Versta iš:

Santa Montefiore
LAST VOYAGE OF THE VALENTINA
Simon & Schuster, New York, 2006

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba
autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus
įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai
atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio
kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be
autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1116-1

Copyright © 2005 by Santa Montefiore

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Francesco
Riccardo Iacomino / „Shutterstock.com“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Judita
Vabalienė, 2012
© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė

Redaktorė Rūta Pučinskaitė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkė Vita Andriušytė
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Skiriu savo tetai Naomi Dawson
 Įžanga
Italija, 1945-ieji

Kai jie pasiekė rūmus, buvo beveik

sutemę. Žalsvai mėlyno dangaus
pakraštyje tik virš išsirikiavusių medžių,
kur nusileido saulė, driekėsi švelniai
oranžinė juosta. Neįveikiamos
akmeninės sienos kilo aukštai iki pat
pilies bokštų, o pačiame viršuje ant
stiebo kadaravo suplyšusi vėliava.
Kadaise, pučiama palankesnių likimo
vėjų, ji energingai plevėsavo ir buvo
matoma iš toli. Dabar šios gebenių
apraizgytos sienos atrodė tarsi
nuodijama nusenusi princesė, kurios
gyvybė kartkartėmis prasiveržia
gurguliavimu iš pilvo. Šlovingų dienų
prisiminimai, kuriuos kadaise saugojo
mūrai, negrįžtamai išgaravo, dabar
pūvančios pakampės ir trūnijantys
sulaukėję sodai skleidė vien smarvę.
Tvyrojo nepakenčiamas dvokas. Vėjas
ten neprasigaudavo, tarsi žiema,
įsikibusi lediniais pirštais, priešintųsi
pavasario šauksmui. Arba žiema
užsibuvo tik tuose vieninteliuose
namuose, o lediniai pirštai priklausė
mirčiai, kuri dabar atėjo išsivesti.
Jie nekalbėjo. Žinojo, ką turi daryti.
Susaistyti pykčio, skausmo ir didelio
gailesčio buvo prisiekę atkeršyti.
Užpakalinėje rūmų dalyje pro langą
sklido gelsva šviesa, tačiau įsibrovusio
miško tankumynas, peraugę krūmai ir
krūmokšniai prie lango prieiti neleido.
Teko rizikuoti ir įeiti pro priekinę pusę.
Vyravo tyla, tik vėjas šiureno medžių
lapus. Net svirpliai nedrįso drumsti
priešiškos aplinkos ir čirpė kalvos
papėdėje, kur buvo šilta.
Abu žudikai buvo pratę sėlinti. Jiems
teko dalyvauti kare. Dabar vėl
susivienijo prieš visiškai kitokį blogį,
palietusį juos asmeniškai, sveiku protu
nepaaiškinamą blogį, kurį jie atėjo
pašalinti.
Be jokio garso įlipo pro
nerūpestingai paliktą pravirą langą.
Slinko nuo šešėlio prie šešėlio. Tyliai
lyg katės. Tamsūs drabužiai susiliejo su
naktimi. Priėję kambarį, kur pro durų
apačią skverbėsi šviesa, sustojo ir
žiūrėjo vienas į kitą. Jų akys spindėjo
kaip stikliniai rutuliukai; jose švietė
ryžtas. Jokios baimės, tik laukimas
neišvengiamo žiaurumo.
Kai atsidarė durys, jų auka pakėlė
akis ir nusišypsojo. Žinojo, kodėl jie
atėjo. Jų tikėjosi. Buvo pasirengęs ir
nebijojo mirti. Pamatys, kad jį nužudę
nenumalšins skausmo. Aišku, jie to
nesupranta, kitaip nebūtų atėję. Norėjo
pasiūlyti jiems išgerti. Norėjo ta
akimirka pasimėgauti. Ją pratęsti. Tačiau
jie troško viską užbaigti ir nešdintis. Jo
draugiškumas kėlė šleikštulį – šypsosi
kaip senas draugas. Knietėjo tą šypseną
nurėžti nuo veido peiliu. Jis pajuto juos
supykdęs ir dar labiau išsišiepė.
Šypsosis net mirdamas. Jie niekada
neatsikratys nei jo, nei to, ką jis padarė.
Ką iš jų atėmė, niekada negrąžins. Jų
netektis jam reiškė laimėjimą, o galutinė
pergalė bus juos graužianti kaltė.
Auksinėje lempos šviesoje sužibo
peilio ašmenys. Jie norėjo, kad jis tai
matytų. Norėjo, kad lauktų ir bijotų, bet
jis nebijojo. Jis mirs džiaugsmingai, su
mielu noru. Mėgausis savo skausmu,
kaip mėgavosi jų patirtu skausmu. Jie
pažvelgė į vienas kitą, linktelėjo. Jis
užsimerkė ir pakėlė smakrą,
apnuogindamas baltą kaklą kaip nekaltas
avinėlis.
– Žudykit, bet nepamirškit, kad aš jus
nužudžiau pirmas, – piktdžiugiavo jis
triumfuojančiu balsu.
Kai ašmenys perpjovė gerklę,
pasipylusi kraujo srovė aptaškė grindis
ir sienas, nudažydama jas sodria tamsiai
raudona spalva. Jis sukniubo.
Žmogus su peiliu atsitraukė, o kitas
paspyrė negyvėlio kūną. Šis gulėjo
aukštielninkas, o kakle žiojėjo bjaurus,
gilus pjūvis. Jis tebesišypsojo.
Šypsojosi net numiręs.
– Gana! – sušuko žmogus su peiliu,
pasisukęs eiti. – Atlikome ką reikėjo.
Tai buvo garbės reikalas.
– Man tai buvo daugiau negu garbės
reikalas.
Pirmasis portretas
 1
Londonas, 1971-ieji

– Ji vėl džiaugiasi to jaunuolio

dėmesiu, – pareiškė Vivė, stovėdama ant
denio. Nors buvo malonus pavasario
vakaras, ji apsisiautė pečius kutuotu
šaliku. Giliai įtraukė cigaretės dūmo.
 – Vėl šnipinėji, brangioji, – ironiškai
nusišypsojo Ficas.
– Sunku nepastebėti, kiek ateina ir
išeina tos mergužėlės meilužių. – Vivė
primerkė pridengtas akis ir išplėstomis
šnervėmis įkvėpė.
– Visi sakytų, kad tu pavydi, –
nusiviepė Ficas gurkšteldamas pigaus
prancūziško vyno. Per daugelį metų, kai
jis dirba Vivės agentu ir yra jos draugas,
ji nė kartelio nėra nusipirkusi butelio
gero vyno.
– Aš rašytoja. Man reikia domėtis
žmonėmis. Alba žavi. Baisi savanaudė,
bet nė vienas negali atsispirti jos
patrauklumui. Visokią kandį traukia
ugnis. Nors, kalbant apie mane, esu visai
ne kandis, o veikiau dailiai pasipuošęs
drugelis. – Ji perėjo į kitą denio pusę ir
atsisėdusi ant kėdės apkabino save
plačiomis mėlynos ir rožinės spalvos
durtinio rankovėmis tarsi šilkiniais
sparnais. – Ir vis dėlto man jos
gyvenimas patinka. Vieną dieną pravers
mano knygai, kai nebedraugausime.
Manau, kad Alba tokia: pasidžiaugia
žmogumi, paskui eina toliau. Mūsų
atveju aš nueisiu pirma. Iki to laiko jos
gyvenimo dramos manęs nebedomins, be
to, man nusibos ir Temzė. Nuo drėgmės
skaudės senus kaulus, valties
girgždėjimas ir bumbsėjimai trukdys
miegoti. Tada nusipirksiu Prancūzijoje
nedidelę pilį ir pasitrauksiu visuomenei
iš akiračio; nusibos ir šlovė. – Ji
sukando žandus ir šyptelėjo Ficui. Bet
Ficas nebesiklausė, nors tai įėjo į jo
pareigas.
– Manai, jie jai moka? – paklausė jis
atsiremdamas į turėklus ir žvelgdamas į
purviną Temzės vandenį. Šalia ant
patiesaliuko miegojo Sprautas, jo senas
spanielių veislės šuo.
– Ką tu! – pasipiktino ji. – Valtis
priklauso jos tėvui. Jai tikrai nereikia
sukrapštyti dvylikos svarų per savaitę už
nuomą.
– Vadinasi, ji tiesiog laisvų pažiūrų.
 – Kaip ir visi jos kartos. Dabar tai
madinga. Man neįdomu. Aš, Ficrojau,
gimiau per anksti. Turėjau meilužių,
rūkiau kanapes, kai tokios Albos dar
neturėjo žalio supratimo, kas tai yra.
Dabar renkuosi paprastas cigaretes
„Silva Thin“ ir celibatą. Man
penkiasdešimt, per sena, kad vergaučiau
madai. Viskas taip tuščia ir vaikiška.
Geriau susitelksiu į didesnes vertybes.
Tu geru dešimtmečiu už mane jaunesnis,
Ficrojau, bet matau, kad mados
pabodusios ir tau.
– Manau, kad Alba man nepabostų.
– Bet ilgainiui tu, brangusis, jai
pabostum. Manaisi esąs žavingas
Lotarijas, moterų suvedžiotojas, bet ir
Alba ne pėsčia. Ne tokia, kaip kitos
merginos. Nesakau, kad bus sunku
pasiguldyti ją į lovą, bet išlaikyti – visai
kas kita. Ji mėgsta įvairovę. Meilužiai
jai neilgam. Mačiau, kaip ateina ir kaip
išeina. Visada tas pats: šuoliais pakyla
trapu, paskui, kai viskas baigta, kiūtina
žemyn kaip primušti šunyčiai. Ji
sudorotų tave pietums, paskui išspjautų
kaip vištos kauliuką, tai bent būtų
smūgis, ar ne, branguti? Lažinuosi, tau
neteko to patirti. Tai vadinama karma.
Lazda turi du galus. Mokėk už
sudaužytas širdis. Šiaip ar taip, tokio
amžiaus turėtum dairytis trečios žmonos,
o ne laikino jaudulio. Laikas surimtėti.
Paskirk širdį vienai moteriai ir
nesiblaškyk. Ji karšta, nes pusiau italė.
– Ak, štai kodėl tamsiaplaukė ir
medaus spalvos oda.
Vivė klausiamai pažvelgė į jį, o jos
siauros lūpos, ištemptos į šypsenėlę, dar
susiaurėjo.
– Bet labai šviesios akys, keista… –
Jis atsiduso nebejusdamas pigaus vyno
skonio.
– Jos motina buvo italė. Mirė Albai
tik gimus. Autoavarijoje. Turi bjaurią
pamotę ir nuobodą tėvą. Karinis jūrų
laivynas, pats supranti. Tebetarnauja,
sena griuvena. Įtariu, kad nuo karo laikų
vis tos pačios pareigos prie pulto. Kas
rytą važinėja iš toliausiai į darbą,
baisiai nuobodus. Kapitonas Tomas
Arbaklas, ir būtinai Tomas, ne Tomis.
Ne taip, kaip tu – dažniau Ficas, o ne
Ficrojus, nors man Ficrojus labiau prie
širdies, aš ir toliau taip tave vadinsiu.
Nieko keisto, kad Alba maištinga.
– Gal jos tėvas ir nuoboda, bet
turtinga nuoboda. – Ficas akimis
perbėgo šviesų laivą-namelį, kurį
švelniai siūbavo potvynis. Arba
besimylinti Alba. Nuo tos minties jam iš
pavydo nudiegė pilvą.
– Pinigai neatneša laimės. Turėtum
žinoti, Ficrojau.
 Ficas kurį laiką spoksojo į taurę
mąstydamas apie savo likimą, kuris jam
lėmė godžias žmonas ir brangiai
kainuojančias skyrybas.
– Ar ji gyvena viena?
– Anksčiau gyveno su viena iš
įseserių, bet nieko iš to neišėjo.
Įsivaizduoju, kad su tokia mergina
gyventi nelengva. Dieve jai padėk. Tavo,
Ficrojau, bėda, kad per lengvai įsimyli.
Jei sugebėtum valdyti širdies reikalus,
gyventum kur kas paprasčiau. Galėtum
su ja permiegoti ir išmesti iš galvos. O,
man laikas! Jūs vėluojate! – sušuko ji,
kai jos sūnėnas Vilfridas, tempdamas
savo draugę Džordžiją, su didžiausiais
atsiprašymais skubiai nusileido
pontoniniu tiltu. Kai jie vėluodavo lošti
bridžą, Vivė galėdavo įsiusti.

Gyvenamasis laivas „Valentina“ buvo

nepanašus į kitus Čeinio alėjoje. Dailiai
išlenktas, pakeltas pirmagalys atrodė
koketiškai, tarsi gudriai šypsotųsi. Pats
namelis buvo nudažytas mėlynai ir
baltai, su apskritais langais, balkonu,
kuriame pavasarį stovėdavo gėlėmis
apsipylę vazonai, o žiemos mėnesiais
pro plyšius ištekėdavo lietaus vanduo.
Kaip žmogaus veidas išduoda jo
gyvenimo kelią, taip ekscentriškas stogo
nuolydis ir žavus lyg valdinga nosis jo
priekio nuožulnumas bylojo, kad laivas
tikriausiai gyveno ne vieną gyvenimą.
Todėl svarbiausias „Valentinos“ bruožas
buvo jo paslaptingumas. Kaip didi
dama, kurios niekada nepamatysi
nepasidažiusios, „Valentina“ nenorėjo
atskleisti, kas slypi po jos dažais. Tačiau
šeimininkė laivą mylėjo ne dėl jo
neįprastos išvaizdos ar žavesio ir ne dėl
išskirtinumo. Alba Arbakl mylėjo savo
laivą visai dėl kitos priežasties.

– Dieve, Alba, tu tokia graži! –

atsiduso Rupertas, veidu įsikniaubdamas
į jos švelniai pakvepintą kaklą. – Skani
kaip cukruoti migdolai. – Alba sukikeno
manydama, kad tai – nesąmonė, tačiau
negalėjo atsispirti maloniam jo dygios
barzdos šerių kutenimui, o jo ranka jau
slinko nuo mėlynos zomšos aulinukų
aukštyn po „Mary Quant“ firmos sijonu.
Raitydamasi iš malonumo pakėlė
smakrą.
– Nekalbėk, kvaileli. Pabučiuok.
Tai jis ir padarė stengdamasis jai
patikti. Tai, kad jo glėbyje ji atgijo po
niūrios vakarienės Čelsyje, teikė jam
drąsos. Jis spaudė lūpas prie lūpų
žinodamas, kad kol žais su jos liežuviu,
ji negalės jo užgaulioti. Alba mokėjo
sakyti skaudžiausius dalykus su
maloniausia, kerinčia šypsena. Ir vis
dėlto jos šviesiai pilkos akys, lyg
viržiais apaugusi dykynė ūkanotą žiemos
rytą, kėlė keistą gailestį, vyrą
nuginkluodavo. Traukė. Žadino troškimą
ją globoti, ginti. Mylėti ją buvo lengva,
išlaikyti – vargiai įmanoma. Tačiau, kaip
ir kiti „Valentinos“ denį minantys
pretendentai, jis negalėjo nepamėginti.
Alba atsimerkė, kai jis, atsegiojęs
palaidinukę, apžiojo jos spenelį. Ji
žvelgė pro stoglangį į lengvus rausvus
debesėlius ir sužibusią pirmąją
žvaigždę. Pakerėta gęstančios dienos
netikėto grožio, akimirką užsimiršo, ir
jos sielą tuojau apėmė liūdesys.
Užplūdęs jos esybę, pripildė tas šviesias
akis deginančių ašarų. Ją graužė
skausminga vienatvė ir, regis, niekas nuo
jos negelbėjo. Pasibaisėjusi, kad tokia
silpnumo valandėlė užėjo ne laiku, ji
kojomis apkabino meilužį ir persivertė
taip, kad atsidūrė ant viršaus, bučiavo,
kandžiojo ir draskė jį it laukinė katė.
Rupertas buvo priblokštas, bet
įsiaistrinęs dar daugiau nei visada. Jis
skubiai perbraukė rankomis per jos
nuogas šlaunis ir sužinojo, kad ji be
kelnaičių. Jos sėdmenys gulėjo ramiai
atkišti jo nekantrių pirštų glamonėms.
Paskui jis įsiskverbė į ją, o ji ant jo
energingai jojo, atsiduodama tik
malonumui, tarsi vyras, kuris tą
malonumą teikia, jai visai nerūpėtų.
Rupertas žiūrėjo į ją su baiminga
pagarba, trokšdamas bučiuoti jos truputį
praviras, nubrozdintas lūpas. Ji atrodė
pašėlusi, tačiau, kad ir kokia nevaržoma,
buvo pažeidžiama ir tai skatino jį siekti
artimumo.
Netrukus Ruperto mintis atitraukė jų
mylėjimasis. Jis užsimerkė ir pakluso
geismui, blaiviai mąstyti apie jos veidą
nebegalėjo. Jie vartėsi ir raičiojosi po
krūvą nusivilktų, išmėtytų ant lovos
drabužių, kol galiausiai garsiai
plumptelėjo ant grindų, uždusę,
juokdamiesi. Ji spindinčiomis akimis
pažvelgė į jo nustebusį veidą ir
prunkštelėjo:
– Ko tu tikėjaisi? Mergelės Marijos?
– Buvo nuostabu. Tu – angelas, –
atsiduso jis bučiuodamas jai kaktą. Ji
pakėlė antakius ir nusijuokė.
– Įsitikinau, kad tu kvailas, Rupertai.
Dievas mane už blogą elgesį iš dangaus
išmestų.
– Tada man tokio dangaus nereikia.
Staiga jos dėmesį patraukė rudo
popieriaus ritinėlis, išlindęs iš medinių
lovos lentjuosčių plyšio. Negalėdama jo
pasiekti iš ten, kur gulėjo, pastūmė
Rupertą ir nuropojo į kitą pusę. Ištiesė į
palovį ranką.
 – Kas čia dabar? – paklausė jis
mirkčiodamas – po jų sueities dar
neatsitokėjo.
– Nežinau, – atsakė ji. Atsistojusi
čiupo nuo naktinio staliuko pakelį
cigarečių, žiebtuvėlį ir numetė viską
jam. – Būk geras, uždek vieną. – Paskui
atsisėdo ant lovos krašto ir pamažu
išvyniojo ritinėlį.
Rupertas nerūkė. Tiesą sakant,
cigaretėmis bjaurėjosi, tačiau,
nenorėdamas pasirodyti netaktiškas,
padarė ko prašomas ir, klastelėjęs šalia
ant lovos, ėmė lėtai glostyti jai nugarą.
Ji sustingo. Nežiūrėdama į jį tarė:
 – Man patiko su tavim, Rupertai. Bet
dabar noriu būti viena.
– Kas atsitiko? – paklausė jis
nustebęs, kad ji staiga gali tapti tokia
šalta.
– Pasakiau, kad noriu būti viena.
Kurį laiką jis nežinojo, ką atsakyti.
Taip su juo nesielgė jokia moteris.
Jautėsi pažemintas. Supratęs, kad ji
neapsigalvos, nenoromis ėmė rengtis,
griebdamasis ką tik buvusio intymumo.
– Ar dar pasimatysim? – jautė, kad
tai skamba beviltiškai.
Ji suirzusi papurtė galvą.
– Tu eik!
 Jis užsirišo batraiščius. Ji vis tiek į jį
nepažvelgė. Visą dėmesį skyrė tam
ritinėliui. Lyg vyriškis būtų jau išėjęs.
– Na, tai nelydėk, pats išeisiu, –
suburbėjo jis.
Ji pakėlė akis ir pro stiklines duris,
vedančias link viršutinio denio, ilgai
žiūrėjo į rausvą vakaro dangų, pamažu
užleidžiantį vietą nakčiai. Negirdėjo nei
durų trinktelėjimo, nei sunkių Ruperto
žingsnių, kai jis nusiminęs ėjo trapu,
girdėjo tik šnabždantį balsą, kurį manė
pamiršusi.

– Vaje! Kai kas neatrodo labai

laimingas, – burbtelėjo Ficas, kai
Rupertas ėjo Čelsio krantinės link ir už
gatvės lempų pranyko. Jo pastaba
trumpam sukaustė bridžo lošėjus.
Sprautas pastatė ausis, pramerkė akis ir
atsidusęs vėl užsimerkė.
– Na, ji puikiai su jais susitvarko,
brangusis, – pasakė Vivė kišdama už
ausies išlindusią šviesių plaukų sruogą.
– Ji kaip juodoji našlė.
– Maniau, kad jos savo vyrus suryja,
– pasakė Vilfridas.
Ficas, apmąstęs tą nuostabią mintį,
trenkė ant stalo kortą.
– Apie ką mes kalbame? – suraukusi
nosį pasiteiravo Džordžija.
– Apie Vivės kaimynę, – atsakė jis.
 – Kekšę, – sarkastiškai pridūrė
laimėjusi kirtį Vivė, braukdama nuo
stalo kortas į savo pusę.
– Maniau, jūs – draugės.
– Taip ir yra, Ficrojau. Myliu ją su
visais jos trūkumais. Juk kas jų neturi? –
Ji nusišypsojo ir nukratė pelenus į žalio
fluorito indelį.
– Tik tu, Vive. Tu – tobula.
– Ačiū, Ficrojau, – padėkojo ji,
paskui pasisukusi mirktelėjo Džordžijai:
– Aš jam už tai moku.
Ficrojus pažvelgė pro nedidelį
apskritą langą. „Valentinos“ denyje buvo
tylu, ramu. Įsivaizdavo gražiąją Albą,
gulinčią lovoje nuogą, išraudusią,
besišypsančią, su visais jos kūno
kalneliais, linkiais ten, kur reikia, ir
trumpam atitrūko nuo lošimo.
– Ficai, atsibusk! – spragtelėjo
pirštais Vilfridas. – Kurioje tu
planetoje?
Vivė padėjo savo kortas ant stalo ir
atsilošė. Užtraukusi dūmą, garsiai išpūtė.
Žiūrėdama į jį pavargusiomis nuo
gėrimo ir nesaikingo gyvenimo akimis,
paaiškino:
– A, toje liūdnoje planetoje, kur daug
ir kitų kvailų vyrų!

Alba žiūrėjo į portretą, nutapytą pastele

ant rudo popieriaus, ir ją užplūdo
jaudulys. Tarsi žiūrėtų į veidrodį, bet
tokį, kuris ją gražina. Ovalo formos
veidas – kaip jos, ryškūs skruostikauliai,
stiprus, valingas smakras, bet akys į
josios visai nepanašios. Šios buvo
migdolo formos, rusvų samanų spalvos;
juoko ir gilaus, nesuprantamo liūdesio
mišinys. Jų žvilgsnis kaustė, akys žiūrėjo
tiesiai į ją, vėrė kiaurai, ir kai ji judėjo,
ją sekė. Alba ilgai į jas žiūrėjo
paskendusi svajonėse, prisimindama
neišsipildžiusias viltis. Nors lūpose
žaidė vos matoma šypsena, veidas
spinduliavo laime.
Iš ilgesio Albai maudė paširdžius.
Pirmą kartą, kiek save atmena, ji žiūrėjo
į motinos veidą. Paveikslo apačioje
lotyniškai buvo parašyta: Valentina
1943, dum spiro, ti amo. Pasirašė
Tomas Arbaklas. Alba skaitė šiuos
žodžius dešimtis kartų, kol jie susiliejo
su jos ašaromis. Kol kvėpuoju, tave
myliu.

Alba išmoko itališkai vaikystėje.

Nebūdingo geraširdiškumo akimirką
pamotė Buivolė pasiūlė lankyti italų
kalbos pamokas, kad Alba neatitrūktų
nuo savo itališkų šaknų, kurias visais
kitais atvejais ta moteris stengėsi išrauti.
Juk Albos motina buvo tėvo gyvenimo
meilė. Ir kokia didelė! Pamotė savo
santuokoje nuolat jautė Valentinos šešėlį.
Negalėdama ištrinti jos atminimo,
stengėsi kiek įmanydama jį prislopinti.
Valentinos vardas paprasčiausiai
niekada nebuvo minimas. Jie niekada
nebuvo nuvykę į Italiją. Alba nepažinojo
motinos giminių, o tėvas vengė jos
klausimų, todėl ji seniai nustojo
klausinėjusi. Vaikystėje turėjo savo
pasaulėlį, kuriame visaip stengėsi
sulipdyti atskirus faktus. Ji slėpdavosi
tame pasaulėlyje ir rasdavo paguodą
išgalvotuose vaizduose, kaip jos gražioji
motina per karą apsnūdusiame Italijos
pajūrio miestelyje susipažino su tėvu ir
įsimylėjo.
 Tais laikais Tomas Arbaklas buvo
gražus; Alba matė nuotraukose. Su
jūreivio uniforma jis išsiskyrė iš kitų.
Smėlio spalvos plaukai, šviesios akys ir
šelmiška, pasitikinti šypsena, kurią
paskui Buivolė savo sunkiu, valdingu
charakteriu pavertė suirzusio pikčiurnos
grimasa. Graužiama pavydo, kad jis
nusipirko laivą ir pavadino Valentinos
garbei, Buivolė niekada nekėlė kojos ant
denio, niekada nevadino laivo vardu, o
sakydavo „tas laivas“. „Valentina“
vaizduotėje žadino prisiminimus apie
kiparisus, svirplius, alyvmedžių giraites,
citrinas ir tokią didelę meilę, kad jokie
purkštavimai, trypimai kojomis negalėjo
jų sumenkinti.
Tėvo namuose Alba niekada
nesijautė sava. Įseserės išoriškai buvo
panašios į tėvus, o ji – tamsaus gymio ir
atrodė svetimšalė, kaip jos motina.
Įseserės jodinėjo, uogavo, lošė bridžą, o
ji svajojo apie Viduržemio jūros
pakrantes ir alyvmedžių giraites. Jokie
riksmai nepadėjo ištraukti teisybės iš
pamotės ir tėvo, neprivertė nuvežti į
Italiją, kur ji galėtų susipažinti su tikrąja
savo šeima. Todėl ji persikraustė į laivą,
pavadintą šventu jos motinos vardu. Ten
ji jautė Valentinos dvasią, potvynių ir
atoslūgių šnabždesyje girdėjo jos balsą,
jos meilėje rado prieglobstį.
Ji gulėjo lovoje po stoglangiu, pro jį
dabar žibėjo šimtai žvaigždžių ir švietė
nebe saulė, o mėnulis. Rupertas čia tarsi
niekada ir nesilankė. Alba buvo viena su
motina, kuri tyliu balsu kalbėjo iš
portreto, glamonėjo dukrą tomis
švelniomis, liūdnomis akimis. Be
abejonės, šis portretas ištirpdys per
daugelį metų susikaupusius ledus,
atgaivins tėvo atmintį ir jis apie ją
papasakos.
Alba negaišo. Pasirausė
netvarkingose spintelėse sau tinkamų
drabužių, atsargiai įdėjo į rankinę
ritinėlį ir siaurais laipteliais išskubėjo iš
laivo. Prieš žengdama trapu suirzusi
nuvijo dvi ant stogo dūkstančias
voveraites.
Tuo metu Ficas ėjo iš Vivės namų
pralošęs bridžą, kauštelėjęs nuo vyno ir
apstulbo, kad atsitiktinumas suvedė jo ir
Albos kelius. Nepastebėjo, kad ji
verkia, o ši nepastebėjo Sprauto.
– Labas vakaras, – žvaliai
pasisveikino, ryžęsis užkalbinti, kai
jiedu taku pėdino krantinės link. Alba
neatsakė. – Esu Ficrojus Davenportas,
jūsų kaimynės Vivės draugas.
– Štai kaip, – abejingai atsakė
moteris. Ji buvo nudelbusi akis į žemę,
per plaukus jų beveik nesimatė.
Sukryžiavusi rankas, įbedė smakrą sau į
krūtinę.
– Gal jus pavėžėti? Mano
automobilis stovi už kampo.
– Ir mano.
– Suprantu.
Ficą stebino, kad ji nė nepakėlė akių.
Jis buvo pratęs, kad moterys į jį žiūri, ir
laikė save patraukliu, ypač kai šypsosi,
be to, buvo aukštas, o tai irgi
pranašumas; merginoms patinka aukšti
vyrai. Jos nesidomėjimas išmušė jį iš
vėžių. Žiūrėjo į jos ilgas kojas, mėlynos
zomšos aulinukus ir jautė, kaip nerimas
gniaužia gerklę. Jos žavesys visiškai
pakirto pasitikėjimą savimi.
 – Ką tik pralošiau bridžą, – atkakliai
kalbino jis. – Ar žaidžiate bridžą?
– Ne, jei galiu susilaikyti, – atsakė ji.
Jis pasijuto kvailai.
– Protingai darote. Nuobodus
lošimas.
– Kaip ir lošėjai, – atkirto ji, paskui
šyptelėjo, sėdo į dvivietį MGB ir nurūko
keliu.
Ficas liko vienas po gatvės žibintu
krapštydamas pakaušį, nes nežinojo, ar
jam įsižeisti, ar nusijuokti.

Automobilyje viena, kur niekas nemato,

Alba raudojo. Ji mokėjo visus
apkvailinti savo tariama drąsa, bet savęs
neapgausi. Pažįstamas netekties jausmas
dabar sugrįžo, tik šį kartą stipresnis.
Kiparisų ir alyvmedžių giraičių
pasaulėlio nebeužteko. Turėjo teisę
žinoti apie savo motiną. Dabar, kai ji
parodys portretą, Buivolė bus priversta
atsitraukti ir leisti tėvui kalbėti. Kaip tas
portretas ten pateko, ji nežinojo. Galbūt
jis ten įkišo, kad Buivolė nerastų. Dabar
sužinos, nes Alba jai pasakys. Su
malonumu. Ji pakeitė pavarą ir pasuko į
Talgarto kelią.
Buvo vėlus metas. Jie jos nesitiki.
Prireiks geros pusantros valandos, kol
pasieks Hampšyrą, nors keliai tušti.
Nesimato net katės. Įjungė radiją ir
išgirdo Klifą Ričardą dainuojantį: „Tos
naktys be tavęs – ilgiausios“, ir pasipylė
dar daugiau ašarų. Iš tamsos į
automobilio priekines šviesas artėjo
motinos veidas. Ilgaplaukė, švelniomis
rusvų samanų spalvos akimis ji žvelgė į
dukterį su tokia meile ir supratimu,
kokios užtektų išgydyti visą pasaulį.
Alba įsivaizdavo užuodžianti citrinų
kvapą. Neturėjo nė vieno prisiminimo,
neprisiminė motinos kvapo. Tik tai, ką
įsivaizdavo, o kas žino, kiek ten
teisybės.
Nesunku suprasti, kodėl Buivolė
nekentė Valentinos. Margo Arbakl grožiu
nepasižymėjo. Ji buvo stambi moteriškė
tvirtomis kojomis (kurioms labiau tinka
auliniai guminiai batai nei bateliai
smailiu pakulniu), dideliu užpakaliu,
puikiai tinkančiu sėdėti balne, ir
strazdanota angliška oda be jokių
skaistalų, prausiama muilu „Imperial
Leather“. Rengėsi ji baisiai – tvido
sijonais ir plevėsuojančiomis
palaidinėmis. Turėjo didelę krūtinę, o
kadaise buvusio liemens neliko nė
užuominos. Alba stebėjosi, ką joje tėvas
rado. Galbūt pasirinkti žmoną,
Valentinos priešingybę, vertė netekties
skausmas. Tačiau ar nebūtų buvę geriau
gyventi prisiminimais, negu leistis į tokį
apgailėtiną kompromisą?
 O dėl bendrų vaikų, ką gi, jie šiuo
klausimu ilgai negaišo. Alba gimė 1945-
aisiais, tais pačiais, kai mirė jos motina,
o Karolina praėjus vos trejiems metams
– 1948-aisiais. Apmaudu. Tėvui gedėti
beveik nebuvo kada. Ir tikrai trūko laiko
pažinti Valentinos dukrą, kurią turėjo
mylėti labiau už viską pasaulyje, nes ji
buvo gyva prarastos moters dalis. Po
Karolinos gimė Henris, paskui Miranda;
su kiekvieno vaiko gimimu Alba jautėsi
stumiama gilyn į savąjį pušų ir
alyvmedžių giraičių pasaulį, o tėvas
buvo per daug užsiėmęs nauja šeima,
kad pastebėtų jos ašaras. Bet tai buvo ne
jos šeima. Dieve, liūdnai mąstė ji, ar jis
kada nors atsisėdęs pagalvoja, ką man
padarė? Dabar, kai ji turi portretą, jam
tai išklos.
Ji išsuko iš A30 kelio ir pasileido
siauromis, vingiuotomis nuokalnėmis
žemyn. Priekiniai žibintai apšvietė
žiedais apsipylusias gyvatvores ir
išlindusį triušelį, šis spruko atgal į
krūmus. Nuleidusi langą uostė orą it šuo,
mėgavosi maloniais pavasario kvapais –
jie pasklido automobilio salone kartu su
burzgiančio motoro garsais. Įsivaizdavo
tėvą, rūkantį popietinį cigarą ir
teliūskuojantį brendį didžiulėje
pūstašonėje taurėje, kuri jam taip
patinka. Margo postringauja apie naują
įdomų Karolinos darbą šeimos draugui
priklausančioje Meifero meno galerijoje
ir paskutines naujienas iš Sandhersto,
kur dabar Henris. Miranda vis dar
internatinėje mokykloje – visos kalbos
tik apie pažymius ir pataikaujančius
mokytojus. Kaip baisiai neįdomu ir
amžinai tas pats, pagalvojo Alba, viską
žinai iš anksto. Jų gyvenimai rieda
nustatytais bėgiais jau nuo pat gimimo
kaip tobuli traukinukai. „Traukinys
važiavo bėgiais ir švilpė, švilpė…“ –
dainavo pralinksmėjusi Alba,
mąstydama apie savo netradicinį,
nepriklausomą gyvenimą, riedantį pačios
pasirinktu keliu.
 Pagaliau ji pasuko į įvažą, beveik
ketvirtį mylios po aukštais variniais
beržais kylančią į kalniuką. Dešinėje
pusėje laukuose ganėsi du arkliai, jų
akys automobilio šviesoje blykstelėjo it
sidabrinės. Nemalonūs padarai, galvojo
Alba bjaurėdamasi. Keista, kad jiems
nuo Buivolės svorio nesulinksta keliai.
Įdomu, ar ta moteris ir ant jos tėvo joja
kaip ant arklio. Sukikeno nuo tos minties
ir greitai ją nuvijo. Seni žmonės tokių
dalykų nedaro.
Gurgždindami žvyrą automobilio
ratai sustojo priešais namą. Šviesos
svetingai kvietė užeiti, bet Alba žinojo,
kad jos uždegtos ne jai. Galvojo, kad
Margo turi jos nekęsti. Jei ji – nuolatinis
motinos priminimas – čia nesipainiotų,
Valentinos atminimą ištrinti būtų
lengviau. Pastatė automobilį toliau nuo
įspūdingo pastato, kuris kadaise buvo
jos namai. Su aukštais kaminais senų,
visokių oro sąlygų mačiusių plytų ir
titnago rūmas atlaiko audras ir stiprius
vėjus jau daugiau nei tris šimtmečius.
Proprosenelis jį laimėjo prie lošimo
stalo, bet per šią aistrą jau buvo
pralaimėjęs žmoną. Ji greitai tapo
meiluže kažkokio kunigaikščio, ne
mažiau aistringo lošėjo, bet turinčio
storesnę piniginę, leidžiančią jam
mėgautis lošimu. Albai meilužės idėja
visai patiko – jos santuokos supratimą
pamotė subjaurojo visiems laikams.
Ji sėdėjo automobilyje mąstydama
apie paveikslą, o iš tamsos atidūmę trys
maži šunyčiai uostinėjo ratus ir vizgino
trumpomis storomis uodegėlėmis. Kai
pro duris išlindo pamotės veidas, jai
nieko kito neliko, tik išlipti ir su ja
pasisveikinti. Margo atrodė patenkinta ją
matydama, nors šypsena jos akių
neužkliudė.
– Alba, kokia maloni staigmena!
Reikėjo paskambinti, – pasakė
laikydama praviras duris taip, kad
oranžinė šviesa užliejo priebutin
vedančius laiptelius. Alba atliko
pabučiavimo ritualą. Pamotė kvepėjo
talku ir kvepalais „Lily of the Valley“.
Jai ant kaklo kabėjo storas auksinis
medalionas, kuris, nugulęs ant krūtų
kalnelio, kilnojosi. Alba šalin vijo
automobilyje susikurtą vaizdą, kaip
Margo joja ant tėvo, tarsi jis būtų vienas
iš jos arklių.
Ji įėjo į koridorių, sienos buvo
iškaltos medžiu ir nukabinėtos
asketiškais mirusių giminaičių
portretais. Tučtuojau užuodė malonų
tėvo cigaro kvapą ir jos drąsa išblėso.
Jis išėjo iš svetainės su žaliu naminiu
švarku ir šlepetėmis. Tėvo plaukai, nors
praretėję, išlaikė smėlio spalvą, o
sušukuoti nuo kaktos į viršų paryškino
šviesias akis, kurios ją nuolat
vertindavo. Akimirką Alba sugebėjo
nepastebėti apsunkusio kūno, atsikišusio
pilvo, paraudusios odos ir nepatenkintai
perkreiptos burnos, o matė gražų, jauną
žmogų, koks jis buvo per karą. Kai dar
neieškojo patogumų ir užsimiršimo
nusistovėjusioje kasdienybėje. Kai
tebemylėjo jos motiną.
– Ak, Alba, brangioji. Kam turime
dėkoti už šį malonumą? – Jis kaip
visuomet pabučiavo į smilkinį, o balsas
buvo kimus ir gurgždėjo it kiemo žvyras.
Geraširdžio, paslaptingo jaunuolio
nebebuvo.
 – Važiavau pro šalį, – pamelavo.
– Gerai, – pasakė jis. – Eime,
išgersim taurelę ir papasakosi, ką
sugalvojai.
 2

Alba suspaudė rankinę. Jautė ten

pūpsantį virvute surištą ritinėlį. Jis
reikalavo pripažinimo, bet reikėjo
palaukti tinkamos akimirkos. Ir dėl
drąsos jai reikėjo išgerti.
– Ko gersi, Alba?
 – Norėčiau taurės vyno, – atsakė
klesteldama ant sofos. Vienas iš pamotės
šunų susirietęs miegojo kitame sofos
gale. Jie mielesni, kai miega, pagalvojo
sau, – ne tokie panašūs į purvinus
graužikus. Pasidairė po kambarį, kur taip
dažnai sėdėdavo vaikystėje, o jos įbrolis
ir įseserės žaisdavo „velnio lenktynes“
ar žodžių loto, ir pasijuto dar
svetimesnė. Ant staliukų, apkrautų
emaliuotomis dėžutėmis ir kitais
niekučiais, stovėjo įrėmintos nuotraukos,
kur ji šypsosi apsikabinusi Karoliną,
tarsi jas sietų tvirta, tikra draugystė. Jei
nežinotum, atrodytų, kad Alba yra
didelės, vieningos šeimos dalis. Ji
niekinamai šnirpštelėjo, patogiau įsitaisė
ir užsidėjusi koją ant kojos pasigrožėjo
mėlynais zomšiniais batais, kuriuos
neseniai nusipirko parduotuvėje „Biba“.
Margo nugramzdino platų užpakalį į
fotelį ir paėmė savo brendį.
– Tai kaip sekasi Londone? –
paklausė ji. Neapibrėžtas klausimas, nes
nei ji, nei Tomas nežinojo, ką ji ten
veikia.
– A, žinote, nieko naujo, – numykė
Alba, nes iš tikrųjų ji taip pat nežinojo.
Ji ketino tapti Terio Donovano mūza, bet
pavėlavo atvažiuoti, ir jis jau buvo
išvykęs. Paskambinti ir atsiprašyti jai
buvo gėda, taigi viskas taip ir nuplaukė.
Pastangos tapti madų žurnalų modeliu
dėl motyvacijos stokos žlugo taip pat.
Žmonės negailėjo pažadų: tvirtino, kad ji
gali būti beveik Džina Šrimpton,
įžymybė, tačiau ji nemokėjo nieko
padaryti iki galo. Kaip sako Vivė,
stenkis, žmogau, ir Dievas padės. Na,
kol ji stengėsi, nedidelė sumelė tėvo
pinigų leido jai puoštis „Ace“
suknelėmis. Rupertai, Timai ir Džeimsai
pasirūpindavo, kad jai nieko netrūktų.
– Tikriausiai nesėdi ištisą dieną tame
laive? – šypsodama paklausė Margo.
Alba nusprendė įsižeisti. Margo visada
buvo netaktiška. Šiurkšti ir nejautri. Iš
jos išeitų gera mokyklos direktorė. Jos
žemas, manieringas balsas, Albos
nuomone, labai tiktų įsakinėti
mokinukėms – lieptų susitvardyti, kai
jos, pasiilgusios mamų, skęsta ašarose.
Ji liepdavo Albai „išjungti vandentiekį“,
kai ši, jos manymu, verkdavo dėl
menkniekio, neverto dėmesio dalyko.
Alba pajuto, kaip dėl viso kadaise nuo
pamotės iškentėto pažeminimo kyla
apmaudas. Tada prisiminė ritinėlį ir jo
buvimas leido jai iškloti paslaptį:
– „Valentina“ dabar dar gražesnė, –
tarė ji pabrėždama vardą. – Beje,
tvarkydamasi po lova, savo didelei
nuostabai…
 Kai ji jau buvo beiššaunanti raketą,
tėvas ją nutraukė paduodamas taurę
raudonojo vyno:
– Čia bordo. Baisiai geras. Išlaikiau
rūsyje daugybę metų.
Ji padėkojo ir bandė atnaujinti kalbą,
bet jai vėl sukliudė. Šį kartą šaižus,
gergždžiantis balsas, drebantis lyg
nemokšos virpinamos smuiko stygos.
Ji kaipmat pažino, kad kalba močiutė.
– Manęs į vakarėlį nepakvietėt?
Visi nustebo išvydę tarpduryje
Levandą Arbakl su puošnia naktine
kepuraite ir chalatu, sunkiai pasirėmusią
lazda.
 – Mama, – pasibaisėjo reginiu
Tomas. Dieną apsirengusi ji atrodydavo
normaliai. Su naktine kepuraite ir
chalatu, trapi ir drebanti, atrodė tarsi
pakilusi iš karsto.
– Na, nenoriu praleisti vakarėlio.
Margo padėjo taurę ir sunkiai
šnopuodama pakilo.
– Levanda, čia tik Alba. Užsuko
išgerti, – aiškino ji.
Levanda susiraukė, jos smulkus
veidelis priminė paukštį su blizgančia
akute ir mažyčiu snapeliu.
– Alba? Ar aš pažįstu kokią nors
Albą? – Jos balsas, kai ji lenkėsi
kišdama pudruotą nosį prie vaikaitės,
stiprėjo ir garsėjo.
– Labas, močiute! – nusišypsojo
Alba, bet nesiteikė atsistoti.
– Mes pažįstamos? – pakartojo ji
kraipydama galvą taip, kad naktinės
kepuraitės kraštai net plevėsavo. –
Manau, kad ne.
– Mama… – nedrąsiai pradėjo
Tomas, bet Margo jį aplenkė.
– Levanda, jau gana vėlus metas. Ar
tau nebūtų geriau lovoje? – Paėmusi
senutę už alkūnės, ketino palydėti iš
kambario.
– Tik ne tada, kai vakarėlis. Nenoriu
praleisti. – Ji atsispyrė pastangoms ją
išboginti ir atklišino į kambarį. Tomas
nervinosi, traukė cigaro dūmą, o Margo,
įsisprendusi į šonus, nepatenkinta
lingavo galvą.
Levanda atsisėdo ant plataus krėslo,
kuriame Tomas skaitydavo
sekmadieninius laikraščius. Patogus
krėslas buvo pastatytas tiesiai po
šviestuvu.
– Tai ar kas nors duos man išgerti? –
suniurzgė ji.
– Gal brendžio? – pasiūlė Margo
eidama prie staliuko su gėrimais, tuo
tarpu jos vyras sukinėjosi vidury
kambario.
 – Ne, ką jūs! Čia vakarėlis. Žaliasis
liūnas būtų pats tas gėrimas. Kaip
manote? – Ji pasisuko į Albą. – Žaliojo
liūno! – Jos skruostai paraudo.
– Kas tas „Žaliasis liūnas“?
– Mėtų likeris, – burbtelėjo
susiraukęs Tomas.
– Prasčiokų gėrimas, – sušvokštė
Margo ir įpylė senajai poniai brendžio.
Albai, nors močiutė ją truputį
pralinksmino, rūpėjo pasakyti tėvui apie
portretą. Nuo vyno ji atsipalaidavo,
aprimo nervai. Buvo pasirengusi žvelgti
jiems į akis, reikalauti tiesos ir tikėjosi
savo pasiekti. Dirstelėjusi į sidabrinį
laikrodį ant židinio suprato, kad turi
nedaug laiko – tėvas su Buivole norės
eiti miegoti.
– Dar ilgai čia sėdėsi? – paklausė
močiutės nesistengdama nuslėpti
nekantrumo.
– O tu kas per viena? – gavo ledinį
atsakymą.
– Čia Alba, mama, – įsiterpė įpykęs
Tomas.
Margo padavė Levandai brendžio ir
grįžo į fotelį prie savosios taurės.
Vienas šunelis įturseno į kambarį ir
užšoko jai ant kelių, o ji ėmė glostyti jį
didelėmis, įgudusiomis rankomis.
Levanda palinko prie Albos.
 – Supranti, jie mano, kad aš tuoj
pakratysiu kojas, todėl parsivežė namo.
– Ji sunkiai atsiduso galvodama apie
Pabaigą. – Paskutinė stotelė. Netrukus
mirsiu, o jie palaidos mane šalia
Huberto. Niekada negalvojau, kad
pasensiu. Niekas negalvoja. Nors man
ne taip jau ir blogai. Šiek tiek
nesusigaudau, bet, nežiūrint į tai, senutei
parako dar užtenka! – Ji mauktelėjo
brendžio. Staiga susitraukė ir nuliūdo. –
Šis kambarys ūždavo nuo vakarėlių, kai
mudu su Hubertu buvome jauni.
Prisikviesdavome draugų. Aišku, tais
laikais turėjome jų daugybę. Dabar visi
išmirė arba nuseno. Vakarėliams
nebeliko energijos. Kai esi jaunas,
manai, kad gyvensi amžinai. Įsivaizduoji
galintis nugalėti viską, tačiau
Negailestingosios Pjovėjos neįveiksi.
Ne, ji ateina ir pasiima mus visus: ir
karalius, ir valkatas. Visi atėjus laikui
mirštame, tiesa? Į kiekvieno namus
ateina šventė, sakydavo Hubertas.
Šventė buvo ir mano namuose. Tu
ištekėjusi? Koks tavo vardas?
– Alba. – Ji sulaikė žiovulį. Kartais
močiutės žodžius sunku suprasti; atrodė,
kad ji kalba susikimšusi į burną visą
dubenį vaisių, o gal dar ir vieną kitą
slyvą. Ji porino kaip didi, sena praėjusių
šimtmečių kunigaikštienė.
 – Moteris be vyro yra niekas. Be
vaikų taip pat niekas. Senatvėje įgyji tam
tikros išminties. Esu sena, išmintinga ir
džiaugiuosi, kad mano vaikai, kai manęs
nebebus, gyvens toliau. Tai teikia didelį
pasitenkinimą, kurį gali įvertinti tik
pasenęs.
– Ar nemanai, kad reikėtų ir grožio
miego? – Alba ištuštino taurę.
– Žinoma, mano mergyte, žinoma.
Nors savo amžiuje nematau prasmės
daug miegoti. Juk netrukus miegosiu visą
amžinybę, man nusibos. Per ilgai miegoti
negerai. Dievulėliau, ar jau tiek
valandų? – Ji staiga atsitiesė
neatitraukdama akių nuo laikrodžio. –
Gal ir norėčiau nemiegoti, bet mano
kūnas yra įpročių vergas ir aš nebeturiu
jėgų su juo kovoti. Buvo malonu
susipažinti, – pridūrė paduodama Albai
ranką.
– Aš tavo vaikaitė, – priminė
nepiktai, bet nekantriu tonu Alba.
– Dievulėliau, tikrai? Tu visai į mus
nepanaši. Arbaklų giminėje visi
šviesiaplaukiai, o tu labai tamsi ir
atrodai kaip užsienietė. – Ji prisikišo dar
arčiau.
– Mano motina buvo italė, – priminė
močiutei, bet, savo siaubui, pajuto, kad
balsas išduoda įtampą ir susijaudinimą.
Pažvelgė į kambario viduryje
tebestovintį išraudusį tėvą, kuris kaip
pamišęs traukė dūmą. Buivolė jausmų
neparodė – atsistojo palydėti anytos iš
kambario.

Grįžusi Margo nuleido rankas ir sunkiai

atsiduso:
– O varge, jai tikrai atsisukę
varžteliai. Gal nakvosi pas mus, Alba?
Alba siuto. Margo elgiasi su ja taip,
tarsi ji savo pačios namuose būtų
viešnia. Nebegalėdama ilgiau tverti,
atidarė rankinę ir ištraukė ritinėlį.
– Radau po lova. Tikriausiai buvo
paslėptas prieš daugelį metų, – pasakė
juo mojuodama. – Čia tėtės nupiešta
Valentina. – Jos keistai šviesių akių
žvilgsnis buvo prikaustytas prie tėvo.
Pastebėjo, kad Buivolės pečiai, kai ji
persimetė su vyru nervingais žvilgsniais,
nuo įtampos sulinko. Alba įtūžo. – Taip,
tėte, portretas puikus. Aš priminsiu, kada
tu jį nupiešei. 1943-iaisiais, per karą,
kai ją mylėjai. Ar kada nors ją
prisimeni? – Paskui pasisukusi į Margo
lediniu tonu pridūrė: – Ar leisi jam ją
prisiminti?
– Ką tu, Alba… – pradėjo Margo,
bet Albos balsas ją pertraukė, ši toliau
dėstė per daugelį metų galvoje
susigulėjusias mintis. Kaip ir per ilgai
išlaikytas vynas, jos apkarto:
 – Atrodo, kad jos niekada nebuvo.
Niekada apie ją nekalbi. – Ji
krenkštelėjo, kad atlaisvintų balso
stygas, bet iš širdgėlos jos tiesiog
skaudėjo. – Kaip galėjai leisti kitai
moteriai išdildyti jos atminimą? Kodėl
tu toks bailys, tėte? Kovojai kare, žudei
už save daug stipresnius, tačiau tu…
tu… tu atimi iš manęs motiną bijodamas
supykdyti Margo.
Tėvas su pamote stovėjo tylėdami,
lyg įkasti į žemę. Nė vienas nežinojo, ką
sakyti. Prie Albos išsišokimų buvo
pratę, bet šis atrodė nelauktai tulžingas.
Visišką kambario tylą drumstė tik cigaro
papsėjimas. Bijojo pajudėti net šunys.
Alba žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą
suprasdama, kad leido išsiveržti
nevaldomiems jausmams, bet kelio atgal
nebėra. Žodžiai išskrido, jų nesugrąžinsi
net ir norėdama. Pagaliau prabilo
Margo. Sukandusi dantis, tvardydamasi,
pasiūlė vyrui apie tai pasikalbėti su
dukterimi. Nepasakiusi labanakt, išėjo iš
kambario. Alba apsidžiaugė, kad ji
išsinešdina.
Priėjo prie tėvo ir įteikė ritinėlį. Jis
paėmė ir ilgai į ją žiūrėjo. Ji įžūliai
žvelgė jam į akis. Tačiau jo žvilgsnis
nebuvo piktas, tik neapsakomai liūdnas.
Toks liūdnas, kad Albai teko nusisukti.
Netaręs nė žodžio, jis padėjo cigarą į
peleninę ir atsisėdo į platųjį krėslą, kur
prieš keletą akimirkų buvo įsitaisiusi jo
motina. Ritinėlio neišvyniojo. Tik
žiūrėjo į jį ir nykščiu glostė popierių; iš
tolimos praeities, iš seniai užversto jo
gyvenimo knygos skyriaus jį pasiekė
malonus figmedžių kvapas.
Alba akylai jį stebėjo. Matė jauną
vyrą jūreivio uniforma kaip
fotografijoje: su baltu šaliku, storu paltu
ir puošnia kepure. Matė lieknesnį,
gražesnį, laimingesnį. Akyse nebuvo to
gilaus, nerimą keliančio liūdesio, jaunas
narsuolis tryško optimizmu. Nebuvo ir
nusivylimo, nes jo širdis tuo metu
spinduliavo meilę jos motinai, o ateitis
prieš jų akis vėrėsi tarytum nesibaigianti
puota.
Pagaliau labai ramiu balsu jis
prabilo:
– Šį kartą nuėjai per toli. – Alba
pasijuto įgelta. – Yra daugybė dalykų,
apie kuriuos neturi nė mažiausio
supratimo. Jei suprastum, su Margo taip
nekalbėtum. Buvai nedovanotinai
nemandagi, ir aš to nepakęsiu. – Jo
žodžiai kirto kaip antausis.
– Ne, tai tu nesupranti, – ėmė
verkšlenti ji, – aš tik noriu išgirsti apie
savo mamą. Turiu teisę žinoti. Tu
nesupranti, ką reiškia būti niekieno.
Jaustis be šaknų…
 Jis žiūrėjo į ją pavargusiu žvilgsniu
ir liūdnai lingavo galvą.
– Čia tavo namai. – Suraukė kaktą. –
Ar manęs neužtenka? Ne, aišku, ne. Visą
gyvenimą tik reikalauji. Tau niekad
negana, tiesa? – Jis atsiduso ir vėl
nudelbė akis į ritinėlį. – Taip, mylėjau
tavo motiną, ir ji tave mylėjo. Bet ji
mirė. Negaliu jos prikelti, Alba. Neturiu
daugiau ką tau pasakyti. O dėl
svetimumo jausmo, tai tavo namai
niekada nebuvo Italijoje. Parsivežiau
tave į Angliją, kai baigėsi karas. Tavo
vieta visada buvo ir yra čia. Jei tau kas
nors trukdo, tai ne Margo, o tu pati.
Apsižvalgyk. Visą gyvenimą tu tik ėmei
ir ėmei neparodydama jokio dėkingumo.
Nežinau, ko tu dar nori, ir pavargau
besistengdamas tau įtikti.
– Vadinasi, nepasakosi man apie
Valentiną? – Ji vos tramdė pykčio
ašaras, nes vėl pajuto, kad tėvas ją
atstumia, neprisileidžia nei jos, nei
motinos. Suprato, kad jį taip elgtis
verčia ne sąžinė, o Margo. – Net
nežinau, kaip judu susipažinote, – ištarė
silpnu balseliu. Matė, kaip sutrikusiam
Tomui tvinkčioja skruosto raumenys. –
Niekada apie ją nepasakojai. Kadaise
buvome tėvas ir dukra. Paskui atsirado
Margo ir man nebeliko vietos.
 – Tai netiesa, – suurzgė jis. – Margo
niekuo dėta.
– Ji vis dar pavydi mano mamai.
– Klysti.
– Reikia būti moterim, kad suprastum
moterį, – ciniškai metė Alba.
– Bet, Alba, mieloji, tu dar ne
moteris. Tau dar reikia suaugti. – Jis
pakėlė paraudusias, drėgnas akis. Jei ne
širdį draskanti nuoskauda, ji būtų
pajutusi jam gailestį. – Neversk manęs
rinktis žmoną ar tave, – pasakė jis tokiu
ramiu ir rimtu balsu, kad jai pašiurpo
oda, ir staiga pajuto dvelktelėjusį šaltį.
– Nereikia nė klausti, tėve, nes žinau,
katrą pasirinksi.
Kai automobilis išnyko už įvažos,
Margo, kuri viską girdėjo, trypčiojo prie
svetainės durų. Pro plyšį matė Tomą. Jo
veidas buvo ištįsęs, papilkėjęs,
prislėgtas. Pagal metus atrodė gerokai
senesnis. Paskendęs mintyse čiupinėjo
ritinėlį. Neišvyniojo. Linktelėjo lyg sau,
paskui pakilo ir nuėjo į savo kabinetą, ji
girdėjo ten atidarant ir uždarant stalčių.
Atgaivinti praeities jis nenori.

Tą naktį, kai Tomas atsigulė į lovą,

Margo nusiėmė akinius ir padėjo knygą.
– Manau, laikas to bjauraus laivo
atsikratyti, – tarė ji.
 Jis patogiai išsitiesė ir padėjo galvą
ant pagalvės.
– Laivas neturi nieko bendra su tokiu
Albos elgesiu, – pasakė jis. Jie buvo
apie tai kalbėjęsi šimtus kartų.
– Pats žinai, ne tai turiu omenyje. Jis
neša nelaimę.
– Nuo kada tu prietaringa?
– Nesuprantu, kodėl ji negali
išsinuomoti buto kaip Karolina.
– Siūlai joms vėl apsigyventi kartu?
– Apsaugok Viešpatie, tai buvo
katastrofa. Ne, labai neteisinga
Karolinos atžvilgiu. Vargšė mergaitė,
Alba su ja visą laiką tik kivirčijosi, su
tokia gyventi tikras vargas. Karolina
vakarais tvarkydavo jos išmėtytus
daiktus. Valydavo nuorūkų prikištas vyno
taures ir panašiai. Ne, nenorėčiau, kad
Karolinai vėl tektų tai patirti; ji
nusipelno kai ko geresnio.
– Alba savo laivu visiškai
patenkinta.
– Taigi, jei tai nebūtų tas laivas.
– Neketinu laivo atsikratyti. Be to,
kaip tai atrodytų Albai? Dar vienas
žingsnis ištrinti jos motinos atminimą? –
Jis atsiduso.
Margo įdėjo akinius į dėklą,
persisvėrė padėti knygą ant staliuko prie
lovos. Išjungusi šviesą užsitraukė
antklodę iki smakro.
 – Neketinu tavęs klausti apie
paveikslą. Ne mano reikalas. Tačiau,
manau, gaila, kad Alba jį rado. Jai
nesveika tiek daug galvoti apie praeitį.
– Praeitį, – tyliai pakartojo Tomas,
galvodamas apie paveikslą. Jis
markstėsi tamsoje, lyg tikėdamasis
išvysti Valentinos veidą: spindintį
jaunyste ir ta nesulaikoma energija.
Tikėjosi net užuosti malonų figmedžių
kvapą, atsklisiantį po tiek metų drauge
su seniai pamirštu jausmu, ką reiškia
taip karštai mylėti. Akis aptraukė migla,
jis įkvėpė. Po šitiek metų, pagalvojo jis.
Ir prireikė tam paveikslui išlįsti dabar,
kai man beveik pavyko viską pamiršti.
 – Ką žadi daryti?
– Apie ką tu?
– Apie laivą.
– Nieko.
– Nieko? Bet…
– Sakau, kad nieko. Dabar žadu
miegoti. Nebenoriu apie tai kalbėti,
Margo. Laivas lieka, ir Alba – jame.

Alba per plūstančias ir nesustabdomai

riedančias ašaras vos galėjo įžiūrėti
kelią. Buvo po vidurnakčio, kai ji
pastatė automobilį po gatvės žibintu
Čeinio alėjoje. Baisiai pyko, kad
atidavė tėvui portretą. Galėjo
pasilaikyti. Tai būtų buvusi jos paslaptis.
Dabar nebeturėjo nieko.
Lėtai nupėdino pontoniniu tiltu prie
savo laivo, šniurkščiodama, nepaprastai
savęs gailėdama. Norėjo, kad kas nors
jos lauktų, kad galėtų prisiglausti prie
kokio mielo vyriškio. Ne Ruperto, Timo
ar Džeimso, o nepaprasto vyro. Šią naktį
nenorėjo likti viena. Žinodama, kad Vivė
rašo romanus dažnai iki paryčių,
pasibeldė į jos duris. Laukė kokio garso,
bet girgždėjo tik laivas, švelniai
pliuškeno į pontoninį tiltą
atsitrenkiančios upės bangelės, o jiems
pritarė tolimas didmiesčio gausmas.
 Kai nusiminusi pasisuko eiti, durys
atsidarė ir tarpduryje pasirodė išblyškęs
Vivės veidas.
– A, čia tu, – pasakė ji, paskui,
geriau įsižiūrėjusi, pridūrė: – Dievulėli,
verčiau eikš į vidų. – Alba nusekė
paskui plevėsuojantį apdarą siauru
koridoriumi į virtuvę. Vivės laive irgi
buvo juntama drėgmė, tačiau dar tvyrojo
ir išskirtinis egzotiškas, užsienietiškas
kvapas. Vivė mėgo deginti indiškus
smilkalus ir kvapias žvakes, kurių
parsinešdavo iš Karnabio gatvės. Alba
atsisėdo prie apskrito stalo purpurinės
spalvos kambaryje ir užsikvempė ant
Vivės pasiūlyto puodelio kavos. –
Įpusėjau rašyti labai sunkų skyrių, būtų
puiku padaryti pertraukėlę ir pakalbėti
su tavim. Nemanau, kad verktum dėl
kokio vyro. – Ji ištraukė kėdę ir
užsidegė cigaretę. – Paimk vieną,
pasijusi geriau. – Alba paėmė „Silva
Thin“, o Vivė uždegė žiebtuvėlį. – Tai
dėl ko lieji ašaras?
– Radau po lova tėvo pieštą eskizą,
kuriame mano motina.
– Na čia tai bent! Ką tu veikei
palovyje? – Vivė pernelyg gerai žinojo,
kad Alba niekada netvarko savo namuko.
– Jis gražus, Vive, tikrai labai gražus,
o tėvas nenori su manim apie tai net
kalbėti.
 – Štai kaip, – pasakė ji, įkvėpdama
dūmą pro burną ir, tarsi slibinas,
išleisdama jį pro nosį. – Važiavai tokį
kelią vėlų vakarą į Hampšyrą?
– Negalėjau laukti. Maniau,
apsidžiaugs, kad radau.
– Kaip tas paveikslas atsidūrė
palovyje, lyg jam nebūtų kitos vietos? –
Albos motinos istorija ją domino.
– Ak, jis ten paslėpė nuo Buivolės.
Ją graužia pavydas, net nenori į laivą
kelti kojos, nes tėtis pavadino jį motinos
vardu. Kvaila boba!
– Ką tėvas pasakė, sužinojęs, kad jį
radai?
 Alba išgėrė didelį gurkšnį kavos
markstydamasi, nes buvo per karšta.
– Jis ant manęs įsiuto.
– Ką tu! – pasibaisėjusi aiktelėjo
Vivė.
– Įsiuto. Pasakiau jam prie Buivolės.
– Na, tada suprantama.
– Norėjau, kad žinotų, jog tėvas
paslėpė nuo jos. – Ji piktai sukikeno
apnuogindama kreivą iltinį dantį, kuris
Ruperto, o gal Timo tvirtinimu, teikė jos
burnai žavesio. – Galiu lažintis, kad man
išvažiavus jie baisiai susiriejo. Esu
tikra, Buivolė klausėsi kiekvieno mūsų
pokalbio žodžio. Net girdžiu, kaip ji
sunkiai kvėpuoja prikišusi ausį prie
rakto skylutės.
– Jis į paveikslą pažiūrėjo?
– Ne. Tik išraudo ir nuliūdo. Jis,
Vive, ją tebemyli. Manau, amžinai
mylės. Tikriausiai gailisi vedęs Buivolę.
Aš tik noriu, kad jis dalytųsi mintimis
apie motiną su manim. Bet jis to nedaro
dėl Buivolės.
– Ji labai žiauri ir kvaila, –
pagiežingai pareiškė Vivė, plekšnodama
Albai per delną, – pavydi mirusios
moters. – Albos keistai šviesios akys vėl
paplūdo ašaromis, ir Vivės širdyje
sukirbėjo motiniškas jausmas. Alba
buvo dvidešimt šešerių, bet daugeliu
atžvilgių dar nesubrendusi. Po
pasitikėjimo priedanga slėpėsi meilės
trokštantis vaikas. Vivė padavė jai
popierinę nosinaitę. – Tai ką, brangioji,
ketini daryti?
– Kad nieko negaliu, – nusiminusi
atsakė Alba.
– Ak, visada galima ką nors
sugalvoti. Atsimink, Dievas padeda tik
tiems, kurie dėl savęs stengiasi. Turiu
draugą, kuris galbūt galėtų tau padėti, –
pridūrė prisimerkusi Vivė. – Jei yra
žmogus, kuris moka stebuklingai tvarkyti
kitų reikalus, tai tik Ficrojus
Davenportas.
 3

Ficas miegojo neramiai, sapnavo Albą,

o kai ryte pabudo, atmintyje liko jos
veidas. Gulėjo lovoje ir akinamas pro
užuolaidas srūvančios saulės šviesos vėl
gėrėjosi jos išvaizda, ovaliu veidu ir
putliomis, jausmingomis lūpomis.
Stengėsi negalvoti apie vyrus, kurie
bučiavo tas lūpas, todėl tuoj perėjo prie
jos neįprastai šviesių akių. Jos buvo
gilios, įrėmintos juodomis tankiomis
blakstienomis, po gana tankiais
antakiais, tačiau šešėliai aplink akis – ne
ant odos, bet kažkur iš akiduobių, – darė
jos žvilgsnį susirūpinusį. Jį jaudino ir
jos eisena. Tos ilgos aulinukais apautos
kojos. Glotnios šlaunys iki sijonėlio, vos
dengiančio intymią vietą. Pasitikinti
laikysena. Tiktų banalus apibūdinimas
„jauna kumelaitė“, ačiū Dievui, savo
romanuose Vivė tokių vengia. Tą kartą ji
elgėsi nedovanotinai nemandagiai.
Tačiau jos šypsena su kreivu dantimi
buvo tokia kerinti, lyg jam ant odos būtų
užvarvinusi šilto medaus ir vienu
lyžtelėjimu nulaižiusi.
Apačioje virtuvėje išgirdo Sprautą ir
atsiduso. Nenorėjo keltis. Mėgino
sugalvoti pretekstą vėl apsilankyti Vivės
namuose, kur galėtų sutikti Albą. Gal
paskambinti apsimetus, kad reikia aptarti
būsimą sandorį su užsieniu, galimybę
viešai pasirodyti Prancūzijoje –
prancūzams patinka jos knygos, arba
pastarojo meto jų pardavimo apyvartą.
Vivei lengva įtikti, kol ji kalba apie
save, o šiandien jis nusiteikęs klausytis.
Jau lenkėsi kelti telefoną, bet šis
suskambo.
 – Velnias, – sumurmėjo ir pakėlė
ragelį.
– Labas rytas, mielasis, – pasigirdo
linksmas Vivės balsas.
Fico nuotaika pakilo, pašoko iki
lubų.
– Brangioji, – tyliai ištarė jis, – ką
tik ketinau tau skambinti.
– O? Kodėl? Tikiuosi, nieko blogo.
– Žinoma, ne, Vive. Juk tu mano
įžymiausia klientė.
– Na, neversk manęs spėlioti.
– Prancūzai pageidauja, kad
atvyktum. Skaitytojai nori tave pamatyti,
– melavo jis stengdamasis neišsiduoti.
Nesvarbu, galvojo, vėliau išsisuksiu.
 Vivė prakalbo garsiau, pabrėžtinai
prarydama priebalsius:
– Ak, mielasis, nuostabu.
Suprantama, reikia atlikti pareigą.
Negalima versti savo skaitytojus laukti.
Pagaliau jie man reikalingi kaip ir aš
jiems.
– Puiku, šįryt su jais susisieksiu, –
tarė jis ir nutilo, nes Vivė giliai įkvėpė;
įsivaizdavo ją traukiančią „Silva Thin“
dūmą raudonoje virtuvėje. – Apie ką
norėjai su manim pasikalbėti? –
paklausė tikėdamasis kvietimo.
– Ak, vos neužmiršau. – Fico
naujienų šešėlyje Alba visai nublanko. –
Ateik šįvakar pavakarieniauti. Turiu tau
darbo. Manau, jis tau patiks. Vienai
sielvartaujančiai panelytei reikia
šarvuoto riterio, kuris ją išgelbėtų nuo
raganos pamotės ir jūrų vėplio tėvo.
Labai tau tinkamas darbelis, be to, ji tau
patinka, tiesa? Tik neįsimylėk, Ficrojau.
– Ateisiu, – tarė jis kimiu iš
susijaudinimo balsu.
Vivė pavartė ryškiai dažytas akis ir
padėjo ragelį. Nemanė, kad daro jam
ilgalaikę paslaugą. Viskas baigsis
ašaromis.

Alba pabudo jausdama klaikią tuštumą.

Atsikėlė, išsivirė puodelį arbatos.
Šaldytuve nerado nieko valgomo, tik
pusę pintos pieno, porą butelių vyno ir
sustatytus buteliukus nagų lako. Rytas
buvo vėsus, prie parafininės krosnelės ji
šalo. Susisupo į chalatą ir garsiai
žiovaudama pasitrynė akis. Kad
praskaidrintų sau nuotaiką, nusprendė
apsipirkti, vėliau galbūt su Rupertu,
dirbančiu Meifere nekilnojamojo turto
agentu, papietauti. Gal paskui jis
nebegrįžtų į darbą, ir jie iki sutemų
prasivoliotų lovoje. Jis labai tiko
išvaikyti depresijai ir atgauti
pasitikėjimą. Mylėjosi švelniai,
mėgaudamasis, tai jam itin sekėsi. Jokio
grabinėjimo ar pūtavimo; ji to nekentė,
nekentė ir staigių užkariautojų. Rupertas
jos neatakavo ir iki šiol nevargino
įkyriais telefono skambučiais. Jis tiesiog
atsirasdavo, kai jai reikėdavo, jo
draugijoje ji pasijusdavo geriau.
Jau ketino jam skambinti, bet
pasigirdo smarkus beldimas į duris.
Pažino iš karto. Tai buvo Haris Ridas,
pravarde Upės Nendrė1. Su griežta
mėlyna Upių policijos uniforma ir
kepure jis patruliuodavo po Temzę. Taip
pat, užsukęs puodelio kavos, ne kartą
šildė jos lovą. Tačiau šiandien jo
grubaus mylėjimosi jai nereikėjo.
– Sveikas, – tarė ji iškišusi pro duris
galvą. Haris buvo aukštas ir lieknas kaip
meldas, švelniomis rudomis akimis ir
plačia valiūkiška šypsena gražiame, nors
šiek tiek prasčiokiškame veide.
– Pamiršau, kaip atrodai rytais, –
pasakė geismingai; nusiėmė kepurę ir
laikė ją didelėse įdiržusiose rankose.
– Tai todėl beldiesi į mano duris?
– Ar pavaišintum puodeliu kavos
sušalusį policijos pareigūną? Bent
žinosi, kad esi saugi! – Jis tai sakė ne
kartą ir vis dar iš to juokėsi.
– Gaila, neturiu laiko, Hari.
Atsiprašau. Truputį skubu. Esu
susitarusi, – melavo ji. – Gal užsuktum
vakarop, po darbo?
Šaltyje Hario akys sublizgo, jis
užsidėjo kepurę ir patenkintas pasitrynė
delnus.
– Užbėgsiu taurelės į dienos pabaigą.
Po pamainos susitinku su draugais bare
„Žvaigždė ir Keliaraiščio ordinas“, gal
norėtum prisidėti?
Alba prisiminė Vivės kvietimą
papietauti su Ficrojum (kokia ten jo
pavardė?) ir turėjo atsisakyti, nors
sėdėti tvankumoje su darbą baigusiais
mėlynus megztinius vilkinčiais
policininkais jai patiko.
– Ne šįvakar, Hari.
– Kada nors aš tave pavažinėsiu.
Prisimeni, kai turėjau tave išleisti Čelsi
Riče? Jei būtų pagavę, seržantas būtų
užkūręs man pirtį.
 – Buvo smagu, – pritarė ji,
prisiminusi tą pakilų jausmą, kai vėjas
kedena plaukus. – Stengsiuosi
nesirodyti, nors tavo seržantas gali man
patikti.
– Tu jam tikrai patiktum, Alba.
Kaip ir visiems, pagalvojo ji. Kartais
toks žavėjimasis vargino.
– Vadinasi, taurelė bus? –
pasitikrino, kad ji neužmirštų.
– Jei susitarsim, – nusišypsojo jam,
atidengdama kreivą dantį.
Iš malonumo jam pakirto kojas.
– Tokių kaip tu – viena iš milijono.
– Jeigu taip sakai, Hari.
 – Iki vakaro. – Ir grįžęs į savo katerį,
nušvilpė Temze energingai mojuodamas
jai kepure.

Alba vaikščiojo po parduotuves.

„Escapade“ Bromtono gatvėje nusipirko
palaidinę ir platėjančias kelnes už
keturiolika svarų, „Cobbler“ Čelsyje –
batų porą už penkis svarus, paskui
nuvažiavo į Meiferą pietų su Rupertu.
Nerimavęs, kad Albai nusibodo,
Rupertas vos galėjo nuslėpti džiaugsmą.
Jau buvo netekęs vilties sulaukti iš jos
žinelės. Lyg tyčia popiet turėjo susitikti
su klientu, todėl antrą valandą jiedu
išsiskyrė ir Albai teko lūkuriuoti parke,
kol Rupertas vedžiojo žmones
aprodydamas namus Beisvoteryje ir
kiekvienoje lovoje įsivaizduodamas
šviesiaplaukę Albą.
Kai parkas pabodo, pavargusi nuo
maklinėjimo po parduotuves Alba, savo
pramogai, grįžo namo autobusu.
Nekreipė dėmesio į susižavėjusius
žvilgsnius, nepyko, kai vyrai bandė
užkalbinti, bet, nors truko ilgiau, jai
buvo smagiau, negu važiuoti taksi.
Patiko stebėti žmones, klausytis jų
pokalbių, įsivaizduoti, kaip jie gyvena.
Laukė vakarienės pas Vivę ir ateinančio
išgerti Upės Nendrės. Jai ir į galvą
neatėjo, kad jos gyvenimas tuščias.
Turėjo draugų, o kai vakarais
prireikdavo draugijos, turėjo meilužių.
Savo gyvenimo neanalizavo, nebandė
užpildyti dienos kuo nors prasmingu,
kapanojosi, ir tiek. Be to, jai trūko
užsidegimo. Ji buvo ne tokia, kaip Vivė,
kuri jautė gyvenimui alkį ir leido laiką
ištisas valandas prie rašomosios
mašinėlės kurdama knygas, atspindinčias
jos didelį domėjimąsi žmonėmis ir jų
silpnybėmis (kai kas sakytų, cinizmą).
Alba netroško ištekėti, turėti vaikų, nors
buvo dvidešimt šešerių ir „meteliai
bėgo“, kaip dažnai primindavo Vivė.
Apie ateitį negalvojo. Nesuprato, kad
vengia galvoti iš baimės, nes ten tuščia.
Išsimaudžiusi, išsitrinkusi galvą,
susisupusi į rankšluostį Alba piešė
gėlytes ant kojų nagų, kai priplaukė Upės
Nendrės kateris. Iš didelio nekantrumo
atvyko per anksti. Po skutimosi jis
stipriai kvepėjo, o plaukus buvo
sulyginęs šlapiomis šukomis. Atrodė
gražiai, Alba džiaugėsi jį matydama.
Jam nereikėjo rodyti, kur padėti gėrimai,
ėjo tiesiai prie jų ir abiem pripylė po
taurę vyno. Pastebėjusi, kad jo žvilgsnis
lenda po rankšluosčiu, atsargiai pakeitė
pozą. Tam buvo nenusiteikusi, be to, jos
laukė sutarta vakarienė. Baigusi
paskutinį nagą, atsilošė ant sofos, kad
lakas išdžiūtų.
 – Šiandien Revelas upėje aptiko
ranką, – pranešė patogiai įsitaisęs ant
kėdės Haris, tiesdamas ilgas kojas;
jautėsi kaip namie.
– Kaip šlykštu, – pasibaisėjo Alba,
raukdama gražią nosytę. – Kas tam
žmogui nutiko?
– Tikra mįslė, – reikšmingai atsakė
jis. – Mūsų darbas ją įminti.
– Ar ta ranka išbuvo upėje ilgai, ar
atsidūrė ten neseniai?
– Manau, kad seniai. Jau papuvusi. O
kvapas! Nenoriu, kad tau sapnuotųsi
košmarai, nors nuo šito, žinoma, yra
vaistų… – Jis reikšmingai pakėlė antakį,
tačiau Alba nekreipė dėmesio.
 – Gal čia Elžbietos laikų nukankinto
dvariškio likučiai. Kitą kartą ištrauksite
galvą, – nusijuokė ji.
– Ar esi buvusi Taueryje? Ne juokai
turėti tokį šalies istorijos liudytoją
pačiame miesto centre!
Alba nebuvo lankiusis Taueryje, o
istorija jai išvis nerūpėjo. Kokia prasmė
kalbėti apie mirusius žmones, kurių
nepažinojai? Vienintelė ją dominanti
istorija buvo jos pačios.
– Ta galva iššoks, kai mažiausiai
tikėsitės, – pasakė ji.
– Arba kai tu mažiausiai tikėsiesi, –
prunkštelėjo jis, vėl žvilgsniu slysdamas
jos kojomis aukštyn.
 Alba svarstė, kaip reaguotų Vivė, jei
apipuvusi nukirsta galva iškiltų prie jos
laivo šono, ir šypsojosi svajodama
pasiųsti ją kartoninėje dėžėje Buivolei.
– Jeigu ją aptiksite, pranešk, – tarė
mirktelėdama.
Jie ir toliau plepėjo, net kai Alba
užlipo į viršų persirengti pietums. Durų
užsidaryti nuo Hario negalėjo, nes
miegamasis ir vonios kambarys buvo
įrengti ant pakylos, nuo kurios iš vienos
pusės prasideda laiptai su baliustrada ir
koridorius, vedantis į svetainę. Laikas
bėgo, Haris tebebuvo apačioje. Ji
išsirinko Zandros Rouds aptemptus
šortus, derančius prie aulinukų, ir
kašmyro megztinį su mitkalio lopais. Kai
Haris gašliai blizgančiomis akimis su
taure rankoje užlipo laiptais, veidrodyje
atsispindinti Alba juodu pieštuku
rūpestingai braukė akių kontūrą.
– Ko čia prie manęs sėlini, –
suniurzgė ji.
– Aš tavęs noriu, – pasakė jis kimiu
balsu.
– Ak, Hari, maldauju. Einu
vakarieniauti. Be to, jau apsirengiau. Juk
nemanai, kad vėl nusivilksiu, ką?
– Na, pagalvok, Alba, – mygo jis,
priėjęs jai už nugaros ir bučiuodamas
kaklą, kur jos plaukai dar buvo šlapi ir
susitaršę.
 – Galvoju tik apie tą ranką
vandenyje, Hari. Pati neromantiškiausia
mintis pastaruoju metu.
Haris gailėjosi apie tai prasitaręs. Ji
baigė piešti akių kontūrus, įjungė plaukų
džiovintuvą, nupūsdama Harį ant lovos,
ten jis nuliūdęs ir išsidrėbė.
– Tik greituko, gražuole. Kad lauke
nesušalčiau, – jis valiūkiškai nusišiepė
ir Alba negalėjo neatsakyti šypsena. Ką
padarysi, kad ji tokia geidžiama.
Baigusi džiovinti plaukus, priėjo prie
lovos, kur jie bučiuodamiesi truputį
pagulėjo. Jo glėbyje jautėsi maloniai.
Upės Nendrė buvo dar vienas
prieglobstis, kur ji galėjo rasti paguodą.
Kai jis rankomis ėmė braukti per
šlaunis, ji atsitraukė.
– Dabar jau keliauk, Hari.
– Su kuo vakarieniauji? – paklausė
neslėpdamas pavydo. – Tikiuosi, ne su
vyriškiu?
– Su kaimyne Vive.
– Rašytoja?
– Rašytoja.
– Na, tada tvarka. Nenoriu, kad
patektum į bėdą. Mano darbas – tave
saugoti.
– Ir kitus Londono gyventojus. Nuo
plaukiojančių galūnių. – Alba nusijuokė,
vėl jį pabučiavo ir išstūmė pro duris.
 Hario siaubui, kol jis gardžiavosi
darbo metu neteisėta taure vyno,
atoslūgis pridarė jam bėdos.
Netikėdamas savo akimis matė, kaip jo
kateris trūkčioja lyg išmestas ant kranto
banginis ir negali ištrūkti į laisvę, o
šalia plaukioja krykščianti iš džiaugsmo
ančių porelė.
– Šūdas! – suriko jis, staiga praradęs
humoro jausmą. – Pražuvau.
Tuo metu pontoniniu tiltu leidosi
Ficas. Šį kartą jis nešėsi savo vyno. Du
butelius gero itališko, raudonojo. Ant
žaliai ir baltai išmargintų marškinių
vilkėjo švarką, vėjyje plaikstėsi jo
smėlio spalvos plaukai. Pamatė Albą ir
policininką, stovinčius ant jos laivo
denio, ir iš pavydo jam sugniaužė pilvą.
Jos ranka, uždėta vyriškiui ant peties,
liudijo artimus santykius, ir Ficas
svarstė, ar jie nebus ką tik išlipę iš
lovos. Vivė yra minėjusi, kad ji turi
begalę meilužių. Kai jo veidą iškreipė
grimasa, Alba atsisuko ir pamojo
apdovanodama žavingiausia šypsena. Ar
prisiminė jį iš ano vakaro? Apmaudu,
bet pajuto, kad pats jai šypsosi ir rodo
iškėlęs butelius.
– Ilgai netrukite, – sušuko jis, – nes
nebeliks!
– Mano draugas turi šiokių tokių
rūpesčių, – pranešė kviesdama jį mostu.
Paaiškino, kad Haris įklimpo purve. –
Įstrigo krante kaip vargšelis jūrų vėplys,
– nusijuokė atmetusi galvą.
Ficas prisiminė, kad panašiai Vivė
apibūdino Albos tėvą, ir jam labai
palengvėjo. Jokia moteris apie savo
mylimąjį taip nekalba. Hariui buvo
nelinksma. Jautėsi pažemintas ir suirzęs,
nes Alba nepasakė, kad vakarieniauti
ateis ir vyras.
Kol trijulė tarėsi, ką daryti, priplaukė
kitas patruliuojantis kateris su labai
rūsčios išvaizdos vyriškiu, kuris
susiraukęs žvelgė iš po mėlynos
uniforminės kepurės. Haris akivaizdžiai
susigūžė.
 – Na, na, na, tai kas čia dabar?
– Įstrigau, – atsakė Haris ir jau ketino
aiškintis, kodėl jis čia atsidūrė, bet Alba
jį pertraukė.
– Kokia laimė, seržante, atvykote
pačiu laiku. – Seržantas, pažvelgęs į
Albos aptemptas kelnes ir aulinukus,
atsitiesė, o veido rūstybę pakeitė
susirūpinimas. – Mudu su vyru esame
labai dėkingi pareigūnui Ridui. – Ji
apkabino Ficą per liemenį. Jį staiga
išpylė karštis. – Suprantate, aš
įsitikinusi, kad pamačiau galvą, taip,
galvą, prisiekiu. Be kūno. Plaukiojančią
maždaug čia. – Ji parodė į drumzliną
vandenį. Pakėlusi akis į seržantą vaidino
išsigandusią. – Galite įsivaizduoti, koks
siaubas. Galva be kūno.
– Iškviesiu būrį ir patikrinsime,
ponia… – Alba susigriebė nežinanti
Ficrojaus pavardės.
– Davenport, – įsiterpė Ficas. –
Mano pavardė Davenportas. Būsiu labai
dėkingas, jei patikrinsite. Nenoriu, kad
žmona vėl ją pamatytų.
– Suprantama, pone Davenportai. –
Jis žvilgtelėjo į apgailėtiną Hario katerį.
– Priimsiu pareigūną Ridą į savo katerį,
o kai prasidės potvynis, atsiųsiu atgal.
Viskuo pasirūpinsiu.
– Žinoma, visiškai jumis pasitikiu.
Dabar noriu vestis žmoną vakarieniauti.
Buvo labai malonu su jumis susipažinti,
seržante ir policininke… – Jis tyčia
užsikirto.
– Ridas, – nenoromis ištarė Haris.
– Aišku. Ačiū jums. – Su tais
žodžiais jis išsivedė Albą, palikęs Harį
seržanto malonei.
Kai jie išplaukė, seržantas pasisuko į
Harį ir supratingai linktelėjo.
– Gražuolė. Jai velniškai pasisekė,
kad ištekėjo už stipraus vyro, antraip
turėtų daug bėdų.
Haris bejėgiškai stebėjo ją
dingstančią kaimynės laive su Ficu.
Vivė ta proga buvo pasipuošusi
indiško šilko turbanu. Vilkėjo žydrą
durtinį, sėdėjo ir traukė dūmą pro
elegantišką juodmedžio kandiklį, jos
raudoni nagai buvo tokie ilgi, kad
negalėjai atsistebėti, kaip ji sugeba
rašyti mašinėle. Paslėpusi šviesius
plaukus po turbanu, atrodė gerokai
vyresnė, raukšles aplink akis ir burną
išryškino netobulas makiažas. Tačiau kai
Ficas su Alba įėjo pro duris, jos veidas
atgijo, o skruostai natūraliai paraudo.
– Užeikite, brangieji, – tarė
pavargusiu balsu ir mostelėjo, leisdama
suprasti, kad jaustųsi kaip namie. – Kokį
ten triukšmą sukėlėte? Mačiau, Nendrelė
įklimpo į purvą. Norėčiau pažiūrėti, kaip
jis iš ten išsikapstys. – Ji sukikeno ir
lėtai užtraukė dūmą.
Atsidūręs draugijoje moters, kurią
stebėjo, apie kurią svajojo, Ficas
nervinosi. Jis pritūpė ant aksominės
oranžinės sofos tarytum pokalbyje dėl
darbo ir žaidė pirštais. Alba klastelėjo
ant krūvos ryškių šilkinių pagalvėlių,
padėtų ant grindų, parietė po savim
kojas ir užsirūkė. Žiūrėjo į Ficą savo
keistomis, šviesiomis akimis ir svarstė,
kaip jis spręs jos problemą. Laive
stipriai kvepėjo smilkalais. Vivė buvo
uždegusi žvakes, įstačiusi jas į ryškias
stiklines taures ir išdėliojusi po visą
nedidelę svetainę. Blausioje šviesoje
tyliai grojo muzika. Alba stebėjo Ficą
pro dūmus. Patrauklus aristokratiškumu:
protingos, kibirkščiuojančios akys, plati,
užkrečianti šypsena, aiški žandikaulio ir
smakro linija, netvarkingai garbanoti
šiaudų spalvos plaukai, regis, seniai
nematė šepečio. Akys jai patiko iš karto
– doros ir švelnios lyg Demeraros
cukrus, gausiai apibarstytas pipirais. Ji
nekentė vyrų, kurių gerumas siejasi su
minkštakūniškumu. Akivaizdu, kad šis ne
iš tokių. Dabar jis nerimavo ir jai jo
pagailo. Jos draugijoje vyrai būdavo
dviejų tipų: tie, kurie prie jos kimba, ir
tie, kurie kibti pernelyg drovisi. Ficas
buvo iš pastarųjų, jai labiau patinkančių,
kategorijos. Iki šiol ji nesutiko vyro,
kuris tiktų trečiajai – abejingųjų
kategorijai.
– Taigi, Fricai, – pradėjo ji valdingu
balsu, – koks jūsų vaidmuo Vivės
gyvenime ir kodėl nesutikau jūsų
anksčiau?
– Ficas, – dalykiškai pataisė jis. –
Ficrojaus trumpinys. Esu jos literatūros
agentas.
Vivė įplaukė į kambarį su vienu Fico
buteliu vyno ir trimis taurėmis.
– Branguti, tu kur kas daugiau negu
agentas. Jis dar ir mano draugas, –
paaiškino ji Albai. – Tyčia jį slepiu.
Noriu, kad priklausytų tik man.
Dalinuosi šįvakar su tavim tik iš geros
širdies, bet neapsigauk, jei jį pavogsi,
mano rūstybės neišvengsi. Matai, visada
galima pasikliauti Ficrojaus gebėjimu
priversti žmogų nusišypsoti, kai reikalai
susiklosto anaiptol nelinksmai. Todėl jį
ir pakviečiau. Pamaniau, kad tau reikia
pralinksmėti.
Ficas susigūžė; nesijautė esąs
linksmintojas. Norėjo prabilti, bet
džiūvo burna. Galbūt reikalus pataisytų
truputis vyno. Ačiū Dievui, atsinešė
savo.
– Ak, Upės Nendrė jau pralinksmino,
– negalvodama, kaip tai nuskambės,
pasakė Alba. Ficas jautėsi pažemintas. –
Plyšau iš juoko, kai pamačiau jo
kateriūkštį ant seklumos. – Paskui
nusišypsojo Ficui plačia šelmiška
šypsena, ir jis vėl pasijuto pažemintas. –
Mes radome išeitį iš padėties, tiesa? Be
mūsų gudrybės jis tikrai būtų praradęs
darbą. Baigėsi pasiplaukiojimai iki
Vopingo. Man jų trūks.
– Kaip suprasti tas kalbas apie
plaukiojančią galvą?
– A, Revelas, jo bendradarbis,
Temzėje aptiko plaukiančią ranką.
Šlykštu! – Ji pakėlė smakrą ir širdingai
nusijuokė. – Pasakiau, kad jei ras galvą,
man praneštų. Labai norėčiau pasiųsti ją
dėžutėje Buivolei.
 – Aha, Buivolė, – atsiduso Vivė
sėsdama į krėslą. – Tai ta bjauri pamotė,
apie kurią pasakojau.
Alba dėl Vivės paskalų nesuko sau
galvos; savaime suprantama, žmonės turi
apie ją kalbėti.
– Manau, kad tokių žmonių pažįstu.
Nekvaili, bet visiškai nejautrūs.
– Tiksliai, – sutiko Alba,
nuspriegdama pelenus į gelsvai žalią
peleninę. – Ką su ja darysime?
– Kaip gerai knygai, mums reikia
siužeto, – pareiškė Vivė. – Kadangi iš
mūsų trijų rašytoja esu aš, tai leidau sau
jį sugalvoti.
 – Tu niekada neapvili savo publikos,
– pajuokavo Ficas ir staiga susigriebė,
kad pamiršo paskambinti prancūzams.
– Jei kas nors panašaus kaip tavo
knygose, – pasakė Alba, kuri nebuvo
skaičiusi nė vienos, – bus tiesiog
stebuklinga!
Vivė reikšmingai nutilo,
neskubėdama siurbtelėjo vyno, paskui
labai iš lėto, liedama priebalsius,
prašneko:
– Tu niekada neatsikratysi Buivolės.
Ir jei visą laiką kariausi su tėvu,
nelaimėsi jo meilės. Na, iš tikrųjų viskas
labai paprasta. Savaitgaliui tu su
Ficrojumi vyksti į Hampšyrą.
 – Su Ficu?
– Su manim? – Ficui net kvapą užėmė
iš jaudulio, kad jis dalyvaus.
– Taip. Pristatysi tėvams savo tobulą
naują draugą. – Ficas, slėpdamas
sąmyšį, giliai įkvėpė. Šis siužetas jam
patiko labiau už visus jos kada nors
parašytus. – Matai, brangioji, – kreipėsi
ji į Albą, – tu visada buvai taisyklių
nesilaikantis, nepaklusnus vaikas. Dabar
pasirodysi su žavingiausiu, tinkamiausiu,
visuotinai priimtinu kavalieriumi.
Ficrojus įkūnys viską, kas, jų nuomone,
jaunam vyrui tinka. Jis loš bridžą, žais
tenisą, glostys šunis, po pietų mielai
gurkšnos portveiną su tavo tėvu,
diskutuos apie meną, literatūrą, politiką
ir jų nuomonės nesiskirs. Koks
sutapimas! Jo tėvas taip pat kariavo, ir,
pasitaikyk taip, Italijoje! Ar jie buvo
pažįstami? Kurioje bazėje? Ficrojus
patiks Tomui Arbaklui, o šis bus toks
dėkingas už draugystę su jo
nesugyvenama dukra, kad praras
budrumą. Gal jie šnekučiuosis apie karą
traukdami cigarus, kaip vyras su vyru,
kai moterys bus jau nuėjusios miegoti. Ir
tada jis patikės Ficrojui savo praeities
istoriją. Taip, puikiai visa tai
įsivaizduoju. – Kad skambėtų
įspūdingiau, Vivė prieš save ištiesė
ranką išskėstais pirštais: – Vėlus metas.
Gaivi, žvaigždėta naktis. Tomas liūdnai
susimąstęs. Nėra nieko veiksmingesnio,
kai nori paskatinti žmogų išsipasakoti, už
prisimeilinimą. Jei kas ir gali iškrapštyti
tą seną kvailį iš kiauto ir laimėti jo
pasitikėjimą, tai tik tu, Ficrojau. Seras
Ficrojus Visagalis. – Ji įsikando
cigaretę, tada išpūtė ilgą siaurą dūmelį,
aiškiai džiūgaudama dėl sukurto
scenarijaus.
Dabar Ficas palinko į priekį,
atsirėmė alkūnėmis į kelius.
– Leisk ir man, Vive, žengti vieną
žingsnelį, – paprašė įsijausdamas.
– Žinoma, mielasis.
 – Kai sužinosiu smulkmenas, lieka
padaryti dar vieną dalyką, – rimtai
pareiškė jis.
Alba, kuri visą laiką tylėjo ir tik
stebėjo, dabar paklausė:
– Ką, Ficai?
– Jei tu tikrai nori žinoti tiesą apie
savo motiną, turi vykti į Italiją.
Alba prisimerkė. Nors ši mintis
dažnai ateidavo į galvą, ji niekada
neįsivaizdavo, kad gali tai padaryti
viena. Ji nieko nedarydavo viena.
Pagalvojo apie Ficą. Gražus, žavus,
geras ir, akivaizdu, ją įsimylėjęs.
Ženkime tą žingsnelį, Ficai, mintyse tarė
ji. Tu vyksi su manim.
1Reed – liet. k. „nendrė“ (čia ir toliau – vert.
past.).
 4

Po vakarienės ir trečio butelio vyno jie

išėjo ant denio pagulėti po žvaigždėmis,
mirkčiojančiomis iš už storų, juodų
debesų. Buvo šalta, todėl susiglaudė po
antklode, ir žiūrėjo aukštyn, o ne į vienas
kitą. Prisijuokę, paveikti vyno ir
vėjuotos nakties grožio, jie
neišvengiamai nugrimzdo į melancholiją.
Vivė galvojo apie buvusį vyrą, svarstė,
ar jos knygos atstoja jai vaikus, kurių
neturi. Ficas galėjo galvoti vien apie
šalia prisispaudusį šiltą Albos kūną ir
tokį svarbų savo vaidmenį jos gelbėjimo
plane, o Alba dvasios tuštumą užpildė
švelniu motinos veido paveikslu.
– Niekada nepatyriau besąlygiškos
motinos meilės, – staiga prabilo ji.
– O aš jos niekam nesuteikiau, –
atsiliepė Vivė.
– Aš patyriau, – pasakė Ficas. – Ir tai
nuostabiausias dalykas pasaulyje.
– Papasakok man apie tai, Ficai, –
paprašė Alba. – Kodėl ji tokia nuostabi?
– Krūtinę tarsi užgulė kažkas nematomas,
sunkus ir kietas.
Ficas atsiduso. Jam visada atrodė,
kad kitaip ir būti negali. Dabar jo
vaizduotėje atgijo laikai, kai būdamas
mažas puldavo mamai į glėbį paguodos,
ir jam nepaprastai pagailo Albos, kuri
niekada to nepatyrė.
– Vaikystėje žinai, kad esi motinos
pasaulio centras, – pradėjo jis. – Tu jai
pats svarbiausias. Tau ji paaukos viską,
dažnai ir aukoja, nes tavo sveikata ir
laimė jai rūpi labiau negu savo. Užaugęs
žinai, kad ir ką darytum, kad ir kaip
blogai pasielgtum, ji visada tave mylės.
Motinai esi talentingas, protingas, gražus
ir ypatingas. Negaliu atsakyti už kitus, tik
už save, bet manau, kad taip turėtų būti.
Motina yra brangiausia mano draugė.
Mano meilė jai taip pat besąlygiška. Bet
vaikai yra savanaudžiai. Jie negalvoja
pirmiausia apie motiną. O derėtų.
– Būtų gerai, jei turėčiau vaiką, –
tyliai pasakė Vivė.
– Tikrai, Vive? Norėtum? – Ficas
nebuvo girdėjęs apie jos troškimą turėti
vaikų.
– Tai labai gilus ilgesys, Ficrojau, ir
dažniausiai aš jo nepaisau. Tačiau, kai
naktis tokia graži ir esu su draugais, imu
mąstyti apie gyvenimo vertę ir savo
mirtingumą. Būtent tada jaučiu, kad
kažką labai svarbaus gyvenime
praleidau. Bet esu sena ir tos
nereikalingos mintys tik ardo dvasią.
– Būtum buvusi gera mama, –
patikino Alba. – Norėčiau, kad tėvas
būtų vedęs tave, o ne Buivolę.
– Nemanau, kad tavo tėvas būtų man
patikęs, – švelniai sukikeno Vivė.
– Taip, manau, nebūtų.
– Tu jį pažįsti? – paklausė Ficas.
– Ne, bet, tarkim, man nepatinka tai,
ką žinau apie jį ir jo žmoną.
– Aš susilaikysiu nuo vertinimų iki su
jais susipažinsiu.
– Tai tu važiuosi?
 Jis norėjo atsakyti, kad dėl jos
padarytų viską, tačiau ji tikriausiai buvo
girdėjusi tokius žodžius iš daugybės
vyrų, todėl pasakė, kad tos progos
nepraleistų nė už ką.
Jie gulėjo ant denio, kol žvaigždės
pasislėpė, dangų aptraukė debesys, o
juos pakeitė įkyri dulksna. Laivas ėmė
siūbuoti, nes upė tekėjo greičiau,
girgždesys ir trinksėjimas sustiprėjo,
taigi Vivė nusprendė, kad eiti miegoti net
nebandys, o sės prie stalo ir rašys dar
vieną skyrių. Alba jai nesąmoningai
atvėrė seną žaizdą. Šią naktį neverta
bandyti užsimiršti; tai pavyksta tik dieną.
Gulėti lovoje, knaisiotis po praeitį ir
graužtis ji neturėjo noro.
Palinkėjusi jiems labos nakties, Vivė
grįžo į vidų; žvakės buvo sudegusios, o
gramofonas sustojęs. Ore tebetvyrojo
smilkalų kvapas, šaldytuve liko dar
vienas butelis vyno. Ji nusirišo turbaną,
nusivilko durtinį ir susisupo į patogų
chalatą. Nusivalydama nuo veido dažus
ji tarsi prablaivėdavo. Be makiažo
atrodė sena. Ji pažvelgdavo į veidrodį
tik kai būtinai to reikėjo, paskui patepė
pavargusią odą riebiu kremu, žadančiu
stebuklingą poveikį – pasukti laikrodžio
rodykles atgal. Jai būtų patikę atsukti
laiką. Vėl viską kartotų, bet kitaip.
 Mylėti rizikinga. Ji nusprendė, kad
kur kas geriau apie meilę rašyti, negu ją
išgyventi. Dabar ji per sena turėti vaikų
ir pernelyg nepakanti su kuo nors gyventi
kartu. Galbūt atsirastų vyras su savo
vaikais ir, Dieve saugok, podukra,
panašia į Albą. Slapta ji užjautė
Buivolę. Alba buvo gyva bėda ir dar
tokia savimyla. Tikėjosi, kad Ficrojus
mokės valdyti savo jautrios širdies
jausmus. Jis nusipelno geresnės negu
Alba. Jam reikia patikimo žmogaus,
mąstė ji. Turtingos moters, kuri juo
rūpintųsi, ne kokios Albos, galvojančios
tik apie save.
Ficas lydėjo Albą prie jos laivo. Jis
norėjo, kad laivas būtų kitame krantinės
gale, tada jie ilgai eitų drauge dulkiant
lietučiui ir kalbėtųsi. Norėjo jos
paklausti daugybės dalykų. Jos
arogancija buvo žavi, bet jį traukė jos
trapumas. Norėjo būti jos riteris
blizgančiais šarvais. Norėjo iš visų kitų
išsiskirti. Norėjo būti vienintelė jos
atrama.
Kai jie priėjo prie durų, ji pasisuko į
jį ir nusišypsojo ne įprasta vylinga, bet
liūdna vienišos mergytės šypsena.
– Pasiliksi? – paklausė ji. – Nenoriu
šiąnakt būti viena.
 Ficas norėjo ją apkabinti, išbučiuoti
tas putlias lūpas, prižadėti, kad jai
panorėjus pasiliks čia amžinai, tačiau
negalėjo nepaisyti atkaklaus vidinio
balso. Jei pasiliktų, būtų toks kaip visi
kiti.
– Negaliu, – atsakė.
Alba išplėtė akis. Niekas niekada
tokio pasiūlymo nebuvo atmetęs.
– Tik pernakvoti, – paaiškino ji
stebėdamasi, kodėl būtent jai tenka toks
pažeminimas – taip gėdingai maldauti.
– Anksti rytą turiu susitikimą, o mano
portfelis namuose. Apgailestauju, –
užsikirsdamas atsiprašė jis, prisiminęs
virtuvėje uždarytą Sprautą. – Ne todėl,
kad nenoriu, – pridūrė, kai ji
pasipiktinusi papūtė lūpas.
– Na, tai labanakt, – nukirto Alba,
mesdama jam šaltą naikinantį žvilgsnį,
paskui nėrė į vidų ir užsirakino duris.
Ficas grįžo į krantinę ir stengėsi
atsiminti, kur pasistatė automobilį.
Jautėsi apgailėtinai. Ant Vivės denio ji
jam atsivėrė. Jie buvo artimi. Dabar
išsiskyrė kaip svetimi. Jis troško grįžti,
pabelsti į jos duris ir repetavo, ką
pasakys: „Aš geriau pagalvojau…
Apsigalvojau… Aš kvailas, kad darbas
man svarbiau už tave… Noriu dalintis su
tavim lova ir gyvenimu… Beprotiškai
tave myliu…“ Buvo girtas, susijaudinęs
ir dairėsi savo mašinos. Vakaro pradžia
tiek daug žadėjo, nuliūdęs galvojo jis.
Dabar tikriausiai ji nebenorės apsimesti,
kad aš jos draugas, kai taip negalantiškai
atsisakiau pasiūlymo.
Jam buvo šalta, svaigo galva ir
niekaip negalėjo rasti automobilio.
Paprastai pasistatydavo jį tuoj už kampo,
ant geltonosios linijos. Vaikštinėjo
sumišęs pirmyn ir atgal tyrinėdamas
gatves ir vildamasis, kad automobilis
staiga stebuklingai pasirodys.
Galiausiai, gerokai pastovėjęs vienoje
vietoje, tuščiu žvilgsniu spoksodamas į
kelią, pasišaukė taksi. Juk nekulniuosi
namo pėstute.
 Jis klastelėjo ant odinės sėdynės ir
atmetė galvą.
– Prašom į Klarendono Arklides, –
nurodė.
Taksi vairuotojas įjungė skaitiklį ir
išvažiavo į kelią.
– Truputį sušlapote, – užkalbino
keleivį. Naktis jam prailgo.
– Man nesvarbu, – sumurmėjo Ficas.
– Dėl jos padaryčiau viską.
– Aa, draugužė, – supratingai
linktelėjo vairuotojas. Jis buvo pratęs,
kad nelaimingi įsimylėjėliai ant
užpakalinės sėdynės išsipasakoja bėdas.
– Kokią didelę galią jos turi mus
pavergti. Vienas žvilgsnis, vienas akių
mirktelėjimas, ir mes jau praskystame.
Minkštimas. Būtent toks ir jaučiuosi –
minkštimas.
– Nereikia ant savęs pykti, ponuli. Ji
to neverta.
– Dar ir kaip verta, – svajingai
atsiduso Ficas. Taksi staigiai pasuko į
kairę, su juo pasviro ir Ficas, jo galva
ritinėjosi ant užpakalinės sėdynės atlošo
kaip melionas. – Ji ne šiaip draugužė.
Ne tokia kaip kitos.
– Visi taip sako, – prunkštelėjo
taksistas. – Ir aš taip galvojau apie savo
pačią. Dabar matau, kad ji graužia mane
kaip ir kitų žmonos. Tas, kas išrado
meilę, negražiai pajuokavo. Blogiausia,
kad kai nuo akių nukrinta šydas, būna per
vėlu, esi jau vedęs, o ji sėdi tau ant
kupros ir inkščia, koks sumautas jos
likimas. Jei ne tie meilės apžavai, joks
vyras neitų prie altoriaus. Velniška
apgavystė, štai kas ta meilė, ir aš
įkliuvau kaip paskutinis mulkis.
– Jūs nesuprantate. Aš kalbu apie
Albą Arbakl.
– Gražus vardas Alba.
– Itališkas.
– Jumis dėtas, nepasitikėčiau tais
italiūkščiais. Per karą pasirodė
nepatikimi. Vis delsė spėliodami, kas
gali laimėti, o paskui prisidėjo prie
vokiečių. Prakeikti mulkiai. Bet mes
jiems parodėm, ir dar kaip parodėm!
Pamokėm, ką reiškia negerbti anglų.
– Ji per jauna žinoti apie karą. –
Ficas nusviro į kitą pusę, nes taksi
pasuko į Klarendono Arklides.
– Kelintas? – paklausė vairuotojas
sulėtinęs greitį ir pasilenkęs bandė
įžiūrėti pro priekinį stiklą, po kurį
monotoniškai cypsėjo valytuvai.
– Žinoma, Antrasis pasaulinis, –
suirzo jis.
– Ne, kelintas jūsų namo numeris? –
pakartojo vyriškis kraipydamas galvą.
Tokiu nakties metu jam visada pasitaiko
girtuokliai. Šitas buvo kultūringas,
neatrodė įsiutęs, tik prislėgtas.
 Ficas atsimerkė. Pasilenkė ir pamatė,
kad tiesiai prie aštuntu numeriu
pažymėto namo stovi jo automobilis.
– Velniai griebtų! – susiraukė jis. –
Kaip, po perkūnais, jis čia atsirado?
Apsvaigęs Ficas neskyrė monetų
vertės ir, vairuotojo džiaugsmui,
sumokėjo gerokai per daug. Vargais
negalais pataikęs raktą į spyną, įsvyravo
į vidų. Buvo pernelyg pavargęs
nusirengti, taigi nusprendė kelioms
minutėms užvirsti ant lovos, kad
prablaivėtų galva. Kai atsimerkė, buvo
dešimta valanda ryto ir skambėjo
telefonas.
 Jis pasikėlė ant alkūnės, kad pasiektų
telefono ragelį. Atsikrenkštė.
– Ficrojus Davenportas klauso. –
Kitame laido gale tylėjo. – Alio?
– Labas, – kimus, prarūkytas Albos
balsas.
Ficas staiga atsisėdo, netverdamas iš
laimės.
– Labas, – atsiliepė džiugiai. – Kaip
jautiesi?
– Noriu miego, – sumurkė ji. Atrodė,
kad ji dar lovoje.
– Ir aš noriu. – Paskui prisiminė
sakęs, kad anksti turi susitikimą. – Esu
nuo aušros ant kojų. Vakaras buvo
puikus, nors vynas padarė savo. Mano
galvą turbūt pribaigė paskutinis butelis.
– Man baisiausios pagirios, –
atsiduso ji. – Vakaro beveik neatsimenu.
– Tai buvo melas. Bet Alba nenorėjo
prisiminti Fico atsisakymo. Ficą perliejo
nusivylimo banga. – Tačiau, – pridūrė
mieguistai dūsaudama, – Vivės sąmokslą
tikrai atsimenu. Labai geras planas. Ar
tu dar sutinki dalyvauti? – Dabar Ficas
iškilo ant bangos keteros, o ne kapstėsi
jos užgultas ant dugno.
– Būtinai dalyvausiu, – patvirtino jis.
– Gerai. Paskambinsiu Buivolei ir
susitarsiu dėl šio savaitgalio. Patikėk,
laukia baisi nuobodybė. Būtų gerai
drauge iš anksto aptarti mūsų veiksmų
planą.
– Sutinku.
– Tarkim, ketvirtadienio vakare.
– Nusivesiu tave pavakarieniauti, –
pasiūlė jis, stengdamasis išpirkti kaltę,
kad aną vakarą ją nuvylė.
– Ne, pati ką nors paruošiu. Ateik
aštuntą.

Alba tebesiuto ant Fico, bet jai jo

reikėjo. Be to, Vivės sąmokslas iš tiesų
buvo nuostabus. Kai Ficas išgirs apie
Valentiną, turės ją lydėti į Italiją, kur ji
susipažintų su savo šeima. Ji įsivaizdavo
tą sceną. Ašaros, apsikabinimai, paskui
jos motinos gyvenimo istorijos, kurių ji
taip trokšta. Ir nuotraukos. Galbūt brolių
ir seserų, sūnėnų ir dukterėčių, dėdžių ir
tetulių. Visi su ja dalinasi prisiminimais.
Ji užpildo trūkstamas vietas pati ir grįžta
viską sužinojusi. Aplanko kapą, padeda
ant jo gėlių ir pagaliau viskas jos
pasaulyje susitvarko.

Atėjus ketvirtadieniui Alba pasirūpino,

kad taurelės gėrimo Rupertas ateitų
pirmas. Jis atvyko anksti su didžiule
puokšte raudonų rožių, kurių aromatas
padvelkė anksčiau, negu pasirodė jis
pats. Alba pasitiko jį prie durų
vilkėdama pilkšvai rožinį chalatą, vos
dengiantį užpakaliuką. Jos ilgos
blizgančios kojos baigėsi pūkuotose
rožinėse šlepetėse, iš kurių kyšojo tobuli
rožiniai kojų nagai po pedikiūro tą
popietę Čelsyje. Ji įkvėpė rožių kvapo
drauge su pažįstamu Ruperto odekolonu,
suėmė jį už kaklaraiščio ir su trenksmu
uždarė duris. Paskui prisiglaudė lūpomis
prie jo lūpų, pabučiavo. Rupertas
numetė gėles. Paėmusi už rankos,
nusivedė jį laiptais aukštyn į savo mažytį
miegamąjį po stoglangiu. Pereitą naktį ir
beveik kiaurą dieną smarkiai lijo, bet
dabar dangus buvo šviesiai mėlynas su
atsitiktinai praplaukiančiais rausvais ir
pilkais debesėliais.
 Ji atsigulė ant lovos, o Rupertas
nusimetė drabužius. Apsunkusiais vokais
Alba jį stebėjo, jos rusvi išsidraikę
aplink veidą plaukai atrodė kaip
aureolė. Skruostai buvo paraudę, lūpos
pravertos, laukiančios, geidulingos.
Nusirengęs jis krito ant jos,
užvaldydamas kūną su tokiu godumu, su
kokiu liūtas ryja savo grobį. Ji
užsimerkė ir ramiai glostė jam plaukus,
o jis jos kūnu keliavo žemyn laižydamas
odą.
Be penkiolikos aštuonios jie gulėjo
susipynusiais kūnais, išraudę ir
susitaršę, šypsodamiesi iš
pasitenkinimo.
 – Baisiai gaila, kad tau reikia eiti, –
atsiduso ji.
– Kitą kartą neruošk pietų. Tada
galėsime praleisti kartu visą naktį, –
pasakė Rupertas.
– Žinau. Pasielgiau kvailai. Verčiau
renkimės. Nenoriu, kad Ficas pamatytų
mane tokią.
– Kas per vienas, nors jau minėjai,
tas Ficas? – paklausė Rupertas,
stengdamasis nerodyti pavydo. Šiaip ar
taip, jis, o ne Ficas, guli jos lovoje.
– Vivės literatūros agentas, –
nerūpestingai atsakė ji, keldamasi ir
žiovaudama. – Visai neįdomu, bet darau
Vivei paslaugą.
 – Suprantu, – pasakė jis įtikintas.
– Jis tuoj ateis ir anksti išeis, paskui
galėsiu gerai per naktį pailsėti.
Pavargau. Tu tikras žvėris, Rupertai!
Rupertas užsitraukė kelnes,
jausdamas, kad jos pučiasi nuo vėl
sužadinto geismo.
– Gaila, kad reikia jį uždaryti, –
pasakė šypsodamas. – Jis vėl pasiruošęs
darbuotis.
– Bet aš negaliu. – Ji žvilgtelėjo į
laikrodį ant staliuko prie lovos. Be
penkių aštuonios. Jeigu pažįstu Ficą, po
kokių trijų minučių jis stovės ant
slenksčio, o tuo metu, triumfuodama
galvojo ji, iš mano namų išeis Rupertas.
Ficas nupirko gėlių – šlakuotųjų aronų
ilgais stiebais ir butelį vyno. Itališko
vyno – rengtis jų savaitgaliui, kurį jis
pavadino „Italijos atkariavimu“.
Jis pasišlakstė veidą tualetiniu
vandeniu ir apsivilko naujutėlius
marškinius, rekomenduotus kolegos,
didelio madų žinovo. Jautėsi patrauklus.
Optimistiškai nusiteikęs. Vien tai, kad
Alba jam paskambino, rodo, kad ji jam
atleido. Jei dar kartą pasiūlytų, – nors jis
labai abejojo, – sutiktų.
Jis nulipo pontoniniu tiltu apmirusia
širdimi, tankiai kvėpuodamas,
susijaudinęs. Po valandėlės stovėjo prie
jos durų. Jau kėlė ranką pabelsti, bet
durys atsidarė ir pro jas išžirgliojo
Rupertas, mestelėjo jam arogantišką
šypseną ir švilpiniuodamas nužingsniavo
pontoniniu tiltu į krantinę. Kai Ficas
atsisuko, jam šypsojosi Alba. Nors
jautėsi įpykęs ir pažemintas, nuo jos
spinduliuojančios šypsenos širdis
atsileido. Būdamas protingas suprato,
kad ji iš anksto suplanavo šią akimirką –
parodė jam jo vietą. Parodė, kad jai
nerūpi. Tai pavyko. Jautėsi tinkamai
pažemintas. Kai jis nusišypsojo
įteikdamas jai gėles, jo šypsena buvo
drovi.
– O, kokios gražios, – apsidžiaugė ji,
– užeik. – Įėjęs pro duris turėjo
peržengti ant grindų gulinčias rožes. –
Man šiandien laiminga diena, – juokavo
imdama jas nuo grindų. – Kuri mergina
per vieną vakarą gauna dvi puokštes?
Paleistuvė, toptelėjo Ficui mintis, ir
jis nuraudo pasibjaurėjęs, kad gali taip
pagalvoti apie Albą.
– Nusipelnai jų abiejų. – Nusprendė
neišsiduoti, kad jam ne vis tiek. Nusekė
paskui ją koridoriumi į virtuvę.
Nesvarbu kieno viršus, atsidusęs
galvojo jis, žiūrėdamas į jos dailų
užpakaliuką su aptemptais džinsais; ji
turi įžūlumo, kuris visada laimi.
Jos nedidelis namelis ant vandens
buvo baisiai netvarkingas. Prabėgomis
žvilgtelėjo į miegamąjį viršuje.
Drabužiai buvo išmėtyti ant senovinės
prancūziškos lovos, kiti užmesti ant
baliustrados ir driekėsi laiptais žemyn.
Spinta atvira, stalčiai ištraukyti,
nėriniuotos kelnaitės ir blizgantys
šilkiniai apatiniai sijonai kyšojo lyg
skubomis praplėštos dovanos. Rausvi
bateliai su platforma gulėjo numesti
koridoriuje ant grindų, tartum ji ką tik
būtų iš jų išlipusi. Svetainėje ant
dramblio kaulo spalvos sofų mėtėsi
žurnalai. Dulkės nešluostytos ištisas
savaites. Virtuvės kriauklėje pūpsojo
krūvos lėkščių ir puodelių. Kambarėliai
išdažyti rausvai ir melsvai, žemomis
lubomis. Juose tvyrojo kvepalų ir
parafino kvapas, sumišęs su maloniu
lakuotos medienos kvapu. Tačiau net ir
netvarkingas laivas, kaip ir pati
šeimininkė, turėjo nepaprastai daug
žavesio.
Virtuvės spintelėse Alba ieškojo
vazų. Neradusi, vieną puokštę pamerkė
ąsotyje, o kitą kavinuke, ir visą laiką
plepėjo apie Upės Nendrės radinį
Temzėje, sakė, gaila, kad nėra galvos,
nėra net kitos rankos, paskui abiem
pripylė po taurę Fico itališko vyno.
– Kaip miela iš tavo pusės, kad
pasirūpinai vynu, – pasakė ji. – Labai
laiku.
 – Atšvęsim projekto „Italijos
atkariavimas“ pradžią, – paaiškino jis
keldamas taurę.
Albos šviesios akys patamsėjo,
atrodė, kad ji staiga susijaudino.
– Tai puikiausias dalykas, kokį kas
nors dėl manęs padarė. Tu tvirtai tiki ir
sveikini mano sprendimą atverti senas
žaizdas. Padarysi daugiau, negu tėvas ir
pamotė. Mudu juos sužavėsime kartu.
Tėtis tau atvers širdį. Tu jam patiksi.
Vivė sako, kad visiems patinki. Toks jau
tu žmogus.
– Nežinau, ar gerai būti tokiu
žmogumi. – Jis truktelėjo pečiais. –
Dukart buvau vedęs, o man tik
keturiasdešimt. Kadaise turėjau daug
turto, bet jis atiteko moterims, kurios
užkariavo mano širdį. Vis dar jaučiuosi
kaltas, kad sudaužiau jų viltis ir
sugadinau joms gyvenimą.
– Tu pernelyg geras, – nuoširdžiai
tarė ji. – Aš sąžinės neturiu.
– Neatrodo, kad galėtum ką nors
įskaudinti.
– Ak, Ficai!
– Na, esu tikras, kad tavo šypsena
užgydytų bet kurį skaudulį.
Ji nusikvatojo gerkliniu juoku ir
užsidegė cigaretę.
– Ar tu nepaprastai romantiškas? Ar
tai tavo nelaimė? – Ji atsisėdo prie stalo
pastūmusi į šalį buteliukus su nagų laku.
Ficas pasekė jos pavyzdžiu.
– Aš beviltiškai romantiškas, Alba.
Kai pametu galvą, kelio atgal nėra. Tikiu
meile ir santuoka. Nei viena, nei kita
man nesiseka.
– Suprantama, santuoka aš netikiu.
Santuokoje būčiau niekam tikusi, o
meilė… na, yra daugybė meilės rūšių, ar
ne?
Ficas gurkšnojo vyną ir pasijuto
geriau.
– Ar kada nors buvai įsimylėjusi,
Alba? Tikrai įsimylėjusi. Atstumta?
Pakreipusi galvą ir žvelgdama iš po
tankių blakstienų į šoną, ji svarstė.
 – Ne, – įsitikinusi tarė ji. – Manau,
nebuvau.
– Na, tu jauna.
– Dvidešimt šešerių. Vivė man sako,
kad susirūpinčiau, jei noriu turėti vaikų.
– Ar nori vaikų?
Ji suraukė nosį.
– Nežinau. Dar ne. Apskritai vaikus
nelabai mėgstu. Jie mieli ir panašiai, bet
reikalauja daug dėmesio ir vargina.
Malonu į juos pažiūrėti, bet tik minutėlę
kitą. – Ji vėl nusijuokė ir Ficas juokėsi
kartu. Jos nerūpestingumas buvo žavus.
Sau ji buvo neįtikėtinai nereikli. Jis
pavydėjo jos lengvumo – niekur jokių
pastangų. Tikriausiai būti Alba labai
lengva, pagalvojo jis.
– Visai kitaip su vaikais jausiesi, kai
turėsi savų, – pasakė kartodamas, ką
buvo girdėjęs kalbant kitus.
– Ak, labai tikiuosi. Norėčiau būti
gera motina. – Jos balsas nutrūko, ji
nuleido akis, liūdnai įsmeigė jas į taurę.
– Manau, mano mama būtų buvusi puikus
pavyzdys. – Ji pakėlė akis ir liūdnai
nusišypsojo. – Bet jau niekada
nesužinosiu.
– Sužinosi, – karštai patikino Ficas,
imdamas ją už rankos, – nes mes apie ją
sužinosime.
– Tikrai taip manai?
 – Netrukus žinosime apie ją viską,
brangioji.
– Ak, Ficai. Tikiuosi, tu teisus.
Norėjau ją pažinti visą savo gyvenimą. –
Ji neatitraukė rankos, bet ilgesingai
žvelgė jam į akis. – Pasitikiu tavim,
Ficai. Žinau, kad manęs neapvilsi.
Ficas ir pats mintyse meldėsi, kad
neapviltų.
 5

Ankstyvą šeštadienio rytą Ficas

užvažiavo „Volvo“ paimti Albos. Ant
užpakalinės sėdynės stebėdamas
žuvėdras pro stiklą tysojo patenkintas
Sprautas. Ficui teko laukti apačioje, kol
šeimininkė rengėsi. Girdėjo ją aukštai
vaikštančią pirmyn ir atgal, matyt,
sprendė, kokiais drabužiais vilktis. Į jos
aprangą buvo atkreipęs dėmesį. Viskas
apgalvotai pasirinkta ir labai madinga.
Nesuprato, kodėl ji taip stengiasi.
Atrodytų viliojamai net vilkėdama seną
maišą.
Pro svetainės langą jis pažiūrėjo į
tylų, nejudantį Vivės laivą. Įsivaizdavo
ją ilgu chalatu sėdinčią prie rašomosios
mašinėlės, viename iš jos žalsvų indelių
rūksta cigaretė. Prisiminė, kaip dažnai
sėdėdavo jos denyje stengdamasis
įžvelgti, kas vyksta Albos laive,
tikėdamasis pamatyti ją akies krašteliu,
bent užuominą apie jos buvimą, bet ką.
Prisiminė Vivės įspėjimą. Neįsimylėk,
Ficrojau, sakė ji. Per vėlu, atsiduso jis.
Jis nenusivylė tuo drauge praleistu
vakaru. Tikėjosi paskui išeiti ir važiuoti
namo. Bent jau nepasigėrė ir nepametė
automobilio. Prisikimšę pilvus jo
pagaminto rizoto, šnekučiavosi iki
vėlumos. Alba, kad ir buvo žadėjusi,
visiškai nemokėjo paruošti užkandžių. Ji
pasakojo apie savo vaikystę, bjaurią
pamotę ir atskirties jausmą, nuo kurio
kenčia visą gyvenimą.
Jis bandė paaiškinti, esą natūralu,
kad netekęs pirmosios žmonos jos tėvas
stengėsi gyventi toliau. Tragedija galėjo
jį palaužti. Liko su kūdikiu ant rankų.
Vienam auginti jį būtų buvę neįmanoma.
Jam reikėjo Margo. Tėvas pasiryžo kurti
naują gyvenimą ir pamiršti praeitį, o
Alba buvo tiesiog niekuo dėta
aplinkybių auka.
– Toks mano vyriškas požiūris, –
pridūrė jis. – Tai nereiškia, kad jis
mažiau tave myli, jis tik nenori būti
tempiamas atgal į praeitį, galbūt bando
nuo jos apsaugoti ir tave.
Alba tylėjo.
– Galimas daiktas, tu teisus, –
pagaliau pripažino ji. – Bet tai nekeičia
mano jausmų Buivolei. Man tik labai
gaila tėvo. Jis slepia liūdesį po
paviršutinišku linksmumu. Geraširdis,
pilnas entuziazmo tėtukas. Šeštą valandą
– taurelė, pusę devynių – vakarienė,
dešimtą – taurė viskio ir cigaras
kabinete. Visada rūko cigarą labai
taupiai – iki pat galiuko. Kol jau beveik
dega pirštai. Gelbėjasi nusistovėjusia
tvarka. Visada toks pat trijų dalių tvido
kostiumas dienos metu, naminis švarkas
ir šlepetės vakare. Sekmadienį pietūs
valgomajame, vakarienė – didžiajame
kambaryje prie židinio. Virėja kiekvieną
sekmadienį pateikia vis tą patį kepsnį,
nors kai pietų ateina vikaras, gaminama
kas nors ypatingo. Ėriuko šlaunis arba
jautiena, garuose virtas pudingas arba
obuolių apkepas. Tėvas eina
pasivaikščioti vakare, grįžęs iš Londono
traukiniu septynios trisdešimt; pasiima
lazdą ir apžiūri savo dvarą. Pašneka su
valdytoju, aptaria fazanus ir medžių
sodinimą. Visada viskas tas pats, niekas
nesikeičia. Nė krust. Ir štai aptinku
paveikslą, kurio jis nebesitikėjo
pamatyti. Grąžinu jį į praeitį. Vargšelis
nežino, ką su manim daryti. Bet su tavim
jis kalbės, aš įsitikinusi. Jis geriau
susikalba su vyrais, o tu – jo skonio.
Ficas nežinojo, ar Albos akyse tai
teigiamas dalykas, ar ne. Vivė apibūdino
Tomą Arbaklą kaip „seną kvailį“, bet
jeigu jaunystėje jis dalyvavo kare, dabar
turėtų eiti šeštą dešimtį. Jam dar ne
vakaras.
Jis atsitraukė nuo lango ir savo
minčių, nes tarpduryje pasirodė Alba. Ji
mūvėjo laisvomis kelnėmis, vilkėjo
smėlio spalvos velvetinį švarką, o po
juo – baltą kašmyro megztinį aukšta
atlenkiama apykakle. Plaukus buvo
sukėlusi į arklio uodegą, palikusi tik
sruogą nuo kaktos iki skruostikaulių. Ji
nesivargino atsiprašyti už netvarką.
– Aš pasiruošusi. Apsirengiau
nuobodžiausiais drabužiais, taigi dabar
tinku prie tavęs.
Ficas galėjo įsižeisti, jei pats savęs
nebūtų laikęs nuobodžiu. Tačiau jos
pastaba dar kartą pabrėžė, kokie jiedu
skirtingi ir kad jis negali jai patikti. Bet
nenusiminė, nes, šiaip ar taip, jiedu
draugai, o tai geriau, negu būti išstumtam
už durų krapnojant lietui.
– Gražiai atrodai, – pagyrė
nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų.
Ji plačiai nusišypsojo.
– Man patinka, kai tu tai darai, –
pasakė eidama durų link.
– Ką darau?
– Nužvelgi mane. Tavo akys tarsi
rankos. Kutena.
Lauke buvo šilta. Virš upės šoko
pavasarinis vėjas, keldamas
raibuliuojančias bangeles. Ore sklandė
žuvėdros, klyksmu perskrosdamos
nenutrūkstamą transporto gaudesį.
– Ir dar kai kas. Tikiuosi, tavo
automobilis atitinka tavo įvaizdį? Ne
sportinis? Tėtis į vyrus su sportinėmis
mašinomis žiūri įtariai.
– Turiu seną aptriušusį „Volvo“.
– Skamba gerai, – pasakė įsikibdama
į parankę. – Turime prisistatyti kaip
pora, – pridūrė, kai jis klausiamai į ją
pažvelgė.
Alba įsėdo į keleivio vietą,
švystelėdama keletą knygų ir rankraštį už
nugaros, kad būtų daugiau vietos. Be
literatūrinės netvarkos, dar dvokė
šunimi.
 – Nežinojau, kad turi šunį, – pasakė
ji, kai jis įsėdo ir įjungė variklį.
– Sprautą. Jis bagažinėje.
Albos akys išsiplėtė.
– Tikiuosi, jis ne koks nevalyvas
žiurkiukas kaip Margo šunys.
– Jis spanielio ir pointerio mišinys.
– Koks skirtumas, – atsiduso ji ir
atsisuko pažiūrėti. – A, bus gerai. Ačiū
Dievui, solidus šuo. Nekenčiu
kiauksėjimo.
– Sprautas loja labai solidžiai,
užtikrinu.
– Garbė Aukščiausiajam, kitaip jis
turėtų pasilikti, žinoma, nebent sutiktų
per arbatėlę suėsti Margo žiurkiukus.
 – Neklausyk jos, Sprautai. Ji nėra
tokia beširdė.
Girdėjosi, kaip automobilio gale
Sprautas kantriai dūsauja.
– Palauk, kai juos pamatysi, suprasi.
Buivolei patinka tokie, kuriuos galėtų
nešiotis po pažastimi.
– Tikiuosi, ne tavo tėvą!
Alba prunkštelėjo ir žaismingai jam
niuktelėjo.
– Baik kvailioti! Ji stipri, bet ne
Heraklis!
Važiuodami A30 keliu jie visą laiką
šnekučiavosi. Kai išsuko iš pagrindinio
kelio ir ėmė vinguriuoti siaurais
keliukais tarp gyvatvorių, kaimo
kraštovaizdis atsivėrė visu grožiu.
Atšilęs oras virpėjo skaisčia,
fosforescuojančia atgijusių miškų
žaluma, kuri Ficui priminė Vivės
lėkšteles. Oras maloniai saldžiai
kvepėjo, paukščiai skraidė arba tupėjo
ant telefono ryšio vielų – darė pertrauką
vykdydami nelengvą lizdų sukimo
užduotį. Jie liovėsi kalbėję ir apsidairė.
Švelni krašto ramybė buvo gaivus
priešnuodis po nervingo, triukšmingo
didmiesčio. Ramino sielą. Vertė
kvėpuoti giliai, visa krūtine. Ficas jautė,
kaip atsipalaiduoja įtempti pečiai, o
galva atsikrato visų varginančių minčių
apie tai, ką reikia atlikti darbe. Net Alba
pasikeitė. Sužaliavusio krašto fone ji
atrodė jaunesnė, tarsi jie būtų palikę ne
tik miestą, bet ir jos iškreiptas manieras.
Ficas sulėtino greitį ir pasuko į alėją. Ji
driekėsi apie ketvirtį mylios, apsodinta
didingais variniais bukmedžiais, kurių
pumpurai jau skleidėsi leisdami
švelnius, rausvus lapelius. Dešinėje iki
tamsaus miško plytėjo laukas. Arkliai
rupšnojo žolę nesivargindami pakelti
galvos, pasidomėti pašaliniu triukšmu, o
sutūpusių stambių triušių porelė krutino
ausis ir atrodė įsitraukusi į rimtą
diskusiją. Ficas buvo sužavėtas. Tačiau
didžiausią, visiškai netikėtą įspūdį jam
padarė namo grožis.
 Bičfildo Parkas, didžiulis raudonų
plytų ir titnago dvaras buvo nepaprastai
stilingas ir žavus. Jo sienas raizgė
glicinijos ir raganės, jos lipo ten, kur
norėjo. Nedideli švininiai langai
smalsiai žvelgė tarsi budrios akys.
Stogas buvo nelygus, banguotas, tarytum
namo dvasia priešintųsi griežtoms
architekto linijoms, tempė ir laisvino
namo sąnarius, kad jam būtų patogiau.
Vis dėlto pastatas skleidė šilumą.
– Nuostabus namas! – sušuko Ficas,
kai automobilis gurgždindamas žvyrą
privažiavo ir sustojo priešais priekines
duris.
 – Jis priklausė mano proseneliui, –
paaiškino Alba. – Išlošė jį kortomis. Tik
gaila, kad prieš tai pralošė žmoną ir ji
tuo namu negalėjo pasidžiaugti. – Alba
niekada neleisdavo, kad teisybė pakištų
koją gerai istorijai.
– Pralošė žmoną?
– Taip, turtingam hercogui.
– Tikriausiai ji buvo pabaisa.
– Na, matyt, menkas džiaugsmas, jei
nebijojo jos pralošti. O, žiurkės! –
nusijuokė ji, kai pro duris kiauksėdami
išpuolė Margo terjerai. – Jie Margo
numylėtiniai. Tik, saugok Dieve, ant
kurio neatsisėsk. Kartą senolis dėdė
Henris atsisėdo ant močiutės šuns ir jį
nuspaudė.
– Nieko sau neapsižiūrėjimas.
– Savaitę niekas nepastebėjo. Jis
pakišo šunį po pagalvėle, vargšelį
aptiko namų tvarkytoja.
Tuo metu plačiai šypsodami
verandoje pasirodė Margo ir Tomas.
Margo žemu valdingu balsu, plodama
sau per šlaunis pasišaukė šunis. Jos
plaukai buvo žili, nerūpestingai susegti
ant pakaušio. Nepasidažiusi, oda
išvagota raukšlių ir rausva; to ir galima
tikėtis iš mėgstančios jodinėti moters.
– Hedžai, ateik čia, – riktelėjo ji. –
Malonu susipažinti, Ficrojau, – pridūrė
paduodama ranką. Ficas ją spustelėjo.
Jos paspaudimas buvo tvirtas,
pasitikintis.
– Kokį žavingą turite namą, kapitone
Arbaklai, – pagyrė Ficas sveikindamasis
su Tomu.
– Vadink mane Tomu, – geraširdiškai
nusijuokė šis. – Tikiuosi, keliuose
eismas ne itin didelis. Kartais
šeštadienio rytą keliauti būna bjauru.
– Nebuvo jokio vargo, – atsakė
Ficas. – Atvažiavom be trukdžių.
Tomas, kaip visuomet, pabučiavo
Albai į smilkinį ir jai labai palengvėjo,
kad jis dėl praeito jų susitikimo
nepyksta. Margo įtemptai šypsojosi. Jai
slėpti jausmus sekėsi sunkiau.
– Ar neprieštarausite, jei išleisiu
Sprautą palakstyti? – paklausė Ficas. –
Jis senas ir ypač geras už save
mažesniems.
– Nenuvertinkit mažų šunelių, –
atsakė Margo. – Jie puikiausiai moka
apsiginti.
Ficas pakėlė bagažinės dangtį ir iš
jos išsiropštė susivėlęs, sustiręs
Sprautas. Visi šunys smalsiai apsiuostė,
nors Margo terjerai Sprautu domėjosi
labiau negu senasis šuo jais. Jam rūpėjo
pakelti prie padangos koją ir apuostyti
žvyrą, o ne žaisti su tais kvailais
padarėliais, spaudžiančiais nosis jam
pauodegin. Ficas paliko bagažinę atvirą,
kad Sprautas galėtų ten rasti prieglobstį,
kai terjerai per daug įkyrės, ir nusekė
paskui šeimininkus į namą.
– Karolina pareis po pietų, o
Miranda jau grįžo iš mokyklos. Vargšas
Henris yra Sandherste. Jam ten darbo iki
kaklo, – pasakojo Margo vesdama
svečią per holą į svetainę.
Ficą Albos tėvai maloniai nustebino.
Jie niekuo nepriminė jos nupasakotų
siaubūnų, atrodė paprasti kaimo žmonės.
Svetainė buvo gelsvos ir smėlio
spalvos. Jis atsisėdo ant sofos, jo
nuostabai, Alba įsitaisė šalia, paėmė jo
delną ir suspaudė. Jis pastebėjo, kaip
Tomas su Margo susižvalgė. Aišku, kad
Alba niekada jokio draugo į namus
nebuvo atsivežusi.
– Išgersi, Ficrojau? – paklausė
Tomas.
Ficas svarstė, koks gėrimas būtų
deramas, ir paprašė viskio su ledu.
Tomas, regis, nudžiugęs, nuėjo prie
staliuko įpilti. Margo atsisėdo ant oda
aptrauktų židinio grotelių, pasiguldė
vieną šunį ant kelių.
– Tai kur, Ficrojau, dirbi? – paklausė
didele ranka braukdama per šuns nugarą.
– Aš literatūros agentas.
– O! – maloniai nustebo ji.
 – Be kitų rašytojų, atstovauju
Vivijenai Armitadž.
Išgirdusi pažįstamą pavardę Margo
Arbakl pakėlė antakius. Ji buvo gyvas
Vivės knygų gerbėjų pavyzdys.
– Dabar ji puikiai rašo, – pasakė
moteris. – Daug skaityti neturiu laiko.
Namų ūkis ir arkliai suryja mano dienas,
bet pasitaikius progai mielai skaitau jos
romanus. Tomas mėgsta Vilburą Smitą,
tiesa, Tomai?
– Gera literatūra man patinka. Žinote,
šiuo metu aš labiau linkęs skaityti
biografijas. – Jis padavė Ficui gėrimą. –
Juk nėra nieko geriau už tikrą istoriją.
 – Ficrojau, – pradėjo Margo, – ar jūs
kilęs iš Norfolko Davenportų?
– Taip, – sumelavo Ficas. Jei
meluoti, tai drąsiai. Jis spustelėjo Albai
ranką, o ši atsakė tuo pačiu. Jai tai
patiko.
– Ar pažįstate Haroldą ir Elizabetę?
– Haroldas – mano tėvo pusbrolis, –
pasakė Ficas. Apie Haroldą ir Elizabetę
nebuvo girdėjęs.
– Aha, tai tavo tėvas yra…
– Džofris. – Vėl melas, bet kodėl
turiu liautis, galvojo jis.
– Džofrio nepažįstu.
– Ar pažįstate… Džordžą?
– Ne.
 – Deividą? – Teko lošti.
– Taip. – Jos mažos rudos akutės
nušvito. – Taip, Deividą tikrai pažįstu.
Vedęs Penelopę.
– Žinoma, žinoma, – patvirtino Ficas.
– Penelopė – žavi moteris.
– Tikrai žavi. Gaila, kad jie neturi
vaikų. – Ji atsiduso ir užjaučiamai
šyptelėjo. – Taigi, jūsų tėvai taip pat
gyvena prie Kings Lino?
– Ne, tėvas persikėlė labiau į pietus,
į Dorsetą. Nors turi jerubių viržyną
Škotijoje. Kai buvau vaikas, leisdavome
laiką dviejuose namuose ir, žinoma,
vasarnamyje Šveicarijoje.
 – Slidinėji? – įsiterpė Tomas, kuris
mėgo visokį sportą. Pats nesuprato, kas
jam daro didesnį įspūdį – jerubių
viržynas Škotijoje ar vasarnamis
Šveicarijoje.
Tomas atsisėdo į krėslą ir truktelėjo
martinio.
– Tikiuosi, Ficrojau, pasiliksite
visam savaitgaliui. Rytoj po mišių
pastorius ateis pietų. Ar žaidi sieninį?
– O taip, – atsakė Ficas, ir tai buvo
tiesa. – Norėčiau pažaisti, bet verčiau ne
su pastoriumi. Nedrįsčiau aplošti
žmogaus, kurio pusėje Dievas.
Margo nusijuokė. Alba negalėjo
atsistebėti. Tėvas iš malonumo net
išraudęs. Jiems jis tikrai patinka. Vivė
buvo teisi. Ne veltui jos knygos turi
didžiausią paklausą.
O Ficas, lyg dar neužtektų juos
žavėti, pasilenkė ir pakėlė vieną Margo
šunytį.
– Mano mama laikė terjerus, –
pasakė glostydamas šunį. – Ji liovėsi
važiuoti atostogų vien todėl, kad
negalėjo palikti jų vienų. – Margo
pakreipė galvą į šalį ir labai supratingai
nusišypsojo. – O jūsiškiai, ponia Arbakl,
nepaprastai mieli.
– Ak, Ficrojau, tu verti mane jaustis
tokia sena. Vadink mane Margo.
– Tik jei vadinsite mane Ficu.
 Tuo metu į kambarį atskubėjo
Miranda. Aukšta, liekna, tiesiais
šviesiais plaukais, surištais į arklio
uodegą. Su jojikės batais ir kelnėmis, o
apvalus išraudęs veidelis labai suirzęs.
– Vasara vėl paspruko, mamyt, –
pranešė tarpduryje šniokštuodama iš
nuovargio.
Margo pakilo.
– Mieloji, susipažink su Ficu
Davenportu, Albos draugu.
– O, atsiprašau. – Ji skubiai padavė
ranką. – Atsiprašau, bet mano kumelė
užsispyrusi bėglė.
Ficas jau norėjo pajuokauti apie
Užsispyrėlį iš Nensės Mitford „Meilė
šaltojo klimato sąlygomis“, bet
apsigalvojo; šios užuominos tokia jauna
būtybė tikriausiai nesuprastų.
– Gal reikia pagalbos ją susigrąžinti?
– pasiūlė. – Sprautui būtų sveika
pabėgioti.
– Padėtum? – įsiterpė Margo. – Vaje,
Ficai, koks tu geras. Ką tik po kelionės
iš Londono.
– Eisiu persirengti drabužiais, kurių
negaila išsipurvinti. Paskui visi kibsime
į darbą, tiesa, Alba?
– Jis geltonajame kambaryje, –
kažkam pasakė Margo, kai jie išėjo į
vestibiulį.
 Alba atrodė pakraupusi. Tikėjosi
palaikyti atvirus vartus ar panašiai.
Vaikystėje ją vertė jodinėti ir valyti, bet
paaugusi, kai jau galėjo pareikšti savo
nuomonę, ji pakėlė tokį skandalą, kad
Margo nuo jos atstojo su sąlyga, kad
padės darže (tai buvo mažesnė blogybė),
– visą vasarą skins ir aižys pupas.
Daržovių skynimas nereikalavo didelių
pastangų, bet buvo nuobodi pareiga, be
to, ji mielai būtų užsiėmusi kitais
dalykais – skaičiusi žurnalus, žaidusi su
dekoratyvine kosmetika. Jai skirta
užduotis bent jau leido būti vienai su
savo mintimis. Girdėdavo, kaip kiti
laukuose prie namų šūkauja, jų skardūs
balsai aidėdavo slėnyje, patenkinta, kad
ji ne tarp jų. Bjaurėdavosi darbu su
kitais, ypač su šeima. Ji nusivedė Ficą
laiptais į viršų ir, kai liko vieni,
prapliupo liaupsėmis:
– Ficai, tu aukščiausios klasės! –
sušuko jį apkabindama. – Tu juos
pakerėjai, ir žinai ką? Dėl tavęs
pagerėjo jų nuomonė apie mane. Staiga
jie su manim elgiasi kaip su suaugusia. –
Ficas mėgavosi jos prisiglaudusiu kūnu,
jo liemenį apkabinusiomis rankomis, bet
ji atsitraukė.
– Tu ir esi suaugusi, – pasakė jis
žiūrėdamas į ją, einančią prie lango.
Pažvelgė į savo lagaminą ir nustebo, kad
šis jau iškraustytas.
– Tai ponia Bromli. Namų tvarkytoja.
Paslaptinga, retai matoma, kaip lauko
pelytė, – pridūrė Alba, pamačiusi jo
sutrikusį žvilgsnį.
– Ar ji visada iškrausto?
– Žinoma, svečių daiktus. Deja, mano
neiškrausto, nors man to reikia labiau
negu tau, nes aš netvarkinga. – Ji kimiai
nusijuokė. – Jokia lauko pelytė po mano
kambarį nesikuičia.
– Ar čia ką nors rasiu? – Jis atidarė
stalčių, kur apatinės kelnės ir puskojinės
tvarkingai gulėjo šalia tarsi senukų
sutuoktinių pora lovoje.
 – Geras klausimas. Nežinau, kaip
veikia jos smegeninė, aišku, jeigu joje
yra smegenų. Ji – atgyvena.
– Bent jau žinau, kur mano apatiniai,
– sukrizeno jis, paskui atidarė spintą ir
rado ant pakabo užsvertus džinsus.
– Koks būtų siaubas, jei mes iš
tikrųjų susieitume. Jie suprastų, kad tu
melavai.
– Apie tai negalvojau, – rimtai atsakė
Ficas, bet Alba kikeno, lyg tai būtų
visiška nesąmonė.
– Susitiksime apačioje, – krestelėjo
arklio uodegą. – Aš nepersirengsiu,
neketinu vaikytis tos prakeiktos kumelės
purvinuose laukuose. Tikrai, Ficai, tai
jau nebeįeina į tavo pareigas. Žinai, kad
miške ji laiko tuos velnio paršus?
– Paršus?
– Taip, šernus. Šešias šernes ir du
kuilius beveik akro dydžio aptvare.
Mano, kad uždirbs už juos pinigų. Jie
amžinai ištrūksta į laisvę ir patikėk, jei
tamsią naktį susitiksi Borisą, tikrai
neapsidžiaugsi. Jis baisus. Didesnių
pautų kaip jo neteko matyti. – Ji
žaismingai pakėlė antakius.
– Neversk manęs jaustis
nepilnaverčiu, – prunkštelėjo Ficas.
– O tu neversk manęs lakstyti paskui
tą sumautą arklį. Manau, pernelyg
įsijautei į vaidmenį.
 Alba išdidžiai išplaukė iš kambario.
Ficas persirengė džinsais ir pilku
megztiniu. Alba teisi – jam baisiai
patinka vaidinti. Visai nesunku. Tomui ir
Margo lengva įtikti. Nesunku ir laikyti
Albos ranką ar apsimesti, kad jos širdis
priklauso jam. Tačiau liūdna, kad tai tik
vaidinimas, o po savaitgalio jis ją išleis
Čeinio alėjoje ir grįš į Klarendono
Arklides vienas. Reikia tikėtis, jam
pavyks nemažai išpešti apie jos motiną,
tada ji keliaus į Italiją, kur pati sužinos
daugiau. Jis bus atlikęs savo užduotį ir
jai nebereikalingas. Teks ir toliau
keturiese lošti bridžą pas Vivę, kęsti
vaizdą, kai pontoniniu tiltu švilpaudamas
nusileidžia Rupertas, tikėdamasis
nepakartojamo Albos svetingumo, o jo
paties artimumas išgaruos kaip virš
Temzės kabantis rūkas. Nuvijęs tą mintį
tolyn, išėjo iš kambario. Šiuose namuose
jis – Albos mylimasis, tad pasistengs,
kad realybė to nesužlugdytų. Nevirs
ištižėliu, kol nėra būtinybės.
Margo ir Miranda laukė hole su
Alba. Margo buvo apsirišusi skarele,
apsimovusi rudas velvetines kelnes.
Alba stoviniavo prie lango, tuo tarpu
pamotė ir įseserė aptarinėjo tvorą ir
nepaprastą Vasaros sumanumą.
– Tikra bėda, – garsiai dejavo
Margo. – Peteris turės patikrinti
kiekvieną tvoros colį ir sutvirtinti
silpnas vietas. Negalim leisti jai
pabėgti. Vieną dieną išpuls ant kelio ir
sukels avariją! Štai ir Ficas, – jos
rausvą veidą nušvietė plati šypsena, –
koks šaunuolis!
– Jūsų paslaugoms, – atsakė jis. – Be
to, tokia graži diena. Gaila ją leisti
užsidarius kambary.
Mirandos skruostai, kai jis nukreipė į
ją akis, nuraudo.
– Tikiuosi, ji toli nenubėgo, –
sumurmėjo mergina ir pasisukusi nuėjo
paskui motiną į lauką.
Alba vartė prieš Ficą akis.
 – Tu beprotis, – meiliai pasakė ji. –
Sakiau, kad jiems patiksi, ką? Esi jų tipo
žmogus.
Ficas suprato, kad tai ne
komplimentas.
Pagauti Vasarą buvo nelengva. Ji
pasileido alėja ir nuklydo beveik ant
kelio tarp gyvatvorių, kur dabar godžiai
pešė krūminius builius. Iš pradžių
nurodymus davė Margo. Net Alba
privalėjo dalyvauti rate, kad užspeistų
arklį į kampą. Trintis prie vartų Albai
nebuvo vilties. Ji metė Fricui įtūžusį
žvilgsnį; jei jis nebūtų pasisiūlęs
pagelbėti, jie svetainėje tebegurkšnotų
vyną. Sprautas ir terjerai lodami lakstė
aplinkui Vasarą, bet ši tik mostelėjo
galva ir pergalingai nušuoliavo tolyn.
Kai Margo planas nepavyko,
vadovavimą perėmė Ficas. Jam
svarbiausia buvo ne Vasara, o Alba,
kuriai troško įtikti. Liepė jai grįžti į
lauką ir laikyti plačiai atvertus vartus.
Paskui jis, Miranda ir Margo, užuot
gaudę, ragino užsispyrusią kumelę
savanoriškai tursenti atgal į lauką; ėjo
prie jos artyn, išsirikiavę į eilę ir ištiesę
rankas. Kumelė instinktyviai nuo jų
traukėsi. Pamažu jiems pavyko gyvulį
parginti. Mirandos nuostabai, Vasara
risčia pasileido į lauką, o Alba
džiaugsmingai užvėrė paskui ją vartus.
Tai truko ilgai, bet Alba šypsojosi nuo
ausies iki ausies. Dėl to buvo verta
stengtis.
Kai Margo pasveikino Ficą, šis
paaiškino išaugęs su arkliais.
– Bet gerai apžiūrėčiau tvorą, –
pasakė nutaisęs žinovo balsą. – Kadaise
turėjome kumelę, bet ji pabėgo.
Persidūrė koją į spygliuotą vielą.
Prasidėjo infekcija. Bjaurus dalykas.
– O varge. To būtinai reikia išvengti.
Gaila, kad Alba ne jojikė; galėtumėt abu
prieš pietus pasijodinėti.
Alba įsikibo Ficui į parankę.
Mirandos žavėjimasis Ficu neliko jos
nepastebėtas.
 – Norėčiau jam aprodyti apylinkes, –
pasakė.
– Miranda aprodys, jei norėtum
pajodinėti, – kaip įprasta netaktiškai
siūlė Margo.
Alba įsiuto. Tu nori Fico Mirandai,
piktai galvojo. Ficas pajuto, kad Alba
šalia jo pasišiaušė, ir mandagiai
atsisakė.
– Būtų labai malonu. Tačiau gal kitą
kartą. – Paskui šūktelėjo Sprautui: –
Judinkis, senuk. Eime, patikrinsime
laimingąjį Borisą.
– Laimingąjį? – raukdama nosį
paklausė Alba.
 – Na, žinoma, – atsakė jis,
reikšmingai pakeldamas antakius.
– A, – nusišypsojo ji, – žinoma.
Margo žiūrėjo, kaip Alba su Ficu
eina į vaismedžių sodą, paskui pasuko į
namus.
– Koks žavus jaunuolis, – tarė
dukteriai.
– Albai sekasi, – atsiduso Miranda. –
Jis patrauklus, tiesa?
– Patrauklus, – sutiko Margo, – bet
ne jos skonio. Pasak Karolinos, jai
patinka gražuoliukai ir madingai
apsirengę.
– Sakyčiau, jo grožis vyriškas.
 – Tikiuosi, supranta, kas jo laukia, –
nusijuokė Margo ir pakraipė galvą. – Ji
užsispyrusi mergiotė. Bet ir jis ne trapi
gėlytė. Aukštas, petingas, stiprus. Esu
tikra, sugebės ją sutramdyti.
– Džiaugiuosi, kad ji susirado
tinkamą žmogų.
– Oi, tikrai. Padorų vaikiną.
– Bet jis gerokai už ją vyresnis,
tiesa?
– Ir ačiū Dievui! Nė vienas
bendraamžis su ja nesutartų.
– Manai, jis ją ves?
– Kas ten žino, kaip bus su ta Alba.
– Ką gi, pajodinėsiu viena. –
Miranda rengėsi eiti.
 – Eisiu su tavim, – pasisiūlė motina.
– Albai aš nereikalinga.
Margo atsisuko pažiūrėti į sodą, bet
jų nebebuvo. Atsidususi nuėjo į namus
persirengti.

Alba su Ficu grįžo per pietus. Veidai

įraudę, akys žiba. Alba vedžiojo po
valdas: sodus, teniso ir sieninio
aikšteles, paskui arklides. Parodė jam
tuščią baseiną, prikritusį lapų, prūdą, kur
tarp viksvų ir meldų plaukiojo antys ir
nendrinės vištelės. Paskui jie nuklydo į
mišką, kur Borisas su džiaugsmu
pademonstravo savo turtus ir kaip
puikiai jais naudojasi. Miške jie net
pastebėjo porą elniukų ir girdėjo kosintį
elnią. Skleidėsi katilėliai, turtingi
gamtos kvapai tvindė orą ir kėlė dvasią.
Tomas negalėjo atsistebėti. Alba viena
niekada neidavo pasivaikščioti.
Džiaugėsi, kad ji didžiuojasi savo
namais ir noriai juos rodo. Ficas daro
gerą įtaką, laimingas galvojo tėvas.
Ficas sužavėjo Arbaklus be vargo.
Miranda jį stebėjo, o jos paaugliškame
kūne virptelėjo kažkas tamsaus,
primityvaus ir maloniai jaudinančio.
Margo netvėrė džiaugsmu, kad Alba
susirado normalų vyrą, turintį normalų
darbą. Žmogų, kurį galėjo suprasti.
Žmogų iš jos pasaulio. Tomas laukė
popietės cigaro išsilavinusio vyro
draugijoje. Jam buvo malonu matyti
dukrą tokią laimingą ir ramią, nes
ramybė Albai buvo svetima. Tas aną
vakarą užsukęs įpykęs vaikas, pažėręs
saują kaltinimų, dingo. Tačiau apie vieną
šeimos narį Alba ir Ficas nepagalvojo.
 6

Į svetainę įklibikščiavo Levanda Arbakl.

Margo apėmė siaubas, o Tomas pakilo
užleisti motinai geriausios vietos
patogiajame krėsle. Levanda dienas
leisdavo pasislėpusi savo kambariuose
viršuje, bet pajutusi ore tvyrant kažką
įdomaus, kaip kad šuo užuodžia pietus,
nusileido žemyn patikrinti, kas vyksta. Ji
vilkėjo elegantišku trečiojo dešimtmečio
tvido kostiumėliu. Jis karojo ant kūno –
su metais ji susitraukė ir mažai valgė,
tad išsišovė kaulai. Keista, kad jie
neišlindo pro odą.
– Mama, čia Ficrojus Davenportas, –
supažindino Tomas. Ficas pašoko ant
kojų. Nusilenkė ir paspaudė jai ranką.
Šalia jo ji atrodė lyg mažytis
žvirbliukas.
– Kas jūs? – paklausė lėtai ir
išdidžiai, prikausčiusi prie jo rūstų
žvilgsnį.
Čia įsiterpė Margo:
– Levanda, jis Albos draugas.
 – A… – Ji pakėlė smakrą. – Albos
draugas. Paskui pasisuko į Albą. – Vėl
grįžai! Labai gerai. – Alba sėdėjo kaip
sėdėjusi. Visi tylėjo. Laukė, kol senoji
įsitaisys skaitymo krėsle. – Ar tu,
Ficrojau, vedęs?
Margo vėl bandė įsikišti. Toks
nesmagumas.
– Ne, – ramiai atsakė Ficas.
– Puiku! Gali vesti Karoliną ar
Mirandą. Atrodai padorus vaikinas.
Alba suėmė Ficą už rankos ir garsiai
įkvėpė.
– Jei jis ką nors ves, tai tik mane, –
pabrėžtinai pareiškė ji, kaip Vivė
suliedama priebalsius.
 – O kas tu tokia? – pakartojo
klausimą Levanda, šį kartą Albai.
– Dėl Dievo meilės, močiute, aš
Alba. Man reikia cigaretės. – Ji pakilo ir
išžygiavo iš kambario.
– Aš taip pat norėčiau cigaretės, –
pasakė Ficas skubėdamas paskui Albą.
Jiems išėjus, senoji sumišusi
mirkčiojo.
– Ką nors ne taip pasakiau?
– Mama, tai tikrai ne dėl to, kad
nepažinai savo anūkės, – suniurzgė
Tomas paduodamas jai brendžio.
– Ak taip, tos juodosios, – pasakė ji
ramiai ir nutilo, nes stengėsi suvokti,
kodėl mergina tokia tamsi, kai visi
Arbaklų giminėje šviesūs. – Man viskas
susimaišė. – Ji pasisuko į Margo. – Ar ji
tavo?
– Ji mūsų, Levanda! – šūktelėjo
sutrikusi Margo. Viskas taip puikiai
sekėsi, kol nepasirodė kvaištelėjusi
Tomo motina.
– Graži mergaitė, – pasakė ji
nenutuokdama, kad įžeidė marčią.
Tada vos girdimai prabilo Tomas:
– Mergaitės motina mirė, kai ji gimė.
Tu tikriausiai atsimeni?
Levandos žandikaulis atvėpo ir iš jos
išsiveržė dejonė.
– Ak taip, Valentina, – sušnabždėjo,
tarsi bijodama tarti tą vardą. Lyg jis būtų
šventas. – Visiškai pamiršau. Kokia aš
kvaiša. – Jos akys staiga sublizgo, o
pilki skruostai įgavo rausvą atspalvį. –
Atleiskit man. Vargšė mergaitė, –
Levanda palingavo galvą. – Kokia
istorija. Baisi, baisi istorija.
– Manau, laikas valgyti, – pareiškė
atsitiesdamas Tomas. – Miranda, eik ir
pasakyk virėjai, kad mes pasiruošę. Jei
pamatysi Albą, pasakyk ir jai. Eime į
valgomąjį.
Miranda išėjo iš kambario, o Margo
padavė Levandai ranką. Kaip dauguma
senų žmonių, kurie nenori pripažinti, kad
sensta, ji ranką atstūmė ir sunkiai
atsistojo.
 – Patikėk, man nieko neatsitiks, –
burbtelėjo ji ir išklibikščiavo į
vestibiulį. Eidama į valgomąjį pajuto
ore tvyrantį labai skanų, šiltą, sodrų ne
šių kraštų kvapą. Leido juslėms juo
mėgautis. – Figos, – aiktelėjo ji ir
atsiduso. – Šimtą metų nevalgiau figų!
– Jai blogiau, – sumurmėjo vyrui
Margo. – Tomas truktelėjo pečiais. –
Kaip nepatogu. Ką pagalvos Ficas?
Klausinėti tokių dalykų!
– Albai jis labai patinka, – pasakė
Tomas. – Kaip šaunu.
– Nepaprastai šaunu, Tomai.
Tikiuosi, Levanda jo neatbaidė.
 – Jis iš kietesnio molio, negu tu
manai, Margo. Paminėsi mano žodį.
Alba jam taip pat labai patinka.
Margo parodė vyrui sukryžiuotus
pirštus.
– Tik melskim Dievą, – pasakė
eidama vestibiulin, o jai iš paskos
turseno šuniukai.
Margo pasirūpino, kad Levanda
sėdėtų tarp Tomo ir Mirandos, Ficą su
Miranda pasisodino prie savęs. Virėja
patiekė skanios ėrienos su keptomis
bulvėmis ir pupelėmis, ypatingas vaišes,
nes Alba atsivežė vaikiną. Levanda buvo
priversta pasitaisyti ir tylomis knebinėjo
maistą, tačiau beveik neatitraukė akių
nuo Albos. Nespoksojo taip, kaip
spokso žmonės autobuse, bet žiūrėjo
smalsiai, su užuojauta. Alba stengėsi
nekreipti dėmesio; juk močiutė sena.
Kadaise ji buvo šviesaus proto ir
pasakodavo nuostabias istorijas apie sau
brangius žmones. Ji juos vadino
vaivorykštėmis. Jei ne draugai, mano
gyvenimas būtų kaip nuobodus tuščias
dangaus skliautas, sakydavo ji. Paskui
nuoširdžiai sušukdavo: „Dieve sergėk!“
Alba svarstė, ar dar liko vaivorykščių,
ar dabar ji egzistuoja po tuščiu dangumi,
kurio taip bijojo.
Ficas ir toliau žavėjo jos tėvą su
pamote išgalvotais melais ir berniukiška
šypsena. Kartą kitą, jam užsimiršus,
išlindo tiesa, prieštaraujanti jo melui,
bet jis tai užglaistė anglams būdingu
miglotu lemenimu, apsimetant, kad
dalykas neaiškus, ir tai buvo ne mažiau
žavu. Niekas nieko nesuprato. Alba jį
stebėjo ir vis labiau žavėjosi. Jis
nusivijo ją po netaktiškų močiutės kalbų
ir jiedu surūkė tą pačią cigaretę. Jei ne
jis, labai galimas daiktas, būtų šokusi į
automobilį ir movusi atgal į Londoną.
Niekada nesiteikdavo kentėti, kai
aplinkybės imdavo ją slėgti. Ficas
sugalvojo, kaip išsisukti, viską pavertė
juokais. Ji pažadėjo jam dukart
sumirksėti, kai tik Levanda pasakys ką
nors šiurkštaus ar įžeidžiamo. Dabar ji
laukė, bet močiutė nieko nesakė.
Virėja atbildėjo su didžiuliu
garuojančiu saldžiu pudingu. Levanda
viltingai pakėlė galvą, paskui jos siauri
pečiai iš nusivylimo sulinko.
– Maniau, valgysime figas, –
pasipiktino ji.
– Figas? – susiraukė Margo.
– Figas, – pasigirdo atsakymas.
– Čia troškintas pudingas, –
paaiškino Margo. – Gal kiekvienas
įsidės pats? – Ji linktelėjo virėjai, ši
padėjo lėkštę ant bufeto.
– Aš tikrai vestibiulyje užuodžiau
figas. O tu neužuodei? – Levanda
kreipėsi į sūnų.
– Ne, – atsakė Tomas. Tačiau sutrikęs
raukė antakius, nes pastarąsias porą
savaičių galėjo prisiekti užuodžiąs tą su
niekuo nesupainiojamą vaisių kvapą.
Aromatas atgaivino ant lentynos seniai
padėtus prisiminimus. Apie karą, Italiją,
gražią jauną moterį ir siaubingą
tragediją.
– Baisiai nusivyliau, – aimanavo ji. –
Tiek metų neturėjau burnoje figos!
– Labai apgailestauju, Levanda. –
Margo krūtinė smarkiai kilnojosi. –
Gausiu tau figų, kai kitą kartą
apsilankysiu „Fortnume“.
 Levanda padėjo savo išdžiūvusią
rankelę ant sūnaus rankos, bet spoksojo į
stalą.
– Tikrai užuodžiau figas. Aš
nesikraustau iš proto!
Alba dukart sumirksėjo Ficui ir
nusišiepė. Tačiau Fico tai
nepralinksmino. Senosios sumišimas
kėlė tik gailestį.
Po pietų jie persikėlė į svetainę, kur
buvo patiekta kava su mažais
sviestiniais pyragaičiais. Šuniukai
sugulė Margo prie kojų, o Hedžas
įsitaisė savo privilegijuotoje vietoje jai
ant kelių. Levanda nuėjo pailsėti, ir į
draugiją vėl grįžo klegesys. Tomas
pasiūlė sužaisti trijų partijų bridžą. Alba
sėdėjo ant sofos ir rūkė, o Ficas
prisidėjo prie šeimos. Viskas ėjosi pagal
jų numatytą planą, ir nors ji labai norėjo
Ficą atitraukti, žinojo, kad tai būtų
neprotinga; pagaliau, jis puikiai lošia, o
bridžas – vienas mėgstamiausių tėvo
lošimų.
Kai tik jie baigė partiją, grįžo
Karolina. Margo su Ficu smulkiai, su
malonumu aptarinėjo žaidimą, analizavo
klaidingus ėjimus ir kaip reikėjo lošti.
Mergina įžengė plačiai šypsodama.
– Ak, kaip gera būti namuose, –
susijaudinusi džiūgavo ji bučiuodama
tėvus, glostydama šunyčius. Apkabino
Mirandą ir Albą, padavė ranką
nepažįstamajam. – Aš įsimylėjau! –
pranešė švytėdama ir klestelėjo ant
kėdės sukryžiuodama po ilgu sijonu
kojas. – Jo vardas Maiklas Hadsonas
Hjumas. Jis tau patiks, – karštai tikino
motiną. – Mokėsi Itone, paskui
Oksforde. Labai gabus. Dabar dirba
Sityje.
Margo atrodė patenkinta.
– Kaip puiku, mieloji. Kada su juo
supažindinsi?
– Labai greitai, – atsakė duktė,
blyškia ranka nubraukdama nuo peties
plaukus. – Jo tėvai gyvena Kente.
Dažniausiai savaitgaliais ten važiuoja.
Jis nepaprastai gerai žaidžia tenisą,
tėveli, ir žada mane išmokyti žaisti
golfą. Sako, jau dabar jam aišku, kad
mokėsiu gerai smūgiuoti.
– Puiku, – geraširdiškai nusijuokė
Tomas.
– Ar jo motina Dafnė? – pasiteiravo
Margo primerkusi akis ir mintimis
dėdama Maiklą Hadsoną Hjumą į gražią,
tvarkingą dėžutę su užrašu „Padorus
žmogus“.
Karolina išplėtė akis, dar plačiau
išsišiepė.
– Taip! – pradžiugo ji. – O tėvas –
Viljamas.
Margo pakėlė smakrą ir linktelėjo.
 – Dafnė su manim mokėsi. Kartu
lankėme lenktyninių arklių klubo
stovyklą. Ji buvo dieviška jojikė.
– O taip, iki šiol tokia. Dalyvauja
jojimo varžybose, – didžiuodamasi
pasakė Karolina.
Margo neatrodė, kad dabar tinka
paminėti, jog Dafnė kabinosi vaikinams
ant kaklo ir turėjo pravardę Kiškutė, nes,
kaip jie grubiai aiškino, „ji dulkinasi
kaip triušis“.
– Aš tikrai nekantrauju vėl su ja
pasimatyti.
– O, pasimatysi, – pasakė Karolina. –
Labai greitai.
 Alba jautė, kad Maiklas ketina
pasipiršti. Žinant Hadsonų Hjumų
papročius, jis atvažiuos tėvo prašyti
Karolinos rankos. Elgsis teisingai, kaip,
be abejo, darė visą gyvenimą. Kaip
elgiasi Karolina ir Miranda. Ji užtraukė
dūmą ir lėtai jį išpūtė, o jos vokai iš
nuobodulio apsunko. Iš snaudulio
pažadino Ficas, paspaudęs jai ranką.
– Eime pasivaikščioti, – tyliai
pasiūlė jis. Kol jie manęs nepaklausė, ar
pažįstu Hadson Hjumus, pamanė,
suprasdamas, kad neatsispirs pagundai
meluoti pažįstąs, ir privirs košės
ateičiai. Paskui jis paniuro. Jei jam
pavyks duoti Albai, ko ji nori, ateities
nėra: jiedu niekada nebus drauge.

Tą vakarą persirengdamas pietums ir

suglostydamas vėjo sutaršytus plaukus,
Ficas suvokė, kad stengiasi žavėti
Arbaklus ne vien dėl to, kad juos
apkvailintų, bet nori jiems patikti
nuoširdžiai. Tai joks vaidinimas. Taigi,
jis melavo – dėl pramogos – žaidė su
Buivolės silpnybe pažinoti daugybę
žmonių. Tačiau tikrai stengėsi sudaryti
gerą įspūdį apie save. Norėjo, kad geros
nuomonės apie jį būtų ir Alba. Širdyje
vylėsi, kad padėdamas rasti motiną jis
sutaikys ją su tėvu, o ji atsilygins jam
meile.
Buvo įsimylėjęs iki ausų. Negalėjo
atplėšti nuo jos žvilgsnio – ji taip traukė
dėmesį. Jos seserys tik patvirtino, ką jis
visada įtarė, – ji nepakartojama. Jų
gyslomis tekėjo tas pats Arbaklų kraujas,
tačiau abiem stigo ir Albos grožio, ir jos
paslaptingumo. Sukūręs Albą, Dievas
šabloną sudaužė. Ficas spoksojo į savo
atvaizdą. Ar Alba kada nors galėtų jį
pamilti? Ar ji nesupranta, kad jį
kankina? Ar jo širdis kada nors
išsilaisvins? Ar bus jos paliktas
analizuoti veiksmų, kaip daro po bridžo
partijos? Svarstyti, kad, jei būtų žaidęs
truputį geriau – truputį gudriau, būtų
galėjęs laimėti?
Per vakarienę jis sėdėjo tarp
Mirandos ir Karolinos. Jų
klausydamasis prisiminė duonos skonį ir
koks prėskas jis be druskos. Mirandai ir
Karolinai trūko gero žiupsnio druskos.
Bet jie su Alba vaikštinėdami buvo
aptarę, kad Maiklo Hadsono aplinkos
vyrams karštakošės moterys nepatinka.
Karštakošės moterys juos gąsdina. Jiems
patiems stinga druskos. Jis žiūrėjo į
Albą kitapus stalo. Atrodė pavargusi ar
nuobodžiaujanti, jos keistos akys – dar
šviesesnės žvakių šviesoje ir
paslaptingesnės. Ji sėdėjo šalia tėvo, bet
jiedu beveik nesikalbėjo. Šį vakarą jam
žūtbūt turi pasisekti.
Po vakarienės išmušė jo valanda.
Palietęs Fico petį Tomas pakvietė į
kabinetą stiklo portveino ir cigaro. Ficas
spėjo dukart mirktelėti Albai, ji atsakė
tuo pačiu, bet jos veidas pranašavo
pralaimėjimą.
– Man jau nusibodo moterų draugija,
– pasakė Tomas, pildamas abiem po
taurę portveino. – Šis gana geras, –
pridūrė ir padavė taurę Ficui. – Cigarą?
– Jis atidarė tabokinę, išėmė cigarą,
prieš duodamas pauostė. – A, kaip
skaniai kvepia. – Ficas manė, kad
nerūkyti būtų nemandagu. Be to, atsirado
galimybė su juo susidraugauti.
Keletą minučių jie praleido ruošdami
savo cigarus.
– Karo metais surūkiau tiek daug
cigarečių, – kalbėjo Tomas, – kad po to,
kai tas velniškas reikalas baigėsi,
pamėgau cigarus. Supranti, nenorėjau,
kad cigaretės primintų karą.
Jis atsisėdo į aptrintą odinį krėslą.
Ficas padarė tą patį. Šviesa buvo blausi.
Jis apsidairė, pažiūrėjo į knygas
spintose už stiklo, dauguma buvo senos,
gražiai įrištos, aišku, paveldėtos.
Pasišnekučiavus gerą dešimtį minučių,
Ficas nukreipė kalbą norima linkme.
 – Mano tėvas kariavo. Karas jį
pakeitė. Po jo toks ir liko.
– Kur jis buvo?
– Italijoje. – Ficas pastebėjo, kad
Tomas smarkiai suraukė kaktą. Ilgą laiką
tylėjo teliūskuodamas taurėje portveiną.
– Kur?
– Neapolyje.
Tomas niūriai linktelėjo.
– Neapolis, tikras pragaras.
– Jis sako, kad niekad nepamirš
skurdo. Nusivylimo. Tokio
nužmogėjimo, ištvirkimo. Pažeminimo.
Tai, ką teko matyti, neduoda jam
ramybės net dabar.
 – Aš Neapolio nepasiekiau. – Tomas
garsiai nurijo didelį vyno gurkšnį. –
Tarnavau laivyne.
– Štai kaip, – pasakė Ficas.
– Buvau MTK kapitonas. – Ficas
linktelėjo. Buvo skaitęs straipsnį apie
motorizuotus torpedinius katerius. Jie
puldinėdavo priešo pakrančių apsaugos
laivus Lamanše, Šiaurės jūroje,
Viduržemio ir Adrijos jūrose. –
Nepakartojamas jausmas skrosti bangas
keturiasdešimt mazgų per mylią greičiu.
Mes pasirodydavome ir dingdavome per
keletą sekundžių, kol mūsų taikiniai
susigaudydavo, kas į juos pataikė. Tikras
stebuklas, – dėstė jis, paskui ištuštino
taurę. – Nemėgstu apie tai galvoti šiais
laikais. Tai – užversta knyga. Vyras turi
ištverti savo skausmą pats vienas, ar ne?
– Nesutinku, Tomai, – drąsiai
prieštaravo Ficas. – Esu įsitikinęs, kad
vyras turėtų kęsti skausmą tik kitų vyrų
draugijoje. Kartu kovojame, kartu
rūkome. Puikus paaiškinimas, kodėl
moterys po pietų išeina iš valgomojo.
Palieka vyrams laisvę parodyti savo
pažeidžiamumą. Čia nieko gėdingo.
Tomas išpūtė dūmą, stebėdamas vyrą
sudrėkusiomis akimis, vyrą, kuris, regis,
sutramdė jo dukterį.
– Niekada nemaniau, kad pamatysiu
Albą su tokiu vyruku kaip tu.
 – Nemanėte? – geraširdiškai
nusijuokė Ficas. Kodėl? – Dabar jis
nevaidino.
– Tu protingas. Turi gerą galvą ant
pečių. Supratingas ir motyvuotas. Turi
neblogą darbą. Esi iš geros šeimos.
Kodėl Alba susidomėjo tokiu kaip tu?
– Nežinau, kokiais vyrais ji paprastai
domisi, – pasakė Ficas, stengdamasis
neįsižeisti.
– Vyrais, kurie jai reikalingi tik
trumpam, ne nuolat.
– Su ja linksma, – pasakė Ficas,
stebėdamasis, kad tikras tėvas, nors
netiesiogiai, daro užuominą apie jos
palaidą gyvenimą. – Ji ne tik graži,
Tomai, bet ir įdomi, energinga,
paslaptinga. Intriguojanti. – Jis sunkiai
atsiduso ir užtraukė cigaro dūmą. –
Nenuspėjama.
Tomas supratingai linktelėjo ir tyliai
nusijuokė.
– Kaip ir jos motina, – pasakė jis,
tarsi Fico kambaryje nebebūtų. – Ji taip
pat buvo paslaptinga. Tą pirmiausia joje
ir pastebėjau – paslaptingumą. – Jis dar
įsipylė portveino. Buvo aišku, kad
apgirtęs. Ficui dilgtelėjo širdį kaltės
jausmas. Negražu kišti nosį į žmogaus
praeitį, pasinaudojant jo silpnumu.
Tačiau Tomas kalbėjo pats. Lyg jam
reikėtų išsipasakoti. Lyg gėrimas
palengvintų troškimą išsakyti gėlą.
– Kas kartą, kai žiūriu į Albą, matau
Valentiną. – Jo burna trukčiojo, o veidas
ištįso ir papilkėjo. – Valentina, –
pakartojo jis. – Man darosi silpna vien
paminėjus jos vardą. Po šitiek metų.
Kodėl dabar tas figų kvapas? Žinai,
mano motina neišprotėjo. Aš jį
užuodžiau taip pat. Malonų ir šiltą vaisių
kvapą. Figų. Taip, Alba – motinos duktė.
Bandau ją apsaugoti… – Jis pakėlė akis,
dabar pilnas ašarų. – Ji buvo legenda.
Aplinkui visi žinojo jos vardą. Kalbos
apie jos grožį sklido toli už tos mažos
užburtos įlankėlės ribų. Valentina
Fioreli, la bella donna d’Incantellaria.
Keistas, nedidelis užutėkis –
Inkantelarija. Žinai, Incanto reiškia
„burtai“. Užburta, užkerėta vieta, tarsi
kas būtų ją užkeikęs. Visi tai jautė, bet
tik mano širdis kentėjo. Ak, kad viskas
būtų susiklostę kitaip… Karas žmonėms
krečia pokštus. Tas laikinumo,
atsitiktinumo, sustojusio laiko pojūtis
sugriebė ir mane. Visada buvau
nutrūktagalvis, bet Valentina privertė
visiškai užsimiršti. Buvau kitas žmogus,
Ficai.
– Laikas skausmo neišgydo, Tomai.
Tik palengvina su skausmu gyvenimą.
 – Reikia tikėtis. Yra dalykų, kurie
mane persekios iki paskutinės dienos.
Tamsių dalykų, Ficai. Tu nesuprasi. – Jis
užtraukė dūmą ir kalbėjo toliau. – Matai,
žmogus yra savo patirčių suma. Negaliu
atsikratyti karo. Jis neduoda ramybės
pasąmonei. Jį sapnuoju. – Jo balsas
virto šnabždesiu. – Nesapnavau
Valentinos daugybę metų. Paskui, aną
naktį… supranti, tas paveikslas.
Susapnavau ją, kad ji gyva.
– Bet jums liko Alba, – pasakė Ficas.
– Alba, – atsiduso Tomas. – Alba,
Alba, Alba… Tu prižiūrėsi Albą, tiesa?
Negalima gyventi praeitimi.
 – Aš ją prižiūrėsiu, – pažadėjo Ficas,
trokšdamas tokios galimybės.
– Su ja nelengva. Supranti, ji
paklydusi. Visada tokia buvo. – Jo akys
ėmė merktis. Norėjo jas atplėšti,
nugalėti mieguistumą. – Tu geras vyras,
Ficai. Labai man patinki. Nežinau dėl to
Hamiltono Houmo ar Harbaldo
Hjumo… – Jis atsikrenkštė. – Tačiau dėl
tavęs nekyla abejonių, Ficai.
– Jei neprieštarausite, eisiu miegoti,
– taktiškai pareiškė stodamasis Ficas.
– Prašom. Neleisk man tavęs
užlaikyti.
– Labanakt, Tomai.
– Labanakt, vaikine. Saldžių sapnų.
 Ficas grįžo į svetainę, bet moterys
buvo išėjusios, šviesos užgesintos. Jis
pažvelgė į laikrodį ant židinio:
sidabrines rodykles pro langus apšvietė
mėnesiena. Rodė pirmą valandą nakties.
Nepajuto, kad jau vėlu. Laikas pralėkė
taip greitai. Gailėjosi, kad prarado
brangias akimirkas su Alba. Tačiau
įvykdė savo misiją. Dabar žino, iš kur
kilusi Valentina. Žemėlapyje rasti
Inkantelariją nebus sunku. Šiek tiek
atkaklumo, ir labai lengvai sužinos visa
kita.
Jis išėjo į lauką patikrinti Sprauto.
Dangus buvo juodas, nusagstytas
žvaigždėmis, kabojo skaisčiai spindintis
mėnulis. Kai atidarė bagažinę, Sprautas
pastatė ausis ir pavizgino uodegą, bet
galvos nepakėlė – buvo toks pavargęs.
Ficas meiliai jį paglostė.
– Geras šuo, – pasakė tuo švelniu
balsu, kokiu visada kalbėdavo su savo
senu bičiuliu. – Jei tik tu žinotum, ką
reiškia neturėti vilties, duotum man kokį
nors patarimą. Bet nežinai, ar ne,
Sprautai?
Sprautas patenkintas garsiai atsiduso.
Ficas jį apklojo šilta antklode ir, meiliai
pažiūrėjęs, uždarė bagažinę.
Jis lėtai užlipo laiptais, su kiekvienu
laiptu vis sunkesne širdimi. Netrukus
savaitgalis baigsis ir Albai jis bus
nebereikalingas.
Ficas ėjo koridoriumi. Norėjo
pabelsti į Albos duris. Papasakoti, ką
sužinojo. Tačiau nenutuokė, kuris jos
kambarys, o namas buvo toks didelis,
kad negalėjo pradėti spėlioti. Atsidarė
savo miegamojo duris ir įjungė šviesą.
Lovoje sujudėjo Alba.
– Išjunk, – sumurmėjo neatmerkdama
akių.
– Alba, – žioptelėjo Ficas
išjungdamas šviesą.
Staiga jam dingtelėjo, kad per klaidą
pataikė į jos kambarį. Galbūt pasigėrė
kaip ir jos tėvas.
 – Labai atsiprašau!
– Nebūk kvailas, – atsiliepė ji
mieguistu balsu. – Eikš į lovą. – Paskui
sukikeno į pagalvę: – Juk tai tavo lova.
Buivolė būtų priblokšta.
– A, – pasakė suglumęs Ficas.
– Ar tu vėl ketini nuo manęs
išsisukti?
– Aišku, ne. Tik pagalvojau…
– Dėl Dievo, baik galvoti. Kur vyrą
nuveda galvojimas? Tik jau ne į mano
lovą. Paskubėk, man šalta. Tavo pižama
po pagalve. – Ji garsiai nusižiovavo.
Ficas skubiai išsinėrė iš drabužių ir,
kai jo akys priprato prie tamsos,
ištraukęs iš po pagalvės pižamą, ją
apsivilko ir įlipo į lovą. Svarstė, ką jam
daryti toliau, bet prabilo Alba:
– Jei mane apkabinsi, Ficai, prižadu
nesikandžioti. – Jis pasivertė ant šono ir
ją prisitraukė. Po atsismaukusiais virš
kojų medvilniniais marškiniais jos kūnas
buvo lieknas ir šiltas. Jam užkaito
kraujas, tačiau valdydamas savo jausmus
ją apkabino. Ji patenkinta atsiduso.
– Ką sužinojai, brangusis? – Niekada
anksčiau „brangiuoju“ jo nevadino.
– Kad tavo motina Inkantelarijoje
buvo nepaprasta gražuolė. Kad tu labai į
ją panaši. – Alba pasivertė ir pakišo
galvą jam po smakru. – Tavo tėvas ją
prisimena kas kartą žiūrėdamas į tave.
 – Ką jis dar sakė?
– Kad jį tebeskaudina vien jos vardo
paminėjimas.
– Ar todėl nenori apie ją kalbėti?
– Tai nereiškia, kad jis, Alba, nenori
tavęs įsileisti, jam tiesiog per skaudu.
Būtum mačiusi jo veidą – iš liūdesio
papilkėjęs.
– Vargšas tėtis. – Ji nusižiovavo.
– Tu, mano brangioji, ilgiesi tos,
kurios niekada nepažinojai. Tėvas ilgisi
moters, kurią pažino ir mylėjo. Jo
skausmas daug didesnis už tavąjį, ir jei
jis nori pasilaikyti skausmą sau, turi jam
leisti.
 – Ak, Ficai, leisiu. Nes dabar galiu
visa kita daryti pati. Ačiū. – Pakštelėjo
jam į skruostą ir po valandėlės ėmė
lygiai ir giliai kvėpuoti.
Ficas gulėjo nemiegodamas, svarstė,
kas bus toliau. Jam neatėjo į galvą, kad
jis Albai jau kitoks nei kiti vyrai. Ji
niekada negulėjo su vyru nesimylėdama.
Pirmą kartą patyrė malonumą be
būtinybės už tai susimokėti kūnu. Pati to
net nesuprato; buvo per giliai paskendusi
jo glėbyje, kad suvoktų savo veiksmus.

Kai Ficas išėjo, Tomas truputį

svyrinėdamas priėjo prie stalo. Padėjo
taurę ir užgesino cigarą, paskui ištraukė
stalčių, kur buvo padėjęs tą ritinį. Jį
pakėlė, perbraukė nykščiu per popierių
svarstydamas, ką daryti toliau. Praėjo
tiek daug metų, pamažu tie metai jį keitė,
dabar jis savęs jauno, nerūpestingo,
lengvabūdžio įsimylėjusio drąsuolio
beveik neatsiminė. Tarytum vikšras jis
išriedėjo iš kokono, bet virto kandimi,
nors susiklosčius kitoms aplinkybėms
galėjo virsti drugeliu. Žinojo, kuo tapo,
bet vis dėlto neturėjo jėgų, o gal noro,
keistis. Lengviau buvo įlįsti į kiautą ir
ten pasislėpti.
Grįžo į krėslą ir išvyniojo ritinį.
Išvydo Valentinos veidą ir jam
suspurdėjo širdis; turėjo giliai įkvėpti.
Jis Valentiną pajuto. Akis aptraukė
migla, ėmė mirksėti, kad netrukdytų
ašaros. Koks nesuvaržytas grožis! Kokia
paslaptis! Jam svaigo galva nuo jį
užplūdusių prisiminimų, kurie taip ilgai
buvo įkalinti. Užsimerkė ir įsivaizdavo
jos besišypsantį veidą. Kokia kerinti ta
šypsena! O tos daug ką slepiančios
juodos akys! Akys, kurios traukė
nežemišku žavesiu. Tomui veidu riedėjo
ašaros, ir jis suprato, kad ji jo
nepaleidžia. Alba deglu apšvietė
tamsoje slapčiausią jo širdies kertelę, ir
ką gi, ji tebebuvo tokia kaip anksčiau.
Paskui vėl padvelkė tas pažįstamas
kvapas. Iš pradžių vos juntamas, bet kai
Tomas akimis vedžiojo po eskizą,
pasklido malonus figų aromatas, dabar
užliedamas jį skausmingais
prisiminimais. Tada miglą praplėšė
šviesa, ir ten, prieplaukoje, stovėjo ji –
viliojanti ir akinamai graži… Valentina
Fioreli, la bella donna
d’Incantellaria…
 7
Italija, 1944-ųjų pavasaris

Leitenantas Tomas Arbaklas pasuko

torpedinį katerį į ramų Italijos
Inkantelarijos uostą – netikėtą
brangakmenį, pasislėpusį tarp raudonų
uolų ir urvų Amalfio pakrantėje. Jūra
buvo skaidri, safyro spalvos. Lengvos
bangelės skaisčioje ryto šviesoje
mirgėjo lyg deimantai. Jo akys apžvelgė
pasagos formos įlanką, uostą to žavaus
viduramžių miestelio, kuriame švytėjo
besišildantys saulėje balti ir smėlio
atspalvio namai su atvirais langais ir
kalinėto metalo balkonais, išpuoštais
pelargonijomis ir raudonaisiais
gvazdikais. Mozaikinis bažnyčios
kupolas kilo į patį dangų, o tolumoje
aukštyn šovė stačios kalvos, nuo kurių
sklido pušų kvapas. Žydros žvejų valtys
gulėjo ištrauktos ant smėlio tarsi
banginiai, laukiantys potvynio, kuris
nuneštų juos atgal į jūrą. Jis prisimerkė
ir pasitaisė kepurę. Prieplaukoje stovėjo
būrelis mojuojančių žmonių.
– Ką pasakysite apie šitą vietą, sere?
– paklausė leitenantas Džekas Harvėjus,
stovėdamas šalia ant tiltelio.
Džekui ant peties tupėjo mažas
rausvas voveriukas, kuris jį lydėjo visur
– nuo Šiaurės Afrikos, kur gailų mirties
ir nykumos dvelksmą švelnino pigūs
Kairo ir Aleksandrijos viešnamiai, iki
Sicilijos, kurioje net vokiečių
meseršmitų bombos neatšaldė jo
nuotykių pomėgio. Brendanas,
pavadintas seno Čerčilio bičiulio
raudonplaukio Brendano Brekeno
garbei, gyveno Džeko kišenėje,
nepaisydamas autoritetingų tvirtinimų,
kad karas užtruks. Jis buvo išsikovojęs
vietą šioje mūšių iškamuotoje aštuonių
vyrų šeimoje savo nepalenkiama dvasia
ir stipriu išlikimo instinktu. Tapo vilties
simboliu ir priminė namus.
– Gražu, Džekai, – atsakė Tomas. –
Tarsi laikas čia būtų sustojęs kokius tris
šimtus metų. – Po karo tamsybių akinama
ramybė ir šviesa atrodė neįtikėtina. –
Gal mes danguje?
– Sakyčiau, geriau nebūna. Taip žalia
ir ryšku. O kas, jei čia truputį
pasibūtume?
– Turi omenyje, paatostogautume?
Įtariu, tokiame mieguistame miestelyje
veiksmo daugiau negu visoje Viduržemio
jūroje. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa, –
sukrizeno Tomas, dviprasmiškai
pakeldamas antakį. – Man nepakenktų
vonia ir padorus valgis.
– Ir moteris. Man reikėtų moters, –
pridūrė Džekas, braukdamas liežuviu per
išdžiūvusias lūpas, prisiminęs
prisirpusias mergužėles, kurias dulkino
per atostogas Kaire. Kai nekariavo, jam
rūpėdavo tik Brendanas ir penis, nors
nebūtinai tokia tvarka.
– Gerai sakai, – pritarė Tomas, nes jo
mintys dažnai nuklysdavo pas Šerlę, kuri
siųsdavo jam prikvepintus meilės
laiškus ir maisto paketus. Šerlę, kuriai
po sueities apsvaigęs pažadėjo vesti, jei
liks gyvas, ir kuri jo tėvams būtų
nepriimtina marti, nes jos tėvas
paprastas statybininkas. – Mums visiems
būtų neprošal! – pasakė jis,
prisimindamas Šerlę.

Kadangi sąjungininkų pajėgos persikėlė

į šiaurę, karo veiksmų jūroje buvo gana
nedaug. Dabar Tomas turėjo patruliuoti
Italijos pakrantėje, saugoti atviras
sąjungininkų tiekimo linijas. Jis
vadovavo septyniasdešimties pėdų ilgio
vosperiui, pravardžiuojamam Merilina,
jau daugiau nei trejus metus: pirmiausia
bazavosi Aleksandrijoje, paskui
Maltoje, Šiaurinėje Afrikos pakrantėje
Bone ir galiausiai, po įsiveržimo į
Italiją, Augustoje. Jis ir jo kateris buvo
karo sūkuryje: padėjo persikelti į
Šiaurės Afriką ir kas naktį patruliavo
Mesinos sąsiauryje per išsilaipinimą
1943-iųjų liepą Sicilijoje. Paskui
talkininkavo slaptoms specialiųjų
tarnybų operacijoms, į kurias įėjo
slaptųjų agentų ir ginklų gabenimas į
Kretą ir Sardiniją. Tomas pasižymėjo
drąsa ir beatodairiškumu ypač sunkiomis
1942-ųjų dienomis, kai viską niokojantis
Maltos puolimas pasiekė aukščiausią
tašką – beveik sunaikino visą laivų
remonto įrangą ir praktiškai visus
Maltoje laikomus lėktuvus. Torpediniai
kateriai buvo nedideli ir greiti, mėnulio
šviesoje galėjo plaukti nematomi,
prasiskverbti pro minų užtvaras ir uostų
gynybines apsaugas, o prasmukę iš arti
torpeduoti priešo laivus ir sprukti į
nakties tamsą. Adrenalino antplūdis
būdavo milžiniškas. Po vyresniojo
brolio Fredžio mirties Tomas jautėsi
gyvas tik tada, kai tekdavo vaikščioti lyg
peilio ašmenimis. Kaltės jausmas, kad
Fredis mirė, o jis gyvas, sumažėdavo,
kai apie tai galvoti neturėdavo laiko.
Jis neteko draugų kaip ir visi, bet
joks praradimas nebuvo toks
skausmingas kaip netekus Fredžio, į kurį
visada žiūrėjo su pagarba, troško būti į
jį panašus ir mylėjo ištikimo šuns meile.
Be galo veržlus ir kupinas siekių Fredis
buvo ypatinga asmenybė. Jo laukė
didinga ateitis, o ne niūrus kapas jūros
dugne tarp „Hurricane“ nuolaužų. Taip,
Fredis atrodė nemirtingas. Jei mirtis
pasiglemžė Fredį, vadinasi, bet kada
gali pasiglemžti kiekvieną. Tai Tomo
sieloje paliko gilų, negyjantį randą.
Tomas būtų sekęs Fredžio pavyzdžiu,
stojęs į karines oro pajėgas, jei nebūtų
įsikišusi motina, su ašaromis
prieštaraudama, kad du sūnūs aviacijoje
reikštų, lyg juos abu siųstų Dievui, „o aš
jus jam grąžinti dar nepasirengusi“. Ji
neleido. Taigi Tomas išėjo iš Kembridžo
ir stojo tarnauti laivyne. Tada Fredžiui
pavydėjo; dabar nebepavydi. Kažkur po
jo kateriu, toje negailestingoje jūros
platybėje Fredžio kūnas guli nublokštas į
amžinybės tėkmę.
Kateris nuburzgė į uostą. Virš kalvų
kabėjo ankstyvo ryto migla. Tomas
įkvėpė pušų ir eukaliptų sakų kvapo kaip
kokio priešnuodžio nusibodusiam
druskingam jūros kvapui. Būrys
miestelio gyventojų stovėjo mojuodami,
kviesdami kitus, žmonės rinkosi kaip
smalsių avių banda. Jis pamatė mažą
berniuką, keliantį ranką fašistų papročiu
atiduoti pagarbą, bet motina skubiai tą
ranką numušė ir suėmė sūnų į glėbį.
Prieplaukoje stovėjo išsiblizginęs ir
išsidabinęs il sindacco, miestelio meras,
šalia jo – vietinis karabinierius purvina
žalsvai rusvos spalvos uniforma su
didelėmis prakaito dėmėmis po
pažastimis. Panašus į nupenėtą kalakutą,
išpūtęs krūtinę, jis veržėsi į priekį oriai
taisydamasis kepurę. Nors ir karo metas,
jo pilvas buvo toks storas, kad kabėjo
virš kelnių. Nė vienas nuo tada, kai
išsilaipinę sąjungininkai nuvijo
vokiečius į šiaurę, nematė jokių karo
veiksmų. Dabar buvo pats laikas
pareikšti savo valdžią ir susigrąžinti
savivertės jausmą.
 Brendanas, kaip buvo išmokytas,
pasislėpė ir susirietė Džeko kišenėje.
Staiga Tomas pastebėjo gražią merginą
juodais plaukais ir didelėmis droviomis
akimis. Jo žvilgsnio negalėjo nepatraukti
rusvi jos krūtų iškilumai, kurie matėsi
pro gilią suknelės iškirptę. Ji stovėjo
minioje, bet kartu tarsi truputį nuošalėje.
Buvo tokia miela, kad išsiskyrė iš kitų.
Veidai aplinkui liejosi į vieną, tačiau jos
veidas švietė aiškus ir tobulas kaip
vakarė žvaigždė nakties danguje. Ji
šypsojosi ne plačia kvailoka miestelėnų
šypsena, bet švelniai, šiek tiek lenktomis
lūpomis, truputį prisimerkusi. Tik
šypsenos užuomina. Tokia nepaprasta,
kad jos grožiu buvo sunku patikėti,
tarytum ji būtų jo fantazijos vaisius, o ne
mergina iš kūno ir kraujo. Būtent tada
Tomas Arbaklas ją ir įsimylėjo. Ten,
mažo Inkantelarijos žvejų miestelio
krantinėje, savo noru atidavė jai širdį.
Jis pasisuko pasisveikinti su meru. Kai
vėl norėjo pamatyti merginą, jos
nebebuvo.

Meras oficialiai paspaudė jiems ranką ir

pasveikino itališkai. Nepastebėjo iš
kišenės išlindusios rausvos Brendano
galvytės: šis lyg jautė, kad dabar jie
sąjungininkų teritorijoje ir čia nėra
aukšto rango kariškių, kurie neleistų jo
laikyti. Neatitraukdamas nuo mero akių
Džekas įgrūdo voverę atgal į patamsį.
Tomas nutarė minioje merginos
neieškoti. Priminė sau, kad privalo
sutvarkyti reikalus ir, jei bus sumanus,
tvarkys tol, kol ją suras.
Meras buvo išvaizdus žilaplaukis
karamelinės spalvos oda. Žemo ūgio, bet
kad atrodytų aukštesnis, laikėsi labai
tiesiai. Liekna figūra slėpė jo amžių, jam
turėjo būti apie penkiasdešimt, ant kiek
pakumpusios nosies virš tvarkingų
ūsiukų nešiojo akinius apskritais stiklais.
Uniforma buvo švari, išlyginta, be to,
Tomas pastebėjo rausvus, manikiūro
išdailintus nagus, lyg meras leistų
daugiau laiko grožio salone, o ne
gatvėse arba prie darbo stalo. Jis aiškiai
buvo pernelyg pedantiškas ir pasipūtęs;
dabar, išėjus vokiečiams, jautėsi
svarbiausiu miestelio žmogumi.
Karabinierius pakėlė ranką
atiduodamas jūreivišką pagarbą, o jo
burna persikreipė kvaila, savimi
patenkinta šypsena.
– Latarulas jūsų paslaugoms, –
prisistatė jis, suvokdamas, kad stelbia
merą. Tomas atsakė į karišką
pasveikinimą. Jo italų kalba nebuvo
tobula, tačiau dar mokykloje buvo įgijęs
tvirtus jos pagrindus, o per pastaruosius
dvejus metus teko daug bendrauti
itališkai, nors veiksmažodžius
dažniausiai sakydavo bendratimis.
Latarulas jį spėjo suerzinti. Tipiškas
italų karabinierius. Lėtas, apsnūdęs ir
tikriausiai nekompetentingas. Jie visi
kyšininkai, paperkami kaip pati mafija,
bet nieko čia nepadarysi, turint omenyje
jų uždirbamus grašius. Karo metais, kai
civiliai vos prasimaitindavo, nieko
keisto, kad klestėjo juodoji rinka,
kurioje daugiausia pardavinėjo vogtas
prekes, tiekiamas sąjungininkų
kariuomenei, o vietinė valstybės tarnyba
iš to turėjo naudos. Puolančioji armija
šiai beviltiškai kovai neturėjo laiko.
 Tomas paaiškino, kodėl jie čia, – esą
juos pasiekė informacija apie ginklų
sandėlius, kuriuos atsitraukdama paliko
vokiečių armija. Jį pasiuntė ištirti ir
užtikrinti, kad ginklai nepakliūtų į priešo
rankas. Tomas paprašė palydėti į La
Marmelos ūkį. Meras pritariamai
linktelėjo.
– Latarulas nuveš jus į kalnus. Turim
transportą, – išdidžiai pasakė jis apie
vienintelį miestelio automobilį. Visi kiti,
išskyrus markizą, keliaudavo arklio
traukiamais vežimais, dviračiais arba
pėsčiomis. Markizas, gyvenantis
didingoje vienatvėje rūmuose ant kalvos,
turėjo seną prabangią Lagondą, kuria
siųsdavo tarną į miestelį apsipirkti, kai
ko nors pritrūkdavo. Pats markizas
pasirodydavo labai retai. Jis net nelankė
bažnyčios – dvare turėjo nuosavą
koplyčią, kur vietinis kunigas tėvas
Dinas kartą per mėnesį už nedidelį
užmokestį jam duodavo komuniją. –
Perduodu jus Latarului, – tarė meras. –
Jei dar ko nors prireiktų, prašom sakyti,
nesivaržykite. Mano pareiga, o ir
asmeninis noras, padaryti jūsų viešnagę
čia kiek įmanoma malonesnę. Geros
jums dienos.
– Iš tikrųjų bus lyg atostogos, –
šnipštelėjo Tomas Džekui, kai meras
pasisuko ant savo gerai išblizgintų
pakulnių. Latarulas pasikasė kirkšnį ir
šūktelėjo miniai, kad praleistų
karininkus. Du aukšti vyrai su laivyno
uniformomis tame mažame miestelyje
atrodė daugiau negu įspūdingai. Džekas
žingsniavo paskui Tomą akimis
ieškodamas gražių jaunų moterų, iš kurių
tik vienos ar dviejų viliojančios akys
patraukė ir sulaikė jo dėmesį, bet
netrukus jis buvo skubiai įsodintas į
švokščiantį, kosintį kaip senas
astmatikas tarnybinį automobilį.
Jie trinksėjo siauromis akmenimis
grįstomis gatvelėmis, vos nesuvažinėjo
išlindusios katės, ši, nepratusi prie tokio
triukšmo, šoko atgal slėptis. Kelias
pradėjo kilti aukštyn ir vingiuoti, jie iš
ramios įlankėlės patraukė į kalvas.
Tomas norėjo paklausti apie merginą,
kurią matė prieplaukoje. Latarulas
tikriausiai žino, kas ji tokia. Savo
žavesiu ji buvo sustabdžiusi laiką taip,
kad visa aplinkui ją nuščiuvo ir
nejudėjo, tik švelnus vėjelis lengvai, it
puikaus šilko siūlus, kedeno jos plaukus.
Jiems kylant aukštyn siauru dulkėtu
keliuku, Latarulas visą laiką plepėjo.
Jam buvo didelis malonumas pasakoti
istorijas apie savo didvyriškumą
kovojant su plėšikaujančiais banditais.
– Esu matęs Lupą Bjanką, – tyliai
pasakė jis. – Žiūrėjau tiesiai jam į akis,
ilgai ir griežtai. Jam buvo aišku, kad
manęs neįbauginsi… Latarulas nebijo
nieko. Tada žinote, ką jis padarė? Su
pagarba man linktelėjo. Su pagarba!
Kol esate mano globoje, jums Lupo
Bjanko nėra ko bijoti.
Tomas ir Džekas apie Lupą Bjanką –
Baltąjį Vilką – žinojo viską. Tik jo ir
kitų stiprių vyrų dėka sąjungininkams
sėkmingai pavyko išsilaipinti Sicilijoje.
Tačiau jie žaidė su velniška ugnimi, nes
Lupas Bjankas buvo kruvinas
nusikaltėlis. Žmonės juo žavėjosi ir
bijojo, apie jį kalbėdavo patyliukais, lyg
net sienos turėtų ausis ir galėtų juos
išduoti. Žinoma, Latarulas tvirtino
niekada nerėmęs vokiečių. Musolinis
tikras kvailys, kad rėmė vokiečių pusę.
– Jei Mazinis ir Garibaldis dabar
pažvelgtų į mūsų šalį, apsiverstų karste,
– sunkiai atsidusęs pasakė jis, bet Tomas
žinojo, kad, karo eigai pakrypus į
fašistams palankią pusę, Latarulas ten
spruktų kiek įkabindamas.
Jie pravažiavo laukus su alyvmedžių
giraitėmis, vynuogynų treliažais, kur
dirva nuo karštos Italijos saulės buvo
išdžiūvusi ir suskilusi, nedidelę fermą su
pavėsyje susispietusiomis liesomis
ožkomis, kurios uostinėjo žemę
ieškodamos kokio lapelio žolės, keistą,
išbadėjusį šunį. Apdriskę vaikai žaidė
su akmenukais ir pagaliais, o jų iš
pažiūros nusibaigusi motina, atsiraičiusi
iki alkūnių rankoves, geldoje skalbė
drabužius; jos veidas nuo pastangų buvo
įraudęs ir išpiltas prakaito. Tomas
nusprendė kitą kartą prieš išlipdamas į
krantą pasiimti popieriaus ir pastelių,
kad menininko ranka įamžintų matytus
idiliškus vaizdus. Savo potyrius jis
užtvirtindavo tapybiniais darbeliais.
Tačiau jam skaudėjo širdį dėl nekaltų
žmonių, kurių gyvenimus sužlugdė karas,
ir jo mintys vėl nukrypo į paslaptingą
merginą. Nupieš ir ją. Atgrasaus karo
fone ji buvo nepaprastai graži.
 Surado ginklų sandėlį. Jis buvo ne
toks didelis, kaip Tomas tikėjosi.
Daugumą ginklų, be abejo, pavogė
vietinė mafija. Apleistoje daržinėje liko
paslėptos tik rankinės granatos,
kulkosvaidžiai ir kiti nedideli ginklai.
Beveik neverti rūpesčio. Padedami
entuziastingojo Latarulo, kai kuriuos
ginklus jie sukrovė į automobilio galą.
Kai nusiėmę kepures, šluostydamiesi
nuo kaktos prakaitą stovėjo, Latarulas
pasiūlė paviešėti.
– Nusiprausite, užkąsite, išgersite
stiklą marsalos. Galiu pristatyti jums
panų, jei tik pageidausite. Fioreli užeiga
– geriausias miestelio restoranas. Jis
nepaminėjo, kad vienintelis miestelyje.
– Užkąsti būtų neblogai, – atsakė
Tomas, nekreipdamas dėmesio į Džeką,
kuris baisiai išplėtęs akis rodė, kad
labai pageidaujamos būtų ir moterys. –
Ar nori užsikrėsti gonorėja? – sušnypštė
jis, kai atsitolinęs Latarulas nebegalėjo
girdėti. – Kaip manai, kiek kareivių ten
lankėsi?
– Tikrai turi būti ir sveikų moterų, –
maldavo tas.
– Tavo reikalas, bet aš neprasidedu.
– Mano rankai reikia poilsio, –
sukikeno Džekas, rodydamas suprantamą
judesį. – Pastebėjau porą mergyčių
krantinėje, kai atvykome. Mačiau, kad
dega noru. Galbūt kekšės. Galėčiau
išbandyti laimę. Man visada sekėsi lošti.
– Jis prisiminė kvepalų ir cigarečių
dūmų kvapą, tvyrojusį prieš karą nuolat
lankomame Londono klube „Four
Hundred“.
Tomas mąstė apie tas tamsias
paslaptingas akis, o širdyje kirbėjo
nerimas. Tikėjosi, kad ji ne prostitutė.
Verčiau būtų ištekėjusi ir nepasiekiama
negu taip gėdingai smukusi. Brendanas,
lyg protestuodamas prieš kekšes, vėl
iškišo galvą iš Džeko kišenės.
– Kaip nori. Galėtume šiek tiek
pasibūti. Kodėl ne? Visiems reikia
ištiesti nutirpusias jūroje kojas.
– O toms panoms reikia jūreiviško
padulkinimo, – pridūrė išsišiepęs
Džekas, spausdamas savo slėpsną.
Latarulas vairavo dulkėtu keliu
žemyn, ginklai gale subarškėdavo lyg
dėžė su įrankiais kas kartą, kai
automobilis pataikydavo į duobę ar
atsitrenkdavo į akmenį. Staiga pasigirdo
garsus automobilio signalas, sužviegė
stabdžiai, švystelėjo balta spalva,
blykstelėjo metalas, persigandęs
Latarulas sušuko: Madonna! ir staigiai
sukdamas nudardėjo nuo kelio. Oriai
burgzdama sustojo balta Lagonda. Iš jos
išlipo smulkutis vairuotojas ir perkreiptu
iš pasibjaurėjimo veidu nusipurtė
dulkes. Jo nepriekaištingai tvarkinga
pilka uniforma ir kepurė negalėjo
paslėpti sudžiūvusio, seno kūno, kuriam
būtų labiau tikę gulėti karste. Latarulas
išsvyravo ant kelio išraudusiu nuo
įsiūčio veidu. Paleido seriją keiksmų.
Vairuotojas tik žiūrėjo į jį, tarsi šis būtų
kelyje pasitaikęs įkyrus vabalas.
Šnirpštelėjęs užsimerkė, pakraipė galvą.
Paskui pasisuko, įlipo į automobilį ir
nuvažiavo. Jo nosis kyšojo tik truputėlį
aukščiau vairo. Buvo aišku, kad saulė
jam akimirką apžilpino akis ir privertė
nukrypti į kelio vidurį.
 – Kas jis? – paklausė Tomas, kai
Latarulas sumaniai išvairavo automobilį
į kelią.
– Markizo liokajus, – atsakė šis,
paskui piktai purkštelėjo ir nusispjovė. –
Štai ką apie jį manau! – pridūrė
nusišiepęs, tarsi spjūviu būtų laimėjęs
nedidelę pergalę. – Jei tarnauja
markizui, tai mano esąs didelis ponas.
Kadaise Montelimonių šeima buvo šiose
vietose pati galingiausia, dosniausia, bet
markizas jos gerą vardą suteršė. Žinote,
ką apie markizą kalba? – Jis prisimerkė,
paskui papurtė galvą. – Nenorėkit žinoti!
– Nors Tomas su Džeku buvo gana
smalsūs, juos ėmė miegas, o pilvai iš
alkio grojo maršus. Latarulas sušnarpštė
ir prieš važiuodamas vėl nusispjovė ant
kelio murmėdamas užgauliojimus,
kuriuos mielai būtų išsakęs liokajui.
Grįžo į krantinę ir kitų įgulos narių
padedami sukrovė ginklus į katerį.
Krakeris, storiausias iš aštuoneto
komandos, pražiojo didelę burną ir
užtraukė savo mėgstamą ariją iš
„Rigoleto“ – nuo jos gavo ir pravardę
Rigsas. Iš pažiūros buvo grubokas,
raudonskruostis, retėjančiais rausvais
plaukais, bet dainavo baritonu kaip
tikras dainininkas.
– Mano, kad taip privilios panų, –
pasakė Džekas, leisdamas Brendanui
užbėgti rankove ir atsitūpti ant peties.
– Tai jo vienintelis šansas, – pareiškė
kitas. – Paskui teks dainuoti po jų
balkonais. – Jie skaniai pasijuokė, bet
Rigsas dainavo toliau. Jis buvo matęs,
kaip sudrėksta jų akys tais liūdnais
vakarais, kai per stebuklą likdavo gyvi,
ir muzika buvo vienintelis
išsigelbėjimas nuo baimės.
Palikę du įgulos narius ant denio
saugoti katerį, kiti patraukė į netoliese
esančią Fioreli užeigą. Mediniai stalai
buvo išnešti ant kelio, čia pat stovėjo
asilas išsišovusiais kaulais su dviem
pintinėmis ant nugaros ir pavargęs
markstėsi saulėkaitoje. Du seniokai
sėdėjo prie stalo ir gurkšnodami
terpentinu atsiduodantį vietinį džiną
žaidė šaškėmis, apdriskę vaikai
murzinais veidais lakstė su pagaliais, jų
spygavimas ramiame popietės ore
atsimušė rikošetu. Prie atvirų durų
kabėjo valgiaraštis. Vėsiame viduje
sėdėjo du padavėjai ir klausėsi radijo,
laukdami lankytojų. Kai pasirodė du
karininkai ir Latarulas su keturiais įgulos
nariais iš paskos, vienas iš kurių garsiai
dainavo, padavėjai pašoko ir nuvedė
juos prie lauko stalų su didžiausiu
entuziazmu, kokio nerodė nuo pat
vokiečių pasitraukimo.
 Latarulas, sėsdamasis su Tomu ir
Džeku, nustebo išvydęs Brendaną, kuris
tais sunkiais laikais būtų galėjęs tapti
gardžiu kąsneliu.
– Nenuleiskit nuo jo akių, – patarė,
savo gėdai, jausdamas, kaip burnoje
renkasi seilės. Voverienos kumpis iš
tiesų būtų labai skanus. – Imakolata
visada turi maisto. Kai visa šalis kenčia
nuo bado, Imakolata surengia ištaigingą
mėsos ir žuvų puotą. Pamatysite! Jėzus
pavertė vandenį vynu ir pamaitino
penkis tūkstančius tik su keliais
kepaliukais duonos ir keliomis žuvimis.
Imakolata – šventoji.
 Netikėtai iš vidaus sugriaudėjo
balsas.
– Tai Imakolata Fioreli, – slaptai
šnipštelėjo Latarulas, nusiimdamas
kepurę ir šluostydamas prakaituotą
kaktą. – Šis restoranas yra variklis, kuris
verčia miestelį suktis. O ji valdo padėtį.
Aš tai suprantu, meras supranta, tėvas
Dinas supranta. Net vokiečiai suprato,
kad verčiau su ja nesiginčyti. Matote, ji
yra šventosios palikuonė.
Tomas ištiesino pečius. Šiaip ar taip,
jis britų laivo vadas; kas čia baisaus,
kad didžiagerklė italė plūsta savo
tinginius darbuotojus?
 – Senjora Fioreli, – pašoko Latarulas
su didžiausia pagarba, – leiskite jums
pristatyti du puikius britų laivyno
karininkus. – Jis pasitraukė į šalį, o
smulkutė moterėlė pakėlė galvą, ir į juos
sužiuro gilios, protingos kaštonų spalvos
akys. Prisimerkusi ji mąsliai tyrinėjo jų
veidus, tarsi vertindama, kiek jais
galima pasitikėti, koks jų būdas. Tomas
su Džeku atsistojo dar labiau
sumažindami jos ūgį, bet atkreipė
dėmesį, kad tvirtu charakteriu ji lenkia
juos abu sudėjus drauge.
– Tu labai dailus, – pasakė ji Tomui
tyliu balsu, visiškai nepanašiu į
ankstesnį rėkimą. Akys, du karoliukai,
nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, lyg ji
būtų siuvėja ir matuotų, kuris kostiumas
jam tiktų geriausiai. – Aš tau pagaminsiu
spaghetti con zucchini2 ir treccia di
mozzarella3. – Ji pasisuko į Džeką. –
Bet gerieji Inkantelarijos žmonės privalo
užrakinti savo dukteris, – pasakė ji,
įkvėpdama pro išplėstas šnerves oro.
Džekas nurijo pastabą, o Brendanas
spruko atgal į kišenę. – Tau iškepsiu
frittelle4, – pridūrė su pasitenkinimu
linktelėdama. – Kadaise šioje vietoje
virė gyvenimas. Karas jį sugriovė.
Žmonės vos gali prasimaitinti, apie
pietus restorane nėra ką ir galvoti.
Meldžiu Dievo geresnių laikų. Kad
greičiau baigtųsi kraujo praliejimas.
Kad liūtas gulėtų šalia ėriuko. Kviečiu
jus abu vakarienės į savo namus. Šiame
šalies kampelyje tebegyvuoja kultūra,
būdinga ištisoms kartoms. Išlaikyti
senamadiški papročiai. Gaminsiu pietus
pati, o paskui galėsime pakelti taures už
taiką. Latarulas jus atves. Galėsite
išsimaudyti upėje ir pamiršti karą.
– Jūs gera moteris, – pasakė Tomas.
– Aš tik nuolanki šeimininkė, o jūs
mano mieste.
Tomui ji anaiptol neatrodė nuolanki;
išdidumas buvo nupaišytas jai ant veido.
– Be to, jūsų buvimas čia pagelbės
bendruomenei. Jūsų išleisti pinigai bus
labai reikalingas indėlis į krašto
ekonomiką. Kad ir kaip ji smukusi.
Dabar, ponai, sunkūs laikai. Jei esate
tokie turtingi, kaip gražūs, visi
džiaugsimės.
– Ar turite dukterų? – šelmiškai
paklausė Džekas.
Ji prisimerkė ir iš aukšto, nors buvo
mažiausiai trimis pėdomis už jį žemesnė,
pažiūrėjo valdingu žvilgsniu.
– Jei ir turiu, būtų kvaila ją
supažindinti su tavim ir tavo vovere.
– Kuo čia dėtas Brendanas? –
paklausė jis kišdamas ranką į kišenę
paglostyti žvėrelio. – Brendanas apie
panas nusimano.
 – O mano duktė nusimano apie
voveres, – nusijuokė ji, tačiau juokas
skambėjo graudžiai ir slogiai lyg liūdnas
varpų gaudesys.
Ak, pagalvojo Latarulas, voverienos
kumpis; apsilaižė ir jam kaip šuniui
nutįso seilė.
Neilgai trukus restoranas buvo pilnas
gražių merginų lėlių veideliais, dažytais
kokiomis tik įmanoma prasimanyti
makiažo priemonėmis, pasipuošusių
gražiausiomis suknelėmis ir
šukuosenomis. Krūtys pro gilias suknelių
iškirptes bangavo it kremo spalvos
kapučino. Jos visiškai neslėpė troškimo
suvilioti anglus. Tie jūreiviai joms būtų
bilietas ištrūkti iš skurdaus ir ankšto
miestelio. Gundomai rijo juos akimis,
kikeno ir prisidengusios delnais
šnabždėjosi, užsidėjusios koją ant kojos
begėdiškai demonstravo blauzdas ir
kulkšnis, nepadoriai kilnojo sijonus.
Džekas spoksojo išvertęs akis, o
Brendanas įsitaisė ant peties, kad geriau
įsižiūrėtų. Prieš gražųjį voveriuką jos
negalėjo atsilaikyti, ir netrukus Džeką
apgaubė kvepalų aromatas, o rusvos
rankos siekė žvėriuką glostyti.
– O, Brendanas – mano sėkmės
talismanas, – kikendamas aiškino joms
laužyta italų kalba.
 Jam nenusileido Rigsas – užlipo ant
kėdės ir, visų džiaugsmui, iš jo galingų
plaučių išsiveržė arija. Dainuodamas
dramatiškai skėsčiojo rankomis, lyg
stovėtų Kovent Gardeno scenoje.
Pamažu vėrėsi langinės, ir iš už jų
pasirodė miestelio gyventojai, suvilioti
iš Fioreli užeigos sklindančios
sielvartingos „Rigoleto“ muzikos,
aidinčios ramiame popiečio ore.
Merginos nurimo, grįžo prie savo kėdžių
ir sėdėjo parėmusios rankomis galvas,
kupinomis liūdesio akimis. Tomas
užsidegė cigaretę, stebėjo tą vaizdą pro
dūmų šydą. Vėl galvojo apie gražiąją
merginą, kurią matė prieplaukoje,
svarstė, kodėl ji neatėjo. Kitos merginos
buvo gražuolės – Džekas vos galėjo
suvaldyti nerimą kelnėse, – tačiau Tomo
jos nedomino. Kai klausytojų daugėjo,
akimis sekė jų veidus vildamasis, kad ji
pasirodys. Tačiau teko nusivilti.
Bedantis senis ėmė pritarti
koncertina. Rigsas dainavo dar
dramatiškiau, jo akyse pasirodė ašaros,
jis užsimiršo, nes muzika ir žodžiai be
jokios gėdos leido jam išsakyti savo
skausmą. Dabar karas atrodė kažkur toli,
tačiau jų sielose išdegino žymę. Jie
niekada nepamirš jame patirto siaubo.
Likę gyvi nešios randus, kol jų sielos,
palikusios kūnus, prisidės prie išėjusių
anksčiau kaip Fredis Arbaklas.
Kai Rigsas baigė, Tomas pareikalavo
linksmos dainos, kurią galėtų dainuoti
visi. Rigsas nusausino nuo veido
prakaitą servetėle, išgėrė didelį gurkšnį
vandens ir su įkarščiu užtraukė La donna
e mobile… o netrukus smuklė virpėjo
nuo balsų, plojimų ir trypimo kojomis.

2 Spagečių su cukinijomis (it.).

3 Mocarelos pynę (it.).
4 Blynelių (it.).
 8

Tomas ir Džekas vakarieniauti pas

Imakolatą Fioreli nenorėjo, o Brendanas
nervinosi labiau už juos. Mieliau būtų
vėl valgę užeigoje, kur yra šokių
aikštelė. Su Rigsu ir bedančiu
koncertinos muzikantu, aišku, vyktų
linksmybės. Būtų moterų, ištroškusių
meilės ir jaudulio. Džekas širdo, kad
Tomas priėmė jos kvietimą.
– Kodėl negalėjai pasakyti „ne“?
– Būtų buvę nemandagu, – nedrąsiai
aiškino Tomas. – Šiaip ar taip, ji valdo
miestelį, kol meras leidžia laiką grožio
salone.
– Ji net dukterų neturi!
– Turi vieną, ji valgo voveres. –
Tomas kaukštelėjo dantimis Brendanui,
šis pažvelgė į jį iš aukšto.
Rigsas ir kiti vaikinai linksmai juos
išlydėjo, šaipydamiesi iš jų nenoro eiti.
Latarulas pramiegojo visą popietę
užsirakinęs kabinete, užsitraukęs ant akių
kepurę ir užsikėlęs ant stalo kojas; dabar
buvo žvalus kaip niekada.
Jie važiavo vingiuotais keliukais
aukštyn tylėdami. Latarulas bandė
užmegzti pokalbį, bet abu vyrai buvo
paskendę mintyse: Džekas galvojo apie
moteris, kurias dulkintų grįžęs į smuklę,
Tomas – apie jo širdį pavergusią
gražiąją nepažįstamąją. Latarulas
atkakliai plepėjo, nekreipdamas
dėmesio, jie klausosi ar ne.
Pagaliau jis sustabdė mašiną šalia
kreivo alyvmedžio. Kelio į namą
nebuvo, tik gerai išmintas takelis.
– Imakolata Fioreli jums parodys
upę, – pasakė jau uždusęs Latarulas. –
Be to, ji turi muilo! – džiūgavo jis.
Tomas žinojo, kad muilo galima gauti
tik juodojoje rinkoje, o dauguma italių
skalbimui naudoja pemzą, pelenus ir
alyvuogių aliejų.
Jis pažvelgė žemyn į jūrą. Ji plytėjo
iki miglose skęstančio horizonto ir dingo
tolybėse. Jei ne Jūrų laivyno uniforma ir
neišdildomi sielos išgyvenimų pėdsakai,
būtų galėjęs ir užmiršti, kad pasaulyje
vyksta karas. Užmiršti, kad ten, kur jūra
skalauja Afrikos krantus, vanduo
nusidažęs krauju tų, kurie, kaip jis pats,
kovojo prieš tironiją, už laisvę, už taiką.
Vaizdas buvo žavingas ir pirštai ilgėjosi
jį įamžinti pastelėmis; būtų gera
pasistatyti molbertą čia pat, ant kalvos
tarp pilkų alyvmedžių. Jei ne karas,
susirastų tą merginą, pasodintų ją čia,
bekraščio dangaus fone. Ir
neskubėdamas pieštų. Jūros alsavimas su
cikadų čirpimu grotų nepakartojimą
melodiją pavargusiai, gęstančiai dienai,
o jie atsigultų ir mylėtųsi. Tačiau dabar
karo metas ir reikia atlikti savo darbą.
Netrukus pasimatė kuklus smėlio
spalvos kaimo namelis su paprastu pilkų
čerpių stogu. Storos glicinijų šakos
dengė sienas, jų violetiniai žiedai
stambiomis kekėmis sviro žemyn, o maži
paukšteliai siuvo tarp jų pirmyn ir atgal,
žaisdami tik jiems vieniems suprantamą
žaidimą. Atrodė, kad namas kiparisų
pavėsyje, pusiau pasislėpęs už vazonų su
hortenzijomis, aukštų šlakuotųjų aronų,
levandų krūmelių ir daugybės nasturtų,
žiūri į atvykėlius slapta, nedrąsiai. Kai
jie prisiartino, staiga pateko į nematomą
kvepiantį debesį. Aromatas buvo
malonus, gardus, juo negalėjai
nesimėgauti.
– Kas čia taip kvepia, sere? –
paklausė Džekas, išplėstomis šnervėmis
uostydamas orą.
– Nežinau, bet kvapas dieviškas, –
atsakė sustojęs Tomas. Jis įsirėmė
rankomis į šonus ir įkvėpė. – Toks
stiprus, kad net galva svaigsta. –
Pasisukęs į Latarulą, paklausė jo
itališkai.
– Nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Aš
nieko neužuodžiu, – papurtė galvą šis.
– Aišku, užuodi, – nukirto Tomas.
– Niente, signor5. – Jis padarė
nemalonią grimasą ir patraukė pečiais. –
Kur jau!
– Tu tikriausiai praradai uoslę,
vaikine. Negi nejauti to skonio?
Anglo veide atsispindėjo toks
netikėjimas, kad Latarulas nutarė
nesiginčyti. Jis silpną kvapą jautė, bet
nieko neįprasto. Kalvos buvo kupinos
kvapų, čia gyvendamas prie jų pripranti,
nebejauti.
 – Užuodžiu figas, – nenoromis pasakė
jis. Paskui jo žuvišką veidą vėl iškreipė
grimasa, jis patraukė pečiais ir šį kartą
kilstelėjo rankas delnais į viršų.
– Kaip Dievą myliu! Štai kas! –
nudžiugo Tomas. – Tikrai figų kvapas, ar
ne? – paklausė jis Džeko.
Šis linktelėjo, nusiėmė kepurę ir
nusišluostė nuo kaktos prakaitą.
– Figos, – pakartojo jis. – Tiesiai iš
Dievo sodo.
Latarulas su augančiu smalsumu juos
stebėjo ir kraipė galvą. Imakolata
Fioreli žinos, ką daryti, galvojo jis
nusiimdamas kepurę ir eidamas prie
durų.
 Imakolata Fioreli niekada
nerakindavo durų, net šiais pavojingais
karo laikais. Stipraus charakterio
moteris jautėsi prilygstanti bet kuriam
vyrui, net vyrui su durtuvu. Latarulas
įkišo galvą į vidų ir ją pašaukė.
– Siamo arrivati6, – pranešė jis,
paskui kaip drovus mokinukas,
sukiodamas rankose kepurę laukė.
Tomas pažvelgė į Džeką ir užvertė
akis. Gerokai palaukus, pasirodė
Imakolata vėl juodu apdaru, tarsi visą
laiką tęstųsi gedulas. Ant jos kaklo
kabėjo didelis sidabrinis kryžius, dailiai
išpuoštas pusbrangiais akmenimis.
– Užeikite, – ranka pamojo ji.
 Viduje namas buvo vėsus ir tamsus.
Uždarytos langinės leido prasiskverbti
pro plyšius tik menkiems šviesos
spindulėliams. Svetainė buvo nedidelė,
asketiška, su nušiurusiomis sofomis,
sunkiu mediniu stalu ir plytelėmis
grįstomis grindimis. Bet, kad ir paprasta,
buvo jauku, šie namai buvo matę ir gera,
ir bloga. Pirmiausia Tomui krito į akis
sienas ir kampus puošiančios mažytės
relikvinės, kryželiai ir religinė
ikonografija. Prieblandoje sidabras ir
negausūs paauksinimai blizgėjo ir švietė
lyg ne iš šio pasaulio.
– Valentina! – Imakolata
nebegriaudėjo, bet žemu balsu maloniai
kvietė, kaip kviečiame mylimą žmogų. –
Turime svečių.
– Ponios vyras žuvo kovodamas
Libijoje, – patyliukais pasakė Latarulas.
– Jos keturi sūnūs taip pat kariauja, nors
du yra sulaikyti britų, o kur yra kiti du,
niekas nežino. Valentina yra jauniausia ir
iš visų jos vaikų brangiausia.
Pamatysite.
Tomas klausėsi, nes iš lauko
girdėjosi tyli Valentinos daina. Prieš jai
įeinant pasklido stiprus figų kvapas ir
Tomui iš malonumo apsvaigo galva. Jis
žinojo dar jos nematęs. Jautė. Niekas nė
nekrustelėjo, tik šilkinis vėjelis įsmuko
pro duris – ženklas, kad prasidės kažkas
stebuklingo. O paskui pasirodė ji – balta
suknele, kuri saulės šviesoje tapo beveik
peršviečiama. Apmirusia širdimi jis
stebėjo jos ploną liemenį, švelnų klubų
išlinkimą, dailias kojas ir kulkšnis,
pėdas paprastuose sandaluose. Jos
grožis stulbino dar labiau negu tada, kai
jis išlipo į krantą. Bijojo net sumirksėti,
kad ji vėl neišnyktų. Bet ji šypsojosi ir
tiesė jam ranką. Jos odos prisilietimas
dar labiau paaštrino jaudulį ir jis išgirdo
save itališkai mikčiojantį:
– E un piacere7.
Jos šypsenėlė buvo pasitikinti ir
supratinga, lyg vyrai, kurie ją išvydę
netenka žado ir kurių širdys apmiršta, jai
ne naujiena. Imakolatos balsas nutraukė
apžavus, kambarys staiga vėl atgijo, o
Tomas svarstė, ar jis vienintelis
pastebėjo tą pokytį.
– Valentina jums parodys upę, kur
galite nusimaudyti, – pasakė Imakolata,
skubėdama prie komodos, ant kurios
stovėjo įrėminta vyriškio fotografija,
apstatyta nedidelėmis degančiomis
žvakėmis, ir aptrinta juoda Biblija šalia.
Tomas numanė, kad vyriškis – jos
velionis vyras. Ji ištraukė iš komodos
mažą daiktelį, suvyniotą į rudą popierių
ir, prieš uždarydama stalčių, padavė jį
dukteriai.
 – Privalome būti civilizuoti net karo
metais, – rimtai pasakė ji, linktelėjimu
rodydama, kad jie eitų prie upės. Ten
tikriausiai muilas, sumetė Tomas.
Valentina apsisuko ir išėjo iš
kambario. Tomas pastebėjo jos neįprastą
eiseną: pėdas statė į išorę, pilvas
įtrauktas, užpakalis atstatytas, klubai
siūbuoja. Žengė gyvai, nepakartojamai,
Tomui atrodė, kad gražesnės eisenos jam
neteko matyti. Norėjo būti su ja vienas,
be Džeko; šis atrodė taip pat apimtas
pagarbios baimės. Abu vyrai sekė jai iš
paskos žemyn stačiu takeliu, tokiu
siauru, kad ėjo žąsele.
 Oras buvo karštas, tvankus, pilnas
uodų. Figų kvapas neišnyko, nors Tomas
nematė nė vieno figmedžio, tik
eukaliptus, citrinmedžius, pušis ir
kiparisus. Kalvos šlaitas skambėjo nuo
ritmiško nesiliaujančio svirplių
čirškimo, ypač garsaus prie jo
nepratusiems. Takas buvo gerai išmintas,
žemė blyški ir išdžiūvusi, nusėta
akmenimis, pušų spygliais ir
kankorėžiais. Protarpiais, kad neslystų,
jame buvo įtaisyti mediniai laipteliai.
Pagaliau pro medžius Tomas pamatė
upę. Ji buvo labiau panaši į upeliūkštį,
bet užtektinai plati plaukioti. Tekėjo nuo
kalvos gurgėdama aplink uolas ir
nugludintus akmenis, trumpam sustodama
pailsėti skaidrioje sietuvoje prieš
įtekėdama į jūrą. Ten jie turėjo maudytis.
Valentina atsigręžė ir nusišypsojo. Šį
kartą jos šypsena buvo plati, šelmiška.
– Mama tikriausiai apie jus labai
geros nuomonės, – pasakė ji. – Bet kam
savo brangaus muilo neduoda.
Tomas buvo priblokštas, kad motina
leido jai eiti vienai su dviem
nepažįstamais vyrais. Ji iš tikro apie
juos geros nuomonės. Valentina atkišo
mažą paketėlį.
– Imkite ir patirkite malonumą. Viso
nesumuilinkite.
Tomas paėmė muilą vėl suirzęs, nes
šalia stovintis Džekas, be abejonės,
ketino sugadinti šią akimirką nevykusiu
juokeliu.
– Ar prisidėsi prie mūsų? – šelmiškai
šypsodamas paklausė šis.
Valentina paraudo ir papurtė galvą.
– Paliksiu jus maudytis vienus, –
mandagiai atsakė.
– Neik! – žioptelėjo Tomas,
suprasdamas, kad žodis jam ištrūko iš
nevilties. – Palūkėk, kol maudysimės,
paskui pasilik su mumis pasikalbėti.
Mes nieko nežinome apie Inkantelariją.
Gal galėtum šiek tiek apie ją papasakoti.
– Aš sėdėdavau ir sergėdavau
brolius, – mostelėjo ji į krantą, patekusį
į saulės spąstus. – Jie labai taškydavosi.
 – Tai pasėdėk ten dėl mūsų, –
atkakliai prašė Tomas.
– Seniai nematėm moterų draugijos.
Ypač tokių gražių merginų, – pridūrė
Džekas.
Kitu atveju Tomas kaip paprastai
būtų pasitraukęs į šalį ir leidęs Džekui
siekti jos palankumo grubiu sąmoju ir
vulgariu humoru. Šiaip ar taip, merginos
žavėdavosi Džeku, o ne juo. Bet šį kartą
neketino jam atiduoti pirmenybės.
– Mamai nepatiktų, jei žinotų, kad
būsiu viena su besimaudančiais vyrais.
– Esame britų karininkai, – pasakė
Tomas, stengdamasis toks ir atrodyti –
pasitempė, oficialiai linktelėjo. Taip
būtų elgęsis Fredis. – Jūs tikrai saugiose
rankose, panele.
Ji apsimestinai droviai nusišypsojo,
nuėjo atsisėsti ant kranto ir sėdėjo
nusisukusi, kol jie rengėsi. Išgirdusi
pliuškenimąsi, atsigręžė.
– Nuostabu! – džiūgavo Džekas, kai
šaltas vanduo atvėsino jo įkarštį. – To
man ir trūko!
Tomas patrynė delnais muilą,
nusimazgojo rankas. Jautė, kad ji
nenuleidžia nuo jo akių. Tos akys buvo
rudos, bet saulėje atrodė beveik žalsvai
geltonos, medaus spalvos. Kai pažvelgė
į viršų, ji jam nusišypsojo. Neabejotinai
koketiškai. Pasisukęs pamatė, kad
Džekas paniręs po vandeniu. Vadinasi,
šypsojosi tik jam vienam.
Išsimaudę sėdėjo vienais apatiniais,
džiovinosi. Tomas svajojo ten pat
nupiešti Valentiną, jos saulės nušviestus
plaukus ir veidą, truputį palenktą į priekį
galvą, akis, žiūrinčias į juos iš padilbų,
kad nereikėtų markstytis nuo saulės. Ji
atrodė drovi. Pokalbiui vadovavo Tomas
ir Džekas. Jie klausinėjo apie miestelį.
Ji ten užaugusi.
– Tai miestelis, kuriame visi apie
vienas kitą viską žino, – pasakė ji, o
Tomas neabejojo, kad net Londono
dydžio mieste visi apie ją žinotų.
 Išdžiūvę ir atsigavę po maudynių jie
apsirengė ir grįžo siauruoju takeliu į
viršų. Valentina juos uždegė – abu juto
begalinį energijos antplūdį, norą gyventi.
Namuose nosį kuteno ir apetitą
žadino valgių kvapai. Imakolata nuvedė
juos per kambarius į vynuogynais
apaugusią, jazminais kvepiančią terasą.
Už jos ant žolės lesinėjo keli viščiukai,
prie medžio pririštos ganėsi dvi ožkos.
Stalas buvo padengtas. Viduryje stovėjo
pintinė su duona, šalia varinis indas su
alyvuogių aliejumi. Latarulas grįžo į
miestą, prižadėjęs po vakarienės juos
parvežti. Jis pasiūlė kitą rytą grįžti į
Marmelą su kitais vyrais ir parsigabenti
likusį laimikį. Tomas abejojo, ar bus ką
parsigabenti; Latarulu jis pasitikėjo ne
daugiau nei godžiu šunimi, saugančiu
kaulą. Jam tai nerūpėjo. Ligi kaklo įgriso
patruliuoti pakrantėse. Dabar veiksmas
persikėlė į šiaurę, Montekasiną. Argi
jam su nedideliu kateriu ir saujele vyrų
varžytis su banditais? Korupcija
įsišaknijusi italų kultūroje kaip ir
mačizmas. Jis pažvelgė į Valentinos
profilį ir nutarė, kad ir kas atsitiktų,
išgalvoti priežastį kuo ilgiau čia
pasilikti.
Imakolata liepė jiems užimti savo
vietas maldai. Ji meldėsi žemu,
iškilmingu balsu sukinėdama pirštais ant
kaklo kabantį kryželį. Padre nostro,
figlio di Dio…8 Jai baigus, Tomas
patraukė Valentinai kėdę. Ši pažvelgė į jį
švelniomis rudomis akimis ir padėkojo
šypsena. Jis norėjo, kad ji kalbėtų, bet
stalui vadovavo motina ir būtų buvę
nemandagu jos nepaisyti.
– Mano sūnus Falkas buvo
partizanas, pone Arbaklai, – pasakė ji. –
Dabar čia nebėra su kuo kovoti. Kai turi
keturis sūnus, nieko keisto, kad mano
šeima atstovauja beveik kiekvienai šio
karo frakcijai. Laimė, neturiu komunisto.
To nepakęsčiau! – Ji pripylė taures
marsalos – saldaus spirituoto vyno,
paskui pakėlė taurę tostui. – Į jūsų
sveikatą, džentelmenai, ir už taiką. Tegu
gerasis Viešpats grąžina mums taiką.
Abu karininkai pakėlė po taurę, o
Tomas pridūrė:
– Už taiką, ir linkime jums geros
sveikatos, ponia Fioreli. Ačiū už šį
puikų valgį ir jūsų svetingumą.
– Daug neturiu, bet puikiai suprantu,
kaip gyvename, – atsakė ji. – Dabar
pasenau ir esu įsitikinusi, kad teko
matyti daugiau, negu jūs kada nors
pamatysite. Kokią užduotį čia atliekate?
– Nieko rimto. Atsitraukdama
vokiečių armija paliko ginkluotės.
Tačiau nedaug jos tėra.
Imakolata niūriai linktelėjo.
 – Banditai, – pasakė ji. – Jų visur
pilna. Bet manęs apiplėšti nesiryžta. Net
galingajam Lupui Bjankui įsibrauti į
mano mažą tvirtovę būtų nelengva. Net
jam.
– Tikiuosi, ponia, esate saugi. Turite
gražią dukterį. – Užsiminęs apie
Valentiną, Tomas pasijuto raustąs. Staiga
jos saugumas jam tapo svarbiau už viską
pasaulyje. Valentina nuleido akis.
Imakolatai, regis, jo pastaba patiko ir
pirmą kartą ji teikėsi nusišypsoti.
– Dievas buvo maloningas, pone
Arbaklai. Bet grožis karo metu gali būti
tikras prakeikimas. Darau, ką galiu, kad
ją apsaugočiau. Britanijos karininkų
draugijoje dėl savo saugumo mums nėra
ko bijoti. – Ji pakėlė pintinę su duona. –
Valgykite. Niekada nežinai, kada vėl teks
valgyti.
Tomas paėmė rupios duonos
gabaliuką, padažė į alyvuogių aliejų.
Nors sunkiai sukramtoma, duona buvo
skani. Imakolata valgė
pasigardžiuodama. Akivaizdu, kad dėjo
daug pastangų gamindama makaronus,
juos paruošė su žuvų padažu. Kitokio
maisto ant stalo buvo nedaug, tačiau,
kaip ir aną rytą smuklėje, ji surengė
puotą, kokios jie galėdavo tikėtis tik
prieš karą. Lyg paskatinta kviestinės
vakarienės, ji prabilo apie auksines
dienas, kurias jos šeima leido Romos
imperijos valdymo metais.
– Tai buvo civilizuoti laikai.
Stengiuosi dėl dukters, kad ta kultūra
išliktų mano namuose, kad ir kas vyksta
šalyje. – Ji ėmė pasakoti apie protėvį
grafą. – Žinote, jis kovojo drauge su
Karačiolu prieš Nelsoną ir Burbonus.
Tomas puse ausies klausėsi, bet jo
mintys sukosi apie tylinčią Valentiną.
– Kiek laiko čia būsite? – pasiteiravo
ji, kai po pietų jie sėdėjo apsnūdę nuo
vyno, prisikimšę pilvus.
– Tiek, kiek užtruks perkrauti ginklus,
– atsakė Tomas.
 – Suprantate, jų yra gerokai daugiau.
Kalnuose pilna šautuvų, granatų. Jūsų
pareiga, kad jie nepakliūtų į blogas
rankas, tiesa?
– Žinoma, – atsakė Tomas raukdamas
antakius.
– Todėl privalote pasilikti. Ši vieta
gali atrodyti žavinga, bet kiekviename
šešėlyje slypi blogis. Matote, žmonės
nieko neturi. Nieko. Jie žudys už trupinį
duonos. Šiais laikais gyvybės vertė
menka.
– Mes liksime, kol būsime reikalingi,
– užtikrino jis, nors suprato, kad prieš
tokį blogį, apie kurį ji kalba, mažai ką
gali nuveikti.
 Kai besileidžianti saulė nudažė dangų
raudoniu, jie sėdėjo šnekučiuodami po
vynuogėmis. Imakolata uždegė žvakes,
aplinkui jas skrajojo drugiai ir uodai,
mažais sparneliais plasnodami vis
arčiau pražūtingos liepsnos. Tomas ir
Džekas rūkė, abu aštriai jautė Valentinos
buvimą. Kai ji kalbėjo, jie klausėsi. Net
Džekas, kuris nelabai suprato, kas
sakoma, sėdėjo atsilošęs, o jos švelnus,
malonus balsas jam varvėjo kaip saldus
sirupas. Pokalbyje pirmenybė atiteko
Tomui – itališkai jis kalbėjo kur kas
sklandžiau už Džeką. Tačiau Džekas
tikrai turėjo laimės talismaną, nes
pajutęs, kad vakarop ir jo saulė
leidžiasi, pasišaukė ant peties atsitūpti
Brendaną. Kaip buvo numatęs,
voveriukas patraukė Valentinos dėmesį
ir, gyvūnėlio laimei, ji nerodė nė
mažiausio noro jį suvalgyti.
– Ah, che bello!9 – tiesdama ranką
grožėjosi ji. Tomas stebėjo, kaip jos
laibi rudi pirštai glosto rausvai gelsvą
kailiuką, ir vaizduotėje jau matė tuos
pačius pirštus, glostančius jį. Bijojo
žvilgtelėti į Džeką, kad šis reikšmingai
nepakeltų antakių. Bet Džekas irgi buvo
pakerėtas jos meilumo ir puikiai suprato,
kad prie šio stalo jo nešvankiems
juokeliams ne vieta.
 Apie pusę vienuoliktos su dulkių
debesiu atbirbė automobilis.
– Tikriausiai Latarulas, – pasakė
Tomas. – Jis laukė progos šnektelėti su
Valentina, bet pokalbiui vadovavo
Imakolata. Valentina dėl to, regis,
neprieštaravo. Galbūt, turėdama tiek
daug brolių, ji įprato būti šešėlyje.
Verandoje pasirodė Latarulas
išrasojusia kakta, dėmėtais nuo prakaito
smėlio spalvos marškiniais. Jo pilvas
nuo karščio buvo išsipūtęs kaip negyvas
paršas, o aplink galvą zyzė uodai.
Bjauru pažiūrėti. Tomui ir Džekui jis
pranešė, kad kiti laivo įgulos nariai šoko
smuklėje visą vakarą.
 – Dainininkas linksmino visą
miestelį! – džiūgavo jis. Sprendžiant iš
prakaituotų marškinių, storasis
karabinierius irgi šoko.
Tomą užplūdo panikos banga. Kada
jis vėl pamatys Valentiną? Padėkojęs
Imakolatai už svetingumą, pasisuko į jos
dukterį. Tamsios Valentinos akys žvelgė
į jį taip atidžiai, tarytum skaitytų jo
mintis. Jos lūpų kampučiai pasitempė
droviai šypsenėlei, o skruostai paraudo.
Tomas ieškojo žodžių, bet kokių žodžių,
bet niekas neatėjo į galvą. Jo minties
siūlas nutrūko jos žvilgsnyje. Saulė
paskendo jūroje, o žvakių šviesoje jos
rudos akys atrodė aukso spalvos.
 – Būtų malonu vėl su jumis
pasimatyti, – galiausiai ištarė jis
gergždžiančiu balsu. Valentina jau norėjo
atsakyti, bet įsikišo motina.
– Gal ateitumėte ryt vakare į festa di
Santa Benedetta10? – pasiūlė ji. –
Šventojo Paskalio bažnytėlėje.
Paliudysite stebuklą ir Dievas gal duos
jums laimės. – Šiurkščiomis rankomis ji
sukinėjo ant kaklo kabantį kryželį. –
Valentina jus palydės, – pridūrė ji.
– Mama turi vaidinti, aš būsiu viena,
– pasakė nuleisdama akis Valentina, lyg
jai būtų gėda kviesti. – Labai norėčiau,
kad ateitumėt.
 – Su malonumu jus lydėsiu, – pasakė
Tomas, sužavėtas jos drovumo. Šioje
ekskursijoje jis dalyvaus vienas.
Įsėdus į automobilį, Džekas
prapliupo komentuoti.
– Ta Valentina tikrai pribloškianti! –
pasakė jis. – Net Brendanui patiko, o jis
labai išrankus!
– Pamečiau galvą, Džekai, – rimtai
pareiškė Tomas.
– Tai verčiau nesnausk, –
prunkštelėjo šis. – Mes čia ilgai
nesišlaistysime.
– Bet turiu ją vėl pamatyti.
– Kas iš to? – Džekas nutaisė
beviltišką kaip Latarulo miną ir iškėlė į
dangų rankas. – Nieko iš to neišeis, sere.
– Galbūt. Bet turiu žinoti.
– Dabar ne laikas įsimylėti. Tik jau
ne italę. Be to, jos motina man kelia
šiurpą.
– Man rūpi ne motina.
– Sakoma, kad jei nori gauti merginą,
pirmiausia pažiūrėk į jos motiną.
– Valentinos grožis niekada neišblės,
Džekai. Jis išliks. Net tu tai supranti.
– Ji nepaprastai graži, – sutiko jis. –
Elkis kaip išmanai, bet kai viskas
baigsis ašaromis, neateik man paverkti
ant peties. Turiu galvoti apie
svarbesnius dalykus. Jei šį vakarą
nepasidulkinsiu, iškrušiu Brendaną!
 Tačiau grįžę į miestelį nė vienas iš jų
nenorėjo šokti. Verčiau klaidžiojo
pajūriu. Pora senukų sėdėjo savo valtyse
ir taisė bures, žibintai apšvietė jų
raukšlėtus, bedančius veidus. Geriau
įsižiūrėjus paaiškėjo, kad savo tikslams
jie naudoja vogtą audeklą. Kažkas,
pritariamas koncertinos, dainavo „Torna
a Sorrento“, graudulingas balsas liūdnai
aidėjo gatvėse. Visos žydros langinės
buvo užvertos ir Tomui liko tik spėlioti,
kas už jų vyksta, – gyventojai miega ar
slapta žvalgosi pro plyšius. Nepanorę
grįžti į valtį, jie žingsniavo įkalne siaura
gatvele. Pasirodė jauna moteris. Džeko
veidas nušvito. Ji buvo viena iš tų, kuri
Džekui aną rytą patiko. Ilgais,
garbanotais plaukais, ruda oda ir laisva,
svajinga šypsena. Atrodė miela.
– Eime, pamatysite, ką Klareta jums
parodys. Atrodote nuvargę. Italės
garsėja svetingumu. Leiskite sau jį
patirti. Eime.
Džekas pasisuko į draugą.
– Užtruksiu penkias minutes, –
pasakė jis.
– Tu išprotėjai.
– Pats esi beprotis. Aš bent grįšiu
sveika galva.
– Bet gal nesveiku pimpalu.
– Būsiu atsargus.
 – Man nereikia nesveiko svarbiausio
įgulos nario. Neturiu kuo tavęs pakeisti.
– Žmogui reikia pasidulkinti. Tikrai
naudosiu gumytę. Tau iš „Jimmy“
gumyčių jokios naudos. Be to, padėsiu
krašto ūkiui. Kiekvienam reikia
užsidirbti pragyvenimui.
Tomas žiūrėjo, kaip Džekas pranyksta
už namo durų. Atsirėmęs į sieną
užsirūkė. Vienišas tuščioje gatvėje jis
vėl galvojo apie Valentiną. Pamatys ją
kitą vakarą per Šventosios Bernadetos
iškilmes. Negalėjo prisiversti galvoti,
kas bus toliau. Jei ją nupieštų, turėtų kai
ką prisiminimui. Pasiimtų su savim. Iš
ilgesio jam gniaužė širdį. Jis buvo
skaitęs meilės eilėraščių ir Šekspyrą, bet
niekada netikėjo, kad tokio stiprumo
jausmai būna tikrovėje. Dabar sužinojo.
Po kelių minučių plačiai šypsodamas
išniro Džekas, dar tebesisagstė
praskiepą. Tomas numetė nuorūką ant
žemės ir sutrynė koja į akmenis.
– Eime, – pasakė jis. – Grįžtam į
laivą.
Ryte pabudę jie išvydo stebuklingą
vaizdą. Kateris buvo išpuoštas gėlėmis.
Raudonomis ir rožinėmis
pelargonijomis, vilkdalgiais, gvazdikais
ir lelijomis. Gėlėmis išmoningai
apkaišyti turėklai, tarsi konfeti
pribarstyta ant denio. Sargyboje budintis
Rigsas užmigo. Nieko nematė, tik
sapnavo Kovent Gardene gausiai
susirinkusią publiką, kuri plojo jam
sudainavus Rigoleto ariją. Tomas turėjo
baisiai supykti. Užmigti einant sargybą –
rimtas nusižengimas, galintis kainuoti
jiems visiems gyvybę. Tačiau tos
skaisčios, ryškiaspalvės, tyros gėlės
suminkštino jam širdį. Prisiminęs
Valentiną, jo laukiantį vakarą,
pliaukštelėjo nusikaltusiam jūreiviui per
nugarą ir pasakė:
– Jei pagausi nusikaltėlius, kurie tai
padarė, nieko nelaukdamas su jais
permiegok.
5 Nieko, pone (it.).
6
Atvykome (it.).
7 Labai malonu (it.).
8 Tėve mūsų… (it.)
9 Koks gražus! (it.)
10
Šventosios Bernadetos šventė.
 9

Tą rytą, kaip buvo pranašauta, nuvykę į

sandėlį ginklų jie neberado. Latarulas
dejavo ir traukė pečiais.
– Banditai! Reikėjo mums atvažiuoti
anksčiau, – kalbėjo linguodamas galvą.
Paskui, norėdamas užsitarnauti jų
palankumą, nes suprato, kad pagrindinis
įtariamasis yra jis pats, paminėjo
daugiau sandėlių, apie kuriuos ką tik
sužinojęs.
Tomas nusijuokė. To jis ir tikėjosi.
Šiaip ar taip, čia – Italija. Svarbiausia –
reikėjo dingsties pasilikti dar vieną
dieną, ir Latarulas tą dingstį suteikė. Jis
paplekšnojo karabinieriui per nugarą.
– Tai turėsime surasti kitus, kol Lupo
žmonės nesuskubo, ką?
Išvykus Latarului, abu vyrai
nužingsniavo į smuklę išgerti. Ten rado
sėdinčius saulėkaitoje Rigsą ir kitus,
apsuptus merginų. Rigsas itališkai
mokėjo tik operą, bet merginoms to
užteko – visos kartu su juo juokėsi,
glamonėjo jam skruostus ir glostė
plaukus… didžiam gražesnių įgulos
narių nusivylimui.
– Kas sakė, kad jis niekada
dainavimu neužkariaus moters? –
krizeno Tomas. – Kertu lažybų, jis gali
turėti bet kurią iš šių merginų, kokios
panorėtų.
– Jei dar neturi, – pridūrė Džekas. –
Atėjau su savo laimės talismanu
suskaidyti draugijos. – Dabar Brendanas
tupėjo ant peties nuolat.
– Galėtų būti įdomu, – garsiai mąstė
Tomas. – Balsas varžosi su žiurke!
– Kiek kartų turiu tau sakyti, kad
Brendanas – ne žiurkė! – supyko Džekas.
 – Žiurkė su uodega.
– Ak, bet ne jūsų reikalas, ką jis gali
su ta uodega padaryti, – klastingai
atšovė jis.
Tomas suraukė nosį.
– Nenoriu žinoti, ką tam vargšui
žvėreliui tenka iškęsti.
– Užteks pasakyti, kad jis
nepasotinamas!
– Viešpatie, tavo iškrypėliškumui
nėra galo!
Imakolata per pietus nepasirodė.
Pasak padavėjo, rengėsi Šventosios
Bernadetos šventei, giliai religingoms
apeigoms, kurios reikalauja daug
energijos. Tačiau rekomendavo jiems
valgyti jūrų ežių. Tomas ir Džekas
niekada nebuvo ragavę jūrų gyvių, bet
mintis praryti tuos blizgančius vidurius
suko pilvą jiems patiems. Kai jiems
atnešė šį patiekalą, viena mergina
parodė, kaip valgyti. Įgudusiomis
rankomis ji perpjovė vieną pusiau, ant
dar virpančių vidurių išspaudė citrinos
sulčių, paskui susėmė juos šaukštu ir
įsidėjo į plačiai išžiotą burną.
– Che buono!11 – džiaugėsi ji
nusilaižydama nuo lūpų dažus.
– Pasakysiu jai, ką dar galėtų įsidėti į
burną, – rėžė Džekas. Jūreiviai
triukšmingai nusikvatojo, o sutrikusi
mergina nesuprato, ką jis pasakė, ir
juokėsi kartu.
Netrukus jie vėl tapo miestelio
pramoga. Tomui buvo nesmagu valgyti
prie būrio seilę varvinančių žiūrovų. Po
kiek laiko pasirodė manieringas
išsikvepinęs meras, kuris juos nuvarė
kaip ūkininkas karves. Spragtelėjęs
pirštais, pasikvietė padavėją.
– Jūrų ežių, – užsisakė, rydamas
seiles, besikaupiančias nuo vaizdo anglų
lėkštėse.
Kai meras atsargiai šaukštu įsivertė į
burną pirmąjį kąsnį, pasirodė Latarulas
su balto popieriaus voku. Tomas jį
paėmė ir susiraukė. Jo pavardė buvo
užrašyta rašalu, labai dailia rašysena.
Keletą minučių spoksojo į voką
mėgindamas atspėti, nuo ko jis.
Latarulas žinojo, bet nepasakė. Nenorėjo
sugadinti anglui staigmenos. Stovėjo
karštyje, skuduru šluostydamas murziną
kaktą, trokšdamas nusnūsti.
– Dėl Dievo, Tomai, atplėšk, –
nenustygo iš smalsumo Džekas.
Tomas atplėšė voką ir ištraukė
elegantišką atviruką su tamsiai
mėlyname fone išraižyta markizo
Ovidijaus di Montelimonės pavarde.
Žemiau buvo taip pat dailiai užrašytas
kvietimas arbatėlės į Montelimonės
rūmus.
 – Tas įžymusis markizas? – nustebęs
paklausė Latarulo.
– Taip, aristokratas, kuris gyvena ten
ant kalvos. Tas, kurio vairuotojas bandė
mus vakar užmušti.
– Ko jam iš manęs reikia?
Latarulas truktelėjo pečiais ir nutaisė
abejingą miną.
– Na jau! – atsakė jis
nepaaiškindamas.
Tomas pasisuko į Džeką. Šis
pamėgdžiojo karabinierių:
– Na jau. Važiuojam ir sužinosim.
Gal jis nori atsiprašyti už savo
vairuotoją.
 – Tada turėtume kvietimą priimti, –
atsakė Tomas, kišdamas atviruką atgal į
voką. – Čia tik mandagumas. Tačiau
manau, kad tai dingstis prisistatyti.
Pažįstu tokių žmonių. Mėgsta apie save
pašnekėti, pasakoti, kokie jie įžymūs.
– Sako, jis turi namo dydžio vyno
rūsį. Vokiečiai jo neaptiko. Vien dėl jo
verta apsilankyti, – pasakė Latarulas,
sausu liežuviu braukdamas per
suskirdusias lūpas. – Verčiau jus
palydėsiu. Be to, jūs nežinote kelio.

Tą popietę visi trys iškeliavo dulkėtu

keliu. Truputį pavažiavęs, Latarulas
pasuko į aukštą kalvą, kur už staigaus
posūkio vingiavo kelias. Medžiai
pamažu brovėsi į kelią, ir automobiliui
važiuoti pasidarė beveik neįmanoma. Jis
grūmėsi kaip dusulio ir vėmimo
kamuojamas senas ligonis, kol pagaliau
juodi įspūdingi vartai nurodė įvažą į
Montelimonės rūmus. Ilgus metus
neprižiūrimi jie aprūdijo, apsilupo ir
apaugo. Atrodė, miškas iš lėto
užkariauja rūmų prieigas, žaliais
čiuptuvais kabinasi į vartus, ir vieną
dieną namas išnyks, nugalėtas stipresnės
už jį gamtos jėgos.
Jie įvažiavo nuščiuvę nuo atsivėrusio
vaizdo. Pats pastatas buvo gražus, bet
apiręs dėl priežiūros stokos ir
negailestingo laiko poveikio. Gausūs
glicinijų žiedai sviro vieni ant kitų, tarsi
rūmai stengtųsi paslėpti dūlėjimą
ištaigingu rūbu. Sodai buvo sulaukėję.
Visur drąsiai pasisėjo gėlės, bet niekas
negalėjo užkirsti kelio piktavalėms
piktžolėms, kurios jas pamažu dusino.
Latarulas pastatė automobilį priešais
fasadą su įmantriais frontonais ir
lipdiniais, kylančiais iki bokštų,
bokštelių ir suplyšusios vėliavos, vos
plazdančios vėjyje. Tuojau pat atsidarė
plačios durys, tyliai žiojėjo. Sulinkęs,
juodai apsitaisęs senis iškilmingai
stovėjo ir jų laukė. Tomas su Džeku
iškart atpažino markizo vairuotoją.
 – Ištikimas kaip šuo, – pasakė
Latarulas neslėpdamas bjaurėjimosi. –
Dirba markizui dešimtmečius. Jei
reikėtų, parduotų už jį savo auksinius
dantis. Ką jis žino, niekam nerūpi –
viską nusineš į kapą. Jau greitai!
– Neužsilenks, kol rūsiuose paslėpta
tiek vyno, – juokdamasis Tomas tarė
Džekui. – Tas vynas palaiko jo gyvastį.
Tada Latarulas, nesupratęs, ką jie
kalba angliškai, pasakė tą patį itališkai.
Jie išlipo iš automobilio, Albertas
juos pasveikino šaltai, be menkiausio
šypsenos ženklo. Atrodė, jis nesišypsojo
daugybę metų. O gal niekada. Jie nusekė
paskui jį į tamsų koridorių per ūksmingą
kiemą, kur tarp grindinio akmenų augo
žolė, paskui į pagrindinį namo pastatą.
Kai jie ėjo per kambarius, išpuoštus
vienas už kitą gražesniais lipdiniais,
melsvomis ir rausvomis sienų
puošmenomis, jų žingsnių aidas atsiliepė
aukštose lubose: baldų, sugeriančių
garsą, nebuvo, o gobelenai jau seniai
išnykę. Marmurinius židinius dengė
šaltos grotelės, aukštų langų stiklus
aptraukė pelėsis. Pastate tvyrojo
nykuma, lyg jie vaikščiotų tarp
vaiduoklių.
Galiausiai priėjo vieną iš nedaugelio
kambarių, kuriame gyvenama. Ten krėsle
sėdėjo apie septyniasdešimties metų
amžiaus orus džentelmenas, supamas
didžiulės puikiai įrištų knygų
bibliotekos, didelio gaublio ir dviejų
milžiniško dydžio paveikslų. Jo žili
plaukai buvo sušukuoti ir nekrito ant dar
gražaus veido su tiesia romėniška nosimi
ir tamsiomis akvamarino spalvos akimis.
Buvo nepriekaištingai apsirengęs:
išlygintais marškiniais ir tvido švarku,
su tvarkingai parišta kaklaskare. Jo
kilmė buvo aiškiai šiaurietiška – šviesi
oda ir išdidi lyg princo laikysena.
– Sveiki atvykę, – tarė jis tobula
anglų kalba, pakildamas nuo kėdės.
Išniręs iš tamsos, ėjo prie jų paspausti
rankos. Linktelėjo Latarului, paskui,
didžiam karabinieriaus nusivylimui,
liepė Albertui nusivesti jį į virtuvę,
pavaišinti duona ir sūriu. Mostu pakvietė
atsisėsti.
– Kaip jums patinka mano miestelis,
leitenante Arbaklai? – paklausė jis
pilstydamas arbatą į rūpestingai
išdėliotus puodelius ant sidabrinio
padėklo. Porcelianas buvo plonas ir
elegantiškas, dailiai ištapytas vijokliais.
Toks arbatos servizas visiškai netiko
apšiurusiame kambaryje.
– Žavingas, markize, – mandagiai
atsakė Tomas.
– Tikiuosi, turėjote laiko pasižvalgyti
po apylinkes. Šiuo metų laiku kalvos
ypač gražios.
– Tikrai taip, – pritarė Tomas.
– Miestelyje gyvena paprasti žmonės,
menko išsilavinimo. Motina man samdė
mokytoją anglą, paskui išsiuntė mane į
Oksfordą. Ten praėjo laimingiausios
mano gyvenimo dienos. – Jis pabarbeno
ilgais pirštais į krėslo ranktūrius. Tomui
jie priminė koncertuojančios pianistės
pirštus. Paskui išgirdo jo švokščiantį
atodūsį. Tikriausiai astmatikas ar serga
kita plaučių liga. – Miestelio žmonės
pilni prietarų, – toliau kalbėjo jis. –
Nors gyvena dvidešimtame amžiuje,
apsėsti viduramžiškų atgyvenų.
Gyvendamas čia, ant kalvos, laikausi
atokiai. Man gerai matyti vandenynas ir
uostas. Matau, kas atvyksta, kas išvyksta.
Žinote, lauke ant terasos turiu teleskopą.
Nedalyvauju jų ritualuose. Tačiau kai
žmonėms rūpi tik ritualai, išvengiama
kitų bėdų, o pietiečiai labai religingi. Aš
čia augau su broliais ir seserimis, nors
dabar nežinau, kur jie gyvena, ar dar
gyvi. Skaudus tarpusavio vaidas pervėrė
mūsų šeimos širdį. Man liko šie rūmai.
Jei būčiau vedęs, gal rūmais būtų
pasirūpinusi moteris, bet, deja,
nevedžiau ir niekada nevesiu. Namas
visiškai griūna, mane verčia trauktis vis
giliau į vidų, kol liks tik šis kambarys.
Jis nepasidavė vokiečiams, bet pasiduos
laikui. Metai negailestingi. Ar jūs vedęs,
leitenante Arbaklai?
– Ne, nevedęs, – atsakė šis.
– Karas netinkamas metas meilei,
tiesa?
Priešingai, pagalvojo Tomas, bet
pasakė kitaip.
– Esu laimingas, kad nepalikau
Anglijoje žmonos. Jei žūsiu, manęs
gedės tik motina. – Prisiminus Fredį jam
nudiegė širdį. Bent gerai, kad ir Fredis
neturėjo žmonos, vaikų. Staiga pasijuto
prislėgtas, norėjo, kad markizas
išdėstytų susitikimo tikslą. Kambaryje
buvo tamsu, oras pridvisęs. Kvapas lyg
senoje kriptoje.
 – O jūs, – markizas pasisuko į Džeką,
– matau, tebeturite savo kailiniuotą
draugelį. – Džekui iš nuostabos atvipo
žandikaulis. Brendanas, kaip maisto
sandėliuke nutvertas išdykęs mokinukas,
lėtai išropojo iš kišenės. – Jei keliausite
į krašto gilumą, nors nemanau, kad
keliautumėte, verčiau jį slėpkite. Krašte
baisus badas. Žmonės už maistą
pardavinėja savo dukteris.
– Brendanas, markize, atlaikė
baisesnius dalykus negu alkani italai, –
paaiškino Džekas su jam nebūdinga
pagarba. Markizą gaubė ramaus orumo
aura.
 – Judu turbūt draugavote dar prieš
karą, – tarė jis.
– Mokėmės kartu Kembridže, –
pasakė Tomas.
– A, Kembridžas. Tai jūs mano
konkurentai! – Žiūrėdamas tiesiai į Tomą
jis nusijuokė. Tačiau juokas nepalietė
markizo akių.
Markizas nenorėjo kalbėti apie karą.
Nepasiteiravo, ko Tomas ir Džekas
atvyko į Inkantelariją; turėdamas
teleskopą viską matė ir žinojo, tad
klausti jam tikriausiai nebereikėjo. Jis
kalbėjo apie savo vaikystę rūmuose,
retas išvykas į miestelį, kuriame niekada
nebendravo su kitais vaikais. Lyg
gyventume už stiklo, sakė jis. Galėjome
stebėti, kas vyksta, bet niekada
nebuvome to vyksmo dalis.
– Kiek laiko pas mus viešėsite? –
staiga paklausė jis.
Tomas pagalvojo, kad dabar būtų
tinkamiausia akimirka nutaisius abejingą
miną patraukti pečiais kaip Latarulas,
bet atsakė, kad tikriausiai bus atšaukti į
bazę iš ryto.
– Karas yra bjaurus reikalas, –
pareiškė stodamasis markizas. – Dabar
jie įstrigo Montekasine. Ar jūs tikrai
manote, kad sąjungininkai laimės? Jie
suklys. Kiek bus be reikalo prarasta
puikių jaunų vyrų. Žmonės niekada
nepasimoko iš istorijos, tiesa? Mes ir
toliau skaudžiai apsirinkame, darydami
tas pačias klaidas, kurias darė tėvai ir
seneliai. Manome, kad padarysime
pasaulį geresnį, tačiau pamažu jį
naikiname. Eime, parodysiu teleskopą.
Pro apipelėjusias stiklines duris jie
išėjo į terasą markstydamiesi nuo saulės.
Tomas pajuto gaivų orą tarytum vėsaus
vandens pliūpsnį, tai atgaivino pojūčius.
Jis apsidairė. Kadaise išpuoselėtas
sodas tikriausiai nuėjo kalva žemyn iki
vaizdingo ežero, bet šis dabar plytėjo
užakęs tarsi negili bala. Jis įsivaizdavo
moteris puošniomis suknelėmis, su
skėčiais, klaidžiojančias po dvi tarp
gluosnių, žiūrinčias į savo gražius
atvaizdus vandenyje. Tikriausiai tokį
kvapą gniaužiantį grožį sunaikino laikas
ir aplaidumas. Dabar ši vieta niekam
nerūpėjo. Merdėjo kaip ir namas. Kaip
tvankiame kambaryje kosėjantis senas
markizas, iš paskutiniųjų besilaikantis
šeimos tradicijų.
Markizas priėjo prie prietaiso, kuris
stovėjo nukreiptas į uostą. Pažiūrėjo pro
jį, kai kur pasuko, kai ką paspaudė,
paskui užleido vietą Tomui.
– Ką pasakysite? – paklausė
nušvitusiu iš malonumo veidu. –
Įspūdinga, tiesa?
 Tomas matė miestelį labai aiškiai.
Gatvėse buvo ramu. Jis nukreipė
žvilgsnį į savo laivą. Patikimą senąją
Meriliną. Jo vyrukai slampinėjo,
dykinėjo be jokios drausmės. Suvaldyti
juos čia ilgesnį laiką jis nesugebės. Nuo
minties apie išvykimą jam suspaudė
širdį. Ką tik susipažino su Valentina.
Dabar jos ieškodamas atidžiai apžiūrėjo
prieplaukos rajoną, bet jos ten nesimatė.
– Įspūdinga, – sausai pakartojo.
Mielai pasikeistų su markizu vietomis,
kad būtų šalia jos.
Atėjo Džeko eilė.
– Ar žiūrite į žvaigždes? – paklausė
šis.
 Markizas netvėrė džiaugsmu, kad jo
klausia, ir leidosi į ilgiausią pasakojimą
apie žvaigždynus, meteorus ir planetas
su ryškesniu itališku akcentu, nes jam
neberūpėjo, kaip jis kalba.
Tomas stovėjo padėjęs rankas ant
turėklų, žiūrėjo žemyn į popiečio saulėje
blizgančią jūrą. Jam palengvėjo, kai
pasirodė Latarulas nuo duonos ir sūrio
išvirtusiu iš kelnių pilvu. Albertas
atrodė dar labiau panašus į skeletą – lyg
nevalgęs kelis šimtmečius.
– Jau eisime, – pasakė Tomas, taip ir
neišsiaiškinęs kvietimo tikslo.
– Buvo labai malonu, – nusišypsojo
markizas, spausdamas jam ranką.
 Kai jie jau rengėsi išeiti, gerai
išmintu siauru takeliu, vedančiu į terasą
iš nematomos per kiparisus ir
krūmokšnius vietos, atkeliavo berniukas.
Jis buvo nepaprastai gražus: plataus
veido, šviesiai gelsvomis garbanomis ir
tamsiai rudomis akimis, spindinčiomis
lyg perlai. Pamatęs juos, atrodė
nustebęs, bet pažino Latarulą ir
mandagiai su juo pasisveikino.
– Tai Neronas, – pristatė markizas. –
Argi jis ne gražus? Tomas ir Džekas
susižvalgė, tačiau veidai išliko ramūs. –
Jis mano pasiuntinukas. Stengiuosi
padėti visuomenei. Man gyvenime
pasisekė. Esu turtingas žmogus.
Nesusilaukiau nei sūnų, nei dukterų,
kuriems dalinčiau savo turtą. Dabar
sunkūs laikai. Karas vyksta ne tik mūšio
lauke, bet kiekvieną dieną kiekviename
Italijos mieste, miestelyje ir kaime.
Kovojama dėl išlikimo. Neronas
nebadaus, juk taip, branguti. – Jis
meiliai pataršė berniukui plaukus. Kai
Neronas nusišypsojo, jie pamatė, kad
jam trūksta dviejų priekinių dantų.
– Keistas vyrukas, – tarė Tomas, kai
jie išvažiavo.
– Pasiuntinukas, tai bent! – pasišaipė
Džekas angliškai, kad karabinierius
nesuprastų. Klausiamai pažvelgė į Tomą.
– Neronas – neįprastai atrodantis
berniukas. Tokios spalvos žmonių
pietinėje dalyje labai reta.
– Su tuo markizu ne visai aišku, –
pasikasė pakaušį Tomas. – Man kelia
įtarimą, ką jis veikė Oksforde.
Laimingiausios jo gyvenimo dienos,
nejaugi? Kurių velnių mus kvietėsi?
Puodelio arbatos? Paklausyti
nuobodžios istorijos apie jo šeimą ir
žvaigždes?
– Nežinau. Įtartina, – pakraipė galvą
Džekas.
– Viena aišku. Jis turėjo velniškai
rimtą priežastį šiandien mus pasikviesti,
ir svarbiausia – mes, šiaip ar taip, jo
lūkesčius patenkinome.
11 Kaip skanu! (it.)
 10

Šešėliai ilgėjo, vakaro ore sustiprėjo

pušų kvapas. Inkantelarijos gyventojai
ėjo iš namų ir rinkosi priešais Šventojo
Paskalio bažnytėlę. Tvyrojo laukimo
atmosfera. Tomas, kaip liepė Imakolata,
stovėjo prie vaistinės ir vis labiau
nerimaudamas laukė Valentinos.
Pastebėjo, kad daugelis miestiečių laiko
žvakutes, kurios bailiai mirkčiojo
gęstant dienos šviesai. Murzinas kuprius
nardė po minią tarytum turintis aiškų
tikslą mėšlavabalis – visi norėjo paliesti
jo kuprą, kad visur lydėtų sėkmė. Tomas
anksčiau tokio vaizdo nebuvo matęs ir
jam buvo įdomu. Pagaliau minia tarsi
prasiskyrė – link jo šokėjos eisena
plaukė Valentina. Vilkėjo paprastą
juodą, baltomis gėlėmis margintą
suknelę, plaukus sukėlusi į viršų ir
padabinusi saulutėmis. Ji nusišypsojo, o
jam apmirė širdis – tokia šilta ir artima
buvo jos veido išraiška. Tarytum jie
seniai būtų atskleidę vienas kitam savo
jausmus, įsimylėjėliai ilgą laiką.
– Džiaugiuosi, kad atėjai, – pasakė
priėjusi. Padavė ranką ir jis ją paėmė.
Paskui pasielgė impulsyviai: prispaudė
jos delną sau prie lūpų ir pabučiavo.
Ilgai žiūrėjo į ją, mėgavosi jos oda ir jau
pažįstamu figų kvapu. Nuleidusi galvą ji
susijuokė. Jis dar nebuvo girdėjęs jos
juokiantis. Ir pats sukikeno, nes juokas
veržėsi jai iš vidaus, lyg ją kutentų.
– Aš taip pat džiaugiuosi, kad atėjau,
– pasakė jis, nenorėdamas paleisti jos
rankos.
– Mama yra viena iš parenti di Santa
Benedetta12, – pasakė ji.
 – Kas tai?
– Viena šventosios palikuonių. Todėl
ji ir sėdi prie altoriaus, kad liudytų
stebuklą.
– Kas turi įvykti?
– Jėzus verks krauju, – paaiškino ji;
jos balsas skambėjo iškilmingai, o
šypsena ištirpo dėl giliausios pagarbos.
– Tikrai? – Tomas netikėjo. – O kas,
jei neverks?
Jos akys išsiplėtė iš siaubo.
– Tada ateinančiais metais mums
nesiseks.
– Kol vėl įvyks stebuklas?
– Teisingai. Kad išreikštume
pagarbą, uždegame žvakes.
 – O kad lydėtų sėkmė, liečiate kuprą.
– Žinai daugiau, negu maniau, –
pasakė vėl juokdamasi.
– Spėju iš išsilavinimo.
– Eime, reikia prasibrauti į priekį. –
Paėmusi jį už rankos vedėsi per minią.
Buvo jau tamsu, kai bažnytėlės durys
atsidarė. Ji buvo maža ir paprasta,
papuošta Kristaus gimimo ir
nukryžiavimo freskomis. Jis įtarė, kad
viską bent kiek vertingą išvogė vokiečiai
ar plėšikautojai, todėl ant altoriaus
tebuvo pigios žvakidės ir paprasta balta
staltiesė. Už jo marmurinė Kristaus ant
kryžiaus skulptūra liko nepaliesta.
 Sunki tyla, kupina baimės, netikrumo
ir laukimo virpino orą kaip nutylančio
smuiko garsai. Tomas netikėjo
stebuklais, bet stebuklo laukimo dvasia
apėmė ir jį, jautė, kad jo širdis drauge su
tikinčiųjų širdimis plaka greičiau. Juto į
save smingančius daugybės akių
žvilgsnius, net ir priešiškus, nes kai
kurie parapijiečiai manė, kad dėl jo
dalyvavimo stebuklas gali neįvykti. O
gal jiems nepatiko, kad Valentina
susidomėjo anglu. Jis pastebėjo, kaip
pagyvenusios moterys piktai žvilgčioja į
Valentiną, paskui su panieka nusisuka.
Tikėjosi, kad jo atėjimas Valentinos
nesukompromituos.
 Nors buvo smalsu, jis norėjo, kad
iškilmės baigtųsi, – tada galėtų nusivesti
Valentiną į ramią vietelę, kur jie pabūtų
vieni. Tuo metu, kai jis vaizdavosi jų
pirmąjį bučinį, sunkios medinės durys
vėl atsidarė ir vėjo gūsis įnešė tris
mažas moterėles, apsirengusias ilgomis
juodomis suknelėmis, su permatomais
šydais. Kiekviena laikė rankoje po
degančią žvakę, apšviečiančią raukšlėtą
veidą, tai kėlė baugios paslapties įspūdį.
Imakolata ėjo pirmoji, kitos dvi krypavo
už jos kiek atsilikusios, lyg pamergės
niūriose vestuvėse. Jų galvos buvo
nuleistos, o Imakolata ėjo išdidžiai
pakėlusi galvą, žiūrėdama mažomis
akelėmis į altorių, jausdama savo
svarbą. Net tėvas Dinas ėjo joms iš
paskos čiupinėdamas rožinio karoliukus,
murmėdamas maldas. Jį lydėjo mažas
bažnytėlės choristas, atsargiai
švytuodamas smilkytuvu. Oras pakvipo
smilkalais. Visi atsistojo.
Procesija pasiekė altorių ir trys
šventosios Bernadetos giminaitės susėdo
į pirmąjį suolą. Iš vienos pusės atsistojo
tėvas Dinas ir berniukas. Niekas
nekalbėjo. Nebuvo jokio įžanginio
pasveikinimo, jokios giesmės ar
muzikos, tik laukimo tyla ir nematoma
maldos galia. Tomo akys, kaip ir kitų,
buvo įsmeigtos į statulą. Jis negalėjo
patikėti, kad marmurinė statula kraujuos
iš tikrųjų. Tai būtų triukas. Jis suprastų.
Niekas jo neapkvailins. Visi stebėjo.
Nieko neatsitiko. Miestelio laikrodis
išmušė devynias. Parapijiečiai stovėjo
sulaikę kvapą. Dabar bažnytėlėje buvo
labai karšta ir Tomas suprakaitavo.
Paskui tai įvyko. Tomas kelis kartus
sumirksėjo. Tikriausiai jis tai tik
įsivaizduoja. Labai su visais kitais
troško pamatyti, o dabar jam prasidėjo
haliucinacija. Pasisuko į Valentiną, ši
persižegnojo ir kažką tyliai murmėjo.
Kai vėl pažvelgė į Kristų, jo beaistriu
veidu riedėjo kraujas, raudonas kraujas
per baltą marmurą nuo smakro lašėjo ant
grindų.
Imakolata pakilo ir iškilmingai
linktelėjo. Liūdnai, monotoniškai
suskambo bažnyčios varpas, kunigas,
mažasis berniukas ir trys šventosios
Bernadetos giminės žąsele išėjo.
Miestelyje pratrūko džiūgavimas.
Muzikantai grojo, minia viduryje
prasiskyrė į ratą. Jaunos moterys, dar
neseniai tokios drovios, dabar šoko
tarantelą kaip apsėstos. Minia plojo ir
pritariamai šūkčiojo. Tomas stovėjo
sužavėtas ir taip pat plojo. Viduryje
linksmybių pasirodžius Valentinai,
pasigirdo vyrų plojimai ir švilpimas, bet
moterų žvilgsniai buvo stebėtinai pikti.
Tomas pagalvojo, kad pavydas jas
bjauroja. Jų paprastai gražūs bruožai
groteskiškai deformavosi lyg kreivų
veidrodžių atrakcione. Valentina atsidūrė
rato viduryje ir liko šokti viena. Ji šoko
grakščiai, palaidi plaukai skriejo aplink
jos galvą, ji trypė ir sukosi greitos
muzikos ritmu. Tomas nustebo: ištrūkusi
iš motinos šešėlio ji atrodė nuostabiai
artima bendruomenei. Jos kūno
judesiuose nebuvo jokio varžymosi –
šokant pasikėlęs sijonas atidengdavo jos
glotnias įdegusias kojas ir šlaunis. Iš
gilios suknelės iškirptės lyg pieniško
šokolado desertas pasirodydavo krūtų
apvalumai, ir Tomas pasijuto apimtas
geismo. Jos mergaitiškas žavesys jungėsi
su kunkuliuojančiu seksualumu, ir tai jam
atrodė nepaprasta.
Stebėjo sukaustytas nuostabos;
Valentina žiūrėjo tiesiai į jį. Jos tamsios,
besijuokiančios akys tarsi skaitė jo
mintis, nes ji šokdama prisiartino ir
paėmė jį už rankos.
– Eime, – sušnabždėjo jam į ausį, ir
jis leidosi vedamas iš aikštės siauromis
gatvelėmis prie jūros. Jie ėjo
paplūdimiu susikibę už rankų vis tolyn,
už uolų, kol priėjo mažą, atokią įlankėlę.
Ten mėnulio šviesa ir švelnus bangų
pliuškenimas atvėrė tuščią smulkių
akmenėlių paplūdimį, kur pagaliau jie
galėjo pabūti vieni.
Tomas negaišo laiko kalboms.
Apkabino ranka jos dar karštą ir drėgną
nuo šokio kaklą ir ją pabučiavo. Ji
karštai atsakė į bučinį praverdama lūpas,
užsimerkusi, su giliu pasitenkinimo
atodūsiu. Iš miestelio vis dar girdėjosi
muzika, aidėjo tolumoje lyg linksmas
bičių dūzgimas. Karas vyko tarsi kitoje
planetoje – nuo tikrovės jie buvo toli.
Jis apkabino, priglaudė ją prie savęs
taip, kad jautė jos liauną kūną, kaip
lengvai jis paklūsta. Ji neatsitraukė, kai
jis, įsikniaubęs šiurkščiu veidu į jos
kaklą, liežuvio galiuku ragavo jos
prakaito druską, traukė į save silpną figų
kvapą. Ji atlošė galvą atidengdama
kaklą, kad jo lūpos galėtų bučiuoti
pasmakrę, jos švelnią odą. Jis pajuto,
kad susijaudinimas įtempia kelnes. Bet ji
neatsitraukė. Jo pirštai prabėgo
aksomine oda, kur iš suknelės veržėsi
krūtys. Paskui suėmė jas į saujas,
nykščiu paglostė sustangrėjusį spenelį ir
ji tyliai, lyg būtų atsidusęs vėjas,
aiktelėjo.
– Facciamo l’amore13, – sumurmėjo
ji.
Jis nesvarstė, ar jie turi teisę mylėtis,
ar galantiška paimti ją tiesiog
paplūdimyje, kai jie pažįstami tik porą
dienų. Buvo karo metas. Žmonės elgėsi
neprotingai. Jie buvo įsimylėję. Galėjo
niekada nebesusitikti. Jis su savim gali
pasiimti tik jos nekaltybę. Tikėjosi, kad
jei dabar su ja suartės, ji jo lauks.
Pasibaigus karui, jis grįš ir ją ves.
Meldė Dievą ją globoti, kol galės
globoti pats.
– Tu tikrai to nori? – paklausė jis.
Ji neatsakė, tik lūpomis brūkštelėjo
jam lūpas. Norėjo. Jis greitai paėmė ją
ant rankų, paplūdimiu nusinešė į
priedangą ir paguldė ant akmenukų.
Fosforescuojančioje mėnesienoje jie
mylėjosi.
 Gulėjo apsikabinę, kol horizonte
dangų nudažė raudoni aušros spinduliai.
Tomas pasakojo apie savo gyvenimą
Anglijoje. Gražų namą, kuriame vieną
dieną jie abu gyvens, vaikus, kuriuos
augins. Kalbėjo apie savo meilę jai. Kad
iš meilės galima per akimirką netekti
galvos, su džiaugsmu atiduoti širdį.
Jie grįžo pro uolas. Šventė buvo
pasibaigusi, miestelis nurimęs ir
paslaptingas. Tik benamė katė slinko
palei sieną tykodama pelių. Prieš
palydėdamas namo, jis iš katerio
pasiėmė dėžutę su tapybos reikmenimis.
– Leisk, Valentina, tave nupiešti.
Nenoriu pamiršti tavo veido.
 Ji nusijuokė ir pakraipė galvą.
– Che carino!14 – Pasakė švelniai ir
paėmė jį už rankos. – Jei tu nori. Sek
paskui mane. Žinau gražią vietelę.
Jie užkopė takeliu prie uolų, paskui
ėjo dulkinu keliuku per mišką. Ore
tvyrojo čiobrelių, eukaliptų ir pušų
kvapas, o lapuose čirpė svirpliai.
Pasitaikiusi ant kelio salamandra kaip
kulka nulėkė slėptis į tankumyną, kai jie
ėjo pro šalį. Paukščių čiulbėjimas
skelbė rytą. Netrukus miškas užleido
vietą citrinmedžių giraitei. Iš jos jie
matė jūrą, lygią it lydytas sidabras,
žaižaruojančią už grupelėmis augančių
kiparisų.
 Ant nedidelės kalvelės stūksojo
apleistas, per šimtmečius nuo jūros vėjo
ir druskos aptrupėjusių plytų apžvalgos
bokštas. Kvapą gniaužianti vieta. Iš jos
matėsi per daugelį mylių aplinkui.
Valentina parodė savo namą, juokėsi
prisiminusi lovoje apsikamšiusią
motiną, nenutuokiančią, į kokį nuotykį
leidosi duktė. Ji atsisėdo priešais
apžvalgos bokštą, – švelnus vėjelis
kedeno jos plaukus – ir leidosi
piešiama. Eskizą jis darė aliejinėmis
pastelėmis su malonumu tyrinėdamas jos
veidą, perteikdamas jį ant popieriaus
kuo gražiau. Norėjo nupiešti jos
mįslingumą, tai, kuo skyrėsi nuo kitų.
Lyg ji žinotų nuostabią paslaptį. Tai
buvo didelis iššūkis, o jis norėjo viską
atlikti gerai, kad jiems išsiskyrus galėtų
žiūrėti į piešinį ir prisiminti ją tokią,
kokia ji dabar.
– Vieną dieną papasakosime savo
vaikams apie šį rytą, – pasakė jis
pagaliau laikydamas priešais save
popierių ir prisimerkdamas. – Jie
pažiūrės į šį portretą ir pamatys, kokia
graži moteris jaunystėje buvo jų mama,
kai tėvas ją įsimylėjo.
Ji švelniai nusijuokė, o veide švietė
meilė.
– Koks tu kvailiukas, – pasakė ji,
tačiau iš to, kaip į jį žiūri, jis suprato,
kad ji taip visai nemano.
Iškėlė piešinį ir jai parodė. Jos
skruostai iš nuostabos suliepsnojo, o
veidas surimtėjo.
– Tu maestro, – aiktelėjo ji,
užsidengdama pirštais burną. – Labai
gražu, senjore Arbaklai.
Tomas nusijuokė. Ji niekada nebuvo
ištarusi jo vardo. Po tokio suartėjimo
„senjoras Arbaklas“ skambėjo oficialiai
ir kvailai.
– Vadink mane Tomiu, – paprašė.
– Tomis, – ištarė ji.
– Namiškiai mane vadina Tomiu.
– Tomis, – pakartojo mergina. – Man
patinka. Tomis. – Ji pakėlė akis ir
žiūrėjo į jį tarytum pirmą kartą. Švelniai
pastūmusi jį vėl ant žolės pati ant jo
atsigulė.
– Ti voglio bene15, Tomi, – pasakė.
Kai atsitraukė, jos akys įgavo gintaro
spalvą. Ji perbraukė ranka jam per
kaktą, plaukus, paskui ilgu bučiniu
palytėjo tarpuakį. – Ti amo16, –
sušnibždėjo. Vis šnibždėdama ti amo, ti
amo, lytėjo lūpomis kiekvieną jo veido
lopinėlį, norėdama įsiminti, lyg žymintis
savo teritoriją žvėris.
Jis nenorėjo jos lydėti namo. Bijojo
skausmingos akimirkos, kai ji išnyks iš
akių. Kai jam teks nueiti. Jie nedrįso
nusileisti kalvos šlaitu nuo apžvalgos
bokšto, abu bijodami to baisaus
išsiskyrimo, kurį jiems primes jūra.
Tvirtai laikė vienas kitą glėbyje.
– Kaip galiu taip karštai mylėti,
Valentina, kai tiek neilgai tave pažįstu?
– Dievas man tave atsiuntė.
– Nieko apie tave nežinau.
– Ką nori žinoti? – ji liūdnai
šyptelėjo pirštais tyrinėdama jo veidą. –
Man patinka citrinos ir šlakuotieji
aronai, aušros kvapas ir nakties
paslaptis. Mėgstu šokti. Kai buvau maža,
norėjau būti šokėja. Bijau būti viena.
Bijau būti niekas. Niekam nereikalinga.
Mane žavi mėnulis; galiu sėdėti
spoksodama į jį ir svajodama kiaurą
naktį. Su juo jaučiuosi saugi.
Neapkenčiu šio karo ir myliu jį, nes jis
man atsiuntė tave. Bijau per daug mylėti.
Būti įskaudinta. Gyventi kentėdama, kad
ką nors myliu ir negaliu turėti. Be to,
mane gąsdina mirtis ir nebūtis. Kad
mirsiu ir suprasiu, jog Dievo nėra. Kad
mano siela klaidžios pragaro prieangyje,
kuris yra nei gyvenimas, nei mirtis.
Mano mėgstama spalva – skaisčiai
raudona. Mėgstamas akmuo – deimantas.
Norėčiau pasipuošti gražiausių deimantų
vėriniu, sužibėti bent vieną vakarą, kad
pajusčiau, ką reiškia būti dama. Mano
mėgstamiausia pasaulio dalis – jūra.
Mano mėgstamiausias vyras – tu.
 Tomas nusijuokė.
– Nieko sau suvestinė. Pabaiga man
patiko labiausiai.
– Ar norėtum sužinoti ką nors dar?
– Tu lauksi manęs, tiesa? – paklausė
jis rimtai. – Aš pas tave grįšiu, pažadu.
– Jei Dievas yra, Jis supras mano
širdį ir man tave sugrąžins.
– Viešpatie, Valentina, – atsiduso jis
ir angliškai pasakė: – Ką tu man
padarei?
Grįžo prie jos namų tylėdami, jis
paskutinį kartą ją pabučiavo.
– Nesakau „sudie“, – tarė jis. –
Sakau „iki pasimatymo“. Ilgai netruks.
 – Žinau, – sušnibždėjo ji. – Pasitikiu
tavimi, Tomi.
– Aš rašysiu.
– O aš bučiuosiu popierių, ant kurio
parašei.
Pratęsti atsisveikinimą būtų buvę
labai skaudu, todėl ji nubėgo takeliu
žemyn, nuskubėjo į namą
neatsigręždama. Tomas suprato ir
apsisuko eiti. Staiga rytas neteko
gaivumo, tarsi saulę būtų uždengę
debesys. Kaimo vietovė prarado žavesį.
Paukščių giesmės nebeskambėjo taip
melodingai, o svirplių čirškimas daužė
jo ausų būgnelius tarytum cimbolai. Ją
priminė vien ant odos išlikęs figų kvapas
ir jo nupieštas portretas. Su tokiu širdies
sunkumu, kurį buvo patyręs tik kartą
gyvenime, kai žuvo mylimas brolis, jis
pamažu nužingsniavo į uostą. Grįžo į
laivą. Grįžo į karą.

12 Šventosios Bernadetos giminių (it.).

13 Pasimylėkime (it.).
14
Kaip miela! (It.)
15 Tu mielas (it.)
16 Myliu tave (it.)
 11
Bičfildo Parkas, 1971-ieji

Tomas pabudo, kai hole išmušė

laikrodis. Skaudėjo nugulėtą kaklą,
sumišęs mirkčiojo. Valandėlę
nesusigaudė. Kur jis? Turėjo būti laive,
bet po juo – kieta žemė. Pamažu
išryškėjo kabinetas. Buvo šalta. Tamsu,
tik ant stalo dega lempa. Dieve, kiek
dabar laiko? Pažiūrėjo į rankinį laikrodį.
Trečia valanda ryto. Pažvelgė į rankoje
laikomą portretą. Valentinos veidas toks
pat, koks buvo tą dieną ant kalvos. Jam
pavyko pagauti tai, kuo ji skyrėsi iš kitų,
viską, ko galbūt niekada negalėjo
išreikšti žodžiais. Net tokią charakterio
savybę, kokios nesitikėjo ją turint. Net
tai. Kaip jis anksčiau nepastebėjo?
Susivokė, kad per miegą verkė.
Skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Verkė
per sapną. Suvyniojęs portretą į ritinėlį
sunkiai atsistojo. Užrakins seife ir
niekada į jį nebežiūrės. Ji mirusi. Kokia
prasmė viską prisiminti? Verkti per
miegą, lyg būtum vaikas? Viskas jau
praeityje, kur ir turi būti. Jis sunkiai
nukabino tėvo portretą, slepiantį seifą,
kurį įrengė Margo po jų vedybų.
Ji pagalvoja apie viską. Margo.
Paėmęs raktą, atidarė seifą. Aksomu
išklotoje ertmėje gulėjo dėžutės su
juvelyriniais dirbiniais ir dokumentai.
Valandėlę jis laikė portretą rankose.
Dalis jo nenorėjo perkelti to mielo
veido į tamsios dėžės gilumą. Tarsi ją
vėl guldytų į karstą. Tačiau suprato, kad
privalo tai padaryti. Kad elgiasi
teisingai. Į portretą nebepažvelgė –
padėjo į pačią seifo gilumą. Jo
nebematydamas pasijuto geriau. Taip
nebesikamavo.
Vėl pakabino tėvo portretą, žengė
žingsnį atgal ir žiūrėdamas į jį pasitrynė
smakrą. Niekas nežinos. Galbūt pamirš
net jis pats.

Kai Ficas pabudo, Alba buvo vonioje.

Jis gulėjo mirkčiodamas blausioje
šviesoje, ir nors užuolaidos buvo storos,
jautė, kad diena giedra ir saulėta.
Pasirąžė, pasidėjo po galva rankas.
Truputį nusivylė, nes pabudęs nerado
šalia prisiglaudusio šilto Albos kūno,
bet nutarė, kad taip gal ir geriau. Jie
nesimylėjo. Nedarė nieko, tik drauge
miegojo, kaip draugai. Girdėjo, kaip ji
niūniuoja valydamasi dantis. Jautėsi
kvailai. Kaip jam elgtis?
Alba išėjo iš vonios kambario dar su
naktiniais marškiniais, susivėlę plaukai
krito ant veido, o jos ilgos rusvos kojos
buvo erzinamai apnuogintos. Prieš
grįždama į lovą ji tingiai nusišypsojo.
– Pasinaudojau tavo dantų šepetėliu,
– pasakė ji. – Tikiuosi, neprieštarauji. –
Ji vėl guli lovoje, išsivaliusi dantis jo
šepetėliu; tai labai intymu porai, kuri
miega atskirai. Jis atsikėlė ir nuėjo pats
pasinaudoti vonios kambariu.
Grįžęs negalėjo atspėti, ar ji tikisi,
kad jis vėl atsiguls, ar apsirengs, bet šią
problemą turėjo išspręsti per sekundę.
Alba gulėjo padėjusi galvą ant pagalvės
jam šypsodama. Jo delsimas ją
linksmino.
– Vyrai paprastai neslankioja apie
lovą, kai aš joje guliu, – nusijuokė. –
Tau, Ficai, patinka merginos, ką?
Ficas įlipo į lovą suirzęs dėl jos
patyčių. Nelaukęs kvietimo, suėmė už
kaklo ir karštai prispaudė lūpas prie jos
lūpų. Ji nesipriešino, džiaugsmingai
pabučiavo. Tyliai sudejavusi apsivijo jį
rankomis. Ta dejonė grąžino jam dvasinę
pusiausvyrą ir jis vėl pasijuto vyru.
Braukdamas po naktiniais marškiniais
jai per koją aptiko, kad ji be kelnaičių.
 – Buvai nuoga visą naktį? – paklausė
glostydamas jos sėdmenis.
– Niekada nemūviu kelnaičių, –
atsakė ji. – Jos tik kliudo.
– Niekada? – Dieve, aš toks
senamadiškas, pagalvojo.
– Niekada, seneli! – sukikeno jam į
kaklą.
– Myliuosi kaip jaunuolis, patikėk, –
nusijuokė jis.
– Įrodyk darbais, o ne žodžiais,
jaunuoli.
Ficas stengėsi negalvoti apie vyrus,
kurie pergulėjo su Alba. Stengėsi
įsivaizduoti ją tyrą ir nesuteptą. Vargiai
sekėsi, nes Alba mėgavosi
nesuskaičiuojamos daugybės vyrų
draugija. Išmoko mėgautis seksu. Sekso
poreikis kilo iš jos karštos žemiškos
prigimties, kurios ji visai nesidrovėjo.
Kad ir kaip Ficas stengėsi rodyti
iniciatyvą, lyg mylėtųsi su nepatyrusia
mergina, ji raitėsi ir aimanavo tarytum
femme du monde, kokia buvo iš tikrųjų.
– Brangusis, pabučiuok truputį
aukščiau, taip… ten… liežuviu…
švelniau… švelniau… lėčiau, dar
lėčiau. Ten. Taip!
Jai patiko sakyti, ko ji nori, ir
aikčioti iš malonumo, kai jis tą norą
patenkindavo. Turėjo pripažinti – lovoje
ji nuostabi. Techniškai tobula. Tačiau po
visko, kai jie gulėjo išsekę, šnopuodami,
besidaužančiomis širdimis, šlapi nuo
prakaito, Ficas negalėjo nejausti, kad
kažko trūksta. O taip, užteko visko:
įgūdžių, patirties, išmonės. Tačiau
technika be tikro jausmo jam buvo
niekas. Mylėjimąsi ypatingą daro aistra.
Ficas Albą mylėjo, bet ji neabejotinai
buvo jam abejinga.
Po kurio laiko Alba nutipeno ant
pirštų galų koridoriumi į savo kambarį
tikėdamasi malonumo susidurti su
Buivole ir išvysti jos suglumusį veidą.
Ficas liko nusiminęs. Nepatenkintas.
Tarsi būtų valgęs skanią spurgą, priėjęs
jos viduriuką ir neradęs jokios uogienės.
Jis atidavė Albai visą širdį, o ji
žaismingai juokdamasi paskolino jam
kūną. Prisiminė Vivę ir pagalvojo, ką ji į
tai pasakytų. „Tu tikras kvailys! – piktai
sušuktų ji. – Sakiau, kad neįsimylėtum.
Alba tave sukramtys ir išspjaus, kai būsi
nebereikalingas.“ Taip ji elgėsi su
kiekvienu prieš jį buvusiu vyru. Bet jis
kitoks. Tai pripažino net jos tėvas:
„Kodėl Alba pasirinko tokį kaip tu?“ Iš
tiesų, kodėl? Juk jis – žmogus
ilgalaikiams santykiams.
Jis apsirengė tvarkingai, nes laukė
bažnyčia, po mišių sekmadienio pietų
buvo pakviestas pastorius. Ficas svarstė,
kaip reikalai susiklostys grįžus į
Londoną. Ar jai patinka tik vaidinti? Gal
jis jai reiškia kai ką daugiau? Elgiuosi
lyg boba, subarė save veidrodyje,
lygindamasis plaukus. Kad ir kiek
šukomis ar šepečiu juos šukavo, vilgė
vandeniu, jie neklusniai garbanojosi, ir
reikėjo su tuo susitaikyti. Teks pastoriui
priimti jį tokį, koks atrodo.
Išleidęs iš automobilio Sprautą
palakstyti po sodus, jis grįžo ir išgirdo
valgomajame kalbant. Įėjo, o Margo jį
širdingai pasveikino.
– Ar gerai miegojai, Ficai? Tikiuosi,
lova buvo patogi. Nesušalai?
– Labai patogi ir, aišku, nebuvo šalta.
Tikrai nešalta, – atsakė jis, patenkintas,
kad čia nėra Albos, kuri verstų jį
šypsotis.
– Puiku. Arbata ir kava štai ten, –
parodė ji į bufetą. – Kiaušinienė su
kumpiu, skrebučiai. Jei norėtum virto
kiaušinio, virėja tau paruoš. Tik
paprašyk.
– Ne, puikiausiai tiks kiaušinienė.
Tikra puota. – Jam užuodus sūrų kumpį,
burnoje prisirinko seilių.
– Turime stebuklingą virėją. Nežinau,
ką be jos daryčiau. Ji pas mus jau
daugelį metų. Buvo Levandos ir Huberto
virėja, kai Tomas buvo dar mažiukas, ar
ne, Tomai?
 Šis sėdėjo prie didelio apskrito
stalo, skaitė laikraščius ir gurkšnojo
kavą, stengdamasis neklausyti tuščių
žmonos ir dukterų šnekų, pakėlė
paraudusias akis ir linktelėjo. Ficas
tuojau pat pastebėjo, kad jis atrodo
pavargęs ir nesveikas. Veidas
papilkėjęs, tarsi visas kraujas būtų
sutekėjęs į jo raudonas puskojines.
– Labas rytas, Ficai, – pasisveikino
jis – Tikiuosi, miegojai puikiai.
– Taip, ačiū, – atsakė Ficas,
jausdamas, kad šeimininkas nenori
kalbėtis. Jis pasisuko į Margo, o Tomas
vėl galėjo pasislėpti už laikraščio.
 Netrukus, kai Karolina
neužsičiaupdama pasakojo apie savo
mylimąjį, įėjo Alba. Trumpiausiu
pasaulyje sijonėliu, raštuotomis
pėdkelnėmis ir zomšiniais ilgaauliais iki
kelių. Ficui ji atrodė nuostabi, paskui jis
prisiminė, kad ji niekada nemūvi
kelnaičių, ir pajuto kelnėse erekciją.
Dabar niekaip negalėtų pakilti nuo stalo.
Ne tik piktinantys drabužiai, bet ir visa
jos laikysena skelbė iššūkį. Neilgai
trukus paaiškėjo kodėl. Jis nukreipė
žvilgsnį į pamotę. Margo stovėjo
atvipusiu žandikauliu, neįprastai
nuščiuvusi. Alba nužirgliojo prie Fico,
suėmė rankomis jo galvą ir aistringai
įsisiurbė į lūpas. Dabar, kaip Margo,
neteko žado ir jis. Tik Tomas tebeskaitė
laikraštį nejausdamas pasikeitusios
atmosferos.
Pagaliau, kai Alba įsipylė kavos,
Margo išrėžė savo pasipiktinimą.
– Mano miela, – pradėjo ji tonu,
kuris Ficui kėlė mintį, kad ji kadaise
tarnavo armijoje ar bent jau policijos
pajėgose. – Juk neisi į bažnyčią taip
apsirengusi.
– O, aišku, eisiu, – atsakė kuo
ramiausiai Alba. Ficui kiaušinienė su
kumpiu staiga tapo beskonė. Jis
gurkštelėjo kavos ir laukė prasidedančio
skandalo.
 – Ne, neisi, – nukirto Margo,
grėsmingai pabrėždama kiekvieną
skiemenį. Tačiau Alba buvo nebe vaikas
ir tokia kalba tik paskatino ją elgtis dar
blogiau.
– Kodėl? – paklausė atsigręždama su
kavos puodeliu ir sėsdamasi prie Fico. –
Tau nepatinka?
– Patinka ar nepatinka, eiti taip
apsirengus nedera. Bažnyčioje netinka.
– Manau, Dievas mane myli tokią,
kokia esu, – atšovė Alba, tepdama ant
skrebučio sviestą.
– Pastoriui Vederbonui nepatiks.
– O ką jis darys? Išmes mane iš
bažnyčios? – Ji ginčijosi.
 Ficas pabandė tarpininkauti. Didelė
klaida.
– Brangioji, – narsiai įsiterpė jis, –
gal, jei apsivilktum paltą, patiktų ir tau,
ir Margo. – Jam toks sprendimas atrodė
visai geras. Margo nesutiko.
– Atleisk, Ficai, bet tai nekelia
pagarbos. Mūsų šeima šiame kaime
labai gerai žinoma, turime kitiems
parapijiečiams rodyti pavyzdį.
– Ak, dėl Dievo! – sušuko Alba. –
Kam įdomu, kaip aš apsirengusi!
Nebuvau bažnyčioje šimtą metų. Turėtų
džiaugtis, kad atėjau.
– Kol esi mano namuose, mergyt,
laikysies mano taisyklių. Jei nori
šlaistytis pusnuogė, gali tai daryti
Londone, tame savo laive, bet ne čia, kur
mus gerbia.
Ficas susigūžė. Suprato, kad
paminėjus laivą Alba įsius. Jis sulaikė
kvapą. Alba papūtė lūpas ir kurį laiką
čiaumojo skrebutį. Buvo tylu. Karolina
su Miranda bandė įsikišti į ginčą, padėti
motinai.
– Ar tau būtina eiti į bažnyčią? –
paklausė Karolina.
– Galėtum pajodinėti Vasara, –
pasiūlė Miranda.
– Į bažnyčią eisiu ir eisiu apsirengusi
kaip noriu. Tai niekieno kito, o tik mano
reikalas.
 Dabar Margo griebėsi vyro pagalbos
– traukė jį iš už laikraščio lyg iš šarvų
besispyriojantį vėžlį.
– Padėk man, Tomai!
Tomas atsitiesė.
– Kas atsitiko?
– Ar matai, kaip tavo duktė
apsirengusi?
Alba nepakęsdavo, kai Margo
pabrėždavo, kad ji tik tėvo duktė, – nors
pati nuo pamotės stengėsi atsiriboti
ragais ir nagais.
– Man atrodo, kad labai gražiai, –
pasakė Tomas.
Alba tiesiog nesitvėrė džiaugsmu.
Tėvas retai būna jos pusėje.
 – Ar gerai jautiesi, Tomai? –
paklausė Margo. – Tavo veidas keistos
spalvos.
– Gal paltas pastoriui Vederbonui ir
labiau patiktų, – pareiškė jis
neatsakydamas į žmonos klausimą, nes
jautėsi tikrai blogai.
– Ak, gerai, apsivilksiu paltą, –
patenkinta nusileido Alba. – Gal
galėtum, Margo, jį paskolinti? Manau,
mano atsivežtinis bus netinkamas kaip ir
sijonas. – Įsidėjo paskutinį skrebučio
kąsnį į burną. – Skanumėlis! – sušuko ji.
Jie susirinko vestibiulyje: Miranda ir
Karolina su paprastais rudais paltais ir
skrybėlėmis, Margo – tvido kostiumu ir
didele gėlės formos sage ant krūtinės.
Tomas vilkėjo kostiumą, o Ficas, nors ne
vietinis, apsirengė labai tinkamai –
neryškiai žalias švarkas, ramių spalvų
kaklaraištis ir minkšta fetrinė skrybėlė.
Alba atbildėjo laiptais vilkėdama Margo
paskolintą beformį kupranugarių vilnos
paltą. Užsisegiojo, kad nuramintų
Buivolę, bet bažnyčioje ketino
atsisagstyti. Priėjusi prie Fico paėmė jį
už rankos. Paskui sušnibždėjo į ausį:
– Kai matysi, kad meldžiuosi,
galvosiu, kaip mudu mylimės!
Ficas prunkštelėjo. Margo
nepritariamai šnirpštelėjo – jau ko ji
nekentė, tai šnibždėjimosi.
 Tomas važiavo automobiliu su žmona
ir dukterimis, o Ficas vežė Albą savuoju
„Volvo“ kartu su lekuojančiu Sprautu,
iškišusiu galvą pro užpakalinį langą.
– Tikiuosi, Alba pastoriui
Vederbonui nebus staigmena, – pasakė
Margo stengdamasi sušvelninti padėtį.
– Ji nepadoriai atrodo net su tavo
paltu, mamyte, – sučiulbo nuo
užpakalinės sėdynės Karolina.
– Ficas toks gražus, – pratrūko
Miranda. – Jam taip tinka skrybėlė.
– Ir ką jis Alboje mato? – paklausė
Karolina. – Jie tokie skirtingi.
– Būkime dėkingi, kad jis su ja
prasideda, – pasakė Margo,
žvilgtelėdama į vyrą, paskui taktiškai
pridūrė: – Gal ji ir nesilaiko visuomenės
normų, bet yra labai linksma. Esu tikra,
kad su ja nenuobodu.
– Gal ji linksma, bet niekas taip
neįsiunta, kaip Alba, – pasakė Karolina.
– Tikiuosi, Ficas žino, ką daro.
– Galvą guldau, kad jis dar nematė
jos supykusios! – pritarė Miranda.
– Dieve, vargšeliui padėk, – atsiduso
Margo. Ji vėl žvilgtelėjo į vyrą. Bet jis
buvo už daugelio mylių.

Bičfildo bažnyčia buvo tokia, kokios

galima tikėtis: keistai graži ir labai sena.
Pastatyta iš plytų ir titnago, su medine
varpine, kurioje Fredis Timblas, Hana
Galovei ir Veritė Fortrait ėjo labai
geidžiamas varpininkų pareigas daugiau
nei trisdešimt metų. Margo kuo
rimčiausiai prisiėmė kaimo pirmininkės
pareigas. Ji buvo įtraukta į sąrašą kartą
per mėnesį puošti bažnyčią gėlėmis ir
stengėsi, kad jos puošyba būtų
prašmatniausia. Tai buvo ne juokai, nes
Meiblė Henkok turėjo nuostabų darželį
ir visada stebindavo išradingomis
puokštėmis. Kai ateidavo Meiblės eilė,
einant į bažnyčią Margo sukdavo
vidurius, kol ji įsitikindavo, kad
paprasta kaimo moterėlė jos nepranoko.
 Kai jie atvyko, suskambo varpai,
kviesdami gražiausiais rūbais
pasipuošusius kaimiečius į pamaldas.
Parapijiečiai bendraudavo po mišių, kai
būna sukalbėtos maldos ir apvalyta
sąžinė. Alba paėmė Fico ranką ir nusekė
paskui tėvą ir pamotę. Kai jie nematė,
atsisagstė paltą.
– Ką tu darai? – susirūpino Ficas. Jis
nenorėjo klausytis dar vieno barnio.
– Madų pamokėlė pastoriui, – atsakė
ji.
– Ar nemanai, kad turėtum…
– Ne, – atrėžė ji. – Man nerūpi, ką
galvoja Buivolė. Dėl Dievo, man
dvidešimt šešeri. – Jis negalėjo su ja
ginčytis. – Taip tu galėsi matyti mano
kojas, – pridūrė šaipydamasi. – Noriu
jausti, kaip į jas žiūri.
Blykstelėjo viliokliška šypsena, ir jis
negalėjo jai nenusišypsoti. Buvo žavi. Jo
širdis atsileido, bandė ankstesnį
tuštumos jausmą pamiršti. Gal kitą kartą,
kai jie mylėsis, bus kitaip. Galbūt ji
nervinasi ir tas aikčiojimas bei
raitymasis tėra paprasčiausia priedanga.
– Nesirūpink. Galvosiu tik apie tavo
kojas, – pasakė jis, kai jie įžengė į vidų
pro dideles medines duris ir ėjo šonine
nava.
Bažnyčia buvo pilna žmonių. Tik
priekinis suolas tuščias, paliktas
Arbaklams, kaip kiekvieną sekmadienį.
Tomas praleido žmoną ir dukteris pirma
savęs atsisėsti. Jis linktelėjo Ficui – taip
linkteli vyras vyrui duodamas nebylų
bendrininkavimo ženklą – ir atsisėdo,
palikdamas dvi kraštines vietas jam ir
Albai.
Alba sėdėjo, nuo šlaunų praskleidusi
paltą. Grožėjosi raštais ant savo
cukruotų migdolų spalvos pėdkelnių,
pirktų už keturiasdešimt pensų Armijos
ir laivyno parduotuvėje. Jautė, kad Ficas
į jas žiūri, ir vėl išgyveno jųdviejų
meilės aktą. Tačiau geriausiai įsiminė jo
bučinį. Jis buvo švelnesnis už visus
anksčiau patirtus. Pernelyg intymus. Ji
sutriko. Išsigando. Tačiau bučinys jai
patiko. Gal jis ir vėl taip pabučiuos. Gal
tada ji sugebėtų suvaldyti tą kvapą
gniaužiantį pojūtį, kokį jaučia kaskart
važiuodama didžiuliu greičiu per tiltą už
Kings Vorčio.
Staiga į navą įlėkė pastorius
Vederbonas. Jis tikrai įlėkė – sutana
plevėsavo lyg nuo suolų pūstų
baisiausias vėjas. Kupeta žilų plaukų,
ilgų, susivėlusių, šokinėjo
įsivaizduojamame vėjyje, kaip ir
drabužiai. Veidas švytėjo entuziazmu,
akys degė, plati burna šypsojosi. Alba
augo prie rūstaus, pasipūtusio pastoriaus
Bolto. Ji nesitikėjo, kad jo pakaitas bus
panašus į pamišusį mokslininką. Jo
balsas, aidu atsimušantis nuo sienų,
hipnotizavo. Nė vienas žmogus
nekrustelėjo. Tarsi visi būtų jo
stulbinančios asmenybės užkerėti. Alba
skubiai užsitraukė ant kelių paltą. Jis
pažvelgė į ją, ir nuo žvilgsnio sunkumo
ji aiktelėjo.
– O Dieve! – sušuko ji.
– Ačiū, panele Arbakl, už
paaukštinimą pareigose, – pasakė jis, o
per salę nubangavo tylus, nervingas
parapijiečių krizenimas. Alba išraudo
kaip burokas, nuleido akis. Susivaldžiusi
pažiūrėjo į pamotę.
 Margo veidas spinduliavo gilų,
neblėstantį susižavėjimą. Čia jis stovi
priešais tuos kaimietėlius, bet pietaus su
mumis! – išdidžiai galvojo ji sau.
Būtinai reikia, kad Meiblė sužinotų apie
pastoriaus svečiavimąsi jos namuose.
Suprantama, čia juk nieko blogo, tikino
ji save suprasdama, ko nori. Vaikiškas
lenktyniavimas – ne nuodėmė.
Alba atėjo į bažnyčią vien tam, kad
trumpu sijonėliu paerzintų Buivolę ir
pasipuikuotų „savo vaikinu“. Neketino
klausytis. Nė vienos minutės. Dievas
nebuvo laukiamas svečias jos gyvenime.
Jei apie Jį apskritai pagalvodavo, tai
nejausdama jokios kaltės. Su Juo ji
užaugo kaip ir visi toje nedidelėje
Bičfildo kaimo bendruomenėje. Tačiau
vėliau Jo nebereikėjo. Aišku, suprato,
kad yra kažkokia aukštesnė jėga. Kažkur
aukštybėse jos motina. Žinoma, ne karste
negyva, ne po žeme, ne graužiama
kirminų. Esama kažkokio dvasios
gyvenimo, bet ji dėl to nesuko galvos
labiausiai dėl to, kad jei motina ją
matytų, be abejonės, nepritartų jos
pakrikusiam dekadentiškam gyvenimo
būdui; tai vertė Albą jaustis labai
nelaiminga ir savimi bjaurėtis. Ne,
geriau gyventi dabartimi. Vis dėlto
pastorius Vederbonas laimėjo jos
dėmesį. Ji neatitraukė nuo jo akių nė
sekundę. Dideliais žingsniais jis
vaikščiojo po navą – jo rankos plasnojo,
apdaras plaikstėsi, plaukai draikėsi,
tarsi gyventų savarankišką gyvenimą, –
su tokia charizma, kad net ji, didžiausia
čia esanti skeptikė, patikėjo, jog jo
lūpomis jai kalba Dievas.
Ji nebegalvojo apie seksą.
Nebenagrinėjo Fico bučinio. Pirmą kartą
gyvenime Alba Arbakl galvojo apie
Dievą.
 12

Pasibaigus pamaldoms pastorius

Vederbonas stovėjo priebažnytyje ir
spaudė rankas vienas paskui kitą
išeinantiems maldininkams. Margo
atsidūrė už Meiblės Henkok. Ji įsitempė
iš pavydo, kai pastorius gyrė Meiblės
prieš savaitę sukurtas gėlių
kompozicijas, ir negalėjo jo nenutraukti,
nes mirtinai norėjo, kad Meiblė sužinotų
apie pastoriaus pietus jos namuose.
– Ak, žinoma, be jos mes negalėtume
apsieiti.
– Ir be jūsų, ponia Arbakl, –
diplomatiškai pridūrė pastorius.
– Sielą gaivinančios pamaldos, –
atsilygino komplimentu Margo.
– Džiaugiuosi, kad Alba šiandien
apsilankė mišiose.
– Taip, atvažiavo su savo naujuoju
vaikinu praleisti savaitgalio. Mes visi
labai tikimės, kad šis vaikinas ilgam.
Džiaugiuosi, kad geriau su ja
susipažinsite per pietus. Ateikite, kai tik
būsite laisvas. – Ji pergalingai
nusišypsojo Meiblei.
– Galva neišneša, kaip rengiasi šių
laikų jaunimas, – pasakė kraipydama
galvą Meiblė ir nuėjo.
Margo pasisuko ir pamatė, kad su
pastoriumi sveikinasi Alba: paltas
atsagstytas, skvernai plevėsuoja
atidengdami trumpą sijonėlį ir raštuotas
pėdkelnes. Ji pritykino, kad įsikištų.
Nuleistų viską juokais. Kodėl ta kvaiša
neužsisagstė palto? Prisiartinusi Margo
suprato, kad pokalbis sukasi apie tą
baisiąją audeklo juostelę, ir, jos
nuostabai, vikaras labai entuziastingai
reiškė savo palankią nuomonę.
 Albos sijonėlis sudomino ir
nematomus varpininkus: Fredį Timblą,
Haną Galovei ir Veritę Fortrait. Atlikę
aukštos kvalifikacijos darbą, kurio, deja,
dauguma bendruomenės narių deramai
neįvertina, jie susėdo aukštai virš
išeinančių maldininkų ant medinių suolų
atsipūsti ir aptarti pamaldų. Negaišo
laiko prie pamokslo, nesigrožėjo
gėlėmis ir nekritikavo kaimo veikėjų,
kuriuos kuo geriau pažino, tuo mažiau
gerbė, bet tiesiai ėmėsi Albos.
– Iš ponios Arbakl veido matėsi, kad
jai labai nepatinka, – tarė Veritė, kuri
niekam nerasdavo gero žodžio. – To
sijono ir aulinių negalėjo paslėpti net
ilgas paltas. Ir taip išsipuošus eiti į
bažnyčią!
Fredis žavėjosi Margo daugelį metų.
Jam ji buvo tikra ledi. Dosni, viską
mokanti, ori – tikra aukštuomenės dama.
Patiko, kaip ji kalba, tas aiškus
senamadiškas žodžių tarimas, kuris ją
Bičfilde išskyrė iš visų kitų. Kartą ar du
ji malonėjo su juo kalbėtis. Pagyrė jo
skambinimą varpais, sakė, kad jis
atlieka labai svarbų darbą. „Varpai visus
tinkamai nuteikia maldai“, – sakė ji.
Prisiminė kiekvieną jos žodį. Tačiau nuo
to laiko, kai jį užtiko „Vištos kojose“
slapta geriantį ir rūkantį su
keturiolikmete Alba, jos nuomonė apie jį
suprastėjo. Tada ji įlėkė susiraukusi,
įpykusi ir išbogino paauglę iš aludės.
„Ponas Timblai, jūs mane nuvylėte!“ –
sušuko ji. Vis dar skaudu prisiminti.
„Maniau, jūs garbingesnis žmogus. Ji
vaikas, o jūs vedate ją iš kelio!“ Ištempė
Albą už ausies. Po mėnesio ar vėliau,
kai Alba vėl slapčia atslinko, sakėsi
netekusi visų malonumų: jokių
saldumynų, jokių išvykų, o kiekvieną
atostogų dieną dar reikia jodinėti ant
nirtaus Mirandos ponio. Ir su išdykėliška
šypsena pridūrė, esą taip įskausta kojos,
kad vos gali jas suglausti. „Jei iš manęs
išaugins kekšę, tai taip senajai Buivolei
ir reikia!“ – garsiai kvatojo ji. Nuo tada
jie tapo atsargesni ir slėpdavosi už
kampo.
– Alba visada peržengdavo ribas, –
atsiliepė jis į Veritės kritinę pastabą. –
Ponia Arbakl kenčia seniai.
– Ak, kalta tik Albos jaunystė.
Džiaugiasi gyvenimu, vargšelė, – pasakė
Hana, turinti Dievo dovaną kiekviename
matyti gera. – Man ji atrodė puiki. Graži
mergina ir turi mielą vaikiną. – Hana
pačiupinėjo savo žilą kuodelį, ar
neišsidraikęs. Ji buvo apkūni, tvarkingai
apsirengusi moteris, mėgstanti
sekmadieniais pasipuošti. Žinojo, kad
netrukus skambinti varpais bus per sena.
Vieneri dveji metai ir bus per sunku lipti
siaurais laiptais. – Galbūt ji už to
šaunaus vaikino ištekės ir surimtės.
Galiausiai jie visi surimtėja. Mano
anūkė…
Veritės nedomino Hanos anūkė.
Veritė buvo pikta, nes vaikų neturėjo,
turėjo tik seną vaidingą vyrą, su kuriuo
bėdos daugiau negu su kūdikiu.
– Ai, jis tuoj bus atleistas, – kandžiai
pasakė ji. – Pažįstu tokias kaip Alba.
Keičia meilužius kaip kojines!
– Verite! – pasibaisėjo Hana.
– Verite! – pakartojo Fredis. Kartais
jos pamiršdavo, kad jų draugijoje yra
vyras.
 – Nemandagu taip apie ją kalbėti
šioje vietoje! – sušnypštė Hana. – Tu
nieko apie tai nežinai!
– Žinau, – atrėžė Veritė stodamasi ir
taisydamasi klostytą sijoną. – Edita girdi
viską, kas dedasi Parke. Įpilk jai truputį
chereso ir viską turėsi kaip ant delno.
Man nereikia nė klausti. – Ji papūtė
lūpas nepatenkinta, kad buvo priversta
išduoti Editą, kuri jau penkiasdešimt
metų Bičfildo Parke dirba virėja.
Suprantama, dabar ji negalėjo liautis
kalbėjusi. – Matote, ten vyksta baisūs
skandalai. Edita sako, kad Alba ir ponia
Arbakl visą laiką surėmusios ietis, o tas
kapitonas Arbaklas lyg strutis įkišęs
galvą smėlin. Jis jaučiasi kaltas, sako ji,
kad Alba neturi tikros motinos. Aišku, ne
jo kaltė, bet našta gula ant jo pečių.
Pagal metus jis atrodo daug senesnis, ar
jums taip neatrodo? Poniai Arbakl
labiau rūpi jos pačios dukterys. Ką
padarysi, savas kraujas yra savas
kraujas, ar ne tiesa? Su savo dukterimis
ji neturi jokio vargo. Ne taip, kaip su
Alba.
– Edita turėtų laikyti liežuvį už dantų,
jei nori sau gero! – pasakė neįprastai
aštriu tonu Hana.
– Ji labai taktiška. Pasakoja tik man.
– O tu pasakoji visiems kitiems! –
pasakė Hana, kišdama rankas į palto
rankoves. – Na, einu pietų.
– O aš traukiu į „Vištos kojas“, –
pasakė siausdamasis sena skrandute
Fredis.
– Pastorius Vederbonas šiandien
pietauja Parke. Įdomu, kaip jam patiks
Alba. Nemanau, kad jie iš anksčiau
pažįstami.
– Na, – įgėlė eidama prie durų Hana,
– kas viską sužinos, jei ne tu, Verite!

Bičfildo Parke Margo visus susodino

prie stalo. Virėja visą rytą plušėjo prie
rostbifo, Jorkšyro pudingo, kepintų
bulvių, kurios visada būna ypač traškios,
ir daugybės daržovių al dente. Padažas
buvo tirštas ir rudas, jos pačios
receptas, kurio ji niekam neatskleidė, net
kelis kartus jo prašiusiai Veritei Fortrait.
Virėja buvo užgrūdinta. Praleidusi
daugiau nei pusę savo amžiaus pas
Arbaklus, matė visko: ir Albos pykčio
priepuolius, ir bernus, su kuriais ji
paauglystėje bučiuodavosi už sodo
gyvatvorės, per teniso turnyrus ir ponių
klubo stovyklas, kurias pamotė rengdavo
Karolinai ir Mirandai. Tačiau ta audeklo
skiautė, kurią Alba segėjo per pusryčius,
išmušė ją iš vėžių. Iš po vadinamojo
sijono Albos ilgos kojos tuose batuose
atrodė nepadoriai, vulgariai. Nieko
keisto, kad ponia Arbakl neleido jai eiti
į bažnyčią neprisidengusiai. Taigi virėjai
buvo baisus smūgis, kai pietauti atvykęs
gerasis pastorius jos aprangą nuleido
juokais. Argi jis ne dvasininkas?
Iš tikrųjų, kai virėja patarnavo
apsimesdama, kad jai nerūpi, o jie
dėjosi pupas ir bulves, ji negalėjo
negirdėti keisto pokalbio nuotrupos.
Pastorius buvo pasodintas tarp ponios
Arbakl ir Albos – šeimininkė padarė
didelę klaidą, galvojo virėja, nes kai
Alba sėsdavosi, jos sijonėlis visai
išnykdavo. Tarytum ji sėdėtų vien su
kelnaitėmis. Negerai šventam žmogui
žiūrėti į merginos šlaunis. Juolab apie
jas kalbėti.
 – Kai buvau jaunas, vyras iki
vestuvių moters šlaunų, aišku, negalėjo
matyti, – pasakė jis.
Alba kikeno tuo provokuojančiu
juoku. Kimiu ir tyliu kaip kamino dūmai.
Virėja jos flirtu pasibjaurėjo.
– Nepakęsčiau tokio suvaržymo. Be
to, su tais ilgaauliais jaučiuosi
laimingiausia pasaulyje. Einu ir visas
pasaulis tarsi priklauso man, – pareiškė
ji. – Žinot, jie iš itališkos zomšos.
– Norėčiau tokių batų. Tik kaip jie
atrodytų po mano apdaru?
– Nemanau, kad svarbu, ką dėvi po
apačia. Galima nevilkėti visai nieko ir
niekas apie tai nežinos. – Abu nusijuokė.
 Virėja žvilgtelėjo į ponią Arbakl,
kuri kalbėjosi su Ficu. Ot jis tai
žavingas! Protingas, malonus, geras.
Vakar vakare net atėjo pas ją į virtuvę
padėkoti už tokią „ištaigingą puotą“,
kaip jis maloniai pavadino. Ji pastebėjo,
kad pastorius įsidėjo keturias bulves. Ne
tik dairosi į moteris, bet ir turi gerą
apetitą. Jos laikais pastorius buvo
kuklumo ir santūrumo įsikūnijimas.
Nepritariamai šnirpštelėjusi, patraukė
indą su bulvėmis, kad jis neįsidėtų
penktosios.
Kapitonas Arbaklas pagyrė virėją už
pietus. Ji kapitoną labai mylėjo,
pažinojo beveik visą gyvenimą. Kai jis
grįžo po karo su tuo mažu kūdikėliu ant
rankų, jai plyšo širdis. Kaip jis galėjo
vienas susitvarkyti su tokiu mažu
padarėliu? Sielvartas buvo pakeitęs jo
veidą. Atrodė senas, nebe tas jaunas
šeimos maištininkas. Iš tokio nieko gero
nelauk, bet buvo žavus velniūkštis. Tas
Tomis, kaip jį tais laikais vadino,
nusišypsojęs galėjo išsisukti iš bet
kokios padėties. O po karo nebe. Buvo
pasikeitęs. Sielvartas jį pakeitė. Jei ne
mažoji mergytė, glaudžiama ant rankų,
jis galėjo netekti valios gyventi ir greitai
numirti. Taip atsitinka. Virėjai teko
girdėti. Jie kalbėdavosi apie Valentiną
patyliukais, tarsi minėti jos vardą tokiu
liūdnu metu reikštų jį suteršti. Gražios
būta. Sakė, kad tikras angelas. Paskui į
namus atėjo naujoji ponia Arbakl, ir
šventas Valentinos vardas namuose
daugiau niekada nebuvo minimas. Bent
tiesiogiai. Nieko keisto, kad Alba
maištavo. Virėja nepatenkinta
šnirpštelėjo, o kapitonas, pamanęs, kad
tai dėl jo per daug įsidėtų bulvių, vieną
slapta padėjo atgal.
Virėja perėjo prie Fico. Jis kvepėjo
santalmedžiais. Užuodė tą kvapą,
nustelbiantį jos patiekalų aromatą. Ficas
jai patiko. Bet jiedu su Alba tikrai labai
keista pora. Akivaizdu, kad vienas kitą
myli. Ficas Albą prajuokindavo. Tai
buvo kelias į jos širdį, nors virėja
abejojo, ar jis ten pateko. Žinojo, kur ji
yra, nusitaikė tiesiai į ją, tačiau, kaip ir
visi kiti Albos gerbėjai, josios širdies
giliai dar nejaudino. Virėja tai matė iš
Albos akių. Laikui bėgant gal jis ją
užkariaus, jei turės pakankamai
ištvermės. Nors Alba, kaip sako
kapitonas Arbaklas, nėra ilgų nuotolių
bėgikė. Girdėjo vieną vakarą jį kalbantis
su žmona – sielojosi dėl Albos meilužių,
palaido jos gyvenimo būdo, troško, kad
ji ištekėtų ir surimtėtų. Šiaip ar taip, jai
sekasi. Kai Ficas įsidėjo paskutinę
bulvę, ji visai nepyko.
 Vėliau popiet, kai virėja vaikščiojo
po namus norėdama pasakyti
šeimininkams, kad šaldytuve vakarienei
paliko šaltos mėsos ir mišrainės, užtiko
tėvo kabinete besirausiančią Albą.
Virėja stovėjo gėrimų kambaryje ir
netverdama iš smalsumo sekė Albą pro
durų plyšį. Suprato negerai daranti, bet
negalėjo susivaldyti.
Alba atsargiai atidarinėjo tėvo stalo
stalčius, kilnojo popierius, susiraukusi
juos peržiūrinėjo. Aiškiai nerado, ko
ieškojo. Iš padilbų vis žvilgčiojo į holo
duris, bijodama, kad kas nors įėjęs jos
neužkluptų. Kartkartėmis nustodavo
raustis ir sustingdavo kaip išgąsdinta
katė, paskui atsipalaiduodavo ir ieškojo
toliau. Virėja stovėjo it užkerėta. Ko ji
gali ieškoti?
Staiga virėja taip pat sustingo, nes
kambaryje švystelėjo šešėlis. Tarpduryje
stovėjo ponia Arbakl, jos stambi figūra
užstojo iš vestibiulio plūstančią šviesą.
Alba staigiai atsistojo ir žioptelėjo.
Minutėlę jos tik spoksojo viena į kitą.
Ponios Arbakl veidas išdavė
kunkuliuojantį, bet valdomą įniršį.
Dabar virėja net ir norėdama negalėjo
išeiti. Būtų išdavęs menkiausias judesys.
Iš baimės jai pašiurpo oda.
Galiausiai ponia Arbakl labai ramiu
balsu prabilo:
 – Ko nors ieškai, Alba?
Virėja, kuriai matėsi tik Albos
profilis, pastebėjo, kad ši klastingai
išsiviepė. Užsikvempė ant tėvo stalo ir
iš pieštukinės išėmė pieštuką.
– Radau, – lengvabūdiškai pasakė. –
Tai žioplė. Buvo man prieš nosį visą
laiką.
Ponia Arbakl nepatikliai žiūrėjo,
kaip podukra pro ją sprunka iš
kambario.
Pagaliau Margo pajudėjo. Ramiai
nuėjo prie stalo ir ėmė jį tvarkyti.
Uždarė paliktus pravirus stalčius,
sustūmė į tvarkingą krūvelę vyro laiškus
ir vėl juos padėjo ant bloknoto su
sugeriamuoju popieriumi. Jos sumanios
rankos judėjo lėtai ir rūpestingai, ji
nesiliovė tvarkiusi, kol neįsitikino, kad
viskas yra taip, kaip turi būti. Kapitonas
buvo pedantas. Laivyne praleisti metai
išmokė daiktus laikyti tvarkingai. Paskui
jos ranka pakibo virš vieno stalčiaus. Ji
sukando žandą lyg svarstydama, ką
daryti. Kažkas ją prie stalčiaus traukė.
Gal ji ieško to paties daikto kaip Alba?
Po kurio laiko atitraukė ranką ir išėjo
tyliai uždariusi paskui save duris.
Kai virėja pamatė ponią Arbakl
svetainėje, ši sėdėjo ant sėdynės su
grotelėmis ir kaip niekur nieko
šnekučiavo su Karolina. Nusišypsojo
virėjai, padėkojo už pietus ir palinkėjo
gero vakaro. Virėja susidomėjo ne
juokais. Puikiai žinojo priešiškus Albos
ir ponios Arbakl santykius, bet dabar
suprato, kad niekas rimtai neįvertino to
priešiškumo mastų.
Parėjusi namo virėja rado Veritės
žinutę. Ar jai skambinti? Virėja
pasipūtusi šnirpštelėjo. Ta Veritė,
pyktelėjo ji. Vėl jai reikia mano recepto.
Neduosiu. Nė už ką neduosiu.

Alba su Ficu išvyko netrukus paskui

virėją. Tomas pabučiavo Albą į
smilkinį, o Ficui tvirtai paspaudė ranką.
 – Tikiuosi, vėl pasimatysime, –
pasakė jis.
– Ir aš tikiuosi, – atsakė Ficas. –
Džiaugiausi čia praleista kiekviena
minute. Dabar, kai susipažinau su Albos
šeima, suprantu, iš kur tas jos žavumas.
Tomas tyliai nusijuokė. Minutėlę
pasijuto jaunu leitenantu, besijuokiančiu
storame seno kapitono kailyje. Buvo
pamiršęs, kaip gera juoktis. Paplojo
Ficui per nugarą ir staiga išvydo jam
besišypsantį Džeką. Pamirkčiojus
vaizdas dingo. Nesikalbėjo su Džeku
nuo karo laikų. Nežinojo, kur gyvena, jei
apskritai dar gyvas. Pasisuko į verandą
ir prisiminė, kaip su mažyte Alba ant
rankų lipo tais laipteliais, gyvenimui
subyrėjus į šipulius. Ir vis dėlto ar ne tas
ryšulėlis jo glėbyje įkūnijo viltį ir
šviesą, kai viskas aplinkui buvo
beviltiška ir tamsu? Žiūrėjo į ją, lipančią
į automobilį. Jie pamojavo ir nurūko.
Automobilyje Alba liejo įniršį.
– Jis jį paslėpė! – sušuko ji. –
Apžiūrėjau to stalo kiekvieną stalčių.
Arba paslėpė, arba sunaikino. Verčiau
niekada nebūčiau jam davusi. Kvailė!
– Nemanau, kad sunaikino, Alba.
Netikiu, juk vakar apie ją taip kalbėjo, –
bandė ją nuraminti Ficas. Be to, jos
tėvas jam tikrai patiko. Jis visai nebuvo
senas pirdžius. Dar gana jaunas žmogus.
Turėtų būti pačiame jėgų žydėjime.
Tačiau, kaip ir daugelio išgyvenusiųjų
karą, jo jaunystę sujaukė negandos. – Ar
tu jo prašei?
Alba, atrodo, nustebo.
– Ne, – atsakė ji. – Mes apie ją
nekalbame. Kaskart, kai paminėdavau
jos vardą, kildavo baisus skandalas,
viskas per Buivolę. Įtariu, kad jis
paslėpė portretą saugioje vietoje, iš kur
gali paimti ir retsykiais vienas pats
pasižiūrėti. Vargu ar slėptų savo stale.
Margo per sekundę jį rastų. Juo turėtume
dalintis mudu abu, – ramiai pasakė ji. –
Ji priklauso man ir tėčiui. Ne Buivolei,
Karolinai, Mirandai ar Henriui.
Turėtume apie kai ką pasikalbėti prie
židinio su taure vyno. Tai galėtų būti
ypatingos akimirkos. Tačiau per Buivolę
viskas virtę bjauria paslaptimi, o aš
jaučiuosi pažeminta, nes esu tos
paslapties produktas.
Jie važiavo tylėdami, kiekvienas
stengėsi sugalvoti, kaip išsikapstyti iš
tos baisios makalynės, kurią netyčia
savo mirtimi sukūrė Valentina. Saulė už
jų leidosi dažydama dangų spindinčiu
auksu, o švelniai rausvi debesėliai
plaukė per jį it žąsų pūkai. Sprautas
automobilio gale palaimingai miegojo.
– Važiuosiu ir pati ją susirasiu, –
pasislinkusi žemiau ant sėdynės ir
sukryžiavusi rankas pareiškė Alba.
– Gerai, – atsakė Ficas. – Aš tau
padėsiu…
– Tikrai? – nutraukė ji dar jam
nebaigus sakinio. – Nori pasakyti, kad
važiuosi su manim? – sukruto ji
apsidžiaugusi.
Ficas sukrizeno.
– Ketinau pasiūlyti pagalbą, kaip
susirasti tą vietą žemėlapyje.
– Ak, – nusivylė ji.
Kai jie atvažiavo į Čeinio alėją,
Ficas sustojo po gatvės žibintu.
Nežinojo, ko tikėtis. Jiems nebereikia
vaidinti. Gali grįžti prie įprastinių
santykių. Ar jam vėl teks leisti vakarus
pas Vivę prie bridžo ir tik ilgesingai
žiūrėti į Albos langus, kankintis, kai jos
gerbėjai vaikščios trapu su glėbiais
rožių ir pasitenkinimo šypsenomis?
– Jei čia pastatysi automobilį, gausi
baudą, – įspėjo ji.
– Neketinu čia stovėti, – atsakė jis.
Ji susiraukė.
– Kodėl ne?
Ficas atsiduso.
– Nenoriu tavimi dalintis, Alba.
– Manimi dalintis?
– Taip, nenoriu dalintis su Rupertu,
Upės Nendre ar kuriuo kitu draugu. Jei
aš su tavimi, noriu, kad būtum tik su
manimi.
 Ji džiaugsmingai nusijuokė.
– Tada, mielas Ficai, padarysiu tau
išimtį. Galėsi mane turėti vien sau.
Ficas ir vėl pajuto tą nemalonią
tuštumą. Ji kalbėjo nerimtai. Per daug
lengvabūdiškai.
– Sakai, kad su kitais nesusitikinėsi?
– Na, žinoma. Kuo tu mane laikai? –
Atrodė įsižeidusi. – Ar tau neatėjo į
galvą, kad ir aš nenoriu tavęs dalintis?
– Na, ne, – sutriko jis.
– Tai pastatyk automobilį saugioje
vietelėje ir einam į vonią drauge
maudytis. Sprautas, jei bus geras, galės
žiūrėti. Ko labiausiai norėčiau, tai taurės
vyno vonioje, ir jei tau įdomu, anksčiau
vonia nesidalinau su niekuo. Su tavimi ir
Sprautu bus pirmas kartas.
Ficas pasijuto kaltas.
– Atsiprašau, – pasakė jis
bučiuodamas ją į skruostą.
– Atsiprašymas priimtas. – Paskui ji
juokėsi tuo užkrečiamu juoku, kuris
veržėsi jai iš pilvuko. – Tik pagalvok,
mudu tapome pora, kurią visą savaitgalį
vaidinome. Ar gyvenimas ne juokingas?
 13

Alba pasielgė, kaip buvo žadėjusi, –

pranešė visiems kitiems vyrams, kurie
džiaugėsi jos lovos šiluma, kad dabar
turi vaikiną ir su jais susitikinėti
nebegalės. Rupertas susisielojo. Jis
staiga išdygo prie jos laivo su glėbiu
gėlių maldaudamas už jo tekėti. Timas
aprėkė ją per telefoną, metė ragelį, o
paskui pasiuntė dovaną iš „Tiffany“ kaip
atsiprašymo ženklą, tikėdamasis, kad ją
priims ir už jo tekės. Džeimsas,
paprastai santūrus ir švelnus, vieną
vakarą pasirodė su tėvo duotu šautuvu,
šaudė į ant jos stogo lakstančias voveres
tol, kol atvyko Vivės iškviesta policija ir
jį išsivedė. Alba nerūpestingai numojo į
tai ranka, įsipylė dar vieną taurę vyno ir
nusivedė Ficą į viršų pasimylėti.
Ficas nekreipė dėmesio į Vivės
įspėjimus ir aklai siekė savo meilės
objekto. Daugumą naktų leido
„Valentinoje“, nes Alba nepakentė būti
viena. Ji mėgavosi naktimis, kai jie
nesimylėjo, kai galėjo susirangyti šalia,
būti apkabinama, jausti ant odos jo
kvėpavimą, girdėti į ausį murmantį jo
balsą. Šiaip ar taip, jis buvo daugiau
negu meilužis, nes tie meilužiai – pigiau
grybo. Jis buvo jos draugas. Niekada
nebuvo turėjusi tokio draugo kaip Ficas.
Alba pasiėmė jį apsipirkti į „Mr.
Fish“ Bjučampe ir įkalbėjo įsigyti
naujus marškinius.
– Tavo drabužiai kaip iš viduramžių,
– pasakė ji, kai jis rengėsi pietums
restorane „Drones“. – Jie pernelyg gerai
tiko Bičfildo Parke, net pykau. Galvą
guldau, kad Buivolė taikė tave
Karolinai. Senų marškinių nedeginsiu,
gal prireiks.
Ficui jos šaipymasis nepatiko. Ar ji
nesupranta, kad jie tuoksis?
Jie nuėjo į Endžio Varholo popmeno
parodą Teito galerijoje ir, stengdamasis
neatsilikti nuo mados, Ficas jai nupirko
naują „Led Zeppelin“ plokštelę, kurioje
buvo jos mėgstama daina „Stairway to
Heaven“. Vakarais jie eidavo į „Tramp“
arba „Annabel“ ir šokdavo iki aušros.
Vienintelis dalykas, kuris vertė jį šokti
iki paryčių, buvo naujieji aptempti
Albos šortai. Ji rytais galėjo nesikelti,
nors auštant dažnai užsukdavo Upės
Nendrė ir kantriai lūkuriuodavo
apačioje. Tačiau Ficui reikėjo į darbą.
Vivė nedavė ramybės dėl knygos
pristatymo kelionės, į kurios maršrutą,
atrodė, bus įtraukta ne tik Prancūzija. Be
to, jis turėjo anksti keltis, kad Haid
Parke pavedžiotų Sprautą.

– Atrodai išvargęs, Ficrojau, –

pastebėjo Vivė dalindama kortas.
– Nusikamavęs, – atsakė jis. Vivė
negalėjo nematyti, kaip su pasipūtimu
pakilo jo lūpų kampučiai.
– Praeis, – įgėlė ji, krėsdama pelenus
į žalią indelį.
– Ką nori žaisti? – paklausė
Vilfridas. – Silpną ar stiprų, be švietalo?
 – Silpną, – atsiduso Vivė. – Rytais
tebematau užsukantį Upės Nendrę.
– Aš ja pasitikiu, – pasakė
nedvejodamas Ficas. – Ji turi teisę
neatsisakyti draugų. – Ficas būtų norėjęs
paaiškinti, kad ji miegojo su vyrais dėl
to, kad jautėsi vieniša. Dabar turi jį ir
vienatvės nebejaučia.
– Turiu daugybę draugių, bet
Džordžija neprieštarauja, ar ne,
brangioji? – įsiterpė Vilfridas,
rūšiuodamas savo kortas ir trindamas
smakrą.
– Esu įsitikinusi, kad tarp jų nėra
panašios į Albą, – pasakė Vivė.
Džordžija įsižeidė: kad ir kaip būtų
neigusi, slapta norėjo turėti draugių,
panašių į Albą.
– Neketinu jos aptarinėti prie kortų
stalo. Tai negalantiška, – pasipriešino
Ficas. – Vienas būgnas.
– Kitaip užgiedojai, – suirzo Vivė. –
Pasuoju.
– Čirvas, – tarė Džordžija.
– Pasuoju, – atsiduso Vilfridas.
– Trys be švietalų. Aš ją gerbiu, –
pasakė Ficas.
Vivė piktai purkštelėjo.
– Žmonės ne visada tokie, kokie
atrodo, Ficrojau. Kaip rašytoja stebiu
žmones visą laiką. Alba su įvairiais
žmonėmis vis kitokia. Ji – aktorė.
Garantuoju, pati nežino, kas slypi po jos
ta bravūra.
– Ar ji vyks į Italiją ieškoti motinos?
– pasiteiravo Džordžija.
– Manau, kad taip, – atsakė Ficas.
– Ką ji tikisi rasti? – paklausė
Vilfridas, kuris išgirdęs tą keistą pokalbį
apie Albos motiną nesusigaudė.
– Labai geras klausimas. Manau,
Alba gerai neapgalvojo. Kalbame apie
tai, kas buvo prieš trisdešimt metų. Per
trisdešimt metų daug kas gali atsitikti.
Jos motinos šeima galėjo net persikelti
kitur. Bet įtariu, kad ji ieško
prisiminimų, istorijų, patvirtinančių, kad
motina ją mylėjo. Pamotės šeimoje ji
niekada nesijautė sava. Nori pritapti,
pažiūrėti į gimines ir atpažinti juose
savo bruožus.
– Esi nepagydomas romantikas,
Ficrojau. Ketini vykti su ja? – paklausė
Vivė prisimerkdama, nes Džordžija
laimėjo kirtį.
– Ne, – atsakė jis. – Šitai ji privalo
padaryti pati savarankiškai.
– Neįsivaizduoju, kad ji būtų ką nors
dariusi savarankiškai, – pridūrė Vivė.
– Kur ta vietovė? – paklausė
Vilfridas, kuris dėjosi pažįstąs Italiją,
nes Oksforde studijavo meno istoriją.
– Maždaug valanda kelio į pietus nuo
Neapolio, Amalfio pakrantėje. Mes jau
radome žemėlapyje. Ji praneš apie tai
tėvui šį savaitgalį.
– O tavo vaidmuo šioje dramoje
išlieka? – paklausė Vivė.
– Tai jau nebe drama, Vive, – atšovė
Ficas. – Tai gyvenimas.

Tą vakarą Bičfildo Parke Margo ir

Tomas nusirengė prieš miegą. Lauke
smarkiai lijo, stambūs lediniai lašai
krito ant palangės tarsi akmenys.
– Velniškai šaltas pavasaris, – tarė
Tomas žiūrėdamas pro drabužinės lango
užuolaidas. Kai jam pavyko pro savo
atvaizdo atspindį įžiūrėti tamsoje
skendintį sodą, šlapią ir blizgantį nuo iš
namo sklindančios šviesos, jis staiga
prisiminė tą vakarą, kai grįžo su mažyte
Alba. Tada irgi lijo.
– Tikiuosi, nepašals; nušaldytų visus
pradėjusius skleistis pumpurėlius, –
atsiliepė Margo. – Pastaruoju metu buvo
taip šilta, o dabar – še tau. Šioje šalyje
niekada negali žinoti. – Ji išlipo iš
sijono ir stovėjo su apatiniu,
nusisegdama vėrinį. – Ar nepamiršai
pasakyti Piteriui, kad apžiūrėtų Boriso
kanopą? Pastebėjau, kad jis šlubuoja.
Tomas atsitraukė nuo lango ir
užskleidė užuolaidas.
– Tikriausiai susižeidė, visą dieną
bevaikydamas po gardą kiaules, –
pasakė jis, dėdamas ant kėdės
sulankstytas kelnes. Staiga mintyse jam
iškilo Džekas su ant peties tupinčiu
judriu ir žaismingu Brendanu. Džekas
juokėsi iš jo sąmojo, šypsena buvo plati,
užkrečianti.
– Ką sakei? – Apatinis Margo
sijonas nukrito ant grindų.
– Nieko, mieloji, – atsakė jis
atsisagstydamas marškinius.
– Žinai, skambino Meiblė, priminė,
kad šį sekmadienį puošti bažnyčią
gėlėmis mano eilė. Lyg aš galėčiau
pamiršti! – Nusimetusi liemenėlę ir
kelnaites ji nėrė į baltus naktinius
marškinius. Paskui atsisėdo prieš
veidrodį ir šukavosi plaukus, beveik
visai žilus. Žilumas Margo nerūpėjo. Ji
pasitepė rankas kremu „Pond’s“, o jo
perteklių nusišluostė į veidą. – Iš tikrųjų
Meiblė visada kišasi į kitų reikalus.
Turėtų kandidatuoti į mero postą ar
panašiai. Tada jos talentas visur kištis
duotų kokios naudos. Atvažiuoja Alba su
Ficu, – pridūrė ji. – Per šį mėnesį trečią
kartą, – kalbėjo toliau, kai Tomas
nereagavo. – Manau, Ficas yra tiltas per
drumstą vandenį, kaip tau atrodo?
Kai Tomas įėjo į miegamąjį, jo
veidas buvo paraudęs, o akys degė.
– Ar gerai jautiesi, mielasis? –
paklausė suraukusi antakius Margo. –
Tau bloga? – Pastarosiomis dienomis jis
buvo kaip nesavas.
– Aš visiškai sveikas, – atsakė jis. –
Pasimylėkim.
Margo nustebo. Jie nesimylėjo šimtą
metų. Neatsiminė, kada paskutinį kartą.
Visada galva pilna rūpesčių. Vasara,
Borisas, vaikai, Alba, kaimo šventė,
gėlės bažnyčiai, Moterų institutas, o kur
dar visi jų renginiai. Mylėtis tiesiog
nebuvo kada.
Jie palindo po paklodėmis. Margo
būtų norėjusi paskaityti. Buvo įveikusi
pirmuosius sunkius skyrius ir knygos
veikėjai jau virto gyvais žmonėmis.
Nuolankiai atsidususi ji išjungė šviesą ir
atsigulė. Tomas išjungė šviesą savo
pusėje, pasivertė ją pabučiuoti.
– Ar mes tam ne per seni? – susigėdo
ji.
– Paseno tik mūsų kūnai, Margo, –
sušnabždėjo jai į kaklą. – Mūsų dvasia
tikrai dar jauna.
Jo balse girdėjosi neviltis, tarsi jam
reikėtų jos pritarimo. Margo pajuto jo
sieloje baisią sumaištį. Jis pasikeitė nuo
to laiko, kai Alba atvyko su motinos
portretu. Tie prisiminimai pamažu
kaupėsi it dumblas skaidraus tvenkinio
dugne. Dabar Alba perbraukė per
dumblą pirštais ir išvažiavo, o vanduo
susidrumstė. Kai jie mylėjosi, Margo
negalėjo atsikratyti minties, kad Tomas
galvoja apie Valentiną.

Alba klausėsi barbenančio į stoglangį

lietaus. Buvo patenkinta ir laiminga. O
Ficas ne. Jis vis dar nesugebėjo prie jos
priartėti.
– Kaip galima būti dar artimesniems?
– pykdavo ji spausdamasi prie jo šiltu
kūnu. Bet jam reikėjo ne to. Nesitikėjo,
kad Alba supras. Galbūt jos tokia
prigimtis, bet jis jautė, kad giliai jos
esybėje yra dalis, kurios jis nepažįsta.
Negalėjo nejusti, kad Alba vaidina.
Nelaikė jos paviršutiniška, žinojo apie
slaptą jos širdies gelmę, bet nemokėjo
tos gelmės pasiekti. Reikia laiko, ramino
save.
– Brangusis, važiuok su manim, –
maldavo ji, glostydama jam krūtinę.
– Aišku, važiuosiu, – atsakė
manydamas, kad kalbama apie
savaitgalį.
– Ne, aš turiu omenyje Italiją.
Stojo ilga pauzė. Ficas, laukdamas
kaip ji reaguos, giliai įkvėpė oro.
– Žinai, kad negaliu.
– Dėl Sprauto?
– Ne.
– Dėl darbo?
– Ne vien tik.
 – Vivė neprieštarautų. Galėtum
pasakyti, kad ten organizuosi jos knygos
pristatymą. Neabejoju, kad
Inkantelarijoje yra knygynas.
– Galvos dėl to neguldyčiau.
– Juk tu mane myli? – Tonas buvo
įsižeidusios.
– Žinoma, myliu. Bet, Alba, tai turi
padaryti viena. Aš tik kliudysiu.
– Nieko panašaus, nekliudysi. Man
tavęs reikia, – maldavo ji nepalenkiamai
užsispyrusiu tonu.
Ficas atsiduso.
– Brangioji, aš net nemoku itališkai.
– Tai kvailiausias atsikalbinėjimas,
kokį man teko kada nors girdėti.
Tikėjausi, kad kas jau kas, bet tu būsi
man ištikimas. – Ji nuliūdusi atsisėdo ir
užsidegė cigaretę.
– Su ištikimybe tai neturi nieko
bendro. Esu tau ištikimas šimtu procentų.
Žiūrėk į tai kaip į nuotykį.
Ji žiūrėjo į jį, tarsi jis būtų padaręs
baisiausią dalyką.
– Aš taip tavim nusivyliau, Ficai.
Maniau, kad tu kitoks.
Dabar atėjo jo eilė įsižeisti.
– Kaip aš galiu viską mesti ir lakstyti
su tavim po Italiją? Turiu savo
gyvenimą, ir nors tu esi pačiame jo
centre, yra darbų, kurių negaliu palikti
kitiems. Norėčiau ilgų atostogų su tavim
gražioje vietoje. Bet dabar joms ne
laikas.
Ji pakilo, puolė į vonią ir trenkė
durimis. Ficas žiūrėjo į stoglangį, kurį
čiurkšlėmis talžė lietus. Nuo to laiko, kai
jie susipažino, vengė ją liūdinti. Buvo
matęs jos pyktį ir sąmoningai stengėsi jo
nesukelti. Per daug bijojo jos netekti.
Dabar, kai ji širdo vonios kambarėlyje,
suprato, kad jo negebėjimas su ja giliau
suartėti susijęs su tuo jo apsimetinėjimu.
Jie nebuvo vienas kitam iki galo atviri.
Tenkindamas kiekvieną užgaidą, darė jai
meškos paslaugą – skatino valdyti kitus,
ją gadino. Kad jų savitarpio santykiai
gražiai susiklostytų, reikėjo nuoširdumo.
 Ji išėjo vilkėdama rožinės spalvos
chalatą, įsispyrusi į pūkuotas rožines
šlepetes.
– Aš nepratusi, kad su manim kas taip
elgtųsi, – aikštingai pareiškė ir tvirtai
suspaudė lūpas. Sukryžiavusi ant
krūtinės rankas, rūsčiai į jį žiūrėjo. – Jei
neketini manęs palaikyti, kodėl su manim
gyveni?
– Vien todėl, kad atsisakau vykti su
tavim į Italiją, nereiškia, kad tavęs
nemyliu, – aiškino jis, bet ji neklausė.
Įniršusi Alba nieko negirdėjo, tik
savo pačios balsą.
– Tai svarbiausias žingsnis, kurį
žengsiu savo gyvenime. Negaliu patikėti,
kad žmogus, tvirtinantis, jog mane myli,
nenori eiti kartu. Manau, mums toliau
neverta būti drauge, – ašaringai pasakė
ji.
– Negalima skirtis dėl smulkmenų, –
samprotavo jis, o iš nusivylimo jam suko
pilvą.
– Štai kaip. Manai, kad tai
smulkmenos. Motina yra svarbiausias
žmogus mano gyvenime. Surasti ją bus
svarbiausias mano kada nors padarytas
darbas. Man jis anaiptol ne smulkmena.
– Smulkmena, kad dėl to ginčo
skirtumės. Alba, turi suprasti, kad
pasaulis nesisuka apie tave. Tu graži,
nuostabi, bet didžiausia savanaudė,
kokią man teko kada nors sutikti. Jei tau
nusileisiu, būsiu neteisus prieš save ir
prieš tave. Jei nori skirtis, aš tuojau pat
išeinu, labai apgailestaudamas.
Albos lūpos suvirpėjo, ji pažvelgė į
jį iš po blakstienų. Ji spaudė, bet jis
nenusileido. Jie visada nusileisdavo.
– Taip, noriu, kad išeitum.
Jis liūdnai palingavo galvą.
– Žinau, kad iš tikrųjų to nenori. Tai
tik išdidumas, ar ne?
– Išeik!
Jis apsirengė, susikrovė savo turtelį,
o ji stebėjo. Jie nekalbėjo.
Pasišiaušusioje Temzėje laivas siūbavo
ir girgždėjo, kas kelios sekundės
atsimušdamas į guminę padangą,
saugančią Vivės laivą nuo „Valentinos“.
Ficą staiga ėmė pykinti. Jis tikėjosi, kad
jei neskubės, ji gali apsigalvoti. Nors
labai norėjo kitokio sprendimo, buvo
per daug išdidus, kad maldautų, ir per
daug principingas, kad paklustų jos
valiai. Iš laivą šildančių krosnelių į
drėgmę kilo parafino kvapas, nes lietus
nesiliovė pilti kaip iš kibiro. Mintis
atsidurti tokiu oru lauke vidury nakties jį
baugino. Buvo be automobilio, neturėjo
skėčio. Nuo lietaus kentės Sprautas. Jis
buvo patogiai įsikūręs apačioje, šiltoje
Albos virtuvėje.
 – Ką gi, tada, manau, sudie, – pasakė
jis duodamas jai paskutinį šansą
apsigalvoti, bet jos lūpos buvo tvirtai
suspaustos į vieną ryžtingą brūkšnį. –
Išeisiu pats.
Alba girdėjo jį uždarant duris, paskui
viskas nutilo, išskyrus nykų laivo
girgždėjimą ir jos pačios gailią raudą.
Krito ant lovos ir užsidengė veidą
rankomis.
Jos dėmesį atitraukė lašų
barbenimas. Jis buvo garsesnis ir
retesnis, negu lietaus lašų ant stoglangio.
Atitraukusi nuo veido rankas, pamatė
protėkį stoge. Vanduo krito ant kilimėlio
stambiais lašais kaip didelės ašaros. Ji
pakilo iš lovos – kūnas buvo apsunkęs,
lyg jį slėgtų šarvai. Iš vonios kambario
paėmė kibirą ir padėjo po plyšiu.
Atsimušę į kibirą lašai garsiai skardeno,
paskui, prisipildžius vandens,
pliumpsėjo. Ji norėjo, kad Ficas būtų
šalia. Jis žinotų, ką daryti. Paprastai jai
remontuodavo Haris Ridas, Rupertas
arba net Lesas Pringlas iš Čelsio jachtų
ir valčių bendrovės, jis kasdien
atvykdavo pripildyti vandens bako. Bet
Hario ar Ruperto jai nebereikėjo.
Reikėjo Fico.
Nuliūdusi įlipo į lovą ir susirietė ant
elektrinės antklodės, kuri dėl drėgmės
pradėjo garuoti. Tikino save, kad iš ryto
jis gal atsiųs gėlių ar dovaną iš
„Tiffany“. Leis jam grįžti ir viskas vėl
bus gerai. Ji nebus viena. Likusią nakties
dalį miegojo šviesoje.
Ficas užlipo ant trapo ir pajuto
nugarą merkiančius lietaus lašus.
Patraukė švarką iki smakro ir susigūžė.
Sprautas muistėsi, liūdnai inkštė.
Krantinėje buvo ramu. Užklysdavo ir
pravažiuodavo automobiliai, tačiau taksi
nesimatė. Pareiti namo pėsčiomis jis
negalėjo – buvo už daugelio mylių.
Neturėjo kito pasirinkimo, tik belstis į
Vivės duris. Teko gerokai palaukti, kol
užsidegė šviesos. Tą naktį ji nerašė. Kai
pasirodė prie durų, atrodė nustebusi.
 – Ak, maniau kad čia Alba, – pasakė
mieguistu balsu. Be makiažo atrodė
visiškai kitokia. Bet jam dar nepradėjus
aiškinti, greitai įleidusi pro duris ir
užtrenkusi jas lietui, ji pridūrė: –
Nekartosiu, kad taip ir sakiau, aš ne
piktdžiugiauju, taip, gali pernakvoti.
Sprautas gali miegoti virtuvėje. Tik
vienas dalykas. Dėl Dievo, iš ryto
nesiųsk jai gėlių; tai baisiai banalu, o aš
žinau, kad tu teisus.

Alba pirmiausia nusivylė, paskui įsiuto,

kai kitą dieną nieko iš Fico negavo. Nei
gėlių, nei dovanų, nesulaukė ir telefono
skambučio. Laukė su chalatu,
nesivargino apsirengti. Neketino su
niekuo matytis, o jei Ficas vis dėlto
ateitų, bus mažiau ką nusirengti. Ji gulėjo
ant lovos ir nusiraminimui raudonai
lakavosi nagus. Galiausiai po trečios
dienos suprato, kad jis neketina užmegzti
ryšio, bent jau kurį laiką. Jai reikės
važiuoti į Bičfildo Parką vienai.
Tėvas ir pamotė į jos sprendimą
keliauti Italijon reagavo lygiai taip, kaip
ji tikėjosi. Šį kartą apie tai pranešti ji
pasirinko per pietus. Buvo atėjusi
Levanda, apsivilkusi šilkine suknele, su
perlų vėriniu, kurį jai kadaise dovanojo
Hubertas vedybų metinių proga. Jos
trumpalaikė atmintis buvo visai niekam
tikusi, bet iš tolimos praeities ji atsiminė
viską, tartum tai būtų įvykę vakar, ir su
didžiausiu malonumu smulkiai
nupasakodavo, iš kur ji tai žino. Virėja
pagamino bulvių apkepą su mėsa,
patiekė su pupelėmis ir morkomis,
Tomas atkimšo butelį vyno. Paklausta
apie Ficą Alba melavo.
– Jis turėjo išvykti į Prancūziją su
reikalais. Organizuoja Vivės knygos
pristatymą. Prancūzijoje ją labai skaito.
Margo manė, kad jie susikivirčijo.
Alba nebeatrodė tokia valdinga kaip
paprastai.
Valgant pudingą, nelaukdama, kol
išeis virėja, Alba tėškė stulbinamą
naujieną.
– Vykstu į Italiją susirasti savo
motinos šeimą, – pareiškė ji.
Margo atrodė pritrenkta. Henris,
Karolina ir Miranda sulaikė kvapą.
– Štai kaip, – pasakė Tomas.
– Kadangi jūs nenorite man apie ją
papasakoti, jaučiu, kad teks sužinoti
pačiai. Kaip sako Vivė, stenkis, žmogau,
ir Dievas padės, taigi tikiuosi ir jo
pagalbos. Esu tikra, kad pastorius
Vederbonas pritartų. – Jos tonas buvo
lengvabūdiškas.
– Brangioji, – pradėjo Margo,
stengdamasi neparodyti sutrikimo, – ar
tu tikrai nori raustis po praeitį?
 – Taip, žinoma, – atsakė Alba.
– Tikrai geriau palikti taip, kaip yra.
– Kodėl? – ji paklausė su nebūdingu
jai romumu.
– Kadangi… – Margo užsikirto.
– Kadangi, – įsikišo jos vyras, –
viskas įvyko labai seniai. Tačiau, jei tu
to nori, mes negalime tavęs stabdyti.
Galime tik patarti to nedaryti. Tavo
pačios labui.
– Negalėsiu būti laiminga, jei
negrįšiu prie savo šaknų, – paaiškino
Alba, pati stebėdamasi savo
susitvardymu.
– Ar žinai, kur tos šaknys? – paklausė
jis.
 – Inkantelarijoje, – atsakė ji.
Staiga jam apsvaigo galva.
– Inkantelarijoje, – atkartojo
Levanda. Visas stalas sužiuro į senąją
damą. – Inkantelarijoje rasi tik mirtį ir
liūdesį.
– Ar norėtum dar vienos riekelės
vaisinio pyrago? – pasiūlė jai su lėkštute
Margo. Paskui, pastebėjusi vis dar
neišėjusią iš kambario virėją, paprašė: –
Malonėkite mums atnešti daugiau
grietinėlės. – Žinojo, kad sidabrinis
ąsotėlis pilnas, bet nieko kito
nesugalvojo. – Manau, nederėtų to
aptarinėti patarnautojų akivaizdoje, –
pasakė ji vyrui. – Tiesą sakant, nemanau,
kad apskritai turėtume tai aptarinėti.
Alba supranta mūsų jausmus. Jos šeima
yra čia. Kam trenktis tokį kelią į Italiją,
kad atkapstytum visus praeities šešėlius?
Albai nusibodo.
– Einu gulti, – pakilo ji. – Su jūsų
palaikymu ar be jo, vis tiek važiuosiu.
Tik pamaniau, kad turiu jums pranešti.
Šiaip ar taip, tėti, ji buvo tavo žmona!
Tomas žiūrėjo į išeinančią iš
kambario dukterį. Užuot jautęs baisią
neviltį, pajuto palengvėjimą. Nukrito
atsakomybės našta. Ji nebe vaikas. Jei
nori važiuoti, negali jos sustabdyti.
Po pietų Tomas nuėjo į kabinetą
surūkyti cigaro ir išgerti taurės brendžio.
Sėdėjo odiniame krėsle žiūrėdamas į
tėvo portretą, kol vaizdas tapo neryškus,
o akys ėmė blizgėti. Už orios Huberto
Arbaklo povyzos gulėjo Valentinos
portretas, didžiulė paslaptis.
Vis dėlto ji nebuvo užmiršta. Tomas
stengėsi užmiršti, tačiau nepavyko.
Dabar jį vėl pasiekė figų kvapas, tarsi ji
pasilenkė prie jo kėdės pabučiuoti jį į
smilkinį. Iš nostalgiškų jo minčių miglos
iškilo apžvalgos bokštas, ir pagaliau jis
grįžo į Inkantelariją.
 14
Italija, 1945-ųjų gegužė

Kai laivas atskubėjo į mažytį

Inkantelarijos uostą, Tomą užplūdo
jausmai. Jis pažvelgė į kalvos viršų, kur
dangaus fone ryškėjo senojo apžvalgos
bokšto siluetas. Prisiminė Valentiną
tokią, kokia tada buvo. Vėjyje
besidraikančiais plaukais, kupinomis
liūdesio akimis, po mylėjimosi
išraudusiais skruostais. Tokią ją
regėdavo ir sapnuose. Viliojančią,
paslaptingą it šviesos spindulį, kurio
neįmanoma sulaikyti.
Jiems išsiskyrus, jis kovojo užimant
Elbės salą, paskui buvo perkeltas prie
Adrijos. 1944 metų rugpjūčio 15 dieną
vadovavo torpedų kateriui įsiveržiant į
pietų Prancūziją, tai buvo mažiau
žinomas garsiojo išsilaipinimo
Normandijoje tęsinys – operacija D.
Tuoj po brolio mirties Tomui nerūpėjo,
ar jis žus, ar liks gyvas. Jis
beatodairiškai pasinerdavo į kovą kaip
tie narsuoliai, kurie nevertina savo
gyvybės. Paskui sutiko Valentiną ir
staiga gyvenimas tapo vėl brangus. Per
kiekvieną susirėmimą jį apimdavo
siaubas. Kaskart po priešo krovininių
laivų atakos jis persižegnodavo ir
dėkodavo Dievui už dovanotą dar vieną
dieną, nes kiekviena diena
neišvengiamai artino prie jos. Noras
gyventi buvo toks stiprus, kad jis tapo
dar drąsesnis, bet jo drąsa prarado
nutrūktgalviškumo atspalvį.
Paskui Tomą pasiuntė į Genujos
įlanką patruliuoti pakrantėje. Valentinai
rašė kada tik galėdamas. Rašyti itališkai
mokėjo menkai, bet net ir prastai
valdydamas gramatiką bei turėdamas
ribotą žodyną sugebėjo perteikti savo
širdies ilgesį. Rašė, kaip žiūri į jos
portretą, kurį buvo nupiešęs ant kalvos
prie aptrupėjusio stebėjimo bokšto, kur
jų patirta meilė sujungė juos
nenutraukiamu ryšiu. Rašė apie jų ateitį.
Jis tuoksis su ja gražioje Šventojo
Paskalio bažnytėlėje ir parsiveš į
Angliją, o ten padarys viską, kad ji
gyventų kaip karalienė, kad jai nieko
netrūktų. Iš jos laiškų negaudavo. Tik
iškvėpintus laiškus ir siuntinius iš
Šerlės. O vieną rugsėjo vakarą,
sėkmingai paskandinęs priešo krovininį
laivą, grįžo į bazę Leghorne ir rado jo
laukiantį laišką. Iš užsienio, adresuotas
vaikiška, suraityta rašysena. Italijos
pašto ženklas.
Ilgai žiūrėjo į voką apmirusia
širdimi. Labai norėjo, kad laiškas būtų
nuo Valentinos. Kas kitas gali jam rašyti
iš Italijos? Paskui jo optimizmas
išgaravo. O kas, jei šiame laiške jį
atstūmė? Kaip jo jautri širdis pakels
tokią netektį? Čiupinėjo laišką
susiraukęs iš susirūpinimo. Paskui giliai
atsikvėpė ir atplėšė voką.
Rašyta buvo tik ant vienos lapo
pusės, ant plonyčio kaip drugelio
sparnai popieriaus su 1944-ųjų
rugpjūčio data.
Brangusis Tomi. Mano širdis taip
pat tavęs ilgisi. Kas dieną stoviu prie
apžvalgos bokšto ant kalvos, tikėdama
pamatyti tavo laivą, įplaukiantį į mūsų
uostą. Kas dieną nusiviliu. Turiu tau
naujieną. Norėjau palaukti, kol
susitiksim, bet per tą karą dėl tavęs
bijau. Bijau, kad gali žūti nesužinojęs.
Todėl parašysiu laiške ir tikiuosi, kad jį
gausi. Aš laukiuosi. Mano širdis kupina
džiaugsmo, nes nešioju kūdikį, kurį abu
pradėjome iš meilės. Mama sako, kad
jis bus palaimintas, kadangi pastojau
per Šventosios Bernadetos šventę, kai
Viešpats parodė mums savo meilę
liedamas kruvinas ašaras. Meldžiuosi,
kad laimingai grįžtum iš šio karo, kad
Dievas tave man grąžintų, kad
pažintum savo sūnų ar dukterį. Laukiu
tavęs, mano meile. Tau ištikima
Valentina.
Tomas skaitė laišką keletą kartų vos
galėdamas patikėti, kad netrukus į
pasaulį ateis jo vaikas. Įsivaizdavo
Valentiną su apvaliu pilvuku,
spindinčiomis būsimos motinystės
šviesa akimis. Paskui širdį persmelkė
nerimas: toje mažoje įlankėlėje ji tokia
pažeidžiama. Susijaudinęs atsistojo,
perėjo per kambarį įsivaizduodamas
visokiausias baisybes, kurios gali jai
nutikti be jo globos. Troško būti su ja,
bet negalėjo. Jo darbas šiaurėje, o karas
tebesiautėja lyg miškų gaisras. Ar
pašaukti nekaltą kūdikį į tokį žiaurų
pasaulį yra teisinga?
– Ko toks nusiminęs? – paklausė
Džekas, sėsdamas greta.
– Gavau iš Valentinos laišką, –
neatsitokėdamas iš nuostabos kraipė
galvą jis.
– Kas atsitiko?
– Ji nešioja mano kūdikį, Džekai.
– Jėzau Kristau! – žioptelėjo Džekas.
Ilgokai pasvarstęs, rimtai paklausė: –
Ką, velniai griebtų, darysi?
 – Ją vesiu, – nedvejodamas atsakė
jis.
Džekas klausiamai į jį pažvelgė.
– Šiek tiek rizikinga, ką? Tu jos net
nepažįsti!
– Žinau apie ją viską, ką reikia
žinoti. Jai patinka citrinos, jūra ir
skaisčiai raudona spalva. – Jis švelniai
nusišypsojo prisiminęs jos vaikišką
monologą. – Tai bent trenkė į tarpuragį –
iš pradžių meilė, dabar ši žinia!
– Neįsivaizduoju, kad Levandai ir
Hubertui ji patiktų!
– Patiks labiau negu Šerlė!
– Nežinau. Tavo tėvas užkietėjęs
snobas ir nepasitiki užsieniečiais, ypač
italais…
– Jiems teks susitaikyti.
– Dabar, kai nebėra Fredžio, tu jų
turto paveldėtojas.
Tomas truktelėjo pečiais.
– Kokio turto? Namo? Tai juk ne
kokia grafystė, kurią tėvui svarbu
perduoti įpėdiniui!
– Bet jis žiūri į Bičfildo Parką labai
rimtai. Ne juokai valdyti tokį dvarą.
– Ji išmoks. Aš ją išmokysiu.
– Po šimts velnių. Tu – tėvas! –
Džekas stebėdamasis kraipė galvą.
Paskui įdėmiai į jį žiūrėjo – ne kaip
pavaldinys, o kaip vaikystės draugas.
Prakalbo tyliu balsu, nuo užplūdusių
jausmų jo akys apsitraukė migla. – Karas
tave pakeitė, Tomi. Kadaise mudu
buvom labai panašūs. Tyčiojomės iš
taisyklių Itone, žlugdydavom pamokas,
bastėmės pasipūtę, lyg mokykla būtų
mūsų nuosavybė. Panašiai buvo ir
Oksforde, tik mažiau laužėm taisykles.
Paskui tas prakeiktas karas.
Suvyriškėjom, ką? Niekada negalvojom,
kad surimtėsim. Hubertas velniškai
tavim didžiuotųsi, jei žinotų. Kai viskas
baigsis, aš jam papasakosiu.
Tomas sunkiai atsiduso ir paėmė
Džeko pasiūlytą cigaretę.
– Tačiau tu buvai tas, kuris
apsukdavo galvas visoms merginoms,
man tekdavo nuo turtuolio stalo tik
trupiniai!
– Bet tu, Tomi, gavai tokią, kokios
norėjai.
– Šį kartą pasisekė.
– Tu jos vertas, – pasakė Džekas,
nors ir būgštavo. Valentina nemoka
angliškai, išaugo mažame provincijos
miestelyje, kuriame vos keli šimtai
gyventojų. Kaip, Tomo manymu, jai
pavyks susitvarkyti markizo rūmų dydžio
namuose? Atsidurs tarp santūrių,
snobiškų britų, kurių požiūris į klases
aršesnis negu dešimties Imakolatų.
Svajonėse viskas atrodė labai
romantiškai, bet tikrovė užgrius su
įvairiausiomis problemomis, į kurias jis
neatsižvelgia. Šiaip ar taip, dabar ne
laikas jas svarstyti. Mergina nuo jo
pastojo, o jis garbingas žmogus. Pasielgs
teisingai. – Tu panašus į Fredį labiau,
negu aš maniau, Tomi, – pasakė
galiausiai Džekas. Jo akys išdavė karo
įtampą, paprastai užmaskuojamą humoru.
Tomui jaudulys neleido kalbėti,
gerklėje įstrigo skausmo gumulas. Jis
atsitiesė ir krenkštelėjo.
– Kreipkitės į mane „sere“, leitenante
Harvėjau, – tarė Tomas, slėpdamas
jausmus.
Džekas vaikystės prisiminimus, kurie
prasiveržė pro jo susilpnėjusias
gynybines pajėgas, nustūmė į šalį.
– Klausau, sere, – atsakė jis.
Tačiau abu vyrai tebežiūrėjo vienas į
kitą berniūkščių akimis.

Dabar, kai Tomas nedideliu motoriniu

laivu įplaukė į mažytį uostą, jis
nebebuvo torpedinių katerių vadas.
Karas baigėsi. Juos demobilizavo, o jis
gavo darbą Gynybos ministerijos
administracijoje. Džekas, Rigsas ir kiti
vaikinai išvyko namo. Brendanas
stebuklingai atlaikė ne tik karą, bet ir
Džeko gilią kišenę, ir Rigso arijas iš
„Rigoleto“. Tomas ketino grįžti į Angliją
su Valentina ir vaiku, kai tik jie
susituoks.
Apie šią akimirką jis svajojo keletą
pastarųjų mėnesių. Iš Valentinos buvo
gavęs laiškelį, kad ji sėkmingai pagimdė
mergytę. Vardo neminėjo. Jis ramiai
atšventė su Džeku. Taurelė, cigaretė ir
ašaros, kurių prieš draugą nesigėdijo.
Skubiai atrašė. Susijaudinęs liejo savo
meilę ir pasididžiavimą netaisyklinga
italų kalba, painiodamas laikus ir
veiksmažodžius. Net jo rašysena,
paprastai aiški ir tvarkinga, šokinėjo
aukštyn žemyn.
Dabar jis įsivaizdavo dukterį ant
motinos rankų ir troško kuo greičiau jas
abi apkabinti. Rankoje laikė keletą jos
laiškų, išblukusių ir susitrynusių kaip
numylėtas vaiko žaisliukas. Jie kvepėjo
figomis, tuo neišsklaidomu jos kvapu,
kuris gebėjo nustelbti rūgštų mirties
kvapą. Įkvėpęs Inkantelarijos pušų ir
eukaliptų aromato, nostalgiškai
prisiminė, kai pirmą kartą pažvelgė į šį
žavingą miestelį su Džeku ir Brendanu
šalia, tada nežinodamas, kiek daug tas
miestelis reikš jo širdžiai. Jis tapo kitu
žmogumi, ir ne vien karas pakeitė jo
dvasią. Valentina pažadino instinktą
globoti ir aprūpinti šeimą. Jis turi vaiką
ir jautė kur kas didesnę atsakomybę negu
kada nors anksčiau.
 Laivas sustojo prieplaukoje ir Tomas
su nedidele manta išlipo vis dar
vilkėdamas pabodusia mėlyna laivyno
uniforma. Iš po kepurės apžvelgė
mieguistą uostą, užlietą šiltos pavasario
saulės. Iš pradžių jo niekas nepastebėjo.
Pro jo akis praslinko eilė namukų su
geležiniais balkonais, papuoštais, kaip ir
anksčiau, skaisčiai raudonomis
pelargonijomis, ir nedidelė Fioreli
užeiga. Nuo sentimentalių prisiminimų jį
atitraukė palikę tinklus žvejai, iš pavėsio
išeinančios moterys, traukiančios arčiau
savęs vaikus, ir visi primerkę akis
įtariai į jį žiūrėjo. Tada senis, anuomet
grojęs koncertina, jį atpažino. Bedė į
Tomą artrito iškreiptu pirštu, o jo
raukšlėtas veidas, kai bedantė burna
prasižiojo šypsenai, visai subliūško.
– C’el ‘inglese!17 – sušuko jis. Tomo
širdis netvėrė džiaugsmu – jį prisiminė.
Ištarti senio žodžiai rikošetu atsimušė
pajūryje, nes miestiečiai platino
naujieną.
– ‘E tornato, l’inglese!18
Netrukus dulkėta gatvelė buvo pilna
žmonių. Jie plojo ir mojavo. Mažasis
berniukas, kuris tą pirmą kartą sveikino
jį fašistų mostu, dabar pridėjo ranką prie
kaktos, kaip darė Latarulas. Tomas jam
nusišypsojo ir atsakė tokiu pat
sveikinimu. Šį kartą motina jam
neužtvojo, bet išdidi paglostė galvytę.
Berniukas išraudo ir suspaudė kojas, nes
susijaudinęs užsinorėjo siusiuko.
Paskui Tomo žvilgsnis vėl nukrypo į
Fioreli užeigą. Padavėjai stovėjo lauke
išsižioję su padėklais rankose, kurios
neseniai laikė šautuvus. Senieji, kurie
čia buvo visą laiką, susimąstę šypsojosi
prisimindami dainavimą ir rudąjį
voveriuką. Prie užeigos buvo tylu, o
aplinkui jį šurmuliavo minia ir augo kaip
jūros bangos. Atrodė, kad kuklus
pastatėlis sulaikęs kvapą laukia
įvyksiančio stebuklo. Tada pasirodė ji.
Tomo širdis pašoko ir sustingo it
apmirusi – nei kilo aukštyn, nei leidosi
žemyn, bijojo, kad sujudėjus kerai
išsisklaidys ir Valentina išnyks tarsi
vaivorykštė.
Padavėjai pasitraukė į šalį. Valentina
nė akimirką nenuleido nuo mylimo
žmogaus akių, ėjo prie jo savo
nepakartojama guvia eisena. Prie
krūtinės laikė prispaudusi trijų mėnesių
kūdikį, susuktą vien į ploną baltą
antklodę. Jos skruostai degė iš
pasididžiavimo, o lūpose žaidė
šypsenėlė. Tik jai priėjus arčiau akyse
jis pamatė žvilgančias ašaras.
Tomas nusiėmė kepurę ir pastebėjo,
kad jo rankos dreba. Valentina stovėjo
priešais jį. Išvydęs į jį žiūrintį kūdikį,
susigraudino. Tarp viso to siaubo ir
liejamo kraujo buvo tyra, nekalta siela.
Tarsi Dievas siųstų skaisčią šviesą į
labai tamsią vietą. Mažylės veidelis
buvo miniatiūrinis motinos veido
atspindys, išskyrus akis, šviesiai pilkas
kaip jo, neįprastas prie tamsių plaukų ir
rusvos odos. Ji mojavo maža rankele.
Tomas ją palietė ir leido suimti savo
pirštą. Jis nusišypsojo. Paskui pakėlė
akis į Valentiną. Miestiečiai it
prikaustyti tebežiūrėjo, kai Tomas
pasilenkė ir pabučiavo Valentiną į kaktą.
Ilgai neatitraukė lūpų, kvėpdamas jos
nepakartojamą kvapą, ragaudamas jos
odos druską.
 Staiga virš plojančių ir džiūgaujančių
miestiečių nugriaudėjo balsas:
– Eikit šalin. Čia ne cirkas. Tai ne
jūsų reikalas. Eikit, užteks žiopsoti.
Judam, judam. – Aiškiai Latarulo balsas.
Iš lėto, nenoromis žmonės ėmė skirstytis.
Jie visi stebėjo didėjantį Valentinos
pilvą, liudijo jos ilgesį, o dažnai ir
neviltį. Kai jie grįžo pokaičio miego,
žvejai prie savo burių ir tinklų, vaikai
prie žaidimų, pasirodė Latarulas; įkaitęs,
suprakaitavęs jis kasėsi kirkšnį.
– Senjore Arbaklai, – tarė jis, kai
Tomas nenoromis atitraukė lūpas nuo
Valentinos kaktos. – Daugelis abejojo, ar
jūs grįšite. Džiaugiuosi galėdamas
pareikšti, kad aš ne iš tokių. Ne, niekada
jumis neabejojau. Noriu pagirti ne vien
jūsų būdą, bet ir senjorinos grožį. Trojos
Elena nebuvo tokia graži, bet
pažiūrėkite, kaip ji veikė vyrus. Jei
nebūtumėt grįžęs pas senjoriną Fioreli,
man būtų tekę labai stebėtis ir, beje,
gerokai patuštinti kišenę.
Tomas įsivaizdavo juos visus
sėdinčius kavinėje ir lažinantis, grįš jis
pas ją ar negrįš.
Jie patraukė į Fioreli užeigą. Viduje
tarsi mažas orus šikšnosparnis sėdėjo
Imakolata. Apsirengusi juodai nuo galvą
gaubiančio šaliko iki batelių ji vėdavosi
juoda, gėlėmis išsiuvinėta vėduokle.
 Pamačiusi Tomą, padėjo vėduoklę
ant stalo ir ištiesusi rankas ėjo prie jo
lyg prašanti išmaldos akla moteris.
– Žinojau, kad Dievas tave išsaugos
Valentinai, – pasakė ji, o akelės paplūdo
ašaromis. – Palaiminta ši diena. – Jis
leido jai meiliai paplekšnoti jam per
skruostus, bet atsitraukus jie peršėjo ir
išraudo. – Sėskis, Tomasinai. Tu
tikriausiai pavargęs. Išgerk ir man viską
papasakok. Trys iš keturių mano sūnūs
grįžo į mano prieglobstį. Dievas panoro
pasiimti Ernestą. Tegu ilsisi jo siela
ramybėje. Dabar, kai grįžai, mano laimei
nieko netrūksta.
 Tomas atsisėdo. Nedaryti taip, kaip
Imakolata liepia, neįmanoma. Ji
valdinga moteris, pratusi, kad jai
paklustų. Be to, nesipriešinti vertė Tomo
padėtis. Ji didžiai religinga, o jis
apvaisino jos dukterį ne santuokoje.
Bijojo ir pagalvoti, ką ji apie tai
pasakys. Jo nuostabai, sutiko jį šiltai.
Tačiau jau pirmas klausimas atskleidė
jos tikrąjį tikslą.
– Taigi, – pasakė ji stebėdama
padavėją, pilantį į dvi taures vyno, –
grįžai, kad vestum mano dukterį?
Tomas atrodė susigėdęs.
– Ketinau oficialiai prašyti jūsų
leidimo, – atsakė jis.
 Imakolatos veidas užjaučiamai
persikreipė.
– Kai tokia Dievo valia, nereikia
prašyti kieno nors leidimo. – Jos balsas
buvo švelnus, kaip jaunos merginos.
Jis paėmė Valentiną už rankos.
– Aš žinojau, kad mums lemta
susituokti nuo pirmos akimirkos, kai ją
pamačiau.
– Suprantu, – rimtai linktelėjo ji. –
Mano dukra labai graži ir ji pagimdė tau
dukterį. Albą.
– Alba? Gražus vardas, – pasakė jis
nenorėdamas apsistoti prie klausimo,
kaip reaguos į vardą jo tėvai. Gal antras
vardas galėtų būti Levanda.
 – Alba Imakolata, – pridūrė
Valentina. Gal ne, pagalvojo Tomas.
Džiaugėsi, kad jų pokalbio negirdi
Džekas.
– Šis vaikas man labai ypatingas, –
pareiškė Imakolata, stverdamasi už
krūtinės. – Ji mano širdyje užima
ypatingą vietą.
– Ji panaši į savo motiną, – pasakė
Tomas.
– Bet jos akys – tėvo. Aiškiai matyti,
kieno ji vaikas. – Imakolata perbėgo
pirštais per kūdikio veidelį. – Matai, jos
akys labai šviesiai pilkos į melsvumą.
Kaip jūros sekluma, kada ji rami.
Privalai palaikyti ją ant rankų, – pridūrė
linktelėdama dukteriai. Valentina padavė
jam kūdikį. Tokio mažo vaiko jis nebuvo
laikęs ir ne visai žinojo, ką daryti.
Pasirodo, tai ne taip ir sudėtinga, mažoji
Alba neverkė. – Matai, – pasakė
Imakolata, – pažįsta tėvelį.
Tomas ilgai žiūrėjo į savo vaiką vos
galėdamas patikėti, kad jame jo ir visos
giminės genai, netgi Fredžio. Mergytė
visai į jį nepanaši. Visai nepanaši į
Arbaklus, tik akys iš tikrųjų kaip jo. Ji
buvo tokia pažeidžiama. Tokia bejėgė.
Tačiau pamilo ją todėl, kad ji labai
panaši į savo motiną. Ji Valentinos dalis
ir todėl brangesnė už viską pasaulyje.
 – Tuoksitės Šventojo Paskalio
bažnytėlėje, – porino Imakolata. –
Pakviesiu tėvą Diną pietų rytoj, kad
susipažintum. Tu ne katalikas? – Tomas
papurtė galvą. – Nesvarbu. Kai tokia
Dievo valia, niekas nesvarbu. Jus
sujungė meilė ir svarbu tik tai. Iki
vestuvių gyvensi smuklėje. Viršuje turiu
jaukų kambarį.
Tomas perkėlė žvilgsnį nuo mažosios
Albos prie Valentinos, o jos švelnios,
rusvų samanų spalvos akys jam meiliai
nusišypsojo. Tą nebylaus ryšio akimirką
jie vienas kitam pasakė viską, ką reikėjo
pasakyti.
 Latarulas sėdėjo lauke it sarginis šuo,
pasiryžęs kąsti kiekvienam, kas drįstų
įeiti. Neužilgo Foreli užeigą sudrebins
šventinė muzika, mąstė jis. Sukvies visą
miestelį, bus šokiai. Valentina mėgsta
šokti. Mažytė smuklė visų nesutalpins,
todėl jie išsilies į gatvę ir šoks ten
šviečiant mėnulio pilnačiai. Imakolata
parinks vestuvėms palankią dieną prie
jūros, kuri juos suvedė.
Valentina paguldė Albą į pintinę, o
Tomas ją nunešė į vežimą, jų laukiantį
po akacija, su įkinkytu stambiu, romiu
arkliu. Latarulas siūlėsi juos vežti pats,
išdidžiai pareiškęs, kad miestelio
automobilis jo žinioje, bet Tomas
mandagiai atsisakė. Nenorėjo dalintis
Valentina su kitais, o mažiausiai – su
Latarulu, kuris stipriai dvokė tik jam
būdingu prakaitu.
– Gali užvažiuoti paimti manęs po
pietų, – pasakė jis nevalyvam
karabinieriui, o šis sumišęs linkčiojo.
Jie jam pamojavo, kai arklys
truktelėjo. Skubėti nebuvo kur.
Nereikėjo skubiai grįžti. Turėjo visą
dieną, jei tik panorės. Lėtas arklio
kanopų caksėjimas atsimušė į ramų, šiltą
orą ir akino mieguistą miestelį
begėdiškai spoksoti. Net vaikai liovėsi
žaidę, kad pažiūrėtų į dardantį vežimą,
kol jis pamažu nutolo ūksmingoje,
siauroje įkalnėje. Latarulas atkišo
apatinę lūpą ir pridėjo drėgną servetėlę
prie kaktos. Negalėjo suprasti, kodėl jie
atsisakė automobilio. Tikėjosi, kad
niekas negirdėjo, kad anglas nepriėmė jo
pasiūlymo. Che figura di merda!19
Kaltas išpuikimas, apparenza20.
Valentina paėmė Tomo ranką,
priglaudė prie skruosto ir meiliai
pabučiavo.
– Pagaliau mes vieni.
Gerokai vėliau ramią popiečio tylą
sudrumstė negarsus motoro burzgimas.
Tomas tuojau pat pagalvojo apie
Latarulą ir nusiminė. Paskui suprato, kad
automobilis leidžiasi nuo kalvos jų link
ne iš miestelio, iš kurio jie išvažiavo.
Valentina pasuko arklį į kelio pakraštį ir
vežimas sustojo. Burzgimas stiprėjo, ir
iš už posūkio oriai išlindo balta,
blizganti markizo Lagonda. Metalinis
radiatorius švytėjo saulėje, o du apskriti
priešakiniai žibintai blykčiojo tarytum
didelės varlės akys. Tokios elegantiškos
mašinos išvaizda ir techninės savybės
negalėjo nedaryti įspūdžio. Sužavėtam
Tomui prieš metus vos neįvykusios
avarijos prisiminimas nutolo ir išblėso.
Motoras veikė be pertrūkių, jo
mechaninis burzgimas buvo panašesnis į
ritmingą dainelę: tik-a-tik-a-tik-a-tik.
Automobilis sulėtino greitį. Prie vairo
skrybėlės šešėlio pridengtu veidu sėdėjo
panašus į griaučius Albertas.
Automobilio brezentinis stogas buvo
nuleistas, todėl jį galėjai matyti visu
gražumu. Jo pilka uniforma buvo
švarutėlė kaip ir automobilis, o rankos
su baltomis pirštinaitėmis laikė vairą,
tarsi vadeliotų didingą žvėrį. Buvo taip
aukštai iškėlęs nosį, kad smakras beveik
išnyko. Nenusišypsojo ir nepamojo, nors
staiga išblyškęs rūstus veidas liudijo,
kad jis Tomą pažino, ir iš nuostabos
vargiai suvaldė automobilį. L’inglese
grįžo.
17 Ten anglas! (It.)
18
Sugrįžo anglas! (It.)
19 Kokia gėda! (It.)
20 Noras pasirodyti (it.).
 15

Tomas neskubėjo susipažinti su kitais

Valentinos šeimos nariais. Norėjo
nusivežti ją prie senosios apžvalgos
aikštelės, kur kadaise jiedu mylėjosi.
Todėl jie pasuko arklį į citrinmedžių
laukus. Pusę kelio snūduriavęs ir
automatiškai klapsėjęs kanopomis gerai
pažįstama įkalne arklys dabar pabudo ir
su nebūdingu guvumu dairėsi aplinkui.
Kiparisų, rozmarinų ir čiobrelių kvapas
gaivino ir jo jusles, nes staiga tapo
eiklus, iš pasitenkinimo prunkštė
kvapiame ore. Tomas negalėjo suvaldyti
aistros. Bučiavo Valentinai kaklą,
krūtinę, kur gili suknelės iškirptė
atidengė stangrius jos krūtų iškilumus,
švytinčius rusva medaus spalva.
Perbraukė pirštais per jos ilgus
banguotus plaukus ir įkvėpė šilto figų
aromato. Ji juokėsi tuo tyliu, kretančiu
juoku, apsimetė, kad ginasi, nes gali kas
nors juos pamatyti.
 – Vienintelis, kuris gali mus pamatyti,
yra senasis markizas, – pasakė jis,
įsikniaubdamas jai į kaklo linkį.
Valandėlę įsivaizdavo išlepusį markizą
glotniais aukštyn sušukuotais plaukais,
pavandenijusiomis akimis žiūrintį pro
teleskopą, bet tuojau pat tos minties
atsikratė. Prieš metus iš dūlančių senio
rūmų jis išėjo aiškiai sunerimęs. Dabar
užteko įsivaizduoti jo veidą, kad tas
nerimas grįžtų. Valentina įsitempė ir
surimtėjo.
– Nenoriu, kad kas nors mus matytų,
Tomi, – pasakė ji, paskui atsigręžė
užmesti akį į šešėlio priedangoje
tebemiegančią dukterį. – Tu mane iš čia
išsiveši, tiesa? – Jos akyse atsispindėjo
baimė.
Jis paglostė jai skruostą, palingavo
galvą ir suraukė antakius.
– Žinoma, išsivešiu. Kai tik
susituoksime, išvyksime į Angliją. Ko tu
bijai?
– Vėl tave prarasti, – kimiai atsakė
ji.
– Kol gyvas, niekada tavęs
nepaliksiu, – rimtai pasakė jis. –
Vienintelė priežastis, kodėl per šį karą
likau gyvas, esi tu. Turėjau tave, dabar ir
Albą, dėl jūsų verta gyventi, ir man
gyvybė tapo brangi kaip niekada.
Rūpinsiuosi tavimi, pažadu.
 Ji nusišypsojo, jos akys vėl nušvito.
– Žinau, kad rūpinsiesi.
Neįsivaizduoji, kaip tave myliu. Kaip
meilė skaudina.
– Ir mane skaudina, – pasakė jis, o
prieš akis jiems iškilo kalva su
senoviniu apžvalgos bokštu, kuris atrodė
lygiai toks pat kaip ir praeitą pavasarį.
Kaip pasikeitė mano gyvenimas, galvojo
Tomas, ir kaip pasikeičiau aš pats.
Džekas buvo teisus. Aš nebepanašus į jį.
Mano gyvenimas turi tikslą. Visada
bėgau nuo atsakomybės, bet atsakomybė
mane pavijo ir aš už tai dėkingas.
Jis nunešė krepšį su mažąja Alba prie
aptrupėjusio bokšto. Ji tebemiegojo
atmetusi rankutes, pakreipusi ant šono
galvytę. Atrodė angeliškai, tarytum
miegantis Rafaelio kerubas. Galėjo būti
ir ant debesėlio, o jei pasivertus
pasimatytų sparneliai, jis nė kiek
nenustebtų.
– Ji visai kaip tu, – pasakė jis, jiems
susėdus pavėsyje. Lengvas vėjelis nešė
kvapnų aromatą nuo kalvų drauge su
gaiviu jūros kvapu, ir Tomas jautė, kad
per visą gyvenimą niekada nebuvo
patyręs tokio lengvumo, tokios laimės.
– Tikiuosi, neišaugs panaši į mane, –
atsakė ji, bet Tomas papurtė galvą.
– Ji būtų labai laiminga, jei taptų
tokia kaip tu, Valentina.
 – Nenoriu, kad kartotų mano klaidas.
– Bet tu labai jauna. Kokios gali būti
klaidos? – Jis nusijuokė, o ji droviai
nusišypsojo.
– Visi klystame, ar ne?
– Taip. Bet…
– Labiausiai man gyvenime pasisekė,
kad sutikau tave, – apsivijo jį rankomis.
Jie atsigulė ant žolės ir bučiavosi.
Kad ir kaip jis troško pasimylėti, jam
atrodė, kad šalia miegančio kūdikio tai
daryti nedera. Suprato, kad tą patį jaučia
ir Valentina, nes jai ant kaktos ir nosies
susirinko prakaito karoliukai, pasunkėjo
alsavimas, tačiau tolesniems veiksmams
jo neskatino.
 Jie buvo kartu iki atėjo metas keliauti
į Imakolatos namus. Gulėjo apsikabinę
gęstant dienai. Albai pabudus, Valentina
priglaudė ją prie krūties. Tomas
susijaudino. Nebuvo matęs žindomo
kūdikio. Valentina atrodė švytinti, romi,
nepasiekiama. Maitindama kūdikį ji
priklausė ne jam, o Albai. Jis dar kartą
pajuto jos nežemišką prigimtį. Šią
savybę, kuri darė ją nepasiekiamą, jis
pažino prieš metus. Kentėjo dėl
savininkiškumo jausmo. Nesvarbu, kad
ji kartoja jį mylinti arba kad maitina jo
vaiką. Jautėsi, tarsi širdį būtų
sugniaužusi ranka.
 – Jėzau, Valentina, – prabilo jis
angliškai, – tu su manim išdarinėji
keisčiausius dalykus! – Ji pakreipė galvą
į šoną ir nesuprasdama žiūrėjo. – Tu
tokia graži, – prašneko itališkai, – aš tik
noriu tave turėti amžinai.
Dabar atėjo jos eilė iš jo pasijuokti.
– Tu manęs nepažįsti, Tomi.
– Tau patinka citrinos, tamsa, jūra ir
skaisčiai raudona spalva. Kai buvai
maža mergytė, norėjai būti šokėja.
Matai, – džiaugėsi jis, – viską apie tave
prisimenu.
– Bet manęs nepažįsti.
– Mums vienas kitą pažinti prieš akis
visas gyvenimas. – Jis atmetė ant peties
jos plaukus, kad jie neuždengtų veido. –
Toks bus svarbiausias mano gyvenimo
planas.
– Mes turėsime daugiau vaikų, –
pasakė ji glostydama žindančios Albos
kaktytę. – Noriu, kad Alba turėtų
broliukų ir sesučių. Nenoriu, kad būtų
viena. Aš per šį karą buvau viena.
Tikiuosi, ji augs taikiame pasaulyje, –
staiga jos akys prisipildė ašarų. – Karas
paverčia vyrus gyvuliais, o moteris
apgailėtinomis būtybėmis. Noriu, kad ji
matytų žmonėse tik gera. Kad nebūtų
ciniška. Mokėtų pasitikėti ir nenusiviltų.
Noriu, kad tvirtai žinotų, kas ji tokia.
Pasikliautų savimi. Kad jai nereikėtų
priklausyti nuo kitų. Kad būtų
nepriklausoma ir laisva. Tokia ji ir bus
Anglijoje, ką?
Tomas sumišo.
– Aišku, bus. Dėl to mes ir
kovojome, Valentina. Už taiką. Kad
vaikai kaip Alba galėtų be baimės augti
laisvoje, demokratinėje visuomenėje.
– Tu labai drąsus, Tomi. Norėčiau
būti tokia drąsi kaip tu.
– Tau nereikia būti drąsiai, nes aš esu
čia, kad tave apginčiau. – Jis perbraukė
pirštais jai per skruostą, ašaros ant jo
buvo palikusios blizgančius, šlapius
pėdsakus. – Alba augs nepažindama karo
siaubo. Bet mes jai papasakosime apie
žuvusius drąsius vyrus, kad ji įvertintų
savo laimingą dalią. – Paskui ramiu
liūdnu balsu pasakojo apie Fredį,
dalijosi prisiminimais, kuriuos
patikėdavo tik Džekui. – Mano brolis
žuvo, Valentina. Jis buvo karo lakūnas.
Negalėjai įsivaizduoti, kad jį numuš. Tik
ne Fredį. Jis buvo nesutramdomas,
didesnis už gyvenimą. Tačiau Maltoje
žuvusiųjų buvo tiek, kad galiausiai jis
tapo tik vienu iš daugelio. Neturėjau
galimybės pasakyti jam sudie. Mirtis –
individualus reikalas, Valentina. Žmogus
visada miršta vienas. Norėčiau tikėti,
kad yra Dangus. Norėčiau tikėti, kad jis
dabar pas Dievą. Iš tikrųjų jo kūnas guli
jūros dugne, aš negaliu jo pagerbti.
Valentina palietė jo ranką.
– Suprantu, brangusis Tomi. Mano
tėvas ir brolis Ernestas irgi žuvo.
Žuvusiųjų – daugybė, bet skaičiai menka
paguoda, ar ne? Mama tėvui pastatė
altorėlį, o dabar kitą – Ernestui. Žvakės
žiba dieną ir naktį; kaip jų dvasios, taip
ir jie nepranyksta iš namų. Tebegyvena
mūsų atmintyje. Tai viskas, ką galime
padaryti. Tu pagerbi brolį jį
prisimindamas, Tomi. Privalai man apie
jį pasakoti. Papasakoti viską, ką
atsimeni, nes tik prisimindami mes
tęsiame jų gyvenimą. – Jos veide
atsispindėjo branda ir išmintis, kurių
anksčiau jis nepastebėjo. Keista, bet jos
žodžiai paguodė; Džekui to nepavykdavo
padaryti.
Galiausiai Tomas išalko, Valentina
suskato grįžti namo dėl Albos. Jie vėl
sėdo į vežimą, o arklys, snaudęs
gumbuoto kipariso pavėsyje, nenoromis
pėdino dulkėtu keliu.
Valentina įspėjo Tomą, kad jos
broliai grįžo iš karo. Liudvikas ir
Paolas, tie, kurie buvo britų belaisviai,
dabar bus draugiški, nes karas
pasibaigė, o nelaisvėje su jais buvo
gerai elgiamasi. Tačiau Falkas nebus
draugiškas. Jis buvęs partizanas, aiškino
ji, niūrus, ūmus ir nerimastingas.
– Jis sudėtingas žmogus, – pasakė ji.
– Visada toks, nuo pat vaikystės. Mama
aiškina, kad jis – pirmagimis ir tikėjosi
būti mylimas labiau už kitus, bet
nusivylė ir ėmė pavydėti. Turi žmoną
Beatą ir penkiametį sūnelį vardu Totas.
Atrodo, kad moters meilė ir tėvą
dievinantis vaikas turėtų suminkštinti jo
širdį, bet nesuminkštino. Jis šaltas ir
įtarus kaip visada.
Tomas dėl susitikimo su Falku
nerimavo. Mirus tėvui šis tapo šeimos
galva. Vis dėlto, svarstė jis, kokių galėtų
būti su juo sunkumų? Jie kovojo toje
pačioje pusėje. Jei kas ir turėtų jo
nemėgti, tai tie kiti du, kurie buvo
vokiečių pusėje.
Prisiartinus prie namo jį vėl apgaubė
figų kvapas, priminė jo pirmąjį
apsilankymą prieš metus. Imakolata
išlėkė lyg šikšnosparnis, mirkčiodama
nuo šviesos, grąžydama rankas. Ji
akivaizdžiai buvo susijaudinusi.
– Kur jūs buvote? Negalėjau nieko
daryti, tik nerimavau.
– Mama! – subarė Valentina. – Mes
nuvežėme Albą į apžvalgos aikštelę.
– Falkas nerimavo. Priūžė galvą
visokių nesąmonių.
 – Atsiprašau, senjora, – teisinosi
Tomas, padėdamas Valentinai išlipti iš
vežimo. – Norėjome praleisti popietę
vieni.
Tuo metu išėjo Falkas ir atsistojo
šalia motinos. Jis atrodė kietas vyras,
atšiaurus, per šitiek metų kovų
užgrūdintas, tamsiai rudomis giliomis
akimis ir stora vėjo nugairinta oda.
Neabejotinai išvaizdus – ilgi, garbanoti
plaukai ir mąsli kakta. Tomas tuojau
pastebėjo, kad jis aukštas ir plačiapetis;
eina šlubuodamas, tikriausiai dėl
sužeidimo audringoje praeityje, kai buvo
partizanas. Jiems susigrūmus, vargu ar
pavyktų išnešti sveiką kailį. Tomas
bandė šypsotis, bet tas vyras, atrodąs
vyresnis negu trisdešimties, tik
susiraukė.
– Privalai būti atsargus, – suurzgė jis,
o jo storas balsas girgždėjo it smėlis. –
Karas gal ir baigėsi, bet kalnuose pilna
banditų. Žmonės dar badauja. Tau sunku
įvertinti, kokie mes laimingi
Inkantelarijoje. Už jos – tamsus ir
pavojingas pasaulis.
Tomas suirzo, kad Falkas laiko jį
naiviu.
– Patikėk, mes buvome visai saugūs,
– šaltai atkirto.
Falkas nusijuokė.
 – Tu nepažįsti šių kalnų. Aš juos
pažįstu geriau už savo penkis pirštus.
Rasiu kelią aplink kiekvieną uolą ir
krūmą užmerktomis akimis. Nustebtum,
kiek ten tūno demonų. Kartais jie visai
nepanašūs į demonus.
Valentina palietė Tomo ranką ir tarė:
– Neklausyk jo. Ten, kur buvome,
nėra demonų. Vieninteliai demonai,
klajojantys po šiuos kraštus, gyvena
Falko galvoje.
Tomas pasilenkė prie vežimo ir
ištraukė pintinę su kūdikiu. Valentina
nusekė paskui brolį į namus.
– Valentina žino, apie ką aš kalbu,
nors yra užsispyrusi kaip mulas.
 Tomas jau šoko Valentinos ginti, bet,
pamatęs skausmingą Imakolatos veidą,
pasirinko taikų variantą. Padavė Falkui
ranką.
– Karas baigėsi. Nepradėkime čia
naujo.
Falkas kietai suspaudė lūpas, bet
ranką paspaudė. Tomas pajuto šiurkščią
sukietėjusią odą, tačiau tvirtame rankos
paspaudime slypėjo tai, kas liudijo, kad
šis žmogus yra sau šeimininkas. Jis
nesišypsojo, tamsios akys buvo
neišskaitomos ir Tomas negalėjo atspėti
jo minčių. Imakolata, užgožta
dalyvaujančio sūnaus, nebebuvo
visagalė matriarchė kaip anksčiau.
Nekilo jokios abejonės, kad ji žiūri į jį
su pagarba, jei ne su baime. Tačiau buvo
patenkinta, kad jie paskelbė paliaubas.
– Dievas jus suvedė per Valentiną.
Valgykime ir būkime draugai.

Netrukus susirinko likusieji šeimos

nariai – Liudvikas ir Paolas, kurie
tebegyveno su motina ir buvo tikros
vyresniojo brolio priešingybės. Jei kovų
nuvargintas partizanas buvo niūrus ir
šaltas kaip žiemos naktis, tai jie – it šilti
vasaros saulės spinduliai. Buvo sunku
juos atskirti, nes abu nedidukai,
raumeningi ir atletiški, rudomis kaip
sesers akimis ir suktomis išdykėliškomis
šypsenomis. Ne tokie patrauklūs kaip
vyresnysis brolis, bet įdomūs, o jų
juokas prasimušė į veidus ir juose
išskaptavo gilias žavingas raukšles.
Buvę kovotojai prieš sąjungininkus
paspaudė Tomui ranką, paplojo per petį
juokaudami, kad atsikratė atsakomybės
už Valentiną, esą jis išgelbėjęs ją nuo
margaspalvės eilės neturtingų italų,
pretendentų į jaunikius.
Vakarienės atvyko Beata su Totu.
Maloni moteris, žinoma, nieko
neišmananti apie vyro veiklą karo metu.
Kadangi buvo paprasta kaimietė, jai
mažai kas rūpėjo – tik vaikas ir valgio
gaminimas. Prisibijodama užsieniečio ji
net nepadavė jam rankos, tik nuleidusi
akis atsisėdo už ilgo stalo po vynmedžiu,
kur pernai vakarienei vadovavo
Imakolata. Jos sūnelis sėdėjo šalia,
atsirėmęs į motiną, saugomas jos
globojančios rankos. Kaip romus
žvėrelis Beata dairėsi ir mirkčiojo
klausydamasi pašnekesio, bet pati prie
kalbančiųjų neprisidėjo. Falkas į ją
pažvelgdavo retai ir, aišku, su ja
nekalbėjo. Matyt, Beata šio valdingo,
pernelyg užsispyrusio žmogaus buvo
sutrinta į dulkes. Tomas džiaugėsi laiku
atvykęs gelbėti Valentinos nuo panašaus
likimo.
 Imakolata nuspalvino jų diskusiją
religija. Atrodė, kad Dievo balsas eina
tiesiai jai į ausį, nes ji tiksliai žinojo,
kokie Jo ketinimai, kodėl Jis leido karą,
net kodėl atėmė iš jos vyrą ir sūnų. Visa
ko prasmę ji aiškino tik Dievo valia.
Galbūt ne taip skaudu, kada tiki Dievo
valia kaip vaikas, kuris neklausinėdamas
pasitiki tėvų veiksmais. Tomas vos
galėjo atpažinti moterį, kuri rėkė ant
Fioreli užeigos darbuotojų, o dabar virto
tyliai kalbančia, nuolankia moterimi,
tarsi susitraukusia savo sūnaus šešėlyje.
Jei Latarulas dabar ją pamatytų, linksmai
pagalvojo, jos nebebijotų.
 Baigus valgyti Valentina su Beata
nukraustė lėkštes ir nunešė į virtuvę.
Totas nusekė iš paskos nešdamas
mažesnius, nesunkius indus. Jis buvo
gražus vaikas: didelėmis rudomis
akimis, dailia burna su linksmai
pakeltais putnių lūpų kampučiais.
Neabejotinai mylėjo močiutę, kuri glostė
jam veidelį ir meiliai, su iškilmingu
rimtumu jį bučiavo.
Buvo tamsu. Aplink žibintus plasnojo
drugiai, iš krūmų ir medžių skambėjo
svirplių choras. Tomas užsidegė cigaretę
ir stebėjo šaltame ore dūmą, kuris, nuo
jūros papūtus vėjeliui, vingiavo ir
draikėsi. Girdėjo, kaip virtuvėje
juokiasi Beata su Valentina. Prie stalo
niekas nesijuokė, Imakolata rodėsi
seniai praradusi humoro jausmą. Girdėti
jų linksmumą buvo smagu. Įsivaizdavo,
kad jos kalbasi apie vaikus, dalijasi
dienos įspūdžiais, o gal šaiposi iš vyrų,
ką gali žinoti. Pastebėjo, kad Valentina
kažkodėl pykdo Falką. Žiūrėjo į ją
prisimerkęs, o akyse atsispindėjo
neapykantai artimas nepasitenkinimas.
Valentina, jos garbei reikia pripažinti,
nekreipė į jį dėmesio. Kai jis bandė ją
suniekinti, ji linksmai atsikirsdavo, vartė
akis. Tomas ja didžiavosi. Prisiminė,
kaip ji šoko per Šventosios Bernadetos
šventę; tuomet ji taip pat parodė
stebinantį narsumą. Jis žiūrėjo į ją
mieguistomis akimis pro dūmus ir
suprato, kad ji teisi – jis beveik jos
nepažįsta.
Pagaliau šeimyna išsiskirstė miegoti.
Imakolata atsiklaupė prie vyro ir sūnaus
altorėlių, sukalbėjo maldas. Energingai
persižegnojusi, palinkėjo jiems labos
nakties. Paskui paėmė Tomą už rankos ir
padėkojo už sugrįžimą.
– Tu išsiveši mano Valentiną į
geresnę vietą, – iškilmingai pasakė ji
glostydama ranką švelniais, putniais
pirštais. – Rytoj susitiksi su tėvu Dinu.
Kuo greičiau vesi, tuo geriau.
 Valentina santūriai pabučiavo
sužadėtinį į skruostą, bet iš jos akių
žiburėlių Tomas suprato, kad ji trokšta
įsileisti jį į lovą.
– Iki rytojaus, mano meile, –
sušnibždėjo ji ir išnyko patamsyje.
Jam pasigirdo, kad automobiliu,
priklausančiu visam miesteliui,
atvažiuoja Latarulas, ir priėjo prie
lango. Terasoje rūkė Falkas, vienas
naktinių gyvūnų ir svirplių draugijoje.
Atrodė susirūpinęs, nes sėdėjo
užsikvempęs ant stalo, o vieno žibinto
liepsna baigė paskutinius vaško likučius.
Beata buvo išėjusi į savo namus – kelias
per alyvmedžių giraitę neilgas, aiškiai
nušviestas mėnesienos. Tomas svarstė,
kodėl Falkas neiškeliavo su žmona ir
sūnumi.
Latarulo nebuvo nė kvapo.
Tikriausiai jis girdėjo tolumoje jūros
šniokštimą arba ausyse, kaip ir
sapnuose, jam tebeskambėjo prieš
mėnesius numestų bombų aidas.
Atsitraukė nuo lango. Nenorėdamas
prisidėti prie Falko, atsisėdo tamsoje ir
užsidegė cigaretę. Žiūrėjo į mirksinčias
žvakes, kurių šviesoje žėrėjo
paauksuotos Imakolatos altorėlių ikonos.
Netrukus iš terasos pasigirdo balsai. Jie
buvo prislopinti, tačiau kapoti. Matyt,
vyko karštas ginčas. Atpažino Valentinos
balsą. Pasislėpęs patamsyje jis žiūrėjo į
terasą, kurioje ji stovėjo priešais brolį
iškėlusi rankas ir protestuodama piktai
šnypštė. Jie kalbėjo taip greitai ir tyliai,
kad Tomas negalėjo suprasti nė žodžio.
Įtempė ausis, bet pokalbio vis vien
nesuprato. Staiga Falkas pašoko,
atsirėmė į stalą ir įpykęs išrėžė jai
sakinį, o jo rankos buvo panašios į dvi
dideles liūto letenas. Ji, tarsi piktoji
dvasia, atsimokėjo tuo pačiu: smakras
pakeltas, veidas išdidus, akys dega.
Tomas dar kartą prisiminė jos šokį
gatvėje šventės vakarą. Tada jos akys
degė taip pat.
 Paprastai santūri Valentina tryško
aistra, kurią retai parodydavo. Įtūžusi ji
atrodė dar gražesnė, ir Tomo gyslose
užvirė kraujas matant jos liepsnojantį
žvilgsnį ir išdidžią, niekinamą šypseną –
dabar, menkoje gęstančios žvakės
šviesoje, viskas atrodė dar ryškiau.
Sulaikęs kvapą juto svaiginantį jausmą,
kad įsimyli iš naujo. Svarstė, ar jie
barasi dėl jo. Galbūt Falkas pyksta, kad
ji pamilo užsienietį. Tomui užteko proto
likti nepastebėtam; šiaip ar taip, ilgai
netrukus jie bus toli nuo Inkantelarijos ir
jos nepatenkinto piktojo brolio.
Pagaliau Latarulo automobilio
dundėjimas pranešė apie karabinieriaus
atvykimą. Tomas pašoko ant kojų ir nėrė
pro duris. Nenorėjo Falkui ir Valentinai
išsiduoti girdėjęs jų ginčą.
Automobilyje Latarulas su didžiausiu
malonumu pasakojo apie savo paties
vestuvių dieną.
– Tik gaila, – pasakė be jokio
gailesčio balse, – kad žmona mane
paliko. Asmeninė tragedija, kuri nieko,
išskyrus mane, neužgavo. – Tomas
nesiklausė. – Karas mane išmokė, kad
yra kur kas reikšmingesnių ir svarbesnių
dalykų už moteris.
Grįžęs į užeigą Tomas nusirengė
gulti. Imakolata šalia praustuvės buvo
pastačiusi didžiulį ąsotį su vandeniu. Jis
paėmė gabalėlį muilo ir prisiminė
smagias maudynes upėje su Džeku.
Įsivaizdavo Valentiną tokią, kokią
pamatė pirmą kartą: su balta mergiška
suknele, gražiai prigludusia prie jos
jauno liekno kūno. Prisiminė, kaip už jos
šviečianti saulė išryškino kojų siluetą.
Jis gulėjo nemiegodamas, įsmeigęs
akis į lubas perkratė ką tik matytą sceną,
svarstė jos galimas pasekmes. Lauke
tarp kiparisų šoko vėjelis, žaismingai
šiureno prie jo lango dvelkdamas jūros
druska. Buvo karšta ir nepatogu, kankino
nerimas bei didelis noras apsaugoti
Valentiną ir jų vaiką. Niekas man
neuždraus išsivežti jas į Angliją,
pyktelėjo jis, net jei reikėtų sprukti
vidury nakties lyg kokiam nusikaltėliui.
 16

Tėvas Dinas turėjo stiprų, šiurkštų kaip

lokio balsą. Jis sklido iš jo apvalaus
pilvo gilumos. Veidas beveik visas buvo
apaugęs tankiais žilais plaukais, jie nuo
smakro ir skruostų krito ant krūtinės
susivėlusiomis sruogomis, panašiomis į
mažytes letenėles. Kai jis kalbėdavo,
barzda trukčiojo lyg gauruotas gyvūnas,
o ne paties užsiauginta puošmena. Ji
anaiptol neatrodė švari ir Tomas aiškiai
jautė, kad, neduok Dieve, per arti priėjus
į nosį muštų nemalonus kvapas. Virš
barzdos tėvo akys buvo stebėtinai
įdėmios, skvarbios, įdomaus žalio
atspalvio – šviesios, mirguliuojančios
tarsi saulėkaitoje apsamanojęs
tvenkinys.
Kunigas atvyko dviračiu. Keista, bet
jo ilgas juodas apdaras nekliuvo tarp
stipinų ir nesukėlė baisios avarijos.
Dviračiu įveikęs kalną jis atšlepsėjo ant
terasos pūškuodamas ir šniokštuodamas.
Tačiau kai Imakolata pasiūlė vyno, jo
veidas pragiedrėjo, matoma skruostų
dalis nusidažė slyvų spalva.
– Garbė Švenčiausiajai Mergelei ir
visiems šventiesiems, – pasakė
žegnodamas priešais save orą. Tomas
pagavo Valentinos žvilgsnį, bet jos
veidas reiškė iškilmingą pagarbą.
Tomas pažvelgė į Falką, prisiminė jo
piktą vakarykštį ginčą su seserimi. Tėvo
Dino akivaizdoje jis buvo nekalbus ir
nuolankus, bet veidas toks pat
susiraukęs. Beata stovėjo su Totu. Tomas
įsivaizdavo, kad vaikui senio barzda
turėtų patikti. Vaikai greitai pastebi
komiškus dalykus ir iš jų juokiasi.
Labiausiai jiems patinka juoktis iš
žmonių, kol tėvai nepamoko, kad
nemandagu spoksoti ir rodyti pirštu.
Paolas ir Liudvikas buvo neįprastai
rimti. Tėvo Dino atvykimas juos visus
pakeitė. Tomas dėl savo nepagarbių
minčių staiga pasijuto kaltas. Šiaip ar
taip, šis žmogus vadovaus jų santuokos
ceremonijai.
– Prisimenu jus iš Šventosios
Bernadetos šventės, – pasakė tėvas
Dinas paduodamas Tomui ranką.
– Tai buvo nepaprastas įvykis, –
atsakė šis, stengdamasis atsiliepti
deramu tonu. – Man buvo garbė jame
dalyvauti.
 – Tai buvo tikras stebuklas, – pasakė
šventikas, – o stebuklai mums primena
Dievo visagalybę. Žmonių
susipriešinimo laikais svarbu prisiminti,
kad Dievas galingesnis už mus, kad ir
kokie tobuli mūsų ginklai, kad ir kokios
stiprios kariuomenės. Dievas save
parodė Kristaus ašarų krauju ir vėl
parodys, kai mes švęsime – o tai darome
kasmet, – tą šventą, visų švenčiausią
stebuklą.
– Vėl bus šventė? – paklausė Tomas
Valentinos.
Už ją atsakė tėvas Dinas, kuris
visada taip darydavo, kai buvo kalbama
apie Viešpatį.
 – Kitą antradienį. Gal Dievas norės
palaiminti jūsų vestuves ir jūsų bendrą
ateitį, – iškilmingai pareiškė jis. Paskui
jo kakta trumpam apsiniaukė. – Jūs į
pasaulį pašaukėte vaiką.
– Visi vaikai yra Dievo palaima,
tėve, – įsikišo Imakolata, pakėlusi
smakrą. Dėl Imakolatos giminystės
linijos, jos tiesioginių saitų su šventąja
Bernadeta, kuri pirmoji liudijo stebuklą
prieš 254 metus, tėvas Dinas ją labai
gerbė.
– Tikrai visi vaikai yra Dievo
palaima. Tačiau, – jis vėl susiraukė ir
žiūrėjo tiesiai į Tomą, – Dievas turi
palaiminti jūsų santuoką, kad jūsų vaikas
taptų švento ryšio, o ne nuodėmingo
neatsargumo vaisiumi. Bet juk Dievas
atleidžia. Karo metu šiuo klausimu
kartais neįmanoma laikytis Dievo
nurodyto kelio. – Paskui jis nusijuokė
drebindamas orą. – Ne visada lengva
sekti Dievo keliu. Jei būtų lengva, visi
eitume tiesiai į Dangų ir man čia neliktų
darbo.
– Tomasinas yra garbingas jaunuolis.
Supratau tai vos jį pamačiusi. Ne toks
kaip jo draugas.
– Ar tas su vovere? – nusijuokė
Valentina.
Tėvas Dinas atrodė suglumęs.
 – Tas su vovere, – patvirtino
Imakolata. – Valgykime ir gerkime už jų
ateitį, ir dėkokime Viešpačiui, kad ji
neįsimylėjo jo.
Po to, kai tėvas Dinas sukalbėjo be
reikalo ilgą maldą, Tomas atsisėdo šalia
sužadėtinės priešais kunigą. Prisiminė
Džeką – tikėjosi, kad šis nepamiršo
išsiųsti laiško jo tėvams, kuriame jis
pranešė apie grįžimą į Italiją ir ketinimą
parsivežti nuotaką su vaiku į Bičfildo
Parką, kai tik susituoks. Nė truputėlio
nesijaudino, kad tėvai gali nepritarti jo
pasirinkimui. Jis per karą liko gyvas, ir
to visiškai pakako pateisinti bet kokį
tariamai netinkamą nuotakos
pasirinkimą.
Tomas paėmė Valentiną už rankos. Iš
pradžių, blaškydamasi tarp pagarbos
kunigui ir naujai patirto noro slapta
bendrauti su Tomu, stengėsi ją ištraukti.
Paskui pasidavė ir leido Tomui ją
stipriai laikyti po stalu, kur niekas
nemato.
Staiga iš tėvo pilvo pasigirdo tylus
gurgimas. Tėvas Dinas tęsė pokalbį kaip
niekur nieko. Tačiau Imakolatos veidas
sušvelnėjo, nes ji stengėsi sutramdyti
juoką. Pilvas suaimanavo vėl. Iš pradžių
tyliai, paskui garsiau, vėl tyliau ir
galiausiai garsiai suburbuliavo. Kunigas
nesmagiai pasimuistė kėdėje. Imakolata
pasiūlė dar vyno. Kitu atveju jis būtų
atsisakęs. Diena buvo karšta, saulė
kepino, popietės išglebimas jau
skverbėsi į smegenis ir trukdė
susikaupti. Bet jis atkišo taurę, o
Imakolata įpylė. Kai pilvo urzgimas ne
tik padažnėjo, bet ir pagarsėjo, vargšas
kunigas ištuštino taurę vienu mauku. Ant
jo kaktos ir nosies pasirodė prakaito
karoliukai, šviesoje jie spindėjo. Jis
kalbėjo vis garsiau, barzda neramiai
šokinėjo, kai jis sukiojo galvą iš vienos
pusės į kitą, „mažos letenėlės“ kabinosi
už sutanos. Pokalbis apie nepaprastą
Dievo galybę ir jo tikslus nukrypo į
labiau žemiškus dalykus, pavyzdžiui, į
kumpį ir slyvas. Urzgimas iš pilvo
nesiliovė, kol pagaliau nekaltas Toto
balselis išreiškė tai, ką troško pasakyti
visi.
– Tėve Dinai, – kreipėsi jis su
išdykėliška šypsena.
– Ką, mano vaikeli? – pro sukąstus
dantis paklausė kunigas.
– Ar tu prarijai šunį?
Tomas nustebo, kad Falkas ėmė
kvatoti. Tėvas Dinas atsiprašė ir išnyko
troboje, iš kurios dar ilgai nesirodė.
Imakolata giliai atsiduso.
– Vargšas tėvas Dinas, – pasakė ji. –
Jis per daug dirba.
 – Ir per daug valgo, – pridūrė
Liudvikas.
– Valgyti šunį – nevykęs sumanymas,
– tarė Paolas, – nevirškina!
Broliai ėmė juoktis. Falkas garsiai
išmaukė vyną, paskui atbula ranka
nusišluostė lūpas.
– Man gaila to vargšelio, kuris eis į
tualetą po jo, – pasakė jis, o broliai vėl
prapliupo kvatoti.
– Užtenka! – sudraudė Imakolata, o
jos tonas priminė Tomui tą kietą senutę,
kurią prieš metus sutiko Fioreli užeigoje.
– Jis Dievo tarnas. Reikia gerbti!
Tačiau įsijuokusių vyrų niekas
negalėjo sustabdyti.
 Po pietų tėvas Dinas sėdo ant
dviračio ir skubiai išvyko, nors
Imakolata taktiškai jam siūlė krėslą
pavėsyje su vaizdu į jūrą, kur jis galėtų
ramiai leisti popietę kontempliuodamas.
Svirduliuodamas ant dviračio jis
nuriedėjo žemyn ir dingo iš akių; Tomas
su Valentina tikėjosi, kad jis nusigaus į
miestelį laimingai, o ateinančią savaitę
po Šventosios Bernadetos šventės bus
sveikas ir juos sutuoks.
Vėliau Valentina maitino Albą, o
Tomas, išsitraukęs popieriaus ir
pastelių, jas piešė. Popietės karštis
atslūgo, o šviesa baigiantis dienai ir
artėjant vakarui nebebuvo tokia aštri,
spalvos sodresnės. Nuo jūros dvelkė
švelnus vėjelis, nešdamas gaivius
kvapus iš kalnų, žadėdamas ateitį kitoje,
tolimoje pakrantėje. Alba, aprengta
plona balta suknyte, gulėjo motinai ant
pilvo ir čiulpė pieną iš jos pritvinkusios
krūties. Valentina glaudė ją prie savęs,
kartkartėmis palenkdama galvą pažiūrėti
į mylimą kūdikį. Jos veido išraiška buvo
švelni, kupina meilės mažai būtybei, kuri
per ją atėjo į pasaulį. Akyse spindėjo
pasididžiavimas, o liūdesys, Tomo
atvaizduotas aname portrete, dingo.
Kupina optimizmo dvasia stiprino
nežemišką jos grožio prigimtį ir ji buvo
dar labiau nepasiekiama; pjedestalas,
ant kurio Tomas ją užkėlė, buvo toks
aukštas, kad jos galva išnyko debesyje.
Tomas kalbėjo apie jų ateitį. Jis
apsakė jų namą, kuriame ji gyvens, ir
kaimą, kuriam ji vadovaus.
– Bičfilde tave mylės, – pasakė
įsivaizduodamas susižavėjusius ir
pavydžius žvilgsnius, kai jis pristatys ją
šeimai ir draugams. – Nemanau, kad
Bičfildo žmonės yra matę tikrą italę. Jie
manys, kad visi italai tokie gražūs kaip
tu. Bet jie klys. Tu nepakartojama.
– Ak, noriu būti toli nuo čia, –
atsiduso ji. – Man čia per ankšta. Vos
galiu ištiesti kojas.
 – Ar nepasiilgsi savo šeimos? –
paklausė jis, piešdamas liniją jos
žandikaulio, kuris tokiam švelniam
veidui buvo stebėtinai stiprus ir
kampuotas.
– Falko nepasiilgsiu! – Ji linksmai
nusijuokė. – Tas kvailas Falkas. Įdomu,
kas iš jo išeis. Nemanau, kad jam lengva
prisitaikyti prie gyvenimo po karo.
Manau, kovoti prieš savus ir slapstytis
krūmuose jam buvo mieliau, negu taikos
metu valgyti su šeima.
– Jis rūpinasi. Turėtum stengtis jį
suprasti, – diplomatiškai siūlė jis
spalvindamas šešėlį, kurį ant kaklo metė
jos smakras.
 – Kodėl turėčiau? – suirzo ji. – Jis
nesistengia manęs suprasti. – Jos veidas
staiga aptemo. Tomui atrodė, kad tai
susiję su jos ir Falko vakarykščiu
barniu.
– Jis narsiai kovojo. Už teisųjį
reikalą. Jokia gėda kovoti prieš
tautiečius, jei tai daroma taikos labui.
– Jis mano esąs geresnis už visus
kitus. Įsivaizduoja turįs teisę kištis į
mano gyvenimą. Bet nieko apie mane
nebežino. Karas keičia žmones, ir mane
pakeitė. Tik todėl, kad nebuvau fronte,
dar nereiškia, kad karas manęs
nepalietė. Kovojau, kad išlikčiau,
savaip. Man nėra kuo didžiuotis. Bet aš
ištvėriau ir kaip galėdama prižiūrėjau
mamą. Ne, jis nežino, ką aš išgyvenau. –
Jos kakta susiraukšlėjo nuo surauktų
antakių. – Jo su mumis nebuvo, slapstėsi
krūmuose. Kaip jis gali tikėtis, kad lyg
niekur nieko grįš ir užims tėvo vietą,
taps šeimos galva? Kai mums reikėjo, jo
čia nebuvo.
Tomas nevisiškai suprato, apie ką ji
kalba. Jautėsi tarsi patekęs į kalbos
vidurį, bet praleidęs svarbiausią jos
dalį.
– Nesijaudink, – ramino jis, sutelkęs
dėmesį į gražią Albos galvutę. –
Netrukus būsi toli nuo čia ir niekas tau
nenurodinės, ką daryti.
 – Net ir tu? – nusišypsojo ji.
– Aš nedrįsčiau! – nusijuokė jis
apsidžiaugęs, kad jos veidas nebe toks
niūrus ir susirūpinęs.
Užbaigęs paveikslą, pakėlė jį, kad
Valentina pažiūrėtų. Po portretu buvo
parašęs: Valentina ir Alba, 1945. Tomas
Arbaklas. Dabar mano meilė dviguba.
Jos veidas pasikeitė lyg saulę išvydusios
saulėgrąžos žiedas, iš nuostabos
prisidengė burną pirštais.
– Kaip gražu! – aiktelėjo. – Tu toks
talentingas, Tomi.
– Ne, tai tu mane įkvepi. Tu ir Alba.
Niekada taip nenupieščiau Džeko ar
Brendano.
 – Jis tobulas. Turėsiu jį amžinai.
Pastelės neišbluks, tiesa?
– Tikiuosi, neišbluks.
– Noriu, kad vieną dieną jį pamatytų
Alba. Ji turi žinoti, kaip karštai yra
mylima.
Ji priglaudė Albą prie peties ir
švelniai paglostė nugarytę. Tomas
pasilenkė pabučiuoti Valentiną, o ši
pakėlusi smakrą atkišo lūpas. Jis ilgai
neatitraukė savo lūpų trokšdamas, kad
jie galėtų praleisti likusį vakarą lovoje
apsikabinę. Atsidusęs atsitraukė.
– Greitai susituoksime, – pasakė
skaitydama jo mintis. – Tada kartu
gulėsime visą gyvenimą.
 – Jei Dievas leis, – pridūrė Tomas,
bijodamas gundyti likimą.
– Dievas mus laimins. Pamatysi. Jis
verks kruvinomis ašaromis per
Šventosios Bernadetos šventę, o paskui
mes pradėsime savo gyvenimą toli nuo
čia. – Ji apžvelgė savo namus. – Aš jų
nesiilgėsiu, – pasakė, – bet galbūt jie
ilgėsis manęs.

Tik vieną kartą jie galėjo gulėti drauge

nuogi – citrinmedžių sode auštant, kai
miestelis slėnyje miegojo. Ten blausioje
tekančios saulės šviesoje Tomas ją piešė
trečią, paskutinį kartą. Tas portretas
buvo toks intymus, kad žinojo niekam jo
nerodysiąs. Kai padavė portretą jai, ji
paraudo, bet iš jos akių spindėjimo
suprato, kad jai patinka.
– Tai mano Valentina, – išdidžiai
pareiškė jis. – Mano slaptoji Valentina.
Valentina portretą suvyniojo, kad toks
jis ir liktų.

Tomas kiekvieną minutę, kada tik galėjo,

leido su Valentina ir dukterimi. Tačiau
buvo ir laisvo laiko, kurį turėjo užpildyti
kaip tinkamas, kai Valentina su motina ir
ponia Čipreco siuvo vestuvinę suknelę.
Per tas ilgas karštas valandas jis
sėdėdavo prie smuklės ir stebėdavo
prieplaukoje žaidžiančius vaikus, tinklus
taisančius arba plaukiančius juos
užmesti jūroje žvejus. Jie grįždavo su
statinėmis žuvų, kurias parduodavo
vietinėje krautuvėje arba toliau nuo
jūros, ten, kur žmonės dar badavo.
Susirinkę vaikai žiūrėdavo, kaip
iškraunamos žuvys, o kartais mažas
žuveliokas išslysdavo, tada jie jį
čiupdavo ir dumdavo žaisti, kol žvejai
nepastebėjo ir jų nesustabdė. Jis
gerdavo su Latarulu arba meru,
užsikėlusiu koją ant kojos, kad matytųsi
išblizginti batai ir puikiai išlygintos
kelnės.
Būdamas vienas Tomas stebėjo ramų
potvynių ir atoslūgių šokį per
akmenėlius. Įsivaizdavo tą patį krantą
prieš tūkstančius metų. Pirmą kartą
suvokė nuolatinę žmogaus charakterio
kaitą ir savo mirtingumą. Vieną dieną,
mąstė jis, aš būsiu tik paplūdimio
smiltelė, o metai eis, potvyniai ir
atoslūgiai tęsis, tik juos stebės jau kiti.
Pagaliau išaušo Šventosios
Bernadetos iškilmių diena. Rytas buvo
nuostabus. Dangus atrodė mėlynesnis,
negu Tomui kada nors buvo tekę matyti,
ir pilnas saulėje žibančių mažyčių fėjų
dulkelių. Jis stovėjo gėrėdamasis tokiu
grožiu, įsitikinęs, kad jei Dievas yra, jis
yra čia. Oras buvo gaivus ir saldus, o
nuo jūros vėjas nešė svaiginantį
raudonųjų gvazdikų kvapą. Kai jis
pažvelgė į pajūrį, pamatė keisčiausią
vaizdą. Didelis atoslūgis paliko
akmenuotą paplūdimį atvirą, platų ir
stebuklingai apklotą žėrinčių raudonųjų
gvazdikų mantija. Gėlės blizgėjo ir
mirgėjo, kai vėjas pagavęs nešiojo
žiedlapius, plazdančius it mažyčiai
sparneliai. Pririštos ant kranto valtys
dabar atsidūrė šios žavios kvepiančios
gėlių pievos viduryje.
Tomas skubiai apsirengė ir su kitais
miestelio gyventojais stovėjo kaip
įbestas tokios nežemiškos grožybės
akivaizdoje. Niekas nekalbėjo, visi
bijojo, kad stebuklą pripažinus žodžiais
jis neišnyktų. Kaip atsirado gėlės,
nežinojo niekas. Prasidėjęs potvynis
gėles nuplaus ir visi stebėsis, ar jos
buvo iš tikrųjų, ar jie visi tik patyrė
haliucinaciją.
Tomas susidėjo rankas už galvos ir
plačiai nusišypsojo. Jei tu viską matai,
Fredi, tikiuosi, džiaugiesi, kaip ir aš,
mąstė laimingas. Šiandien Šventosios
Bernadetos šventė. Tai tikras Dievo
ženklas. Rytoj mes tuoksimės. Po
kruvino karo dabar galime kurti ilgalaikę
taiką. Mūsų ateitis išrašyta gėlėmis.
Tačiau senasis Lorencas kasė smakrą
ir kraipė galvą.
 – Gvazdikas yra mirties simbolis, –
pasakė jis liūdnai, kad girdėtų tik Tomas.
– Jei kiekvienas žiedas simbolizuoja
žmogų, mirsime visi kartu.
Tomas į baisią senio pranašystę
nekreipė dėmesio, liko prie savo
aiškinimo. Ilgai netrukus apie naujausią
stebuklą pasklido kalbos. Tėvas Dinas
atvyko jo paliudyti ir nustatyti vietą tarp
kitų mažesnių Inkantelarijoje įvykusių
stebuklų. Latarulas sutrikęs krapštėsi
kirkšnį, o meras svarstė, ar parnešti
keletą žiedų žmonai. Imakolata su šeima
nusileido nuo kalno vos išgirdusi šią
žinią. Kai jie įdėmiai žiūrėjo į savo
ateities viziją, Valentina laikė Tomą už
rankos, o jų širdys netvėrė džiaugsmu.
Paskui Tomo dėmesį atitraukė staigus
šviesos blyksnis tolumoje nuo kalvos
viršaus. Valandėlę jis mąstė, paskui
suprato, kad juos iš savo terasos pro
teleskopą stebi markizas. Ar jis dabar
stebi juos, ar tik gėrisi, kaip ir visi kiti,
neįtikėtina gvazdikų paroda?
Tą vakarą sėdėdamas su Valentina
Šventojo Paskalio bažnytėlėje Tomas
patyrė stiprų déjà vu jausmą. Kartu su
kitais šeimos nariais jie laukė iš
Kristaus akių tekančio kraujo. Imakolata,
apsirengusi tradiciniais juodais rūbais,
kokius vilkėjo po vyro mirties, stovėjo
išdidi ir iškilminga, bet atskirai nuo kitų
susirinkusiųjų. Atrodė susitraukusi, tarsi
nuo tokios didelės vilties svorio jos
kūnas būtų sukumpęs. Tomą užplūdo
užuojautos banga šiai moteriai,
netekusiai vyro ir sūnaus, kuri turės dar
prarasti vienintelę dukterį ir anūkę.
Anksčiau tokia stipri ir ryžtinga, staiga
atsidūrusi bažnytėlės klaupte viena su
dviem klusniai už jos stovinčiomis
giminaitėmis, ji atrodė pažeidžiama ir
vieniša.
Tomui nerūpėjo, ar Kristus verkia
kruvinomis ašaromis. Buvo įsitikinęs,
kad tai tėvo Dino ar vieno iš jo draugų
rodomas triukas. Jis nerimavo dėl
Valentinos ir jos motinos, kurios
pernelyg sureikšmina tas ašaras, tarytum
šios turėtų galią lemti jų ateitį. Jos
nesupranta, kad ateitis – jų rankose,
galvojo jis, stebuklas čia niekuo dėtas.
Suprantama, to negalėjo joms sakyti.
Jam beliko tikėtis, kad kraujas bus
tirštas ir raudonas kaip vyšnių sirupas.
Jie laukė, o kuo ilgiau laukė, tuo
bažnytėlėje darėsi karščiau, tuo labiau
svaigino smilkalų kvapas. Tvyrojo
kurtinanti tyla, tarsi žmogaus ausiai
negirdimo dažnio garsas skverbtųsi į jų
smegenis ir keltų skausmą. Valentinos
pirštai jo delne sudrėko. Jis ramindamas
spustelėjo, bet Valentina paspaudimu
neatsakė. Tik spoksojo į Kristaus statulą
visa širdimi trokšdama, kad ji pravirktų.
Kadangi tai jai buvo labai svarbu, Tomui
pasidarė svarbu taip pat. Gėlės
paplūdimyje juk tikrai geras ženklas,
vylėsi jis. Tačiau net visos Inkantelarijos
gyventojų noras negalėjo priversti
Kristaus verkti krauju. Laikrodis išmušė
valandą ir Imakolata krito ant kelių.
Kai jie vienas po kito nusivylę išėjo
iš bažnyčios, Valentina Tomui
nusišypsojo.
– Nesijaudink, mano meile, – pasakė
ji. – Rytoj mes susituoksime, o paskui
visas negandas paliksime.
– Argi paplūdimys su gvazdikais nėra
mūsų sėkmės ženklas?
 – Taip, žinoma. Bet mums reikia
Kristaus palaiminimo. Žinau, kaip jį
gauti. Aš sutvarkysiu, pamatysi.
Tomui jos kaimietiški prietarai
atrodė žavūs ir naivūs. Tačiau vėliau jis
iš visos širdies gailėjosi, kad taip mažai
ją pažino.
 17
Londonas, 1971-ieji

Alba susikrovė lagaminą. Nežinojo, ką

pasiimti, ne visai buvo aišku, kaip ten
nusigaus. Nesikalbėjo su Ficu nuo to
laiko, kai daugiau nei prieš mėnesį jis
išėjo iš jos namų. Jis neskambino, bet
liko viltis, kad jie gali netikėtai susitikti
ant pontoninio tilto. Nieko panašaus. Jo
ten nė kvapo. Dabar jos miegamajame
karaliavo vienatvė. Rupertas, Timas,
Džeimsas ir Upės Nendrė nenustelbė
Fico kvapo, ir kartais, kai ji prarasdavo
budrumą, akys peršėjo nuo ašarų.
Ilgėjosi net jo seno kvailo šuns. Jų
draugystėje buvo kažkas labai miela.
Kodėl jis negali leistis į jos rizikingą
kelionę kartu? Jei ją mylėtų, keliautų be
kalbų. Galbūt ji per daug reikalauja.
Toks jos būdas. Jei negali prisitaikyti,
drožk į visas keturias puses. Ir vis dėlto
jo trūko. Dabar liko tik seksas, o jos
siela ilgėjosi to, ką turėjo taip trumpai.
 Suprantama, Vivė buvo jo pusėje.
Alba visada įtarė, kad ji iš tų moterų,
kurioms reikalingas vyras. Dabar atrodė,
kad Vivei pačiai reikia Fico, nors jai
seniai šaukštai buvo popiet. Iš pradžių
Alba jautėsi vieniša ir apleista. Buvo
įpratusi pasikliauti Vive. Buvo
pripratusi prie Fico. Jie atstojo jai
šeimą, kurios niekada neturėjo. Su
ilgesiu prisimindavo tą vakarą, kai visi
trys gulėjo po žvaigždėmis. Tas vakaras
buvo tobulas.
Pastarąsias kelias savaites Vivė ją
ignoravo. Retsykiais, kai jų keliai ant
pontoninio tilto susikirsdavo, vyresnioji
moteris suspaudusi lūpas šnirpštelėdavo
ir iškėlusi galvą praeidavo pro šalį, tarsi
viskas būtų vien Albos kaltė. Matyt,
Ficas pašykštėjo iškloti visą tiesą. Na,
jei Vivė tokia kvaila, kad labiau tiki jo,
o ne jos žodžiais, tegu jie verda savo
sultyse. Ji išvyksta į Italiją, o kai ten
suras savo šeimą, gal nuspręs niekada
nebegrįžti. Tada jie apgailestaus dėl
savo elgesio. Kad ją atstūmė.
Rupertas, Timas ir Džeimsas grįžo į
jos lovą su didžiausiu džiaugsmu, labai
patenkinti, kad Ficas neišsilaikė.
– Jis neištvermingas, – pareiškė
Rupertas, dabar įsitikinęs, kad jis pats
kaip tik toks. Vėl užsukdavo Upės
Nendrė, ir ji leisdavosi vežama į
Vopingą, slėpdavosi jo kateryje ant
grindų, kai pro šalį plaukdavo seržantas.
Leido laiką su vyrukais smuklėje, gėrė
alų, skaldė anekdotus ir mėgavosi jų
dėmesiu.
Lesas Pringlas iš Čelsio jachtų ir
valčių bendrovės reguliariai
pristatydavo paštą ir pripildydavo
vandens cisterną. Nors buvo per senas,
kad gultų su ja į lovą, sėdėdavo jos
virtuvėje prie stalo, gerdavo kavą ir
liežuvaudavo apie sutiktus savotiškus
žmones, jos džiaugsmui, pripažindamas,
kad nėra didesnės keistuolės už Vivijeną
Armitadž.
 – Keista liaudis tie rašytojai, – balsu
svarstė jis. – Žinai, jos „Elsanas“
niekada nebūna pilnas. Manau, todėl,
kad ji verčia savo draugužius šlapintis
per laivo bortą.
– Labai puiki mintis, – pasakė Alba.
– Gaila, kad pati to nesugalvojau.
Atsargiai, – klastingai pridūrė ji, – ji gal
ir gudri, bet ar tu ją matei be makiažo?
Įsivaizdavau, kad Frankenšteinas baisus,
kol antrą valandą nakties nepamačiau
Vivės su plaukų suktukais!
Kaip gali su tokia daugybe draugų
jaustis vieniša? – galvojo ji užvoždama
lagaminą ir sėsdama ant jo užtraukti
užtrauktuką. Prasidėjo birželis. Londone
buvo šilta, todėl ji manė, kad Neapolyje
bus dar šilčiau. Susidėjo savo pernykštį
vasaros garderobą įsitikinusi, kad
provincijos pajūrio miestelyje atrodys
stulbinančiai. Kur jai būti vienišai!
Ji prisėdo ant denio, susiraukusi
žiūrėjo į voveres, mėtė antims į vandenį
duonos trupinius. Pažvelgė į Vivės
namelį. Jis buvo kaip naujas. Ant turėklų
kabėjo vazonai su pelargonijomis, o jų
žiedai sviro per bortą didelėmis
raudonomis kekėmis. Stovėjo didelės
juodos dėžės su citrinmedžiais ir tobulai
apkarpytais dekoratyviais medeliais. Net
langai nuvalyti iki blizgesio. Alba
pasidairė po savo denį. Ji taip pat turėjo
vazonų su gėlėmis, daugybę vazonų, bet
nuo jų reikėjo nuskabyti nuvytusius
žiedus, būtinai palaistyti; nelijo geras
dvi savaites. Denio nebuvo šlavusi kelis
mėnesius. Čia mėgstančios žaisti
voverės palikdavo riešutus ir išmatas,
viską nupūsdavo vėjas, nuplaudavo
lietus, bet jis nebuvo toks švarus kaip
Vivės. Viduje irgi nekokia tvarkelė, ir
skylės stoge niekas nepataisė. Ji tą darbą
paliko Ficui. Tačiau Ficas negrįžo. Jos
širdyje taip pat buvo kiaurymė, ir pro ją
tekėjo, bet Ficui nerūpėjo jos užlopyti.
Dar kartą pažiūrėjo į Vivės gražiai
sutvarkytą būstą ir jai šovė į galvą
mintis.
 Savo namelio stogą Vivė buvo
apauginusi žole. Sodininkystės centre
nusipirkusi paruoštos velėnos. Žalios ir
vešlios. Tobulos. Vieną savaitgalį ji
labai vargo, kol sutvarkė stogą, kad
vanduo turėtų kur nutekėti, negadintų
lubų ir nelašėtų į jos miegamąjį, paskui
apdėliojo stogą velėna taip rūpestingai,
kad namelis dabar atrodė lyg su
prašmatnia šukuosena. Vivė ja labai
didžiavosi. Ji ten augino saulutes ir
vėdrynus, o šiuo metu eksperimentavo su
aguonomis. Alba spoksojo į stogą ir
kvailai šypsojosi. Galvą guldau, Vivė
visai nenutuokia, kokia aš puiki
sodininkė, piktdžiugiškai galvojo ji. Aš
jai tik parodysiu savo išradingumą.
Važinėti po miestą Alba buvo
nusipirkusi gražią raudoną „Vespą“. Ją
pasistatyti lengviau negu automobilį.
Skrydis tik vakare, taigi turėjo daug
laisvo laiko. Pietūs su Rupertu Meifere
skambėjo viliojamai. Buvo jam sakiusi,
kad išvyksta į Italiją, tik nesakė, kad
neketina grįžti.
Priešpiet ji paskambins senam
draugui Lesui Pringlui. Dėl jos jis
padarytų bet ką. O ji ketino prašyti to, ko
jo iki šiol tikrai niekas neprašė.

Vivė su Ficu sėdėjo mažoje kavinukėje,

kurioje jis nuolat lankėsi, – čia pat, už jo
namo, buvusių arklidžių, kampo. Joje
buvo ramu, senamadiška, be to, tiekiama
ypač skani kava. Sprautas tysojo ant
betono ir abejingai stebėjo praeivių
batus. Vivė pūtė cigaretės dūmus, jos
akis dengė dideli juodi saulės akiniai,
palikdami atvirą tik mažą nosytę ir
smakrą. Kai jis pagyrė akinius, pavadino
juos madingais, ji griežtai pasakė:
– Aš nesivaikau madų, Ficrojau,
turėtum tai žinoti. Esu aukščiau viso to.
Anapus to. Nežiūrėk taip į mane. Sakiau,
kad nenoriu matyti tavo gražių rudų akių,
paplūdusių ašaromis.
– Ji išskrenda šįvakar, tiesa? –
atsiduso jis.
 Vivė išpūtė dūmą pro lūpų kamputį.
– Taip. Gaila, kad ne ankstesniu
lėktuvu.
– Turėčiau eiti ir pasakyti sudie.
Vivė pasibaisėjo.
– Sudie? – viauktelėjo. – Džiaukimės
atsikratę. Ji tau dovanojo vien kančią.
– Ir dvejus gana elegantiškus
marškinius iš „Mr. Fish“.
– Nebūk kvailas, brangusis. Jei ji
galėjo dėl tokių niekų nutraukti su tavim
santykius, tikriausiai tavęs nemylėjo.
Seniai numačiau, kad tai baigsis
ašaromis, ir buvau teisi. Ilgai netruko
pasikviesti į lovą Rupertą, ką?
Nemanau, kad išliejo bent vieną ašarą.
Kvaila kekšė. Nors liūdna, pripažink,
kad viskas tikrai baigta, ir gyvenk toliau.
Yra daugybė kitų merginų, kurios nertųsi
iš kailio, kad tau įtiktų.
– Man nereikia jokios kitos. Turėjau
labiau pasistengti ją suprasti, –
apgailestavo jis nudelbęs akis.
– Ak, dėl Dievo meilės, Ficrojau.
Vieną kartą baik. Kas ji, Sfinksas? Tiesą
sakant, ją suprasti labai lengva. Išlepusi,
savo nelaimei, per graži ir pernelyg
lengvai atsiduodanti bet kuriam Tomui,
Dikui ar Hariui, kuris tik netingi ją
pagirti. Tai labai liūdna. Ji ieško tėvo
pakaito. Tai akivaizdu ir be universiteto
diplomo. Galbūt tu buvai per daug
panašus į jos tėvą.
– Aš vaidinau! – gynėsi jis.
– Ne, nevaidinai, – pasakė ji
supratingai šypsodama. – Brangusis, tu
ne nuoboda, ne senas kvaiša, o
paprastas, padorus, malonus, linksmas ir
visai ne pasipūtęs. Tu nedrumsti vandens
ir nesukeli pasaulinio skandalo
nežmonišku elgesiu. Nesistengi
pasirodyti. Albai reikia vyro su
fejerverkais. Esu įsitikinusi, kad Italijoje
ras tokį. Italijoje pilna užpakalį
gnaibančių fejerverkų.
– Žinai, tu neteisi. Mes drauge
buvome labai laimingi. Daug juokėmės.
Puikiai sutarėme lovoje, o aš sužibėjau
kaip mados etalonas.
Jis vaikiškai nusišiepė. Vivė
užgesino cigaretę. Ilgai į jį žiūrėjo ir jos
veide atsispindėjo švelnumas. Meiliai,
kaip motina, paglostė jam ranką.
– Taip ir reikia, brangusis. Nuleisk
viską juokais. Gal ir buvo gerai, bet
viskas baigta. Tegu ji važiuoja į Italiją.
Jei tau pasiseks, ji permiegos su visais
fejerverkais, kokius tik ras, ir galiausiai
supras, kad nė su vienu nebuvo laiminga.
Jei jūs vienas kitam tinkate, ji grįš. Jei
negrįš, tau teks vesti mane.
– Galėčiau pasielgti kur kas blogiau,
– pasakė jis imdamas jos ranką.
 – Ir aš galėčiau. – Ji nusiėmė akinius,
iš po kurių pasirodė pavandenijusios
raudonos akys storai juodu tušu
išdažytomis blakstienomis. – Supranti, ją
ignoruoti buvo nelengva.
– Neturėtum būti šališka.
– Aš visada tavo pusėje, Ficrojau.
Tave mylėčiau, net jei ką nors
nužudytum.
– Vadinasi, ne dėl to, kad sudarinėju
tau naudingiausius sandorius?
– Žinoma, ir dėl to. Bet tu vienas iš
milijono. Ji paviršutiniška mergina. Ji
tavęs neįvertins. Nenoriu matyti, kaip tu
veltui švaistai gyvenimą dėl moters, kuri
galvoja tik apie save. Kam apsistoti prie
moters, kuri nenori tavęs pažinti iš
geriausios pusės? Kuo giliau žmogus
tave pažįsta, Ficai, tuo labiau tave
vertina.
Jis liūdnai nusijuokė.
– Ačiū už gražius žodžius, Vive.
Nenusipelniau tokio pagyrimo. Tačiau
negaliu jos nemylėti.
– Aš irgi ją myliu, kvailuti. Toks jau
Albos talentas.

Ficas leido popietę kontoroje.

Atsakinėjo į skambučius, tvarkė
popierius, perbėgo akimis per porą
rankraščių, bet dienos pabaigoje
negalėjo atsiminti, su kuo kalbėjo,
kokius laiškus rašė ir ar naujieji
rankraščiai ko nors verti. Septintą jis
buvo laukiamas pas Vivę lošti bridžo.
Prieš keletą savaičių jie tyčia lošė pas
Vilfridą ar Džordžiją, kad jis nematytų
Albos ar jos laivo. Bet ir tada Ficas
negalėjo susikaupti. Net lošimo
aptarimas, kuris paprastai atitraukdavo
nuo sunkiausių minčių, negalėjo jo
išvaduoti nuo svajonių. Dabar jį visur
lydėdavo Sprautas, laimingas, kad jo
nepalieka namuose virtuvėje arba
automobilio bagažinėje. Iš tikrųjų jis
atgavo teisę tupėti priekinės sėdynės
apačioje, o kartais, kai būdavo vietos,
gulėdavo it Romos imperatorius ant
užpakalinių sėdynių ir žiūrėdavo, kaip
pro langą švilpia pastatų stogai.
Sprautas buvo puikus bendrakeleivis,
bet jos neatstojo.
Ficas ilgėjosi Albos. Ilgėjosi visko,
kas su ja susiję, ir laimingiausias
būdavo vakare, kai gulėdavo tamsoje
prisimindamas gerus laikus. Jam patiko
su ja mylėtis, tačiau tos naktys, kai ji
norėjo tik gulėti prie jo prisiglaudusi,
buvo kažkas jaudinamo ir graudaus.
Suprato, kad toks artimumas jai yra
nauja patirtis. Ji nežinojo, kaip elgtis su
vyru lovoje be sekso. Paskui sužinojo ir
tuoj sugalvojo, kaip tai pavadinti. Albai
sekėsi galvoti vardus. Tokius vakarus ji
vadino „ankštimis“, kadangi jie gulėjo
arti vienas kito kaip žirniai ankštyje, lyg
vienas kūnas.
Sprautas jautė, kad jo draugas blogai
nusiteikęs, ir stengdamas paguosti
vizgindavo uodegą. Ficas apsikabindavo
šunį ir įsikniaubdavo į kailį. Nenorėjo
duoti valios ašaroms. Net prie Sprauto.
Tai būtų neoru. Suprantama, ir nevyriška.
Bet kartą ar du po poros taurių vyno jis
leido sau išsiverkti po ypač gražiu
dangumi.
Išėjęs iš kontoros išvedė Sprautą
pasivaikščioti aplink Serpentiną. Eiti
pas Vivę buvo per anksti; ji su nauja
redaktore sėdėjo prie taurelės viešbutyje
„Ritz“. Buvo puikus vakaras. Blyškiai
mėlynas dangus paraudo nuo
besileidžiančios saulės. Tvyrojo šiltas ir
malonus oras, kvepėjo nupjauta žolė. Po
neseniai atgijusią žemę lakstė
voveraitės, rankiodamos turistų numesto
maisto likučius. Jis galvojo apie Albą,
kaip ji nekenčia šių padarėlių, nes
bijojo, kad jie gali įsmukti į jos
miegamąjį, palįsti po paklode ir
krimstelti kojos pirštą. Už tai ją mylėjo;
jos mąstymas buvo nepanašus į kitų. Ji
gyveno savo pasaulyje. Bėda ta, kad jis,
nors ir kaip stengėsi, negalėjo jame
dalyvauti.
 Ficas pažvelgė į laikrodį. Nežinojo,
kada išskrenda jos lėktuvas, bet jei
paskubėtų, galėtų spėti į Čeinio alėją,
kol ji neišvyko į oro uostą. Reikėjo
važiuoti anksčiau. Reikėjo bent
paskambinti, pasiteirauti, kaip ji
gyvuoja. O jeigu ji jaučiasi nelaiminga
kaip ir jis? Jei tik laukia, kad jis ištiestų
alyvos šakelę? Ar jis toks įsižeidęs ir
įpykęs, kad nieko nebemato? Vivė patarė
neskambinti, bet nebūtina klausyti jos
patarimo. Jis Albą myli. Tai viską
paaiškina.
Nuskubėjo prie kelio ir pašaukė
taksi.
 – Čeinio alėja, – pasakė,
užtrenkdamas dureles. – Prašyčiau kuo
greičiau.
Taksistas niūriai linktelėjo.
– Būtų keista, jei kas prašytų „tokiu
greičiu, koks tau patinka“.
Fricas suirzęs susiraukė.
– Turbūt.
– Visada važiuoju tokiu greičiu,
kokiu leidžia taisyklės, – pasakė jis lėtai
riedėdamas į Kvinsgeitą.
– Kiek žinau, dauguma taksi
vairuotojų su dideliu malonumu jas
laužo, – pasakė Ficas norėdamas, kad jis
truputį paskubėtų. Galbūt šią akimirką
Alba jau išeina iš laivo.
 – Gal ir laužo, bet taisyklės
sugalvotos ne be reikalo, ir aš jų
laikausi.
– O kaip dėl vienuolikto Dievo
įsakymo?
– Maniau, kad yra tik dešimt. –
Vairuotojas šniurkštelėjo ir nusivalė nosį
atbula ranka.
– Ne, yra dar vienas, dažnai
pamirštamas. Neįkliūk.
Taksistas sukrizeno.
– Gerai, drauguži, padarysiu, ką
galiu, – pasakė jis, ir Ficas pamatė, kad
greičio matuoklio rodyklė pasislinko
prie trisdešimties mylių per valandą.
Vivė atsisveikino su redaktore
patenkinta tuo, kaip vyksta knygos
leidimo darbai. Rosė Holms – puiki
moteris, pagalvojo ji. Tiesi, protinga,
dalykiška ir nuoširdi kaip tikra britė.
Vivė negalėjo pakęsti tuščių plepalų.
Rosė be reikalo nesišvaistė žodžiais,
kad ir koks geras būtų kūrinys, o Vivės
nuomone, kartais jos darbe švystelėdavo
talentas. Pikadilyje ji pasišaukė taksi.
Buvo be penkių septynios, taigi ji truputį
vėluos; jie gali palaukti jos terasoje,
pasigrožėti jos nauju apželdintu stogu ir
citrinmedžiais. Paskui pagalvojo apie
Albą ir pasijuto kalta. Galbūt nederėjo
taip nutraukti santykių. Šiaip ar taip,
Alba jos virtuvėje praleido daugybę
vakarų atviraudama prie
nesuskaičiuojamų taurių vyno. Už
šiurkščių žodžių slėpėsi labai miela
mergina. Vivė per sena, kad taip
vaikiškai elgtųsi. Alba negalėjo
pasišnekėti su tėvais, o dabar nebeturėjo
ir Fico. Gėda, tyliai sušnypštė ji. Kaip
aš nesupratau.
– Malonėkite važiuoti šiek tiek
greičiau, – sušuko ji zirziant radijui. –
Aš ne turistė, taigi paskubėkime, gerai?
Vairuotojas taip nustebo, kad
paspaudė pedalą vien iš baimės.
Vivei atrodė neįtikėtinas sutapimas, kai
ji ir Ficas atvažiavo į Čeinio alėją tuo
pačiu laiku. Nė vienas nekalbėjo; abu
suprato, kad kur kas svarbiau suspėti pas
Albą, negu aiškintis, kodėl jie skuba
pontoniniu tiltu į „Valentiną“. Ficas
pabeldė į duris. Laivas atrodė apleistas.
Tik ant namelio stogo žaidė būrys
voveraičių.
– Velniai griebtų! – nusikeikė Vivė. –
Mes pavėlavome?
– Manau, kad taip, – pasakė Ficas.
– Dar kartą pabelsk! – ragino ji.
– O ką aš darau! – piktai sušuko jis,
daužydamas duris kumščiu. Atsakymo
nebuvo, voveraitės aštriais nagiukais
tebelakstė po stogą.
– Na, aišku. Ji išvažiavo.
– Negaliu patikėti. Koks aš kvailys!
Vivė uždėjo jam ant peties ranką.
– Mielasis, tu negalėjai žinoti.
– Galėjau ateiti praeitą mėnesį bet
kurią dieną, bet neatėjau. Palikau ją
vieną, kai jai manęs reikėjo. Net
nepaskambinau, nepalinkėjau sėkmės.
– Ji sugrįš, – ramino Vivė.
Ficas pasisuko į ją piktai žiūrėdamas.
– Sugrįš?
– Na, čia stovėti ir daužyti duris nėra
prasmės. Eime, išgersime. – Atitraukė jį
nuo durų.
 Ir būtent tą visiško nusivylimo
valandėlę jie abu išvydo ant Vivės
išpuoselėto stogo neįtikėtiną vaizdą.
Vivė, dusliai aiktelėjusi, griebėsi už
burnos. Fico veide nušvito plati šypsena.
– Alba! – sušuko abu vienu balsu.
– Kaip, po šimts… – pradėjo Vivė,
bet jos balsas nutilo, nes pirmą kartą jai
pritrūko žodžių.
– Kaip visada! – pasakė Ficas ir jam
palengvėjo.
– Ką gi, gal to ir nusipelniau, –
atsiduso ji kraipydama galvą.
Ant stogo tobulai nukirptoje žolėje,
kramsnodama vėdrynus, saulutes ir
galbūt rausdama aguonų sėklas, ganėsi
ožka.

Alba važiavo taksi į Hitrou oro uostą.

Galvojo apie ožkytę ant Vivės namelio ir
tikėjosi, kad ši jau bus nuėdusi visą žolę.
O gal, jos džiaugsmui, bus įkritusi į
Vivės miegamąjį ir pasidarbavusi tarp
jos baltinių. Mirk iš juoko!
Tačiau net ir po šio pokšto jai buvo
liūdna. Ficas nesivargino net
paskambinti ir palinkėti jai sėkmės, ir
dabar niekada nebepaskambins, nes nė
pati nežinojo, kur keliauja. Žinojo, kad
turi skristi į Neapolį, važiuoti traukiniu į
Sorentą, o paskui plaukti į Inkantelariją.
Kelionių agentas sakė, kad keliai siauri
ir vingiuoti ir, žinoma, jai neverta
rizikuoti gyvybe su italu prie vairo. Dar
vienas dalykas – jie važinėja kita kelio
puse. Ne, jau geriau plaukti laivu. Tai
rizikinga kelionė. Ficas sakė, kad ji
privalo keliauti viena. Ji ketina susirasti
motiną. Tai ir išlaisvino, ir baugino.
Antrasis portretas
 18

Kai tik Alba nugrimzdo lėktuvo

sėdynėje, energijos ištekliai išseko ir ji
mieguistai nusižiovavo. Buvo pavargusi.
Pavargusi nuo tos pažįstamos tuštumos,
nuo vilties, kad Ficas ją užpildys. Gerai,
kad išvyksta. Viską palieka. Pradės iš
naujo, naujoje vietoje su naujais
žmonėmis.
Sąmoningai pasirinko vietą prie
lango, kad susidurtų tik su vienu
nepažįstamu žmogumi. Autobuse galima
sėdėti, kur nori, ir persėsti, jei šalia
atsisėstų nepageidaujamas asmuo.
Lėktuve viskas kitaip. Privalės sėdėti su
tuo, ką Likimas atsiųs į 13B. Skaičius
trylika nieko gero nežadėjo. Į lėktuvą
įlipo išvaizdus italas, aiškiai
nepatenkintas ilga mindžikuojančių
keleivių eile ant tako, kol kas nors krovė
savo daiktus į viršutinę bagažinę. Jis
pagavo jos žvilgsnį. Alba nenustebo, kad
neatitraukia nuo jos akių. Visada taip. Ji
pasitikėdama spoksojo tol, kol
neatlaikęs jos drąsaus žvilgsnio jis
nuleido akis į rankoje laikomą bilietą. Ji
tikėjosi, kad nelaimingo skaičiaus vieta
kliuvo jam ir, aišku, tada skaičius nebūtų
toks nelaimingas. Kol kas jis buvo
vienintelis šiek tiek vertas dėmesio
vyras, kurį matė tą vakarą, ir, turint
omenyje, kaip ji skrisdama į nežinomybę
nervinasi, būtų malonu su kuo nors
pakalbėti.
Nesiliovė jo stebėjusi. Akivaizdu,
jos šviesios akys jį trikdė. Sprendžiant
iš jo nepasitikėjimo savimi, ne
mergišius, pagalvojo pralinksmėjusi. Su
mergišiumi neturėjo ūpo. Jis dar kartą
vogčia į ją žvilgtelėjo ir nuėjo į lėktuvo
galą. Suirzusi atsiduso ir sukryžiavo
rankas. Nespėjo peržvelgti likusių
keleivių, kai stambus, išpurtęs vyriškis,
žmogus-piramidė šlumštelėjo į sėdynę
šalia.
– Atsargiau, – išdidžiai pareiškė ji.
Vyriškis plonu, spigiu balsu atsiprašė
ir nesėkmingai bandė įsisprausti į
sėdynę, pritaikytą ne tokiam žmogui.
Alba piktinosi.
– Tokiems žmonėms kaip jūs turėtų
gaminti specialius krėslus, – pasakė
nesišypsodama.
– Tikrai turėtų.
 Jis negrabiai išsitraukė iš kelnių
kišenės baltą nosinaitę ir nusišluostė
kaktą. Dar ir prakaituoja, pasibjaurėjo
ji, tokia jau mano šūdina laimė. Jis
užsisegė saugos diržą, o Alba palaikė
tikru stebuklu, kad oro linijos gamina
juos pakankamai ilgus. Kaip galima sau
leisti taip sustorėti, piktinosi ji.
Tikriausiai jis labai rajus. Svarstė, ar
gražusis italas apie ją tebegalvoja ir
apgailestauja, kad jam nepasisekė
atsisėsti šalia jos. Bet kuris geriau už
Storulį, pyko ji. Nusigręžė į langą
aiškiai parodydama, kad užmegzti
pokalbį neturi noro. Kai jis atsivertė
knygą, ji galėjo ramiai skaityti „Vogue“.
 Kurį laiką pamiršusi Ficą ir Italiją,
įsitraukė į mėgstamo žurnalo puslapius
apie madas, sutelkdama dėmesį į
merginų su aptemptais šortais ir
ilgaauliais nuotraukas. Užsidegė
cigaretę, nors Storulis šalia ėmė švokšti
kaip senas garvežys. Kai jiems išdalino
padėklus su maistu, ji pasibaisėjo, kad
jis paėmė padėklą ir puolė šlamšti
bandelę nė nepagalvodamas, kiek
kraunasi ant savęs svarų.
– Neturėtumėt tiek daug valgyti, –
pasakė pabaksnojusi jam į ranką. – Dar
labiau pastorėsite ir tada kils rūpesčių
ne tik dėl lėktuvo sėdynių.
 Storulis staiga nuliūdo ir prislėgtas
spoksojo į baltą bandelę su sviestu
rankoje, o Alba grįžo prie savo porcijos
ir „Vogue“. Jis padėjo bandelę ir nurijo
gerklėje įstrigusį sielvarto gumulą.
Pagaliau jie nutūpė Neapolyje. Oro
uostas atrodė nedidelis, nors patamsyje
jo nelabai matėsi. Albos kelionės
agentas užsakė jai viešbutį miesto
centre. Kitą rytą turėjo traukiniu važiuoti
į Sorentą, paskui plaukti laivu į
Inkantelariją. Atsistoti ir ištiesti kojas
buvo malonu. Storulis pasitraukė jai iš
kelio, bet ji nepadėkojo, – buvo per
daug užsiėmusi ieškodama gražiojo
italo.
 Pamatė jį oro uoste, kai jie abu laukė
bagažo. Porą kartų sugavusi jo žvilgsnį,
nusprendė jį padrąsinti. Nusišypsojo,
paskui kukliai nuleido akis. Jis suprato
signalą ir priėjo prie jos pasikalbėti.
Jam prisiartinus, įvertino jį palankiai.
Buvo aukštas, plačių pečių, šviesiai
rudais plaukais, gaubiančiais platų
kampuotą veidą. Jo akys buvo šviesiai
žalios ir gilios. Kai šypsojosi, akių
raukšlelės darė jį linksmą, lengvabūdį.
– Matau, esi viena, – pasakė jis
angliškai. Jai patiko jo tartis; praleidus
visą gyvenimą su anglais, skambėjo
nepaprastai egzotiškai.
 – Taip, viena. Anksčiau būti Italijoje
neteko.
– Tai sveika atvykusi į mano šalį.
– Ačiū. – Ji pakreipė galvą į šoną. –
Gyveni Neapolyje?
– Ne, aš čia verslo reikalais. Gyvenu
Milane. – Nužvelgė ją nuo galvos iki
kojų neslėpdamas susižavėjimo. –
Apsistosi viešbutyje?
– Taip, „Miramare“.
– Koks sutapimas. Ir aš ten pat.
– Tikrai?
– Visada ten apsistoju. Tai vienas
geriausių miesto viešbučių. Galime
važiuoti tuo pačiu taksi. Kadangi tu
Italijoje pirmą kartą, leisk man pabūti
šeimininku ir pakviesti tave vakarienės.
Alba tiesiog negalėjo patikėti savo
laime.
– Būtų labai malonu. Pagaliau, ką
veikti Neapolyje merginai, kuri visiškai
viena?
– Vadinuosi Alesandras Faviolis, –
jis padavė ranką.
– Alba Arbakl, – prisistatė ji. –
Pavardė ne tokia skambi kaip tavo.
Tėvai, matyt, nesuko galvos dėl to, kaip
skamba žodžiai kartu. Mano motina buvo
italė.
– Ji tikriausiai labai graži.
 Alba, prisiminusi portretą,
nusišypsojo.
– Buvo graži.
– Kodėl tu čia? Nepanaši į turistę.
– Žinoma, ne turistė. Vykstu į
Inkantelariją.
– O!
– Gali nesakyti. Ir tu ten vyksti.
Jis nusijuokė.
– Ne. Bet apie ją girdėjau. Man sakė,
kad nuostabi vieta. Pilna juokingų
stebuklų ir kitų antgamtiškų reiškinių.
– Tikrai? Kokių?
– Na, akivaizdžių: tuoj po karo vieną
dieną miestelio gyventojai pabudo ir
rado pakrantę nuklotą raudonais
gvazdikais. Paskui prasidėjęs potvynis
juos nuplovė.
– Tu tuo tiki?
– Na, tikiu, kad taip buvo. Bet
netikiu, kad tai jūros darbas. Koks nors
gudrus pokštininkas galbūt skaniai
pasijuokė. Juokingiausia, kad tai
stebuklu paskelbė vietinis kunigas. Štai
kokia Italija. Ypač Neapolis. Čia pilna
kraujuojančių šventųjų. O dėl religijos,
tai mes labai karštai religingi.
– Žinai, aš nepripažįstu jokios
religijos, tai tikriausiai mane įmes į jūrą.
Jis vėl tingiai nužvelgė ją nuo galvos
iki kojų.
 – Nemanau, Alba. Tikriausiai italai
paskelbs tave šventąja ir įamžins
marmure.
Vienu taksi jie atvažiavo į viešbutį.
Albai patiko jo geros manieros – atidaro
duris, padeda įlipti ir išlipti. Savo
kambaryje ji nusiprausė po dušu,
persirengė paprasta juoda suknele ir
nuėjo susitikti su juo į vestibiulį
apačioje. Juokėsi, kai jis pabučiavo jai
ranką. Jis stipriai kvepėjo citrininiu
tualetiniu vandeniu, o plaukai dar buvo
šlapi.
– Gražiai atrodai, – pasakė jis.
– Ačiū, – mandagiai atsakė ji ir
staiga suprato, kad nuo išvykimo iš
Anglijos visai negalvoja apie Ficą.
Turbūt Italijoje man patiks, mąstė ji. –
Ar visi italai tokie žavūs kaip tu? –
paklausė.
– Ne, žinoma, ne. Jei visi būtų tokie,
Italijoje gyventų visos Europos moterys.
– Gerai. Man patinka, kad turiu kažką
išskirtinio.
– Ir man patinka, todėl lėktuve tave ir
pastebėjau.
– Gaila, kad atskirai sėdėjome.
Buvau įgrūsta tarp lango ir didelio
rajaus storulio.
– Skaičius trylika yra nelaimingas.
– Taip, bet paskui man pasisekė. – Ji
su būdinga arogancija jam nusišypsojo,
ir jis, kaip kiti vyrai, bemat tapo jos
keistų šviesių akių belaisviu.
Jie vakarieniavo uosto rajone
mažame restoranėlyje su vaizdu į jūrą ir
Sant Elmo pilį. Jis nenorėjo kalbėti apie
save. Klausinėjo apie jos gyvenimą
Anglijoje.
– Tėvas turtingas ir mane baisiai
lepina, – pasakojo ji. – Bet turiu
siaubingą pamotę, kuri augina kiaules ir
jodinėja arkliais. Jos storas užpakalis, ji
visiems įsakinėja galingu balsu. Mano
netikras brolis ir seserys tokie, kaip
dauguma, draugiški, – nuobodžios
sąjungos rezultatas.
 Jam su ja buvo linksma, iš daugumos
jos pasakytų dalykų juokėsi. Kai
gerdamas kavą rūkė, pastebėjo ant jo
kairės rankos trečiojo piršto paprastą
auksinį vestuvinį žiedą. Žiedas jai buvo
nė motais; tiesą sakant, net patiko.
Smagu galvoti, kad ji turi galią nuvilioti
vyrą nuo žmonos.
Jie grįžo į viešbutį pėsčiomis, kad
Alba galėtų šiek tiek pamatyti Neapolio.
Vakaras buvo karštas ir drėgnas. Oras
ramus ir tvankus. Alba žavėjosi
siauromis gatvelėmis, gražučiais
šviesiais namukais su metaliniais
balkonais ir langinėmis, puošniais
lipdiniais, teikiančiais savitumo ir
žavesio. Miestą gyvino muzika, juokas,
automobilių tūtavimas ir gardaus itališko
maisto aromatas. Virš vibruojančio
mašinų gausmo lyg paukščio klyksmas
virš šniokščiančios jūros skriejo spigus
kapotas motinos, barančios vaiką,
balsas. Tamsiaodžiai vyrai kalbėjosi
sustoję skersgatviuose nužiūrinėdami
praeinančias moteris. Nors jos
neužkabino, jautė, kaip akimis ją
nurenginėja, vieną drabužį po kito iki
nuogumo. Žinojo, kad ją saugo
Alesandras, ir buvo dėkinga, kad
nereikia eiti per miestą vienai. Londonas
jai buvo lyg paklusnus ponis, o Neapolis
kaip nevaldomas rodeo žirgas kėlė
nepasitikėjimą.
Jie parėjo į viešbutį ir Alesandras
nelaukė, kad ji pakviestų į savo kambarį.
Kartu įlipo į liftą, nusekė iš paskos
koridoriumi.
– Tu labai savim pasitiki, – tarė ji.
Tačiau jos šypsena pasakė, kad ne be
reikalo.
– Noriu su tavim pasimylėti, –
sumurmėjo jis. – Aš juk tik vyras.
– Taigi, kad vyras, – užjaučiamai
atsiduso ji ir pasuko spynoje raktą.
Nespėjus įjungti šviesos jis atsuko ją
į save ir nustebusią ėmė karštai bučiuoti
į lūpas. Pirmą kartą po išsiskyrimo ji
visiškai užsimiršo ir nebelygino su Ficu.
Visai apie jį negalvojo. Alesandras,
deginamas geismo, prispaudė ją prie
sienos ir įsikniaubė jai į kaklą. Alba
užuodė citrininį odekoloną, sumišusį su
natūraliu jo odos kvapu, jautė ant savo
kūno šiurkščius šerius.
Jis braukė rankomis per jos kojas
aukštyn prie šlaunų. Rankos buvo
stiprios, įgudusios, kiekvienas
perbraukimas užgniauždavo jai kvapą.
Atsiklaupęs pakėlė suknelę iki liemens,
kad galėtų bučiuoti ir laižyti jos nuogą
pilvą. Jai vadovauti neleido. Kas kartą,
kai ji bandė atsikovoti prarastas
pozicijas, jis atitraukdavo jos rankas ir
toliau skandino veidą jos kūne keldamas
tokius malonius šiurpuliukus, kad ji
liovėsi kovojusi ir pasidavė.
Jie pasimylėjo penkis kartus, baigę
sukrito iš nuovargio lovoje. Miegojo
užgriuvę vienas ant kito, bet artimumas
dingo. Pasitenkinimo vaikymosi jaudulys
praėjo, ir Alba net per miegą žinojo, kad
iš ryto su juo šaltai atsisveikins.
Fico ji nesapnavo. Nesapnavo nieko.
Tačiau pabudusi manė, kad ji dar sapnų
karalystėje. Pro langinių tarpus sklido
šviesos pluoštai. Miesto garsai
skverbėsi į mieguistą jos kambario tylą,
nors atrodė labai tolimi. Ji pamirksėjo,
susivokė. Kaip paprastai, padaugino
gerti. Skaudėjo galvą, lyg po sunkiausio
darbo maudė sąnarius. Paskui prisiminė
Alesandrą ir dėl savo pažinties su tuo
pasiutusiu italu oro uoste šyptelėjo.
Pasivertė tikėdamasi jį pamatyti savo
lovoje, bet lova buvo tuščia. Paklausė
garsų iš vonios kambario, tačiau durys
buvo praviros, šviesa nedegė. Jo
nebebuvo. Ir gerai, pagalvojo. Jai
nepatiko, kai jie per ilgai užsibūdavo.
Fiziškai jautėsi sukiužusi. Dabar visiškai
nenorėtų mylėtis.
Pažvelgė į laikrodį prie lovos. Dar
anksti. Anksčiau dešimtos būti stotyje
nereikėjo. Turėjo laiko nusiprausti ir
papusryčiauti. Geriau pagalvojusi
nusprendė užsisakyti pusryčius į
kambarį. Nenorėjo restorane susitikti jo.
Išsimaudžiusi po dušu ir nuplovusi
nuo kūno citrinos kvapą susidėjo
lagaminą. Pažvelgė į savo atvaizdą
veidrodyje, prisiminė praėjusios nakties
džiaugsmus. Alesandras jai padėjo. Bent
jau uždėjo ant sužeistos širdies pleistrą
ir laikinai apmalšino skausmą. Atitraukė
nuo minčių apie Ficą nusivesdamas į
egzotiškų nuotykių pasaulį, kuriame ji
galėjo būti kuo panorėjusi, kuriame jos
niekas nepažįsta. Iš džiaugsmo nutarė
paskambinti į Alesandro kambarį ir jam
padėkoti. Šiaip ar taip, jis jai suteikė
didžiulį malonumą. Galbūt jie galėtų
kartu papusryčiauti. Tuomet bent
nereikės pusryčiauti vienai.
Paskambino į registratūrą.
– Prašau sujungti su Alesandru
Favioliu, – išdidžiai pareikalavo. Kol
budėtoja ieškojo žurnale, telefonas
tylėjo. – Alesandras Faviolis, –
pakartojo Alba. Dieve, jie nesupranta
net savo pačių kalbos, piktinosi ji.
– Apgailestauju, bet šiame viešbutyje
žmogaus, pavarde Faviolis, nėra.
– Tikrai yra. Vakarieniavau su juo.
– Pono Faviolio nėra.
– Pažiūrėkite dar kartą. Atvykome
vakar vakare drauge, paskui
pavakarieniavę kartu grįžome. Jūs tikrai
jį matėte.
– Vakar vakare aš nebudėjau, – šaltai
pasakė tarnautoja.
– Na, paklauskite savo kolegos. Aš
juk jo neišgalvojau.
– Ar žinote, kuriame jis kambaryje? –
Moteris ėmė netekti kantrybės.
– Aišku, ne, todėl jums ir skambinu!
– atšovė Alba.
Prisivertusi būti mandagi budėtoja
pakartojo:
– Šiame viešbutyje jokio žmogaus
Faviolio pavarde nėra. Apgailestauju.
Staiga Albai pasidarė bloga. Geriau
pagalvojus, tikrai per didelis
atsitiktinumas, kad jis būtų užsisakęs tą
patį viešbutį. Ir nekvietė jos į savo
kambarį. Tuo metu jai visai neatrodė
keista, bet dabar tikrai keistoka.
Suspausta širdimi ji atidarė rankinę ir
ėmė po ją naršyti piniginės. Turbūt
kažkoks pokštas, pagalvojo ji ir pasijuto
tarsi nešama prieš stiprią srovę.
Piniginės nebuvo. Ji sunkiai nurijo seilę,
apvertė rankinę ir iškratė jos turinį ant
lovos. Pamačius pasą jai palengvėjo, bet
pinigų nerado. Jis paėmė piniginę su
visais jos kelionės čekiais ir liromis.
Kaip, po velnių, ji užmokės sąskaitą už
viešbutį, traukinį, o dar laivą, kuriuo turi
nuplaukti į Inkantelariją?
 Susmuko ant lovos. Šunsnukis.
Pasinaudojo manimi, paskui apiplėšė.
Viską buvo numatęs, šūdžius. O aš,
kvailė, užkibau. Buvo per daug pikta,
kad pravirktų, ir per didelė gėda
skambinti kam nors į Angliją, pripažinti
savo kvailumą. Ji paprasčiausiai turi
išskapstyti pati.
Kadangi neketino apmokėti sąskaitos,
nusprendė bent gerai papusryčiauti. Be
to, reikės prisikimšti kiek galima
daugiau, nes vėliau neturės pinigų. Teks
nudžiauti keletą bandelių iš bufeto.
Apačioje draugiškiausiu tonu, kokiu
tik mokėjo, pasisveikino su budėtoja ir
tvirtu žingsniu nužygiavo į viešbučio
restoraną. Atsisėdo prie mažo staliuko
viduryje salės, užsisakė kavos, apelsinų
sulčių, prancūziškų bandelių, skrebučių
ir vaisių salotų. Stebėdama kitus svečius
vis labiau jautėsi vieniša. Italijoje
neturėjo draugų. Nė vieno bičiulio. Kas
bus, jei jos šeima iš Inkantelarijos
išsikėlė? Jei ji gaudo vėją laukuose?
Pinigų neturi. Pavedimas bankui iš
Inkantelarijos užtruks keletą dienų. Ji
negali bastytis po Neapolį, kad netyčia
vėl nesutiktų Alesandro. Prisiminė
pavojingai atrodančius vyrus, kurie
geidulingai į ją žiūrėjo tamsiuose
skersgatviuose praeitą vakarą, ir staiga
pasijuto silpna, pažeidžiama, sutrikusi ir
nuoga, tarsi jis būtų pavogęs ir jos
drabužius.
Staiga, savo džiaugsmui, pamatė
kitame restorano gale sėdintį vienišą
Storulį. Su didžiausia simpatija žmogui,
kurį anksčiau niekino, puolė prie jo
stalo. Nepastebėjo, koks siaubas
perbėgo jo veidu ją pamačius. Jis
pažvelgė į bandelę su sviestu ir
varvančiu džemu, bandė ją putnia ranka
pridengti. Ji atsisėdo ir uždėjo ant stalo
alkūnes.
– Tikiuosi, neprieštarausite, jei prie
jūsų atsisėsiu, – sučiulbo nutaisiusi
maloniausią balsą. Pažvelgė į jį
didelėmis stirnos akimis. – Mane
apiplėšė. Italas pavogė viską. Pinigus,
drabužius, pasą, bilietą namo. Viską. Jūs
vienintelis žmogus, kurį pažįstu visoje
Italijoje. Tiesą sakant, visoje Europoje.
Drįstu prašyti didžiausios malonės. Ar
galėčiau iš jūsų pasiskolinti pinigų? Tik
tiek, kad pasiekčiau Inkantelariją?
Paimsiu jūsų adresą ir grąžinsiu su
procentais. Būčiau tokia dėkinga. – Ji
nusišypsojo ir pridūrė: – Dėl manęs
nesitrukdykite, valgykite.
Storulis ilgai svarstė savo galimybes.
Staiga skubiu judesiu, kuris privertė
Albą iš pasibjaurėjimo susitraukti,
susikimšo visą bandelę į burną. Ji
žaktelėjo, stengdamasi neparodyti
pasišlykštėjimo, kai jis tyčia
neskubėdamas ją kramtė, o pro lūpas
ištryško sviestas ir varvėjo per smakrą
jam ant pagurklių. Pagaliau servetėle
nusišluostė lūpas.
– Skanumėlis! – sušuko jis. – Reikia
užsisakyti dar!
Albos viltys pamažu ėmė pliukšti.
Buvo gėda prisiminus, kad lėktuve ji
elgėsi ne tik nemandagiai, bet
nedovanotinai jį įžeidinėjo. Kodėl
apskritai turėtų jai padėti?
– Ką gi, – pramikčiojo apyverksnė. –
Atsiprašau, kad sutrukdžiau.
– Neturėtum prasidėti su
nepažįstamais vyrais oro uostuose, –
pasakė jis, atgavęs pasitikėjimą. – Tai,
kad tave apiplėšė, mažiausia tavo bėda.
Alba išsižiojo.
– Atsiprašau?
– Girdėjai, ką sakiau. Ko tu tikiesi?
Ar neturi supratimo apie padorumą, o
gal duodiesi su kiekvienu, kas pasiūlo
užmokėti už vakarienę? Žinai ką, –
pasakė piktdžiugiškai ją žemindamas, –
jei pačiulpsi man pimpalą, užmokėsiu
tau už skrydį namo!
Pasibaisėjusi Alba vos atsistojo ir
dūmė iš restorano, kiek tik nešė jos
drebančios kojos.
Grįžusi į kambarį davė valią įsiūčiui
– spardė lovą, spintelę ir į ką tik galėjo
įspirti. Koks grubumas! Kaip šlykštu!
Kaip jis drįso?!
Savigaila jai netiko. Ji susitvardė ir
turėjo ko nors imtis. Kaip visada, įniršis
ir kerštas buvo jos geriausias
pasirinkimas. Negalėjo sumokėti
sąskaitos ir neturėjo kas už ją sumokėtų.
Liko vienintelė išeitis. Bėk ir neabejok.
Ji nutempė lagaminą koridoriumi,
nusileido liftu į pirmą aukštą. Tamsiame
kampe prie perdegusios lemputės pro
langą į užpakalinę gatvę išmetė
lagaminą, paskui iššoko pati. Pasileido
bėgte stoties link.
 19

Alba atkulniavo į stotį uždususi, bet su

netikėta pergale. Jautėsi, lyg būtų ką nors
nužudžiusi ir išsisukusi. Įdomu, ką darys
viešbučio administratorius, pamatęs
neapmokėtą sąskaitą ir nusiaubtą
kambarį. Kol aptiks jos pėdsakus, ji bus
už daugelio mylių. Bevardis veidas tarp
tūkstančio veidų. Ji apsidairė. Italių
tamsi oda ir rudi plaukai – tokie kaip
jos. Nematyti nė vienos šviesiaplaukės.
Ji nuo italių nesiskyrė. Niekas į ją
nespoksojo kaip į svetimšalę. Tiesą
sakant, apskritai niekas į ją nežiūrėjo.
Pavojingų vyrukų, kurie tyko
skersgatviuose ir trinasi prie baro, staiga
nebebijojo. Vienas kitas vyras jai
maloniai nusišypsojo, su pasigėrėjimu
perbėgo akimis per jos ilgas rudas
kojas, geltoną vasarinę suknelę. Jie
nepavojingi. Tik pripažįsta jos grožį.
Buvo pratusi prie tokio lengvo
susidomėjimo, jai tai patiko. Tačiau
reikėjo spręsti milžinišką praktinę
problemą. Ketino važiuoti traukiniu į
Sorentą, paskui plaukti į Inkantelariją,
bet neturėjo pinigų. Jau norėjo vienam iš
tų malonių ir mokančių vertinti vyrų
atsakyti į šypseną, tikėdamasi
pasiskolinti pinigų, tačiau žiaurūs
Storulio žodžiai buvo sieloje įdeginę
žymę: „jei pačiulpsi man pimpalą,
užmokėsiu tau už skrydį namo“. Iš gėdos
ji paraudo ir nukreipė akis į šalį.
Kitas traukinys į Sorentą išvyks po
keturiolikos minučių. Ji susirado
platformą, paskui tarsi traukinių plėšikas
stebėjo vartus. Bilietų kontrolierius
buvo mažas liesas vaikinas su nerviniu
traukuliu. Kas keletą sekundžių jo veidas
susitraukdavo į vieną nepaprastą
mirktelėjimą. Albai staiga jo pagailo.
Nepratęs prie tokio jausmo jos kūnas
nuėjo pagaugais, lyg matuotųsi naują
odą. Kaip ir Storulį, kontrolierių buvo
labai lengva įbauginti. Ji norėjo, kad jis
būtų aukštas, stiprus ir sumanus, tada
nors neskaudėtų širdies jį apkvailinus.
Keleiviai ėjo prie jo šnekučiuodami
tarpusavyje, o jis mušė bilietuose
skylutes. Jie su siaubu atšokdavo dėl jo
nervinio tiko arba prisidengę burną
ranka kikendavo. Į jo mandagų
pasisveikinimą nesivargino atsakyti. Kai
kurie net neburbtelėdavo „ačiū“. Alba
užsidegė cigaretę ir atsisėdo ant
lagamino. Paprastai tokie nuotykiai ją
linksmino. Tačiau ne šiandien. Atmintyje
iškilęs pašaipus Alesandro veidas ir
nepadorus Storulio pasiūlymas atsimušė
į netvirtas jos sąžinės sienas. Sielą
užplūdo bjaurėjimasis savimi.
Puiku, laikas veikti, Alba. Surink
visas ašaras ir gerai jomis pasinaudok!
Ji užgesino cigaretę ir nuėjo prie
trūkčiojančio kontrolieriaus.
Kai Alba prisiartino, jaunojo
kontrolieriaus veidą tampė konvulsijos.
Jam padarė įspūdį ne tiek jos grožis,
kiek jos didis sielvartas. Buvo
nepaguodžiama. Malonus veidelis
išraudęs ir dėmėtas, pečiai sulinkę,
krūpčioja nuo verksmo.
– Labai atsiprašau, – šniurkščiojo,
šluostydama skruostus šlapia nosine.
Paskui ji pakėlė akis ir jis žengė žingsnį
atgal. Akys buvo šviesiai pilkos lyg reti,
kerintys kristalai, ir tokios gražios, kad
jam aptemo protas. – Mane paliko
mylimasis, – raudojo ji. Kontrolierius
atrodė išsigandęs, jo veidas staiga
liovėsi trukčiojęs. – Jis manęs nebemyli,
todėl iš Neapolio išvažiuoju. Negaliu
gyventi šiame mieste žinodama, kad tas,
kuris sudaužė mano širdį, gyvena čia pat,
kvėpuoja tuo pačiu oru, vaikšto tais
pačiais šaligatviais. Tu juk supranti,
tiesa? – Suėmė jį už rankovės. Jos
gudrybė veikė puikiai. Nurimusiame jo
veide sustingo giliausia užuojauta, ir
akimirką ji užsimiršo. Liovėsi verkusi,
jam nusišypsojo. – Tavo gražus veidas, –
pasakė nuoširdžiai, nes dabar, kai galėjo
gerai jį matyti, suprato, kad jis dar
berniukas, stulbinamai gražus. Jis
paraudo, bet nenusisuko.
– Grazie, signora, – pagaliau ištarė
nedrąsiai, tyliu balsu.
Ji pirštais suspaudė jam alkūnę.
– Tau ačiū, – reikšmingai padėkojo ji
ir nuskubėjo platforma kaip ant sparnų,
nes prasmuko be bilieto, ir dar dėl to,
kad jos suktybė jo nepažemino. Padarė jį
laimingą. Keisčiausia, kad akivaizdus jo
džiaugsmas ir ją užkrėtė laime.
Alba gavo vertingą pamoką: žmonės
yra apsirengę kūnais kaip paltais. Gražūs
ar bjaurūs, stori ar ploni, ramūs ar
tampomi traukulių – visi yra
pažeidžiamos žmogiškos būtybės ir
nusipelno pagarbos. Paskui prisiminė
Ficą, kartą sakantį: „Jei atidžiai
įsižiūrėsi, pamatysi grožį ir šviesą
bjauriausiose ir tamsiausiose vietose.“
Alba suprato, kad apskritai retai
žiūrėdavo.
Ji padėjo lagaminą ant lentynos
vagono gale, paskui susirado vietą prie
lango. Jei tikrins bilietus, ji
paprasčiausiai paaiškins, kad tikriausiai
pametė bilietą ant platformos. Juk be
bilieto pro vartus jos tikrai nebūtų
įleidę?
Priešais ją atsisėdo du dailūs vyrai ir
ant juos skiriančio staliuko išsidėliojo
sumuštinius bei gėrimus. Gaila, kad ji
neatsivežė knygos. Paskutinį kartą su
didžiausiu vargu skaitė knygą dar
mokykloje, Džeinės Osten „Emą“, skaito
ją ir dabar, po dešimties metų.
Nenoromis išsitraukė nučiupinėtą
„Vogue“, kurį skaitė lėktuve, ir ėmė
abejingai sklaidyti.
Ilgai netrukus jauni vyrai bandė
užmegzti pokalbį. Paprastai ji būtų
apsidžiaugusi, gavusi su jais pasikalbėti,
bet šiandien jų dėmesys ją žeidė. Ar ji
atrodo lengvai prieinama? Taip lengvai?
– Gal norėtum sausainio? – paklausė
pirmasis.
– Ačiū, ne, – atsisakė be šypsenos.
Pirmasis pažvelgė į antrąjį
ieškodamas padrąsinimo. Antrasis
linktelėjo.
– Iš kur tu? – neatstojo jis.
Ji suprato, kad ją išduoda tartis. Tada
šovė į galvą mintis ir į veidą atklydo
šypsena.
– Aš anglė, ištekėjusi už italo, –
pasakė ji palinkdama į priekį ir
apsimestinai kukliai žvelgdama iš po
blakstienų. – Labai malonu pasikalbėti
su gražiais jaunais vyrais. Matote, mano
vyras senas. O, jis turtingas ir įtakingas,
duoda man viską, ko noriu. Gyvenu
dideliuose rūmuose. Turiu namų visame
pasaulyje. Tarnų tiek, kad galėčiau
paskandinti visą lainerį, ir
nesuskaičiuojamą daugybę brangenybių.
Bet kai dėl meilės, na, kaip sakiau, jis
yra senas.
Susijaudinęs drąsesnis vyras
kumštelėjo kitam. Abu vos galėjo
nusėdėti valdydami geidulį, galvodami
apie šią žvitrią jauną moterį, kurios
vyras per senas mylėtis.
 Paskui, prisiminusi, kad važiuoja
antros klasės vagone, ji pridūrė:
– Kartais man patinka būti
neatpažintai. Mėgstu keliauti su
normaliais žmonėmis. Palieku
automobilį ir vairuotoją prie stoties ir
važiuoju traukiniu. Traukiniuose galima
susipažinti su nuostabiausiais žmonėmis
ir, suprantama, mano vyras manęs
nepasiekia.
– Jums reikia dviejų jaunų vyrų, kurie
duotų tai, ko negali duoti jūsų vyras, –
pasakė pirmasis, dabar įsidrąsinęs, bet
prislopintu balsu, karščiuojančiomis iš
geismo akimis.
 Prisimerkusi ji iš lėto juos įvertino,
išsitraukė iš pakelio cigaretę, įsikišo ją į
burną ir užsidegė. Išpūtusi dūmą vėl
pasilenkė į priekį, pasidėjo alkūnes ant
staliuko.
– Dabar aš atsargesnė, – atsainiai
pasakė. – Paskutiniam mano meilužiui
nukirto kiaušius. – Abu vyrai išblyško. –
Kaip minėjau, mano vyras galingas,
labai galingas. Mėgsta viską, ką turi,
pasilaikyti sau. Bet man patinka
rizikuoti. Patinka iššūkiai. Mėgstu jam
nepaklusti. Tai teikia man malonumą.
Suprantate?
Išsižioję iš nuostabos jie linktelėjo.
Albai palengvėjo, kai jie pirmoje
stotelėje išlipo, dėl perdžiūvusių iš
baimės gerklių su ja net neatsisveikinę.
Kai atkeliavo bilietų kontrolierius, ji
panaudojo visą savo žavesį.
– Turiu prisipažinti, kad pamečiau
bilietą, – apsimesdama suglumusi su
šypsena pareiškė ji. – Labai atsiprašau,
esu tokia netikėlė, bet tas jaunuolis,
kuriam tikas… – kontrolierius linktelėjo
atpažinęs, kai ji pamėgdžiojo
mirkčiojimą, – …kalbėdama su juo taip
užsimiršau, jis toks mielas, man buvo
taip jo gaila, kad kai grąžino bilietą,
veikiausiai jį numečiau ant platformos.
Žinoma, mielu noru nusipirksiu kitą. Ji
ėmė raustis rankinėje, tikėdamasi, kad
jis ją sustabdys ir nereikės kurti kitos
istorijos apie pamestą piniginę, kuri
galėjo peržengti jo užuojautos ribas.
– Nesirūpinkite, ponia, – maloniai
pasakė jis. – Mikelis geras vyrukas, bet
kvailokas. Galbūt pamiršo jums bilietą
grąžinti. – Paskui, kaip dauguma jos
sutiktų vyrų, stengėsi žengti dar vieną
kilnų žingsnelį. – Jei turite sunkų
lagaminą, leiskite padėti jį iškelti iš
traukinio.
– Ačiū, – padėkojo ji, žinodama, kad
jei atsisakytų, įžeistų jo savigarbą. –
Būtų labai malonu. Tikrai turiu sunkų
lagaminą, o aš, kaip matote, ne iš
stipriųjų.
 Pastypsojęs ilgiau, negu reikia,
kontrolierius nuėjo, užtikrinęs Albą
grįšiąs kelionės pabaigoje, kad padėtų
išlipti. Jam nuėjus ji žiūrėjo pro langą.
Galvojo apie Ficą. Paraudo
prisiminusi jo bučinį. Bučinio intymumą.
Jis buvo tarytum lėtas šokis po pašėlusio
tvisto maratono. Beveik nepakeliamas,
kankinamai lėtas ir švelnus. Jis įtempė
jos kūne kiekvieną nervą, vertė ją jausti.
Tikrai jausti. Ne apsimesti. Jam tas
jausmas atėjo natūraliai. Ją jausmas
varžė, kėlė smalsumą, galiausiai beveik
skaudino.
Kraštovaizdis mirguliavo vėlyvo ryto
saulėtoje migloje. Su kaitra iškilo aukšti
kiparisai, kedrų ir pušų pavėsyje
pasirodė smėlio spalvos namukai. Alba
norėjo iškišti galvą ir pauostyti orą, kaip
darydavo Sprautas Fico automobilyje
ant užpakalinės sėdynės. Šiuos kvapus ji
įsivaizdavo visą gyvenimą. Buvo
mačiusi Italiją filmuose, bet niekas
negalėjo perteikti tokio iki skausmo
jaudinančio šalies grožio. Nieko keisto,
kad jos motina kilusi iš šio žemės
rojaus, nes Albos mintyse čia įsikūnijo
visos rojaus savybės; motinos dvasia
lakiojo tarp bugenvilijų, vynmedžių ir
alyvmedžių giraičių.
Traukinys sudžeržgė ir sustojo
Sorente. Kaip buvo žadėjęs,
kontrolierius grįžo padėti Albai su
bagažu. Norėdamas įtikti vežė jį per visą
platformą iki gatvės, paskui su ja
atsisveikino. Miestas šurmuliavo. Pro
šalį su savo mintimis ėjo žmonės,
nepastebėdami stovinčios sutrikusios
jaunos moters, kurios pilvas iš bado
grojo maršą. Pastatai buvo balti, geltoni
ir raudoni, langinės užvertos, kad
kambariuose būtų vėsu, pirmųjų aukštų
langai su grotomis, plačios durys
nesvetingai uždarytos. Nors gražus,
miestas atrodė nelabai draugiškas.
Pagaliau gatvė atvedė prie jūros. Ant
vandens suposi valtys arba ilsėjosi
ištrauktos į krantą. Šlapias rudas smėlis
atrodė it žvyras, žmonės vaikštinėjo
krantine pirmyn ir atgal džiaugdamiesi
saule. Keletas restoranų ir parduotuvių
veikė išsidėstę ant šaligatvio, vėjas
atpūtė kepamų svogūnų ir pomidorų
kvapą. Jos pilvas sugurguliavo, o
burnoje prisirinko seilių. Norėjo
stiklinės vandens. Įpykusi pamiršo
pasivogti ką nors iš viešbučio bariuko
atsargų. Kuo daugiau galvojo apie
maistą ir gėrimą, tuo labiau jautė alkį ir
troškulį.
Neleido sau, kaip norėtųsi,
susilpnėjus valiai maudytis savigailoje.
Su savigaila nieko nepasieksi, ir ji
niekino tas filmuose verkiančias moteris.
Iki čia ji atkeliavo; su trupučiu savo
žavesio nusigaus ir iki Inkantelarijos.
Palikusi krantinėje lagaminą, sukaupė
drąsą ir nužygiavo prie sudžiūvusio seno
žvejo, triūsiančio šalia savo valties.
Prisiartinus į nosį trenkė žuvų kvapas, ir
ją supykino.
– Atleiskite, – užkalbino maloniai
šypsodama. Senis pakėlė galvą. Jis
nesišypsojo. Iš tikrųjų atrodė net
supykęs, kad jį trukdo. – Man reikia
nuvykti į Inkantelariją, – pareiškė ji.
Jis pažvelgė į ją tuščiu žvilgsniu.
– Negaliu ten tavęs nuplukdyti, –
atsakė purtydamas galvą, lyg ji būtų įkyri
musė, kurios nori atsikratyti.
 – Gal pažįstate, kas galėtų?
Jis bejėgiškai skėstelėjo rankomis.
– Tave nugabens Nanis Baronis, –
pasakė valandėlę pagalvojęs.
– Kur man jį rasti?
– Iki saulėlydžio negrįš.
– Bet argi Inkantelarija ne tuoj už
įlankos? Ar valtys ten neplaukioja visą
laiką?
– Kam kiltų noras plaukti į
Inkantelariją?
Alba sumišo.
– Ar ji ne toks miestas, kaip šitas?
Jis ciniškai nusijuokė.
– Tai mažas, Dievo užmirštas
kampelis. Apsnūdęs. Visada buvo
apsnūdęs. Ko ten keliauti? – pakartojo
jis.
Kelionių agentas Albai primygtinai
rekomendavo plaukti laivu. Ji
įsivaizdavo, kad laivai kursuoja
reguliariai, kaip traukiniai iš
Beisingstono į Londoną. Patyliukais
piktai suniurnėjo. Kelias sekundes
pamiršo savo padėtį. Buvo įsitikinusi,
kad paliko lagaminą šalia švartavimosi
stulpelio. Apstulbusi apsidairė.
Lagamino niekur nesimatė. Ir dar kartą
per dvidešimt keturias valandas pajuto
nemalonų kraujo plūstelėjimą į galvą,
stiprų spengimą ausyse, sunkų šleikštulį
pilve, širdgėlą, kai, savo siaubui,
negalėdama patikėti suprato, kad ją vėl
apiplėšė. Dabar turėjo tik rankinę su
lūpdažiu, dienoraščiu, aplamdytu
„Vogue“ ir, ačiū Dievui, pasu.
– Kažkoks suskis mane apiplėšė! –
angliškai suriko ji, plyšaudama į tvankų
popietės orą. – Ji trypė kojomis ir
siautėjo iškėlusi rankas. – Brrr!
Nekenčiu šitos sušiktos šalies. Nekenčiu
sušiktų italų. Ne tauta, o profesija.
Vagys! Visi jūs prakeikti vagys! Ko aš
čia, po velnių, važiavau?! Sumauta
katastrofa, sumautas laiko gaišimas!
Brrr!
Staiga ji išgirdo malonų ir kantrų
vyro balsą, ant peties pajuto šiltą ranką.
 – Gerai, kad keikies angliškai, –
pasakė jis šypsodamas, – kitaip tave
popiečiui pasodintų!
Alba įtūžusi į jį spoksojo.
– Mane ką tik apiplėšė, – putojo ji,
kovodama su ašaromis. – Kažkas
nudžiovė mano lagaminą. Neapolyje
pavogė pinigus, o dabar, šiame Dievo
užmirštame užkampyje – lagaminą!
– Aišku, kad anksčiau čia nesi
buvusi, – maloniai pasakė jis
surimtėdamas, kad jos neįžeistų. – Savo
mantą reikia saugoti kaip savo akį. Tu
anglė?
– Taip. Londone galima vidury
Pikadilio aikštės palikti karališkąsias
brangenybes, papietauti, apsipirkti
Bondo gatvėje, pasivaikščioti po Haid
Parką, „Ritze“ išgerti arbatos, išgerti
taurelę sumautame Konote ir šeštą
valandą brangenybės bus ten pat. – Tai
nebuvo šventa tiesa, bet skambėjo
gražiai. – Nebeturiu nei pinigų, nei
drabužių! – Pagalvojusi apie prarastus
gražiuosius drabužius, dar labiau
nuliūdo. – Man reikia nusigauti į
Inkantelariją, o nerandu nė vieno
sumauto tipo, kuris mane ten nugabentų.
Prakeiktas Nanis Baronis namie dulkina
savo meilužę ar panašiai ir iki šešių
negrįš. Ką man iki šešių veikti? A?
Negaliu nusipirkti net sumauto
sumuštinio!
– Kurių galų nori vykti į
Inkantelariją?
Ji rūsčiai į jį pažvelgė; šviesiai
pilkos akys virto akmeniu.
– Jei dar kas nors manęs to paklaus,
sumalsiu tokį į miltus!
– Klausyk, – pasiūlė šypsodamas, –
gal leistum pavaišinti tave pietumis,
paskui pats nugabensiu tave į
Inkantelariją. Turiu katerį.
– Kodėl turėčiau tavimi pasitikėti?
– Todėl, kad nebeturi ko prarasti, –
truktelėjęs pečiais atsakė jis ir uždėjęs
ranką jai žemiau nugaros nuvairavo ją į
restoraną.

Prie taurės šviesiai raudono vyno

Gabrielis Ričis paaiškino, kad gyvena
Neapolyje, bet vasaroja su šeima
pajūryje ir turi ten namą.
– Praleidžiu čia kiekvienas atostogas
nuo vaikystės, bet niekada nesutikau
tokios žavingos moters kaip tu.
Alba pavartė akis.
– Nenoriu girdėti, kad esu graži ar
žavinga. Man jūs, italai, jau iki čia. – Ji
pridėjo ranką prie kaklo.
– Ar anglai nevertina moterų grožio?
– Vertina. Santūriai.
 – O gal tos internatinės mokyklos, į
kurias jie siunčia savo sūnus, skatina
labiau domėtis berniukais?
– Aišku, neskatina. Anglai yra puikūs
ir mandagūs. – Ji pagalvojo apie Ficą.
Niekada nebūtų pakliuvusi į tokią bėdą,
jei jis būtų iš padorumo atvykęs su ja.
– Tu nespėjai pastatyti kojos ant
mano žemės, o jau esi tokia ciniška.
– Mane toks gražus italas kaip tu
apiplėšė. Kur tik einu, vyrai užkabinėja.
Vemt verčia, kai į mane žiūri kaip į
sekso objektą. Kai mane apiplėšia!
– Bent jau likai sveika, – nuramino
jis.
– Nežinai to ir pusės.
 – Tai kaip čia be pinigų patekai?
– Ilga istorija.
– Turime visą popietę.
– Na, jei įpilsi dar taurę vyno,
nebesakysi, kad esu graži, pažadėsi prie
manęs nelįsti, manęs neapiplėšti,
nenužudyti pakeliui į Inkantelariją, tada
pasakysiu.
Jis juokais trynėsi smakrą
svarstydamas jos sąlygas.
– Negaliu nepripažinti tavo grožio,
bet esi labai nemandagi. Be to, per daug
keikiesi, o damai tai netinka.
Neapiplėšiu, nes nebeturi nieko
vertingo. Nesu žudikas. Tačiau negaliu
pažadėti, kad niekada prie tavęs nelįsiu.
Juk aš italas!
– O Dieve! – dramatiškai atsiduso ji.
– Kai tik atgausiu jėgas, pati apsiginsiu.
Paprastai Alba būtų pastebėjusi
patrauklias raukšleles aplink lūpas, kai
jis juokėsi, ir šviesiai žalias akis, pilnas
išdykusių kibirkštėlių, ir draugišką
šilumą, bet buvo atbukusi.
Saulėkaitoje jie pasisotino
neįmantriais valgiais, o vynas
sušvelnino jos pyktį ir suteikė netikro
optimizmo. Ji papasakojo savo nuotykius
praleisdama Storulį su jo šlykščiu
pasiūlymu ir aistringą naktį su oro uoste
sutiktu nepažįstamuoju, dėl kurio dabar
jai labai gėda. Akivaizdus Gabrielio
domėjimasis skatino gražinti ir plėtoti
pasakojimą, kol jos istorija virto tokiu
literatūros kūriniu, kokiu didžiuotųsi net
Vivijena Armitadž.
Galiausiai, kai jie gurkšnojo citrininį
likerį limoncello, jis vėl paklausė, kodėl
ji keliauja į Inkantelariją.
– Todėl, kad ten gyveno ir mirė mano
motina, – atsakė ji. – Jos nepažinojau,
nes mirė tuoj po to, kai aš gimiau. Noriu
rasti jos šeimą.
– Manau, neturėsi daug vargo, jei ji
ten tebegyvena. Vietovė labai nedidelė,
sakyčiau, apie porą tūkstančių gyventojų.
– Kodėl niekas ten nekeliauja?
 – Nėra ten ką veikti. Viskas apmirę.
Užmirštas Italijos kampelis. Nors labai
gražus. Nepanašus į kitas pakrantės
vietas. Sakoma, kad jis užkerėtas.
– Gvazdikai, – nusišypsojo ji. – Man
pasakojo.
– Ir verkiančios statulos. Buvau ten
daug kartų. Jei noriu pabūti vienas,
keliauju tenai. Ten nurimsta siela. Jei
norėčiau dingti, taip pat ten keliaučiau, –
pridūrė suktai šypsodamas. – Tikiuosi, tu
nedingsi.
– Prisimink savo pažadą, – šaltai
atkirto ji.
– Klausyk, jei ten nuvykus tau
prireiks finansinės pagalbos,
paskolinsiu, kiek reikės. Duočiau tau
pinigų, bet žinau, kad nepriimsi. Laikyk
mane svetimoje šalyje draugu. Pažadu,
kad gali manim pasikliauti. – Jis palietė
jos nuogą ranką. Jo delnas buvo šiltas ir
nelauktai raminantis.
– Tik nugabenk mane į Inkantelariją,
– pasakė keldamasi. Jo ranka nukrito ant
stalo. Tada atsigręžė į jį ir jos veidas
sušvelnėjo. – Drauge.
 20

Stovėti prie greitaeigio katerio vairo

buvo gera. Vėjas vėsiais mikliais
pirštais kedeno plaukus kartu
nusinešdamas ir jos neviltį. Valtis
skrosdama bangas šokinėjo, ir Alba
privalėjo laikytis, kad neiškristų. Čia,
kai į veidą plieskė saulė, o iš krūtinės
veržėsi nesuvaldomas optimizmo
jausmas, jai niekas pasaulyje nerūpėjo.
Gabrielis jai šypsojosi – gėrėjosi
svetimšale, kuri jo krante prarado viską.
Jis rodė į jūroje iškilusias uolas, lyg
neprieinamos tvirtovės sienas, ir
aiškino, kad Inkantelarija labai ypatinga
vieta, tarsi Dievas būtų paėmęs gabalą
rojaus ir padėjęs šios ašarų pakalnės
viduryje.
– Jos grožis labai netikėtas, – pasakė
jis kateriui plaukiant pro kieto pilko
akmens įlankėles.
Buvo toliau, nei Alba įsivaizdavo.
Manė, kad Inkantelarija nuo Sorento tuoj
už posūkio.
 – Jei reikalai nesiklostys, – sušuko
prieš švilpiantį vėją Gabrielis, tarytum
skaitydamas jos mintis, – atplauksiu
tavęs paimti. Tik paskambink.
– Ačiū, – atsakė dėkinga.
Jos nerimas grįžo. Inkantelarija
aiškiai atkirsta ne tik nuo Italijos, bet ir
nuo pasaulio. Vienišas debesis užtemdė
saulę ir jūra grėsmingai patamsėjo,
atliepdama jos pačios būgštavimus. Kas,
jei jos šeima išmirė arba išsikėlė?
Negalėtų ištverti, jei tektų grįžti namo
nieko nepešus.
Kai Gabrielis uždėjo savo raminantį
delną jai ant rankos, debesis nuslinko, ir
vėl skaisčiai nušvito saulė. Kateris
apiplaukė juodų uolų sieną, už kurios
netikėtai, tarsi dangtis lobių skrynioje,
atsivėrė krantas su žėrinčia žalia įlanka.
Albai tai buvo meilė iš pirmo
žvilgsnio. Ją įtraukė, užpildė jos dvasią.
Harmoninga atrodė jau pati pakrantės
forma: priminė švelnų violončelės linkį.
Akinamoje šviesoje mirgėjo balti
namukai, nuo jų kalinėto metalo balkonų
sviro raudonos ir violetinės
pelargonijos. Bažnytėlės kupolas kilo
virš pilkų čerpių stogų, ant jų sutūpę
balandžiai stebėjo išplaukiančius ir
grįžtančius žvejus. Albos kūnas iš
susijaudinimo virpėjo. Aišku, ten, toje
mažoje bažnytėlėje jos tėvai tuokėsi. Nė
neiškėlusi į krantą kojos jautė, kad
pagaliau jų meilės istorija tampa tikra.
Ji pakėlė akis į smaragdines kalvas
tolumoje, kur žaliomis dygliuotomis
rankomis lingavo pušys, kur išdidžiai ir
oriai stūksojo šimtamečiai apleisti
senojo apžvalgos bokšto griuvėsiai.
Įkvėpė rozmarinų ir čiobrelių aromato,
kurį atnešė kartu su paslaptimi ir
nuotykiu pūstelėjęs vėjas.
– Gražu, ką? – tarė Gabrielis
vairuodamas į uostą ir lėtindamas greitį.
– Tu teisus. Ji visiškai kitokia negu
likusioji pakrantės dalis. Čia taip žalia.
Taip gyva.
 – Tik kai pamatai šią vietą, supranti,
kodėl jos gyventojai nesuka galvos dėl
gvazdikų stebuklo. Visur kitur pasaulyje
jis būtų nepaprastas, bet čia
įsivaizduojama, kad tokie dalykai
atsitinka dažnai.
– Jaučiuosi kaip namie, – ramiai
pasakė ji. – Jaučiu čia, – pridūrė
padėjusi ranką ant širdies.
– Tikrai stebuklas, kad Inkantelarija
netapo masalu turistams su restoranais,
barais ir klubais. Žinoma, yra keletas,
bet jai toli iki Sen Tropezo.
– Džiaugiuosi, kad ji ne Sen
Tropezas, nes čia bus mano slapta vieta.
– Jos akis aptemdė ašaros. Nieko
nuostabaus, kad tėvas su Buivole jos čia
niekada neatvežė; suprato, kad amžinai
jos netektų.
Gabrielis įvairavo katerį į uostą. Kai
jis patogiai sustojo prie krantinės sienos,
atskubėjo mažas berniukas apvaliu,
spindinčiu iš susijaudinimo veideliu.
Gabrielis metė jam virvę, o šis pagavęs
pergalingai sukliko šaukdamas draugus,
kad ateitų ir prisidėtų prie pramogos.
– Aišku, kad retai sulaukia lankytojų,
– pasakė Gabrielis. – Tikriausiai mes
sukelsime visuotinį susidomėjimą.
Alba išlipo ir įsisprendusi stovėjo su
malonumu žvalgydamasi aplinkui. Iš arti
buvo dar gražiau, tarytum grįžus į
lėtesnį, nuostabesnį amžių. Žvejai sėdėjo
valtyse ir taisydami tinklus šnekučiavo,
krovė dienos laimikį į statines. Iš po
surauktų antakių jie atsargiai žvilgčiojo
jos pusėn. Būrelis susirinkusių
berniūkščių nenustygo vietoje, kumšėjo
vienas kitą, kikeno prisidengdami burnas
murzinomis rankomis. Prie parduotuvių
stovėjo ir plepėjo moterys, keletas
žmonių gėrė kavą po dryžuotais tentais,
slepiančiais restoranus ir barus nuo
saulės. Visi smalsiai stebėjo jaunąją
porą.
Gabrielis iššoko į prieplauką ir
uždėjo ranką jai žemiau nugaros.
 – Eime, atsigersim. Paskui rasim, kur
tau apsistoti. Negaliu tavęs palikti, kad
nakvotum paplūdimyje.
– Tikriausiai čia yra viešbutis, –
apsidairė ji.
– Mažytis pensione. Daugiau nieko.
Vienas po kito žvejų veidai akmenėjo
išvydę šiurpą keliantį pažįstamą grožį
jaunos moters, kuri išlipo į jų pakrantę.
Tarytum seni vėžliai jie sukiojo kaklus,
ir vienam po kito iš nuostabos
atvėpdavo žandikaulis, atverdamas
bedantę burną. Alba netruko tai
pastebėti. Net Gabrielis pasijuto
nesmagiai. Tarsi per miestelį būtų
nuvilnijusi tyli bangelė.
 Staiga iš Fioreli užeigos tamsumos
pasirodė kresnas ir storas kaip rupūžė
senis; atsistojo tarpduryje kasydamasis
kirkšnį. Jo sunkiais vokais užgriuvusios
akys žiūrėjo į Albą ir nenatūraliai žibėjo
iš po miglotos kataraktos uždangos.
Sušvokštė iš krūtinės gilumos ir liovėsi
kasęsis. Alba, išsigandusi, kad miestelis
keistai nuščiuvo, įsitvėrė Gabrielio
rankos.
– Valentina! – sušuko senis,
gaudydamas orą.
Alba pasisuko ir spoksojo į jį, lyg jis
būtų ką tik atgaivinęs vaiduoklį. Tada iš
už jo išlindo maždaug šešiasdešimtmetis
susirūpinusio veido ir galingo stoto
vyras. Atėjo ten, kur drebančiomis
kojomis stovėjo Alba. Ėjo šiek tiek
šlubuodamas, bet tai nelėtino jo
žingsnių. Veidas niūrus, lyg saulę
temdantis debesis.
Priėjęs prie jos, regis, nežinojo, ką
sakyti, todėl Gabrielis prabilo pirmas.
– Kur mes galėtume atsigerti? –
paklausė jis. Jo akys bėgiojo nuo
vyriškio prie žvejų, kurie visi išlipo iš
valčių ir dabar apstojo juos ratu.
– Mano vardas Falkas Fiorelis, –
negarsiai ištarė vyras. – Jūs… jūs.. – Jis
nežinojo, kaip tai pasakyti. Skambėtų
absurdiškai. – Žinoma, atsigerti… – Jis
papurtė galvą tikėdamasis atsikratyti
šmėklos, kuri tikrai yra tik jo
vaizduotėje, o ne priešais jį.
– Mano vardas Alba, – pasakė
atvykėlė baltu kaip ant čerpinių stogų
tupintys balandžiai veidu. – Alba
Arbakl. Valentina buvo mano motina.
Vėjo nugairinti Falko skruostai
išraudo, jis beveik sudejavo
atsidusdamas iš palengvėjimo ir
džiaugsmo.
– Tada aš tavo dėdė, – ištarė jis. –
Manėme, kad tave praradome.
– Maniau, kad niekada jūsų
nesurasiu, – pasakė ji.
Žvejų būrys ėmė klegėti.
 – Jie manė, kad tu motinos šmėkla, –
paaiškino Falkas. – Visiems statau
išgerti! – sušuko jis, draugiškai
keldamas ranką džiūgaujančiai miniai. –
Alba grįžo namo. – Nekreipdamas
dėmesio į Gabrielį, Falkas išdidžiai
paėmė dukterėčią už rankos ir nusivedė
laipteliais aukštyn į restoraną. – Eime,
privalai susipažinti su savo močiute.
Alba buvo sukrėsta. Jos dėdė
panašus į galingą liūtą, jo ranka tokia
didelė, kad joje Albos rankelės
nebesimatė. Gabrielis, truktelėjęs
pečiais, sekė įkandin.
Imakolata Fioreli dabar buvo sena.
Labai sena. Jos amžius sukosi apie
aštuoniasdešimt. Aštuoniasdešimt vieni?
Aštuoniasdešimt dveji? Jai vis tiek.
Nors ir šimtas. Jai nerūpi. Jos širdis
mirė, kai neteko savo brangiosios
Valentinos. Be jaunystę palaikančios
širdies ji lėtai vyto, tiesiog susitraukė.
Tačiau gyveno, nors meldė mirties, kad
vėl galėtų būti su dukterimi.
Ji atėjo pasiramsčiuodama lazda,
panaši į suvargusį, nepratusį prie
šviesos šikšnosparnį. Žili plaukai sukelti
į viršų, veidas įžiūrimas pro dulsvą,
juodą šydą.
Alba stovėjo priešais ją kaip iš akies
traukta Valentina, jei ne tos keistos
šviesios akys, kurios rodė ją esant
svetimšalę, nors ir nepaprasto
panašumo. Imakolatos akys prisipildė
ašarų, ji pakėlė drebančią nuo senatvės
ir susijaudinimo ranką, kad paliestų
švelnią rusvą jaunosios moters odą. Be
žodžių jos pirštai lietė gyvąją dukters
dalį. Dalį, kurią po savęs paliko duktė.
Anūkę, išvežtą už jūrų, prarastą, lyg būtų
mirusi. Tomas, kaip buvo žadėjęs,
niekada jos neatvežė. Jie laukė.
Belaukdami galėjo ir numirti.
Pamačius senutės ašaras, Albos akys
sudrėko. Močiutės veide spindinti meilė
buvo tokia stipri, tokia skausminga, kad
Alba norėjo ją apkabinti, bet Imakolata
buvo trapi ir smulkutė.
 – Dievas palaimino šią dieną, –
pasakė ji tyliu, vaikišku balsu. –
Valentina sugrįžo savo dukters pavidalu.
Aš nebe viena. Mano širdis vėl gyva.
Kai numirsiu, Dievas priglaus laimingą,
dėkingą sielą, ir Dangus bus jai geresnė
vieta.
– Eime į vidų, ten vėsiau, – pasiūlė
Falkas. Prisiminęs Albos bendrakeleivį,
pasisuko ir jam linktelėjo. – Atleiskite
mums, – atsiprašė.
– Gabrielis Ričis, – prisistatė šis. –
Alba nuėjo ilgą kelią, kol jus rado. Aš
nepasiliksiu. Tik perduokite jai štai ką. –
Iš kišenės jis ištraukė baltą kortelę ir
padavė Falkui. – Ji gali man
paskambinti, jei ko prireiktų, bet manau,
kad nereikės.
Nors Gabrieliui buvo smalsu,
suprato, kad šiame šeimos susitikime jis
– pašalinis. Jis nepastebimai pasišalino
trokšdamas atsisveikinant Albą
pabučiuoti, padrąsinti, paprašyti
palaikyti ryšį, kad galėtų vėl pasimatyti.
Atsigręžė tikėdamasis, kad ji išbėgs jam
padėkoti, bet restorane knibždėte
knibždėjo žmonių, o jis prieplaukoje
buvo vienas. Tik mažas berniukas
prišoko jam padėti atmazgyti virvę.
Papilsčius gėrimų, restorane
prasidėjo šventė. Latarulas it freilinos
parodija sėdėjo šalia Imakolatos
patenkintas, kad grįžusią namo Albą
sveikina jis, o ne meras. Netrukus atvyko
ir meras. Neatrodė vyresnis nei
penkiasdešimties. Plaukai su tvarkingu
sklastymu, sušukuoti, vis dar kaip smala
juodi, keletas pražilusių tik prie
smilkinių. Su pilkai žaliomis kelnėmis,
sujuostomis diržu per liemenį, puikiai
išlygintais šviesiai mėlynais marškiniais
atrodė puošnus. Kai įžengė į restoraną,
ore pasklido jo kvepalai, taigi visi
žinojo, kad atėjo svarbiausias miestelio
žmogus, ir padarė jam taką praeiti.
Pamačius Albą, sėdinčią su
Imakolata, Latarulu ir Falku, jo švariai
nuskustas žandikaulis atvėpo ir jis
garsiai aiktelėjo.
– Madona! – sušuko jis. – Mirusieji
tikrai prisikelia! – Miesteliui, pratusiam
prie stebuklų, Valentinos prisikėlimas
neatrodė neįmanomas. Jis prisitraukė
kėdę, ir Falkas juos supažindino. – Ar
tai atsitiktinumas? – paklausė jis. – Ar
atsitiktinai užklydote į Inkantelariją?
– Ją man atsiuntė Dievas, – pasakė
Imakolata.
– Ji atvyko mūsų ieškoti, – įsiterpė
Falkas.
– Troškau jus surasti nuo tada, kai
buvau maža, – aiškino Alba, sužavėta
visų dėmesiu. Ji pamiršo iškentėtą
pažeminimą Neapolyje, prarastą
lagaminą, net Gabrielį.
– Matote, – džiaugėsi Imakolata, o
jos balsas buvo malonus ir laimingas,
koks kadaise buvo dukters, kai ji sulaukė
Tomio pasibaigus karui, – ji mūsų
nepamiršo. Tu net kalbi itališkai. Matai,
– kreipėsi ji į sūnų, – Italija jos kraujyje.
– Liksi gyventi su mumis, – nurodė
jis žemu, gargždžiu balsu. Po Valentinos
mirties jis grįžo į motinos namus su
žmona ir sūnumi. Dabar ten dar gyveno
Totas su šešiamete dukterimi Kozima; jie
persikėlė, kai Kozimos motina pabėgo
su argentiniečiu tango šokėju.
 – Ji gali gyventi senajame Valentinos
kambaryje, – pareiškė Imakolata, ir
grupelė, regis, neteko žado. Visi gerai
žinojo, kad Imakolata Valentinos
kambarį pavertė šventove. Dvidešimt
šešerius metus su meile jį valė ir
prižiūrėjo, bet niekam neleido juo
naudotis. Niekada. Net Kozimai.
Alba pajuto šio gesto reikšmingumą
ir močiutei padėkojo.
– Man bus didelė garbė gyventi
motinos kambaryje, – nuoširdžiai
pasakė. – Jaučiu, kad per jus pradedu ją
pažinti. To troškau visą gyvenimą.
Imakolata, pavargusi nuo jaudulio,
liepė Latarului ją vežti namo.
 – Atšvenčiau su Inkantelarijos
žmonėmis, o dabar norėčiau švęsti tik su
savo šeima. – Alba jaudinosi, kad
važiuos į namus, kuriuose gyveno jos
motina, miegos toje pačioje lovoje,
kurioje miegojo ji. Jei būtų žinojusi, jog
viskas taip stebuklingai klostysis, būtų
atvykusi prieš daug metų.
– Kur tavo lagaminas? – paklausė
Falkas, kai jie išėjo į saulėtą vakarą.
– Praradau, – nerūpestingai atsakė ji.
– Pavogė, bet nesvarbu.
– Pavogė?
– Dievulėliau, kur Gabrielis? –
Apsidairė susigėdusi, kad jį pamiršo.
– A, jis išvyko.
 – Išvyko? Aš jam nepadėkojau! –
sušuko nusivylusi. – Jis net
neatsisveikino.
Ji atsigręžė į uostą, lyg dar būtų
vilties pamatyti jį laukiantį prie savo
katerio.
– Jis prašė perduoti tau šitą. – Falkas
padavė baltą kortelę. Joje buvo parašyta
Gabrielio pavardė ir telefono numeris.
– Kaip išradinga! – pasakė ji,
kišdama kortelę į rankinę.
– Tai tu nieko neturi? – netikėjo
Falkas.
– Nieko. Jei ne Gabrielio kilnumas,
tiesa, ir priverstinis Italijos geležinkelio
tarnautojų kilnumas, tikrai nebūčiau čia
atsikapsčiusi!
Ji įsėdo į automobilį ant užpakalinės
sėdynės ir atsirėmė į saulės įkaitintą
odinį atlošą. Falkas atsisėdo šalia.
Imakolata sėdėjo priekyje, nekantravo
grįžti į namų prieglobstį su mirusiųjų
relikvijomis. Latarulas vairavo.
Kelias į kalną buvo duobėtas, ne
kelias, o dulkinas keliukas.
– Maždaug prieš dešimtmetį jį bandė
gudronuoti, bet pritrūko pinigų, todėl jis
lygus tik apie pusę mylios prie
miestelio, o paskui toks! – aiškino
Falkas.
 – Man jis atrodo žavus, – atsiliepė
Alba. Inkantelarijoje ją žavėjo viskas.
– Taip nemanytum, jei reikėtų juo
važinėti kiekvieną dieną!
Alba nuleido automobilio langą, kad
atsisveikindama pamojuotų žmonėms,
švenčiantiems jos sugrįžimą. Dabar, kai
jie artinosi prie namų, iškišo nosį
įkvėpti miško aromato. Iš čia nuo kalvos
ji matė melsvą jūrą, mirguliuojančią
švelnioje vakaro šviesoje. Mąstė, kad
tikriausiai tą patį vaizdą regėdavo ir jos
motina. Gal matė ir torpediniu kateriu
įlankon įplaukiantį tėvą.
Išlipę iš automobilio, užžėlusiu
takeliu jie ėjo į trobą. Pastaraisiais
metais kelias buvo pailgintas ir dabar
driekėsi beveik iki pagrindinių durų.
Staiga Alba pajuto saldų, sodrų kvapą.
– Kas tai? – paklausė uostydama lyg
Sprautas orą. – Dieviškas kvapas!
Latarulas pažvelgė į ją.
– To paties klausė ir tavo tėvas, kai
čia atvyko pirmą kartą.
– Tikrai? – susidomėjo ji.
– Figos, – rimtai pasakė Imakolata. –
Bet aš draudžiu tau ieškoti figmedžio!
Alba klausiamai pažvelgė į Falką.
Dėdė patraukė pečiais.
– Ji teisi. Visada kvepia figomis.
– Svaiginantis kvapas, – sunkiai
atsiduso ji. – Stebuklingas.
 Ji nusekė jiems iš paskos į smėlio
spalvos namą, beveik visai pasislėpusį
po sunkiomis glicinijų kekėmis. Močiutė
vedė per plytelėmis išklotą prieškambarį
į svetainę. Ten kampe buvo trys
altorėliai. Vienas skirtas Imakolatos
vyrui, kitas prarastam sūnui, o trečias,
spindintis skaisčiau negu anie du,
Valentinai. Priėjusi arčiau Alba pamatė
nespalvotą senelio su uniforma
fotografiją: stovėjo pasitempęs ir
išdidus. Akys degė aistra už, jo
supratimu, teisųjį reikalą, lūpos ryžtingai
suspaustos, panašiai kaip Falko. Jo
sūnaus, Albos dėdės, fotografija taip pat
buvo nespalvota, ir jis vilkėjo uniformą.
Gražaus, įžūlaus išdaigininko veidas
šypsojosi iš po kepurės. Kai jos
žvilgsnis apsistojo prie altorėlio
motinai, jai užėmė kvapą. Fotografijos
nebuvo. Tik portretas. Nutapytas tomis
pačiomis pastelėmis kaip ir tas, kurį ji
rado po lova laivo name. Valentina ir
Alba, 1945. Tomas Arbaklas. Dabar
mano meilė dviguba.
Pakėlusi portretą, nusinešė jį prie
lango, kad šviesoje geriau įsižiūrėtų. Šis
portretas buvo dar nuostabesnis negu
pirmasis, nes vaizdavo jos motiną,
meiliai žvelgiančią į kūdikį, kuris žinda
jos krūtį. O tas kūdikis – ji, Alba, ne
vyresnė kaip kelių mėnesių. Valentinos
išraiška buvo kupina švelnumo, ji
spinduliavo karštą, globojančią meilę,
kuri tarsi sklido už popieriaus ir pastelių
ribų ir siekė jos, sėdinčios vienišos prie
lango, praėjus dvidešimt šešeriems
metams.
– Ji nepaprastai tave mylėjo, –
pasakė Imakolata, atklibikščiavusi prie
jos atsisėsti. – Tu simbolizavai naują
pradžią. Karas baigėsi. Ji norėjo pradėti
iš naujo, būti kuo kitu. Tu, Alba, buvai
tas inkaras, kurio jai reikėjo.
Alba nesuprato, bet buvo
pamaloninta.
– Visada domėjausi, kokia ji buvo
mama, – ramiai pasakė ji.
 – Gera. Dievas davė jai vaikelį, kad
išmoktų užuojautos, nesavanaudiškumo
ir išdidumo. Tu jai buvai svarbiausia,
svarbesnė už viską, net už ją pačią. Gal
todėl Jis ją ir pasiėmė – ji išmoko tą
pamoką, kurią turėjo Žemėje išmokti.
– Portretas labai gražus.
– Liepsiu Falkui padaryti jo kopiją.
Šiais laikais padaromi stebuklingi
dalykai.
– Labai norėčiau turėti kopiją.
Vienintelį kitą portretą turi tėvas. Aš
neturiu nieko.
Imakolata palietė jai ranką.
– Dabar, Alba, turi mus, o aš
pasidalinsiu su tavim prisiminimais.
Žinau, kad Valentina to norėtų. Tu tokia į
ją panaši. Labai panaši. – Jos balsas
virto šnabždesiu.
– Ne, nepanaši, – liūdnai pasakė
Alba, su kartėliu prisiminusi savo
netvarkingą tuščią gyvenimą. – Aš visai
į ją nepanaši. Bet galiu tokia būti. Būsiu.
Pasikeisiu ir tapsiu geru žmogumi. Būsiu
tokia, kokią ji būtų norėjusi mane matyti.
– Alba, vaikeli, tu jau esi tokia, kokią
ji norėtų tave matyti.
Staiga pro atvirą langą padvelkė figų
kvapas, dar stipresnis negu anksčiau.
Imakolata paėmė portretą ir atsargiai
padėjo atgal už šokančios liepsnelės,
apšviečiančios Valentinos veidą.
 – Eime, – tarė ji, – parodysiu tavo
kambarį.
 21

Imakolata vedė Albą aukštyn siaurais

akmeniniais laiptais. Namas buvo senas,
kur kas senesnis už Imakolatą. Jame
tvyrojo amžių kvapas – laikas įsigėrė į
pačias pastato sienas. Imakolata lipo
lėtai ir Albai teko tramdyti savo
nekantrumą, nes kiekvienas laiptelis
vedė artyn prie motinos.
Pagaliau laiptų aikštele priėjo prie
baltai dažytų ąžuolinių durų. Imakolata
įkišo ranką po savo juodu šaliu ir
ištraukė ryšulį raktų; jų metalas barškėjo
nuo grandinės prie jos liemens, tarytum
ji būtų viduramžių kalėjimo sargas.
– Štai ir atėjom, – tyliai tarė ji.
Kambarys buvo nedidelis, baltomis
sienomis ir užvertomis langinėmis.
Švelnūs gintarinės šviesos pluoštai
skverbėsi pro medinių lentjuosčių tarpus
teikdami kambariui paslaptingumo. Oras
virpėjo gyvybe: Valentinos vėlė čia tarsi
užsibuvo ir neišeina iš prarastojo
pasaulio. Imakolata uždegė žvakę ant
pušinio tualetinio staliuko. Žvakė
apšvietė siuvinėtą lininę staltiesę, ant
kurios priešais didžiulį karalienės Onos
stiliaus veidrodį buvo tvarkingai
išdėlioti Valentinos šepetys plaukams,
šukos, kvepalų buteliukai, indeliai su
tirštais losjonais ir masyvus kristalinis
indelis su veido pudra. Tarp šepečio
šerių Alba pamatė net įsivėlusių motinos
plaukų. Imakolata prišlepsėjo prie baltai
dažytos, vynuogių šakelėmis išraižytos
spintos. Atidarė duris, kad parodytų joje
sukabintas sukneles.
– Valentina nebuvo puošeiva, –
didžiavosi ji. – Daug neturėjome. Buvo
karo metas. – Ji ištraukė baltą suknelę,
iškėlė ją rodydama anūkei. – Šia suknele
vilkėjo, kai susipažino su tavo tėvu.
Ištiesusi ranką Alba perbraukė švelnų
medvilninį audinį.
– Tavo tėvas, pamatęs ją su ta
suknele, įsimylėjo. Ji atrodė kaip
angelas. Tokia dailutė. Labai graži, tokia
nekalta. Liepiau jai nuvesti jį prie upės,
kad nusimaudytų. Buvo karšta. Reikėjo
juos truputėlį padrąsinti. Žinojau, kad
artimiau susipažinti neturės daug laiko.
Supratau, kad nori būti vieni. – Ji
persižegnojo. – Atleisk man, Viešpatie.
– Tokia maža suknytė. Visada
įsivaizdavau, kad ji buvo aukšta.
 Imakolata papurtė galvą.
– Ji buvo italė. Aišku, neaukšta. – Jos
artrito išsukiotos rankos naršė po kitas
sukneles, kol priėjo prie juodos,
išsiuvinėtos baltomis gėlėmis. – Ak, –
ilgesingai atsiduso, – šitą vilkėjo per
Šventosios Bernadetos šventę. Tavo
tėvas buvo kartu. Aš padėjau įsegti jai į
plaukus saulučių ir įtrinti odą aliejumi.
Ji spinduliavo. Buvo įsimylėjusi. Iš kur
galėjo žinoti, kad viskas taip baigsis?
Ateitis tiek daug jai žadėjo.
– Kokia yra Šventosios Bernadetos
šventė? – paklausė Alba, žiūrėdama,
kaip Imakolata atsargiai vėl kabina
suknelę į spintą.
 – Tu esi iš šventosios Bernadetos
giminės, palikuonė paprastos kaimo
mergaitės, kuri matė stebuklą. Šventojo
Paskalio bažnytėlėje stovinti marmurinė
Kristaus statula verkė kruvinomis
ašaromis. Tai buvo stebuklas. Taip
Dievas rodė Inkantelarijos žmonėms
savo visagalybę. Statula verkdavo
kasmet. Kartais kraujo būdavo tik lašas;
tada žvejai sugaudavo mažai žuvų arba
apkarsdavo vanduo, arba vynuogės
perrinkimo sezoną būdavo menkos. Jei
kraujas liejosi gausiai, ateinantys metai
būdavo auksiniai. Inkantelarija tiekdavo
sultingas vynuoges ir statines alyvuogių.
Citrinos išaugdavo stambios ir
mėsingos; gėlės žydėdavo skaisčiau negu
visada. Tai buvo geri metai. Paskui buvo
metai, kai jis neišliejo nė vienos ašaros,
nė lašo. Laukėme, stebėjome, bet jau
buvo nulemta, kas turi įvykti, ir Dievas
mus nubaudė pasiimdamas mūsų
brangiausią Valentiną. – Ji vėl
persižegnojo. – Jis nebekraujuoja
dvidešimt šešerius metus.
Močiutės tikėjimas truputį gąsdino.
Alba retai minėdavo Dievą, tik tada, kai
keikdavosi, todėl naivūs kaimietiški
Imakolatos svaičiojimai jai atrodė
absurdiški. Jos akys nukrypo į lovos
galą, kur ant stovo buvo padėta kūdikio
pintinė. Alba atsisėdo ant lovos,
pažvelgė pintinės vidun ir pamatė baltą
paklodėlę bei vąšeliu nertą vilnonę
antklodę.
– Mano? – stebėjosi ji imdama
antklodę ir kišdama prie nosies
pauostyti.
Imakolata linktelėjo.
– Nieko neišmečiau, – pasakė ji. –
Man reikėjo ko nors nusitverti, kai jos
nebeliko. – Abi moterys žiūrėjo viena į
kitą. – Tu man atnešei didžiulę laimę.
Mano mažoji Alba, – ji nykščiu paglostė
anūkei skruostą. – Parodysiu, kur gali
išsimaudyti. Šįvakar gali pasiskolinti
Valentinos naktinius marškinius, o rytoj
nupirksime tau drabužių, va bene?21 –
Alba linktelėjo. – Eime. Valgysime.
Joms einant į terasą, kaip
akompanimentas svirplių chorui,
pasigirdo vaiko riksmas.
– A, Kozima, – pasakė Imakolata,
suminkštėjusi lyg sniegas nuo saulės
spindulių. Iš už krūmų atšokavo maža
mergytė su rudu šuneliu iš paskos.
Pamačiusi prosenelę atskubėjo prie jos
dusdama nuo juoko, jos tamsios, medaus
spalvos garbanos švytravo aplink apvalų
raudonskruostį veidelį, žydros ir baltos
spalvų suknelė plaikstėsi po keliukus.
– Nonnina!22 Nonnina! – Prieš
krisdama senutei į glėbį instinktyviai
sustojo, kad jos entuziazmas Imakolatos
neparverstų.
Imakolata uždėjo vaikui ant galvos
ranką ir pasilenkė pabučiuoti. Pasisuko į
Albą.
– Dievas pasiėmė mano Valentiną,
bet padovanojo Kozimą. – Mergytė
smalsiai spoksojo į Albą plačiai
išplėstomis akimis. – Kozima, čia Alba,
ji yra tavo… – Imakolata nutilo
nemokėdama nustatyti giminystės. –
Pusseserė. Alba – tavo pusseserė.
Alba niekada nemėgo vaikų. Atrodo,
kad ir jie jos nemėgsta. Tačiau ją
nustebino Kozimos akyse įžvelgiamas
pažeidžiamumas, akivaizdus kaip
šuniuko ar veršelio noras būti mylimam.
Jos veidelis buvo šelmiškas su dailiai
išlenktomis lūpytėmis. Viršutinė lūpa
buvo storesnė už apatinę, o nosis truputį
riesta. Kaip ir Alba, ji turėjo žavesio.
Tačiau jo nesuvokė – ne taip, kaip Alba.
Pastebėjusi, kad į ją žiūri, Kozima
droviai nusišypsojo ir paraudo.
– Kas čia toks? – paklausė Alba
pasilenkdama ir glostydama šunį.
– Kučijolas, – atsakė vaikas,
glausdamasis prie močiutės. – Jis yra
slibinas.
– Atrodo labai baisus, – įsitraukė į
žaidimą Alba.
 Kozima sukikeno ir pro juodas
blakstienas pažvelgė aukštyn.
– Nebijok, jis tau nieko blogo
nepadarys. Jis draugiškas slibinas.
– Labai džiaugiuosi. Jau buvau
išsigandusi. Juk niekada neteko matyti
tikro slibino.
– Jis gąsdina vištas ir Bruną.
– O kas yra Brunas?
– Asilas.
– Jūs turite daugybę gyvulių.
– Aš myliu gyvulius, – pasakė ji
švytėdama iš džiaugsmo. Kai ji
nuskubėjo prie pririšto asilo, Alba
pastebėjo, kad eina pasišokinėdama.
Energinga vaiko be rūpesčių eisena.
 Netrukus pasirodė ir Falkas su Beata
bei jų sūnus Totas, kurio žmona pabėgo
su argentiniečiu tango šokėju. Totas buvo
gražus vyras, penkeriais metais vyresnis
už Albą, rudais garbanotais plaukais ir
plačiu atviru veidu kaip jo duktė.
Pamačiusi tėvą Kozima apsikabino jį
per liemenį.
– Alba bijo slibino! – džiaugsmingai
suklykė ji įsikniaubdama į Toto pilvą
taip, kad kikenimą prislopino jo
marškiniai.
Jis paėmė ją ant rankų, pakėlė nuo
žemės.
– Žinai, tu liepk jam gražiai elgtis,
kitaip ji gali pabėgti.
 – Alba niekur nebėgs, – pareiškė
Imakolata, sėsdama į krikštasuolę, kur ji
sėdėjo didžiąją dalį savo
aštuoniasdešimt su viršum metų. – Dabar
ji namuose.
Totas paspaudė Albai ranką ir šiltai
nusišypsojo.
– Kiek aš atsimenu tavo motiną, tu
labai į ją panaši, – pasakė jis.
Alba nustebo, kad jo balsas
neskambėjo su tokia nuoskauda, kaip jo
tėvo ir močiutės, kai jie minėdavo
Valentiną.
– Ačiū, – atsakė ji.
– Atsimenu ir tavo tėvą. Dėl jo
uniformos. Jis buvo šauniausias vyras,
kokį man teko matyti. Negalėjau į jį
nespoksoti. Atsimenu ir jo humoro
jausmą, nes jis buvo vienintelis, kuris
šypsojosi, kai senasis tėvas Dinas perdė
per visus pietus.
– Totai, baik! – užprotestavo Beata.
Bet Alba pusbroliu buvo sužavėta. Jo
žemiškas požiūris išsklaidė slegiančią
nuotaiką, kurią šiems namams primetė
Valentinos vėlė.
Imakolata noriai kalbėjo apie dukterį.
Staiga jai atsirado pretekstas pasakoti
istorijas ir prisiminimus. Žaizdos
tebeperšėjo paminėjus jos vardą, lyg
užbėrus druskos ant įpjovų, kurioms
nelemta užgyti. Bet Alba privertė ją
atverti praeitį, ir Imakolata noriai
pakluso. Visą laiką ji pasakojo istorijas,
atskleidžiančias jos dukters dorybes, jos
išmintį ir nesulyginamą gerumą. Falko
veidas apsiniaukė, o lūpos rūsčiai
susispaudė.
Kai moterys nuėjo gulti, Falkas liko
prie stalo palinkęs prie taurės
limoncello, rūkė cigaretę įsmeigęs tuščią
žvilgsnį į gęstančią žibinto liepsną.
Albos sugrįžimas buvo netikėta palaima.
Su savimi ji atnešė džiaugsmą, kurio pati
negalėjo suprasti. Tačiau ji buvo ir
skaudus priminimas tos jo gyvenimo
dalies, apie kurią mąstyti buvo pernelyg
baisu.
 Alba išsimaudė, nuplovė galbūt
ilgiausios savo gyvenimo paros
išgyvenimus. Diena buvo svaiginanti,
nepaprastai įdomi ir kartu baisoka. Jei
jai atrodydavo, kad motinos vėlė lankosi
laivo namelyje, tai šiuose namuose ji
lankosi šimtą kartų dažniau. Imakolata
davė jai degtukų, kad uždegtų vieną
žvakę ant tualetinio staliuko, o kitą prie
lovos, ir paaiškino, kad per karą
elektros nebuvo, todėl, kai remontavo
namą, Valentinos kambaryje elektros
neįvedė. Norėjo išlaikyti tą kambarį
lygiai tokį, koks buvo. Taigi sėdėdama
priešais veidrodį su motinos naktiniais
marškiniais, paleidusi ant pečių plaukus,
blyškiu veidu šokančios liepsnelės
šviesoje, Alba beveik išsigando savo
pačios atspindžio ir mažame
kambarėlyje pasklidusio mirties
dvelksmo.
Ji pakėlė plaukų šepetį. Jis buvo
sunkus, sidabrinis. Lėtais, atsargiais
judesiais ėmė šukuoti plaukus,
stebėdama save taškuotame veidrodžio
stikle. Suprato, kad žiūri į panašiausią
motinos atvaizdą, kokį tik galima matyti.
Dar labiau stulbinantį negu portretuose,
nes atvaizdas buvo gyvas, kvėpavo.
Žiūrint į jį kaupėsi sielvartas, nes Alba
suprato, kad motina buvo tokia dora,
kokia ji niekada nebus. Alba neabejojo,
kad jei motina būtų gyva, ja nusiviltų.
Valentina buvo palietusi kiekvieną
įgimtu, ne šio pasaulio gerumu. Jei Alba
staiga numirtų, už ką žmonės ją
prisimintų?
Tą naktį miegojo neramiai.
Neįsivaizdavo, kad kelionė pas motiną
atves į savo pačios paieškas. Tikėjo
galėsianti pasikeisti, bet Valentinos vėlė
nedavė jai ramybės kaip niekad
anksčiau.
Kai galiausiai užmigo, sapnai buvo
keisti, nesuprantami, neramūs. Pabudusi
apsidžiaugė, kad jau diena, dangus
giedras ir žydras, šviečia saulė ir visi
tamsūs kambario kampai apšviesti.
 Išėjusi į terasą su vakarykšte
vasarine geltona suknele, rado
atsikėlusius tik Totą su Kozima; jiedu
pusryčiavo. Mergytės veidas nušvito
plačiausia šypsena, putnios lūpytės
apnuogino perlų baltumo dantis.
– Alba! – sušuko lipdama nuo kėdės
pasisveikinti. – Nesapnavai slibinų, ką?
– paklausė apkabindama Albos liemenį,
kaip vakar vakare apkabino tėvą.
– Ne, nesapnavau.
– Atrodai pavargusi, – pasakė Totas
kramtydamas sviestinę bandelę.
– Prastai miegojau. Turbūt buvau per
daug pavargusi.
 – Ką gi, pavalgyk, o paskui, jei nori,
mes su Kozima nuvešime tave į miestelį.
Girdėjau, pavogė tavo lagaminą.
– Man reikia į banką, – pasakė ji
sėsdama šalia Kozimos, kuri jai
patraukė kėdę.
– Žinoma. Gali pirkti dabar, o
užmokėsi, kai ateis pinigai. Čia tau duos
gerą kreditą.
Pučiant nuo jūros eukaliptais
kvepiančiam vėjeliui lauke buvo vienas
malonumas.
– Čia gražu, – pasakė ji. – Siela
džiaugiasi, tiesa?
– Niekada negyvenčiau kur nors kitur.
Gyvename ramiai, bet nieko kito ir
netrokštu. – Jis nusišypsojo dukteriai. –
Gera vieta augti vaikui. Turi daugybę
draugų, ar ne, Kozima?
– Mano geriausia draugė –
Konstanca, – rimtai paaiškino ji. –
Eugenija nori būti mano geriausia
drauge, bet aš pasakiau, kad ji negali
būti, nes yra Konstanca. – Ji sunkiai
atsiduso. – Konstancai Eugenija
nepatinka. – Ji suraukė nosytę, bet
minčių gija nutrūko, nes iš namo
atiturseno Kučijolas ir atėjo Falkas. Šis
šypsojosi, bet jo akys liko kietos kaip
akmuo; kažkas jose priminė Albai tėvą.
– Važiuoju su Kozima ir Totu į
miestelį, – pasakė ji, kai dėdė atsisėdo
ir įsipylė kavos. – Gal galėtumėt man
parodyti Šventojo Paskalio bažnytėlę, –
paprašė, – būtų malonu pamatyti, kur
susituokė mano tėvai. – Falkas padėjo
puodelį su kava ir spoksojo, tarsi ji būtų
jam skėlusi antausį. – Imakolata man
pasakojo apie Šventosios Bernadetos
šventę. Viskas vyko bažnytėlėje, ar ne? –
nieko nepastebėdama kalbėjo ji.
– Tas stebuklas nebesikartoja jau
daugelį metų, – pasakė su šypsena Totas.
Buvo aišku, kad viduramžių ritualui jis
neteikia daug reikšmės.
– Ar mano motina palaidota ten? –
kreipėsi ji į Falką, šis išblyško.
 – Ne, – sausai atsakė jis. – Ji
palaidota ant kalvos prie jūros. Tai
nuošali vietelė, kurioje ji gali ramiai
ilsėtis. Antkapio nėra.
– Nėra antkapio?
– Nenorėjome, kad jai drumstų
ramybę, – pasakė jis. – Šiandien popiet
tave ten nuvesiu.

Kai Totas vežė Albą ir savo dukterį

vingiuojančiu keliuku į miestelį, ji
negalėjo negalvoti apie motinos mirtį
gaubiančią paslaptį. Norėjo apie tai
paklausti Toto, bet jautė, kad prie
Kozimos kalbėti apie tokius dalykus
nedera. Todėl klausinėjo mergaitę apie
jos gyvulėlius, tikrus ir įsivaizduotus.
Kozima pro sėdynių tarpą energingai
čiauškėjo kaip ankstyvo pavasario
paukštelis.
Mieste Totas nuvedė Albą į banką ir
padėjo su vadybininku, kurį pažinojo
nuo mokyklos laikų, atidaryti sąskaitą.
Susisiekęs su jos vadybininku Londone,
bankas mielai suteikė jai kreditą.
Kozima nesitvėrė savam kailyje iš
džiaugsmo, kad su Alba eina pirkti į
brangių moteriškų drabužių ir kitų prekių
krautuvėlę. Kadangi neturėjo motinos,
buvo nepratusi stebėti, kaip moterys
matuojasi drabužius ir batus; jos
prosenelė visada vilkėjo tik juodai.
Įkvėpta vaiko entuziazmo Alba matavosi
viską, prašė Kozimos kiekvieną drabužį
įvertinti nuo nulio iki dešimties. Kozima
spygavo iš malonumo, kikeno, kai
drabužiai jai atrodė baisūs ir garsiai
šaukė „nulis“. Totas jas paliko rinktis, o
pats tuo metu smuklėje gėrė kavą. Visi
pažino Kozimą ir tik mažai kas nebuvo
girdėjęs apie dramatišką vakarykštį
Albos atvykimą. Susikibusios už rankų
jos žygiavo šaligatviu sustodamos prie
kiekvienos parduotuvės, juokėsi iš savo
atspindžių vitrinose. Albai dingtelėjo,
kad Kozima galėtų būti jos duktė. Jos
buvo labai panašios.
 – Dabar aš tave supažindinsiu su
nykštukais, – linksmai pranešė Kozima.
– Nykštukais? – pakartojo Alba,
abejodama, ar teisingai suprato.
– Si, i nani!23 – pakartojo Kozima,
lyg tai būtų paprasčiausias dalykas
pasaulyje. Ji nuvedė pusseserę į tamsią,
urvą primenančią krautuvėlę, kurioje
tilpo viskas: nuo plaušinių šluotų ir
maisto prekių iki drabužių ir žaislų.
Moteris už prekystalio Kozimai meiliai
nusišypsojo. Ji buvo visai nepanaši į
nykštukę. Tik jai išėjus iš už prekystalio
Alba suprato, kad ji stovėjo ant
specialios dėžės ir todėl atrodė didesnė.
Be savo pjedestalo ji buvo ne aukštesnė
nei keturios pėdos.
– Aš – Marija. Tu esi Valentinos
duktė, – energingai prabilo ji. – Sako,
kad tu labai į ją panaši.
Nespėjus Albai prasižioti, pro vos
matomas tarp prekių duris kaip pelės
sugužėjo kiti Marijos šeimos nariai. Jų
galėjo būti koks šešetas, visi keturių
pėdų ūgio, raudonskruosčiai, visi
linksmai šypsojosi. Alba pagalvojo, kad
jie puikiai atrodytų sode su meškerėmis,
juokingomis kepuraitėmis, bet,
prisiminusi ketinimą tapti geru žmogumi,
tą nedorą mintį nuvijo.
 – Ar prekiaujate vaikiškais
drabužiais? – paklausė ji.
– Aha! Prekiauja! – sušuko Kozima
nerdama į vieną tarpueilį, o jos
blizgančios garbanėlės šokinėjo tartum
spyruoklės. Alba su visa nykštukų
palyda ją nusivijo. Vaikas traukė gražias
sukneles ir rodė jas Albai. Rudose
akutėse degė viltis.
– Gerai, Kozima, nuo vieno iki
dešimties. Kurios tau patinka? –
paklausė ji rimtu veidu, sukryžiavusi
rankas. Iš pradžių Kozima nežinojo, kaip
elgtis. Jai niekada nepirko daugiau nei
vieną suknelę. Susijaudinusi ji
karštligiškai nusiplėšė savo suknelę ir
stovėjo su baltomis kelnytėmis
laikydama tris sukneles, abejodama,
kurią pirma matuotis. Padedama Marijos
ir jos dukterų mergytė tartum princesė
demonstravo sukneles – žingsniavo
pirmyn ir atgal tarpueiliu, sukosi
aplinkui, ir suknelės išsiskleisdavo lyg
gražios gėlės. Nė viena nenusileido iki
nulio. Raginama rinktis, Kozima
negalėjo apsispręsti.
– Aš nežinau, – verksmingai
aimanavo ji tankiai kvėpuodama, –
nežinau, kurias pasirinkti!
– Tada mums teks nupirkti visas, –
atsainiai pareiškė Alba. Vaikas žiūrėjo į
ją didelėmis kaip lėkštės akimis. Paskui
pravirko. Marija ją apkabino, bet
Kozima ištrūko iš glėbio ir raudojo
prisispaudusi prie Albos.
– Kas atsitiko? – klausė ši
glostydama mergaitei plaukus.
– Man niekas tiek daug suknelių
niekada nepirko, – atsakė ji, sunkiai
nurijusi seilę. Alba pagalvojo apie
Kozimos motiną, kuri dėl tango šokėjo
paliko savo vaiką, ir jai dilgtelėjo širdį.
– Palauk, kol tėvelis pamatys tave su
suknelėmis. Galime šįvakar surengti
madų šou. Nieko apie tai nesakysime ir
jį nustebinsime.
Kozima atbula ranka nusišluostė akis.
– O, tikrai?
 – Jis manys, kad tu pavirtai princese.
– Aha, tikrai pamanys.
– Klausyk, gali dėl manęs padaryti
vieną dalyką?
– Taip.
– Noriu, kad leistum tave nupiešti. –
Alba nepiešė nuo tada, kai buvo maža.
Net abejojo, ar dar moka piešti. –
Nusipirksime popieriaus ir pieštukų, o tu
man papozuosi. Sutarta? – Vaikas
energingai linktelėjo. – Gali mane
nusivesti į kokią gražią vietelę.
Pasirengsime iškylai ir tu man viską
papasakosi apie Konstancą su Eugenija
ir visus kitus savo mokyklos draugus.
Kai jos atėjo į smuklę apsikrovusios
krepšiais, Totas išsižiojo.
– Parduotuvės tikriausiai šiandien
uždirbo daugiau, negu uždirba per
mėnesį, – pasakė jis.
Kozima nusišypsojo ir išpūtė krūtinę.
Tėvas primerkė akis.
– Ką sako tas veidelis? – paklausė
sodindamasis ją ant kelių.
– Staigmena, – sukikeno ji.
Jis žvilgtelėjo į Albą, paskui į
krepšius.
– Aa, suprantu.
– Praradau visą garderobą. Merginai
reikia drabužių, – paaiškino Alba.
 – Tikrai reikia, – sutiko Kozima, o
jos angeliškas veidelis spindėjo iš
laimės.
Prieš grįžtant namo priešpiečių, Totas
ir Kozima nuvedė Albą į Šventojo
Paskalio bažnytėlę. Ji buvo miesto
centre, einant siaura gatvele, kuri baigėsi
nedideliu šventoriumi. Nudažyta baltai ir
mėlynai, tvirta, simetriška ji atrodė
keistai žavi. Į gaivų jūros orą kilo
mozaikinis kupolas, ramus stebėjimo
punktas balandžiams ir žuvėdroms. Alba
įėjo pro sunkias medines duris, kur
beveik prieš trisdešimt metų stovėjo jos
motina, pasipuošusi nėriniais ir
saulutėmis, tuokdamasi su tėvu.
Valandžiukę stabtelėjusi grožėjosi nava,
įsivaizduodama ją išpuoštą gėlėmis,
blizgančiomis ikonomis ir sienas
puošiančiomis freskomis, spindinčiu
auksiniu šviesoje mirgančiu sietynu. Po
paveikslu, vaizduojančiu Nukryžiavimo
scenas, stovėjo altorius, užtiestas balta
krakmolyta staltiese, ant kurios buvo
išdėliotos auksinės žvakidės ir
meistriškai padaryti ceremonijų
reikmenys. Paprastame miestelyje
bažnyčios turtai atrodė nuostabūs. Tačiau
labiausiai jos dėmesį traukė balto
marmuro Jėzaus statula, kuri kadaise
verkė kruvinomis ašaromis. Ji
nužingsniavo prie jos, espadrilėmis
tyliai mindama grindų plokštes.
Statula buvo mažesnė, negu ji
įsivaizdavo, be jokių ašarų, kraujo ar
kitokių pėdsakų. Pakreipusi kaklą ji
stengėsi pažiūrėti už jos, ieškodama
paaiškinimo, apgavystės įrodymo.
– Ten nieko nėra, – pasakė Totas,
atsidūręs šalia, tuo tarpu Kozima sėdėjo
gale ir saugojo krepšius su pirkiniais, už
kuriuos būtų padėjusi galvą.
– Ar tikrai taip atsitiko? – paklausė
Alba.
– O, neabejoju, kad kažkas atsitiko.
Tik abejoju, kad tai buvo Dievo
nurodymas.
 – Tačiau daugelį metų stebuklas
nebesikartoja?
– Nuo Valentinos mirties. – Jo tonas
buvo dalykiškas.
– Imakolata sako, kad stebuklas
baigėsi būtent dėl jos. – Alba pirštais
perbėgo per šaltą, negyvą, marmurinį
Kristaus veidą.
– Imakolata yra labai religinga
moteris. Ji neteko vyro, sūnaus, paskui
dukters. Nieko keisto, kad stengiasi
viską paaiškinti tokiais terminais. Jai
Valentina – šventoji, bet ji buvo
žmogiška būtybė. Klystanti žmogiška
būtybė kaip ir mes visi.
 – Neturėjau supratimo, kokį didelį
poveikį ji darė Inkantelarijai.
– Buvo graži, paslaptinga, jauna
mirė. Miestelis mažas, prietaringas. Jos
istorija buvo romantiška ir tragiška.
Niekas taip nesujaudina žmonių, kaip
romantikos ir tragedijos mišinys.
Prisimink Romeo ir Džuljetą. Paskui
tavo tėvas išsivežė Valentinos kūdikį už
jūrų. Tai plunksnos verta istorija.
Alba pagalvojo apie Vivę: ji
įamžintų ją žodžiais.
– O po dvidešimt šešerių metų ji
grįžo, – pridūrė Alba.
Totas linktelėjo.
 – Ir tas prakeiktas dalykas vėl
atsinaujina.
– Tavo tėvas labai liūdi, tiesa? –
paklausė ji.
– Jis niekada nesusitaikė su jos
mirtimi. Nesusitaikė ir Imakolata. Bet
Imakolatos sielvartas yra natūralus
sielvartas motinos, netekusios vaiko.
Mano tėvui tai veikiau kankynė.
– Kodėl? – paklausė ji, su keistu déjà
vu prisimindama nepaguodžiamą tėvo
veidą tą vakarą, kai davė jam portretą.
Jis patraukė pečiais.
– Nežinau.
21 Gerai? (It.)
22
Močiutėle! (It.)
23 Taip, su nykštukais (it.)
 22

Kiek buvo jaudinimosi, kai Alba padėjo

Kozimai apsivilkti pirmąją iš trijų naujų
suknelių. Imakolata sėdėjo gale stalo su
kitais šeimos nariais svarstydama, kokia
bus staigmena.
– Jie labai nustebs, – pasakė Alba,
tvarkingai rišdama užpakalyje raištelį. –
Atrodai kaip angelas. – Ji pajuto norą
paminėti mergytės motiną. Nuo to laiko,
kai atvyko, niekas neištarė jos vardo.
Kozima elgėsi, tarsi jos apskritai nebūtų,
bet Alba žinojo tiesą, nes vaiko tylėjime
atpažino save. Tyloje kaupėsi klausimai,
kurie vieną dieną nebetilps ir sukels
visiems daug skausmo, jei į juos nebus
atsakyta sąžiningai ir jautriai dabar. –
Eik ir parodyk visiems, kaip gražiai
atrodai.
Kozima įstraksėjo į saulės šviesą,
lengvai šokdama lyg sodo fėja. Jos
pasirodymą sutiko gausūs plojimai, o
Kozima, surikusi: „Yra daugiau…“, nėrė
atgal į vidų vilktis kitos suknelės.
 Alba dalijosi su Kozima jos laime.
Stebėjo vaiko šeimos veidų išraiškas;
labiausiai sužavėtas ir atlaidžiausias
buvo jos tėtis. Alba sunkiai atsiduso
prisiminusi savo tėvą. Į prisiminimus ji
nuklysdavo nedažnai; labiau mėgo
dabartį. Tačiau su nuostaba prisiminė
laikus, kai tėvas ją vesdavosi į mišką už
Bičfildo namo šaudyti triušių. Susikibę
rankomis jie lipdavo ant kalvos, jo
šautuvas permestas per petį, žingsniai
platūs, iš anksto apgalvoti, paskui
gulėdavo ant pilvų, o šlapia žolė
kutendavo smakrus. Iš miglotos praeities
ją pasiekė neseniai nupjautų javų
kvapas, ir galva apsvaigo nuo ilgesio.
Būdavo, tėvas nušauna triušį, nulupa
kailį, išdarinėja, paskui jie susikuria
laužą ir triušį kepa, o saulė nudažo
kraštovaizdį rausvai.
Kozima vėl atšuoliavo į vidų
persirengti trečią kartą ir išblaškė Albos
mintis. Padėjo Kozimai įsisprausti į
paskutinę suknelę. Susigriebė renkanti
nuo grindų vaiko sumestus į krūvą
drabužius, tvarkingai juos lankstanti ir
sverianti ant kėdės atlošo. Pastebėjo sau
nebūdingą tvarkingumą, beveik
motinišką jaudulį, bet, savo nuostabai,
jautėsi kuo puikiausiai. Pasibaigus šou,
išėjo iš užkulisių ir prisidėjo prie
plojančiųjų. Totas jai padėkojo, o ji
suprato, ką slepia pauzės tarp jo žodžių,
– dabar, kai ji čia, jis dar skaudžiau
pajuto, kaip jam trūksta žmonos.
Po pietų Imakolata nuėjo nusnūsti.
Falkas pasisiūlė nuvesti Albą prie
Valentinos kapo. Kozima nušoko nuo
kėdės norėdama eiti kartu. Maldaujamai
žiūrėjo į Albą. Bet ši norėjo pasikalbėti
su Falku viena. Ji pasiūlė, kad jos
dviese paiškylaus tą dieną vėliau. Tai
mergytę nuramino ir ji, pažiūrėjusi į juos
nueinančius per alyvmedžių giraitę,
apsisuko ant kulno ir nubėgo žaisti su
asiliuku.
– Ji nuostabi, – pasakė Alba,
tikėdamasi jį atitraukti nuo minčių apie
mirusią seserį.
Falkas linktelėjo.
– Ji puiki. Mano sūnus geras tėvas.
Jam nelengva.
– Jis nepaprastai geras tėvas. Duoda
jai viską, ko reikia.
– Negali duoti visko, – šiurkščiai
pasakė jis, – privalo dar kartą vesti, kad
vaikas turėtų motiną.
– Niekas negali pakeisti Kozimos
motinos, – skubotai atšovė ji, galvodama
apie save.
– Taip, aišku, negali, – pasakė jis,
kurį laiką atidžiai į ją žiūrėdamas, – bet
matai, kaip ji atkuto, kai tu atvykai.
 – Aš tik nupirkau jai keletą suknelių.
– Ji truktelėjo pečiais.
– Tai – ne viskas. Esi jauna. Jai
reikia jaunos moters, į kurią žiūrėtų su
pagarba. Sektų jos pavyzdžiu.
– Turi Beatą, močiutę nonna, –
priminė Alba, tačiau žinojo, kad tylios
moters buvimo namuose nepakanka.
– Žinai, gali pasikviesti savo draugą
Gabrielį, kada tik panorėsi, – pasiūlė
jis, o Alba nusišypsojo. Suprato, kad
visi tikisi, jog ji pasiliks.
– Ačiū, gal ir pasikviesiu, – atsakė ji,
prisiminusi dailų Gabrielio veidą.
Jie ėjo į pakalnę purvinu taku per
mišką. Svirplių čirškimas skambėjo
ramiame popietės ore, maloniai kvepėjo
rozmarinais ir pušimis. Alba su Falku
jautėsi nejaukiai. Ne todėl, kad jis buvo
nemalonus, ne dėl šiurkštaus elgesio, bet
kažkas jame buvo paslaptingo ir
slegiančio, tarytum jis vaikščiotų
sutemose. Eidama šalia ji taip pat pateko
į sutemą. Jautė, kaip jos dvasia apsunko
nuo sunkios lemties. Pokalbis su juo
nesimezgė. Iš pradžių jis apsidžiaugė ją
išvydęs, be galo apsidžiaugė.
Džiaugsmas išsiliejo ašaromis, paskui
griausmingu juoku. Vieną minutę jis
galėjo verkti, kitą kvatoti – buvo
visiškai nenuspėjamas. Dabar atrodė,
kad vien jos vaizdas jam pernelyg
primena Valentiną. Ji ne Valentina. Ne
tokia kaip ji. Jos buvimas negali
Valentinos sugrąžinti. Gal dėl to jis ir
nusivylė. Galbūt tikėjosi ne vien fizinio
panašumo, bet ir dvasinio. Sprendžiant
iš Imakolatos pasakojimų, Alba tėra
blyškus jos atspindys. Laimė, jie apie ją
nieko nežinojo.
Falkas buvo jos tėvo amžiaus,
maždaug bebaigiantis penktą dešimtį,
tačiau ir vienas, ir kitas atrodė vyresni.
Abu pakumpę, sulinkę, tarytum
nematoma našta sunkiai slėgtų jų pečius.
Abu šypsojosi, bet jų akyse glūdėjo
nesuvokiamas nerimas.
 Miško takas išėjo į citrinmedžių
sodą. Aukštai kairėje, kur iškilo stati
kalva, senas, aptrupėjęs apžvalgos
bokštas, kurį ji matė iš jūros, stūksojo
maištaudamas prieš visas gamtos
stichijas.
– Jai čia patiko, – pasakė jis,
susikišdamas rankas į kišenes. – Jai
patiko citrinmedžių kvapas, ir, žinoma,
didingas jūros vaizdas. – Jis vedė ją per
sodą iki galo prie uolos, kur saulėje
stovėjo vienišas susisukęs ir gumbuotas
alyvmedis. – Mes ją palaidojome čia. –
Po medžiu buvo paprastas medinis
kryžius su jos vardu. Falkas žvelgė į
vandenyną, lygų ir spindintį kaip stiklas.
– Ji pamatė atplaukiantį tavo tėvo laivą
gerokai anksčiau už kitus ir nubėgo į
uostą. Jei nuo uolos eini tiesiai, uostą
pasieki labai greitai. Kai Valentina ko
nors užsigeisdavo, niekas negalėjo jos
sustabdyti.
– Esu tikra, kad ji čia laiminga. Čia
labai ramu.
– Apžvalgos aikštelė taip pat buvo
jos mėgstama vieta. Ji ten praleido daug
valandų laukdama iš karo grįžtančio tavo
tėvo.
– Labai romantiška. – Alba norėjo
čia, to medžio pavėsyje, pajusti motinos
buvimą, bet jautė tik juodą debesį,
gaubiantį Falką. – Parodysi man bokštą?
– paklausė pasisukusi kopti ant kalvos.
Falkas sekė iš paskos netardamas nė
žodžio. – Oho! Matosi už daugybės
mylių, – džiaugsmingai sušuko ji,
įkvėpdama į plaučius švaraus jūros oro.
Pažvelgė į kupiną kančios Falko
veidą.
– Aš tau ją primenu? – paklausė
pakreipusi galvą, susiraukusi, drąsiai.
Nustebęs jis spoksojo į ją. – Kaskart
pažvelgęs į mane matai ją? Ar tai
neduoda tau ramybės?
Jis papurtė galvą, patraukė pečiais ir
skėstelėjo rankomis.
– Žinoma, tu panaši į ją, tu – jos
duktė.
 – Bet ar tai skaudina, Falkai? Ar
mano buvimas čia vėl viską grąžina? –
Jos klausimas užklupo jį netikėtai.
– Manau, taip, – atsakė ramiai. Staiga
ji pajuto tam dideliam vyrui užuojautą ir
norėjo paguosti.
– Dabar ji pas Dievą, – pralemeno ji.
– Taip, ji pas Dievą, bet mes likome
pragare.
Jo žodžių žiaurumas ją užgavo ir ji
suvirpėjo. Sutrikusi mirkčiojo. Kai ko
jis nepasakė. Gal tą dieną, kai ji žuvo,
jie pykosi. Gal ji mirė jam nespėjus
atsiprašyti. Argi taip nebūna?
Ji pasisuko ir apsidairė. Virš jų,
tolumoje glaudžiami tankaus miško,
matėsi rūmų bokštai ir bokšteliai.
– Kas ten gyvena? – paklausė ji,
keisdama temą.
– Niekas. Ten griuvėsiai.
– Tikriausiai kadaise jie buvo
įspūdingi.
– Buvo, bet vaidai suskaldė šeimą ir
rūmai buvo palikti griūti. – Jo balsas
skambėjo vangiai.
– Gal yra paslėptų lobių?
– Jei ir norėtum, ten nenusigautum, –
pridūrė jis. – Viską užgožė miškas.
– Kaip liūdna.
Falkas papurtė galvą.
– Eime. Tavęs laukia Kozima.
 – Ačiū, kad mane čia atvedei, –
padėkojo jam šypsodama. – Suprantu,
kaip tau sunku. Kai ką nors myli ir
prarandi, skausmas niekada nepraeina,
tiesa? – Jis piktai linktelėjo ir pasileido
nuo kalvos žemyn.
Kaip Falkas sakė, Kozima laukė jos
alyvmedžių giraitėje su maisto pintine
rankoje. Albos nuotaika pragiedrėjo, kai
ji tolumoje pamatė mažą figūrėlę,
kantriai stovinčią atokaitoje. Vos ją
pamačiusi, mergytė džiaugsmingai
pamojavo ranka, o Alba pamojavo jai ir
laiminga nuskubėjo, palikusi prislėgtą
Falką su rūpesčiais vieną.
 Alba pasiūlė joms grįžti prie
apžvalgos aikštelės. Ten buvo ne tik
nepaprastai gražu, bet ji norėjo būti
netoli susisukusio alyvmedžio, kur
palaidota jos motina. Kozima laukė, kol
Alba iš namų pasiėmė popierių ir
pasteles. Grįžusi ši paėmė mergaitę už
rankos.
– O kas tavo pintinėje? – paklausė
Alba, žiūrėdama į vidų.
– Obuoliai, mocarela, sumuštiniai su
pomidorais ir sausainiai.
– Skanumėlis, – pasakė ji, – puota!
– Ar Anglijoje taip skaniai
nevalgote? – naiviai paklausė Kozima.
 – Aišku, ne. Italija garsėja skaniu
maistu, gražiomis kaimo vietovėmis,
architektūra ir kalba.
– Tikrai? – Ji suraukė nosytę. –
Kalba?
– Žinoma, paklausytum kitų kalbų.
Baisios, kaip nesuderinti akordai. Italų
kalba panaši į gražią muziką.
– Man nepatinka klausytis, kai
Eugenija įjungia grotuvą. Nuo jo skauda
ausis.
– Tai džiaukis, kad, kai negroja, ji
kalba itališkai!
Jos įsitaisė šalia apžvalgos aikštelės,
Kozima atsikando obuolio. Alba
atsivertė eskizų bloknotą, pirštais ir
nykščiu suėmė pastelę. Nežinojo, nuo ko
pradėti: galvos, plaukų ar akių. Sėdėjo ir
ilgai stebėjo vaiką. Jautė, kad ne tiek
svarbu bruožai, kiek pagauti jų išraišką.
Kozimos išraiška buvo angeliška ir
išdykėliška, be to, truputį valdinga. Su
prikimšta obuolio burna jos skruostai
atrodė išsipūtę kaip voveraitės.
– Tu moki piešti? – paklausė
mergaitė valgydama.
– Nežinau. Anksčiau niekada
nepiešiau. Rimtai.
– Jei tau pavyks, ar galėsiu jį turėti?
– Tik jei pavyks. Jeigu bus negražus,
lėks į jūros dugną.
 – Kaip šita obuolio žievelė, – pasakė
Kozima, sviesdama ją kuo toliausiai. Ji
nukrito ant uolos.
– Puikus metimas.
– Man nepatinka stovėti arti krašto.
Galiu nukristi.
– Būtų labai apmaudu.
– Kodėl tu kalbi itališkai? – Kozima
paėmė iš pintinės bandelę.
– Todėl, kad mano mama buvo italė.
– Tavo mama buvo mano antros eilės
teta. Tėtis sakė.
– Taip, tikrai.
– Ji žuvo.
– Taip, gaila, kad nespėjau jos
pažinti. Mano tėvas vėl vedė.
 – Ar tau patinka tavo naujoji mama?
– Tiesą sakant, ne. Niekas negali
prilygti tikrajai motinai. Ji man gera, bet
aš tikriausiai norėjau turėti tėtį vien sau.
– Aš turiu tėtį vien sau, – išdidžiai
pareiškė Kozima, patraukdama žemyn
savo naująją skaisčiai raudoną suknelę.
– Tau labai pasisekė. Tavo tėvelis
geras žmogus. Jis labai tave myli.
Joms kalbantis Albos ranka pradėjo
škicuoti. Ji nesukaupė dėmesio, leido
pastelei klaidžioti.
– Tu tikriausiai pasiilgai mamos, –
pasakė Kozima, jos veidelis staiga
surimtėjo. – Turbūt ji negrįš, – atsiduso
ir žvaliai pridūrė: – Bet nesvarbu, ką?
 – Žinai, kai buvau maža, niekas man
apie mamą nepasakojo. Buvo labai
liūdna, nes man neleido jos prisiminti.
Suaugusiųjų pasaulis dažnai gali atrodyti
painus. Bent jau man jis buvo painus.
Norėjau, kad man aiškiai pasakytų, jog ji
mane mylėjo ir dėl jos mirties aš niekuo
dėta. Nenorėjau jausti, kad ji mane
paliko. Tavo mama išvykti turėjo rimtą
priežastį, bet ne todėl, kad norėjo palikti
tave. Turbūt ji negalėjo tavęs pasiimti su
savim. Tau buvo geriau pasilikti čia, su
savo šeima. Ji tavęs labai ilgisi.
Kozima svarstė, jos veidas buvo
labai rimtas. Portretui tokia jo išraiška
netiko.
 Alba liovėsi piešusi.
– Kaip ji atrodo, tavo mama?
Vaiko veidas vėl nušvito, ir Alba vėl
ėmė piešti pastele.
– Ji labai graži. Mėgsta nešioti
plaukus sukeltus. Jos plaukai ilgi, blizga.
Ir aš mėgstu tokią šukuoseną. Aš į ją
panaši. Bent jau visi taip sako. Ji man
sekdavo pasakas prieš miegą, kad
nebijočiau. Man nepatikdavo, kai ji
šaukia ant tėčio. Ir tėčiui nepatikdavo.
Bet ant manęs ji niekada nešaukdavo.
– Aišku. Suaugusieji šaukia vienas
ant kito dėl kvailiausių priežasčių, ypač
italai, – pasakė Alba piešdama akis.
Kozimos akys buvo toli viena nuo kitos,
kaip Toto. Švelniai rudos, medaus
spalvos.
– Ji skaniai verda, – pasakojo
Kozima. Paskui nusijuokė. – Tėtis sakė,
kad jos rizotas su grybais skaniausias
Italijoje. – Valandėlę patylėjusi
nerūpestingai pridūrė: – Ji man niekada
nenupirko trijų suknelių.
Alba pakėlė nuo piešinio galvą.
– Jai jos labai patiktų, ar ne?
– Ji mane sušukuotų ir nupraustų
veidą.
– Kas iš gražių drabužių, jei veidas
murzinas ir plaukai susivėlę.
– Ar tu turi vaikų?
Alba nusišypsojo ir papurtė galvą.
 – Aš, Kozima, netekėjusi.
– Bet galėtum ištekėti už Gabrielio, –
šelmiškai sukikeno Kozima.
Alba labai nustebo.
– Kas tau sakė apie Gabrielį?
– Girdėjau, kaip senelis kalbėjosi su
tėčiu.
– Nelabai Gabrielį pažįstu, – aiškino
ji. – Susipažinau su juo Sorente ir jis
mane čia atplukdė savo kateriu.
– Tėtis sakė, kad galėtum jam
paskambinti ir pasikviesti.
– Taip sakė?
– Ar jis gražus?
– Labai.
– Ar tu jį myli?
 Alba tyliai juokėsi iš jos naivių
klausimų.
– Ne, nemyliu. – Kozima atrodė
nusivylusi. – Aš myliu vyrą vardu Ficas,
– pasakė Alba, – bet jis manęs nemyli.
– Tada aš Ficą pamirščiau. Man
atrodo, kad Gabrielis tave myli.
– Meilė išauga pamažu, Kozima. Jis
manęs beveik nepažįsta. – Ji smarkiai
tušavo plaukus.
– Jis gali, jei nori, atvykti į kokią
nors mūsų iškylą. Paskui galėsi už jo
ištekėti.
– Norėčiau, kad gyvenime viskas
būtų taip paprasta, – atsiduso Alba,
pasiilgusi Fico.
 – Žinai, man greitai sueis septyneri, –
čiauškėjo Kozima, jau pavargusi pozuoti
portretui.
– Tu labai didelė!
– Apsivilksiu vieną iš savo naujų
suknelių, – linksmai pasakė ji, – ir
sukelsiu plaukus kaip mama.
Baigusi piešti Alba atitraukė nuo
savęs bloknotą ir pažiūrėjo į jį iš tolo.
Atrodė gana neblogai. Tai ją nustebino,
nes nieko, išskyrus pirkti, nemokėjo.
Kozima stovėjo jai už nugaros ir sunkiai
kvėpavo.
– Puiku! – sušuko ji.
– Tikrai puiku, ką?
– Juk neišmesi jo į jūrą?
 – Manau, kad ne.
– Ar jį man atiduosi?
Alba nenorėjo su juo skirtis.
– Na, gerai, – sutiko ji, – jei atneši
man bandelę.
Jos nusileido nuo kalvos prie
alyvmedžio.
– Čia palaidota mano mama, –
pasakė ji Kozimai. Buvo keista
įsivaizduoti, kad motina – jai po
kojomis, arčiausiai per dvidešimt
šešerius metus.
– Ji ne čia! – sušuko Kozima. – Ji
Danguje.
– Man irgi patinka galvoti, kad ji ten,
– pasakė Alba, bet patyliukais manė, jog
Valentinos vėlė sklando namuose, tarp
žvakių, altorėlių ir savo kambaryje, kurį
Imakolata pavertė memorialu.

Kai Alba ėjo taku žemyn į miestelį,

palikusi Kozimą namuose su gyvulėliais
ir portretu, kad parodytų šeimai, jos
mintys vis grįždavo prie Fico. Svarstė,
ar jam paskambinti. Maloniai
paiškylavusi su Kozima, kurią jau
pamilo, buvo puikiai nusiteikusi.
Apylinkių grožis tiesiog gniaužė kvapą.
Vakaro šviesa buvo ilgesingai rausva, ir
jos širdis troško meilės. Norėjo, kad jis
būtų čia, apkabintų ir pabučiuotų tuo
ypatingu bučiniu. Jai atrodė, kad dabar
nebesijaustų tokia sutrikusi. Gal vis
dėlto reikėtų jam paskambinti šį vakarą,
blogiau nebus?
Kai užėjo į smuklę, ją pasveikino
Latarulas, jis sėdėjo vienas ir gėrė
stiprią kavą. Jo marškiniai buvo
taukuoti, nematę šukų plaukai styrojo
žilais kuokštais. Pakvietė ją sėstis šalia.
– Leisk nupirkti tau gėrimo atvykimo
į Inkantelariją proga, – paprašė jis
kviesdamas padavėją. – Ko gersi?
Nors Alba norėjo savarankiškai
paklaidžioti po miestelį, kuriame išaugo
jos motina, jai neliko nieko kito, tik
priimti jo pasiūlymą.
 – Norėčiau puodelio kavos, – pasakė
sėsdamasi.
– Tikra anglė, – prunkštelėjo jis
šniurkščiodamas ir atbula ranka
šluostydamasis nosį.
– Bet ir esu anglė, – atrėžė ji.
– Nepanaši į anglę, išskyrus akis. Jos
labai keistos. – Ji nesuprato, ar tai
komplimentas. Latarulas, kuriam patiko
savo balso skambesys, kalbėjo toliau: –
Jos labai šviesios. Keistai pilkos.
Beveik melsvos. – Jis pasilenkė prie
jos, ir iš jo burnos dvoktelėjo kavos
kvapas. – Sakyčiau, jos violetinės. Tavo
motinos akys buvo rudos. Tu gyva
motina.
 – Ar gerai ją pažinojai? – paklausė
Alba nusprendusi, kad jei jau tenka kęsti
jo kavos dvoką ir įkyrias pastabas,
galėtų sužinoti ką nors naudingo.
– Pažinojau nuo tada, kai ji buvo
maža mergytė, – išdidžiai pareiškė jis.
– Tai kokia ji buvo?
– Saulės spindulėlis.
Labai informatyvu, pagalvojo Alba.
Jis ir Imakolata turėjo įprotį kalbėti apie
Valentiną banaliomis frazėmis.
– Kokios buvo jos vestuvės? –
paklausė ji. Tokio klausimo ji dar
nebuvo uždavusi. Latarulas susiraukė.
– Vestuvės? – pakartojo žiūrėdamas
tiesiai į ją.
 – Taip, vestuvės. – Valandėlę jai
pasirodė, kad pavartojo ne tą žodį. – Na,
kai ji tekėjo už mano tėvo?
– Nebuvo vestuvių, – sušnibždėjo jis.
Albos širdis apmirė.
– Nebuvo? Kodėl?
Jis ilgai į ją žiūrėjo, o jo veidas
priminė žuvies iškamšą, kokias kabina
ant sienų Anglijos aludėse.
– Nes ji buvo nebegyva.
Albos veide neliko nė lašo kraujo.
Valentina už tėvo neištekėjo?
– Įvyko automobilio avarija? – lėtai
paklausė ji. Nieko nuostabaus, kad tėvas
nenorėjo jos išleisti į Italiją.
 – Ne avarija, Alba, – pasakė jis. –
Valentina buvo nužudyta.
 23
Bičfildo Parkas, 1971-ieji

Netekęs Valentinos Tomas sau prisiekė,

kad to baisaus laiko prisiminimus sudės
į skrynią, užrakins ir paskandins jūros
dugne, kaip skandinamas laivas su
mirusiųjų kūnais. Ilgus metus jis
priešinosi klaikiai pagundai ją surasti,
išlaužti spyną ir pasirausti po
surūdijusias liekanas. Margo išgelbėjo jį
iš tamsybių, kuriose jis kiūtojo, ir
išvilko sutrikusį, besimarkstantį, į
dienos ir meilės šviesą, nors meilė buvo
kitokia. Jis niekada nepamiršo
užrakintos skrynios, bet prisiminimai jį
kamavo sapnuose. Tada Margo uždėdavo
raminantį delną jam ant kaktos ir skrynią
vėl nuskandindavo giliau į sąnašas
vandenyno dugne. Jis tikėjosi, kad jam
mirus skrynia galiausiai nugrims į
dumblą ir niekada nebeiškils.
Nesitikėjo, kad Alba ryšis nerti į tuos
vandenis. Ilgus metus stengėsi ją tvirtai
laikyti ant sausos žemės. Tačiau ji
surado portretą – raktą nuo skrynios, ir
suprato, kad kažkur yra jam puikiai
tinkanti spyna. Jis didžiavosi jos protu ir
iš dalies žavėjosi jos ryžtu; pirmą kartą
gyvenime ji parodė turinti tikslą. Bet dėl
jos baiminosi. Ji neturėjo nė menkiausio
supratimo, kas toje skrynioje. Nesuprato,
jog kartą atidariusi jos niekuomet
nebeuždarys. Sužinos tiesą ir turės su ja
gyventi, net perrašyti savo pačios
praeitį.
Dabar Tomui neliko nieko kito, tik
ištraukti skrynią iš jūros, nubraukti
apaugusius koralus bei apnašas ir vėl
atidaryti. Vien apie tai pagalvojus jam
oda pašiurpdavo ir nueidavo pagaugais.
Jis užsidegė cigarą ir įsipylė taurę
brendžio. Mąstė, ar Alba susirado
Imakolatą. Ar ši dar gyva. Gal ten ir
Latarulas, tikriausiai jau išėjęs į atsargą,
plepa kaip visada nekreipdamas
dėmesio, ar jo kas nors klausosi.
Galvojo apie Falką su Beata. Totas
turėtų būti dabar suaugęs, gal turi vaikų.
Po Valentinos mirties jie galbūt nutarė,
kad gyvendami toje pražūtingoje vietoje
susilauks tik nelaimių. Alba gali jų
niekada nerasti. Jis tikėjosi, kad Alba,
jos pačios labui, grįš su nesudrumsta
vaizduote, nors niekada jai nemelavo,
bet niekada ir netaisė jos susikurtos
vaikiškos tiesos versijos. Niekada
nepasakojo, kad nevedė jos motinos.
Kad ji buvo nužudyta vestuvių
išvakarėse. Juk darė tai dėl jos. Gynė
jos saugų pasaulį. Jei sužinotų tiesą, ar ji
suprastų? Ar kada nors jam atleistų?
Papsėdamas cigarą atsisėdo į odinį
krėslą. Margo buvo su arkliais ir jis liko
vienas, dėžutė prie kojų, raktelis
rankose. Beliko tik pasukti jį spynelėje
ir pakelti viršelį. Jam nereikėjo žiūrėti į
portretą, nes regėjo jos veidą taip
ryškiai, lyg ji stovėtų priešais. Šiltas
figų kvapas padvelkė dar kartą,
perkeldamas į Inkantelariją. Vakaras.
Rytoj jis tuoksis. Širdis iš džiaugsmo ir
laimės netelpa krūtinėje. Buvo pamiršęs
Šventosios Bernadetos šventę. Tą
pragaištingą metą, kai Kristus nepanoro
verkti krauju. Nekreipė dėmesio į
keistus Valentinos žodžius. Dabar jis
įkišo raktą į spyną, pakėlė dangtį ir juos
prisiminęs svarstė jų svarbą. „Mums
reikia Kristaus palaiminimo. Žinau, kaip
jį gauti. Aš sutvarkysiu, pamatysi.“

Italija, 1945-ieji

Tą naktį Tomas iš jaudulio nenustygo

vietoje. Užeigoje negalėjo miegoti, nes,
kad ir pūtė vėjas nuo jūros, buvo karšta
ir drėgna. Užsitraukęs kelnes ir
marškinius, vaikščiojo pirmyn ir atgal
paplūdimiu susikišęs rankas į kišenes ir
mąstė apie savo ateitį. Miestelyje buvo
tylu. Tik atsitiktinai šešėliuose
praslinkdavo katė, tykanti pelės.
Mėlynos valtys, ištrauktos ant kranto,
prietemoje atrodė tamsios kaip rašalas.
Švietė mėnulio pilnatis, gilus dangus
buvo nusagstytas žvaigždėmis, jos lyg
brangakmeniai atsispindėjo lengvose
bangelėse. Jis prisiminė savo karinius
žygius, dabar tokius tolimus, ir pajuto
kaltę, kad vestuvėse nedalyvaus jo
šeima. Tačiau jis parsiveš Valentiną su
Alba namo ir visus nustebins.
Neabejojo, kad kiti jas pamils, kaip
pamilo jis.
Apie Valentiną galvojo su šypsena.
Su ja pasirodys miestelyje. Pagal
tradiciją sekmadienį nusives ją į
bažnyčią su mažąja Alba ant rankų, visi
žavėsis jos grožiu ir laikysena. Jie
stebės, kaip ji plaukia nava ta savo
nepakartojama eisena, tarsi turėtų marias
laiko. Savaitgaliui pasikvies Džeką, po
vakarienės jo kabinete jie surūkys po
cigarą, išgers po taurę viskio. Juokaus
apie karą. Prisimins patirtus nuotykius.
Ir prisimins dieną, kai Likimas juos
atnešė prie Inkantelarijos krantų.
Dalinsis prisiminimais apie Rigso arijas
iš „Rigoleto“, padūkusias to vakaro
moteris ir Valentiną, tokią, kokia ji tada
buvo, – stovinčią Imakolatos namų
tarpduryje su balta suknele, pusiau
perregima saulėje. Džekas jam pavydės
ir žavėsis. Ak, Džekai, galvojo jis
klajodamas pajūriu, o kad tu čia būtum ir
pasidalintum mano laime.
Vestuvių ruošą ir planus Tomas
paliko Imakolatai ir Valentinai. Žinojo,
kad maža Šventojo Paskalio bažnytėlė
bus išpuošta gėlėmis, Valentinos
mėgstamais šlakuotaisiais aronais.
Žinojo, kad jos suknelė bus
nepriekaištingai pasiūta senos, bet
neprilygstamos senjoros Čipreco, kurios
pirštų nagai ilgi ir geltoni kaip senas
sūris. Paskui smuklėje bus šokiai.
Įsivaizdavo, kad bus sukviestas visas
miestelis. Lorencas gros koncertina,
žmonės gurkšnos vyną, skambės juokas,
visi pamirš karą, visų lauks šviesi
ateitis. Imakolata, Beata ir Valentina
ištisas dienas gamino valgius. Marinavo,
kepė, tepė glajumi, puošė. Pasiruošimui,
regis, nebuvo galo. Tomas sužadėtinės
beveik nematydavo. Ji palikdavo jam
Albą ir lėkdavo į miestelį ruoštis arba
matuotis suknelės, linksmai šokinėdama
per uolas žemyn, jam mojuodama ir
šūkaudama nurodymus dėl Albos, kuri
buvo dievinama ir lepinama.
 Jis laukė naktų, kai liks vienudu su
žmona, kai galės vėl maloniai pajusti
sūrų jos odos skonį. Kai galės bučiuoti
jos lūpas, žinodamas, kad gali neskubėti,
nes niekas nesutrukdys. Troško su ja
mylėtis. Laikyti glėbyje kaip žmoną.
Laukė, kada jie priklausys vienas kitam
pagal įstatymą, o Dievas bus jų
liudininkas.
Kokios nuomonės apie ją būtų
Fredis? Brolis nepasitikėtų jos grožiu ir
šypsena. Jis nebuvo romantikas, tas
Fredis. Buvo realistas. Būtų vedęs
moterį, kurią pažinojo visą gyvenimą.
Linksmą, žemišką, kad būtų gera žmona
ir motina. Tokia meile, kuri siejo Tomą
su Valentina, jis netikėjo. Manė, kad ji
pavojinga, ta nepaprasta, nežabota
meilė. Dabar galvodamas apie Fredį jis
nebesiraukė iš skausmo. Išmoko
susitaikyti su brolio mirtimi, ir nors
niekas negalėjo jo pakeisti, buvusią
širdies tuštumą užpildė meilė Valentinai.
Tačiau jis tikėjo, kad galiausiai Fredis ją
būtų pamilęs. Nepamilti neįmanoma.
Fredis būtų paplojęs broliui per petį ir
sutikęs, kad Dievas jį apdovanojo
žmona, kokios paprastas mirtingasis
negali tikėtis.
Buvo trečia valanda ryto. Nenorėjo
savo vestuvių dieną jaustis pavargęs.
Italijoje vestuvės švenčiamos daug
dienų, todėl reikėjo kaupti jėgas. Jis
pasuko nuo paplūdimio aukštyn link
pajūrio pastatų. Netrukus išauš ir
mėlynos langinės atsivers, vidun
įsileisdamos saulę. Balkonus puošiantys
vazonai su pelargonijomis bus palaistyti,
nuvytę žiedai nuskabyti, katės po
naktinės medžioklės grįš išsimiegoti
šilumoje. Eidamas į užeigą, tolumoje
aiškiai išgirdo koncertinos melodiją.
Žemas, graudulingas Lorenco balsas
sklido tvankiame ore, apdainuodamas
netektį ir sielvartą. Jo žodžius apie mirtį
išsklaidė aidas, ir Tomo jie nepasiekė.
Šią naktį miegosiu kaip viengungis
paskutinį kartą, galvojo jis. Rytoj būsiu
vedęs. Padėjęs galvą ant pagalvės jis
nugrimzdo į ramų, palaimingą miegą.
Pabudo po kelių valandų nuo
pašėlusio beldimo į duris.
– Tomi, Tomi! – Latarulo balsas.
Atsisėdo lovoje sukaustytas ledinės
baimės. Atidaręs duris pamatė
karabinierių, papilkėjusiu iš siaubo
veidu. – Valentina, – žioptelėjo jis, – ji
nebegyva.
Tomas ilgai į jį spoksojo
stengdamasis suvokti, ką išgirdo. Galbūt
jo nepaleidžia košmaras. Jis dar ne visai
pabudo. Prisimerkęs papurtė galvą.
– Ką?
 Latarulas pakartojo, ką buvo sakęs,
paskui pridūrė:
– Tu turi eiti su manim.
– Nebegyva? Valentina nebegyva?
Kaip? – Tomui pasirodė, kad pasaulis
aplinkui jį griūva, o širdis ėmė daužytis
iš pradžių lėtai, paskui pašėlusiu greičiu.
Jis įsitvėrė durų staktos, kad išsilaikytų
ant kojų. – Ji negali būti negyva!
– Ji automobilyje, kelyje iš
Neapolio. Turime važiuoti dabar, kol
nekilo… nekilo… – Jis užsikosėjo.
– Kol nekilo kas?
– Triukšmas, – pasakė Latarulas.
– Apie ką tu kalbi?
 – Tik eik su manim. Tada suprasi. –
Latarulo balse girdėjosi maldavimas.
Tomas skubiai užsimovė kelnes,
užsivilko marškinius, kuriais vilkėjo
vakare, įsispyrė į batus ir nusekė paskui
Latarulą; automobilyje laukė Falkas.
Falko veidas buvo išblyškęs ir
nusikamavęs. Tamsūs ratilai po akimis
siekė skruostų įdubas. Akys buvo
keistos, įtartinos. Tomas juo
nepasitikėjo. Vyrai apsikeitė žvilgsniais,
bet abu tylėjo. Falkas pirmasis nukreipė
akis į šalį, lyg Tomo žvilgsnis būtų
pernelyg skvarbus. Tomas atsisėdo ant
užpakalinės sėdynės, o Latarulas įjungė
variklį. Automobilis kosėjo ir gergždė,
kol galiausiai pajudėjo. Aušo. Saulė
tekėjo blyški ir tyra, tarsi nieko nežinotų
apie išaiškėjusią žiaurią žmogžudystę.
Tomui kilo galybė klausimų, bet jis
suprato, kad reikia palaukti. Galva
tvinkčiojo, lyg suspausta šaltomis
metalinėmis replėmis. Norėjo duoti
valią ašaroms, kaip darė išgirdęs apie
brolio mirtį, bet Falko ir Latarulo
draugijoje to daryti negalėjo. Sukandęs
dantis stengėsi lygiai kvėpuoti. Ką
Valentina veikė kelyje iš Neapolio
vidury nakties? Naktį prieš savo
vestuves? Prisiminė jos žodžius: „Mums
reikia Kristaus palaiminimo. Žinau, kaip
jį gauti. Aš sutvarkysiu, pamatysi.“ Ką ji
turėjo omenyje? Kur buvo nuvykusi?
Širdį suspaudė graužatis. Reikėjo jos
paklausti. Reikėjo pasidomėti.
Galiausiai jis nebeištvėrė.
– Kaip tai atsitiko?
Falkas sunkiai atsiduso ir pasitrynė
kaktą.
– Nežinau.
Tomą suėmė pyktis.
– Dėl Dievo, kalbame apie mano
sužadėtinę! – sušuko jis. – Ką nors turi
žinoti! Mašina nuskrido nuo kelio?
Užtvarų apsaugoti nuo avarijos…
– Tai ne avarija, – ramiai pasakė
Falkas. – Tai žmogžudystė.
Kai jie atvyko į vietą, Tomas pirmiausia
pamatė automobilį. Nudengiamą tamsiai
vyšninės spalvos „Alfa Romeo“ su
puikios odos ir riešutmedžio salonu.
Automobilis tvarkingai stovėjo
aikštelėje, atsiveriančioje į jūrą. Kai
Tomas pamatė ant keleivio sėdynės
susmukusią moterį, jo širdis akimirksniu
prisipildė džiaugsmo. Tai buvo ne
Valentina. Aišku, ne ji. Šios moters
plaukai buvo sukelti į viršų, riešai,
pirštai ir ausys žėrėjo nuo deimantų,
veidas išdažytas juodu angliuku ir
tamsiai raudonais lūpų dažais, kaip
dažosi prostitutės. Jos kaklas buvo
perrėžtas peiliu, kraujas sutepė
vakarinės suknelės blizgučius ir ant
pečių užmestą baltą kailinį boa.
Skruostai atrodė balti kaip boa. Šalia jos
– vyriškis, kurio jis nepažinojo, –
elegantiškas, žilais plaukais ir siaurais
žilais ūsiukais. Jam iš burnos veržėsi
kraujas. Ant dramblio kaulo spalvos
šilkinio šaliko apie kaklą jis jau buvo
sukrešėjęs. Tomas pažvelgė į Falką ir
susiraukė.
– Tai ne Valentina, – pradėjo jis,
pakui staiga pajuto, kaip apmirė širdis.
Falkas į jį tik žiūrėjo.
Tomas pažvelgė į automobilio vidų
dar kartą. Jis apsiriko. Tai buvo
Valentina, bet ne ta, kurią pažinojo.
 Mėgstamas akmuo – deimantas.
Norėčiau pasipuošti gražiausių
deimantų vėriniu, sužibėti bent vieną
vakarą, kad pajusčiau, ką reiškia būti
dama.
Tik tada jis atidarė automobilio duris
ir krito ant jos kūno raudodamas, netekęs
vilties, negalėdamas patikėti,
sielvartaudamas dėl moters, kurią
pažinojo, ir dėl savęs, taip žiauriai
išduoto. Jis tvirtai prigludo prie jos, dar
šiltos ir minkštos, stipriai kvepiančios
jam nepažįstamais kvepalais. Kaip
galėjo Valentina taip rengtis? Ką ji veikė
šiame automobilyje su tuo
nepažįstamuoju? Naktį prieš savo
vestuves! Neįmanoma suprasti. Jis
papurtė ją, lyg žadindamas. Ar neužteko
jo meilės? Pajuto, kaip šiurkščios rankos
jį atitraukia nuo jos kūno ir velka į šalį.
Staiga automobilį apsupo vyrai
mėlynomis uniformomis ir kepurėmis.
Privažiavo policijos automobilių, kaukė
jų sirenos. Iš Neapolio atvyko ir
spaudos atstovai su fotoaparatais,
blykstėmis, jie šūkčiojo. Visos šios
sumaišties viduryje pradėjo lyti, ir
detektyvai skubėjo uždengti nusikaltimo
vietą, kad liūtis nesunaikintų įkalčių.
Tomas buvo paliktas nuošalyje
tarytum filmo statistas. Sutrikęs stebėjo
apie mirusį vyrą tupinėjančius
policininkus. Atrodė, kad Valentinos
niekas nepastebi. Paskui pamatė, kaip du
vyrai prie jos šiurkščiai gestikuliuoja,
paskui prapliumpa kvatoti. Jis suprato,
kad tuo metu, kai jį degina pragariškas
skausmas, kiti aplinkui pramogauja.
Šypsosi, ploja vienas kitam per petį,
skelia anekdotus. Storas detektyvas ilgu
paltu pasitrynė rankas, slėpdamasis po
skrybėle užsidegė cigaretę, tarsi
sakydamas: „Puiku, viskas padaryta,
reikalas išspręstas.“
Tomas prisvyravo prie jo.
– Ką nors darykite! – suriko jis, iš
pykčio išvertęs akis.
 – O pats kas būsite? – paklausė
detektyvas, tirdamas jį skvarbiomis,
protingomis akimis.
– Valentina yra mano sužadėtinė, –
pramikčiojo jis.
– Buvo sužadėtinė. Ta moteris
nebegali už ko nors ištekėti. – Tomas
žiopčiojo lyg skęstantis, bet neišleido
jokio garso. – Jūs čia ne vietinis, pone,
tiesa? – paklausė pareigūnas. – Moteris
mūsų nedomina.
– Kodėl ne? Dėl Dievo, juk ji
nužudyta!
Detektyvas truktelėjo pečiais.
– Ji tik pasipainiojo netinkamu laiku
netinkamoje vietoje, – paaiškino jis. –
Graži mergina. Che peccato!24
Pylė lietus, varvėjo plaukais, tekėjo į
akis; Tomas prisvyravo prie Falko ir
sugriebė jį už marškinių apykaklės.
– Tu žinai, kas tai padarė! –
sušnypštė jis.
Platūs Falko pečiai ėmė drebėti. Jį
laikęs geležinis stuburas išsilydė,
apkabinęs save jis sulinko. Tomas,
pamatęs tokį galingą vyrą verkiant, labai
nustebo ir, pajutęs keistą palengvėjimą,
irgi pratrūko raudoti kaip vaikas. Jie
stovėjo lietuje įsitvėrę vienas kito.
– Sakiau jai, kad neitų! – aimanavo
Falkas. – Ji neklausė!
 Tomas negalėjo kalbėti. Jį dusino
sielvartas. Moteris, kurią jis turėjo vesti,
visą laiką mylėjo kitą ir už tai sumokėjo
gyvybe. Pasitraukęs iš Falko glėbio, jis
ant žemės išsivėmė. Kažkas perrėžė
švelnų, minkštą Valentinos kaklą peiliu.
Žiauri, šaltakraujiška žmogžudystė varė
iš proto. Tas, kas atėmė iš Valentinos
ateitį, atėmė ir iš jo.
Jis stengėsi įsivaizduoti jos malonų
veidą, bet matė tik „Alfa Romeo“
sėdynėje numestą kaukę. Kaukę
nepažįstamosios, gyvenusios lygiagretų
gyvenimą, apie kurį jis nieko nežinojo.
Kai jis stovėjo pasilenkęs prie šlapios
žemės, rūkas ėmė sklaidytis: Karas
vyrus paverčia gyvuliais, o moteris
gėdingais sutvėrimais… Nenoriu, kad
kartotų mano klaidas… Tu manęs
nepažįsti, Tomi.
Ji labai norėjo ištrūkti iš
Inkantelarijos. Ar jis jai buvo
reikalingas vien todėl? Bilietas į naują
gyvenimą; kad pamiršusi nešvarų,
gėdingą gyvenimo tarpsnį, galėtų pradėti
viską iš naujo.
Pajutęs ant nugaros ranką, pasisuko ir
pamatė šalia stovintį lietaus merkiamą
Latarulą.
– Aš juk jos visai nepažinojau, –
pasakė, sielvartingu žvilgsniu
žiūrėdamas į karabinierių.
 Latarulas patraukė pečiais.
– Ne jūs vienas, pone Arbaklai.
Niekas iš mūsų nepažinojo.
– Kodėl jie elgiasi taip, lyg ji
visiškai nesvarbi? – Apie negyvą vyrą
policininkai vis dar sukinėjosi, kaip
vapsvos apie medaus puodą.
– Jūs jo nepažinote, tiesa?
– Kas jis? – mirkčiojo
nesusigaudydamas Tomas. – Kas jis per
velnias?
– Tai, mano drauge, ir yra velnias.
Lupas Bjankas.

Vėliau, kaip nesavas grįžęs į užeigą,

Tomas surinko nupieštus Valentinos
portretus. Pirmasis, jos dorybingumo ir
paslaptingumo atspindys, darytas rytą po
Šventosios Bernadetos iškilmių ant uolų
prie apžvalgos aikštelės, buvo gražesnis
už aušrą, bet dabar pagalvojus, toks pat
trumpalaikis. Antrasis – motinystės
iliustracija. Jam pavyko tobulai
perteikti, kaip švelniai ji žvelgia į
kūdikį, žindantį jos krūtį. Meilė dukteriai
buvo tikra, nuoširdi, tyra. Galbūt
stiprumu stebino ją pačią. Ketino ieškoti
trečio portreto, paskui atsiminė, kad
Valentina pasiėmė jį su savim namo.
Imakolatos namuose buvo tylu ir
ramu kaip kape. Senoji našlė sėdėjo
prieblandoje kurdama altorėlį dukteriai,
prie dviejų jau padarytų vyrui ir sūnui.
Jos akys su buku nuolankumu matė vien
užduotį. Kai Tomas prie jos prisiartino,
ji tyliai prabilo:
– Mane vadina našle, nes netekau
vyro, o kas aš dabar, kai netekau dviejų
vaikų? Tokio žodžio nėra, nes pernelyg
baisu jį ištarti. – Ji persižegnojo. – Jie
kartu pas Dievą.
Tomas norėjo paklausti, ar ji žinojo
apie dvigubą Valentinos gyvenimą, bet
senutė atrodė tokia trapi sėdėdama savo
asmeniniame pragare, kad jis nesiryžo.
– Norėčiau pamatyti Valentinos
kambarį, – pakeitė jis klausimą.
Imakolata rimtai linktelėjo.
 – Laiptais aukštyn, per laiptų aikštelę
į kairę.
Jis paliko ją su žvakėmis, poteriais ir
užlipo laiptais į kambarį, kuriame dar
vakar gyveno Valentina.
Kai įžengė į jos nedidelį kambarėlį,
langinės buvo uždarytos, užuolaidos
užtrauktos, naktiniai marškiniai padėti
ant lovos nakčiai. Ant tualetinio staliuko
gulėjo jos taip neseniai naudoti šepečiai
ir buteliukai. Jam sugniaužė gerklę, buvo
sunku kvėpuoti. Kambarys prisipildė
figų kvapo. Susmuko ant lovos ir
įsikniaubęs į naktinius marškinius traukė
jos kvapą.
 Jį apsėdo manija surasti trūkstamą
portretą. Ištraukė visus stalčius, ieškojo
spintoje tarp drabužių, žiūrėjo po lova,
po paklodėmis ir kilimėliu, visur.
Nepaliko kambaryje nė vieno neapversto
daikto. Portreto nebuvo.

24 Kaip gaila! (It.)

 24
Italija, 1971-ieji

Alba atsiprašė ir paliko Latarulą vos

gurkštelėjusi arbatos. Pasitraukęs iš
pareigų karabinierius žiūrėjo į ją
išeinančią nustebęs, kad ji nežino
sukrečiančių motinos mirties aplinkybių.
Įvykio žiaurumas jaudino jį iki šiol.
Dažnai apie tai galvodavo. Valentina,
nors gyveno slaptą gyvenimą, buvo
grožio ir gerumo įsikūnijimas. Laikui
bėgant landūs žurnalistai iškniso viską
apie jos užsiėmimą ir paviešino
laikraštyje „Il Mezzogiorno“. Lorencas
prie savo sukurtos baladės pridėjo dar
kelis posmus apie nuojautą, žmogžudystę
ir nusikaltėlių pasaulio moterį, žavią
kaip laukinių našlaičių pieva. Jis
dainuodavo kas vakarą, graudus balsas
skardeno po miestelį tol, kol visi išmoko
baladę mintinai, o Valentina pranoko
normalią žmogaus atmintį ir virto
legenda. Jos lengvi pėdsakai liko įminti
visame miestelyje. Mažai kas pasikeitė
per daugelį metų nuo to laiko, kai ji
mirė. Viskas priminė ją, o kartais,
spindint sidabrinei mėnulio pilnačiai, jis
tikėjo matąs, kaip ji vogčia neria už
kampo, o jos balta suknelė švysteli
mėnesienoje ir jo vaizduotėje. Valentina
buvo kaip vaivorykštė, kuri iš tolo
atrodo stovinti vietoje, bet priartėjus
išnyksta. Tikra silfidė, puiki vaivorykštė,
– žmogžudystė darė ją dar
paslaptingesnę.
Alba bėgo per uolas aukštyn į
Imakolatos namus, širdis pašėlusiai
daužėsi. Tėvas jai melavo, pamotė su
juo bendrininkavo, net Falkas ir
Imakolata nepasakė tiesos. Ar jie laiko
ją kvaiša? Ji turi teisę žinoti apie savo
motiną. Pagalvojo apie Ficą su Vive; net
jų lakiausia fantazija negalėjo to
įsivaizduoti.
Koja paslydo ant akmens ir ji
nusibrozdino kelį, pasirodė kraujas. Ji
garsiai nusikeikė, bet nusivaliusi
skubėjo toliau, nutarusi iš Falko ištraukti
visą tiesą. Kai atėjo į namus, Beata po
medžiais skaitė Kozimai. Mergytė,
susirangiusi prie močiutės, čiulpė nykštį.
– Kur Falkas? – pareikalavo Alba.
Beata pakėlė akis nuo knygos.
Pamačius įraudusį Albos veidą ir
stiklines akis, jos veidas apsiniaukė,
visa sustingo, lyg pavojų pajutęs žvėris.
Kozima rimtu veidu stebėjo pusseserę.
– Jis citrinmedžių sode, – atsakė ji
stebėdama, kaip Alba nuskuba takeliu ir
pranyksta tarp medžių.
– Alba pyksta? – paklausė Kozima.
Beata pabučiavo jai į smilkinį.
– Manau, kad pyksta, carina25.
Nesirūpink, garantuoju, kad vėl
šypsosis.
Alba bėgo per citrinmedžių giraitę,
kol rado Falką. Pamatęs ją šis paleido
karutį ir įsitempė. Bijojo to nuo pat
akimirkos, kai ji atvyko.
– Kodėl, po velnių, tylėjai, kad mano
motina buvo nužudyta? – šaukė ji,
įsisprendusi į šonus. – Kada ketinai
pasakyti? O gal nė nesiruošei, kaip mano
tėvas?
– Tėvas nori tave apsaugoti, Alba, –
šiurkščiai atrėžė jis, eidamas per sodą
link uolų.
Alba ėjo iš paskos.
– Tai kas ją nužudė?
– Ilga istorija.
– Gerai. Aš turiu laiko ją išklausyti.
– Einam kur nors ramiai atsisėsti.
– Noriu žinoti tiesą, Falkai. Turiu
teisę.
Falkas susikišo rankas į kišenes.
– Tu tikrai turi teisę žinoti. Bet tai
bus nemalonu. Pamatysi. Ne vien apie
tai, kad motina nespėjo ištekėti už tavo
tėvo. Kad jai taip žiauriai atėmė gyvybę.
Tai tik ledkalnio viršūnė. Eikš,
atsisėskim čia. – Jis atsisėdo po medžiu,
kur buvo palaidotas Valentinos kūnas.
Alba įsitaisė šalia, sukryžiavo kojas ir,
pakėlusi į jį akis, laukė.
– Tai kodėl ją nužudė? – paklausė ji.
Tonas buvo lengvabūdiškas, lyg ji
aptarinėtų romano veikėją, o ne tikrą
žmogų, juolab motiną. Neužgiję Falko
širdies randai vėl atsivėrė ir smarkiai
suskaudo.
– Jai perrėžė gerklę. – Jis perbraukė
pirštu sau per kaklą ir matė, kaip pilkėja
Albos skruostai. – Ji buvo Neapolyje su
meilužiu, įžymiuoju mafijos bosu Lupu
Bjanku.
– Lupas Bjankas? Kas jis? –
pertraukė Alba. – Negaliu patikėti, kad
jai naktį prieš vestuves su mano tėvu
prireikė meilužio.
– Ji kurį laiką buvo Lupo Bjanko
meilužė.
– O kas jis per vienas?
– Galbūt įtakingiausias žmogus
pietuose. Pažinojau Lupą, kai buvau
mažas. Kartu žvejodavome. Net tada jam
patiko žiūrėti į kančią. Iš pradžių žuvies,
paskui žmogaus. Gyvybės jis nevertino.
Policija jo ieškojo dėl baisių
nusikaltimų. Slidus lyg ungurys – niekas
negalėjo jam prisegti jokio nusikaltimo.
Jis labai pasipelnė iš karo. Pasidarė
milijonus iš plėšimo, reketo, net
žmogžudysčių. Paslėpė pinigus slaptose
banko sąskaitose, bet jų niekas nerado.
Tas, kas jį nužudė, labai pasitarnavo
policijai, nors įžiebė baisią nesantaiką
tarp Lupo įpėdinio Antonijaus Il Moroko
ir Kamoros iš Neapolio. Vaidą dėl tuno
kainų, kuris tęsiasi ir šiandien.
– Mano tėvas žinojo?
– Sužinojo jos mirties rytą.
– Vargšas tėtis! – atsiduso ji. – Kas
galėtų pagalvoti.
– Ji gulėjo Lupo Bjanko automobilyje
apsikarsčiusi kailiais ir deimantais.
Tavo tėvui tai buvo baisus smūgis. Bet
manęs tai nestebino. Supratau Valentiną
geriau negu kuris kitas. Ji buvo nebloga
mergina, tik silpnavalė. Graži, mėgo
gražius daiktus. Mėgo dėmesį, slaptus
meilės nuotykius ir riziką. Norėjo
išvažiuoti iš Inkantelarijos. Mažam
miesteliui kaip šis buvo pernelyg
protinga. Jautėsi lyg paukštis, kuris
negali iki galo išskleisti sparnų. Čia jos
neįvertino. Galėjo sužibėti Romoje,
Milane ar Paryžiuje, net Amerikoje.
Buvo išskirtinė, paprastas gyvenimas ne
jai. Tačiau meilę ji vertino labiau už
viską. Jautėsi vieniša. Lyg tuščias
medaus puodas, visada priklausoma nuo
kitų, kad jį pripildytų. Tačiau ji buvo
labai gyvybinga ir gudri kaip lapė.
Atsimink, buvo karo metas. – Jis papurtė
galvą su užkritusiais ant akių plaukais. –
Gal man reikėjo labiau pasistengti, kad
ją sulaikyčiau, bet turėjau pats kovoti.
– Ar ji visai nemylėjo mano tėvo? –
paklausė Alba silpnu balsu.
Falkas švelniai palietė jos ranką.
– Manau, kad tik tada, kai jis išvyko,
suprato jį mylinti. Paskui sužinojo, kad
laukiasi, ir tu, Alba, buvai jos
didžiausias džiaugsmas. – Alba nuleido
akis ir įsmeigė žvilgsnį į žolę. – Ji
stengėsi sveikai maitintis, kiek tai karo
metu buvo įmanoma. Pasinaudodama
ryšiais su Lupu ir kitais, gaudavo maisto
juodojoje rinkoje, o vienas amerikietis
jai parūpino reikalingų vaistų.
– Ar ji nenutraukė tų ryšių net
laukdamasi manęs?
Jis neatsakė. Susimąsčiusi ji
kandžiojo odą aplink nykščio nagą.
– Tu gimei namuose, tave priėmė
akušerė ir Mama. Nuo tos akimirkos
Valentina tausojo save tavo tėvui. Matai,
ji turėjo planų. Ketino gyventi Anglijoje
ir auginti vaikus. Norėjo tapti garbinga
dama. Tėvas jai pasakojo apie didelį
namą, kuriame ji gyvens. Ji nekantravo.
Tau gimus, jai niekas neberūpėjo – vien
tu ir tavo tėvas. Kai jis grįžo, jie matė
tik vienas kitą ir tave. Sėdėdavo sode po
medžiais ir žiūrėdavo į tave miegančią.
Buvai jiems viskas. Jis piešdavo, jie
kalbėdavosi. Bet ji savo paslapčių jam
neišdavė. Nenorėjo visko sugadinti.
Bandžiau ją įkalbėti, kad pasakytų tiesą.
Tikinau, kad jei jis tikrai myli, išsiveš ją
ten, kur ji būtų saugi ir gyventų be
rūpesčių.
– Tai kodėl ją nužudė?
Falkas kurį laiką tylėjo, žiūrėjo į
jūrą. Jo veidas apsiniaukė, o akys staiga
patamsėjo ir tapo neramios.
– Paskutinėmis dienomis su ja labai
ginčijomės. Sakiau, kad privalo jam
prisipažinti. Ji manęs neklausė.
Valentina, kai norėjo, galėjo būti
užsispyrusi kaip asilas. Arba stipri ir
ryžtinga. Atrodė, kad negalėtų užmušti nė
musės, bet po angeliška išore slypėjo
kietaširdė ir savanaudė moteris. Be to, ji
įsikalė į galvą juokingą mintį – gražiuoju
išsiskirti su meilužiu. Tarytum pasakiusi
jam savo planus ji išsiteisintų Dievo
akyse. Matai, Kristaus statula neverkė.
– Garsioji Šventosios Bernadetos
šventė, jau žinau, – pasakė Alba. –
Mamai tai atrodė blogas ženklas?
– Ji buvo labai prietaringa. Tikėjo,
kad tai pranašauja blogą lemtį
vestuvėms ir jos ateičiai. Ji važiavo į
Neapolį pasakyti Lupui Bjankui, kad
išvyksta iš Italijos.
– Išsipuošusi kailiais ir deimantais?
– Tarkim, kad pasipuošė tam kartui,
Alba. Ji buvo aktorė. – Jis su kartėliu
papūtė lūpas. – Kartais galvoju, kad ji
norėjo paskutinį kartą pasiausti. Galbūt
savotiškai mylėjo ir Lupą Bjanką. Gal
tas paskutinis nuotykis su prietaringumu
neturėjo nieko bendro.
– Ar ji būtų dėl to viskuo rizikavusi?
– Alba buvo sukrėsta.
– Valentina? Žinoma. Tai buvo tik dar
vienas jos gyvenimo vaidmuo, gal pats
mėgstamiausias. Ji nebenorėjo tokia
būti. Ruošėsi išvažiuoti, kad taptų
garbinga ponia. Galbūt pagunda buvo
pernelyg didelė ir ji neatsispyrė.
– Taigi buvo nužudyta todėl, kad
atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu
laiku?
– Taip sako policija. Nužudyta todėl,
kad matė, kas nužudė Lupą Bjanką. Ji
per daug žinojo. Viskas labai paprasta.
Alba netikėdama pakraipė galvą.
– Jei tą naktį nebūtų išvažiavusi,
šiandien tebebūtų gyva.
– Dabar, kai žinai tiesą, tikriausiai
supranti, kodėl tėvas visa tai nuo tavęs
slėpė? Tą dieną, kai ji mirė, jis prisiekė
tave saugoti nuo jos siaubingos
praeities. – Jis paėmęs suspaudė Albai
ranką. – Tėvas pasielgė teisingai.
Alba sėdėjo priešais veidrodį mažame
Valentinos kambarėlyje. Žiūrėjo į savo
atspindį – motinos atvaizdą. Sužinojusi
tiesą suprato, kad ji yra tokia pati kaip
motina. Ne tik fiziškai, bet ir savo
ydomis. Anksčiau tikėjo, kad motina –
dorybės pavyzdys, angelas, o ji pati
motinos neverta. Smerkė savo tuščiai
slenkantį gyvenimą ir valkataujančios
katės moralę. Kuo ilgiau mąstė apie
motinos tobulumą, tuo labiau jautė savo
trūkumus ir suprato, kad negalės motinai
prilygti. Tačiau tėvas, visą laiką
matydamas jos gyvenimo būdą,
tikriausiai galvojo, kokia ji panaši į
motiną. Tikriausiai neturėjo vilties.
O kaip Margo? Albai pasidarė
baisiai gėda. Margo žinojo tiesą ir
norėjo ją apsaugoti nuo nešvarių motinos
praeities smulkmenų. Ji tik stengėsi duoti
jai gerus namus ir tvirtą šeimą. Alba
nuleido galvą ant rankų galvodama apie
savo netaktą, kai įteikdama tėvui
portretą tikėjosi, kad jis prie židinio
papasakos jai žavių istorijų apie moterį,
kurios slaptas gyvenimas anaiptol
nebuvo žavus. Ji verkė pagalvojusi, kad
daugel metų skaudino tėvą, krapštydama
negyjančią žaizdą, kurią jo širdyje
paliko Valentina.
 Ką apie ją dabar galvotų Ficas? Ji ne
geresnė už savo motiną. Ficas nusipelnė
geresnės, ne tokios kaip ji, kaip jos
motina. Ji paėmė žirkles ir ėmė karpyti
sau plaukus.
Su nuostaba žvelgė į ant tualetinio
staliuko krintančias sruogas. Iš pradžių
plonos gijos, paskui dideli, stori
kuokštai. Ji turėjo daug plaukų. Kai juos
patrumpino, reikėjo apie galvą sulyginti.
Jai neberūpėjo būti gražiai. Nebenorėjo
maloniai leisti laiką su vyrais, juos
valdyti, laikyti savo vergijoje. Norėjo,
kad žmonės vertintų ją ne
paviršutiniškai, ne dėl jos neužtarnauto
grožio, bet dėl jos pačios. Kaip ir
Valentina, norėjo pradėti iš naujo. Tik,
kitaip nei motina, ji turėjo galimybę.
Dabar vėl iškilo keliantys siaubą
Storulio žodžiai: „Jei pačiulpsi man
pimpalą, apmokėsiu tau skrydį namo.“ Ji
išraudo, tarytum jis būtų ką tik tai
pasakęs. Per keletą dienų jos pasaulis
apsivertė aukštyn kojomis. Tai, kuo
anksčiau tikėjo, pasirodė netiesa. Kitaip
žiūrėjo į save. Pajudino galvą ir
veidrodyje tyrinėjo savo naują atvaizdą.
Išsinėrusi kaip gyvatė iš senos odos,
jautėsi atsinaujinusi, laisva. Niekas
negalės pasakyti, kad ji panaši į motiną.
Ir niekas neaptarinės jos grožio.
Nusišypsojo savo atvaizdui, nusišluostė
veidą rankšluosčiu, paskui nulipo žemyn
susirasti Imakolatą.
Kai Kozima ją pamatė, nustebusi
suspiegė:
– Alba nusikirpo visus plaukus,
nonna!
Iš sodo atskubėjo Beata, iš svetainės
įpuolė Imakolata. Alba stovėjo apačioje
prie laiptų trumpais, nelygiai nukirptais,
styrančiais plaukais su jai nebūdinga
šaltakraujiška ramybe.
– Ką tu padarei savo gražiesiems
plaukams, vaike? – paklausė šlepsėdama
prie jos Imakolata.
– Man ji atrodo labai gražiai, –
pagyrė šypsodama Kozima, – panaši į
elfą.
Imakolata lėtai priėjo prie Valentinos
altorėlio, paėmė į rankas portretą.
Pamažu atsisėdo ir parodė Albai vietą
ant sofos, kad atsisėstų šalia.
– Kalbėjai su Falku, – rimtai pasakė
ji. – Klausyk, Alba, tavo motina buvo
prieštaravimų kamuolys. Tačiau ji turėjo
didelę širdį ir labai mylėjo judu su tėvu.
– Bet jį apgaudinėjo. Turėjo meilužį.
Imakolata paėmė anūkės ranką.
– Ar supranti, ką reiškia gyventi karo
metu? Tada viskas buvo visai kitaip.
Viešpatavo badas, mirtis, žiaurumas,
neviltis, bedievystė, visokiausias blogis.
Valentina buvo pažeidžiama.
Pažeidžiama dėl savo grožio. Negalėjau
jos apsaugoti nuo kareivių. Negalėjau
jos paslėpti. Turi suprasti, kad
vienintelis būdas išgyventi buvo dalintis
lova su įtakingu, galingu žmogumi.
Galvok apie ją atsižvelgdama į to meto
aplinkybes. Pabandyk. – Alba pažvelgė į
tėvo nupieštą veidą, kai jis nieko dar
nežinojo.
– Falkas sakė, kad ji tėvą mylėjo, –
tarė Alba.
– Mylėjo. Ne iš pat pradžių. Aš ją
skatinau. Sakiau, kad ištekėti už puikaus,
išvaizdaus anglų karininko jai ne
blogiausias pasirinkimas. Bet ji pati jį
pamilo.
 – Štai kaip, tu viską žinojai?
– Aišku, žinojau. Pažinojau Valentiną
geriau negu save. Motinos meilė yra
besąlygiška, Alba. Valentina tave mylėjo
tokia pačia meile. Jei būtų mačiusi tave
augančią, būtų mylėjusi su visais tavo
trūkumais. Galbūt dėl jų dar labiau.
Valentina nebuvo angelas, nebuvo
šventoji, o klystanti žmogiška būtybė
kaip mes visi. Nuo kitų ji skyrėsi
gebėjimu keistis. Bet jei kas nors iš vyrų
pažino ją kaip moterį, tai labiausiai –
tavo tėvas, nes jis ją padarė motina.
Motinystė nutraukė jos apsimetinėjimą.
Jos meilė tau buvo tyra ir neapgalvota iš
anksto.
 – Nesu už ją geresnė, nonna, –
pasakė Alba. – Todėl ir nusikirpau
plaukus. Nenoriu ja būti. Nenoriu būti
graži kaip ji. Noriu būti savimi.
Imakolata drebančia ranka perbraukė
Albai per stangrų skruostą, įdėmiai
žiūrėdama pavandenijusiomis akimis į
jos bruožus.
– Vis tiek tu graži, Alba, nes tavo
grožis iš čia, – ji prispaudė sugniaužtą
kumštį sau prie krūtinės. – Tavo motinos
grožis buvo iš ten pat.
– Vargšas tėtis, jis tik stengėsi mane
apsaugoti.
– Mes visi stengėmės. Gerai, kad
tėvas pasiėmė tave į Angliją. Kad ir
kaip mums skaudu, jis pasielgė teisingai.
Tau būtų buvę nesveika augti tokio
šešėlio priedangoje. Visi apie
žmogžudystę žinojo; apie ją tik ir
kalbėjo. Laikraščiai buvo pilni
straipsnių apie Valentinos meilės ryšį. Ji
buvo pateikta kaip prostitutė. Nė vienas
laikraštis nepaminėjo jos širdies. Kokia
ji buvo didelė. Kokia dosni. Nė vienas
nerašė, ką ji davė, o tik ką ėmė. Būtų
neteisinga, kad tu taip galvotum. Išaugai
nieko nežinodama, laisva. Dabar grįžai
pakankamai suaugusi, kad susitaikytum
su tiesa. Ilgėjausi tavęs pirmuosius
dvidešimt šešerius tavo gyvenimo metus,
bet juos mielai paaukojau žinodama, kad
esi saugi.
Dabar atėjo Albos eilė paimti
močiutę už rankų.
– Laikas leisti jai išeiti, – pasakė
Alba spindinčiomis nuo jausmo akimis.
– Laikas paleisti į laisvę. Jaučiu, kad jos
dvasia užsibuvo šiuose namuose ir meta
ant visų mūsų nelaimingą, juodą šešėlį.
Imakolata valandėlę galvojo.
– Negaliu išardyti jos altorėlio, –
protestavo ji.
– Gali. Privalai. Užpūskim žvakes,
atidarykime langus ir prisiminkime ją su
džiaugsmu. Siūlau bažnytėlėje jos
atminimui užpirkti mišias. Surenkime
pobūvį. Gražiai ją išlydėkime.
Nors ašarojančią, Imakolatą apėmė
entuziazmas.
– Falkas galėtų pasidalinti
prisiminimais. Gerais prisiminimais. Su
šeimomis atvyks paviešėti Liudvikas ir
Paolas. Galime valgyti sode, surengti
pobūvį.
– Pastatykime jai gerą paminklą ir
pasodinkime gėlių.
– Ji mėgo lelijas.
– Būtų gražu ir našlaitės. Laukinės.
Daug našlaičių. Kad būtų gražu.
Imakolatos veidas nušvito.
 – Tu tokia išmintinga, Alba. Niekada
negalėjau numatyti, kad tavo atvykimas
tiek daug pakeis.

Tą vakarą šeima stovėjo kartu

svetainėje. Kozima laikė Albą už rankos,
Beata paėmė sūnaus ranką, Falkas liko
vienas su savo mintimis. Imakolata
drebančiais pirštais uždegė Valentinos
žvakę. Ji degė nuo pat jos žūties – visus
dvidešimt šešerius metus. Net kai vaškas
ištirpdavo iki dagčio, nuo tos pačios
liepsnos uždegdavo kitą žvakę ir
pastatydavo į anos vietą. Imakolata nė
karto neleido žvakei užgesti.
 Ji sumurmėjo ilgą maldą ir
energingai persižegnojo. Peržvelgusi
šeimą, akimis apsistojo ties vyriausiuoju
sūnumi.
– Metas atsisveikinti su praeitimi, –
pasakė nenuleisdama nuo jo akių. –
Metas Valentiną paleisti. – Paskui užpūtė
žvakę.
Visi stovėjo labai tyliai, žiūrėjo į
smilkstantį dagtį. Niekas nekalbėjo.
Tada vėsus vėjo gūsis atidarė langą,
nuplėšė nuo sienos Valentinos portretą
ir, kilstelėjęs į orą, numetė ant grindų
veidu žemyn. Ore pasklido stiprus,
neabejotinas figų kvapas. Moterys
nusišypsojo. Paskui kvapas dingo,
padvelkė jūra.
– Ji išėjo į šviesą, – pranešė
Imakolata. – Atgavo ramybę.
Tą vakarą eidama gulti Alba pastebėjo,
kad kambaryje nebetvyro neramios
Valentinos sielos slogutis ar jos
kvepalai. Pro atvirą langą vėsus oras
sklido drauge su tolimu jūros ošimu.
Kambarys buvo tuščias, toks kaip kiti,
tarytum iš jo būtų iškeliavę ir
prisiminimai. Ji jautėsi pakiliai. Sėdėjo
ant lovos ir rausėsi stalčiuje ieškodama
popieriaus ir rašiklio, paskui pradėjo
rašyti tėvui laišką.
 Kai puslapio apačioje rašė vardą,
girgždėdamos atsidarė jos kambario
durys. Su baltais naktiniais marškiniais,
rankose suspaudusi skudurinę lėlę
stovėjo Kozima.
– Kas nutiko? – paklausė Alba,
pamačiusi susirūpinusį vaiko veidelį.
– Ar man galima šiąnakt miegoti su
tavim? – Valentinai surengtos nedidelės
apeigos ją išgąsdino, pagalvojo Alba. Ji
padėjo mergaitei atsigulti ir ėmė rengtis.
– Aš prasmukdavau čia pažiūrėti į
Valentinos sukneles, – pasakė Kozima,
nudžiugusi, kad nereikės miegoti vienai.
– Štai kaip? – nustebo Alba. Nemanė,
kad vaikas tiek daug žino apie Valentiną.
 – Man neleido. Močiutėlė sakė, kad
kambarys šventas. Bet man patiko jos
sukneles paliesti; tokios gražios, ar ne?
– Tikrai gražios. Su jomis ji
tikriausiai labai gražiai atrodė.
– Man patinka ir laiškų dėžutė, bet
laiškai parašyti angliškai ir aš
nesuprantu. – Alba, labai nustebusi,
žiūrėjo į pusseserę.
– Kokie laiškai? – Jos širdis ėmė
smarkiau plakti pagalvojus apie tėvo
laiškus motinai.
– Ten, spintelėje.
Alba susiraukė. Spinteles buvo
nuodugniai apieškojusi.
– Aš žiūrėjau spintelėje.
 Kozima buvo patenkinta, kad gali
atskleisti paslaptį. Ji atidarė spintelės
duris, pastūmė į šalį batus ir iš spintelės
dugno išėmė vieną lentelę. Atsiklaupusi
šalia Alba negalėjo patikėti, kai Kozima
ištraukė mažą kartoninę dėžutę. Abi kuo
greičiausiai puolė ant lovos jos
atidaryti.
– Tu išdykusi, Kozima, – sušuko ją
bučiuodama Alba, – bet už tai tave
myliu.
Kozima iš džiaugsmo paraudo.
– Nonnina labai pyktų! – sukikeno ji.
– Todėl mes jai nesakysime.
Alba pajuto tokį pat jaudulį, kokį
patyrė radusi po savo lova portretą.
Laikė popierių rankoje. Jis buvo standus
ir baltas, o kai jį išskleidė, adresas
puslapio viršuje buvo atspausdintas
juodu šriftu. Adresas ne Anglijos. Ir
parašyta buvo tvarkinga ir aiškia
rašysena, ne angliškai. Alba pajuto, kad
blykšta.
– Kas ten? – pareikalavo Kozima.
– Parašyta vokiškai, Kozima… –
ramiai paaiškino ji.
– Valentinai patiko vokiškos
uniformos, – linksmai pasakė Kozima.
– Iš kur žinai?
Ji truktelėjo petukais.
– Tėtis taip sakė.
 Alba pažvelgė į laišką. Jai pakako
proto suprasti, kad tai – meilės laiškas.
Sprendžiant iš datos, jis buvo parašytas
prieš tėvui atvykstant į Inkantelariją
pirmą kartą. Ji apvertė lapą į kitą pusę.
In ewige liebe – su amžina meile.
Puslapio viršuje atspausdinta Oberst
Heinz Wiermann.
Valentina turėjo ne vieną meilužį,
turėjo du. Gal daugiau. Kai sąjungininkai
įsiveržė, vokiečiai bėgo į šiaurę. Jie
neteko galios. Pulkininkas Haincas
Virmanas jai buvo nebereikalingas.
Alba sudėjo laiškus atgal. Negalėjo į
juos žiūrėti.
 – Negražu skaityti jos asmeninius
laiškus. Be to, aš nemoku vokiškai. –
Kozima atrodė nusivylusi. – Aš
pavargau. Miegokim. Dar turi
staigmenų? – paklausė ji.
– Ne, – atsakė Kozima. – Kartą
pasidažiau jos dažais. Ir viskas.
Alba apsivilko naktiniais marškiniais
ir įlipo į lovą šalia pusseserės.
Užsimerkė, bandė užmigti, bet įtarė, kad
prakrapštė daug didesnę paslaptį. Ar
motina tik nekaltai stebėjo mafijos
peštynes dėl tuno kainų? Tokioje vietoje,
kur statulos verkia krauju, o gvazdikai
stebuklingai atplaukia į paplūdimį,
pasitaiko visko.
 O jeigu Valentina nebuvo nekalta
stebėtoja? Kas ir kodėl ją nužudė?

25 Mieloji (it.).
 25
Londonas, 1971-ieji

Vasaros pradžia buvo Fico mėgstamas

laikas. Medžių lapai dar nauji, švieži;
žiedeliai nubyrėję, bet balti dygiųjų
slyvų vainiklapiai spindi ryto saulėje.
Gėlynai mirga nuo spalvų, tačiau gėlės
dar neperaugusios. Šilta, bet ne per
daug, o parke skamba paukščių balsai.
Po stingdančio žiemos šalčio oras
kupinas gyvybės. Tai užpildydavo jo
širdį ir veikė žingsnius taip, kad jis ne
eidavo, o veikiau šokinėjo. Tačiau,
išvykus Albai, nebe. Abejingas
žingsniavo Haid Parku ir nei gėlės, nei
leidžiantys ūglius medžiai jo nejaudino.
Širdyje ir kauluose užsibuvo žiema.
Dažnai ją įsivaizdavo tarp kiparisų ir
darželinių pupmedžių paraudusiu nuo
besileidžiančios Italijos saulės veidu,
įgaunančiu švelnų rausvo gintaro
atspalvį. Įsivaizdavo ją apsuptą jos
itališkos šeimos. Besimėgaujančią
ilgomis makaronų su pomidorais ir
mocarela puotomis, tingiomis
popietėmis tarp alyvmedžių,
susiliejančių su jos tamsiais plaukais ir
oda, kai tik tos šviesios, švytinčios akys
išduoda, kad ji tarp jų svetimšalė.
Žinojo, kad jai patinka itališkai kalbėti,
ragauti itališką maistą, gėrėtis eukaliptų
ir pušų kvapais, klausytis svirplių
čirškimo ir kaitintis karštoje Viduržemio
saulėje. Tikėjosi, kad po kurio laiko jos
siela pasiilgs namų. Galbūt net jo.
Jis bandė sutelkti mintis į darbą.
Surengė Vivės knygos pristatymą
Prancūzijoje ir, kol ji dvi savaites buvo
išvykusi, sėdėdavo su Sprautu ant
Temzės pylimo, ilgesingai žiūrėdamas į
Albos namelį, paskendęs
prisiminimuose, džiaugdamasis, kad
Vivė ne namuose ir negali iš jo šaipytis.
Vivė tikino, kad Alba aikštinga,
neatsakinga, egocentriška, nuolaidžiauja
savo norams – šis sąrašas ilgėjo ir
ilgėjo, tarytum ji būtų pavirtusi gyvu
žodynu.
Galbūt Alba tokia ir buvo. Ficas
matė jos trūkumus, bet vis tiek ją mylėjo.
Jos linksmas juokas burbuliavo kaip
puta, žvilgsnis vylingas lyg vaiko, kuris
nori pamatyti, kiek gali sau leisti. Jos
pasitikėjimas savimi – tik priedanga
pasislėpti. Kai jis įsivaizdavo jų
mylėjimąsi, iš ilgesio jam suko pilvą.
Prisiminė šėliones „Valentinoje“,
išdykavimus Bičfildo miškuose, tą keblų
laiką, kai jautėsi suvaržyta, nes šiaip jau
Alba nebijo šaukti, ji bijo šnabždėti, kad
artimumo akimirką neišgirstų savo
širdies vienatvės balso. Vivė nesuprato,
kad jis Albą supranta.
Iš savo knygos pristatymo išvykos
Vivė grįžo atsigavusi, pasiutusiai geros
nuotaikos. Ir keleriais metais jaunesnė.
Spindėjo lyg nušveistas virdulys.
Skruostai įraudę, akys žiba; sveikata
akivaizdžiai gera, stebinamai gera. Taip
puikiai atrodančios Ficas nebuvo matęs.
Kai jis apie tai pasakė, ji tik
paslaptingai nusišypsojo, paaiškino, kad
Paryžiuje nusipirko naują veido kremą,
paskui dingo. Nebeskambino telefonu,
nebelošė vakarais bridžo, nebekvietė
vakarienės su pigiu prancūzišku vynu –
visiška tyla. Vienintelis paaiškinimas –
Prancūzijoje susirado meilužį. Ficas
pavydėjo, tik ne todėl, kad pačiam jos
reikėjo, bet kad ji meilę rado, o jis
prarado. Jautėsi dar vienišesnis nei kada
nors.

Vieną karštą rugpjūčio pabaigos vakarą,

kai jis Beisvoterio aludėje sėdėjo lauke
ant suoliuko po raudonomis
pelargonijomis lėtai gurkšnodamas, kad
užsimirštų, prie jo priėjo jauna, graži
moteris.
– Ar neprieštarausite, jei prie jūsų
prisėsiu? – paklausė ji. – Laukiu
draugės, o visi staliukai užimti.
– Aišku, ne. Būkite mano viešnia, –
pasakė jis, atitraukdamas nuo burnos
bokalą.
– O, ar tai jūsų šuo? – paklausė
pamačiusi po stalu Sprautą.
– Taip, mano. Jo vardas Sprautas.
Jos migdolų formos akys nušvito
chereso spalva.
– Koks gražus vardas. Mano vardas
Luiza.
 – Ficas, – prisistatė jis, spausdamas
jai ranką.
Abu dėl tokio oficialumo nusijuokė.
Luiza atsisėdo, pasidėjo ant stalo taurę
vyno, paskui nėrė po stalu paglostyti
Sprauto, kuris patenkintas taip smarkiai
vizgino uodegą, kad ant šaligatvio sukėlė
debesėlį dulkių.
– Ak, jis tikrai mielas, – gyrė vėl
išlindusi. Ji turėjo ilgus rudus plaukus,
surištus ant pakaušio geltona juostele, o
kai Ficas perbėgo akimis per jos kaklą ir
pečius, pamatė, kad ji gražutė – su
didelėmis krūtimis ir balta, šilkine oda.
– Jis senukas, – švelniai nusišypsojo
Ficas, – pagal žmogaus amžių jam būtų
šešiasdešimt.
– Na, jis labai išvaizdus, – pasakė ji.
Sprautas, supratęs, kad kalbama apie jį,
pastatė ausis. – Šunys, kaip ir vyrai,
sensta gražiai.
– Gražiai sensta ir kai kurios
moterys, – atšovė Ficas, suprasdamas,
kad flirtuoja. Pasirodo, jis dar tai
sugeba.
Luiza paraudo ir plačiai nusišypsojo.
Ji apsidairė, tikriausiai draugės, paskui
atsisuko į Ficą.
– Ar tu vienas?
– Na, ne visai.
– Žinoma, turi Sprautą.
 – Aš vienas; ši aludė man prie pat
namų. – Jis nenorėjo, kad jį laikytų vienu
iš apgailėtinų girtuoklių, kurie vieniši
sėdi alinėse ir parsvyruoja į prišnerkštą
apleistą butą ir sumautą gyvenimą.
– Puiku gyventi šiame rajone, prie
parko.
– Gerai Sprautui.
– Aš gyvenu Čelsyje. Laukiu su
manim gyvenančios merginos, – ji
pažvelgė į laikrodį. – Visada vėluoja.
Manau, kad pavėlavo ir gimti, –
nusijuokusi nuleido akis.
Ficas palaikė jos drovumą ženklu,
kad jis jai patinka.
 – Turėjau merginą, bet ji sužeidė man
širdį, – atsiduso jis, suprasdamas, kad
žaidžia nesąžiningą žaidimą.
Jos veidas nuo užuojautos
persimainė.
– Labai užjaučiu.
– Nereikia. Žaizda užgis.
Yra dalykų, kuriems moterys kaip
Luiza negali atsispirti: liūdinčiam vyrui,
vaikui ir šuniui. Fico atveju buvo du iš
trijų. Luiza draugės nebesidairė.
Ficas išliejo širdį, guosdamasis tuo,
kad ji nepažįstama ir nieko apie jo
gyvenimą nežino. Ji klausėsi
susidomėjusi, o kuo ilgiau klausėsi, tuo
labiau ją prie jo traukė, kaip ant
ugnikalnio krašto stovintį žmogų, kuris
negali atsispirti pagundai pažvelgti gilyn
į raudonai ir geltonai kunkuliuojančią
lavą. Jis nupirko dar gėrimų, paskui
užsakė vakarienę. Jos draugė nepasirodė
ir tuo geriau, nes kuo daugiau Ficas gėrė
alaus, tuo patrauklesnė darėsi Luiza.
Išsipasakojęs pasijuto geriau. Galva be
minčių apie Albą buvo lengvesnė.
Dešimtą valandą beveik sutemo.
– Kur tu, Luiza, dirbi? – pasiteiravo
jis, supratęs, kad per visą vakarą nieko
apie ją nepaklausė.
– Dirbu reklamos bendrovėje, –
atsakė ji.
 – Kaip įdomu, – apsimetė
susidomėjęs.
– Nieko įdomaus. Dirbu sekretore,
bet tikiuosi, kad netrukus paaukštins,
būsiu atsiskaitymų vadovė. Aš turiu
galvą. Noriu ją panaudoti.
– Ir turėtum tai padaryti. Kur tavo
darbas?
– Oksfordo gatvėje. Ši alinė beveik
ir man po ranka.
– Ar pasiliksi šiąnakt su manim? –
staiga rimtai pasiūlė jis. – Iš ryto gali
pėsčia nueiti į darbą. Daug geriau, negu
sėdėti autobuse spūsties metu.
– Norėčiau, – atsakė ji ir Ficas
nusistebėjo, kaip lengvai ji sutiko.
Vadinasi, jis neprarado savo gebėjimų.
– Sprautas džiaugsis, – pasakė
šypsodamas. – Seniai iš arti gražios
merginos nematė.
Jie parėjo į jo namus. Oras buvo
tvankus ir drėgnas; prieš lietų. Jis paėmė
ją už rankos, laikyti ją saujoje buvo
malonu. Ji nervingai kikeno, žaidė su
užkritusia ant peties plaukų sruoga.
– Paprastai to nedarau, – pasakė, –
neinu į nepažįstamų vyrų namus.
– Bet aš nesu nepažįstamas. Dabar
mes vienas kitą pažįstam. Be to, visada
galima pasitikėti žmogumi su šunim.
– Tik nenoriu, kad galvotum, jog aš
pasileidusi. Esu permiegojusi su labai
nedaug vyrų. Aš ne iš tų merginų, kurios
turi daug meilužių.
Ficas pagalvojo apie Albą ir jo
širdis vėl apsunko. Kai jie susipažino, ji
turėjo aibę meilužių. Tiltelis iki jos durų
nuo ateinančių ir išeinančių gerbėjų
visai sudilo. Dabar po jų pėdomis jo
pėdos pražuvo.
– Nemanau, kad tu ištvirkusi, ir
nemanyčiau apie tave blogiau, jei tokia
būtum.
– Visi jūs taip sakot.
– Galbūt, bet man tai neturi reikšmės.
– Jis patraukė pečiais. – Kodėl moterims
negalima permiegoti su daugeliu, kaip
daro vyrai?
 – Todėl, kad mes ne tokios kaip
vyrai. Mes turėtume būti dorybės
įsikūnijimas. Apsigyventi su vienu vyru
ir gimdyti jam vaikus. Ar vyras tikrai
nori vesti moterį, kuri turėjo daug vyrų?
– Nesuprantu, kodėl ne. Jei ją
mylėčiau, man būtų nesvarbu, su kiek
vyrų ji miegojo.
– Tu labai plačių pažiūrų, – pasakė ji
žiūrėdama į jį susižavėjusi, – dauguma
vyrų, kuriuos pažįstu, nori vesti nekaltas
merginas.
– Kokie savanaudžiai. Nemanau, kad
jie stengiasi jų nekaltybę palaikyti.
Namuose jis pripylė dvi taures vyno
ir nuvedė ją į viršų, į svetainę. Patalpa
buvo nedidelė, vyriška, vyravo balta ir
juoda spalvos, su medinėmis grindimis
ir baltomis sienomis. Uždėjo plokštelę ir
atsisėdo šalia jos ant sofos. Grįžimas
namo slėgė. Nereikėjo jos kviestis į
svečius. Net Sprautas suprato, kad tai
netikusi mintis.
Ką padarysi, teks su tuo susitaikyti.
Jis pastatė taurę ir pabučiavo merginą. Ji
karštai atsakė į bučinį. Naujas potyris
bučiuoti naują merginą jį šiek tiek
išjudino. Atsegiojo jos palaidinukę ir
nusmaukė nuo pečių. Jos krūtys buvo
sudėtos į didelę baltą liemenėlę. Paskui
jos ranka atitraukė jo kelnių užtrauktuką,
įlindo į vidų, ir jis, pamiršęs jos per
dideles krūtis, greitai įsielektrino nuo
malonaus prisilietimo.
Jie gulėjo ant sofos minkštai ir
patogiai. Luiza atitraukė ranką ir išnyko
iš akių, tada paėmė penį į burną.
Užsimerkęs leidosi užvaldomas šilto,
dilgčiojančio jaudulio, vėl išvalančio jo
galvą nuo Albos. Galbūt Luiza su daug
vyrų ir nemiegojo, bet tikrai buvo
prityrusi. Ficas vonios kambario
spintelėje buvo radęs seną dėžutę su
prezervatyvais, bjaurūs daikčiukai,
praktiškai sugadinantys jam visą
malonumą, bet šiuo metu suprato, kad
reikia vienu pasinaudoti. Luiza atplėšė
pakelį dantimis, vylingai žiūrėdama į jį
iš po rudų blakstienų, paskui užmovė
prezervatyvą ant penio tarytum kojinę.
Pasikėlusi sijoną jinai jį apžergė, o
jos nuogos ir minkštos kaip tešla krūtys
bolavo blausioje svetainės šviesoje. Jis
užsimerkė prieš rusvus spenelius, kurie
maskatavo priešais jo veidą kartkartėmis
atsimušdami jam į nosį ar lūpas ir
susikaupęs stengėsi išlaikyti erekciją.
Tikriausiai alus, pagalvojo jausdamas,
kaip jo varpa pamažu pliukšta. Kad ir
kiek Luiza stengėsi, įjaudrinti jo
negalėjo. Droviai kostelėjusi leido
varpai kaip kirminui išslysti.
– Nieko tokio, – maloniai pasakė
nulipdama.
 – Atsiprašau, kaltas alus, – susigėdęs
aiškino jis. – Anksčiau taip nėra atsitikę.
– Aišku. Man nesvarbu. Tu puikiai
bučiuojiesi.
Jis išspaudė šypseną, žiūrėdamas,
kaip ji kamšo krūtis atgal į liemenėlę.
– Ar iškviesti tau taksi? – paklausė,
suprasdamas, kad turėtų pats parvežti ją
į Čelsį. Savo gėdai, negalėjo pasilikti su
ja ilgiau nė minutės. Norėjo, kad ji
išsinešdintų iš namų kaip įmanoma
greičiau. Norėjo apskritai pamiršti
pažintį. Kodėl aš su ja prasidėjau? –
liūdnai mąstė jis, kol ji movėsi kelnaites
ir atsisėdo autis batų. Niekas neprilygsta
Albai.
 Po penkiolikos minučių atvažiavo
taksi, vairuotojas paskambino. Tos
penkiolika minučių buvo kankinamai
sunkios. Luiza komentavo knygų spintoje
sudėtas knygas. Jam trūko energijos net
paaiškinti, kad knygos yra jo verslas.
Kam vargintis, jei ryšys nutrūko dar
neprasidėjęs? Jis palydėjo ją laiptais
žemyn ir pasilenkė pabučiuoti į skruostą,
bet, jai pasukus galvą į duris, pabučiavo
ausį. Ji išėjo. Jis uždarė ir užrakino
duris, tada užlipo laiptais išjungti
svetainėje šviesą ir muziką. Kokia gėda.
Sprautas miegojo ant kilimėlio,
atrodė toks mielas – užsimerkęs,
pražilusiu snukiu, susivėlęs ir šiltas.
Pasilenkęs Ficas priglaudė veidą prie
šuns galvos. Pažįstamas ir raminantis
kvapas.
– Pasiilgom Albos, ką? – sušnibždėjo
jis. Sprautas nejudėjo. – Bet reikia
gyventi toliau. Nieko nepadarysi. Mums
reikia ją užmiršti. Pasitaikys kokia kita.
– Sprauto nosis per miegus ėmė
trukčioti; jis, aišku, per laukus vijosi
triušį. Ficas meiliai jį paglostė ir nuėjo
gulti.
Kai iš ryto pabudo, pamatė savo penį
išdidžiai ir ramiai atsistojusį, ir
nusiramino.
Buvo savo kontoroje, kai suskambo
telefonas. Negalėjo susikaupti. Gautų
pranešimų dėkle gulėjo krūva jo
dėmesio reikalaujančių dokumentų:
reikėjo perskaityti sutartis, jo
atstovaujamų autorių rankraščius ir
rankraščius tų, kurie tikisi būti
atstovaujami, pasirašyti dokumentus ir
paskambinti telefonu pagal ilgą kaip jo
stalas sąrašą. Matė, kad ta krūva vis
auga, o jo mintys skriejo už šimtų mylių,
po Amalfio pakrantės kiparisais.
Padėjęs rašiklį, pakėlė telefono ragelį.
– Ficrojus Davenportas.
– Brangusis, čia Vivė. – Jos balsas
buvo mieguistas.
– Labas, nepažįstamoji.
 – Nepyk, Ficrojau. Ar atleisi senai
varnai?
– Tik jei tave pamatysiu.
– Todėl ir skambinu. Šįvakar
vakarieniaujame pas mane?
– Gerai.
– Puiku, brangusis. Dėl vyno
nesirūpink. Ką tik gavau dėžę
brangiausio bordo. Vakar vakare viena
išgėriau pusę butelio, tikrai puikus. Jo
pastiprinta, parašiau žavingą sekso
sceną; ji tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi.
Nuostabi.
Ficas susiraukė. Vivės balsas bylojo
daugiau nei paprastai.
 – Tai iki pasimatymo, – pasakė jis,
baigdamas pokalbį. Padėjęs telefoną
pajuto, kad nuotaika pasitaisė. Vivė
grįžo; jis jos pasiilgo. Su nauja energija
paėmė iš dėklo pirmą dokumentą ir
padėjo ant stalo priešais save.

Ficas su Sprautu pasirodė Vivės

namelyje ant vandens truputį prieš
aštuonias. Jos stogas dabar švietė nuo
žolės ir gėlių. Persodintos aguonos
iškerojo ir skaisčiai raudonavo, o
saulutės ir vėdrynai lankstė galveles
pučiant nuo Temzės lengvam vėjeliui. Su
šypsena prisiminė linksmą reginį, kai
ožka žiaumojo naujai pasodintą žolę ir
augalus. Albai netrūko išmonės, to
negalėjo paneigti net Vivė. „Valentina“
dabar priminė liūdną ir tuščią kiautą.
Gėlės nunyko, denį reikėjo plauti, dažai
ėmė luptis. Laivas atrodė perdžiūvęs ir
nublukęs, tarsi mirtinai ištroškęs. Albai
išvykus, į laivą anksti atėjo ruduo.
Kai Vivė atidarė duris, pamatė jį
ilgesingai žiūrintį į Albos namus.
– Ak, branguti, – atsiduso ji modama
ore cigarete, – tau vis dar ne geriau?
– Kaip tu gyvuoji? – atrėmė jos
klausimą, nes būtų pernelyg skaudu į
Vivės klausimą atsakyti.
– Turiu tiek daug papasakoti. Užeik!
– Jis nusekė paskui ją per kambarius į
denį. Krito į šezlongą ir susidėjo rankas
už galvos.
– Na? Kur buvai ir ką reiškia tos
kalbos apie seksą? – Buvo gera ją
matyti. Atrodė kaip šviežias persikas,
žydinti ir bedieviškai savim patenkinta
moteris.
– Aš įsimylėjusi, brangusis. Jau kam
įsimylėti, tik ne man. Pamečiau galvą,
baigta! – Ji numojo ranka. – Susižavėjau
kaip viena mano herojė.
– Susimąsčiau, kad pernelyg gerai
atrodai. Kas jis? Ar jis man patiks?
– Labai patiks, brangusis. Jis
prancūzas.
– Iš ten ir prancūziškas vynas.
 – Būtent.
– Ačiū Dievui. Dabar galiu pasakyti,
kad tavo vynas būdavo baisus.
– Žinau, visada pašykštėdavau
nupirkti gero. Maniau, kad jie visi vieno
skonio. Aišku, buvau neteisi. Ar atleisi,
kad verčiau tave gerti tokį bizalą? – Ji
pripylė jam taurę bordo ir išdidžiai
įteikė. – Pjeras turi nuosavą pilį
Provanse. Aš ten rašysiu. Tokia rami
vieta. Ilgi pietūs su žąsų kepenėlėmis ir
sviestine bandele.
– Puiku, Vive, – pasakė nustebęs
Ficas. – Šauniai apsisukai. Jis turi gerą
skonį vynams.
 – Ir moterims, – žaismingai pridūrė
Vivė.
– Suprantama. Kuo jis verčiasi?
– Jis džentelmenas, brangusis. Jis
niekuo nesiverčia. Jam dirbti nereikia.
– Kiek jam metų?
– Mano amžiaus, kuris tau atrodo
senatvė. Bet jis, kaip ir aš, jaunos
širdies, o mylisi kaip jaunas žmogus su
šimtamete patirtimi. – Ficas su meile jai
nusišypsojo. Joje atsirado kažkas
mergaitiško, ko anksčiau nebuvo. – Aš
labai laiminga, Ficrojau, – kiek
suglumusi prisipažino ji. – Noriu, kad ir
tu būtum laimingas.
 Ficas įkvėpė šilto vasariško oro ir
žiūrėjo į šalį.
– Stengiuosi, – pasakė jis.
– Aš mąsčiau. Kodėl tau nepasielgus
impulsyviai? Keliauk į Inkantelariją.
Keliauk ir grįžk.
– Bet tu tam labai priešinaisi.
Sakei…
– Nesvarbu, ką sakiau, brangusis.
Pažiūrėk į save. Prarandi visą žavesį.
Negaliu žiūrėti į tokias tavo akis.
– Kokias?
– Liūdnas, baisiai liūdnas, kaip
triušiuko.
– Ak, dėl Dievo!
– Kuo tu rizikuoji?
 – Niekuo.
– Visiškai niekuo. Dievas padeda
tiems, kurie stengiasi. Ką tu žinai, gal ji
sėdi kur nors pakrantėje ir tavęs ilgisi.
Gailisi, kad išsiskyrėte, kiek pamenu,
dėl labai kvailos priežasties. Jei
rašyčiau scenarijų, – o tai tikrai galiu, –
pasiųsčiau savo herojų į Inkantelariją
tuojau pat. Jis atvyktų labai
nerimaudamas, apmirusia širdimi,
melsdamas Dievą, kad ji per vasarą
nebūtų ištekėjusi už kokio italų princo.
Rastų ją vieną, sėdinčią ant uolos ir
žvelgiančią ilgesingai į jūrą, kad
pamatytų žmogų, kurį myli, kurio
nesiliovė mylėjusi. Pamačiusi jį,
pasijunta tokia laiminga, kad pamiršta
savo išdidumą. Puola jam į glėbį ir
bučiuoja. Jie ilgai bučiuojasi, manau,
kad šioje vietoje trūksta žodžių išreikšti,
kas jų širdyse. – Ji užsitraukė cigaretės
dūmą. – Velniškai romantiška, ar ne?
– Norėčiau, kad taip būtų.
– Galėtų būti.
– Juk verta pabandyti, tiesa? Kaip
sakei, aš niekuo nerizikuoju.
Ji pakėlė į jo sveikatą taurę.
– Žinai, aš labai myliu Albą. Ji
nepakenčiama, bet nėra už ją įdomesnės
ir žavesnės. Galbūt tu galėsi tuos aštrius
kampus nugludinti. Jei tave gautų, būtų
laiminga. Ficas, žinai, yra tik vienas.
Esu įsimylėjusi, todėl tokia gera.
Pasistengsiu, kad knyga turėtų laimingą
pabaigą.
Trečiasis portretas
 26
Italija, 1971-ieji

Kai Valentinos dvasia pagaliau

pasitraukė, namai pasikeitė. Tačiau
ryškiausiai pasikeitė Imakolata. Iš spintų
ištraukė savo kadaise dėvėtas sukneles.
Violetines, mėlynas ir raudonas, gėlėtas.
Nors mada nuo prieškario laikų
pasikeitė, Imakolata nepasikeitė. Ji
tebeavėjo batus, su kuriais vyras ją
veždavosi į šokius Sorente. Jie buvo
juodi, sagtelė ant kulkšnių. Pastorėjo
galbūt jos liemuo, tik ne kojos; jos liko
mažos, dailios, kokia kadaise buvo jos
figūra. Iš šiaurės grįžę su šeimomis į
Valentinos atminimo mišias ir antkapio
statymą Liudvikas ir Paolas traukė
Imakolatą per dantį dėl išvaizdos
atnaujinimo. O ji plačiai ir atvirai
šypsojosi, kaip šypsosi moteris, pirmą
kartą po daugelio metų atvirai
džiaugdamasi ir su visais šeimos nariais
stebėdamasi, kad nepamiršo kadaise
išmokto šypsojimosi meno, kaip niekada
nepamirštami įgūdžiai važiuoti dviračiu.
Albai patiko ir jos pačios nauja
išvaizda, susilaukusi daug komentarų.
Plaukų nusikirpimas buvo dramatiška
pasibjaurėjimo savimi išraiška, tačiau
rodė ir jos jausmų evoliuciją. Dabar
Alba buvo priversta įvertinti savo
gyvenimą, kuriam trūko tikslo. Ji panoro
tapti visuomenės dalimi. Norėjo būti
naudinga.
Valentinos gyvenimo paminėjimui
pasibaigus ir giminėms grįžus namo,
Alba paklausė Falko, ar negalėtų padėti
užeigoje.
 – Noriu dirbti, – pareiškė ji per
pietus po tentu, stebėdama
parplaukiančias ir išplaukiančias
mėlynas žvejų valteles.
Falkas gurkšnojo limoncello. Jo akys
buvo rimtos.
– Pagalba man praverstų, jei tu
rimtai, – atsakė jis.
– Aš rimtai. Noriu čia pasilikti su
jumis visais. Nenoriu grįžti prie
buvusios „aš“ ir į senąjį gyvenimą.
Jis pažvelgė į ją.
– Nuo ko tu bėgi, Alba?
Jo žodžiai ją nustebino. Ji staiga
supyko.
 – Nebėgu, nuo ko man bėgti. Man tik
patinka būti tokia, kokia esu čia. Jaučiu,
kad mano vieta čia.
– Ne Anglijoje?
Ji nuleido akis.
– Negaliu dabar žiūrėti tėčiui į akis
po to, ką sužinojau. Aišku, negaliu
žiūrėti į akis ir Margo, kurią visą
gyvenimą kaltinau, kad pavydi
Valentinai. Ir Ficui negaliu.
– Ficui?
– Vyrui, kuris mane myli arba mylėjo.
Jis man per geras. Nesu labai geras
žmogus, Falkai.
– Mes abu tokie.
 – Trys, – pataisė Alba. – Valentina
irgi nebuvo gera. – Ji pagalvojo apie
pulkininką Haincą Virmaną, bet nieko
nepasakė.
– Ji buvo viesulas, Alba.
Nesuvaldoma. Bet tu dar jauna, gali
pasikeisti.
– O tu?
– Nebeišmokysi seno šuns naujų
triukų.
– Ar galiu kada nors tave nupiešti?
– Ne.
– Kodėl ne?
Jis pasijuto nejaukiai, tarsi būtų per
didelis mažai kėdei.
 – Tavo tėvas buvo dailininkas. Labai
geras dailininkas.
– Žinau, radau motinos portretą laivo
namelyje. Tikriausiai ten seniai buvo
paslėpęs. Yra dar vienas, kuriame
nupiešta aš su motina, jį turi Imakolata.
– Manau, kad buvo dar trečias, –
pasakė Falkas, nukreipęs žvilgsnį į jūrą.
– Prisimenu, kad tavo tėvas atkakliai jo
ieškojo Valentinos kambaryje po jos
mirties.
– Ir nesurado?
Falkas papurtė galvą.
– Manau, kad ne. Išvykdamas su
tavim davė vieną portretą mano motinai,
kad turėtų tave prisiminimui.
 – Kodėl jis manęs neatvežė jos
aplankyti? Juk tikrai žinojo, kad ji
pasiilgsta savo vaikaitės?
– To turėtum klausti savo tėvo. – Jis
ištuštino stiklinę.
– Vieną dieną paklausiu. Bet kol kas
pasilieku čia su jumis. Tai aš gausiu
darbą?
Falkas negalėjo nenusišypsoti. Albos
žavumas jį nuginklavo.
– Gali dirbti tol, kol norėsi.

Taip Albai prasidėjo naujas gyvenimo

puslapis. Dienomis ji dirbo užeigoje su
Totu ir Falku, o laisvalaikiu piešė.
Kozima, prie kurios ji labai prisirišo,
visada mielai pozuodavo. Jos sėdėdavo
vakaro saulėje ant uolų prie senosios
apžvalgos aikštelės arba akmenuotame
paplūdimyje, prieš tai ištyrinėjusios
olas.
Bėgant mėnesiams Kozima elgėsi su
Alba lyg su motina – įsprausdavo savo
rankytę į jos ranką, kai abi kopdavo per
uolas taku namo. Rytais lipdavo į jos
lovą ir padėdavo garbanotą galvelę
Albai ant peties. Alba sekdavo jai
pasakas, paskui viską užrašydavo ir
iliustruodavo. Rado savyje talentą, apie
kurį nežinojo. Taip pat sužinojo, kad gali
nepaprastai stipriai mylėti.
 – Noriu tau padėkoti, kad myli
Kozimą, – tarė vieną vakarą Totas.
– Tai aš turėčiau tau dėkoti, – atsakė
ji, pastebėjusi, kad jis neįprastai rimtas.
– Kiekvienam vaikui reikia motinos.
Ji niekada nesako, kad jos pasigenda.
Mes apie tai niekada nekalbame. Bet
žinau, kad jei pasiilgsta, tai tavo
buvimas motinos trūkumą daro ne tokį
skausmingą.
– Aišku, kad pasiilgsta. Tikriausiai
nenori apie tai kalbėti, kad neskaudintų
tavęs. O gal ji per daug užsiėmusi
žaidimais ir apie tai daug negalvoja.
Negali žinoti. Bet gal kartkartėmis
turėtum apie ją užsiminti. Man buvo
skaudžiausia, kad netekus motinos niekas
apie ją nekalbėjo. Kozimą reikia įtikinti,
kad motina jos neatsisakė. Kad tai ne jos
kaltė. Jai reikia jaustis mylimai, tai
svarbiausia.
– Tu teisi, – atsiduso jis. – Iš kur
žinoti, kiek tokio amžiaus vaikas
supranta.
– Kur kas daugiau, negu tu manai.
– Vadinasi, ketini kurį laiką pasibūti?
Alba iškilmingai pareiškė:
– Neketinu išvykti. Niekada.
Alba jautėsi laisva. Laiminga
gulėdavo naktį klausydama paukščių
giesmių ir svirplių čirškimo. Nebebijojo
tamsos ir būti viena. Jautėsi saugi.
Tačiau mintys dažnai nuklysdavo pas
Ficą, galvodavo, ką jis veikia, su
saldžiai karčiu ilgesiu prisimindavo
gerus laikus, praleistus drauge. Tačiau
pasižaisdavo ir su Gabrieliaus vizitine
kortele – vedžiodavo pirštu jo pavardę
ir telefono numerį, svarstydama, ar ne
laikas jai paieškoti naujų potyrių. Jis
buvo gražus ir geras. Privertė ją juoktis
po visų nelaimių, kurias patyrė atvykusi
į Italiją. Jie susigiedojo. Puikiai vienas
kitam tiko, lyg būtų išpjauti iš to paties
medžio gabalo. Pragyvenusi tiek laiko
viena, dabar jautėsi pasirengusi mylėti.
Tada už ją nusprendė Likimas. Buvo
pirmoji spalio savaitė, dar šilta, tik nuo
jūros vėjas atpūsdavo vėsesnį orą.
Užeiga buvo pilna žmonių, nes
suklestėjo turizmas; laikraščiai rašė apie
slaptus miestelio stebuklus, todėl
užsieniečiai čia užsukdavo keliaudami
Amalfio pakrante į garsesnes vietoves,
tokias kaip Pozitanas ir Kapris. Alba
sukosi – priimdavo užsakymus ir
grįždavo su garuojančiais patiekalais ant
padėklų. Ji mėgo paplepėti su vietiniais
gyventojais ir naujais lankytojais,
kuriems visada buvo smagu pakalbinti
gražią jauną moterį trumpais, į visas
puses styrančiais plaukais ir keistomis
šviesiomis akimis. Paduodama gėrimus
ji išgirdo motorinę valtį ir pakėlė akis.
Dar nepažino keleivio, bet širdis ėmė
tankiai plakti. Padėjo padėklą ir išėjo iš
po tento. Įsisprendusi viena ranka į šoną,
kita prisidengusi akis, prisimerkusi
įsižiūrėjo. Kai valtis prie įlankos
sulėtino greitį, pamiršusi klientus ir savo
pareigas ji puolė bėgti pakrante iš
susijaudinimo peršinčiomis akimis.
– Ficai, Ficai! – šaukė ji mojuodama
ranka.
Ficas išlipo prieplaukoje su lagaminu
vienoje rankoje ir skrybėle kitoje. Jis
nepažino bėgančios prie jo jaunos
moters, šaukiančios jo vardą.
– Ficai, čia aš, Alba! – sušuko ji,
pamačiusi jo suglumusį veidą.
 – Tu nusikirpai plaukus! – susiraukė
jis. – Ir labai įdegusi. – Jis nužvelgė nuo
viršaus iki apačios jos ploną suknelę su
gėlytėmis ir paprastas juodas espadriles
ant kojų. Buvo labai pasikeitusi.
Suabejojo, ar išmintingai pasielgė
atvykdamas. Bet pamatęs priešais save
jos besišypsantį veidą, švytinčias iš
laimės akis, atpažino savąją Albą.
– Aš tavęs pasiilgau, Ficai, – pasakė
ji liesdama jo ranką, žvelgdama į jį. –
Aš taip tavęs pasiilgau.
Jis pastatė lagaminą ir apglėbė ją.
– Ir aš tavęs pasiilgau, brangioji, –
pabučiavo ją į smilkinį.
 – Atleisk, kad nepaskambinau, – tarė
ji.
– Ne, tai aš turėčiau atsiprašyti, kad
nepasakiau tau sudie. Norėjau, bet
pavėlavau. Buvai jau išvykusi. – Jis ėmė
juoktis. – Tavo kvaila ožka suėdė visus
naujuosius Vivės augalus!
Ji irgi juokėsi. Juokas linksmu
fontanu kilo burbuliukais iš pilvo.
– Ar ji įsiuto?
– Tik trumpam. Ji taip pat tavęs
pasiilgo.
– Aš tau turiu tiek daug papasakoti!
– O aš tau.
– Apsistok mano močiutės namuose.
Viršuje yra laisvas kambarys. Aš gyvenu
motinos kambaryje. – Ji paėmė Ficą už
parankės. Jis užsidėjo ant galvos
skrybėlę ir paėmė lagaminą. – Eime
išgerti. Pasakysiu Totui, kad mane
pakeistų. Dabar aš dirbu. Šeimos versle
su dėde ir pusbroliu. – Ten, – išdidžiai
parodė į užeigą, – mano darbas.
Ji surado Ficui staliuką ir atnešė
taurę vyno ir butelį vandens.
– Privalai paragauti gardžiųjų
Imakolatos patiekalų, – pasakė
traukdama kėdę ir sėsdama. –
Suprantama, dabar ji nebeverda. Per
sena. Bet visi valgiai pagal jos receptus.
Prašom, išsirink. Vaišina užeiga. – Ji
padavė valgiaraštį.
 – Išrink, kas, tavo nuomone, man
patiktų. Nenoriu žiūrinėti ir gaišti laiką,
kai galiu su tavim kalbėtis.
Ji palinko į priekį, o įdegęs veidas
patenkintas švytėjo.
– Tu atvykai, – pasakė ji švelniai.
– Nerimavau, kad gali negrįžti.
– Maniau, kad negalėsiu pažiūrėti tau
į akis.
– Man? – Jis susiraukė. – Kodėl, po
šimts?
– Supratau, kokia buvau savanaudė.
– O, Alba!
– Taip, iš tikrųjų. Turėjau daugybę
laiko pagalvoti, ir tiek daug visko įvyko.
Supratau, kad nebuvau labai gera.
 – Nereikėjo man tavęs išleisti. Tai
mano kaltė.
– Labai miela, kad taip sakai, Ficai,
bet iš tikrųjų tu buvai vertas geresnės.
Aš visada galvojau tik apie save. Dabar
man gėda. Mano gyvenime yra tokių
akimirkų, kurias, jei galėčiau, mielai
ištrinčiau. – Mintyse šmėkštelėjo
Storulis, bet pilvo, kaip paprastai,
nesusuko. – Džiaugiuosi, kad tu čia.
– Ir aš džiaugiuosi, – paėmė jos
ranką ir nykščiu paglostė odą. – Man
tavo trumpi plaukai patinka. Tau tinka.
– Tinka naujajai Albai, – išdidžiai
pareiškė ji. – Nebenoriu būti panaši į
savo motiną.
 – Štai kaip! Ar sužinojai viską, ką
norėjai?
– Aš išaugau su svajone, Ficai. Ji
buvo toli nuo tiesos. Dabar pažįstu tikrą
moterį. Ją sunku suprasti. Tiesą sakant, ji
nebuvo labai gera. Bet dabar ją myliu
labiau, su visomis ydomis.
– Gerai. Papasakosi man apie tai
vėliau? Galėtume eiti pasivaikščioti.
Amalfio pakrantė garsi grožiu.
– Inkantelarijoje gražiau negu visur
kitur. Aprodysiu, kai pavalgysi. Paskui
turi susipažinti su Imakolata, mano
močiute, ir Kozima, pusbrolio dukra. Jai
ką tik suėjo septyneri. Ji nuostabi.
– Maniau, tu nemėgsti vaikų.
 – Kozima ypatinga. Ne tokia kaip
kiti. Ji to paties kraujo.
– Dievulėliau, kalbi kaip tikra italė!
– Aš ir esu italė. Man čia gerai. Aš
savo krašte.
– Bet, Alba, atvykau parsivežti tavęs
namo.
Ji papurtė galvą.
– Manau, kad man pritrūks drąsos. Po
to, kai viską sužinojau.
Jis spustelėjo jai ranką.
– Kad ir kokie būtų sunkumai,
mieloji, tau nereikės su jais kovoti
vienai. Daugiau tos klaidos nebedarysiu.
Jos tokios rimtos akys, kai priešais
Ficą buvo padėtas patiekalas, nušvito.
 – Ak, frittelle!
Po pietų Alba jį nusivedė taku per
uolas parodyti po alyvmedžiu motinos
kapo.
– Prieš mėnesį mamos atminimui
buvo laikomos mišios. Prieš tai antkapio
nebuvo. Jis gražus, tiesa? Išrinkome jį
visi kartu.
Ficas pasilenkė paskaityti.
– Kas ant jo parašyta?
– „Valentina Fioreli, Inkantelarijos
šviesa, jos šeimos meilė, dabar
susitaikiusi su Dievu.“
– Kodėl ji neturėjo antkapio?
Alba atsisėdo šalia, patraukė po
savim kojas.
 – Nes ji buvo nužudyta, Ficai, naktį
prieš savo vestuves. Ji taip ir neištekėjo
už mano tėvo.
– Gerasis Dieve!
– Išeitų geras romanas, todėl
nepasakok Vivei.
– Nesakysiu. Tai papasakok man.
Nuo pradžių. Kokia ji buvo?
Alba mielai jam viską papasakojo.
Kai Alba baigė pasakoti, saulė jau
leidosi, nudažydama jūrą lydyto vario
spalva. Vakaro oras buvo vėsus, kvepėjo
mirštančia augmenija ir lapais. Įsigalėjo
ruduo. Valentinos gyvenimas Ficą
sujaudino, bet Tomo Arbaklo padėtis
labiau. Nenuostabu, kad jis apie ją
nenorėjo kalbėti, juolab dalintis apie ją
prisiminimais su savo dukterimi…
– Taigi supranti, – pasakė ji rimtai, –
kad negaliu grįžti.
– Kodėl?
– Negaliu pažvelgti į akis tėvui ir
Margo. Labai gėda.
– Visiška nesąmonė. Ar nesakei, kad
myli Valentiną labiau negu anksčiau, nes
žinai ir supranti jos trūkumus?
– Taip, bet tai kas kita.
– Ne, tas pat. Aš myliu tave ne todėl,
kad tu neturi trūkumų. Myliu dėl jų. Jie
tave išskiria iš visų kitų, Alba. Meilė
neatrenka tik gerųjų savybių, ji priima
visumą ir ją myli.
 – Man čia patinka, nes niekas nežino,
kokia buvau anksčiau. Jie apie mane
sprendžia pagal tai, kokią mato dabar.
– Vadinasi, tavo tėvas, Margo ir aš
mylime labiau, nes visą laiką mylėjome.
– Dabar tu kalbi nesąmones! –
nusijuokė ji.
– Kai sakau, kad noriu tave vesti, tai
nėra nesąmonė. – Ficas ketino tai
pasakyti kitokiais žodžiais. Buvo
numatęs romantiškesnį pasipiršimą.
– Ką tu pasakei? – Jos lūpų
kampučiai droviai pakilo.
Jis pasirausė kišenėje ir ištraukė
sulamdytą popierinę servetėlę.
Drebančiomis rankomis ją atvyniojo ir
parodė paprastą žiedą su deimantu.
Paėmęs jos kairę ranką, užmovė žiedą
ant didžiojo piršto. Nepaleisdamas
delno žiūrėjo jai tiesiai į akis.
– Alba Arbakl, ar tekėsi už neturtingo
literatūros agento, kuris tau gali pasiūlyti
tik meilę ir seną dvokiantį šunį? –
Ankstesnė Alba būtų iš jo pasijuokusi,
išvadinusi pokštininku ir jis būtų
pasijutęs paskutinis kvailys. Arba galėjo
jo pasiūlymą priimti juokais, kad galėtų
mūvėti tokį dailų žiedą. Bet dabar ji tik
žiūrėjo į deimantą, žibantį saulėje. – Jis
priklausė mano močiutei, – pasakė jis. –
Noriu, kad jį nešiotum.
 – Jei tikrai nori, – atsakė ji. – Man
būtų laimė ištekėti už tokio gero žmogaus
kaip tu, Ficrojau Davenportai.
 27

Jie nutarė praleisti porą savaičių

Inkantelarijoje. Kad Alba galėtų
neskubėdama atsisveikinti su šeima.
Paskui grįžtų į Angliją. Pas Vivę, į
namus ant vandens, į Bičfildo Parką, pas
tėvą ir pamotę, ir kartu pradėtų naują
gyvenimą.
 – Mes juk grįšim? – paklausė ji,
galvodama apie Kozimą. – Aš jų visų
labai pasiilgsiu.
– Galėsi grįžti kiekvieną vasarą, jei
norėsi.
– Ką man pasakyti mergytei?
– Pasakyk, kad jūs neatsisveikinate.
– Jau kartą ją paliko motina. Dabar
palieku aš. Negaliu pagalvoti, kad ją
įskaudinsiu.
– Mieloji, tu jai ne motina.
Alba papurtė galvą.
– Aš jai labiausiai atstoju motiną.
Man širdis plyšta.
Ficas ją pabučiavo, paglostė plaukus.
– Gal mes turėsime savo vaikų.
 – Negaliu to įsivaizduoti. – Nežinau,
ar mylėsiu kitą vaiką taip karštai kaip
Kozimą, liūdnai galvojo ji.
– Pasikliauk manimi.
Ji nuolankiai atsiduso.
– Bet prie jos taip prisirišusi.
– Pasaulis kasdien mažėja. Matai,
Italija ne taip ir toli. – Tačiau Alba
žinojo, kad Ficas negali suprasti jos
meilės Kozimai. Dabar kaip niekada
gyvenime ji pasijuto beveik motina.
Išsiskyrimas draskė širdį.

Alba parsivedė Ficą į Imakolatos namus

vakarienės. Jam tai buvo gražus pastatas,
tipiškas itališkas, jaukus, kuriame aidi
didelės šeimos juokas. Imakolata jį
palaimino ir nusišypsojo. Ficas
nežinojo, kad anksčiau jos šypsena
pasirodydavo retai kaip vaivorykštė.
Beata ir Falkas šiltai netaisyklinga anglų
kalba su juo pasisveikino, o Totas žarstė
sąmojus apie Ficui įprastą miesto
aplinką ir provincišką Inkantelarijos
ramybę. Totas kalbėjo angliškai
stebėtinai gerai. Ficui jis iš karto patiko:
lengvai bendrauja, mėgsta suprantamai
pašmaikštauti. Kai į kambarį įstraksėjo
Kozima, jis suprato, kodėl Alba ją
pamilo. Pribėgusi prie Albos apkabino
laibomis rankytėmis jos liemenį, o
garbanėlės lyg spiralės šokinėjo apie
veidelį.
Susėdus vakarieniauti Alba pranešė
apie jų sužadėtuves. Totas paskelbė tostą
– visi pakėlė taures ir entuziastingai
žavėjosi žiedu. Tačiau po džiūgavimu
slypėjo nebylus slogutis, nes visi,
išskyrus Kozimą, suprato, kad Alba
greitai juos paliks.
Alba tuojau pajuto jų nerimą, bet
nenorėjo kalbėti apie išvykimą vaikui
girdint. Ji žiūrėjo, kaip Kozima su
apetitu kerta kumpį pasakodama, ko
išmoko mokykloje, kokius žaidimus
žaidė ir kaip laukia, kada su Alba vėl eis
apsipirkti, nes oras atšalo, o jos
vasarinės suknelės per plonos. Alba
sugavo Beatos žvilgsnį. Vyresnioji
moteris užjaučiamai šypsojo. Alba
negalėjo susigaudyti, kas jai svarbiau.
Viena vertus, būsimos vedybos su Ficu
nepaprastai džiugino; kita vertus, tai, kad
teks palikti Inkantelariją ir Kozimą,
temdė jos laimę tarytum užslinkęs ant
saulės pilkas debesis. Ji sėdėjo tamsoje,
visi kiti – šviesoje.
Po vakarienės Kozima nuėjo miegoti,
o suaugusieji liko sėdėti ir šnekučiuotis
mėnesienos apšviestoje terasoje po
vynmedžiais.
– Tai kada ketini mus palikti? –
prabilo Imakolata. Jos balsas skambėjo
aštriai. Alba suprato, kodėl ji
pasipiktinusi. Jos ką tik vėl surado viena
kitą.
– Nežinau, nonna. Greitai.
– Ji grįš aplankyti, – pasakė Ficas,
norėdamas praskaidrinti atmosferą.
Imakolata ryžtingai pakėlė smakrą.
– Taip sakė Tomis prieš dvidešimt
šešerius metus, kai ją išsivežė. Ir
nebeatvežė. Nė kartelio.
– Bet dabar pati sprendžiu, ką daryti.
Man jus visus palikti bus nelengva.
Galiu tai padaryti tik žinodama, kad
greitai vėl grįšiu.
Falkas uždėjo savo didelę, šiurkščią
plaštaką ant motinos rankelės.
 – Mama, – tarė jis, o jo balse
nuskambėjo maldavimas. – Ji turi savo
gyvenimą. Būkime dėkingi už tą tarpsnį,
kai gyvenome kartu.
Senoji šnirpštelėjo.
– Ką pasakysi vaikui? – priekaištavo
ji. – Sudaužysi jai širdį.
– Ir man širdis plyšta, – tarė Alba.
– Jai nieko neatsitiks, – pasakė Totas
degdamas cigaretę ir nusviedė degtuką
per petį. – Ji turi mus.
– Toks gyvenimas, – rimtai aiškino
Falkas. – Viskas keičiasi, keičiasi ir
žmonės.
– Pasakysiu jai rytoj, – pažadėjo
Alba. – Mes neatsisveikiname.
 – Kodėl Ficas negali pasilikti čia su
mumis? – paklausė Imakolata, akimis
mesdama tylų priekaištą.
Ficui nereikėjo mokėti itališkai, kad
suprastų, ką ji siūlo. Jis atrodė sutrikęs.
– Manęs laukia darbas Londone.
Imakolatai Ficas nelabai patiko. Jam
trūko ugnelės.
– Tai tavo pasirinkimas, – pakildama
pasakė ji Albai, – bet man jis nebūtinai
turi patikti.
– Rytoj nuvešiu Ficą prie tos
sugriuvusios pilies, – pasakė Alba,
norėdama pakeisti temą.
Imakolata atsisuko išblyškusi kaip
lavonas.
 – Montelimonių rūmus? – sugargė,
atsiremdama į kėdės atkaltę.
– Nėra ten ko žiūrėti, – užprotestavo
Falkas. Jis suktai žvilgtelėjo į motiną.
Alba užsidegė smalsumu.
– Ketinau juos apžiūrėti nuo pat
atvykimo. Juk jie sugriuvę? – Ji bandė
atspėti, koks nebylus susižinojimas
vyksta tarp močiutės ir dėdės.
– Ten pavojinga. Sienos trupa. Ten
negalima važiuoti.
– Verčiau nuvežk jį į Neapolį.
Alba nusileido. Kad tik močiutė būtų
patenkinta. Bent jau tiek gali padaryti,
atsižvelgdama į tai, jog išvyksta.
– Gerai. Važiuosime į Neapolį.
 – Sutarta, į Neapolį. – Ficui
nerūpėjo, kur jie važiuos, svarbu
išvažiuoti iš namų.

Kitą rytą Alba pasiskolino iš Toto

nedidelį automobilį „Fiat“ ir patraukė
Neapolio kryptimi. Buvo nusivylusi.
Tikėjosi ištirti griuvėsius. Jie gundomai
stūksojo ant kalvos ir traukė jos dėmesį
ištisus mėnesius. Nereikėjo jiems sakyti,
kad ketina ten važiuoti. Reikėjo tiesiog
nuvažiuoti.
– Tu labai tyli, – pasakė Ficas
žiūrėdamas į jos rūškaną veidą, įsmeigtą
į kelią žvilgsnį.
 – Nenoriu grįžti į Neapolį, – pasakė
jam. – Prisižiūrėjau.
– Galime jaukiame restorane
papietauti ir paklaidžioti aplinkui. Bus
visai neblogai.
– Ne, – staiga pareiškė ji ir nuo jos
veido it debesis nuslinko šešėlis. – Suku
atgal. Ten kažkas yra, aš tikrai žinau.
Kodėl jie nenori, kad ten važiuočiau?
Jaučiu, kad jie vis dar kažką slepia. Kad
ir kas tai būtų, reikia patikrinti tuos
rūmus.
Ant įkaitusio kelio sužviegė
stabdžiai, ir Alba pasuko automobilį
atgal į pakrantę. Juos abu apėmė
entuziazmas atlikti sudėtingą užduotį,
tapo lyg nusikaltimo bendrininkai.
Netrukus jie išvairavo iš kelio,
vingiuojančio pakrante žemyn, ir ėmė
leistis įkalne link rūmų. Keliukas darėsi
vis statesnis ir siauresnis. Netrukus jis
atsišakojo į dešinę. Jį slėpė
krūmokšniai, dygliuoti augalai ir lapai, o
kiparisai šalikelėje metė ant jo šešėlį,
taigi dabar jie važiavo beveik
patamsyje. Kai privažiavo aukštus ir
įspūdingus, kiek apsilaupiusius juodos
geležies vartus, pamatė, kad jie užrakinti
spyna, o pati spyna užrūdijusi. Jie išlipo
iš automobilio ir pro virbus pirmiausia
pažiūrėjo į apaugusį sodą, paskui į
namą.
Griuvėsiuose gulėjo subyrėjusi visa
siena. Gebenės ir kitos piktžolės pamažu
užgožė net nukritusius akmenis. Reginys
prikaustė jų dėmesį, viliojo eiti į vidų.
Jie jau tiek atvažiavo; nejaugi dabar
apsisuks ir važiuos atgal. Apsidairiusi
Alba pamatė, kad jei jie nepabūgtų
susibraižyti, galėtų prasibrauti pro
krūmokšnius ir perlipti sieną. Ficas lipo
pirmas – dygliai draskė jo džinsus.
Paskui jis atsigręžė padėti Albai, kurios
trumpa plona paplūdimio suknelė tokiam
žygiui visai netiko. Nušokusi į kitą pusę
ji pajuto pergalės džiaugsmą. Nusipurtė
suknelę ir palaižė pradrėkstą ranką.
– Viskas gerai? – paklausė jis.
Ji linktelėjo.
– Aš tik truputį nerimauju, ką mes
rasime.
– Galbūt nerasime nieko.
Ji prisimerkė.
– Noriu rasti. Nenoriu grįžti į Angliją
su tiek daug neatsakytų klausimų.
– Gerai, Šerlokai, eime.
Ją nustebino tvyrantis šaltis. Tarytum
rūmai stovėtų ant aukšto kalno su savitu
klimatu. Diena buvo drėgna, ir lipdama į
kalvą ji sukaito. Tačiau čia, rūmų
teritorijoje, pūtė ledinis vėjas, todėl
norėdama sušilti pasitrynė rankas.
Aukštai danguje švietė saulė, tačiau
pilkus, niūrius ir apleistus mūrus gaubė
pavėsis. Visa buvo apmirę, net parkas,
kuriame lyg piktos gyvatės karojo
vijokliai, stūksojo apraizgytas lapija,
kone mirtinai pasmaugtas.
Vienas iš bokštų nugriuvęs kartu su
siena gulėjo sode tarsi kritęs sargybinis.
Atviri vėjams kambariai buvo prinešti
lapų, o vijokliai šliaužė grindimis ir lipo
sienomis.Viskas, kas turėjo šiokią tokią
vertę, buvo išgrobstyta. Jie palypėjo
griuvėsių akmenimis prie įėjimo į
pastatą ir nustebę dairėsi. Pro lapus ir
samanas prasišvietė dažai: žydri kaip
dangus per aušrą. Lipdiniai, kur siena
jungėsi su lubomis, buvo įmantrūs,
medžio drožiniai vietomis išlūžę lyg seni
dantys. Alba koja nubraukė grindų purvo
ir miško apnašų sluoksnius – marmuras
buvo nesugadintas. Didelės ąžuolinės
durys tebekabėjo ant vyrių.
– Eime į vidų, – pasiūlė ji.
Ficas per akmenis priėjo ir
pastebėjo, kad durų rankena lengvai
sukasi. Savo džiaugsmui, jie įžengė į
pagrindinio pastato vidų, kur miškas dar
nebuvo įsibrovęs.
Buvo gana tamsu ir bauginamai tylu.
Alba bijojo ištarti žodį, kad garsas
nepažadintų tamsoje tūnančių demonų.
Netrukus kiekvienas kambarys atrodė
panašus į prieš tai matytą: tuščias,
nutriušęs, apleistas. Kai jie jau ketino
sukti atgal, Ficas atidarė dvivėres
kambario aukščio duris į svetainę, kuri
buvo visai kitokia. Kiti kambariai buvo
šalti kaip numirėlis ir drėgni, o iš šio
sklido gyvenamos patalpos šiluma. Jis
buvo mažesnis už kitus, kvadrato formos,
su židiniu, kurio pakuroje tebegulėjo
paskutinio kūrenimo anglys. Pasirodo,
kambaryje kažkas gyveno, visai
neseniai. Priešais židinį stovėjo didelis
pelių apgraužtas odinis fotelis.
Kambaryje nieko nebuvo, tik aiškus
jausmas, kad jie – ne vieni.
 Ficas įtariai apsidairė.
– Kažkas čia gyvena, – pasakė jis.
Alba pridėjo prie lūpų pirštą.
– Ššš, – sušnypštė ji. – Jam gali
nepatikti, kad mes įsibrovėm.
– Sakė, kad niekas čia negyvena.
– Ir aš taip maniau.
Alba minutėlę įtempė ausis, bet
negirdėjo jokio garso, tik smarkų savo
širdies plakimą. Pažvelgė į stiklines
sodo duris ir vieną jų pusę atidarė.
Durys kliuvo už grindų. Ficas išėjo
paskui ją į lauką. Ten, be abejonės,
kadaise buvo terasa, nors baliustrada
sugriuvo ir jos liko tik dalis.
 Alba pakrapštė koja žemę ir atidengė
mažų, raudonų plytelių grindis. Paskui
jos žvilgsnį patraukė kažkoks juodas
daiktas pomiškyje. Perlipusi nugriuvusią
baliustradą ir įkišusi į žoles ranką
užčiuopė kietą metalą.
– Ką ten radai? – sušnibždėjo Ficas.
– Panašu į teleskopą. – Nubraukusi
apnašas, bandė pro jį pažiūrėti.
– Ar matai ką nors įdomaus?
– Viskas juoda, – atsakė ji, mesdama
teleskopą atgal į pomiškį.
Staiga jie pajuto, kad už jų kažkas
gyvas. Krūptelėję atsigręžė ir pamatė
pro stiklines duris išeinantį žmogėną.
Alba prabilo:
 – Tikiuosi, nepalaikysite mūsų
įsibrovėliais. Ėjome pasivaikščioti ir
paklydome, – aiškino ji žavingai
šypsodama.
Kai žmogėnas pakėlė į Albą krauju
pasruvusias akis, jis aiktelėjo, lyg
kažkas būtų išmušęs jam iš po kojų
pagrindą. Stovėjo ir spoksojo į ją
nemirksėdamas.
– Madonna! – sušuko švelniu it
šilkas balsu. Paskui nusišypsojo,
atverdamas didelį plyšį, kuriame
kadaise buvo priekiniai dantys. –
Žinojau, kad vaikštau tarp mirusiųjų! –
Jis ištiesė ranką. Alba nenoromis ją
paėmė. Ranka buvo šalta ir drėgna. – Aš
Neronas Bonomis. Kas jūs?
– Mes iš Anglijos. Mano draugas
itališkai nemoka.
– Bet tu, mieloji, kalbi kaip vietinė, –
pasakė jis angliškai. – Su trumpais
plaukais esi panaši į gražų vaikinuką.
Panaši ir į kai ką iš senų laikų. Tiesą
sakant, mane išgąsdinai. – Jis perbraukė
ranka per savo šviesius plaukus. –
Kadaise buvau gražus berniukas. Ką
pasakytų Ovidijus, pamatęs mane dabar?
– Jūs čia gyvenate? – paklausė ji. –
Šiuose griuvėsiuose?
– Jau buvo griuvėsiai ir kai gyveno
Ovidijus. Gal turėčiau sakyti, markizas
Ovidijus Montelimonė. Buvo didis
žmogus. Mirdamas viską paliko man.
Anoks čia turtas. Tik prisiminimai,
kurie, manau, niekam nereikalingi.
Alba pastebėjo, kad jo veido oda
sudiržusi ir paraudusi. Atrodė, lyg būtų
nudegęs saulėje, tačiau geriau įsižiūrėjus
buvo aišku, kad jis iš lėto save žudė
girtuokliavimu. Nuo jo trenkė alkoholiu.
Galėjai užuosti. Dar ji pastebėjo, kad jo
lininės kelnės, užkeltos aukštai ant
liemens, buvo kietai sujuostos diržu ir
per trumpos, – iš po jų lindo baltos
puskojinės, užmautos ant laibų kulkšnių.
Jis nebuvo senas, bet trapus kaip visi
senyvo amžiaus žmonės.
 – Koks buvo markizas? – paklausė
Ficas. Neronas atsisėdo ant
baliustrados, užmetė koją ant kojos.
Atrodė, kad jis dėl jų įsibrovimo ir
vaikštinėjimo po namus nepyksta. Net
džiaugiasi turėdamas draugiją. Parėmęs
smakrą ranka, atsiduso.
– Didelis estetas. Mėgo gražius
daiktus.
– Jūs jo giminaitis? – Alba jautė, kad
ne.
– Ne. Aš jį mylėjau. Suprantate, jis
mylėjo berniukus. Neturėjau supratimo
apie kultūrą, bet jis mane mylėjo. Buvau
paprastas vaikėzas iš Neapolio. Jis rado
mane gatvėje ir išmokslino. Bet matote,
ką aš padariau su savo palikimu. Dabar
esu niekam tikęs. – Jis pasirausė
kišenėje cigaretės. – Jei tu būtum
berniūkštis, galėčiau lengvai tave
įsimylėti. – Jis nusijuokė, bet Albai
nebuvo juokinga. Spragtelėjęs žiebtuvėlį
užtraukė dūmą. – Su Ovidijum viskas ne
taip paprasta. Jis buvo prieštaravimų
žmogus. Turtingas, bet gyveno
griūvančiame name. Mylėjo vyrus, bet
didžiąją savo širdies dalį atidavė
moteriai. Ėjo dėl jos iš proto. Per ją
beveik netekau jo. – Alba pažvelgė į
Ficą, o Ficas žiūrėjo į ją. Abu tylėjo.
Tačiau suprato. Neronas kalbėjo toliau:
– Ji buvo gražesnė, negu jūs galite
įsivaizduoti.
– Ji buvo mano motina, – pasakė
Alba. Neronas spoksojo į ją pro
besisklaidantį prieš akis dūmą. –
Valentina buvo mano motina.
Staiga Nerono pečiai sulinko, o akys
paplūdo ašaromis. Jis pakando lūpą,
rankos ėmė drebėti.
– Aišku. Štai kodėl tu čia. Štai kodėl
tave beveik pažinau.
– Ar Valentina buvo markizo
meilužė? – paklausė Ficas.
Jis linktelėjo. Jo galva prie išsekusio
kūno atrodė per didelė.
 – Ji buvo nuostabi moteris. Net aš ja
žavėjausi. Nesižavėti buvo neįmanoma.
Ji mokėjo užkerėti. Stebuklingai traukė.
Aš, vaikėzas iš gatvės, su ja rungiausi
kaip lygus su lygiu. Atleiskite man.
– Ką jūs, – mėgino jį guosti Ficas, –
už ką atleisti?
– Aš šia vieta nesirūpinau. Prieš
kelerius metus viename sparne kilo
gaisras. Tai buvo mano kaltė – gėriau su
draugais… leidau pastatui aplink mane
irti. Pinigų nebeliko. Nepadariau nieko,
ko jis prašė. Bet palaukite, vieną daiktą
išsaugojau tokį, kokį jis paliko.
Jie nusekė jam iš paskos siauru
takeliu, vingiuojančiu nuo kalvos žemyn
už kiparisų alėjos. Takelio gale stovėjo
nedidelis pilkų akmenų namelis, nuo
kurio atsiveria vaizdas į jūrą. Miškas jo
nesunaikino, nors sunaikino rūmus.
Sienomis raizgėsi tik kelios atkaklios
vijoklių šakos ir vyniojosi aplink
kolonas. Tai buvo tobula maža pasakų
pilis, kurioje galėjo gyventi piktosios
dvasios. Fico ir Albos smalsumas augo.
Jie įėjo paskui Neroną į vidų
žvalgydamiesi, stebėdamiesi, kad ši
slaptavietė, kitaip nei rūmai, buvo
nepaliesta; ji liko įšaldyta laike.
Kambarys buvo tik vienas.
Taisyklinga kvadrato forma harmoningai
derėjo prie lubų skliauto, puikiai
ištapyto freskomis, vaizduojančiomis
mėlyną dangų su debesėliais ir nuogais
kerubais. Sienos buvo šiltos terakotos
spalvos, grindys išklotos kilimėliais,
kurie nenusidėvėjo net nuolat mindomi.
Kambaryje dunksojo didžiulė lova su
baldakimu. Jos žalias drapiruotės šilkas
nubluko, bet tos pačios medžiagos
antklodė pirmykštę sodrią spalvą
išlaikė. Lovą užklojo kruopščiai
išsiuvinėta aksominė, pakraščiuose
apsitrynusi lovatiesė. Dar buvo
šezlongas, apmušta kėdė, inkrustuotas
riešutmedžio rašomasis stalas, ant jo
gulėjo stiklinė rašalinė su plunksnakočiu
ir odinis bloknotas su popieriumi bei
vokais, pažymėtais markizo Ovidijaus di
Montelimonės vardu. Ant karnizų kabėjo
aksominės užuolaidos; langinės buvo
uždarytos; knygų lentyna laikė kelias
eiles oda įrištų knygų.
Pažiūrėjusi iš arčiau Alba pamatė,
kad visos knygos arba istorinės, arba
erotinės. Ji nubraukė nuo nugarėlių
dulkes ir iš po pirštų sutvisko auksu
puošti knygų pavadinimai.
– Ovidijus mėgo seksą, – pasakė
Neronas, išsitiesdamas šezlonge. – Tai
buvo jo šventovė. Vieta, kur jis
pabėgdavo iš irstančių rūmų ir nuo aido
jų šlovingos praeities, kuriai leido
išslysti iš rankų. – Pažvelgęs į lubas
užsitraukė dūmą, o nuorūka buvo tokia
trumpa, kad galėjo nudeginti jo
pageltusius pirštus. – Ak, kiek malonių
valandėlių praleidau šioje žavioje
grotoje. – Jis teatrališkai atsiduso ir
tingiai nukreipė akis į Albą, kuri dabar
žiūrėjo į paveikslus. Jie visi vaizdavo
mitologines scenas su jaunais vyrais ir
berniukais. Buvo gražiai įrėminti, ant
sienų sudarė abstrakčią kompoziciją.
Sienos nišoje ant juodo paauksuoto
pjedestalo stovėjo statula. Tai buvo
marmurinė Donatelo skulptūros
„Dovydas“ kopija.
– Argi ne puiku? Jis lyg pantera,
tiesa? Jo išglebusi poza labiausiai ir
žavėjo Ovidijų. Specialiai jį užsakė šiai
grotai. Čiupinėdavo statulą. Jis mėgo
liesti. Buvo sensualistas. Kaip sakiau,
mėgo gražius daiktus.
– Kaip mano mama, – pasakė Alba,
įsivaizduodama motiną, sėdinčią prie
dailaus tualetinio staliuko, šukuojančią
plaukus prieš karalienės Onos veidrodį.
Čia taip pat rikiavosi eilės buteliukų ir
kvepalų flakonų, sidabriniai šepečiai ir
indelis su veido pudra. Ar jie irgi
priklausė motinai?
– Kaip Valentina, – pakartojo
Neronas, o jo akyse vėl pasirodė ašaros.
Alba vaikštinėjo po kambarį, pro
marmurinį židinį, tebesaugantį atmintį
karščio, kurį teikė markizui ir jo
meilužiams, pro aukštą komodą su
tuščiais stalčiais. Paskui klestelėjo ant
lovos. Jautėsi nesmagiai. Nenorėjo
pažvelgti į Neroną; nujautė, kad jis tuoj
praneš kažką baisaus. Ji pasisuko ir
neteko žado. Žvilgsnis sustojo prie
jaunos gražios moters portreto; ji gulėjo
nuoga ant žolės. Jos jaunos krūtys buvo
pilnos, sėdmenys apvalūs ir švelnūs,
gaktos plaukai prie baltų šlaunų stebino
tamsumu. Alba pasibaisėjo. Ilgi, tamsūs
plaukai, besijuokiančios akys ir
paslaptinga lūpose žaidžianti šypsena
negalėjo būti klaida. Ir iš tikrųjų,
apačioje buvo parašyta: Valentina
pusiau gulomis, Tomas Arbaklas, 1945.
– O Dieve!
– Kas yra?
– Čia Valentina.
– Ką?
– Paskutinis motinos portretas, kurį
nupiešė tėvas. Tas, kurio jis ieškojo po
jos mirties, bet nerado. Ji atidavė
portretą markizui.
Dabar Alba suprato, kodėl tėvas taip
atkakliai jo ieškojo. Portretas buvo
intymiausias iš trijų. Jis turėjo būti
skirtas tik jų akims. Tačiau Valentina jį
atidavė. Alba nukabino portretą nuo
sienos ir nubraukė nuo rėmų dulkes.
Ficas atsisėdo ant lovos šalia. Nė vienas
nepastebėjo, kaip Nerono pečiai ėmė
drebėti.
– Kaip jis drįso! – įpykusi sušuko ji.
– Kaip ji drįso! – Alba prisiminė
papilkėjusį, kenčiantį tėvo veidą, kai ji
jam padavė pirmąjį portretą. Kaip
menkai ji suprato savo tėvą. – Man
širdis plyšta pagalvojus, kad tėtis to
portreto ieškojo, o jis visą laiką buvo
čia, pas tą šunsnukį. Kad ir kur jis būtų,
aš spjaunu ant jo kapo.
Neronas pasisuko, jo veidas atvira
žaizda.
– Dabar jūs žinote, kodėl šie namai
yra prakeikti. Kodėl jie tapo griuvėsiais.
Kodėl jie virs pelenais. Kodėl Ovidijus
buvo nužudytas. – Jo balsas buvo
beviltiškas sužeisto žvėries kauksmas.
Ficas su Alba žiūrėjo į jį apstulbę.
– Ir markizas buvo nužudytas? –
paklausė Ficas.
– Mano Ovidijus buvo nužudytas. –
Jis susmuko ant grindų ir susirietė į
kamuoliuką.
– Kodėl jis buvo nužudytas? – klausė
sutrikusi Alba. – Aš nesuprantu.
– Nes jis nužudė Valentiną, –
suvaitojo Neronas. – Nes jis ją nužudė.
 28

Ficas ir Alba rado Latarulą smuklėje

geriantį limoncello su buvusiu miestelio
meru. Kai jie prisiartino, Latarulo
veidas surimtėjo, nes abu buvo išblyškę,
tarytum ką tik matę gyvą numirėlį. Meras
atsiprašęs pakilo, paliko juos vienus. Jis
žinojo, apie ką jie atėjo pasikalbėti.
Geriau aptarti tokius dalykus su
karabinieriumi. Juk jis pažinojo
merginos tėvą, pirmas atskubėjo į
žmogžudystės vietą. Latarulas tikėjosi,
kad jie praeityje nesikapstys. Geriausia
praeities neliesti ir viską pamiršti.
– Sėskitės, – Latarulas išspaudė
šypseną.
– Reikia pasikalbėti, – tarė Alba. Ji
paėmė Ficą už rankos. – Mes ką tik
buvome rūmuose.
Latarulo pečiai sulinko.
– Kalbėjote su Neronu. Jis girtuoklis.
Pinigų neturi. Viską iššvaistė gerdamas
ir lošdamas. Jis žlugęs kaip tie rūmai.
 – Markizas nužudė Valentiną. Kodėl?
– Albos balsas skambėjo grėsmingai.
Karabinierius atsilošė kėdėje ir
sukando žandą.
– Judu išaiškinote bylą, kurios
negalėjo išaiškinti geriausi sekliai.
– Jie net nebandė aiškintis, – atkirto
ji.
– Jie turėjo Lupą Bjanką, kas jiems
darbo likusi smulkmė?
– Kodėl jis ją nužudė? Juk ją mylėjo.
– Nenorėjo, kad ji atitektų tavo tėvui.
– Jis pavydėjo?
– Negalėjo jos turėti ir nenorėjo, kad
turėtų kas nors kitas. Ji varė jį iš proto.
Valentina tokia buvo. Varė vyrus iš
proto. Markizas jos siekė labiau nei kiti.
– Žinau, kad ji turėjo meilužį vokietį.
Mačiau jo laiškus.
– Taip, turėjo globėją vokietį. Daug
globėjų. Visi buvo dėl jos pametę
galvas. Net tie, kurių jai nereikėjo.
– Kaip kvaila. – Alba sunkiai
atsiduso.
– Ir jokios prasmės. – Pasisukęs
Latarulas užsakė tris limoncello.
Tik vėliau tą vakarą, kai Alba su Ficu
sėdėjo terasoje, galų gale išaiškėjo visa
tiesa. Imakolata su Beata nuėjo į savo
kambarius, Totas buvo mieste su
draugais. Kozima gulėjo apkamšyta
lovoje su gražiausiais dienos
prisiminimais, apsikabinusi skudurinę
lėlę. Blyškiame danguje leidosi auksu
spindinti saulė, dažydama rožine spalva
šalia plaukiančius debesis, panašius į
cukraus vatą. Nuostabus vaizdas. Alba
žinojo, kad neišvengiamai teks išvykti, ir
jos širdis prisipildė nepakeliamo
liūdesio.
Kai ji parodė portretą dėdei, jis
pasitrynė smakrą.
– Madona! – aiktelėjo geriau
įsižiūrėjęs. – Kur tu jį radai?
– Rūmuose, – karingai atsakė Alba.
Jo šiurkštus veidas surimtėjo.
– Vis dėlto nuvažiavai?
 – Pažįsti mane, Falkai. Aš darau
savo.
– Neronas parodė mums grotą, –
aiškino Ficas. – Ten Alba ir aptiko
portretą.
– Ir sužinojo tiesą, – pridūrė ji. –
Kad motiną nužudė markizas.
Falkas įsipylė vandens, nurijo
gurkšnį.
– Vadinasi, portretas ten buvo visą
laiką, – sumurmėjo jis.
– Ji neturėjo teisės jo atiduoti, –
piktinosi Alba. – Jis priklausė tėvui.
– Privalai jam nuvežti, – pasakė
Falkas.
 – Negaliu, – atsiduso ji, prisiminusi,
kaip buvo su pirmuoju portretu.
– Manau, Alba, elgiesi neteisingai.
Turėtum jam papasakoti.
– Falkas teisus. Manau, metas jam
sužinoti tiesą, – įsiterpė Ficas.
Sunkiai atsidususi Alba nusileido.
– Negaliu patikėti, kad tas velnio
išpera nužudė mamą iš pavydo. Tai taip
niekinga.
Falkas pakėlė antakį.
– Kas tau tai pasakė?
– Latarulas, – atsakė Alba.
Jos dėdė minutėlę pamąstė, paskui
tarė:
– Tai dar ne visa istorija.
 Albos širdis šoktelėjo.
– Dar kas nors?
– Markizas nužudė Valentiną dėl
tavęs.
– Dėl manęs?!
– Jis manė, kad tu – jo duktė.
Alba griebėsi už gerklės. Jai
užgniaužė kvapą.
– Iš kur žinai, kad aš ne jo? Ar aš jo?
– Staiga suabejota tėvystė jai kėlė
siaubą.
– Valentina žinojo. Širdies gilumoje
markizas žinojo taip pat.
– Jis ją nužudė keršydamas, –
palingavo galvą Ficas. – Koks bailys.
 – Nes jis prarado Valentiną ir galėjo
prarasti tave. Markizas neturėjo
įpėdinių. Buvo senas ir nelaimingas.
Valentina ir tu buvote jo ateitis, jo
gyvenimas. Be jūsų neturėjo nieko. Jis
norėjo atimti iš Tomio ateitį kaip
Valentina atėmė iš jo.
– Neronas sakė, kad ir jis buvo
nužudytas. – Albos akys susitiko su
Falko akimis.
Jis nenukreipė žvilgsnio, akys buvo
kietos lyg hematitas.
– Matai, čia, pietuose, šeimos moka
atkeršyti.
– Tu, Falkai? – Jos balsas virto
šnabždesiu.
 – Perskrodžiau jam gerklę, kaip jis
Valentinai, ir žiūrėjau į jį mirštantį,
springstantį savo krauju, – pasakė jis.
Užteko nusimesti paslapties naštą, ir
tamsūs šešėliai iš jo akių išnyko. – Tai
buvo garbės reikalas.
Po kelių dienų Alba pasakė Kozimai,
kad išvyksta. Ji nusivežė mergaitę į
miestelį, į nykštukų parduotuvę, nupirko
jai naujų suknelių, tikėdamasi, kad
keleto pirkinių džiaugsmas atlygins
būsimą nusivylimą. Kozima matavosi
sukneles, sukosi lyg šokėja, negalėjo
apsispręsti kaip ir pirmą kartą, kai atėjo
čia su Alba. Ši jautėsi kalta ir norėjo,
kad mažoji prisimintų ją su meile, todėl
nupirko penkias sukneles, prie jų
derančias pėdkelnes, megztukus ir žydrą
paltuką, kai bus labai šalta. Kozima
džiūgavo, bet šį kartą neapsiverkė.
Padėkojo glausdama veidelį prie Albos
veido ir pabučiavo į skruostą. Alba
turėjo slapta nuryti ašaras. Nespėjo ji
išvykti, o atrodė, kad širdis per siūles
jau plyšta.
Ji nusivedė Kozimą takeliu per uolas
prie apžvalgos bokšto, kur piešė ją
pirmą kartą. Atrodė, kad tai buvo kitame
gyvenime. Per keletą mėnesių ji tiek
daug patyrė.
– Ar šįvakar man reikės demonstruoti
madas?
 – Žinoma. Jie turi pamatyti tavo
naująją rudens kolekciją, – atsakė Alba,
nutaisiusi linksmą balsą.
– Tu man tiek daug nupirkai, –
pasakė Kozima. – Penkias. Jos tokios
gražios. Man gražūs daiktai patinka.
– Tai todėl, kad tu graži. Ir ne tik
graži, Kozima, tu meili kaip katytė.
– Reikėjo pasiimti ko nors užkąsti.
Aš alkana.
– Tai vis tas pirkimas. Labai
išsekina. Bet palauk, kai atvyksi į
Londoną, tada mes tikrai nusiaubsime
parduotuves. Gal kai paūgėsi. – Kozima
linktelėjo nesuprasdama, kuo dėtas
Londonas. – Mieloji, turiu tau pasakyti
kai ką svarbaus. – Ji kostelėjo. – Greitai
aš išvyksiu. – Ji sumirksėjo sulaikydama
ašaras, balsas užlūžo.
Kozima išblyško.
– Išvažiuosi? – pakartojo ji.
– Taip. Ficas prašė manęs už jo
tekėti.
– Kur tu važiuosi?
– Į Angliją.
– Ar man negalima važiuoti su tavim?
Alba suėmė ją į glėbį, pabučiavo jos
viršugalvį.
– Gaila, ne. Ką be tavęs darys tėtis?
O nonna? Jau nekalbu apie nonnina.
Jiems visiems be tavęs būtų labai liūdna.
 – Bet man be tavęs bus liūdna, –
pasakė ji.
– Aš grįšiu tavęs aplankyti.
– Tu manęs nemyli? – paklausė ji
silpnu balseliu.
– Ak, Kozima. Aišku, myliu. Taip
myliu, kad net skauda. Nenoriu tavęs
palikti. Noriu ištekėti už Fico ir gyventi
čia. Bet jo darbas Londone. Jis ne italas,
aš – italė. Man sunku palikti šeimą, o
tave palikti sunkiausia. Bet pasistenkim
matyti šviesiąją pusę. Aš tau rašysiu,
skambinsiu ir siųsiu iš Londono
sukneles. Dar gražesnes už tas, kurias
nupirkau šiandien. Ir grįšiu tavęs
aplankyti. Vieną dieną, kai būsi didesnė,
galėsi aplankyti mane. – Jos sėdėjo
tylėdamos, stipriai apsikabinusios, o
diena pamažu geso.
Alba su Fioreliais praleido dar
dešimt dienų. Kol ji buvo su jais,
Kozima apie išvykimo grėsmę pamiršo.
Vaikai gyvena šia diena, o su Alba tos
dienos jai buvo laimingos. Ji
pademonstravo madas, šį kartą plojimai
buvo garsesni negu praeitą kartą, tačiau
ji nesuprato, kad suaugusieji taip
stengiasi ją guosti. Alba parodė Ficui
visas sau brangias vietas: senąją
apžvalgos aikštelę, citrinmedžių sodą ir
upelį. Parodė savo kambaryje ir po
visus namus iškabintus pačios tapytus
paveikslus, Imakolatos įrėmintus
gražiausius proanūkės darbelius. Ficui
paveikslai darė įspūdį. Paėmęs juos į
rankas tyrinėdavo ir nuolat sakydavo
komplimentus.
Imakolata buvo prastos nuotaikos.
Nors gedulo drabužių nebevilkėjo,
gedulą rodė jos veidas: papilkėjęs,
ištįsęs ir amžinai susiraukęs. Tik uoste
prieš pat Albos išvykimą ji visiškai
pasikeitė.
– Pykstu todėl, kad tave myliu, –
pasakė suimdama rankomis Albos veidą
ir bučiuodama kaktą.
– Aš skambinsiu, rašysiu, aplankysiu.
Pažadu greitai grįžti, – aiškino staiga
išsigandusi ši.
– Žinau, kad grįši. Keliauk su Dievu,
mano vaikeli, ir tegu Jis tave saugo. – Ji
energingai persižegnojo ir paleido Albą.
Ši apkabino Beatą ir Totą, bet
stipriausiai – Falką. Jie ilgai stovėjo
susiglaudę.
Kozima, kaip vėjo papūstas šapelis,
atsidūrė karštame Albos glėbyje. Abi
verkė. Ficas paėmė Albą už rankos,
padėjo įlipti į laivą. Grupelė nuliūdusi
stovėjo prieplaukoje. Skirtis buvo
skaudu. Kai laivas išplaukė iš uosto,
Kozima pakėlė rankutę ir pamojavo.
 29

Prie arbatos virėja patiekė paplotėlių su

naminiu džemu. Paplotėliai visada
skanu, bet skaniausi žiemą, kai drėgmė ir
šaltis reikalauja ko nors šilto ir saldaus.
Veritė Fortrait šlumštelėjo paplotėlį į
burną, apie kurį vien pagalvojus tįso
seilės dar prieš atvažiuojant į virėjos
namelį Arbaklų dvare. Mažyčiai vieno
kąsnio paplotėliai tirpo burnoje. Ji
paėmė lininę servetėlę, vieną iš šešių,
kurias senoji ponia Arbakl dovanojo
virėjai per Kalėdas, ir brūkštelėjo per
lūpas.
– Edita, brangioji, virtuvėje tau nėra
lygių. Šie paplotėliai – tikras
skanumėlis.
Virėja pasitepė paplotėlį sviestu.
– Ketinu iškepti jų prie arbatos, kai
grįš Alba, – susimąsčiusi pasakė ji. –
Aišku, pietums prikepsiu bulvyčių.
Prisimenu, kad Ficrojui mano keptos
bulvytės patiko.
Veritės burnoje prisirinko seilių.
 – Viskas taip staiga, ar ne? –
pastebėjo ji prisimerkusi ir užsikrovė
didelį šaukštą džemo ant antro
paplotėlio.
– Alba visada ne kaip visi. Taisyklės
ne jai. Matyt, kaip man sako ponia
Arbakl, Ficrojus sukorė tokį kelią į
Italiją, kad jai pasipirštų. – Iš tokios
romantikos ji nusišypsojo.
– Laimė, kad ji sutiko už jo tekėti.
Kitaip kelionė būtų nuėjusi perniek.
Virėja įpylė abiem po puodelį
arbatos.
– Ji pranešė šią žinią telefonu iš
Italijos. Mano galva, jie graži pora.
Puiki, – pasakė virėja. – Jis ramus ir
geras, o ji – karšta, kaprizinga. Vienas
kitą papildo.
– Prieš šešis mėnesius taip nemanei,
– priminė Veritė.
– Moteris turi teisę keisti nuomonę.
– Gal jis sugebėjo ją sutramdyti. Jai
to reikėjo. Ir reikėtų segėti ilgesnius
sijonus. Jis supratingas žmogus; galbūt
privers ją labiau paisyti padorumo.
Žinau, kad poniai Arbakl tai patiktų.
– Teisybė, poniai Arbakl patinka, kad
taip viskas susiklostė. Ji gerai išauklėta.
Ji ne iš kilmingos šeimos kaip senoji
ponia Arbakl. Įėjo į aukštuomenę tik per
vedybas, o tai visai kas kita. Manau, kad
tokius žmones šie dalykai visada
paveikia. Jai labai svarbu kilmė ir
visuomenės klasė. Laimė, sako ji man,
Ficrojus iš labai geros Norfolko šeimos.
Pažįsta jo pusbrolį. Jis, kaip ji sako,
„padorus“ žmogus.
– Įsivaizduoju, ponia Arbakl labai
laiminga, kad Alba apskritai išteka, –
tarė Veritė.
Virėja jautė, kad Veritė trokšta peno
gandams, bet pati labai džiaugėsi dėl tos
naujienos ir negalėjo apie ją nekalbėti.
– Alba visada kėlė jai rūpestį. Jiems
abiem. Būdavo, parvažiuoja namo, o iš
akių matai, kad tuoj kils skandalas.
Žinai, čia jos motina kalta. Tie italai
tokie karštakošiai. Poniai Arbakl patinka
žmonės iš jos pačios rato, o Alba
niekada į jį neįėjo. Viena našta nukris jai
nuo pečių. Dabar, paminėsi mano žodį,
ateina Karolinos eilė.
Karolina Veritės visiškai nedomino.
Ji susikimšo į burną trečią paplotėlį,
paskui pasuko kalbą apie Albą.
– Kaip manai, ar kapitonui Arbaklui
nebus liūdna išleisti dukterį už vyro? Juk
dažnai man sakydavai, kad iš visų vaikų
Alba jam labiausiai prie širdies.
– Aš tuo įsitikinusi, nors jis niekada
to neprisipažins. Matau iš jo akių. Mano
Ernis visad sakydavo, kad turiu
raganišką nuojautą. Alba gali jį
įskaudinti kaip niekas kitas. Man širdis
plyšta, kai matau jį kenčiantį nuo jos
bjaurumo. Jis jai duoda viską. Tai
mergaitei nereikėjo dirbti nė vienos
dienos – vis per jo dosnumą. Šiaip ar
taip, neseniai atsitiko keisčiausias
dalykas. – Ji dvejojo. Buvo prisiekusi
Veritei nesakyti, nes žinojo, kad žinia
pasklis po kaimą nespėjus senai
liežuvautojai jos suvirškinti. Tačiau
nepasidalinti tokia naujiena buvo per
sunku. Veritė liovėsi kramčiusi, sėdėjo
tiesi it styga. Virėja jau gailėjosi
pradėjusi šią kalbą. Paskui save
paguodė, kad papasakos Veritei tik tai,
kas gera. – Iš Albos atėjo laiškas, –
pranešė ji.
 – Laiškas?
– Adresuotas kapitonui. Pažinau iš
jos rašysenos ir itališko pašto ženklo.
Veritė nuplovė paplotėlį arbata.
– Ir?
– Na, jis nuėjo skaityti laiško į
kabinetą. Aš ten darbavausi prie
spintelės su gėrimais, todėl galėjau
matyti jo veido išraišką, kai jis skaitė.
Laiškas buvo ilgas, prirašytas stambia,
netvarkinga rašysena, daugybė puslapių.
Per kitą pusę popieriaus matėsi, kad
daug pribraukyta.
– Buvai taip arti?
– Labai arti. Kapitonas manęs net
nepastebėjo, taip buvo įsigilinęs į laiško
turinį.
– Ką jis pasakė?
Virėja atsiduso ir patraukė pečiais.
– Nežinau, bet kai perskaitė laišką,
jis pasikeitė.
– Kaip?
– Na, regis, pajaunėjo.
– Pajaunėjo?
– Taip, ir atrodė laimingesnis. Išnyko
tamsūs paakių ratilai. Jei nori žinoti,
laiške buvo kažkas, kas grąžino jam
jaunystę.
– Garbės žodis, Edita, tu perdedi.
– Nieko panašaus, neperdedu.
Keisčiausias dalykas. Lyg jis iš kai ko
išsilaisvino. Kai ko liūdno ir sunkaus.
Tiesiog kažko atsikratė.
– Kas paskui?
– Sėdėjo trindamas smakrą ir žiūrėjo
į tėvo portretą, kabantį ant sienos.
– Savo tėvo?
– Taip, senojo pono Arbaklo.
Nežinau, apie ką jis galvojo, bet ilgai
sėdėjo ir galvojo.
– Kaip manai, kas tame laiške buvo
parašyta? – paklausė Veritė, pakėlusi
puodelį prie lūpų ir garsiai sriaubdama.
– Matai, girdėjau, kaip po kurio laiko
kapitonas kalbėjosi su ponia Arbakl
svetainėje. Aš buvau hole, dengiau stalą
vakarienei. Kai jie tik dviese, mėgsta
valgyti prie to stalo.
– Taip, taip, ką jie kalbėjo?
– Na, kalbėjo patyliukais. Manau,
žinojo mane ten esant, gal girdėjo
barškėjimą. Supranti, sunku tyliai
išdėlioti valgomuosius įrankius. Taigi jie
kalbėjo atsargiai, aš visko negirdėjau.
Šeimininkas pasakė: „Dabar Alba žino
tiesą.“ Paskui jis džiūgaudamas pridūrė:
„Ji atsiprašė.“ Tai mane pribloškė,
matai, negaliu įsivaizduoti, kad Alba
kada nors gyvenime už ką nors
atsiprašytų.
Veritė suraukė kaktą.
– Už ką atsiprašė? Kokią tiesą?
 Virėjai pasidarė karšta. Gana, pasakė
sau, Veritei užteks. Veritė prikišo veidą
prie jos nemaloniai per arti. Nieko
nebus. Teks pasakyti.
– Viskas gana keista. Bet žinok,
kadangi Alba važiavo į Italiją susirasti
motinos šeimą, ji tikriausiai kai ką
sužinojo. Nežinau ką… – Veritė
įsispitrijo į ją akimis kaip gyvatė. – Ak,
Verite, – neišlaikė ji, – negaliu tau
nesakyti. Turiu su kuo nors pasidalinti.
Girdėjau žodį… – ji trumpam nutilo,
paskui garsiai sušnibždėjo: –
„žmogžudystė“.
Prarijusi ir suvirškinusi žodį Veritė
aiktelėjo:
 – Gerasis Dieve! Juk nemanai, kad
kapitonas savo pirmąją žmoną nužudė?
Virėja grąžė rankas.
– Ne, nemanau. Bet kas dar galėjo
atsitikti?
– Kodėl turėtų Alba už tai
atsiprašyti?
– Mieloji, Alba atsiprašė už tai, kad
sužinojo.
– Aišku.
– Negaliu įsivaizduoti, kad kapitonas
galėtų ką nors nužudyti, – pasakė virėja.
– Atsimink, vyko karas. Jis žudė
vokiečius iš kairės ir iš dešinės, taip
jiems ir reikia! O jei Valentina buvo
tokio pat būdo kaip Alba, aš jo
nekaltinčiau.
– Kad tave kur griausmas! – subarė
virėja.
– Tik leisk paimti paskutinį paplotėlį,
– pasakė Veritė skubiai kišdama
skanėstą į burną.
Išklojusi paslaptį draugei, virėja
pajuto palengvėjimą. Veritė to nepajuto.
Ją ėmė pykinti, bet dėl to buvo kalta ne
virėjos išpažintis, o paplotėliai. Savo
gėdai, pakeliui į namus turėjo sustabdyti
automobilį ir krūmuose išsivemti.

Kai į Londono centrą vežąs Ficą ir Albą

taksi pasuko į Erlskortą, Alba pamiršo
sielvartą dėl Inkantelarijos ir iš
susijaudinimo nenustygo vietoje. Buvo
skaisti spalio diena. Pro langą įspindę
saulės spinduliai krito ant sužadėtuvių
žiedo, žėrinčio ant jos piršto.
– Negaliu patikėti, kad mes namie, –
atsiduso ji žiūrėdama į spindintį žiedą ir
judindama prieš saulę pirštus. – Čia
mano spintos lūžta nuo gražių drabužių.
Galėčiau mirti iš laimės.
Ficas nerimavo dėl jos namų.
Pažinodamas Albą neabejojo, kad ji
prieš išvykdama neištuštino šaldytuvo ir
dabar namai baisiai dvoks.
– Jaučiuosi nebuvusi namuose šimtą
metų, – pridūrė ji.
 – Tikiuosi, tavo namas ant vandens
tebestovi.
Taksi įvažiavo į Čeinio alėją. Alba
pasilenkė ir pažvelgė pro priekinį langą.
– Štai jis! – tarė rodydama pirštu.
Paskui: – Po paraliais!
Ficas pasilenkė į priekį – nuo
minties, kad jos namas dingo, jį ėmė
šiurpas. Jis sumokėjo už taksi ir su
lagaminais pontoniniu tiltu nulipo paskui
Albą.
– Jį vos galima atpažinti, –
apsidžiaugė ji. – Net perdažytas!
– Vivė! – Jis pastatė lagaminus. – Tai
ji išpuošė denį augalais ir gėlėmis.
Atrodo taip švaru kaip pas ją, tik labiau
ekscentriška, nes tu – ekscentrikė.
Alba įkišo raktą į spyną ir atidarė
duris.
– Net kvepia Vive, – nusijuokė
uostydama ore tvyrantį smilkalų kvapą.
Vivė buvo išplovusi ir išlyginusi
drabužius, kuriuos rado kabančius
vonios kambaryje, ir išblizginusi
kambarius nuo viršaus iki apačios. Alba
atidarė šaldytuvą.
– Ji nupirko pieno! – sušuko ji. –
Galime gerti arbatos!
Ficas įnešė lagaminus, paskui
išblizgintu koridoriumi atėjo į virtuvę.
– Kaip ji čia pateko? – paklausė jis.
 – Turi raktą. Daviau jį senų
seniausiai, jei kiltų gaisras ar dar kas
atsitiktų, kai manęs nėra.
Ficas ją prisitraukė ir pabučiavo.
– Kam ta arbata, – pasakė jis, – turiu
geresnį pasiūlymą.
Alba metė į jį vylingą žvilgsnį.
– Vis dėlto mudu ne tokie jau
skirtingi, – nusijuokė ji.
Nusivedė jį į viršų, į miegamąjį po
stoglangiu. Kambarys buvo švarus ir
tvarkingas, skylė stoge užtaisyta. Ant
lovos gulėjo raštelis.
Kadangi pirmiausia užsuksite čia,
nusprendžiau palikti raštelį ant lovos.
Kai grįšite, manęs tikriausiai nebus,
nes Ficrojus nežinojo, kada grįš.
Tikiuosi, pasielgei garbingai ir sutikai
už jo tekėti. Vargšelis, kaip jis ilgėjosi!
Aš drįsau išvalyti laivą: čia buvo tokia
netvarka, kad baisiai kankinausi ir
rytais negalėdavau net pusryčiauti. Jau
nekalbu apie voverių išmatų dvoką.
Negaliu suprasti, kodėl jos neatlieka
savo reikalo kur nors kitur? Sveika
sugrįžus namo, brangioji, ir atleisk
senai varnai už karčius ir ironiškus
žodžius. Ožka buvo labai juokingas
pokštas, bet ir aš tau atleidžiu! Greit
grįšiu. Esu Prancūzijoje su Pjeru
(Ficrojus paaiškins). Dar niekada meilė
nebuvo tokia graži. Bučiuoju daugybę
kartų. Vivė.
Alba įdėmiai žiūrėjo į Ficą.
– Dar niekada meilė nebuvo tokia
graži, – pasakė ji ir paglostė jo neskustą
skruostą. – Ar tu ilgėjaisi?
– Taip, – atsakė jis. – Vivė mane
įkalbėjo važiuoti ieškoti tavęs.
– Geroji senoji Vivė.
– Ji tikra bičiulė, Alba.
– Ir tu. Ačiū, Ficai, kad esi su manim.
– Tu išsivežei mano širdį, turėjau
vytis.
– Dabar ji – mano, – nusišypsojo
Alba. – Aš jos neatiduosiu, ir šį kartą
elgsiuosi su ja atsargiai.
 Jis ją apkabino, parvertė ant lovos.
Šį kartą mylėjosi lėtai ir švelniai.
Nepasitenkinimo ar tuštumos jausmo
nebeliko. Atidavė savo sielą ir mainais
gavo josios. Ji buvo lyg retas, gražus
drugelis, kurį galima laikyti rankose. Ir
kuris nenuskrido.
Paskui jie drauge mėgavosi šilta
vonia, Ficas drybsojo lovoje, o Alba
kuitėsi spintelėse ieškodama, kuo
apsirengti važiuojant pas tėvą ir pamotę.
Jis pastebėjo, kad ji nebemėto netinkamų
drabužių ant grindų kaip anksčiau, bet
sulanksčiusi padeda atgal. Ji juokėsi iš
mėlynų storapadžių zomšinių aulinukų,
raštuotų pėdkelnių, trumpų sijonėlių ir
ryškių spalvų švarkelių.
– Pamiršau, kiek turiu šlamšto, –
sumurmėjo ji peržvelgdama krūvas
rankinių ir batų. – Dieve, kokia buvau
ekstravagantiška. O Kozimai atrodė, kad
penkios suknelės – didis lobis. –
Prisiminus mojuojančią įlankoje
mergytę, suspaudė širdį. Ji pasisuko į
Ficą. – Nežinau, kuo apsivilkti. Visi
rūbai atrodo netinkami. Nebenoriu
atrodyti lyg kekšė. Noriu atrodyti kaip
jauna moteris, būsima ponia Davenport.
Šie drabužiai jai netinka.
Ficas nusijuokė.
 – Ak, brangioji. Priprasi prie jų vėl.
O dabar gal tiks džinsai ir megztinis?
– Nebenoriu iš šių drabužių nieko! –
Ji suraukė antakius. – Aš pasikeičiau.
Ficas priėjo prie jos iš nugaros ir
apkabino per liemenį.
– Atrodai nuostabiai, kad ir ką
apsivilktum.
Ji išsilaisvino ir ėmė karštligiškai
ieškoti drabužių po stalčius. Galiausiai
netekusi vilties ištraukė išblukusius
džinsus ir baltą palaidinę.
– Kaip šitie?
– Būsimai poniai Davenport tiks
puikiai. – Ji nusišypsojo, ir Ficas
lengviau atsiduso. – Ką pagalvos Margo,
svečių sąraše neradusi Deivido ir
Penelopės Davenportų? – tyliai
nusijuokė jis.
– Gal, duos Dievas, bus užmiršusi?
– Ar manai, kad man reikėtų
prisipažinti?
– Ką tu, ne.
– Tikriausiai reikėtų jiems parašyti
išgalvotu adresu.
– Nebloga mintis. Visada galima
pasakyti, kad jie parašė negalėsią
dalyvauti. – Alba stengėsi būti linksma,
bet kažkodėl jai nebuvo smagu.
Apsidairė po kambarį, kuriame tiek daug
prisiminimų. Prisiminimų apie
gyvenimą, iš kurio ji išaugo. – Eime, –
tarė, – važiuosime taksi iki tavo namų,
pasiimsi savo daiktus ir automobilį į
Bičfildą. Norėčiau važiuoti kuo greičiau.
– Ar nederėtų pirma jiems
paskambinti?
– Ne, – nukirto Alba, – man labiau
patinka staigmenos.
Ficas dėjosi daiktus, o Alba gulėjo
ant sofos ir skaitė laikraščius. Sprautas
tebebuvo pas Fico motiną kaime, be
abejonės, maitinamas kepenėlėmis ir
kepsniais. Fico mama taip ir nesusitaikė
su tuo, kad jos vaikai paliko lizdą.
– Sprautas nenorės grįžti, – sušuko
jis Albai iš miegamojo. – Aš to
nepakelsiu. Gyventi be Sprauto būtų
liūdna. – Bet Alba nesiklausė. Neskaitė
ir laikraščių. Jos mintys buvo su Kozima
ir Falku.
Važiuoti kaimo keliukais – pats
geriausias būdas pataisyti nuotaiką.
Krintančių auksinių lapų vaizdas rudens
saulėje šildė jos širdį. Supdamiesi
vėjyje lengvi it snaigės lapai gražiai
leidosi ant žemės. Iš gyvatvorės netikėtai
purptelėjo fazanas ir ore išskleidė
sparnus. Po dangumi plytėjo tušti laukai,
tik dideli juodi paukščiai lesiojo
kombaino per javapjūtę išbertus grūdus.
Ruduo ir pavasaris buvo jos
mėgstamiausi metų laikai, nes jai patiko
pokyčiai, kol vasara neprarado viso
grožio, o žiema dar miega giliu miegu.
Svajojo kur nors kaimo vietovėje
nusipirkti namelį. Gyventi ramiau. Jai
nusibodo gyventi laive, Londonas
prarado savo žavesį. Pažvelgė į Ficą.
Pasistengs, kad jis būtų laimingas.
Kai automobilis įsuko į įvažą, jos
širdis netilpo krūtinėje. Žvyras buvo
prikritęs oranžinių ir rudų lapų, juos
sodininkas Piteris stengėsi sugrėbti į
krūvą. Jis pasisveikino pridėdamas
pirštus prie kepurės, ji jam pamojavo.
Sugrįžusi namo nebesijautė svetima kaip
anksčiau. Viskas čia buvo sava,
vaikystės prisiminimai susiję su
kiekvienu dvaro kampeliu. Prisiminimai
atgijo.
Ficas signalizavo. Prieš juos iškilo
rūstus ir didingas pastatas, kurio stogo
išlinkis slėpė šypseną ir keletą
šimtmečių patyliukais juokdamasis
stebėjo savo gyventojų pakilimus bei
nuopuolius. Jiems privažiavus, atsidarė
durys. Tomas jau stovėjo ant laiptelių.
Albai iš karto krito į akis jo pasikeitusi
laikysena. Stovėjo tiesus, nesulinkusiais
pečiais, iškėlęs galvą, jo džiaugsmas
pamačius juos buvo atviras ir nuoširdus.
Albai pakirto kojas. Atidariusi
automobilio duris ji išlipo virpančiomis
kojomis. Tėvas nebestovėjo prie durų,
bet ištiesęs rankas ėjo prie jos. Ratilų
apie akis nebesimatė, nebeliko ir ore
tvyrančios įtampos. Meiliai ją
pabučiavo, bet jai gerklėje įstrigęs
gumulas neleido kalbėti.
– Tai bent staigmena! – pasakė
spausdamas Ficui ranką. Puikios
naujienos, mielas vaikine. Puikios. Eime
į vidų, atkimšiu butelį šampano.
Jie nusekė jam iš paskos per
vestibiulį į šiltą ir kvepiančią cinamonu
svetainę. Židinyje traškėjo ugnis.
– Kur Margo? – paklausė Alba,
pastebėjusi, kad nėra šunų.
– Sode. Pašauksiu. – Tomas
nužingsniavo į vestibiulį.
 Iš virtuvės išplaukė virėja.
– Ar atvažiavo Alba? – paklausė
trumpai, bijodama, kad per klaidą
neišsprūstų žodis „žmogžudystė“.
– Taip, malonus netikėtumas! –
šūktelėjo jis eidamas toliau.
– Turiu skubiai iškepti paplotėlių, –
sumurmėjo ji, nedrįsdama trukdyti
svetainėje jaunosios poros.
Alba atsisėdo ant suolo su grotelėmis
ir žiūrėjo į Ficą.
– Ar ir tu pastebėjai?
Jis linktelėjo.
– Gal pasidarė plastinę operaciją?
Alba sukikeno.
 – Vaikšto kaip ant spyruoklių. Ar
galėjo mano laiškas jį taip pakeisti?
– Tikrai galėjo. Matyt, tiesa apie tavo
motiną jį kankino daugelį metų. Dabar,
kai tu ją žinai, jaučiasi išlaisvintas.
– Ir džiaugiasi, kad aš už tavęs
išteku! – Ji padėjo galvą jam ant peties.
– Iki nesužinos, kad aš ne iš tų
įžymiųjų Davenportų.
– O, jis pernelyg džiaugiasi, kad jam
tai rūpėtų.
Tuo metu pasigirdo greitas mažų,
vestibiulio grindis braižančių, letenėlių
caksėjimas. Alba pakėlė galvą nuo Fico
peties ir atsistojo. Įbėgo šuniukai su
Margo ir Tomu iš paskos. Margo mūvėjo
rudomis kelnėmis, ant smėlio spalvos
kašmyro megztinio vilkėjo tvido švarką.
Jos skruostai buvo įraudę, vėjo
nugairinti, nosis raudona. Pamačiusi
apsikirpusią Albą krūptelėjo.
– Mergyte, kokia maloni staigmena.
Atrodai žavingai. Tikrai nuostabiai. – Ji
tyrinėjo podukrą su neslepiama
nuostaba. – Kaip tu pasikeitei. Tau tinka.
Tikrai tinka, ar ne, brangusis? Atrodai
puikiai! – Ji priglaudė šaltą skruostą
prie Albos ir staigiai atsitraukė. – Labai
atsiprašau, – pasakė susiimdama už
skruostų. – Aš tikriausiai šalta kaip
ledas. Nebučiuosiu tavęs, Ficai, nes esu
sušalusi. Darbavausi sode. Ten tiek daug
darbo. Sveikinu šimtus kartų! Ar
tuoksitės vasarą? – Alba su Ficu
atsisėdo. – Dievulėliau, tik pažiūrėkit į
žiedą. Koks gražus. Tai šeimos žiedas?
– Buvo mano senelės, – atsakė Ficas.
– Labai gražiai atrodo ant tavo
dailios rankos, Alba. Viešpatie, na ir
grožis.
Tomas žiūrėjo į dukterį. Pastebėjo
jos pasikeitusį veidą, bet negreitai
suprato kodėl. Dabar pamatė, kad ji
nusikirpo plaukus. Be jų atrodė mažesnė,
trapesnė ir, aišku, ne tokia panaši į savo
motiną. Norėjo padėkoti už laišką, bet
jautė, kad metas netinkamas. Užtat
pripylė jai taurę šampano. Ji pakėlė akis
ir jų žvilgsniai trumpam susitiko.
Sutrikusi prisiminė, kad panašus nebylus
supratimas tvyrojo tarp jos ir Falko. Jis
žiūrėjo į ją tokiu pat žvilgsniu, tarytum
jie būtų sąmokslininkai, nuo visų kitų
atskirti savo paslapties. Tačiau, nespėjus
jai apie tai pamąstyti, prie durų
pasigirdo krebždesys.
– Ar tik ne vakarėlis? Vakarėlio
nenoriu praleisti.
Tarpduryje stovėjo Levanda.
Sulinkusi ir virpanti, sunkiai užgulusi
lazdą, vandeningomis akimis žvalgėsi į
susirinkusiuosius ieškodama svečio.
 30

– O, Alba, – prabilo Levanda

pamačiusi anūkę. – Kada vestuvės? Man
patinka gražios vestuvės. – Ji
nuklibikščiavo, nepaisydama Margo
pastangų ją pasodinti į odinį krėslą.
Alba nustebo, kad močiutė pažino ją
trumpaplaukę. Anksčiau nepažindavo. –
Jau metas Bičfilde kelti vestuves.
– Ačiū, močiute, – pasakė Alba
bučiuodama jos veidą švelnia,
permatoma kaip grybo plėvelė oda. –
Stebiuosi, kad mane pažįsti.
Levanda įsižeidė.
– Aišku, pažįstu. Gerasis Dieve,
tikrai būčiau nusenusi, jei nepažinčiau
savo anūkės. Man patinka tavo
šukuosena. Tau tinka.
– Dėkui.
Ji pažiūrėjo į tėvą, kuris taip pat
suglumęs tik patraukė pečiais. Margo
bandė padėti Levandai atsisėsti, bet ši
suirzusi atstūmė ranką.
 – Klausyk, Alba. Eime su manim. Aš
tau kai ką turiu.
Alba parodė Ficui grimasą.
– Neužtrukite, – nusivylė Margo, –
turime tiek daug apie ką pakalbėti. Jūs
nakvosite, tiesa? Nuvesiu Ficą į jo
kambarį.
Alba nusekė paskui močiutę laiptais į
viršų. Nesistengė jai padėti, nors senoji
lipo sunkiai. Jos ėjo ilgu koridoriumi.
Levandos kambariai buvo pačiame gale,
už posūkio. Neaukštos durys (Albai teko
pasilenkti) vedė į erdvią keturkampę
svetainę su aukštomis lubomis,
pakeliamais langais ir dideliu atviru
židiniu, kuriame linksmai ruseno ugnis.
Kitos durys buvo į miegamąjį ir vonios
kambarį.
– Prašau sėstis, – pasakė ji. – Kai aš
čia gyvenau, tai buvo gana šaltas svečių
kambarys. Mes retai juo naudojomės.
Tačiau dabar jame praleidžiu daugiausia
laiko, galiu džiaugtis puikiais parko
vaizdais. Ypač mėgstu šerkšną žiemos
metu, o vasarą – dienos pabaigą.
Nenorėčiau gyventi kur nors kitur. –
Alba klestelėjo į fotelį prie židinio. –
Užmesk pliauską, mieloji. Nenoriu, kad
peršaltum. Nereikia prieš vestuves. – Ji
dingo miegamajame. Alba apsidairė.
Kambarys buvo išdažytas žalsva ir
gelsva spalvomis. Čia buvo šviesu,
kvepėjo rožėmis. Daug įvairių niekučių:
Faberžė kiaušinių kopijos, „Halcon
Days“ puodeliai, porcelianiniai
paukščiukai, nuotraukos sidabriniuose
rėmeliuose.
Levanda grįžo su raudona dėžute. Ji
buvo keturkampė, plokščia, nusitrynusiu
sidabriniu piešiniu. Alba tuojau suprato,
kad joje guli koks nors papuošalas.
– Aš dėvėjau jį per savo vestuves,
mano motina – per savo. Noriu, kad jį
segėtum, kai tuoksiesi su Ficu. Manau,
jis tau patiks.
– Tu tokia dosni, močiute, –
susijaudino Alba. – Neabejoju, kad
nuostabiai tiks.
 – Matai, tokie daiktai nesensta, –
pasakė Levanda.
Alba paspaudė mažytį auksinį
mygtuką ir dangtelis atšoko. Viduje
švytėjo trijų eilių perlų vėrinys.
– Koks gražus! – aiktelėjo Alba.
– Jis vertingas, bet piniginė vertė yra
niekis, palyginti su ta verte, kuri kelia
brangius prisiminimus. Mano vestuvių
diena buvo laimingiausia gyvenime,
žinau, kad ir mano motinos vestuvės
suteikė jai daug džiaugsmo. Man patinka
Ficas. Jis geras, o šiais laikais tai daug
reiškia. Kai pasensti, supranti, kad
gražiausia žmogaus savybė yra jo
gerumas.
 – Aš jį dėvėsiu su pasididžiavimu.
– O tavo duktė dėvės taip pat, paskui
– jos duktė. Tokia šeimos tradicija. Kad
nenutrūktų moteriška linija. Kitu atveju
būčiau jį atidavusi Margo, kai tekėjo už
Tomo. Bet ne, laikiau tau. Tu vyriausia
mergaitė ir jis priklauso tau.
Alba pasimatavo vėrinį stovėdama
prieš paauksuotą veidrodį virš židinio.
Pačiupinėjo perlus.
– Man labai patinka, – džiaugėsi ji,
pasisukusi pasirodyti močiutei.
– Perlai nedirgina odos. Jie labai
malonūs. Turi gražų ilgą kaklą, o tai
labai svarbu. Paveldėjai tokį kaklą iš
manęs. Visa kita – iš motinos. Arbaklai
šviesūs.
Alba atsisėdo ir padėjo perlus atgal į
dėžutę.
– Ar tėvas kada nors su tavim
kalbėjo apie mano motiną? – paklausė ji.
– Tai buvo baisu, – palingavo galvą
Levanda. – Prisipažįstu, mano
trumpalaikė atmintis šlubuoja, bet tą
dieną, kai jis grįžo iš Italijos su kūdikiu
ant rankų, atsimenu, lyg būtų vakar.
– Augau manydama, kad jiedu buvo
susituokę, – pasakė Alba spėliodama, ką
močiutė žino. Tačiau ji be reikalo suko
galvą – Levanda žinojo viską.
 – Maniau, kad Tomį palaužė karas, –
pasakė ji. Alba pastebėjo, kaip švelniai
nuskambėjo šis vardas. Oranžiniuose
ugnies atspindžiuose močiutės veidas
sušvelnėjo, staiga ji atjaunėjo. – Bet jį
palaužė Valentina. Taip, žiauru nužudyti
moterį, bet net jei būtų išgyvenusi, ta jo
mylimoji automobilyje su deimantais ir
kailiais jam vis tiek būtų mirusi. Jis
buvo sukrėstas iki širdies gelmių. Lyg ji
būtų šaukštu išgramdžiusi jam vidurius!
– Kaip jis susipažino su Margo?
– Tą dieną, kai tavo tėvas grįžo, lijo.
Jis buvo iš anksto atsiuntęs telegramą,
bet mes, aišku, nežinojome, kas nutiko
Valentinai. Nesitikėjome kūdikio. Jis
užlipo ant laiptelių, lietaus lašai nuo
skrybėlės varva, glėbyje susukta į
visiškai netinkamą pledą tu. Paėmiau
tave ir sėdėjome prie židinio. Tu buvai
labai smulkutė, gležnutė. Visiškai
nepanaši į Tomį, išskyrus akis. Aš tave
mylėjau kaip savo vaiką. Mes
kalbėjomės iki vėlumos – tavo senelis,
Tomis ir aš. Jis mums viską papasakojo.
Parodė jos portretą. Valentina buvo
gražuolė. Toje vos pastebimoje
šypsenoje buvo paslaptis. Tomis jos
neįžiūrėjo, nematė ir Hubertas, bet aš
mačiau. Būčiau ja nepasitikėjusi, bet
manęs ten nebuvo ir negalėjau jo įspėti.
Susidūrę su tokiu grožiu vyrai tampa
lengvatikiais. Nusprendėme niekam
nesakyti, kad vestuvės neįvyko, tavo
labui. Vaikus, gimusius ne santuokoje,
vadina bjauriu žodžiu, o mes
nenorėjome, kad tau tektų jo gėdytis.
Tais laikais viskas buvo kitaip. Tomis
nusipirko tą prakeiktą laivą, kuriame
tarnavo. Gana nebrangiai perdirbo jį į
namą ant vandens. Šiokiadieniais
Londone dirbo, o savaitgaliais
atvažiuodavo pabūti su tavim. –
Levandos skruostai degė iš
pasididžiavimo. – Gyvenai su manim,
prižiūrėjau tave taip, lyg būtum mano
vaikas.
 – Vadinasi, „Valentina“ buvo jo
torpedinis kateris? – nustebo Alba.
– Jis buvo dėl jo pamišęs. Jaučiausi,
tarytum jį praradau. Tačiau turėjau tave.
– Ji pasisuko į Albą, o akyse blizgėjo
ašaros. – Tu buvai mano kūdikis. Paskui
pasirodė Margo.
– Kaip jie susipažino? – paklausė ji
dar kartą.
Levanda įkvėpė oro.
– Tomį pakvietė į medžioklę
Glosteršyre, o po medžioklės vyko
vakarėlis, ten dalyvavo ji. Nemanau, kad
jis įsimylėjo. Ji buvo sumani, linksma,
labai žemiška ir nuoširdi. Jis norėjo
vesti. Norėjo, kad turėtum motiną. – Jos
veidas įsitempė. – Ji tapo ir gera žmona.
Tomis buvo beviltiškas. Nemokėjo net
marškinėlių išsiskalbti. Name-laive
buvo baisi netvarka. Kartą ten lankiausi,
bet daugiau nekelsiu kojos. Jis gyveno
palaidą gyvenimą. Panų turėjo daugiau,
negu dera. Suprato, kad reikia susiimti.
Margo įsiveržė į jo gyvenimą ir viską
sutvarkė. Pripažįstu, su tavim ji elgėsi
nuostabiai. Jie persikėlė į Dauerhauzą ir
sukūrė šeimą. Iš pradžių man atveždavo
tave kasdien. Kai buvai maža,
daugiausia gyvenai Bičfilde ir mudvi
buvome labai artimos. – Ji vėl
nusišypsojo. – Tu žaisdavai, o aš tau
skaitydavau „Pilkojo triušio“ knygeles.
Tu dievinai Kiškį. „Pjūklas perpjauti
daiktams“, atsimeni? Bet vargiai ką
atsimeni iš to laikotarpio. Buvai maža.
Bet mane mylėjai. Paskui gimė Karolina
ir Miranda, vėliau Henris ir pamažu tave
įsiurbė Margo šeima. Nuo manęs
atitolai.
– Bet, močiute, tu manęs
nepažindavai! – pasakė Alba.
Levanda garsiai pasipiktino.
– Aišku, pažindavau, mieloji. Tik
tyčia erzinau Margo. Niekada nenorėjau
tavęs įskaudinti. Man buvo pikta, kad
mane nustūmė į šalį, kai tu man buvai
kaip duktė. Duktė, kurios aš niekada
neturėjau. Atleisk man.
 – Nėra už ką atleisti, močiute, –
pasakė Alba, siekdama ją paliesti. – Ir
aš buvau geras diegas. Siaubingai
elgiausi su Margo.
– Aš taip pat, – pripažino Levanda, –
bet ji tau buvo gera motina ir gera
Tomiui. Pasiėmė jį ir sutvarkė. Priėmė
jo vaiką, išslaugė širdį. Net susitaikė su
tuo, kad jis išsaugojo tą kvailą laivą. Ji
stipri moteris, Alba. Jai teko daug
pakelti.
– Aš vis galvojau, kodėl portretas
atsidūrė po lova, – sumurmėjo ji. –
Dabar viskas aišku. Nieko keisto, kad
Margo manęs ten niekada neaplankė. Ji
turi teisę laivo nekęsti.
 – Na, tu irgi ten negyvensi ištekėjusi
už Fico.
– Noriu gyventi kaime, – pasakė ji.
Levandos akys nušvito.
– O, galite gyventi Dauerhauze. Jis
tik išnuomotas.
– Puiki mintis!
– Po Huberto mirties man ten gyventi
buvo labai gera.
– Norėčiau daugiau bendrauti su
tėčiu. Elgiausi bjauriai ir su juo.
– Ką gi, jam buvo nelengva. Viską
sunkino dar tai, kad tu labai panaši į
savo motiną. Negalėjo nuo jos pabėgti.
Paskui, kai ūgtelėjai, svarstė, sakyti tau
ar ne. Baisi našta.
 – Parašiau jam iš Italijos, kai
sužinojau.
– Ir labai jam pagelbėjai. Pagaliau
jis gali padėti tašką, ir tu taip pat.
Netrukus ištekėsi už Fico ir turėsi savo
šeimą.
– Ačiū už vėrinį. Aš jį branginsiu, –
pasakė ji ir pakilo meiliai pabučiuoti
močiutę.
– Tu gera mergaitė, Alba, – pasakė
Levanda glostydama jai ranką. –
Pagaliau suaugai. Jau laikas!
Kai Alba su Levanda grįžo į
svetainę, Ficas, Tomas ir Margo gėrė
šampaną.
 – Pažiūrėkite, ką man dovanojo
močiutė! – Alba atskubėjo prie tėvo ir
atidarė dėžutę.
– O, perlų vėrinys, koks puikus, –
pasakė jis. – Su juo būsi graži nuotaka.
– Kokia grožybė! – gėrėjosi Margo
atsistojusi šalia. – Tu nepaprastai dosni,
Levanda.
– Mes maloniai pasišnekėjome, –
pasakė Alba sėsdama šalia Fico. –
Anksčiau nesu buvusi jos kambariuose.
– Gaila, jie ne patys patogiausi, –
aiškino Margo, – bet čia mes bent jau
esame kartu.
– Levanda pasiūlė mums po vestuvių
apsigyventi Dauerhauze, – įsiterpė Alba.
– Ką manai, tėti?
– Manau, tai nepaprastai gera mintis.
Iš pradžių po vestuvių ir mes ten
gyvenome.
– Ačiū, Tomai, – be didelio
entuziazmo padėkojo Ficas. – Mes
pagalvosime. – Alba susiraukė. –
Mieloji, nepamiršk, aš dirbu Londone.
Alba jautėsi nusodinta. Nenorėjo
gyventi Londone.

Vėliau jo kambaryje ji vėl iškėlė šį

klausimą.
– Ar negalėtum važinėti? – paklausė
gulėdama ant lovos, kol jis rengėsi
vakarienei.
 Ficas atsiduso.
– Vargu ar tai įmanoma.
– Pagalvok, kaip ten būtų gera
Sprautui. Tokios laukų platybės lakstyti.
Galbūt nupirktume jam draugę.
Jis susisagstė marškinius.
– Maniau, tau patinka miestas.
– Patiko. Daugiau nebežavi.
– Tai tik todėl, kad tu penkis
mėnesius gyvenai Inkantelarijoje. Tu nuo
jos atprasi. Nespėsi ir mirktelti, kai vėl
naršysi po krautuves Bondo gatvėje.
– Dabar noriu gyventi ramiau. – Jai
dilgtelėjo širdį prisiminus užeigą. –
Pasigendu ramybės.
 – Tai leiskimės į kompromisą, –
pasiūlė jis. – Galėtume gyventi
Dauerhauze savaitgaliais.
– O ką veikčiau šiokiadieniais?
– Tapytum.
– Londone?
– Gali paversti mano laisvą kambarį
studija.
– Įkvėpimui man reikia kaimo
vietovės, – aiškino ji beveik dusdama,
prisiminusi citrinmedžių sodą, senąją
apžvalgos aikštelę, jūros platybes ir
Kozimą su šokinėjančiomis ant pečių
garbanėlėmis, plasnojančią su naujomis
suknelėmis.
 – Brangioji, tu ką tik grįžai. Duok sau
laiko priprasti. – Jis ją pabučiavo. – Aš
tave myliu. Noriu, kad būtum laiminga.
Jei nori būti čia, ką nors sugalvosime.

Per vakarienę jie smulkiai aptarė

vestuves, paskui Tomas pasikvietė Albą
į kabinetą.
– Noriu tau kai ką atiduoti, – pasakė
jis apsikeisdamas žvilgsniais su žmona.
– Tuoj ateisiu. Man tik reikia šio to iš
kambario, – atsakė ji bėgdama į
vestibiulį.
Tomas nuėjo į kabinetą, nukabino
tėvo portretą. Įkišęs ranką į seifą
ištraukė pačiame jo gale gulintį ritinėlį.
Jis nebejautė Valentinos esybės traukos,
to nenumaldomo poreikio ją prisiminti.
Išvyniojo popierių, dar kartą į jį
pažvelgė. Šį kartą pasijuto abejingas,
pirmą kartą jos veidas atrodė svetimas.
Pagaliau galėjo palikti ją praeityje.
Alba įėjo į kambarį, uždarė duris.
Pamačiusi jo rankose ritinėlį, klausiamai
pažvelgė.
– Manau, turėtum jį pasiimti, – tarė
Tomas ir padavė jai portretą. – Man jo
nebereikia.
– Ji buvo gražuolė, tiesa? Su visomis
žmogiškomis silpnybėmis, – pasakė
žiūrėdama, kaip tėvas įsipylęs viskio
sėdasi į seną odinį krėslą, kuriame
visada sėdėdavo po vakarienės.
Pasilenkęs atidarė tabokinę, išsirinko
cigarą ir lėtai ėmė jį pjaustyti.
– Tai kaip ten Inkantelarija?
– Turbūt tokia pat, kokią matei ten
būdamas. Tai tokia vieta, kuri niekada
nesikeičia.
– Laiške rašei, kad Imakolata vis dar
stipri. Kas galėtų patikėti? Buvo jau
nebejauna, kai su ja susipažinau.
– Labai mažytė, sudžiūvusi, lyg
riešutėlis. Bet myli mane kaip savo
dukterį. Iš pradžių, kai atvykau,
nesišypsodavo. Vėliau įtikinau
atsikratyti tų baisių altorėlių ir ji vėl
pradėjo rengtis spalvingais drabužiais,
gražiai šypsotis.
– Įsivaizduoju, kokia ji buvo graži
jaunystėje.
Jis prisiminė Džeką, įspėjusį dėl
Valentinos, esą visos dukterys tampa
panašios į motiną. Valentina per trumpai
gyveno, kad jo teoriją paneigtų.
– Dirbau užeigoje su Totu ir Falku, –
pasakojo Alba.
– Totas visiškai suaugęs, tiesa?
– Turi dukrelę Kozimą. – Staiga jos
veidas surimtėjo, ji giliai įkvėpė. –
Dalykas tas, tėti, kad dabar suprantu,
kodėl mane saugojai nuo savo praeities.
Elgiausi šlykščiai. Noriu atsiprašyti.
 Tomas užsidegė cigarą, traukė jį tol,
kol sužibo ugnis.
– Tai ne tavo kaltė. Galbūt turėjau tau
pasakyti anksčiau. Vis buvo netinkamas
metas.
– Na o tam nėra geresnio meto kaip
dabar, – pasakė įteikdama jam trečiąjį
portretą. – Falkas mano, kad turėčiau
atiduoti jį tau, nors man taip neatrodo.
– Kur, po velnių, jį radai?! – Jis
nežinojo, džiaugtis ar piktintis. Taip jo
ieškojo. Taip dėl jo kankinosi.
Alba ryžosi.
– Aš viską išsiaiškinau, tėti.
Išsiaiškinau žmogžudystę.
– Pasakok.
 – Mudu su Ficu nuvažiavome į
Montelimonės rūmus.
– Tikrai? – Jo veidas buvo
neišskaitomas.
– Falkas ir Imakolata draudė
važiuoti, todėl supratau, kad ten yra kai
kas, ko jie nenori man sakyti. Ten gyvena
labai keistas žmogus, vardu Neronas. Jis
sakė paveldėjęs tuos griuvėsius iš savo
meilužio markizo. Kad ir kaip ten buvo,
jis mums parodė parko puošmeną –
pilaitę. Markizo šventovę. Ją išlaikė
tokią, kokia buvo jam gyvam esant.
Portretas kabojo prie lovos. Neronas
neištvėrė ir viską papasakojo. Valentina
buvo markizo meilužė, ir būtent jis ją
nužudė. Žinojau, kad ji nebuvo nekalta
liudininkė mafijos veikloje. Kai
išgirdau, kad ji buvo išsipuošusi
deimantais ir kailiais, supratau, jog
kažkas ne taip. – Ji stebėjo cigaro dūmų
gaubiamą tėvą. – Latarulas sakė, kad net
geriausi Italijos sekliai nesugebėjo to
išsiaiškinti. Bet tai, tėti, dar ne viskas.
– Kas dar? – paklausė jis. Balsas
buvo tvirtas, nes jis jau žinojo.
Dėlionėje liko neįdėta tik viena figūra.
– Falkas prisipažino nužudęs
markizą. Sakė, kad tai – garbės reikalas.
Tomas supratingai linktelėjo, paskui
tarė:
 – Man tai buvo daugiau nei garbės
reikalas.
Alba žiūrėjo į jį išpūtusi akis su
siaubu ir pagarba. Paskutinis dėlionės
dėmuo pakeitė visą paveikslą. Jis
sugavo jos įdėmų žvilgsnį, bet nenusuko
akių. Jose buvo kažkas nepažįstamo.
Žiaurumas, kurio ji niekada iki šiol
nematė.
– Tu buvai su juo? – sušnibždėjo ji. –
Falkas buvo ne vienas? Tu su juo. Judu
nužudėte markizą.
Tomas ramiai jai atsakė:
– Nepadariau nieko, ko nepadaryčiau
vėl.
Jis padavė trečiąjį portretą.
 – Turėk jį, Alba. Jis tavo. – Atsikėlęs
pasirąžė ir įmetė nebaigtą rūkyti cigarą į
ugnį. – Gal grįžtam pas kitus?

Tą vakarą lovoje Tomas jautėsi

apkvaitęs iš džiaugsmo.
– Brangioji, – pasakė jis, – laikas
atsikratyti laivo. – Margo neteko žado. –
Nemanau, kad turėtume jį parduoti.
Reikėtų jį nugramzdinti. Paskandinti.
Pasiųsti į jūros dugną su viskuo, ką jis
mena. Laikas jį paleisti.
Margo apsivertė ir padėjo galvą jam
ant krūtinės.
– Alba neprieštaraus? – paklausė ji.
 – Ne, ji ištekės už Fico ir gyvens
kitur. Čia arba Londone. „Valentina“ per
mažas namas dviem.
– Atrodo, jie nesusitaria, kur gyventi.
– Susitars. Reikia tik vienas kitam
nusileisti.
Ji pasikėlė ir pabučiavo jį į skruostą.
– Ačiū, Tomi, – padėkojo ji.
– Klausyk, tu ką tik pavadinai mane
Tomiu.
– Tikrai?– nusijuokė ji. – Nepajutau.
Tomis! Man patinka.
– Ir man, – pasakė jis
prisitraukdamas ją prie savęs. – Ir tu
man patinki, brangioji. Labai labai
patinki.
Iš ryto Tomas padarė tai, ką turėjo
padaryti prieš daugelį metų. Įėjo į
kabinetą, uždarė duris. Atsisėdęs prie
stalo, atsivertė adresų knygutę. Atvedė
pirštu prie raidės H. Paskui surinko
numerį. Po dviejų signalų atsiliepė
pažįstamas jaunystės dienų balsas. Metų
našta nukrito, jis vėl pasijuto esąs jaunas
karininkas.
– Sveikas, seni Džekai, čia Tomis.
 31

Žiūrėdama į gramzdinamą laivą Alba

neliūdėjo. Po viso to, kas įvyko, tai
atrodė teisinga. Laivas buvo išvilktas į
Lamanšo vidurį, dujų vamzdyje buvo
pragręžta skylė, ir kai dujos susikaupė
korpuso žiaunose, kateris užsiliepsnojo
nuo automatinio uždegiklio. Ji stovėjo su
Margo, tėvu ir Ficu stebėdama, kaip
laivas skęsta. Tai truko ilgiau, negu
tikėjosi. Kurį laiką priešinęsis vandens
traukai galiausiai jis pranyko, o jūra
netrukus vėl tyvuliavo lyg niekur nieko
rami, be bangų. Alba įsivaizdavo, kaip
laivas tyliai nusileidžia ant dugno, kur
pro jo langus šmižinės žuvys, o korpusą
apaugs koralai. Laivas buvo paskutinis
ryšys su Valentina. Dabar jie visi galės
gyventi savo gyvenimą. Ji pastebėjo,
kad, apkabinęs per liemenį Margo, tėvas
švelniai glosto jai šlaunį. Ji vadina jį
Tomiu, o jam tai patinka.
Ji persikėlė į Fico namą, pavertė
laisvą kambarį studija ir vis tapė
Sprauto portretus. Sprautas pozavo su
didžiausiu malonumu ir, regis,
nepavargdavo nuo jos plepėjimo, kai ji
jam pasakodavo apie pavasarį
įvyksiančias vestuves. Jis net
pastatydavo ausis reikiamą akimirką ir
užjaučiamai atsidusdavo, kai ji
skųsdavosi, jog visas pasiruošimas
užgožia jausmus. Margo buvo
nenuilstanti. Ji užsakė palapinę, maisto
ir gėrimų tiekėjus. Bičfildas dūzgė nuo
atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų, kuriuos
Margo pasamdė rūpintis gėlėmis,
automobiliais, kvietimais, parku,
apšvietimu, muzika. Organizacinių
rūpesčių buvo daugybė ir ji ėmėsi jų su
dideliu entuziazmu. Su Alba kalbėjosi
telefonu kasdien; pagaliau abi atrado tai,
ką gali aptarinėti su malonumu. Albos
nuostabai, Margo išklausydavo jos
sumanymus ir mielai juos
įgyvendindavo. Margo stebėjosi, kad
Alba klausėsi jos patarimų, nė karto
neužsiožiavo, nerodė blogos nuotaikos.

– Edita sako, kad Alba ir ponia

Arbakl sutaria, lyg darbuotųsi per
gaisrą, – pareiškė nusivilkdama paltą
Veritė, atėjusi skambinti varpais.
– Niekas taip nesuartina žmonių kaip
vestuvės, – pritarė Hana.
 – Arba neišskiria, – niekinamai
pridūrė Veritė. – Vestuvės panašios į
Kalėdas. Susirenka visi tie baisūs
žmonės, su kuriais dėl tam tikrų
priežasčių neturėjai noro matytis
dešimtmečius. Baisus dalykas.
– Ak, Verite. Tik nesakyk, kad tau
nepatinka Kalėdos. – Hana padėjo ant
suolo skarelę, pačiupinėjo, ar tvarkingas
jos kuodelis.
– Kam jų reikia? – paklausė Veritė,
vydama šalin apmaudą, kad neturi
šeimos, su kuria švęstų. Tik vyrą, o su
juo didesnis vargas negu su įkyriausiu
giminaičiu.
 – Kalėdos – vaikams, – pritarė
Fredas ir paėmęs virvę smarkiai ją
patraukė. – Šaunuolis! – sušuko jis, kai
varpas suskambo.
– Mūsų laukia puiki dienelė, Albos
vestuvės, – kalbėjo Hana. – Ponia
Arbakl visada gražiai išpuošia bažnyčią
gėlėmis, taigi gėlių neatsižiūrėsime. Be
to, juk bus pavasaris, ji turės iš ko
rinktis.
– Įsivaizduoju Albą su baltomis
gėlėmis plaukuose, – svajingai pasakė
Fredas.
– Ak tu, Fredai, senas romantike, –
erzino Hana.
 Veritė tik pyko. Jie liovėsi kalbėję,
nes išgirdo ant laiptų žingsnius.
Pastorius Vederbonas vaikščiojo keistai
pasišokinėdamas, ir visi žinojo, kad tai
jis, jam dar nepasiekus jų mažos
palėpės.
– Labas rytas, – linksmai
pasisveikino jis. Jo plaukai styrojo į
šonus pilkais kuokštais lyg ką tik
nutūpusio paukščio viršugalvis. –
Tikiuosi, pagalvojote apie tinkamą
muzikinį kūrinį Albos vestuvėms.
– Drįsau sukurti pats, – prisipažino
Fredas.
– Gerai, – linktelėjo pastorius.
Veritė suglumo.
 – Jūs mums nesakėte, kad reikia ką
nors sukurti, – papriekaištavo ji.
– Man sakė, – sumelavo Hana, paskui
tyliai sukalbėjo trumpą atgailos maldelę.
Ji juk Dievo namuose, pastoriaus
akivaizdoje. Senatvėje vis sunkiau
pakęsdavo Veritę.
– Na, išklausęs tą kūrinį pasakysiu,
ar mums verta jį skambinti.
– Ar ne puiku, kad Alba su Ficrojumi
jungtuvėms pasirinko mūsų bažnytėlę?
Man tai didelė garbė, – pasakė pastorius
Vederbonas. Jis negalėjo nepridurti
pavėluotai atėjusios minties, tiksliau,
minties, kuri sukosi jo galvoje ilgiau,
negu derėjo. – Įdomu, kokia bus jos
suknelė.
– Manyčiau, trumpa, – pareiškė
Veritė.
– Tradicinė, – įsiterpė Hana. –
Širdies gilumoje Alba yra tradicinė
mergina. Pažiūrėkit, iš kur ji kilusi.
– Italijos? – Veritė pakėlė antakį.
– Italijoje ji buvo tik kartą. Vargu ar
tai daro ją itale. Ji viena iš mūsų, –
papūtė lūpas Hana.
– Jos kitas kraujas, – ginčijo Veritė. –
Ji visai nepanaši į kitus šeimos narius.
Arbaklai yra šviesūs, o Alba tamsesnio
gymio.
 – Ji egzotiška, – pasakė pastorius. –
Bus graži nuotaka.
– Tikrai, – pritarė išsiblaškęs Fredis,
glostydamas virvę. – Manau, ponia
Arbakl taip pat vilkės ką nors ypatingo.
– Tačiau ji nėra merginos motina,
tiesa? – lėtai mestelėjo Veritė.
Pastorius Vederbonas pastebėjo, kad
jos gyvatiškos akutės grėsmingai
prisimerkė. Tik laiko klausimas, kada
jos dvišakas liežuvis išlįs su baisia iš
Editos girdėta žinia.
Jis atsiduso.
– Ne, ne biologinė motina, bet ji
Albai daugiau negu mama. – Jis stengėsi
kalbėti autoritetingu balsu tikėdamas,
kad tuo diskusija baigsis.
– Kaip gaila, kad tikroji Albos
motina nematys vestuvių. Aš labai
didžiavausi dukterimi jos vestuvių
dieną. Tą dieną visada atsiminsiu, –
pasakė Hana.
– Pažįstu Albą nuo kūdikystės, –
pasakė Fredas.
– O kai buvo paauglė, gėrei su ja
„Vištos kojose“, – priminė mirkteldama
Hana.
Jis jai šelmiškai nusišypsojo.
– Geros buvo dienelės.
– Ar žinote, kaip mirė jos motina? –
paklausė Veritė.
 Pastorius Vederbonas pasitelkė visą
išmintį ieškodamas jai pasigailėjimo;
Veritei jo akivaizdžiai trūko.
– Ji žuvo per autoavariją, – pasakė
jis. – Tai įvyko seniai.
Jau žiojosi keisti pokalbio temą, kai
Veritė jį nutraukė:
– Ne per avariją.
– Nežinau, iš kur ištraukei, –
burbtelėjo pastorius.
– Edita nugirdo juos kalbant.
Kapitonas ją nužudė.
Hana išsižiojo, Fredas sutriko.
Pastorius Vederbonas padėjo Bibliją.
– Visiška nesąmonė, Verite Fortrait.
Tu ir Edita turėtumėt gėdytis skleisti
baisius, neįrodytus gandus. Čia Dievo
namai, o aš jų prižiūrėtojas. Kol taip,
nepakęsiu apie geruosius Bičfildo
žmones skleidžiamo melo. – Jo balsas
nuaidėjo per navą atsimušdamas į
sienas, tarsi būtų paties Dievo. – Ar
supratai, Verite? – Jo žvalios,
spindinčios akys įsiskverbė į ją ir ji nuo
jų svorio susitraukė.
Ji sunkiai nurijo seilę.
– Edita girdėjo.
– Ar žinai, ką reiškia akis už akį,
dantis už dantį?
– Aišku, žinau.
– Tai reiškia, Verite, ką pasėsi, tą ir
pjausi. Aš būčiau labai atsargus, ką sėju,
nes galiu sulaukti dešimteriopo derliaus.
Mes – savo likimo kalviai. Tavim dėtas,
pasėčiau šiek tiek gerumo. Jis taip pat
grįžta dešimteriopai. Tai bent būtų
netikėtumas, ką? Noriu išgirsti tavo
kūrinį, Fredai. Pranešk, kai būsi
pasiruošęs. Taigi, mažiau kalbėkime
apie žmogžudystę, daugiau apie
vestuves. Albos motina yra pas Dievą,
dukters vestuvėse dalyvaus jos dvasia.
Tuo nė minutės neabejokite. – Su tais
žodžiais apsisuko, skvernai suplevėsavo
ir jis dingo.
– Na, branguti, – patraukė varpo
virvę šypsodamas Fredas, – suskambėk
pastoriui.
Kalėdos į Bičfildo Parką atėjo ir praėjo
su sniegu, o Naujieji metai prasidėjo
įspūdingu šventiniu fejerverku už dvaro
esančiame lauke. Ficas su Alba stebėjo,
kaip blykstelėjusios šviesos sprogsta ir
pabyra žėrinčiomis žvaigždėmis,
nušviečiančiomis nustebusius veidus.
Ficas laukė ateinančių metų
optimistiškai, su džiaugsmu. Alba
žiūrėjo į vaikus su petardomis ir galvojo
apie Kozimą. Fejerverkai mergytei
patiktų! Laikas nesumažino jos meilės,
nepalengvino jos sielvarto. Ficas
nepastebėjo, kad pamažu ji tolsta.
Kasdien jos mintys sukosi mažiau apie
jų ateitį, o daugiau apie praeitį.
Vieną žiemos savaitgalį, kai lietus
barškino langų rėmus, Alba su Margo
sėdo rašyti kvietimų. Margo įjungė
Mocartą, užkūrė židinį, tuo metu Ficas su
Henriu žaidė sieninį. Miranda su
Karolina, būsimos pamergės, išvažiavo į
Vinčesterį apsipirkti. Margo pastebėjo,
kad pastaruoju metu Alba tapo uždara,
tyli, susimąsčiusi. Tai turėjo būti
laimingiausias laikas jos gyvenime, bet
ji neatrodė laiminga. Kadangi jaukioje
svetainės aplinkoje jos buvo vienos,
Margo nusprendė atsargiai išsiaiškinti
padėtį.
– Mieloji, atrodai šiek tiek nesava, –
susirūpinusi pradėjo ji. Nusiėmė akinius
ir paliko juos kaboti ant grandinėlės. –
Juk tai ne dėl vestuvių, tiesa?
Alba į ją nežiūrėjo.
– Man viskas gerai, – pasakė ji. – Tik
visko truputį per daug.
– Suprantu. Aplinkui tiek daug
šurmulio, kad tikriausiai jautiesi greitai
paskęsianti krūvoje reikalų.
– Taip, – sutiko Alba ir palaižiusi
užklijavo voką.
– Ar judu su Ficu jau nusprendėte,
kur gyvensite?
Alba atsiduso.
– Dar ne. Jis tikrai turi gyventi
Londone, nes važinėti nepatogu. Bet aš
noriu būti čia.
 – O kaip tada bus su draugais?
– Kokiais draugais, Margo, žinai, kad
aš neturiu draugų. Turėjau vaikinų, bet
dabar vargu ar man dera jų turėti. O
Vivė visą laiką su Pjeru Prancūzijoje.
Ficas mano draugas. Noriu būti ten, kur
jis. Labai gaila, kad Londone.
– Gal tik trumpam. Galbūt, kai
turėsite vaikų, visiems bus patogiau
persikelti į kaimą.
– Norėčiau, kad Kozima būtų
pamergė, – pasakė ji ir širdį užplūdo
jaudulys. – Jai tai labai patiktų.
– Ilgiesi jų, tiesa? – paklausė Margo
supratusi, kad užčiuopė problemos esmę.
 – Visų ilgiuosi, bet Kozimos
labiausiai. Negaliu liautis apie ją
galvojusi. Pakalbėti kartkartėmis su ja
telefonu neužtenka. Atsiranda atotrūkis,
tada ji drovisi. Man net gerklę skauda,
vos laikausi nepravirkusi, tiesiog bijau.
– Ji sunkiai nurijo seilę. – Baisiai
liūdna. Jai manęs reikia, o manęs nėra.
– Ar su Ficu kalbėjote apie gyvenimą
Italijoje?
Alba dėl tokios absurdiškos minties
net nusijuokė.
– Jis niekada negalėtų gyventi tokioje
apsnūdusioje vietovėje.
Staiga pamotės veidas labai
surimtėjo, ji padėjo rašiklį.
 – Mieloji, jei jautiesi nepasirengusi
vedyboms, jas dar galima atšaukti. –
Alba pažvelgė į ją nustebusi kaip
skęstantysis, kuriam numeta gelbėjimosi
ratą. – Tavo tėvas ir aš nepyksime. Mes
tik norime, kad būtum laiminga.
– Bet jūs viską paruošėte. Tiek
vargote. Jau reikia išsiuntinėti kvietimus.
Dabar negalima atšaukti!
Margo uždėjo ranką Albai ant peties.
Anksčiau tai būtų buvę keista, bet dabar
savaime suprantama. Motiniška.
– Miela mergaite, – švelniai tarė
Margo. – Man kur kas labiau patiktų, kad
tu atšauktum vestuves, negu nelaiminga
sėdėtum Londone. Nėra prasmės tuoktis,
jei po trejų metų ketini skirtis.
Įsivaizduok, kas būtų, jei turėtumėt
vaikų. Jei nori skristi į Italiją ir ten
gyventi, mes visi suprasime ir tave
palaikysime. Jei tavo širdis ten, mieloji,
paklausyk jos.
Alba nurijo ašaras ir puolė Margo
ant kaklo.
– Maniau, kad ant manęs supyksi.
– Ak, Alba, kaip tu manęs nesupranti.
– Ji atstūmė podukrą ir pakėlė kabantį
ant krūtinės savo auksinį medalioną. –
Matai šitą? – paklausė. – Alba
šluostydama ranka veidą linktelėjo. – Aš
jį nešioju visą laiką. Niekada nenusiimu.
Todėl, kad jame mano vaikų nuotraukos.
Visų keturių. – Ji atidarė medalioną, kad
Alba pažiūrėtų. Dailiuose auksiniuose
rėmeliuose ten buvo nespalvotos jos,
Karolinos, Mirandos ir Henrio vaikystės
fotografijos. – Aš myliu tave taip, kaip
myliu juos. Ar galėčiau nesuprasti?
– Verčiau pakalbėsiu su Ficu, –
pagaliau šniurkščiodama ištarė Alba.
– Pakalbėk, – pritarė Margo ir
tuščius kvietimus jos sudėjo atgal į
dėžutę.

Pranešti tą žinią Ficui Alba bijojo. Juk

jis tiek daug dėl jos padarė, tiek jos
laukė. Vėl jį skaudinti buvo labai
neteisinga. Tačiau lipdama laiptais į jo
kambarį ji pajuto savyje kirbantį
džiaugsmelį. Įsivaizdavo nušvitusį iš
laimės Kozimos veidelį, džiugias
Imakolatos ir Falko šypsenas. Matė juos
prieplaukoje sveikinančius ją sugrįžus.
Suprato, kad taip pasielgti bus geriausia.
Suprato, kad Ficas negali su ja išvykti.
Ką jis veiks tokiame mažame
provincijos miestelyje?
Ji laukė Fico, grįžtančio po sieninio,
ant jo lovos. Pritemo, dangų aptraukė
sunkūs, tamsūs debesys. Medžiai buvo
pliki, jų šakos nykiame fone atrodė lyg
šimtai plonų pirštų. Galiausiai ant laiptų
pasigirdo balsai – Ficas ir jos brolis
geraširdiškai vienas iš kito šaipėsi. Ji
nervinosi. Būtų taip lengva viską tęsti
apsimetus, kad esi laiminga.
Ficas iš karto pastebėjo jos pernelyg
rimtą veidą.
– Kas atsitiko? – paklausė jis, o jo
gera nuotaika supliuško it burbulas.
Alba įkvėpė oro ir rėžė:
– Noriu grįžti į Italiją.
– Štai kaip, – pasakė jis. – Nuo kada
nori? – Iš sielvarto staiga jam pasidarė
sunku kvėpuoti. Atsisėdo ant lovos.
– Manau, nuo tada, kai grįžau.
– Ar kalbėjai apie tai su tėvais?
– Tik su Margo. Noriu, kad vyktum su
manim.
Jis papurtė galvą ir žiūrėjo pro langą.
 – Mano gyvenimas čia, Alba. –
Pajuto bjaurų déjà vu.
– Bet ar negalėtum rašyti knygos? –
Ji atsiklaupė jam už nugaros ir apkabino
per pečius.
– Aš – agentas, ne rašytojas.
– Tu niekada nebandei. – Ji
prispaudė drėgną, ašarotą skruostą prie
jo skruosto.
Jis susiraukė.
– Tu mane myli? – paklausė lūžtančiu
balsu.
– Taip, myliu, – sušuko ji, iš
paskutiniųjų stengdamasi palengvinti
skausmą jo švelniose, rudose akyse. –
Labai tave myliu. Mums skirta būti
drauge. Ak, Ficai, – atsiduso ji, – ką
mums daryti?
– Tu negali gyventi čia, aš negaliu
ten.
Drugelis išskleidė sparnus
pasiruošęs vėl išskristi. Šį kartą jis
nežinojo, ar ją susigrąžins.
– Privalau vykti, Ficai. Kozimai
manęs reikia. Mano vieta ten. – Ji
įsikniaubė jam į kaklą. – Nesakyk, kad
neatvažiuosi. Nesakyk, kad viskas
baigta. Negalėčiau to ištverti.
Palaukime. Jei apsigalvosi, aš tavęs
lauksiu. Lauksiu, tikėsiuosi ir pasitiksiu
išskėstomis rankomis. Mano meilė
neišblės, širdis Italijoje neatšals.
 Epilogas

Albos širdis jautė pilnatvę. Pavasaris

Inkantelarijoje – gražiausias pasaulyje.
Maži paukštukai šokinėjo ant lauke
sustatytų užeigos stalų ir kėdžių, saulė
maudėsi jūroje, švelnioje, kone
permatomoje ryto šviesoje. Alba
nusišluostė į prijuostę rankas. Ji vilkėjo
paprastą chalatėlį su mėlynomis
gėlytėmis, avėjo sandalais. Buvo rausvai
nusilakavusi kojų nagus. Laką jos su
Kozima pirko nykštukų krautuvėje.
Nulakavo nagus ir Kozimai, o tai truko
kur kas ilgiau, nes ši muistėsi ir kikeno.
Alba perbraukė delnu kaktą. Užeigoje
buvo karšta, o ji sunkiai dirbo: pirko
produktus, dengė stalus, aptarnavo
lankytojus. Net išmoko gaminti valgius.
Niekada netikėjo, kad sugebės
šeimininkauti. Nustebino net Imakolatą.
Beata su būdingu ramumu ir orumu ją
sveikino sakydama, jog gebėjimas
gaminti slypi jos kraujyje ir ji saugos
Fiorelių tradicijas bei gerą šeimos vardą
net tada, kai jų visų nebebus.
Ji įkišo ranką į prijuostės kišenę,
ištraukė panaudotą popierinę servetėlę ir
baltą kortelę. Apvertusi kortelę pamatė
ant jos Gabrielio pavardę. Kurį laiką
žiūrėjo į ją stovėdama prie lango su
vaizdu į paplūdimį. Paskui įsidėjo
kortelę atgal. Jos plaukai buvo ataugę.
Užtektinai ilgi, kad surištum į trumpą
arklio uodegą. Atsiaugino plaukus ne
todėl, kad jai tokie patiko, bet dėl
patogumo – nereikia eiti į kirpyklą.
Pakėlusi rankas surišo plaukus kaspinu.
Tuo metu tolumoje pasigirdo motorinės
valties burzgimas. Pakėlė akis į sieną
prie durų.
Ten paprastuose mediniuose rėmuose
kabėjo trys paveikslai. Pirmajame buvo
moters veidas. Švelnus, nekaltas, su
paslaptinga šypsena ir nenusakomu
liūdesiu akyse. Antrasis vaizdavo motiną
su kūdikiu. Motinos veidas spinduliavo
begalinę meilę, jame nebuvo jokių
paslapčių, tik tai, ko motina trokšta savo
vaikui. Trečiajame buvo pavaizduota
besiilsinti nuoga moteris. Šiame
paskutiniame portrete – išraudusi,
geidulinga ir geidžiama Valentina,
įkūnijanti visas žemiškų malonumų ydas
ir paslaptinga kaip jūra. Tačiau niekas,
išskyrus Albą, šių portretų
nebepastebėdavo. Jie virto užeigos sienų
dalimi kaip kabančios svogūnų ir
česnakų pynės, dekoratyvinės lėkštės ir
religiniai paveikslai. Ji ir pati dažnai
praeidavo pro juos nė nežvilgtelėjusi.
Motorinės valties ūžesys stiprėjo. Jis
įsibrovė į mieguistos įlankos tylą
virpindamas orą, baidydamas paukščius.
Oru sklido jaudulys lyg į ramų tvenkinį
įmesto akmenuko sukelti ribuliai. Ji
išėjo į lauką, užsikabinusi ant rankos
pintinę su obuoliais, ir atsistojo po tentu.
Į širdį skverbėsi nuojauta – iš pradžių
nedrąsiai, paskui vis atkakliau, – ir ji
nebeiškentusi pasileido bėgte per smėlį.
Kaspinas iškrito iš plaukų, jie plaikstėsi
apie jos veidą ir pečius it brangūs šilko
siūlai. Paskui sunkiai alsuodama sustojo,
krūtys, išryškintos gilios suknelės
iškirptės, kilnojosi. Jos veidas buvo
skaistus ir tobulas lyg nakties dangus
virš vandenyno. Ji šypsojosi ne ta
miestelėnų šypsena, – jie pabiro iš namų
pažiūrėti, kas atplaukė, – bet vos
pakeltais lūpų kampučiais; šypsulys
siekė ir jos akis, todėl ji truputį
prisimerkė. Šypsenos tik užuomina.
Tokia miela, kad jos grožiu buvo sunku
patikėti. Valtis priplaukė, išlipo jaunas
vyras. Jo akys susitiko su keistomis,
šviesiomis moters su pintine akimis. Ji
stovėjo minioje, tačiau atrodė, kad turi
nuosavą erdvę, tarsi stovėtų nuošaliai.
Jos grožis buvo toks, kad išsiskyrė iš
visų. Kaip tik tada jis ir įsimylėjo. Ten,
Inkantelarijos, mažo žvejų miestelio,
prieplaukoje, jis savo noru atidavė jai
savo širdį. Tada nežinojo, kad atidavė
visam gyvenimui.
 Padėka

Mintį rašyti šią knygą pakišo mano teta

Naomi Dawson, kuri 1960-aisiais
gyveno torpediniame kateryje,
paverstame gyvenamuoju namu. Esu jai
be galo dėkinga už parodytas nuotraukas,
papasakotus anekdotus ir nušviestus jos
spalvingo gyvenimo faktus, jie man
suteikė daug džiaugsmo. Ji mano tikra
draugė ir didelė pagalbininkė, todėl šią
knygą skiriu jai.
Kadangi šis romanas pareikalavo kai
kurių žinių, kreipiausi pagalbos į
draugus. Sakau ačiū jiems visiems:
Juliettai Tennant už išsamų Italijos
Amalfio pakrantės pažinimą ir
paskolintą dukters Valentinos vardą,
Karališkojo laivyno vyresniajam
kapitono padėjėjui Calumui Sillarsui už
paaiškinimus ir nurodymą literatūros
apie motorinius torpedinius katerius,
kuriais per karą britai kovojo
Viduržemio jūroje. Valeskai Steiner už
jos nuostabų melodingą balsą,
perkeliantį mane į fantazijos pasaulį, ir
jos tėvui Migueliui, mano krikštatėviui,
už keistą vokišką frazę, kurios neradau
žodyne. Katie ir Casparui Rockams,
leidusiems man stebėti ir trukdyti, kai jie
vakarais lošia bridžą, ir už dievišką
savaitę tarp svirplių bei pušų Erkolėje.
Redagavau knygą Mauricijaus saloje
prabangiausiame viešbutyje
„Touessrok“, kuris tapo mano namais,
kai aš ne namie, todėl labai ačiū Paului
ir Safinaz Jonesams už suteiktą giedrią ir
ramią viešnagę. Kai chaosas mano
namuose kėlė grėsmę knygai užbaigti,
Piersas ir Lofty von Westenholzai man
užleido savo valgomąjį, kuriame
galiausiai sugebėjau parašyti labai
trokštamą žodį „Pabaiga“.
Mano draugai italai Alessandro
Belgiojoso, Edmondo di Robilant ir
Allegra Hicks nepaprastai daug padėjo,
kai man kildavo klausimų apie jų šalį, o
Mara Berni visada buvo čia pat, kad
pajusčiau tikrąją Italiją San Lorence.
Dėkoju naujajai draugei Susie
Turner, žavėjusiai mane per priešpiečius
savo nuotykiais, patirtais 1960-aisiais, –
daugelį jų pasilaikysiu kitai knygai.
Dėdei ir dėdienei Jeremy ir Clare
Palmer-Tomkinson, dar kartą
prisiminusiems tuos miglotus laikus
(dėdė neigia miglą, bet aš juo netikiu).
Ačiū Clarissai Leigh-Wood, mano
geriausiai draugei, visada pozityviai
nusiteikusiai ir visada šalia. Dėkoju
Bernadettei Cini už mano vaikų priežiūrą
– turėjau laiko rašyti. Martinui
Quaintance už pasidalinimą žiniomis
apie laivus.
Savo tėvams Patty ir Charlie’ui
Palmer-Tomkinson, suteikusiams mano
gyvenimui spalvų, kuriomis galiu puošti
savąsias knygas. Vyro tėvams Stephenui
ir Aprilei Sebag-Montefiore už parodytą
didelį susidomėjimą bei entuziazmą.
Tarai, Jamesui ir Sos, Honorai, Indiai,
Wilfridai ir Sam už ištikimybę bei
paskatinimą. Savo vaikams Lily ir
Sashai už tai, kad mane labai pakeitė ir
atvėrė duris į gailestingesnį pasaulį.
Norėčiau padėkoti Jo Frank, savo
buvusiai nuoširdžiai agentei, kuri ja
tapo, kai mano pirmoji knyga buvo dar
tik užuomazgoje. Linkiu jai sėkmės
žengiant nauju taku ir tikiuosi, kad jis ją
nuves į šviesias ir laimingas vietas.
Sveikinu savo naująją agentę,
nenugalimąją Sheilą Crowley. Tikiu, kad
darbuosimės kartu dar prie daugelio
knygų.
Noriu pabrėžti neįkainojamą
redaktorės Susanos Fletcher vaidmenį.
Ji buvo svarbiausias asmuo kiekviename
knygos etape. Išmintinga ir jautri kritikė,
ja visiškai pasitikiu.
Tačiau didžiausią dėkingumą jaučiu
savo vyrui Sebagui, nes be jo šios
knygos nebūtų. Jo sumanymai kuriant
siužetą yra neįkainojami. Mudu – puiki
komanda.