Tess Gerritsen

DIE AGAIN
Ballantine Books, New York, 2014

Numirti dar kartą — grožinės literatūros

kūrinys. Pavardės, personažai, vietos ir
nutikimai yra autorės vaizduotės padariniai ar-
ba panaudoti fiktyviai. Bet koks panašumas į
tikrus įvykius, veiksmo vietas ar asmenis, gyvus
arba mirusius, yra grynai atsitiktinis.

ISBN 978-9955-13-566-1

Copyright © Tess Gerritsen, 2014

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jonas Čeponis,
2015
© UAB „Jotema“, 2015

Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Redaktorius Jonas Vabuolas
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 7/748

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 337695, el. paštas: info@jotema.lt
http://www.jotema.lt
Levinai
 1

Okavango delta, Botsvana

Įkypoje aušros šviesoje aš jį pastebiu, visai

nežymų it vandenženklį, įspaustą į pliką
žemės lopinį. Jei būtų vidudienis, kai
plieskia karšta ir skaisti Afrikos saulė, ko
gero, būčiau visai nepamačiusi, bet ank-
styvą rytmetį šešėlius meta net menkiausi
paviršiaus įdubimai ar įlinkiai, ir kai
išlendu iš mūsų palapinės, tas vienintelis
pėdsakas pagauna mano akį. Pritūpiu prie
jo ir staiga pašiurpstu suvokusi, kad mus
miegančius saugojo tik plonytis audeklo
sluoksnis.
 10/748

Pro palapinės atvartą išnyra Ričardas.

Atsistoja ir rąžosi, džiugiai krenkšteli, į save
kvėpdamas rasotos žolės, medžio dūmų ir
ant stovyklos laužo verdančių pusryčių
kvapus. Afrikos kvapai. Šis nuotykis —
Ričardo svajonė; visada ji buvo jo, ne
mano. Aš esu šaunuolė jo mergina, kuri
privalo būti geros nuotaikos. Žinoma, aš
pajėgsiu, brangusis. Net turint omenyje
dvidešimt aštuonias valandas trijuose
skirtinguose lėktuvuose iš Londono per Jo-
hanesburgą iki Mauno ir galiausiai į
savaną, o paskutinis lėktuvas — iškleręs
grabas, skraidinamas pagiringo piloto.
Netgi turint omenyje dvi savaites palap-
inėje, traiškant moskitus ir siusiojant už
krūmų.
Ir net turint omenyje, kad galėjau nu-
mirti, o būtent šitaip mąstau, spoksodama
žemyn į tą pėdsaką, įspaustą dirvoje vos
 11/748

trys pėdos nuo ten, kur praėjusią naktį

miegojome mudu su Ričardu.
— Kvėpk orą, Mile! — sukrykščia Ričar-
das. — Niekur kitur jis taip nekvepia!
— Čia buvo liūtas, — sakau.
— Gaila, kad negalėjau jo užkonservuoti
inde ir parsigabenti namo. Kas per suven-
yras būtų. Savanos aromatas!
Jis nesiklauso manęs. Pernelyg aps-
vaigęs nuo Afrikos, pernelyg atsidavęs savo
didžio baltojo nuotykių ieškotojo fantazijai,
kurioje viskas nuostabu ir fantastiška, net
ir vakarykštė kiaulienos su pupelėmis kon-
servų vakarienė, kurią jis paskelbė „puiki-
ausia, kokią kada nors buvo valgęs!“
Aš pakartoju, garsiau:
— Čia buvo liūtas, Ričardai. Prie pat
mūsų palapinės. Jis galėjo įslinkti vidun.
Noriu jį išgąsdinti, noriu, kad pasakytų:
O Dieve mano, Mile, tai rimta.
 12/748

Bet jis tik palaimingai šūkteli kitiems

mūsų grupės nariams:
— Ei, ateikite pasižiūrėti! Naktį čia buvo
liūtas!
Pirmos prie mūsų pribėgo dvi merginos
iš Keiptauno. Jų palapinė pastatyta šalia
mūsiškės. Silvijos ir Vivianos olandiškos
pavardės, kurių aš nesugebu nei per-
skaityti, nei ištarti. Abi dvidešimties su
viršum, įdegusios saulėje ilgakojės blond-
inės, ir iš pradžių man buvo sunkoka jas at-
skirti, kol Silvija, išvesta iš kantrybės,
galiausiai bloškė:
— Mes juk ne dvynės, Mile! Nejaugi
nematai, kad Vivianos akys mėlynos, o
mano — žalios?
Kai merginos iš abiejų pusių atsiklaupia
ištyrinėti letenos įspaudo, aš užuodžiu, kad
jos ir kvepia skirtingai. Mėlynakė Viviana
kvepia kaip stumbražolė, gaiviu, neap-
kartusiu jaunystės aromatu. O Silvija —
 13/748

kaip citrinžolės losjonas, kuriuo tepasi at-

siginti nuo moskitų, nes DEET juk nuodas.
Tu tai žinai, ar ne? Jos abi man iš šonų
nelyginant šviesiaplaukės knygų atramėlių
deivės, ir nejučia pamatau Ričardą vėl
nužiūrinėjant Silvijos tarpą tarp krūtų, taip
akivaizdžiai demonstruojamą iš po gilios
jos marškinėlių iškirptės. Kaip mergina,
taip stropiai besitepanti repelentu nuo
moskitų, ji eksponuoja bauginamai didelį
kandžiotinos odos plotą.
Savaime suprantama, prie mūsų
paskuba prisidėti ir Eliotas. Jis niekada
pernelyg toli nesitraukia nuo blondinių, su
kuriomis susipažino vos prieš kelias
savaites Keiptaune. Nuo tada prisirišęs prie
jų it ištikimas šunytis, besiviliantis nors
truputėlio dėmesio.
— Pėdsakas šviežias? — klausia Eliotas,
iš balso sunerimęs.
 14/748

Bent jau dar kas nors jaučia tokią pat

baimę kaip ir aš.
— Vakar jo nemačiau, — atsako Ričar-
das. — Tikriausiai liūtas praėjo pro šalį na-
ktį. Įsivaizduok, gamtos pašauktas išlendi
laukan ir užtaikai ant tokio.
Jis sumauroja ir plaštaka it letena
užsimoja į Eliotą, ir šis atšlyja. Ričardas ir
blondinės iš to pasijuokia, nes Eliotas —
visų linksmintojas, susirūpinęs amerikietis
išsipūtusiomis kišenėmis, pilnomis higien-
inių servetėlių, purškalų nuo vabzdžių ir
apsisaugoti nuo saulės, dezinfekantų, pili-
ulių nuo alergijos, jodo tablečių, visų kitų
būtinų priemonių, kokios tik įmanomos,
kad išliktum gyvas.
Aš kartu su jais nesijuokiu.
— Kas nors galėjo čia žūti, — perspėju.
— Ei, betgi tikruose safariuose taip
nutinka, ar ne? — linksmai sako Silvija. —
Juk esi savanoje su liūtais.
 15/748

— Neatrodo kaip labai stambus liūtas, —

taria Viviana, pasilenkdama ištyrinėti įs-
paudo. — Galbūt patelė, kaip manote?
— Patinas ar patelė — abu gali tave
nugalabyti, — primena Eliotas.
Silvija žaismingai jį plekšteli.
— Oho. Išsigandai?
— Ne. Ne, aš tik maniau, kad Džonis
perdeda, kai pirmą dieną mums kalbėjo:
Likite džipe. Likite palapinėje. Arba
mirsite.
— Jeigu nori jaustis visiškai saugus, Eli-
otai, galbūt reikėjo nueiti į zoologijos sodą,
o ne atkeliauti čia, — sako Ričardas, ir
blondinės iš kandžios jo replikos
nusijuokia.
Visa tau pagarba, Ričardai, alfa patine.
Visai kaip herojai, apie kuriuos rašo savo
romanuose, jis yra vyras, imantis vadovauti
ir viską išsprendžiantis. Arba tariasi toks
esąs. Čia, laukinėse platybėse, iš tikrųjų jis
 16/748

tik dar vienas neišmanėlis londonietis,

tačiau sugeba kalbėti lyg žinovas, kaip iš-
likti gyvam. Dar vienas dalykas šįryt mane
erzina: esu ne tik alkana ir gerai neišsi-
miegojusi, bet dabar mane surado ir moski-
tai. Moskitai mane visada suranda. Kai tik
išeinu laukan, jie tartum išgirsta suskam-
bant savo pietų varpą, ir aš jau ploju sau
per sprandą ir veidą.
Ričardas šūkteli afrikiečiui pėdsekiui:
— Klarensai, ateik čia! Pažiūrėk, kas na-
ktį pracimpino per stovyklą.
Klarensas prie laužo su ponu ir ponia
Matsunagomis gurkšnojo kavą. Dabar neši-
nas savo skardiniu kavos puodeliu jis atkry-
puoja prie mūsų ir pritūpia pasižiūrėti
pėdsako.
— Šviežias, — sako Ričardas, naujasis
Afrikos atokiųjų savanų žinovas. — Tikri-
ausiai ką tik naktį praėjo liūtas.
 17/748

— Ne liūtas, — atremia Klarensas ir

prisimerkia į mus, o jo juodmedžio spalvos
veidas blizga rytmečio saulėje. —
Leopardas.
— Kaip tu gali būti toks tikras? Juk tai
tik vienos letenos įspaudas.
Klarensas apibrėžia orą virš įspaudo.
— Matote, tai priekinė letena. Apskritos
formos, kaip leopardo. — Jis atsistoja ir ap-
sižvalgo. — Ir tik vieno žvėries — vadinasi,
jis medžioja vienas. Taip, tai leopardas.
Savo milžinišku „Nikon“, turinčiu nuo-
tolinius fotoobjektyvus, atrodančius kaip
kažkas, ką galėtum paleisti į kosmosą, po-
nas Matsunaga pykšteli nuotraukas. Jis ir
jo žmona apsirengę safario striukėmis ir
chaki kelnėmis, pasirišę medvilnines
skareles ir užsidėję plačiakraštes skrybėles.
Jų drabužiai suderinti iki paskutinės de-
talės. Visose pasaulio atostogų vietose
pamatai tokių kaip jie porų, apsirengusių
 18/748

tarytumei keistos kopijos. Ir nepaliauji

stebėtis. Nejau jie vieną rytą atsibunda ir
pagalvoja: Šiandien pajuokinkime pasaulį?
Saulė tolydžio kyla, išblukindama šešėli-
us, taip aiškiai išryškinusius letenos įs-
paudą, kiti irgi pyškina nuotraukas, lenk-
tyniaudami su vis labiau žilpinančiu
spindesiu. Net Eliotas išsitraukia kišeninį
fotoaparatą, bet, manau, paprasčiausiai tik
todėl, kad ir visi kiti taip elgiasi, o jis nenori
išsiskirti.
Aš vienintelė nesivarginu atsinešti fo-
toaparato. Ričardas fotog-rafuoja
pakankamai už mus abu ir naudojasi
savuoju „Canon“ — tokiu pačiu kaip ir „Na-
tional Geographic“ fotografai! Aš pa-
sitraukiu į paunksmę, bet ir čia, pasislėpusi
nuo saulės, juntu sruvenant sau iš pažastų
prakaitą. Karštis jau stiprėja. Kiekviena di-
ena savanoje karšta.
 19/748

— Dabar matote, kodėl jums sakau naktį

likti palapinėse, — pabrėžia Džonis
Posthumas.
Mūsiškis savanų vedlys prisiartino taip
tyliai, kad aš nė nesumojau jį sugrįžus iš
paupio. Pasisukusi išvystu Džonį stovint čia
pat už manęs. Tokia kraupiai skambanti
pavardė, Posthumas1, bet jis mums
paaiškino, jog tarp afrikanų kolonistų, iš
kurių yra kilęs, ši pavardė gana dažna. Jo
veido bruožuose matau tvirtų olandų, jo
protėvių, giminystės liniją. Šviesūs plaukai
saulės nubalinti, akys mėlynos, o drūtos it
medžio kamienai kojos žemiau chaki šortų
tamsiai įdegusios. Regis, moskitai jo nevar-
gina, nei karštis. Jis be skrybėlės ir nesitepa
repelentais. Užaugo Afrikoje, ir tai už-
grūdino odą, padarė atsparų
nepatogumams.
— Praėjo pro čia prieš pat aušrą, — sako
Džonis ir parodo į krūmų tankmę mūsų
 20/748

stovyklos pakraštyje. — Išniro iš tų

krūmynų, pasivaikštinėjo laužo link ir
nužvelgė mane nuo galvos ligi kojų. Puikus
gyvūnas, stambus ir sveikas.
Esu nustebusi: koks jis ramus.
— Jūs tikrai jį matėte?
— Buvau antai ten, kūrenau pusryčiams
laužą, kai jis pasirodė.
— Ir ką gi jūs darėte?
— Ką ir jums visiems patariau daryti
panašiomis aplinkybėmis. Atsistojau visu
ūgiu. Leidau jam gerai įsižiūrėti į mano
veidą. Grobiu tampantys gyvūnai, tokie
kaip zebrai ir antilopės, akis turi galvų
šonuose, bet plėšrūnų akys yra priekyje.
Katei visada parodyk savo veidą. Tegul
pamato, kur tavo akys, ir ji supras, kad taip
pat esi plėšrūnas. Prieš puldama dusyk
pagalvos.
 21/748

Džonis apžvelgia septynis savo klientus,

jam mokančius, kad išsaugotų juos gyvus
šitoje atokioje vietoje.
— Ei, juk prisiminsite tai? Braudamiesi
giliau į savaną, pamatysime daugiau
didžiųjų kačių. Jeigu tokią susitiksite, atsis-
tokite visu ūgiu ir pasistenkite atrodyti kuo
didesnis, kiek sugebėsite. Stovėkite tiesiai į
jas veidu. Kad ir ką darysite, tik nebėkite.
Turėsite daugiau galimybių išlikti gyvi.
— Jūs susidūrėte akis į akį su leopardu,
— stebisi Eliotas. — Kodėl nesigriebėte
šito?
Jis parodo į šautuvą, visada pakabintą
Džoniui per petį.
Džonis papurto galvą.
— Aš nešausiu į leopardą. Nežudysiu
jokios didžiosios katės.
— Bet juk tam ir yra šautuvai? Kad
apsigintum.
 22/748

— Pasaulyje jų nedaug belikę. Šis kraštas

priklauso joms, o mes čia — įsibrovėliai.
Jeigu leopardas mane pultų, nemanau, kad
galėčiau jį nušauti. Net ir gelbėdamas savo
gyvybę.
— Bet šitai netaikoma mums, tiesa? —
Eliotas nervingai susijuokia ir nužvelgia
mūsų keliautojų grupę. — Jūs nušautumėte
leopardą, kad apgintumėte mus, taip?
Džonis atsako su ironiška šypsenėle:
— Pamatysim.

Iki vidudienio mes jau susikrovę daiktus ir

pasirengę brautis giliau į laukinės gamtos
kraštą. Džonis vairuoja sunkvežimį, o Klar-
ensas važiuoja pėdsekio sėdynėje, išsikišu-
sioje buferio priekyje. Ta vieta man atrodo
pavojinga, ten sėdėti tokiam neapsaugot-
am, atvirame ore tabaluojančiomis kojomis
— tai būti lengvu laimikiu bet kuriam
 23/748

galinčiam jį sugriebti liūtui. Bet Džonis

mus patikina: kol laikomės prie transporto
priemonės, esame saugūs, nes plėšrūnai
mano, kad sudarome vieno didžiulio
gyvūno dalį. Bet tik išlipkite iš sunk-
vežimio, ir tampate pietumis. Ar visi
supratote?
Taip sere. Žinia priimta.
Čia visai nėra kelių, tik nežymiai priplota
žolė, kur anksčiau pravažiavusios padangos
suspaudė menką dirvą. Vienintelio sunk-
vežimio padaryta žala gali mėnesiais palikti
randus kraštovaizdyje, sako Džonis, bet aš
nepajėgiu įsivaizduoti, kad daug iš jų
nusigauna taip toli į Deltą. Mes jau trys di-
enos keliaujame nuo lauko aerodromo
savanoje, kur buvome išsodinti, ir
nepastebėjome jokios kitos transporto
priemonės.
Laukiniai tyrai — ne tai, ką aš iš tikrųjų
įsivaizdavau prieš keturis mėnesius,
 24/748

sėdėdama mūsų bute Londone, lietui

teškant į langus. Kai Ričardas mane
pasišaukė prie savo kompiuterio ir parodė
safarį Botsvanoje, kurį norėjo užsisakyti
mudviejų atostogoms, pamačiau liūtų ir hi-
popotamų, raganosių ir leopardų nuo-
traukas — tokių pačių pažįstamų gyvūnų,
kokius randi zoologijos soduose ir laukinių
žvėrių draustiniuose. Štai ką aš įsivaiz-
davau: milžinišką laukinių žvėrių draustinį
su patogiais namukais ir keliais. Mažų
mažiausia — su keliais. Pasak interneto
svetainės, į tai įeis „stovyklavimas atokiose
savanose“, bet mintyse aš sau piešiau graži-
as dideles palapines su dušais ir tualetais
nuleidžiamu vandeniu. Nemaniau, kad
mokėsiu už privilegiją tupėti krūmuose.
Ričardas visai buvo ne prieš apsieiti be
patogumų. Jis Afrika svaigsta, svaigsta la-
biau, nei svaigtų Kilimandžaro kalno
viršūnėje. Mums važiuojant, jis be perstojo
 25/748

spragsi fotoaparatu. Sėdynėje už mūsų

pono Matsunagos fotoaparatas
spragtelėjimu į spragtelėjimą neatsilieka
nuo Ričardo, tačiau turi ilgesnius objek-
tyvus. Ričardas to neprisipažins, bet jis ob-
jektyvų pavydi, ir kai sugrįšime į Londoną,
veikiausiai iškart įlįs į internetą sužinoti
pono Matsunagos aparatūros kainos. Štai
šitaip kovoja šiuolaikiniai vyrai — ne ie-
timis ir kardais, o kredito kortelėmis. Mano
platina permuša tavo auksą. Vargšas Eli-
otas su savuoju uniseksišku „Minolta“ pal-
iktas toli atsilikęs dulkėse, bet aš nemanau,
kad jis dėl to jaudintųsi, nes yra patogiai
įsitaisęs paskutinėje eilėje drauge su Vivi-
ana ir Silvija. Žvilgteliu atgal į juos tris ir
probėgšmais pamatau ryžtingą ponios Mat-
sunaga veidą. Ji dar viena šauni kompan-
ionė. Esu tikra, kad šikti krūmuose — irgi
ne tai, ką ji įsivaizdavo nuostabiomis
atostogomis.
 26/748

— Liūtai! Liūtai! — sušunka Ričardas. —

Antai ten!
Fotoaparatai suspragsi sparčiau, o mes
taip priartėjame, kad matau juodas muses
ant liūto patino šonų. Netoliese trys
patelės, drybsančios kliedmio paunksmėje.
Staiga už manęs pratrūksta japoniška
tirada, ir atsisukusi pamatau, kad ponas
Matsunaga pašokęs ant kojų. Jo žmona,
įsikibusi į vyro safario striukės apačią, des-
peratiškai stengiasi jį sustabdyti, kad
neiššoktų iš sunkvežimio dėl geresnių
kadrų.
— Sėskitės. Žemyn! — užbaubia Džonis
balsu, kurio niekas, žmogus ar žvėris, tikrai
negalėtų nepaisyti. — Nagi!
Akimirksniu ponas Matsunaga nukrenta
atgal ant sėdynės.
Net liūtai atrodo išsigandę, ir visi spokso
į mechaninį monstrą su aštuoniolika porų
galūnių.
 27/748

— Prisimenate, ką jums sakiau, Isaji? —

subara Džonis. — Jeigu išlipsite iš šio sunk-
vežimio, jūs miręs.
— Aš susijaudinau. Užsimiršau, —
sumurma ponas Matsunaga, atsiprašomai
nulenkdamas galvą.
— Klausykite, aš tik stengiuosi jus ap-
saugoti. — Džonis giliai atsidūsta ir tyliai
priduria: — Atleiskite, kad šaukiau. Bet
pernai vienas mano kolega su dviem klien-
tais važiavo pasižiūrėti laukinių žvėrių. Jam
nespėjus sutrukdyti, abu iššoko iš sunk-
vežimio padaryti nuotraukų. Juos be-
matant pasigriebė liūtai.
— Norite pasakyti — jie žuvo? — pasitik-
slina Eliotas.
— Liūtai kaip tik tam ir yra užprogra-
muoti, Eliotai. Tad prašom, mėgaukitės va-
izdu, bet tik iš sunkvežimio, aišku?
Džonis nusijuokia, stengdamasis
sumažinti įtampą, bet mes visi tebesame
 28/748

įbauginti — kaip grupelė blogai besiel-

giančių vaikų, kurie ką tik buvo sudraus-
minti. Fotoaparatai spragsi nebe taip uoli-
ai, nuotraukos daromos stengiantis
paslėpti mūsų nepatogumą. Esame sukrėsti
to, kaip griežtai Džonis užsipuolė poną
Matsunagą. Aš spoksau į Džonio nugarą
tiesiai priešais save, o jo sprando raumenys
pūpso it storos virkščios. Jis vėl užveda
variklį. Mes paliekame liūtus ir važiuojame
toliau, į kitą stovyklavietę.

Saulei leidžiantis, pasirodo alkoholiniai

gėrimai. Kai pastatytos penkios palapinės ir
užkurtas laužas, pėdsekys Klarensas atid-
aro aliumininę kokteilių dėžę, visą dieną
trinksėjusią sunkvežimio gale, ir išdėlioja
butelius džino ir viskio, degtinės ir am-
arulos. Pastaroji ilgainiui man ypač patiko:
tai saldus grietinėlės likeris, pagamintas iš
 29/748

afrikietiško marulos medžio vaisių. Skonis

— kaip tūkstančio kalorijų kaušalo iš kavos
ir šokolado, vaikas būtinai slapčia mak-
telėtų gurkšnį, motinai nusisukus. Klaren-
sas pamerkia man ir paduoda stiklą, lyg
kompanijoje būčiau padykusi mergaitė, nes
visi kiti gurkšnoja suaugusiųjų gėrimus,
kaip antai šiltą džiną su toniku arba gryną
viskį. Šita dienos dalis, kai aš mąstau: taip,
gera būti Afrikoje. Kai dienos nepatogumai,
vabzdžiai ir įtampa tarp manęs ir Ričardo,
viskas išskysta maloniame svaigiame ūke, o
aš įsitaisiusi ant stovyklos kėdės galiu
stebėti besileidžiančią saulę. Kol Klarensas
ruošia paprastą vakarienę iš mėsos
troškinio, duonos ir vaisių, Džonas nutiesia
stovyklavietės perimetru vielą, nukabinėtą
varpeliais, kurie mus perspėtų, jeigu kas
nors užklystų į stovyklą. Pastebiu Džonio
siluetą saulėlydžio žaros fone staiga sust-
ingstant, ir jis kilsteli galvą, lyg uostytų orą,
 30/748

kvėptų į save daugybę kvapų, kurių aš nė

nejuntu. Jis — nelyginant dar vienas
padaras, besijaučiantis kaip namie šioje
laukinėje vietoje, ir aš beveik laukiu, kad
pražios burną ir sumauros it liūtas.
Pasisuku į Klarensą — jis maišo puodą
su kunkuliuojančiu troškiniu.
— Ar seniai dirbi kartu su Džoniu? —
klausiu.
— Su Džoniu? Pirmą sykį.
— Anksčiau niekada nebuvai jo
pėdsekys?
Klarensas žvaliai įkrečia į troškinį
pipirų.
— Džonio pėdsekys — mano pusbrolis.
Bet šią savaitę Abrahamas išvykęs į
laidotuves savo kaime. Manęs paprašė jį
pavaduoti.
— Ir ką Abrahamas pasakė apie Džonį?
Klarensas nusišiepia, balti jo dantys
sušvyti prieblandoje.
 31/748

— O, mano pusbrolis daug ką apie jį pa-

sakoja. Jis mano, kad Džonis turėjo būti
gimęs šangaanu, nes yra visai toks kaip
mes. Bet baltaveidis.
— Šangaanas? Tai tavo gentis?
Jis linkteli.
— Mes kilę iš Limpopo provincijos. Pietų
Afrikoje.
— Ar tokia kalba kartais girdžiu judu
šnekantis?
Jis kaltai susijuokia.
— Kai nenorime, kad žinotumėte, ką
mes sakome.
Įsivaizduoju, kad nieko malonaus.
Pažvelgiu į kitus, sėdinčius aplink stovyklos
laužą. Ponas ir ponia Matsunagos stropiai
peržiūri jo aparate šiandien padarytas nuo-
traukas. Viviana ir Silvija su savo maršk-
inėliais giliomis iškirptėmis tingiai drybso,
išskirdamos feromonus, dėl kurių vargšas
kerėpliškas Eliotas kaip visada pataikauja,
 32/748

trokšdamas dėmesio. Jums, mergaitės,

nežvarbu? Gal man atnešti nertinius? O
jeigu dar džino su toniku?
Persivilkęs švariais marškiniais, iš
palapinės išnyra Ričardas. Šalia manęs jo
laukia laisva kėdė, bet, užuot prisėdęs
greta, Ričardas pradrožia tiesiai pro ją,
klesteli šalia Vivianos ir ima skleisti
apžavus. Kaip jums patinka mūsų safaris?
Ar kada nors buvote Londone? Mielai jud-
viem su Silvija atsiųsiu „Juodojo Džeko“
egzempliorius su savo autografais, kai tik
jis bus išleistas.
Aišku, jie visi jau žino, kas jis toks. Per
pirmą valandą visiems susipažįstant, Ričar-
das subtiliai įterpė faktą, kad esąs trilerių
rašytojas Ričardas Renvikas, sukūręs M15
herojų Džekmaną Tripą. Deja, nė vienas iš
jų niekada nebuvo girdėjęs apie Ričardą ar
jo herojų, todėl pirma safario diena nebuvo
smagi. Bet dabar jis vėl puikios formos ir
 33/748

daro tai, ką sugeba geriausiai: žavi savo

klausytojus. Manau, pernelyg persūdo.
Gerokai persūdo. Bet jeigu aš vėliau dėl to
pasiskųsiu, žinau, ką jis pasakys: Kaip tik
taip ir turi elgtis rašytojai, Mile. Priva-
lome mokėti bendrauti ir pritraukti naujų
skaitytojų. Keista, kaip Ričardas niekada
tuščiai negaišta laiko pabendrauti su moči-
učių tipo moterims, o tik su jaunomis,
pageidautina, dailiomis merginomis. Prisi-
menu, kaip prieš ketverius metus jis tuos
pačius apžavus užleido ant manęs, kai
pasirašinėjo „Pasirinkimas žudyti“ egzem-
pliorius knygyne, kur aš dirbu. Kai Ričar-
das siekia naujo laimikio, jam neįmanoma
atsispirti, ir dabar matau jį žiūrint į Vivi-
aną, kaip nežiūrėdavo į mane metų metus.
Jis įsikiša tarp lūpų „Gauloise“ cigaretę ir
palinksta į priekį delnais apsigaubti
liepsnelės iš savo aukštos prabos sidabrinio
 34/748

žiebtuvėlio, kaip darytų ir jo herojus Džek-

manas Tripas — su vyriška elegancija.
Laisva kėdė šalia manęs — lyg juodoji
skylė, susiurbianti visą mano nuotaikos
linksmumą. Jau rengiuosi atsistoti ir pat-
raukti atgal į savo palapinę, kai staiga ant
tos kėdės šalia manęs įsitaiso Džonis. Nieko
neprataria, tik apžvelgia grupę, tartum mus
vertindamas. Man atrodo, kad jis nuolat
mus vertina. Įdomu, ką jis mato, kai žiūri į
mane? Ar esu tokia kaip visos kitos
nuolankios žmonos ir draugužės, atitemp-
tos į savaną tenkinti safariškų savo vyrų
fantazijų?
Jo žvilgsnis mane sutrikdo, ir jaučiuosi
priversta užpildyti tylą.
— Ar tie varpeliai ant vielos aplink
stovyklą tikrai suveiks? — klausiu. — Arba
jie ten tik tam, kad jaustumėmės saugesni?
— Jie naudingi kaip pirmas pavojaus
signalas.
 35/748

— Vakar naktį jų negirdėjau, kai į

stovyklą atėjo leopardas.
— O aš girdėjau.
Jis pasilenkia į priekį, įmeta į laužą
daugiau malkų.
— Šiąnakt veikiausiai vėl išgirsime tuos
varpelius.
— Manote, aplinkui slankioja daugiau
leopardų?
— Šįkart hienos.
Džonis parodo į tvyrančią už mūsų laužo
apšviesto rato tamsą.
— Kaip tik šiuo metu kokia dešimtis jų
mus stebi.
— Ką?
Aš įsispitriju į tamsą ir tik tuomet
pastebiu irgi spoksančių į mus akių šviesos
atspindžius.
— Jos kantrios. Laukia, ar bus ėdalo,
kurį galėtų pasigriebti. Išeikite ten už vielos
viena, ir jų ėdalu tapsite jūs, — jis gūžteli
 36/748

pečiais. — Kaip tik todėl mane ir

nusamdėte.
— Kad netaptume pietumis?
— Man nesumokėtų, jeigu prarasčiau
pernelyg daug klientų.
— Kiek yra „pernelyg daug“?
— Jūs būtumėte tik trečia.
— Pajuokavote, tiesa?
Jis šypsosi. Nors yra beveik tokio pat
amžiaus kaip ir Ričardas, gyvenimas po
Afrikos saule įrėžė apie Džonio akis
raukšleles. Jis raminamai padeda delną
man ant žasto. Aš krūpteliu, nes Džonis ne
iš tokių vyrų, kurie be reikalo mėgina
prisiliesti.
— Taip, pajuokavau. Dar niekada nesu
praradęs kliento.
— Man sunku atspėti, kada jūs kalbate
rimtai.
— Kai kalbėsiu rimtai, jūs suprasite.
 37/748

Džonis pasisuka į Klarensą, ką tik jam

kažką pasakiusį šangaanų kalba.
— Vakarienė gatava.
Paskersuoju į Ričardą pažiūrėti, ar jis
pastebėjo Džonį besikalbantį su manimi ir
padėjusį man ant žasto delną. Bet Ričardas
toks susitelkęs į Vivianą, kad aš lygiai taip
pat galėčiau būti nematoma.

— Kaip tik taip privalo elgtis rašytojai, —

nuspėtinai paaiškina Ričardas, kai tąnakt
visi gulime savo palapinėse. — Aš tik prit-
raukiu naujų skaitytojų. — Mudu kalbamės
pašnibždom, nes audeklas plonas, palap-
inės pastatytos arti viena kitos. — Be to,
jaučiuosi šiek tiek kaip globėjas. Jos — dvi
vienišos merginos toli savanoje. Gana riz-
ikinga, kai abi vos dvidešimties su kažkiek,
kaip manai? Dėl to gali jomis tik žavėtis.
 38/748

— Eliotas akivaizdžiai jomis žavisi, —

replikuoju.
— Eliotas žavėtųsi bet kuo su dviem X
chromosomomis.
— Taigi jos nėra visiškai vienišos. Jis
užsirašė į išvyką, kad joms palaikytų
kompaniją.
— O dabar joms turbūt įkyru. Visą laiką
trinasi šalia nutaisęs teliuko akis.
— Merginos jį pakvietė. Bent taip sako
Eliotas.
— Gal tik iš gailesčio. Užkalbina jas
kažkokiame naktiniame klube, išgirsta, kad
abi vyksta į safarį. Gal jos pasakė: Ei, ar
nenorėtum pakeliauti po savaną? Ir nė ne-
manė, kad jis iš tikrųjų užsirašys.
— Kodėl tu nuolat jį menkini? Jis atrodo
labai malonus. Ir baisiai daug išmano apie
paukščius.
Ričardas niekinamai suprunkščia.
— Labai jau patrauklus vyro bruožas.
 39/748

— Kas tau yra? Kodėl esi toks viskuo

nepatenkintas?
— Galėčiau tą patį pasakyti apie tave. Aš
tik užkalbinu kokią jauną moterį, ir tu jau
širsti. Tos merginos bent žino, kaip smagiai
leisti laiką. Į viską žiūri su entuziazmu.
— Aš irgi mėginu džiaugtis, tikrai. Bet
nemaniau, kad čia bus taip sunku.
Tikėjausi…
— Pūkuotų rankšluosčių ir šokoladukų
ant pagalvės.
— Bet argi aš atsisakiau? Juk esu čia, ar
ne?
— Ir visą kelią skundies. Šis safaris buvo
mano svajonė, Mile. Nežlugdyk man jo.
Mudu jau nebesišnabždame ir, esu tikra,
kiti gali mus girdėti, jeigu dar nemiega.
Žinau, Džonis tikrai nemiega, nes pirmą
pamainą eina sargybą. Įsivaizduoju jį sėd-
int prie stovyklos laužo, klausantis mūsų
balsų, girdint kylančią įtampą. Be abejo, jis
 40/748

jau tai suvokia. Džonis Posthumas — iš

tokių vyrų, kuriems niekas neprasprūsta iš
akių, ir kaip tik todėl jis sugeba išlikti gyvas
šitoje vietoje, kur užkabinto ant vielos
varpelio dzingtelėjimas reiškia skirtumą
tarp gyvenimo ir mirties. Kokie beverčiai,
lėkšti žmonės mes tikriausiai jam atro-
dome. Kiek santuokų jis yra stebėjęs
išyrant, kiek susireikšminusių vyrų yra
matęs Afrikos pažemintų? Savanos — ne tik
atostogų vieta; kaip tik čia tu sužinai, koks
iš tikrųjų esi nereikšmingas.
— Atleisk, — sukuždu ir siekiu Ričardo
rankos. — Nenoriu tau šito sugadinti.
Nors suspaudžiu jo pirštus, Ričardas tuo
pačiu man neatsako. Mano gniaužte jo
plaštaka lyg negyva.
— Tu dėl visko gadini nuotaiką. Klausyk,
žinau, ši kelionė nėra tavo įsivaizduojamos
atostogos, bet, dėl Dievo meilės, gana pani-
urusio veido. Pažiūrėk, kaip smagu Silvijai
 41/748

ir Vivianai! Net ponia Matsunaga sugeba

būti gera kompanionė.
— Galbūt taip veikia tos tabletės nuo
maliarijos, kurias vartoju, — silpnai bandau
pasiteisinti. — Daktaras sakė, kad jos gali
sukelti depresiją. Sakė, kad kai kurie
žmonės nuo jų išprotėja.
— Na, meflokinas manęs nevargina.
Merginos irgi jį vartoja, bet yra
pakankamai linksmos.
Vėl merginos. Nuolat mane lygina su
tomis merginomis, devyneriais metais
jaunesnėmis, devyneriais metais lieknes-
nėmis ir šviežesnėmis. Po ketverių metų
dalijimosi tuo pačiu butu, tuo pačiu
unitazu, kaipgi galėtų kuri nors moteris te-
beatrodyti šviežia?
— Reikia nebevartoti tablečių, — jam
pasakau.
— Ką, ir susirgti maliarija? O taip, labai
išmintinga.
 42/748

— Tai ko gi tu iš manęs nori? Ričardai,

pasakyk, ko gi tu iš ma-nęs nori?
— Nežinau.
Jis atsidūsta ir nusisuka. Jo nugara — it
šaltas betonas, supanti jo širdį siena, at-
itverianti, kad negalėčiau pasiekti. Po
minutėlės tyliai taria:
— Nežinau, kur mudu einame, Mile.
Betgi aš žinau, kur Ričardas eina — tolyn
nuo manęs. Jau mėnesius traukėsi taip
subtiliai, taip nuosekliai, kad aš nenorėjau
to matyti. Galėčiau apibendrinti šitaip: Ak,
pastaruoju metu abu buvome tokie
užsiėmę. Jis labai skubinosi peržiūrėti
„Juodojo Džeko“ taisymus. Aš plūkiausi su
metine mūsų knygyno inventorizacija.
Viskas tarp mudviejų bus geriau, kai abiejų
gyvenimai sulėtės. Būtent tai aš sau vis
kartodavau.
Lauke už mūsų palapinės naktis gyva
Deltos garsais. Mes įsikūrę stovyklą netoli
 43/748

upės, kur anksčiau matėme hipopotamus.

Manding, girdžiu juos dabar, kartu su
begalės kitų padarų kvarksėjimais, riksmais
ir kriuksėjimais.
Bet mūsų palapinės viduje — vien tik
tyla.
Štai kur miršta meilė. Palapinėje,
Afrikos savanose. Jeigu dabar būtume Lon-
done, iššokčiau iš lovos, apsirengčiau ir
išeičiau pas savo draugę brendžio ir užuo-
jautos. Bet dabar esu įkalinta šio audeklo
spąstuose, supama padarų, trokštančių
mane suėsti. Tikra klaustrofobija verčia
žūtbūt išsirepečkoti iš palapinės ir klykiant
bėgti į naktį. Tikriausiai man jaukia protą
tos tabletės nuo maliarijos, nes tai reiškia,
kad ne mano kaltė, jog jaučiu neviltį. Iš
tiesų turiu jų nebevartoti.
Ričardas kietai įmigo. Kaip jis šitaip gali,
tiesiog visai ramiai atsijungti, kai aš jaučiu-
osi tuoj sudušianti į skeveldras? Klausausi
 44/748

jo alsavimo, tokio nesuvaržyto, tokio

pastovaus. Sprendžiant iš garso, aš jam nė
kiek nerūpiu.
Kai kitą rytą atsibundu, jis vis dar kietai
įmigęs. Blanki aušros šviesa sunkiasi pro
mūsų palapinės siūles, ir aš su baime
pagalvoju apie būsimą dieną. Dar viena
nerami kelionė, mums sėdint vienas šalia
kito ir besistengiant būti vienas kitam
mandagiems. Dar viena diena delnais plo-
jant moskitus ir siusiojant krūmuose. Dar
vienas vakaras stebint Ričardą flirtuojantį
ir jaučiant, kaip sugūra dar viena mano
širdies dalelė. Šios atostogos turbūt negali
būti blogesnės, mąstau.
Ir tuomet išgirstu moters klyksmą.

1
Iš lot. post humus: po mirties (tikriau — po
palaidojimo). Čia ir toliau paaiškinimai vertėjo.
 2

Bostonas

Apie tai pranešė paskambinęs paštininkas.

11.15 drebantis balsas per mobilųjį telefoną:
Aš esu Senborno aveniu, Vakarų Roks-
beryje, nulis du vienas trys du. Šuo —
mačiau lange šunį… Štai kaip tai pateko į
Policijos departamento dėmesį. Vienas
paskui kitą sekusių įvykių virtinė,
prasidėjusi nuo budraus pašto išnešiotojo,
vieno iš armijos pėsčiųjų kareivių, šešias
dienas per savaitę dislokuotų visos
Amerikos gyvenamuosiuose mikrorajonu-
ose. Jie — šalies akys, kartais vienintelės
akys, pastebinčios, kuri pagyvenusi našlė
 46/748

nepasiėmė savo laiškų, kuris senas vien-

gungis neatsiliepė į durų skambutį ir kuria-
me priebutyje kūpso gelstančių laikraščių
krūva.
Pirmas ženklas, kad kažkas erdviame
name prie Senborno aveniu, pašto indeksas
02132, negerai, buvo perpildyta pašto
dėžutė — būtent tai Jungtinių Valstijų
laiškanešys Luisas Miunisas pirmiausia
pastebėjo antrą dieną. Per dvi dienas
susikaupęs nepasiimtas paštas nebūtinai
verčia sunerimti. Žmonės išvyksta savait-
galiui. Pamiršta paprašyti, kad būtų
pristabdytas pristatymas į namus.
Bet trečią dieną Miunisas sunerimo.
Ketvirtą dieną atidaręs pašto dėžutę ir
radęs ją pilnut pilnutėlę prikimštą kata-
logų, žurnalų ir sąskaitų, jis suprato turįs
imtis veikti.
— Taigi jis pabeldžia į paradines duris,
— pasakė patrulis Garis Rutas. — Niekas
 47/748

neatsiliepia. Nusprendžia pasitikrinti pas

greta gyvenančią kaimynę — gal ji žino, kas
dedasi. Paskui pažvelgia į langą ir pastebi
šunį.
— Tą šunį? — paklausė detektyvė Džeinė
Ricoli, parodydama į draugiškos išvaizdos
auksaspalvį retriverį, dabar pririštą prie
pašto dėžutės.
— Aha, tai jis. Pagal ženklelį ant
apykaklės jo vardas Brunas. Išvedžiau jį iš
namo, kol nepadarė dar kokios nors… —
patrulis Rutas nurijo seiles. — Žalos.
— O laiškininkas? Kur jis?
— Likusią dienos dalį pasiėmė laisvą.
Turbūt kur nors geria šio to stipresnio. Pa-
silikau informaciją, kaip su juo susisiekti,
bet veikiausiai jis negalės pasakyti ką nors
daugiau, nei aš ką tik papasakojau. Jis taip
ir neįėjo į namą, tik paskambino devyni vi-
enas vienas. Aš pirmas prisistačiau į įvykio
vietą, radau paradines duris neužrakintas.
 48/748

Įėjau ir… — jis palingavo galva. — Verčiau

nebūčiau įėjęs.
— Kalbėjotės dar su kuo nors?
— Su malonia moterimi kaimynystėje. Ji
išėjo pro duris, pamačiusi gatvėje sustojusi-
as patrulines mašinas, norėjo sužinoti, kas
vyksta. Aš jai tik pasakiau, kad kaimynas
negyvas.
Džeinė pasisuko į namą, kur draugiškas-
is retriveris Brunas buvo patekęs į spąstus.
Senokas dviejų aukštų vienos šeimos būs-
tas su priebučiu, garažu dviem auto-
mobiliams ir brandžiais medžiais iš priekio.
Garažo durys uždaros, o įvažoje pastatytas
juodas „Ford Explorer“, registruotas namo
savininko vardu. Šįryt nebūtų buvę nieko,
kas skirtų tą rezidenciją nuo kitų gerai
užlaikomų namų palei Senborno aveniu,
nieko, kas atkreiptų kokio faro dėmesį ir
priverstų jį pagalvoti: „Minutėlę, čia kažkas
ne taip.“ Bet dabar prie šaligatvio stovi du
 49/748

patruliniai policijos automobiliai su

blyksinčiais švyturėliais, ir todėl bet kuriam
praeiviui aišku: taip, čia kažkas labai bloga.
Kažkas, su kuo Džeinė ir jos partneris Baris
Frostas netrukus turėjo susidurti. Kitapus
gatvės stovėjo ir žiopsojo į namą vis didė-
jantis būrys kaimynų. Ar kuris nors iš jų
buvo pastebėjęs, kad namo gyventojo nes-
imatė jau kelias dienas, jis nebuvo išėjęs
pavedžioti šuns, pasiimti pašto? Dabar jie
turbūt vienas kitam sako: Aha, žinojau,
kad kažkas negerai. Po laiko visi labai
protingi.
— Gal pervestumėte mus per namą? —
patrulio Ruto paklausė Frostas.
— Žinote ką? — atsakė Rutas. — Nelabai
norėčiau. Pagaliau atsikračiau to kvapo ir
ne itin trokštu darsyk jį užuosti.
Frostas gurktelėjo seiles.
— E… nejau toks blogas?
 50/748

— Buvau ten viduje trisdešimt sekun-

džių, daugiausia. Mano partneris neištvėrė
nė tiek. Nepasakyčiau, kad turėčiau jums
ką parodyti. Patys pamatysite.
Jis pažvelgė į auksaspalvį retriverį, ir tas
sureagavo žaismingai amtelėdamas.
— Vargšas šunytis, įstrigęs ten be jokio
maisto. Suprantu, jis neturėjo pasirinkimo,
bet vis tiek…
Džeinė žvilgtelėjo į Frostą. Šis spoksojo į
namą kaip nuteistasis myriop kalinys į
kartuves.
— Ką valgei priešpiečių? — paklausė ji.
— Sumuštinį su kalakutiena. Bulvių
lazdelių.
— Tikiuosi, tau patiko.
— Šitai nepadeda, Ricoli.
Juodu laiptukais užkopė į priebutį ir
stabtelėjo užsimauti pirštinių ir antbačių.
— Žinai, yra tokia tabletė, vadinasi
kompazinas.
 51/748

— Aha?
— Gana gerai veikia nuo rytinio
šleikštulio.
— Nuostabu. Kai mane užtaisys,
pabandysiu.
Jie pasižiūrėjo vienas į kitą, ir Džeinė
pamatė Frostą giliai įkvepiant oro — visai
taip pat, kaip ir ji pati. Paskutinis gurkšnis
gryno oro. Pirštinėta ranka ji atidarė duris,
ir jie įžengė vidun. Frostas pakėlė ranką
prisidengti nosies, užblokuoti kvapą, kurį
abu pernelyg gerai pažinojo. Ar pavadinsi jį
kadaverino, ar putrescino, arba kokio nors
kito chemikalo vardu, vis tiek reikš mirties
dvoką. Bet ne kvapas privertė Džeinę ir
Frostą sustoti vos tik įžengus per slenkstį, o
tai, ką abu pamatė kabant ant sienų.
Kur tiktai žvelgė, į juos spoksojo akys.
Ištisos galerijos negyvėlių, pasitinkančių ši-
uos naujus įsibrovėlius.
 52/748

— Jėzau, — sumurmėjo Frostas. — Ar jis

buvo koks nors stambių žvėrių
medžiotojas?
— Na, šitas tikrai stambus, — atsakė
Džeinė.
Išpūtusi akis į aukštai pritvirtintą
raganosio galvą, ji savęs klausė, kokios
kulkos reikėjo tokiam padarui nušauti.
Arba Afrikos buivolui šalimais? Ji pamažu
slinko pro trofėjų eilę, savo batų įmautėmis
čiužendama per medines grindis, išsižiojusi
spoksodama į gyvūnų galvas, tokias gyvas,
kad kone tikėjosi išgirsti liūto maurojimą.
— Ar tai legalu? Kas, po velnių, šiais
laikais šauna į leopardą?
— Žiūrėk. Šuo nebuvo čia vienintelis
kambarinis gyvūnas.
Medinės grindys buvo pripėduotos
daugybe rausvai rudų letenų atspaudų.
Stambesni atitiktų Bruno, auksaspalvio ret-
riverio, bet buvo ir smulkesnių,
 53/748

nutaškavusių visas kambario grindis. Rudi

dryžiai ant palangės žymėjo, kur Brunas
buvo atrėmęs savo priekines letenas,
norėdamas pasižiūrėti į pašto išnešiotoją.
Bet ne tik pamatytas šuo paskatino Luisą
Miunisą surinkti 911, o tai, kas kyšojo iš to
šuns nasrų.
Žmogaus pirštas.
Ji ir Frostas nusekė letenų pėdsakais,
praėjo pro stikliškomis akimis žvelgiančias
zebro ir liūto, hienos ir tapyro iškamšas.
Kolekcininkas nediskriminavo gyvūnų
pagal dydį: net mažiausi padarai turėjo sa-
vo gėdingą vietą ant šių sienų, tarp jų ir
keturios pelės, pozuojančios su mažučiais
porcelianiniais puodeliais, pasodintos apie
miniatiūrinį staliuką. Beprotiška Skry-
bėliaus arbatėlė.
Jiems perėjus per bendrąjį kambarį į
koridorių, puvimo smarvė sustiprėjo. Nors
dar nematė, iš kur ji sklinda, Džeinė girdėjo
 54/748

grėsmingą jos geidžiančiųjų dūzgesį. Jai

apie galvą kelis ratus tingiai prazvimbė
stambi musė ir pro tarpdurį nusklendė
tolyn.
Visada sek paskui muses. Jos žino, kur
patiekiami pietūs.
Durys buvo praviros. Vos tik Džeinė
stumtelėjo jas plačiau, švystelėjo kažkas
balta ir nėrė jai pro pėdas.
— Šūde švenčiausiasis! — šūktelėjo
Frostas.
Besidaužančia širdimi Džeinė žvilgtelėjo
atgal ir pamatė porą akių, spoksančių į ją iš
po svetainės sofos.
— Tai tik katė, — nusiraminusi ji
susijuokė. — Mažesnių letenų atspaudai —
jos.
— Palauk, ar girdi? — pasakė Frostas. —
Atrodo, ten viduje dar viena katė.
Džeinė įkvėpė oro ir pro duris įžengė į
garažą. Pasitikti atrisnojo pilkas rainis ir
 55/748

trynėsi pirmyn atgal jai tarp kojų, bet

Džeinė nekreipė į katiną dėmesio. Jos
žvilgsnį prikaustė tai, kas kabėjo nuo lubų
kėliklio. Musės buvo aplipusios taip tirštai,
kad ji savo kaulais juto jų dūzgesį. Spiečius
mėgavosi patogiai patiektomis vaišėmis.
Atvira mėsa knibždėjo lervų.
Žiaukčiodamas Frostas metėsi atgal.
Žemyn galva kybojo nuogas vyras or-
anžine nailonine virve surištomis či-
urnomis. Jo pilvas prapjautas, iš ertmės
pašalinti visi organai, nelyginant kiaulės
skerdenos, pakabintos skerdykloje. Abi
rankos laisvai kadaruoja, ir plaštakos be-
veik liestų grindis — jeigu jos tebebūtų prie
rankų. Jeigu alkis nebūtų privertęs šunį
Bruną, o galbūt ir abi kates, pradėti graužti
savo šeimininko kūną.
— Dabar jau žinome, iš kur tas pirštas,
— iš po savo rankovės prislopintu balsu
 56/748

pasakė Frostas. — Jėzau, tai bjauriausias

košmaras. Būti suėstam nuosavos katės…
Tai, kas dabar kybojo ant kėliklio kablio,
trims badaujantiems namų gyvūnėliams
tikrai turėjo atrodyti kaip puota. Gyvūnai
jau išnarstė plaštakų sąnarius ir nuplėšė
nuo veido tiek odos, raumenų ir kremzlės,
kad matėsi baltas vienos akiduobės kaulas
— perlamutrinės spalvos briauna,
prasikišanti pro sudraskytą mėsą. Veido
bruožai neatpažįstamai nugriaužti, bet
groteskiškai išbrinkusios genitalijos nekėlė
abejonių, kad tai vyras — pagyvenęs, spren-
džiant iš sidabriškai žilų gaktos plaukų.
— Pakabintas ir išdarinėtas kaip
sumedžiota žvėriena, — suskambo balsas
už jos.
Džeinė krūptelėjo ir atsisukusi pamatė
tarpduryje stovinčią daktarę Morą Ailz. Net
tokioje groteskiškoje mirties vietoje kaip ši
Mora sugebėjo atrodyti elegantiškai: juodi
 57/748

plaukai glotnūs it žvilgantis šalmas, pilkas

švarkelis ir kelnės, pasiūti pagal užsakymą,
puikiai prigulę prie laibo liemens ir klubų.
Šalia jos Džeinė palaidais plaukais ir
nudėvėtais batais jautėsi it nevalyva gim-
inaitė. Mora nuo smarvės neatšlijo, bet
nuėjo tiesiai prie išdarinėto lavono,
nekreipdama dėmesio į muses, puolančias
jos galvą it bombarduotų pikiruojant.
— Tai glumina, — pareiškė ji.
— Glumina? — suprunkštė Džeinė. —
Manau, tai visiškai sukruštas reikalas.
Pilkasis rainis paliko Džeinę, nuėjo prie
Moros ir garsiai murkdamas ėmė trintis jai
į koją. Tai tiek tos katiniškos ištikimybės.
Mora pėda paspyrė nuo savęs katiną, bet
dėmesį tebebuvo sutelkusi į kūną.
— Nėra pilvo ir krūtinės ląstos organų.
Pjūvis atrodo labai ryžtingas, nuo gaktos iki
pat kardinės ataugos. Kaip tik taip medži-
otojas pasielgtų su elniu ar šernu.
 58/748

Pakabintų, išdorotų, paliktų skerdeną

bręsti.
Mora žvilgtelėjo aukštyn į įtaisytą lubose
kėliklį.
— Jis atrodo kaip tik tinkamas užkabinti
sumedžiotai žvėrienai. Šis namas aiškiai
priklauso medžiotojui.
— Tie įrankiai irgi panašūs į medžiotojo,
— pasakė Frostas.
Jis parodė į garažo darbastalį, kur ant
įmagnetinto padėklo gulėjo bent dešimt iš
pažiūros mirtinų peilių. Visi atrodė švarūs,
nugludintomis ir blizgančiomis geležtėmis.
Džeinė stebeilijo į peilį, skirtą mėsai atskirti
nuo kaulų. Įsivaizdavo jo ašmenis pjaustant
mėsą lengvai kaip sviestą.
— Keista, — tarė Mora, sutelkdama
dėmesį į torsą. — Šios žaizdos nepanašios į
padarytas peiliu, — ji parodė į tris įbraižas,
nusidriekiančias krūtinės ląsta žemyn. —
 59/748

Visiškai lygiagrečios, lyg geležtės būtų

sumontuotos kartu.
— Atrodo kaip nagų žymės, — pastebėjo
Frostas. — Gal tai padaryta kokio nors
gyvūno?
— Jei būtų šuns ar katės, atrodo per
gilios. Matyt, pomirtinės, su minimaliu
prasisunkimu…
Ji atsitiesė ir įsmeigė akis į grindis.
— Jeigu jis buvo paskerstas čia, kraujas
turėjo būti nuplautas vandens žarna.
Matote betone tą kanalizacijos angą? Kaip
tik tokią įrengtų medžiotojas, jeigu šia vieta
naudotųsi mėsai pakabinti ir brandinti, —
tarė.
— Kas yra tasai brandinimas? Aš
niekada nesuprasdavau, kam reikia mėsą
pakabinti, — stebėjosi Frostas.
— Pomirtiniai enzimai veikia kaip
natūralūs minkštikliai, bet paprastai tai
daroma vos aukštesnėje nei užšalimo
 60/748

taškas temperatūroje. O čia atrodo lyg būtų

kiek — apie penkiasdešimt laipsnių2?
Pakankamai šilta, kad prasidėtų irimas. Ir
lervos. Tiesiog džiaugiuosi, kad dabar lap-
kritis. Rugpjūtį smarvė būtų gerokai
bjauresnė.
Mora paėmė su pincetu vieną lervą į sa-
vo pirštinėtą delną ir tyrinėjo
besirangančią.
— Atrodo kaip trečios vystymosi stadi-
jos. Atitinka mirties laiką maždaug prieš
keturias paras.
— Visos tos galvos prie svetainės sienų,
— pasakė Džeinė. — O jis baigia pakabintas
kaip koks negyvas žvėris. Pasakyčiau, ima
rutuliotis tema.
— Ar namas priklausė aukai? Patvirti-
note jo asmens tapatybę?
— Lyg ir sunkoka iš akies nustatyti as-
mens tapatybę, kai jo plaštakų ir veido ne-
belikę. Bet, sakyčiau, amžius atitinka. Pagal
 61/748

dokumentus namo savininkas — Leonas

Gotas, šešiasdešimt ketverių metų amžiaus.
Išsiskyręs, gyveno vienas.
— Tikrai mirė ne vienas, — replikavo
Mora, žiūrėdama į žiojintį pjūvį dabar jau
beveik tuščiame kiaute. — Kur jie? — pak-
lausė ji, staiga pasisukdama į Džeinę. —
Žudikas kūną pakabino čia. O ką padarė su
organais?
Minutėlę, kol Džeinė svarstė visas
miesto legendas apie pavogtus organus,
garaže girdėjosi vien musių dūzgesys.
Paskui atkreipė dėmesį į uždengtą šiukšlių
kibirą tolimajame kampe. Kai prie jo prisi-
artino, puvimo dvokas dar sustiprėjo, o ore
alkanu debesiu sklandė musių spiečius.
Pasidygėdama atkėlė už krašto dangtį.
Pakako tik vieno trumpo žvilgsnio — tiek
tepajėgė — ir smarvė privertė ją ži-
aukčiojančią atsitraukti.
 62/748

— Kaip matau, suradai juos, — tarė

Mora.
— Aha, — sumurmėjo Džeinė. — Bent
jau žarnas. Tau paliksiu išsamią jų
inventorizaciją.
— Geras darbas.
— O taip, bus labai įdomu.
— Ne, noriu pasakyti, nusikaltėlis puiki-
ai pasidarbavo. Pjūvis. Pašalinti viduriai.
Popierinės batų įmautės sutreškėjo —
Mora nuėjo prie šiukšlių kibiro. Jai atkėlus
dangtį, abu, Džeinė ir Frostas, pasitraukė
dar toliau, bet net ir iš priešingo garažo
galo užuodė skrandį pykinantį pūvančių or-
ganų dvoką. Šleikštus kvapas tartum su-
jaudino pilkąjį rainį, ir šis trynėsi į Morą
dar karščiau, miaukdamas dėmesio.
— Įsigijai naują draugą, — metė Džeinė.
— Normalus, būdingas katėms elgesys.
Mane įtvirtina kaip savą teritoriją, — atsakė
 63/748

Mora, panardindama pirštinėtą ranką į ši-

ukšlių kibirą.
— Žinau, tu mėgsti būti nuodugni, Mora,
— pasakė Džeinė. — O jeigu visa tai
nugabenus į morgą? Pavyzdžiui, į pa-
vojingų biologinių medžiagų kambarį ar
kur nors panašiai?
— Man reikia įsitikinti…
— Kuo? Juk užuodi, kad jie ten viduje.
Džeinės pasidygėjimui, Mora pasilenkė
ties šiukšlių kibiru ir kyštelėjo ranką dar
giliau. Morge ji stebėdavo, kaip Mora sk-
rodžia torsus ir nulupa skalpus, atskiria
mėsą nuo kaulų ir diskiniu pjūklu atveria
kaukoles, atlieka šias užduotis sutelktai it
lazeris. Toks pats sutelktas dėmesys matėsi
Moros veide, kai ji rausėsi po sulipusią
masę šiukšlių kibire, nepaisydama musių,
dabar ropojančių po jos madingai pakirp-
tus tamsius plaukus. Ar dar kas nors galėtų
 64/748

atrodyti taip elegantiškai, darydamas ką

nors tokio šlykštaus?
— Eikš čia, lyg anksčiau nebūtum mači-
usi žarnų, — paragino Džeinė.
Mora nutylėjo, tik panardino rankas dar
giliau.
— Gerai, — atsiduso Džeinė. — Mes tau
nebereikalingi. Abu su Frostu atsižymėsime
iš darbo likusiai…
— Ten per daug, — murmtelėjo Mora.
— Ko per daug?
— Toks vidurių kiekis nenormalus.
— Argi ne tu visada kalbi apie bakterines
dujas. Apie išpampimą.
— Išpampimu šito nepaaiškinsi.
Mora atsitiesė, ir nuo to, ką ji laikė piršt-
inėtoje rankoje, Džeinė susigūžė.
— Širdis?
— Tai ne normali širdis, Džeine, — pa-
sakė Mora. — Taip, ji keturių kamerų, bet
šis aortos lankas ne toks, koks turėtų būti.
 65/748

Taip pat ir didžiosios kraujagyslės neatrodo

deramai.
— Leonas Gotas buvo šešiasdešimt
ketverių, — įsiterpė Frostas. — Galbūt jo
laikmatis buvo sugedęs.
— Čia ir problema. Ši širdis neatrodo
kaip šešiasdešimt ketverių metų vyro.
Mora vėl siekė į šiukšlių kibirą.
— Bet šita — taip, — pasakė ir iškėlė kitą
savo ranką.
Džeinė vedžiojo akimis nuo vieno or-
gano prie kito.
— Palauk, ten viduje dvi širdys?
— Ir du pilni komplektai plaučių.
Džeinė ir Frostas spoksojo į vienas kitą.
— O velnias, — pratarė jis.

2
Pagal Farenheitą, t. y. apie 10º C.
 3

Frostas apieškojo namo apačią, o ji ėmėsi

viršaus, ėjo iš kambario į kambarį, atidar-
inėdama sienines spintas ir stalčius,
pasižiūrėdama po lovomis. Daugiau jokių
išdarinėtų kūnų, jokių grumtynių požymių,
bet pilna dulkių gumulų ir katės plaukų.
Ponas Gotas — jeigu jis iš tikrųjų tas
kabantis garaže vyras — buvo abejingas
namų šeimininkas, ir jo komodos stalčiu-
ose mėtėsi metalo dirbinių parduotuvės
kvitai, klausos aparato elementai, piniginė
su trimis kredito kortelėmis ir keturias-
dešimt aštuoniais doleriais grynaisiais, taip
pat keletas palaidų kulkų. Iš to Džeinė nus-
prendė, kad ponas Gotas ypač
 67/748

nerūpestingai elgėsi su šaunamaisiais gink-

lais. Atidariusi jo naktinio staliuko prie lov-
os stalčių ir radusi viduje pilnutinai už-
taisytą „Glock“ pistoletą su šoviniu lizde,
parengtą šauti, nenustebo: kaip tik tinka-
mas įnagis paranojiškam namo savininkui.
Deja, ginklas buvo viršuje, o namo
savininkas — apačioje, kai iš jo buvo
plėšiami viduriai.
Vonios kambario spintelėje ji rado vi-
sokių tablečių, kaip ir galėtum tikėtis iš
šešiasdešimt ketverių metų amžiaus vyro.
Aspirinas ir advilis, lipitoras ir lopresoras.
O ant spintelės viršaus — pora klausos
aparatų, labai modernių. Jis nebuvo jų
užsidėjęs, o tai reiškė, kad galėjo įsibrovėlio
neišgirsti.
Džeinė žengtelėjo laiptais apačion, ir
tuomet bendrajame kambaryje suskambo
telefonas. Jai dar nespėjus pakelti ragelio,
 68/748

įsijungė atsakiklis su vyro balsu palikta

žinute:
Sveikas, Leonai, tu taip man ir neat-
skambinai dėl kelionės į Koloradą.
Pranešk, jeigu nori prie mūsų prisidėti.
Turėtų būti smagu.
Džeinė jau rengėsi žinutę paleisti iš
naujo, pasižiūrėti skambinusiojo telefono
numerį, kai pastebėjo, kad mygtukas
LEISTI ištepliotas kažkuo panašiu į kraują.
Pasak mirksinčio displėjaus, užregistruotos
dvi žinutės, ir ji ką tik išklausė antrąją.
Pirštinėtu pirštu ji nuspaudė LEISTI.
Lapkričio trečia, devynios penkiolika
ryto… ir jeigu tuojau pat paskambinsi,
mes galime sumažinti nuskaitymus iš tavo
kredito kortelės. Nepraleisk progos ir pas-
inaudok šiuo ypatingu pasiūlymu.
Lapkričio šešta, keturiolikta valanda:
Sveikas, Leonai, tu taip man ir neatskam-
binai dėl kelionės į Koloradą. Pranešk,
 69/748

jeigu nori prie mūsų prisidėti. Turėtų būti

smagu.
Lapkričio trečia buvo pirmadienis, šian-
dien — ketvirtadienis. Pirma žinutė te-
bebuvo atsakiklyje neišklausyta, nes pir-
madienį, devintą ryto, Leonas Gotas veiki-
ausiai jau buvo miręs.
— Džeine? — pašaukė Mora.
Pilkasis rainis atsekė paskui ją į koridor-
ių ir aštuonetukais vyniojosi apie kojas.
— Ant atsakiklio yra kraujo, — pasakė
Džeinė, atsisukdama į ją. — Kodėl
nusikaltėliui prireikė jį liesti? Kodėl jam
reikėjo tikrinti aukai siųstas žinutes?
— Eikš pasižiūrėti, ką Frostas rado
kieme už namo.
Džeinė nusekė paskui ją į virtuvę ir
paskui laukan pro užpakalines duris.
Aptvertame kieme, užsodintame vien tik
žolės lopiniais, stūksojo ūkinis pastatas, ap-
kaltas skarda. Per didelis, kad būtų vien tik
 70/748

sandėliavimo pašiūrė — belangis statinys,

iš pažiūros pakankamai erdvus, jog galėtų
slėpti bet kokį baisybių skaičių.
Žengtelėjusi vidun, Džeinė užuodė chemi-
kalų kvapą, aitrų kaip alkoholio. Fluores-
cencinės lemputės metė į patalpą šaltą
klinikinį spindesį.
Frostas stovėjo prie didelio darbastalio,
tyrinėdamas prie jo pritvirtintą baugin-
ančios išvaizdos įrankį.
— Iš pradžių pamaniau, kad tai vadin-
amasis kreizas, — pasakė jis. — Bet geležtė
nepanaši į kada nors man matyto diskinio
pjūklo. O tos spintelės? — parodė per dirb-
tuvę. — Pasižiūrėk, kas jose.
Pro stiklines spintelės dureles Džeinė
pamatė dėželes su latekso pirštinėmis ir
daugybę lentynose išdėliotų šiurpių instru-
mentų. Skalpeliai ir peiliai, zondai, replės ir
chirurginės žnyplės. Chirurgo įrankiai. Ant
sienose įmontuotų kablių kabėjo guminės
 71/748

prijuostės, aptaškytos, kaip atrodė, kraujo

dėmėmis. Nusipurčiusi ji apsigręžė ir įs-
istebeilijo į lentinį darbastalį ruplėtu nuo
įrantų ir išpjovų paviršiumi. Pamatė ant jo
prilipusį žalios mėsos kaubrį.
— Gerai, — sumurmėjo Džeinė. — Aš jau
kraupstu.
— Tikra serijinio žudiko dirbtuvė, — pa-
sakė Frostas. — O ant šio stalo jis pjaustė ir
gabalėliais smulkino kūnus.
Kampe stovėjo penkiasdešimties galonų
talpos balta statinė, primontuota prie
elektrinio variklio.
— O šis daiktas kuriems velniams?
Frostas palingavo galva.
— Atrodo pakankamai didelė, kad
įtilptų…
Džeinė per dirbtuvę nuėjo prie statinės.
Pastebėjusi ant grindų raudonus lašelius,
stabtelėjo. Jo dryžiais buvo ištepliotos ir
atkeliamosios durelės.
 72/748

— Kraujas čia visur.

— Kas statinėje? — paklausė Mora.
Džeinė smarkiai trūktelėjo skląstį.
— Ir už durelių numeris du yra… — ji
pasižiūrėjo pro atdarą angą. — Pjuvenos.
— Tik tiek?
Džeinė įkišo ranką į statinę ir pažarstė
po trupinėlius, sukeldama debesį medienos
dulkių.
— Tik pjuvenos.
— Taigi mums vis dar trūksta antros
aukos, — priminė Frostas.
Mora nuėjo prie košmariško įrankio,
anksčiau Frosto palaikyto diskiniu pjūklu.
Kol ji tyrinėjo geležtę, katė vėl atsekė iš
paskos, trynėsi į kelnių klešnes, nenorėjo
palikti vienos.
— Gerai apžiūrėjote šitą daiktą, detek-
tyve Frostai?
— Kaip įmanydamas.
 73/748

— Pastebite, kad šios diskinės geležtės

pjaunamasis kraštas palenktas į šoną?
Matyt, ji nebuvo skirta pjaustyti.
Džeinė irgi atėjo prie stalo ir atsargiai
palietė geležtės kraštą.
— Atrodo, galėtų susmulkinti į skutelius.
— Veikiausiai tam ir skirtas. Mėsos
skutiklis. Naudojamas ne pjaustyti, bet nu-
grandyti mėsai nuo kaulų.
— Tokie prietaisai gaminami?
Mora nuėjo prie sandėliuko sienoje ir
atidarė dureles. Viduje stovėjo eilė skardin-
ių, kokiose paprastai laikomi dažai. Mora
pasiekė vieną didesnę ir apsuko perskaityti
užrašo.
— „Bondo“.
— Priemonė automobiliams? — žvil-
gtelėjusi į paveikslėlį etiketėje, paklausė
Džeinė.
 74/748

— Etiketėje parašyta, kad tai glaistas

automobilio kėbului. Smulkiems įlenkim-
ams ir įbrėžimams užlyginti.
Mora pastatė skardinę atgal ant
lentynos. Ji niekaip negalėjo atsikratyti
pilkojo rainio. Tas atsekė daktarei iš
paskos, kai ji nuėjo prie spintelės ir pro
stiklines dureles pasižiūrėjo į peilius ir zon-
dus, išdėliotus kaip chirurgo įrankių
komplektas.
— Manau, žinau, kam ši patalpa
naudota.
Ji pasisuko į Džeinę.
— Prisimeni tą antrą vidurių komplektą
šiukšlių kibire? Netikiu, kad jie žmogaus.

— Leonas Gotas nebuvo malonus

žmogus. Ir aš stengiuosi būti atlaidi, — pa-
sakė Nora Bazarian, šluostydama morkų
 75/748

tyrelės ūsus nuo metukų amžiaus sūnaus

burnos.
Su išblukusiais džinsais, aptemptais ten-
isinukais, mergaitiškai už galvos į uodegą
sutrauktais šviesiais plaukais ji atrodė la-
biau kaip paauglė, o ne trisdešimt trejų
metų amžiaus dviejų vaikų motina.
Motinoms būdingas miklumas jai leido nu-
veikti iškart daug darbų: pilnais morkų
tyrelės šaukšteliais sėkmingai maitinti sūnų
į pražiotą burną ir tuo pat metu krauti
lėkštes į indaplovę, pasižiūrėti orkaitėje ke-
pamą pyragą ir atsakinėti į Džeinės
klausimus. Nenuostabu, kad moters talija
buvo kaip paauglės; nė penkių sekundžių ji
nepasėdėdavo ramiai.
— Žinote, ką jis užrėkė ant mano šešia-
mečio? — varė Nora. — Dink iš mano vejos.
Anksčiau manydavau, kad jis tik
kvėštelėjusių senių karikatūra, bet Leonas
 76/748

išties taip pasakė mano sūnui. Ir vien todėl,

kad Timis norėjo paglostyti jo šunį.
Nora su trenksmu užvožė indaplovę.
— Bruno geresnės manieros, nei buvo jo
šeimininko.
— Ar ilgai pažinojote poną Gotą? — pak-
lausė Džeinė.
— Į šį namą įsikėlėme prieš šešerius
metus, kai tik gimė Timis. Manėme, kad
mikrorajonas puikus vaikams. Matote, kaip
gerai prižiūrėti kiemai, daugiausia, be to,
šioje gatvėje gyvena kitų jaunų šeimų su
Timio amžiaus vaikais.
Grakščiai kaip balerina ji pasisuko į
kavinuką ir vėl pripylė Džeinei puodelį.
— Kai įsikėlėme, po kelių dienų nun-
ešiau Leonui lėkštę sausainukų su
šokoladu, paprasčiausiai susipažinimui. O
jis net nepadėkojo, tik pasakė, kad sal-
dumynų nevalgo, ir iškart man juos sug-
rąžino. Paskui pasiskundė, kad mano
 77/748

naujagimis per daug verkia, kodėl aš

negaliu jo naktimis nuraminti? Ar tuo
patikėsite?
Ji atsisėdo ir šaukšteliu įkrovė mažyliui į
burną dar morkų tyrelės.
— O išvis viršūnė, kad pas jį ant sienų
kabo visokie negyvi sumedžioti žvėrys.
— Vadinasi, buvote pas jį namie?
— Tik sykį. Pasigyrė, kad daugelį jų pats
nušovė, ir dar tokiu išdidžiu balsu. Kas per
žmogus žudo žvėris vien tam, kad jais pap-
uoštų savo sienas?
Ji nušluostė nuo mažylio smakro nuvar-
vėjusią morkų tyrelę.
— Štai tuomet aš ir nusprendžiau laikyt-
is nuo jo atokiai. Tiesa, Semai? — sub-
urkavo ji. — Tik nesiartink prie to pikto
žmogaus.
— Kada poną Gotą matėte paskutinį
kartą?
 78/748

— Jau sakiau pareigūnui Rutui.

Paskutinį kartą Leoną mačiau savaitgalį.
— Kurią dieną?
— Sekmadienio rytą. Mačiau jį kiemo
įvažoje. Nešėsi į namus nusipirktus maisto
produktus.
— Ar tą dieną matėte ką nors pas jį
apsilankant?
— Beveik visą sekmadienį nebuvau nam-
ie. Mano vyras šią savaitę Kalifornijoje,
todėl su vaikais nuvažiavau pas mamą į
Falmutą. Sugrįžome namo tik vėlai vakare.
— Kuriuo laiku?
— Apie pusę dešimtos, dešimtą.
— Ar tą naktį girdėjote ką nors neįprasta
kaimynystėje name? Šauksmus, garsius
balsus?
Nora padėjo šaukštelį ir nepritariamai
pažiūrėjo į ją. Mažylis alkanai kvyktelėjo,
bet motina nuleido jį negirdom, visas jos
dėmesys buvo sutelktas į Džeinę.
 79/748

— Kai pareigūnas Rutas man pasakė,

kad jie rado Leoną kybantį savo garaže,
pamaniau, jog tai savižudybė.
— Deja, tai žmogžudystė.
— Tikrai? Absoliučiai?
O taip. Absoliučiai.
— Ponia Bazarian, jeigu jūs galėtumėte
prisiminti sekmadienio naktį…
— Mano vyras grįš namo tik pirmadienį,
o aš čia viena su vaikas. Ar mes saugūs?
— Papasakokit man apie sekmadienio
naktį.
— Ar mano vaikai saugūs?
Pirmas klausimas, kokį užduotų bet kuri
motina. Džeinė pagalvojo apie savo trejų
metukų dukrelę. Pagalvojo, kaip pati
jaustųsi Noros Bazarian vietoje, gyvendama
su dviem mažais vaikais šalia įvykdyto
smurto vietos. Ar ji labiau norėtų nuramin-
imo, ar išgirsti tiesą? O tiesa buvo tokia,
 80/748

kad Džeinė nežinojo ką atsakyti. Negalėjo

pažadėti, kad išvis kas nors yra saugus.
— Iki mes žinosime ką nors daugiau, —
pasakė Džeinė, — būtų išmintinga imtis at-
sargumo priemonių.
— O ką gi jūs žinote?
— Manome, tai atsitiko sekmadienio
naktį.
— Visą tą laiką jis buvo miręs, — sumur-
mėjo Nora. — Čia pat greta ir aš nežinojau.
— Sekmadienio naktį jūs nieko
nepastebėjote, negirdėjote?
— Pati matote, kokia aukšta jo kiemo
tvora. Mes niekada nežinojome, kas ten dė-
davosi. Išskyrus tą siaubingą triukšmą jo
dirbtuvėje už namo.
— Kas per garsas?
— Toks baisus žviegesys, kaip kokio
elektrinio pjūklo. Tik pamanyk, jis dar
turėjo įžūlumo skųstis dėl verkiančio
kūdikio!
 81/748

Džeinė prisiminė klausos aparatus ant

Goto vonios kambario spintelės. Jeigu sek-
madienio naktį jis dirbo su triukšmingais
mechanizmais, tai tikrai paliko tuos
klausos aparatus namie. Dar viena priežas-
tis, kodėl nebūtų išgirdęs įsibrovėlio.
— Sakėte, kad sekmadienio vakarą sug-
rįžote namo vėlai. Ar pono Goto name degė
šviesos?
Norai nė nereikėjo apie tai pagalvoti.
— Taip, degė, — patvirtino ji. — Prisi-
menu, net suirzau, nes šviesa iš jo pašiūrės
užpakaliniame kieme krinta tiesiai į mano
miegamąjį. Bet kai atsiguliau miegoti, apie
pusę vienuoliktos, pagaliau šviesos
nebebuvo.
— O kaip šuo? Ar lojo?
— Ak, Brunas. Jis nuolat loja, štai kokia
problema. Veikiausiai loja ant kambarinių
musių.
 82/748

Taip, dabar jų ten netrūksta, pagalvojo

Džeinė. Iš tikrųjų Brunas lojo ir šiuo metu.
Ne išsigandęs, bet iš šuniško jaudulio, kad
jo priekiniame kieme tiek daug svetimųjų.
Nora pasisuko garso link.
— Kas dabar jam nutiks?
— Nežinau. Turbūt mums reikės surasti,
kas jį pasiimtų. Taip pat ir kates.
— Dėl kačių nesu pamišusi, bet nebūčiau
prieš pasilikti šunį. Brunas mus pažįsta ir
visada būdavo draugiškas mano berni-
ukams. Turėdama šunį, jausčiausi
saugesnė.
Galbūt ji šitaip nesijaustų, jeigu žinotų,
kad net dabar Brunas virškina savo mirusio
šeimininko kūno kąsnelius.
— Gal žinote, ar ponas Gotas turėjo
kokių nors artimų giminių? — paklausė
Džeinė.
— Turėjo sūnų, bet prieš kažkiek metų
jis mirė keliaudamas užsienyje. Taip pat
 83/748

mirusi ir jo buvusi žmona, ir aš ten niekada

nematydavau jokios moters.
Nora palingavo galva.
— Baisus dalykas būti keturias dienas
mirusiam, o niekas nė nepastebi. Štai kaip
nutinkama neturint artimųjų.
Pro virtuvės langą Džeinė akies krašteliu
pastebėjo Morą, ką tik išėjusią iš Goto
namo ir sustojusią ant šaligatvio pas-
itikrinti žinučių savo mobiliajame. Kaip ir
Gotas, Mora gyveno viena ir netgi priminė
atsiskyrėlę. Ar dėl savo vienišės prigimties
Mora kada nors neatsidurs Leono Goto
padėty?
Atvyko morgo furgonas, ir prie nutiestos
policijos juostos skubėjo užsiimti pozicijas
pirmieji televizininkai. Bet šiąnakt, kai
farai, kriminalistai ir reporteriai pasišalins,
nusikaltimo vietos juostelė, žyminti namą,
kuriame apsilankė žudikas, pasiliks. O čia,
visai greta, motina viena su dviem vaikais.
 84/748

— Juk tai neįvyko atsitiktinai, ar ne? —

paklausė Nora. — Ar tai padarė koks nors
jo pažįstamas? Kaip manote, su kuo turite
reikalą?
Su monstru — štai ką pagalvojo Džeinė,
įsimesdama rašiklį ir bloknotą į rankinuką
ir atsistodama.
— Matau, jūs turite apsaugos signalizaci-
jos sistemą, ponia — pasakė ji. —
Naudokitės ja.
 4

Mora nusinešė kartoninę dėžę iš savo auto-

mobilio į namą ir pastatė virtuvėje ant
grindų. Pilkasis rainis gailiai miauksėjo,
prašydamas išleisti, bet Mora paliko jį
dėžėje ir nuėjo į podėlį paieškoti tinkamo
maisto katėms. Neturėjo progos stabtelėti
prie maisto produktų parduotuvės nupirkti
kačių maisto, mat rainį pasiėmė impulsyvi-
ai, nes niekas kitas to nebūtų padaręs, o vi-
enintelė alternatyva tebuvo gyvūnų
prieglauda.
Ir dar todėl, kad katinas faktiškai pri-
augo Morai prie kojos ir aiškiai ją pasirinko
savo šeimininke.
 86/748

Podėlyje Mora surado maišelį sauso

šunų maisto, užsilikusio nuo paskutinio
Džuliano apsilankymo su savo šunimi
Lokiu. Ar katė ės šunų maistą? Nebuvo
tikra. Todėl paėmė nuo lentynos skardinėlę
sardinių konservų.
Kai Mora ją atidarė ir išleido žuvies aro-
matą, rainis sumiauksėjo kaip paklaikęs.
Išpylusi sardines į dubenėlį, ji atidarė kar-
toninę dėžę. Katinas šovė laukan ir taip
godžiai puolė prie žuvies, kad dubenėlis
nuskriejo per virtuvės grindų plyteles.
— Turbūt sardinės skaniau nei žmogus,
a? — ji paglostė rainiui nugarą, ir jo uodega
iš malonumo išsirietė lanku.
Niekada nebuvo turėjusi katės. Niekada
neturėjo laiko ar polinkio pasiimti kokį
nors namų gyvūnėlį, neskaitant trumpos ir
galiausiai tragiškai pasibaigusios patirties
su žuvele siaminiu gaiduku. Ji nebuvo
tikra, ar norėtų ir šito gyvūnėlio, bet štai jis
 87/748

čia, murkia it motorinės valties gale už

borto pritvirtintas variklis, liežuviu laižy-
damas porcelianinį dubenėlį, jos
naudojamą savo pusryčių dribsniams.
Nemalonu apie tai mąstyti. Žmogėdra katė.
Tiesioginis užsikrėtimas. Ji pagalvojo apie
visas ligas, kurias nešioja katės. Kačių
įdrėskimo sukeliama karštinė. Toxoplasma
gondii3. Kačių leukemija. Pasiutligė, as-
karidės ir salmonelės. Katės — tìkros infek-
cijos kloakos, ir viena jų dabar ėda iš jos
košės dubenėlio.
Rainis sulapnojo paskutinį sardinės
gabalėlį ir krištoliškai žaliomis akimis
pažvelgė į Morą. Jo įdėmus žvilgsnis
tartum skaitė jos mintis, atpažindamas
giminingą sielą. Štai kaip dėl kačių pak-
vaišta moterys, pagalvojo ji. Jos pažvelgia į
gyvūno akis ir tariasi matančios atsispind-
inčią sielą. Ir ką gi matė šis katinas,
 88/748

žvelgdamas į Morą? Žmogystą su konservų

atidarikliu.
— Jeigu tik tu galėtum kalbėti, — tarė ji.
— Jeigu tik galėtum mums papasakoti, ką
matei.
Bet šis rainis saugojo savo paslaptis.
Leidosi jos dar kelis kartus paglostomas,
paskui lėtai nulindo į kampą ir ten ėmė
praustis. Štai ir visa katiniška meilė: Pa-
maitink mane, o dabar palik ramybėje.
Galbūt jis iš tikrųjų jai puikus namų
gyvūnėlis — abu vienišiai, netinkami
ilgalaikei draugystei.
Kadangi katinas nekreipė į ją dėmesio,
tai ir Mora juo nebesidomėjo, o pasirūpino
savo pačios pietumis. Įstūmė baklažanų su
parmezanu troškinio likučius į orkaitę, pri-
sipylė taurę „Pinot Noir“ ir atsisėdo prie
kompiuterio įsikelti Goto nužudymo vietos
nuotraukų. Ekrane vėl pamatė išdorotą
kūną, veidą, nugraužtą iki kaulo, ant kūno
 89/748

puotaujančias mėsinių musių lervas ir per-

nelyg gyvai prisiminė to namo kvapus, mu-
sių dūzgesį. Rytoj autopsija nebus maloni.
Pamažu ji spragsėjo vaizdus, ieškodama de-
talių, kurias galbūt pražiūrėjo nužudymo
vietoje, kur blaškė triukšmingi farai ir
kriminalistai. Nepamatė nieko, kas neat-
itiktų pomirtinio apytikrio laiko tarpo nuo
keturių iki penkių parų. Išplitusius veido,
kaklo ir viršutinių galūnių pažeidimus bus
galima priskirti maitėdų padarytai žalai. O
tai reiškia ir tave, pagalvojo žvilgtelėdama į
rainį, ramiai besilaižantį letenėles. Kuo jis
vardu? Mora visai nenutuokė, bet juk neg-
alėtų ir toliau jį vadinti tiesiog Katinu.
Kita fotografija — kaupas vidurių ši-
ukšlių kibire, sulipusi masė, kurią ji turės
sudrėkinti ir išdalyti, kad galėtų tinkamai
ištyrinėti atskirus organus. Bjauriausia
autopsijos dalis, nes kaip tik viduriuose
prasideda puvimas, ten bakterijos tarpsta ir
 90/748

dauginasi. Ji praspragsėjo kelias kitas nuo-

traukas, paskui sustojo ir susitelkė į dar vi-
eną vidurių šiukšlių kibire atvaizdą. Šioje
nuotraukoje apšvietimas buvo kitoks, nes
blykstė nesuveikė, ir įkypoje šviesoje
išryškėjo nauji paviršiaus išlinkiai ir plyšiai.
Sučirškė durų skambutis.
Mora svečių nesitikėjo. Ir tikrai nes-
itikėjo išvysti savo priebutyje prie durų
stovinčią Džeinę Ricoli.
— Pamaniau, gal to tau prireiks, — pa-
sakė ji, atkišdama į priekį parduotuvės
maišelį.
— Ko prireiks?
— Kraiko katėms ir „Friskies“ dėželės.
Frostas jaučiasi kaltas, kad turėjai pasiimti
katiną, tad pažadėjau šitai užvežti. Jis dar
nesudraskė tau baldų?
— Sukirto skardinėlę sardinių, štai be-
veik ir viskas.
— Vis tiek daug geriau nei su antruoju.
 91/748

— Baltuoju Goto katinu? Ką jam

padarėt?
— Niekas jo nepagauna. Slepiasi kažkur
name.
— Tikiuosi, davėt šviežio maisto ir
vandens.
— Žinoma, to ėmėsi Frostas. Tvirtina,
kad nepakenčia kačių, bet būtum mačiusi,
kaip repečkom maldavo katinėlio:
gražuoliuk, prašau išlįsti iš palovio. Rytoj
jis sugrįš ir pakeis dėžę su kraiku.
— Manau, jam namuose gyvūnėlis tikrai
praverstų. Nūnai jis gana vienišas.
— Ar todėl ir tu pasiėmei šį katiną į
namus?
— Žinoma, ne. Pasiėmiau, nes… — Mora
atsiduso. — Visai neįsivaizduoju kodėl. Nes
jis nesitraukė nuo manęs.
— Aha, atpažįsta kvailelę, — susijuokė
Džeinė ir nusekė Morą į virtuvę. — Štai
 92/748

moteriškė, kuri mane pamaitins grietinėle

ir kepenine dešra.
Virtuvėje Mora su išgąsčiu išpūtė akis į
rainį, tupintį ant stalo ir uždėjusį priekines
letenėles ant jos kompiuterio klaviatūros.
— Škic! — subarė ji. — Nulipk!
Katinas nusižiovavo ir pasivertė ant
šono.
Mora nužėrė jį nuo stalo ant grindų.
— Ir lik ten.
— Tavo kompiuteriui nieko neatsitiks, —
pasakė Džeinė.
— Ne dėl kompiuterio, o dėl stalo. Aš
nuo jo valgau.
Mora pasičiupo kempinę, apipurškė va-
likliu ir suskato šluostyti stalo viršų.
— Ar nepalikai nenuvaliusi kokio
mikrobo?
— Nejuokinga. Pagalvok, kur tas katinas
buvo. Kur savo pėdomis vaikščiojo
 93/748

pastarąsias keturias dienas. Norėtum

valgyti prie tokio stalo?
— Jis turbūt švaresnis už mano trimetę.
— Dėl to sutinku. Vaikai nelyginant
fomitai.
— Kas, kas?
— Daiktai, pernešantys užkratą. Kur tik
pasisuks, jie skleidžia infekcijas.
Mora paskutinį sykį energingai pašlu-
ostė stalą ir išmetė kempinę į šiukšliadėžę.
— Prisiminsiu tai, grįžusi namo. Eikš
pas mamutę, mieloji mano fomituke.
Džeinė atplėšė maišelį kačių kraiko ir
įbėrė į plastikinę dėželę, irgi savo atvežtą.
— Kur ją padėti?
— Manau, paprasčiausiai išleisiu laukan,
ir kieme atliks savo reikalą.
— Jei išleisi, jis gali nebegrįžti.
Džeinė nusipurtė nuo delnų kraiko
dulkes ir atsitiesė.
— O gal taip būtų geriau?
 94/748

— Nežinau, ką aš galvojau, kai

parsigabenau jį namo. Tik todėl, kad vis
neatstojo nuo manęs. Ne dėl to, kad būčiau
norėjusi katės.
— Ką tik pasakei, jog Frostui reikia
namuose gyvūnėlio. Kodėl ne tau?
— Frostas ką tik išsiskyrė. Nepratęs būti
vienas.
— O tu pratusi.
— Metų metus tokia buvau ir nemanau,
kad artimiausiu laiku tai pasikeis.
Mora apsidairė į švarutėlaičius spintelių
viršus, išveistą kriauklę ir pridūrė:
— Nebent staiga pasirodytų koks nors
stebuklingas vyras.
— Ei, taip ir turėtum jį pavadinti, — pa-
sakė Džeinė, parodydama į katiną. — Ste-
buklingu Vyru.
— Jo vardas toks nebus.
Pyptelėjo virtuvės laikmatis, ir Mora
atidarė orkaitę pasižiūrėti troškinio.
 95/748

— Skaniai kvepia.
— Baklažanai su parmezanu. Mintis
šįvakar valgyti mėsą man buvo
nepakenčiama… Tu alkana? Čia pakaks
mums abiem.
— Važiuoju pietų pas mamą. Gabrielis
vis dar Kolumbijos apygardoje, ir mama
negalėjo susitaikyti su mintimi, kad mudvi
su Regina liksime vienos, — Džeinė
trumpam nutilo. — Gal norėtum prie mūsų
prisidėti, grynai dėl kompanijos?
— Malonu, kad pakvietei, bet mano
pietūs jau sušildyti.
— Nebūtinai šįvakar, apskritai. Bet kuri-
uo metu, kai norėsi pabūti šeimoje.
Mora ją įdėmiai nužvelgė.
— Mane įsidukrini?
Džeinė prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie
virtuvės stalo.
— Klausyk, jaučiu, kad mums reikia
praskaidrinti santykius. Nuo Tedžio Kloko
 96/748

bylos nedaug kalbėjomės, o aš žinau, kad

pastarieji keli mėnesiai tau buvo sunkūs.
Jau seniai turėjau tave pasikviesti pietų.
— Ir man derėjo tave pasikviesti. Mes
abi buvome užsiėmusios, tik tiek.
— Žinai, Mora, aš tikrai susijaudinau iš-
girdusi, kad mąstai palikti Bostoną.
— Kodėl dėl to turėtum jaudintis?
— Šiaip ar taip, mudvi drauge per daug
ką perėjome, kaipgi gali taip paprasčiausiai
pasitraukti? Išgyvenome kartu daug
dalykų, kurių veikiausiai niekas kitas ne-
suprastų. Kaip šitai, — Džeinė parodė į
Moros kompiuterį, kurio ekrane tebebuvo
vidurių fotografijos. — Su kuo kitu galėčiau
kalbėtis apie žarnas šiukšlių kibire?
Normalūs žmonės apie tai nesikalbėtų.
— Nori pasakyti, kad esu nenormali,
— Jei atvirai, juk nemanai, kad aš nor-
mali? — Džeinė nusijuokė. — Mes abi nes-
veikos ir iškrypusios. Tik taip galima
 97/748

paaiškinti, kodėl vis dar šituo užsiimame. Ir

kodėl esame tokia gera pora.
Ir Mora negalėjo to numatyti, kai pirmą
kartą susitiko Džeinę.
Anksčiau žinojo apie Džeinės reputaciją
iš vyriškos lyties farų pasišnabždėjimų:
Kalė. Boba su kiaušiais. Visada pašėlusi.
Tądien į nusikaltimo vietą atėjusi moteris
tikrai buvo stačiokiška, susikaupusi ir
atkakli. Taip pat ir viena iš geriausių detek-
tyvų, su kokiais Mora kada nors buvo
susidūrusi.
— Kadaise man pasakei, kad Bostone
nėra nieko, kas tave čia laikytų, — toliau
kalbėjo Džeinė. — Tačiau tai netiesa. Tu ir
aš, mudvi čia turime savo patirtį.
— Teisybė, — prunkštelėjo Mora. — Įs-
ivelti į nemalonumus.
— Ir iš jų išsikapstyti, drauge. Kas San
Franciske tavęs laukia?
 98/748

— Gavau pasiūlymą iš vieno tenykščio

kolegos. Dėstytojos vietą Kalifornijos
universitete.
— O kaip Džulianas? Juk tu tam vaikinui
kone motina. Tau išvykus į Kaliforniją, jis
čia jausis it pamestas.
— Tiesą sakant, mums vis sunkiau iš-
taikyti progą pasimatyti. Džulianui septyni-
olika, ir jis paduos prašymą į koledžą. Kas
žino, kur jis galiausiai atsidurs, o Kaliforni-
joje taip pat yra gerų mokyklų. Juk negaliu
susieti savo gyvenimo su vaikinuku, kuris
savąjį tik pradeda.
— Tasai darbas San Franciske geriau ap-
mokamas? Taip?
— Man ne tai svarbiausia.
— Nori pabėgti, tiesa? Išsinešdinti vel-
niop nuo Dodžo.
Džeinė patylėjo.
— Ar jis žino, kad tu galėtum palikti
Bostoną?
 99/748

Jis. Staiga Mora nusisuko ir vėl prisipylė

į stiklą vyno. Vien tik Danielio Brofio pam-
inėjimas verčia išgerti.
— Mėnesius nesikalbėjau su Danieliu.
— Bet jį matai.
— Žinoma. Kai vykstu į nusikaltimo vi-
etą, niekad nežinau, ar jis ten bus. Guodži-
antis šeimą, besimeldžiantis už auką. Mes
judame tuo pačiu ratu, Džeine. Mirusiųjų
ratu.
Ji nugėrė didelį vyno gurkšnį.
— Palengvėtų, jei iš to ištrūkčiau.
— Taigi keliauji į Kaliforniją vien tam,
kad pabėgtum nuo jo?
— Ir nuo pagundos, — tyliai pridūrė
Mora.
— Vėl grįžti pas jį? — Džeinė palingavo
galvą. — Tu apsisprendei. Laikykis savo
sprendimo ir judėk toliau. Štai kaip aš
daryčiau.
 100/748

Kaip tik tuo jiedvi skyrėsi viena nuo ki-

tos. Džeinė buvo greita veikti ir visada
tikra, ką reikia daryti. Ji tuščiai neeikvojo
miego, kad dar kartą viską pergalvotų. Mo-
rai netikrumas neleisdavo naktimis
miegoti, ji daug kartų apmąstydavo
pasirinkimus, svarstydavo jų pasekmes. O,
kad gyvenimas būtų kaip matematikos for-
mulė — turėtų tik vieną atsakymą.
Džeinė atsistojo.
— Pagalvok apie tai, ką pasakiau, gerai?
Man būtų per daug vargo prisiderinti prie
kito teismo medicinos eksperto. Todėl vili-
uosi, kad tu pasiliksi.
Ji palietė Moros žastą ir tyliai pridūrė:
— Prašau tavęs pasilikti.
Paskui, kaip būdinga Džeinei Ricoli,
staigiai apsisuko išeiti.
— Pasimatom rytoj, — tarė.
— Autopsija rytą, — priminė Mora, kai
jos ėjo prie laukujų durų.
 101/748

— Verčiau ją praleisiu. Jau ganėtinai

prisižiūrėjau lervų, dėkui.
— Gali pasitaikyti netikėtumų. Juk nen-
orėtum to praleisti.
— Vienintelis netikėtumas būtų Frosto
pasirodymas, — žengdama laukan pasakė
Džeinė.
Mora užrakino duris ir sugrįžo į virtuvę,
kur baklažanų troškinys jau buvo ataušęs.
Įstūmė jį atgal į orkaitę darsyk pašildyti.
Katinas vėl tupėjo ant stalo ir kasėsi ant
nešiojamojo kompiuterio klaviatūros,
tartum sakytų: Šįvakar daugiau jokio
darbo. Sugriebusi Mora numetė jį ant
grindų. Kažkas šiuose namuose turi rodyti
valdžią, ir tikrai tai bus ne katinas. Jis vėl
buvo pažadinęs ekraną, kuriame dabar švi-
etė paskutinis jos tyrinėtas paveikslėlis —
vidurių fotografija; banguotą jų paviršių
išryškino įkypos šviesos metami šešėliai.
Mora jau buvo beuždaranti kompiuterį, kai
 102/748

dėmesį patraukė kepenys. Susiraukusi ji iš-

didino vaizdą ir įsistebeilijo į paviršiaus
išlinkius ir plyšius. Ne tik šviesos triukas. Ir
ne bakterijų sukelto išburkimo
deformacija.
Šios kepenys — šešių skilčių.
Ji siektelėjo telefono.

3
Toksoplazmozės, nuo gyvūnų užsikrečiamos li-
gos, sukėlėjas.
 5

Botsvana

— Kur jis? — klykia Silvija. — KURGI

VISA KITA, LIKĘ IŠ JO?
Ji ir Viviana stovi už kokių dviejų
dešimčių jardų po medžiais. Abi spokso
žemyn į kažką, ką man užstoja žolė,
aukštumo sulig keliais. Aš žengiu už stovyk-
lavietės perimetro vielos su pakabintais
varpeliais, kurie naktį taip ir nežvangtelėjo,
neperspėjo. Ne jie, o Silvija pranešė apie
pavojų, jos klyksmai mus ištraukia iš palap-
inių, dar nespėjusius deramai apsirengti.
Išpuldamas pro palapinės atvartą, ponas
Matsunaga tebesitempia aukštyn kelnių
 104/748

užtrauktuką. Eliotas net nepasivargina ap-

simauti kelnių, o vien tik su boksininko
trumpikėmis ir sandalais paknopstom,
kliūvančiomis kojomis iššoka į vėsą. Aš
sugebėjau pasigriebti Ričardo marškinius ir
apsivilkti jais virš naktinukų, brendu į žolę
dar nesuvarstytais batais, o juose įstrigęs
akmenukas sminga man į pliką padą.
Pastebiu kruviną chaki kelnių skivytą, it
gyvatė apsiraizgiusį apie krūmo šaką. Dar
keli žingsniai arčiau, ir išvystu daugiau
suplėšyto audeklo, gniutulą kažko,
atrodančio kaip juoda vilna. Paėjėjusi dar
šiek tiek pamatau, į ką spokso merginos.
Jau žinau, kodėl Silvija klykia.
Viviana pasisuka ir vemia į krūmus.
Esu pernelyg nustėrusi, kad pajėgčiau
judėti. Net kai šalia manęs Silvija inkščia ir
tankiai kvėpsi, aš tyrinėju išmėtytus po
sutryptos žolės plotelį kaulus, jausdamasi
keistai nutolusi, lyg būčiau kieno nors kito
 105/748

kūne. Galbūt mokslininko. Anatomo,

žiūrinčio į kaulus ir jaučiančio priedermę
atitaikyti tuos kaulus vieną prie kito,
paskelbti: Štai čia dešinys šeivikaulis, o čia
— alkūnkaulis, o tas — dešinės pėdos
mažojo piršto. Taip, tikrai dešinės pėdos
pirštas. Nors, iš tiesų, nepajėgiu beveik
nieko identifikuoti, nes tiek mažai belikę, ir
viskas po gabalėlį. Vien galiu būti tikra, kad
ten yra šonkaulis, nes atrodo kaip šonkauli-
ukai, kuriuos esu valgiusi sumirkytus
padaže. Bet tai ne kiaulienos šonkaulis, o
ne — šis apgraužtas ir suaižytas kaulas yra
žmogaus, kurį aš pažinojau, su kuriuo kal-
bėjausi mažiau nei prieš devynias valandas.
— O Jėzau, — sudejuoja Eliotas. — Kas
atsitiko? Kas, po velnių, atsitiko?
Sugriaudėja Džonio balsas:
— Atgal. Visiems atgal!
Apsisukusi pamatau Džonį, besibraun-
antį į mūsų tarpą. Mes jau čia visi —
 106/748

Viviana ir Silvija, Eliotas ir Ričardas, Mat-

sunagos. Trūksta tik vieno asmens, bet iš
tikrųjų tai ne, nes čia yra jo šonkaulis ir
gniutulas Klarenso plaukų. Ore tvyro
mirties tvaikas, baimės, šviežios mėsos ir
Afrikos kvapas.
Džonis pritūpia ties kaulais ir sekundę
tyli. Visi tyli. Net paukščiai nutilę, sutrik-
dyti žmonių sumaišties, ir aš tik girdžiu
vėjyje šnarančią žolę ir silpną upės tėkmės
ošimą.
— Ar kuris nors iš jūsų naktį bent ką
matė? Girdėjo ką nors? — klausia Džonis.
Pasižiūri į mus, ir aš pastebiu, kad jo
marškiniai neužsagstyti, veidas nenuskus-
tas. Jo akys sustoja ties manosiomis. Aš tik
įstengiu papurtyti galvą.
— Kuris nors? — Džonis apžvelgia mūsų
veidus.
— Miegojau kaip akmuo, — atsako Eli-
otas. — Negirdėjau nieko…
 107/748

— Mes irgi, — patvirtina Ričardas. Kaip

pratęs, atsako už mus abu, ir tai visada
erzina.
— Kas jį aptiko?
Vivianos atsakymas vos girdimas.
— Mudvi. Silvija ir aš. Užsinorėjome į
tualetą. Jau švito, tai pamanėme, kad bus
saugu išeiti laukan. Paprastai tokiu metu
Klarensas jau būna užkūręs laužą, ir… — ji
nutyla, atrodo, tuoj susivems nuo ką tik
ištarto jo vardo. Klarensas.
Džonis atsistoja. Aš esu arčiausiai, tad
pastebiu kiekvieną smulkmeną — nuo jo
susivėlusių miegant plaukų iki storo gum-
buoto rando ant pilvo — tą randą matau
pirmą kartą. Dabar mes jam nebeįdomūs,
nes nieko negalime papasakoti. Užtat jis
dėmesį sutelkia į žemę, į pasklidusias
nudobtojo liekanas. Pirmą kartą žvilgteli
stovyklavietės ribos link, kur nutiesta viela.
 108/748

— Varpeliai neskambėjo, — sako. — Aš

būčiau išgirdęs. Ir Klarensas būtų išgirdęs.
— Taigi tas — kad ir kas buvo — į
stovyklą neįėjo? — klausia Ričardas.
Džonis nuleidžia jį negirdom ir pradeda
žingsniuoti vis platesniu ratu, nekantriai
nustumdamas į šalį kiekvieną, kas pasi-
taiko jo kelyje. Plikos dirvos visai nėra, vien
žolė, ir nesimato jokių pėdsakų, kurie
galėtų ką nors atskleisti.
— Jis perėmė sargybą antrą valandą na-
kties, ir aš iškart nuėjau miegoti. Laužas
beveik užgesęs, taigi kelias valandas nep-
rimesta malkų. Kodėl jam prireikė jį pal-
ikti? Kodėl prireikė išeiti už stovyklavietės
ribos? — Džonis žvilgteli aplink. — Ir kur
šautuvas?
— Šautuvas ten, — sako ponas Mat-
sunaga ir parodo į akmenų apskritimą, kur-
io viduje jau užgesęs laužas. — Mačiau jį,
gulėjo ant žemės.
 109/748

— Paprasčiausiai jį ten paliko? — nus-

istebi Ričardas. — Pasitraukė nuo laužo ir
nuklydo į tamsą be šautuvo? Kodėl Klaren-
sas turėjo taip pasielgti?
— Jis neturėjo, — nuskamba šiurpin-
amai ramus Džonio atsakymas.
Jis vėl suka ratus, tyrinėdamas žolę. Sur-
anda drabužių skutus, batą — ir tai beveik
viskas. Paėjėja toliau, upės link. Staiga
parpuola ant kelių, ir per žoles aš matau tik
jo šviesų viršugalvį. Jis nejuda, ir mums
visiems neramu. Niekas netrokšta sužinoti,
į ką jis dabar įbedęs akis; mes jau daugiau
negu pakankamai pamatėme. Bet jo tyla
persiduoda man it gravitacijos jėga, trauki-
anti prisiartinti.
Jis pakelia į mane akis.
— Hienos.
— Iš ko žinote, kad tai jų darbas?
Jis parodo į pilkšvus gumulus ant žemės.
 110/748

— Čia dėmėtosios hienos išmatos.

Matote gyvūno plaukus su kaulo
trupinėliais?
— O Dieve, juk tai ne jo, a?
— Ne, tos išmatos kelių parų senumo.
Bet mes žinome, kad čia yra hienų.
Jis parodo į apdriskusį kruvino audeklo
lopinį.
— Ir jos jį surado.
— Bet aš maniau, kad hienos minta tik
maita.
— Negaliu įrodyti, kad jos jį pargriovė.
Bet, manau, aišku, jog juo pasivaišino.
— Tiek mažai jo likę, — sumurmu žvelg-
dama į audeklo skutus. — Atrodo, lyg jis
tiesiog… išnyko.
— Maitėdos nieko nepraleidžia, nieko
nepalieka. Veikiausiai jo likučius nusitem-
pė į savo irštvą. Nesuprantu, kodėl Klaren-
sas žuvo be jokio garso. Kodėl aš negirdė-
jau, kaip jį nugalabijo.
 111/748

Džonis lieka pritūpęs prie tų pilkų

išmatų gumulų, bet jo akys laksto aplinkui,
mato kažką, ko aš nenutuokiu. Jo ramybė
mane nervina; jis nepanašus į jokį kitą
mano kada nors sutiktą vyrą, taip derantis
prie savo aplinkos, kad atrodo it jos dalis,
tartum įaugęs į šią žemę kaip medžiai ir
kaip švelniai vilnijančios žolės. Visai
nepanašus į Ričardą, kurį amžinas nepas-
itenkinimas gyvenimu verčia vis ieškoti in-
ternete geresnio buto, geresnės atostogų vi-
etos, galbūt net geresnės draugužės. Ričar-
das nežino, ko nori ar kur galėtų pritapti,
skirtingai nei Džonis — užsitęsęs pastarojo
tylėjimas sukelia man norą susidariusią
pauzę užpildyti kokiu nors kvailu koment-
aru, tartum jausčiau pareigą palaikyti
pokalbį. Bet nesmagumas grynai mano
pačios, ne Džonio.
Jis tyliai taria:
 112/748

— Turime surinkti viską, ką pasiseks

rasti.
— Turite omeny… Klarenso?
— Dėl jo šeimos. Jie to norės
laidotuvėms. Ko nors apčiuopiamo, bet ko,
prie ko jie galėtų gedėti.
Su pasibaisėjimu pažvelgiu į kruviną
audeklo skivytą. Nenoriu jo paliesti; ir
tikrai nenoriu rankioti tų išmėtytų kaulų
gabalėlių ir plaukų. Bet linkteliu ir
pasakau:
— Aš jums padėsiu. Galime pasiimti iš
sunkvežimio vieną drobinį maišą.
Jis atsistoja ir pažvelgia į mane.
— Jūs ne tokia kaip kiti.
— Kaip suprasti?
— Jūs net nenorite čia būti, tiesa?
Savanoje.
Gūžteliu pečiais.
— Ne. Atostogas taip įsivaizduoja
Ričardas.
 113/748

— O jūs kaip įsivaizduojate?

— Su karštais dušais. Su nuleidžiamaisi-
ais tualetais, galbūt masažu. Bet štai aš čia,
visada šauni kompanionė.
— Jūs ir esate šauni, Mile. Juk tai žinote,
ar ne?
Jis pažvelgia į tolį ir sako, taip tyliai, kad
aš vos išgirstu:
— Geresnė, negu jis nusipelno.
Įdomu, ar jis norėjo, kad aš išgirsčiau? O
galbūt jau taip ilgai gyvena savanose, kad
nuolat garsiai kalba pats sau, nes paprastai
nieko nėra aplink, kas galėtų išgirsti.
Mėginu išskaityti Džonio veidą, bet jis
pasilenkia kažko pakelti. Kai vėl atsitiesia,
radinį laiko savo rankoje.
Kaulą.

— Jūs visi suprantate, kad ši ekspedicija

baigiasi, — sako Džonis. — Turite visi
 114/748

susiimti, kad iki vidudienio galėtume

išardyti stovyklą ir leistis į kelią.
— Į kelią kur? — klausia Ričardas. —
Lėktuvas į lauko aerodromą nesugrįš dar
vieną savaitę.
Džonis mus subūrė aplink atvėsusį
stovyklos laužą pasakyti, ką darysime to-
liau. Pasižiūriu į kitus safario dalyvius, tur-
istus, kurie užsirašė į žygį po laukinę gamtą
ir gavo daugiau, nei buvo suderėta. Tikrą
nudobimą, negyvėlį. Anaiptol ne džiugų
jaudulį, kokį patiri stebėdamas programas
apie gamtą per televiziją. Vietoj jo — baisus
storos drobės maišas su keliais apgailėt-
inais kaulais, aprangos draiskalais ir
suplėšyto skalpo gabalėliais, palaikų likuči-
ais, kuriuos mums pavyko surasti iš savojo
safario pėdsekio Klarenso. Visa kita, sako
Džonis, pražuvę amžinai. Štai kaip nutinka
savanose, kur kiekvienas gimęs padaras
galiausiai bus surytas, suvirškintas ir
 115/748

perdirbtas į išmatas, o po to sugrąžintas į

dirvą, į žolę. Bus vėl surupšnotas ir atgims
kaip dar vienas gyvūnas. Iš principo atrodo
gražu, bet kai susiduri akis į akį su žiauria
realybe, tuo Klarenso kaulų maišu, supra-
nti, kad gyvenimo ciklas taip pat yra ir
mirties ciklas. Mes esame čia, kad
valgytume ir būtume suvalgyti, ir ne kas
kita, kaip tik mėsa. Mūsų dabar likę aštuoni
— mėsa ant kaulų, supama mėsėdžių.
— Jeigu dabar važiuosime atgal prie
lauko aerodromo, — sako Ričardas, — ten
turėsime sėdėti ir kažkiek dienų laukti lėk-
tuvo. Ar tai geriau, negu tęsti kelionę kaip
suplanuota?
— Giliau į savaną aš jūsų nevešiu, —
pareiškia Džonis.
— O jeigu pasitelktume radiją? — klausia
Viviana. — Jūs galėtumėte iškviesti pilotą,
kad mus pasiimtų anksčiau.
Džonis purto galvą.
 116/748

— Mes esame už radijo bangų diapazono

ribos. Niekaip negalime su juo susisiekti,
kol nesugrįšime atgal prie lauko aero-
dromo, o tai trys dienos kelio į vakarus.
Štai kodėl važiuosime į rytus. Dvi dienos
įtemptos kelionės be stabtelėjimų pasig-
rožėti vaizdais, ir mes pasieksime vieną iš
medžioklės namų. Ten jie turi telefoną ir
yra kelias iš savanos. Aš suorganizuosiu,
kad jus parvežtų į Mauną.
— Kodėl? — klausia Ričardas. — Nenoriu
pasirodyti beširdis, bet dabar ničnieko neg-
alime dėl Klarenso padaryti. Nematau
prasmės skubėti atgalios.
— Jums bus sugrąžinti pinigai, pone
Renvikai.
— Esmė ne pinigai. Tik tai, kad mudu su
Mile tokį kelią danginomės iš Londono. O
Eliotas — iš Bostono. Ką jau kalbėti apie
Matsunagų kelionę.
 117/748

— Jėzau, Ričardai, — įsiterpia Eliotas. —

Juk žuvo žmogus.
— Žinau, bet mes jau čia. Todėl
galėtume tęsti toliau.
— Aš to negaliu daryti, — spiriasi
Džonis.
— Kodėl negalite?
— Negaliu užtikrinti jums saugumo,
juolab patogumų. Negaliu budėti dvidešimt
keturias valandas per parą. Reikia dviem
pernakt stovėti sargyboje ir kurstyti laužą.
Išardyti stovyklą ir vėl ją pastatyti. Klaren-
sas ne tik gamino jums valgį; jis buvo dar
viena pora akių ir ausų. Man reikia
porininko, kai vežioju žmones, neskirianči-
us šautuvo nuo vaikščiojimo lazdos.
— Tad išmokykite mane. Aš jums
padėsiu stovėti sargyboje.
Ričardas nužvelgia mus, tartum laukda-
mas patvirtinimo, kad jam pakanka
vyriškumo tokiai užduočiai.
 118/748

Ponas Matsunaga taria:

— Aš moku šaudyti. Irgi galiu eiti
sargybą.
Sužiūrame į japoną bankininką, kurio vi-
enintelius įgūdžius šaudyti iki šiol matėme
su jo mylios atstumu siekiančiais nuotolini-
ais fotoobjektyvais.
Ričardas nepajėgia nuslopinti nepatik-
laus juoko.
— Jūs kalbate apie tikrus ginklus,
Isajau?
— Aš esu Tokijo šaudymo klubo narys, —
atsako ponas Matsunaga, nesutrikdytas
pašaipaus Ričardo tono, parodo į savo
žmoną ir priduria: — Keiko irgi jo narė.
— Džiaugiuosi, tai mane gelbsti, nes
nenoriu net prisiliesti prie to prakeikto
daikto, — sako Eliotas.
— Taigi matote, turime grupėje
pakankamai pajėgų, — Džoniui sako Ričar-
das. — Galime eiti sargybą pamainomis ir
 119/748

visą naktį kūrenti laužą. Juk toks ir yra

tikrasis safaris, ar ne? Pajėgti dorotis su
iškilusiais sunkumais. Įrodyti savo
ištvermę.
O taip, tas ekspertas Ričardas, kiaurus
metus taip didvyriškai sėdintis prie savo
kompiuterio, rezgantis testosterono kursto-
mas fantazijas. Dabar tos fantazijos įkūny-
tos, ir jis gali vaidinti savojo trilerio herojų.
Bet užvis geriausia, jog turi klausytojų, o
tarp jų — dvi žavingas blondines, kurioms
jis iš tikrųjų ir stengiasi įtikti, nes man
įspūdžio jau nebedaro, ir Ričardas tai žino.
— Graži kalba, bet ji nieko nekeičia.
Susikraukite daiktus, mes traukiame į
rytus.
Džonis nueina išardyti savo palapinės.
— Ačiū Dievui, kelionę jis baigia, —
lengviau atsidūsta Eliotas.
 120/748

— Kas jam belieka, — suprunkščia Ričar-

das. — Kai taip velniškai puikiai viską
sumovė.
— Negalite jo kaltinti dėl to, kas nutiko
Klarensui.
— O kas gi galų gale atsakingas? Juk jis
nusamdė pėdsekį, su kuriuo niekada ank-
sčiau nedirbo, — atkerta Ričardas ir
pasigręžia į mane: — Taip tau pasakė pats
Klarensas. Kad iki šios kelionės su Džoniu
dar niekada nebuvo dirbęs.
— Bet jie vienas kitą žinojo, — nurodau
aš. — Ir Klarensas anksčiau buvo dirbęs
pėdsekiu. Džonis nebūtų jo nusamdęs,
jeigu nebūtų prityręs.
— Tai tu taip manai, bet pasižiūrėk, kas
atsitiko. Mūsiškis vadinamasis prityręs
pėdsekys pasideda šautuvą ir nueina į
hienų gaują. Ar panašu į išmanantį savo
darbą?
 121/748

— Ką nori tuo pasakyti, Ričardai? — pav-

argęs klausia Eliotas.
— Kad negalime kliautis jo sprendimais.
Tik tiek.
— Na, o aš manau, kad Džonis teisus.
Nevalia tęsti toliau, kaip jūs pasakėte.
Žuvęs žmogus lyg ir sugadina nuotaiką, ži-
note? — Eliotas pasuka savo palapinės link.
— Metas dangintis iš čia namo.
Namo. Kimšdamasi drabužius ir tualeto
reikmenis į kelioninį krepšį, mąstau apie
Londoną, pilką dangų ir kapučiną. Už
dešimties dienų Afrika atrodys kaip auk-
saspalvis sapnas, vieta, kur karšta ir žilpin-
ančiai tvieskia saulė, o gyvenimas ir mirtis
sušvinta visomis savo ryškiomis spalvomis.
Vakar aš nieko labiau netroškau, kaip sug-
rįžti namo į savo butą, į karštų dušų kraštą.
Bet dabar, kai paliekame savaną, jaučiu ją
įsikibusią į mane, savo ūseliais apsivijusią
man čiurnas, grasančią įaugti į mane.
 122/748

Užtraukiu kuprinės užtrauktuką, joje —

„būtiniausi dalykai“, kas man atrodo ab-
soliučiai reikalinga, kad išlikčiau gyva lauk-
inėje gamtoje: „PowerBar“ maisto papildai
ir tualetinis popierius, drėgnos higieninės
servetėlės rankoms pasišluostyti ir ap-
sauginis kremas nuo saulės, tamponai ir
mano mobilusis. Kaip skirtingai skamba
žodžiai būtiniausi dalykai, kai esi ne ryšio
zonoje, toli nuo bet kokio mobiliojo ryšio
bokšto.
Iki mudu su Ričardu susipakavome
palapinę, Džonis jau sukrovė į sunkvežimį
savo mantą, taip pat maisto gaminimo
įrangą ir stovyklines kėdes. Visi buvome
stebėtinai greiti, net ir Eliotas, kuriam
sunkiai sekėsi išmontuoti savo palapinę ir
prireikė Vivianos bei Silvijos pagalbos jai
sulankstyti. Klarenso mirtis kybo virš
mūsų, slopindama tuščias šnekeles,
versdama visus susitelkti į savo darbus.
 123/748

Pastebiu drobinį maišą su Klarenso

palaikais, nukištą šalia Džonio kuprinės.
Mane nervina, kai visa tai matau šalia kitų
mūsų daiktų. Palapinės — yra. Krosnelė —
yra. Negyvėlis — yra.
Įsiropščiu į sunkvežimį ir atsisėdu šalia
Ričardo. Priekyje matau tuščią Klarenso vi-
etą — ryškų priminimą, kad jo nebėra, jo
kaulai išmėtyti, kūnas suvirškintas. Į sunk-
vežimį paskutinis įlipa Džonis. Kai
užsitrenkia durelės, aš apžvelgiu mūsų jau
palaisvintą stovyklavietę ir mąstau:
„Netrukus neliks nė ženklo, kad kada nors
mūsų čia būta. Mes judame toliau, bet
Klarensas niekada nebepajudės.“
Staiga Džonis nusikeikia ir išsiropščia iš
vairuotojo vietos. Kažkas negerai.
Jis nužingsniuoja į priekį ir atkelia ka-
potą apžiūrėti variklio. Tiksi sekundės. Jo
galvą slepia variklio dangtis, todėl mes
nematome veido, bet tyla mane baugina.
 124/748

Jis niekuo nenuramina: Tik atsilaisvinęs

laidas arba Taip, matau, kur problema.
— Nagi, kas? — sumurma Ričardas.
Jis irgi išsiropščia iš sunkvežimio, nors
aš nežinau, ką gi galėtų patarti. Išskyrus
benzino lygio rodmenis, daugiau apie auto-
mobilius nieko neišmano. Girdžiu jį
spėliojant. Akumuliatorius? Uždegamosios
žvakės? Atsipalaidavęs laidas? Džonis at-
sako vos girdimais vienskiemeniais garsais,
ir tai mane dar labiau išgąsdina, nes jau esu
patyrusi: kuo baisesnė padėtis, tuo Džonis
tampa tylesnis.
Atvirame sunkvežimyje karšta — beveik
vidudienis, saulė plieskia statmenai žemyn.
Mes išlipame ir nuslenkame į medžių
paunksmę. Matau Džonį kilstelint galvą,
kai įsako:
— Toli nenuklyskite!
Niekas nė neketina; jau matėme, kas gali
atsitikti, kai taip pasielgi. Ponas Matsunaga
 125/748

ir Eliotas prisideda prie Ričardo šalia sunk-

vežimio siūlyti patarimų, nes, žinoma, visi
vyrai, netgi nė karto neišsitepę alyva rankų,
išmano apie mašinas. Arba jiems taip
atrodo.
Mes, moterys, laukiame paunksmėje,
plojame ant savęs vabzdžius, nuolat dair-
omės bent kokio žolės virptelėjimo — per-
spėjančio ženklo, kad artinasi plėšrūnas.
Karšta net ir pavėsyje, todėl įsitaisau ant
žemės. Pro šakas viršuje matau ratus
sukančius grifus, stebinčius mus. Tie keis-
tai gražūs, juodais sparnais paukščiai tingi-
ai brėžia danguje kilpas, laukdami puotos.
Kokios?
Ričardas atidybina mūsų link
burbėdamas:
— Ką gi, viskas nuostabiai klostosi. Tas
prakeiktas daiktas nenori užsivesti. Nė
nepersisuka.
Aš atsisėdu tiesiau.
 126/748

— Vakar puikiai veikė.

— Vakar viskas buvo puiku, — Ričardas
suirzęs atsidūsta. — Mes įstrigę.
Blondinės iš išgąsčio sutartinai aikteli.
— Negalime įstrigti, — lepteli Silvija. —
Kitą ketvirtadienį privalau grįžti į darbą!
— Aš irgi! — pritaria Viviana.
Negalėdama patikėti, ponia Matsunaga
kraipo galvą.
— Kaipgi šitaip gali būti? Neįmanoma!
Jų balsai susilieja į vis didėjančio
jaudulio chorą, o aš nejučia pastebiu, kad
grifai aukštai ore brėžia vis ankštesnius
ratus, tartum taikydamiesi į mūsų bėdą.
— Klausykitės. Visi jūs, klausykitės, —
sukomanduoja Džonis.
Mes pasisukame į jį.
— Ne laikas panikuoti. Tam visiškai nėra
jokios priežasties. Esame šalia upės, turime
užtektinai vandens. Turime kur
prisiglausti. Turime amunicijos ir
 127/748

paruoštos maistui sumedžiotos žvėrienos

atsargų.
Eliotas susijuokia, bet jo juokas iš
baimės nuskamba gailiai.
— Taigi… kas? Čia slampinėjame ir visi
sugrįžtame į akmens amžių?
— Numatyta, kad lėktuvas jus pasitiks
lauko aerodrome po savaitės. Kai
nepasirodysime, kaip tikėtasi, mūsų pradės
ieškoti. Suras gana greitai. Juk dėl to visi ir
užsirašėte, ar ne? Dėl autentiškos patirties
savanose?
Jis nužvelgia mus visus vieną po kito,
vertina, ar esame pasirengę iššūkiui.
Tyrinėja, kuris iš mūsų sugniuš, kuriuo jis
negali kliautis.
— Aš toliau dirbsiu prie sunkvežimio.
Galbūt pavyks jį sutaisyti, galbūt — ne.
— Jūs net nežinote, kas sugedo? —
klausia Eliotas.
Džonis nuveria jį rūsčiu žvilgsniu.
 128/748

— Anksčiau jis niekada negedo. Negaliu

to paaiškinti.
Jis apžvelgia mūsų ratą, lyg veiduose
ieškotų atsakymo.
— O kol kas mums reikia vėl įsirengti
stovyklą. Iškelkite palapines. Štai čia mes ir
liekame.
 6

Bostonas

Psichologai tai vadina priešinimusi, kai pa-

cientas laiku nepasirodo, nes jis nenori
imtis savų problemų. Tai taip pat paaišk-
ina, kodėl tą rytą Džeinė vėlavo išeiti pro
savo laukujes duris; ji tikrai nenorėjo
matyti Leono Goto autopsijos. Neskubėjo
aprengti dukters tais pačiais „Red Sox“
marškinėliais ir žole suteptu kombinezonu,
kuriuo Regina užsispyrė vilkėti pastarąsias
penkias dienas. Abi per ilgai užsisėdėjo prie
„Lucky Charms“ košės ir skrebučio
pusryčių, todėl pro buto duris išžengė
dvidešimt minučių vėliau. O dar pridurk
 130/748

kelionę per transporto spūstis į Revyrą, kur

gyvena Džeinės motina, taigi sustojusi prie
Andželos namo Džeinė nuo savo di-
enotvarkės atsiliko jau visą pusvalandį.
Jos motinos namas kasmet atrodė vis
mažesnis, lyg su amžiumi trauktųsi.
Eidama su bidzenančia iš paskos Regina
prie paradinių durų Džeinė matė, kad
priebutį reikia naujai nudažyti, sto-
gvamzdžiai užkimšti rudens lapų, o daugia-
mečiai augalai priešais fasadą dar ne-
nukarpyti žiemai. Turės telefonu susisiekti
su savo broliais ir išsiaiškinti, gal jie visi
galėtų savaitgalį imtis darbo, nes Andželai
akivaizdžiai būtina pagalba.
Jai taip pat praverstų naktį gerai išsi-
miegoti, pagalvojo Džeinė, kai Andžela
atidarė paradines duris. Džeinė išsigando,
kokia suvargusi motina atrodo. Viskas
nusidėvėję — nuo išblukusios palaidinukės
iki apsmukusių džinsų. Džeinė pastebėjo
 131/748

prie motinos galvos odos žilas plaukų

šaknis — verčiantis sunerimti vaizdas, nes
Andžela visada labai skrupulingai lanky-
davosi pas kirpėją. Argi tai ta pati moteris,
kuri dar tik praėjusią vasarą pasirodė
restorane pasidažiusi lūpas ir avėdama
aukštakulniais?
— Štai mano moliūgėlis, — suburkavo
Andžela, įnešdama Reginą į namą. — Moči-
utei taip smagu tave matyti. Šiandien pas-
ivaikštinėsime po parduotuves, ar ne? Tau
dar nenusibodo tas purvinas kombinezoni-
ukas? Nupirksime tau ką nors naujo ir
dailaus.
— Nemėgstu dailaus!
— Suknelę, kaip tu manai? Pasakų
princesės suknelę.
— Nemėgstu princesės!
— Betgi kiekviena mergytė trokšta būti
princesė!
 132/748

— Manau, ji verčiau būtų varlė, — pa-

sakė Džeinė.
— O, dėl Dievo meilės, ji visai tokia kaip
tu, — nusivylusi Andžela atsiduso. — Irgi
nesileisdavai apvelkama suknele.
— Ne visos yra princesės, mam.
— Arba baigia su Žaviuoju princu, —
murmtelėjo Andžela, nusinešdama anūkę.
Džeinė nusekė ją į virtuvę.
— Kas vyksta?
— Ketinu sutaisyti dar kavos. Tu nori?
— Mam, matau, kažkas vyksta.
— Tau reikia į darbą.
Andžela pasodino Reginą į šios aukštą
kėdę.
— Keliauk, sučiupk kokius nors blogi-
ukus, — paragino.
— Ar tau ne per sunku prižiūrėti mažylę?
Žinai, neprivalai to daryti. Ji jau
pakankamai didelė dieniniam darželiui.
 133/748

— Mano anūkė dieniniame darželyje. To

nebus.
— Mudu su Gabrieliu apie tai kalbė-
jomės. Tu jau tiek daug dėl mūsų padarei,
ir mudu manome, kad nusipelnai poilsio.
Džiaukis gyvenimu.
— Ji — vienintelis dalykas, kurio aš kas-
dien laukiu, — atkirto Andžela, parody-
dama į anūkę. — Vienintelis dalykas, ati-
traukiantis mano mintis nuo…
— Tėčio?
Andžela nusisuko ir pradėjo pilti į kavos
virdulį vandenį.
— Nuo tada, kai jis sugrįžo, — pasakė
Džeinė, — nemačiau tavęs atrodančios
laimingos. Nė vienintelės dienos.
— Tai taip sudėtinga, kai turi rinktis.
Jaučiuosi traukiama pirmyn ir atgal,
tempiama it koks tąsiukas. Noriu, kad kas
nors paprasčiausiai man pasakytų, ką da-
ryti, ir man nereikėtų rinktis tarp jųdviejų.
 134/748

— Tai pati privalai pasirinkti. Tėtį arba

Korsaką. Manau, turėtum pasirinkti vyrą,
su kuriuo jautiesi laiminga.
Andžela atsuko į ją iškankintą veidą.
— Kaipgi galiu būti laiminga, jeigu visą
likusį gyvenimą jausiu kaltę? Kad tavo bro-
liai man pasakytų, jog pasirinkau šeimos
griovimą.
— Ne tu išėjai. Tėtis.
— O dabar jis sugrįžo ir nori, kad mes
visi vėl būtume kartu.
— Tu turi teisę gyventi savo gyvenimą.
— Kai abu mano sūnūs myga suteikti
tavo tėvui dar vieną šansą? Dvasiškasis
tėvas Donelis sako, kad kaip tik taip turėtų
pasielgti gera žmona.
Ak, nuostabu, pagalvojo Džeinė. Kata-
likiška kaltė — stipriausia kaltė iš visų.
Suskambo Džeinės mobilusis. Žvil-
gtelėjusi į ekranėlį ir pamačiusi, kad
 135/748

skambina Mora, skambutį peradresavo į

balso paštą.
— Ir vargšas Vinsas, — tarė Andžela. —
Dėl jo irgi jaučiu kaltę. Dėl visų mudviejų
vestuvių planų.
— Jos dar gali įvykti.
— Neįsivaizduoju, ne dabar.
Andžela susmuko atsukusi nugarą į vir-
tuvės darbastalį, o už jos gurguliavo ir
šnypštė kavavirė.
— Vakar vakare aš pagaliau jam pa-
sakiau, Džeine, tai buvo sunkiausia per visą
mano gyvenimą.
Ir tai atsispindėjo jos veide. Užbrinkusi-
os akys, nulinkę burnos kampučiai — nejau
tai nauja ir būsima Andžela Ricoli, šventa
žmona ir motina?
Jau ir taip pasaulyje per daug kankinių,
pagalvojo Džeinė. Nuo minties, kad motina
norėtų papildyti jų legionus, ji supyko.
 136/748

— Mam, jei dėl šio sprendimo jautiesi

nelaiminga, turi prisiminti, kad tai pačios
sprendimas. Tai tu pasirenki nebūti
laiminga. Niekas negali tavęs priversti taip
pasielgti.
— Kaip tu gali taip kalbėti?
— Nes tai tiesa. Tu valdai situaciją ir
privalai paimti vairą į savo rankas.
Jos mobilusis pyptelėjęs pranešė apie
atėjusią tekstinę žinutę, ir Džeinė pamatė,
kad vėl nuo Moros. PRADEDU AUTOPSIJĄ.
ATVYKSTI?
— Nagi, keliauk į darbą, — ją numojo
nuo savęs Andžela. — Tau dėl to nereikia
kvaršinti galvos.
— Noriu, kad būtum laiminga, mam.
Džeinė apsisuko išeiti, paskui vėl pažvel-
gė į Andželą.
— Bet tu irgi turi to norėti.
Išėjusi laukan Džeinė pasijautė lengviau,
galėdama įkvėpti gryno oro ir išsivaduoti iš
 137/748

slogios namo atmosferos. Bet negalėjo at-

sikratyti apmaudo dėl savo tėčio, brolių,
dvasiškojo tėvo Donelio, visų žmonių, sau
leidžiančių moteriai nurodinėti, kokia jos
priedermė.
Mobilusis vėl suskambo, ir ji atsiliepė
suirzusi:
— Ricoli!
— E, čia aš, — pasakė Frostas.
— Aha, esu pakeliui į morgą. Atsirasiu už
dvidešimties minučių.
— Tu dar ne ten?
— Užtrukau pas savo mamą. Kodėl tu ne
ten?
— Pamaniau, galbūt būtų naudingiau,
jeigu aš, e… pasekčiau kelis kitus dalykus.
— Užuot visą rytą šliaukinęs į kriauklę?
Gerai pasirinkta.
— Aš tebelaukiu Goto telefono skam-
bučių išklotinės. O per tą laiką kai ką įdo-
maus išsitraukiau iš ‚‚Google“. Gegužės
 138/748

mėnesį apie Gotą buvo įdėtas straipsnis

Hub Magazine. Jis vadinosi „Trofėjų meis-
tras: interviu su Bostono taksidermijos
specialistu“.
— Aha, mačiau įrėmintą to interviu kop-
iją jo namuose. Ten viskas apie jo medžiok-
lės nuotykius. Kaip šaudė dramblius
Afrikoje, elnius Montanoje.
— Na, turėtum perskaityti internete ko-
mentarus apie tą straipsnį. Jie įdėti žurnalo
internetinėje svetainėje. Matyt, jis labai
užpykdė visus salotų valgytojus — šitaip
Gotas vadino prieš medžioklę nusistačiusią
publiką. Štai vienas anoniminis koment-
aras: „Leonas Gotas turėtų būti pakabintas
ir išdarinėtas kaip sukruštas žvėris, koks jis
ir yra.“
— Pakabintas ir išdarinėtas? Tai
skamba kaip grasinimas, — pasakė ji.
— Aha. Ir galbūt kažkas jį įvykdė.
 139/748

Pamačiusi, kas eksponuojama ant morgo

stalo, Džeinė kone apsisuko ir iškart išėjo
vėl į lauką. Net ir aštrus formalino kvapas
nepajėgė nustelbti išskleistų ant plieninio
stalo vidaus organų dvoko. Mora buvo be
apsauginio respiratoriaus, tik su įprasta
kauke ir plastikine veido priedanga. Atrodė
tokia susitelkusi į intelektualią mįslę, kurią
jai užminė viduriai, kad tartum nė nejuto
smarvės. Šalia jos stovėjo aukštas vyriškis
sidabriškai pražilusiais antakiais, Džeinei
nepažįstamas, ir drauge su Mora uoliai tyr-
inėjo išdėliotus vidaus organus.
— Pradėkime štai nuo tos storosios
žarnos, — pasiūlė jis, pirštinėtomis ranko-
mis slinkdamas per žarnas. — Turime
gaubtinę akląją, kylančiąją, skersinę ir
nusileidžiančiąją…
— Bet nėra riestinės, — pertraukė Mora.
— Teisybė. Štai tiesioji, bet nėra
riestinės. Tai mums pirmas įkaltis.
 140/748

— Ir skiriasi nuo kitos medžiagos, kur

vis dėlto riestinė gaubtinės žarnos dalis yra.
Vyriškis patenkintas susijuokė.
— Tikrai džiaugiuosi, kad pakvietėte
pasižiūrėti. Nedažnai pasitaiko kas nors
tokio įdomaus. Galėčiau mėnesius pietauti
prie šios istorijos.
— Nenorėčiau dalyvauti tokiame pietų
pokalbyje, — pasakė Džeinė. — Spėju, kaip
tik tai ir reiškia skaityti iš vidurių.
Mora pasisuko.
— Džeine, mes ką tik lyginome du vidaus
organų kompleksus. Štai čia profesorius
Gajus Gibsonas. O čia — detektyvė Ricoli iš
Žmogžudysčių skyriaus.
Profesorius Gibsonas abejingai link-
telėjo Džeinei ir vėl nuleido akis į žarnas.
Šios jam akivaizdžiai atrodė įdomesnės.
— Kokio dalyko profesorius? — paklausė
Džeinė, tebestovėdama toliau nuo stalo.
Toliau nuo smarvės.
 141/748

— Lyginamosios anatomijos, Harvarde,

— atsakė jis, nė nepažvelgdamas į ją,
dėmesį sutelkęs į žarnas. — Šis antrasis
žarnų kompleksas, kuris yra su riestine
gaubtinės žarnos dalimi, priklauso aukai,
drįstu manyti? — paklausė jis Moros.
— Taip atrodo. Įpjauti kraštai sutampa,
bet tam patvirtinti mums reikia DNR.
— Taigi, galiu nurodyti kelis gana aiškius
įkalčius.
— Įkalčius ko? — paklausė Džeinė.
— To, kas buvo šio pirmo plaučių kom-
plekso savininkas.
Jis pakėlė vieną porą plaučių ir trumpai
palaikė ore. Paskui padėjo ir iškėlė antrą
kompleksą.
— Panašūs dydžiai, todėl spėju, kad
buvo panašios ir kūnų masės.
— Sprendžiant iš aukos turėto vairuotojo
pažymėjimo, žmogus buvo penkių pėdų ir
 142/748

aštuonių colių ūgio ir svėrė šimtą keturias-

dešimt svarų.
— Ką gi, šie būtų jo, — pasakė Gibsonas,
žiūrėdamas į savo iškeltus plaučius. Padėjo
juos ir paėmė kitą porą. — O šitie mane iš
tikrųjų domina.
— Kas tokio juose įdomaus? — paklausė
Džeinė.
— Pasižiūrėkite, detektyve. Ak, turėsite
prieiti gerokai arčiau, kad galėtumėte
pamatyti.
Nustelbusi žiaugčiojimą, Džeinė prisi-
artino prie išdėlioto skersai stalo
mėsininkiško atliekų rinkinio. Atskirti nuo
savo šeimininkų, visi vidaus organų kom-
pleksai Džeinei atrodė panašūs, susided-
antys iš tokių pačių sumainomų dalių,
kokias turėjo ir pati. Ji prisiminė „Matomos
moters“ plakatą, pakabintą jos klasėje per
sveikatos pamokas vidurinėje mokykloje,
kuriame buvo vaizduojami organai jų
 143/748

anatominėse vietose. Bjauri ar graži, kiek-

viena moteris yra tik paketas organų,
sudėtų į kiautą iš mėsos ir kaulų.
— Matote skirtumą? — paklausė
Gibsonas.
Jis parodė į pirmą plaučių kompleksą.
— Tas kairys plautis turi viršutinę ir
apatinę skiltis. Dešinysis — irgi viršutinę ir
apatinę, taip pat dar ir vidurinę. Taigi kiek
iš viso bus skilčių?
— Penkios, — atsakė Džeinė.
— Tai normali žmogaus anatomija. Du
plaučiai, penkios skiltys. Dabar pažvelkite į
antrą porą, surastą tame pačiame šiukšlių
kibire. Plaučiai panašaus dydžio ir svorio,
bet yra esminis skirtumas. Matote jį?
— Tie turi daugiau skilčių.
— Tiksliau, dvi papildomas. Dešinysis
turi keturias, kairysis — tris. Čia jokia ana-
tominė anomalija, — jis padarė pauzę. —
Tai reiškia, kad jie ne žmogaus.
 144/748

— Štai kodėl pasikviečiau profesorių

Gibsoną, — paaiškino Mora. — Kad padėtų
nustatyti, su kokio gyvūno rūšimi turime
reikalą.
— Su stambaus, — tarė Gibsonas. —
Žmogaus didumo, sakyčiau, sprendžiant iš
širdies ir plaučių. Dabar pasižiūrėkime, ar
mums pavyks rasti kokių nors atsakymų iš
kepenų.
Jis perėjo į tolimąjį stalo galą, kur pagret
buvo padėtos dvejos kepenys.
— Pirmoje medžiagoje yra kairė ir dešinė
skiltys. Kvadratinė ir uodeginė skiltys…
— Šitos žmogaus, — pasakė Mora.
— Bet ta antra medžiaga… — profesorius
paėmė antras kepenis ir apvertė pasižiūrėti
kitos pusės. — Jos šešių skilčių.
Mora pažvelgė į Džeinę.
— Vėlgi, ne žmogaus.
— Taigi mes turime du vidurių kom-
pleksus, — padarė išvadą Džeinė. — Vienas
 145/748

priklauso aukai, reikia manyti. Kitas prik-

lauso… kam? Elniui? Kiaulei?
— Nei tam, nei kitam, — pasakė Gibso-
nas. — Kadangi nėra riestinės gaubtinės
žarnos dalies, yra septynių skilčių plaučiai,
šešių skilčių kepenys, manau, šitie vidaus
organai priklauso Felidae šeimos atstovui.
— Kas tai per šeima?
— Kačių.
Džeinė pažvelgė į kepenis.
— Turėtų būti velniškai stambus
kačiukas.
— Tai didelė šeima, detektyve. Jai prik-
lauso liūtai, tigrai, pumos, leopardai ir
gepardai.
— Bet nusikaltimo vietoje mes
neradome tokios skerdenos.
— Ar patikrinote šaldytuvą? — paklausė
Gibsonas. — Suradote kokios nors mėsos,
kurios nepajėgėte identifikuoti?
Džeinė išgąstingai nusijuokė.
 146/748

— Nesuradome jokių tigrienos žlėgtain-

ių. Šiaip ar taip, kas gi norėtų tokius
valgyti?
— Tikrai egzistuoja egzotinės mėsos
rinka. Kuo neįprastesnė, tuo geriau.
Žmonės moka už galimybę papietauti
tiesiog kone viskuo, nuo barškuolės gyvatės
iki lokio. Tik klausimas, iš kur gyvūnas ra-
dosi? Ar buvo nelegaliai sumedžiotas? Ir
kaipgi, po velniais, jis atsidūrė išdarinėtas
viename Bostono name?
— Nužudytasis buvo taksidermistas, —
pasakė Džeinė, pasisukdama pažiūrėti į
Leono Goto kūną ant gretimo stalo. Mora
jau turėjo rankose skalpelį ir kaulų pjūklą,
o šalimais kibire su konservantu mirko
Goto smegenys. — Jis veikiausiai išdarinėjo
šimtus, galbūt tūkstančius gyvūnų. Veiki-
ausiai nė neįsivaizdavo, kad baigs visai taip
pat, kaip ir jie.
 147/748

— Faktiškai taksidermistai doroja kūną

visiškai skirtingai, — pasakė Mora. — Vakar
vakare tuo pasidomėjau ir sužinojau, kad
stambiųjų žvėrių taksidermistai verčiau
linkę nedarinėti prieš nudirdami odą, nes
kūno skysčiai gali sugadinti kailį. Pirmą
pjūvį jie daro palei stuburą ir nulupa odą
nuo karkaso vienu gabalu. Taigi veikiausiai
evisceracija4 atlikta po kailio pašalinimo.
— Įdomu, — pakomentavo Gibsonas. —
Aš to nežinojau.
— Štai jums daktarė Ailz. Kupina visokių
įdomių faktų, — pasakė Džeinė ir kryptelėjo
galva į Goto lavoną. — Jeigu prabilome apie
faktus, ar jau žinoma mirties priežastis?
— Manau, taip, — pasakė Mora,
nusimaudama sukruvintas pirštines. —
Maitėdų padaryti dideli jo veido ir kaklo
suniokojimai užgožė sužalojimus ante
mortem. Bet iš rentgenogramų turime kai
kuriuos atsakymus.
 148/748

Ji nuėjo prie kompiuterio ekrano ir

praspragsėjo virtinę rentgenogramų.
— Nemačiau jokių svetimkūnių, nieko,
kas nurodytų, kad buvo panaudotas šaun-
amasis ginklas. Bet štai ką suradau, — ji
parodė į kaukolės rentgenogramą. — Labai
subtilų, todėl neaptikau palpuodama. Lin-
ijinį dešinio viršugalvio kaulo įtrūkį. Skal-
pas ir plaukai galbūt taip sušvelnino smūgį,
kad mes nematome jokios įdubios deform-
acijos, bet įtrūkis mums pasako, kad buvo
panaudota nemenka jėga.
— Vadinasi, tai atsitiko ne parkritus?
— Galvos šonas — keista vieta įtrūkiui,
atsiradusiam nukritus. Tavo petys atstos
pagalvėlę, kai atsitrenksi į žemę, arba pati
ištiesi ranką prisilaikyti. Ne, esu linkusi
manyti, kad tai nuo smūgio į galvą. Smūgis
buvo ganėtinai smarkus, kad jį apsvaigintų
ir pargriautų.
— Ganėtinai smarkus, kad jį užmuštų?
 149/748

— Ne. Kol kaukolės viduje po kietuoju

dangalu kraujo kiekis mažas, jis nebūtų
mirtinas. Taip pat iš to matome, kad po
smūgio vyro širdis tebeplakė. Mažų maži-
ausiai kelias minutes jis buvo gyvas.
Džeinė pažvelgė į kūną — šiuo metu tik
tuščią talpą su išplėštais vidaus
mechanizmais.
— Jėzau. Tik nesakyk, kad dar buvo
gyvas, kai žudikas ėmėsi jį darinėti.
— Taip pat ir nemanau, kad mirties
priežastis buvo evisceracija.
Mora praspragsėjo kaukolės rentgeno-
gramas, ir monitoriuje pasirodė du nauji
vaizdai.
— O šitai — taip, — tarė.
Ekrane švietė Goto kaklo kaulai, jo stu-
buro vaizdai iš priekio ir iš šono.
— Yra skydinės kremzlės viršutinių ragų
fraktūros ir dislokacijos, taip pat ir poliežu-
vinio kaulo. Yra masyvus gerklų plyšimas.
 150/748

Mora šiek tiek patylėjo.

— Jo gerklė buvo sutraiškyta, labiausiai
tikėtina, kai gulėjo aukštielninkas. Stipraus
smūgio, galbūt batu, tiesiai į skydinę
kremzlę. Tai perplėšė gerklas ir antgerklį,
sudraskė didžiąsias kraujagysles. Visa tai
paaiškėjo, kai prapjoviau kaklą. Ponas
Gotas mirė nuo aspiracijos, užspringęs savo
krauju. Tai, kad sienos nebuvo aptaškytos
arteriniu krauju, rodo evisceraciją buvus
atliktą post mortem.
Džeinė tylėjo, įsmeigusi žvilgsnį į
ekraną. Kur kas lengviau šaltai susitelkti į
klinikines rentgenogramas, negu susidurti
su tuo, kas gulėjo ant stalo. Rentgeno spin-
duliai patogiai pašalino odą ir mėsą, palik-
dami tik bekrauję struktūrą, žmogaus kūno
stulpus ir sijas. Ji pagalvojo, kaip reikia
trenkti kulnu į žmogaus kaklą. Ir ką jautė
žudikas, kai po jo batu trekštelėjo gerklė ir
 151/748

iš Goto akių išnyko sąmonė? Įsiūtį? Galią?

Pasitenkinimą?
— Dar vienas dalykas, — pasakė Mora,
spragtelėdama naują rentgenogramą, šįkart
— krūtinės ląstos.
Turint omeny visus kitus kūnui pada-
rytus sužalojimus, stebino, kaip normaliai
atrodė kaulinės struktūros: šonkauliai ir
krūtinkaulis buvo savo vietose, bet krūtinės
ertmė keistai tuščia, stigo įprastų širdies ir
plaučių šešėlių.
— Šitai, — pasakė Mora.
Džeinė prisilenkė arčiau.
— Tie silpni šonkaulių įdrėskimai?
— Vakar juos parodžiau kūne. Tris lygia-
grečias plėštines žaizdas. Faktiškai jos
tokios gilios, kad pasiekė kaulą. Dabar
pažvelk į tai.
Mora spragtelėjo dar vieną rentgeno-
gramą, ir pasirodė veido kaulai, įdubusios
akiduobės ir tamsoki ančiai.
 152/748

Džeinė susiraukė.
— Vėl tie trys įdrėskimai.
— Abiejose veido pusėse, siekiantys
kaulą. Trys lygiagrečios įrantos. Dėl
minkštųjų audinių sužalojimų, kuriuos
padarė šeimininko namų gyvūnėliai, aš jų
negalėjau pamatyti. Kol nepasižiūrėjau į ši-
as rentgenogramas.
— Koks įrankis galėtų tai padaryti?
— Nežinau. Jo dirbtuvėje nemačiau
nieko, kas galėtų palikti tokias žymes.
— Vakar sakei, kad atrodė lyg atsiradę
post mortem.
— Taip.
— Tai koks gi tų įplėšimų tikslas, jeigu
ne užmušti ar sukelti skausmą?
Mora pagalvojo apie tai.
— Ritualas, — pasakė.
Minutėlę autopsijų salėje tvyrojo visiška
tyla. Džeinė pagalvojo apie kitas nusikal-
timo vietas, kitus ritualus. Pagalvojo apie
 153/748

randus, kuriuos visada nešiosis ant rankų,

— ritualinius žudiko suvenyrus, — ir tuos
randus jai vėl sumaudė.
Suzvimbė vidaus ryšio telefonas, ir ji
kone krūptelėjo.
— Daktarė Ailz? — paklausė Moros
sekretorė. — Jums skambina daktaras
Mikovicas. Sako, palikote vienam iš jo
kolegų žinutę.
— Ak, taip.
Mora paėmė ragelį.
— Daktarė Ailz klauso.
Džeinė vėl pažvelgė į rentgenogramą, į
tris lygiagretes įrantas skruostikauliuose.
Pabandė įsivaizduoti, kas būtų galėjęs pal-
ikti panašias žymes. Su tokiu įnagiu nei ji,
nei Mora niekada anksčiau nebuvo
susidūrusios.
Mora padėjo ragelį ir pasisuko į daktarą
Gibsoną.
 154/748

— Jūs buvote visiškai teisus, — pasakė.

— Skambino iš Safolko zoologijos sodo.
Sekmadienį Leonui Gotui buvo pristatyta
Kouvo gaišena.
— Palauk, — sustabdė ją Džeinė. — Kas
per velnias tas Kouvas?
Mora parodė į neatpažintų vidurių kom-
pleksą ant morgo stalo.
— Štai Kouvas. Snieginis leopardas.

4
Vidaus organų išėmimas visu kompleksu.
 7

— Kouvas buvo vienas iš mūsų populi-

ariausių eksponatų. Pas mus gyveno beveik
aštuoniolika metų, tad visiems plyšo širdys,
kai teko jį eutanazuoti.
Daktaras Mikovicas kalbėjo pritildytu
liūdinčio šeimos nario balsu, ir, sprendži-
ant iš daugybės fotografijų ant jo kabineto
sienų, Safolko zoologijos sodo gyvūnai iš
tiesų žmogui buvo kaip šeima. Su savo ši-
urkščiais raudonais plaukais ir ožiškos bar-
zdelės kuokšteliu daktaras pats atrodė kaip
zoologijos sodo gyventojas, galbūt kokios
nors egzotiškos beždžionių rūšies, — prot-
ingų akių, dabar žvelgiančių per rašomąjį
stalą į Džeinę ir Frostą.
 156/748

— Apie tai dar nepateikėme spaudai

jokio pranešimo, tad buvau nustebęs, kai
daktarė Ailz pasiteiravo, ar pastaruoju
metu nesame patyrę kokių nors netekčių iš
savo didžiųjų kačių kolekcijos. Iš kurgi ji,
po šimts, sužinojo?
— Daktarė Ailz gerai suuodžia visokią
slaptą informaciją, — pasakė Džeinė.
— Taip, ką gi, ji tikrai užklupo mus
netikėtai. Tai, na, šiek tiek jautrus reikalas.
— Zoologijos sodo gyvūno mirtis?
Kodėl?
— Nes jį teko eutanazuoti. Tai visada
sukelia negatyvių reakcijų. Be to, Kouvas
buvo labai retas gyvūnas.
— Kurią dieną tai padaryta?
— Sekmadienio rytą. Mūsų veterinaras
daktaras Oberlinas atvyko suleisti mirtinos
injekcijos. Jau kurį laiką prastai funk-
cionavo Kouvo inkstai, jis prarado nemažai
svorio. Prieš mėnesį daktaras Rodsas išėmė
 157/748

jį iš ekspozicijos, siekdamas apsaugoti nuo

streso, kurį sukelia buvimas viešumoje.
Mes tikėjomės, kad pavyks Kouvą ištempti
iš šios ligos, bet daktarai Oberlinas ir Rod-
sas galiausiai priėjo prie vieningos
nuomonės, kad metas tai padaryti. Kad ir
kaip abiem buvo gaila.
— Daktaras Rodsas — kitas veterinaras?
— Ne, Alenas — didžiųjų kačių elgsenos
ekspertas. Kouvą jis pažinojo geriau nei kas
nors kitas. Tai jis ir pristatė Kouvą
taksidermistui.
Į kabineto duris kažkas pasibeldė, ir
daktaras Mikovicas žvilgtelėjo jų link.
— Ak, štai ir Alenas, — tarė.
Titulas Didžiųjų kačių specialistas
skatino įsivaizduoti atšiaurų, nuolat gry-
name ore būnantį žmogų su safario
apranga. Į kabinetą įžengęs vyriškis iš tiesų
vilkėjo chaki uniforma: dulkėtomis kel-
nėmis ir vilnos švarkeliu su atsitiktinai
 158/748

prikibusiais dagio graižais, lyg jis ką tik

būtų sugrįžęs iš turistinio žygio pėsčiomis.
Bet maloniai atvirame Rodso veide nebuvo
nieko atšiauraus. Netoli keturiasdešimties,
spyruokliuojančiais tamsiais plaukais,
masyvia kampuota galva it Frankenšteino
monstro, tik draugiškos versijos.
— Atleiskite, kad pavėlavau, — atsiprašė
Rodsas, purtydamasis dulkes nuo kelnių
klešnių. — Liūtų aptvare turėjome
incidentą.
— Nieko rimta, tikiuosi? — paklausė
daktaras Mikovicas.
— Ne kačių kaltė. Tie prakeikti vaikai.
Kažkoks paauglys užsimanė įrodyti savo
vyriškumą, užsiropštė ant išorinio aptvaro
ir nukrito į griovį su vandeniu. Turėjau įeiti
vidun ir jį ištraukti.
— O, Dieve mano. Kils kokių nors prob-
lemų dėl atsakomybės?
 159/748

— Abejoju. Tikras pavojus jam negrėsė

ir, manau, jautėsi toks pažemintas, kad
niekam nesipasakos.
Rodsas su iškankinta šypsena veide
pažvelgė į Džeinę su Frostu ir pridūrė:
— Dar viena įdomi diena su idiotais
žmonėmis. Mano liūtai bent jau turi
daugiau nei unciją sveiko proto.
— Čia detektyvai Ricoli ir Frostas, —
pristatė Mikovicas.
Rodsas ištiesė jiems sudiržusią plaštaką.
— Daktaras Alenas Rodsas. Laukinių
gyvūnų biologas, mano specializacija —
kačių elgsena. Visų kačių, didžiųjų ir
mažųjų.
Jis atsisuko į Mikovicą.
— Taigi jie surado Kouvą?
— Nežinau, Alenai. Jie ką tik atvyko, ir
mes dar nepriėjome prie to reikalo.
— Na, mums reikia žinoti, — Rodsas vėl
pasisuko į Džeinę ir Frostą. — Po mirties
 160/748

žvėrių kailiai labai sparčiai genda. Jeigu

nėra greitai paimami, praranda savo vertę.
— Ar snieginio leopardo kailis labai
vertingas? — paklausė Frostas.
— Atsižvelgiant į tai, kiek mažai tų
žvėrių likę pasaulyje? — Rodsas palingavo
galva. — Neįkainojamos vertės.
— Todėl norėjote to gyvūno iškamšos?
— Iškamša gana neelegantiškas termi-
nas, — įsiterpė Mikovicas. — Mes norėjome
Kouvą išsaugoti visu jo grožiu.
— Ir kaip tik todėl jį nugabenote pas
Leoną Gotą?
— Kad nudirtų kailį ir paruoštų ekspozi-
cijai. Ponas Gotas yra — buvo — vienas
geriausių taksidermistų šalyje.
— Pažinojote jį asmeniškai? — paklausė
Džeinė.
— Tik iš reputacijos.
Džeinė pažvelgė į didžiųjų kačių
ekspertą.
 161/748

— O jūs, pone Rodsai?

— Pirmą kartą su tuo žmogumi
susidūriau, kai mudu su Debra pristatėme
Kouvą jam į namus, — atsakė Rodsas. —
Šįryt buvau sukrėstas, kai išgirdau apie jo
nužudymą. Noriu pasakyti, kad mes jį gyvą
matėme tik sekmadienį.
— Papasakokite apie tą dieną. Ką jūs
matėte, ką girdėjote jo namuose?
Rodsas žvilgtelėjo į Mikovicą, lyg
norėdamas sužinoti, ar turėtų atsakinėti į
jų klausimus.
— Klok, Alenai, — paragino Mikovicas.
— Galų gale juk tai žmogžudystės tyrimas.
— Gerai, — Rodsas įkvėpė oro. — Sek-
madienio rytą Gregas — daktaras Oberli-
nas, mūsų veterinaras — Kouvą eu-
tanazavo. Pagal susitarimą turėjome
nedelsiant kūną pristatyti taksidermistui.
Kouvas svėrė per šimtą svarų, tad viena iš
mūsų sodo prižiūrėtojų, Debra Lopes, man
 162/748

talkino. Kelionė buvo gana liūdna. Aš su ta

kate dirbau dvylika metų, ir tarp mudviejų
buvo nusistovėjęs ryšys. O tai skamba be-
protiškai, nes iš tikrųjų leopardu negali pa-
sitikėti. Net tariamai prijaukintas gali tave
nužudyti, o Kouvas buvo tikrai pakankamai
stambus, kad pargriautų žmogų. Bet aš
niekada nejaučiau iš jo grėsmės. Niekada
nejutau jokio jo agresyvumo. Jis tartum
suprasdavo, kad esu jo draugas.
— Kuriuo laiku sekmadienį atvykote pas
poną Gotą į namus?
— Turbūt apie dešimtą ryto. Mudu su
Debra iškart jį ten įnešėme, nes gaišeną
reikia nulupti kuo greičiau.
— Ar ilgai kalbėjotės su ponu Gotu?
— Šiek tiek ten užtrukome. Jis išties
buvo susijaudinęs, kad dirbs prie snieginio
leopardo. Tai toks retas gyvūnas, niekada
anksčiau nebuvo panašaus dorojęs.
— Ar jis atrodė dėl ko nors susirūpinęs?
 163/748

— Ne, tik sujaudintas dėl pasitaikiusios

progos. Įnešėme Kouvą į meistro garažą,
paskui Gotas mus nusivedė į namą parodyti
savo per daugelį metų padarytų gyvūnų
iškamšų, — Rodsas palingavo galva. —
Žinau, jis savo darbu didžiavosi, bet man
atrodė liūdnai. Visi tie gražūs padarai
užmušti vien tam, kad taptų trofėjais. Bet,
kita vertus, aš juk biologas.
— Aš nesu biologas, — pasakė Frostas. —
Bet ir man tai atrodo gana liūdna.
— Tai jų kultūra. Daugelis taksidermistų
yra taip pat ir medžiotojai, ir jie nesupra-
nta, kodėl kas nors turėtų tam prieštarauti.
Mudu su Debra stengėmės laikytis manda-
giai. Jo namą palikome apie vienuoliktą, tai
ir viskas. Nežinau, ką dar galiu jums papa-
sakoti, — jis nužvelgė Džeinę su Frostu. —
Taigi kaip dėl kailio? Nekantrauju sužinoti,
ar jį suradote, nes yra vertas velniškai daug
tam…
 164/748

— Alenai, — sudraudė Mikovicas.

Abu vyrai susižvalgė ir nutilo. Kelias
sekundes jie nieko nepratarė, ir pauzė buvo
tokia reikšminga, kad lygiai taip būtų
galėjusi atrodyti kaip blykčiojantis per-
spėjimas: Čia kažkas negerai. Jie bando
kažką nuslėpti.
— Šis kailis vertas velniškai daug —
kam? — paklausė Džeinė.
Atsakė Mikovicas, pernelyg sklandžiai:
— Visiems. Tie gyvūnai itin reti.
— Tiksliau, kokio retumo?
— Kouvas buvo snieginis leopardas, —
atsakė Rodsas. — Panthera uncia, iš kal-
nuotųjų Centrinės Azijos regionų. Jų kailis
storesnis ir šviesesnis nei Afrikos leopardo,
ir pasaulyje jų likę mažiau nei penki tūk-
stančiai. Jie tartum fantomai — vieniši ir
sunkiai pastebimi, be to, su kiekviena diena
vis retėja. Jų kailius importuoti nelegalu.
Kailį, naują ar seną, net nelegalu parduoti
 165/748

peržengiant valstijos ribas. Jų negalima

nupirkti ar parduoti atviroje rinkoje. Štai
kodėl mums rūpėjo sužinoti. Ar jūs Kouvą
suradote?
Užuot į jo klausimą atsakiusi, Džeinė už-
davė kitą:
— Jūs kai ką anksčiau paminėjote, dak-
tare Rodsai. Apie susitarimą.
— Ką?
— Pasakėte, kad Kouvą taksidermistui
pristatėte pagal susitarimą. Apie kokį sus-
itarimą kalbate?
Abu — ir Rodsas, ir Mikovicas — vengė
jos akių.
— Ponai, tai žmogžudystės byla, — jiems
priminė Džeinė. — Mes vis tiek išsiaiškin-
sime, o jūs juk tikrai nenorite patekti į
mano blogąjį sąrašą.
— Papasakokite jiems, — tarė Rodsas. —
Jie turi žinoti.
 166/748

— Jeigu taps žinoma, viešumas mus

sužlugdys, Alenai.
— Papasakokite jiems.
— Gerai, gerai, — Mikovicas nelaimingas
pažvelgė į Džeinę. — Praėjusį mėnesį mes
gavome pasiūlymą, kurio negalėjome atsi-
sakyti — iš galimo aukotojo. Jis žinojo, kad
Kouvas serga ir tikriausiai bus eu-
tanazuotas. Mainais už gyvūno šviežią,
nepaliestą kūną jis paaukotų Safolko zoolo-
gijos sodui nemenką dotaciją.
— Kiek?
— Penkis milijonus dolerių.
Džeinė išpūtė akis.
— Snieginis leopardas iš tikrųjų tiek
vertas?
— Šiam konkrečiam aukotojui — taip.
Tai laimėjimas, puikus pasiūlymas. Kouvas
vis tiek buvo pasmerktas. Mes gauname
stambių įplaukų grynaisiais, kad išliktume
neprasiskolinę, o aukotojas gauna retą
 167/748

laimikį savo trofėjų kambariui. Jis kėlė vi-

enintelę sąlygą — kad viskas būtų atlikta
tyliai. Ir jis nurodė konkretų taksidermistą
Leoną Gotą, nes Gotas yra vienas iš geri-
ausių. Ir, manau, jie jau buvo pažįstami, —
Mikovicas atsiduso. — Šiaip ar taip, todėl ir
vengiau apie tai užsiminti. Sandėris
jautrus. Galėtų nepalankiai nušviesti mūsų
įstaigą.
— Dėl to, kad parduodate retus gyvūnus
siūlančiam didžiausią kainą?
— Aš iš pat pradžių buvau prieš tą
sandėrį, — Mikovicui priminė Rodsas. —
Sakiau, tai atsisuks prieš mus pačius ir įkąs
į subines. Dabar sulauksime viešumoje viso
vežimo mėšlo.
— Klausykite, jeigu pavyks tai išsaugoti
paslaptyje, reikalą išgelbėsime. Man tik
reikia žinoti, kad kailis saugus. Kad juo
tinkamai pasirūpinta.
 168/748

— Apgailestauju, daktare Mikovicai, —

įsiterpė Frostas, — bet mes jokio kailio
neradome.
— Ką?
— Goto namuose nebuvo jokio leopardo
kailio.
— Norite pasakyti — jis pavogtas?
— Mes nežinome. Tik jo ten nebuvo.
Priblokštas Mikovicas atsidrėbė į kėdės
atkaltę.
— O Dieve. Viskas sugriuvo. Dabar
turėsime jam sugrąžinti pinigus.
— Kas jūsų aukotojas? — paklausė
Džeinė.
— Ši informacija negali būti viešinama.
Visuomenė negali apie tai žinoti.
— Kas jis?
Atsakė Rodsas, su neslepiama panieka
balse:
— Džeris O’Brajenas.
Nustebę Džeinė ir Frostas susižvalgė.
 169/748

— Turite omeny tą Džerį O’Brajeną?

Vyruką iš radijo? — paklausė Frostas.
— Bostono Pagyrūną O’Brajeną. Kaip
manote, kaip jausis gyvūnus mylintys mūsų
patronai, kai sužinos, kad sudarėme
sandėrį su pasipiktinimą keliančiu radijo
laidų vedėju? Vyruku, nuolat besigiriančiu
savo medžioklės išvykomis į Afriką? Apie
tai, kaip jam buvo smagu beatodairiškai
pyškinti dramblius? Visa savo persona jis
šlovina kruviną sportą, — Rodsas pasidy-
gėjęs prunkštelėjo: — Jeigu tik galėtų tie
vargšai gyvūnai atsišaudyti.
— Kai kada, Alenai, mums tenka suda-
ryti sandėrį su velniu, — pasakė Mikovicas.
— Ką gi, sandėris dabar atšauktas, nes
mes neturime ką jam pasiūlyti.
Mikovicas sunkiai atsiduso.
— Tai katastrofa.
— Ar aš to nepranašavau?
 170/748

— Jums lengva būti šventam! Tereikia

rūpintis savo prakeiktomis katėmis. O aš
atsakingas už visos įstaigos išlikimą.
— Aha, toks ir yra darbo su katėmis
pranašumas. Žinau, kad jomis negaliu pas-
itikėti. Ir jos nemėgina manęs įtikinti
priešingai.
Rodsas žvilgtelėjo į savo skambantį
mobilųjį.
Beveik tuo pat metu kabineto durys
atsilapojo ir įpuolė sekretorė.
— Daktare Rodsai! Jūs ten reikalingas
tuojau pat!
— Kas atsitiko?
— Nelaimė leopardų aptvare. Viena iš
prižiūrėtojų… jiems reikia šautuvo!
— Ne. Ne, — Rodsas pašoko nuo kėdės ir
prasibrovė pro ją iš kabineto.
Džeinė apsisprendė per akimirksnį.
Pašokusi nusekė įkandin jo. Kai nubildėjo
laiptais žemyn ir išlėkė iš pastato, Rodsas
 171/748

jau buvo toli priekyje, skuodė pro išsigan-

dusius zoologijos sodo lankytojus. Džeinė
bėgo kiek įkabindama, stengdamasi nuo jo
neatsilikti. Už tako posūkio atsitrenkė į
tankią žmonių sieną prie leopardų aptvaro.
— O, Dieve mano, — aiktelėjo kažkas. —
Ji negyva?
Prasibrovusi pro minią, Džeinė pasiekė
apsauginę tvorelę. Iš pradžių pro narvo
grotas tepamatė žvėrių būstą maskuojanči-
us žalumynus ir dirbtines uolas. Paskui už
šakų kažkas sujudėjo. Uodega, besiranganti
ant uolos atbrailos.
Džeinė pasislinko į šoną, bandydama
geriau įžiūrėti gyvūną. Tik pasiekusi patį
aptvaro kraštą, ji pagaliau išvydo kraują:
raudoną jo juostą, skaisčią ir blizgią,
srūvančią nuo masyvaus akmens. Nuo
uolinės lentynos aukščiau kadarojo
žmogaus ranka. Moters. Pritūpęs prie savo
 172/748

grobio, tiesiai į Džeinę dėbsojo leopardas,

lyg ją drąsintų pavogti iš jo laimikį.
Džeinė pakėlė ginklą ir luktelėjo,
padėjusi pirštą ant gaiduko. Gal auka yra
jos šūvio linijoje? Per atbrailos kraštą nes-
imatė, ji net nežinojo, ar moteris gyva.
— Nešaukite! — išgirdo daktarą Rodsą
sušunkant iš narvo gilumos. — Aš jį nuvili-
osiu į patalpą, kur miega!
— Nėra laiko Rodsai. Mums reikia ją iš
ten paimti!
— Nenoriu, kad jis žūtų!
— O kaip ji?
Rodsas padaužė į grotas.
— Rafiki, mėsa! Eikš, eikš į naktinį
narvą!
Užsikrušk, pamanė Džeinė ir vėl pakėlė
pistoletą. Gyvūną matė aiškiai, pataikytų
tiesiai į galvą. Rizikavo, nes kulka galbūt
kliudytų ir moterį, bet jeigu jos greitai iš
ten nepaims, vis tiek neišgyvens. Abiem
 173/748

delnais tvirtai sugniaužusi rankeną, Džeinė

pamažu spaudė gaiduką. Krūptelėjo
nespėjusi iššauti — pokštelėjo šautuvas.
Leopardas parkrito ir nuvirto nuo at-
brailos į krūmus.
Po kelių sekundžių zoologijos sodo uni-
forma vilkintis blondinas metėsi per narvą
uolų link.
— Debe? — pašaukė jis. — Debe!
Ieškodama kelio į narvą, Džeinė ap-
sidairė ir pastebėjo šoninį takutį, pažymėtą
TIK PERSONALUI. Juo nuėjo už aptvaro ir
rado atlapotas duris.
Įžengusi vidun, šalia parversto kibiro ir
gulinčio grėblio pamatė sukrešėjusį raud-
oną klaną. Kraujas driekėsi betonuotu taku
grėsmingu vilkimo žymių ruožu su letenų
pėdsakais. Ruožas vedė dirbtinių masyvių
akmenų link narvo gilumoje.
 174/748

Tų akmenų apačioje Rodsas ir blondinas

tupėjo prie moters kūno, kurį juodu nutem-
pė nuo uolos atbrailos.
— Kvėpuok, Debe, — meldė blondinas.
— Prašau, kvėpuok.
— Neužčiuopiu pulso, — pasakė Rodsas.
— Kur greitoji? — blondinas paniškai
apsidairė aplink. — Mums reikia greitosios!
— Jau važiuoja. Bet, Gregai, nemanau,
kad ką nors galima…
Blondinas uždėjo abu delnus ant moters
krūtinės ir suskato greitai, stagiai spaud-
inėti, bandydamas vėl išjudinti širdies
veiklą.
— Padėk, man Alenai. Kvėpuok burna į
burną. Turime tai daryti drauge!
— Manau, pavėlavome, — pasakė Rod-
sas ir padėjo delną ant blondino peties. —
Gregai.
— Atsikrušk, Alenai! Gaivinsiu vienas!
 175/748

Jis prispaudė burną prie pablyškusių

moters lūpų, pro jas įpūtė oro ir vėl ėmė
spaudinėti krūtinę. Moters akys jau
blausėsi. Rodsas pažvelgė į Džeinę ir pap-
urtė galvą.
 8

Paskutinį kartą Mora lankėsi Safolko zoolo-

gijos sode šiltą vasaros savaitgalį, kai takai
buvo pilni varvinančių ledus vaikų ir jaunų
tėvelių, stumiančių kūdikių vežimėlius-kė-
dutes. Bet šią žvarbią lapkričio dieną zoolo-
gijos sodas Morai pasirodė nykiai tuščias.
Flamingų aptvare paukščiai ramiai kedeno
plunksnas. Povai vaikštinėjo takeliu,
nepersekiojami vaizdo kamerų ir vos tik
pradėjusių vaikščioti bamblių. Kaip būtų
malonu vienai čia pasivaikštinėti ir
stabtelėti prie kiekvieno eksponato, bet ši-
andien čia ją pašaukė Mirtis, mėgautis ap-
silankymu nebuvo laiko. Sodo darbuotoja
žvaliu žingsniu Morą nuvedė pro primatų
 177/748

narvus laukinių šunų aptvarų link.

Mėsėdžių teritorija. Jos palydovė buvo
jauna moteris vardu Džena šviesiais, į uo-
degą surištais plaukais ir sveiku saulės įde-
giu. Būtų labai pritikusi kokiame nors dok-
umentiniame „National Geography“ filme
apie laukinę gyvūniją.
— Iškart po to incidento mes uždarėme
sodą, — pasakė Džena. — Užtruko apie
valandą, kol išprašėme visus lankytojus.
Vis dar negaliu patikėti, kad šitaip atsitiko.
Anksčiau mums niekada nepasitaikė nieko
panašaus.
— Ar ilgai čia dirbate? — paklausė Mora.
— Beveik ketverius metus. Vaikystėje
svajojau dirbti zoologijos sode. Norėjau
įstoti į Veterinarijos fakultetą, bet turėjau
per prastus pažymius. Ir vis tiek darau tai,
ką mėgstu. Turi šį darbą mėgti, nes negali
jo dirbti vien dėl užmokesčio.
— Pažinojote auką?
 178/748

— Taip, mūsų ratas čia nedidelis.

Ji palingavo galva.
— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip Debė
galėjo padaryti tokią klaidą. Daktaras Rod-
sas mus visada perspėdavo dėl Rafikio.
Niekada neatsukite jam nugaros. Niekada
nepasitikėkite leopardu, sakydavo mums.
O aš maniau, kad jis perdeda.
— Ar jums nekelia nerimo? Darbas taip
arti prie didžiųjų plėšrūnų?
— Anksčiau nekėlė. Bet dabar šitai viską
keičia.
Jiedvi praėjo posūkį, ir Džena pasakė:
— Štai aptvaras, kur tai atsitiko.
Jai nė nereikėjo parodyti: iš besibūriuo-
jančių prie narvo paniurusių žmonių veidų
Mora suprato, kad pasiekė kelionės tikslą.
Ten stovėjo ir Džeinė. Ji atsiskyrė nuo
grupės pasitikti Moros.
 179/748

— Tai atvejis, kurio tikriausiai nen-

orėtum dar kartą pamatyti, — pasakė
Džeinė.
— Šitą mirtį tu tiri?
— Ne, jau ketinau išeiti. Kaip suprantu,
tai buvo nelaimingas atsitikimas.
— Tiksliau, kas gi įvyko?
— Atrodo, auka valė eksponato plotą, kai
katė puolė. Moteris turbūt pamiršo užda-
ryti naktinį narvą, ir žvėris pateko į pag-
rindinį aptvarą. Iki čia atvykau, viskas buvo
jau seniai pasibaigę.
Džeinė palingavo galva.
— Tikslus priminimas, kur mes stovime
mitybos grandinėje.
— Kokia katė tai padarė?
— Afrikinis leopardas. Narve buvo vien-
as stambus patinas.
— Jis saugiai uždarytas?
— Negyvas. Daktaras Oberlinas, — antai
tas blondinas, kur ten stovi, — bandė jį
 180/748

paguldyti migdomųjų strėlyčių pistoletu,

bet abu kartus nepataikė. Teko nušauti.
— Vadinasi, dabar saugu ten įeiti.
— Taip, bet baisus vaizdas. Kibirai
kraujo.
Džeinė pažvelgė žemyn į savo apavą ir
palingavo galva.
— Mėgau šiuos batelius. Ak, gerai, vėliau
tau paskambinsiu.
— Kas mane nuves į įvykio vietą?
— Tai gali padaryti Alenas Rodsas.
— Kas?
— Didžiųjų kačių specialistas.
Džeinė šūktelėjo grupelei vyrų, sus-
ibūrusių šalia ekspozicijos:
— Daktare Rodsai? Atvyko daktarė Ailz
iš teismo medicinos ekspertizės. Jai reikia
pamatyti kūną.
Pas jas atėjęs tamsiaplaukis vyriškis te-
beatrodė sukrėstas tragedijos. Jo zoologijos
sodo uniformos kelnės buvo sukruvintos, o
 181/748

pastangos šypsotis nepajėgė veide

užmaskuoti įtampos. Mašinaliai ištiesė del-
ną su ja pasisveikinti, paskui susizgribo,
kad prie plaštakos pridžiūvęs kraujas, ir vėl
nuleido prie šono ranką.
— Apgailestauju, kad jums tenka tai
pamatyti, — pasakė jis. — Žinau, esate
susidūrusi su visokiomis baisybėmis, bet
tai siaubinga.
— Niekada anksčiau neturėjau reikalo su
didžiosios katės užpuolimu, — prisipažino
Mora.
— Man tai irgi pirmas kartas. Niekada
nenorėčiau darsyk tai pamatyti.
Jis išsitraukė žiedą su raktais.
— Nuvesiu jus aplinkui, į personalo
zoną. Ten yra vartukai.
Mora atsisveikindama pamojo Džeinei ir
nusekė paskui Rodsą takučiu, iš abiejų
pusių apsodintu krūmais su ženklu TIK
PERSONALUI. Takutis kirto tarp gretimų
 182/748

ekspozicijų ir vedė į paslėptą nuo publikos

užpakalinį aptvaro galą.
Rodsas atrakino vartukus.
— Pro juos pateksime į suspaudžiamąjį
narvą. Iš abiejų jo galų yra po vidinius var-
tukus. Vieni veda į viešos ekspozicijos zoną.
Kiti — į naktinę patalpą.
— Kodėl narvas vadinamas
suspaudžiamuoju?
— Tai sustumiamoji dalis, kurią galime
naudoti katei suvaldyti veterinariniams tik-
slams. Kai gyvūnas eina per šią dalį, mes
sustumiame narvo sienas ir suspaudžiame
jį tarp grotų. Šitaip lengva vakcinuoti arba
suleisti į mentę kitų vaistų. Minimalus
stresas gyvūnui ir maksimalus saugumas
personalui.
— Ar pro čia būtų turėjusi įeiti auka?
— Debra Lopes.
— Atleiskite. Ar būtent pro čia ponia
Lopes įėjo?
 183/748

— Tai vienas iš prieigos punktų. Taip pat

yra atskiras įėjimas į naktinę patalpą, kur
gyvūnas būna ne ekspozicijos valandomis.
Juodu įėjo į narvą, ir Rodsas iš paskos
uždarė duris. Abu atsidūrė it spąstuose
klaustrofobiškai siaurame praėjime.
— Kaip pati matote, iš abiejų galų yra
vartukai. Prieš įeidamas į bet kurį narvą
pasitikrini, kad žvėris saugiai uždarytas
priešingame. Tai pirmoji zoologijos sodo
saugos taisyklė. Visada žinok, kur yra katė.
Ypač Rafikis.
— Jis buvo ypač pavojingas?
— Kiekvienas leopardas yra potencialiai
pavojingas, ypač Panthera pardus. Afrikos
leopardas. Jie mažesni už liūtus ar tigrus,
bet tylūs, nenuspėjami ir stiprūs. Leopar-
das gali užsitempti stačiai į medį gerokai
sunkesnį už save grobį. Rafikis buvo pačia-
me jėgų žydėjime ir nepaprastai agresyvus.
Laikėme jį vieną, nes užpuolė patelę, kurią
 184/748

bandėme šioje ekspozicijoje su juo ap-

gyvendinti. Debė žinojo, koks jis pavojin-
gas. Mes visi žinojome.
— Kaipgi ji galėjo padaryti tokią klaidą?
Ar darbe buvo naujokė?
— Debė čia dirbo mažų mažiausia
septynerius metus ir tikrai nestokojo
patirties. Bet net veteranai zoologijos sodo
prižiūrėtojai kartais būna nerūpestingi. Ne-
pasitikrina, kur tuo metu yra žvėris, arba
pamiršta užkabinti vartukus. Gregas man
pasakė, kad čia įėjęs rado naktinio narvo
vartukus plačiai atdarus.
— Gregas?
— Daktaras Gregas Oberlinas, mūsų
veterinaras.
Mora sutelkė dėmesį į naktinio narvo
vartukus.
— Jų skląstis gerai veikia?
— Aš jį patikrinau. Taip pat ir detektyvė
Ricoli. Veikia tvarkingai.
 185/748

— Daktare Rodsai, man labai sunku

suprasti, kaipgi prityrusi zoologijos sodo
prižiūrėtoja palieka plačiai atvertas leo-
pardo narvo duris.
— Žinau, sunku patikėti. Bet galiu jums
parodyti panašių nelaimingų atsitikimų,
susijusių su didžiosiomis katėmis, išklot-
inę. Tokių atsitikimų būta viso pasaulio zo-
ologijos soduose. Nuo 1990 metų vien Jun-
gtinėse Valstijose buvo daugiau nei septyni
šimtai incidentų, per kuriuos žuvo
dvidešimt du žmonės. Dar pernai buvo
tigrų nužudyti prityrę zoologijos sodo
prižiūrėtojai Vokietijoje ir Jungtinėje Kara-
lystėje. Abiem atvejais jie paprasčiausiai
pamiršo užsklęsti vartukus. Žmonės pasid-
aro išsiblaškę ar nerūpestingi. Arba ima
manyti, kad katės jų draugai ir niekada
neužpuls. Aš mūsų personalui vis kartoju:
niekada nepasitikėkite didžiąja kate.
 186/748

Niekada neatsukite jai nugaros. Tai ne

kačiukai.
Mora prisiminė ką tik savo priglobtą
pilkąjį rainį, katiną, kurio meilę dabar
stengėsi laimėti brangiomis sardinėmis ir
dubenėliais pieno perpus su grietinėle. Jis
— tik dar vienas klastingas plėšrūnas,
pareiškęs pretenzijas į Morą kaip savo as-
meninę tarnaitę. Jeigu jis būtų šimtu svarų
sunkesnis, nekyla abejonių, kad matytų ją
ne kaip draugę, o kaip gardžios mėsos at-
sargą. Ar kas nors galėtų iš tikrųjų pas-
itikėti kate?
Rodsas atrakino vidinius vartukus,
vedančius į viešą ekspoziciją.
— Štai pro čia Debė veikiausiai įėjo, —
pasakė jis. — Šalia kibiro ir šluotos radome
daug kraujo, taigi turbūt buvo užpulta, kai
rytmetį valė.
— Kuriuo metu tai galėjo įvykti?
 187/748

— Apie aštuntą ar devintą. Lankytojams

zoologijos sodas atidaromas devintą. Prieš
išleidžiant į ekspoziciją, Rafikis pašeriamas
naktinėje patalpoje.
— Ar ten yra kokių saugos kamerų?
— Deja, ne, todėl incidentas ar tai, kas
vyko prieš jį, nebuvo nufilmuota.
— O kaip aukos — Debės — psichinė
būklė? Gal reiškėsi dep-resija? Arba dėl ko
nors jaudinosi?
— Detektyvė Ricoli paklausė to paties.
Gal tai buvo savižudybė pasitelkiant katę?
— Rodsas palingavo galva. — Ji buvo taip
gerai nusiteikusi, optimistiška moteris.
Neįsivaizduoju savižudybės, kad ir kas dė-
josi jos gyvenime.
— Ar kas nors dėjosi?
Jis patylėjo, vis dar padėjęs ranką ant
vartukų.
 188/748

— Argi žmonių gyvenimuose nuolat ko

nors nesideda? Žinau, ji ką tik buvo nut-
raukusi santykius su Gregu.
— Tai daktaras Oberlinas, veterinaras?
Jis linktelėjo.
— Mudu su Debe sekmadienį apie tai
kalbėjomės, kai nugabenome pas tak-
sidermistą Kouvo kūną. Ji neatrodė dėl to
pernelyg nusiminusi… Veikiau… jautė
palengvėjimą. Manau, Gregas į tai reagavo
gerokai sunkiau. Jam nebuvo lengva, nes
abu čia dirbo ir bent kartą per savaitę
matydavosi.
— Bet vis tiek juodu sutarė?
— Kiek man matėsi. Detektyvė Ricoli
kalbėjosi su Gregu, tragedija jį smarkiai
prislėgė. Ir iškart galiu atsakyti į kitą jūsų
klausimą: Gregas sakė, kad nebuvo arti šito
narvo, kai tai atsitiko. Anot jo, atbėgo iš-
girdęs klyksmus.
— Debės?
 189/748

Rodsas atrodė susikrimtęs.

— Abejoju, ar ji spėjo išleisti bent garsą.
Ne, klykė kažkuri lankytoja. Ji pamatė
kraują ir pradėjo šauktis pagalbos.
Jis atlapojo ekspozicijos vartukus ir tarė:
— Debė guli gilumoje, šalia akmenų.
Nužengusi vos tris žingsnius, Mora sus-
tojo, sutrikdyta skerdynių vaizdo, Džeinės
apibūdinto „kaip kibirai kraujo“. Jo buvo
aptaškyta ant medžių lapų, sukrešėjusio
klanais ant betoninio tako. Švirkščiamas
paskutinių desperatiškų aukos širdies
tvinksnių, arterinis kraujas lankais išsit-
aškė įvairiomis kryptimis.
Rodsas pažvelgė žemyn į apverstą kibirą
ir grėblį.
— Ji turbūt taip ir nematė jo atsėlinant.
Žmogaus kūne yra penki litrai kraujo, ir
Debė Lopes čia išliejo didesnę jo dalį. Dar
nebuvo sustingęs, kai kiti per jį vaikščiojo;
 190/748

Mora matė ant betono daugybę padų ats-

paudų ir dėmių.
— Jeigu jis ją užpuolė čia, — paklausė ji,
— tai kodėl nusitempė į narvo gilumą?
Kodėl nedorojo vietoje?
— Kadangi leopardo toks instinktas —
saugoti savo grobį. Laukinėje gamtoje būtų
maitėdų, tykančių šį nugvelbti. Liūtų ir
hienų. Todėl leopardai nusineša grobį ten,
kur jo niekas negalėtų pasiekti.
Kraujo dryžiai ženklino leopardo
judėjimą, kaip jis vilko žmogienos laimikį
betoniniu taku. Šitame ruožų ir blaškymo į
šalis pėdsake išsiskyrė vienas ryškus
letenos atspaudas — bauginantis įrodymas,
koks didelis ir stiprus buvo šis žudikas.
Pėdsakas vedė į aptvaro gilumą. Masyvaus
dirbtinio riedulio papėdėje gulėjo kūnas,
uždengtas rusvai žalia vilnone antklode.
Negyvas leopardas plačiai pražiotais nas-
rais dryksojo netoliese.
 191/748

— Jis užsitempė kūną ant uolos at-

brailos, — pasakė Rodsas. — Mes ją
nukėlėme, kad galėtume imtis kardiopul-
moninio gaivinimo.
Mora pažvelgė į riedulį ir pamatė
išdžiūvusio kraujo upelį, nusruvusį nuo uo-
los atbrailos.
— Jis ją užsitempė į patį viršų?
Rodsas linktelėjo.
— Štai kokie jie stiprūs. Pajėgia
užsitraukti į medį sunkią antilopę. Jų in-
stinktas — aukštai užsiropšti ir palikti grobį
pakabintą per šaką, kur gali netrukdomi
ryti. Kaip tik tai jis rengėsi daryti, kai Gre-
gas nušovė. Bet Debė jau buvo mirusi.
Mora užsimovė pirštines ir pritūpė nut-
raukti antklodės. Pakako vien žvilgtelėti į
sudarkytą aukos gerklę, kad pamatytų, jog
nuo tokio antpuolio nebuvo galima išlikti
gyvam. Baugioje tyloje ji stebeilijo į sut-
raiškytas gerklas ir apnuogintą trachėją, į
 192/748

taip giliai suplėšytą kaklą, kad galva karojo

atgal, kone nurauta nuo kūno.
— Štai kaip jie tai daro, — netvirtu balsu
pasakė Rodsas, nukreipęs akis į šalį. —
Kates gamta sukūrė kaip tobulas žudymo
mašinas, ir jos nusitaiko tiesiai į gerklę.
Sutraiško stuburą, perplėšia jungo venas ir
miego arterijas. Bent užsitikrina, kad jų
grobis bus nebegyvas, kai pradės juo
maitintis. Kiek man žinoma, tai greita
mirtis. Nuo nukraujavimo.
Nepakankamai greita. Mora įsivaizdavo
Debės Lopes agonijos sekundes, iš jos nut-
rauktų miego arterijų kaip iš vandens pat-
rankos pliūpsniais švirkščiantį kraują. Jis
taip pat turėjo plūsti į jos perplėštą trachėją
ir užtvindyti plaučius. Taip, greita mirtis,
bet šiai aukai paskutinės siaubo ir dusimo
sekundės turėjo atrodyti kaip amžinybė.
Ji vėl užtraukė antklodę ant negyvos
moters veido ir sutelkė dėmesį į leopardą —
 193/748

nuostabų gyvūną masyvia krūtine ir

dėmėtoje saulės šviesoje spindinčiu žvilgiu
kailiu. Žvelgė į skustuvo aštrumo dantis ir
įsivaizdavo, kaip lengvai jie sutraiškytų ir
perplėštų bet kurios moters gerklę. Nu-
sipurčiusi atsistojo ir pro ekspozicijos
grotas išvydo morgo brigadą, atvykusią
paimti lavono.
— Ji tą katiną mylėjo, — vėl prašneko
Rodsas, žvelgdamas žemyn į Rafikį. — Kai
gimė, maitino jį kaip kūdikį iš buteliuko.
Nemanau, ar kada nors įsivaizdavo, kad jis
šitaip su ja pasielgs. Ir kaip tik tai ją
pražudė. Užmiršo, kad jis plėšrūnas, o mes
— jo grobis.
Mora nusimovė pirštines.
— Ar šeimai pranešta?
— Ji turi motiną Sent Luise. Mūsų direk-
torius, daktaras Mikovicas, jai jau
paskambino.
 194/748

— Mano biurui prireiks informacijos,

kaip su ja susisiekti. Dėl laidotuvių organ-
izavimo po autopsijos.
— Ar autopsija iš tiesų būtina?
— Mirties priežastis atrodo aiški, bet vis-
ada kyla klausimų, į kuriuos reikia atsakyti.
Kodėl ji padarė šią lemtingą klaidą? Gal
buvo paveikta kvaišalų, alkoholio ar kokių
nors sveikatos negalavimų?
Jis linktelėjo.
— Žinoma. Aš apie tai nė nepagalvojau.
Bet jeigu jos organizme rastumėte kokių
nors kvaišalų, mane tai apstulbintų. Tik ne
pas moterį, kurią pažinojau.
Moteris, kurią manei pažinojęs, pagal-
vojo Mora, eidama iš narvo. Kiekvienas
žmogus šiame pasaulyje turi paslapčių.
Prisiminė savąsias, taip griežtai saugomas.
Kaip jos kolegos išsigąstų, jeigu jas
sužinotų. Net Džeinė, geriausiai iš visų ją
pažįstanti.
 195/748

Kol morgo brigada rideno neštuvus ant

ratukų į aptvarą, Mora stovėjo viešajame
take, žvelgdama į tai, ką lankytojai būtų
turėję matyti. Vietos, kur leopardas pirmi-
ausia puolė, nesimatė — ją slėpė siena, o
krūmai veikiausiai užstojo vaizdą, kai
kūnas buvo velkamas. Bet uolos atbraila,
kur leopardas saugojo savo grobį, buvo
aiškiai matoma, ir dabar ją žymėjo kraupus
kraujo pėdsakas, nuvarvėjęs nuo akmenų
masyvo.
Nereikia stebėtis, kad žmonės klykė.
Morai oda nuvilnijo šiurpulys tartum
nuo atšiauraus plėšrūno alsavimo. Suk-
dama už kampo, ji apsižvalgė. Pamatė dak-
tarą Rodsą, besikalbantį su glaudžiu
būreliu susirūpinusių zoologijos sodo tar-
nautojų. Pamatė porą prižiūrėtojų, guodži-
ančių viena kitą. Į Morą niekas nežiūrėjo;
niekas tartum net neatkreipė dėmesio, jog
 196/748

ji ten stovi. Bet ji negalėjo atsikratyti

jausmo, kad yra stebima.
Paskui pastebėjo jį — pro gretimo
aptvaro grotas. Gelsvai rusvas jo kailis šalia
smėlio spalvos masyvaus akmens, kur
glaudėsi prie žemės, buvo beveik nemato-
mas. Galingi raumenys — parengti šuoliui.
Tylomis sekdamas grobį, akis jis buvo įs-
meigęs į ją. Tik į ją.
Mora pažvelgė į pritvirtintą prie turėklo
lentelę. PUMA CONCOLOR. Vienspalvė
puma.
Ir ji pagalvojo: nė nepastebėčiau jo
prisėlinančio.
 9

— Džeris O’Brajenas — bombų svaidyto-

jas. Arba bent jau tokiu dedasi kalbėdamas
per radiją, — pasakė Frostas, kai jie važiavo
šiaurės vakarų kryptimi į Midlsekso apy-
gardą, o prie vairo sėdėjo Džeinė. —
Praėjusią savaitę savo laidoje jis klejojo
apie kovotojus už gyvūnų teises. Prilygino
juos žolėdžiams graužikams ir stebėjosi,
kaip tie kvaili triušiukai gali būti tokie
nirtūs.
Frostas nusijuokė ir savo nešiojamajame
kompiuteryje atidarė audiofailą.
— Čia dalis, kurią turėtum išgirsti, apie
medžioklę.
 198/748

— Manai, jis tikrai tiki tuo mėšlu, kurį

paisto? — paklausė ji.
— Kas žino? Šiaip ar taip, pritraukia
klausytojų, nes yra kiaurai parsidavęs žurn-
alistas. — Frostas pastukseno klaviatūrą. —
Gerai, štai pastarosios savaitės laida.
Klausykis.

Galbūt jūs valgote viščiukus ir

kartkartėmis mėgaujatės žlėgtainiais.
Parsinešate iš maisto produktų par-
duotuvės dailiai supakuotus į
plastiką. Kas jus verčia manyti, kad
esate moraliai aukštesni už medžioto-
ją, išsiritantį iš lovos ketvirtą
paryčiui, kenčiantį šaltį ir nuovargį,
kai žygiuoja per mišką su sunkiu šau-
tuvu? Kantriai tykantį krūmuose, gal-
būt valandų valandas? Kas visą
gyvenimą gludina savo šaudymo
įgūdžius? Ir patikėkite manimi,
 199/748

žmonės, ne taip jau paprasta pataikyti

į taikinį! Kas žaliojoje Dievo žemėje
turi teisę užginti medžiotojui jo teisę į
senovinę garbingą priedermę, kuri
padėjo išmaitinti šeimas nuo žmoni-
jos istorijos pradžios? Tie metrosek-
sualūs snobai, kemšantys savuosius
kepsnius su skrudintomis bulvytėmis
prašmatniame prancūziškame restor-
ane, drįsta mums, ugningiems medži-
otojams, sakyti, kad esame žiaurūs,
kai nušauname elnią. Kaip jie mano,
iš kur ant stalo atsiranda mėsa?
Ir neužsiminkite man apie veget-
arus paklaikusiomis akimis. Ei,
gyvūnų mylėtojai! Jūs turite katę ar
šunį, tiesa? Kuo gi maitinate savo
numylėtąjį šunelį ar katytę? Mėsa. M
Ė S A. Lygiai taip pat savo pyktį
galėtume lieti ir ant Pūkuotuko!
 200/748

Frostas sustabdė įrašą.

— O tai man kai ką primena. Šįryt
užvažiavau į Goto namą. Baltojo katino
nepamačiau, bet visas maistas, kurį vakar
vakare palikau, dingęs. Aš papildžiau
dubenėlį ir pakeičiau kraiko dėžę.
— Ir detektyvas Frostas gaus
pasižymėjimo ženklą, kad rūpinasi namų
gyvūnėliais.
— Ką su juo darysime? Manai, daktarė
Ailz nori dar vienos katės?
— Manu, ji jau gailisi, kad turi vieną.
Kodėl tu jo nepriglobi?
— Esu vyras.
— Na ir kas?
— Tas, kad atrodytų keista, jei laikyčiau
katę.
— Ką, nejau jos vagia iš tavęs
vyriškumą?
 201/748

— Viskas dėl įvaizdžio, supranti? Jeigu

parsivesiu namo merginą, ką ji pamanys
pamačiusi pas mane pūkuotą baltą katiną?
— Ak taip, lyg tavo auksinės žuvytės
daro daug geresnį įspūdį.
Ji linktelėjo į kompiuterį.
— Ką dar O’Brajenas turi pasakyti?
— Pasiklausyk šitos dalies, — tarė Fros-
tas ir nuspaudė klavišą LEISTI.

… bet ne, šitie žolėdžiai graužikai,

bjaurūs triušiukai, kasdien
pietaujantys salotomis, labiau nei
kuris nors mėsėdis trokšta kraujo. Ir,
draugai, patikėkite manimi, aš su-
laukiu iš jų žinių. Jie grasina mane
pakabinti ant virvės ir išdarinėti kaip
elnią. Grasina mane sudeginti,
išmėsinėti, pasmaugti, sutraiškyti. Ar
patikėsite, kad šitai sklinda iš veget-
arų lūpų? Draugai, saugokitės salotų
 202/748

valgytojų. Pasaulyje nėra nieko pa-

vojingesnio už salotų valgytojus. Pa-
saulyje nėra nieko pavojingesnio už
vadinamuosius gyvūnų mylėtojus.

Džeinė pažvelgė į Frostą.

— Galbūt jie net pavojingesni, nei jis
įsivaizduoja, — pasakė ji.

Kai savaitinė laida transliuojama per šešis

šimtus radijo stočių ir pasiekia daugiau
kaip dvidešimties milijonų klausytojų aud-
itoriją, Džeris „Pagyrūnas“ O’Brajenas
galėjo sau leisti viską, kas geriausia — ir tai
paaiškėjo, kai tik Džeinė ir Frostas įvažiavo
pro vartus su sargo nameliu į O’Brajeno
dvarą. Banguojančias ganyklas ir jose
rupšnojančius arklius galėtum pamatyti
kur nors Virdžinijos ar Kentukio fermoje,
bet netikėtai kaimišką kraštovaizdį juodu
 203/748

išvydo vos už valandos kelio nuo Bostono.

Pro fermos tvenkinį ir aukštyn šlaitu,
nutaškuotu baltomis avimis, privažiavo iki
masyvios, iš rąstų suręstos rezidencijos kal-
vos viršuje. Dėl plačių verandų ir masyvių
sienojų statramsčių ji veikiau priminė
medžioklės namelį nei privatų būstą.
Vos tik sustoję prie pastato, išgirdo pir-
mus šautuvo šūvius.
— Kas per velniava? — nusistebėjo Fros-
tas, abiem atsisegant saugos diržus.
Sparčia seka vienas po kito supoškėjo
daugiau šūvių, paskui — tyla. Pernelyg ilga
tyla.
Frostas ir Džeinė metėsi iš automobilio
ir atstatę ginklus jau šuoliavo laiptukais į
priebutį, kai staiga atsilapojo paradinės
durys.
Juos pasitiko papūstžandis vyras su
priklijuota prie veido šypsena, tokia plačia,
kad negalėjo būti natūrali. Pamatęs
 204/748

nutaikytus jam į krūtinę du „Glock“ pistole-

tus, nusijuokė.
— Oho, nagi, tam nėra jokio reikalo.
Tikriausiai jūs esate detektyvai Frostas ir
Ricoli.
Džeinė tebelaikė nutaikiusi pistoletą.
— Mes girdėjome šūvius.
— Tai tik šaudymo į taikinį treniruotė.
Džeris apačioje turi gražią šaudyklą. Aš —
jo asmeninis padėjėjas Rikas Doulanas.
Užeikite.
Supoškėjo dar viena šūvių papliūpa.
Džeinė ir Frostas susižvalgė, paskui sutar-
tinai vėl užsisegė dėkluose pistoletus.
— Skamba kaip koks galingas
apšaudymas, — pasakė Džeinė.
— Maloniai prašom patikrinti. Džeris
mėgsta puikuotis savo arsenalu.
Juodu įžengė į aukštų aukščiausią vest-
ibiulį, kur natūralios pušies sienos buvo
nukabinėtos Amerikos čiabuvių kilimais.
 205/748

Doulanas atidarė vestibiulio spintelę ir savo

svečiams pamėtėjo apsaugines ausines.
— Džerio taisyklės, — paaiškino, pats
porą užsidėdamas ant galvos. — Vaikystėje
jis lankė pernelyg daug roko koncertų, ir,
kaip mėgsta sakyti, kurtumas lieka
amžinai.
Doulanas atlapojo duris, storai ap-
muštas garsui nepralaidžia medžiaga.
Džeinė ir Frostas delsė, kai iš pusrūsio vis
griaudėjo šūviai.
— Ten apačioje visai saugu, — patikino
Doulanas. — Džeris negailėjo išlaidų, kai
projektavo šaudyklą. Pusrūsio sienos —
smėliu užpildyti blokai, lubos — betoninės,
su smūgius amortizuojančia keturių colių
storumo plieno armatūra. Aplinkui ištisai
sumontuoti kulkų gaudikliai, o požeminė
vėdinimo sistema išmeta į lauką visus
dūmus ir liekanas. Sakau jums — tai geri-
ausia, kas tik gali būti. Turite pasižiūrėti.
 206/748

Džeinė ir Frostas užsidėjo ausines ir

nusekė jį laiptais žemyn.
Ryškioje fluorescencinėje šviesoje Džeris
O’Brajenas stovėjo į juos nugara. Buvo ap-
sirengęs nederančiais vienas prie kito džin-
sais ir akį rėžiančiais havajiškais gėlėto
audinio marškiniais, plačiai dengiančiais
statinės formos jo liemenį. Jis ne iškart
atkreipė dėmesį į lankytojus, tebebuvo sus-
itelkęs į žmogaus silueto taikinį ir vis
pyškino. Tik ištuštinęs visą apkabą, at-
sisuko į Džeinę su Frostu.
— A, čia Bostono policijos
departamentas.
O’Brajenas nusitraukė nuo galvos aus-
ines ir pasisveikino:
— Sveiki atvykę į mano rojaus kampelį.
Frostas apžvelgė ant stalo išdėliotų pis-
toletų ir šautuvų rinkinį.
— Oho, tai bent kolekciją čia turite.
 207/748

— Patikėkite, jie visi legalūs. Nė vienos

apkabos su daugiau nei dešimt šovinių. Ju-
os laikau visiškai saugioje rakinamoje spin-
telėje ir turiu A klasės leidimą. Galite pas-
itikrinti pas vietos policijos šefą.
Jis paėmė kitą pistoletą ir ištiesė
Frostui.
— Šitas mano mėgstamasis. Norėtumėte
jį išmėginti, detektyve? — paklausė.
— E, ne, dėkui.
— Nejaučiate net pagundos? Galbūt
greitai nepasitaikys proga pašaudyti iš vi-
eno tų mažutėlių.
— Atvykome jūsų paklausti apie Leoną
Gotą, — pasakė Džeinė.
O’Brajenas nukreipė dėmesį į ją.
— Detektyvė Ricoli, taip? Taigi užsiimate
ginklais?
— Kai man jų prireikia.
— Medžiojate?
— Ne, sere.
 208/748

— Kada nors medžiojote?

— Tik žmones. Tai įdomiau, nes jie
atsišaudo.
O’Brajenas nusijuokė.
— Tokia mergiotė man patinka. Ne-
panaši į kurią nors iš prakeiktų buvusių
mano žmonų.
Jis išėmė apkabą, patikrino lizdą, ar
jame neliko šovinių.
— Ką gi, papasakosiu jums apie Leoną,
— tarė. — Jis nebūtų pasidavęs be kovos.
Jei būtų gavęs nors pusę šanso, žinau, būtų
ištaškęs tam šmikiui smegenis.
Pažvelgė į Džeinę ir paklausė:
— Taigi ar gavo pusę šanso?
— Ar jis buvo labai kurčias?
— Ką tai turi bendra?
— Jis buvo be savo klausos aparatų.
— A. Ką gi, tai keičia vaizdą. Be klausos
aparatų jis nebūtų išgirdęs nė briedžio,
kaukšinčio kanopomis aukštyn laiptais.
 209/748

— Atrodo, jūs gana gerai jį pažinojote.

— Pakankamai gerai, kad pasitikėčiau
juo kaip medžiotoju. Du kartus buvau nus-
ivežęs į Keniją. Pernai jis patiesė velniškai
gražų buivolą, vienu šūviu. Nė nesudve-
jojęs, nė nemirktelėjęs. Apie žmogų daug
sužinai, kai drauge su juo medžioji. Išsi-
aiškini, ar jis vien tik kalba, o ne veikia. Ar
gali juo taip pasitikėti, kad atsuktum
nugarą. Ar turi tiek drąsos, kad pasitiktų
puolantį dramblį. Leonas išbandymą at-
laikė, ir aš jį gerbiau. Nėra daug žmonių,
apie kuriuos galėčiau taip pasakyti.
O’Brajenas padėjo ginklą ant stalo ir
pažvelgė į Džeinę.
— Gal pasikalbam viršuje? Pas mane
kava kaista apskritą parą ištisą savaitę,
jeigu pageidautumėte.
Jis numetė savo asmeniniam padėjėjui
raktą.
 210/748

— Rikai, užrakink ginklus. Mes būsime

darbo kambarėlyje.
Vilkintis akį rėžiančiais, plačiais it
palapinė marškiniais O’Brajenas rodė kelią,
pamažu, sunkiai kopdamas laiptais. Kol jie
pasiekė koridorių, jis švokštė. Pasak jo,
keliavo į darbo kambarėlį, bet nuvedė
anaiptol ne į kokį nors žmogaus urvelį, o į
dviejų aukštų patalpą su masyviomis
ąžuolinėmis sijomis ir iš lauko akmenų
sumūrytu židiniu. Džeinė visur, kur tik
žvelgė, matė sumedžiotų žvėrių iškamšas —
taksiderminius O’Brajeno, kaip taiklaus
šaulio, įrodymus. Džeinė buvo apstulbinta
Leono Goto kolekcijos, bet šitame kam-
baryje jai atvipo smakras.
— Jūs pats visus juos nušovėte? — pak-
lausė Frostas.
— Beveik, — atsakė O’Brajenas. — Keli iš
tų gyvūnų buvo saugomi kaip nykstantys ir
draudžiami medžioti, todėl turėjau juos
 211/748

įsigyti senamadiškai. Atverdamas piniginę.

Pavyzdžiui, tą amūrinį leopardą, — jis par-
odė įmontuotą į lentą galvą su viena bjauri-
ai suplėšyta ausimi. — Jam turbūt keturias-
dešimt metų, ir tokių neberasi. Už tą ap-
gailėtiną pavyzdį kolekcininkui sumokėjau
gražius pinigus.
— Ir koks viso to tikslas? — paklausė
Džeinė.
— Ką, jūs vaikystėje niekada neturėjote
kimštinių gyvūnėlių, detektyve? Net
meškiuko?
— Sau meškiuko man nereikėtų nušauti.
— Ką gi, šis amūrinis leopardas — man-
asis kimštinis žaisliukas. Jo norėjau, nes tai
įspūdingas žvėris. Gražus. Mirtinai pavojin-
gas. Gamtos sukurtas kaip žudymo mašina,
— jis parodė į sieną priešais: galeriją galvų
su daugybe aštrių dantų ir ilčių. — Aš vis
dar kartais patiesiu kokį elnią, nes nieko
nėra skaniau už elnienos nugarinę. Bet iš
 212/748

tikrųjų vertinu mane bauginančius žvėris.

Norėčiau turėti savo rankose bengalinį
tigrą. O tas snieginis leopardas buvo dar vi-
enas, kurio tikrai troškau. Velniškai gaila,
kad kailis dingo. Man jis buvo daug vertas
ir, matyt, vertas šikniui, nudėjusiam Leoną.
— Manote, toks motyvas? — paklausė
Frostas.
— Žinoma. Jums, policija, reikia sekti
juodąją rinką, ir jeigu bus parduodamas
kailis, turėsite savo nusikaltėlį. Mielai jums
talkinčiau. Tai mano pilietinė pareiga, ir
jaučiuosi Leonui skolingas.
— Kas žinojo, kad jis dirba prie snieginio
leopardo?
— Daug žmonių. Labai mažai taksiderm-
istų gauna tvarkyti tokį retą gyvūną, ir jis
apie tai gyrėsi internetinėse medžioklės
pokalbių svetainėse. Mes visi žavimės
didžiosiomis katėmis. Žvėrimis, kurie gali
mus nugalabyti. Aš tikrai žinau.
 213/748

Jis pažvelgė į savo trofėjus ir pridūrė:

— Štai taip aš juos pagerbiu.
— Pakabindamas jų galvas ant sienų?
— Tai nėra blogiau, nei jie padarytų
man, jeigu tik turėtų progą. Toks gyveni-
mas džiunglėse, detektyve. Šuo suėda šunį,
išgyvena tik stipriausieji.
Jis apsidairė po savo trofėjų kambarį —
kaip karalius, apžvelgiantis savo nugalėtus
valdinius, ir kalbėjo toliau:
— Mūsų prigimtyje užprogramuota
žudyti. Žmonės to nepripažįsta. Jei iš lai-
dynės pamuščiau voverę, galite lažintis, kad
nuo javainių pamišę mano kaimynai imtų
kvarksėti. Trenkta moteris kaimynystėje
man riktelėjo susikrauti daiktus ir išsinešd-
inti velniop į Vajomingą.
— O galėtumėte, — replikavo Frostas.
O’Brajenas nusijuokė.
— Verčiau pasiliksiu ir būsiu jiems
dieglys šone. Šiaip ar taip, ir kodėl turėčiau
 214/748

išsikelti? Užaugau Louelyje, čia pat

netoliese. Šlykščiame mikrorajone šalia
gamyklos. Lieku čia, nes tai man primena,
kaip toli nužengiau.
Per kambarį jis nuėjo prie spintelės su
gėrimais ir atkimšo butelį viskio.
— Galiu jums pasiūlyti?
— Ne, sere, — atsisakė Frostas.
— Aha, žinau. Esat tarnyboje ir visa kita.
Jis įsipylė kelis šlakelius į stiklinę.
— Aš pats sau viršininkas, — tarė, —
todėl galiu nusistatyti taisykles. Ir sakau,
kad kokteilių valanda prasideda trečią.
Frostas priėjo iš arčiau pasižiūrėti
demonstruojamų plėšrūnų ir tyrinėjo ant
šakos pritvirtintą viso dydžio leopardo
iškamšą, išriestu liemeniu, lyg pasiruošusiu
šuoliui.
— Čia afrikinis leopardas?
O’Brajenas su stikline rankoje pasisuko.
 215/748

— Aha. Nušoviau prieš kelerius metus,

Zimbabvėje. Leopardai gudrūs. Slapūnai ir
vienišiai. Kai jie aukštai tarp šakų, gali užk-
lupti tave netikėtai. Jie nėra per didžiausi
kaip kitos katės, bet pakankamai stiprūs,
kad tave užsitemptų į medį.
Žavėdamasis gyvūnu, jis nugėrė gurkšnį
viskio.
— Šito iškamšą man padarė Leonas.
Patys matote jo darbo kokybę. Taip pat
padarė to liūto ir antai ano grizlio. Buvo
geras, bet kainavo nepigiai.
O’Brajenas nuėjo prie sumontuotos viso
kūno pumos iškamšos.
— Šita pirma, kurią jis man padarė
maždaug prieš penkiolika metų. Atrodo
kaip gyva, vis dar krūpteliu, pamatęs ją
tamsoje.
— Vadinasi Leonas buvo jūsų medžiok-
lės bičiulis ir taksidermistas, — pasakė
Džeinė.
 216/748

— Ne bet koks taksidermistas. Apie jo

darbą sklido legendos.
— Mes matėme apie jį Hub Magazine
straipsnį. „Trofėjų meistras.“
— Tas gabalas jam patiko, — nusijuokė
O’Brajenas. — Įsirėmino ir pasikabino ant
sienos.
— Straipsnis susilaukė daug komentarų.
Tarp jų ir keletą gana bjaurių — apie
medžioklę.
O’Brajanas gūžtelėjo pečiais.
— Šioje srityje taip pasitaiko. Aš irgi su-
laukiu grasinimų. Žmonės skambina į
laidą, nori mane padurti kaip kiaulę.
— Aha, girdėjau kai kuriuos iš tų skam-
bučių, — patvirtino Frostas.
O’Brajeno galva kilstelėjo lyg buldogo,
išgirdusio viršgarsinį švilpesį.
— Jūs manęs klausotės, a?
Frostas norėjo pasakyti: Žinoma, taip!
Man patinka jūsų laidos ir esu didžiausias
 217/748

jūsų gerbėjas! Žmogus, gyvenantis šitaip

plačiai ir ištaigingai, žmogus, tartum jauči-
antis smagumą parodyti savo didįjį pirštą
visiems, jo neapkenčiantiems, taip pat buvo
ir žmogus, ištroškęs pripažinimo.
— Papasakokite mums apie jums grasi-
nusius žmones, — paprašė Džeinė.
O’Brajenas nusijuokė.
— Mano laida pasiekia daug žmonių, ir
kai kuriems iš jų nepatinka tai, ką turiu
pasakyti.
— Koks nors iš tų grasinimų jums
nekelia nerimo? Tarkime, iš publikos,
nusistačiusios prieš medžioklę?
— Matėte mano arsenalą. Tegul jie tik
pabando mane užversti.
— Leonas Gotas irgi turėjo arsenalą.
Jis trumpam nutilo, priglaudęs prie lūpų
viskio stiklinę. Nuleido ją ir žiūrėdamas į
Džeinę susiraukė.
 218/748

— Manote, tai padarė koks nors kuok-

telėjęs gyvūnų mylėtojas?
— Mes tiriame įvairias versijas. Štai
kodėl norime išgirsti apie visus grasinimus,
kurių sulaukiate.
— Apie kuriuos? Kai kuriuos klausytojus
supykdau vos tik prasižiojęs.
— Ar kuris nors iš jų nesako, kad norėtų
jus pamatyti pakabintą ir išdarinėtą?
— O taip, labai originalu. Lyg jai niekada
neateitų į galvą kas nors nauja.
— Jai?
— Vienai iš mano kvaišų. Kažkokia Suzė
nuolat skambina. Gyvūnai turi sielas!
Tikrieji laukiniai — žmonės! Ir taip toliau,
ir taip toliau.
— Ar dar kas nors šitaip grasina? Kad
pakabins ir išdarinės?
— Aha, ir beveik visada moterys.
Įsileidžia į itin kraugeriškas smulkmenas,
kaip sugeba tik jos, — jis nutilo, staiga
 219/748

priblokštas Džeinės klausimo reikšmės. —

Juk nesakote, kad Leonui kaip tik šitaip ir
nutiko? Kas nors jį išdarinėjo?
— O jeigu pabandžius atsekti tuos
skambintojus? Kitą sykį, kai sulauksite
panašaus grasinimo, pateikite mums užre-
gistruotų telefonų numerių išklotinę.
O’Brajenas pasižiūrėjo į ką tik įėjusį į
kambarį savo asmeninį padėjėją.
— Rikai, gali tuo pasirūpinti? Gauti
jiems vardus ir numerius.
— Žinoma, Džeri.
— Bet aš neįsivaizduoju nė vieno iš tų
keistuolių tesinčių savo grasinimus, — pa-
sakė O’Brajenas. — Jie — tik tuščiakalbių
kompanija.
— Į kiekvieną grasinimą žiūrėčiau rim-
tai, — patarė Džeinė.
— O, žiūrėsiu baisiai rimtai, — jis kil-
stelėjo savo banguojančių havajiškų
marškinių kraštą ir parodė prie juosmens
 220/748

dėklą su „Glock“ pistoletu. — Kam leidimas

nešiotis ginklą, jeigu jo neturi prie savęs,
tiesa?
— Ar Leonas irgi sulaukdavo kokių nors
grasinimų? — paklausė Frostas.
— Jokių, dėl kurių jam būtų neramu.
— Neturėjo priešų? Kolegų ar šeimos
narių, kurie iš jo mirties gautų naudos?
O’Brajenas patylėjo, papūtęs lūpas it
didžiulė varlė. Vėl pasiėmė stiklinę su
viskiu ir minutėlę sėdėjo, stebeilydamas į
ją.
— Vienintelis šeimos narys, apie kurį
kalbėdavo, buvo jo sūnus.
— Tas, kuris mirė.
— Taip. Per paskutinę mūsų kelionę į
Keniją apie jį daug kalbėdavo. Sėdi su
buteliu viskio prie stovyklos laužo ir daug
apie ką kalbiesi. Sumedžioji žvėrį, valgai
savanų žvėrieną, kalbiesi po žvaigždėmis.
Vyrams tai užvis svarbiausia.
 221/748

Jis žvilgtelėjo į savo asmeninį padėjėją.

— Tiesa, Rikai?
— Kaip tu sakai, Džeri, — atsiliepė
Doulanas, vėl įpildamas savo bosui viskio.
— Į tas kelionės nevyksta jokių moterų?
— paklausė Džeinė.
O’Brajenas metė į ją žvilgsnį, paprastai
tausojamą psichiškai nesveikiems.
— Kodėl turėčiau sau gadinti labai
smagų laiką? Moterys tik viską sumauna, —
jis linktelėjo. — Išskyrus šią kompaniją.
Esu turėjęs keturias žmonas, ir jos vis dar
sunkia mane iki paskutinio siūlo. Leono
santuoka irgi buvo nevykusi. Žmona su vi-
enturčiu jų sūnumi jį paliko, nuteikė berni-
uką prieš tėvą. Sudaužė Leonui širdį. Kai ta
kalė padvėsė, sūnus nėrėsi iš kailio, kad
Leoną pykdytų. Todėl džiaugiuosi, kad taip
ir neturėjau vaikų.
Nugėręs viskio, O’Brajenas palingavo
galva.
 222/748

— Velniai rautų, man jo stigs. Kaip galiu

jums padėti sučiupti tai padariusį niekšą?
— Tik atsakinėkite į mūsų klausimus.
— Juk nesu, tarkim, įtariamasis, a?
— O ar turėtumėte būti?
— Be žaidimų, gerai? Klauskite, ko
reikia.
— Safolko zoologijos sodas sako, kad
sutikote paaukoti penkis milijonus dolerių
mainais už snieginį leopardą.
— Visiška tiesa. Jiems pasakiau, kad
padaryti iškamšą leisiu tik vienam tak-
sidermistui, ir tai buvo Leonas.
— O kada paskutinį kartą kalbėjotės su
ponu Gotu?
— Sulaukėme iš jo žinios sekmadienį, kai
paskambino mums pasakyti, kad gyvūną
nudyrė bei išdarinėjo ir ar norime kūno.
— Kuriuo laiku skambino?
— Apie vidudienį, — O’Brajenas šiek tiek
patylėjo. — Baikite, jūs, žmonės, tikriausiai
 223/748

jau turite suregistruotus telefono skam-

bučius. Ir žinote apie jį.
Džeinė ir Frostas apsimainė suirzusiais
žvilgsniais. Nors teismas pareikalavo
pateikti Goto telefono pokalbių išklotinę,
kurjeris jos dar nepristatė. Kai kasdien vi-
sos šalies policijos departamentai pateikia
beveik tūkstantį reikalavimų, gali trukti di-
enas, net savaites, kol ryšio operatorius jį
patenkins.
— Taigi, jis jums paskambino dėl kūno,
— pasakė Frostas. — Kas nutiko paskui?
— Aš nuvažiavau ir jį paėmiau, — įsiter-
pė O’Brajeno padėjėjas. — Nuvykau pas
Gotą į namus apie antrą dienos, pasik-
roviau gyvūną į pikapą. Parvežiau tiesiai
čia.
— Kodėl? Tai yra, juk neketinote valgyti
leopardo mėsos, a?
— Aš bent sykį paragauju bet kokios
mėsos, — atsakė O’Brajenas. — Velniai
 224/748

rautų, sučiaumočiau sultingą žmogienos

sėdmens kepsnį, jeigu man pasiūlytų. Bet
ne, nevalgyčiau gyvūno, eutanazuoto vais-
tais. Jo norėjau dėl griaučių. Kai Rikas
parvežė, iškasėme duobę ir jį palaidojome.
Duosime kelis mėnesius, ir tegul Motina
Gamta bei kirminai atlieka savo darbą, o aš
turėsiu kaulus, kuriuos galėsiu sumontuoti.
Štai kodėl jie aptiko tik leopardo vidaus
organus, pagalvojo Džeinė. Kadangi kūnas
jau buvo čia, O’Brajeno valdoje, ir beyrantis
po žeme.
— Ar pasišnekėjote su Gotu, kai sek-
madienį ten buvote? — Doulano paklausė
Džeinė.
— Beveik ne. Jis su kažkuo kalbėjosi
telefonu. Laukiau kelias minutes, bet jis tik
pamojo man eiti. Pasiėmiau kūną ir
išvykau.
— Su kuo jis kalbėjosi?
 225/748

— Nežinau. Pasakė kažką tokio, kad nori

daugiau Elioto nuot-raukų Afrikoje. „Visų,
kiek turite“, pridūrė.
— Elioto? — Džeinė pažvelgė į
O’Brajeną.
— Tai jo miręs sūnus, — paaiškino
O’Brajenas. — Kaip sakiau, pastaruoju
metu apie Eliotą jis daug kalbėdavo. Tai at-
sitiko prieš šešerius metus, bet, manau,
kaltė galiausiai ima jį graužti.
— Kodėl Leonas būtų turėjęs jaustis
kaltas?
— Kadangi po skyrybų visai su juo
nebendravo. Berniuką užaugino motina,
padarė iš jo vyrą mergelę, anot Leono.
Vaikinas susidėjo su kažkokia trenkta mer-
gina iš PETA5, veikiausiai tik tam, kad
užpykdytų savo senį. Leonas bandė užmeg-
zti su juo kontaktą, bet sūnus ne itin troško
palaikyti ryšius. Todėl Elioto žūtis Leoną iš
tikrųjų smarkiai prislėgė. Iš sūnaus jam
 226/748

tebuvo likusi nuotrauka. Pasikabino ją

namie, vieną iš paskutinių Elioto
fotografijų.
— Kaip Eliotas žuvo? Pasakėte, jog tai
atsitiko prieš šešerius metus.
— Aha, vaikiui į kvailą galvą atėjo mintis
nuvykti į Afriką. Norėjo pamatyti gyvūnus,
kol jų dar neišnaikino tokie medžiotojai
kaip aš. Anot Interpolo, jis susipažino su
dviem merginomis iš Keiptauno, ir visi trys
nuskrido į safarį Botsvanoje.
— Ir kas atsitiko?
O’Brajenas ištuštino savo stiklinę viskio
ir pažvelgė į Džeinę.
— Jų niekas daugiau taip ir nebepamatė.

5
Angl. santr. People for the Ethical Treatment
of Animals — Tarptautinė organizacija, kovo-
janti už etišką elgesį su gyvūnais.
 10

Botsvana

Džonis prispaudžia peilio smaigalį prie im-

palos pilvo ir perpjauna odą bei riebalus iki
taukinės, užklojančios organus. Vos prieš
kelias akimirkas jis patiesė gyvulį vienin-
teliu šautuvo šūviu, ir kol Džonis darinėja,
matau impalos akį apsiblausiant, tartum
Mirtis būtų kvėptelėjusi ant jos šaltą ūką,
sustiklindama savo žvarba. Darbuojasi
greitai ir efektyviai, kaip medžiotojas, ank-
sčiau šitai daręs daug kartų. Viena ranka
praskrodžia pilvą, kita nustumia nuo aš-
menų vidurius, kad nepradurtų organų ir
neužterštų mėsos. Darbas baisus, bet kartu
 228/748

ir delikatus. Ponia Matsunaga

pasišlykštėjusi nusisuka, tačiau mes nepa-
jėgiame liautis stebėję. Kaip tik to ir
atvykome į Afriką pamatyti: gyvenimą ir
mirtį savanoje. Šį vakarą puotausime iškep-
ta ant laužo impala, ir mūsų vakarienės
kaina — šio gyvūno, dabar darinėjamo ir
pjaustomo, mirtis. Nuo šiltos skerdienos
kyla kraujo kvapas — tvaikas toks stiprus,
kad visur apie mus juda maitėdžiai. Mand-
ing, dabar girdžiu juos, šlamančius žolėje
vis arčiau.
Virš mūsų ore suka ratus grifai.
— Žarnos pilnos bakterijų, todėl jas
pašalinu, kad nesugadinčiau mėsos, —
pjaustydamas aiškina Džonis. — Tai taip
pat palengvina svorį, ne taip sunku nešti.
Niekas nenueis į atliekas, niekas neliks ne-
suėsta. Maitėdžiai sušlemš viską, ką po
savęs paliksime. Verčiau tai padaryti čia,
kad jų vėl nepriviliotume į stovyklą.
 229/748

Jis įkiša ranką į krūtinės ląstą ištraukti

širdies su plaučiais. Keliais peilio
brūkštelėjimais atidalija kvėplę ir didžiąsi-
as kraujagysles, ir krūtinės organai išslysta
it naujagimis — glitūs nuo kraujo.
— O Dieve, — suvaitoja Viviana.
Džonis pakelia akis.
— Juk valgote mėsą, tiesa?
— Po to, kai šitai mačiau? Nežinau, ar
galėsiu.
— Manau, mums visiems reikia šitai
matyti, — sako Ričardas. — Turime žinoti,
kaip mus pasiekia valgis.
Džonis linkteli.
— Visiškai teisingai. Mūsų, kaip
mėsėdžių, priedermė žinoti, ko reikia, kad
gautum ant lėkštės kepsnį. Tykoti, nudobti.
Išdarinėti ir sumėsinėti. Žmonės yra
medžiotojai, ir kaip tik tai mes darėme nuo
pat pradžių pradžios.
 230/748

Jis siekia ranka į dubenį išplėšti šlapimo

pūslės ir gimdos, paskui sugriebia saujas
žarnų ir numeta jas į žolę.
— Šių laikų vyrai praradę nuovoką, ką
reiškia išlikti gyvam. Jie nueina į prekybos
centrą ir atsidaro piniginę susimokėti už
mėsą kepsniui. Ne tokia mėsos prasmė.
Kruvinomis iki alkūnių rankomis atsist-
oja ir pažvelgia žemyn į išdarytą impalą.
— Štai ji.
Mes stovime ratu apie nudobtą grobį,
kol paskutinis kraujas sunkiasi iš atviros
skerdenos ertmės. Išmesti organai jau
džiūva saulėje, ir virš mūsų galvų susirenka
daugiau grifų, nekantraujančių įpulti į
gausėjančią išmesto mitalo kupetą.
— Mėsos prasmė, — taria Eliotas. —
Niekada apie tai nesusimąstydavau.
— Savanos tave verčia pamatyti tikrąją
savo vietą pasaulyje, — sako Džonis. — Čia
jums primenama, kas iš tikrųjų esate.
 231/748

— Žvėrys, — sumurma Eliotas.

Džonis linkteli:
— Taip, žvėrys.

Ir kaip tik šitai matau, kai tąnakt apsidair-

au aplink stovyklos laužą. Ratą besimaitin-
ančių žvėrių, dantimis plėšančių keptus im-
palos mėsos gabalus. Vos prieš dieną
įstrigome dykrose, bet jau išsigimėme į
laukines savo pačių atmainas, valgome
plikomis rankomis, o syvai varva mums
nuo smakrų, mūsų veidai juodai dryžuoti
nuo apanglijusių riebalų. Mums bent
nereikia jaudintis, kad čia, toli savanoje,
knibždančioje kanopinių ir sparnuočių
mėsos, badausime. Su savo šautuvu ir
medžiokliniu peiliu Džonis mus gerai
maitins.
Jis sėdi šešėliuose, šiek tiek toliau nuo
mūsų rato, ir stebi, kaip ryjame. Gaila,
 232/748

negaliu išskaityti jo veido, bet šį vakarą jis

man uždaras. Ar žvelgia į mus su panieka, į
nenuovokius klientus, bejėgius kaip maži
paukšteliai, kuriems jo reikia, kad įdėtų
peno į burnas? Gal kuo nors mus kaltina
dėl Klarenso mirties? Jis paima tuščią
viskio butelį, Silvijos ką tik numestą į šalį,
ir įdeda į šiurkštaus audinio maišą, kuria-
me mes kaupiame savo šiukšles — Džonis
myga, kad privalome jas išsigabenti. Nepa-
likti jokių pėdsakų, sako; štai šitaip mes
gerbiame kraštą. Šiukšlių maišas jau dzing-
si tuščiais buteliais, bet nėra pavojaus, kad
kada nors greitai pristigsime kaušalo. Ponia
Matsunaga alergiška alkoholiui, Eliotas
geria visai mažai, o Džonis atrodo pasiryžęs
išsilaikyti visiškai blaivus, iki būsime
išgelbėti.
Jis sugrįžta prie laužo ir, mano
nuostabai, atsisėda šalia manęs.
 233/748

Pažvelgiu į jį, bet Džonis akis laiko įs-

meigęs į liepsnas, kai tyliai sako:
— Jūs gerai tvarkotės su situacija.
— Nejaugi? Aš taip nemaniau.
Neypatingai.
— Esu dėkingas jums už pagalbą šiandi-
en. Nulupote nuo impalos odą, išdalijote
skerdeną. Savanoje jūs jaučiatės natūraliai.
Tai priverčia mane nusijuokti.
— Esu ta, kuri nenorėjo čia būti. Ta, kur-
iai būtini karšti dušai ir derami tualetai. Ši
kelionė tam, kad pasirodyčiau šaunuolė.
— Kad įtiktumėte Ričardui.
— Kamgi kitam?
— Tikiuosi, padarėte jam įspūdį.
Paskersuoju į Ričardą. Jis įsitraukęs į
pokalbį su Viviana. Figūrą ankštai aptempi-
antys tenisinukai nepalieka abejonių, kad ji
be liemenėlės. Aš vėl susitelkiu į laužą.
— Per savo šaunumą tik ir nusitrenki ši-
taip toli.
 234/748

— Kaip girdėjau iš Ričardo, pardavinė-

jate knygas.
— Taip, vadovauju Londone knygynui.
Tikrame pasaulyje.
— Čia pasaulis netikras?
Pasidairau į šešėlius aplink mūsų laužą.
— Čia fantazija, Džoni. Kaip iš Hem-
ingvėjaus romano. Garantuoju, kada nors
tai atsidurs viename iš Ričardo trilerių, —
nusijuokiu. — Nenustebkite, jeigu jis jus
pavaizduos kaip piktadarį.
— Koks vaidmuo jo romanuose tenka
jums?
Tyrinėju laužą. Ir liūdnai pasakau:
— Anksčiau būdavau meilės objektas.
— Jau nebe?
— Juk niekas neišlieka kaip buvę?
Ne. Dabar esu girna ant kaklo. Nepatogi
draugužė, kurią piktadarys turės pašalinti,
kad teigiamas personažas galėtų toliau
siekti savo romantiškų tikslų. O, žinau, kaip
 235/748

viskas vyksta vyriškuose trileriuose, nes

pardavinėju tuos romanus begalei
pablyškusių, suglebusių vyrų, save įsivaiz-
duojančių džeimsais bondais.
Ričardas žino, kaip patenkinti jų fantazi-
jas, nes tokios pačios yra ir jo. Net ir dabar,
tiesdamas savo sidabrinį žiebtuvėlį uždegti
ponui Matsunagai cigaretės, jis vaidina
mandagų herojų. Džeimsas Bondas niekada
nesičiupinėtų su paprastu degtuku.
Džonis paima pagalį ir pabaksnoja laužą,
įstumia pliauską giliau į liepsnas.
— Ričardui gali būti tik fantazija, bet ši-
tai turi tikrus dantis.
— Taip, žinoma, jūs teisus. Tai ne
fantazija, o kruvinas košmaras.
— Vadinasi, jūs suprantate situaciją, —
sumurma jis.
— Suprantu, kad viskas pasikeitė. Tai jau
nebe šventė.
Paskui tyliai priduriu:
 236/748

— Ir esu išsigandusi.
— Neturite bijoti, Mile. Atsargi — taip,
bet ne išsigandusi. Toks miestas kaip Jo-
hanesburgas, tas tai tikrai bauginanti vieta.
Bet čia? — jis papurto galvą ir nusišypso. —
Čia visi tik stengiasi išlikti gyvi. Jeigu tai
suprasite, jūs irgi išliksite.
— Lengva jums sakyti. Šiame pasaulyje
užaugote.
Jis linkteli.
— Mano tėvai Limpopo provincijoje
turėjo ūkį. Kasdien, kai keliaudavau į
laukus, praeidavau pro leopardus, tupinči-
us medžiuose, mane stebinčius. Man teko
juos visus pažinti, ir jie mane pažinojo.
— Niekada neužpuolė?
— Norėčiau manyti, kad tarp mūsų, tų
leopardų ir manęs, buvo sutarimas.
Plėšrūnų pagarba. Bet tai nereiškia, kad
mes kada nors pasitikėdavome vienas kitu.
 237/748

— Aš bijočiau išeiti iš savo namų. Čia

labai daug galimybių numirti. Liūtai. Leo-
pardai. Gyvatės.
— Jiems visiems jaučiu sveiką pagarbą,
nes žinau, ką sugeba.
Jis šypteli į laužą.
— Kai buvau keturiolikos, man įkando
barškuolė. Pats jas gaudžiau ir laikiau savo
miegamajame visokiuose induose. Bet
kartą pernelyg pasitikėjau savimi, ir gyvatė
man įkando.
— Dieve mano. Ir kas paskui atsitiko?
— Laimė, įkandimas buvo sausas, be
nuodo. Bet tai mane išmokė, kad ner-
ūpestingumas baudžiamas.
Džonis apgailestaujamai palingavo
galva.
— O blogiausia, kad motina mane
privertė atsižadėti gyvačių.
— Visų pirma negaliu patikėti, kad ji
jums leido jas rinkti. Arba kad leisdavo
 238/748

iškelti koją laukan, kai aplinkui šmižinėjo

leopardai.
— Tačiau taip darydavo mūsų protėviai,
Mile. Tokia yra mūsų visų kilmė. Kažkuri
tavo dalis, kažkokia sena atmintis giliai
tavo smegenyse suvokia šį žemyną kaip sa-
vo namus. Daugelis žmonių praradę su juo
ryšį, bet instinktai tebeišlieka.
Jis ištiesia ranką ir švelniai paliečia man
kaktą.
— Štai kaip čia išsilaikai gyvas: pasiner-
damas į tą seną atmintį. Aš padėsiu jums ją
atrasti.
Staiga pajuntu į mus nukreiptą Ričardo
žvilgsnį. Džonis irgi pajunta ir tuojau pat
nutaiso plačią šypseną, tartum spragtelėjus
jungikliu.
— Ant laužo kepanti sumedžiota žvėri-
ena. Nėra nieko geriau, e, kaip jūs visi? —
šūkteli jis.
 239/748

— Kur kas minkštesnė, nei kada nors

maniau, — atsako Eliotas, laižydamasis nuo
pirštų syvus. — Jaučiuosi lyg susilietęs su
urviniu žmogumi savo viduje!
— O jeigu judu su Ričardu
išmėsinėtumėte, kai aš nušausiu kitą?
Eliotas atrodo išsigandęs.
— Ee… aš?
— Matėte, kaip tai daroma, — Džonis
pažvelgia į Ričardą. — Kaip manote, jūs
sugebėtumėte?
— Žinoma, mes sugebėsime, — sako
Ričardas, pažvelgdamas tiesiai į Džonį.
Aš sėdžiu tarp jųdviejų, ir nors Ričardas
per visą vakarienę beveik nekreipė į mane
dėmesio, dabar jis užmeta man ant pečių
ranką, lyg pareikšdamas nuosavybę. Lyg
laikytų Džonį romantišku varžovu, galinčiu
mane pagrobti.
Nuo šios minties mano veidas karštai
nurausta.
 240/748

— Faktiškai, — sako Ričardas, — mes

visi pasirengę prisidėti. Galime pradėti
šiąnakt, eidami sargybą.
Jis ištiesia rankas paimti šautuvo, visada
esančio šalia Džonio.
— Juk jūs negalite visas naktis atlaikyti
be miego.
— Betgi tu niekada iš tokio šautuvo
nešaudei, — primenu jam.
— Išmoksiu.
— Nemanai, kad Džonis turi nuspręsti?
— Ne, Mile, nemanau, kad jis turi vien-
intelis valdyti ginklą.
— Ką tu darai, Ričardai? — šnibžteliu.
— Galėčiau to paties paklausti tavęs.
Žvilgsnis, kurį į mane įbeda, —
radioaktyvus.
Visi aplink laužą nuščiūva, ir tyloje gird-
ime toli ūkčiojant hienas, puotaujančias
mūsų palikta dovana — impalos viduriais.
Džonis ramiai taria:
 241/748

— Aš jau paprašiau Isajo šiąnakt perimti

antrą sargybos pamainą.
Ričardas nustebęs žiūri į poną
Matsunagą.
— Kodėl jo?
— Jis moka elgtis su šautuvu. Prieš tai jį
patikrinau.
— Tokijo šaudymo klube esu taikliausias
šaulys, — išdidžiai nusišypsodamas
pasigiria ponas Matsunaga. — Kuriuo laiku
man stoti į sargybą?
— Pažadinsiu jus antrą, Isajau, — sako
Džonis. — Verčiau anksti atsigulkite.

Įsiūtis mūsų palapinėje it gyvas padaras,

baisūnas žėruojančiomis akimis, kuris tyko
užpulti. Jo taikinys — aš, auka, į kurią sus-
migs jo nagai, tad išlaikau savo balsą tylų ir
ramų, vildamasi, kad nagai mane aplenks,
 242/748

kad tos akys baigs rusenti savaime. Bet

Ričardas nenori leisti joms užgesti.
— Ką jis tau sakė? Apie ką gi judu taip
meiliai kalbėjotės? — griežtai klausia jis.
— Kaip tu manai, apie ką mes kalbė-
jomės? Kaip mums pavyks šią savaitę išlikti
gyviems.
— Taigi, vien apie išlikimą, taip?
— Taip.
— Ir Džonis šia prasme toks velniškai
geras, kad dabar esame įstrigę.
— Jam už tai verti kaltę?
— Jau mums įrodė, kad juo negalima
pasikliauti. Bet, žinoma, tu to nematai.
Ričardas nusijuokia.
— Žinai, tam pavadinti yra terminas.
Chaki karštis.
— Kas?
— Kai moterys ima geisti savo vedlių po
savanas. Tereikia pamatyti vyriškį, vilkintį
chaki, ir jos pražergs dėl jo kojas.
 243/748

Šiurkščiausias įžeidimas, kokį galėjo

man blokšti, bet sugebu išlikti rami, nes
niekas, ką jis sako, dabar negali manęs
užgauti. Man neberūpi. Užtat nusijuokiu.
— Žinai, ką tik kai ką apie tave supratau.
Tu tikrai šunsnukis.
— Bent nesu tas, kuris nori kruštis su
savanų vedliu.
— Iš kur žinai, kad aš jau nesikrušau?
Ričardas parvirsta ant šono, man atsuk-
damas nugarą. Žinau, jis kaip ir aš nori
išlėkti iš šios palapinės, bet nesaugu net
žingtelėti laukan. Šiaip ar taip, mudu
neturime kur kitur eiti. Galiu tik toliau pa-
sitraukti nuo jo ir tylėti. Nebesuprantu, kas
tas vyras. Kažkas jo viduje pasikeitė, man
nematant įvyko kažkokia permaina. Tai
padarė savana. Afrika. Ričardas dabar sve-
timas arba galbūt visada toks buvo. Ar išvis
gali pažinti žmogų? Kadaise skaičiau apie
žmoną, kuri tiktai po dešimties santuokos
 244/748

metų išsiaiškino, kad jos vyras — serijinis

žudikas. Kaipgi galėjo to nežinoti? — pagal-
vojau skaitydama tą straipsnį.
Bet dabar tikrai suprantu, kaip šitai gali
nutikti. Guliu palapinėje su žmogumi, kurį
pažinojau ketverius metus, kurį maniau
mylinti, ir jaučiuosi it serijinio žudiko
žmona, kai pagaliau atsiskleidė tiesa apie
jos vyrą.
Lauke už mūsų palapinės dunksteli, sut-
raška ir šviesiau užsiplieskia laužas. Ką tik
Džonis į liepsnas primetė daugiau pliauskų,
kad žvėrys nelįstų artyn. Ar jis girdėjo mus
kalbant? Ar žino, kad šis ginčas — dėl jo?
Galbūt anksčiau, per kitus safarius, yra
matęs begalę tokių atvejų. Chaki karštis.
Toks dažnas reiškinys, kad jau turi
pavadinimą.
Užsimerkiu ir mintyse man iškyla pa-
veikslas. Aušra, Džonis stovi aukštoje
žolėje, tekančios saulės fone ryškėja jo
 245/748

pečių siluetas. Nejau esu užsikrėtusi, tik

truputėlį, tuo karščiu? Juk tai Džonis mus
saugo, palaiko gyvus. Tuomet, kai jis
pastebėjo impalą, stovėjo taip arti, kad
mačiau įsitempiančius rankos raumenis
pakeliant šautuvą. Vėl jaučiu šūvio
trenksmo sukeltą jaudulį, lyg pati būčiau
nuspaudusi gaiduką, patiesusi impalą.
Bendras laimikis, susaistantis mus krauju.
O taip, Afrika irgi mane pakeitė.
Užimu kvapą, kai Džonio siluetas
stabteli lauke ties mūsų palapine. Paskui jis
nueina, ir šešėlis nuslysta tolyn. Užmiegu ir
sapnuoju ne Ričardą, o Džonį, stovintį
aukštą ir tiesų žolėse. Džonį, šalia kurio
jaučiuosi saugi.
Iki kito ryto, kai atsibudusi išgirstu žin-
ią, kad dingo Isajas Matsunaga.
 11

Keiko klūpo žolėje, tyliai raudodama ir lin-

guodama pirmyn atgal it metronomas,
tiksintis nevilties ritmą. Aptikome jo šau-
tuvą, gulintį ant žemės tuoj už varpeliais
nukabinėtos vielos perimetro, bet jos vyro
dar nesuradome. Ji žino, ką tai reiškia. Mes
visi žinome.
Stoviu ties Keiko, bergždžiai glostydama
jai petį, nes nežinau, ką kita daryti.
Niekada gerai nemokėjau guosti žmonių.
Kai mirė mano tėvas, o motina verkdama
sėdėjo jo palatoje, aš tik įstengiau jai
glostyti ranką — glosčiau, glosčiau,
glosčiau, iki mama galiausiai sušuko:
— Liaukis, Mile! Tai taip erzina!
 247/748

Manau, Keiko pernelyg pametusi galvą

iš sielvarto, kad net pastebėtų, jog ją liečiu.
Žvelgdama į jos nulenktą galvą, pro juodus
plaukus matau prasikišančias baltas šaknis.
Blyškios, lygios odos, ji atrodė gerokai
jaunesnė už savo vyrą, bet dabar sumoju,
kad anaiptol nėra tokia jauna. Kad keli čia
praleisti mėnesiai atskleis tikrą jos amžių —
juodi plaukai pavirs sidabriškais, oda nuo
saulės patamsės ir susiraukšlės. Ji atrodė
besusitraukianti jau mano akyse.
— Einu, paieškosiu prie upės, — sako
Džonis ir pasiima šautuvą. — Jūs visi likite
čia. Dar geriau — laukite sunkvežimyje.
— Sunkvežimyje? — klausia Ričardas. —
Kalbate apie tą metalo laužą, kurio net
nepajėgiate užvesti?
— Jeigu būsite sunkvežimyje, nieko
bloga jums nenutiks. Negaliu ieškoti Isajo
ir tuo pat metu saugoti jūsų.
 248/748

— Palaukite, Džoni, — įsiterpiu. — Ar

derėtų ten eiti vienam?
— Jis turi sukruštą šautuvą, Mile, —
sako Ričardas. — O mes — nieko.
— Kol jis ieškos pėdsakų, kam nors
reikia pasaugoti iš už nugaros, — nurodau.
Džonis linkteli.
— Gerai, jūs būsite mano sekėja, Mile.
Laikykitės arti.
Žengiant per perimetro vielą, mano
batai ją užkliudo, ir sudzingsi varpeliai.
Toks malonus skambesys, lyg vėjo kurantų
nuo brizo, bet čia tai reiškia priešo įs-
ibrovimą, ir nuo to garso iš išgąsčio man
permuša širdį. Giliai atsikvepiu ir nuseku
paskui Džonį į žoles.
Buvau teisi, kad išėjau su juo. Džonio
dėmesys sutelktas į žemę, nes ieško kokių
nors nurodančių žymių, ir jis galėtų
nepastebėti po krūmais mosikuojančios
liūto uodegos. Mums judant pirmyn,
 249/748

dairausi atgal ir aplinkui. Žolė aukšta, man

ligi klubų, ir aš mąstau apie šnypščiąsias
marges6 — ant vienos iš jų galėtum užminti
ir nė nepajusti, kol tau į koją nesusmigtų
jos dantys.
— Štai, — tyliai taria Džonis.
Pažvelgiu į priplotą žolę, matau pliką
dirvos lopinį ir vilkimo žymę. Džonis jau
vėl juda priekin, sekdamas priplotos žolės
pėdsaku.
— Jį pasičiupo hienos?
— Ne hienos. Šįkart — ne.
— Iš kur žinote?
Jis neatsako, bet toliau sėlina prie guoto
medžių, kuriuos jau sugebu atpažinti —
šilkmedinių fikusų ir šakaluogių7. Upės
nematau, tik kažkur netoliese girdžiu ją
šniokščiant, ir pagalvoju apie krokodilus.
Visur, kur tik šiose vietose pažiūri —
medžiuose, upėje, žolėje — paruošti kąsti
dantys, ir Džonis kliaujasi manimi, kad
 250/748

juos pastebėsiu. Baimė užaštrina mano

jusles, suvokiu smulkmenas, į kurias ank-
sčiau niekada neatkreipdavau dėmesio.
Upės atvėsinto vėjo bučinys man į skruostą.
Sutryptos žolės kvapas kaip svogūnų.
Žiūriu, klausausi, uostau. Mudu, Džonis ir
aš, esame komanda, ir aš jo nenuvilsiu.
Staiga pajuntu jį pasikeičiant. Tyliai
kvėpia į save orą, ūmai sustingsta. Jau ne-
besusitelkęs į žemę, bet stovi stačias visu
augumu, ištiesintais pečiais.
Iš pradžių jos nematau. Paskui paseku jo
žvilgsnio kryptimi, į stūksantį priešais mus
medį — aukštą it bokštas šilkmedinį fikusą,
didingą egzempliorių su plačiai išsikeroju-
siomis šakomis ir tankiais lapais; tai toks
medis, kokiame galėtume įsirengti šveicarų
šeimos Robinzono namą8.
— Štai kur tu, — sušnabžda Džonis. —
Kokia gražuolė.
 251/748

Tik tuomet ją pastebiu, perkarusią aukš-

tai ant šakos. Leopardės beveik nesimato —
taip gerai yra susiliejusi su margu nuo lapų
šešėliu. Visą laiką ji mus stebėjo, kantriai
laukdama, kol prieisime arčiau, o dabar
įdėmiai seka, pasverdama kitą savo veiks-
mą, kaip ir Džonis — savąjį. Tingiai plaka
uodega, bet Džonis stovi ir visiškai nejuda.
Elgiasi taip, kaip anksčiau patarė mums.
Tegul katė mato jūsų veidą. Jai paro-
dykite, kad jūsų akys žiūri į priekį, kad jūs
irgi plėšrūnas.
Pralekia minutėlė, kai dar niekada nesi-
jaučiau tokia išsigandusi ar tokia gyva.
Minutėlė, kai kiekvienas širdies tvinksnis
mano kaklu aukštyn siunčia staigų kraujo
pliūpsnį, švilpiantį man ausyse it vėjas.
Leopardės žvilgsnis lieka įsmeigtas į Džonį.
Jis tebegniaužia priešais save šautuvą.
Kodėl jo nepakelia sau prie peties? Kodėl
nešauna?
 252/748

— Traukitės atgal, — sukužda jis. — Dėl

Isajo nieko nebegalime padaryti.
— Manote, leopardė jį sudorojo?
— Žinoma, taip.
Nežymiu judesiu, kurį aš vos pastebiu,
jis kilsteli galvą.
— Šaka aukščiau. Kairėje.
Ji kabojo ten visą laiką, bet aš
nepastebėjau. Kaip iš pradžių nepastebėjau
ir leopardės. Ranka laisvai karo it keistas
dešramedžio9 vaisius. Plaštaka nugraužta
iki bepirštės bigės. Lapija maskuoja likusį
Isajo kūną, bet pro lapus įžiūriu jo liemens
pavidalą, įspraustą į kitos šakos kampą, lyg
jis būtų nukritęs iš dangaus ir bumbtelėjęs
it sulaužyta lėlė ant to medžio.
— O, Dieve mano, — sukuždu. — Kaip
mes jį pasieksime…
— Ne. Judėkite.
Leopardė pasikėlė ir pritūpė, užpakal-
inės kojos įsitempusios šuoliui. Tai į mane į
 253/748

ji stebeilija, jos akys įbestos į manąsias.

Akimirksniu Džonis kilsteli šautuvą ir jau
yra pasirengęs šauti, bet nenuspaudžia
gaiduko.
— Ko laukiat? — sukuždu.
— Traukiamės. Abu.
Mudu žingtelime vieną žingsnį atgal.
Dar vieną. Leopardė vėl įsitaiso ant tos
pačios šakos, plaka uodega.
— Ji tik saugo savo laimikį, — paaiškina
Džonis. — Taip leopardai elgiasi. Slepia
grobį medyje, kur kiti maitėdos negalėtų jo
pasiekti. Pažvelkite į jos pečių raumenis. Į
kaklą. Štai jums tikra jėga. Leidžianti
užtempti negyvą gyvūną, sunkesnį už save,
iki pat tos aukštos šakos.
— Dėl Dievo, Džoni, turime jį nukelti.
— Jis jau nebegyvas.
— Juk negalime jo ten palikti.
 254/748

— Bent kiek prisiartinsime, ir ji ant

mūsų šoks. O aš nežudysiu leopardo vien
tam, kad atgaučiau lavoną.
Prisimenu, ką sykį jis mums pasakė: kad
niekada neužmuš didžiosios katės. Jas
laiko šventais gyvūnais, jie pernelyg reti,
kad dėl kokios nors priežasties paaukotum,
net ir gelbėdamas savo paties gyvybę.
Dabar jis patvirtina savo žodžius: stovi čia
nieko nesiimdamas, net kai Isajo lavonas
karo virš mūsų, o leopardė sergsti savo
užkandį. Džonis staiga atrodo toks pat keis-
tas žvėris kaip ir visi kiti, su kuriais iki šiol
susidūriau šioje laukinėje dykroje, žmogus,
kurio pagarba šiam kraštui siekia taip gili-
ai, kaip ir tų medžių šaknys. Pagalvoju apie
Ričardą su metališkai mėlynu BMW, juoda
odine striuke ir aviatoriaus akiniais — dėl
to jis man atrodė toks vyriškas, kai tik su-
sipažinome. Bet visa tai — tik atributai
manekenui papuošti. Juk tokia šio žodžio
 255/748

reikšmė, ar ne? Žmogaus kūno modelis, bet

ne tikras žmogus. Iki šiol tartum pažinojau
tik manekenus, atrodančius kaip vyrai, ap-
simetančius vyrais, o iš tikrųjų esančius tik
plastiką. Aš niekada nesurasiu kito tokio
vyro kaip Džonis, nei Londone, nei kur
nors kitur, ir tai suvokti labai skaudu. Kad
visą likusį gyvenimą ieškosiu ir visada
gręšiuos atgal į šią akimirką, kai tiksliai
žinojau, kokio vyro trokštu.
Ir niekada negalėsiu jo turėti.
Ištiesiu į jį ranką ir sukuždu:
— Džoni.
Šautuvas pokšteli taip baisiai, kad metu-
osi atgal, it gavusi kulką. Džonis stovi sust-
ingęs it šaulio statula, jo šautuvas vis dar
nukreiptas į taikinį. Su giliu atodūsiu jis
nuleidžia ginklą. Palenkia galvą, lyg čia,
savanos bažnyčioje, kur gyvenimas ir mirtis
yra dvi tos pačios būties pusės, melstų
atleidimo.
 256/748

— O, Dieve mano, — murmteliu ir įs-

istebeiliju į leopardę, nukritusią negyvą vos
du žingsniai nuo manęs, tarsi įpusėjusią
šuolį, ir trūko tik sekundės dalelytės, kad
jos nagai susmigtų man į kūną.
Nematau kulkos skylės, tik kraują,
srūvantį į žolę, susigeriantį į karštą dirvą.
Jos kailis blizga, žvilgėdamas elegancija,
taip trokštama prašmatnių Naitsbridžo
magnatų kekšių, ir man norisi jį paglostyti,
bet tai atrodo negerai, tartum mirtis leo-
pardę būtų sumažinusi ir pavertusi tik nek-
enksminga katyte. Prieš mirksnį būtų
galėjusi mane nužudyti, ir todėl nusipelno
pagarbos.
— Mes paliksime ją čia, — tyliai ištaria
Džonis.
— Ją sudoros hienos.
— Jos visada sudoroja.
Jis giliai atsikvepia ir pasižiūri į šilkmed-
inį fikusą, bet žvilgsnis atrodo užgriebiantis
 257/748

toliau, lyg matytų už medžio, net už šios

dienos.
— Dabar galiu jį nukelti, — taria.
— Man pasakėte, kad niekada
neužmušite leopardo. Net ir gelbėdamas
savo paties gyvybę.
— Taip.
— Bet šitą nušovėte.
— Ne dėl savo gyvybės.
Jis pažvelgia į mane.
— Tai padariau dėl jūsų.

Tą naktį miegu ponios Matsunagos palap-

inėje, kad ji neliktų viena. Visą dieną ji
buvo kone katatoniška, sėdėjo apsikabinusi
rankomis ir inkštė japoniškai. Blondinės
bandė ją įkalbėti pavalgyti, bet Keiko nieko
neėmė į burną, išskyrus kelis puodelius ar-
batos. Giliai savo mintyse pasitraukė į
kažkokį nepasiekiamą urvą, ir kurį laiką
 258/748

mums visiems palengvėjo, kad ji rami ir

valdoma. Neleidome jai pamatyti Isajo
kūno, Džonio parnešto nuo šilkmedinio
fikuso ir skubiai palaidoto.
Bet aš jį mačiau. Ir žinau, kaip jis
numirė.
— Didžioji katė nužudo, sutraiškydama
tau gerklę, — man pasakė Džonis, kasdam-
as kapą.
Jis kasė atkakliai, kastuvu įsikirsdamas į
saulės kepinamą žemę. Nors mus puldinėjo
vabzdžiai, jis nevijo jų šalin — taip buvo
įnikęs išduobti Isajo atilsio vietą.
— Katė nusitaiko tiesiai į kaklą. Nasrais
suspaudžia tavo trachėją, perplėšia arteri-
jas ir venas. Mirtis ištinka nuo uždusimo.
Užspringsti savo paties krauju.
Žvelgdama į Isają kaip tik tai ir mačiau.
Nors leopardė jau buvo pradėjusi puotauti,
įsiplėšdama į pilvą ir krūtinę, bet iš sut-
raiškyto kaklo supratau, kokios buvo
 259/748

paskutinės Isajo sekundės, kai kovojo dėl

oro, kraujui gurgant į plaučius.
Keiko nieko iš tų smulkmenų nežino. Tik
žino, kad jos vyras negyvas ir kad mes jį
palaidojome.
Girdžiu, kaip per miegą ji atsidūsta,
trumpai iš nevilties suinkščia ir vėl nurim-
sta. Ji beveik nejuda, bet guli it mumija,
suvyniota į baltas marškas. Matsunagų
palapinėje kvapas kitoks nei mūsiškėje.
Malonus egzotiškas aromatas, lyg jų
drabužiai būtų impregnuoti azijietiškomis
žolelėmis, taip pat joje tvarkinga ir viskas
surūšiuota. Isajo marškiniai, kurių jis taip
ir nebenešios, dailiai sudėti jo lagamine
kartu su auksiniu rankiniu laikrodžiu,
mūsų nuimtu nuo kūno. Viskas savo vi-
etose, viskas darnu. Taip nepanašu į mano
su Ričardu palapinę — ta priešingybė
darnai.
 260/748

Būti atokiai nuo jo — palengvėjimas,

todėl taip skubiai ir pasisiūliau palaikyti
Keiko draugiją. Šiąnakt mažiausiai trokštu
miegoti palapinėje su Ričardu, kur tvyro
toks tirštas priešiškumas — kaip sieringas
ūkas. Per visą dieną jis man pratarė vos
porą sakinių, užtat ištisai susiglaudęs su
Eliotu ir blondinėmis. Visas jų ketvertas
dabar atrodo kaip komanda, lyg tai būtų
žaidimas Išlikimas Botsvanoje, ir jų gentis
kovoja prieš maniškę.
Nors savo gentyje faktiškai nieko
neturiu, nebent priskaičiuosite palaužtą
Keiko — ir Džonį. Bet Džonis nepriklauso
jokiai komandai, tikrai ne; jis pats sau
šeimininkas, ir šiandien prabuvo
susirūpinęs ir mąslus, kad nušovė tą leo-
pardę. Nuo tada jis beik su manimi
nesišnekėjo.
Taigi aš — moteris, su kuria niekas
nesikalba, čia guliu palapinėje šalia moters,
 261/748

kuri su niekuo nesikalba. Nors palapinėje

tylu, lauke prasidėjo naktinė simfonija, su
vabzdžių fleitomis ir hipopotamų fagotais.
Aš pamėgau tuos garsus, ir grįžusi namo
tikrai juos sapnuosiu.
Rytą mane pažadina kažkokio paukščio
giesmė. Bent sykį nėra klyksmų, išgąsčio
šūksnių, skamba tik malónios aušros
melodijos. Lauke keturi „Ričardo koman-
dos“ nariai, susiglaudę prie stovyklos laužo,
gurkšnoja kavą. Džonis sėdi vienišas po
medžiu. Išsisėmimas tartum laša jam nuo
pečių, galva kinksi priekin, kovojant su
miegu. Noriu nueiti pas jį, išmasažuoti
nuovargį, bet kiti mane stebi. Tad
nupėdinu prie jų rato.
— Kaip laikosi Keiko? — manęs klausia
Eliotas.
— Tebemiega. Visą naktį buvo rami.
Įsipilu kavos.
 262/748

— Man džiugu matyti šįryt visus gyvus,

— pasakau.
Mano sąmojis prasto skonio, ir vos tik
žodžiai ištrūksta iš burnos, kaipmat
pasigailiu.
— Įdomu, ar jam džiugu, — žvilgtelėda-
mas į Džonį burbteli Ričardas.
— Kaip tai reikėtų suprasti?
— Man atrodo keista, kaip blogai viskas
pakrypo. Iš pradžių žūva Klarensas. Paskui
Isajas. Ir sunkvežimis — kaipgi, po velniais,
sunkvežimis šitaip paprasčiausiai nudvėsė?
— Kaltini Džonį?
Ričardas apžvelgia kitus tris, ir aš staiga
suprantu, kad jis ne vienintelis manantis,
kad kaltas Džonis. Ar todėl jie visi
susiglaudę kartu? Keičiasi prielaidomis,
maitina savo paranoją?
Papurtau galvą.
— Tai juokinga.
 263/748

— Buvo žinoma, kad ji šitaip pasakys, —

sumurma Viviana. — Juk aš tau sakiau.
— Ką?
— Visiems aišku, kad esi Džonio favor-
itė. Žinojau, kad jį užsistosi.
— Džoniui nereikia, kad kas nors jį užs-
istotų. Tai jis išsaugo mus gyvus.
— Nejaugi?
Viviana įtariai žvilgteli Džonio pusėn.
Nors jis per toli, kad mus nugirstų, bet ji vis
tiek pritildo balsą:
— Tu tuo tikra?
Absurdas. Tyrinėju jų veidus, klausdama
savęs, kas gi pradėjo tą šnabždesių
kampaniją.
— Nori man pasakyti, kad Džonis
nužudė Isają ir jį užtempė į tą medį? Arba
galbūt jis tik pristatė jį leopardei ir leido
perimti iš ten?
— Ką mes iš tikrųjų apie jį žinome, Mile?
— klausia Eliotas.
 264/748

— O Dieve. Dar ir tu prisidedi.

— Turiu tau pasakyti, ką jie kalba… —
Eliotas pasižiūri sau per petį ir, nors šn-
abžda, girdžiu jo balse paniką. — Mane tai
varo iš proto.
— Pagalvok apie tai, — sako Ričardas. —
Kaip mes visi galiausiai atsidūrėme šiame
safaryje?
Piktai nuveriu jį akimis.
— Vienintelė priežastis, kodėl aš čia — tu
pats. Pats norėjai išsvajotojo afrikietiško
nuotykio ir dabar jį gavai. Jis neatitinka
lūkesčių? Arba pasidarė pernelyg rizikingas
net ir tau?
— Mes jį suradome per internetą, — iki
tol tylėjusi, prabyla Silvija.
Pastebiu, kavos puodelį globiančios jos
rankos dreba. Laiko jį taip netvirtai, kad
turi padėti, nes antraip kava išsilaistys.
— Viviana ir aš, mudvi norėjome keli-
onės į savaną su stovyklavimu palapinėse,
 265/748

bet negalėjome sau leisti daug išlaidų.

Suradome tinkle jo svetainę. „Pražuvęs
Botsvanoje“, — ji pusiau isteriškai
susijuokė. — Štai taip mums ir nutiko.
— Aš prie jų prisidėjau, — įsiterpia Eli-
otas. — Silvija, Vivė ir aš sėdėjome kartu vi-
ename Keiptauno bare. Ir jos man papa-
sakojo, kad vyksta į pasakišką safarį.
— Man taip gaila, Eliotai, — sako Silvija.
— Apgailestauju, kad tame bare išvis su-
sipažinai su mumis. Apgailestauju, kad mes
tave įkalbėjome vykti drauge.
Ji netvirtai atsikvepia ir lūžtančiu balsu
priduria:
— Dieve, aš tik noriu namo.
— Matsunagos surado šią ekskursiją irgi
per internetą, — paaiškina Viviana. — Isa-
jas man pasakė ieškojęs tikrų afrikietiškų
įspūdžių. Ne kokio nors turistų namelio,
bet progos išties patyrinėti savaną.
 266/748

— Taip ir mes galiausiai čia atsidūrėme,

— patvirtina Ričardas. — Per tą pačią suk-
ruštą internetinę svetainę. „Pražuvę
Botsvanoje“.
Prisimenu tą vakarą, kai Ričardas man
ją parodė savo kompiuteryje. Dienų dienas
jis naršė po internetą, leipėdamas nuo va-
izdų su safario nameliais, palapinių stovyk-
lomis ir vaišėmis nuklotais stalais prie
žvakių šviesos. Bet nepamenu, kodėl jis
galiausiai apsistojo prie svetainės „Pražuvę
Botsvanoje“. Galbūt todėl, kad ji žadėjo
autentiškus įspūdžius. Tikrą laukinę gamtą,
gyvenseną, kokią pasirinktų Hemingvėjus,
nors Hemingvėjus veikiausiai tebuvo įtikin-
amas akių dūmimas. Aš nė kiek neprisidė-
jau planuojant šitas atostogas; taip
pasirinko Ričardas, tai buvo jo svajonė. O
dabar — košmaras.
— Norite pasakyti, kad jo internetinė
svetainė fiktyvi? — klau-siu. — Kad ja
 267/748

pasinaudojo mums įvilioti čia? Ar jūs,

žmonės, net girdite patys save?
— Žmonės iš viso pasaulio atvyksta čia
medžioti stambių laimikių, — sako Ričar-
das. — Kas, jeigu šįkart mes esame
laimikis?
Jeigu tikisi reakcijos, tai jos sulaukia.
Eliotas, atrodo, tuoj susivems. Silvija
prisideda prie burnos delną, tartum
stengtųsi nuslopinti kūkčiojimą.
Bet aš sureaguoju niekinamai
prunkštelėdama:
— Manai, Džonis Posthumas medžioja
mus? Dieve, Ričardai, nepaversk šito į vi-
eną iš savo trilerių.
— Džonio rankose šautuvas, — atremia
Ričardas. — Jo rankose visa galia. Jeigu
mes nesilaikysime drauge, kiekvienas iš
mūsų, visi mirsime.
Štai kas. Tai girdžiu iš jo pagiežingo
balso. Matau iš nukreiptų į mane įtarių
 268/748

žvilgsnių. Tarp jų esu Judas, toji, kuri

nubėgs pas Džonį ir paskųs. Viskas taip ab-
surdiška, kad turėčiau juoktis, bet, po
šimts, esu pernelyg pikta. Atsistodama vos
pajėgiu išlaikyti tvirtą balsą:
— Kai šitai baigsis, kai kitą savaitę
sėdėsime lėktuve atgalios į Mauną, aš jums
apie tai priminsiu. Ir jūs visi jausitės kaip
idiotai.
— Viliuosi, tu teisi, — sukužda Viviana.
— Dievaži, viliuosi, kad esame idiotai. Vili-
uosi, kad būsime tame lėktuve, o ne tik
krūva kruvinų kaulų, tarp… — jos balsas
staiga nutrūksta, ūmai užslinkus virš galvos
šešėliui.
Džonis prisiartino taip tyliai, kad jie nė
neišgirdo, ir dabar stovi už Vivianos,
apžvelgdamas mūsų sambūrį.
— Mums reikia vandens ir malkų laužui,
— sako jis. — Ričardai, Eliotai, eime su
manimi prie upės.
 269/748

Abu vyrai atsistoja. Elioto akyse matau

baimę. Tokia pati baimė žiba ir blondinių
akyse. Džonis laisva šaulio poza ramiai
laiko pasidėjęs ant rankų šautuvą, bet vien
tik ginklo buvimas jo rankose nusveria
galios svarstykles.
— O kaip… kaip merginos? — klausia
Eliotas, nervingai pažvelgdamas į
blondines. — Gal turėčiau, e… pasilikti jų
pasaugoti?
— Jos gali laukti sunkvežimyje. O šiuo
metu man reikia jėgos.
— Jeigu man duosite šautuvą, — pasiūlo
Ričardas, — mudu su Eliotu galime atnešti
malkų ir vandens.
— Niekas be manęs stovyklos nepaliks.
Ir aš be šautuvo nepalieku jos ribų. — Džo-
nio veidas griežtas. — Jeigu norite išlikti
gyvi, privalote manimi pasitikėti.
 270/748
6
Tokios gyvatės.
7
Šliandrinis juodmedis, Afrikoje vadinamas
šakaluogiu, nes jo vaisius mėgsta šakalai.
8
Užuomina į nuotykių filmą apie šveicarų
šeimą, kuri sudužus laivui pateko į negyvenamą
salą.
9
Pailgi medžio vaisiai panašūs į dešras, todėl
taip ir vadinamas.
 12

Bostonas

Gabrielio kepsnys buvo paruoštas puikiai,

vidutiniškai pusžalis, kokį jis visada užsi-
sakydavo, kai juodu pietaudavo „Pas
Mateo“. Bet šįvakar, sėdint restorane prie
savo pamėgtojo staliuko, kai vyras perpjovė
filė, Džeinė vos pajėgė ištverti besisunki-
ančio kraujo vaizdą. Tai ją privertė pagal-
voti apie Debros Lopes kraują, varvantį nuo
didžiulio akmens. Apie Goto kūną, kabantį
kaip jautienos šoninė. Kraujas galvijo ar
žmogaus, vis vien mes visi — šviežia mėsa.
 272/748

Gabrielis pastebėjo, kad kiaulienos žlėg-

tainio ji vos prisilietė, ir tiriamai nužvelgė
žmoną.
— Tu vis apie tai mąstai, taip?
— Nieko negaliu sau padaryti. Ar tau
taip nepasitaiko? Scenų, kurių nepajėgi iš-
mesti iš galvos, nors ir kaip stengiesi?
— Stenkis labiau, Džeine, — jis
spustelėjo jai per stalą ranką. — Jau labai
seniai mudu drauge pietavome.
— Aš stengiuosi, bet šita byla… — ji
pažvelgė į jo kepsnį ir nusipurtė. — Galėtų
mane paversti vegetare.
— Net šitaip blogai?
— Mes abu esame matę siaubingų
dalykų. Daug laiko praleidę autopsijų
salėse. Bet šitas atvejis mane gąsdina
kažkaip giliau. Išdarinėtas ir paliktas
kabėti. Apgraužtas savo paties naminių
gyvūnėlių.
— Štai kodėl mums nereikėtų šunyčio.
 273/748

— Gabrieli, visai nejuokinga.

Jis pasiėmė taurę vyno.
— Aš tik stengiuosi palengvinti
pasimatymo vakarą. Daug jų neturime, o
šis jau virsta į dar vieną bylos apžvalgą.
Kaip visada.
— Tai per mūsų abiejų darbą. Apie ką gi
daugiau turėtume kalbėtis?
— Galbūt apie mūsų dukterį? Kur
galėtume nuvykti per kitas atostogas?
Jis padėjo ant stalo savo vyno taurę ir
pažvelgė į žmoną.
— Gyvenime yra daugiau nei
žmogžudystės.
— Būtent tai mudu suvedė.
— Ne tik tai.
Ne, pagalvojo ji, kai vyras vėl paėmė
peilį ir įniko juo darbuotis — šaltai, ramiai,
kaip įgudęs chirurgas. Tądien, kai su-
sipažino Akmenuotojo upokšnio
draustinyje, jo šaltakraujiškumas Džeinei
 274/748

pasirodė bauginantis. Per popietės su-

maištį, kai farai ir kriminalistai būrėsi apie
yrantį kūną, Gabrielis buvo ramiai
vadovaujantis dalyvis, abejingas, viską per-
prantantis stebėtojas. Tuomet ji nenustebo
sužinojusi, kad jis iš FTB; mat iš pirmo
žvilgsnio atpažino pašalietį, kuris turi jai
mesti iššūkį. Bet tai, kas iš pradžių juos
nuteikė vieną prieš kitą, vėliau taip pat ir
suartino. „Stumk ir trauk“ — priešingybės
suartina. Net ir dabar, stebėdama savo si-
utinamai ramų vyrą, ji tiksliai žinojo, kodėl
jį įsimylėjo.
Jis pažvelgė į Džeinę ir pasiduodamas
atsiduso.
— Gerai, man patinka ar ne, matyt, kal-
bėsimės apie žmogžudystę. Taigi, — Gabri-
elis padėjo ant stalo peilį su šakute, — tu
tikrai manai, kad Pagyrūnas O’Brajenas —
raktas į tai?
 275/748

— Pikti skambučiai į jo radijo laidą tokie

klaikiai panašūs į komentarus, paliktus po
straipsniu apie Leoną Gotą. Juose kalbama
apie pakabinimą ir išdarinėjimą.
— Toks kalbos vaizdingumas nėra kuo
nors ypatingas. Paprasčiausiai medžiotojai
taip daro. Aš pats taip darydavau nušovęs
elnią.
— Skambintoja Suzė prisistato kaip
Veganų kovos armijos narė. Savo internet-
inėje svetainėje jie tvirtina, kad Masaču-
setse turi penkiasdešimt narių.
Gabrielis papurtė galvą.
— Ta organizacija man negirdėta. Ne-
prisimenu, kad būtų pasirodžiusi kokiuose
nors federalinio sekimo sąrašuose.
— Taip pat ir Bostono policijos departa-
mento sąrašuose. Bet jie pakankamai
gudrūs, kad laikytųsi tyliai. Ir neprisiimtų
savo nuopelnų.
 276/748

— Kai pakabina ir išdarinėja medžioto-

jus? Ar tai panašu į veganus?
— Pagalvok apie Žemės išlaisvinimo
frontą. Jie padeda padegamąsias bombas.
— Bet ŽIF kaip įmanydami stengiasi
nieko neužmušti.
— Vis dėlto pasižiūrėk į simboliką. Leo-
nas Gotas — stambiųjų žvėrių medžiotojas
ir taksidermistas. Hub Magazine išs-
pausdina apie jį straipsnį „Trofėjų meis-
tras“. Po kelių mėnesių jis randamas
kabantis už čiurnų, perrėžtas visu ilgiu ir
išdarinėtas. Pakabintas tokiame aukštyje,
kad galėtų būti suėstas savo numylėtinių
gyvūnėlių. Koks tinkamesnis būdas
susidoroti su medžiotojo kūnu, nei duoti jį
suplėšyti į gabalus Pukiui ir Fidui10?
Ji nutilo, staiga suvokusi, kad restoranas
nuščiuvo. Žvilgtelėjusi į šoną, prie gretimo
staliuko pamatė į ją spoksančią porą.
 277/748

— Ne laikas ir ne vieta, Džeine, — per-

spėjo Gabrielis.
Džeinė įbedė akis į kiaulienos žlėgtainį.
— Puikūs nūnai pas mus orai.
Tik kai pokalbių dūzgesys aplinkui atsin-
aujino, ji tyliau pridūrė:
— Manau, simbolika akivaizdi.
— Arba ji neturi nieko bendra su faktu,
kad jis buvo medžiotojas. Motyvas gali būti
ir vagystė.
— Jeigu vagystė, tai gana ypatinga. Jo
piniginė su pinigais tebeliko miegamajame,
nepaliesta. Kiek iki šiol žinome, Goto
namuose pasigesta tiktai snieginio leo-
pardo kailio.
— Ir tu jau man sakei, kad jis labai
vertingas.
— Bet tokiu retu kailiu būtų velniškai
sunku atsikratyti. Jis turėtų būti skirtas
kokiai nors privačiai kolekcijai. Ir jeigu vi-
enintelis motyvas buvo apiplėšimas, tai
 278/748

kodėl imtis kruvino ritualo ir auką

išdarinėti?
— Man regis, čia tu turi du simbolinius
požymius. Pirmas — įgyti reto gyvūno kailį.
Antras — kokios būklės buvo paliktas aukos
kūnas.
Gabrielis suraukęs antakius žvelgė į
žvakę ant stalo ir gromuliavo šią mintį.
Galiausiai mįslė jį įtraukė, ir dabar visiškai
ja susidomėjo. Tai galėjo būti jų
pasimatymo vakaras, vienintelis per
mėnesį, kai abu pasižadėdavo nekalbėti
apie darbą, bet visada grįždavo prie žmo-
gžudystės. Kaipgi kitaip, jeigu abu tuo
gyveno ir kvėpavo? Ji stebėjo ant vyro
veido virpčiojant žvakės šviesą, kol jis tylo-
mis sijojo faktus. Kokia ji laiminga, kad gali
su juo dalytis tais faktais. Pagalvojo, kaip
būtų, jeigu čia sėdėtų su sutuoktiniu ne iš
teisėsaugos, nesitvertų išsipasakoti, kas ją
graužia, ir negalėtų ničnieko apie tai
 279/748

prasitarti. O dabar jie dalijasi ne tik namais

ir vaiku, bet taip pat ir tuo žiauriu
žinojimu, kaip žaibiškai gali pasikeisti
gyvenimas. Arba baigtis.
— Pasižiūrėsiu, kokios turime informaci-
jos apie Veganų kovos armiją, — prašneko
jis. — Bet būčiau linkęs susitelkti į leopardo
kailį, kadangi tai vienintelis tau žinomas
paimtas vertingas daiktas.
Ir šiek tiek patylėjęs paklausė:
— Ką manai apie Džerį O’Brajeną?
— Išskyrus tai, kad jis šovinistas
bukagalvis?
— Turiu omeny, kaip apie įtariamąjį. Ar
galėjo turėti motyvą nužudyti Gotą?
Džeinė papurtė galvą.
— Jie buvo medžioklės draugeliai. Jis
lengvai galėjo jį nušauti miške ir tai pateikti
kaip nelaimingą atsitikimą. Bet taip, aš
pagalvojau apie O’Brajeną. Ir jo asmeninį
padėjėją. Gotas buvo toks vienišius, nėra
 280/748

daug įtariamųjų, iš ko galėtum rinktis. Bent

nė vieno mums žinomo.
Bet giliai pasikask į kieno nors gyven-
imą, ir visada aptiksi netikėtumų. Džeinė
prisiminė kitas aukas, kitus tyrimus, per
kuriuos išaiškėjo slapti meilužiai, nutylėtos
banko sąskaitos ar iškilusių į dienos šviesą
begalė draudžiamų pomėgių, kai kieno nors
gyvenimas apnuoginamas smurtingo galo.
Ir ji prisiminė tėvą, kuris irgi turėjo savų
paslapčių, kurio romanas su kita moterimi
išardė jo santuoką. Net žmogus, kurį
Džeinė manė pažįstanti, žmogus, su kuriuo
kartu praleisdavo kiekvienas Kalėdas, kiek-
vieną gimtadienį, pasirodė esąs svetimas.
Vėliau tą vakarą Džeinė buvo priversta
susidurti su tuo pačiu svetimuoju, kai kartu
su Gabrieliu sustojo priešais Andželos
namą pasiimti jų dukters. Ji pastebėjo
kiemo įvažoje pastatytą pažįstamą auto-
mobilį ir nustebo:
 281/748

— Ką tėtis čia veikia?

— Tai jo namas.
— Kadaise buvo.
Ji išlipo ir nužvelgė įprastoje vietoje
pastatytą ševrolė, lyg šis niekada nė nebūtų
išvažiavęs. Tartum Frenkas Ricolis
paprasčiausiai galėtų vėl įžengti į ankstesnį
savo gyvenimą ir viskas būtų visiškai po
senovei. Ševrolė kairysis priekinis sparnas
buvo naujai įlenktas; įdomu, ar Frenko
barakuda tai padarė ir ar jis dėl to ją
aprėkė, kaip sykį apšaukė Andželą, kai ji
įbrėžė automobilio dureles. Jeigu
pakankamai ilgai būni su bet kokiu vyru,
net spindintis naujas meilužis pradės rodyti
savo trūkumus. Kada ta barakuda
pastebėjo plaukus Frenko šnervėse, o ryte
užuodė iš burnos kvapą kaip ir kiekvieno
kito vyro?
 282/748

— Tik paimam Reginą ir važiuojam

namo, — jiems kopiant į priekinį priebutį,
pašnabždėjo Gabrielis.
— Kaip tu manai, o ką aš darysiu?
— Tikiuosi, neįsitrauksi į įprastą šeimos
dramą.
— Šeima be dramos, — pasakė ji, nus-
pausdama durų skambutį, — būtų ne
mano.
Duris atidarė Džeinės motina. Ji tik
atrodė kaip Andžela, o iš tiesų buvo supli-
uškusi zombiška jos versija, kuri juos pas-
veikino negyva šypsena.
— Ji kietai miega. Neturėjau jokio vargo.
Ar maloniai pavakarieniavote?
— Aha. Kodėl tėtis čia? — paklausė
Džeinė.
Frenkas šūktelėjo:
— Sėdžiu savo namuose, štai kaip. Kas
per klausimas?
 283/748

Džeinė nuėjo į svetainę ir pamatė tėvą,

įsitaisiusį savo senajame fotelyje — it kla-
jojantį karalių, sugrįžusį atsiimti sosto. Jo
plaukai keistai blizga, batų tepalo juodumo
— kada gi juos nusidažė? Esama ir kitų per-
mainų: šilkiniai marškiniai atvira apykakle,
prašmatnus rankinis laikrodis. Dėl to jis
atrodo kaip kokia nors Frenko Ricolio ver-
sija iš Las Vegaso. Nejaugi ji įžengė ne į tu-
os namus, atsidūrė alternatyviame pa-
saulyje su androide mama ir disko stiliaus
tėčiu?
— Aš paimsiu Reginą, — tarė Gabrielis ir
diskretiškai išnyko koridoriumi.
Bailys.
— Mudu su tavo motina pagaliau
susikalbėjome.
— Tai yra?
— Ketiname viską atitaisyti. Grįžti prie
to, kaip buvo anksčiau.
— Su ar be Blondės?
 284/748

— Kas, po velnių, tau yra? Mėgini viską

sužlugdyti?
— Tu gana gerai pasidarbavai pats.
— Andžela! Pasakyk jai.
Džeinė pasisuko į motiną. Ši stovėjo
nudūrusi akis į grindis.
— Ar tu kaip tik šito nori, mam?
— Bus gerai, Džeine, — tyliai ištarė
Andžela. — Pasiseks.
— Tai neskamba kaip entuziazmo
balsas.
— Aš myliu tavo mamą, — pasakė Fren-
kas. — Mudu esame šeima, sukūrėme
namus ir liekame kartu. Tai svarbiausia.
Džeinė vedžiojo akis nuo vieno prie kito
gimdytojo. Tėvas, už-raudęs ir kliaudingas,
piktai žioravo į ją. Motina vengė dukters
žvilgsnio. Tiek daug Džeinė norėjo pa-
sakyti, tiek daug turėtų pasakyti, bet buvo
per vėlu: Gabrielis jau stovėjo prie
 285/748

paradinių durų, laikydamas ant rankų jų

įmigusią dukterį.
— Dėkui, kad pasėdėjai prie mažylės,
mam, — pasakė Džeinė. — Aš tau
paskambinsiu.
Jie išėjo laukan prie automobilio. Gabri-
eliui baigus užsagstyti Reginą jos auto-
mobilinėje kėdutėje, paradinės durys atsid-
arė ir iš namo išėjo Andžela su Reginos
kimštine žirafa rankose.
— Ji klyks kaip žudoma, jeigu pamiršite
Benį, — pasakė pa-duodama žirafą Džeinei.
— Tu gerai jautiesi, mam?
Andžela apsiglėbė rankomis ir žvilgtelėjo
atgal į namą, lyg lauktų, kad kas nors kitas
atsakytų į tą klausimą.
— Mam?
Andžela atsiduso.
— Taip turi būti. To nori Frenkas. Taip
pat ir Maikas.
 286/748

— Mano broliai čia neturi balso. Tik tu

vienintelė turi.
— Jis taip ir nepasirašė skyrybų popier-
ių, Džeine. Mudu tebesame susituokę, o tai
kai ką reiškia. Reiškia, kad jis niekada iš
tikrųjų mūsų neišsižadėjo.
— Tai reiškia, kad jis norėjo abejaip.
— Jis — tavo tėvas.
— Aha, ir aš jį myliu. Bet myliu ir tave, o
tu neatrodai laiminga.
Šešėliuose skendinčiame įvažiavimo
take ji matė, kaip motina stengiasi nutaisyti
narsią šypseną.
— Mes esame šeima. Aš padarysiu, kad
tai pasisektų.
— O kaip Vinsas?
Vos tik paminėjus Korsako vardą, moti-
nos šypsena staiga subliūško. Ji prisis-
paudė prie burnos delnus ir nusisuko.
— O Dieve. O Dieve…
 287/748

Motina pratrūko kūkčioti, ir Džeinė ją

apkabino.
— Ilgiuosi jo, — prisipažino Andžela. —
Ilgiuosi kasdien. Jis to nenusipelno.
— Myli Vinsą?
— Taip!
— Myli tėtį?
Andžela trumpai padvejojo.
— Žinoma, myliu.
Bet tikrasis atsakymas buvo toje
pauzėje, tose tyliose sekundėse prieš
paprieštaraujant tam, ką jos širdis jau
žinojo. Ji atsitraukė nuo Džeinės, giliai at-
sikvėpė ir atsitiesė.
— Dėl manęs nesijaudink. Viskas bus
puiku. Dabar važiuok namo ir paguldyk
mergytę į lovelę, gerai?
Džeinė lydėjo akimis motiną, nueinančią
atgal į namą. Pro langą matė, kaip Andžela
įsitaiso svetainėje ant sofos priešais Frenką,
tebesėdintį fotelyje. Visai kaip senais
 288/748

laikais, pagalvojo Džeinė. Mama savo

kampe. Tėtis — savajame.

10
Katinas ir šuo, animacinių filmų personažai.
 13

Mora stabtelėjo įvažoje ir pažvelgė aukštyn

į kranksinčias varnas. Dešimtys tupėjo
aukštai medyje nelyginant pikta lemiantys
vaisiai, pilko dangaus fone skėtriodamos
juodais sparnais. Varnų žmogžudystė —
tinkamas terminas šiam sambūriui ir šią
šaltą pilką dieną su artėjančiais audros de-
besimis ir jos laukiančia niūria užduotimi.
Skersai tako, vedančio į kiemą už namo,
buvo nutiesta nusikaltimo vietą žyminti
juosta. Mora pranėrė po ja ir slinkdama per
šviežiai išjudintą dirvą juto varnas ją
stebint, sukranksint į kiekvieną žingsnį, tri-
ukšmingai aptarinėjant naują įsibrovėlę į jų
karalystę. Už namo kieme, šalia palikto
 290/748

ekskavatoriaus ir drėgnų žemių kauburio,

stovėjo detektyvai Darenas Krouvas ir
Džonis Temas. Morai artinantis, Temas jai
pamojo apmauta purpurine pirštine ranka.
Žmogžudysčių skyriuje jis buvo naujokas,
uolus ir neturintis humoro jausmo jaunas
detektyvas, neseniai perkeltas iš
patruliavimo kinų kvartale. Savo nelaimei,
buvo paskirtas į porą su Krouvu, kuris
privertė savo ankstesnį partnerį Tomą
Murą išeiti į labai nusipelnytą pensiją.
Pragare sumanyta pora — taip juodu
praminė Džeinė, ir skyriuje buvo lažin-
amasi, kiek laiko truks, kol baisiai įsitem-
pęs Temas galiausiai palūš ir pakels ranką
prieš Krouvą. Toks poelgis reikštų Temo
karjeros katastrofą, tikrai, bet visi sutarė,
kad būtų velniškai malonu pamatyti.
Net čia, tankiai medžiais apaugusiame
užpakaliniame kieme, be jokių televizijos
kamerų, Krouvas buvo pačiame savo
 291/748
11
puikume, kaip iš GQ , su kino žvaigždės
šukuosena ir kostiumu, gražiai pagal už-
sakymą pasiūtu jo platiems pečiams. Jis
buvo vyras, įpratęs susiurbti visą dėmesį, ir
būtų lengva nepastebėti kur kas ramesnio
Temo. Bet Mora susitelkė kaip tik į Temą,
nes žinojo, kad gali juo kliautis: perteiks
faktus neprafiltruotus ir tiksliai.
Nespėjus Temui išsižioti, Krouvas
susijuokęs prašneko:
— Nemanau, kad namo savininkai tikė-
josi tai rasti savo naujajame plaukymo
baseine.
Mora pažvelgė žemyn į žemėmis išteptą
kaukolę ir krūtinės ląstos griaučius,
gulinčius iš dalies perlenktame mėlyname
plastikiniame brezente. Pakako vieno
žvilgsnio, kad atpažintų žmogaus kaulus.
Ji užsimovė pirštines.
— Kokia čia istorija?
 292/748

— Turėjo būti naujas plaukymo basei-

nas. Savininkai nusipirko namą prieš trejus
metus, nusisamdė „Lorenzo Construction“
baseinui iškasti. Dviejų pėdų gylyje rado
tai. Ekskavatorininkas atvertė brezentą,
persigando ir paskambino devyni vienas vi-
enas. Laimė, neatrodo, kad savo kaušu
būtų padaręs daug žalos.
Mora nepamatė jokių drabužių, jokių
brangenybių, bet mirusiojo lyčiai nustatyti
jų nė neprireikė. Pritūpusi tyrinėjo švelnias
antakines briaunas. Ji daugiau atvertė su-
lenktą brezentą, atidengdama dubenį su
plačiai išsiskleidusiais klubikauliais. Iš vi-
eno žvilgsnio į šlaunikaulį nustatė, kad
žmogaus būta neaukšto, daugiausia penkių
pėdų ir trijų colių ūgio.
— Ji čia pragulėjo kurį laiką, — pasakė
Temas — jam nereikėjo Moros pagalbos,
kad atpažintų moters palaikus. — Ar ilgai,
kaip manote?
 293/748

— Pilnutinė skeletizacija. Stuburo sąnar-

ių nebelikę, — pastebėjo Mora. — Tos
raiščių jungtys jau suirusios.
— Vadinasi, mėnesius? Metus?
— Taip.
Krouvas nekantriai krenkštelėjo.
— O konkrečiau?
— Sykį mačiau pilnutinę skeletizaciją ne-
giliame kape praėjus vos trims mėnesiams,
tad konkrečiau atsakyti negaliu. Galiu tik
apytikriai spėti, kad post mortem inter-
valas — mažų mažiausia šeši mėnesiai. Ka-
dangi ji nuoga ir kapas negilus, irimas
turėjo būti spartesnis, bet nemažas gylis
apsaugojo nuo naršančių maitėdų.
Jiems virš galvų tartum atsakas
pasigirdo garsus kranktelėjimas. Pažvelgusi
aukštyn, Mora pamatė tris ant šakos
tupinčias ir juos stebinčias varnas. Buvo
regėjusi, kokią žalą varniniai gali padaryti
žmogaus kūnui, kaip tie snapai gali
 294/748

suplėšyti raiščius ir išlesti iš akiduobių akis.

Sušlamėję smailais sparnais, paukščiai
sutartinai pakilo į orą.
— Nemalonūs paukščiai. It maži
maitvanagiai, — pasakė Temas, stebėdamas
juos nuplasnojant.
— Ir neįtikimai protingi. Jeigu tik jie
galėtų kalbėti, — ji pažvelgė į jį. — Kokia
šios vietos nuosavybės istorija?
— Apie keturiasdešimt metų priklausė
kažkokiai senyvai moteriai. Prieš penkio-
lika ji mirė, užsitęsė testamento tvirtinimas
ir namo būklė vis prastėjo. Pasitaikydavo
nuomininkų, bet daugiausia jis stovėdavo
tuščias. Kol prieš trejetą metų namą nu-
sipirko ši pora.
Mora apžvelgė kiemo ribas.
— Jokių tvorų. Ir valda remiasi į mišką.
— Aha, ribojasi su Akmenuotojo up-
okšnio draustiniu. Lengvai prieinama
 295/748

kiekvienam, ieškančiam vietos, kur užkasti

kūną.
— O dabartiniai savininkai?
— Maloni jauna pora. Jie pamažu tvarkė
namą, atnaujino vonios kambarį ir virtuvę.
Šiais metais nusprendė į žemę įleisti ba-
seiną. Anot jų, prieš pradedant jį kasti, ši
kiemo dalis buvo gana tankiai užžėlusi
piktžolėmis.
— Vadinasi, palaidota anksčiau, nei jie
nusipirko namą?
— O kaip ši mergina? — įsiterpė Krouv-
as. — Jūs galite pasakyti mirties priežastį?
— Turėkite šiek tiek kantrybės, detek-
tyve. Aš dar nė nebaigiau jos išvynioti.
Mora nuplėšė likusią mėlynojo brezento
dalį, atidengė blauzdikaulius, šeivikaulius,
padikaulius ir… Ji sustingo, stebeilydama į
oranžinę nailoninę virvę, tebeapsuktą apie
čiurnikaulius. Akimirksniu galvoje švys-
telėjo vaizdinys. Kita nusikaltimo vieta.
 296/748

Oranžinė nailoninė virvė. Už čiurnų

pakabintas kūnas pašalintais viduriais.
Tylomis ji perkėlė žvilgsnį prie krūtinės
ląstos griaučių. Priklaupė arčiau ir įs-
istebeilijo į kardinę ataugą, kur susiėjo ir
jungėsi prie krūtinkaulio šonkauliai. Net
tokią apniukusią dieną, miško prietemoje ji
kaule pamatė aiškią įrantą. Įsivaizdavo šį
kūną, pakabintą už čiurnų žemyn galva.
Įsivaizdavo peilį perskrodžiant pilvą, nuo
gaktos iki krūtinkaulio. Ta įranta buvo kaip
tik ten, kur savo kelią baigtų peilis.
Pirštinėse rankos jai staiga atšalo.
— Daktare Ailz? — paklausė Temas.
Nuleidusi jį negirdom, pasižiūrėjo į
kaukolę. Kaktos kaule, ten, kur šis nuožul-
niai leidosi į antakius, buvo trys lygia-
grečios įbraižos.
Apstulbusi ji ant kelių atsilošė.
— Reikia paskambinti Ricoli.
 297/748

Priekyje žaibai, pagalvojo Džeinė, praner-

dama po šviesia policijos juosta. Ši nusikal-
timo vieta priklauso ne jai, čia ne jos terit-
orija, todėl Džeinė tikėjosi, kad iš pat pra-
džių Darenas Krouvas leis tą aiškiai supra-
sti. Prisiminė Leoną Gotą, šaukiantį ant
kaimynės mažylio: Dink iš mano vejos!
Įsivaizdavo Krouvą po trisdešimties metų,
lygiai tokį patį pakvaišusį senioką, šauki-
antį: Dink iš maniškės nusikaltimo vietos!
Bet šoniniame kieme ją pasitiko Džonis
Temas.
— Ricoli, — tarė.
— Kaip jo nuotaika?
— Kaip įprasta. Spindi it saulė.
— Tai gerai, a?
— Šiuo metu nėra pernelyg laimingas dėl
daktarės Ailz.
— Aš irgi ne pernelyg laiminga.
— Ji užsispyrė pasikviesti jus. O dak-
tarės Ailz aš klausau.
 298/748

Džeinė nužvelgė Temą, bet kaip visada

neįstengė išskaityti jo veido, niekada ne-
sugebėdavo. Nors Žmogžudysčių skyriuje
jis buvo naujas, jau turėjo nepriekaištingai
ir atkakliai dirbančio žmogaus reputaciją.
Skirtingai nei Krouvas, Temas nesivaikė
šlovės.
— Sutinkate, kad tarp tų dviejų atvejų
esama ryšio? — paklausė ji.
— Žinau, daktarė Ailz nuojautomis
nesikliauja. Štai kodėl mane šiek tiek
nustebino, kad ji išsikvietė jus. Turint gal-
voje nuspėjamą atatranką.
Jiems nereikėjo paminėti pavardės —
abu žinojo, kad kalba apie Krouvą.
— Ar labai blogai su juo kartu dirbti? —
paklausė ji, kai abu žengė akmeninėmis
plytelėmis klotu taku.
— Atmetus faktą, kad sporto salėje aš jau
suplėšiau tris bokso maišus?
 299/748

— Patikėkit manimi, geriau nebus.

Dirbti kartu su juo — tas pat, kaip patirti
kinišką kankinimą vand… — ji staiga nutilo.
— Pats žinote, apie ką kalbu.
Temas nusijuokė.
— Mes, kinai, galbūt tai išradome, bet
Krouvas ištobulino.
Juodu išniro į užpakalinį kiemą, ir
Džeinė pamatė jų paniekos objektą stovintį
šalia Moros. Visa Krouvo kūno kalba, nuo
pastirusio sprando iki sujaudintų gestų,
šaukte šaukė: Atsikniskite!
— Prieš paversdama tai visokių prielaidų
cirku, — pasakė jis Morai, — gal mums
pateiktumėte konkretesnį mirties laiką?
— Konkrečiau kol kas neįmanoma, — at-
sakė Mora. — Kitkas priklauso nuo jūsų.
Tai jūsų darbas.
Pastebėjęs prisiartinant Džeinę, Krouvas
metė:
 300/748

— Neabejoju, atsakymus turi visažinė

Ricoli.
— Mane pasikvietė daktarė Ailz, — at-
rėmė Džeinė. — Tik pasižiūrėsiu ir dingsiu
tau iš kelio.
— Aha. Taip.
Mora ramiai tarė:
— Ji antai ten, Džeine.
Džeinė nusekė ją per kiemą prie stov-
inčio ekskavatoriaus. Palaikai gulėjo ant
mėlyno brezento šviežiai iškastos duobės
pakraštyje.
— Suaugusi moteris, — pasakė Mora. —
Ūgis — apie penkios pėdos ir trys coliai.
Stubure — jokių artritinių pokyčių, epifizės
uždaros. Apytikris jos amžius — tarp
dvidešimties ir trisdešimt penkerių metų…
— Į kokią velniavą mane veli? — mur-
mtelėjo Džeinė.
— Atsiprašau?
— Aš jau esu jo juodajame sąraše.
 301/748

— Taip pat ir aš, bet manęs tai ne-

sustabdo dirbti savo darbo.
Mora šiek tiek patylėjo ir pridūrė:
— Jeigu tik jį išsaugosiu.
Viskas dėl Moros parodymų teisme, kai
už grotų buvo pasiųstas visų mėgstamas
faras. Dėl savo atokumo, — kas nors jį
pavadintų keistumu — Mora niekada neb-
uvo populiari tarp Bostono policijos de-
partamento kadrų, o dabar farai ją laikė sa-
vo išdavike.
— Turiu būti atvira, — prisipažino
Džeinė. — Tai, ką papasakojai telefonu,
nelabai mane sujaudino.
Ji pažvelgė į palaikus, iš kurių buvo te-
likę nekas daugiau kaip tik kaulai.
— Pradžiai, tai moteris, — pasakė.
— Jos čiurnos buvo surištos oranžine
nailonine virve. Tokia pačia, kaip ir Goto
atveju.
 302/748

— Tokios rūšies virvė gana dažna.

Skirtingai nei Gotas, šita yra moteris, ir
kažkas pasivargino ją užkasti.
— Visai kaip ir pas Gotą, krūtinkaulio
apačioje yra įpjovimo žymė. Manau, visai
tikėtina, kad ji buvo išskrosta.
— Tikėtina?
— Kai nėra išlikusių jokių minkštųjų
audinių ir organų, negaliu to įrodyti. Bet
krūtinkaulis įpjautas peiliu. Panašiai įp-
jauni skrosdamas pilvą. Ir dar vienas
dalykas.
Mora atsiklaupė parodyti į kaukolę.
— Pažiūrėk į tai.
— Tas tris mažutes įbraižas?
— Prisimeni Goto kaukolės nuotrauką,
kurioje tau parodžiau tris linijinius
įbrėžimus? Lyg nagų žymes kaule.
— Šitos ne linijinės. Tik maži įdrėskimai.
— Jos išsidėsčiusios tiksliai lygiagrečiai.
Galėjo būti padarytos to paties įrankio.
 303/748

— Arba gyvūnų. Arba to ekskavatoriaus.

Išgirdusi balsus, Džeinė pasisuko.
Atvyko nusikaltimo vietos tyrėjų brigada, ir
Krouvas kriminalistų trijulę vedė prie
palaikų.
— Taigi, ką sau galvoji, Ricoli? — pak-
lausė Krouvas. — Ketini tai pasisavinti?
— Nekovoju dėl tavo teritorijos. Tik
tikrinu kai kuriuos panašumus.
— Taviškė auka buvo kas? Šešiasdešimt
ketverių metų vyriškis?
— Taip.
— O čia jauna moteris. Ar tau atrodo
panašu?
— Ne, — pripažino Džeinė, jausdama
įbestą Moros žvilgsnį.
— Jūsiškė vyriškos lyties auka — ką gi
pas ją radote per autopsiją?
— Įskilusią kaukolę, taip pat sutraiškytą
skydinę kremzlę, — atsakė Mora.
 304/748

— Mano merginos kaukolėje nėra akiva-

izdžių įtrūkimų, — pareiškė Krouvas.
Mano merginos. Lyg ji, šita bevardė
auka, priklausytų jam. Lyg jis jau buvo
įtvirtinęs nuosavybę.
— Šita moteris buvo smulki ir lengviau
sutramdoma nei vyras, — atrėmė Mora. —
Nebūtų buvę reikalo pirma ją apsvaiginti
smūgiu į galvą.
— Bet yra kitas skirtumas, —
paprieštaravo Krouvas. — Kita detalė,
nesiderinanti su anuo atveju.
— Detektyve Krouvai, aš žiūriu į šitų
dviejų atvejų geštaltą. Bendrą vaizdą.
— Ir jums tik atrodo, kad jį matote. Vi-
ena auka — pagyvenęs vyras, antroji —
jaunesnė moteris. Vienai įskilusi kaukolė,
kitai — ne. Viena buvo nužudyta ir ek-
sponuojama nuosavame garaže, kita —
užkasta kieme už namo.
 305/748

— Abu buvo nuogi, surištomis virve či-

urnomis ir, tikėtina, išdarinėti. Kaip pada-
rytų medžiotojas…
— Mora, — įsiterpė Džeinė, — gal apein-
am valdą?
— Aš jau ją apėjau.
— Ką gi, aš — ne. Eime.
Nenorom Mora nusekė ją nuo duobės ir
jiedvi patraukė į kiemo pakraštį. Nusvirę
medžiai čia dar labiau gilino ir taip slogiai
pilkos popietės prieblandą.
— Manai, Krouvas teisus, taip? — pak-
lausė Mora su šiokiu tokiu kartėliu balse.
— Žinai, aš visada gerbiu tavo nuomonę,
Mora.
— Bet šiuo atveju tu jai nepritari.
— Turi pripažinti, tarp tų dviejų aukų
yra skirtumų.
— Įpjovimų žymės. Nailoninė virvė. Net
mazgai panašūs ir…
 306/748

— Dvigubas paprastas mazgas nėra

išskirtinis. Nusikaltėliu dėta, kaip tik tokiu
ir suriščiau auką.
— O išdarinėjimas? Kiek pastaruoju
metu matei tokių atvejų?
— Tu radai krūtinkaulyje vienintelę
įrantą. Tai neįtikina. Aukos labai būti
skirtingos. Amžius, lytis, vieta, kur buvo
rastos.
— Kol nenustatyta moters tapatybė, neg-
alima sakyti, kad ji niekaip nesusijusi su
Gotu.
— Gerai, — atsidusdama pasidavė
Džeinė. — Teisybė.
— Kodėl mudvi ginčijamės? Tu visada
gali įrodyti, kad aš klystu. Tik atlik savo
darbą.
Džeinė įsitempė.
— Kada jo neatlikau?
Atsakymas, toks pritvinkęs įtampos,
privertė Morą nutilti. Tamsūs jos plaukai,
 307/748

paprastai lygūs ir glotnūs, nuo žvarbios

drėgmės pavirto į standų lizdą su įstrigu-
siomis pavienėmis šakelėmis. Šitų medžių
prieblandoje, žemėmis išteptais kelnių
atvartais ir suglamžyta palaidinuke ji
atrodė kaip laukinė Moros versija,
nepažįstamoji per ryškiai — karštligiškai —
žėrinčiomis akimis.
— Kas iš tikrųjų čia vyksta? — tyliai pak-
lausė Džeinė.
Mora nusuko akis į šalį, ūmai nedrįs-
dama pažiūrėti atvirai, lyg atsakymu būtų
pernelyg sunku pasidalyti. Per daugelį
metų jos buvo susipažinusios su viena kitos
bėdomis ir klaidomis. Abi žinojo viena kitos
sunkumus. Kodėl gi dabar Mora staiga ven-
gia atsakyti į paprastą klausimą?
— Mora? — mygo Džeinė. — Kas
atsitiko?
Mora atsiduso.
— Aš gavau laišką.
 308/748

11
Santr.: Gentleman’s Quarterly — madų žurn-
alas vyrams.
 14

Jos sėdėjo kabinoje „Pas Dž. P. Doilį“ —

mėgstamoje Bostono policijos departa-
mento girdykloje, kur, jeigu ateitum penktą
popiet, beveik tikrai rastum prie baro pus-
tuzinį farų, besikeičiančių kovinėmis istori-
jomis. Bet trečią valandą restorane buvo
tyku ir tą popietę užimtos tik dar dvi kabi-
nos. Džeinė pas Doilį buvo valgiusi begalę
priešpiečių, o Mora čia lankėsi pirmą kartą.
Tai darsyk priminė jas skiriančią prarają,
nors daugelį metų buvo kolegės ir draugės.
Farė prieš daktarę, bendruomenės koledžas
prieš Stanfordo universitetą, Adomo alus12
prieš „Sauvignon Blanc“. Kol padavėja
stovėjo laukdama, Mora peržvelgė meniu
 310/748

tokiu veidu, kuriame atsispindėjo klausi-

mas: Kokią mažiausią bjaurastį galiu
užsisakyti?
— Čia gera žuvis su skrudintomis
bulvytėmis, — patarė Džeinė.
— Paimsiu „Cezario“ salotų, — pasakė
Mora. — Užpilo atskirai.
Padavėja pasišalino, minutėlę abidvi
sėdėjo nesmagioje tyloje. Gretimą kabiną
buvo užsiėmusi porelė, nepajėgianti vienas
nuo kito atitraukti rankų. Pagyvenęs vyras,
jaunesnė moteris. Seksas popietę, pamanė
Džeinė, ir, be abejo, velniškai nelegalus. Tai
jai priminė savo pačios tėvą Frenką ir jo
blondinę pupytę, meilės romaną, išardžiusį
jo santuoką ir sudaužyta širdimi Andželą
pasiuntusį į Vinso Korsako glėbį. Džeinei
norėjosi sušukti: Ei, ponuli, nagi, grįžk pas
savo žmoną, kol dar nesukrušai abiejų
gyvenimų.
 311/748

Lyg vyrai, apsvaigę nuo testosterono,

kada nors klausytųsi proto balso.
Mora žvilgtelėjo į aistringai susikibusią
porelę.
— Miela vieta. Ar jie nuomoja kambarius
valandai?
— Kai gyveni iš faro algos, čia galima
užkąsti padoraus ir gausaus maisto. Atleisk,
jeigu neatitinka tavo standartų.
Mora susiraukė.
— Nežinau, kodėl taip pasakiau. Šiandi-
en iš manęs netikusi kompanionė.
— Sakei, tau atėjo laiškas. Kas jį
atsiuntė?
— Amaltėja Lenk.
Nuskambėjusi pavardė it žiemos dvelks-
mas pašiurpino Džeinei odą, sukėlė
plaukelius ant sprando. Moros motina.
Pametusi dukterį netrukus po to, kai ją pa-
gimdė. Dabar gyvenanti Freiminghamo
 312/748

moterų kalėjime, kur atlieka bausmę iki gy-

vos galvos už daugybę žmogžudysčių.
Ne, ne motina. Pabaisa.
— Kurių velnių tu gauni iš jos laiškus? —
pasipiktino Džeinė. — Maniau, nutraukei
su ja visus kontaktus.
— Taip. Paprašiau kalėjimo administra-
cijos, kad liautųsi persiuntinėti jos laiškus.
Neatsiliepdavau į jos telefono skambučius.
— Tai kaipgi gavai šį laišką?
— Nežinau, kaip sugebėjo jį prakišti. Gal
papirko kurį nors iš prižiūrėtojų. Arba išsi-
untė kitos kalinės laiške. Bet vakar vakarą
grįžusi namo radau jį savo pašto dėžutėje.
— Kodėl man nepaskambinai? Būčiau
sutvarkiusi šį reikalą. Vienas apsilankymas
Freiminghame, ir aš, po šimts, užtikrinčiau,
kad ji daugiau tavęs nebevargintų.
— Negalėjau tau paskambinti. Man
reikėjo laiko pagalvoti.
 313/748

— Apie ką galvoti? — Džeinė palinko į

priekį. — Ji vėl tau kvaršina galvą. Kaip tik
tai mėgsta daryti. Jai malonu žaisti su
tavimi proto žaidimus.
— Žinau. Žinau tai.
— Tik praverk per plyšelį duris, ir ji įs-
ispraus į tavo gyvenimą. Ačiū Dievui, kad
tavęs neaugino. Vadinasi, tu jai nieko
neskolinga. Nė vieno žodžio, nė vienos
minties.
— Manyje jos DNR, Džeine. Kai pažvelg-
davau į motiną, jos veide matydavau save.
— Genai pervertinami.
— Genai lemia, kas mes esame.
— Ar tai reiškia, kad paėmusi skalpelį
pradėsi pjaustyti žmones, kaip darydavo ji?
— Žinoma, ne. Bet pastaruoju metu… —
Mora nutilo ir pasižiūrėjo sau į rankas. —
Kur tik pažvelgiu, tartum matau šešėlius.
Matau tamsiąją pusę.
Džeinė suprunkštė.
 314/748

— Žinoma, taip. Pasižiūrėk, kur dirbi.

— Kai įeinu į pilną žmonių kambarį,
mašinaliai klausiu savęs, kurio turėčiau bi-
joti. Kurį reikia stebėti.
— Tai vadinama situaciniu apdairumu.
Gudru.
— Kai kas daugiau. Tartum sugebėčiau
jausti tamsą. Nežinau, ar dėl to kaltas ap-
linkinis pasaulis, ar tai egzistuoja mano
viduje.
Mora tebestebeilijo sau į rankas, lyg ten
būtų prašytas atsakymas, ir kalbėjo toliau:
— Pagaunu save apniktą manijos ieškoti
grėsmingų dėsningumų. Susisiejančių
dalykų. Kai šiandien išvydau tuos griaučius
ir prisiminiau Leono Goto kūną, pamačiau
dėsningumą. Žudiko žymę.
— Tai nereiškia, kad slysti į tamsiąją
pusę, o tik reiškia, kad dirbi savo teismo
medicinos ekspertės darbą. Visada ieškai
geštalto, kaip tu suformulavai.
 315/748

— Tu nepamatei žymės. Kodėl aš ją

pamačiau?
— Kadangi esi įžvalgesnė už mane.
— Lengvabūdiškas atsakymas, Džeine. Ir
jis neteisingas.
— Gerai, leisk man pasitelkti savo
nuostabias farės smegenis ir kai ką
pastebėti. Tau metai išties buvo sunkūs.
Nutraukei su Danieliu ir veikiausiai jo vis
dar ilgiesi. Aš teisi?
— Žinoma, ilgiuosi.
Tyliau ji pridūrė:
— Ir, esu tikra, jis taip pat manęs ilgisi.
— Paskui davei parodymus prieš Veiną
Grefą. Pasiuntei farą už grotų, ir Bostono
policijos departamentas dėl to atšiauriai su
tavimi elgėsi. Esu skaičiusi, kaip žmones
susargdina stresas. Nutrūkęs meilės ryšys,
konfliktas darbe — velniai rautų, patyrei
tiek įtampos, kad jau turėtum sirgti vėžiu.
 316/748

— Dėkui, kad priminei dar vieną dalyką,

dėl kurio turėčiau jaudintis.
— Ir dabar šis laiškas. Šis prakeiktas
laiškas iš jos.
Jos nutilo, nes sugrįžo padavėja su jų
patiekalais: trijų sluoksnių sumuštiniu
Džeinei ir „Cezario“ salotomis — su užpilu
atskirai — Morai. Kaip aptarnautoja nuėjo,
Mora tyliai paklausė:
— Ar tu kada nors gauni laiškų iš jo?
Jai nereikėjo ištarti jo vardo; abi žinojo,
apie ką ji kalba. Susimąsčiusi Džeinė sugni-
aužė pirštus virš savo randuotų delnų, kur
Vorenas Hoitas kadaise buvo susmeigęs sa-
vo skalpelius. Jau ketverius metus ji
neregėjo jo akyse, tačiau prisiminė kiekvi-
eną jo veido detalę, nors toks niekuo neišs-
iskiriantis veidas galėtų įsimaišyti į bet kur-
ią minią. Įkalinimas ir liga, be abejonės, jį
pasendino, bet permainos Džeinės visiškai
nedomino. Buvo pakankamai patenkinta
 317/748

žinodama, kad įvykdė teisingumą vienin-

tele kulka Hoitui į stuburą, ir tą bausmę jis
kentės visą gyvenimą.
— Jis bandė man rašyti laiškus iš reabil-
itacijos, — pasakė Džeinė. — Diktuoja juos
savo lankytojams, ir tie juos persiunčia
man. Aš juos iškart išmetu.
— Taip ir nebandei perskaityt?
— Kodėl turėčiau? Šitaip jis mėgina likti
mano gyvenime. Pranešti, kad tebegalvoja
apie mane.
— Moterį, kuri paspruko.
— Aš ne tik pasprukau, bet jį ir pažem-
inau, — Džeinė šiurkščiai nusijuokė ir
pasiėmė sumuštinį. — Yra manimi apsės-
tas, bet aš neeikvosiu nė milisekundės, kad
apie jį galvočiau.
— Iš tikrųjų visai negalvoji?
Labai tyliai užduotas klausimas
akimirką pakibo ore neatsakytas. Džeinė
susitelkė į sumuštinį, bandydama save
 318/748

įtikinti, kad pasakė tiesą. Bet kaipgi yra iš

tikrųjų? Nors ir sukaustytas paralyžiuoto
kūno spąstų, Vorenas Hoitas dėl bendros
jųdviejų praeities tebeturėjo jai galios. Jis
matė ją bejėgę ir pasibaisėjusią; tapo to
momento, kai ji buvo nugalėta, liudininku.
— Nesuteiksiu jam tos galios, — atsakė
Džeinė. — Nenoriu apie jį galvoti. Ir tu
turėtum taip elgtis.
— Net jeigu ji mano motina?
— Tas žodis jai netinka. Ji yra DNR
donorė, tik tiek.
— Tai stiprus tiek. Ji — kiekvienos mano
kūno ląstelės dalis.
— Maniau, tu jau apsisprendei, Mora.
Pasitraukei nuo jos ir prisiekei, kad
niekada nesigręžiosi atgal. Kodėl keiti
nusistatymą?
Mora nuleido akis į savo nepaliestas
salotas.
— Kadangi perskaičiau jos laišką.
 319/748

— Ir, spėju, ji paspaudė visus tinkamus

mygtukus. Esu vienintelė tavo kraujo gim-
inaitė. Tarp mudviejų nenutraukiami
saitai. Aš teisi?
— Taip, — pripažino Mora.
— Ji — sociopatė, ir tu nieko jai
neskolinga. Suplėšyk laišką ir pamiršk apie
jį.
— Ji miršta, Džeine.
— Ką?
Su kančia akyse Mora pažvelgė į Džeinę.
— Jai likę šeši mėnesiai, daugiausia —
metai.
— Nesąmonė. Ji tave kvailina.
— Vakar vakare, kai tik perskaičiau
laišką, paskambinau kalėjimo slaugytojai.
Amaltėja jau pasirašė paleidimo blanką,
todėl jie pasidalijo su manimi medicinine
informacija.
 320/748

— Ji nepraleidžia jokios gudrybės, a?

Tiksliai žinojo, kaip tu sureaguosi, ir
paspendė spąstus.
— Slaugytoja tai patvirtino. Amaltėjai
kasos vėžys.
— Labiau nusipelniusios į tai kandidatės
negalėtų pasitaikyti.
— Ji — mano vienintelė kraujo giminaitė
ir miršta. Ji nori, kad jai atleisčiau.
Maldauja.
— Ir tikisi, kad jai atleisi?
Greitais, piktais judesiais Džeinė ser-
vetėle nusišluostė nuo pirštų majonezą ir
paklausė:
— O kaip dėl visų tų žmonių, kuriuos ji
papjovė? Kas jai atleis už tai? Ne tu. Tam
neturi teisės.
— Bet galiu jai atleisti, kad pametė
mane.
— Tai, kad tave pametė, jos vienintelis
geras kada nors padarytas dalykas. Užuot
 321/748

auginta psichopatės mamos, gavai nor-

malaus gyvenimo šansą. Patikėk manimi, ji
taip pasielgė ne todėl, kad tai buvo
teisinga.
— Ir vis dėlto pažvelk į mane, Džeine.
Esu sveika ir nesužalota. Užaugau vi-
sokeriopai palankiomis sąlygomis, auklė-
jama mylinčių tėvų, tad neturiu dėl ko
skųstis. Kodėl nesuteikti bent kiek
paguodos mirštančiai moteriai?
— Tada parašyk laišką. Pasakyk, kad
atleidai, ir ją pamiršk.
— Jai likę tik šeši mėnesiai. Nori mane
pamatyti.
Džeinė numetė ant stalo servetėlę.
— Nepamiškime, kas ji iš tikrųjų tokia.
Sykį man pasakei, kad pašiurpdavai, kai
pažvelgdavai jai į akis, nes jose nepamaty-
davai tau atliepiančio žmogaus. Pasakei,
kad matydavai tuštumą. Juk pati ją pavad-
inai pabaisa.
 322/748

Mora atsiduso.
— Taip, tikrai.
— Tai neženk į pabaisos narvą.
Moros akyse staiga sublizgo ašaros.
— O po šešių mėnesių, kai ji numirs,
kaip aš susidorosiu su kaltės jausmu? Kad
atmečiau paskutinį jos norą? Bus jau per
vėlu pakeisti nuomonę. Kaip tik tai mane
labiausiai jaudina. Kad visą likusį gyvenimą
jausiu kaltę. Taip ir nebeturėsiu galimybės
suprasti.
— Suprasti ką?
— Kodėl aš tokia, kokia esu.
Džeinė pažvelgė į susirūpinusį draugės
veidą.
— Tai yra, kokia? Talentinga? Logiška?
Per garbinga dėl savo pačios, po šimts,
gerovės?
— Persekiojama, — tyliai ištarė Mora. —
Tamsiosios pusės.
 323/748

Supypsėjo Džeinės mobilusis. Trauk-

damasi jį iš rankinuko, ji pasakė:
— Tai dėl mūsų darbo pobūdžio ir
dalykų, kuriuos tenka matyti. Abi šį darbą
pasirinkome ir nesame iš panelių, saulėtose
pievose jodinėjančių poniais.
Ji nuspaudė telefono mygtuką
ATSILIEPTI.
— Detektyvė Ricoli.
— Kurjeris pagaliau perdavė Leono Goto
telefono skambučių išklotinę, — pranešė
Frostas.
— Kas nors įdomaus?
— Tikrai įdomu. Savo mirties dieną
Gotas kelis kartus skambino telefonu. Vien-
as skambutis — Džeriui O’Brajenui, ir apie
jį mes jau žinojome.
— Kad pasiimtų Kouvo gaišeną?
— Aha. Jis taip pat skambino Interpolo
biurui Johanesburge, Pietų Afrikoje.
 324/748

— Interpolui? Dėl ko gi jis jiems

skambino?
— Dėl Botsvanoje dingusio savo sūnaus.
Tyrėjo biure nebuvo, todėl Gotas paliko
žinutę, kad vėliau vėl paskambins. Taip ir
nebesuspėjo.
— Jo sūnus dingo prieš šešerius metus.
Kodėl Gotas teiraujasi apie jį dabar?
— Visai nenumanau. Bet štai tikrai
įdomus įrašas jo telefono skambučių išklot-
inėje. Pusę trečios popiet jis paskambino į
mobilųjį telefoną, registruotą Džodės
Andervud vardu Brukline. Pokalbis truko
šešias minutes. Tą patį vakarą, devintą
keturiasdešimt šešios, Džodė Anedervud
atskambino Gotui. To skambučio trukmė
tik šešios sekundės, tad galbūt ji tik paliko
žinutę jo atsakiklyje.
— Tą naktį jo atsakiklyje nebuvo jokios
žinutės.
 325/748

— Teisingai. Ir visai tikėtina, kad devintą

keturiasdešimt šešios Gotas jau buvo ne-
begyvas. Kadangi kaimynė iš gretimo namo
pasakė mačiusi pas jį šviesas užgesus tarp
devintos ir pusės vienuoliktos.
— Taigi kas ištrynė jo telefono at-
sakiklyje žinutę? Frostai, tai keista.
— Ir darosi dar keisčiau. Aš dusyk
paskambinau į Džodės Anervud mobilųjį,
abu kartus skambučiai buvo nukreipti į
balso paštą. Paskui staiga man toptelėjo,
kad jos pavardė skamba pažįstamai.
Prisimeni?
— Prašau, primink.
— Praėjusios savaitės žinios. Bruklinas.
Ūmai Džeinei pulsas leidosi šuoliais.
— Ten įvyko žmogžudystė…
— Sekmadienio naktį savo namuose
buvo nužudyta Džodė Anedervud. Tą pačią
naktį kaip ir Leonas Gotas.
 326/748

12
Pašaipus tyro geriamojo vandens, kokį, pasak
Biblijos, gėrė Adomas rojuje, pavadinimas kaip
priešingybė „velnio lašams“, t. y. alkoholiniam
gėrimui.
 15

— Įėjau į jos „Facebook’o“ puslapį, — pa-

sakė Frostas, jiems važiuojant į Brukliną. —
Patikrinti profilio.
Bent sykį vairavo jis, o Džeinė žaidė su
Frosto „iPad“ — bandė atsigriebti ir per-
žiūrėti informaciją, pirštu ekranėlyje stum-
dama jo jau aplankytus tinklalapius. Ji išs-
iskleidė „Facebook’o“ puslapį ir pamatė
dailutės raudonplaukės fotografiją. Pasak
šios profilio, buvo trisdešimt septynerių
metų amžiaus, viengungė, aukštesniosios
mokyklos bibliotekininkė. Turėjo seserį
Sarą ir buvo vegetarė, o tarp patinkančių
dalykų įvardijo PETA, gyvūnų teises ir hol-
istinę sveikatą.
 328/748

— Ji ne visai Leono Goto tipo, — nus-

prendė Džeinė. — Kodėl moteris, veikiausi-
ai neapkenčianti visko, ką simbolizavo Leo-
nas Gotas, turėtų kalbėtis su juo telefonu?
— Nežinau. Peržiūrėjau jo pastarųjų
keturių savaičių telefono skambučių išklot-
ines ir tarp jų jokių kitų skambučių nebuvo.
Tik tie du, sekmadienį. Jis paskambino jai
pusę trijų, ji jam atskambino devintą
keturiasdešimt šešios vakaro. Kai Gotas
turbūt jau buvo nebegyvas.
Džeinė mintyse atkūrė scenarijų, kaip jis
aną vakarą tikriausiai rutuliojosi. Žudikas
vis dar Goto name, negyvas kūnas kabo
garaže, galbūt jau darinėjamas. Suskamba
telefonas, skambutį priima atsakiklis, ir
Džodė Andervud palieka žinutę. Kas toje
žinutėje yra, kad žudikas ją ištrina ir sukru-
vina atsakiklį? Kas būtų jį privertęs tą pačią
naktį nuvažiuoti į Brukliną ir įvykdyti antrą
žmogžudystę?
 329/748

Ji pažvelgė į Frostą.
— Mes taip ir neradome pas jį namie as-
meninės adresų knygutės.
— Ne. Irgi visur ieškojau, nes mums
reikėjo jo kontaktų. Jokios adresų knygutės
neaptikau.
Džeinė pagalvojo apie žudiką, stovintį
prie telefono, matantį displėjuje Džodės
numerį, kuriuo anksčiau tą dieną Gotas
skambino. Numerį, kurį Gotas kartu su
Džodės pašto adresu tikriausiai saugojo sa-
vo asmeniniame kalendorėlyje.
Ji slinko žemyn Džodės „Facebook’o“
puslapį, skaitydama įrašus. Moteris juos
įdėdavo gana reguliariai, bent kas kelios di-
enos. Paskutinis įrašas padarytas šeštadi-
enį, dieną prieš jos mirtį.

Išbandžiau vegetariško tajų ap-

kepo receptą. Vakar vakare
pagaminau šį patiekalą savo
 330/748

seseriai su vyru, ir jie net

nepasigedo mėsos. Jis sveikas,
skanus ir naudingas planetai!

Ar Džodė bent kiek nujautė, kad tą

vakarą pietūs su ryžių miltų lakštiniais ir
sojų varške bus vienas iš jos paskutinių val-
gių? Kad visos jos pastangos maitintis
sveikai netrukus bus nebesvarbios?
Džodė paslinko atgal per ankstesnius
Džodės įrašus: apie jos perskaitytas knygas
ir patikusius filmus, apie draugų vestuves ir
gimtadienius, apie apniukusią dieną spalį,
kai mąstė apie gyvenimo prasmę. Dar
keliomis savaitėmis anksčiau, rugsėjį, dži-
ugesnis įrašas — apie naujų mokslo metų
pradžią:

Kaip malonu bibliotekoje vėl

matyti pažįstamus veidus.
 331/748

Paskui, pačioje rugsėjo pradžioje, ji įdėjo

tamsiaplaukio šypsančio jaunikaičio nuo-
trauką ir ją palydėjo melancholišku įrašu:

Prieš šešerius metus praradau

savo gyvenimo meilę. Niekada
nesiliausiu tavęs ilgėtis, Eliotai.

Eliotas.
— Jo sūnus, — tyliai ištarė Džeinė.
— Ką?
— Džodės „Facebook’o“ įrašas apie žmo-
gų, vardu Eliotas. Ji rašo: Prieš šešerius
metus praradau savo gyvenimo meilę.
— Prieš šešerius metus? — nustebintas
pažvelgė į ją Frostas. — Kaip tik tada dingo
Eliotas Gotas.

Lapkritį, kai laikrodžiai persukami į

standartinį laiką, Naujojoje Anglijoje saulė
 332/748

leidžiasi anksti, ir pusę penktos tą rūškaną

popietę jau atrodė kaip sutemos. Visą dieną
dangus grasė lietumi, ir kol Džeinė su
Frostu atvyko prie Džodės Andervud namų,
smulki dulksna rasojo priekinį stiklą.
Priešais jų fasadą stovėjo pilkas fordas „Fu-
sion“, vairuotojo pusėje jie matė moters
galvos siluetą. Džeinei dar nespėjus at-
sisegti saugos diržo, fordo durelės atsil-
apojo ir laukan išlipo vairuotoja — statulos
formų, stilingais žilsvumo nudryžuotais
plaukais, apsirengusi madingai, bet kartu ir
praktiškai: pilkomis kelnėmis ir kosti-
umėlio švarku, gelsvai rusvu lietpalčiu,
avinti tvirtais, patogiais plokščiais žemak-
ulniais. Tokia apranga galėtų būti ir iš
Džeinės drabužių spintos, ir tai nestebino,
nes ši moteris irgi buvo farė.
— Detektyvė Andrėja Pirson, — prisist-
atė ji.
 333/748

— Džeinė Ricoli, Baris Frostas, — atsakė

Džeinė.
Visi paspaudė vienas kitam rankas, bet
negaišo laiko stoviniuoti stiprėjančioje
dulksnoje, ir Pirson tuojau pat juos užvedė
laipteliais prie paradinių namo durų. Gyve-
namasis būstas buvo kuklus, su priekiniu
kiemeliu, kuriame dominavo pora forsitijos
krūmų plikomis šakomis, nes lapus jau
nuplėšė ruduo. Nuo priebučio turėklų te-
bekarojo policijos juostos skutelis — ryški
perspėjamoji vėliavėlė, skelbianti: Įvyko
tragedija.
— Turiu prisipažinti, jūsų skambutis
mane nustebino, — pasakė detektyvė
Pirson, išsitraukdama namo raktą. —
Mums dar nepavyko išsireikalauti Džodės
Andervud telefono skambučių išklotinės iš
paslaugos teikėjo, o jos mobiliojo
neradome. Taigi visai nežinojome, kad ji ir
ponas Gotas mainėsi telefono skambučiais.
 334/748

— Pasakėte, kad neradote jos telefono, —

tarė Džeinė. — Jis pavogtas?
— Kartu su kitais daiktais, — pridūrė de-
tektyvė Pirson ir atrakino duris. — Motyvas
— apiplėšimas. Bent šitaip mes pamanėme.
Jie įžengė į namą, ir detektyvė įjungė
šviesas. Džeinė pamatė medines grindis,
švediško minimalistinio stiliaus eleg-
antiškais baldais apstatytą svetainę, bet
kraujo dėmių nesimatė. Vienintelis
įrodymas, kad čia įvyko nusikaltimas — vi-
etomis pabarstyti milteliai pirštų ats-
paudams susekti.
— Jos kūnas gulėjo štai čia, prie pat
paradinių durų, — nurodė Pirson. — Kai
pirmadienio rytą Džodė nepasirodė darbe,
mokykla paskambino jos seseriai Sarai, ir ši
iškart atvažiavo. Ji surado Džodę apie
dešimtą ryto. Buvo apsirengusi pižama ir
vonios chalatu, o mirties priežastis gana
akivaizdi. Jai aplink kaklą matėsi ligatūros
 335/748

žymės, ir teismo medicinos ekspertas

sutiko, kad buvo pasmaugta. Aukai taip pat
buvo nubrozdintas dešinys smilkinys, gal-
būt nuo pradinio smūgio, kuriuo siekta ją
apsvaiginti. Seksualinės prievartos
požymių nerasta. Ataka buvo žaibiška, mo-
teris akimirksniu partrenkta ant žemės, kai
tik atidarė duris.
— Pasakėte, ji vilkėjo pižama ir chalatu?
— paklausė Frostas.
Pirson linktelėjo.
— Teismo medicinos ekspertas apytikri-
ai nustatė mirties laiką tarp aštuntos
vakaro ir antros nakties. Jeigu Gotui ji
paskambino devintą keturiasdešimt šešios,
tatai mums susiaurina mirties laiką.
— Tariant, kad skambino tikrai Džodė, o
ne kas nors kitas jos telefonu.
Pirson šiek tiek patylėjo.
— Tokia galimybė egzistuoja, nes jos
mobilusis dingęs. Pirmadienio rytą
 336/748

kiekvienas skambutis jai ėjo tiesiai į balso

paštą, tad tas, kuris telefoną turi, matyt, jį
jau buvo išjungęs.
— Manėte, kad motyvas buvo apiplėšti.
Kas dar paimta? — paklausė Džeinė.
— Pasak jos sesers Saros, tarp pasigen-
damų Džodės daiktų — „MacBook Air“
nešiojamasis kompiuteris, vaizdo kamera,
mobilusis ir jos pinginė. Šiame mikrora-
jone būta ir kitų įsilaužimų, bet jie įvykdyti
gyventojui nesant namie. Pagrobtos
panašaus pobūdžio vertybės, daugiausia
elektronika.
— Manote, tai buvo tas pats nusikaltėlis?
Detektyvė Pirson atsakė ne iškart, o
stebeilijo į grindis, lyg tebematytų sau prie
kojų gulintį Džodės Andervud kūną. Sidab-
riška plaukų garbana nuslydo jai ant skru-
osto, ir moteris ją nusibraukė. Pažvelgė į
Džeinę.
 337/748

— Nesu tikra. Per kitus plėšimus palikti

pirštų atspaudai, akivaizdžiai mėgėjiškas
darbas. Bet šioje nusikaltimo vietoje
neradome jokių įkalčių. Ji tokia švari, taip
kvalifikuotai viskas atlikta, kad atrodo…
— Veikė profesionalas.
Detektyvė linktelėjo.
— Štai kodėl mane domina jos pokalbiai
telefonu su Leonu Gotu. Ar ana nusikal-
timo vieta atrodė kaip tikslinio nužudymo?
— Tikslo nežinau, — pasakė Džeinė. —
Bet ten tikrai nebuvo švaru ir kvalifikuotai
atlikta kaip čia.
— Kaip suprasti?
— Aš jums atsiunčiau nusikaltimo vietos
fotografijas. Leonas Gotas nužudytas ger-
okai kruviniau. Ir groteskiškiau.
— Taigi, šie du atvejai galbūt nėra susiję,
— spėjo detektyvė Pirson. — Bet ar jūs ži-
note, kodėl jie apsimainė telefono skam-
bučiais? Kaipgi abu pasižinojo?
 338/748

— Šiek tiek nujaučiu, tačiau tam

patvirtinti man reikės Džodės sesers. Pa-
sakėte, ji vardu Sara?
— Gyvena maždaug už mylios. Aš jai
paskambinsiu ir perspėsiu, kad apsil-
ankysime. Prašyčiau savo automobiliu sekti
paskui mane.

— Mano sesuo neapkentė visko, ką sim-

bolizavo Leonas Gotas. Jo stambiųjų žvėrių
medžioklės, politikos, bet užvis labiausiai jo
elgesio su savo sūnumi, — pasakė Sara. —
Visai nenutuokiu, kodėl jis turėjo
skambinti Džodei. Arba kodėl ji — jam.
Jie sėdėjo tvarkingoje Saros svetainėje,
kur visi baldai buvo šviesaus medžio ir stik-
lo. Matėsi, kad abiejų seserų skoniai sutapo
— iki pat švediškos elegancijos pomėgio.
Taip pat jos buvo ir panašios: abi raudonais
garbanotais plaukais ir gulbių kaklais. Bet
 339/748

skirtingai nei šypsančios Džodės fotografija

„Facebook’e“, Saros veidas buvo lyg mo-
mentinė didelio nuovargio nuotrauka. Savo
trims svečiams ji atnešė ant padėklo arba-
tos ir sausainukų, bet jos pačios puodelis
stovėjo vėstantis ir nepaliestas. Nors buvo
trisdešimt aštuonerių, pro langą
krintančioje pilkoje šviesoje ji atrodė senes-
nė, lyg sielvartas veidui būtų suteikęs nu-
osavą rimtumo išraišką — nusvirusiuose
burnos kampučiuose, akyse.
Pirson ir Sara jau buvo pažįstamos, jas
suvedė Džodės mirtis, tad Džeinė ir Frostas
pirmus kelis klausimais perleido užduoti
detektyvei.
— Tie telefono skambučiai galbūt ir
neturi nieko bendra su Džodės nužudymu,
Sara, — pasakė ši. — Bet sutapimas tikrai
krinta į akis. Ar Džodė pastarosiomis
savaitėmis užsimindavo apie Leoną Gotą?
 340/748

— Ne. Taip pat ir pastaraisiais mėnesiais

ar metais. Kai neteko Elioto, jai nebuvo
apie ką su jo tėvu kalbėti.
— Ką ji sakė apie Leoną Gotą?
— Kad jis niekingiausias tėtis pasaulyje.
Džodė ir Eliotas apie dvejus metus gyveno
kartu, todėl ji daug girdėdavo apie Leoną.
Kaip jis savo ginklus mylėjo labiau už savą
šeimą. Kaip sykį pasiėmė Eliotą, dar tik try-
likametį, į medžioklę. Liepė jam išdarinėti
elnią, o kai Eliotas atsisakė, sūnų pavadino
pederastu.
— Kaip baisu.
— Tuoj po to žmona Leoną paliko ir
pasiėmė Eliotą su savimi. Geriausia, ką
motina galėjo padaryti. Labai gaila, kad to
nepadarė anksčiau.
— Ar Eliotas dažnai bendravo su tėvu?
— Nereguliariai. Džodė man papasakojo,
kad paskutinį kartą tėvas paskambino Eli-
otui per jo gimtadienį, bet pokalbis buvo
 341/748

trumpas. Eliotas stengėsi kalbėti mandagi-

ai, tačiau turėjo padėti ragelį, kai tėvas pra-
dėjo burnoti ant jo velionės motinos. Po
mėnesio Eliotas išvyko į Afriką. Tai buvo jo
svajonių kelionė, planuota daug metų. Ačiū
Dievui, Džodei nepavyko gauti atostogų,
kad galėtų vykti su juo drauge, antraip gal-
būt būtų…
Saros galva nusviro, ir ji įbedė akis į savo
nepaliestą arbatos puodelį.
— Ar Džodė turėjo kokių nors kontaktų
su Leonu, kai dingo Eliotas? — paklausė
detektyvė Pirson.
Sara linktelėjo.
— Keletą kartų. Turėjo prarasti sūnų,
kad pagaliau suprastų, kas per asilas buvo
tėvas. Mano sesuo buvo tokia gera ir mė-
gino jį bent kiek paguosti. Juodu niekada
nesutarė, bet po pamaldų už Eliotą ji
parašė Leonui atviruką. Net atspausdino ir
įrėmino paskutiniąją Elioto nuotrauką,
 342/748

padarytą jam būnant Afrikoje. Džodė

padovanojo tą nuotrauką Leonui ir
nustebo, kai gavo iš jo padėkos laiškutį. Bet
po to jų ryšiai nutrūko. Kiek žinau, jie
nesikalbėjo daug metų.
Iki šiol Džeinė sėdėjo tylomis, leisdama
klausinėti detektyvei Pirson. Dabar ji ne-
susilaikė neįsikišusi.
— Ar jūsų sesuo turėjo kitų Elioto
Afrikos nuotraukų?
Sara suglumusi pažvelgė į ją.
— Keletą. Keliaudamas jas visas siuntė iš
savo mobiliojo. Elioto fotoaparatas taip ir
nebuvo surastas, taigi padarytos mobiliuo-
ju yra vienintelės iš jo išvykos.
— Jūs jas matėte?
— Taip. Paprasčiausiai tipiškos kelionių
nuotraukos. Fotografijos iš skrydžio lėk-
tuvu, Keiptauno turistinių vietų. Nieko įsi-
mintina, — ji liūdnai nusijuokė. — Eliotas
nebuvo itin geras fotografas.
 343/748

Detektyvė Pirson suraukusi antakius

pažvelgė į Džeinę.
— Dėl kokios priežasties paklausėte apie
jo Afrikos fotografijas?
— Mes kalbėjomės su liudininku, kuris
buvo pas Gotą namie sekmadienį apie pusę
trečios. Jis girdėjo Gotą kalbant telefonu,
kažkam sakant, kad nori visų Elioto nuo-
traukų iš Afrikos. Pagal skambučio laiką tas
pokalbis turėjo būti su Džode.
Džeinė pažvelgė į Sarą ir paklausė:
— Kodėl Gotas būtų norėjęs tų
nuotraukų?
— Visai nenumanau. Jautė kaltę?
— Dėl ko?
— Dėl visko. Kaip jis būtų galėjęs būti
geresnis tėvas. Dėl visų savo padarytų
klaidų, įskaudintų žmonių. Galbūt mąstė
apie sūnų, kurį visus tuos metus ignoravo.
Kaip tik tą patį jiems papasakojo ir
Džeris O’Brajenas: kad pastaruoju metu
 344/748

Leonas Gotas buvo apniktas savo sūnaus

dingimo. Senstant ateina atgaila ir ima
suktis mintys, kaip būtum turėjęs elgtis, bet
Leonui nebepasitaikys progos pataisyti
santykių su Eliotu. Vienas namuose, tik su
šunimi ir dviem katėmis gal jis ūmai supra-
to, koks menkas sūnaus meilės pakaitalas
buvo tų naminių gyvūnų kompanija?
— Tai viskas, ką galiu jums papasakoti
apie Leoną Gotą, — baigė Sara. — Susitikau
su juo tik sykį, prieš šešerius metus per
pamaldas už Eliotą. Daugiau jo taip ir
nebepamačiau.
Paskutinis prieblandos mirgesys išblėso,
už lango jau sutemo. Šiltoje lempos šviesoje
Saros veidas tartum nusimetė kelerius
metus, ir ji atrodė jaunesnė, gyvesnė. Gal-
būt atsikratė sielvarto priblokštos sesers
vaidmens ir įsitraukė į paskutinių sesės
valandų mįslę, su kuria nežinia kodėl
siejasi Leonas Gotas.
 345/748

— Jūs pasakėte, kad pusę trečios jis

skambino Džodei, — vėl prašneko Sara ir
pažvelgė į Pirson. — Ji veikiausiai dar
turėjo būti Plimute. Konferencijoje.
Detektyvė paaiškino Džeinei ir Frostui:
— Mes bandėme atkurti paskutinę
Džodės dieną. Žinome, kad sekmadienį ji
dalyvavo bibliotekininkų konferencijoje.
Renginys baigėsi penktą, taigi veikiausiai ji
parsirado į namus jau po pietų. Galbūt
todėl ir atskambino Gotui taip vėlai, dev-
intą keturiasdešimt šešios.
— Mes žinome, kad jis skambino Džodei
dėl nuotraukų pusę trečios, — pasakė
Džeinė. — Tad, spėju, ji atskambino jam dėl
to paties. Galbūt norėjo pasakyti, kad
surado Elioto… — Džeinė trumpam nutilo,
pažvelgė į Sarą. — Kur jūsų sesuo laikė
nuotraukas iš Elioto kelionės į Afriką?
 346/748

— Skaitmeniniuose failuose. O šiuos

veikiausiai saugojo nešiojamajame
kompiuteryje.
Džeinė ir detektyvė Pirson susižvalgė.
— Bet jis dabar dingęs, — pasakė Džeinė.

Lauke trejetas detektyvų stovėjo prie savo

automobilių, drebėjo nuo žvarbios drėgmės
ir tyliai tarėsi.
— Mes jums atsiųsime savo užrašus, ir
būtume dėkingi, jeigu jūs atsiųstumėte
savuosius, — pasakė Džeinė.
— Būtinai. Tik man vis dar neaišku, ką gi
mes persekiojame.
— Ir man, — prisipažino Džeinė. — Bet
nujaučiu, kad kažko esama. Kas susiję su
Elioto Afrikos fotografijomis.
— Juk girdėjote, kaip Sara jas
apibūdino. Tipiškos turistinės nuotraukos,
nieko ypatinga.
 347/748

— Bent jai.
— Ir tos pačios darytos prieš šešerius
metus. Kodėl jos kam nors dabar turėtų
rūpėti?
— Nežinau. Aš tik vadovaujuosi…
— Nuojauta?
Šis žodis privertė Džeinę pritilti. Ji
prisiminė ankstesnį savo pokalbį su Mora
šiandien, kai numojo į draugės spėjimą
apie ką tik iškastus griaučius. Kai kalbama
apie nuojautas, mes kliaujamės tik sa-
vomis, net jei ir nesiseka jų apginti.
Detektyvė Pirson nusibraukė lietaus
nublizgintą plaukų sruogą ir atsiduso.
— Ką gi, dalytis informacija niekada
nepakenks. Tai miela permaina. Paprastai
vaikinai nori užrašų iš manęs, bet ne-
sutinka dalytis savaisiais.
Ji pažvelgė į Frostą ir pridūrė:
— Tai netaikiau jums.
Džeinė nusijuokė.
 348/748

— Jis kitoks. Dalijasi viskuo, išskyrus

bulvių traškučius.
— Bet tu vis tiek juos pavagi iš manęs, —
atsikirto Frostas.
— Kai tik parvažiuosiu namo,
elektroniniu paštu jums atsiųsiu, ką turiu,
— pažadėjo Pirson. — Džodės autopsijos
protokolą galite gauti tiesiogiai iš teismo
medicinos eksperto.
— Kuris daktaras ją atliko?
— Ten nepažįstu visų patologų. Stambus
vyras. Stipriu balsu.
— Panašu į daktarą Bristolį, — nuspren-
dė Frostas.
— Taip, tokia pavardė. Daktaras Bristol-
is. Praėjusį antradienį jis atliko jos autop-
siją. — Pirson išsiėmė automobilio rakteli-
us. — Neaptiko nieko netikėta.
 16

Netikėtumai turi vieną savybę: niekada

nežinai, kada pasitaikys ir pakeis tyrimo
kryptį.
Kitos dienos antrą pusę Džeinė skyrė
kaip tik tokių netikėtumų medžioklei
Andrėjos Pirson elektroniniu paštu atsiųs-
tuose failuose. Sėdėdama prie kompiuterio
tarp paskleistų ant stalo priešpiečių likučių,
ji spragsėjo puslapį po puslapio, per-
žiūrinėdama liudininkų parodymus ir de-
tektyvės Pirson užrašus. Tame pačiame
Bruklino name Džodė gyveno aštuonerius
metus. Namą ji paveldėjo iš tėvų, o ap-
linkinis mikrorajonas buvo tykus ir malo-
nus. Ji neturėjo jokių priešų, o šiuo metu
 350/748

nedraugavo ir su jokiais vyrais. Niekas iš

kaimynų neprisiminė, kad jos nužudymo
naktį būtų girdėjęs kokius nors riksmus ar
balsus, nieko, kas bylotų apie grumtynes
dėl gyvybės.
Žaibiška ataka — taip apibūdino Pirson,
auka sutvarkyta žaibiškai, ji net neturėjo
galimybės gintis. Nusikaltimo vietos foto-
grafijos tai patvirtino. Džodės kūnas rastas
prieškambaryje, gulintis aukštielninkas, jos
viena ranka ištiesta paradinių durų link, lyg
būtų bandžiusi prisitraukti ir persiversti
per slenkstį laukan. Buvo apsirengusi
dryžuota pižama ir tamsiai mėlynu vonios
chalatu. Viena šlepetė tebebuvo ant jos
kairės pėdos, kita gulėjo vos už kelių colių.
Džeinės šlepetės buvo visai tokios pačios:
rusvos odos, su vilna iš vidaus, užsakytos iš
„L. L. Bean“ internetinės parduotuvės. Kai
jas avės, visada prisimins šitą moters pėdų
fotografiją.
 351/748

Ji perėjo prie autopsijos protokolo,

padiktuoto Moros kolegos daktaro Bris-
tolio. Eibis Bristolis išsiskyrė iš kitų,
pasižymėjo garsiu juoku, dideliu apetitu ir
nevalyvais valgymo įpročiais, bet atidumu
detalėms morge prilygo Morai. Nors
nusikaltimo vietoje ligatūros nerasta, iš
aukos kaklo nubrozdinimų daktaras Bris-
tolis nustatė, kad buvo panaudota virvė, o
ne viela. Mirties laikas — maždaug tarp aš-
tuntos vakaro ir antros nakties.
Džeinė spragsėjo puslapius, kuriuose
buvo aprašomi vidaus organai (visi sveiki)
ir genitalijų tyrimas (jokių traumų ar
neseno seksualinio aktyvumo požymių).
Kol kas jokių netikėtumų.
Ji perėjo prie drabužių sąrašo: dviejų
dalių dryžuota pižama — iš šimtapro-
centinės medvilnės, mažo dydžio. Chalatas
— tamsiai mėlyno veliūro, mažo dydžio. Iš
 352/748

vidaus vilna pamuštos šlepetės, septinto

dydžio, „L. L. Bean“ firmos.
Džeinė spragtelėjo kitą puslapį. Peržvel-
gė pėdsakų, galinčių tapti įkalčiais ir per-
duotų kriminologinei laboratorijai, sąrašą.
Įprasti dalykai: pirštų nagų nuokarpos,
paimti gaktos plaukai, makšties angos tep-
inėliai. Paskui susitelkė į įrašus puslapio
apačioje:

Trys plaukų sruogos, baltai

pilkos, galbūt gyvūno, maždaug
nuo trijų iki keturių centimetrų
ilgio. Paimta nuo aukos chalato,
netoli palankos.

Galbūt gyvūno.
Džeinė prisiminė gryno medžio Džodės
grindis, elegantiškus švediškus baldus, ir
mėgino mintyse atkurti, ar ten matė kokių
nors naminių gyvūnėlių laikymo požymių.
 353/748

Galbūt katė pasitrynė į mėlynąjį veliūro

chalatą. Pasiėmusi telefoną, paskambino
Džodės seseriai.
— Gyvūnus ji mylėjo, bet namie nelaikė
jokių, neskaitant auksinės žuvelės, kuri nu-
gaišo prieš kelis mėnesius, — pasakė Sara.
— Niekada neturėjo šuns ar katės? —
paklausė Džeinė.
— Negalėjo. Buvo tokia alergiška, kad at-
sidūrusi netoli katės pradėdavo dusti.
Sara liūdnai nusijuokė:
— Vaikystėje ji svajojo tapti veterinare ir
dirbo savanore vietinėje gyvūnų ligoninėje.
Kaip tik tada ir patyrė pirmą astmos
priepuolį.
— Ar ji turėjo kailinių paltų? Galbūt iš
triušio, audinės?
— Tikrai ne. Džodė buvo PETA narė.
Džeinė baigė pokalbį ir įsistebeilijo į
žodžius kompiuteryje. Trys plaukai, galbūt
gyvūno.
 354/748

Ir pagalvojo: Leonas Gotas turėjo kačių.

— Tos trys plaukų vijos užmena įdomią

mįslę, — pasakė Eirina Volčko.
Bostono policijos departamento veter-
anė, kriminalistė, plaukų ir plaušų srities
specialistė Eirina metų metus mokė
dešimtis detektyvų sudėtingos kilimų
plaušelių ir plaukų sruogų analizės, rodė
skirtumus tarp vilnos ir medvilnės, sin-
tetikos ir natūralaus pluošto, išpešto ir
nukirpto plauko. Nors Džeinė daug kartų
pro mikroskopą tyrinėjo sruogas iš begalės
nusikaltimo vietų, ji niekada neįgis Eirinos
įgūdžių atskirti vieną sruogą nuo kitos; visi
šviesūs plaukai Džeinei atrodė vienodi.
— Vieną plauką dabar turiu po mik-
roskopu, — pasakė Eirina. — Sėskitės, ir aš
jums parodysiu savo problemą.
 355/748

Džeinė įsitaisė ant laboratorinės tabur-

etės ir pažvelgė pro dvivietį mokomąjį mik-
roskopą. Pro okuliarus pamatė sruogą,
ištemptą įstrižai regėjimo lauko.
— Tai sruoga numeris vienas, paimta
nuo ponios Andervud mėlynojo vonios
chalato, — paaiškino Eirina, žiūrėdama pro
antrą okuliarų porą. — Spalva: balta. Išlin-
kis: tiesi. Ilgis: trys centimetrai. Aiškiai
matomi kutikulė, žievė ir šerdis. Pirmiausia
atkreipkite dėmesį į spalvą. Matote, ji ne
visai vienoda? Viršūnės link ji tartum
blykšta. Toks požymis vadinamas ruožėtu-
mu. Normalus žmogaus plaukas paprastai
būna vienodas per visą ilgį, todėl tai pirma
nuoroda, kad turime reikalą su kažkieno
kito, ne žmogaus, plauku. Dabar pažvelkite
į šerdį, centrinį kanalą, einantį visu sruogos
ilgiu. Ši šerdis platesnė nei žmogaus
plauko.
— Taigi koks čia plaukas?
 356/748

— Išorinis kutikulės sluoksnis mus

užveda ant gana geros minties. Aš padariau
mikrofotografijas. Leiskite jums parodyti.
Eirina pasisuko į kompiuterį prie savo
rašomojo stalo, sustukseno klaviatūra.
Ekrane pasirodė išdidintas plauko vaizdas.
Sruogos paviršius buvo padengtas smulki-
ais trikampiais žvyneliais, sluoksniuotais
kaip šarvai.
— Žvyneliai dygliniai, — toliau aiškino
Eirina. — Matote, kaip jie šiek tiek pakilę,
lyg tuoj atkristų it žiedlapiai. Man patinka,
kaip viskas sudėtingai atrodo taip smarkiai
padidinta. Visiškai kitas pasaulis, mums
plika akimi nematomas.
Eirina nusišypsojo į ekraną, lyg apžvelg-
dama užsienio šalies miestą, kurį norėtų,
bet negalėtų aplankyti. Visą dieną įkalintai
šiame belangiame kambaryje, tiriamų
nusikaltimų kraštovaizdį jai atstojo tie mik-
roskopiniai keratino ir proteino peizažai.
 357/748

— Ir ką gi tai reiškia? — paklausė

Džeinė. — Kad plaukas turi dyglinius
žvynelius?
— Tai patvirtina mano pirmą įspūdį, kad
jis ne žmogaus. Šitokio pavidalo žvyneliai
būdingi audinėms, ruoniams ir naminėms
katėms.
— Įprasti dalykai būna paprasti. Tad,
spėju, šitas yra naminės katės.
Eirina linktelėjo.
— Negaliu tvirtinti šimtu procentų, bet
katė labiausiai tikėtinas šaltinis. Tik viena
katė per vienerius metus pameta šimtus
tūkstančių plaukų.
— O Dieve brangus! Tai bent darbo su
dulkių siurbliu.
— Ir jeigu turite namie ne vieną, o
dešimtis kačių, kaip kai kurie jų mylėtojai,
įsivaizduokite kiek susidaro plaukų.
— Nenoriu įsivaizduoti.
 358/748

— Mačiau vieną mokslinę teismo medi-

cinos studiją. Ji atskleidė, kad neįmanoma
įžengti į gyvenamąjį būstą, kuriame yra
katė, kad neprikibtų kažkiek jos plaukų.
Daugelis amerikiečių namuose laiko maži-
ausiai vieną katę ar šunį, tai kas žino, kaip
šis konkretus plaukas pateko ant aukos
chalato? Jeigu neturėjo katės pati, galėjo
atsidurti šalia kokios nors draugės
augintinės.
— Anot jos sesers, auka buvo labai aler-
giška ir vengė gyvūnų. Įdomu, galbūt tuos
plaukus ji pasigavo nuo antrinio šaltinio.
Žudiko.
— Ir manote, kad žudikas juos pernešė iš
Leono Goto nužudymo vietos.
— Gotas turėjo dvi kates ir šunį, taigi jo
namas buvo it kailių fabrikas. Apsinešiau
katės plaukais vien tik perėjusi per tą vietą.
Žudikas irgi galėjo jų susigriebti. Jeigu
paimčiau kelis Goto kačių plaukus, ar
 359/748

galėtumėte juos palyginti su šių trijų sruo-

gų DNR?
Eirina atsiduso ir pastūmė ant kaktos
akinius.
— Deja, DNR bus šiokia tokia problema.
Visos trys plaukų sruogos nuo Džodės
Andervud chalato nusišėrusios per telofazę.
Tie plaukai neturi šakninio galo, taigi ir
branduolio DNR.
— O kaip po mikroskopu? Vien vizualiai
palyginus?
— Tai mums tik pasakytų, kad žiūrime į
baltus plaukus, kurie galėtų būti tos pačios
katės. Teisme nepakankamai geras
įrodymas.
— Ar įmanoma kaip nors įrodyti, kad tie
plaukai pernešti iš Goto namo?
— Galbūt. Šiek tiek laiko pabuvusi su
katėmis pastebėsite, kaip dažnai jos prausi-
asi. Nuolatos prisižiūri ir kaskart laižosi
kailį, pameta iš savo burnos epitelio
 360/748

ląsteles. Mums galbūt pavyktų gauti iš tų

sruogų mitochondrijų DNR žymenis. Deja,
užtruks savaites, kol turėsime rezultatus.
— Tačiau tai būtų įrodymas?
— Taip, būtų.
— Manau, man reiktų surinkti katės
plaukų.
— Išrautų tiesiai iš gyvūno, kad gautume
šaknies medžiagos.
Džeinė atsiduso.
— Nebus taip lengva, nes vienas iš kat-
inų nesiduoda pagaunamas. Tebėra kažkur
aukos name, laisvai bėgioja.
— Vaje. Tikiuosi, kas nors jį pašeria.
— Spėkite, kas ten kiekvieną dieną
nukanka palikti maisto bei vandens ir
pakeisti kraiką dėžėje?
Eirina nusijuokė.
— Man nė nesakykit. Detektyvas
Frostas?
 361/748

— Jis tvirtina negalįs pakęsti kačių, bet,

prisiekiu, pultų į degantį namą vien tik gel-
bėdamas kačiuką.
— Žinote, detektyvas Frostas man visada
patiko. Toks mielas.
Džeinė suprunkštė.
— Aha, palyginti su juo, aš atrodau kaip
ragana.
— Jam reikia susirasti kitą žmoną, — pa-
sakė Eirina, išimdama iš po mikroskopo
objektinį stiklelį. — Norėjau jį suvesti su vi-
ena iš savo draugių, bet ji atsisako sus-
itikinėti su farais. Anot jos, jie turi valding-
umo problemų.
Ji pakišo po mikroskopu kitą objektinį
stiklelį ir tarė:
— Leiskite jums parodyti dar vieną
plauką, paimtą nuo to paties chalato. Kaip
tik šitas mane visiškai suglumino.
Džeinė vėl įsitaisė ant laboratorinės
taburetės ir pasižiūrėjo pro okuliarą.
 362/748

— Atrodo kaip pirmoji sruoga. Kuo ji

skiriasi?
— Iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo
panaši. Balta, tiesi, apie penkių centimetrų.
Toks pats spalvinis ruožėtumas, ir iš to
galime spręsti, kad jis veikiausiai ne
žmogaus. Iš pradžių pamaniau, kad irgi iš
Felis catus — naminės katės. Bet kai
pasižiūri pusantro tūkstančio kartų padid-
intą, jis labai skirtingos kilmės.
Ji vėl pasisuko prie kompiuterio ir atid-
arė ekrane antrą langą, parodydama kitą
mikrofotografiją. Sugretino abu vaizdus.
Džeinė susiraukė.
— Antras plaukas atrodo visai
nepanašus į naminės katės.
— Kutikulės žvyneliai labai skirtingi. Jie
atrodo kaip mažutės suplotos kalnų
viršūnės. Visai ne kaip naminės katės dy-
gliniai žvyneliai.
— Kokio gyvūno šis plaukas?
 363/748

— Palyginau su kiekvienu plauku iš savo

duomenų bazės, bet tokio niekada anksčiau
nebuvau mačiusi.
Mįslingo padaro. Džeinė prisiminė
Leono Goto namą ir sieną su medžioklės
trofėjų galvų iškamšomis. Ir prisiminė tak-
sidermijos dirbtuvę, kur jis reguliariai
gramdė, džiovino ir tempė gyvūnų iš viso
pasaulio kailius.
— Ar šis plaukas galėtų būti snieginio
leopardo? — paklausė ji.
— Tai gana konkretu. Kodėl snieginio
leopardo?
— Kadangi Gotas dirbo prie snieginio
leopardo kailio, ir šis dabar dingęs.
— Jie labai reti gyvūnai, todėl nežinau, iš
kur gaučiau plauko pavyzdį palyginimui.
Bet yra būdas rūšiai nustatyti. Prisimenate,
kaip mes nustatėme asmens tapatybę iš to
keisto plauko, rasto žmogžudystės kinų
 364/748

kvartale vietoje? Paaiškėjo, kad toji sruoga

beždžionės.
— Jūs ją nusiuntėte į laboratoriją
Oregone.
— Taip. Į Laukinės gyvūnijos teismo
medicinos laboratoriją. Jie turi gyvūnų ker-
atino struktūros pavyzdžių iš viso pasaulio.
Taikant elektroforezę, galima analizuoti
plauko proteino sudėtį ir palyginti su
žinomomis keratino struktūromis
— Taip ir padarykime. Jeigu šis plaukas
snieginio leopardo, tai beveik tikrai buvo
perneštas iš Goto namo.
— O per tą laiką, — tarė Eirina, — man
gaukite tos naminės katės plauką. Jeigu
DNR sutaps, turėsite reikiamą įrodymą,
kad abi žmogžudystės susijusios.
 17

— Tu buvai didelė klaida, — pasakė

Mora. — Man nereikėjo tavęs parsigabenti
namo.
Katinas nekreipė į ją dėmesio, laižėsi
letenas ir stropiai prausėsi, surijęs dėželę
importinio ispaniško tuno alyvuogių
aliejuje. Ekstravagancija po dešimt dolerių
už porciją, bet jis nesutinka ėsti sauso kačių
maisto, o Mora tą popietę pakeliui į namus
pamiršo paimti daugiau skardinėlių gur-
maniško kačių maisto. Paieškojusi savo
podėlyje, surado tą vieną brangiąją
skardinėlę tuno, kurį ketino panaudoti
puikiai „Nicos“ mišrainei su traškiomis
žaliosiomis pupelėmis ir raudonosiomis
 366/748

bulvėmis. Bet ne, godus mažesnis jos namų

svečias sulapnojo kiekvieną gabalėlį ir
neskubiai išbidzeno iš virtuvės, leisdamas
suprasti, kad Moros paslaugų jam
nebereikia.
Tai tiek tos draugystės. Aš tik tarnaitė.
Mora praskalavo katės dubenėlį karštame
muiliname vandenyje ir įdėjo į indaplovę
nuodugniam, mikrobus naikinančiam
valymui. Ar galėtum vos per savaitę
užsikrėsti Toxoplasma gondii? Pastaruoju
metu ji paniškai bijojo toksoplazmozės, nes
buvo skaičiusi, kad liga gali progresuoti į
šizofreniją. Katėmis pamišusios moterys
yra pamišusios per savo kates. Štai kaip tie
klastingi gyvūnai mus valdo, pagalvojo ji.
Užkrečia parazitais ir priverčia šerti tunu
po dešimt dolerių už skardinėlę.
Sučirškė durų skambutis.
 367/748

Mora nusiplovė bei pasišluostė rankas —

Žūkite mikrobai! — ir nuėjo atidaryti
paradinių durų.
Priebutyje stovėjo Džeinė Ricoli.
— Atvažiavau katės plaukų, — paaiškino
ji ir išsitraukė iš kišenės pincetą su maišeliu
įkalčiams. — Tau suteikiu tą garbę.
— Kodėl ne pati?
— Jis tavo katinas.
Atsidususi Mora paėmė pincetą ir nuėjo
į svetainę, kur katinas tupėjo ant kavos
staliuko, įtariai spoksodamas į ją žaliomis
akimis. Drauge gyveno jau savaitę, o ji su
įnamiu dar nebuvo užmezgusi ryšio. Ar
įmanoma iš tikrųjų užmegzti su katinu
ryšį? Goto nužudymo vietoje jis malonino
Morą meile, miaukė ir trynėsi į ją, kol suvil-
iojo priimti pas save. O kai parsivežė namo,
katinas pasidarė jai abejingas, nors lepino
jį tunu ir sardinėmis. Visuotinė nusivylusių
 368/748

žmonų dejonė: Jis mane apžavėjo, man

meilinosi, o dabar esu jo tarnaitė.
Ji atsiklaupė prie katino, o tas bematant
nušoko nuo kavos staliuko ir lėtai nutipeno
į virtuvę, visa savo povyza reikšdamas
akivaizdžią panieką.
— Būtina išrauti tiesiai iš gyvūno, — pa-
sakė Džeinė.
— Žinau, žinau.
Mora nusekė paskui katiną koridoriumi
murmėdama:
— Kodėl gi jaučiuosi tokia juokinga?
Rado katiną tupintį ten, kur turėtų
stovėti jo dubenėlis, įbedusį į ją kaltinamai
žėrinčias akis.
— Galbūt jis alkanas, — nuo tarpdurio
metė Džeinė.
— Ką tik pašėriau.
— Tai vėl pašerk.
Ji atidarė šaldytuvą ir išėmė kartoninį
pakelį riebios grietinėlės.
 369/748

— Jos man reikės patiekalui, — pasakė

Mora.
— O man reikia katino plauko.
Džeinė įpylė į dubenėlį grietinėlės ir
padėjo ant grindų. Katinas akimirksniu
įniko ją lakti. Taip ir nepajuto, kaip Džeinė
išpešė jam iš nugaros tris plaukus.
— Kai niekas kitkas nepavyksta, paban-
dyk papirkti, — pamokė Džeinė,
užsandarindama plaukus įkalčių maišelyje.
— Dabar man tik reikia gauti pavyzdį iš ki-
tos katės.
— Jos niekas nesugebėjo pagauti.
— Aha, bus problema. Šią savaitę Fros-
tas kasdien ten lankėsi ir jos net nematė.
— Tu, tikra, kad ji vis dar name?
Nepabėgo?
— Kažkas suėda kačių maistą. Be to, ten
yra daugybė vietų pasislėpti. Galbūt man
pavyks įvilioti ją į spąstus. Gali man
paskolinti kokią kartoninę dėžę?
 370/748

— Tau taip pat reikės ir pirštinių. Ar

bent įsivaizduoji, kokią bjaurią infekciją
rizikuoji pasigauti nuo katės įdrėskimo?
Mora nuėjo prie prieškambario sieninės
spintos ir surado rudų odinių pirštinių
porą.
— Pabandyk šitas.
— Oho, jos atrodo tikrai brangios. Pas-
istengsiu nesugadinti.
— Palauk. Ir man reikia poros. Žinau,
turiu čia jų daugiau.
— Tu irgi važiuoji?
— Anas katinas nesiduoda sugaunamas.
Mora įkišo ranką į palto kišenę ir
susirado antrą porą pirštinių.
— Šis darbas tikrai skirtas dviem
moterims.

Name tebetvyrojo mirties tvaikas. Nors

kūnas ir viduriai buvo pašalinti jau prieš
 371/748

kelias dienas, irimas išskiria į orą savo

cheminį pėdsaką, aitrų mišinį kvapų,
prasiskverbiančių į kiekvieną spintą ir
plyšį, įsigeriančių į baldus, kilimus ir
portjeras. Kaip ir dūmai po gaisro, puvimo
dvokas nelengvai išnyksta, ir šis atkakliai
tebesilaikė Goto name nelyginant paties
žmogaus dvasia. Jokia valymo tarnyba dar
nebuvo atvykusi šluoti bei šveisti, ir kruvini
letenų atspaudai tebeženklino grindis.
Prieš savaitę, kai Mora įėjo, ji buvo kartu su
detektyvais ir kriminalistais, po kambarius
aidėjo jų balsai. O šiandien tegirdėjo
apleisto namo rimtį, tylą, drumsčiamą tik
betikslius ratus po svetainę sukančios vien-
išos musės dūzgesio.
Džeinė padėjo ant grindų kartoninę
dėžę.
— Pereinam kambarį po kambario.
Pradėkim apačioje.
 372/748

— Kodėl aš staiga prisiminiau tą žuvusią

zoologijos sodo prižiūrėtoją? — nusistebėjo
Mora.
— Čia naminė katė, ne leopardas.
— Net žavūs naminiai katinėliai savo
DNR gilumoje yra plėšrūnai.
Mora užsimovė pirštines ir pridūrė:
— Viename moksliniame straipsnyje
buvau radusi apytikrius duomenis, kad
mylimos namų katytės per metus nužudo
beveik keturis milijardus paukščių.
— Milijardus? Tikrai?
— Kaip tik tam jos ir sukurtos. Tylios,
vikrios ir greitos.
— Kitaip tariant, sunkiai pagaunamos, —
atsiduso Džeinė.
— Deja.
Mora įkišo ranką į dėžę ir išėmė
atsivežtą iš namų frotinį rankšluostį.
Planavo jį užmesti ant bėglio katinėlio ir
 373/748

suvyniotą įmesti į dėžę, o pati likti

nesubraižyta.
— Šiaip ar taip, — kalbėjo ji toliau, — tai
galų gale būtina padaryti. Juk negali var-
gšelis Frostas visą gyvenimą pristatinėti
kačių maisto ir kraiko. Kai tik pagausime
katiną, kaip manai, ar Frostas jo norės?
— Jeigu jį įmesime į tvenkinį, Frostas
niekada su mumis nebesikalbės. Patikėk
manimi, kai užvešiu katiną jam į namus, jis
ten ir pasiliks.
Džeinė irgi užsimovė pirštines. Į jas, pra-
dėjusias savąją medžioklę, nuo sienų žvelgė
gyvūnų galvų iškamšos. Parklupusi ant
grindų keturiomis, Džeinė pasižiūrėjo po
sofa ir foteliu. Mora apieškojo spinteles ir
užkaborius. Nuplodama nuo delnų dulkes
Džeinė atsitiesė, ir staiga jos dėmesį pagavo
afrikinio liūto galvos iškamša. Žibėjo tokios
gyvybiškai protingos akys, kad atrodė, jog
žvėris tuoj nušoks nuo sienos.
 374/748

— Antai jis! — sušuko ji.

Mora apsisuko ir pamatė, kaip kažkas
baltas švystelėjo per svetainę ir nuskuodė
laiptais aukštyn. Pasičiupusi kartoninę
dėžę, ji nusekė paskui savo draugę į antrą
aukštą.
— Į šeimininko miegamąjį! — riktelėjo
Džeinė.
Jiedvi įžengė į kambarį ir uždarė duris.
— Gerai, įvijome jį į spąstus, — apsidži-
augė Džeinė. — Žinau, jis čia įnėrė. Tai kur-
gi, po velniais, slepiasi?
Mora apžvelgė baldus: dvigulę lovą, na-
ktinius staliukus abipus ir masyvią ko-
modą. Veidrodyje ant sienos atsispindėjo jų
įraudę ir suirzę veidai.
Parpuolusi ant kelių, Džeinė pasižiūrėjo
po lova.
— Čia nėra, — pranešė.
Mora pasisuko į įeinamąją drabužinę
plačiai atlapomis durimis. Vienintelė vieta
 375/748

pasislėpti. Jos susižvalgė ir sutartinai giliai

įkvėpė oro.
— Į medžioklę trauksim mes, — tyliai
uždainavo Džeinė ir spragtelėjusi jungikliu
užžiebė spintoje šviesą.
Peržiūrėjo švarkus ir nertinius, taip pat
gerokai per daug vilnonių languotų
marškinių. Džeinė stumtelėjo į šalį sunkią
skrandą, kad galėtų pasižiūrėti giliau į
spintą, ir staigiai atšlijo, kai iš jos klaikiai
kniaukdamas išlėkė katinas.
— Mėšlas! — Džeinė įsistebeilijo į prad-
rėkstą savo dešinio dilbio rankovę. —
Dabar aš oficialiai neapkenčiu kačių. Kur,
po galais, jis paspruko?
— Palindo po lova.
Džeinė nusėlino prie savo klastingo
priešo.
— Daugiau nebebus jokios gerosios
farės. Katine, tu mano.
 376/748

— Džeine, tau bėga kraujas. Apačioje, sa-

vo rankinuke, turiu spiritinių tamponų.
— Pirma mes jį pagausime. Nueik iš ki-
tos lovos pusės. Pabaidyk jį į mane.
Mora parpuolė ant kelių ir pasižiūrėjo
po lovos rėmu. Pora geltonų akių žioravo į
ją, o iš gyvūno gerklės grumeno toks
kraupus niurzgesys, kad Morai ant rankų
pastiro plaukeliai. Anaiptol tai ne mielas
katinėlis, o pats Gauruotasis Velnias.
— Gerai, aš pasiruošusi su rankšluosčiu,
— pasakė Džeinė. — Pavyk jį į mane.
Mora nedrąsiai pamojo į gyvūną.
— Škac!
Katinas apnuogino dantis ir sušnypštė.
— Škac? — suprunkštė Džeinė. — Rim-
tai, Mora, tik tiek sugebi?
— Ką gi, gerai. Judinkis, katine!
Mora pamojavo ranka, ir katinas at-
sitraukė. Nusiavusi batą, ji sviedė į gyvūną.
— Eik!
 377/748

Katinas šovė iš palovio. Nors kilusių

grumtynių Mora nematė, girdėjo miauk-
sėjimą, šnypštimą ir draugės keiksmus ga-
lynėjantis su grobiu. Iki Mora vėl atsistojo,
Džeinė jau turėjo Gauruotąjį Velnią saugiai
įvyniotą į frotinį rankšluostį. Įmetė te-
besipriešinantį rankšluostyje katiną į kar-
toninę dėžę ir užvožė jos atvartus. Dėžė
brazdėjo ir kratėsi nuo penkiolikos
įniršusio katino svarų.
— Man reikės injekcijos nuo pasiutligės?
— paklausė Džeinė, apžiūrinėdama savo
įdrėkstą dilbį.
— Pirmiausia tau reikia muilo ir antisep-
tiko. Nusiplauk ranką. Aš nueisiu į apačią ir
surasiu tuos spiritinius tamponus.
Mora visada laikėsi seno skautų devizo
„Būk pasirengęs“, tad savo rankinuke
turėjo latekso pirštines, spiritinių tamponų,
pincetą, antbačius ir plastikinių maišelių
įkalčiams sudėti. Apačioje rankinuką
 378/748

surado ant kavos staliuko, kur ir buvo pal-

ikusi. Ji išsiėmė pakelį spiritinių tamponų
ir jau buvo besukanti atgalios viršun, kai
staiga pastebėjo sienoje pliką vinį. Aplink
tuščią vietą kabėjo įrėmintos Leono Goto
fotografijos iš įvairių medžioklės ekspedi-
cijų, kuriose jis pozavo su šautuvu ir savo
negyvais trofėjais — elniu, buivolu, šernu,
liūtu. Taip pat ir įrėmintas straipsnis apie
Gotą iš Hub Magazine: „Trofėjų meistras:
interviu su Bostono taksidermijos
specialistu“.
Džeinė laiptais nulipo į svetainę.
— Taigi, ar turėčiau nerimauti dėl
pasiutligės?
Mora parodė į pliką vinį.
— Ar iš čia kas nors buvo paimta?
— Aš jaudinuosi, kad man atkris ranka,
o tu klausi apie tuščią vietą sienoje.
— Kažkas iš čia dingę, Džeine. Ar šitaip
buvo ir praėjusią sa-vaitę?
 379/748

— Aha, buvo. Pastebėjau tą vinį ank-

sčiau. Galiu pasitikrinti nusikaltimo vietos
vaizdajuostėse, kad patvirtinčiau.
Džeinė nutilo ir staiga suraukusi antaki-
us įsistebeilijo į apnuogintą vinį.
— Įdomu…
— Kas?
Džeinė pasisuko į ją.
— Gotas paskambino Džodei Andervud
ir paprašė Elioto fotografijų iš Afrikos.
Ji parodė į tuščią vietą ant sienos ir
paklausė:
— Manai, šitai kaip nors susiję su jo
skambučiu?
Suglumusi Mora pakraipė galvą.
— Dingusi fotografija?
— Tą pačią dieną jis taip pat skambino
Pietų Afrikos Interpolui. Vėlgi dėl Elioto.
— Kodėl jam taip parūpo sūnus būtent
dabar? Juk Eliotas dingo prieš daug metų?
— Prieš šešerius.
 380/748

Džeinė vėl pasisuko į pliką vietą, iš kur-

ios kažkas buvo paimta, ir pridūrė:
— Botsvanoje.
 18

Botsvana

Stebiuosi, kaip ilgai žmogus gali nemiegoti,

laužo šviesoje matydama Džonį knapsint
galva, jo liemenį pasvyrant it virstančio
medžio. Tačiau pirštais jis tebegniaužia
šautuvą sau ant kelių, tartum ginklas būtų
kūno dalis, galūnių tąsa. Visą vakarą kiti jį
stebėjo, ir, žinau, Ričardas jautė pagundą
jėga užvaldyti tą jo šautuvą, bet Džonis,
nors ir pusiau miegantis, yra pernelyg grės-
mingas, kad drįstum su juo galynėtis. Nuo
Isajo mirties Džonis dieną tik kartkartėmis
ištaikydavo bent kiek nusnūsti, ir jis
pasiryžęs budėti visą naktį. Jeigu taip tęs
 382/748

toliau, dar po kelių dienų jį ištiks katatonija

arba jis išprotės.
Šiaip ar taip, jis tebeturės šautuvą.
Apžvelgiu veidus aplink laužą. Silvija ir
Viviana glaudžiasi drauge, šviesūs jų
plaukai vienodai susivėlę, veidai įsitempę iš
nerimo. Keista, ką savana padaro netgi
gražioms moterims. Nuplėšia nuo jų visą
paviršutinį blizgesį, nupilkina plaukus, nu-
grando makiažą, suardo jas iki kūno ir
kaulų. Štai ką dabar matau, žvelgdama į
jas: dvi moteris, ardomas iki plikų jų
dalelių. Taip jau atsitiko poniai Mat-
sunagai, kuri sunyko iki silpnos, suskil-
inėjusios savo esybės. Ji vis dar nieko
nevalgo. Mano paduota lėkštė su mėsa
lieka nepaliesta jai prie pėdų. Norėdama,
kad ji gautų bent kokių maistingų me-
džiagų, įdėjau į arbatą du pilnus šaukštelius
cukraus, bet moteris tuoj pat ją išspjovė ir
 383/748

dabar nepatikliai žiūri į mane, lyg gras-

inčiau ją nunuodyti.
Faktiškai dabar visi nepasitikėdami žvel-
gia į mane, nes neprisidėjau prie jų Džonio
kaltintojų komandos. Jie mano, kad pa-
sitraukiau į tamsiąją pusę ir esu Džonio
šnipė, nors mėginu sugalvoti tikriausią
būdą, kaip mums išlikti gyviems. Žinau,
Ričardas joks laukinės gamtos žmogus, net
jeigu ir tariasi toks esąs. Negrabus, įsibaim-
inęs Eliotas nesiskutęs jau nežinia kiek di-
enų, jo akys pasruvusios krauju, ir dabar aš
kiekvieną minutę laukiu, kada jis pradės
vapalioti kaip pamišėlis. Blondinės gniūžta
tiesiog mano akyse. Vienintelis žmogus,
kuris dar laikosi, kuris iš tikrųjų žino, ką ši-
ose tolybėse veikia — Džonis. Aš balsuoju
už jį.
Štai kodėl kiti į mane nebežiūri. Žiūri
pro mane ar kiaurai manęs, vogčia
susišaudo vienas su kitu žvilgsniais
 384/748

kažkokia nebylia Morzės abėcėle, mirksėd-

ami vokais. Mes gyvename tikrovišką telev-
izijos serialo „Išlikimas“ versiją, ir yra
aišku, kad buvo nubalsuota mane pašalinti
iš salos.
Blondinės nueina miegoti pirmos, pal-
ieka laužo šviesą susiglaudusios ir
kuždėdamosios. Paskui įsmunka į savo
palapines Eliotas ir Keiko. Kurį laiką prie
laužo sėdime tik mudu su Ričardu, per-
nelyg nepasitikintys vienas kitu, kad ištar-
tume bent žodį. Beveik sunku patikėti, kad
kitados tą žmogų mylėjau. Savanoje
praleistos dienos suteikė gražiai jo išvaizdai
dailaus šiurkštumo, bet dabar po šia išore
matau niekingą tuštybę. Jis negali prilygti
Džoniui, todėl jo nemėgsta — tokia tikroji
priežastis. Svarbiausias klausimas — katras
yra tikresnis vyras. Ričardas visada turi
būti savo paties siužeto herojus.
 385/748

Atrodo, tuoj kažką pasakys, kai abu

sumojame, kad Džonis atsibudęs, jo akys
žiba šešėliuose. Neprataręs nė žodžio,
Ričardas atsistoja. Net ir stebėdama jį
nudybinant ir įneriant į mūsų palapinę,
pajuntu Džonio žvilgsnį, jo karštį savo
veide.
— Kur su juo susipažinote? — klausia
Džonis.
Jis sėdi atsirėmęs į medį toks nejudrus,
kad pats atrodo kaip kamieno dalis, jo
kūnas — lyg viena ilga susirangiusi šaknis.
— Knygyne, žinoma. Jis atėjo pasir-
ašinėti savo knygos „Pasirinkimas žudyti“
egzempliorių.
— Apie ką ji?
— Ak, įprastas R. Renviko trileris. Hero-
jus įstringa tolimoje saloje su teroristais. Jo
įgūdžiai laukinėje gamtoje padeda juos vi-
eną po kito patiesti. Žmonės ryja tas knygas
kaip saldainius, prisirinko pilnas knygynas
 386/748

gauti autografų. Po to jis su knygyno per-

sonalu nuėjo į alinę išgerti. Tikrai maniau,
kad Ričardas nusižiūrėjo mano kolegę
Seidę. Bet ne, parvažiavo namo su manimi.
— Sprendžiant iš balso, jūs stebitės.
— Jūs nematėte Seidės.
— Ir prieš kiek laiko tai įvyko?
— Beveik prieš ketverius metus.
Pakankamai ilgai, kad Ričardui
nusibostų. Pakankamai laiko įvairioms
užgaulėms ir nuoskaudoms susikaupti ir
priversti vyrą susimąstyti apie geresnius
pasirinkimus.
— Vadinasi, jūs turėtumėte vienas kitą
gerai pažinoti, — nusprendė Džonis.
— Turėtume.
— Nesate tikra?
— Ar kada nors galima būti?
Jis pasižiūri į Ričardo palapinę.
— Dėl kai kurių žmonių — ne. Kaip ir
niekada negali būti tikras dėl kai kurių
 387/748

žvėrių. Įmanoma prijaukinti liūtą ar

dramblį, net jais pasitikėti. Bet niekada
negali pasitikėti leopardu.
— Kaip manote, koks žvėris yra
Ričardas?
Džonis nė neišlaužia šypsenos.
— Tai jūs man pasakykite.
Jo atsakymas, ištartas labai tyliai, mane
priverčia apsvarstyti beveik ketverius
metus su Ričardu. Ketverius metus, kai
dalijomės lova ir valgiu, bet visada tarp
mudviejų buvo atstumas. Būtent jis laikėsi
santūriai, pasišaipydavo iš santuokos,
tartum tai būtų mums per žema, bet,
manau, aš visą laiką žinojau, kodėl jis
manęs taip ir neveda, tik nenorėdavau sau
to prisipažinti. Jis laukė vienintelės. O aš
tokia nebuvau.
— Jūs juo pasitikite? — tyliai taria
Džonis.
— Kodėl klausiate?
 388/748

— Net po ketverių metų, ar iš tikrųjų ži-

note, kas jis toks? Ką gali iškrėsti?
— Juk nemanote, kad Ričardas tas,
kuris…
— O jūs?
— Kaip tik taip kiti kalba apie jus. Kad
mes negalime jumis pasitikėti. Kad jūs
tyčia mus čia įklampinote.
— Ir jūs taip manote?
— Manau, jeigu būtumėte norėjęs mus
nužudyti, jau būtumėte tai padaręs.
Jis vėl pasižiūri į mane, ir aš aštriai su-
vokiu šautuvą prie jo šono. Kol jis valdo
šautuvą, valdo ir mus. Dabar klausiu savęs,
gal padariau lemtingą klaidą, atsivėrusi
netinkamam žmogui.
— Papasakokite man, ką dar jie kalba, —
paprašo Džonis. — Ką planuoja?
— Niekas nieko neplanuoja. Tiktai jie
yra išsigandę. Mes visi esame išsigandę.
 389/748

— Be reikalo, kol niekas nepasielgs kaip

nors neapgalvotai. Kol jūs manimi pas-
itikite. Nieku kitu, tik manimi.
Net ir ne Ričardu, štai kas jo mintyje,
nors to nepasako. Ar jis iš tikrųjų mano,
kad reikia kaltinti Ričardą dėl to, kas įvyko?
O gal tai įeina į Džonio žaidimą skaldyti ir
nugalėti, pasėjant įtarumo sėklas?
Sėklos jau leidžia šaknis.
Vėliau, gulėdama greta Keiko jos palap-
inėje, mąstau apie tuos vakarus, kai Ričar-
das pareidavo namo vėlai. Susitikdavo su
savo literatūriniu agentu. Arba pietaudavo
su savo leidyklos personalu. Labiausiai
baiminausi, kad jis turi nuotykėlį su kita
moterimi. Dabar klausiu savęs, gal man
stokodavo vaizduotės, ir jo tikri motyvai
buvo tamsesni, labiau pasibaisėtini nei vien
tik neištikimybė.
Lauke už palapinės gieda naktinis
vabzdžių choras, o plėšrūnai tyko aplink
 390/748

mūsų stovyklą, ir juos sulaiko tik laužo

liepsna. Ir vienišas žmogus su šautuvu.
Džonis nori, kad juo pasitikėčiau. Džonis
žada mus išsaugoti gyvus.
Šios minties laikausi, kol pagaliau
užmiegu. Džonis sako, kad mes tai ištver-
sime, ir aš juo tikiu.
Iki išauštant dienai, kai viskas
pasikeičia.

Šįkart klykia Eliotas. Paniški jo ūkčiojimai

O, Dieve mano! O, Dieve mano! mane
išbudina ir vėl bloškia į tikrovės košmarą.
Keiko nėra, ir aš palapinėje viena. Net
nepasivarginu įsimuistyti į kelnes, išsiritu
iš palapinės vien su marškinėliais ir apat-
inėmis kelnaitėmis, stabtelėdama tik bas-
nirčia įsispirti į batus.
Visa stovykla atsibudusi ir visi subėgę
prie Elioto palapinės. Blondinės laikosi
 391/748

viena kitos, jų plaukai riebūs ir susivėlę,

kojos basos, nors aušra žvarbi. Kaip ir aš,
jos išpuolė iš savo palapinių vien su apat-
iniais. Keiko tebevilki pižama, jos pėdos
apautos mažučiais japoniškais sandalais.
Tik Ričardas visiškai apsirengęs. Jis stovi
gniauždamas Elioto pečius, mėgindamas
vaikiną nuraminti, bet Eliotas vis purto
galvą, veblena.
— Ji dingo, — sako Ričardas. — Ten jau
nebėra.
— Gali slėptis mano drabužiuose! Arba
tarp apklotų.
— Aš vėl pasižiūrėsiu, gerai? Bet jos
nemačiau.
— Kas, jeigu yra dar kita?
— Dar kita — kas? — klausiu.
Visi atsisuka į mane pažiūrėti, ir jų akyse
matau įtarumą. Juk tai aš, kuria niekas
nepasitiki, nes susidėjau su priešu.
 392/748

— Gyvatė, — sako Silvija ir drebėdama

apsigobia rankomis. — Kažkokiu būdu ji
įsigavo į Elioto palapinę.
Žvilgteliu į žemę, kone tikėdamasi išvysti
šliaužiančią link mano batų gyvatę. Šiame
vorų ir kandančių vabzdžių krašte išmokau
niekada nevaikščioti basa.
— Ji šnypštė ant manęs, — skundžiasi
Eliotas. — Nuo to ir atsibudau. Pramerkiau
akis, o ji tiesiog ten, susirangiusi man ant
kojų. Pamaniau, tikrai…
Drebančia ranka jis pasišluosto veidą.
— O Dieve. Mes nepratempsim dar
savaitės! — priduria.
— Eliotai, liaukis, — įsako Ričardas.
— Kaip po šito aš galėsiu miegoti? Kaip
kuris nors iš jūsų galės miegoti, kai neži-
note, kas galbūt įšliauš pas jus į guolį?
— Spėčiau, tai buvo šnypščioji margė, —
sako Džonis.
 393/748

Vėlgi, tyliai prisiartindamas, jis privertė

mane krūptelėti. Pasisuku ir pamatau, kaip
jis įmeta į blėstantį laužą pagalių.
— Jūs matėte gyvatę? — klausiu.
— Ne. Bet Eliotas pasakė, kad ji ant jo
šnypštė.
Džonis ateina prie mūsų, kaip visada
nešinas šautuvu.
— Buvo geltona su rudu? Dėmėta, su
trikampe galva? — klausia jis Elioto.
— Tai buvo gyvatė, tiek težinau! Manot,
man rūpėjo jos paklausti, kuo vardu?
— Čia, toli savanoje, šnypščiančiosios
margės dažnos. Galimas daiktas,
pamatysime jų daugiau.
— Ar jos labai nuodingos? — klausia
Ričardas.
— Jeigu žaizdelę paliksi negydomą, nuo-
das gali būti mirtinas. Bet jeigu mano
žodžiai jus apramins, įkandimai dažnai
būna sausi, visai be nuodo. Veikiausiai ji tik
 394/748

įšliaužė į Elioto guolį sušilti. Taip šliužai

elgiasi.
Jis apžvelgia mus.
— Štai kodėl jus perspėjau miegoti
užsidarius palapinių užtrauktukus.
— Jis buvo uždarytas, — sako Eliotas.
— Tai kaip ji įsigavo į jūsų palapinę?
— Juk žinote, kaip aš bijau maliarijos.
Visada užsidarau palapinės užtrauktuką,
kad apsisaugočiau nuo uodų. Nemaniau,
kad ta prakeikta gyvatė galėtų patekti
vidun!
— Ji galėjo įšliaužti dieną, — užsimenu.
— Kol paties nebuvo palapinėje.
— Sakau jums, aš niekada jos nepalieku
neuždarytos. Net dieną.
Netardamas nė žodžio Džonis apeina
palapinę iš kitos pusės. Ar jis ieško gyvatės?
Gal mano, kad ji vis dar tūno kažkur po
audeklu, laukdama kitos progos įsibrauti?
 395/748

Staiga Džonis parpuola ant kelių, ir mes jo

nebematome. Tyla nepakenčiama.
Netvirtu balsu Silvija šūkteli:
— Gyvatė dar ten?
Džonis neatsako. Atsistoja, o kai
pamatau jo veidą, man suledėja rankos.
— Kas yra? — klausia Silvija. — Kas ten?
— Ateikite ir patys pasižiūrėkite, — tyliai
ištaria jis.
Beveik slepiamas skurdžios žolės,
žemesniuoju palapinės kraštu eina pjūvis.
Audeklas ne paprastai įplyšęs, o švariai,
tiesiai perpjautas, ir mums akimirksniu
viskas paaiškėja.
Negalėdamas patikėti, Eliotas apžvelgia
mus.
— Kas tai padarė? Kas, po velniais, prap-
jovė mano palapinę?
— Peilius jūs visi turite, — nurodo
Džonis. — Bet kuris galėjo tai padaryti.
 396/748

— Ne bet kuris, — atremia Ričardas. —

Mes miegojome. Tai jūs čia visą naktį bu-
vote, ėjote sargybą, kaip tatai vadinate.
— Sulig pirma šviesa aš pasišalinau pri-
rinkti laužui pagalių.
Džonis nužvelgia Ričardą nuo galvos iki
kojų ir klausia:
— O kiek laiko jūs buvote atsikėlęs ir
apsirengęs?
— Matote, ką jis daro, a? — Ričardas
pasisuka į mus. — Neužmirškite, kieno
rankose šautuvas. Kas čia vadovavo, kai
viskas ėmė ristis velniop.
— Kodėl mano palapinę? — Eliotas
pakelia balsą iki šaižaus riksmo, visus
užkrėsdamas savo panika. — Kodėl mane?
— Vyrus, — tyliai pratarė Viviana. — Jis
pirma šalina vyrus. Nužudė Klarensą.
Paskui Isają. O dabar Elioto eilė…
Ričardas žingteli Džonio link, ir šau-
tuvas akimirksniu pašoka aukštyn, jo
 397/748

vamzdis nutaikytas tiesiai Ričardui į

krūtinę.
— Atgal, — įsako Džonis.
— Štai kaip viskas bus, — sako Ričardas.
— Jis pirma nušaus mane. Paskui užmuš
Eliotą. O kaip dėl moterų, Džoni? Galbūt
turi savo pusėje Milę, bet likusiųjų negali
išguldyti. Ne, jeigu visi priešinsimės.
— Tai tu, — sako Džonis. — Tai tu šitai
darai.
Ričardas žingteli dar žingsnį jo link.
— Tai aš tave ir sustabdysiu.
— Ričardai, — meldžiu. — Nereikia.
— Metas pasirinkti, Mile, kieno tu
pusėje.
— Nėra jokių pusių! Turime apie tai
pasikalbėti. Privalome būti protingi.
Ričardas žengia dar vieną žingsnį Džo-
nio link. Tai iššūkis, nervų kova. Savana
atėmė jam protą, ir dabar Ričardas veikia
prieš Džonį, savo varžovą, iš gryno įsiūčio.
 398/748

Prieš mane — išdavikę. Laikas sulėtėja, su

skausmingu aiškumu įsimenu kiekvieną
smulkmeną. Prakaitą ant Džonio kaktos.
Trekštelėjusią šakelę po Ričardo batu, kai
jis ryžtingai krypuoja pirmyn. Džonio
ranką, jo trūkčiojančius raumenis, pasiren-
giant šauti.
Ir matau Keiko, — smulkutę, gležnutę
Keiko — tylomis prasmunkant už Džonio.
Matau ją pakeliant rankas. Matau akmeniu
trenkiant Džoniui į pakaušį.

Jis dar gyvas.

Kažkiek minučių po smūgio jo akys
suvirpa ir atsimerkia. Akmuo perkirto
Džoniui skalpą, ir jis neteko baugiai daug
kraujo, bet į mus žvelgia blaiviomis akimis
ir visai sąmoningai.
— Jūs darote klaidą, visi, — prataria. —
Turite manęs klausyt.
 399/748

— Niekas tavęs nesiklausys, — atkerta

Ričardas, ir jo šešėlis nuslenka per Džonį.
Ričardas stovi, įbedęs akis žemyn į jį.
Šautuvas dabar jo rankose, tai jis kontroli-
uoja padėtį.
Sustenėjęs Džonis pamėgina atsikelti,
bet sunku vien tik atsisėsti.
— Be manęs jūs neišsigelbėsite.
Ričardas pasižiūri į kitus, ratu stovinčius
aplink Džonį.
— Mums balsuoti?
Viviana papurto galvą.
— Aš juo nepasitikiu.
— Tai ką darom? — klausia Eliotas.
— Surišam. Štai ką.
Ričardas linkteli blondinėms.
— Eikite ir suraskite kokią virvę, —
paragina.
— Ne. Ne.
 400/748

Džonis svirduliuodamas pasikelia ant

kojų. Nors ir svyruoja, vis tiek niekas
neišdrįstų su juo galynėtis.
— Nušauk mane, jeigu nori, Ričardai.
Tiesiog čia, dabar pat. Bet nesiduosiu sur-
išamas. Nenoriu likti bejėgis. Tik ne šiuose
tyruose.
— Nagi, suriškite jį, — liepia Ričardas
blondinėms, bet jos kaip sustingusios
nesijudina iš vietos. — Eliotai, tu imkis!
— Tik pabandyk, — suurzgia Džonis.
Eliotas nubąla ir pasitraukia.
Džonis pasisuka į Ričardą ir sako:
— Dabar turi šautuvą. Įrodei esąs alfa
vyras. Toks buvo viso žaidimo tikslas?
— Žaidimo? — Eliotas purto galvą. — Po
šimts, mes visi tik stengėmės išlikti gyvi.
— Todėl nepasitikėk juo, — meta Džonis.
Ričardo rankos tvirčiau sugniaužia šau-
tuvą. O Dieve, jis šaus. Šaltakraujiškai
 401/748

nužudys beginklį žmogų. Puolu prie

vamzdžio trūktelėti žemyn.
Nuo Ričardo antausio išdrykstu ant
žemės.
— Nori, kad mus visus užmuštų, Mile? —
surinka jis. — Dėl to stengiesi?
Paliečiu tvinksintį skruostą. Dar niekada
anksčiau jis man nes-mogė; jeigu tai būtų
atsitikę kur nors kitur, aš jau telefonu
kviesčiausi policiją, bet čia, laukinėse platy-
bėse, niekaip nepabėgsi, neprisišauksi
valdžios atstovų. Apsidairau aplink į kitus.
Jų veiduose nematau nė kiek užuojautos.
Blondinės, Keiko, Eliotas — jie visi palaiko
Ričardą.
— Gerai, — taria Džonis. — Turi galimy-
bę šaudyti, Ričardai. Bet kada gali ja pasin-
audoti. Bet jeigu ketini mane nušauti,
turėsi tai padaryti į nugarą.
Jis apsisuka ir žengia šalin.
 402/748

— Jeigu grįši į stovyklą, nudėsiu tave! —

sušunka Ričardas.
Per petį Džonis mesteli:
— Verčiau jau rizikuosiu savanoje.
— Mes stovėsime sargyboje. Jeigu tave
pamatysime kur nors netoliese…
— Nepamatysite. Jau greičiau kliausiu-
osi žvėrimis.
Džonis nutyla, pažvelgia į mane.
— Eikš su manimi, Mile. Prašau, eikš, —
pakviečia.
Žvilgčioju pirmyn atgal į Ričardą ir
Džonį, suparalyžiuota pasi-rinkimo.
— Ne, pasilik su mumis, — sako Viviana.
— Jau bet kurią dieną mūsų atskris ieškoti
lėktuvas.
— Kol lėktuvas atskris, visi būsite
negyvi, — sako Džonis ir ištiesia į mane
ranką. — Aš tavimi pasirūpinsiu, prisiekiu.
Neleisiu, kad kas nors atsitiktų. Meldžiu
tavęs, pasitikėk manimi, Mile.
 403/748

— Nebūk beprotė, — perspėja Eliotas. —

Juk negali juo tikėti.
Pagalvoju apie viską, kas pakrypo
negerai: apie Klarensą ir Isają, atplėštus
nuo kaulų jų kūnus. Apie sunkvežimį,
staiga mįslingai išėjusį iš rikiuotės. Apie
nuodingą gyvatę šviežiai įpjautoje Elioto
palapinėje. Prisimenu, ką Džonis vos prieš
kelias dienas prisipažino: kaip vaikystėje jis
rinkdavo gyvates. Kas kitas, jei ne Džonis,
žino, kaip pagauti barškuolę ir su ja elgtis.
Viskas, kas iki šiol atsitiko, nebuvo vien
paprastos nesėkmės; ne, mūsų mirtis buvo
čia numatyta, ir tokį planą galėjo įvykdyti
tik Džonis.
Jis išskaito sprendimą iš mano akių,
sureaguoja skausminga mina, tartum
būčiau sudavusi mirtiną smūgį. Minutėlę
stovi priveiktas, jo pečiai nusmukę, veide —
sielvartas.
 404/748

— Būčiau viską dėl tavęs padaręs, —

švelniai man taria.
Paskui palinguoja galva ir apsisukęs
nueina.
Mes visi tebestebime, kai jis išnyksta už
krūmų.

— Kaip manote, jis sugrįš? — klausia

Viviana.
Ričardas paplekšnoja gulintį šalia savęs
šautuvą — jis dabar nuolat jam bus po
ranka.
— Tegul tik pamėgina, būsiu pasirengęs.
Mes sėdime prie stovyklavietės laužo,
Elioto užkurto šėlstančio pragaro tamsos
fone. Liepsnos per aukštos ir per karštos,
kad būtų patogu, tai kvailas pliauskų eik-
vojimas, bet aš suprantu, kodėl jis taip ne-
saikingai kūrena. Liepsnos atbaido
plėšrūnus, net ir dabar mus tykančius.
 405/748

Jokių kitų stovyklos laužų mes nepastebė-

jome, tad kurgi šią juodą juodžiausią naktį
yra Džonis? Kokiomis gudrybėmis
naudojasi, kad išliktų gyvas, kai visur vien
dantys ir nagai?
— Mes eisime sargybą poromis, — sako
Ričardas. — Niekam nevalia bet kada iš čia
pasišalinti. Pirma pamaina bus Elioto ir
Vivianos. Mudu su Silvija stosime į antrąją.
Tai padės mums išsilaikyti per naktį. Šitaip
ir toliau tęsime, liksime budrūs, ir viskas
bus puiku, iki lėktuvas atskris mūsų ieškoti.
Tai, kad jis mane išskyrė iš budėjimo
grafiko, skaudžiai akivaizdu. Suprantu,
kodėl pagalbos nelaukiama iš Keiko; kai ši-
taip netikėtai partrenkė Džonį, ji ir vėl pa-
sitraukė į tylą. Nors jau valgo, kelis
šaukštus pupelių konservų ir saują kreker-
ių. Bet štai aš, visiškai pajėgi ir pasirengusi
pagelbėti, ir nė vienas į mane nė nežvilgteli.
 406/748

— O kaip dėl manęs? — klausiu. — Ką

turėčiau daryti?
— Mes su tuo susitvarkysime patys,
Mile. Tau nereikia nieko daryti.
Jo balso tonas neleidžia protestuoti,
tikrai ne moteriai, sykį drįsusiai stoti Džo-
nio pusėn. Netarusi nė žodžio, palieku
laužą ir nukiūtinu į mūsų palapinę. Šiąnakt
aš vėl su Ričardu, nes Keiko savo palap-
inėje manęs nebenori. Aš atstumtoji, iš-
davikė, galinti tave miegantį nudurti.
Po valandos šalia manęs įropoja Ričar-
das, ir aš dar nemiegu.
— Tarp mudviejų baigta, — tariu.
Jis nesivargina ginčytis.
— Taip. Aišku.
— Katrą pasirinksi? Silviją ar Vivianą?
— Ar tai svarbu?
— Ne, turbūt ne. Kad ir koks vardas, visa
esmė — padulkinti kokią nors naują.
 407/748

— O kaip tu ir Džonis? Prisipažink,

buvai pasirengusi palikti mane ir susidėti
su juo.
Pasisuku į Ričardą, bet pro audeklą įs-
ismelkiančios laužo šviesos fone tematau jo
siluetą.
— Juk pasilikau, ar ne?
— Tik todėl, kad mūsų rankose šautuvas.
— Ir dėl to esi laimėtojas, taip? Savanos
karalius.
— Aš kovoju, velniai rautų, dėl mūsų
gyvybių. Kiti tai supranta. Kodėl tu negali?
Ilgai, liūdnai atsidūstu.
— Aš irgi suprantu, Ričardai. Žinau, tu
manai, kad teisingai elgiesi. Nors ir nė kiek
nenutuoki, ką toliau daryti.
— Kad ir kokios mudviejų problemos,
Mile, dabar mums rei-kia laikytis kartu, an-
traip neištempsime iki galo. Turime šau-
tuvą ir maisto atsargų, taigi aplinkybės
mums palankios. Bet aš negaliu numatyti,
 408/748

ką darys Džonis. Tik pabėgs į savaną ar su-

grįš ir bandys mus pribaigti.
Jis šiek tiek patyli.
— Vis dėl to juk esame liudininkai, —
priduria.
— Liudininkai ko? Mes taip ir
nematėme, kad jis ką nors būtų nužudęs.
Negalime įrodyti, kad padarė ką nors bloga.
— Tegul įrodo policija. Kai iš čia
išsigausime.
Minutėlę tylime. Pro audeklą girdžiu,
kaip šnekasi sargybą einantys Eliotas su
Viviana. Girdžiu šaižiai zyziant vabzdžius,
tolumoje klykaujant hienas, ir savęs
klausiu, ar Džonis tenai dar gyvas, o gal net
šiuo metu jo kūnas plėšomas į gabalus ir
ryjamas.
Ričardas plaštaka perbraukia man
ranką. Pamažu, nedrąsiai jo pirštai susip-
ina su manaisiais.
 409/748

— Žmonės juda pirmyn, Mile. Tai

nereiškia, kad pastarieji metai praėjo
perniek.
— Ketveri.
— Mudu nebe tokie patys, kokie bu-
vome, kai susipažinome. Tiesiog toks
gyvenimas, ir mums reikia į jį žiūrėti kaip
suaugusiems. Sugalvoti, kaip pasidalyti sa-
vo daiktus, ką pasakyti mūsų draugams.
Viską atlikti be dramos.
Tuos dalykus pasakyti jam kur kas
lengviau. Galbūt aš pirma ketinau
pareikšti, kad tarp mudviejų baigta, bet tai
jis iš tikrųjų paliko mane. Dabar suprantu,
kad jau seniai rengėsi mane palikti. O
Afrika galiausiai tą mintį subrandino,
Afrika parodė, kokie mudu netinkami vien-
as kitam.
Galbūt kadaise jį mylėjau, bet dabar
manau, kad iš tikrųjų niekada jis man
nepatiko. Ir tikrai nepatinka dabar, kai taip
 410/748

dalykiškai kalba apie mūsų santykių nut-

raukimo sąlygas. Apie tai, kaip turėčiau
susirasti naują būstą, kai tik sugrįšime į
Londoną. Ar mano sesuo priimtų laikinai
pas save, kol ieškosiuos tinkamos vietos? Ir
paskui dar visi tie dalykai, mūsų drauge
įsigyti. Virtuvės rakandai galėtų atitekti
man, kompaktiniai diskai ir elektronika pa-
silieka pas jį, juk gana teisinga? Ir juk gerai,
kad mudu neturime mylimų naminių
gyvūnėlių, dėl kurių reikėtų peštis? Kaip
toli tai nuo tų vakarų, kai glaudėmės ant
sofos, planuodami šią kelionę į Botsvaną.
Įsivaizduodavau žvaigždėtą dangų ir kok-
teilius aplink stovyklos laužą, o ne tas
bekraujes išsiskyrimo sąlygas.
Persiverčiu ant šono, nusisukdama nuo
jo.
— Gerai, — sako jis. — Pasikalbėsime
apie tai vėliau. Kaip civilizuoti žmonės.
— Taip, — sumurmu. — Civilizuoti.
 411/748

— Dabar man reikia bent kiek numigti.

Turiu atsikelti po keturių valandų ir per-
imti sargybą.
Tie žodžiai paskutiniai, kada nors jo pa-
sakyti man.

Atsibundu patamsy ir minutėlę ne-

susigaudau, kurioje palapinėje esu. Paskui
smogia suvokimas, ir skausmas kone fiziš-
kas. Kad nutrūko mano santykiai su
Ričardu. Prieš akis vienišos dienos. Palap-
inėje tokia tamsa, kad nė negaliu atspėti, ar
jis guli šalia. Ištiesiu ranką jo paliesti, bet
aptinku tik tuštumą. Tai ateitis; man teks
priprasti miegoti vienai.
Trekšteli šakelė, kai kažkas — žmogus ar
gyvūnas — praeina pro mano palapinę.
Įtempiu regą, stengdamasi pamatyti pro
storą audeklą, bet taip tamsu, kad nė
neįžiūriu bent silpniausios laužo žaros. Kas
 412/748

leido laužui užgesti? Kam nors reikia

primesti pagalių, kol jis visai neišblėso.
Užsitempiu kelnes ir siekiu pasiimti batų.
Po visų kalbų, kad liktume budrūs ir
eitume sargybą, tie beverčiai idiotai net ne-
sugeba palaikyti pagrindinės mūsų
apsaugos.
Man beatidarant palapinės atvarto
užtrauktuką, pokšteli pirmas šūvis.
Kažkuri moteris klykia. Silvija? Viviana?
Negaliu pasakyti, katra iš jų; tik girdžiu jos
balse paniką.
— Jis turi šautuvą! O Dieve, pas jį…
Patamsy grabaliojuosi savo kuprinės,
kur laikau nukištą žibintuvą. Mano ranka
sugniaužia dirželį, ir tuo pat metu pokšteli
antras šūvis.
Išsirepečkoju iš palapinės, bet tematau
šešėlius po šešėlių. Kažkas šmėsteli pro
blunkančias laužo žarijas. Džonis. Jis čia,
kad atkeršytų.
 413/748

Nugriaudėja trečias šūvis, ir aš neriu į

krūmų tamsą. Jau esu beveik prie aptvaro
vielos, kai už kažko užkliūvu ir parpuolu
ant kelių. Apčiuopiu šiltą kūną, ilgus sus-
ivėlusius plaukus. Ir kraują. Vienos iš
blondinių.
Akimirksniu vėl pašoku ant kojų, aklai
skuodžiu į naktį. Išgirstu sužvangant
varpelius, kai batais užkliudau aptvaro
vielą.
Kita kulka praskrieja taip arti, kad
girdžiu ją prašvilpiant visai šalia savęs.
Bet mane jau gaubia tamsa, taikinys,
kurio Džonis niekaip nepamatys. Už manęs
— siaubo klyksmai, ir nugriaudėja dar vien-
as, paskutinis, šūvis.
Man nelieka nieko kita: vieniša puolu į
naktį.
 19

Bostonas

— Jis visada mėgina susireikšminti. Bent

jau galėtų pasistengti laiku pasirodyti, —
pasakė Krouvas, surauktais antakiais
pasižiūrėdamas į savo laikrodį. — Turėjo
čia būti prieš dvidešimt minučių.
— Esu tikra, detektyvas Temas turi rimtą
priežastį vėluoti, — apgynė jaunikaitį Mora.
Jai padedant dešinį Džeinės Dou13
šlaunikaulį į teisingą anatominę padėtį,
nerūdijančio plieno stalas pikta lemiančiai
žvangtelėjo. Po šaltu klinikiniu morgo
šviesų tviskesiu kaulai atrodė lyg iš plastiko
ir nenatūralūs. Pašalink nuo jaunos moters
 415/748

odą bei minkštuosius audinius, ir štai

viskas, kas lieka: kauliniai pinučiai, ant
kurių buvo prikabinti minkštieji audiniai.
Kai žmogaus skeletai pristatomi į morgą,
dažnai jie būna nepilni, trūksta mažųjų
rankų ir pėdų kaulų — juos lengvai
išsinešioja maitėdos. Bet šita Džeinė Dou
buvo įvyniota į brezentą ir užkasta
pakankamai giliai, kad ją apsaugotų nuo
nagų, dantų ir snapų. Užtat minkštaisiais
audiniais ir vidaus organais puotavo
vabalai ir mikrobai, švariai nuvalydami
kaulus. Nelyginant strategijos meistrė, be-
siruošianti anatominei šachmatų partijai,
Mora tiksliai sudėliojo tuos kaulus ant
autopsijos stalo.
— Visi jį laiko kažkokiu kiaušingalviu
išminčiumi vien tik todėl, kad yra azijietis,
— bambėjo Krouvas. — Na, nėra toks
gudrus, kaip pats įsivaizduoja.
 416/748

Mora netroško veltis į šį pokalbį — arba,

tiesą sakant, į jokį pokalbį su detektyvu
Krouvu. Kai jis įsileisdavo į vieną iš
daugelio savo svaičiojimų apie kitų nekom-
petenciją, didžiuma strėlių paprastai lėk-
davo į advokatus ir teisėjus. Tai, kad jis si-
uto dėl savo paties parnerio Temo, vertė
Morą jaustis itin nesmagiai.
— Be to, jis turi kažką tokio pasalūniško.
Ar kada nors pastebėjote? Dėl kažko veikia
man už nugaros, — skundėsi Krouvas. —
Vakar jo kompiuteryje pamačiau vieną dok-
umentą ir apie šį paklausiau. O jis nus-
paudė klavišą IŠEITI ir uždarė failą. Pa-
sakė, kad kai ką kapsto savarankiškai. Cha.
Mora atitaikė kairį šeivikaulį prie šio
porininko blauzdikaulio ir padėjo abu ant
stalo greta kaip kaulinius geležinkelio
bėgius.
— Mačiau jo kompiuteryje, kad tai buvo
VICAP14 failas. Aš jo neprašiau jokios
 417/748

VICAP paieškos. Kokį velnią jis mėgina nuo

manęs nuslėpti? Kas per žaidimai?
Mora nepakėlė akių nuo kaulų.
— Vargu ar nelegalu paprašyti VICAP
paieškos.
— Nepranešus savo partneriui? Sakau
jums, jis pasalūnas. Ir tai jį atitraukia nuo
mūsiškės bylos.
— Gal jis tai daro dėl jūsiškės bylos.
— Tai kodėl slepia? Kad tinkamu mo-
mentu galėtų staiga ištraukti ir visiems
padaryti įspūdį? Siurprizas, genialusis de-
tektyvas Temas išaiškina nusikaltimą! Aha,
jam patiktų nušluostyti man nosį.
— Neatrodo, kad jis ką nors tokio
iškrėstų.
— Jūs jo dar neperpratote, daktare.
Bet perpratau tave, pagalvojo Mora.
Krouvo svaičiojimai — klasiškas siekio
pasidemonstruoti pavyzdys. Jeigu kas ir
išalkęs dėmesio, tai tik pats Krouvas, savo
 418/748

kolegoms žinomas kaip Faras Holivudas.

Pastatyk kur nors netoliese TV žinių bri-
gadą, ir jis kaipmat ten atsiras — įdegęs
saulėje, pasidabinęs pagal užsakymą siūtu
kostiumu ir pasirengęs filmuotis. Kol Mora
padėjo ant stalo paskutinį kaulą, jis vėl
telefonu spėjo išsiųsti Temui dar vieną irz-
lią balso pašto žinutę. Tikrai, daug
paprasčiau turėti reikalų su mirusiojo tyla.
Kol Džeinė Dou ant stalo taip kantriai
laukė, Krouvas žingsniavo po salę, spin-
duliuodamas toksišką priešiškumo debesį.
— Norite išgirsti apie Džeinės Dou
palaikus, detektyve? Ar verčiau palauksite
mano surašyto protokolo? — paklausė
Mora, vildamasi, kad jis pasirinks pastarąjį
variantą ir paliks ją ramybėje.
Krouvas įsidėjo mobilųjį į kišenę.
— Aha, aha, tęskite. Ką mes turime?
— Laimė, turime visą skeletą, tad mums
nereikės ekstrapoliuoti. Moters amžius —
 419/748

tarp aštuoniolikos ir trisdešimt penkerių

metų. Sprendžiant iš šlaunikaulio ilgio, jos
ūgis apytikriai buvo apie penkios pėdos ir
trys ar keturi coliai. Veido modeliavimas
mums suteiks galimybę numanyti, kaip ji
atrodė, bet jeigu pažiūrėsite į kaukolę…
Mora paėmė kiaušą ir ištyrinėjo nosies
kaulus. Apvertė kaukolę pakaušiu žemyn ir
pasižiūrėjo į viršutinius dantis.
— Nosies ertmė siaura, šaknis aukšta.
Maksiliniai kandžiai lygūs. Tai atitinka
kaukazoidinius bruožus.
— Baltoji mergina.
— Taip, su gerais dantimis. Visi keturi
protiniai dantys buvo ištraukti, ir ji neturi
ėduonių. Dantys tobulai išsirikiavę.
— Pasiturinti baltoji. Ne iš Anglijos.
— Patikėkite manimi, tai anglai išrado
ortodontiją.
Stengdamasi išvengti jo erzinančių ko-
mentarų, Mora sutelkė dėmesį į skeleto
 420/748

krūtinės ląstą. Vėlgi pirmiausia atkreipė

dėmesį tiesiai į įpjovos žymę kardinėje
ataugoje. Pamėgino apmąstyti kitus būdus,
kaip įranta galbūt atsirado ant krūtinkaul-
io, bet logiška galimybė jai atrodė tik peilio
ašmenys. Pjauk liniją viršun pilvu, ir kaip
tik į ten atsirems tavo ašmenys — į kaulinį
skydą, saugantį širdį ir plaučius.
— Galbūt tai durtinė žaizda, — spėjo
Krouvas. — Galbūt jis taikėsi į širdį.
— Ko gero, galėjo taip būti.
— Jūs tebemanote, kad ji buvo
išdarinėta.
— Manau, visos prielaidos tebėra ant
stalo.
— Galite man pasakyti geresnį mirties
laiką?
— Nėra geresnio mirties laiko. Tik
tikslesnis.
— Kad ir kaip.
 421/748

— Kaip jau jums sakiau prie užkasimo

vietos, pilnutinė skeletizacija gali trukti
mėnesius ar metus, atsižvelgiant į
palaidojimo gylį. Bet koks apytikris
skaičiavimas būtų netikslus, bet kadangi
čia beveik nebeišlikę sąnarių, tai man
sako…
Ji nutilo ir staiga sutelkė dėmesį į vieną
iš krūtinės ląstos šonkaulių. Užkasimo vi-
etoje tos detalės nepastebėjo, ir net dabar,
po ryškiomis morgo šviesomis, žymės buvo
vos matomos. Trys lygiai vienodais ats-
tumais išsidėsčiusios įrantos užpakalinia-
me šonkaulio paviršiuje. Visai tokios pat,
kaip ir moters kaukolėje. Padarytos tuo
pačiu įnagiu.
Morgo durys staigiai atsilapojo, ir į salę
įžengė detektyvas Temas.
— Vėluoji keturiasdešimt penkias
minutes, — bloškė Krouvas. — Kodėl išvis
varginaisi pasirodyti?
 422/748

Temas vos žvilgtelėjo į savo partnerį,

akis buvo įsmeigęs į Morą.
— Gavau jums atsakymą, daktare Ailz, —
pasakė įteikdamas jai aplanką.
— Ką, dabar tu dirbi teismo medicinos
ekspertei? — paklausė Krouvas.
— Daktarė Ailz manęs paprašė
paslaugos.
— Keista, kad nepasivarginai man
pasakyti.
Mora atvertė aplanką ir įsistebeilijo į
pirmą puslapį. Pervertė į kitą ir dar kitą.
— Nemėgstu paslapčių, Temai, — niršo
Krouvas. — Ir tikrai nemėgstu partnerių,
nuo manęs viską slepiančių.
— Ar apie tai pranešėte detektyvei
Ricoli? — staigiai įsiterpė Mora, žiūrėdama
į Temą.
— Dar ne.
— Verčiau tuoj pat jai paskambinkime.
 423/748

— Kodėl jūs į tai įtraukiate Ricoli?—

griežtai paklausė Krouvas.
Mora pasižiūrėjo į kaulus ant stalo.
— Kadangi jūs ir detektyvė Ricoli dirb-
site prie šios bylos drauge.

Kaip faras, vos prieš mėnesį stojęs į tarnybą

Žmogžudysčių skyriuje, Džonis Temas žaib-
iškai surado per internetą FTB Smurtinių
nusikaltimų užkardymo programą, kitaip
dar žinomą kaip VICAP. Keliais sparčiais
klaviatūros spustelėjimais jis prisijungė
prie portalo „Teisėsaugos įstaigos“, ir šis
jam suteikė prieigą prie FTB duomenų
bazės su daugiau kaip 150 000 smurtinių
atvejų visoje šalyje.
— Tuos nusikaltimų analizės raportus
kaupti vargas, — pasakė Temas. — Niekas
nenori atsakinėti į du šimtus klausimų ir
parašyti ataskaitos vien tam, kad tavo
 424/748

atvejis būtų įtrauktas į duomenų banką.

Tad esu tikras, kad čia tik dalinis sąrašas.
Bet tai, kas vis dėlto pasirodo VICAP
puslapiuose, ganėtinai kelia nerimą.
Jis apsuko savo nešiojamąjį kompiuterį,
kad kiti sėdintieji prie pasitarimų stalo
galėtų pamatyti ekraną.
— Štai mano preliminarios paieškos
pagal iš pradžių įvestus kriterijus
rezultatai. Visi atvejai atsitiko per pastarąjį
dešimtmetį. Apibendrinimą rasite jums
išdalytuose aplankuose.
Sėdėdama viename pasitarimų stalo gale
Mora stebėjo Džeinę, Frostą ir Krouvą
vartant puslapius iš šūsnies, kuriuos jiems
išdalijo Temas. Pro uždaras duris ji girdėjo
koridoriuje juoką ir lifto dzingtelėjimus, bet
šiame kambaryje vienintelis garsas buvo tik
popierių šlamesys ir skeptiški kren-
kšėjimai. Ji retai prisidėdavo prie detek-
tyvų, aptariančių bylą, bet šįryt Temo buvo
 425/748

paprašyta dalyvauti kaip konsultantė.

Paprastai jos vieta morge, kur mirusieji
negali su tavimi ginčytis. Jautėsi nesmagiai
šitame farų pilname kambaryje, kur
prieštaravimas visada būdavo ant kieno
nors liežuvio galo.
Krouvas numetė puslapį virš savosios
popierių šūsnies.
— Manai, kad šalyje siaučia vienas
nusikaltėlis, kuris sutvarko visas tas aukas?
Ir ketini jį susekti sėdėdamas prie rašomojo
stalo ir žaisdamas VICAP loto?
— Pirmas sąrašas — tik išeities taškas.
Jis man suteikė preliminarią duomenų
bazę, kuria galėčiau remtis.
— Nužudymai aštuoniose valstijose!
Trijų moterų, aštuonių vyrų. Devynių
baltųjų, vieno lotynų amerikiečio, vieno
juodojo. Visokio amžiaus, nuo dvidešimties
iki šešiasdešimt ketverių. Koks gi čia
sumautas žudiko elgsenos dėsningumas?
 426/748

— Juk žinai, kaip nemėgstu sutikti su

Krouvu, — prašneko Džeinė, — bet jis
teisus. Aukos per daug įvairios. Jeigu veikė
vienintelis nusikaltėlis, kodėl gi jis
pasirinko šias konkrečias aukas? Tarp jų
nieko bendra, kiek aš matau.
— Kadangi bendras faktorius, nuo kurio
pradėjome, buvo oranžinė nailoninė virvė
apie čiurnas. Į ją daktarė Ailz pirmiausia
atkreipė dėmesį, kai pamatė Džeinę Dou.
Tokia pati buvo ir pas Gotą.
— Mudvi jau tai aptarėme, — pasakė
Džeinė. — Nemanau, jog tai reikšminga
sąsaja.
Mora pastebėjo, kad kalbėdama Džeinė į
ją nežiūri. „Nes ant manęs suirzusi? —
svarstė ji. — Nes mano, kad neturėčiau
vaidinti farės, kai mano vieta morge, dar-
buotis skalpeliu?“
 427/748

— Tai ir viskas, kas sieja tą tuziną žmo-

gžudysčių? Kad buvo surišti virve? —
nusišiepė Krouvas.
— Abiem aukoms panaudota trijų ir šeši-
olikos šimtųjų colio storumo oranžinė, tvir-
tai suvyta nailoninė virvė, — pabrėžė
Temas.
— Kurią galima nusipirkti bet kurioje
šalies technikos priemonių parduotuvėje,
— suprunkštė Krouvas. — Po šimts, galbūt
vieną tokią ir šiuo metu turiu savo garaže.
— Nailoninė virvė buvo ne vienintelė
mano paieškos sąlyga, — atrėmė Temas. —
Visas tuzinas aukų rastos pakabintos galva
žemyn. Kai kurios ant medžių, kai kurios —
ant gegnių.
— Vis tiek to nepakanka, kad spręstum
apie žudiko paliktą pėdsaką, — spyrėsi
Krouvas.
— Leiskite jam pabaigti, detektyve
Krouvai, — pasakė Mora, kuri iki šiol
 428/748

beveik nepratarė nė žodžio, bet dabar ne-

beišlaikė. — Galbūt suprasite, į ką mes
taikome. Iš tikrųjų gali egzistuoti ryšys tarp
mūsiškių dviejų atvejų ir kitų visoje šalyje.
— Ir jūs su Temu ketinate ištraukti iš
skrybėlės triušį.
Krouvas išėmė iš aplanko saują puslap-
ių, paskleidė juos ant stalo ir tarė:
— Gerai, pasižiūrėkime, ką atkapstei.
Pirma auka: penkiasdešimtmetis ad-
vokatas, baltasis iš Sakramento. Prieš
šešerius metus surastas kybantis žemyn
galva garaže, surištomis rankomis ir či-
urnomis, perpjauta gerkle. Antroji —
dvidešimt dvejų metų lotynų amerikietis,
sunkvežimio vairuotojas, surastas kybantis
žemyn galva Finikse, Arizonoje. Rankos ir
kojos surištos, ant viso liemens — deginimo
ir pjūvių žymės, išluptos genitalijos. Gražu.
Leiskite man spėti: narkotikų kartelis.
Trečioji — trisdešimt dvejų metų vyras,
 429/748

baltasis, teistas už smulkią vagystę, rastas

kybantis žemyn galva nuo medžio Meine,
perskrostu pilvu, išplėštais vidaus organais.
Aha, mes jau žinome, kas tai padarė. Iš-
duotas arešto orderis suimti jo buvusį biči-
ulį. Tad šitą iš sąrašo išbraukit.
Jis pakėlė akis.
— Man tęsti, daktare Ailz? — paklausė.
— Čia yra daugiau, ne vien surištos či-
urnos ir virvė.
— Aha, žinau. Tos trys pjūvių žymės,
galbūt padarytos peiliu, galbūt — ne. Tai tik
blaško. Galbūt Temas vaidins jūsų patar-
nautoją, bet aš turiu susitelkti į savo paties
tiriamą bylą. O jūs vis dar negalite man pa-
sakyti, kada Džeinė Dou mirė.
— Aš jums pateikiau apytikriai apskaiči-
uotą mirties laiką.
— Aha, maždaug tarp dvejų ir
dvidešimties metų. Tikrai konkretu.
 430/748

— Detektyve Krouvai, jūsų partneris į šią

analizę įdėjo valandas darbo. Galėtumėte
bent jau išklausyti.
— Gerai, — Krouvas numetė ant stalo
rašiklį. — Tęsk, Temai. Papasakok, kaip visi
mirusieji iš šio sąrašo susiję su mūsiške
Džeine Dou.
— Ne visi, — pasakė Temas. Nepaisant
kylančio nepasitenkinimo, jis atrodė ramus
kaip visada. — Jūsų matytas sąrašas — tik
pirmas varnelėmis pažymėtų žmogžudysčių
rinkinys, sudarytas atsižvelgiant į virvės
tipą ir žemyn galva kybančių aukų padėtį.
Paskui aš atlikau atskirą paiešką pagal ter-
miną evisceracija, nes mes žinome, kad tai
buvo padaryta Gotui. Be to, spręsdama iš
įpjovimo žymių krūtinkaulyje, daktarė Ailz
įtaria, jog taip buvo padaryta ir Džeinei
Dou. VICAP mums papildomai pateikė dar
kelias aukų pavardes. Tie žmonės buvo tik
evisceruoti, bet nepakabinti už virvės.
 431/748

Džeinė pažvelgė į Frostą.

— Štai frazė, kurią ne kasdien girdi: tik
evisceruoti.
— Atkreipiau dėmesį į vieną konkretų
evisceracijos atvejį prieš ketverius metus.
Auka buvo trisdešimt penkerių moteris,
turistinių žygių su kuprinėmis mėgėja, su
draugais stovyklavusi Nevadoje. Grupę su-
darė dvi moterys ir du vyrai, bet vienintelė
buvo rasta tik ji. Kiti tebelaikomi dingusiais
be žinios. Atsižvelgiant į vabzdžių
įkandimus, ji išbuvo negyva tris ar keturias
paras. Kūnas rastas dar gana gerai išsil-
aikęs, kad teismo medicinos ekspertas
galėtų nustatyti atliktą evisceraciją.
— Trys ar keturios paros laukinėse platy-
bėse, ir dar pakankamai likę, kad tai
pamatytum? — nusistebėjo Krouvas.
— Taip. Kadangi ji buvo palikta ne ant
žemės. Kūnas rastas medyje, perkartas per
šaką. Evisceracija ir elevacija. Savęs
 432/748

paklausiau, ar toks derinys yra mįslės rak-

tas. Kaip tik taip pasielgtų medžiotojas su
nušautu laukiniu žvėrimi. Jį pakabintų ir
išdarinėtų. Dėl to iškart pagalvojau apie
Leoną Gotą ir jo santykį su medžiokle ir
medžiotojais. Vėl įėjau į VICAP duomenų
bazę ir viską pradėjau iš naujo. Šįkart
ieškojau dar neužvertų bylų, susijusių su
nusikaltimais laukinės gamtos plotuose.
Aukų su krūtinkaulio įpjovų žymėmis ar at-
likta evisceracija. Ir aptikau kai ką įdo-
maus. Ne tik vienintelę auką, bet kitą din-
gusią grupę, kaip tie keturi žygeiviai su
kuprinėmis Nevadoje. Prieš trejus metus
Montanoje dingo elnių medžiotojų trijulė.
Trejetas vyrų. Vienas vėliau rastas iš dalies
skeletizuotas ir įspraustas medyje. Antrojo
žandikaulis — tik žandikaulis — aptiktas po
kelių mėnesių šalia pumos irštvos. Teismo
medicinos eksperto prielaida: meškos ar
pumos užpuolimas. Bet meška neužvilktų
 433/748

kūno į medį. Tai leido ekspertui padaryti

išvadą, kad užpuolė puma. Nors nesu
tikras, ar puma pajėgtų užvilkti savo grobį į
medį.
— Pasakei, kad jie buvo medžiotojai,
vadinasi, turėjo būti ginkluoti. Kaip žudikas
sugebėjo patiesti tris vyrus su šautuvais?
— Geras klausimas. Vienas šautuvas taip
ir nerastas. Kiti du ginklai tebebuvo tų vyrų
palapinėse. Aukos tikriausiai užkluptos
netikėtai.
Iki šiol skeptiškai nusiteikusi Džeinė
dabar palinko į priekį ir sutelkė visą dėmesį
į Temą.
— Papasakok apie tą žygeivę su kuprine
Nevadoje. Ką gi teismo medicinos eksper-
tas pasakė apie mirties priežastį?
— Anuo atveju irgi buvo spėjama, kad
galbūt užpuolė puma. Bet mes kalbame
apie keturis žygeivius, o du iš jų buvo vyrai.
Mirties priežastis liko „nenustatyta“.
 434/748

— Ar viena puma galėjo sudoroti keturis

suaugusius žmones?
— Nežinau, — atsakė Temas. — Turime
pasikonsultuoti su laukinių kačių special-
istu. Net jeigu puma tikrai nužudė visus
keturis žygeivius, yra viena detalė, kuri
rūpėjo medicinos ekspertui: dėl kokios
priežasties į VICAP duomenų bazę buvo
įtraukta ta moteriškosios lyties auka?
— Dėl krūtinkaulio įpjovų?
— Taip. Ir trijų šovinių tūtų. Jos rastos
šalia, ant žemės. Žygeiviai nebuvo
ginkluoti, bet, matyt, kažkas kitas toje
apylinkėje buvo.
Temas apžvelgė tris detektyvus prie stalo
ir kalbėjo toliau:
— Pradėjau ieškodamas nailoninės vir-
vės, o baigiau visiškai skirtingų bendrav-
ardiklių komplektu. Evisceracija. Elevacija.
Ir rajonais, kur galėtų būti surasti
medžiotojai.
 435/748

— O kaip dėl to smulkaus vagišiaus iš

Meino, išskrosto ir kybančio medyje? —
paklausė Frostas. — Pasakei, kad šioje
byloje įtariamasis buvo nustatytas?
Temas linktelėjo.
— Įtariamasis Nikas Tibodo, tariamas
aukos bičiulis. Baltasis, šešių pėdų ir dviejų
colių ūgio, sveriantis du šimtus svarų. Ank-
sčiau jis buvo kelis kartus teistas už
įsilaužimą į patalpas, vagystę, grasinimą ir
įžeidimą veiksmu.
— Taigi smurtautojo praeitis.
— Aiškiai. Ir paklausykit: Tibodo — ais-
tringas medžiotojas.
Temas apsuko nešiojamąjį kompiuterį ir
jiems parodė fotogra-fiją — jauną vyrą eži-
uku nukirptais plaukais ir tiesiu žvilgsniu.
Jis stovėjo prie savo trofėjaus — iš dalies
nudirto elnio patino, pakabinto už užpaka-
linių kojų ant medžio. Nors vilkintis gri-
ozdiška medžioklės apranga, Nikas Tibodo
 436/748

akivaizdžiai buvo raumeningas ir stiprus

sto-rasprandis galingomis rankomis.
— Ši fotografija padaryta maždaug prieš
šešerius metus, tad įsivaizduokite jį dabar
šiek tiek senesnį, — paaiškino Temas. — Jis
užaugo Meine, pažįsta laukinę gamtą ir
moka elgtis su šautuvu. Sprendžiant iš nuo-
traukos, taip pat moka ir išdarinėti elnią.
— Ir galbūt kitus stambius sumedžiotus
laimikius, — pridūrė Mora. — Štai mums ir
bendras siūlas: medžioklė. Galbūt elniai
Tibodo atsibodo. Galbūt žmogžudystė jį
taip sudomino, kad susiviliojo sudė-tinges-
niu grobiu. Atsižvelkite į nužudymų laiką.
Prieš penkerius metus nužudomas, pakabi-
namas ir išdarinėjamas Tibodo bičiulis.
Tibodo dingsta. Po metų keturi beginkliai
žygeiviai užpuolami Nevadoje. Dar po metų
— trys ginkluoti medžiotojai Montanoje.
Šis žudikas kelia statymus, iššūkiai darosi
vis labiau jaudinantys. O galbūt ir rizika.
 437/748

— Leonas Gotas irgi būtų buvęs didelis

iššūkis, — sutiko Frostas. — Ginkluotas iki
dantų ir gerai žinomas medžiotojų publikai.
Žudikas turėjo apie jį girdėti.
— Betgi kodėl šitam medžiotojui imtis
Džeinės Dou? — paprieštaravo Krouvas. —
Kas čia per iššūkis?
Džeinė suprunkštė.
— Aha, nes mes tokios silpnos, bejėgės
būtybės. Bet nežinai, ji ir pati galėjo būti
medžiotoja.
— Neužmirškite Džodės Andervud. Ji
buvo moteris, — priminė Frostas. — Ir jos
nužudymas atrodo susijęs su Goto mirtimi.
— Manau, kaip tik turėtume susitelkti į
Džeinę Dou, — pasiūlė Temas. — Jeigu ji
buvo nužudyta daugiau nei prieš šešerius
metus, galėtų būti viena iš pačių pirmųjų
aukų. Nustatyta jos asmens tapatybė būtų
raktas į šią bylą.
 438/748

Džeinė užvertė aplanką ir nužvelgė

Temą.
— Judu su Mora atrodote nebloga ko-
manda. Kada pradėjote?
— Kai ji manęs paprašė VICAP paieškoti
panašių atvejų, — atsakė Temas. — Nuo
tada.
Džeinė žvilgtelėjo į Morą.
— Galėjai man paskambinti.
— Galėjau, — sutiko Mora. — Bet iš pra-
džių rėmiausi tik savo nuojauta. Ir nenorė-
jau gaišinti tavo laiko.
Ji atsistojo išeiti.
— Dėkui, detektyve Temai. Jūs peržvel-
gėte visas duomenų ba-zes, ir aš neturiu ką
pridurti. Grįžtu į morgą.
Ten, kur tikroji mano vieta — tarp klus-
nių mirusiųjų, pagalvojo ji ir išėjo iš pasit-
arimų kambario.
Kai įžengė į liftą, įkandin įsmuko ir
Džeinė.
 439/748

— Pasakyk man, — pareikalavo ji, kai

užsidarė lifto durys ir užkirto kelią pabėgti
nuo šio pokalbio. — Kodėl kreipeisi į Temą?
Mora žiūrėjo tiesiai priešais save į švieči-
ančius aukštų skaitmenis.
— Jis norėjo man padėti.
— O aš — ne?
— Tu nesutikai su manimi dėl
panašumų.
— Ar kada nors manęs paprašei atlikti
konkrečią paiešką duomenų bazėje?
— Temas vis tiek pildė raportą į VICAP
dėl Džeinės Dou. Jis Žmogžudysčių skyri-
uje naujas ir trokšta gerai pasirodyti. Mano
prielaidai jis buvo geranoriškas.
— O aš — tik užkietėjusi cinikė.
— Tu skeptikė, Džeine. Būtų tekę tave
įkalbinėti, o tai pareikalautų pernelyg daug
pastangų.
— Pernelyg daug pastangų? Dėl
draugės?
 440/748

— Netgi dėl draugės, — patvirtino Mora

ir žengė iš lifto.
Džeinė neketino taip lengvai atstoti ir
žingsniavo greta Moros, kai ši išėjo iš
pastato ir patraukė į parkavimo garažą.
— Vis dar pyksti ant manęs, kad ne-
sutikau su tavimi.
— Ne.
— Taip, pyksti, antraip būtum paprašiusi
manęs, o ne Temo.
— Tu nenorėjai matyti panašumų tarp
Goto ir Džeinės Dou, bet jų yra. Aš jaučiu.
— Jauti? Nuo kada pradėjai atsižvelgti į
nuojautas, o ne įrodymus?
— Tai tu nuolat kalbi apie instinktą.
— Bet tu — niekada. Visada kalbi apie
faktus ir logiką, tad kas gi pasikeitė?
Mora sustojo prie savo automobilio, bet
jo neatrakino. Tik stovėjo prie durelių,
stebeilydama į savo pačios atspindį lange.
— Ji vėl man parašė, — tarė. — Motina.
 441/748

Ilga tyla.
— Ir tu paprasčiausiai to laiško
neišmetei?
— Negalėjau, Džeine. Yra dalykų, kuriu-
os man reikia sužinoti, iki ji numirs. Kodėl
manęs išsižadėjo. Kas aš iš tikrųjų esu.
— Pati žinai, kas esi, ir tai neturi su ja
nieko bendra.
— Iš kur gali tai žinoti? — ji žingtelėjo
arčiau Džeinės. — Gal-būt matai tik tai, ką
aš tau leidžiu matyti. Galbūt nuo tavęs
nuslėpiau tiesą.
— Kokią — kad esi kokia nors pabaisa
kaip ir ji?
Mora prisislinko taip arti, kad jiedvi
kone rėmėsi akimis, bet Džeinė tik
nusijuokė.
— Esi mažiausiai baisi iš visų mano
pažįstamų žmonių. Na, išskyrus Frostą.
Amaltėja išsigimėlė, bet to iš jos
nepaveldėjai.
 442/748

— Vis dėlto paveldėjau vieną dalyką.

Mes abi matome tamsą. Kur visi kiti mato
saulės šviesą, mudvi matome, kas slypi
šešėliuose. Vaiką su mėlynėmis, žmoną,
labai bijančią kalbėti. Namą, kur
užuolaidos nuolat užtrauktos. Amaltėja tai
vadino talentu atpažinti blogį.
Išsitraukusi iš rankinuko voką, Mora pa-
davė Džeinei.
— Kas čia?
— Žinios, kurias ji renka iš laikraščių.
Saugo visas, kur esu paminėta aš, ir seka
kiekvieną bylą, prie kurios dirbu.
— Tarp jų Goto ir Džeinės Dou.
— Be abejo.
— Dabar žinau, iš kur visa tai. Amaltėja
Lenk tau pasako, kad yra ryšys, ir tu ja tiki.
— Džeinė palingavo galva. — Argi nebuvau
tavęs perspėjusi? Ji dumia tau akis.
 443/748

— Ji mato tai, ko nemato niekas kitas.

Pastebi tarp visokių smulkmenų pasi-
metusius įkalčius.
— Kaipgi ji gali? Juk smulkmenos jai
neprieinamos.
— Net ir kalėjime ji daug ką girdi.
Žmonės jai papasakoja ar parašo, atsiunčia
laikraščių iškarpų. Ji mato atitikmenis, ir
buvo teisi dėl pastarojo.
— Aha. Jeigu nebūtų nuteistoji žmo-
gžudė, iš jos išeitų puiki nusikaltimų
analitikė.
— Galbūt taip. Vis dėlto ji — mano
motina.
Pasiduodama Džeinė iškėlė rankas.
— Gerai. Nori jai priskirti tokį gebėjimą,
negaliu tavęs sustabdyti. Bet aš atpažįstu
klaidą, kai ją pamatau.
— Ir tau visada labai patinka ją nurodyti.
 444/748

— O kas kitas pasakytų? Taip elgiasi

tikra draugė, Mora. Tave sustabdo, kol vėl
nesumovei sau gyvenimo.
Vėl. Mora neturėjo kuo atsikirsti ir tik
tylomis žiūrėjo, įgelta Džeinės tiesos. Vėl.
Prisiminė visus Džeinės bandymus ap-
saugoti ją nuo klaidos, kuri vėliau neduo-
davo ramiai gyventi. Kai ji ir dvasiškasis
tėvas Danielis Brofis, traukiami į meilės ro-
maną be jokios galimos laimingos pabai-
gos, vis artėjo vienas prie kito, Džeinė buvo
proto balsas, kuris ją perspėjo apie ateityje
laukiančią širdgėlą. Balsas, kurio Mora
nepaisė.
— Prašau, — tyliai ištarė Džeinė. — Aš
tik nenoriu, kad nukentėtum, — ji suėmė
Morą už žasto ir kaip draugė tvirtai jį
spustelėjo. — Visais kitais atžvilgiais tu
tokia nuovoki.
— Išskyrus, kai kalbama apie žmones.
Džeinė nusijuokė.
 445/748

— Žmonės ir yra problema, ar ne?

— Galbūt turėčiau likti prie kačių, — pa-
sakė Mora, atsidarydama automobilio
dureles ir įsmukdama vidun. — Jų draugi-
joje bent jau tiksliai žinai savo padėtį.

13
Amerikiečių kriminalistikos praktikoje šitaip
vadinamos neidentifikuotos tapatybės moterys.
14
Santr.: Violent Criminal Apprehension Pro-
gram — FTB Smurtinių nusikaltėlių užkardymo
programa.
 20

Omaras, briedis ir mėlynynai. Štai su kuo

daugelis žmonių asocijuoja Meino valstiją,
bet Džeinės vaizdiniai buvo kur kas
niūresni. Ji mąstė apie tamsius miškus,
klampias pelkes ir slaptas vietas, kur galėtų
pradingti žmogus. Prisiminė, kaip vos prieš
penkis mėnesius drauge su Frostu keliavo
automobiliu į šiaurę naktį ir viskas pas-
ibaigė kraujo ir mirties ūke. Džeinei Meinas
nebuvo joks „atostogų kraštas“, o vieta, kur
atsitinka blogi dalykai.
Prieš penkerius metus blogas dalykas
ištiko smulkų vagišių Brendoną Taironą.
Jiems skriejant Pirmuoju pakrantės
keliu šiaurės link, lietų pa-keitė ledo
 447/748

kruopelės. Vairavo Frostas. Nors veikė

salono šildytuvas, Džeinei žvarbo kojos ir ji
gailėjosi šįryt neapsiavusi aulinukų vietoje
plonų žemakulnių laivučių. Kad ir kaip nes-
inorėjo sau pačiai pripažinti, jog vasara
baigėsi, užteko žvilgtelėti pro automobilio
langą į plikus medžius ir plieninių dangų,
kad suprastum: stojo tamsiausias metų
laikas. Atrodė, lyg juodu keliautų į pačią
žiemą.
Frostas sulėtino greitį — jie pravažiavo
pro du medžiotojus švie-są atspindinčiomis
oranžinėmis liemenėmis, keliančius į ša-
likelėje pastatyto pikapo kėbulą išdarinėtą
elnio patelę. Jis liūdnai palingavo galva.
— Bembio mama.
— Lapkritis. Toks metų laikas.
— Kai pykši visi tie šautuvai, man baugu
kirsti valstijos ribą. Bam! Dar vieno
šikniaus iš Masačusetso laimikis maiše!
— Ar kada nors medžiojai?
 448/748

— Niekada netroškau.
— Dėl Bembio mamos?
— Ne dėl to, kad būčiau nusistatęs prieš
medžioklę. Tik nematau jokio įdomumo —
tampyti po miškus šautuvą. Šaldyti savo
subinę. O paskui… — jis nusipurtė.
— Išdarinėti elnią? — Džeinė nusijuokė.
— Ne, neįsivaizduoju tavęs tai darančio.
— Na, o ar tu galėtum?
— Jeigu reikėtų. Juk šitaip ir turime
mėsos.
— Ne, mėsos turime iš prekybos centro,
suvyniotos į plastikinę plėvelę. Be vidurių.
Už jų automobilio langų nuo plikų šakų
varvėjo ledinis vanduo, horizonte kybojo
tamsūs debesys. Bjauri diena bastytis po
mišką, ir kai jie po dviejų valandų galiausiai
atvažiavo prie parkavimo aikštelės tur-
istinės trasos pradžioje, Džeinė nenustebo,
pamačiusi ją tuščią. Minutėlę abu sėdėjo,
 449/748

apžvelgdami niūrų mišką ir lapais nuklotus

iškylų stalus.
— Na, mes čia. Tai kurgi jis? — paklausė
ji.
— Vėluoja dar tik dešimt minučių.
Frostas išsitraukė mobilųjį.
— Nėra signalo, — tarė. — Kaip su juo
susisieksime?
Džeinė atidarė savo pusės dureles.
— Gerai, nebegaliu laukti. Šiek tiek pas-
ivaikščiosiu po mišką.
— Tikrai nori ten eiti? Per medžioklės
sezoną?
Ji parodė į ženklą MEDŽIOTI
DRAUDŽIAMA, prikaltą prie me-džio
netoliese.
— Šis rajonas paženklintas. Turėtų būti
saugu.
— Manau, verčiau jo palaukti
automobilyje.
 450/748

— Ne, iš tikrųjų negaliu laukti. Man

reikia pasiusioti.
Džeinė išlipo ir leidosi į mišką. Vėjas
čaižė per plonas jos kelnes, o šlapimo pūslę
šaltyje maudė. Nukėblino kelis jardus tarp
medžių, bet lapkritis buvo nuplėšęs nuo jų
lapus ir pro plikas šakas ji vis dar tebematė
automobilį. Žengė toliau, ir kiekvienas
šakelės trekštelėjimas miško tyloje
nuskambėdavo it verčiantis krūptelėti spro-
gimas. Įnėrusi už visžalių jaunų medelių
guoto, atsisegė kelnių užtrauktuką ir
pritūpė, vildamasi, kad pro šalį nepražygiu-
os koks nors turistas ir jos nepamatys visu
plikos subinės gražumu.
Nuaidėjo šūvis.
Dar nespėjusi pašokti ant kojų, išgirdo
Frostą ją šaukiant vardu. Išgirdo treškanči-
us per pomiškį jos link žingsnius. Staiga
štai jis — ir ne vienas. Keli žingsniai iš
paskos sekė stambus, raumeningas
 451/748

vyriškis. Pralinksmintas nužvelgė ją, skubi-

ai užsitempiančią kelnes.
— Mes išgirdome šūvį, — pasakė
užraudusiu veidu Frostas, greitai nusukda-
mas akis į šalį. — Atleisk, nenorėjau…
— Pamiršk, — nukirto Džeinė, pagaliau
užsisegusi užtrauktuką. — Juk čia prikaltas
ženklas nemedžioti. Kas, po velniais,
šaudo?
— Garsas galbūt atsklido iš slėnio, —
spėjo stambusis vyriškis. — O jūs, žmonės,
be oranžinės, šviesą atspindinčios liemenės
neturėtumėte lįsti į mišką.
Tikrai, niekas negalėtų nepastebėti it
neonas šviečiančios jo liemenės, kurią
vilkėjo virš savo skrandos su gobtuvu.
— Jūs turbūt Ricoli.
Jis žvilgtelėjo žemyn, kur jos tupėta, ir
neatkišo rankos.
— Čia detektyvas Barberis iš Meino val-
stijos policijos, — pa-aiškino Frostas.
 452/748

Barberis trumpai jai linktelėjo galva.

— Nustebau, kai jūs, žmonės, vakar man
paskambinote. Niekada nemaniau, kad Ni-
kas Tibodo baigs Bostone.
— Mes netvirtiname, kad jis tai padarė,
— pasakė Džeinė. — Tik norime geriau apie
jį išsiaiškinti. Kas jis toks ir ar galėtų būti
mūsų ieškomas vyrukas.
— Ką gi, jūs norėjote pamatyti, kur prieš
penkerius metus mes suradome Tairono
kūną. Leiskite jums parodyti.
Jis žengė pirmas, užtikrintai mindamas
per pomiškį. Po kelių žingsnių Džeinė savo
kelnių klešne užsikabino už dygliuoto ger-
vuogės stiebelio ir turėjo sustoti, kad iš-
sivaduotų. Kai vėl pakėlė akis, Barberio
ryškiai oranžinė liemenė šokčiojo jau toli
priekyje, už plikų šakų raizgyno.
Tolumoje nugriaudėjo dar vienas šūvis.
Ir štai aš, apsirengusi juodai ir rudai, visai
kaip meška. Ji paknopstom nusiskubino
 453/748

paskui Barberį, nekantraudama greičiau

pasiekti tos šviečiančios it neonas or-
anžinės liemenės saugumą. Kai prisivijo,
Barberis juos nukreipė į prižiūrėtą taką.
— Tairono kūną aptiko pora stovyk-
lautojų iš Virdžinijos, — pasakė Barberis,
nesivargindamas atsigręžti pasižiūrėti, ar
Džeinė neatsiliko. — Jie turėjo su savimi
šunį, kuris nuvedė tiesiai prie jo.
— Aha, dažniausiai šunys juos ir sur-
anda, — patvirtino Frostas, o jo balsas
staiga nuskambėjo kaip kokio laukinėje
gamtoje surandamų kūnų specialisto.
— Buvo vasaros pabaiga, tad jį slėpė
lapų dar nenusimetę medžiai. Gal patys
būtų užuodę, jeigu būtų pūtęs tinkamos
krypties vėjas. Miške daug kas miršta, todėl
gali tikėtis, kad kartkartėmis užsidursi ant
kokio nors nugaišusio gyvūno. Bet negali
tikėtis kažkokio tipo, kybančio žemyn galva
su prapjautu pilvu.
 454/748

Jis linktelėjo pirmyn į taką.

— Mes jau arti tos vietos.
— Iš kur jūs žinote? — nusistebėjo
Džeinė. — Tie medžiai man visi vienodi.
— Iš to ženklo, — jis parodė į ženklą
MEDŽIOTI DRAUDŽIAMA, pakabintą šalia
tako. — Už to ženklo tik kelios dešimtys
žingsnių gilyn į mišką.
— Manote, vieta pasirinkta ne šiaip sau?
Ar šis ženklas turėjo reikšti kokią nors
žinią?
— Aha. Didelį užsikruškite valdžios
atstovams.
— O galbūt tai ir yra žinia: Medžioti
draudžiama. Mat Bostone viena iš mūsų
aukų buvo medžiotojas, ir mes svarstome,
gal žudikas norėjo tam suteikti politinę
prasmę.
Barberis papurtė galvą.
 455/748

— Tuomet ieškote ne to žmogaus. Nikas

Tibodo nebuvo koks nors pakvaišėlis dėl
gyvūnų teisių. Jo aistra buvo medžioklė.
Jis pasuko nuo tako į mišką.
— Parodysiu jums tą medį, — tarė.
Su kiekvienu žingsniu tartum stiprėjo
šaltis. Džeinės bateliai sudrėko, ir dabar
žvarba smelkėsi pro jų odą, lapai siekė
blauzdas ir slėpė purvo duobes bei čiurnas
klaipančias šaknis. Aną šiltą rugpjūčio di-
eną prieš penkerius metus vaikščioti po šį
mišką žudikui buvo kur kas maloniau, nors
galbūt ir knibždėjo uodų, išjudintų jam
praeinant. Ar auka tebebuvo gyva, noriai
žingsniavo greta, nenujausdama savo kom-
paniono kėslų? O gal Brendonas Taironas
jau buvo nudobtas, permestas it išdarinėtas
elnias žudikui ant pečių?
— Štai tas medis, — parodė Barberis. —
Jis kybojo žemyn galva nuo šitos šakos.
 456/748

Džeinė pažvelgė aukštyn į šaką — prie

jos dar laikėsi keli parudę virpčiojantys
lapai. Nepamatė nieko, kas išskirtų šį
konkretų ąžuolą iš bet kurio kito medžio,
jokios užuominos į tai, kas prieš penkerius
metus tabalavo nuo tos šakos. Paprasči-
ausias medis, be jokių paslapčių.
— Pasak teismo medicinos eksperto,
Taironas buvo negyvas jau apie dvi paras,
— pasakė Barberis. — Kybojo ten aukštai, ir
vieninteliai laukiniai gyviai, galėję jį
pasiekti, buvo paukščiai ir vabzdžiai, todėl
jo kūnas išsilaikė vientisas.
Jis šiek tiek patylėjo.
— Išskyrus žarnas, kurias tikriausiai
maitėdos kaipmat sudorojo, — pridūrė.
Įsistebeilijo į šaką, lyg ten matytų te-
bekybantį Brendoną Taironą, pritemdytą
vasariškos lapijos kupolo.
 457/748

— Mes taip ir neradome jo piniginės ar

drabužių. Veikiausiai daiktai paimti, kad
būtų sunkiau nustatyti asmens tapatybę.
— Arba jis juos pasiėmė kaip trofėjų, —
pasakė Džeinė. — Kaip medžiotojai pasiima
žvėries odą, kad ši jiems primintų patirtą
nuotykį.
— Ne, abejoju, ar jis turėjo galvoje kokį
nors ritualą. Tiesiog Nikas buvo praktiškas
kaip visada.
Džeinė pažvelgė į Barberį.
— Kalbate, lyg būtumėte įtariamąjį
pažinojęs.
— Taip ir yra. Abu užaugome tame
pačiame miestuke. Pažįstu ir jį, ir jo brolį
Edį.
— Ar gerai?
— Žinau pakankamai, kad tie vaikinai
nuo seno visiems kėlė vien rūpesčius. Dvy-
likos metų Nikas jau vogdavo smulkiuosius
iš kitų vaikų švarkelių. Keturiolikos
 458/748

įsilauždavo į automobilius. Šešiolikos — į

namus. Aukos — Brendono Tairono — is-
torija tokia pati. Nikas ir Taironas, abu
drauge atsibastydavo čia, vogdavo daiktus
iš stovyklautojų palapinių ir automobilių.
Kai Nikas nužudė Taironą, pastarojo garaže
radome maišą vogtų daiktų. Galbūt kaip tik
dėl jų abu susipyko. Tame maiše buvo
gražių dalykų. Fotoaparatų, sidabrinis
žiebtuvėlis, pilna piniginė kredito kortelių.
Manau, juodu susikivirčijo besidalindami,
ir Taironas pralaimėjo. Smulkus niekšelis.
Geresniam vyrukui to nebūtų atsitikę.
— Ir kaip manote, kur dabar Nikas
Tibodo?
— Spėjau, kad patraukė į Vakarus. Gal-
būt į Kaliforniją. Nemaniau, kad jis
galiausiai baigs taip arti, Bostone, bet gal-
būt nenorėjo atsidurti toli nuo savo brolio
Edžio.
— Kur Edis gyvena?
 459/748

— Maždaug už penkių mylių nuo čia. O,

mes klausinėdami smarkiai pričiupome
Edį, bet iki šiol jis nesutinka mums pa-
sakyti, kur yra Nikas.
— Nesutinka? Ar nežino?
— Jis prisiekinėja, kad nežino. Bet tie
broliai Tibodo įsivaizduoja esantys prieš
visą pasaulį. Turite atsiminti, kad Meinas
— šiaurinis Apalačų galas, ir kai kurios iš
čionykščių šeimų už viską labiau vertina lo-
jalumą. Stovėk šalia savo brolio, nesvarbu,
ką jis padarė. Manau, kaip tik taip Edis ir
pasielgė. Atvyko su planu, kaip ištraukti iš
čia Niką ir padėti jam išnykti.
— Penkeriems metams?
— Ne taip sunku, jeigu tau padeda brol-
is. Štai kodėl aš vis dar nenuleidžiu nuo
Edžio akių. Žinau, kur jis eina ir ką lanko.
O, aš jam turėjau įvaryti ligą, nes žino, kad
taip nepaliksiu. Žino, kad jį stebiu.
 460/748

— Mums reikia pasikalbėti su Edžiu

Tibodo, — pasakė Džeinė.
— Iš jo neišpešite tiesos.
— Vis tiek norėtume pabandyti.
Barberis pasižiūrėjo į laikrodį.
— Gerai, turiu laisvą valandą. Dabar pat
galime patraukti į jo namus.
Džeinė ir Frostas susižvalgė.
— Galbūt bus geriau, jeigu su juo
pasimatysime vieni, — pasa-kė Frostas.
— Nenorite, kad ir aš ten būčiau?
— Tarp judviejų visko yra buvę, — atsakė
Džeinė, — ir, matyt, nieko draugiško. Jeigu
jūs ten būsite, jis taps atsargus.
— O, supratau. Aš — faras blogiukas, o
jūs norite atrodyti farais geručiais. Aha, yra
logikos.
Jis pažvelgė į ginklą, dirželiais
pritvirtintą prie Džeinės liemens.
— Ir, matau, abu turite kuo apsiginti. Tai
gerai.
 461/748

— Kodėl? Edis — problema? — paklausė

Frostas.
— Jis nenuspėjamas. Pagalvokite apie
tai, ką Nikas padarė Taironui, ir būkite
budrūs. Kadangi iš tų brolių gali tikėtis
visko.

Edžio Tibodo garaže galva žemyn kabojo

puikus elnio patinas. Užgrioztas įrankiais ir
senomis padangomis garažas atrodytų kaip
ir bet kuris Amerikoje, jei ne žvėris, tabal-
uojantis nuo lubų kablio ir varvinantis
kraują į balutę ant betoninių grindų.
— Nežinau, ką dar galiu pasakyti apie sa-
vo brolį. Jau viską, ko klausė, papasakojau
policijai.
Edis iškėlė peilį prie elnio užpakalinės
kojos, įpjovė aplink čiurnos sąnarį, paskui
perrėžė odą nuo sąnario iki kirkšnies. Dar-
buodamasis dalykiškai, kaip žmogus,
 462/748

sumedžiojęs daug elnių, jis abiem rankomis

sugriebė kailį ir stenėdamas nuo pastangų
nulupo, apnuogindamas rausvai violetinį
raumenį ir sausgyslę, dengiamą sidabriškos
fascijos. Atdarame garaže buvo šalta, ir
stabtelėjęs atsipūsti Edis iškvėpė debesis
garo. Kaip ir jo brolis Nikas fotografijoje,
buvo plačiapetis, rudakis ir tokio pat ak-
meninio veido, tik nevalyvesnis: apsirengęs
dėmėtu nuo kraujo kombinezonu ir vilnone
kepuraite, barzdos šeriai jau pamarginti
brandaus trisdešimt devynerių amžiaus
žilės.
— Kai surado tame medyje kybantį
Taironą, valstijos policija vis nedavė man
ramybės, įkyriai klausinėjo, velniai griebtų,
vis to paties. Kur Nikas galėjo nulįsti? Kas
jį slepia? Aš vis kartojau, kad jie klysta. Kad
kažkas tikriausiai nutiko ir Nikui. Jeigu jis
slapstosi, tikrai nebūtų išėjęs be savo
urvinio krepšio.
 463/748

— Kas per krepšys? — paklausė Frostas.

— Tik nesakykite, kad nesate girdėję
apie urvinius krepšius.
Susiraukęs Edis pažvelgė į juos pro
praskėstas užpakalines elnio kojas.
— Vis dėlto tiksliau, kas gi tai?
— Krepšys, kuriame laikai svarbiausius
dalykus, kad išliktum gyvas. Tiems atve-
jams, kai visa sistema eina velniop. Jeigu
įvyks kokia nors katastrofa, pavyzdžiui, per
teroristų išpuolį bus susprogdinta radioak-
tyvi bomba, didmiesčių žmonių gyvenimas
sutriks. Nėra elektros, liaudis apimta pan-
ikos. Štai kodėl reikia urvinio krepšio.
Edis dar nudyrė kailio, ir nuo kruvinos
elnio mėsos tvaiko, aitraus bei padvisusio,
Frostas susiraukė ir pasitraukė toliau.
Edis pralinksmintas žvilgtelėjo į jį.
— Ne elnienos mėgėjas?
Frostas stebeilijo į blizgančią mėsą su
riebalų dryžiais.
 464/748

— Kartą bandžiau.
— Nepatiko?
— Iš tikrųjų tai ne.
— Gal nebuvo tinkamai paruošta. Arba
žvėris netinkamai nušautas. Kad mėsa būtų
skani, elnią būtina paguldyti greitai. Viena
kulka, kad nesikankintų. Jeigu elnią tik
sužeisi, teks jį vytis, ir mėsa persiims
baimės skoniu.
Frostas spoksojo į apnuogintus
raumenis, kurie kadaise nešė šį patiną per
laukus ir miškus.
— Ir koks gi baimės skonis?
— Kaip prisvilusios mėsos. Nuo panikos
po žvėries kūną pas- klinda visokie hor-
monai, ir tu ragauji pasipriešinimą. Dingsta
aromatas.
Jis dailiai nurėžė nuo kulšies kumščio
didumo gabalą ir įmetė į nerūdijančio pli-
eno dubenį.
 465/748

— Šitas buvo nušautas tinkamai. Taip ir

nepajuto, kas jį parmušė. Išeis skanus
troškinys.
— Ar kada nors medžiodavote drauge su
broliu? — paklausė Džeinė.
— Su Niku užaugome drauge
medžiodami.
Jis atpjovė kitą gabalą ir pridūrė:
— Man jo trūksta.
— Jis buvo geras šaulys?
— Geresnis už mane. Tikrai šaltakraujiš-
kas, niekada nepaskubėdavo.
— Ar jisai sugebėtų ten, miške,
išgyventi?
Edis šaltai ją nužvelgė.
— Jau praėjo penkeri metai. Ką, manai,
jis vis dar ten, gyvena kaip koks miškinis?
— Kaip tu manai, kur jis?
Edis numetė peilį į kibirą, ir krauju
nudažyto vandens užtiško ant betono.
— Ne to žmogaus ieškote.
 466/748

— O kas yra tas?

— Ne Nikas. Jis nenužudė.
Džeinė nužiūrinėjo negyvą patiną —
kairė jo koja jau buvo apnuoginta ligi
kaulo.
— Niko bičiulis Taironas rastas išdar-
inėtas ir kybantis visai kaip šis elnias.
— Tai kas?
— Nikas buvo medžiotojas.
— Ir aš medžiotojas, bet nieko
nenužudžiau. Tik maitinu savo šeimą, o jūs,
žmonės, taip toli nuo to, kad turbūt
niekada nesinaudojote peiliu mėsai nuo
kaulų atskirti.
Jis išėmė iš dubens praskalautą peilį ir
ištiesė Džeinei.
— Nagi, pabandyk, detektyve, — pasiūlė.
— Pirmyn, paimk jį. Atpjauk gabalą ir
pamatyk, koks jausmas, kai pats susirandi
pietus. O gal bijai išsitepti krauju rankas?
 467/748

Džeinė matė jo akyse panieką: did-

miesčio mergiotė niekada nesipurvins
rankų. Tik tokie vyrai kaip broliai Tibodo
medžioja, ūkininkauja ir skerdžia, kad
turėtų ant stalo savo kepsnį. Ji galbūt ir
matė Edžio panieką, bet jis taip pat matė ir
josios.
Džeinė paėmė peilį, žingtelėjo prie
patino ir perpjovė giliai, iki pat kaulo.
Sušalusi mėsa prasiskyrė, ir ji užuodė viską,
kuo kitados elnias buvo: šviežią žolę, giles
ir miško samanas. Ir kraują — laukinį, at-
siduodantį variu. Mėsa atšoko nuo kaulo —
standus purpurinis pleišto formos gabalas
— ir Džeinė įmetė jį į dubenį. Nė
nežvilgtelė-jusi į Edį, pradėjo rėžti kitą
gabalą.
— Jeigu Nikas savo draugo Tairono
nenužudė, — tarė ji, peiliui slystant per
mėsą, — kas, manai, tai padarė?
— Nežinau.
 468/748

— Nikas ir anksčiau smurtavo.

— Nebuvo angelas. Kelis kartus įsivėlė į
muštynes.
— Ar kada nors mušėsi su Taironu?
— Kartą.
— Kiek tu žinai.
Edis pasiėmė kitą peilį ir giliai susmeigė
į skerdeną išpjauti nu-garinės. Darbavosi
ašmenimis vos rankos atstumu nuo
Džeinės, bet ji ramiai rėžė nuo kojos kitą
gabalą.
— Taironas irgi nebuvo angelas, ir jie
abu mėgdavo išgerti.
Edis ištraukė kruviną nugarinę, slidžią it
ungurys, ir įmetė į dubenį, paskui praska-
lavo peilį šalto vandens kibire.
— Jei žmogus netyčia praranda
savitvardą, jis dar nėra monstras.
— Galbūt Nikas daugiau nei prarado
savitvardą. Galbūt ginčas nuvedė į kai ką
blogesnio nei muštynės.
 469/748

Edis pažvelgė tiesiai į ją.

— Kodėl jis būtų palikęs Taironą kyboti
ant medžio, visai atvirai, kur bet kas galėjo
aptikti? Nikas nekvailas. Žino, kaip mėtyti
pėdas. Jeigu jis būtų nužudęs Taironą, būtų
nuvilkęs į mišką ir užkasęs. Arba dalimis
išmėtęs žvėrims suėsti. Tai, kas padaryta
Taironui, yra kažkas kita, kažkas nesveika.
Mano brolis to nepadarė.
Jis nuėjo prie darbastalio pasigaląsti
peilio, ir visą pokalbį nutraukė galąstuvo
žviegesys. Plieniniame dubenyje mėsos jau
buvo su kaupu, koks dvidešimt svarų, o liko
išpjaustyti dar pusę elnio. Lauke, už atdarų
garažo durų, krito ledinė dulksna. Prie šio
nuošalaus laukų keliuko stovėjo keletas
trobesių, ir pastarąjį pusvalandį Džeinė
nematė pravažiuojant nė vieno auto-
mobilio. O juodu štai čia, nežinia kur, ir
stebi peilį galandantį piktą vyrą.
 470/748

— Ar tavo brolis dažnai nuvykdavo į Bo-

stoną? — per galąstuvo žviegesį sušuko ji.
— Kartais. Nedažnai.
— Niekada neminėjo tokio Leono Goto?
Edis žvilgtelėjo į ją.
— Štai kur jūs lenkiat? Į Leono Goto
nužudymą?
— Tu pažinojai jį?
— Ne asmeniškai, bet, žinoma, jo pav-
ardė girdėta. Daugelis medžiotojų jį žino.
Aš niekada negalėjau sau leisti tokio už-
sakymo, bet jeigu norėdavai savo laimikį
iškimšti ir sumontuoti, Gotas buvo tas
žmogus, į kurį turėjai kreiptis.
Edis trumpam nutilo, paskui paklausė:
— Ar dėl to jūs čia ir klausinėjat apie
Niką. Manote, kad jis patvarkė Gotą?
— Mes tik klausiame, ar jie pažįstami.
— Skaitėme Goto straipsnius Trophy
Hunter žurnale. Ir nuvykome į „Cabela’s“
krautuvę pasižiūrėti jo padarytų ir
 471/748

sumontuotų stambiųjų žvėrių iškamšų. Bet,

kiek žinau, Nikas taip ir nesusipažino su
Gotu.
— Niekada nekeliavo į Montaną?
— Prieš daug metų. Mes abu keliavome.
Pasižiūrėti Jeloustou-no parko.
— Prieš kiek metų?
— Ar tai svarbu?
— Taip, svarbu.
Edis padėjo į šalį galandamą peilį ir
ramiai tarė:
— Kodėl jūs klausiate apie Montaną?
— Ten buvo nužudyti kiti žmonės, pone
Tibodo.
— Norite pasakyti, tokiu pat būdu kaip
Taironas?
— Buvo panašumų.
— Kas tie kiti žmonės?
— Medžiotojai. Tai atsitiko prieš trejus
metus.
Edis papurtė galvą.
 472/748

— Mano brolis dingo prieš penkerius.

— Bet jis buvęs Montanoje. Valstiją
pažįsta.
— Tai buvo tik viena sumauta kelionė į
Jeloustouną!
— O kaip Nevada? — paklausė Frostas.
— Kada nors jis ten buvo?
— Ne. Ką, ir ten jis ką nors neva nužudė?
Nuo Džeinės Edis perkėlė žvilgsnį į
Frostą ir suprunkštė:
— Kokių dar žmogžudysčių Nikui norite
prisegti? Jis negali pats gintis, tad
galėtumėte jam primesti ir visą savo
įšaldytų bylų krūvą.
— Kur jis, Edi?
— Kad aš žinočiau! — netekęs kantrybės,
jis nubloškė tuščią dubenį, ir tas nukritęs
ant betono kurtinamai žvangtelėjo. — Jūs,
sukrušti farai, atlikite savo sukruštas
pareigas ir suraskite atsakymus, o ne
įkyrėkite man dėl Niko. Jo nemačiau akyse
 473/748

ir nieko nežinau jau penkeri metai.

Paskutinį kartą mačiau čia, priebutyje, geri-
antį su Taironu. Abudu ginčijosi dėl
kažkokių šūdniekių, pasiimtų iš
stovyklavietės.
— Pasiimtų? — suprunkštė Džeinė. —
Nori pasakyti — pavogtų.
— Nesvarbu. Bet jie nesimušė, aišku?
Tiesiog… gyvai derėjosi, tik tiek. Abu išėjo
pas Taironą į namus, ir tai viskas. Tuomet
juos mačiau paskutinį kartą. Po kelių dienų
čia prisistatė valstijos policija. Jie surado
Niko pikapą, paliktą turistinės trasos pra-
džioje. Ir surado Taironą. Bet Niko pėdsakų
taip ir neaptiko.
Lyg pavargęs ilgiau stovėti, Edis nudribo
ant suolo ir atsipūtė.
— Štai tiek aš žinau. Ir tai viskas.
— Pasakei, kad Niko pikapas buvo pal-
iktas turistinės trasos pradžioje.
 474/748

— Aha. Policija pamanė, kad jis iš-

dulkėjo į laukinius tyrus. Kad kur nors kaip
Rembo slapstosi miškuose, gyvena iš
žemės.
— O tu kaip manai, kas jam atsitiko?
Minutėlę Edis tylėjo, stebeilydamas į sa-
vo sudiržusius delnus, nagus su
pridžiūvusiu krauju.
— Manau, mano brolis miręs, — tyliai
ištarė. — Kur nors jo kaulai išbarstyti, tiktai
mes dar neradome. Arba kybo nuo kokio
nors medžio, kaip ir Taironas.
— Taigi manai, kad jis nužudytas.
Edis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją.
— Manau, jie susitiko tenai, miške, dar
ką nors.
 21

Botsvana

Pateka saulė, ir aš laukinėse platybėse vi-

ena. Valandų valandas klupiniavau per
tamsą, ir visai neįsivaizduoju, ar toli
nukeliavau nuo stovyklos; tik žinau, kad
esu kažkur pasroviui, nes visą naktį laiki-
ausi upės garsų sau iš kairės. Kai dangus
pašviesėja iš rausvo į auksinį, esu tokia
ištroškusi, kad parpuolu prie vandens ant
kelių ir geriu kaip koks laukinis žvėris. Dar
tik vakar primygtinai reikalavau vandenį
pirma užvirinti arba dezinfekuoti jodu.
Būčiau drebėjusi dėl to viso mikrobinio si-
aubo, mirtinos bakterijų ir parazitų dozės,
 476/748

kurią nuryju su kiekvienu gurkšniu. Visa tai

dabar nebesvarbu, nes vis tiek mirsiu.
Semiu rieškučiomis vandenį, geriu taip
godžiai, kad jis taško man veidą, srūva nuo
smakro.
Pagaliau numaldžiusi troškulį,
tupėdama atsilošiu ir žvelgiu pro papirusų
stiebus į medžius ir linguojančias žoles už
upės. Į padarus, gyvenančius šiame žaliame
ir svetimame pasaulyje — esu ne kas kita,
kaip tik vaikščiojanti mėsos atsarga, ir kur
tik pasižiūriu, visur man vaidenasi dantys,
nekantraujantys mane suryti. Kartu su
saulėtekiu pasigirsta paukščių čiauškesys,
pakėlusi aukštyn akis pamatau tingius
ratus danguje sukančius grifus. Ar jie jau
nusitaikė į mane, kaip į kitą savo užkandį?
Pasuku paupiu aukštyn, stovyklos link, ir
matau aiškų savo paliktų pėdsakų taką
palei krantą. Prisimenu, kaip Džonis
lengvai atsekdavo net menkiausius letenų
 477/748

įspaudus. Mano pėdsakų takas bus ryškus

it neono šviesos, kad jis galėtų juo sekti.
Dabar, kai jau šviesi diena, jis mane
medžios, nes negali palikti manęs gyvos. Aš
dabar vienintelė žinau, kas atsitiko.
Negaliu sau leisti mąstyti apie Ričardą ir
kitus. Galiu tik susitelkti į tai, kaip išlikti
gyvai. Baimė verčia mane judėti, stumia
giliau į tyrus. Visai nenumanau, kur upė
veda. Iš turistinio vadovo prisimenu, kad
Okavango deltos upes ir upokšnius maitina
liūtys Angolos aukštumose. Šis vanduo,
kasmet užtvindantis lagūnas ir pelkes, iš
kurių taip stebuklingai suveši tiek daug
laukinės augalijos, galiausiai išsilies į per-
džiūvusią Kalahario dykumą. Pasižiūriu
aukštyn, kad nustatyčiau tik dabar
kylančios virš medžių viršūnių saulės
kryptį. Aš einu į pietus.
Ir esu alkana.
 478/748

Kuprinėje susirandu šešis „PowerBar“ —

energetinius batonėlius, kiekvieną turintį
po 240 kalorijų. Prisimenu juos Londone
įsidėjusi į lagaminą — tik dėl visa ko, jeigu
negalėčiau pakęsti maisto savanose, ir
prisimenu, kaip Ričardas šaipėsi iš mano
nuotykiams netikusio skonio. Akimirksniu
vieną suryju ir turiu prisiversti, kad kitus
palikčiau vėlesniam laikui. Jeigu laikysiuos
netoli upės, bent turėsiu vandens, begalę,
nors jis ir perneša aibę ligų, kurių nepajė-
giu net ištarti. Bet pakrantė yra pavojinga
zona, kur taip dažnai susitinka plėšrūnas ir
jo auka, kur susieina gyvybė ir mirtis. Prie
mano kojų — kažkokio žvėries kaukolė,
išblukinta saulės. Kažkokio panašaus į elnią
padaro, gavusio galą čia, upės pakrantėje.
Vandenį sujudina ribulių ruožas, ir į
paviršių išnyra mažos kaip karoliukai
krokodilo akys. Čia būti nėra gera vieta. Aš
pasuku toliau į žolę ir aptinku jau išmintą
 479/748

taką. Iš įspaustų į smėlį pėdsakų sumoju

einanti įkandin dramblių.
Kai bijai, viskas padidėja, paryškėja.
Matai per daug, girdi per daug, ir mane
apninka vienas po kito sparčiai spragsintys
vaizdiniai ir garsai, ir bet kuris iš jų galėtų
būti vienintelis perspėjimas apie tai, kas
mane nugalabytų. Būtina viską iškart ap-
doroti mintyse. Ta siūbuojanti žolė? Tik vė-
jas. Tie neryškūs sparnai, sklendžiantys virš
nendryno? Erelio žuvininko. Šnaresys
pomiškio krūmuose — sukeltas pro šalį
pėdinančio tapyro. Horizonte slenka šviesi-
ai rusvos impalos ir tamsesni Afrikos bui-
volų siluetai. Visur matau gyvybę —
skraidančią, čirškančią, plaukiojančią,
mintančią. Gražią, alkaną ir pavojingą. O
dabar mane surado moskitai ir puotauja
mano krauju. Neįkainojamos manosios
tabletės pasiliko palapinėje, tad prie būdų
numirti pridur-kite maliariją, taip pat ir
 480/748

būti sudraskytai liūto, sutryptai buivolo,

nuskandintai krokodilo ir sutraiškytai hi-
popotamo. Karštis stiprėja, ir moskitai
tampa negailestingi. Eidama kaip pamišėlė
mosikuojuosi nuo jų, bet jie sutirštėja į
kandantį debesį, nuo kurio negaliu pabėgti.
Apimta nevilties grįžtu prie upės, kur sau-
jomis semiu purvą ir tepliojuosi juo veidą,
kaklą ir rankas. Dumblas glitus nuo
irstančios augalijos, nuo smarvės ži-
aukčioju, bet teškiuosi ir teškiuosi vis
storesnius jo sluoksnius, kol visa pasiden-
giu. Atsistoju — pirmykštė būtybė,
išnyranti iš purvo. Kaip Adomas.
Toliau traukiu dramblių taku. Jie irgi
linkę keliauti paupiu, ir eidama pastebiu
kitus įspaudus, kurie rodo, kad šiuo
maršrutu nau-dojasi daugybė įvairių
gyvūnų. Savanoje tai tolygu supermagis-
tralei, visi mes keliaujame drambliams
 481/748

įpėdžiui. Jeigu šiuo keliu vaikščioja impala

ar kudu, tai neabejotinai ir liūtai.
Čia dar viena žudymo zona, kur
plėšrūnas ir auka suranda vienas kitą.
Bet aukšta žolė abipus manęs slepia ir
daug grėsmių, o aš neturiu jėgų minti savo
pačios taką per tankų brūzgyną. Turiu
judėti greitai, nes kažkur už manęs yra
Džonis, negailestingiausias plėšrūnas iš
visų. Kodėl gi aš nenorėjau to suprasti? Kai
kiti po vieną buvo galabijami, o jų kūnai su
kaulais sušeriami šiam alkanam kraštui,
likau akla jo žaidimui. Kiekvienas man
mestas Džonio žvilgsnis, kiekvienas ištartas
švelnus žodis buvo tik nužudymo
preliudija.
Saulei pasiekus zenitą, aš tebesivelku
dramblių taku. Purvas ant mano odos
sudžiūsta į kietą plutą, jo gabalai trupa į
burną, kai valgau antrą energetinį batonėlį
— suryju jį su smėliu ir viskuo. Žinau,
 482/748

privalėčiau saugoti savo maisto atsargas,

bet jau esu išbadėjusi ir būtų didžiausia tra-
gedija susmukti negyvai, vis dar tebeturint
kuprinėje maisto. Takas suka atgal į upės
pakrantę, kur prieinu lagūną, tokią juodą ir
ramią, kad jos vandenyse atsispindi antras
dangus. Vidudienio karštis nutildė savaną;
net paukščiai nuščiuvo. Prie vandens auga
medis, ant kurio pakibę dešimtys keistų
maišų nelyginant kalėdinių bumbulų. Apk-
vaitusi nuo sekinančio karščio, savęs
klausiu, gal užsidūriau ant ateivių iš kitos
planetos kolonijos kokonų, paliktų
inkubuotis, kur niekas jų neaptiks. Paskui
praplasnoja paukštis ir dingsta viename iš
maišų. Paukščių audėjų lizdai.
Lagūnos vanduo sujuda — lyg kažkas
būtų ką tik pabudęs. Žengteliu atatupsta,
jausdama čia blogį, laukdama, kad netikė-
tai pakliūsiu į spąstus. Traukdamasi atgal į
žolę, juntu savo nugarą šiurpstant.
 483/748

Tą vakarą įmoklinu tiesiai į dramblių

bandą.
Tokiuose tankiuose brūzgynuose net
toks didžiulis gyvūnas kaip dramblys gali
tave užklupti netikėtai, ir kai išklupiniuoju
iš akacijų guoto, staiga priešais mane — ji.
Dramblė atrodo tokia pat išgąsdinta kaip ir
aš: iš baimės sutrimituoja taip garsiai, kad
mane kiaurai persmelkia. Esu pernelyg
priblokšta, kad sprukčiau. Stoviu suak-
menėjusi, akacijos man už nugaros,
dramblė — priešais, stovi tokia pat sustin-
gusi. Kol spoksome viena į kitą, akies
kraštu matau aplinkui save judant masyvi-
us pilkus pavidalus. Visa jų banda braškina
šakas, laužo šakeles. Aišku, jie žino, kad aš
čia, liaunasi maitintis, įtariai nužiūrinėja
purvu apkepusią įsibrovėlę. Kaip būtų ne-
sunku vienam iš jų mane nugalabyti.
Straublio mostas, vienas žingsnis masyvia
koja man ant krūtinės išvaduotų juos nuo
 484/748

tos grėsmės. Jaučiu, kaip visi mane tyr-

inėja, svarsto mano likimą. Paskui vienas
dramblys ramiai ištiesia aukštyn straublį,
nulaužia šakelę ir įsideda į burną. Vienas
po kito jie vėl ima maitintis. Drambliai
mane įvertino ir paskelbė nepavojinga.
Tyliai įsmunku atgal į krūmą ir slenku
priedangos link — di-dingo medžio,
aukščiu pranokstančio akacijas. Keberioju-
osi storu kamienu, kol atsiduriu
pakankamai aukštai, kad saugiai įsi-
taisyčiau virš bandos, ir susirangau šakos
linkyje. Kaip ir mano pirmykščiai protėviai,
randu saugumą medžiuose. Tolumoje
klykauja hienos, stūgauja liūtai — perspėji-
mas apie užvirsiančias kovas stojus nakčiai.
Aukštai ant savo laktos stebiu saulėlydį.
Šešėliuose po medžiu dramb-liai toliau
maitinasi, šlamėdami ir šlepsėdami
kojomis.
 485/748

Naktis atgyja riksmais ir staugesiais.

Žvaigždės mirkčioja, juodame danguje
šviesios kaip krištolas. Pro išlinkusias šakas
suseku Skorpiono žvaigždyną, Džonio man
parodytą pirmąją naktį. Tai tik vienas iš
dalykų, kurių jis mane išmokė apie gyven-
imą savanoje, ir aš stebiuosi, kodėl vargin-
osi. Kad suteiktų galimybę priešintis ir
padarytų mane vertingesniu laimikiu?
Kažkaip atsilaikiau ilgiau už visus kitus.
Mąstau apie Klarensą ir Eliotą, Matsunagas
ir blondines. O daugiausia mąstau apie
Ričardą ir apie tai, ką mudu kadaise drauge
turėjome. Prisimenu vienas kitam duotus
pažadus ir naktis, kai užmigdavome ap-
sikabinę. Staiga pravirkstu dėl Ričardo, dėl
visko, ką kadaise mudu patyrėme, ir mano
kūkčiojimai — dar vienas gyvūno šauksmas
šiame triukšmingame nakties chore.
Verkiu, iki pradeda sopėti krūtinę ir peršėti
 486/748

gerklę. Kol pasijuntu tokia išsekusi, kad

suglembu.

Išaušus ketvirtai dienai, išsivynioju

paskutinį energetinį batonėlį. Kremtu jį
pamažu, kiekvienas kąsnis — pagarbos
duoklė šventajai maisto galiai. Kadangi tai
paskutinis mano valgis, kiekvienas riešutas,
kiekvienas avižinis dribsnis — džiugus aro-
mato plykstelėjimas, ankščiau mano iš
tiesų niekada neįvertintas. Mąstau apie
daugelį šventinių puotų, per kurias apsiry-
davau, bet nė viena nebuvo tokia šventinė
kaip šis dabar mano valgomas medyje
patiekalas, su tekančia saule dangui pražys-
tant auksu. Sulaižau paskutinius trupinėli-
us nuo įvynioklio, paskui nukėblinu prie
upės kranto, parpuolu ant kelių lyg maldai
ir geriu iš vandens sraujymės.
 487/748

Kai vėl atsistoju, jaučiuosi keistai soti.

Nepajėgiu prisiminti, kada lėktuvas turi at-
skristi į lauko aerodromą, bet dabar tai
kažin ar svarbu. Džonis pilotui pasakys,
kad atsitiko baisi nelaimė ir neliko nė vieno
gyvo, kurio reikėtų ieškoti. Niekas taip ir
neatvyks manęs surasti. Pasauliui esu
mirusi.
Pasisemiu iš upės purvo ir išsitepu veidą
ir rankas nauju sluoksniu. Jau juntu saulės
karštį tvoskiant man į sprandą, ir spiečiai
kraujasiurbių vabzdžių kyla iš nendrių. Di-
ena vos tik prasidėjo, o aš jau išsekusi.
Prisiverčiu eiti. Vėlgi velkuosi į pietus.

Kitos dienos vidudienį taip išalkstu, kad

nuo skrandžio traukulių susiriečiu dvilinka.
Atsigeriu iš upės vildamasi, kad vanduo
palengvins kančias, bet gurkiu per daug,
per greitai, ir viskas vėl atsinaujina. Klūpau
 488/748

purve vemdama, verkdama. Kaip būtų

lengva dabar pasiduoti! Atsigulti ant
žemės, ir tegul žvėrys mane sudoroja. Mano
kūnas, mano kaulai bus praryti laukinių
tyrų, amžiams papildys Afriką. Iš šio krašto
mes visi kilę, ir į šį kraštą aš sugrįžtu. Čia
tinkama vieta numirti.
Kažkas supliuškena vandenį, ir pakėlusi
galvą matau paviršiuje krutant dvi ausis.
Hipopotamas. Esu ganėtinai arti, kad jį
išgąsdinčiau, bet pati baimės nejaučiu, man
nerūpi, gyvensiu ar mirsiu. Nors jis žino,
kad esu čia, bet toliau nerūpestingai
mėgaujasi upėje. Drumstas vanduo ribuli-
uoja nuo smulkių žuvyčių bei vabzdžių, ir iš
dangaus vis pliumpteli gervės. Šioje vietoje,
kur mirštu, tiek daug gyvybės. Stebiu
laumžirgį, plazdenantį papiruso nendryno
link, ir staiga pasijuntu tokia išbadėjusi,
kad gatava suvalgyti net tą vabzdį. Bet judu
nepakankamai greitai, ir tepagaunu į saują
 489/748

nendrių, storų ir plaušuotų. Nežinau, ar jos

mane nunuodys; man nerūpi. Tik trokštu
kuo nors užpildyti skrandį ir susilpninti
traukulius.
Kišeniniu peiliuku iš savo kuprinės at-
sipjaunu saują nendrių ir suleidžiu į jų
stiebus dantis. Luobelė švelni, minkštimas
krakmolingas.
Kramtau ir kramtau, kol burnoje telieka
standus skaidulų gumulėlis, ir jį išspjaunu.
Traukuliai malšta. Atsipjaunu dar saują pa-
piruso nendrių ir jas graužiu kaip koks
gyvūnas. Kaip tas hipopo-tamas, ramiai be-
siganantis netoliese. Kapoju ir kramtau, ka-
poju ir kramtau. Kaskart pripildžiusi
burną, suimu į save savaną, juntu ją susil-
iejant su manimi.
Moteris, kokia kadaise buvau, Milė
Džeikobson, pasiekė savo kelionės pabaigą.
Klūpėdama upės pakrantėje aš atiduodu jos
sielą.
 22

Bostonas

Mora negalėjo matyti, bet žinojo, kad ji ją

stebi.
— Ten, ant atbrailos, — pasakė daktaras
Alenas Rodsas, zoologijos sodo didžiųjų
kačių specialistas. — Už to žolės kuokšto.
Sunku įžiūrėti, nes puikiai susilieja su
uolomis.
Tik tuomet Mora pastebėjo gelsvai rus-
vas akis. Jos buvo įsmeigtos į ją, tik į ją,
šaltu lazerio skvarbumu, kuris susieja
plėšrūną su auka.
— Būčiau visai jos nepamačiusi, —
sumurmėjo Mora ir, jau drebėdama nuo
 491/748

šalto vėjo, dabar susitikusi su neatlyžtančiu

įdėmiu pumos žvilgsniu, pajuto šiurpulį dar
sustiprėjant.
— O jūsų ji nepaleido iš akių, — pasakė
Rodsas. — Veikiausiai sekė nuo pat tada,
kai pamatė mus išeinančius iš už to vingio.
— Sakote, ji sekė mane. Bet ne jus?
— Plėšrūnui svarbiausia atsirinkti geri-
ausiai pasiekiamą auką — tokią, kurią
lengviausia pargriauti ant žemės. Prieš
puldama visiškai suaugusį vyrą, puma
pirmiau pasirinks vaiką ar moterį.
Pažiūrėkite, ar matote link mūsų einančią
šeimą? Stebėkite, kaip elgiasi puma. Ste-
bėkite jos akis.
Ant atbrailos pumos galva staigiai pas-
isuko, ir plėšrūnė iškart persimainė į vis-
iškos parengties būseną — raumenys suvil-
nijo, žvėriui pritūpiant šuoliui. Nebespok-
sojo į Morą, o akis kaip lazerius susmeigė į
 492/748

naują taikinį, dabar striksintį jo aptvaro

link. Į vaiką.
— Labiausiai ją traukia judesys ir dydis,
— paaiškino Rodsas. — Kai koks vaikas
bėga pro šį aptvarą, katės galvoje tartum
spragteli jungiklis. Viršų paima instinktas.
Daktaras pasisuko ir kreipėsi į ją:
— Man smalsu, kodėl staiga susidomė-
jote pumomis. Nepamanykite, kad vengiu
atsakinėti į klausimus, — skubiai pridūrė
jis. — Jeigu norėtumėte, kada nors per
priešpiečius mielai jums papasakočiau
daugiau.
— Didžiosios katės mane labai žavi, bet,
tiesą sakant, esu čia dėl vienos bylos, prie
kurios dirbame.
— Vadinasi, dėl darbo.
Nejau išgirdo jo balse nusivylimą?
Negalėjo išskaityti jo veido, nes buvo nus-
isukęs į aptvarą, alkūnėmis remdamasis į
apsauginį turėklą, vėl žvilgsnį nukreipęs į
 493/748

pumą. Pagalvojo apie priešpiečius su Alenu

Rodsu. Įdomus pokalbis su žmogumi,
akivaizdžiai aistringai mylinčiu savo darbą.
Matė jo akyse intelektą, ir nors vyras neb-
uvo labai aukštas, nuo nuolatinio darbo
lauke įdegęs saulėje ir geros formos. Tai
solidus, patikimas žmogus, kokį būtų
turėjusi įsimylėti, bet nebuvo kibirkštėlės.
Tos prakeiktos kibirkštėlės vaikymasis jai
atnešė vien sielvartą; kodėl ji niekad
neįsižiebė su žmogumi, kuris galėtų ją
padaryti laimingą?
— Kaip pumos elgsena siejasi su kokia
nors teismo medicinos byla? — paklausė
jis.
— Noriu daugiau sužinoti apie jų
medžioklės įpročius. Kaip jos nužudo.
Jis suraukė antakius.
— Ar valstijoje puma ką nors užpuolė?
Tai patvirtintų mano girdėtus gandus.
— Kokius gandus?
 494/748

— Apie pumas Masačusetse. Esama

pranešimų, kad jų pastebėta visoje Naujo-
joje Anglijoje, bet šiuo metu tai panašu į
pasakojimus apie vaiduoklius — pastebėta,
bet nepatvirtinta. Išskyrus vieną, prieš kel-
erius metus užmuštą Konektikute.
— Konektikute? Ji buvo pabėgusi namų
augintinė?
— Ne, tas žvėris tikrai buvo laukinis. Ją
partrenkė visureigis greitkelyje prie Mil-
fordo. DNR analizė parodė, kad ji migravo
iš laukinių pumų grupės Pietų Dakotoje.
Taigi tos katės neabejotinai atsibastė iki
Rytų pakrantės. Veikiausiai jų yra čia pat,
Masačusetse. Mane tai baugina. Bet, spren-
džiant iš balso, jus tokia perspektyva kone
sužavėjo.
Susidrovėjęs jis nusijuokė.
— Ryklių specialistai myli ryklius.
Besidomintieji dinozaurais pakvaišę dėl tir-
anozaurų. Tai nereiškia, kad trokštame su
 495/748

jais susidurti akis į akį, bet mums visiems

bendras nuostabos jausmas, kurį kelia
didžieji plėšrūnai. Žinote, šis žemynas nuo
pakrantės iki pakrantės priklausė pumoms,
iki mes jas išvijome. Manau, gana įdomu,
kad jos vėl sugrįžta.
Šeima su vaiku paliko ekspoziciją ir zo-
ologijos sodo taku patraukė tolyn. Pumos
akys vėl susmigo į Morą.
— Jeigu jos čia, valstijoje, — tarė ji, — tai
sudie ramiems pasivaikščiojimams po
miškus.
— Dėl to pernelyg nesibaiminčiau.
Pažiūrėkite, kiek daug jų yra Kalifornijoje.
Nakties judėjimo vaizdo kameros pagavo
jas klajojančias apie Grifito parką Los
Andžele. Bet retai kada išgirstame apie in-
cidentą, išskyrus vieną kitą atvejį, kai
užpuolė bėgiotojus ir dviratininkus. Mat
joms įgimta vytis bėgančią auką, todėl jud-
antis objektas pagauna jų dėmesį.
 496/748

— Vadinasi, mes turėtume stovėti ir

drąsiai jas pasitikti? Gintis?
— Jei atvirai, tai jūs taip ir nepamatysite
jos puolant. Kol susivoksite, jau bus bes-
uleidžianti nasrus jums į kaklą.
— Kaip Debei Lopes.
Rodsas trumpam nutilo.
— Taip, — tyliai ištarė, — kaip vargšelei
Debei.
Jis pažvelgė tiesiai į ją ir paklausė:
— Taigi, ar čia pasitaikė pumos
antpuolis?
— Šita byla iš Nevados. Iš jos kalnų.
— Tų kačių tikrai ten yra. Kokios
aplinkybės?
— Auka buvo žygeivė su kuprine. Kol
buvo surasta, jos kūną aplesinėjo laukiniai
paukščiai, bet kai kurios detalės teismo
medicinos ekspertą paskatino svarstyti apie
pumos antpuolį. Pirma — auka buvo be
žarnų.
 497/748

— Nedažnai taip pasitaiko, kai užpuola

didžioji katė.
— Teismo medicinos ekspertą suglu-
mino dar ir vieta, kurioje kūnas rastas.
Aukštai medyje.
Jis išpūtė akis.
— Medyje?
— Permesta per šaką apie dešimt pėdų
virš žemės. Klausimas toks: kaip ji ten at-
sidūrė? Ar galėjo užvilkti puma?
Jis trumpai pagalvojo.
— Toks elgesys pumai nebūdingas.
— Kai leopardas nužudė Debę Lopes, jis
ją užvilko ant atbrailos. Jūs pasakėte, kad
šitaip jis pasielgė iš instinkto, kad ap-
saugotų savo grobį.
— Taip, tai tipiškas afrikinio leopardo el-
gesys. Savanose jie susiduria su kitų
didžiųjų mėsėdžių — liūtų, hienų,
krokodilų — konkurencija. Užsitempę
didelį nužudytą laimikį į medį, jie laiko jį
 498/748

toli nuo maitėdų. Kai grobis saugiai

paslėptas medyje, leopardas juo gali
maitintis kada tinkamas. Afrikoje, kai
medyje pamatai negyvą impalą, žinai, jog
tik vienas žvėris būtų pajėgęs ją ten įkelti.
— O kaip pumos? Ar jos naudojasi
medžiais?
— Šiaurės Amerikos pumos nesusiduria
su tokia pat maitėdų konkurencija kaip
Afrikos plėšrūnai. Puma galbūt galėtų įs-
itempti grobį į tankius krūmus ar urvą, o
paskui suėsti. Bet į medį? — jis papurtė
galvą. — Būtų neįprasta. Tai labiau panašu
į afrikinio leopardo elgesį.
Mora vėl pasisuko į aptvarą. Katės akys
tebebuvo įbestos į ją, tartum vienintelė
galėtų pasotinti jos alkį.
— Papasakokite daugiau apie leopardus,
— tyliai paprašė ji.
 499/748

— Labai abejoju, ar po Nevadą laksto

leopardas, nebent būtų pabėgęs iš kokio
nors zoologijos sodo.
— Vis tiek norėčiau žinoti apie juos
daugiau. Jų įpročius. Medžiojimo būdus.
— Na, aš geriausiai susipažinęs su Pan-
thera pardus, afrikiniu leopardu. Taip pat
yra daug porūšių — Panhera orientalis,
Panthera fisca, Panthera pardus japonen-
sis, bet šie nėra taip gerai ištyrinėti. Prieš jų
medžioklę kone iki išnaikinimo būtumėte
galėjusi leopardų aptikti Azijoje, Afrikoje,
dargi taip toli Vakaruose kaip Anglijoje.
Liūdna matyti jų tiek mažai pasaulyje. Juo
labiau kad esame jiems skolingi už mūsų
pastūmėjimą evoliucijos laipteliais aukštyn.
— Kaip jie tai padarė?
— Yra tokia teorija, kad ankstyvieji hom-
inidai Afrikoje prasimaitindavo ne medži-
odami, bet vogdami mėsą, kurią leopardai
slepia medžiuose. Atitiktų nelyginant
 500/748

greitojo maisto tašką. Išnyksta būtinybė

pačiam susimedžioti impalą. Tik palauk,
kol leopardas nudobs grobį ir užtemps į
medį. Jis paės iki soties ir kelioms
valandoms pasišalins. Tuomet ir pasiči-
umpi likusią skerdeną. Gatavi proteino
ištekliai galbūt sustiprino mūsų protėvių
protinius sugebėjimus.
— Leopardas jūsų nesustabdytų?
— Radijo ryšiu atliktas stebėjimas
patvirtina, kad leopardai ištisą dieną nepa-
silieka prie savo sumedžioto laimikio. Jie
prisiryja, kuriam laikui pasišalina, paskui
po kažkiek valandų sugrįžta vėl pasi-
maitinti. Kadangi skerdenos dažnai būna
jau be vidurių, mėsa išsilaiko gera kelias di-
enas. Tai hominidams suteikė galimybę
prisėlinti ir pavogti sau pietus. Bet jūs teisi:
tai buvo rizikinga. Senoviniuose leopardų
urvuose randama daugybė priešistorinių
hominidų kaulų. Kai mes vogdavome jų
 501/748

pietus, leopardai kartais mus paversdavo

savaisiais pietumis.
Mora prisiminė katiną savo namuose ir
kaip tas įdėmiai ją ste-bėdavo — lygiai taip
pat, kaip dabar ši puma. Kačių ir žmonių
ryšys sudėtingesnis, ne vien kaip plėšrūno
ir grobio. Naminė katė, nors tupi tau ant
kelių ir ėda iš tavo rankos, bet vis tiek
išlaiko medžiotojos instinktus.
Kaip ir mes.
— Jie vienišiai gyvūnai? — paklausė ji.
— Taip, kaip ir dauguma felidų. Liūtai —
išimtis. Ypač leopardai yra vienišiai. Patelės
palieka savo mažylius kartais net ištisą
savaitę, nes jos mėgsta medžioti ir ieškotis
maisto vienos. Pusantrų metų amžiaus
jaunikliai pasitraukia nuo motinos ir leidži-
asi apibrėžti nuosavos teritorijos. Išskyrus
rujos laikotarpį, jie laikosi pavieniui. Labai
slaptingi, labai sunkiai pastebimi. Tai na-
ktiniai medžiotojai, turintys pasalūnų
 502/748

reputaciją, taigi galite suprasti, kodėl mito-

logijoje jie yra tokie svarbūs. Senoviniam
žmogui tamsa turėjo būti siaubinga, nes bet
kurią naktį jam apie gerklę galėjo susigni-
aužti leopardo nasrai.
Mora pagalvojo apie Debrą Lopes, kuri
paskutinę akimirką tikriausiai suvokė tą si-
aubą. Žvilgtelėjo į leopardo aptvarą vos už
kelių jardų. Po zoologijos sodo prižiūrėto-
jos mirties buvo pastatytas laikinas skydas
narvui paslėpti, bet dabar ten stovėjo du
sodo lankytojai ir pyškino nuotraukas mo-
biliaisiais telefonais. Mirtis — roko
žvaigždė, visada pritraukianti klausytojų.
— Jūs pasakėte, kad didžiosios katės
pašalina savo nudobto laimikio vidurius, —
priminė Mora.
— Toks yra jų mitybos pobūdis. Leo-
pardai visuomet praplėšia kūno ertmę nuo
užpakalinės dalies. Todėl išsiverčia žarnos,
kurias jie suėda per pirmą parą. Tai
 503/748

apsaugo mėsą nuo pernelyg greito suirimo,

ir katė gali neskubėti maitintis.
Rodsas nutilo, nes suskambo jo mo-
bilusis. Metęs atsiprašomą žvilgsnį, jis
atsiliepė:
— Alio? O Dieve. Marse, buvau visiškai
pamiršęs. Tuoj atei-nu, — jis atsidusdamas
išjungė telefoną ir atsiprašė: — Atleiskite,
bet manęs laukia valdybos posėdyje.
Amžina lėšų medžioklė.
— Dėkui, kad su manimi susitikote.
Labai man pagelbėjote.
— Kada tik panorėsite.
Jis patraukė taku, paskui atsisuko ir
šūktelėjo:
— Jeigu kada nors pageidausite
privačios ekskursijos po darbo valandų,
duokite man žinią!
Mora lydėjo jį akimis, kol dingo už
posūkio, ir staiga pasijuto viena, drebanti
vėjyje.
 504/748

Ne, ne visai viena. Pro tuščio leopardo

narvo grotas šmėstelėjo šviesiai rusvi kaip
liūto karčiai plaukai ir platūs pečiai po ruda
vilnone striuke. Daktaras Oberlinas, zoolo-
gijos sodo veterinaras. Minutėlę juodu
nužiūrėjo vienas kitą lyg du atsargūs
padarai, netikėtai susidūrę akis į akį savan-
oje. Paskui jis šiurkščiai linktelėjo, pamojo
ir dingo atgal į maskuojantį krūmyną.
Nematomas kaip puma, pagalvojo ji. Aš
nė nežinojau, kad jis ten buvo.
 23

— Jeigu visi tie antpuoliai skirtingose

valstijose iš tikrųjų tarp savęs susiję, tai
mes turime reikalą su labai sudėtingos ritu-
alinės elgsenos kompleksu, — padarė
išvadą daktaras Lorensas Zukeris.
Kriminalistikos psichologo, Bostono
policijos departamento konsultanto
Zukerio blyški, dramblota persona
Žmogžudysčių sky-riuje buvo gerai
pažįstama. Iš savo vietos galustalėje jis
žvelgė į Morą ir keturis detektyvus, kurie tą
rytą susirinko į pasitarimų kambarį.
Zukerio išvaizdoje kažkas trikdančiai prim-
inė roplį, ir jo slystantis žvilgsnis lyžtelėjo
Moros veidą it šaltas driežo liežuvis.
 506/748

— Prieš užbėgdami į priekį, — tarė de-

tektyvas Krouvas, — mes dar nenustatėme,
kad tie antpuoliai yra susiję. Tokią teoriją
iškėlė daktarė Ailz, ne mes.
— Mes į ją tebesigiliname, — pasakė
Džeinė. — Mudu su Frostu vakar
nuvažiavome į Meiną pasidomėti penkerių
metų senumo atveju. Auka, toks Brendonas
Taironas, buvo rastas išdarinėtas ir ky-
bantis nuo medžio.
— Ir ką gi jūs manote? — paklausė
Zukeris.
— Negaliu pasakyti, kad vaizdas bent
kiek aiškesnis. Meino valstijos policija sus-
itelkusi tik į vieną įtariamąjį — vyrą, vardu
Nikas Tibodo. Jiedu su auka buvo
pažįstami. Galbūt dėl ko nors nesutarė, ir
tai paskatino nužudymą.
Krouvas atrėmė:
— Aš paskambinau į Montaną ir Nevadą,
pasikalbėjau su tenykščiais detektyvais apie
 507/748

jų bylas. Jie mano, kad abu incidentus

galima paaiškinti pumos antpuoliu.
Nematau, kaip kitų valstijų bylos siejasi su
mūsiške ar su žmogžudyste Meine.
— Jas visas sieja simbolika, — prabilo
Mora, nebepajėgdama toliau tylėti.
Nei farė, nei psichologė, ji ir vėl šiame
susitikime įsibrovėlė, ir atėjo tik pakviesta
daktaro Zukerio. Visiems sužiurus, Mora
pasijuto lyg priešais skepticizmo sieną, kur-
ią turės pralaužti. Krouvas spinduliuoja
priešiškumą. Abu, ir Frostas, ir Džeinė,
stengiasi atrodyti be išankstinio
nusistatymo, bet Džeinės balse stigo en-
tuziazmo. O Džonis Temas liko neįžvelgia-
mas kaip visada ir savo nuomonės nereiškė.
— Pasikalbėjusi su daktaru Rodsu apie
leopardo biologiją supratau, kad tai ir yra
bendra gija. Kaip leopardas medžioja, kaip
maitinasi, kaip užkelia ant medžio savo
 508/748

nudobtą laimikį. Tai nutiko visoms

aukoms.
— Tai ko gi mes ieškome? — sukrizeno
Krouvas. — Žmogaus-leopardo?
— Jūs nuleidžiate tai juokais, detektyve
Krouvai, — pasakė Zukeris. — Bet taip
iškart neatmeskite daktarės Ailz teorijos.
Kai ji vakar man dėl to paskambino, aš irgi
suabejojau. Paskui peržiūrėjau kitose val-
stijose įvykdytas žmogžudystes.
— Nevadoje ir Montanoje nebūtinai
buvo žmogžudystės, — nurodė Krouvas. —
Teismo medicinos ekspertai sako, jog tai
galėjo būti pumos antpuoliai.
— Pasak daktaro Rodso, pumos
paprastai neužsitempia savo laimikių į
medžius, — atrėmė Mora. — Ir kas gi
nutiko kitiems abiejų išvykų dalyviams?
Nevados grupėje buvo keturi žygeiviai.
Surastas tik vienas. Montanoje buvo trys
medžiotojai, palaikai rasti tik dviejų.
 509/748

Pumos nebūtų pajėgusios sunaikinti jų

visų.
— Galbūt pumų šeimyna.
— Ne, tai nebuvo puma, — spyrėsi Mora.
— Žinote, daktare Ailz, man sunkoka
suspėti su visomis jūsų besimainančiomis
teorijomis, — Krouvas apžvelgė pasitarimo
dalyvius. — Pirma, mes išgirstame, kad šis
žudikas nekenčia medžiotojų, todėl juos
pakabina ir išdarinėja. O dabar kas?
Kažkoks pamišėlis, besidedantis leopardu?
— Nebūtinai jis nesveiko proto.
— Ei, jeigu aš vaikštinėčiau dėdamasis
leopardu, — toliau varė Krouvas, — jūs
paskambintumėte vyrukams baltais chal-
atais, kad mane uždarytų.
Džeinė murmtelėjo:
— Gal galėtume tai padaryti tuojau pat?
Daktaras Zukeris pamokė:
— Jums reikia įsiklausyti, ką sako dak-
tarė Ailz.
 510/748

Jis pažvelgė į Morą ir tarė:

— Kodėl jums dar kartą nepapasakojus
apie pono Goto palaikų būklę?
— Mes visi jau esame skaitę autopsijos
protokolą, — metė Krouvas.
— Vis dėlto tegul ji dar kartą apibūdina
jo žaizdas.
Mora linktelėjo.
— Ten buvo depresinis dešiniojo
viršugalvio kaulo lūžimas, atitinkantis
smūgį buku daiktu. Taip pat daugybiniai ly-
giagretūs krūtinės ląstos įdrėskimai, veiki-
ausiai padaryti post mortem. Traiško-mieji
skydinės kremzlės sužalojimai, kurie, labi-
ausiai tikėtina, sukėlė asfiksiją. Vienintelis
pjūvis tęsiasi nuo krūtinkaulio kardinės
ataugos iki pat gaktos, pašalinti vidaus or-
ganai iš abiejų, krūtinės ir pilvo, ertmių, —
ji nutilo. — Man tęsti?
— Ne. Sakyčiau, vaizdas pakankamai
tapybiškas. Dabar leiskite jums perskaityti
 511/748

vieno daktaro aprašymą — iš kitos nusikal-

timo vietos, — Zukeris užsidėjo akinius. —
Auka, apie aštuoniolikos metų amžiaus mo-
teris, auštant rasta negyva savo trobelėje.
Gerklė sutraiškyta, o veidas ir kaklas per-
drėksti — daugybinės žymės tartum nuo
nagų, kūnas taip baisiai sužalotas, jog
atrodo, lyg būtų iš dalies surytas. Žarnų ir
kepenų nėra, bet čia pažymiu savotišką de-
talę: kaip švariai buvo perpjautas vienas
plonųjų žarnų galas. Toliau tyrime
pastebiu, kad pilvas buvo perskrostas ypač
tiesiu ir švariu pjūviu — tokios žaizdos
nepadarytų joks man žinomas žvėris. Taigi,
nepaisant mano pradinio įspūdžio, kad ši
vargšelė buvo užpulta leopardo ar liūto,
turiu padaryti išvadą, kad, be abejonės, tai
žmogaus darbas.
Jis padėjo ant stalo ką tik perskaitytą
puslapį ir kreipėsi:
 512/748

— Juk tikrai sutiksite, kad aprašymas

kraupiai panašus į daktarės Ailz
pasakojimą?
— Koks čia atvejis? — paklausė Frostas.
— Aprašytas vokiečio misionieriaus
gydytojo, dirbančio Siera Leonėje.
Zukeris šiek tiek patylėjo, paskui
pridūrė:
— 1948 metais.
Kambaryje įsitvyrojo mirtina tyla. Mora
apžvelgė užstalę ir pamatė Frosto ir Temo
veiduose nuostabą, Krouvo — skepticizmą.
O ką galvoja Džeinė? Kad aš galiausiai
kuoktelėjau ir vaikausi fantomus?
— Leiskite man pasitikslinti, — tarė
Krouvas. — Jūs manote, kad turime reikalą
su žudiku, kuris šitaip darė 1948-aisiais?
Taigi jam dabar būtų kiek? Apie aštuonias-
dešimt penkeri?
— Mes keliame visai ne tokią prielaidą,
— atrėmė Mora.
 513/748

— Tai kokia gi jūsų naujoji teorija, dak-

tare Ailz?
— Esmė ta, kad ritualiniai nužudymai
turi istorinį precedentą. Tai, kas nutinka ši-
andien — lygiagrečios pjūvių žymės, vidur-
ių pašalinimas — yra šimtmečių įvykių
aidas.
— Mes kalbame apie kultą? Dvasias? Ar
vėl grįžtame prie Žmogaus-leopardo?
— Dėl Dievo meilės, tegul ji kalba,
Krouvai.
Džeinė pažvelgė į Morą.
— Aš tik tikiuosi, kad turi ką nors
daugiau nei antgamtinius prietarus.
Mora atsakė:
— Tai labai realu. Bet vis dėlto reikia
šiokios tokios istorijos pamokėlės, grįžti be-
veik šimtmetį atgalios.
Ji pasisuko į Zukerį.
— Supažindinsite juos su ankstesnėmis
aplinkybėmis? — paklausė.
 514/748

— Mielai, — sutiko Zukeris. — Mat istor-

ija išties įdomi. Maždaug Pirmojo pasaul-
inio karo metu iš Vakarų Afrikos gauta
daug pranešimų apie paslaptingas mirtis.
Aukos būdavo vyrai, moterys ir vaikai. Juos
rasdavo, kaip atrodydavo, su nagų žymėmis
ant kūno, perpjautomis gerklėmis, išdar-
inėtais pilvais. Kai kurie iš jų būdavo iš
dalies suryti. Labai panašu į didžiųjų kačių
užpuolimus, ir vienam liudininkui
pasirodė, kad jis matė sprunkantį į brūz-
gynus leopardą. Manyta šmižinėjant
kažkokią milžinišką katę, kuri įsigauna į
kaimus, užpuola miegančius žmones. Bet
vietinės valdžios atstovai netrukus suprato,
kad iš tikrųjų užpuldinėja ne leopardas.
Žudė žmonės, išpažįstantys šimtmečių
senumo kultą. Slapta bendruomenė taip
stipriai save tapatino su leopardais, kad jos
nariai tikėjo iš tikrųjų galintys pavirsti į tą
žvėrį, jeigu gers aukos kraują ar valgys jos
 515/748

kūną. Jie žudė siekdami pasidaryti galingi,

perimti savo toteminio gyvūno jėgą. Per tu-
os ritualinius nužudymus tikintysis užsi-
meta leopardo kailį ir naudojasi plieniniais
nagais, kuriais perrėžia savo auką.
— Leopardo kailiu? — pakartojo Džeinė.
Zukeris linktelėjo.
— To snieginio leopardo kailio vagystė
įgyja naują reikšmę, tiesa?
— Ar šis leopardo kultas Afrikoje tebeeg-
zistuoja? — paklausė Temas.
— Pasak gandų, — atsakė Zukeris. —
Praėjusio amžiaus penktą dešimtmetį Ni-
gerijoje įvykdyta dešimtys žmogžudysčių,
priskiriamų žmonėms-leopardams, kelios
net vidury šviesios dienos. Valdžios organai
ėmėsi griežtų priemonių, papildomai pas-
itelkdami šimtus policijos pareigūnų, ir tie
galiausiai areštavo ir nubaudė mirtimi
nemažą skaičių įtariamųjų. Antpuoliai li-
ovėsi, bet ar kultas buvo tikrai išnaikintas?
 516/748

O gal jis paprasčiausiai pasitraukė į

pogrindį — ir išplito?
— Į Bostoną? — metė Krouvas.
— Ei, juk mes čia turėjome atvejų,
susijusių su vudu ir satanistais, — pasakė
Temas. — Tai kodėl negalėtų būti žmonės-
leopardai?
— Tie leopardo kulto nužudymai Afriko-
je, — įsiterpė Frostas. — Koks buvo jų
motyvas?
— Kai kurie galbūt buvo politiniai.
Pašalinti konkurentus, — atsakė Zukeris. —
Tačiau tai nepaaiškina tartum atsitiktinių
moterų ir vaikų nužudymų. Ne, už to slypi
dar kažkas kita, tas pat, kas paskatino ritu-
alinių žmogžudysčių kultus visame pa-
saulyje. Daugybė žmonių buvo paaukota iš
įvairių įsitikinimų. Nužudai, kad
įbaugintum savo priešus arba patenkintum
dievus, tokius kaip Dzeusas ar Kali, visa es-
mė galų gale slypi galioje.
 517/748

Zukeris apžvelgė užstalę, ir Mora vėl

pajuto jo šaltą roplišką bučinį.
— Dar pridurkite tų nužudymų
ypatumus ir pamatysite bendrą giją: galios
siekį. Tas žudikas gali atrodyti visai kaip
paprastas žmogus ir užsiimti įprastu darbu.
Bet įprasti dalykai jam nesuteikia tokio
jaudulio ar galios pojūčio kaip žudymas.
Tad jis keliauja ieškodamas aukos ir turi
išteklių ir laisvę šitaip daryti. Kiek dar
mirčių buvo neteisingai priskirtos
nelaimingiems atsitikimams laukinėje
gamtoje? Kiek dingusių žygeivių ar stovyk-
lautojų iš tikrųjų buvo jų aukos?
— Leonas Gotas nei keliavo pėsčiomis,
nei stovyklavo gamtoje, — atrėmė Krouvas.
— Jis buvo nužudytas nuosavame garaže.
— Galbūt siekiant pavogti leopardo kailį,
— pasakė Zukeris. — Tai šito žudiko to-
teminis simbolis, kurį būtų galima
panaudoti ritualiniams tikslams.
 518/748

Frostas priminė:
— Mes žinome, kad Gotas internetiniu-
ose forumuose gyrėsi snieginiu leopardu.
Visiems paskelbė, kad jam pavesta dirbti
prie vieno iš rečiausių gyvūnų pasaulyje.
— Tai vėlgi rodo, kad jūsų įtariamasis —
medžiotojas. Visai logiška — tiek simbol-
iškai, tiek praktiškai. Šis žudikas tapatinasi
su leopardais, tobuliausiais medžiotojais
gamtoje. Jis taip pat patogiai jaučiasi lauk-
inėmis sąlygomis. Bet, skirtingai nei kitų
medžiotojų, jo grobis ne elnias ar briedis;
jis pasirenka žmones. Pėsčiuosius turistus
ar mėgėjus poilsiauti gamtoje. Tai didži-
ausias iššūkis, ir savo aukos jis tyko
negyvenamose vietovėse. Nevados kalnu-
ose. Meino miškuose. Montanoje.
— Botsvanoje tyliai ištarė Džeinė.
Zukeris susiraukęs pažvelgė į ją.
— Atleiskite?
 519/748

— Botsvanoje dingo Leono Goto sūnus.

Jis su turistų grupe išvyko į safarį atokiame
regione.
Kai buvo paminėtas Eliotas Gotas,
Moros pulsas staiga leidosi šuoliais.
— Visai taip pat, kaip tie žygeiviai su
kuprinėmis. Visai kaip tie medžiotojai, —
pasakė ji. — Išvyksta į laukinius tyrus, ir
niekas jų daugiau nebepamato.
Dėsningumai. Svarbiausia pastebėti
dėsningumus. Ji pažvelgė į Džeinę.
— Jeigu Eliotas Gotas buvo viena iš jo
aukų, vadinasi, šis žudikas tykojo grobio
prieš šešerius metus, — padarė išvadą.
Džeinė linktelėjo.
— Afrikoje.

Elektroninis failas, jai atsiųstas iš centrinio

Botsvanos nacionalinio Interpolo biuro,
Džeinės nešiojamajame kompiuteryje
 520/748

glūdėjo jau kelias dienas. Beveik šimto

puslapių, su Botsvanos policijos tarnybos
Maune, Pietų Afrikos policijos tarnybos ir
Interpolo filialo Johanesburge ata-
skaitomis. Vos tik gavusi failą, ji abejojo jo
svarba Leono Goto nužudymo tyrimui po
šešerių metų ir tik paviršutiniškai permetė
tekstą akimis. Bet kėlė nerimą pėsčiųjų tur-
istų Nevadoje ir medžiotojų Montanoje
paralelė su lemtingu Elioto Goto safariu,
todėl dabar ji įsitaisė prie rašomojo stalo ir
atsidarė failą. Žmogžudysčių skyriuje
skambant telefonams, o Frostui prie savo
stalo triukšmingai glamžant sumuštinių
įvynioklius, Džeinė vėl perskaitė failą, bet
šįkart atidžiau.
Interpolo ataskaitoje buvo glaustai
apibendrinti įvykiai ir tyrimas. Prieš šešeri-
us metus, rugpjūčio 20-ą Maune, Botsvan-
oje, septynetas turistų iš keturių skirtingų
šalių įsėdo į lėktuvą, gabenantį į savanas, ir
 521/748

išskrido į Okavango deltą. Keleiviai buvo

išleisti tolimame lauko aerodrome, kur juos
pasitiko savanų vedlys ir drauge su juo
dirbantis pėdsekys, abu iš Pietų Afrikos.
Per safarį jie turėjo pasiekti Deltos gilumą,
kiekvieną naktį stovyklauti skirtingose vi-
etose, keliauti sunkvežimiu, miegoti palap-
inėse ir misti sumedžiota žvėriena. Savanų
vedlio internetinėje svetainėje buvo žadam-
as „tikras žmogaus nepaliestos gamtos
nuotykis viename iš paskutinių likusių ro-
jaus kampelių pasaulyje“.
Šešiems iš tų septynių nelaimingų tur-
istų nuotykis tapo kelione į užmarštį.
Džeinė spragtelėjo į kitą puslapį, kuria-
me buvo žinomų aukų sąrašas, taip pat
duomenys apie jų tautybę ir ar jų palaikai
buvo atgauti:
 522/748

Silvija Van Ofvegen (Pietų Afrika).

Dingusi be žinios, manoma,
mirusi.
Jokių palaikų nerasta.
Viviana Kruisvik (Pietų Afrika).
Mirusi. Iš dalies palaikai atgauti.
Patvirtinta DNR.
Eliotas Gotas (JAV). Dingęs be žinios,
manoma, miręs.
Jokių palaikų nerasta.
Isajas Matsunaga (Japonija). Miręs,
rasti palaikai palaidoti stovyklavi-
etėje. Patvirtinta DNR.
Keiko Matsunaga (Japonija). Dingusi
be žinios, manoma, mirusi.
Jokių palaikų nerasta.
Ričardas Renvikas (JK). Dingęs be
žinios, manoma, miręs.
Jokių palaikų nerasta.
Klarensas Ngobo (Pietų Afrika).
Miręs, iš dalies palaikai atgauti.
 523/748

Patvirtinta DNR.

Ji jau rengėsi spragtelėti į kitą puslapį,

bet staiga susilaikė — akys užkliuvo už vi-
enos konkrečios pavardės iš aukų sąrašo.
Pavardė išjudino silpną prisiminimą. Kodėl
gi ji atrodė pažįstama? Džeinė stengėsi
atkurti šios prišauktą vaizdinį. Mintyse
atkūrė kitą sąrašą su ta pačia pavarde.
Ji su kėde pasisuko į Frostą — šis paten-
kintas rijo savo įprastą kalakutienos
sumuštinį.
— Turi Brendono Tairono bylą iš Meino?
— Aha.
— Jau perskaitei?
— Aha. Joje neradau nieko daugiau, nei
mums papasakojo detektyvas Barberis.
— Ten buvo vogtų daiktų, kuriuos jie
surado paslėptus Tairono garaže, sąrašas.
Galiu dar sykį pamatyti tą sąrašą?
 524/748

Frostas padėjo į šalį sumuštinį ir

pakniso stirtą bylų ant savo rašomojo stalo.
— Neprisimenu, kad ten būtų buvę kas
nors verto. Keli fotoaparatai. Kredito kor-
telės ir „iPod“…
— Ar ten buvo sidabrinis žiebtuvėlis?
— Aha.
Jis ištraukė aplanką ir padavė jai.
— Ir kas? — paklausė.
Džeinė pasklaidė bylą, kol surado
daiktų, Brendono Tairono ir Niko Tibodo
pavogtų iš palapinių ir automobilių Meino
stovyk-lavietėse, sąrašą. Permetusi akimis,
užtiko įrašą, kuris buvo įstrigęs jai į at-
mintį. Prabuoto sidabro žiebtuvėlis su iš-
graviruota pavarde: R. Renvikas.
Pasižiūrėjo į savo kompiuterį. Į aukų Bots-
vanoje sąrašą.
Ričardas Renvikas (UK). Dingęs be
žinios, manoma, miręs.
 525/748

— Rūpūs miltai, — pratarė ji ir čiupo

telefoną.
— Kas yra? — paklausė Frostas.
— Galbūt nieko. Galbūt — viskas.
Ji surinko telefono numerį.
Po trijų šaukiamųjų signalų atsiliepė
balsas:
— Detektyvas Barberis.
— Sveiki, trukdo Džeinė Ricoli iš Bo-
stono policijos departamento. Žinote tą
bylą, kurią mums davėte apie Brendono
Tairono nužudymą? Joje yra daiktų, jūsų
paimtų iš Tairono garažo, sąrašas.
— Aha. Kuriuos jis ir Nikas pavogė iš
stovyklaviečių.
— Atsekėte visų daiktų savininkus?
— Daugelį. Kredito kortelės ir pav-
ardėmis paženklinti daiktai sunkumų ne-
sukėlė. Kai pasklido žinia, kad mes atga-
vome stovyklavietėse pavogtas gėrybes, ke-
letas jų savininkų įregistravo pretenzijas.
 526/748

— Mane konkrečiai domina vienas

daiktas. Prabuoto sidabro žiebtuvėlis su iš-
graviruota pavarde.
Nė kiek nesudvejojęs Barbaris atsakė:
— Ne. Savininko taip ir nesuradome.
— Tikrai niekas neatsiliepė?
— Tikrai. Apklausiau visus, atvykusius
pareikšti pretenzijos į nuosavybę — dėl visa
ko, nes galbūt jie matė ką nors stovyklavi-
etėse. Gal ten pastebėjo Niką ir Taironą.
Niekas taip ir nepasirodė atsiimti
žiebtuvėlio. Ir tai mane nustebino. Juk
prabuoto sidabro. Kas nors neabejotinai
paklojo už jį nemažai pinigų.
— Bandėte atsekti jame išgraviruotą
pavardę? R. Renvikas?
Barberis nusijuokė.
— Pabandykite „Google“ paieškoti R.
Renviko. Jums išmes apie dvidešimt tūk-
stančių rezultatų. Mes tik galėjome paskel-
bti tai žiniose ir tikėtis, kad savininkas
 527/748

mums paskambins. Galbūt jis neišgirdo.

Galbūt taip ir nepastebėjo, kad jo neteko.
Barberis trumpai patylėjo, paskui
pasidomėjo:
— Kodėl apie tai klausinėjate?
— Dėl tos pavardės, R. Renvikas. Ji
iškilo kitoje byloje. Aukos pavardė — R.
Renvikas.
— Kokioje byloje?
— Daugybinių žmogžudysčių, prieš
šešerius metus. Botsvanoje.
— Afrikoje? — Barberis prunkštelėjo. —
Toli siekiate. Ar nemanote, kad ta pavardė
— tik sutapimas?
Galbūt, padėdama ragelį pagalvojo
Džeinė. Arba galbūt tai vienintelis dalykas,
kuris visus atvejus jungia. Prieš šešerius
metus Afrikoje nužudytas Ričardas Renvi-
kas. Po metų žiebtuvėlis su pavarde R. Ren-
vikas atsiranda Meine. Ar jis atkeliavo į
Jungtines Valstijas žmogžudžio kišenėje?
 528/748

— Gal man pasakysi, kas dedasi? — pak-

lausė Frostas, kai ji vėl surinko telefono
numerį.
— Man reikia kai ką atsekti.
Jis pažvelgė Džeinei per petį į puslapį jos
kompiuteryje.
— Botsvanos failas? Ką tai turi bendra
su…
Ji iškėlė ranką jį tildydama, nes išgirdo
savo vyrą kaip visada šiurkščiai
atsiliepiant:
— Gabrielis Dinas.
— Ei, pone specialusis agente, gali man
padaryti paslaugą?
— Leisk atspėti, — susijuokė jis. —
Mums baigėsi pienas.
— Ne, man reikia, kad paleistum veikti
savąją Biuro makaulę. Noriu surasti vieną
žmogų ir visai neįsivaizduoju, kokioje pa-
saulio dalyje jo ieškoti. Tu turi draugą iš In-
terpolo Pietų Afrikoje. Kažkokį Henką.
 529/748

— Henką Andriseną.
— Aha, galbūt jis gali man padėti.
— Tai tarptautinė byla?
— Daugybinių žmogžudysčių Botsvano-
je. Aš tau apie ją pasakojau. Apie turistus,
dingusius per safarį. Problema ta, kad jau
praėjo šešeri metai, ir nesu tikra, kur šita
persona dabar yra. Spėju, sugrįžo į
Londoną.
— Kokia jos pavardė?
— Milė Džeikobson. Vienintelė likusi
gyva.
 24

Pietų Afrika

Pastarąsias penkias dienas karmino spalvos

bitininkas lankė kalistemono krūmą. Net
man su puodeliu kavos įžengiant į savo
sodą už namo, paukštis ramiai tupi —
skaisčiai raudonas ornamentas, pakibęs
tarp linksmo šakų ir žiedų raizgyno. Prie
šio sodo aš sunkiai dirbau, kasiau ir kom-
postavau, ravėjau ir laisčiau, paversdama
tai, kas kadaise buvo krūmų sklypelis, į sa-
vo asmeninę nuošalią priebėgą. Bet tą šiltą
lapkričio dieną vos fiksuoju mintyse vas-
aros žiedus ar apsilankantį bitininką.
 531/748

Telefono skambutis išvakarėse mane per-

nelyg sukrėtė, kad mąstyčiau apie ką nors
kitką.
Iš namo pas mane ateina Kristoferis, ir
kaldintos geležies kėdė subrazda į vidinio
kiemelio akmenis, kai su savo kava sėdasi
prie sodo stalelio.
— Ką ketini daryti? — klausia jis.
Aš kvėpiu į save žiedų aromatą ir sus-
itelkiu į nuostabiai vijoklių apraizgytus
pinučius.
— Nenoriu vykti.
— Taigi apsisprendei.
— Taip, — atsidūstu. — Ne.
— Aš galiu už tave tai sutvarkyti. Jiems
pasakysiu, kad paliktų tave ramybėje. Jau
atsakei į visus jų klausimus, tai ko gi dar
tikisi?
— Galbūt šiek tiek drąsos, — sukuždu.
— Dieve brangus, Mile. Tu narsiausia
moteris, kokią aš pažįstu.
 532/748

Tai priverčia mane susijuokti, nes visai

nesijaučiu narsi. Jaučiuosi kaip virpanti
pelė, bijanti palikti šiuos namus, kur man
buvo taip saugu. Nenoriu palikti, nes žinau,
kas ten už sienų laukia pasaulyje. Žinau,
koks žmogus ten yra, ir vien nuo minties,
kad jį vėl pamatysiu, man dreba rankos.
Bet kaip tik to prašo ji, ta policininkė, kuri
man paskambino iš Bostono. Jūs pažįstate
jo veidą. Žinote, kaip jis mąsto ir kaip
medžioja. Mums jūsų reikia, kad
padėtumėte jį sučiupti.
Iki vėl ką nors nužudys.
Kristoferis pasilenkia per stalelį suimti
mano rankų. Tik tuomet pastebiu, kaip iš
tikrųjų man šalta. Koks šiltas jis.
— Praėjusią naktį sapnavai košmarą,
tiesa?
— Tu pastebėjai.
— Kur nepastebėsiu, kai miegu visai
greta.
 533/748

— Jau mėnesius manęs neaplankė tas

sapnas. Maniau, tai baigėsi.
— Tas prakeiktas telefono skambutis, —
burbteli jis. — Žinai, juk jie neturi nieko
tvirto. Tik kelia tokią teoriją. Galėtų ieškoti
visai ko nors kito.
— Jie surado Ričardo žiebtuvėlį.
— Negali žinoti, ar tikrai tas pats
žiebtuvėlis.
— Kitas R. Renvikas?
— Pavardė gana dažna. Šiaip ar taip,
jeigu žiebtuvėlis išties tas pats, tai reiškia,
kad žudikas labai toli. Jis persikėlė į kitą
žemyną.
Štai kodėl noriu pasilikti čia, kur Džonis
manęs nesuras. Būčiau beprotė, jei vykčiau
ieškoti monstro. Išgeriu kavą ir atsistoju,
kėdę sužvygindama į akmenis. Nesuprantu,
ką aš galvojau, pirkdama kaldintos geležies
sodo baldus. Galbūt lėmė patvarumo su-
vokimas, jausmas, kad galiu pasikliauti jų
 534/748

tvirtumu, bet kėdės sunkios ir vos pas-

tumiamos. Sugrįždama į namą jaučiuosi,
lyg tempdama dar vieną naštą, sunkią it
kaldinta geležis, baimės suplaktą ir mane
prikausčiusią prie šios vietos. Nueinu prie
kriauklės išplauti puodelių ir lėkštučių,
sutvarkyti darbastalio, kuris ir taip jau
švarutėlaitis.
Žinote, kaip jis mąsto. Ir kaip medžioja.
Staiga mintyse iškyla Džonio Posthumo
veidas — toks realus, lyg jis stovėtų čia pat
lauke, prie mano virtuvės, ir spoksotų pro
langą. Krūpteliu — sužvangėjo ant grindų
nukritęs šaukštelis. Džonis nuolatos ten,
man vaidenasi tiesiog kaip kokia paklydusi
mintis. Kai palikau Botsvaną, jaučiau, kad
jis tikrai kada nors mane suseks. Esu vien-
intelė likusi gyva, vienintelė liudininkė,
kurios jam nepavyko nužudyti. Tokio
iššūkio jis tikrai negali nepaisyti. Bet mėne-
siai virto metais, ir manęs nepasiekė jokios
 535/748

žinios nei iš Botsvanos, nei iš Pietų Afrikos

policijos, tad pradėjau viltis, kad Džonis
miręs. Kad jo kaulai, kaip ir Ričardo, iš-
barstyti po laukines platybes. Kaip ir kitų.
Tik šitaip galėčiau jaustis vėl saugi — įsiva-
izduodama, kad jis nebegyvas. Pastaruosius
metus niekas jo nematė, nieko apie jį ne-
girdėjo. Taigi galėjau manyti, kad jis gavo
galą ir nebegalės man pakenkti.
Skambutis iš Bostono viską keičia.
Lengvai subilda laiptais žemyn pėdutės,
ir į virtuvę įstriksi mūsų dukrelė Violeta.
Ketverių metukų mažiulė vis dar nežino,
kas yra baimė, nes mes jai melavome.
Sakėme, kad pasaulis — ramus ir šviesus,
todėl ji nežino, kad pabaisos iš tikrųjų eg-
zistuoja. Kristoferis pasičiumpa ją ant
rankų, suka aplink ir besijuokiančią
nusineša į svetainę jųdviejų šeštadienio
ryto ritualui — animaciniams filmukams.
Lėkštės suplautos, kavavirė praskalauta ir
 536/748

viskas yra taip, kaip ir turėtų būti, bet aš

žingsniuoju po virtuvę, dairydamasi naujo
darbo, bet kokio, kuris mane prablaškytų.
Atsisėdu prie kompiuterio ir matau
partiją šiąnakt gautų elektroninių laiškų —
iš savo sesers Londone, iš kitų Violetos
darželio grupės mamų, iš kažkokio niger-
iečio, norinčio elektroniniu būdu pervesti
daugybę pinigų į mano banko sąskaitą,
jeigu tik jam nurodyčiau jos numerį.
Ir vienas — iš Bostono detektyvės
Džeinės Ricoli. Atsiųstas praėjusią naktį,
praslinkus vos valandai po mūsų pokalbio
telefonu.
Delsiu jį atsidaryti, jau nujausdama, kad
kelio atgal nebebus. Kai tik peržengsiu šią
ribą, nebegalėsiu pasitraukti už savo tvirtos
sienos — viską neigti. Gretimame kam-
baryje Kristoferis ir Violeta juokiasi,
žiūrėdami animacinį chaosą, o aš čia
sėdžiu, širdis man daužosi, rankos atšalo.
 537/748

Spragteliu pelę. Visai tas pat, kaip

būčiau uždegusi dinamito sprogdiklį, nes
tai, kas pasirodo ekrane, trenkia į mane it
sprogimas: sidabrinis su praba žiebtuvėlis,
Meino policijos surastas vogtų gėrybių
maiše. Matau pavardę R. RENVIKAS, iš-
graviruotą didžiosiomis raidėmis, kurias
Ričardas taip mėgo. Tačiau mano žvilgsnį
pritraukia įbrėžimas jo paviršiuje. Nors ir
silpnas, bet aiškiai matosi — kaip vienintelė
nago žymė, darkanti žvilgesį, ji eina skersai
R raidės viršaus. Mąstau apie dieną, kai tai
atsitiko, tą dieną Londone, kai jis iškrito
Ričardui iš kišenės ir atsitrenkė į grindinį.
Mąstau, kaip dažnai Ričardas naudodavosi
tuo žiebtuvėliu ir koks buvo patenkintas,
kai jam padovanojau gimimo dienos proga.
Tuščia ir pretenzinga dovana, jo už-
siprašyta, bet toks buvo Ričardas — visada
trokštantis pasižymėti savo teritoriją, net
jeigu ji — sidabrinis blizgutis su praba.
 538/748

Prisimenu, kaip jis prisidegdavo savuosius

„Gauloises“ prie stovyklos laužo ir kaip
šauniai spragteldavo, užtrenkdamas
dangtelį.
Nė kiek neabejoju, kad šis žiebtuvėlis
tikrai jo, kažkaip atkeliavęs iš Okavango
deltos per vandenyną į Ameriką žudiko
kišenėje. O dabar manęs prašoma sekti
įkandin jo.
Skaitau žinutę, kartu su fotografija at-
siųstą detektyvės Ricoli. Ar tai tas pats
žiebtuvėlis? Jeigu taip, mums būtina apie
tai pasikalbėti daugiau. Gal sutiktumėte
atvykti į Bostoną?
Lauke už virtuvės lango spindi saulė, ir
mano sodas pačioje nuostabiausioje vas-
aros puikybėje. Bostone artėja žiema,
mintyse regiu ją ten žvarbią ir pilką, net
pilkesnę nei Londone. Ricoli nė neįsivaiz-
duoja, ko iš manęs prašo. Sakosi žinanti
faktus apie tai, kas atsitiko, tačiau faktai —
 539/748

šalti, bekraujai dalykai, nelyginant metalo

gabaliukai, suvirinti į statulą, bet be sielos.
Ji veikiausiai nepajėgia suprasti, ką man
teko patirti Deltoje.
Giliai atsidūstu ir išspausdinu savo at-
sakymą: Apgailestauju, į Bostoną atvykti
negaliu.
 25

Kaip jūrų pėstininkas, Gabrielis įgijo

nemažai išlikimo įgūdžių, ir vienas iš jų,
kurio Džeinė pavydėjo — jos vyro sugebėji-
mas greitai nugriebti kelias brangias valan-
das miego, kai tik pasitaikydavo proga. Vos
tik skrydžio palydovės pritemdė salone
šviesas, po kelių minučių jis atsilošė krėsle
ir iškart nugrimzdo į sapnų šalį. O Džeinė
sėdėjo plačiai atsimerkusi, skaičiuodama
valandas, iki lėktuvas nutūps, ir mąsty-
dama apie Milę Džeikobson.
Vienintelė likusi gyva lemtingojo safario
dalyvė nesugrįžo į Londoną, kaip manė
Džeinė, bet dabar gyvena mažučiame Pietų
Afrikos miestelyje, Raganų upės slėnyje. Po
 541/748

dviejų košmariškų savaičių kovojant

savanose dėl išlikimo, apkepusi purvu ir
maitindamasi vien tik nendrėmis ir žole,
londoniškė knygų pardavėja nesugrįžo į
didmiestį, bet nusprendė įsikurti tame
pačiame žemyne, kuris jos vos
nenugalabijo.
Iš Milės Džeikobson nuotraukų, darytų
jai išsigavus iš savanos, buvo aišku, kaip į
savo sunkaus išbandymo pabaigą mergina
sunyko, tiesiog ligi kaulų. Iš jos JK paso fo-
tografijos žvelgė jauna tamsiaplaukė mėly-
nomis akimis ir širdutės pavidalo veidu,
maloniai paprasta — nei daili, nei neišva-
izdi. O fotografijoje, padarytoje ligoninėje
jai atsigaunant, buvo tokia pasikeitusi, kad
Džeinė vos galėjo patikėti, jog tai tas pats
asmuo. Tai, kas kadaise buvo Milė
Džeikobson, laukinėje gamtoje nusinėrė
kaip gyvatės oda, ir atsiskleidė kaulėta,
 542/748

saulės nujuodinta būtybė iškankintomis

akimis.
Kol visi kiti lėktuve atrodė miegantys,
Džeinė dar kartą peržiūrėjo policijos bylą
apie Botsvanos safaryje įvykdytas žmo-
gžudystes. Tuo laiku Jungtinėje Karalystėje
kilo nemažai triukšmo dėl to atvejo, nes
Ričardas Renvikas buvo populiarus trilerių
romanistas. Jungtinėse Valstijose skaityto-
jai jį ne taip gerai žinojo, ir Džeinė visai
nebuvo skaičiusi jo knygų, kurios Londono
Times apibūdintos kaip „prikimš-tos
veiksmo“ ir „testosteronu varomos“. Times
straipsnis beveik ištisai buvo sutelktas į
Renviką ir tik dvi pastraipos skirtos jo
draugužei, su kuria gyveno, Milei Džeikob-
son. Bet būtent Milė dabar užvaldė visą
Džeinės dėmesį, ir ji nustėrusi stebeilijo į
Interpolo faile įdėtą jaunos moters foto-
grafiją. Ji buvo padaryta netrukus po to
sunkaus išbandymo, ir Milės veide Džeinė
 543/748

matė savęs pačios prieš ne taip daug metų

atspindį. Abi jos buvo liestos šaltos žudiko
rankos ir liko gyvos. Tokio prisilietimo
niekada nepamiršti.
Ji su Gabrieliu paliko Bostoną lietingą ir
vėjo genamos šlapdribos dieną, ir orai per
jų trumpą sustojimą Londone buvo ne
mažiau pilki ir vėjuoti. Tad po kažkiek
valandų išlipus iš lėktuvo į vasarišką
Keiptauno šilumą ištiko tikras šokas. Čia
metų laikai atrodė atvirkštiniai, ir oro
uoste, kur visi kiti dėvėjo šortais ir be-
rankovėmis suknelėmis, Džeinė tebevilkėjo
vilnoniu megztiniu su golfo apykakle, kuri-
uo apsirengė dar Bostone. Kol juodu at-
siėmė bagažą ir išėjo iš Imigracijos tar-
nybos salės, ji jau leipėjo iš karščio ir
nekantravo greičiau išsirengti iki
marškinėlių.
Kaip tik rovėsi per galvą megztinį, kai iš-
girdo kažkokio vyriškio balsą sududenant:
 544/748

— Dinas „Mašina“! Pagaliau atsibeldei į

Afriką!
— Henkai, dėkui, kad mus pasitinki, —
atsakė Gabrielis.
Nusitraukusi megztinį, Džeinė pamatė
savo vyrą ir buivolo stambumo blondiną
tapšnojančius vienas kitam per nugarą —
grynai vyriškas pasisveikinimas, reiškiantis
kartu ir puolimą, ir glėbesčiavimąsi.
— Ilgai skridote, a? — paklausė Henkas.
— Bet dabar galėsite pasimėgauti šiltais
orais.
Jis pasisuko į Džeinę, nuverdamas
žvilgsniu, nuo kurio ji su savo plonais
marškinėliais pasijuto kone nuoga. Raus-
vame, saulėje įdegusiame veide jo akys
atrodė nenatūraliai blyškios, tokio pat
sidabriško mėlynumo, kokį kartą matė
vilko akyse.
— O jūs — Džeinė, — pridūrė atkišdamas
drėgną, mėsingą delną. — Henkas
 545/748

Andrisenas. Džiaugiuosi pagaliau su-

sipažindamas su moterimi, kuri nutupdė
ant žemės Mašiną. Nemaniau, kad kuri
nors sugebėtų.
Gabrielis nusijuokė.
— Džeinė nėra tik „kuri nors“.
Kol vyrai spaudė vienas kitam rankas,
Džeinė jautė Henką ją vertinant ir savęs
paklausė, ar jis tikėjosi, kad Dinas
„Mašina“ bus nutupdytas kokios nors
dailesnės, kuri išlipusi iš lėktuvo neatrodys
it išgręžtas skuduras.
— Ir aš esu apie jus girdėjusi, — atsakė
ji. — Kažką apie naktį kauštant Hagoje
prieš dvylika metų.
Henkas žvilgtelėjo į Gabrielį.
— Tikiuosi, tu jai papasakojai sured-
aguotą versiją.
— Norite pasakyti, kad ši istorija yra
apie kai ką daugiau, nei tik apie du vyrus,
užėjusius į barą?
 546/748

Henkas nusijuokė.
— Tai viskas, ką jums reikia žinoti.
Jis pasilenkė paimti jos lagamino ir
pakvietė:
— Leiskite jus palydėti į mano
automobilį.
Kai visi išėjo iš terminalo, Džeinė kelis
žingsnius atsiliko ir leido jiems atsigriebti
— pasidalyti paskutinėmis savo gyvenimo
naujienomis. Nuo pat Londono beveik visą
kelionę Gabrielis miegojo, ir dabar žengė
energingai spyruokliuodamas — kaip
žmogus, nekantraujantis griebtis dienos
darbų. Ji žinojo, kad Henkas gerą dešimtį
metų vyresnis už Gabrielį, kad jis triskart
išsiskyręs, kilęs iš Briuselio ir pastarąjį
dešimtmetį tarnavo Interpolo Pietų Afrikos
filiale. Taip pat žinojo, kad turi smarkaus
gėrovo ir mergišiaus reputaciją, ir klausė
savęs, į kokius nemalonumus įvėlė Gabrielį
aną liūdnai pagarėjusią naktį Hagoje.
 547/748

Žinoma, įvėlė Henkas, nes Džeinė nepajėgė

įsivaizduoti savo santūraus vyro tri-
ukšmaujančio. Vien tik pažvelgus į juodu iš
užpakalio matėsi, katras iš jų drausminges-
nis. Gabrielis — lieknai sudėtu bėgiko
kūnu, žengia turėdamas kryptį ir tikslą, o
Henko išplitęs juosmuo — nevaldomo
apetito požymis. Ir vis dėlto buvo akiva-
izdu, kad juodu gerai sutaria, ir draugystė
užsigrūdino tiriant žudynes Kosove.
Henkas juos nusivedė prie sidabriško
BMW — kiekvieno meilės nuotykių
ieškančio vyro talismano — ir pamojo į
priekinę sėdynę.
— Džeine, pageidautumėte važiuoti šalia
vairuotojo?
— Ne, užleisiu tą garbę Gabrieliui. Judu
turite apie ką pasišnekėti.
— Sėdint gale ne toks geras vaizdas, —
pasakė Henkas, ir jie užsisegė saugos
 548/748

diržus. — Bet garantuoju — ten, kur vežu,

jums patiks.
— Kur mes vykstame?
— Į Stalo kalną. Apsilankėte trumpam,
todėl tą vietą privalote pamatyti. Jūsų kam-
barys viešbutyje veikiausiai dar
neparuoštas, tai kodėl mums nepatraukus
tiesiai į kalną?
Gabrielis atsisuko į Džeinę:
— Kaip tu, Džeine, norėtum?
Iš tikrųjų tai ji troško tik dušo ir lovos.
Nuo akinančios saulės skaudėjo galvą, o
burna išdžiūvo it šulinys, bet jeigu Gabriel-
is pajėgia iškart leistis į ekskursiją po įžy-
mias vietas, po šimts, ji kaip įmanydama
pasistengs neatsilikti nuo vaikinų.
— Gerai, važiuojam, — pasakė.
Po pusantros valandos jie įsuko į
parkavimo aikštelę prie Stalo kalno lyninio
keltuvo žemesniosios stotelės. Išlipusi iš
automobilio, Džeinė spoksojo į oru
 549/748

nutiestus lynus, kylančius kalno šlaitu.

Aukščio ji ne itin bijojo, bet nuo minties,
kad užkils į tą svaiginančią kalno viršūnę,
permušė širdį. Staiga nebesijautė išs-
isėmusi, tik mąstė apie nutrūkstančius
lynus ir dviejų tūkstančių pėdų krytį į mirtį.
— Ir ten viršuje yra mano jums
pažadėtas vaizdas, — pasakė Henkas.
— Jėzau. Ant to skardžio šono kybo
žmonės! — negalėjo patikėti Džeinė.
— Stalo kalnas — mėgstama laipiotojų
uolomis vieta.
— Negi jie pametė savo sumautą protą?
— O, mes kasmet prarandame po kelis
alpinistus. Kai krenti iš tokio aukščio,
niekas neišgelbės. Tik tenka susigrąžinti
kūną.
— Tai štai kur mes vykstame? Ten
viršun?
— Bijote aukščio? — pralinksmintos
blyškios vilko akys pasisuko į ją.
 550/748

— Patikėk manimi, Henkai, — nusijuokė

Gabrielis. — Net jeigu bijo, nė už ką
neprisipažins.
Ir kurią nors dieną išdidumas mane
pražudys, pagalvojo ji, kai jie susigrūdo į
lyninį vagonėlį kartu su dešimtimi kitų tur-
istų. Kažin, kada paskutinį kartą ta sistema
patikrinta, mąstė. Įdėmiai stebėjo keltuvo
darbuotojus, ieškančius kokio nors girto,
apsvaigusio nuo kvaišalų ar psicho. Ji
suskaičiavo galvas, kad įsitikintų, ar
neviršytas leistinas keleivių skaičius, ir
vylėsi, kad galimas šioks toks svorio per-
viršis, atsižvelgiant į tokius stambius vyrus
kaip Henkas.
Paskui vagonėlis pasinešė į dangų, ir
Džeinei beliko susitelkti į vaizdą.
— Jūsų pirmas žvilgsnis į Afriką, —
sumurmėjo Henkas, pasilenkęs jai prie aus-
ies. — Jus stebina?
Ji nurijo seiles.
 551/748

— Ne taip įsivaizdavau.
— O kaip įsivaizdavote? Visur bė-
giojančius liūtus ir zebrus?
— Na, aha.
— Šitaip daugelis amerikiečių sau piešia
Afriką. Žiūri per televiziją per daug gamtos
laidų ir, kai išlipa iš lėktuvo apsirengę
savanų striukėmis ir chaki kelnėmis,
nustemba išvydę šiuolaikinį didmiestį kaip
Keiptaunas. Niekur nė zebro, išskyrus zo-
ologijos sodą.
— Aš lyg ir tikėjausi pamatyti zebrą.
— Turėtumėte pasiimti kelias papildo-
mas dienas ir nuskristi į savaną.
— Kad aš galėčiau, — atsiduso ji. — Bet
mūsų valdybos mus laiko už trumpo
pavadėlio. Nėra laiko pramogoms.
Kabelinis vagonėlis sklandžiai sustojo ir
durelės atsidarė.
 552/748

— Todėl šiek tiek padirbėkime, gerai? —

pasiūlė Henkas. — Tai mums nesuktrudys
tuo pat metu grožėtis reginiu.
Nuo Stalo kalno plokštumos krašto
Džeinė su nuostaba apžiūrinėjo kraštova-
izdį, o Henkas jai rodė Keiptauno orientyr-
us: uolines atodangas Velnio smailę ir Sig-
nalinę kalvą, Stalo įlanką ir Robeno salą ši-
aurėje, kur beveik du dešimtmečius kalėjo
Nelsonas Mandela.
— Kol kas tiek istorijos. Labai daug
galėčiau jums papasakoti apie šią šalį.
Henkas pasisuko į Džeinę:
— Bet dabar einam prie reikalo. Prie
žmogžudysčių Botsvanoje.
— Gabrielis man pasakė, kad buvote
susidūręs su ta byla.
— Ne per pradinį tyrimą, nes jis vyko
Botsvanoje. Interpolas įsitraukė tik Bots-
vanos policijai sužinojus, kad žudikas kirto
sieną į šią šalį. Pasienio miestuose,
 553/748

komercinėse įmonėse, kur nebuvo

reikalaujama PIN kodo, jis naudojosi
dviejų savo aukų kredito kortelėmis. Safar-
io sunkvežimis rastas paliktas Johanes-
burgo pakraštyje. Nors nusikaltimai pada-
ryti Botsvanoje, Džonis Posthumas yra Pi-
etų Afrikos pilietis. Byla aprima daug šalių,
štai kodėl pasitelktas Interpolas. Mes išl-
eidome Raudonąjį pranešimą dėl
Posthumo arešto, bet vis dar nieko
nežinome apie jo buvimo vietą.
— Ar apskritai kas nors išsiaiškinta šioje
byloje?
— Nieko svarbaus. Bet jūs turite supra-
sti, su kokiais sunkumais susiduriame.
Šioje šalyje kasdien įvykdoma apie penkias-
dešimt žmogžudysčių — tai šešis kartus
pranoksta Jungtinių Valstijų rodiklį. Daug
bylų lieka neišaiškintos, policija perkrauta
darbu, o įkalčių laboratorijos
nepakankamai finansuojamos. Be to, šitos
 554/748

žmogžudystės įvyko Botsvanoje.

Koordinacijos stoka tarp dviejų skirtingų
jurisdikcijų dar labiau komplikavo
situaciją.
— Bet esate tikri, kad Džonis Posthumas
— jūsiškis žmogus? — paklausė Gabrielis.
Andrisenas trumpam nutilo, ir tos kelios
sekundės tylos bylojo garsiau nei bet kokie
ištarti žodžiai.
— Turiu… abejonių.
— Kodėl?
— Aš nuodugniai pasiknaisiojau po jo
praeitį. Džonis Posthu-mas gimė Pietų
Afrikoje, fermerių sūnus. Aštuoniolikos
išėjo dirbti į medžioklės namus Sabi
Sandse. Paskui persikėlė į Mozambiką ir
Botsvaną, ir galiausiai pradėjo dirbti vienas
nepriklausomu vedliu. Dėl jo niekada neb-
uvo nusiskundimų. Per daugelį metų jis
susikūrė patikimo žmogaus reputaciją.
Išskyrus vienas girtas peštynes, nebuvo
 555/748

patekęs į policijos protokolus ir neturi

smurtinės praeities.
— Kiek jums žinoma.
— Tiesa, galėjo būti incidentų, apie kuri-
uos taip ir nepranešta. Nužudyk ką nors
savanoje, ir kūno galbūt niekada nesuras.
Tik mane trikdo, kad taip ir nebuvo jokių
perspėjamųjų ženklų. Ankstesnėje žmogaus
elgsenoje nėra nieko, kas rodytų, jog kurią
nors dieną jis nusigabens aštuonis žmones į
Deltos gilumą ir septynis iš jų papjaus.
— Pasak vienintelės likusios gyvos,
būtent taip ir atsitiko, — pasakė Džeinė.
— Taip, — sutiko Henkas. — Jos
žodžiais.
— Jūs ir ja abejojate?
— Ji atpažino Posthumą pagal vienintelę
dvejų metų senumo paso fotografiją, kurią
jai parodė Botsvanos policija. Nėra daug
kitų jo nuotraukų. Daugelis pražuvo, kai
prieš septynerius metus sudegė jo tėvų ūkio
 556/748

namas. Prisiminkite, ponia Džeikobson

išsigavo iš savanos leisgyvė. Po tokio
sunkaus išbandymo ir remiantis tik viena
paso fotografija, ar galima tikėti, kad ji iš
tikrųjų jį atpažino?
— Jeigu tas žmogus nebuvo Džonis
Posthumas, tai kas jis?
— Mes žinome, kad jis naudojosi savo
aukų kredito kortelėmis. Pasiėmė jų pasus,
ir per kelias savaites, kol buvo pranešta
apie jų dingimą, jis galėjo prisiimti jų as-
mens tapatybes. Tai būtų leidę jam dėtis
bet kuo, nukeliauti bet kur. Taip pat ir į
Ameriką.
— O tikrasis Džonis Posthumas? Man-
ote, jis miręs?
— Tai tik teorija.
— Bet ar galima ją paremti kokiais nors
įrodymais? Kūno? Kokių nors palaikų?
— O, mes turime tūkstančius neat-
pažintų žmonių palaikų iš nusikaltimo
 557/748

vietų visoje šalyje. Bet štai ko neturime —

išteklių juos identifikuoti. Kadangi DNR
tiriančios kriminologinės laboratorijos
atsilieka, aukos identifikacija gali trukti
mėnesius, net metų metus. Tarp tų aukų
galėtų būti ir Posthumas.
— Arba galėtų būti gyvas ir šiuo metu
netgi gyventi Bostone, — pasakė Džeinė. —
Gali nė nebūti žinių apie jo teistumą vien
todėl, kad iki Bostvanos nebuvo padaręs
klaidos.
— Kalbate apie Milę Džeikobson.
— Leido jai išsigelbėti.
Henkas minutėlę tylėjo, žvelgdamas į
Stalo įlanką.
— Abejoju, ar tuo metu jis pagalvojo apie
tą problemą. Kad leidžia jai išsigelbėti, —
pagaliau pratarė.
— Vienintelei moteriai, kuri galėtų jį
atpažinti?
 558/748

— Ji buvo kaip ir mirusi. Jeigu Deltoje

paliktum likimo valiai bet kurį kitą turistą,
vyrą ar moterį, jie nepratemptų nė dviejų
dienų, ką jau kalbėti apie dvi savaites. Ji
turėjo ten numirti.
— Kodėl nenumirė?
— Ištvermė? Laimė? — jis gūžtelėjo peči-
ais. — Stebuklas.
— Tu mateisi su ta moterimi, — įsiterpė
Gabrielis. — Kokia tavo nuomonė apie ją?
— Nuo tada, kai ją apklausiau, jau praėjo
dveji metai. Dabar jos pavardė ne Džeikob-
son, o Debruin. Ji ištekėjo už pietų
afrikiečio. Prisimenu ją kaip… visiškai
niekuo neišsiskiriančią. Tokį susidariau
įspūdį ir, tiesą sakant, buvau nustebęs.
Anksčiau perskaičiau jos parodymus ir
žinojau, ką jai turbūt teko patirti. Tikėjausi
išvysti nepaprastą moterį.
— Jums neatrodo, kad jos parodymai
teisingi?
 559/748

— Kad ji vaikščiojo tarp laukinių dram-

blių? Kad dvi savaites be maisto ir beginklė
keliavo per savaną? Kad gyvybę palaikė vi-
en tik žole ir papiruso stiebais? — jis pal-
ingavo galva. — Nieko stebėtina, kad Bots-
vanos policija iš pradžių suabejojo jos pa-
sakojimu. Iki patvirtino, jog septyni užsi-
eniečiai neįsėdo į savo numatytus tarptau-
tinius reisus namo. Jie pasikalbėjo su pilo-
tu, nuskraidinusiu turistus į savaną, pak-
lausė, kodėl jis nepranešė apie jų dingimą.
Pilotas paaiškino sulaukęs skambučio, esą
jie visi atgal į Mauną keliaus traukiniu, o ne
skris. Truko dar kelias dienas, kol pagaliau
Botsvanos policija susivokė Milę Džeikob-
son pasakojus tiesą.
— Bet, atrodo, jūs vis tiek abejojate.
— Kai su ja susitikau, ji man sukėlė, na…
šiek tiek pasimaišiusios įspūdį.
— Kuria prasme?
 560/748

— Užsisklendusi. Nevisiškai atvira. Ji

gyvena mažame provincijos miestuke, kur
jos vyras turi ūkį. Veik niekada nedrįsta pa-
likti savo apylinkės. Atsisakė atvykti į
Keiptauną pasikalbėti. Turėjau nukakti į
Tauvz Riverį, kad galėčiau su ja susitikti.
— Mes rytoj ten važiuojame, — pasakė
Gabrielis. — Tik šitaip ji sutinka su mumis
pasimatyti.
— Graži kelionė. Žavingi kalnai, ūkiai ir
vynuogynai. Bet tikrai nelengva. Jos vyras
— stambus griežtas afrikanas, nieko
neprisileidžiantis. Manau, stengiasi būti
globėjiškas, bet duoda aiškiai suprasti nen-
orįs, kad policija trikdytų jo žmoną. Kol
galėsite pasikalbėti su ja, turėsite pereiti jo
patikrą.
— Visiškai suprantu, — sutiko Gabrielis.
— Bet kuris vyras šitaip elgtųsi.
— Izoliuotų savo žmoną?
 561/748

— Kad bet kuriuo jam įmanomu būdu

užtikrintų jos saugumą. Jeigu tik ji tam
pritaria.
Jis žvilgtelėjo į Džeinę.
— Nes, dievaži, ne kiekviena žmona
sutinka.
Henkas nusijuokė.
— Matyt, judu aiškinotės tą klausimą.
— Kadangi, po šimts, Džeinė pernelyg
rizikuoja.
— Esu farė, — atrėmė Džeinė. — Kaipgi
sutvarkyčiau blogiukus, jeigu mane
laikytum saugiai užrakintą? O iš kalbos
atrodo, kad tas vyrukas būtent taip ir el-
giasi su savo žmona. Paslėpė ją toli
provincijoje.
— Ir jums pirma teks turėti reikalą su
juo, — pasakė Henkas. — Įtikinti, kad jai
nesukelsite jokio pavojaus, nes tai jam rūpi
labiausiai.
 562/748

— Jo nejaudina, kad Džonis Posthumas

šiuo metu galėtų žudyti kitus žmones?
— Jis tų aukų nepažįsta. Saugo saviškę,
ir jums teks pelnyti jo pasitikėjimą.
— Kaip manai, Milė bendradarbiaus? —
paklausė Gabrielis.
— Tik iki tam tikros ribos, bet kas gali ją
smerkti? Pagalvok, kiek jai teko iškęsti, kol
išsigavo iš Deltos. Kai po tokio sunkaus
išbandymo lieki gyvas, nebebūni toks pats.
— Kai kurie žmonės taptų stipresni, —
pastebėjo Džeinė.
— O kai kurie — sugniuždyti.
Henkas palingavo galva:
— Bijau, iš Milės dabar belikusi tik
šmėkla.
 26

Nepaisant visko, ką Milė Džeikobson

ištvėrė savanoje, ji nesugrįžo į sau įprastus
Londono patogumus, o įsikūrė Vakarų
Kyšulio provincijoje, mažame Raganų upės
slėnio miestuke. Jeigu Džeinė būtų
išgyvenusi dvi pragariškas savaites lauk-
inėse platybėse, stengdamasi išvengti liūtų
ir krokodilų, apkepusi purvu ir misdama
šaknimis bei žole, ji būtų patraukusi iškart
namo į nuosavą lovą, į nuosavą mikrora-
joną su visais jų miestiškais patogumais,
bet Milė Džeikobson, knygų pardavėja iš
Londono, didmiestyje gimusi ir užaugusi,
išsižadėjo visko, kas kitados jai buvo
pažįstama, visko, kokia kadaise buvo, ir
 564/748

apsistojo tolimame Tauvz Riverio

miestuke.
Pasižiūrėjusi pro automobilio langą,
Džeinė tikrai įstengė supras-ti, kas Milę
galbūt pritraukė į šią kaimišką vietovę. Ji
matė kalnų, upių ir dirbamos žemės
kraštovaizdį, nutapytą sodriomis vasaros
spalvomis. Viskas šiame krašte jai atrodė
iškrypę iš pusiausvyros — nuo atvirkščių
metų laikų iki saulės šiaurės pusėje, ir kai
juodu suko kelio vingį, Džeinei staiga sus-
vaigo galva, lyg pasaulis būtų apsivertęs
aukštyn kojomis. Ji užsimerkė laukdama,
kol viskas nustos suktis.
— Nuostabi vietovė. Tiesiog nesinori
grįžti namo, — pasakė Gabrielis.
— Ilgas kelias nuo Bostono, — sumur-
mėjo Džeinė.
— Taip pat ir nuo Londono. Bet aš galiu
suprasti, kodėl ji galbūt nenori grįžti atgal.
 565/748

Džeinė pravėrė akis ir prisimerkusi

spitrijo į vynuogienojus, saulėje sirpstanči-
us vaisius.
— Na, jos vyras kilęs iš šio regiono.
Žmonės iš meilės elgiasi kaip pakvaišę.
— Pavyzdžiui, susikrauna daiktus ir per-
sikelia į Bostoną?
— Ar tu kada nors to gailiesi? Kad dėl
manęs palikai Vašingtoną?
— Leisk man apie tai pagalvoti.
— Gabrieli.
Jis nusijuokė.
— Ar gailiuosi, kad vedžiau tave ir turiu
žaviausią pasaulyje dukrytę? Kaip tu
manai?
— Aš daug mąstau apie vyrus, kurie ne-
būtų pasiaukoję.
— Tai ir kartok sau. Niekada nepakenks
turėti dėkingą žmoną.
Ji vėl pažvelgė pro langą į pralekiančius
pro šalį vynuogynus.
 566/748

— Jei prakalbome apie dėkingumą,

būsime skolingi mamai už tokį ilgą
sėdėjimą prie mažylės. Kaip manai, gal
turėtume jai nusiųsti dėžę Pietų Afrikos
vyno? Juk žinai, kaip ji su Vinsu mėgsta…
— Džeinė nutilo.
Andželos gyvenime nebeliko Vinso Kor-
sako, kai dabar sugrįžo jos tėtis. Ji
atsiduso.
— Niekada nemaniau, kad taip pa-
sakysiu, bet aš ilgiuosi Korsako.
— Aišku, ir tavo mama taip pat.
— Ar esu bloga duktė, jeigu noriu, kad
mano tėtis sugrįžtų pas savąją barakudą ir
paliktų mus ramybėje?
— Tu gera duktė. Savo motinai.
— Kuri nenori manęs klausytis. Ji sten-
giasi visus padaryti laimingus, išskyrus
save.
— Toks jos pasirinkimas, Džeine. Turi jį
gerbti, jeigu ir nesup-ranti.
 567/748

Lygiai taip pat ji nesuprato Milės

Džeikobson pasirinkimo pasitraukti į šį
atokų šalies kampą, taip toli nuo visko ir
nuo visų savo pažinotų žmonių. Telefonu
Milė aiškiai leido suprasti, kad neatvyks į
Bostoną pagelbėti tyrimui. Ji turinti ketver-
ių metukų dukterį ir vyrą, kuriems yra
reikalinga — standartiniai priimtini pas-
iteisinimai, kuriuos kaišioja išsisuk-
inėdama moteris, kai nenori prisipažinti
tikrų priežasčių: kad pasaulis ją baugina.
Henkas Andrisenas Milę pavadino šmėkla
ir perspėjo juos, kad niekaip nepavyks jos
išvilioti iš Tauvz Riverio. Nei Milės vyras
kada nors tai leis.
Tas vyras pirmas juos pasitiko
priebutyje, kai ji su Gabrieliumi sustojo
prie ūkio gyvenamojo namo. Džeinei
užteko vieno žvilgsnio, ir iš jo įraudusio
veido suprato, kad jie susidurs su sunku-
mais. Kristoferis Debruinas buvo toks pat
 568/748

stambus ir bauginantis, kaip jį apibūdino

Henkas. Už Milę dešimčia metų vyresnis,
jau perpus pražilusiais šviesiais plaukais,
stovėjo sukryžiuotomis ant krūtinės ranko-
mis it nepajudinama tvirta siena, atremi-
anti įsibrovėlius. Džeinei ir Gabrieliui
išlipus iš išsinuomoto automobilio, jis
nenusileido laiptukais su jais pasisveikinti,
bet laukė, kol nekviestieji svečiai
prisiartins.
— Ponas Debruinas? — tarė Gabrielis.
Galvos linktelėjimas, nieko daugiau.
— Aš — specialusis agentas Gabrielis Di-
nas iš FTB. O čia — detektyvė Džeinė Ricoli
iš Bostono policijos departamento.
— Jus abu pasiuntė tokį kelią, a?
— Šis tyrimas peržengia tiek valstybės,
tiek tarptautines sienas. Jame dalyvauja
didelis skaičius įvairių agentūrų.
— Ir jūs manote, kad viskas veda prie
mano žmonos.
 569/748

— Manome, kad ji — šios bylos raktas.

— Ir kaipgi tai liečia mane?
Du vyrai ir pernelyg daug prakeikto
testosterono, pagalvojo Džeinė,
žingtelėdama į priekį. Debruinas
susiraukęs pažvelgė į ją, lyg nebūtų tikras,
kaip duoti atkirtį moteriai.
— Mes atkeliavome ilgą kelią, pone
Debruinai, — ramiai tarė ji. — Prašom, gal
leisite pasikalbėti su Mile?
Minutėlę jis tyrinėjo ją akimis.
— Ji išvažiavo pasiimti mūsų dukters.
— Kada sugrįš?
— Po kažkiek laiko.
Nenorom jis atidarė paradines duris ir
pakvietė:
— Galėtumėte ir užeiti. Pirma reikia
pasišnekėti.
Juodu nusekė jį į namą, ir Džeinė pam-
atė plačių lentų medines grindis ir masyvi-
as lubų sijas. Šio namo karkasas saugojo
 570/748

istoriją — nuo rankomis tašytų laiptų

turėklų iki senoviškų olandiškų židinio kok-
lių. Debruinas jiems nepasiūlė nei kavos,
nei arbatos, bet šiurkščiai pamojo į sofą.
Pats įsitaisė priešais fotelyje.
— Milė čia jaučiasi saugi, — prašneko jis.
— Mudu šiame ūkyje drauge susikūrėme
gerą gyvenimą. Turime dukterį. Ji tik
ketverių metukų. O dabar jūs norite viską
pakeisti.
— Ji visiškai kitaip galėtų pakreipti
mūsų tyrimą, — pasakė Džeinė.
— Jūs nesuprantate, ko iš jos prašote. Po
jūsų pirmo telefono skambučio Milė kiaurą
naktį nemiegojo. Prabunda klykdama. Ji
net nenori palikti šio slėnio, o jūs tikitės,
kad galėtų nukeliauti iki pat Bostono?
— Bostono policija jos neišleis iš akių,
pažadu. Ji bus visiškai saugi.
— Saugi? Ar bent įsivaizduojate, kaip jai
sunku jaustis saugiai netgi čia? — Jis
 571/748

suprunkštė. — Žinoma, neįsivaizduojate.

Jūs nežinote, ką ji ištvėrė savanoje.
— Mes skaitėme jos parodymus.
— Parodymus? Lyg keliuose puslapiuose
būtų galima papasakoti visą istoriją? Tądi-
en, kai ji išėjo iš savanos, aš ten buvau. Ap-
sistojęs medžioklės namuose Deltoje,
atostogavau stebėdamas dramblius. Kiekvi-
eną popietę mums patiekdavo arbatą ver-
andoje, iš kur galė-davome stebėti tuos
gyvūnus, atėjusius prie upės atsigerti. Tądi-
en pamačiau išnyrančią iš savanos būtybę,
niekados anksčiau mano neregėtą. Tokią
liesą, kad atrodė it purvu apkepęs žabų
ryšelis. Mums stebint ir netikint savo
akimis, jis perkirto veją ir užkopė laip-
tukais. Štai ten mes sėdime su savo gražiais
porcelianiniais puodeliais ir lėkštutėmis,
įmantriais keksiukais ir mažučiais
sumuštiniais. Ir ši būtybė prieina prie
manęs, pažvelgia tiesiai į akis ir sako: „Jūs
 572/748

realūs? Ar aš esu danguje?“ Aš pasakiau jai:

jeigu čia dangus, tai mane atsiuntė ne į tą
vietą. Ir tuomet ji parpuolė ant kelių ir
pratrūko raudoti. Kadangi suprato, kad jos
košmaras baigėsi. Žinojo esanti saugi.
Debruinas įdėmiai, skvarbiai nuvėrė
Džeinę žvilgsniu ir pridūrė:
— Aš jai prisiekiau, kad visada su man-
imi bus saugi. Kad ir kas atsitiktų.
— Taip bus ir su Bostono policija, sere,
— užtikrino Džeinė. — Jeigu tik galėtume
jus įtikinti, kad leistumėte jai…
— Tai ne mane jums reikia įtikinti, o
mano žmoną.
Jis žvilgtelėjo pro langą — kiemo įvažoje
sustojo automobilis.
— Štai ir ji, — pratarė.
Tylomis jie laukė, kol spynoje trekštelėjo
raktas, paskui sutapeno pėdutės ir į sve-
tainę įbėgo mergytė. Kaip ir jos tėvas buvo
šviesia-plaukė bei tvirta, saulėje nuolat
 573/748

gyvenantis vaikas sveikais įraudusiais sk-

ruostais. Metusi žvilgsnį į dvejetą svečių,
nubėgo tiesiai į tėvo glėbį.
— Štai ir tu, Violeta! — tarė Debruinas,
užsikeldamas dukterį ant kelių. — Kaip ši-
andien pasijodinėjai?
— Jis man įkando.
— Ponis?
— Padaviau obuolį, o jis įkando man
pirštą.
— Esu tikras, kad netyčia. Todėl tau ir
sakau laikyti delną plokščią.
— Daugiau nebeduosiu jam obuolių.
— Aha, ponį šitaip pamokysi, e?
Šypsodamasis jis pakėlė akis ir staiga
sustingo, pamatęs tarpduryje stovinčią
žmoną.
Skirtingai nei jos vyro ir duktės, Milės
plaukai buvo tamsūs, sutraukti į uodegą,
todėl jos veidas atrodė stebėtinai liesas bei
kampuotas, skruostai įdubę, mėlynas akis
 574/748

temdė šešėliai. Ji nusišypsojo svečiams, bet

žvilgsnis nepaslėpė baimės.
— Mile, šitie žmonės iš Bostono, — pa-
sakė Debruinas.
Abu, ir Džeinė, ir Gabrielis, atsistojo
prisistatyti. Spausdami Milei ranką, jautėsi
it gniaužtų ledukus — tokie pastirę ir šalti
buvo jos pirštai.
— Dėkui, kad sutikote su mumis
pasimatyti, — tarė Džeinė, kai jie vėl
atsisėdo.
— Anksčiau lankėtės Afrikoje? — pak-
lausė Milė.
— Mums abiem pirmas kartas. Gražu
čia. Tokie ir jūsų namai.
— Šis ūkis priklausė Kriso šeimai kartų
kartas. Vėliau jis turėtų jums surengti
ekskursiją.
Milė trumpam pritilo, tartum jau išs-
isėmusi nuo pastangos palaikyti net banalų
 575/748

pokalbį. Jos žvilgsnis nusileido ant tuščio

kavos staliuko.
— Nepasiūlei jiems arbatos? — susiraukė
ji.
Iškart Debruinas pašoko ant kojų.
— O je, atleiskite, visai apie tai
pamiršau.
Jis paėmė dukterį už rankos.
— Eime, Violeta, padėsi savo nenuo-
vokiam tėtukui.
Milė tylomis stebėjo išeinančius vyrą ir
dukterį. Tiktai išgirdusi virtuvėje silpnai
žvangtelint virdulį ir leidžiamą vandenį, ji
pagaliau prašneko:
— Aš nepersigalvojau dėl savo kelionės į
Bostoną. Manau, Krisas jums tai pasakė.
— Ir ne keliais žodžiais, — patvirtino
Džeinė.
— Bijau, tuščiai eikvojate laiką. Keliauti
tokį kelią vien tam, kad išgirstumėte mane
 576/748

pakartojant tą patį, ką jums pasakiau

telefonu.
— Mums reikėjo su jumis susitikti.
— Kodėl? Kad patys įsitikintumėte, jog
nesu pamišėlė? Kad viskas, ką prieš šešeri-
us metus papasakojau policijai, išties at-
sitiko? — Milė žvilgtelėjo į Gabrielį, paskui
vėl į Džeinę.
Moterys jau buvo bendravusios telefonu,
tad Gabrielis tylėjo — perleido iniciatyvą
Džeinei.
— Mes nė kiek neabejojame dėl to, kas
jums nutiko, — patikino Džeinė.
Milė pažvelgė sau į rankas, sunertas ant
skreito, ir tyliai ištarė:
— Prieš šešerius metus policija manimi
netikėjo. Bent iš pradžių. Kai pasakojau
jiems savo istoriją, gulėdama ligoninės lo-
voje, iš akių mačiau, kad manimi abejoja.
Nenuovoki didmiesčio mergina dvi savaites
viena išgyveno savanoje? Jie manė, jog
 577/748

nuklydau iš kokių nors kitų medžioklės

namų ir nuo karščio kliedžiu. Sakė, kad
tabletės, kurias vartojau nuo maliarijos,
galbūt sukėlė man psichozę ar pamaišė
protą. Turistams nuolat šitaip atsitinka.
Mano pasakojimas skambėjo neįtikinamai,
nes bet kuris kitas būtų numiręs iš bado.
Arba būtų buvęs suplėšytas liūtų. Arba
sutryptas dramblių. Ir kaipgi žinojau, kad
galiu išlikti gyva misdama papiruso
nendrėmis, kaip daro čiabuviai? Jie neg-
alėjo patikėti, kad likau gyva grynai iš aklos
laimės. Laimė, kad aš nusprendžiau traukti
upe pasroviui ir galiausiai pasiekiau turistų
namelį. Laimė, kad nenusinuodijau
kokiomis nors laukinėmis uogomis ar
medžio žieve, bet maitinausi pačiomis
maistingiausiomis nendrėmis, kokias tik
būčiau galėjusi pasirinkti. Laimė, kad po
dviejų savaičių savanoje išėjau gyva. Poli-
cija sakė, kad tai buvo neįmanoma, — ji
 578/748

gilai atsikvėpė. — Ir vis dėlto aš tai

padariau.
— Manau, jūs neteisi, Mile, — pasakė
Džeinė. — Lėmė ne laimė, o jūs pati. Mes
skaitėme jūsų ataskaitą apie įvykį. Kaip jūs
kasnakt miegodavote medžiuose. Kaip
laikėtės upės ir vis ėjote, net kai buvote
daugiau nei išsekusi. Kažkaip jūs suradote
valios išlikti, kai beveik bet kuris kitas būtų
pasidavęs.
— Ne, — tyliai ištarė Milė, — tai savana
nusprendė manęs pasigailėti.
Kalbėdama ji žvelgė pro langą į didingą
medį plačiai išsikerojusiomis šakomis, kur-
ios it rankos glėbė visus po juo stovinčius.
— Šis kraštas — gyvas alsuojantis
padaras. Jis nusprendžia, ar jums gyventi,
ar mirti. Naktimis tamsoje girdėdavau jo
širdies ritmą — kaip kūdikis girdi prie savo
motinos krūtinės jos širdies ritmą. Ir kasryt
pabusdama klausdavau savęs, ar šis kraštas
 579/748

leis man pragyventi dar vieną dieną. Tik ši-

taip aš galėjau išeiti gyva. Kadangi jis man
leido. Saugojo mane.
Ir ji pasižiūrėjo į Džeinę.
— Nuo jo, — pridūrė.
— Džonio Posthumo.
Milė linktelėjo.
— Kai pagaliau pradėjo Džonio ieškoti,
jau buvo per vėlu. Jis suspėjo išnykti. Po
kurio laiko prie Johanesburgo rastas jo pal-
iktas sunkvežimis.
— Tas pats, kuris niekaip neužsivedė
savanoje.
— Taip. Vėliau vienas mechanikas man
paaiškino, kaip galima tai padaryti. Kaip
laikinai išvesti mašiną iš rikiuotės ir kad
niekas nepastebėtų problemos. Kažką
padaryti saugiklių dėžėje su plastikiniais
perjungikliais.
Džeinė žvilgtelėjo į Gabrielį, ir šis
linktelėjo.
 580/748

— Atjunk starterio ar kuro siurblio relę,

— pasakė. — Nebūtų lengva aptikti. Ir tai
nesunkiai atitaisoma.
— Jis privertė mus manyti, kad
įstrigome, — pasakė Milė. — Įviliojo į spąs-
tus, kad paskui galėtų vieną po kito
nužudyti. Pirma Klarensą. Paskui Isają.
Kitas būtų turėjęs būti Eliotas. Pirma jis
likvidavo vyrus, o moteris paliko pabaigai.
Mes manėme išsirengę į safarį, o iš tikrųjų
dalyvavome Džonio medžioklės išvykoje. Ir
buvome jo medžiojami žvėrys, — Milė giliai
įkvėpė oro ir iškvėpė nusipurtydama. — Tą
naktį, kai jis nužudė kitus, aš pabėgau.
Visai nenutuokiau, kur link traukiu. Bu-
vome nutolę kažkiek mylių nuo artimiausio
kelio, daugybę mylių nuo lauko aerodromo.
Jis žinojo, kad išlikti gyva neturiu jokios
galimybės, tad paprasčiausiai susikrovė
stovyklą ir išvažiavo, palikdamas kūnus
žvėrims. Visa kita pasiėmė. Mūsų pinigines,
 581/748

fotoaparatus, pasus. Policija pasakė, kad jis

Ričardo kredito kortele sumokėjo už ben-
ziną Maune. O Elioto kortele nusipirko
maisto atsargų Gaborone. Paskui kirto Pi-
etų Afrikos sieną ir išnyko. Kas žino, kur jis
toliau pasuko. Turėdamas mūsų pasus ir
kredito korteles, galėjo nusidažyti plaukus
rudai ir apsimesti Ričardu. Galėjo nuskristi
į Londoną ir lengvai pereiti imigracijos
patikrą.
Ji apsiglėbė save rankomis.
— Būtų galėjęs atsirasti prie mano durų
slenksčio, — pridūrė.
Gabrielis įsiterpė:
— Jungtinėje Karalystėje neužregis-
truota, kad Ričardas Renvikas sugrįžo į šalį.
— Kas, jeigu jis nužudė kitus žmones,
prisiėmė kitas asmens tapatybes? Jis galėjo
nuvykti bet kur, apsimesti bet kuo.
— Jūs tikra, kad jūsų vedlys iš tiesų buvo
Džonis Posthumas?
 582/748

— Policija man parodė jo paso foto-

grafiją, darytą vos prieš dvejus metus.
Žmogus buvo tas pats.
— Yra labai nedaug verifikuotų jo foto-
grafijų. Jūs matėte tik tą vieną.
— Manote, aš suklydau?
— Juk žinote, kaip žmonės gali atrodyti
skirtingai, visiškai skirtingai, vienoje ar
kitoje nuotraukoje.
— Jeigu tai buvo ne Džonis, tuomet kas?
— Apsišaukėlis.
Staiga praradusi amą nuo tokios galimy-
bės, ji išpūtė į Gabrielį akis.
Dzingtelėjo porcelianas — iš virtuvės su-
grįžo Debruinas su arbata ant padėklo.
Radęs kambaryje tylą, jis ramiai padėjo ant
kavos staliuko padėklą ir klausiamai
pažvelgė į žmoną.
— Mamyte, galiu pripilti arbatos?
Pažadu, neišliesiu.
 583/748

— Ne, brangute. Šįkart pripils mamytė.

Galbūt judu su tėtuku nueitumėte
pasižiūrėti televizoriaus? — ji maldaujamai
pažvelgė į savo vyrą.
Debruinas paėmė dukterį už rankos.
— Ei, einam pasižiūrėti, ką rodo, gerai?
Po minutėlės jie išgirdo kitame kam-
baryje įjungtą televizorių — pratrūko šaižiai
džiugi muzika. Nors padėklas su arbata
stovėjo ant stalelio priešais ją, Milė nesub-
ruzdo įpilti, bet sėdėjo apsiglėbusi ranko-
mis, tebešiurpdama nuo šio naujo
netikrumo.
— Henkas Andrisenas iš Interpolo
mums pasakė, kad gulėjote ligoninėje, kai
policija jums parodė fotografiją. Buvote dar
silpna, tebeatsigaunanti. Ir jau buvo
praėjusios savaitės, kai paskutinį kartą
matėte žudiką.
— Jūs manote, kad aš suklydau, — tyliai
ištarė ji.
 584/748

— Liudininkai dažnai daro klaidų, — pa-

sakė Gabrielis. — Blogai prisimena
smulkmenas arba pamiršta veidus.
Džeinė pagalvojo apie visus geranor-
iškus liudytojus, kurie, nors būdavo matę,
užtikrintai nurodydavo ne tuos įtariamu-
osius arba juos apibūdindavo pašėlusiai
netiksliai. Žmogaus protas puikiai geba
papildyti trūkstamas detales ir užtikrintai
jas paversti faktais, net jeigu tie faktai tik
įsivaizduoti.
— Jūs mėginate mane priversti suabejoti
savimi, — papriekaištavo Milė. — Bet foto-
grafijoje, kurią man parodė, ir buvo Džonis.
Prisimenu kiekvieną smulkiausią jo veido
bruožą.
Kalbėdama ji vis žvilgčiojo tai į Džeinę,
tai į Gabrielį.
— Galbūt jis dabar dangstosi kita pav-
arde. Bet kad ir kur yra, kad ir kaip pas-
ivadinęs, žinau, kad manęs nepamiršo.
 585/748

Jie išgirdo Violetą sucypiant iš juoko, o

televizoriuje nepaliaujamai griaudėjo
linksma muzika. Bet šis kambarys buvo
taip pritvinkęs šiurpo, kad net pro langą
vidun krintanti popietės saulė nepajėgė jo
išsklaidyti.
— Štai kodėl jūs nesugrįžote į Londoną,
— pasakė Džeinė.
— Džonis žinojo, kur aš gyvenau, kur
dirbau. Žinojo, kaip mane surasti. Aš neg-
alėjau grįžti.
Milė pažvelgė tenlink, iš kur atsklido
dukters juokas, ir pridūrė:
— Ir dar buvo Kristoferis.
— Jis mums papasakojo, kaip judu
susipažinote.
— Kai išėjau iš savanos, jis buvo tasai,
kuris su manimi pasiliko. Kuris diena po
dienos sėdėjo ligoninėje prie mano lovos.
Kuris padėjo man pasijausti saugiai.
Vienintelis.
 586/748

Ji pažvelgė į Džeinę.
— Kodėl turėčiau grįžti į Londoną?
— Ar ten nėra jūsų sesers?
— Bet dabar čia mano namai. Kaip tik
čia mano vieta.
Ji vėl pažvelgė pro langą į medį išsikero-
jusiomis šakomis.
— Afrika mane pakeitė. Ten toli savanoje
išginiau iš savęs visokį šlamštą. Savana it
girnos tave nugludina, padeda nusimesti
viską, kas nereikalinga. Priverčia pamatyti,
kas iš tikrųjų esi. Nuvykusi į savaną, iš pra-
džių buvau tik kvaila mergiotė. Jaudin-
davausi dėl rankinukų, batų, veido kremų.
Tuščiai metai iš metų laukiau, kol Ričardas
mane ves. Maniau, kad mano laimei
tereikia sutuoktuvinio žiedo ant piršto. Bet
paskui, kai jau maniau mirštanti, atradau
save. Savo tikrąjį aš. Ten toli palikau ank-
stesnę Milę ir jos nesiilgiu. Būtent čia,
Tauvz Riveryje, mano gyvenimas.
 587/748

— Kur jus tebekamuoja košmarai.

Milė sumirksėjo.
— Krisas jums papasakojo?
— Jis mums papasakojo, kad prabusda-
vote klykdama.
— Kadangi man paskambinote. Štai
kodėl viskas atsinaujino: nes jūs
sugrąžinote.
— O tai reiškia, kad tai niekur nedingo,
Mile. Iš tikrųjų neliko praeityje.
— Man puikiai sekėsi.
— Nejaugi? — Džeinė apsidairė po kam-
barį į tvarkingai surikiuotas knygas lentyn-
ose, į vazą su gėlėmis tiksliai per židinio at-
brailos vidurį. — Arba tai tik vieta slėptis
nuo pasaulio?
— Jeigu ir jums taip būtų nutikę, argi
nesislėptumėte?
— Norėčiau vėl jaustis saugi. Vienintelis
būdas šitai pasiekti — surasti tą žmogų ir
įkišti už grotų.
 588/748

— Tai jūsų darbas, detektyve. Ne mano.

Padėsiu jums, kiek sugebėsiu. Peržiūrėsiu
visas jūsų atsivežtas fotografijas. Atsakysiu
į visus klausimus. Bet į Bostoną nevyksiu.
Nepaliksiu savo namų.
— Ir niekaip negalime padėti jums
persigalvoti?
Milė pažvelgė tiesiai į Džeinę.
— Niekaip.
 27

Jie šiąnakt apsistoję mūsiškiame svečių

kambaryje. Jeigu kas nors ir galėtų man
padėti jaustis saugiai, tai turėti po savo
stogu ir policininkę, ir Jungtinių Valstijų
federalinį agentą, bet manęs ir vėl neima
miegas. Krisas guli šalia giliai alsuodamas
— šiltas, raminantis kalnas patamsy. Kas
per prabanga kasnakt taip kietai miegoti,
atsibusti rytą atsigavusiam, laisvam nuo
dusinančių blogų sapnų voratinklių.
Jis nesujuda, kai išlipu iš lovos, siekiu
pasiimti chalato ir išsmunku iš kambario.
Apačioje koridoriumi praeinu pro svečių
miegamąjį, kur apsistojusi detektyvė Ricoli
ir jos vyras. Keista, jog ne iškart, o tik
 590/748

praleidusi su jais visą antrą pusdienį sumo-

jau, kad juodu susituokę. Nešiojamajame
kompiuteryje jie man rodė galimų įtari-
amųjų nuotrauką po nuotraukos. Tiek daug
veidų, tiek daug vyrų. Kol atėjo pietų
metas, visos nuotraukos man ėmė lietis.
Pasitryniau nuvargusias akis ir, kai vėl at-
simerkiau, pamačiau agento Dino delną
padėtą ant detektyvės Ricoli peties. Tai
buvo ne vien platoniškas patapšnojimas, o
vyro, neabejingo šiai moteriai, glamonė.
Kaip tik tuomet išryškėjo ir kitos detalės:
vienodi sutuoktuviniai žiedai. Kaip juodu
užbaigdavo vienas kito sakinius. Jam
nereikėjo paklausti, o tik paprasčiausiai pa-
maišė šaukštelį cukraus jos kavos puodelyje
ir padavė.
Išoriškai atrodė griežtai dalykiški, ypač
atokus ir šaltas Gabrielis Dinas. Bet prie
pietų, po kelių taurių vyno, abu prakalbo
apie savo santuoką, dukterį ir bendrą
 591/748

gyvenimą Bostone. Manau, sudėtingą

gyvenimą dėl daug pastangų
reikalaujančios tarnybos. O dabar jų darbas
abu atnešė į mano nuošalų kampą Vakarų
Kyšulyje.
Ant pirštų galų pratykinu pro uždaras jų
duris į virtuvę ir įsipilu stiklinėn nemenką
šlaką škotiškojo. Pakankamą, kad pasid-
aryčiau mieguista, bet ne apgirtusi. Iš
patirties žinau, kad truputis škotiškojo
padės man užmigti, o didesnis jo kiekis po
kelių valandų privers atsibusti nuo koš-
marų. Įsitaisau kėdėje prie virtuvės stalo ir
pamažu siurbčioju gėrimą, o sieninis laik-
rodis garsiai tiksi. Jeigu Krisas nemiegotų,
mudu išsineštume gėrimą į sodą ir
sėdėtume mėnesienoje, mėgaudamiesi na-
ktį žydinčio jazmino aromatu. Pati viena į
lauką aš niekada neinu. Krisas man sako,
kad esu narsiausia iš jam pažįstamų
moterų, bet ne drąsa mane palaikė gyvą
 592/748

Botsvanoje. Net žemiausias padaras nenori

mirti ir kovos, kad išliktų; šiuo atžvilgiu aš
neką narsesnė už bet kurį triušį ar žvirblį.
Nuo kažkokio garso už savęs tiesiog
pašoku nuo kėdės. Atsisukusi pamatau de-
tektyvę Ricoli, basomis įeinančią į virtuvę.
Nesušukuoti jos plaukai atrodo it netvark-
ingų juodų dyglių karūna, ji apsirengusi per
dideliais tenisinukais ir vyriškais
boksininko šortais.
— Atleiskite, kad jus išgąsdinau, — at-
siprašo ji. — Tik atėjau stiklinės vandens.
— Galiu jums pasiūlyti kai ko stipresnio,
jeigu pageidautumėte.
Ji nužiūri mano stiklinę škotiškojo.
— Ką gi, nenorėčiau, kad gertumėte
viena.
Ji įsipila į stiklinę, papildo lygia dalimi
vandens ir įsitaiso ant kėdės priešais mane.
— Taigi jūs dažnai tai darote? — klausia.
— Ką darau?
 593/748

— Geriate viena.
— Tai man padeda užmigti.
— Turite dėl to sunkumų, a?
— Juk jau žinote, kad turiu.
Nugeriu dar vieną gurkšnį, bet jis
nepadeda man atsipalaiduoti, nes detek-
tyvė stebi tamsiomis tiriančiomis akimis.
— O kodėl jūs nemiegate?
— Laiko skirtumas po skrydžio reak-
tyviniu. Bostone šiuo metu šešta valanda
vakaro, ir mano organizmas nesiduoda
apgaunamas.
Ji nugeria gurkšnelį ir nuo viskio nė kiek
nesusiraukia.
— Dar kartą ačiū už pasiūlytą savo
svečių kambarį, — padėkoja.
— Negalėjome leisti, kad pernakt važi-
uotumėte tokį kelią iki pat Keiptauno. Tik
ne po praleistų su manimi valandų. Tikiu-
osi, jums neteks iškart skristi atgal į
 594/748

Jungtines Valstijas. Būtų gaila, jeigu bent

kiek neapžiūrėtumėte šios šalies.
— Mums rytoj yra dar viena naktis
Keiptaune.
— Tik viena?
— Ir taip savo bosą vos įtikinau, kad
pritartų šiai kelionei. Šiuo metu pas mus
visiems terūpi išlaidų karpymas. Dieve
gink, kad už jų skatikus gautume ką nors
smagaus.
Pažvelgiu į savo škotiškąjį, švytintį it
skystas gintaras.
— Jūs iš tikrųjų mėgstate savo darbą?
— Kaip tik tai visada troškau daryti.
— Gaudyti žmogžudžius? — palinguoju
galva. — Nemanau, kad pajėgčiau ištverti.
Matyti tai, ką matote jūs. Kasdien susidurti
akis į akį.
— Juk jūs matėte pati asmeniškai.
— Ir tikrai netrokštu pakartoti.
 595/748

Susiverčiu likusį viskį į burną ir vienu

gurkšniu nuryju. Staiga jo nebepakanka,
nebepakanka mano nervams nuraminti.
Atsistoju dar įsipilti.
— Kadaise ir aš sapnuodavau košmarus,
— sako ji.
— Nenuostabu, kai jūsų toks darbas.
— Aš juos įveikiau. Jūs irgi galite.
— Kaip?
— Kaip ir aš. Sunaikinti monstrą. Įkišti jį
ten, iš kur negalės pakenkti nei jums, nei
kam nors kitam.
Atkimšdama butelį nusijuokiu.
— Argi aš panaši į policininkę?
— Atrodote kaip moteris, kuri bijo net
gultis miego.
Pastatau ant spintelės butelį ir atsisuku į
ją.
— Jūs tiek nepatyrėte kaip aš. Galbūt ir
medžiojate žmogžudžius, bet jie
nemedžioja jūsų.
 596/748

— Jūs klystate, Mile, — ramiai sako ji. —

Gerai žinau, ką jūs išgyvenate. Kadangi ir
aš buvau medžiojama.
Ji nuveria mane tvirtu žvilgsniu, kai vėl
nusmunku ant kėdės.
— Kas atsitiko? — klausiu.
— Tai vyko prieš kelerius metus, apie tą
laiką, kai susipažinau su savo vyru. Ieško-
jau žmogaus, nužudžiusio daug moterų. At-
sižvelgiant į tai, ką šis žudikas joms darė,
kažin ar pavadinčiau jį žmogumi, bet
veikiau kokios nors kitos rūšies padaru,
mitusiu skausmu ir baime. Kuriam jų si-
aubas teikė malonumą. Ko labiau bijojai,
tuo stipriau jis tavęs geidė.
Ji pakelia stiklinę prie lūpų, nugeria
didelį gurkšnį.
— O jis žinojo, kad aš bijau.
Esu nustebusi, kad ji tai prisipažįsta — ši
moteris, iš kurios spinduliuoja toks be-
baimiškumas. Per pietus ji papasakojo,
 597/748

kaip pirmąkart išspyrė duris, kaip vaikėsi

žudikus stogais ir tamsiuose skersgatviu-
ose. Dabar, sėdinti čia su tenisinukais ir
boksininko šortais, kupeta susivėlusių tam-
sių plaukų, ji atrodo kaip bet kuri kita mo-
teris. Smulkutė, pažeidžiama. Įveikiama.
— Jis buvo nusitaikęs į jus? — klausiu.
— Aha. Man pasisekė.
— Kodėl į jus?
— Kadangi sykį jau buvo pagavęs mane į
spąstus. Turėjo mane kaip tik ten, kur ir
norėjo.
Ji pakelia rankas ir parodo savo
randuotus delnus:
— Jis tai padarė. Skalpeliais.
Anksčiau buvau pastebėjusi tuos keistai
išsidėsčiusius randus — lyg sugijusias
nukryžiavimo žaizdas. Pasibaisėjusi žiūriu į
juos, nes dabar žinau, kaip tos žaizdos buvo
padarytos.
 598/748

— Net jam atsidūrus kalėjime, nors ir

žinojau, kad manęs nebepasieks, sapnuo-
davau košmarus apie tai, ką man jis beveik
padarė. Kaip galėčiau pamiršti, kai ant
rankų — amžinas priminimas apie jį? Vis
dėlto blogi sapnai pradėjo nykti. Po metų
išvis jo beveik nebesap-nuodavau, ir tai
turėjo būti pabaiga. Būtų galėjusi būti
pabaiga.
— Kodėl nebuvo?
— Kadangi jis pabėgo.
Ji sutinka mano žvilgsnį, ir matau jos
akyse atsispindint mano pačios baimę.
Matau moterį, žinančią, ką reiškia gyventi
žudiko taikinyje, visais nenumanant, kada
bus nuspaustas gaidukas.
— Kaip tik tuomet vėl prasidėjo mano
košmarai, — sako ji.
Atsistoju ir pasiimu butelį škotiškojo.
Atsinešu jį ant stalo ir pastatau tarp mūsų.
— Nuo košmarų, — pasiūlau.
 599/748

— Negali jų užgerti, Mile. Kad ir kiek

butelių ištvarkytum.
— Tai ką jūs patariate?
— Tą pat, ką ir aš dariau. Sumedžioti
monstrą, sapnuose persekiojantį jus. Suka-
poti į gabalus ir užkasti. Tuomet, tik tuomet
jūs vėl ramiai miegosite.
— Ir jūs ramiai miegate?
— Taip. Bet tik todėl, kad nusprendžiau
nebėgti ir nesislėpti. Žinojau: kol jis kažkur
ten, suka apie mane ratus, niekada ramiai
nesiilsėsiu. Todėl medžiotoja pasidariau aš.
Gabrielis žinojo, kad rizikuoju, ir mėgino
mane atkalbėti nuo tos bylos, bet aš
privalėjau joje dalyvauti. Dėl savo nor-
malios psichikos turėjau įsitraukti į kovą, o
ne slėptis užsirakinusi duris ir laukti
antpuolio.
— O vyras jūsų taip ir nesulaikė?
— Tuomet mudu dar nebuvome sus-
ituokę, tad jis negalėjo to padaryti.
 600/748

Ji nusijuokia:
— Ir dabar negalėtų. Bet jis kaip
įmanydamas bando mane sutramdyti.
Pagalvoju apie Krisą, ramiai knarkiantį
mudviejų lovoje. Kaip jis mane supakavo ir
atsigabeno į šį ūkį, kad būčiau saugi.
— Kaip tik tą bando daryti ir manasis.
— Laikyti už užrakintų durų?
— Kad mane apsaugotų.
— Tačiau jūs nesijaučiate saugi. Net po
šešerių metų.
— Čia tikrai jaučiuosi saugi. Bent jauči-
ausi. Kol jūs to nesugrąžinote į mano
gyvenimą.
— Aš tik atlieku savo darbą, Mile. Nes-
merkite manęs. Ne aš įdėjau jums į galvą
tuos košmarus. Nesu ta, kuri jus padarė
kaline.
— Nesu kalinė.
— Nejaugi?
 601/748

Per stalą žiūrime viena į kitą. Jos akys

tamsios, spindinčios. Pavojingos akys, ki-
aurai permatančios mano kaukolę iki gili-
ausių smegenų raukšlių, kur slepiu savo
slaptas baimes. Negaliu paneigti nieko, ką
ji pasakė. Aš ir esu kalinė. Ne tik vengiu pa-
saulio, bet ir gūžiuosi nuo jo.
— Šitaip neturi būti, — taria ji.
Iš pradžių neatsakau, tik žiūriu žemyn į
stiklinę, kurią gobiu abiem delnais. Noriu
dar gurkšnio, bet žinau, tai nuramins
baimę tik kelioms valandoms. Kaip an-
estezija, viskis galiausiai nustoja veikti.
— Papasakokite, kaip jūs tai padarėte, —
paprašau. — Kaip atsikirtote.
Ji gūžteli pečiais.
— Galų gale kitokio pasirinkimo ir
neturėjau.
— Jūs pasirinkote kovoti.
— Ne, noriu pasakyti, aš iš tikrųjų
neturėjau kitokio pasirinkimo. Matote, kai
 602/748

nusikaltėlis pabėgo iš kalėjimo, žinojau,

kad privalau jį sumedžioti. Gabrielis, mano
kolegos iš Bostono policijos departamento,
jie visi bandė mane nuo to sulaikyti, bet aš
negalėjau pasilikti nuošaly. Pažinojau tą
žudiką geriau nei bet kuris kitas. Jau žvel-
giau jam į akis ir mačiau žvėrį. Perpratau jį
— kas jį jaudina, ko jis trokšta ir kaip tyko
aukos. Vienintelis būdas atgauti ramų
miegą — tai jį sumedžioti. Tik problema
buvo ta, kad jis irgi mane medžiojo. Mes
buvome du priešai, susirėmę mirtinoje ko-
voje, ir vienas iš mudviejų turėjo kristi.
Ji nutyla, trukteli gurkšnį viskio ir
pasako:
— Jis smogė pirmas.
— Kas nutiko?
— Buvau užspeista į kampą, kai maži-
ausiai to tikėjausi. Nugabenta į vietą, kur
niekas manęs nesurastų. O blogiausia, kad
jis buvo ne vienas. Turėjo draugą.
 603/748

Jos balsas toks tylus, kad turiu prisilen-

kti arčiau. Lauke, naktiniame sode, čirškia
vabzdžiai, bet mano virtuvėje taip tyku, taip
tyku, kad įsivaizduoju visas savo baimes
padvigubėjus. Nesuprantu, kaip šita moter-
is gali čia taip ramiai sėdėti ir man pasakoti
savo istoriją.
— Jie pasigavo mane ten, kur ir norėjo,
— tęsia ji. — Nebuvo nieko, kas mane išgel-
bėtų, viską pakreiptų kitaip. Prieš juos
buvau tik aš, — atsikvepia ir ant kėdės
ištiesina nugarą. — Ir aš laimėjau. Visai
kaip ir jūs tai galite, Mile. Galite nužudyti
tą monstrą.
— Ar taip jūs padarėte?
— Jis kaip ir negyvas. Mano kulka jam
perkirto stuburo smegenis, ir dabar yra
patekęs į savo kūno spąstus, iš kurių
niekada neištrūks. Paralyžiuotas nuo kaklo
iki apačios. O jo draugas pūva kape.
 604/748

Jos šypsena keistai neatitinka ką tik

ištartų žodžių, bet kai nugali monstrus, tau
priklauso pergalės šypsnys.
— Ir tąnakt aš miegojau geriau, nei per
visus metus, — sako ji.
Pakumpstu prie stalo, tyliu. Žinoma,
suprantu, kodėl ji man papasakojo savo is-
toriją, bet šitai manęs neveikia. Negali
žmogui įkrėsti drąsos, jeigu jis to neturi
savyje. Esu gyva vien todėl, kad labai bi-
jojau mirti, ir tai mane skatina bijoti. Mo-
teris, kuri vis ėjo ir ėjo — pro dramblius ir
krokodilus. Moteris, apdovanota tvirtomis
kojomis ir sėkme — daugiau negu jai
priklausė.
Ji nusižiovauja ir atsistoja.
— Turbūt grįšiu į lovą. Tikiuosi, galėsime
daugiau apie tai pasikalbėti rytoj.
— Aš nepakeisiu nusistatymo. Negaliu
atvykti į Bostoną.
 605/748

— Net jeigu galėtumėte viską pakreipti

kitaip? Jūs pažįstate šitą žudiką geriau nei
kas nors kitas.
— O jis pažįsta mane. Tai aš nuo jo pas-
prukau, tai manęs jis ieško. Esu jo vienara-
gis, padaras, pasmerktas būti medžiojamas,
kol išnyks.
— Mes jus saugosime, pažadu.
— Prieš šešerius metus savanoje sužino-
jau, koks jausmas yra mirti. Neprašykite
manęs numirti dar kartą.

Nepaisant išgerto viskio, o galbūt kaip tik

dėl jo, aš ir vėl sapnuoju Džonį.
Jis stovi priešais, tiesia į mane rankas,
meldžia atbėgti. Visur aplink mus liūtai,
artėjantys grobio, ir aš turiu pasirinkti.
Kaip noriu pasitikėti Džoniu — juk kadaise
juo pasitikėdavau! Aš iš tikrųjų niekada
netikėjau, kad jis žmogžudys, o dabar stovi
 606/748

plačiapetis, auksaplaukis priešais mane.

Eikš pas mane, Mile. Aš tave apsaugosiu.
Su džiaugsmu nubėgu pas jį trokšdama,
kad manęs prisiliestų. Bet kai įpuolu jam į
rankas, Džonio burna pavirsta plačiai
pražiotais nasrais su apnuogintais kru-
vinais dantimis, paruoštais mane suryti.
Atsibudusi pašoku klykdama.
Atsisėdu ant lovos krašto, susiėmusi
galvą tarp rankų. Krisas glosto man nugarą,
mėgina nuraminti. Net kai prakaitas
atvėsta, šiurpindamas man odą, širdis te-
besidaužo krūtinėje. Jis murma:
— Viskas gerai, Mile, esi saugi.
Bet aš žinau, kad nėra gerai. Esu įskilusi
porcelianinė lėlė, kuri nuo lengviausio
barkštelėjimo tuoj sutrūkinės į šukes.
Praėję šešeri metai nepadarė manęs vėl vi-
entisos, ir man aišku, kad niekada ne-
bebūsiu vientisa. Kol Džonis neatsidurs
kalėjime — arba numirs.
 607/748

Pakeliu galvą ir pažvelgiu į Krisą.

— Negaliu taip toliau gyventi. Mudu
negalime.
Jis giliai atsidūsta.
— Žinau.
— Nors ir nenoriu, bet privalau tai
padaryti.
— Tada mes visi vyksime su tavimi į Bo-
stoną. Tu nebūsi viena.
— Ne. Ne. Nenoriu, kad Violeta būtų kur
nors arti jo. Tegul ji lieka čia, kur, žinau,
bus saugi. O tu vienintelis, kuriuo pasitikiu,
kuris ja pasirūpins.
— Bet kas pasirūpins tavimi?
— Jie. Juk girdėjai, kaip sakė: jie neleis,
kad man kas nutiktų.
— O tu jais tiki?
— Kodėl neturėčiau?
— Nes esi jiems tik įrankis, priemonė
tikslui pasiekti. Tu jiems nerūpi. Jiems tik
reikia sučiupti jį.
 608/748

— To ir aš noriu. Galiu jiems padėti tai

padaryti.
— Leisdama jam tave suuosti? Kas, jeigu
jiems nepavyks jo sučiupti? Kas, jeigu jis
šansus apvers savo naudai ir atseks tave at-
gal čionai?
Apie tokią galimybę aš nepagalvojau.
Mąstau apie košmarą, iš kurio ką tik
atsibudau. Džonis kviečia, žada saugumą, o
tuoj paskui plačiai prasižioja jo nasrai. Tai
pasąmonė mane perspėja likti nuošaly. Bet
jeigu išties liksiu nuošaly, niekas
nepasikeis, niekas nesugis. Visada būsiu
įskilusi porcelianinė lėlė.
— Neturiu iš ko rinktis, — tariu. —
Privalau jais pasitikėti.
— Gali pasirinkti nevykti.
Suimu jo ranką — ūkininko ranką, stam-
bią ir sudiržusią, pa-kankamai tvirtą, kad
pargriautų ant žemės avį, ir pakankamai
 609/748

švelnią, kad sušukuotų mažai mergytei

plaukus.
— Man reikia tai užbaigti, brangusis.
Vykstu į Bostoną.

Kristoferis sudaro reikalavimų sąrašą ir

žioruojančiomis siera akimis jį įteikia de-
tektyvei Ricoli ir agentui Dinui.
— Jūs kasdien su manimi susisieksite,
kad žinočiau ją puikiai gyvuojant, — įsako
jiems. — Noriu žinoti, kad ji sveika ir saugi.
Noriu žinoti, ar ilgisi namų. Noriu žinoti,
jeigu ji čiaudės.
— Prašau, Krisai, — atsidūstu. — Juk ne
į mėnulį keliauju.
— Mėnulyje galėtų būti saugiau.
— Turite mano žodį, mes ją saugosime,
pone Debruinai, — patikina detektyvė
Ricoli. — Neprašome jos prisisegti pisto-
leto. Ji tik konsultuos mūsų detektyvų
 610/748

grupę ir teismo psichologą. Bus išvykusi

savaitę, galbūt daugiausia dvi.
— Nenoriu, kad ji sėdėtų viena kokio
nors viešbučio numeryje. Noriu, kad pas ką
nors apsistotų. Padoriuose namuose, kur
nesijaustų izoliuota.
Detektyvė Ricoli žvilgtelį į savo vyrą.
— Neabejoju, mums pavyks ką nors
suorganizuoti.
— Kur?
— Pirma turiu paskambinti ir išsiaišk-
inti, ar galėtų apsistoti namuose, apie kuri-
uos galvoju.
— Kieno namuose?
— Tos, kuria pasitikiu. Draugės.
— Noriu, kad jūs tai patvirtintumėte
prieš Milei įsėdant į tą lėktuvą.
— Prieš mums paliekant Keiptauną, bus
suderintos visos detalės.
Minutėlę Krisas tyrinėja svečių veidus,
ieškodamas dingsčių, kodėl turėtų jais
 611/748

nepasitikėti. Mano vyras iš prigimties skep-

tiškas žmonių atžvilgiu, nes užaugo su
nepatikimu tėvu, o motina jį pametė, kai
buvo septynerių. Jis visada baiminasi
prarasti mylimus žmones, o dabar baim-
inasi prarasti mane.
— Viskas bus gerai, brangusis, —
nuraminu ir iš balso atrodau labiau pas-
itikinti savimi, nei jaučiuosi iš tikrųjų. —
Jie tiksliai žino, ką daro.
 28

Bostonas

Mora pastatė vazą su geltonomis rožėmis

ant komodos ir paskutinį sykį apsidairė po
savąjį svečių miegamąjį. Baltas pūkinės an-
tklodės užvalkalas šviežiai išskalbtas,
turkiškas kilimas nuodugniai išvalytas
dulkių siurbliu, o vonios kambaryje
pakabinti minkšti balti rankš-luosčiai.
Paskutinis kartas, kai kas nors miegojo šia-
me kambaryje, buvo rugpjūtį, kai septynio-
likmetis Džulianas Perkinsas apsilankė per
savo vasaros atostogas mokykloje. Jam
išvykus, ji į šį kambarį beveik neįžengdavo.
Dabar darsyk kritiškai jį apžvelgė,
 613/748

norėdama įsitikinti, kad jos namų viešniai

viskas paruošta. Pro langą vėrėsi vaizdas į
sodą už namo, bet šią lapkričio pabaigos
popietę tesimatė nykus plikų daugiamečių
augalų ir nurudusios žolės vaizdas. Yra
nors vienas šviesus pavasario štrichas —
puikių rausvų bijūnų paveikslas ant sienos
ir ši vaza su geltonomis rožėmis. Džiugus
pasveikinimas viešniai, atvykstančiai krau-
pios misijos.
Džeinė elektroniniu laišku paaiškino
situaciją, ir Mora perskaitė failą apie Milę,
tad žinojo, ko tikėtis. Bet kai sučirškė durų
skambutis ir ji pirmą kartą išvydo Milę,
pasijautė netikėtai užklupta: tokia suvar-
gusi moteris atrodė. Kalta ilga kelionė iš
Keiptauno. Džeinė taip pat atrodė sug-
lamžyta, bet Milės išvaizda buvo gležna
kaip ektoplazmos: įdubusios akys, liesas
kūnas, beveik pradingęs per dideliame
nertinyje.
 614/748

— Sveika atvykusi į Bostoną, — tarė

Mora, visoms įėjus į namą ir Džeinei įnešus
Milės lagaminą. — Atsiprašau už nekokius
orus.
Milė įstengė blankiai nusišypsoti.
— Nesitikėjau, kad bus taip šalta.
Susidrovėjusi ji pažvelgė žemyn į savo
milžinišką megztinį ir pasiteisino:
— Nusipirkau oro uoste. Manau,
galėčiau į jį sutalpinti dar vieną moterį.
— Turbūt labai pavargote. Pageidau-
tumėte puodelio arbatos?
— Mielai, bet pirma turbūt man reikia į
tualetą.
— Jūsų kambarys koridoriumi toliau, po
dešinei, prie jo turėsite ir nuosavą vonios
kambarį. Pašom nesiskubinti. Arbata vis-
ada gali palaukti.
Milė pasiėmė lagaminą.
— Dėkui, po kelių minučių ateisiu.
 615/748

Mora ir Džeinė palaukė, kol išgirdo

uždaromas Milės miegamojo duris. Tuomet
Džeinė prašneko:
— Tu tikra, kad šitaip bus gerai?
Bandžiau rasti kitą sprendimą, bet mūsų
butas per mažas.
— Visiškai puiku, Džeine. Tu pasakei,
kad tik vienai savaitei, o juk negali įkišti tos
vargšės moters į viešbutį.
— Ką gi, aš tikrai dėkinga. Vienintelė al-
ternatyva buvo mano mamos namas, bet ši-
uo metu ten pamišėlių prieglauda, kai tėtis
varo ją iš proto.
— O kaip išties tavo motinos reikalai?
— Išskyrus tai, kad yra psichiškai pris-
lėgta? — Džeinė palin-gavo galva. —
Laukiu, kol ji pasiryš ir jį išspirs. Tik bėda
ta, kad labai stengdamasi visus padaryti
laimingus ji visiškai pamiršta apie save. —
Džeinė atsiduso. — Mano mama šventoji.
 616/748

O mano motina tokia niekada nebus,

pagalvojo Mora. Prisiminė paskutinį kartą,
kai aplankė Amaltėją kalėjime. Atminty
iškilo moters bedvasės akys, jos išskaičiuo-
jantis žvilgsnis. Net jau tuomet Amaltėjos
organizme brendo navikas, blogis blogyje,
nelyginant nuodingos matrioškos. Dabar,
graužiama vėžio, ar ji pradėjo jausti sąžinės
priekaištus? Ar netgi įmanomas tokiai
būtybei atpirkimas? Po kelių mėnesių,
daugiausia šešių, tos akys amžinai užges. O
aš visada klausinėsiu savęs.
Džeinė pasižiūrėjo į laikroduką.
— Turiu eiti. Pasakyk Milei, kad pasiim-
siu ją rytoj apie dešimtą į mūsų grupės
posėdį. Paprašiau Bruklino policijos de-
partamento, kad kartkartėmis pasiųstų pro
tavo namus patrulio mašiną, nenuleistų
akių.
— Negi tai būtina? Juk niekas nežino,
kad ji čia.
 617/748

— Užvis svarbiausia, kad ji jaustųsi

saugi. Teko pavargti, kol įkalbėjome ją čia
atvykti, Mora. Moterį atgabenome tiesiai į
žvėries irštvą.
— Ko gero, tiesa.
— Bet ji mums reikalinga. Tik turėtų
jaustis patogiai, kad neįšoktų į lėktuvą
namo.
— Aš ne prieš turėti namie svečių, — pa-
sakė Mora ir žvilgtelėjo į katiną, kuris kaip
tik šiuo metu nusprendė užšokti ant kavos
staliuko. — Nors šituo konkrečiu svečiu
norėčiau atsikratyti.
Ji pačiupo katiną už sprando ir numetė
ant grindų.
— Vis dar nejaučiate prieraišumo vienas
kitam, a?
— Ak, jis jaučia prieraišumą, tikrai.
Mano konservų dėželių atidarikliui.
Pasidygėjusi Mora suplojo delnais, nu-
sipurtydama nuo jų katino plaukus.
 618/748

— Taigi, koks tavo įspūdis apie ją? —

paklausė.
Džeinė žvilgtelėjo koridoriaus link ir tyl-
iai atsakė:
— Ji bijosi, ir negaliu vargšelės dėl to
smerkti. Ji vienintelė, likusi gyva, vienin-
telė, galinti jį atpažinti teisme. Ir po šešerių
metų jis vis dar kelia jai košmarus.
— Nesunku suprasti. Juk mudvi buvome
jos kailyje.
Jai nebuvo reikalo smulkiau aiškinti; abi
žinojo, ką reiškia būti medžiojamai, gulėti
nuosavoje lovoje nepajėgiant užmigti,
klausytis išdūžtant langą, pasisukant durų
rankeną. Abi priklausė tai pačiai nelaimin-
gai seserijai moterų, kurių kadaise tykojo
žmogžudžiai.
— Rytoj ji susidurs su daugybe
klausimų, bus paprašyta atkurti kai kuriuos
skaudžius prisiminimus, — pasakė Džeinė.
— Pasistenk, kad gerai išsimiegotų.
 619/748

Džeinė jau žengė pro paradines duris,

kai suskambo mobilusis, tad stabtelėjo
priebutyje ir atsiliepė.
— Sveikas, Temai, mes ką tik
atvažiavome. Dabar suku pas jus sužinoti
paskutinių… — ji priebutyje sustingo. —
Ką? Esi tikras?
Mora stebėjo, kaip Džeinė išjungė tele-
foną ir įsistebeilijo į jį, lyg tas būtų ją
išdavęs.
— Kas atsitiko?
Džeinė atsisuko į ją.
— Turime problemą. Prisimeni Džeinę
Dou?
— Kaulus iš kiemo už namo?
— Tu mane įtikinai, kad ji buvo
nužudyta Žmogaus-leopardo.
— Aš vis dar taip manau. Nagų įbrėžimai
ant jos kaukolės. Skrodimo požymiai. Nail-
oninė virvė. Viskas dera prie bendro
paveikslo.
 620/748

— Ką tik nustatyta jos asmens tapatybė

ir patvirtinta sulyginus DNR. Ji — Natali
Tumbs, dvidešimties metų amžiaus. Buvo
Kario koledžo studentė. Baltoji, penkių
pėdų ir trijų colių ūgio.
— Tai sutampa su mano tirtomis skeleto
liekanomis. Kur prob-lema?
— Natali pražuvo prieš keturiolika metų.
Mora išpūtė į ją akis.
— Prieš keturiolika metų? Ar žinome,
kur tuo metu buvo Džonis Posthumas?
— Pietų Afrikoje, dirbo savanos
medžioklės namuose, — Džei-nė palingavo
galva. — Jis negalėjo nužudyti Natali.

— Šitai siunčia tavo visagalio Žmogaus-

leopardo teoriją velniop, Ricoli, — pareiškė
Darenas Krouvas. — Prieš keturiolika metų,
kai Bostone pražuvo Natali Tumbs, šis vyr-
ukas dirbo Sabi Sandse, Pietų Afrikoje. Tai
 621/748

dokumentuota Interpolo pranešime. Yra jo

darbdavio įrašai iš medžioklės namų, jo
darbo valandų žurnalas, atlyginimo čekių
šaknelės. Jis akivaizdžiai nenužudė Natali.
O tai reiškia, kad atsigabenai čia tą li-
udininkę net iš Pietų Afrikos visai be
reikalo.
Vis dar apdujusi nuo prasto nakties
miego Džeinė stengėsi sutelkti dėmesį į
nešiojamąjį kompiuterį. Tą rytą ji atsibudo
prastai susivokdama, išmaukė du puodelius
kavos, kad prieš šį grupės pasitarimą išjud-
intų smegenis, bet ji vos spėjo suvaldyti
naujų faktų antplūdį. Spragsėdama kompi-
uteryje per puslapius, patvirtinančius
vakarykštį Temo pranešimą telefonu, ji
jautė kolegų žvilgsnius. Natali Tumbs, ank-
sčiau jų vadinta Džeine Dou, kadaise buvo
dvidešimtmetė anglų literatūros magis-
trantė Kario koledže — vos dvi mylios nuo
žemėje surastų jos kaulų. Natali gyveno ne
 622/748

koledžo bendrabutyje, o išsinuomotame

name su kitomis dviem studentėmis, kurios
ją apibūdino kaip draugišką, sportišką ir
mėgstančią gamtą. Paskutinį kartą ją matė
šeštadienį popiet, su pilna knygų kuprine
išsirengusią į studentišką pasimatymą su
kažkuo Meine.
Kitą dieną draugės pranešė apie jos
dingimą.
Keturiolika metų ši byla trūnijo nacion-
alinėje dingusių be žinios asmenų duo-
menų bazėje kartu su tūkstančiais kitų
neišaiškintų. Jos motina, šiuo metu jau
mirusi, paliko FTB savo DNR pavyzdį —
tam atvejui, jeigu dukters palaikai kada
nors atsirastų. Kaip tik pasitelkus šią DNR
patvirtinta, kad kiemo už namo statybvi-
etėje iškasti kaulai iš tikrųjų buvo Natali.
Džeinė pažvelgė į Frostą, ir šis at-
siprašomai pakraipė galvą.
 623/748

— Su faktais sunku ginčytis, — pasakė, iš

balso besijaučiantis nesmagiai. Visada
skaudu pripažinti Krouvo teisybę.
— Tuščiai išvaistei nemažai Bostono
policijos departamento smulkiųjų, at-
skraidindama tą liudininkę iš Pietų Afrikos,
— įgėlė Krouvas. — Gerai pasidarbavai,
Ricoli.
— Betgi yra daiktinis įrodymas,
susiejantis bent vieną žmogžudystę su
Botsvana, — priminė ji. — Tas žiebtuvėlis.
Žinome, kad jis priklausė Ričardui Ren-
vikui. Kaip iš Afrikos jis atsidūrė Meine,
jeigu jo nepergabeno žudikas?
— Kas žino, kiek rankų žiebtuvėlis perėjo
per pastaruosius šešerius metus? Galėjo
būti atvežtas kokio nors nekalto turisto,
suradusio jį nežinia kur, kišenėje. Kad ir
kaip į tai žiūrėsi, aišku, kad Natali Tumbs
nužudė ne Džonis Posthumas. Jos mirties
data beveik dešimčia metų ankstesnė už
 624/748

visų kitų atvejų. Siūlau nutraukti mūsų jun-

gtinį tyrimą. Tu, Ricoli, toliau ieškok savojo
Žmogaus-leopardo, o mes ieškosime savo
nusikaltėlio. Kadangi tarp mūsų atvejų
nematau jokio ryšio.
Jis pasisuko į savo partnerį ir tarė:
— Eime, Temai.
— Milė Debruin atkeliavo didelį kelią net
iš Keiptauno, — spyrėsi Džeinė. — Šiuo
metu ji laukia su daktaru Zukeriu. Bent išk-
lausykime jos.
— Kodėl?
— O jeigu išties yra tik vienas žudikas? O
jeigu jis keliauja per valstybes, per
tarptautines sienas, prisidengdamas skirt-
ingų asmenų tapatybėmis?
— Palauk. Ar tai kokia nors nauja teor-
ija? — Krouvas nusijuokė. — Apsišaukėlis,
kuris žudo prisidengdamas kitų žmonių
pavardėmis?
 625/748

— Henkas Andrisenas, mūsų kontaktinis

asmuo Interpole, pirmas iškėlė tokią ver-
siją. Mat Džonis Posthumas neturėjo
baudžiamojo teistumo, jokios smurtinės
praeities. Galėjo pasigirti puikiausio safario
vedlio reputacija, buvo gerbiamas kolegų.
Kas, jeigu žmogus, lydėjęs tuos septynis
turistus į savaną, buvo ne Džonis? Nė vien-
as iš turistų anksčiau jo nepažinojo. Afriki-
etis pėdsekys anksčiau kartu su juo niekada
nebuvo dirbęs. Tikrojo Džonio vietą būtų
galėjęs užimti kitas žmogus.
— Apsišaukėlis? O kurgi tikrasis Džonis?
— Turėtų būti miręs.
Prie stalo stojo tyla — visi trys jos koleg-
os svarstė šią naują ga-limybę.
— Sakyčiau, tai tave sugrąžina į pradžią,
— nusišiepė Krouvas.— Ieškoti žudiko be
pavardės, be asmens tapatybės. Sėkmės.
 626/748

— Galbūt pavardės mes ir neturime, —

pripažino Džeinė, — bet vis dėlto turime
veidą. Ir turime asmenį, jį mačiusį.
— Tavo liudininkė atpažino Džonį
Posthumą.
— Remdamasi vienintele paso foto-
grafija. Mes visi žinome, kad fotografijos
gali meluoti.
— Taip pat ir liudininkai.
— Milė ne melagė, — atšovė Džeinė. — Ji
perėjo pragarą ir nenorėjo čia atvykti. Bet
šiuo metu sėdi už durų su daktaru Zukeriu.
Mažų mažiausia jūs galite ją nors
išklausyti.
— Gerai, — atsiduso Krouvas, atsilošda-
mas į kėdės atkaltę. — Kol kas žaisiu pagal
jus. Galiu ir išklausyti, ką ji turi pasakyti.
Džeinė nuėjo prie vidaus telefono.
— Daktare Zukeri, gal atvestumėte Milę?
Po kelių akimirkų Zukeris įlydėjo Milę į
pasitarimų kambarį. Moteris vilkėjo
 627/748

vilnoniu kostiumėliu su sijonu ir išeigine

palaidinuke, bet apranga buvo numeriu per
didelė, lyg ji pastaruoju metu būtų netekusi
svorio — atrodė it mergaitė, maskaradui
persirengusi motinos rūbais. Romiai at-
sisėdo ant daktaro Zukerio pristumtos
kėdės, bet akis laikė įbedusi į stalą, lyg
nedrįstų pažvelgti į ją apžiūrinėjančius
detektyvus.
— Čia mano kolegos iš Žmogžudysčių
skyriaus, — pristatė Džeinė. — Detektyvai
Krouvas, Temas ir Frostas. Jie yra skaitę
bylą ir žino, kas jums nutiko Deltoje. Bet
nori išgirsti daugiau.
Milė susiraukusi pažvelgė į ją.
— Daugiau?
— Apie Džonį. Žmogų, kurį pažinojote
kaip Džonį.
— Papasakokite, ką jūs man neseniai
kalbėjote apie Džonį, — pasiūlė daktaras
Zukeris. — Prisimenate, jums pasakiau, kad
 628/748

kiekvienas žudikas turi savo metodą, savą

braižą? Šie detektyvai nori žinoti, kuo
Džonis ypatingas. Kaip jis veikia, kaip
mąsto. Jūsų pasakojime gali būti kokia
nors svarbi detalė, kuri padėtų jį sučiupti.
Minutėlę Milė mąstė apie tai.
— Mes juo pasitikėjome, — tyliai
prašneko. — Čia ir buvo esmė. Mes — ir aš
— manėme, kad jis mumis pasirūpins.
Deltoje yra dešimtys įvairių būdų numirti.
Kaskart, kai išlipi iš džipo, kai išlendi iš
palapinės, kas nors tavęs tyko. Tokioje vi-
etoje vienintelis asmuo, kuriuo turi pas-
itikėti, yra vedlys po savaną. Žmogus su
patirtimi, su šautuvu. Mes neturėjome pag-
rindo juo netikėti. Prieš užsisakydamas
kelionę, Ričardas atliko šiokią tokią
paiešką. Sakė, kad Džonis turi aštuonio-
likos metų patirtį, jog yra kitų keliautojų
atsiliepimų. Žmonių iš viso pasaulio.
 629/748

— Jis sužinojo iš interneto? — kilstelėjęs

antakius paklausė Krouvas.
— Taip, — pripažino Milė nurausdama.
— Kai atvykome į Deltą, viskas atrodė
nuostabiai puiku. Jis mus pasitiko lauko
aerodrome. Palapinės buvo paprastos, bet
patogios. Ir Delta buvo graži. Tikrai lauk-
inė, net sunku patikėti, kad tokia gamta dar
eg-zistuoja.
Ji trumpam nutilo, nesutelkusi žvilgs-
nio, paskendusi tos vietos prisiminimuose,
paskui atsikvėpė.
— Pirmas dvi naktis viskas ėjosi kaip ir
žadėta. Stovyklavimas, valgis, važiuoda-
vome pasižiūrėti žvėrių. Paskui… viskas
pasikeitė.
— Po to, kai žuvo jūsų pėdsekys, — pa-
sakė Džeinė.
Milė linktelėjo.
— Išaušus radome Klarenso kūną.
Tikriau… jo dalis. Pasimaitino hienos, ir
 630/748

tiek mažai jo buvo likę, kad visai nenu-

manėme, kas įvyko. Tuo metu jau buvome
gilokai savanoje, per toli, kad būtų galima
susisiekti radiju. Šiaip ar taip, radijas ne-
veikė. Taip pat sugedo ir sunkvežimis, — ji
nurijo seiles. — Mes įstrigome.
Kambarys nuščiuvo. Net Krouvas susil-
aikė nuo sau įprastų arogantiškų replikų.
Augantis Milės pasakojimo siaubas pagavo
visus.
— Aš norėjau tikėti, kad tai tik atsitikt-
inai sutapusios nesėkmės. Klarenso žūtis.
Neužsivedantis sunkvežimis. Ričardas
žiūrėjo kaip į puikų nuotykį, kurį galės
aprašyti savo knygoje. Jo herojus Džek-
manas Tripas, įstrigęs laukiniuose tyruose,
išlieka gyvas nepaisant grėsmingų aplinky-
bių. Neabejojome, kad galiausiai būsime iš-
gelbėti. Mūsų ieškoti atskris lėktuvas. Taigi
nusprendėme kuo geriau pasinaudoti situa-
cija ir mėgautis patirtimi savanoje, — ji vėl
 631/748

nurijo seiles. — Paskui žuvo ponas Mat-

sunaga, ir tai jau nebebuvo nuotykis. Tai
virto košmaru.
— Įtarėte Džonį? — paklausė Frostas.
— Dar ne. Bent aš neįtariau. Isajo kūną
suradome medyje — kaip tipišką leopardo
grobį. Atrodė kaip dar vienas nelaimingas
atsitikimas, dar vienas nesėkmės atvejis.
Bet kiti jau šnabždėjosi apie Džonį. Klaus-
inėjo savęs, ar čia nėra jo kaltės. Juk buvo
pažadėjęs mus apsaugoti, o du žmonės jau
nebegyvi, — Milė nudelbė akis į stalą. —
Turėjau į jų nuomonę įsiklausyti. Turėjau
jiems padėti Džonį sutvarkyti, bet negalė-
jau tuo patikėti. Nenorėjau tuo patikėti,
nes… — ji užsikirto.
— Kodėl? — švelniai paklausė daktaras
Zukeris.
Milė sumirksėjo, nuvydama ašaras.
— Nes buvau jį šiek tiek įsimylėjusi, —
sukuždėjo.
 632/748

Įsimylėjusi žmogų, bandžiusį ją

nužudyti. Džeinė apžvelgė nustebusius
kolegų veidus, bet Milės prisipažinime
nematė nieko šokiruojančio. Kiek kitų
moterų buvo nužudytos savo vyrų,
draugužių, žmonių, kuriuos jos dievino?
Įsimylėjusi moteris — prasta charakterio
ekspertė. Nieko stebėtina, kad Milė taip
giliai paveikta: buvo apgauta ne tik Džonio,
bet ir savo pačios širdies.
— Anksčiau niekada niekam to nepri-
sipažinau. Net sau pačiai, — pasakė Milė. —
Bet ten toli laukinėje gamtoje — viskas ki-
taip. Gražu ir keista. Nakties garsai, kvapai.
Kasryt atsibundi šiek tiek išsigandusi. Įs-
itempusi, — ji pažvelgė į daktarą Zukerį. —
Tas pasaulis buvo Džonio. Ir jis man padėjo
jaustis saugiai.
Veiksmingiausias afrodiziakas. Pavojaus
akivaizdoje nėra nieko labiau geidžiamo už
globėją, pagalvojo Džeinė. Štai kodėl
 633/748

moterys įsimyli farus ir asmens sargybin-

ius, kodėl dainininkės burkuoja apie tokį,
kuris mane apsaugos. Afrikos savanose
geidžiamiausias yra žmogus, galintis iš-
saugoti tau gyvybę.
— Kiti kalbėjo, kad reikia jėga įveikti
Džonį ir užvaldyti jo ginklą. Aš nesutikau,
laikiau juos paranojiškais. O Ričardas visus
kurstė, mėgindamas vaidinti herojų, nes
pavydėjo Džoniui. Štai taip, buvome
apsupti galinčių mus suėsti žvėrių, bet tik-
roji kova vyko mūsų stovyklos viduje.
Džonis ir aš — prieš visus kitus. Jie liovėsi
manimi pasitikėti, slėpė nuo manęs savo
planus. Maniau, mes paprasčiausiai visa tai
ištversime, kol būsime išgelbėti, o paskui
jie pamatys, kokie buvo juokingi. Maniau,
mums tik reikia nusiraminti ir išlaukti. Ir
paskui… — ji nurijo seiles. — Jis pabandė
nužudyti Eliotą.
 634/748

— Į jo palapinę įleido gyvatę, — pasakė

Džeinė.
Milė linktelėjo.
— Kaip tik tada supratau, kad privalau
rinktis. Net tuomet ne visai galėjau
patikėti, jog tai Džonio darbas. Nenorėjau
tuo tikėti.
— Mat jus privertė juo pasitikėti, —
pridūrė Zukeris.
Milė pasišluostė akis, ir jos balsas
palūžo.
— Štai kaip jis daro. Priverčia juo pas-
itikėti. Pasirenka vieną žmogų, kuris nori
juo tikėti. Galbūt pasidairo kokios nors
neturinčios pasisekimo, visiškai eilinės
moters, kuri mokyklos šokių vakarėliuose
ramstydavo sienas. Arba moters, kurią ket-
ina pamesti draugužis. O, jis tokią per-
pranta. Šypsosi jai, ir pirmą kartą savo
gyvenime vargšelė išties jaučiasi gyva, — ji
 635/748

vėl pasišluostė akis. — Aš buvau silpniausia

gazelė bandoje. Jis tai žinojo.
— Kažin ar silpniausia, — švelniai
paprieštaravo Temas. — Jūs vienintelė iš-
likote gyva.
— Ir galite jį atpažinti, — pridūrė Džeinė.
— Kad ir kokia tikroji jo pavardė. Mes tur-
ime jo apibūdinimą. Žinome, kad jis apie
šešių pėdų ir dviejų ar trijų colių ūgio,
tvirto sudėjimo. Plaukai šviesūs, akys
mėlynos. Galbūt ir pakeitė plaukų spalvą,
bet ūgio nenuslėpsi.
— Arba akių, — papildė Milė. —
Žvilgsnio.
— Papasakokite smulkiau.
— Tartum žiūrėtų tiesiai į sielą. Skaitytų
tavo svajones, tavo baimes. Lyg tiksliai
matytų, kas tu tokia.
Džeinė prisiminė kito vyro akis, į kurias
kadaise žvelgė, ruošdamasi mirti, ir jai
pašiurpo rankų oda. Mes abi jutome žudiko
 636/748

žvilgsnį, pagalvojo ji. Bet aš perpratau jį,

kai pamačiau, o ji — ne. Ir dabar jos gėdą
išduoda nusmukę pečiai, nulenkta galva.
Suskambo Džeinės mobilusis, šaižiai ir
priversdamas krūptelėti. Ji atsistojo ir pal-
iko kambarį.
Skambino kriminalistė Eirina Volčko.
— Prisimenate tuos gyvūno plaukus,
rastus ant mėlynojo Džodės Andervud
chalato?
— Katės plaukus, — atsakė Džeinė.
— Aha, du iš jų tikrai naminės katės. Bet
buvo dar trečias, kurio man nepavyko iden-
tifikuoti. Jį nusiunčiau į laukinės gyvūnijos
laboratoriją Oregone. Ką tik gavome at-
sakymą dėl keratino.
— Snieginio leopardo?
— Ne, deja ne. Jis iš Panthera tigris
tigris rūšies.
— Skamba kaip tigro.
 637/748

— Jei konkrečiau — bengalinio tigro. O

tai man visiškai netikėta. Galėtumėte
paaiškinti, kaip ant aukos chalato pateko
tigro plaukas?
Džeinė jau turėjo atsakymą.
— Leono Goto namas buvo gyvūnų
iškamšų Nojaus arka. Regis, prisimenu tig-
ro galvą pas jį ant sienos, bet nė neįsivaiz-
davau, kad ji — bengalinio tigro.
— Galite man gauti kelias sruogeles iš
tos galvos iškamšos? Jeigu tie plaukeliai at-
itiks šio tigro plauką, galėsime pasakyti,
kad buvo pernešti iš Leono Goto namo ant
Džodės Andervud chalato.
— Dvi aukos. To paties žudiko.
— Tikrai pradeda šitaip atrodyti.
 29

Jis yra čia, kažkur šiame mieste. Mes važi-

uojame automobiliu popietės transporto
sraute, ir aš žiūriu pro langą, stebiu pro šalį
šaligatviu kėblinančius pėsčiuosius nulenk-
tomis galvomis prieš vėją, siaučiantį tarp
pastatų. Taip ilgai gyvenau ūkyje, kad
pamiršau, ką reiškia būti didmiestyje.
Nemėgstu Bostono. Man nepatinka, kaip
čia šalta ir pilka, o aukšti pastatai užstoja
bent lopinėlį dangaus ir įspraudžia mane į
amžiną šešėlį. Nepatinka žmonių šiurkštu-
mas, jie tokie tiesmukiški ir netašyti.
Vairuoja detektyvė Ricoli ir atrodo išs-
iblaškiusi, visai nesistengia palaikyti pokal-
bio, tad mes sėdime tylėdamos. Lauke —
 639/748

blerbiančių automobilių signalų ir kažkur

toli kaukiančių sirenų kakofonija, ir
žmonės — tiek daug žmonių. Kaip ir savan-
oje, čia irgi laukinės platybės, kur vienas
neteisingas judesys — neatsargiai nužengsi
nuo šaligatvio krašto, persimesi žodžiais su
piktu žmogumi — gali būti lemtingas.
Kurgi šiame milžiniškame didmiesčio
labirinte slepiasi Džonis?
Visur, kur tik pasižiūriu, man vaidenasi
jis. Vos tik trumpai pamatau virš kitų
iškilusią šviesią galvą bei plačius pečius, ir
man permuša širdį. Paskui žmogus pas-
isuka, ir sumoju, kad tai ne jis. Nei koks
kitas pagavęs mano akį aukštas šviesiaplau-
kis. Džonis vienu metu visur ir niekur.
Kai sustojame priešais kitą raudoną
šviesą, suspausti tarp automobilių pri-
grūstų dviejų eismo juostų, detektyvė Ricoli
pažvelgia į mane.
 640/748

— Man reikia trumpam stabtelėti, o

paskui nuvešiu jus pas Morą. Gerai?
— Puiku. Kur važiuojame?
— Prie vieno namo. Į nusikaltimo vietą,
kur buvo nužudytas Gotas.
Tai pasako labai kasdieniškai, betgi iš to
ir gyvena. Vyksta į vietas, kur surandami
kūnai. Ji kaip Klarensas, mūsiškis pėdsekys
Deltoje, kuris nuolat ieškojo žvėrių ženklų.
Detektyvės Ricoli medžiojami žvėrys yra
tie, kurie žudo.
Pagaliau ištrūkstame iš intensyvaus did-
miesčio transporto eismo ir įvažiuojame į
ramesnį vienos šeimos namų rajoną. Čia
yra medžių, nors lapkritį nuo jų nuplėšti
visi lapai, besiritantys gatvėmis it rudi kon-
feti. Sustojame prie namo užtrauktomis na-
ktinėmis užuolaidomis, o medyje plazdena
vienišas policijos juostelės skivytas — vien-
intelis šviesus akcentas rudeninėje
rūškanoje.
 641/748

— Užtruksiu vos kelias minutes, — sako

Ricoli. — Galite palaukti automobilyje.
Apsidairau po tuščią gatvę ir vieno fas-
ado lange pastebiu siluetą — kažkas stovi ir
mus stebi. Žinoma, žmonės turėtų stebėti.
Žudikas apsilankė jų kaimynystėje, ir jie
nerimauja, kad jis vėl pasirodys.
— Einu kartu su jumis, — sakau. — Nen-
oriu čia pasilikti viena.
Sekdama įkandin jos į priekinį priebutį
nervinuosi, ką pamatysiu viduje. Niekada
nesu buvusi name, kur kažkas buvo
nužudytas, ir įsivaizduoju krauju
aptaškytas sienas, ant grindų kreida
nupieštą figūrą. Bet kai įžengiame vidun,
nepamatau jokio kraujo nei smurto ženklų
— nebent jiems priskirsi kraupią gyvūnų
galvų ekspoziciją. Ant sienų jų kabo
dešimtys, o akys kaip gyvos, tartum spokso
į mane. Kaltinanti aukų galerija. Bloškia
 642/748

aitrus chlorkalkių kvapas, ir mano akys ap-

siašaroja, šnerves peršti.
Pastebėjusi mano miną, ji sako:
— Valytojai tikriausiai visą namą iššlak-
stė „Clorox“ skysčiu. Bet tai kur kas geriau
už ankstesnį kvapą.
— Ar tai atsitiko… buvo šitame
kambaryje?
— Ne, garaže. Man nereikia ten nueiti.
— O ką gi mes čia veikiame?
— Medžiojame tigrą.
Detektyvė Ricoli apžvelgė trofėjų galvas
ant sienų ir tarė:
— Ir štai jis. Žinojau, kad tokį čia
mačiau.
Kai ji prisitraukia kėdę, kad pasiektų
tigrą, įsivaizduoju šių žvėrių sielas, tarp
savęs murmančias, sprendžiančias apie
mus. Afrikos liūtas kaip gyvas, kone bijau
prie jo prisiartinti, bet traukia mane it mag-
netas. Pagalvoju apie tikrus liūtus, matytus
 643/748

Deltoje, po gelsvai rusvais jų kailiais ribuli-

uojančius raumenis. Pagalvoju apie Džonį,
auksaplaukį ir tokį pat stiprų, ir įsivaizduo-
ju jo galvą, spoksančią žemyn į mane. Pa-
vojingiausio padaro ant šios sienos.
— Džonis sakė, kad veikiau užmuštų
žmogų, nei kada nors nušautų didžiąją
katę.
Pešdama iš pakabintos tigro galvos
plaukus, Ricoli stabteli ir pažvelgia į mane.
— Jeigu taip, tai šitas namas tikrai jį
supykdytų. Šios katės nugalabytos dėl
sporto. Paskui Leonas Gotas girdavosi apie
tai žurnale.
Ji parodo į kabančių ant priešingos si-
enos fotografijų galeriją:
— Tai Elioto tėtukas.
Nuotraukose matau tą patį pusamžį
vyriškį, su šautuvu pozuojantį prie įvairių
trofėjų. Ten taip pat yra įrėmintas žurnalo
 644/748

straipsnis: „Trofėjų meistras: interviu su

Bostono taksidermijos specialistu“.
— Aš visai nenumaniau, kad Elioto tėvas
buvo medžiotojas.
— Eliotas jums nepapasakojo?
— Nė žodžio. Jis apie savo tėvą išvis
nekalbėdavo.
— Turbūt todėl, kad jo gėdijosi. Eliotas
su savo tėčiu jau daug metų nesutarė. Leo-
nas mėgo pyškinti į gyvūnus. O Eliotas
troško gelbėti delfinus, vilkus ir lauko
peles.
— Na, aš žinau, kad jis mėgo paukščius.
Safaryje juos nuolat mums rodydavo,
bandydavo atpažinti.
Pažvelgiu į Leono Goto fotografijas su jo
nukautais žvėrimis ir palinguoju galva:
— Vargšelis Eliotas. Jis buvo visų bokso
kriaušė.
— Kaip suprasti?
 645/748

— Ričardas visąlaik jį nusodindavo,

padarydavo pašaipų taikiniu. Vyrai su savo
testosteronu, visada besistengiantys pran-
okti vienas kitą. Ričardas turėjo būti karali-
us, o Eliotas — jam lenktis. Visa esmė —
padaryti įspūdį blondinėms.
— Dviem merginoms iš Pietų Afrikos?
— Silvijai ir Vivianai. Eliotas jas buvo
įsižiūrėjęs, o Ričardas niekada nepraleis-
davo progos parodyti, koks jis labiau buvo
vyras.
— Iš balso atrodo, kad jūs vis dar jauči-
ate dėl to kartėlį, Mile, — tyliai pastebi ji.
Keista, kad išties jaučiu kartėlį. Kad net
ir po šešerių metų vis dar skaudu prisiminti
tas naktis prie stovyklos laužo, Ričardo
dėmesį, skiriamą vien toms merginoms.
— Kur buvo Džonis per visą tą kovą dėl
vyriško dominavimo? — klausia ji.
— Keista, bet jam tartum visai nerūpėjo.
Tik stovėdavo nuošaly ir stebėdavo dramą.
 646/748

Visi mūsų smulkūs susirėmimai ir pavydas

sakytum jam nebuvo svarbūs.
— Galbūt jam labiau rūpėjo kiti dalykai.
Pavyzdžiui, ką jums buvo suplanavęs.
Ar jis mąstė apie tuos planus, kai sėdė-
davo šalia manęs prie laužo? Ar vaizdavosi
būsimus pojūčius, kai pralies mano kraują,
stebės man iš akių senkant gyvybę? Staiga
pajutusi šaltį, apsikabinu rankomis ir žiūriu
į Leono Goto ir jo nugalabytų žvėrių
fotografijas.
Ricoli atėjusi atsistoja šalia manęs.
— Kaip girdėjau, jis buvo šiknius, — sako
ji, žvelgdama į Goto nuotrauką. — Bet ir
šikniai nusipelno teisingumo.
— Nenuostabu, kad Eliotas niekada apie
jį neužsimindavo.
— Ar kada nors kalbėjo apie savo
draugužę?
Pažvelgiu į ją.
— Apie draugužę?
 647/748

— Džodę Andervud. Ji ir Eliotas buvo

kartu dvejus metus.
Tai man netikėta.
— Jis buvo taip apspangęs dėl blondinių,
kad nė neužsimindavo apie kokią nors kitą
merginą. Jūs su ja susipažinote? Kokia ji?
Ricoli atsako ne iškart. Kažkas jai kelia
nerimą, kažkas, dėl ko dvejoja atsakyti.
— Džodė Andervud mirusi. Ją nužudė tą
pačią naktį kaip ir Leoną Gotą.
Išverčiu į ją akis.
— Jūs man nepapasakojote. Kodėl?
— Tyrimas dar vyksta, todėl kai kurių
dalykų negaliu jums sakyti, Mile.
— Atsigabenote mane tokį kelią, bet vis
tiek nuo manęs slepiate. Svarbius dalykus.
Turėjote man apie tai papasakoti.
— Mes nežinome, ar jų mirtys susijusios.
Džodės nužudymas labiau panašus į
apiplėšimą ir jo būdas visiškai kitoks nei
Leono. Štai kodėl atvažiavau paimti plaukų
 648/748

pavyzdžių. Mes ieškome daiktinės sąsajos

tarp tų antpuolių.
— Argi neaišku? Tai Eliotas.
Suvokimas smogia man taip stipriai, kad
mirksnį prarandu amą, nepajėgiu net
kvėpuoti. Sukuždu:
— Sąsaja esu aš.
— Ką turite galvoje?
— Kodėl susisiekėte su manimi? Kodėl
manėte, kad galiu jums pagelbėti?
— Kadangi mes sekėme sąsajomis. Jos
mus nuvedė prie žmogžudysčių Botsvanoje.
Ir jūsų.
— Būtent. Tos sąsajos jus atvedė prie
manęs. Šešerius metus slėpiausi Tauvz
Riveryje, gyvenau kitokia pavarde. Laiki-
ausi toli nuo Londono, nes bijojau, kad
Džonis mane suras. Jūs manote jį esant Bo-
stone. O dabar ir aš čia, — smarkiai gurk-
teliu seiles. — Kaip tik ten, kur esu jam
reikalinga.
 649/748

Matau jos akyse išgąstį. Ji tyliai taria:

— Einam. Nuvešiu jus pas Morą.
Kai išeiname iš namo, jaučiuosi
pažeidžiama kaip gazelė atviroje pievoje.
Visur man vaidenasi akys, stebinčios mane
iš namų, iš pravažiuojančių automobilių.
Klausiu savęs, kiek žmonių žino, kad esu
Bostone. Prisimenu sausakimšą oro uostą,
kur vakar nutūpėme, ir mąstau apie visus
mane mačiusius Bostono policijos departa-
mento vestibiulyje ar kavinėje, arba lauki-
ančią lifto. Jeigu Džonis ten buvo, ar būčiau
turėjusi jį pastebėti?
Arba esu kaip gazelė, nematanti liūto iki
pat jo šuolio akimirkos?
 30

— Jos mintyse jis išaugo į mitologinių

matmenų monstrą, — pasakė Mora. —
Šešerius metus buvo jo apsėsta. Visai
natūralu, kad įsivaizduoja šią medžioklę
nutaikytą vien į ją.
Iš svetainės Džeinė girdėjo svečių vonios
kambaryje šniokščiant dušą. Kol Milės neg-
ali pasiekti jų balsai, tai paskutinė proga
pasikalbėti apie ją vienoms dviem, ir Mora
nedelsė išsakyti savo nuomonės.
— Džeine, pagalvok, kaip absurdiškai ji
įsivaizduoja. Mano, kad antžmogis Džonis
nužudė Elioto tėvą, nužudė Elioto draugužę
ir turėjo stebuklingą aiškiaregystę prieš
penkerius metus pakišti sidabrinį žiebtuvėlį
 651/748

kaip įkaltį? Vien tam, kad ją išviliotų iš

slėptuvės? — Mora papurtė galvą. — Net ir
šachmatų meistrui per daug sudėtinga.
— Betgi galimas daiktas, kad ir yra nusi-
taikyta į ją.
— Kur tavo įrodymai, kad Džodę Ander-
vud ir Leoną Gotą nužudė tas pats
nusikaltėlis? Anas buvo pakabintas ir išdar-
inėtas. O ji — greitai pasmaugta per žaib-
išką antpuolį. Nebent yra DNR atitikmuo
su tais katės plaukais…
— Tigro plaukas gana įtikinamas.
— Koks tigro plaukas?
— Prieš pat mums išeinant, man
paskambino iš teismo medicinos laborator-
ijos. Prisimeni tą neidentifikuotą trečią
plauką nuo mėlynojo Džodės vonios chal-
ato? Jis — bengalinio tigro.
Džeinė išsitraukė iš kišenės plastikinį
įkalčių maišelį ir kalbėjo toliau:
 652/748

— Pasirodo, pas Leoną Gotą ant sienos

yra tigro galvos iškamša. Kokia tikimybė,
kad siautėja du žudikai, abu turėję kontaktą
su tigru?
Mora susiraukusi pažvelgė į įkalčių
maišelį su plaukais.
— Ką gi, tai tikrai įtikina. Už zoologijos
sodo ribų daug jų nerasi… — Ji nutilo ir
pažvelgė į Džeinę. — Zoologijos sodas turi
bengalinį tigrą. Kas, jeigu tas plaukas gyvo
žvėries?
Zoologijos sodas.
Džeinė staiga prisiminė. Leopardo nar-
vas. Debra Lopes, sumaitota ir kruvina jai
prie kojų. Ir veterinaras, daktaras Oberli-
nas, pritūpęs prie Debros kūno spaudinėja
jos krūtinę, desperatiškai stengdamasis
gaivinti širdį. Aukštas blondinas mėly-
nomis akimis. Visai kaip Džonis
Posthumas.
Džeinė išsitraukė mobilųjį telefoną.
 653/748

Po pusvalandžio daktaras Alenas Rodsas

atskambino.
— Nežinau, kam jums prireikė, bet man
pavyko surasti Grego Oberlino fotografiją.
Nėra labai geros kokybės. Padaryta prieš
kelias savaites mūsiškiame lėšų rinkliavos
renginyje. Šiaip ar taip, kas per reikalas?
— Jūs apie tai neužsiminėte daktarui
Oberlinui, tiesa?
— Jūs paprašėte manęs nesakyti. Jei
atvirai, jaučiuosi nepatogiai, veikdamas
jam už nugaros. Ar tai koks nors policinis
reikalas?
— Negaliu atskleisti detalių, daktare
Rodsai. Būtina išlaikyti konfidencialumą.
Ar galite tą fotografiją atsiųsti elektroniniu
paštu?
— Tuojau pat?
— Taip, tuojau pat.
Džeinė šūktelėjo:
 654/748

— Mora, man reikia pasinaudoti tavo

kompiuteriu. Daktaras man siunčia
fotografiją.
— Jis mano kabinete.
Kai Džeinė atsisėdo prie Moros kompi-
uterio ir įsijungė savo elektroninį paštą, fo-
tografija jau buvo jos gautųjų laiškų
dėžutėje. Rodsas pasakė, kad ji daryta zo-
ologijos sodo lėšų rinkliavos renginyje, taigi
pobūvio dalyviai buvo pasirišę juodus kak-
laraiščius. Ji pamatė pustuzinį šypsančių
svečių, su vyno taurėmis rankose pozuo-
jančių pokylio salėje. Daktaras Oberlinas
stovėjo kadro pakraštyje, iš dalies nus-
isukęs, siekiantis pasiimti nuo padėklo
sumuštinuko.
— Gerai, aš dabar žiūriu į ją, — telefonu
pasakė ji daktarui Rodsui. — … bet nuo-
trauka ne per geriausia. Gal turite kokių
kitų?
 655/748

— Reiks paieškoti. O gal man tiesiog jo

paprašyti?
— Ne. Jo neprašykite.
— Gal vis dėlto pasakytumėte, koks
reikalas? Juk kuo nors neįtariate Grego, a?
Mat jis visiškai, koks tik gali būti, padorus
žmogus.
— Jums žinoma, ar jis kada nors buvo
Afrikoje?
— Su kuo tai susiję?
— Ar žinote, kad jis lankėsi Afrikoje?
— Esu tikras, kad taip. Jo motina kilusi
iš Johanesburgo. Klausykite, jums reikia
paklausti paties Grego. Šitai mane verčia
jaustis nepatogiai.
Džeinė išgirdo žingsnius ir apsisukusi
pamatė už savęs Milę.
— Kaip jūs manote? — paklausė jos
Džeinė. — Tai jis?
Milė neatsakė. Stovėjo įsmeigusi akis į
fotografiją, rankomis gniauždama Džeinės
 656/748

kėdės atkaltę. Tyla tęsėsi taip ilgai, kad

kompiuterio ekranas užtemo ir Džeinei
teko jį pažadinti.
— Tai Džonis? — vėl paklausė Džeinė.
— Galėtų… galėtų būti, — sukuždėjo
Milė. — Nesu tikra.
— Rodsai, — į telefoną pasakė Džeinė, —
man reikia geresnės fotografijos.
Išgirdo jį atsidūstant.
— Paklausiu daktaro Mikovico. Arba gal-
būt jo sekretorė turi ką nors viešųjų ryšių
skyriuje.
— Ne, per daug žmonių bus įtraukta.
— Klausykite, nežinau, kaip kitaip
galima gauti. Nebent panorėtumėte čia
atvykti su nuosava vaizdo kamera.
Džeinė pažvelgė į Milę: ji tebebuvo
įbedusi akis į daktaro Gregorio Oberlino
atvaizdą ekrane.
— Taip ir padarysiu, — pasakė ji.
 31

Ji pažada, kad būsiu saugi. Sako, kad man

nė nereikės tiesiogiai su juo susidurti, nes
viskas bus nufilmuota vaizdo kamera ir ter-
itorijoje sukiosis daug policijos pareigūnų.
Aš sėdžiu su detektyvu Frostu zoologijos
sodo parkavimo aikštelėje ir iš jo auto-
mobilio stebiu pro įėjimą plūstančias šei-
mas su vaikais. Visi atrodo laimingi ir su-
jaudinti dienos zoologijos sode. Šeštadi-
enis, pagaliau šviečia saulė, ir viskas atrodo
kitaip — švaru, šviesu ir gaivu. Ir aš pati
jaučiuosi kitaip. Taip, nervinuosi ir esu
išsigandusi, bet pirmą sykį per šešerius
metus mąstau, kad ir mano gyvenime
 658/748

pakils saulė, kad visi šešėliai netrukus

išsisklaidys.
Detektyvas Frostas atsiliepia mobiliuoju.
— Aha, mes tebesame parkavimo
aikštelėje. Tuoj ją atvesiu.
Jis pažvelgia į mane.
— Ricoli apklausia daktarą Oberliną
gyvūnų priežiūros sektoriuje, pietiniame
zoologijos sodo gale, ir mes nė iš tolo ten
nesiartinsime. Jums nereikia dėl nieko
jaudintis.
Jis atidaro dureles ir pakviečia:
— Eime, Mile.
Patraukiame įėjimo link, ir jis žengia
greta manęs. Niekas iš bilietų kontrolierių
nė nenujaučia, kad vyksta policijos opera-
cija, ir mes įeiname kaip ir visi kiti lankyto-
jai — pateikę bilietus ir prasistūmę pro
sukamuosius vartukus. Pirma ekspozicija,
kurią pamatau — tai flamingų lagūna, ir aš
pagalvoju apie savo dukterį Violetą,
 659/748

mačiusią tūkstančių flamingų reginį lauk-

inėje gamtoje. Man gaila tų didmiesčio
vaikų, kurie ateity flamingus įsivaizduos
kaip tuziną apatiškų paukščių betoniniame
baseine. Negaunu progos žvilgtelėti į koki-
us nors kitus gyvūnus, nes detektyvas Fros-
tas veda taku tiesiai į administracijos
korpusą.
Mes laukiame konferencijų salėje su ilgu
stalu, dešimtimis patogių kėdžių ir inform-
acijos priemonių vežimėliu su vaizdo
demonstravimo įranga. Ant sienų kabo įrė-
minti garbės raštai ir diplomai Safolko zo-
ologijos sodui ir jo personalui.
ĮVERTINIMAS UŽ ĮVAIROVĘ. ĮVERTINIMAS
UŽ RINKODARĄ. MARLINO PERKINSO
PREMIJA. UŽ GERIAUSIĄ EKSPOZICIJĄ
ŠIAURĖS RYTUOSE. Tai jų gyrimosi salė —
parodyti lankytojams, kokia pasižymėjusi ši
institucija.
 660/748

Priešingoje sienoje matau įvairių per-

sonalo narių curriculae vitae, ir mano akys
tiesiai nukrypsta į daktaro Oberlino.
Keturiasdešimt ketverių metų amžiaus.
Gamtos mokslų bakalauras. Baigęs Ver-
monto universitetą. Įgytas veterinarijos
daktaro laipsnis Kornelio universitete. Bet
fotografijos nėra.
— Tai gali šiek tiek užtrukti, tad
turėkime kantrybės, — sako detektyvas
Frostas.
— Aš laukiau šešerius metus, — atsakau.
— Galiu palaukti ir truputėlį ilgiau.
 32

Šešių pėdų ir trijų colių ūgio mėlynakis

blondinas, daktaras Gregoris Oberlinas,
buvo stulbinamai panašus į Džonio
Posthumo paso fotografiją. Tokiu pat kam-
puotu žandikauliu ir tokia pat plačia kakta,
dabar susiraukšlijusia iš suglumimo, kai jis
pamatė Džeinę nuspaudžiant vaizdo
kameros mygtuką ĮRAŠAS.
— Jums tikrai būtina įrašinėti? — pak-
lausė jis.
— Noriu tiksliai užprotokoluoti. Be to,
man nebereikia užsi-rašinėti, todėl galiu
susitelkti į pokalbį.
Nusišypsojusi Džeinė atsisėdo.
 662/748

Fone girdėjosi blaškantis triukšmas:

gyvūnų garsai iš veterinarinių narvų čia pat
už daktaro Oberlino kabineto sienos, bet su
tuo teks susitaikyti. Ji norėjo, kad jis būtų
įprastoje aplinkoje ir jaustųsi atsipalai-
davęs. Pokalbis Bostono policijos departa-
mente tikrai sužadintų jo budrumą.
— Džiaugiuosi, kad tęsiate tyrimą dėl
Debros mirties, — pasakė jis. — Tai nedavė
man ramybės. Labai.
— Kas konkrečiai? — paklausė Džeinė.
— Tokio nelaimingo atsitikimo neturėjo
įvykti. Mudu su Deb-ra drauge dirbome
daug metų. Ji buvo rūpestinga ir žinojo,
kaip elgtis prie didžiųjų kačių. Nesuprantu,
kaip ji pamiršo tokį paprastą dalyką — užs-
tumti leopardo naktinio narvo skląstį.
— Anot daktaro Rodso, net prityrusiems
zoologijos sodo prižiūrėtojams taip
pasitaikydavo.
 663/748

— Ką gi, tai tiesa. Ir labai geruose zoolo-

gijos soduose veteranai prižiūrėtojai patir-
davo nelaimingų atsitikimų. Bet Debra
buvo iš tokių žmonių, kurie nepaliktų
namų, nepatikrinę visų dujų degiklių ir
neįsitikinę, kad visų langų skląstukai
užstumti.
— Tai kas gi, sakote, atsitiko? Kas nors
kitas atidarė naktinį narvą?
— Turbūt jūs šitaip galvojate, ar ne? Ko
gero, kaip tik dėl to norėjote su manimi
pasikalbėti.
— Ar tądien galėjo būti kokia nors
Debros nerūpestingumo priežastis? — pak-
lausė Džeinė. — Kas galbūt ją blaškė?
— Prieš kelis mėnesius mudu nut-
raukėme santykius, bet atrodė, kad ji
laikosi puikiai. Nežinau, kas ją galėjo
kamuoti.
— Jūs man sakėte, kad santykius nut-
raukė ji.
 664/748

— Taip, aš noriu vaikų, o ji nenorėjo. Ši-

uo klausimu niekaip nerasi kompromiso.
Tarp mudviejų neliko nuoskaudų, aš ir to-
liau ja rūpinausi. Štai kodėl man iš tikrųjų
reikia žinoti, ar jūs ko nors nepraleidote
pro akis.
— Jeigu ji nepaliko vartukų neužsklęstų,
tai kas, manote, šitaip padarė?
— Kaip tik čia ir esmė, aš nežinau! Per-
sonalo zona lankytojams nematoma, todėl
teoriškai bet kas ten būtų galėjęs prisėlinti
nepas-tebėtas.
— Ji turėjo priešų?
— Ne.
— Naują draugą?
Pauzė.
— Nemanau.
— Iš balso neatrodote toks tikras.
— Tiesą sakant, pastaruoju metu mes
kalbėdavomės nedaug, išskyrus darbo
klausimus. Žinau, tądien, kai eutanazavau
 665/748

Kouvą, ji buvo prislėgta, bet kitaip pasielgti

tikrai negalėjau. Mes stengėmės to lep-
pardo gyvybę palaikyti kuo ilgiau. Pabaigo-
je buvo žiauru leisti jam kentėti.
— Taigi Debra buvo dėl kažko prislėgta.
— Taip, ir pikta, kad iš Kouvo bus pada-
ryta iškamša kažkokiam turtingam šikniui.
Ypač kai sužinojo, kad tas šiknius — Džeris
O’Brajenas.
— Kaip suprantu, nesate jo gerbėjas.
— Tas žmogus Afriką laiko savo asmen-
ine skerdykla. Giriasi apie tai savo radijo
laidoje. Taigi taip, Debra buvo pikta, toks
pat ir aš. Iš dalies mūsų misija — saugoti
laukinę gyvūniją. Kitą mėnesį man nu-
matyta komandiruotė į Johanesburgą, kur
vyks konferencija apie retų rūšių apsaugą.
O čia mes padarėme sandėrį su velniu, ir
viskas dėl pinigų.
— Taigi jūs vykstate į Afriką, — pasakė ji.
— Anksčiau ten buvote?
 666/748

— Taip, mano motina kilusi iš Johanes-

burgo, ir mes ten turime giminių.
— O kaip dėl Botsvanos? Aš mąsčiau joje
apsilankyti. Kada nors ten buvote?
— Taip. Būtinai turėtumėte ją pamatyti.
— Kada ten buvote?
— Nepamenu. Prieš septynerius, gal
aštuonerius metus. Ten gražu, viena iš
paskutinių laukinės gamtos vietų pasaulyje.
Ji išjungė mygtuką ĮRAŠAS.
— Dėkui. Manau, tai visa kol kas man
reikalinga informacija.
Jis susiraukė.
— Tik tiek norėjote sužinoti?
— Jeigu turėsiu kitų klausimų,
susisieksiu.
— Jūs toliau tęsite tyrimą, taip? — pak-
lausė jis, kol Džeinė krovėsi vaizdo kamerą.
— Nes man neramu, kad jis bus auto-
matiškai nutrauktas kaip nelaimingas
atsitikimas.
 667/748

— Šiuo metu, daktare Oberlinai, įvykį

sunku kaip nors kitaip įvardyti. Visi man
kartoja, kad didžiosios katės pavojingos.
— Ką gi, duokite žinią, jeigu dar ko nors
jums reikės. Viską padarysiu, kad jums
padėčiau.
Jau padėjai, pamanė ji, išsinešdama iš
jo kabineto kamerą. Saulėtas šeštadienis
sutraukė į zoologijos sodą minias lankytojų,
ir Džeinei teko laviruoti judriu taku. Dabar
viskas galėjo pradėti sparčiai rutuliotis.
Sodo teritorijoje jau buvo keturi poli-
cininkai civiliniais drabužiais, laukiantys
jos skambučio dėl Oberlino arešto. Tech-
nikų grupė įsiverš paimti jo kompiuterio ir
elektroninių failų, o Mora rinko zoologijos
sodo bengalinio tigro pavyzdžius ir ketino
juos persiųsti į plaukų ir plaušų analizės
laboratoriją. Spąstai buvo parengti, ir
Džeinei tereikėjo, kad Milė patvirtintų as-
mens tapatybę.
 668/748

Įžengusi į administracijos korpuso kon-

ferencijų salę, kur jos laukė Frostas ir Milė,
Džeinė pajuto visais nervais kibirkščiuojant
elektrą. Kaip medžiotojas, pamatęs savo
auką, ji jau uodė ore savo laimikio kraują.
Prijungusi vaizdo kamerą prie monit-
oriaus, pasisuko į Milę. Ta stovėjo įsitvėrusi
vienos kėdės atkaltės tokiomis įsitempu-
siomis rankomis, kad, atrodė, tuoj nutrūks
sausgyslės. Džeinei tai buvo tik medžioklė,
Milei — galbūt akimirka, kai baigsis jos
košmarai, todėl stovėjo priešais monitorių
it kalinys, laukiantis, kad nuosprendžio
vykdymas būtų atidėtas.
— Taigi pradedam, — tarė Džeinė ir nus-
paudė mygtuką LEISTI.
Sumirkčiojęs ekranas atgijo, ir jame
pasirodė besiraukantis daktaras Oberlinas.
Jums tikrai būtina įrašinėti?
 669/748

Noriu tiksliai užprotokoluoti. Be to,

man nebereikia užsirašinėti, todėl galiu
susitelkti į pokalbį.
Vaizdajuostei slenkant, Džeinė nenul-
eido akių nuo Milės. Vienintelis garsas
salėje — įrašyti Džeinės klausimai ir Ober-
lino atsakymai. Milė stovėjo sustingusi,
rankomis tebegniauždama kėdę, lyg salėje
ši būtų vienintelis tvirtas ramstis. Ji ne-
judėjo, tartum nė nekvėpavo.
— Mile? — paklausė Džeinė ir nuspaudė
PAUZĖ, ekrane sustabdydama Gregorio
Oberlino veidą. — Tai jis? Džonis?
Milė pažvelgė į ją.
— Ne, — sukuždėjo.
— Betgi vakar matėte jo nuotrauką. Pa-
sakėte, kad joje galbūt jis.
— Suklydau. Tai ne jis.
Milei sulinko kojos, ir ji susmuko ant
kėdės.
— Tai ne Džonis, — pakartojo.
 670/748

Jos atsakymas tartum išsiurbė iš salės

visą orą. O Džeinė buvo tokia garantuota,
kad jie turi savo spąstuose žudiką. O dabar
vietoj Žmogaus-leopardo, pasirodo, jie
pagavo Bembį. Štai tokio sulaukė atpildo,
kad viską statė ant vieno netvirto li-
udininko su nepatikima atmintimi.
— Jėzau, — sumurmėjo Džeinė. — Taigi
mes vėl grįžome prie nieko.
— Nagi, Ricoli, — tarė Frostas. — Ji
niekada nebuvo visai tikra.
— Marketas ir taip nuolat man
prikaišioja dėl kelionės į Keiptauną. O
dabar šitai.
— Ko jūs tikėjotės? — įsiterpė Milė ir
staiga užsiplieskusi pykčiu pažvelgė į
Džeinę. — Jums tai tik dėlionė, ir manėte,
jog aš turiu trūkstamą fragmentą. Kas,
jeigu jo neturiu?
— Klausykite, mes visi pavargome, — pa-
sakė Frostas, kaip visada imdamasis
 671/748

tarpininko vaidmens. — Manau, turėtume

giliai atsikvėpti. Galbūt ko nors užkąsti.
— Padariau, ko jūs prašėte. Nežinau, ką
dar galėčiau padaryti! — bloškė Milė. —
Dabar noriu namo.
Džeinė atsiduso.
— Gerai. Žinau, diena jums buvo sunki.
Liepsime patruliui jus parvežti pas Morą.
— Ne, turiu galvoje namo. Į Tauvz
Riverį.
— Klausykite, atsiprašau, kad buvau su
jumis atžari. Rytoj mes iš naujo viską per-
žiūrėsime. Galbūt yra kas nors…
— Man jau gana. Pasiilgau šeimos. Vyk-
stu namo.
Milė atsistūmė su kėde ir atsistojo — jos
akys žibėjo įsiūčiu, kokio anksčiau Džeinė
joje nematė. Čia tikrai ta moteris, kuri
savanoje išliko gyva, moteris, kuri nesutiko
parklupti ir numirti.
— Rytoj išvykstu, — nukirto Milė.
 672/748

Suskambo Džeinės mobilusis.

— Pasikalbėsime apie tai vėliau.
— Nėra apie ką kalbėti. Jeigu neužsakys-
ite man reiso, pati tai padarysiu. Aš
baigiau.
Ji išėjo iš salės.
— Mile, palaukit. — Frostas nusivijo ją į
koridorių. — Surasiu ką nors, kad jus
parvežtų.
Džeinė pasičiupo tebeskambantį mo-
bilųjį ir bloškė:
— Ricoli.
— Iš balso atrodo, kad paskambinau ne
laiku, — pasakė kriminalistė Eirina Volčko.
— Faktiškai bjaurus laikas. Bet klokit.
Kas nutiko?
— Galbūt tai pataisys jums nuotaiką ar-
ba ne. Skambinu dėl tų plaukų pavyzdžių,
kuriuos paėmėte iš bengalinio tigro
iškamšos Goto name.
— Na ir kaip?
 673/748

— Jie lūžūs ir apirę, paviršiaus kutikulė

suplonėjusi ir susilie-jusi. Įtariu, tigras
buvo nušautas ir iškimštas prieš dešimt-
mečius, nes plaukai paveikti laiko ir ultra-
violetinių spindulių. Čia ir problema.
— Kodėl?
— Tigro plaukai nuo Džodės Andervud
vonios chalato be irimo požymių. Švieži.
— Sakot, kaip iš gyvo tigro? — Džeinė at-
siduso. — Gaila. Mes ką tik išbraukėme iš
savo sąrašo zoologijos sodo veterinarą.
— Jūs man minėjot, kad tądien į Goto
namus buvo nuvykę du kiti zoologijos sodo
darbuotojai, kurie pristatė snieginio leo-
pardo gaišeną. Jų drabužiai veikiausiai
buvo apnešti visokių gyvūnų plaukais. Gal-
būt plaukai nuo jų išsibarstė, ir žmogžudys
jų prisirinko ant savo aprangos. Trečiuoju
pernešimu būtų galima paaiškinti, kaip tig-
ro plaukai pateko ant Džodės chalato.
 674/748

— Vadinasi, abiem atvejais galėtume

kalbėti apie tą patį žudiką.
— Taip. Tai gera žinia ar bloga?
— Nežinau.
Atsidususi Džeinė išjungė telefoną.
Neturiu nė menkiausio įkalčio, kad
galėčiau viską susieti. Suirzusi ji atjungė
vaizdo kamerą nuo monitoriaus, surangė
laidus ir sudėjo į nešiojamąjį futliarą.
Pagalvojo apie klausimus, su kuriais jai
teks susidurti rytojaus pasitarime dėl bylos,
ir kaip apginti savo sprendimus, o ką jau
kalbėti apie išlaidas. Krouvas kibs jai į
kaulus it plėšrus žvėris, koks ir yra, o ką ji
galės pasakyti?
Bent gavau kelionę į Keiptauną ir atgal.
Ji nurideno informacijos priemonių
vežimėlį į salės kraštą, kur jį anksčiau rado,
ir pristūmė prie sienos. Stabtelėjo, kai už
kažko ant šios užkliuvo žvilgsnis. Ten
kabėjo Safolko zoologijos sodo personalo
 675/748

pavardės su kvalifikacijos aprašais. Daktaro

Mikovico, veterinarų bei įvairių specialistų
— paukščių, primatų, amfibijų ir stambiųjų
žinduolių.
Džeinės dėmesys susitelkė prie Aleno
Rodso curriculum vitae.

DAKTARAS ALENAS RODSAS

BAKALAURO LAIPSNIS — KARIO KOLEDŽE.
MOKSLŲ DAKTARO — TAFTO
UNIVERSITETE.

Natali Tumbs irgi lankė Kario koledžą.

Tais metais, kai pražuvo Natali, Alenas
Rodsas turėjo būti pas-kutinio kurso stu-
dentas. Ji išėjo iš namų į studentišką
pasimatymą su vyriškiu, vardu Tedas, ir
daugiau niekas jos nebematė. Kol po
keturiolikos metų buvo iškelti susupti į
 676/748

brezentą jos kaulai, o čiurnos surištos or-

anžine nailono virve.
Džeinė puolė iš konferencijų salės ir
užbėgo laiptais į zoologijos sodo adminis-
tracijos raštinę.
Džeinei įsiveržus vidun, sekretorė kil-
stelėjo antakius.
— Jeigu ieškote daktaro Mikovico, tai jis
jau išvyko po darbo.
— Kur daktaras Rodsas? — paklausė
Džeinė.
— Galiu jums duoti jo mobiliojo telefono
numerį.
Sekretorė atsidarė stalčių ir iškėlė zoolo-
gijos sodo telefonų knygelę.
— Luktelėkite, tuoj pasižiūrėsiu, — tarė.
— Ne, noriu žinoti, kur jis yra. Vis dar
darbe?
— Taip. Veikiausiai prie tigro aptvaro.
Ten jie susitarė susitikti.
— Susitikti?
 677/748

— Su ta moterimi iš teismo medicinos

ekspertizės biuro. Jai reikėjo tigro plauko
kažkokiam savo atliekamam tyrimui.
— O Dieve, — pratarė Džeinė.
Mora.
 33

— Jis toks gražuolis, — pagyrė Mora,

žvelgdama aptvaro vidun.
Iš anapus grotų į ją irgi spoksojo benga-
linis tigras, mosikuodamas uodega. Puikiai
užsimaskavęs, buvo beveik nematomas,
išskyrus budrias akis, žiūrinčias pro žoles,
ir švytuojančią rangytą uodegą.
— Na, tai tikras žmogėdra, —
paprieštaravo Alenas Rodsas. — Pasaulyje
jų likę tik keli tūkstančiai. Mes taip giliai įs-
iskverbėme į jų gyvenamąjį arealą, kad jie
neišvengiamai kartkartėmis nugalabija kel-
is žmones. Kai žiūri į šią katę, gali suprasti,
kodėl medžiotojai juos taip vertina. Ne tik
dėl kailio, bet ir dėl iššūkio nugalėti tokį
 679/748

grėsmingą plėšrūną. Juk tai iškrypėliška,

tiesa? Kad žmonės trokšta žudyti gyvūnus,
kuriais mes labiausiai žavimės.
— Man visai užtenka juo žavėtis iš tolo.
— O, mums nereikės eiti arčiau. Kaip bet
kuri katė, jis pameta daugybę plaukų.
Rodsas pažvelgė į ją.
— Taigi, kodėl jums jų prireikė?
— Teismo medicinos analizei. Laborat-
orijai reikia bengalinio tigro plaukų
pavyzdžio, ir aš atsitiktinai sužinojau, kad
galime jų gauti. Beje, dėkui jums už tai.
— Ar šito reikia dėl baudžiamosios
bylos? Tai neturi nieko bendra su Gregu
Oberlinu, ne?
— Atleiskite, bet negaliu apie tai kalbėti.
Pats suprantate.
— Žinoma. Smalsumas mane žudo, betgi
jūs turite atlikti darbą. Eikime aplinkui,
prie vartukų personalui. Jums turėtų
pavykti rasti plaukų jo naktiniame narve.
 680/748

Nebent tikėjotės išpešti jų tiesiai iš katės

nugaros. Tokiu atveju, daktare, veiksite
viena.
Ji nusijuokė.
— Ne, tiks ir neseniai nusišertas plaukas.
— Malonu girdėti, nes jums tikrai neder-
ėtų artintis prie to vaikino. Jis — penki
šimtai svarų raumenų ir dantų.

Rodsas nusivedė Morą takučiu su rodykle

TIK PERSONALUI. Nuo publikos slepiamas
aukštų augalų, darbuotojų takutis it kanjo-
nas skyrė dviejų kaimyninių, tigro ir
pumos, aptvarų sienas. Tos sienos neleido
gyvūnų matyti, bet Mora beveik juto spin-
duliuojančią per betoną jų galią ir klausė
savęs, ar ir katės jaučia ją čia esant. Klausė
savęs, ar jos net dabar seka ją, žengiančią
pirmyn. Nors Rodsas atrodė visiškai ramus,
ji vis žvilgčiojo aukštyn į sienas, kone
 681/748

tikėdamasi pamatyti į save įbestą geltonų

akių porą.
Jie pasiekė užpakalinius tigro aptvaro
vartukus, ir Rodsas išsiėmęs raktą juos
atrakino.
— Galiu jus įvesti vidun, į naktinį narvą.
Arba galite palaukti čia, ir aš jums prirink-
siu plaukų pavyzdžių.
— Privalau tai padaryti pati. Tai būtina
laikantis nuoseklios įkalčių paėmimo
tvarkos.
Jis įžengė į aptvarą ir atstūmė vidinių
naktinės patalpos vartukų skląstį.
— Prašom. Narvas dar nevalytas, taigi
turėtumėte rasti užtektinai plaukų. Aš
palauksiu lauke.
Mora įėjo į naktinį narvą. Jis buvo
įrengtas pastato viduje, apie dvylikos kvad-
ratinių pėdų ploto, su įmontuota į sieną
vandens gėryk-la ir betonine atbraila
miegui. Kampe gulinčiame rąstgalyje
 682/748

matėsi žiaurūs rėžiai, kur žvėris galandosi

nagus, ir tai dar kartą akivaizdžiai priminė
to gyvūno galią. Pritūpusi ties rąstu, Mora
prisiminė lygiagrečius įdrėskimus ant
Leono Goto kūno, tokius panašius į šituos.
Prie rąstgalio buvo prilipęs žvėries plaukų
kuokštas, ir ji išsiėmė iš kišenės pincetą su
maišeliu įkalčiams sudėti.
Suskambo mobilusis.
Mora neatsiliepė — vėliau išklausys
balso paštą — ir susitelkė į savo užduotį.
Paėmė pirmą pavyzdį, užsandarino
maišelyje ir apžvelgė patalpą. Ant beton-
inės atbrailos pastebėjo dar plaukų.
Telefonas vėl suskambo.
Jai imant ir antrą pavyzdį, telefonas ne-
siliovė skambėjęs, šaižiai ir primygtinai,
todėl nebuvo galima jo nepaisyti. Ji
užsandarino plauką atskirame maišelyje ir
išsiėmė iš kišenės telefoną. Vos tik spėjo
atsiliepti, kai Džeinės balsas nukirto:
 683/748

— Kur tu?
— Renku tigro plaukus.
— Daktaras Rodsas su tavimi?
— Laukia čia pat lauke prie narvo. Nori
su juo pasikalbėti?
— Ne. Klausyk manęs. Turi nuo jo
pasitraukti.
— Ką? Kodėl?
— Lik rami, lik draugiška. Neleisk jam
suprasti, kad kas nors negerai.
— Kas vyksta?
— Tuoj pat važiuoju pas tave, ir paskam-
binau kitiems iš grupės, kad mus sutiktų.
Būsime ten už kelių minučių, daugiausia.
Tik pasitrauk nuo Rodso.
— Džeine…
— Daryk, kaip sakau, Mora!
— Gerai. Gerai.
Ji giliai atsikvėpė, bet tai nė kiek nen-
uramino. Kai baigė pokalbį, rankos dre-
bėjo. Pažvelgė į įkalčių maišelį. Pagalvojo
 684/748

apie Džodę Andervud ir prie jos chalato

prilipusį tigro plauką. Plauką, prilipusį nuo
jos užpuoliko, dirbančio su didžiosiomis
katėmis, žinančio, kaip šios medžioja ir
kaip žudo.
— Daktare Ailz? Viskas gerai?
Rodso balsas nuskambėjo grėsmingai
arti. Jis įslinko į naktinį narvą taip tyliai,
kad Mora nė nepajuto jo stovinčio čia pat
už nugaros. Pakankamai arti, kad būtų nu-
girdęs pokalbį su Džeine. Pakankamai arti,
kad pamatytų jos drebančias rankas, kai
įsimetė telefoną atgal į kišenę.
— Kuo puikiausiai, — ji įstengė
nusišypsoti. — Jau baigiau.
Jis stebeilijo taip įdėmiai, kad žvilgsnis
skverbėsi Morai į kaukolę, rausėsi po sme-
genis. Mora pajudėjo prie išėjimo iš narvo,
bet Rodsas tvirtai stovėjo užsiėmęs poziciją
tarp jos ir durelių taip, jog niekaip negalėtų
pro jį prasisprausti.
 685/748

— Turiu, ko man reikia, — pasakė ji.

— Tikrai?
— Jeigu man atleisite, dabar norėčiau
išeiti.
Minutėlę jis tartum svarstė, ką daryti to-
liau. Paskui žengtelėjo į šalį, ir Mora
prasmuko pro jį taip arti, kad trumpai su-
silietė jųdviejų pečiai. Jis tikrai galėjo užu-
osti nuo jos spinduliuojančią baimę. Ji ne-
susitiko su juo akimis, palikdama aptvarą
nedrįso žvilgtelti atgal, tik žingsniavo tolyn
darbuotojų takučiu, o širdis daužėsi taip
smarkiai, kad kone pašokdavo į gerklę. Ar
jis slenka jai iš paskos? Gal jau visai čia
pat?
— Mora!
Džeinė. Šaukia kažkur už krūmynų
priedangos:
— Kur esi?
Mora pasinešė bėgti balso link. Išsiver-
žusi iš krūmų tankmės į atvirą plotą,
 686/748

pamatė Džeinę su Frostu, o jiems iš abiejų

šonų — policininkus. Visi sutartinai pakėlė
ginklus, ir Mora sustingo vietoje, kai tiesiai
į ją nusitaikė pustuzinis vamzdžių.
— Mora, nejudėk! — įsakė Džeinė.
— Kokį velnią tu darai?
— Eik į mane. Iš lėto. Ne. Bėk!
Jie tebelaikė į ją nukreiptus pistoletus,
bet akis sukoncentravę kitur, į kažką už jos.
Akimirksniu jai ant sprando pastiro visi
plaukeliai.
Atsigręžusi susidūrė su gintaro spalvos
akimis. Kelias sekundes Mora ir tigras
stebeilijo vienas į kitą, plėšrūnas ir auka,
susirakinę žvilgsniais. Paskui Mora sumojo
atsidūrusi priešais žvėrį ne viena. Džeinė
buvo žengtelėjusi į priekį ir bandė atsidurti
tarp Moros ir tigro.
Sutrikdytas žvėris pasitraukė šiek tiek
atatupstas.
 687/748

— Šaukit, Oberlinai! — suriko Džeinė. —

Dabar pat!
Nuskambėjo šaižus pokšt. Tigras
krūptelėjo, kai jam į petį įsmigo strėlytė su
trankviliantu. Jis neatsitraukė, stovėjo
užsiėmęs poziciją, akis įbedęs į Džeinę.
— Dar šaukite į jį! — paliepė Džeinė.
— Ne, — nesutiko Oberlinas. — Nenoriu
jo nužudyti! Vaistai turėtų suveikti.
Tigras pasviro į šoną, susiturėjo. Pradėjo
apsvaigęs svirduliuoti ratu.
— Štai, jis smunka! — pasakė Oberlinas.
— Dar kelios sekundės, ir jis… — Oberlinas
nutilo.
Nuo publikos tako atskriejo klyksmai.
Paniškai sklaidydamiesi pro šalį skuodė
žmonės.
— Puma! — suriko kažkas. — Ištrūko
laisvėn!
— Kas, po velniais, dedasi? — paklausė
Džeinė.
 688/748

— Tai Rodsas, — bloškė Mora. — Jis

išleidžia kates!
Kaip paklaikęs Oberlinas vėl užtaisė pis-
toletą su trankviliantu.
— Visus išveskite! Turime juos evakuoti!
Publikos raginti nereikėjo. Didžiulis is-
teriškų tėvų ir klykiančių vaikų būrys pan-
iškai metėsi prie išėjimų. Bengalinis tigras
gulėjo ant žemės, susmukęs į kailio kupetą,
bet puma — kur puma?
— Traukis prie išėjimo, Mora, — įsakė
Džeinė.
— O tu?
— Lieku su Oberlinu. Turime tą katę
surasti. Eik.
Prisidėjusi prie masinio egzodo, Mora
vis žvilgčiojo sau per petį. Prisiminė, kaip
įdėmiai puma ją stebėjo per paskutinį ap-
silankymą, ir dabar galėtų ją sekti, sekti bet
kurį. Ji kone parklupo, užkliuvusi už
parpuolusio ant asfalto ir klykiančio
 689/748

bamblio. Pačiupusi jį į glėbį, apsidairė,

akimis ieškodama mažylio motinos, ir
pastebėjo jauną moterį, paklaikusiu žvilgs-
niu naršančią minią ir žongliruojančią
kūdikiu bei sauskelnių maišu.
— Turiu jį! — šūktelėjo Mora.
— O Dieve mano, antai jūs! O Dieve
mano…
— Aš jį panešiu. Tik nesustokite!
Išėjimas buvo užkimštas minios žmonių,
besigrūdančių pro sukamuosius vartukus,
šokinėjančių per barjerus. Paskui vienas
zoologijos sodo darbuotojas atstūmė pag-
rindinius vartus, ir minia plūstelėjo, išsi-
pildama it potvynio banga į parkavimo
aikštelę. Mora atidavė mažylį motinai, o
pati pasiliko prie sukamųjų vartukų laukti
žinių iš Džeinės.
Po pusvalandžio suskambo jos telefonas.
— Tau viskas gerai? — paklausė Džeinė.
— Stoviu prie išėjimo. Kaip puma?
 690/748

— Užmigdyta. Oberlinui teko paleisti į ją

dvi strėles, bet katė vėl savo narve. Jėzau,
kas per katastrofa!
Ji šiek tiek patylėjo, paskui tarė:
— Rodsas paspruko. Per visą tą sumaištį
prasmuko su minia.
— Iš kur sužinojai, kad tai jis?
— Prieš keturiolika metų lankė tą patį
koledžą kaip ir Natali Tumbs. Įrodymų dar
neturiu, bet spėju, kad Natali buvo viena iš
ankstyvųjų jo aukų. Galbūt net pirmoji. Tai
tu perpratai, Mora.
— Aš tik įžvelgiau…
— Geštaltą, kaip tu tai pavadinai. Bendrą
vaizdą. Jo žudymų braižą. Leono Goto.
Natali Tumbs. Žygeivių su kuprinėmis,
medžiotojų. Dievaži, turėjau geriau įsik-
lausyti į tavo žodžius.
Sutrikusi Mora palingavo galva.
 691/748

— O kaip dėl žmogžudystės Botsvanoje?

Rodsas visai nepanašus į Džonį Posthumą.
Kaip tai susiję?
— Nemanau, kad susiję.
— O Milė? Ar ji išvis dera prie šio
paveikslo?
Per telefoną ji išgirdo Džeinės atodūsį:
— Ko gero, ne. Ko gero, aš vis dėlto
suklydau.
 34

— Išdaužyk, — Frostui paliepė Džeinė.

Stiklas suskeldėjo, šukės pažiro namo
vidun, išsibarstė po plytelių grindis. Po
kelių sekundžių ji su Frostu pro duris
pateko į Rodso virtuvę. Išsitraukusi ginklą,
Džeinė greitomis apžvelgė sukrautas į
džiovyklos stovą lėkštes, darbastalį, visai
kaip naują, nerūdijančio plieno šaldytuvą.
Viskas atrodė tvarkinga ir švaru — pernelyg
švaru.
Koridoriumi juodu su Frostu perėjo į
svetainę, Džeinė žengė pirma. Ji pasižiūrėjo
kairėn, pasižiūrėjo dešinėn, bet
nepastebėjo jokio judėjimo, jokių gyvybės
ženklų. Pamatė knygų lentynas, sofą ir
 693/748

kavos staliuką. Nė vieno daikto ne vietoje,

net atskirai padėto žurnalo. Viengungio su
obsesiniu kompulsiniu sutrikimu būstas.
Nuo laiptų papėdės ji atsargiai pažvelgė
viršun į antrą aukštą, mėgindama įsik-
lausyti per savo širdies dūžius. Viršuje
ramybė, tylu kaip kape.
Pradėjo kopti laiptais, Frostas — pirmas.
Nors namuose buvo šalta, jos palaidinė jau
sudrėko nuo prakaito. Pavojingiausias
būna užspeistas žvėris, ir šiuo metu Rodsas
tikriausiai supranta, kad žaidimas baigėsi.
Jie pasiekė antro aukšto laiptų aikštelę.
Priekyje — trejos durys. Žvilgtelėjusi pro
pirmąsias, ji pamatė miegamąjį, negausiai
apstatytą baldais. Nei dulkių, nei
netvarkos. Ar iš tiesų šiame name gyveno
realus žmogus? Ji pamažu nuėjo prie sien-
inės spintos, trūktelėjusi atidarė duris. Ant
strypo lingavo tušti pakabai. Atgalios į
 694/748

koridorių, pro vonios kambarį, prie pasku-

tinių durų.
Dar prieš įžengdama vidun jau žinojo,
kad Rodso ten nėra. Veikiausiai jis ir neket-
ina grįžti. Stovėdama jo miegamajame,
nužvelgė plikas sienas. Plati dvigulė lova su
visai baltu užtiesalu. Komoda plyna ir be
dulkelės. Ji pagalvojo apie savo pačios ko-
modą, it magnetas pritraukiančią raktus ir
monetas, kojines ir liemenėles. Daug gali
pasakyti apie žmogų iš to, ką pamatai ant jo
komodos ir spintelių, o tai, ką ji išvydo čia,
ant Alano Rodso komodos, bylojo apie
žmogų be tapatybės. Kas tu toks?
Pro miegamojo langą Džeinė pasižiūrėjo
žemyn į gatvę. Ten ką tik sustojo dar vienas
Danverso policijos departamento patrulinis
automobilis. Šis rajonas buvo už Bostono
policijos departamento jurisdikcijos ribų,
bet skubindamiesi sučiupti Rodsą ji su
Frostu negaišo laiko laukti, kol pagelbės
 695/748

Danverso detektyvai. Dabar teks atkentėti

biurokratinį pragarą.
— Čia viršuje yra liuko durelės, — pasakė
Frostas iš kambarėlio drabužiams laikyti.
Ji prasispraudė pro Frostą vidun ir
pažvelgė į lubų įsprūdą, nuo kurios
kadarojo virvė. Turbūt liukas vedė į palėpės
sandėliavimo vietą, ten šeimos nukiša
dėžes, pripildytas daiktų, kurių nesiryžta iš-
mesti, ir daugiau niekada jų nebeatidaro.
Frostas timptelėjo virvę, ir įsprūda atsil-
apojo, atidengdama nuleidžiamąsias
kopėtėles ir tamsią tuštumą viršuje. Abu
įtemptai susižvalgė, paskui Frostas užlipo
kopėtėlėmis.
— Kelias laisvas! — šūktelėjo jis žemyn.
— Čia tiktai šlamštas.
Džeinė pasekė juo pro liuko angą ir
įsijungė kišeninį žibintuvą. Patamsyje
pastebėjo išrikiuotą kartoninių dėžių eilę.
Įprasta palėpė — nereikalingų daiktų
 696/748

saugykla su šūsnimis mokesčių dokumentų

ir finansinių popierių, kurių tau galėtų pri-
reikti, jei kada nors atsilankytų mokesčių
inspektoriai. Ji atidarė vieną dėžę ir pam-
atė banko ataskaitas ir paskolų doku-
mentus. Perėjo prie kitos ir dar kitos. Rado
Biodiversity and Conservation15 egzempli-
orių. Senos paklodės ir rankšluosčiai. Kny-
gos ir dar knygos. Čia nebuvo nieko, kas
Rodsą susietų su išvis kokiu nors nusikal-
timu, juolab su žmogžudystėmis.
Nejau mes ir vėl suklydome?
Džeinė nulipo kopėtėlėmis žemyn, į mie-
gamąjį su plikomis sienomis ir lovos
užtiesalu be menkiausios dėmelės. Jos ner-
imas dar labiau padidėjo, kai lauke sustojo
dar vienas automobilis. Iš jo išsiropštė de-
tektyvas Krouvas. Kai pamatė jį išdidžiai
žingsniuojantį prie namo, jai šoktelėjo
kraujospūdis. Po kelių sekundžių kažkas
kumščiu padaužė į paradines duris. Nuėjusi
 697/748

žemyn, priekiniame priebutyje rado į ją

vypsantį Krouvą.
— Taigi, Ricoli, girdėjau, kad Bostonas
tau nepakankamai didelis miestas. Dabar
laužiesi pro duris priemiesčiuose?
Jis įėjo vidun ir tingiu žingsniu apsuko
svetainę.
— Ką turi prieš šį vyruką Rodsą?
— Mes dar ieškome.
— Keista, mat jo anketa švari. Nei
areštų, nei teistumų. Tu tikrai susekei
reikiamą žmogų?
— Jis pabėgo, Krouvai. Paleido dvi didži-
ules kates, pridengdamas savo at-
sitraukimą, ir nuo tada jo niekas nebematė.
Todėl Debros Lopes mirtis kaip nelaimin-
gas atsitikimas atrodo vis mažiau tikėtina.
— Nužudė išleisdamas leopardą? —
Krouvas metė į ją skeptišką žvilgsnį. —
Kodėl jam reikėjo nužudyti zoologijos sodo
prižiūrėtoją?
 698/748

— Nežinau.
— Kodėl jis nužudė Gotą? Ir Džodę
Andervud?
— Nežinau.
— Labai daug nežinau.
— Yra įkaltis, kuris jį susieja su Džode
Andervud. Tas tigro plaukas ant jos chal-
ato. Mes taip pat žinome, kad tais pačiais
metais, kai dingo Natali Tumbs, Rodsas
studijavo Kario koledže, tad yra sąsaja ir su
ja. Prisimeni, Natali Tumbs matė paskutinį
kartą, kai ji išėjo į studentišką pasimatymą
su kažkokiu Tedu? Rodso antras vardas —
Teodoras. Pasak zoologijos sode skaitytos
jo biografijos, prieš įstodamas į koledžą
Rodsas metus gyveno Tanzanijoje. Galbūt
kaip tik ten jis ir sužinojo apie leopardo
kultą.
— Daugybė netiesioginių įrodymų.
Krouvas pamojo į steriliai atrodančią
svetainę ir tarė:
 699/748

— Turiu pasakyti, kad nematau čia

nieko, kas šaukte šauktų: Žmogus-
leopardas.
— Galbūt tai ir svarbu. Čia ničnieko
nėra, taškas. Nei fotografijų, nei paveikslų,
netgi DVD ar CD, kurie mums bylotų apie
jo asmeninius pomėgius. Knygos ir žurn-
alai, viskas susiję su jo darbu. Vienintelis
vaistas jo vonios kambaryje — aspirinas. Ir
žinai, ko trūksta?
— Ko?
— Veidrodžių. Vienintelis mažutis sku-
timosi veidrodėlis yra viršuje, vonios
kambaryje.
— Galbūt jam nerūpi, kaip atrodo. O gal
nori pasakyti, kad jis vampyras?
Nuo jo juoko Džeinė nusisuko.
— Didžiulė tuštuma, štai kas tas namas.
Tartum mėgino jį išlaikyti kaip sterilią
zoną, vietą pasirodyti.
 700/748

— Arba toks ir yra. Visiškas nuoboda,

neturintis ką slėpti.
— Turi kas nors čia būti. Tik dar
nesuradome.
— O jeigu ir nesurasite?
Ji nesvarstė tokios galimybės, nes žinojo
esanti teisi. Turinti būti teisi.
Bet popietei krypstant vakarop ir krim-
inalistų grupei naršant namą ir ieškant
įkalčių, paširdžius jai vis labiau gniaužė
netikrumas. Negalėjo patikėti padariusi
klaidą, bet buvo bepradedą šitaip atrodyti.
Jie įsiveržė į jokios kriminalinės praeities
neturinčio žmogaus namus. Išdaužė langą,
išnaršė patalpas ir nesurado nieko, kas jį
susietų su žmogžudystėmis, net gabaliuko
nailoninės virvės. Taip pat pritraukė labai
smalsių kaimynų dėmesį, ir tie kaimynai
apie Aleną Rodsą negalėjo pasakyti nieko
bloga, nors nė vienas neprisipažino gerai jį
pažinojęs. Jis buvo tylus ir mandagus.
 701/748

Visai neatrodė turįs kokių nors draugių.

Mėgo darbuotis sode, nuolat parsitemp-
davo maišus mulčio.
Pastarasis pastebėjimas paskatino
Džeinę išeiti laukan ir darsyk apžiūrėti
Rodso kiemą už namo. Ji jau buvo apėjusi
visą valdą, beveik trijų ketvirčių akro ploto
ir besiremiančią į miškingą gamtos
draustinį. Patamsyje apžvelgė žemę
pasišviesdama žibintuvu, jo spinduliu
slinkdama per krūmus ir žolę. Nubrido iki
tolimojo sklypo pakraščio, kur valdą ribojo
tvora. Čia stataus nuolydžio kalvelė buvo
apsodinta rožių kerais, šiuo metu dygliuo-
tais ir plikais. Ji stovėjo ir suraukusi ant-
akius apžiūrinėjo šį keistą kraštovaizdžio
planavimo sprendimą, stebinama tos
kalvelės. Šiaip plokščiame kieme ji išsiskyrė
it lygumoje išsišovęs ugnikalnis. Taip
sutelkė dėmesį į šį savotišką kauburį, kad
nė nepastebėjo per kiemą
 702/748

atžingsniuojančios Moros, kol jai į akis

neplykstelėjo žibintuvo spindulys.
— Ką nors suradai? — paklausė Mora.
— Jokių negyvėlių, kuriuos tau tektų
apžiūrėti.
Ji susiraukusi pažvelgė į Morą.
— Kas tave čia atnešė?
— Negalėjau likti nuošaly.
— Turi susirasti geresnę draugiją.
— Tai ir yra mano draugija.
Mora šiek tiek patylėjo ir pridūrė:
— Ir ji apgailėtina.
— Ką gi, čia nieko nevyksta, — ap-
maudžiai pasakė Džeinė. — O Krouvas vis
pirštu rodo į mane.
— Tai turi būti Rodsas, Džeine. Žinau,
kad jis.
— Kuo grindžiant? Vėl kalbi apie
geštaltą? Kadangi nė velnio neturiu, kuo
galėčiau remtis teisme.
 703/748

— Jis turėjo būti vos dvidešimties, kai

nužudė Natali Tumbs. Galbūt ji buvo vien-
intelė jo bostonietiška auka, iki nugalabijo
Gotą. Kadangi jis pernelyg protingas, kad
medžiotų toje pačioje vietoje, sunkiai įžvel-
gėme jo veiksenos dėsningumą. Išplėtė sa-
vo teritoriją į Meiną. Į Nevadą ir Montaną.
Todėl beveik neįmanoma atpažinti jo
braižo.
— Kaipgi mums paaiškinti Leono Goto ir
Džodės Andervud nužudymus? Jie buvo
beatodairiški, abu tą pačią parą. Dešimt
mylių vienas nuo kito.
— Galbūt jis įgyja pagreitį? Praranda
savitvardą?
— Šiame name to nerodo jokie požymiai.
Ar pasižvalgei po vidų? Visur puikiausia
tvarka. Jokios užuominos apie monstrą.
— Vadinasi, jis turi kitą būstą. Tikrąją
monstro irštvą.
 704/748

— Šis namas — vienintelė Rodsui prik-

lausanti nuosavybė, o mes čia nerandame
net virvagalio.
Suirzusi Džeinė paspyrė mulčią ir
susiraukusi pažvelgė į rožės kerą, kurį ką
tik iškreivino. Trūktelėjo pliką kerą ir
pajuto tik minimalų šaknų pasipriešinimą.
— Pasodinta neseniai.
— Keistas šitas žemių kaubrys.
Mora pašvietė žibintuvu aplink kiemą,
per žoles, krūmus ir žvirgždo takutį.
— Neatrodo, kad kas nors daugiau
neseniai sodinta. Tik čia,— padarė išvadą.
Džeinė stebeilijo į kalvelę ir staiga paši-
urpo supratusi, ką ši reiškia. Žemės. Iš kur-
gi visos tos žemės?
— Tai čia, mums po kojomis, — pasakė
ji. — Jo irštva.
Ji perėjo ant vejos, ieškodama angos,
plyšio, bet kokios nuorodos į liuko angą,
kuri vestų po žeme, bet kiemą temdė
 705/748

šešėliai. Jiems galėtų prireikti ne vienos di-

enos viskam nukasti, ir kas, jeigu nieko
nerastų? Ji jau įsivaizdavo Krouvo pašaipas
dėl to.
— Georadaras, — pasiūlė Mora. — Jeigu
yra ertmė, tai greičiausias būdas jai aptikti.
— Leisk man susisiekti su nusikaltimo
vietos tyrėjų brigada. Išsiaiškinsiu, ar rytoj
rytą mums pavyks gauti georadarą.
Džeinė sugrįžo į namą ir, vos įžengusi
vidun, išgirdo skimb-telėjimą, pranešantį
apie telefonu gautą žinutę.
Ji buvo iš Gabrielio, jis Kolumbijos apy-
gardoje ir namo negrįš iki rytojaus.
PASITIKRINK SAVO ELEKTRONINĮ PAŠTĄ.
INTERPOLO PRANEŠIMAS.
Ji buvo taip susitekusi į Rodso namo
kratą, kad visą popietę neperskaitė
elektroninio pašto. Dabar nuslinko per
gautųjų laiškų dėžutę, prikimštą banalaus
ir erzinančio turinio, kol surado pranešimą.
 706/748

Jis buvo atėjęs prieš tris valandas, siuntėjas

— Henkas Andrisenas.
Džeinė prisimerkė į ekraną, užpildytą
tankiu tekstu. Peržvelgiant dokumentą,
iššoko žodžiai: Keiptauno pakraštyje rasti
palaikų griaučiai. Baltojo vyriškio su
daugybiniais kaukolės lūžiais. DNR
atitikmuo.
Ji stebeilijo į naujai identifikuotą veli-
onio pavardę. Tai visai nelogiška, pagal-
vojo. Negali būti tiesa.
Suskambo telefonas. Vėl Gabrielis.
— Perskaitei? — paklausė jis.
— Nesuprantu to pranešimo. Tai tikri-
ausiai klaida.
— Žmogaus palaikai rasti prieš dvejus
metus. Visai skeletizuoti, tad kaulai veiki-
ausiai ten gulėjo gerokai ilgiau. Kažkiek
užtruko, kol buvo atlikta DNR analizė ir
nustatyta asmens tapatybė, bet dabar ne-
lieka abejonių, kas jis toks. Eliotas Gotas
 707/748

mirė ne safaryje, Džeine. Jis buvo

nužudytas. Keiptaune.

15
„Biologinė įvairovė ir išsaugojimas“, žurnalas.
 35

Policijos aš nebedominu. Jų medžiojamas

žudikas yra ne Džonis, o žmogus, kuris vad-
inasi Alenas Rodsas ir visada gyveno Bo-
stone. Būtent taip man pasakė daktarė Ailz,
prieš palikdama namus, kad prisidėtų prie
detektyvės Ricoli nusikaltimo vietoje. Koks
neįprastas tų žmonių gyvenimas —
iškreiptas pasaulis, apie kurį mes, paprasti
mirtingieji, nežinome, iki neperskaitome
apie tai laikraščiuose ar nepamatome telev-
izijos žiniose. Kol daugelis mūsų stumia sa-
vo pilką kasdienybę, kur nors padaromas
nenusakomai baisus nusikaltimas.
Tuomet Ricoli ir Ailz išvyksta į darbą.
 709/748

Man palengvėjo, kad ištrūkstu iš jų pa-

saulio. Jiems kai ko iš manęs reikėjo, bet
negalėjau to suteikti, todėl rytoj vykstu
namo. Atgalios pas savo šeimą į Tauvz
Riverį. Atgalios į savo košmarus.
Kraunuosi daiktus rytiniam reisui —
nukišu batus į lagamino kampą, sulankstau
vilnonius nertinius, kurių nebereikės, kai
nusileisiu Keiptaune. Kaip pasiilgau ryškių
spalvų ir gėlių kvapo namie. Čia praleistas
laikas atrodė it žiemos miegas, susisupsčius
nuo šalčio ir rūškanos į nertinius ir apsi-
austus. Virš nertinių įdedu porą kelnių, o
belankstant antrąsias į mano lagaminą
įšoka pilkas katinas. Visą laiką, kol čia
buvau, jis nekreipė į mane jokio dėmesio.
Dabar atsirado čia, murkia ir vartosi ant
mano drabužių, lyg norėtų, kad
parsigabenčiau jį namo. Pačiupusi už
sprando, numetu katiną ant grindų. Jis tuoj
pat vėl įšoka į lagaminą ir ima miaukti.
 710/748

— Tu alkanas? Nori paėsti?

Žinoma, taip. Daktarė Ailz taip skubiai
įpuolė į namus ir vėl išlėkė, kad nesuspėjo
jo pašerti.
Patraukiu į virtuvę, o jis čia pat šalia
manęs, trinasi į koją, kai atidarau kačių
maisto skardinėlę ir ištuštinu ją į dubenėlį.
Kol jis šliurpia vištienos gabalėlius gardžia-
me padaže, ir pati pasijuntu alkana. Dak-
tarė Ailz paliko namus mano nuožiūrai, tad
nueinu į podėlį ir ieškau lentynose ko nors
greito bei sotaus. Surandu pakelį spagečių
ir prisimenu šaldytuve matytą kumpį, ki-
aušinius ir gabalą parmezano. Susitaisysiu
spaghetti carbonara — puikų patiekalą
šaltam vakarui.
Kai nuo lentynos pasiimu pakelį
spagečių, katinas staiga garsiai sušnypščia.
Pro pusiau praviras podėlio duris matau jį
stebeilijant į kažką man nematomą. Jo
nugara išriesta, kailis įsielektrinęs.
 711/748

Nežinau, kas jį išgąsdino, tik juntu, kad

man ant sprando ūmai pastyra plaukeliai.
Stiklas išdūžta ir pažyra per grindis it
kruša. Viena šviesi šukė kaip ašara blizga
čia pat už durų.
Akimirksniu išjungiu podėlyje šviesą ir
drebu patamsyje.
Katinas sužviegia ir neria man iš akių.
Noriu sprukti kartu su juo, bet išgirstu bil-
stelint atidaromas duris, ir per stiklo šukes
sugurgžda sunkūs žingsniai.
Kažkas yra virtuvėje. O aš — spąstuose.
 36

Džeinė staiga pajuto aplink save besisukant

kambarį. Nuo vidudienio nieko nebuvo val-
giusi, kažkiek valandų praleido ant kojų, ir
šios netikėtos žinios pakako, kad pasvirtų
prie sienos atsiremti.
— Tas pranešimas negali būti teisingas,
— spyrėsi ji.
— DNR nemeluoja, — atrėmė Gabrielis.
— Šalia Keiptauno rasti palaikai atitaikyti
su Interpolo duomenų bazėje turima DNR,
kurią Leonas Gotas jiems paliko prieš
šešerius metus — po to, kai pražuvo jo
sūnus. Kaulai Elioto. Pagal skeleto traumą
jo mirtis pripažinta kaip žmogžudystė.
— Palaikai rasti prieš dvejus metus?
 713/748

— Parko teritorijoje, miesto pakraštyje.

Jie negali tiksliai pasakyti mirties datos,
tad jis galėjo būti nužudytas prieš šešerius
metus.
— Kai, mūsų žiniomis, jis buvo gyvas.
Milė drauge su juo dalyvavo Botsvanos
safaryje.
— Tu visiškai dėl to tikra? — ramiai pak-
lausė Gabrielis.
Tai privertė Džeinę nutilti. Ar mes vis-
iškai tikri, kad Milė papasakojo tiesą? Ji
prisidėjo delną prie smilkinio, o mintys gal-
voje sukosi it viesulas. Milė negalėjo me-
luoti, nes jos liudijimai paremti žinomais
faktais. Pilotas tikrai pristatė septynis tur-
istus į lauko aerodromą Deltoje, tarp jų ir
keleivį su Elioto Goto asmens dokumentais.
Po kažkiek savaičių Milė tikrai išklupiniavo
iš laukinių tyrų ir papasakojo apie siaubin-
gas žudynes savanoje. Maitėdos žvėrys
išnešiojo mirusiųjų palaikus, ir keturių
 714/748

aukų kaulai taip ir nebuvo surasti. Nei

Ričardo. Nei Silvijos. Nei Keiko. Nei Elioto.
Kadangi tikrasis Eliotas Gotas jau buvo
miręs. Nužudytas Keiptaune, dar prieš
prasidedant safariui.
— Džeine? — pašaukė Gabrielis.
— Milė nemelavo. Tik suklydo. Manė,
kad žudikas Džonis, bet jis buvo auka kaip
ir tie kiti. Jį nužudė žmogus, prisidengęs
Elioto tapatybe ir jo vardu užsiregistravęs į
safarį. Ir kai viskas baigėsi, kai žudikas
pasimėgavo savo puikiausia medžiokle
savanoje, jis parvyko namo kaip tikrasis
asmuo.
— Alenas Rodsas.
— Kadangi keliavo su Elioto asmens
tapatybės dokumentu, nebus įrašų apie
atvykimą į Botsvaną, nebus visiškai nieko,
kas jį sietų su safariu.
 715/748

Džeinė sutelkė dėmesį į svetainę, kurioje

stovėjo. Į plikas sienas, į beasmenį knygų
rinkinį.
— Jis — tuščias kevalas kaip ir jo namas,
— tyliai ištarė ji. — Nenorėdamas at-
siskleisti kaip monstras, jis persikūnydavo į
kitus žmones. Pavogdavo jų asmens
tapatybes.
— Ir nepalikdavo apie save jokių įrašų.
— Bet Botsvanoje jis padarė klaidą. Vi-
ena iš jo aukų išsigelbėjo ir gali atpažinti…
Džeinė staiga pasisuko į Morą, ką tik
įžengusią vidun ir klausiamai ją stebinčią.
— Milė likusi viena, — jai pasakė Džeinė.
— Taip. Kraunasi daiktus kelionei namo.
— O Dieve! Mes palikome ją vieną.
— Kodėl tai svarbu? — paklausė Mora. —
Juk dabar ji su mūsų byla nebesusieta?
— Anaiptol, pasirodo — ji jos raktas. Vi-
enintelė, galinti atpažinti Aleną Rodsą.
Suglumusi Mora pakraipė galvą.
 716/748

— Betgi ji niekada Aleno Rodso nebuvo

susitikusi.
— Taip, buvo. Afrikoje.
 37

Žingsniai artėja. Susigūžiu už podėlio durų,

o širdis muša garsiai it būgnas. Aš
nematau, kas įsilaužė į namą; tik girdžiu, ir
jis virtuvėje delsia. Staiga prisimenu pal-
ikusi ant darbastalio rankinuką ir girdžiu jį
atidarant užtrauktuką, girdžiu subarškant į
grindis monetas. O Dieve, tegul jis būna tik
vagis. Tegul pasiima mano piniginę ir keli-
auja sau.
Turbūt surado, ko jam reikėjo, nes mano
rankinukas dunksteli ant darbastalio.
Prašau, išeik. Prašau, išeik.
Bet jis neišeina. Tik slenka per virtuvę.
Prieš patekdamas į kitą namo dalį, jis turės
praeiti pro podėlį. Stoviu sustingusi
 718/748

patamsy, nedrįsdama kvėpuoti. Jam einant

pro pravirų durų plyšį, suspėju pamatyti
nugarą, garbanotus plaukus, plačius pečius,
šiek tiek kampuotą galvą. Kažkas jame
sukrečiamai pažįstama, bet to negali būti.
Ne, tas žmogus miręs, jo kaulai išbarstyti
kažkur Okavango deltoje. Paskui jis pas-
isuka į pravirų durų plyšį, ir pamatau
veidą. Viskas, kuo tikėjau tuos pastaruosius
šešerius metus, viską, ką maniau žinanti,
apsiverčia išvirkščiai.
Eliotas gyvas. Vargšelis nevėkšla Eliotas,
leipėjęs dėl blondinių, klupinėjęs po
savaną, visada būdavęs Ričardo pašaipų
taikiniu, Eliotas, radęs savo palapinėje
gyvatę, nors niekas kitas jos nematė. Min-
timis aš grįžtu į tą paskutinę naktį, kai
mano bendrakelioniai dar buvo gyvi. Prisi-
menu tamsą, paniką, šūvius. Ir paskutinį
moters riksmą: O Dieve, jis turi šautuvą!
Ne Džonis. Tai niekada nebuvo Džonis.
 719/748

Jis pro podėlį eina toliau, ir žingsnių ne-

besigirdi. Kur jis? Gal stovi vietoje, tik man
nematomas, ir laukia, kol aš pasirodysiu?
Jeigu išžengsiu iš podėlio ir pabandysiu išs-
mukti pro virtuvės duris, ar jis mane
pastebės? Paklaikusi mėginu įsivaizduoti už
tų durų užpakalinį kiemą. Jis visas aptver-
tas, bet kurgi vartai? Nepajėgiu prisiminti.
Tvora galėtų name užspeisti, patekčiau į
spąstus, kaip galvijai skerdimo kieme.
O gal tiesiog čia, podėlyje, pasilikti ir
laukti, kol jis mane suras.
Nukeliu nuo lentynos stiklainį. Aviečių
uogienė. Rankoje stiklainis atrodo kietas ir
sunkus; ne itin kas, bet tai vienintelis mano
turimas ginklas. Atsargiai iškišu galvą iš už
sandėliuko durų ir pasižiūriu.
Ten nieko nėra.
Ištykinu iš kamarėlės į skaisčiai apšvi-
estą virtuvę, kur tvieskian-čiame spindesy
jaučiuosi skaudžiai nesaugi. Užpakalinės
 720/748

namo durys už kokių dešimties žingsnių,

grindys nusėtos stiklo šukių.
Suskamba telefonas — garsiai it klyks-
mas. Sustingstu vietoje, o į skambutį
atsiliepia atsakiklis. Linijoje girdžiu detek-
tyvės Ricoli balsą: Mile, prašau, pakelkit
ragelį. Mile, jūs ten? Šitai svarbu…
Per primygtinai skambantį jos balsą des-
peratiškai klausausi kitų garsų, bet to
žmogaus negirdžiu.
Spruk. Nagi, spruk.
Baimindamasi išsiduoti, ant pirštų galų
tipenu aplink stiklo šukes. Devyni žingsniai
iki durų. Aštuoni. Įveikiu pusę kelio per vir-
tuvę, kai vidun įšauna katinas, letenomis
slysdamas per glotnias plyteles, garsiai
blaškydamas šukes.
Triukšmas įsibrovėlį perspėja, ir manęs
link artėja sunkūs žingsniai. Esu visiškai
atviroje vietoje, niekur nepasislėpsi. Metu-
osi prie durų. Tik suspėju nutverti rankeną,
 721/748

kai rankos mane sučiumpa už nertinio ir

trūkteli atgal.
Apsisuku ir aklai užsimoju stiklainiu. Šis
trenkia jam į galvą ir sudūžta. Ištrykšta
raudona kaip kraujas aviečių uogienės
čiurkšlė.
Iš įsiūčio jis sustaugia ir palaisvina gni-
aužtą. Tik mirksnį esu laisva ir vėl metuosi
prie durų. Vėl beveik jas pasiekiu.
Bet jis mane sugriebia, ir abu išsidriekia-
me ant grindų, slysdami per stiklo šukes ir
aviečių uogienę. Apvirsta šiukšlių kibiras, iš
jo išsipila purvini saldainių popierėliai ir
kavos tirščiai. Įstengiu pasikelti ant kelių ir
desperatiškai ropoju per išsibarsčiusias
šiukšles.
Virvė apsiveja man kaklą, įsitempia,
trūkteli galvą atgal.
Siekiu aukštyn rankomis, grabalioju vir-
vę, bet ji įtempta, tokia įtempta, kad kaip
peilis rėžiasi man į kūną. Girdžiu jį stenant
 722/748

nuo pastangų. Virvės palaisvinti nepajėgiu.

Nebegaliu kvėpuoti. Šviesa pradeda blėsti.
Mano kojos bejėgės. Štai kaip numirsiu,
labai toli nuo namų. Toli nuo visų, kuriuos
myliu.
Smunku atgalios, ir kažkas aštrus nud-
ilgo man delną. Mano pirštai susigniaužia
apie tą daiktą, kurį vos juntu, nes visą kūną
pamažu apima nejautra. Violeta. Kristoferi,
man nereikėjo jūsų palikti.
Bloškiu ranką atgal, kirsdama jam į
veidą.
Net pro temstantį ūką išgirstu jo klyks-
mą. Staiga virvė apie mano kaklą suglemba.
Virtuvė pašviesėja. Kosėdama, žiopčiodama
paleidžiu daiktą, kurį laikiau delne, ir tas
žvangteli ant grindų. Atidaryta kačių
maisto skardinėlė, o atkelto dangtelio
kraštas aštrus kaip skustuvas.
Pasikeliu ant kojų, ir tiesiai priešais
mane ant darbastalio — stovas su
 723/748

virtuviniais peiliais. Įsibrovėlis slenka

artyn, ir aš atsisuku jo pasitikti. Kraujas
tiesiog kriokliu pliaupia iš prakirstos jo
kaktos, užlieja akis. Jis puola, rankas tiesia
sučiupti man už gerklės. Pusiau apakintas
savo kraujo, jis nemato, ką laikau rankoje.
Ką esu atstačiusi į priekį, kai mudviejų
kūnai susiduria.
Mėsinis peilis sulenda jam į pilvą.
Jo rankos, grabinėjančios mano kaklo,
staiga geibiai nukrinta. Jis parpuola ant
kelių, tik mirksnį išsilaiko tiesiai, at-
merktomis akimis, o veidas — kruvina
nuostabos kaukė. Paskui visu kūnu nusvyra
į šoną, ir aš užsimerkiu, kai sudrimba ant
grindų.
Ir pati svirduliuoju. Kliūdama kojomis
per sukruvintas stiklo šukes nusivelku iki
kėdės ir susmunku ant jos. Panardinu galvą
sau tarp rankų ir pro kraujo ūžesį ausyse
girdžiu kitą garsą. Sirenos. Neturiu jėgų
 724/748

pakelti galvos. Girdžiu beldžiant į

paradines duris ir šauksmus: Policija! Bet
negaliu pajudėti. Tik kai išgirstu juos įžen-
giant pro užpakalines duris ir vieną
išgąstingai nusikeikiant, pagaliau pakeliu
akis.
Priešais mane šmėkšo du policininkai,
abu spokso į skerdynes virtuvėje.
— Jūs Milė? — vienas jų klausia. — Milė
Debruin?
Linkteliu.
Jis į savo radijo stotelę sako:
— Detektyve Ricoli, ji čia. Gyva. Bet jūs
nepatikėsite, ką aš matau.
 38

Kitą dieną atidengiama jo irštva.

Aleno Rodso kieme už namo georadaru
aptikus požeminę ertmę, ekskavatorius
užtruko tik kelias minutes, kol rado įėjimą,
— medinį liuko dangtį, paslėptą po colio
storumo mulčio sluoksniu.
Džeinė pirmoji nulipo laipteliais į žvar-
bią juodymę, atsiduodančią drėgna žeme.
Pasiekusi apačioje betonines grindis, įs-
ispoksojo į tai, ką išryškino jos žibintuvas:
ant sienos pritvirtintą snieginio leopardo
kailį. Ant kablio šalia tabalavo plieniniai
nagai, aštrūs it skustuvo ašmenys, išgaląsti
iki blizgaus spindesio. Ji prisiminė tris lygi-
agrečius rėžius ant Leono Goto liemens.
 726/748

Prisiminė Natali Tumbs ir tris įrantas jos

kaukolėje. Štai įnagis, kuris paliko tas
žymes ant kūno ir kaulo.
— Ką ten apačioje matai? — šūktelėjo
Frostas.
— Žmogų-leopardą, — tyliai atsakė ji.
Frostas nulipo laiptukais, ir juodu
stovėjo drauge, žibintuvų spinduliais it
kardais skrosdami tamsą.
— Jėzau, — pratarė jis, sustabdęs spin-
dulį ant priešingos sienos, kur prie kamšt-
inės lentos buvo prisegtos dvi dešimtys
vairuotojo pažymėjimų ir paso fotografijų.
— Jie iš Nevados, Meino, Montanos…
— Čia jo trofėjų siena, — pasakė Džeinė.
Kaip ir Leonas Gotas, kaip ir Džeris
O’Brajenas, Alenas Rodsas irgi demon-
stravo savo medžioklės laimikius, bet ant
sienos, skirtos tik jo akims. Jos dėmesį pat-
raukė iš paso išplėštas puslapis: Milė
Džeikobson — trofėjus, kurį Rodsas tarėsi
 727/748

laimėjęs, bet į šį prizą savo teises pareiškė

per anksti. Šalia Milės fotografijos — kiti
veidai. Isajo ir Keiko Matsunagų. Ričardo
Renviko. Silvijos Van Ofvegen. Vivianos
Kruisvik. Elioto Goto.
Ir Džonio Posthumo, savanų vedlio, kur-
is bandė išsaugoti jų gyvybę. Tiesiame Džo-
nio žvilgsnyje Džeinė matė bebaimį žmogų,
nedvejojant pasiryžusį padaryti viską, kas
būtina. Žmogų, laukinėje gamtoje pasiren-
gusį pasitikti bet kokį žvėrį. Bet Džonis nė
neįsivaizdavo, kad pavojingiausias padaras,
su kuriuo kada nors susidurs, bus jo be-
sišypsantis klientas.
— Čia yra nešiojamasis kompiuteris, —
pritūpęs prie kartotinės dėžės pasakė Fros-
tas. — „MacBook Air“. Manai, priklausė
Džodei Andervud?
— Įjunk.
Pirštinėtomis rankomis Frostas iškėlė
kompiuterį ir nuspaudė mygtuką SROVĖ.
 728/748

— Elementas išsibaigęs.
— Ar yra srovės laidas?
Jis įkišo ranką giliau į dėžę.
— Tokio nematau. Čia yra sudaužyto
stiklo.
— Nuo ko?
— Paveikslo.
Jis ištraukė įrėmintą fotografiją su iš-
dužusiu apsauginiu stiklu. Pašvietė į ją žib-
intuvu, ir minutėlę nė vienas iš jų nepratarė
nė žodžio, bandė suvokti reikšmę to, ką
mato.
Drauge stovėjo du vyrai, saulė krito į jų
veidus, ir skaisti šviesa buvo išryškinusi
kiekvieną bruožą. Jie atrodė ganėtinai
panašūs, kad būtų broliai: abu tam-
siaplaukiai ir kampuotais veidais. Vyras
kairėje šypsojosi į objektyvą, bet antrasis
tartum buvo užkluptas netikėtai tuo mo-
mentu, kai sukosi veidu į fotoaparatą.
— Kada ji daryta? — paklausė Frostas.
 729/748

— Prieš šešerius metus.

— Iš kur žinai?
— Kadangi žinau vietą. Esu ten buvusi.
Tai Stalo kalnas Keiptaune, — Džeinė
pažvelgė į Frostą. — Eliotas Gotas ir Alenas
Rodsas. Juodu buvo pažįstami.
 39

Detektyvė Ricoli stovi prie daktarės Ailz

paradinių durų su nešiojamojo kompi-
uterio krepšiu rankoje.
— Čia paskutinis dėlionės fragmentas,
Mile, — sako. — Manau, norėsite tai
pamatyti.
Jau praėjo savaitė, kai aš likau gyva po
Aleno Rodso antpuolio. Nors kraujo ir stik-
lo šukių jau nebelikę ir langas vėl įstatytas,
aš vis dar vengiu eiti į virtuvę. Prisiminimai
pernelyg ryškūs, o kaklo nuobrozdos dar
pernelyg šviežios, tad mudvi patraukiame į
svetainę. Įsitaisau ant sofos tarp daktarės
Ailz ir detektyvės Ricoli, dviejų moterų,
kurios medžiojo monstrą ir stengėsi mane
 731/748

nuo jo apsaugoti. Bet galų gale apsiginti

turėjau pati. Esu ta, kuri turėjo dusyk mirti,
kad gyventų vėl.
Pilkasis rainis tupi ant kavos staliuko ir
trikdančiai nuovokiai stebi, kaip Ricoli
atidaro nešiojamąjį kompiuterį ir įstumia
atmintuką.
— Čia nuotraukos iš Džodės Andervud
kompiuterio, — paaiškina ji. — Štai kodėl
Alenas Rodsas ją nužudė. Kadangi tos nuo-
traukos pasakoja istoriją, ir jis negalėjo
leisti, kad kas nors jas pamatytų. Nei Leo-
nas Gotas. Nei Interpolas. Ir tikrai nei jūs.
Ekranas užsipildo vaizdų išklotinėmis,
visos jos per mažos, kad įžvelgtum kokias
nors detales. Ji spragteli ties pirma išklot-
ine, ir ekrane išsiskleidžia nuotrauka:
šypsantis tamsiaplaukis vyras apie tris-
dešimties, apsirengęs džinsais ir fotografo
liemene, su permesta per petį kuprine. Jis
stovi eilėje prie oro uosto registracijos
 732/748

stalo. Jo kakta šiek tiek kampuota, akys

švelnios, o išvaizda trykšta laimingu nekal-
tumu — nekaltumu avinėlio, nenutuoki-
ančio, kad jo laukia skerdykla.
— Tai Eliotas Gotas, — paaiškina Ricoli.
— Tikrasis Eliotas Gotas. Daryta prieš
šešerius metus, prieš pat Bostone jam įsėd-
ant į lėktuvą.
Aš tyrinėju jo bruožus, garbanotus
plaukus, veido formą.
— Jis toks panašus į…
— Į Aleną Rodsą. Galbūt todėl Rodsas
nusprendė jį nužudyti. Pasirinko auką,
panašią į jį, kad pats galėtų būti palaikytas
Eliotu Gotu. Pasinaudojo Goto pavarde, kai
Keiptauno naktiniame klube susipažino su
Silvija ir Viviana. Pasinaudojo Elioto pasu
ir kredito kortelėmis, užsiregistruodamas
reisui į Botsvaną.
Kur aš su juo ir susipažinau. Pagalvoju
apie tą dieną, kai pirmą kartą mano akys
 733/748

krito ant žmogaus, pasivadinusio Eliotu.

Tai atsitiko šalutiniame Mauno oro uosto
terminale, kur mūsų septynetas laukė, kol
būsime įlaipinti į savanų lėktuvą skrydžiui į
Deltą. Prisimenu, kaip nervinausi, kad
skrisime mažu lėktuvu. Prisimenu, kaip
Ričardas skundėsi, kad neturiu nuotykių
dvasios ir kodėl negalėčiau labiau džiaugtis
— kaip tos žavios blondinės, kikenančios
laukiamajame ant suolo? Apie pirmą sus-
itikimą su Eliotu neprisimenu beveik
ničnieko, nes buvau susitelkusi į Ričardą.
Kad jį prarandu. Kad jam atrodau
nusibodusi. Safaris buvo mano paskutinio
atodūsio pastanga išgelbėti tai, ką mudu
drauge turėjome, tad aš vos kreipiau
dėmesį į nerangų vyruką, rėžiantį sparną
apie blondines.
Ricoli pereina prie kitos nuotraukos. Tai
„asmenukė“, daryta oro linijos reiso metu.
Tikrasis Eliotas šypso nuo salono krėslo
 734/748

šalia praėjimo, o keleivė jam iš dešinės

kelia į fotoaparatą vyno taurę.
— Visos fotografijos darytos mobiliuoju
telefonu ir Elioto elek-troniniu paštu per-
siųstos savo draugužei Džodei. Tai kronika
diena po dienos, ką jis matė ir su kuo su-
sipažino, — sako Ricoli. — Mes neturime
tas nuotraukas lydinčio teksto, nusiųsto
elektroniniu paštu, bet jos dokumentuoja jo
kelionę. Ir jis jų padarė daug.
Ji spragteli per kitas nuotraukas. Val-
gymas oro linijos lėktuve. Saulėtekis pro
orlaivio langą. Ir dar viena asmenukė, kur
jis, kvailai šypsodamasis, pasilenkęs į
praėjimą, rodo saloną už savęs. Bet šįkart
susitelkiu ne į Eliotą, o į žmogų krėsle už jo,
ir to žmogaus veidas aiškiai matomas.
Alenas Rodsas.
— Jie skrido tuo pačiu reisu, — sako
Ricoli. — Galbūt šitaip ir susipažino — lėk-
tuve. Arba galbūt susipažino anksčiau, dar
 735/748

Bostone. Bet tikrai žinome, kad atskridęs į

Keiptauną Eliotas jau turėjo draugą, su
kuriuo galėjo slampinėti.
Ji spragteli kitą vaizdo piktogramą, ir
ekrane pasirodo nauja fo-tografija. Elioto ir
Rodso, stovinčių ant Stalo kalno.
— Šita nuotrauka — paskutinė žinoma
Elioto daryta fotografija. Džodė Andevud ją
įrėmino ir padovanojo Elioto tėvui. Mes
manome, kad ji kabėjo Leono namuose tą
dieną, kai Alenas Rodsas pristatė snieginį
leopardą. Leonas iš fotografijos atpažino
Rodsą. Veikiausiai jo paklausė, iš kur
pažinojo Eliotą ir kaip atsitiko, kad abiem
pasitaikė būti Keiptaune. Vėliau Leonas
skambino telefonu. Džodei Andervud, kur-
ios paprašė visų turimų Elioto kelionės
nuotraukų. Į Interpolą, mėgindamas susis-
iekti su Henku Andrisenu. Ta fotografija
buvo katalizatorius visko, kas sekė toliau.
Leono Goto sudorojimo. Džodės Andervud
 736/748

nužudymo. Galbūt net zoologijos sodo

prižiūrėtojos Debros Lopes, nes ji buvo pas
Gotą namie ir girdėjo jų pokalbį. Bet
žmogus, kurio Rodsas labiausiai bijojo, bu-
vote jūs.
Aš spoksau į ekraną.
— Kadangi esu vienintelė žinanti, katras
iš tųdviejų vyrų iš tikrųjų vyko į safarį.
Ricoli linkteli.
Staiga man tampa nebepakenčiama
žiūrėti į Rodso veidą ir aš nusisuku.
— Džoni, — sukuždu.
Ištariu tik tą vienintelį žodį — Džoni.
Ūmai prisiminiau jį, nušviestą saulės, gels-
vai rusvus kaip liūto karčiai jo plaukus.
Kaip stovėjo, tvirtai it medis įrėmęs kojas į
savo gimtąją Afrikos žemę. Kaip prašė
manęs juo pasitikėti, ragino taip pat iš-
mokti pasitikėti ir savimi. Ir prisimenu,
kaip jis žiūrėdavo į mane, kai sėdėdavome
prie laužo, ir šviesa mirguliuodavo jam ant
 737/748

veido. Jeigu tik būčiau klausiusi savo šird-

ies; jeigu tik būčiau pasikliovusi žmogumi,
kuriuo norėjau tikėti…
— Taigi dabar žinote tiesą, — švelniai
taria daktarė Ailz.
— Viskas būtų galėję pasisukti visai ki-
taip, — sumirkčioju, ir ašara nurieda man
skruostu. — Jis stengėsi išsaugoti mus
gyvus. Mes visi nusistatėme prieš jį.
— Tam tikra prasme, Mile, jis ir iš-
saugojo jus gyvą.
— Kaip?
— Dėl to, kad bijojote Džonio ir likote
pasislėpusi Tauvz Riveryje, kur Alenas
Rodsas negalėjo jūsų surasti.
Daktarė Ailz žvilgteli į Ricoli ir priduria:
— Iki mes, nelaimei, atsigabenome jus į
Bostoną.
— Mūsų kaltė, — pripažįsta Ricoli. — Bu-
vome nusižiūrėję ne tą žmogų.
 738/748

Aš irgi. Pagalvoju, kaip Džonis manęs

tykodavo košmaruose, nors jis nebuvo tas,
kurio būčiau turėjusi bijoti. Tie blogi sapnai
dabar blėsta; pastarąją naktį miegojau
geriau nei per visus šešerius metus. Mon-
stro nebeliko, ir jį nugalėjau aš pati. Prieš
kelias savaites detektyvė Ricoli man pa-
sakė: tai vienintelis būdas pasiekti, kad
kada nors vėl galėčiau kietai miegoti, ir
dabar esu tikra, jog košmarai visiškai
išnyks.
Ji uždaro kompiuterį.
— Taigi rytoj galite skristi namo
žinodama, kad tai tikrai baigėsi. Neabejoju,
jūsų vyras džiaugsis, kad sugrįžote.
Linkteliu.
— Krisas man skambindavo kone po tris
kartus per dieną. Jis sako, jog ten tai tapo
sensacija.
— Grįšite namo kaip herojė, Mile.
 739/748

— Tiesiog esu laiminga, kad grįžtu

namo.
— O iki tol, pagalvojau, yra kai kas, ką
norėtumėte turėti.
Ji atsega kompiuterio krepšį ir ištraukia
didelį voką.
— Henkas Andrisenas man tai atsiuntė
elektroniniu paštu. O aš išspausdinau jums.
Praveriu voką ir ištraukiu fotografiją.
Man sugniaužia gerklę, ir akimirką nepajė-
giu išleisti nė garso. Tik spoksau į Džonio
nuotrauką. Su šautuvu šalia savęs jis stovi
ligi kelių žolėje. Jo plaukai paauksinti
krintančios saulės šviesos, o akys
primerktos vidury juoko. Tai Džonis, kurį
įsimylėjau, tikrasis Džonis, kurį laikinai
buvo užtemdęs monstro šešėlis. Štai kokį
privalau jį prisiminti: laukinėje gamtoje
kaip namie.
— Tai viena iš kelių gerų fotografijų,
kokias Henkui pavyko surasti. Padaryta
 740/748

kito savanų vedlio maždaug prieš aštuon-

erius metus. Pamaniau, kad ji jums patiks.
— Kaip jūs žinojote?
— Kadangi žinau, kokia turėtų būti savi-
plaka mintyse paaiškėjus, jog viskas, ką
apie Džonį manėte, buvo netiesa. Jis nu-
sipelno apie save tokių prisiminimų, koks iš
tikrųjų buvo.
— Taip, — sukuždu glostydama šypsantį
veidą fotografijoje. — Ir aš prisiminsiu.
 40

Kristoferis pasitiks mane oro uoste. Violeta

irgi ten bus, beveik tikrai su puokšte gėlių
rankose. Mane jie pasičiups į glėbį, ir
paskui mes parvažiuosime namo į Tauvz
Riverį, kur šįvakar bus sutiktuvių pobūvis.
Krisas jau mane perspėjo apie jį, nes žino,
kaip aš nemėgstu staigmenų, juolab
pobūvių. Bet jaučiu, kad pagaliau metas
švęsti, nes atgaunu gyvenimą. Vėl sugrįžtu į
pasaulį.
Man pasako, kad susirinks pusė
miestelio, nes visiems smalsu. Prieš
pamatydami tą istoriją per žinias, mažai
kas numanė apie mano praeitį, arba kodėl
aš gyvenau tokia užsidariusi. Anksčiau
 742/748

niekada nebūčiau galėjusi rizikuoti iškilti į

viešumą. Dabar jie visi apie mane žino, ir
esu nauja miestelio įžymybė — paprasta
mamytė, nuvykusi į Ameriką ir nugalėjusi
serijinį žudiką.
— Čia bus tikra beprotybė, — perspėjo
Krisas, kai mudu kalbėjomės telefonu prieš
pat man įsėdant į lėktuvą. — Nuolat skam-
bina iš laikraščio ir iš televizijos. Jiems pa-
sakiau, kad paliktų mus ramybėje, bet tu
turi būti tam pasirengusi.
Po pusvalandžio mano lėktuvas nutūps.
Paskutinės skrydžio akimirkos kartu bus ir
paskutinė galimybė pabūti vienai. Kai pra-
dedame leistis į Keiptauną, dar vieną,
paskutinį, kartą išsitraukiu fotografiją.
Praėjo šešeri metai, kai paskutinį sykį jį
mačiau. Aš kasmet senėju, bet Džonis
niekada nepasens. Visada stovės tiesus ir
aukštas, žolė banguos jam prie kojų, saulė
atsispindės jo šypsenoje. Mąstau apie
 743/748

galėjusius įvykti dalykus, jeigu viskas būtų

susiklostę kitaip. Gal dabar gyventume sus-
ituokę ir laimingi savo kaimiškoje trobelėje
savanose? Gal mūsų vaikai turėtų jo kviečių
spalvos plaukus ir bėgiotų basi bei laisvi?
Aš niekada nežinosiu, nes tikrasis Džonis
guli kažkur Deltoje, jo kaulai gūra žemėje,
jo dalelės amžinai susietos su kraštu, kurį
jis mylėjo. Tam kraštui jis visada prik-
lausys. Turiu tik prisiminimus apie jį, ir ju-
os saugosiu kaip savo paslaptį. Jie prik-
lauso tik man vienai, niekam kitam.
Lėktuvas paliečia žemę ir rieda vartų
link. Dangus briliantinio mėlio, ir žinau,
kad oras bus švelnus, atmieštais gėlių ir
jūros aromatų. Įkišu Džonio fotografiją at-
gal į voką ir paslepiu rankinuke. Toli nuo
akių, bet niekada nepamirštamą.
Atsistoju. Metas grįžti į savo šeimą.
 Padėkos

Aš niekada nepamiršiu
jaudulio, kai pirmą kartą
trumpai pamačiau leopardą
laukinėje gamtoje. Už šį
brangų prisiminimą dėkoju
nuostabiam Ulusabos safario
namų Sabi Sandse personalui.
O ypač turiu padėkoti
reindžeriui Gregui Posthumu-
sui ir pėdsekiui Danui
Ndubane’ui, mane
supažindinusiems su Afrikos
savanų grožiu ir išsaugo-
jusiems mano vyrą gyvą.
 745/748

Milžiniška dėkingumo
skola priklauso mano liter-
atūrinei agentei Megei Ruley,
kuri daug metų buvo ištikima
draugė ir sąjungininkė, taip
pat savo redaktorėms Lindai
Marrow (JAV) ir Sarah’ai
Adams (JK) už jų neįkaino-
jamą pagalbą išblizginant šią
knygą.
Užvis labiausiai dėkoju sa-
vo vyrui Jacobui, kad drauge
dalyvavo šioje kelionėje.
Nuotykis tęsiasi.
 Apie autorę

Tess Gerritsen yra gydytoja ir

tarptautinių bestselerių
autorė. Ji pelnė pripažinimą
visoje šalyje už savo pirmą
įtempto siužeto romaną, New
York Times bestselerį „Donor-
as“ (Harvest). Ji taip pat
parašė bestselerius
„Išlikusieji“ (Last to Die),
„Tylioji“ (The Silent Girl)
„Ledinis šaltis“ (Ice Cold),
„Relikvija“ (The Keepsake),
„Kaulų sodas“ (The Bone
Garden), „Nusidėjėlė“ (The
Sinner), „Pameistrys“ (The
 747/748

Apprentice), „Chirurgas“ (The

Surgeon), „Užkratas“ (The
Life Support), „Šėlas“ (The
Bloodstream) ir „Gravitacija“
(The Gravity). Tess Gerritsen
gyvena Meine.

www.tessgerrisen.com
Facebook.com/TessGerritsen
@tessgerritsen