė juodų kostiumų.
Mudviejų akys susitiko veidrodyje.
- Trys kostiumai.
- Du kostiumai ir Gideonas, kuris ir pats vienas galėtų pripildyti
visą kambarį, - atkirto jis.
Negalėjau ginčytis.
Jis apakino mane šypsena.
- Jei kas nugirs, kad turiu asmeninę apsaugą, pamanys, kad arba
esu kur kas didesnė garsenybė, nei jie manė, arba kad velniškai save
pervertinu. Ir abu variantai - tiesa.
Atsistojau, pasistiebiau ir pakštelėjau jam į smakrą.
- Net tu pats nepastebėsi, kad esi saugomas. Jie veiks itin slaptai.
- Lažinamės, kad pastebėsiu?
- Penki doleriai, - tariau ir apėjau jį, kad iš miegamojo atsineš-
čiau aukštakulnius.
- Ką? O kaip jums penki tūkstantėliai, ponia Kros?
- Cha! - čiupau nuo lovos telefoną, kai šis suskambėjęs pranešė
apie gautą žinutę. - Ateina Gideonas.
- Kodėl nenakvojo?
- Iki vestuvių susilaikome, - atsakiau atsigręžusi per petį, skubė­
dama į koridorių.
- Maustai mane? - Keris ilgais žingsniais be vargo mane pasivijo,
nors ėjo palengva, o aš lėkiau, ir griebė man iš rankų aukštakulnius,
kad nuo pusryčių stalo galėčiau pasičiupti kelioninį kavos puo­
delį. - Maniau, medaus mėnesio laikotarpis ilgesnis. Argi dauguma
vyrų nepasimėgauja seksu metelius kitus, kol ima nebegauti?
- Užsičiaupk, Keri! - stvėriau rankinę ir truktelėjau laukujės du­
ris.

77
 Už jų stovėjo Gideenas, pakėlęs ranką su raktu.
- Angele.
Keris ištiesė per mane ranką ir plačiau atvėrė duris.
- Užjaučiu, vyruti. Tik užmauk žiedą ir še tau, kad nori! Suskečia
kojas!
- Keri! - nudiegiau jj akimis. - Žinok, trenksiu.
- O kas tada tau sukraus krepšį?
Jis pernelyg gerai mane pažinojo.
- Nesijaudink, mažute, suruoštu ir tavo, ir savo krepšius, - tada
kreipėsi į Gideoną: - Bijau, kad tau niekuo negaliu padėti. Tik pa­
lauk, kol pamatysi ją su tuo mėlynu „La Peria4bikiniu, kurį įdėsiu.
Tavo kiaušai taip pamelš, kad spalvos susilygins.
- Ir aš tau trenksiu, - nutęsė Gideonas. - Tavo mėlynės irgi derės.
Keris švelniai stumtelėjo mane lauk ir uždarė duris.

Buvo beveik vidudienis, kai Markas palinko virš mano stalo ir apdo­
vanojo mane kreiva šypsena.
- Ar pasirengusi paskutiniams mūsų darbo pietums?
Griebiausi už širdies.
- Žudai mane.
- Su malonumu grąžinsiu tau prašymą atsistatydinti.
Papurčiau galvą, atsistojau ir nužvelgiau savo darbo vietą. Dar
nebuvau spėjusi susidėti kelių asmeninių daiktų. Penktą valandą ti­
kėjausi pajusti užbaigtumą. Bet kol kas dar nebuvau pasiruošusi per­
leisti savo stalo ir svajonės, kurią jis kadaise įkūnijo.
- Dar ne kartą pietausime, - išsitraukiau iš stalčiaus rankinę ir
drauge nuėjome prie lifto. - Taip lengvai tavęs nepaleisiu.
Kai ėjome pro registratūrą, ketinau pamojuoti Megumei, bet ji
jau buvo išėjusi pietų, o ją pakeitusi darbuotoja tuo metu kalbėjo te­
lefonu.
Bus liūdna kiekvieną darbo dieną nematyti Megumės, Vilo
ir Marko. Visi trys buvo mažytė manojo Niujorko dalelė, mano
78
gyvenimo dalis, priklausanti tik man vienai. Tai buvo dar vienas
dalykas, dėl ko išėjimas iš darbo nedavė man ramybės - asmeninis
mano socialinis ratas.
Žinoma, pasistengsiu išsaugoti draugus. Rasiu laiko jiems pa­
skambinti ir suplanuoti pasibuvimus drauge, bet žinojau, kaip būna -
jau ištisus mėnesius nebendravau su draugais iš San Diego. Ir mano
gyvenimas nebebus panašus į mano draugų. Mūsų tikslai, svajonės ir
iššūkiai bus visiškai skirtingi.
Lifte, į kurį įlipome su Marku, iš pradžių buvo tik keli žmonės,
bet, keliskart stabtelėjus, kabina prisipildė. Mintyse pasižadėjau pa­
prašyti Gideono vieno iš stebuklingųjų jo lifto raktų, kad galėčiau be
stabčiojimų važinėtis liftu. Juk vis vien lankysiuosi „Crossfire“ pas­
tate, tik kilsiu į kitą aukštą.
- O kaip tu? - paklausiau, kai susiglaudėme arčiau, kad tilptų
daugiau keleivių. - Nusprendei, liksi ar ne?
Jis linktelėjo ir susikišo rankas į kelnių kišenes.
- Imu iš tavęs pavyzdį.
Iš įsitempusio žandikaulio mačiau, kad jis tvirtai apsisprendęs.
- Nuostabu, Markai. Sveikinu.
- Ačiū.
Išlipome pirmame aukšte ir pasukome pro apsaugos užkardą.
- Pasikabėjome su Stivenu, - tęsė jis, mudviem einant per auksu
išdabintą marmurinį „Crossfire" vestibiulį. - Pasamdyti tave man
buvo didelis žingsnis. Ženklas, kad mano karjera juda tinkama lin­
kme.
- Jokių abejonių.
Jis nusišypsojo.
- Tave prarasti - dar vienas ženklas, kad laikas žengti į priekį.
Markas mostelėjo man pirmai eiti pro sukamąsias duris. Dar ne­
apėjusi viso rato, stumiančio pirmyn, pajutau saulės kaitrą. Nekan­
travau sulaukti rudeniškų orų. Laukiau metų laikų virsmo. Atrodė,
kad mano viduje vykstantys pokyčiai turi atsispindėti ir išorėje.
79
 Nužvelgiau elegantišką juodą Gideono limuziną kelkraštyje, o j
lauką išėjus mano bosui, atsisukau į jį ir paklausiau:
- Kur einam?
Markas patenkintas į mane dirstelėjo ir mašinų jūroje akimis ėmė
ieškoti laisvo taksi.
- Tai staigmena.
Patryniau delnais.
- Smagumėlis!
- Panele Tramel.
Atsisukusi pamačiau greta limuzino stovintį Angusą. Jis vilkėjo
savo įprastą juodą kostiumą ir tradicinę vairuotojo kepurėlę, atrodė
elegantiškai ir ištaigingai, bet taip lengvai įsiliejo į minią, kad tik tre­
niruotas profesionalas galėtų įspėti apie jo praeitį slaptojoje žvalgy­
boje.
Jo praeitis visada išmušdavo mane iš vėžių. Kaip kokiame
Džeimso Bondo filme. Esu tikra, kad viską buvau pernelyg suro-
mantizavusi, bet kokiu atveju, tai mane ramino - Gideonas geriau­
siose rankose.
- Labas, bičiuli, - pasisveikinau su Angusu, leisdama į savo balsą
prasiskverbti prielankumui.
Negalėjau nejausti jam ypatingo dėkingumo. Su Gideonu jis buvo
jau daugybę metų ir visos istorijos niekada neišsiaiškinsiu, bet ži­
nojau, kad po Hju niekšybės jis tapo vienintele uola Gideono gy­
venime. Be to, Angusas buvo vienintelis mūsų kasdienio gyvenimo
palydovas, matęs slaptas mudviejų vestuves. Jo veido išraiška, kai po
jų kalbėjosi su Gideonu... Jųdviejų akyse blizgėjusios ašaros... Tas ry­
šys nenutraukiamas.
Blyškios mėlynos jo akys suspindo man, jis atidarė limuzino du­
reles.
- Kur judu norėtumėte keliauti?
Marko antakiai šovė aukštyn.
- Tai štai dėl ko mane palikai. Po velnių. Negaliu konkuruoti.
80
 - Tau niekada ir nereikėjo, - stabtelėjau, įsėdau į limuzino galą ir
kreipiausi į Angusą: - Markas nenori, kad žinočiau, kur važiuojame,
tad aš įsitaisysiu gale ir pasistengsiu slapta neklausyti.
Angusas supratingai palytėjo kepuraitės kraštą.
Po kelių minučių jau važiavome.
Markas sėdėjo ant ilgos sėdynės priešais mane ir nužiūrinėjo li­
muzino vidų.
- Oho. Esu anksčiau nuomojęsis limuzinų, bet jie niekada taip
neatrodė.
- Gideonas turi puikų skonį.
Nesvarbu, koks stilius - modernus ir šiuolaikiškas, kaip jo ka­
binete, ar klasikinis ir europietiškas, kaip apartamentuose, - mano
vyras mokėjo turtą parodyti skoningai.
Markas pažvelgė į mane ir išsišiepė.
- Tau labai pasisekė, drauguže.
- Taip, - sutikau. - Visa tai, - pamojau ranka aplink, - žinoma,
nuostabu. Bet jis ir pats puikus. Jis iš tiesų geras vyrukas.
- Žinau, koks jausmas vieną tokių turėti.
- Taip. Tikra tiesa. Kaip sekasi planuoti vestuves?
Markas suvaitojo.
- Stivenas mane žudo. Mėlyna ar žydra? Rožės ar lelijos? Atlasas
ar šilkas? Rytas ar vakaras? Mėginau jam sakyti, kad gali daryti, ką
nori, man reikia tik jo, bet už tai buvau iškoneveiktas. Pasakė, kad
verčiau jau rūpėtų, nes kito šanso kelti vestuves nebeturėsiu. Na ir
ačiū Dievui.
Nusijuokiau.
- O tu? - paklausė jis.
- Pamažu įsijaučiu. Šiame beprotiškame pasaulyje su milijardais
žmonių mums pavyko surasti vienam kitą. Kaip pasakytų Keris, de­
rėtų tai atšvęsti.
Kalbėjome apie pirmąjį jaunųjų šokį ir kėdžių išdėstymą, o An­
gusas nardė kaip visada užkištomis Midtauno gatvėmis. Pro Marką
81
žiūrėdama per langą, pamačiau stotelėje prie šviesoforo greta mūsų
sustojant taksi automobilj. Gale sėdinti keleivė pečiu prie ausies
spaudė telefoną, jos lūpos judėjo pašėlusiu greičiu, o rankos it pa­
klaikusios sklaidė užrašų knygelę. Už jos ties gatvių kampu deš­
rainių pardavėjas paskubomis aptarnavo klientus, eilėje laukė jau
penki.
Kai pagaliau atvykome ir išlipau ant šaligatvio, tučtuojau susivo­
kiau, kur esame.
-Ei!
Pusrūsyje pasislėpusiame meksikietiško maisto restorane jau
esame buvę. Ir taip nutiko, kad jame dirbo mano labai mėgstama
padavėja.
Markas nusijuokė.
- Išėjai taip staiga, kad Šoną nespėjo paprašyti laisvadienio.
- Ak, bičiuli.
Man suspaudė širdį. Staiga priartėjo pabaiga, kuriai nebuvau pa­
siruošusi.
- Nagi.
Jis čiupo mane už alkūnės ir nusivedė vidun. Ten netrukus pa­
mačiau staliuką su pažįstamais veidais, blizgiais balionais su užrašais
„Puikiai padirbėjai“, „Linkėjimai“ ir „Sveikiname“.
- Oho!
Akis ėmė graužti staiga atsiradusios ašaros.
Megumė ir Vilas sėdėjo su Stivenu prie šešiems padengto stalo.
Šoną stovėjo už brolio kėdės - ryškiai raudonų jųdviejų plaukų neį­
manoma nepastebėti.
- Eva! - choru šūktelėjo jie, atkreipdami visų salėje buvusių lan­
kytojų dėmesį.
- O Dieve! - giliai įkvėpiau, o širdis, rodėsi, perplyš perpus. Pa­
mačius, ko netenku, tegul ir iš dalies, mane staiga užliejo liūdesys ir
abejonės. - Jūs manęs tikrai neatsikratysite!

82
 - Aišku, ne, - Šoną priėjo ir nirčiai apglėbė mane lieknomis, sti­
priomis rankomis. - Mums dar reikia suorganizuoti pašėlusį merg­
vakarį!
- Smagumėlis! - vos Šonai pasitraukus, į glėbį mane pasičiupo
Megumė.
- Gal galėtume praleisti šią tradiciją, - įsiterpė šiltas, žemas balsas
man už nugaros.
Nustebusi atsisukau į Gideoną. Jis stovėjo greta Marko su viena
tobula raudona rože rankoje.
Markas plačiai išsišiepė.
- Jis paskambino kiek anksčiau, paklausė, ar mes ką nors veik­
sime, ir pareiškė, kad nori ateiti.
Šypsojausi per ašaras: draugų neprarandu - dargi gaunu daug
daugiau. Gideonas visada buvo šalia, kai man jo reikėjo, dar prieš
susivokiant, kad jis ir yra ta esminė grandis, kurios anksčiau trūko.
- Metu tau iššūkį paragauti šėtono padažo, - tariau, ištiesusi
ranką į rožę.
Jo lūpos vos pastebimai kryptelėjo ir virto subtilia, kaskart mane
pavergiančia šypsena - ir visas moteris aplink, negalėjau to nepa­
stebėti. Bet jo žvilgsnis, supratimas ir parama, kurią jaučiau... Visa
tai - tik mano.
- Tai juk tavo vakarėlis, angele mano.

83
 4

Dviaukštis namas pakrantėje pro visus langus tvieskė auksine šviesa.

Lenktame privažiavime įstatytos lemputės švytėjo prieblandoje kaip
žvaigždžių paklotė, o nediduko automobilio dydžio hortenzijų krū­
mai rėmino plačią pievą.
- Argi negražu? - paklausė man nugarą atsukusi Eva, priklaupusi
ant juodos odos sėdynės ir žvelgdama pro langą.
- Atrodo pribloškiančiai, - atsakiau, bet kalbėjau apie ją.
Eva virpėjo iš susijaudinimo ir vaikiško pasitenkinimo. Paste­
bėjęs tai norėjau perprasti jos džiaugsmo priežastį. Jos laimė man
buvo gyvybiškai svarbi. Tai neišsenkantis mano paties pasitenki­
nimo šaltinis, svoris, palaikantis mano pusiausvyrą ir neleidžiantis
svyruoti.
Angusas sustabdė automobilį prie paradinių laiptų ir ji dirstelėjo
į mane per petį.
- Nužiūrinėji mano šikną?
Nuleidau akis į jos užpakalį, taip tobulai apglėbtą šortų, kuriais
buvo persirengusi po darbo.
- Jei jau apie tai prabilai...
Nusikvatojusi klestelėjo ant sėdynės.
- Tu beviltiškas, žinai?
- Taip, supratau, kad nebeišgysiu, kai pirmą kartą mane pabu­
čiavai.
- Esu beveik tikra, kad mane pabučiavai tu.
84
 Prikandau šypseną.
- Ar tikrai taip buvo?
Ji prisimerkė.
- Jau geriau juokautum. Ta akimirka turėtų būti išdeginta tavo
atmintyje.
Ištiesiau ranką ir uždėjau delną ant nuogos jos šlaunies.
- Ar ji išdeginta tavojoje? - sumurmėjau, nudžiugintas šios min­
ties.
- Ei, - įsiterpė Keris, išsitraukęs ausines. - Nepamirškite, kad aš
čia.
Evos kambariokas, netrukdydamas mums, visą kelionę, per va­
karines spūstis trukusią beveik dvi valandas, žiūrėjo filmą per savo
planšetę, bet vis tiek negalėjau pamiršti, kad jis čia. Keris Teiloras
buvo nuolatinis mano žmonos gyvenimo palydovas ir aš su tuo su­
sitaikiau, nors man tai nepatiko. Tikėjau, kad jis myli Evą, bet, mano
nuomone, jis priima neteisingus sprendimus, dėl kurių ji atsiduria
sudėtingose situacijose ar net pavojuje.
Angusas atidarė dureles. Man dar nespėjus padėti į šalį planšetės,
Eva iššoko ir nulėkė laiptais. Monika atidarė laukujės duris kaip tik
tuo metu, kai prie jų prišoko jos dukra.
Nustebintas žmonos entuziazmo - juk savo motiną dažniausiai ji
vos galėdavo pakęsti - smalsiai ją stebėjau.
Keris juokdamasis susirinko daiktus ir sukišo į nedidelį krepšį.
- Menkiausias dvelktelėjimas. Ir to užtenka.
- Apie ką tu?
- Monika paprastai iškepa neįtikėtinai gardžių sausainių krepše­
lių su žemės riešutų sviestu. Eva nori spėti pasislėpti keletą, kol dar
neatėjau ir visų nesukirtau.
Mintyse pasižymėjęs gauti jų receptą, atsisukau į abi moteris prie­
angyje - nusiuntusios viena kitai oro bučinius, abi sužiuro į mane.
Monika vilkėjo trumpas kelnes ir kasdienius marškinėlius - jiedvi
buvo neįtikėtinai panašios.
65
 Keris iššoko lauk ir lėkdamas iškart kas dvi pakopas veikiai atsi­
dūrė Monikos glėbyje ir pakėlė ją į orą. Tirštėjančioje prieblandoje
nuskambėjo jųdviejų juokas.
Išgirdau prie atdarų durelių prabylant Angusą:
- Savaitgalio limuzine praleisti nepavyks, bičiuli.
Pralinksmėjęs pasidėjau planšetę ant sėdynės ir išlipau.
Jis išsišiepė.
- Tau išeis į naudą turėti šeimą.
Uždėjau ranką jam ant peties ir spustelėjau.
- Jau turiu ją.
Ištisus metus Angusas buvo viskas, ką turėjau. Ir to užteko.
- Nagi, lėtapėdį! - šūktelėjo pribėgusi Eva ir čiupusi mane už ran­
kos nusitempė paskui save laiptais į viršų.
- Gideonai, - Monikos šypsena buvo plati ir šilta.
- Monika, - ištiesiau jai ranką ir nusigandau, kai ji stipriai mane
apkabino.
- Liepčiau tau vadinti mane mama, - atsitraukusi tarė ji, - bet
bijau, kad pasijusiu per sena.
Nejaukumas peraugo į šiurpulį, kuris nuvilnijo žemyn mano nu­
gara. Staiga supratau, kad stipriai apsiskaičiavau.
Ištekėjusi už manęs, Eva tapo mano. O aš tapau jos ir buvau labai
asmenišku ryšiu susietas su jos mylimais žmonėmis.
Mudu su Monika jau kurį laiką buvome pažįstami, mūsų keliai
retkarčiais susikirsdavo įvairiose vaikų labdaros organizacijose,
kurias abu palaikėme. Savo santykius apibrėžėme tam tikrais rė­
mais, kaip ir kiekviena asociacija vadovavomės žinomais proto­
kolais.
O dabar staiga visa tai nuėjo šuniui ant uodegos.
Sutrikęs grįžtelėjau atgal į Angusą. Panašu, kad kebli mano pa­
dėtis šiam pasirodė juokinga, nes jis tik mirktelėjo ir paliko mane li­
kimo valiai. Apėjęs automobilį pasisveikino su Bendžaminu Klensiu,
laukusiu prie limuzino vairuotojo durelių.
86
 - Garažas ana ten, - tarė Monika ir mostelėjo į dviejų aukštų pas­
tatą kitoje kelio pusėje - mažesnę pagrindinio namo kopiją. - Klen-
sis pasirūpins, kad tavo vairuotojas įsikurtų, o jūsų krepšiai būtų su­
nešti į vidų.
Eva truktelėjo mane už rankos ir nusivedė vidun. Keris buvo tei­
sus. Mane užplūdo sviestinis vanilės kvapas. Ne žvakių. Sausainių.
Naminis ir jaukus kvapas, nuo kurio sukilo noras apsisukti ir sprukti
laukan.
Nebuvau tam pasiruošęs. Atvykau kaip svečias, Evos palydovas.
Galimybės, kad būsiu priimtas kaip žentas, kaip šeimos narys, ne-
apsvarsčiau.
- Dievinu šį namą, - tarė Eva, vesdama mane pro arką, rėminan-
čią įėjimą į svetainę.
Pamačiau tai, ko tikėjausi: prabangų vasarnamį su baltais baldais
ir marinistinės tematikos aksesuarais.
- Argi tau nepatinka tamsus parketas? - paklausė ji. - Aš bū­
čiau rinkusis balintą ąžuolą, bet tai taip nuspėjama, ar ne? O žalia,
oranžinė ir geltona spalvos vietoj įprastos mėlynos? Norisi gerokai
pasidarbuoti, grįžus į savo vasarnamį paplūdimyje.
Ji nė nenutuokė, kaip dabar troškau jame atsidurti. Ten bent gau­
čiau progą kiek daugiau nei akimirką pabūti vienumoje prieš susi­
durdamas su pilnu namu naujų giminių.
Erdvi svetainė jungėsi su atvira virtuve, kurioje Stentonas, Mar­
tinas, Leisė ir Keris buvo susibūrę aplink didelę salelę, padengtą še­
šiems. Iš bet kurios kambario vietos buvo matyti vanduo, nes vieną
sieną sudarė eilė stiklinių stumdomųjų plokščių, atsiveriančių į pla­
čią verandą.
- Ei! - paprieštaravo Eva. - Jau geriau palik man sausainių!
Priėjo išsišiepęs Stentonas. Vilkėjo džinsus ir polo marškinius -
atrodė kaip jaunesnė ano vyro, su kuriuo turėjau reikalų Niujorke,
versija. Drauge su kostiumu buvo nusimetęs ir darbinę aurą, tad da­
bar jaučiausi kaip sutikęs nepažįstamąjį.
87
 - Eva, - Stentonas pabučiavo Evą į skruostą ir atsisuko į mane. -
Gideonai.
Įpratęs, kad į mane kreipiamasi pavarde, nebuvau pasiruošęs jo
apkabinimui.
- Sveikinu, - tarė jis ir prieš paleisdamas stipriai paplekšnojo per
nugarą.
Manyje virė susierzinimas. O kur natūrali evoliucija: lėtas perė­
jimas nuo verslo kolegos iki pažįstamojo? O tada nuo draugo prie
šeimos nario?
Staiga susimąsčiau apie Viktorą. Jis suprato, ką reiškė mano san­
tuoka, nors aš pats - ne.
Stovėjau susikaustęs, o Stentonas nusišypsojo mano žmonai.
- Man regis, tavo mama paslėpė tau sausainių šildomajame stal­
čiuje.
- Puikumėlis!
Ji nulėkė į virtuvę ir paliko mane su savo patėviu. Mano uošviu.
Nusekiau ją žvilgsniu. Pamačiau, kaip Martinas Stentonas man
pamoja, ir atsakiaujam linktelėjimu. Jei ir jis mėgins mane apkabinti,
gaus kumščiu į veidą.
Kartą jam pasakiau, kad mane tikrai pamatys šeimos susibūri­
muose. Dabar, kai tai iš tiesų vyko, atrodė nerealu. Lyg būčiau maus­
tomas.
Netrukus mano dėmesį patraukė kimus Evos juokas. Ji buvo iš­
tiesusi kairę ranką šviesiaplaukei greta Martino - rodė žiedą, kurį
užmaudamas paverčiau ją savo žmona.
Monika priėjo prie mudviejų su Stentonu ir atsistojo greta vyro.
Jaunatviškas jos grožis jį sendino, kreipė dėmesį į ryškiai baltus plau­
kus ir veidą vagojančias raukšles. Vis dėlto, buvo akivaizdu, kad Sten-
tonui nerūpėjo jį ir žmoną skiriantys dešimtmečiai. Pamatęs ją, jis
nušvisdavo, blyškios mėlynos akys sušildavo.
Ieškojau tinkamų žodžių. Galų gale ištariau:
- Turite žavingus namus.
88
 - Neatrodė taip gerai, kol jų nesiėmė Monika, - Stentonas ap­
glėbė liekną jos liemenį. - Tą patį pasakyčiau ir apie save.
- Ričardai, - Monika papurtė galvą. - Ar tau aprodyti namus,
Gideonai?
- Leiskime jam pirmiausia ko gurkštelėti, - nužvelgęs mane, pa­
siūlė Stentonas. - Jis per ilgai tūnojo automobilyje.
- Vyno? - pasiūlė ji.
- Gal škotiško viskio, - tarė Stentonas.
- Viskis būtų puiku, - atsakiau išsišiepęs, nes mano sutrikimas,
regis, visiems buvo akivaizdus.
Jaučiausi lyg nesavamkailyje, nors susipažinęs su Eva turėjau būti
tam pasiruošęs. Šiaip ar taip, Eva man buvo savotiškas inkaras, net
tuomet, kai vesdavo iš proto. Jei tik laikysiuosi jos, galiu ištverti bet
kokią audrą. Bent taip maniau.
Ieškodamas žmonos, pasisukau ir pajutau palengvėjimą pamatęs,
kaip ji, pasišokėdama ir siūruodama į uodegėlę surištais plaukais, ar­
tėja prie manęs.
- Paragauk, - liepė ir pakėlė man prie lūpų sausainį.
Išsižiojau, bet dantis sukandau sekundės dalimi per anksti ir są­
moningai krimstelėjau jos pirštus.
- Auč! - Eva susiraukė, bet aš pasiekiau tikslą - ji sutelkė dėmesį
į mane. Liovėsi raukytis, o šviesa akyse prigeso - ji pastebėjo mane,
pamatė, kas man dedasi, ir sumurmėjo: - Nori išeiti laukan?
- Minutėlę.
Kryptelėjau smakru į barą svetainėje, kur Stentonas pylė man gė­
rimą. Pagriebęs ją už riešo, neleidau atsitraukti.
Graužiausi neleisdamas jai grįžti prie visų. Nenorėjau būti vienas
iš tų vyrų, kurie dusina mylimas moteris. Bet man reikėjo laiko prie
to priprasti. Įprastas atstumas, kurio laikiausi nuo aplinkinių, tarp jų
ir Kerio, bendraujant su Monika ar Stentonu bus nepriimtinas. Tik
ne dabar, kai pamačiau, kaip džiaugiasi Eva, būdama su tais, ką laikė
šeima.
 Šeima jai buvo saugi*užuovėja. Tokios atsipalaidavusios jos dar
nebuvau matęs. O man tokie susibūrimai buvo tikri pavojaus varpai.
Stentonui grįžus su gėrimais, bandžiau prisiversti atsipalaiduoti,
bet nepavyko.
Priėjęs Martinas pristatė savo merginą, abu mus pasveikino. Tai
įvyko, kaip ir tikėjausi, tad kiek aprimau, bet dar labiau mane nura­
mino dvigubas stiklas viskio, kurį išmaukiau vienu gurkšniu.
- Parodysiu jam paplūdimį, - tarė Eva.
Ji paėmė iš manęs tuščią stiklą ir pastatė ant stalelio, kurį praė­
jome artėdami prie stiklinių durų.
Lauke buvo šilčiau nei namuose, vasara šiais metais nesitraukė iki
pat pabaigos. Mus pasitiko ir plaukus į veidą sušiaušė stiprus, drus­
kingas vėjas.
Priėjome prie teliūskuojančių bangų pakrantėje, laikiau Evos
ranką savojoje.
- Kas yra? - paklausė ji atsisukusi.
Išgirdęs jos balse susirūpinimą, pasišiaušiau.
- Ar žinojai, kad tai bus šeimyninis susiėjimas mūsų santuokai
atšvęsti?
Nuo atžaraus mano balso ji atšlijo.
- Apie tai nepagalvojau. Ir mama to neminėjo, bet tikriausiai taip
ir bus, logiška.
- Man ne.
Nusisukau nuo jos ir ėmiau eiti prieš vėją, leisdamas jam plėšti
plaukus nuo įkaitusio veido.
- Gideonai! - Eva pasivijo mane. - Kodėl pyksti?
Apsigręžiau į ją.
- Nesitikėjau šito!
-Ko?
- Šito mėšlo, atseit įvesdinimo į šeimą.
Ji susiraukė.
- Na taip. Bet juk sakiau tau, kad jie žino.
90
 - Tai nieko nekeičia.
- Hm... Tai kam tada reikėjo jiems sakyti? Gideonai, juk pats no­
rėjai, kad jie sužinotų, - nieko neatsakiau, tad ji spoksojo j mane. - O
ko tu tikėjaisi?
- Aš apskritai niekada neketinau vesti, Eva, tad atleisk, jei apie tai
nepagalvojau.
- Gerai, - ji iškėlė rankas, it pasiduodama. - Aš sutrikusi.
O aš nemokėjau jai paaiškinti.
- Aš negaliu... Nesu tam pasiruošęs.
- Kam tam?
Nekantriai mostelėjau ranka j namą.
- Tam.
- Gal galima konkrečiau? - atsargiai paklausė ji.
- Aš... Ne.
- Gal kažko nepastebėjau? - jos balse aštriai suskambo pykčio
gaidelė. - Ką jie tau pasakė, Gideonai?
Prireikė akimirkos suvokti, kad ji šoka manęs ginti. Tai tik dar
labiau mane įsiutino.
- Atvykau čia būti su tavimi. O nutiko taip, kad tu leidi laiką su
savo šeima...
- Dabar jie ir tavo šeima.
- Aš to neprašiau.
Stebėjau, kaip, viską supratus, jos veidas persikreipia, o kai jame
išryškėjo dar ir apgailestavimo mina, rankos pačios susigniaužė į
kumščius.
- Nežiūrėk taip į mane, Eva.
- Nežinau, ką bepridurti. Pasakyk man, ko tau reikia.
Šiurkščiai iškvėpiau.
- Dar alkoholio.
Ji nusišypsojo.
- Esu tikra, kad nesi pirmasis jaunikis pasaulyje, jaučiantis troš­
kimą prisigerti, atsidūręs prie uošvių.
 - Gal galime taip jų įlėvadinti?
Vos pastebima jos šypsena visai dingo.
- O ką tai pakeistų? Gali vadinti juos ponu ir ponia Stentonais,
bet...
- Ne aš vienas jaučiuosi sutrikęs, nerasdamas sau vietos tarp jų.
Ji papūtė lūpas.
- Nesu tikra, kad su tuo sutinku.
- Prieš dvi dienas jie būtų paspaudę man ranką ir pavadinę Krosu,
O dabar apkabinimai, prašymai „vadinti mane mama“ ir lūkestingos
šypsenos!
- Tiesą sakant, ji liepė tau nevadinti jos mama, bet suprantu. Ta­
pai jų žentu ir tai tave gąsdina. Vis dėlto, negi taip siaubinga, kad jie
dėl to džiaugiasi? Ar tau labiau patiktų, jei jie reaguotų kaip mano
tėtis?
- Taip, - neįstengiau suvaldyti pykčio ir nusivylimo. Eva žingte­
lėjo atgal, jos akys mėnulio šviesoje atrodė plačios ir tamsios. - Ne, -
pasitaisiau ir ranka persibraukiau plaukus; negalėjau susitaikyti su
jos nusivylimu. - Po velnių. Nežinau.
Ji ilgai į mane žvelgė. Nusisukau į vandenį.
- Gideonai... - ji priėjo ir atstumas tarp mudviejų, kurį pati ir
buvo sukūrusi, ištirpo. - Tiesą sakant, suprantu tave. Mano mama
tuokėsi tris kartus. Kaskart atsiradus naujam patėviui, aš...
- Aš turiu patėvį, - šiurkščiai pertraukiau. - Tai ne tas pats. Vi­
siems nusispjauti, ar patėviui tu patinki.
- Tai viskas dėl to? - ji priėjo ir stipriai mane apkabino. - Tujiems
jau patinki.
Suspaudžiau ją.
- Po paraliais, jie manęs nė nepažįsta.
- Pažins. Ir pamils. Tu - kiekvieno tėvo svajonė.
- Liaukis malusi šūdą, Eva.
Ji atsitraukė ir užsiuto.
- Žinai ką? Jei nenorėjai turėti uošvių, reikėjo vesti našlaitę.
92
 Ir apsisukusi nužirgliojo atgal į namą.
- Grįžk čia, - nukirtau.
Ji mostelėjo man per petį viduriniuoju pirštu.
Trimis žingsniais pasivijau ją, čiupau už rankos ir atgręžiau į save.
- Mes dar nebaigėme.
- Aš jau, - Eva pasistiebė, kad priartėtų man prie veido, bet jai vis
vien teko atlošti galvą. - Tu norėjai susituokti. Jei dabar išsigandai,
pats kaltas.
- Neversk to mano problema!
Mano kraujas iš pykčio virė, frustracija vis augo.
- Man labai gaila, kad nesupratai, jog įsipareigojimas reiškia šį tą
daugiau nei moters turėjimą greta tau patogiu metu!
- Labai patogiai nepasiekiamą, - atkirtau jusdamas, kaip tvinksi
žandikaulis.
- Eik šikt.
- Puikumėlis.
Ji atsidūrė ant smėlio, dar nė pati nesupratusi, kas nutiko. Pri­
spaudžiau ją ir ėmiau bučiuoti, kad užčiaupčiau. Eva išsirietė, bandė
išsilaisvinti, o aš sučiupau už plaukų, kad nejudėtų.
Ji suleido dantis į apatinę mano lūpą ir aš nusikeikęs atsitraukiau.
- Tu tikriausiai juokauji? - jos kojos pynėsi su manosiomis, pajų-
tau, kaip atsiduriu po ja ir žvelgiu į įtūžusį, gražų jos veidą. - Dėl to tu
nieko ir negauni, šaunuoli. Seksas tau yra visų problemų sprendimas.
- Turi už visa tai man kažkaip atsilyginti, - paerzinau neatsispir-
damas norui tęsti barnį.
- Atsilyginti turiu aš, subingalvi! Ne mano vagina, - ji įsirėmė į
mano pečius. - Labai gaila, kad jautiesi užpultas. Labai gaila, kad,
priimtas išskėstomis rankomis, pasiunti. Bet tau teks prie to pri­
prasti, nes tai neatskiriama dalis to, ką gauni drauge su manimi.
Žinojau tai. Žinojau, kad turiu su tuo susitaikyti, nes privalau ją
turėti. Meilė jai mane įkalino. Stūmė į kampus, iš kurių negalėjau
ištrūkti. Prievarta įbruko mane į šeimą, nors puikiai sukausi ir bejos.
93
 - Aš to nenoriu, - įsitempęs tariau.
Eva sustingo. Atsisėdo ant kelių, šlaunimis suspaudusi mano klu­
bus.
- Pagalvok, ką šneki, - įspėjo.
- Aš nemoku vaidinti šito vaidmens, Eva.
- Jėzau, - visas jos pyktis akimirksniu išgaravo. - Tiesiog būk sa­
vimi.
- Manęs savo dukteriai jie nori mažiausiai.
- Nejau tikrai taip manai? - ji nužiūrinėjo mane. - Tikrai. Dieve,
Gideonai...
Suėmiau jos šlaunis, kad nejudėtų. Dabar negali manęs palikti.
Kad ir kas nutiktų, neleisiu jai manęs palikti.
- Gerai, - iš akių mačiau, kad ji kažką svarsto, ir sunerimau. - Tai
būk savimi. Jei jie išsiaiškins, koks tu siaubingas, ir ims tavęs nekęsti,
vis vien liksi patenkintas, ar ne?
- Palik psichologinius žaidimus psichologams, Eva.
- Tiesiog bandau išsiversti su tuo, ką man duodi, šaunuoli.
Švilptelėjimas atkreipė mūsų dėmesį į verandą: iš jos ant smėlio
nužengė Martinas, Leisė ir Keris.
- Jūs tikri jaunavedžiai, - riktelėjo Leisė iš taip toli, kad vos gir­
dėjosi.
Ji nusijuokė mėgindama išsilaikyti ant biraus smėlio ir išliejo pusę
savo vyno taurės.
Eva pažvelgė į mane.
- Ar nori pyktis jų akivaizdoje?
Giliai įkvėpiau. Iškvėpiau.
-Ne.
- Myliu tave.
- Kristau.
Užsimerkiau.
Tai tik prakeiktas savaitgalis. Pora dienų. Gal sekmadienį pasiseks
išvažiuoti anksčiau...
94
 Ji perbraukė lūpomis manąsias.
- Mums pavyks. Tik pamėgink.
Ar turiu kitą pasirinkimą?
- Jei tai ims vesti tave iš proto, - tęsė ji, - tiesiog įsivaizduokkokią
nors gašlybę, kuria atsilyginsi man mūsų vestuvių naktį.
Pirštais suspaudžiau jos odą. Visiškai nesigėdijau pripažinti, kad
seksas su žmona - net mintis apie tai - yra kone svarbiausias dalykas
pasaulyje.
- Gali trumpąja žinute atsiųsti man visus nedorus savo planus, -
pasiūlė ji. - Priversk ir mane kentėti.
- Nepaleisk iš rankų telefono.
- Tu - blogis, - ji pasilenkė ir trumpai, meiliai pakštelėjo man į
lūpas. - Tave taip lengva mylėti, Gideonai. Net kai būni nepakenčia­
mas. Vieną dieną ir pats tai suprasi.
Numojau į tai ranka. Svarbiausia, kad matau ją, kad ji čia, su ma­
nimi, net po to, kai viską sumoviau.

Vakarienė buvo paprasta - salotos ir spagečiai. Monika ją pagamino

ir patiekė, o Eva visa švytėjo. Vynas liejosi laisvai, butelis po butelio
buvo atidaromi ir tuštinami. Visi atsipalaidavo. Juokėsi. Net aš.
Leisė buvo taip reikalingas buferis. Ji buvo naujausia grupės narė,
todėl gavo daugiausiai dėmesio. Dėl to galėjau kiek laisviau atsi­
kvėpti. Laikui bėgant, Eva vis smarkiau raudo, o akys vis labiau gir-
tėjo ir švietė. Ji stūmė savo kėdę arčiau ir arčiau manęs, kol galiausiai
šiltas ir švelnus jos kūnas visai prisiglaudė.
Po stalu nerimstančios jos rankos ir pėdos dažnai mane lietė. Jos
balsas kimo, juokas darėsi geidulingas. Eva kartą prisipažino, kad ge­
riant ją apima geismas, bet, net to nežinodamas, būčiau supratęs iš
jos siunčiamų ženklų.
Buvo beveik antra valanda nakties, kai nusižiovavusi Leisė at­
kreipė visų dėmesį į tai, kad metas baigti vakaronę. Monika palydėjo
mus iki laiptų.
95
 - Jūsų daiktai jau katrnbaryje, - tarė ji, kreipdamasi j mudu su
Eva. - Nusiteikime ilgai miegoti ir pasimėgauti vėlyvais pusryčiais.
- Hm... - žmona susiraukė.
Pačiupau ją už alkūnės. Akivaizdu, kad Eva nebuvo susimąsčiusi
apie tai, jog mudu miegosime viename kambaryje ir vienoje lovoje,
bet iš mano galvos ši mintis neišvengiamai nesitraukė.
- Ačiū, Monika. Pasimatysime vėliau šiandien.
Ji nusijuokė, suėmė mano veidą delnais ir pabučiavo į skruostą.
- Aš tokia laiminga, Gideonai. Tu esi būtent tai, ko Evai reikia.
Prisiverčiau nusišypsoti, puikiai suvokdamas, kad jos jausmai
pasikeistų vos sužinojus, kaip pavojinga jos dukrai miegoti vienoje
lovoje su vyru, kurio smurtingi košmarai kelia jai realią grėsmę.
Mudu su Eva ėmėme kilti laiptais.
- Gideonai...
- Kur einame? - pertraukiau ją.
Ji kreivai į mane dirstelėjo.
- Į patį viršų.
Evos kambarys iš tiesų buvo viršutiniame aukšte, jis užėmė visą
erdvę, kur kadaise tikriausiai buvo palėpė. Dėl nuožulnaus stogo lu­
bos buvo patogaus aukščio, o dieną pro langus turėtų matytis įspū­
dingas Long Ailando pakrantės vaizdas.
Karališko dydžio lova stūksojo pačiame kambario centre ir buvo
atsukta į stiklinę sieną. Žalvarinis jos atlošas savotiškai dalino kam­
barį, iš kitos pusės į jį atremta stovėjo sofa, aplink kurią buvo su­
formuota nedidelė sėdimoji zona. Miegamajam priklausantis vonios
kambarys buvo kitoje kambario pusėje.
Eva atsisuko į mane.
- Ką darysim?
- Leisk man dėl to jaudintis.
Buvau įpratęs nerimauti, kad teks dalytis lova su žmona, tai buvo
mano kasdienybė. Iš visų dalykų, galinčių sugriauti mūsų santykius,
seksualinė parasomnija - kaip ją vadino daktaras Petersenas - buvo
pati pavojingiausia. Miegodamas negalėjau apsiginti nuo sumautų
savo smegenų. Sunkiausiomis naktimis keldavau fizinę grėsmę
tiems, ką mylėjau labiausiai.
Eva sukryžiavo rankas.
- Kažkodėl man atrodo, kad tu nesi taip rimtai nusiteikęs laukti
iki vestuvių kaip aš.
Spoksojau į ją, staiga suvokęs, kad mąstome apie du visiškai skir­
tingus dalykus.
- Aš gulsiuosi ant sofos.
- Nori pasakyti, pasiguldysi mane ant sofos. Tu...
- Išdulkinsiu tave ant jos, vos tik gavęs progą, - įsitempęs ta­
riau, - bet su tavimi nemiegosiu.
Ji žiojosi atsikirsti, bet staiga susipratusi užsičiaupė.
- Ak...
Nuotaika pasikeitė. Iššūkis jos akyse ir balse nurimo ir virto at­
sargumu. Buvo be galo skaudu tai matyti, žinoti, kad galiu tapti jos
nelaimės priežastimi.
Ir vis tiek buvau per didelis savanaudis, kad išeičiau. Vieną dieną
jos šeima tai supras ir ims manęs nekęsti.
Susierzinęs ėmiau ieškoti savo krepšio ir radau jį ant lentynos prie
vonios kambario. Pasukau prie jo, nes troškau užsiimti kažkuo kitu ir
nematyti Evos nusivylimo bei apmaudo.
- Nenoriu, kad miegotum ant sofos, - šūktelėjo ji man pavymui.
- Miegoti ir neketinau.
Pasiėmiau savo skutimosi reikmenis ir pasukau vonios link. Vos
įėjus užsidegė šviesos. Pamačiau kriauklę ant pjedestalo bei atski­
rai stovinčią vonią. Atsukau vandenį stikliniame duše ir nusivilkau
marškinėlius.
Durys atsivėrė ir įėjo Eva. Dirstelėjau į ją ir ranka sustingo ant
kelnių užtrauktuko.
Ji nužvelgė mane karštu žvilgsniu, nepraleisdama pro akis nieko,
paliesdama viską. Giliaiįkvėpė.
97
 - Mums reikia pasikalbėti.
Jos žavėjimasis mane jaudino, o mano paties trūkumai pykdė -
dabar mažiausiai norėjau kalbėtis.
- Eik į lovą, Eva.
- Pirma pasakysiu, ką norėjau.
- Aš palįsiu po dušu.
- Gerai.
Ji nusitraukė marškinėlius per galvą. Viskas, kas iki šiol manyje
virė, virto vieninteliu, visa apimančiu geismu.
Atsitiesiau, kiekvienas mano raumenėlis įsitempė.
Ji siektelėjo ranka už nugaros ir atsisegė liemenėlę.
Išvydus jos geidulingus, stangrius papus, mano pimpalas skaus­
mingai šovė į viršų. Iki Evos krūtys man niekada nerūpėjo. Dabar...
Dieve. Jos vedė mane iš proto.
- Jeigu nusirengsi, pasikalbėti tikrai nepavyks, - įspėjau, o mano
varpa tvinksėjo.
- Išklausysi mane, šaunuoli, ar čia, ar duše. Pats rinkis.
- Šiąnakt nėra tinkamiausias metas mane spausti.
Ji nusimovė šortus.
Jai dar nespėjus išsinerti iš šilkinio trikampėlio, kurį vadino apa­
tiniais, mano kelnės jau buvo ant grindų.
Nors vis tirštėjanti drėgmė kybojo kambaryje it rūkas, jos spene­
liai virto standžiomis sagutėmis. Ji nuleido akis į mano varpą. Liežu­
viu apsilaižė apatinę lūpą, lyg įsivaizduotų, kaip mane ragauja.
Mano alkis išsiveržė iš krūtinės primindamas žvėries urzgesį. Iš­
girdusi šį garsą, Eva suvirpėjo. Norėjaują paliesti... rankomis ir lūpo­
mis čiupinėti visą...
Bet to nedariau ir leidau jai žiūrėti į valias.
Jos kvėpavimas pagreitėjo. Matyti, kokį poveikį jai darau, buvo
taip skausmingai, taip nepaneigiamai erotiška. Tie jausmai, kurie už­
plūsdavo, jai į mane žiūrint... Tai mane sukrėsdavo.

90
 Eva liko stovėti prie durų. Garai virto per dušo kabinos viršų, ap­
traukė veidrodžio pakraščius ir sudrėkino mano odą. Jos žvilgsnis
nusileido man ant kaklo.
- Nebuvau su tavimi visiškai nuoširdi, Gideonai.
Mano kumščiai nesąmoningai susigniaužė. Šie žodžiai negalėjo
nepatraukti mano dėmesio.
- Apie ką kalbi?
- Dabar, kai buvome miegamajame. Jutau, kad užsisklendi, ir pa­
jutau paniką...
Eva ilgam nutilo. Laukiau ir giliai kvėpuodamas bandžiau suval­
dyti geismą.
- Susilaikyti iki vestuvių... Tai ne tik dėl daktaro Peterseno pata­
rimo ar dėl to, kaip mudu taikomės susipykę, - ji gurktelėjo. - Tai
ir dėl manęs. Juk žinai, kokia buvau. Pasakojau tau. Ilgą laiką seksą
suvokiau visiškai iškreiptai.
Ji pasimuistė ir gėdydamasi panarino galvą. Buvo šlykštu tai ma­
tyti. Staiga supratau, kad buvau pernelyg užsiėmęs savo paties reak­
cija į pastarosios savaitės įvykius ir nesusimąsčiau, ką ištverti tenka
mano žmonai.
- Taip buvo ir man, - priminiau jai kimiai. - Bet tarp mūsų to
niekada nebuvo.
Ji pagavo mano žvilgsnį.
- Ne. Niekada.
Sugniaužti mano kumščiai atsileido.
- Bet tai nereiškia, kad vis vien negaliu sujaukti visko mintyse, -
tęsė ji. - Tu įėjai į vonią ir pirma man šovusi mintis buvo, kad derėtų
tave išdulkinti. Lyg pasidulkinimas viską ištaisytų: tu nebepyktum ir
vėl mane mylėtum.
- Visada tave myliu. Ir mylėsiu.
- Žinau, - ji sukando dantis ir supratau, kad tai tiesa. - Bet tai
neužčiaupė balselio mano galvoje, kartojančio, kad per stipriai

99
rizikuoju. Kad jei atsisakysiu mylėtis, prarasiu tave. Kad tau seksas
pernelyg svarbus, kad šitaip ilgai be jo ištvertum.
- Dieve, - kiek kartų ir keliais būdais dar viską sumausiu? - Tai,
kaip kalbėjau su tavimi paplūdimyje... Aš tikras subingalvis, Eva.
- Kartais, - šyptelėjo. - Bet tu ir geriausia, kas man kada yra nu­
tikę. Tas balselis jau daugelį metų mane žlugdo, bet dabar jis nebėra
toks galingas. Dėl tavęs. Tu padarei mane stipresnę.
- Eva... - niekaip neradau tinkamų žodžių.
- Noriu, kad galvotum apie tai. Ne apie savo košmarus, mano
tėvus ar dar ką nors. Esi būtent tai, ko man reikia, toks, koks esi, ir aš
tave labai myliu.
Priėjau prie jos.
- Aš vis dar noriu palaukti, - tyliai tarė ji, nors akys išdavė, kaip
vedu ją iš proto.
Kai siektelėjau jos, ji pačiupo mane už riešo ir pažvelgė į akis.
- Leisk liesti man.
Staigiai įkvėpiau.
- Negaliu sutikti.
Ji nusišypsojo.
- Taip, gali. Tu stipresnis už mane, Gideonai. Labiau valdaisi. Turi
stipresnę valią.
Ji ištiesė kitą ranką ir perbraukė man per krūtinę. Pagavau ją ir
prispaudžiau.
- Nori, kad tai {rodyčiau? Savo savitvardą?
- Tau puikiai sekasi, - ji pabučiavo man į krūtinę virš besidaužan­
čios širdies. - Tai man reikia susiimti.
Kalbėjo švelniai, kone dainingai. Viduje šėlau, degiau geismu ir
meile, o ji mėgino mane nuraminti. Kone juokiausi - tai juk neįma­
noma.
Tada ji žengė prie manęs, minkštas jos kūnas prigludo prie ma­
nojo, o rankos apkabino taip stipriai, kad tarp mūsų nebeliko vietos
net orui.
100
 Prispaudžiau ją, panarinau galvą. Iki tos akimirkos nežinojau,
kaip man reikia šitaip ją pajusti. Tokią švelnią ir supratingą, nuogą
visomis įmanomomis prasmėmis.
Ji priglaudė skruostą man prie krūtinės.
- Aš taip tave myliu, - sukuždėjo. - Jauti?
Jausmai mane užvaldė. Jos meilė man, mano meilėjai. Kaskart, jai
tai ištarus, žodžiai sukrėsdavo iki sielos gelmių.
- Kartą sakei, - sukuždėjo, - kad kai mylimės, yra akimirka, kai
aš atsiveriu ir tu atsiveri, ir mudu tampame viena. Noriu tai tau do­
vanoti visada, Gideonai.
Užuomina, kad mūsų santykiuose kažko trūksta, privertė mane
įsitempti.
- Ar iš tiesų svarbu, kada ir kaip tai jaučiame?
- Galėtum ginčytis, - ji atlošė galvą. - Neprieštarausiu. Bet jei
tada, kai tau reikės mano palaikymo, būsi kitame pasaulio krašte, tu­
riu žinoti, kad galiu tau jį suteikti.
- Būsi su manimi, - beviltiškai sumurmėjau.
- Ne visada, - ji suėmė delnu mano skruostą. - Kartais tau teks
būti dviejose vietose vienu metu. Galiausiai turėsi pasikliauti, kad
galiu tave pavaduoti.
Stebėjau ją ieškodamas kokių nors plyšių jos ryžte. Bet jų nebuvo.
Ne visai supratau, ką ji tikisi pasiekti, bet neketinau trukdyti. Jeigu ji
nori pasikeisti ar kažkuo tapti, norėdamas ją išsaugoti privalau būti
to proceso dalimi.
- Pabučiuok mane, - suskambo lyg tylus įsakymas, bet greičiau­
siai šiuose žodžiuose slypėjo ilgesys.
Ji padovanojo man savo lūpas ir aš jas užvaldžiau, stipriai, per
stipriai, mano alkis buvo nenumaldomas ir godus. Pakėliau ją nuo
žemės, norėjau, kad ji apsivytų mane kojomis, kad atsivertų ir aš ga­
lėčiau į ją įsiskverbti.
Bet ji to nepadarė. Kabėjo, rankomis glostė mano plaukus, o jos
kūnas drebėjo nuo to paties nepasotinamo alkio, kokį jaučiau ir aš.
101
Jos liežuvio glamonės*mano burnoje siutino, erzino prisiminimais,
kaip jis glamonėja visą mano kūną.
Per prievartą atsitraukiau, nors viskas manyje vertė ją ir toliau
spausti.
- Man reikia būti tavyje, - tariau kimiai.
Negalėjau pakęsti, kad turiu balsu ištarti tai, kas taip akivaizdu.
Kam versti mane maldauti?
- Jau esi, - ji pasitrynė savo skruostu į manąjį. - Ir aš tavęs noriu.
Esu tokia šlapia. Tokia tuščia, kad skauda.
- Eva... Kristau, - nugara varvėjo prakaitas. - Leisk tave pa­
imti.
Jos lūpos palietė manąsias. Pirštai vėlėsi man į plaukus.
- Leisk man mylėti tave kitaip.
Ar man pavyks? Po velnių. Privalo pavykti. Prisiekiau duoti tai,
ko jai reikės, būti jos pradžia ir pabaiga.
Pastačiau ją ant žemės ir priėjęs prie dušo užsukau jį. Pasukau
prie vonios, užkimšau ją ir ėmiau leisti vandenį.
- Paklaikai? - paklausė ji taip tyliai, kad per tekantį vandenį vos
išgirdau.
Pažvelgiau į ją - ant krūtinės sukryžiuotos rankos išdavė jos pa­
žeidžiamumą. Pasakiau jai tiesą.
- Myliu tave.
Apatinė Evos lūpa suvirpėjo ir virto žadą atimančia šypsena.
Kadaise pasakiau jai, kad paimsiu ją taip, kaip tik galėsiu gauti.
Dabar tai tapo dar panašiau į tiesą, nei buvo anuomet.
- Eikš, angele.
Ji nuleido rankas ir priėjo.

Mane pažadino kryptelėjusi lova. Markstydamasis pastebėjau kam­

barį užplūdusią šviesą. Prieš akis iškilo saulės spindulių apsuptas
Evos veidas su plačia šypsena.
- Labas rytas, miegaliau, - tarė ji.
102
 Sugrįžo nakties prisiminimai. Ilgos maudynės vonioje, muiluo­
tos žmonos rankos mano plaukuose ir ant odos. Jos balsas, kalbantis
apie vestuves. Jausmingas jos juokas, kai kutenau ją lovoje. Jos de­
jonės ir atsidūsėjimai, kai bučiavomės, kol lūpos ištino ir išraudo. It
paaugliai, dar nepasiruošę eiti iki galo.
Nemeluosiu - seksas būtų dar labiau viską pagerinęs. Bet naktis
vis vien buvo įsimintina. Niekuo nenusileido visoms toms naktims,
praleistoms besimylint.
O tada prisiminiau, kur esu ir ką tai reiškia.
- Miegojau lovoje.
Suvokimas perliejo mane kaip ledinis vanduo.
- Taip, - ji palaimingai stryktelėjo. - Miegojai.
Tai buvo neatsakinga blogiausia to žodžio prasme. Nė neišgėriau
vaistų, išrašytų rizikai sumažinti.
- Nesiraukyk taip, - pabarė ji ir pasilenkusi pabučiavo mane tarp
antakių. - Miegojai kietai. Kada paskutinį kartą buvai gerai išsimie­
gojęs?
Atsisėdau.
- Svarbiausia ne tai, puikiai žinai.
- Klausyk, šaunuoli. Ir taip turime dėl ko nerimauti. Visai nerei­
kia, kad jaudintumeisi dėl to, kas puikiai klojasi, - ji atsistojo. - Jei
nori dėl ko nors pykti, pyk ant Kerio, kad supakavo šitai.
Ji nusimetė trumpą baltą chalatą ir atidengė mažytį tamsiai mė­
lyną bikinį, apglėbusį tai, ką pavyko pridengti.
- Jėzau.
Visas kraujas iš mano kūno suplūdo į penį - šis džiaugsmingai
sujudo po antklode.
Eva nusijuokė, jos žvilgsnis nusileido ant prašmatnios storos me­
dvilnės, pakilusios nuo mano erekcijos.
- Tau patinka.
Ji ištiesė rankas ir apsisuko, demonstruodama „braziliškas" kel­
naites. Mano žmonos šikna buvo tokia pat gosli kaip papai. Žinojau,
103
kad save ji laiko pernelyg apvalios figūros, bet aš kategoriškai nesuti­
kau. Niekada nesižavėjau pernelyg putniomis moterimis, bet Eva tai
pakeitė, kaip ir daugybę kitų dalykų.
Nė nenutuokiau, iš kokios medžiagos pagamintas tas bikinis, bet
jis buvo be siūlių ir taip tobulai prigludo prie odos, kad atrodė it
nupieštas. Plonyčiai raišteliai ant kaklo, klubų ir nugaros žadino troš­
kimą ją surišti ir pasiimti tai, ko geidžiu.
- Ateik čia, - įsakiau siekdamas jos.
Ji nustriksėjo šalin. Nusimečiau antklodę ir pašokau.
- Ramiai, ramiai, - erzino ji, lėkdama už sofos.
Suėmiau į kumštį savo pimpalą ir glamonėdamas jį nuo šaknies
iki pat galiuko nusekiau paskui ją į sėdimąją zoną.
- Taip nieko nebus.
Jos akys džiugiai žiežirbavo.
- Eva...
Ji čiupo kažką nuo kėdės atlošo ir nubėgo prie durų.
- Pasimatysime apačioje!
Šokau prie jos, bet nespėjau sučiupti ir likau stypsoti priešais už­
trenktas duris.
- Po velnių.
Išsivaliau dantis, užsitempiau maudymosi šortus bei marškinėlius
ir nusileidau paskui ją žemyn. Pasirodžiau paskutinis - visi likusieji
jau sėdėjo virtuvėje prie salelės ir godžiai valgė. Dirstelėjęs į laikrodį
pamačiau, kad jau beveik vidudienis.
Žvilgsniu ieškojau Evos, radau ją sėdinčią verandoje su telefonu
prie ausies. Buvo užsimetusi kažkokią baltą suknelę be petnešų.
Pastebėjau, kad Monika ir Leisė buvo apsirengusios panašiai, jų
maudymosi kostiumėlius pusiau dengė menkos tunikos. Keris,
Stentonas ir Martinas, kaip ir aš, vilkėjo maudymosi šortus ir marš­
kinėlius.
- Šeštadieniais ji visada skambina tėčiui, - tarė Keris, pasekęs
mano žvilgsnį.
104
 Kurį laiką stebėjau žmoną ieškodamas kokių nors nerimo ženklų.
Ji nebesišypsojo, bet ir neatrodė nusiminusi.
- Štai, Gideonai, - Monika padėjo priešais mane lėkštę vaflių su
šonine. - Ar norėtum kavos? O gal „Mimozos“?
Prieš atsakydamas dirstelėjau į Evą.
- Kava - juoda - būtų puiku, ačiū.
Monika priėjo prie kavos aparato kampe. Pasukau iš paskos. Ji
man nusišypsojo. Lūpas buvo pasidažiusi tokia pat rausva spalva
kaip maudymosi kostiumėlio petnešos.
- Gerai išsimiegojai?
- Kaip užmuštas.
Tai buvo tiesa, nors ir visiškas atsitiktinumas. Visi namai galėjo
pabusti nuo mudviejų su Eva kautynių, jai mėginant nusimesti mane,
nes sapne įsivaizdavau ją esant kai ką kitą.
Per petį dirstelėjau į Kerį ir pagavau niūrų jo žvilgsnį. Jis suprato,
kas galėjo nutikti. Nepasitikėjo manimi, kai likdavau su Eva, kaip ir
aš pats savimi.
Monika kilstelėjo ranką, bet aš jau siekiau pasičiupti puodelį iš
spintelės.
- Aš paimsiu, - tariau jai.
- Nesąmonė.
Nesiginčijau. Leidau jai įpilti man kavos, paskui pripildžiau puo­
delį savo žmonai. Šliūkštelėjęs šlakelį Evos mėgstamos grietinėlės,
paėmiau abi ąseles viena ranka. Kita pagriebiau Monikos patiektą
lėkštę ir išėjau į verandą.
Eva žvilgtelėjo į mane. Viską, ką atsinešiau, sudėjau ant stalo ir at­
sisėdau kitoje jo pusėje. Eva buvo palaidais plaukais, vėjo šiaušiamos
šviesios sruogos sklaidėsi aplink nedažytą veidą. Dievinau ją tokią,
paprastą ir natūralią. Čia ir dabar ji buvo mano nuosavas gabalėlis
dangaus.
Ačiū, be garso ištarė ji ir čiupo gabalėlį šoninės. Kol Viktoras
kažką kalbėjo, paskubomis'sukramtė. Negirdėjau, ką jis sakė.
105
 - Galiausiai dėmesį*sutelksiu į „Crossroads“, - tarė ji. - Gideono
labdaros organizaciją. Tikiuosi aktyviai joje dalyvauti. Ir svarsčiau
grįžti mokytis.
Mano antakiai pakilo.
- Norėčiau gebėti vertinti Gideono idėjas, - tęsė ji, žvelgdama tie­
siai į mane. - Akivaizdu, kad jam puikiai sekasi ir be manęs, be to, jis
turi puikią patarėjų komandą, bet norėčiau, kad galėtų ir su manimi
aptarinėti verslo reikalus, o aš bent suprasčiau, apie ką jis kalba.
Patapšnojau sau į krūtinę: Išmokysiu tave.
Ji pasiuntė man oro bučinį.
- O kol kas būsiu siaubingai užsiėmusi, bandysiu suorganizuoti
vestuves per mažiau nei tris savaites. Dar nė neišrinkau kvietimų!
Žinau, kad kai kuriems šeimos nariams bus sunku ištrūkti. Gal prieš
kvietimus galėtum išsiuntinėti elektroninius laiškus - kad bent įspė-
tume juos?
Kol tėvas kalbėjo, Eva atsikando šoninės.
- To dar neaptarėme, - atsakė ji ir paskubomis gurktelėjo, - bet
neketinu jų kviesti. Jie prarado teisę dalyvauti mano gyvenime, kai
atsisakė mamos. Be to, niekada nerodė noro su manimi bendrauti,
tad nemanau, kad jiems rūpėtų.
Pažvelgiau į už verandos plytintį smėlio ruožą ir vandenį už jo.
Man irgi buvo visai neįdomu susipažinti su Evos seneliais iš motinos
pusės. Jie išsižadėjo Monikos, nes ši ėmė lauktis Evos būdama nete­
kėjusi. Žmonės, kuriems mano žmonos egzistavimas atrodo nesko­
ningas, geriau tegu nesimaišo man po kojomis.
Dar kelias minutes klausiausi Evos kalbos, tada ji atsisveikino.
Padėjusi telefoną ant stalo, giliai atsiduso - atrodė, kad su palengvė­
jimu.
- Viskas gerai? - paklausiau tyrinėdamas ją akimis.
- Aha, šiandien jau geriau, - ji dirstelėjo į namą. - Nenorėjai pus­
ryčiauti su šeima?
- Ar elgiuosi asocialiai?
106
 Ji gudriai šyptelėjo.
- Visiškai. Bet negaliu tau dėl to priekaištauti.
Klausiamai į ją pažvelgiau.
- Supratau, kad į vestuvių planavimą neįtraukiau tavo motinos, -
paaiškino ji.
Įsitaisiau patogiau, kad paslėpčiau įsitempusią nugarą, ir tariau:
- Ir nereikia.
Ji papūtė lūpas. Griebė dar vieną gabalėlį šoninės ir padavė man.
Tikra meilė.
- Eva, - palaukiau, kol ji pažvelgs į mane. - Tai tavo diena. Nesi-
jausk privalanti kažką atlikti iš pareigos, daryk tik tai, kas teikia pasi­
mėgavimą. Ir mylėkis su manimi, bet tai jau ir taip dalis pasimėgavimo.
Mano žodžiai sugrąžino jos šypseną.
- Bus nuostabu, kad ir kas benutiktų.
- Bet? - balsiai ištariau tai, kas liko nutylėta.
- Nežinau, - ji užsikišo plaukus už ausies ir gūžtelėjo. - Galvo­
dama apie mamos tėvus, susimąsčiau apie senelius, o tavo motina
bus mūsų vaikų senelė. Nenoriu, kad būtų nejauku.
Pasišiaušiau. Mintis apie mano motiną ir vaiką, kurį sukursime
mudu su Eva, pažadino prieštaringas emocijas, kurių suvaldyti ne­
pajėgiau.
- Kirskime tą tiltą tada, kai prie jo prieisime.
- Argi mūsų vestuvės nėra pradžia?
- Tau nepatinka mano motina, - nukirtau. - Neapsimetinėk dėl
vaikų, kurių dar nėra.
Eva vos pastebimai atšlijo. Sumirksėjusi siektelėjo kavos.
- Ragavai vaflių?
Žinojau, kad mano žmona nelinkusi užglaistyti jautrių temų, bet
šįkart tai leidau. Jei teks kalbėtis apie mano motiną, galime tai pada­
ryti ir vėliau.
Ji padėjo puodelį ir pirštais atplėšė vaflio. Ištiesė man. Priėmiau
tai, kaip ir derėjo - tai buvo taikos pypkė.
107
 Tada atsistojau, paėmiau ją už rankos ir išsivedžiau pasivaikščioti
į paplūdimį - pravėdinti galvas.

- Nėra už ką.
Pasisukęs pamačiau ant smėlio už kelių pėdų gulintį ir man besi­
šypsantį Kerį.
- Žinau, kad džiaugiesi dėl to, jog įdėjau tą bikinį, - paaiškino jis,
kryptelėjęs smakru Evos, iki šlaunų įsibridusios į vandenį, link.
Jos plaukai buvo drėgni ir nubraukti nuo veido. Didžiuliai „avia-
toriaus“ akiniai slėpė akis nuo saulės. Ji svaidė lėkštę su Martinu ir
Leise.
- Tai tu padėjai jai jį išrinkti? - paklausė Monika, šypsodamasi iš
po elegantiškos plačiabrylės skrybėlės.
Stebėjau, kaip ji ištepa Evą kremu nuo saulės. Aš pats norėjau tai
padaryti, bet to nesureikšminau. Kartais Monika su Eva elgdavosi
taip, lyg ši tebebūtų vaikas. Nors žmona vartė akis, mačiau, kad mė­
gaujasi dėmesiu. Jųdviejų santykiai buvo visai kitokie nei mano su
motina.
Negalėčiau pasakyti, kad motina manęs nemylėjo, nes tai netiesa.
Ji mylėjo mane savotiškai, bet jos meilė turėjo ribas. O štai Monikos
meilei nebuvo ribų ir Evą tai kartais dusino.
Kas galėtų pasakyti, kaip geriau: būti per daug ar per mažai my­
limam?
Dievas žino, Evą mylėjau beprotiškai.
Staiga pūstelėjęs jūros vėjelis mane išbudino. Monika stvėrėsi už
skrybėlės, o Keris pasisuko į ją.
- Aš, - atsakė apsivertęs ant pilvo. - Ji norėjo vientiso, tad teko
įsikišti. Tas bikinis jai skirtas.
Tiesa. Po velnių, tikrai taip. Buvau sukryžiavęs rankas ant su­
lenktų kelių, tad galėjau kiek panorėjęs į ją žiūrėti. Ji buvo šlapia ir
kone nuoga, geidžiau jos.

108
 Lyg pajutusi, kad apie ją kalbame, Eva pamojo man pirštu, kvies­
dama ateiti. Linktelėjau, bet prieš stodamasis nuo smėlio kelias aki­
mirkas luktelėjau.
Šaltas vanduo privertė mane staigiai įkvėpti, bet jau po akimir­
kos buvau jam dėkingas, nes ji pribėgo prie manęs ir prisiplojo visu
kūnu. Kojomis apsivijusi mano liemenį, plačiai išsišiepė ir karštai
pabučiavo.
- Tau juk nenuobodu? - paklausė.
Tada pasisuko ir mudu abu griuvome vandenin. Pajutau, kaip ji
suima mano varpą ir švelniai ją spusteli. Kai iškilau įkvėpti, ji ran-
gydamasi spruko, ėmė juoktis, nusiėmė akinius ir pasisuko bėgti į
paplūdimį.
Pačiupau ją už liemens ir pargrioviau mudu abu nugaromis į
smėlį. Ji iš nuostabos cyptelėjo - tai buvo atpildas man, kaip ir vėsus,
slidus jos kūnas, besirangantis prie manojo.
Pasisukau ir prispaudžiau ją. Mano plaukai kabėjo aplink veidą,
ant jos varvėjo vanduo. Iškišusi parodė man liežuvį.
- Oi, ką su tavimi padaryčiau, jei neturėtume žiūrovų, - tariau jai.
- Mes jaunavedžiai, Gali mane pabučiuoti.
Pakėliau galvą ir pamačiau į mus įsmeigtas visų akis.
Už dviejų sklypų pastebėjau ir Beną Klensį bei Angusą, artėjan­
čius namo link. Net ir iš tokio atstumo buvo matyti išdavikiškai blyk­
čiojantis fotoaparato objektyvas.
Norėjau pakilti, bet Evos kojos susipynė su manosiomis ir ji ne­
leido man atsistoti.
- Pabučiuok, lyg mane mylėtum, šaunuoli, - metė man iššūkį. -
Nagi.
Prisiminiau, kaip tą patį sakiau jai ir kaip karštai ji tada mane
išbučiavo - net apsvaigau.
Nuleidau galvą ir prispaudžiau prie jos lūpas.

109
 t e ’. 5

Greičiau ne miegojau, o snaudžiau, kai išgirdau atsidarant miega­

mojo duris. Po savaitgalio paplūdimyje, butą užplūdę energingojo
Manhatano garsai mane ramino ir jaudino. Dar daug trūksta, kad
galėčiau vadinti save niujorkiete, bet šis miestas jau dabar man buvo
virtęs namais.
- Pabudome ir kelkimės, mažute! - suriko Keris.
Po akimirkos šoko j mano lovą ir aš kone iškritau. Atsisėdusi nu­
sibraukiau nuo veido plaukus. Tada stumtelėjau jj.
- Aš neketinu anksti keltis, jei nepastebėjai.
- Jau po devynių, tingine, - nutęsė jis ir jsitaisęs ant pilvo iškėlė
kojas. - Žinau, kad tu bedarbė, bet negi neturi krūvos reikalų?
Snūduriuodama galvojau apie viską, kuo turiu pasirūpinti. Sąra­
šas buvo toks ilgas, kad darėsi baugu.
- Turiu.
- Kiek entuziazmo...
- Tam man reikia kavos. O tu? - pastebėjau, kad jis apsivilkęs
chaki spalvos kelnes ir tamsiai pilkus marškinėlius V formos iš­
kirpte. - Kokie šiandien tavo planai?
- Man reikia pabūti ramiai, kad rytoj būčiau pasirengęs žings­
niuoti podiumu. Kol kas esu visas tavo.
Siektelėjau sau už nugaros, pakėliau pagalves ir atsirėmiau j jas
nugara.

110
 - Man reikia paskambinti vestuvių planuotojai, interjero dizaine­
riui ir pasirūpinti kvietimais.
- Tau dar reikia ir suknelės.
- Žinau, - suraukiau nosį. - Bet šiandien to mano sąraše nėra.
- Juokauji? Net jei pirktum jau pasiūtą suknelę - o mes abu ži­
nome, kad tu taip negali - ją vis vien reikėtų taisyti, ponia Didžia-
pape ir Apvaliašikne, tad su laiku tau tikrai striuka.
Keris teisus. Po to, kai sekmadienį internete pasirodė paplūdi­
myje besibučiuojančių mudviejų su Gideonu nuotraukos, supratau,
kad teks susirasti kažką, siūtą specialiai man. Tiek daug tinklaraščių
prirašė patarimų, kaip pavogti mano stilių, kad svaigo galva. Kadangi
bikinis, kurį vilkėjau, jau nebebuvo parduodamas, dėvėtųjų kainos
pakilo į nematytas aukštumas.
- Nežinau, ką daryti, Keri, - pripažinau. - Juk nepažįstu nei vieno
dizainerio.
- Tavo laimei, dabar kaip tik Mados savaitė.
Tai mane kaipmat pažadino, o mintys ėmė ristis viena per kitą.
- Šūdas, rimtai? Kaip galėjau tai praleisti?
- Nes skendai sielvarte, - sausai priminė. - Juk žinai, kad tavo
mama apsilankys keliuose madų šou, sukiosis tarp dizainerių ir išleis
tūkstančius dolerių. Eik su ja.
Pasitryniau mieguistas akis.
- Po to, kaip ji vakar pasiuto, apskritai bijau su ja kalbėtis.
Jis išsiviepė.
- Taip, ten buvo tikra Monikos isterija.
- Prisiekiu, visai neseniai kalbėjomės apie tai, kad mama mano
vestuves verčia reklamine kampanija, o dabar ji elgiasi taip, lyg visa
žiniasklaida būtų tikrų tikriausias košmaras.
- Na, būkime sąžiningi, ji kalbėjo būtent apie geltonąją spaudą.
- O šiais laikais būna dar kokia kita? - atsidusau. Žinojau, kad
turėsiu vėl pasikalbėti su motina. Smagu nebus. - Nežinau, dėl ko

m
ji tokia nusiminusi. Net labai stengdamasi nebūčiau radusi geresnės
mudviejų su Gideonu nuotraukos. Ji tobulai tinka parodyti, kokia
Korina Žiru apgailėtina.
- Tu teisi, - staiga jo šypsena priblėso. - Tiesą sakant, gera ma­
tyti taip tavimi besižavintį Gideoną. Jis beveik visą savaitgalį buvo it
mietą prarijęs. Jau buvau pradėjęs manyti, kad jis ima atšalti.
- Tamjau per vėlu, - tariau nerūpestingai, bet iš tiesų man plyšo
širdis matant, kaip nejaukiai pasijusti Gideoną priverčia menkiausi
jam parodytos šilumos ženklai. Be mūsų santuokos, artimiausias jam
priimtinas ryšys, regis, buvo draugystė. - Nereikia to priimti asme­
niškai, Keri. Pameni, kaip jis elgėsi „Vidai Records“ vakarėlyje savo
tėvų namuose?
- Nelabai, - gūžtelėjo pečiais. - Na, bet tai ne mano reikalas.
Nori, kad paklausinėčiau draugų ir išsiaiškinčiau, ar galėtume šią sa­
vaitę, kai pasirodysime ant podiumo, paskleisti gandą, jog ieškai, kas
imtųsi sukurti vestuvinę suknelę? Tavo bikinis išsprogdino internetą.
Negaliu nė įsivaizduoti, kad atsirastų bent vienas dizaineris, kuris at­
sisakytų šitokios progos.
Ėmiau dūsauti: kaip nuostabu būtų išversti Gideoną iš koto ele­
gantiška, specialiai man sukurta suknele!
- Nežinau. Būtų tikras mėšlas, jei paaiškėtų, kaip greitai viskas
vyksta. Nenoriu žiniasklaidos cirko. Jau gana, kad nebegalime savait­
galiui išvažiuoti iš miesto, nesekami kažkokio kraupaus fotografo.
- Eva, turi ko nors imtis.
Krūptelėjau ir prisipažinau:
- Dar nesakiau mamai apie tai, kad vestuvės vyks rugsėjo dvide­
šimt antrąją.
- Pasakyk. Dabar pat.
- Žinau.
- Mažute, - jis pūstelėjo iš akių kirpčiukus, - galėtum nusisam­
dyti geriausią vestuvių planuotoją pasaulyje, bet tavo mama yra

112
vienintelis žmogus, galintis suorganizuoti grandiozines - Evos ver­
tas - vestuves per keletą dienų.
- Nesutariame dėl stiliaus!
Keris iššoko iš lovos.
- Nemalonu tai priminti, bet mama žino geriausiai. Ji dekoravo šį
butą, perka tau drabužius. Jos stilius ir taip jau yra tavo stilius.
Vėriau jį akimis.
- Jai labiau nei man patinka apsipirkinėti.
- Žinoma, saldute, - ir pasiuntė man oro bučinį. - Paruošiu tau
puodelį kavos.
Nusispyriau patalus ir išlipau iš lovos. Geriausias mano draugas
teisus. Bet tik iš dalies: drabužius derinau pati - taip, kaip norėjau.
Nuo naktinio stalelio paėmiau telefoną ir jau norėjau skambinti
mamai, bet ekrane sušvito Gideono vardas.
- Labas, - atsiliepiau.
- Kaip rytas?
Nudžiugau išgirdusi atžarų, oficialųjo toną. Mano vyras buvo pa­
skendęs darbuose, bet vis vien galvojo apie mane.
- Ką tik išsiritau iš lovos, tad negaliu pasakyti. Kaip tavo? Jau su-
pirkai visą Manhataną?
- Dar ne visai. Turiu ką nors palikti konkurentams. Kitaip juk
nuobodu.
- Na taip, iššūkiai tau patinka, - nuėjau į vonios kambarį, nužvel­
giau vonią ir stabtelėjau prie dušo. Nuo minties apie nuogą ir šlapią
t
savo vyrą įkaitau. - Kaip manai, kas būtų nutikę, jei iš pat pradžių
nebūčiau tau atsispyrusi? Jei būčiau šokusi į lovą, kai paprašei?
- Būtum išvedusi mane iš proto, ką ir padarei. Tai buvo neišven­
giama. Papietauk su manimi.
Nusišypsojau.
- Turėčiau planuoti vestuves.
- Girdžiu teigiamą atsakymą. Tai darbo pietūs, bet tau patiks.

m
 Pažvelgusi į veidrodį pamačiau beprotiškai susitaršiusius plaukus
ir nuo pagalvės ant skruostų įsispaudusias raukšles.
- Kelintą?
- Vidudienį. Raulis lauks tavęs apačioje likus kelioms minutėms
iki dvyliktos.
- Turėčiau būti atsakingesnė ir atsisakyti.
- Bet nebūsi. Pasiilgau tavęs.
Man atėmė amą. Jis tai pasakė taip nerūpestingai, kaip kiti vyrai
tarsteli „Paskambinsiu tau“ ar ką panašaus. Bet Gideonas nebuvo iš
tų, kurie sakytų ką nors šiaip sau.
Visgi, troškau jo žodžiuose išgirsti jausmą.
- Esi pernelyg užsiėmęs, kad manęs pasiilgtum.
- Tai ne tas pats, - tarė jis ir kurį laiką patylėjęs pridūrė: - Be tavęs
„Crossfire“ kažkaip ne taip.
Džiaugiausi, kad jis nemato manęs išsišiepusios. Jo balse buvo
girdėti su niekuo nesupainiojamas suglumimas. Jamneturėtų rūpėti,
kad nebedirbu keletu aukštų žemiau jo kabineto, juk manęs nė ne­
matydavo. Bet rūpėjo.
- Ką vilki? - paklausiau.
- Drabužius.
- Aha. Trijų dalių kostiumą?
- O būna kitokių?
Jam ne, jam nebuvo.
- Kokios spalvos?
- Juodos. Kodėl klausi?
- Kaistu galvodama apie tave, - nors tai buvo tiesa, klausiau ne
dėl to. - Kokios spalvos kaklaraištis?
- Baltas.
- Marškiniai?
- Irgi.
Užsimerkiau ir pabandžiau jį įsivaizduoti. Prisiminiau tą kombi­
naciją.
- Dryžuotas?
114
 Dryžuotą kostiumą jis rinkdavosi norėdamas atrodyti oficialiai,
prie jo derindavo tuos marškinius ir kaklaraištį.
- Taip. Eva... - prakalbo tyliau. - Nė nenutuokiu, kodėl nuo šio
pokalbio man standėja, bet standėja.
- Nes žinai, kad tave įsivaizduoju. Visą tokį tamsų, pavojingą ir
velniškai seksualų. Juk žinai, kaip susijaudinu į tave žiūrėdama, net
jei tik atmintyje.
- Susitikime čia. Anksčiau. Ateik dabar.
Nusijuokiau.
- Gerų dalykų verta palaukti, pone Krosai. Jau ir taip vos suspė­
siu.
- Eva...
- Myliu tave.
Padėjusi ragelį pažvelgiau į save veidrodyje. Mintyse dar nespėjus
išblėsti Gideono atvaizdui, mieguista ir susivėlusi pati sau atrodžiau
nekaip. Kai maniau, kad Gideonas mane paliko dėl Korinos, pakei­
čiau šukuoseną. Rezultatą pavadinau „Naująja Eva“. Nuo tada mano
plaukai užaugo žemiau pečių, nuaugo ir šviesesnės sruogos.
- Tu nuoga? - iš miegamojo riktelėjo Keris.
- Ne, - atsisukau, kai jis įžengė į vonią su kavos puodeliu ran­
koje. - Planas pasikeitė.
- Rimtai?
Jis atsirėmė į spintelę ir sukryžiavo rankas.
- Šoku į dušą. Surask man pasakišką grožio saloną, kur mane ga­
lėtų priimti už pusvalandžio.
- Gerai.
- Tada eisiu pietauti, o tu už mane kai kur paskambinsi. Atsily­
gindama šį vakarą veduosi tave vakarienės. Pats išsirink vietą.
- Pažįstu šitą žvilgsnį, - tarė jis. - Vykdai misiją.
- Tikrų tikriausiai.

Nusiprausiau greitai, nes nesiploviau galvos. Paskui nuskubėjau į

spintą, nes jau vonioje buvau sugalvojusi, ką rengsiuosi. Per kelias
115
minutes susiradau suknelę. Ryškiai baltą, su įsiūta liemenėle ir ap­
temptu tulpės formos sijonu - ji dailiai apglobė krūtinę ir šlaunis.
Dėl spalvos ir medžiagos atrodė kasdieniškai, o pasiūta buvo elegan­
tiškai ir seksualiai.
Kiek daugiau laiko prireikė susirasti tinkamai batų porai. Ilgai
galvojau, ar tiktų kūno spalvos. Galiausiai išsirinkau melsvai žalias -
Gideono akių spalvos - basutes su dirželiais. Turėjau derančią del­
ninę ir tokios pats ryškiai mėlynos spalvos opalų auskarus.
Viską išdėliojau ant lovos, kad įsitikinčiau, jog tinka, ir apsisiau­
tusi chalatu atidžiai nužvelgiau derinį.
- Puiku, - priėjęs už mane nutarė Keris.
- Tuos batus pirkau pati, - priminiau jam. - Delninę ir papuoša­
lus irgi.
Jis nusijuokė ir užmetė ranką man ant pečių.
- Taip, taip. Tavo stilistas jau čia. Liepiau durininkui jį įleisti.
- Tikrai?
- Tau nebeįmanoma pasirodyti kokiame nors salone ir nesukelti
sensacijos. Teks susirasti ką nors, kuo pasitikėtum, kad šukuotų tave
privačiai. O kol kas Mario puikiausiai tave apkirps.
- O nudažyti?
- Nudažyti? - jis nuleido ranką ir pažvelgė į mane. - Ką sugal­
vojai?
Pačiupau jo ranką ir išsivedžiau iš kambario.
- Vaikeli, dar kiek lukterk.

Mario - mažutis energijos kamuolėlis su stilingomis garbanomis

violetiniais galiukais. Jis buvo žemesnis už mane ir raumeningas.
Plepėdamas su Keriu apie bendrus pažįstamus, minėdamas vardus
žmonių, kurių keletą ir pati pažinojau, mano vonią jis mikliai paver­
tė savo grožio salonu.
- Natūrali blondinė, - aikčiojo čiupinėdamas mano plaukus. -
Tokių kaip tu, mieloji, reta.
116
 - Pašviesink mane dar labiau, - paliepiau.
Jis žingtelėjo atatupstas ir ėmė mąsliai glostyti barzdelę.
- Stipriai?
- Kokia priešinga spalva juodai?
Keris švilptelėjo.
Mario šukavo mano plaukus pirštais.
- Tujau turi platinos spalvos sruogelių.
- Paryškinkime. Noriu, kad ilgis liktų toks, koks yra, bet sutei­
kime šukuosenai aštrumo. Stipriau iškarpykime. Palikime aštresnius
galiukus. Gal reikėtų kirpčiukų, kad įrėmintų akis, - atsisėdau tie­
siai. - Aš įžūli, seksuali ir pakankamai protinga, kad tai parodyčiau.
Jis dirstelėjo į Kerį.
- Man ji patinka.
Geriausias draugas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir linktelėjo.
- Ir man.

Atsitraukiau nuo veidrodžio ir nužvelgiau visą vaizdą. Man labai pa­

tiko tai, ką Mario padarė su mano plaukais. Jie krito palei veidą ir
pečius atskiromis, iškarpytomis sruogomis. Mario gerokai pašviesi­
no pakaušį ir plaukus aplink veidą - taip sukūrė šviesesnių plaukų
įspūdį, nekeisdamas tamsių auksinių sruogų spalvos po apačia. Pas­
kui pašiaušė plaukus prie šaknų - tai šukuosenai suteikė seksualumo.
Dėl savaitgalinio įdegio plaukai atrodė dar šviesesni. Kiek per­
sistengiau kurdama dūminį akių makiažą. Pilka ir juoda spalvomis
paryškinau pilkas akis. Kad neatrodyčiau vulgariai, likusį makiažą
palikau neutralų, lūpas tik pablizginau vos pastebima rausva spalva.
Kai mintyse sugretinau save ir Gideoną, išvydau tokį rezultatą, kokio
ir siekiau.
Mano vyras buvo tikras tamsaus, aukšto ir pribloškiamo pavojaus
įsikūnijimas. Jo plaukai buvo gryniausios juodos spalvos, tamsūs it
rašalas ir tokie pat žvilgūs. Dažniausiai jis rengdavosi tamsiai, o tai
pabrėždavo aštrias, it akmenyje išskaptuotas jo veido linijas ir amą
117
atimančią akių spalvą.^O man pavyko tapti jį papildančia priešin­
gybe. Yang ir yin.
Paukšt! Atrodžiau puikiau
- Oho. Karštumelis, - mane, lekiančią pro svetainę, įvertino Ke-
ris. - Kokie tai pietūs?
Dirstelėjau į savo telefoną ir patyliukais nusikeikiau pamačiusi,
kad nuo tada, kai Raulis parašė jau laukiantis apačioje, praėjo dešimt
minučių.
- Nežinau. Gideonas sakė, kad susiję su darbu.
- Na, tu būsi tikra jo puošmena.
- Ačiū.
Visgi norėjau būti daugiau nei tai. Troškau būti ginklu Gideono
arsenale. Bet turėjau tai užsitarnauti ir mėgavausi iššūkiu. Jei šian­
dien man pavyks kaip nors - bent šiek tiek - prisidėti prie pokalbio,
būsiu patenkinta. Na, o jei jis man pasirodys per gilus, Gideonas bent
galės didžiuotis, turėdamas iš koto verčiančią antrąją pusę.
- Per vestuves jis šlubuos dėl savo pamėlusių kiaušų, - Keris rik­
telėjo pavymui. - Šautuvo amžinai užtaisyto neišlaikysi, kada nors
jis iššaus.
- Šlykštu, Keri, - pravėriau laukujės duris. - Parašysiu tau dizai­
nerio ir vestuvių planuotojos numerius. Ir grįšiu po kelių valandų.
Man pasisekė, kad neteko laukti lifto. Kai iš vestibiulio išėjau į
lauką ir iš mersedeso išlipęs Raulis mane nužvelgė, supratau, kad
mano sumanymas puikiai klojasi. Jis išliko profesionalus, bet ma­
čiau, kad jam patiko tai, ką pamatė.
- Atleisk, kad uždelsiau, - tariau jam, kai šis pravėrė užpakalines
dureles. - Kai parašei, dar nebuvau visiškai susiruošusi.
Griežtame jo veide pasirodė kone šypsenos šešėlis.
- Nemanau, kad jis priekaištaus.
Pakeliui nusiunčiau Keriui Blero Ešo, apartamentus renovuojan­
čio interjero dizainerio, ir Kristinos Vašington, vestuvių planuoto­
jos, telefono numerius ir paprašiau suorganizuoti su jais susitikimus.
118
Kai baigiau ir dirstelėjau pro langą, pamačiau, kad važiuojame ne į
„Crossfire“.
Labai nenustebau, kai atvykome j „Tableau One“. Populiarus res­
toranas buvo bendras Gideono ir jo draugo Arnoldo Ričio. verslas.
Kai Gideonas surado Arnoldą Italijoje, šis buvo niekam nežinomas.
Dabar jis virto įžymiu virtuvės šefu.
Raulis privažiavo prie patarnautojų, o aš pasislinkau ant sėdynės
krašto.
- Ar galėtumėt, kol pietausime, padaryti man paslaugą?
Jis pasisuko ir pažvelgė į mane.
- Ar galėtumėte išsiaiškinti, kur dabar yra Enė Lukas? Šiandien
puikiausia diena man ją sukrėsti.
Buvau pasiruošusi padaryti įspūdį. Kodėl neišpešus iš to kiek
įmanoma daugiau naudos?
- Įmanoma, - tarė jis atsargiai. - Man teks aptarti tai su ponu
Krosu.
Buvau benusileidžianti. Tada prisiminiau, kad formaliai Raulis
dirba ir man. Jei noriu tobulėti, argi ne geriausia pradėti nuo namų?
- Ne, man teks. Ir aptarsiu. Tiesiog suraskite ją. Aš pasirūpinsiu
kitkuo.
- Gerai, - balse vis dar skambėjo abejonė. - Pasirengusi? Jie puls
jus fotografuoti, vos tik pamatę, - jis smakru kryptelėjo į priekį ir,
pažvelgusi ton pusėn, pamačiau prie įėjimo stovintį pustuzinį foto­
grafų.
- Dievulėliau, - giliai įkvėpiau. - Supratau.
Raulis išlipo ir, apėjęs automobilį, atidarė man dureles. Vos tik iš­
sitiesiau, fotoaparatų blykstės nušvietė ir taip vaiskią dieną. Išlaikiau
rimtą veido miną ir greitu žingsniu įėjau į restoraną.
Šis buvo pilnutėlis ir tiesiog dūzgė nuo daugybės pokalbių. Bet
Gideoną vis vien pastebėjau kone akimirksniu. Jis mane irgi. Kad ir
apie ką kalbėjo prieš man pasirodant, dabar visi žodžiai buvo išga­
ravę jam iš galvos.
119
 Padavėja man kažkippasakė, bet aš jos negirdėjau. Visą dėmesį
buvau sutelkusi į Gideoną, jo įspūdingas veidas - kaip visada - atėmė
žadą, bet visiškai neišdavė jo minčių.
Atsistūmęs kėdę, mano vyras galingai, bet elegantiškai atsistojo.
Keturi su juo sėdėję vyrai dirstelėjo į mane ir taip pat pakilo. Su jais
buvo dvi moterys - abi atsisuko, kad į mane pažvelgtų.
Prisiminusi šypsotis, pasukau prie didelio, apvalaus jų stalo kone
pačiame salės viduryje. Atsargiai žengiau parketu ir stengiausi igno­
ruoti į mane dėl tokio koncentruoto Gideono dėmesio susmigusius
aplinkinių žvilgsnius.
Siektelėjau savo vyro šiek tiek drebančiomis rankomis.
- Atsiprašau, kad vėluoju.
Jis apglėbė mane ranka ir lūpomis palytėjo smilkinį. Pirštais kone
skausmingai suspaudė liemenį ir aš atsitraukiau.
Jo žvilgsnis buvo toks karštas, įdėmus ir kupinas meilės, kad
mano širdis suplazdėjo. Pajutau užliejant malonumą. Atpažinau tą
žvilgsnį, supratau, kad sujaudinau jį ir jam sunku su tuo susidoroti.
Buvo smagu, kad vis dar tai sugebu. Dėl to tik dar labiau užsimaniau
surasti tinkamiausią suknelę eiti prie altoriaus.
Nužvelgiau visus prie stalo.
- Sveiki.
Gideonas atitraukė akis man nuo veido.
- Su malonumu pristatau jums savo žmoną Evą.
Priblokšta pažvelgiau į jį plačiomis it lėkštės akimis. Pasaulis
manė, kad mudu tik susižadėję. Nežinojau, kad jis viešai skelbia, jog
esame susituokę.
Karštis jo akyse virto šiltu džiugesiu.
- Tai „Crossroads“ fondo valdybos nariai.
Nuostaba virto meile ir dėkingumu taip greitai, kad susvyravau.
Jis mane, kaip visada, pagavo - visomis prasmėmis. Vos tik pasi­
jusdavau bepradedanti plaukti pasroviui, jis mane priblokšdavo iš
naujo.
120
 Pristatęs man visą kompaniją, pristūmė kėdę. Pietūs prabėgo
puikaus maisto ir įdomių pokalbių sūkuryje. Nudžiugau išgirdusi,
kad mano idėja tinklalapyje apie Gideoną prie jo bibliografijos pri­
dėti informaciją apie jo veiklą projekte „Crossroads“ pasiteisino -
apsilankymų fondo tinklalapyje padaugėjo, o dėl mano pasiūlytų
„Crossroads“ tinklalapio patobulinimų - jau įgyvendintų - pradėjo
plūsti daugiau siūlymų prisidėti prie paramos.
Be to, man buvo be galo malonu, kad Gideonas sėdėjo taip arti
manęs ir po stalu laikė už rankos.
Kai jie paklausė mano nuomonės, papurčiau galvą.
- Kol kas nesu pakankamai kompetentinga, kad pasiūlyčiau ką
nors naudingo. Jūs visi puikiai darbuojatės.
Sindė Belo, generalinė direktorė, plačiai nusišypsojo.
- Ačiū, Eva.
- Norėčiau dalyvauti valdybos posėdžiuose kaip stebėtoja, kad
susiorientuočiau. Jei negalėsiu pasiūlyti idėjų, tikiuosi rasti kitų būdų
prisidėti.
- Jei jau apie tai prakalbai, - pratarė Lin Feng, viceprezidentė, -
daug mūsų paramos gavėjų norėtų padėkoti „Crossroads“už paramą.
Jie organizuoja pietus ar vakarienes, per kurias taip pat renkamos lė­
šos. Būtų puiku, jei organizacijos vardu jas priimti galėtų Gideonas,
bet dėl savo įtemptos dienotvarkės jis to padaryti dažniausiai negali.
Trumpam atsirėmiau į Gideono petį.
- Norite, kad jį kiek paspausčiau?
- Tiesą sakant, - nusišypsojo ji, - Gideonas pasiūlė, kad prisidėti
ir tuo pasirūpinti galėtumėt jūs pati. Kalbėjomės apie tai, kad jūs as­
meniškai atstovautumėte fondui.
Sumirksėjau.
- Juokaujate.
- Visai ne.
Pažvelgiau į Gideoną. Jis pritardamas kryptelėjo galva.
Mėginau susivokti.
121
 - Aš netikęs paguodos prizas.
- Eva, - į vieną žodį Gideonas sutalpino didžiulį nepritarimą.
- Nemėginu dėtis esanti drovi, - paprieštaravau. - Bet kodėl kas
nors turėtų norėti klausytis mano kalbų? Tu daug pasiekęs, genia­
lus ir nuostabus oratorius. Galėčiau klausytis visą dieną. Tavo vardas
parduoda bilietus. Jei siūlysite mane, atsiras vien tik... pareiga. Nau­
dos iš to nebus.
- Ar jau baigei? - ramiai paklausė jis. Aš prisimerkiau. - Tik paž­
velk į visus tuos žmones savo gyvenime ir kaip jiems padėjai, - pa­
vyzdžiui mane. Jis to balsu nepasakė, bet jam ir nereikėjo. - Jei tik
nori, gali perduoti labai svarbią žinutę.
- Jei galėčiau pridurti, - įsiterpė Lin, - kai Gideonas negali, pa­
prastai vyksta vienas iš mūsų, - ji mostelėjo į likusius valdybos na­
rius. - Būtų nuostabu, jei asmeniškai dalyvautų Krosų šeimos narys.
Niekas nenusiviltų.
Krosų šeimos narys. Išgirdusi tai, giliai įkvėpiau. Nežinojau, ar
Džefris Krosas po savęs paliko daugiau šeimos narių. Neginčijama
buvo tai, kad Gideonas buvo matomiausias liūdnai pagarsėjusio tėvo
priminimas.
Mano vyras neprisiminė žmogaus, kuris išgarsėjo dėl savo ap­
gavysčių ir bailumo. Jis prisiminė tėvą, kuris jį mylėjo ir globojo.
Gideonas taip sunkiai dirbo ir tiek daug pasiekė dėl to, kad jį priekin
varė troškimas pakeisti tai, su kuo žmonėms iki jo iškilimo asocijuo­
davosi Krosų pavardė.
Dabar ši pavardė ir mano. Vieną dieną ateityje ją turės, ir mūsų
vaikai. Kaip ir Gideonas, buvau įpareigota pasirūpinti, kad vaikai
mūsų pavarde galėtų didžiuotis.
Pažvelgiau į Gideoną. Iš akių matėsi, kad dėl savo sprendimo jis
nė kiek nedvejoja. Įdėmiai žvelgdamas tiesiai į mane sumurmėjo:
- Dviejose vietose vienu metu.
Regis, širdį kas krūtinėje būtų suspaudęs. Tai buvo kur kas daugiau,
nei tikėjausi, įvyko greičiau, nei vyliausi. Gideonas nedelsdamas žengė
122
prie kai ko tokio asmeniško, intymaus ir taip jam būtino. Kai ko, kas
ir man reiškė nepaprastai daug, ant ko galėčiau palikti savo pėdsaką.
Jis vienui vienas kovojo norėdamas nuplauti savo šeimos gėdą,
vienui vienas stojo į visus mūšius. Tai, kad perleidžia man tokią svar­
bią savoveiklos sritį, buvo toks pat nuostabus paliudijimas, jog mane
myli, kaip ir žiedas ant piršto.
Stipriau suspaudžiau jo ranką. Pabandžiau vien žvilgsniu paro­
dyti, kaip tai mane sujaudino. Jis pakėlė sukabintas mudviejų rankas
prie lūpų, žvilgsniu išreikšdamas tą patį, apie ką mąsčiau: myliu tave.
Atėjo padavėjas nurinkti indų.
- Pasikalbėsime apie tai, - balsu ištarė jis. Tada nužvelgė liku­
siuosius. - Man labai nemalonu nutraukti šiuos pietus, bet netrukus
turėsiu dalyvauti susitikime. Galėčiau būti dosnus ir palikti Evą su
jumis, bet nebūsiu.
Aplink stalą sušvito šypsenos, suskambo juokas.
Jis pažvelgė į mane.
- Pasiruošusi?
- Duok minutėlę, - sumurmėjau, nudžiugusi, kad gausiu progą
pabučiuoti jį taip, kaip troškau.
Iš spindesio jo akyse supratau, kad jis puikiai žino, apie ką gal­
voju.
Lin ir Sindė atsistojo ir drauge nuėjome į tualetą.
Einant per restoraną, akimis ieškojau Arnoldo, bet nepamačiau.
Tai manęs nenustebino, juk jis buvo sudaręs sutartį ir su „Food
Network", turėjo reikalų ir kitur. Kad ir kaip troškau pataisyti mu­
dviejų santykius, žinojau, kad tik laikas parodys. Galiausiai Arnoldas
pamatys, kaip myliu savo vyrą, kad saugoti jį ir būti jam viskuo -
mano gyvenimo tikslas.
Mudu su Gideonu vienas kitam metėme iššūkį. Stūmėme vienas
kitą keistis ir augti. Kartais skaudindavome, kad įrodytume savo
tiesą, o tai kėlė nerimą daktarui Petersenui, bet mums tai netrukdė.
Vienas kitam galėjome atleisti viską, išskyrus išdavystę.
123
 Neišvengiamai žmonės, ypač artimieji, žvelgdami į mus iš šono
stebėsis, kaip šitaip spausdami, kartais net skaudindami vienas kitą
mudu išsilaikome drauge, ir ar apskritai turėtume. Bet jie nesu­
pranta (ir aš jų nekaltinau, nes ir pati tik dabar buvau bepradedanti
tai suvokti), kad kur kas labiau nei vienas kitą mudu spaudžiame
patys save, nes norime būti kiek įmanoma tobulesni, kad galėtume
vienas kitam suteikti tai, ko labiausiai kiekvienam iŠmūsų tuo metu
reikia.
Pasinaudojusi tualetu, nusiploviau rankas, nužvelgiau save vei­
drodyje ir pasikedenau plaukus. Nežinau, ką Mario padarė, bet plau­
kai, kaskart juos palietus, atrodė vis puresni.
Pagavusi veidrodyje Sindės šypseną, kiek susidrovėjau. Bet ji išsi­
traukė ryškiai raudoną lūpdažį, tad atsipalaidavau.
- Eva. Vos pažinau. Tau puikiai tinka tokia šukuosena.
Veidrodyje ieškojau mane prakalbinusio žmogaus. Iš pradžių pa­
maniau, kad tai Korina, ir mano širdis suspurdo kaip pašėlusi. O tada
pamačiau veidą.
- Labas, - atsisukau į Rajano Landono žmoną.
Kai mudvi susipažinome, plaukus ji buvo susisukusi į menišką
kuodą, tad jų ilgio nesimatė. Dabar išleistos ilgos ir tiesios juodos
sruogos kabėjo it užuolaida, siekianti nugaros vidurį. Ji buvo aukšta
ir liekna, akys prigesintos melsvai pilkos spalvos. Veidas kiek ilgesnis
nei Korinos, o bruožai ne tokie tobuli, bet ji vis vien buvo pribloš­
kianti.
Žvilgsniuji taip nerūpestingai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų,
kad nė nesupratau, kaip jai taip pavyko. Puikus triukas. Aš dar nebu­
vau jo įvaldžiusi. Suvokiau, kad patekusi į miesto elitą būsiu nuolat
nužiūrinėjama ne tik žiniasklaidos. Nebuvau tam pasiruošusi. Pradi­
nių motinos pamokų ir taisyklių nepakaks, tą žinojau.
Andžela nusišypsojo ir priėjo prie gretimos kriauklės.
- Malonu tave matyti.
- Ir man tave.
124
 Dabar, kai žinojau apie Landono kerštą Gideonui, buvau budri.
Bet jau nebebandžiau nusičiupti jos vyro projekto. Buvome lygios.
Na, beveik. Mano vyras buvo jaunesnis, turtingesnis ir karštesnis. Ir
ji tai žinojo.
Sindė ir Lin baigė ir pajudėjo išėjimo link. Pasivijau jas.
- Svarsčiau... - prabilo Andžela. Aš stabtelėjau ir klausiamai į ją
pažvelgiau. Moterys, norėdamos suteikti mums privatumo, išėjo. -
Ar šią savaitę eisi į „Grey įsiės“ madų šou? Artimas tavo draugas -
tas, kuris su tavimi gyvena, - jis juk naujausios jų kampanijos veidas,
ar ne?
Buvo sunku, bet pasistengiau išlaikyti ramų veidą. Kodėl ji manęs
to klausia? Ko siekia? Nebuvau tikra, nes jos veidas atrodė tyras ir
nekaltas, be jokių pagiežos ženklų. Gal ieškojau slaptų kėslų ten, kur
jų nėra. Ogal tiesiog nebuvau tiek įgudusi, kad galėčiau taip rafinuo­
tai kaip ji žaisti nešvarius žaidimėlius.
Buvo akivaizdu, kad ji mane sekė. Ne tik mano santykius su
Gideonu, bet ir su kitais. Domėjosi paskalomis. Kodėl?
- Neplanavau eiti į jokius Madų savaitės šou, - atsargiai atsilie­
piau.
Jos šypsena subliūško, bet akys užsidegė - tai sukėlė man dar dau­
giau įtarimų.
- Gaila. Maniau, galėtume nueiti drauge.
Vis dar negalėjau jos perprasti, o tai mane vedė iš proto. Kai su
ja susipažinau, atrodė gana maloni, bet paskui nutilo ir leido kalbėti
savo vyrui bei likusiai „Lancorp“ komandai. Ar ji tiesiai šviesiai pa­
sakytų, kad jos vyras nekenčia manojo? Nei ji, nei Landonas man
neparodė nė ženklo, kad tarp jųdviejų su Gideonu esama prieštaros.
Kita vertus, tokių temų per projekto aptarimą paprastai vengiama.
O gal ji nežinojo?.. Gal Landonas savo keršto troškimą laikė pa­
slaptyje.
- Ne šį kartą, - tariau. Sąmoningai palikau atdaras duris, nes gal
galėsiu tuo pasinaudoti. Gali būti, kad ji iš tiesų nieko nenutuokianti
12S
ir yra niekuo dėta, o gaTVisgi ji kur kas įžvalgesnė. Kad ir kaip ten
būtų, nesibičiuliausiu nė su viena, kurios vyras siekia pakenkti
Gideonui, bet juk ne veltui sakoma, kad priešus dera prisileisti arti.
Ji paskubomis nusišluostė rankas ir drauge su manimi nuėjo iki
išėjimo.
- Gal kurį kitą kartą.
Po sąlyginės tylos tualete, restoranas atrodė šurmulingas ir
triukšmingas, jame aidėjo balsai, žvangėjo įrankiai, skambėjo foninė
muzika.
Vos tik išėjome iš koridoriaus į pagrindinę salę, iš savo vietos
pakilo ir priešais mus atsistojo Rajanas Landonas. Nors visame res­
torane, tiesą sakant, nebuvo blogų vietų, Landonui teko ne per ge­
riausia. Ar Gideonas žinojo, kad Landonas valgys „Tableau One“?
Nebūčiau nustebusi. Juk ir mane pačią būsimas vyras atsekė pagal
kreditinę kortelę, kuria pasinaudojau viename iš jo klubų.
Landonas buvo aukštas, bet žemesnis už Gideoną. Maždaug šešių
pėdų, banguotais rudais plaukais ir gintarinėmis akimis. Jis buvo vy­
riškai sportiškas ir patrauklus, nerūpestingai šypsodavosi ir lengvai
prajukdavo. Kai susipažinome, man jis pasirodė žavingas ir dėmesin­
gas savo žmonai.
- Eva, - pasisveikino su manimi, bet žvilgsnis pro mane nuslydo
už manęs stovinčios žmonos link. - Kokia maloni staigmena.
- Labas, Rajanai, - o, kad būčiau pastebėjusi tą tarp jųdviejų su­
šmėžavusį žvilgsnį! Jei jie susimokę prieš mane, privalau tai žinoti.
- Šiandien kaip tik apie tave kalbėjau. Girdėjau, kad išėjai iš „Wa-
ters, Field &Leaman“.
Įspėjimą signalizuojantis virpulys, kurį pajutau tualete, susti­
prėjo. Nebuvau pasiruošusi žaisti šių pavojingų socialinių žaidimė­
lių. Gideonas gali stoti prieš bet ką - dievaži, jis valdė žaidimų aikš­
telę, - bet aš ne. Prireikė didžiulių pastangų neatsigrįžti pažiūrėti, ar
jis mus stebi.
Patekusi į man dar nepažįstamą teritoriją, surizikavau.
126
 - Jau jų ilgiuosi, bet, kita vertus, mudu su Gideonu taip prie
Marko prisirišę.
- Taip, girdėjau apie jį puikių atsiliepimų.
- Jis puikiai išmano savo darbą. Ir su Gideonu susipažinau, kai
Markas dirbo prie „Kingsman Vodka“ projekto.
Landonas kilstelėjo antakius.
- Nebūčiau atspėjęs.
Nusišypsojau.
- Jūs puikiose rankose. Markas geriausias. Būtų kur kas liūdniau
išeiti, jei nežinočiau, kad vėl su juo dirbsime.
Jis pastebimai persimainė.
- Na... Nusprendėme leisti projekto imtis „LanCorp“ įmonės ko­
mandai. Jie buvo tikri, kad puikiai pasirodys, o kadangi tam juos ir
pasamdžiau, pamaniau, kad bus geriau leisti jiems tai ir padaryti.
- Ak. Nekantrauju pamatyti, ką jie sugalvos, - žingtelėjau į šalį. -
Buvo puiku judu pamatyti. Skanių pietų.
Jie su manimi atsisveikino ir aš pasukau prie savo stalo. Paste­
bėjau, kad Gideonas įsijautęs kalbasi su valdybos nariais. Maniau,
kad nemato manęs, bet jis nė nežvilgtelėjęs atsistojo prieš pat man
sustojant greta.
Atsisveikinę išėjome iš restorano, Gideonas lydėjo mane priglau­
dęs delną prie nugaros. Nepaprastai mėgau tą jausmą, kai jis švelniai
spaudžia tą vietą ir ramiai mane vedasi. Taip savininkiškai.
Angusas laukė gatvėje su bentliu. Paparacai taip pat - jie pasinau­
dojo galimybe į valias mus pripleškinti. Su palengvėjimu įsitaisėme
ant užpakalinės sėdynės ir įsiliejome į eismą.
- Eva.
Nuo šiurkštaus Gideono balso tembro šiurpo oda. Dirstelėjau į jį
ir akyse pamačiau ugnį. Jis delnais suėmė mano veidą ir lūpomis ėmė
slysti per manąsias. Aiktelėjau sutrikdyta staigaus jo geismo prover­
žio. Jo liežuvis godžiai glamonėjo mano burną, žadindamas nuolat
mano kraujyje pulsuojantį alkį.
127
 - Tu graži, - tarė panardindamas rankas man į plaukus, - nuolat
keitiesi. Niekada negaliu žinoti, su kuo būsiu kitą dieną.
Nusijuokiau> atsilošiau į jį ir atsakiau jam bučiniu, į kurį sudėjau
viską, ką jaučiau. Dievinau jo lūpas, sušvelnėjusias griežtas jų linijas,
kai jis man atsiduodavo ir tapdavo dar gražesnis.
- Negaliu leisti tau įprasti, šaunuoli.
Gideonas prisitraukė mane ant kelių, rankomis glostė kūną.
- Noriu tavęs.
- Tikiuosi, - sukuždėjau braukdama liežuviu per apatinę jo
lūpą. - Niekada gyvenime nuo manęs nebepabėgsi.
- Per trumpai, - jis kryptelėjo galvą ir, laikydamas mane už
sprando bei greitai, šiurkščiai glamonėdamas liežuviu, vėl užvaldė
mano lūpas. It dulkintų. Jo liežuvį jaučiau visur.
Pasimuisčiau, skausmingai jusdama, kad greta yra Angusas.
- Gideonai.
- Važiuojam į apartamentus, - alsavo jis, viliodamas it šėtonas.
Sustandėjęs penis rėmėsi į mano sėdmenis, gundė, žadėdamas seksą,
nuodėmę ir nepakeliamą malonumą.
- Turi susitikimą, - alsiai atsakiau.
- Velniai jį rautų!
Sulaikiau juoką ir apkabinau jį, nosimi prisispaudžiau prie kaklo
ir įkvėpiau. Jis kvepėjo nuostabiai, kaip visada. Gideonas nesikvė-
pino. Jutau tik švarų, natūralų jo odos ir vos juntamą kūno prausiklio
aromatą.
- Dievinu tavo kvapą, - tariau jam švelniai, pasitrindama ir uos-
dama jį vis stipriau. Gideonas buvo toks šiltas, jo kūnas toks karštas
ir standus, pulsuojantis gyvybe, energija ir galia. - Kažkas jame slypi.
Tavo kvapas paliečia kažką labai giliai manyje. Tai vienas iš dalykų,
kurie išduoda, kad esi mano.
Jis suurzgė.
- Man taip sustandėjo, - tarė jis, priglaudęs lūpas prie ausies.
Krimstelėjo lezgelį, nubausdamas mane mažyte skausmo doze už
jam sukeltą geismą.
128
 - O aš tokia sudrėkusi, - kuždėdama atsakiau. - Šiandien taip
mane pradžiuginai.
Jo krūtinė nuo smarkaus ir dažno kvėpavimo stipriai kilnojosi,
rankos niršiai braukė mano nugarą.
- Gerai.
Atsitraukiau stebėdama, kaip jis susitvardo. Taip retai prarasdavo
savitvardą. Mane audrino žinojimas, kad taip jį veikiu. Dar labiaujau­
dino tai, kad nuo pat mano pasirodymo jis visąlaikbalansavo ant ribos,
bet aplinkiniams neišsidavė. Jo savitvarda mane neįtikėtinai traukė.
Pirštų galiukais perbraukiau pribloškiantį jo veidą.
- Ačiū. To nepakanka atsidėkoti už tai, ką šiandien man suteikei,
bet ačiū.
Jis užsimerkė. Kakta atsirėmė į mane.
- Prašau.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka mano plaukai.
- Man patinka, kai jautiesi savimi pasitikinti ir seksuali.
Pasitryniau į jo nosį savąja, meilė jam pripildė mane taip, kad ne­
liko vietos niekam kitam.
- Kas, jei taip pasijusti mane privers violetiniai plaukai?
Jis nusišypsojo.
- Tada dulkinsiu žmoną violetiniais plaukais, - jis priglaudė
delną man prie širdies ir pasinaudojo proga spustelti krūtį. - Išorė -
tik pakuotė, svarbiausia, kad vidus liktų toks pat.
Kilo noras pasišaipyti, kad jis darosi klaikiai panašus į romantiką,
bet nusprendžiau tai pasilaikyti sau.
- Ar matei Landonus? - paklausiau.
Gideonas atšlijo.
- Jie su tavimi kalbėjosi.
Prisimerkiau.
- Juk žinojai, kad jie ten bus, taip?
- Nenustebau.
- Kaip tau puikiai sekasi išsisukinėti, - pasiskundžiau. - Jums
visiems tai puikiai sekasi.' Niekaip nepavyko suprasti, ar kviesdama
129
mane drauge apsilankyti „Grey įsiės“ madų šou Andžela Landon tik
siekė paerzinti, ar buvo nuoširdi.
- Gal ir taip, ir taip. Ką pasakei?
- Kad neisiu, - pabučiavau jį ir nuslydau atgal į savo vietą. Jis
priešinosi, bet mane paleido. - Korina būtų žinojusi, kaip su ja susi­
tvarkyti, - atsidusau. - Magdalena turbūt irgi. Mano mama tai tikrai.
- Tau puikiai pavyko. O Landonas?
Papūčiau lūpas,
^ Ar tvirtai prisirišai Marką?
Jis sutrikęs į mane pažvelgė.
- Ką padarei?
- Paminėjau, kad su Marku mus sieja tvirtas ryšys, nes mudu su­
sipažinome, kai su juo dirbau. Pasakiau, kad nekantraujame su juo
dirbti ir ateityje.
- Nori patikrinti, ar Landonas pasiūlys Markui darbą,
- Taip, man smalsu, kaip toli Landonas gali nueiti. Dėl Marko
nesijaudinu. Jis ištikimas ir nors smulkmenų nepasakojau, žino, kad
„LanCorp“ iš dalies atsakinga dėl to, kad išėjau. Be to, jis susibičiu­
liavo su didžiuoju „Cross Industries“ bosu. Perėjęs į „LanCorp“, būtų
tik eilinis kareivėlis. Jis juk nekvailas.
Gideonas atsilošė. Jei taip gerai jo nepažinočiau, pamanyčiau, kad
tiesiog įsipatogina.
- O tu nori patikrinti, ar apie Landono motyvus sakiau tiesą.
- Ne, - uždėjau ranką jam ant šlaunies ir pajutau, koks jis įsitem­
pęs. Gideoną nuvylė abu tėvai. Žinojau, kad dalis jo nepaliaujamai
nuogąstauja, kad visi kiti pasielgs taip pat. - Tikiu tavimi. Patikėjau,
kai pasakei. Tavo žodis - vienintelis man reikalingas įrodymas.
Jis ilgai į mane žvelgė, paskui suspaudė delną. Stipriai.
- Ačiū.
- Bet gal tu jautei poreikį man tai įrodyti? - švelniai paklausiau. -
Išsiaiškinai, kad Landonas rezervavo stalą. Norėjai supažindinti
mane su „Crossroads“ valdyba. Susitikimas „Tableau One“ - vienu
130
šūviu nušauti du zuikiai, jei tik čia susitikčiau su Landonu. Nors, kad
taip nutiktų, turėjo iš tiesų nusišypsoti sėkmė.
- Tik ne tada, jei jis gautų stalą prie tualetų.
- Juk į tualetą galėjau ir neiti, - Gideonas mane nudiegė žvilgs­
niu. - Tai nebuvo iš anksto aišku, - paprieštaravau.
- Tu moteris, - atkirto jis, lyg tai turėtų viską paaiškinti.
Prisimerkiau.
- Kartais tiesiog degu noru tau pliaukštelėti.
- Aš nekaltas, kad esu teisus.
- Kreipi temą.
Jo lūpos trumpam įsitempė.
- Dėl jo mane palikai. Norėjau, kad po to vėl jį pamatytum.
- Nors tai ne visai tiesa, tiek to. Suprantu, ko siekei, - kiek nusi­
vylusi nusibraukiau nuo veido kirpčius. - Bet vis vien nesugebėjaujų
perprasti. Landoną permatyti kiek lengviau nei jo žmoną, bet jiedu
abu puikiai vaidina nuoširdžius. Ir jie komanda.
- Mudu irgi.
- Jau beveik. Man reikia išmokti geriau apsiginti.
- Nesiskundžiu.
Nusišypsojau.
- Nesusimoviau, bet tai nereiškia, kad puikiai padirbėjau.
Jis perbraukė pirštais mano skruostą.
- Man nerūpėtų, jei būtum susimovusi, nors esu tikras, kad tu tai
supranti visai kitaip nei aš. Man nerūpėtų, jei tavo plaukai būtų žali,
violetiniai ar kokių tik užsigeistum, nors pasakyčiau, kad labiausiai
man patinka šviesūs. Tiesiog noriu tavęs.
Pasukau galvą ir pabučiavau jo delną.
- Andžela atrodo kaip Korina.
Jis su nuostaba nusikvatojo.
- Ne, tikrai ne.
- O Dieve, visai taip pat! Na, žinoma, jos ne dvynės. Bet plaukai
ir sudėjimas.
131
 Gideonas papurtė galvą.
-Ne.
- Kaip manai> ar Landonas tyčia išsirinko tokią, kuri primintų
tavo moters idealą?
- Manau, tavo vaizduotė visai paklaiko, - kai norėjau dar kažką
pasakyti, jis pridėjo pirštus man prie lūpų. - O jei ir taip, jis nepa­
taikė, tad viskas šuniui ant uodegos.
Suraukiau nosį. Prie šlaunies suvibravo rankinė, paėmiau ją ir iš­
traukiau telefoną.
Žinutė nuo Kaulio: Ji darbe.
Dirstelėjau į Gideoną ir pamačiau, kad jis mane stebi.
- Šiandien paprašiau Raulio, kad surastų Enę, - tariau jam.
Jis burbtelėjo kažką po nosimi.
- Na tu ir užsispyrusi, - tėškė.
- Kaip ir pastebėjai, jaučiuosi pasitikinti savimi ir seksuali, - nu­
siunčiau jam oro bučinį. - Puiki diena pasisveikinti.
Jis pakėlė akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Angusas pagavo
jo žvilgsnį ir jiedu kažką sutarė. Tada vyras žvilgančias akis atgręžė
į mane.
- Darysi taip, kaip sakys Angusas. Jei lemiamu momentu jis nu­
spręs, kad tai netikusi mintis, atsitrauksi. Supratai?
Atsakyti man prireikė akimirkos, nes tikėjausi didesnio pasiprie­
šinimo.
- Gerai.
- Ir šįvakar atvažiuosi į apartamentus vakarienės.
- Kada tai virto derybomis?
Jis tik žiūrėjo į mane - bekompromisis ir nenumaldomas.
- Pasakiau Keriui, kad nusivešiu jį vakarienės, šaunuoli. Jis visą
dieną, kol buvau su tavimi, už mane visiems skambinėjo. Gali prisi­
jungti.
- Ne, ačiū. Atvažiuok po to.
- Ar gražiai elgsiesi?
132
 Jo akys padaužiškai žybtelėjo.
- Tik jei ir tu elgsiesi taip pat.
Pamaniau, kad jei jis gali apie tai juokauti, mudu žengiame į priekį.
- Sutarta.
Sustojome priešais „Crossfire“ ir Gideonas atsitiesė, pasiruošęs iš­
lipti. Angusas apėjo automobilį atidaryti durelių, aš palinkau į priekį
ir atkišau lūpas. Jis suėmė mano veidą abiem rankomis ir pabučiavo
tvirtomis, savininkiškomis lūpomis. Priešingai nei kelnaites tirpdan­
tis bučinys, kuriuo apdovanojo išėjus iš „Tableau One“, šis buvo švel­
nesnis. Ir subtilesnis.
Jam atsitraukus, likau be žado.
Jis akimirką mane nužiurinėjo, tada patenkintas linktelėjo.
- Vos tik baigsi, paskambink man į mobilųjį.
- Kas, jei tu...
- Paskambink.
- Gerai.
Gideonas išlipo iš bentlio ir nužygiavo į „Crossfire“ pastatą.
Stebėjau jį tol, kol dingo iš akių, prisimindama tą dieną, kai susi­
pažinome. Tada buvau vestibiulyje ir jis grįžo manęs. Atsiminiau tai
jau žinodama, kad dabar jaustis kažko netekusiai būtų kvaila, bet ste­
bėti jį nueinant niekada nebuvo lengva. Tai viena iš daugelio mano
ydų, teks su tuo susitaikyti.
Jau ilgiuosi tavęs, - parašiau jam.
Jis tuoj atrašė: Džiaugiuosi, angele mano.
Angusui įsėdus atgal prie vairo, juokiausi. Jis pažvelgė į mane pro
užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
-Kur?
- Ten, kur dirba Enė Lukas.
- Gali būti, kad darbe ji dar ilgai užsibus.
- Pagalvojau apie tai. Turiu keletą reikalų, kuriuos galiu sutvar­
kyti belaukdama. Jei nebeturėsiu ką veikti, galėsime pamėginti kitą
kartą.
155
 - Supratau, - jis užvedė automobilį ir pajudėjo.
Paskambinau Keriui.
- Labas, - atsiliepė jis. - Kaip pietūs?
- Gerai.
Kai baigiau pasakoti, jis tarė:
- Daug nuotykių. Negaliu pasakyti, kad suprantu visą tą reikalą
su Landonu, bet juk nesuprantu daug ko, kas susiję su tavo seniu. Ar
yra bent vienas, kas nebūtų ant jo kaip reikiant užsiutęs?
-Aš.
- Taip, bet tu jam neduodi.
- Keri, užmušiu tave, prisiekiu.
Ragelyje pasigirdo tylus kikenimas.
- Susisiekiau su Bleru. Sakė, jei nori, gali susitikti su tavimi apar­
tamentuose rytoj. Tiesiog parašyk jam laiką ir jis pasistengs suside­
rinti.
- Puikumėlis. O Kristina?
- Tuoj, mažute. Šiandien ji visą dieną darbe, tad gali jai paskam­
binti, kada nori. Arba parašyk elektroninį laišką, jei taip paprasčiau.
Ji nekantrauja su tavimi pasikalbėti.
- Paskambinsiu jai. Jau sugalvojai, kur eisime vakarienės?
- Norėčiau ko nors azijietiško. Kinų, japonų, tajų... ko nors tokio.
- Na, gerai. Vadinasi, bus azijiečių, - atlošiau galvą į sėdynę. -
Ačiū, Keri.
- Džiaugiuosi galėdamas padėti. Kada grįši?
- Dar nežinau. Turiu sutvarkyti dar vieną reikalą ir grįšiu.
- Tada pasimatysime.
Baigiau pokalbį, o Angusas sustojo prie šaligatvio.
- Jos biuras kitoje gatvės pusėje, - paaiškino jis, nukreipdamas
mano dėmesį į šone stovintį pastatą plytiniu fasadu. Jis buvo kelių
aukštų, sunedideliu, tvarkinguvestibiuliu, matomu pro stiklines duris.
Trumpai jį nužvelgiau. Bandžiau įsivaizduoti Enę viduje su
pacientu, atskleidžiančiu jai intymiausias savo paslaptis ir nė
134
nenutuokiančiu, su kuo iš tiesų turi reikalą. Taip jau būna. Psichi­
nės sveikatos profesionalai, kuriais pasitikime, apie mus žino viską, o
mes apie juos tik tai, ką nuspėjame iš nuotraukų ant stalų ar diplomų
ant sienų.
Peržiūrėjusi adresatus savo telefone, radau Kristinos numerį ir
paskambinau jai į biurą. Jos asistentė tučtuojau mus sujungė.
- Labas, Eva. Ketinau tau skambinti, bet tavo draugas mane ap­
lenkė. Tiesą sakant, jau kelias dienas mėginau su tavimi susisiekti.
- Žinau. Atleisk.
- Ne bėda. Mačiau jųdviejų su Krosu nuotraukas paplūdimyje.
Nekaltinu tavęs dėl to, kad neperskambinai. Bet mums reikia susi­
tikti ir nuspręsti dėl kelių smulkmenų.
- Išrinkau datą - rugsėjo dvidešimt antroji.
Tyla.
- Gerai. Oho!
Krūptelėjau - žinojau, kad prašau labai daug per neįtikėtinai
trumpą laiką. Ir norint viską spėti laiku, teks kaip reikiant pasi­
stengti.
- Nusprendžiau, kad mama teisi dėl baltos, kreminės ir auksinės
spalvų paletės, tad taip ir darykime. Man patiktų nedideli raudonos
spalvos akcentai. Pavyzdžiui, mano puokštė bus neutralių spalvų, bet
papuošalai su rubinais.
- Ahaaa. Leisk pagalvoti. Gal raudono damasto užtiesalai po stal­
tiesėmis?.. Arba Murano stiklo padėklai po krištolinėmis lėkštėmis...
Sugalvosiu keletą variantų, - baigusi iškvėpė. - Man iš tiesų reikėtų
pamatyti vietą.
- Galiu suorganizuoti skrydį. Kada gali vykti?
- Kuo greičiau, - paskubomis tarė Kristina. - Rytoj vakare esu
užsiėmusi, bet ryte galėčiau.
- Suorganizuosiu ir tau pranešiu.
- Lauksiu. Eva... ar turi suknelę?
- Na... ne. •v
135
 Ji nusijuokė. Kai vėLprabilo, įtampa, kuri prieš tai girdėjosi balse,
buvo visiškai išgaravusi.
- Puikiai suprantu, kad su tokiu vyru kaip tavasis norisi viską pa­
skubinti, bet, turėdami daugiau laiko, galėtume užtikrinti, kad viskas
vyks tvarkingai ir tavo diena bus tobula.
- Ji ir taip bus tobula, nesvarbu, kas benutiktų, - nykščiu pasukio­
jau žiedą, jis mane ramino. - Tai Gideono gimtadienis.
- Ak Na, gerai. Suorganizuosime.
Nusišypsojau.
- Ačiū. Netrukus pasikalbėsime.
Padėjau ragelį ir pažvelgiau į pastatą kitoje gatvės pusėje. Šalimais
buvo nedidelė kavinė. Susisiekusi su dizaineriu, nueisiu ir pasiimsiu
iš ten latės kavos.
Parašiau Gideonui žinutę: Su kuo man reikėtų pasikalbėti, jei no­
riu rytoj ryte nuskraidinti vestuvių planuotojų į vasarnamį?
Buvo keista to klausti. Kas galėjo pamanyti, kad kada nors galėsiu
laisvai naudotis privačiais lėktuvais? Nebuvau tikra, ar apskritai kada
nors pavyks į tai žvelgti kaip į savaime suprantamą dalyką.
Minutėlę palaukiau atsakymo. Nesulaukusi paskambinau Blerui
Ešui.
- Labas, Blerai, - tariau jam atsiliepus. - Jums skambina Eva Tra-
mel, Gideono Kroso sužadėtinė.
- Eva. Be abejo, žinau, kas jūs, - jo balsas buvo draugiškas ir šil­
tas. - Malonu jus girdėti.
- Norėčiau aptarti kelias dizaino detales. Keris sakė, kad rytoj ga­
lime susitikti.
- Žinoma. Kada galėtumėt?
Galvodama apie kelionę į vasarnamį su Kristina, atsakiau:
- Ar tiktų vakare? Apie šeštą?
Gideonas bent iki septynių bus su daktaru Petersenu. O tada dar
turės parvažiuoti namo. Vadinasi, turėsiu užtektinai laiko pakore­
guoti mūsų dizaino planus.
156
 - Man tinka, - sutiko Bleras. - Susitiksime apartamentuose?
- Taip, ten. Ačiū. Iki.
Vos tik baigiau skambutį, suvibravo telefonas. Pažvelgusi į ekraną
pamačiau Gideono atsakymą: Skotas jau organizuoja.
Krimsčiojau apatinę lūpą, jausdamasi kalta, kad iš karto nepapra­
šiau Skoto. Kiti} kartę jo irprašysiu. Ačiū!
Giliai įkvėpiau supratusi, kad turėčiau susisiekti su Gideono mo­
tina Elizabeta.
Automobilio priekyje pyptelėjo Anguso telefonas. Jis pakėlė jį ir
dirstelėjo į mane.
- Ji leidžiasi liftu žemyn.
- Ak! - nuostaba virto sutrikimu. Iš kur jis tai sužinojo? Vėl pa­
žvelgiau į pastatą. Ar ir jis priklauso Gideonui? Kaip ir tas, kuriame
dirba jos vyras?
- Še, mergyt, - Angusas ištiesė man ranką ir padavė nedidelį mo­
netos dydžio ir triskart jos storio juodą diską. - Viena jo pusė lim­
panti. Prisiklijuokite prie suknelės petnešų.
Kyštelėjau telefoną į rankinę ir, paėmusi diską, įsispoksojau į jį.
- Kas čia? Mikrofonas?
- Arba šitai, arba einu kartu, - jis apmaudžiai man šyptelėjo. -
Jaudinuosi ne dėl jūsų, o dėl jos.
Kadangi neturėjau, ko slėpti, prisiklijavau mikrofoną prie vidinės
liemenėlės pusės ir Angusui atidarius dureles iššokau laukan. Jis at­
sargiai suėmė mane už rankos ir skubiai pervedė per gatvę.
Mirktelėjęs pasuko į kavinę.
Staiga atsidūriau viena ant šaligatvio ir ėmiau klaikiai jau­
dintis. Bet, vos tik Enei išėjus iš vestibiulio, nurimau. Ji vilkėjo
leopardo rašto susiaučiamą suknelę, avėjo juodus „Louboutins“
aukštakulnius, o dėl dygių raudonų plaukų atrodė griežta ir gy­
vybinga.
Pasikišau delninę po pažasčia ir ėmiau eiti jos link.
- Koks netikėtumas, - tariau priartėjusi.
137
 Iškėlusi ranką susistabdyti taksi, ji pažvelgė į mane. Akimirką
lapę primenantis jos veidas buvo bejausmis, bet netrukus ji mane
pažino. Enės nuostaba buvo verta visų vargų. Ranka nusileido.
Nužiūrėjau ją.
- Verčiau išmesk tą peruką, kurį dėvi prie Kerio. Trumpi plaukai
tau tinka kur kas labiau.
Enė netruko atsigauti.
- Eva. Argi tu ne gražuolė? Gideonas žavingai tave sutvarkė.
- Taip, jis dažnai mane tvarko. Vos tik gauna progą, - šitai pa­
traukė jos dėmesį. - Tiesą sakant, jam vis negana. Tau jis nebejaučia
nieko, tad siūlau susirasti ką nors kitą, dėl ko galėtum eiti iš proto.
Jos veidas sugriežtėjo. Suvokiau, kad iki šiol nebuvau mačiusi ti­
kros neapykantos. Net ir Niujorko vasaros karštyje pajutau vėsą.
- Tu tokia nenuovoka, - ji žingtelėjo artyn, - o juk jis šiuo metu
tikriausiai dulkina kokią kitą. Toks jis yra ir tai jam įprasta.
- Tu nė nenutuoki, koks jis, - siutino, kad norėdama pažvelgti į
ją turiu užversti galvą. - Man jis nekelia jokio nerimo. O štai tu tu­
rėtum nerimauti dėl manęs. Nes jei dar prisiartinsi prie jo ar Kerio,
teks susidurti su manimi. Ir malonu nebus.
Nusigręžiau nuo jos. Padariau tai, ką norėjau.
- Jis pabaisa, - riktelėjo ji. - Ar pasakojo tau, kad nuo pat vaikys­
tės lankosi pas psichologus?
Sustojau it įkasta. Atsisukau į ją.
Ji išsišiepė.
- Jis nuo pat gimimo žlugęs. Nesveikas ir iškrypęs, bet tau dar to
neparodė. Mano, kad gali nuo tavęs tai nuslėpti, nuo tokios dailios
mergaitės, kuriančios tobulą pasaką. Gražuolė ir pabaisa plačiajai
visuomenei. Puiki priedanga, tik trumpalaikė. Jis nepajėgs ilgai išlai­
kyti užgniaužęs tikrosios savo prigimties.
Dėl Dievo meilės... Negi ji žino apie Hju?

138
 Kaip ji galėjo miegoti su Gideonu žinodama, kad jis nukentėjo
nuo jos iškrypėlio brolio? Nuo minties apie tai man pasidarė taip
bloga, kad tulžis sukilo iki gerklės.
Jos juokas susmigo į mane it stiklo šukės.
- Širdyje Gideonas tūžmingas ir žiaurus. Jis palauš tave, o tada
išmes. Jei iš pradžių neužmuš.
Atsitiesiau, rankos prie šonų susigniaužė į kumščius. Buvau tokia
pikta, kad visa drebėjau nuo pastangų suvaldyti troškimų smogti jai
tiesiai į pasipūtusį, bjaurų snukį.
- Kaip manai, kų veda pabaisos, kvaila kale? - priėjau prie jos. -
Dailias porcelianines lėlytes? Ar tokias pat pabaisas?
Pasistiebiau tiesiai jai prie veido.
- Dėl pasakos buvai teisi. Bet gražuolė - Gideonas. O pabaisa -
tai aš.

159
 6

- Manai, Gideonas baisus? Tik palauk kol patirsi, kokia aš.

Ilgai sėdėjau sustingęs it akmuo. Net ir įrašui pasibaigus, Evos
balsas tebeskambėjo ausyse. Pakėliau žvilgsnį nuo stalo ir pažvelgiau
į Angusą.
- Jėzau.
Ieškojome bet kokių bylų apie mane, kurias Hju būtų galėjęs iš­
saugoti. Neradome, tad nusprendėme, kad jų išvis nebuvo. Juk būtų
logiška. Kam dokumentuoti savo nusikaltimus?
Paieškosiu dar, - tyliai tarė Angusas. - Jos namuose ir biure. Jos
vyro biure. Visur. Surasiu jas.
Linktelėjau ir atsistūmiau nuo stalo. Giliai įkvėpiau ir prarijau už­
plūdusį šleikštulį. Negalėjau padaryti nieko kito, tik laukti.
Priėjau prie artimiausio lango ir pažvelgiau į pastatą, kuriame
buvo įsikūrusi „LanCorp“.
- Eva puikiai susitvarkė, - tarė jis už manęs. - Privertė Enę bijoti
Dievo. Mačiau tai jos veide.
Užuot žiūrėjęs apsaugos vaizdo įrašą, nusprendžiau išklausyti jų
pokalbio įrašą. Ir to pakako. Pažinojau savo žmoną, puikiai perpra­
tau jos balso toną. Jos būdą. Ir žinojau, kad niekas taip greitai ir efek­
tyviai jos nesupykdys, kaip man iškilęs pavojus - ji visomis išgalėmis
puls manęs ginti.
Per tą trumpą laiką, kol buvome kartu, Eva sugebėjo akis į akį
susidurti su Korina jos namuose, ne vieną kartą su mano motina.
140
Taip pat su Terensu Lukasu jo paties kabinete, o dabar ir su jo žmona
jos darbo vietoje. Žinojau, kad mano žmona jaučiasi privalanti taip
elgtis, būtent dėl to prisiverčiau atsitraukti ir jai tai leisti.
Manęs ginti nereikėjo. Puikiai sugebėjau savimi ir pats pasirū­
pinti, kaip visada. Bet buvo gera žinoti, kad jau nebesu vienas. O dar
geriau matyti, kad ji gali pažvelgti tiesiai pamišėlei į akis ir ją išgąs­
dinti.
- Ji tigrė, - tariau atsisukęs j Angusą. - Aš ir pats turiu keletą gar­
bės ordinų - jos įdrėskimų.
Įtempti Anguso pečiai kiek atsipalaidavo.
- Ji palaikys tave?
- Jei išaiškės mano praeitis? Taip.
Ištaręs žodžius balsu, suvokiau, kokia tai tiesa. Mūsų santykiuose
anksčiau buvo akimirkų, kai nebuvau tikras, kad pavyks ją išsaugoti.
Mylėjau žmoną ir neabejojau, kad ji taip pat stipriai mane myli, bet
kad ir kaip tobulai ji man tiko, turėjo ir ydų. Per dažnai savimi abejo-
davo. Kartais manydavo, kad nėra pakankamai stipri atsilaikyti tam
tikrose situacijose. O kai pajusdavo kylant grėsmę savo nepriklauso­
mybei ir ramybei, pabėgdavo, kad apsisaugotų.
Mano žvilgsnis nukrypo į ant stalo stovinčią jos nuotrauką. Rei­
kalai pasikeitė, bet visai neseniai. Ji atvedė mane prie ribos, atėmusi
vienintelį dalyką, be kurio negalėjau gyventi - save. Nenoriai peržen­
giau tą ribą, prisiverčiau tai padaryti, kad ją atgaučiau. Rezultatas: į
mūsų santuoką ji nebežiūrėjo kaip įją ir mane, dabar jai tapome mes.
Pirminis mano pyktis išgaravo. Kaip bebūtų, viską ir vėl pakartočiau,
kad tik ją išsaugočiau, tik šį kartą padaryčiau tai ir be jos spaudimo.
- Jai patinka, kad galiu ja pasirūpinti, apsaugoti, - tariau labiau
sau pačiam. - Bet jei netekčiau visko, ji niekur nedingtų. Trokšta ma­
nęs, kad ir koks sumautas bebūčiau.
Pinigai... viešas įvaizdis... Jai tai nesvarbu.
- Tu nesi sumautas, bičiuli. Tik per gražus, savo paties labui.
Čia faktas, - Angusas gudriai šyptelėjo. - Ir su mergiotėmis ne
141
visada priimdavai protingiausius sprendimus, bet kas gi to iš­
vengė? Sunku atsisakyti, kai esi geidulingas, o jos pačios kelia si­
jonus.
Pralinksmintas tiesmukiškų jo komentarų, nustūmiau mintis
apie Enę Lukas šalin. Nerimas man nieko neduos. Angusas padarys
tai, ką puikiai moka. Oaš sutelksiu dėmesį į žmoną ir dabartinį mūsų
gyvenimą.
- Kur Eva dabar? - paklausiau jo.
- Raulis veža ją į Parkerio studiją Brukline.
Linktelėjau supratęs, kad Evai reikia nuleisti garą.
- Ačiū, Angusai.
Jis išėjo, o aš grįžau prie stalo toliau tęsti savo dienos darbų. Bu­
vau atidėjęs keletą reikalų, kad galėčiau per pietus susitikti su Eva dėl
„Crossroads", tad dabar teko vytis.
Ant padūmavusio stiklo stalo suvibravo telefonas. Dirstelėjau į jį
tikėdamasis ekrane išvysti Evos veidą, bet pamačiau savo seserį Air-
landę. Prieš atsiliepdamas akimirką pajutau pažįstamą nejaukumą,
kažką panašaus į paniką.
Nesuvokiau, kaip mano dalyvavimas paauglės sesers gyvenime
galėtų jai išeiti į naudą, bet Eva kažkodėl buvo įsitikinusi, kad tai
svarbu, tad stengiausi dėl jos.
- Airlande. Už ką man toks malonumas?
- Gideonai, - ji garsiai kūkčiojo, kalbėjo ašaringai.
Tučtuojau įsitempiau, nugara nuvilnijo pažįstamas įniršis.
- Kas nutiko?
- Aš g-grįžau iš mokyklos ir manęs laukė tėtis. Jie skiriasi.
Apėjau stalą ir klestelėjau į krėslą. Pyktis išgaravo.
Dar man nespėjus prabilti, ji tęsė:
- Nesuprantu! - ji verkė. - Prieš kelias savaites viskas buvo gerai.
O paskui jie ėmė nuolat bartis ir tėtis persikraustė į viešbutį. Kažkas
nutiko, bet nė vienas jų man nieko nesako! Mama nesiliauja verkusi.
Tėtis neverkia, bet visada jį matau paraudusiomis akimis.
142
 Surakino skrandį. Kvėpavau greitai ir negiliai.
Krisas žinojo. Apie Hju ir mane. Apie Terenso Lukaso melagys­
tes, dangstant savo svainio nusikaltimą. Apie tai, kad motina atsisakė
manimi tikėti, kautis dėl manęs, išgelbėti mane.
- Airlande...
- Manai, jis turi romaną? Kad visa tai jo iniciatyva? Mama sako,
kadjis sutrikęs. Sako, persigalvos, bet man taip neatrodo. Elgiasi taip,
it būtų visiškai apsisprendęs. Ar gali su juo pasikalbėti?
Per stipriai gniaužiau telefoną.
- Ir ką jam pasakyti?
Labas, Krisai. Man labai gaila, kad mane prievartavo, o tavo
žmona negali su tuo susitaikyti. Liūdna dėl tų skyrybų. Gal galėtum
jai atleisti ir gyventi ilgai ir laimingai?
Vien mintis apie tai, kad Krisas toliau lyg niekur nieko tęstų gy­
venimą su žmona, man kėlė įtūžį. Kai kas žinojo. Kai kam rūpėjo.
Kai kas nebegalėjo daugiau su tuo taikstytis. Nekeisčiau to, net jei
galėčiau.
Kaži kas mažas ir šaltas manyje džiaugėsi atpildu. Pagaliau.
- Turi kažkas būti, Gideonai! Beprotiškai įsimylėję žmonės per
mėnesį neišsiskiria!
Dieve. Pasitryniau klaikiai pradėjusį skaudėti sprandą.
- Gal padėtų psichologas?
Žiaurus, nelinksmas juokas degino man gerklę. Psichologas visa
tai ir pradėjo. Kokia prakeikta ironija, kad jam siūlau viską ir iš­
spręsti.
Airlandė šniurkštelėjo.
- Mama sako, kad tėtis siūlė, bet ji neis.
Be džiaugsmo prunkštelėjau. Įdomu, ką pasakytų daktaras Peter-
senas, jei galėtų dirstelėti į jos smegeninę? Gailėtųsi jos? Pasibjau­
rėtų? Supyktų? O gal nejaustų visai nieko. Aš niekuo nesiskyriau nuo
bet kurio kito prievartą patyrusio vaiko, o ji - nuo bet kokios kitos
silpnos, egocentriškos moters.
143
 - Man labai gaila, Airlande, - labiau, nei galėčiau apsakyti. Ką ji
apie mane galvotų, jei žinotų, kad visa tai vyksta dėl mano kaltės? Gal
ir ji imtų manęs nekęsti kaip mūsų brolis Kristoferis?
Nuo šios minties krūtinę surakino aštrus skausmas.
Kristoferis negalėjo manęs pakęsti, bet mylėjo Airlandę ir jam rū­
pėjo jų tėvų santykiai. Aš buvau pašalinis. Visada.
- Ar kalbėjaisi su Kristoferiu?
- Jis sielvartauja kaip ir mama. Noriu pasakyti, na, aš visa nusimi­
nusi, bet jiedu... Niekada nemačiau jų tokių liūdnų.
Vėl atsistojau, jaučiausi pernelyg sunerimęs, kad išsėdėčiau vie­
noje vietoje. Ką man daryti, Eva? Ką pasakyti seseriai? Kodėl tavęs
nėra, kai man labiausiai reikia?
- Tavo tėvas neturi romano, - tariau bandydamas ją paguosti. -
Jis ne iš tų.
- Tai kodėl tada padavė skyrybų dokumentus?
Šiurkščiai iškvėpiau.
- O kodėl kiti skiriasi? Nes santuoka nenusiseka.
- Po visų drauge praleistų metų jis nusprendžia, kad yra nelai­
mingas, ir viskas? Išeina?
- Jis siūlė kreiptis į psichologą, bet ji atsisakė.
- Tai ji kalta, kad jis staiga tapo ja nepatenkintas?
Balsas buvo Airlandės, bet žodžiai - mano motinos.
- Jei mėgini ieškoti kaltų, tau nepadėsiu.
- Tau nerūpi, ar jiedu liks drauge. Tikriausiai manai, kad esu
kvaila, nes būdama tokio amžiaus taip nusimenu.
- Tai netiesa. Turi teisę būti nusiminusi.
Už mano kabineto durų pasirodė Skotas, dirstelėjau į jį, šis pa­
tapšnojo per savo laikrodį, o aš linktelėjau. Jis grįžo prie stalo.
- Tada padėk jiems susitaikyti, Gideonai!
- Jėzau. Nesuprantu, kodėl manai, kad galiu kuo nors padėti.
Ji vėl pravirko.

144
 Patyliukais nusikeikiau, neapkęsdamas šios situacijos: turiu gir­
dėti tokį jos skausmą žinodamas, kad pats jį ir sukėliau.
- Mieloji...
- Ar gali bent pamėginti įkrėsti jiems proto?
Užsimerkiau. Tai aš buvau prakeikta problema, dėl to negaliu būti
sprendimo dalis. Bet to juk nepasakysiu.
- Paskambinsiu jiems.
- Ačiū, - ji vėl šniurkštelėjo. - Myliu tave.
’ Man išsprūdo tylus garsas, nuo jos žodžių it nuo smūgio susver-
dėjau. Ji padėjo ragelį, nespėjau atgauti balso ir likau jausdamasis
praradęs progą.
Padėjau telefoną atgal ant stalo ir numaldžiau troškimą sviesti jį
į sieną.
Skotas atidarė duris ir kyštelėjo vidun galvą.
- Visi laukia jūsų konferencijų salėje.
- Ateinu.
- Be to, ponas Vidalis paprašė paskambinti jam, kai galėsite.
Trumpai linktelėjau, bet, išgirdęs patėvio vardą, mintyse sudeja­
vau.
- Paskambinsiu.

Buvo beveik devynios, kai Raulis parašė man žinutę ir pranešė, kad
Eva kyla į apartamentus. Išėjau iš namuose įrengto darbo kambario,
„nuėjau pasitikti jos į prieškambarį ir nustebau pamatęs ją su didele
dėže rankose. Už jos, nešinas krepšiu, stovėjo Raulis.
Paėmiau iš jos dėžę ir ji išsišiepė.
- Atnešiau daiktų, kad įsibraučiau į tavo erdvę.
- Braukis į sveikatą, - tariau jai, prikaustytas žvitriai, padykusiai
žaižaruojančių pilkų jos akių.
Raulis padėjo krepšį svetainėje ant grindų ir tylomis dingo, pa­
likdamas mudu dviese. Žvilgsniu nusekiau Evą, nužvelgiau tamsius

145
džinsus, apglėbiančiuskiekvieną jos linkį, ir laisvą šilkinę palaidinę,
kurią buvo į juos susikišusi. Avėjo žemakulnius batus, tad buvo be­
veik visa pėda už mane žemesnė. Jos plaukai laisvai krito ant pečių ir
rėmino švarų, nedažytą veidą.
Ji sviedė rankinę į arčiausiai prie laukujų durų stovintį fotelį. Prie
kavos stalelio nusispyrusi batus, pažvelgė į mane, nužiūrėjo nuogą
krūtinę ir juodas šilkines pižamines kelnes.
- Sakei, kad gražiai elgsiesi, šaunuoli.
- Na, atsižvelgiant į tai, kad dar tavęs nė nepabučiavau, manau,
kad elgiuosi tiesiog puikiai, - priėjau prie valgomojo stalo ir padėjau
ant jo dėžę, tada dirstelėjau vidun ir pamačiau į plėvelę susuktas įrė­
mintas nuotraukas. - Kaip vakarienė?
- Skani. Norėčiau, kad Tatjana nebūtų nėščia, bet, man regis, tai
verčia Kerį iš naujo viską įvertinti ir šiek tiek suaugti. O tai į gera.
Puikiai žinojau, kad neverta dalintis savo nuomone, tad tik link­
telėjau.
- Atkimšti vyno?
Jos šypsena nušvietė visą kambarį.
- Būtų puiku.
Kai po kelių akimirkų grįžau į svetainę, ant židinio atbrailos ra­
dau sustatytas nuotraukas. Čia buvo ir mudviejų nuotraukų kolia­
žas, kurį padovanojau jai tam, kad laikytų darbe. Kitose mačiau Kerį,
Moniką, Stentoną, Viktorą ir Airlandę.
Ir save su tėvu paplūdimyje labai seniai darytoje nuotraukoje, ku­
rią parodžiau jai, kai pasirašėme vasarnamio pirkimo sutartį.
Gurkštelėjau vyno ir nužvelgiau pokyčius. Pagrindinėje svetai­
nėje daugiau jokių asmeninių daiktų nebuvo, tad kambarys pasikeitė
iš esmės. Ji buvo išrinkusi ryškių spalvų mozaikos stiliaus stiklinius
rėmelius, šie blizgėjo ir traukė akį.
- Ar tavo viengungiški savisaugos instinktai jau pabudo? - paer­
zino Eva, paėmusi iš manęs savo taurę.
Patenkintas atsisukau į ją.
146
 - Jau per vėlu mane gąsdinti.
- Esi tikras? Aš tik pradedu.
- Pats laikas.
- Na, gerai, - ji gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo mano išrinkto „Pi-
not Noir" vynuogių vyno. - Nes ketinau tau pačiulpti, kad nuramin­
čiau, jei imsi gąsdintis.
Mano varpa sustandėjo ir pailgėjo.
- Na, bet jei jau apie tai užsiminei... Lyg ir pila šaltas prakaitas...
Iš po kavos stalelio išriedėjo pūkuotas kamuoliukas ir aš taip išsi­
gandau, kad kone išpyliau raudoną vyną ant „Aubusono“ kilimo po
kojomis.
- Kas tai, po velnių?
Kamuolėlis pasipurtė ir virto šuniuku, ne ką didesniu nei mano
batai. Mažylis drebančiomis kojomis atklypčiojo prie manęs. Buvo
juodai kreminis su baltu pilveliu, turėjo didžiules ausis, plasnojan­
čias aplink mielą, džiaugsmu ir jauduliu šviečiantį snukutį.
- Jis tavo, - tarė žmona, o jos balse skambėjo juokas. - Argi ne
mielas?
Be žodžių stebėjau, kaip šunytis prieina prie mano pėdų ir ima
laižyti pirštus.
- O, tu jam patinki! - ji pastatė taurę ant kavos stalelio, susmuko
ant kelių ir, ištiesusi ranką, paglostė šilkinę šunyčio galvą.
Sutrikęs apsižvalgiau ir pamačiau tai, ko anksčiau nebuvau paste­
bėjęs. Raulio atneštas krepšys viršuje ir šonuose turėjo tinklelį orui
patekti.
- O Dieve, tau reikėtų pamatyti savo veidą! - Eva nusijuokė, pa­
kėlė šunį ir atsistojo. Paėmė iš manęs taurę ir kyštelėjo šunytį.
Neturėdamas kito pasirinkimo, pagavau besiraitantį kailio ka­
muolėlį ir tuoj pat teko atkraginti galvą, nes jis it paklaikęs ėmė lai­
žyti man veidą.
- Aš negaliu turėti šuniuko.
- Aišku, gali.
147
 - Aš nenoriu šuniuko.
- Aišku, nori.
- Eva... ne.
Ji nusinešė mano vyną ant sofos ir atsisėdo, parietusi po savimi
kojas.
- Dabar, kol atsikraustysiu, apartamentai neatrodys tokie tušti.
Spoksojau į ją.
- Man nereikia šuns. Man reikia žmonos.
- Dabar turi abu, - ji siurbtelėjo iš mano taurės ir apsilaižė lū­
pas. - Kaip jį pavadinsi?
- Negaliu turėti šuniuko, - pakartojau.
Eva ramiai į mane žvelgė.
- Jis - sukaktuvių dovana nuo tavo žmonos, turi jį priimti.
- Sukaktuvių?
- Esame susituokę jau mėnesį, - ji atsilošė ant sofos ir pažvelgė į
mane, it prašytųsi išdulkinama.
- Pamaniau, kad galėtume nuvykti į vasarnamį ir atšvęsti.
Patogiau suėmiau besirangantį šunytį.
- Atšvęsti kaip?
- Kaip tik nori.
Man tučtuojau sustandėjo ir ji kaipmat tai pastebėjo.
Jos akys aptemo, ji glamonėjo žvilgsniu mano kelnes ištempusią
erekciją.
- Aš mirštu, Gideonai, - alsavo ji, jos lūpos ir skruostai nu­
raudo. - Norėjau laukti, bet negaliu. Man tavęs reikia. Be to, šiandien
mūsų sukaktuvės. Jei negalime pasimylėti dabar, būti tik tu, aš ir tai,
ką turime - be jokių nesąmonių, - vadinasi, niekada nebegalėsime
mylėtis, o aš tuo netikiu.
Spoksojau į ją.
Ji gudriai šyptelėjo.
- Jei tai apskritai turėjo bent kiek prasmės.

148
 Šunytis it pašėlęs laižė mano veidą, bet aš to beveik nepastebėjau,
nes visą dėmesį buvau sutelkęs į žmoną. Ji nesiliovė manęs stebinti,
pačiomis geriausiomis prasmėmis.
- Lakis.
Ji kryptelėjo galvą į šalį.
-Ką?
- Toks bus jo vardas. Lakis.
Eva nusijuokė.
- Tu maniakas, šaunuoli.

Iki Evos grįžimo namo, miegamajame ir kabinete jau turėjau naujus

narvus šuniui ir prašmatnius dubenėlius vandeniui bei ėdalui vir­
tuvėje. Spintelėje atsirado šuns ėdalas plastikiniame, oro nepralei-
džiančiame inde, o kiekviename kambaryje vietą užėmė pliušinės
šuns lovos. Turėjau net netikros žolės plotelį, ant kurio Lakis galėtų
šlapintis, kai to sugalvos nedaryti ant neįkainojamų mano kilimų,
kaip visai neseniai nutiko.
Visi daiktai, tarp jų ir skanėstai, žaislai bei purškikliai kvapui
atsikratyti, buvo palikti koridoriuje prie lifto - vadinasi, norėdama
įbrukti man gyvį, žmona į pagalbą pasitelkė ir Raulį bei Angusą.
Spoksojau į prie kojų tupintį ir į mane švelniu, tamsiu ir kažkuo
garbinimą primenančiu žvilgsniu spoksantį šunytį.
- Ką, po velnių, man daryti su šunimi?
Lakis taip stipriai vizgino uodegą, kad drauge su ja judėjo ir už­
pakalis.
Kai to paklausiau Evos, ji man išdėstė savo planą: Lakis keliaus
su manimi į darbą, o tada Angusas paliks jį šuniukų darželyje - kas
būtų galėjęs pagalvoti, kad tokie egzistuoja? - ir pasiims prieš vežda­
mas mane namo.
Tikrasis atsakymas slypėjo raštelyje, kurį ji buvo palikusi ant
mano pagalvės.

149
 Mieliausias mano niūrusis irpavojingasis vyre,
šunys puikiai perpranta žmonių būdų. Esu tikra, /cadžavusis
biglis, kurį dabar turi, garbins tave beveik taip pat, kaip garbinu
aš, nes pamatys tavyje tai, ką ir aš matau: nirtų globėjiškumą,
dėmesingumą ir ištikimybę. Tu visa savo esybe esi alfa vyras, tad
jis tau paklus, kai nepaklustu aš. (Esu tikra, kad tai įvertinsi!)
Laikui bėgant, įprasi būti jo, mano ir visų kitų tavo gyvenime
esančių žmonių besąlygiškai mylimas.
Tavo visada ir amžinai,
ponia X

Lakis atsistojo ant užpakalinių kojų ir švelniai inkšdamas ėmė lete­

nomis draskyti mano blauzdų.
- Prieraišokas mažylis, ką? - pakėliau jį ir susitaikiau su neišven­
giamu veido laižymu. Jis vos juntamai dvelkė Evos kvepalais, tad pri­
spaudžiau prie jo nosį.
Niekada nenorėjau gyvūno. Kita vertus, niekada nenorėjau ir
žmonos, o ji buvo geriausia, kas kada man yra nutikę.
Patraukiau nuo savęs Lakį ir mąsliai jį nužvelgiau. Eva buvo jam
užsegusi raudoną odinę apykaklę su graviruota žalvario lentele. Lai­
mingos sukakties. Šalia matėsi įrašyta mūsų vestuvių data, tad ati­
duoti jo negalėjau.
- Teks mums vienam kitą pakęsti, - tariau jam, o šis sulojo ir ėmė
dar stipriau muistytis. - Gali būti, kad tu dėl to gailėsiesi labiau nei
aš.

Sėdžiu vienas miegamajame ir girdžiu mamą šaukiant. Tėtis maldau­

ja jos, paskui kažką šaukia atgal Prieš užsidarydami miegamajame,
jie įjungė televizorių, bet jis veikia per tyliai, kad užgožtų barnį.
Pastaruoju metu jie nuolat riejasi.
Paimu mėgstamiausios radijo bangomis valdomos mašinėlės pultą
ir nukreipiu ją į sieną, vėl ir vėl. Nepadeda.
150
 Mama ir tėtis vienas kitą myli. Jie ilgai žvelgia vienasį kitę šypso­
damiesi, lyg būtų pamiršę viską aplink. Jie dažnai vienas kitą liečia.
Laikosi už rankų. Bučiuojasi. Jie daug bučiuojasi. Tai šlykštu, bet kur
kas geriau nei pastarųjų kelių savaičių riksmai ir verksmai. Net tėtis,
kuris nuolat šypsosi irjuokiasi, vaikšto liūdnas. Jo akys nuolat parau­
dusios, o veido jis nesiskuto jau dienų dienas.
Bijau, kad jie išsiskirs, kaip mano draugo Kevino tėvai.
Saulė lėtai nusileidžia, bet barnis netyla. Mamos balsas jau kimus
ir šiurkštus nuo ašarų. Dūžta stiklas. Kažkas sunkaus atsitrenkia į
sieną ir aš krūpteliu. Pietūs buvo taip seniai, mano pilvas gurgia, bet
aš nesu alkanas. Mane pykina.
Vienintelis šviesos šaltinis mano kambaryje - televizorius, jis rodo
kažkokį nuobodų filmą, kuris man nepatinka. Girdžiu, kaip atsidaro
ir užsidaro tėvų miegamojo durys. Po kelių minučių išgirstu atsidarant
ir užsidarant ir laukujės duris. Bute staiga viskas nutyla ir mane vėl
supykina.
Kai mano miegamojo durys galiausiai atsidaro, tarpduryje pama­
tau it šviesos nutviekstą mamą. Ji paklausia, kodėl sėdžiu tamsoje, bet
aš neatsakau. Tūžtu, kad ji tokia pikta tėčiui. Jis niekada nepradeda
barnių, visada tik ji. Dėl kažko, ką pamatė per televizorių, perskaitė
laikraštyje ar išgirdo iš draugių. Jos visos negražiai šneka apie tėtį,
kalba dalykus, kurie - tikrai žinau - yra melas.
Mano tėtis nėra nei melagis, nei vagis. Mama turėtų tai žinoti. Jai
nederėtų klausyti kitų žmonių, kurie jo nepažįsta taip, kaip mes.
- Gideonai.
Mama įjungia šviesą ir aš iš nuostabos pašoku. Ji vyresnė. Kvepia
pastovėjusiu pienu ir kūdikių pudra.
Mano kambarys kitoks. Žaislų nebėra. Staiga pastebiu, kad akme­
nines grindis po mano kojomis dengia kilimas. Mano rankos didesnės.
Atsistoju, esu tokio pat ūgio kaip ji.
- Ką? - teškiu ir sukryžiuoju rankas.
- Turi liautis, - ji nusibraukia tekančias ašaras. - Negali šitaip elgtis.
151
 - Nešdinkis, - blogumas pasklinda po visą pilvą, delnai sudrėksta
ir aš sugniaužtu kumščius.
- Šitos melagystės turi liautis! Dabar turime naują gyvenimą, gerą
gyvenimą, Krisas - gerasžmogus.
- Tai neturi nieko bendro su Krisu, - atrėžtu, norėdamas kam nors
trenkti
Nereikėjo man nieko sakyti. Nežinau, kodėl maniau, kad kas nors
manimi patikės.
- Negali...

Sunkiai alsuodamas pašokau, kumščiais gniaužiau paklodę. Prirei­

kė akimirkos, kad nurimtų nenumaldomai besidaužanti širdis, ir tik
tada suvokiau, kad mane pažadino pratisas lojimas.
Trindamasis veidą nusikeikiau ir krūptelėjau, kai Lakis, nagais
kabindamasis į kabantį užtiesalą, užsikabarojo ant lovos. Pašoko ir
nusileido man tiesiai ant krūtinės.
- Po galais, nurimk!
Jis sucypė ir susirangė mano skreite, o aš pasijutau kaip tikras su-
bingalvis.
Pačiupau jį ir priglaudžiau prie prakaituotos krūtinės.
- Atleisk, - sumurmėjau glostydamas jo galvą.
Užsimerkiau ir atsilošiau į galvūgalį, bandydamas suvaldyti pulsą.
Prireikė kelių minučių susiimti ir maždaug tiek pat, kad suprasčiau,
jog glostydamas Lakį rimstu.
Pats sau nusijuokiau ir nuo stalelio prie lovos paėmiau telefoną.
Pamatęs, kad jau kiek po antros valandos ryto, stabtelėjau. Sustoti
privertė ir troškimas būti stipriam, pačiamsusitvarkyti su savo mėšlu.
Bet nuo tada, kai pirmą kartą paskambinau Evai papasakoti apie
savo košmarą, daug kas nutiko. Daug gerų dalykų.
- Labas, - atsiliepė Eva, kalbėjo mieguistai ir seksualiai. - Viskas
gerai?

152
 - Dabar, kai išgirdau tavo balsą, jau geriau.
- Šuniukas kelia bėdų? Ar košmaras? O gal įkaitai?
Mane užliejo ramybė. Maniau, jai teks gerokai mane paspausti,
bet panašu, kad ji ramiai grąžins mane į vėžes. Tai dar viena priežas­
tis stipriau stengtis suteikti jai tai, ko trokšta, kad ir ką man sakytų
pirminis instinktas. Nes kai Eva laiminga, laimingas ir aš.
- Gal visi trys.
- Gerai, - sušiugždėjo patalai. - Pradėk nuo pradžių, šaunuoli.
- Jei užrakinu narvą, Lakis ima zurzti ir negaliu užmigti.
Ji nusijuokė.
- Švelnuolis. Jis tave perprato. Uždarei jį darbo kambaryje?
- Ne. Ten jis loja ir vis tiek negaliu užmigti. Galiausiai tiesiog už­
dariau narvą, jo nerakinau ir Lakis nurimo.
- Jis neišmoks valdyti savo pūslės, jei jo netreniruosi.
Pažvelgiau į skreite susirangiusį ir miegantį biglį.
- Jis mane pažadino iš košmaro. Manau, sąmoningai.
Ji kurį laiką tylėjo.
- Papasakok.
Papasakojau, ji išklausė.
- Jis jau anksčiau bandė užšokti ant lovos, bet jam nesisekė, - už­
baigiau. - Jis per mažas, o lova per aukšta. Bet vis vien užsirabždino
manęs pažadinti.
Ragelyje nuaidėjo jos atokvėpis.
- Matyt, ir jis negali užmigti, kai tu triukšmauji.
Prireikė akimirkos ją suprati, tada nusijuokiau. Po sapno likęs ne­
rimas išsisklaidė kaip dūmas.
- Staiga pajutau nenumaldomą troškimą persimesti tave per kelį
ir gerai išvanoti, angele.
Jos balsas džiugiai sušilo.
- Pamėgink, mažuti. Pažiūrėk, kas bus, - žinojau, kas bus. Tai
ji nežino. Kol kas. - O jei grįšime prie tavo sapno... - sumurmėjo

153
ji. - Žinau, kad jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš iš tiesų manau, kad
tau vėl reikėtų pasikalbėti apie Hju su savo motina. Žinau, kad bus
skaudu, bet manau, kad tai būtina.
- Tai nieko nepakeis.
- Tiksliai to nežinai.
- Žinau, - pasimuisčiau ir Lakis prieštaraudamas niurgztelėjo. -
Anksčiau neprisiruošiau tau pasakyti. Krisas padavė skyrybų doku­
mentus.
- Ką? Kada?
- Tiksliai nežinau. Airlandė tik šiandien papasakojo. Kalbėjausi
su Krisu po darbo, bet jis tik aptarė jų vedybinę sutartį ir pranešė,
kad nori padaryti papildomų nuolaidų. Nekalbėjome apie tai, kodėl
jis nori skirtis.
- Manai, tai dėl to, kad jis sužinojo apie Hju?
Atsidusau, dėkingas, kad galiu su ja apie tai pasikalbėti.
- Manau, kad tai ne atsitiktinumas. Būtų per didelis sutapimas.
- Oho, - ji atsikrenkštė. - Manau, iš tikrųjų labai myliu tavo pa­
tėvį.
Negalėjau pasakyti, ką jaučiu Krisui. Nežinojau.
- Kai pagalvoju apie tai, kad motina dėl to sielvartauja... Aš galiu
tai įsivaizduoti, Eva. Esu tai matęs.
- Žinau.
- Negaliu to pakęsti. Nekenčiau jos tokios. Buvo skaudu ją tokią
matyti.
- Tu ją myli. Viskas gerai.
Mylėjau ir Evą. Ir tai, kad ji nesmerkia. Visišką jos atsidavimą. Tai
suteikė man drąsos ištarti:
- Be to, džiaugiuosi. Koks šunsnukis jaučiasi gerai, kai jo motinai
skaudu?
Ilga tyla.
- Ji tave įskaudino. Ji tave vis dar skaudina. Tavo džiugesys ma­
tant ją taip pat įskaudintą yra natūralus gyvuliškas instinktas. Bet,
154
manau, iš tiesų džiaugiesi dėl to, kad turi... šalininką. Žmogų, kuris
jai tvirtina, kad tai iš tiesų su tavimi vyko ir kad tai nėra normalu.
Užsimerkiau. Jei ir turėjau šalininką, tai tik savo žmoną.
- Ar nori, kad grįžčiau? - paklausė ji.
Buvau beatsisakantis. Po košmaro paprastai ilgai prausdavausi
po dušu, o paskui pasinerdavau j darbą. Tai buvo įprasta rutina, ji
padėdavo man susiimti. Bet netrukus Eva gyvens kartu, dalinsis su
manimi gyvenimu, ir nors man to reikėjo, nebuvau visiškai tam pri­
brendęs. Privalau pradėti ruoštis.
Bet svarbiau nei visa tai buvo noras, kad ji būtų šalia. Norėjau ją
pamatyti, užuosti, priglausti.
- Atvažiuosiu tavęs, - tariau jai. - Greitai palįsiu po dušu ir, prieš
išvažiuodamas, parašysiu.
- Gerai. Būsiu pasiruošusi. Myliu tave, Gideonąi.
Giliai įkvėpiau, leidau jos žodžiams tekėti savo gyslomis.
- Ir aš tave, angele.

Antrą sykį pabudau su saule, jaučiausi pailsėjęs, kad ir kiek valan­

dų praleidau nubudęs. Pasirąžiau ir pajutau prie rankos sujudant
kažką šilto ir pūkuoto, o tada mano bicepsą ėmė čaižyti draugiškas
liežuvis.
Atmerkęs vieną akį, pažvelgiau į Lakį.
- Ar negali pasilaikyti to daikto burnoje?
Eva apsivertė ant nugaros ir, vis dar užsimerkusi, nusišypsojo.
- Negaliujo kaltinti. Tu neįtikėtinai saldus, ir aš norėčiau lyžtelėti.
- Tai tada nešk čia savo liežuvį.
Ji pasuko galvą į mane ir atsimerkė. Plaukai buvo susivėlę, skruos­
tai rausvi.
Čiupau Lakį ir, versdamasis ant šono, prispaudžiau prie pilvo.
Pasirėmęs galvą viena ranka, nužvelgiau mieguistą žmoną, jausda­
mas retą pasitenkinimą vien dėl to, kad diena prasideda su ja mano
lovoje.
155
 Reikalas tas, kad man nederėjo rizikuoti. Eva nematė, kokios
buvo mano paklodės, nes, prieš išvažiuodamas jos parsivežti, jas pa­
keičiau, bet tai tik mažas pavyzdys tos žalos, kurią galėjau padaryti
miegodamas. Kai miegu, nei Lakis, nei mano žmona su manimi ne­
saugūs. Surizikavau tik dėl to, kad dar niekada per vieną naktį nesu
sapnavęs dviejų košmarų.
Ir dėl to, kad taip klaikiai ilgėjausi Evos. Ji ne viena degė ilgesiu.
- Džiaugiuosi, kad man paskambinai, - sumurmėjo.
Ištiesiau ranką ir pirštų galais perbraukiau jai per skruostą.
- Ne taip ir blogai viskas išėjo.
Ji pajudėjo ir pabučiavo mano ranką.
Eva matė visa tai, kas manyje blogiausia, ir kaskart mylėjo mane
vis labiau. Lioviausi tuo abejoti. Tiesiog turėjau to nusipelnyti ir nu­
sipelnysiu. Tam turiu visą gyvenimą.
- Šiandien daugiau priešų pulti neketini? - paklausiau.
- Ne, - ji pasirąžė ir mano akis patraukė putnių jos krūtų ištempti
medvilniniai marškinėliai. - Bet esu pasiruošusi, jei kas nors nu­
spręstų užpulti mane.
Nuleidau Lakį ant grindų ir, prisitraukęs Evą artyn, užsiritau ant
jos. Ji instinktyviai išsiskėtė ir aš, įsitaisęs jai tarp kojų, sukdamas
klubus ėmiau trinti penį jai į putę.
Ji aiktelėjo ir, išplėtusi akis, įsitvėrė man į pečius.
- Kalbėjau ne apie tave, šaunuoli.
- O tai aš ne kas nors?
Prispaudžiau veidą prie šilto jos kaklo, pasitryniau. Ji kvepėjo
dieviškai, švelniai ir saldžiai. Velniškai seksualiai. Kietas it akmuo
tryniausi į ją, jutau jos karštį per kelnaites ir šilkines savo kelnes. Ji
sušvelnėjo, sutirpo ir, kaip visada, beviltiškai mane sujaudino.
- Ne, - sukuždėjo ji, o jos akys aptemo. Ištiesusi rankas sučiupo
man už užpakalio, įsikibo nagais ir ėmė raginti. - Tu tas vienintelis.
Vienintelis man.

156
 Eva visada buvo gosli ir moteriška, o pradėjusi lankyti krav maga
treniruotes labai sutvirtėjo. Tai irgi mane jaudino. Nuleidau galvą,
brūkštelėjau per jos lūpas savosiomis. Mano širdis daužėsi bandy­
dama suvokti, ką man reiškia Eva. Jos sukelti jausmai buvo tokie
nauji ir iki jos nepažinti - jie niekada man nepabos.
Gal dėl to ištvėriau viską, ką teko, kad ją suradęs tai įvertinčiau.
Niekada Evos buvimo kartu nelaikysiu savaime suprantamu.
Mano šoną lyžtelėjo ir pakuteno ne mano žmonos liežuvis. Nusi­
keikęs krūptelėjau ir Eva nusijuokė.
Per petį nudiegiau akimis mažą niekšelį, kuris susijaudinęs šoki­
nėjo ir it paklaikęs vizgino uodega.
- Klausyk, Laki. Šis vardas tau visai netinka.
Eva sukikeno.
- Jis padeda tau tesėti savo pažadą elgtis gražiai.
Atsukau nirtulingą žvilgsnį į žmoną, jos nagai vis dar tvirtai laikė
mano užpakalį.
- Pažadą, kuriame buvo sąlyga, kad gražiai elgsiesi ir tu.
Eva atitraukė rankas ir, iškėlusi jas virš galvos, pamojavo pirš­
tais. Bet jos žvilgsnis buvo karštas, lūpos pravertos, ji greitai alsavo.
Virpėjo po manimi, nors jos oda degė. Jos geismas ramino šėlstantį
mano paties troškimą. O jos įsipareigojimas laukti - dabar, kai žino­
jau jo priežastį, - suteikė man jėgų atsitraukti.
Nuo jos atsiskirti buvo fiziškai skausminga. Kančios persismel­
kusi jos dejonė nuvilnijo mano kūnu, puikiai atspindėdama mano
paties jausmus. Kritau ant nugaros ir tučtuojau buvau nulaižytas La-
kio.
- Jis iš tiesų tave myli, - tarė Eva.
Ji apsivertė ant šono ir ištiesusi ranką pakasė jam paausį. Ačiū
Dievui, tai priviliojo jį pas ją. Lakis ėmė laižyti jos veidą ir ji su pasi­
tenkinimu sucypė, o aš, nepaisydamas maudžiančio penio, nusišyp­
sojau.

157
 Galėčiau skųstis prakeiktu šunimi, sekso ir miego stygiumi ir dar
daug kuo. Bet iš tikrųjų apie tobulesnį gyvenimą nė nesvajočiau.

Nuvykęs į ofisą, rytą praleidau darbų sūkuryje.

Netrukus turi pasirodyti naujas „GenTen“ žaidimų kompiuteris
ir nors sklido daugybė gandų, mums pavyko išlaikyti šį naująjį vir­
tualiosios realybės komponentą paslaptyje. Virtualioji realybė buvo
kuriama visur, bet „Cross Industries“ ištisus metus lenkė savo kon­
kurentus. Tiksliai žinojau, kad naujasis „LanCorp“ žaidimų kom­
piuteris „PhazeOne“ tebuvo greičiau veikianti jau rinkoje esančiųjų
rekonstrukcija su pažangesne optika. Jis galėtų konkuruoti nebent su
senesniu „GenTen“ modeliu.
Prieš pat pietus paskambinau motinai.
- Gideonai, - virpančiu balsu atsiduso. - Tikriausiai girdėjai?
- Taip. Apgailestauju, - jutau, kad jai skauda. - Jei ko nors reikės,
prašau man pranešti.
- Krisas staiga ėmė jaustis nelaimingas, gyvendamas santuokoje
su manimi, - su kartėliu tarė ji. - Ir tai, žinoma, mano kaltė.
Sušvelninau balsą, bet kalbėjau griežtai.
- Nenoriu būti nejautrus, bet smulkmenos manęs nedomina.
Kaip tu?
- Pasikalbėk su juo, - maldavimas buvo nuoširdus. Jos balsas lū­
žinėjo. - Pasakyk, kad jis suklydo.
Svarsčiau, kaip atsakyti. Mano siūloma pagalba buvo teisinė, o ne
asmeniška. Nieko asmeniško mūsų su motina santykiuose nebeliko.
Visgi ištariau:
- Tu mano patarimo girdėti nenorėsi, bet vis tiek pasakysiu. Gal
apgalvok psichologo pagalbą?
Tyla.
- Negaliu patikėti, kas jau kas, bet kad tai siūlytum tu.„
- Propaguoju tai, kuo pats užsiimu.

158
 Mano žvilgsnis nuslydo prie žmonos nuotraukos - dieną taip
nutikdavo dažnai. Eva pasiūlė man psichologo pagalbą netrukus po
to, kai pradėjome susitikinėti. Ji norėjo išpešti iš mūsų santykių šį tą
daugiau. O aš norėjau jos, tad sutikau. Iš pradžių tiesiog abejingai
vykdžiau nurodymus, bet dabar galiu pasakyti, kad tikrai buvo verta.
- Ji visa tai pradėjo, - sušnypštė motina. - Tu toks protingas vy­
ras, Gideonai, bet niekaip nepraregi, ką ji daro.
- Štai čia ir atsisveikinu, mama, - atsakiau, kol ji nespėjo manęs
išvesti iš kantrybės. - Paskambink, jei ko prireiks.
Padėjau ragelį ir lėtai apsukau kėdę ratu. Viduje virė nusivylimas
ir pyktis, atsirandantis kaskart pabendravus su motina, bet šiandien
tai jutau stipriau nei įprastai. Gal dėl to, kad taip neseniai ją sapnavau
ir vėl išgyvenau tą akimirką, kai suvokiau, kad ji nepersigalvos, kad
sąmoningai pasirenka nematyti, o aš niekada nesuprasiu, kodėl ji taip
elgiasi.
Ištisus metus ieškojau jai pateisinimo. Sugalvojau krūvas prie­
žasčių, kodėl ji atsisakė mane ginti, kad bent kiek save paguosčiau.
Galiausiai suvokiau, kad ji daro tą patį, tik atvirkščiai, kad kuria is­
torijas, kodėl, esą, meluoju apie smurtą, padėsiančias jai susitaikyti
su savo sprendimu apsimesti, kad to niekada nebuvo. Tad lioviausi.
Ji nuvylė mane kaip motina, bet mieliau tikėjo, kad aš nuvyliau ją
kaip sūnus.
Taip ir gyvenome.
Vėl atsisukęs į stalą, pakėliau telefoną ir paskambinau broliui.
- Ko nori? - atsiliepė jis.
Mačiau susiraukusį jo veidą. Tokį nepanašų į manąjį. Kristoferis
vienintelis iš trijų mano motinos vaikų buvo panašesnis į savo tėvą
nei į mūsų motiną.
Jo kandumas, kaip buvo galima nuspėti, pažadino manyje troš­
kimą erzinti.
- Kaip malonu išgirsti tavo balsą. Kas dar?

159
 - Gana malti šūdą, Gideonai. Paskambinai pasidžiaugti? Pagaliau
išsipildė didžiausias tavo troškimas.
Atsilošiau krėsle ir pažvelgiau į lubas.
- Pasakyčiau, kad labai apgailestauju dėl to, kad tavo tėvai ski­
riasi, bet tu manimi nepatikėtum, tad kam vargintis. Todėl tik pasa­
kysiu, kad esu čia, jei tau manęs prireiktų.
- Eik po velnių, - ir padėjo ragelį.
Patraukiau telefoną nuo ausies ir kurį laiką laikiau jį ore. Priešin­
gai, nei manė Kristoferis, ne visada šitaip jo nemėgau. Buvo metas,
kai džiaugiausi jį turįs. Kurį laiką jis man buvo bičiulis. Brolis. Tą
priešiškumą, kurį jutau dabar, jis užsitarnavo. Bet tai nesvarbu, nes
visada juo rūpinsiuosi ir stebėsiu, kad jis nesukluptų per stipriai, pa­
tinka jam tai ar ne.
Padėjęs telefoną į vietą, grįžau prie darbų. Juk privalau pasirū­
pinti, kad turėčiau laisvą savaitgalį. Būdamas su žmona planavau
būti niekam nepasiekiamas.

Nužiūrinėjau visiškai atsipalaidavusį priešais mane sėdintį daktarą

Peterseną. Jis vilkėjo tamsius, laisvus džinsus, į juos buvo susikišęs
baltus marškinius ir atrodė besijaučiantis labai patogiai, kaip visada.
Svarsčiau, ar taip elgiasi sąmoningai, norėdamas atrodyti kuo ma­
žiau pavojingas. Jis jau žinojo apie mano patirtį su psichologais ir
suprato, kodėl mane jie visada šiek tiek baugins.
- Kaip praėjo savaitgalis Vestporte? - paklausė jis.
- Ar ji jums skambino?
Anksčiau Eva, norėdama įsitikinti, kad su daktaru Petersenu ap­
tarsiu tam tikrus dalykus, pati iš anksto jam apie tai prasitardavo.
Niurzgėjau dėl to ir manęs tai dažniausiai nedžiugindavo, bet ją mo­
tyvavo meilė man, tad negalėjau skųstis.
- Ne, - jis švelniai, kone meiliai nusišypsojo. - Mačiau jūsų su Eva
nuotraukas.
Tai mane nustebino.
160
 - Nepasakyčiau, kad jūs iš tų, kurie skaito geltonąją spaudą.
- Žmona skaito. Ji man parodė nuotraukas, nes jos jai pasi­
rodė labai romantiškos. Turiu su ja sutikti. Judu atrodėte labai
laimingi.
- Tokie ir esame.
- Kaip sutari su Evos šeima?
Atsilošiau, uždėjau ranką ant ranktūrio.
- Ričardą Stentoną pažįstu daugelį metų, o ir Moniką bent keletą.
- Socialiniai ir darbo santykiai labai skiriasi nuo santykių su uoš­
viais.
Jo įžvalgumas mane graužė. Bet buvau nuoširdus.
- Buvo... nejauku. Bet be reikalo, susidorojau su tuo.
Daktaras Petersenas nusišypsojo plačiau.
- Kaip?
- Sutelkiau dėmesį į Evą.
- Tai laikeisi atokiai nuo kitų?
- Ne labiau nei visada.
Jis kažką pasižymėjo savo planšetėje.
- Ar po mudviejų susitikimo ketvirtadienį nutiko dar kas nors?
Gudriai išsišiepiau.
- Ji atnešė man šunį. Šunytį.
Jis pažvelgė į mane.
- Sveikinu.
Gūžtelėjau pečiais.
- Eva dėl to labai laiminga.
- Tai jos šuo?
- Ne. Ji atgabeno visus reikmenis ir įbruko man.
- Tai rimtas įsipareigojimas.
- Jam viskas bus gerai. Gyvūnai moka savimi pasirūpinti, - jis
taip kantriai ir lūkestingai laukė, kad pridūriau: - Mano patėvis pa­
davė skyrybų dokumentus.
Daktaras Petersenas kryptelėjo galva ir nužiūrėjo mane.
161
 - Nuo uošvių ir naujo šuns per kelias minutes perėjome prie tavo
tėvų skyrybų. Tai didžiuliai pokyčiai žmogui, siekiančiam stabilumo.
Tai buvo akivaizdu, tad nieko nepridūriau.
- Atrodai įspūdingai santūrus, Gideonai. Tai dėl to, kad reikalai
su Eva klojasi puikiai?
- Neįtikėtinai gerai.
Žinojau, kad lyginant su praėjusios savaitės susitikimu kontras­
tas buvo pribloškiantis. Anąkart nevaldomai panikavau dėl skyrybų
su Eva, buvau persigandęs ir nerimavau, kad galiu ją prarasti. Aiš­
kiai prisiminiau tuos kankinančius jausmus, bet dabar buvo sunku
patikėti, kad tada taip greitai jiems pasidaviau. Tas beviltiškas vyras
atrodė man svetimas, nebegalėjau su juo susitapatinti, ypač dėl to, ką
jau buvau apie save sužinojęs.
Jis lėtai linktelėjo.
- Kaip visus tris minėtus dalykus surikiuotum nuo svarbiausio iki
mažiausiai svarbaus?
- Priklausytų nuo to, kaip vertinate svarbumą.
- Tiesa. Kuris iš jų patį paveikė labiausiai?
- Šuo.
- Ar jis turi vardą?
Sulaikiau šypseną.
- Jo vardas Lakis.
Jis kažkodėl pasižymėjo tai.
- Ar pirktum Evai gyvūną?
Klausimas mane pribloškė. Atsakiau nė nesusimąstęs.
-Ne.
- Kodėl?
Kurį laiką pagalvojau.
- Kaip minėjote, tai įsipareigojimas.
- Ir piktiniesi, kad ji privertė tave įsipareigoti?
-Ne.
- Ar turi Lakio nuotraukų?
162
 Susiraukiau.
- Ne. Ko siekiate?
- Nesu tikras, - jis pasidėjo planšetę ir pažvelgė man į akis. - Pa­
lauk minutėlę.
- Gerai.
- Gyvūnas yra didelė atsakomybė, tai panašu į įsivaikinimą. Jis
kliaujasi tavimi, tu jį maitini ir suteiki pastogę, bičiuliaujiesi ir myli.
Šunims to reikia daug labiau nei katėms ar kitiems augintiniams.
- Esu tai girdėjęs, - sausai tariau.
- Turi šeimą, kurioje gimei, ir šeimą, kurią sukūrei vesdamas, bet
laikaisi atokiai nuo jų abiejų. Jųveikla ir mėginimai su tavimi suartėti
iš esmės neveikia, nes tu to neleidi. Jie griauna tavo gyvenimo tvarką,
tad laikaisi nuo jų patogiu atstumu.
- Nematau čia nieko blogo. Aš tikrai ne vienintelis, manantis, kad
šeimą pasirenki.
- Ką pasirinkai, išskyrus Evą?
- Tai... nebuvo pasirinkimas.
Įsivaizdavau ją tokią, kokią pamačiau pirmą kartą. Buvo išsiruo­
šusi sportuoti, veidas nedažytas, nuostabus kūnas apglėbtas aptemptų
sportinių drabužių. Visai kaip tūkstantis kitų moterų Manhatano sa­
loje, bet ji smogė man kaip žaibas, nors pati manęs nė nepastebėjo.
- Nerimauju, kad ji tau virto būdu susitaikyti su savimi, - tarė
daktaras Petersenas. - Radai žmogų, kuris tave myli ir tavimi tiki,
kuris palaiko ir suteikia jėgų. Daugeliu atžvilgių atrodo, kad ji vie­
nintelė, kuri kada nors iš tiesų tave supras.
- Šiuo klausimu ji unikali.
- Ne tokia ir unikali, - draugiškai tarė jis. - Skaičiau kai kurių
tavo kalbų nuorašus. Statistiką žinai.
Taip, žinojau, kad viena iš keturių mano turėtų moterų buvo pa­
tyrusi seksualinę prievartą. Bet tai nekeičia fakto, kad nė viena jų
manyje nežadino tokio giminingumo kaip Eva.
- Jei turite tikslą, daktare, norėčiau, kad prie jo ir eitumėte.
163
 - Noriu, kad atkreiptum dėmesį į potencialią tendenciją užsi­
sklęsti su Eva ir atsiriboti nuo visų kitų. Paklausiau, ar dovanotum
jai gyvūną, nes atsakymo nenumaniau. Tai šiek tiek nukreiptų jos
dėmesį ir meilę nuo tavęs, nors tavo visas dėmesys ir meilė ir toliau
liktų nukreipti vien tik į ją.
Beldžiau pirštais į sofos ranktūrį.
- Jaunavedžiams tai nėra neįprasta.
- Tai neįprasta tau, - jis palinko į priekį. - Ar Eva paaiškino, ko­
dėl padovanojo Lakj?
Delsiau, tokius intymius dalykus mieliau pasilaikyčiau sau.
- Ji nori, kad patirčiau daugiau besąlygiškos meilės.
Jis nusišypsojo.
- Ir esu tikras, kad jai bus labai malonu stebėti, kaip atsakai tuo
pačiu. Ji labai stengėsi, kad atsivertum jai ir man. Dabar, kai tai pa­
vyko, ji norės, kad atsivertum kitiems. Kuo didesnis jos artimųjų ra­
tas, tuo ji laimingesnė. J tą ratą ji norės įtraukti ir tave, o ne leisti tau
ją iš ten ištraukti.
Mano krūtinė išsipūtė, ėmiau giliai, lėtai kvėpuoti. Jis teisus, kad
ir kaip nenorėčiau to pripažinti.
Daktaras Petersenas vėl atsilošė ir toliau kažką rašė į savo plan­
šetę, suteikdamas man laiko suvokti tai, ką pasakė.
Paklausiau jo kai ko, kas man nedavė ramybės.
- Kai papasakojau jums apie Hju...
Jis sutelkė į mane visą dėmesį.
- Taip?
- Neatrodėte nustebęs.
- Ir tau įdomu kodėl, - žvelgė į mane draugiškai. - Mačiau tam
tikrus ženklus. Galėčiau pasakyti, kad priėjau tokią išvadą, bet tai ne
visai tiesa.
Pajutau kišenėje suvibruojant telefoną, bet nekreipiau dėmesio,
nors žinojau, kad vos keli žmonės gali apeiti nustatymus, kuriuos
įjungdavau per susitikimus su daktaru Petersenu.
164
 - Eva pas mane atėjo netrukus po to, kai atsikraustė į Niujorką, -
tęsė jis. - Ji manęs paklausė, ar įmanoma, kad du seksualinį smurtą
patyrę žmonės sukurtų prasmingus santykius. Vos po kelių dienų ir
pats su manimi susisiekei. Paklausei, ar be to, kad susitinku su tavimi
ir Eva drauge, galėčiau susitikti ir atskirai vien su tavimi.
Mano širdis ėmė greičiau plakti.
- Tada jai to dar nebuvau sakęs. Nesakiau kurį laiką, kai jau lan­
kėmės pas jus dviese.
Bet sapnavau košmarus, siaubingus, kurių dabar gerokai suma­
žėjo.
Mano telefonas vėl suvibravo, išsitraukiau jį.
- Atsiprašau.
Angusas. Aš užkabinėto durųy- buvo pirma jo žinutė. Antra: Tai
skubu.
Mano nugara sustingo. Be išties rimtos priežasties Angusas ma­
nęs netrukdytų. Atsistojau.
- Turiu eiti, - pasakiau daktarui Petersenui.
Jis padėjo planšetę ir pakilo.
- Ar viskas gerai?
- Jei ne, esu tikras, kad viską sužinosite ketvirtadienį.
Paskubomis paspaudžiau jam ranką ir išėjau iš kabineto. Praėjęs
pro tuščią registratūrą atsidūriau koridoriuje. Ten stovėjo paniuręs
Angusas. Laiko jis nešvaistė.
- Policija apartamentuose su Eva.
Kraujas gyslose sustingo. Nužingsniavau prie lifto, Angusas žengė
koja kojon su manimi.
- Kodėl?
- Enė Lukas pateikė kaltinimus dėl priekabiavimo.

165
 7

Drebančiomis rankomis pyliau šviežią kavą į tris puodelius. Negalė­

čiau pasakyti, ar jos drebėjo iš susierzinimo, ar iš baimės. Gal ir dėl
to, ir dėl to. Buvau policininko duktė, tad supratau nerašytas taisykles,
kuriomis vadovavosi teisingumo sergėtojai. O po visko, ką su Gideo-
nu patyrėme dėl Neitano mirties, dabar stengiausi saugotis dvigubai.
Bet su manimi pasikalbėti norėjo ne detektyvai Greivs ir Mična
iš Žmogžudysčių skyriaus. Negalėjau nuspręsti, ar dėl to baiminuosi
daugiau, ar mažiau. Jie bent jau pažįstami velniai, kaip sakoma. Ir
nors Šelės Greivs šalininke nepavadinčiau, ji visgi užbaigė bylą, nors
buvo atsakiusi toli gražu ne į visus klausimus.
Šį sykį ant slenksčio pasirodė pareigūnai Penja ir Viliams.
O pas mane juos atsiuntė Enė Lukas. Ta prakeikta kalė.
Teko nutraukti savo susitikimą su Bleru Esu - žinojau, kad dizai­
neriui neišvengiamai teks praeiti pro pareigūnus vestibiulyje, išėjus
iš privataus lifto. Neturėjau laiko jaudintis, ką jis apie tai pamanys.
Likusi viena išnaudojau laiką - paskambinau Rauliui ir paprašiau
surasti Arašą Madanį. Norėjau paskambinti Gideonui, bet jis buvo su
daktaru Petersenu, o tai man atrodė svarbiau. Su policija susitvarky­
siu. Žinojau pagrindus: turėk advokatą ir kalbėk glaustai. Nesiplėtok
ir nesakyk, ko neklausia.
Sustačiau tris puodelius ant padėklo ir ėmiau ieškoti indelio grie­
tinėlei.

166
 - Nesivarginkite, panele Tramel, ~ tarė pareigūnas Penja, kai abu
su partnere, po pažasčia pasispaudę kepures, užėjo į virtuvę.
Penja buvo vaikiško veido, dėl to atrodė jaunesnis, nei tikriausiai
buvo. Spėju, jis maždaug mano metų, Viliams buvo smulki, goslių
formų juodaodė skvarbiomis policininkės akimis, išduodančiomis,
kad ji matė tai, ko aš pamatyti niekada nenorėčiau.
Buvau paprašiusi jų palaukti svetainėje, bet jie atsekė iš pas­
kos. Dėl to jaučiausi medžiojama - buvau tikra, kad to jie ir
siekia.
- Nieko tokio, - nebesistengiau elegantiškai patiekti grietinėlės ir
tiesiog pastačiau kartoninį pakelį ant spintelės. - Be to, laukiu savo
advokato, tad kol kas iš tiesų nelabai turiu, ką veikti.
Pareigūnė Viliams šaltai mane nužiūrinėjo, lyg svarstydama, ko­
dėl jaučiu poreikį turėti advokatą.
Neturėjau teisintis, bet žinojau, kad nepakenks paaiškinti jiems,
kodėl imuosi atsargumo priemonių.
- Mano tėtis policininkas Kalifornijoje. Išdėtų mane į šuns die­
nas, jei žinotų, kad neklausau jo patarimo.
Pasičiupau iš spintelės išimtą cukrų, padėjau ant padėklo ir nu­
nešiau jį prie stalo.
- Kur Kalifornijoje? - paklausė Penja ir pasiėmė puodelį neba­
lintos kavos.
- Ošensaide.
- San Diege, ar ne? Puiku.
- Taip.
Viliams į kavą šliūkštelėjo šlakelį grietinėlės ir įsidėjo daug cu­
kraus - jo įsibėrė tiesiai iš dėžutės.
- Ar ponas Krosas čia?
- Susitikime.
Neatitraukdama akių nuo manęs, ji pakėlė puodelį prie lūpų.
- Kas tas vyrukas, kurį sutikome išeinantį?

167
 Sąmoningai nerūpestingas jos tonas privertė mane nudžiugti, kad
pasikviečiau Arašą. Nė akimirką nepatikėjau, kad klausimas buvo
bereikšmis.
- Bleras Esąs. Interjero dizaineris, darome su juo remontą.
- Gyvenate čia? - paklausė Penja. - Buvome užsukę į butą Aukš­
tutiniame Vest Saide, girdėjome, kad jis jūsų.
- Kraustausi.
Jis atsirėmė į salelę valgomajame ir apsižvalgė.
- Nebloga vietelė.
- Ir aš taip manau.
Viliams pagavo mano žvilgsnį.
- Ar seniai susitikinėjate su Gideonu Krosu?
- Tiesą sakant, ji už manęs ištekėjusi, - tarė Gideonas, staiga pa­
sirodęs ant slenksčio.
Penja atsitiesė ir greitai nugurkė. Viliams taip trenkė puodelį ant
stalo, kad net kava išsitaškė.
Gideonas visus nužvelgė, mudviejų žvilgsniai susitiko. Jis atrodė
tobulai: kostiumas nepriekaištingas, kaklaraištis tvarkingai surištas,
tamsūs plaukai rėmino gražų, laukinį veidą. Jausmingas lūpas supo
vos matomi šereliai. Jie ir seksualus plaukų ilgis suteikė civilizuotam
vyrui pavojingo žavesio.
Net tarp mudviejų stovintys policininkai nesukliudė man, vos jį
išvydus, pajusti didžiulio geismo.
Stebėjau, kaip jis eina prie manęs, kaip nusimeta švarką, lyg du
manęs apklausti atėję policininkai būtų natūraliausias dalykas pa­
saulyje. Permetęs švarką per aukštos kėdės atkaltę, jis atsistojo greta
manęs, paėmė iš rankų kavą ir pabučiavo į smilkinį.
- Gideonas Krosas, - tarė jis, ištiesdamas ranką pareigūnams. - O
čia mūsų advokatas, Arašas Madanis.
Tik tada pastebėjau, kad už mano vyro į virtuvę įėjo ir Arašas.
Panašu, kad pareigūnai, kaip ir aš, visą dėmesį sutelkę į Gideoną, jo
irgi nepastebėjo.
168
 Arašas, neįtikėtinai savimi pasitikintis, tamsus, išvaizdus ir be pa­
stangų apžavintis vyras, užėjęs į kambarį tuoj jį užvaldė ir plačiai išsi­
šiepęs prisistatė. Skirtumas tarp jo ir Gideono buvo akivaizdus. Abu
buvo elegantiški, gražūs ir šaltakraujiški. Abu mandagūs. Bet Arašas
atrodė pasiekiamas, perprantamas, o Gideonas - bauginantis ir šaltas.
Pakėliau akis į savo vyrą, šis siurbtelėjo mano kavos.
- Norėtum juodos?
Jis paglostė mano nugarą, bet neatitraukė akių nuo pareigūnų ir
Arašo.
- Mielai.
- Gerai, kad jūs čia, pone Krosai, - tarė Penja. - Daktarė Lukas
kaltinimus pateikė ir jums.

- Na, tikras smagumėlis, - po valandos tarė Arašas, palydėjęs pa­

reigūnus į liftą.
Gideonas nudiegė jį akimis ir įgudusia ranka atkimšo butelį mal-
beko vyno.
- Jei taip supranti smagumą, tau reikia dažniau išeiti į žmones.
- Ketinau tai padaryti šįvakar, su tokia karšta blondine, bet tu
man paskambinai.
Arašas prisitraukė prie salelės aukštą kėdę ir atsisėdo.
Surinkau visus puodelius ir sudėjau į kriauklę.
- Ačiū, Arašai.
- Nėra už ką.
- Spėju, kad į teismo salę žengi ne taip dažnai, bet kai žengsi, no­
rėčiau tai pamatyti. Tu nepakartojamas.
Jis išsišiepė.
- Būtinai pranešiu.
- Nedėkokjam už tai, kad dirba savo darbą, - sumurmėjo Gideo­
nas ir įpylė tamsaus raudonojo vyno į tris taures.
- Dėkoju jam už tai, kad savo darbą dirba gerai, - atkirtau vis dar
negalėdama atsižavėti AraŠo pasirodymu.
169
 Advokatas buvo žavingas ir nuginkluojantis, kuklus, kai to rei­
kėjo tikslui pasiekti. Jis visus atpalaidavo ir leido jiems kalbėti, o pats
ieškojo tinkamiausio kampo pulti.
Gideonas susiraukė.
- Tai kaip manai, kokio velnio aš jam tiek moku? Kad susimautų?
- Nurimk, šaunuoli, - ramiai tariau. - Neleisk tai kalei tavęs pa­
veikti. Ir nekalbėk su manimi tokiu tonu. Su savo draugu irgi.
Arašas man mirktelėjo.
- Manau, jis pavydi, kad taip tau patinku.
- Cha! - bet tada pamačiau, kaip Gideonas spigino žvilgsniu į
Arašą, ir mano antakiai šovė aukštyn. - Rimtai?
- Grįžkime prie reikalo. Kaip tai sutvarkysi? - paklausė mano vy­
ras, per taurės kraštą žvilgsniu nudiegdamas savo advokatą.
- Sutvarkysiu jūsų privirtą košę? - paklausė Arašas, o rudose
akyse sušvito tylus juokas. - Abukart judu, nuvykdami į Enės darbo
vietą, ją puikiai apginklavote. Jums velniškai pasisekė, kad ji pagra­
žino savo istoriją, mesdama Evai kaltinimą dėl grasinimo smurtu. Jei
būtų sakiusi tik tiesą, būtų įvariusi jus abu į kampą.
Priėjau prie šaldytuvo ir ėmiau traukti ingredientus vakarienei.
Visą vakarą priekaištavau sau, kad buvau tokia kvaila. Niekada ne­
būčiau pagalvojusi, kad ji savo noru būtų atskleidusi klaikų romaną
su Gideonu. Ji juk turėtų būti pavyzdinga psichinės sveikatos ben­
druomenės narė, o jos vyras - puikiai vertinamas pediatras.
Nuvertinau ją. Ir neklausiau Gideono, kai jis mane įspėjo, kad ji
pavojinga. Rezultatas - ji gali pagrįstai kaltinti Gideoną, kad įsiveržė
į jos kabinetą susitikimo su pacientu metu, ir mane, kad užsipuoliau
ją darbe po dviejų savaičių.
Arašas paėmė Gideono jam atšiauriai paduotą taurę.
- Apygardos prokuroras pats nuspręs, ar patraukti ją atsakomy­
bėn dėl to, kad melagingai pranešė apie incidentą, bet teigdama, kad
Eva ją lietė, nors apsaugos įrašai to nerodo, ji pasirodė kaip nepati­
kima liudytoja. Beje, labai pasisekė, kad turite tuos įrašus.
170
 Sužinojusi, kad Gideonui iš tiesų priklausė pastatas, kuriame
dirbo Enė Lukas, labai nenustebau. Mano vyras troško kontrolės, tad
šitaip valdyti abiejų Lukasų darbo vietas buvo labai jam būdinga.
- To nereikėtų nė sakyti, - tęsė Arašas, - bet, susidūrus su bepro­
čiais, nereikia leistis su jais į kalbas.
Gideonas, žiūrėdamas į mane, kilstelėjo antakį. Tai erzino, bet jis
buvo teisus. Taip man ir sakė.
Advokatas įspėjamai į mus dirstelėjo.
- Pasistengsiu, kad klaidingi jos kaltinimai būtų atmesti, ir pasi­
žiūrėsiu, ar pavyks nusverti bylų jūsų naudai apkaltinant priekabia­
vimu ją pačią. Pamėginsiu gauti ir apsaugos orderius tau bei Keriui
Teilorui, bet vis vien jums visiems nuo jos reikia laikytis labai, labai
atokiai.
- Būtinai, - patikinau jį ir, praeidama pro savo vyrą, nepraleidau
progos sučiupti puikaus, stangraus jo užpakaliuko.
Jis gudriai dirstelėjo į mane per petį. Nusiunčiau jam bučinį.
Mane jaudino, kad jis bent truputėlį manęs pavydi. Įspūdingiau­
sias Arašo bruožas buvo tas, kad jis sugebėjo atsilaikyti prieš Gide-
oną, nors pranokti jo tikrai negalėtų. Mačiau, kad, esant reikalui,
Arašas gali būti lygiai toks pat bauginantis kaip mano vyras, bet tai
nebuvo tipinė jo būdo savybė.
Gideonas pavojingas buvo visada. Niekas niekada nemanė kitaip.
Tai mane beprotiškai traukė, supratau, kad niekada negalėčiaujo paža­
boti. Ir, Dieve, jis pribloškiantis. Ir pats tai žino. Žino, kaip mane žavi.
Bet žaliaakis pavydo monstras vis vien gebėjo jį nugalėti.
- Liksi vakarienės? - paklausiau Arašo. - Dar nežinau, ką gamin­
siu, bet sugadinome tavo planus ir dėl to blogai jaučiuosi.
- Dar anksti, - Gideonas truktelėjo vyno. - Gali persiplanuoti.
- Mielai likčiau vakarienės, - gudriai šypsodamasis tarė Arašas.
Negalėjau atsispirti norui Gideoną dar paliesti, tad siekteldama
savo taurės ranka perbraukiau jam per šlaunį. Atsitraukdama krūti­
mis brūkštelėjau per nugarą.
171
 Gideonas žaibo greičiu pačiupo mano riešą. Suspaudė jį ir ma­
nimi nuvilnijo geidulingas jaudulys.
Atgręžė mėlynas akis.
- Nori maištauti? - paklausė šilkiniu balsu.
Akimirksniu beviltiškai jo užsigeidžiau. Jis atrodė toks šaltas ir
nesuvokiamai civilizuotas, toks šaltakraujis, kad kone prašėsi būti iš­
dulkintas. Nė pats nenutuokė, kaip stipriai.
Išgirdau tylų urzgesį. Nepaleisdamas mano riešo, Gideonas pa­
žvelgė per salelę į Arašą.
- Paduok telefoną.
Arašas atsisuko į mane ir papurtė galvą, bet nusigręžęs ištraukė iš
Gideono švarko telefoną.
- Kaip tu jį pakenti, aš niekada nesuprasiu.
- Jis puikus lovoje, - sučiulbau, - ir ten jis nebūna paniuręs, tad...
Gideonas truktelėjo mane prie savęs ir krimstelėjo ausį. Mano
speneliai tučtuojau sustangrėjo. Jis vos girdimai suurzgė man prie
kaklo, nors abejoju, kad jam rūpėtų, jei Arašas nugirstų.
Alsiai kvėpuodama atsitraukiau ir pamėginau susitelkti į maisto
gaminimą. Dar nebuvau sukusis Gideono virtuvėje, tad nenutuo­
kiau, kur kas sudėta ar ko jis turi, išskyrus tai, ką pastebėjau ruoš­
dama kavą policijai. Radau svogūną, susiieškojau peilį ir pjaustymo
lentelę. Kad ir kokia pamaloninta jaučiausi dėl sujaudinimo, turėjau
užsiimti kuo nors kitu, kad dar labiau nebeįaudrinčiau mudviejų.
- Taip, - atsidusęs į ragelį tarė Gideonas. - Ateinu.
Pakėliau akis.
- Turi kažkur važiuoti?
- Ne. Angusas atneša Lakį.
Išsišiepiau.
- Kas tas Lakis? - paklausė Arašas.
- Gideono šuo.
Advokatas atrodė kaip reikiant priblokštas.
- Turi šunį?
172
 - Dabar taip, - apmaudžiai tarė Gideonas ir išėjo iš virtuvės.
Kai po akimirkos grįžo su besiraitančiu ir džiugiai jam žandikaulį
laižančiu Lakiu, sutirpau. Štai jis, su liemene ir marškiniais, pramo­
nės milžinas, pasaulio galiūnas, o negali atsispirti mieliausiam šune­
liui.
Pakėliau jo telefoną, atrakinau ir nufotografavau.
Šitą reikės įrėminti, kuo greičiau.
Kartu parašiau ir Keriui: Labas, čia Eva. Nori užsukti į apartamen­
tus vakarienės?
Akimirką luktelėjau jo atsakymo, tada padėjau Gideono telefoną
ant stalo ir ėmiau pjaustyti.
i

- Reikėjo man paklausyti tavęs dėl Enės, - tariau Gideonui, kai

atsisveikinę su Arašu grįžome į svetainę. - Atleisk.
Jo ranka ant mano nugaros pasislinko toliau ir apglėbė per lie­
menį.
- Nereikia.
- Tave tikriausiai erzina, kad tenka taikstytis su mano užsispy­
rimu.
- Tu puiki lovoje ir ten nesi užsispyrusi, tad...
Nusijuokiau, atgal gavusi savo pačios žodžius. Buvau laiminga.
Praleidau vakarą su juo ir Arašu, stebėjau, koks atsipalaidavęs ir ra­
mus jis yra su draugu, sukausi apartamentuose lyg savo namuose...
- Jaučiuosi ištekėjusi, - sumurmėjau suvokusi, kad iki šiol taip
nesijaučiau. Turėjome žiedus ir buvome ištarę priesaiką, bet tai buvo
vestuvių ceremonijos dalis, ne realybė.
- Ir turėtum, - atsakė jis su man jau pažįstama arogancija, - nes
tokia esi ir būsi visą likusį gyvenimą.
Įsitaisėme ant sofos, pažvelgiau į jį.
-Otų?
Jo žvilgsnis nuklydo į aptvarą prie židinio, kur miegojo Lakis.
- Klausi, ar jaučiuosi prijaukintas?
173
 - Taip niekada nebus, - tariau sausai.
Gideonas tiriamai į mane pažvelgė.
- O nori, kad būtų?
Perbraukiau delnu per jo šlaunį, nes tiesiog negalėjau susival­
dyti.
“ Ne.
- Šįvakar... Tau patiko, kad Arašas liko.
Nudiegiau jį akimis.
- Juk tu nepavydi savo advokatui, ką? Tai būtų juokinga.
- Ir man tai nepatinka, - susiraukė jis. - Bet ne tai turėjau ome­
nyje. Tau patinka turėti svečių.
- Taip, - susiraukiau. - O tau ne?
Jis nusisuko ir papūtė lūpas.
- Neprieštarauju.
Sustingau. Gideono namai buvo jo tvirtovė. Iki manęs jis niekada
nesivesdavo čia moterų. Maniau, kad kviesdavosi draugus, bet gal
ne? Gal apartamentai buvo vieta, kur jis nuo visų slėpėsi?
Siektelėjau jo rankos.
- Atleisk, Gideonai. Reikėjo tavęs paklausti. Nepagalvojau apie
tai, nors derėjo. Tai tavo namai...
- Mūsų namai, - pataisė jis ir vėl pažvelgė į mane. - Dėl ko atsi-
prašinėji? Turi visas teises elgtis taip, kaip nori. Neturi manęs niekam
prašyti leidimo.
- O tu neturėtum jaustis, tarsi būtų braunamasi į tavo namus?
- Mūsų namus, - rėžė jis. - Turi tai suvokti, Eva. Greitai.
Krūptelėjau staiga žybtelėjus jo įtūžiui.
- Tu pyksti.
Jis atsistojo ir apėjo kavos stalelį, jo kūnas vibravo nuo įtampos.
- Ką tik jauteisi ištekėjusi, o dabar elgiesi taip, tarsi būtum viešnia
mano namuose.
- Mūsų namuose, - pataisiau. - Vadinasi, jais dalijamės ir tu turi
teisę pasakyti, kad mieliau svečių nekviestume.
174
 Gideonas perbraukė ranka plaukus - tai buvo akivaizdus augan­
čio susierzinimo ženklas.
- Man dėl to nusišikt.
- Bet elgiesi atvirkščiai, - ramiai tariau.
- Po velnių, - jis atsisuko į .mane rankomis įsispendęs į siaurus
klubus. - Arašas yra mano draugas. Kodėl man turėtų rūpėti, kad
ruoši jam vakarienę?
Nejau grįžtame atgal prie pavydo?
- Vakarienę ruošiau tau, o jį pakviečiau prisijungti.
- Gerai. Tebūnie.
- Neatrodo, kad būtų gerai, nes tu užsiraukęs.
-Ne.
Na, aš sutrikusi, todėl tuoj užsirauksiu pati.
Jis sukando dantis. Nusisuko, priėjo prie židinio ir nužvelgė šei­
mos nuotraukas, kurias buvau sustačiusi ant atbrailos.
Staiga pasigailėjau taip padariusi. Pati pirma pripažinsiu, kad
spaudžiau jį keistis greičiau, nei derėtų. Supratau jo norą turėti prie­
globstį, ramią vietą, kur galima atsipalaiduoti. Norėjau jam tai su­
teikti, troškau, kad mūsų namai ir būtų tokia užuovėja. Jei paversiu
juos vieta, kurios Gideonas vengia, jei jam kada pasirodys lengviau
tiesiog vengti manęsytai sėkmingai sugriausiu tą santuoką, kurią ver­
tinau labiau nei bet ką kita.
- Gideonai, prašau, kalbėk su manimi, - gal aš jam ir tai apsunki­
nau. - Jei peržengiau ribą, turi man pasakyti.
Jis vėl į mane atsisuko, buvo susiraukęs.
- Apie ką čia kalbi?
- Nežinau. Nesuprantu, kodėl taip ant manęs pyksti. Padėk man
suprasti.
Gideonas susierzinęs atsiduso ir nukreipė į mane atidų, it lazerinį
žvilgsnį, matantį visas mano paslaptis.
- Jei pasaulyje nebūtų nieko kito, tik tu ir aš, neprieštaraučiau. Bet
tauto nepakaktų. -’
175
 Sutrikusi atsilošiau*Jo smegenys - labirintas, kurio niekada ne­
perprasiu.
- Neprieštarautum, jei amžinai būtume tik tu ir aš? Jokių konku­
rentų, kuriuos galėtum traiškyti? Jokių planų užkariauti pasaulį? -
purkštelėjau. - Mirtinai nuobodžiautum.
- Taip manai?
- Žinau tai.
- O tu? - paklausė jis. - Kaip išsisuktum be draugų, kuriuos galė­
tum pasikviesti, be pašalinių, į kurių gyvenimą galėtum kištis?
Prisimerkiau.
- Aš nesikišu.
Jis kantriai į mane žvelgė.
- Ar tau pakaktų manęs, jei nebūtų nieko kito?
- Nieko kito ir nėra.
- Eva, atsakyk į klausimą.
Nė nenutuokiau, iš kur jam kilo tokios mintys, bet dėl to buvo tik
lengviau atsakyti.
- Beprotiškai mane žavi, žinai? Tu niekada nebūni nuobodus.
Gyvenimo vienumoje, tik dviese neužtektų, kad tave perprasčiau.
- Ar galėtum būti laiminga?
- Jei tu būtum tik mano? Tai būtų rojus, - nusišypsojau. - Turiu
fantazijų apie Tarzaną. Tu Tarzanas, aš Džeinė.
Jo pečiai akivaizdžiai atsipalaidavo, o lūpose sušmėžavo šyp­
sena.
- Mes susituokę jau mėnesį. Kodėl tik dabar apie tai girdžiu?
- Pamaniau, kad palauksiu keletą mėnesių, prieš atskleisdama vi­
sas keistenybes.
Gideonas apdovanojo mane viena iš tų retų, plačių šypsenų ir
mano smegenys sutirpo.
- Papasakok tą fantaziją.
- Ak, na žinai, - nerūpestingai numojau ranka. - Namelis medyje,
strėnjuostė. Karšta pakankamai, kad tavo odą padengtų prakaito
176
lašeliai, bet ne per daug. Geistum dulkintis, bet neturėtum patirties.
Turėčiau tave išmokyti.
Jis spoksojo į mane.
- Turi seksualinę fantaziją, kurioje aš skaistus?
Prireikė didžiulių pastangų nenusijuokti iš jo nuostabos.
- Visais atžvilgiais, - kuo rimčiausiai tariau. - Iki manęs niekada
nematei krūtų ir putės. Turėčiau parodyti tau, kaip mane liesti, kas
man patinka. Tu greitai mokytumeisi, bet tada pašėltum. Tau būtų
vis negana.
- Tai realybė, - jis pasuko į virtuvę. - Kai ką tau turiu.
- Strėnjuostę?
Jis atsakė per petį:
- O gal jos turinį?
Nusišypsojau. Beveik tikėjausi, kad grįš su vynu. Atsitiesiau. Kai
grįžo, jo rankoje pamačiusi kažką mažo ir ryškiai raudono, spalvą ir
formą atpažinau - „Cartier“.
- Dovana?
Gideonas užtikrintais, seksualiais žingsniais priėjo prie manęs.
Susijaudinusi pakilau ant kelių.
- Duok čia, duok čia.
Jis papurtė galvą ir iškėlęs ranką atsisėdo.
- Dar ne tavo, kol nedaviau.
Atsisėdau atgal ir pasidėjau rankas ant šlaunų.
- Atsakymas į tavo klausimus... - jis perbraukė pirštų galais man
per skruostą. - Taip, jaučiuosi vedęs.
Mano širdis suplazdėjo.
- Grįžti namo pas tave, - sumurmėjo jis, spoksodamas į mano
lūpas, - stebėti, kaip mūsų virtuvėje gamini vakarienę. Net ir kai tas
prakeiktas Arašas kartu. Noriu to. Tavęs. Gyvenimo, kurį kuriame.
- Gideonai... - gerklę degino ašaros.
Jis nuleido akis į raudoną aksominį maišelį rankoje. Atidarius jį, į
delną iškrito du platinos pusmėnuliai.
177
 - Oho! - mano ranka šovė prie kaklo.
lis pagavo mano kairįjį riešą ir švelniai prisitraukė sau į skreitą,
priglausdamas jame ir pusę apyrankės. Kitą pusę ištiesė man, kad
matyčiau viduje išgraviruotą tekstą.

VISADA MANO. AMŽINAI TAVO. - GIDEONAS

- O, vaikyti, - iškvėpiau stebėdama, kaip mano vyras prisega vir­

šutinę apyrankės pusę prie apatinės. - Dėl to tau taaaip pasiseks...
Jam švelniai nusijuokus, dar labiau jį įsimylėjau.
Apyrankė buvo puošta varžto motyvu, besitęsiančiu per visą ilgį,
o šonuose buvo du tikri varžtai, kuriuos jis užveržė nedideliu atsuk­
tuvu.
- Tai, - jis iškėlė atsuktuvą, - yra mano.
Stebėjau, kaip jis įsideda jį į kišenę - supratau, kad be jo apyran­
kės nenusiimsiu. Nors ir nenorėjau. Jau branginau ją - romantiškos
jo sielos įrodymą.
- O šitai, - apžergiau jo klubus, o rankas uždėjaujam ant pečių, -
yra mano.
Jis sučiupo mano liemenį ir atlošė galvą, siūlydamas savo kaklą
ieškančioms mano lūpoms. Jis nepasidavė. Jis atsidavė ir man tai pui­
kiai tiko.
- Neškis mane į lovą, - sukuždėjau braukdama liežuviu per jo
ausies kriauklę.
Jutau, kaip įsitempia jo raumenys, kaip laikydamas mane be pa­
stangų atsistoja, lyg būčiau besvorė. Sumurkiau iš pasitenkinimo, o
jis pliaukštelėjo man per užpakalį ir, kilstelėjęs dar aukščiau, išsinešė
iš svetainės.
Alsavau, mano širdis daužėsi. Rankos klajojo, vėlėsi jo plaukuose,
glostė pečius, atrišo kaklaraištį. Norėjau pasiekti jo odą, pajusti ją.
Lūpomis godžiai bučiavau jo veidą, kur tik galėjau pasiekti.

178
 Jis ėjo tikslingai, bet neskubėdamas. Kvėpavo ramiai ir lygiai. Ele­
gantišku, lengvu spyriu atidarė duris.
O Dieve, tokia jo savitvarda vedė mane iš proto.
Jis pamėgino paguldyti mane ant lovos, bet aš laikiausi įsikibusi.
- Negalėsiu tavęs nurengti, jei manęs nepaleisi, - vien tik kimus
balsas išdavė jo geismą.
Paleidau ir jam dar nespėjus atsitiesti, atsagsčiau liemenę.
- Tu nusirenk.
Jis stumtelėjo mano ranką, kad galėtų nusirengti pats. Sulaikiusi
kvapą stebėjau, kaip jis tai daro.
Įdegusios, mano dovanotais žiedais puoštos jo rankos, įgudusiai
atrišančios kaklaraištį... Ar gali būti kas erotiškiau?
Traukiamo šilko šnabždesys. Nerūpestingai žemėn numestas ka­
klaraištis. Karštis jo akyse, matančiose, kaip jį stebiu.
Tai buvo baisiausia kančia, bet prisiverčiau tverti. Beprotiškai
geidžiau jį paliesti, bet valdžiausi. Laukiau jo, troškau jo. Versdama
save laukti, kankinau mus abu, tad tai buvo mažiausia, ko nusipel­
niau.
Pasiilgau jo. Pasiilgau jo tokio.
Jo marškinių apykaklė prasivėrė, jis atsisegė ją, atidengdamas sti­
prų kaklą, paskui krūtinę. Norėdamas mane paerzinti, pasiekęs sagą
tuoj po krūtinės raumenimis, sustojo ir ėmė atsiseginėti sąsagas.
Lėtai po vieną jas nusisegė, atsargiai ir dėmesingai pasidėjo ant
spintelės prie lovos.
Tyliai sudejavau. Neviltis šėlo manyje, tekėjo gyslomis it galin­
giausias afrodiziakas.
Gideonas nusimetė marškinius ir liemenę, jo pečiai įsitempė ir
vėl atsipalaidavo.
Jis tobulas. Kiekvienas jo kūno colis. Kiekvienas tvirtas raumuo
po šiurkščiai šilkine oda. Nieko gyvuliško. Nieko ne per daug.
Išskyrus jo penį. Jėzau.

179
 Suspaudžiau šlaunį kai jis nusispyrė batus ir ilgomis, stipriomis
kojomis nusimovė kelnes bei trumpikes. Mano lytis tino ir maudė,
kraujas plūdo į patį mano centrą, slidus tarpkojis geidulingai drėko.
Jis atsitiekė, tvirti jo pilvo raumenys įsitempė. Šlaunų raumenys
tiesėsi iki pat plačios, ilgos varpos, kylančios aukštyn tarp kojų.
- O Dieve, Gideonai.
Plati galvutė buvo drėgna. Sunkios jo sėklidės kabėjo, atsverda-
mos gysloto penio svorį. Jis buvo didingas, gražus pačia primityviau­
sia prasme, beprotiškai vyriškas. Pamačius jį, manyje pabudo viskas,
kas moteriškiausia.
Apsilaižiau lūpas, į burną staiga pritvinko seilių. Norėjau jo para­
gauti, išgirsti jo palaimą, kol dar nepaskendau savojoje, justi, kaip jis
dreba ir tirta, kai privedu jį prie pat ribos.
Gideonas suėmė ranka savo erekciją ir ėmė šiurkščiai glamonėti
ją nuo šaknies iki galiuko, pumpavo, kol galvutę papuošė drėgmės
perlas.
- Jis tavo, angele, - šiurkščiai tarė jis. - Imk.
Nusiritau nuo lovos ir palengva leidausi ant kelių.
Jis tvirtai sučiaupė lūpas ir pačiupo mane už alkūnės.
- Nuoga.
Buvo sunku atsistoti, nuo geismo linko kojos. Dar sunkiau sekėsi
atsispirti pagundai nusiplėšti visus drabužius vienu kartu. Drebė­
dama atsirišau berankovę susiaučiamą palaidinę, pasistengiau gun­
dančiai ją nusimesti.
Pamatęs nėriniuotą liemenėlę, jis šnypšdamas įkvėpė - išsidavė,
kad valdytis darosi sunku. Mano krūtys buvo sunkios ir jautrios, spe­
neliai kieti.
Gideonas žingtelėjo prie manęs, rankas pakišo po petnešėlėmis ir
leido jas žemyn, kol atsidūriau ištiestuose jo delnuose. Užsimerkiau
ir tyliai suvaitojau, jis švelniai suspaudė, svėrė mano krūtis, paskui
nykščiais perbraukė spenelius.

180
 - Nereikėjo tavęs nurengti, - įsitempęs tarė. Bet jo prisilietimas
sakė ką kita. Kad aš graži. Seksuali. Kad jis nemato nieko kito.
Jam atsitraukus sudejavau, iškart pasiilgusi jo rankų.
Jo akys buvo tokios tamsios, atrodė lyg juodos.
- Paduokjas man.
Pasimuisčiau, mano lytis tvinksėjo. Gūžtelėjusi leidau nukristi
palaidinei, atsisegiau liemenėlę. Kai ji nuslydo mano rankomis, susi­
ėmiau krūtis ir kilstelėjau prie jo.
Gideonas erzinančiai kantriai palenkė galvą ir liežuvio galiuku
lėtai, neskubėdamas palaižė spenelį. Norėjau rėkti... trenkti jam...
daryti ką nors. Bet kąykad tik sugriaučiau tą prakeiktą jo savitvardą.
- Prašau, - begėdiškai maldavau. - Gideonai, prašau...
Jis ėmė čiulpti, stipriau Čiulpė giliai apžiojęs ir greitai, liežuvis
tūžmingai puolė įsijautrinusį spenelį. Užuodžiau gyvulišką jo geismą,
feromonus ir testosteroną, karštligiškai sujaudinto, gyvybingo vyro
kvapą. Jis kvietė mane, toks reiklus ir savininkiškas. Jutau jo trauką.
Jutau, kaip tirpstu, kaip pasiduodu.
Susvyravau, jis mane pagavo, nusvarino per ranką ir perėjo prie
kitos krūties. Čiulpė taip stipriai, kad skruostai įdubo, o mano kūnas
ritmiškai įsitempinėjo. Nuo pozos, kuria turėjau stovėti, kad jis ga­
lėtų mėgautis, skaudėjo nugarą ir tai mane beprotiškai jaudino.
Koviausi dėl jo. Jis dėl manęs nužudė. Mus siejo ryšys, pirmykš­
tis ir primityvus, neapibrėžiamas jokiomis sąvokomis. Jis galėjo imti
mane, naudotis manimi. Buvau jo. Priverčiau jį laukti, ojis man leido
ir nė nebuvau tikra, kad žinau už ką. Bet dabar jis man primena, kad
galiu išeiti ir bandyti laikytis atokiai, bet mudu jungiančios grandi­
nės visada bus jo rankose. Ir jis prisitrauks mane atgal, kai tik pano­
rės, nes priklausau jam.
Visada mano.
- Nelauk, - mano rankos įsivėlė į jo plaukus. - Išdulkink. Man
reikia tavo penio savyje...

181
 Jis apsuko mane, palenkė virš lovos ir prispaudė ranka tarp men­
čių, o kita siektelėjo nugaroje buvusio kelnių užtrauktuko. Atsegda­
mas truktelėjo jį ir suplėšė medvilnę.
- Ar tu su manimi? - suurzgė jis ir kyštelėjęs ranką į kelnes suėmė
mano sėdmenis.
- Taip! O Dieve, taip... - ir jis tai žinojo, bet vis vien paklausė.
Visada primindavo man, kad valdau aš, kad leidimą jam duodu aš.
Viena ranka smaukdamas mano kelnes žemyn iki kelių, visiškai
jas suplėšė, kita laikė įsikibęs man į plaukus. Buvo šiurkštus, nekan­
trus. Suėmęs kelnaites su juostele, ištempė jas, medžiaga įsirėžė man
į odą ir galiausiai pertrūko.
Įkišęs ranką tarp surakintų mano kojų, delnu suėmė lytį. Virpė­
dama išsiriečiau.
- Kristau, kokia tu šlapia, - jis įkišo pirštą vidun. Ištraukė. Įkišo
du. - Man taip stovi.
Jautrūs audiniai siurbė vidun besiveržiančius jo pirštus. Jis atsi­
traukė ir ėmė trinti, glamonėti mano klitorį. Šliejausi prie jo pirštų
galų, tyliai aimanavau ir maldavau, kad spaustų stipriau.
- Nebaik, kol atsidursiu tavyje, - suurzgė jis, abiem rankomis
suėmė už klubų ir prisitraukęs mane įrėmė plačią varpos galvutę į
mano plyšį.
Akimirką sustingau, sunkiai ir garsiai alsavau. Tadajis įsiskverbė.
Surikau į čiužinį rangydamasi, kad jį sutalpinčiau, buvau plačiai iš­
tempta ir perpildyta.
Jis laikė mane iškėlęs, pėdomis nesiekiau žemės. Suko klubus,
užėmė visą ertmę manyje, varpa skverbėsi vis gilyn. Spaudžiau jį,
pulsavau iš skuboto malonumo.
- Viskas gerai? - rėžė jis, pirštais nerimastingai minkydamas
mano kūną.
Atsispaudžiau rankomis, skausmingai priartėjau prie viršūnės.
-Dar.

182
 Per ausyse ūžiantį kraują išgirdau jį suvaitojant mano vardą. Jo
penis dar labiau pritvinko ir pailgėjo, tada trūkčiodamas ėmė lie­
tis stipriomis srovėmis. Atrodė, kad tai tęsiasi amžinybę, gal taip ir
buvo. Jis ėmė dulkinti mane jau kone baigdamas ir po akimirkos bu­
vau užtvindyta karšta, kremine sėkla. Pajutus jį, orgazmas užliejo ir
mane. Jutau galingus jo spazmus, krečiančius visą mano kūną.
Nagais draskiau užtiesalą, mėgindama rasti atramą, o Gideonas
skverbėsi į mane, paskendęs tūžmingame malonume. Slidi jo sėkla
sušlapino mano lytines lūpas ir ėmė tekėti kojomis žemyn. Jis vaitojo
ir dulkino mane, suko klubus, skverbėsi gilyn. Praėjus vos kelioms
akimirkoms po pirmojo išsiveržimo, sudrebėjo ir išsiliejo dar sykį.
Pasilenkęs prie manęs, pabučiavo į petį, karštas ir greitas jo kvė­
pavimas nuvilnijo nuo prakaito šlapia mano nugara. Jo krūtinė ki­
lojosi man prie stuburo, į liemenį jsikirtę gniaužtai atsileido. Jis ėmė
glostyti mane, raminti. Pirštai susirado klitorį ir ėmė masažuoti, ža­
dinti mane, kviesti dar vieną sukrečiantį orgazmą.
Prigludusios prie mano odos jo lūpos judėjo. Angele... Kartojo vėl
ir vėl. Skausmingai. Beviltiškai. Alsiai.
Visada tavo.
Jis nesitraukė iš manęs, buvo standus ir vėl pasiruošęs.

Gulėjau lovoje prisiglaudusi Gideonui prie šono. Aš be kelnių, jis

nuogas, didingas jo kūnas vis dar drėgnas nuo prakaito.
Mano vyras gulėjo išsipleikęs ant nugaros, viena raumeninga
ranka permesta virš galvos, kita apglėbusi mane, pirštai nejučiomis
kilo ir leidosi mano kūnu.
Gulėjome nuogi ant paklodžių, jo kojos išskėstos, varpa pusiau
sustandėjusi, kylanti bambos link. Ji žvilgėjo šviestuvų prie lovos
skleidžiamoje šviesoje, drėgna nuo jo ir manęs. Kvėpavimas buvo tik
bepradedantis rimti, jo širdies plakimas prie mano ausies lėtėjo. Jis
gardžiai kvepėjo nuodėme, seksu ir Gideonu.

185
 - Nepamenu, kaip atsidūrėme lovoje, - sumurmėjau gerkliniu,
kone užkimusiu balsu.
Gideono krūtinėje sukunkuliavo juokas. Jis pasuko galvą ir pri­
spaudė lūpas man prie kaktos.
Prisiglaudžiau arčiau, užmečiau ranką jam ant liemens ir stipriai
įsikibau.
- Tau viskas gerai? - švelniai paklausė jis.
Atlošiau galvą ir pažvelgiau į jį: buvo nuraudęs ir suprakaitavęs,
plaukai prilipę prie smilkinių ir kaklo. Jo kūnas veikė it gerai sutepta
mašina, atlaikanti sekinantį kovos menų krūvį. Dulkinimasis jo ne­
išvargino - galėtų tai daryti visą naktį ir nenugeibti. Jį sekino pastan­
gos susivaldyti kiek įmanoma ilgiau, kol aš pakvaišiu dėl jo taip, kaip
jis kvaišo dėl manęs.
- Išdulkinai man smegenis, - nusišypsojau, jaučiausi apsvai­
gusi. - Mano kojų ir rankų pirštai tvinkčioja.
- Buvau šiurkštus, - jis palietė mano klubą. - Palikau tau mėlynę.
- Mmm... - užsimerkiau. - Žinau.
Pajutau, kaip jis pasimuisto, pakyla ir užstoja man šviesą.
- Tau tai patinka, - sumurmėjo jis.
Pažvelgiau į jį, palinkusį virš manęs. Paliečiau jo veidą, pirštų ga­
liukais perbraukiau antakį ir žandikaulį.
- Dievinu tavo savitvardą. Ji mane jaudina.
Jis sučiupo dantimis mano pirštus, paleido juos.
- Žinau.
- Bet kai ją prarandi... - atsidusau prisiminusi. - Mane veda iš
proto žinojimas, kad galiu tave taip įaudrinti, kad šitaip manęs geidi.
Jis nuleido galvą, kakta palietė manąją. Prisitraukė mane artyn ir
pajutau, kad jo penis vėl ima standėti.
- Labiau nei bet ko kito.
- Ir manimi pasitiki, - mano glėbyje jis atsipalaiduodavo.
Laukinė jo aistra neslėpė jo pažeidžiamumo, priešingai - at­
skleidė jį.
184
 - Labiau nei bet kuo kitu, - be jokių pastangų remdamasis ant
rankų, kad manęs nesutraiškytų, jis užgulė, paslėpė mano kūną sa­
vuoju nuo kulkšnių iki pečių. Jausmingas spaudimas vėl mane su­
jaudino.
Gideonas kryptelėjo galvą ir palietė savo lūpomis manąsias.
- „Crossfire“, - sumurmėjo.
„Crossfire“ - tai mano saugos žodis, jį sakydavau jam, kai nebe­
galėdavau ištverti, kai norėdavau, kad liautųsi daryti tai, ką darė.
Man jis tai sakydavo irgi tada, kai nebegalėdavo ištverti, bet ne­
norėjo, kad liaučiausi. Gideonui „Crossfire“ reiškė ryšį, gilesnį už
meilę.
Nusišypsojau.
- Ir aš tave myliu.

Apsikabinau pagalvę ir žvelgdama į spintą klausiausi Gideono dai­

navimo. Gailiai nusišypsojau. Jis nusiprausė ir rengėsi, akivaizdžiai
jautėsi energingas, nors rytą pradėjo dulkindamasis tol, kol mano
akyse sužibo žvaigždės.
Prireikė akimirkos, kol supratau, kokia tai daina. Atpažinusi pilve
pajutau drugelius. Pagalvojau: pagaliau. Nesvarbu, ar niūniuoda­
mas mintyse jis girdėjo Ettos James ar Beyonce versiją. Aš girdėjau
jo balsą, žemą ir pilną niuansų, dainuojantį apie mėlyną dangų ir jį
užkerinčias šypsenas.
Išėjo rišdamasis tamsiai pilką kaklaraištį, atsegta liemene ir per
petį permestu švarku. Lakis išlėkė iš paskos - niekada nuo jo neat­
silikdavo. Šį rytą išleistas iš savo aptvaro, šunytis virto šeimininko
šešėliu.
Gideonas nuleido akis į mane. Apakino širdžių ėdiko šypsena.
- Štai ir mes, - išdainavo.
- O štai ir aš. Sulyginta su žeme po ištisų valandų sekso. Nema­
nau, kad galėčiau atsistoti, o tu... - mostelėjau į jį. - Nesąžininga.
Kažką ne taip darau.
135
 Gideonas atsisėdo ant sujauktos lovos krašto, atrodė nepriekaiš­
tingai. Pasilenkęs mane pabučiavo.
- Primink man... Kiek kartų baigiau vakar naktį?
Nudiegiau jį akimis.
- Panašu, kad nepakankamai, nes, vos tik saulei pakilus, buvai ir
vėl pasiruošęs.
- Otas tik įrodo, kad „kažką darai labai taip“, - jis nubraukė plau­
kus nuo mano skruosto. - Labai norėčiau likti namie, bet turiu su­
tvarkyti reikalus, kad mėnesiui galėtume dingti. Kaip matai, esu labai
motyvuotas.
- Tai kalbėjai rimtai?
- O manei, kad ne? - jis patraukė antklodę ir suėmė mano krūtį.
Sučiupau jo ranką, jam nespėjus vėl manęs sujaudinti.
- Visas mėnuo medaus. Bent vieną kartą tikrai nuvarysiu tave
nuo kojų. Aš pasiryžusi.
- Nejaugi? - jo akys džiaugsmingai švietė. - Tik kartą?
- Prašaisi, šaunuoli. Kai baigsiu, maldausi, kad palikčiau tave ra­
mybėje.
- Taip niekada nenutiks, angele. Nė per milijoną metų.
Jo pasitikėjimas savimi man buvo iššūkis.
Vėl užsitempiau antklodę.
- Dar pažiūrėsime.

186
 8

Angusui įėjus į mano kabinetą, pakėliau akis nuo skaitomo elektroni­

nio laiško. Savo kepurę jis laikė rankose, sustojo priešais mano stalą.
- Vakar apieškojau Terenso Lukaso kabinetą, - tarė jis. - Neradau
nieko.
To ir tikėjausi, tad nenustebau.
- Gali būti, kad Hju Enei viską tiesiog papasakojo, ir jokių įrašų
nėra.
Jis niūriai linktelėjo.
- Beieškodamas ištryniau visus Evos apsilankymo įrodymus jų
kietuosiuose diskuose ir jų kopijas. Ištryniau ir vaizdo įrašą su ta­
vimi ir Eva. Patikrinau - apsaugos jis niekada neprašė kopijos, tad
jei paims pavyzdį iš žmonos ir pats nuspręs pateikti kaltinimus, tau
neturėtų nieko grėsti.
Toks tas Angusas, visada apgalvojantis visas galimybes.
- Argi tai nesudomintų policijos? - atsilošiau. - Prarasti Lukasai
turi tiek pat, kiek ir aš.
- Jie kalti, bičiuli. Tu ne.
- Viskas niekada nebūna taip paprasta.
- Turi viską, ko norėjai ir ko nusipelnei. Jie negali nieko iš tavęs
atimti.
Išskyrus mano savigarbą ir draugų bei kolegų pagarbą. Taip sun­
kiai dirbau, kad tai atgaučiau po labai viešos tėvo gėdos. Tie, kurie

187
norėjo manyje atrasti silpnybių, apsidžiaugs. Bet dabar tai nekėlė
man tokio nerimo, kokį būtų kėlę kadaise.
Angusas teisus. Susikroviau turtus, be to, turiu Evą.
Jei užtikrinti jos ramybę reiškia pasitraukti iš viešumos, taip ir
padarysiu. Apgalvojau tai jau tada, kai grėsmę vis dar kėlė Neitanas
Barkeris. Eva buvo pasiruošusi slėpti mūsų santykius nuo pasaulio,
kad apsaugotų mane nuo bet kokio skandalo, galinčio kilti dėl jos
praeities. Aš taip aukotis neketinau. Slėptis. Vogti akimirkas drauge.
Viešumoje apsimetinėti, kad nesame taip stipriai ir negrįžtamai įsi­
mylėję.
Dabar buvo kitaip. Ji man būtina kaip oras. Apsaugoti jos laimę
buvo svarbiau nei bet kada. Žinojau, ką reiškia būti smerkiamam dėl
kažkieno kito nuodėmių, ir niekada neleisčiau to pajusti savo žmo­
nai. Priešingai, nei ji manė, galėjau gyventi nevaldydamas nieko, kas
susiję su „Cross Industries“.
Neleisčiau dienų, apsijuosęs prakeikta strėnjuoste ir vaidindamas
Tarzaną, bet tarp dviejų kraštutinumų yra patogus vidurys.
- Įspėjai mane dėl Enės, - papurčiau galvą. - Reikėjo tavęs pa­
klausyti.
Jis numojo ranka.
- Kas padaryta - padaryta. Enė Lukas - suaugusi moteris. Gali
prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Ką darai>bičiuli? - paklausė jis, kai Enė įlipo į bentlį tą pirmąją
naktį. Ateinančias savaites jis vis aiškiau reiškė savo nepritarimą, kol
vieną dieną, kalbėdamasis su manimi, pakėlė balsą. Pasibjaurėjęs sa­
vimi, kad baudžiu moterį, kuri man nieko nepadarė, išsiliejau ant jo
ir liepiau prisiminti savo vietą.
Tas trumpas, skausmingas žvilgsnis, kurį jis tučtuojau paslėpė,
mane persekios iki kapo duobės.
- Atsiprašau, - tariau, žvelgdamas jam į akis. - Dėl to, kaip el­
giausi.
Jo veidą suraukšlėjo maža šypsenėlė.
188
 - Atsiprašymas nebūtinas, bet aš jį priimu.
- Ačiū.
Per garsiakalbį pasigirdo Skoto balsas.
- Atvyko „PosIT“ komanda. Be to, skambina Arnoldas Ričis.
Sako, ilgai netruks.
Pažvelgiau į Angusą norėdamas sužinoti, ar jis dar turi man
ką svarbaus. Jis nerūpestingai atsisveikino paliesdamas antakį ir
išėjo.
- Sujunk, - tariau Skotui.
Palaukiau, kol užsidegs raudona lemputė, tada atsiliepiau per gar­
siakalbį.
- Kur tu?
- Ir tau labas, drauguži, - pasisveikino Arnoldas, jo balsą spal­
vino itališkas akcentas. - Girdėjau, kad šią savaitę pražiopsojau judu
su Eva restorane.
- Puikiai papietavome.
- Kitaip ir būti negalėjo. Ir vakarienė pas mus nebloga.
Sūpausi kėdėje.
- Tu Niujorke?
- Taip, organizuoju tavo bernvakarį, todėl ir skambinu. Jei turi
planų šį savaitgalį, atšauk.
- Mudu su Eva būsime išvykę.
- Ji bus išvykusi. Kaip supratau iš Šonos, išvykusi iš šalies. Tu irgi
būsi išvykęs. Likęvyrukai sutinka. Priversime tave bent kartą išsineš­
dinti iš Niujorko.
Buvau taip priblokštas pirmųjų Arnoldo žodžių, kad kone negir­
dėjau nieko kito.
- Eva niekur iš šalies nevažiuos.
- Apie tai tau reikės kalbėtis su ja ir jos draugėmis, - ramiai tarė
jis. - O mes vykstame į Rio.
Atsistojau. Po velnių. Evos nėra „Crossfire“. Negalėjau nusileisti
liftu ir ją susirasti.
189
 - Paprašysiu Skoto suorganizuoti skrydį, - tęsė jis. - Išvykstame
penktadienį vakare ir grįžtame pirmadienį, kad spėtum į darbą, jei
jausiesi pakankamai ambicingas.
- Kur vyksta Eva?
- Nė nenutuokiu. Šoną nesakė, nes tai ne tavo reikalas. Tik pra­
nešė, kad jų nebus savaitgalį, o man derėtų tave užimti, nes Keris
nenori, kad kištumeisi.
- Ne jam spręsti, - rėžiau.
Jis patylėjo.
- Pyktis ant manęs niekuo nepadės, Gideonai. Be to, drauguži, jei
ja nepasitiki, nederėtų vesti.
Stipriau suspaudžiau telefoną.
- Arnoldai, tu artimiausias mano draugas. Bet tai pasikeis, jei dėl
su Eva susijusių reikalų neišsitrauksi galvos iš subinės.
- Tu klysti dėl manęs, - skubiai pataisė jis. - Jei norėdamas apsi­
drausti, kad niekur nepabėgs, įkalinsi ją, galiausiai neteksi. Tai, kas
vaikiną daro romantišku, vyrą paverčia dusinančiu.
Suvokęs, kad jis bando man patarti, ėmiau skaičiuoti iki dešim­
ties. Suskaičiavau iki septynių.
- Negaliu patikėti.
- Nesuprask manęs netinkamai. Arašas mane tikina, kad ji ge­
riausia, kas tau yra nutikę. Sako, kad niekada nematė tavęs laimin­
gesnio ir kad ji tave dievina.
- Sakiau tą patį.
Arnoldas balsu iškvėpė.
- Įsimylėję vyrai nėra geriausi liudininkai.
Susierzinimą pakeitė linksmumas.
- Kodėl judu su Arašu aptarinėjate mano asmeninį gyvenimą?
- Draugai taip elgiasi.
- Draugės. Jūs suaugę vyrai. Turėtumėte rasti geresnį užsiė­
mimą, - pabarbenau krumpliais į stalą. - Ir norit, kad praleisčiau
savaitgalį Brazilijoje su krūva liežuvautojų?
190
 - Klausyk, - ramybė jo balse mane erzino. - Manhatanas ne­
bemadingas. Aš irgi myliu šį miestą, bet manau, kad jo žavesį išsė-
mėme. Ypač kai tokia proga.
Išsišiepęs pro langą žvelgiau į mylimą miestą. Tik Eva žinojo apie
viešbučio kambarį, kurį laikiau nuolat rezervuotą. Mano „dulkini-
mosi lizdelis“, kaip sakė ji. Prieš susipažindamas su Eva moteris už­
siimti seksu vesdavausi tik ten. Tai buvo saugu. Neasmeniška. Ten
buvo neįmanoma ką nors apie mane sužinoti, išskyrus tai, kaip atro­
dau nuogas ir kaip mėgstu dulkintis.
Išvyka iš Niujorko tada reikšdavo, kad pasidulkinti neteks, tad,
žinoma, visada reikalaudavau, kad bastytumėmės netoli namų.
- Gerai. Nesiginčysiu, - reikės visa tai aptarti su Eva ir Keriu, bet
Arnoldui tai nė motais.
- Puikumėlis. Leisiutau grįžti prie darbo. Pasikalbėsime savaitgalį.
Baigėme skambutį. Pro stiklinę sieną pažvelgiau į Skotą ir pakė­
liau vieną pirštą, norėdamas parodyti, kad man reikia dar minutėlės.
Pakėliau išmanųjį ir paskambinau Evai.
- Labas, šaunuoli, - atsiliepėji, kalbėjo gundančiu ir džiugiu balsu.
Pasimėgavau tuo, leidau kūną užlieti malonumui ir karščiui. Jos
balsas, visada toks gerklinis, pastaruoju metu buvo dar kimesnis.
Prisiminiau ilgą naktį, jaudulio kupinas jos aimanas, riksmus, jai
baigiant.
Naujas mano tikslas buvo tokį jos balsą išsaugoti amžiams, ne­
leisti nubalti skruostams ir praeiti lūpų patinimui, priversti ją žengti
lėtai ir geidulingai, vis dar jaučiant mane savyje. Kad ir kur benueitų,
turėtų būti akivaizdu, kaip dažnai ir skrupulingai ją dulkinu. Savo
kūne tai akivaizdžiai jutau: mano galūnės buvo atsipalaidavusios,
šiek tiek linko keliai - nors niekada to nepripažinčiau.
- Ar pasikeitė tavo savaitgalio planai? - paklausiau.
- Gal gersiu daugiau vitaminų, - paerzino ji, - bet šiaip ne. Labai
nekantrauju.
Murkiantis jos balsas mane sujaudino.
191
 - Girdėjau, kad draugai savaitgalį ketina mus išskirti, organizuoja
bernvakarį ir mergvakarį.
- Štai kaip, - tyla. - Tikėjausi, kad visi apie tai pamirš.
Nusišypsojau - troškau, kad ji tą šypseną pamatytų.
- Galėtume pabėgti kur nors, kur jie mūsų nerastų.
- Gerai būtų, - ji atsiduso. - Manau, tokie dalykai skirti daugiau
jiems nei mums. Tai paskutinė jų proga pasimėgauti mumis taip,
kaip anksčiau.
- Tos dienos baigėsi, kai su tavimi susipažinau, - bet žinojau, kad
Evai jos dar nesibaigė. Ji laikėsi įsikibusi savo nepriklausomybės ir,
kaip visada, stengėsi išsaugoti draugus.
- Keistas ritualas, ar ne? - susimąstė ji. - Du žmonės įsipareigoja
vienas kitam visam gyvenimui, o jų draugai išsiveda juos, prigirdo ir
ragina paskutinį kartą elgtis blogai.
Visas seksualus žaismingumas, su kuriuo ji pradėjo pokalbį, buvo
dingęs. Mano žmona - labai pavydi moteris. Žinojau tai ir buvau
susitaikęs, kaip ir ji buvo priėmusi mano savininkiškumą.
- Plačiau tai aptarsime šįvakar.
- Smagu, - atsakė ji visai nedžiugiai.
Bent šiokia tokia paguoda. Mieliau įsivaizdavaują mėginančią iš­
kęsti savaitgalį be manęs nei besilinksminančią.
- Myliu tave, Eva.
Jai užėmė kvapą.
- Ir aš tave myliu.
Padėjau ragelį, nuo pakabos nusikabinau švarką, bet persigalvo­
jau. Grįžau prie stalo ir paskambinau Keriui.
- Kas yra? - atsiliepė jis.
- Kur savaitgalį planuoji išsivežti mano žmoną?
Jis atsakė taip greitai, kad iš karto supratau, jog mano skambučio
tikėjosi.
- Tau nereikia to žinoti,
- Kurgi ne.
192
 - Neleisiu tau jos kontroliuoti, - įsitempęs tarė Keris, - kad ap­
saugininkai atmušinėtų visus bent kiek prie jos priartėjusius vyru­
kus, kaip Vegase. Ji suaugusi moteris. Gali apsiginti pati ir nusipelnė
pasilinksminti.
Tai štai, dėl ko visa tai.
- Tuo metu buvo švelninančių aplinkybių, Keri.
- Tikrai? - jo balsas tiesiog varvėjo sarkazmu. - Kokių gi?
- Neitanas Barkeris vis dar kvėpavo, o tu savo svetainėje buvai
ką tik surengęs prakeiktą orgiją. Negalėjau patikėti jos saugumo tau.
Tyla. Jis vėl prabilo jau kur kas ramesniu balsu.
- Klensis rūpinsis saugumu. Jai viskas bus gerai.
Giliai atsikvėpiau. Klensis ir aš vienas į kitą žvelgėme įtariai, nes
jis žinojo, ką padariau, kad Neitanas nebekeltų Evai grėsmės. Bet
Evai abu linkėjome to paties - laimės ir saugumo. Patikėjau jam ją,
žinojau, kad jis puikiai dirba savo darbą rūpindamasis Stentono ir
Monikos saugumu.
Pasikalbėsiu su juo asmeniškai, suvesiu jį su Angusu. Reikia su­
planuoti netikėtumus ir suderinti komunikaciją. Jeigu jai manęs pri­
reiks, turiu būti tikras, kad galėsiują kuo greičiau pasiekti.
Vien nuo šios minties mano skrandyje it akmuo nugulė.
- Evai reikia draugų ir aš noriu, kad ji pasilinksmintų.
- Puiku, - pakiliai tarė jis. - Mudu sutariame.
- Nesikišiu, Keri, bet turėk omenyje, kad niekam taip nerūpi jos
saugumas, kaip man. Tau ji yra tik dalis, o man - visas gyvenimas.
Nebūk užsispyręs ir susisiek su manimi, jei prireiktų. Ar aišku?
- Taip. Supratau.
- Jei tai padės tau pasijusti geriau, būsiu Brazilijoje.
Jis patylėjo.
- Aš dar nenusprendžiau, kur vyksime, bet linkstu prie Ibisos.
Patyliukais nusikeikiau. Iš Rio pasiekti ją užtruktų pusdienį.
Norėjau ginčytis - mielai pasiūlyčiau kitų vietų Pietų Ameri­
koje - bet kol kas prikandau liežuvį, pernelyg gerai prisimindamas
193
daktaro Peterseno komentarus apie Evai taip reikalingą platų pažįs­
tamųjų ratą. Tad tik tariau:
- Pranešk, ką nuspręsi.
- Gerai.
Baigęs pokalbį, čiupau ir užsimečiau švarką.
Buvau tikras, kad Eva ir daktaras Petersenas nesutiktų, bet drau­
gai ir šeima dažniausiai būna tikra rakštis subinėj.

Likusi popietė praėjo kaip planuota. Buvo beveik penkios, kai įžen­
gęs Arašas patogiai įsitaisė ant artimiausios sofos, plačiai atmetęs
rankas ant jos atkaltės.
Baigiau skambutį su vienu iš mūsų platintojų centrų Monrealyje
ir atsistojau pramankštinti kojų. Buvo laikas užsiėmimui su treneriu,
bet jis mane sudaužytų. Buvau tikras, kad Eva būtų labai patenkinta
sužinojusi, kaip mane išsekino.
Nors, žinoma, tai nesutrukdys man, dienai pasibaigus, vėl jos pa­
imti.
- Tikiuosi, yra gera priežastis, kodėl šitaip įsipatogini, - sausai
tariau Arašui, apeidamas savo stalą.
Jis pasipūtęs šyptelėjo.
- Diana Džonson.
Mano žingsnis sulėtėjo, jos vardo išgirsti nesitikėjau.
- O ką ji?
Arašas švilptelėjo.
- Tai tu ją pažįsti?
- Ji laisvai samdoma žurnalistė.
Priėjau prie baro ir iš šaldytuvo ištraukiau du atšaldytus buteliu­
kus vandens. Diana - ir viena iš mano dulkintų moterų, o tai pasi­
rodė buvusi siaubinga klaida dėl įvairiausių priežasčių.
- Gerai. Pameni karštą blondinę, kurią vakar vakare palikau ant
ledo?
Nekantriai į jį žvilgtelėjau.
194
 - Pasiskubink.
- Ji dirba leidyklos, gavusios teises į Korinos knygą, Teisės sky­
riuje. Papasakojo man, kad knygą už ją parašė Diana Džonson.
Kimiai iškvėpiau ir taip stipriai suspaudžiau buteliukus, kad iš jų
ėmė sunktis vanduo.
- Po velnių.
Žmona buvo įspėjusi mane dėl Dianos Džonson, o aš neklausiau.
- Leisk, atspėsiu, - nutęsė Arašas. - Panelę Džonson pažįsti bi-
bline prasme.
Apsigręžiau į jį ir priėjau. Mestelėjau jam butelį, tarp mudviejų
pasipylė purslai. Atsisukęs savąjį, atsigėriau.
Eva buvo teisi: mums reikia veikti išvien, tapti stipresne komanda.
Mudviem teks išmokti besąlygiškai pasitikėti - ir pasinaudoti - vie­
nas kito patarimais.
Draugas įsirėmė alkūnėmis į kelius ir paėmė buteliuką abiem ran­
komis.
- Dabar suprantu, kodėl taip skubėjai užmauti Evai žiedą. Pririšti
ją, kol nepaspruko spiegdama.
Arašas juokavo, bet jo veide mačiau nerimą. Jis atspindėjo ma­
nąjį. Ir iš tiesų, kiek mano žmona dar ištvers?
Atitraukiau buteliuką nuo lūpų.
- Na, tai puiki naujiena dienai pabaigti, - suniurnėjau.
- Kokia?
Mudu abu su Arašu atsisukome ir pamatėme pro kabineto duris
įplaukiančią Evą, nešiną tik telefonu. Ji vilkėjo tuos pačius sporti­
nius drabužius, kaip ir pirmą dieną, kai ją pamačiau. Dabar į uodegą
surišti jos plaukai buvo šviesesni ir trumpesni, kūnas lieknesnis ir
raumeningesnis. Bet ji visada liks ta mergina, kuri man atima amą.
- Eva, - Arašas pašoko.
- Labas, - ji apakino jį šypsena, priėjo prie manęs, pasistiebė ir
pakštelėjo į lūpas. - Labas, šaunuoli.
Nusileidusi susiraukė."A
195
 - Kas nutiko? Atėjatfne laiku?
Apglėbiau ją per liemenį ir prisitraukiau artyn. Dievinau jausmą,
kai jos kūnas glaudžiasi prie manojo - tai ramino tą nerimą, kurį
jaučiau, kai būdavome atskirai.
- Niekada, angele. Gali ateiti, kada panorėjusi.
Jos akys švietė.
- Mudvi su Megume kartu eisime į sporto klubą, bet atėjau per
anksti, tad pamaniau, užsuksiu. Leisiu tavo žavesiui mane motyvuoti.
Pakštelėjau jai į kaktą.
- Nepervark, - sumurmėjau. - Tave išsekinti - mano darbas.
Man atsitiesus, jos antakiai buvo suraukti.
- Rimtai. Kas yra?
Arašas atsikrenkštė ir mostelėjo durų link.
- Eisiu atgal į savo kabinetą.
Į jos klausimą atsakiau jam dar nespėjus išeiti.
- Diana parašė Korinos knygą.
Eva sustingo.
- Nejaugi?
- Ji žino apie Dianą? - Arašas žvelgė į mudu plačiomis akimis.
Žmona įdūrė į jį akis.
- Ir tu pažįsti Dianą?
Jis iškėlė rankas.
- Niekada nebuvome susitikę. Iki šiandienos nė nebuvau apie ją
girdėjęs.
Atsitraukusi iš mano glėbio, Eva nudiegė mane žvilgsniu.
- Sakiau tau.
- Žinau.
- Ką sakei? - paklausė Arašas, susikišdamas rankas į kišenes.
Ji paėmė iš manęs buteliuką ir klestelėjo į krėslą.
- Kad ja negalima pasitikėti. Ji užsiraukusi, nes jis ją nurengė, o
paskui atstūmė. Nors aš jos nekaltinu. Būčiau visiškai pažeminta, jei
parodyčiau, ką turiu, ir būčiau palikta ant ledo.
196
 Arašas vėl atsisėdo ant sofos.
- Krosai, turi problemų su potencija?
- Nori likti be darbo, Madani? - atsisėdau į kitą krėslą.
- Su Gideonu ji jau kartą žaidė „paslėpk dešrelę“, - tęsė Eva. - Ir
ta dešrelė jai labai patiko. Dėl to irgi jos nekaltinu. Jau sakiau, koks
jis geras lovoje.
Arašas patenkintas dirstelėjo į mane.
- Taip, sakei.
- Nuneša galvą. Kojų piršteliai užsiriečia ir...
- Dėl Dievo meilės, Eva, - sumurmėjau.
Ji nekaltai į mane dirstelėjo.
- Tik noriu šiek tiek nupasakoti kontekstą, mažuti. Ir įvertinti
tai, ką būtina. Na, bet vargšė Diana negalėjo apsispręsti, ar nekęsti
jo visa esybe, ar trokšti dulkinti, kol neteks proto. Kadangi pastarasis
variantas pasirodė esąs neįmanomas, ėmėsi pirmojo.
Pažvelgiau į ją.
- Baigei?
Žmona nusiuntė man oro bučinį ir gurkštelėjo vandens.
Arašas atsilošė.
- Taškai už tai, kad viską jai išklojai, - tarė man. - Tu šventoji,
Eva, dėl to, kad taikstaisi su juo ir jo paliktu įžeistų moterų pėdsaku.
- Ką galiu pasakyti? - ji papūtė lūpas. - Kaip tu sužinojai?
- Turiu ryšių leidykloje.
- A... Maniau, pati Diana ką nors pasakė.
- Nesakys. Jie nenori, kad išaiškėtų, jog knygą rašo ne Korina, tad
turi konfidencialumo sutartį. Dabar dėl jos tariasi.
Eva palinko į priekį ir ėmė krapštyti etiketę ant buteliuko. Prie
šlaunies gulintis jos telefonas suvibravo, ji pakėlė jį ir perskaitė žinutę.
- Jau eisiu. Megumė pasiruošusi.
Eva atsistojo. Mudu su Arašu pakilome drauge. Jau po akimirkos
ji buvo mano glėbyje ir užvertusi galvą laukė bučinio. Pabučiavau ją,
pasitryniau į jos nosį savąja ir ji atsitraukė.
197
 - Tau taip pasiseki; kad aš pasirodžiau, - ji grąžino man van­
denį. - Tik pagalvok, kiek dar bėdų prisidarytum, jei ir toliau vien­
gungiautum.
- Tu - pakankama bėda visam gyvenimui.
Ji atsisveikino su Arašu ir išėjo. Žvelgiau jai pavymui, nenorėjau,
kad išeitų. Praeidama pro Skotą, jam pamojavo ir dingo.
- Ar ji turi sesių? - paklausė Arašas, mudviem vėl atsisėdus.
- Ne, ji tokia vienintelė.
- Ei, pala, - parbėgusi šūktelėjo Eva.
Mudu su Arašu pašokome.
Ji sugrįžo.
- Jei jie tariasi, vadinasi, dar niekas nebuvo pasirašyta, taip?
- Taip, - atsakė Arašas.
Ji pažvelgė į mane.
- Gali priversti ją nepasirašyti.
Pakėliau antakius.
- Ir kaipgi man tai padaryti?
- Pasiūlykjai darbą.
Spoksojau į ją, galų gale ištariau:
-Ne.
- Nesakyk taip.
- Ne, - pakartojau.
Žmona pažvelgė į Arašą.
- Jūsų darbo sutartyse yra tokie dalykai kaip konfidencialumas,
nekonkuravimas ir panašiai, tiesa?
Arašas susimąstė.
- Suprantu, kur lenki, ir taip, yra. Bet tos nuostatos yra ribotos,
jos galioja ne viskam ir ne visada yra būtinos.
- Bet tai geriau nei nieko, ar ne? Laikyk priešus arti ir panašiai, -
ji lūkestingai į mane pažvelgė.
- Nežiūrėk taip į mane, Eva.
- Gerai. Tik pasiūliau. Turiu eiti, - ji pamojavo ir išbėgo.
19S
 Susierzinau, nes ji išėjo neatsisveikinusi ir nepabučiavusi. Vėl pa­
matyti ją išeinant... Antrą kartą buvo sunkiau.
Ji privertė mane laukti, kada galėsiu su ja pasimylėti. O dabar ne­
rūpestingai pasiūlė suvilioti kitą moterį.
Mano pažįstama ir mylima Eva niekada nebūtų taip pasielgusi.
- Nenori, kad knyga būtų išleista? - šūktelėjau jai pavymui.
Eva sustojo tarpduryje ir grįžtelėjo. Pakreipusi galvą pažvelgė į
mane.
-Ne.
Tiriantis jos žvilgsnis mane supykdė. Ji permatė mane kiaurai,
juto mano susierzinimą.
- Juk žinai, kad ji tikėtųsi iš manęs kur kas daugiau nei darbo.
- Tau tektų ją prisivilioti, - sutiko ji grįždama. - Tu tikras sal­
dainiukas, Krosai. Ir nė nesistengdamas puikiai moki būti nepasie­
kiamas. Jai tereikia pasirašyti ant punktyrinės linijos. Paskui galėsi
perkelti ją kad ir į Sibirą, jei tik ten rasi jai tinkamą darbą.
Kažkas jos balse mane pykdė, kaip ir tas žvilgsnis - lyg aplink
liūtą besisukančio tramdytojo, toks atsargus ir atidus, bet kartu ir
valdingas.
Išprovokuotas ėmiau ją erzinti.
- Verti mane kekše, kad gautum tai, ko nori.
- Jėzau, Krosai, - sumurmėjo Arašas. - Nebūk niekšas.
Eva prisimerkė, skaidri jos akių pilkuma apsiniaukė.
- Mėšlas. Tau reikėtų su ja paflirtuoti, o ne dulkinti. Tos knygos
noriu taip, kaip tu norėtum be perstogės klausytis „Auksinės“, bet
tu susitaikei su ta prakeikta daina, o aš galiu susitaikyti su prakeikta
knyga.
- Tai kam kalbėti apie jos įdarbinimą? - atkirtau, žengdamas
žingsnį jos link. - Nenoriu, kad ta supista moteris atsidurtų per my­
lią nuo manęs, ką jau kalbėti apie darbą.
- Tebūnie. Aš tik pasiūliau. Atėjusi supratau, kad dėl to nusimi­
nei, o man nepatinka, kai nusimeni...
199
 - Dėl Dievo meilės^aš nenusimenu!
- Žinoma, - nutęsė ji. - Iš tiesų. Tau labiau patinka „blogai nusi­
teikęs“? „Paniuręs“? „Įtūžęs“?Ar tai tau skamba vyriškiau?
- Norėčiau persimesti tave per kelį.
- Tik pamėgink ir prakirstų tavo seksualiąją lūpą, - atrėžė ji įpy­
kusi. - Manai, man patinka mintis, kad įkaitinsi tą kalę? Vien įsivaiz­
davus, kad su ja flirtuoji, suteiki jai vilties, kad išdulkinsi, man kyla
noras ką nors sulaužyti - gal net tavo nosį.
- Gerai.
Gavau tai, ko norėjau. Supykusi Eva negalėjo nuslėpti savo pa­
vydo. Ji visa degė juo, tirtėjo iš pykčio. O štai aš nusiraminau.
- Ir gal net Dianos pasitraukimas nieko nepakeis, - tęsė ji, vis
dar įtūžusi. - Leidėjas gali pasamdyti ką nors kitą, kas parašytų tą
sumautą knygą. Gal net ką nors nešališką, bet tavo buvusios meilužės
lenda iš visų urvų, tad jiems gali vėl pasisekti.
- Užteks, Eva.
- Neversčiau tavęs kekše vien tam, kad neišeitų knyga. Tu ge­
riausias šimtmečio meilužis. Už tave gaučiau porą tūkstančių per
valandą, mažiausiai.
- Po velnių! - šokau prie jos, bet ji pasitraukė į šalį.
- Ei, ei! - įsiterpė Arašas, staiga atsidūręs tarp mudviejų. - Kaip
tavo advokatas, privalau pabrėžti, kad žmonos erzinimas tau gali kai­
nuoti milijonus!
- Jam patinka erzinti moteris, - nesiliovė ji, šokinėdama pirmyn
atgal už Arašo, kad nuo manęs paspruktų. - Jį tai jaudina.
- Traukis iš kelio, Madani, - suurzgiau.
- Jis visas tavo, Arašai, - tėškė ji ir spruko.
Puoliau vytis. Pačiupau ją bebėgančią pro duris, griebiau už lie­
mens ir pakėliau į orą. Ji urgzdama blaškėsi.
Suleidau dantis jai į petį, ji sucypė ir į mus nukrypo bent tuzinas
akių porų. Tarp jų ir kaip tik tinkamu metu iš už kampo pasirodžiu­
sios Megumės.
200
 - Pabučiuok mane atsisveikindama, - pareikalavau.
- Tikrai nenorėtum, kad mano burna dabar atsidurtų prie tavęs.
Pametėjau ją ir ore apsukau veidu į save, o vos tik jai nusileidus,
aistringai pabučiavau. Bučinys buvo šlapias ir visai neelegantiškas.
Susitrenkėme nosimis. Bet man reikėjo pajusti jos lūpas prie savųjų,
šiltą jos odą mano rankose.
Ii krimstelėjo man į apatinę lūpą. Galėjo sužeisti, prakirsti iki
kraujo. Bet {kandimas buvo švelnus priekaištas, kaip ir sugniaužti ir
tempiami mano plaukai.
- Tu beprotis, - pasiskundė ji. - Kas, po velnių, tau darosi?
- Neišeik nepabučiavusi manęs.
- Tu rimtai? - ji spoksojo į mane. - Pabučiavau tave.
- Pirmą kartą. Ne antrą ir ne trečią.
- Nieko sau, - alsavo ji. Stipriau įsikibusi man į kaklą, pasikėlė ir
apsivijo kojomis mano liemenį. - Kodėl nepasakei?
- Nesiruošiu maldauti.
- Niekada ir nemaldauji, - ji palietė mano veidą. - Nurodinėji.
Nesiliauk.
- Kas tik tau neatleidžiama, kai esi bosas, - tarė Megumė Skotui,
kuris sėdėjo prie stalo, žvilgsnį pabrėžtinai įdūręs į kompiuterį.
Skotas išmintingai nieko jai neatsakė.
O štai Arašas nebuvo toks apdairus:
- Trumpalaikė beprotybė, sukelta priešvestuvinio jaudulio, ar ne,
Skotai? - jis priėjo prie manęs. - Sumenkęs pajėgumas. Kažkoks ne­
suvokiamas smegenų sąstingis.
Įspėjamai į jį pažvelgiau.
- Užsičiaupk.
- Būk geras, - Eva švelniai mane pabučiavo. - Pasikalbėsime apie
tai vėliau.
- Pas mane ar pas mus?
Ji nusišypsojo, pyktis buvo išgaravęs.
- Pas mus.
201
 Ji ištiesė kojas, nuleidau ją.
Dabar galėjau paleisti. Man vis dar tai nepatiko, bet nebesijaučiau
it slegiamas didžiulio akmens. Eva neatrodė išvargusi. Jos pyktis vi­
sada užeidavo staigiai kaip audra ir lygiai taip pat greitai išsisklaidy­
davo, po savęs palikdamas giedrą dangų.
- Labas, Megume, - ištiesiau ranką.
Ji paspaudė ją, demonstruodama žvilgančius kūno spalva lakuo­
tus nagus. Megumė buvo patraukli moteris žandikaulį siekiančiais
juodais plaukais ir migdolinėmis akimis.
Evos draugė ir buvusi kolegė atrodė stipresnė nei tada, kai mačiau
ją paskutinį kartą, o tai man patiko, nes žinojau, kaip mano žmona
dėl jos jaudinasi. Iki seksualinio išpuolio, neseniai pakeitusio Me-
gumės gyvenimą, jos beveik nepažinojau. Gailėjausi to. Dabar tam­
siose, rudose prieš mane stovinčios moters akyse buvo matyti skaus­
mas ir apsimestinė drąsa, išduodanti pažeidžiamumą.
Iš patirties žinojau, kad jos laukia ilgas kelias. Ir ji niekada nebe­
bus tokia pat, kokia buvo.
Dirstelėjau į Evą. Mano žmona nuėjo taip toli - tiek nuo tos
mergaitės, kokia buvo, tiek nuo merginos, su kuria susipažinau.
Dabar ji irgi stipresnė. Džiaugiausi tai matydamas ir to į nieką ne­
keisčiau.
Beliko melsti, kad ta stiprybė vieną dieną jos iš manęs neatimtų.

Iš Džeimso Čo studijos išėjau taip, kaip ir tikėjausi - išspardyta su­

bine. Vis dėlto galų gale man pavyko atsigriebti - paskutiniame spa-
ringo raunde nugalėjau buvusį čempioną.
Angusas laukė manęs greta bentlio. Jis atidarė duris ir paėmė iš
manęs krepšį, bet nesišypsojo. Ant užpakalinės sėdynės transporta­
vimo dėžėje lojo Lakis, džiugus jo snukutis kyšojo tarp grotų.
Prieš įsėsdamas į automobilį, stabtelėjau ir pažvelgiau Angusui į
akis.
- Turiu informacijos, - niūriai tarė jis.
202
 Kadangi buvo vykdoma Hju bylų paieška, buvau pasiruošęs iš­
girsti blogas naujienas.
- Pasikalbėsime apartamentuose.
- Geriau tavo kabinete.
- Gerai.
Susiraukęs įsėdau į galą. Abi vietos buvo privačios. Namus pasiū­
liau tam, kad Angusui dėstant surinktą informaciją su manimi galėtų
būti Eva - ji mane palaikytų. Tai, kad jis pasirinko kabinetą, reiškė tik
viena: jis nenori, jog Eva dalyvautų.
Ką tokio, ką reikėtų slėpti nuo mano žmonos, jis gali norėti man
pasakyti?
Lakis draskė savo dėžės duris ir tyliai inkštė. Abejingai jas atida­
riau, šunytis išsirito, užsikorė man ant kelių ir, pakilęs ant užpakali­
nių kojų, ėmė laižyti veidą.
- Gerai, gerai, - laikiaujį, kad iš pasiutimo neparvirstų, ir atlošiau
galvą, kad nepasiektų laižyti lūpų. - Ir man džiugu tave matyti.
Viena ranka glostydamas minkštą, šiltą jo kūną, nužiūrinėjau
miestą, pro kurį važiavome. Niujorkas naktį buvo visiškai kitoks: ti­
kras tamsių alėjų ir žvilgančių dangoraižių, akį rėžiančių neoninių
vitrinų ir intymių gatvės restoranų labirintas.
Kai mažiau kaip dvidešimt trijų kvadratinių mylių saloje gyvena
beveik du milijonai žmonių, privatumas yra labai retas ar tik įsivaiz­
duojamas. Butų langai žvelgė vienas į kitą ir buvo kone ranka pasie­
kiami. Dažnai tų langų niekas nedengdavo ir asmeninis gyvenimas
likdavo atviras visiems, kas tik užsigeisdavo dirstelėti. Teleskopas
buvo labai populiarus daikčiukas.
Niujorkiečiai gyveno savo burbule ir rūpinosi savo reikalais, ti­
kėdamiesi, kad kiti elgsis taip pat. Kitas variantas buvo nuolat jausti
klaustrofobiją, laisvės - imperijos pagrindo - priešingybę.
Privažiavus „Crossfire“ pastatą, su Lakiu išlipau iš bentlio. Angu-
sas nusekė paskui mane pro sukamąsias duris, tylomis perėjome ves­
tibiulį. Man priėjus, apsaugininkai atsistojo ir trumpai pasisveikino
203
ištardami mano vardąir vis dirsčiodami į šunytį, kurį nešiausi po pa-
žasčia. Pamatęs savo atvaizdą, viduje nusišypsojau. Vilkėjau sporti­
nes kelnes ir marškinėlius, buvau drėgnais po dušo plaukais - abejo­
jau, kad nežinantis žmogus patikėtų, kad man priklauso šis pastatas.
Liftu greitai užkilome į viršų ir jau po akimirkos žingsniavome
per „Cross Industries“ būstinę. Dauguma kabinetų ir stalų buvo tam­
sūs ir tušti, bet kai kurie ambicingi darbuotojai vis dar tvarkė reika­
lus - o gal namie jų niekas nelaukė. Galėjau suprasti. Visai neseniai ir
aš darbe praleisdavau daugiau laiko nei apartamentuose.
Įėjęs į kabinetą, uždegiau šviesas ir užtemdžiau stiklą. Nuėjau prie
sėdimosios zonos, įsitaisiau ant sofos ir greta patupdžiau Lakį, Tik
tada pastebėjau, kad Angusas nešėsi nutrintą odinį segtuvą.
Jis prisitraukė kėdę prie kavos stalelio ir prisėdo. Žiūrėjo man į
akis.
Staiga į galvą šovė dar viena mintis, nuo kurios man užėmė amą.
Angusas atrodė per rimtas, susitikimas pernelyg oficialus.
- Juk neini į pensiją, - užbėgau jam už akių, o žodžiai vėlėsi bur­
noje. - Neišleisiu.
Jis kurį laiką į mane spoksojo, paskui jo veidas sušvelnėjo.
- Ai, bičiuli. Dar kurį laiką teks mane pakęsti.
Palengvėjimas smogė tokia jėga, kad susmukau atgal ant sofos,
širdis beprotiškai daužėsi. Lakis, visada pasiruošęs žaisti, užšoko
man ant krūtinės.
- Gult, - paliepiau, bet nuo to jis tik dar labiau susijaudino. Viena
ranka prispaudžiau jį ir linktelėjau Angusui pradėti.
- Prisimeni tą dosjė, kurį sudarėme, kai susipažinai su Eva? - pra­
bilo jis.
Išgirdęs žmonos vardą, tučtuojau susikaupiau ir atsitiesiau.
- Žinoma.
Kaipmat prisiminiau tą dieną, kai susipažinau su Eva. Sėdėjau
limuzine šalikelėje, jau ketinome pajudėti nuo „Crossfire“. Ji tuo
metu ėjo vidun į pastatą. Stebėjau ją, jutau jos trauką. Negalėdamas
204
 atsispirti, liepiau Angusui palaukti ir nuėjau jos susirasti - vijausi
moterį, o to dar niekada nebuvau daręs.
Pamačiusi mane, ji išmetė savo vizitinę kortelę, aš ją pakėliau,
įsidėmėjau jos vardą ir darbo vietą. Vakare ant stalo darbo kamba­
ryje jau turėjau ploną bylą su jos dosjė - vėlgi, vien dėl seksualinio
susidomėjimo tuo niekada nesirūpinau. Dar nė pats nesuvokdamas
kodėl, jau tada žinojau, kad ji mano. Žinojau: kad ir kaip bandyčiau
save apgaudinėti, ji bus man svarbi.
Ateinančiomis dienomis byla storėjo, joje atsidūrė Evos tėvai ir
Keris, paskui ir Evos seneliai iš tėvo ir motinos pusės.
- Ostine buvome nusprendę pasilaikyti advokatą, - tęsė Angu-
sas, - kad šis siųstų mums ataskaitas apie bet kokią neįprastą Hari-
sono ir Lijos Tramelių veiklą.
Tai Monikos tėvai. Man visiškai nerūpėjo, kad jie atsiribojo nuo
dukters ir anūkės. Mažiau šeimos narių, su kuriais teks turėti reikalų.
Bet supratau ir tai, kad nors Eva, kaip nesantuokinė anūkė, jiems vi­
sai nerūpėjo, jie gali persigalvoti, vos tik ji viešai taps mano žmona.
- Ką jie padarė?
- Mirė, - tiesmukai tarė jis, atsegdamas bylą. - Beveik prieš mė­
nesį.
Sustingau.
- Eva nežino. Savaitgalį kaip tik kalbėjomės apie kvietimus į ves­
tuves ir kalba pasisuko apie juos. Spėju, Monika jų gyvenimo neseka.
, - Ji parašė nekrologą, pasirodžiusį vietiniame laikraštyje, - An-
gusas ištraukė jo kopiją ir padėjo ant stalo.
Pakėlęs paskubomis peržvelgiau. Trameliai žuvo drauge laivo
avarijoje per vasaros atostogas. Pridėta nuotrauka buvo dešimtmečių
senumo, iš drabužių ir šukuosenų galima buvo spręsti, kad ji pada­
ryta aštuntajame dešimtmetyje. Jiedu buvo patraukli pora, praban­
giai apsirengę ir pasipuošę brangiais aksesuarais. Nederėjo tik plau­
kai - net nespalvotoje lailoraščio kopijoje buvo matyti, kad jie abu
tamsiaplaukiai.
205
 Perskaičiau paskutitiį sakinį. Harisonas ir Lija paliko dukterį Mo­
niką ir du anūkus. Pakėliau akis į Angusą ir balsu pakartojau:
- Du anūkus? Eva turi brolį ar sesę?
Lakis išsirangė iš atsipalaidavusių mano gniaužtų ir nušoko ant
žemės.
Angusas giliai atsiduso.
- Ši pastaba ir nuotrauka ir privertė mane labiau pasidomėti.
Jis išsitraukė nuotrauką ir padėjo ant stalo.
Pažvelgiau į ją.
- Kas čia?
- Monika Tramel - dabar Monika Dyk.
Kraujas gyslose sustingo. Moteris nuotraukoje buvo tamsia­
plaukė, kaip ir jos tėvai. Ir ji niekuo nepriminė mano pažįstamos
Monikos ar mano žmonos.
- Nesuprantu.
- Dar neišsiaiškinau, koks tikrasis Evos motinos vardas, bet ti­
kroji Monika Tramel turėjo brolį Džeksoną, kuris buvo trumpai ve­
dęs Loren Kitri.
- Loren, - tai antrasis Evos vardas. - Ką apie ją žinome?
- Kol kas nieko, bet greit sužinosime. Aiškinamės.
Perbraukiau ranka plaukus.
- Ar gali būti, kad supainiojome Tramelius ir domimės ne ta
šeima?
- Ne, bičiuli.
Atsistojau ir priėjau prie baro. Paėmiau nuo lentynos du stiklus ir
pripyliau per du pirštus viskio „Ardbeg Uigeadail“.
- Prieš vesdamas Stentonas turėjo išsamiai pasidomėti Monika -
Evos motina.
- Apie Evos praeitį nežinojai, kol ji tau nepapasakojo, - pastebėjo
jis.
Jis teisus. Įrašai apie Evos patirtą seksualinę prievartą, jos persilei­
dimą, teismų bylos, nuosprendis... Viskas buvo skrupulingai paslėpta.
20«
Kai liepiau Arašui sudaryti vestuvinę sutartį, patikrinome jos turtą ir
skolas, bet tik tiek. Mylėjau ją. Troškau jos. Niekada nė nesvarsčiau
jos diskredituoti.
Stentonas irgi mylėjo savo žmoną. Didžiausią rūpestį jam būtų
kėlęs jos turtas, įgytas per dvejas finansiškai naudingas skyrybas. O
dėl viso kito, spėju, mudu su juo elgėmės panašiai. Kam ieškoti bėdų,
jei visi ženklai rodo, kad jų nėra? Meilė savanoriškai akla ir vyrus
verčia kvailiais.
Apėjau barą ir vos neužkliuvau už prie manęs šokusio Lakio.
- Bendžaminas Klensis dirba velniškai gerai. Jis negalėjo to ne­
pastebėti.
- Mes to nepastebėjome, - jis paėmė stiklą, kurį jam padaviau. -
Jei Trameliai nebūtų žuvę, iki šiol nebūtume apie tai sužinoję. Tikrin­
dami jos biografiją neradome nieko.
- Kaip galėjome nieko nerasti, po velnių? - vienu mauku išgėriau
viskį.
- Evos motina pasinaudojo Monikos vardu, gimimo data ir Šei­
mos istorija, bet taip ir neatidarė kreditinės sąskaitos, o juk per ją
dažniausiai ir nustatomos tapatybės vagystės. Ji naudojasi prieš dvi­
dešimt penkerius metus atidaryta banko sąskaita. Tai įmonės sąs­
kaita su specialiu mokesčių numeriu.
Dabar atidarant tokią sąskaitą tektų pateikti ir socialinio drau­
dimo numerį, bet juk tai įvyko dar prieš atsirandant internetui - tada
pasaulis buvo visiškai kitoks.
Apgavystės mastą buvo sunku suvokti. Jei Angusas teisus, Evos
motina didžiąją gyvenimo dalį gyvena kaip kita moteris.
- Nėra jokių pėdsakų, bičiuli, - paaiškino jis, statydamas ant stalo
nė nepaliestą stiklą. - Jokių trupinių, kuriais galėtume sekti.
- O tikroji Monika Tramel?
- Viskuo rūpinasi jos vyras. Šia prasme ji praktiškai neegzistuoja.
Žvelgiau žemyn į šunytį, draskantį mano blauzdą.
- Evanieko apie tai nežino, - niūriai tariau. - Ji būtų man pasakiusi.
207
 Dar tardamas žodžius susimąsčiau, kaip ji būtų man tai pasakiusi.
Kaip, būdamas jos vietoje, jai būčiau pasakęs aš pats? O gal ji išsau­
gotų tokią milžinišką paslaptį, nes su melu gyveno taip ilgai, kad įti­
kėjo jį esant tiesa?
- Nagi, Gideonai, - tarė Angusas žemu, paguodos kupinu balsu.
Jis irgi svarstė. Toks buvo jo darbas. - Ji tave myli. Stipriau ir nuošir­
džiau, nei kada mačiau mergiotę mylint vyrą.
Atsisėdau ant sofos, pajutau, kaip Lakis užsirabždina greta.
- Turiu sužinoti daugiau. Viską. Negaliu tokios informacijos pa­
teikti Evai gabalais.
- Sužinosi, - pažadėjo jis.

208
 9

- Tai... - žiūrėdama į smulkmenišką eskizą, kurį Keris buvo pa­

dėjęs man prieš nosį, susiraukiau ir papurčiau galvą. - Graži, bet...
ne. Ne tokia.
Keris iškvėpė. Sėdėjo ant žemės man prie kojų, atlošė galvą ant
sofos ir pažvelgė į mane iš apačios.
- Juokauji. Duodu tau vienetinę vestuvinę suknelę, sukurtą tik
tau, o tu jos atsisakai?
- Nenoriu suknelės be petnešų. Be to, ji priekyje trumpa, gale
ilga...
- Tai šleifas, - sausai tarė jis.
- Tai kodėl tada matau batus? Batai neturėtų matytis.
- Tai per penkias minutes padarytas eskizas. Gali liepti jam pail­
ginti priekį.
Pasilenkusi čiupau vyno butelį, kurį buvome atsikimšę kiek anks­
čiau, ir pasipildžiau taurę. Iš garso kolonėlių tyliai sklido geriausi
grupės „Journey“ hitai. Visur kitur apartamentuose buvo tylu ir
tamsu, tik svetainėje švietė du staliniai šviestuvai.
- Ji pernelyg... šiuolaikiška, - pasiskundžiau. - Per moderni.
- Hm, na taip, - jis pakėlė galvą ir vėl pažvelgė į piešinį. - Todėl
ir šauni.
- Ji madinga, Keri. Kai turėsiu vaikų, jie žiūrės ir svarstys, ką
sau galvojau, - gurkštelėjau vyno ir perbraukiau pirštais tankius jo

209
plaukus. - Noriu ko nors nesenstančio. Kaip Greisės Keli ar Džekės
Kenedi.
- Sakai vaikai? - jis prisiglaudė prie mano rankos kaip katinas. -
Jei paskubėsi, galėsim kartu stumdyti vežimėlius parke ir planuoti
žaidimus.
- Cha! Gal po kokių dešimties metų.
Taip, maždaug po tiek. Dešimt metų Gideonas bus vien tik mano.
Tai bus laikas, per kurį kiek suaugsime, apsišlifuosime ir surasime
savo ritmą.
Reikalai kasdien gerėjo, bet vis dar buvome įnoringa pora, o
mūsų santykiai - audringi. Dėl ko susipykome anksčiau, jo kabi­
nete?.. Iki šiol nežinojau. Bet toks tas Gideonas. Gudrus, laukinis ir
pavojingas kaip vilkas. Vieną minutę valgo man iš rankos, o kitą į ją
jau kanda. O po visko paprastai išdulkina mane lyg gyvulys... ir aš
neprieštarauju.
- Jo, - niūriai tarė Keris. - Prireiks dešimties metų ir nekaltojo
pradėjimo, kad pastotum, jei nesiimsi jo vėl dulkinti.
- Fui, - truktelėjau jo plaukus. - Nors tai ne tavo reikalas, vakar
nuvariau jį nuo kojų.
- Nejaugi? - jis pašnairavo į mane per petį. - Šaunuolė.
Patenkinta šyptelėjau.
- Nuvarysiu vėl, kai tik grįš.
- Pavydžiu. Aš negaunu nieko. Apvalų nulį. Tuštumą. Visišką
nieką. Mano delne liks amžinas įspaudas nuo vienišo mano pimpio.
Juokdamasi atsilošiau ant sofos.
- Gerai padaryti pertrauką. Ji leidžia į viską pažvelgti naujai.
- Vos ištvėrei savaitę, - purkštelėjo jis.
- Tiesą sakant, dešimt dienų. Dešimt siaubingų, pragariškų, klai­
kių dienų, - dar gurkštelėjau.
- Tiesa? Mėšlas. Visiškas.
- Nenorėčiau to tverti dar sykį, bet džiaugiuosi, kad mums pa­
vyko bent kurį laiką atsisakyti sekso. Tai privertė mus susikaupti ir
210
išsikalbėti, pasimėgauti tiesiog buvimu kartu. Kai pagaliau atsida­
vėme, buvo... - apsilaižiau lūpas. - Sprogimas.
- Man nuo tavęs stojasi.
Prunkštelėjau.
- O nuo ko nesistoja?
Kilstelėjęs antakį jis pažvelgė į mane.
- Nesigėdysiu sveiko savo seksualumo.
- Tiesiog didžiuokis savimi, kad davei sau laiko susiprasti, kur
eini. Nes aš didžiuojuosi.
- Vaje, ačiū, mama, - jis pasidėjo galvą man ant kelių. - Žinai...
Galiu tau ir meluoti.
- Ne. jei dulkintumeisi su kuo papuola, norėtum, kad apie tai ži­
nočiau, nes išspardyčiau tau subinę, o tai juk irgi dalis smagumo, -
tai nebuvo tiesa. Šitaip jis naudojosi manimi, kad nubaustų save.
- Smagu bus Ibisoje, štai kur.
- Ibisoje? - prireikė akimirkos susivokti. - Mano mergvakaris?
-Jo.
Ispanijoje. Už pusės pasaulio. To nesitikėjau.
- Ir kiek gi tas vakarėlis truks?
Keris apakino mane neįkainojama šypsena.
- Savaitgalį.
- Tai, aišku, nesvarbu, bet Gideonui nepatiks.
- Aš jį apmaldžiau. Jis kiek spyriojasi dėl saugumo, bet ir pats bus
užsiėmęs Brazilijoje.
Atsitiesiau.
- Brazilijoje?
- Tu šįvakar kaip papūga, viską kartoji.
Dievinau Braziliją. Muziką, klimatą, žmonių aistringumą. Brazi­
lijos kultūra tokia geidulinga, kaip niekur kitur pasaulyje.
Ir įsivaizduoti ten Gideoną su krūva karštų, turtingų vyrų, ku­
riuos jis vadino draugais, švenčiantį paskutines viengungystės, ku­
rios jau atsižadėjo, dienas...
211
 Geriausias draugas'pasisuko į mane.
- Pažįstu tą žvilgsnį. Pradedi trūkčioti vien pagalvojusi apie jį,
apsuptą „braziliškus“ bikinius vilkinčių karštakraujų moterų.
- Užsičiaupk, Keri.
- Be to, jis ir komandą turi tam tinkamą. Ypač tas Manuelis.
Nieko sau žaidėjas.
Prisiminiau, kaip stebėjau Manuelio Alkoos viliones, kai visi
drauge buvome užsukę į karaokės barą. Kaip ir Arnoldui, Gideonui
ar Arašui, Manueliui nė nereikėjo stengtis. Jis tiesiog išsirinko vieną
iš daugybės jam po kojomis krentančių moterų.
Ką darys mano vyras, kai visi jo draugai susiporuos su gražuolė­
mis? Sėdės vienas ir gurkšnos kapirinją? Nemanau.
Gideonas nebūtų neištikimas. Jis nė neflirtuotų - tai ne jo stilius.
Pradžioje jis neflirtavo net su manimi, o aš juk jo gyvenimo meilė.
Ne, jis dominuotų salėje, toks tamsus, pavojingas ir nepasiekiamas, o
aplink rikiuotųsi begalinės pribloškiančių moterų eilės.
Kaip jis sugebėtų tam atsispirti?
Keris nusijuokė.
- Atrodai taip, lyg ketintum ką nors nužudyti.
- Tu arčiausiai, - įspėjau.
- Manęs nužudyti negali. Kas gi kitas sudės tau tinkamiausius
drabužius, kad Gideonas pavydėtų taip pat, kaip tu?
- Panašu, kad grįžau kaip tik laiku.
Mudu su Keriu atsisukome į laukujės duris ir pamatėme su per
petį permestu krepšiu ir šuns dėže pareinantį Gideoną.
Visą mano rūškanumą nuvijo pasitenkinimas jį pamačius. Neži­
nojau, kaip jam tai pavyksta, bet Gideonas net sportines kelnes ir
marškinėlius paverčia beprotiškai seksualiais drabužiais.
Jis pasidėjo daiktus ant žemės.
- Ką čia turi? - Keris atsistojo ir priėjo prie dėžės.
Pakilau ir nuėjau prie savo vyro, sujaudinta tokio paprasto
džiaugsmo, kad galiu pasitikti jį namuose. Susitikome pusiaukelėje,
212
jis jau tiesė į mane rankas. Pakišau delnus po jo marškinėliais, glos­
čiau šiltą, tvirtą nugarą. Jis pasilenkė manęs pabučiuoti, aš atlošiau
galvą. Palytėjęs mano lūpas savosiomis, priglaudė mane ir švelniai,
be žodžių pasisveikino.
Atsitiesęs apsilaižė.
- Tavo skonis kaip vyno.
- Norėtum?
- Žinoma.
Nuėjau į virtuvę paimti dar vienos taurės. Girdėjau, kaip už ma­
nęs vyrai pasisveikina ir Gideonas Keriui pristato Lakį. Apartamen­
tuose pasklido džiugus lojimas ir goslus Kerio juokas.
Dar nebuvau atsikrausčiusi, bet jau jaučiausi kaip namie.

Praėjus valandai nuo Kerio išėjimo, pagaliau prisiverčiau Gideono

paklausti to, kas tiesiog degino skylę smegeninėje.
Sėdėjome ant sofos. Jis buvo patogiai išsipleikęs ir išskėtęs kelius,
vieną ranką permetęs man per petį, kitą nerūpestingai užsidėjęs ant
šlaunies. Glaudžiausi jam prie šono, kojas buvau susikėlusi ant so­
fos, galvą padėjusi jam ant peties, pirštais žaidžiau su jo marškinėlių
siūle. Lakis miegojo savo aptvare prie neuždegto židinio ir sapnuo­
damas savo šunišką sapną kartkartėmis sustenėdavo.
Pastarąjį pusvalandį, kol aptarinėjau vestuvinės suknelės eskizą,
kurį Gideonas buvo paėmęs nuo kavos stalelio, jis tylėjo ir atrodė
susimąstęs.
- Na, - tariau baigdama, - man regis, pamačiusi tą vienintelę,
tai pajusiu, bet turiu nebedaug laiko. Stengiuosi dėl to nepanikuoti.
Tiesiog nenoriu tenkintis bet kuo.
Jo ranka pakilo nuo mano peties ir suėmė pakaušį. Jis prispaudė
lūpas man prie kaktos.
- Galėtum vilkėti džinsus, angele, ir vis vien būtum gražiausia
pasaulyje nuotaka.
Sujaudinta prisislinkaū dar arčiau. Giliai įkvėpiau ir paklausiau:
213
 - Kur Brazilijoje keliausite?
Gideonas pirštais šukavo mano plaukus.
- Į Rio.
-Ak.
Įsivaizdavaujį, tinginiaujantį baltame Kopakabanos paplūdimyje,
demonstruojantį didingą bronzinį kūną, žvilgančias mėlynas akis
slepiantį už tamsių akinių.
Dailios moterys aplink nežinotų, ar jis jas stebi. Jas tai jaudintų,
suteiktų drąsos.
Naktį jis ir vaikinai mėgautųsi naktiniu Ipanemos gyvenimu, o
gal būtų tikri hedonistai ir keliautų į Lapą. Kad ir kur eitų, juos sektų
pribloškiančios, aistringos, menkai prisidengusios moterys. Tai ne­
išvengiama.
- Girdėjau Kerį sakant, kad pavydi, - sumurmėjo jis, trindamasis
į mano pakaušį. Jo balse girdėjau pasipūtėlišką pasitenkinimą.
- Ar dėl to išsirinkai Braziliją? Kad kentėčiau?
- Angele, - jis stipriau suspaudė mano plaukus ir švelniai pa­
traukė galvą, kad pažvelgčiau į jį. - Vietos išsirinkti nepadėjau, - sek­
sualiai šyptelėjo. - Bet džiaugiuosi, kad kentėsi.
- Sadistas, - atsitraukiau nuo jo.
Gideonas neleido man pabėgti toli ir prisitraukė atgal.
- Po tavo pasiūlymo dėl Dianos buvau bepradedąs manyti, kad
imu tau nusibosti.
- Tai juokinga.
- Man ne, - ramiai tarė jis, įdėmiai tyrinėdamas mane žvilgsniu.
Suvokusi, kad jis bent iš dalies kalba rimtai, lioviausi bandyti iš­
trūkti.
- Sakiau tau, manęs nedžiugina mintis, kad ją įdarbinsi.
- Iš pradžių nesakei. Pasiūlei man ją suvilioti, lyg siūlytum po
darbo prigriebti butelį vyno. Bet kai paminėjau Rio, įsitempei ir nu­
siminei.
- Tai visai kas kita...
214
 - Sąmoningai vilioti moterį, kurią jau esu dulkinęs, ir sutikti da­
lyvauti bernvakaryje, kurio neplanavau? Žinoma. Ir visiškai nesuvo­
kiu, kodėl pirmasis tau nekeltų tiek rūpesčių, kiek antrasis.
Nudiegiau jį žvilgsniu.
- Nes pirmasis yra verslo sandėris kontroliuojamoje aplinkoje.
Antrasis - paskutinis pasispardymas ir pasidulkinimas iš sportinio
intereso viename iš seksualiausių pasaulio miestų!
- Tau geriau žinoti, - tarė jis žemu, ramiu balsu. O tai signalizavo
pavojų.
- Dėl tavęs nesijaudinu, - pabrėžiau. - Jaudinuosi dėl moterų,
kurios tavęs norės. Ir tavo draugų, kurie prisigers, įsiaudrins ir norės,
kad ir tu žaistum.
Jo veidas buvo abejingas, žvilgsnis šaltas.
- Ir nelaikai manęs pakankamai stipriu, kad atsilaikyčiau prieš jų
spaudimą?
- Taip nesakiau. Nekalbėk už mane.
- Tik mėginu perprasti painų tavo mąstymą.
- Klausyk. Grįžkime prie Dianos, - išsirangiau iš jo glėbio ir atsi­
stojau. Pasisukau į kavos stalelį ir demonstratyviai ištiesiau rankas. -
Štai, kaip viską įsivaizdavau prieš pasiūlydama. Tu savo kabinete, at­
sirėmęs į stalą taip seksualiai, kaip moki. Švarkas ant pakabos, galbūt
stiklas škotiško viskio ant stalo atmosferai praskaidrinti, - grįžtelė­
jau į sofą. - Diana ant tolimiausios kėdės, kad viską matytų. Lėtai ją
nužvelgi, pasakai keletą dviprasmybių apie darbą kartu. Ji visko pri­
sigalvoja ir pasirašo ant punktyrinės linijos. Viskas. Niekada nepri-
artėji labiau nei per keletą pėdų ir niekada neprisėdi. Stiklinė siena
lieka skaidri, kad ji nesugalvotų imtis veiksmų.
- Visa tai įsivaizdavai per sekundės dalį?
- Na... - patapšnojau sau per smilkinį, - mano galvoje sukasi ke­
letas prisiminimų, jie įpūtė liepsną.
- Mano prisiminimuose apie gundymą kabinete jokių kitų žmo­
nių nėra, - sausai tarė jiš.
215
 - Klausyk, šaunuoli,.- atsisėdau ant stalelio. - Tai buvo sponta­
niška į galvą šovusi mintis, nes nerimavau dėl tavęs.
Gideono veidas sušvelnėjo.
- Angelai suskrenda. Suprantu.
- Tikrai? - pasilenkiau į priekį ir padėjau rankas jam ant kelių. -
Visada būsiu savininkiška, Gideonai. Tu mano. Norėčiau užkabinti
ant tavęs tokį ženklelį.
Jis iškėlė kairę ranką ir parodė man vestuvinį žiedą.
Purkštelėjau.
- Žinai, kiek moterų atkreips į tai dėmesį, kai su savo būriu bas-
tysiesi po Rio?
- Atkreips, kai parodysiu.
- O tada vienas iš vyrukų prasitars, kad tai bernvakaris, ir jos ims
dar labiau stengtis.
- Jų pastangos bus bergždžios.
Nužiūrėjau jį.
- Būsi pribloškiantis su tomis grafito pilkumo kelnėmis ir juodais
marškiniais V formos iškirpte...
- Prisimeni tą naktį klube.
Akivaizdu, kad jis irgi ją prisiminė. Jokotas sustandėjo ir pailgėjo,
begėdiškai ištempdamas sportines kelnes.
Vos sulaikiau aimaną - jo susijaudinimas atskleidė tai, ką įtariau:
po švelnia medvilne jis nevilki apatinių.
- Kai išėjai iš kabineto, negalėjau liautis apie tave galvoti, - su­
murmėjo jis. - Negalėjau išmesti iš galvos vaizdų. Tada paskambinau
tau į darbą, o tu ėmei mane erzinti, pasakojai, kad eisi namo žaisti su
savo vibratoriumi, nors mano kotas buvo standus ir pasiruošęs.
Pasimuisčiau prisiminusi kiekvieną smulkmeną. Tą vakarą Niu­
jorke jis vilkėjo nertinį V formos iškirpte, bet įsivaizduodama, kaip
jis atrodys Rio, įvertinau tenykštį atogrąžų klimatą ir karštus nakti­
niame klube besitrinančius kūnus.

216
 - Mintyse mačiau tave lovoje, - tęsė jis ir ištiesęs ranką ėmė per
kelnes glostyti savo penį. - Išskėstomis kojomis. Išriesta nugara.
Nuogas ir nuo prakaito blizgantis kūnas, tu kaišioji storą plastikinį
pimpalą į šlapią savo putę. Ta mintis mane vedė iš proto. Niekada
nejutau tokio geismo. Atrodė, kad rujoju. Troškimas tave išdulkinti
liepsnojo manyje it ugnis.
- Dieve, Gideonai, - man maudė lytį. Krūtys sustangrėjo ir tapo
jautrios, speneliai įsitempė.
Jis stebėjo mane primerktomis akimis.
- Išėjau prieš susitardamas su tavimi susitikti. Ketinau susirasti
kokią nors, kuri neatsisakytų, kaip tu padarei. Ketinau nusivežti ją
į viešbutį, išpleikti ir dulkinti tol, kol praeis beprotybė. Ir visai ne­
svarbu, kas ji. Būtų beveidė, bevardė. Būdamas joje, nė nežiūrėčiau
į ją. Ji būtų tik tavo pakaitalas, - man išsprūdo skausminga aimana,
įsivaizduoti jį su kuria nors kita buvo pernelyg didelė kančia. - Kelis
kartus buvau visai arti, - dabar jis kalbėjo kimiai. - Gėriau belauk­
damas, kol visos jos nustos flirtuoti ir kažkuri duos ženklą, kad yra
pasiruošusi išeiti. Pamaniau, kad pirmosios atsisakiau, nes ji manęs
tiesiog nejaudino. Antrosios - dėl to, kad jau žinojau, jog manęs ne­
sujaudins nei viena. Niekas, išskyrus tave. Įtūžau. Dėl to, kad man at­
sakei. Ant jų, kad manęs nejaudina. Ant savęs, kad buvau per silpnas
pamiršti tave.
- Aš irgi taip jaučiausi, - prisipažinau. - Netiko nė vienas sutiktas
vaikinas. Jie - tai ne tu.
- Man taip bus visada, Eva. Tik tu. Visada.
- Nesijaudinu, kad tu būsi man neištikimas, - pakartojau stoda-
masi. Nusivilkau marškinėlius ir šortus. Paskui atsisegiau nėriniuotą
kūno spalvos „Carine Gilson“ liemenėlę ir nusimečiau kelnaites. Nu­
sirengiau greitai, metodiškai. Neerzinau.
Gideonas sėdėjo atsipalaidavęs, stebėjo mane ir nejudėjo. Lyg
sekso dievaitis, o toks jis ir buvo, laukiantis, kada jį pamaloninsiu.

217
 O tada ėmiau regėtąjį kažkieno kito akimis - mano vyrą, šitaip
sėdintį sausakimšame Brazilijos klube, nebyliai reikalaujantį sekso
ir spinduliuojantį tai karštomis, geidulingomis bangomis. Jis tiesiog
toks yra, intensyviai, nepasotinamai seksualus padaras. Ar yra bent
viena gyva moteris, sugebanti atsispirti jo iššūkiui? Aš dar tokios ne­
sutikau.
Priėjau prie jo. Apžergiau. Rankomis braukiau per plačius pe­
čius, jutau jo šilumą per medvilninius marškinėlius. Jo rankos suėmė
mano klubus, degino odą.
- Tave pamačiusios, moterys norės elgtis šitaip, - sumurmėjau. -
Liesti tave taip. Įsivaizduos tai.
Gideonas pakėlė į mane akis ir lėtai apsilaižė apatinę lūpą.
- O aš įsivaizduosiu tave. Štai tokią.
- Tai viską tik pablogins, nes jos pamatys, kaip smarkiai tu to nori.
- Kaip smarkiai noriu tavęs, - pataisė jis, suėmė mano sėdmenis
ir prispaudė prie savo erekcijos. Išsiskėtus prasivėrė mano lytinės lū­
pos ir per audinį apglėbė jo penį. Klitoris spaudėsi prie jo kietumo ir
aš, aikčiodama iš malonumo, ėmiau į jį trintis.
- Įsivaizduoju, kaip jos susiranda geriausią stebėjimo tašką, - al­
siai kalbėjau jam, - spokso į tave išdulkinti meldžiančiu žvilgsniu.
Pirštais braukia per savo iškirptes, kad atkreiptum dėmesį į jų ap­
valumus. Muistosi kojomis tai sukryžiuodamos, tai praskleisdamos
jas, nes geidžia šito, - suėmiau standų, platų jo kotą ir paglosčiau.
Jis įsitempė mano delne, toks gyvybingas ir nekantrus. Gideonas
prasižiojo - tik tai išdavė iš rankų slystančią jo savitvardą. - Galvoji
apie mane, dėl to tau stovi. Ojei sėdi taip, išsiskėtęs, jos mato, kokia
didelė tavo varpa, ir yra pasiruošusios ja pasinaudoti, - siektelėjau
sau už nugaros, pirštais suėmiau jo riešą ir uždėjau jo ranką ant so­
fos atlošo. - Atrodai štai taip. Nejudėk, - kitą jo ranką padėjau jam
į skreitą. - Rankoje turi stiklą, jame per du pirštus įpilta tamsios
kačasos. Kartkartėmis vis gurkšteli ir apsilaižai lūpas, - pasilen­
kiau į priekį ir liežuviu perbraukiau geidulingas jo lūpas. Jos tokios
21a
gražios ir seksualios. Putnios, bet standžios. Dažnai griežtos ir neiš­
duodančios jo minčių. Gideonas šypsodavosi retai, bet kai tai dary­
davo, apdovanodavo žaisminga berniokiška šypsena arba pasipūtęs
mesdavo iššūkį. Lėtai išsišiepdamas jis erotiškai erzino, o gudriomis
ir kreivomis šypsenėlėmis šaipėsi iš savęs ir aplinkinių. - Atrodai
toks abejingas ir nepasiekiamas. Paskendęs mintyse. Nuobodžiau­
jantis, nors aplink nesiliauja pulsuoti energija ir groti tranki muzika.
Vaikinai tai ateina, tai išeina. Manueliui ant kelių visada sėdi kokia
nors gražuolė. Kaskart žvilgtelėjus - vis kita. Jis mano, kad jo pakaks
visoms.
Gideonas nusišypsojo.
- Be to, jam patinka lotynų amerikietės. Jis tikrai pritaria mano
žmonų pasirinkimui.
- Žmonos, - pataisiau. - Pirmos ir paskutinės.
- Vienintelės, - sutiko jis. - Greitai užsiplieskiančios. Karštakrau­
jės. Vienintelio ir amžino mano vienos nakties nuotykio. Būnu visiš­
kai tikras, kaip viskas bus, o tada tu staiga imi ir nustebini. Kas kartą
mane sudoroji ir tau negana.
Suėmiau delnu jo žandikaulį ir pabučiavau, vis dar lėtai, ramiai
glamonėdama jo penį.
- Kaskart apeidamas salę ateina Arašas ir duoda tau naują gė­
rimą. Pasakoja, ką matė bevaikščiodamas, ir tu trumpam atrodai pa­
tenkintas, o tai veda tave stebinčias moteris iš proto. Tas intymumo
ir šilumos blyksnis verčia jas dar labiau tavęs trokšti.
- O Arnoldas? - sumurmėjo jis, žvelgdamas į mane karštomis,
tamsiomis akimis.
- Jis atsiribojęs, kaip ir tu. Dėl sudaužytos širdies jis vis dar su­
žeistas ir atsargus, bet prieinamas. Flirtuoja ir šypsosi, bet vis vien
kažkodėl atrodo nepasiekiamas. Moterys, kurias tu pernelyg bau­
gini, rinksis jį. Arnoldas padės joms tave pamiršti, nors pats jų nė
neprisimins.
Jo lūpose šmėstelėjd šypsena.
219
 - O aš sėdžiu mąsluVsu stovinčiu pimpalu ir taip tavęs ilgiuosi,
kad visai negaliu linksmintis?
- Aš taip įsivaizduoju, šaunuoli, - atsisėdau ant akmeninių jo
šlaunų. - O moterys įsivaizduos, kaip prieina prie tavęs ir atsisėda
tau ant kelių, taip, kaip dabar sėdžiu aš. Trokš pakišti delnus tau
po marškiniais, va taip, - pakišau delnus po jo marškiniais ir pri­
spaudžiau prie raumeningo pilvo. Pirštais braukiau per griovelius,
glosčiau visus raumenų iškilumus, kiek tik galėjau pasiekti. - Jos
fantazuos apie tai, koks tvirtas po drabužiais yra tavo kūnas, kaip
jos jausis spausdamos tavo krūtinės raumenis, - mano žodžius ly­
dėjo veiksmai, jaučiant delnais jo kūną, širdis ėmė plakti vis grei­
čiau. Gideonas toks lieknas ir stiprus - kaip galinga sekso mašina,
į tai akimirksniu atsiliepė primityvus mano moteriškumas. Gei­
džiau jo. Jis buvo vyras, skirtas poruotis, valdingumas pačiame žy­
dėjime. Gyvybingas. Galingas. Itin pavojingas ir neprijaukinamas.
Jis pajudėjo ir aš sustingau. - Ne, nejudėk, - pabariau. - Tu jų
neliestum.
- Jos prie manęs nė nepriartėtų.
Jis grįžo į tą pozą, kuria buvau jį pasodinusi. Senųjų laikų sulto­
nas, noriai garbinamas haremo mergaitės.
Pakėliaujo marškinėlius. Maudama juos per galvą, ištempiau me­
džiagą ir prispaudžiau pečius. Jis pasuko galvą ir, lūpomis pagavęs
mano spenelį, ėmė švelniai lėtai čiulpti jautrią viršūnėlę. Sudejavau ir
pamėginau atsitraukti, buvau pernelyg susijaudinusi, kad tai ištver­
čiau. Jis pagavo dantimis sukietėjusią sagutę ir įkalino mane.
Panarinau galvą, mano žvilgsnį prikaustė subliuškę jo skruostai.
Burnoje jo liežuvis puolė mano spenelį, ryjant seiles lieknas kaklas
judėjo. Mano kūnas įsitempė ir ėmė virpėti, atkartodamas ritmišką
čiulpimą.
Nuleidau ranką tarp mudviejų, atrišau jo sportinių kelnių raištį
ir patraukiau gumelę tiek, kad jį išlaisvinčiau. Suėmiau jį abiem ran­
komis, pirštų galiukais braukiau per storas, pulsuojančias gyslas,
220
vagojančias penj per visą brutalų, seksualų jo ilgį. Jo galvutė buvo
drėgna, mano rankos slydo ištryškusiais syvais.
Kai prisidėjau jo varpą prie savo lyties, jo lūpos mane paleido.
- Neskubėk, angele, - kimiai paliepė jis. - Pasidarbuok. Būsiu ta­
vyje visą naktį, nenoriu, kad tau imtų mausti.
Mano oda pašiurpo.
- Jos neįsivaizduotų, kad ima tave lėtai, - paprieštaravau.
Gideonas iškėlė abi rankas ir nubraukė plaukus man nuo veido.
- Dabar negalvoji apie kitas moteris, angele. Įsivaizduoji save.
Krūptelėjau suvokusi, kad jis teisus. Jį apsižergusi moteris nebuvo
viena iš tų ilgakojų brunečių, kurias įsivaizdavau jį dulkinant akimis.
Tai buvau aš. Tai aš su meile glosčiau jo kotą. Nusitaikiusi nusileidau
ant jo, neskubėdama glamonėjau plačia jo penio galvute savo lytines
lūpas.
Mano vyras suvaitojo mane pajutęs, nežymiai kilstelėjo klubus ir
reikliai įsirėmė į mano įėjimą. Sučiupo klubus ir, truktelėjęs mane
žemyn, platėjančia galvute praskėtė mano lytį.
- Ak, Gideonai, - mano vokai apsunko, nusileidau ant jo, priė­
miau vidun platų colį.
Jis šiek tiek mane kilstelėjo, viduje liko tik galvutė, tada vėl nu­
leido, šįsyk priversdamas mane priimti daugiau. Gyslos jo kakle
smarkiai įsitempė.
- Nenori, kad pasikabinčiau ženkliuką. Nori, kad pasikabinčiau
tave, siaurą tavo putę, spaudžiančią mano kotą. Įsivaizduoji save, li­
pančią ant manęs, o aš atsipalaiduoju ir atsiduodu tau, - jis ištiesė
rankas ant sofos atkaltės, demonstruodamas didingą vyrišką kūną. -
O gal nori, kad dalyvaučiau?
Sudrėkinau išdžiūvusias lūpas ir papurčiau galvą.
-Ne.
Pakilau ir vėl nusileidau. Vėl ir vėl. Kaskart įsileisdavau jį vis gi­
liau, kol mano sėdmenys atsidūrė ant jo šlaunų. Jis buvo platus ir
ilgas. Švelniai dejavau, o jis manyje tvinksėjo.
221
 Ir vis vien dar nebuvau apglėbusi jo viso.
Pakreipiau galvą ir pabučiavau jį, mėgaudamasi lėta jo liežuvio
glamone.
- Jos tave stebi, taip? - sumurkė jis.
- Jos stebi tave. Kai pakylu, jos pamato dalelę tavęs, išvysta, koks
iš tiesų didžiulis tavo kotas. Jos geidžia ir trokšta jo, bet jis mano.
Mane stebi tu. Negali atplėšti akių. Kambaryje nematai nieko kito.
- Bet vis vien tavęs neliečiu, ar ne? - papurčiau galvą ir jis kreivai
šyptelėjo. - Aš nerūpestingai gurkšnoju kačasą, lyg manimi visų aki­
vaizdoje nejotų seksualiausia moteris pasaulyje. Man nebenuobodu,
bet, kita vertus, niekada ir nebuvo. Aš laukiau. Tavęs. Žinojau, kad
esi netoliese, nes mano kraujas virė.
Uždėjusi rankas jam ant pečių, dulkinau jį ritmingai judindama
klubus. Jis toks saldus. Jo kotas manyje. Tylus, pavojingas dundesys
jo krūtinėje, išduodantis jo susijaudinimą. Krūtinę nubėrę prakaito
lašai. Įsitempiantys jo pilvo raumenys, kai nusileidžiu ir jis įsiskver­
bia gilyn. Man to vis negana.
Ir tai, kaip jis įsijungė į mano žaidimą... kaip gerai mane paži­
nojo... kaip stipriai mylėjo...
Gideonas atsidavė seksui su manimi, bet išliko budrus, jo dė­
mesys į mane buvo sutelktas labiau nei į savo orgazmą. Jis atpažino
mano ekshibicionistinius troškimus dar prieš mane pačią ir tenkino
mano fantazijas. Visada mane saugojo, niekada nerizikavo būti iš
tiesų pamatytiems, tik erzino mane tokia galimybe. Niekada juo taip
nesidalinčiau, buvau pernelyg savininkiška. O jis niekada niekam
nerodytų nė dalelės manęs, nes pernelyg mane saugojo.
Bet mes erzinome ir žaidėme. Buvo nuostabu, kad du žmo^
nes, su seksu susipažinę per skausmą ir gėdą, jame gali atrasti tokį
džiaugsmą ir meilę.
- Aš toks kietas tavyje, - suurzgė jis, įsitempdamas manyje
taip, kaip ir mano delne. - Muzika garsi, tad visai negirdi mano

222
skleidžiamų garsų, bet tu juos jauti. Žinai, kad vedi mane iš proto.
Tai, kad to neparodau, tave jaudina taip pat, kaip ir pašalinių žvilgs­
niai.
- Tavo savitvarda, - aiktelėjau, pagreitindama tempą.
- Nes aš nepastebimai tave valdau, - tyliai tarė jis. - Apsimeti,
kad viską kontroliuoji, bet nori ne to. Žinau tavo paslaptis, Eva. Suži­
nosiu jas visas. Nuo manęs nieko nenuslėpsi.
Jis prisidėjo nykštį prie lūpų ir lėtai, jausmingai jį aplaižė, nea­
titraukdamas akių nuo mano veido. Nuleidęs ranką tarp mudviejų,
ėmė tvirtai ir greitai ratais trinti mano klitorį ir aš šaukdama pasie­
kiau viršūnę - mano lytis ėmė melžti jo kotą ekstazės bangomis.
Jis pajudėjo, prisitraukė mane artyn, pakilo, prispaudė mane prie
sofos ant nugaros, o pats atsistojęs ant žemės suvarė į mane paskutinį
plataus savo koto colį. Tada ėmė dulkinti su laukiniu alkiu, galingi
mano orgazmo raibuliai ragino, skubino jį.
Atlošęs galvą sudejavo mano vardą ir sutrūkčiojo manyje. Karš­
tai išsiliejo vaitodamas, klubais vis dar skverbdamasis, lyg negalėtų
sustoti.

Mirksėdama išsibudinau ir iš lėto susivokiau. Ant lubų krito mėne­

sienos šviesa. Po galva pajaučiau pagalvę, nuogą kūną šildė apklotas.
Pasukau galvą ieškodama Gideono, bet greta nieko nebuvo. Pa­
talai pajudinti, bet tvarkingai sulankstyti. Atsisėdau ir dirstelėjau į
laikrodį. Beveik trečia valanda nakties.
Dirstelėjau į vonią, paskui į koridorių. Pro pravertas duris sklido
blyški šviesa. Išlipau iš lovos ir pasukau jos link, pakeliui nuo durų
nusikabinau žydrą šilkinį chalatą. Išeidama iš kambario apsivilkau jį,
susijuosiau diržu ir nuėjau į Gideono darbo kambarį.
Koridorių nušvietė iš jo sklindanti šviesa, užėjusi prisimerkiau -
akims reikėjo priprasti. Paskubomis apsidairiau: savo guolyje mie­
gojo šunytis, o prie stalo sėdėjo susimąstęs vyras. Žvilgsnis įdurtas į

229
mano nuotraukų koliažą; puošiantį kambario sieną, rankos padėtos
ant krėslo ranktūrio, delnuose stiklas su gintariniu skysčiu.
Jis pažvelgė į manę.
- Kas nutiko? - paklausiau basomis tipendama per kambarį. -
Juk nevengi lovos, ką?
- Ne. Derėtų, - pasitaisė, - bet ne. Negalėjau užmigti.
- Nori, kad tave išvarginčiau? - nusišypsojau, bet tikriausiai atro­
džiau kvailai, nes akinama šviesos vieną akį buvau užmerkusi.
Mano vyras pasidėjo gėrimą ir patapšnojo per kelį.
- Eikš.
Nuėjau prie jo, prisiglaudžiau ir rankomis apsivijau kaklą. Pabu­
čiavau į skruostą.
- Kažkas neduoda tau ramybės.
Ir kad ir kas tai bebūtų, ramybės jam nedavė jau visą naktį.
Nosies galiuku pasitrynęs į mano ausį, jis sukuždėjo:
- Ar yra kas nors, ko man nepasakojai?
Susiraukiau, atsitraukiau ir įdėmiai įsižiūrėjau į jo veidą.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, bet kas, - jis giliai, išpūsdamas krūtinę įkvėpė. - Ar
dar turi paslapčių?
Klausiau jo jusdama, kaip stoja skrandis.
- Tavo gimtadienio dovana. Bet to aš tau nesakysiu, - jo lūpas
sušvelnino šypsena, o apžavėta jos sumurmėjau: - Ir tu. Visos tos
tavo dalelės, kurias pažįstu tik aš. Tu paslaptis, kurią saugosiu iki pa­
skutinio atodūsio.
Jis panarino galvą, jo plaukai trumpam užstojo veidą.
- Angele.
- Ar kas nutiko, Gideonai?
Atsakyti prireikė laiko. Jis pažvelgė į mane.
- Ar papasakotum, jei tavo pažįstamas, artimas žmogus darytų
ką nors nelegalaus?
Pasijutau it skrandis būtų pavirtęs į akmenį.
224
 - Ką girdėjai? Ar kažkoks paskalų tinklaraštis vėl skleidžia gan­
dus?
Jis įsitempė.
- Atsakyk, Eva.
- Niekas nedaro nieko nelegalaus!
- Klausiau ne to, - kantriai, bet griežtai atsiliepė jis.
Prisiminiau klausimą.
- Taip, papasakočiau. Žinoma. Pasakoju tau viską.
Jis atsipalaidavo. Pakėlė ranką ir palietė mano veidą.
- Gali patikėti man bet ką, angele. Kad ir kas tai būtų.
- Ir patikiu, - sugavau jo riešą. - Nesuprantu, kodėl taip kalbi.
- Nenoriu, kad tarp mūsų būtų paslapčių.
Nudiegiau jį akimis.
- Dėl to kalčiausias buvai tu. Anksčiau nieko man nesakydavai.
- Stengiuosi pasitaisyti.
- Žinau. Todėl tarp mūsų dabar viskas taip puiku.
Švelni šypsena grįžo.
- Tikrai puiku, ar ne?
- Visiškai, - pabučiavau jo šypseną. - Daugiau jokio bėgimo, jo­
kio slapstymosi.
Patogiau suėmęs, Gideonas atsistojo su manimi glėbyje.
- Ką veikiam? - paklausiau glausdamasi prie šilto jo kūno.
Jis pasuko atgal į miegamąjį.
- Išvarginam mane.
- Smagumėlis.

Kitas rytas praėjo kaip ir ankstesnis. Gideonas pabudo įprastu laiku,

o aš nuoga varčiausi lovoje it tinginys.
Prie spintos veidrodžio besirišdamas kaklaraištį, grįžtelėjo į
mane.
- Kokie šiandien planai?
Nusižiovavau ir prisitraukiau pagalvę.
22S
 - Kai išeisi, toliau miegosiu. Tik valandėlę. Dešimtą užsuks Bleras
Esąs.
- Ar ne? - jis vėl nusisuko į veidrodį. - Kodėl?
- Kai ką pakeisiu. Svečių miegamąjį paversime darbo kambariu
su išlankstoma lova. Šitaip turėsime kur priglausti svečius ir vietą
dirbti.
Gideonas palygino kaklaraištį ir, sagstydamasis liemenę, grįžo į
miegamąjį.
- Šito neaptarėme.
- Tiesa, - sąmoningai pajudinau koją, kad nuo jos nuslystų ant­
klodė. - Nenorėjau, kad ginčytumeisi.
Buvome sutarę svečių kambarį paversti mano kambariu, sujungti
jį su pagrindiniu vonios kambariu ir paversti bendrais jo ir mano
apartamentais. Tai dėl Gideono parasomnijos, bet reikštų, kad mie­
gosime skirtinguose kambariuose.
- Mums negalima miegoti vienoje lovoje, - tyliai tarė jis.
- Nesutinku, - jam nespėjus užginčyti, tęsiau. - Stengiausi su tuo
susitaikyti, Gideonai, bet man nepatinka mintis, kad teks būti atski­
rai.
Jis tyliai stovėjo, susikišęs rankas į kelnių kišenes.
- Nesąžininga versti mane rinktis tarp tavo laimės ir saugumo.
- Žinau. Bet neverčiu rinktis. Jau nusprendžiau. Žinau, kad tai
nesąžininga, bet reikėjo priimti sprendimą ir aš tai padariau.
Atsisėdau, pasikišau už nugaros pagalvę ir pasitraukiau atgal, kad
galėčiau atsiremti į galvūgalį.
- Nusprendėme drauge. O tada tu persigalvojai ir to neaptarei su
manimi. Ir demonstruodama papus - kad ir kokie jie būtų pribloš­
kiantys - mano dėmesio nenukreipsi.
Prisimerkiau.
- Jei norėčiau nukreipti tavo dėmesį, nebūčiau apie tai nė prabilusi.
- Atšauk dizainerį, Eva, - įsitempęs tarė jis. - Mums reikia pir­
miausia apie tai pasikalbėti.
226
 - Aš jau buvau sujuo susitikusi. Susitikimą teko nutraukti, nes at­
vyko policija, bet Bleras jau kuria naują dizainą. Šiandien atneš man
keletą idėjų.
Gideonas ištraukė rankas iš kišenių ir sukryžiavo.
- Tai tavo laimė svarbiausia, o mano tegul eina velniop?
- Tai tu nelaimingas, miegodamas su manimi vienoje lovoje?
Jo žandikaulis tvinkčiojo.
- Netampyk manęs už nosies. Nepagalvojai apie tai, kaip jaus­
čiausi tave sužeidęs?
Mano frustracija staiga virto gėda.
- Gideonai...
- Ir negalvoji, kaip tai paveiktų mus, - tėškė jis. - Leidžiu tau
eksperimentuoti su daugeliu dalykų, Eva, bet tik ne su tuo, kas galėtų
pakenkti mūsų santykiams. Jei nori užmigti su manimi, būsiu šalia.
Jei nori drauge pabusti, irgi galėsiu būti. Bet tos valandos, kai abu
esame kietai įmigę, yra pernelyg pavojingos, kad būtų galima rizi­
kuoti vos užsigeidus.
Nurijau kartėlį. Troškau paaiškinti, pasakyti jam, kad jaudinausi
dėl atstumo, kurį sukurs atskiri miegamieji. Ne tik fizinio, bet ir
emocinio.
Man buvo skaudu, kai, pasimylėjęs su manimi, jis išeidavo. Taip
kai kas gražaus ir stebuklingo virsdavo kažkuo kitu. O jei jis liks,
kol užmigsiu, o paskui pabus prieš mane, kad grįžtų, jam ims stigti
miego. Kad ir koks nenuilstantis kartais atrodydavo, jis tik žmogus.
Sunkiai dirba, sportuoja dar sunkiau ir diena iš dienos turi kęsti
klaikų stresą. Miego trūkumas negali virsti rutina.
Bet vienas pokalbis nepadės jam atsikratyti baimės dėl mano sau­
gumo. Teks viską daryti pažingsniui.
- Gerai, - nusileidau. - Sutarkime taip: Bleras paliks savo idėjas
ir mudu vėliau jas apžvelgsime drauge. O kol kas susitarkime ne­
griauti jokių sienų svečių kambaryje. Manau, kad to būtų per daug,
Gideonai.
227
 - Anksčiau taip nemanei.
- Tai praraja, kuri gali virsti nuolatine, o mes to nenorime. Na,
juk tu to nenori, ar ne? Nori stengtis, kad vieną dieną galėtume mie­
goti drauge, taip?
Jis nuleido rankas, apėjo lovą ir prisėdo ant krašto. Paėmė mano
ranką, pakėlė ją prie lūpų.
- Taip, noriu to. Mirštu negalėdamas mūsų santuokoje suteikti
tau tokio paprasto dalyko. O žinia, kad tai daro tave nelaimingą...
Man labai gaila, angele. Nė negaliu apsakyti.
Palinkau į priekį ir paliečiau jo skruostą.
- Mudu nenuleisime rankų. Man reikėjo iš pradžių apie tai su
tavimi pasikalbėti. Tikriausiai pasielgiau kaip tikras Gideonas - pir­
miausia padariau, o paskui pasikalbėjau.
Jis apmaudžiai nusišypsojo.
- Tikrai taip, - pakštelėjo į lūpas. - Saugokis Blero. Jis tavęs nori.
Atšlijau.
- Aš jam atrodau patraukli, - pataisiau jį. - Ir jis iš prigimties
tikras koketuotojas.
Gideono akys pavojingai sublizgo.
- Jis su tavimi flirtavo?
- Nieko neprofesionalaus. Jei peržengtų ribą, pati jį atleisčiau, bet
manau, jis taip apšlifuoja visas savo klientes. Tai turėtų išeiti į naudą
verslui, - nusišypsojau. - Atšaldžiau jį pasakiusi, kad imu įprasti prie
tavo ištvermės ir jau nebejaučiu poreikio miegoti atskiroje lovoje.
Jo antakiai šovė aukštyn.
- Negali būti, kad taip pasakei.
- Tikrai. Pasakiau, kad pamiegosiu mirusi. O kol kas, jei vyras
nori išdulkinti mane po pustuzinį kartų kasnakt ir jam tai šitaip pui­
kiai sekasi, kas aš tokia, kad skųsčiausi?
Kai pirmą sykį susitikome su Bleru, nebuvau pagalvojusi, ką di­
zaineris pamanys apie tai, kad Gideonas veda moterį, su kuria ne­
ketina miegoti. Pajutusi, kad Bleras ima subtiliai flirtuoti, supratau,
228
kodėl, jo manymu, galėčiau atsakyti jam tuo pačiu - ir kokia nejauki
visa ši padėtis turėjo būti mano vyrui. Bet Gideonas niekada nenuo­
gąstavo dėl to, kaip visa tai gali atrodyti pašaliečiui. Jis rūpinosi tik
manimi, o ne savo, kaip pasaulinio lygio mergišiaus, reputacija.
Buvo smagu pastatyti Blerą į vietą.
Pasikedenau susivėlusius plaukus.
- Aš šviesiaplaukė su dideliais papais. Dar pakikenu ir paprastai
galiu kalbėti bet ką.
- Kristau, - Gideonas apsimestinai pratisai atsiduso, bet buvo
akivaizdu, kad jam linksma. - Ar tau būtina visiems skelbti smul­
kmenas iš mūsų intymaus gyvenimo?
- Ne, - mirktelėjau. - Bet man labai smagu.

Gideonui išėjus į darbą, nebemiegojau. Pasiėmiau telefoną ir pa­

skambinau savo treneriui Parkeriui Smitui. Kadangi dar buvo anksti,
jis nedirbo ir atsiliepė.
- Labas, Parkeri. Čia Eva Tramel. Kaip tu?
- Gerai. Šiandien ateisi? Pastaruoju metu tinginiauji.
Suraukiau nosį.
- Žinau. Bet taip, šiandien ateisiu. Todėl ir skambinu. Noriu su
tavimi prie kai ko padirbėti.
- Nagi, ką turi omenyje?
- Aptarėme padėties suvokimą ir kaip elgtis įspaustai į kampą,
kaip pasprukti. Bet kas, jei būčiau pričiupta visiškai netikėtai, pavyz­
džiui, per miegus?
Jis išklausė.
- Stiprus spyris keliu į kiaušus bet kokį vyrą išverstų iš koto. Ir
suteiktų tau progą sprukti.
s Kartą jau esu taip pasielgusi su Gideonu, kad išbudinčiau jį iš klai­
kaus košmaro. Jei prireiktų, pakartočiau, bet mieliau iš jo gniaužtų
ištrukčiau nesukeldama skausmo. Košmarai ir taip jį beprotiškai
skaudina. Nenorėjau, kad skaudėtų dar ir pabudus.
229
 - Bet kas, jei... Kaip'spirti žmogui, kuris guli ant tavęs?
- Galime išsiaiškinti. Pamėginti kelis skirtingus scenarijus, - jis
patylėjo. - Viskas gerai?
- Tiesiog puiku, - patikinau jį ir pamelavau: - Tiesiog vakar per
televiziją mačiau tokią situaciją ir supratau, kad nesvarbu, kaip esame
pasiruošę, miegodami niekaip nesuvoksime padėties.
- Jokių problemų. Po kelių valandų būsiu salėje ir liksiu iki užsi­
darymo.
- Gerai. Ačiū.
Padėjusi ragelį, pasukau į dušą. Išėjusi radau du praleistus Kerio
skambučius. Perskambinau.
- Labas, kas yra?
- Aš galvojau. Kalbėjai apie klasikinę suknelę, ar ne?
Atsidusau. Raukiausi kaskart tai prisiminusi. Nes kad ir kaip no­
rėjau tikėti, kad tobula suknelė tiesiog nukris iš dangaus prieš vestu­
ves, kur kas realistiškiau buvo suvokti, kad teks nusileisti.
Bet dievinau Kerį už tai, kad nepalieka manęs dėl to ramybėje. Jis
pažinojo mane ne prasčiau už mane pačią.
- Okaip viena iš Monikos vestuvinių suknelių? - pasiūlė jis. - Kai
kas seno ir visa kita. Judvi vienodai sudėtos. Nereikėtų daug taisyti.
- Fui. Rimtai? Ne, Keri. Nebent ji būtų su ja tekėjusi už mano
tėčio. Bet negaliu vilkėti suknelės, su kuria ji tuokėsi su patėviu. Būtų
keista.
Jis nusijuokė.
- Taip, tu teisi. Bet jos puikus skonis.
Perbraukiau pirštais drėgnus plaukus.
- Be to, nemanau, kad ji saugo savo senas sukneles. Tai ne pats
geriausias suvenyras, kurį galėtum atsinešti į naujojo vyro namus.
- Gerai, na, tai kvaila mintis. Galime pamedžioti ką nors senovi­
nio. Turiu bičiulį, kuris žino visas dėvėtų aukštosios mados ir vardi­
nių drabužių parduotuves Manhatane.
Nebloga idėja.
230
 - Gerai. Puiki mintis.
- Kartais aš tikras proto bokštas. Šiandien esu užsiėmęs su „Grey
įsiės“, bet vakare būsiu laisvas.
- Man vakare porų psichologas.
- A, tiesa. Pasismagink. Rytoj? Gal kartu prigriebsime ir keletą
dalykėlių Ibisai?
Prisiminusi savaitgalio planus, pajutau laiko stygių. Negalėjau
numalšinti nerimo dėl to, nors ir žinojau, kaip smagu bus pasibūti
su draugais.
- Rytoj tinka. Ateisiu į butą.
- Puikumėlis. Ir daiktus susikrausime.
Baigėme pokalbį, o aš dar ilgai laikiau telefoną rankoje, jusdama
gedulą. Pirmą kartą po atsikraustymo į Niujorką apėmė suvokimas,
kad mudu su Keriu nebegyvename kartu. Aš krausčiausi į naujus na­
mus su Gideonu, o Keris didžiąją laiko dalį vis dar praleisdavo bute.
Pyptelėjęs kalendorius priminė, kad po pusvalandžio ateis Bleras.
Patyliukais nusikeikusi numečiau telefoną ant lovos ir nuskubėjau
ruoštis.

- Kaip judviem sekasi? - paklausė daktaras Petersenas, kai visi

trys susėdome.
Mudu su Gideonu, kaip visada, atsisėdome ant sofos, o daktaras
Petersenas įsitaisė savo krėsle ir paėmė planšetę.
- Geriau nei bet kada, - atsakiau.
Mano vyras nieko neatsakė, bet, paėmęs mano ranką, prisitraukė
ir pasidėjo ant šlaunies.
- Gavau kvietimą į jūsų vestuves, - nusišypsojo daktaras Peterse­
nas. - Mudu su žmona jau nekantraujame.
Man nepavyko įtikinti mamos kvietimuose panaudoti bent kiek
raudonos spalvos, bet jie vis vien išėjo gražūs. Susitarėme, kad kvie­
timus darysime ant veleninio popieriaus permatomoje kišenėlėje
ir dėsime į baltus vokus - dėl privatumo. Įsivaizduodama, kaip jie
231
pasiekia adresatą, pilve-jutau drugelius. Dar vienas žingsnis į priekį,
kad apsimestinės sužadėtuvės liktų praeityje.
- Ir aš, - petimi atsirėmiau į Gideoną ir jis apglėbė mane ranka.
- Kai susitikome paskutinį kartą, - tarė daktaras Petersenas, - bu­
vai ką tik išėjusi iš darbo, Eva. Kaip sekėsi?
- Lengviau, nei maniau. Bet buvau užsiėmusi, o tai padeda.
- Padeda?
Apsvarsčiau savo atsakymą.
- Padeda nesijausti bevertei. Dabar turiu daugiau darbų. Ir jie, iš
tiesų keičia mano gyvenimą.
- Pavyzdžiui?
- Na, žinoma, vestuvės. Ir kraustymasis į apartamentus, nors tai
darau labai lėtai. Ir remonto planavimas, apie kurį norėčiau pasikal­
bėti.
- Žinoma, - jis nužiūrinėjo mane. - Bet pirmiausia pasikalbė­
kime apie tą lėtą kraustymąsi. Ar tai kažką reiškia?
- Na, tiesiog nesiimu visko iš karto. Tai procesas.
- Ar šitaip mėgini pamažu įsilieti į įsipareigojimą? Anksčiau el­
geisi labai ryžtingai. Slapta ištekėjai. Išsiskyrei. Išėjai iš darbo.
Tai privertė mane susimąstyti.
- Tai pokytis, kuris paveikia ne tik mane, bet ir Gideoną su Keriu.
- Mano nuomone, - įsiterpė Gideonas, - kuo greičiau ji įsikraus-
tys, tuo geriau.
- Tiesiog stengiuosi būti atsargi, - gūžtelėjau pečiais.
Daktaras Petersenas kažką rašė savo planšetės ekrane.
- Ar Keriui sunku prisitaikyti?
- Nežinau, - pripažinau. - Iš jo elgesio taip neatrodo. Bet man
neramu. Be palaikymo jis grįžta prie blogų įpročių.
- Ar turi ką apie tai pasakyti, Gideonai?
Jis išlaikė neutralų toną.
- Vesdamas ją žinojau, į ką veliuosi.

232
 - O tai visada gerai, - daktaras Petersenas nusišypsojo. - Bet tai
ne ką man tepasako.
Gideonas pakėlė ranką nuo mano peties ir ėmė žaisti su plaukais.
- Jūs ir pats esate vedęs, daktare, juk žinote, kad kartais vyrui
tenka nusileisti, kad išsaugotų ramybę. Aš nusileidžiu dėl Kerio.
Buvo skaudu tai girdėti, bet žinojau, kad Keris su Gideonu pra­
dėjo nuo nulio. Tada Keris padarė kelis netikusius ėjimus, kurie pa­
kenkė jo reputacijai, pavyzdžiui, vieną naktį surengė orgiją mūsų
svetainėje.
Daktaras Petersenas pažvelgė į mane.
- Tai stengiesi suderinti tiek vyro, tiek geriausio draugo porei­
kius? Ar tai tau kelia stresą?
- Nėra labai smagu, - pasimuisčiau, - bet tai iš tiesų nėra ir deri­
nimas. Mano santuoka ir Gideonas yra pirmoje vietoje, - vyro ranka
švelniai - savininkiškai - sugniaužė mano plaukus: supratau, kad
jam buvo malonu tai išgirsti. Aš tęsiau: - Bet nenoriu nei užgriūti
Gideono, nei kad Keris pasijustų apleistas. Kasdien nusinešu po ne­
didelį krepšį daiktų ir taip pokytis atrodo laipsniškas.
Ištarus tai balsu, teko pripažinti, kaip motiniškai tai skamba.
Bet negalėjau neginti man brangių žmonių, ypač nuo mano pačios
veiksmų sukelto skausmo.
- Paminėjai visus, išskyrus save, - pastebėjo jis. - Kaip tu pati
jautiesi?
- Apartamentuose imu jaustis kaip namie. Negaliu susitaikyti tik
su mūsų miegojimo situacija. Naktį praleidome vienoje lovoje, bet
Gideonas nori, kad miegotume atskirai, o aš ne.
- Dėl košmarų? - paklausė daktaras Petersenas, žvelgdamas į
Gideoną.
- Taip, - atsakė jis.
- Ar pastaruoju metu juos sapnavai?
Mano vyras linktelėjo...

23S
 - Bet ne pačius baisiausius.
- O kokie yra patys baisiausi? Tokie, kurių metu imiesi fizinių
veiksmų?
Gideonas giliai, pilna krūtine įkvėpė.
- Taip.
Daktaras vėl į mane pažvelgė.
- Eva, suvoki riziką, bet vis vien nori miegoti su Gideonu?
- Taip, žinoma.
Prisiminus, kaip Gideonas tūžmingai mane prispaudė, ėmė gra­
sinti šlykščiais, skausmo ir pykčio kupinais žodžiais, mano širdis ėmė
plakti greičiau. Įstrigęs košmare, jis manęs nematė, regėjo tik Hju -
vyrą, kurį troško perplėšti perpus plikomis rankomis.
- Daug laimingai susituokusių porų miega atskirai, - pažymėjo
daktaras Petersenas. - Priežastys gali būti įvairios: vyras knarkia,
žmona vagia antklodę ir panašiai, bet, jų nuomone, miegas atskirai
suteikia daugiau santuokinės harmonijos nei miegas drauge.
Atšlijau nuo Gideono - troškau, kad jiedu abu suprastų.
- Manpatinka miegoti šalia jo. Kartais pabundu vidury nakties ir
stebiu jį miegantį. Kartais pabundu ir nė neatsimerkiu, tik klausausi
jo kvėpavimo. Užuodžiu jį, jaučiu jo šilumą. Miegu geriau, kai jis
šalia. Žinau, kad jis irgi.
- Angele, - Gideonas glostė man nugarą.
Pažvelgiau per petį ir pagavau jo žvilgsnį. Jis žiūrėjo abejingai.
Atrodė pribloškiantis, bet akys buvo virtusios tamsiai mėlynais
skausmo ežeriukais. Paėmiau jį už rankos.
- Žinau, kad tau skaudu. Atleisk. Man tiesiog reikia, kad stengtu­
mėmės dėl to. Nenoriu, kad nuleistume rankas.
- Tai, apie ką kalbi, - švelniai tarė daktaras Petersenas, - yra in­
tymumas, Eva. Ir tai vienas iš tikrųjų santuokos džiaugsmų. Supran­
tama, kad to trokšti. Iš dalies to trokšta visi. Bet judviem su Gideonu
tai tikriausiai atrodo ypač svarbu.
- Man taip, - sutikau.
234
 - Nori pasakyti, kad man ne? - įsitempęs tarė Gideonas.
- Ne, - pasisukau į jį. - Prašau, nepradėk gintis. Tai ne tavo kaltė.
Nekaltinu tavęs.
- Ar bent nutuoki, kaip šūdinai tai verčia mane jaustis? - užsi­
puolė jis.
- Norėčiau, kad nepriimtum to asmeniškai, Gideonai. Tai...
- Mano žmona nori stebėti mane miegantį, o aš nė negaliu jai to
suteikti, - pratrūko jis. - Kas tai, jei ne supistai asmeniškas reikalas?
- Gerai, aptarkime tai, - paskubomis tarė daktaras Petersenas,
atitraukdamas mudviejų dėmesį. - Šio pokalbio esmė - intymumo
troškimas. Žmonės iš prigimties jo geidžia, bet tiems, kurie vaikys­
tėje patyrė seksualinį smurtą, tai gali būti ypač svarbu, - Gideonas
vis dar buvo įsitempęs, bet atidžiai klausėsi. Daktaras tęsė: - Dau­
geliu atvejų smurtautojas stengiasi izoliuoti auką, kad nuslėptų savo
nusikaltimą, o auka taptų nuo jo priklausoma. Aukos labai dažnai
pačios atsiriboja nuo draugų ir šeimos. Visų kitų gyvenimas atrodo
toks paprastas, jų bėdos tokios nereikšmingos, palyginti su ta klaikia
paslaptimi, kurią jie priversti slėpti.
Vėl prigludau Gideonui prie šono, prisitraukiau kelius ir apka­
binau jį visu kūnu. Jis tvirtai mane apglėbė, kita ranka paėmė mano
ranką.
Stebint mudu, daktaro Peterseno veidas sušvelnėjo.
- Ta gili vienatvė dingo, kai judu vienas kitam atsivėrėte, bet toks
ilgas gyvenimas be intymumo palieka žymę. Eva, raginu paieškoti
kitų būdų pasiekti tą geidžiamą artumą. Susikurkite ženklus ir ritu­
alus, kurie būtų vien tik judviejų, nekeltų nė vienam iš jūsų grėsmės
ir megztų tą ryšį.
Atsidusau ir linktelėjau.
- Pasistengsime, - tarė jis.
- O tavo košmarai, Gideonai, tuo metu greičiausiai suretės ir ne­
bebus tokie žiaurūs. Bet tai tik pradžia, - tęsė daktaras. - Žengėte
pirmus ilgos kelionės žingsnius.
235
 Pakreipiau galvą ir pažvelgiau į Gideoną.
- Kelionės, truksiančios visą gyvenimą, - prisiekiau.
Gideonas man švelniai palietė skruostą. Nieko nepasakė, bet
viską supratau iš žvilgsnio bei glamonės.
Mudu sieja meilė. O visa kita ateis.

236
 10

- Kalbėjau su Bendžaminu Klensiu, - tarė Raulis, palinkęs prie­

kin ir alkūnėmis įsirėmęs į kelius. - Judu su ponia Kros į oro uostą
vyksite tuo pačiu metu, tad jei norite, galite važiuoti kartu.
- Žinoma, - prieš išsiskiriant, man reikėjo laiko dviese su Eva.
Darbo diena buvo per ilgas laiko tarpas be jos. Savaitgalis bus ištisa
kankynė. - Paskambinsiu jai ir pranešiu, kad ją pasiimsime. Reikės
limuzino.
Raulis buvo tikras profesionalas, tad niekaip nesureagavo. Būtų
daug protingiau limuzinu vežti ne mus, o Evos draugus, bet nei bent-
lyje, nei mersedese nėra tiek privatumo, kiek man reikės.
Sėdėjau ant sofos savo kabinete, atsisukęs į krėsluose įsitaisiusius
Angusą ir Raulį. Nusprendėme, kad Angusas liks, o Raulis vadovaus
apsaugos komandai, lydėsiančiai mane į Braziliją.
Angusas keliaus į Ostiną ir pamėgins iškasti ką nors apie Loren
Kitri.
Raulis linktelėjo.
- Pasirūpinsime atskirais automobiliais jūsų ir jos draugams.
- Kaip Eva vyksta į Ibisą?
- Privačiu lėktuvu, - atsakė jis, - užsakytu Ričardo Stentono. Pa­
siūliau jiems apsistoti viešbutyje „Vientos Cruzados Ibiza“ ir Klensis
sutiko. Reikėjo padirbėti, nes viešbutis vasarą visiškai užsakytas, bet
vadybininkui pavyko. Laukdami ponios Kros atvykimo, jie susti­
prino apsaugą.
237
 - Gerai.
Tai, kad Eva apsistos „Cross Industries“ priklausančiame viešbu­
tyje, mane ramino. Ibisoje turėjome ir du gerai žinomus naktinius
klubus, vieną Ibisos mieste, kitą Sant Antonyje. Nė neklausęs žino­
jau, kad apie abu Klensiui buvo pranešta. Tikėjausi, kad informacija
jis pasinaudos. Jis - protingas žmogus ir tikrai įvertins papildomą
klubų apsaugininkų ir darbuotojų paramą.
- Kaip jau aptarėme, - tęsė jis, - oro uoste turėsime ir savo pačių
apsaugos komandą, kuri seks ponią Kros visą savaitgalį. Jiems buvo
nurodyta vilkėti kaip civiliams, kad nekristų į akis, palaikyti Klensio
komandą ir įsikišti tik tada, jei kiltų būtinybė.
Linktelėjau. Klensis dirbo gerai, tačiau saugojo ne tik Evą, bet ir
Moniką, be to, Kerį jie laikė šeimos nariu, tad Klensis sergės ir jį. Jo
dėmesys buvo padalintas į tris dalis, iš kurių didžiausia skirta Mo­
nikai - darbdavio žmonai. Eva niekam nėra tokia svarbi, kokia yra
man. Norėjau, kad kažkas ištisai stebėtų vien tik ją, vos tik iškėlus
koją iš viešbučio.
Ačiū Dievui, kad šis savaitgalis - vienintelis gyvenime.
Raulis atsistojo.
- Susisieksiu su Klensiu aptarti, kaip nusigausime iki oro uosto.
- Ačiū, Rauli.
Jis linktelėjo ir išėjo.
Angusas pakilo.
- Važiuoju atiduoti Lakio tavo seseriai. Ji man kas valandą raši­
nėja ir klausia, ar jau išvažiavau.
Kone nusišypsojau. Airlandė labai susijaudino, kai paprašiau
jos pasirūpinti Lakiu. Pamaniau, kad šunyčiui tai patiktų labiau nei
skristi kartu, o ir Airlandei pravers prasiblaškyti nuo dėl skyrybų
sielvartaujančios motinos.
Pakeliui prie durų Angusas stabtelėjo.
- Pasilinksmink, bičiuli. Tau tai išeis į naudą.
Purkštelėjau.
238
 - Paskambink, jei ką nors rasi.
- Žinoma, - jam išėjus, likau vienas pabaigti dienos darbų.
Žvilgtelėjęs į laikrodį telefone, paskambinau žmonai.
- Labas, šaunuoli, - atsiliepė ji džiugiu, linksmu balsu. - Negali
liautis apie mane galvoti, ar ne?
- Pasakyk, kad tu apie mane galvojai.
- Visada.
Prisiminiau ją tokią, kokia buvo vakar vakare: kniūbsčią lovoje,
mataruojančią kojomis. Pasirėmusi smakrą rankomis, ji stebėjo, kaip
kraunuosi daiktus, retkarčiais vis pakomentuodavo. Pastebėjo, kad
neįsidėjau nei pilkų kelnių, apie kurias fantazavo, nei juodų marški­
nėlių V formos iškirpte. Sąmoningai juos palikdamas, priverčiau ją
nusišypsoti. Šiaip ji buvo gana tyli ir paniurusi.
- Į oro uostą mudu vyksime kartu, - tariau jai. - Vieni.
- O! - susivokė. - Bus smagu.
- Planuoju, kad bus daugiau nei smagu.
- Aaaa... - ji prabilo tyliau, kiek prikimusiu balsu - tai išdavė, kad
jos mintys nukrypo prie sekso. - Ir pats turi šiokį tokį transporto
priemonių fetišą?
Mano krūtinę sušildęs džiaugsmas šiek tiek palengvino stresą,
kylantį mąstant apie ateinančias dienas. Eva leisdavo man paimti
ją bet kur, bet dažnai sugundydavo pakeliui. Kadangi anksčiau dul-
kindavausi tik viešbutyje, suviliodama mane automobiliuose, lėktu­
vuose, mano namuose ir įvairiose darbo vietose, ji apvertė aukštyn
kojomis mano pasaulį.
Niekada jai neatsakyčiau. Negalėčiau. Vos jai manęs užsigeidus,
būdavau pasiruošęs ir mažų mažiausiai sumasintas.
- Turiu Evos fetišą, - sumurmėjau, metęs jai atgal kartą jos pačios
man pasakytus žodžius.
- Gerai, - ji atsikvėpė. - Ar savaitgalis jau baigėsi?
Išgirdau Kerį sakant kažką, ko nesupratau.
- Netrukus, angele. Paleisiu tave.
239
 - Niekada manęs nepaleisk, Gideonai, - įkarštis jos žodžiuose su­
jaudino mane, jis išdavė, kaip ji nerimauja dėl ateinančio savaitgalio.
Po jos pačios inicijuotų skyrybų buvo malonu žinoti, kad daugiau
skirtis ji nebenori, nors ir daug džiugesnėmis aplinkybėmis.
- Leisiu tau grįžti prie reikalų, - pasitaisiau. - Kad būtum pasi­
ruošusi, kai tavęs pasiimti atvažiuos Raulis.
- Man jis nerūpi. Būsiu susiruošusi dėl tavęs, - sumurkė ji ir, bai­
gus pokalbį, mano pimpalas akimirksniu skausmingai šovė į viršų.

Netrukus po ketvirtos į mano kabinetą svirduliuodamas, susikišęs

rankas į kišenes ir niūniuodamas kažkokią melodiją įslinko Arašaš.
Išsišiepęs klestelėjo į vieną iš kėdžių prie stalo.
- Pasiruošęs savaitgaliui?
- Kiek tai įmanoma, - atsilošiau ir pabeldžiau pirštais į ranktū­
rius.
- Apsidžiaugsi išgirdęs, kad Enės Lukas skundas dėl užpuolimo
atmestas.
To ir tikėjausi, bet buvo malonu gauti patvirtinimą.
- Taip ir turėtų būti.
- Nežinau, ar ji bus apkaltinta dėl melagingų parodymų. O kol
kas, jei mėgins kaip nors susisiekti su tavimi, Eva ar Keriu, privalau
tai tučtuojau sužinoti.
Abejingai linktelėjau.
- Žinoma.
Jis nužiūrinėjo mane.
- Apie ką galvoji?
Gudriai nusišypsojau.
- Ką tik baigiau kalbėtis su vienu iš „Vidai Records“ valdybos na­
rių. Kristoferis ir toliau kaupia kapitalą, kad galėtų išsipirkti.
Arašo antakiai pakilo.
- Jei jam pavyktų, ar pagalvotum apie atsitraukimą?
- Jei jaudinčiausi tik dėl jo - taip.
340
 Dar neaišku, ar Airlandė ateityje nuspręs imtis šeimos verslo,
bet, nepaisant to, jai rūpi įmonės sėkmė, o Kristoferis priima kvailus
sprendimus- Visos mano pastangos paremti jį ar patarti buvo atmes­
tos. Dažnai jis neklausydavo ir Kriso, matyt, nusprendęs, kad tėvas
išminties iš dalies semiasi ir iš manęs.
- Ką mano valdyba?
- Laiko tai šeimyniniu barniu ir nori, kad rasčiau greitą ir pa­
prastą sprendimą.
- Ar tai įmanoma? Su broliu niekada nesutarei.
Papurčiau galvą.
- Nė neverta pradėti.
Žinojau, kad Arašas nesupras. Jis ir pats turi brolį ir seserį, o jo
šeima - nepaprastai artima.
Jis atsiduso.
- Man labai gaila, brolau. Sudėtinga.
Tobulame pasaulyje šį savaitgalį Kristoferis dalyvautų mano
bernvakaryje. Mudu būtume artimi. Jis būtų vyriausiasis mano pa­
brolys... O šiai pozicijai užimti kol kas dar nieko nepakviečiau. Ar­
noldas suplanavo savaitgalį, bet nežinojau, ar jis tai daro dėl to, kad
nusprendė, jog per vestuves stovės greta manęs. Gal jis tiesiog turi
daugiau iniciatyvos už kitus.
Vos prieš kelias trumpas savaites nė nebūčiau suabejojęs, kad Ar­
noldas stovės su manimi. Iš dalies tikėjausi, kad tai nepasikeitė.
Arašas taip pat būtų geras variantas. Jį, kitaip nei Arnoldą, mačiau
kone kas dieną. Be to, kaip mano advokatas, jis apie mane - ir Evą -
žino tokių dalykų, kurių nežino niekas kitas. Jam galėčiau patikėti
bet ką, net ir be advokatą ir klientą siejančių įsipareigojimų laikytis
konfidencialumo.
Bet Arnoldas su manimi buvo atviras kaip niekas kitas, išskyrus
mano žmoną. Jau seniai maniau, kad tiesmuki, įžvalgūs jo patarimai
neleido man tapti pernelyg ciniškam ir atbukusiam.
Po šio savaitgalio turėtų būti lengviau išsirinkti vieną iš dviejų.
241
 *

Atrodė taip... absurdiška stovėti ir laukti Evos už buto durų. Atsirė­

męs į sieną priešais duris, susimąsčiau apie tai, kaip greitai reikalai
apvirto aukštyn kojomis ir kaip visa savo esybe priešinausi, kad visi­
kas vėl būtų po senovei. Anksčiau nebūčiau nė pagalvojęs, kad tarp
mudviejų viskas galėtų būti šitaip. Taip nuoširdų, be jokių paslapčių
ir su tokia stipria meile.
Ir anksčiau gyvenime teko patirti tokių akimirkų. Kai kuriomis
naktimis, kurias praleidome drauge kaimyniniame bute. Savaitga­
liais, kai pasprukdavome pabūti tik dviese. Bet tai tebuvo pavieniai
kartai vakuume. Dabar šiuo gyvenimu mėgavomės atvirai. Būtų kur
kas geriau, jei pasaulis žinotų, kad esame susituokę, ir ji nuolat gy­
ventų apartamentuose su manimi.
Durys atsivėrė ir išėjo Eva. Su raudona berankove susiaučiama
suknele ir aukštakulnėmis basutėmis atrodė kerinti ir seksuali. Ant
galvos buvo užsidėjusi akinius nuo saulės ir vežėsi lagaminą. Kai
kitą kartą krausis daiktus, vyksime j medaus mėnesį. Iškeliausime
drauge, kaip dabar, bet nuo tos akimirkos drauge ir liksime.
- Duok, - tariau ketindamas paimti iš jos lagaminą.
Ji puolė ant manęs, vos tik jo siektelėjau, šiltas ir švelnus kūnas
prisiglaudė prie manojo. Nuleidusi mano galvą, pabučiavo trumpu,
meiliu bučiniu.
- Reikėjo užeiti.
- Tu, aš ir lova netoliese? - pačiupau ją už liemens ir pasukau lifto
link. - Būčiau tuo pasinaudojęs, bet maniau, kad Keris baladosis į
duris ir zurs, kad pavėluosite į skrydį.
Besileidžiant į vestibiulį, Eva nuo manęs atsitraukė, įsikibo į turė­
klą už nugaros ir pademonstravo seksualias savo kojas. Flirtavo visu
savo kūnu, žaidė ir akys. Žybčiodama jomis, Eva apsilaižė apatinę
lūpą.
- Atrodai labai seksualiai.
242
 Nužvelgiau savo baltus marškinėlius V formos iškirpte ir kelnes -
prieš išeidamas iš darbo persirengiau.
- Paprastai vilki tamsiai, - pastebėjo ji.
- Ten, kur mes vykstame, tam per karšta.
- Tu per karštas, - ji pakėlė vieną koją nuo lifto grindų ir švelniai
patrynė šlaunis viena į kitą.
Patenkintas ir jusdamas lėtą bundančio susijaudinimo kaitrą, at­
silošiau ir mėgavausi pasirodymu.
Nusileidus į vestibiulį, mostelėjau jai eiti į priekį, dviem žings­
niais ją pasivijau ir priglaudžiau ranką prie nugaros.
Ji šyptelėjo man per petį.
- Bus spūsčių.
- Po velnių, - spūsčių ir jų sukeltos gaišaties aš ir tikėjausi.
- Atrodai tooooks nusivylęs, - paerzino ji ir nusišypsojo duris
atidariusiam durininkui.
Raulis laukė prie limuzino. Po kelių akimirkų jau važiavome, įsi­
lieję į Manhataną užliejusią automobilių jūrą.
Eva atsisėdo ant suolo, besitęsiančio per visą automobilio ilgį, o
aš įsitaisiau gale.
- Nori išgerti? - paklausė ji, žvelgdama į barą priešais.
-Otų?
- Nesu tikra, - ji papūtė lūpas. - Prieš tai norėjau.
Palaukiau, kol ji apsispręs, ir tuo metu ją nužiūrinėjau. Ji buvo
mano džiaugsmas, mano pasaulio šviesa. Padaryčiau bet ką, kad ji
neturėtų rūpesčių ir visą likusį gyvenimą būtų laiminga. Buvo sunku
galvoti apie tai, kad gali tekti ją įskaudinti. Jai teko jau tiek daug pa­
tirti.
Jei išsiaiškinsime, kad Monika visai ne tas žmogus, kuriuo ją laiko
Eva, kaip jai tai pasakysiu? Mano žmoną tiesiog sužlugdė žinia, kad
motina sekė ją per mobilųjį telefoną, laikrodį ir veidrodėlį, kurį ne­
šiojosi rankinėje. O tapatybės vagystė - kur kas didesnė išdavystė.
Ir ką ta pavogta tapatybė slepia?
243
 - Nerandu suknelės*, - staiga tarė ji, o goslių jos lūpų kampučiai
nusviro.
Man prireikė akimirkos pabusti iš minčių ir suvokti, ką ji pasakė.
- Vestuvėms?
Ji linktelėjo - atrodė tokia prislėgta, kad troškau prisitraukti ją
artyn ir nuberti dailų jos veidą bučiniais.
- Nori, kad padėčiau, angele?
- Negali. Jaunikiui negalima matyti suknelės iki vestuvių, - jos
akys iš nuostabos ir siaubo išsiplėtė. - Matei suknelę, kurią vilkėjau,
kai tuokėmės pirmą kartą!
Mačiau. Pats ją išrinkau.
- Kai ją mačiau, tai tebuvo paprasta suknelė, - raminau ją. - Ji
nebuvo vestuvinė, kol jos neapsivilkai.
- A, - šypsena sugrįžo. Ji nusiavė basutes, atsisėdo prie manęs,
pasidėjo galvą man ant kelių ir plaukai sidabrine vėduokle pasi­
skleidė ant mano šlaunų.
Braukdamas pirštais per vešlias šilko sruogas, giliai įkvėpiau jos
kvepalų aromato.
- Ką tu vilksiesi? - paklausė ji užsimerkusi.
- Ar įsivaizduoji mane vilkint ką nors konkretaus?
Ji nusišypsojo. Atsakė lėtai ir svajingai.
- Smokingą. Tu visada atrodai pribloškiantis. Bet su smokingu
pranoksi pats save.
Pirštų galiukais perbraukiaujos lūpas. Anksčiaukartais nekęsdavau
savo veido, to, kad mano išvaizda žadina stiprų seksualinį susidomė­
jimą tada, kai būti geidžiamam man klaikiai nesinorėdavo. Galiausiai
įpratau prie dėmesio, bet tik sutikęs Evą ėmiau iš tiesų save vertinti.
Ji taip mėgo į mane žiūrėti. Apsirengusį. Nuogą. Duše. Susisu­
kusį į rankšluostį. Ant jos. Po ja. Į mane ji nežiūrėdavo tik tada, kai
miegodavo. O tada dažnai mėgaudavausi aš, žvelgdamas į ją, tokią
geidulingai nuogą, pasipuošusią tik mano jai dovanotais papuošalais.
- Na, tuomet smokingą.
244
 Ji atsimerkė, pamačiau tą mylimą jos akių pilkumą.
- Bet vestuvės paplūdimyje.
- Ką nors sugalvosiu.
- Nė neabejoju.
Ji pasuko galvą ir nosimi pasitrynė į mano kotą. Karštas jos kvė­
pavimas per kelnes pasiekė jautrią mano odą. Sustandėjo.
Žaidžiau su jos plaukais.
- Ko nori, angele?
- Štai ko, - ji pirštais perbraukė per mano sustandėjusį penį.
- Kaip nori?
Ji kyštelėjo liežuvį ir apsilaižė lūpas.
- Burnoje, - alsiai atsakė, jau segdama mano kelnes.
Trumpam užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Išgirdau atsisegant už­
trauktuką, pajutau, kaip ji išlaisvina mano kotą...
Pasirengiau pajusti šlapią jos burnos karštį, bet veltui. Kai ėmė
čiulpti, krūptelėjau, mano nugara nuvilnijo alkis ir geidulys. Buvau
perpratęs jos nuotaikas ir tai, kaip jos atsispindi sekse. Ji ketino ne­
skubėti, pasimėgauti manimi ir išvesti iš proto.
- Eva, - suvaitojau, kai ji švelniai paglostė mane pirštais, toliau
dirbdama burna. Laižė mano koto galvutę lėtais judesiais, mėgau­
damasi.
Atsimerkiau ir pažvelgiau į ją. Matyti ją tokią susitvarkiusią, visą
dėmesį sutelkusią į mano varpą savo burnoje buvo deginamai ero­
tiška ir taip švelnu.
- Dieve, kaip gera, - kimiai tariau, ranka suėmęs ją už pakaušio. -
Imk giliau... taip...
Atlošiau galvą, mano šlaunys įsitempė nuo troškimo skverbtis.
Koviausi su juo, leidau jai imti tai, ko norėjo.
- Šitaip nebaigsiu, - įspėjau ją, žinodamas, kad toks ir buvo jos
tikslas.
Ji sumykė prieštaraudama ir, suspaudusi mane kumščiu, ėmė
švelniai, bet tvirtai pumpuoti. Metė iššūkį jai atsispirti.
245
 - Josiu tavo tobulsrpute, Eva. Kol tu leisi savaitgalį be manęs,
mano sėkla bus giliai tavyje.
Užsimerkęs įsivaizdavaują Ibisoje - naktiniu gyvenimu garsėjan-
čiame mieste - šokančią su draugais karštų kūnų maišalynėje. Vyrai
trokš jos, svajos išdulkinti. O ji bus pažymėta manęs pačiu primity­
viausiu būdu. Mano, nors manęs ten ir nebus.
Pajutau, kaip jos aimana nuvibruoja mano peniu.
Ji atsitraukė, lūpos jau buvo paraudusios ir ištinusios.
- Taip nesąžininga, - papūtė ji jas.
Pačiupau ją už riešo, pakėliau ranką sau prie krūtinės ir prispau­
džiau prie besikalatojančios širdies.
- Tu būsi čia, angele. Visada.

- Brolau, tu gi negali dabar dirbti, - pasiskundė Manuelis, kleste­

lėdamas į gretimą krėslą. - Praleidi tokius vaizdus.
Pakėliau akis nuo telefono, vandenyno vėjelis sušiaušė mano
plaukus. Šiandien likome Baroje, kitoje Lūcio Costa gatvės pusėje
nuo viešbučio, kuriame buvome apsistoję. Rekrėjo paplūdimyje vy­
ravo kiek laisvesnė atmosfera nei Kopakabanoje, čia buvo mažiau tu­
ristų ir vietinių žmonių. Pakrantėje vaikštinėjo moterys su bikiniais,
joms šokinėjant per bangas šokčiojo krūtys, o kone nuogi užpakaliai
blizgėjo nuo aliejaus. Priešais jas ant balto smėlio Arašas ir Arnoldas
svaidė lėkštę. Pajutęs, kaip paplūdimio šortuose suvibruoja telefonas,
iš žaidimo pasitraukiau.
Pažvelgiau į Manuelį - šis buvo nuraudęs ir blizgantis nuo pra­
kaito. Dingo maždaug prieš valandą, o priežastis visiems buvo aki­
vaizdi - net ir tiems, kas nepažinojo jo taip gerai kaip aš.
- Mano vaizdas geresnis, - įjungiau telefoną ir parodžiau Evos ką
tik atsiųstą asmenukę.
Ji irgi gulėjo paplūdimyje, išsitiesusi ant gulto, ne ką tesiskirian­
čio nuo manojo. Vilkėjo baltą bikinį, oda jau buvo šiek tiek įdegusi.
Ant kaklo kabėjo plona grandinėlė, ji gulė tarp putnių krūtų ir vijosi
246
aplink liekną liemenį. Akis slėpė akiniai nuo saulės, o bučiniui pa­
pūstos lūpos buvo pateptos raudonu blizgiu.
Norėčiau, kad būtum čia... - rašė ji.
Ir aš. Skaičiavau iki skrydžio namo likusias kelias valandas. Šeš­
tadienis buvo gana smagus, praleidome jį alkoholio ir muzikos rūke,
bet sekmadienis tęsėsi per ilgai.
Manuelis švilptelėjo.
- Karštumėlis.
Išsišiepiau, nes tai puikiai atspindėjo ir mano paties nuomonę
apie žmonos nuotrauką.
- Ar nesijaudini, kad, ištarus taip, viskas pasikeis? - paklausė jis
ir atsilošė, pasikišęs rankas už galvos. - Žmonos taip neatrodo. Jos
nesiunčia tokių asmenukių.
Parodžiau jam telefono ekrano užsklandą - mūsų vestuvių nuo­
trauką. Pamatęs ją, Manuelis išplėtė akis.
- Negali būti. Kada?
- Prieš mėnesį.
Jis papurtė galvą.
- Neįsivaizduoju. Santuokos. Ne tavo ir Evos, o apskritai. Kaip tai
neatsibosta?
- Laimė niekada neatsibosta.
- Argi įvairovė nėra gyvenimo prieskonis, ar kaip ten sakoma? -
paklausė jis, apimtas kaži kokios pusiau luptos, pusiau skustos filo­
sofinės nuotaikos. - Iš dalies moterį dulkinti smagu dėl to, kad ga­
lima išsiaiškinti, kas ją įaudrina, ir nustebti, kai ji parodo tau ką nors
naujo. O kai dulkini tą pačią, ar tai netampa rutina? Palieti čia, lyžteli
čia, palaikai jos mėgstamą ritmą, kad baigtų... Išskalauji ir pakartoji.
- Atėjus laikui, viską suprasi.
Jis gūžtelėjo.
- Nori vaikų? Tai dėl to?
- Kada nors. Dar negreitai, - nė negalėjau to įsivaizduoti. Eva
bus nuostabi motina, ji tikra globėja. Bet mudu drauge, tėvai? Vieną
247
dieną būsiu tam pasiruošęs. Vieną dieną, dar labai negreitai, kai pa­
jėgsiu ja dalintis su kuo nors kitu. - Kol kas noriu tik jos.
- Pone Krosai.
Pakėliau akis ir pamačiau greta stovintį Raulį, kietai sučiauptomis
lūpomis. Tučtuojau įsitempiau, atsisėdau ir nuleidau kojas į smėlį.
- Kas nutiko?
Nerimas dėl Evos it akmuo nusėdo skrandyje. Ji parašė man vos
prieš kelias akimirkas, bet vis vien...
- Jums derėtų tai pamatyti, - tarė jis niūriai, atkreipdamas dėmesį
į planšetę rankoje.
Atsistojau, įsimečiau telefoną į kišenę ir priėjau. Ištiesiau ranką.
Spiginanti saulė užtemdė ekraną, tad pasisukau, kad mesčiau ant jo
šešėlį. Nuotrauka, kurią pamačiau, stingdė kraują gyslose. O perskai­
tęs antraštę, sugriežiau dantimis.
Laukinis braziliškas Gideono Kroso bernvakaris.
- Kas per šūdas? - riktelėjau.
Manuelis priėjo ir pliaukštelėjo ranka man per petį.
- Atrodo, lyg smagiai leistumei laiką, cabrėn. Su dviemlabai karš­
tomis pupytėmis.
Pažvelgiau į Raulį.
- Man atsiuntė Klensis, - paaiškino jis. - Įsijungiau paiešką -
nuotrauka pasklido visur.
Klensis. Velnias. Eva...
Įgrūdau planšetę atgal Rauliui ir išsitraukiau telefoną.
- Noriu sužinoti, kas tai nufotografavo.
Kas žinojo, kad aš Brazilijoje? Kas vieną naktį atsekė mane į nak­
tinį klubą, į privačią VIP zoną ir nufotografavo?
- Jau ieškau.
Panosėje nusikeikęs, paskambinau žmonai. Apimtas nekantrumo
ir įtūžio laukiau, kol ji atsilieps. Įsijungus jos balso paštui, padėjau
ragelį. Vėl surinkau numerį. Ėmiau nerimauti.

248
 Toje nuotraukoje buvo įkūnytos visos jos baisiausios fantazijos.
Turėjau pasiaiškinti, nors nė nežinojau kaip. Mano kaktą nusėjo pra­
kaitas, delnai sudrėko, bet viduje šalau.
Antrą kartą atsiliepė jos balso paštas.
- Prakeikimas, - padėjau ragelį, paskambinau vėl.

249
 n

- Atrodai taip, lyg tau reikėtų antros taurės, - tarė Šoną, ant stale­
lio tarp mūsų gultų pastatydama du kokteilius.
- Dieve, - nusijuokiau, jaučiausi apsvaigusi. Sausas cheresas ir
saldus limonadas gerokai svaigino. Be to, nelabai protinga bandyti
nuvyti pagirias alkoholiu. - Po šio savaitgalio man reikės detoksika­
cijos.
Ji išsišiepė ir vėl išsitiesė, strazdanota jos oda po dviejų dienų
saulėje vis dar buvo blyški ir kiek paraudusi. Raudoni plaukai sek­
sualiai ir netvarkingai sukelti ant pakaušio, balsas nuo nepaliau­
jamo juoko vakar vakare kiek užkimęs. Ji vilkėjo ryškų žalsvai
melsvą bikinį, traukiantį susižavėjimo kupinus žvilgsnius. Šoną
buvo ryški, nuolat besišypsanti ir pasižyminti nešvankiu humoro
jausmu.
Šiuo atžvilgiu ji buvo labai panaši į savo brolį, kurį pažinojau ir
mylėjau kaip Marko, mano buvusio boso, sužadėtinį.
Iš kitos pusės priėjo Megumė su dar dviem kokteiliais. Nužvelgė
tuščią mano mamos gultą.
- Kur Monika?
- Nuėjo atvėsti vandenyje, - ieškojau jos, bet nemačiau. Buvo
sunku nepastebėti jos levandų spalvos bikinio, tad nusprendžiau,
kad ji kur nors nuklydo. - Sugrįš.
Ji visą laiką buvo su mumis ir šventė drauge. Ji nepratusi per­
nelyg daug gerti ir ilgai naktinėti, bet atrodė, kad smaginasi. Ir ji iš
250
tiesų kėlė sumaištį. Aplink ją būriais sukosi įvairiausio amžiaus vy­
rai. Mano motina pasižymėjo katinišku seksualumu, kuriam neįma­
noma atsispirti. Pavydėjau to.
- Tik pažiūrėk į jį, - tarė Šoną, atkreipdama mano dėmesį į tarp
bangų žaidžiantį Kerį. - Tikras pupyčių magnetas.
- O taip.
Paplūdimys buvo sausakimšas, net smėlis sunkiai matėsi. Tarp
bangų šmėžavo tuzinai pečių ir galvų, bet susibūrimas aplink Kerį
buvo akivaizdžiai pastebimas. Jis šypsojosi ir gėrė dėmesį it katinas
saulės spindulius. Atgal sušukuoti plaukai atidengė įstabų veidą, nors
akis nuo ryškios saulės slėpė tamsūs „aviatoriaus“ akiniai.
Pamatęs, kad stebiu, pamojavo. Nusiunčiau jam oro bučinį, vien
tam, kad sutrikdyčiau aplinkinius.
- Judu su Keriu niekada nebuvote susimetę? - paklausė Šoną. -
Ar kada norėjai?
Papurčiau galvą. Dabar Keris atrodė pribloškiantis, sveikas ir rau­
meningas - tobulas vyriškumo pavyzdys. Bet kai su juo susipažinau,
buvo perkaręs, žvilgsnis tuščias, visada slėpėsi po džemperiais, net ir
karštomis San Diego vasaromis. Rankas visada prisidengęs, kad pa­
slėptų randus, nes pjaustėsi, o ant trumpai kirptų plaukų užsimetęs
gobtuvą.
Per grupinę terapiją visada sėdėdavo už rato, prie sienos, atlo­
šęs kėdę ir balansuodamas ant užpakalinių jos kojų. Retai kada ką
pakomentuodavo, bet kai prabildavo, jo humoras būdavo juodas ir
sarkastiškas, o įžvalgos kone ciniškos.
Kartą priėjau prie jo, negalėjau ignoruoti nuo jo sklindančio gi­
laus skausmo. Nešvaistyk mano laiko tuščiais plepalais, - tarė jis ne­
rūpestingai, o žaliose jo akyse nebuvo nė krislelio šviesos. - Jei nori
pajodinėti manopimpalu, taip ir sakyk. Niekada neatsisakau pasidul­
kinti.
Žinojau, kad tai tiesa. Daktaras Trevisas turėjo daugybę susimo-
vusių pacientų, daugeliui iš jų seksas buvo kaip balzamas ar būdas
251
nusibausti. Keriui tai buvo abu ir į atvirą jo kvietimą daug kas dažnai
atsiliepdavo.
Ne, ačiū, - atkirtau jam, seksualinė jo agresija pažadino pasibjau­
rėjimą. - Tu man per liesas. Suvalgyk mėsainį, subingalvi.
Paskui gailėjausi, kad mėginau jam būti maloni. Jis negailestingai
mane persekiojo, nuolat mėtėsi netaktiškomis seksualinio turinio
užuominomis. Iš pradžių įsižeisdavau. Kai tai nesuveikė, nužudžiau
jį gerumu. Galiausiai jis susivokė, kad aš tikrai su juo nemiegosiu.
Tuo metu jis ėmė priaugti svorio. Leido augti plaukams. Liovėsi
dulkintis su kuo pakliuvo ir ėmė atidžiau rinktis. Pastebėjau, koks
jis išvaizdus, bet traukos jam nejutau. Jis per daug priminė mane, o
mano savisaugos instinktai buvo smarkiai sužadinti.
- Mes buvome draugai, - tariau jai. - O paskui jis man tapo kone
broliu.
- Dievinu jį, - tarė Megumė, tepdamasi kojas apsauginiu losjonu
nuo saulės. - Jis man pasakojo, kad reikalai tarp jųdviejų su Trėjumi
dabar nekokie. Apmaudu girdėti. Jiedu taip puikiai vienas kitamtinka.
Linktelėjau, neatitraukdama akių nuo brangiausio draugo. Keris
pakėlė moterį už liemens ir metė į vandenį. Ši išniro spjaudydamasi
ir juokdamasi, akivaizdžiai jo visiškai apžavėta.
- Paika sakyti, kad jei lemta, jiedu išsiaiškins, bet nusprendžiau
tuo tikėti.
Vis dar reikėjo paskambinti Trėjui. Gideono mamai Elizabetai.
Norėjau susisiekti ir su Airlande. Ir Krisu. Kadangi tikriausiai būsiu
išsekusi nuo laiko skirtumo ir alkoholio, mintyse pasižymėjau pa­
skambinti visiems, kai tik grįšiu į apartamentus. Reikės paskambinti
ir tėčiui, nes mūsų įprastą šeštadieninį skambutį atidėjau dėl laiko
skirtumo.
- Nenoriu namo, - Megumė atsidususi išsitiesė su savo gėrimu
rankose. - Šios dvi dienos taip greitai prabėgo. Negaliu patikėti, kad
išskrendame po kelių valandų.
Laisvai likčiau dar savaitę, jei taip nesiilgėčiau Gideono.
252
 - Eva, mieloji.
Kryptelėjau galvą, išgirdusi mamos balsą. Ji priėjo iš už nugaros ir
atsistojo už mano gulto, apsisiautusi skara.
- Ar jau laikas eiti?
Ji papurtė galvą. Tada pastebėjau ją grąžant rankas. Negeras žen­
klas.
- Ar galėtum grįžti su manimi į viešbutį? - paklausė ji. - Man
reikia su tavimi apie kai ką pasikalbėti.
Pamačiau už jos stovintį Klensį tvirtai sukąstais dantimis. Mano
širdis ėmė daužytis. Atsistojau, čiupau savo sarongą, su kuriuo buvau
atėjusi į paplūdimį, ir užsirišau ant liemens.
- Ar ir mums eiti? - paklausė atsisėdusi Šoną.
- Likite čia su Keriu, - atsakė mano mama ir patikindama nusi­
šypsojo.
Mane stebino, kaip ji tai sugeba - elgėsi taip šaltai ir ramiai, nors
mačiau, kad nerimsta. Aš buvau pernelyg emocionali, kad nuslėp­
čiau savo reakcijas, o mano mama savo jausmus rodė tik akimis ir
rankomis, dažnai kartodama, kad net ir nuo juoko ant veido atsi­
randa raukšlių. Kadangi buvo su saulės akiniais, savojausmus gebėjo
nepriekaištingai nuslėpti.
Tylomis nusekiau paskui ją ir Klensį atgal į viešbutį. Vos pasie­
kėme vestibiulį, atrodė, kad kiekvienas darbuotojas nori mus pasvei­
kinti šypsena ar rankos mostu. Jie visi žinojo, kas aš. Juk buvome
apsistoję viename iš Gideono viešbučių. Pavadinimas „Vientos Cru-
zados“ reiškė „Crosswinds“.
Gideonas mane vedė viename iš „Crosswinds“ viešbučių. Nema­
niau, kad tai pasaulinis tinklas.
Įžengėme į liftą ir Klensis kyštelėjo raktinę kortelę - apsaugos
priemonę, neleidžiančią bet kam pakilti į mūsų aukštą. Kadangi
lifte su mumis buvo kitų žmonių, atsakymo man dar teko palaukti.
Pykino, galvoje vėlėsi mintys. Ar kažkas nutiko Gideonui? O
gal mano tėčiui? Suvokiau, kad buvau palikusi telefoną ant stalelio
253
prie gėrimo, ir pabariau save. Jei tik galėčiau nusiųsti trumpąją
žinutę Gideonui, pajusčiau, kad kažką darau, o ne tik vedu save iš
proto.
Po trijų stabtelėjimų lifte likome tik mes trys ir ėmėme kilti į savo
aukštą.
- Kas dedasi? - paklausiau pasisukusi į mamą ir Klensį.
Ji drebančiais pirštais nusiėmė akinius.
- Kyla skandalas, - pradėjo ji. - Daugiausia internete.
Vadinasi, jis visiškai nekontroliuojamas. Ar bent jau netrukus
toks bus.
- Mama. Tiesiog pasakyk man.
Ji giliai įkvėpė.
- Yra nuotraukų... - dirstelėjo į Klensį, prašydama jo pagalbos.
- Kieno?
Atrodė, tuoj susivemsiu. Ar netikro mano brolio Neitano darytos
nuotraukos kažkokiu būdu išlindo į viešumą? O gal kadrai iš mu­
dviejų su Bretu sekso juostos?
- Šį rytą internete pasklido Gideono Kroso nuotraukos iš Brazi­
lijos, - prabilo Klensis. Kalbėjo neutraliu balsu, bet stovėjo keistai
sustingęs. Šitokia įtampa jam nebūdinga.
Pasijutau it gavusi smūgį į pilvą. Daugiau nieko nesakiau. Nebuvo
ko, kol nepamačiau įkalčių.
Iš lifto patekome tiesiai į savo apartamentus - didžiulę erdvę su
keliais miegamaisiais ir centrine svetaine. Tvarkytojos buvo atidariu­
sios duris į apartamentus supantį balkoną, permatomos užuolaidos,
ištrūkusios iš jas laikančių raiščių, plazdėjo vėjyje. Apartamentai
buvo ryškiaspalviai ir šiltai ispaniški, man jie patiko iš pirmo žvilgs­
nio, vos tik atvykome.
Dabar to beveik nemačiau.
Drebančiomis kojomis priėjau prie sofos ir palaukiau, kol Klensis
suves į planšetę slaptažodį ir paduos ją man. Mama prisėdo šalimais,
tylomis mane palaikydama.
254
 Nuleidau žvilgsnį ir garsiai įkvėpiau. Atrodė, kad krūtinę traiško
geležiniai gniaužtai. Tai, ką pamačiau, mane išgąsdino... Atrodė, kad
kažkas įsibrovė į mano galvą ir nufotografavo tai, ką įsivaizdavau.
Žvilgsnį pritraukė Gideonas, toks tamsus ir gražus, visas juodai
apsirengęs. Plaukai dengė dalį jo veido, bet buvo akivaizdu, kad tai
mano vyras. Vyliausi, kad tai ne jis, mėginau surasti ką nors, kas iš­
duotų, jog vyras nuotraukoje tėra apsimetėlis. Bet Gideono kūną pa­
žinojau kaip savąjį. Žinojau, kaip jis juda. Kaip atsipalaiduoja. Kaip
vilioja.
Nusukau žvilgsnį nuo mylimos figūros pačiame šlykštaus pa­
veikslo viduryje, nes nebegalėjau to ištverti.
U formos sofa. Juodos aksominės užuolaidos. Pusė tuzino bran­
giausio alkoholio butelių ant žemo stalelio.
Privati VIP ložė.
Liekna brunetė, atsilošusi ant krūvos pagalvėlių. Gili blizgių jos
marškinėlių V formos iškirptė nusmaukta į šalį. Gideono kūnas pu­
siau ją užgulęs. Jo lūpos čiulpia jos spenelį.
Antra ilgakojė brunetė. Užkritusi jam ant nugaros. Užmetusi ant
jo vieną šlaunį. Išskėstomis kojomis. Jos burna iš malonumo pražiota.
Gideono ranka ištiesta už nugaros. Palindusi po trumpu jos sijonu.
To nesimatė, bet jo pirštai buvo joje. Buvau tikra. Į širdį dūrė aš­
trus, rantytas peilis.
Vaizdas liejosi, mirksėjau, kad nuvyčiau ašaras, jutau, kaip jos
karštais upeliais teka skruostais. Bakstelėjau į planšetę, kad nebe-
matyčiau nuotraukos. Pamačiau savo vardą, nužvelgiau apytikres
žurnalisto spėliones apie tai, kokia bus mano reakcija į sužadėtinio
seksualinius nuotykius, atsisveikinant su viengungyste.
Padėjau planšetę ant kavos stalelio, sunkiai alsavau. Mama prisi­
slinko artyn, apkabino mane ir prisitraukė į glėbį. Kambaryje garsiai
suskambo telefonas, krūptelėjau, mano nervai tiesiog kibirkščiavo.
- Ša, - sušnibždėjo ji, glostydama mano plaukus. - Aš su tavimi,
mieloji. Aš čia.
255
 Klensis priėjo prie telefono ir stačiokiškai atsiliepė:
- Taip? - jo balsas tučtuojau atšalo. - Kaip matau, gerai leidžiate
laiką.
Gideonas.
Pažvelgiau į Klensį ir pajutau jo skleidžiamą karštį. Jis žiūrėjo man
į akis.
- Taip, ji čia.
Atšlijau nuo motinos ir prisiverčiau atsistoti. Kaudamasi su py­
kinimo banga, priėjau ir ištiesiau ranką paimti telefono. Jis padavė jį
man ir atsitraukė.
Nurijau raudą.
- Labas.
Tyla. Gideono kvėpavimas pagreitėjo. Pasakiau vos vieną žodį,
bet iš jo jis suprato, kad aš žinau.
- Angele...
Staiga pasidarė taip bloga, kad nubėgau į vonios kambarį, nume­
čiau telefoną ir, vos suspėjusi pakelti tualeto dangtį, trūkčiodama iš­
vėmiau visą skrandžio turinį.
Atbėgo motina, bet tik papurčiau jai galvą.
- Išeik, - aiktelėjau ir susmukau ant grindų, nugara atsirėmusi į
sieną.
- Eva...
- Man reikia minutėlės, mama. Tiesiog... duok man minutę.
Ji žvelgė į mane, tada linktelėjo ir išeidama uždarė duris.
Iš ant žemės besimėtančio telefono girdėjau Gideono riksmus.
Paėmiau jį, suspaudžiau ir prisitraukiau. Pakėliau prie ausies.
- Eva! Dėl Dievo meilės, pakelk telefoną!
- Baik šaukti, - tariau jam, o mano širdis kalatojosi.
- Kristau, - jis šiurkščiai įkvėpė. - Tau bloga. Po velnių. AŠ per
toli... - jis pakėlė balsą. - Rauli! Kur tu, po velnių? Man reikia su­
knisto lėktuvo, dabar! Skambink...
- Ne. Ne, nereikia...
256
 - Tai nutiko prieš mums susipažįstant, - jis kalbėjo ir kvėpavo per
greitai. - Nežinau, kada tiksliai... Ką? - kažkas kalbėjo fone. - Cinco
de Mayo?Po perkūnais. Kodėl pasirodė tik dabar?
- Gideonai...
- Eva, prisiekiu, ta sušikta nuotrauka nebuvo daryta šį savait­
galį. Niekada taip su tavimi nepasielgčiau. Žinai tai. Žinai, ką man
reiški...
- Gideonai, nurimk, - šuoliais lekiantis pulsas ėmė rimti. Gide-
onas buvo paklaikęs. Tai girdint, man dužo širdis. }is toks stiprus,
sugebantis viską suvaldyti, išgyventi ir nugalėti.
Aš buvau jo silpnybė, o troškau būti vien tik stiprybė.
- Turi manimi patikėti, Eva. Niekada taip nepasielgčiau. Nie­
kada...
- Tikiu tavimi.
- ...nesidulkinčiau su... ką?
Užsimerkiau ir atlošiau galvą į sieną. Skrandis ėmė rimti.
- Tikiu tavimi.
Ragelyje išgirdau sunkų, sukrečiantį atodūsį.
- Dieve.
Tyla.
Žinojau, kiek jam reiškia besąlygiškas mano pasitikėjimas. Dėl
visko. Bet ko. Įtikinti mane jam atrodė kone neįmanoma, nors mano
pasitikėjimo jis geidė labiau nei meilės. Jam mano tikėjimas juo ir
buvo meilė.
Paaiškinimas buvo paprastas, gal kas pasakytų, pernelyg papras­
tas, bet pažinojau jį, todėl supratau, kad jis logiškiausias.
- Myliu tave, - jo balsas buvo švelnus. Nuvargęs. - Taip tave my­
liu, Eva. Kai neatsiliepei...
- Ir aš tave myliu.
- Atleisk, - jis išleido tylią, skausmo ir apmaudo kupiną aimaną. -
Man taip gaila, kad tai pamatei. Tai siaubinga. Visa tai siaubinga.
- Tu matei blogesnių dalykų.
257
 Gideonas matė maae bučiuojant Eretą Kleiną tiesiai jam prieš
nosį. Matė bent dalį mano ir Breto sekso juostos. Palyginti su tuo, ši
nuotrauka - niekis.
- Nekenčiu, kad tu ten, o aš čia.
- Ir aš.
Troškau nurimti jo glėbyje. O dar labiau - nuraminti jį. Dar sykį
jam parodyti, kad niekur nedingsiu ir jis neturi ko bijoti.
- Daugiau to nekartosime.
- Ne, tu tuoksiesi tik du kartus - ir abu su manimi. Daugiau jokių
bernvakarių.
Jis kimiai nusijuokė.
- Omenyje turiu ne tai.
- Žinau.
- Liepk Klensiui tučtuojau parskraidinti tave namo. Mes krauna-
mės daiktus ir važiuojame į oro uostą.
Papurčiau galvą, nors jis to ir nematė.
- Pasiimk rytoj laisvadienį.
- Rytoj? Taip. Tau negera.
- Ne, man viskas gerai. Atskrendu pas tave. Į Rio.
- Ką? Ne. Nenoriu čia būti. Noriu būti namie ir išsiaiškinti šitą
mėšlą.
- Nuotrauka jau viešumoje, Gideonai. Jokie tavo veiksmai to ne­
pakeis, - pakilau nuo grindų. - Galėsi jį - ar ją - sumedžioti vėliau.
Neleisiu, kad tai sugadintų mūsų savaitgalio prisiminimus.
- Tai ne...
- Jei jie nori tavo nuotraukų Brazilijoje, šaunuoli, jose būsiu ir aš.
Jis mane išklausė.
- Gerai. Lauksiu tavęs.

- Gal jis čia įklijuotas, - tarė Megumė.

- Arba tik labai panašus į Gideoną vyras, - kitą variantą pasiūlė
Šoną, palinkusi prie Megumės pasižiūrėti į planšetę. - Nelabai kas
matosi, Eva.
258
 - Ne, - papurčiau galvą. Yra, kaip yra. - Čia tikrai Gideonas.
Keris, sėdintis greta manęs limuzine, paėmė mane už rankos ir
sunėrė pirštus. Mama sėdėjo ant sėdynės tiesiai už vairuotojo ir per­
žiūrinėjo audinių pavyzdžius. Lieknos jos kojos buvo sukryžiuotos,
pėda nerimastingai beldė į grindis.
Megumė ir Šoną metė į mane gailesčio kupinus žvilgsnius.
Jų užuojauta žeidė mano savigarbą. Padariau klaidą, kad atsida­
riau socialinius tinklus. Neįtikėtina, kokie žiaurūs gali būti žmonės.
Anot kai kurių, aš buvau paniekinta moteris. Arba tiesiog pernelyg
kvaila, kad suprasčiau, jog teku už vyro, kuris suteiks man savo pa­
vardę, bet kūną ir dėmesį dalins kam pakliuvo. Buvau barakuda, dėl
pinigų pasirengusi kęsti pažeminimą. Moteris, kuri galėtų būti visų
moterų herojė... jei tik atsukčiau nugarą Gideonui ir susirasčiau ką
nors kitą.
- Tai sena nuotrauka, - paaiškinau.
Tiesa ta, kad gegužė nebuvo taip jau seniai, bet niekam nereikėjo
to tiksliai žinoti - svarbu tik tai, kad nuotrauka buvo daryta dar prieš
jam susipažįstant su manimi.
Nuo tada jis taip pasikeitė. Dėl manęs. Dėl mūsų. O aš nebe­
buvau ta moteris, su kuria jis susipažino tą lemtingąją birželio
dieną.
- Sena, - ryžtingai tarė Šoną. - Visiškai.
Megumė linktelėjo, bet vis dar atrodė abejojanti.
- Kam jam meluoti? - tiesiai paklausiau. - Neilgai užtrukčiau
išsiaiškinti, koks tai klubas. Tikriausiai vienas iš Gideono ir, spėju,
jis Manhatane. Jis negalėjo būti Niujorke ir turėti tos pačios dienos
Brazilijos antspaudą pase.
Prireikė kelių valandų tam išsiaiškinti ir dabar dėl to džiaugiausi.
Man nereikia įrodymų, kad vyras sako tiesą. Bet jei kaip nors ga­
lėtume įrodyti, kad nuotrauka daryta konkrečioje, aiškioje vietoje,
būtų smagu pataisyti viešąją nuomonę.
- Ak, tiesa, - Megumė plačiai išsišiepė. - Be to, jis eina dėl tavęs
iš proto, Eva. Tikrai taip nesielgtų.
259
 Linktelėjau sutikdama ir nukreipiau temą. Netrukus būsime oro
uoste ir nenorėjau, kad išsiskirtume galvodamos apie bjaurias paska­
las, užuot prisiminusios puikų savaitgalį.
- Ačiū, kad atskridote. Man buvo labai smagu.
Mielai būčiau nusiskraidinusi į Rio ir jas, bet jos neturėjo reika­
lingų vizų. Be to, pirmadienį abiem į darbą. Tad teks išsiskirti, mer­
ginos keliaus namo su Klensio apsaugos komanda, o Keris, mama
ir Klensis skris su manimi į Braziliją Gideono mums parūpintu lėk­
tuvu.
Kelionė bus trumpa. Atskrisime pirmadienio rytą, vakare jau iš­
vyksime. Miegosime tiek, kiek pavyks lėktuve. Bet pasistengsiu, kad
Gideonas Braziliją paliktų šypsodamasis. Nenorėjau, kad savaitgalį
jis prisimintų su apmaudu. Ir taip turi pakankamai blogų prisimi­
nimų. Norėjau, kad ateityje jis kauptų vien tik gerus.
- Tai mums reikėtų tau dėkoti, - Šoną išsišiepė. - Nė už ką nebū­
čiau to praleidusi.
- Sutinku su Šoną, - tarė Megumė. - Tai buvo gyvenimo kelionė.
Šoną užsimerkė ir atlošė galvą ant sėdynės.
- Perduok Arnoldui nuo manęs linkėjimus.
Žinojau, kad Šoną susibičiuliavo su Arnoldu. Jiedu susipažino tą
vakarą, kai ėjome į „Six-Ninthswkoncertą. Manau, drauge jie jautėsi
saugūs. Šoną laukė iš Sicilijos grįžtančio savo vaikino Dago, daly­
vaujančio ypatinguose šefų mokymuose. Arnoldas gydėsi sudaužytą
širdį, bet jis buvo iš tų vyrų, kurie myli moteris, ir tikriausiai mėga­
vosi draugija tos, kuri iš jo daugiau nieko nesitikėjo.
Keris juto kažką panašaus. Jis ilgėjosi Trėjaus ir visai nenorėjo
dulkintis su bet kuo, o tai jam visai nebūdinga. Paprastai, kai pa­
skęsdavo kančiose, jis dulkindavosi, kad užsimirštų. O dabar visą
savaitgalį nesitraukė nuo Megumės, kuri, prisiartinus vyrams, atrodė
kaip apakinta stirna. Keris buvo jos skydas ir skaidrino jiems abiem
nuotaiką.
Ne vienas Gideonas taip pasikeitė.
260
 O aš troškau būti su savo vyru. Stresas sukelia jam košmarus, tad
išsitraukiau telefoną ir parašiau jam: Sapnuok mane.
Atsakymas buvo toks būdingas Gideonui, kad nusišypsojau:
Skrisk greičiau.
Ir tučtuojau supratau, kad jis vėl grįžo į vėžes.

- Oho, - įriedėjus į privatų oro uostą Rio priemiestyje, žiūrėjau

pro lėktuvo langą. - Nieko sau vaizdelis.
Ant pakilimo tako stovėjo Gideonas, Arnoldas, Manuelis ir Ara-
Šas. Visi apsirengę kasdieniškai - su ilgais šortais ir marškinėliais.
Visi tamsiaplaukiai ir aukšti. Dailiai raumeningi. Įdegę.
Stovėjo išsirikiavę kaip eilė egzotiškų, neįtikėtinai brangių sporti­
nių automobilių. Galingų, seksualių ir pavojingai greitų.
Savo vyro ištikimybe neabejojau, bet jei būčiau abejojusi, pama­
čius juos dabar visos abejonės būtų išgaravusios. Jo draugai buvo su­
glebę ir atsipalaidavę, jų variklius atvėsino ilgi, smarkūs pasivažinė­
jimai. Akivaizdžiai matėsi, kad jie pasimėgavo Rio - ir jo moterimis.
Bet Gideonas buvo įsitempęs. Budrus. Jo variklis veikė, geismas per
vieną širdies dūžį nuo nulio šoko iki šešiasdešimties. Mano vyro nie­
kas nepravažinėjo.
Atvykau pas jį ketindama nuraminti, sukurti strategiją ir susigrą­
žinti sužeistą savigarbą. Bet būsiu vairuotoja, kuri išeikvos visus jo
degalus.
Taip, prašyčiau.
Pajutau nežymų trinktelėjimą, kai prie lėktuvo privažiavo laiptai.
Klensis išėjo pirmas. Paskui jį mama. Po jos aš. Išėjusi sustojau laiptų
viršuje ir telefonu padariau nuotrauką. Gideono ir jo draugų nuo­
trauka duos daugiau peno internetui.
Žengiau žingsnį žemyn ir Gideonas pajudėjo, nuleido rankas ir
pasuko prie manęs. Nemačiau jo akių, tik savo atspindį akiniuose,
bet jutau, kaip įdėmiai jis mane stebi. Nuo jo žvilgsnio man linko
keliai, teko tvirčiau įsikibti į turėklą.
261
 Jis paspaudė ranką Klensiui. Ištvėrė ir net prisivertė atsakyti į
motinos apkabinimą. Bet nė akimirkai nenuleido akių nuo manęs ir
nestabtelėjo ilgiau nei kelioms sekundėms.
Dėl jo apsiaviau savo raudonus, išdulkinti mane kviečiančius
aukštakulnius. Aptempti balti šortai vos dengė užpakalį ir baigėsi
gerokai žemiau bambos. Marškinėliai buvo raudoni ir nėriniuoti,
korseto tipo, su plonomis petnešomis. Nugaroje buvo atlasinis kaspi­
nas. Plaukus buvau netvarkingai susegusi. Gideonas dar labiau juos
suvėlė, kai pačiupo mane ant paskutinio laiptelio ir panardino į juos
pirštus.
Jo lūpos prigludo prie manųjų, lyg nė nebūtų pastebėjęs raudono
blizgio, kurio buvau užsitepusi. Jis laikė mane glėbyje, pakėlęs nuo
žemės, tvirtai apglėbęs per liemenį. Apsivijau aplink jį, sukabinau
kulkšnis jam už nugaros ir pakilau taip, kad jam teko atlošti galvą.
Prigludau prie jo ir ėmiau liežuviu skverbtis gilyn į burną. Ranka,
kuria šiaušė mano plaukus, dabar nusileido prilaikyti manęs ir rei­
kliai bei savininkiškai gniaužė užpakalį.
- Nieko sau, karštumėlis, - man už nugaros tarė Keris.
Manuelis šaižiai sušvilpė.
Man visiškai nerūpėjo, kad kuriame tikrą spektaklį. Tvirtas Gide-
ono kūnas buvo toks saldus, jo skonis svaigino. Mano mintys išsi­
blaškė. Troškau joti juo, trintis į jį. Geidžiau jo nuogo ir prakaituoto,
mano kvapu persmelkto kūno. Jo veido, rankų, penio.
Mano vyras nebuvo vienintelis, norintis pažymėti savo teritoriją.
- Eva Loren, - pabarė motina. - Susiimk.
Mano mamos balsas akimirksniu mudu abu atvėsino. Nuleidau
kojas, jis pastatė mane ant žemės. Nenoriai atsitraukiau, trum­
pam pakėliau Gideono akinius ir pažvelgiau jam į akis. Įtūžis...
geismas...
Pirštais nubraukiau jam nuo lūpų savo blizgio likučius. Jo lūpos
nuo aistringo bučinio buvo ištinusios, geidulingos linijos sušvelnė-
jusios.
262
 Jis suėmė delnais mano veidą, nykščiu perbraukė lūpas. Paraginęs
atlošti galvą, pabučiavo nosies galiuką. Buvo švelnus, jo karštligišką
džiaugsmą mane pamačius numaldžiau prisilietimais.
- Eva, - tarė Arnoldas ir priėjo prie manęs su šypsenėle dailiame
veide. - Taip smagu tave matyti.
Pasisukau pasisveikinti su juo, jaučiausi neramiai. Norėjau, kad
būtume draugai. Norėjau, kad atleistų man už tai, kad įskaudinau
Gideoną. Norėjau...
Jis pabučiavo mane į lūpas. Buvau tokia priblokšta, kad niekaip
nesureagavau.
- Šalin! - suriko Gideonas.
- Aš ne koks šuo, - atkirto Arnoldas ir linksmai pažvelgė į mane. -
Jis džiūvo be tavęs. Dabar gali nuvyti jo kančias.
Mano nerimas dingo. Su manimi jis elgėsi šilčiau nei pastaruoju
metu, panašiai, kaip tada, kai tik susipažinome.
- Ir tave labai smagu matyti, Arnoldai.
Po jo priėjo Arašas. Jam pakėlus abi rankas paliesti mano veido,
Gideono ranka šovė tarp mūsų.
- Nė nesvajok, - įspėjo jis.
- Taip nesąžininga.
Pasiunčiau jam oro bučinį.
Manuelis buvo gudresnis. Jis priėjo man iš nugaros, pakėlė į orą
ir pakštelėjo į skruostą.
- Labas rytas, gražuole.
- Labas, Manueli, - nusijuokiau. - Smaginiesi?
- Puikiai žinai, - jis paleido mane ir mirktelėjo.
Atrodė, kad Gideonas šiek tiek aprimo. Paspaudė Keriui ranką ir
trumpai paklausinėjo apie Ibisą.
Jo draugai susipažino su mano motina, ši tučtuojau paskleidė
savo žavesį ir gavo tai, ko tikėjosi - visi liko pakerėti.
Gideonas paėmė mane už rankos.
-Turi pasą?
263
 -Taip. u.
- Gerai. Eime, - ir greitu žingsniu nuėjo.
Skubėdama, kad jį pasivyčiau, per petį pažvelgiau į už mūsų liku­
sią grupelę. Jie ėjo į kitą pusę.
- Jie jau pasibuvo su mumis savaitgalį, - atsakė jis į neištartą
mano klausimą. - Ši diena tik mūsų.
Jis persivedė mane per muitinės postą, kur visos procedūros buvo
atliktos pagreitinta tvarka, tada pasukome atgal į pakilimo taką, kur
jau laukė sraigtasparnis.
Mums artėjant, sraigtasparnio mentės ėmė suktis. Staiga pasiro­
dęs Raulis atidarė užpakalines dureles. Gideonas padėjo man įlipti
ir pats atsisėdo už manęs. Siektelėjau saugos diržo, bet jis patraukė
mano rankas, greitai mane prisegė ir įsitaisė pats. Padavė man ausi­
nes, užsidėjo jas ir pats.
- Keliaujam, - tarė pilotui.
Į orą pakilome Gideonui dar nė nespėjus prisisegti.

Kai atvykome į viešbutį, buvau visiškai be kvapo, apžavėta po mu­

mis besidriekiančio Rio, jo paplūdimių, dangoraižių ir spalvotomis
favelomis nusagstytų kalvų. Apačioje keliai buvo užkišti mašinų,
eismas įspūdingas lyginant net su Manhatanu, Ant Korkovado kal­
no dešinėje žvilgėjo žymioji Kristaus statula, mudu apsukome Cu­
kraus Galvos kalną ir pakrante artėjome prie Bara da Tižukos.
Automobiliu iš oro uosto nuvykti iki viešbučio prireiktų ištisų
valandų. Dabar kelionė tetruko keletą minučių. Į Gideono kambarį
įžengėme mano laiko skirtumų sujauktoms smegenims dar nespėjus
suvokti, kad per tris dienas apsilankiau trijose šalyse.
„Vientos Cruzados Barra“ buvo toks pat ištaigingas kaip ir kiti
mano matyti viešbučiai „Crosswinds“, bet vietinė aura darė jį uni­
kalų. Gideono apartamentai buvo dideli, kaip ir manieji Ibisoje, o
vaizdas pro langus įspūdingas.

264
 Stabtelėjau balkone pasigrožėti paplūdimiu, pastebėjau begali­
nes eiles kokosų pardavėjų ir daugybę auksinių kūnų. Ore skambėjo
samba, tokia žemiška, seksuali ir džiugi. Padariau nuotrauką, įkėliau
ją ir aną su vyrukais į savo „Instagram“ paskyrą. Na ir vaizdelis... #Ri-
oDeJaneiro,
Pažymėjau visus ir pamačiau, kad Arnoldas buvo nufotografavęs
mudu su Gideonu aistringai besibučiuojančius oro uoste. Nuotrauka
buvo puiki, seksuali ir intymi. Arnoldas turėjo kelis šimtus tūkstan­
čių sekėjų, tad nuotrauka jau buvo susilaukusi galybės komentarų.
Mieli draugai mėgaujasi #RioDeJaneiro ir vienas kitu.
Suskambo Gideono telefonas ir jis atsiprašė. Išgirdau jį kalbant ki­
tame kambaryje ir nusekiau iš paskos. Išėjęišoro uosto netarėmevienas
kitam nė žodžio, lyg saugotume juos visus intymiam pokalbiui. O gal
tiesiog nereikėjo nieko sakyti. Tegu pasaulis kalba ir skleidžia melagys­
tes. Mudu žinojome, ką turime. To nereikia teisinti, aiškinti ar rodyti.
Radau jį darbo kambaryje, stovintį priešais U formos stalą, nu­
klotą nuotraukomis ir rašteliais, kai kurie jų buvo pažirę ant grindų.
Kambaryje buvo tikras jovalas, visiška griežtos tvarkos, kurią mano
vyras paprastai palaikydavo, priešingybė. Prireikė akimirkos susi­
vokti, kad ant stalo besimėtančiose nuotraukose matyti vaizdai iš to
paties klubo, kuriame Gideonas ir buvo užfiksuotas besismaginantis
su dviem moterimis per Cinco de Mayo šventę.
Kiek kraupoka, kad mudviem šovė ta pati mintis. Bet kartu ir fan­
tastiška.
Pasisukau eiti.
- Eva, palauk.
Dirstelėjau į jį.
- Geriau rytoj rytą, - tarė jis tam, su kuo kalbėjosi. - Parašyk, kai
patvirtinsi.
Gideonas baigė pokalbį ir, išjungęs garsą, padėjo telefoną prie
saulės akinių.

265
 - Noriu, kad jas pamatytum.
Papurčiau galvą ir tariau jam:
- Tau nereikia man nieko įrodinėti.
Jis spoksojo į mane. Buvo be akinių, tad paakiuose matėsi ratilai.
- Vakar nemiegojai, - tai nebuvo klausimas. Nujaučiau, kad taip
bus.
- Aš tai sutvarkysiu.
- Nieko nenutiko.
- Girdėjau tave telefonu, - įsitempęs tarė jis.
Atsirėmiau į staktą. Žinojau, kaip jis jautėsi, kai pabučiavau
Bretą - norėjo žudyti. Jiedu susipjovė kaip gyvuliai. Man smurtas
neatrodė tinkama išeitis. Mano kūnas pavydo atsikratė kitaip - taip,
kaip mokėjo.
- Daryk tai, ką privalai, - sumurmėjau. - Bet man nieko nereikia.
Man viskas gerai. Tarp manęs ir tavęs - mudviem - viskas gerai.
Gideonas giliai įkvėpė. Iškvėpė. Paskui per galvą nusimovė marš­
kinėlius. Nusispyrė sandalus, atsisegė šortus ir leido jiems nukristi
žemyn. Po jais nieko nevilkėjo.
Sekiau akimis jį nuogą, besiartinantį prie manęs, pastebėjau tam­
sesnį įdegį ir standų penį. Buvo nepakeliamai sustangrėjęs, sėklidės
pakilusios. Judant krutėjo kiekvienas raumenėlis. Galingos šlaunys,
tvirtas pilvas, kieti bicepsai.
Aš nejudėjau ir vos kvėpavau, vos mirksėjau. Stebino, kad galiu
prieš jį atsilaikyti. Jis buvo beveik visa pėda aukštesnis ir kone šimtu,
svarų sunkesnis. Ir stiprus. Nepaprastai stiprus.
Kai mylėdavomės, labai susijaudindavau gulėdama po juo ir jaus­
dama neįtikėtiną jo galią, sutelktą į mano kūnui dovanojamą ir iš jo
imamą malonumą,
Gideonas priėjo ir prisitraukė mane į glėbį. Nuleido galvą ir go­
sliai, aistringai pabučiavo. Mėgaudamasis ir neskubėdamas. Lėtai lai­
žydamas ir ragindamas. Nė nesusivokiau, kaip jis atrišo mano marš­
kinėlius ir juos nuvilko. Pakišęs rankas po šortų juosmeniu, braukė
266
pirmyn atgal jautria mano oda, paskui liovėsi bučiuoti, atsitūpė ir
padėjo nusimesti drabužius. Suvaitojau trokšdama dar.
- Aukštakulnius palikime, - sumurmėjo atsitiesęs.
Jo akys buvo tokios ryškiai mėlynos, kad priminė tą vandenį, ku-
riame maudėmės nuogi savo vestuvių dieną. Apsivijau rankomis jo
pečius, jis pakėlė mane ir nusinešė į miegamąjį.

- Ir dar tų mažyčių apvalių duonelių su sūriu, - tariau Gideonui,

o šis portugališkai išdėstė užsakymą, kuris bus pristatytas į kambarį.
Kniūbsčia, iškėlusi kojas - vis dar apautas išdulkinti kviečiančiais
bateliais - gulėjau lovoje ir žvelgiau į atviras stumdomąsias balkono
duris. Buvau nuoga. Smakrą pasidėjau ant sukryžiuotų rankų. Šiltas
vandenyno vėjelis maloniai glamonėjo odą ir vėsino prakaitu nusėtą
kūną. Ventiliatorius su raudonmedžio mentėmis, išdrožtomis lyg
palmių lapai, tingiai sukosi virš galvos.
Giliai įkvėpiau - užuodžiau seksą ir Gideoną.
Jis padėjo ragelį ir pajutau (linkstant čiužinį. Vyras pasislinko prie
manęs ir lūpomis perbraukė per mano užpakalį, keliavo aukštyn nu­
gara prie peties. Tada išsipleikė greta manęs, viena ranka pasirėmė
galvą, o kita ėmė glostyti man nugarą.
Pasisukau į jį.
- Kiek kalbų moki?
- Po truputėlį daugelį, o gerai keletą.
- Mmm, - išsiriečiau atsakydama į jo glamonę.
Jis vėl pabučiavo mano petį.
- Džiaugiuosi, kad tu čia, - sumurmėjo. - Džiaugiuosi, kad likau.
- Kartais ir man šauna gerų minčių.
- Man taip pat, - gašliai suspindusios akys išdavė, kas sukasi jo
galvoje.
Gideonas nemiegojo visą naktį, paskui neįtikėtinai lėtai mane
dulkino beveik dvi valandas. Baigė tris kartus, pirmąjį taip stipriai,
kad suurzgė.Garsiai. Žinojau, kad tikrai turėjo girdėtis pro atdarus
267
langus. Mane užplūdo orgazmas vien jį išgirdus. Ir iškart buvo pasi­
ruošęs tęsti. Visada buvo pasiruošęs. Man pasisekė.
Apsiverčiau ant šono, veidu į jį.
- Ar tam, kad tave nuvarytų nuo kojų, reikia dviejų moterų?
Gideono akys tučtuojau užsivėrė.
- Nė nepradėsiu.
Paliečiau jo veidą.
- Ei, pajuokavau, mažuti. Netikusiai.
Jis apsivertė ant nugaros, čiupo pagalvę ir padėjo tarp mudviejų.
Paskui atsisuko į mane, buvo susiraukęs.
- Anksčiau buvo... tuštuma. Manyje, - tyliai pratarė. - Vadinai ją
ertme. Sakei, kad ją užpildei. Tai tiesa.
Klausiausi ir laukiau. Jis kalbėjo. Dalijosi. Jamtai nebuvo lengva,
jis to nemėgo. Bet mane mylėjo labiau.
- Laukiau tavęs, - jis nubraukė plaukus man nuo skruosto. - Tu­
zinas moterų nepasiektų to, ką pasiekei tu viena. Bet... Kristau, - ran­
komis jis persibraukė plaukus. - Visi pasismaginimai man padėdavo
kurį laiką pamiršti tą tuštumą.
- Aš galiu tuo pasirūpinti, - sumurkiau, norėdama, kad jis vėl
būtų laimingas ir žaismingas. - Galiu pasirūpinti, kad pamirštumei
viską.
- Tuštumos nebėra. Dabar ten tu.
Palinkau virš jo ir pabučiavau.
- Aš dar ir čia.
Jis pasimuistė, pakilo ant kelių, čiupo mane į glėbį ir nusviedė ant
pagalvės taip, kad mano užpakalis liktų iškilęs ore.
- Štai, kaip tavęs noriu.
Pažvelgiau į jį per petį.
- Pameni, kad užsisakėme maisto, taip?
- Sakė, truks nuo keturiasdešimt penkių iki šešiasdešimties mi­
nučių.
- Tu čia bosas. Taip ilgai tikrai netruks.
268
 Jis pajudėjo ir įsitaisė tarp mano kojų.
- Liepiau užtrukti valandą.
Nusijuokiau. Maniau, kad pietūs bus pertrauka. Panašu, kad per­
trauka tebuvo skambutis.
Jis abiem rankomis sučiupo mano užpakalį, suspaudė ir ėmė
minkyti.
- Dieve, tavo subinė nuostabi. Tobula pagalvėlė štai kam...
Suėmęs mano klubus, ėmė skverbtis. Slydo lėtai, pratisai. Tada
sudejavo iš vyriško malonumo, ir aš aukštakulniuose užriečiau kojų
pirštus.
- O Dieve, - padėjau kaktą ant lovos ir suvaitojau. - Tu toks kie­
tas.
Jis prispaudė lūpas man prie peties. Judino klubus, glostė mane iš
vidaus, skverbėsi taip giliai, kad net pajutau skausmą.
- Tu mane jaudini, - šiurkščiai tarė. - Negaliu to numaldyti. Ne­
noriu.
- Ir nereikia, - išsiriečiau, glaudžiausi prie ramiai mane dulki­
nančių jo klubų. Tokia jo šiandien nuotaika. Švelni. Skirta pasimė­
gauti. Mylėtis. - Nesustok.
Jis įsirėmė rankomis man iš šonų, delnai įgaubė čiužinį. Į mane
pasitrynė.
- Susitarkime, angele. Išseksiu tada, kai išseksi tu.

- Fui, - spoksojau į save veidrodyje, muisčiausi nuo kojos ant ko­

jos. - Niekada nesivilk bikinio persivalgius.
Timptelėjau smaragdinio žalumo maudymosi kostiumėlio, kurį
Gideonas išrinko viešbučio parduotuvėje, liemenėlę be petnešų, pa­
mėginau pasitaisyti kelnaites.
Jis išniro už manęs, vilkėjo juodus paplūdimio šortus ir atrodė
toks seksualus bei saldus. Apglėbė mane iš nugaros, delnais pasvėrė
krūtis.
- Atrodai nuostabiai! Noriu nurengti tave dantimis.
269
 - Taip ir padaryk*- kam eiti j paplūdimį? Jau buvome ten praė­
jusį savaitgalį.
- Ar vis dar nori mūsų nuotraukų? - mudviejų žvilgsniai susitiko
veidrodyje. - Jei ne, mielai nusinešiu tave atgal ant lovos ir vėl pasi­
naudosiu.
Mąstydama krimsčiojau apatinę lūpą.
Jis prisitraukė mane. Buvau be aukštakulnių, tad laisvai galėjo pa­
sidėti smakrą ant mano pakaušio.
- Negali nuspręsti? Gerai, eime į paplūdimį, bet tik tam, kad vė­
liau nesigailėtum nenuėjusi. Trisdešimt minučių... valanda... Ir grį­
šime, liksime čia iki išvykimo.
Sutirpau. Jis visada galvojo apie mane ir mano poreikius.
- Taip tave myliu.
Jo veido išraiška kone sustabdė mano širdies plakimą.
- Tu tiki manimi, - sukuždėjo jis. - Visada.
Pasukau galvą ir prispaudžiau skruostą prie jo krūtinės.
- Visada.

- Graži nuotrauka, - sušnibždėjo mano motina tyliai, nes visi kiti

miegojo. Šviesos lėktuve buvo prigesintos, vyrai drybsojo savo krės­
luose. - Tik norėčiau, kad nesimatytų tiek daug tavo užpakalio.
Nusišypsojau žiūrėdama į planšetę jos rankoje. Viešbutyje dirbo
fotografai, jie fiksavo daugybę gražioje teritorijoje vykstančių įvykių,
susitikimų ir vestuvių. Gideonas pasirūpino, kad vienas jų nufoto­
grafuotų mus paplūdimyje iš toli, kad aš to nė nežinočiau.
Prieš tai pasirodžiusiose mūsų nuotraukose iš Vestporto Gideo­
nas spaudė mane po savimi, o mūsų kojas taškė bangelės. Naujosiose
mes kepinomės saulėkaitoje, jis išsipleikęs ant nugaros, aš ant jo, ran­
kas sukryžiavusi jam ant pilvo ir parėmusi jomis galvą. Mudu kalbė­
jomės, jis žvelgė į mano veidą ir rankomis glostė plaukus. Taip, „bra­
ziliškas“ bikinis atidengė užpakalį, bet labiausiai į akis krito įdėmus
Gideono žvilgsnis ir paprastas, lengvas intymumas tarp mudviejų.
270
 Mama pažvelgė į mane. Jos akyse mačiau liūdesį, kurio neper­
pratau.
- Tikėjausi, kad judu gyvensite ramų, normalų gyvenimą. Bet pa­
saulis to neleis.
Nuotrauka paplito netrukus po to, kai buvo įkelta į naujienų tin-
klalapį. Atsirado gausybė spekuliacijų. Kaip galėjau būti su Gideonu
Rio de Žaneire ir taikstytis su tuo, kad jis dulkino dvi kitas moteris?
Nejaugi mūsų seksualinis gyvenimas toks iškrypęs? O gal nuotrau­
koje klube visai ne Gideonas Krosas?
Prieš užmigdamas jis man papasakojo, kad jo viešųjų ryšių ko­
manda dirbo be perstogės priiminėdama skambučius ir rūpindamasi
jo socialiniais tinklais. Bet nuo šiandienos jie beturi tik oficialiai pa­
tvirtinti faktą, kad aš buvau Rio su Gideonu. Visu kitu jis pasirūpins
asmeniškai, grįžęs namo, nors slėpė, kaip ketina tai padaryti.
- Tu toks slapukas, - papriekaištavau nepiktai.
- Kol kas, - sutiko jis ir šyptelėjo.
Paėmiau mamos ranką.
- Viskas bus gerai. Tokie įdomūs amžinai nebūsime. O po vestu­
vių mėnesiui išvykstame. Tiek laiko be naujienų apie mus prilygsta
kone ištisam amžiui. Žiniasklaida susiras kitų taikinių.
- Tikiuosi, - atsiduso ji. - Tuokiatės šeštadienį. Negaliu patikėti.
Liko dar tiek daug reikalų.
Šeštadienį. Vos po kelių dienų. Nemaniau, kad mudviem su Gide­
onu įmanoma jaustis dar labiau susituokusiems, nei jaučiamės dabar,
bet bus gera prisiekti vienas kitam, stebint šeimos nariams.
- Kodėl gi tau rytoj neužsukus į apartamentus? - pasiūliau. - No­
rėčiau, kad juos apžiūrėtum, ir galėsime aptarti viską, kas liko. Papie­
tausime ir paplepėsime.
Jos veidas nušvito.
- Kokia puiki mintis! Mielai, Eva.
Persisvėriau per ranktūrį ir pabučiavau ją į skruostą.
- Tikrai. .5
271
 *

- Tu nė nenusnausi? - priblokšta stebėjau, kaip Gideonas kuičiasi

spintoje.
Mūvėjo tik trumpikes, plaukus buvo išsidžiovinęs rankšluosčiu,
nes vos grįžęs nusimaudė po dušu. Drybsojau ant lovos, buvau išse­
kusi, nors lėktuve ir numigau.
- Diena bus trumpa, - tarė jis, išsitraukdamas tamsiai pilką kos­
tiumą. - Grįšiu anksti.
- Jei pakankamai nepamiegosi, peršalsi. Nenoriu, kad per vestu­
ves ar medaus mėnesį būtum ligotas.
Jis nusitraukė nuo pakabos mano mėgstamą mėlyną kaklaraištį.
- Nesusirgsiu.
Pažvelgiau į laikrodį ant spintelės prie lovos.
- Dar nėra nė septynių! Niekada neini į darbą taip anksti.
- Turiu reikalų, - jis paskubomis užsisagstę marškinius. - Ne­
priekaištauk man.
- Aš ir nepriekaištauju.
Jis patenkintas į mane pažvelgė.
- Nejaugi vakar manęs tau buvo negana?
- O Dieve. Pasipūtęs, ar ką?
Jis atsisėdo ir užsimovė kojines.
- Nesijaudink, angele. Kai grįšiu, gausi dar.
- Dabar norėčiau ką nors į tave mesti.
Gideonas apsirengė akimirksniu, bet jam vis vien pavyko atro­
dyti elegantiškai ir nepriekaištingai. Tai tik dar labiau sugadino man
nuotaiką.
- Liaukis raukytis, - pabarė jis ir pasilenkęs pakštelėjo man į pa­
kaušį.
- Man reikia visos amžinybės, kad atrodyčiau taip gerai, kaip
tu atrodai nė nesistengdamas, - suniurzgiau. - Be to, ryši mano

272
mėgstamiausią kaklaraištį, - jis paryškino jo akių spalvą ir nebema-
tydavai nieko kito, tik jį ir jo grožį.
Jis nusišypsojo.
- Žinau. Norėtum, kad grįžęs išdulkinčiau tave jo nenusirišęs?
Pabandžiau tai įsivaizduoti ir rūškana dingo. Kaip jausčiausi, jei
jis tiesiog atsisegtų kelnių užtrauktuką ir išdulkintų mane vilkėda­
mas vieną iš savo darbinių kostiumų? Tikras karštumėlis. Ir ne tik
perkeltine prasme.
- Mudu per daug išprakaituojame, - papūčiau lūpas. - Sugadin­
tume.
- Turiu jų tuziną, - jis atsitiesė. - Šiandien būsi namie, taip?
- Palauk. Turi tuziną tokių kaklaraiščių?
- Juk jis tavo mėgstamiausias, - atsakė jis paprastai, lyg tai būtų
savaime suprantama. Tikriausiai ir buvo. - Namie, taip? - pakartojo.
- Taip, po kelių valandų užsuks mama, turiu daug kam paskam­
binti.
Jis pasuko durų link.
- Nusnausk, irzlusis angele. Sapnuok mane.
- Taip, taip, - sumurmėjau, apkabinau pagalvę ir užsimerkiau.
Sapnavau jį. Žinoma.

- Daugelio pakviestųjų atsakymus jau gavome, - tarė mama, savo

nešiojamajame kompiuteryje rodydama lentelę, nuo kurios man ėmė
dvejintis akyse. - Nesitikėjau, kad taip vėlai gavę kvietimus galės da­
lyvauti tiek daug svečių.
- Juk tai gerai, taip?
Jei atvirai, nė nežinau. Tiksliai nė nenutuokiau, kas buvo pa­
kviesti į šventę. Tik žinojau, kad ji vyks sekmadienio vakarą viename
iš Gideono viešbučių mieste.
Kitaip niekur nebūtume gavę tiek vietos, kiek mums reikėjo.
Skotas nieko neminėjo, bet nujaučiau, kad paskutinę minutę buvo

273
atšauktas kažkieno kito renginys. O kiek kambarių užsakėme, kad
sutilptų giminaičiai iš mano tėčio pusės... Visai apie tai nepagalvojau,
kai vestuvių data pasirinkau Gideono gimtadienį.
- Taip, tai puiku, - tariau, o mama nusišypsojo, bet šypsena buvo
įtempta. Ji siaubingai nerimavo ir aš dėl to jaučiausi blogai. - Bus
nuostabu, mama. Visiškai neįtikėtina. Ir mes visi būsime tokie lai­
mingi, kad nė nesirūpinsime, jei kas bus ne taip, - ji krūptelėjo ir aš
paskubomis tęsiau. - Nors taip nenutiks. Personalas pasirūpins, kad
viskas eitųsi, kaip suplanuota. Juk tai jų boso vestuvės.
- Taip, - ji su palengvėjimu linktelėjo. - Tu teisi. Jie norės, kad
viskas būtų tobula.
- Taip ir bus.
Argi galėtų būti kitaip? Mudu su Gideonu jau susituokę, bet jo
gimtadienio drauge dar nešventėme. Nekantriai jo laukiau.
Sučirpęs telefonas pranešė apie atėjusią žinutę. Paėmiau jį, per­
skaičiau ir susiraukiau. Siektelėjau televizoriaus pulto.
- Kas yra? - paklausė mama.
- Nežinau. Gideonas prašo įsijungti televizorių, - man ėmė sukti
skrandį, o jaudulys, kurį ką tik jutau, peraugo į smarkų nerimą. Kiek
dar turėsime ištverti?
Įjungiaujo nurodytą kanalą ir atpažinau populiarią pokalbių laidą.
Mano nuostabai, į krėslą prie penkių vedėjų apsupto stalo kaip tik tai­
sėsi Gideonas - buvo girdėti plojimai, šūkaliojimai ir švilpimas. Kad
ir ką manytų apie jo ištikimybę, moterys negali jam atsispirti. Jo ža­
vesys ir grynas seksualumas realybėje buvo kur kas ryškiau juntami.
- O Dieve, - atsiduso motina. - Ką jis daro?
Pagarsinau.
Kaip ir tikėtasi, pasveikinusios jį su sužadėtuvėmis, vedėjos lei­
dosi į kalbas apie Rio ir skandalingąją trijulės nuotrauką. Žinoma, jos
pažymėjo, kad eteryje jos parodyti negalima, nes ji pernelyg atvira,
tad paragino žiūrovus atsidaryti laidos tinklalapį, kurio adresas buvo
nurodytas bėgančiojoje eilutėje ekrano apačioje.
274
 - Na, nieko sau subtilumas, - neištvėrė mama. - Kodėl jis atkrei­
pia į tai dar daugiau dėmesio?
Nutildžiau ją.
- jis turi planą, - bent taip vyliausi.
Abiem rankomis laikydamas kavos puodelį su laidos logotipu,
Gideonas atrodė susimąstęs, vedėjos leido jam prabilti tik tada, kai
visos pasisakė.
- Ar iš viso dar turėtume švęsti bernvakarius ir mergvakarius? -
paklausė viena iš vedėjų.
- Na, į tai galiu atsakyti, - įsiterpė Gideonas, prieš joms imant dėl
to ginčytis. - Kadangi mudu su Eva susituokėme prieš mėnesį ir aš
nebesu viengungis, tai ir negalėjo būti bernvakaris.
Už jų didžiuliame ekrane laidos logotipas dingo ir pasirodė nuo­
trauka, kurioje Gideonas mane bučiavo po to, kai vienas kitam pri­
siekėme.
Man ir visiems laidoje susirinkusiems žiūrovams atėmė amą.
- Oho, - sumurmėjau. - Atskleidė.
Beveik nebegirdėjau, kas buvo kalbama po to, nes buvau perne­
lyg priblokšta, mėginau susivokti. Gideonas - toks privatumą saugo­
jantis žmogus! Jis niekada nedavė interviu apie asmeninį gyvenimą,
kalbėjo tik apie „Cross Industries“.
Nuotrauką pakeitė kitos, darytos tame pačiame naktiniame klube,
kuriame ant jo lipo tos ilgakojės brunetės. Kai jis pažvelgė į auditoriją
ir paklausė, ar jiems ši vieta pažįstama, keletas žmonių pritardami
riktelėjo.
- Akivaizdu, - tęsė jis, atsigręžęs į vedėjas. - Negalėjau būti Niu­
jorke ir Brazilijoje vienu metu. Iš paplitusios nuotraukos buvo iš­
trintas klubo logotipas. Kaip matote, jis išsiuvinėtas ant VIP zonos
užuolaidų. Tereikėjo tinkamos programos, kelių spustelėjimų pele ir
jis dingo.
- Bet merginos buvo, - paprieštaravo viena iš vedėjų. - Ir tai, kas
su jomis daroma, buvo tikra.
27S
 - Tiesa. Prieš susipažindamas su žmona, turėjau savo gyvenimą, -
tarė jis ramiai ir neatsiprašinėdamas. - Deja, negaliu to pakeisti.
- Ji taip pat prieš jus turėjo savo gyvenimą. Tai toji Eva, minima
„Six-Ninths“ dainoje, - vedėja kiek prisimerkė. - „Auksinė“.
Akivaizdu, kad ji skaitė informaciją nuo ekrano.
- Taip, tai ji, - patvirtino jis.
Kalbėjo abejingai. Neatrodė sutrikęs. Žinojau, kad laida nevyksta
spontaniškai, nors iš šalies taip ir atrodo, bet vis vien buvo keista ma­
tyti, kaip mūsų gyvenimu naudojamasi rytiniams reitingams pakelti.
Ekrane pasirodė mudviejų su Bretu nuotrauka, daryta per „Auk­
sinės“ premjerą Taimso aikštėje, ir pasigirdo dainos ištrauka.
- Ką apie tai manote?
Gideonas apdovanojo jas retąja savo šypsena.
- Jei būčiau dainų kūrėjas, irgi rašyčiau apie ją balades.
Ekrane nušvito mūsų su Gideonu nuotrauka iš Brazilijos. Netru­
kus ją pakeitė mudviejų atvaizdai iš Vestporto ir serija nuotraukų ant
raudonojo kilimo, kur buvome fotografuojami įvairių labdaros ren­
ginių metu. Visose jis neatitraukė žvilgsnio nuo manęs.
- Oho, jam puikiai sekasi, - tariau daugiausiai sau pačiai. Mama
išjungė kompiuterį. - Jis nuoširdus, bet nerūpestingas ir pakankamai
pasitikintis savimi, kad primintų tą legendinį Gideoną Krosą. Ir davė
jiems krūvą nuotraukų.
Be to, buvo geras sprendimas išsirinkti pokalbių laidą, kur yra
kelios vedėjos moterys ir kurioje aptariamos moteriškos temos. Jos
nenumos ranka į tariamą neištikimybę ir paklaus tiesiai šviesiai. Po
šios laidos visiems viskas bus aišku. Su vedėju vyru taip nebūtų.
Viena iš vedėjų palinko į priekį.
- Netrukus pasirodys knyga apie jus, ar ne? Parašyta jūsų buvu­
sios sužadėtinės?
Ekrane pasirodė Gideono ir Korinos nuotrauka iš „Kingsman
Vodka“ vakarėlio. Žiūrovai tyliai suūžė. Sukandau dantis. Ji, kaip vi­
sada, atrodė pribloškianti ir puikiai pabrėžė Gideono grožį.
27«
 Vyliausi, kad laidos rengėjai nuotrauką susirado patys.
- Tiesą sakant, knygą už ją rašo kai kas kitas, - atsakė jis. - Kai
kas, atkasęs karo kirvį. Bijau, kad ponia Žiru naudojamasi, o ji to
nesupranta.
- Nežinojau. Kas tas rašytojas? - ji pažvelgė į žiūrovus ir paskubo­
mis paaiškino, kaip toks procesas vyksta.
- Negaliu pasakyti, kas iš tiesų rašo knygą.
Vedėja neatlyžo.
- Bet jį pažįstate? Ar ją? Ir jam nepatinkate?
- Tiesa. Į abu klausimus atsakymas teigiamas.
- Ar tai buvusi mergina? Buvęs verslo partneris?
Viena vedėja, kuri iki šiol daugiausia tik klausėsi, perjungė pavarą.
- Dėl Korinos... Kodėl gi jums nepapasakojus, kaip ten viskas
buvo?
Mano vyras padėjo puodelį, iš kurio buvo ką tik atsigėręs.
- Mudu su ponia Žiru susitikinėjome koledže. Kurį laiką buvome
susižadėję, bet net ir tada mūsų santykiai neturėjo ateities. Buvome
nesubrendę ir, jei atvirai, nepaisėme savo norų.
- Ir viskas?
- Jaunystė ir sumaištis nėra nei labai įdomu, nei sultinga, ar ne?
Po to, kai ji ištekėjo, likome draugai. Man labai gaila, kad dabar, kai
esu vedęs, ji jaučia poreikį tą mūsų gyvenimo atkarpą paversti ko­
mercija. Esu tikras, kad Žanas Fransua dėl to jaučiasi taip pat nejau­
kiai.
- Tai jos vyras, tiesa? Žanas Fransua Žiru. Ar pažįstate jį?
Ekrane pasirodė vakariniais drabužiais vilkintys Korina ir Žanas
Fransua. Jiedu buvo patraukli pora, nors abiejų vyrų sugretinimas
buvo ne prancūzo naudai. Su Gideonu varžytis jis negalėjo, bet, kita
vertus, o kas gi galėtų?
Gideonas linktelėjo.
- Mudu drauge dirbame.
- Ar apie tai su juo kalbėjotės?
277
 - Ne. Paprastai visai"apie tai nesikalbu, - jo lūpose vėl žaidė vos
pastebima šypsena. - Aš jaunavedys. Man rūpi kiti dalykai.
Suplojau delnais.
- Jėga! Tai buvo mano mintis. Aš sakiau vis priminti žmonėms,
kad ji ištekėjusi ir kad jis pažįsta jos vyrą, - be to, jis užsiminė ir apie
Dianą. Puikiai sužaista.
- Žinojai, kad jis tai darys? - pasibaisėjusi paklausė mama.
Pažvelgiau į ją ir susiraukiau pamačiusi, kokia ji išblyškusi. Įverti­
nus tai, kad per pastaruosius du savaitgalius ji įdegė, toks perbalimas
kėlė nerimą.
- Ne. Nė neįsivaizdavau. Apie Žiru kalbėjomės jau prieš kurį
laiką. Ar tau viskas gerai?
Ji prispaudė pirštų galus prie smilkinių.
- Skauda galvą.
- Luktelk, kol baigsis, ir duosiu kokių vaistų, - atsigręžiau į tele­
vizorių, bet prasidėjo reklama, tad nubėgau į vonią, atsidariusi vaistų
spintelę ištraukiau tarškantį buteliuką ir grįžau. Labai nustebau pa­
mačiusi mamą besikraunančią daiktus. - Išeini? O kaip pietūs?
- Aš pavargau, Eva. Eisiu namo prigulti.
- Galėtum numigti čia, svečių kambaryje, - maniau, jai tai turėtų
patikti. Juk Gideonas tame kambaryje preciziškai atkartojo mano
buto miegamąjį. Nevykęs, bet apgalvotas bandymas suteikti man
saugų prieglobstį jo namuose tuo metu, kai dar nežinojau, kautis dėl
mudviejų ar tiesiog sprukti.
Ji papurtė galvą ir užsimetė ant peties kompiuterio krepšį.
- Man viskas bus gerai. Svarbiausius dalykus aptarėme. Paskam­
binsiu vėliau.
Ir, pakštelėjusi į orą man prie skruostų, išėjo.
Klestelėjau atgal ant sofos, padėjau tabletes ant kavos stalelio ir
baigiau žiūrėti Gideono interviu.

278
 12

- Pone Krosai, - Skotas atsistojo už stalo. - vis dėlto šiandien

būsite?
Papurčiau galvą, atidariau savo kabineto duris ir mostelėjau An-
gusui eiti pirmam.
- Tik turiu kai kuo pasirūpinti. Būsiu rytoj.
Savo savaitės dienotvarkę perplanavau visus susitikimus ir reika­
lus paskirstydamas pavaldiniams. Neketinau išviso ateiti j „Crossfire“,
bet informacija, kurios surinkti buvo išsiųstas Angusas, buvo perne­
lyg svarbi, kad rizikuočiau tai aptarinėti kitur.
Uždaręs duris ir užtemdęs stiklą, paskui Angusą nuėjau į sėdi­
mąją zoną ir kritau į krėslą.
- Buvo kelios sunkios dienos, bičiuli, - jis gudriai šyptelėjo.
- Nė akimirkos nuobodulio, - balsu iškvėpiau, vijau šalin nuo­
vargį. - Pasakyk, kad ką nors turi.
Angusas palinko į priekį.
- Nedaug daugiau, nei turėjau iš pradžių: santuokos liudijimą
su netikru gimtuoju miestu ir Džeksono Tramelio, kurį Loren Kitri
įvardijo kaip savo sutuoktinį, mirties liudijimą. Jis mirė nepraėjus nė
metams nuo jų vestuvių.
Susitelkiau į pačią svarbiausią informaciją.
- Loren pamelavo apie tai, iš kur yra kilusi?
Jis linktelėjo.
- Tai padaryti gana paprasta.
279
 - Bet kam? - nužiūrinėdamas jį, pamačiau, kad jo žandikaulis
įsitempęs. - Tai dar ne viskas?
- Parašyta, kad mirties priežastis nenustatyta, - tyliai tarė jis. -
Džeksonas gavo kulką į dešinį smilkinį.
Mano nugara įsitempė.
- Jie negalėjo nuspręsti, žmogžudystė tai ar savižudybė?
- Jo. Buvo neįmanoma tiksliai to nustatyti.
Dar daugiau klausimų be atsakymų - pagrindinis jų, ar Loren iš
viso yra svarbi. Gal tik gaudome savo uodegas.
- Velnias, - pasitryniau ranka veidą. - Man tereikia nuotraukos,
po velnių.
- Praėjo daug laiko, Gideonai. Ketvirtis amžiaus. Gal kas nors iš
gimtojo jos miesto ją ir atsimintų, bet mes nežinome, kur jis.
Nuleidau ranką ir pažvelgiau į jį. Žinojau jo balso niuansus ir jų
reikšmę.
- Manai, kad kažkas pasirūpino suslėpti visus galus?
- Gali būti. Gali būti ir taip, kad policijos ataskaita apie Džeksono
mirtį per visus tuos metus iš tikrųjų pasimetė.
- Pats tuo netiki.
Purtydamas galvą, jis patvirtino mano žodžius.
- Atsivedžiau mergiotę, kuri apsimetė mokesčių inspekcijos tar­
nautoja, ieškančia Loren Kitri Tramel. Ji apklausė Moniką Dyk ir ši
atskleidė, kad buvusios savo svainės nematė daugelį metų ir, jos ži­
niomis, Loren mirusi.
Papurčiau galvą mėgindamas visa tai suvokti, bet man nesisekė.
- Monika buvo išsigandusi, bičiuli. Išgirdusi Loren vardą, išbalo
it drobė.
Atsistojau ir ėmiau žingsniuoti po kambarį.
- Kokį velnią visa tai reiškia? Tai visiškai nepadeda priartėti prie
tiesos.
- Yra dar kai kas, kas galėtų mums atsakyti.
Staiga sustojau.
200
 - Evos motina.
Jis linktelėjo.
- Galėtum paklausti jos.
- Jėzau, - įsispoksojau į jį. - Tenoriu žinoti, kad mano žmona
saugi. Kad visa tai nekelia jai visiškai jokio pavojaus.
Anguso veidas sušvelnėjo.
- Iš to, ką žinome apie Evos motiną, aišku, kad apsaugoti dukterį
jai visada buvo svarbiausia. Nė neįsivaizduoju, kad ji galėtų kelti jai
kokią nors grėsmę.
- Ta perdėta jos globa man ir neduoda ramybės. Dievas žino, kiek
laiko ji sekė Evos veiklą. Maniau, kad tai daro dėl Neitano Barkerio.
Bet gal tai tebuvo tik viena iš priežasčių. Gal esama jų ir daugiau.
- Mudu su Rauliu jau keičiame darbo kryptį.
Perbraukiau ranka plaukus. Be tiesioginių apsaugininko pareigų,
jiedu dar tvarko Enės problemą ir ieško jos brolio įrašų, mėgina su­
rasti mane nufotografavusį asmenį ir atskleisti Evos motinos paslaptį.
Žinojau, kad, net ir turėdami pagalbininkų komandas, jie vos spėja.
Mano apsauga buvo skirta tik mano reikalams tvarkyti. Dabar,
mano gyvenime atsiradus Evai, jų pareigos padvigubėjo. Angusas ir
Raulis buvo pratę dirbti pakaitomis, bet pastaruoju metu abu plušo
kone paromis. Jiems buvo leista bet kada nusisamdyti pagalbininkų,
jei tik prireiktų, bet dabar mums trūko dar vieno apsaugos vado - gal
net dviejų. Ekspertų, kurių vienintelis rūpestis būtų Eva ir kuriais
pasitikėčiau taip pat besąlygiškai, kaip esama savo komanda.
Teks surasti laiko tuo pasirūpinti. Norėjau, kad mudviem su Eva
grįžus iš medaus mėnesio, viskas būtų sutvarkyta.
- Ačiū, Angusai, - iškvėpiau. - Važiuojam į apartamentus. Dabar
noriu būti su Eva. Sugalvosiu, ką daryti toliau, kai pamiegosiu.

- Kodėl man nepasakei?

Nusirengiau žiūrėdamas į Evą.
- Maniau, tau patiks tokia staigmena.
281
 - Na, taip. Bet vis vien. Tai juk didžiulis dalykas.
Mačiau, kad interviu ji patenkinta. Tai, kaip užšoko ant manęs,
vos man grįžus, buvo geras ženklas. Be to, ji greitai tauškė ir nerim-
dama strykaliojo. Gerai pagalvojus, tuo nedaug tesiskyrė nuo Lakio,
kuris lindo po lova ir vėl risdavosi lauk, visą laiką džiugiai urgzda­
mas.
Iš drabužinės išėjau tik su trumpikėmis, priėjau prie lovos ir iš-
sipleikiau. Dieve, koks pavargęs buvau. Pernelyg pavargęs net vilioti
gražiąją savo žmoną, tokią dailią su kombinezonu be rankovių. Kita
vertus, jei ji man pasisiūlytų, tikrai neatsisakyčiau.
Eva atsisėdo ant lovos krašto ir pasilenkė padėti Lakiui - šis vis
nesėkmingai mėgino užsirabždinti. Po akimirkos jis jau gulėjo man
ant krūtinės ir prieštaraudamas zurzė, nes neleidau jam apseilėti viso
savo smakro.
- Ei, suprantu. Ir tu man patinki, bet aš tavo snukučio nelaižau.
Jis sulojo. Eva nusijuokė ir atsigulė ant savo pagalvės.
O tada staiga supratau. Tai namai. Tokie, kokių dar niekada ne­
turėjau. Po tėčio mirties niekur iš tiesų nesijaučiau kaip namie. Bet
dabar tas jausmas sugrįžo, geresnis nei bet kada anksčiau.
Priglaudęs Lakį prie pilvo, apsiverčiau prie žmonos.
- Kaip sekėsi su motina?
- Matyt, gerai. Esame beveik pasiruošusios sekmadieniui.
- Matyt?
Ji gūžtelėjo.
- Per tavo interviu jai suskaudo galvą. Atrodė, kad ji šiek tiek per­
sigando.
Žvelgiau į ją.
- Dėl ko?
- Kad per televiziją kalbėjai apie savo asmeninį gyvenimą. Neži­
nau. Kartais jos nesuprantu.
Prisiminiau, kaip Eva pasakojo su Monika aptarusi Korinos
knygą ir žiniasklaidos išnaudojimą mūsų naudai. Monika įspėjo ją
282
taip nesielgti, liepė vertinti privatumą. Tada su ja sutikau, nepaisant
šios dienos interviu, sutinku ir dabar. Bet apie Monikos tapatybę ži­
nojau tiek mažai, tad atrodė visai įmanoma, kad ji nerimauja ir dėl
savo pačios privatumo. Viena yra šmėžuoti trumpose vietinių lai­
kraščių žinutėse. Visai kas kita patekti į pasaulinio dėmesio centrą.
Evos veidas buvo panašus į motinos, manieros irgi. Be to, jos pa­
vardė buvo Tramel, o tai keista klaida. Jei turėtų Viktoro pavardę,
slėptis būtų buvę lengviau. Gali būti, kad Monikos kas nors ieško.
Jei jie žino bent jau tiek, kiek žinau aš, per televiziją pasirodęs Evos
veidas būtų pirmas ženklas, kur ją rasti.
Mano širdis ėmė kalatotis. Ar žmonai gresia pavojus? Nė nenu­
tuokiau, nuo ko Monika galėtų slėptis.
- Ak! - Eva pašoko. - Aš tau nepasakiau... Turiu suknelę!
- Jėzau. Vos širdies smūgio neįvarei, - Lakis pasinaudojo mano
išgąsčiu ir pašokęs ėmė it paklaikęs laižyti.
- Atleisk, - Eva pačiupo šunytį ir mane išgelbėjo. Ji sukryžiavo
kojas, atsisėdo greta ir pasitupdė jį į skreitą. - Šiandien skambinau
tėčiui. Močiutė klausė jo, ar nenorėčiau vilkėti jos vestuvinės sukne­
lės. Jis atsiuntė man jos nuotrauką, bet ji taip seniai gulėjo nenau­
dojama, kad nelabai supratau, kaip atrodo. Tada jis nuskenavo man
vestuvių nuotrauką, kurioje senelė ją vilki, ir ji tobula! Visiškai tai, ko
nė pati nenumaniau norinti!
Pasitryniau krūtinę ir gudriai šyptelėjau. Kaip galėjau nelikti ap­
žavėtas, kai ji taip nekantrauja vėl už manęs ištekėti?
- Džiaugiuosi, angele.
Jos akys džiugiai spindėjo.
- Ją jai pasiuvo mano prosenelė, padedama savo seserų. Tai šei­
mos relikvija, nieko sau, ką?
- Net labai puiku.
- Ar ne? Ir mes maždaug tokio pat ūgio. Užpakalį ir papus pavel­
dėjau iš tos šeimos pusės. Gali būti, kad nė nereikės persiūti.
- Dievinu tavo užpakalį ir papus.
283
 - Maniakas, - ji papurtė galvą. - Manau, kad išeis į naudą, jei
giminės iš tėvo pusės pamatys mane ją vilkint. Nerimavau, kad jie
gali jaustis nejaukiai, bet dabar vilkėsiu jų suknelę, tad jie tikrai bus
šventės dalis. Nemanai?
- Sutinku, - pamojau jai pirštu. - Ateik.
Ji nužvelgė mane.
- Tavo žvilgsnis.
-Ką?
- Ar vis dar galvoji apie mano užpakalį ir papus?
- Visada. Bet kol kas užteks ir bučinio.
- Mmm, - ji pasilenkė ir atkišo man lūpas.
Suėmiau ją už sprando ir pasiėmiau tai, ko norėjau.

- Įspūdinga, sūnau.
Užvertęs galvą žvelgiu į „Crossfire“ nuo gatvės, bet išgirdęs tėčio
balsą, pasuku galvą.
- Tėti.
Jis apsivilkęs kaip aš, tamsų trijų dalių kostiumą. Kaklaraištis tam­
siai raudonas, o iš kišenės ant krūtinės kyšo tokios pat spalvos nosi­
naitė. Mudu to paties ūgio ir mane tai trumpam sutrikdo. Kodėl tai
mane stebina? Atsakymas tūno kažkur smegenų kamputyje, bet nega­
liujo sučiupti.
Jis apglėbia mano pečius.
- Sukūrei imperiją. Didžiuojuosi tavimi.
Giliai įkvėpiu. Nė nesuvokiau, kaip stipriai man reikėjo išgirsti iš
jo šiuos žodžius.
- Ačiū.
Jis pasikreipia ir atsisuka į mane.
- Ir tu vedęs. Sveikinu.
- Turėtum grįžti su manimi į apartamentus ir susipažinti su mano
žmona, - nerimauju. Nenoriu, kad jis atsisakytų. Noriu tiek daug
jam pasakyti, bet neturime daug laiko. Vos kelias minutes, kelias

284
paviršutiniškų pokalbių nuotrupas. Jei šalia būtų Eva, išdrįsčiau pasa­
kyti tai, ką noriu. - Tauji labai patiks. Ji nuostabi.
Tėtis išsišiepia.
- Ir graži. Norėčiau anūko. Ir anūkės.
- Oho, - nusijuokiu. - Gal neskubėkime.
- Gyvenimas skuba, sūnau. Nespėsi nė apsidairyti ir baigsis. Ne­
švaistykjo.
Nuryju gumulą gerklėje.
- Galėjai turėti daugiau laiko.
Ne tai noriu pasakyti. Noriu paklausti jo, kodėl pasidavė, kodėl
spruko. Bet bijau atsakymo.
- Net ir turėdamas visą pasaulio laiką, nebūčiau sukūręs nieko pa­
našaus, -jis vėl pažvelgia į„Crossfireu.Nuo žemės atrodo, kadpastatas
begalinis - tokią iliuziją kuria viršūnėje esanti piramidė. - Prireiks
daug darbo, kad tai išlaikytum. Santuoką taip pat. Galų gale kažku­
riam išjų teks suteikti pirmenybę.
Susimąstau apie tai. Ar tai tiesaf Papurtau galvą.
- Mudu išlaikysime tai drauge.
Jispliaukšteli ranka man per petį, po kojomis suvirpa žemė. Iš pra­
džių pamažu, paskui vis stipriau, galiausiai ant mūsų ima lyti stiklais.
Pasibaisėjęs stebiu, kaip tolima smailė viršuje sprogsta ir ima kristi, o
nuo spaudimo dūžta langai.

Pabundu aiktelėjęs, sunkiai alsuodamas, ant krūtinės jaučiu kažką

sunkaus, šilto ir pūkuoto. Besimarkstydamas pamatau ant manęs li­
pantį Lakį, jo krūtinę drebina tylus urzgimas.
- Jėzau, - atsisėdu ir nusibraukiu nuo veido plaukus.
Eva miegojo greta, buvo susirietusi ir pakišusi rankas po smakru.
Pro langus už jos mačiau greitai besileidžiančią saulę. Dirstelėjau į
laikrodį - kiek po penktos vakaro. Buvau nusistatęs žadintuvą pen­
kiolika po, tad paėmiau telefoną ir jį išjungiau.
Lakis pakišo galvąrnan po dilbiu. Pakėliau jį prie akių.
285
 - Vėl tai padarei.
Jis pažadino mane iš košmaro. Po velnių, kaip sužinoti, ar jis taip
elgiasi sąmoningai? Bet kokiu atveju, buvau dėkingas. Paskubomis jį
paglosčiau ir išlipau iš lovos.
- Keliesi? - paklausė Eva.
- Turiu eiti pas daktarą Peterseną.
- Ak, taip. Buvau pamiršusi.
Svarsčiau, gal susitikimą praleisti, bet netrukus su Eva vyksime į
medaus mėnesį ir gerojo daktaro ilgai nematysiu. Pamaniau, kad iki
to laiko pakentėsiu.
Patupdžiau Lakį ant žemės ir pasukau į vonią.
- Ei, - šūktelėjo ji man pavymui. - Šįvakar vakarienės pakviečiau
Krisą.
Mano žingsnis sulėtėjo, galiausiai visai sustojau. Atsigręžiau į ją.
- Nežiūrėk į mane taip, - ji atsisėdo ir kumščiais pasitrynė akis. -
Jis vienišas, Gideonai. Liko vienas, be šeimos. Jam sunku. Pamaniau,
paruošiu vakarienei ką nors paprasto, galėtume pasižiūrėti filmą. Gal
tai padės jam kurį laiką negalvoti apie skyrybas.
Atsidusau. Tokia ta mano žmona. Nuolat sukasi apie pasimetu­
sius ir sužeistuosius. Kaip galėčiaują dėl to kaltinti - juk būtent tokią
ją ir įsimylėjau.
- Tebūnie.
Ji nusišypsojo. Verta sutikti su bet kuo vien tam, kad tai pamaty­
čiau.

- Ką tik baigiau žiūrėti tavo interviu, - tarė daktaras Petersenas,

įsitaisydamas savo krėsle. - Žmona man kiek anksčiau apie jį papasa­
kojo, pasižiūrėjau internete. Puikiai padirbėjai. Man patiko.
Timptelėjau kelnes ir atsisėdau ant sofos.
- Būtinas blogis, bet sutinku, pavyko gerai.
- Kaip Eva?
- Klausiate, kaip ji sureagavo, pamačiusi nuotrauką?
286
 Daktaras Petersenas nusišypsojo,
- Įsivaizduoju jos reakciją. Kaip ji laikosi dabar?
- Gerai, - mane vis dar krėtė prisiminimai, kai išgirdau ją šitaip
smarkiai apsivemiant. - Mums viskas gerai.
Vis dėlto, kaskart apie tai susimąstęs, tiesiog įtūždavau. Ta nuo­
trauka egzistavo ištisus mėnesius. Kam ją saugoti ir parodyti tik da­
bar? Net gegužę tai būtų buvusi naujiena.
Vienintelis atsakymas, kurį galėjau sugalvoti, buvo tai, kad jie no­
rėjo įskaudinti Evą. Gal atverti tarp mudviejų prarają. Pažeminti ją
ir mane.
Kažkamteks už tai sumokėti. Kai baigsiu, jie bus pajutę, ką reiškia
pragaras. Kentės taip, kaip kentėjome mudu su Eva.
- Tiek tu, tiek Eva kartojate, kad viskas gerai. Ką tai reiškia?
Atlošiau ir atpalaidavau įsitempusius pečius.
- Mudu... laikomės tvirtai. Atsirado stabilumas, kurio anksčiau
nebuvo.
Jis pasidėjo planšetę ant ranktūrio ir pažvelgė man į akis.
- Pateik pavyzdį.
- Nuotrauka neblogas pavyzdys. Buvo metas, kai tokia nuotrauka
butų visiškai sugriovusi mūsų santykius.
- Šįkart buvo kitaip.
- Visiškai. Prieš man išvykstant, mudu su Eva aptarėme mano
bernvakarį Rio. Ji labai pavydi. Visada tokia buvo, aš ne prieš. Tiesą
sakant, man tai patinka. Bet nemėgstu, kai ji dėl to kankinasi.
- Pavydo šaknys - nepasitikėjimas savimi.
- Na, tai pakeiskime žodį. Tarkime, ji saugo savo teritoriją.
Visą likusį gyvenimą nebepaliesiu kitos moters ir ji tai žino. Bet
jos vaizduotė siautėja. O toje nuotraukoje buvo įkūnytos visos jos
baimės.
Daktaras Petersenas leido man kalbėti, bet akimirką nebepajė­
giau. Turėjau išstumti nuotrauką - o drauge su ja ir pabudus} įtūžį -
iš galvos. Tik tada galėjau tęsti.
287
 - Kai tas prakeiktas reikalas sprogo internete, Eva buvo už tūks­
tančių mylių, o aš negalėjau nieko įrodyti. Daviau jai tik savo žodį
ir ji patikėjo. Neklausinėdama. Neabejodama. Paaiškinau taip, kaip
galėjau, ir ji priėmė tiesą.
- Ir tai tave stebina.
- Taip, - stabtelėjau. - Žinote, dabar, kai apie tai kalbu, suprantu,
kad visgi ne, nestebina.
- Ne?
- Mums abiem tai buvo sunki akimirka, bet mes jos nesugadi­
nome. Lyg būtume žinoję, kaip viską tarp mudviejų pataisyti. Žino­
jome, kad mums pavyks. Dėl to nebuvo jokių abejonių.
Jis švelniai nusišypsojo.
- Daraisi labai atviras. Ir interviu, ir dabar.
Gūžtelėjau pečiais.
- Nuostabu, kam gali ryžtis vyras, kai kyla grėsmė prarasti mo­
terį, be kurios jis negali gyventi.
- Anksčiau pykai dėl jos ultimatumo. Griežei dantį. O dabar?
- Nebe, - atsakiau nedelsdamas, nors niekada nepamiršiu, kaip
jaučiausi, kai ji privertė mus išsiskirti. - Ji nori, kad kalbėčiau, tad
kalbėsiu. Nesvarbu, ką jai pasakau, kokios tada būnu nuotaikos, kaip
siaubingai ji pasijunta tai išgirdusi... Ji susitaiko. Ir myli mane dar
labiau.
Staiga, užlietas džiaugsmo, balsu nusijuokiau.
Daktaras Petersenas pakėlė antakius, jo lūpose žaidė vos paste­
bima šypsenėlė.
- Dar niekada negirdėjau tavęs taip juokiantis.
Nesuglumęs papurčiau galvą.
- Neįpraskite.
- Ak, nežinau. Daugiau kalbų. Daugiau juokų. Žinai, tai susiję.
- Priklauso nuo to, su kuo kalbiesi.
Jo akys buvo šiltos ir supratingos.
- Lioveisi kalbėti, kai tavo motina liovėsi klausytis.
288
 Mano šypsena dingo.
- Sakoma, kad veiksmai kalba garsiau nei žodžiai, - tęsė jis, - bet
žodžiai mums vis vien reikalingi. Mums reikia kalbėti ir būti išgirs­
tiems.
Spoksojau į jį, mano pulsas nepaaiškinamai greitėjo.
- Žmona tavęs klausosi, Gideonai. Tavimi tiki, - jis palinko į
priekį. - Aš klausausi ir tikiu tavimi. Tad vėl imi kalbėti ir gauti ki­
tokį atsakymą nei tą, prie kurio buvai įpratęs. Ir tai padeda atsiverti,
ar ne?
- Norite pasakyti, atsiveriu aš?
Jis linktelėjo.
- Taip. Meilei ir supratimui. Draugystei. Pasitikėjimui. Visiškai
naujam pasauliui.
Pakėliau ranką ir pasitryniau sprandą.
- Ir ką man dabar daryti?
- Dažniau juoktis - gera pradžia, - daktaras Petersenas su šyp­
sena atsilošė ir vėl pakėlė planšetę. - Visa kita išsiaiškinsime.

Įžengęs į apartamentų vestibiulį, išgirdau Lakį ir Niną Simone. Jau­

čiausi puikiai. Šunytis lojo už durų ir it paklaikęs jas draskė. Neju­
čiomis nusišypsojau, atidariau duris, pritūpiau ir pagavau ant manęs
šokantį mažą besirangantį kūnelį.
- Išgirdai, kad ateinu, ką? - atsistojau, priglaudžiau jį prie krūti­
nės ir glostydamas leidau jam laižyti man smakrą.
Įėjęs į svetainę, suspėjau pamatyti nuo grindų atsistojantį patėvį.
Jis pasveikino mane šilta šypsena ir dar šiltesnėmis akimis, paskui
susitvardė ir nutaisė kiek... šaltesnę veido išraišką.
- Labas, - tarė prieidamas.
Vilkėjo džinsus ir marškinėlius su apykakle, buvo nusiavęs ba­
tus - pastebėjau baltas kojines su raudona siūle palei pirštus. Ban­
guoti, nutrintos monetos spalvos plaukai buvo ilgesni nei tąkart, kai
paskutinįsyk matėmės, 6 žandikaulį temdė kelių dienų šereliai.
289
 Aš nejudėjau, mintys galvoje jaukėsi. Akimirksnį Krisas į mane
žvelgė taip, kaip daktaras Petersenas. Kaip Angusas.
Kaip tėvas mano sapnuose.
Negalėjau į jį žiūrėti, tad neskubėdamas nuleidau Lakį ir giliai
įkvėpiau. Kai atsitiesiau, Krisas stovėjo ištiesęs man ranką.
Pajutęs pažįstamą virpulį, pažvelgiau jam per petį ir pamačiau
Evą virtuvės tarpduryje. Ji pažvelgė man į akis švelniu, meiliu ir mei­
lės kupinu žvilgsniu.
Kažkas mano patėvyje radikaliai pasikeitė. Nerūpestingas jo pa­
sisveikinimas man priminė, kaip viskas buvo prieš daugelį metų.
Kadaise Krisas nesielgė su manimi taip oficialiai. Žvelgė į mane su
meile. Liovėsi, nes jam liepiau. Jis man ne tėvas. Niekada juo netaps.
Buvau įtikėjęs, kad esu tik našta, kurią jis privalo prisiimti, jei nori
mylėti mano motiną. Nenorėjau, kad jis vaidintų, jog jam į mane
nenusispjaut.
Bet, regis, jis tik apsimetinėjo, kad jam nerūpiu.
Paėmiau jo ranką, trumpam prisitraukiau į glėbį ir tvirtai, bet
švelniai paplojęs per petį, ketinau paleisti. Bet jis tebespaudė man
ranką. Dirstelėjau į Evą. Ji apsimetė, kad pila man įsivaizduojamo
gėrimo, tada pasitraukė įpilti tikro.
Krisas mane paleido, žengė atgal ir atsikrenkštė. Akys už akinių
auksiniais rėmeliais blizgėjo ir buvo drėgnos.
- Antradienis be kostiumo? - paklausė kimiai, nužvelgęs mano
džinsus ir marškinėlius. - Per sunkiai dirbi. Ypač, kai namie tavęs
laukia toks mielas šuo ir gražuolė žmona.
Žmona tavęs klausosi, Gideonai. Tavimi tiki. Aš klausausi ir tikiu
tavimi.
Patėvis irgi manimi tikėjo. Ir jam tai kainavo. Mačiau skausmą,
su kuriuo jam tenka gyventi, atpažinau jį, nes taip jaučiausi ir pats.
Atsiskyrimas nuo Evos buvo kaip mirtis, o juk mūsų santykiai dar
švieži. Krisas su mano motina buvo susituokęs daugiau kaip du de­
šimtmečius.
290
 - Buvau susitikime su psichologu, - tariau jam. Paprasti žodžiai
mano ausiai skambėjo nepažįstamai, lyg būtų tariami psichiškai ne­
stabilaus, pernelyg atviro žmogaus.
Jis sunkiai gurktelėjo.
- Pas kažką lankaisi? Gerai, Gideonai. Džiaugiuosi tai girdėda­
mas.
Atėjo Eva, nešina vyno taure. Praėjo pro mane, kilstelėjo smakrą
ir atkišo lūpas. Pabučiavau ją, ilgą saldžą akimirką laikiau lūpas pri­
spaudęs.
- Alkanas? - paklausė ji, kai ją paleidau.
- Mirštu iš bado.
- Na, tai eime.
Nužvelgiau ją, einančią pirma mūsų į virtuvę, žavėjausi trumpų
kelnių aptemptu gosliu jos užpakaliu. Ji buvo basa, šviesūs plaukai
siūravo aplink pečius. Buvo pasidažiusi vien lūpų blizgiu ir atrodė
pritrenkianti.
Padengė stalą ant salelės virtuvėje, mudu su Krisu pasodino vie­
noje pusėje ant aukštų kėdžių, o pati atsistojo priešais ir valgė stovė­
dama. Buvo tokia rami ir atsipalaidavusi, kaip ir jos kuriama atmos­
fera.
Trys storos žvakės pripildė orą citrusinio, prieskoninio aromato.
Vakarienei buvo patiekta jautiena su salotomis, mėlynuoju pelėsiniu
sūriu, raudonaisiais svogūnais, raudonosiomis ir geltonosiomis pa­
prikomis ir aštriu padažu. Traški duona su česnakiniu sviestu nevėso
servetėle užklotame krepšelyje, o į grafiną perpiltas raudonasis vynas
laukė, kada juo bus pripildytos taurės be kojelių.
Stebėjau, kaip ji linguoja į ritmą, valgo ir plepa su Krisu apie mūsų
vasarnamį paplūdimyje. Akimirkai prisiminiau, kaip atrodė aparta­
mentai prieš jai pradedant atsikraustyti. Aš čia gyvenau, bet namais
nebūčiau pavadinęs. Nors ir juos pirkdamas kažkur giliai tikriausiai
žinojau, kad ji atsiras. Jie laukė jos, kaip ir aš, troško, kad įkvėptų
jiems gyvybės.
191
 - Tavo sesuo rytoj į^vakarienę eina su manimi, Gideonai, - tarė
Krisas. - Labai nekantrauja*
Eva susiraukė.
- Į kokią vakarienę?
Jo antakiai pakilo.
- Tavo vyras bus pagerbiamas už dosnumą.
- Tikrai? - jos akys suapvalėjo, ji stryktelėjo. - Ar sakysi kalbą?
Patenkintas tariau:
- Paprastai to tikimasi, taip.
- Smagumėlis! - ji pašoko ir suplojo it palaikymo komandos šo­
kėja. - Man taip patinka klausytis tavo kalbų!
Pirmą kartą susimąsčiau, kad man tai gali net patikti - vien nuo
tos minties jos akys gašliai sužibo.
- Ir nekantrauju pamatyti Airlandę, - tarė ji. - Aprangos kodas
„black tie“?
- Taip.
- Dvigubas smagumas! Tu su smokingu ir sakantis kalbą, - ji pa­
sitrynė rankas.
Krisas nusijuokė.
- Akivaizdu, kad tavo žmona - didžiausia tavo gerbėja.
Ji jam mirktelėjo:
- Tikrų tikriausiai.
Pasigardžiuodamas nurijau savo vyną.
- Mūsų socialinis kalendorius turėtų būti susietas su tavo tele­
fonu, angele.
Evos šypsena virto rūškana.
- Nemanau.
- Pasižiūrėsiu.
Įsitaisęs savo kėdėje, Krisas priglaudė taurę prie krūtinės ir tarė:
- Buvo nuostabu, Eva. Ačiū.
Ji numojo ranka.
- Tai tik salotos. Bet džiaugiuosi, kad jums patiko.
292
 Mano žvilgsnis nuo jos nuklydo prie patėvio. Svarsčiau, ar verta
ką nors sakyti, mąsčiau apie tai. Viskas gerai taip, kaip yra. Pokyčiai
kartais sugriauna tai, kas iki tol ėjosi sklandžiai.
- Reikėtų dažniau tai kartoti, - prabilau nė nespėjęs susivokti.
Jis įsispoksojo į mane, tada žemyn į savo taurę. Atsikrenkštė.
- Man tai patiktų, Gideonai, - jis dirstelėjo į mane. - Priimsiu
tavo pasiūlymą, kai tik norėsi.
Linktelėjau. Nuslydau nuo savo kėdės, paėmiau jo ir savo lėkštes
ir nunešiau į kriauklę.
Priėjusi Eva padavė savo lėkštę. Mudviejų žvilgsniai susitiko ir ji
nusišypsojo. Tada pasisuko į Krisą.
- Atkimškime dar vieną butelį vyno.

- Planą lenkiame dviem savaitėmis. Jei nebus jokių nenumatytų

trukdžių, baigsime anksčiau.
- Puikumėlis, - atsistojęs paspaudžiau ranką projektų vadovui. -
Puikiai darbuojiesi, Leo.
Jei pavyks naujausią „Crossvvinds“viešbutį atidaryti anksčiau, nei
planuota, galėsime mėgautis daugybe privalumų, iš kurių ne men­
kiausias - pasilinksminimas su žmona atliekant būtinus galutinius
patikrinimus.
- Ačiū, pone Krosai, - jis susirinko savo reikmenis ir atsitiesė.
Leo Aigneris buvo stamantrus vyras retėjančiais šviesiais plaukais ir
plačia šypsena. Jis buvo stropus darbininkas, griežtai laikėsi sutartų
terminų ir, kai tik galėdavo, darbus baigdavo net anksčiau, nei numa­
tyta. - Beje, sveikinu. Girdėjau, kad neseniai vedėte.
- Tiesa. Ačiū.
Palydėjau jį iki kabineto durų, o, jam išėjus, dirstelėjau į lai­
krodį. Vidurdienį Eva atvyks į „Crossfire“ papietauti su Marku ir
jo sužadėtiniu Stivenu. Norėjau ją pamatyti, juk bus šitaip arti. Rei­
kėjo išgirsti jos nuomonę, prieš imantis plano, apie kurį svarsčiau
visą dieną.
293
 - Pone Krosai, - tarpduryje stovėjo Skotas, užkalbino mane be­
einantį prie savo stalo. Klausiamai į jį pažvelgiau. - Diana Džonson
laukia registratūroje jau pusvalandį. Ką man pasakyti Šerilei?
Susimąsčiau apie Evą.
- Liepkjai atsiųsti panelę Džonson čia.
Belaukdamas parašiau žinutę žmonai: Pasaugok man minutėlę,
prieš išeidama iš „Crossfire“Noriu tavęs kai ko paklausti
Susitikimas akis į akį? - atrašė ji. - Ar vėl užsisvajojai apie mano
subinę irpapus?
Visada, - atsakiau.
Tokį mane ir surado Diana - besišypsantį telefonui. Jai įėjus, pa­
kėliau akis, visas džiaugsmas kaipmat išgaravo. Ji vilkėjo juodą kos­
tiumą su kelnėmis, kaklą puošė stambus auksinis papuošalas - aki­
vaizdu, kad savo išvaizda pasirūpino. Tamsūs plaukai bangomis krito
aplink veidą ir pečius, pasidažiusi irgi buvo dramatiškai.
Priėjo prie mano stalo.
- Panele Džonson, - pasidėjau telefoną į šalį ir, prieš jai atsisė­
dant, įsitaisiau savo krėsle. - Neturiu daug laiko.
Jos lūpos įsitempė. Ji nusviedė rankinę ant artimiausios kėdės, bet
nesisėdo.
- Pažadėjai man išskirtines teises į savo vestuvių nuotraukas!
- Teisybė, - o kadangi prisiminiau, ką į tai mainais gavau iš jos,
paspaudžiau mygtuką, uždarantį mano kabineto duris.
Ji atsirėmė rankomis į mano stalą ir palinko į priekį.
- Suteikiau tau visą informaciją apie Evos ir Breto Klaino sekso
juostą. Ištesėjau savo pažadą.
- Bet įtikinai Koriną duoti tau viską, ko reikėjo, kad parašytum
apie mane knygą, - kažkas sušmėžavo jos akyse. Atsilošiau ir surė-
męs pirštus ramiai paklausiau: - Nejau manei, kad per interviu ble­
favau? Kad nežinojau, jog tą knygą rašai tu?
- Tai neturi nieko bendro su mūsų susitarimu!
- Nejaugi?
294
 Diana vienu smarkiu judesiu atsistūmė nuo stalo,
- Dieve, tu pasipūtęs šunsnukis. Tau nusispjauti į visus, išskyrus
patį save.
- Tai jau sakei. Todėl kyla klausimas, kodėl patikėjai, jog ištesėsiu
pažadą?
- Buvau bukagalvė. Maniau, kad atsiprašei nuoširdžiai.
- Aš ir buvau nuoširdus. Man labai gaila, kad tave dulkinau.
Jos veidas iš įtūžio ir gėdos išraudo.
- Nekenčiu tavęs, - sušnypštė ji.
- Žinau. Ir tikrai turi tam teisę, bet patariu gerai pagalvoti, prieš
imant kerštauti man ar mano žmonai, - atsistojau. - Išeisi pro duris
ir aš pamiršiu, kad egzistuoji - vėl. Geriau tau nenorėti, kad apie tave
galvočiau, Diana. Tau nepatiks, kur link krypsta mano mintys.
- Iš tos sekso juostos galėjau gerokai pasipelnyti! - apkaltino ji. -
Ir jie ketino man gerai sumokėti už tai, kad parašysiu tą knygą. Tavo
vestuvių nuotraukos man būtų atnešusios tikrą lobį. O dabar ką tu­
riu? Atėmei iš manęs viską. Tu man skolingas.
Kilstelėjau antakį.
- Jie nebenori, kad rašytum knygą? Kaip įdomu.
Ji atsitiesė ir akivaizdžiai susiėmė.
- Korina nežinojo. Apie mus.
- Išsiaiškinkime. Jokių mūsų nebuvo, - mano telefonas skimbte-
lėjo, gavau žinutę nuo Raulio, kuria jis pranešė, kad jau beveik atvyko
į „Crossfire“ su Eva. Priėjau prie pakabos. - Norėjau dulkintis, tad
tave išdulkinau. Jei norėjai manęs, na... Nesu atsakingas už išpūstus
tavo lūkesčius.
- Neprisiimi atsakomybės už nieką! Tik naudojiesi žmonėmis.
- Tu taip pat manimi pasinaudojai. Kad pasidulkintum. Kad pasi­
pelnytum, - užsimečiau švarką. - O dėl tų skolų ir tavo patirtų nuos­
tolių... mano žmona pasiūlė duoti tau darbą.
Tamsios jos akys išsiplėtė.
- Juokauji.
295
 - Ir aš taip pamaniau, - paėmęs telefoną, įsidėjau į kišenę. - Bet
ji kalbėjo rimtai, tad ir pasiūliau. Jei domina, Skotas perduos tavo
kontaktus personalo vadovams.
Pasukau durų link.
- Žinai, kaip išeiti.

Leistis į vestibiulį visai nebuvo būtina. Eva buvo susitarusi dėl

pietų, o tie keli žodeliai, kuriais ketinau su ja persimesti, buvo visai
nesvarbūs.
Tiesiog troškau ją pamatyti. Bent akimirksnį paliesti. Priminti
sau, kad to vyro, kuris buvau, kai dulkinau Dianą, jau nebėra. Sekso
kvapas daugiau niekada nebesuks man skrandžio ir nevers duše kone
iki kraujo gremžti odą.
Kaip tik ėjau per apsaugos užtvarą, kai Raulis, palydėjęs Evą pro
besisukančias duris, grįžo į savo vietą lauke. Mano žmona vilkėjo
vyno spalvos kombinezoną ir aukštakulnius iki dangaus, tokius tra­
pius, kad nė nesuvokiau, kaip jie laikosi. Įdegusius jos pečius dengė
tik plonytės petnešėlės, ausyse kabėjo auksiniai žiedai. Akiniai nuo
saulės slėpė dalį veido ir traukė dėmesį į putnias lūpas, kurios vos
prieš kelias valandas buvo apžiojusios mano kotą. Rankoje ji nešėsi
kūno spalvos delninę ir aukso gyslomis išvagoto marmuro grindimis
ėjo gundančiai siūbuodama klubais.
Jai einant pro šalį, žmonės atsigręždavo. Kai kurie, žavėdamiesi
jos užpakaliu, žvilgsnį sulaikydavo ilgėliau.
Ką jie pagalvotų, jei žinotų, kad giliai viduje ji vis dar nešiojasi
kreminę mano sėklą? Kad jos speneliai jautrūs nuo juos čiulpusių
mano lūpų, o putni jos lytis ištinusi nuo ja slydusio mano koto?
Aš puikiai žinojau, ką apie tai manau. Mano. Visa mano.
Lygpajutusi neišsakyto mano geismo karštį, ji staiga pasuko galvą
ir pastebėjo mane artėjant. Prasižiojo. Stebėjau, kaip, staiga įkvėpus,
pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.

29 6
 Ir man taip pat, angele. Kaskart jaučiuosi it gavęs kumščiu}pilvą.
- Šaunuoli.
Abiem rankomis sučiupęs liekną jos liemenį, priglaudžiau ją ir
pabučiavau į kaktą, įkvėpiau jos kvepalų aromato.
- Angele.
- Maloni staigmena, - sumurmėjo ji prisiglausdama. - Išeini?
- Tik norėjau tave pamatyti.
Ji atšlijo, akys degė iš malonumo.
- Tu visai pakvaišai dėl manęs.
- Tai labai užkrečiama. Pasigavau iš tavęs.
- Nejaugi? - jos juokas užliejo mane šilta meilės banga.
- O štai ir pats herojus, - tarė prie mūsų priėjęs Stivenas Eliso­
nas. - Sveikinu judu.
- Stivenai, - Eva nusisuko nuo manęs ir apkabino kūningą rau­
donplaukį.
Jis pačiupo ją į glėbį ir pakėlė nuo grindų.
- Santuoka tau tinka.
Paleidęs ją, paspaudė man ranką.
- Tau irgi.
- Puikiai jaučiuosi, - tariau.
Stivenas išsišiepė.
- Negaliu sulaukti. Markas privertė mane laukti metų metus.
- Negali man ir toliau dėl to priekaištauti, - tarė greta išdygęs
Markas, Jis taip pat paspaudė man ranką. - Pone Krosai, sveikinu.
- Ačiū.
- Ar prisijungsi pietų? - paklausė Stivenas.
- Neketinau, ne.
- Kodėl gi ne? Kuo daugiau, tuo smagiau. Eisime į „Bryant Park
Grill“.
Dirstelėjau į Evą. Ji buvo užsidėjusi akinius ant galvos ir lūkestin­
gai į mane žvelgė. Trunjpai linktelėjo padrąsindama.

J97
 - Turiu daug darbiu- tariau, ir tai buvo tiesa. Atsilikau dviem
dienomis nuo darbų plano. Kadangi prieš mums išvykstant medaus
mėnesio turėjau prisivyti, planavau valgyti dirbdamas.
- Tu juk bosas, - tarė Eva. - Gali pabėgti, jei nori.
- Darai blogą įtaką, ponia Kros.
Ji paėmė mane už parankės ir ėmė tempti durų link.
- Tau tai patinka.
Nejudėjau ir dirstelėjau į Marką.
- Žinau, kad esi užsiėmęs, - tarė jis. - Bet būtų smagu, jei eitum
kartu. Norėjau su judviem apie kai ką pasikalbėti.
Linktelėjęs sutikau. Vos išėjus į gatvę, smogė dienos karštis ir
miesto garsai. Raulis laukė su limuzinu, jis pagavo mano žvilgsnį,
tada atidarė dureles Evai. Mano akį patraukė blykstelėjimas - į mus iš
kitoje gatvės pusėje pastatyto automobilio buvo atsuktas objektyvas.
Prieš Evai įsėdant, pabučiavau ją į smilkinį. Ji dirstelėjo į mane
patenkinta ir nustebusi. Nieko neaiškinau. Ji buvo prašiusi manęs
daugiau nuotraukų, kurios būtų atsvara netrukus pasirodysiančiai
Korinos knygai. Man tikrai nebuvo sunku demonstruoti savo meilę
jai, ir visai nesvarbu, išvys kada nors tas dienoraštis dienos šviesą ar
ne.
Brajant parkas buvo visai netoli. Jau po kelių akimirkų lipome
laiptais, o aš mintimis grįžau atgal ir prisiminiau, kaip mudu su Eva
šioje vietoje pykomės. Ji pamatė mano ir Magdalenos, moters, kurią
laikiau ilgamete šeimos drauge, bet kurią žmonės manė esant mano
meiluže, nuotrauką. O aš pamačiau Evos nuotrauką su Keriu, vyru,
kurį ji mylėjo kaip brolį, bet kurį žmonės laikė jos sugyventiniu ir
meilužiu.
Abu pakvaišome iš pavydo, mūsų santykiai dar buvo pernelyg
švieži ir purtomi daugybės mudviejų paslapčių. Aš jau buvau jos ap­
sėstas, mano pasaulis vertėsi aukštyn kojomis, kad ją sutalpintų. Net
ir tūždama ji žvelgė į mane su didžiule meile ir apkaltino, kad tos
meilės neatpažinau. Bet aš atpažinau. Pamačiau. Ji išgąsdino mane,
298
kaip dar niekam niekada nebuvo pavykę. Ir pirmą sykį mano gyve­
nime suteikė vilties.
Kai priėjome prie vijokliais apaugusio įėjimo į restoraną, ji dirs­
telėjo į mane ir aš supratau, kad ji irgi prisimena. Čia buvome ir visai
neseniai, kai Bretas Klainas mėgino ją susigrąžinti. Tada ji jau buvo
mano, jos pirštus žymėjo mano žiedai, buvome vienas kitam ištarę
priesaiką. Buvome stipresni nei iki tol, bet dabar... Dabar niekas
mūsų nebesukrėstų. Mūsų šaknys per gilios.
- Myliu tave, - tarė ji, eidama paskui Marką ir Stiveną į vidų. Mus
užliejo populiaraus restorano triukšmas: į indus dzingsėjo įrankiai,
šurmuliavo lankytojai, vos girdimai grojo muzika, ūžė virtuvėje.
Nusišypsojau.
- Žinau.
Mus tučtuojau pasodino, priimti gėrimų užsakymo priėjo pada­
vėjas.
- Gal užsisakykime šampano? - paklausė Stivenas.
Markas papurtė galvą.
- Nagi. Juk žinai, kad turiu grįžti į darbą.
Po stalu paėmiau žmonos ranką.
- Paklausk kitą sykį, kai jis jau dirbs man. Tada ir atšvęsime.
Stivenas išsišiepė.
- Būtinai.
Užsisakėme gėrimus - paprasto ir gazuoto vandens - ir padavėjas
išėjo jų atnešti.
- Tai štai, - atsitiesęs pradėjo Markas. - Viena iš priežasčių, kodėl
Eva išėjo iš darbo, buvo „LanCorp“ pasiūlymas...
Jos lūpose sušvito plėšrūniška šypsena ir ji užbėgo jam už akių:
- Rajanas Landonas pasiūlė tau darbą.
Jo akys išsiplėtė.
- Iš kur žinai?
Ji pažvelgė į mane, tada vėl į jį.
- Juk tu jo nepriimsi?
299
 - Ne, - Markas atsriošė ir nužiūrėjo mudu. - Tai būtų horizon­
talus žingsnis. Toli gražu ne toks paaukštinimas, kokį gausiu „Cross
Industries“ Svarbiausia, kad prisiminiau tavo pasakojimą apie tai,
jog tarp Landono ir Kroso perbėgusi juoda katė. Tau išėjus tuo pasi­
domėjau. Žinant kontekstą, visa tai neatrodė korektiška - jis atsisako
su mumis dirbti, o iškart po to mėgina mane persivilioti.
- Gali būti, kad jis nori tik tavęs, be agentūros, - tarė Eva.
Stivenas linktelėjo.
- Ir aš taip sakiau.
Tuo nė neabejojau, nes savo partneriu jis tikėjo. Bet panašu, kad
Marko neapmausi. Eva dirstelėjo į mane. Jos akys akivaizdžiai pri­
minė, jog ji taip ir sakė. Spustelėjau jos ranką.
- Juk tu tuo netiki, - atkirto Markas, parodydamas, jog mano taip
pat, kaip mudu su Eva.
- Ne, - pritarė ji. - Netikiu. Būsiu atvira - tai aš pakišau jiems
masalą. Pasakiau, kad mudu su Gideonu tave labai mėgstame ir ne­
kantraujame vėl su tavimi dirbti. Norėjau patikrinti, ar užkibs. Pa­
maniau, jei pasiūlymas bus geras, tai bus tau paslauga. Ojei ne - ne­
nutiks nieko blogo.
Jis susiraukė.
- Bet kodėl taip pasielgei? Nejau nenori, kad dirbčiau „Cross In­
dustries“?
- Žinoma, kad norime, Markai, - įsiterpiau. - Tai, ką Eva jiems
apie tave sakė, buvo nuoširdų.
- Aš tik tikrinau, - tarė ji. - Galvojau, ar verta apie tai papasa­
koti tau, bet nenorėjau, kad jaustumeisi nejaukiai, jei jis pasiūlytų tau
puikų darbą ir imtum rimtai apie tai svarstyti.
- Tai kas dabar? - paklausė Stivenas.
- Dabar? - Eva gūžtelėjo. - Mudu su Gideonu planuojame prie­
saikos atnaujinimo ceremoniją ir iškeliaujame ilgo medaus mėnesio.
Rajanas Landonas ne iš tų bėdų, kurios greitai dingsta. Jis sukiosis

300
aplink, užsiims savo reikalais. Aš tiesiog jo nenuvertinsiu. O Markas
turės puikų naują darbą „Cross Industries“,
Eva žvilgtelėjo į mane ir aš viską supratau. Landonas, kaip ir visos
kitos manęs laukiančios kovos, nebebus mano vieno. Žmona bus ša­
lia ir darys dėl manęs viską, ką pajėgs, kausis petys petin.
Marko veide nušvito balta, ožio barzdelės įrėminta šypsena.
- Skamba puikiai.

- Ar norėtum, kad vėl apsimesčiau išdykusią sekretore? - sukuž­

dėjo Eva.
Kai žengėme į kabinetą, viena jos ranka buvo manojoje, kita
spaudė mano žastą. Pažvelgiau į ją, patenkintas dėl tokio pasiūlymo,
ir jos akyse pamačiau šiltą džiugesį.
- Šiandien man tikrai dar reikės padirbėti, - sausai tarstelėjau.
Ji mirktelėjo, paleido mane ir pareigingai klestelėjo į vieną iš kė­
džių prie stalo.
- Kuo galiu padėti, pone Krosai?
Su šypsena pakabinau švarką ant pakabos.
- Ką manai, jei paprašyčiau Kriso stovėti greta manęs per mūsų
vestuves?
Pasisukau pačiu laiku, kad spėčiau pamatyti jos nuostabą.
Ji sumirksėjo.
- Tikrai?
- Ką manai?
Ji atsilošė ir sukryžiavo rankas.
- Pirmiausia norėčiau išgirsti, ką pats manai, paskui pasakysiu
savo nuomonę.
Atsisėdau į krėslą šalimais, užuot sėdęsis į savo kėdę priešais. Eva
buvo mano partnerė, mano geriausia draugė. Dabar ir visada viską
tvarkysime drauge, petys į petį.
- Po Rio ketinau paprašyti Arnoldo, vos tik aptaręs tai su tavimi.

301
 - Aš neprieštarauči£ū, - tarė ji, mačiau, kad kalba nuoširdžiai. -
Tai sprendimas, kurį turėtum priimti dėl savęs, o ne dėl manęs.
- Jis supranta, ką mudu turime ir kaip tai gerai mudu veikia.
Ji nusišypsojo.
- Džiaugiuosi.
- Ir aš, - pasitryniau smakrą. - Bet po vakar vakaro...
- Kurios vakaro dalies?
- Vakarienės su Krisu. Susimąsčiau. Viskas pasikeitė. Be to, dak­
taras Petersenas irgi kai ką pasakė. Aš tiesiog...
Ji paėmė mano ranką.
Ieškojau tinkamų žodžių.
- Noriu, kad kai eisi prie altoriaus, šalia manęs stovėtų žmogus,
kuris žino viską. Nenoriu apsimetinėti. Tik ne tokią svarbią akimirką.
Kai atsistosime vienas prieš kitą ir vėl ištarsime priesaikos žodžius,
noriu... kad tai būtų tikra.
- Ak, Gideonai, - ji nuslydo nuo kėdės ir pritūpė man prie kelio.
Akys buvo drėgnos ir švytinčios, kaip audringas dangus po nuprau-
siančio lietaus. - Gražusis žmogau, - atsikvėpė ji. - Nė pats nesu­
pranti, koks esi romantiškas.
Suėmiau delnais jos veidą, nykščiais nubraukiau skruostais besi­
ritančias ašaras.
- Neverk. Negaliu to pakęsti.
Ji sučiupo mano riešus, pašoko ir prisispaudė prie lūpų.
- Negaliu patikėti, kad esu tokia laiminga, - sumurmėjo, jos lūpos
judėjo, glausdamosi prie mano odos. - Kartais tai atrodo nerealu -
lyg sapnuočiau, o pabudusi suprasiu, kad vis dar esu ant grindų ves­
tibiulyje, žiūriu į tave pirmą kartą ir visa tai įsivaizduoju, nes siaubin­
gai tavęs geidžiu.
Prisitraukiau ją ant kelių, laikiau glėbyje ir spaudžiausi prie jos
kaklo. Ji visada pasakydavo tai, ko aš negalėjau ištarti.
Jos rankos slydo mano plaukais, žemyn nugara.

302
 - Krisas bus pamalonintas.
Stipriai užsimerkiau ir priglaudžiau ją dar arčiau.
- Tai tavo nuopelnas.
Tai ji padarė taip, kad tai taptų įmanoma. Dėl jos įmanomas ir aš
pats.
- Argi? - ji švelniai nusijuokė, atsitraukė ir pirštų galiukais švel­
niai palietė mano veidą. - Tai padarei tu pats, šaunuoli. Aš ta laimin­
goji, kuri gali viską stebėti iš pirmos eilės.
Santuokos staiga pasirodė negana įtvirtinti tam, ką ji man reiškia.
Kodėl nėra ko nors, siejančio stipriau nei popieriūkštis, suteikiantis
man teisę vadinti ją savo žmona? Priesaika - tai pažadas, bet man
reikėjo garantijos, kad ji bus su manimi kiekvieną mano gyvenimo
dieną. Norėjau, kad mudviejų širdys plaktų vienu ritmu ir sustotų
drauge, tą pačią akimirką. Kad būtume amžiams susiję, kad nė aki­
mirkos netektų gyventi be jos.
Ji vėl mane pabučiavo. Švelniai. Meiliai. Tokiomis minkštomis lū­
pomis.
- Myliu tave.
Man niekada nepabos tai girdėti. Visada trokšiu tai išgirsti. Kaip
sakė daktaras Petersenas, tai žodžiai, kuriuos reikia ištarti ir išgirsti.
- Myliu tave.
Pabiro dar daugiau ašarų.
- Siaubas, visai praskydau, - ji dar sykį mane pabučiavo. - O tau
reikia dirbti. Bet negali užsisėdėti iki vėlumos. Su malonumu padedu
tau apsivilkti smokingą - kaip ir nusivilkti.
Leidau jai atsistoti, bet negalėjau atitraukti akių.
Ji perėjo kabinetą ir pasuko į vonios kambarį. Sėdėjau, nes nebu­
vau tikras, kad turiu jėgų atsistoti. Nuo jos man linko keliai, o širdis
krūtinėje daužėsi it paklaikusi.
- Gideonai, - į kabinetą įsiveržė mano motina, jai ant kulnų lipo
Skotas, - man reikia sutavimi pasikalbėti.

303
 Atsistojau ir linktelėjau Skotui. Jis atsitraukė atatupstas ir uždarė
duris. Visa Evos palikta šiluma išsisklaidė, žvelgdamas į motiną pa­
sijutau tuščias ir šaltas.
Ji vilkėjo tamsius džinsus, aptemptus it antra oda, ir laisvus marš­
kinius, kuriuos buvo susikišusi į kelnes. Ilgi juodi plaukai buvo su­
rišti į uodegą, veidas nedažytas. Daugelis, žvelgdami į ją, matytų tie­
siog pribloškiančią, jaunatviškai atrodančią moterį. Bet aš žinojau,
kad ji pavargusi tiek pat, kiek Krisas. Nei makiažo, nei papuošalų. Jai
tai nebūdinga.
- Kokia staigmena, - tariau ir atsistojau į savo vietą prie stalo. -
Kas tave atginė į miestą?
- Aš ką tik iš Korinos, - ji priėjo prie mano stalo ir liko stovėti,
visai kaip prieš kelias valandas Diana. - Ji visiškai sužlugdyta vaka­
rykščio tavo interviu. Kaip nesava. Privalai su ja pasimatyti. Pasikal­
bėti.
Spoksojau į ją negalėdamas suvokti, kaip veikia jos smegenys.
- Kodėl turėčiau?
- Dėl Dievo meilės, - pratrūko ji, žiūrėdama į mane taip, it būčiau
išprotėjęs. - Turi atsiprašyti. Pasakei labai skaudžių dalykų...
- Pasakiau tiesą, o to paties greičiausiai nepasakysi apie tą knygą,
kurią ji ketina išleisti.
- Ji nežinojo apie tavo ir tos moters istoriją... tos rašytojos. Vos tik
sužinojusi pranešė redaktorei, kad nebegali su ja dirbti.
- Man nesvarbu, kas rašo tą knygą. Kitas autorius nepakeis to,
kad Korina pažeidžia mano privatumą ir visuomenei skleidžia tai,
kas gali įskaudinti mano žmoną.
Ji kilstelėjo smakrą.
- Nė negaliu kalbėti apie tavo žmoną, Gideonai. Aš nusiminusi.
Ne, aš įsiutusi, kad susituokei be savo šeimos, be draugų. Nejau tau
tai nieko nesako? Kad teko padaryti tokį svarbų žingsnį be mylimų
žmonių palaiminimo?

S04
 - Nori pasakyti, kad niekas nebūtų pritaręs? - sukryžiavau ran­
kas. - Tai tikrai netiesa, bet net jei taip būtų, renkantis žmogų, su
kuriuo praleisi visą gyvenimą, aplinkinių nuomonė nieko nereiškia.
Mudu su Eva susituokėme privačiai, nes tai buvo intymu, asmeniška
ir visai nenorėjau tuo su niekuo dalintis.
- Bet naujienas pranešei pasauliui?! Prieš pranešdamas savo šei­
mai! Negaliu patikėti, kad gali būti toks savanaudis ir nejautrus! Turi
viską ištaisyti, - karštai kalbėjo ji. - Privalai prisiimti atsakomybę už
skausmą, kurį sukeli kitiems. Ne taip tave auklėjau. Nė negaliu apsa­
kyti, kokia esu nusivylusi.
Akies kampučiu už jos pastebėjau judesį ir pamačiau, kaip vo­
nios kambario tarpduryje pasirodo Eva, jos veidas iš pykčio sustin­
gęs, rankos prie šonų sugniaužtos į kumščius. Trumpai papurčiau jai
galvą ir įspėjamai prisimerkiau. Ji jau pakankamai dėl manęs kovojo.
Dabar mano eilė ir aš pagaliau esu tam pasiruošęs.
Spustelėjau mygtuką ir užtemdžiau stiklą.
- Nedrįsk man priekaištauti dėl keliamo skausmo ar nusivylimo,
motina.
Ji atlošė galvą, it būčiau jai pliaukštelėjęs.
- Nekalbėk su manimi tokiu tonu.
- Tu žinojai, kas man buvo daroma. Ir nieko nesiėmei.
- Daugiau apie tai nekalbėsime, - ji brūkštelėjo ranka ore.
- O kada apie tai kalbėjomės? - tėškiau. - Aš tau pasakiau, bet tu
niekada nebandei su manimi apie tai pasikalbėti.
- Neversk man kaltės!
- Mane prievartavo.
Žodžiai pakibo ore, skaudūs ir aštrūs it geležtė.
Motina krūptelėjo.
Eva aklai įsikibo staktos.
Giliai įkvėpiau, kad bent kiek susivaldyčiau, ir pasisėmiau stipry­
bės iš žmonos.

305
 - Mane prievartavę,* - pakartojau, šį sykį ramiau. Šaltakraujiš-
kiau. - Beveik metus, kiekvieną savaitę. Vyras, kurį pasikvietei į savo
namus, mane glamonėjo. Tvirkino. Vėl ir vėl.
- Liaukis, - ji kvėpavo švogždama, krūtinė kilnojosi. - Nekalbėk
tų bjaurių, Šlykščių dalykų.
- Tai vyko. Tai kartojosi. Kol tu buvai kitame kambaryje. Atėjęs jis
kone lekuodavo iš susijaudinimo. Spoksodavo į mane klaikiai bliz­
gančiomis akimis. O tu nematei. Atsisakei matyti.
- Tai melas!
Manyje virė įtūžis, negalėjau nustovėti vietoje. Bet tvardžiausi,
nukreipiau žvilgsnį į Evą. Šįsyk ji man linktelėjo.
- Kas yra melas, motina? Kad buvau prievartaujamas? Ar kad tu
nusprendei tai ignoruoti?
- Liaukis tai kartoti! - pratrūko ji ir atsitiesė. - Nuvedžiau tave
ištirti. Mėginau rasti įrodymų...
- Nes mano žodžio nepakako?
- Buvai sutrikęs vaikas! Melavai apie viską. Bet ką. Pačius akivaiz­
džiausius dalykus.
- Taip galėjau bent ką nors valdyti! Savo gyvenime nevaldžiau
nieko, tik savo žodžius.
- O aš turėjau tiesiog stebuklingai atskirti, kas buvo tiesa, o kas
melas? - ji palinko į priekį ir ėmė pulti. - Tave apžiūrėjo du gydyto­
jai. Nieko neprisileidai...
- Kad dar vienas vyras mane ten liestų? Ar bent suvoki, kaip
klaiku man tai buvo?
- Leidau daktarui Lukasui...
- Ak, taip. Daktaras Lukasas, - šaltai nusišypsojau. - Iš kur apie jį
sužinojai, motin? Iš vyro, kuris mane tvirkino? Ar iš savo gydytojo,
kuris vadovavo jo disertacijai? Kad ir kaip ten būtų, tai nuvedė tave
tiesiai pas jo svainį, o juk gerbiamasis daktaras Lukasas pasakytų bet
ką, kad apsaugotų savo šeimos reputaciją.
Ii atšlijo, klupčiodama atsitraukė ir atsitrenkė į kėdę už nugaros.
306
 - Jis man suleido raminamųjų, - tęsiau, vis dar puikiai tai prisi­
mindamas. Tą adatos dūrį. Šaltą stalą. Tą gėdą, kai jis maigė ir baks­
nojo tą mano kūno dalį, nuo kurios darėsi bloga. - Jis mane ištyrė. O
tada pamelavo.
- Iš kur man tai reikėjo žinoti? - sukuždėjo, o jos akys blyškiame
veide buvo tokios ryškiai mėlynos.
- Tu žinojai, - tėškiau jai. - Prisimenu tavo veidą po visko, kai pa­
sakei man, kad Hju nebegrįš ir kad niekada apie jį nebeužsiminčiau.
Beveik į mane nežiūrėjai, bet kai pažvelgei, mačiau tai tavo akyse.
Pažvelgiau į Evą. Ji verkė, rankomis buvo apsivijusi liemenį. Man
dilgčiojo akys, bet už mane raudojo ji.
- Ar manei, kad Krisas tave paliks? - balsu svarsčiau. - Galvojai,
kad naujoji tavo šeima to nepakels? Ištisus metus maniau, kad jam
pasakei - girdėjau, kad minėjai jam daktarą Lukasą. Bet Krisas neži­
nojo. Pasakyk man, dėl kokios priežasties žmona slėptų tokį dalyką
nuo savo vyro?
Motina nekalbėjo, tik vėl ir vėl purtė galvą, lyg tylus neigimas at­
sakytų į visus klausimus.
Kumščiu smogiau į stalą, viskas ant jo sudrebėjo.
- Pasakyk ką nors!
- Tu klysti. Klysti. Tau viskas susipainiojo. Tu ne... - ji vėl papurtė
galvą. - Viskas buvo ne taip. Tu sutrikęs...
Eva spoksojo mano motinai į nugarą su akivaizdžiu įkarščiu. Iš
pasišlykštėjimo jos lūpos įsitempė. Tada suvokiau, kad galiu leisti jai
nešti šią naštą už mane. Turiu ją nusimesti. Man jos nebereikia. Ne­
benoriu.
Tą patį, tik kita prasme, padariau dėl jos, su Neitanu. Veiksmai,
kurių ėmiausi, išvijo šešėlius iš jos akių. Dabar jie gyveno manyje,
kaip ir turėtų būti. Jie per ilgai ją persekiojo.
Mano krūtinė išsiplėtė - lėtai, giliai įkvėpiau. Kai iškvėpiau, su oru
drauge išleidau visą pyktį ir pasibjaurėjimą. Ilgai stovėjau ir mėga­
vausi svaiginančiu lengvumu. Krūtinę degino sielvartas, gili kančia:
307
Ir pasidavimas. Aiškus^iaubingas susitaikymas. Bet jis spaudė mane
kur kas mažiau nei ta beviltiška viltis, kurią nešiojausi iki šiol: kad
vieną dieną motina mane pamils tiek, kad pripažintų tiesą.
Ta viltis mirė.
Atsikrenkščiau.
- Baikime tai. Pas Koriną neisiu. Už tiesą neatsiprašinėsiu. Man
gana.
Motina ilgai nejudėjo.
Tada, nieko nesakiusi, nusisuko ir nuėjo prie durų. Dar akimirka
ir ji dingo kitoje užtemdyto stiklo pusėje.
Pažvelgiau į Evą. Ji pajudėjo manęs link, o aš prie jos. Apėjau stalą
ir pasitikau ją pusiaukelėje. Ji taip stipriai mane apkabino, kad vos
galėjau prakvėpuoti.
Bet man nereikėjo oro. Turėjau ją.

308
 13

Tiesindama Gideono peteliškę, paklausiau:

- Ar esi tikras, kad tau viskas gerai?
Jis pačiupo mano riešus ir tvirtai juos suspaudė.
Pažįstami valdingi jo gniaužtai pažadino atitinkamą reakciją. Pri­
rakino mane. Privertė aštriau pajusti jį ir pačią save. Mudu. Mano
kvėpavimas pagreitėjo.
- Liaukis klausinėti, - jis kalbėjo švelniai. - Man viskas gerai.
- Kai moteris sako, kad jai viskas gerai, reiškia priešingai.
- Aš ne moteris.
- Akivaizdu.
Jo lūpose sušmėžavo šypsena.
' - O kai vyras sako, kad jam viskas gerai, vadinasi, taip ir yra, - jis
pakštelėjo man į kaktą ir paleido. Tada priėjo prie stalčiaus, kuriame
laikė sąsagas, ir mąsliai jas nužvelgė.
Gideonas buvo aukštas ir lieknas, vilkėjo pagal užsakymą pasiū­
tas kelnes ir oficialius baltus marškinius. Buvo užsimovęs juodas ko­
jines, bet batai ir švarkas vis dar laukė savo eilės papuošti jo kūną.
Kažkodėl, pamačiusi jį tokį, pusiau apsirengusį, beprotiškai su­
sijaudinau. Šis intymumas buvo tik mano vienos privilegija ir aš jį
branginau.
Prisiminiau, ką sakė daktaras Petersenas. Gal kai kurias naktis
teks praleisti miegant atskirai nuo savo vyro. Ne amžinai, tik kol kas.

309
Užtat dar labiau branginau šias neįkainojamas akimirkas su juo ir tai
padėjo man tverti.
- Vyras. O ką sako mano vyras? - atkirtau, stengdamasi neleisti
jo išvaizdai manęs išblaškyti. Bėda buvo atstumas. Nebeliko nė žen­
klo to viso į mane nukreipto dėmesio, prie kurio buvau įpratusi. Jo
mintys klajojo kažkur kitur ir aš jaudinausi, kad jos nuklys į tas tam­
sumas, kur vienam jam būti nederėtų. - Man rūpi tik jis.
- Angele. Ištisus mėnesius sakei man išsakyti viską motinai. Taip
ir padariau. Viskas baigta.
- Bet kaip dėl to jautiesi? Juk turi skaudėti, Gideonai. Prašau, ne­
slėpk nuo manęs, jei skauda.
Jis pabarbeno pirštais į sienoje įmontuotą komodą, vis dar sutel­
kęs dėmesį į tas prakeiktas sąsagas.
- Skauda. Gerai? Bet žinojau, kad skaudės. Todėl tiek ilgai ir ati­
dėliojau. Bet taip geriau. Jaučiuosi... Mėšlas. Viskas baigta.
Papūčiau lūpas. Norėjau, kad kalbėdamas tokius dalykus jis
žiūrėtų į mane, tad atsirišau chalatą ir leidau šilkui nuslysti mano
pečiais. Pasisukau pakabinti jo greta spintos durų, peržengiau kam­
bario viduryje išsidrėbusį Lakį. Siekdama kabliuko išsiriečiau, pade­
monstruodama Gideonui užpakaliuką, kurį jis taip mėgo.
Kaip ir tikėjausi, tokia proga vyras man buvo nupirkęs naują suk­
nelę: nuostabiai pilką, karoliukais siuvinėtu korsažu ir sluoksniuotu
perregimu sijonu, kuris man judant plaikstėsi it dūmai.
Kadangi suknelės iškirptė buvo gili (žinojau, kad tai pažadins jo
viduje tūnantį akmens amžiaus vyrą), segėjau krūtis išryškinančią
liemenėlę. Mūvėjau derančias kelnaites, o kur dar padūmavusios
akys ir blizgios lūpos - įkūnijau prabangų seksą.
Atsigręžusi pamačiau tai, ko ir siekiau: Gideonas, sustingęs vie­
toje, spoksojo į mane.
- Noriu, kad kai ką man pažadėtum, šaunuoli.
Jis deginančiu žvilgsniu permetė mane nuo galvos iki kojų.
- Šiuo metu pažadėsiu tau bet ką.
310
 - Tik šiuo metu? - papūčiau lūpas.
Jis kažką burbtelėjo, priėjo prie manęs ir suėmė delnais veidą. Pa­
galiau buvo su manimi. Šimtu procentų.
- Ir kitu metu, ir dar kitu, - žvilgsniu glamonėjo mano veidą. -
Ko nori, mano angele?
Sučiupau jį už klubų ir įdėmiai pažvelgiau į akis.
- Tavęs. Tik tavęs. Laimingo, patenkinto ir beprotiškai mane įsi­
mylėjusio, - elegantiški jo antakiai pakilo, lyg būti laimingam jam
atrodytų keista perspektyva. - Tu toks liūdnas. Mane tai žudo.
Jis švelniai atsiduso, stebėjau, kaip drauge su atodūsiu iš jo išga­
ruoja įtampa.
- Nežinau, kodėl nebuvau tam geriau pasiruošęs. Ji nesugeba pri­
imti to, kas nutiko. Jei negali to padaryti tam, kad išsaugotų savo
santuoką, tikrai nepadarys dėl manęs.
- Joje kažko trūksta, Gideonai. Kažko būtino. Nedrįsk galvoti,
kad tai kaip nors susiję su tavimi.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Ji ir mano tėtis... ne pats geriausias genofondas, ar ne?
Kyštelėjusi pirštus po prigludusiu jo kelnių juosmeniu, truktelė­
jau jį artyn.
- Klausyk, šaunuoli. Tavo tėvai neišlaikė spaudimo ir pirmenybę
atidavė sau patiems. Jie nepajėgė priimti realybės. Bet žinai ką? Tu
nepaveldėjai nė vienos iš jų ydų. Nė vienos.
- Eva...
- Tu, Gideonai Džefri Krosai, susirinkai iš jų visa, kas geriausia.
Kiekvienas atskirai gero jie turėjo ne per daugiausiai. Bet kartu...
Žmogau, jiems neįtikėtinai pasisekė, kad sukūrė tokį sūnų.
Jis papurtė galvą ir tarė:
- Man to nereikia, Eva.
- Aš tavęs nemaustau. Tu adekvačiai suvoki realybę. Žvelgi tai
kalei tiesiai į akis ir parverti ją ant menčių.
Jis nusikvatojo. * :
311
 - Turi teisę jaustis įskaudintas ir piktas, Gideonai. Ir aš pikta. Jie
tavęs neverti. Tai tavęs nemenkina, dėl to tu kaip tik tampi didin­
gesnis. Nebūčiau už tavęs tekėjusi, jei nebūtum geras žmogus, kurį
gerbiu ir kuriuo žaviuosi. Tu mane įkvepi, nejau to nežinai?
Jis ranka per plaukus suėmė mane už sprando ir priglaudė savo
kaktą prie manosios.
- Angele.
Glosčiau jo nugarą, jutau tvirtus raumenis po marškiniais.
- Sielvartauk, jei tau to reikia, bet neužsiverk ir nekaltink savęs.
Neleisiu tau.
- Ne, neleisi, - jis atlošė mano galvą ir pabučiavo į nosies ga­
liuką. - Ačiū.
- Tau nereikia man už nieką dėkoti.
- Buvai teisi. Man reikėjo išsilieti ir priremti ją prie sienos. Jei ne
tu, niekada nebūčiau to padaręs.
- Tu to nežinai.
Gideonas pažvelgė į mane su tokia meile, kad atėmė amą.
- Taip, žinau.
Gideono telefonas sučirpė - atėjo žinutė. Jis prispaudė lūpas man
prie kaktos ir nuėjo prie komodos jos perskaityti.
- Raulis su Keriu jau pakeliui.
- Tada jau geriau apsirengsiu. Man reikia, kad užsegtum.
- Su malonumu.
Nukabinau suknelę nuo pakabos, įlindau į ją ir užsitempiau karo­
liukais siuvinėtas petnešas. Vyras paskubomis užsegė kabliukus nu­
garos apačioje. Kąsčiodama apatinę lūpą dideliame veidrodyje stebė­
jau, kaip korsažas mane aptempia ir priglunda taip, kaip ir tikėjausi.
Iškirptė siekė vidurį tarp krūtų ir bambos.
Suknelė buvo beprotiškai seksuali, tokia atvira, kokias nesirū-
pindamos gali dėvėti tik moterys mažomis krūtimis. O ant manęs ji
atrodė pernelyg atvira, nors likusi jos dalis dengė viską, išskyrus nu­
garą ir rankas. Nusprendžiau nesisegti papuošalų, kad kiek įmanoma
312
labiau prislopinčiau jos daromą įspūdį. Bet suknelė labai graži, o
mudu - jauna pora. Atrodysime puikiai.
Gideonas pažvelgė į mane veidrodyje. Nutaisiau jam kuo nekal­
tesnę veido išraišką ir palaukiau, kol jis įvertins, kiek daug mano pri­
valumų nusprendė pademonstruoti.
- Ar kažkas ne taip? - meiliai paklausiau.
Jis prisimerkė. Apglėbęs mane rankomis, pirštais įslydo po su­
knele ir pamėgino patraukti krūtis į šalis, kad paslėptų jų linkius po
storomis petnešomis.
Niūniuodama atsirėmiau į jį.
Jis atstatė mane į pirminę padėtį ir suėmė už pečių, kad galėtų
nužiūrėti suknelę.
- Nuotraukoje taip neatrodė.
Sąmoningai dėjausi nesuprantanti, ką jis turi omenyje, ir ta­
riau:
- Dar neapsiaviau aukštakulnių. Kai apsiausiu, žeme nesivilks.
- Dėl apačios nesijaudinu, - įsitempęs tarė jis. - Reikia kažką da­
ryti su viduriu.
- O kam?
- Puikiai žinai, - jis nužirgliojo prie komodos ir truktelėjęs ati­
darė stalčių. Po akimirkos sugrįžo ir kyštelėjo man baltą nosinaitę. -
Įsidėk.
Nusijuokiau.
- O Dieve. Juokauji.
Bet jis nejuokavo. Apglėbęs mane iš nugaros, sukišo išlankstytą
medžiagą man į korsetą ir iš abiejų pusių pritvirtino.
- Ne, - įžūliai tariau. - Atrodo juokingai.
Kai jis nuleido rankas, daviau jam akimirką susivokti, kaip kvailai
tai atrodo.
- Pamiršk. Apsivilksiu ką nors kita.
- Gerai, - sutiko jis, linktelėjo ir susigrūdo rankas į kišenes.
Išsitraukiau nosinaitę.
313
 - Ką nors tokio, - Sumurmėjo jis ir, siektelėjęs man per galvą,
įkaitusiomis rankomis prie kaklo pridėjo pribloškiantį deimantinį
vėrinį, kuris buvo bent dviejų colių pločio, gulė palei pat kaklą ir
žvilgėjo it apšviestas iš vidaus.
- Gideonai, - drebančiais pirštais paliečiau vėrinį, o jis tuo metu
jį užsegė. - Jis... nuostabus.
Vyras apglėbė mane per liemenį, lūpomis palietė smilkinį.
- Tu nuostabi. Vėrinys tik gražus.
Pasisukau jo glėbyje ir pažvelgiau į jį.
- Ačiū.
Jis apakino mane šypsena ir mano kojų piršteliai susirietė į kilimą.
Atsakydama nusišypsojau jam ir tariau:
- Maniau, kad apie papus tu rimtai.
- Angele, į tavo papus žiūriu labai rimtai. Tad šįvakar, jei kas nors
į juos spoksos, netruks suprasti, kad tu pernelyg brangi ir jie niekaip
tavęs neįpirktų.
Trinktelėjau jam per petį.
- Užsičiaupk.
Jis čiupo mane už rankos ir truktelėjo prie komodos. Įkišęs ranką
į atvirą stalčių, ištraukė iš jo deimantinę apyrankę. Priblokšta stebė­
jau, kaip užsega ją man ant riešo. Paskui ištraukė aksominę dėžutę,
kurią atidaręs parodė viduje gulinčius lašo formos auskarus.
- Šiuos įsisek pati.
Spoksojau į juos, paskui į jį.
Gideonas tik šypsojosi.
- Tu neįkainojama. Vien vėrinys to nebūtų išreiškęs.
Mano tyla jo šypseną pavertė kreivu šypsniu.
- Kai grįšime namo, išdulkinsiu tave, prisidengusią vien deiman­
tais.
Įsivaizdavusi erotišką sceną, visu kūnu suvirpėjau.
Jis sučiupo mane už pečių, apsuko ir pliaukštelėjo per užpakalį.

514
 - Atrodai įspūdingai. Iš visų pusių. O dabar liaukis mane blaškyti
ir leisk susiruošti.
Nuo batų lentynos pasiėmiau blizgančius aukštakulnius ir išėjau
iš drabužinės, labiau priblokšta savo vyro nei jo man dovanotų bran­
gakmenių.

- Atrodai neįkainojama, - Keris atsitraukė iš mano glėbio ir visą

nužvelgė. - Tiksliau sakant, manau, kad esi neįkainojamai apsiren­
gusi. Jėzau. Tie blizgučiai mane taip apakino, kad vos pastebėjau pus­
nuoges pupytes.
- To Gideonas ir siekė, - tarstelėjau ir pasisukau, leisdama sijonui
suptis apie kojas. - Tu, žinoma, pribloškiantis.
Jis apdovanojo mane savo žymiąja blogo berniuko šypsena.
Negalėjau nesusijuokti. Maniau, kad dauguma vyrų gerai atrodo
su smokingu. Bet Keris atrodė įspūdingai. Nepriekaištingai. Kaip
Rokas Hadsonas ar Keris Grantas. Šelmiškas žavesys ir pribloškianti
išvaizda neleido jam atsispirti. Jis kiek priaugo svorio. Ne tiek, kad
pasikeistų drabužių dydis, bet pakankamai, kad kiek suapvalėtų vei­
das. Atrodė puikiai ir sveikai, o taip būdavo kur kas rečiau, nei turėtų.
Na, o Gideonas priminė... 007. Mirtinai seksualus ir akivaizdžiai
pavojingas. Jam įėjus į svetainę beliko susijaudinusiai beviltiškai ste­
bėti: raumeningo kūno elegancija ir lengva, valdinga eisena, išduo­
danti, koks jis nuostabus lovoje.
Mano. Visas mano.
- Uždariau Lakį narve, - tarė jis, priėjęs prie mūsų. - Ar mes
pasiruošę?
Keris ryžtingai linktelėjo:
- Keliaujam.
Liftu nusileidome į garažą, kur su limuzinu laukė Angusas. Aš
įsėdau pirma, įsitaisiau ant ilgojo suolo, nes žinojau, kad Keris atsisės
greta, o Gideonas užims savo įprastą vietą gale.

SI 5
 Pastaruoju metu tielCmažai laiko praleidau su Keriu. Per mados
savaitę jis buvo beprotiškai užsiėmęs, o aš naktis leidau apartamen­
tuose, tad nepaplepėdavome nei vakarais, nei prie kavos rytais.
Keris dirstelėjo į Gideoną ir, prieš mums pajudant, pasisuko į barą.
- Neprieštarauji?
- Prašau.
- Ar jūs ko nors norite?
Susimąsčiau.
- Prašyčiau degtinės su spanguolių sultimis.
Gideonas šiltai mane nužvelgė.
- Man to paties.
Keris įpylė ir padavė, tada atsilošė su alumi ir gerokai truktelėjo
tiesiai iš butelio.
- Na, - pradėjo jis, - kitą savaitę skrendu Londonan į fotosesiją.
- Rimtai? - palinkau į priekį. - Nuostabu, Keri! Tavo pirmas tarp­
tautinis projektas.
- Jo, - jis nusišypsojo alui, tada pakėlė žvilgsnį į mane. - Ne­
kantrauju.
- Oho. Viskas vyksta taip greitai, - vos prieš kelis mėnesius dar
gyvenome San Diege. - Užvaldysi pasaulį.
Prisiverčiau nusišypsoti. Nuoširdžiai džiaugiausi dėl geriausio
draugo. Bet puikiai įsivaizdavau ne tokią tolimą ateitį, kai abu bū­
sime tokie užsiėmę ir taip dažnai keliausime, kad retai bepasima-
tysime. Vien nuo tokios minties akyse ėmė dilgčioti ašaros. Vienas
mūsų gyvenimo etapas baigėsi ir dėl to šiek tiek liūdėjau, net ir žino­
dama, kad geriausia mūsų abiejų vis dar laukia ateityje.
Keris kilstelėjo savo butelį nebyliam tostui.
- Toks planas.
- Kaip Tatjana?
Jo šypsena virto įtempta, akys sugriežtėjo.
- Sako, kad su kažkuo susitikinėja. Pamačiusi ką nors, kas jai pa­
tinka, laiko nešvaisto, visada taip.
316
 - Ar tu nieko prieš?
- Aišku, aš prieš, - jis ėmė lupti savo butelio etiketę. - Kažkoks
bičas laisto savo sėklą ten, kur auga mano vaikas. Man rodos, tai
šlykštu, - jis dirstelėjo į Gideoną. - Ar gali įsivaizduoti?
- Geriau nenorėkite, kad tai įsivaizduočiau, - atsakė jis pavojų
signalizuojančiu balsu.
- Ar ne? Tai sumauta. Bet negaliu jai sutrukdyti ir nesiruošiu su
ja susitikinėti, tad... Yra, kaip yra.
- Dieve, - paėmiau jį už rankos. - Sudėtinga. Man labai gaila.
- Elgiamės vienas su kitu mandagiai, - gūžtelėjo jis. - Ji ne tokia
ir kalė, kai reguliariai gauna sekso.
- Tai judu daug kalbatės?
- Kasdien ja pasidomiu, įsitikinu, kad turi visko, ko reikia. Pa­
sakiau, kad padėsiu, kaip tik galėsiu, išskyrus seksą, žinoma, - jis
iškvėpė. - Liūdna. Be sekso mudu nelabai turime apie ką kalbėtis.
Tad kalbamės apie darbą. Bent tai mus sieja.
- Sakei jai apie Londoną?
- Aišku, ne, - Keris suspaudė mano ranką. - Pirmiausia turėjau
pasakyti savo geriausiajai. Jai pasakysiu ryt.
Svarsčiau, ar verta apie tai prabilti, bet nesusivaldžiau.
- O Trejus? Kaip su juo?
- Nelabai kas. Kas keletą dienų jam parašau ar nusiunčiu nuo­
trauką. Kvailystes. Tokias, kokias siuntinėju tau.
- Jokių nuogybių? - paerzinau.
- Tikrai ne. Stengiuosi su juo neapsimetinėti. Jis mano, kad man
rūpi tik seksas. Žinoma, kai būna lovoje su manimi, tam visiškai ne­
prieštarauja, bet tiekjau to. Vis ką nors jamnusiunčiu, jis atsako, ir tiek.
Suraukiau nosį. Pažvelgusi į Gideoną pamačiau, kad jis kažką
rašo telefone.
Keris dar sykį gurkštelėjo ir sunkiai nurijo.
- Tai nebe santykiai. Net ne draugystė. Iš kur man žinoti, gal jis
irgi su kuo nors susitikinėja, o aš lyg šuniui penkta koja.
317
 - Na, jei tai bent kiek"paguos, celibatas tau tinka.
Jis purkštelėjo.
- Nes priaugau kelis svarus? Taipjau būna. Imi valgyti, nes trokšti
tų endorfinų, kurių negauni per orgazmą, ir mažiau sportuoji, nes
nebeužsiimi lovos gimnastika.
- Keri! - nusijuokiau.
- Tik pažiūrėk į save, mažute. Tu visa tokia liekna ir sportiška dėl
maratonininko Kroso.
Gideonas pakėlė akis nuo telefono.
- Ir vėl pradedi?
- Jau pasisakiau, biče, - nutęsė Keris ir mirktelėjo man. - Dau­
gybe žodžių.

Limuzinų virtinėje sulaukę savo eilės, pagaliau privažiavome prie

raudonojo kilimo, ištiesto priešais istorinį pastatą plytiniu fasadu,
kur buvo įsikūręs privatus, tik nariams skirtas klubas. Paparacų buvo
gausu - it žemę nuklojusių rudeninių lapų, juos nuo kilimo skyrė
aksominės virvės.
Palinkau į priekį ir pažvelgiau pro atviras stiklines įėjimo duris:
kairėje pamačiau dar daugiau fotografų, o dešinėje stovėjo logotipais
marginta siena, prie kurios fotografavosi rėmėjai ir renginio svečiai.
Angusas atidarė dureles ir pajutau tą akimirksnį trukusį paparacų
lūkestį - o kas gi išlips? Vos tik pasirodė Gideonas, aplink viskas su­
švito - nepaliaujamai viena po kitos ėmė švysčioti blykstės, lyg per
didžiausią audrą pasipylę žaibai.
Pone Krosai! Gideonai! Pažvelkite čia!
Jis ištiesė man ranką, rubinai ant jo vestuvinio žiedo sublizgo
šviesoje. Viena ranka suėmiau sijoną, pasislinkau prie jo ir padaviau
kitą ranką. Vos tik išlipus, blykstės kaipmat mane apakino, akyse ėmė
žaižaruoti dėmės, bet likau atsimerkusi, o mano lūpose žaidė surepe­
tuota šypsena.

318
 Atsitiesiau, Gideonas priglaudė ranką man prie nugaros ir prasi­
dėjo tikras pragaras. Pasirodžius Keriui, viskas dar pablogėjo. Riks­
mai ėmė kurtinti. Prie įėjimo pastebėjau Raulį, jis griežtu žvilgsniu
skenavo minią. Pakėlęs ranką, kažką pasakė į ant riešo pritaisytą mi­
krofoną kažkuriam iš savo pavaldinių. Kai atsisuko į mane, nuošir­
džiai nusišypsojau. Jis trumpai linktelėjo.
Viduje mus pasitiko du vadybininkai, palaikantys tempą būtinoje
fotografų zonoje, ir palydėjo mus liftu į aukštą, kuriame buvo salė.
Patekome į didžiulę erdvę, užpildytą Niujorko elito - spindinčios
galingų vyrų ir nepriekaištingai pasidabinusių moterų minios, kurią
dar pagražino pritemdytos sietynų šviesos ir gausybė žvakių. Oras
buvo persmelktas didžiulių gėlių puokščių, pastatytų kiekvieno stalo
viduryje, aromato, atmosferą gyvino visuomeninis orkestras, kurio
smagios melodijos sklaidė pokalbių ūžesį.
Gideonas vedėsi mane pro aplink stalus susispietusius žmonių
būrelius, dažnai stabtelėdamas prie kelią pastojusių vakaro dalyvių,
norinčių su mumis pasisveikinti ir pasveikinti vedybų proga. Mano
vyras be jokių pastangų, ramiai įsikūnijo į viešą asmenį. Buvo nuos­
tabiai gražus, visiškai atsipalaidavęs, nepastebimai valdingas ir šaltai
abejingas.
Na, o aš buvau įsitempusi ir nervinga, nors vyliausi, kad sure­
petuota šypsena tai paslėps. Mudviem su Gideonu tokiuose rengi­
niuose paprastai sekdavosi ne itin gerai. Galiausiai susipykdavome ir
išeidavome atskirai. Dabar viskas kitaip, bet vis dėlto...
Jo ranka pakilo nuoga mano nugara ir suėmė sprandą, ėmė švel­
niai masažuoti įsitempusius raumenis. Jis ir toliau kalbėjosi su dviem
mus sustabdžiusiais džentelmenais, bet instinktyviai jutau, kad visas
jo dėmesys nukreiptas į mane. Stovėjau jam iš dešinės, jis ramiai pa­
judėjo ir atsistojo vos vos už manęs, kad dešinė jo kūno pusė liestų
mano kūną nuo peties iki pat kelio.
Keris ištiesė ranką man per petį ir padavė šampano taurę.

519
 - Matau Moniką ir Stentoną, - tarė jis man. - Pranešiu jiems, kad
atvykome.
Nusekiau jį akimis: jis priėjo prie greta savo vyro stovinčios mano
mamos. Ji plačiai ir gražiai šypsodamasi kalbėjosi su dar viena pora.
Stentonas su smokingu atrodė labai elegantiškai, o mano mama, vil­
kėdama dramblio kaulo baltumo šilkinę tiesią suknelę, žvilgėjo it
perlas.
-Eva!
Pasisukau, išgirdusi Airlandės balsą, pamačiau ją apeinant arti­
miausią stalą ir mano akys išsiplėtė. Kurį laiką nemačiau nieko, tikją.
Buvo aukšta ir liekna, ilgi juodi plaukai meniškai susegti į elegantišką
kuodą. Prašmatni juoda aksominė suknelė su skeltuku atidengė my­
lių ilgumo kojas, o korsažas su petneša per vieną petį apglėbė tobulai
jos lieknai figūrai tinkančio dydžio krūtis.
Airlandė Vidai buvo pribloškiamo grožio mergina, tankių blaks­
tienų apsuptos akys - tokios pat ryškiai mėlynos kaip jos motinos ir
Gideono. O jai dar tik septyniolika. Įsivaizdavus, kokia moterimi ji
taps, atėmė žadą. Keris ne vienintelis užvaldys pasaulį.
Ji priėjo tiesiai prie manęs ir stipriai apkabino.
- Dabar mes seserys!
Nusišypsojau ir irgi ją apkabinau, saugodamasi, kad neapipilčiau
šampanu. Dirstelėjau į už jos stovintį Krisą ir šis atsakydamas man
šyptelėjo. Kai vėl pasisuko į dukterį, jo akyse degė švelnumas ir išdi­
dumas. Tepadeda Dievas vyrams, kurie įsižiūrės Airlandę. Ją saugo
Krisas, Kristoferis ir Gideonas - reikės praeiti pro bauginančią ap­
saugą.
Airlandė atsitraukė ir nužiūrėjo mane.
- Oho. Tas vėrinys nuostabus! O tavo papai! Ir aš tokių noriu.
Nusijuokiau.
- Tu ir taip tobula. Esi pati gražiausia moteris čia.
- Jokiu būdu. Bet ačiū, - Gideonas tuo metu atsiprašęs baigė po­
kalbį ir atsisuko, o jos veidas nušvito. - Labas, brolau.
320
 Ji akimirksniu atsidūrė jo glėbyje, spaudė jį taip pat stipriai, kaip
ir mane. Gideonas akimirką stovėjo sustingęs it statula. Paskui apka­
bino ją, o sušvelnėjęs jo veidas mane nepakeliamai sujaudino.
Po Gideono interviu trumpai šnektelėjau su Airlande telefonu,
atsiprašiau, kad savo vestuves laikėme paslaptyje, ir paaiškinau prie­
žastį. Norėjau, kad dar labiau suartėtume, bet tvardžiausi ir pernelyg
nelindau. Būtų taip lengva tapti tiltu tarp jos ir Gideono, bet to ne­
norėjau. Jiedu turi sukurti savo asmeninį ryšį, nesusijusį su niekuo
kitu.
Netrukus mano svainė ims mokytis Kolumbijos universitete, kaip
ir jos broliai prieš tai. Bus arti, tad ir matysimės dažniau. O iki to
laiko ir toliau raginsiu Gideoną puoselėti besiskleidžiančius jųdviejų
santykius.
- Krisai, - priėjusi apkabinau jį ir nudžiugau, kad jis entuziastin­
gai atsakė man tuo pačiu. Nuo tada, kai buvo užsukęs vakarienės, jis
gerokai susitvarkė, buvo ką tik nusikirpęs ir švariai nusiskutęs.
Kristoferis Vidalis vyresnysis buvo į akis nekrentantis, bet išvaiz­
dus švelnaus žvilgsnio vyras. Iš prigimties buvo geras ir tai atsispin­
dėjo jo balse bei akyse. Tai pastebėjau pirmą sykį jį pamačiusi ir nuo
tada jis nepadarė nieko, kas tą įspūdį sugadintų.
- Gideonai, Eva, - prie mūsų priėjo Magdalena Pėrės. Ji vilkėjo
aptemptą smaragdų žalumo suknelę, atrodė gražiai ir viliojančiai,
stovėjo įsikibusi į parankę savo vaikinui.
Buvo gera matyti, kad Magdalena pamiršo savo vienpusį susido­
mėjimą Gideonu, dėl kurio pažinties pradžioje tarp mudviejų tvy­
rojo įtampa. Anuomet ji buvo kartėlio kupina bjauri kalė, kurstoma
Gideono brolio manipuliacijų. Dabar buvo laiminga su dailininku,
nurimo, tapo labai maloni ir pamažu virto artima pažįstama.
Šiltai juodu abu pasveikinusi, paspaudžiau ranką Geidžui Flinui,
o Gideonas pabučiavo Magdaleną į atkištą skruostą. Geidžo taip ge­
rai nepažinojau, bet buvo akivaizdu, kad dėl Magdalenos jis eina iš
proto. Be to, buvau tikra, kad Gideonas bus juo pasidomėjęs, kad
521
įsitikintų, jog tas vyrukas nusipelno moters, ilgųlaikų buvusios Gide-
ono šeimos drauge.
Kol klausėmės sveikinimų, prie mūsų priėjo mano motina ir
Stentonas, o paskui juos ir Martinas su Leise, kurių nematėme nuo
savaitgalio Vestporte. Su šypsena stebėjau, kaip Keris ir Airlandė
dviese iš kažko juokiasi.
- Kokia graži mergina, - tarė mano motina, gurkštelėjusi šam­
pano ir nužiūrėjusi Gideono seserį.
- Tiesa.
- Ir Keris gerai atrodo.
- Tą patį sakiau.
Ji žvelgė į mane su šypsena.
- Turėtum žinoti, kad pasiūlėme jam pasilaikyti butų, arba galė­
tume padėti jam susirasti kų nors mažesnio.
- Ak, - pasisukau į jį ir pastebėjau, kaip, Krisui kažką pasakius, jis
linkteli. - Ir kųjis sakė?
- Kad pasiūlei jam atskirų butų, prijungtų prie Gideono aparta­
mentų, - ji kryptelėjo į mane. - Jūs visi nuspręsite, kas jums labiau­
siai tinka, bet norėjau suteikti jam galimybę likti ten, kur yra. Visada
gerai turėti pasirinkimų.
Atsidusau ir linktelėjau.
Ji paėmė mane už rankos.
- Na, savo įvaizdį judu su Gideonu tvarkysite, kaip norėsite, bet
turėkite omenyje ir tai, kad tie šlykštūs paskalų tinklaraščiai rašinėja,
jog judu su Keriu esate meilužiai.
Staiga ta sumaištis ant raudonojo kilimo pasirodė visai logiška.
Mes, visi trys, atvykome kartu.
- Gideonas paneigė, kad buvo tau neištikimas, - tyliai tęsė ji, -
tačiau bet kokiu atveju dabar paaiškėjo, kad jis turi, kaip čia pasa­
kius... neįprastų seksualinį apetitą. Ar gali įsivaizduoti, kokie gandai
pasklis, jei jūs visi trys gyvensite drauge?

322
 - O Dieve.
Taip, galėjau įsivaizduoti. Visas pasaulis labai vaizdingai pamatė,
kad mano vyras neprieštarauja seksui trise. Žinoma, ne su dar vienu
vyru, bet vis tiek. Tos dienos jau praeityje, bet pasaulis to nežino, o
jei ir žinotų, nepatikėtų. Tai tiesiog pernelyg sultinga.
- Mieloji, kol dar nepasakei, kad tau nė motais, suprask, kad
daugeliui tai rūpi. Ir jei žmonės, su kuriais Gideonas norės dirbti,
palaikys jį morališkai pagedusiu, jam tai gali brangiai kainuoti.
Iš tiesų. Šiomis dienomis tai nelabai tikėtina, bet, užuot pajuoka­
vusi apie nuolatinį mamos susirūpinimą dėl pinigų, prikandau lie­
žuvį.
- Suprantu, - sumurmėjau.
Atėjus metui pradėti vakarienę, visi ėmė ieškoti savo vietų prie
stalų. Mudu su Gideonu, žinoma, sėdėjome priekyje, nes jis sakys
kalbą. Airlandė ir Krisas buvo pasodinti prie mūsų stalo, Keris taip
pat. Mano mama, Stentonas, Martinas ir Leisė sėdėjo prie stalo mūsų
dešinėje, Magdalena ir Geidžas kiek toliau gale.
Gideonas atitraukė man kėdę ir aš priėjau atsisėsti, bet staiga su­
stojau, sutrikdyta poros, kurią pastebėjau už kelių stalų. Atsitiesiau ir
pažvelgiau į Gideoną.
- Lukasai čia.
Jis pakėlė galvą ir ėmė žvilgsniu jų ieškoti. Supratau, kad rado, kai
sukando dantis.
- Tikrai. Sėskis, angele.
Atsisėdau, jis pristūmė mano kėdę ir prisėdo greta. Išsitraukė te­
lefoną ir parašė žinutę.
Palinkau prie jo ir sukuždėjau:
- Niekada nemačiau jų drauge.
Gideono telefonas suvibravo gavus atsakymą ir jis pažvelgė į
mane.
- Jiedu nedažnai kartu išeina.

323
 - Rašai Arašui?
- Angusui.
- Ką? Apie Lukasus?
- Velniop juos, - jis kyštelėjo telefoną į švarko kišenę, palinko
prie manęs, užmetė ranką ant mano kėdės atkaltės, o kitą uždėjo ant
stalo - apgaubė mane it narvu. Priglaudęs lūpas man prie ausies, su­
kuždėjo: - Kai kitą sykį eisime į tokį renginį, apvilksiu tave trumpu
sijonu, o po juo nevilkėsi nieko.
Džiaugiausi, kad visi kiti buvo nusisukę ir nieko neišgirdo, o or­
kestras grojo kiek garsiau, kad svečiai greičiau susėstų į vietas.
- Maniakas.
Jo balsas virto gundančiu murkimu.
- Mano ranka įslys tau tarp šlaunų, pirštai įsiskverbs į švelnią,
minkštą tavo putę.
- Gideonai! - pasibaisėjusi atsisukau į jį ir pamačiau, kad jis stebi
mane plėšrūnišku ir geidulingu žvilgsniu.
- Per visą vakarienę, angele, - sumurmėjo jis, trindamasis man į
smilkinį. - Lėtai ir ramiai dulkinsiu tave pirštais, plėsiu siaurą tavo
putę, kol baigsi. Vėl ir vėl...
- O Dieve, - žemas, šiurkštus jo balsas kurstė atsiduoti nuodėmei
ir seksui. Sudrebėjau, bet gašlūs jo žodžiai privertė mane susmukti
kėdėje. - Kas tave apsėdo?
Jis pakštelėjo man į skruostą ir atsitiesė.
- Buvai visa susikausčiusi. Dabar nebe.
Jei būtume buvę vieni, tikrai būčiau jam pliaukštelėjusi. Taip ir
pasakiau.
- Myli mane, - atkirto jis ir nužvelgė salę, padavėjams pradėjus
nešti salotas.
- Nejaugi?
Jis vėl atsisuko į mane.
- Taip. Beprotiškai.
Nėra ko ginčytis. Jis teisus.
324
 *

Tuo metu, kai buvo patiekiamas desertas - labai gardžiai atrodantis

šokoladinio pyrago bokštas, - prie mūsų stalo priėjo konservatyviu
tamsiai mėlynu kostiumu vilkinti moteris ir pritūpė tarp Gideono ir
manęs.
- Programą pradėsime po maždaug penkiolikos minučių, - tarė
ji. - Kelias minutes kalbės Glenas, o paskui pakviesime jus.
Jis linktelėjo.
- Jokių problemų. Esu pasiruošęs.
Moteris nusišypsojo - mačiau, kad būdama taip arti jo, sutriko. Ji
turėtų būti maždaug jo motinos amžiaus, bet, kita vertus, bet kokio
amžiaus moterys vertina pribloškiantį vyrą.
- Eva, - Airlandė palinko prie manęs, - nori pasivaikščioti, prieš
jam lipant į sceną?
Supratau, ką ji turi omenyje.
- Žinoma.
Gideonas ir Krisas atsistūmė nuo stalo ir atitraukė mums kėdes.
Kadangi valgant ir geriant nusivalė visas lūpų blizgis, pabučiavau
savo vyrą į smakrą.
- Negaliu sulaukti, kada kalbėsi, - tariau jam, iš nekantrumo pla­
čiai šypsodamasi.
Jis papurtė galvą.
- Kas tik tavęs neįkaitina.
- Tu mane myli.
- Taip. Beprotiškai.
Nusekiau paskui Airlandę tarp stalų, praėjome tiesiai pro Luka-
sus. Jiedu stebėjo mus, atrodė labai jaukiai įsitaisę, daktaras Teren-
sas Lukasas buvo užmetęs ranką savo žmonai ant pečių. Enė pagavo
mano žvilgsnį ir aitriai nusišypsojo - net oda pašiurpo.
Pakėliau ranką ir viduriniuoju pirštu perbraukiau sau per an­
takį - subtiliai, bet aiškiai pasiūliau jai užsipisti.
125
 Mudvi su Airlande paėjėjome dar pro kelis stalus ir tada ji staiga
sustojo priešais mane.
Atsitrenkiau jai į nugarą.
- Atleisk.
Ji nejudėjo, tad pasikreipiau per ją pasižiūrėti, kas užkirto kelią.
- Kas dedasi?
Ji pasisuko į mane. Akyse žvilgėjo ašaros.
- Ten Rikis, - drebančiu balsu tarė ji.
- Kas? - mintyse beviltiškai mėginau susivokti. Ji atrodė tokia
įskaudinta. Ir sutrikusi. Tada viską supratau. - Tavo vaikinas?
Ji vėl pasisuko į priekį, pamėginau pasekti jos žvilgsnį tarp ap­
sėstų stalų ieškodama... ko nors.
- Kur? Kaip jis atrodo?
- Ten, - ji kryptelėjo smakru, pastebėjau jos veidu srūvančias aša­
ras. - Su ta šviesiaplauke raudona suknele.
Kur? Radau kelis variantus, išsirinkau jauniausią porą. Vos tik
į jį pažvelgusi, atpažinau, koks tai tipas. Ir aš tokius įsižiūrėdavau.
Savimi pasitikintis, seksualiai patyręs, viskas, kaip turi būti. Pasi­
darė negera pagalvojus, kiek tokių vyrukų kadaise manimi naudo­
josi.
Paskui supykau. Rikis prie jo prilipusiai merginai seksualiai, pasi­
pūtėliškai šypsojosi. Jie tikrai nebuvo tik draugai. Akimis praktiškai
vienas kitą dulkino.
Pačiupau Airlandę už alkūnės ir ėmiau vesti pirmyn.
- Nesustok.
Pasiekėme tualeto kambarius. Įėjome ir tyloje staiga išgirdau jos
kūkčiojimą. Nusitempiau ją prie veidrodžio, dėkodama, kad esame
vienos, iš dėžutės ant spintelės ištraukiau nosinaičių ir padaviau jai.
- Jis man sakė, kad šiandien turi dirbti, - tarė ji. - Todėl ir suti­
kau, kai tėtis paklausė, ar nenorėčiau eiti su juo.
- Tai tas vyrukas, kuris nesako apie tave savo tėvams dėl Gideono
tėvo?
326
 Ji linktelėjo.
- Jie ten. Sėdi su juo.
Staiga prisiminiau pokalbį per „Six-Ninthis“ muzikinio vaizdo
klipo premjerą. Rikio seneliai per Džefrio Kroso Ponzi machinaci­
jas prarado dalį savo turtų. Jiems pasirodė „patogu“, kad Gideonas
dabar yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių, nors bet kam, kas
bent kiek pasidomėtų, būtų akivaizdu, kad savo imperiją jis sukūrė
liedamas sunkų prakaitą, iš savo paties kapitalo.
Kita vertus, Rikis tikriausiai tik ieškojo pasiteisinimų, kad galėtų
susitikinėti su keliomis merginomis. Vis dėlto, jo tėvai buvo čia, o
Gideonas - pagrindinė vakaro žvaigždė. Susimąsčiau, ar tas prie­
šiškumas, apie kurį Rikis pasakojo Airlandei, nebuvo tik makaronų
kabinimas.
- Jis man sakė, kad su ja išsiskyrė prieš kelis mėnesius! - verkė ji.
- Su ta blondine?
Ji šniurkštelėjusi linktelėjo.
- Mačiau jį dar vakar. Nieko nesakė apie tai, kad vakare bus lais­
vas ir ateis.
- Ar minėjai, kad tu čia būsi?
- Ne. Apie Gideoną nekalbu. Na, bent su juo.
Ar Rikis tėra tik jaunas, kvailas vaikinas, besismaginantis su viso­
mis gražuolėmis, kurios tik leidžiasi? O gal Gideono seserį mausto,
norėdamas kažkaip iškreiptai atkeršyti? Kad ir kaip ten bebūtų, jis
mulkis.
- Neverk dėl to kvailio, Airlande, - padaviau jai daugiau nosi­
nių. - Nesuteik jam tokio malonumo.
- Noriu namo.
Papurčiau galvą.
- Tai nepadės. Jei atvirai, niekas nepadės. Kurį laiką skaudės. Bet
gali jam atkeršyti, jei tik nori. Tai gali padėti tau pasijusti geriau.
Ji pažvelgė į mane, ašaros nesiliovė tekėti.
- Ką turi omenyje?-
527
 - Šalia tavęs sėdi vienas karščiausių modelių Niujorke. Tik tark
žodį ir Keris taps labai dėmesingu, dėl tavęs pakvaišusiu vaikinu, -
kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau man ši mintis patiko. -
Drauge galite netikėtai sutikti Rikį ir oi... „Na, laaaaabas. Kaip keista
tave čia matyti/4O ką jis galės pasakyti? Juk turi tų blondinę. Ir bus
lygiosios.
Airlandė ėmė drebėti.
- Gal man derėtų tiesiog su juo pasikalbėti...
Į tualetą užėjo Magdalena ir, vertindama padėtį, sustingo.
- Airlandė, kas nutiko?
Tylėjau, nes tai buvo ne mano reikalas.
Airlandė papurtė galvą.
- Niekis. Viskas gerai.
- Gerai, - Magdalena pažvelgė į mane. - Nenoriu kištis, bet turė­
tum žinoti, kad niekada nepasakočiau tavo broliams nieko, ko man
neleistum.
Prireikė akimirkos, tada Airlandė pro ašaras prabilo.
- Vaikinas, su kuriuo susitikinėju keletą mėnesių... Jis atėjo su
kita. Buvusia mergina.
Aš asmeniškai nujaučiau, kad Rikis iš viso niekada nebuvo su ja
išsiskyręs ir Airlandę tiesiog kvailino, bet, kita vertus, tokius dalykus
vertinu ciniškai.
- Ak, - Magdalenos veide suspindo užuojauta. - Vyrai tokie
mulkiai. Klausyk, jei nori dingti jo nepastebėta, iškviesiu tau auto­
mobilį, - atidariusi rankinę, išsitraukė telefoną. - Sumokėsiu. Kaip
manai?
- Luktelk, - įsiterpiau.
Išdėsčiau savo planą. Magdalena kilstelėjo antakius.
- Sukta. Kam pykti, jei gali atkeršyti?
- Nežinau... - Airlandė žvilgtelėjo į veidrodį ir nusikeikė. Čiupo
daugiau nosinaičių ir ėmė tvarkytis akių makiažą. - Atrodau šūdinai.
- Atrodai tūkstantį kartų geriau už tą kekšę, - tariau jai.
528
 Ji ašaringai nusijuokė.
- Aš irgi jos nekenčiu. Ji tokia kalė.
- Lažinuosi, kad ji žavėjosi tomis Kerio nuotraukomis „Grey įs­
iės“ reklamoje, - tarė Magdalena. - Aš tai žavėjausi.
To pakako. Nors Airlandė dar nebuvo pasiryžusi viską su Rikiu
baigti, tikrai norėjo priversti jo merginą pavydėti.
Visa kita ateis su laiku. Tikėkimės.
Kita vertus, kai kurias skausmingas pamokas moterys privalo iš­
mokti.

Grįžome prie stalo kaip tik tuo metu, kai į sceną kilo vyriškis. Spėjau,
kad tai ir bus minėtasis Glenas. Pritūpiau prie Kerio, uždėjau ranką
jam ant peties.
Jis dirstelėjo į mane.
- Kas yra?
Paaiškinau, ko ir kodėl iš jo noriu.
Prigesintoje salėje nušvito akinanti jo šypsena.
- Žinoma, mažute.
- Tu geriausias, Keri.
- Taip jos visos sako.
Užverčiau akis, atsistojau ir grįžau į savo vietą. Gideonas atitraukė
man kėdę. Pyragas vis dar laukė manęs, pasigardžiuodama jį nužiū­
rėjau.
- Mėgino išnešti, - sumurmėjo Gideonas. - Apgyniau jį dėl tavęs.
- Ak. Ačiū, mažuti. Tu man toks geras.
Jis po stalu uždėjo ranką man ant šlaunies ir švelniai spustelėjo.
Valgydama stebėjau savo vyrą ir žavėjausi jo gebėjimu atsipa­
laiduoti. Mudu klausėmės Gleno kalbos apie tai, kokį svarbų darbą
mieste atlieka jo vadovaujama organizacija. Vos pagalvojus, kad gali
tekti kalbėti „Crossroads“ vardu, pilve imdavo šėlti drugeliai. Bet ga­
liausiai įprasiu, išsiaiškinsiu, kaip tai daryti. Išmoksiu viską, ko rei­
kia, kad pasitarnaučiau tiek Gideonui, tiek „Cross Industries“.
329
 Mudu turėjome laiko, o aš turėjau Gideono meilę. Visa kita ilgai­
niui susidėlios į vietas.
- Mums tikras malonumas pagerbti vyrą, kurio nereikia prista­
tinėti...
Padėjau šakutę, atsilošiau ir klausiausi, kaip Glenas vardina dau­
gybę mano vyro pasiekimų ir pasakoja apie dosnų jo atsidavimą
labdaros organizacijoms, siekiančioms padėti seksualinės prievartos
aukoms. Pastebėjau ir tai, kad Krisas Gideoną stebi kur kas supra­
tingiau. Ir išdidžiau. Į mano vyrą jis žvelgė taip pat, kaip mačiau jį
žiūrint į Airlandę.
Gideonas elegantiškai pakilo ir salėje sugaudė plojimai. Atsistojau
drauge su Krisu, Keriu ir Airlandę. Likusieji pasekė mūsų pavyzdžiu
ir Gideoną į sceną palydėjome plodami atsistoję. Prieš nueidamas jis
į mane dirstelėjo ir pirštais perbraukė plaukų galiukus.
Su malonumu stebėjau, kaip jis kerta sceną. Žengė ramiai ir ne­
skubėdamas, prikaustydamas žvilgsnius. Būdamas elegantiškai ga­
lingas, jis judėjo taip gražiai, kad buvo džiugu jį stebėti.
Gideonas pasidėjo jam įteiktą garbės ženklelį ant pulto. Įdegusios
jo rankos akivaizdžiai kontrastavo su baltais rankogaliais. Prabilo
dinamišku baritonu, ramiai ir susivaldęs, kiekvienas žodis buvo it
atskira glamonė. Salėje nebuvo girdėti jokio pašalinio garselio, visi
klausėsi, sužavėti tamsaus jo grožio ir tobulų oratorinių gebėjimų.
Viskas baigėsi per greitai. Atsistojau vos tik jam pakėlus gautąjį
ženklelį ir plojau taip smarkiai, kad paskaudo delnus. Jie nurodė jam
eiti į scenos kraštą, kur jau stovėjo Glenas ir laukė fotografas. Gide­
onas juos užkalbino, paskui pažvelgė į mane ir, ištiesęs ranką, pasi­
kvietė.
Pasitiko mane laiptų papėdėje, ištiesęs ranką padėjo užlipti, kad
neužkliūčiau už suknelės ir neparklupčiau su aukštakulniais.
- Dabar taip tavęs geidžiu, - tyliai jam tariau.
Jis nusijuokė.
- Maniakė.
330
 *

Po vakarienės valandą šokome.

Kodėl su savo vyru to nedarydavau dažniau? Šokių aikštelėje jis
buvo toks pat įgudęs ir seksualus, kaip ir lovoje, stiprus kūnas judėjo
lanksčiai, jis vedė mane pasitikėdamas savimi ir tvirtai.
Gideonas buvo perpratęs mudviejų ritmą intymiame gyvenime ir
naudojosi tuo - nepraleido nei vienos pasitaikiusios akimirkos pri­
siglausti savo kūnu prie manojo. Buvau pašėlusiai susijaudinusi ir jis
tai žinojo, žvelgė į mane karštai, verdamas kiaurai.
Kai pagaliau sugebėjau atitraukti nuo jo dėmesį, pastebėjau Kerį,
šokantį su Airlande. Raukėsi, kai pakviečiau jį su manimi lankyti
šokių pamokas, bet persigalvojo ir netrukus tapo mokytojos numy­
lėtiniu. Keriui iš prigimties puikiai sekėsi šokti, jis lengvai vedė Air-
landę, nors ši buvo nepatyrusi.
Keris buvo akį rėžiantis šokėjas. Jis užėmė pusę šokių aikštelės,
tad į juos su Airlande krypo daugelio dėmesys. Bet jis žvelgė tik į
savo partnerę ir tobulai atliko visiškai apžavėto vaikino vaidmenį.
Airlande, net ir sudaužyta širdimi, negalėjo nesidžiaugti besąlygišku,
nedalomu jo dėmesiu. Dažnai mačiau ją juokiantis, jos skruostai nuo
pastangų puikiai sušokti dailiai įraudo.
Praleidau tą lemtingą akimirką su Rikiu, kurią taip tikėjausi pa­
stebėti, bet mačiau rezultatą. Jis šoko su savo mergina, apgailėtinai
neįstengdamas konkuruoti su Keriu nei įgūdžiais, nei išvaizda. Ne­
buvo nei šypsenų, nei dulkinimosi žvilgsniais, nes tiek jis, tiek blon­
dinė vis dirsčiojo į Kerį su Airlande, kuriems akivaizdžiai buvo kur
kas smagiau.
Terensas ir Enė Lukasai taip pat šoko, bet jie buvo pakankamai
protingi, kad liktų kitoje šokių aikštelės pusėje.
- Eime namo, - sumurmėjo Gideonas, kai pasibaigus dainai su­
stojome, - ir sudrėkinkime tuos deimantus prakaitu.
Nusišypsojau.
331
 - Prašyčiau.
Grįžome prie savo stalo, paėmėme jo apdovanojimą ir mano ran­
kinę.
- Išeisime su jumis, - tarė Stentonas, drauge su motina priėjęs
prie mūsų.
- O Keris? - paklausiau.
- Jį parveš Martinas, - atsakė motina. - Jie vis dar linksminasi.
Išeiti užtrukome tiek pat, kiek ir įeiti, nes daugelis tik pirmą kartą
per visą vakarą gavo progą pasilabinti su Gideonu ir Stentonu. Aš
į sveikinimus tegalėjau atsakyti padėka, o mano motina, Stentonui
kalbantis, retkarčiais prabildavo valdingai ir ką nors trumpai, bet
įžvalgiai pridurdavo. Pavydėjau jai žinių, ji mane įkvėpė. Radus
progą, reikės tai aptarti.
Kita vertus, kadangi Šitaip užgaišome, buvo laiko privežti auto­
mobilius. Kai pagaliau nusileidome prie išėjimo, Raulis informavo,
kad limuzinas vos už vieno kvartalo. Klensis trumpai man šyptelėjo
ir pranešė mamai bei Stentonui, kad jų mašina jau privažiuoja.
Lauke laukė paparacai. Ne tiek, kiek anksčiau, bet daugiau kaip
tuzinas.
- Susitikime rytoj, - tarė mama, vestibiulyje mane apkabindama.
- Skamba puikiai, - atsitraukiau. - Man praverstų diena spa cen­
tre.
- Kokia puiki mintis, - jos šypsena buvo žavinga. - Suorganizuo­
siu.
Atsisveikindama apkabinau Stentoną, Gideonas paspaudė jam
ranką. Išėjome į lauką ir mus tuoj apakino blykstės. Miestas sutiko
mus vėlyvo vakaro eismo garsais ir malonia šiluma. Drėgmė pamažu
traukėsi, vasarą keitė ruduo ir aš nekantravau daugiau laiko leisti
lauke. Ruduo Niujorke yra unikalus, magiškas reginys, kuriuo anks­
čiau galėdavau pasimėgauti tik per trumpas viešnages.
Tūpk!

332
 Vos spėjau tai išgirsti ir Gideonas ant manęs užgriuvo. Ore nuai­
dėjo garsus trenksmas, zvimbė ausyse. Kurtinamai arti... Jėzau. Visai
šalia.
Stipriai trenkėmės į kilimu išklotą šaligatvį. Gideonas užsirito ant
manęs. Buvau prispausta dar labiau, kai kažkas metėsi ant jo. Dar
vienas trenksmas. Dar vienas. Dar...
Prispausta. Per sunku. Kvėpuok. Mano plaučiams stigo vietos išsi­
plėsti. Galvoje tvinksėjo. Deguonies. Dieve.
Muisčiausi. Nagais drėskiau raudonąjį kilimą. Gideonas spaudė
mane dar stipriau. Girdėjau šiurkštų jo balsą prie pat ausies, bet gal­
voje taip dūzgė, kad nieko nesupratau.
Oro. Negaliu kvėpuoti... Pasaulis aptemo.

533
 14

- Kristau, Eva, - ieškodamas sužeidimų čiupinėjau suglebusį

kūną, o vairuotojas iki dugno nuspaudė greičio pedalą ir limuzinas
šovė pirmyn, prispausdamas mane prie sėdynės.
Žmona sustingusi gulėjo mano glėbyje ir visiškai nereagavo į be­
viltišką mano apžiūrinėjimą. Nei ant suknelės, nei ant odos kraujo
nebuvo. Jutau greitą, stiprų pulsą. Jos krūtinė sulig kiekvienu įkvė­
pimu kilo ir leidosi.
Pajutau tokį stiprų palengvėjimą, kad apsvaigo galva. Prispau­
džiau ją, glaudžiau prie savęs.
- Ačiū Dievui.
Raulis lojo nurodymus į mikrofoną ant riešo. Vos tik užsičiaupė,
surikau:
- Kas per šūdas?
Jis nuleido ranką.
- Vienas iš fotografų turėjo ginklą ir ėmė šaudyti. Klensis jį sučiupo.
- Ar kas nors sužeistas?
- Monika Stenton.
- Ką? - jau belėtėjantis mano pulsas vėl pašėlo. Nuleidau žvilgsnį
į savo žmoną, ji jau pamažu gavosi, suplazdėjo vokai.
- Jėzau. Ar stipriai?
Jis švogždamas iškvėpė.
- Laukiu žinių. Atrodė blogai. Jūs čiupote ponią Kros, o ponia
Stenton šoko į jos vietą.
334
 Eva .

Dar stipriau prispaudžiau žmoną, lėkėme per miestą, o aš glos­

čiau jos plaukus.

- Kas nutiko?
Už kampo pasukome į garažą. Išgirdus tylų Evos klausimą, pasi­
jutau it mano skrandyje būtų nusėdęs akmuo. Raulis niūriai mane
stebėjo. Vos prieš kelias akimirkas jis atsiliepė telefonu, tada, pažvel­
gęs man į akis, purtydamas galvą patvirtino baisiausius nuogąstavi­
mus ir ištarė: Man labai gaila.
Mano žmonos motina žuvo.
Kaip turėčiau tai pranešti Evai? Ir kaip, pasakius tai, man ją ap­
saugoti, kol išsiaiškinsime, kas, po velnių, dedasi?
Švarko kišenėje nepaliaujamai dūzgė telefonas. Skambučiai. Ži­
nutės. Reikėjo į viską atsiliepti, bet žmona atsibudo, man dar nespė­
jus to padaryti.
Įvažiavome į garažą, pravažiavome pro apsaugą stikliniame kam­
barėlyje. Be perstojo beldžiau pėda į grindis. Norėjau lipti lauk iš ma­
šinos. Troškau užrakinti žmoną.
- Gideonai? - ji įsitvėrė man į švarką. - Kas nutiko? Girdėjau
šūvius...
- Netikras pavojus, - kimiai tariau, spausdamas ją per stipriai. -
Duslintuvas iššovė.
- Ką? Tikrai? - markstydamasi žvelgė į mane ir krūptelėjo, kai
prisitraukiau ją dar arčiau. - Auč.
- Atleisk, - skaudžiai ją parverčiau ant kilimo, negalėjau sušvel­
ninti smūgio nesukeldamas jai pavojaus. Tai buvo instinktas, žai­
biška reakciją į staigų Raulio šūksnį. - Perdėtai sureagavau.
- Rimtai? - ji pamėgino atsisėsti. - Man pasirodė, kad nugriau­
dėjo keletas šūvių.
- Gal tai buvo žemėn išsitėškusių fotoaparatų garsas? Keli žmonės
persigando ir išmetė įrangą.
335
 Automobilis sustojo, Raulis iššoko ir ištiesė ranką padėti Evai. Ji
lėtai išlipo, aš iš paskos ir vos atsitiesęs čiupau ją į glėbį.
Nužygiavau į garažo liftą, palaukiau, kol Raulis suves kodą. Vie­
nas iš jo apsaugos komandos vyrukų stovėjo už mūsų žvelgdamas
kita kryptimi, ranką su ginklu laikė po švarku ir stebėjo aplinką.
Ar jo pakaks, jei kažkur netoliese lūkuriuoja antras šaulys?
- Ei, aš galiu paeiti, - tarė vis dar įsismarkavusi Eva, rankomis
apglėbusi mano pečius. - Ir tau reikia atsiliepti. Tavo telefonas eina
iš proto.
- Duok minutėlę, - įžengiau į liftą. - Buvai nualpusį. Mirtinai
mane išgąsdinai.
- Negalėjau prakvėpuoti.
Pabučiavau ją į kaktą ir vėl atsiprašiau. Nesijausiu saugiai, kol ne-
atsidursiu savo namų svetainėje. Dirstelėjau į Raulį.
- Tuoj išeisiu.
Nunešiau žmoną tiesiai į miegamąjį ir paguldžiau ant užtiesalo.
Lakis sulojo savo narve ir ėmė draskyti dureles.
- Kaip keista, - Eva papurtė galvą. - Kur mano rankinė? Noriu
paskambinti mamai. Ar Klensis irgi persigando?
Man susuko skrandį. Pažadėjau niekada nemeluoti savo žmonai
ir žinojau, kad šis melas labai ją įskaudins. Pakenks mums. Bet...
Dieve. Kaip, po velnių, jai tai pasakyti? Ojei pasakysiu, kaip išlaikyti
ją namie, jei ji veršis išeiti ir įsitikinti savo akimis?
Graudus Lakio cypimas tik dar labiau mane suerzino.
- Manau, tavo rankinę palikome automobilyje, - nubraukiau
plaukus jai nuo kaktos, stengdamasis nepasiduoti visą kūną jau
kone beapimančiam drebuliui. - Paprašysiu, kad kas nueitų at­
nešti.
- Gerai. Ar galiu kol kas pasinaudoti tavo telefonu?
- Pirmiausia įsitaisyk. Ar tu sužeista? Turi mėlynių? - dirstelėjau į
Lakį, bet dėl to jis tik dar nirtulingiau ėmė draskyti dureles.

336
 Ji bakstelėjo sau į klubą ir susiraukė.
-Gal
- Gerai. Pasirūpinkime tuo.
Nuėjau į vonią ir išsitraukiau telefoną, norėdamas jį išjungti.
Ekrane švietė begalė praleistų skambučių ir žinučių. Stebėjau, kaip jis
užtemsta, įsikišau į kelnių kišenę ir atsukau vandenį. Tie, su kuriais
norėčiau kalbėtis, gali susisiekti su Rauliu ar Angusu.
Į garuojantį vandenį sviedžiau saują magnio sulfato - žinojau,
kad tai rizikinga, nes, Evai maudantis, dažniausiai prie jos prisi­
jungdavau ir aš. Bet karštas vanduo ją atpalaiduoja, ramina. Įtariau,
kad dienomis ji nusnaudžia - atsigriebia už tas valandas, kurias iš
naktų atima intymus mūsų gyvenimas, bet po savaitgalio jai vis vien
trūksta miego.
Jei tik galėčiau padėti jai atsipalaiduoti ir paguldyti į lovą, gal ji
užsnūstų. Taip laimėčiau laiko išsiaiškinti, kas nutiko, ar pavojus te-
begresia, ir pasikalbėčiau su daktaru Petersenu...
Velnias. Ir Viktoras. Turiu paskambinti Evos tėčiui. Kuo greičiau
atskraidinti jį į Niujorką. Keris. Ir jis turėtų čia būti. Kai surinksiu
visus faktus ir palaikymo komandą žmonai, galėsiu jai pasakyti. Tik
kelios valandos. Reikia tik tiek.
Buvo sunku nepaisyti klaikios baimės, kad už gaišimą Eva man
neatleis.
Kai grįžau į miegamąjį, ji buvo beišleidžianti Lakį. Šunytis buvo
toks entuziastingas, kad ji nusijuokė. Džiugus garsas, kurį visada die­
vinau, dabar pervėrė mano krūtinę it peilis.
Ji pabučiavo Lakio galvą ir džiugiai į mane pažvelgė.
- Reikia nunešti jį į tualetą. Jis jau kurį laiką buvo užrakintas.
- Paimsiu.
Ji patrynė Lakio galvą ir padavė šunytį man.
- Girdžiu vonioje tekantį vandenį.
- Tau išeis į naudą pamirkti.

337
 - Nori mane atpalaiduoti? - paerzino ji. Tas jos žvilgsnis... jis
mane žudė. Buvau jai viską bepasakantis, bet gumulas gerklėje ne­
leido prabilti.
Tad pasisukau ir išėjau į koridorių, o iš ten į mažesnįjį vonios
kambarį, kur buvo patiesta dirbtinė žolė Lakiui. Patupdžiau jį ir per­
braukiau ranka plaukus.
Galvok, po velnių. Dieve, man reikia išgerti.
Taip. Gėrimo. Stipraus.
Nuėjau į virtuvę, bandžiau sugalvoti ką nors stipraus, ko Eva ne­
atsisakytų išgerti. Gal digestyvo? Namų telefonas. Po velnių. Priėjau
išjungti garso ir pamačiau, kad kažkas jau buvo tuo pasirūpinęs. Vėl
atsisukauir mano žvilgsnis užkliuvo už kavos aparato.
Kažko karšto. Atpalaiduojančio. Be kofeino.
Arbatos. Nuėjau prie spintelės ir ėmiau joje kuistis, ieškodamas
dėžutės su arbata, kurią Angusas laikė apartamentuose. Kažkokio
žolelių mėšlo, anot jo, „apšlifuojančio kampus“. Radau ir susikaupęs
pripildžiau puodelį karšto vandens. Įmečiau du maišelius, dosniai
šliūkštelėjau romo, įdėjau šaukštą medaus. Pamaišiau, išlaisčiau ant
spintelės. Dar romo.
Išmetęs arbatos maišelius į kriauklę, grįžau pas žmoną.
Akimirksnį, kai neradau jos miegamajame, supanikavau. Tada
išgirdau ją krebždant drabužinėje ir su palengvėjimu iškvėpiau. Pa­
stačiau puodelį prie vonios, užsukau vandenį ir nuėjau pas ją. Radau
sėdinčią ant suolelio ir nusiaunančią batus.
- Man regis, suknelė sugadinta, - tarė ji, basomis atsistojo ir pa­
rodė skylę kairėje pusėje.
- Nupirksiu tau kitą.
Ji akinamai šyptelėjo.
- Tu mane lepini.
Prakeikta kankynė. Kiekviena sekundė. Kiekvienas mano ištartas
melas. Kiekviena neišsakyta tiesa.

558
 Mane žudė meilė jos akyse. Tas besąlygiškas pasitikėjimas. Jau­
čiau nugara tekant prakaitą. Nusivilkau švarką, sviedžiau į šoną,
draskiau peteliškę ir apykaklę, kol iš abiejų išsilaisvinau ir pagaliau
galėjau įkvėpti.
- Padėk man nusirengti* - ji atsisuko j mane nugara.
Atitraukiau suknelės užtrauktuką ir nusmaukiau ją nuo pečių.
Suknia sukrito prie kojų. Atsegiau liemenėlę ir išgirdau, kaip Eva,
pajutusi, kad dingsta suvaržymai, su pasitenkinimu atsidūsta.
Nužvelgiau ją ir, ant klubo pamatęs ryškėjančią mėlynę bei ant
raudonojo kilimo apdraskytą ranką, tyliai nusikeikiau.
Ji nusižiovavo.
- Oho. Pavargau.
Ačiū Dievui.
- Tada turėtum pamiegoti.
Ji per petį karštai mane nužvelgė.
- Dar ne tiek.
Jėzau. Jaučiausi it mėsinėjamas. Negalėjau jos liesti, mylėtis... Tik
ne tarp mudviejų įsibrovus melo šmėklai.
Sunkiai gurktelėjau.
- Na, gerai. Pirmiausia turiu pasirūpinti reikalais. Ir surasti tavo
rankinę. Paruošiau tau karšto romo. Jis vonioje. Tiesiog atsipalai­
duok, prisijungsiu prie tavęs, kai tik galėsiu.
- Ar viskas gerai?
Daugiau nebegalėjau meluoti, tad pasakiau beprasmišką tiesą.
- Šią savaitę praleidau daug darbų. Turiu sutvarkyti kelis skubius
reikalus.
- Atleisk. Žinau, kad tai mano kaltė, - ji pabučiavo man į
skruostą. - Myliu tave, šaunuoli.
Čiupusi nuo kabliuko chalatą, įsisupo į jį ir išėjo. Stovėjau apsup­
tas jos kvapo, rankos tebetvinksėjo nuo jos prisilietimo, širdis iš bai­
mės ir neapykantos sau pašėlusiai trankėsi.

SS9
 Lakis įlėkė taip grdtai, kad atšokęs nuo durų, atsitrenkė man į
kojas. Pakėliau jį ir patryniau galvą.
Iš šio košmaro jis manęs nepažadins.

Raulis laukė mano darbo kambaryje ir su kažkuo atžariai kalbėjosi

telefonu. Įėjau ir uždariau duris.
Baigęs kalbėti, jis atsistojo.
- Policija jau įvykio vietoje. Šaulys suimtas.
- Monika?
- Laukia medicinos tyrėjo.
Negalėjau to nė įsivaizduoti. Priėjau prie stalo, sunkiai klestelėjau
į krėslą. Pažvelgiau į Evos nuotraukas ant sienos.
- Detektyvams pranešta, kad jūs ir ponia Kros būsite namie, kai
jiems reikės jūsų parodymų.
Linktelėjau melsdamasis, kad jie palauktų ir užsuktų ryte.
- Kai atvykome, nukabinau telefono ragelį virtuvėje, - tyliai tarė
jis.
- Pastebėjau. Ačiū.
Kažkas pabeldė į duris. Įsitempiau, pamaniau, kad Eva. Įėjus An-
gusui, su palengvėjimu iškvėpiau.
- Važiuosiu atgal, - tarė Raulis. - Pranešiu naujienas.
- Man reikia Evos rankinės iš automobilio. Ir Kerio. Atvežk jį
čia.
Jis linktelėjo ir išėjo.
Angusas įsitaisė Raulio ką tik atlaisvintoje kėdėje.
- Man labai gaila, bičiuli.
- Ir man.
- Turėjau ten būti.
- Kad dar vienas mano mylimas žmogus atsidurtų ugnies lini­
joje? - atsistojau, jaučiausi pernelyg neramiai, kad nusėdėčiau. -
Ačiū Dievui, kad buvai pas Lukasus.
Jis akimirką žvelgė į mane, paskui nuleido žvilgsnį į rankas.
540
 Prireikė akimirkos suvokti, ką pasakiau. Dar vienos, kad prisi­
minčiau, jog iki šiol nebuvau jam sakęs, kad jį myliu. Vyliausi, kad
jis ir taip žino.
Jis giliai įkvėpė, pakėlė galvą ir vėl pažvelgė į mane.
- Kaip Eva?
- Turiu patikrinti. Ji maudosi.
- Vargšelė.
- Ji nežino, - pasitryniau sprandą. - Nesakiau jai.
- Gideonai! - jo akys išsiplėtė, mačiau jose tokį pat sielvartą, kokį
jutau ir pats. - Tu negali...
- O ką gero tai atneštų? - tėškiau. - Neturiu jokių atsakymų. Jos
motinos nebėra. Negaliu leisti, kad ji grįžtų į nusikaltimo vietą ir
pamatytų... tai. Kam kankinti ją ar kelti jai grėsmę? Kristau, juk tai
galėjo būti ji! Ir vis dar gali, jei jos nesaugosime.
Akimis, kurios matė - ir vis dar mato - per daug, Angusas stebėjo
mane, žingsniuojantį po kambarį.
- Turiu kai kam paskambinti, - išsitraukiau telefoną. - Privalau
išsiaiškinti situaciją, prieš jai pasakydamas. Kad galėčiau kiek įma­
noma labiau sušvelninti smūgį. Ji tiek daug patyrė, - mano balsas
lūžinėjo, akys degė.
- Kuo galiu padėti? - švelniai paklausė jis.
Susiėmiau.
- Man reikia lėktuvo Evos tėvui. Tuoj jam paskambinsiu.
- Pasirūpinsiu, - jis atsistojo.
- Duok man kelias minutes jam pranešti, o kai suorganizuosi,
perduok jam visą informaciją.
- Bus padaryta.
- Ačiū.
- Gideonai... Noriu pasakyti, kad mano paieškos Lukasų namuose
buvo sėkmingos, - jis kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė už monetą
ne didesnę USB atmintinę. - Laikė ją miegamojo seife, dėžutėje, už­
krautą papuošalais. Nuskenavome visus jo užrašus.
341
 Žvelgiau į jį tūščiu žvilgsniu. Dabar Enė ir Hju man rūpėjo ma­
žiausiai.
- Ten vien melas, - tęsė Angusas. - Jis nieko nekalba apie tai, kas
vyko iš tiesų. Bet, atėjus laikui, tau gali pasirodyti įdomu tai, ką jis
kalba apie Kristoferį.
Ir, padėjęs atmintinę man ant stalo, išėjo.
Spoksojau į ją. Tada priėjau prie stalo, atsidariau stalčių ir nu­
braukiau ją vidun.
Įsijungęs telefoną, radau žinučių ir balso pašto pranešimų nuo
Kerio, Magdalenos, Klensio, Airlandės, Kriso...
Jų buvo per daug, visas išjungiau.
Susiradau daktaro Peterseno kabineto numerį ir paskambinau.
Automatiniame meniu pasirinkau skubų atvejį ne darbo metu ir at­
siliepusiai operatorei pranešiau, kad reikalas labai skubus - kai kas
mirė, tad daktaras turėtų man paskambinti kuo greičiau.
Pokalbis buvo šaltas ir metodiškas, ypač turint omenyje, apie ko­
kią beviltiškai asmenišką nelaimę buvo pranešta. Niūrus pokalbis at­
rodė it klaikus mano gyvybingos gražuolės žmonos ir amžiną atilsį
jos motinos įžeidimas. Visgi vyliausi, kad ir kitas mano skambutis
sužadins tiek mažai emocijų.
Ragelyje išgirdęs signalą, susmukau į krėslą. Kai paskutinį sykį
kalbėjausi su Viktoru, skambinau jam iš Rio de Žaneiro ir aiškinau,
kad mano ir dviejų moterų nuotrauka daryta dar prieš man susi­
pažįstant su jo dukterimi. Jis išklausė šaltai, be žodžių leisdamas
suprasti, kad Evos nenusipelniau. Negalėjau ginčytis. O dabar turė­
jau jam pranešti, kad kita moteris, kuriai jis neabejingas, buvo iš jo
atimta - šį sykį amžiams.
Eva manė, kad tėvas vis dar myli jos motiną. Jei taip, naujienos
jį sužlugdys. Vis dar prisiminiau tą tulžies skonį gerklėje ir ledinę
paniką, užliejusią mano mintis pirmosiomis akimirkomis po šūvių.
Be Evos neturėčiau nieko.

342
 - Rejesas, - atsiliepė Viktoras šaltai ir budriai. Fone buvo girdėti
triukšmas, gal eismas gatvėje. Tolumoje grojo muzika. Dirstelėjau į
laikrodį - jis tikriausiai darbe.
- Tai Krosas. Turiu jums kai ką pasakyti. Ar jūs vienas?
- Galiu būti. Kas nutiko? - pasiteiravo jis, pajutęs slogų mano
balso toną. - Ar kažkas Evai?
- Ne, ne Evai, - tiesiog pasakyk. Tiesmukai ir greitai. Jei būtų žu­
vusi mano žmona, apie tai norėčiau išgirsti būtent taip. - Man labai
gaila. Šįvakar buvo nužudyta Monika.
Ragelyje įsivyravo klaiki tyla.
- Ką pasakei?
Atlošiau galvą ir atsirėmiau į krėslą. Jis išgirdo mane ir pirmą
kartą, jo balsas tai išdavė. Bet negalėjo patikėti.
- Man labai gaila, Viktorai. Kol kas daugiau nelabai ką teži­
nome.
Ragelyje išgirdau, kaip atsidaro ir užsitrenkia automobilio du­
relės. Kelias akimirkas girdėjau policijos radijo triukšmą, paskui
kelias minutes užsitęsusią kraupią tylą. Vis dėlto žinojau, kad jis
ten.
- Tai nutiko vos prieš valandą, - tyliai paaiškinau, norėdamas
nutraukti tą tylą. - Visi ėjome iš renginio. Minioje buvęs šaulys ėmė
šaudyti.
-Kodėl?
- Nežinau. Bet jis buvo sulaikytas. Netrukus turėtume gauti dau­
giau informacijos.
Jo balsas surimtėjo.
- Kur mano duktė?
- Namuose su manimi. Niekur iš čia neis, kol nebūsiu tikras,
kad tai saugu. Šiuo metu organizuoju skrydį jums. Evai jūsų reikės,
Viktorai.
- Duok man su ja pasikalbėti.

343
 - Ji ilsisi. Gausite žinutę su visa skrydžio informacija, vos tik tai
bus patvirtinta. Skrisite vienu iš mano lėktuvų. Galėsite pasikalbėti
su ja ryte, kai atvyksite.
Viktoras šiurkščiai iškvėpė.
- Gerai. Būsiu pasiruošęs.
- Netrukus pasimatysime.
Padėjau ragelį ir susimąsčiau apie kitą vyrą, atstojusį Evai tėvą.
Nė neįsivaizdavau, ką tenka patirti Stentonui - mintys mano galvoje
vėlėsi. Bet užjaučiau jį ir man buvo siaubingai gaila, kad viskas, ką
galiu jam pasiūlyti, yra taip klaikiai neadekvatu.
Vis vien susisiekiau su juo, parašiau trumpą žinutę: Jei galiu kaip
nors padėti, prašau man pranešti.
Išėjau iš darbo kambario ir pasukau į vonią. Ant slenksčio susto­
jau. Suskaudo pamačius garuojančiame vandenyje išsitiesusią užsi­
merkusią Evą. Jos plaukai buvo seksualiai, chaotiškai susegti. Ant
spintelės žvilgėjo deimantai. Lakis man draskė blauzdas.
- Labas, - vis dar užsimerkusi sumurmėjo ji. - Viskuo pasirūpinai?
- Dar ne. Dabar man reikia pasirūpinti tavimi, - priėjau prie jos,
pastebėjau, kad pusė arbatos nugerta. - Tau derėtų pabaigti savo gė­
rimą.
Ji lėtai atmerkė svajingas, švelnias akis.
- Jis stiprus. Jau apsvaigau.
- Gerai. Pabaik.
Ji taip ir padarė. Ne todėl, kad man pasidavė, o kaip slaptų kėslų
turinti moteris, besidedanti paklūstančia įsakymui, nes tikisi iš to
naudos.
- Ar lipsi vidun? - paklausė ji ir apsilaižė.
Papurčiau galvą. Ji papūtė lūpas.
- Tada aš jau baigiau, - ji pakilo, nuraudusiu, gosliu jos kūnu
tekėjo vandens upeliai. Viliojančiai man nusišypsojo, puikiai žino­
dama, kaip mane veikia. - Tikrai nepersigalvosi?

344
 Sunkiai gurktelėjau.
- Negaliu.
Sunkiais žingsniais priėjau, čiupau rankšluostį ir ištiesiau jai.
Kankinamas atsivėrusio vaizdo, nusisukau ir susirinkau pirmosios
pagalbos reikmenis, sukroviau tūbeles ir dėžutes ant spintelės.
Ji priėjo prie manęs ir atsirėmė.
- Ar tau viskas gerai? Vis dar galvoji apie savo mamą?
- Ką? Ne, - panarinau galvą ir suvaitojau. - Kai nualpai... Po vel­
nių. Niekada nebuvau taip išsigandęs.
- Gideonai, - ji prigludo ir apkabino mane. - Man viskas gerai.
Atsidusau, trumpai ją suspaudžiau ir paleidau. Buvo pernelyg
skaudu laikyti ją glėbyje žinant, kas liko neišsakyta.
- Leisk man apžiūrėti ir tuo įsitikinti.
Lakis pakreipęs galvą smalsiai stebėjo, kaip apžiūriu Evos ranką.
Išvalęs žaizdą antibiotine servetėle, patepiau bjaurų raudoną nubroz­
dinimą tepalu. Užklijavau pleistru, kad apsaugočiau. Bjauri mėlynė
ant klubo buvo dosniai ištepta arnika, pirštais švelniai braukiau tam­
sėjančią odą, kol gelis visiškai susigėrė.
Kad ir kaip stengiausi, kad taip nenutiktų, mano prisilietimas ir
dėmesys ją sujaudino. Stipriai užsimerkiau ir atsitiesiau.
- Na, o dabar į lovą, ponia Kros.
- Mmm... taip, eime į lovą, - ji pakėlė rankas prie mano pečių,
pirštais palietė atrištos peteliškės galus. - Man patinka taip atsegta
tavo apykaklė. Labai seksualu.
- Angele... Tu mane žudai, - pačiupau jos rankas. - Man vis dar
reikia sutvarkyti keletą reikalų.
- Gerai. Elgsiuosi gražiai. Kol kas.
Paėmiau ją už rankos ir nusivedžiau į miegamąjį. Ištraukiau
„Cross Industries“ marškinėlius ir, jai besipriešinant, užvilkau per
galvą.
- O deimantai? - pąldausė ji.

345
 Gali būti, kad po šio-vakaro žmona jų daugiau niekada nebeuž-
sisegs. Kur, po velnių, daktaras Petersenas? Man reikia, kad, atėjus
laikui, jis padėtų tinkamai pasakyti reikiamus žodžius.
Pirštais palytėjau jos skruostą - daugiau sau leisti negalėjau.
- Kol kas taip bus patogiau.
Paguldžiau ją į lovą, nubraukiau nuo skruostų plaukus. Ji užmigs
tikėdama, kad pasaulyje vis dar tebėra motina, o vyras niekada jai
nemeluotų.
- Myliu tave, - pabučiavau ją į kaktą, trokšdamas, kad mano žo­
džiai aidėtų jos sapnuose.
Gali būti, kad nubudusi ji tuo nebetikės.

Palikęs Evą ilsėtis, uždariau miegamąjį ir pasukau į virtuvę ko nors

išgerti, ko nors stipraus ir švelnaus, kas galėtų nuvyti skrandyje nu­
gulusį sunkumą.
Svetainėje radau Kerį, jis sėdėjo ant sofos, susiėmęs galvą ranko­
mis. Prie tolimojo valgomojo stalo galo įsitaisęs Angusas patyliukais
kalbėjosi telefonu.
- Norėtum ko nors išgerti? - praeidamas paklausiau Kerio.
Jis pakėlė galvą, pamačiau ašaras. Sielvartą.
- Kur Eva?
- Bando užmigti. To jai dabar labiausiai reikia, - užėjau į virtuvę,
pagriebiau du stiklus, butelį viskio ir dosniai šliūkštelėjau. Stumtelė­
jau vieną Keriui, kai šis priėjo prie spintelės.
Savo išgėriau vienu mauku. Pajutęs deginimą, užsimerkiau.
- Apsistosi svečių kambaryje, - nuo kartaus alkoholio mano bal­
sas skambėjo šiurkščiai. - Ryte jai tavęs reikės.
- Mums reikės vienam kito.
Įsipyliau dar.
- Atskrenda Viktoras.
- Mėšlas, - Keris nusibraukė drėgnas akis. - Stentonas, žmo­
gau... Jis paseno mano akyse. Stovėjo priešais ir atrodė, kad staiga
346
jį prislegia trys dešimtys metų> - jis klaikiai drebančia ranka pakėlė
stiklą prie lūpų.
Kišenėje suvibravo telefonas, išsitraukiaujj ir atsiliepiau, nors nu­
merio nepažinau.
- Krosas.
- Gideonai, tai daktaras Petersenas. Gavau tavo žinutę.
- Minutėlę, - prispaudžiau telefoną prie krūtinės ir pažvelgiau į
Kerį. - Turiu atsiliepti.
Jis numojo ranka, neatitraukdamas akių nuo gintarinio skysčio
savo stiklinėje.
Nuėjau į miegamąjį, pravėriau duris ir su palengvėjimu pama­
čiau, kad Eva kietai miega su šuniu prie šono. Atatupstas išėjau ir
užsidariau darbo kambaryje.
- Atleiskite. Turėjau išeiti, kad likčiau vienas.
- Viskas gerai. Kas nutiko, Gideonai?
Susmukau į krėslą prie stalo ir panarinau galvą į delną.
- Tai Evos motina. Šįvakar nutiko incidentas. Ji žuvo.
- Monika... - jis giliai įkvėpė. - Papasakok, kas nutiko.
Tada prisiminiau, kad ir Monika buvo daktaro Peterseno pacientė.
Papasakojau jam tą patį, ką sakiau ir Viktorui.
- Norėčiau, kad atvažiuotumėte. Reikia jūsų pagalbos. Nežinau,
kaip pasakyti Evai.
- Kaip?.. Atleisk, Gideonai. Dabar vėlu, aš sutrikęs. Maniau, kad
ji buvo su tavimi, kai tai nutiko.
- Ji buvo greta manęs, aš ją parverčiau, kad patraukčiau iš kelio.
Išmušiau kvapą. Ji apalpo, o kai atsigavo, pasakiau jai, kad pavojus
buvo netikras.
- Ak, Gideonai, - jis sunkiai atsiduso. - Pasielgei neprotingai.
- Tai buvo tinkamas sprendimas. Ji niekaip nebūtų galėjusi pa­
keisti to, kas nutiko.
- Negali apsaugoti jos nuo visko, o melas niekada nėra sprendi­
mas.
S47
 - Galiu neleisti jai taftti taikiniu! - pašokau įtūžęs dėl jo ir Anguso
pozicijos, įkūnijančios baisiausias baimes dėl Evos reakcijos į mano
sprendimą. - Kol nežinau, kas jai gresia, neleisiu kelti kojos iš namų,
o sužinojus ji būtent tai ir norėtų daryti!
- Tai jos sprendimas.
- Jis būtų neprotingas.
- Nesvarbu, ji turi teisę nuspręsti pati.
Papurčiau galvą, nors jis to ir nematė.
- Jos saugumas nėra diskutuotinas klausimas. Ji jaudinasi dėl
visų. Mano darbas jaudintis dėl jos.
- Galėtum išdėstyti jai tai, kas tau neduoda ramybės, - tarė dak­
taras Petersenas tyliai ir raminamai. - Paaiškinti tai jai.
- Ji neteiktų prioriteto savo saugumui. Norėtų būti su Stentonu.
- Būdama su kitais, kurie jaučia tokį pat sielvartą, ji galėtų...
- Šiuo metu jis stovi prie jos motinos lavono vidury miesto!
Žodžiai ir jų sukeltas vaizdinys buvo klaikus. Man susuko skrandį,
kūnas priešinosi į jį supiltam alkoholiui. Bet man reikėjo, kad kas
nors suvoktų visą šį siaubą ir suprastų, kodėl priėmiau savo spren­
dimą. Kad suteiktų man vilties, jog Eva supras.
- Nesakykite man, kas dabar jai būtų geriausia, - šaltai tariau. -
Neleisiu jai ten važiuoti. Jei tai pamatytų, ją tai persekiotų visą likusį
gyvenimą.
Jis patylėjo. Tada tarė:
- Kuo ilgiau lauksi, tuo sunkiau bus jums abiem.
- Pasakysiu jai, vos tik pabus. Jūs atvažiuosite čia ir man padėsite.
- Gideonai...
- Pasikalbėjau su jos tėvu Kalifornijoje. Jis netrukus atskris. Ir
Keris čia, - žingsniavau. - Jie turi laiko su tuo susitaikyti, tad kai
Eva juos pamatys, jie galės suteikti jai taip reikalingą paramą. Ir jūs
galėsite jai padėti.
- Nesuvoki, kad svarbiausias Evos stiprybės ir ramybės šalti­
nis esi tu, Gideonai. Nuslėpdamas nuo jos šitokį dalyką ir iš pat
348
pradžių jai meluodamas, išjudinai tą uolą, į kurią ji remiasi labiau­
siai.
- Manote, kad to nesuvokiu? - sustojau it įkastas tiesiai priešais
žmonos atsivežtąjį nuotraukų koliažą. - Aš... Jėzau. Aš persigandęs,
kad ji man neatleis.
Daktaras Petersenas tylėjo - mano žodžiai pakibo ore, it pasity­
čiojimas iš mano bejėgiškumo.
Nusisukau nuo nuotraukų.
- Bet pasielgčiau taip ir vėl. Ši padėtis, ši rizika...
- Gerai. Turi pasikalbėti suja apie visa tai, vos jai pabudus. Atvirai
papasakok apie savo jausmus ir susitelk į juos, o ne logiką ar protą.
Gali būti, kad ji su tavimi nesutiks ar tavęs nesupras, bet suvokusi,
kad taip elgeisi iš emocinių paskatų, reaguos geriau.
- O jūs? - paklausiau.
- Aš suprantu. Tai nereiškia, kad nebūčiau pataręs elgtis kitaip,
bet suprantu tave. Duosiu kitą numerį, kuriuo galėsi man prisiskam­
binti tiesiogiai.
Čiupau nuo stalo tušinuką ir užsirašiau.
- Pasikalbėk su Eva. Paskui, jei vis dar manęs reikės, užsuksiu.
Negaliu pažadėti, kad atsiliepsiu iškart, - tęsė jis, - bet atvažiuosiu,
kai tik galėsiu.
- Ačiū.
Padėjau ragelį ir atsisėdau prie stalo. Neliko nieko kito, tik laukti.
Laukti, kol Eva pabus. Laukti policijos. Laukti svečių, kurie užeis ir
skambins, draugų ir šeimos narių, tokių pat bejėgių kaip aš.
„Pabudinau“ kompiuterį iš miego būsenos ir išsiunčiau elektro­
ninį laišką Skotui, kuriame pranešiau, kad atšauktų visus mano su­
sitikimus šią savaitę ir susisiektų su vestuvių planuotoja. Pranešti jai
ir kitiems tikriausiai beprasmiška, nes per šaudymą vietoje jau buvo
paparacų. Nebuvo jokių galimybių bent vieną dieną pagedėti tylomis.
Vien pagalvojęs apie tai, ko tikriausiai jau prirašyta inter­
nete, beviltiškai įtūžau. Atviros nuotraukos iš nusikaltimo vietos.
349
Konspiracijų teorijos ir beprotiški spėliojimai. Visas pasaulis dau­
gybę mėnesių kaišios nosį į mūsų gyvenimą.
Nustūmiau tas mintis šalin.
Prisiverčiau pagalvoti apie tai, kas galėtų palengvinti Evai stresą.
Ketinau pasikalbėti su Viktoru ir aptarti giminių iš jo pusės atvy­
kimą, kuris buvo numatytas penktadienį.
Nė nesuvokiau, kaip telefonas atsidūrė mano rankoje. Patikrinau
praleistus skambučius ir peržiūrėjau žinutes. Nieko iš mano moti­
nos, nors, manau, Krisas ar Airlandė turėjo jai pasakyti. Jos tyla ma­
nęs nenustebino tiek, kiek žinutė nuo Kristoferio:
Prašau perduoti mano užuojautą Evai
Ilgai žiūrėjau į žinutę, užtemus ekranui, paliečiau jį, kad vėl nu­
švistų. Labiausiai mane pribloškė žodis prašau. Tokia kasdieniška
mandagumo išraiška, bet su manimi Kristoferis niekada taip nekal­
bėjo.
Susimąsčiau apie žmones, kuriems paskambinau dėl Evos. Keris
jai buvo kaip brolis. Viktoras jos tėvas. Kam paskambintų Eva, jei
būtų atvirkštinė situacija? Krisui? Bet jau tikrai ne mano broliui.
Kodėl? Visus tuos metus apie tai galvojau. Kristoferis galėjo man
reikšti kur kas daugiau, tapti grandimi, siejančia mane su naująja
motinos sukurta šeima.
Atsidariau stalčių ir pažvelgiau į mažytę USB atmintinę, kurią
Angusas rado Lukasų namuose. Ar čia ir slypi atsakymas? *
Ar tai svarbu?

Akimirka, kurios taip bijojau, atėjo per greitai. Užsimerkęs gulėda­

mas ant lovos pajutau, kaip Evai verčiantis ant kito šono sujuda Čiu­
žinys, ir išgirdau jos tylų atodūsį. Jei leisiu, ji vėl užmigs. Galėčiau
duoti jai dar kelias valandas ramybės.
Bet Viktoras jau nusileido Niujorke. Bet kurią akimirką galėjo
atvykti policija. Realybė įsiverš, kad ir kaip stengčiausi ją sulaikyti,
vadinasi, laiko pranešti žinią žmonai lieka vis mažiau.
350
 Atsisėdau, pasitryniau ranka veidą - jutau žandikaulį aptemdžiu­
sius šerelius. Tada paliečiau jos petį ir kuo švelniausiai pajudinau.
- Labas, - ji atsivertė ir permetė mane mieguistu žvilgsniu. - Tu
vis dar apsirengęs. Visą naktį dirbai?
Atsistojau ir įjungiau šviestuvą prie lovos, negalėjau apie tai kal­
bėtis gulėdamas.
- Eva. Mums reikia pasikalbėti.
Ji sumirksėjo ir pasirėmė alkūne.
- Kas nutiko?
- Apsitaškyk veidą vandeniu, o aš paruošiu tau kavos, gerai? Ir
palauk miegamajame, kol ją tau atnešiu.
Ji susiraukė.
- Atrodai rimtas.
- Toks ir esu. Man reikia, kad būtum išsibudinusi.
- Gerai, - Eva nusispyrė užtiesalą ir atsistojo.
Čiupau Lakį, uždariau miegamojo duris, paleidau šunytį vonioje
ir paruošiau mudviem su Eva kavos. Nauja diena, ta pati rutina. Šios
kelios minutės apsimetinėjimo, lyg nieko nebūtų nutikę, buvo visai
kitoks melas.
Grįžęs į miegamąjį, Evą radau besivelkančią pižamos kelnes.
Plaukus buvo surišusi į trumpą uodegą, o ant marškinėlių matėsi
dantų pastos žymės. Normalu. Akimirką ji buvo mano žmona, kurią
mylėjau labiau nei bet ką kita.
Ji paėmė iš manęs puodelį, įkvėpė kavos aromato ir iš malonumo
net užsimerkė. Tai buvo taip jai būdinga, taip nuoširdžiai eviška, kad
man suskaudo krūtinę.
Atidėjau savo kavą į šalį, nes staiga taip susuko skrandį, kad nebū­
čiau galėjęs nieko nuryti.
- Atsisėsk ana ten, angele.
- Tu mane gąsdini.
- Žinau. Atleisk, - paliečiau jos skruostą. - Nenoriu visko taip
ištęsti. Jei atsisėsi, paaiškinsiu.
551
 Eva įsitaisė į skaitymokrėslą po arkos formos langais. Dangus iš
tamsaus pamažu virto melsvai pilku. Įjungiau šviesą prie jos, čiupau
kėdę ir pastačiau priešais. Paėmiau jos ranką, atsisėdau ir švelniai
suspaudžiau pirštus.
Giliai įkvėpiau.
- Pamelavau tau. Kai baigsiu, apginsiu savo sprendimą, bet da­
bar...
Ji prisimerkė.
- Rėžk, šaunuoli.
- Tu buvai teisi dėl tų šūvių, kuriuos girdėjai. Vakar vakare vienas
iš fotografų ėmė šaudyti. Kliudė tavo motiną, - nutilau, ieškodamas
tinkamų žodžių. - Ji neišgyveno.
Eva spoksojo į mane, jos akys staiga išbalusiame veide buvo to­
kios didelės ir tamsios. Nenumaldomai drebančiomis rankomis pa­
statė kavą ant stalelio.
- Ką nori pasakyti?
- Ją nušovė, Eva, - stipriau suspaudžiau staiga atšalusias jos ran­
kas, jutau jos paniką. - Šūvis buvo mirtinas. Man labai gaila.
Ji ėmė kvėpuoti greičiau.
- Dabar neturiu tau jokių paaiškinimų. Šaulys sulaikytas, Raulis
man pranešė, kad bylą tirs detektyvai Greivs ir Mična.
- Jie dirba Žmogžudysčių skyriuje, - tarė ji bereikšmiu balsu.
- Taip.
Jie tyrė Neitano Barkerio mirtį. Pažinojau juos geriau, nei būčiau
norėjęs pažinti.
- Kodėl kažkas turėtų norėti nužudyti mano motiną?
- Nežinau, Eva. Tai galėjo būti atsitiktinė kulka. Gal prašovė pro
taikinį. Galime paskambinti Greivs ar Mičnai - vis dar turi jų vizi­
tines korteles, taip? Gal ir nieko mums nepasakys, bet netrukus jie
turėtų užsukti čia parodymų.
- Kodėl? Aš gi nieko nežinau.

352
 Mane užliejo baimė, su kuria koviausi visą naktį. Tikėjausi pykčio
ir ašarų. Audringo jausmų proveržio. Bet ji atrodė sutrikusi. Kone be
gyvybės.
- Angele, - paleidau vieną jos ranką ir suėmiau veidą. - Keris čia,
svečių kambaryje. Iš oro uosto atvažiuoja tavo tėvas. Jau netrukus
bus čia.
- Tėtis, - jos veidu nuslinko vienintelė ašara. - Ar jis žino?
- Taip. Pasakiau jam. Keris irgi žino. Jis ten buvo.
- Man reikia su juo pasikalbėti. Keriui ji buvo lyg tikra motina.
- Eva, - pasislinkau prie pat kėdės krašto ir suėmiau ją už pečių, -
dėl kitų dabar neturėtumei jaudintis.
- Kodėl man nepasakei? - ji žvelgė į mane tuščiu žvilgsniu. -
Kam melavai?
Pradėjau aiškintis, bet sudvejojau. Galiausiai tariau:
- Kad apsaugočiau tave.
Ji nusisuko nuo manęs, žvilgsnis nuklydo į šoną.
- Manau, žinojau, kad nutiko kažkas blogo. Matyt, todėl nesu nu­
stebusi. Bet kai išvažiavome... Ar ji?..
- Jau buvo nebegyva, Eva. Daugiau tau nemeluosiu - nežinojau,
ar ką nors kliudė, kai tave iš ten išvežiau. Svarbiausia man buvo nu­
gabenti tave kur nors, kur būtum saugi. Po to...
- Nesvarbu.
Mano krūtinė išsiplėtė, plaučiai tirtėjo.
- Nebūtum nieko pakeitusi.
- Dabar vis tiek nebesvarbu.
- Tau šokas, Eva. Pažvelk į mane, - kai ji nepakluso, pakėliau ją
ir prisitraukiau ant kelių. Jos kūnas buvo šaltas. Glaudžiau ją artyn.
Stengiausi sušildyti, ji sudrebėjo.
Atsistojau, nunešiaują prie lovos ir atitraukiau užtiesalą. Atsisėdau
ant čiužinio krašto, apglėbiau mus antklode, užklojau ją nuo pečių iki
pat pėdų. Tada prispaudžiau lūpas prie kaktos ir ėmiau sūpuoti.

353
 - Man labai gaila, angele. Nežinau, ką daryti. Pasakyk man, pra­
šau.
Ji neatsakė ir neverkė.

- Ar bent miegojai? - tyliai paklausė Krisas. - Tau reikėtų valan­

dėlę nusnausti.
Mečiau žvilgsnį per stalą ir krūptelėjau, pamatęs priešais stovintį
patėvį. Bežadžiu žvilgsniu spoksojau pro langą, mintys klajojo kaž­
kur kitur, tad negirdėjau jo įeinant.
Viktoras ir Keris buvo svetainėje su Eva, abu vyrai tokie priblokšti
sielvarto, kad vos pajėgė kalbėti. Kažkur pastate buvo ir Angusas,
drauge su vestibiulio personalu mėgino susitvarkyti su prie pagrin­
dinio įėjimo susibūrusiais fotografais ir reporteriais.
- Ar kalbėjaisi su Eva? - pasitryniau maudžiančias akis. - Jos tė­
vas ir Keris visiškai sugniuždyti, o ji...
Kristau. Ką ji? Nė nenutuokiau. Ji atrodė... atsiribojusi. Lygjos nė
trupučio nebūtų paveikę kančia ir beviltiškas pyktis, trykšte tryškę iš
tų dviejų, jos taip mylimų žmonių.
- Ji priblokšta, - Krisas prisėdo. - Galiausiai susivoks. O kol kas
bando susitaikyti su viskuo taip, kaip įstengia.
- „Galiausiai“ man nieko nesako! Privalau žinoti, kada... kaip...
ką daryti.
- Todėl ir turi pasirūpinti savimi, Gideonai, - jis švelniai nužiū-
rinėjo mano veidą. - Kad galėtum būti stiprus, kai jai tavęs prireiks.
- Ji neleidžia man jos guosti. Pernelyg užsiėmusi jaudindamasi
dėl visų kitų.
- Esu tikras, kad jai to reikia dėmesiui nukreipti, - tyliai tarė jis. -
Kad galėtų susitelkti į ką nors kitą, ne savo netektį. Omano patarimas
tau būtų susitelkti į save patį. Akivaizdu, kad visą naktį nemiegojai.
Nelinksmai nusijuokiau.
- Kas išdavė? Smokingas?

354
 - Krauju pasruvusios akys, rytiniai šereliai. Neprimeni to vyro,
kuris, kaip tikisi Eva, suvaldys ir padarys viską, ką gali.
- Po velnių, - atsistojau. - Tiesiog atrodo... neteisinga elgtis taip,
lyg nieko nebūtų nutikę.
- Ne tai turėjau omenyje. Bet gyvenimas turi tęstis. O Evai jis tęsis
su tavimi. Tad būk savimi. Dabar atrodai toks pat sukrėstas, kaip ir
visi jie.
Toks ir buvau. Tai, kad Eva nesikreipė į mane paguodos... To la­
biausiai ir bijojau.
Bet žinojau, kad jis teisus. Jei neatrodau galintis ją palaikyti, tai
kaip galiu tikėtis, kad ji į mane remsis?
Krisas pakilo.
- Padarysiu kavos, kol nusiprausi. Beje, atnešiau maisto. Bandelių
ir sumuštinių iš kepyklos, kurią rekomendavo tavo brolis. Netrukus
pietūs.
Negalėjau įsivaizduoti, kad pavyktų ką nors praryti, bet jis pasi­
elgė labai rūpestingai.
- Ačiū.
Krisas palydėjo mane iki durų.
- Kaip žinai, dabar esu apsistojęs mieste. Ateinančias kelias die­
nas reikalais darbe pasirūpins Kristoferis, tad galiu padėti tau čia. Jei
ko nors prireiks - bet kuriuo paros metu, - paskambink man.
Sustojau. Spaudė krūtinę. Teko kautis dėl kiekvieno oro gurkšnio.
- Gideonai, - Krisas uždėjo ranką man ant peties, - jūs abu tai
ištversite. Turite šeimą ir draugus...
- Kokią šeimą?
Jis nuleido ranką.
- Ne, liaukis, - tariau, neapsikęsdamas, kad jis atsitraukė. Ne­
kęsdamas savęs, nes dėl manęs jo veidą perkreipė toks skausmas. -
Klausyk, džiaugiuosi, kad tu čia. Nesitikėjau to, bet džiaugiuosi...
Jis tvirtai mane apkabino.

355
 - Tai išmok to tikėtis, - kimiai tarė. - Nes šį kartą aš nesitrauk­
siu, Gideonai. Mes šeima. Gal dabar pradėsime galvoti, ką tai mums
visiems reiškia. Tau ir man. Tavo motinai, Kristoferiui ir Airlandei.
Priglaudžiau galvą prie jo peties ir visomis išgalėmis stengiausi
susiimti. Buvau pavargęs. Klaikiai išsekęs. Smegenys nieko negalėjo
deramai suvokti. Tikriausiai todėl ir jaučiausi... Po velnių. Nežinau,
kaip jaučiausi.
Evos tėvas ir Keris buvo visiškai sužlugdyti. Stentonas... Nė nega­
lėjau įsivaizduoti, kaip sukrėstas turėtų jaustis jis. Kad ir ką jausčiau
aš, tai visiškai nesulyginami dalykai.
Sutrikęs, išblaškytomis mintimis, prabilau nė nesusimąstęs:
- Kristoferiui reikėtų persodinti naujas smegenis, kad galėčiau
laikyti jį šeima.
Krisas sustingo ir atsitraukė.
- Žinau, kad judu su Kristoferiu nesutariate, bet...
- Ne dėl mano kaltės. Išsiaiškinkime tai, - stengiausi priešintis
iškilusiam klausimui, nuryti jį, kol neištariau. - Ar jis kada kalbėjo
su tavimi apie tai, kodėl manęs nekenčia?
Po velnių. Kodėl? Kam reikėjo to klausti? Juk man tai neturėtų
rūpėti. Tik ne po visų šių prakeiktų metų.
Krisas atšlijo ir papurtė galvą.
- Tai netiesa, Gideonai.
Atsitiesiau, mėginau numaldyti drebulį - nesupratau, atsiradusį iš
nuovargio ar dėl užplūdusių jausmų. Praeitis liko praeityje. Palikau
ją ten, užrakinęs dėžėje, kur ji ir privalo būti. Dabar turėjau Evą...
Prakeikimas. Tikėjausi, kad vis dar ją turiu.
Žmona niekada nespaudė manęs bendrauti su Kristoferiu - prie­
šingai nei su likusiais šeimos nariais. Jos akimis, mano brolis buvo
nuėjęs per toli, pernelyg beširdiškai pasinaudojo Magdalena - Keris
tai buvo nufilmavęs. Gal Evai nė nerūpėtų, jei išspręsčiau mudviejų
su Kristoferiu bėdas...
Bet gal ji didžiuotųsi manimi dėl to, kad pamėginau?
356
 Jei taip, jei tai įrodytų jai, kad esu kitoks, kad pasikeičiau taip,
kaip ji troško... Poperkūnais. Juk iš karto nepasakęs jai apie Monikos
mirtį, ištryniau visų mudviejų padarytą progresą. Jei sutvarkęs reika­
lus su savo šeima galėčiau padėti jai atleisti man už tą melą, įdėtos
pastangos, kad ir kiek man tai kainuotų, būtų to vertos.
Prisiverčiau atpalaiduoti rankas. Prabilau tyliu ir ramiu balsu:
- Turiu tau kai ką parodyti.
Mostelėjau patėviui sėstis prie mano stalo. Jis prisistūmė kėdę
artyn, o aš pajudinau pelę, kad nušvistų kompiuterio ekranas. Jame
pasirodė Hju ranka rašytos pastabos.
Krisas skaitė, jo akys judėjo nuo vieno krašto prie kito. Pagavau
akimirką, kai jis suvokė, ką mato. Jis atsitiesė.
- Nežinau, kiek čia tiesos, - įspėjau. - Visi Hju įrašai apie sesijas
su manimi melagingi. Atrodo, kad rašydamas jis kūrė mano profilį,
kurį galėtų panaudoti gindamasis, jei mes kada pateiktume jam kal­
tinimus.
- Taip ir reikėjo padaryti, - iškošė jis pro sukąstus dantis. - Iš kur
juos gavai?
- Nesvarbu. Svarbu tai, kad čia - Hju įrašai iš keturių susitikimų
su Kristoferiu. Anot jo, vienas iš jų buvo bendras su Kristoferiu ir
manimi. Arba tai išgalvota, arba aš neprisimenu.
- Kaip manai, kas labiau tikėtina?
- Negaliu atsakyti. Mano vaikystėje... yra akimirkų, kurių nepa­
menu.
Sapnuose prisimindavau daugiau nei pabudęs.
Krisas apsisuko kėdėje ir pažvelgė į mane.
- Manai, jis tvirkino tavo brolį?
Man prireikė akimirkos nustumti mintis šalin ir atsakyti.
- Nežinau. Tau teks paklausti Kristoferio. Bet abejoju.
- Kodėl?
- Iš datų ir laiko galima spręsti, kad Kristoferio sesijos vykdavo
iš karto po manųjų. Jei tai tiesa (o tai būtų protinga, jei Hju mėgino
357
sumėtyti pėdas), jis tiesiog nebebūtų pajėgęs, - sukryžiavau rankas.
Mėginant paaiškinti, sugrįžo visas kartėlis. Ir neapykanta - tiek Hju,
tiek sau pačiam. - Jis buvo tikras šūdo gabalas, bet, na... nėra kaip tai
pasakyti nešlykščiai. Baigęs su manimi, jis daugiau nebebūtų pajėgęs
tuo užsiimti.
- O Dieve... Gideonai.
Nusisukau jo akyse pamatęs šoką ir burbuliuojantį įtūžį.
- Hju pasakė Kristoferiui, kad su manimi susitinka dėl to, kad
judu su mama baiminatės, jog galiu jį nužudyti.
Tik mintys apie kitus namuose esančius žmones padėjo man susi­
valdyti ir nesuvaryti kumščio į sieną. Dievas žino, vaikystėje ne kartą
buvau paleidęs rankas į darbą.
Prisiminęs iš to meto viską, ką įstengiau, supratau, kaip lengva
Hju buvo įtikinti mažą berniuką, kurio vyresnysis brolis dažnai kentė
įtūžio priepuolius.
- Kristoferis nebūtų tuo patikėjęs, - tarė Krisas.
Nuvargęs gūžtelėjau pečiais.
- Kartą, visai neseniai, Kristoferis man pasakė, kad norėjau už­
mušti jį nuo pat tos dienos, kai jis gimė. Tada nesupratau, apie ką jis
kalba, bet dabar...
- Leisk paskaityti, - niūriai tarė jis, vėl nusisukęs į ekraną. - Eik,
išsimaudyk. Kai grįši, išgersime kavos. Ar ko nors stipresnio.
Pasukau iš kambario, bet prieš atidarydamas duris stabtelėjau.
Grįžtelėjęs į Krisą, pamačiau jį įdėmiai skaitantį tekstą ekrane.
- Tu nepažinojai Hju taip kaip aš, - tariau jam. - Kaip jis mokė­
davo viską apsukti... priversti patikėti...
Krisas pakėlė akis ir pažvelgė į mane.
- Tau nereikia manęs įtikinėti, Gideonai. Man užtenka tavo žo­
džio.
Paskubomis nusisukau. Ar jis bent nutuokia, ką tie keturi žodžiai
man reiškia? Negalėjau jam pasakyti, mano gerklė užsivėrė.
Linktelėjau ir išėjau.
358
 *

Prakeiktus drabužius vilkausi kur kas ilgiau nei paprastai. Rinkausi

juos galvodamas apie Evą. Pilkos kelnės, kurias ji taip mėgo. Juodi
marškinėliai V formos iškirpte. Štai.
Pasigirdo beldimas į duris.
- Užeikite.
Tarpduryje pasirodė Angusas.
- Detektyvai jau kyla.
- Gerai.
Drauge su juo nuėjau koridoriumi į svetainę.
Žmona sėdėjo ant sofos, vilkėjo sportines kelnes, platų megz­
tinį, mūvėjo kojines. Buvo padėjusi galvą Viktorui ant peties, o jis
glaudėsi skruostu prie jos pakaušio. Ranka glostė galvą Keriui, sė­
dinčiam ant pagalvės jai prie kojų. Artimesnio ryšio nė būti negali.
Televizorius buvo įjungtas, rodė filmą, kurio nė vienas iš jų nežiū­
rėjo.
-Eva.
Ji lėtai nukreipė žvilgsnį į mane.
Ištiesiau jai ranką.
- Atvyko policija.
Viktoras atsitiesė, priversdamas atsitiesti ir mano žmoną. Pasi­
girdo garsus beldimas į duris ir visi atkuto.
Vis dar ištiesęs ranką, žengiau artyn prie sofos. Eva lėtai išsirangė
ir atsistojo, vis dar buvo pernelyg išblyškusi. Padavė man ranką ir aš
su palengvėjimu atsikvėpiau. Prisitraukiau ją artyn, užmečiau ranką
ant pečių ir pabučiavau į kaktą.
- Myliu tave, - švelniai tariau, vesdamas ją prie durų.
Ji apglėbė mano liemenį ir prisiglaudė.
- Žinau.
Pasukau durų rankeną.
- Detektyvai. Užeikite.
359
 Greivs įėjo pirmojb-atidžios mėlynos akys tučtuojau nukrypo į
Evą. Mična atsekė iš paskos, buvo aukštesnis už partnerę, tad žvelgė
man tiesiai į veidą.
Trumpai linktelėjo.
- Pone Krosai.
Eva atsitraukė nuo manęs, uždariau duris.
- Labai užjaučiame dėl netekties, ponia Kros, - tarė Greivs, kaip
visi policininkai, kuriems tai kartoti tenka per dažnai.
- Tikriausiai atsimenate Evos tėvą, Viktorą Rejesą, - tariau. - O
aukštas škotas yra Angusas Makleodas.
Abu detektyvai linktelėjo, bet Greivs, kaip visada, ėmėsi vado­
vauti.
- Detektyve Šelė Greivs ir mano partneris detektyvas Ričardas
Mična, - ji pažvelgė į Kerį, su kuriuo kalbėjosi vos prieš kelias valan­
das. - Pone Teilorai.
Mostelėjau valgomojo stalo link.
- Prisėskime.
Žmona drebančiomis rankomis pasitaisė plaukus.
- Gal norėtumėte kavos? Vandens?
- Mielai išgertume kavos, - tarė Mična ir atsitraukė kėdę.
- Atnešiu, - įsiterpė Krisas, iš koridoriaus užėjęs į kambarį. -
Sveiki. Aš Gideono patėvis, Krisas Vidalis.
Pasisveikinęs su detektyvais, jis pasuko į virtuvę.
Greivs prisėdo greta partnerio ir ant stalo sau prie alkūnės pa­
sidėjo nutrintą odinį dėklą. Ji liekna it nendrė, o jis stuomeningas.
Greivs rudi ir garbanoti plaukai buvo surišti į įtemptą uodegą, tin­
kančią prie tokio pat griežto, lapę primenančio jos veido. Mična buvo
pražilęs ir pliktelėjęs, tad dėmesys krypo į tamsias akis ir atšiaurius
veido bruožus.
Atsisėdau prie Evos, prisistūmiau prie stalo ir paėmiau ją už ran­
kos. Viktoras įsitaisė kitoje pusėje, Keris greta jo. Angusas stovėjo už
manęs.
360
 - Ar judu galėtumėte atpasakoti vakaro įvykius, pradėdami nuo
to, kai atvykote į renginį? - paklausė Mična.
Aš pradėjau, jusdamas, kaip įdėmiai Eva klausosi kiekvieno mano
žodžio. Ji neatsiminė tik kelių paskutinių akimirkų, bet žinojau, kad
būtent jos ir buvo svarbiausios.
- Nematėte šaulio? - perklausė Greivs.
- Ne. Išgirdau Raulio šūksnį ir parverČiau Evą. Pagal apsaugos
komandos protokolą, pasirodžius pirmiems neramumo ženklams,
žmonės nedelsiant evakuojami. Asmens sargybiniai nusivedė mus
kita kryptimi, o aš nesigręžiojau. Visą dėmesį buvau sutelkęs į žmoną,
ji tuo metu buvo be sąmonės.
- Nematėte, kaip parkrito Monika Stenton?
Eva stipriau suspaudė mano ranką. Papurčiau galvą.
- Ne. Kad kažkas buvo sužeistas, sužinojau tik praėjus kelioms
minutėms po to, kai išvykome.
Mična pažvelgė į Evą.
- Kada apalpote, ponia Kros?
Ji apsilaižė skilinėjančias lūpas.
- Gana stipriai trenkiausi į žemę. Gideonas užsirito ant manęs
ir prispaudė. Negalėjau prakvėpuoti, o tada kažkas užgulė Gideoną.
Jie abu buvo tokie sunkūs... Man pasirodė, kad išgirdau du, gal tris
šūvius. Atsipeikėjau limuzine.
- Gerai, - Mična linktelėjo. - Ačiū.
Greivs atsegė segtuvą ir išsitraukė bylą. Atvertusi ją, paėmė šaulio
nuotrauką ir padėjo priešais ant stalo.
- Ar pažįstate šį vyrą?
Pasilenkiau artyn. Šviesiaplaukis žaliomis akimis. Patrumpinta
barzda. Normalios išvaizdos.
- Taip, - tarė Angusas, patraukdamas mano dėmesį. Atsigrę­
žiau į jį. - Čia tas vyrukas, kurį nuvijome Vestporte, jis fotogra­
favo.
- Mums reikės jūsų parodymų, pone Makleodai, - tarė Mična.
361
 - Žinoma, - jis atsitiesė ir sukryžiavo rankas. - Ar jis nušovė po­
nią Stenton?
- Taip. Jis Rolandas Taileris Holas. Ar kada bendravote su šiuo
vyru, pone Krosai? Ar prisimenate, kad būtumėte su juo kalbėję?
- Ne, - atsakiau perkratęs smegenis ir nieko neatsiminęs.
Eva palinko į priekį.
- Ar jis ją persekiojo? Buvo apsėstas?
Jos klausimai buvo tylūs, prislopintas sielvartas tryško lediniu
įniršiu. Tai buvo pirmasis jausmų proveržis, kurį pastebėjau nuo
tada, kai jai pranešiau žinią. Ir kaip tik tą akimirką prisiminiau, ką
dar nuo jos nuslėpiau: paslaptingą jos motinos praeitį. Painią istoriją,
dėl kurios Monika dabar ir gali būti negyva.
Greivs ėmė traukti nuotraukas, pradėjo nuo darytų Vestporte.
- Holas persekiojo ne jūsų motiną.
Ką? Pajaučiau, kaip mane vėl užvaldo nepakeliama baimė, neda­
vusi ramybės visą naktį.
Nuotraukų buvo tiek daug, kad sunku buvo susitelkti į kurią nors
vieną. Daugybė darytų prie „Crossfire“. Kai kurios iš renginių. Jos
priminė standartinius paparacų kadrus. Kitose buvome užmiestyje.
Eva palietė vienos kamputį ir prisitraukė artyn. Aiktelėjo pama­
čiusi, kad joje aš buvau ją palenkęs ir aistringai bučiavau viduryje
miesto, prie sporto klubo „CrossTrainer“.
Ši nuotrauka buvo pirmoji, kuri pasklido it virusas. Žiniasklaidai
patvirtinau, kad Eva yra ypatinga mano gyvenimo moteris, o ji man
papasakojo apie Neitaną ir savo praeitį.
Tarp nuotraukų buvo dar viena populiari, kurioje mudu pykomės
Brajanto parke. Kitoje, darytoje tame pačiame parke, buvome apsi­
kabinę. Tos anksčiau nebuvau matęs.
- Jis ne visas jas pardavė, - tariau.
Greivs papurtė galvą.
- Didžiąją dalį šių nuotraukų Holas pasiliko. Pritrūkęs pinigų,
kelias parduodavo. Nedirba jau ištisus mėnesius ir gyvena mašinoje.
362
 Patraukęs viršutines nuotraukas, kad pamatyčiau esančias po jo­
mis, suvokiau, kad daugelį kartų, kai mudu su Eva pastebėdavome
fotografą, tai ir būdavo Holas.
Atsilošiau, paleidau Evos ranką, apglėbiau ją ir prisitraukiau ar­
tyn. Holas buvo taip arti mano žmonos, o mes to nė neįtarėme.
- Leisk pažiūrėti, - tarė Viktoras.
Pastūmiau nuotraukas jam, viršutinės nuslydo tolyn. Pama­
tęs apatines, prisilenkiau. Ištraukiau labai išpopuliarintą mudviejų
su Magdalena nuotrauką, dėl kurios ir kilo didysis barnis Brajanto
parke. Kitoje buvome mudu su Korina „Kingsman Vodka“ vakarė-
lyje.
Ėmiau kvėpuoti greičiau. Paleidau Evą, atsisėdau ant paties savo
kėdės kampučio ir abiem rankomis peržiūrėjau nuotraukas.
Keris palinko į priekį ir pažvelgė Viktorui per petį.
- Ar tas vaikinas iš tiesų buvo tiesiog netikęs šaulys? O gal supai­
niojo Moniką su Eva?
- Jis nepersekiojo Evos, - įsitempęs tariau, staiga suvokęs klaikią
tiesą. Ištraukiau nuotrauką iš naktinio klubo, kurioje buvau aš ir dvi
moterys. Ji buvo daryta gegužę, kai Eva dar nebuvo atvykusi į Niu­
jorką.
Pamačiusi klausiamą mano žvilgsnį, Greivs linktelėjo.
- Holas persekiojojus.
Vadinasi, aš ne tik nuslėpiau tai, ką žinojau apie Monikos gyve­
nimą, bet dar ir esu netiesiogiai kaltas dėl jos žūties.

3*5
 15

Prisislinkusi ardau prie stalo, uždėjau ranką Gideonui ant nugaros ir

pajutau jį sukausdusią įtampą. Oda po švelnia marškinėlių medvilne
buvo tokia šilta, o raumenys stipriai įsitempę.
Iš virtuvės atėjo Krisas, nešinas padėklu su keturiais garuojan-
dais puodeliais kavos, mažu indeliu grietinėlės ir dubenėliu cukraus.
Padėklą padėjo prie Mičnos, nes likusi stalo dalis buvo nuklota nuo­
traukomis.
Detektyvai jam padėkojo ir paėmė po puodelį. Greivs gėrė juodą
kavą. Mična į savąją šliūkštelėjo grietinėlės ir įsibėrė cukraus.
Mičną buvau mačiusi tik per Neitano žūties tyrimą. Greivs paži­
nojau kiek asmeniškiau - mudvi drauge treniravomės Parkerio krav
magos užsiėmimuose. Manau, kad Greivs mane mėgo ar bent jautė
prielankumą. Ir esu tikra, kad dėl Gideono meilės man ji galų gale
apsisprendė nutraukti bylą dėl Neitano žūties, nors vis dar turėjo ne­
atsakytų klausimų.
Man buvo ramiau, kad bylą tiria jiedu.
- Noriu įsitikinti, kad suprantu teisingai, - tariau nustūmusi ša­
lin gedulą, temdžiusį mano mintis visą dieną. - Šis vyras persekiojo
Gideoną?
Tėtis pastūmė nuotraukas šalin.
- Holas taikėsi į mano dukterį ar į Krosą?
- Holas mano, kad susituokdamas Krosas jį išdavė, - atsakė
Greivs.
564
 Spoksojau į ją. Buvo be papuošalų ir nepasidažiusi, bet vis vien
kaustė dėmesį. Nors ir atbukinta savo darbo, ji vis dar aistringai siekė
teisingumo - net jei jis prasilenkdavo su įstatymu.
- Jei jis negali turėti Gideono, tai neturės ir niekas kitas?
- Ne visai, - ji pažvelgė į Gideoną. - Holas mano, kad jūsų ir jo
„likimai susipynę" - jam tai tarsi savotiškas visatos dėsnis - ir kad
vesdamas jūs tą jųdviejų ryšį suardėte. Nužudyti jus - tai vienintelis
būdas neleisti jo paties gyvenimui pakrypti nepageidautina linkme.
- Ir tai turėtų būti logiška? - paklausė Keris, alkūnėmis įsirėmęs į
stalą ir delnais susiėmęs galvą.
- Holas persekiojo ne dėl seksualinių paskatų, - paaiškino Mi-
čna. Atrodė susivėlęs ir pavargęs, nes nemiegojo visą naktį. Vis dėlto,
buvo labai budrus ir trikdančiai pastabus. Jo partnerė dėmesį sutelkė
į detales, o jis stebėjo periferiją. - Net ne romantiškas. Jis tvirtina esąs
heteroseksualus.
Greivs ištraukė iš bylos dar vieną nuotrauką ir padėjo ant visų
kitų.
- Abu pažįstate šią moterį.
Enė. Mano delnai staiga sudrėko. Gideono kūnas įsitempė it lan­
kas.
- Po velnių, - sumurmėjo Keris, o jo sugniaužtas kumštis su tokiu
trenksmu nusileido ant stalo, kad krūptelėjau.
- Mačiau ją vakar vakare, - tarė Krisas, prisėdęs prie Gideono. -
Per vakarienę. Sunku nepastebėti tų ryškiai raudonų plaukų.
- Kas ji tokia? - paklausė tėtis tvirtu, monotonišku balsu - it ro­
botas.
- Daktarė Enė Leslė Lukas, - atsakė Greivs. - Ji psichiatrė, kuri
gydė Holą, nors su juo susitikdavo antrajame savo kabinete, ne pa­
grindinėje klinikoje, ir pasirašinėdavo slapyvardžiu: daktarė Aris
Matevosian.
Gideonas pro sukąstus dantis iškošė:
- Žinau tą vardą. A’
365
 Greivs sutelkė į jį visą dėmesį.
- Iš kur?
- Minutėlę. Parodysiu, - jis atsistūmė nuo stalo ir išėjo į korido­
rių.
Žvelgiau jam pavymui, pastebėjau, kaip iš paskos nulekia Lakis.
Šunytis beveik visą rytą laikėsi šalia manęs, lyg suprasdamas, jog
man šiuo metu jo reikia labiau nei Gideonui. Kažkas pasikeitė. O ka­
dangi emocinis Lakio barometras buvo tikslesnis nei mano, turėjau
atkreipti į tai dėmesį.
- Ar kas nors paaiškins, kas ta daktarė Lukas, - pareikalavo mano
tėvas, - ir kaip ji susijusi su Holu ir Monika?
- Leisime apie tai papasakoti Krosui, - tarė Mična.
- Prieš kurį laiką jie turėjo seksualinių santykių, - įsiterpiau, kad
nuimčiau naštą nuo Gideono pečių. Žinojau, kad jis gėdijosi savo
elgesio.
Prisitraukiau kelius prie krūtinės ir, norėdama sušilti, juos apsi­
kabinau. Turėjau atsargiai rinkti žodžius. Pasakyti visą tiesą būtų su­
dėtinga, nes tada tėvas susidarytų labai blogą įspūdį apie mano vyrą.
- Ji įsijautė, - tęsiau, - ir norėjo palikti savo sutuoktinį, tad Gide-
onas viską nutraukė. Nuo tada ji negali ramiai gyventi ir to pamiršti.
Kartą pasirodė priešais mano namus, kelis kartus užsidėjusi peruką
ir apsimesdama kitu žmogumi bandė suvilioti Kerį.
Greivs stebėjo mane įdėmiu, supratingu žvilgsniu.
- Mes peržiūrėjome jos skundą. Judu su Krosu po kartą ją užsi-
puolėte.
- Po velnių, Eva, - tėtis nudiegė mane raudonomis, krauju pasru­
vusiomis akimis. - Turėjai žinoti.
- Žinoti ką? - atkirtau. - Vis dar nesuprantu, ką visa tai reiškia.
Ji kabinėjosi prie geriausio mano draugo ir mano vyro. Liepiau jai
atsikabinti.
Gideonas grįžo ir ištiesė telefoną, rodydamas savo darytą nuo­
trauką.
366
 Mična ją nužiūrėjo.
- Receptas Korinai Žiru, išrašytas daktarės Arisės Matevosian.
Kodėl turite šią nuotrauką?
- Vienu metu prieš keletą mėnesių, - bejausmiu balsu tarė
Gideonas, sėsdamas į savo vietą prie manęs, - Korina pasidarė la­
bai permaininga. Išsiaiškinau, kad ji lankėsi pas psichologę, ši iš­
rašė antidepresantų, kurie ir sukėlė jai nuotaikų svyravimus. Nu­
sifotografavau receptą, kad žinočiau, su kuo susisiekti, jei situacija
negerėtų.
Gideonas apglėbė mane ir paragino atsiremti į jį. Vos tik prisi­
glaudžiau, pajutau, kaip jis susmunka kėdėje, lyg laikyti mane glėbyje
jam būtų didžiulis palengvėjimas. Apsikabinau jį per liemenį ir jis
pabučiavo mane į kaktą.
Gideonui prabilus, jutau, kaip jo krūtinė sudunda prie mano au­
sies.
- Tai Enė buvo Holo psichologė, - tarė jis šiurkščiu iš nuovargio
balsu. - Kam tas slapyvardis?
- Ji manė, kad mus pergudraus, - tiesiai šviesiai tarė Greivs. -
Bet mes gudresni. Be to, turime Holą - nors jis labai sutrikęs, no­
riai bendradarbiauja. Prisipažino vos tik su juo susitikome. Tiesa,
jis irgi buvo pakankamai protingas (ar paranojiškas), kad slapta
įrašytų visas sesijas su daktare Lukas. Įrašus radome apieškoję jo
automobilį.
- Ar tai Enė jam liepė taip elgtis? - paklausiau norėdama būti
tikra, kad nelieka jokių nesusipratimų.
- Nemanau, kad Holui kada nors iš tiesų gerai sekėsi, - tarė Mi­
čna, - bet kadaise jis turėjo darbą ir gyvenamąją vietą, o Krosas jam
nelabai terūpėjo. Enė Lukas gerai su juo padirbėjo, - Greivs su par­
tnerio pagalba ėmė rinkti nuotraukas. - Holas jai minėjo, kad metė
mokytis, kai po Kroso Ponzio schemos sužlugo jo seneliai. Dėl to jis
nepyko, bet daktarė privertė jį įtikėti, kad jo ir Kroso gyvenimuose
esama kažkokių analogijų.
567
 - Ar ji gali dėl to sėsti į kalėjimą? - tvirčiau įsikibau į Gideoną. -
Tai, ką ji padarė... Iš dalies, dėl to mano mamos... nebėra. Jukji negali
tiesiog išsisukti, taip?
- Sulaikėme ją maždaug prieš valandą, - Greivs žiūrėjo man į
akis, mačiau didžiulį ryžtą. - Kai pasirodys jos advokatas, pamėgin­
sime ją palaužti.
- Visus kaltinimus surašys apygardos prokuroras, - tarė Mična, -
bet Holo įrašai ir apsaugos kameros, užfiksavusios Lukas ir Holą, įei­
nančius ir išeinančius iš antrojo jos kabineto, suteikia mums motyvą
ją prigriebti.
- Jūs mums viską pranešite, - tarė tėvas.
- Žinoma, - Greivs susidėjo viską atgal į krepšį ir pasisuko į Gide­
oną. - Ar matėte daktarę Lukas per vakarienę?
- Taip, - atsakė jis, glostydamas man ranką. - Eva man ją parodė.
- Ar kuris iš jūsų su ja kalbėjotės? - paklausė Mična.
- Ne, - Gideonas klausiamai pažvelgė į mane.
- Parodžiau jai vidurinįjį pirštą iš tolo, - prisipažinau, prisimini­
mui išnirus pakrikusiose mano mintyse. - Ji šypsojosi. Gal dėl to ten
ir buvo, kad pamatytų, kas nutiks.
- Angele, - Gideonas apglėbė mane, apgaubė savo šiluma ir odos
kvapu.
- Gerai. Kol kas turime viską, ko reikia, - tarstelėjo Greivs. - Tik
surašysime pono Makleodo parodymus apie incidentą Vestporte ir
eisime. Ačiū, kad skyrėte mums laiko.
Mes visi atsistūmėme nuo stalo.
- Eva, - Greivs palaukė, kol mūsų žvilgsniai susitiks. Akimirką ji
nebebuvo vien tik policininkė. - Labai užjaučiu dėl netekties.
- Ačiū, - sutrikusi nuo jos nusisukau.
Ar ji stebėjosi sausomis mano akimis? Dievas žino, aš stebėjausi.
Kad ir kaip motina kartais varydavo mane iš proto, mylėjau ją. Argi
ne? Kokia dukra, mirus mamai, galėtų nieko nejausti?

368
 Angusas atsisėdo į Gideono atlaisvintą kėdę ir ėmė pasakoti, kas
vyko Vestporte.
Gideonas paėmė mane už rankos ir pasivedėjo toliau.
- Man reikia tavęs.
Susiraukiau ir linktelėjau.
- Žinoma.
Jis ėmė vesti mane į mūsų miegamąjį.
- Krosai.
Išgirdę mano tėvo balsą, abu pasisukome.
- Taip?
Tėtis stovėjo svetainėje, atrodė griežtas ir įsikarščiavęs.
- Turime pasikalbėti.
- Sutinku, - linktelėjo Gideonas. - Tik duokite man penkias mi­
nutes su žmona.
Gideonas nesustojo, nesuteikdamas tėčiui progos paprieštarauti.
Nusekiau paskui jį į miegamąjį, Lakis šuoliavo priekyje. Stebėjau,
kaip jis uždaro mus tris viduje. Paskui atsisuko į mane ir įdėmiai
nužiūrėjo.
- Tau reikėtų nusnūsti. Atrodai pavargęs, - tariau jam. Tai nedavė
man ramybės. Nepamenu, kad būčiau kada mačiusi jį tokį išsekusį.
- Ar matai mane? - kimiai paklausė jis. - Ar žiūri į mane ir matai
mane?
Susiraukiau. Nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Ak. Jis apsirengė
taip dėl manęs. Galvodamas apie mane.
- Taip.
Jis ištiesė ranką ir palietė mano veidą. Nenuleido nuo manęs kan­
čios kupino žvilgsnio.
- Jaučiuosi, lyg būčiau tau nematomas.
- Matau tave.
- Aš... - jis sunkiai alsavo, krūtinė kilojosi, it būtų nubėgęs dau­
gybę mylių. - Man labai gaila, Eva. Gaila dėl Enės... dėl vakar vakaro...

369
 - Žinau. ^
Savaime suprantama, žinojau tai. Jis toks nusiminęs. Kur kas la­
biau nei aš. Kodėl? Mano savitvarda niekada nebuvo tokia gera kaip
jo. Išskyrus dabar. Nuo tada, kai sužinojau tiesą, jutau kažkur giliai
bundant ledinį ryžtą. Jo neperpratau, bet naudojausi tuo. Kad susi­
tvarkyčiau su policija. Ir su tėčiu bei Keriu - jiems reikėjo, kad bū­
čiau stipri.
- Po velnių, - jis priėjo prie manęs ir suėmė veidą delnais. - Rėk
ant manęs. Trenk man. Dėl Dievo meilės...
- Kodėl?
- Kodėl? - jis spoksojo į mane, lyg būčiau išprotėjusi. - Nes tai
mano kaltė! Enė buvo mano problema ir aš su ja nesusitvarkiau. Aš
ne...
- Tu nesi atsakingas už jos veiksmus, Gideonai, - tariau nirčiai,
supykusi, kad jis apskritai taip šneka. - Kodėl taip manai? Tai nelo­
giška.
Jis suėmė mano pečius ir papurtė.
- Tu nelogiška! Kodėl nepyksti, kad nepasakiau tau apie motiną?
Pratrukai, kai nieko tau nesakęs pasamdžiau Marką. Palikai mane... -
jo balsas lūžo. - Dėl to manęs nepaliksi, Eva. Mes tai išspręsime...
Surasime būdą išsikapstyti.
- Aš tavęs nepalieku, - paliečiau jo veidą. - Tau reikia pamiegoti,
Gideonai.
- Dieve, - jis sučiupo mane ir ėmė bučiuoti, braukti per mano
lūpas savosiomis. Apglėbiau jį ir glostydama nugarą mėginau nu­
ramdyti.
- Kur tu? - sumurmėjo jis. - Grįžk pas mane.
Suėmęs mano žandikaulį, švelniai spustelėjo drebančiais pirštais,
kad prasižiočiau. Vos tik paklusau, jo liežuvis įslydo vidun ir ėmė
beviltiškai laižyti. Gideonas suvaitojo, stipriai mane prisispaudė, o
liežuviu dulkino burną.

370
 Manyje pražydo karštis. Degančios jo odos šiluma skverbėsi pro
mano drabužius, gėrėsi į kūną. Beviltiškai geisdama, kad kas nors
mane ištirpdytų, atsakiau jam bučiniu, liežuviu glosčiau jį.
- Eva.
Gideonas paleido mane, rankomis glamonėjo mano kūną, nu­
garą, rankas.
Pasistiebiau ir dar pagilinau mudviejų bučinį. Mano rankos pa­
niro po jo marškinėliais ir jis sušnypštė, išsirietė bėgdamas nuo šaltų
pirštų.
- Taip, - alsavo jis man į burną. - Dieve, Eva. Myliu tave.
Nulaižiau jo lūpas ir, jam aplaižius manąsias, ėmiau čiulpti jo lie­
žuvį. Mudviejų skleidžiami garsai atspindėjo skausmą ir palengvė­
jimą, jis spaudė mano sėdmenis ir glaudė mane artyn. Įsikibau į jį
ir jame panirau. Jis buvo tai, ko man reikėjo. Negalėjau galvoti apie
nieką kita, kai jis taip mane laiko.
- Pasakyk, kad mane myli, - kalbėjo jis. - Kad man atleisi. Kitą
savaitę... kitais metais... kada nors.
- Myliu tave.
Jis atplėšė nuo manęs savo lūpas ir apkabino taip stipriai, kad
buvo sunku kvėpuoti. Mano pėdos pakilo nuo žemės, smilkiniu
glaudžiausi prie jo.
- Aš tau atsilyginsiu, - prisiekė jis. - Surasiu kaip.
- Ša... - kažkur minčių kamputyje slėpėsi pyktis. Skausmas. Bet
nežinojau, dėl Gideono ar dėl mamos.
Užsimerkiau. Susitelkiau į dievinamą, pažįstamą jo kvapą.
- Pabučiuok mane vėl.
Gideonas pasuko galvą, susirado mano lūpas. Troškau jo labiau,
stipriau, bet jis to nedavė. Nors iš pradžių bučiavo aistringai it pa­
klaikęs, dabar buvo švelnus. Meilus. Suaimanavau priešindamasi, už
plaukų traukiau jį artyn.
- Angele, - jis pasitrynė į mane. - Tavo tėtis laukia.

371
 O Dieve. Mylėjau tėfy*bet jo skleidžiama agonija ir beviltiškas įtū­
žis mane smaugė. Nemokėjau jo nei paguosti, nei nuraminti. Manyje
atsivėrė ertmė, lyg nebeturėčiau daugiau ko duoti. Bet visiems manęs
reikėjo.
Pastatęs ant žemės, Gideonas vėl atidžiai nužiūrėjo mano veidą.
- Leisk man būti šalia. Neatsiribok.
- Nesistengiu atsiriboti, - nusisukau, pažvelgiau į vonią. Ant že­
mės guli rankšluostis. Kodėl?- Kažkas ne taip.
- Taip. Viskas, - įsitempęs tarė jis. - Viskas sumauta. Nežinau, ką
daryti.
- Ne. Kažkas ne taip manyje.
- Eva. Kaip gali taip sakyti? Tavyje nėra nieko blogo, - jis vėl su­
ėmė mano veidą ir atsuko į save.
- Įsipjovei, - paliečiau ant jo žandikaulio sukrešėjusį kraujo la­
šelį. - Niekada neįsipjauni.
- Kas dedasi tavo galvoje? - apkabino mane. - Nežinau, ką da­
ryti, - pakartojo. - Nežinau, ką daryti.

Grįžome į svetainę, Gideonas laikė mane už rankos.

Ant sofos sėdintis tėtis mus nužvelgė ir atsistojo. Nutrinti džin­
sai. Nublukę San Diego universiteto marškinėliai. Šerelių aptemdytas
tvirtas, kvadratinis žandikaulis.
Gideonas nusiskuto. Kodėl nesuvokiau to, kai pamačiau, kad
buvo įsipjovęs? Kodėl nepastebėjau, kad persirengė smokingą?
Kai kurie dalykai mintyse regėjosi kuo aiškiausi. Kiti paklydo
rūke.
Detektyvai buvo išėję. Keris gulėjo prasižiojęs, susirietęs prie so­
fos ranktūrio ir kietai miegojo. Girdėjau, kaip tyliai knarkia.
- Galime užeiti į mano kabinetą, - tarė Gideonas ir, paleidęs
mano ranką, mostelėjo į koridorių.
Tėtis trumpai linktelėjo ir apėjo kavos stalelį.
- Vesk.
372
 Gideonas pajudėjo. Ėjau su juo koja kojon.
- Eva, - tėčio balsas sustabdė mane, apsisukau. - Man reikia pa­
sikalbėti su Krosu vienu du.
- Kodėl?
- Turiu pasakyti kai ką, ko tau girdėti visai nereikia.
Lėtai papurčiau galvą.
- Ne.
Jis beviltiškai purkštelėjo.
- Dėl to nesibarsime.
- Tėti, aš ne vaikas. Viskas, ką nori pasakyti mano vyrui, vie­
naip ar kitaip susiję su manimi, ir manau, kad turėčiau tame da­
lyvauti.
- Neprieštarauju, - tarė Gideonas ir žengė man prie šono.
Tėtis sukando dantis, jo žvilgsnis šokinėjo nuo jo prie manęs.
- Tebūnie.
Visi nuėjome į Gideono kabinetą. Krisas sėdėjo prie Gideono
stalo ir kalbėjosi telefonu. Mums įėjus, atsistūmė ir atsistojo.
- Kai tik baigsi darbus, - tarė jis kažkam, su kuo kalbėjosi. - Pa­
aiškinsiu, kai susitiksime. Gerai. Tada ir pasikalbėsime.
- Man minutėlei reikia darbo kambario, - tarė Gideonas, patėviui
baigus pokalbį.
- Žinoma, - jis nužvelgė visus tris susirūpinusiu žvilgsniu. - Iš­
trauksiu lėkščių ir užkandžių pietums. Mums visiems reikia ką nors
suvalgyti.
Krisas išėjo ir mano žvilgsnis nukrypo į tėtį. Jis spoksojo į didžiulį
ant sienos kabantį nuotraukų koliažą. Pačiame jo centre buvo mane
miegančią vaizduojanti nuotrauka. Tai intymus paveikslas, fotogra­
fija, kurią vyrai pasikabina tam, kad prisimintų, ką su savo meiluže
darė prieš jai užmiegant.
Nužvelgiau kitas nuotraukas, pastebėjau tą, kurioje mudu su
Gideonu renginyje - dabar žinojau, kad ją padarė Holas. Nusisukau
pajutusi, kaip nugara nuvilnija šiurpas.
373
 Baimė? Holas atėmė iš manęs motiną, bet iš tiesų troško Gideono.
Dabar turėčiau gedėti savo vyro. Vien apie tai pagalvojus, taip susuko
skrandį, kad susilenkiau dvilinka.
- Angele, - Gideonas akimirksniu atsirado prie manęs ir pa­
ragino atsisėsti ant vienos iš dviejų priešais stalą stovinčių kėdžių.
- Kas nutiko? - išplėtęs akis prie manęs palinko ir tėtis. Savo pa­
čios jausmų neperpratau, bet jo permačiau kiaurai. Jis klaikiai bijojo
dėl manęs, buvo susijaudinęs labiau, nei galima pateisinti.
- Viskas gerai, - patikinau jį, nors čiupusi vyro ranką stipriai ją
suspaudžiau.
- Tau reikia pavalgyti, - tarė Gideonas.
- Ir tau, - atkirtau. - Kuo greičiau judu baigsite, tuo greičiau ga­
lėsime tai padaryti.
Vien nuo minties apie maistą ėmė pykinti, bet to nesakiau. Jiedu
ir taip pernelyg dėl manęs jaudinosi.
Tėtis atsitiesė.
- Kalbėjausi su savo šeima, - kreipėsi į Gideoną. - Jie vis vien
nori atvykti ir būti su Eva. Ir manimi.
Gideonas prisėdo ant stalo kampo ir perbraukė ranka plaukus.
- Gerai. Ketinome skraidinti juos tiesiai į Šiaurės Karoliną. Teks
paderinti skrydžius.
- Būčiau dėkingas, - nenoromis burbtelėjo tėtis.
- Nėra už ką. Nesijaudinkite dėl to.
- Tada kodėl tu atrodai sunerimęs? - paklausiau Gideono, pama­
čiusi jo rūškanumą.
- Tiesiog... Gatvėje dabar tikras beprotnamis. Galime įvesti jūsų
šeimą pro garažą, bet jei pasklis žinia apie atvykimą, jiems gali tekti
viešbutyje ar bet kur kitur mieste susidurti su žiniasklaida ir fotografais.
- Jie atvažiuoja ne tam, kad apžiūrinėtų miestą, - pratrūko tėtis.
- Ne tai turėjau omenyje, Viktorai, - Gideonas sunkiai atsiduso. -
Tiesiog balsu galvoju. Viską sutvarkysiu. Manykite, kad tuo pasirū­
pinta.
374
 Prieš akis iškilo paveikslas, kaip turėtų atrodyti vestibiulis apa­
čioje, įsivaizdavau senelę, pusbrolius ir pusseseres, besibraunančius
per tokią paparacų rikiuotę. Papurčiau galvą ir viskas staiga pasidarė
aišku.
- Jei jie nori atvykti, turėtume keliauti į vasarnamį, kaip plana:
vome. Jau esame užrezervavę jiems kambarius. Ten bus ramu ir tylu.
Staiga pajutau paplūdimio ilgesį. Ilgėjausi vėjo plaukuose, basas
kojas užliejančių bangų. Ten pasijusčiau gyva. Troškau vėl taip jaustis.
- Esame pasirūpinę ir maitinimu. Turėtume visiems maisto ir gė­
rimų.
Gideonas pažvelgė į mane.
- Liepiau Skotui pasikalbėti su Kristina. Visko atsisakėme.
- Tai negalėjo būti daugiau nei prieš kelias valandas. Viešbutis
per tokį trumpą laiką tikriausiai nespėjo užpildyti kambarių. O ir
maistas šiuo metu jau tikrai turėjo būti pradėtas ruošti.
- Tikrai nori keliauti į vasarnamį? - tyliai paklausė jis.
Linktelėjau. Ten, kitaip nei mieste, niekas nepriminė mano ma­
mos. Ir jei norėsiu išeiti pasivaikščioti, niekas netrukdys.
- Na, gerai. Viskuo pasirūpinsiu.
Pažvelgiau į tėtį su viltimi, kad toks planas jam tinka. Jis stovėjo
šalimais, buvo sukryžiavęs rankas, o žvilgsnį įdūręs į pėdas.
Galiausiai pratarė:
- Tai, kas nutiko, viską keičia. Mums visiems. Noriu persikelti į
Niujorką.
Priblokšta pažvelgiau į Gideoną, tada vėl į tėtį.
- Tikrai?
- Prireiks laiko pasirūpinti darbu ir parduoti namą, bet jau imsiu
judinti reikalus, - jis įsižiūrėjo į mane. - Turiu būti arčiau nei kitoje
prakeiktos šalies pusėje. Esi viskas, ką turiu.
- Ak, tėti. Juk myli savo darbą.
- Tave myliu labiau.
- Kokio darbo imsitės? - paklausė Gideonas.
575
 Kažkas jo balse patraukė mano dėmesį. Jis kiek pasisuko, kad
žvelgtų tiesiai į mus. Vieną koją buvo užsidėjęs ant stalo, o sukry­
žiuotomis rankomis rėmėsi į šlaunį. Mano tėvą stebėjo su užside­
gimu. Jo veide nebuvo nė lašo nuostabos, kurią jutau aš.
- Apie tai ir norėjau pasikalbėti, - tarė tėvas, išvaizdus jo veidas
buvo apniukęs.
- Evai reikia pasišventusio apsaugos vado, - prakalbo Gideo-
nas. - Angusas ir Raulis jau nebespėja, o mano žmonai reikia asme­
ninės apsaugos komandos.
Išsižiojau suvokusi, ką mano vyras pasakė.
- Ką? Ne, Gideonai.
Jis pakėlė antakius.
- Kodėl ne? Būtų tobula. Niekam taip ramiai nepatikėčiau tavęs
saugoti, kaip tavo pačios tėvui.
- Nes tai... keista. Gerai? Tėtis nepriklausomas. Būtų nejauku, jei
mano tėvui atlyginimą mokėtų mano vyras. Tiesiog... neteisinga.
- Angusas man beveik kaip tėvas, ir jis dirba tą patį, - pastebėjo
jis. Tada pažvelgė į mano tėtį. - Dėl to mano akyse jis nekrenta. O
Krisas yra įmonės, kurios dauguma akcijų priklauso man, vadovas,
taigi, galima sakyti, irgi dirba man.
- Tai visai kas kita, - užsispyriau.
- Eva, - tėtis uždėjo ranką man ant peties. - Jei aš galiu su tuo
susitaikyti, turėtum galėti ir tu.
Išplėčiau akis.
- Tu rimtai? Ar prieš prabildamas apie darbą tai ir turėjai ome­
nyje?
Jis vis dar niūriai linktelėjo.
- Galvojau apie tai nuo tada, kai jis paskambino man dėl... tavo
mamos. Krosas teisus: niekas tavęs nesaugotų taip, kaip aš.
- Saugotų nuo ko? Tai, kas nutiko vakar... Tai ne kasdienis įvykis.
Negalėjau galvoti kitaip. Gyventi su baime, kad Gideonas bet ku­
rią akimirką gali būti pavojuje? Tai išvestų mane iš proto. Ir tikrai
376
negalėjau gyventi žinodama, kad dėl manęs ugnies linijoje atsidūrė
tėtis.
- Eva, pastaruosius metus tave dažniau mačiau per televiziją, in­
ternete ir žurnaluose nei gyvai, o juk tu didžiąją laiko dalį gyvenai
San Diege, - jo veidas suakmenėjo. - Su Dievo pagalba pavojus tau
niekada negrės, bet negaliu rizikuoti. Be to, Krosas ir taip ketina ką
nors samdyti. Kodėl gi ne mane?
- Ketinai? - paklausiau, atsisukusi į Gideoną.
Jis linktelėjo.
- Taip. Svarsčiau apie tai.
- Man tai nepatinka.
- Atleisk, angele, - jo balsas man išdavė, kad tiesiog teks su tuo
susitaikyti.
Tėtis sukryžiavo rankas.
- Nepriimsiu jokių lengvatų ar priedų prie to, ką moki kitiems
savo vyrams.
Gideonas atsitiesė, apėjo stalą ir, atidaręs stalčių, ištraukė susegtą
popierių pluoštą.
- Angusas ir Raulis leido man parodyti jums jų atlyginimus. Su­
rašiau ir tai, ko galite tikėtis pradžioje.
“ Negaliu patikėti, - pasiskundžiau. - Šitiek pasistūmėjai ir nieko
man nesakei?
- Sutvarkiau tai šiandien anksti ryte. Iki šiol kalbos apie tai ne­
buvo, o aš neketinau nieko sakyti, nebent tavo tėvas pats užsimintų
apie persikraustymą į miestą.
Štai toks tas Gideonas Krosas - jis niekada nepraleidžia progos.
Tėtis paėmė popierius, peržiūrėjo pirmąjį lapą ir netikėdamas pa­
žvelgė į Gideoną.
- Rimtai?
- Atsižvelkite į tai, kad Angusas su manimi buvo didžiąją mano
gyvenimo dalį. Be to, jis turi karinį išsilavinimą ir moka slapstytis.
Trumpai tariant, jis to nusipelnė, - Gideonas stebėjo, kaip tėtis verčia
577
lapą. - Raulis su manimi buvo trumpiau, tad jis Anguso lygio ne­
pasiekė - kol kas. Bet jis taip pat turi gerą išsilavinimą ir daugybę
įvairių įgūdžių.
Tėtis paskubomis iškvėpė ir pervertė dar vieną lapą.
- Gerai. Tik tai...
- Daugiau, nei jūs tikėjotės, bet toje lentelėje pateikta visa reika­
linga informacija, kad palygintumėte siūlomą atlygį su kitais mano
vadais. Matote, kad viskas sąžininga. Viskas remiasi tuo, kad sutik­
site dalyvauti tolimesniuose mokymuose ir gausite reikalingus leidi­
mus, licenzijas bei registracijas.
Stebėjau, kaip tėtis atlošia pečius, pakelia smakrą, o užsispyrusi
lūpų linija sušvelnėja. Kad ir ką pamatė popieriuje, iššūkį jis priima.
- Gerai.
- Tikriausiai pastebėjote, kad į atlygį įeina ir apgyvendinimas, -
tęsė Gideonas, kalbėdamas tiesmukai ir visiškai įsijautęs į magnato
vaidmenį. - Jei norite, buvusiojo Evos buto kaimynystėje yra butas,
jis laisvas ir su baldais.
Prikandau apatinę lūpą - žinojau, kad jis kalba apie butą, kuriuo
naudojomės tol, kol grėsmę kėlė Neitanas. Slapta susitikinėjome ten
ištisas savaites, o viešai demonstravome, kad esame išsiskyrę.
- Pagalvosiu apie tai, - tarė tėtis.
- Turėsite apmąstyti dar vieną dalyką, - pradėjo Gideonas. - Jūsų
dukra yra mano žmona. Be abejo, atsižvelgsime į asmeninį jūsų vai­
dmenį Evos gyvenime ir gerbsime jus kaip tėvą. Tai sakydamas turiu
omenyje, kad nesielgsime begėdiškai, bet nereiškia, kad nesielgsime
intymiai.
O Dieve. Iš gėdos susikūprinau. Spoksojau į Gideoną. Mano tėtis
irgi.
Tėvui prireikė akimirkos atsileisti ir atsakyti.
- Turėsiu tai omenyje, kai viską apgalvosiu.
Gideonas trumpai linktelėjo.
- Gerai. Ar dar liko kažkas neaptarta?
378
 Tėtis papurtė galvą.
- Kol kas ne.
Sukryžiavau rankas - žinojau, kad vėliau tikrai turėsiu, ką pasa­
kyti.
- Žinai, kur mane rasti, angele, kai būsi pasiruošusi mane užsi­
pulti, - vyras ištiesė man ranką. - O dabar tave pamaitinsime.

Daktaras Petersenas pasirodė apie trečią, atrodė šiek tiek sukrėstas.

Akivaizdu, kad brautis pro minią prie durų į vestibiulį buvo tikras iš­
bandymas. Stebėjau, kaip Gideonas jį su visais supažindina, ir mėgi­
nau įvertinti jo reakciją pamatant žmones, apie kuriuos girdėjo tokių
asmeniškų dalykų.
Daktaras trumpai su manimi šnektelėjo, pareiškė užuojautą. Jam
patiko mano motina ir kartais, mano susierzinimui, jis atleisdavo už
neurotišką jos elgesį. Mačiau, kad jos netektis jį paveikė, todėl su­
simąsčiau, kaip jam turėčiau atrodyti aš. Panašu, kad jam nesisekė
manęs perprasti. Buvo sunku atsakyti į jo klausimus apie tai, kaip
laikausi.
Su Gideonu jis užtruko ilgiau, jiedu pasitraukė į valgomąjį ir ten
prislopintais balsais šnekėjosi.
Bet tai netruko labai ilgai. Gideonas pasisuko į mane ir supratau,
kad jųdviejų pokalbis baigtas. Palydėjau daktarą Peterseną į prieš­
kambarį ir išlydėdama jį pastebėjau ant spintelės savo rankinę.
Išsitraukusi telefoną, pamačiau tuzinus praleistų skambučių ir
žinučių. Megumė, Vilas, Šoną, daktaras Travisas... net Bretas. At­
sidariau žinutes ir ėmiau siuntinėti atsakymus, bet staiga telefonas
rankoje suvibravo. Pastebėjusi skambinančiojo vardą, pakėliau akis į
Kerį ir pamačiau, kad šis šneka su mano tėčiu, tad koridoriumi nu­
ėjau į miegamąjį.
Pro siaurus langus mačiau atslenkant vakarą. Po kelių valandų
sutems ir baigsis pirmoji diena be mamos.
- Labas, Trėjau. -
379
 - Eva. Aš... tikriausiarman nederėtų trukdyti tokiu metu, bet ma­
čiau žinias ir paskambinau tau nė nespėjęs pagalvoti, kad tai netikusi
mintis. Tik norėjau pasakyti, kad man labai gaila.
Prisėdau į vieną iš skaitymo krėslų ir nusprendžiau nemąstyti
apie tai, kokiomis antraštėmis dabar švaistosi žiniasklaida.
- Malonu, kad apie mane pagalvojai.
- Negaliu patikėti tuo, kas nutiko. Jei tik galėsiu kuo nors padėti,
prašau, pasakyk.
Leidau apsunkusiai galvai nusileisti ant atlošo ir užsimerkiau.
Prisiminiau dailų Trėjaus veidą, geras, šviesiai rudas jo akis ir gūbrelį
ant nosies, išduodantį, kad ji kadaise buvo lūžusi.
- Klausyk, Trėjau, nenoriu versti tavęs jaustis kaltu, bet turėtum
žinoti, kad mano motina labai daug reiškė Keriui. Ji ir jam buvo kaip
mama. Jam dabar labai skaudu.
Jis atsiduso.
- Liūdna tai girdėti.
- Norėjau tau paskambinti... prieš tai, - pasikišau kojas po sa­
vimi. - Paklausti, kaip laikaisi, bet ir... na, yra ir šis tas daugiau. No­
rėjau pasakyti, kad suprantu, jog turi elgtis taip, kaip geriausia tau.
Bet jeigu bent mąstai apie tai, kad norėtum būti su Keriu, tau derėtų
greičiau apsispręsti. Durys veriasi.
- Leisk atspėti - jis su kažkuo susitikinėja, - bejausmiu balsu tarė
jis.
- Ne, atvirkščiai. Jis nusprendė pabūti vienas ir išsiaiškinti, ko iš
tiesų nori. Žinai, kad su Tatjana viską nutraukė, taip?
- Jis taip sako.
- Jei netiki, kad jis sako tiesą, gerai, kad nebesi su juo.
- Atleisk, - jis beviltiškai purkštelėjo. - Ne tai norėjau pasakyti.
- Keris gyja, Trėjau. Netrukus jis bus pasiruošęs žengti tolyn. Tie­
siog turi apie tai pagalvoti.
- Daugiau nieko ir nedariau, vien tik apie tai ir tegalvojau. Vis dar
nežinau atsakymo.
380
 Pasitryniau kaktą tarp antakių.
- Gal savęs klausi ne to klausimo. Ar esi laimingesnis sujuo, ar be
jo? Išsiaiškink šitai ir, manau, visa kita išaiškės savaime.
- Ačiū, Eva.
- Žinai, mes su tavimi, galima sakyti, einame tuo pačiu keliu.
Mudu su Gideonu visada sakėme, kad viską išspręsime, bet tai buvo...
nežinau... - knisausi rūke paskendusiose smegenyse. - Puikavimasis.
Užsispyrimas. Tai irgi buvo mūsų problemų dalis, žinojome, kad tai
kortų namelis. Ir nemėginome jo sutvirtinti. Ar kalbu logiškai?
-Jo.
- Bet mudu abu labai pasikeitėme^visai kaip Keris dėl tavęs. Ir dėl
daug ko nusileidome.
Pajutau, kaip į kambarį įeina mano vyras, ir atsimerkiau.
- Buvo verta, Trėjau, - švelniai tariau. - Dabar tai nebėra vien
viltingi svaičiojimai. Mes vis dar klumpame, žmonės vis dar atakuoja
mus, bet kai sakome, kad ištversime viską, žinau, kad taip ir bus.
- Nori pasakyti, kad duočiau Keriui dar vieną progą.
Ištiesiau ranką Gideonui ir pajutau, kaip jam priėjus krūtinėje
kažkas suvirpa.
- Noriu pasakyti, kad, man regis, tau patiks jo pokyčiai. O jei
prieisite kompromisą, gali būti, kad visa tai pasirodys to verta.

Kiek po šešių Krisas išėjo vakarieniauti su Kristoferiu. Kažkodėl,

Gideonui išstumiant jį lauk, vyrai apsimainė ilgais žvilgsniais. Nu­
sprendžiau neprašyti paaiškinti. Jų santykiai pasikeitė. Tas įtarumas,
su kuriuo jiedu vienas į kitą žvelgdavo, dingo. Tikrai neketinau tuo
abejoti ar versti Gideoną pernelyg ilgai apie tai svarstyti. Laikas jam
priimti sprendimus širdimi.
Mano tėtis ir Keris išėjo apie devintą, grįžo į senąjį mano butą,
nes ten buvo užtektinai vietos jiems abiem, o apartamentuose ne.
Ar tėtis apsistos miegamajame, kur paskutinį sykį mylėjosi su
mano motina? Jei taip, kaip jis tai ištvers? Kai mudu su Gideonu
581
buvome išsiskyrę, turėjati apsistoti pas Stentoną. Mano kambaryje
buvo pernelyg daug prisiminimų apie Gideoną, o man mažiausiai
reikėjo kankintis prisimenant tai, ko troškau labiau nei bet ko kito,
bet bijojau, kad negaliu turėti.
Gideonas apėjo apartamentus, išjungė šviesas, o Lakis sekiojo
paskui kiekvieną jo žingsnį. Stebėjau, kaip mano vyras juda, kaip
žengia sunkiau nei įprastai. Jis buvo toks pavargęs. Nė nenutuokiau,
kaip jam pavyko išgyventi šią dieną - juk ryte turėjo šitiek reikalų;
suderinti viską su Kristina, atsiliepti į Skoto skambučius, pasikalbėti
su Arašu apie policijos apsilankymą.
- Angele, - jis ištiesė man ranką.
Akimirką spoksojau į jį. Jis visą dieną tiesė man ranką. Toks pa­
prastas gestas, bet toks galingas. Aš čia, sakė jis. Tu ne viena. Ištver­
sime tai kartu.
Pakilau nuo sofos, sunėriau mudviejų pirštus ir leidau jam nu­
vesti mane į miegamąjį, o iš ten į vonios kambarį. Ten dariau kone
viską, ką ir jis. Išsivaliau dantis, nusiploviau veidą. Jis dar išgėrė vieną
iš daktaro Peterseno jam išrašytų tablečių. Paskui nusekiau paskui jį
į miegamąjį, leidau jam mane nurengti ir apsivilkau kitus marškinė­
lius. Atsiguliau ir jis švelniai, lėtai mane pabučiavo.
- Kur eini? - paklausiau jam nueinant.
- Niekur, - jis žaibiškai nusirengė, paliko tik trumpikes. Paskui
atsigulė greta į lovą, padėjo užsilipti Lakiui ir išjungė šviesą.
Apsivertęs sučiupo mane už liemens, prisitraukė artyn savęs ir
prisiglaudė man prie nugaros. Tyliai suvaitojau, pajutusi jo kūno
karštį, ir suvirpėjau, kai jis ėmė skverbtis į sušalusius mano kaulus.
Užsimerkiau, susitelkiau tik į jo kvėpavimo garsą ir jausmą. Po
kelių akimirkų jį užvaldė ritmingas ir gilus miegas.

Vėjas blaško mano plaukus, žingsniuoju pakrante, pėdos smenga į

smėlį, o bangos ardo kiekvieną pėdsaką. Priešais matau nugairintas
Gideono mums nupirkto vasarnamio čerpes. Vasarnamis pūpso virš

382
vandens ant aukštų pastolių, daugybė jo langų žvelgia į jūrų. Virš ma­
nęs sukasi ir klykta kirai, nardo ir supasi ore it šokdami druskingame
vėjyje.
- Negaliu patikėti, kad praleisiu vestuvių vakarienę.
Pasuku galvų ir pamatau greta žingsniuojančių motinų. Ji vilki tų
pačių elegantiškų oficialių suknelę, su kuriajų mačiau paskutinį kartų.
Ji tokia graži Iš tiesų atimanti žadą. Skauda akis į ją žiūrėti.
- Visi jų praleisime, - tariu jai
- Žinau. O aš taip stengiausi, - ji dirsteli į mane, plaukų galiukai
suvirpa palei skruostų. - Man pavyko įpinti keletu raudonų akcentų.
- Nejaugi? - tai priverčia mane nusišypsoti, kad ir kaip skauda.
Ji myli mane taip, kaip moka. Tai jog kartais norėčiau, kad mylėtų
kitaip, nereiškia, kadjos meilė man nėra brangi.
- Bet tai iš tiesų akį rėžianti spalva vestuvėms. Buvo sudėtinga.
- Žinai iš dalies tai tavo kaltė, nes nupirkai tų raudonų suknelę,
kurių vilkėjau per pirmųjį mudviejų su Gideonu pasimatymų.
- Ar taijus įkvėpė?-ji papurtė galvų. - Kitų kartų derėtų išsirinkti
švelnesnę spalvų akcentams.
- Kito karto nebus. Gideonas man paskutinis, - pakėliau kriauklę
ir sviedžiau jų atgal į vandenį, iš kur ji ir atkeliavo. - Kartais abejo-
davau, kad mums pavyks, bet daugiau nebe. Buvome pikčiausi savo
pačių priešai, betjau atsikratėme mus slėgusių sunkumų.
- Pirmieji keli mėnesiai turėtų būti pati lengviausia dalis, - mama
ima šokti priešais mane ir elegantiškai apsisuka. - Gundymas. Žavin­
gos kelionės, žvilgantys brangakmeniai.
Purkštelėjau.
- Mums lengva nebuvo. Pradžiojepasitaikė daugiausia duobių. Bet
kasdien kelias darosi vis lygesnis.
- Tau teks padėti tėvui kų nors susirasti, - taria ji, visas mergai­
tiškas pasitenkinimas išjos balso dingęs. - Jis taip ilgai buvo vienišas.
- Tave pakeisti sunku. Jis vis dar tave myli.
Ji liūdnai nusišypso irpažvelgia į vandenį.
583
 - Turėjau Ričardą... jis toks geras žmogus. Norėčiau, kad jis vėl
būtų laimingas.
Susimąstau apie savopatėvį ir sunerimstu. Mano motinajam buvo
viskas. Kas džiugins jį dabar; kai jos nebėra?
- Niekada nebūsiu senelė, - taria ji mąsliai. - Žuvau jauna, pa­
čiame žydėjime. Ne taip ir baisu, ar nef
- Kaip gali manęs to klausti? - leidžiu ašaroms lietis. Visą dieną
knisausi savo sieloje, nes negalėjau verkti. Dabar, pajutusi ašaras, pri­
imu jas. Jaučiuosi lyg sprogus užtvankai.
- Neverk, mieloji, - ji sustoja ir apkabina mane, oras aplink prisi­
pildo jos kvepalų aromato. - Pamatysi, kad...

Pabudau gaudydama orą, mano kūnas iš nuostabos sutrūkčiojo.

Lakis suinkštė ir ėmė letenomis minkyti man pilvą. Viena ranka
paglosčiau minkštą jo galvą, kita perbraukiau sau per akis, bet jos
buvo sausos. Sapno skausmas pamažu virto tolimu prisiminimu.
- Eikš čia, - sumurmėjo Gideonas, jo balsas buvo it šiltas šviesos
spindulys mėnesienoje paskendusiame miegamajame. Jis apglėbė
mane ir vėl prisitraukė prie savęs. Pasisukau į jį, ieškojau jo lūpų,
o radusi panirau j goslų, aistringą bučinį. Iš nuostabos akimirką jis
nejudėjo, paskui delnu suėmė už sprando, laikydamas mane vietoje,
ir perėmė vadeles.
Mudviejų kojos susivijo, jutau šiurkščius jo plaukelius, saldžiai
šiltą odą ir galingus raumenis po ja. Švelniai, ritmingai glostantis jo
liežuvis ramino mane ir jaudino. Niekas nesibučiuoja taip kaip Gide­
onas. Raginančios, reiklios jo lūpos buvo deginamai seksualios, bet
švelnios. Pagarbios. Tvirtos ir meilios. Jomis jis erzino, vos juntamai
braukdamas per manąsias.
Ištiesiau ranką tarp mudviejų ir suėmiau jo penį, glosčiau jį, atsa­
kydama į jo geismą savuoju. Nuo mano prisilietimo jis pritvinko, pa­
ilgėjo, plati galvutė ištempė trumpikių gumelę. Jis sudejavo, klubais
glausdamasis prie mano rankos.
384
 - Eva.
Išgirdau klausimą jo balse.
- Priversk manejausti^ - sukuždėjau.
Jo ranka įslydo man po marškinėliais, pirštai švelniai it plunksnos
lietė mano pilvą, kol galiausiai suėmė krūtį. Suspaudė ją ir ji sustan-
grėjo, jo pirštams dar nė nespėjus suimti spenelio. Kuo puikiausiai
pažinodamas mano kūną, Gideonas tampė ir glamonėjo standžią,
kietą krūties viršūnėlę, negailestingas jo spaudimas žadino manyje
geismą.
Susijaudinusi vaitojau. Jaučiausi beviltiškai. Suspaudžiau jo kojas
savosiomis, kad galėčiau į jo šlaunį trintis drėgna lytimi.
- Ar maudžia dailią tavo putę, angele? - jis kąsčiojo mano lūpų
kampučius, jo žodžiai buvo dar viena vilionė. - Ko jai reikia? Mano
liežuvio? Mano pirštų? Mano koto?
- Gideonai, - begėdiškai suvaitojau, o jam atsitraukus ir iškilus
virš manęs, rankos pačios tiesėsi į jį. Jis tyliai, raminamai numykė ir
švelniai paleido Lakį ant grindų. Jo rankos atsidūrė man ant klubų ir
ėmė tempti kelnaites žemyn iki kelių.
- Neatsakei man, Eva. Ką norėtum pajusti savo godžioje putėje?
Viską, ką išvardinau?
- Taip, - aiktelėjau. - Viską.
Jau po akimirkos mano kojos buvo ore, o tamsi jo galva leidosi
prie jautrios odos man tarp kojų.
Lūkestingai sulaikiau kvapą. Šitaip ištempta nemačiau...
Karštas, šlapias aksominis liežuvis įslydo tarp įsijautrinusių mano
lyties raukšlių.
- O Dieve!- įsitempusi išsiriečiau.
Gideonas sumurkė. Stengiausi pakelti klubus arčiau prie jo lūpų,
sugerti jų teikiamą ekstazę. Jis sučiupo juos ir neleido, ragavo mane
savo tempu, vėl ir vėl laižė slidų įėjimą... Erzino mane, išnaudodamas
mano geismą pajusti jo liežuvį viduje. Apžiojo tvinksint} klitorį, ėmė
čiulpti, o plokščias liežuvis laižė jautrų malonumų tašką.
585
 - Prašau... - man nerūpėjo, kad jis verčia mane maldauti. Kuo
daugiau jam duodavau aš, tuo daugiau jis duodavo man.
Bet jis privertė laukti, skanavo mane, jo plaukai kuteno švelnią
šlaunų odą, liežuvis vos spausdamas masažavo klitorį.
Prispaudžiau rankas prie jo veido.
- Taip gera... Nesustok.
Išsižiojau, nes jis ėmė laižyti žemiau, vos vos įsiskverbęs į vir­
pantį mano kūną... paskui dar žemiau, rožę, tirtančią po šilkine
lytimi.
- Ak! - aiktelėjau, kone paklaikusi nuo po ištisų valandų sąstin­
gio užplūdusių jausmų.
Manimi nuvilnijo jo urzgesys. Krūptelėjau, kai jis pagaliau davė
man tai, ko troškau, tvirtas jo liežuvis įsiskverbė į šlapią mano lytį
karštu, lėtu, saldžiu stūmiu.
- Taip, - dejavau. - Dulkink mane.
Jo lūpos buvo nepakartojamos, dovanojo man malonumą ir kan­
čią, išdykęs liežuvis geidulingai puolė, skverbdamasis pro trapius,
įsitempusius raumenis.
Gideonas laižė mane susikaupęs ir įsitempęs, toks godus, kad ran­
giausi nuo neįtikėtinos mano kūną užvaldžiusios ekstazės. Pajutau
spaudimą, netrukus jo nykštys įsiskverbė man į jautrią analinę angą
ir ėmė ją dulkinti. Pilnumas joje buvo tikras kontrastas ritmingam
jo dulkinimui liežuviu. Mano kūnas įsitempė. Priartėjau prie pat or­
gazmo ribos...
Surikau jo vardą, mano kūnas degė, oda kaito ir drėko. Buvau
gyva malonumu, degiau juo. Orgazmas mane sukrėtė, sudaužė į
smulkias šukes. Bet Gideonas nesitraukė, jo liežuvis ir toliau pliekė
mano klitorį. Vienas orgazmas įsiliejo į kitą.
Kūkčiojau, malonumas, regis, buvo begalinis, spaudžiau prie akių
kumščius.
- Užteks, - kimiai meldžiau, mano galūnės drebėjo, o kūnas įsi­
tempė nuo dar vienos bangos. - Daugiau nebegaliu.
386
 Pajutau, kaip jam pajudėjus įlinksta čiužinys, viena ranka jis laikė
mano kulkšnis. Išgirdau, kaip spragteli jo trumpikių guma.
- Kaip nori? - tyliai paklausė jis. - Lėtai ir meiliai? Greitai ir
šiurkščiai?
O Dieve...
- Giliai. Šiurkščiai, - iškošiau pro išdžiūvusias lūpas.

Jis palinko virš manęs ir kojas stumtelėjo taip, kad susilenkiau kone
perpus.
- Myliu tave, - nirtulingai prisiekė.
Plati jo koto galvutė įsiskverbė į mano lytį, glostė jau ištinusią ir
jautrią odą.
Buvau sulenkta, kojas per kelius varžė kelnaitės, todėl pas mane
buvo taip siaura, o jis toks didelis. Platus penis ištempė jautrią mano
odą, nuo stipraus įsiskverbimo ją ėmė gelti. Ojuk viduje jis dar buvo
ne visas.
Vaitodamas mano vardą, Gideonas judino klubus, ištraukdavo,
vėl įsiskverbdavo, stumdamas sunkų kotą kaskart vis gilyn.
- Ar jauti, angele? - paklausė kimiu nuo geismo balsu.
- Jaučiu tik tave, - dejavau, troškau judėti, priimti jo daugiau. Bet
jis laikė mane suvaržytą, dulkino visu kūnu, įgudusiai varė mane iš
proto.
Jis manyje... toks kietas... Nenumaldomi, lėti stūmiai...
Pirštais griebiau už paklodžių. Mano lytis tirtėjo aplink jį, godžiai
spaudė plačią jo varpos galvutę. Kaskart jam ištraukus, jaučiausi tuš­
čia, kiekvienas karštas įsiskverbimas į mano gyslas it narkotiko įlie­
davo malonumo.
- Eva. Kristau.
Gideonas buvo palinkęs virš manęs mėnesienoje it tamsus, sek­
sualus puolęs angelas. Dailus jo veidas nuo geismo atrodė griežtas, o
akys žibėjo. Rankos nuo nepasotinamo alkio buvo įsitempusios, viso
kūno raumenys išryškėję.
387
 - Jei ir tūliau taip grfetnši mano kotą savo siaura pute, aš baigsiu.
Ar to nori, angele? Kad pripildyčiau tave, dar nepaėmus manęs viso?
- Ne! - paskubomis iškvošiau, versdama savo šerdį atsipalaiduoti
ir liautis susitraukinėti. Jis suko klubus, skverbėsi į mane ir košė dan­
timis orą.
- Dieve, Eva. Tavo putė dievina mano kotą.
Gideonas suėmė lovos galvūgalį, išsitempė virš manęs ir mano
kojos liko įkalintos tarp mudviejų. Visiškai atvira ir atlošta jo malo­
numui, buvau bejėgė ir negalėjau nič nieko padaryti, beliko stebėti,
kaip jis įsipatogina klubais ir įstumia į mane paskutinius savo koto
centimetrus.
Garsas, kurį išleidau, priminė šiurkštų klyksmą, palaima buvo
skausmingai stipri. Išgirdau tylutėlį Gideono keiksmą, pajutau, kaip
galingas jo kūnas sudreba.
- Tau viskas gerai? - iškošė jis pro sukąstus dantis.
Mėginau atgauti kvapą, mano plaučiai plėtėsi, kiek tik galėjo.
- Eva, - suurzgė mano vardą. - Ar. Viskas. Gerai?
Neįstengdama pratarti nė žodžio, siektelėjau jo klubų, mano pirš­
tai užkliuvo už jo trumpikių. Akimirką susimąsčiau, kaip seksualu,
kad jis nė nesivargino nusirengti ar nurengti manęs...
O tada ėmė mane dulkinti, jo klubai judėjo nenumaldomu grei­
čiu, ilgas penis nėrė ir traukėsi nuo šaknies iki pat galiuko žaibiškais
stūmiais. Visą svorį laikydamas ant rankų ir kojų pirštų galiukų, jis
skverbėsi į mane, kieta varpa it vinis kalė mane prie čiužinio.
Mane užliejęs orgazmas buvo toks stiprus, kad akyse aptemo, o
kūną surakino toks malonumas, kad negalėjau pajudėti, tik skendau
erotinių jausmų bangose.
Nuožmus orgazmas svaigino. Oda nuo galvos iki kojų pirštų ga­
liukų tvinksėjo. Gideonas sustingo manyje, ėmė skverbtis dar giliau,
leisdamas man pasigriebti plieninį jo kotą. Lytis ekstazėje trūkčiojo
aplink saldų jo kietumą, alkdama spaudė jį.
- Mėšlas, - iškošė Gideonas. - Taip stipriai melži mano kotą.
388
 Visa drebėjau, stengiausi įkvėpti.
Vos tik išsekusi susmukau ant čiužinio, Gideonas ištraukė penį iš
tirtančios mano lyties ir nulipo nuo lovos.
Nusiminusi ištiesiau jam ranką.
- Kur eini?
- Luktelk, - jis nusimovė trumpikes.
Vis dar buvo standus, jo kotas išdidžiai kilo, drėgnas nuo mano
syvų - bet aš nebuvau drėgna nuo jo.
- Tu nebaigei.
Buvau pernelyg suglebusi, kad padėčiau, kai jis ėmėsi mano apa­
tinių. Pakišęs ranką po nugara, pakėlė mane ir per galvą nutraukė
marškinėlius.
Lūpomis perbraukė per antakį.
- Tu norėjai greitai ir šiurkščiai. Aš noriu lėtai ir švelniai.
Jis vėl pakibo virš manęs, šį sykį įsitaisė tarp mano rankų ir kojų.
Vos tik pajutau jo svorį, jo karštį, jo geismą, suvokiau, kad ir aš
trokštu lėtai ir švelniai. Ir tada pagaliau, išlaisvintos jo aistros karščio
ir meilės šilumos, pabiro ašaros.
- Tu man viskas, - tariau springdama jomis.
- Eva.
Gideonas pakreipė klubus, įrėmė varpą man tarp kojų ir, švelniai
stumtelėjęs, lėtai ir neskubėdamas mane pripildė. Jo lūpos judėjo
prie manųjų, liežuvis glostė dar erotiškiau nei kotas.
- Apkabink mane, - sukuždėjo jis, pakišo rankas man po pečiais
ir delnais suėmė galvą.
Suspaudžiau jį stipriau. Blauzdomis pajutau įsitempiant jo sė­
dmenis, jis įsiskverbė į mane, glosčiau jo nugarą ir mano delnai su­
drėko nuo jo prakaito.
- Myliu tave, - sumurmėjo jis, pirštų galiukais nubraukdamas
mano ašaras. - Jauti?
- Taip.
Stebėjau, kaip, manyje judant, jo veidą užlieja palaima.
389
 Glaudžiau jį, jis suvaitojo, nuo orgazmo suvirpėjo visu kūnu.
Jis tylomis verkė drauge su manimi, o aš nubučiavau jo ašaras.
Jo glėbyje paleidau savo gedulą. Žinojau, kad - varge ar
džiaugsme - Gideonas visada bus su manimi.

- Vis negaliu įprasti prie šios vietos, - Keris uždėjo rankas ant namą
supančios verandos turėklo ir pažvelgė į vandenį. Jo akis nuo saulės
slėpė akiniai, o vėjas taršė plaukus. - Šis namas nerealus. Jaučiuosi, lyg
būtume užjūrų marių nuo žmonių. Ovaizdas... sušiktai neįtikėtinas.
- Sakai? - užpakaliu atsirėmiau į turėklą ir atgręžiau veidą į namą.
Pro stiklinių stumdomų durų sieną stebėjau, kaip Rejesų šeima it
bitės sukasi virtuvėje ir svetainėje, o Gideoną pasigrobusios įkaitu
laiko mano senelė ir abi tetos.
Smagi nuotaika man šiek tiek kėlė skausmą. Mano motina nie­
kada nebuvo šios didelės grupės dalis ir jau niekada nebegalės ja
tapti. Bet gyvenimas tęsiasi.
Du jaunesnieji mano pusbroliai lakstė paskui Lakį aplink sofą, o
trys vyresnieji žaidė kompiuterinius žaidimus su Krisu. Mano dėdė
Tonis ir tėtis kalbėjosi skaitymo nišoje, tėtis ant kelio supo nenuo­
ramą savo mažąją dukterėčią.
Gideonas šeimos bijojo kone labiausiai už viską pasaulyje, ir ste­
bint aplink vykstantį chaosą, jo širdžių ėdiko veidas buvo mąslus ir
nusiminęs. Kadangi gerai jį pažinojau, akyse pastebėjau ir panikos
šešėlį, bet jo išgelbėti negalėjau. Mano senelė nė neketino paleisti jo
iš akių.
Keris pasisuko pažiūrėti, kas patraukė mano dėmesį.
- Laukiu, kada tavo vyras išspruks ir tekinas pasileis tolyn.
Nusijuokiau.
- Todėl ir pakviečiau Krisą, kad Gideonas turėtų bent kiek palai­
kymo.
Mūsų grupelė - Gideonas, aš, Keris, mano tėtis ir Krisas - į pa­
plūdimį atvyko šiandien apie dešimtą ryto. Kiek po vidudienio iš
390
viešbučio buvo atvežta mano tėčio šeima su maisto prigrūstais mai­
šais, kad senelė galėtų visa tai suversti į savo garsųjį posole. Anot jos,
sriuba nuramina net ir labiausiai sužeistas sielas. Nesvarbu, tiesa tai
ar ne, bet iš patirties žinojau, kad jos gamintas klasikinis meksikie­
tiškas sriubiškas troškinys - tikras gardumėlis.
- Krisas paliko jį likimo valiai, - nutęsė Keris, - kaip ir tu.
- O ką man daryti? O Dieve, - išsišiepiau. - Mano senelė jam ką
tik padavė prijuostę.
Kai visi atvyko, šiek tiek nerimavau. Vaikystėje nedaug laiko pra­
leidau su tėčio šeima, o pradėjusi studijuoti San Diego universitete,
į Teksasą su tėčiu vykau vos kelis kartus. Kaskart, kai juos aplanky­
davau, Rejesai prie manęs būdavo šiek tiek susikaustę, dėl to susi-
mąstydavau, ar ne per daug primenu moterį, kuri - jie visi žinojo -
sudaužė mano tėčiui širdį. Su mano motina jie buvo susitikę vieną
kartą ir ji jiems nepatiko. Jie sakė, kad tokia moteris ne mano tėčio
nosiai ir kad ši meilė jam geruoju nesibaigs. Tad kai vos atvykusi
senelė nužingsniavo prie Gideono ir suėmė delnais jo veidą, drauge
su juo sulaikiau kvapą.
Senelė nubraukė jam plaukus, pasukiojo jo galvą į abi puses ir
pareiškė, kadjame mato daug panašumų su mano tėvu. Gideonas su­
prato ispanų kalbą ir atsakė jai taip pat ispaniškai - jos pareiškimą jis
priėmė kaip didžiulį komplimentą. Mano senelė buvo pamaloninta.
Nuo tada su Gideonu šnekėjo tik ispanų greitakalbe.
- Vakar skambino Trejus, - nerūpestingai tarstelėjo Keris.
Pažvelgiau į jį.
- Tikrai? Kaip sekėsi?
- Ar jam ką nors sakei, mažute, kad paskambintų?
Pasistengiau atrodyti niekuo dėta ir paklausiau:
- Kodėl taip manai?
Jis metė į mane visažinį žvilgsnį ir gudriai šyptelėjo.
- Visgi sakei.
- Tik tai, kad amžinai nelauksi.
391
 - Jo, - jis irgi apsimetė nieko nesuprantąs. Beliko tikėtis, kad man
vaidinti sekėsi geriau nei jam. - Juk žinai, kad aš tikrai nepasidi­
džiuosiu ir priimsiu pasidulkinimą iš gailesčio. Tai ačiū, kad paor-
ganizavai.
Švelniai stumtelėjau jo petį.
- Šneki vėjus.
Per pastarąsias kelias savaites Keris kažkuo pasikeitė. Jis nesi-
griebė įprastų, save žalojančių būdų susitaikyti su padėtimi, o ka­
dangi reikalai jam ir šaip gerai klostėsi, laikiausi įsikibusi vilties, kad
jis prie blogų įpročių negrįš.
- Tiesa, - jis akinamai nusišypsojo, o šypsena buvo nuoširdi, ne
ta pasipūtėliška, kurią taip puikiai pažinojau. - Pasidulkinti su Trė-
jumi - tikrai viliojanti mintis. Spėju, viliojanti jinai atrodo ir jam, tad
derėtų tuo pasinaudoti.
- Susitiksite?
Jis linktelėjo.
- Jis eis su manimi pirmadienį į šermenis pas Stentoną.
- Ak, - skausmingai atsidusau. Ryte skambino Klensis ir perdavė
informaciją apie tai Gideonui.
Ar man derėjo pasistengti ir šermenimis pasirūpinti pačiai, kad
patausočiau Stentoną? Tiesiog nežinojau. Vis dar stengiausi suvokti
tai, kad mamos iš tiesų nebėra. Po ilgų verksmo valandų vakar va­
kare mane apsėdo kaltė. Mamai prišnekėjau tiek dalykų, dėl kurių
gailėjausi ir kurių jau nebegalėjau atsiimti, tiek daug kartų galvojau
apie ją su neviltimi ir nepagarba.
Dabar regisi ironiška, kad didžiausia jos kaltė buvo per didelė
meilė man.
Taip pat ją mylėjo ir mano patėvis - be saiko.
- Mėginau skambinti Stentonui, - tariau, - bet atsiliepia tik jo
balso paštas.
- Ir man, - Keris pasitrynė neskustą smakrą. - Tikiuosi, jam vis­
kas gerai, bet greičiausiai taip nėra.
592
 - Manau, dar kurį laiką nei vienam iš mūsų nebus gerai.
Akimirką panirome į jaukią tylą. Tada Keris vėl prabilo:
- Šįryt, prieš tavo tėčiui išvykstant į oro uostą, kalbėjausi su juo
apie jo ketinimą kraustytis į Niujorką.
Suraukiau nosį.
- Labai norėčiau, kad jis būtų arti, bet negaliu nusikratyti minties,
kad bus taip keista, jei jis dirbs Gideonui.
Jis lėtai linktelėjo.
- Yra tiesos.
- O tu ką manai?
Jis visu kūnu pasisuko į mane.
- Na, jau vien nėštumas pakeitė mano gyvenimą, ar ne? Padau­
gink šitai iš dvidešimt ketverių metų, kaip tavo atveju. Tai sakyčiau,
kad mylintis tėvas padarytų bet ką, kad tik jo vaikui būtų geriau.
Taip, Keris tikrai pasikeitė. Kartais tereikia stipraus sukrėtimo,
kad gyvenimas pakryptų tinkama linkme. Keriui tas sukrėtimas
buvo žinia, kad taps tėvu. Man tai buvo susitikimas su Gideonu. O
Gideonui tai buvo grėsmė prarasti mane.
- Šiaip ar taip, - tęsė Keris, - jis pasakojo, kad Gideonas pasiūlė
jam apgyvendinimą, o jis svarsto, kad norėtų apsistoti bute su ma­
nimi.
- Oho. Gerai, - daug peno mintims. Pirma, akivaizdu, kad mano
tėtis į mintį dirbti Gideonui Niujorke žiūri rimtai. Antra, mano ge­
riausias draugas svarsto gyventi atskirai nuo manęs. Nebuvau tikra,
kaip dėl to jaučiuosi. - Jaudinausi, kad tėčiui bus sunku gyventi tame
kambaryje po to, kai jis ir mano mama... na, žinai.
Nemanau, kad galėčiau gyventi apartamentuose, jei neturėčiau
Gideono. Ten tarp mūsų nutiko pernelyg daug. Nežinau, ar galėčiau
ištverti prisiminimus apie tai, ko netekau.
- Taip, ir aš apie tai galvojau, - Keris ištiesė ranką ir palietė mano
petį, tai buvo paprastas, guodžiantis prisilietimas. - Bet žinai, Vikto­
ras apie Moniką visada ir teturėjo tik prisiminimus.
393
 Linktelėjau. Mano tėtis metams bėgant tikrai ne kartą turėjo su­
simąstyti, ar jo meilė visada tebuvo vienpusė. Gali būti, kad po tos
popietės su mamajis suprato, jog tai netiesa. Tokį prisiminimą būtų
verta saugoti.
- Tai svarstai ten likti, - tariau. - Mama sakė, kad tau tai siūlė.
Jis melancholiškai man šyptelėjo.
- Svarstau apie tai, taip. Ir bus lengviau, jei ir tavo tėtis bus kartu,
įspėjau jį, kad greičiausiai su mumis kartkartėmis bus ir kūdikis.
Man pasirodė, kad jam tai visai patiktų.
Vėl atsisukusi į namą, pamačiau tėtį maivantis ir linksminant
mano mažąją pusseserę. Jis vienintelis iš visų brolių ir seserų teturėjo
vieną vaiką, o aš jau buvau suaugusi.
Susiraukiau, pamačiusi Gideoną, einantį laukujų durų link. Kur
jis eina su ant džinsais aptemptų klubų užrišta prijuoste? Atidaręs
duris, kurį laiką stovėjo nejudėdamas. Supratau, kad tikriausiai kaž­
kas beldėsi, bet nieko nemačiau, nes Gideonas užstojo vaizdą. Ga­
liausiai jis atsitraukė.
Keris pasisuko pažiūrėti, kas patraukė mano dėmesį, ir susiraukė.
- Ką jis čia veikia?
įėjus Gideono broliui, susimąsčiau apie tą patį. Už jo pasirodė
Airlandė su dovanų maišeliu.
- Kamta dovana? - paklausė Keris. - Vestuvinė, kurios nepavyko
grąžinti?
- Ne, - pastebėjau piešinius ant maišelio - jie buvo kur kas spal­
vingesni, nei pridera vestuvėms. - Tai gimtadienio dovana.
- O, velnias, - burbtelėjo Keris. - Visai pamiršau.
Kai Gideonas uždarė duris, supratau, kad Elizabeta nepasirodė
savo pirmagimio gimtadienyje. Mane užliejo tokia stipri užuojauta ir
skausmas, kad net sugniaužiau kumščius.
Kas, po velnių, negerai tai moteriai? Gideonas negavo jokių žinių
iš jos nuo tada, kai prirėmė ją prie sienos savo kabinete. Negalėjau
patikėti, kad šitokią dieną ji gali būti tokia kvaila.
394
 Tai privertė mane supusti, kad per pastarąsias keletą dienų ne aš
/iena netekau motinos.
Krisas atsistojo ir priėjo prie vaikų, apkabino Kristoferį, o Air-
landė glėbyje spaudė mano vyrą. Nusišypsojusi jam kyštelėjo maišelį.
Gideonas paėmė jį, apsisuko ir mostelėjo į verandą, kur stovėjau aš.
Gaivi ir daili, žavią margą suknelę vilkinti Airlandė atėjo pas mus.
- Oho, Eva. Nieko sau namelis.
Apkabinau ją.
- Tau patinka?
- O kaip gali nepatikti? - Airlandė apkabino Kerį ir gražus jos
veidas surimtėjo. - Labai užjaučiu dėl tavo mamos, Eva.
Ašaros, kurios dabar jau nuolat būdavo netoliese, sugėlė mano
akis.
- Ačiū.
- Nė negaliu įsivaizduoti, - tarė ji. - O mano mama dabar man
nė nepatinka.
Paliečiau jos ranką. Kad ir ką maniau apie Elizabetą, tokio ap­
maudo, kokį jutau dabar, nelinkėjau niekam, ypač Airlandei.
- Tikiuosi, išsiaiškinsite, kad ir kas tai bebūtų. Jei vėl turėčiau
savo mamą, atsiimčiau labai daug ką iš to, ką pasakiau ir padariau.
Pasakius tai balsu, akyse pasirodė ašaros, tad paskubomis atsi­
prašiau ir nuskubėjau prie laiptų, jais nusileidau į paplūdimį ir į van­
denį. Sustojau, kai bangos apsėmė kulkšnis, ir leidau jūros vėjeliui
nupūsti ašaras.
Užsimerkusi nuvijau gedulą atgal į tą dėžę, kurion šią dieną bu­
vau jį uždariusi. Šiandien Gideono gimtadienis, proga, kurią norėjau
švęsti, nes šiandien jis atsirado pasaulyje, o paskui ir mano gyvenime.
Krūptelėjau, kai šiltos, raumeningos rankos apsivijo mano lie­
menį ir priglaudė prie pažįstamo, tvirto kūno.
Gideonas pasidėjo smakrą man ant pakaušio. Apglėbiau jo ran­
kas ir pajutau, kaip nuo gilaus atodūsio išsiplečia ir susitraukia jo
krūtinė.
395
 Susiėmiau tiek, kad-galėčiau prabilti, ir tariau:
- Neįtikėtina, kad senelė leido tau pasprukti.
Jis nusikvatojo.
- Ji sako, kad primenu jai tavo tėtį - na, o ji man primena tave.
Vadinasi, ne veltui buvau pavadinta jos garbei.
- Nes nepaleidžiu tavęs iš savo godžių gniaužtų?
- Nes nors ji mane ir gąsdina, regis, negaliu atsitraukti.
Sujaudinta pasukau galvą ir priglaudžiau skruostą jam prie krūti­
nės, klausiausi stipraus ir tolygaus širdies plakimo.
- Nežinojau, kad atvažiuos tavo brolis ir sesuo.
- Ir aš ne.
- Kaip jautiesi, kad Kristoferis čia?
Pajutau, kaip jis gūžteli.
- Jei nesielgs kaip mulkis, man nemaišo.
- Teisingai, - jei netikėtas brolio pasirodymas nekelia rūpesčių
Gideonui, neturėtų jų kelti ir man.
- Turiu tau kai ką papasakoti, - tarė jis. - Apie Kristoferį. Bet
dabar ne laikas.
Jau žiojausi jam prieštarauti, bet susilaikiau. Gideonas teisus.
Šiandien, apsupti draugų ir šeimos, turėjome atnaujinti savo prie­
saiką. Turėtume švęsti jo gimtadienį ir džiūgauti taip, kad neliktų
vietos sielvartui ir apgailestavimui. Bet vietoj to šią dieną temdo
skausmas, kurį esame priversti slėpti. Tačiau vis vien nėra prasmės
ieškoti daugiau nemalonumų.
- Turiu tau kai ką, - tariau jam.
- Hm... Labai vilioja, angele, bet čia per daug žmonių.
Prireikė akimirkos suvokti, kad jis mane erzina.
- O Dieve. Maniakas.
Kyštelėjau ranką į kišenę ir suėmiau dovaną, saugiai paslėptą
juodame aksominiame maišelyje. Prie jos buvo ir daili dovanų dė­
žutė, bet nusprendžiau jos turinį nešiotis kišenėje, tikėdamasi, kad
pasielgsiu spontaniškai ir atiduosiu ją tinkamu momentu. Nenorėjau
padovanoti jos drauge su kitoms dovanomis.
Pasisukau į jį veidu, išsitraukiau dovaną ir padaviau ją jam abiem
delnais.
- Su gimtadieniu, šaunuoli.
Jo žvilgsnis nuo mano rankų pakilo prie veido. Akys nušvito taip,
kaip nušvinta tik tada, kai ką nors jam dovanoju. Dėl to vis noriu
dovanoti jam daugiau, dovanoti viską. Mano vyras nusipelno būti
laimingas. Mano gyvenimo misija - pasirūpinti, kad toks ir būtų.
Gideonas paėmė maišelį ir atrišo virvutę.
- Tik noriu, kad žinotum, - pradėjau, stengdamasi paslėpti ne­
rimą, - jog siaubingai sunku pirkti dovaną žmogui, kuris turi viską,
net ir gerą gabalą Manhatano salos.
- Nesitikėjau nieko, bet man visada labai patinka tai, ką padova-
noji.
Iškvėpiau.
- Na, gal nenorėsi jo naudoti, nieko tokio. Turiu omenyje, nesi-
jausk įpareigotas...
Į jo delną įkrito platininis kišeninis „Vacheron Constantin“ laik­
rodis, nupoliruotas metalas, pagavęs saulės spindulius, sublizgo. Pri-
kandau apatinę lūpą laukdama, kol jis atidarys jį ir pažvelgs vidun.
Išgraviruotus žodžius Gideonas perskaitė balsu: Tavo visam lai­
kui, Eva.
- Virš įrašo telpa nedidukė nuotrauka. Planavau, kad tai bus aki­
mirka iš priesaikos atnaujinimo ceremonijos, bet... - atsikrenkščiau,
nes jis į mane pažvelgė su tokia meile, kad viskas manyje suplaz­
dėjo. - Jis senovinis, žinau. Tiesiog pamaniau, kadangi vilki lieme­
nes, gal visai naudotum. Nors žinau, kad laikrodį nešioji ant riešo, tai
tikriausiai ne. Bet...
Jis užčiaupė mane bučiniu.
- Branginsiu jį. Ačiū.

397
 - Ak, - apsilaižiau lūpas, ragavau jo skonį. - Džiaugiuosi. Prie jo
yra ir grandinėlė, dėžutėje.
Atsargiai įkišęs laikrodį atgal į maišelį, Gideonas įsidėjo jį į ki­
šenę.
- Ir aš tau kai ką turiu.
- Nieko nedoro, - paerzinau ir aš jį. - Turime žiūrovų.
Gideonas pažvelgė per petį ir pamatė, kiek daug mūsų šeimos na­
rių išėję į verandą. Maisto tiekėjai lauko virtuvę aprūpino gėrimais ir
lengvais užkandžiais, žmonės pamažu ėmė juos ragauti, o orkaitėje
kepė kiauliena troškiniui.
Jis ištiesė kumštį ir atgniaužęs jį parodė man delne gulintį pri­
bloškiantį vestuvinį žiedą. Jį visąjuosė dideli apvalūs deimantai grio­
velyje, spindintys įvairiausiomis spalvomis.
Mano delnas šovė prie burnos, o akys vėl apsiašarojo. Aplink
šoko druskingas vėjas, nešiojo virš bangų nardančių kirų klyksmus.
Ritmiškai krantą skalaujančios bangos glostė mano pėdas ir įkalino
mane šioje akimirkoje.
Drebančiais pirštais siektelėjau žiedo.
Gideonas sugniaužė kumštį ir išsišiepė.
- Dar ne.
- Ką? - stumtelėjau jį į petį. - Neerzink manęs!
- Aha, bet aš visada tesiu žodį, - sumurkė jis.
Deginau jį akimis. Padūkėliška jo šypsena dingo.
Jis palietė pirštais mano skruostą.
- Aš taip didžiuojuosi, būdamas tavo vyras, - rimtai tarė jis. -
Didžiausias mano pasiekimas yra tavo akyse būti vertam šios garbės.
- Ak, Gideonai, - kaip jis mane stulbino. Buvau taip jo apžavėta,
tokia kupina meilės. - Tai man pasisekė.
- Tu pakeitei mano gyvenimą, Eva. Ir pasiekei tai, kas buvo ne­
įmanoma - pakeitei mane. Dabar sau patinku. Niekada nemaniau,
kad taip gali nutikti.

398
 - Tu visada buvai nuostabus, - karštligiškai tariau. - Pamilau tave
vos pamačiusi. O dabar myliu dar labiau.
- Žodžiais neapsakysi, ką tu man reiški, - jis vėl atgniaužė delną. -
Bet tikiuosi, kad ant savo rankos pamačiusi šį žiedą prisiminsi, jog
mano gyvenime švieti ryškiau nei deimantai ir esi nepalyginamai už
juos brangesnė.
Pasistiebiau ir, mėgindama išstovėti šlapiame smėlyje, susiradau
jo lūpas, o kai jis mane pabučiavo, iš džiaugsmo vos neprapliupau
raudoti.
- Tu geriausia, kas man yra nutikę.
Jis šypsodamasis paėmė mano delną ir užmovė žiedą ant piršto
greta nuostabaus „Asscheru deimanto, kurį padovanojo per mu­
dviejų vestuves.
Mudu abu pažadino plojimai ir džiaugsmingi šūksniai. Atsisu­
kome į namą ir pamatėme palei turėklą sustojusias ir mus stebinčias
mudviejų šeimas. Vaikai jau bėgo laiptais žemyn, vydamiesi Lakį, ku­
ris nekantravo pasiekti Gideoną.
Puikiai pažinojau šį jausmą. Visą likusį gyvenimą bėgsiu pas jį.
Giliai atsikvėpiau, išsivalydama sielą, ir leidau bent akimirkai vil­
čiai ir džiaugsmui nustumti šalin kaltę ir gedulą.
- Tobula, - sumurmėjau, bet mano žodžius nusinešė vėjas. Nei
suknelės, nei gėlių, nei oficialumo ar ritualų. Tik mudu su Gideonu,
įsipareigoję vienas kitam, o šalia tie, kurie mus myli.
Gideonas sučiupo mane ir apsuko, ėmiau juoktis iš malonumo.
- Myliu tave! - sušukau, kad išgirstų visas pasaulis.
Vyras nuleido mane ant žemės ir bučiavo tol, kol likau be žado.
Paskui, prispaudęs lūpas prie ausies, sukuždėjo:
- „Crossfire“

399
 16

Buvo sunku stebėti, kaip Eva bando guosti Ričardą Stentoną, iš kurio,
palyginti su vyru, su kuriuo praleidome savaitgalį Vestporte, tebuvo
likęs vien kiautas. Tada jis spinduliavo gyvybingumu ir atrodė daug
jaunesnis, nei iš tiesų buvo. Dabar sėdėjo trapus ir susikūprinęs, pla­
čius pečius svėrė gedulas.
Kiekviena erdvios Stentono apartamentų svetainės kertelė buvo
nuklota baltų gėlių puokštėmis, jų aromato prisigėręs oras apsunko.
Aplink puokštes visur stovėjo Monikos nuotraukos, jose buvo matyti
geriausios Evos motinos ir Stentono gyvenimo akimirkos.
Viktoras su Keriu ir Trėjumi sėdėjo mažesnėje erdvėje, atskirtoje
nuo pagrindinio kambario. Kai atvykome, akimirką Evos tėvas ir
Stentonas stovėjo sustingę ir tik spoksojo vienas į kitą. Įtariau, kad
kiekvienas iš jų nekentė to, kad jiems abiem priklausė dalis Monikos:
Viktorui jos meilė, o Stentonui pati moteris.
Pasigirdo durų skambutis. Žvilgsniu nusekiau Evą ir Martiną,
drauge nuėjusius atidaryti. Stentonas nepakilo iš savo krėslo, buvo
akivaizdu, kad jis visiškai paskendęs savo mintyse. Kai jis atidarė du­
ris mūsų įleisti, pajutau, kaip jam suskaudo, pamačius Evą, jo kūnas
pastebimai krūptelėjo.
Gerai, kad mudu su žmona paskui vykstame tiesiai į oro uostą.
Visą mėnesį būsime toli nuo miesto ir visų dėmesio. Tikėkimės, kad
mums grįžus Stentonas pajėgs pažvelgti į podukrą, taip primenančią
savo motiną - moterį, kurią jis mylėjo.
400
 - Krosai.
Pasukęs galvą pamačiau Bendžaminą Klensį. Kaip ir detektyvės
Greivs, Klensio akyse slypėjo žinojimas, ką padariau, kad Neitanas Bar-
keris daugiau nebekeltų grėsmės mano žmonai. Skirtingai nei Greivs,
Klensis padėjo man viską nuslėpti - jis surežisavo nusikaltimo vietą
taip, kad kaltė kristų negyvam žmogui, gyvybe sumokėjusiam už savo
paties nusikaltimus ir už manuosius sumokėti jau nebegalėsiančiam.
Kilstelėjau antakius, nebyliai klausdamas.
- Man reikia minutėlės, - jis mostelėjo į koridorių už nugaros, nė
nelaukdamas mano sutikimo.
- Vesk.
Nusekiau paskui jį į svetainę, nužvelgiau sienas ramstančias
knygų lentynas. Kambarys kvepėjo oda ir popieriumi, buvo deko­
ruotas vyriškais konjako ir miško žalumo atspalviais. Keturios atski­
ros sėdimosios zonos ir pilnas baras kvietė svečius patogiai įsitaisyti
ir neskubėti.
Klensis uždarė duris ir atsisėdo į vieną iš dviejų krėslų, atsuktų į
židinį. Aš užėmiau kitą.
Jis iš karto prabilo apie reikalus.
- Ponia Stenton paliko kone dvidešimt penkerius metus ranka
rašytus dienoraščius ir kietąjį diską su skaitmeniniais dienoraščio
įrašais. Prašė savo mirties atveju perduoti juos Evai.
Smalsumą pasilaikęs sau, tariau:
- Pasirūpinsiu, kad ji juos gautų.
Benas Klensis palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius. Buvo
stambus vyras, rankos ir šlaunys plačios nuo raumenų. Šviesūs plau­
kai apkirpti trumpai ir kariškai, o akys atrodė tuščios, šaltos ir mir­
tinos kaip baltojo ryklio - išskyrus tada, kai žvelgdavo į Evą: tuomet
jos sušildavo, žvilgsnis panėšėdavo į mylinčio ir labai savininkiško
vyresniojo brolio.
- Jums teks surasti geriausią laiką jiems įteikti, - pareiškė jis. -
Galite nuspręsti niekada jai jų nerodyti.
401
 - Supratau.
Taigi, man reikės juos peržiūrėti. Mintis, kad teks tai daryti, vertė
jaustis nejaukiai.
- Šiaip ar taip, - tęsė Klensis, - dabar jums tenka nauja finansinė
pareiga, kurią turėsite prisiimti Loren labui. Ji nėra tokia jau menka,
bet be problemų su ja susitvarkysite.
Išgirdęs jo ištartą vardą, sustingau, bet jis tęsė toliau, o aš klau­
siausi vis budriau.
Jis linktelėjo ir tarė:
- Po Tramelių mirties ėmėte tirti jos istoriją.
- Bet jūs didžiąją jos dalį paslėpėte, - iki šiol iš viso pokalbio tik
šitai atrodė logiška.
- Ką galėjau. Jos praeityje pasikapsčiau, kai ponas Stentonas jų­
dviejų santykius ėmė vertinti rimtai. Kai prirėmiau prie sienos, ji pa­
pasakojo man tai, ką tuoj papasakosiu jums. Ponas Stentonas apie tai
nieko nežino. Norėčiau, kad taip ir liktų. Jis buvo laimingas. Tai, kas
ji buvo, su juo niekaip nesusiję, tad jam to nereikia žinoti.
Kad ir kas tai bebūtų, Klensis atrodė esąs tuo įsitikinęs. Ar toks
būsiu ir aš, dar pažiūrėsiu.
Klensis akimirką patylėjo.
- Daugiau sužinosite iš dienoraščių. Aš jų neskaičiau, bet Loren
istorija tikrai įdomesnė nei tie sausi faktai, kuriuos tuoj išdėstysiu.
- Supratau. Pasakokit.
- Loren Kitri užaugo mažame miestelyje prie Ostino, Teksase. Jos
šeima buvo neturtinga. Motina ją ir jos dvynę seserį paliko tėvui, ku­
ris dirbo padėjėju vietinėje rančoje. Jis buvo labai užsiėmęs, nelabai
rūpinosi dviejų gražių, užsispyrusių dukterų auginimu, be to, nelabai
ir mokėjo.
Atsilošiau ir, imdamas pavyzdį iš Evos, pasistengiau įsivaizduoti
dvi paaugles Monikas. Mintyse iškilęs vaizdas buvo tiesiog pribloš­
kiantis.

402
 - Nesunku įsivaizduoti, - tęsė jis, - kad jas pastebėjo. Bebaig-
damos mokyklą, jos patraukė grupelės turtingų koledžo studentų iš
Ostino dėmesį. Jie buvo chuliganai, jautęsi, kad gali daryti, ką tik pa­
norėję. Jų vadas buvo Džeksonas Tramelis.
Linktelėjau.
- Ji už jo ištekėjo.
- Tik vėliau, - bereikšmiu balsu tarė jis. - Rinkdamasi vyrus Lo-
ren iš pat pradžių buvo labai nuovoki. Ji troško ištrūkti iš tokio gyve­
nimo, koks buvo jos tėvų, bet tučtuojau suprato, kad Tramelis atneš
vien tik bėdų. Ne kartą jį atstūmė. Jos sesuo, Katerina, nebuvo tokia
gudri. Ji pamanė, kad Tramelis gali būti jos laimingas bilietas.
Sunerimęs atsilošiau.
- Kiek viso to man reikia žinoti?
- Nepaklausiusi Loren patarimo, Katerina išėjo su juo į pasi­
matymą. Ji negrįžo namo nei tą naktį, nei kitą dieną, ir Loren pa­
skambino į policiją. Kateriną savo lauke rado vietinis ūkininkas, nuo
narkotikų ir alkoholio ji buvo kone be sąmonės. Ją buvo žiauriai iš­
žaginę. Nors tai ir nebuvo įrodyta, įtarta, kad dalyvavo daugiau nei
vienas asmuo.
- Jėzau.
- Katerina buvo siaubingos būklės, - tęsė Klensis. - Haliucinoge­
nai jos kūne drauge su fizine grupinio išžaginimo sukelta trauma pa­
darė nepataisomą žalą smegenims. Jai reikėjo nuolatinės priežiūros
neapibrėžtą laikotarpį, o tėvas negalėjo to sau leisti.
Negalėjau nusėdėti vietoje, tad nuėjau prie baro, bet tada suvo­
kiau, kad gerti dabar noriu mažiausiai.
- Loren nuėjo pas Tramelius ir prirėmė juos prie sienos dėl jų sū­
naus ir to, kuo jį įtarė. Jis viską neigė ir niekas negalėjo įrodyti ryšio,
nes tuo metu tiesiog trūko fizinių įkalčių. Bet jis pamatė galimybę ir ja
pasinaudojo. Loren buvo ta, kurios jis iš tiesų norėjo, tad įkalbėjo tėvus
mokėti už Katerinos priežiūrą, o mainais už tai gavo Loren ir jos tylą.

403
 Pasisukau į jį ir įsispoksojau. Pinigai gali paslėpti daugybę nuo­
dėmių. Puikiausias to įrodymas buvo tai, kaip sėkmingai Stentonas
paslėpė Evos praeitį, užrakinęs teismo bylas ir pasirašęs konfiden­
cialumo sutartis. Bet Neitano Barkerio tėvas leido jam sumokėti už
savo nusikaltimus. O Trameliai savo sūnaus nusikaltimus pasistengė
nuslėpti.
Klensis atsitiesė savo krėsle.
- Džeksonas troško sekso. Loren susiderėjo su jo tėvais, kad už­
sitikrintų santuoką, nes manė, kad taip gaus savotišką garantiją, kad
Katerina visada bus prižiūrima.
Persigalvojau dėl gėrimo ir prisipyliau pusę stiklo škotiško viskio.
- Keletą mėnesių padėtis tarp Loren ir Džeksono buvo stabili. Jie
gyveno...
- Stabili? - šiurkštus juokas braižė gerklę. - Ji kone parsidavė vy­
rui, kuris surengė grupinį jos dvynės sesers išžaginimą. Dieve mano...
Išmaukiau gėrimą.
Monika - ar Loren - buvo stipresnė, nei mes manėme. Bet ar
verta Evai apie tai sužinoti, atsižvelgiant į tai, kokia siaubinga yra
likusi istorijos dalis?
- Padėtis buvo stabili, - pakartojo Klensis, - kol ji sutiko Viktorą.
Pagavau jo žvilgsnį. Kai tik atrodo, kad blogiau jau būti nebegali,
ima ir būna.
Jis sukando dantis.
- Ji ėmė lauktis Evos. Kai Džeksonas sužinojo, kad vaikas ne jo,
pamėgino tuo pasirūpinti kumščiais. Nors jie gyveno jo tėvų na­
muose, vyresnieji Trameliai niekada nesikišdavo į jųdviejų barnius.
Loren baiminosi dėl savo vaiko gyvybės.
- Ji jį nušovė, - perbraukiau rankomis plaukus, troškau galėti taip
pat lengvai ištrinti iš vaizduotės tą vaizdą. - Nežinoma mirties prie­
žastis - ji jį nužudė.
Klensis tyliai sėdėjo ir leido man tai suvokti. Ne aš vienas nužu­
džiau, kad apsaugočiau Evą.
404
 Ėmiau žingsniuoti.
- Trameliai padėjo Loren išsisukti. Jie privalėjo. Kodėl?
- Tuo metu, kai buvo su Džeksonu, Loren patyliukais žymėjosi
viską, ką vėliau galėtų panaudoti prieš jį. Trameliams rūpėjo jų - ir
vos tik visuomenei pradėjusios rodytis jų dukters Monikos - repu­
tacija, tad jie tenorėjo, kad Loren ir jos keliamos problemos dingtų.
Loren išėjo kaip stovi, suvokusi, kad ateityje rūpestis dėl Katerinos
krenta tik ant jos pečių.
- Tai viskas buvo veltui, - sumurmėjau. - Ji atsidūrė ten pat, nuo
kur pradėjo.
O tada Klensis viską sudėliojo į vietas:
- Katerina vis dar gyva.
Tai paaiškina Monikos santuokas su turtingais vyrais ir jos rū­
pestį dėl pinigų. Visus tuos metus ji turėjo žinoti, kokia lėkštają laiko
jos pačios dukra, bet su tuo susigyveno, užuot pasakiusi tiesą.
Žinoma, tikėjausi, kad Eva niekada nesužinos, ką padariau Neita-
nui. Bijojau, kad palaikys mane monstru.
Nepaisant savo masės, Klensis staiga pakilo iš vietos.
- Ir, kaip minėjau pradžioje, rūpestis Katerina dabar yra jūsų fi­
nansinė pareiga. Ar papasakosite apie tai Evai, nuspręsite pats.
Stebėjau jį.
- Kodėl man tai patikit?
Jis pasitaisė švarką.
- Mačiau, kaip kritote ant Evos, kai Holas ėmė šaudyti. Šitai ir tai,
kaip susitvarkėte su Barkeriu, man išduoda, kad siekdamas ją apsau­
goti padarytumėte bet ką. Jei manote, kad Evai būtų geriau tai žinoti,
atėjus tinkamam metui papasakosite jai.
Ir atžariai linktelėjęs, išėjo iš kambario.
Aš likau, mėgindamas surankioti pabiras mintis.

- Labas.
Išgirdęs Evos balsą, pasisukau į duris ir stebėjau, kaip ji prieina.
405
 - Ką čia veiki? - paklausė ji, vilkėjo paprastą juodą suknelę ir
atrodė griežtai graži. - Visur tavęs ieškojau. Klensis turėjo man pa­
sakyti, kur tave rasti.
- Norėjau išgerti, - pasakiau jai dalį tiesos.
- Kiek? - žvilgesys jos akyse man išdavė, kad dėl to ji nepyksta. -
Esi čia jau kurį laiką, šaunuoli. Turime nuvežti tėtį į oro uostą.
Išsigandęs dirstelėjau į laikrodį ir supratau, kad paskendęs min­
tyse išbuvau jau kurį laiką. Prireikė pastangų sugrįžti atgal į dabartį
ir liautis galvoti apie tragišką Loren gyvenimą. Praeities nepakeisiu.
Bet jau buvo gana aišku, ką turiu daryti. Pasirūpinsiu jos sesers
gerove. Jos mylima dukterimi. Šitaip pagerbsiu moterį, kuri dėjosi
esanti Monika. O vieną dieną, jei tai man atrodys teisinga, su ta mo­
terimi supažindinsiu Evą.
- Myliu tave, - tariau savo žmonai ir paėmiau ją už rankos.
- Tau viskas gerai? - paklausė ji, puikiai perprasdama mano nuo­
taikas.
- Taip, - paliečiau jos skruostą ir ji švelniai šyptelėjo. - Eime.

406
 EPILOGAS

- Na ir keistą viešbutį pasirinkote medaus mėnesiui.

Pasukusi galvą, ant gretimo šezlongo pamatau išsitiesusią mamą.
Ji vilki violetinį bikinį, oda švelniai įdegusi ir stangri, nagai nulakuoti
elegantiška kūno spalva.
Pajuntu užplūstant laimę. Taip džiaugiuosi vėlją pamačiusi.
- Tai mūsą pokštas, - paaiškinu nužvelgdama Ramųjį vandenyną,
blizgantį už smaragdinės miško juostos priešais. - Pasakiau Gideonui,
kad turiufantazijų apie Tarzaną, tadjis surado mums prašmatnų na­
melį medyje.
Pamačiusi viešbučio apartamentus, pakibusius aukštai virš žemės
seno banjano vainike, buvau sužavėta. Nuo verandos atsiverianti pa­
norama neįtikėtinai graži, kaskart išėję iš savo lapais apsupto buduaro
mudu su Gidednu labai tuo mėgaujamės.
- Tai tu Džeinė... - motina papurto galvą. - Nė nekomentuosiu.
Išsišiepiu patenkinta, kad retkarčiais vis dar galiu atimti jai žadą.
Ji atsidūsta, atlošia galvą ir užsimerkusi deginasi.
- Džiaugiuosi, kad tavo tėvas nusprendė persikelti į Niujorką. Man
daug ramiau žinant, kad bus su tavimi.
- Taip, na... Imu priprasti prie šios minties.
Kur kas sunkiau susitaikyti sm tuo, kad mano mama buvo visiškai
kitas žmogus nei tas, kuriuo ją laikiau. Svarstau, ar verta apie tai už­
siminti. Nenoriu aptemdyti džiaugsmo, kad vėl galiu leisti laiką su ja.

407
Bet jos dienoraščio įrašai'buvo parašyti kaip laiškai man ir aš, pati to
nenorėdama, jaučiu poreikį atsakyti.
- Skaičiau tavo dienoraščius, - tariu.
- Žinau.
Jos atsakymas kasdieniškas, jaučiu pyktį irfrustraciją, bet nustu­
miu visa tai šalin.
- Kodėl anksčiau nieko nepasakojai man apie savo praeitį?
- Norėjau, - ji pasuka į mane galvą. - Kai buvai maža, ketinau
vieną dieną pasakyti. Tada visa tai, kas nutiko su Neitanu. Turėjai
pirma nuo to atsigauti. Ir susipažinai su Gideonu. Visada maniau, kad
dar spėsiu.
Žinau, kad tai nėra gryna tiesa. Gyvenimas tęsiasi. Kažkas visada
taps dingstimi palaukti dar truputį. Mano mama laukė ne to meto,
kai aš galėsiu priimti viską, ką ji padarė dėl savo sesers, o to, kada tai
priimti pajėgs ji pati.
Tik stipri moteris galėjo priimti sprendimus ir pasielgti taip kaipji.
Buvo gera tai apie ją žinoti, bet dar geriau suprasti jos trapumo prie­
žastį. Mano motiną kankino tokia kryptimi pakrypęs jos gyvenimas.
Džeksono nužudymas ją persekiojo, nes ji taip beviltiškai jo nekentė
ir; nors baisėjosi pačia žmogžudyste, ją įvykdžiusi pajuto džiaugsmą.
Išsiskyrimas su mano tėčiu atėmė išjos gyvybiškai svarbią jos dalį,
kaip ir gyvenimas apsimetinėjant, kad Katerina neegzistuoja. Mano
motina buvo atskirta nuo dviejų savo širdies dalelių, bet ji įstengė gy­
venti toliau. Dabar supratau tą perdėtą manęs saugojimą -ji negalėjo
įsivaizduoti, kaip išgyventų, netekusi ir manęs.
- Gideonas sako, kad grįžę eisime aplankyti Kateriuos, - tariu
jai. - Svarstome perkelti ją arčiau, kad ji galėtų būti mūsų gyvenimo
dalis. - Ruošiuosi tam, nes žinau, kad mano teta yra motinos dvynė.
Mama liūdnai man nusišypso.
- Ji apsidžiaugs tave pamačiusi. Daugybę metų apie tave girdėjo.
- Tikrai? - iš dienoraščių žinau, kad mamai retai pavykdavo gy­
vai pasimatyti su Katerina, nes mamos vyrai toli mielosios žmonos
408
nepaleisdavo, jai teko pasitenkinti paštu siunčiamais laiškais ir atviru­
tėmis, nes elektroniniai laiškai ir skambučiai palieka pėdsaką.
- Žinoma. Negalėjau nesigirti. Taip tavimi didžiuojuosi.
Mano akys prisipildo ašarų.
Ji krypteli veidą į saulę.
- Taip ilgai pykau dėl tos žalos, kurią patyrė Kete. Niekada nebe-
atgavau sesers, kurią pažinojau. Bet tada supratau, kad jos smegenys
apsaugojoją nuo tos pragaro nakties. Jijos neprisimena. O kadangi vi­
sosjos mintys dabar tokios paprastos>ji gali it vaikas viskuo džiaugtis.
- Mes ja pasirūpinsime, - pažadėjau.
Mama ištiesia ranką, paimu ją.
- Ar nameliuose medyje būna šampano? - paklausia ji.
Nusijuokiu ir spusteliu jos pirštus.
- Žinoma.

Pabundu lėtai, iš miego gelmės pamažu pereinu į budrumą. Pro lovą

supantį tinklelį nuo uodų sklinda taškuota saulės šviesa. Pasirąžau,
ištiesusi ranką paieškau savo vyro, bet jo nėra greta.
Gideoną randu kalbantį telefonu grubiai suręstoje nišoje, kurią
pavertė savo darbo kabinetu. Akimirką tiesiog žiūriu į jį. Susivėlęs
ir nesiskutęs, jis toks seksualus, kad vos gebu ištverti. O su prie kojų
išsidrėbusiu Lakiu jis atrodo dar saldesnis.
Gideonas vilkėjo tik šortus, užtrauktuką buvo užsisegęs, bet sagą
palikęs prasegtą, tad mačiau, kad po jais nieko nevilki. Per mūsų me­
daus mėnesį daugiau jis ir neapsirengdavo. Kai kuriomis dienomis jo
kūną dengdavo tik prakaitas, o tai atrodė ir kvepėjo taip karštai, jog
pasirūpindavau, kad jo nepritrūktų.
Na, o aš nustebau pamačiusi, kad mano susikrauti daiktai buvo
pakeisti: pridėta daugybė aptemptų suknelių be petnešų, pastebimai
trūko apatinių. Bet kurią akimirką būdavau palenkta, mano sijonas
užverstas, ir į mane tuoj įsiskverbdavo kuri nors mano vyro kūno
dalis. Medaus mėnuo tęsėsi jau dvi savaites ir per tą laiką Gideonas
409
išmokė mano kūną tikėtis jo geismo. Jis sugebėdavo sujaudinti mane
per kelias akimirkas ir beveik taip pat greitai mudu abu patenkinti.
Tai buvo taip saldu, taip nepasotinamai hedonistiška.
Tarp beprotiško, pašėlusio sekso protrūkių laiką leisdavome kal­
bėdamiesi ir planuodami grįžimą į pasaulį. Žiūrėjome filmus ir žai­
dėme kortomis, Gideonas mokė mane gerai žaisti. Kartkartėmis jam
tekdavo dirbti, tada skaitydavau motinos paliktus dienoraščius. Jam
prireikė kelių dienų, kad man apie juos papasakotų, bet tam jis išsi­
rinko tinkamiausią laiką.
Apie juos irgi daug kalbėjomės.
- Šis reikalavimas nepagrįstas, - tarė Gideonas į ragelį, nužiū-
rinėdamas mano trumpą šilkinį chalatą. - Nusileisti galima kitur.
Jiems reikia nurodyti, kur.
Nusiunčiau jam oro bučinį, atatupsta pasitraukiau ir nuėjau į vir­
tuvę.
Ruošdama kavą, žvelgiau į verandą, į miškelį už jos ir vandenyną
dar toliau. Gal šiandien eisime į paplūdimį. Turėjome vietą, kuri
buvo tik mudviejų. Kol kas nenorėjome daugiau nieko kito, tik būti
drauge.
Išgirdus parketu lekiančio Lakio letenėlių krebždėjimą, mano
nugara nuvilnijo virpulys. Jis greičiausiai seka Gideoną, kurį tiesiog
dievino. O ir mano vyras Lakį ne šiaip sau pamėgo. Košmarų pasi­
taikydavo vis rečiau ir rečiau, bet, Gideonui juos sapnuojant, Lakis
tikrai praversdavo.
- Labas rytas, - sumurmėjo vyras ir mane apkabino.
Atsirėmiau į jį.
- Manau, techniškai kalbant, dabar popietė.
- Galime grįžti į lovą ir likti ten iki vakaro, - sumurkė jis, trinda­
masis man į kaklą.
- Negaliu patikėti, kad tau dar nenusibodau.
- Angele, jei tau nuobodu, aš labiau pasistengsiu.

410
 Suvirpėjau nuo mintyse iškilusio vaizdo. Įprastomis dienomis
Gideonas buvo smarkus meilužis. Per mūsų medaus mėnesį - dar
smarkesnis. Galėjau prisiekti, kad jo kūnas buvo dar lieknesnis ir
raumeningesnis nei anksčiau, vien dėl to, kiek daug sportuodavo
mylėdamasis su manimi. Aš savo kūnu tikrai buvau labiau paten­
kinta nei metų metus iki šiol.
- Kas skambino? - paklausiau.
Jis giliai įkvėpė.
- Mano brolis.
- Tikrai? Argi tai ne trečias kartas per pastarąsias kelias savaites?
- Nepavydėk. Tu kur kas seksualesnė nei jis.
Kumštelėjau jį alkūne.
Gideonas papasakojo man apie Hju bylas ir tai, kad Krisas pasi­
kalbėjo su Kristoferiu. Ką jis pasakė, mes nežinojome. Kažkas asme­
niško tarp tėvo ir sūnaus. Bet, kad ir kas tai bebūtų, Kristoferis at­
siuntė Gideonui du elektroninius laiškus - dabar jau tris, - kuriuose
klausė jo patarimo.
- Ar visada nori kalbėti tik apie darbą?
- Taip, bet jo klausimai... Atsakymus į juos jis ir taip žino.
- Kas nors asmeniško?
Krisas patikino Gideoną, kad nieko apie smurtą prieš jį broliui
pasakyta nebuvo, ir mano vyras nebuvo linkęs to keisti. Kristoferis
metams bėgant pridarė daug žalos ir be jo atsiprašymo Gideonas ti­
krai neketina jam atleisti.
Jis gūžtelėjo.
- Ar mums smagu... Koks oras... Tokie dalykai.
- Na, tikriausiai bando megzti ryšį taip, kaip moka, - numojau į
tai ranka. - Nori eiti į paplūdimį?
- Galėtume...
Pasisukau jo glėbyje ir pakėliau akis.
- Galvoji apie ką nors kita?

411
 - Norėčiau pasitarti su tavimi dėl kelių dalykų, prieš baigdamas
dienos darbus.
- Gerai. Leisk man pirma susileisti dozę kofeino.
Ruošėme kavą, o aš šypsojausi. Kai sugrįžome į jo kabinetą, Gide-
onas „pabudino" iš miego režimo kompiuterį.
Nuotraukos ekrane aiškinti nereikėjo. Prisitraukiau kėdę ir atsi­
sėdau.
- Dar daugiau „GenTen“ kūrybinių pasiūlymų?
Jau buvau mačiusi tuzinus reklamos konceptų. Kai kurios žinutės
buvo gudrios, kitos per gudrios, o kai kurios tiesiog nuobodžios.
- Paskutiniai pataisymai, - paaiškino jis, viena ranka atsirėmė į
kėdės atkaltę, kita į stalą, taip apsupdamas mane šilta oda ir gardžiu
vyrišku kvapu. - Ir šiek tiek naujų krypčių.
Peržiūrėjau pasiūlymus, daugumai jų pritariau, bet vienas pri­
vertė papurtyti galvą.
- Šitas tikrai ne.
- Ir man jis nepatinka, - sutiko Gideonas. - Bet kodėl netinka
tau?
- Manau, jis perduoda klaidingą žinutę. Na, žinai, kad pervargusi
žmona, motina ar verslininkė pailsėti gali tik nukreipusi savo šeimos
dėmesį su „GenTen", - pažvelgiau į jį. - Moterims nesunku vaidinti
visus tuos vaidmenis. Geriau parodykime ją pačią žaidžiant su šeima
ar mėgaujantis „GenTen".
Jis linktelėjo.
- Sakiau, kad daugiau nebeklausiu, bet kadangi kalbame apie
viską turinčias moteris... Ar vis dar nesigaili, išėjusi iš darbo?
- Ne, - atsakiau nedelsdama. - Vis dar noriu dirbti, - paaiški­
nau, - o pagalba tada, kai tau jos nė nereikia, ilgai manęs netenkins.
Bet surasime man tinkamą vietą.
Jis gudriai šyptelėjo.
- Aš iš tiesų vertinu tavo nuomonę, kitaip jos neklausčiau.
- Juk žinai, ką turiu omenyje.
412
 - Žinau, - jis pajudino pelę ir, spustelėjęs mygtuką, įjungė pre­
zentaciją. - Štai keli šiuo metu svarbiausi projektai. Jei turėsi laiko,
peržiūrėk juos ir pasakyk, kurie tave domina labiausiai.
- Jie visi domina tave, taip?
- Žinoma.
- Gerai.
Sudarysiu kelis sąrašus, surikiuosiu juos pagal įdomumą, žinias ir
įgūdžius. Tada pateiksiu nuorodas. O svarbiausia, aptarsiu viską su
Gideonu. Tai dirbant su juo man patiko labiausiai - tyrinėti tą aštrų
it peilio geležtė jo protą.
- Nenoriu tavęs pririšti, - tyliai tarė jis, palietė mano petį ir per­
braukė per ranką. - Noriu, kad skristum.
- Žinau, mažuti, - pačiupau mane glostančią ranką ir pabučiavau
ją. Nė dangus ne riba, kai turi šitaip tave mylintį vyrą.

Saulė paniro už horizonto ir padegė vandenyną.

Gideonas pripildė mūsų taures šampano, jachta švelniai sūpavosi
ant bangų ir lašelis auksinio skysčio ištiško per viršų.
- Kaip malonu, - tarė jis ir apdovanojo mane lėta, nerūpestinga
šypsena.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka.
Buvo nuostabu matyti jį tokį laimingą ir atsipalaidavusį. Gideoną
Krosą visada laikiau audra. Su žaibais ir griaustiniu, tokia nirtulingai
gražia jėga, pavojinga ir traukiančia. Nesuvaldoma kaip tornadas.
Dabar pavadinčiau jį ramybe po audros - dar stipresnė gamtos
galia. Dabar mudu abu buvome... susikaupę. Pasitikintys ir įsiparei­
goję, Turėjome vienas kitą, todėl galėjome pasiekti bet ką.
Dėl to ir sugalvojau pasimėgauti vakarienės kruizu.
- Eikš, angele, - jis atsistojo ir ištiesė man ranką.
Nuo žvakių šviesa apšviesto vakarienės stalo savo šampano taures
nusinešėme prie prabangaus, dviem skirto šezlongo. Įsitaisėme jame,
susipynę vienas su kitu.
413
 Jis glostė mano nugarą.
- Galvoju apie žydrą dangų ir palankų vėją.
Nusišypsojau.
Mudviejų mintys taip dažnai keliavo panašiais takais.
Ištiesiau ranką, suėmiau jo sprandą ir pirštais perbraukiau
šiurkštų jo plaukų šilką.
- Mudu pamažu įsivažiuojame.
Gideonas nuleido galvą ir pabučiavo mane, jo lūpos judėjo švel­
niai, liežuvis tingiai laižė, tikindamas mane, kad mūsų ryšys kasdien
vis stiprėja. Praeities vaiduokliai dabar atrodė kaip blankūs, pamažu
tirpstantys šešėliai, mums dar nė neatnaujinus savo priesaikos.
Vieną dieną jie dings amžiams. O iki tol turime vienas kitą. Dau­
giau mums nieko nereikia.

414
 Sylvia Day
Paskęsk manyje
Iš anglų kalbos vertė
Inga Stančikaitė
Redagavo
Laura Patiomkinaitė-Čeikė
Maketavo
Eglė Jurkūnaitė
Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis
Tiražas 4 000 egz.
Išleido UAB „Baltų lankų“ leidyba
A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt
Spausdino spaustuvė
PNB Print Ltd
 SPALVINGI PERSONAŽAI. PRABANGI
APLINKA. NEPAKARTOJAMAS SEKSAS IR
AISTRINGA SANTUOKA SUTEIKS TIKRĄ
MALONUMĄ SKAITANT PASKUTINĘ ŠIOS
MEILĖS ISTORIJOS DALJ.