Versta iš:

Santa Montefiore
THE HOUSE BY THE SEA
Simon & Schuster Inc., New York, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba
autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip
meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus
įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai
atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio
kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be
autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1001-0

Copyright © Santa Montefiore, 2011

© Viršelyje panaudotos nuotraukos,
„Shutterstock“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Renata Valotkienė,
2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė

Redaktorė Loreta Paškevičienė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Mano brangiajam Sebagui,
su meile
 Prologas

Toskana, 1966-ieji

Maža mergaitė stovėjo už įspūdingų

juodų vilos „Magdalena“ vartų ir
spoksojo į taką. Ilga kiparisų alėja
skrodė vietovę, galop atsiremdama į
tikslą – viliojamai spindinčius gelsvus
rūmus. Vila atrodė ori ir iškili tarytum
didi imperatorė: aukšti elegantiškos
žalsvai mėlynos spalvos langai su
langinėmis, puošni it karūna baliustrada
virš fasado, žvilgančios tarsi šilkas
sienos. „Magdalena“ priklausė
kerinčiam ir nepasiekiamam pasauliui,
koks būna tik pasakose.
Nuo ryškios Toskanos saulės ant tako
gulė juodi šešėliai, ir mergaitei nosį
kuteno saldūs sodo, tarpstančio karštyje,
kvapai, kurių buvo prisigėręs oras. Ji
avėjo sandalais, vilkėjo purvina
paplūdimio suknele, o ilgi rudi plaukai,
aplipę dulkelėmis ir šlapi nuo jūros
vandens, draikėsi ant nugaros ir virš
akių, rudų, nerimastingų ir degančių. Jos
kaklą puošė pakabutis su Mergelės
Marijos atvaizdu, kurį dovanojo motina,
prieš pasprukdama su vyriškiu, sutiktu
prie daržovių prekystalio Lakondos
aikštėje. Kartu ji pasiėmė ir jaunesnįjį
mergaitės broliuką.
Mergaitė dažnai atkakdavo prie
„Magdalenos“ vilos. Užsikeberiodavo
ant sienos, kurios dalis buvo nutrupėjusi
ir todėl pažemėjusi, tad lengva
užsiropšti, ir iš viršaus žvelgdavo į
nuostabius sodus su akmeniniais
fontanais, grakščiais skėtkėniais,
marmuro statulomis, vaizduojančiomis
elegantiškas damas ir pusnuogius vyrus,
išsirietusius teatrališkomis ir
geidulingomis pozomis. Mergaitei
patikdavo svajoti, kad ji gyvena tenai,
apsupta dieviškos grožybės ir
prabangos. Įsivaizduodavo esanti jauna
dama, vilkinti brangiomis suknelėmis,
avinti tviskančiais bateliais, mylima
motinos, kuri pina į plaukus kaspinus, ir
tėvo, ją lepinančio dovanomis, mėtančio
į orą ir sugaunančio stipriomis
globėjiškomis rankomis. Ji ateidavo prie
„Magdalenos“, kad bent trumpam
užmirštų savo girtuoklį tėvą ir mažą
butuką Romos gatvėje, kurį iš visų jėgų
stengėsi užlaikyti švarų.
 Smulkios jos rankutės sugniaužė
strypus, ir ji įspraudė tarp jų veidelį,
norėdama atidžiau žvilgtelėti į
vaikinuką, kuris žingsniavo jos link,
lydimas šuns mišrūno. Žinojo, kad jis
lieps jai nešdintis, todėl stengėsi gerai jį
apžiūrėti, tik tada ners šalin taku,
besirangančiu iki pat paplūdimio.
Vaikinukas buvo išvaizdus, už ją daug
vyresnis, šviesiais plaukais, nubrauktais
nuo kaktos, malonaus veido. Jis nužvelgė
ją blyškiomis linksmomis akimis, kurios,
kai ji įsižiūrėjo geriau, pasirodė
esančios žalios. Mergaitė stovėjo kaip
įbesta, drąsindamasi iki paskutinės
akimirkos nepakrutėti iš vietos. Pirštais
apsivijo vartų virbus, ryžtingai sučiaupė
lūpas, bet ją nuginklavo vaikino šypsnys;
jo mina visai nepanėšėjo į žmogaus,
kuris ketina ją išvaryti.
Jis susigrūdo rankas į kišenes ir ėmė
pro virbus ją tyrinėti.
– Sveika.
Mergaitė neatsakė. Protas liepė jai
bėgti, bet kojos neklausė. Ji vėpsojo
negalėdama atplėšti nuo jo akių.
– Nori užeiti? – Vaikinuko kvietimas
užklupo ją netikėtai, ir ji įtariai atsitiesė.
– Matau, smalsauji.
– Aš tik ėjau pro šalį, – atsakė ji.
– Aha, moki kalbėti.
– Žinoma, moku.
 – Iš pradžių tuo abejojau. Atrodei
labai išsigandusi.
– Tavęs nebijau, jeigu taip pamanei.
– Na ir gerai.
– Aš tik drožiau kitur.
– Keista, mes čia gyvenam gana
nuošaliai.
– Žinau. Buvau prie jūros. – Bent
dabar ji sakė tiesą.
– Užklydai pasižvalgyti?
Užsiminus apie vilą, jos veidas
nušvito, o akys ilgesingai nukrypo į
alėją.
– Čia labai gražu, tai ir patraukė
mano dėmesį.
 – Tada užeik, pavedžiosiu po sodus.
Namiškių nėra, esu vienui vienas.
Malonu su kuo nors pasišnekėti.
– Nežinau…
Jos akys darsyk patamsėjo, bet jis jau
atvėrė vartus.
– Nebijok. Nepadarysiu tau nieko
bloga.
– Aš ir nebijau, – atšovė ji. – Galiu
ir pati savimi pasirūpinti.
– Neabejoju.
Mergaitė žengė vidun, ir jis uždarė
vartus. Ji stebėjo, kaip jis juos užrakina,
ir širdį nusmelkė nerimas. Bet vėl
pažvelgė į vilą ir baimę pamiršo.
– Gyveni čia?
 – Ne nuolat. Šiaip gyvenu Milane,
bet čia kasmet vasarojame.
– Tada aš tave mačiau.
– Tikrai?
Iš jaudulio, kad atsidūrė soduose, ji
išdrąsėjo.
– Taip, šnipinėju nuo sienos.
– Ak tu, velniūkšte.
– Mėgstu žiūrėti į sodus. Žmonės man
ne tokie įdomūs.
– Suteiksiu tau progą geriau viską
apžiūrėti, nebereikės šnipinėti.
Ji pėdino šalia jo ir širdis tirpo iš
malonumo.
– Ar visa tai iš tikrųjų tavo?
– Mano tėvo.
 – Jei ši vila – jūsų vasarnamis,
namas Milane tikriausiai karališkas?
Jis nusijuokė atlošdamas galvą.
– Jis didelis, bet karaliui būtų per
ankštas. Vila didesnė. Kaime daugiau
erdvės.
– Ji sena.
– Penkiolikto amžiaus. Ją pasistatė
Medičių šeima, o suprojektavo Leonas
Batista Albertis 1452 metais. Ar žinai,
kas jis toks?
– Aišku, žinau.
– Kiek tau metų?
– Dešimt metų ir dešimt mėnesių.
Mano gimtadienis rugpjūtį. Turbūt bus
vakarėlis, nemažai svečių.
 – Tai jau tikrai.
Ji nudelbė akis į žemę. Niekada nėra
buvusi vakarėlyje. Mamos nebėra, todėl
niekas nė neprisimins gimtadienio.
– Kuo vardu tavo šuo?
– Labanaktis.
– Keistas vardas.
– Jis benamis, vidurnaktį radau ant
kelio. Mudu kaipmat susidraugavom, o
pavadinau Labanakčiu, nes ta naktis, kai
jį suradau, buvo gera.
Ji pasilenkė paglostyti šuns.
– Kokios jis veislės?
– Nežinau. Jame sumišę daug visokių
veislių.
 – Labai mielas. – Kai šuo palaižė jai
veidą, sukikeno. – Ei, nurimk, šuneli!
– Tu jam patinki.
– Žinau. Mane mėgsta visi benamiai
padarai.
Nes tu pati panaši į benamę,
pagalvojo jis, žiūrėdamas, kaip ji
rankomis apsivijo Labanakčiui kaklą ir
priglaudė galvą prie šono.
– Įsitaisiau draugą, – pergalingai
nusišypsojo mergaitė.
Jos gyvumas jį prajuokino.
– Ir ne vieną, o du. Eime.
Jie patraukė taku šalia kits kito, ir jos
savikliova stiprėjo sulig kiekvienu
žingsniu. Jis aiškino jai architektūros
subtilybes, rodydamas savo išprusimą, o
ji klausėsi žavėdamasi kiekviena
smulkmena, mėgindama viską įsiminti,
kad vėliau galėtų papasakoti savo
draugei Kostancai. Vila buvo didesnė
nei atrodė slapčia spoksant, kai medžių
alėjos gale įžiūrėdavo tik centrinę dalį.
Rūmai turėjo du sparnus, žemesnius už
vidurinį pastatą, bet tokio pat pločio.
Neįmantri klasikinių proporcijų vila
dvelkė santūria didybe, nudažyta
geltonais dažais atrodė linksma,
patenkinta savimi, tarsi žinotų, kad jai
visai nereikia stengtis būti gražiai.
Mergaitei magėjo užeiti vidun, pereiti
per kambarius ir dirstelėti į paveikslus,
sukabintus ant sienų. Ji neabejojo, kad
viduje dar nuostabiau negu lauke. Bet jis
nusivedė ją už vilos, į anglišką parką,
kurį puošė skulptūros, terakotiniai
puodai su dailiai apkarpytais
dekoratyviniais medeliais ir stiepėsi
aukštos pušys, žemyn leidosi platūs
akmeniniai laiptai. Ar ir rojuje šitaip
gražu?
Pro vartelius sienoje vaikinukas
įvedė ją į nuostabų sodą, kurį juosė
apskrita akmeninė kolonada. Sodo
puošmena ir pasididžiavimas buvo
gražus fontanas, vaizduojąs undines,
taškančias vandenį. Aplinkui vingiavo
takas, šen bei ten apsodintas čiobreliais,
o prie keturių tvarkingai nupjautų vejų su
gėlynais, aprėmintų žemų gyvatvorių,
stovėjo po geležinį suoliuką. Mergaitė
kiek užgaišo, kol įstengė viską aprėpti,
stovėjo įsispyrusi į sandalus,
susigriebusi už širdies, nes dar niekada
nebuvo regėjusi tokios grožybės.
– Tai mano mamos sodas, – pasakė
jis. – Ji norėjo vietelės, kurioje galėtų
niekieno netrukdoma skaityti ir nebūti
šnipinėjama. – Vaikinukas pamerkė
mergaitei ir vėl nusijuokė. – Turbūt esi
labai prityrusi šnipė, kad pavyko čionai
įsigauti.
– Kertu lažybų, tavo mama graži, –
pasakė ji, mėgindama prisiminti, kaip
atrodo jos pačios motina.
– Tikriausiai. Nors apie savo mamas
taip nekalbama.
– O kur ji paprastai sėdi, kai skaito?
– Gal ant vieno iš tų suolelių prie
fontano? Nežinau. Niekada neatkreipiau
dėmesio. – Jis palengva žingsniavo
tolyn. – Juk čia visai miela! – ūmai
užsikrėtė mergaitės nuostaba.
– Įsivaizduoju, kaip sėdžiu čia,
įsaulyje, klausausi sruvenančio vandens
ir žiūriu į besiturškiančius jame
paukščius.
– Čia ramu, tyku.
– Man labai patinka paukščiai. Šiame
sode jų turbūt daug. Bet tikriausiai
skiriasi nuo tų, kurie gyvena miestelyje.
Jis nusikvatojo.
– Man regis, šiame sode lakioja tie
patys kaip ir Herboje.
– Ne, čia yra ir ypatingų. – Ji kalbėjo
taip įtikinamai, kad jis net apsigręžė,
kone tikėdamasis pušyse išvysti papūgų.
– Ar tu kada čia sėdi?
– Ne.
– Kodėl?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– O ką veikčiau sėdėdamas?
– Ak, aplinkui tiek daug dalykų, į
kuriuos galima žiūrėti neatitraukiant
akių. Aš sėdėčiau čia valandų valandas,
gal net dienų dienas. Būčiau amžinai ir
nenorėčiau išeiti. – Mergaitė atsargiai
prisėdo ant suoliuko, tarsi jis būtų
šventenybė, kurią baisu sulaužyti,
įsistebeilijo į vandenį ir ėmė vaizduotis,
kad turi sodą, kad grožisi šviesa,
gaubiančia jį nuo aušros iki sutemų. –
Čia plevena Dievas, – tyliai pasakė ji,
apimta keistai pagarbios šiurpulingos
baimės, tarytum jaustų šiltą angelo
alsavimą.
Jis klestelėjo ant suoliuko šalia jos ir
ištiesė kojas, rankas susinėrė už galvos.
– Taip manai?
– Ak, žinau. Jaučiu Jį.
Juodu ilgai sėdėjo klausydamiesi
kiparisuose klajojančio brizo šnibždesių
ir balandžių, be paliovos ulbančių ant
vilos stogo. Labanaktis bėgiojo
uostinėdamas kampus, paskui prie
gyvatvorės pakėlė koją.
– Tai geriausia diena mano gyvenime,
– pasakė ji. – Kažin, ar kada buvau tokia
laiminga.
Jis smalsiai pažvelgė į ją, jo lūpose
šmėstelėjo šypsena.
– Kuo tu vardu, piccolina1?
Ji pažvelgė į jį dėkingumo ir
pasitikėjimo kupinomis akimis.
– Floriana, – atsakė. – O tu?
Jie abu suprato, kad toks
prisistatymas kai ką reiškia. Jis delsė
atsakyti, tik žvelgė jai į akis, kurios
dabar buvo plačiai atmerktos, žvilgsnis
drąsus. Tada ištiesė ranką. Mergaitė
nedrąsiai spustelėjo ją. Jo plaštaka buvo
stambi, oda blyški, o jos rankelė –
smulkutė, oda tamsi.
– Dantė Albertas Masimas, – tyliai
pasakė jis. – Bet gali vadinti mane
Dante.

1 Mažyle (it.).
 1 skyrius

Devonas, 2009-ieji

IEŠKOMAS DAILININKAS, KURIS

NORĖTŲ VASAROTI „POLZANSO“
VIEŠBUTYJE DEVONE IR SYKIU
MOKYTI VIEŠBUČIO SVEČIUS
TAPYTI.
 BŪSTAS IR MAISTAS VELTUI.
TELEFONAS: 07 972 859 301

„Morris Minor“ dardėjo siauru keliuku į

Šeltono kaimą. Pakelėje žėlė aukštos,
vešlios gyvatvorės, išdabintos krūminių
builių ir neužmirštuolių nėriniais.
Pulkelis žvirblių purptelėjo į dangų,
kuriame nuo jūros pusės plaukė
plunksniniai debesys, genami sūroko
vėjo. Automobilis apdairiai pasuko į
kelkraštį, kad nesusidurtų su artėjančiu
sunkvežimiu, paskui riedėjo toliau per
žavų kaimelį, pro namukus baltintomis
sienomis ir pilkų čerpių stogais,
žioruojant aušrai tviskančiais it auksas.
 Šeltono centre tarp didingų
klevalapių platanų gūžėsi pilko akmens
bažnyčia, o palei jos sieną sparčiai ir
grakščiai tipeno juodas katinas, grįžtąs
iš sėkmingos naktinės medžioklės.
Pravažiavus kaimą keliukas, prieš
leisdamasis prie jūros, staigiai suko
kairėn. Nuo jo atsišakojo siauras takas,
dailiu lanku apeinantis jau pražydusius
rododendrų krūmus. Tako gale vėrėsi
įspūdingi geležiniai vartai. Automobilis
čiūžtelėjo taku ir pro rubuiliais rausvais
žiedais apsipylusius krūmus nuburzgė
prie vienišo dvaro iš pilko akmens,
stūksančio įvažos gale ir išdidžiai
žvelgiančio į jūrą.
 Didžiulis taisyklingų proporcijų
namas buvo vadinamas „Polzansu“. Jį
1814 metais pastatydino Somerlando
kunigaikštis savo užgaidžiai žmonai
Alisai, sirgusiai astma. Švelnus jūros
oras turėjo palengvinti moters vargus.
Kunigaikštis nugriovė seną statinį,
atgrasią šešiolikto amžiaus plytų krūvą,
ir, padedamas gabios žmonos, puikiai
žinančios, ko nori, suprojektavo
dabartinį namą. Iškilo rūmai, kuriuose
jauteisi lyg erdviame užmiesčio name:
sienos buvo apkaltos medžio plokštėmis,
išklijuotos gėlėtais apmušalais, sumūryti
židiniai, o dideli langai su pinučiais
žvelgė į veją ir tolumoje ošiantį
vandenyną.
Kunigaikštienė nepaprastai mėgo
savo sodą ir vasaras leisdavo
puoselėdama rožes, sodindama
egzotinius medžius ir kurdama painų
takelių labirintą, vingiuojantį per sodrią
miškingą vietovę. Lauke, už savo darbo
kambario langų, ji užveisė sodelį
vaikams, ir jie čia augindavo daržoves ir
gėles. Sodelį supo siauras negilus
akvedukas, tad vaikai, kol mama
rašydavo laiškus, galėdavo vandenyje
plukdyti laivelius. Italija besižavinti
kunigaikštienė apstatė terasą sunkiais
terakotiniais puodais su rozmarinais ir
levandomis, oranžerijoje pasodino
vynmedžių, pratindama juos kopti
grotelėmis, kad žemyn svirtų dulkėtos
vynuogių kekės.
Kunigaikštienės palikuonys čia mažai
ką pakeitė, bet daug ką patobulino,
pasitelkę gabumus ir išlaidaudami
rūpinosi šios vietovės grožiu. Paskui
atslinko sunkūs laikai, ir 1990-ųjų
pradžioje jie buvo priversti rūmus
parduoti. „Polzansas“ virto viešbučiu.
Jeigu Alisa būtų sulaukusi tos dienos, jai
būtų plyšusi širdis. Tačiau jos palikimas
nepražuvo, išliko ir beveik visi
originalūs, rankomis ištapyti sienų
apmušalai su paukščiais ir peteliškėmis.
Kedrui, dengiančiam rytinę namo pusę,
buvo bene penki šimtai metų, be to,
dvaras puikavosi uždaru senoviniu
darželiu, užveistu kur kas anksčiau, nei
čionai atvykusi kunigaikštienė ėmė
auginti rabarbarus ir avietes. Dvaras
didžiavosi ir senutėliu sodininku, čia
triūsiančiu nuo neatmenamų laikų.
Marina išgirdo, kaip lauke po
automobilio ratais sugurgždėjo žvyras, ir
nuskubėjo prie lango pirmame aukšte.
Dirstelėjusi pro stiklą išvydo senutėlį
„Morris Minor“, visą purviną, prikimštą
drobių ir dažais aptaškytų apmušalų,
drobes saugančių nuo dulkių. Priešais
viešbutį sustojęs automobilis atrodė
panašus į nusivariusį mulą. Marinai
širdis suspurdėjo iš nekantrumo, ji
greitomis apžiūrėjo save veidrodyje prie
laiptų. Jai buvo kiek per penkiasdešimt,
bet vis dar graži, nesuvytusi; regis,
laikas tik vos vos palietė veidą ir
nepaliko beveik jokių pėdsakų.
Kvepiantys medaus rudumo plaukai
bangomis vilnijo pečiais, akys buvo
gilios, traukiančios žvilgsnį, dūminio
kvarco spalvos. Neaukšta, smulkių
kaulų, laibu liemeniu, bet gundomai
plačiais klubais. Ji delnais palygino
suknelę ir pašiaušė plaukus, vildamasi
padaryti gerą įspūdį.
– Marina, brangioji, regis, atvyko
dailininkas, pirmas atsišaukęs į tavo
kvietimą, – žvelgdamas pro langą sušuko
jos vyras Grėjus Turneris ir sukikeno
pamatęs žvyru žengiantį senyvą vyriškį
ilgu brokato paltu ir juodais bridžiais;
nudrengtus jo batus puošė didžiulės
žalvarinės sagtys, blausiai spindinčios
pavasario saulėje.
– Vaje, kapitonas Hukas! – aiktelėjo
Klementina, dvidešimt trejų metų
Grėjaus duktė, kuri taip pat priėjo prie
lango. Ji niekinamai suraukė nosį. –
Nesuprantu, kodėl Submarina kiekvieną
vasarą kviečiasi dailininką ir tas tampa
mūsų išlaikytiniu? Kviestinis dailininkas
– tai bent užgaida!
 Grėjus apsimetė neišgirdęs
nepagarbios pravardės, kurią jo vaikai
buvo prikabinę pamotei.
– Marina išmano apie verslą, turi
gerą uoslę, – atsakė nepiktai. – Pernai
Polas Lokvudas sulaukė didžiulės
sėkmės, jis labai patiko mūsų svečiams.
Taigi, suprantama, ji įžvelgia naudą.
– Gal pamačiusi šį seną jūrų vilką
apsigalvos?
– Manai, tarp savo daiktų jis slepia
papūgą? – paklausė Grėjus žiūrėdamas,
kaip senis nerangiai nutursena prie
bagažinės ir ištraukia apšiurusį aplanką.
– Beveik neabejoju, tėti, o jo laivas
tikriausiai prišvartuotas prieplaukoje.
Gerai dar, kad vietoj rankos nestirkso
kablys.
– Marina juo žavėsis. Jai patinka
keistuoliai.
– Todėl ir ištekėjo už tavęs?
Grėjus atsitiesė ir susikišo rankas į
kišenes. Buvo labai aukštas,
žilstelėjusiais garbanotais plaukais,
pailgo jausmingo veido. Jis pažvelgė į
dukterį ir krestelėjo galvą.
– Nepamiršk, kad paveldėjai mano
genus, Kleme. Jei aš esu keistuolis, labai
tikėtina, kad ir tu turi tą pačią ydą.
– Nemanyčiau, kad tai yda, tėti, –
atšovė duktė. – Nieko nėra nuobodesnio
už normalius žmones. Turėk omeny: gerų
dalykų negali būti per daug, – pridūrė,
kai dailininkas užtrenkė bagažinę.
– Jis čia! Kaip įdomu! – Marina
atskubėjo prie lango, pro kurį spoksojo
sutuoktinis ir podukra.
Klementina pastebėjo, kad išvydus
pirmąjį kandidatą pamotės džiaugsmas
priblėso, ir pajuto šiokį tokį
pasitenkinimą. O kandžių suvarpytu paltu
vilkintis senis svirduliuodamas jau
artėjo prie durų, po pažastimi pasikišęs
meno kūrinius.
– Dievulėli! – šūktelėjo Marina ir
iškėlė rankas. – Kaip dabar bus?
– Trauktis per vėlu, brangioji.
Verčiau kviesk jį vidun, kitaip gali
išsitraukti kardą. – Marina maldaujamai,
nevilties kupinomis akimis pažvelgė į
sutuoktinį, bet šis tik papurtė galvą,
nusijuokė ir dar giliau susigrūdo rankas į
velvetinių kelnių kišenes. – Tai tavo
sumanymas. Tau juk nepatinka, kai
kišuosi.
– Gal abu su juo pasišnekėkim? –
šypsniu mėgino suvilioti vyrą žmona.
– Ak ne, brangioji, jis visas – tavo.
– Tu tikras bjaurybė, Grėjau Turneri,
– atkirto Marina, bet jos lūpų kampučiai
kilstelėjo aukštyn. Ji atsistojo vidury
vestibiulio, prie apskrito stalo su
prašmatnia gėlių puokšte vazoje, o
durininkas Šeinas Blekas jau vedė į
kambarį seną žmogų, nešiną aplanku.
Nekreipdama dėmesio į linksmus
veidus, susispietusius prie lango
(Dženiferė, viena iš registratorių, ir
padavėja Hetera radusios dingstį irgi
trynėsi vestibiulyje), Marina šiltai
nusišypsojo pirmajam kandidatui ir
padavė ranką. Atvykėlio delnas buvo
šiurkštus, nusėtas nuospaudų, po nagais
įsiėdę seni dažai. Jis stipriai paspaudė
Marinai ranką. Akimis ryte rijo ją su
goduliu žmogaus, daugybę mėnesių
plaukiojusio jūroje ir staiga praradusio
amą.
 – Kaip malonu, kad atvykot, pone
Baskobalena. Eime į mano kabinetą, ten
išgersim kavos ir šnektelėsim. O gal
norėtumėt arbatos?
– Arba statinaitės romo, – tėvui
šnipštelėjo Klementina.
Ponas Baskobalena atsikrenkštė.
– Juodos kavos be cukraus, ir prašau
vadinti mane Baltazaru.
Jo baritonas išgąsdino Mariną ir ji
krūptelėjusi atitraukė ranką. Akies
krašteliu regėjo prunkščiančią podukrą,
bet apsimetė jos nematanti ir išdidžiai
pakėlė smakrą.
– Šeinai, pasirūpink, kad Hetera
tučtuojau atneštų ponui Baskobalenai
puodelį juodos kavos, o man kapučino.
– Bus padaryta, ponia Turner, –
gniauždamas juoką atsiliepė Šeinas.
Paėmęs iš atvykėlio aplanką Šeinas
per vestibiulį ir svetainę, kurioje
grupelėmis sėdėjo viešbučio svečiai ir
skaitė laikraščius, nusekė paskui Mariną
ir atvykėlį iki gražaus žaliai dekoruoto
svečių kambario. Už jo buvo Marinos
kabinetas su langais į vaikų sodą,
apleistą akveduką ir jūrą. Ji mostu
paparšė Šeino padėti aplanką ant kavos
stalelio, paskui nulydėjo akimis išeinantį
ir uždarė duris. Tada pakvietė Baltazarą
sėstis ant sofos.
 Kai suskretę jo drabužiai prisilietė
prie blyškiai žalio šenilo, kuriuo buvo
aptraukta sofa, ji susiraukė, klestelėjo į
krėslą ir atgręžė veidą į pravirą langą.
Nuo jūros pūtė brizas, maloniai dvelkė
nupjauta žole ir ozonu, tolumoje ošė
vandenynas, graudžiai klykavo kirai,
sukantys ratus vėjyje. Jai susopo širdį –
troško nulėkti į paplūdimį ir pabraidžioti
vandenyje, brizui plaikstant plaukus.
Nenoromis prisiminė svečią. Akivaizdu,
Baltazaras Baskobalena „Polzanse“
nevasaros, bet išprašyti žmogų dera
mandagiai.
– Baskobalena – labai graži pavardė.
Ispaniška?
 Marina susizgribo, kad dailininkas
dėbso į ją taip, jog net žandikaulis
atvipo, tarsi iki šiol nebūtų regėjęs
moters. Nors langas buvo atdaras,
kambary jau spėjo pasklisti sudvisęs
neprausto kūno kvapas. O, kad Hetera
greičiau atneštų kavos! Bet Šeinas
tikriausiai vis dar šlaistosi vestibiulyje
ir su kitais viešbučio darbuotojais
apšnekinėja svečią. Marina vylėsi, kad
niekas iš svečių nepastebėjo dailininko.
– Gal kitados mano šeimos istorijoje
ir šmėžavo ispanai, – atsiliepė atvykėlis.
– Bet šiaip esame tikri Devono
gyventojai ir tuo didžiuojamės.
 Marina abejodama kilstelėjo
antakius. Vyro oda ir akys buvo tamsūs
kaip ispano. Kai jis išsišiepė, atsidengė
rudi išgedę dantys, kaip jūrininko,
sergančio skorbutu.
– Baltazaras. Knygos veikėjo vardas.
– Mano motina turėjo gyvą vaizduotę.
– Ar ji taip pat buvo dailininkė?
– Ne, bet svajoklė, amžiną jai atilsį.
– Tad papasakokit, Baltazarai, ką
tapote?
– Laivus, – atsakė jis ir pasilenkė
norėdamas atversti aplanką.
– Laivus, – pakartojo Marina,
mėgindama kalbėti taip, kad jos balse
būtų girdėti šioks toks susidomėjimas. –
Kaip įdomu. Bet ir nieko stebėtina, –
pridūrė linksmai, turėdama omeny
piratišką atvykėlio išvaizdą.
Ponas Baskobalena nesuprato jos
užuominos.
– Mane laivai traukė nuo tada, kai
dar buvau berniūkštis.
– Užaugot jūroje?
– Taip. Kaip ir mano tėvas, ir
senelis. – Jo dėmesį patraukė keli
paveikslai, kabantys ant sienos. – Šitie
peizažai geri. Ar jūs kolekcininkė, ponia
Turner?
– Deja, ne. Ir netapau. Tik žaviuosi
tokiais žmonėmis kaip jūs. Taigi
apžiūrėkim jūsų darbus.
 Jis ištraukė vieną piešinį su žvejų
laivu audringoje jūroje. Marina akimirką
užmiršo nuo vyro sklindantį dvoką ir
keistas drapanas ir įsispoksojo į
paveikslą.
– Gražu, – aiktelėjo pasislinkdama
arčiau. – Jūs talentingas.
– Tada pažvelkit į šį. – Vyras
entuziastingai ištraukė kitą piešinį.
Mariną pribloškė ilgesingas žavesys,
kurį skleidė tas piešinys. Senis buvo
pripaišęs visokių laivų, ir karalienės
Elžbietos I laikų flotilę, ir šiuolaikinių
jachtų bei baržų. Vieni pavaizduoti
auštant, tykiame vandenyje, kiti –
šėlstančioje jūroje, šviečiant
mėnesienai, bet visi iki vieno skleidė
jaudinančią melancholiją. – Tapau ir
aliejiniais dažais, bet tie paveikslai per
dideli vežiotis. Jei norėtumėt, galėtumėt
atkeliauti pas mane ir pamatytumėt pati.
Gyvenu netoli Salkombo.
– Ačiū. Neabejoju, kad jie tokie pat
puikūs kaip ir šitie piešiniai. – Ji
nuoširdžiai pažvelgė į vyrą. – Jūs
nepaprastai talentingas.
– Jei mokėčiau piešti žmones,
nutapyčiau jus.
Marina stengėsi išvengti gašlaus jo
žvilgsnio.
– Žmonių nepiešiat? – apsimetė
nusivylusi.
 – Ne. – Jis persibraukė delnu per
retėjančius žilus plaukus, siekiančius
paauksuotus palto antpečius. – Ir niekada
nepiešiau. Nemoku deramai jų
pavaizduoti, nuolat išeina panašūs į
beždžiones.
– Kaip apmaudu. Suprantat,
Baltazarai, man reikia dailininko, kuris
išmokytų mūsų viešbučio svečius piešti
bet ką, ne tik laivus ir beždžiones.
Apgailestauju.
Žlugus viltims Baltazaras susigaužė.
Kaip tik tuo metu pro duris įžengė
Hetera su padėklu, ant kurio stovėjo
sidabrinis kavinukas ir kapučino kava.
Marina sužaibavo akimis nepatenkinta,
kad Hetera taip užgaišo, o toji nuraudusi
pastatė padėklą ant stalo. Marina
tikėjosi, kad dailininkas tučtuojau
atsisveikins, bet godžios jo akys įsmigo į
imbierinius sausainius, o ūpas pasitaisė.
Jis patogiau įsitaisė ant sofos, o ji
nenoromis įpylė jam kavos ir pavaišino
sausainiais.

Klementina įsėdo į raudoną „Mini

Cooper“ ir siaurais vingiuojančiais
keliukais nurūko į Dokombo-Devlišo
miestelį. Po giedru žydru dangumi it
margas skiautinys plytėjo miglos
apgaubti žaliuojantys laukai. Nardė
šelmeninės kregždės, ratais sklandė
kirai, kartkartėmis priešais sutviksdavo
mėlynas vandenynas, ties horizontu
virstantis ūkanomis. Nors ir supama
tokio grožio, Klementina netvėrė pykčiu.
Ji liūdnai spoksojo į pilką asfaltuotą
kelią ir galvojo apie nelemtą savo dalią.
Kaip norėtų vėl keliauti po Indiją,
mėgautis laisve, kaip tuos trejus metus,
ir privalumais, kuriuos teikia
universiteto diplomas, užuot kas rytą
ilgai kračiusis iki Dokombo-Devlišo ir
plušusi sekretore pas beviltišką nuobodą
poną Atvudą apsnūdusioje
nekilnojamojo turto agentūroje,
įsikūrusioje pagrindinėje gatvėje.
 Kai tėvas pranešė nebeturįs pinigų
nesibaigiančioms jos silpnybėms,
Klementina buvo sukrėsta. Ji tikėjosi,
kad nedirbs dar bent metus. Tėvas siūlė
jai darbuotis viešbutyje. Brolis Džeikas
jau buvo užsitarnavęs vadybininko
pareigas, bet ji verčiau būtų mirusi nei
savo pamotę vadinusi viršininke. Todėl
tėvas rado jai darbo pusmečiui, kol pono
Atvudo sekretorė Polė yra motinystės
atostogose. Jeigu ištvers šešias savaites,
įvyks stebuklas, mat ji ne tik nelabai
gerai spausdino, bet ir buvo
išsiblaškiusi, kliovėsi Silvija, pono
Atvudo partnerio sekretore, vildamasi,
kad ši nudirbs už ją didžiumą darbų.
Klementina žinojo bandanti savo
viršininko kantrybę, tačiau jis buvo
skolingas jos tėvui už siunčiamus
klientus, todėl mažai ką galėjo padaryti.
Gyventi Devone buvo nuobodu. Jeigu
mama nebūtų buvusi prispirta parduoti
namą Londone ir kraustytis į Škotiją,
Klementina būtų susiradusi kur kas
patrauklesnį darbą Čelsyje ir visus
vakarus ūžusi su draugais „Boujis“
naktiniame klube. Deja, ji atsidūrė
Devone, kuriuo bjaurėjosi ir neapkentė,
nes daugybę vasaros atostogų praleido
šaltuose paplūdimiuose, virpėdama ant
uolų, kol jos brolis su tėvu gaudydavo
krabus. Pamotė Marina mėgo rengti
prašmatnias iškylas ir vesdavosi ją į
paplūdimį rinkti kriauklių, bet
Klementina visada spyriodavosi,
nenorėdavo duoti jai rankos. Tai būdavo
mažytis jos nepaklusnumo aktas. Šalia
tos gražios būtybės, pavogusios tėvo
širdį, ji nuolat jausdavosi nevisavertė.
Puikiai matė, kaip nušvisdavo tėvo akys,
kai jis žvelgdavo į tą moterį, tarsi
žiūrėtų į angelą, ir kaip jo žvilgsnis
prigesdavo sužiurus į ją, Klementiną, lyg
ji būtų jiems kliūtis. Klementina
neabejojo tėvo meile, tik Mariną jis
mylėjo labiau.
Artėdama prie miestelio Klementina
pastebėjo kažką juoduojant vidury kelio.
Iš pradžių pamanė, kad tai senas batas.
Sumažino greitį, o įsižiūrėjusi atidžiau
suprato, jog tai ežys, palengva
tursenantis per kelią. Užpakalinio vaizdo
veidrodyje išvydo keletą iš paskos
važiuojančių automobilių, bet jei
nesustos, ežį tikrai sutraiškys.
Gailėdama vargšo gyvūnėlio, patekusio į
keblią padėtį, užmiršo apie savo
saugumą. Staiga sustabdė automobilį,
atlapojo dureles ir nuskuodė gelbėti
ežio. Vyras, važiavęs iš paskos, piktai
papypsėjo. Klementinai jis buvo nė
motais, ji pasilenkė norėdama nunešti
ežį nuo kelio. Tik, bėda, jis labai badėsi,
o kailiuke knibždėte knibždėjo blusų.
Pamačiusi priešais atlekiančius
automobilius mergina minutėlę svarstė,
ką daryti, paskui nusiavė batelius. Į
vieną atsargiai įvarė gyvūnėlį ir
nunešusi paleido žolėtame kelkraštyje.
Patenkinta žiūrėjo, kaip ežys nutapsi į
krūmus ir dingsta. Kol įsiropštė į
mašiną, už jos ir priekyje nusidriekė
automobilių vora. Važiuodama pro šalį
Klementina dėkinga mostelėjo ir
nusišypsojo vairuotojams, varstantiems
ją tūžmingais žvilgsniais.
Kai įlėkė į kontorą ir burbtelėjo
atsiprašydama, kad vėluoja, buvo
gerokai po dešimtos. Silvija Helvin,
smarki raudonplaukė išsiskyrusi moteris
didžiulėmis krūtimis, kurios veržėsi
išsprūsti iš po aptempto megztinio V
formos iškirpte ir šilkinio šalikėlio,
ranka pridengė telefono ragelį ir plačiai
išsišiepė.
– Nepanikuok, mieloji, šįryt abu
susitinka su klientais. Kontoroje mes
vienos. Būk gerutė, atnešk man kavos su
pienu. – Ji kilstelėjo pirštus skaisčiai
raudonais nagais ir kimiai nusikvatojo. –
Ei, Fredi, tu tikras blogiukas. Elkis
gražiai, kitaip vėl pliaukštelėsiu.
Klementina nukėblino į „Juodosios
pupelės“ kavinę. Kai grįžo, Silvija vis
dar plepėjo telefonu, ragelį spausdama
smakru ir petim, nes įnirtingai dildė
nagus. Klementina tėškė prieš ją
popierinį puodelį su kava ir nubloškė ant
grindų savo rankinę.
– Bjaurus rytas? – padėjusi ragelį
paklausė Silvija.
– Submarina kalbasi su dailininku.
– Ak, ieško kviestinio dailininko?
Labai prašmatnu.
– Taip. Tik, deja, visai neprašmatnu.
Pretenzinga.
– Argi tai svarbu, jeigu vyrukas
patrauklus?
– Patrauklus? Kažin. Labiau panašus
į svirduliuojantį piratą. Senas, dvokia ir
aiškiai pamišęs. Stinga tik laivo.
 Silvija atsargiai, kad nenusitrintų
lūpdažis, siurbtelėjo kavos su pienu.
– Žinai, ji arba drąsi, arba kvaila, jei
į namus kviečiasi visai nepažįstamą
žmogų.
– Tai ne namai, o viešbutis. Pagaliau,
juk toks jos verslas: kiauras dienas po
namus pirmyn atgal maklinėjantys
prašalaičiai. Šlykštu!
– Ne, kalbu apie vagystes. Vienas
ilgapirštis jau pramintas Baflsu,
džentelmenišku vagimi. Jis taikosi į
tokius viešbučius kaip tavo tėvo, taip pat
į didelius namus. Ar šį rytą neskaitei
laikraščio?
 – Dokombo-Devlišo laikraščio
neskaitau.
– Daug prarandi. Tai tikras
čionykščių žinių lobynas. Dedasi gan
keisti dalykai. Tas vyrukas įsibrovė į
didžiulį namą, esantį už Turlestouno,
įsigavo vidun, kai visi miegojo, o
išsėlino su daugybe grynųjų ir puikiu
meno kūriniu. Įdomu tai, kad jis, regis,
žinojo, kur viskas guli, tarsi būtų tenai
lankęsis anksčiau ir apsidairęs.
– Iš kur jie žino, kad tai jis?
Silvija gūžtelėjo pečiais.
– Na, jis pasirašo Raflsu, vieno
literatūrinio veikėjo, vardu2, be to, jis
vyras. Todėl ir gavo Baflso pravardę. –
Ji kimiai nusikvatojo. – Jau tie
žurnalistai! Ir sugalvok tu man. Bet štai
kas: jis nepaliko jokių įkalčių, tik
raštelį, kuriame dailia, tvarkinga
rašysena brūkštelėta: „Ačiū.“
– Turbūt juokauji!
– Negi kalbėčiau nerimtai apie tokį
rimtą dalyką? – tramdydama juoką
Silvija įtraukė skruostus. – Nesišaipau iš
tavęs, mieloji Kleme. Kultūringas vagis!
Tik pamanyk, vos prieš savaitę jis
įsilaužė į „Palace“ viešbutį Turlestoune.
Viliuosi, čionai neatsigrūs.
Klementina nusikvatojo ir klestelėjo
ant kėdės.
 – Tiesą sakant, man vis tiek, jeigu jis
įsigaus į „Polzansą“ ir nušvilps visus
vertingus Submarinos paveikslus. Tas
vagišius padarytų man paslaugą, jei
kartu su grobiu pasiimtų ir ją.
– Tu nesąžininga ir šališka. Man
patinka ta moteris. Ji žavi.
– Pigus žavesys.
– Nebūk snobė.
– Ir nesu. Man nesvarbu, iš kur kilę
žmonės, jeigu jie mieli.
– Ji – čionykštė kaip ir aš.
– Gerai jos nepažįsti. Stengdamasi
laikytis gerų manierų, ji taip neriasi iš
kailio, kad beveik negirdėti jos
gimtosios kaimiškos tarsenos. –
Klementina sukikeno. – Bėda ta, kad ji
galų gale prašneko su labai keistu, nei
šiokiu, nei tokiu akcentu, todėl kartais
tikrai pagalvotum, kad yra užsienietė!
– Tu jai per daug griežta, Kleme.
Taip, ji turi keistenybių, bet turėtum būti
jai atlaidesnė.
– Ji manieringa. Nemėgstu žmonių,
kurie dedasi esą tuo, kuo nėra. Jai
reikėtų liautis vaidinti kilmingą damą.
– Sakai nesanti snobė, Klementina,
bet elgiesi, lyg tokia būtum, – pyktelėjo
Silvija. – Ką tau davė puikus
išsilavinimas? Ogi slyvą, kurią vadaloji
burnoje, ir pranašumo jausmą. Dirbi su
manimi toje pačioje kontoroje, bet
uždirbi kur kas mažiau. Verčiau tavo
tėvas būtų pataupęs tuos pinigus už
mokslą.
– Nenorėjau tavęs įžeisti, Silvija.
Tiesiog ji – mano pamotė. Man regis, ji
ne pora mano tėvui, tik tiek. Vienas pats
jis geriau tvarkytųsi. Juk Londone buvo
klestintis advokatas. Po šimts, kas jį
čionai atvijo ir paskatino vadovauti
viešbučiui?
– Jo žmona.
– Ir aš taip manau. O jei būtų
įsitvirtinęs tenai, dabar jau būtų teisėjas.
– Gal jis nesiveržė būti teisėju? Gal
jį tenkina tai, ką pasirinko? Kad ir kaip
ten būtų, savo pamotės tu nepamilsi. Net
jeigu ji būtų gimusi karaliaus dukterimi,
vis tiek blogai apie ją manytum.
– Tikriausiai ji norėjo to namo, nes
jo šeimininkas buvo Somerlando
kunigaikštis. Ji įsikūrė buvusiame
kunigaikštienės darbo kambaryje ir
jaučiasi esanti labai svarbi. Tėtis stovi
ant aukštesnio socialinio laiptelio nei ji,
todėl stebiuosi, kad jai pavyko jį
nugriebti.
– Ji graži. Jos akys paslaptingos ir
liūdnos.
– Patikėk manimi, jai nėra dėl ko
liūdėti. Ji turi viską, ko kadaise troško,
ir tai gavo vien manipuliuodama.
 – Tada turėtum sekti jos pavyzdžiu ir
sumaniai naudotis savo grožiu.
– Kad aš negraži.
Silvija papurtė galvą ir meiliai
šyptelėjo.
– Graži, kai šypsaisi.

Marina atlėgusia širdimi žiūrėjo, kaip

Baltazaro automobilis springdamas
išsuka iš įvažos. Grėjų ji rado čia pat,
bibliotekoje, užsilipusį ant kopėčių ir
ieškantį knygos, kurią ketino paskolinti
brigados generolui. Prieš penkerius
metus mirė generolo žmona, ir nuo tol jis
kas rytą pusryčiaudavo „Polzanse“,
gardžiuodamasis kiaušiniais ir skrudinta
duona.
– Ak, brangioji, – tarė Grėjus. –
Pokalbis buvo nesėkmingas?
Ji kilstelėjo rankas ir teatrališkai
įkvėpė.
– Niekaip negalėjau jo atsikratyti.
Dabar mano kabinetas dvokia kaip
bendrabutis benamiams, o juk netrukus
turėsiu šnekėtis su kitu kandidatu.
– Gal pasėdėk lauke? Graži diena.
– Jei man patiks Elizabeta Pembridž-
Hjuz, tada ir pasėdėsiu. Bet jei
paaiškėtų, kad ji pamišusi, teks kalbėtis
slapta, kad neišgąsdintų mūsų svečių.
Uždegiau kvapią žvakę, tačiau abejoju,
ar kambarys greitai išsivadės.
– O man pasirodė, kad tas žmogus tau
patiko. Juk keistuolius tu mėgsti.
Ji nenorom šyptelėjo.
– Tik ne pajuodusiais dantimis,
klaikiai dvokiančius, ilgais riebaluotais
plaukais ir juokingais drabužiais!
Jis nusiropštė nuo kopėčių.
– Tu stebini mane.
– Mėgstu keistuolius, kurie man
įtaiko. Tokius, kurie kvepia žaliosiomis
citrinomis, dėvi švarius marškinius ir
valosi dantis.
– Oho! – Grėjus kilstelėjo antakį.
Paskui pabučiavo ją į kaktą. – Juk turi
būti smagu, Marina. Šiaip ar taip, tu pati
tai sumanei. Mėgaukis.
– O jei nerasiu tinkamo žmogaus?
– Kviestinis dailininkas tau
nebūtinas.
– Bet vis tiek susirasiu. Mums reikia
tokio, kuris viešbutį padarytų išskirtinį,
pritrauktų žmonių. Pats žinai, kokie
sunkumai užgriuvo. Turime sugalvoti,
kaip padaryti, kad mūsų verslas klestėtų,
kitaip ištiks finansinė krizė. Mes
neuždirbam pinigų, Grėjau. Atvirai
šnekant, tie pinigai gaunami per kraują.
Tik pagalvok, pusė žmonių, atvykstančių
čionai vasarą, atvažiuoja tapyti. Mano
ponios iš Londono užsisakė viešbutį
vienai birželio savaitei tik todėl, kad
nori vėl patirti tą patį malonumą kaip
pernai. Kuriu gerą vardą, kuris trauktų
žmones metai po metų.
– Na ką gi, jei to tinkamo žmogaus
neatsiras, mes jį sumedžiosim.
Marina sunėrė pirštus.
– Klementinos nuomone, tai blogas
skonis.
– Ji jauna.
– Nemandagi ir neišauklėta.
– Nepaisyk jos. Klementina nori tave
suerzinti, išvesti iš kantrybės.
– Tada nesusmegsiu kaip suflė. Vis
dėlto ji turėtų mane šiek tiek gerbti. Esu
jos pamotė. – Marina ūmai nusigręžė –
tas žodis skambėjo it užgaulė.
– Nori, kad su ja pasišnekėčiau?
– Ne. Duok jai ramybę. Turbūt nesu
labai gera pamotė.
– Tu stengiesi, brangioji. Žinau,
stengiesi iš visų jėgų, ir esu tau labai
dėkingas. Padėtis nepakenčiama, –
pasakė jis, ir staiga oras apsunko nuo
žodžių, kuriuos buvo per skaudu ištarti.
– Nebekalbėkim apie tai, – ramiu
balsu paprašė Marina. – Grėjau, bet
kurią minutę turi pasirodyti Elizabeta ar
kaip ji ten vaidinasi, ir aš nenoriu
atrodyti įsitempusi.
– Tu atrodai gerai.
 – Tik tau.
– O kam dar tai rūpi?
Jos mina sušvelnėjo.
– Tu mano pusėje, Grėjau.
– Visada, mieloji.
Prie durų nesmagiai muistėsi Šeinas,
dėdamasis negirdįs jų pokalbio. Jis
atgalia ranka nusišluostė didžiulę nosį ir
sukluso, nes lauke po padangomis vėl
sugurgždėjo žvyras. Dženiferė paliko
Rouzę prie registratūros stalo, žengė
prie lango ir prispaudė nosį prie stiklo,
ketindama įvertinti, ko verta ši
kandidatė.
2 Romanų seriją apie Raflsą, džentelmenišką
vagį, gyvenusį Londone XIX a., parašė anglų
poetas ir rašytojas E. W. Hornungas (1866–
1921). (Čia ir toliau vert. past.)
 2 skyrius

Elizabeta Pembridž-Hjuz buvo itin

išvaizdi moteris. Aukšta, liekna, grakšti,
dailių aristokratiškų bruožų,
porcelianine oda ir švelnių mėlynų akių.
Geriausias rafinuoto menininko
įsikūnijimas. Marina paspaudė moteriai
ranką ir nustebo, kokia ji šalta.
 Tada nusivedė viešnią į terasą,
pakeliui abi stabtelėjo pasigrožėti
citrinmedžiais, augančiais dėžėse, ir
vynmedžiais, kurių šakelės kopė
grotelėmis, o ūseliai kabinosi į stiklines
lubas kaip kokie mieli aštuonkojai.
Elizabeta negailėjo pagyrų, jai pro akis
nepraslydo jokia smulkmena, ir Marina
lengviau atsikvėpė – pagaliau rado
tinkamą dailininkę.
Jiedvi atsisėdo lauke prie vieno iš
apskritų stalų, tarp didžiulių terakotinių
vazonų su rozmarinais ir netrukus
sužydėsiančiomis levandomis. Elizabeta
sukryžiavo kojas, pečius apsigobė
blyškios alyvų spalvos kašmyro šaliu,
nes dvelkė šaltas vėjas. Šviesiuose
nedažytuose jos plaukuose, surištuose į
uodegą, bolavo žilos sruogelės, o kelis
išslydusius palaidus kuokštelius
žaismingai kedeno vėjas. Ji nebuvo
gražuolė, bet veidas išdidus, ir tai traukė
dėmesį.
– Ar neprieštarausit, jei užsirūkysiu?
Marina nepakentė rūkalių, todėl šiek
tiek nusivylė. Bet Elizabeta paklausė
taip mandagiai, žodžius bėrė taip
nepriekaištingai, kad Marina nusprendė
jai nedrausti. Juk tobulų žmonių nėra,
tiesa?
Elizabeta ėmė raustis rankinėje
ieškodama cigarečių ir žiebtuvėlio. Tai
mažumėlę užtruko, ir per tą laiką Marina
viešniai užsakė žolelių arbatos, o sau –
vaisių sulčių. Galų gale ilgi Elizabetos
pirštai iš rankinės ištraukė pakelį
„Marlboro Light“. Įsispraudusi cigaretę
tarp plonų lūpų, prisidegė ją ir atsuko
vėjui nugarą.
– Kokia nuostabi vieta, Marina, –
tarė, pro lūpų kamputį išpūsdama dūmus.
– Jūra įkvepia.
– Turiu nuolat būti netoli jūros, –
atsakė Marina, liūdnas akis įsmeigdama
į tviskantį vandenį. – Ji visada buvo
pastoviausias dalykas mano gyvenime.
– Pritariu. Glosto sielą. Sykį
keliavau su garsiu aktoriumi, kurio
pavardės neminėsiu. Jis medituodavo
prie jūros. O aš buvau lyg ir jo kelionės
dailininkė. Man jis buvo įkvėpimas.
Mėginau medituoti ir pati, bet mano
protas perdėm įsitempęs. Negaliu jo
nuramdyti.
– Ar daug keliaujate dirbdama?
– Nuolat. Lydėjau po visą pasaulį
karalius, karalienes ir princus. Tiesą
sakant, man labai sekėsi.
Marina pasijuto nesmagiai. Ji mąstė
gan blaiviai ir suprato, kad kviestinio
dailininko vieta „Polzanse“ nėra itin
graibstoma, bet jei Elizabeta Pembridž-
Hjuz pratusi tapyti karalius, ji, aišku, nė
neketins vasaroti Dokombe-Devliše,
senas ponias mokydama piešti už
nemokamą kambarį ir valgį.
– Kaip įdomu, Elizabeta.
Papasakokite, kokius karalius,
karalienes ir princus teko tapyti? Labai
norėčiau išgirsti jūsų istorijas.
Elizabeta sučiaupė lūpas.
– Na, reikalas tas, kad… Jei koks
privilegijuotas žmogus pakviečiamas
keliauti į užsienį su tokiais svarbiais
asmenimis, jis privalo tylėti kaip žuvis.
Esu tikra, kad suprantate, ką turiu omeny.
– Ji suprunkštė išpūsdama dūmus pro
šnerves. – Gal, kai susipažinsim
artimiau, keliais perliukais ir
pasidalysiu.
 – Žinoma.
Marina ūmai suabejojo, ar toji
moteris turi kokių perliukų. Jos nuotaika
ėmė bjurti.
Į terasą išėjo Grėjus.
– Štai ir mano vyras, – dėkinga
nusišypsojo jam.
Elizabeta nužvelgė Grėjų – stotą,
plačius pečius, vešlius garbanotus
plaukus, geraširdį veidą. Jis nepaprastai
patrauklus, dingtelėjo jai. Akivaizdu,
intelektualas ir kilnus, visi tai patvirtins.
– Malonu susipažinti, – energingai
ištarė ji ir padavė ranką.
– Pamaniau, ateisiu ir prisidėsiu prie
jūsų, – pasakė Grėjus, spausdamas jai
ranką. Laibi moters pirštai buvo šalti, o
spustelėjimas silpnas. – Ar jums čia
nešalta?
– Visai ne, – atsakė Elizabeta. Jis
prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Padavėjas
nuskubėjo į virtuvę atnešti Grėjui kavos.
– Mudvi tik šnekėjomės, kad labai gera
žvelgti į jūrą.
– Tikrai, vaizdas įspūdingas.
– Norėčiau jį nutapyti.
– Gal ir nutapysit, – pasakė Grėjus.
Tada jo akys susidūrė su žmonos akimis,
ir iš jos minos jis suprato, kad Elizabeta
Pembridž-Hjuz čia neapsistos ir nieko
netapys.
 – Na, ir kokios gi tos kviestinio
dailininko pareigos?
Marina pilve pajuto pažįstamą
maudulį, suveikus vidiniam signalui,
kuris niekada neapgaudavo. Ji jau
nebenorėjo, kad Elizabeta Pembridž-
Hjuz apsigyventų viešbutyje ir visą
vasarą girtųsi pažintimis su garsiais
žmonėmis. Ir vėl ji sumojo turinti ko
nors griebtis, kad nepasirodytų
nemandagi.
– Pernai buvom pasikvietę žavų
vyriškį, gyveno pas mus tris mėnesius ir
viešbučio svečius mokė tapyti. Mėgstu
svečiams pasiūlyti ką nors kitoniško.
 – Kokia puiki mintis. Apylinkės čia
išties tapybiškos.
– Ir aš taip manau. Aną vasarą piešti
mus mokė Polas.
– Ir jus? – Atvykėlės klausimas buvo
skirtas Grėjui.
– Manęs ne, aš nesu menininkas. O
Marina piešė, ar ne, brangioji?
– Taip, bet ir aš nesu gabi dailei.
Tiesiog buvo įdomu pabandyti. O jis
pasirodė labai mielas žmogus, smagu,
kad gyveno pas mus visą vasarą. Jam
išvažiavus ilgėjomės, nes buvo tapęs
šeimos nariu.
– Ir aš tokia būsiu. Labiau už viską
mėgstu pasiraitoti rankoves ir imtis
veiklos. Ei, visi, marš ant denio!
– Taip, žinoma, – linktelėjo Grėjus.
Moters nuoširdumas jam kėlė juoką.
Padavėjas patiekė kavą kartu su
žolelių arbata ir stikline greipfrutų
sulčių.
Elizabeta padėjo cigaretę į peleninę.
– Dabar leiskit jums šį tą parodyti. –
Ji pasikuitė rankinėje ir ištraukė juodą
nuotraukų albumą. – Deja, mano kūriniai
dideli, tad nesivežioju. Keli paveikslai
kabo karališkuose dvaruose, todėl vargu
ar būtų įmanoma pasiskolinti. Šis
albumas padės jums susidaryti nuomonę
apie mano paveikslus. – Ji padavė
albumą Grėjui. Marina pasislinko su
kėde arčiau ir bakstelėjo vyrui alkūne. –
Man labai sekasi tapyti žmones, – tauškė
Elizabeta. – Suprantat, viena yra žinoti,
kaip tapyti, bet visai kas kita – kaip
mokyti tų dalykų. Nesunkiai susidoroju
ir su tuo, ir su tuo.
Grėjus niūktelėjo žmonai į nugarą.
Jie peržiūrėjo nuotraukas –
nufotografuotus anglimi pieštus arklių
eskizus, aliejiniais dažais tapytus
natiurmortus. Be jokios abejonės,
Elizabeta buvo talentinga. Tačiau jos
darbai toli gražu nedvelkė ta nuoširdžia
Baltazaro Baskobalenos melancholija ir
paslaptingumu. Moteris buvo itin gabi,
bet jai stigo dvasingumo.
 – Jūs labai talentinga, Elizabeta, –
pasakė Marina, stengdamasi kalbėti kuo
džiugiau.
– Ačiū. Jei ką myli, tai, regis, ir
atsiskleidžia, argi ne?
– Taip, iš tikrųjų, – pritarė Grėjus,
bet Marina paveiksluose neįžvelgė
nieko, kas bylotų apie tapant jaučiamą
malonumą.
Surūkiusi vieną cigaretę Elizabeta
prisidegė kitą. Kai gurkštelėjo arbatos,
Marina ūmai pastebėjo, kaip suglebo jos
veidas. Nūnai prieš ją sėdėjo sena,
liūdna moteris, tarsi aktorė, pavargusi
vaidinti. Mariną nusmelkė gailestis, bet
ji nekantravo kuo greičiau atsikratyti
viešnios.

– Ji baisi, – pasakė vyrui, kai

Elizabetos automobilis nurūko įvaža.
– Kol randi savąjį princą, tenka
pabučiuoti daug varlių. Tikriausiai tą
patį galima pasakyti ir apie tavo
dailininkus.
– Nejaugi, Grėjau? Tau juokinga, ar
ne?
– Aš smaginuosi.
– Na, bent vienam iš mūsų linksma.
Jis apglėbė ją ranka ir meiliai
priglaudė prie savęs.
 – Brangioji, tik neprarask humoro
jausmo. Pasaulis pilnas nuostabių
žmonių – ir nuostabiai atkarių, ir
nuostabiai malonių. Elizabeta Pembridž-
Hjuz – tikra šelmė.
– Jei manęs nekamuotų rūpestis, aš
irgi pasidžiaugčiau.
– Nėra ko nerimauti. Galų gale
viskas išsispręs. Manyk, kad taip tyrinėji
žmogaus prigimtį.
Ji išsišiepė.
– Ir iš to darau išvadą, kad ir Dievui
nestigo humoro.
Grėjus nusikvatojo.
– Taip, bet kai Jis kūrė tave, turbūt
buvo labai rimtas.
 Marina nebeištvėrė, taip pat
prapliupo juoktis.

Vidurdienį į vestibiulį įžengė Harvis

Davkotas, užkietėjęs viengungis, seniai
dirbantis Grėjui ir Marinai. Be to, jis
buvo paskutinio ir paties neturtingiausio
Somerlando kunigaikščio ir
kunigaikštienės dvaro valdytojas.
Septyniasdešimt penkerių vyras, visada
su ta pačia tvido kepuraite ir žydru
kombinezonu, daugiausia dirbdavo
lengvus atsitiktinius darbus, kuriuos jam
pavesdavo Marina. Nuolatinius svečius
džiugino, kad jis triūsdamas sukiojasi
aplinkui, trykšdamas neišsenkamu
optimizmu ir žavesiu. Harvį mylėjo visi,
jis buvo tapęs neatskiriama viešbučio
dalimi, kaip plytos ir cementas, iš kurių
pastatytas šis namas, o Marina tiesiog
nebegalėjo išsiversti be to išmintingo
senuko. Jis šluodavo lapus, pintines
prikraudavo malkų, lopydavo
vamzdžius, keisdavo perdegusius
elektros saugiklius ir stogo čerpes,
remontuodavo prakiurusias lubas,
tinkuodavo ir dažydavo, kai reikėdavo
ką nors padailinti. Harvis mokėjo daryti
viską, o plušėjo su dvidešimčia metų
jaunesnio žmogaus energija. Jis buvo
stiprus, liesas, bet raumeningas,
retėjančiais žilais plaukais, pailgo
geraširdiško, nuolat besišypsančio
veido, kurį vagojo gilios juoko raukšlės.
Jo akys žibėjo bylodamos apie žvitrų
protą ir pastebėdavo mažiausią
smulkmenėlę. Harvis trykšte tryško geru
ūpu.
Jis atėjo kaip tik tuo metu, kai
Elizabeta Pembridž-Hjuz sėdo į savo
reindžroverį ir išrūko iš kiemo.
– Dar viena nugalėtoji!
– Ak, Harvi, kaip gerai, kad grįžot! –
sušuko Marina jausdama, kaip maloni
ramybė nuveja abejones. – Kad jūs
žinotumėt, su kokiais žmonėmis
šnekėjausi šiandien. Su piratu ir su
būtybe, kuri gyrėsi pažįstanti daugybę
garsenybių. Jei ir trečias pokalbis bus
šitoks, nežinau, ką darysiu.
– Lauksit kito tinkamo žmogaus.
– Manote, toks atsiras?
– O taip, atsiras. – Harvio žodžiai
guodė ir ramino.
– Kaip jūsų mama? Atleiskit, esu taip
įsisukusi į veiklą, kad pamiršau
paklausti.
Ji uždėjo plaštaką jam ant rankos.
Pablogėjus Harvio motinos sveikatai,
devyniasdešimt aštuonerių senolė buvo
įkurdinta prieglaudoje. Harvis labai
mylėjo motiną ir lankė tris kartus per
savaitę.
 – Pakenčiamai. „Saulės slėnio“
slaugos namai niūrūs, bet mudu su
sūnėnu Stivu ją linksminame ir kaip
galėdami rūpinamės. Ji labai nervinasi,
kad Stivas nusipirko nenaują jaguarą.
Gražus automobilis. Murkia lyg didžiulė
katė. Sūnėnas atlėkė juo į slaugos namus,
ir mama buvo išvežta į lauką, kad galėtų
gerai apžiūrėti automobilį.
– Apie Stivą man dar nepasakojot.
Nė nežinojau, kad turite sūnėną. Regis,
jam puikiai sekasi.
– Taip. Gyvena didžiuliame name už
Salisberio, pilname gražių daiktų.
Suprantat, jis kolekcininkas.
Nustebtumėt pamačiusi, kokių daiktų
turi. Mano brolis Tonis niekada daug
neuždirbdavo, bet vaikis Stivas visai
kitoks. Jis labai dosnus: jei tik
paprašyčiau, paskolintų man tą jaguarą.
Atšvilpčiau juo čionai ir puikuočiausi.
Marina nusijuokė.
– Jūs – prie prašmatnaus automobilio
vairo? Šitai norėčiau pamatyti.
– O aš norėčiau išvysti jūsų miną, kai
juo pavėžinsiu! – Jis pražiojo plačią
burną ir širdingai nusikvatojo.
– Man tai patiktų, Harvi. Jau daugybę
metų nesu sėdėjusi gražiame sportiniame
automobilyje. – Staiga Marina surimtėjo.
– Ar šį rytą girdėjot naujieną?
 – Taip, žinoma. Jis panašus į
Makavitį, Paslaptingąjį katiną.
– Iš tikrųjų, Harvi…

„Makavitis – paslaptingas katinas,

vadinamas Slaptąja Letena, jis –
nusikaltėlių karalius, visai
nepaisantis įstatymų.“3

Harvis išspaudė šypsnį, ir tai vėl

privertė ją nusišypsoti.
– Visai nejuokinga, Harvi.
– Man nepatinka, kai jūs tokia
susirūpinusi.
– Bet aš tikrai nerimauju, Harvi.
Turim būti budrūs ir tikėtis, kad jis
nenusitaikys į mus. Palyginti su tais
namais, kuriuos jis iki šiol apvogė, mes
esam labai maži, todėl viliuosi, kad mus
jis aplenks.
– Manau, aplenks. Juk čia nėra ko
vogti.
– Taigi. Tiesą sakant, nieko vertingo.
– Na, tokiu atveju meskit jį iš galvos.
– Tik tada, kai jį sučiups policija.

„Į neviltį įvarė Skotlandjardą, jo

ieško daug kietų vyrukų, bet vos
atidumia nusikaltimo vieton, o
Makavitis jau pasprukęs!“

– Harvi, regis, jums tai visai nerūpi,

ar ne?
 – Rūpinsiesi ar ne, jam tai
nesutrukdys įsigauti į „Polzansą“.
– Ir kas tada?
– Stovėsiu lauke, atstatęs šautuvą.
– Kažin, ar jausiuosi saugiau, kai
mosuosit šautuvu, Harvi. Mums reikia
kai ko daugiau.
Jis pasikasė smakrą.
– Šuns?
– Juk žinot, kad namie neleidžiu
laikyti šunų.
– Jei turėtumėt bent vieną, būtų
saugiau. Katinai, panašūs į Makavitį,
nemėgsta vogti tenai, kur yra šunų.
Ji nusisuko ir sukryžiavo rankas.
– Šuns nepakęsčiau. Ne, ir tiek…
 – Šunys – labai draugiški padarai.
– Suprantu… bet ne, negalėčiau…
– Tada sugalvosim ką nors kita, –
nuramino jis.
Ji lengviau atsiduso ir nusišypsojo.
– Taip, būkit toks malonus ir
sugalvokit. Tiks bet kas, tik ne šuo.

Trečias ir šiandien paskutinis kandidatas

į dalininkus atkeliavo vėlai vakare.
Nerišliai vapantis universiteto
diplomantas, puošeiva, apsitempęs
džinsais, smėlio spalvos velvetiniu
švarku, ilgais šviesiais plaukais ir
kūdikio veidu. Atrodė taip, lyg būtų ką
tik baigęs mokyklą. Pūtė vėjas, todėl
arbatą jie gėrė oranžerijoje. Jis pasakojo
Marinai apie save, o ji stengėsi
susikaupti ir apsimesti, kad jai įdomu.
Harvis, atėjęs į terasą pataisyti
klibančio stalo, pagavo jos žvilgsnį ir
juokingai išsiviepė. Jai nereikėjo jo
pritarimo, bet buvo malonu žinoti, kad
jis ją palaiko. Taigi ir Džordžas Kviglis
čia nevasaros.
Atsikratyti jo buvo nelengva. Jis
maukė arbatą, puodelį po puodelio,
sukirto keturis gabalus pyrago ir
sušlamštė krūvelę mažyčių sumuštinių su
kiaušiniais. Marina kantriai klausėsi
tauškalų apie Ekseterio universitetą,
apie jo merginą ir optimistiškus ateities
planus, kai rengs parodas visame
pasaulyje. Jo darbai buvo abstraktūs,
beje, tokius Marina ir tikėjosi išvysti.
Nusivylimą ji lengvai nuginė
įsivaizduodama, ką apie tą vyruką
pamanytų senosios ponios, viešbučio
viešnios.
Marina paaiškino, kad jo kūriniai
perdėm modernūs ir viešbučio svečiai jų
nesupras, o kai jis mėgino pasakyti galįs
nupiešti bet ką, neleido jam kalbėti. Gal
tas vyrukas ir geba tapyti kaip Deividas
Hoknis4, bet jai vis tiek nepatiko.
Dailininkui ruošiantis išeiti, į
vestibiulį įžengė Klementina. Dirstelėjo
į jį, ir veide pražydo šypsena. Juodu
susižvelgė, ir jis taip pat nusišypsojo,
kritiškai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
Klementina nulydėjo jį akimis, paskui
atsigręžė į pamotę.
– Ar jis liks vasarai? – paklausė
susijaudinusi.
– Deja, ne. Netinka.
Klementinos veidas apniuko.
– O kodėl? Jei įdomi mano nuomonė,
tau reikia kaip tik tokio.
– Todėl ir neklausiu tavo nuomonės.
– Tau labai sunku įtikti. O tavo
suplėkusioms senolėms toks patrauklus
jaunuolis patiktų.
– Jo paveikslai per daug šiuolaikiški.
 – Jeigu jis talentingas, tikriausiai
moka tapyti ir nuobodžius peizažus,
kurie paglostytų ir pamalonintų tau širdį.
– Nepajutau jam simpatijos.
– Užtat aš pajutau.
– Tada eik ir pasišnekėk su juo.
Žiūrėk, jis trinasi prie automobilio. Tu
jam aiškiai patikai.
– Ne, – griežtai atšovė ji.
– Nesusidomėjai?
Klementina piktai pliaukštelėjo
liežuviu.
– Tu to nesuprasi, – pasakė ir
išdidžiai išžingsniavo iš vestibiulio.
Marina atsiduso.
 – Išeinu, – pasakė Dženiferei. – Man
reikia įkvėpti oro. Buvo labai sunki,
varginanti diena. Ar matei Džeiką?
– Jis dar negrįžo.
– Šitaip ilgai sėdi pas dantų
gydytoją? Na, jau dingstu. Jei prireiktų
Grėjaus, jis kažkur čia.

Marina ryžtingai žingsniavo uola, kuri

stačiai leidosi žemyn, ėjo sukryžiavusi
rankas, susigaužusi nuo įsismarkavusio
vėjo. Išvydusi vandenyną, ypač tokią
giedrą dieną, kaip ši, kai leidžiantis
saulei imdavo plėšti sielą, kol
pradėdavo skaudėti, ji kaskart žvelgdavo
į tolį geliančia iš ilgesio širdimi. Išmintu
taku atskubėjo į paplūdimį. Čia šešėliai
pamažu rijo paskutinius saulės
spindulius, ir ji, nusispyrusi batelius,
basa ėmė vaikščioti per smėlį. Plaučiai
prisipildė gaivaus, gryno oro, širdis salo
nuo blėstančios dienos grožio. Ilgus
metus ji slėpė liūdesį sielos gelmėse ir
vylėsi gerai paslėpusi, tačiau dabar, kai
įpusėjo šeštą dešimtį, liūdesys vėl
išsiveržė, spraudėsi pro senstančio kūno
plyšius, o ji nebeįstengė jo suvaldyti.
Ją priveikė nusivylimas, apėmęs
dieną, nerimas dėl verslo, ir ji pravirko.
Kodėl netiko nė vienas dailininkas?
Kodėl jie visi tokie nevykėliai? Kodėl
jai atrodo, kad jos gyvenimas staiga
prarado tikslą, o gal kryptį? Kodėl
dabar, beveik po keturiasdešimties metų,
ūmai iškilo jos praeitis, atsivėrė it kokia
užtvanka, ir užliejo skausmingi
prisiminimai? Netekusi jėgų ji suklupo.
Susiėmė rankomis už pilvo ir ėmė
linguoti pirmyn atgal, stengdamasi
numaldyti sielos skausmą.
Tokią ją rado Grėjus. Atbėgo
paplūdimiu ir apkabino. Ji nesipriešino,
atsuko nugarą vandenynui ir veidu
įsikniaubė jam į krūtinę. Abu nepratarė
nė žodžio. Nes ką gi jie būtų galėję
pasakyti? Jokie kruopščiai parinkti
žodžiai nebūtų įstengę sušvelninti
bevaikystės kančių.
 Jie stovėjo stipriai įsitvėrę vienas
kito. Marina nuvijo liūdesį ir liovėsi
verkusi. Nuraminta Grėjaus rankos,
švelniai glostančios jai plaukus, ir lūpų,
meiliai bučiuojančių į smilkinį, ji
užsimerkė ir giliai įkvėpė, pajuto
užliejant ramybę, tarsi ant širdies žaizdų
būtų užpilta šilto medaus. Sielvartą
pamažu išstūmė dėkingumas Grėjui,
žmogui, kuris ją mylėjo nepaisydamas
visų jos ydų ir trūkumų.
– Atėjau pasakyti, kad atsirado dar
vienas kandidatas į kviestinius
dailininkus. Ką tik skambino toks
Rafaelis Santoras ir klausė, ar dailininko
vieta jau užimta. Kai pasakiau, kad ne,
jis labai apsidžiaugė.
– Kažin, ar turėsiu jėgų susitikti su
juo, – sušnarpštė ji.
– Pasišnekėsit rytoj. Dabar esi labai
nuvargusi, todėl pamiršk.
– Iš kur jis? Iš Italijos?
– Argentinos.
– Ar jis kalbėjo… normaliai?
Grėjus nusikvatojo jai į plaukus.
– Ką reiškia „normaliai“?
– Gal jis koks pamišęs tango šokėjas
ar populiarus polo žaidėjas? – Ji pakėlė
galvą ir nedrąsiai šypsodama nusišluostė
akis.
 – Nežinau. Bet šnekėjo lyg ir
normaliai.
– Kada atvyks?
– Dešimtą.
Ji sunkiai atsiduso.
– Gerai, – pasakė atgaudama
tvirtybę. – Taigi dar ne viskas prarasta.
– Neprarasta tol, kol pasakysi, kad
prarasta, brangioji.
– O, kad grįžtų Polas.
– Rasim kitą Polą. O gal tas Rafa
prisistatęs žmogus bus net geresnis už
Polą.
– Tu optimistas kaip ir Harvis. – Ji
nusikvatojo, ir jos akyse vėl įsižiebė
džiugios kibirkštėlės. – Žinai, „Rafa
Santoras“ man skamba kaip kokia
sausainių šunims rūšis.

Šeltone, „Įkaušusio jūrininko“ bare,

Klementina susitiko su Silvija, jos
meilužiu Fredžiu ir Fredžio draugu Džo.
Jie sėdėjo tarp laivų modelių ir lūženų,
panašių į surūdijusias „Meri Rouz“5
liekanas.
– Šeltonas turbūt labiausiai apsnūdęs
kaimas Devone, – pasakė Klementina,
dairydamasi į tuščius stalus.
Salės kampe keli senyvi žmonės
nepersimesdami nė žodeliu šveitė
kepsnius ir inkstų pyragą. Pagyvenęs
vyriškis, vilkintis nuspurusia tvido eilute
ir užsivožęs kepurę, įsitaisęs ant aukštos
kėdės plepėjo su bufetininke, o toji
ramstė prekystalį ir džiaugėsi jo
draugija.
– Daugelis žmonių traukia į
„Keliautoją“ Dokombe, bet man patinka
čia. Jauku ir netriukšminga, – paaiškino
Silvija.
– Mėgstu ramybę, – pritarė Fredis,
apglėbdamas Silviją per liemenį. – Čia
nereikia su niekuo dalytis tavimi.
– Ir gali nebijoti, kad susitiksi žmoną,
– pridūrė Silvija, kilstelėdama dailiai
išpešiotą antakį.
– Lažinuosi, kad iš Londono atvykusi
čionai patyrei kultūrinį šoką, – pasakė
Džo, susižavėjusiomis akimis
varstydamas Klementiną.
– Taip. Nenorėjau važiuoti. Nesutariu
su tėvo žmona.
– O kodėl?
– Nes turiu užsidirbti pinigų.
– Maniau, tokios kaip tu semia
pinigėlius iš kokio globos fondo ar
panašaus iždo.
Klementina karčiai nusijuokė.
– Buvo metas, kai tėvas švaistėsi
pinigais. Supranti, dėjosi pavyzdingu
tėvu, kuris stengiasi užsitarnauti vaikų
meilę papirkinėdamas, kad tik
neširstume dėl jo skyrybų. Deja, jo turtai
ištirpo. Submarinos, jo žmonos,
išlaikymas atsieina labai brangiai, be to,
žinau, jiems itin striuka su pinigais, nes
netyčia nugirdau pokalbio pabaigą. O
mama dar sykį ištekėjo už tokio Maiklo,
kuris yra beviltiškas skurdžius. Kad jis
galėtų prisidėti prie šeimos verslo,
jiems teko parduoti namą Londone ir
persikraustyti į Edinburgą. Per finansų
krizę jis prarado daug pinigų. Užuot
gerai gyvenusi Edinburge, verčiau
būčiau skurdusi Londone.
– Edinburgas kur kas šaunesnis už
drauge sudėtus Dokombą ir Šeltoną! –
šūktelėjo Silvija.
– Galbūt, bet tenai šalta. Čia bent jau
daug saulės.
 – Kartais. Tau pasisekė, kad dabar
šviečia saulė. – Silvija timptelėjo žemyn
iškirptę, kad geriau matytųsi tarpkrūtis.
Fredžio žvilgsnis išsyk nukrypo tenai. –
Aš negalėčiau gyventi didmiestyje. Per
daug triukšmo, gausybė žmonių, ak,
nepakęsčiau, jei tektų kautis dėl vietos
ant šaligatvio. Dokombe vasarą, kai
užplūsta palėbauti trokštantys turistai,
irgi nekas. Bet man čia patinka tokiu
metu, kai viskas nurimę, kai esam tik
mes, čionykščiai, tušti paplūdimiai,
tuščia jūra, o dienos ilgos ir tingios. – Ji
sukrizeno, nes Fredis uždėjo ranką jai
ant šlaunies. – Ir tu, mielasis Fredi, su
savo tuščia galvele!
 – Ji netuščia. Pilna tavęs, Silvija.
Toji net susirietė iš malonumo.
– Gal eime laukan užtraukti dūmo?
Silvija neskubėdama nusklendė per
aludę. Tvido kostiumu vilkįs vyras
atsigręžė ir nulydėjo ją akimis,
geidulingai spoksodamas į smėlio
laikrodžio formos figūrą, įspraustą į
siaurą mėlyną suknelę. Bespoksodamas
net išliejo alų.
– Nevėpsok taip, nevarvink seilės, tu
jai per senas, mielasis, – imdama šluostę
sukikeno bufetininkė.
– Tai bent moteris, – papurtė galvą
Džo. – Tikra ragana.
 – Ar seniai jie drauge? – paklausė
Klementina.
– Žodis „drauge“ nelabai tinka. Jiedu
meilužiai, aišku kaip dieną. Jis vedęs,
turi vaikų. Ji išsiskyrusi. Keblus
reikalas. Atsakau į tavo klausimą:
maždaug pusmetį. Nuvogtos akimirkos, o
aš jį dangstau.
– Susitvarkai puikiai.
– Jis mano draugas. Dėl Fredžio bet
ką padaryčiau. Bėda ta, kad jis
įsimylėjęs. O kai vyras myli, pameta
galvą, nebemąsto.
– Kai išsiskyrė mano tėvai, buvau
visai maža, bet jų skyrybos mane
sugniuždė. Ar galėjo būti kitaip? Tie,
kurie mano, kad tėvams skiriantis vaikai
nenukenčia, tik apgaudinėja save. Visą
vaikystę svajojau, kad jie vėl būtų kartu.
Net kai tėtis vedė Submariną ir persikėlė
čionai, vis tiek nesilioviau to troškusi. –
Ji pasilenkė per stalą ir pritildė balsą. –
Labai norėjau, kad Submarina pakliūtų į
avariją.
– Ei, bjauri mergiūkšte.
– Labai bjauri.
– Bet ji juk tebėra gyva ir spardosi.
– Deja, taip. Gerai, kad bent
neprigimdė tėčiui vaikų. Esama šiokios
tokios teisybės. – Klementina išmaukė
degtinę su toniku. – Esu tėčio vienturtė.
Tai guodžia.
 Džo nusijuokė.
– Tu linksmuolė.
– Juokas pro ašaras.
– Ar galiu atnešti tau dar gėrimo?
– Aišku, gali, Džo. Ačiū.
Jis nupėdino prie baro. Klementina
atsilošė ir tingiai spoksojo į jį. Džo
buvo gražus pažiūrėti. Gal kiek
šiurkštokas, bet jai patiko, kaip jis
juokėsi iš jos sąmojų ir kaip supratingai
žiūrėjo į ją.
Jis grįžo su degtine ir išsišiepęs.
– Kodėl šypsaisi?
– Dėl mūsų.
– Ką turi galvoje?
 – Na, Silvija su Fredžiu mudu
apmovė.
– Nejaugi?
– Tikrai.
– Maniau, jie nuėjo parūkyti.
– Ne. Jie dingo pasidulkinti, o mudu
tyčia paliko vienus.
– Ji nebūtų manęs apgavusi, prieš tai
neperspėjusi.
– Aišku, kad apgavo. Juk tai Silvija.
Ji kilniaširdė. Nori, kad visi būtų
laimingi kaip ji.
– Jeigu tai mūsų pasimatymas, gal ko
nors užsisakykim? Esu alkana kaip
vilkas.
 Jis nekantraudamas stebeilijo į ją, net
vienas burnos kampas trūkčiojo.
– Šįvakar danguje spindi mažiau
žvaigždžių.
– Iš tiesų?
– Taip, nes ryškiausia žvaigždė sėdi
su manimi čia, prie šio stalo.
Tikriausiai buvo kaltas alkoholis ar
vieniša jos širdis, pasiruošusi atsiverti
pirmam vyrui, radusiam raktą į tą širdį,
nes išgirdusi banalius žodžius ji
nuoširdžiai nusikvatojo ir siurbtelėjo
degtinės.

Kai lygindama suknelę ir taisydamasi

aukštą šukuoseną grįžo Silvija, lydima
Fredžio, Klementina su Džo gardžiavosi
kaimišku pyragu ir kvailai krizeno iš
savo vapalionių.
– Atrodo, judu susičiulbėjot, –
pasakė Silvija. Ji nerūpestingai
klestelėjo ant suolo, ir ore pasklido
stiprus tuberozų kvapas.
– Kur buvot? – paklausė Klementina.
– Surūkyti cigaretės, mieloji.
– Ji buvo labai ilga.
Silvija kimiai nusijuokė.
– Taip, galų gale ją įveikėm.
– Užsisakykim pyrago, – pasiūlė
Fredis. – Gardžiai kvepia.
– Jis ir yra gardus, – linksmai
suvogravo Džo, kramtydamas pilna
burna.
– Silvija, ar tu mus apgaudinėji?
– Niekada taip nedarau neperspėjusi,
Kleme, – išsigando Silvija.
– Bet Džo sakė…
– Neklausyk, ką tauškia Džo. Jis –
baisus sukčius. Ar jūs iš tikrųjų
susikukavot? – Ir tuojau pridūrė: – Jeigu
taip, mielai prisiimsiu nuopelnus.
– Geresnio vyro už Džo nerasi.
– Fredis teisus. Trisdešimt dvejų,
nevedęs, jokių vaikų, turi gerą darbą. O
šiais laikais tai šį tą reiškia.
– Kuo užsiimi, Džo? – pasidomėjo
Klementina.
 – Viskuo, kuo tik nori. – Jis
nusikvatojo iš savo sąmojo.
– Ne, iš tikrųjų.
– Taip, iš tikrųjų. Esu visų galų
meistras.
– Kaip Harvis, – sumurmėjo
Klementina ir sukrizeno prisiminusi
senuką su kepuraite ir mėlynu
kombinezonu.

3 Iš T. S. Elioto „Populiarusis mokslas apie

kates, parašytas seno oposumo“.
4 David Hockney, g. 1937, anglų dailininkas,
grafikas, fotografas.
5 Karaliaus Henriko VIII karinio jūrų laivyno
karakas, tristiebis karo laivas.
 3 skyrius

Kitą rytą Marina ir Grėjus sėdėjo prie

pusryčių stalo savo namuose, kuriuos
buvo įsirengę rekonstruotose arklidėse
už viešbučio.
– Džiaugiuosi, kad šįryt grįžo
Džeikas, – pasakė Marina. – Vizitas pas
stomatologą buvo baisiai ilgas. Ir ką tas
daktaras jam darė? Išlupo visus dantis ir
vėl sudėjo?
– Džeikas buvo Turlestoune.
– Kodėl? Juk jis mūsų vadybininkas,
jis nedirba Turlestoune.
– Vaikinas susidomėjo tuo vagimi.
– Todėl mažumėlę padirbėjo
detektyvu?
– Na taip.
Ji gurkštelėjo kavos.
– Puiku. Dabar visi naktį miegosime
ramiau.
– Kažin, ar būdamas tenai Džeikas
padės rasti įsilaužėlį.
– Turbūt mano galįs pagelbėti.
– Detektyvas mėgėjas.
 – Džeikas turėtų uoliau plušėti
viešbutyje, antraip pasamdysiu kitą
žmogų.
Grėjus dirstelėjo į sieninį laikrodį.
– Gal pažadintum Klementiną?
Antraip jai teks tavęs prašyti darbo.
– Tai merginai reikia išmokti
atsakingumo.
– Vargas visko išmokys.
– Vėloka mokyti ją savarankiškumo.
Klementina žino, kad visada ją
išgelbėsi.
– Jeigu ji nori vėl keliauti į Indiją,
turi užsidirbti pinigų.
– Grėjau, mielasis, ko jai į tą į
Indiją? Verčiau susirastų gerą darbą.
Indija tėra pretekstas nieko neveikti.
– Ji labai mėgsta keliauti.
– Kai buvau jos metų, teko pačiai
pasirūpinti savimi. Neturėjau turtingų
tėvų, kurie būtų galėję paremti.
– Klementinai pasisekė, ji tokius turi.
– Turėjo. Juk sėdim be skatiko.
– Nieko blogo, kad ji, kol jauna ir
laisva, keliauja po pasaulį.
– Žinoma, nieko blogo. Bet ji elgiasi
neišmintingai. Klementina suaugs tik
tada, kai pasijus atsakinga už savo
gyvenimą. Tu jai pernelyg nuolaidžiauji.
Visada taip elgiesi.
– Aš – prasikaltęs tėvas.
 – Tau nėra dėl ko jaustis kaltam.
Davei vaikams viską, ko geidė jų širdis.
Džeikas gyvena ir dirba čia, o
Klementina visas atostogas leidžia
blaškydamasi po pasaulį. Jai net
nereikėjo užsidirbti mokslams
universitete. Abiem tavo vaikams nieko
nestigo, todėl jie labai išlepę. Bet jie
nėra mano vaikai… – Ji gūžtelėjo
pečiais. – Ir man nederėtų jų kritikuoti.
Jis atlaidžiai pažvelgė į ją.
– Tačiau kritikuoji.
– Nes man jie rūpi.
– Žinau, – nusišypsojo jis.
– O jie to nesupranta. Mano, kad esu
jų priešė.
 – Netiesa. Širdies gilumoje tu jiems
patinki.
– Bet jie to neparodo.
– Ir tu elgiesi lygiai taip pat.
Marina atsiduso.
– Beviltiška padėtis.
– Valgyk ragelį.
– Nukrypai nuo temos.
Jis išsišiepė.
– Taip.
– Puiku, suvalgysiu ragelį. Netrukus
susitiksiu su tuo „Sausainiu šunims“.
– Ir pažadink mano dukterį.
– Už tai ji man nepadėkos.
– Bet padarysi gerą darbą.
Marina išgėrė kavą.
 – Tikriausiai šį rytą trauksi žvejoti?
– Gera diena žvejybai.
– Graži. Kartais taip norėčiau plaukti
su tavimi.
– Ir aš to norėčiau. Tau būtų neprošal
ištrūkti ir pamąstyti apie ką nors kita.
– Nežinočiau, apie ką. Šis viešbutis
užgožia visas mintis.
– Tą ir norėjau pasakyti. – Jis
atsistojo. – Grįšiu pietums. Sėkmingo
pokalbio su Sausainiu.
Marinos veide šmėstelėjo nerimas, ji
bejėgiškai atsiduso. Eidamas pro ją
Grėjus pasilenkė ir pakštelėjo į
viršugalvį. Kiek pastovėjo, tarsi
norėdamas sugerti jos nuogąstį, perimti
jos naštą, užsimerkęs pasimėgavo nuo
jos dvelkiančiu šiltu vanilės aromatu.
– Brangioji, juk mes abu į tai įsivėlę.
Jis spustelėjo jai petį, o ji padėjo
ranką jam ant plaštakos. Jo prisilietimas
atstojo daugybę neištartų žodžių, į
kuriuos ji neturėjo drąsos atsakyti, todėl
taip pat tik spustelėjo ranką. Jiedu
patylėjo, guodėjos vaidmenį patikėdami
meilei, kuri stipresnė už bet kokius
žodžius. Paskui jis dar kartą pabučiavo
ją ir išėjo iš kambario.

Klementiną pažadino galvoje

besikaunantys raganosiai. Priglaudusi
ranką prie kaktos patrynė ją, bet tai,
deja, nepadėjo. Kai pamažu atitoko,
viena po kitos atgimė anos nakties
nuotrupos, o galop atmintyje išryškėjo
bjaurus vaizdas. Ji sudejavo niršdama,
kad šitaip kvailai elgėsi – ne tik leidosi
bučiuojama Džo, nors jo bučiniai buvo
visai malonūs, bet ir nedraudė jam
išdarinėti visokių kitokių dalykų,
kuriuos prisiminė padrikai ir dėl kurių
dabar graužė gėda. Klementina apsivertė
ant kito šono, galvą pakišo po pagalve.
Ar jiedu padarė tai? Pašiurpo suvokusi,
kad nieko neprisimena.
Atsivėrė durys, ir į kambarį įtykino
Marina.
 – Klementina, kelkis. Jau penkiolika
po aštuonių. – Klementina nė
nekrustelėjo apsimesdama, kad negirdi.
Marina priėjo prie lango ir atitraukė
užuolaidas. Vidun įspindo saulė. – Dar
viena graži diena, danguje nė debesėlio.
– Prislinkusi prie lovos, kilstelėjo
pagalvę. – Žinau, nemiegi. Buvo pašėlęs
vakarėlis, tiesa?
– Per daug degtinės „Įkaušusiame
jūreivyje“, – burbtelėjo Klementina.
– Išvirsiu tau stiprios kavos. Palįsk
po šaltu dušu ir pasijusi geriau.
– Noriu miego.
– Neskambinsiu ir nemeluosiu, kad
sergi.
 – Būk gera, paskambink.
– Ne. Tai jau ne mano pareiga.
Paskubėk, nes pavėluosi.
Klementina nusvirduliavo į vonios
kambarį ir įsispoksojo į savo atspindį
veidrodyje virš kriauklės. Veidas
papilkęs, po akimis ratilai, tamsūs tarsi
audros debesys, o ant smakro pūpso
bjaurus spuogas. Pečius siekiantys
plaukai susivėlę, susiraizgę, lyg juose
būtų nakvojęs paukštis ir paskui mėginęs
ištrūkti į laisvę. Lūpos ištinusios nuo
perdėm smarkaus bučiavimosi. Jokie
akių lašai nenuramins krauju pasruvusių
akių, o kalbant apie savigarbą, tai jos
nesugrąžins niekas, tarė sau apgraibomis
ieškodama paracetamolio.
Galų gale nusliūkino į virtuvę.
Šviežios kavos kvapas ir šilti rageliai
kiek pakėlė ūpą. Marina sėdėjo prie
stalo ir skaitė „Vogue“. Atrodė
susitvardžiusi ir elegantiška su smėlio
spalvos kelnėmis ir šviesia gėlėta
palaidine, nedideles pėdas įspraudusi į
batelius su aukštais pleišto formos
kulniukais. Pakėlusi akis užjaučiamai
nusišypsojo.
– Taip kur kas geriau.
Klementina pasistengė viską paslėpti
po storu makiažo ir juodų šešėlių
vokams sluoksniu, bet, deja, tas
pagerėjimas buvo menkutis.
– Man nereikėjo šitaip prisisiurbti.
– Visi kvailiojam.
– Ak, nežinau, Marina. Nepanašu,
kad per savo gyvenimą būtum iškrėtusi
bent vieną kvailystę.
– Oi, nustebtum sužinojusi, kiek jų
buvo.
– Tai jau tikrai.
Klementina neįsivaizdavo pamotės
nusigėrusios ar leidžiančios netašytam,
atsitiktiniais darbais besiverčiančiam
vyrukui nepadoriai su ja elgtis. Ji įsipylė
į puodelį kavos ir atsargiai nukando
ragelio galą. Jai buvo tokia gėda, kad net
susitraukė skrandis. Būtų mielai
išpasakojusi Marinai savo rūpesčius ir
nerimą, bet pamotė – ne tas žmogus,
kuris galėtų ją suprasti. Žiaumojant
ragelį, jos baimė dar labiau sustiprėjo.
O jeigu jis nenaudojo prezervatyvo? Kas
bus, jeigu ji pastos? O gal jis serga? Gal
reikėtų nueiti pas gydytoją? Jai atėmė
kojas.
Marina pajuto, kad Klementina
kamuojasi, ir pažvelgė į ją.
– Gerai jautiesi? Nesveikuoji?
– Nieko baisaus. Pagirios, ir tiek.
Marinos tai neįtikino.
– Jeigu iš tikrųjų negaluoji, neturėtum
eiti į darbą, juolab sėsti prie vairo.
Paskambinsiu ponui Atvudui.
– Liaukis. Juk sakiau, man viskas
gerai. – Klementina nenorėjo, kad balsas
nuskambėtų griežtai ir irzliai, bet jai
buvo taip silpna, kad neturėjo jėgų
atsiprašinėti. – Verčiau eisiu.
– Beveik nieko nevalgei.
Ji atsistojo.
– Nesu alkana.
– Pasiimk ragelį ir sukrimsk
automobilyje.
– Užkąsiu miestelyje.
Nenorėdama nervinti Klementinos,
Marina jos nebespaudė. Pažvelgė į
prakąstą ragelį, numestą ant stalo, ir ją
apėmė motiniškas nerimas. Nesveika
pradėti dieną tuščiu skrandžiu.
– Iki. Geros tau dienos.
Klementina neatsakė. Išėjo iš
kambario, sykiu išsinešdama ir savo
niūrumą. Netrukus garsiai trinktelėjo
pagrindinės durys. Į virtuvę įsiveržė
vėjo gūsis, bet paskui viskas nurimo, ir
vėl pasidarė lengva.

Marinos mintys ėmė suktis apie Rafą

Santorą. Susitikimo su juo visai nelaukė.
Slogią nuotaiką dar labiau gadino baimė
ir laukiantis nusivylimas. O, kad sugrįžtų
Polas Lokvudas, tada viskas būtų gerai.
Ji išgėrė kavą ir nukraustė stalą.
Sukrovusi lėkštes į stirtą išgirdo vėl
atsiveriant duris ir įprastą garsų atodūsį,
kuris pranešdavo, kad atėjo Berta.
– Labas rytas, – sunkiai atsiduso
Berta. – Dar viena puiki diena
„Polzanse“.
Ji įliulėjo virtuvėn, stambi, panaši į
kiaulaitę, taškuota rausva oda, blyškiai
šviesiais plaukais, surištais į uodegą.
Berta dirbo viešbutyje, bet kas rytą
kelias valandas triūsdavo ir Marinos
namuose.
– Labas, Berta. Kaip šiandien
jautiesi?
– Peršalimas beveik praėjo, bet
nugarai prastai. Na… – Ji padavė
Marinai atviruką, susmuko ant kėdės ir
paėmė apgraužtą Klementinos ragelį,
kuris vis dar gulėjo ant stalo. – Atskriejo
iš Kanados. Graži rašysena.
– Iš Katrinos Bridžes? – nusišypsojo
Marina. – Senosios mano mokytojos.
– Smagu, kad vis dar palaikot ryšius.
– Ji buvo daugiau nei mokytoja. Buvo
ypatinga.
Berta išsiviepė.
– Daktaras pasiūlė išmėginti adatas.
Kaip vadinasi ta procedūra?
– Akupunktūra, – išsiblaškiusi atsakė
Marina, akimis permesdama tekstą.
– Tos adatėlės, regis, skausmingos.
Tikriausiai neištversiu. Negaliu pakęsti
skausmo. Gimdymai vos nepribaigė
manęs. Jei paleidžiant į pasaulį visus
vaikus man nebūtų taikytas epidūrinis
nuskausminimas, būčiau pakračiusi
kojas.
Marina įsitempė.
– Geriau eisiu pasivaikščioti, –
pasakė. – Gal šįryt iškuoptum
Klementinos kambarį?
– Mačiau ją važiuojančią keliu.
Atrodė nekaip. Man nė nešyptelėjo.
– Ir man, Berta.
– Juk šypsena daug nekainuoja.
– Kainuoja, jei kankina pagirios.
Nepamirškit jos kambario, gerai?
– Nepamiršiu.
 Berta pamažu atsistojo, ranka
susiėmusi už strėnų nudrimblino prie
indaplovės ir be jokio džiaugsmo ėmė
krauti jon lėkštes.
Marina įsikišo atviruką į kišenę ir
žvyruotu takeliu nužingsniavo į viešbutį.
Įsitikinusi, kad ji tikrai išėjo, Berta
užkaitė virdulį, atsisėdo ant kėdės, iš
rankinės išsitraukė „Daily Mail“ ir įniko
į labai įdomų straipsnį apie kačiuką,
kuris buvo įmestas į klozetą ir nuplautas
vandeniu, bet išgyveno.
Kai Marina atėjo į viešbutį,
Dženiferė ir Rouz prie registratūros
stalo šnekėjosi su Džeiku. Džeikas buvo
visai kitoks nei jo sesuo: linksmas,
nuolat besišypsantis žavus jaunuolis,
aukštas kaip tėvas, gan patrauklus,
šviesiai mėlynų akių, ilga tiesia nosimi.
Jo išvaizdą gadino tik veide
atsispindintis silpnavališkumas. Jis
beveik nesiskyrė nuo kitų patrauklių
anglų, kurie gyveno vien savo
malonumui.
Džeikas džiugiai pasisveikino su
pamote, ir ji nesusilaikė jam
nenusišypsojusi.
– Turėčiau ant tavęs pykti.
– Žinau. Atsiprašau. Turėjau
pasakyti, kad užsuksiu į Turlestouną. Bet
nemaniau užtruksiąs taip ilgai.
– Na, ir ką sužinojai apie tą vagį?
 – Be to, kad jis palieka padėkos
raštelį?
– Tai jo parašas?
– Manau, jam visai patinka būti
vadinamam Baflsu, džentelmenišku
vagimi. Tikriausiai susitapatino su
Raflsu, personažu iš vieno seno filmo.
To, kuriame vaidino Deividas
Naivenas6.
– Tas filmas pastatytas pagal E. V.
Hornungo, Arturo Konano Doilio,
sukūrusio Šerloką Holmsą, svainio
romaną. Apie tai man pasakojo Grėjus.
Jis tikras knygius. Verčiau tas Baflsas
pasisaugotų. Jis tikrai susimaus. Tokie
kaip jis perdėm gėrisi savimi.
 – Tikriausiai tu teisi. Bet žmonės
sutrikę. – Jis nusijuokė iš žodžių
žaismo7. – Viešbučiuose ir senoviniuose
dvaro rūmuose jis jaučiasi kaip namie,
tik niekas nesupranta, kaip jam pavyksta
tenai patekti.
– Nesu detektyvė, bet net ir aš
suvokiu, kad patekti lengviausia
apsimetus jų svečiu.
– Gali būti. Tačiau kaip svečiui
įsigauti į kitus kambarius?
– Išlipa pro langą ir šokinėja nuo
palangės ant palangės it koks katinas. –
Ji nusišypsojo prisiminusi, kaip Harvis
deklamavo „Makavitį“.
 – Arba dirba viešbučiuose
patarnautoju: dujininku ar kilimų
valytoju.
– Anksčiau ar vėliau jis bus
sučiuptas, – viltingai tarė Marina. –
Tokie sukčiai vis tiek prieina liepto galą.
– Jis turėtų liautis anksčiau nei jį
sučiups policija.
– Palieka tuos raštelius, nes jam
smagu. Jam nuolat sekasi.
Džeikas papurtė galvą.
– Įsidėmėk mano žodžius: jis bus
nutvertas nusikaltimo vietoje. Kai ims
pernelyg pasikliauti savimi, tikrai iškrės
kvailystę.
 – Tikėkimės, kad netrukus taip ir
atsitiks.
Džeikas nusekė paskui ją į vestibiulį.
– Girdėjau, vakar taip ir neradai
dailininko.
Ji susigūžė ir gailiai šyptelėjo.
– Aš labai sutrikusi ir nusiminusi.
– Tėtis minėjo, kad šį rytą atvyksta
argentinietis.
– Rafa Santoras. Skamba kaip
brangių sausainių šunims rūšis.
– Gal nebus sluoksniuotas kaip
sausainis?
– Norėčiau tikėti, kad tas žmogus –
normalus dailininkas. Juk neieškau
ypatingo. Nenoriu keistuolio; tokių čia
sukinėjasi begalės!
– Beje, su tavimi nori pasišnekėti
ponas Poteris. Apie kvapiuosius
pelėžirnius.
– Vėliau. – Ji dirstelėjo į laikrodėlį.
– Prieš pasirodant tam Sausainiui,
šnektelėsiu su senuoju brigados
generolu. Jei argentinietis atvažiuos
anksčiau, mane rasi valgomajame.
Nuvesk į mano kabinetą, o jei paaiškėtų,
kad jis keistuolis, išprašyk lauk. Šįryt
nenoriu jokių keistenybių.

Brigados generolas kaip įpratęs

sėdėjo valgomojo gale, prie stalo šalia
lango. Vilkėjo trijų dalių tvido kostiumu,
ryšėjo gelsvą kaklaraištį. Gurkšnojo
arbatą ir skaitė „The Times“, garsiai
kikendamas iš absurdiško pasaulio.
Valgomojo lubos buvo aukštos, o pro
didžiulius langus, žvelgiančius į didingą
kedrą, kambarin plūdo ryto saulė ir
brigados generolui virš galvos spindėjo
šviesos aureolė. Pamatęs Mariną vyras
nerangiai atsistojo, nors ji kelis kartus
prašė to nedaryti, ir linksmai,
griausmingai ją pasveikino:
– Kaip miela iš pat ryto regėti tokį
žavų vaizdelį. – Generolo veidas buvo
mėsingas ir raudonas dėl sutrūkinėjusių
kraujagyslų, ties smilkiniais žėlė
tvarkingai apkirptos žandenos, po nosimi
– ūsai, o galvą puošė vešlių žilų plaukų
kupeta. Nors akys buvo mažutės kaip
razinos, jo regėjimas buvo puikus, tad
nužvelgė moterį taip, tarsi būtų išvydęs
gražią kumelę. – Jūs – žavesio
įsikūnijimas, Marina.
– Ačiū, – sėsdamasi padėkojo ji.
– Vakar Grėjus man paskolino labai
įdomią knygą. Aną vakarą pradėjau ją
skaityti ir negalėjau atsiplėšti.
– Kokią knygą?
– Endriu Robersto „Mokytojai ir
vadai“8. Verta paskaityti. Gražiai
parašyta. Tikras malonumas. Kartais
labai norėčiau atsukti laikrodį atgal ir
sugrįžti į geriausias savo gyvenimo
dienas.
– Labai džiaugiuosi, kad negalime to
padaryti.
– Vadinkit mane sukriošusiu kvailiu,
bet anuomet gyvenime turėjau tikslą,
buvo dėl ko kautis. Tačiau tie laikai
seniai praėjo. Dabar aš – tarsi senas
traukinys, riogsantis metalo laužo
supirktuvės kieme ir menantis laimingus
laikus.
– Jūs turite tikslą, brigados generole.
Turit vaikų, anūkų ir proanūkį Albertą.
Tikrai nesat užmirštas kaip metalo
laužas.
Jis tyliai susijuokė.
 – Ak, taip. Vaikai yra palaima. Iš
tikrųjų žmogus nesijaučia palikęs
pasaulyje pėdsako, jeigu į jį nepaleido
atžalos. Mirsiu žinodamas, kad mano
giminystės linija nenutrūko. Mes
nekovojom dėl niekų, nors daugelis
jaunų žmonių nevertina ir nepripažįsta
to, ką dėl jų padarėm. Jei ne mes, jie
būtų šnekėję vokiškai ir kaip vergai
keliaklupsčiautų prieš tuos niekingus
vokiečius! Trauk juos velniai! – Jis
nusijuokė, bet užspringęs ėmė garsiai
kosėti, paskui gerai atsikrenkštė, nes
gerklė užkleko nuo skreplių. – Beje,
kalbant apie vaikus, kaip gyvuoja
jūsiškiai? Matau, Džeikas vis stiebiasi
aukštyn.
Marina neišdrįso jam priminti, kad
tie vaikai ne jos.
Pašnekesys su brigados generolu
atitraukė jos mintis nuo neišvengiamai
artėjančio susitikimo dešimtą valandą.
Kai Džeikas atžingsniavo per kambarį, ji
apskritai buvo pamiršusi laukiantį
pokalbį.
– Vilką mini, vilkas čia, – nusijuokė
brigados generolas.
Marinai nepraslydo pro akis keista
Džeiko mina – džiugesys, sumišęs su
susižavėjimu.
– Labas rytas, brigados generole, –
pasisveikino Džeikas ir pasusuko į
Mariną. – Atvyko Sausainis.
– Kodėl tavo mina tokia keista? –
sunerimusi paklausė ji.
– Keista? Jis tavo kabinete.
– Ir ką? Ar jis… normalus?
– Sakyčiau, labai nenormalus.
– Erzini mane.
– Eik pas jį.
– Ką ten sakei apie sausainį? –
įsiterpė brigados generolas. – Skamba
viliojamai, ypač jei glaistytas pieniniu
šokoladu.
Atėjusi į vestibiulį Marina čia rado
Šeiną, Dženiferę, Rouzę, Heterą ir
Bertą, susispietusius prie registratūros
stalo ir krizenančius lyg paikų mokinukų
būrelis. Pamatę Mariną jie purptelėjo
kas kur, tarsi būtų prasikaltę. Ore
sklandė keistas jaudulys – tarytum jos
kabinete būtų sėdėjęs Kalėdų senelis,
atkeliavęs septyniais mėnesiais
anksčiau.
– Gal norėtumėt, kad atneščiau
kavos? – paklausė Hetera.
Marina prisimerkė ir pažvelgė į
merginą užkaitusiais skruostais.
– Paklausim jo paties, ko norėtų.
– Man rodos, jis mėgsta kavą, –
įsiterpė Berta.
– O kas atvijo į viešbutį jus, Berta? –
pasidomėjo Marina.
 – Baigėsi „Cif“ valiklis. – Berta
suprunkštė. – Sakyčiau, pačiu laiku.
– Tada eikit ir pasiimkit iš spintelės.
Hetera, eime su manimi, o visi kiti
grįžkit prie darbo.
Marina įžengė į kabinetą. Ji buvo
nusiteikusi gan optimistiškai. Nuraudę
viešbučio darbuotojų skruostai bylojo,
kad tas dailininkas traukia akį. Tai jos
nenustebino – argentiniečiai vyrai
garsėja išvaizdumu. Bet pamačiusi
santūriai žavųjį Rafaelą Santorą, neteko
amo.
Jis stovėjo prie lango ir žvelgė į jūrą,
susikišęs rankas į kišenes, paskendęs
mintyse. Vilkėjo pablukusiu zomšos
švarku, mėlynais marškiniais,
išblukusiais džinsais. Buvo vidutinio
ūgio, plačiapetis ir atletiškas. Žiūrėdama
į jo profilį Marina spėjo, kad jam per
trisdešimt. Jo oda buvo nugairinta vėjo,
smakras apšepęs, šviesiai rudi plaukai
kiek užkritę ant plačios kaktos, išvagotos
raukšlelių dėl įpročio raukytis. Išgirdęs
ją įeinant pro duris, jis atsigręžė ne
išsyk, tarytum būtų kaupęsis. Marina
pamatė aristokratišką nosį, griežtą
smakro liniją ir susižavėjusi išsyk
pralinksmėjo. Be jokios abejonės, jis
gražus. Atvykėlis atsisuko ir pažvelgė į
ją. Mariną akimoju pribloškė jo akys,
rudos lyg karamelė ir gilios, o nuo to,
kaip jis į ją žiūrėjo, jai užgniaužė kvapą.
Tas žvilgsnis buvo tarsi pažįstamas, ir ji
sutrikusi sumikčiojo:
– Malonu… malonu su jumis
susipažinti.
– Ir man labai malonu susipažinti su
jumis, – atsakė jis, paduodamas ranką.
Jo akcentas buvo švelnus ir malonus, lyg
karamelizuotas pienas.
Ji spustelėjo jam ranką ir pajuto jo
odos šilumą.
– Jūs – pirmas argentinietis, įkėlęs
koją į „Polzansą“, – pasakė
nesugalvojusi nieko gudresnio.
– Tikrai? Pietų Amerikos gyventojai
mėgsta keliauti.
 – Džiaugiuosi, kad atvykot. – Marina
nukreipė akis į šalį. Jai buvo per sunku
atlaikyti jo žvilgsnį. – Miela girdėti
užsienietišką tarseną, bent jau dėl
įvairumo.
– Tokia nepaprastai graži vieta kaip
ši galėtų privilioti žmones iš viso
pasaulio.
– Jūs man pataikaujate.
– Ir norėjau jus pagirti. – Tą pastabą
jis mestelėjo atsainiai ir nerūpestingai –
akivaizdžiai flirtavo.
Marina nusišypsojo.
– Ačiū.
Tas vyras jai patiko. Nebuvo lėkštai
patrauklus kaip Džeikas, o jo raukšlės ir
elgesys bylojo, kad gyvenime patyrė ir
šilto, ir šalto.
– Viliuosi, laukėte nebūtinai
dailininko anglo?
– Anaiptol. Niekam neteikiu
pirmenybės, svarbu, kad žmogus tiktų
šioms pareigoms. – Jos žvilgsnis
užkliuvo už sidabrinės vyro diržo sagties
su išgraviruotais inicialais: R. D. S.
Jis šyptelėjo, ir aplink akis bei burną
susimetė gilios juoko raukšlelės.
– Tėvo dovana.
– Gražus diržas. Prisėskim.
Jis įsitaisė ant sofos, o Marina
svajingai nugrimzdo į krėslą. Ji buvo
visai pamiršusi Heterą, kuri sustingusi
stypsojo tarpdury, išpilta raudonio.
– Norėtumėt arbatos ar kavos? –
paklausė atitokusi.
– Vaisių sulčių.
– Ir aš jų išgersiu. Šviežiai spaustų
apelsinų sulčių, – Heteros paprašė
Marina.
Hetera nustebo.
– Gal atnešti skanių sausainių?
– Puiki mintis, Hetera.
– Į sultis įmesti ledo?
– Ne, ačiū, – atsakė svečias.
Heteros skruostai išraudo dar labiau.
– Dar ko nors? – Ji nė nekrustelėjo iš
vietos ir visai neketino išeiti.
 – Tik nepamiršk durų, Hetera, – įgėlė
Marina. – Išeidama uždaryk jas. – Taigi
ką argentinietis veikia Devone? –
kreipėsi į atvykėlį.
– Na ir paklausėt! Esu toli nuo namų.
– Labai toli.
– Dirbu Buenos Airėse, reklamos
agentūroje, kūrybos skyriuje. Man
patikėta visa meninė dalis. Tačiau mirė
tėvas ir nusprendžiau metus
paatostogauti.
– Užjaučiu.
– Jis buvo labai senas. Aš
jauniausias iš penkių vaikų. Vyriausiasis
dvidešimčia metų už mane vyresnis.
– Esat gana vėlyvas vaikas.
 – Tai jau taip. Na, nutariau
pakeliauti. Paskutinius kelis mėnesius
maliausi po Europą.
– Tapydamas?
– Taip. Puikus būdas ir dirbti, ir
gerai apžiūrėti vietoves.
– Turbūt jau turit nuostabią kolekciją.
– Taip. Deja, pasilieku ne visus
paveikslus. Negaliu keliauti su
lagaminais, prigrūstais piešinių.
– Suprantu. O ką su jais darote? Tik
nesakykit, kad išmetate.
– Ne. Būtų per daug skaudu. Prie
kiekvieno savaip prisirišu. Palieku
viešbučiuose, restoranuose… arba kam
nors atiduodu.
 – Jūs labai dosnus.
– Būti dosniam lengva. Tie
paveikslai man nieko nekainuoja. – Jis
gūžtelėjo pečiais. – Be to, jie nelabai
vertingi. Nesu garsus. Net žinomas nesu.
– Jei būtumėt garsus, nebūtumėt
čionai atvykęs.
– Tikriausiai jūs teisi. Užklydau į
Devoną atsitiktinai, bet jis man pasirodė
toks gražus, kad nusprendžiau pasilikti.
Kai mėginau sugalvoti, kaip tai padaryti,
čionykščiame laikraštyje pamačiau jūsų
skelbimą. Norėčiau čionai pagyventi
vasarą.
– O tada grįšit į Argentiną?
– Taip. Į Buenos Aires.
 – Argentinoje nesu buvusi.
– Tenai taip pat gražu. Šis viešbutis
byloja apie gerą jūsų skonį, todėl
drįsčiau sakyti, kad jums tikrai patiktų
mano šalis.
– Girdėjau, joje knibždėte knibžda
italų, šnekančių ispaniškai, bet norinčių
būti anglais.
Ji nusijuokė ir patogiau įsitaisė
krėsle. Vyras buvo toks patrauklus, kad
Marina norėjo, jog tas pokalbis niekada
nesibaigtų. Jau žinojo, kad Rafa Santoras
vasaros „Polzanse“, nesvarbu, moka
piešti ar ne.
– Taikli pastaba, bent jau kalbant
apie mane. Nors kažin, ar norėčiau būti
anglu. Puikiai jaučiuosi būdamas savimi.
Tą akimirką atsidarė durys ir įėjo
Hetera, nešina padėklu su sultimis ir
sausainiais, o paskui ją įslinko Harvis,
netveriantis iš smalsumo, dėl ko kilo tas
sambrūzdis. Jis liepė ketvertui
vestibiulyje imtis darbo, nes žinojo, kad
Marina labai supyks, jeigu darbuotojai
dykinės, ypač Berta, kuri buvo tingi kaip
paršavedė, drybsanti saulėkaitoje.
Išvydusi jį Marina apsidžiaugė.
– Susipažinkite su Harviu, – pristatė
atvykėliui.
Senis paspaudė ranką Rafai ir
išsišiepė. Marina išsyk pastebėjo, kad
atvykėlis jam patiko, ir pralinksmėjo.
 – Harvis darbuojasi pas mus
aštuoniolika metų, nuo tada, kai
nusipirkom šį dvarą. Jis – mano
Penktadienis. Be jo man būtų labai
sunku.
– Neklausykit jos, – paprieštaravo
Harvis, ir jo akys sužibėjo. – Tiesiog
šiose apylinkėse nėra kito žmogaus,
kuris mokėtų pakeisti elektros lemputę.
O man jau septyniasdešimt penkeri.
– Nepanašu, kad jums
septyniasdešimt penkeri, Harvi.
Harvis pamerkė Rafai.
– Tai glosto man savimeilę, skatina
keberiotis kopėčiomis ir šveisti
kanalizacijos vamzdžius.
 – Ar atsivežėt savo kūrinių? –
paklausė Marina.
– Žinoma.
Rafa pasidėjo ant kelių rudą odinį
krepšį ir atsegė užtrauktuką. Ištraukęs
piešimo sąsiuvinį, padėjo jį ant kavos
stalelio.
Marina nekantraudama pasilenkė į
priekį.
– Ar galiu žvilgtelėti?
– Prašom.
Ji atvertė pirmą lapą.
– Nuostabu, – ištarė tyliai.
Ji įdėmiai pažvelgė į meistriškai
išlietą šiltą akvarelę, kurioje buvo
pavaizduota upė. Čia buvo ir pulkelis
paukščių. Vieni plūduriavo ant vandens,
o kiti jau kilo į dangų, ir Marina tarėsi
net juntanti vandens purslus, paukščių
kojytėms plakant vandenį. Kitame
piešinyje buvo pavaizduotos senutės,
liežuvaujančios turguje. Jų labai
išraiškinguose veiduose atsispindėjo ir
kartėlis, ir išdidumas.
– Jūs universalus, – pasakė vyrui.
– To reikalauja mano darbas. Vieną
dieną piešiu kolos butelį, kitą – peizažą,
o dar kitą – karikatūrą. Ir niekada
netenka paišyti to paties.
– Kur išmokot piešti?
– Specialiai nesimokiau niekur.
– Turit įgimtą talentą?
 – Galbūt.
– Jums pasisekė.
Atvykėlis šyptelėjo Harviui.
– Bet visai nemoku valyti
kanalizacijos vamzdžių.
Marina pervertė visą sąsiuvinį. Sulig
kiekvienu piešiniu jos susižavėjimas
didėjo.
– Labai norėtume, kad su mumis
praleistumėt vasarą, – pasakė
atsilošdama krėsle.
Rafa atrodė patenkintas.
– Mielai.
Ji pažvelgė kiek sumišusi.
– Deja, mokėti jums neišgalėsime.
Bet kambarys ir maistas bus veltui. O
prašymas vienas – pamokykit mūsų
svečius tapyti. Žinoma, aprūpinsime
visomis piešimo priemonėmis.
– Kada norėtumėt, kad pradėčiau
dirbti?
Ji džiaugsmingai suplojo rankomis.
– Kitą mėnesį. Sakykim, birželio
pirmą, tinka?
– Birželio pirmą.
– Atvykite diena kita anksčiau, kad
spėtumėt įsikurti.
– Nekantriai to lauksiu.
– Ir aš, – atsakė Marina,
džiaugdamasi, kad toks sandoris, regis,
tenkina ir jį. – Nė nenumanot, kaip sunku
buvo rasti tokį dalininką kaip jūs.
 Paskui jos mintys nukrypo į
Klementiną. Dabar jau mergina turės jai
už ką dėkoti.

6 David Niven (1910–1983), anglų aktorius ir

romanistas.
7 Angl. „buffle“ – sugluminti, sutrikdyti.
8 Andrew Roberts, britų istorikas.
 4 skyrius

Klementina įžengė į kontorą. Ji mūvėjo

siaurais džinsais, avėjo sportbačiais,
buvo užsitempusi storą pilką beveik iki
kelių nutįsusį megztinį. Nors už lango jau
šėlo pavasaris, ji buvo sušalusi į ragą. Ir
nežinojo, ką sopa labiau – sielą ar galvą.
 Silvija, vilkinti aptempta suknele ir
avinti aukštakulniais, sėdėjo prie stalo ir
raudonai lakavosi nagus. Pono Atvudo
partneris ponas Fišeris plepėjo telefonu
savo kabinete. Klementinai atlėgo širdis,
nes į darbą atėjo anksčiau už viršininką,
bet kažin, ar šiandien iš jos bus kokia
nauda.
– Ak, brangioji, – purtydama galvą
prabilo Silvija, – atrodai prastokai.
– Jaučiuosi siaubingai.
– Eik išgerti kavos.
– Jau išgėriau puodelį namie.
– Tada pasimėgauk dar vienu.
Netrukus ateis ponas Atvudas, jis norės
kavos su liesu pienu ir apvalios
bandelės su mėlynėmis. Jei visa tai lauks
jo ant stalo, jis atleis tau, kad esi
liguistai išblyškusi.
– Nejaugi atrodau šitaip baisiai?
– Taip, mieloji. Tavo amžiaus
merginai tepliotis makiažo pagrindu
visai nereikia. Kai sulauksi trisdešimties
kaip aš, galėsi užsitepti jo storiausią
sluoksnį.
Klementina sudribo ant kėdės ir
įjungė kompiuterį.
– Ne kažin ką prisimenu, kas įvyko
aną naktį.
– O ką prisimeni?
– Džo. – Ji užsimerkė vildamasi, kad
vaizdinys išnyks.
 – Argi jis ne mielas? Tikras
gražuolis. Judu susikukavote. Šįryt mano
veidą puošia šypsena, nes aš stumtelėjau
tave jam į glėbį. Manau, jis įsimylėjęs
iki ausų. Dar nesu mačiusi jo šitaip
elgiantis.
– Kaip elgiantis?
– Dėl tavęs jis nėrėsi iš kailio.
– Nejaugi?
– O taip! – Silvija išsišiepė. –
Dažniausiai būdavo atvirkščiai, jis
turėdavo gintis nuo merginų.
– Tai teikia vilčių.
– Lyg ir nesidžiaugi? Jis – jaunikis,
kurio galima pavydėti.
 – Neabejoju. Stambi žuvis mažame
tvenkinyje.
– Mažas tvenkinys nėra blogai.
Geriau nei smulki žuvis dideliame
tvenkinyje.
– Nežinau. Kad ir koks tas tvenkinys,
nesu tikra dėl žuvies.
Silvija suraukė antakius.
– Tu mane glumini.
– Prisimenu, nuvažiavom pas jį.
Prisimenu tave, šokančią su Fredžiu.
– Fredis labai mėgsta šokti.
– Dar prisimenu jo sofą.
Silvija kimiai nusijuokė.
– Neabejoju. Ta jo sofa daug ko
prisižiūrėjo.
 – Jaučiuosi kur kas geriau. Ačiū.
– Suprask, jis nėra vienuolis. –
Silvija iškėlė pirštus ir pamosavo ore,
kad greičiau nudžiūtų lakas. – O ir tu
pati ne angelas.
– Bjauru apie tai galvoti.
– Juk nesigaili, ką? Dėl nieko
nesigailėk – štai gyvenimo šūkis. Kitaip
tik veltui švaistysi laiką. Buvo smagu?
– Neprisimenu.
– Mums išeinant atrodė, kad tau
linksma.
Klementina paniuro.
– Kai išėjot, išsigandau.
– Nesu vujaristė, Kleme. Be to, mudu
su Fredžiu taip pat turėjom reikaliukų.
Ak, tai vyras, žinantis, kaip patenkinti
moterį be palydovinės navigacijos.
Atsilapojo durys ir įžengė ponas
Atvudas.
– Labas rytas, merginos, – smagiai
pasisveikino jis. Tada pamatė
Klementiną, susigūžusią ant kėdės, ant
kelių pasidėjusią rankinę. – Jau palieki
mus, Klementina?
– Ruošiuosi atnešti jums kavos su
liesu pienu ir bandelę, – stodamasi
atsakė ji.
– Gerutė. Gal sykiu prigriebtum
„Gazette“ ir „Telegraph“? Ak, rytoj
mano žmonos gimtadienis, gal
paieškotum jai kokios tinkamos
dovanos?
– Tinkamos?
– Kvapios žvakės ar ko panašaus. Tu
– moteris, žinai, kas patinka moterims. O
aš nė nenutuokiu ir visada prašaunu pro
šalį.
– Nė nenumanau, ką mėgsta jūsų
žmona.
– Aš žinau, – įsiterpė Silvija,
užsukdama lako buteliuką. – Nudrožk į
„Virtuvės džiaugsmus“ ir tenai ką nors
nupirk. Tai jos mėgstama parduotuvė.
– O jeigu ji tą daiktą jau turi?
– Svarbu dėmesys, – tarė ponas
Atvudas. – Gana to, kad poniutė pasijaus
laiminga.
Klementinai patiko mintis kuriam
laikui ištrūkti iš kontoros.
– Padarysiu, ką galėsiu.
– Būk gera, parnešk man šokoladinį
pyragaitį ir arbatos su pienu, bet be
cukraus, – pridūrė Silvija. – Ir juodos
kavos ponui Fišeriui.
Suskambėjo telefonas. Silvija pakėlė
ragelį labai atsargiai, kad nesugadintų
nagų, ir monotonišku balsu ištarė:
– Atvudas ir Fišeris, kalba Silvija.
Kuo galiu padėti?
Ponas Atvudas nužirgliojo į savo
kabinetą, pakeliui sutvarkydamas
žurnalus, gulinčius ant kavos stalelio
priimamajame, ir uždarė duris.
Išėjusi į gatvę Klementina prisimerkė
nuo saulės. Ji troško vaikščioti tol, kol
pasiklys.
Pirmiausia nukėblino į „Virtuvės
džiaugsmus“ ir dairydamasi dovanos
viršininko žmonai tyčia vaikštinėjo ilgai,
tempdama laiką. Ji įsivaizdavo poną
Atvudą, bet ne tą, kuris nė nesivargina
išrinkti žmonai gimtadienio dovanos, o
užsijuosusį prikyštę ir besiplūkiantį prie
orkaitės. Ir koks jis sutuoktinis?
Neįtikėtina, kad moteris apsidžiaugs,
dovanų gavusi kelis virtuvės dubenis. O
kodėl ne gražų vėrinį arba rankinę?
Ponas Atvudas nieko apie tai neišmano,
lygiai kaip ir Silvija. Provincialai,
niekinamai prunkštelėjo Klementina,
čiupinėdama želės formelių rinkinį. Po
gerų penkiolikos minučių nusprendė
pirkti tviskantį rausvą maišiklį.
Žavumėlis, galvojo ji, patenkinta
pasirinkimu. Dirstelėjusi į kortelę su
kaina susiraukė. Brangu, bet tinginystė
juk kainuoja.
Paskui, nešina pirkinių maišeliu,
patraukė į „Juodosios pupelės“ kavinę.
Pakeliui nupirko laikraščius,
gimtadienio atviruką ir dovanų
popieriaus. Atviruką rinkosi net dešimt
minučių ir išsirinko patį netinkamiausią;
toks būtų pradžiuginęs tik ją pačią.
Nusigavusi iki kavinės Klementina
pasijuto kur kas geriau. Klestelėjo ant
aksominės sofutės, užsisakė balintos
kavos su saldžia bandele ir „Gazette“
perskaitė naujausias žinias apie
vagystes. Kitas dvidešimt minučių
pasėdėjo savo malonumui, atsidususi
pavėpsojo į kitus lankytojus: keletą
mamų su pradedančiais vaikščioti
kūdikiais, tris verslininkus, surengusius
dalykinį susitikimą, mokinukes, aiškiai
praleidinėjančias pamokas. Bet dykinėti
visą rytą ji vis dėlto negalėjo.
Nenoromis išgėrė kavą ir atsistojo į eilę
ketindama nupirkti tai, ko prašė
bendradarbiai, o sąrašas buvo
netrumpas. Ūmai vėl prisiminė Džo, ir iš
baimės net susuko vidurius.
Staiga atsidarė durys ir į kavinę įėjo
vyras zomšiniu švarku ir mėlynais
džinsais. Klementina dirstelėjo į jį. Bet
užuot nusisukusi, toliau smalsiai
spoksojo neįstengdama atplėšti akių.
Vyriškis apsidairė ir atsistojo eilėn už
jos.
Klementina vargais negalais atitraukė
akis nuo vyruko, bet prieš tai išspaudė
šypseną. Pajuto, kaip raudonis užlieja
veidą, ir akimirksniu pamiršo Džonį ir
savo nevisavertiškumą. Užuodė to
nepažįstamojo odekolono kvapą – nuo
vyruko dvelkė santalmedžiu. Įtraukė
aromato, mėgaudamasi svetimų kraštų
kvapu. Jis tikrai ne anglas. Anglai
nenešioja tokių džinsų ir niekada nejuosi
diržo su prašmatnia sagtimi. Ji
žvilgtelėjo į jo apavą. Nuo tada, kai
išvažiavo iš Londono, tokių rudų
nevarstomų pusbačių nėra regėjusi.
Žmonių eilė greitai tirpo. Netrukus ji
priėjo prie prekystalio ir pasakė, ko
norinti. Kai pardavėja į maišelį įdėjo
bandelę su šokoladiniu pyragaičiu ir
nuėjo pripilti arbatos ir kavos, ji
pasitraukė į šalį, užleisdama vietą
nepažįstamajam.
 – Ar abu saldėsiai jums? – paklausė
jis.
Klementina nustebo. Nė nemanė, kad
jis ją užšnekins. Stengėsi elgtis ramiai,
bet širdis garsiai dunksėjo krūtinėje.
– Patariate man jų nevalgyti?
– Anaiptol. Merginai būtina gerai
maitintis, – nusišypsojo jis.
– O jūs ką valgysit? Ką nors
bjauraus?
– Jeigu taip sakot, pagalvosiu apie ką
nors geresnio.
– Būtų nepadoru nepagalvoti. Iš kur
jūs?
– Iš Argentinos.
– Argentinos? Polo šalies?
 – O jūs žinovė.
Ji nusijuokė, jausdamasi kvailai.
– Visai ne. Buvau tarptautinėse
„Cartier“ polo rungtynėse, per kurias
argentiniečiai sutriuškino britus, o teatre
mačiau „Evitą“.
– Neblogai.
– Atkeliavot iš tokios tolybės?
– Tiesą sakant, ne taip jau ir iš toli.
Pasaulis nuolat mažėja.
Mergina, stovinti už prekystalio,
palinko virš kasos.
– Ar galiu jums padėti?
Klementinai nepraslydo pro akis, kad
pamačiusi svetimšalį ji taip pat atkuto.
 – Prašyčiau šokoladinio pyragaičio ir
espreso kavos. – Jis atsigręžė į
Klementiną. – Kaip sakėt, tai būtų
nepadoru.
Ji nusikvatojo.
– Tai jau tikrai. Jeigu atvykot iš
Argentinos, turėtumėt užsukti į „Kipšą“
ir paragauti sklindžių su tiršta grietine ir
džemu. Jie labai gardūs.
– Kai susitiksim kitą kartą, galėsite
mane tenai nusivesti.
– Sutarta, – linktelėjo ji, nuoširdžiai
trokšdama, kad tas kitas kartas tikrai
būtų.
Klementina susimokėjo už pirkinius.
Jis nepakvietė jos prisėsti prie staliuko.
Tikriausiai čia neužsibus.
– Ką gi, iki pasimatymo,
nepažįstamasai.
– Iki. Gardžiuokitės bjauria bandele.
– Tiesą sakant, pirkau ne sau, o
viršininkui.
– Viršininkui pasisekė.
– Tikrai pasisekė. Jis jos nusipelnė.
Klementinai neliko nieko kito, tik
išeiti. Už jų nusidriekusi eilė jau
nekantravo. Ji nusišypsojo jam kuo
atsainiau, nors iš laimės būtų ryte
surijusi jo veidą, ir nėrė laukan.
Susijaudinusi, nešina maišeliais,
nuskubėjo į kontorą. Stumtelėjo duris ir
įvirto vidun.
 – Vaje! – sušuko Silvija, kuri dabar
aliejumi tepė odeles aplink nagus. –
Atrodai geriau. Ką nuveikei? Turi
dovaną?
– Rausvą maisto maišiklį.
– Nuostabu!
– Ir aš taip manau. Dar nupirkau
dovanų popieriaus ir atviruką.
– Gal parodyk?
Klementina padėjo maišelį ant
Silvijos stalo.
– Mieloji, turėsi pati ištraukti, nes
mano nagai dar neišdžiūvę.
– Ką tik susidūriau su maloniausiu
vyru, kokį kada regėjau!
 – Malonesniu už Džo? – nusivylusi
ištarė Silvija.
– Mesk iš galvos tą Džo, Silvija, jis
nebeturi šansų.
– O gaila, nes ką tik atsiuntė tau glėbį
rožių. – Ji linktelėjo į Klementinos stalą.
Išvydusi dešimt putlių rožių,
suvyniotų į permatomą popierių ir
surištų kaspinu, Klementina nusiminė.
– O Dievulėli!
– Tu jį apžavėjai.
– Numanau.
– Taigi klok. Pralinksmink mane.
– Tas dieviškas nepažįstamasis iš
Argentinos grakščiai įžengė į „Juodosios
pupelės“ kavinę ir mane užšnekino.
 – Tikrai? Nors tau ant veido šitiek
makiažo?
– Taip.
– Svetimšalis? Ir ką?
– Ir nieko.
– Davei jam savo telefono numerį?
– Aišku, ne.
– O jis tau savo davė?
– Ne.
– Ar jis žino, kur dirbi?
– Silvija, apie mane jis nieko nežino.
Mes tik persimetėm vienu kitu žodeliu, ir
tiek.
– Aš nė kiek nepralinksmėjau. Tu
atstumi Džo dėl vyro, su kuriuo
kalbėjaisi vos penkias minutes ir kurio
daugiau nepamatysi?
– Jaučiuosi kaip devintame danguje.
Silvija suglumo.
– Tu labai keista mergina, Kleme.
Koks tavo zodiako ženklas?
– Avinas.
– Tikriausiai dabar teka Vandenio
žvaigždynas.
– Man vis tiek. – Klementina plačiai
nusišypsojo. – Pagirios išgaravo.
– Ką gi, už tai padėkok Viešpačiui.
Klemė padavė Silvijai atviruką. Toji
pažvelgė į nespalvotą 1950-ųjų moters
su prijuoste, ramiai šypsančios ir
makaluojančios mediniu šaukštu,
nuotrauką su užrašu: „Dedu galvą,
neįsivaizduojat, kur norėčiau šitai
sukišti?“
– Kaip manai, tiks?
– Jis nė nežvilgtelės, kol neatsivers
žmona. Šiaip smagus atvirukas.
– Jis nesupras.
– Bet ponia supras.
Silvija nusijuokė ir atidavė atviruką
Klementinai.
– Taip, ji supras. Duokš dovaną ir
popierių. Kai nagų lakas išdžius,
suvyniosiu dovaną, pavaduosiu tave. Jei
supakuosi taip, kaip esi apsirengusi,
ponas Atvudas svies dovaną tau į kaktą.
Beveik visą priešpietį Klementina
kaišiojo dokumentus į arčiausiai
gulinčius aplankus, visai negalvodama
apie žmones, kuriems vėliau gali
prireikti tų dokumentų. Ji svajojo apie
gražuolį argentinietį. Įdomu, ką jis
veikia Dokombe, jei čia apsistojo, o gal
jau sėdi traukinyje, lekiančiame į
Londoną, ir iškeliauja visiems laikams?
Nesitikėjo vėl jį pamatysianti, bet
mintyse jau regėjo, kaip vedasi į
„Kipšą“ valgyti sklindžių su tiršta
grietine. Galbūt, kai užsidirbs pinigų,
keliaus ne į Indiją, o į Argentiną? O, kad
jis užsuktų į jų agentūrą išsinuomoti
būsto vasarai. Klementina pyko ant
savęs, kad jiedviem šnekantis jai nešovė
į galvą užsiminti apie „Atvudą ir
Fišerį“. Būtų buvę paprasta lyg niekur
nieko įterpti tą pavadinimą, juk agentūra
buvo čia pat. Išgėręs kavos jis gal būtų
pas ją užsukęs ir pakvietęs pietų.
Deja, pusę pirmos užsuko ne
argentinietis, o Džo ir pasiūlė greitomis
užkąsti pajūrio bare. Klementina dėjosi
apsidžiaugusi, tik spaudė pilvą, kad šis
liautųsi urzgęs iš apmaudo, ir padėkojo
už gėles. Ji vos drįso pažvelgti Džo į
akis, nes jam galvoje galbūt likę daugiau
anos nakties prisiminimų. Nusprendė
geriau to nežinoti, vis dar vylėsi to
nedariusi.
 Palyginti su nepažįstamuoju, Džo
atrodė vulgarus, bruožai šiurkštoki, nors
taisyklingi, kas bylojo apie
silpnavališkumą. Mūvėjo prastai
sukirptais džinsais, vilkėjo nertiniu V
formos iškirpte, buvo nė iš tolo
nepanašus į aną vyrą, kurio ji niekada
nebeišvys. Nosį jai vis dar kuteno
santalmedžio, kuriuo dvelkė jo oda,
kvapas, o prieš akis šmėkščiojo
vėjavaikiškas šypsnys ir giliai įsodintos
akys. Džo nespinduliavo jokiu gilumu ir
paslaptingumu, tebuvo duobė, kurią ji
dabar nesąmoningai sau kasė, sutikdama
su juo papietauti.
 Ponas Atvudas išleido ją valandai,
darbus kontoroje patikėjęs Silvijai. Jis
liko patenkintas dovana žmonai, dailiai
supakuota ir perrišta kaspinu, tarsi
pačiam būtų buvę labai sunku rasti
tinkamiausią. Ji labai apsidžiaugsianti
maišikliu; rausva spalva – jos
mėgstamiausia. Jis pasirašė ant atviruko
nė nežvilgtelėjęs į jį, kartu su dovana
įsimetė į portfelį ir paėmė telefoną
ketindamas skambinti meilužei.

Viešbučio valgomasis buvo beveik

tuščias, tik prie lango užkandžiavo keli
svečiai ir pagyvenusi pora, atvažiavusi
iš miestelio atšvęsti auksinių vestuvių
sukakties ir ištaigingai papietauti. Hetera
tingiai patarnavo, o apkūnusis someljė
Arno oriai vaikštinėjo po salę su
sidabriniu tasse de dégustation,
tabaluojančiu jam po kaklu ant įmantrios
grandinėlės.
Marina buvo perdėm laiminga, todėl
nesikrimto dėl tuščių stalų. Pagaliau ji
rado kviestinį dailininką. Žavų,
talentingą ir nuoširdų. O svarbiausia, jis
patiko Harviui, turinčiam gerą nuojautą.
Ji atsisėdo prie rašomojo stalo ir ėmė
sudarinėti pirkinių sąrašą, nors
atliekamų pinigų turėjo mažai.
Neabejojo, kad Rafa privilios žmonių į
viešbutį, vos apie jį paskelbs
tinklalapyje. Šeltonas garsėjo grožiu ir
paukščiais. Jeigu jai kaip nors pavyktų
sudominti žmones iš viso pasaulio,
mėgstančius tapyti, ji tikrai išgelbėtų
viešbutį nuo bankroto.
Pro atvirą langą įsiveržė jūros
ošimas ir kirų klyksmas, ir ji ėmė galvoti
apie vandenyną, kur ant bangų ir vėjyje
blaškėsi jos skausmas. Ak ta nelemta
netektis… Pieštukas pakibo virš
popieriaus, ir ji buvo bepasiduodanti
liūdesiui, bet prisiminė numylėtąjį
„Polzansą“, namą, kurį pavertė gražiu
viešbučiu, sukaupusi visą moters,
nusprendusios kurti rankomis, jei to
negali kūnas, ryžtą, drąsą ir valią. Kai
širdgėla ir sielvartas grasindavo visai
sugniuždyti, dvasią palaikydavo mintys
apie „Polzansą“. Visą savo meilę ji
sudėjo į šį sumanymą ir viešbučio
gimimą. Be šito būtų žuvusi.
Marina vėl ėmė skrebenti popierių, ir
vandenyno šniokštimas bei kirų riksmai
pritilo, virsdami slopia dejone. Išgirdusi
kažką tyliai barbenant į langą, liovėsi
rašiusi, pakėlė akis ir išvydo prie lango
stiklo prisiplojusį šeriuotą sodininko
pono Poterio veidą. Pamatęs, kad
Marina žiūri į jį, sodininkas nusitraukė
kepurę, iššiepė bedantę burną ir pamojo
kviesdamas pasikalbėti.
Marina atsiduso ir pakilo nuo kėdės.
 – Labai atsiprašau, visai jus
pamiršau, – pasakė persisverdama per
langą. – Kvapieji pelėžirniai?
– Taip, ponia Turner.
– Luktelėkit, tik apsiausiu batus ir
ateisiu.
– Atleiskit, kad trukdau. Regis, esat
užsiėmusi.
– Nieko tokio. Sodai tokie pat
svarbūs kaip ir namas.
Po žilais it cukraus vata antakiais
sužibo pilkos akys.
– Sodai iš tikrųjų svarbiausi.
– Susitiksim šiltnamyje.
Ji pasitraukė nuo lango ir
susijaudinusi stebėjo, kaip senukas
užsivožia kepurę ir sunkiai spūdina šalin
kiek šlubčiodamas, nes maudė klubą.
Jau susiruošusi eiti Marina prisiminė
atviruką, gautą iš Katrinos Bridžes, ir
išsitraukė jį iš kišenės. Meiliai
šypsodama dar kartą perskaitė tekstą
galvodama apie seną bičiulę,
bebaigiančią septintą dešimtį ir
gyvenančią Vindermyro ežero pakrašty,
Britų Kolumbijoje. Meilė nulakdino
Katriną į kitą pasaulio kraštą, ir Marina
negalėjo dėl to priekaištauti, nors labai
pasigesdavo bičiulės, kuria vienintele
anuomet iš tikrųjų pasikliovė. Paėmė nuo
lentynos gėlėtą dėžutę ir atidarė. Joje
gulėjo gausybė laiškų iš Katrinos,
susikaupusių per daugelį metų. Įdėjusi
atviruką Marina pastatė dėžutę į vietą.
Tada nudrožė į sodą ieškoti pono
Poterio.

– Ji rado dailininką, – Heterai pasakė

Berta.
Jiedvi sėdėjo prie stalo, nes pietų
metas baigėsi, keli svečiai išėjo, o trys
virėjai nusitraukę prijuostes nuėjo
ilsėtis.
– Jis žavus, – atsiduso Hetera. Dėl
jos devonširietiškos tarsenos žodžiai
atrodė tarsi persmelkti garo, kylančio
virš karšto šokolado, kuriuo gardžiavosi.
 – Ar tai, ką kalba apie užsieniečius,
tiesa?
– O ką apie juos kalba?
– Kad jie geri meilužiai.
Hetera sukikeno.
– To nežinojau.
– Kodėl jie turėtų būti geresni? Ką
tokio jie daro, ko nedaro anglai?
– Gal ilgiau neužbaigia?
– Iš to nieko gero, – burbtelėjo Berta.
Hetera apglėbė puodelį su karštu
šokoladu.
– Kaip tau atrodo, ar ji nusiramins,
kai jau iškasė tą dailininką?
– Viliuosi. Ji labai įsitempusi. Turbūt
kamuoja vidutinio amžiaus krizė.
 – Nejaugi?
– O taip. Jai per penkiasdešimt,
vaikų neturi. Kertu lažybų, tai skaudu.
– Vargšelė. Kiekviena moteris verta
turėti vaikų.
– Žinai, be vaikų galima išprotėti. Tai
kažkaip susiję su gimdos išsausėjimu.
– Tikrai?
– Taip. Ji sausėja, ir tas džiūvimas
veikia smegenis.
– O kas paskui?
– Nežinau. – Berta papurtė galvą, o
jos apniukęs veidas persimainė. – Gal ją
pradžiugins tas dailininkas? – Ir
nusikvatojo taip, kad net krūtys suliulėjo.
– Mane tikrai pradžiugintų!
Klementina užsispyrė pati apsimokėti už
pietus. Džo norėjo ją pavaišinti, bet
suma buvo nedidelė, tad ant lėkštelės ji
padėjo dvylika svarų ir atsisakė juos
paimti.
– Tu nupirkai man puokštę rožių.
Todėl draudžiu mokėti už pietus.
– Džiaugiuosi, kad gėlės tau patiko.
– Taip. Nušvito visa kontora.
– O tu praskaidrinai man dieną.
Ji nenatūraliai šyptelėjo.
– Puiku, – atsakė nenoriai.
– Ana naktis buvo fantastiška.
Ji kaip paklaikusi akimis ieškojo
padavėjo.
– Nuostabi. Gera.
 – Kalbi nelabai įtikinamai. Tau
nepatiko?
Klementina spoksojo į mažus žvejų
laivelius, besisūpuojančius jūroje.
Troško pulti į kurį vieną ir išplaukti.
– Ne kažin ką prisimenu, –
burbtelėjo. – Buvau prisisiurbusi
degtinės. Šį rytą jaučiausi siaubingai.
Todėl nebuvo itin gera.
Džo nusivylęs net susigūžė.
– Atleisk.
– Ir aš atsiprašau.
– Neturėjau leisti tau prisilupti.
– Nesu pratusi, – sumelavo ji.
– Bet su tavimi buvo smagu.
 – Tai jau tikrai. – Klementina
dėbtelėjo į jį. – Šiaip jau per pirmą
pasimatymą su niekuo nemiegu.
Džo apstulbo.
– Manai, miegojai su manimi?
Dabar susigūžė ji.
– O nemiegojau?
– Kuo tu mane laikai? Manai,
prigirdžiau ir pasinaudojau tavimi?
– Nepasinaudojai?
– Žinoma, ne.
– Tad mudu tik pakvailiojom?
– Taip nesakyčiau. Tu neprieštaravai.
Tiesą sakant, net kniaukei iš malonumo.
– Nesileiskim į smulkmenas.
Jis išsišiepė.
 – Dabar jautiesi geriau?
– Taip, kur kas geriau. Rytą pabudau
graužiama gėdos. Aš ne tokia kaip…
– Suprantu. Todėl man ir patinki.
Ji pajuto jam dėkingumą, bet vis tiek
troško sprukti.
– Ačiū.
– Tu keista. Tai man patinka.
– Keista?
– Ir dar man patinka netaisyklingas
tavo sąkandis, tai seksualu.
– Netaisyklingas sąkandis?
– Taip. Tai, kaip priekiniai tavo
dantys…
– Tau esu panaši į Gufį?
– Kada vėl tave pamatysiu? Šįvakar?
 – Ne, Džo.
– Tada rytoj?
– Gal.
Džo šyptelėjo.
– Mane traukia neprieinamos
moterys.
Nors paaiškėjo, kad Džo jos nelietė,
į kontorą Klementina parsliūkino kaip
perlieta vandeniu. Ji vylėsi nutraukti
santykius su Džo, bet viskas, regis,
klostėsi savaime, neatsižvelgiant į jos
norus.
 5 skyrius

Grėjus nuleido inkarą Kapitono

įlankėlėje ir užmetė meškerę. Po
žvejybiniu laivu švelniai bangavo jūra,
iš dangaus žemyn smigę kirai ėmė
plaukioti aplinkui, godžiai rydami jo
pažertus duonos trupinius. Saulei
kaitinant nugarą, o brizui glostant veidą,
jis mėgavosi ramuma. Žalios aksominės
pievos užsibaigė stačiais skardžiais, kur
tarp uolų lizdus suko paukščiai, ir tik
keli balti namai drąsiai priešinosi
vėjams, taškantiems į juos vandenį.
Įlankėlėje slėpėsi geltonas paplūdimys,
bet Grėjus nė sykio nematė, kad kas nors
jame vaikščiotų. Tarp akmenų žemyn
vinguriavo siauras takelis, toks
viliojantis, kad Grėjus ėmė vaizduotis,
kaip pasitiesia iškylų kilimėlį, atsigula
ant jo su Marina ir abu džiaugiasi
nedrumsčiama ramybe.
Jo mintys kaip visada ėmė suktis apie
žmoną. Ji vis labiau nerimavo. Jis
suprato to nerimo priežastį. Niekas taip
nemylėjo „Polzanso“ kaip ji. Jiedviem
susipažinus, ji svajojo susikurti gražius
namus. Jei būtų turėjęs pinigų, būtų
tuojau pat nupirkęs jai namą, bet
anuomet už savo, advokato, uždarbį būtų
išgalėjęs nupirkti vos vieną tokio namo,
kurį norėjo jai padovanoti, sparną. Todėl
įsigijo apirusį dvarą ir su malonumu
žiūrėjo, kaip ji pamažu, sunkiai
triūsdama, rentė savo svajonių rūmus. Iš
pradžių jis nesikišo, gyveno Londone, o
savaitgaliais traukiniu parvažiuodavo
pasižiūrėti, ką ji nuveikė per savaitę. Jai
padėdavo Harvis, jiedu drauge
dažydavo ir dekoruodavo, o ponas
Poteris su sūnumis Tedu ir Danieliumi
liejo prakaitą soduose. Tai buvo meilės
darbas jiems visiems: Marinai, turinčiai
savo viziją, Harviui ir ponui Poteriui,
menantiems šlovingas dienas, kai tame
name gyveno puiki šeima.
Kai jie atidarė „Polzansą“, Grėjus
išsikraustė iš Londono. Viešbučio
šeimininkas juk turi dirbti kiaurą dieną.
Marina labai norėjo, kad žmonės čia
jaustųsi kaip namie, tarsi mokiems
svečiams būtų atvėrusi savo pačios
namus, kiekvieną pasitikdavo prie durų,
kaip ir dera šeimininkei. Netrukus apie
juos ėmė rašyti prestižiniai žurnalai, ir
žmonės plūstelėjo čionai pasigrožėti
puošniu viešbučio interjeru ir
nuostabiais sodais. O darbo buvo labai
daug. Golfo pamokos, kad būtų patogu,
vykdavo netoli viešbučio. Teniso klubas,
turintis šešis kortus, kas vasarą rengdavo
jaunimui Šeltono turnyrus, Grėjus
plaukdavo žūklauti, viešbutį
aprūpindavo šviežiomis midijomis,
omarais, krabais ir įvairiausiomis
žuvimis. Siauru taku, vingiuojančiu per
stačias uolas, viešbučio svečiai
traukdavo į Dokombą-Devlišą ir smagiai
leisdavo laiką madingose brangių
drabužių parduotuvėlėse ir restoranuose.
Miestelio aikštėje vaikai stoviniuodavo
eilutėje po platanu, kad jiems supintų
kasytes ir padarytų purškiamą tatuiruotę,
jų mamos tuo metu naršydavo po
parduotuves, o tėvai plaukiodavo
greitaeigiu kateriu ar visai dienai
keliaudavo į Salkombą.
Nuo pat tos akimirkos, kai ištekėjo,
Marina norėjo vaikų. Tada ji buvo
trisdešimt trejų, daug jaunesnė už
keturiasdešimt dvejų Grėjų, išsiskyrusį,
su dviem mažais trejų ir penkerių metų
vaikais, kurie atvažiuodavo neporiniais
savaitgaliais ir per atostogas. Ji troško
savo kūdikio, bet dievino ir Klementiną
su Džeiku. Grėjus būtų mielai atlikęs tą
pareigą. Ne todėl, kad būtų norėjęs dar
vienos atžalos, o kad labai geidė
padaryti žmoną laimingą. Jis puikiai
suprato esąs daug vyresnis, tad skirtumą
švelnindavo tenkindamas visas jos
užgaidas kaip tėvas, lepinantis mylimą
dukrelę. Ji ėmė lankytis bažnyčioje,
meldė Dievo padovanoti jai kūdikį, bet,
deja, vaikelio vis nebuvo. Arba Jis jos
neišgirdo, arba manė, kad ji to
nenusipelnė. Marina labai dėl to
kankinosi.
Dabar ji jau nebeužsuka bažnyčion. Ir
nebesimeldžia, o nuo menkiausios
užuominos apie vaikus akys pritvinksta
ašarų. Dievas ją apleido, ir ji,
atstumtoji, juto tą Jo šaltį, ją graužė
gėda. „Polzansas“ palaikė jos dvasią
daugybę metų, bet svajonės apie
motinystę jau buvo sudužusios. Ji daug
laiko leisdavo paplūdimyje spoksodama
į jūrą, tarsi būtų vylusis, kad vaikelis
atbėgs vandeniu. Grėjus suprato, kad
ateitis jai regisi niūri, tuščia, nors turėtų
būti šviesi, pilna vaikų, o paskui ir
vaikaičių juoko. Juos užklupo skaudi
finansinė krizė, nes kurdami savo verslą
labai prasiskolino. Marina suvokė
netrukus galinti prarasti „Polzansą“, nors
nedrįso to ištarti garsiai. Grėjus žinojo:
tomis sąžinės perkratymo valandomis
paplūdimyje ji turbūt klausinėja savęs,
ką dar turi, be vyro ir mylimo viešbučio;
žinojo ir jos atsakymą: ogi nieko.
 Jis pajuto, kaip trūktelėjo meškerė, ir
grįžo į dabartį. Pamažu, labai kantriai ir
su dideliu įgudimu, ėmė traukti valą.
Regis, užkibo didelė žuvis. Tik
apmaudu, kad valgomasis tuščias, nebus
kam ragauti. Jis didžiavosi galėdamas
kasdien aprūpinti virtuvę šviežiu
laimikiu. Kartais išplaukdavo su Danu
Boilu ir Bilu Hedliu, dviem čionykščiais
žvejais, šiuose vandenyse
meškeriojančiais daugiau nei
penkiasdešimt metų. Tada jo pagautų
jūrų gėrybių pakakdavo savaitei.
Galų gale žuvis išniro virš vandens.
Ant valo, stengdamasis ištrūkti, raitėsi
stambus, slidus Kornvalio ešerys.
Pamiršęs Mariną ir jos širdperšą dėl
kūdikio, kurio jiems nepavyko susilaukti,
Grėjus bloškė žuvį į valtį. Pražiodęs
ištraukė kabliuką. Grožėdamasis
laimikiu net susijaudino: toji žuvis tikrai
svers ne mažiau kaip keturis svarus.
Jis užmovė naują jauką ir vėl užmetė
meškerę. Čia prasmaksojo visą rytą,
atitrūkęs nuo pasaulio ir rūpesčių. Sėdint
valtyje atrodė, kad „Polzanzas“ labai
toli. Grėjus nedrįso spėlioti, kaip
Marinai sekėsi šnekėtis su Rafa Santoru.
Jeigu būtų tikėjęs maldos galia, būtų
sukalbėjęs už žmoną maldelę. Žinojo: jai
šitas susitikimas labai svarbus, o jei
svarbus jai, tai jam – dar svarbesnis.
Rafa Santoras parėjo į viešbutį ir
įsitaisė lauke prie stalo, stovinčio prie
sienos. Jį maloniai glostė saulė, o
užuovėja saugojo nuo vėjo. Ant stalo
nutūpė įžūlus kiras, bet Rafa neturėjo
jam ko duoti, todėl paukštis kilstelėjo
snapą ir nuplasnojo kaulyti kąsnelio
kitur. Prie kito stalo sėdėjo kelios
merginos ir krizeno žvelgdamos į
lėkštes. Rafa nukreipė žvilgsnį kiton
pusėn, nenorėjo jų provokuoti. Padavėjo
paprašė atnešti kolos, kepsnį, bulvių
traškučių, ir įniko į laikraštį. Tai
patikimiausias būdas sužinoti čionykštes
paskalas.
 Taigi jis atkeliavo čionai. Tačiau
kaip jaustis dabar, nenumanė. Viena jo
dalis džiaugėsi, jautėsi pakiliai, bet kita
liūdėjo, ir tikriausiai todėl, kad
gyvybingiausia jo dalis apskritai nieko
nejuto. Jis stengėsi apie tai negalvoti.
Padavėjas atnešė valgį. Rafa gurkštelėjo
kolos jausdamas, kaip kiaurai smaigsto
anų merginų akys. Toks jų žavėjimasis
juo labai varžė. Kurią kitą dieną būtų
pakvietęs jas prie savo stalo, gal net
nusivedęs į viešbučio kambarį ir
pasimylėjęs. Kurią kitą dieną vien nuo
tokios minties būtų pasitaisiusi nuotaika
ir visą popietę būtų žingsniavęs eikliau,
tačiau šiandien neturėjo ūpo. Jis vėl
įsikniaubė į laikraštį ir toliau pietavo
vienas.
Merginos išėjo, bet prieš tai tyčia
prastypčiojo pro jo stalą,
apdovanodamos jį šypsenomis. Jis
mandagiai linktelėjo, tačiau tuoj
nusisuko. Ant stalo, prie kurio ką tik
sedėjo merginos, nutūpė kiras ir
nugvelbė apkramtytą bandelę. Rafa
dirstelėjo į laikrodį. Argentinoje buvo
ankstyvas rytas, bet jam magėjo su kuo
nors pasišnekėti. Išsitraukęs
„BlackBerry“, spustelėjo sparčiojo
numerio rinkimo mygtuką. Ilgai laukti
nereikėjo.
– Rafa?
 – Hola, mamá.
– Ačiū Dievui. Neskambinai visą
savaitę. Baisiai nerimavau. Ar tau
viskas gerai?
– Atkeliavau.
– Suprantu. – Jos balsas buvo
sunerimęs. Jis išgirdo ją atsisėdant. Ji
sunkiai atsiduso, tikėdamasi blogiausio.
– Ir kaip?
– Tai gražus dvaras, stūksantis virš
jūros. Jame ketinu praleisti vasarą,
mokydamas svečius piešti. – Jis sausai
nusijuokė. – Ir ką aš tikėjausi čia rasti?
– Apskritai neturėtum ten būti.
– Nurimk, mamá.
 – Ką pamanytų tavo tėvas? Dios mío,
ką jis pasakytų?
– Suprastų mane.
– Kažin.
– Na, jis to nesužinos.
– Nemanyk, kad jis tavęs nemato. Po
viso to, ką dėl tavęs padarė, Rafa,
turėtum gėdytis.
– Taip nekalbėk, nes pasijusiu dar
blogiau. Ir aš grumiuosi su savo sąžine.
Sakei, kad supranti mane. Sakei, man
padėsi.
– Taip, nes myliu tave, sūnau.
Staiga jį užplūdo emocijos ir jis
ranka susiėmė galvą.
– Ir aš tave myliu, mamá.
 Stojo ilga tyla. Jis girdėjo ją
kvėpuojant į ragelį, tą nuo vaikystės
pažįstamą garsą, kuris kitados
apgobdavo jį it šilta saugi besąlyginės
meilės antklodė. Deja, dabar tas balsas
buvo duslus, senas ir kupinas baimės.
Galop motina virpančiu balsu pasakė:
– Grįžk namo, hijo9. Mesk iš galvos
šią kvailą mintį.
– Negaliu.
– Tada nepamiršk manęs.
– Paskambinsiu po kelių dienų.
Pažadu.
– Ar turi viską, ko reikia.
– Taip.
– Būk atsargus.
 – Gerai.
– Pagalvok apie juos.
– Žinoma, mamá. Aš nė vieno
neįskaudinsiu.

Bet skaudini mane, dėdama ragelį

pagalvojo ji ir švaria balta pañuelo10
nusišluostė akis. Marija Karmela
Santoro sunkiai pakilo iš krėslo ir
plytelėmis grįstu koridoriumi patraukė į
Rafos miegamąjį. Name buvo tyku. Jos
vyras jau buvo pas Dievulį, o keturi
vyresni vaikai seniai išskridę iš lizdo.
Rafa – jaunėlis, padovanotas Dievo, kai
ji buvo jau per sena gimdyti. Kiti jos
vaikai tamsiaodžiai ir juodaplaukiai
kaip ir jų tėvas, o Rafa labai šviesaus
gymio. Šviesiaplaukis ir skleidžiąs
įgimtą žavesį. Jis – ypatingas.
Ji stovėjo tarpdury ir žvelgė į
kambarį, kupiną prisiminimų, šildomą
nuolatinio švelnaus jos rūpesčio. Kai
kiti jos vaikai buvo maži, dviese dalijosi
vienu kambariu, nes ūkininko namas
vidury pampų buvo nedidelis. Bet
paskutinė jos atžala Rafa jau turėjo savo
kambarį.
Dabar jis, žinoma, gyveno Buenos
Airėse, elegantiškame bute už Laisvės
bulvaro. Tačiau neretai parvažiuodavo
namo, dažniau nei kiti vaikai. Jis geras
sūnus. Nors jo tėvo, kuris rūpintųsi ja,
nebėra tarp gyvųjų, ji žinojo, kad ją
saugo visagalės jo rankos. Rafa kvietė ją
gyventi kartu, bet ji nekentė miesto
triukšmo ir smarvės. Niekada nebuvo
iškėlusi kojos iš ūkio, sunkiai triūsė
dirbdama senjoros Luisos tarnaite, o tai
mirus patarnavo jos marčiai Marselai.
Čia darbavosi daugiau nei
penkiasdešimt metų, giliai suleisdama
šaknis į derlingą žemę. Nūnai joje guli
jos brangiausio vyro palaikai, poilsio
vietą žymi paprastas antkapis ir gėlės,
kurias, gerbdama savo vyro atminimą, ji
neša kas savaitę.
Ji priėjo prie lango ir atlapojo žalias
langines. Dvelktelėjo rudeniu, ir ji
mėgaudamasi įtraukė jo kvapo. Saulė jau
skleidė šilumą, ant žolės vartaliojosi
keli medžių lapai, sudžiūvę ir rudi tarsi
ilgesingi laiškai, nublokšti vėjo. Dūlavo
didingi aukšti platanai, išsirikiavę
abipus ilgos įvažos, kuri driekėsi per
visą estancia11 iki pat pagrindinio
namo, kur jos darbdaviai, supami tingios
grožybės, leisdavo savaitgalius ir
atostogas. Ant dulkėto tako krito marga
šviesa, garsiai sulojo šuo, bet jį tuojau
ėmė plūsti virėja Angelina, su įtūžiu
ispaniškai pažerdama virtinę keiksmų.
Marija Karmela prisiminė, kaip
vaikystėje tėvas mokė Rafą jodinėti.
Prieš akis iškilus tam vaizdui
nusišypsojo. Stambus juodaplaukis
Lorencas su berete, atsainiai pasirišęs
raudoną kaklaskarę, liemenį apsijuosęs
tviskančiu monetomis išpuoštu diržu,
mūvintis duksliomis bombachas12,
sukištomis į nutrintus odinius aulinius, ir
mažas šviesaus gymio berniukas
baltomis espadrilėmis13, nuogos rudos
jo kulkšnys švysčioja iš po rusvai žalių
bombachas, liemenį jis apsivyniojęs
siuvinėta raudona juosta, užsimaukšlinęs
beretę ir prigludęs prie tėvo. Abu sėdi
ant žirgo, pirmyn atgal šuoliuojančio
lyguma, skamba juoko šūksniai. Jos vyro
oda sudiržusi, nugairinta vėjo, o sūnaus
– lygi ir švelni. Kiek džiaugsmo tas
vaikas visiems teikė.
Dėl to angeliško žavesio senjora
Luisa ir atkreipė į berniuką dėmesį.
Vieną rytą tėvas leido šešerių sūnui
nuvesti jai ponį. Didžiuodamasis, kad
gavo tokią svarbią užduotį, vaikas
nuvedė gyvulį prie namo ir laukė
eukalipto šešėlyje tiesus, aukštai iškėlęs
smakrą. Kai senjora jį užšnekino,
berniukas įsmeigė į ją akis ir plačiai
nusišypsojo; jo drąsa ir įžūlumas jai kėlė
šypseną. Nors nedidelis, bet jau tikras
narsuolis. Ji ilgai su juo kalbėjo
žavėdamasi išmintingu jaunu veideliu, o
jis rimtai atsakinėjo, ją vis
prajuokindamas. Be abejonės, berniukas
protingas ir sumanus, nesvarbu, kad
tarnaitės vaikas.
Nuo tada senjora ėmė jį remti,
domėtis jo mokslais ir pomėgiais.
Sužinojusi, jog vaikis linkęs į meną,
pasirūpino, kad turėtų visus būtinus
reikmenis ir net padėjo jam, nors apie
dailę menkai tenutuokė, o kai pristigo
žinių, visai vasarai pasamdė jaunuolį iš
Buenos Airių mokyti berniuko. Lorencas
ir Marija Karmela didžiavosi sūnumi,
buvo labai dėkingi senjorai, kita vertus,
Marija Karmela labai bijojo, kad tik iš
jos neatimtų Rafo, jai dingojosi, kad šis
Dievo dovanotas vaikelis nebus jos
amžinai.
Ji išėjo į lauką pašerti papūgos
Pančito. Paukštis tupėjo ant laktos
šildydamasis saulėje ir snapu utinėjosi
žalias plunksnas – rytinė gražinimosi
procedūra. Moteris pakišo jam saują
riešutų, ir paukštis neskubėdamas sulesė
po vieną, darbuodamasis snapu ir
nagais; skubūs pusryčiai Pančitui
nepatiko.
Senjoros Luisos dėka Rafa pranoko
menkus lūkesčius, primestus jam gimus.
Jis turėjo gerą darbą, gavo puikų
atlyginimą, jo gyvenimas gražus… Ir
kodėl sumanė viso to atsisakyti?
Iš darbo Klementina išėjo anksti. Silvija
įtikino poną Atvudą nusivesti žmoną
vakarienės. Klementina užsakė staliuką
garsiajame restorane „Kylantis
potvynis“ ir buvo nulėkusi nupirkti
puokštės rožių – ponas Atvudas ketino
įteikti jas kartu su dovana. Klementina
būtų mielai atidavusi savo rožes, jei tik
būtų buvusi tikra, kad nepastebės
Silvija, bet toji buvo pamerkusi gėles į
vandenį ir pastačiusi ant stalo.
Klementina išslinko penktą, po
pažastimi pasikišusi rožes, nuo kurių ant
palto lašėjo vanduo. Ji laukė vakaro.
Smaksos priešais televizorių ir pamirš
Džo, nebegalvos apie pasimatymą su juo
kitą vakarą. Gerai bent jau tai, kad
nepastojo. Dėl to labai džiaugėsi. Džo
gal ir šiurkštokas, bet ja nepasinaudojo,
nors lengvai galėjo taip pasielgti.
Tikriausiai jis yra lyg nešlifuotas
deimantas: po darbiniais drabužiais
slypi džentelmenas. Ji nusišypsojo
prisiminusi mamą ir ką ji būtų apie jį
pasakiusi. Mama baisi snobė, visus
žmones skirsto į keturias grupes:
tinkamas, dėl verslo, paprastas ir
užsienietis. Vienintelis jai priimtinas –
„tinkamas“.
Tėvą ir Mariną ji rado virtuvėje
geriančius arbatą. Tėvo skruostai buvo
nuraudę, nes beveik visą dieną žvejojo,
o Marina švytėjo iš laimės.
– Kaip dienelė? – paklausė tėvas.
Klementina nusikabino nuo kabliuko
puodelį ir įsimetė maišelį su arbata.
– Nuobodi.
– Užsidirbi pinigų ir kaupi patirtį, o
tai labai svarbu.
– Na ir puiku, tėti. Ačiū.
– Mes radom dailininką, – pranešė
Marina.
– Valio!
Podukros sarkazmas jai buvo nė
motais.
– Manau, jis tau patiks. Labai
išvaizdus.
 Ji įsipylė į puodelį vandens,
kliūstelėjo pieno.
– Man neįdomu. Klausyk, tai tavo
sumanymas. Aš čia niekuo dėta. Nemoku
tapyti ir menu nesidomiu.
– Gal pavakarieniausi su mumis?
– Užkrimsiu žiūrėdama televizorių.
– Valgysim ešerį. Šįryt pagavo tavo
tėtis.
– Na, jeigu visiems užteks, gal ir
paragausiu.
– Žinoma, užteks, – išdidžiai tarė
Grėjus. – Jis kokių keturių svarų.
– Ak, gerai padirbėjai, tėti.
– Gal norėtum paplaukioti laivu su
manimi šį savaitgalį?
 Klementina išsiviepė.
– Kodėl turėčiau?
– Tiesiog dingtelėjo, kad gal tau
patiktų. Kaip tave veikia jūros supimas?
– Prie to niekada nepriprasiu.
Nekenčiu laivų, o jūroje mane pykina.
Neprisimeni?
– Tai buvo labai seniai.
– Kažin, ar tokie dalykai pasikeičia,
kai suaugi.
– Keičiasi požiūris į juos, – ramiai
įsiterpė Marina. – Gal vis dėlto rastum
šiek tiek laiko tėvui?
– Gerai jau gerai, tau knieti atskaityti
man dar vieną pamokslą, ar ne? Juk
vidury jūros negalėsiu pabėgti.
 – Jokio pamokslo nebus, tiesiog
mudu mažai matomės.
– Nes aš dirbu, tėti. Sveikas atvykęs į
realųjį pasaulį.
Gera Marinos nuotaika išgaravo.
Atrodė, Klementina išsiurbė visą orą, ir
kambarys prisipildė jos niaurasties. Ji
dirstelėjo į vyrą ir pajuto panieką savo
podukrai, kuri nuolat šiurkščiai jam
atsikirsdavo.
– Tada kurią kitą dieną, – pasakė
Grėjus, stengdamasis užgniaužti
nusivylimą.

9 Sūnau (isp.).
10 Nosinaite (isp.).
11 Plantaciją (isp.).
12 Plačkelnėmis (isp.).
13 Vasarinis apavas iš lino ar medvilnės, padas
iš virvelų, nuvytų iš kanapių.
 6 skyrius

Kai kitą rytą ponas Atvudas įžengė į

kontorą, jis buvo nusiteikęs ne džiugiai,
kaip visada, o susiraukęs. Klementina
sėdėjo prie stalo, internete žiūrinėdama
Buenos Airių nuotraukas. Ji jautėsi kur
kas geriau nei vakar, nes išsimiegojo.
Silvijos dar nebuvo – vėlavo.
 – Jei ne rausvas maišiklis,
pradžiuginęs mano žmoną, už tą kvailą
atviruką būčiau tave atleidęs, –
Klementinai mestelėjo Atvudas.
Toji skubiai atsijungė nuo interneto ir
nutaisė kuo nekalčiausią miną.
– Nesuprantu, apie ką šnekat, pone
Atvudai.
– Manęs neapmulkinsi. Tikrai
supranti. Atvirukas baisus, dar ir
įžeidžiantis.
– Nemanau, kad jūsų žmona įsižeidė.
– Žinoma, ne, kvailute.
– Jis man pasirodė linksmas.
– Jai taip pat, bet ji pasišaipė iš
manęs.
 – Na, bent pasijuokė per savo
gimtadienį.
Atvudas prisimerkė.
– Šiandien tu labai įžūli.
– Pusryčiams valgiau košės. Nuo jos
man norisi priešgyniauti.
– Tada rytoj sukirsk kiaušinį.
Nesitikėjau, kad mano sekretorė gali
šitaip šiurkščiai man atrėžti.
– Juk pasirašydamas atviruką
galėjote perskaityti, kas ant jo užrašyta.
– Aš moku tau, kad nereikėtų nieko
skaityti.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Ar vakarienė buvo gardi?
– Taip.
 – Na ir puiku.
Atvudas suirzęs purkštelėjo, sulygino
žurnalų nugarėles ir nužirgliojo į savo
kabinetą. Klementina minutėlę svarstė,
ar tik jis nebus iš tų vyrų, kurie prieš
mylėdamiesi tvarkingai sulanksto
drabužius. Įtarė, kad toks ir yra.
Įžengė Silvija. Atrodė netvarkingai,
plaukai susitaršę.
– Gal atbulomis išlipai iš lovos? –
įgėlė Klementina.
– Atspėjai, – nusiviepė Silvija. –
Fredis užsuko pusryčių, todėl ir
pavėlavau.
– Tai geriausias pasiteisinimas, kokį
esu girdėjusi. – Klementina vėl
prisijungė prie interneto. – Užuot
keliavusi Indijon, tikriausiai trauksiu į
Pietų Ameriką, – pasakė apžiūrinėdama
Buenos Airių vaizdus.
– Vis dar galvoji apie tą argentinietį?
– Svajonės juk nekainuoja.
– Paprastai gauni tai, už ką susimoki.
Silvija nėrė į tualetą. Grįžo įprastai
sukėlusi plaukus, nepriekaištingai
pasidažiusi, ant gėlėtos suknelės
nebebuvo matyti jokios raukšlelės.
Klementina mintyse nusistebėjo: kaip
įmanoma taip persimainyti išvietėje?
– Šįvakar susitinku su draugais
vakarienės. Ar nori prisidėti? – paklausė
Silvija.
 – Žinoma.
– Gal atsivesk ir Džo?
Klementina nunarino galvą.
– Na, užsiminiau jam, kad gal
pasimatysim šį vakarą. Turbūt atsivesiu.
– Suteik jam progą. Nežinau, ko tu
nori, gal kad iš džiaugsmo šokinėtų
širdis ir diegtų pilvą, bet gyvenime taip
nebūna. Juk svarbiausia, kad jis tave
prajuokina ir yra geras meilužis, argi ne?
O kas nors daugiau – tai jau premija
arba būna tik romanuose. Jei lauksi tokio
herojaus, susensi vieniša.
– Koks optimistinis monologas iš pat
ryto.
 – Atleisk, mieloji, bet aš tik pakišau
tau dozę realizmo.
– Paskutiniu metu man to realizmo
per akis. Ketinu keliauti į Buenos Aires,
gyventi tenai ir svajoti.
– Argentiniečiai – patys blogiausi
vyrai.
– Iš kur tu žinai?
– Visi tą žino. Jie garsėja žavesiu,
kuriam neįmanoma atsispirti, ir tuo, kad
yra nepataisomai neištikimi.
– Kalbi apie polo žaidėjus? Na,
toliau varyk senas banalybes.
– Jie – geri meilužiai, bet niekam tikę
sutuoktiniai.
 – Aš ir nesiruošiu tekėti už
argentiniečio. Apskritai neketinu tekėti.
Silvija suglumo.
– Kodėl?
– Esu iš subyrėjusios šeimos. Savo
vaikui niekada nelinkėčiau tokios
patirties.
– Kvailystė. Tą nelaimingą ciklą gali
nutraukti.
– Nenoriu.
– Aš išsiskyrusi, bet vis tiek
ryžčiausi pamėginti dar kartą. Ištekėčiau
už Fredžio, jeigu jis mestų žmoną. Deja,
vyrai taip elgiasi retai.
– Mano tėvas paliko mamą, –
apmaudžiai ištarė Klementina. – Visai
nenorėčiau būti šeimą ardančiu pleištu
kaip Submarina.
Silvija gūžtelėjo pečiais.
– Gal jų meilė buvo labai stipri?
– Ar ką tik nesakei, kad tokia meilė
būna tik romanuose?
– Ja apdovanojama tik saujelė
laimingųjų.
– Vadinasi, tiki meile?
– Taip. Bet nemanau, kad ji aplankys
kiekvieną iš mūsų. Tokios tokelės. Gal ir
tu pamilsi Džo, jei suteiksi jam progą?
– Ar tu myli Fredį?
– Man labai patinka, kaip jis mane
glamonėja, bučiuoja, linksmina. Labai
patinku sau, kai būnu su juo. Bet ar jį
myliu? Ar be jo numirčiau? Be abejo,
liūdėčiau, tačiau nesijausčiau
sugniuždyta.
– Netrokšti ko nors daugiau?
– Žinoma, trokštu. Visos mažos
mergaitės trokšta rasti savo princą.
Tačiau beprasmiška geisti to, ko
neįmanoma gauti. Į viską žvelgiu gan
realistiškai, todėl žinau esanti ne iš tų,
kurioms sekasi. – Silvija griebė rankinę.
– Sutrauksiu cigaretę. Pabudėsi prie
telefono?
Klementina nulydėjo ją akimis. Ir ji
nemanė esanti iš tų laimingųjų, bet giliai
širdyje vylėsi turėsianti ką mylėti labiau
už Džo.
 – Rafą apgyvendinsim
apartamentuose viršuje, – mąsliai
pasakė Marina. Ji sėdėjo prie stalo ir
gurkšnojo espreso kavą. – Jau daug
mėnesių niekas nebuvo jų užsisakęs,
apmaudu, kad tokie gražūs kambariai
stovi tušti.
Harvis, kaip įprastai vilkintis mėlynu
kombinezonu, su kepuraite ant galvos,
buvo užsikeberiojęs ant kopėčių.
Rankoje jis laikė atsuktuvą, nes taisė
užuolaidos karnizą, kurio vienas galas
buvo atsiknojęs nuo sienos.
Jis liovėsi darbuotis atsuktuvu.
– Tai gražiausias miegamasis name, –
pasakė. – Viljamo, kai tas dar buvo
vaikas, kambarys.
Harvis visada su meile kalbėdavo
apie kunigaikščio Somerlando vaikus,
tris padūkusius berniukus didžiulėmis
mėlynomis akimis, anuomet nuolat
besišypsančius ir slapta krečiančius
šunybes. Jaunas būdamas Harvis dirbo
dvaro valdytojo pono Felpso
pagalbininku. Kapodavo malkas ir
šluodavo lapus. Dabar, kai ponas Poteris
rudenį degina lapus, Harvis su nostalgija
prisimena anuos laikus. Pasak jo,
anksčiau nebūdavo šitokios painiavos.
Dabar sunkius darbus nudirba Tedas su
Danieliumi, nes ponas Poteris visai
suseno. Jis vyresnis už Harvį, o juk ir šis
– senas kaip pasaulis. Dabar jau pono
Poterio sūnūs kasdavo žemę, sodindavo
ir genėdavo medžius. Harviui atrodė,
kad senuką Poterį Marina laiko iš
gailesčio. Ji supranta jo ryšį su šiomis
vietomis ir nenorą pripažinti, jog metų
našta slegia pečius. Trauktis į pensiją
ponui Poteriui būtų tolygu gulti į karstą
ir būti palaidotam.
Dabar sodai gražūs kaip ir tada, kai
dvare šeimininkavo kunigaikštis, gal net
gražesni, nes Marina puikiai žino, ko
nori, atkakliai siekia, kad būtų dar
geriau. Harvis su meile stebėjo ją nuo
kopėčių. Toji moteris visada rengiasi
tvarkingai: išlaidyta palaidinukė, ilgos
platokos kelnės, vasarą – graži suknelė,
nes džinsų nemėgo. Buvo žemo ūgio,
todėl avėdavo aukštakulniais, su kuriais
atrodydavo aukštesnė. Jis mylėjo ją kaip
tėvas, nes liko nevedęs ir neturėjo vaikų.
Jo garbinama Marina pražydo, ir
Harviui dėl to buvo gera. Šiai žaviai
moteriai, kuriai po kojomis paklotas,
regis, visas pasaulis, jo reikia.
– Naujas laikrodis, Harvi? –
paklausė Marina, pastebėjusi ant riešo
tviskant sidabrą.
Vyras papurtė ranką.
– Gražuolis, ką?
– Labai didelis.
– Todėl man ir patinka.
 – Atrodo brangus.
– „Omega“.
– Prašmatnu.
Harvio akį patraukė drėgnas lopas
kambario kampe. Jis susiraukė.
– Regis, sunkiasi vanduo.
– Sunkiasi vanduo?
– Gal užsikimšo stoglatakis? Bet
nieko, pataisysiu.
Ji meiliai nusišypsojo jam.
– Savo pašiūrėje visada turite tai, ko
reikia. Esat apsirūpinęs geriau nei
technikos krautuvė.
– Nes nieko neišmetu. Žinot, turiu
1950-ųjų radijo aparatą ir pirmąjį
nespalvotą televizorių, pirktą septintame
dešimtmetyje.
– Ir dideles atsargas „Agritape“
lipniosios juostelės, ir virvių šiaudams
rišti, – linksmai pridūrė ji, nes buvo
nuolat juokaujama, esą „Polzansas“
nesugriūva tik todėl, kad subyrėti jam
neleidžia lipnioji juostelė ir virvės.
– Kur įkurdinsit poną Santorą? –
paklausė jis, vėl darbuodamasis
atsuktuvu.
– Pernai Polas gyveno mėlynajame
kambaryje, bet jis kiek nutriušęs, reikia
padažyti. Tačiau apartamentuose sienų
apmušalai – originalūs, labai gražūs, be
to, yra nedidukė svetainė, kurioje galima
tapyti. Iš ten atsiveria nuostabus vaizdas
į vandenyną. Ir vėjas švilpauja pastogėj.
Tokie dalykai įkvepia.
– Taip yra todėl, kad Viljamas buvo
laimingas berniukas. Su broliais
mėgdavo tenai žaisti, nes tai buvo vaikų
aukštas.
Marina baigė gerti kavą. Tame aukšte
būtų žaidę ir jos vaikai, jei būtų
sulaukusi tokios malonės, dingtelėjo jai.
– Jis atkako iš Argentinos, noriu, kad
pamatytų geriausia, ką gali pasiūlyti
Anglija.
Harvis smarkiai trūktelėjo karnizą
norėdamas įsitikinti, ar jis gerai
pritvirtintas prie sienos.
 – Nė kiek neabejoju, kad pamatys.
– Manau, jis – tinkamas žmogus.
Savaitei atvyksiančios senosios mano
ponios dar nežino, kokia staigmena jų
laukia. Viliuosi, kad pasklis kalbos ir
čionai ims plūsti žmonės.
– Jie tikrai atvažiuos, – patikino
Harvis. – Gyvenime pasitaiko sėkmių ir
nesėkmių, bet įsidėmėkit mano žodžius:
po nuosmukio visada būna pakilimas.
Marina metė žvilgsnį į tuščią
puodelį.
– Gal aš kvaila, dėdama visas viltis į
Rafą Santorą? Juk apie jį ničnieko
nežinau. O gal jis žudikas, kuris
švaistosi kirviu.
 – Turit pasikliauti nuojauta. Man
atrodo, jis – geras žmogus.
Marina pažvelgė į Harvį.
– Tikrai?
– Taip, nors negalėčiau pasakyti, ar
jis padės vėl suklestėti šiam viešbučiui.
– Mes to meldžiam kasdien, Harvi.
Harvis liovėsi krapštęsis prie
karnizo ir pažvelgė į ją.
– Žinau.
– Nemėgstu apie tai kalbėti. Tikiuosi,
jei nešnekėsiu apie nesėkmes, jų ir
nebus.
– Kol kas viskas gerai. Tik ar ilgam?
– Taip. Mums reikia pinigų, ir greitai.
 Nusiropštęs nuo kopėčių Harvis
stabtelėjo. Atsuktuvas sustingo ore.
– Dabar paklausykit manęs, Marina.
Jums nevalia nuleisti rankų. Tai lyg
ėjimas įtemptu lynu: žiūrėk į priekį,
kitaip neteksi pusiausvyros. Viskas
susiklostys sėkmingai, žmonės atvažiuos.
Atsilaikysim kaip ir visi, bėdos praūš
tarsi kokia vėtra.
– Ar tikrai priekyje matot mėlyną
dangų?
– Be menkiausios abejonės.
– Man patinka, kaip mąstot, Harvi. O,
kad galėčiau perimti bent dalelę ramių
jūsų minčių, kol prašniokš audra.
Jis nusišypsojo.
 – Manau, Viljamo kambariai puikiai
tiks ponui Santorui. Gal kiek padažyti
mėlynąjį kambarį?
– Gera mintis.
– Tada gal eikim ir jį apžiūrėkim?
Marina nekantraudama atsistojo.
– Taip ir padarykim.
– Ir užmeskim akį į apartamentus,
patikrinkim, ar tenai nereikia ko
patvarkyti.
– Eime. – Jos balsas pagyvėjo. –
Stoglatakį paremontuosit vėliau.

Marinai ir Harviui einant pro

registratūrą link laiptų, Dženiferė liovėsi
plepėjusi telefonu ir kaltai šyptelėjo.
Harvis priekaištingai dėbtelėjo į ją.
– Turiu baigti pokalbį, kaubojau, – į
ragelį šnipštelėjo Dženiferė, kai Marina
ir Harvis nuėjo. – Negaliu kalbėtis
darbo metu, antraip būsiu išspirta lauk.
Kitame laido gale pasigirdo smagus
kikenimas.
– Jeigu jie padarys tokią nesąmonę,
aš kaipmat išmesiu jų dukterį. Ji – tikra
rakštis.
– Ak, Naidželai, tai būtų neteisinga.
– Ji niekam tikusi sekretorė. Ir
nevalyva. Laimė, Silvija gražiai rengiasi
ir kruopščiai prisižiūri.
– Klemė dar jauna.
 – Kaip ir tu, Džene, bet tu rūpiniesi
savo išvaizda.
– Nes nežinau, kada čia pasirodysi.
Juk atslenki tarsi koks Džonas Veinas,
padėjęs ranką ant ginklo.
– Labai norėčiau, kad ant mano
ginklo padėtum savo rankelę.
Ji sukrizeno.
– Ar jis užtaisytas?
– Visada užtaisytas, pasiruošęs
iššauti nuo menkiausio prisilietimo.
– Ak, nedorėli. Šok ant žirgo!
– Ar šįvakar tave pamatysiu?
– Taip.
– Tada nebeskambinsiu.
 – Bet parašyk žinutę. Man patinka
gauti seksualias žinutes.
– Ar jos tave užveda? – sušnabždėjo
jis, prikišęs burną prie pat ragelio.
– Taip, – šnipštelėjo ji.
– Ar labai?
– Mane net karštis išpila.
– Ir sudrėksti?
– Kaip tau ne gėda, pone Atvudai!
– Tau juk patinka.
– Susitiksim vėliau.
– Kada nors, kur nors. Einu blizginti
savo ginklo.
– Nurimk, kaubojau. Tik per daug
nenublizgink.
– Jokiu būdu. Užbaigti paliksiu tau.
Džeikas rado Grėjų bibliotekoje
skaitantį „The Times“. Tėvo veidas
atrodė senas ir išvargęs, o virš jo it
debesis kabojo liūdesys. Bet vos Grėjus
pamatė sūnų, debesis išnyko.
– O, Džeikai, – prabilo jis, dėdamas
laikraštį į šalį.
– Tėti, mąsčiau, kaip atgaivinti mūsų
verslą.
– Iš tikrųjų?
– Taip. – Džeikas klestelėjo į didelį
odinį krėslą priešais tėvą. – Mums
reikia renginių. Būtų gerai suburti
žmones, turinčius bendrų interesų.
– Ką turi galvoje?
 – Galėtume rengti literatūros vakarus.
Ar ką panašaus. Įkurti literatūros klubą.
Žmonės susimokėtų už narystę ir atvyktų
klausytis paskaitų. Čia tvyranti ramybė
nepatraukli, atstumia. Turėtume
pagyvinti atmosferą.
– Dėl šito esi visiškai teisus.
– Žinau, Submarina surado kviestinį
dailininką. – Džeikas šelmiškai
šyptelėjo. – Po savaitės jis jau bus
suvedžiojęs visas Dokombo moteris. Tai
bus jai pamoka!
– Nebūk toks žiaurus, Džeikai. Dabar
jai sunkus metas. Parodyk šiek tiek
užuojautos.
 – Atleisk. Bet kad tas vyrukas –
plevėsa, akivaizdu.
– Jei toks būtų, kažin, ar būtų
atkeliavęs čionai vasaroti.
– Na, gerai, gal ne plevėsa, o lošėjas.
– Tavo mintis gera, – ryžtingai
pasakė tėvas. – Siūlau pradėti nuo
paskaitų. Pagalvokim, kokį rašytoją
norėtume pasikviesti, ir aš susisieksiu su
leidėju. – Tas sumanymas Grėjui tikrai
patiko. Jis mėgo knygas ir svajojo
susitikti su daugybe rašytojų. –
Šaunuolis, Džeikai. Užmačia puiki.
– Noriu padėti, tėti.
– Ačiū, labai tą branginu. – Jis
meiliai pažvelgė į sūnų, išeinantį iš
kambario.
O, kad ir duktė pasektų brolio
pavyzdžiu ir sugalvotų ką nors įdomaus.
Klementinai atrodo, kad su ja blogai
elgiamasi, kad ji skriaudžiama, nors už
daug ką turėtų dėkoti. Grėjus žinojo esąs
pats kaltas – jis ją išlepino. Jeigu ji
baigtų aikštytis, gal labiau suprastų
žmones, kurie ją myli. Ne viskas yra
taip, kaip jai atrodo. Jis nepaliko jos
motinos ir nepaspruko su vilioke.
Tiesiog neatstūmė pagalbos rankos,
ištiestos jam, kai buvo atsidūręs juodoje
nevilties duobėje. Jautėsi toks
nelaimingas, kad nusprendė palikti
šeimą. Deja, ir mažus vaikus. Tačiau
kokia jiems būtų buvusi nauda iš jo,
įbauginto ir sugniuždyto? Marina jį
išgelbėjo ir vėl įkvėpė jėgų. Klementina,
aišku, šitų dalykų niekada nesužinos,
nebent pati paprašytų papasakoti, kaip
buvo iš tiesų. Laukdamas tos vargu ar
ateisiančios akimirkos jis tegalėjo atkišti
jai ranką ir viltis, kad duktė ją paims.

Tą vakarą Klementina sėdėjo

„Įkaušusiame jūreivyje“ su Džo, Silvija,
Fredžiu ir nuobodomis Silvijos
bičiuliais – Stiuartu ir Margareta.
Daugiausia šnekėjo Silvija, rėksmingai
pasakojo juokingas istorijas, krūtimis
maskatuodama Fredžiui prieš nosį; šis,
be abejonės, po stalu grabaliojo jai
šlaunį ir net slinko aukštyn.
Klementina maukė vyną ir
nesipriešino, kai Džo pripylė jai trečią
taurę. Į aplinkinius žmones ji žiūrėjo
tarsi pro lango stiklą. Silvija
arogantiška, Fredis seilėjasi ir perdėtai
ja žavisi, Margareta nuobodi kaip
pastipusi pelė. Gal toji moteris –
negyvėlė? Klementina negalėjo jos
perprasti, nes Margareta sėdėjo
nemirksėdama, neišspausdama nė
žodelio. Londone Klementina būtų
buvusi tarp vienminčių, tačiau čia, šiame
nykiame užkampyje, ji dažnai jautėsi
tarsi ūkyje, pilname gyvulių.
 Kai atėjo metas desertui, Klementina
jau buvo nusitašiusi. Ji plempė vyną, kad
šis atbukintų jausmus. Įsiterpusi į
pokalbį ėmė porinti savo istorijas, iš
kurių visi juokėsi nuoširdžiau nei iš
Silvijos pasakojimų, bet Silvija to
nepastebėjo, ją labiau domino Fredžio
ranka. Kai ši atsidūrė per aukštai,
Silvija pašoko ir pasiūlė eiti laukan
parūkyti. Klementina nenorėjo likti su
Džo, Stiuartu ir Margareta, todėl taip pat
atsistojo ir nutėškė ant stalo dvidešimt
keturių svarų banknotą.
Vėsus oras šiek tiek atgaivino. Džo
išėjo jai iš paskos ir padavė banknotą.
 – Kodėl bruki man atgal? – paklausė
ji.
– Vaišinu.
– Neturėtum.
– Aš taip noriu.
Klementina atsiduso. Nenorėjo
jaustis jam skolinga.
– Ačiū, – iškošė.
Džo prisitraukė ją ir pabučiavo į
lūpas.
Klementinai dingtelėjo, kad jis visai
mielas.
– Sakei, esi rimta mergina.
– Taip.
Jis vėl ją pabučiavo.
 – Gal dabar galėtum tapti truputį
nerimta?
Ji nusikvatojo.
– Nežinau, Džo…
– Važiuojam pas mane.
– Aš nemyliu tavęs.
– Žinau.
– O tu mane myli?
– Geidžiu tavęs.
– Na, tai jau šis tas. Bet aš tavęs
turbūt nepamilsiu. Nepyk, nenoriu
užgauti tau širdies.
– Savo širdimi pats pasirūpinsiu.
– Gerai. Tada važiuojam.
– Ar leisi man padaryti tai, ko anąsyk
nepadariau?
 Ji nusijuokė.
– Galbūt.
Džo namuose jie pasimylėjo.
Klementina nebuvo labai girta, tad juto
malonumą. Žemė, aišku, nesiūbavo, bet
buvo gan gera. Paryčiais ji paliko Džo
miegantį ir parsirado į namus jau
prablaivėjusi – sėkmingai parriedėjo
siauru keliuku, neapgadinusi
automobilio. Pamačiusi buvusias
arklides, kuriose gyvena Marina su tėvu,
paniuro, todėl patraukė ne namo, o į
paplūdimį. Ėjo tuo pačiu taku, kuriuo
dažnai vaikščiodavo Marina. Blausioje
šviesoje smėlis atrodė auksinis, jūra
bangavo, o vandeny atsispindinčios
mirkčiojančios dangaus švieselės
tolumoje liejosi su žvaigždėmis danguje.
Ji pėdino paplūdimiu, stengdamasi
išsisukti nuo bangų, dūžtančių prie pat
kojų ir grasinančių nunešti į jūrą.
Naktis buvo tokia graži, kad
Klementiną apniko melancholija. Regint
šitiek žvaigždžių, jai norėjosi verkti.
Švelniai dilgtelėjo širdį, ir ji priglaudė
ranką prie krūtinės. Juto ne fizinį
skausmą, o kažką, ko negalėjo paaiškinti.
Ji galvojo apie Džo. Turbūt gerai
taip, kaip yra. Gal Silvija teisi, gal ji
neturėtų laukti tos Didžiosios Meilės,
nes jos nėra, nes jai nelemta jos patirti.
Bet šiąnakt jos širdis tarsi vėrėsi
trokšdama įsileisti ją vidun. Klementina
atsisėdo tykioje nuošalioje įlankėlėje ir
pamėgino nusiraminti. Užliūliuota jūros
ji pamiršo Džo ir netrukus nugrimzdo į
sapną.
 7 skyrius

Toskana, 1966-ieji

Per savo neilgą gyvenimą Floriana

pirmąkart įsimylėjo. Žinojo, kad tai
meilė, nes jautėsi pakylėta taip aukštai,
kad beveik galėjo paliesti debesis.
Regis, ištiestų rankas ir atsiplėštų nuo
žemės, nuskristų virš vandenyno lyg
paukštė, nerūpestingai sklęstų
aukštybėse, nešama vėjo. O, kad ji
mokėtų skraidyti! Susisuktų lizdelį
vienoje iš tų trilapių magnolijų
„Magdalenos“ soduose ir įsikurtų čia
visam laikui.
Na ir dienelė. Mergaitė nekantravo
viską papasakoti Kostancai. Jai jau
nerūpėjo, kad mama pabėgo pasiėmusi
broliuką, o ją paliko su tėvu Elijum,
beviltišku žmogum, nuolat girtu, tad jai
tenka kaip suaugusiai rūpintis juo. Jai
buvo nė motais, kad yra neturtinga, nes
šiandien gavo tokius turtus, apie kokius
nebūtų drįsusi net pasvajoti. Ji vogčia
pažvelgė į rojų ir suprato: kad ir koks
nesaugus jos gyvenimas, vienas dalykas
aiškus – ji ištekės už Dantės ir
apsigyvens „Magdalenoje“.
Ji straksėjo taku per pievą
grožėdamasi tamsiai raudonomis
aguonomis, kurios pasvirdavo ją
praleisdamos. Jūra buvo rami ir mėlyna
– lygiai kaip spindintis dangus virš jos.
Linksmai čirpė aukštoje žolėje
išsislapstę svirpliukai. Ji nusišypsojo,
nes ir jie pripildė širdelę džiaugsmo.
Galų gale ji nusigavo iki etruskų
miestelio Herbos, kuriame gyveno su
tėvu. Aplink sklido pažįstami garsai:
lojo šuo, spygavo kaitroje žaidžiantys
padaužos, motina staccato barė vaiką,
atsidavė senais pastatais ir keptais
svogūnais.
Netrukus akmenimis grįstu keliu ji
jau skubėjo į miestelio centrą. Ėjo pro
geltonai dažytus namus su tamsiai
žaliomis langinėmis, plačiomis arkomis
ir raudonų čerpių stogais. Tarpduriuose
lyg riebios katės sėdėjo našlės juodomis
suknelėmis, vienos siuvo, kitos
liežuvavo ar užsimerkusios narstė rožinį
ir tyliai murmėjo maldas. Palei namų
sienas, slėpdamiesi šešėliuose, bidzeno
perkarę šunys. Jie vis stabtelėdavo
pauostyti kokio į akis kritusio daikto,
kiek ilgiau užtruko prie mėsininko
krautuvėlės, mat vylėsi gausią gardų
kąsnelį.
Mergaitė įsuko į siaurą gatvelę, kuri
kilo į stačią kalvą, ir nuskuodė pirmyn, o
virš galvos pleveno ant virvių sukabinti
skalbiniai. Norėdama pakabinti varvantį
apatinį sijoną, per langą persisvėrė
moteris, pamačiusi Florianą kažką jai
šūktelėjo, bet mergaitė nė nemostelėjusi
jai dūmė toliau, kol pasiekė Lakondos
aikštę, išsiskleidusią pačiame miestelio
centre it saulėgrąža saulėje. Čia stūksojo
gražiausias miestelio pastatas – Dievo
namai, Šventosios Dvasios bažnyčia.
Floriana vos gaudė kvapą, tad, užuot
bėgusi, ėmė sparčiai žingsniuoti. Aikštę
buvo užliejusi ryškiai auksinė saulės
šviesa, pulkeliais susirinkę balandžiai
nuo žemės lesiojo trupinius arba turškėsi
fontane. Iš restorano sklido alyvų
aliejaus ir bazilikų kvapai. Turistai
sėdėjo lauke prie mažų staliukų, po
dryžuotais skėčiais, traukė cigaretes,
gėrė kavą, o čionykščiai keistuoliai,
vilkintys liemenėmis ir užsivožę
kepures, žaidė briscola14.
Floriana su niekuo nepersimetė nė
žodeliu, nors visi miestelyje ją pažinojo,
žinojo, kad mergaitės motina pasielgė
nedorai ir gėdingai, o dukrą mylėjo kaip
benamį šunį. Floriana nudrožė tiesiai į
bažnyčią pasikalbėti su Tėvu, kuris
vienintelis ją iš tiesų mylėjo ir kurį tenai
visada rasdavo, kad ir kas nutiktų.
Norėjo padėkoti jam už nusišypsojusią
laimę, būgštavo, kad jei to nepadarys,
laimė gali nusisukti nuo jos, kaip
nusisuko motina.
Mergaitė tylutėliai žengė
blizgančiomis akmeninėmis grindimis,
įkvėpė smilkalų aromato, sumišusio su
šutniu tirpstančio vaško kvapu, kuriais
atsidavė visa bažnyčia. Suklupę tarp
suolų meldėsi keli žmonės, tamsios jų
figūros juodavo prietemoje. Aplinkui
vaikštinėjo turistai sportiniais
marškinėliais, grožėdamiesi freskomis ir
šventųjų paveikslais šnabždėjosi
tarpusavyje. Žvakių šviesoje tviskėjo
auksinių lapų vainikai virš Mergelės
Marijos, Kristaus ir kitų šventųjų galvų,
apgobdami jas nežemiško pasaulio
šviesa. Bažnyčioje Floriana jautėsi kaip
namie, nes dažnai čia lankydavosi. Jos
mama buvo labai religinga, bet paskui
nusidėjo ir iš gėdos nusisuko nuo Dievo.
Argi ji nesuprato, kad nusidėjėlių Jėzus
laukia išskėstomis rankomis? Floriana
nuolat nusidėdavo šnipinėdama prie
„Magdalenos“ vilos, buvo išdidi ir
kupina tuštybės, bet žinojo, kad Dievas
vis tiek ją myli, ir gal kaip tik dėl tų jos
nuodėmių. Juk visi žino, kad Jo sūnus
Jėzus labiausiai myli puolusiuosius.
Myli ir tėvas Askanijus, kitaip jis nebūtų
dirbęs šio darbo.
Šonine nava Floriana nutapsėjo prie
stalo su žvakėmis, stovinčio prie sienos
navos dešinėje. Ji kasdien uždegdavo po
žvakę ir melsdavosi, kad tėvas rastų
moterį ir jiedu taip pat pabėgtų, nes ji
jau pavargo jį prižiūrėti. Ligi šiol
Dievas jos prašymo neišgirdo. Florianai
toptelėjo kreiptis į Mergelę Mariją – ji,
pati būdama motina, turėtų labiau
užjausti, bet ir Marija, regis, negirdėjo
jos maldų. Tikriausiai jie nesuvokia, kad
tėvas – tikras nevykėlis ir didžiulė našta
dukrai. Floriana troško gyventi ne su
tėvu, o su teta Zita, mamos seserimi,
ištekėjusia už Vincento. Juodu jau turėjo
penkis vaikus, todėl lengvai galėtų
priglausti dar vieną. Tiesą sakant, jie
beveik nepastebėtų dar vienos burnos,
nes Floriana nedidukė ir valgo nedaug.
Apie tai galvodama ji uždegė žvakę.
Norėjo padėkoti Dievui už Dantę ir
„Magdaleną“. Ji pasimeldė prašydama,
kad Dantė palauktų, kol ji užaugs ir galės
už jo tekėti. Paskui nedrąsiai įslinko į
tarpsuolį ir suklupo ant pagalvėlės,
ketindama sukalbėti maldą. Nužvelgė
kitus besimeldžiančius žmones. Troško,
kad jie visi išeitų, tada Dievas tikrai
išgirs ją. Turbūt Jį siaubingai blaško, kai
tiek daug žmonių šneka vienu metu.
Deja, žmonės liko bažnyčioje, tad ji
pasistengė galvoti kuo garsiau ir aiškiau.
Klūpojo ilgai, dėkojo Dievui už
kiekvieną medį, gėlę, paukštį ir svirplį,
matytą ryte. Buvo tikra, kad jeigu Jam
truputį pameilikaus, Jis bus jai atidesnis,
kol dėstys savo prašymus. Galų gale
mintyse perskaitė savo troškimų sąrašą.
Neprašė sugrąžinti motinos, nors
anksčiau tai būdavo karščiausias jos
troškimas. Manė negalinti prašyti per
daug, o šiandien labiau geidė ištekėti už
Dantės nei turėti motiną. Vylėsi, kad
mama niekada to nesužinos.
Pasimeldusi persižegnojo priešais
altorių, su užuojauta nusišypsojo
nukryžiuotam Kristui, vargšeliui, turbūt
labai nuvargusiam, nes visą laiką čia
kabo, ir išėjo iš bažnyčios.
Kostancą rado namų kieme, sėdinčią
supamojoje kėdėje, šešėlyje, ir
skaitančią. Florianos draugė gyveno už
miestelio, didelėje viloje, stūkstančioje
ant kalvos šlaito. Vila buvo nušiurusi, o
kitados garsios šeimos turtai ir laimė –
sumenkę. Kostancos tėvai buvo
aristokratai, grafai, ir tai darė didžiulį
įspūdį Florianai, kurios tėvas tebuvo
vairuotojas. Kadaise jie turėjo didingus
rūmus Del Corso gatvėje Romoje ir vilą
prie jūros gražioje Amalfio pakrantėje.
Deja, Kostancos tėvas patyrė didelių
nuostolių, apie kuriuos Floriana nieko
nenutuokė, ir kai dukrai buvo treji,
apsigyveno Herboje, vasarnamyje, į kurį
anksčiau atvažiuodavo tik vasarą,
kelioms savaitėms. Jie užsisklendė,
beveik su niekuo nebendravo. Bet
Kostanca jautėsi vieniša rūmuose ant
kalvos, ir net jos snobė motina suvokė,
kad dukrai reikia draugijos. Todėl galų
gale grafienė atlyžo ir šešiametę dukterį
išleido į vietinę mokyklą.
Kostanca turėjo didingą namą ir
titulą, bet Floriana nesunkiai pranoko
draugę žavesiu. Ji buvo ne tik graži,
smulkaus berniokiško veidelio, kuriame
spindėjo didžiulės akys, bet ir žinojo
esanti patraukli, be to, iš prigimties buvo
sumani. Ji prisigalvodavo įdomių
žaidimų ir nepabūgdavo, kai jie tapdavo
gan pavojingi, būdavo žaidžiama prie
jūros ar ant stačių uolų.
Kostancai gamta pagailėjo grožio:
mergaitė buvo šiurkštokų bruožų, apkūni.
Bijojo aukščio ir vandens, todėl
žavėjosi draugės drąsa žiūrėdama, kaip
toji, norėdama pasirodyti prieš kitus
vaikus, išdarinėdavo kvapą
gniaužiančius triukus; už tokius žygius jų
motinos būtų tikrai iškaršusios kailį.
Kostanca pavydėjo Florianai
nerūpestingo gyvenimo. Jos motina
liepdavo mokytis, tvarkyti savo kambarį
ir nepamiršti gerų manierų, o Florianai
nebuvo kas nurodinėja, ir ji elgėsi kaip
tinkama. Kai pabėgo Florianos motina,
Kostanca gailėjo draugės, bet šešiametė
Floriana tik paniekinamai purkštelėjo,
išpūtė krūtinę ir pasakė: „O kam
reikalinga tokia motina?“ Todėl
Kostanca jai ir pavydėjo. Buvo per maža
suvokti, kad už tos gynybinės sienos
slepiasi užgauta širdis.
– Ciao, – linksmai pasisveikino
Floriana, įžengdama į kiemą, kur
vazonuose augo citrinmedžiai, o prie
pietinės sienos tarpo pomidorai.
Kostanca pakėlė akis nuo knygos.
 – Ciao. – Pamačiusi patenkintą
draugės miną, paklausė: – Kas nutiko?
– Įsimylėjau, – atšovė Floriana.
– Ir ką tokį?
Floriana klestelėjo šalia draugės į
krėslą ir atsispyrusi nuo žemės ėmė
suptis.
– Jo vardas Dantė.
– Turi galvoje Dantę Bonfantį, kuris
gyvena „Magdalenoje“?
– Pažįsti jį? – nepatenkinta paklausė
Floriana.
– Šiek tiek. – Kostanca suraukė nosį.
Iš tiesų nebuvo su juo susitikusi, tiesiog
tėvai buvo pažįstami su vaikino tėvais,
todėl ji beveik nemelavo.
 – Jis man aprodė savo sodus. Ak,
Kostanca, gražesnių sodų nesu regėjusi.
Jie nuostabūs.
– Kurgi ne. Juose triūsia daugybė
sodininkų. Mano mama taip pat turėjo
didelį sodą Romoje.
– Bet ir šitas jūsų sodas labai gražus.
– Deja, gerokai apleistas.
Ekstravagancijai nebeturim pinigų. – Ji
nelabai suprato, ką reiškia žodis
„ekstravagancija“, bet girdėjo jį nuolat
kartojant mamą. Po to dažniausiai
pasigirsdavo atodūsis.
– O anie sodai puikiai puoselėjami.
– Ar žinai, kad jų šeima viena
turtingiausių Italijoje?
 – Iš tikrųjų?
– Dantės tėvas Bepė – vienas iš kelių
įtakingiausių šalies žmonių.
Floriana nežinojo, ką atsakyti, todėl
tylėjo laukdama, kada Kostanca vėl
prabils.
Kostanca mėgavosi tuo, kad apie
vaikiną žino daugiau nei jos draugė.
– Dantė – vyriausias sūnus, – pasakė.
Paskui ją vis dėlto įveikė pavydas, ir
pagiežingai pridūrė: – Jis tarsi koks
princas, tad turės vesti princesę. Todėl
neįsimylėk jo, iš to nieko nebus.
Jos žodžiai tarsi kardas susmigo
Florianai į širdį. Mergaitė priglaudė
prie krūtinės ranką ir smarkiai
spustelėjo, kad širdis liautųsi kraujuoti.
Tada prisiminė Dievą, uždegtą žvakę, ir
vėl įsižiebė vilties kibirkštėlė, o sopulys
apmalšo.
– Aš ir nesitikiu, kad už jo ištekėsiu,
– atsainiai pasakė ji, o kad būtų
įtikimiau, tyliai sukikeno. Mokėjo
meistriškai apsimetinėti. – Jis sakė, kad
galiu ateiti, kada tik noriu. Jo tėvai
išvykę.
– Kiek jam metų?
– Beveik aštuoniolika.
– Ir ko jis nori iš dešimtmetės
mergaičiukės?
– Man tuoj sukaks vienuolika. Be to,
jis nieko iš manęs nenori. Atrodo, jam
manęs pagailo.
– Tavęs visi gaili. Bet jie nė
nenutuokia, kokia tu stipri. – Atvėsinusi
draugės entuziazmą Kostanca pasijuto
nekaip, tad žaismingai niūktelėjo draugę.
– Ar kitą sykį galėčiau eiti drauge?
Labai maga pamatyti tuos sodus.
– Mudvi nudrošim tenai rytoj.
Parodžiau jam apgriuvusią sieną, ant
kurios užsiropštusi šnipinėju.
– O aš ar galėsiu šnipinėti?
– Žinoma, jei netriukšmausi.
– Tupėsiu tyliai.
– Ir nepulsi šnypši, kai nušoksiu
žemėn ir imsiu šniukštinėti aplinkui?
– Garbės žodis, aš galiu pabūti tyliai.
 – Bet kažin, ar ryt šnipinėsiu. Jis sakė
lauksiąs manęs.
– O gal geriau spustelėti skambutį?
– Kur kas įdomiau slapčia perlipti
per sieną.
– Jei pasakysiu savo tėvo pavardę,
mudvi tikrai įsileis.
– Nereikia. Perlipsim per sieną ir
susirasim Dantę. Tegu tai bus jam
staigmena. Jis neprieštaraus, jis mano
draugas. Į vilą eisim rytoj rytą.
Jiedviem susitarus Floriana
pasičiupo iš virtuvės kelis vaisius ir
nuokalne nusileido į miestelį. Saulė
pamažu ritosi žemyn vakarėjančiu
dangumi, šiam suteikdama
melancholišką gintarinį atspalvį, ant tako
mesdama ilgus šešėlius. Floriana
šokinėjo per juos, atsikando sultingos
figos ir vėl ėmė galvoti apie Dantę. Tai,
kad jis turės vesti princesę, jai nerūpi,
nes meilė svarbiau už titulus. Juk ir
Pelenė ištekėjo už princo, nors tebuvo
vargšė tarnaitė. Floriana mėgo
„Magdaleną“ labiau už viską pasaulyje.
Taigi jos vieta – tenai, tame undinių
sodelyje, ten ji sėdės ant suoliuko prie
fontano ir skaitys knygą. Na ir kas, kad
skaito sunkiai. Ji išmoks, nes yra guvi ir
greitai mokosi.
Ji nušokavo gatve ir netrukus atsidūrė
prie didelės arkos, iškirstos geltonai
dažytoje sienoje. Anksčiau šią vietą ji
vadindavo savo namais, bet nuo tada,
kai pabėgo mama, tai tebuvo durys,
rodančios vietą, kur ji gyvena. Ji
smarkiai pastūmė didžiules sunkias duris
ir įžengė į kiemą. Jis buvo grįstas
akmenimis, tarp kurių žėlė žolės. Jos
vešėdavo tol, kol negailestingai
išraudavo sinjora Bruno. Velionis vyras
paliko jai aptriušusį pastatą su
nedideliais nuomojamais butais, kurių
dailūs geležiniai balkonai išėjo į kiemą.
Aptrupėjusias namo sienas retsykiais
puošdavo vienas kitas gėlių vazonas, bet
dažniausiai palei jas driekdavosi saulėje
džiūstančių skalbinių eilės.
 Pamačiusi įeinant mergaitę, sinjora
Bruno liovėsi tvarkiusi kiemą ir
pasirėmė ant šluotos. Vis dingstis
nedirbti.
– Tavo tėvas – pas Luidžį,
veikiausiai rymo prie baro. – Moteris
įtariai nužvelgė mergaitę, kuri
nuliuoksėjo prie laiptų ir klestelėjo ant
jų. – Kas tau? Esi panaši į pelę, suėdusią
visą sūrį.
– Aš įsimylėjau, sinjora Bruno.
Moteris pažvelgė vaikui į spindinčias
akis ir nusijuokė taip, kad net apgamas
ant skruosto sukrutėjo.
– Ir iš kur tokios mintys? Tavo
amžiaus mergaitės apie tai dar
negalvoja. Meilė! – Ji pliaukštelėjo
liežuviu. – Ji aplanko jaunystėje ir
susuka galvą. Sudaužo širdį, o galiausiai
suvoki, kad be meilės gyventi kur kas
saugiau.
Floriana užjaučiamai pažvelgė į ją.
– Liūdna, sinjora Bruno.
– Kas tas laimingasis?
– Dantė Bonfantis.
Sinjora Bruno nustebusi dėbtelėjo į
Florianą.
– Dantė Bonfantis? Kur su juo
susipažinai?
– Stovėjau prie jų vilos vartų ir
spoksojau į namą. Jis pakvietė mane
užeiti. Vila „Magdalena“ – gražiausi
rūmai pasaulyje.
– Tavimi dėta, bėgčiau nuo jų kuo
toliau, – niūriai pasakė sinjora Bruno. –
Tie žmonės nėra geri.
– Dantė geras, – paprieštaravo
Floriana.
– Galbūt, bet jo tėvas labai
pavojingas žmogus. Mesk juos iš galvos
ir lik čia, kur ir yra tavo vieta.
– Bet aš jį myliu.
Senoji moteris atlaidžiai nusišypsojo
mergaitei.
– Tu dar per jauna mylėti, bet
nesakau, kad nenusipelnei meilės. Iš visų
Herbos vaikų nusipelnei būti labiausiai
mylima.
Floriana nužvelgė storas sinjoros
Bruno kulkšnis, apsmukusias odos
spalvos kojines, ir jai pasidarė įdomu,
kas gi atsitiko sinjorui Brunui.
– Kur jūsų vyras?
– Mirė.
– Kaip gaila.
– O man ne. Gyventi su juo buvo
nelengva.
– Kaip ir su mano tėčiu.
– Tavo tėvas – tau našta, – lyg višta
sukudakavo sinjora. – Tai neteisinga. Jis
turi elgtis atsakingiau.
– Manot, ir jis netrukus mirs?
 Sinjoros Bruno veidas kiek papilkėjo
– jai pasidarė gaila mergaitės.
– Ne, cara, dar pagyvens.
Floriana gūžtelėjo pečiais.
– Gaila.
– Juk nenori, kad jis mirtų, ką? –
sutrikusi paklausė sinjora Bruno.
Ji numetė šluotą ir atplumpinusi
atsisėdo ant laiptelio šalia Florianos,
putlų kūną įsprausdama į siaurą tarpelį
tarp mergaitės ir turėklų.
– Suprantu, jis ne toks tėvas, kokio
norėtum. Dusyk tupėjo cypėje ir per
daug geria. Tiesą sakant, visai
nesistebiu, kad tavo motina nuo jo
paspruko. Bet kodėl tau užkrovė tokią
naštą? Kodėl paliko tave, mažą, silpną,
negalinčią apsiginti būtybę, ir pasiėmė
tik broliuką. Manau, dėl to, kad buvo dar
visai mažas. Tėvas nebūtų juo
pasirūpinęs, todėl tavo motina jam ir
neprimetė. – Sinjora Bruno apkabino
Florianą. Toji susigūžė. – Ji turėjo
pasiimti ir tave, bet visada buvo
savanaudė ir tikriausiai galvojo, kad
tavimi pasirūpins Zita. Deja, jos sesuo
niekam tikusi. Kurgi toji Zita, kai tau jos
reikia, ką? Ji net su savo vaikais
nesusitvarko. O juk vaikas – Dievo
atsiųsta palaima, netgi tavo motina turėtų
tai suvokti.
– O jūs turit vaikų?
 – Jie jau suaugę, gyvena Romoje.
– Ar pasiilgstat jų?
– Taip, cara, pasiilgstu.
– Kaip jums atrodo, ar mano mama
manęs ilgisi?
Sinjorai Bruno suspaudė širdį, ji
nežinojo, ką sakyti.
– Turbūt ilgisi, mieloji.
– Tai nebesvarbu.
– Kas nesvarbu?
– Kad ji nebegrįš. Nes aš įsimylėjau.
Suprantat, man nebereikia mamos.
Sinjora Bruno prijuostės krašteliu
nusišluostė akis.
– Pliauški visokias nesąmones. Štai
ką tau pasakysiu: drožk parsivesti tėvo,
o aš padėsiu tau paguldyti jį į lovą.
– Ačiū.
Sinjora Bruno sunkiai atsistojo,
Floriana net išgirdo trakštelint sąnarius.
– Mamos reikia visiems vaikams.
Tavo amžiaus mergaitė neturėtų šitaip
gyventi, – atsiduso moteris.
Paskui sinjorą Bruno Floriana
nutipeno per kiemą. Jai viskas buvo vis
tiek, juk rytoj ji pamatys Dantę.

Tėvą Floriana rado pas Luidžį, čia pat,

už kampo, netoli savo namų Romos
gatvėje. Jis buvo užsikvempęs ant baro,
rankoje gniaužė tuščią stiklą. Luidžis
atsisakė įpilti jam dar, todėl vyras ėmė
niršti. Floriana žengė prie tėvo. Būrelis
vyrų, mėginančių įkalbėti jį eiti namo,
prasiskyrė, kad dukra galėtų prieiti.
– Papà, – Floriana bakstelėjo jam į
ranką. – Metas namo.
Tėvas suirzęs dėbtelėjo į ją šaltomis
traiškanotomis akimis.
– Pati drožk, nenaudėle, – atšovė.
Luidžis ir kiti vyrai supykę šoko ginti
mergaitės:
– Negalima šitaip elgtis su dukterimi,
Elijau. Eik namo ir būk geras tėvas.
Floriana visa tai jau buvo girdėjusi ir
nė kiek nesigėdijo savo tėvo. Jeigu ką ir
jautė, tai tik nuovargį po to, ką tekdavo
iškęsti kiekvieną vakarą. Ji stebėjosi,
kad Kostancos tėvas vis dar samdo jos
tėvą. Mergaitė svarstė, gal tai iš
gailesčio jai, gal jis neatleidžia tėvo tik
iš geraširdiškumo? Vargu ar tėtis geras
vairuotojas, juk jam dreba rankos, o
akys visad apsiblaususios.
Galų gale vyrai įtikino Elijų eiti
namo ir sunerimę žiūrėjo, kaip mažos
mergaitės, tesiekiančios jam iki
juosmens, padedamas jis išsvirduliuoja į
gatvę. Jis rėmėsi į ją tarsi į lazdą ir
kažką vapėjo. Kai juodu nusigavo iki
namų durų, čia, kaip ir buvo žadėjusi,
laukė sinjora Bruno. Senoji moteris
užmetė vyro ranką sau ant plačių pečių ir
siaurais laiptais užvilko jį į butą. Vos
įžengusi pro duris, nubloškė jį ant lovos.
Floriana nuavė tėvui batus, o sinjora
Bruno užtraukė užuolaidas. Viena
užuolaida buvo su skyle, o kita dėmėta.
Niekas ir nesitikėjo, kad dešimtmetė
skalbs ir taisys užuolaidas. Gana, kad
skalbia tėvo drabužius. To ją, pasprukus
motinai, išmokė sinjora Bruno. „Dabar
turėsi pavaduoti motiną“, – pasakė
anuomet. Mažoji narsiai išklausė ją
stengdamasi nepravirkti. Ji visad
išpūsdavo krūtinę ir pakeldavo smakrą,
kad atrodytų stipri.
Sinjora Bruno žiūrėjo, kaip Floriana
užkloja tėvą antklode. Jis stvėrė dukrą už
rankos, veidas susiraukė it šlapia indų
šluostė.
– Atleisk man, – burbtelėjo ašaringu
balsu.
– Miegok, papà.
– Turėčiau būti tau geresnis. Rytoj
mesiu gerti, pažadu.
– Tai kartoji kas vakarą. Jau
nusibodo.
– Kaltink motiną, kad mus paliko. Jei
nebūtų pabėgusi, viskas klostytųsi
puikiai.
– Gerti pradėjai daug anksčiau, nei ji
dingo.
– Klysti.
– Gal todėl ir paspruko, kad gėrei.
 – Pati nesupranti, ką paistai. Myliu ją
ir mūsų sūnų. Kur jie dabar? Ar kada
pamatysiu? Koks vaikis iš jo išaugo?
Tikriausiai nebeatsimena manęs. Bet aš
myliu juos, ir tave myliu. Geriu
norėdamas paskandinti skausmą. Mano
gyvenimas toks niekingas ir apgailėtinas.
Geriu, kad užmirščiau, jog esu tau
blogas tėvas. Atleisk man, Floriana.
Mano mažoji Floriana. – Jis ištiesė
ranką, norėdamas paliesti jai veidą.
– Miegok, papà.
Elijus užsimerkė, jo ranka bejėgiškai
nusviro. Floriana valandėlę žiūrėjo į jį,
bergždžiai mėgindama pamatyti tokį
tėvą, kokį troško regėti.
 – Ar turi ko valgyti? – paklausė
sinjora Bruno, joms išėjus iš kambario ir
užvėrus duris.
– Taip.
– Ar susitvarkysi?
– Žinoma. – Mergaitė trūktelėjo
pečiais. – Kartais pagalvoju, kad rytą
rasiu jį negyvą.
– Ir ką tada darytum?
– Apsigyvenčiau pas tetą Zitą.
– Ji ir taip turi daug vaikų, kuriuos
reikia maitinti.
– Aš valgau mažai.
– Bet užaugusi valgysi daug.
– Kai užaugsiu, ištekėsiu ir gyvensiu
rūmuose.
 – Vaikystėje mes visos svajojam, kad
gyvensim rūmuose. Matai, kur gyvenu
dabar? Tikrai ne savo svajonių rūmuose.
– Bet aš to prašiau maldose.
– Dievas ne visada išpildo svajones,
Floriana.
– Žinau. Tačiau jis man skolingas.
Sinjora Bruno atlaidžiai šyptelėjo.
– Pamatysit, taip tikrai nutiks, –
linksmai pasakė Floriana. – Jei būsite
gera, galėsite pas mane dirbti.
– Ak, ačiū, signorina! – Senoji
moteris kikeno tol, kol nulipo laiptais ir
iškėblino į kiemą. – Verčiau tai įvyktų
netrukus, kitaip manęs nebebus tarp
gyvųjų.
 Floriana sukrimto didelį gabalą
duonos, sūrio ir išgėrė stiklinę pieno.
Išgirdusi už sienos knarkiant tėvą,
nutaisė grimasą, nes knarkimas buvo
panašus į kiaulės kriuksėjimą.
Pavalgiusi prisileido į vonią vandens.
Jei rytoj susitiks su Dante, turi atrodyti
puikiai. Šiltame vandenyje nusišveitė
kūną nuo galvos iki kojų pirštų galiukų,
išsitrinko plaukus, paskui ilgai,
kruopščiai šukavosi, kol neliko nė vieno
susivėlusio mazgelio. Nusikirpo kojų
nagus, padailino rankų nagučius, kaip
darydavo mama. Išsivalė dantis, kad šie
blizgėtų. Buvo sunku rasti švarią ir ne
per ankštą suknelę, bet galų gale
išsitraukė baltą su įspaustomis
raudonomis gėlėmis, nė sykio nevilkėtą,
nes labai krito į akis. Šįkart bus atsargi
ir nelaipios po medžius. Kada nors turės
spintą, pilną gražių suknelių dienai ir
vakarui. Jos visos bus švarios, išlygintos
ir sukabintos ant šilkinių pakabų
kambaryje, specialiai įrengtame
drabužiams. Ir dar ji turės tarnaitę, kuri
rūpinsis ja ir viską tvarkys.
Floriana nuėjo į savo miegamąjį,
įsitaisė ant palangės ir pažvelgė į
spingsinčias žvaigždes. Jeigu ištekės už
Dantės, tikriausiai grįš mama, nes
didžiuosis, kad jos duktė šitaip gerai
ištekėjo. Atsisės tame undinių sodelyje
ir puls atsiprašinėti, kad pabėgo, o
Floriana ją supras ir atleis.
Knarkimas už sienos dar sustiprėjo.
Tikriausiai baisi kančia dalytis lova su
vyru, kuris kriuksi it kiaulė.

14 Kortų žaidimas.
 8 skyrius

Kitą rytą Floriana patraukė per aguonų

lauką į „Magdalenos“ vilą. Kostanca
tučtuojau įvertino gražią draugės
suknelę, žvilgančius plaukus, ir ją ėmė
smaugti pavydas. Floriana buvo vargšė,
bet tą rytą, kai žingsniavo trykšdama
pasitikėjimu savimi, atrodė turinti viską,
ko reikia. Kostanca nenoromis dūlino iš
paskos.
– Jei nenori eiti, niekas neverčia, –
pasakė Floriana, stabtelėjusi, kad draugė
ją pasivytų.
– Aš noriu.
– Tada paskubėkim.
– Kam taip lėkti? „Magdalena“
niekur nedings.
– Bet gali dingti Dantė.
– Tau nereikėjo taip dėl jo
išsipustyti. Ar vilkėsi puošniausia
suknele, ar paprastute nešvaria, jis vis
tiek žvelgs į tave kaip į vaiką.
– Aš ne dėl jo išsipusčiau, – atkirto
Floriana.
 – O dėl ko?
– Dėl savęs, kvaiša. Sinjora Bruno
sakė, kad aš jau beveik suaugusi, todėl
turėčiau labiau rūpintis savimi.
– Mama neišleistų manęs purvinos iš
namų, tuoj pultų šukuoti plaukų, prausti
veido. Tai erzina.
Floriana dirstelėjo į Kostancą. Toji
vilkėjo nepriekaištingai išlyginta mėlyna
suknele, avėjo švariais sandalais ir
atrodė labiau išsipusčiusi nei Floriana.
Ilgi plaukai buvo nubraukti nuo veido ir
surišti mėlynais kaspinais. Turėti mamą,
kuri tavim rūpinasi – nuostabu. Floriana
nuvijo mintį apie mamą, kurios nebėra,
ir patraukė toliau.
 – O jeigu jo nebus? – sunerimo
Kostanca.
– Vis tiek pašmirinėsim po sodą.
Dabar, kai jis man jį aprodė, žinau, kur
kas yra.
– O jei susidursim su kokiu
žmogumi? Juk viloje tikrai kas nors
triūsia.
– Vakar visi patarnautojai matė mane
su juo. Jie jau pažįsta mane.
– Bet gali iškviesti policiją.
– Neiškvies, nebijok. Kokią grėsmę
jiems gali kelti dvi mergaitės? Vargu ar
mudvi panašios į čigones.
– Kad tik neįsiveltume į bėdą. Bepė
– labai galingas žmogus.
 – Na ir kas? Jis toks pat žmogus kaip
ir mes. Nebūk bailiukė.
– Aš tik sveiko proto.
– Liaukis. Būti sveiko proto neįdomu.

Netrukus jos jau stovėjo prie didelių

juodų geležinių vartų ir spoksojo į sodą.
Geltona vila kiparisų alėjos gale
koketiškai žvilgčiojo į jas.
– Iš tikrųjų nuostabūs rūmai, –
grožėjosi Kostanca.
– Ne tik nuostabūs. Jie stebuklingi.
– Žinai, tokių namų regėjau daugybę.
– Neabejoju.
– Tiesą sakant, mūsų namas Portofine
buvo labai panašus į šitą.
 – Gaila, kad tavo tėtis jį prarado.
– O man visai negaila. Didžiulį namą
labai sunku prižiūrėti.
– Nesunku, jei yra žmonių, kurie
prižiūri jį už tave.
– Na taip, mes turėjom tarnų. Ir daug.
– Štai čia vakar susitikau Dantę, –
svajingai pasakė Floriana.
– Jis nepasirodys.
– Ak, ateis.
– Geriau eikim namo.
– Bijai?
– Visai ne. Tik kažin, ar šaunu stovėti
įsikibus į vartus, tarsi būtume benamiai
šuniukai.
 – Jeigu jis neateis, ropšimės per
sieną.
– Su suknelėmis?
– O kas čia tokio? Galime nusivilkti.
– Nusivilkti?! – pasibaisėjo
Kostanca.
– Taip. Permestume per sieną, o kai
perlipsim, vėl apsivilktume. Paprasta.
– Juokauji?
– Visai ne. Nagi, eime, parodysiu,
kaip tai daroma.
Floriana lyg niekur nieko nusivedė
Kostancą vilos žemių paribiu, palei pat
sieną, ir netrukus abi jau stovėjo prie
apgriuvusios dalies, gana žemos, todėl
nesunkiai perkopiamos.
 – Nuo viršaus galėsime pasižvalgyti
po sodus. Jie tikrai gražūs.
– Aš nelipsiu. Jei suplėšysiu suknelę,
mama mane užmuš.
– Tada nusivilk.
Kostanca išsigandusi žiūrėjo, kaip
Floriana išsineria iš suknelės ir lieka tik
su baltomis kelnaitėmis, tokiomis
susidėvėjusiomis, kad net įgavusiomis
bjaurų pilką atspalvį. Jos kūnelis vis dar
buvo kaip aštuonmečio vaiko. O
Kostanca buvo apkūnesnė, jai jau
ryškėjo krūtys.
– Aš to nedarysiu, – papurtė galvą ji,
kai Floriana erzindama sušoko trumputį
šokį.
 – Be drabužių jaučiuosi laisva ir
nevaržoma. Nagi, be drabužių –
smagumėlis!
– Tu jau per didelė šokti nuoga.
– Gerai. Tada būk su suknele. –
Floriana liovėsi šokusi ir kvatodama
šveitė suknelę per sieną. – Na štai!
Viliuosi, anapus netyko joks šuo! – Ji
ėmė keberiotis aukštyn lyg maža
beždžionėlė. Užsiropštusi ant sienos
atsisėdo ir išdidžiai nusišypsojo
draugei. – Nagi, kibk man į ranką! –
Kostanca įsikibo Florianai į ranką. –
Kišk koją į skylę, kad būtų lengviau
užlipti.
 Kostanca padarė kas liepta ir
pamažu, labai atsargiai, didžiai
susirūpinusi užsiropštė pas draugę.
– Neįtikėtina, kad tai padarei, –
pasakė susijaudinusi, delnais lygindama
suknelę. – O, kad kas tave pamatytų!
– Ir kas gi galėtų mane pamatyti?
– Aš, – iš kitapus sienos atsklido
žemas balsas. Floriana pažvelgė ton
pusėn ir pamatė Dantę, atkišusį jai
suknelę. – Aš nežiūriu, – pasakė jis, kita
ranka prisidengdamas akis.
Floriana nusijuokė, nė kiek
nesumišusi paėmė suknelę ir užsitempė
ant pečių.
 – Ar jau galiu žiūrėti? – paklausė
Dantė.
– Žinoma, gali, – atsakė ji,
sagstydamasi suknelę. – Vis tiek nėra į
ką spoksoti.
Kostanca nuraudo iki ausų
įsivaizduodama, koks būtų siaubas, jei
būtų buvusi tokia kvaila ir draugės
pavyzdžiu permetusi savo suknelę per
sieną. Jau ir taip blogai, kad jos
nutvertos besibraunančios į svetimą
teritoriją.
– Kas tavo draugė? – paklausė Dantė,
išdidžiai žvelgdamas į Kostancą.
– Kostanca Aldorisijo, – pranešė
Floriana.
 – Regis, pažįstu tavo tėvus.
– Taip, – linktelėjo Kostanca.
– Grafas Karlas Aldorisijus?
– Taip. – Jos balsas buvo virtęs
šnabždesiu.
– Na, nestypsokit čia visą rytą.
Leiskitės žemyn.
Dantė iškėlė rankas, sugriebė
Florianą ir padėjo jai nušokti ant žolės.
Drovėdamasi ir degdama iš gėdos
Kostanca irgi įsitvėrė jo rankų. Vyrukas
buvo toks išvaizdus, kad smerkti
įsimylėjusios Florianos tikrai negalėjai.
Kostanca dar niekada nebuvo regėjusi
tokio gražuolio. Ji liuoktelėjo žemyn,
pirmąkart sumodama, jog yra daug
sunkesnė už Florianą.
– Taigi tu esi mažoji Kostanca
Aldorisijo, – mąsliai tarė Dantė ir
išsišiepė. – Mudu buvom susitikę
anksčiau, bet tu neprisimeni, nes buvai
maža.
– Iš tikrųjų?
– Čia lankeisi su savo tėvais. –
Kostancai linktelėjus pridūrė: – Ar ir tu
šnipinėji?
Kostanca nuraudo dar labiau.
– Ne. Aš nešnipinėju. Tik Floriana.
Dantė atsigręžė į Florianą.
– Esi šnipė vienišė, ar ne?
 – Turbūt niekas taip nemyli jūsų sodų
kaip aš.
– Turbūt.
– Ar galime vėl nueiti į tą sodą su
kolonomis? Norėčiau jį parodyti
Kostancai.
– Aišku, galime.
Tą akimirką iš už medžių išbidzeno
Labanaktis. Kai šuo džiugiai puolė prie
jų, Kostanca suklykė iš baimės.
– Labanaktis! – sušuko Floriana ir
išskėtusi rankas pasilenkė pasveikinti
draugužio.
– Nebijok, Kostanca, – nuramino
Dantė, globėjiškai uždėdamas ranką jai
ant peties. – Jis draugiškas.
 Kostanca žiūrėjo, kaip šuo metėsi
Florianai į glėbį, beveik ją
pargriaudamas.
– Argi jis ne mielas? Žiūrėk, vėl
mane laižo!
– Nemėgsti gyvūnų? – Kostancos
paklausė Dantė.
– Ne.
– O aš labai mėgstu, – šūktelėjo
Floriana. – Labai norėčiau turėti šunį.
Draugą, kuris visada būtų šalia ir aklai
mylėtų mane. Man tai patiktų.
– Gali kada panorėjusi pasiskolinti
Labanaktį, – užsikrėtęs Florianos
džiaugsmu pasakė Dantė. – Ką gi, eime į
mamos sodą.
 Jis susigrūdo rankas į kišenes ir
nužingsniavo link namo. Labanaktis
išgirdo kažką bruzdant krūmuose, pastatė
ausis, pakelė uodegą ir nušuoliavo ton
pusėn. Floriana nusišypsojo draugei,
tarsi tardama: „Argi nesakiau, kad jis
gražus?“ Kostanca irgi nervingai
šyptelėjo – susipažinusi su Dante, o ne
slapta įsibrovusi į namus, ji jautėsi kiek
geriau.
Mergaitės ėjo grožėdamosi
marmurinėmis skulptūromis ir
apkarpytomis gyvatvorėmis, iš kurių
buvo suformuoti tobuli rutuliai. Sodų
pakraščiuose darbavosi keli sodininkai:
laistė augalus, kol saulė dar ne tokia
kaitri, rovė piktžoles, į vienračius metė
pažeistus daigus. Pamatę Dantę jie
liaudavosi triūsę, nusivoždavo skrybėles
ir pagarbiai nusilenkdavo. Toks jų
elgesys nepraslydo pro akis Florianai, ir
mergaitė pajuto pasididžiavimą, kad
eina šalia šitokio svarbaus žmogaus.
Dantė atlaidžiai šypsojosi
klausydamasis mergaičių čiauškesio.
Kostanca nebesinervino, ji atidžiai
klausėsi Florianos, o toji aiškino, kas ir
kur, tarytum ta vieta jau būtų jos
nuosavybė. Kai atėjo į undinių sodelį,
Floriana klestelėjo ant suoliuko ir
pranešė, kad tai mėgstamiausias jos
kampelis, nes čia girdi medžiuose
čiulbančius paukščius, fontane
sruvenantį vandenį ir jaučia, kaip saulė
glosto jai veidą.
– Tai Rojus, – naiviai tarė ji,
atsilošdama ir užsimerkdama. – Ši vieta
grožiu tikriausiai prilygsta namams, kur
gyvena Dievas, kai Jis nebūna
bažnyčioje.
Dantė nusikvatojo ir atsisėdo šalia
jos.
– Gal bažnyčioje Jis dirba lyg
kokioje kontoroje, o čionai ateina
norėdamas pabėgti nuo žmonių, kurie
užverčia Jį neįvykdomais prašymais? –
pasakė.
 – Mano prašymai nėra neįvykdomi, –
paprieštaravo Floriana. – Niekada Jo
nespaudžiu.
– O ko tu prašai, piccolina?
Ji mįslingai šyptelėjo.
– Negaliu tau atskleisti. Jei
prasitarsiu, turėsiu tave nužudyti.
– Tada verčiau nesakyk.
– Ji prašo, kad sugrįžtų jos mama, –
leptelėjo Kostanca, nors jos niekas
neklausė. Dabar ji labiau pasitikėjo
savimi, bet graužė šioks toks pavydas,
kad Dantė ką tik pavadino Florianą
„mažyle“, tarsi seniai ją pažinotų ir
mylėtų. Ji įsitaisė ant kito suolelio.
– Kur tavo mama?
 – Pabėgo su vyriškiu, su kuriuo
susipažino turguje, – atsainiai atsakė
Floriana. Turint galvoje tai, kad ji ketina
ištekėti už Dantės, jam neprošal žinoti
apie ją viską.
– Liūdna.
– Ir man. Dažnai trokšdavau, kad ji
pasiimtų ir mane, bet tada nebūčiau
sėdėjusi šioje nuostabioje vietoje.
Jis smalsiai pažvelgė į ją.
– Labiau nori būti čia nei gyventi su
savo mama?
– Žinoma. Vargu ar mama turi tokį
sodą. Gal augina kokį vynmedį? Vyras,
su kuriuo paspruko, prekiavo
pomidorais. – Ji nusijuokė, lyg tai būtų
nesvarbu.
– Gyveni su tėčiu?
– Jis – mano tėčio vairuotojas, –
išdidžiai pasakė Kostanca.
– Mano tėvas niekam tikęs, –
tarstelėjo Floriana ir ūmai nusiminė.
Dantė susiraukė.
– Eime, noriu jums kai ką parodyti. –
Jis atsistojo. – Tai staigmena.
Floriana nuvijo mintį apie tėvą ir vėl
išsišiepė. Jos veidas nušvito.
– Mėgstu staigmenas.
Pro vartus sienoje visi trys įžengė į
gražų sodą su akmeniniais laipteliais,
grakščiu lanku einančiais iki pat namo.
Vyras žaliu kombinezonu, ant galvos
užsivožęs baltą skrybėlę, grėbliu lygino
žvyrą. Kitas žmogus laikė žarną – laistė
sodo pakraščius. Išsitiesęs ant
baliustrados miegojo pilkas katinas, ir
Floriana nušokavo jo paglostyti.
– Jis tavo?
– Tiesą sakant, niekieno, – atsakė
Dantė. – Dar vienas priklydęs gyvūnėlis.
– Tau pasisekė, kad leidžiama laikyti
gyvūnus. O, kad aš galėčiau priglaust
kokį vargšą benamį.
– Na, galėtum priglobti šitą, bet jis
vis tiek parbėgs čionai, mat žino būsiąs
pašertas.
 – Ne, tikrai negrobsiu jo iš šitos
vietos. Pažvelk, jis kaip koks mažas
princas, miegantis rūmų papėdėje.
Ankštame mano butuke jaustųsi
nelaimingas.
– Tavo tėvas tikriausiai nudirtų jam
kailį, – įgėlė Kostanca.
– Ne, jis to nepadarytų, – gindamasi
atkirto Floriana. – Bet katinas jam
nepatiktų.
Dantė susidomėjęs žvelgė į Florianą.
Ji pati panėšėjo į benamę – drąsią,
nepriklausomą katytę, trokštančią, kad
kas nors ja pasirūpintų. Jis nusivedė
mergaites į kitą sodo pusę. Čia, už
senovinės akmenų sienos, žaliavo
alyvmedžių giraitė. Tarp alyvmedžių
augo figmedžiai, obelys, vyšnios ir
apelsinmedžiai, riogsojo didžiulės
terakotinės puodynės su dangčiais,
kuriose kitados buvo laikomos įvairios
atsargos. Žemė buvo nubarstyta geltonų
gėlyčių, besistiepiančių pro aukštą žolę,
o prie sienos rikiavosi susisukę
eukaliptai, einantys sargybą it nukaršę
seniai.
– Kokia puiki staigmena, – nudžiugo
Floriana, grožėdamasi dar vienu
nuostabiu sodu.
– Ne, dar nematei staigmenos, –
nusijuokė Dantė. Jis stovėjo susikišęs
rankas į kišenes ir dairėsi. – Ak, štai ir
jis.
Floriana su Kostanca pasekė jo
žvilgsnį ir pamatė gražuolį povą, kažką
lesiojantį nuo žemės. Mėlynos jo
krūtinės plunksnos žvilgėjo tarsi išteptos
aliejumi.
– Juk sakiau, kad šiame sode yra retų
paukščių, – nudžiugo Floriana. – Jis
gražus. Ar turi vardą?
– Ne. Povas, ir tiek.
– Koks tu tinginys, kad nesugalvoji
jam vardo. Tada sugalvosiu aš. – Ji
prisimerkė ir džiugiai išsišiepė. –
Mikelandželas.
– Kiek per prašmatnus vardas, ar ne?
 – Ne, prašmatniam povui – ir vardas
prašmatnus. Šiuose soduose jis turi
vaikštinėti iškėlęs galvą, todėl
pavadinkim šitaip.
– Ar jis kandžiojasi? – truputį
nervindamasi pasidomėjo Kostanca.
– Gali nepatikti, jei prieisi per arti, –
įspėjo Dantė.
Floriana ėmė patyliukais slinkti prie
povo atkišusi ranką, siūlydama
draugauti.
– Būk atsargi, piccolina.
Dantė ir Kostanca žiūrėjo, kaip
Floriana sėlina artyn. Mikelandželas
pakėlė galvą ir nepatikliai spoksojo į ją.
Florianai pritykinus, jis žengė žingsnelį
prie jos smalsaudamas, ką ji turi
rankoje. Krusčiodamas povas stebėjo
mergaitę, o ji kažką šnabždėjo jam ir
slinko vis artyn.
Galų gale Floriana atsidūrė prie pat
povo. Šis įsitempė, bet snapu
nekaptelėjo, kai ji pirštais švelniai
perbraukė jam per išsipūtusią krūtinę,
suglostė plunksneles, primenančias kailį.
– Regis, tu jam patinki, – pasakė
Dantė.
Kostanca stovėjo išsigandusi, iš visų
jėgų stengdamasi nuginti baimę.
Staiga paukštis išskleidė puikiąsias
plunksnas, ir jos virto ryškiaspalve
vėduokle.
 – Akivaizdu, tu jam patinki, –
nusikvatojo Dantė.
– Tu ypatingas paukštis,
Mikelandželai, – sušnabždėjo Floriana.
– Man atrodo, jam patinka naujasis
vardas, – pridūrė garsiau.
– Vardas labai kilnus.
– Geresnis už „Povą“. Argi norėtum,
kad tavo vardas būtų Žmogus?
– Nelabai.
– Mikelandželas. Jam patinka tas
vardas. – Ji suklupo žolėje ir uždėjo
plaštaką paukščiui ant nugaros. Povas
kiek pasimėgavo glostomas, paskui
pasitraukė šalin. – Jam jau gana, –
pranešė ji. – O kaip jis sutaria su katinu?
 – Nekenčia jo. Tave prisileido, o
katino nemėgsta.
Jie ratu apėjo vaismedžių sodą.
Mikelandželas sekė iš paskos, bet per
atstumą. Jis, kaip ir Dantė, smalsiai
žvelgė į Florianą.
– Savaitei atvažiuoja mano sesuo su
draugėmis. Ateikit pasipliuškenti
baseine, – pakvietė Dantė.
– Vargu ar išeis, – suskubo atsakyti
Kostanca.
– Kodėl gi ne? – atsiliepė Floriana. –
Labai norėčiau susipažinti su tavo
seserimi. Kiek jai metų?
– Šešiolika. Dar turiu trylikametę
seserį Džovaną, dabar ji Meksikoje su
tėvais.
– Ji vos vyresnė už mudvi, –
Kostancai pasakė Floriana.
– Nemanau, kad mums derėtų siūlytis
į draugiją. Ypač jei nebus Džovanos.
– Damiana apsidžiaugs, jei
apsilankysit. Jai patinka jaunesni vaikai,
kuriems gali įsakinėti.
– Nežinau… – susirūpinusi
burbtelėjo Kostanca.
– Juk negalite nuolat smaksoti ant
sienos ir šnipinėti. – Dantė pamerkė
Florianai. – Ar būtum laimingesnė, jei
paskambinčiau tavo mamai ir oficialiai
tave pakviesčiau?
 Kostancai atlėgo širdis. Jos pečiai
nusileido ir ji nusišypsojo.
– Taip, prašyčiau.
– O kam turėčiau paskambinti dėl
tavęs, piccolina?
– Niekam, – linksmai atsakė
Floriana.
– Niekam? – Dantė kilstelėjo antakį.
– Ne. – Ji gūžtelėjo pečiais, lyg šitai
jai būtų visai nesvarbu. – Niekam aš
nerūpiu.
Tą valandėlę žiūrėdamas į
išdykėlišką jos veidelį ir akis, įžūliai
stebeilijančias į jį, Dantė suprato: ji rūpi
jam – kaip broliui.
Dantė ištesėjo pažadą ir tą patį vakarą
paskambino Kostancos mamai. Ši
apsidžiaugė, kad jos duktė pakviesta į
„Magdaleną“ paplaukioti baseine su
Dantės seserimi Damiana, o Dantė
pasiūlė, kad Kostanca kartu atsivestų ir
savo draugę Florianą.
– Ji – Karlo vairuotojo duktė, –
išdidžiai paaiškino grafienė, tarsi
atsiprašinėtų dėl netinkamos tos
mergaitės kilmės. – Ji miela, Kostancai
patinka jos draugija. O aš taikstausi
nenorėdama užgauti dukters, nors man
labiau patiktų, kad ji draugautų su
mergaitėmis iš mūsų sluoksnio.
 – Labai kviečiu ateiti ir ją, – pasakė
Dantė ir šyptelėjo prajuokintas tokio
moters pasipūtimo.
– Jas palydės mūsų tarnaitė.
– Gerai.
– Prašau padėkoti Damianai už
kvietimą.
– Mielai.
– Viliuosi, jos nepridarys bėdų.
– Tikrai ne. Bus malonu jas matyti.
Vėliau gali užsukti kada panorėjusios.
– Koks jūs malonus. Miela žinoti,
kad Kostanca sukiosis tinkamoje
kompanijoje. Perduokit mano linkėjimus
savo tėvams. Senokai matėmės. Ar šią
vasarą jie atvažiuos?
 – Abejoju. Jie su Džovana keliauja
po Pietų Ameriką.
– Labai gaila, kad čia nevasaros.
– Mama nepakenčia saulės. Sako,
saulė sendina odą.
– Na, ji labai šviesaus gymio.
– Laukiam mergaičių rytoj.
– Ačiū. Ir Kostanca nekantriai laukia
susitikimo.

Kitą rytą mergaitės atkako prie didelių

vilos „Magdalena“ vartų, lydimos
tarnaitės Gracielos, neaukštos
juodbruvės moters, apvalutės lyg
arbatinukas, vilkinčios rausva uniforma
ir avinčios švariais baltais bateliais. Jas
pasitiko vienas iš sodininkų, atrakino
vartus ir kiparisų alėja palydėjo iki
namo. Floriana linksmai strakaliojo per
šešėlius, jos mintys sukosi apie Dantę ir
laukiančias pramogas, kurios žadėjo būti
įdomios ir jaudinančios.
Kostanca nervinosi, nerimavo dėl
vyresnių nepažįstamųjų, su kuriomis teks
bendrauti, ir dėl to, kad reikės
įsisprausti į maudymosi kostiumėlį. O,
kad ji būtų bebaimė kaip jos draugė. Bet
netrukus paaiškėjo, kad ji nerimavo be
reikalo. Abi mergaitės buvo tučtuojau
palydėtos prie baseino, įrengto ilgo tako
gale, aukštai ant uolų, pakibusių virš
jūros. Keturios merginos su kūną vos
dengiančiais bikiniais gulėjo ant
sulankstomų krėslų vienoje altanos su
kolonomis pusėje, siurbčiojo gėrimus,
skaitė žurnalus ir kaitinosi saulėje, kad
oda įgautų auksinį atspalvį. Kitoje
altanos pusėje stovėjo nedidelis namelis
ir iš jo sklido muzika – plyšavo Bobas
Dylanas. Namelyje buvo baras su
aukštomis kėdėmis ir persirengimo
kambariai.
Dantė mirko baseine prie pat krašto
ir plepėjo su merginomis. Išvydęs
laiptais besileidžiančias mergaites,
pamojo joms ir kažką šūktelėjo.
Damiana atsisėdo krėsle ir taip pat
mostelėjo, gražiame jos veide pražydo
šypsena. Šviesūs plaukai, surišti į
uodegą, slėpėsi po plačiakrašte skrybėle
nuo saulės, o riešus puošė auksinės
apyrankės. Ji vilkėjo mažu baltu bikiniu.
Atsistojusi apėjo baseiną, kad
pasisveikintų su mergaitėmis.
– Dantė tiek daug apie tave pasakojo,
– pasakė Florianai. – O mudvi jau
buvom susitikusios, – kreipėsi į
Kostancą.
Sulaukusi tokio išskirtinio dėmesio
Kostanca pasijuto labai svarbi ir tvirtu
balsu atsakė, kad pažįstami jųdviejų
tėvai.
– Gal persirenkite maudymosi
kostiumėliais ir prisidėkite prie mūsų?
Gal norit ko atsigerti?
– Ačiū, ne, – padėkojo Kostanca.
Buvo pernelyg sumišusi, todėl nedrįso
nieko prašyti.
– O aš ko nors išgerčiau, – drąsiai
pasakė Floriana.
– Ir ko norėtum?
– O ko yra?
Damiana atlaidžiai nusišypsojo.
– Eik ir pati pasižiūrėk. Tavo žinioje
visas baras.
Jos nusekė paskui Damianą į namelį.
Čia vėduodamasi ranka jau sėdėjo
Graciela. Už baro stovėjo patarnautojas,
vilkintis oficialiu juodu kostiumu ir
baltais marškiniais. Kostancai
dingtelėjo, kad jam turbūt labai karšta.
– Gal tegu Primas tau išspaudžia
vaisių sulčių? – pasiūlė Damiana.
– Iš kokių norėtum vaisių? –
Florianos paklausė Primas. – Išsirink.
– Skamba viliojamai, – atsakė
mergaitė ir užsiropštė ant kėdės. – O gal
ir tu išgertum sulčių, Kostanca?
– Gerai jau gerai, – pasidavė
Kostanca, dėkinga, kad draugužė ją
įkalbinėja. Iš tikrųjų buvo labai
ištroškusi.
Persirengimo kambarys buvo
mažytis, su dviem tualetais ir
marmurinėmis praustuvėmis, o po
didžiuliais įmantriais veidrodžiais ant
lentynėlių rikiavosi losjonų ir kvepalų
buteliukai. Mergaitės pasikabino ant
kablių sukneles, ant medinio suolo
tvarkingai pastatė batus. Susijaudinusios
įsispraudė į maudymosi kostiumėlius.
– Argi ne nuostabu? – sušnypštė
Kostanca. – Matei, kokia ji liesa? O jos
bikinis mažulytis. Viskas matyti!
– Ji panaši į angelą, – atsakė
Floriana, ant pečių rišdamasi petnešėles.
– Ji miela.
– Manau, būtybė, gyvenanti tokioje
vietoje, negali būti bjauri.
– Tu teisi. Juk čia neįmanoma jaustis
nelaimingai.
 – Iš tiesų.
– Ar eisi maudytis tuojau pat?
– Aišku! – Floriana netvėrė
džiaugsmu. – Aš labai sukaitusi.
Kostanca nervingai suvirpėjo.
– Gerai, jeigu maudysiesi tu,
maudysiuos ir aš.
Nešinos sultimis abi išėjo iš namelio.
Damiana, taip pat pasiėmusi gėrimo, jų
jau laukė ir šnekučiavo su Graciela. Toji
labai nustebo, kad jaunoji panelė
apskritai teikėsi su ja kalbėtis, ir taip
išraudo, kad raudonis net prasimušė pro
rudą odą.
– Na, mergaitės, leiskit supažindinti
jus su mano draugėmis. Kvailelį mano
brolį jau pažįstat, todėl jam jūsų
nepristatinėsiu.
Įkandin Damianos jos nuėjo prie
sulankstomų krėslų. Patarnautojas su
baltais šortais ir polo marškinėliais
pastatė dar du krėslus, ant kiekvieno
čiužinio padėjo po rankšluostį, o
kojūgalyje – dar ir po tvarkingai
sulankstytą maudymosi rankšluostį.
Florianai pro akis neprasprūdo nė viena
smulkmena, ir širdis prisipildė
džiugesio.
Kitos trys merginos pakėlė galvas ir
nusišypsojo. Damiana pristatė jas:
Marija, Rozarija ir Alegra. Merginos
buvo gražios, lieknos, jų oda –
nepriekaištinga, bet nė viena nebuvo
tokia žavi kaip jų šeimininkė. Toji, kaip
ir jos brolis, spindėjo ryškiau už visas.
– Ar nersit? – paklausė Dantė, kuris
tebemirko baseine. – Čia labai malonu.
Įtikinėti Florianos nereikėjo. Ji
pastatė sultis ant mažo balto stalelio,
stovinčio prie jos krėslo, o rankšluostį
numetė ant žemės. Įsibėgėjusi pūkštelėjo
į vandenį. Kostanca baikščiai atsitraukė.
– Ji – l’orfanella, mažoji beglobė, –
draugėms pasakė Damiana, Florianai
nuplaukus prie Dantės.
Kostanca sukluso.
– Baisu, kai neturi mamos, – atsiduso
Marija.
 – Geriau jau motina būtų mirusi nei
tokia, kuri tavęs kratosi, – prisidegdama
cigaretę įsiterpė Rozarija.
– Dantė ją išgelbėjo, – pasakė
Damiana. – Jis jau toks. Jei už dešimties
kilometrų guli sužeistas šuo, radęs
parsitemps namo ir slaugys. Paukštį
lūžusiu sparnu brolis pajunta per šimtą
žingsnių!
– O šita? – sušnabždėjo Alegra,
galva mostelėjusi į Kostancą, kuri dėjosi
nesiklausanti jų pokalbio.
– Ji – grafienės Aldorisijo duktė.
– Tikra aristokratė, – pasakė
Rozarija. Mergaitės kilmė padarė jai
įspūdį.
 – Mažosios beglobės tėvas dirba
grafo vairuotoju.
– Kaip miela, kad Kostanca ją
atsivedė, – pasidžiaugė Alegra. – Ji taip
pasielgė ne tik iš pareigos.
Tai išgirdusi Kostanca išdidžiai
iškėlė galvą, užsispaudė nosį ir šoko į
vandenį. Jai glostė savimeilę, kad
merginos žino ją esant ne paprastą
darbininkėlę kaip Floriana, o vieną iš jų.
Plaukdama prie draugės ji patenkinta
šypsojosi; kaip gerai, kad ji čia. O
Florianai išties labai pasisekė.
 9 skyrius

Diena buvo tokia puiki, kad Damiana

pasikvietė mergaites užsukti ir rytoj.
Paskambino grafienei, ir toji vos
neapsiverkė iš džiaugsmo, kad jos
dukterį priglobė viena turtingiausių
šeimų Italijoje. Palydėti mergaičių vėl
išsiuntė Gracielą. Tėvų nebuvo, todėl
Damianai labai patiko vaidinti
šeimininkę. Terasoje jos valgė pietus,
virėjo pagamintus pagal jos nurodymus,
gurkšnojo puikų vyną iš tėvo rūsio ir
rūkė.
Floriana žinojo daugybę istorijų ir
taip jas prijuokino, kad net sopėjo
pilvus. Pasitelkusi žiauroką satyrą ji
šaipėsi iš savo tėvo ir sinjoros Bruno.
Humoras jai padėjo grumtis su bėdomis,
kurių pridarydavo tėtis, o merginoms
juokiantis tėvas jai nebeatrodė toks
nemielas.
Kostanca sėdėjo nuščiuvusi,
dėdamasi patenkinta, kad jos draugė yra
dėmesio centre. Labanaktis tysojo
Florianai prie kojų ir šlamštė maisto
likučius, kurių ji slapčia pakišdavo jam
po stalu. Dantė tai pastebėjo, bet nieko
nesakė. Po pietų abi jaunosios viešnios
nukūrė į alyvmedžių giraitę pažaisti su
Mikelandželu. Vos jos nutolo tiek, kad
nebegalėjo nieko girdėti, merginos
apšnekėjo jas ir sutarė leisti toms dviem
pažaisti sode ir paplaukioti baseine. Jos
svarstė, kas per pabaisa toji moteris, jei
pabėgo palikusi Florianą, tokią žavią
dukterį. Niekaip neįstengė suprasti,
kodėl motina jos nepasiėmė drauge.
Damiana jau spėjo pamilti Florianą,
nors abi ką tik susipažino. Mergaitė
užkariavo jos širdį, kaip ir brolio, ir ji
troško priglausti mažąją benamę po savo
sparneliu.
Kitą dieną mergaites vėl atlydėjo
Graciela, bet dar po dienos jos atėjo
vienos. Grafienė manė, kad abi jau gan
gerai pažįstamos su vilos šeimininke,
todėl gali lankytis be palydos. Nuo tada
jos užsukdavo į vilą beveik kasdien,
kartais iš ryto, kartais popiet, bet netapo
našta nei Dantei, nei Damianai. O tiems
patiko, kad svečiuojasi mergaitės, it
kokios dvi beglobės, papildžiusios
„Magdalenos“ žvėryną. Jos bastydavosi
po sodus, bet nereikalavo dėmesio.
Žaisdavo, bet niekada nepavargdavo nuo
žaidimų. Jos tyrinėjo aplinką, šnipinėjo
merginas, šioms gulint prie baseino ir
nieko apie tai nežinant, prašydavo
sodininkų išvardyti gėlių ir medžių
pavadinimus. Floriana žaisdavo su
Labanakčiu ir glėbyje nešiodavosi
katiną. Mikelandželas buvo perdėm
pasipūtęs ir išdidus, todėl
nedemonstravo meilės ir prisirišimo
prie mažos mergaitės, glostančios jam
pilvą, iš tolo sekiodavo mergaites
apsimesdamas, kad jos jam nerūpi.
Dienos lėkė apgaubtos palaimingos
miglos. Floriana liovėsi nerimavusi dėl
vakarais pas Luidžį lėbaujančio tėvo, o
kai nebūdavo „Magdalenoje“, žaisdavo
su Kostanca jos namuose, nors grafienė
tam ir nepritarė.
– Ar tau būtina kaskart, kai eini pas
Bonfančius, temptis ir Florianą? – vieną
vakarą, išėjus Florianai, paklausė
dukters.
– O kodėl klausi?
– Todėl, mano brangioji, kad ji ne iš
mūsų sluoksnio… Taip nedera. Jie labai
malonūs ją pakęsdami, bet…
– Jeigu jos nesivesiu, nebus su kuo
žaisti.
– O kaip jaunesnioji duktė? Kuo ji
vardu?
– Džovana. Bet ji Meksikoj. Kažin,
ar apskritai parvažiuos šią vasarą.
 – Na, gerai. Gali vedžiotis Florianą,
jeigu jie tam neprieštarauja, bet tik iki
sugrįš Džovana. Tada turėsi pamiršti
Florianą ir susidraugauti su Džovana.
Gerai?
– Taip, mama.
– Tai tavo pačios labui, mieloji.
Puiku turėti žaidimų draugę iš miestelio,
bet tu augi, ir derėtų suktis tarp savo
sluoksnio bendraamžių. Tai tėvas kaltas,
kad atsidūrei čia ir esi priversta lankyti
vietos mokyklą. Jei jis nebūtų taip
kvailai tvarkęs verslo reikalų,
gyventume Romoje, o tu bendrautum su
sau lygiais.
– Man patinka Floriana.
 – Pritariu, ji labai miela, ir man
gaila, kad jos motina pabėgo palikusi ją
su tuo nevykėliu Elijumi. Bet tau nevalia
pamiršti, kas esi, brangioji. Kada nors
ištekėsi ir gyvensi panašioje į
„Magdaleną“ viloje, patikėk manimi.
Taip tikrai įvyks, paminėsi mano žodį.
Jei nuolat šlaistysies su tokiomis
mergaitėmis kaip Floriana, galų gale
atsidursi tenai, kur ir ji, o juk to nenori,
ar ne?
– Floriana nori ištekėti už Dantės, –
tarstelėjo Kostanca.
Išgirdusi apie tokį absurdišką
ketinimą grafienė nusikvatojo.
 – Už svajones nereikia mokėti pinigų,
– pasakė šluostydamasi akis. – Floriana
mano esanti tokia kaip tu, Kostanca.
Supranti, judviejų draugystė kenkia jums
abiem, tik skirtingai. Toji svajonė
baigsis nusivylimu. Vargšas vaikelis. –
Moteris atsiduso ir atsisėdo šešėlyje
skaityti žurnalo. Bet taip ir neperskaitė
nė žodžio, vis galvojo apie Dantę ir apie
tai, kad galbūt, kai duktė paaugs, ji
galėtų patraukti vaikino akį. Juk juodu
puikiai tinka vienas kitam: ji kilminga, o
jis turtingas.

Floriana troško, kad vasaros atostogos

niekada nesibaigtų. Jai patiko leisti
dienas „Magdalenoje“, kaip ir Dantė
kvėpuojant išretėjusiu oru. Jis elgėsi su
ja lyg su jaunesniąja sesute:
pasisodindavo ant kelių, apkabindavo,
vaikydavosi po baseiną, mesdavo į
vandenį tarsi skudurinę lėlę, šypsodavo
jai prie stalo, tarsi abu turėtų ypatingą
paslaptį. Floriana sėdėdavo ant suoliuko
prie teniso kortų ir žiūrėdavo, kaip jis,
mūvėdamas baltais šortais ir vilkėdamas
marškiniais, žaidžia stipriai
smūgiuodamas kamuoliuką seseriai, kuri
be paliovos skųsdavosi, kad jis kerta per
smarkiai. Kartais jis paprašydavo
Florianos padavinėti kamuoliukus, ir
jiedvi su Kostanca lakstydavo juos
rinkdamos. Savuosius Floriana visada
mestelėdavo Dantei, o Kostancai
tekdavo nešioti kamuoliukus jo seseriai.
Damiana atrodė tokia žavi su
trumpučiu baltu klostuotu sijonėliu ir
baltomis kojinaitėmis, kurių bumbulai
tabalavo prie kulkšnių ir kurios derėjo
prie baltų teniso batelių. Floriana troško
būti panaši į ją. Damiana mokėdavo
pralaimėti be pykčio, bet kartais, kai su
Dante žaisdavo prieš savo drauges, jai
pavykdavo išlošti. Tada ji būdavo itin
patenkinta ir atsainiai juokdavosi,
tarytum pergalė būtų jai nesvarbi, o
Florianai atrodydavo, kad tai geriausiai
išauklėta mergina, kokią jai iki šiol teko
regėti.

Vieną dieną atvyko nauja viešnia, ir

atmosfera prie baseino pasikeitė. Džoja
Faveli buvo aukšta, trumpais rudais
plaukais, ilgomis įdegusiomis kojomis,
laibu liemeniu ir plačiais gundančiais
klubais. Didžiulės apvalios jos krūtys,
vos dengiamos siauručio bikinio, labai
provokavo ir viliojo.
Kostanca ir Floriana kuždėjosi ir
kikeno į saują tol, kol Dantė apkabino
Džoją ir išsiblaškęs paglostė jai nugarą,
tarsi juodu būtų priklausę vienas kitam.
Ūmai Florianai prapuolė noras juoktis.
Širdyje pajutusi šleikštulį, ji tupėjo
vandeny ir vogčiomis spoksojo į tuodu.
Akivaizdu, Dantė ir Džoja daugiau nei
bičiuliai, jie – pora.
Floriana visai paniuro. Niekaip
negalėjo susitvardyti. Kai Dantė nėrė į
baseiną ketindamas pažaisti su ja, ji
nuplaukė šalin. Per pietus, kai jis
pamėgino ją apglėbti, ji išsisuko.
Damiana juokėsi, esą mergaitė staiga
ėmė drovėtis, bet buvo gan nuovoki,
suprato tikrąją tokio elgesio priežastį.
– Ji pavydi, – paaiškino, kai
mergaitės nulėkė į sodą.
– Nuostabu, – prisidegdama cigaretę
nusijuokė Džoja. – O ką, juk Dantė labai
išvaizdus.
– Ji dar maža, – pasakė Dantė,
jausdamasis nesmagiai. – Ir vienui viena
šiame pasaulyje.
Damiana užvertė akis.
– Ir vėl užsivedi! Gaili paukštelio
lūžusiu sparnu ar pamesto šuns, o dabar
dar ir vaiko, kuris niekam nerūpi.
– Tik neapsimetinėk, kad tu nenori
jos motiniškai globoti. Kai pažvelgi į ją,
visai suskystėji.
– Taip, tai ypatinga mažylė. Bet ji
dievina tave, Dante. Neužgauk jai
širdelės.
Jis per stalą spustelėjo Džojai ranką.
– O ką aš galiu padaryti?
 – Būk jai geras, – patarė sesuo. – Ir
supratingas.
Tą popietę Dantė ypač nėrėsi iš
kailio, skirdamas Florianai visą dėmesį,
ir ji pagaliau atlyžo, net žaidė su juo.
Kostanca sėdėjo kitoje baseino
pusėje, vandeny maskatuodama kojomis,
ir stebėjo juos. Ji prisiminė mamos
žodžius apie visuomeninę padėtį ir
pagalvojo: turbūt Džoja taip staiga
pasirodė todėl, kad nori susprogdinti
muilo burbulus, kuriuos Floriana pučia
savo užgaidžios vaizduotės šulinyje.
Floriana pamiršo Džoją, o gal
pamanė, kad Dantės meilė ir švelnumas
jai didesni nei tai prašalaitei, ūmai
atsistojusiai tarp jų. Džoja tysojo ant
sulankstomo krėslo ir skaitė žurnalą
visai nesidomėdama tuo, kas vyksta
baseine. Damiana džiaugėsi, kad
mergaitė pralinksmėjo, kita vertus,
suprato, jog vasaros pabaiga Florianai
atneš vien liūdesį. Kai jie išvažiuos į
Milaną, ji vėl liks be globos ir niekas ja
nepasirūpins.
Netrukus žaidimas Dantei įgriso, ir
jis išsitiesė krėsle, ketindamas
pasimėgauti saulės voniomis.
– O, kad vasara tęstųsi amžinai, –
atsiduso Floriana, paskui jį ropšdamasi
iš baseino.
 – Bet taip nebūna, piccolina. Man
reikės grįžti į Milaną.
– O paskui keliausi į Ameriką.
Vienas Dievas težino, ką tau suplanavęs
tavo tėvas, – leptelėjo Džoja. – Aš be
tavęs liūdėsiu.
Damiana dirstelėjo į Florianą ir
pamatė nelaimingą veidelį.
– Bet juk greitai grįši, Dante?
– Geriau jau grįžtų. Aš tikrai
nelauksiu, kol jis klajos po visą pasaulį.
– Džoja, – įspėdama tarstelėjo
Damiana, bet buvo per vėlu, Floriana
jau suprato, kad Dantės nematys daugybę
metų, o iki tol… Kas ten žino, kas nutiks
iki tol.
 – Kodėl tavo tėvas nori išsiųsti tave
taip toli? Negi nėra nė vieno gero
universiteto arčiau namų? – toliau varė
Džoja.
Floriana nuspūdino prie uolos krašto
ir įsistebeilijo į apačioje raibuliuojančią
jūrą. Vanduo švelniai skalavo uolas,
šaukdamas ją, ragindamas šokti žemyn.
Atsigręžusi pamatė iš baimės išblyškusį
Kostancos veidą. Tai dar labiau
paskatino ją beprotybei, ji prisiminė
tuos kartus, kai nerdavo į jūrą iš
didžiulio aukščio, norėdama pagąsdinti
mokyklos draugus. Ši uola buvo
aukštesnė už tas, nuo kurių buvo šokusi,
bet jai iš sielvarto plyšo širdis, todėl
argi svarbu, jeigu ir susižeis?
Damianai pavyko atkreipti Florianos
dėmesį, bet mergaitė pasislinko dar
arčiau krašto. Paskui, visai nemąstydama
apie savo saugumą, atsispyrė ir
grakščiai nėrė žemyn. Vieną akimirką ji
dar stovėjo ant uolos, o kitą jos
nebebuvo nė ženklo.
Dantė išsigandęs stryktelėjo nuo
gulto.
– Che cazzo fa!15 – suriko ir šoko
paskui Florianą.
– O Dieve! – šūktelėjo Džoja,
puldama prie uolos krašto. – Jis
užsimuš.
 Damiana su merginomis atskuodė
prie Džojos ir įsistebeilijo į vandenį.
Ten, kur abu paniro, valandėlę buvo
matyti tik putų kauburėlis ant bangos.
Kostancai apmirė širdis. Ji labai
bijojo išlipti iš baseino. Floriana drąsi,
bet neatsargi. O jei šį kartą ji
persistengė ir jie abu žuvo? Ji stipriai
užsimerkė. O, kad ji dabar būtų namie su
mama.

Floriana mielai leidosi apglėbiama šaltų

tylių vandens rankų. Gniaužiantį skausmą
trumpam nuslopino užplūdęs
adrenalinas, nuo kurio ėmė daužytis
širdis. Mergaitė girdėjo ją dunksint po
šonkauliais ir lengviau atsikvėpė,
apsidžiaugė pasitraukusi nuo baseino ir
kad širdies nebesmaigsto nemalonūs
žodžiai. Paskui pajuto, kaip didelė
plaštaka sugriebia ją už rankos ir
išplėšia iš vandens prieglobsčio.
Garsiai šniokšdami jie iššovė į
paviršių ir ėmė dideliais gurkšniais ryti
orą.
– Kvaila mergiote! – atgavęs kvapą
sušuko Dantė. – Kodėl tokia neatsargi,
ką?
Apimta siaubo Floriana stebeilijo į
jį. Dantės veidas buvo persikreipęs iš
išgąsčio.
 – Dieve, juk galėjai žūti, kvailute! –
kalbėjo jis. – Negi nesupranti, kad po
vandeniu stūkso uolos? Jei būtum
tvojusis galva, būtum akimoju
užsimušusi. Ar to nori?
Ji papurtė galvą, apstulbusi varstė jį
didelėmis akimis. Tikėjosi, kad jis
žavėsis jos šuoliu, o ne pyks. Įsiutęs
Dantė nuplaukė prie uolų tenai, kur buvo
saugu išlipti, o Floriana iš lėto nusiyrė
paskui jį, trokšdama nugrimzti į jūros
dugną ir niekada nebeiškilti.
– Ji nesusižeidė, – seseriai riktelėjo
Dantė, ir toji atlėgusia širdimi
pasitraukė nuo skardžio krašto.
 – Na, ir kvaiša, kad šitaip elgiasi, –
širdo Džoja. – Per ją Dantė galėjo žūti.
– Vargu ar ji to norėjo, – ėmė ginti
mergaitę Damiana. – Ji nesuvokė ką
daranti.
Dantė su Floriana užsiropštė ant uolų
ir atsisėdo šalia vienas kito.
– Atsiprašau, – tyliai prabilo
Floriana. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti.
– Dar niekada nebuvau šitaip
išsigandęs. – Jis smarkiai krestelėjo
galvą, tarsi norėtų nusipurtyti įniršį, ir
apkabino ją. Jo veide pasirodė atlaidi
šypsena. – Pažadėk, kad niekada daugiau
šitaip nesielgsi.
 – Pažadu, – atsakė Floriana. Jai ėmė
virpėti smakras. Staiga pajuto, kad
atsigauna širdis, it būtų kokia prakiurusi
padanga, į kurią pučiamas oras, ir
pravirko.
– Neverk, piccolina, – ramino Dantė,
bet jos petukai sudrebėjo ir ji pratrūko
raudoti. – Nagi, mano mažoji bičiule,
atleisk, kad rėkiau ant tavęs. Buvau labai
išsigandęs, ir tiek. Maniau, paskendai.
Floriana neįstengė susitvardyti.
Verkdavo retai, tačiau dabar nebeveikė
jokios gynybos priemonės. Ji atstatė
krūtinę, pakėlė smakrą, bet tie suklypę
įtvirtinimai neatlaikė stiprių jausmų. Ją
pravirkdė ne Dantės įsiūtis, o rūpestis.
Jau buvo pamiršusi, ką reiškia būti
branginamai.

Po šio įvykio nebeatrodė, kad vasara

tęsis amžinai. Už kiekvieną malonią
akimirką, praleistą su Dante, Floriana
mokėjo veriamu netekties skausmu, jai
regėjosi, kad laikas senka tarsi smėlis,
byrantis smėlio laikrodyje.
Nesibaigiančios vasaros gniaužtai jau
buvo atsileidę, virš horizonto kabojo
niūrus debesis, primenantis jai, kad
vasara baigiasi. Debesis kasdien slinko
vis artyn ir temdė palaimingas dienas, o
galiausiai prapliupo lietus. Jis nublokš
Dantę atgal į Milaną.
 – Ar pasirūpinsi Labanakčiu? –
atsisveikindamas paklausė jis Florianos.
– Jei tavęs nebus, į sodą neateisiu, –
atsakė ji, iš visų jėgų maldydama
širdgėlą.
Jis stvėrė ją į glėbį.
– Bet šnipinėsi nuo sienos, ką?
– Nežinau.
– Aišku, šnipinėsi.
– Kada grįši?
– Greitai, – atsakė jis, nors pats tuo
abejojo.
– Tavęs ilgėsiuos kasdien.
– Tikrai ne. Pamirši mane, vos
išvažiuosiu. – Jis pastatė ją ant žemės. –
Būk gerutė, tik nenardyk nuo uolų.
Pažadi?
– Pažadu.
Jis išsišiepė, ir Floriana taip pat
šyptelėjo jam. Jai atrodė, kad širdį
užlieja šaltas betonas.
Damiana mėgino ją nuraminti, žadėjo
greitai atvažiuoti su Džovana, kuri labai
norinti susipažinti su Floriana ir
Kostanca. Tada apkabino mažąją
orfanella, bet gerklę jai užspaudė
gumulas, tad nebeištarė nė žodžio.
Kostanca juto atsisveikinimo šilumą,
bet suprato, kad toji šiluma skirta ne jai.
Ji tebuvo Florianos draugė, o Floriana
jiems – lyg sesuo.
 Purškiant lietui, abi mergaitės
pamažu pėdino į miestelį. Beveik
nesišnekėjo, nes Florianai gėlė širdį, o
Kostancos širdis buvo pritvinkusi
pavydo. Kai galų gale priėjo kryžkelę,
Kostanca paklausė Florianos, ar
nenorėtų užsukti į svečius ir pažaisti, bet
Floriana papurtė galvą. Ji veržėsi į
paplūdimį, norėjo jūrai išlieti savo
sielvartą. Kostanca nuskubėjo į šiltus
savo namus ir į mamos glėbį, o Floriana
nukiūtino taku į vienišą šaltą paplūdimį.
Pakilęs vėjas šuorais siautė
pakrantėje. Bangos čaižė uolas ir kėlė
smėlį, o tas byrėjo mergaitei ant kojų.
Jos plaukai plaikstėsi aplink galvą ir
plakėsi į skruostus. Dabar Floriana
suprato, kas yra toji meilė su visu jos
skausmu ir didybe. Suprato, kad meilė
niekada neateina viena, kad ją visada
lydi ištikimas jos draugas liūdesys.
Ji nesąmoningai suvokė, jog kitaip ir
būti negali, juk ir moneta turi dvi puses,
bet nesipiktino. Dėl meilės verta kentėti,
ir nors Dantė išvažiavo, Floriana mylėjo
jį visa širdimi, ir tas jausmas niekada
neišblės. Nešiosis jį širdyje visada ir
amžinai. Ir lauks jo. Stovės prie tų
didžiulių juodų vartų, nesvarbu, ar lis, ar
švies saulė, ir lauks kaip koks ištikimas
šuo. O laukti bus malonu, nes tą laukimą
lengvins viltis. Viltis, kad jis sugrįš.
Viltis, kad jis jos nepamirš.

15 Ką išdarinėji! (It.)
 10 skyrius

Devonas, 2009-ieji

Rafa Santoras į „Polzansą“ atvažiavo

paskutinę gegužės dieną. Kai išlipo iš
išsinuomoto „Audi“, jį pasveikino
skaisti saulė, o plaukus ėmė taršyti
nerūpestingi vėsaus brizo pirštai. Jis
patenkintas giliai įkvėpė ir meiliai
apžvelgė pastatą, tarsi sakytų: „Pagaliau
aš namie.“
Viešbutyje jis buvo laukiamas,
nedidelis medžio plokštėmis apmuštas
vestibiulis buvo pilnas prisigrūdęs
darbuotojų. Dženiferė su Rouze buvo
atsitraukusios nuo darbo stalo, Berta –
metusi darbus, o Hetera lūkuriavo prie
valgomojo durų, lūpas pasidažiusi jai
neįprastu gundančiu tamsiai raudonu
lūpdažiu. Džeikas stovėjo vidury
vestibiulio priešais apskritą stalą, kuris
vos nelinko nuo prašmatnios lelijų
puokštės, o jo tėvas susikišęs rankas į
kišenes suglumęs trypčiojo šalia atviro
židinio. Tomas, jaunas kornvalietis,
besidarbuojantis su Šeinu, jau buvo
išskubėjęs į lauką atnešti Rafos krepšių.
Buvo sekmadienis ir Klementinai į
darbą nereikėjo. Jai atrodė, kad
nepridera šlaistytis po vestibiulį it
kokiai pašėlusiai garbintojai, todėl
lindėjo miegamajame, kovodama su
savimi, kad slapčia nepažvelgtų iš už
užuolaidos į atvykėlį dailininką. Nebuvo
jo mačiusi, taigi nesuprato, kodėl kilo
toks sambrūzdis.
Marina pusryčiavo su brigados
generolu, maldydama jaudulį išgėrė
didžiulį puodelį kavos. Per valgomąjį
atskubėjęs Šeinas pranešė, kad atvyko
ponas Santoras.
– Ačiū, Šeinai, – stodamasi padėkojo
ji. – Ar Džeikas vestibiulyje?
Šeinas suprunkštė.
– Taip, kartu su kitais.
– Kas tie kiti?
– Dženiferė, Rouzė, Berta…
Marinos veidas apniuko. Džeiko
pareiga buvo rūpintis, kad kiekvienas
dirbtų savo darbą. Ji nusišypsojo
brigados generolui ir beviltiškai
skėstelėjo rankomis.
– Verčiau eisiu ir pas balandžius
įleisiu katiną.
 – Kaip įdomu, – atsiliepė generolas.
– Mielai sutikčiau pabūti balandžiu.
– Kažin, ar vestibiulyje liko vietos
netgi tokiam itin diskretiškam balandžiui
kaip jūs.
– Tada palauksiu čia, galėsite vėliau
supažindinti mane su atvykėliu. Einu į
biblioteką paskaityti laikraščių.
– Manytum, jos niekada nėra
regėjusios išvaizdaus vyro.
Brigados generolas sukikeno.
– Jos labai jaunos, todėl nėra
mačiusios manęs. Kadaise buvau, kaip
jos pasakytų, tikras gražuolis.
Išdidžiai įžengusi į vestibiulį Marina
čia rado tik Džeiką su Grėjumi.
Akivaizdu, Šeinas visoms smalsuolėms
liepė grįžti prie darbų. Nešinas keliais
krepšiais pro duris įėjo Tomas, o jam
įkandin nerūpestingai įžirgliojo Rafa. Jis
vilkėjo rudu zomšiniu švarku ir
aptemptais džinsais, o ant klubų tviskėjo
diržas su sidabrine sagtimi. Marina šiltai
pasveikino jį, ir jis įsmeigė į ją rudas
akis, tarsi būtų senas jos draugas. Akies
krašteliu Marina matė Dženiferę ir
Rouzę – abi spoksojo iš už kampo,
ištempusios kaklus lyg žąsys. Bet Marina
tebesišypsojo ir nesuko nuo atvykėlio
akių. Nuo Rafos sklido tokia šviesa, kad,
rodės, nušvito visas kambarys, o visos
Marinos baimės virto dulkėmis. Po labai
ilgo laiko ji vėl pajuto galinti kvėpuoti
nejusdama krūtinę gniaužiančios
įtampos. Nekantravo supažindinti
atvykėlį su Klementina; žinojo, kad
podukra neišpeiks jos pasirinkimo, ir
nuo tos minties jos šypsena dar
paplatėjo.
– Noriu jus supažindinti su Džeiku,
mūsų vadybininku, ir su savo vyru
Grėjumi.
– Tėvu ir sūnumi?
– Taip, – atsakė Grėjus.
– Judu labai panašūs.
– Kažin, ar tai komplimentas, –
nusiviepė Džeikas.
Tėvas dėbtelėjo į sūnų.
 – Šiais laikais iš jaunimo nesulauksi
jokios pagarbos! Sveikas atvykęs, –
padavė ranką svečiui.
Rafa paspaudė ranką stipriai ir
tvirtai.
– Miela vėl čia būti, – tarė džiugiai.
– Nepamiršau, koks gražus šis namas.
Marina nušvito iš pasididžiavimo.
– Man labai malonu, kad jis jums
patinka.
– Būtinai jį nutapysiu.
– Ir tą paveikslą pakabinsime gerai
matomoje vietoje, – pažadėjo Grėjus.
– Kaip suprantu, turėsim visą
paveikslų galeriją, – su sarkazmo
gaidele balse mestelėjo Džeikas.
 – Bus nuostabu, – įsiterpė Marina. –
Gal norėtumėt kavos, o gal pirmiausia
aprodyti jums kambarį?
– Norėčiau pamatyti kambarį, –
atsakė Rafa. – Sugalvosiu bet kokią
dingstį, kad tik galėčiau kuo geriau
apžiūrėti šį fantastišką namą.
Jis nusišypsojo Marinai, o toji
neatsispyrusi irgi išsišiepė it kokia
paauglė. Ji stebėjo, kaip kilsteli jo
burnos kampučiai, kaip raukšlelėmis
susimeta skruostų oda. Įdomu, kodėl
nepasirodo Klementina? Negi nenori
susipažinti su svečiu?
– Palydėsiu jus, – pasakė Rafai.
 Juodu praėjo pro registratūrą, pro
amo netekusias kvailai išsišiepusias
Rouzę ir Dženiferę. Rafa padavė abiem
ranką ir prisistatė, ir tos dvi akimirksniu
atgijo, tarsi būtų išsisklaidę kerai. Jas
papirko jo pasitikėjimas savimi ir geros
manieros. Juk daugelis svečių
užšnekindavo jas tik kaip tarnautojas.
– Jis žavus, – atsiduso Rouzė, kai
Rafa, lydimas Marinos, Grėjaus ir
Džeiko, užlipo laiptais.
– Šitoje šalyje tokių nebūna.
Nepažįstu nė vieno anglo, kuris skleistų
tokį žavesį, – pritarė jai Dženiferė.
– Ir ta jo tarsena. Norėčiau klausytis
jo balso remdamasi į pagalves.
 – Ak, Dievulėli, ir aš.
Jų svajas nutraukė garsus telefono
skambutis. Dženiferė greitai pakėlė
ragelį. Išgirdusi pažįstamą balsą, kiek
suirzo.
– A, labas, kaubojau. Žinai,
neturėtum skambinti man į darbą…
Marina vedė Rafą į viršutinį aukštą,
kuriame buvo įrengti jaukūs
apartamentai su vonios kambariu,
miegamuoju ir svetaine.
– Visa tai man? – nustebo Rafa.
– Na taip, juk ketinat čia būti visą
vasarą, be to, jums reikia erdvės tapyti.
– Qué bárbaro!16
 Jis įėjo į miegamąjį. Vieną Rafos
krepšį Tomas buvo padėjęs ant lentynos,
o kitą – ant grindų šalia. Kambaryje
buvo didžiulė tamsiai dažyta lova su
mediniu rėmu, ant staliukų prie lovos
pūpsojo tvarkingos krūvelės knygų,
stovėjo grakščios lempos.
– Skaitinius parenka Grėjus, – pasakė
Marina pastebėjusi, kad svečias
apžiūrinėja knygų nugarėles.
– Edita Vorton, Nensė Mitford, P. G.
Vudhausas, Džeinė Ostin, Diuma,
Mopasanas, Antonija Freizer, Viljamas
Šokrosas.
– Kaip manot, ar turėsit laiko tapyti?
– išdidžiai šypsodamas paklausė Grėjus,
kai Rafa garsiai perskaitė jo mėgstamų
rašytojų pavardes.
Rafa pasitrynė smakrą.
– Abejoju. Gal niekada neišeisiu iš
šio kambario.
– Tada jums pasisekė, kad prieš akis
visa vasara.
– Tikriausiai man čia patiks, –
mąsliai pasakė Rafa ir nusišypsojo
Marinai. – Jūsų labai geras skonis,
señora.
– Dėkoju. Man smagu visu tuo
rūpintis, išsaugoti tai, kas sena ir
vertinga, ir priderinti ką nors gražaus ir
nauja, nekeičiant atmosferos ir dvasios.
Kai namas dar priklausė senajam
savininkui, šis aukštas buvo atiduotas
vaikams. Iš čia atsiveria nuostabus
vaizdas į jūrą. – Ji priėjo prie sofos,
stovinčios prie miegamojo lango,
atsiklaupė ant jos ir žvilgtelėjo pro
mažyčius stiklo kvadratėlius, įstatytus
tarp švino juostelių. – Nepatikėsit, kiek
daug stiklo langelių reikėjo pakeisti.
Rafa priėjo prie jos, ranka atsirėmė į
sieną ir persisvėrė per palangę.
– Labai mėgstu jūrą. Užaugau
pampose, todėl jūra man atrodo it
stebuklas.
– Malonu nugrimzti į sapną
klausantis, kaip bangos dūžta į uolas.
– Ar visada čia gyvenot?
 – Ne, šį namą nusipirkom prieš
aštuoniolika metų, bet jį myliu taip, lyg
jis būtų žmogus.
– Jis labai originalus ir įdomus. Tą
pajutau vos įžengęs. Turbūt reikalauja
daug dėmesio ir pastangų, lyg dar vienas
vaikas?
Daugelis manė, kad Grėjaus vaikai
yra ir jos, tad Marina nepuolė aiškinti
savų vaikų neturinti. Ūmai paniuro
prisiminusi, kodėl Rafa yra čionai
pakviestas ir kaip daug nuo jo priklauso.
– Jis bejėgiškesnis, – atsakė tyliai.
– Parodysiu jūsų svetainę, – įsiterpė
Grėjus, ir abu, palikę Džeiką ir Mariną
miegamajame, nužingsniavo
koridoriumi.
– Man vis tiek neaišku, kodėl
apgyvendinai jį geriausiuose
apartamentuose, – tyliai prabilo
Džeikas.
Marina atsigręžė į jį.
– Jie nėra geriausi. Kambariai
pirmame aukšte gražesni.
– Taip, bet šie apartamentai užima
visą aukštą.
– Tai pastogė.
– O jeigu juos medaus mėnesiui
norės užsisakyti jaunavedžiai?
– Gaus kambarius apačioje. Mes
turim dvidešimt kambarių, Džeikai, o šią
vasarą išnuomojom mažiau nei pusę.
– Mūsų viešbutis tikrai nestovės
pustuštis.
– Tai tik prielaidos, Džeikai.
– Tas vyrukas charizmatiškas, bet
nežinau, ar staiga prigužės žmonių,
norinčių tapyti.
– Nebūk toks pesimistas. Gal
pasiūlysi ką geresnio?
– Tiesą sakant, mudu su tėčiu ketinam
įsteigti literatūros klubą.
– Tikrai?
– Ar jis tau nepasakojo?
– Ne.
– Sugalvojom kviestis garsius
rašytojus ir rengti pokalbius.
 Ji mąsliai linktelėjo.
– Puiki mintis.
– Taip, puiki, – kiek nustebęs
tarstelėjo Džeikas.
– Ar jau su kuo nors kalbėjotės?
– Ne. Bet pasikalbėsim. Mudu su
tėčiu pirmiau turim viską suplanuoti. Kol
kas tai tik idėja.
– Verčiau paskubėkit, kitaip neliks
nei viešbučio, nei vietos diskusijoms.
– Nejaugi padėtis tokia prasta?
Marina užsimerkė ir sunkiai atsiduso.
– Prasta. O, kad tai būtų netiesa.
Deja, mes grimztam į liūną.
– Po galais, nežinojau.
 – Nesistebiu, kad tėvas nieko tau
nesakė. Kaip visada, nenorėjo gąsdinti.
– O gal tu perdedi?
– Gerai, kad taip būtų, tačiau sakau
kaip yra. Padarysiu viską, kad tik
išlaikyčiau viešbutį. Ir man nė motais,
kiek smuksiu žemyn.
Džeikas jau buvo bežengiąs į
koridorių, bet tuo metu į miegamąjį grįžo
Rafa ir Grėjus.
– Ar patiko svetainė? – paklausė
Marina.
– Ji nuostabi, – atsakė Rafa. – Puiku,
kad išsaugojot visą senąją vonios
kambario įrangą. Tai būdinga anglams.
 – Kartais seni daiktai padaryti geriau
nei šiuolaikiniai. Šiai įrangai beveik du
šimtai metų, o kai kurios šiuolaikinės
detalės tveria vos dvejus metus, paskui
sutrūkinėja arba ima leisti vandenį, –
paaiškino Grėjus.
– Tai jau taip, – pritarė Rafa.
– Leisim jums atsigaivinti ir
susitvarkyti, o vėliau laukiam terasoje.
Gal galėčiau atnešti ko atsigerti? –
paklausė Marina.
– Ačiū, mielai išgerčiau kavos.
– Ji bus patiekta, kai tik
susitvarkysite.
Trijulė nulipo laiptais. Apie
dailininką nešnekėjo, nes namo sienos
buvo plonos ir visas viešbutis būtų
girdėjęs, ką jie kalba. Rouzė su
Dženifere susiglaudusios stovėjo už
registratūros stalo ir vis dar krizeno, o
Tomas ir Šeinas slampinėjo vestibiulyje
laukdami naujų atvykėlių, kad užneštų jų
daiktus, arba viešbučio gyventojų, kad
parodytų kambarį, kuriame sukrauti
guminiai batai, ar kurią nors kitą
patalpą, nes viešbutis buvo gan klaidus
ir svečiai dažnai pasiklysdavo.
Marina liepė Tomui paprašyti
Heteros, kad visiems atneštų kavos.
Eidami per svetainę jie pasisveikino su
amerikiečių pora, atvažiavusia
savaitgaliui. Sutuoktiniai sėdėjo ant
patogios sofos prie atsarginio židinio ir
gurkšnojo „Earl Grey“ arbatą. Grėjus
stabtelėjo prie jų, nes buvo paprašytas
trumpai papasakoti namo istoriją, o
Džeikas su pamote patraukė į terasą.
Diena buvo neįprastai giedra,
danguje nė debesėlio. Vandenynas tykus,
veik toks pat mėlynas kaip Viduržemio
jūra. Marina atsisėdo į krėslą ir jos
žvilgsnis trumpam nuklydo ton pusėn, o
mintis nuplukdė palengva vilnijantis
vanduo. Džeikas stabtelėjo aptarti su
padavėjais dienos darbų, todėl Marina
sėdėjo viena ir mąstė apie keblią padėtį,
kurioje atsidūrė.
 Trumpam užsimiršo pamačiusi
močiutę ir anūką, tyliai sėdinčius terasos
gale ir žaidžiančius „Juodąjį Petrą“.
Stebint tą mielą vaizdelį, jos veidas
sušvelnėjo. Močiutė leido anūkui išlošti,
o pralaimėjusi apsimetė, kad jai baisiai
apmaudu. Berniukas rausvais kaip
laukiniai obuoliukai skruostais išsišiepė
ir pareikalavo žaisti iš naujo. Močiutė
kantriai maišė kortas, tarsi vienintelis
jos troškimas būtų visą rytą linksminti
anūkėlį. Mariną nusmelkė pavydas,
sumišęs su begaliniu ilgesiu, ir ji
nusigręžė.
Galų gale prie jos prisėdo Džeikas, o
netrukus atėjo ir Grėjus su Rafa. Ji
pasistengė kuo greičiau užmiršti
berniuką su močiute ir sutelkė dėmesį į
Rafą vildamasi, kad jis išvaikys blogas
mintis.
– Matau, parūpinot dažų ir
popieriaus, – sėsdamasis prie stalo
pasakė jis.
– Nežinojau, ko jums gali prireikti,
tiesiog prisiminiau, kokiomis
priemonėmis pernai naudojosi Polas
Lokvudas. Mūsų svečiams taip pat
reikės darbo priemonių, nors kai kurie
atsiveža patys.
– Ir aš atsivežiau, bet vis tiek ačiū.
Įžengė Hetera, nešina padėklu, ant
kurio tviskėjo sidabriniai kavinukai ir
dailūs puodeliai. Vienas padavėjas
padėjo nukraustyti stalą ir jo vidury
pastatė lėkštę su sausainiais.
– Siūlau šiek tiek pasidairyti po
apylinkes, – pasakė Grėjus. – Čia yra
gražių vietų, kurias galima tapyti, o
Harvis gali aprodyti visus netoli
esančius privačius namus ir viešbučius,
jei norėsite nusivesti mokinius tapyti kur
nors kitur. Pernai Polas nemažai laiko
praleido prie kaimyninių namų, mat jų
sodai labai įspūdingi. Jam patiko
įvairovė. Neabejoju, kad tie žmonės
mielai įsileis ir jus.
– Taip, pasinaudokite proga ir
pamatykite kuo daugiau Anglijos. Šioji
šalies dalis labai graži, o mes pažįstam
daugybę žmonių, gyvenančių tikrai
puikiuose namuose.
– Paklausysiu jūsų patarimo ir
apžiūrėsiu viską, ką tik galėsiu.
– Harvis bus jūsų vadovas, –
ryžtingai pasakė Marina. – Geresnio už
jį nėra.
Tą akimirką pasirodė Klementina. Ji
vilkėjo žalsvai melsvu kaftanu, laisvai
krintančiu ant siaurų baltų džinsų,
plaukai buvo netvarkingai surišti
viršugalvyje, veidas be jokio makiažo,
tarsi būtų nusprendusi visai nesigražinti
prieš dailininką, dėl kurio iš jaudulio
putojo moteriškoji darbuotojų pusė.
 – Ak, Klementina, brangioji,
susipažink su Rafa Santoru, – linksmai
ištarė Grėjus, mėgindamas pataisyti
dukrai ūpą.
Atsigręžęs Rafa išvydo merginą, su
kuria prieš kelias savaites susidūrė
„Juodosios pupelės“ kavinėje.
Klementina išsyk atpažino jį ir nuraudo.
Kaipmat ėmė gailėtis, kad nepasidažė ir
nesusišukavo, nepasišlakstė kvepalais,
kad mūvi baltomos kelnėmis ir
plaikstosi kaftanu. Susirūpinusi taip
sumišo, kad nežinojo, kur dėtis.
Rafa atsistojo ir, nors mergina
sveikindamasi atkišo ranką, ramiai
pabučiavo jai į skruostą, nes jo šalyje
taip buvo įprasta.
– Dar kartą labas.
– Judu pažįstami? – nustebo Marina.
– Taip, anąsyk pasikalbėjęs su jumis
patraukiau į miestelį apsižvalgyti. Su
jūsų dukterimi susipažinau „Juodosios
pupelės“ kavinėje.
– Tu nieko mums nepasakojai, –
įsiterpė Grėjus.
– Juk nežinojau, kas jis toks, tėti, –
atšovė Klementina, staiga perėjusi į
gynybą. Ji nenorėjo pasirodyti
nedraugiška, bet jautėsi tikra kerėpla. Ir
kodėl patingėjo smulkiau paklausinėti
apie dailininką, ketinantį čia vasaroti?
Kodėl buvo tokia užsispyrusi ir tyčia juo
nesidomėjo? Dabar atrodė išties kvailai.
– Tu liepei man nusipirkti šokoladinį
pyragaitį, – pasakė Rafa. – Bjaurų
pyragaitį.
– Įdomu, – tarstelėjo Džeikas.
– Jis buvo gardus.
– Sėskis, – pakvietė Marina, kai
padavėjas atnešė dar vieną kėdę.
Klementina troško atsukti laiką atgal
ir viską pradėti iš naujo, bet neliko
nieko kito, tik atsisėsti ir elgtis kaip iki
šiol – nevikriai ir droviai. Ji sukryžiavo
rankas trokšdama, kad visi imtų šnekėtis
tarpusavy.
 – Sunku patikėti, kad judu pažįstami,
– vėl prabilo Marina.
– Kokie ten pažįstami, – atsakė
Klementina. – Pasakiau jam, kad
nusipirktų šokoladinį pyragaitį, ir tiek. –
Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais, bet tuojau
prisiminė, kaip kontoroje prisipažino
Silvijai įsimylėjusi vyrą, kurio niekada
nebepamatys. Na štai – jis čia, o ji tik
rūsčiai dėbso į jį.
Matydama niūriai smaksančią
podukrą, kai šalia sėdi bene
patraukliausias vyras, kada nors įkėlęs
koją į šį Devono kampelį, Marina
suglumo ir pamėgino ją išjudinti.
 – Klemė labai mėgsta keliauti, ar ne,
Kleme? Išmaišė visą Indiją. Ji
darbuojasi čia, nes nori užsidirbti pinigų
kelionei į tą šalį.
– Manau, keliaudamas po pasaulį
daug ko išmoksti, – pritarė Rafa. – Deja,
pats Indijoje nesu buvęs.
Tai turėjo būti ženklas Klementinai
įsitraukti į pokalbį, bet ji atsilošė,
leisdama pamotei nutraukti tylą.
– Ir aš nebuvau. Tačiau kai
Klementina pasakojo apie tą šalį, irgi
panūdau tenai nuvykti. – Marina meiliai
nusišypsojo Klementinai.
Toji tik kažką suvapėjo po nosim. Ji
pažvelgė į pamotę, kuri tauškė
nesusičiaupdama, ir atsiduso. Dar vienas
vyras pakliuvo į šilkinį Marinos tinklą.
– Žaviuosi žmonėmis, mokančiais
daug kalbų, – pasakė Grėjus. – Džeiką ir
Klementiną raginau mokytis prancūzų
kalbos, bet jie nepanoro.
– Nes iš prancūzų kalbos mažai
naudos, – atrėmė Džeikas. – Ja šnekama
tik Prancūzijoje ir dar keliose tolimose
salelėse.
Marina pasisuko į Rafą.
– Kertu lažybų, jūs mokat
prancūziškai.
– Jei moki kalbą, giminingą lotynų,
kitos kalbos išmokstamos lengvai. Su
tėvais kalbuosi itališkai, su draugais –
ispaniškai, o mokykloje mokiausi anglų.
Pramokau ir šiek tiek prancūziškai, bet
šneku prastai. Puikiai moku dumti akis.
– Jūsų tėvai italai? – paklausė
Marina.
– Daug argentiniečių yra italų kilmės,
– atsakė Rafa. – Mano tėvas į Argentiną
atsikraustė iš Italijos po karo. O mamos
šeima ir jos proseneliai nuo seno gyveno
Argentinoje.
– Sakoma, tenai kunkuliuoja
nuostabus kultūrų katilas, – įsiterpė
Grėjus.
– Taip, – patvirtino Rafa. – Bet mes
neturim tokio kultūrinio palikimo kaip
Europoje. Nepaprastai įdomu žingsniuoti
Londono gatvėmis ir įsivaizduoti, kaip
jos atrodė liūdnai pagarsėjusių Tiudorų
laikais. Prisipažįstu, aplankiau Tauerį,
stovėjau kone visą rytą ir siurbiau į save
turtingą jūsų istoriją. Šauniai praleidau
laiką.
Jie šnekėjosi toliau. Netrukus į
pokalbį įsitraukė ir Klementina. Atrodė,
kad Rafa tyčia ją skatina, ir ji
įsismagino, nors vyruką, regis, labiau
domino Marina. Klementina svarstė, ar
tėvas pastebi, kad žmona flirtuoja. O gal
jis taip pratęs ir jam tai nerūpi?
Klementinai atrodė, kad jis laimingas tik
tada, kai laiminga ji, ir to žūtbūt siekia.
Jam svarbiausia, kad būtų patenkinta
Marina.
– Kleme, gal aprodytum Rafai
apylinkes? – pasiūlė Marina. – Juk
šiandien nieko neveiki. – Ji pasisuko į
Rafą. – Jau apsilankėt „Juodosios
pupelės“ kavinėje, vienoje iš Dokombo
įžymybių, todėl būtų naudinga
pasivažinėti po užmiestį su vadove,
pažįstančia vietoves.
– Su vadove, kuriai Devonas visai
neįdomus, – įgėlė Džeikas. – Klemė nė
neslepia, kad nekenčia Devono.
– Netiesa, – paprieštaravo Marina. –
Klemė nejaučia Devonui neapykantos.
Tiesiog visos jos mintys Indijoje.
 – Turbūt mano entuziazmas
užkrečiamas, – pasakė Rafa, ir jo akys
žybtelėjo kaip tada „Juodosios pupelės“
kavinėje, o Klementinai širdis
suspurdėjo iš laimės. – Ką pasakysi?
Būsi mano vadovė?
Klementina išspaudė šypseną. Rafos
nuoširdumas buvo toks tikras, kad
tiesiog negalėjai atsispirti ir atrėžti „ne“.
– Žinoma, jei tik nori.
Marina matė, kaip nušvito
Klementinos veidas, ir troško, kad
mergina šypsotųsi dažniau. Kai ji
šypsosi, atrodo tikra gražuolė.
16 Kaip nuostabu! (Isp.)
 11 skyrius

Baigus gerti kavą Grėjus pasiūlė

Klementinai nedelsiant leistis į
ekskursiją, kad suspėtų grįžti pietums.
– Pavežiok jį, kad geriau susigaudytų,
kur esąs.
– Parodyk jam paplūdimį, – įsiterpė
Marina. – Diena labai graži,
pasivaikščiokit, pabraidžiokit jūroje.
– Ir būtinai užsukit į „Keliautoją“, –
pridūrė Džeikas.
Klementina suirzo.
– Aš pati sugalvosiu, ką parodyti,
labai jums ačiū.
– Gali paimti mano automobilį, –
pasiūlė Grėjus.
– O kuo blogas mano „Mini“?
– Na, jis ankštokas.
Klementina pasisuko į Rafą.
– Tau atrodo, kad jis ankštas?
Rafa gūžtelėjo pečiais.
– Tu čia vadovauji. Kai daug auklių,
vaikas be galvos.
Marina nusijuokė.
 – Jūs visiškai teisus. Na, tegu jie
daro, ką nori. Laukiam judviejų grįžtant
pirmą valandą.
– Pasistengsim. Rafa, einu
persirengti. Susitiksim vestibiulyje po
penkių minučių.
Klementina paliko juos terasoje ir tik
atsidūrusi savo miegamajame sumojo,
kad buvo sulaikiusi kvapą.
– O Dieve! – sušuko vonios
kambario veidrodžiui. – Jis labai
malonus. Malonesnis nei prisimenu. Ir
nepamiršo manęs. – Ji tušu pasidažė
blakstienas, maskuojamuoju pieštuku
užtepė tamsius ratilus po akimis. –
Nesuprantu, kodėl taip nerimauju. Juk
niekada jo nesudominsiu. Ir kodėl
turėčiau? Be to, jis turbūt jau turi
merginą. Tokie vyrai dažniausiai būna
nelaisvi. – Ji apsipurškė „Penhaligon’s
Bluebell“ tualetiniu vandeniu.
Melodramatiškai dūsaudama žiūrėjo,
kaip iš jaudulio skruostus išpila
rausvomis dėmėmis.
Ką pasakys Silvija, kai papasakosiu,
kad argentinietis, kurio nebesitikėjau
išvysti, atvyko pas mus vasaroti? Ar tai
likimas? Ar man lemta įsimylėti ir
laimingai gyventi?
Nusitraukusi baltus džinsus,
šmurkštelėjo į mėlynus, ant baltų
marškinėlių užsimetė mėlyną languotą
„Jack Wills“ palaidinę. Kojų nagai buvo
nenulakuoti, todėl apsiavė ne sandalus, o
paprastučius mėlynus „Nike“
sportbačius. Klementina nenorėjo
išsiduoti, jog labai stengėsi pasigražinti,
todėl plaukų nepersišukavo. Bet kai
įžengė į vestibiulį, Marina suprato jos
nuotaiką ir supratingai nusišypsojo
podukrai. Klementinai nepraslydo pro
akis, kad ir jos pamotės skruostai įraudę,
ir jai pagailo tos moters. Gal Rafa ir
pranašesnis už Klementiną, bet Marinos
padėtis visiškai kitokia, nes jis gerokai
už ją jaunesnis. Klementina nenorėjo
pūstis, bet vis tiek pajuto piktdžiugą.
 Dženiferė su Rouze taip pat trynėsi
vestibiulyje, mėgindamos apsimesti neva
turinčios čia neatidėliotinų darbų, bet
joms nepavyko nieko apgauti.
Klapsėdamos ilgomis blakstienomis ir
nutėškusios kvailas minas abi stumdėsi
šonais ir it kokios smalsios karvės
slankiojo aplink lelijų puokštę.
– Galim keliauti, – tarė Klementina,
pamosuodama automobilio rakteliais.
– Degu iš nekantrumo, – atsiliepė
Rafa ir įkandin jos nusekė į lauką.
Klementina sustojo prie savo
raudonojo „Mini Cooper“, labai
jaudindamasi, kad jie liko tik dviese.
 – Ar tikrai neprieštarauji, jei
važiuosim mano automobiliu? –
paklausė Rafos, nuotoliniu pulteliu
atrakindama automobilį.
– Šaunus automobiliukas. Kodėl
turėčiau purkštauti?
– Tėtis į jį vos telpa.
– Tavo tėvas labai aukštas. O aš ne.
– Tau pasisekė.
– Šiandien taip.
Klementina įsiropštė vidun ir ėmė
paskubomis rankioti tuščius kartoninius
puodelius, popierėlius nuo batonėlių
„Cadbury’s Flake“ ir žurnalus, kurių
buvo prisikaupę ant keleivio sėdynės.
Viską nubloškusi į automobilio galą,
pareguliavo sėdynę, kad kojoms būtų
daugiau vietos. Rafa atsisėdo ant
priekinės sėdynės. Klementina čiupo už
rankinio stabdžio, ir kai jų rankos beveik
susilietė, ją nupurtė tarsi elektra.
– Dabar smagioji dalis, – pasukdama
raktelį pasakė ji ir spustelėjo mygtuką
prietaisų skyde. Automobilio stogas
pamažu susiskleidė, ir juos užliejo
saulės šviesa, o brizas, įskriejęs į
automobilį, išpūtė įšilusios sėdynių odos
kvapą ir visus Klementinos irzulio
likučius. Namiškių šalia nebuvo, tad ji
pasijuto kur kas geriau. – Argi ne
linksma?
 – Tikrai. Ir kur pirmiausia
važiuosim?
– Į paslaptingą vietą.
– Skamba viliojamai.
– Taip. Marina gali nusivesti tave į
paplūdimį, tėtis – pavežioti po
apylinkes, o Džeikas – nusivežti į
„Keliautoją“. Bet aš tavęs tenai nevešiu,
ne. Nugabensiu į slaptą vietelę, kuri
šiame krašte domina tik mane.
– Jie minėjo, kad nemėgsti Devono.
– Teisybė, – atsakė ji, važiuodama
rausvų rododendrų alėja. – Man
nepatinka jų Devonas, bet aš turiu savo
slaptą Devoną, kurį labai mėgstu ir
ketinu jį tau parodyti, jei pažadėsi
niekam neišduoti.
– Pažadu.
Ji dirstelėjo į jį, ir jis išsišiepė.
– Gal kada net įsigeisi jį nutapyti.
Automobilis riedėjo vingiuotais
keliukais, aprėmintais ryškiai žalių lapų
ir dailių baltų krūminių builių. Oras
buvo kupinas atgimusios gamtos
aromato, o gyvatvorėse čirškavo
žydrosios zylės ir dagiliai. Vėjas
plaikstė plaukus, o regint jūrą ir
įkvepiant jos dvelksmo, apėmė pakili
nuotaika, ir pokalbis mezgėsi taip
lengvai, tarsi jie būtų seni bičiuliai. Rafa
papasakojo, kad jam patinka arkliai, kad
labai mėgsta jodinėti Argentinos
pampomis, apie lygumas ir platų
horizontą, kuris vakare blėstant šviesai
švyti tarsi gintaras, ir apie aušrą
ankstyvą pavasarį, kai žemę kloja ūko
šydas. Papasakojo apie prerijų kiškius,
žaidžiančius aukštoje žolėje, ir gardenijų
aromatą, visada primenantį namus. Ir dar
apie savo mamą, nuolat nerimaujančią
dėl jo, nors jam jau trisdešimt su
trupučiu, apie mirusį tėvą, kurio vis dar
gedi, brolius ir seseris, už jį daug
vyresnius, todėl menkai pažįstamus.
Kai jie pasiekė kelionės tikslą,
Klementina jautėsi visai kitu žmogumi.
Jo džiugesys buvo toks, kad ji atsisakė
jai įprastos gynybos ir vis labiau
pasitikėjo savimi. Pasakodamas istorijas
apie savo gyvenimą Argentinoje Rafa
tarsi ištraukė ją iš kiauto. Klementina
įdėmiai klausėsi gailesčio kupina
širdimi ir stebėjosi, kad išpažinčių
klausytoja jis pasirinko ją.
Jie sustojo lauko gale, prie kažkokių
vartų, ir išlipo iš automobilio. Apačioje,
jiems po kojomis, ant stačios uolos
stūksojo graži bažnytėlė su bokšteliu ir
pilko skalūno stogu.
– Štai ir atvažiavom, – pranešė ji. –
Gal ir nelabai…
– Ak, nuostabu. Tai namas, kurį
pamiršo Dievas.
 Ji nusišypsojo džiaugdamasi, kad jam
patiko.
– Tu teisus. Tai iš tikrųjų namas, kurį
pamiršo Dievas. Jis toks liūdnas ir
vienišas.
Jie persiropštė per vartus ir
nužingsniavo pakalnėn. Žolė buvo
aukšta, vešli, nubarstyta ryškiai geltonais
vėdrynais, kurie spindėjo saulėje.
Storulės bitės dūzgė aplink žiedus, o
netoli jų, šokdama meilės šokį, plazdeno
peteliškių porelė. Kai jie priėjo pastatą,
Rafa pamatė, kad langai užkalti lentomis.
Bažnytėlė tikrai atrodė liūdna, vieniša ir
apleista.
 – Čia niekas neužklysta. Visi ją
pamiršo. Nuo keliuko jos nė nematyti. Ją
pamačiau vaikystėje plaukiodama jūroje,
kai žvejojau su tėčiu, ir ji mane
sudomino. Vos išmokusi vairuoti
automobilį susiradau ją. Eime vidun.
– Tu gali į ją įsigauti?
– Juk sakoma: tereikia panorėti, ir
atsiras būdas. Eime.
Ji nuskubėjo prie kito bažnyčios galo,
kur buvo matyti keli laipteliai ir
neaukštos medinės durelės, iškirstos
akmenyje.
– Turbūt tai užpakalinės durys
nykštukams, – sukikeno ji. – O gal prieš
keletą šimtmečių žmonės buvo žemo
ūgio?
– Kaip manai, kokio ji senumo?
– Čia yra kapų žmonių, palaidotų
tryliktame amžiuje.
– Increíble! – tyliai šūktelėjo jis.
Ji stumtelėjo duris, ir šios garsiai
sugirgždėjo. Jie paliko jas atlapas, kad
vidun skverbtųsi šviesa, ir įvijais
akmeniniais laiptais užlipo į pagrindinę
bažnyčios navą. Čia nebuvo tamsu, nes
stoge žiojėjo skylė, be to, buvo
atsiknojusios kelios drėgmės supūdytos
langus dengiančios lentos. Jie stovėjo
tyloje ir dairėsi.
 Nors bažnytėlė buvo įšalusi, šioje
vietoje buvo keistai šilta, tarsi oras būtų
virtęs minkšta medžiaga. Ant altoriaus
buvo užmestas baltas audeklas, riogsojo
tuščia apipelėjusi vaza. Tvarkingomis
eilėmis sustatyti suolai buvo ąžuoliniai,
ilgainiui pajuodę, o po jais ant
akmeninių grindų mėtėsi keletas kryžiuku
siuvinėtų pagalvėlių, skirtų priklaupti
meldžiantis. Ant stalo šalia priekinių
durų pūpsojo krūvelė žalios spalvos
giesmynų, o kitoje pusėje tamsiai
raudono aksomo užuolaida skyrė navą
nuo nedidelio sparno, kur stovėjo tuščias
akmeninis indas šventintam vandeniui.
 – Atrodo, tarsi ką tik baigėsi
pamaldos, ir žmonės išėjo užrakinę duris
visiems laikams, – pasakė Klementina.
Rafa atsisėdo ant suolelio prie
vargonų ir sugrojo keletą akordų.
Nedarnių garsų aidas atsimušė nuo
sienų, išgąsdindamas porą balandžių,
susisukusių lizdą pakraigėje.
– Dievulėli, tie vargonai visai
išsiderinę! – sušuko Klementina, delnais
prisidengdama ausis. Ji stovėjo choro
vietoje prie altoriaus. Priešais altorių
rikiavosi dvi eilės klauptų, atsuktų
vienas į kitą.
– Ar moki vargonuoti? – paklausė ji.
– Ne. Argi neaišku?
 – Maniau, siaubingai skambėjo
vargonai, ne tavo grojimas.
Jis atsistojo.
– Ir ką čia veiki, kai ateini viena?
– Nieko. – Ji patraukė pečiais. –
Bastausi ir skaitinėju antkapių užrašus.
Nuostabūs vardai ir pavardės. Stoviu
palinkusi ir svarstau, ar visų jų palaikai
guli man po kojomis, ar jų sielos
sklendžia kitame matmenyje, anapus
mūsų proto. Norėčiau tikėti, kad jie
Rojuje.
Rafa žengė prie plokštės, iš kitų
išsiskiriančios savo dydžiu. Ant jos
buvo aiškiai matyti iškalti žodžiai.
 – Arčibaldas Henris Trilokas, –
perskaitė.
– Arčibaldas – šaunus vardas.
– Kažin, ką dabar veikia tas
Arčibaldas?
– Protas man sako, kad iš to mielojo
Arčio teliko dulkės. Bet širdis kužda,
jog jis Rojuje šoka branlį su savo žmona
Gunilda.
– Tavo širdis turbūt neklysta. Tą patį
sako ir mano širdis. Netikiu, kad mano
tėvas virto dulkėmis ir pelenais. Senas
jo kūnas ilsisi pampose, bet siela
tikriausiai skrajoja kur nors kitur. – Rafa
nužvelgė bažnyčią ir pritildė balsą. –
Gal jis nūnai čia, su mumis, name, kurį
pamiršo Dievas?
– Su mirtimi dar nesu susidūrusi.
Abeji seneliai tebėra gyvi. Mamos tėvai
labai nuobodūs ir įkyrūs, bet, laimė,
gyvena toli, tad nesimatom.
– O kur jie gyvena?
– Škotijoje, su mano mama.
Rafa susiraukė ir ilgai spoksojo į ją.
– Atleisk, nesuprantu. Juk tavo mama
gyvena čia, su tavimi?
– Marina nėra mano mama. Sergėk,
Dieve! Mano mama Edinburge su savo
antruoju vyru Martinu, tikru kvėša.
Marina – mano pamotė.
– Maniau, ji…
 – Daugelis taip mano. Nežinau kodėl.
Mes visai nepanašios.
– Ne, tu į ją tikrai nepanaši.
– Esu panaši į savo mamą, ir dėl to
man apmaudu, nes ji nėra gražuolė.
Buvau mokoma, kad svarbiausia –
vidinis grožis, ir tuo patikėjau. – Ji
nenatūraliai nusijuokė.
Rafa laipteliais užsikeberiojo į
sakyklą.
– Ar Marina turi savo vaikų?
– Ne. Ji negali jų turėti. Tai labai
skaudus dalykas, todėl niekada apie tai
neužsimink.
– Štai kaip. – Jis padėjo rankas ant
sakyklos krašto, tarsi būtų vikaras,
ketinantis rėžti pamokslą. Jo veidas
buvo rimtas.
– Mudu su Džeiku jai tarsi vaikai,
kurių ji niekada neturės.
– Regis, tu ją ne itin užjauti?
– Negi esu taip lengvai perprantama?
– Ji šnarpštelėjo. – Mudvi labai
skirtingos.
– Kiek tau buvo metų, kai ji tapo tavo
pamote?
– Treji, ir man atrodė, kad ji atėjo
slapta išsivesti mano tėčio.
Rafa nusileido laipteliais ir atsistojo
prieš ją. Jo akys buvo kupinos
užuojautos, ir Klementina pajuto kažką
švelniai krustelint krūtinėje. Nenorėjo
jam šitaip atvirauti.
– Suprantu, – pasakė jis ir paėmė ją
už rankos. Jo prisilietimas ir ant veido
užslinkęs tamsus šešėlis, dėl kurio Rafa
atrodė labai rimtas, ją įtikino, kad jis
tikrai ją supranta.
– Ačiū, – tik tiek įstengė pasakyti ji.
Jis nusišypsojo.
– Nagi, grįžkim į saulę. Ar apačioje
yra paplūdimys? Norėčiau pamatyti jūrą.
Jis apkabino ją per klubus ir pro
altorių nusivedė prie siaurų akmeninių
laiptų, kuriais jie čionai užlipo.
Bažnyčia buvo jos slaptavietė, o ji buvo
jo ekskursijos vadovė, bet tą trumpą
valandėlę Klementinai pasidingojo, kad
jis rūpinasi ja. Ji mėgavosi šiuo nauju
potyriu, jausdamasi tikra moterimi. To
dar nebuvo patyrusi. Pati nesuprato,
kodėl atsivėrė visai svetimam žmogui.
Gal kad jis – prašalaitis, neturįs
išankstinės nuomonės nei apie ją, nei
apie jos šeimą? O gal kad švelniose
rudose jo akyse įžvelgė kažką artima,
kas ją drąsino ir skatino pasitikėti juo.
Jie išlindo į saulę lyg du vampyrai,
markstydamiesi nuo akinančios šviesos.
Ryškiai tarsi ugnies kibirkštėlės švytėjo
vėdrynai, o bažnyčioje prisiuosčius
troškaus puvėsių dvoko oras atrodė
kvepiantis gyvybe. Jie mėgaudamiesi
įtraukė jo į plaučius ir šiltai saulei leido
glostyti veidus. Apačioje ramiai
raibuliavo jūra, bangos tingiai ir
ritmingai plakėsi į uolas tarytum mintys,
pasiklydusios svajose. Jie nužingsniavo
į paplūdimį. Kitados tenai vedė takas,
bet dabar jis buvo apėjęs paparčiais ir
gervuogėm. Klementina apsidžiaugė, kad
mūvi džinsais ir dygliai drasko audinį,
ne odą.
Visą kelią juodu juokėsi ir plepėjo.
Kai godžios gervuogės dygiais
čiuptuvėliais kelissyk apsivijo jai
kulkšnis, Rafa padėjo išsikapanori iš
brūzgynų.
 – Ir visa tai reikia kęsti vien dėl to,
kad patektum į paplūdimį? – sušuko jis,
vaduodamas ją iš kibių gniaužtų.
– Tačiau tas paplūdimys ne toks kaip
kiti. Jis iš tikrųjų mielas.
– Regis, čionai seniai niekas nebuvo
įkėlęs kojos.
– Taip, nebuvau ir aš. Mačiau jį iš
valties, bet niekada nemėginau patekti
pėsčiomis.
– Tada į paplūdimį nutiesim taką, kad
galėtume čia ateiti kada įsigeidę,
negrabinėjami augalų.
Nuo minties, kad čionai užklys su
Rafa, Klementina dar labiau
pralinksmėjo. Jiems prieš akis buvo visa
vasara, bus smagu parodyti jam visus
Devono kampelius.
Galų gale takas atsirėmė į smėlėtą
pylimą, už kurio driekėsi nuošalus
paplūdimys. Žvelgiant iš jūros, jis
regėjosi jai gražus, bet dabar atrodė dar
žavesnis, ir Klementina apsidžiaugė, kad
čionai atėjo. Dar labiau džiugino tai, kad
paplūdimio nepasisavino nei Marina, nei
tėvas. Tai bus jos paplūdimys, esantis
jos bažnyčios papėdėje, ir ji dalysis juo
tik su Rafa.
– Niekam neprasitarsi apie mudviejų
radinį? Juk nenorėtume, kad čionai
sugužėtų visa grafystė?
 Rafa įsisprendė į klubus ir nužvelgė
vandenyną.
– Neprasitarsiu. Įspūdingas reginys.
– Jis iškvėpė orą pro šnerves. –
Pagaliau aš čia, – pridūrė.
Išgirdus tą frazę Klementinai
dingtelėjo, kad jis šnekasi pats su
savimi.
Jie patraukė prie jūros. Rafa nusiavė
batus ir pasiraitojo džinsus. Klementina
pasekė jo pavyzdžiu. Vanduo buvo
šaltas, bet jis užsispyrė bristi išilgai
įlankėlės. Atsiritusios mažos bangelės
apgaubdavo jų kulkšnis baltomis
putomis, paskui atsitraukdavo
užleisdamos kelią kitoms. Rafos džinsų
apačia patamsėjo nuo vandens,
galiausiai sušlapo iki pat kelių. Jis tik
nusijuokė ir linksmai gūžtelėjo pečiais.
– Jei turėčiau maudymosi glaudes,
nerčiau į vandenį.
– Taip ir padarykim, – pasiūlė ji.
Rafa nustebęs pažvelgė į ją. – Šokim į
jūrą.
– Jei nersi tu, nersiu ir aš.
Klementina nervingai sukikeno.
– Gerai.
Smarkiai tuksinčia širdimi ji
pabėgėjo paplūdimiu, išsirangė iš
džinsų, nusimetė palaidinę ir atsistojo
priešais jį tik su marškinėliais ir
rausvomis gėlėtomis kelnaitėmis.
 Nustebintas jos drąsos jis atlošė
galvą ir nusikvatojo.
– Qué coraje, nena!17
– Tikiuosi, tai komplimentas.
– Taip. Tu drąsi!
– Kiek galiu šitaip stovėti? Nagi!
Jis atsistojo šalia jos ant sauso
smėlio ir ryžtingai nusimetė džinsus,
nusivilko švarką, marškinius ir numetė
šalia jos drabužių.
– Pasiruošusi?
Klementina neturėjo kada grožėtis
atletišku jo kūnu, pridengtu tik „Calvin
Klein“ trumpikėmis, nes jis nuskuodė ir
pūkštelėjo į vandenį, garsiai
šniokštuodamas iš šalčio. Ji patenkinta
nulėkė iš paskos, stebėdamasi neįtikimu
likimu, šitaip nepaprastai juos
suvedusiu.
Jie dūko vandenyje kvatodami ir
taškydamiesi. Kai apsiprato, nebebuvo
taip šalta. Juodu nusiyrė tolyn, kad
bangos pasūpuotų it kokius plūdurus.
– Tu labai narsi, – pagyrė jis.
– Tik todėl, kad pats pakišai man tą
mintį.
– Bet tu nedvejojai. Tau buvo vieni
niekai šokti į vandenį.
– Na ir ką galėčiau pasakyti? Tokia
jau esu. – Ji šelmiškai išsišiepė.
– Man patinka tokios merginos.
 – Neturim rankšluosčių, bet diena
saulėta. Nudžiūsim paplūdimyje. Guldau
galvą, tokioje ledinėje jūroje dar nesi
maudęsis.
– Deja, klysti. Jūra Čilėje kur kas
šaltesnė nei čia. Joje neįmanoma ilgai
išbūti, jei apskritai išdrįsi pūkštelėti.
– Norėčiau pamatyti Pietų Ameriką.
– Marina sakė, ketini vėl keliauti į
Indiją.
– Man labai patinka Indija, bet
galėčiau traukti ir kitur. Tiesiog
veržiuosi ištrūkti iš čia.
– Kodėl?
– Nežinau, ką noriu veikti. Bijau
pradėti gyvenimą iš naujo. Jei keliausiu,
gal to išvengsiu.
– Keliavimas jau yra gyvenimas.
– Bet keliaujant neslegia atsakomybė.
Iš manęs tikimasi, kad darysiu karjerą ir
„suaugsiu“. O aš to nenoriu.
– Tada nesuk galvos.
– Bet mano tėtis kalba ką kita.
– Daryk tai, ko nori pati. Jei mėgsti
keliauti, turėtum pasižvalgyti po pasaulį.
Nemanau, kad labai svarbu stengtis
pateisinti kitų žmonių lūkesčius. Juk tai
tavo gyvenimas, ir tu nežinai, kiek ilgai
juo džiaugsiesi.
– Baisi mintis.
– Galbūt, tačiau ji sutelkia protą. Tau
reikia rasti savo kelią, Klementina, net
jei tas kelias nebus toks, kokį tau numatė
šeima.
– Dirbu Dokombe, nes noriu
susitaupyti pinigų, kad galėčiau kur nors
iškeliauti.
– Bet kur, kad tik neliktum čia? –
šyptelėjo jis.
– Suprantu, atrodau esanti nedėkinga.
– Tavęs gerai nepažįstu, tad nežinau,
ar esi nedėkinga. Bet gana gerai pažįstu
žmogaus prigimtį, todėl, manau, tu
niekada nebūsi laiminga, gyvendama kitų
žmonių gyvenimą. Turi eiti savo keliu ir
viską spręsti pati.
– Tu labai išmintingas, Rafa.
 – Ačiū, Klementina. Dabar gal jau
lipkim iš vandens, nes nebejaučiu kojų
pirštų.
Jiedu įsitaisė ant smėlio, ir
Klementina gavo progą pasigrožėti jo
kūnu. Rafa buvo tvirtas ir išvaizdus,
šlapi plaukai užkritę ant kaktos. Atrodė
neįtikima, kad ji štai sėdi šalia jo, šlapia
kaip žuvis, ir juokiasi, tarsi jie būtų buvę
seni draugai. Galiausiai kiek apdžiūvę
jie apsirengė ir nudrožė prie
automobilio. Užsitempusi drabužius ant
drėgnos liemenėlės ir kelnaičių
Klementina jautėsi nesmagiai, bet tokių
maudynių nebūtų nieku gyvu praleidusi.
 Važiuodami atgal į „Polzansą“ abu
šnekučiavo svarstydami, ką kiti sakys
jiems papasakojus, kad išsimaudė
jūroje.
– Būsiu atleista iš gidės pareigų, –
nusijuokė Klementina.
– O aš – iš dailininko.
– Ne, tavęs neatleis.
– Taip manai?
– Nebent imtum vesti iš kelio senas
ponias.
– Senas ponias?
– Savo mokines.
– Ak, por supuesto18, mokinės. – Jis
pasitrynė smakrą. – Kokio jos amžiaus?
 – Visai senučiukės. – Klementina
nusikvatojo. – Bet tikros linksmuolės.
Labai ekscentriškos. Jos čia vasarojo
pernai, ir Marina nesiliauja šnekėjusi
apie jas.
– Pernai tavęs čia nebuvo?
– Žinoma, ne!
Jis papurtė galvą.
– Koks aš kvailas. Juk buvai kažin
kur kitur, tik ne čia.

17 Kiek drąsos, vaikeli! (Isp.)

18 Žinoma (isp.).
 12 skyrius

Klementina ir Rafa įgriuvo į viešbutį lyg

du sušlapę šunys. Rouzė su Dženifere
stebėjo, kaip jie užlekia laiptais, o jų
juokas, pasklidęs po laiptinę, atsimušė
nuo sienų tarsi kibirkštys.
Rouzė pažvelgė į Dženiferę ir
kilstelėjo antakius.
 – Kaip manai, ir ką juodu veikė?
– Kad ir ką veikė, ir aš norėčiau
daryti tą patį, – nutęsė Dženiferė.
– Gal maudėsi jūroje?
– Labai tikėtina. O gal įpuolė į
milžinišką balą?
– Tik pagalvok, jis čia viešės visą
vasarą.
– Kiek širdžių bus sudaužyta.
– Man nusispjaut. – Rouzė atsiduso.
– Būčiau labai laiminga, jeigu jis
sudaužytų ir manąją.

Pietūs buvo patiekti valgomajame prie

ilgo stalo, stovinčio prie lango. Marina
pasodino Rafą tarp savęs ir
Klementinos. Ji matė, kad jų plaukai
šlapi ir kad abu persirengė kitais
drabužiais. Juodu buvo įsilinksminę,
draugiškai šaipėsi vienas iš kito lyg
artimi bičiuliai. Klementinos veidas
švytėjo tarsi kiniškas žibintas, užuot
įprastai niūksojusi, atrodė tarsi užlieta
šviesos. Marina stebėjosi tokia staigia
podukros permaina. O toji net
nusišypsojo jai, ir Marina susigėdo, kad
už kruopelę Klementinos parodyto
gerumo buvo jai dėkinga iki graudulio.
– Ir ką judu veikėt? – paklausė
Grėjus.
– Maudėmės jūroje, – nerūpestingai
atsakė Klementina, tarytum būtų pratusi
tai daryti kiekvieno sekmadienio rytą.
Rafa šelmiškai nusiviepė.
– Tai vis per mane.
– Koks jūs galantiškas, – leptelėjo
Džeikas.
– Neįstengiau atsispirti jūros traukai.
– Ne, tai buvo mano sumanymas, –
prisipažino Klementina, o plati jos
šypsena bylojo, kad ji nė kiek
neapgailestauja.
– Vanduo labai šaltas? – pasidomėjo
Marina.
– Ledinis, – atsakė Rafa. – Užtat
baisiai išalkom. – Jis dirstelėjo į lėkštę,
prikrautą apskrudintų tuno gabalėlių,
agurkais įdarytų jūržolių suktinukų,
apibarstytų skrudintais sezamais,
apšlakstytų medaus ir aitriųjų paprikų
užkulu, ir jam nutįso seilė. – Atrodo
labai gardžiai.
– Turim puikų vyriausiąjį virėją
prancūzą, – paaiškino Marina.
– Ir šviežią tuną, – imdamas peilį ir
šakutę pridūrė Grėjus. – Norėčiau
pasigirti, kad jį sužvejojau pats, bet šį
rytą turėjau darbo kontoroje.
– O ką ten darei? – susidomėjo
Marina.
– Su Džeiku kūrėm pirmosios
literatūrinės vakarienės planą.
– Ketinam į diskusiją pasikviesti
Viljamą Šokrosą, – įsiterpė Džeikas.
 – Vieną ar du kartus susidūriau su juo
Londone, be to, girdėjau kalbantį
Karališkojoje geografijos draugijoje, –
pasakė Grėjus. – Manau, galėtume jį
prisivilioti. Beje, Dartmuro pakrašty jo
žmona laiko viešbutį.
– Puiki mintis, – nudžiugo Marina.
Sėdint saulės užlietame valgomajame,
naujojo dailininko pašonėje, ir
planuojant literatūros vakarą, kuriame
dalyvaus Viljamas Šokrosas, jai atrodė,
kad dar ne viskas prarasta. Dabar
pietavo tik keletas svečių, bet vos
pasklis kalbos, kad čia visai vasarai
įsikūrė dailininkas, viešbutį neabejotinai
užplūs žmonės ir jis bus pilnutėlis.
 – Brangioji, kur Harvis? Norėčiau
jam duoti keletą darbelių, – į Mariną
kreipėsi Grėjus.
– Jis vėl išvažiavo aplankyti savo
motinos, – atsakė toji.
– Koks mylintis ir pasiaukojantis
sūnus.
– Jo mama tikriausiai visai senolė, –
pasakė Džeikas. – Juk ir jis gyvena
ilgiau nei tikėtasi.
– Harvis nenukriošęs, – atrėmė
Marina. – Jis jaunos sielos.
– Jūs galvojat tik apie
ilgaamžiškumą, – įsiterpė Rafa ir
pabaksnojo sau į smilkinį. – Bet
paprastai labiausiai nesveikuoja galva.
 – Tai absurdas, – atšovė Džeikas. –
Nori pasakyti, kad žmogus susirgo vėžiu
tik todėl, kad ne taip mąsto?
Piktoka Džeiko replika išmušė
Mariną iš vėžių, bet Rafa neįsižeidė.
– Mūsų jausmai veikia mūsų kūną, tik
neaišku, kokiu būdu. Daktarai, išrašantys
vaistų, gydo tik simptomus, ne priežastį.
Manau, žmogaus mąstymas ir sveikata –
susiję. Jei mąstytume teigiamai,
jaustumės kur kas geriau. – Džeikui
nusiviepus Rafa šyptelėjo. –
Įsivaizduokite, kad naktį gulite lovoje.
Jums šilta, saugu, pamažu grimztat į
miegą. Staiga jus nusmelkia kažkokia
išgąstinga mintis. Arba pasigirdo, kad
kažkas šmaižioja lauke. Širdis ima
daužytis, pradedat greičiau kvėpuoti,
oda atšąla ir sudrėksta. Baimė sukelia
stresą, ir energija nustoja tekėjusi kūnu.
O juk tai tebuvo mintis, nieko daugiau.
– Žinoma, Rafa, jūs teisus. Daugelis
ligų – psichosomatinės kilmės, – sutiko
Grėjus.
– Pritariu, – įsiterpė Klementina.
Džeikas susiraukė ir gurkštelėjo
vyno.
– Kurgi nepritarsi, Kleme. Žinai,
Rafa, Klemė nesimaudė jūroje… Kiek
metų? Dvidešimt?
– O kaip šitai susiję su mąstymo įtaka
sveikatai? – piktai paklausė Klementina
ir pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.
Jis trūktelėjo petimi.
– Tik iliustruoju ryšį tarp tavo
mąstymo ir nuotaikos.
– Ačiū, kad kalbi tai, kas akivaizdu.
– Mano senos ponios atvyksta rytoj,
– sunerimusi, kad ramiai papietauti
neišeis, pasakė Marina.
– Pasak Klementinos, jos labai
ekscentriškos, – atsiliepė Rafa. –
Nekantrauju su jomis susipažinti.
– Jos tikros anglės. Ak, išskyrus
ponią Delenor, toji – amerikietė.
– Man labai patinka amerikiečiai, –
apsidžiaugė Rafa. – Trejus metus
gyvenau Niujorke, dirbau vienoje
reklamos bendrovėje.
– Todėl taip puikiai kalbat angliškai,
– pasakė Grėjus.
– Šniaukrojat kaip amerikietis, –
neištvėrė nepasišaipęs Džeikas. – Jei ir
aš taip kalbėčiau, turbūt labiau patikčiau
merginoms.
– Norint patikti, reikia kai ko
daugiau, ne tik akcento, Džeikai, – įgėlė
Klementina.
– Turbūt Buenos Airėse jūsų laukia
mergina, ar ne, Rafa?
Klementina nudūrė akis į lėkštę
vildamasi, kad Rafa nepraneš esąs vedęs
ir turįs vaikų.
 – Ne, – nusišypsojo jis. – Nesu
niekam įsipareigojęs.
– Geriau neišsiduokit, – pasakė
Grėjus. – Kitaip visos Dokombo
merginos staiga įsigeis mokytis tapyti.
– Ir tegu, jeigu tik bus pilni
kambariai, – įsiterpė Marina.
– Ar nuvežei Rafą į Dokombą? –
paklausė Grėjus.
– Ne, – atsakė Klementina. –
Dokombe jis jau buvo.
– Gal surenk jam ekskursiją šią
popietę? Jam svarbu susivokti vietovėje.
– Ak, nejaugi, tėti? Argi šitai taip
svarbu?
 – Patikėk, mieloji, vyrui reikia žinoti,
kur jis atsidūrė.
Rafa nusikvatojo ir pasisuko į
Klementiną.
– Tu man skolinga sklindį su tiršta
grietine. Nepamiršai?
Jam tai priminus, Klementina nušvito.
– Tikrai, „Kipše“ prisikerti sklindžių
su džemu, ir jau orientuojiesi vietovėje.
– Ji nusišypsojo tėvui, ir Grėjaus širdis
prisipildė dėkingumo.
Po pietų Klementina su Rafa
išdardėjo į Dokombą. Grėjus nudrožė į
prieplauką, ketindamas pasikrapštinėti
prie laivo, o Marina grįžo į savo namus,
įrengtus buvusiose arklidėse. Ją
nustebino Džeiko elgesys per pietus.
Vyrukas buvo neįprastai agresyvus. Gal
pajuto iš Rafos sklindant grėsmę? O gal
pavydi dailininkui skiriamo dėmesio?
Kad ir kaip ten būtų, visi viešbutyje
kalba tik apie Rafą. Džeikas iš pat
pradžių nelabai džiaugėsi, kad čia
gyvens dailininkas, gal suirzo supratęs,
jog tas žmogus iš tikrųjų atneš sėkmę?
Džeikas nesuvokia, kad jie visi
priklausomi nuo Rafos, nesvarbu, kam
šovė mintis jį pasikviesti. Nėra kada
niekingai pavydėti. Tas planas turi
išdegti.
Marina virtuvėje skaitė laikraščius.
Staiga vidun įsiveržė Džeikas, jo veidas
buvo net paraudęs iš jaudulio.
– Baflsas vėl smogė! – pranešė jis.
Kai priblokšta žinios Marina pažvelgė į
jį, pridūrė: – Anksti rytą apvogti Grevil-
Džonsai.
– Dievulėli, tikrai?
Ją labai išgąsdino tai, kad vagis
nusitaikė į žmones, kuriuos ji pažinojo.
Vadinasi, jis artinasi prie jos namų.
– Ką tik paskambino mano slaptas
informatorius iš policijos. Sako, jie
neleis paplisti šiai žiniai, antraip žmonės
pultų į paniką.
 – Apie vagystę rytoj perskaitysim
laikraštyje.
– Iki tol tylėsiu kaip žemė.
Marina sunkiai atsiduso.
– Vargšai Džonas ir Karolina. Kaip
siaubinga. – Pamačiusi, kad Džeikas
kvailai išsiviepė, pridūrė: – Nėra dėl ko
džiaugtis, Džeikai. Kita auka galime
tapti mes.
– Abejoju. Juk pas mus nėra ko vogti.
– Šito jis nežino.
– Aišku, žino. Prieš apšvarindamas
namus, labai gerai juos ištyrinėja.
Įsilaužęs stveria nusižiūrėtą grobį, o
kitko neliečia.
– Ar kas nors sužeistas?
 – Džonas Grevil-Džonsas išgirdo
vestibiulyje triukšmą, čiupo šautuvą ir
nusėlino pasižiūrėti, kas vyksta.
Tikriausiai šautuvą laiko pasikišęs po
lova.
– Kad tik Karolina nenusitaikytų į jį
patį.
Džeikas sukikeno.
– Kažin, ar ji moka užtaisyti ginklą.
– Jis matė vagį?
– Ne. Anas buvo labai greitas.
Paspruko ir nuskuodė kaip pelė.
– Ką pavogė?
– Visą sidabrą iš valgomojo.
– Ir daugiau nieko?
 – Pasak mano informatoriaus, turbūt
žinojo, kad sidabras valgomajame, nes
tiesiu taikymu nuskubėjo tenai. Į kitus
kambarius neužsuko, o juk Grevil-
Džonsų svetainėje pilna vertingų
paveikslų.
– O įkalčiai?
– Tik raštelis su brūkštelėtu „ačiū“.
– Tikras absurdas.
– Pasirašytas Raflso.
– Jam aiškiai patinka dėmesys. Ar
kas nors yra girdėjęs apie „mandagų
vagį“? Du visiškai nesuderinami
žodžiai.
– Vagys visada mėgsta palikti kokį
nors ženklą.
 – Vargšai Džonas ir Karolina. O aš
ketinau pasiūlyti Rafai nusivesti mano
ponias tapyti keistų jų namų, panašių į
pilį. Pernai Karolina buvo surengusi
joms iškylą, o Harvis visą popietę
kiurksojo jų virtuvėje ir flirtavo su
virėja. – Marina atsiduso. – Dabar jie
nebenorės namuose matyti jokių
prašalaičių.

Rafa ir Klementina sėdėjo „Kipšo“

užeigoje ir spoksojo į triaukštį sidabrinį
padėklą, ant kurio buvo sudėti
sklindžiai, didelis dubuo tirštos grietinės
ir indelis džemo. Dvi gražutės padavėjos
Penė ir Tamara lūkuriavo prie stalo
vildamosi, kad išvaizdus užsienietis
švystelės joms dar vieną šaunią
šypsenėlę.
– Štai kokie tie sklindžiai, – pasakė
Rafa, pasmeigdamas didžiausią.
– Parodysiu, kaip tai valgoma. –
Klementina perpjovė sklindį pusiau, ant
kiekvienos puselės gausiai uždrėbė
grietinės, o ant viršaus – šaukštą braškių
džemo. – Dabar kirsk! Tai daugiau nei
skonis, tai potyris.
Abu pastebėjo atsidūrę dėmesio
centre – į Rafą spoksojo ne tik
padavėjos, bet ir vyresnės moterys,
sėdinčios prie gretimo staliuko. Jos
nutraukė pokalbį ir įtempusios ausis
klausėsi, ką juodu šneka. Todėl jis
prikišo prie burnos vieną sklindžio
puselę ir teatrališkai atsikando.
Grietinės ir džemo buvo tiek, kad
išsitepliojo lūpas, bet, užuot nusišluostęs
servetėle, Rafa pasigardžiuodamas
apsilaižė jas ir mėgaudamasis išsišiepė
taip, kad net raukšlelės apie akis
pagilėjo. Penė ir Tamara sukrizeno, o
pusamžės moterys šyptelėjo, kad jis taip
mielai šaiposi iš savęs. Atsidarė
kabineto kavinės gale durys ir tarpdury
pasirodė Cukrė Vilkoks; iš tikrųjų jos
vardas buvo nelabai saldus – Siuzana. Ji
išsyk susidomėjo, koks čia sąmyšis.
 Cukrės širdis buvo minkšta kaip ir
jos sklindžiai, o pati pasiruošusi būti
suvalgyta kaip džemas ir grietinė.
Pamačiusi žavingą nepažįstamąjį, su
Klementina Turner sėdintį prie lango,
pasitaisė rausvo šerbeto spalvos suknelę
ir, pasinaudodama savininkės padėtimi,
išdidžiai priėjo prie jų.
– Kleme, kas šis žavusis tavo
svečias?
Rafa servetėle nusišluostė burną,
mandagiai pašoko nuo kėdės ir padavė
ranką smulkutei šviesiaplaukei moteriai.
– Rafa Santoras, – prisistatė.
Stiprus jo rankos spustelėjimas
išgąsdino Cukrę ir ji skubiai atitraukė
ranką, tada kita ranka pasiglostė trapius
pirštelius.
– Italas, – ištrūko jai. – Myliu Italiją.
– Argentinietis, – pataisė jis. – Jums
labai patiktų Argentina.
– Vaje, jūs tikras šelmis. Prašom
gardžiuotis sklindžiais.
Rafa vėl atsisėdo.
– Tą ir darau. Jie nepaprastai skanūs.
Jei gyvenčiau čia, greitai sustorėčiau.
– Žinot, Argentina man kiek
pažįstama. Vienu metu kopijavau Evos
Peron stilių: ant pakaušio susisegdavau
plaukus, vilkėdavau 1940-ųjų
suknelėmis, lūpas dažydavausi tamsiai
raudonu lūpdažiu.
 – O gal tai labiau panašu į Madoną?
– Tiesą sakant, taip. Man patiko, kaip
ji atrodė filme. Ir kiek čia viešėsite?
– Visą vasarą, – įsiterpė Klementina,
norėdama kuo greičiau atsikratyti Cukre.
– Jis –dailininkas, pakviestas mano
pamotės.
– Tikrai? Kaip nuostabu. Norėčiau
išmokti tapyti.
– Deja, mokomi tik viešbučio
svečiai, – atšovė Klementina.
– O tiesiog pietaujantieji?
– Ne.
Cukrė atsiduso ir išplėtė mėlynas
akis.
 – Ar duosit pamokas po darbo
valandų?
– Ką tik atvykau, dar nežinau savo
planų.
– Įspėju, viešbutyje Marina ras kuo
jus užimti.
Rafa gūžtelėjo pečiais, dėdamasis
esąs bejėgis.
– Turiu padirbėti už būstą ir maistą.
– Jei nuomotumėtės pas mane,
nebūčiau tokia reikli, – tyliai pasakė
Cukrė. – Užeikit kada tinkamas.
Pavaišinsiu sklindžiais. Paremsiu jūsų
verslą. – Ji meiliai nusišypsojo ir
nusklendė šalin.
Klementina tylutėliai nusijuokė.
 – Ar tai tavo losjono po skutimosi
kvapas?
– Ką turi galvoje? – paklausė Rafa,
bet ir pats suprato, ką ji norėjo pasakyti,
nes lūpų kampučiai išdykėliškai
sutrūkčiojo. – Regis, žmonės čia retai
mato užsieniečius.
– Nesąmonė! Žinoma, kad mato. Tik
nepratę prie tokių gražuolių.
– Jie atsikvošės. Išvaizda dar ne
viskas.
– Tu bent su charakteriu, asmenybė.
O dauguma gražių – bevaliai.
Rudos jo akys mąsliai nužvelgė ją.
– Man atrodo, ne toks akivaizdus
grožis traukia labiau. Kai staiga įžvelgi
jį, nebereikia ieškoti ko nors kito.
Klementiną išpylė karštis. Ar jis
kalba apie ją?
– Visi turi ką nors gražaus, – numykė
ji.
– Tavo pamotės labai gražus veidas.
– Ar ūmai pamatei jos gožį?
– Ne. Jos akys mįslingos.
– Tada tu regi tai, ko nematau aš.
– Žinoma, juk nesu apakintas
išankstinės nuostatos. Kai moteris
subrendusi, jos veidas atspindi jos
asmenybę, nesvarbu, ar jai tai patinka, ar
ne. Ji negali paslėpti savo prigimties.
Marinos veidas jausmingas, kilnus, bet
akys kažkokios budrios ir liūdnos.
 – Ak, tie vyrai! – Klementina pavartė
akis. – Tu toks, kaip visi.
– O kokį mane įsivaizdavai?
– Nežinau. Tikėjausi…
Jis patraukė pečiais ir siurbtelėjo
arbatos.
– Bėda, atsiradusi tarp tavęs ir tavo
pamotės, yra tavo bėda, ne jos. Neleisk,
kad tai, kas įvyko praeityje, valdytų
dabartinę tave.
Jo pastaba nustebino Klementiną. Ji
manė, kad jis supranta ją. Bet turint
galvoje tai, ką jis ką tik pasakė,
akivaizdu: jis niekuo nesiskiria nuo kitų
vyrų, tik veidas gražesnis. Rytą Marinai
pasisekė apraizgyti jį savo čiuptuvais it
kokiai Medūzai. Klementina prarado jį
kaip sąjungininką.

Po vakarienės Rafa patraukė į sodą,

ketindamas paskambinti mamai.
Atsisėdęs ant žemės po kedru išsitraukė
„BlackBerry“.
Marija Karmela nujausdavo, kada
skambins mylimiausias sūnus, ir dabar
atskubėjo pakelti ragelio, telefonui net
nespėjus suskambėti.
– Hijo?
– Mamá? Nesergi?
– Ne, Rafa. Ačiū Dievui, sveikata
nesiskundžiu. Esu kiek pavargusi, bet ko
dar gali tikėtis tokia senutė kaip aš?
 – Tu nesena.
– Jaučiuosi sena. Mane kamuoja
nerimas.
– Juk sakiau, kad nesirūpintum.
– O, kad būtų gyvas tavo tėvas.
– Jeigu jis būtų gyvas, manęs čia
nebūtų, bet aš džiaugiuosi, kad
atvažiavau.
– Pasakok. Ką veikei dieną?
Rafa papasakojo jai apie ekskursiją
su Klementina į Dievo pamirštą
bažnytėlę ir maudynes jūroje.
– Šią popietę gėriau tikrą anglišką
arbatą užeigoje „Kipšas“. Valgiau
sklindžių.
– Kokie jie?
 – Skonis primena alfajores de
maizena19. Grįždamas namo parvešiu
tau.
– Ar ką nors jiems sakei?
– Dar ne. Netinkamas laikas.
– Jei pernelyg ilgai delsi,
pražiopsosi progą.
– Turiu būti tikras, nors beveik
neabejoju, jog tai – toji vieta. Visos
užuominos veda čionai.
– Jei nors kiek abejoji, keliauk namo
ir pamiršk visą tą kvailą ir rizikingą
sumanymą.
– Sukoręs šitokį tolimą kelią
nesitrauksiu.
 – Niekas ir nesako, kad esi bailus.
Todėl ir didžiuojuosi tavimi.
– Taigi didžiuokis ir liaukis
nerimavusi. – Stojo ilga pauzė, eteriu
sklido traškesys. – Mamá, tu vis dar
klausaisi?
– Jaučiu kaltę, Rafa. – Jos balsas
skambėjo tyliau.
– Kodėl?
– Jei nebūčiau tau papasakojusi,
nebūtum leidęsis į šią beprotišką
kelionę. Tai mano kaltė. Mudu su tavo
tėvu buvom pasižadėję viską laikyti
paslaptyje. Kol jis buvo gyvas, rasdavau
jėgų tylėti. Jis nusinešė tą paslaptį į
kapą. Visada sakydavo tai padarysiąs.
Bet aš… nebegalėjau to slėpti. Tik todėl,
kad myliu tave. Turėjai teisę žinoti tiesą.
Bet nūnai prisipažįstu: bijau to, ką tu
gali išsiaiškinti. Baiminuosi, kad įdaviau
tau raktą nuo Pandoros skrynios.
– Nieko man nenutiks.
– Tu nepažįsti žmonių, su kuriais turi
reikalų. Jie pavojingi.
– Taip buvo prieš daugybę metų.
Laikai pasikeitė.
– Nerimauju vėl įstūmusi tave į
pavojų.
– Tą nerimą palik man.
– Ak, Rafa, tu man suteiki šitiek
stiprybės. Pamėginsiu nesirūpinti.
 – Ketinu grįžti namo vasaros
pabaigoje, ir viskas vėl bus kaip buvę.
Pasikliauk manimi.
– Pasikliauju tavimi, hijo. Tik
nepasitikiu… jais.
Rafa pamėgino prablaškyti ją
klausinėdamas apie ūkį, savo brolius,
seseris ir jų vaikus. Pamažu motinos
balsas sušvelnėjo, ji kiek atsigavo. Kai
jis išjungė telefoną, jautėsi geriau. Jam
buvo nepakenčiama, kad ji viena gyvena
pampose ir nerimauja dėl jo. Žinojo,
koks brangus jai yra, o mirus tėvui
branginamas dar labiau. Rafa atsistojo,
įsisprendė į klubus ir užsigalvojęs
įsistebeilijo į amžiną nakties juodumą.
Dar nebuvo nusiteikęs grįžti vidun,
galvojo apie gausybę neatraizgytų
mazgų, tad nusprendė pasivaikščioti.
Iškritus rasai sodas kvepėjo dar
stipriau, ir jis prisiminė vidurnakčio
pasivaikščiojimus, į kuriuos leisdavosi
pampose, kai buvo jaunesnis. Mintims
lekiant atgal į praeitį, širdį pervėrė
ilgesys.
Kai Rafa buvo dar mažas berniukas,
Lorencas jau buvo senstelėjęs, perkopęs
septintą dešimtį. Vyresnieji jo vaikai jau
buvo suaugę, o žmona nerimavo, kad jis
nebeturės kantrybės ir jėgų kęsti
nuolatinių mažo vaiko reikalavimų. Bet
pamažu Rafa palenkė jį savo pusėn
entuziazmu ir smalsumu, sekiodamas
paskui jį po ūkį tarsi koks prieraišus
šuo. Kai vyresnėliai dar buvo vaikai,
Lorencas neturėjo kada jų lepinti, bet
pasenęs džiaugėsi supratęs, kad turi į
valias laiko lepinti pagranduką. Jis mokė
jį jodinėti, pasiimdavo į ilgus
pasivaikščiojimus po pampas,
pasakodavo krašto istoriją ir apie
Italijoje prabėgusią vaikystę. Mokė sūnų
žaisti kortomis ir šypsotis, kai pralošia,
o naktį, mirkčiojant šiltai laužo šviesai,
jiedu kartu su kitais gaučais susėsdavo
ant žolės ir traukdavo dainas, Lorencui
brązginant gitara. Senis beprotiškai
mylėjo tą vienintelį vaiką iš penkių ir
pildydamas kiekvieną jo užgaidą
lepindavo kaip žmogus, kuriam
gyvenime telikęs šis malonumas.
Rafa mėgdavo būti su tėvu, šiurkščiu
žmogumi, bet ramaus ir švelnaus it šuns
būdo. Jis jo labai ilgisi.

19 Kukurūziniai paplotėliai (isp.).

 13 skyrius

Košmarai Marinos nekamavo jau daug

metų, nuo tada, kai ištekėjo. Bet tą naktį
atsibudo išpilta prakaito, smarkiai
dunksinčia širdimi, o gerklę gniaužė
rauda. Ji atsisėdo ir susigriebė už
krūtinės, iš lėto grįždama į tikrovę ir
savo lovą, kurioje ramiai miegojo
Grėjus. Nuo staliuko prie lovos paėmė
stiklinę vandens ir virpančia ranka
priglaudė prie lūpų. Pulsas pamažu
lėtėjo, širdis liovėsi daužiusis. Marina
giliai įkvėpė ir nusišluostė akis. Bet
liūdesys, apėmęs po regėto sapno, vis
tiek kabojo virš jos tarsi kokia skraistė.
Išsiropštusi iš lovos nusigavo į
drabužinę. Stengdamasi netriukšmauti,
atidarė spintos duris, įkišo ranką į
viršutinę lentyną ir iš paties jos galo
ištraukė batų dėžutę, kurią laikė
paslėpusi po megztiniais. Daugybę metų
nebuvo jos judinusi, nors kaskart
atidarius spintą ji traukė lyg magnetas,
kaskart primindama apie save.
 Marina prisispaudė dėžę prie
krūtinės, pirštų galais nutykino į vonios
kambarį ir užsklendė duris. Spustelėjo
jungiklį ir net susigūžė nuo ryškiai
plykstelėjusios šviesos. Nuslinko iki
klozeto, uždengė jį dangčiu ir susmuko
ant jo. Sėdėjo nekrutėdama ir tol
spoksojo į dėžę su paprastu baltu
dangčiu, kol ėmė dilgsėti akis. Dėžė
priminė mažą karstelį, tokia tyra ir švari
buvo. Marina pirštais perbraukė per lygų
paviršių, ir iš akių ėmė papsėti ašaros.
Širdį sugniaužė baimė, ir spaudė tol, kol
širdis virto mažu gniužulėliu, panašiu į
šaltą akmenėlį.
 Ji labai bijojo to, kas gulėjo dėžėje,
nors gerai žinojo, kas joje paslėpta. Ten
gulėjo jos skausmas. Marina ėmė sunkiai
kvėpuoti ir galiausiai pravirko.
Užsimerkusi tyliai verkė, raudą
slopindama plaštaka. Nesvarbu, atidarys
dėželę ar ne, ji visada primins
nedovanotiną klaidą. O jeigu dėžę
išmestų? Prisiminimai, jos sieloje palikę
neišdildomą žymę, vis tiek niekur
nedingtų, išplauktų kaip nakties košmarai
ir primintų, kad yra labai prasikaltusi.
Tik vienas Dievas žino, kaip ji dėl to
kenčia.
Marina tūnojo tol, kol aprimo širdis,
apmalšo sielvartas. Tada vėl įkišo dėžę į
tolimiausią spintos kampą ir grįžo į
lovą.
Grėjus apsivertė ant kito šono ir
prisitraukė ją artyn.
– Gerai jautiesi, brangioji? –
sušnabždėjo mieguistu balsu.
– Dabar taip, – atsakė ji, patogiai
įsitaisydama jo glėbyje.
– Vėl tas sapnas?
– Taip, bet jau praėjo.
Prieš daugybę metų tas košmaras
persekiodavo ją kiekvieną naktį – ir štai
jis vėl čia. Grėjus pabučiavo ją į kaktą,
ir ji užsimerkė. Žinojo, kad šiąnakt bus
saugi, šiąnakt košmaras nebegrįš.
Kitą rytą Harvis išdygo virtuvėje plačiai
šypsodamas, ir Marina vos susitvardė
negriebusi jo į glėbį kaip vaiko.
– Ak, Harvi, kaip malonu, kad grįžot.
Pasiilgom jūsų.
Harvis susirūpinęs pažvelgė į ją.
– Ar jums viskas gerai?
– Taip. Bet vakar atvyko Rafa,
šiandien atkeliauja mano senosios
ponios, o Grėjus šaukiasi jūsų pagalbos.
Jis anksti išplaukė žvejoti, todėl
nenumanau, kam jam jūsų prireikė. Kad
ir kaip ten būtų, dabar tai nesvarbu. Gal
išgertumėt puodelį arbatos ir
pasišnekėtumėt su manimi, kol
pusryčiausiu? Netrukus pasirodys Berta,
ir turėsiu eiti.
Harvis užvertė akis į dangų.
– Kalbat apie tą Darboholikę?
Marina nusijuokė.
– Ta pravardė jai puikiai tinka.
– Nesu regėjęs kitos tokios moters,
kuri taip greitai lakstytų iš kambario į
kambarį.
– O, kad taip būtų.
– Man regis, kai tik jūs išeinat pro
duris, ji išsiverda puodelį arbatos ir
atsisėdusi skaito laikraščius.
– Ne, manau, ji nedrįstų taip elgtis.
– Ji tik ir trokšta, kad taip manytumėt.
 Harvis prisitraukė kėdę, o Marina iš
virdulio pripylė į puodelį verdančio
vandens. Žinojo, kad jis labai mėgsta
„Earl Grey“ arbatą su kupinu šaukštu
medaus. Padavė jam puodelį, stebėjo,
kaip Harvis apglėbia jį stambia,
šiurkščia plaštaka, išvagota kaip seno
ąžuolo žievė, ir širdis kiek atsigavo.
Atsisėdo priešais senuką ir įsipylė dar
vieną puodelį kavos. Harvis nukreipė į
ją šiltas akis.
– Na, ir kas atsitiko?
– Turi omeny ne vagystę?
– Apie ją jau girdėjau. Tas vyrukas
nuolat nušluosto nosį policijai.
 – Jokių įkalčių. Nieko. Šiais laikais,
kai galima pasitelkti teismo ekspertizę ir
visas technologijas, atrodo neįtikima,
kad policija ničnieko neranda.
– Tie žmonės tikriausiai turėjo
nemažai sidabro valgomajame, jei
vagiui apsimokėjo įsilaužti ir jį
nugvelbti.
– Laimė, nelindo kur toliau. Juk pas
juos šitiek paveikslų.
– Manau, jis žinojo, ko nori. Sidabrą
lengva parduoti.
– Ar apie vagystę jau parašė
laikraščiai?
– Dar neskaičiau. Policijoje turiu
slaptą informatorių.
 – Įtariu, tą patį, kurį minėjo ir
Džeikas. Jis tučtuojau iškloja visiems, ar
ne? Turbūt išplepėjo ir čionykščiam
laikraščiui.
– Matyt, mėgaujasi tuo, kad yra gerai
informuotas.
– Ir pučiasi prieš tuos, kurie jo
klausosi. Nesistebiu, kad policija
nesučiumpa ilgapirščio. Nes nieko kito
neveikia, tik mala liežuviais.
– Na, kaip mūsų dailininkas?
Paminėjus Rafą, Marinos veidas
nušvito.
– Jis žavus. Viešbutyje atsirado dar
vienas geranoriškas, linksmas žmogus,
antrasis jūs. – Harviui šyptelėjus
pridūrė: – Jis visiems malonus.
Dženiferė ir Rouzė kaip devintame
danguje, nes ir joms jis rodo dėmesį.
Visi aplinkui pasijuto laimingesni. Tarsi
tas vyrukas virš šios vietos būtų
pabarstęs stebuklingų dulkių. Nujaučiu,
jis iš tikrųjų daug ką pakeis.
– Neabejoju.
– Bet Džeikui jis, regis, nepatinka.
– Nejaugi?
– Ak tas žaliaakis siaubūnas.
– Taigi, – supratingai ištarė Harvis.
– Kartais Džeikas elgiasi kaip tikras
nesubrendėlis. Bet Klemei Rafa labai
patinka.
– Gera žinia.
 – Tik blogai, kad ji gan akivaizdžiai
tai rodo.
– Gal jis to nepastebi? Vyrai nėra
tokie pastabūs, kaip jums, moterims,
atrodo.
– Nežinau. Bet jis suaugęs žmogus.
Esu tikra, į tai žiūrės ramiai, – pridūrė
susirūpinusi.
– Nenorit, kad ji būtų įskaudinta?
– Ji dar nebuvo iš tikrųjų įsimylėjusi.
Tačiau vaikinų turėjo. – Marina nutaisė
grimasą. – Ir daug. Bet nė vieno rimtai
nemylėjo.
– Manot, ji pamils Rafą?
– Beveik neabejoju. Ir būgštauju, kad
skaudžiai nukentės.
 – Jie galėtų būti ideali pora.
– Kažin. Jis gyvena kitame pasaulio
pakrašty, yra labai gražus ir pats tai žino.
Tikriausiai pratęs, kad merginos jį
kaipmat įsimyli. – Ji nudūrė akis ir
susiraukė. – Kai reikalai ima suktis apie
meilę, išvaizdžiais vyrais nepasitikiu.
– Bet jums patinka Rafa.
– Taip. Jis man labai patinka. Esu
kvaila, ir tiek.
– Ne, tikrai ne. Jūs – gera pamotė.
Ji pažvelgė į Harvį, kuo meiliausiai
jai šypsantį, ir nežinia kodėl jai
užgniaužė gerklę.
– Ačiū, Harvi. Juk suprantat, linkiu
jai paties geriausio.
 – Suprantu.
Atsilapojo durys, ir į namus su vėjo
gūsiu įsiveržė Berta.
– Dievulėli, koks vėjuotas rytas! – iš
vestibiulio šūktelėjo ji, pėdindama į
virtuvę.
– Metas į viešbutį, – Harviui pasakė
Marina.
Abu ištuštino puodelius.
Skersvėjis atplukdė „Anaïs Anaïs“
kvepalų debesėlį, tada tarpdury išdygo
Berta. Marina pastatė puodelį ir
pasibaisėjusi įsistebeilijo į ją. Harvis
irgi neįstengė atplėšti akių. Stambų kūną
Berta buvo įspraudusi į geltoną gėlėtą
suknelę, panašią į palapinę. Drabužis
buvo lygaus kirpimo ir siekė kulkšnis. Iš
po suknelės tarsi dvi dešros styrojo
kojos, o pėdos buvo įspraustos į
auksines kurpaites. Marina netekusi žado
mirksėdama spoksojo į moterį.
– Tik nesakykit, kad nepatinka, –
ramiai tarė Berta. – Vargau visą rytą, kol
pavyko užsisegti užtrauktuką.
– Esi labai ryški, – pasakė Harvis. –
Jis atsistojo ir užsivožė kepurę. – Žiūrint
į tave, man reikia saulės akinių.
– Šįryt esu nusiteikusi pozityviai.
– Na ir gerai, – tarstelėjo Harvis. –
Gal ir darbas bus šiek tiek pozityvesnis?
– Juk pažįsti mane, esu
perfekcionistė. – Berta nubloškė rankinę
ant kėdės. – Imsiu ir išsivirsiu puodelį
arbatos. – Harvis sugavo Marinos
žvilgsnį ir kilstelėjo antakį. – Ar
šiandien bus kokių ypatingų darbų? – Tą
klausimą ji skyrė Marinai.
– Hm, ne. Turiu galvoje, laukia
įprasta ruoša.
– O kas tvarkys dailininko kambarį?
– Nežinau. Tegu sprendžia Džeikas.
– Jei norit, kad būtų deramai
sutvarkytas, patikėkit tą darbą man.
– Ačiū, Berta, – atsakė Marina ir
patraukė prie durų.
– Pasišnekėkit su Džeiku. Gal jis
galėtų pavesti man tvarkyti tą kambarį
visą vasarą? – Berta nuskubėjo prie
virdulio ir pakišo jį po čiaupu. –
Nepasitikėčiau tomis kvaišomis
kambarinėmis, darbą jos atliks prastai.
Jis – gražus vaikinas, ir jos gali pakliūti
į bėdą. – Berta pervėrė Mariną
reikšmingu žvilgsniu. – Juk žinot, kokios
tos jaunos merginos. Perdėm laisvai
krutina strėnas.
Harvis ir Marina per žvyrą
nužingsniavo į viešbutį, kikendami iš
Bertos paistalų.
– Nė nenutuokiau, kad siuvamos
tokio dydžio suknelės, – pasakė Marina.
– Arba kad jos būna tokio kirpimo. Man
net baugu pagalvoti, kuo šiandien vilki
kitos darbuotojos. Negi visos pakvaišo?
 Įėję į viešbutį, Rouzę ir Dženiferę
jiedu rado registratūroje. Jų drabužiai
neatrodė keistai, tik abi buvo
pasidažiusios kruopščiau nei visada.
– Jis valgomajame, – vos įžengus
Marinai pranešė Dženiferė.
– Puiku.
– Sėdi su brigados generolu.
Marina suraukė antakius.
– Gerai.
– Jam patiks senasis generolas, –
pasakė Harvis, jiedviem einant per
vestibiulį. – Argentinoje tokių žmonių
nerasi.
– O ką jūs žinot apie Argentiną? –
nusijuokė Marina.
 – Kad tokie kaip brigados generolas
tenai negimsta.
Rafa tikrai sėdėjo prie brigados
generolo stalo, stovinčio prie lango. Abu
vyrai buvo įnikę į pokalbį. Pamatę
ateinant Mariną, sveikindamiesi ketino
atsistoti, bet moteris juos sulaikė.
– Sėdėkit, sėdėkit, – tarė ji,
žiūrėdama į generolą. Šis, vos įstengęs
pakelti sėdynę, vėl klestelėjo ant kėdės.
– Taigi judu jau susipažinot?
– Mielas jaunuolis, – džiugiai ištarė
generolas. – Jo tėvas kovėsi kare kitoje
pusėje.
– Paskui emigravo į Argentiną, kad
tai pamirštų, – pridūrė Rafa.
 – O aš nenoriu pamiršti. Tą dieną,
kai pamiršiu, galite mane pakasti. Tai
buvo geriausios mano gyvenimo dienos.
– Ne, jūsų gyvenimas ir dabar visai
šaunus, – paprieštaravo Rafa.
Brigados generolas liūdnokai
sukrizeno.
– Tačiau nebe toks kaip anuomet,
jaunuoli.
– Bet praeitis – tik prisiminimas,
ateitis – laukimas, o dabartis – tikrovė. –
Rafa apsidairė po kambarį. – Štai jūs
sėdit gražioje vietoje, valgot gardžius
pusryčius. Juk nėra jau taip blogai.
– Negi svajoti yra blogai? – paklausė
Marina.
 – Žinoma, ne, tik svarbu, kad
troškimai nepadarytų jūsų nelaimingų.
– Kai senstelėjau ir pasidarė sunkiau
dūmoti, atsisakiau visų nepasiekiamų
svajonių. Dabar dūmiju paprastą tabaką,
– nusijuokė brigados generolas.
– Jūs jaunas širdimi, – atrėmė Rafa.
– Mano širdis sena. Niekas kitas,
išskyrus pabūklų tratėjimą ir mūšio
kvapą, nepriversdavo jos plakti stipriau.
– Jis pakėlė traiškanotas akis ir
sušnarpštė. – Nebent dailus manosios
merginos veidelis.
Rafa nujautė, kad generolo mergina
yra tenai, kur ir Rafos tėvas, ir
susijaudinęs pažvelgė į liūdnai
susimąsčiusį senuką.
– Jūs žinot, kad ji vis dar čia, –
pasakė tyliai.
– Ak, žinau. Jau praėjo penkeri
metai, penkeri ilgi metai. Kartais ją
jaučiu, bet gal mano, nusiminusio senio,
protas tik krečia žiaurius pokštus?
– Tikrai ne, – įsiterpė Marina. –
Turite tikėti tuo, ką jaučiat. – Ji pasisuko
į Rafą. – Kokie jūsų planai šiandien?
– Jis ketina pamokyti mane piešti, –
pasakė brigados generolas.
– Nejaugi?
– O taip. Jo manymu, tapydamas vėl
pasijusiu jaunas.
 Marina nusikvatojo.
– Tada mokyti tapyti reikėtų mus
visus.
– Mielai.
– O kitų mokinių bus?
– Ne, tik brigados generolas.
Tapysim sode.
– Gerai.
– Tapysim medį.
– Medį?
– Taip, – tvirtai tarė Rafa. – Medį.

Klementina jau seniai nemiegojo taip

gerai. Aną vakarą neatsiliepė į Džo
skambutį dešimtą valandą ir išjungė
mobilųjį. Apie vienuoliktą Rafa parėjo
iš sodo, ir juodu prasėdėjo oranžerijoje
iki vidurnakčio, šnekučiuodami žvakių
šviesoje, kol sutirpo visas vaškas. Jis
vėl pasakojo apie savo tėvą, kurio
nepaprastai ilgisi, ir apie vaikystę.
Klementinai buvo malonu, kad jis atvėrė
jai širdį, tarsi ji būtų patikima, artima
draugė. Juodu kartu jau apsilankė
slaptoje bažnyčioje, name, kurį pamiršo
Dievas, ir nuošalioje įlankėlėje. Kai abu
atsistojo ketindami eiti miegoti, ji
beveik tikėjosi, kad jis pabučiuos ją.
Deja, nepabučiavo. Nusišypsojo,
palinkėjo labos nakties ir paliko ją
vestibiulyje su Bilu, naktiniu portjė.
 Ji nuplasnojo į buvusias arklides, o
galva net sukosi nuo gražiausių fantazijų,
krūtinė buvo prisipildžiusi kažin ko
lengvo ir svaigaus. Maloniai tysodama
vonioje niūniavo, nusišluosčiusi šoko ir
juokėsi tepdama kūną losjonu, kurį buvo
nusipirkusi, bet dar neišmėginusi. Paskui
susiraitė po pūkine antklode, patenkinta
atsiduso ir, pirmąkart po labai ilgo
laiko, džiugiai laukė kito ryto.
Rafą pamatė prieš savuoju „Mini“
išrūkdama į darbą.
Juodu susidūrė vestibiulyje (nors
užsukti tenai Klementinai nebuvo jokio
reikalo), ir jis pasiūlė jai po darbo
paplaukioti laivu. Daug žadanti išvyka
drauge kaitino vaizduotę visą kelią iki
Dokombo. Ji riedėjo siaurais keliukais,
pro žalias baltai žydinčias gyvatvores,
kurios atrodė tarsi nudrabstytos putomis,
pro dygiąsias slyvas, apsipylusias
baltais žiedais, kūpsančiais ant šakų lyg
sniegas. Matė mažus paukštelius,
nardančius krūmuose, kirus, sukančius
ratus vaiskiame danguje. Kai,
automobiliui riedant pakrante miestelio
link, ūmai sutvisko vandenynas, krūtinė
prisipildė džiugesio. Klementina
mėgavosi ją supančiu grožiu ir stebėjosi,
kodėl iki šiol to nepastebėdavo.
Silvija buvo prie savo stalo, vilkėjo
siauru raudonu sijonu ir atlasine
palaidine, po kaklu surišta
ekstravagantišku kaspinu. Ji šokinėjo
aplink glėbį lelijų ir žirklėmis karpė nuo
žiedadulkių apsunkusias dulkines.
Pamačiusi Klementiną, įsmeigė į ją akis
ir liovėsi triūsusi.
– Vaje, kas tau?
– Nieko, – nusivilkdama švarkelį
atsakė Klementina.
Silvija prisimerkė.
– Nagi, pasirodyk. Šiandien tikrai
atrodai gražiai, todėl turbūt kažkas
nutiko. Juk šiaip jau būni panaši į bulvių
maišą.
– Ačiū už komplimentą.
 – Ar išklosi, kas įvyko, ar turėsiu
išplėšti kankindama? – Ji įsirėmė ranka į
apvalainą klubą. – Beje, gėlės nuo
Fredžio. Jei tau įdomu.
– Nė kiek.
– Norėčiau manyti, kad dėl to kaltas
Džo, bet taip juk nėra?
– Ne. – Klementina atsisėdo ir įjungė
kompiuterį. – Prisimeni tą argentinietį,
su kuriuo susipažinau „Juodosios
pupelės“ kavinėje?
– Taip. Tik nesakyk, kad jis grįžo.
– Jis – tas kviestinis dailininkas.
– Negali būti! – Silvija padėjo
žirkles ir priėjusi arčiau prisėdo ant
stalo krašto. Užmetė koją ant kojos,
sukryžiavo rankas. – Pasakok.
– Jis atvyko vakar.
– Ir tu su juo permiegojai.
– Ne. – Klementina atsainiai numojo
ranka. – Žinoma, ne.
– Vargšelis Džo. Jis bus
sugniuždytas. Ar sakei jam?
– Dar ko.
– Džo mano, kad tu esi ta Vienintelė.
– Silvija nepritariamai sušnarpštė. –
Dieve, pasigailėk to kvailio!
– Na, aš tokia nesu. Ir niekada
nebuvau.
– Ir Fredis nėra tas Vienintelis. – Ji
dirstelėjo į raudonus nagus ir
pliaukštelėjo liežuviu. – Nors jis gal
mano kitaip.
– Todėl ir atsiuntė tau gėlių?
– Jis nujaučia prarandąs mane.
Įrodyta: kuo bjauriau elgiesi su vyrais,
tuo labiau jie tavęs geidžia. Pasak mano
motinos, jei moteris nori laimėti, ji turi
apsimetinėti.
– Koks vargas.
– Moterims skirta nešti kryžių.
– Čia tik vienas iš jų, – atsiduso
Klementina.
– O kokie būna kiti?
– Vaikų gimdymas.
– Bet pagalvok: galų gale turėsi
mielą mažytę būtybę.
 – Ar tu nori vaikų, Silvija?
– Taip, bet, supranti, aš senstu. Todėl
ir laikau Fredį pasmeigusi ant iešmo,
kartais jį palaistydama kaip kokį gardų
viščiuką.
– Kalbu ne apie Fredį. Jis jau turi
vaikų.
– Gal tai vienintelė mano galimybė.
– Esi su juo tik dėl to?
– O tu manai, ieškodama meilės? Juk
žinai, kad ja netikiu.
Klementina išsišiepė ir nusisuko į
ekraną.
– O aš tikiu.
Pievelėje prieš namą Rafa pastatė dvi
kėdes ir du molbertus, atsukdamas juos į
kedrą. Brigados generolas, persirengęs
tokiam užsiėmimui tinkamesniais
drabužiais, įsitaisė ant kėdės. Vilkėjo
blyškiai mėlynu lininiu švarku, prieš
daugybę metų nupirktu žmonos, bet dar
nė sykio nedėvėtu. Jam nepatiko, kad
drabužis kiek per laisvas; geras švarkas
turi aptempti juosmenį. Ant galvos, kad
saugotų nuo saulės, buvo užsivožęs
panamą. Generolas sumišęs spoksojo į
tuščią popieriaus lapą.
– Taigi turiu nupiešti tą medį?
Rafa linktelėjo.
 – Taip, bet norėčiau matyti daugiau
nei vien medį.
– Ak taip, turbūt reikia nupiešti ir
jame tupinčius paukščius.
– Galbūt. Noriu, kad medį ne tik
matytumėt. Noriu, kad jį pajustumėt.
– Labai sunki užduotis. Matyti yra
viena, o jausti – visai kas kita.
– Ne visai taip, generole. Jei man
reikėtų tikslaus medžio atvaizdo, jį
nufotografuočiau. – Rafa susimąstęs
pasitrynė smakrą. – Pasakykit, ką
jaučiate žiūrėdamas į medį?
Brigados generolas suprunkštė.
– Nervinuosi.
– Ir kodėl gi?
 – Nes nežinau, nuo ko pradėti.
– Pažvelkit į medį.
– Žiūriu.
– Nieko nesakykit. Tik žiūrėkit. Tiek,
kiek jums reikia.
Brigados generolas pakluso ir
įsistebeilijo į medį. Žvelgė ilgai ir
įdėmiai, kol jam ėmė peršėti akis ir
turėjo sumirksėti.
– Ir ką dabar jaučiate?
Generolas ketino vėl atsakyti, kad
nervinasi, bet krūtinę sukuteno keistas
pojūtis. Jis įsistebeilijo į medį ir
pagalvojo apie žmoną. Medis jam
priminė dieną, kai jiedu pirmąkart vežė
aštuonmetę dukrelę į internatinę
mokyklą. Tenai, prie koplyčios, augo
didelis kedras. Jis buvo apniktas vaikų,
jie kabarojosi jo šakomis lyg
beždžionės.
– Liūdesį, – gargždžiu balsu atsakė
brigados generolas.
– Matot, medis yra šis tas daugiau nei
vien tik augalas. Jis žadina jausmus.
Todėl ir aš noriu tuos jausmus pajusti
žvelgdamas į jūsų piešinį.
Slėpdamas jaudulį generolas
kostelėjo.
– Oi, tai labai keblu.
– Man visai nesvarbu, tikslus bus
jūsų piešinys ar ne, man rūpi, kad jus
sujaudintų tai, ką regite, ir kad tą
emociją perteiktumėte dažais ant
popieriaus. Pamėginkit. Ir dėl nieko
nesijaudinkit. Daug nemąstykit. Tik
pamerkit teptuką į dažus ir leiskit savo
jausmams jį vedžioti.
Brigados generolas vėl mintimis
grįžo pas žmoną ir pradėjo piešti.
 14 skyrius

– Ak, kaip miela vėl sugrįžti į šią

kerinčią vietą! – sušuko Veronika Lepli,
džiugiai įskriedama į vestibiulį kaip
aktorė, pasirodžiusi scenoje po
daugybės tylos metų. Ji pakėlė prakaulų
veidą ir užsimerkusi įkvėpė oro. –
Kvepia lygiai taip pat.
 – Lelijomis, – Pietų Virdžinijos
tarsena nutęsė Greisė Delenor,
čiupinėdama perlų vėrinį. –
Viešbučiuose visada žydi lelijos.
Greisė Delenor apsistodavo
geriausiuose pasaulio viešbučiuose, tad
padaryti jai įspūdį nebuvo lengva.
– Saugok savo kašmyrus nuo
žiedadulkių, – perspėjo Pat Pitman. –
Išvalyti jas tikra kankynė. Sju Makein
įtikinėja, kad tokias dėmes išima soda,
bet aš abejoju.
Nė viena iš moterų nepažinojo Sju
Makein, bet Pat minėdavo ją
kiekviename pokalbyje, tarsi anoji būtų
bendra sena visų draugė.
 Greisė pasitraukė nuo lelijų ir
apžvelgė kambarį.
– Prisimenu tas medžio plokštėmis
išmuštas sienas. Labai britiška.
– Ir aš jas užuodžiu, – susijaudinusi
įsiterpė Veronika. – Ir dar nuo žiemos
užsilikusį malkomis kūrenamo židinio
kvapą. Kaip miela, ar ne?
Greisė papurtė galvą, ir viena šviesi
nepaklusni sruoga užkrito jai ant kaktos.
– Turbūt tavo uoslė labai jautri,
Veronika. Ničnieko neužuodžiu. Net
lelijų.
Džeinė Meister dar nebuvo pratarusi
nė žodžio. Ji tylėjo ir lyg koks balandis
nuo stogo dairėsi žiūrėdama, kas dedasi
aplinkui. Nuo tada, kai čia poilsiavo
paskutinį sykį, daug kas pasikeitė. Kai
aštuoniasdešimt šešerių jos vyras
Henrikas staiga mirė prie bridžo stalo
nuo širdies priepuolio, Džeinės
gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Žiūrėdama į du nešikus, įėjusius su jų
bagažu, pagalvojo: kokie jie jauni, prieš
akis dar visas gyvenimas. Įdomu, kokie
džiaugsmai ir sielvartai jų laukia?
Tą akimirką jų pasveikinti į
vestibiulį atėjo Marina. Visos keturios
ponios tučtuojau ją atpažino.
– Labas, – paduodama ranką tarė
Greisė. Ant kaulėto piršto sutvisko
didžiulis briliantas.
 – Sveikos sugrįžusios, – plačiai
nusišypsojo Marina. – Labai
džiaugiuosi, kad jūs čia. Mūsų kviestinis
dailininkas jau surengė pamoką
pievelėje.
– Polas? – paklausė Veronika. – Tas
mielas jaunuolis, ar ne? Tikras
džentelmenas. Juk taip, Pat?
– Deja, šiemet Polas negalėjo
atvykti. Turim kitą, – paaiškino Marina.
– Viliuosi, jis jaunas ir gražus. –
Greisė prisimerkė. Jos akys buvo
blyškiai mėlynos tarsi topazai – tiek
teliko iš kitados gražaus veido, nes
grožį, kurio gamta jai nepašykštėjo, buvo
suniokojęs botoksas ir odos patempimo
operacijos.
– Ak, jis labai išvaizdus, – pasakė
Marina. – Iš Argentinos.
– O, iš ten, – suniekino Greisė.
– Kaip žavu, – nudžiugo Veronika. –
Argentiniečiai – gražūs žmonės, ar ne,
Pat?
– Sju Makein sykį buvo užmezgusi
audringą romaną su polo žaidėju. Kalbu
apie ano amžiaus šeštąjį dešimtmetį. Po
jo ji taip ir neatsigavo.
– Sveika atvykusi, ponia Meister, –
tarė Marina prisiminusi, kokia tyli ir
drovi ši moteris. Marinai neprasprūdo
pro akis, kad per paskutinius metus
ponia Meister gerokai senstelėjo. Pernai
jos oda buvo jaunatviškiausia iš visų šių
viešnių. Dabar atrodė, tarsi moteris būtų
nuo galvos iki kojų nudažyta pilkai.
– Labai gera sugrįžti, brangioji.
Pernykštė mūsų viešnagė paliko
maloniausius prisiminimus.
– Nusprendžiau jus įkurdinti tuose
pačiuose kambariuose.
– Jie labai gražūs, – apsidžiaugė
Greisė. – Ypač rankomis tapyti sienų
apmušalai. Mėginau ieškoti panašių savo
namui Menkių kyšulyje, bet neradau.
– Kaip miela, kad šitaip stengėtės, –
pasakė Džeinė ir nusišypsojo Marinai.
 Marina palydėjo viešnias į jų
kambarius antrame aukšte. Lipant
laiptais, Greisė prisigretino prie jos ir
šnipštelėjo:
– Aną rudenį mirė vargšelės Džeinės
vyras. Ji neketino čionai važiuoti, bet
mes ją įkalbėjom, sakėm, išeis į naudą.
Ta mirtis vargšelę labai pribloškė.
– Liūdna, – pasakė Marina supratusi,
kodėl Džeinė dar drovesnė ir tylesnė nei
anksčiau.
– O mano vyras vis dar kruta. Kai
tekėjau, jau buvo senas, o dabar visai
senučiukas, bet dar laikosi, tvirtas ir
kupinas ryžto. Tą pionieriaus dvasią
paveldėjo iš protėvių. O aš, deja, tuo
negaliu pasigirti. Mano protėviai buvo
išlepę britų aristokratai be jokio polėkio
ir veržlumo. Tikiuosi, mane gerasis
Dievas nužudys, vos veide išryškės
amžiaus ženklai.
Marina atidarė dešimto kambario
duris.
– Tai ponios Lepli kambarys, –
pasakė mėgaudamasi moterų rodomu
susižavėjimu.
Veronika patenkinta lengvu žingsniu
perėjo kambarį, o čigoniškas sijonas
plaikstėsi apie klubus ir dailias kulkšnis,
tarsi būtų gyvenęs atskirą gyvenimą. Toji
laiba moteris, beveik visą jaunystę
šokusi baletą, negalėjo avėti batelių be
užkulnių, todėl smulkutės jos pėdos buvo
įspraustos į pagal užsakymą pagamintas
smailianoses espadriles, su kuriomis ji
atrodė aukštėlesnė ir jautėsi patogiai.
– Jis gražus, – sušuko ji ir grakščiai,
kaip ir dera balerinai, mostu parodė į
paukščių ir peteliškių vaizdelius ant
sienų. – Net gražesnis, nei prisimenu. Ir
lova… – Veronika aiktelėjo. – Ak, lova.
Tokia aukšta, kad užšoksiu ant jos tik
įsibėgėjusi. – Ji stryktelėjo ant čiužinio
ir džiugiai nusikvatojo lyg mergaitė.
– Tu bent gali užšokti, – pasakė
Greisė. – Jei šokčiau aš, sulūžčiau.
Mano kaulai labai trapūs.
 – Lova puiki, – pritarė Pat. – Nieko
nėra blogiau už viešbutį, kuriame visai
nenutuokiama, kokios turi būti lovos.
– Man patinka aukštos, – droviai
pasakė Džeinė. – O čia visos tokios.
– Palydėsiu jus į jūsų kambarius, –
tarė Marina ir žengė į siaurą koridorių.
– Mėgstu vaizduotis, kaip atrodė šis
namas, kol nebuvo paverstas viešbučiu,
– pasakė Greisė. – Panašiame dvare
gyveno ir mano protėviai.
– Tai nebuvo pagrindinis grafo ir
grafienės namas, – priminė Marina, joms
einant koridoriumi į kitą kambarį. – Šis
buvo jų atostogų namas, čionai
atvažiuodavo vasaroti.
 – Labai prašmatnu, – pasakė Greisė.
– Grafienė sirgo astma, tad jūros oras
buvo jai naudingas, – toliau kalbėjo
Marina, kišdama raktą į kambario,
pažymėto vienuoliktu numeriu, spyną.
– Jūros oras naudingas visiems, –
tarė Pat. – Nebent esi koks baldas.
Išvydusi savo kambarį Džeinė
nusišypsojo ir giliai įkvėpė patenkinta,
kad atvažiavo. Priėjo prie langų,
siekiančių grindis ir atsiveriančių į
nedidelį akmeninį balkonėlį. Plačiai
juos atlapojo, žengė į saulę ir pažvelgė į
tamsiai mėlyną jūrą, kurios gale plytėjo į
ūkaną nugrimzdęs horizontas. Paskui
dirstelėjo į pievelę apačioje, kur įsitaisę
Rafa ir brigados generolas uoliai tapė.
Generolas trumpam atitraukė akis nuo
kedro, ir jųdviejų su Džeine žvilgsniai
susitiko. Generolas pakėlė skrybėlę ir
mandagiai linktelėjo. Kiek nustebusi
Džeinė droviai pamojo jam ir grįžo į
saugų kambario prieglobstį.
– Matau, jūsų dailininkas triūsia, –
pasakė ji.
– Taip, jis moko piešti brigados
generolą.
– Ak štai kas tas vyriškis. Iš tolo
nematau, mano regėjimas prastas.
– Buvot su juo susitikusi pernai, –
paaiškino Marina. – Kas rytą jis ateina
čionai pusryčiauti. Rafai pavyko jį
prikalbinti, kad pasimokytų piešti. Tas
užsiėmimas jam lyg ir patinka.
Likusi viena Džeinė atidarė lagaminą
ir ištraukė savo vyro nuotrauką
tviskančiuose rėmeliuose. Atsargiai
pastatė ant staliuko šalia lovos, paskui
atsisėdo ant jos ir ėmė žiūrėti į atvaizdą.
Pat įžengė į dvyliktu numeriu
pažymėtą kambarį.
– Labai gražus, – nuoširdžiai pasakė
ji, ant užtiestos lovos blokšdama patogią
rudą rankinę.
Pat gerai jausdavosi visur, nes buvo
neišlepusi, praktiška ir nemėgo žmonių,
kurie nervinasi be jokios rimtos
priežasties. Ji šiaip taip pakentė Greisę
tik todėl, kad seniai ją pažinojo, be to,
Greisė buvo linksma, nors jeigu
pasijusdavo nesmagiai, gera jos nuotaika
greitai išgaruodavo.
Gyvendama anglų internatinėse
mokyklose Pat išmoko neatsisakyti to,
kas jai duodama, ir niekada nusiskųsti,
kad ir kaip nepatogu būtų. Juk sunkumai
ugdo charakterį, o jai labai patiko
iššūkiai, ir tame moterų būrelyje ji buvo
vienintelė, kuri sukildavo prieš blogį
kaip raganosis, pakliuvęs į bėdą.
Jaunystėje ji įkopė į pietinį Aigerio
kalno šlaitą, būtų net apiplaukusi
pasaulį, jei tik jos laivas Australijos
pakrantėje nebūtų patikęs didžiuliam
baltajam rykliui. Pat buvo priversta
šauktis pagalbos per radiją ir palikti
laivą.
Dabar, perkopus per aštuoniasdešimt,
Pat gyvenimas tekėjo labiau nuspėjama
vaga. Ji perdavė savo deglą jauniausiam
anūkui, kuriam jau trisdešimt su trupučiu
ir kuris dabar buvo pusiaukelėje į
Kilimandžarą. Pat priėjo prie lango ir
pasigrožėjo vaizdu. Jūra visada
sukeldavo jai stiprų norą išplaukti.
Pabaigai Marina buvo pasilikusi
geriausią kambarį – ponią Delenor
palydėjo į grafienės apartamentus kitame
koridoriaus gale. Greisė, žinoma, labai
susižavėjo supratusi, kad jai skirtas
kambarys geresnis, nei tikėjosi. Iš jo ne
tik vėrėsi vaizdas į sodą ir jūrą, bet ji
miegos rankomis išdrožinėtoje lovoje su
baldakimu – pačios grafienės lovoje,
pagamintoje 1814 metais ir paveldimoje
iš kartos į kartą, kol galų gale ji buvo
parduota kartu su namu ir jo
prisiminimais. Marina žinojo, kokia
nepatenkinta gali būti ponia Delenor,
todėl ypač stengėsi įtikti šiai moteriai.
Šiaip tas kambarys turėjo atitekti poniai
Meister, nes ji daug prisikentėjo, bet
ponia Delenor dažnai imdavo ingzti, ir
Marina norėjo trūks plyš to išvengti.
– Très jolie20, – pagyrė Greisė, nė
nemėgindama kalbėti kaip tikra
prancūzė. – Ši viešnagė bus smagi.
– Labai džiaugiuosi, kad kambarys
jums patiko. Jis ypatingas.
Greisė užmetė kašmyro paltą ant
kėdės atkaltės.
– Kitos man labai pavydės. Aišku, tik
ne Pat, toji neturi nė krislelio pavydo,
užtat ji ištverminga, o kaulai stiprūs kaip
gyvūno. – Ji nusikvatojo iš to vaizdinio.
– Labai puikus kambarys. Ačiū.

Netrukus moterys sugužėjo ant vejos –

norėjo susipažinti su dailininku.
Brigados generolas mėgavosi ramybe ir
tuo, kad tapyti jam sekėsi vis geriau,
todėl ponių vizitas jį suerzino. Jis
dėbsojo į pagyvenusias moteris, lyg
drugiai plazdenančias apie argentinietį,
o kai buvo priverstas atsistoti ir su jomis
pasisveikinti, nepatenkintas siuniurzgė.
Miglotai prisiminė matydavęs jas per
pusryčius aną vasarą, bet tada jos laikėsi
atokiai ir jo nenervino. Dabar ponios
grasino jį užpulti, ir tai jam visai
nepatiko.
Rafa apdovanojo damas žavia
šypsena ir žvelgė į jas taip, tarsi jos būtų
jaunos ir gražios. Ponios švytėjo iš
laimės, patenkinta buvo netgi Pat, nors
šiaip jau meilikavimas jai regėjosi
visiška kvailystė.
 – Sju Makein jis patiktų, –
šnipštelėjo ji Veronikai.
– Jis labai patrauklus, – pritarė toji.
– Žiūrėdama į jį norėčiau būti
dvidešimties. Tiesą sakant, tokiomis
valandėlėmis sukriošęs mano kūnas
atrodo toks svetimas, tarsi visai ne
mano. Jis nedera su tuo, ką jaučiu. Ar
supranti, ką turiu galvoje, Pat?
– O taip, Veronika. Mano protas
sako, kad tebesu tokia kaip anksčiau, bet
lipdama laiptais, deja, imu dusti. Tačiau
dejuoti ir ingzti nevalia. Nugyvenau ilgą
amželį, bet dar galiu įveikti daugelį
kliūčių, pavyzdžiui, jei trasa gera,
žygiuoti stačiu skardžiu. Taip, šitas žygis
mane labai pradžiugins.
– Netveriu iš nekantrumo, trokštu vėl
teptuku paliesti popierių. Nuo pernai
nebrūkštelėjau nė potėpio.
– Tu labai gabi tapybai.
– Ar tau neatrodo, kad visada
atsiranda kitų darbų? Sunku vėl to imtis.
– Tam turi rasti laiko. Kalbu apie
prioritetus.
– Na, čia mūsų laukia ištisos
septynios dienos, per kurias niekas
neblaškys. – Veronika nusišypsojo
dailininkui. – Nebent mūsų mokytojas.
Džeinė Meister visada stebėdavo
įvykius tarsi iš šalies. Lūkuriuodavo
atokiau nuo būrelio, klausydamasi jų
pokalbių, bet pati juose nedalyvaudavo.
Ji mielai leisdavo kitoms moterims būti
dėmesio centre.
Veronika buvo artistė iš prigimties,
pratusi, kad į ją žiūrima ir jai plojama, ir
nors buvo sena, vis dar tryško džiaugsmu
ir žingsniavo lengvai kaip jaunystėje.
Pat iki šiol manė esanti vadė ir žolės
riedulio komandos kapitonė. Ja
pasikliaudavo jos klasės draugai, Ponių
klubo stovyklos narės ir debiutantės per
pokylius, kurie, kaip pati prisipažino, jai
atrodė labai kvaili. Jos netrikdydavo
niekas – nei besispyriojantis žirgas, nei
pilnas kambarys žmonių. Ji su viskuo
nesunkiai susidorodavo ir smarkiai
šnarpšdama priimdavo kiekvieną iššūkį.
Greisė tikėdavosi, kad visi ja
žavėsis, o jei taip nenutikdavo, netikšas
stumdavo šalin, atsainiai mostelėjusi
dailia rankute. Ji užaugo rytinėje
Amerikos pakrantėje, tarp
kilmingiausiųjų, tad jei ko neįstengdavo
pasiekti savo žavesiu, nusipirkdavo už
pinigus. Buvo tris kartus ištekėjusi,
tačiau kuriuo iš tų dviejų būdų
pasinaudojo, sunku pasakyti.
Džeinė buvo karininko duktė. Augo
uždaroje kariškių bendruomenėje
Vokietijoje, susipažino su Henriku ir
būdama aštuoniolikos ištekėjo. Jei
nebūtų apsilankiusi Naitsbridžo piešimo
klasėje, į kurią prieš aštuonerius metus
jai patarė nueiti duktė, jos ir kitų čia
esančių moterų keliai niekada nebūtų
susikirtę.
Džeinė įdėmiai žvelgė į dailininką.
Jis iš tikrųjų labai išvaizdus ir malonus,
tarė sau. Matė, kaip jis juokiasi iš
Greisės sąmojų, ir suprato, kad jo
draugijoje laiką jos visos leis smagiai ir
įdomiai. O dėl brigados generolo jai
kilo abejonių. Jis atrodė šiurkštokas. Ir
ne todėl, kad būtų nemandagus –
priešingai, tas žmogus buvo mandagumo
įsikūnijimas, – bet kad pamatęs jas ne
itin apsidžiaugė, nors neišsidavė. Kitaip
nei dailininkas, kurio šypsena buvo plati
ir nuoširdi, brigados generolas visai
nesišypsojo. Džeinė nusprendė laikytis
nuo jo kuo toliau.
Greisė negaišdama pakvietė Rafą
drauge papietauti. Brigados generolas
nudrožė namo, palikęs piešinį, kurį
ketino tobulinti kitą dieną. Jam nepatiko
mintis, kad teks dalytis mokytoju su
šiomis damomis, ir šiaip jau būtų visam
laikui padėjęs dažus, bet grožėjosi
medžiu ir mėgavosi pažadintais
prisiminimais, tarsi tapydamas būtų
atsidūręs kitame pasaulyje, tarsi po to
medžio šakomis glūdėtų jo praeitis
laukdama, kada jis atras ją iš naujo.
 Greisė, Pat, Veronika ir Džeinė
įsitaisė lauko terasoje po žaliu skėčiu.
Greisė buvo susisupusi į blyškiai rausvą
kašmyro šalį, nors kaitino saulė ir
dvelkė švelnus, šiltas vėjelis. Rafa
mielai prisidėjo prie jų.
Džeikas stebėjo, kaip Rafa atsisėda,
ir jam pasirodė, kad staiga ėmė
raibuliuoti visa aplinkui. Terasa toli
gražu nebuvo pilnutėlė, bet visi čia
sėdintys svečiai nuščiuvo ir įsmeigė akis
į Rafą. Rodės, jis spindi ryškiau už kitus,
ir net Džeikas neįstengė atplėšti nuo jo
akių. Aplink dailininką, lyg pora
apsvaigusių bičių, sukiojosi jo pamotė ir
sesuo. Tas dėmesys apsuks jam galvą, ir
jis nebegalės joms atsispirti. Džeikas
neabejojo, kad savo šalyje Rafa taip
netrauktų kitų žvilgsnių.
Tą popietę pievelėje išdygo daugiau
molbertų, ir į medį, kaip buvo liepta, jau
žvelgė keturios moterys. Greisei buvo
sunkoka susikaupti, nes jos akys nuolat
krypo į Rafą. Tačiau netrukus, jam šiek
tiek paskatinus, jos dėmesį prikaustė
žalių spyglių ir šakų tankmė.
Spoksodama į medį pasijuto nesaugi, ir
net ėmė diegti paširdžius. Labiausiai už
viską ji bijojo skurdo. Kuo atidžiau
žiūrėjo į medį, tuo aiškiau regėjo tamsų
pasaulį, kuriame ji neturėjo nieko, tik
odą ant kūno. O toji oda buvo sena ir
susiraukšlėjusi it žievė.
Pat taip pat žiūrėjo į medį. Jai buvo
visai nesunku susikaupti. Kedras priminė
jai vaikystę, nes mėgo karstytis po
medžius. Ant didelio buko, augančio
Hampšyro sode, šakos tėvas jai buvo
sukalęs iš lentų žaislinį namelį. Ji vėl
pasijuto jauna – būtų mielai stryktelėjusi
nuo kėdės ir tarytum judrus vaikas
užsiropštusi iki pat kedro viršūnės.
Veronika džiugiai stebeilijo į medį.
Žalia jo spalva buvo tokia sodri ir
viliojanti, šakos tokios magiškai
slėpiningos, kad jai pasidarė įdomu, kur
jos stiebiasi. Įsivaizdavo save paukšte,
tupinčia aukštybėse ir atsainiai stebinčia
pasaulį. Ji išskleistų sparnus ir šokyje
smigtų žemyn, o galvoje suskambus
muzikai net užsimanė paniūniuoti
melodiją.
Džeinė regėjo medžio šakose
atgimstant gyvybę. Juk jis stūkso čia
šimtus metų, matė, kaip kartų kartos
keliauja didingu gyvenimo ratu. Po
brangiojo Henriko netekties ji pagaliau
pasijuto geriau. Juk gamta atsinaujina,
vienam metų laikui keičiant kitą, tiesa?
Kodėl taip negali būti ir žmonėms? Gal
Henrikas atgimė Rojuje ir dabar slepiasi
tarp šių šakų, žiūri į ją. Medis įžiebė jai
viltį. Jis sudygo dirvoje, šaknis suleido
giliai į žemę, o aukščiausias šakas tiesia
į Dangų. Džeinė galvojo apie Henriko
kūną, palaidotą žemėje, apie jo sielą,
skrajojančią kažin kur anapus. Viltis jos
širdyje užleido vietą švelniam liūdesiui,
ir ji ilgesingai nusišypsojo.
Rafa nenuleido akių nuo moterų,
žiūrinčių į medį. Stebėjo jų minas, kai jų
žvilgsniai klaidžiojo tarp šakų. Greisės
akyse matė baimę, o Džeinės – viltį.
Regėjo džiaugsmą Pat akyse ir pagarbią
Veronikos baimę, o kai nusprendė, kad
medis pažadino jų jausmus, liepė paimti
teptukus ir kibti į darbą. Šįkart nė viena
nepratarė nė žodžio.
Berta stovėjo prie Rafos miegamojo
lango. Marina taip ir neprisiruošė
šnektelėti su Džeiku, todėl Berta
nusprendė su juo pasikalbėti pati.
Džeikas labai apsidžiaugė ir išsyk
pavedė jai tvarkyti dailininko
miegamąjį.
– Jūs tinkate tokiam darbui, – kvailai
išsišiepė jis, plekšnodamas jai per petį.
– Ir kodėl man pačiam nešovė į galvą?
Dabar ji stovėjo ir žiūrėjo į Rafą,
kuris mokė senas ponias tapyti.
Prisiminė, kaip pati piešdavo
mokykloje, bet tų pamokų nekentė, nes
piešimui buvo visai negabi. Joje
neruseno jokia kūrybiškumo ugnelė. Bet
jeigu jis paprašytų, ji pamėgintų dar
sykį.
Berta pasitraukė nuo lango ir ėmė
tvarkyti kambarį. Jame dvelkė
santalmedžiu. Ji triūsė kilnodama Rafos
daiktus ir iš eilės visus uostinėdama,
toks gardus jai buvo egzotiško
svetimšalio, atkeliavusio iš tolimo
krašto, kvapas. Ji nežinojo, kur
žemėlapyje ieškoti tos Argentinos, bet
prisiminė Diegą Maradoną, „Dievo
ranką“, ir jo įvartį, sukėlusį visuotinį
siautulį per 1986-ųjų Pasaulio taurės
rungtynes. Tas futbolininkas buvo gana
seksualus.
 Jai nereikėjo kloti pono Santoro
lovos, nes tą rytą ją jau buvo paklojusios
kambarinės. Tiesą sakant, jai apskritai
nebuvo reikalo čia būti. Bet ji gavo
užduotį prižiūrėti kambarį, todėl manė,
kad pridera ateiti ir patikrinti, ar
kambarinės jį sutvarkė. Jos tikrai
sutvarkė, bet ateityje ji tvarkys pati
viena. Kiekvieną rytą. Kiekvieną vakarą.
Ponas Santoras buvo labai
netvarkingas. Berta pakabino jo zomšinį
švarką ant kėdės atkaltės ir sulankstė
marškinius, jo vilkėtus vakar. Ją jaudino,
kad yra šitaip arti jo, o nuo minties, jog
jis gali pasirodyti bet kurią akimirką ir
užklupti ją uostinėjančią jo drabužius,
susinervino taip, kad net išpylė karštis.
Jai nepraslydo pro akis, kad jo
lagaminas vis dar riogso ant lentynos –
ten pat, kur pirmą dieną jį padėjo Tomas.
Lagaminas neatrodė sunkus. Pakiš jį po
lova, kad nesimaišytų po kojomis.
Priėjusi jo nukelti Berta pastebėjo, kad
jis neuždarytas. Norėdama pasižiūrėti, ar
tuščias, atvožė dangtį ir dirstelėjo vidun.
Lagaminas išties buvo tuščias, tik ant
dugno gulėjo kažkoks aplankas, turbūt
svarbus. Berta apsidairė kambaryje,
tarsi norėtų įsitikinti, ar tikrai yra viena,
ir ištraukė aplanką.
Aplankas buvo senas, išblukęs,
panašus į įstaigų aplankus, kokie
šmėžuoja amerikietiškame televizijos
seriale „Įstatymas ir tvarka“.
Virpėdama iš smalsumo jį atvertė
aplanką. Jame rado dokumentus,
daugybę dokumentų, bet visi buvo
surašyti kalba, kurios ji nesuprato.
Kokia kalba jie ten šneka Argentinoje?
Italų? Na taip, italų. Po popieriais gulėjo
nemaža krūvą laiškų, parašytų labai
tvarkinga rašysena, perrištų elastine
juosta.
Suirzusi, kad nieko nesupras, Berta
paėmė vieną laišką ir permetė akimis.
Vardas buvo aiškus. Vos perskaitė
žodžius ti amo, kas reiškė „myliu tave“
(ji tai žinojo, nes paauglystėje
klausydavosi Lauros Branagan dainų),
lyg ir išgirdo žingsnius ant laiptų.
Skubiai sugrūdo laiškus į aplanką ir
padėjo atgal į lagaminą. Tada puolė prie
lovos ir ėmė lyginti užklotą, kad
atrodytų, jog tvarkosi. Širdis smarkiai
tuksėjo, nosį nusėjo prakaito lašeliai.
Įsitikinusi, kad niekas neateina, giliai
įkvėpė ir truputį atsipalaidavo. Troško
kuo greičiau sprukti iš kambario. Kai
pirštų galais tipeno laiptais žemyn, jos
galvoje sukosi vardas, kuris įstrigo
peržvelgiant laišką. Keistas vardas,
jame tikrai turėtų būti dar viena „n“. Bet
gal Argentinoje tokios raidės nėra?
Kostanca. Juk turėtų būti Konstanca.
20 Labai gražu (pranc.).
 15 skyrius

Klementina visai nenustebo, kai į biurą

įžengė Džo. Ji vengė jo, neatsakinėjo į
telefono skambučius, bet suprato, kad
anksčiau ar vėliau jis vis tiek ateis jos
ieškoti. Jam stypsant priešais,
Klementinai regėjosi, jog bunda iš sapno
ir susiduria su niūria gyvenimo tikrove.
Kad ir kiek svajotų apie Rafą, jis – ne
jos nosiai. Klementina žvelgė į Džo,
netašytą, paprastą vyruką, panašų į
daugybę kitų, smaksančių Anglijos
baruose ir alinėse, ir svarstė, ar jis – tas
žmogus, kokio ji apskritai gali tikėtis. Ar
verta siekti žvaigždžių, kai niekada
negalės nė vienos paliesti?
– Sveikas, Džo, – pasisveikino ji, už
apsimestinės šypsenos slėpdama kaltę.
– Kur buvai dingusi? Argi nematei,
kad skambinau?
– Atleisk. Viešbutyje daug darbo.
Atvyko naujas dailininkas, ir Submarinai
reikėjo mano pagalbos. Buvau
paskendusi rūpesčiuose.
 Tačiau toks pasiaiškinimas Džo,
regis, neįtikino.
– Galėjai bent atskambinti.
– Žinau. Maniau, suprasi. – Ji ėmė
ieškoti rankinėje lūpų blizgio. –
Akivaizdu, neįvertinau tavęs. Nepyk.
Ūmai Džo sutriko, pasikrapštė galvą.
Persimetė vos keliais žodžiais, ir štai jis
jau pasijuto kaltas. Kaip jai tai
pavyksta?
– Ar šįvakar pasimatysim?
– Deja, ne. Plaukiam tėčio laivu.
Nežinau, kada grįšim.
– Tada gal ateisi pas mane ir liksi
nakčiai?
 – Ne, Džo. Jau sakiau, dabar manęs
reikia viešbutyje.
Jis suirzo.
– O kada būsi laisva? Juk mudu lyg ir
draugaujam.
– Na, gerai. Rytoj vakare. – Bet vos
tai ištarusi ji pasigailėjo savo žodžių.
Silvija sėdėjo prie stalo ir ištempusi
ausis klausėsi jų pašnekesio. Vos tik Džo
išėjo, ji padėjo nagų dildelę ir atsisuko į
Klementiną.
– Džo – geras vaikinas. Nesuprantu,
kokia širšė tau įgėlė?
Klementina užsikvempė ant stalo ir
delnais pasirėmė smakrą.
 – Palyginti su Rafa, jis toks
paprastutis.
– Kai tau atsivers akys, pamatysi, kad
ir Rafa nė kiek ne geresnis. Vyrai yra
vyrai, kad ir kaip į juos žiūrėsi.
– Ne, Rafa kitoks.
– Ir aš šitaip maniau apie Ričardą,
Džeremį, Bendžaminą ir
nesuskaičiuojamą daugybę kitų. Galop
tavęs laukia nusivylimas, nes paaiškėja,
kad tas supermenas tėra paprastas
vyrukas su trumpikėmis. Nepasiturintis,
reiklus, savanaudis, kaip ir visi pasaulio
vyrai.
– Tu tikra cinikė.
– Gyvenu ilgiau už tave, mieloji.
 – O aš gyvenu svajonėmis.
– Jos – muilo burbulas, kvaiša.
Klementina atsiduso.
– Ir ką man daryti? Nemyliu Džo.
– Jis tau patinka?
– Išmaukus kelias taureles degtinės
„Įkaušusiame jūreivyje“, atrodo visai
žavus.
– Geriau žvirblis rankoje nei briedis
girioje.
Klementina suraukė nosį.
– Ir kaip tai susiję su Džo?
– Tu nenori likti viena. Aš
susigrąžinau Fredį tik todėl, kad labai
įkyriai inkštė.
– Bet juk tai tragiškas kompromisas.
 – Tik pažiūrėkit, kas kalba! Jei
nemyli Džo, išmesk jį į šiukšliadėžę. –
Silvija gūžtelėjo pečiais. – Tu atkakliai
laikaisi jo įsikibusi. Paklausk savęs
kodėl.
Suskambėjo telefonas, ir Silvija
pakėlė ragelį. Klementina paėmė dėklą
su laiškais, ketindama nunešti į
dokumentų spintą. Dėliodama laiškus į
jiems skirtas vietas galvojo apie tai, ką
pasakė Silvija. Ši, žinoma, buvo teisi.
Jeigu ji, Klementina, nemyli Džo, kodėl
vis dar su juo tąsosi? Gal jaučiasi tokia
nesaugi, kad verčiau linkusi būti su
neabejotinu vidutinioku nei viena? Bet
jos siela veržėsi į didesnes aukštumas.
Mintys skriejo tarp planetų, o širdis
troško degti kaitria stipriausios meilės
liepsna.
Baigusi triūsti Klementina sumojo,
kad pirmąkart teisingai sudėjo visus
laiškus. Paskatinta kažko, ko pati
neįstengė suvokti, nusprendė sutvarkyti
visus aplankus, kad viskas sugultų ten,
kur ir turi būti. Tai buvo didelis darbas,
nes paskutinį mėnesį ji grūsdavo
dokumentus kur papuola, nė
nesusimąstydama, jog kada nors vėl teks
jų ieškoti.
Kai apžiūrėjęs namą grįžo ponas
Atvudas, ant grindų buvo prikreikta
popierių. Pamatęs tokią netvarką net
išsižiojo.
– Po galais, kas čia dedasi?
– Taip taip, – abejingai atsiliepė
Klementina. – Ir aš pati kiek sukrėsta.
Nesuprantu, kas man šovė į galvą.
Paklauskit Silvijos, ji patvirtins. Bet
nuoširdžiai prisipažinsiu: daug savaičių
dėjau dokumentus ne į tuos aplankus.
Ponas Atvudas nežinojo, ar jam
pykti, ar dėkoti, todėl tik atsikrenkštė.
– Na, tikriausiai turėčiau džiaugtis,
kad visus popierius sudedi į vietas ir
nepalieki netvarkos Polei. – Jis atsargiai
žirgliojo tarp dokumentų. – Kai baigsi
darbą, turiu tau užduotį.
 – Pasirūpinti dar viena dovana poniai
Atvud?
Jis sumišo.
– Užeik į mano kabinetą, nesikuisk
visą dieną. – Tada nėrė vidun ir uždarė
duris.
Klementina pagavo Silvijos žvilgsnį
ir išsiviepė.
– Kodėl jis neprisipažįsta ir
nepasako, kad tai bus dovana jo
meilužei?
– Gera sekretorė į tai žiūri pro
pirštus.
– Kas ji?
– Ta, kuri turi labai blogą skonį ir
prastą uoslę.
 Klementina nusijuokė.
– Argi jis smirdi?
– O kaip tu manai? – Silvija
nusivaipė. – Tokio tipo oda visada
dvokia supuvusiais kiaušiniais.
– Fui!
– Prisiuosčiau tokio kvapelio, ir jis
tikrai nėra malonus. Bet ponas Atvudas
turtingas ir turbūt lepina ją dovanomis.
Kai kurios moterys dėl dovanų padarytų
bet ką. – Silvija išsitraukė nagų dildelę
ir sunkiai atsiduso. – Ak, ir aš pati visko
prikrėčiau.
– Nesigilinkim į tai, Silvija.
– Tu teisi. Nesigilinkim.
 Kai visi dokumentai ir laiškai
atsidūrė savo vietose, surūšiuoti pagal
datas, o seni ir nereikalingi buvo
sunaikinti, Klementina žengė žingsnį
atgal, norėdama pasigėrėti savo darbu.
Ją nusmelkė nepažįstamas
pasididžiavimo savimi jausmas.
– Štai, viskas padaryta, – pranešė ir
pasišokinėdama nudrožė prie savo stalo.
– Kokia gerutė, – pagyrė Silvija. –
Esu nustebusi. Nemaniau, kad gebi
deramai atlikti kasdienius darbus.
– Aš ir pati nemaniau.
– Dabar verčiau eik ir išsiaiškink,
kokios dovanos Kazanova nori savo
meilužei.
 – Nekantrauju išleisti jo pinigus. Kad
ir kiek jų duos, ištaškysiu dvigubai
daugiau!
Klementina nusivylė sužinojusi, kad
jos užduotis – lydėti poną Atvudą į
papuošalų parduotuvę ir padėti išrinkti
apyrankę.
– Mūsų tuoktuvių metinės, – kiek
sumišęs paaiškino jis.
– O kiek metų judu vedę? – paklausė
Klementina, kai jie įėjo į tylią Nadios
Gudman krautuvėlę, įsikūrusią
pagrindinėje gatvėje.
– Labai daug, sunku suskaičiuoti, –
atšovė jis. – Kai būsi mano metų, ir tu
liausies skaičiavusi.
 Dailaus veido pardavėja išėmė dėklą
su auksinėmis apyrankėmis ir
nusišypsojo Klementinai.
– Na, kuri tau patinka? – paklausė
ponas Atvudas.
Klementina paėmė auksinę
grandinėlę su mažyčiais smaragdų
kabošonais.
– Leiskit jums padėti, – pasisiūlė
pardavėja. – Ši spalva puikiai dera su
jūsų oda.
– Iš tikrųjų, – pritarė Klementina. –
Tėtukas labai dosnus. – Ji išsišiepė
ponui Atvudui.
– Dėl žalios spalvos abejoju, – piktai
atšovė jis.
 – Bet man ji labai patinka.
Jis nė nepažvelgė į teatrališkai
išverstas elnės akis. O Klementiną
aiškiai linksmino tai, kad jam teks
paišlaidauti.
– Nusekit, – atžariai paliepė ponas
Atvudas.
Pardavėja suglumusi nusegė apyrankę
Klementinai nuo rankos.
– O kaip mėlyna? – džiugiai paklausė
ji.
– Mėgstu mėlyną, – įsikarščiavo
Klementina.
Ponas Atvudas paprašė, kad
pardavėja parodytų kitą dėklą. Kai ji
nuėjo į parduotuvės galą, jis užsipuolė
Klementiną:
– Liaukis kvailiojusi. Juk žinai,
šiame miestelyje esu gerbiamas žmogus.
– Aš tik erzinu!
– Liaukis.
– O kokia spalva tinka jūsų žmonai?
Ponas Atvudas susimąstė.
– Raudona.
– Tada užmeskit akį į rubinus. Jūs
labai dosnus.
– Žinau. Turiu elgtis taip, kad poniutė
būtų meili ir lipšni.
– Ak, tokia ir bus, – stengdamasi
susitvardyti patikino Klementina.
 Jie apžiūrinėjo auksines apyrankes su
rubinų kabošonais. Šie buvo labai
gražūs. Klementinai dingtelėjo: kažin, ar
galėčiau miegoti su vyru, dvokiančiu
supuvusiais kiaušiniais, kad ir kiek
auksinių apyrankių jis padovanotų. Ji
prisiminė Džo – įsivaizdavo jį perkantį
jai papuošalą, bet tai regėjosi labai
neįtikima, ir Klementina suprato, kad
tikros meilės neatstos jokie papuošalai.
Galų gale jie išrinko dovaną, ir
pardavėja supakavo ją į raudonos ir
auksinės spalvų dėžutę, kurią perrišo
kaspinėliu.
– Poniai Atvud pasisekė, – pasakė
Klementina galvodama, kad iš tikrųjų
yra priešingai – jai labai nepasisekė.
– Tai jau tikrai, – numykė ponas
Atvudas.
– Prašau, tūkstantis penki šimtai
svarų, sere, – tarė pardavėja ir vėl
nusišypsojo Klementinai. – Jūsų
gimtadienis?
– Ne. Jis tiesiog patenkintas manimi.
– Ak, – tarstelėjo pardavėja.
Ponas Atvudas padavė kreditinę
kortelę.
– Ačiū.
– Ir tau ačiū, tėtuk, – čiupdama
maišelį su dovana sučiauškėjo
Klementina ir jos veidą nutvieskė
meiliausia šypsena. Pardavėja klaidingai
suprato tai kaip nuoširdžią švelnių
jausmų išraišką.
Ponas Atvudas įkvėpė oro, surinko
PIN kodą ir ėmė nekantriai barbenti
pirštais į stiklą, trokšdamas kuo greičiau
mauti iš parduotuvės.
Klementina kikeno visą kelią iki
kontoros, dar labiau įsiutindama poną
Atvudą.
– Aš tik erzinu, – pakartojo ji. – Jei
nebūtumėt buvęs toks rimtas, man nebūtų
buvę taip smagu.
– Jei nebūčiau skolingas tavo tėvui už
man atsiųstus klientus, atleisčiau tave už
nepaklusnumą.
 – Aš jums labai patinku. Žinau, kad
patinku. Tik nenorit pripažinti, kad esu
tikra linksmuolė.
– Toli gražu nesi linksma,
Klementina, – pyktelėjo Atvudas, ir tai
dar labiau ją prajuokino.

Tą vakarą ji pasišokinėdama grįžo į

„Polzansą“. Rafa terasoje gėrė arbatą su
Marina, Grėjumi ir keturiomis
senyvomis poniomis, kurios, kaip
numanė Klementina, ir buvo tos keturios
tapytojos, čia viešėjusios pernai.
Pamačius Rafą, jos širdis prisipildė
džiaugsmo. Jie visi linksmai šnekėjo
vienas per kitą ir nė nepastebėjo jos,
einančios prie jų.
Kai ji prisiartino prie stalo, tėvas
pakėlė akis.
– O, Klementina. Eik šen ir sėskis.
– Juk dar nesusipažinai su mano
poniomis, – įsiterpė Marina.
Klementina greitai nužvelgė viltingus
jų veidus ir nusišypsojo, bet tik todėl,
kad į ją žiūrėjo Rafa. Jeigu ne jis, ji
apskritai būtų vengusi jų iš tolo. Marina
pristatė jai kiekvieną viešnią, o
Klementina spaudė joms ranką. Buvo
dėkinga, kad tėvas įspraudė jos kėdę
tarp savęs ir Rafos, todėl jai nereikės
gaišti laiko plepant su jomis.
 – Ką šiandien nuveikei? – paklausė
Rafa, atitraukdamas ją nuo vėl
užsimezgusio bendro pašnekesio.
Klementiną sušildė jo akių šiluma.
Jis žvelgė į ją labai įdėmiai, tarsi ji būtų
vienintelė moteris pasaulyje, su kuria iš
tikrųjų norėjo kalbėtis.
– Viršininkas buvo nusivedęs mane į
parduotuvę, kad padėčiau išrinkti
apyrankę jo žmonai. Nors visi žinom,
kad ji matys tą apyrankę kaip savo ausis.
– Jis turi meilužę? – susidomėjo
Rafa.
– Taip, bet neįsivaizduoju, kad kas
nors galėtų jo geisti.
– Kiekvienas turi sau skirtąjį.
 – Tai gyvenimo stebuklas. – Ji
šyptelėjo. – Nešantis laimę, ar ne?
– Ar šįvakar plauksim laivu?
– Taip, – nudžiugo Klementina, nors
žinojo, kad išplaukti tik dviese neišeis,
nes nemokėjo valdyti tėvo laivo. –
Turėsiu paprašyti tėčio, – pridūrė alkūne
bakstelėdama Grėjui.
Tėvas atsigręžė.
– Ką nori pasakyti, mieloji?
– Ar šįvakar paplukdysi mudu su
Rafa savo laivu?
Grėjaus veidas nušvito.
– Kokia gera mintis! Gražus vakaras.
– Jis pažvelgė į tykų vandenį ir giedrą
dangų. – Galime nuplaukti į
Kontrabandininkų įlankėlę pagaudyti
krabų. Ką pasakysi?
Krabų gaudymas Kontrabandininkų
įlankėlėje Klementinai kėlė nemalonius
prisiminimus – ji sėdėdavo ant uolų,
mirtinai nuobodžiaudama, o Džeikas su
tėčiu į jūrą mėtydavo ant virvelių
pririštus šoninės gabalėlius. Jai buvo
atgrasus kibiras su vėžiagyviais, kurie
ropšdavosi vienas per kitą, bergždžiai
mėgindami pasprukti. Bet mintis, kad jie
trise mėgausis sutemomis tylioje
nuošalioje įlankėlėje, labai viliojo.
– Puikus sumanymas, – tarė ji
įsitikinusi, kad dėl malonumo pabūti su
Rafa pakentės, kol jie sugaus kelis
niekingus krabus.
Vos Klementina ėmė džiaugtis
artėjančio žygio romantika, per stalą
pasilenkė Marina.
– Ar teisingai išgirdau? Gaudysit
krabus?
– Taip, – atsakė Grėjus. – Su Rafa
plauksim į jūrą. Parodysiu jam
Kontrabandininkų įlankėlę ir keletą
krabų.
– Gal paimtum ir mano ponias? Laive
juk yra vietos.
Klementinai vos pavyko nuslėpti
siaubą. Apstulbusi klausėsi, kaip pamotė
griauna jos planą.
 – Ponia Lepli, ar norėtumėt šį vakarą
paplaukioti Grėjaus laivu?
Veronika išplėtė akis ir suplojo
rankutėmis.
– Labai norėčiau. Žavumėlis.
– Kalbat apie laivą? – įsiterpė Pat.
– Tikrai taip, – tarė Grėjus. –
Plauksim su Rafa gaudyti krabų.
– Tada paimkit ir mane. Niekas kitas
taip nesužadina apetito prieš vakarienę
kaip krabų gaudymas. Ketinau
pasivaikščioti skardžiais, bet šis
nuotykis kur kas įdomesnis.
Klementina visai nusiminė. O Rafa,
regis, nė kiek nesuirzo.
 – Nesu gaudęs krabų, – prisipažino
jis.
Ponios pratrūko juokais, o Pat
pasisiūlė parodyti jam, kaip tai daroma.
Gerai, kad bent kitos dvi ponios
atsisakė plaukti. Greisė pranešė norinti
pagulėti karštoje vonioje ir paskaityti
knygą, o Džeinė pasakė mieliau
paklajosianti po sodus, nes laive ją
kamuoja jūrligė. Klementina varstė
pamotę rūsčiais žvilgsniais
neabejodama, kad toji tyčia sugadino jai
vakarą. Ji negali jo turėti, todėl nenori,
kad turėčiau ir aš, piktai galvojo ji. Na,
man prieš akis visa vasara. Viena
nesėkmė manęs neatbaidys.
 Marina pasisiūlė pavedžioti Džeinę
Meister po sodus, ir senoji ponia, su
džiaugsmu priėmusi pasiūlymą, nudrožė
į savo miegamąjį pasiimti skarelės.
Marina žiūrėjo, kaip Rafa nueina su
Klementina, Grėjumi, ponia Lepli ir
ponia Pitman, ir suprato įsiutinusi
podukrą, bet juk kito pasirinkimo
neturėjo. Jeigu mergina iki šiol nežino,
kad šokti į lovą su vyru nėra
išmintingiausias būdas jį laimėti, bus
priversta tvardytis. Marina pažinojo
tokius vyrus kaip Rafa. Prieš
susitikdama su Grėjumi, ji buvo
užmezgusi kelis romanus. Jie pratę prie
merginų, puolančių jiems į glėbį,
miegančių su jais, o paskui, kai jos
nusibosdavo, jų atsikratydavo. Bet ji
negalėjo pasišnekėti su podukra –
Klementina tarėsi viską žinanti geriau.
Marinai teliko stebėti iš šalies, ji buvo
bejėgė padėti.

Automobiliu važiuojant į prieplauką,

Klementina sėdėjo tarp dviejų ponių.
Ponia Lepli dvelkė rožėmis ir talko
milteliais. Ponia Pitman buvo itin
nuoširdi ir daug plepėjo apie savo
nuotykius jūroje. Rafa sėdėjo
automobilio priekyje šalia Grėjaus ir
susidomėjęs klausėsi jos pasakojimo.
Klementina svarstė, ar jam iš tikrųjų
įdomu, ar tik stengiasi būti mandagus.
Jei taip, jis – puikus aktorius.
Jiems pasiekus uostą, Grėjus pastatė
automobilį aikštelėje. Šeltonas – ramus
kaimas, bet šį vakarą krantą buvo aptūpę
žmonės. Vaikai valgė ledus, jaunos
moterys plepėjo tarpusavyje, šalia
pasistačiusios vaikiškas kėdutes ant
ratukų. Keli senyvi žmonės, įsitaisę ant
suolų, grožėjosi saule ir vandenynu.
Kirai puldinėjo žemyn ieškodami maisto
ir pešėsi dėl išėdų, kurias paliko
nerūpestingi suaugusieji ir išdykę vaikai.
Stamboki jūreiviai bruzdėjo prie savo
laivelių, o žvejai grįžo su nedideliu
laimikiu. Klementina nejučia
pralinksmėjo ir patraukė prie tėvo laivo,
saugiai pririšto prie švartavimosi
stulpelio.
Išvydusi laivą, taikliai pavadintą
„Marina“, ponia Pitman nesitvėrė
džiaugsmu. Laivas buvo paprastas, bet,
girdint susižavėjusius ekstazės kupinus
jos šūksnius, galėjai pamanyti, kad tai
„Lady Moura“21 jachta.
– Ak, tik pamanykit. Koks nuostabus
laivas! – Ji įsisprendė į tvirtus klubus ir
išsišiepė nužvelgdama laivą. – Mums
pasisekė, kad oras geras ir jūra rami.
Smagiai pasiplaukiosim.
– Jis gražus, – pritarė Veronika,
rišdamasi ant kaklo šilkinį šaliką. –
Atsisėsiu prie kajutės, kur vėjas
mažesnis.
– Veronika, jei ieškot užuovėjos,
geriau įsitaisykit kajutėje.
– Tada nematysiu viso įdomumo. Ne,
aš susigūšiu. Moku sumažėti.
– Laivas išplaukia, – pranešė Grėjus.
Rafa iššoko ant prieplaukos ir padėjo
damoms sulipti. Klementina pastebėjo,
kaip jis žiūri į jas, kai jos, įsitvėrusios
jam į ranką, žengia ant denio. Jo šypsena
viliojanti, akys įdėmios, tokiomis pat
akimis jis žvelgė ir į ją. Sulaukusi savo
eilės ji padavė jam ranką. Pajuto jo odos
šilumą, o nuo jo prisilietimo jai ėmė
dilgčioti visą kūną. Klementina sumišusi
nusijuokė, tarsi tas dilgčiojimas būtų
matyti per drabužius.
– Tavo brolis man sakė, kad nemėgsti
laivų, – tarė Rafa.
– Nežinau, apie ką jis čia, –
abejingai atšovė Klementina,
nenorėdama, kad Rafa žinotų, jog
vienintelė priežastis, kodėl ji prisiartino
prie laivo, yra jis. – O kodėl turėčiau
nemėgti?
Jis trūktelėjo pečiais.
– Gal dėl jūrligės?
– Jei mano akys bus įsmeigtos į
horizontą, viskas bus gerai.
Ji klestelėjo ant suolo laivo gale,
šalia Pat. O Veronika atsisėdo kuo
arčiau kajutės. Klementina vylėsi, kad
Rafa įsitaisys šalia jos, bet jis iššoko iš
laivo, norėdamas padėti atrišti lynus. Ji
matė, kaip jis pritupia, trūktelėjęs juos
atriša, ir grožėjosi jo judesiais. Regis,
jis pratęs prie fizinio darbo, ir
Klementina jau įsivaizdavo jį,
besidarbuojantį su tėvu pampose. Grėjus
įjungė variklį, o Rafa atstūmė laivą nuo
prieplaukos ir stryktelėjo ant denio.
– Regis, patogiai įsikūrėt, merginos?
– smagiai ištarė laivui lėtai pukšint iš
uosto.
– Senų seniausiai niekas nevadino
manęs mergina, – sukrizeno Pat. – Valio,
išplaukiam! Argi ne smagumėlis!
 – Jis tikras išdykėlis, – pasakė
Veronika.
– Sju Makein jis patiktų, – pridūrė
Pat žiūrėdama, kaip Rafa prieina prie
Grėjaus, laikančio vairaratį. – Jos
argentinietis buvo nepaprastai geras
meilužis.
– Neabejoju, – pritarė Veronika. –
Pietų amerikiečiai ir anglai skirtingai
elgiasi su moterimis. Pietų amerikiečiai
jas myli. O anglams labiau patinka būti
su kitais vyrais, todėl šioje šalyje ir yra
tiek daug klubų vyrams.
– Tikrai? – ūmai susidomėjusi
įsiterpė Klementina.
 – Mano vyrą labiau traukia sportas
nei moterys. Nesakau, kad jis nemėgsta
moterų, bet jei gali rinktis, lekia žaist
golfo su savo bičiuliais, – pasakė Pat.
– Rafa flirtuoja net susiriesdamas, –
tarė Klementina, trokšdama kalbėtis apie
jį, jei jau negali šnekėtis su juo pačiu.
– O taip, Sju Makein man pasakojo,
kad moterų užkabinėjimas – Argentinos
nacionalinis sportas.
Klementina paniuro.
– Manot, Rafa irgi toks?
– Kažin, – pasakė Veronika
pastebėjusi, kad Klementinos skruostus
užliejo raudonis. – Jis labai malonus.
Kitaip vargu ar tąsytųsi su tokiomis
senomis nukvakėlėmis kaip mes?
– Teisybė, – pritarė Pat. – Jis
pasirūpina visomis. Man rodos, jis iš tų
nedaugelio vyrų, kurie mėgsta žmones.
– Tikrai? Taip manot? – Klementina
vėl pralinksmėjo.
– Tai matyti iš jo akių. Jis įsijaučia į
kito asmens būseną. Dvasingas žmogus,
išmintingas ne pagal metus, ar ne,
Veronika?
– Be jokios abejonės.
Atsidūręs atviroje jūroje laivas ėmė
plaukti greičiau. Grėjus, palikęs Rafą
prie vairaračio, dingo kajutėje, o iš
lindo nešinas antklodėmis.
 – Gali pasidaryti šaltoka, – pasakė
išdalydamas jas moterims. – Na, ar norit
pamatyti, kaip sparčiai gali plaukti šis
šaunuolis?
Pat džiugiai šūktelėjo, o susigūžusi
Veronika prilaikydama skarelę dar
labiau prisiglaudė prie kajutės.
– Ak, šitaip ir reikia plaukti, –
šūktelėjo Pat, perrėkdama riaumojantį
variklį. – Man patinka jausti į veidą
plakantį vėją. Primena laikus, kai savo
mažuoju „Angelu“ skrodžiau Atlantą.
Dievulėli, tai buvo sunki kelionė. Jūroje
nepakvailiosi.
Jos džiugesys buvo toks užkrečiamas,
kad Klementina nusijuokė.
 – Papasakok jai apie tą dieną, kai
tavęs vos nesuėdė ryklys, – paprašė
Veronika, bet Pat nė nereikėjo raginti.
Galų gale jie pasuko sausumos pusėn
ir laivas pamažu nupukšėjo į
Kontrabandininkų įlankėlę. Ją gaubė
šešėliai, todėl buvo tamsoka ir ramu, nes
neužpūtė vėjas. Saulė kabojo žemai,
nudažydama dangų blyškia flamingų
rausvumo spalva.
– Argi ne gražu? – atsiduso Veronika,
išlįsdama iš užuoglaudos.
– Įsivaizduokit kontrabandininkus,
gabenančius čionai savo grobį, kad
paslėptų olose, – priėjęs prabilo Rafa.
 – Bus to grobio, jaunuoli, juk ketini
pagauti krabą, – pasakė Pat.
– Ką darysim, kai pagausim?
– Paleisim, – žinovės tonu pranešė
Klementina. – Nebent bus didelis ir
gardus. Tada sukirsim vakarienei.
– Bėkit šalin, krabai! Bėkit šalin! –
žvelgdamas į vandenį sušuko Rafa.
– Nieko nebus. Jie labai mėgsta
šoninę, – įsiterpė Grėjus.
– Žus per savo godumą, – pasakė Pat.
Grėjus priplaukė kuo arčiau
akmenuoto paplūdimio, išjungė variklį ir
išmetė inkarą. Rafa tučtuojau nusiavė
batus, pasiraitojo džinsus ir šoko į
vandenį. Vanduo siekė jam iki pusės
blauzdų.
– Ar eini, Klementina?
– Kas sieja tave ir vandenį? –
mestelėjo Klementina. – Negali jam
atsispirti, ką?
Rafa nusikvatojo.
– O gal tai kaip nors susiję su
tavimi?
– Nepasakyčiau, kad labai džiūgauju
sušlapusi. Bet tebūnie. – Ji nubloškė
antklodę ir nusispyrė sportinius batelius.
– Nunešiu tave, – pasisiūlė jis ir
išskėtė rankas.
– Aš sunki, – paprieštaravo ji.
 – Pasikliauk manimi, esu tampęs
veršiukus, kur kas sunkesnius už tave.
– Tada gerai. Bet jei iš tiesų esu
sunki, geriau neišsiduok. – Ji puolė jam į
glėbį. Jis apsimetė svirduliuojąs, veidą
perkreipė grimasa. – Ak, laukis,
kvaileli! – nusikvatojo ji.
– Aš… manau… teks… tave…
išmesti. – Rafa nubrido į krantą ir
pastatė ją ant žemės. – Kas dar nori į
sausumą? – paklausė išsišiepdamas Pat
ir Veronikai.
– Gal nubrisiu pati, – atsakė Pat. –
Šlakelis vandens nepakenks!
– O aš liksiu laive ir žiūrėsiu į jus, –
atsiliepė Veronika.
 Grėjus pripylė Veronikai taurę vyno.
– Turiu sumuštinių su rūkyta lašiša, –
pasakė. – Švęsim, kai tik pagausim kelis
krabus. Kleme, ar parodysi, kaip
gaudomi krabai?
Užmiršusi, kokie bjaurūs tie padarai,
Klementina prie virvutės pririšo šoninės
gabalėlį, tarsi būtų tą dariusi visą
gyvenimą. Kai įmetė virvutę į vandenį,
Rafa stovėjo šalia.
– Tai panašu į žvejybą, – pasakė
Klementina. – Lauki, kol pajunti
timptelėjimą, paskui iš lėto imi traukti.
Jis laikė paruošęs kibirą, ir jau po
kelių minučių kažkas iš tiesų trūktelėjo
virvę.
 Klementinai suspurdėjo širdis.
– Vaje, vieną pagavom. Tėti, užkibo!
– Puikiai padirbėjot!
– Regis, nemažas. – Ji trūktelėjo
virvelę ir iš vandens ištraukė didžiulį
juodą krabą. – Jis milžiniškas!
– Oho! Mano pirmasis krabas, – tarė
Rafa.
Ir mano, pagalvojo Klementina.
– Neskubėk, pirate! Tai mano
krabas. – Ji įmetė gyvį į kibirą su
vandeniu. – Dabar čiupk virvelę,
gabaliuką šoninės, ir pažiūrėsim, ar
pagausi tokį pat didelį kaip manasis. Tai
varžybos.
 – O ką gaus laimėtojas? – Rafa
dviprasmiškai kilstelėjo antakius.
– Turės jį suvalgyti, – atšovė
Klementina.
– O aš turėjau omeny kai ką
smagesnio.
– Ir ką gi?
– Nesakysiu.
– Nagi!
– Pirmiau pažiūrėkim, kas laimės. Jei
aš, galėsi pasiimti mano prizą nė
neatsiklaususi.

21 Prabangi privati jachta.

 16 skyrius

Saulei pamažu leidžiantis į jūrą, Rafa su

Klementina stovėjo greta vienas kito ant
akmenukų ir mėtė į vandenį virvutes su
šonine. Jų juokas rikošetu atsimušė nuo
stačių uolų kartu su godžių kirų, sukančių
ratus ir tykančių maisto, klyksmais. Pat
buvo prityrusi krabų gaudytoja, nes
vaikystėje atostogaudavo Kornvalyje.
Jei krabai vangiai kibdavo ant šoninės,
ji kyštelėdavo ranką į vandenį, čiupdavo
gyvį ir pergalingai iškėlusi visiems
parodydavo. Veronika juos stebėjo iš
laivo, jos taurėje vyno buvo likę tik keli
lašai. Susivyniojusi į antklodę ji
mėgavosi laukiniu įlankėlės grožiu,
klausėsi linksmų draugijos
pašmaikštavimų, o kiekvieną laimikį
sutikdavo plojimais ir džiaugsmo
šūksniais.
Grėjus žiūrėjo į savo dukterį. Praėjo
daugybė metų, kol jam pavyko atvilioti
ją į laivą. Ji niekada nemėgo gaudyti
krabų ir žvejoti, o jūroje
nuobodžiaudavo. Bet dabar stebint juodu
su Rafa atrodo, kad ji užaugo gaudydama
krabus. Mikliai užkabinusi jauką,
ryžtingai užmesdavo virvelę, ramiai
atraizgydavo užkibusį gyvį. Grėjus
pastebėjo, kad ji stengiasi pasirodyti
prieš Rafą. Nors laive atsidūrė suviliota
užsieniečio traukos ir žavesio, bet
nesvarbu. Svarbiausia, kad ryžosi
plaukti drauge, kad grožisi Devono
įžymybėmis ir yra paplūdimyje.
Pajutusi Grėjaus žvilgsnį Klementina
atsigręžė. Kai jųdviejų akys susitiko, jis
nusišypsojo. Tėvo šypsena nebuvo
įprastai džiugi, o ilgesinga, sumišusi su
pasididžiavimu. Ji taip pat jam
šyptelėjo, nustebinta jo rodomos meilės
ir švelnumo. Paskui nukreipė akis į
virvelę, kuri ėmė trūkčioti. Bet
Klementina galvojo ne apie tuojau
užkibsiantį krabą, o apie mielą tėvo
veidą. Neįstengė prisiminti, kada
paskutinį kartą jis šitaip į ją žiūrėjo.
Kai kibirai buvo pilni, visi atšventė
tai gerdami vyną ir valgydami
sumuštinius su rūkyta lašiša.
– Ir kas laimėjo? – paklausė
Klementina, kilstelėdama savo kibirą.
– Tu, – atsakė Rafa.
– Nejaugi?
– Kodėl jai leidai šitaip lengvai
laimėti? – pasidomėjo Pat, su apetitu
žiaumodama sumuštinį.
– Nes aš džentelmenas.
– Ir nė nedvejodamas atsisakytum
savo prizo? – kiek nusivylė Klementina.
– Nes aš džentelmenas, – pakartojo
jis šyptelėdamas, ir nuo to šypsnio
Klementinai kažkas suplazdėjo pilve.
– O koks mano prizas?
– Žavėjimasis. – Jis ranka apsivijo
jai liemenį, prisitraukė ir pabučiavo į
skruostą.
Pat nusikvatojo, o Veronika
susidomėjusi žiūrėjo, kaip skleidžiasi
jauna meilė.
Grėjus pakėlė taurę ketindamas
pasakyti tostą.
 – Už nuostabų vakarą su draugais, –
tarė. – Deja, turim grįžti. Netrukus visai
sutems.
Rafa vėl stojo prie vairaračio, bet
Klementina nebepurkštavo. Veronika ir
Pat buvo tikrų linksmuolių duetas, ir jos
trys kvatojo visą kelią iki uosto.
– Oi, regis, esu mažumėlę įkaušusi, –
tarė Veronika, įsitverdama Rafos rankos
ir žengdama ant prieplaukos.
– Puiku, Veronika, – pasakė Pat. –
Todėl prancūzai ir gyvena taip ilgai. Nes
geria vyną.
– Atrodo, lyg žemė kilnotųsi, ar ne? –
pridūrė Veronika, tvirčiau įsikibdama
Rafai į ranką, kad nepargriūtų.
 – Leiskite jus palydėti iki
automobilio, – pasisiūlė jis, uždėdamas
plaštaką jai ant rankos.
– Jūs labai mielas žmogus.
– Ačiū.
– Tokių dėmesingų jaunuolių nedaug.
Žinot, kai esi jaunas, negalvoji, kad kada
nors pasensi. Tačiau senatvė užklumpa
tave gan netikėtai, ir štai tampi viena iš
senių, kurių anksčiau neapkentei.
– Niekada neniekinu senų žmonių, –
atsakė Rafa, atsargiai vesdamas ją
prieplauka. – Myliu senus žmones. Jie
nugyveno ilgą gyvenimą ir yra
išmintingi.
 – Atrodot vyresnis, nei esat iš tikrųjų,
Rafa.
– Žinau. Esu senis, tūnantis jaunuolio
kūne. Kada nors tas kūnas pasivys protą,
ir pajusiu pilnatvę.
– Ar dabar nejaučiate pilnatvės?
– Tiesą sakant, jaučiuosi sutrikęs, –
prisipažino jis.
– Tai visai nesusiję su tuo, kad jūsų
protas sensta greičiau už odą. Kaip
manot, kodėl taip yra?
– Nes aš nerandu savo šaknų, ponia
Lepli.
– Prašau vadinti mane Veronika.
Rafa, mes visi be šaknų, kol randam
savo sielos draugą. Nemanau, kad jau
radot savąją puselę.
– Ne, vis dar ieškau.
Ji meiliai nusišypsojo jam.
– Rasit, o tada viskas stos į vietas ir
nebesijausit sutrikęs.
– Neabejoju, kad taip ir bus.
– Aš daug regėjusi sena paukštė.
– Ar radot savo sielos draugą?
– Taip. Mano vyras įsimylėjo mane,
pamatęs šokančią.
– Guldau galvą, buvot puiki šokėja.
– Margo Fontein neprilygau, bet
šokau gerai. Senstant liūdina pripažinti,
kad pajėgi daryti nebe viską. Bet aš
myliu savo vyrą, turiu daug anūkų, dabar
tai ir yra man brangūs dalykai. Ne baleto
bateliai.
– Šeima yra viskas, – pritarė jis.
– O taip. – Ji atsiduso. – Esu labai
laiminga.
Jie grįžo į „Polzansą“ puikiai
nusiteikę. Automobiliui riedant keliuku,
Pat deklamavo humoristinius eilėraščius.
Buvo beveik tamsu. Pro šalį lekiančių
namų languose spingsojo švieselės, o
dangus buvo nusagstytas žvaigždžių, bet
nebuvo nieko mielesnio už „Polzanso“
žiburėlius.
Tomas ir Šeinas išėjo į lauką
atidaryti automobilio durelių.
 – Man vis tiek truputį svaigsta galva,
– patenkinta tarė Veronika. – Buvo puiki
diena.
– Labai džiaugiuosi, – pasakė Grėjus,
leisdamas jai įsikibti į parankę.
– Jaučiuosi sena, bet labai laiminga.
– O aš jaučiuosi atsigavusi, – pasakė
paskui juos plumpinanti Pat. – Tik jūros
vėjas ir nupučia metus.
Klementina atidarė bagažinę ir išėmė
kibirą. Jame krebždėjo penki riebučiai
krabai.
– Šitie vakarienei, – tarė.
– Aš tau padėsiu. – Rafa paėmė iš jos
kibirą. – Kur nešti?
– Į mūsų virtuvę. Eime, parodysiu.
 – Štai kur gyveni, – pasakė jis,
žvelgdamas į dailų pilko akmens pastatą
su baltu laikrodžio bokštu ir vėtrunge.
– Tai buvusios arklidės. Submarina
pertvarkė jas savo reikmėms.
– Submarina?
– Ak, užsimiršau. Atleisk, kvailas
vardas. Taip vadinu pamotę, nes ji labai
vingri ir klastinga it povandeninis priešų
laivas. – Klementina nusikvatojo
tikėdamasi, kad nusijuoks ir jis. Bet
Rafa tik sutrikęs spoksojo į ją.
Klementina sumišo. Geriau būtų
patylėjusi.
Ji atvėrė priekines duris ir
koridoriumi nuvedė jį į virtuvę.
 – Gal pastatytum virtuvėj ant stalo? –
Jis padarė kaip liepiamas, bet kai
Klementina pažvelgė į jį, jo veidas buvo
persimainęs. Ji suprato turinti kaip nors
pasiteisinti dėl tos užgaulios pastabos.
Labai norėjo, kad jis vėl imtų juoktis. –
Klausyk, atsiprašau, kad nemandagiai
kalbėjau apie Mariną. Bet tu jos
nepažįsti taip gerai kaip aš.
Jis šaltai gūžtelėjo pečiais.
– Judviejų santykiai – ne mano
reikalas.
– Tada kodėl tave įžeidė pravardė,
kurią jai prikabinau?
– Aš neįsižeidžiau.
– Įsižeidei. Pasidarei keistas.
 – Man patinka tavo pamotė.
– Ir gerai, kad patinka. Tu vyras,
todėl visai tuo nesistebiu. Bet mano ir
jos santykiai sudėtingi ir painūs.
– Žinau. Tai bėda, nes tu pati skatini
tokius santykius. O taip neturėtų būti.
– Ką nori tuo pasakyti?
Jis atsiduso ir atsišliejo į indaują.
– Tu gali rinktis, Klementina, bet tau
mieliau atkakliai laikytis įsikibus senų
nuoskaudų.
– Aš nieko negaliu padaryti.
– Aišku, gali. Praeities nebėra, ji tik
tavo galvoje. Gali ją paleisti, kada tik
nori.
– Negaliu.
 – Dabar nesi savimi, – tarė Rafa, ir ji
nepatenkinta susiraukė. – Ar kada
blaiviai pamąstei ir pažvelgei į
susiklosčiusią padėtį jos akimis?
– O kodėl apskritai turėčiau paisyti
jos požiūrių? – pritildžiusi balsą
paklausė Klementina. – Ji nuviliojo
mano tėvą, privertė tėvus išsiskirti.
– Žinoma, tada tave tai pribloškė. Bet
viskas yra kur kas sudėtingiau. Ar kada
atsisėdai ir kaip moteris moters jos
paklausei, kas nutiko?
– Visą istoriją man papasakojo
mama.
– Visą? Ji papasakojo tik tai, ką jautė
pati.
 Klementina pajuto sukylant įtūžį.
– Mama žino užtektinai. Juk buvo
tenai, dėl Dievo meilės.
– Ne, nebuvo. – Jis nusišypsojo jai
su užuojauta. – Siūlau tau ne pamiršti
praeitį, o tik su ja susitaikyti, kad ji
nežlugdytų tavo dabarties. To, kas įvyko,
nepakeisi, bet gali pakeisti savo požiūrį
į tai. Kiekvienoje istorijoje visada
dalyvauja kelios pusės. Tu nebesi
vaikas. Pamėgink suvokti tai su
užuojauta, o ne svaidytis kaltinimais ir
toliau jaustis įskaudinta.
– Tu nieko apie tai nežinai, Rafa. Ir
nieko nenusimanai, – atšovė ji.
– Atsiprašau. Tai ne mano reikalas.
 – Ne tavo. – Ji sukryžiavo rankas
tarsi gindamasi. – Gal jau eik.
– Paklausyk, Klementina, matau, kad
niršti. Tik sakau, neturėtum tokia būti.
Bet rinktis tau.
– Nenoriu apie tai kalbėti.
– Gerai, jau eisiu. – Jis patraukė prie
durų. Atsigręžęs liūdnai nusišypsojo. –
Gardžių krabų.
Klementina žiūrėjo į jį išeinantį,
kunkuliuodama pykčiu ir graužiama
savigailos. Kaip jis drįsta įsibrauti į jos
šeimą ir nurodinėti, kaip jai dera elgtis?
Ji aiškiai susidarė apie jį klaidingą
nuomonę. Po kelių taiklių žodžių
bažnyčioje nusprendė, kad jis supranta
ją. Jo žvilgsnis suklaidino. Ji manė
traukianti Rafą. Bet viską apsvarsčiusi
suprato, kad šitaip jis žiūri į visus.
Turbūt yra tipiškas argentinietis, kuriam
suvedžioti moterį – grynas malonumas ir
pramoga. Jai derėtų elgtis išmintingiau,
nes grožis – apgaulingas.
Mintis nutraukė suskambėjęs
mobilusis. Ekrane švietė Džo telefono
numeris. Klementina liūdnai atsiduso.
Džo bent jau malonus. Nevėpso į ją, kai
ji pasakoja apie pamotę, ir nesistengia
priversti jos suprasti Mariną, tarsi tai
būtų svarbu, o ji, Klementina, visai
nedomintų! Svarbiausia, kad Džo myli
ją.
 – Sveikas, Džo. Norėtum krabo
vakarienei?
– Pas tave ar pas mane?
– O kaip tu manai? – kandžiai
paklausė ji.
– Gerai. Atlėk kuo greičiau. Aš
alkanas.

Grįždamas į viešbutį Rafa suprato

pasielgęs kvailai. Jo tėvas jį mokė
nesistengti sutvarkyti viso pasaulio.
Jaunystėje jis negalėdavo ramiai praeiti
pro luošą antį, sužeistą šunį, kokią nors
sugniuždytą būtybę. Jeigu pasiūlydavo
pagalbą, nelaimėlis ją priimdavo.
Klementina mano, kad yra gerai, kaip
yra. Ji nenori būti išgelbėta, o juk ir jis
turi savų bėdų. Rytą susitaikys su ja ir
niekada nebekalbės ta tema.
Parėjęs į apartamentus Rafa
išsimaudė, persirengė ir nulipo žemyn.
Vestibiulyje keli svečiai šnekėjosi su
Džeiku, o svetainėje prie kavos staliukų
grupelėmis sėdėjo žmonės ir prieš
vakarienę gurkšnojo gėrimus. Mariną jis
rado su keturiomis damomis įsitaisiusią
prieš židinį. Pat ir Veronika pasakojo
apie išvyką.
– Kitą sykį turėsit plaukti drauge, –
Greisei ir Džeinei pasakė Pat. – Kai
esam tokio amžiaus, mums užtenka ir
mažyčio nuotykio. Kad ir kaip ten būtų,
tau tiek metų, kokia jautiesi, o dabar
jaučiuosi tarsi būčiau penkiasdešimties.
– Puiku, Pat, bet Džeinę labai
kankina jūrligė, be to, ir man nelabai
patinka jūros supimas, – kalbėjo Greisė.
Ji buvo atsirėmusi į pagalvėles ir
siurbčiojo šampaną. Įsisupusi į rausvą
kašmyro šalį, apsiavusi dailiais
bateliais, ji nepanėšėjo į linkusią
vaikštinėti gamtoje, juolab plaukioti
audringomis jūromis.
– Gal jei išgerčiau tabletę… –
droviai numykė Džeinė.
– O taip, – pritarė Pat. – Dabar yra
puikių vaistų. Piliulių nuo visų ligų.
 – Rytoj pasivaikščiokim skardžiais, –
pasiūlė Veronika. – Paskui galėsim
mėgautis ekskursija.
– Nukeliaukite į Dokombą-Devlišą, –
įsiterpė Marina. – Galėtumėt apsilankyti
keliose naujose parduotuvėlėse. Ak,
sveikas, Rafa.
Dailininkas sustojo priešai jas. Jis
vilkėjo mėlynais marškiniais, rusvai
žalsvomis kelnėmis, nuo jo kaip visada
dvelkė santalmedžiu, plaukai buvo
drėgni ir susišiaušę.
– Labas vakaras, – mandagiai
pasisveikino jis.
Moterys meiliai jam nusišypsojo.
 – Prisėskit prie mūsų, – pakvietė
Marina.
Rafa įsitaisė ant židinio tvorelės.
– Ką padarėt su tais krabais? –
pasidomėjo Pat.
– Klementina sakė suvalgysianti juos
vakarienei.
– Visus? – šūktelėjo Veronika.
– Ji turi vaikiną, – sušnabždėjo
Marina.
Veronikos antakiai pakilo iš
nuostabos.
– Tikrai?
– Taip, vaikiną iš miestelio, tokį Džo.
Bet ji nesiteikė mūsų supažindinti. –
Marina dirstelėjo į Rafą. Buvo svarbu,
kad jis žinotų, jog Klementina nelaisva.
– Tipiški jaunuoliai. Kai mano duktė
buvo jos amžiaus, savo vaikiną mums
parodė su juo padraugavusi daugiau nei
metus, – tarė Pat.
– Kertu lažybų, vos susipažinusi su
juo supratai, kodėl duktė jį slėpė, –
nusikvatojo Greisė.
– Tu visiškai teisi, Greise. Jis mus
šokiravo!
– Buvo netinkamas?
– Į savo vaikų pasirinkimą visada
žvelgiu be išankstinio nusistatymo, –
kilniaširdiškai atsakė Pat. – Išmokau
susitaikyti su tuo, kad tai, kas daro juos
laimingus, nebūtinai daro laimingą mane.
Tą galima pasakyti apie Dunkaną. Jis
visai mielas vaikinas, tik ne mano
skonio. Žurnalistas.
– O! – tarstelėjo Greisė.
– Taip bus tol, kol juodu jausis
laimingi, – Marinai pasakė Veronika.
– Taip, – mąsliai atsakė toji. – To jai
ir linkiu.
Tą akimirką pasirodė Džeikas, ketino
palydėti jas į valgomąjį.
– Ar prie damų prisidės ir ponas
Santoras? – pasidomėjo jis.
– Ne, – atsiliepė Marina, Rafai
nespėjus sugalvoti kokios nors dingsties.
– Namie išvirsiu jam makaronų. Gaminu
gardų pomidorų padažą.
Greisė nerangiai atsistojo.
– Mums blogai, jums gerai.
– Rytoj galėsite praleisti su juo
kiaurą dieną, – pasakė Marina.
– Tikriausiai esat pratęs, kad dėl jūsų
pešamasi, – žvelgdama į Rafą išsišiepė
Pat, prisiminusi Sju Makein ir jos
argentinietį meilužį.
– Jaučiuosi pamalonintas, – atsiliepė
Rafa.
– Tai ne atsakymas, – įsiterpė Greisė.
– Bet mes supratom, jog tai reiškia
„taip“.
 Moterys nusikvatojo ir paskui Džeiką
ištipeno iš kambario. Veronika atsiliko
norėdama eiti kartu su Džeine. Toji
dėkinga nusišypsojo jai.
Marina ir Rafa patraukė į buvusias
arklides. Ant laikrodžio bokšto, prie
vėtrungės, tupėjo įmitęs balandis ir
burkavo.
– Ponios – linksma šutvė, ar ne? –
prabilo Marina.
– Visos labai skirtingos. Įdomu, kas
jas suvedė draugėn?
– Menas.
– Nejaugi?
– Taip. Jos lankė tą patį meno klubą
Londone ir kamavosi pakliuvusios į
siaubingo mokytojo rankas.
– O kada jūs pradėsite tapyti?
– Tam turiu visą vasarą, –
išsisukinėdama atsakė Marina.
– Jums nepatinka piešti?
– Nelabai esu tam gabi.
– Nesvarbu. Svarbu malonumas ir
pasitenkinimas.
– Be to, neturiu kada.
– Nevykęs pasiteisinimas.
Ji šyptelėjo.
– Pažiūrėsim. Dabar jūs labai
užsiėmęs damomis ir brigados generolu.
– Dėl šito jūs teisi. Tai bus arba
katastrofa, arba didžiulė sėkmė. Šįryt
brigados generolas suirzo, kai į jo erdvę
įsibrovė ponios.
– Jis atlyš, pamatysit. Tos moterys
gan patrauklios.
– Aštuoniasdešimtmečiams – taip.
Marina atidarė duris ir koridoriumi
nusivedė jį į virtuvę.
– Jūsų gražūs namai, – pagyrė Rafa. –
Ir gardžiai kvepia. Kuo gi?
– Figomis, – atsakė Marina,
mostelėdama į stiklinį butelį koridoriuje
ant stalo. – Kaskart praeidama papurškiu
iš jo.
– Kvepia svečia šalimi.
– Ir man taip atrodo. Džiaugiuosi,
kad jums patinka tas kvapas. – Ji
nusikabino prijuostę nuo virtuvės durų. –
Ir kurgi mano vyras? – Šūktelėjo jį
vardu. Jokio atsako. – Tikriausiai skaito
pasislėpęs bibliotekoje. – Labiausiai už
viską mėgsta gerą knygą.
– Ir savo laivą, – pridūrė Rafa.
– Ir savo laivą. – Ji atsiduso. – Kad
pasijustų laimingas, jam reikia tiek
nedaug.
Ji atidarė šaldytuvą ir išėmė butelį
vyno.
– Gal prisėskit, kol gaminsiu
vakarienę?
– Gal galėčiau jums padėti? Moku
gražiai supjaustyti svogūnus.
 – Gerai. Jūs pjaustykit svogūnus, o aš
smulkinsiu pomidorus. Darbuosimės
kaip komanda.
Rafa prisitraukė kėdę, Marina
pripylė į dvi taures vyno ir padengė
stalą trims asmenims. Prieš Rafą padėjo
pjaustymo lentelę ir padavė du
svogūnus.
– Šie iš daržo, – pasakė išdidžiai, su
pjaustymo lentele įsitaisydama priešais
Rafą. – Turim gražų daržą. Ponas Poteris
– burtininkas, jo prisilietimai
stebuklingi. Pažvelkit į šiuos pomidorus.
– Ji kilstelėjo kelis. – Matot, kokie jie
dailūs ir apvalučiai? Paragaukit, skonis
nuostabus. Rytoj turėtumėt rasti laiko ir
apsidairyti. Be to, čia yra puikus
šiltnamis, pilnas orchidėjų, o šiuo metų
laiku gėlės gražiausios. Apsižvalgykit,
kol viskas neperaugo.
Rafa pastebėjo, kaip kalbant apie
sodą žiba Marinos akys.
– Papasakokit apie save, – paprašė
lupdamas svogūną.
– Tai kad nelabai yra ką pasakoti, –
atsakė Marina.
– Ar visada gyvenot Devone?
– Taip, tiesą sakant, esu labai sėsli.
Mažai keliavau. Visas jėgas ir pinigus
sudėjom į šią vietą, nebuvo kada
žvalgytis po pasaulį.
– Aišku, Europoje buvot?
 – O taip, lankiausi įprastose šalyse:
Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir
Portugalijoje. Savaitę ar dvi tai vienur,
tai kitur. Bet niekada nekeliavau su
kuprine tenai, kur geidė širdis. O labai
norėčiau. Tačiau esu pernelyg
įsipareigojusi šiai vietai ir čia jaučiuosi
saugi.
– Kai išvažiuojat, jaučiatės nesaugi?
Jos peilis pakibo virš paskutinio
pomidoro.
– Taip.
Ji net pati nustebo atsakiusi taip
tiesiai ir atvirai. Su Rafa buvo pažįstama
dvi dienas, tačiau vargu ar tiek gana, kad
jau galėtų juo pasikliauti ir atskleisti jam
savo baimes. Bet jo akyse įžvelgė
nuoširdumą ir supratingumą, tai ir traukė
ją iš savojo kiauto.
– Jūs nenurimstate, kol neįsigilinate į
esmę, taip? – šyptelėjo ji.
– Mane traukia žmogaus prigimtis. –
Jis droviai nusišypsojo. – Neįstengiu
susilaikyti…
– Darydamas ką?
– Tyrinėdamas.
– Ar ir manyje ko nors ieškot?
– Taip. Sukūrėt šią gražią vietą,
viskas labai skoninga. Iš kur visa tai?
Marina pridėjo ranką prie širdies.
– Iš čia, – tyliai atsakė.
 Ji atsistojo ir į didžiulį puodą pripylė
vandens. Įbėrusi žiupsnelį druskos
pastatė jį ant viryklės, kad užvirtų.
– Deja, šįvakar Klementinai
reikšdamas savo susižavėjimą
nuliūdinau ją, – prisipažino Rafa.
– Tikrai?
– Regis, ji labai supyko ant manęs.
– Na, dabar turbūt pūsis kelias
dienas. Kai Klementina užsisklendžia,
durys būna ilgai uždarytos. – Marina
kliūstelėjo į keptuvę alyvų aliejaus ir
pašildė ją virš dujų degiklio.
– Man ji patinka. Gailiuosi to, ką
pasakiau.
– O ką pasakėt?
 Jis delsė, viską išklodamas Marinai
bijojo vėl padaryti tą pačią klaidą.
– Tik pasakiau, kad ji neleistų
praeičiai griauti jos dabarties. Kad
gyvenime nėra vien tik balta ar juoda.
Kuo daugiau patirties ji sukaups, tuo
išmintingiau vertins gyvenimą ir žmones,
su kuriais gyvena. Ir turės daugiau
įrankių suprasti žmonių stimulus. – Jis
atsiduso. – Mėginau paraginti ją
nesikarščiuoti ir pažvelgti į tai suaugusio
žmogaus akimis.
Marina surimtėjo.
– Kalbat apie skyrybas?
– Taip. Tai ne mano reikalas. Bet
matau sužeistą būtybę ir noriu, kad ji
pasijustų geriau.
Užlieta dėkingumo ir simpatijos
bangos, Marina ūmai pajuto
nenumaldomą norą paliesti Rafą. Ištiesė
ranką ir paplekšnojo jam per petį.
– Jūs labai mielas, Rafa. Tačiau tai
labai jautri ir delikati tema. Jumis dėta,
nelįsčiau.
– Jau supratau.
– Kai Klemės tėvai išsiskyrė, jai
buvo treji. Ji neprisimena, kaip klostėsi
jų gyvenimas būnant kartu, bet yra
susidariusi idealizuotą vaizdą, koks jis
neva buvo. Tiesa visai kitokia. – Marina
subėrė Rafos supjaustytus svogūnus į
alyvų aliejų ir tie ėmė garsiai čirškėti. –
Nemanau, kad tai bėda, Rafa. Bet dėl
savo nesėkmių lengviau kaltinti kitus
žmones nei pačiam prisiimti
atsakomybę.
– Prisiminimai nėra bėda: visi
galime pasimokyti iš praeities. Jie tampa
bėda tik tada, kai leidžiam jiems visiškai
mus užvaldyti ir padaryti nelaimingus.
Tada mūsų praeitis tampa mūsų kalėjimu.
Marina atsigręžė.
– Ir kaip galėtume ištrūkti iš to
kalėjimo?
– Sutelkdami dėmesį į dabartį.
Ji nusisuko ir į svogūnus įmaišė
pomidorus.
 – Sutelkdami dėmesį į dabartį, –
pakartojo susimąsčiusi. – Sutelkdami
dėmesį į savo namus.
Jai košiant spagečius, į namus įžengė
Grėjus.
– Gardžiai kvepia, – šūktelėjo iš
vestibiulio, ant stalo dėdamas knygą.
– Spagečiai, – iš virtuvės atsiliepė
Marina. – Pasikviečiau Rafą, kad kiek
atsipūstų nuo ponių.
– Puiku. – Grėjus įėjo į virtuvę ir
patekšnojo Rafai per petį. – Džiaugiuosi,
kad Marina pripylė jums taurę vyno.
Nors ji jau mažumėlę nusekusi. – Jis
pripildė Rafos taurę, paskui įsipylė ir
sau. – Ar Rafa pasakojo apie krabų
gaudymą?
– Pat su Veronika užbėgo jam už akių.
– Regis, jos smagiai praleido laiką.
– Taip.
– Kur Klemė?
– Išvažiavo vakarieniauti su Džo.
– Paaiškėjo, kad ji prityrusi krabų
gaudytoja, – kalbėjo Grėjus. Jis atsisėdo
ant kėdės ir po stalu ištiesė ilgas kojas.
– Buvau maloniai nustebintas.
– Manau, Klemė geba padaryti viską,
kas jai šauna į galvą, – pasakė Marina,
vidury stalo dėdama dubenį su
garuojančiais spagečiais. – Tik pati to
nežino.
 – Buvot jai labai malonus, Rafa, –
pasakė Grėjus. – Elgėtės taip, kad
Klementinai būtų smagu.
Rafa įsidėjo spagečių.
– Klystat, Grėjau. – Jis gūžtelėjo
pečiais. – Ji padarė taip, kad smagu būtų
man.
 17 skyrius

Klementina gulėjo Džo glėbyje

sunerimusi, kad niekaip neįstengia
numaldyti įniršio. Prisiminė kiekvieną
jųdviejų su Rafa pokalbio žodį ir
piktinosi. Mylėjosi su Džo išsiblaškiusi,
pasidavė geismui, svaigų orgazmą
painiodama su meile. Tačiau dabar
prisiglaudusi prie Džo, kai kūną apsivijo
jo rankos ir tarsi prikalė ją prie
dabarties, ji vėl nulindo į pažįstamą
tamsą.
Mąstė apie Rafos žodžius: jos
kartėlis – tai jos pačios bėda, bet taip
būti neturėtų. Jai tereikia pažvelgti į
skyrybas taip, kaip į jas žvelgia Marina.
Klementina supyko pamaniusi, kad Rafa
pateisina Marinos meilę jos tėvui ir tą
pragarą, kurį per ją teko visiems
išgyventi. Tarsi meilė būtų atleidusi
Mariną nuo bet kokios atsakomybės.
Keblumas tas, kad Rafa pats nesuprato,
ką šneka. Jis nežino, kokia Marina buvo
prieš siekdama Grėjaus ir palypėdama
keliais socialinės padėties laipteliais.
Rafai stovint ant savo pjedestalo ir
dedantis filosofu, viskas regisi puiku,
bet nusileidus ant žemės reikalai
anaiptol nebeatrodo tokie aiškūs ir
švarūs.
– Turiu eiti, – pasakė ji Džo,
ropšdamasi iš lovos.
Jis dirstelėjo į laikrodį.
– Vidurnaktis. Bet tu juk ne moliūgas.
– Juo virsiu, jei neišsimiegosiu.
Tapsiu irzlia nugeibusia daržove. – Ji
ėmė rengtis. – Labiausiai nenorėčiau,
kad aštuntą ryto į mano kambarį
įžygiuotų Submarina ir atitrauktų
užuolaidas.
 – Nepatogu gyventi tėvų namuose.
Turėtum persikraustyti pas mane.
Ji liovėsi rengusis.
– Kalbi rimtai?
– Žinoma. Čia gal ir ankšta, bet vis
dėlto namai.
– Puiki mintis. Man nereikėtų kasdien
matytis nei su Submarina, nei su tuo
pasipūtėliu argentiniečiu.
– Kas tas argentinietis?
– Kviestinis Submarinos dailininkas,
atvykęs visai vasarai, mokys tapyti senas
kvankas.
– Tau jis nepatinka?
– Jis dedasi esąs labai svarbus.
Tipiškas pietų amerikietis, kuris mano
galįs suvilioti bet ką, kas segi sijoną.
Džo atsisėdo.
– Tas vyrukas mėgino tave
suvedžioti?
– Nebūtų išdrįsęs. Žino, kad jo
nemėgstu.
– Gerai.
Jo pavydas ją prajuokino, ir ji vėl
krito ant lovos.
– Ar tu – mano narsusis riteris?
Jis prisitraukė ją.
– Taip. Man nepatinka mintis, kad, be
manęs, dar kas nors gali mėginti tave
suvilioti.
– Ar grumtumeisi dėl manęs?
 – Juk žinai, kad taip. Dantimis ir
nagais.
– Man patinka, kai pavyduliauji, –
sumurkė ji, susirangydama prie jo, o
pyktį sklaidė jo ištikimybės jėga.
– Tas argentinietis turėtų būti
budresnis. Jis neflirtuos su mano
mergina.
Klementina važiavo namo jausdamasi
taip, lyg būtų gavusi įgaliojimą.
Persikraustys pas Džo, ir jos
nemalonumai pasibaigs. Ir kodėl iki šiol
apie tai nepagalvojo? Juk tai puiki visų
jos vargų pabaiga. Iš kompaktinių
plokštelių grotuvo automobilyje sklido
uždeganti Piksi Lot muzika. Nuleidusi
langą Klementina, kaip kadaise jos
mama, uždainavo į naktį.
Ji pastatė automobilį ant žvyruoto
tako ir nuskubėjo į buvusias arklides.
Vestibiulyje degė šviesa, bet visur kitur
tvyrojo tamsa. Klementina visą laiką
šypsojosi, lipo viršun peršokdama per
dvi laiptų pakopas, sėlino kaip koks
naktinis vagis. Daugiau nebereikės prie
pusryčių stalo klausytis erzinančių
klausimų, nebereikės su pamote dalytis
gyvenamąja erdve. Ji bus laisva.
Kitą rytą ji pranešė apie savo planus
šeimai, geriančiai kavą ir valgančiai
ragelius. Marina apstulbo.
– Ar tikrai to nori, Kleme?
 – Žinoma, noriu, – kategoriškai
atkirto ji.
– Bet ar jį myli?
– Nemanau, kad tai tavo reikalas.
– Viskas klostosi pernelyg greitai.
– Klemė labai greita, – pašmaikštavo
Džeikas.
– Klausykit, aš jums pasakiau, bet
jūsų nuomonė man neįdomi.
Grėjus buvo lankstesnis.
– Mieloji, jei tikrai šito nori,
neprieštarausiu. Niekas geriau už tave
pačią nežino, kas padarys tave laimingą.
– Ačiū, tėti.
– Grėjau, kažin…
 – Brangioji, Klemė jau suaugusi,
todėl suvokia, ką daro.
Apimta nevilties Marina pažvelgė į
podukrą. Svarstė, gal apsispręsti jai
padėjo ginčas su Rafa.
– Na, jei nieko neišdegs, visada
galėsi grįžti namo.
– Ačiū, kad tiki manimi, – atšovė
Klementina.
– Persikraustymas pas vyriškį –
didžiulė permaina.
– Vienas žingsnis tolyn nuo vedybų, –
paslaugiai pridūrė Džeikas.
– Neketinu tekėti. Tėvai parodė
mums baisiai gražų pavyzdį.
 – Tai nesąžininga, – burbtelėjo
Marina.
– Ak, nejaugi? Mes iškentėm tikrą
pragarą. Nenorėčiau, kad tai patirtų ir
mano vaikai.
– Kleme, dabar ne metas barniams, –
įsiterpė Grėjus. – Gerai darai, kad
kraustaisi pas Džo ir turėsi šiokią tokią
nepriklausomybę. Esi suaugusi ir pati
sprendi, kaip elgtis.
– Tada nutarta, – stodamasi pasakė
Klemė.
Marina pastebėjo, kad podukra nieko
nevalgė, bet susilaikė ir nepasiūlė
pasiimti į darbą ragelio, tik paklausė:
– Ir kada gi ketini išsikraustyti?
 – Šįvakar.
– Taip greit?
– Kodėl tokia skuba? – pasidomėjo
Džeikas.
– Noriu būti su Džo. Myliu jį, –
atšovė Klementina, nors pati nelabai tuo
tikėjo.
– Ar tau reikia pagalbos kraunantis
daiktus? – paklausė Marina, nors
atsakymą žinojo dar prieš podukrai
piktai į ją atsigręžiant.
– Dėl Dievo meilės, nebesu vaikas.
Ačiū, pati susipakuosiu.
Jie žiūrėjo, kaip ji išžygiuoja iš
kambario ir užtrenkia pagrindines duris.
 – Šį rytą ji bus labai mylima
kontoroje, – purkštelėjo Džeikas,
prisipildamas dar vieną puodelį kavos.
– Kas jai užėjo? – nusistebėjo
Grėjus.
– Regis, žinau, – atsiduso Marina.
– Ir gerai, kad ji išsikrausto, – sviedė
Džeikas. – Nebereikės kas rytą kęsti
niūrių jos nuotaikų.
– Ji nelaiminga, Džeikai, – pasakė
Marina, skersakiuodama į duris. Ji
vylėsi, kad Klementina grįš ir atsiprašys.
– Skyrybos įvyko seniai, – atsainiai
tarė Džeikas. – Sumautas reikalas, bet
išgyvenom.
 – Ji graužia seną kaulą, – išmintingai
pasakė Grėjus. – Pamėgink jį atimti, ir ji
puls urgzti.
Atsidarė pagrindinės durys, bet į
vestibiulį įžengė ne Klementina, o Berta.
Kaip visada pirmiausia atsiduso, paskui
džiugiai išsišiepė.
Marina atsistojo.
– Man jos gaila, – tarė ir nunešė
kavos puodelį į plautuvę.
– Ji ras savo kelią, – šyptelėjo
Grėjus.
Į virtuvę įsiveržė Berta, ir aplink
pasklido „Anaïs Anaïs“ kvepalų
aromatas.
 – Kas įgėlė Klementinai šį rytą? Ji
vos manęs nesuvažinėjo.
– Ji spruko nuo mūsų, – pasakė
Džeikas.
– Klementina išsikrausto, – paaiškino
Marina.
– Gyvens su savo vaikinu? –
šveisdama rankinę ant kėdės paklausė
Berta.
– Taip, – atsakė Grėjus. – Išeinu,
brangioji. Grįšiu pietums.
– Iš Viljamo Šokroso jokių žinių? –
pasiteiravo Džeikas.
– Kol kas jokių. Mėginsiu jį
paraginti. Turbūt yra labai graibstomas,
– atsakė tėvas.
 – Galėtume tartis su kitais.
– Bet aš noriu Šokroso, – nukirto
Grėjus.
Berta ėmė tvarkyti stalą. Grėjus
pirmas pastebėjo, kad ji nenudrimblino
iki indaujos, neužkaitė virdulio,
neatsiduso ir nesigriebė už nugaros
skųsdamasi kamuojančiais skausmais.
Jis ėmė akimis šaudyti į žmoną. Marina
stabtelėjo tarpdury susidomėjusi, kodėl
jis vaiposi.
Berta, vilkinti dangaus mėlio spalvos
suknele ir pasipuošusi raudonais
karoliais, linksmai tintaluojančiais virš
krūtų, kone šoko aplink stalą –
niūniuodama krovė į rietuvę lėkštes ir
lėkštutes.
– Šį rytą bent vienas žmogus
nesuniuręs, – pasakė Grėjus.
– O taip, – tarė Berta. – Graži diena.
– Bet jūsų vos neužmušė Klemė, –
įgėlė Džeikas.
– Vis dėlto neužmušė. – Ji padėjo
krūvą lėkščių ant indaujos ir atidarė
indaplovę.
– Gerai atrodai, – pagyrė Marina. –
Ta spalva tau tinka.
– Žinau. Taip sakė ir ponas Santoras,
o jis – dėmesingas moterims.
Marina nedrįso pažvelgti į Grėjų, nes
būtų prapliupusi juoku.
 – Tai jau tikrai, – pritarė ji.
– Pasidarbuosiu čia kokią valandą ir
eisiu tvarkyti jo kambario. Tada grįšiu ir
baigsiu ruošą, – pranešė Berta.
Marina nustebusi sužiuro į Džeiką.
– Tau pavesta valyti pono Santoro
kambarį? – paklausė Bertos.
– Tas darbas ne jauniklėms, – atšovė
toji.
Džeikas atsistojo.
– Ji puikiai susidoros, – tarė
stverdamas švarką ir šmurkštelėjo pro
pamotę, kuri vis dar stovėjo tarpduryje.
– Gerai, – sausai ištarė Marina. – Tik
nepamiršk grįžti čionai ir viską
sutvarkyti.
 Berta nusišypsojo.
– Aišku, nepamiršiu. Klemei
išsikrausčius, jos kambarį reikės
iškuopti iš pagrindų. Kas žino, ką ten
rasim.

Marina nužingsniavo į viešbutį ieškoti

Harvio. Rado jį sode besišnekučiuojantį
su ponu Poteriu. Harvis buvo
įsisprendęs į šonus, o ponas Poteris
stovėjo atsirėmęs į kastuvą. Abu smagiai
juokėsi iš kažkokio sąmojo.
– Harvi, – priėjusi užkalbino Marina,
– man reikia jūsų pagalbos.
Žodžiai nuskambėjo kaip nevilties
šauksmas, ir vyrai sunerimę atsisuko į
ją.
Harvis išsyk pastebėjo įtampą
Marinos veide.
– Susirasiu tave vėliau, Poteri, –
pasakė jis ir per veją nužirgliojo prie
moters. – Ar kas atsitiko?
– Noriu su jumis pasišnekėti.
– Gerai.
Jis nusekė įkandin jos per vaikų sodą
su apleistu akveduku ir pro duris,
išeinančias į sodą, įžengė į jos kabinetą.
Marina susmuko ant sofos.
– Klemė išsikrausto, – pasakė
liūdnai, purtydama galvą. – Nežinau, ką
daryti.
 Harvis atsisėdo šalia. Senos
išmintingos jo akys nukrypo į moterį.
– Kada ji tai pasakė?
– Šįryt. Aną vakarą susivaidijo su
Rafa, o dabar kraustosi pas vyrą, kuris
jai visai nerūpi.
– Marina, mieloji, čia jūs niekuo
negalite padėti. Ji – jau suaugusi.
– Bet daro baisią klaidą.
– Ir jūs bejėgė jai sukliudyti.
Ji nurijo ašaras.
– Rafa sakė ją nuliūdinęs, bet iš
tikrųjų jis čia niekuo dėtas. Viskas dėl
manęs.
Šiurkščiomis didžiulėmis rankomis
Harvis suėmė jai plaštaką ir švelniai
paglostė. Marina pasuko galvą, tamsios
jos akys žvilgėjo nuo ašarų ir buvo
liūdnos. Dabar prieš Harvį sėdėjo ne
pusamžė moteris, o maža vieniša
sutrikusi mergaitė.
– Aš negaliu turėti vaikų, – ištarė ji.
– Dieve mylimiausias, negaliu turėti
savo vaikų… ir… ir… – žodžiai
užstrigo jai gerklėje.
Jis stipriai apkabino ją ir laikė
apglėbęs kaip tėvas įskaudintą dukterį.
– Nieko čia baisaus.
Ji padėjo galvą jam ant peties ir
užsimerkė, o pro vokus ištryško ašaros.
– Neįstengiu netgi pelnyti povaikių
meilės.
 Jis laikė ją stipriai apkabinęs,
labiausiai už viską trokšdamas, kad ji
vėl nusišypsotų.
– Bet tai normalu, Marina. Povaikiai
visada labiau mylės tikrus tėvus, o
patėvius dažniausiai vaizduosis
uzurpatoriais. Taip bus visada.
– Man atrodo, kad esu baudžiama.
Jis pajuto, kaip jos rankos sugniaužė
jo megztinį.
– Už ką?
– Aš bijau, Harvi.
– Ko?
– Padariau kai ką siaubingo.
Ji atsitraukė ir pažvelgė jam į akis.
Jose Harvis išvydo didžiulę baimę, ir
jam net širdis sudrebėjo.
– Pasakykit, mieloji, ką padarėt?
Ji prispaudė prie lūpų virpančią
ranką, tarsi bijotų, kad ištrūks baisi
paslaptis, ir papurtė galvą.
– Negaliu…
– Kad ir kas ten būtų, aš suprasiu.
Puikiai jus pažįstu, Marina. Nesvarbu,
ką padarėt, vis tiek mano nuomonė apie
jus nepablogės.
– Niekam nesu to pasakojusi, net
Grėjui.
Harvis susimąstė. Akimirką įžvelgė
Marinoje kažką laukinio, ko anksčiau
nebuvo pastebėjęs. Būtybę, kurios jis
nepažinojo.
 – Jei norit išsipasakoti, niekam
neatskleisiu, pažadu.
Jo žodžiai buvo nelygu virvė
skęstančiai moteriai, ir ji nusitvėrė jų
atlėgusia širdimi.
– Pasikliauju jumis, Harvi.
– Žinau.
Ji giliai įkvėpė, ryždamasi galų gale
pasidalyti savo paslapties našta.
Staiga pasigirdo beldimas į duris.
Abu sunerimę pažvelgė vienas į kitą,
tarytum sąmokslininkai, užklupti slapta
rezgant klastą. Deja, proga jau buvo
praleista. Kai atsivėrė durys, iš
kambario išsiveržė oras, o kartu su juo ir
didėjanti įtampa. Marinos ryžtas
supliuško it suflė. Ji pakėlė paraudusias
akis į posūnį, stovintį tarpduryje.
– Atsiprašau, turbūt sutrukdžiau? –
paklausė Džeikas.
Buvo pratęs prie ūmaus pamotės
būdo, todėl nė kiek nenustebo pamatęs ją
verkiančią patikėtiniui Harviui ant
peties.
– Ne, užeik, – pakvietė Marina,
atgalia ranka šluostydamasi skruostą.
– Ką tik kambarį užsisakė Čarlzas
Rubenas.
Marina išblyško.
– Tas Čarlzas Rubenas?
– Taip, užsisakė dviem naktims sau ir
žmonai Selestei.
 – Iš tikrųjų?
– Pamaniau, turėtum žinoti.
– Ar sakei tėvui?
– Jo nėra.
– Kada jie atvyksta?
– Penktadienį, birželio dvyliktą.
Ji ranka persibraukė per plaukus.
– Jis užsisakė viešbutį dėl vienintelės
priežasties.
– Kad pašniukštinėtų, – užbaigė jos
mintį Džeikas.
– Matyt, ketina jį pirkti.
Harvio veidas apniuko.
– Kas tas žmogus?
– Jis įsigijo kelis geriausius
pasaulyje viešbučius, – atsakė Marina.
 – O Dieve, – atsiduso Harvis. –
Manot, jis iš tikrųjų gviešiasi mūsų
viešbučio?
– Galbūt. Antraip dėl ko čia
atvyksta?
– O kodėl neatsiunčia kokio savo
pastumdėlio? – susidomėjo Džeikas. –
Turiu galvoje, kodėl varginasi pats?
– Ak, manęs tai nestebina. Tai juk
pats Čarlzas Rubenas. Garsus
mikrovadybininkas. Turbūt nori mus
kruopščiai patikrinti.
Džeikas pasikrapštė galvą.
– Ir ką darysim?
– Priimsim jį kaip ir visus kitus
svečius, – pasakė Marina. Jos balse
nuskambėjo tvirta kaip plienas gaidelė.
– O jeigu jis pasiūlys tiek, kad
negalėsime atsisakyti? – kamantinėjo
Džeikas.
– Niekada nesakyk „negalėsime“,
Džeikai. – Ji atsistojo. – Tai pamoka,
kurią gavau iš gyvenimo, bet buvau
pamiršusi. Dabar nebepamiršiu.

Iš po kedro per veją nusirito juokas.

– Jūs turit puikų humoro jausmą,
brigados generole, – pasakė Pat,
merkdama teptuką į žalius dažus.
Generolas nužvelgė keturias moteris,
įsitaisiusias prie molbertų, ir nusprendė,
kad jos visai nebloga draugija seniui,
kuriam įgriso vienatvė.
– Surimtėk, Pat, – subarė Greisė. –
Ateina mokytojas.
Rafa užėjo Pat už nugaros,
ketindamas pasižiūrėti, kaip jai sekasi.
Moteris tyliai sukikeno sau po nosimi.
– Neprastai, – kasydamasis apšepusį
skruostą pagyrė Rafa. – Jūsų medis
skleidžia laimę ir nostalgiją.
– Tikrai? – nustebo Pat.
– Taip, jaučiu tai.
– O man primena mergystę, –
ilgesingai tarė Pat. – Vienintelis dalykas,
darantis mane kitokią, nei kitados buvau,
yra sukriošęs mano kūnas. Sieloje vis
dar jaučiuosi mergiotė.
– O aš stengiuosi nežiūrėti į veidrodį,
– įsiterpė Veronika.
– Jūs labai tyli, – brigados generolas
kreipėsi į Džeinę.
– Tiesiog esu susikaupusi.
– Galiu pasižiūrėti? Man reikia
pramankštinti kojas.
– Jei jau taip norit. Paveikslas ne
kažin koks.
Generolas atsistojo ir sunkiai
nuklibikščiavo prie jos. Atsistojęs šalia
užuodė šiltą rožių dvelksmą. Išplėtė
šnerves norėdamas vėl įkvėpti to
dvelktelėjimo, bet, nespėjus
pasimėgauti, jį nupūtė brizas. Generolas
įbedė akis į paveikslą.
– Jis puikus, – sumurmėjo
žvelgdamas į neryškius rausvus ir pilkus
potėpius, dvelkiančius melancholija.
Skirtingai nei jo paveiksle, Džeinės
piešinyje viltį žadino nutapytas dangus.
– Man rodos, jis labai geras, Džeine.
Ši nuraudo iš malonumo.
– Kalbat rimtai ar tik norite būti
mandagus?
– Nesu labai mandagus, – patikino
jis.
– Tada ačiū.
– Jūs panaši į nežinomą žirgą
lenktynėse, ar ne, Džeine?
 – Sju Makein tvirtina, kad reikėtų
saugotis tylenių, – tarė Pat. – O ji tai jau
žinojo, nes pati buvo tyli tarsi užgesęs
ugnikalnis, vis laukė tinkamo vyro, kuris
ją uždegtų.
– Visai neblogai, Pat, – pasakė
Veronika. – Būtum gera rašytoja.
– O tas argentinietis taip ir padarė? –
pasidomėjo Greisė. – Niekada
nepasikliaukit argentiniečiais. – Ji
įtraukė skruostus, nes Rafa atsistojo už
jos, kad įvertintų darbą.
– Ar flirtuojat su manimi, ponia
Delenor? – paerzino jis.
– Gerasis Dieve, ne, esu per sena.
 – Jūsų paveiksle trūksta sodrios
spalvos. Štai, parodysiu.
Jis paėmė iš jos teptuką ir panardino
į dažus. Greisė susižavėjusi stebėjo,
kaip jis braukia juo per popierių.
– Jums labai lengvai sekasi, ar ne? –
ištrūko jai.
– Tai mano kasdienybė.
– O aš šauniai siaučiu po
parduotuves. Tai mano kasdienybė. Ir ką
čia bepridursi. Man nepaprastai sekasi
leisti pinigus.
Pat ir Veronika skambiai nusikvatojo
tarsi graikų choras. O Džeinė buvo taip
įnikusi į pokalbį su brigados generolu,
kad nieko negirdėjo.
 – Jūs kvepiat rožėmis, – pasakė jis,
vėl užuodęs švelnų dvelksmą. – Rožėmis
ir dar kažin kuo saldžiu… Ak, supratau,
medumi.
– Jūsų labai jautri uoslė.
– Tai vienas iš kelių man likusių
malonumų, – atsakė jis.
Džeinė liovėsi tapyti.
– Netiesa. Turbūt mėgstate įvarius
dalykus. Pavyzdžiui, gerą draugiją,
gardų maistą, gražius vaizdus.
– Nežinau.
Jos žvilgsnis nuklydo tarp medžio
šakų.
– Kai mirė mano vyras, maniau, kad
nebeturiu, ką mylėti. Suprantate, jis
išsinešė labai didelę dalį manęs. Tačiau
dabar suprantu, kad vis dar esu čia ir
toliau keliauju gyvenimo keliu, tik jau
kitaip. Tik nuo manęs pačios priklauso,
ar tas kelias bus ypatingas, kitaip kokia
prasmė gyventi?
– Ir mano žmonos nebėra. Pasakysiu
atvirai: jaučiuosi vienišas.
Ji pažvelgė į jį, ir jos veidas
sušvelnėjo, nes širdimi pajuto emocinę
jo būseną.
– Suprantu, kaip jaučiatės, – atsakė
nuoširdžiai. – Aš taip pat esu vieniša.

Tą popietę, kiek vėliau, į viešbutį išgerti

su keturiomis draugėmis užsuko Cukrė
Vilkoks. Ji vilkėjo šviesiai žydra
suknele, prasegta kone iki pat bambos, ir
koketiškai šypsojosi, ketindama suvilioti
paslaptingąjį kviestinį dailininką.
Apgaubtos kvepalų debesėlio merginos
įsitaisė terasoje ir, atkišusios įdegusias
kojas lakuotais nagais, iš dailių
purpurinių taurių siurbčiojo kokteilius.
Baigęs vesti pamoką Rafa leidosi
ieškoti Klementinos. Kiaurą dieną ji
neišėjo jam iš galvos, jis labai norėjo
atsiprašyti jos ir vėl susidraugauti.
Atžingsniavo į terasą vildamasis, kad ji
saulėkaitoje gurkšnoja arbatą, bet čia
rado Cukrę.
 – Nagi sveikas, nepažįstamasai, –
tarė toji ir gundomai išsišiepė.
– Cukre? – nustebo Rafa.
– Prisidėk prie mūsų, išgerk kokteilį.
– Aš tik…
– Jokių atsiprašymų ir teisinimųsi.
Leisk supažindinti tave su mano
draugėmis: Džo, Beka, Heilė ir Flo. –
Cukrė neleido Rafai pasprukti,
spragtelėjusi pirštais jau kvietė
padavėją. – Ko norėtum išgerti?
– Martinio, – mandagiai atsakė jis ir
atsisėdo prie stalelio.
– Draugėms pasakojau apie tave, –
toliau tauškė Cukrė. – Mes visos norime
mokytis piešti.
 – Galiu duoti kelias pamokas.
Jis nužvelgė išsiviepusias, saulėje
nusvilusias merginas. Akivaizdu, menas
jų nedomina.
– Puikumėlis. Juk ne kasdien į mūsų
miestelį užklysta toks išvaizdus
prašalaitis. Būtume kvaišos, jei
nepasinaudotume tavo paslaugomis.
Merginos sukrizeno. Rafa
nesusitvardęs taip pat nusijuokė iš jų
kvailumo. Kai padavėjas atnešė kokteilį,
jis atsilošė ir nutarė žaisti jų žaidimą.
– Taigi, merginos, kurios iš jūsų turit
vaikinus? Ar jie žino, kad esat čia?
Visos nustebusios susižvelgė.
 – Flo, Beka ir Heilė turi vaikinus, – į
taurę sukikeno Cukrė.
Heilė nutėškė gudrią miną.
– Brajanas nėra mano vaikinas, o tik
privilegijuotas draugas.
– O tu, Cukre? – Rafa gurkštelėjo
gėrimo ir iš padilbų stebėjo, kaip ji
niršta.
– Aš? Esu viena ir labai vieniša.

Po darbo Klementina grįžo į namus ir

susidėjo lagaminą. Marinos, kuri būtų ją
erzinusi ir kamavusi, nebuvo. Tėvas su
Džeiku tikriausiai vis dar viešbutyje.
Namas buvo tuštutėlis. Ūmai mintis
persikraustyti nebeatrodė tokia puiki.
Klementina susmuko ant lovos ir ėmė
kramtyti nagus. Nors pamotė ir labai
piktino, čia ji buvo pradėjusi jaustis
kaip namie. Miegamasis visada buvo jos
priebėga. O kur dėsis dabar, kai norės
pabūti viena? Ar Džo nuolat ko nors iš
jos reikalaus? Ar ji turės ramybę?
Spintoje Klementina paliko keletą
drabužių, o komodoje – kelis žieminius
megztinius. Iki rudens jų neprireiks.
Paskutinį kartą apžvelgusi kambarį
uždarė duris ir nutempė lagaminą
laiptais. Vylėsi, kad sugrįš Marina ir
pulst prašyti jos neišsikraustyti. Jei
Marina ir tėvas imtų maldauti, kad
pasiliktų, gal jiems ir pavyktų ją
įkalbėti, gal ji ir apsigalvotų. Tačiau jie,
deja, taip ir nepasirodė.
Klementina nuvilko lagaminą prie
automobilio ir padėjo jį ant užpakalinės
sėdynės. Aplinkui vis dar nebuvo nė
gyvos dvasios. Nematyti net Rafos, kuris
visą dieną plūduriavo jos mintyse it
kokia atkakli plūdė. Susidomėjusi, kur
visi dingo, Klementina nupėdino į
viešbutį ir priėjo prie registratūros stalo.
Čia prie kompiuterio triūsė Dženiferė.
– Sveika, gal matei Mariną ir tėtį?
Dženiferė pakėlė akis.
– Labas, Klementina. Jie kažkur čia.
O Rafa oranžerijoje.
 Klementinos akis užkliuvo už
Dženiferės apyrankės. Ji išsyk atpažino
papuošalą. Dženiferė pastebėjo
Klementinos žvilgsnį, bet nespėjo
paslėpti apyrankės po rankove.
– Graži, – pašaipiai mestelėjo
Klementina.
– Taip, tėvo dovana.
Klementina kilstelėjo antakį.
– O, kad mano tėvas būtų toks
dosnus. Panašių blizgučių yra Nadios
Gudman parduotuvėlėje pagrindinėje
gatvėje. Gal kurią dieną reikėtų jį tenai
nusitempti?
Dženiferė nesmagiai šyptelėjo.
Klementina tyčia jai nusišypsojo.
Bjaurybė ponas Atvudas, pagalvojo
eidama per vestibiulį. O gal reikėtų
sakyti: kvailas ponas Atvudas?
Šis atradimas trumpam pataisė ūpą ir
ji nekantravo apie tai papasakoti
Silvijai. Ir kas galėjo pamanyti, kad
tylioji Dženiferė iš registratūros – pono
Atvudo meilužė? Bet droždama pro
svečių kambarius į oranžeriją
Klementina vėl ėmė galvoti apie
kraustymąsi, ir nuotaika apniuko. Kokia
prasmė išeiti, jeigu niekas nekreipia į tai
dėmesio? Ji nusipelnė bent jau Rafos
atsiprašymo.
Klementina nužvelgė stalus. Dėmesį
patraukė būrelis krizenančių ryškiai
pasidažiusių merginų trumpomis
lengvomis suknelėmis. Atpažino Cukrę
iš „Kipšo“. Paskui pamatė tarp jų Rafą,
sėdintį it povą, apsuptą povių.
Žiūrėdama, kaip jis gurkšnoja kokteilį ir
juokiasi iš merginų paistalų, o Cukrė
begėdiškai maskatuoja krūtimis,
Klementina net užkunkuliavo iš
apmaudo. Jis mėgaujasi jų dėmesiu, be
jokios abejonės.
Staiga Rafa pakėlė akis, lyg
Klementinos įtūžis būtų jį traukęs tarsi
magnetas. Liovėsi juoktis ir padėjo
taurę. Klementina išsigando, kad Rafa
pamatė ją spoksančią, todėl apsisuko ir
nubėgo. Smarkiai daužantis širdžiai
nuskuodė per viešbutį ir išlėkė į vakaro
saulę. Juto, kad Rafa mina jai ant kulnų.
– Klementina, palauk! – šūktelėjo
Rafa. Bet ji įšoko į automobilį ir ėmė
grabalioti raktelio. – Kur važiuoji?
– Kraustausi pas Džo. – Ji stengėsi
kalbėti abejingai.
– Juk ne dėl to, ką pasakiau aną
vakarą?
– Per daug gerai apie save galvoji.
Pamiršk tai.
Jis uždėjo ranką ant automobilio
stogo.
– Noriu atsiprašyti. Elgiausi
nederamai.
– Atsiprašymas priimtas.
 – Tu vis tiek pyksti.
– Visai ne.
– Tada gal išgertum su manimi?
– Regis, tu šiek tiek užsiėmęs.
– Tau turiu laiko į valias.
– Bet aš jo neturiu.
– Galime nuvažiuoti į namą, kurį
pamiršo Dievas. Nagi, Klementina.
Nebepriešgyniauk. Gyvenimas toks
trumpas.
– Atrodo, daug žinai apie tą
gyvenimą.
– Kai ko pramokau. – Jis nusišypsojo
jai.
Bet jos širdis liko jam aklinai
užšauta.
 – Klausyk, gal kitą kartą. Man reikia
važiuoti.
Jis atitraukė ranką nuo stogo ir žengė
atgal. Ji užvedė variklį.
– Ką gi, kitą tai kitą.
Automobilis nuburzgė tolyn ir dingo
iš akių. Rafa suglumęs žiūrėjo, kaip ji
išvažiuoja. Negalėjo užgniaužti liūdesio.
Planuodamas savo kelionę nė
neįsivaizdavo sutiksiąs tokią merginą
kaip Klementina.
 18 skyrius

Marina, Džeikas ir Grėjus sėdėjo

Marinos kabinete. Atmosfera buvo slogi,
tvyrojo nerimą kelianti neišvengiamybės
nuojauta. Jai, regis, nepasidavė tik
Džeikas.
– Taigi, mūsų tikrinti atvyksta Čarlzas
Rubenas? – krapštinėdamas smakrą
prabilo Grėjus. Jis stovėjo prie lango ir
susirūpinęs žvelgė į jūrą. Vos drįso
dirstelėti į žmoną.
Marina, įsitaisiusi prie rašomojo
stalo, kramtė rašiklio galą.
– Nieko čia baisaus. Jis pateiks
mums pasiūlymą, o mes jį atmesim.
– Nėra taip paprasta, brangioji.
– Niekada nebūna paprasta, –
įsiterpė Džeikas.
– Tiesa, mes prarandam pinigus, –
toliau kalbėjo Grėjus. – Mūsų išlaidos
milžiniškos. Paskola didelė, todėl kažin,
ar ilgai išsilaikysim. Mus smaugia
palūkanos.
 – Galėtume atleisti kelis žmones, –
pasiūlė Džeikas.
– Pavyzdžiui, ką? – paklausė Marina.
– Nežinau, – burbtelėjo Džeikas. –
Gal iš pradžių poną Poterį?
– Poną Poterį? – pasipiktino Marina.
– Tas žmogus triūsė šiuose soduose
ilgiau, nei tu vaikštai žeme.
– Bet jis jau turėjo išeiti į pensiją
prieš daug metų.
– Jis niekur neis. Ta diena, kai su juo
atsisveikinsime, bus tolygi jo
laidotuvėms po rožėmis, kurioms jis
atidavė visą širdį. Atsisakyti pono
Poterio? Dar nesu girdėjusi tokių
beširdiškų, žiaurių žodžių. Jis tikrai
nenusipelnė jų, šitaip mums triūsdamas.
– O Berta? – žioptelėjo Džeikas.
Žinojo, kad Marinai ji ne itin patinka.
– Vis tiek ne kažin ką sutaupytume. Ji
gauna minimalų atlygį, be to, tai moteris
su charakteriu.
– Džeikas mąsto teisinga linkme,
brangioji. Nebent pradėtume uždirbti
pinigų…
– Ką? – Marina pajuto kažką
sukliuksint viduriuose. – Tačiau kaip jų
uždirbti?
– Turime permąstyti savo galimybes.
– Ir ką nori tuo pasakyti, Grėjau?
 – Kad jei Čarlzas Rubenas pateiks
gerą pasiūlymą, manau, reikėtų jį
apsvarstyti.
– Tėtis teisus. Juk tai tik viešbutis.
– Tai daugiau nei viešbutis, tai mūsų
namai, – nekreipdama dėmesio į Džeiką
paprieštaravo Marina.
– Žinau, brangioji. Tačiau juk tai
verslas. Viešbutis man labai patinka,
lygiai kaip ir tau, bet neleisiu, kad tai
mus sužlugdytų. Jei Čarlzas Rubenas
norės jį pirkti ir pasiūlys padorią sumą,
nevalia atsisakyti. Galėtume įsikurti kur
nors kitur.
Marina buvo priblokšta.
 – Mums tereikia daugiau laiko. Jei
pasisektų surengti tuos literatūros
vakarus, o Rafa…
– Vienas išvaizdus jaunas vyras,
mokantis svečius tapyti, pelno taip
greitai neatneš. To nebus, – pasakė
Grėjus. – Man labai gaila.
Marina atsistojo ir ėmė žingsniuoti
po kambarį.
– Tu per lengvai pasiduodi, Grėjau.
Jei tas žmogus ketina pasirodyti mūsų
namuose, vertina mus kaip geidžiamą
karvę ir mano nupirksiąs tik todėl, kad
turi maišus pinigų, kuriais gali švaistytis,
aš jo nepriimsiu. Nepriimsiu.
Grėjus matė, kad ji susinervinusi.
 – Nurimk, brangioji.
– Nurimti? Liepi man nusiraminti?
Tai mano namai, Grėjau. Mano vieta čia.
Mano krauju aplaistyta kiekviena
audinio skiautė ir kiekvienas baldas.
Įliejau meilės į kiekvieną šios vietos
centimetrą. Tai ne tik namai, tai
asmenybė. – Ji atgręžė į Grėjų ašarų
priplūdusias akis ir tyliu, maldaujančiu
balsu pridūrė: – Ne tik asmenybė, bet ir
mano vaikas. – Ir susigriebė už pilvo,
niekada garsiai netariamam žodžiui
ištrūkus laukan.
Grėjus ir Džeikas apstulbę žiūrėjo į
ją tarsi į vaiduoklį, kuris
materializuojasi. Abu ilgai tylėjo.
 Marina nustebusi sumirksėjo, jai
ausyse tebeaidėjo: mano vaikas… mano
vaikas… mano vaikas.
Ji nusišluostė ašaras ir nuslinko prie
kėdės.
– Nė nemanau nuleisti rankų, –
sėsdamasi pasakė tvirtai ir pakėlė akis į
vyrą. Jis išvydo jose ryžtą ir suprato,
kad kova toli gražu nebaigta. –
Išnaudosiu visas galimybes, apversiu
visus akmenis, net elgetauti eisiu, jei
prireiks. Šios vietos neparduosiu.
Pirmiausia turėsi palaidoti mane.
Džeikas suglumęs kostelėjo.
– Tai priimsi juos ar nepriimsi?
Grėjus dirstelėjo į žmoną.
 – Tegu važiuoja, – atsakė Marina. –
Tegu siūlo visus pasaulio pinigus. Ir
išgirsite, kaip tarsiu „ne“, nes „ne“ –
vienintelis mano atsakymas.
Grėjus ir Džeikas išėjo iš kambario.
– Po tokio pokalbio man reikia
išgerti ko nors stipraus, – sūnui pasakė
Grėjus.
– Ir man. Po šimts, ji emocinga.
– Taip, kartais įsikarščiuoja.
Jie patraukė į buvusias arklides.
– Ar sunku su ja gyventi? – paklausė
Džeikas, įkandin tėvo sekdamas į svečių
kambarį.
– Kaip kada. Dabar jai nelengvas
metas. Pats matai, ji myli šią vietą. Ji
yra jos vaikas, kurio negali turėti.
– Tai mane pribloškė. Iki šiol nesu
girdėjęs ją užsimenant apie bevaikystę.
Grėjus nuėjo prie gėrimų spintelės ir
abiem pripylė džino su toniku.
– Ji niekada apie tai nekalba. Bet
šitai visada šalia ir lėtai kunkuliuoja po
paviršiumi. Ji kupina prieštaravimų:
viena vertus, labai atvira, ūmi, kita
vertus, itin uždara. Aš, lygiai kaip ir tu,
nustebau, kai ji tai pasakė garsiai.
– Man jos gaila. Tu jau turi du
vaikus. O ji nė vieno.
Grėjus padavė sūnui stiklą ir meiliai
nusišypsojo.
– Dėkoju, Džeikai.
 – Suprantu, kodėl ji nusivylusi
Kleme.
– Marina myli jus abu. Jūs nesat jos
vaikai, bet ji matė, kaip užaugot. Todėl
labai gaila, kad jiedvi su Kleme
nesutaria.
Džeikas gurkštelėjo gėrimo ir
atsisėdo ant sofos.
– Klemė tik sutrikusi.
– Ar buvai susidūręs su tuo Džo?
– Ne.
– Įdomu, ar jis geras žmogus?
– Kažin. Nepanašu, kad suvirpino
Klementinai širdį. Ji paisto nesąmones
sakydama, kad myli jį.
 – Kai sulauksi mano metų, suprasi
negalįs gyventi kitų žmonių gyvenimų.
Jei nieko neišeis, ji sugrįš.
– Tikrai ne. Ji pernelyg išdidi. Užkals
pinigų ir, pasitaikius pirmai progai, vėl
išdums į Indiją.

Marina liko sėdėti prie stalo. Kai ištiesė

ranką paimti rašiklio, pamatė, kad ši
dreba. Patrynė ją, tarsi būtų glosčiusi
žaizdą, o trindama svarstė apie savo
galimybes. Deja, jų ne kažin kiek. Bet
viena vis dėlto buvo. Ji prikando lūpą ir
nukreipė akis į langą. Už jo ramiai
tyvuliavo jūra. Dangus buvo giedras.
Keli kirai pleveno vėjyje tarsi
sklandytuvai. Prispyrus reikalui, ji turi
kortų malkoje vieną kortą, kuria dar
galėtų sužaisti. Yra vienas žmogus, į kurį
galėtų kreiptis pagalbos. Bet ar išdrįs
grįžti į praeitį ir atverti duris, kurias
labai tvirtai užtrenkė prieš daugybę
metų? Akys paplūdo ašaromis, ir ji
rankomis susiėmė galvą – ūmai suprato,
kad kito kelio nėra.

Kitą rytą Klementina pabudo šaižiai

čirškiant žadintuvui. Iš pradžių nelabai
suvokė, kur esanti. Atsimerkusi pamatė
nepažįstamą aplinką: rusvai gelsvas
užuolaidas, baltas sienas, ant jų
kabančius nuobodžius paveikslus.
Užuodė vyrišką kvapą ir viską
prisiminė. Pasirėmė ant alkūnių, o širdį
suspaudė namų ilgesys. Šalia jos sunkiai
alsuodamas gulėjo Džo. Ji stebėjo, kaip
jis užsimeta ranką ant veido, gindamasis
nuo saulės, besiskverbiančios pro
užuolaidas, ir pajuto liūdesį. Ji nemylėjo
Džo, o dabar, kai jis vaitojo it koks
dvesiantis šuo, ją tai ypač erzino.
Klementina išsirito iš lovos ir
sunkiai vilkdama kojas nuėjo į vonios
kambarį. Nusiprausė veidą, susirišo
plaukus. Jai tik dvidešimt treji, bet
atrodė sena ir pavargusi. Prisiminė Rafą
ir tai, kaip atžariai jam atkirto. Elgėsi ne
itin išmintingai. Jis atsiprašė jos, bet ji
labai aiškiai parodė jam neatleidusi,
nors kalbėjo priešingai. Na, tai įmanoma
atitaisyti.
Klementina energingai išsitrinko
plaukus ir išsidžiovino džiovintuvu.
Paliko juos nesurištus, kruopščiai
pasidažė, maskuojamuoju pieštuku
užtepė ratilus po akimis, tušu paryškino
blakstienas. Niekada nežinai, kas gali
nutikti, viltingai galvojo. Gal jis užsuks
į kontorą ieškoti manęs? Išsirinko
tamsiai mėlyną „Emporio Armani“
kostiumėlį, kuriuo dar nė sykio nebuvo
vilkėjusi, nes su juo jautėsi labai
suaugusi, apsiavė aukštakulnius. Jos
išvaizda Rafai patiks. Jeigu jis
pasirodys jos ieškodamas, vietoj vaiko,
su kuriuo susivaidijo, ras tikrą moterį.
Išeidama Klementina nė nesivargino
pabučiuoti meilužio, kuris vėl užmigo.
Pakeliui į darbą ji užėjo į „Juodosios
pupelės“ kavinę. Stovėdama eilėje
prisiminė tą pirmą kartą, kai susipažino
su Rafa. Prisiminė net nuo jo dvelkiantį
santalmedžio kvapą. Pasidairė po kavinę
tikėdamasi, kad įvyko stebuklas, ir jis
nutarė rytinę kavą išgerti miestelyje. Bet
kavinė kaip visada buvo pilna jaunų
mamyčių su kelerių metukų mažyliais ir
verslininkų, čia užsukusių prieš
išsiskirstant po kontoras. Klementina
pastebėjo, kaip keli vyrai kilstelėjo akis
virš laikraščių ir palankiai ją nužvelgė.
Su tuo kostiumėliu ji jautėsi gerai.
Prisiminusi, kad šį rytą ponui
Atvudui svarbus susitikimas, agentūroje
„Atvudas ir Fišeris“ pasirodė nešina
puodeliais kavos, apvaliomis
bandelėmis ir karštu šokoladu Silvijai.
Ponas Atvudas sėdėjo laukiamajame ir
kalbėjosi su pora, ieškančia namo, kurį
galėtų nusipirkti. Jis dirstelėjo į
Klementiną, tada įdėmiai pažvelgė dar
kartą, pametė minčių giją ir užsikirto
vidury sakinio.
Klementina nusišypsojo.
– Labas rytas, pone Atvudai.
Atnešiau jums kavos ir bandelių. – Ir
padėjo viską ant stalo priešais.
– Bandelės! Mano mėgstamiausios, –
apsidžiaugė klientas ir paėmęs vieną
atsikando.
– Labai kvalifikuota sekretorė, –
pasakė jo žmona, pavydžiai
apžiūrinėdama Klementinos kostiumėlį.
– Man dirba tik geriausios, –
suglumęs išlemeno ponas Atvudas.

– Ačiū už karštą šokoladą, –

padėkojo Silvija, kuriai nepraslydo pro
akis Klementinos persimainymas. –
Gražus kostiumėlis. Jis iš tikrųjų tau
tinka.
 – Nusprendžiau, kad nebenoriu būti
tokia, kokia buvau iki šiol, – paaiškino
Klementina.
Ji atsisėdo ir įjungė kompiuterį.
– O kas buvo negerai?
– Viskas.
– Bet taip nebėra. Gera matyti
moterį, avinčią aukštakulniais. Tai rodo,
kad esi nusiteikusi rimtai.
– Atspėjai.
– Kaip suprantu, persikraustei pas
Džo.
– Taip.
– Turbūt tai meilė.
– Kad ir kas būtų, tai labai patogu.
– Nemalonumai namie?
 – O kada jų neturėjau?
– Džo – neblogas vaikinas. Rūpinsis
tavimi.
– Šį rytą jis lindėjo po pūkine
antklode.
– O aš jaučiausi taip, tarsi būčiau
nepabudusi. Kai rezgi romaną su vedusiu
vyru, rytais jis tavęs niekada neapkabina
ir nepaglamonėja.
– Ir aš sulaukiau tik „labas rytas“.
– Tačiau jis bent buvo šalia.
Tikriausiai reikėtų iškeisti Fredį į
vienišą vyriškį. Tokį, kuris galėtų man
skirti visą savo laiką ir dėmesį.
– O taip, – pritarė Klementina, visai
jos nesiklausydama. Jos mintys buvo
nuskriejusios į viešbutį. Įdomu, ar Rafa
surengė pamokas ant vejos?
– Galbūt šį vakarą atvažiuosiu į jūsų
viešbutį išgerti kokios taurės.
Klementina susiraukė.
– Tikrai? Kodėl?
– Visi tik ir kalba apie tavo
argentinietį.
– Jis nėra mano argentinietis.
– Puiku. Tada kelias laisvas?
– Tau?
– Aišku, man. Juk pietų
amerikiečiams patinka gundančios
figūros moterys.
– Nežinau. Apie juos ničnieko
nežinau.
 – Na, visi šneka apie jį. Aną vakarą
tenai buvo užsukusi Cukrė ir įsimylėjo jį
iki ausų.
– Žinau. Mačiau ją. Maivėsi it kokia
nusenusi kekšė.
– Nieko panašaus, – subarė ją
Silvija. – Ji tik buvo žaisminga.
– Nesuprask manęs klaidingai. Jam
tai labai patiko.
– Tai jau tikrai. Jos akimis, jis
nuostabus. Ji ketina prašyti tavo
pamotės, kad savaitgalį leistų su
merginomis ateiti į piešimo pamoką. –
Silvija sukikeno. – Gal ir aš galėčiau
išmokti piešti? – Ji kilstelėjo antakius. –
Mielai jam papozuočiau nuoga, jei tik jis
norėtų mane tapyti.
Klementina stengėsi užgniaužti
pavydą. Veikiausiai Rafa galų gale
pateks į išsikvėpinusių Dokombo
merginų voratinklį. Būdamas toks
išvaizdus ir žavus, jis traukė jas tarsi
medaus puodynė bites. Būtų buvę geriau,
jeigu ji nebūtų su juo susivaidijusi. Jiedu
taip gerai sutarė. Ji viską sugadino, ir
dabar jie netgi ne draugai.
Ponas Atvudas išlydėjo klientus ir
pasikvietė Klementiną į kabinetą.
Padiktavo kelis laiškus, tada padavė jai
dėklą su dokumentais, kuriuos ji turėjo
surūšiuoti ir susegti į aplankus. Dar
pateikė sąrašą dokumentų, kurių jam
reikės popiet.
– Gerai atrodai, – pagyrė ją
linktelėdamas.
– Ačiū, – nustebusi padėkojo
Klementina ir dirstelėjo į kostiumėlį.
– Man patinka, kai mano sekretorė
atrodo profesionaliai.
– Na, šiandien ir jaučiuosi
profesionaliai. Tai naujovė. – Ji
nelinksmai nusijuokė. – Ar jūsų žmonai
patiko apyrankė?
– Apyrankė? Mano žmonai? O taip. –
Jis kostelėjo. – Ji labai džiaugėsi. Taip.
Išrinkai puikią apyrankę, Klementina.
 Droždama prie dokumentų spintos
Klementina šypsojosi. Dabar ji žino, kas
pono Atvudo meilužė, todėl galėtų iš jo
pasišaipyti. Jei nebūtų tokia suniurzgusi
ir pikta, būtų viską išklojusi Silvijai. Bet
nusprendė kol kas patylėti.
Dokumentai buvo gerai sugrupuoti,
todėl be vargo rado tuos, kurių prašė
ponas Atvudas. Skubiai atspausdino
laiškus, užrašė adresus ir viską nunešė į
jo kabinetą.
– Greitai apsisukai, – pagyrė jis ir
paėmęs dokumentus peržiūrėjo
tikrindamas, ar tikrai gavo tuos, kurių
norėjo. Paskui pritariamai sumurmėjo.
Klementina padėjo prieš jį laiškus, kad
pasirašytų. Ponas Atvudas perskaitė ir
nustebo neradęs nė vienos klaidos.
Glausta, smulkia rašysena kiekvieno
laiško pabaigoje suraitė savo pavardę. –
Puikiai padirbėjai, Klementina. Staiga
tapai visai nebloga sekretore.
– Pone Atvudai, džiugu išgirsti tai iš
jūsų lūpų.
– Giriu, kai to nusipelnoma.
– Dėkoju.
– Norėčiau, kad popiet dalyvautum
susitikime. Tau metas daugiau sužinoti
apie verslą.
– Tikrai dalyvausiu.
– Ir vilkėk šiuo kostiumėliu. Tai
tobula mūsų atstovės apranga.
 – Gerai. Kur vyks tas susitikimas?
– Didžiuliame nekilnojamojo turto
objekte, Niukombo Biseto dvare,
maždaug pusvalandis kelio nuo čia. Jei
viskas susiklostys sėkmingai, „Atvudas
ir Fišeris“ pateiks jį rinkai. Mūsų
klientas – tikras moterų gerbėjas. Tu jam
patiksi. Jeigu jis dar kiek abejoja, ar
pasirinkti mus savo atstovais, susitikimo
pabaigoje visos abejonės išgaruos. –
Klementinai susiraukus griežtai pridūrė:
– Tau tereikia šypsotis.

O tuo metu „Polzanse“, Rafos pamokoje,

vykstančioje darže, darbavosi dvylikos
žmonių grupelė. Vieni liejo akvarelę, kiti
tapė aliejiniais dažais, keli piešė
anglimi. Visi sėdėjo priešais gražų
šiltnamį iš stiklo ir geležies, kuriame
ponas Poteris plovė bulves.
Brigados generolas sėdėjo šalia
Džeinės. Pasistengė įsitaisyti pavėjui,
kad užuostų jos kvepalus. Tos moters
draugija jam patiko. Ji buvo miela,
švelni būtybė, primenanti jam žmoną.
Kuo daugiau su ja šnekėjosi, tuo labiau
aiškėjo, kad ji dar ir šmaikšti,
sąmojinga, moka jį prajuokinti. Jo
žmona, kad ir kaip stipriai ją mylėjo,
deja, visai neturėjo humoro jausmo.
Greisė, Pat ir Veronika plepėjo
saulėkaitoje. Apvalutės bitės dūzgė
aplink levandas, rausvas ir geltonas
rožes, kurios stiepėsi pietine šiltnamio
siena. Liepose čiulbėjo paukščiai, tarp
šakų liestines žaidė drąsuolės voverės.
Šiaip atmosfera buvo tingi ir apatiška.
Rafa slinko nuo molberto prie molberto,
vis mestelėdamas kokį patarimą, kartais
paimdamas teptuką ir parodydamas, kaip
ką piešti.
Ištaikęs laisvą valandėlę jis
galvodavo apie Klementiną. Ji tampė jo
sąžinę nelygu vėjas aitvarą. Jis daugybę
kartų permąstė jųdviejų pokalbį, ir nors
labai apgailestavo, kad kalbėjo
nevyniodamas žodžių į vatą, visai
nesigailėjo mėginęs jai padėti. Žinoma,
viską darė blogai, pasirinko netinkamą
metą, bet jo ketinimai buvo kilnūs ir
dori. Tą rytą pastebėjo įsitempusius
Marinos pečius ir tai, kad šypsojo jos
lūpos, bet ne akys. Gal ji liūdi todėl, kad
išsikraustė Klementina? Nusprendė
popiet nukakti į miestelį ir susirasti
Klementiną darbe. Gal jie galėtų išgerti
arbatos ir susitaikyti?
Pavalgęs pietus jis nusprendė
padaryti pertrauką tarp tapymo pamokų
ir nuvažiavo į Dokombą-Devlišą.
Žinojo, kad Klementina dirba
nekilnojamojo turto agentūroje, kuri yra
pagrindinėje gatvėje. Rasti bus nesunku.
Rafa paliko automobilį pajūryje. Čia
knibždėte knibždėjo užsieniečių ir anglų,
leidžiančių trumpas atostogas. Vaikai
sėdėjo ant žemos sienos ir laižydami
ledus vafliniuose indeliuose lūkuriavo
vyro ilgais plaukais, surištais į uodegą,
kad jis padarytų jiems po tatuiruotę.
Mamos, vilkinčios ryškių spalvų
nertiniais ir mūvinčios šortais, liežuvavo
ant šaligatvio, o keli šunys tysojo
šešėlyje laukdami, kada iš „Virtuvės
džiaugsmų“ išeis jų šeimininkės. Rafa
brovėsi pro lėtai slenkančią minią, kuri
tingiai žingsniavo keliu, ir žvilgčiojo į
parduotuves, tarp jų ieškodamas
nekilnojamojo turto agentūros. Netrukus
prisiyrė prie jos.
 Agentūra „Atvudas ir Fišeris“ atrodė
gana solidžiai, pastatas buvo nudažytas
tamsiai mėlynais dažais, o tviskančiuose
languose iškabintos gražių pajūrio namų,
siūlomų nuomotis arba pirkti,
nuotraukos. Žvilgtelėjęs vidun išvydo
dailią raudonplaukę, kuri kalbėjo
telefonu prie stalo kambario priekyje.
Klementinos niekur nebuvo matyti. Kai
Rafa atidarė duris, raudonplaukė pakėlė
akis. Šypsodama skubiai baigė pokalbį
ir padėjo nagų dildelę.
– Sveiki, kuo galiu padėti? –
paklausė.
Rafa priėjo prie stalo. Žalios akys
godžiai įsisiurbė į jį.
 – Ieškau merginos, Klementinos
Turner. Ar ji čia dirba?
– Mažoji Klemė? Ji tikrai čia dirba.
Jūs turbūt esat kviestinis „Polzanso“
dailininkas?
Jis šyptelėjo.
– Ar taip akivaizdu?
– Taip, mielasis. Išduoda tarsena, ji
aiškiai ne angliška.
– Ar Klementina yra?
– Deja, ne. Su ponu Atvudu išvyko į
susitikimą. Grįš turbūt vėlyvą popietę.
Jie ką tik išėjo.
Rafa susikeikė ispaniškai.
– Ar galėtumėt perduoti jai žinutę nuo
manęs?
 – Žinoma. – Ji paėmė rašiklį. –
Varykit!
– Jums nereikia nieko užrašyti. Tik
pasakykit, kad buvau užsukęs.
– Šį vakarą atvažiuosiu į „Polzansą“
išgerti. Drauge prigriebsiu ir
Klementiną.
– Gerai. Tada pasakykit, kad
pasimatysiu su ja vėliau.
– Būtinai. – Silvija troško jį
užlaikyti, tad linksmai paklausė: – Ir
kaip jums sekasi?
– Darbo vis daugiau.
– Nė kiek neabejoju. Pamažu
susipažinsite su visu Dokombu.
Jis nusikvatojo.
 – Šaunus miestelis.
– Man jis patinka. O Klementinai ne.
Ji nori žūtbūt iš jo ištrūkti. Ji – gryna
miestietė. Mane labiau traukia kaimo
ramybė. Aš iš tų moterų, kurios
mėgaujasi paprastais malonumais.
Rafa nužvelgė ryškų jos makiažą,
manikiūrą ir šyptelėjo sau po nosimi. Ji
nepanaši į tokią, kuri suvoktų žodį
„paprastas“.
– Verčiau grįšiu į viešbutį. Manęs
laukia keli labai uolūs mokiniai.
– Smagu, kad jums pasitaikė gražus
oras.
– Ir aš tuo džiaugiuosi.
 Ji žiūrėjo, kaip jis nužingsniuoja prie
durų. O, kad jai pavyktų sugundyti jį
pasilikti ir dar kiek paplepėti.
– Beje, mano vardas Silvija.
– Iki pasimatymo, Silvija.
– Iki! – mostelėjo ji.

Klementina smaksojo susitikime, o pono

Atvudo klientas, ponas Ris-Keras,
sėdintis kitapus valgomojo stalo,
geidulingai spoksojo į ją. Jie kalbejosi
jau gerą valandą, bet šneka daugiausia
sukosi ne apie verslą, o apie golfą.
Paaiškėjo, kad ponas Atvudas ir ponas
Ris-Keras to paties klubo nariai.
 Vos abu sutarė dėl pardavimo
smulkmenų, ponas Ris-Keras užsimojo
aprodyti namą. Ponas Atvudas jau buvo
jį matęs, bet ponas Ris-Keras labai
norėjo, kad Klementina įvertintų
didžiulio užmiesčio dvaro privalumus.
Klementina vartė akis, kai jis darė jai
vaikiškas užuominas: štai vonia, „gana
plati, todėl galima maudytis dviese“,
dušas, „regėjęs daug meilės“,
miegamasis, kurio „sienos, jei prabiltų,
papasakotų tai, nuo ko parausčiau iki
ausų“. Akivaizdu, abu vyrai,
priklausantys tam pačiam golfo klubui, ir
humoro jausmą turėjo panašų, nes ponas
Atvudas juokėsi iš visko, ką pasakydavo
ponas Ris-Keras.
– Buvai nuostabi, Klementina, –
karštai tarė ponas Atvudas, jiems
išvažiuojant pro automatinius vartus. – Iš
tikrųjų jam patikai.
– Turbūt patiko kostiumėlis, – šaltai
atsakė Klementina.
– Tu iš tiesų graži mergina. Šis
dvaras sukraus mums turtus.
– Jis bjaurus.
– Bjaurus?
– Taip, tikra beskonybė.
– Tai neesminis dalykas. Svarbiausia,
kad tai trijų tūkstančių šešių šimtų
penkiasdešimt aštuonių kvadratinių
metrų ploto namas su vaizdu į jūrą.
Didingas statinys.
– Ir vis tiek prastas.
– Nenorėtum ten gyventi net jei
pinigų turėtum kaip šieno?
– Tikrai ne. Namas naujas, tačiau
nykus, be jokio žavesio.
– Bet jis didelis.
– Ir bedvasis.
– Nesuprantu tavęs, Klementina.
Klementina atsiduso ir ėmė spoksoti
pro langą.
– Ne jūs vienas, pone Atvudai. Ir aš
pati nesuprantu savęs.
Kai jie sugrįžo į kontorą, Silvija
šnekėjosi telefonu su Fredžiu, bloknote
piešdama širdeles. Ji luktelėjo, kol
ponas Atvudas išeis iš kambario, ir
papasakojo Klementinai, kad jos ieškoti
buvo užsukęs argentinietis.
– Ką jis sakė? – pralinksmėjo
Klementina.
– Kad užėjo pasimatyti su tavimi.
– Ak.
– Jis žavus. Šypsena šelmiška, o
tarsena saldi kaip bananų ir irisų
pyragas.
– Turbūt norėjo atsiprašyti.
– Už ką?
– Ilga istorija. – Ji atsisėdo
nusivylusi, kad juodu prasilenkė. – Ir ką
man daryti?
 – Keliauk namo pas Džo. Rafa –
vyras, linkęs sudaužyti merginoms širdį.
Silvija žinojo turinti Klementinai
pasakyti, kad jis tikisi šįvakar išvysti ją
viešbutyje, tačiau, nors ir labai stengėsi,
tų žodžių neišspaudė. Jie sukosi jai ant
liežuvio, bet taip ir liko neištarti.
Klementinai ji nepavydėjo, tačiau buvo
tikra, kad Rafa Klementinos nedomina.
Kai ši suirzusi atsisėdo prie stalo,
Silvija nusprendė, kad Klementina
greičiausiai vis tiek būtų atsisakiusi jo
kvietimo.
 19 skyrius

Vakare Silvija pasipuošė raudona

suknele, dar sykį pasidažė lūpas ir
nuvažiavo į „Polzansą“, jausdama kaltę,
kad nepakvietė kartu važiuoti
Klementinos.
Prie durų ją pasitiko durininkas ir
palydėjo į viešbučio registratūrą.
 – Labas vakaras, kuo galiu padėti? –
paklausė Dženiferė, mandagiai
šypsodama iš anapus stalo.
– Atvykau išgerti taurės su jūsų
dailininku Rafa… – Ji užsikirto, nes
nežinojo jo pavardės.
Dženiferė atpažino krūtingą
raudonplaukę, tik negalėjo prisiminti,
kur buvo ją mačiusi.
– Jis svetainėje, eikite tiesiai per
vestibiulį.
Ji nulydėjo akimis Silviją,
traukiančią svetainės pusėn. Jos eisena
buvo neskubri ir seksuali, tarsi būtų
žingsniavusi per smuklę kaubojiškame
filme. Ir tada Dženiferė prisiminė
regėjusi ją pro agentūros „Atvudas ir
Fišeris“ langą ir lengviau atsikvėpė.
Kaip gerai, kad nesegi išdavikiškos
apyrankės.
Silvija rado Rafą svečių kambaryje
šnekučiuojantį su grupele senyvų ponių
ir raudonveidžiu keistuoliu, vilkinčiu
mėlyną sportinį švarką su auksinėmis
sagomis. Kai priėjo, Rafa ją atpažinęs
nusišypsojo. Bet jo žvilgsnis tarsi
praslydo pro ją, turbūt jis tikėjosi išvysti
ir Klementiną. Prie tokio elgesio Silvija
nebuvo pratusi.
– Deja, aš viena. Klementina
užsiėmusi, – atsainiai pasakė ji, kai jis
atsistojo pasisveikinti.
 Jo veidas paniuro. Silvija nebuvo
pratusi ir prie šito. Dažniausiai ji
užgoždavo kitas moteris tarsi graži
mėnesiena.
– Ar neatsisakytum išgerti su
manimi? – paklausė ji.
– Mielai. Eime į lauką. Ar nesušalsi?
– Turiu šalį, – atsakė ji, plaikstydama
juo prieš Rafą. – Jis iš Indijos.
– Kada ten buvai?
– Ai, nebuvau. Tai dovana.
– Gražus šalis.
Glostoma aksominio svetimšališkos
tarties skambesio Silvija per oranžeriją
nusekė Rafai iš paskos.
 – Tavo akcento galėčiau klausytis
valandų valandas, – atsiduso ji. – Bet
tikriausiai tą patį tau sako visos
merginos.
– Todėl ir nėra ko stengtis kalbėti
kaip tikram anglui, ar ne? – nusijuokė
Rafa.
– Žinoma, nes būtų kvaila. Jei
šnekėtum kaip visi, neturėtum tiek
garbintojų.
– Tada kalbėsiu su ryškiu akcentu.
Terasa buvo beveik pilnutėlė. Juodu
atsisėdo prie nedidelio apskrito staliuko,
apšviesto žvakės šviesos, ir pažvelgė
vienas į kitą.
 – Ir koks gi tas Klementinos
vaikinas?
– Juos supažindinau aš, –
didžiuodamasi tarė Silvija. –
Neprieštarausi, jei užsirūkysiu?
– Visai ne.
– Ar galiu tave pavaišinti cigarete?
Jis papurtė galvą.
– Stebiuosi, kad tu, tokia graži
moteris, rūkai.
Silvija iš rankinės išsitraukė
cigarečių pakelį ir pabarbeno į jį nagu.
– Daugybę kartų mėginau mesti, bet
tam reikia daugiau nei stiprios valios.
– O kas tai būtų?
 – Meilė, – lyg niekur nieko atsakė ji,
smaigstydama jį katės akimis. – Jeigu
įsimylėčiau iki ausų nerūkantįjį, dėl jo
mesčiau rūkyti.
– Manau, cigarečių turėtum atsisakyti
dėl savęs.
– Mėginau. Deja, nieko neišėjo. – Ji
įsispraudė cigaretę tarp skaisčiai
raudonų lūpų ir prisidegė nuo vienos iš
skridininių žvakių purpurinėje
stiklinaitėje, stovinčioje vidury stalo. Jis
žiūrėjo, kaip ji keliskart užtraukia dūmą,
paskui atsilošia, paveikus nikotinui.
Priimti užsakymo atėjo pats Džeikas.
Jam patiko Silvija, apkūni it kokia daili
rusva katė ir labai moteriška. Buvo
matęs ją keletą sykių, bet ji nekreipė į jį
dėmesio, o jo pasveikinta tik
tarstelėdavo: „Labas.“ Dabar, kai Rafa
užsakė martinio ir taurę „Chardonnay“
vyno, Silvija mestelėjo Džeikui šypseną.
Tada gražias savo akis vėl įbedė į
argentinietį ir provokuodama jį išpūtė
debesėlį dūmų.
Graužiamas pavydo Džeikas vėl
sulindo į savo kiautą. Jis piktinosi Rafa
labiau nei anksčiau. Kol dailininkas
trinsis viešbutyje, Džeikas neturi jokių
šansų. Jis perdavė jų užsakymą
padavėjui. Paskui pamindžikavo
oranžerijoje vėpsodamas į Silviją.
Toji gurkštelėjo vyno.
 – Žinai, Klemė labai daug pasakojo
apie tave, – pasakė Rafai.
– Tikrai?
– Taip, po to, kai judu susipažinot
„Juodosios pupelės“ kavinėje. Tiesą
sakant, ji panaši į vaiką. O aš jai tarsi
motina.
– Susidūrėm visai atsitiktinai. – Tai
prisiminęs Rafa šyptelėjo, ir Silvija
pamatė, kaip sužibo jo akys. – Ji keista
mergina, ir dėl to man patinka. Un
personaje, kaip sakoma Argentinoje.
Todėl papasakok, ar jos vaikinas jai
geras.
– Be jokios abejonės, – patikino
Silvija. – Jiedu panašūs kaip du vandens
lašai.
– O jos pamotei jis nepatinka, –
mestelėjo Rafa.
– Nes jiedvi nesutaria. Anot Klemės,
pamotė – tarsi kokia dramos veikėja
karalienė, nes mėgsta būti dėmesio
centre. Man atrodo, ji kiek kvaištelėjo
nuo įtampos, kurią sukėlė noras turėti
vaikų.
– Ar seniai pažįsti Mariną?
– Iš tikrųjų visai nepažįstu. Žinau tik
iš Klemės pasakojimų. Marina iš kito
nei Grėjus sluoksnio, ir tai erzina
Klemę. Ta manija dėl padėties
visuomenėje – labai atgrasus anglų
bruožas. Argentinoje tikriausiai nėra
nieko panašaus.
– Patikėk manimi, šio prietaro laikosi
visas pasaulis.
– Na, Klemė mano, kad Submarina,
turiu galvoje, Marina, gviešėsi Grėjaus,
nes norėjo palypėti socialiniais
laipteliais. O man atrodo, kad juodu
įsimylėjo, ir tiek. Jie juk nesibičiuliauja
su aristokratais. Bet nė vienas vaikas
niekada nepamils patėvio ar pamotės,
kad ir kaip jie stengtųsi. O Marina tikrai
nėrėsi iš kailio, mėgindama įtikti
Klemei. Bet toji labai užsispyrusi.
Rafa įdėmiai klausėsi Silvijos,
įsmeigęs į ją ramias, skvarbias akis.
 – Tas socialinių klasių reikalas
susijęs su šeima ar su išsilavinimu?
– Ir su tuo, ir su tuo. Man regis,
Marinos šeima kilusi iš darbininkų arba
priklauso žemesniam nei vidurinysis
sluoksniui. Ji nebuvo privačiai lavinama
ir mokoma. Žinau tai, nes ir pati negavau
tokio išsilavinimo.
– Ar teko susidurti su jos tėvais?
Silvija papurtė galvą.
– Klemė nėra jų mačiusi. Marina
laiko juos gerai paslėpusi.
– Nori pasakyti, gėdijasi jų?
– Galbūt. – Silvija nusikvatojo. – Jie,
regis, net nedalyvavo jų vestuvėse. Sykį
Klemė prasitarė, kad jie susituokė
čionykštėje metrikacijos įstaigoje, kai
tik išsiskyrė jos tėvas. Dviem
įsimylėjėliams tai buvo nelabai
romantiška, ar ne?
– Kai kurie žmonės nemėgsta didelio
triukšmo.
– Pasak Klemės, Marinai patinka
didelis triukšmas, jeigu ji yra to
triukšmo centre. – Ji pritildė balsą
suprasdama, kad gali būti netyčia
nugirsta. – Gal ji nenorėjo, kad jos
šeima nuviltų kitus? Juk ji vaidina
aukštuomenės damą, tikrą aristokratę.
Turiu galvoje gana pretenzingą jos
tarseną, lyg ji perdėm stengtųsi, argi ne
taip?
 Užslinko sutemos. Skridininės žvakės
žibėjo purpurinėse stiklinaitėse, sutūpę
nakčiai paukščiai nuščiuvo, tik
mieguistai ošė jūra. Rafa ištuštino savo
taurę, o Silvija prisidegė dar vieną
cigaretę. Rafa nerimavo dėl
Klementinos. Kaskart pagalvojus apie
ją, jam suspausdavo širdį.
– Ar turi Klementinos mobiliojo
numerį? – paklausė jis.
Silvija nesmagiai pasimuistė.
– Taip.
– Pasakyk jį.
Sunkiai dūsaudama Silvija pasirausė
rankinėje, ištraukė mobilųjį ir surado
Klementinos numerį. Padiktavo jį ir
susinervinusi žiūrėjo, kaip Rafa spaudo
savo „BlackBerry“ mygtukus.
– Skambinsi jai?
– Kodėl gi ne? Gal ji darbuojasi čia?
– Kažin, ar Džo tai patiks. Jis labai
savininkiškas.
– Tada pakviesiu juos abu.
– Kodėl neparašai žinutės?
– Manai, taip būtų tinkamiau?
– Žinoma, kitaip gali jai pridaryti
bėdos.

Kur esi? Vyliausi, kad atvažiuosi

su Silvija išgerti. Ar iš tikrųjų esi
labai užsiėmusi? Noriu tavęs
atsiprašyti… Rafa
Klementina perskaitė žinutę. Jos viduriai
apsivertė it koks blynas. Smarkiai
rausdama, perskaitė dar kartą.
Pirmiausia jai toptelėjo, kad Rafa nori
su ja pasimatyti. O paskui nusmelkė
mintis, jog Silvija tyčia jos nepakvietė
važiuoti kartu. Ji dirstelėjo į Džo,
riogsantį krėsle ir per „Sky“ spoksantį
sporto laidą, ir suprato dabar negalinti
ištrūkti. O, kad Džo išnyktų kaip dūmas.

Dabar negaliu. Ar galėtum rytoj

vakare po darbo atvažiuoti į
namą, kurį pamiršo Dievas? K
 Atėjus žinutei, Rafos „BlackBerry“
pyptelėjo. Silvija išraudo.
– Ar tai Klemė? Ji ateina?
Jis perskaitė žinutę ir prisimerkė.
Namas, kurį pamiršo Dievas. Ar jis
prisimins, kaip tenai nusigauti?
– Na? Ir ką rašo?
– Ji užsiėmusi, – atsakė jis.
Silvijos pečiai atsipalaidavo.
– Matai? Juk taip ir sakiau.
– Pasimatysiu su ja rytoj. Kada
baigiate darbą?
– Pusę šešių.
– Gerai.
Jis nykščiais suspaudė:
 Atvažiuosiu prie tavo kontoros, ir
galėsime keliauti kartu.

– Kam rašai? – paklausė Džo.

– Džeikui, – sumelavo Klementina. –
Rytoj po darbo važiuosiu į viešbutį. Jis
nori man kažką pasakyti.
– Turbūt nori įkalbėti tave kraustytis
atgal.
– Gal.
Vienintelis dalykas, įsiterpęs tarp jos
ir važiavimo namo, buvo išdidumas. Džo
vėl įsispoksojo į televizorių. Klementina
žiūrėjo, kaip jis gurkšteli alaus iš
skardinės, kaip sėdi susikrovęs kojas ant
kėdės, neatplėšdamas akių nuo ekrano, ir
pagalvojo, koks jis vis dėlto netašytas.
Kurių galų pas jį persikraustė? Bet vėl
pyptelėjo jos telefonas. Ji
nekantraudama perskaitė žinutę. Taigi
rytoj Rafa ją pasiims, ir juodu važiuos
prie senos bažnytėlės, jų slaptavietės.
Jai išsyk pasitaisė ūpas.
Prisiminė, kaip siauru takeliu jiedu
pėdino į paplūdimį, kaip jis vadavo ją iš
gervuogių pinklių, tą akimirką, kai
juodu, nusirengę iki apatinių, nuskuodė į
jūrą. Prisiminė, kaip jis juokėsi,
pasakojo istorijas ir kaip jie grįžo į
„Polzansą“ lyg mokinukai, kurie
slapukauja, kad kas neužkluptų jų laužant
taisykles. Ji ilgesingai nusišypsojo ir
vylėsi, kad rytojus bus ypatinga diena.

Silvija pamatė, kaip Rafa dirstelėjo į

laikrodį. Ji nujausdavo, kada vyras ja
nesidomi, ir neketino apsikvailinti.
Pažvelgė į savo laikrodėlį ir aiktelėjo.
– Dievulėli, ar tikrai dabar tiek
valandų? Turiu eiti. Fredis stebėsis, kur
dingau.
– Fredis?
– Mano meilužis. Jis norės
vakarienės.
– Ir man reikėtų eiti.
– Ar per vakarienę tavęs laukia
pasimatymas?
 – Vakarieniausiu su savo mokinėmis.
– Rafa šyptelėjo. – Gal ir atrodo keistai,
juk joms visoms per septyniasdešimt.
Ji apsidairė.
– Ši vieta tikrai užliūliuoja.
– Tai gražus viešbutis.
– Sklinda gandai, kad jį žūtbūt
stengiamasi išlaikyti.
– Nepanašu, kad jis vos alsuotų.
– Taip, tu teisus. Dabar aplinka
pasikeitusi, čia gera ir malonu. Norisi
būti ir visu tuo mėgautis.
– Turėsi vėl atvažiuoti.
– Kitą kartą atsitempsiu ir Klemę.
– Taip ir padaryk.
 Silvijai parūpo, kodėl jo veidas
nušvito. Klemė – keista būtybė, ne tokia
gražuolė kaip ji, o Rafa aiškiai buvo
vyras, kuris, jei tik įsigeistų, galėtų
suvilioti kiekvieną moterį.
– Buvo smagu. Ar būčiau įžūli, jei
padėkočiau tau už gėrimą?
– Visai ne, man vienas malonumas
tave pavaišinti.
Jis palydėjo Silviją į vestibiulį. Kai
juodu žengė per svečių kambarį, Rafa
dirstelėjo į damas ir su pasitenkinimu
pamatė, kad jos vis dar įnikusios į
pokalbį. Griausmingos brigados
generolo kvatonės sproginėjo ore tarsi
artilerijos sviediniai, kambarį
pripildydamos džiaugsmo.
– Jie puikiai leidžia laiką, – tarė
Silvija.
– Mano vakarienės draugija, –
nusijuokė Rafa.
– Vakarienė tikrai nebus nuobodi.
– Kaip ir tavo.
– Taip, nors Fredis kvatoja tik kokią
minutę.
Bet kai Silvija išėjo iš viešbučio,
ūmai pasijuto vieniša. Nevakarieniaus su
Fredžiu, nes jis – su savo šeima. Namie
jos niekas nelaukia.
Džeikas stovėjo vestibiulyje ir
žvilgsniu nulydėjo ją, per žvyrą
žingsniuojančią prie automobilio.
Palinkėjo jai labos nakties, bet ji atsakė
niūriai, nė nepažvelgdama į jį. Šis
vakaras aiškiai nesusiklostė taip, kaip ji
tikėjosi, tarė sau Džeikas. O, kad Silvija
būtų stabtelėjusi pasišnekėti su juo. Jis
tikrai būtų ją pralinksminęs.

Kitą rytą Harvis atriedėjo tviskančiu

jaguaru ir čiūžtelėjęs sustojo priešais
viešbutį. Automobilio stogas buvo
nuleistas, jis sėdėjo prie vairo, ranką
atsainiai padėjęs ant lango rėmo, o
laimingame veide švietė šelmiškas
šypsnys.
 – Eik ir surask Mariną, – sušuko
Tomui ir tas, tyliai švilptelėjęs,
nuskubėjo jos ieškoti.
Pasigrožėti automobiliu laukan
išslinko Šeinas.
– Tikras gražuolis, – ištrūko jam.
– „Jaguar XK“ su visomis
puošmenomis.
– Dailus. Kieno jis?
– Mano sūnėno. Jis man paskolino.
Nekantrauju išvysti Marinos veidą, kai ji
pamatys mane, sėdintį tokiame
automobilyje.
– Šaunus sūnėnas!
– Jam puikiai sekasi.
– Gal vėliau pavėžinsit ir mane?
 – Žinoma. Šiandien turiu nudirbti tik
kelis smulkius darbelius.
Marina žengė ant žvyro, o išvydusi
Harvį prie žvilgančio žalio sportinio
jaguaro vairo, tyliai aiktelėjo iš
nuostabos.
– Tikrai nemaniau, kad kada nors
pamatysiu jus sėdintį sportiniame
automobilyje, Harvi. Jis nuostabus!
– Šokit vidun!
– Ketinat mane pavežioti?
– Turiu nedaug laiko, paskui turėsiu
nuvežti Rafą ir jo mokines pas Pauelus
pietų. Ponia Pauel rengia iškylą, kad jos
galėtų tapyti seną karvelidę.
– Kokia puiki mintis. Ir kur trauksim?
 – Kur tik pageidausite, mano ponia.
Šeinas atidarė keleivio dureles ir
žiūrėjo, kaip Marina lipa į automobilį.
– Smagumėlis. – Ji nusikvatojo tarsi
jauna mergaitė, išsiruošusi į
pasimatymą. – Kurį laiką mūsų nebus, –
pasakė Šeinui. – Liepk Džeikui, kad
viską čia prižiūrėtų.
Automobilis suburzgė ir lengvai
nusklendė įvaža. Šeinas ir Tomas
nulydėjo jį akimis.
– Labai norėčiau tokio automobilio,
– pavydžiai tarė Tomas.
– Vienintelis būdas tokį turėti – jį
nušvilpti arba apiplėšti banką, – pasakė
Šeinas.
 – Arba rasti turtingą paukštytę, kuri
nupirktų.
– Deja, čia tokios nerasi nė su
žiburiu, vaikine. Turtingos paukštytės
traukia ne į Dokombą-Devlišą, o į Pietų
Prancūziją.

– Koks grožis, Harvi. Ar ilgam jį

pasiskolinot?
– Galėsiu turėti tiek, kiek norėsiu, –
nerūpestingai atsakė jis. – Mano sūnėnui
jo nereikės, nes porai savaičių išvyko į
užsienį.
– Turbūt už jį paklota nemenka
sumelė.
 – Naujas kainuoja šešiasdešimt tris
tūkstančius svarų.
– Juokaujat!
– Ne. Tai mažmeninė kaina, o šis
padėvėtas. Ir vis tiek su visomis
puošmenomis: odinėmis sėdynėmis,
jutikliniu ekranu su navigacijos sistema,
legiruoto plieno ratlankiais, be to, juda
tarytum graži didžiulė katė.
– Tai jau tikrai. Verčiau laikykit jį
garaže, kol tas vagis vaikštinėja
laisvėje.
– Labiau nerimauju dėl vaikinų, kurie
gali nugvelbti jį ir pasprukti.
– Dėl Šeino ir Tomo?
 – Taip. Kol galiu juos partrenkti, jais
nepasikliausiu. – Harvis pamerkė
Marinai. – Kalbant apie tuodu, tai tik
mokinukų porelė.
Jie riedėjo vingiuotais kaimo keliais,
į veidus plieskiant saulei, vėjui
šelmiškai plaikstant ilgus Marinos
plaukus. Abu ilgokai tylėjo. Ji kartais
meiliai nusišypsodavo jam, o jis – jai, ir
tomis valandėlėmis ji pamiršdavo
Klementiną, viešbutį, vis didėjančią
skolą ir neišvengiamai artėjančią Čarlzo
Rubeno viešnagę. Kai būdavo su Harviu,
atsakomybės našta, regis, palengvėdavo,
tarsi jis būtų ją perėmęs.
Klementina siuto ant Silvijos, kad toji
tyčia be jos leido vakarą su Rafa, tačiau
nusprendė šįsyk nekelti scenos. Ji jautėsi
nusivylusi, nes manė, kad jiedvi draugės,
bet, tiesą sakant, toks Silvijos elgesys
nestebino. Silvija – tikra moteris, ji
nepaisydavo jų draugystės, kai
stengdavosi užkariauti kurio nors vyro
širdį.
Klementina atėjo į darbą anksti,
nenorėjo ilgiau nei būtina tysoti šalia
Džo, kuris neskubėjo keltis. Dabar
sėdėjo prie savo stalo ir gėrė kavą su
pienu. Plaukus buvo susišukavusi į viršų,
vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumėliu, bet į
krepšį buvo įsimetusi „Jack Wills“
paplūdimio suknelę, megztinį ir
sandalus. Vien nuo minties, kad laukia
vakaras su Rafa, jai sugniauždavo
paširdžius. Visai nenorėjo pusryčių ir
vos galėjo ramiai nusėdėti.
Silvija pasirodė graužiama kaltės.
Užuot ryžtingai puolusi prie stalo,
sumišusi šliurino per kambarį.
– Jaučiuosi siaubingai, – tarė,
tučtuojau griebdama jautį už ragų. –
Naktį visai nesudėjau bluosto.
– Kodėl? – linksmai paklausė
Klementina.
– Tau įdomu, kodėl? Nes elgiausi
kaip kalė, štai kodėl. Nepatikau sau
tokia, kokia buvau vakar vakare, todėl
noriu tavęs atsiprašyti.
– Nieko tokio, Silvija. Suprantu,
kodėl taip padarei.
Silvija nustebo.
– Supranti ir nepyksti ant manęs?
– Visai ne. – Klementina jautėsi tokia
laiminga, kad buvo neįprastai atlaidi. –
Juk vis tiek tryniausi su Džo, todėl
nebūčiau galėjusi eiti drauge.
– Na, turėjau tau pasakyti. Jis tavo
draugas, ne mano.
– Jis visų draugas, Silvija.
– Ne, man atrodo, kad jam labiausiai
patinki tu. Kai prašneko apie tave,
veidas išsyk nušvito.
 – Nejaugi?
– Tikrai.
– Šitaip jis elgiasi su visomis, taigi
neapsirik.
Bet Klementina suvirpėjo iš jaudulio,
nors ir buvo įsitikinusi, kad Silvija
klysta.
Ponas Atvudas atėjo ankstyvą
popietę, pasibaigus susitikimui
Ekseteryje. Laiškai, kurių prašė, gulėjo
ant jo stalo, o šalia – tvarkingai
atspausdintas žinučių sąrašas.
Klementina įžengė su puodeliu kavos.
Atvudas atsilošė ir krimstelėjęs rašiklio
galą nužvelgė ją primerkęs akis.
 – Tampi visai gera sekretore,
Klementina. Tai man daro įspūdį!
– Ačiū, pone Atvudai.
– Ar galiu paklausti, iš kur tokia
staigi pažanga?
– Jokios priežasties nėra. Tai man
patinka, ir tiek.
– Na ir gerai. Šis kostiumėlis tau
tinka.
Klementina pastebėjo geidulingai
sužibant jo akis ir atsitraukė atgal.
– Dėkoju.
– Tu graži mergina, Klementina.
– Ar dar turit man kokių užduočių,
pone Atvudai? Nes jeigu neturit,
norėčiau grįžti prie savo stalo.
 – Taip, taip. Žinoma. Nebegaišinsiu
tavęs. – Jis linksmai sukikeno
parodydamas, kad jo pagyros nieko
nereiškia. – Man patinka sekretorė, kuri
veržiasi prie savo stalo.

Apsikabinusi puodelį kavos Berta

sėdėjo su Hetera viešbučio virtuvėje
prie stalo.
– Regis, brigados generolui parūpo
ponia Meister, – tarė Hetera. – Įdėmiai
juos stebėjau. Jie visada sėdi kartu, be
to, jis pakvietė ją pasivaikščioti šį
vakarą. Gėda prisipažinti, kad slapta
klausiausi, bet degiau iš smalsumo.
Negalėjau susitvardyti.
 – Ore sklando meilė, – nemelodingai
uždainavo Berta.
– Visada jo gailėjau. Ateina kas rytą
pusryčiauti vienui vienutėlis. Ir namie
nebelaukia žmona, pas kurią galėtų
grįžti. O dabar štai nuolat šypsosi.
Manau, tai nuostabu.
– O kuri toji ponia Meister?
– Na, ta tylenė.
– Vaje, ji pakenčia brigados
generolą? Man jis panašus į didžiulį jūrų
vėplį.
– Jos vyras miręs, vargšelis, todėl ji
taip pat vieniša. Man rodos, juos suvedė
pats dangus.
Berta išsišiepė puodeliui.
 – O aš nenuleidžiu akių nuo Rafos.
Hetera pašiurpo.
– Juk neketini jam meilintis?
– Aš gi nesakau, kad jo geidžiu. Man
patinka vyresni ir kiek stambesni vyrai.
Rafą sumaigyčiau kaip kokį lietinį su
įdaru. Noriu pasakyti, seku jį.
– Kodėl?
– Įtariu, savo krašte jis turi merginą.
– Iš tikrųjų?
– Taip. Kai tvarkiau jo kambarį,
aptikau pluoštą meilės laiškų nuo
merginos, vardu Kostanca. Juk turėtų
būti Konstanca, ar ne?
– Tikriausiai.
 – Todėl prižiūriu jį, kad nenuklystų į
šoną.
– O kas tau darbo, jeigu ir nuklys?
– Man vis tiek. Tik noriu būti tikra,
kad tą akimirką sukinėčiausi kur nors
netoliese ir viską matyčiau.
– Na jau, Berta. Tu pasibaisėtina.
– Tik ieškau kokios pramogėlės. Juk
čia, Devone, nedažnai vyksta kas nors
įdomaus.
– Sakyčiau, Baflsas įdomus.
– Jeigu čia pasirodytų. Bet labai tuo
abejoju. Name nėra jokių vertybių,
kurias magėtų nudžiauti. – Ji niekinamai
prunkštelėjo ir iššliurpė paskutinius
kavos lašus.
 – Ar matei naują Harvio automobilį?
Berta suirzo.
– Ne. Kokį dar automobilį?
– Nagi jaguarą.
– Ir ką jis daro su tuo jaguaru?
– Vienas Dievas težino. Bet jei
žiopsos, rytą pamatys, kad automobilis
dingo, o vietoj jo ras tik raštelį su
„Ačiū“.

Pusę šešių Klementinos skrandis buvo

virtęs nervų kamuoliu. Ji išjungė
kompiuterį ir į dokumentų spintą nunešė
dėklą su popieriais. Sudėjusi juos į
tinkamus aplankus, tvarkingai sužymėtus
abėcėlės tvarka, sumojo, kad virpa
rankos. Išgirdo čiulbant poną Atvudą, be
jokios abejonės, telefonu pliurpė su
meiluže. Labai jau neįtikėtina, kad
žmoną jis vadintų „kauboje“. Įsijautusi į
perdėm saldų jų pokalbį neišgirdo nei
kaip atsivėrė durys, nei kaip cyptelėjo
sumišusi Silvija, kuri vis dar sėdėjo prie
savo stalo.
Rafa pasisveikino su Silvija, bet jo
dėmesį prikaustė kambario galas, kur
prie dokumentų spintos stovėjo liekna
mergina, vilkinti puikiai pasiūtu tamsiai
mėlynu kostiumėliu ir avinti
aukštakulniais. Ją atpažino ne išsyk, o tik
kai ji atsisuko.
– Klementina? – ištarė nustebęs.
 Ji užstūmė stalčių ir priėjo prie jo.
– Rafa?
– Dios mio, atrodai fantastiškai.
Ji patenkinta nuraudo.
– Darbo drabužiai. Į krepšį įsimečiau
laisvesnio stiliaus apdarų. Gal
palauktum, kol persirengsiu?
Jis susigrūdo rankas į kišenes.
– Žinoma. Draugiją man palaikys
Silvija. – Bet neįstengė atplėšti akių nuo
Klementinos, iki ši dingo tualete.
Silvija nusišypsojo jausdamasi
nesmagiai ir vildamasi, kad jis
neužsimins apie aną vakarą. Labai
norėjo, kad Klementina paskubėtų. Rafa
atsirėmė į jos stalą ir šyptelėjo.
 – Šiandien sunkiai pluši?
Klementina apsivilko suknelę,
įsispyrė į sandalus. Pasileido plaukus ir
suspaudė juos tarp pirštų. Nustebusi
prisiminė anos popietės svajones – kad
patrauklusis argentinietis, su kuriuo
susipažino „Juodosios pupelės“
kavinėje, užsuktų į agentūrą jos ieškoti.
Dabar taip ir atsitiko, o prieš akis buvo
visas vakaras, kupinas vilčių.
 20 skyrius

Klementina sėdėjo išsinuomotame Rafos

automobilyje ant keleivio sėdynės, vos
galėdama patikėti, kad galop jie
išvažiavo vienudu. Ji nuleido langą, ir su
brizu vidun plūstelėjo malonūs vasaros
kvapai. Iš pradžių pokalbis mezgėsi
vangokai, abu prabildavo vienu metu,
painiojosi žodžiuose ir krizeno slėpdami
nervingumą. Paskui atmosfera pasikeitė.
Klementina nesuprato, kodėl ir kada ji
pasikeitė, bet tarp jų ėmė sklandyti
virpulys, kurio anksčiau nebuvo.
Rafa mūvėjo paprastais džinsais,
vilkėjo baltais marškiniais. Kartkartėmis
jis dirstelėdavo į ją ir šyptelėdavo.
Buvo užsidėjęs tamsius akinius, vėjas
taršė tankius jo plaukus. Klementinai jis
visada atrodė gražus, bet dabar, kai
susipažino geriau, pamatė, kad tas grožis
kur kas gilesnis. Rafa turėjo dovaną
žmonėse įžvelgti tai, ką jie turi
geriausia, ir dar buvo kilnios sielos, kuri
jo akims ir šypsenai teikė ypatingo
spindesio.
O svarbiausia tai, kad būdama su juo
Klementina sau patiko tokia, kokia yra,
tarsi jo akyse atrodytų esanti geresnė:
šaunesnė, sąmojingesnė, gražesnė.
Klementina apžvelgė apylinkes ir
pamatė, kokios jos nuostabios. Ji
gėrėjosi ryškia lapų žaluma ir nuostabia
dangaus mėlyne, kol pajuto, kad tuojau
sprogs iš laimės.
Jie sustojo pakelės aikštelėje, ir Rafa
nuėjo atidaryti bagažinės.
– Ir ko tenai prisikrovei? –
atsišliedama į vartus paklausė ji, o
žvilgsnis nuklydo prie namo, kurį
pamiršo Dievas.
– Atsargų, – šyptelėjo jis.
Ji atsigręžė ir pamatė jį ištraukiant
brezentinį krepšį.
– O kam jis?
– Iškylai.
– Ir kas jį suruošė?
– Hetera. – Jis žvilgtelėjo vidun. –
Qué bueno22, ji net įdėjo butelį vyno.
Klementinai kaipmat pasitaisė
nuotaika.
– O kur tą iškylą surengsim?
– Paplūdimyje. Ką manai?
– Gera mintis.
 Paaiškėjo, kad vilkėti suknele – ne
itin geras sumanymas. Takas į paplūdimį
buvo siauras ir apžėlęs gervuogėmis.
Svarstydama, kaip apsirengti,
Klementina visai nepagalvojo apie
praktiškumą.
– Panėšėsiu tave ant nugaros, –
pasiūlė Rafa.
– Oi ne, aš sunki, – paprieštaravo ji.
– Nesunki. Anąkart grimasas dariau
juokais. Tu smulkutė. Galėčiau tave
persimesti per petį ir beveik nejausčiau
svorio. Štai, imk krepšį. – Jis pasilenkė.
– Lipk.
O, kad sverčiau bent keliais
kilogramais mažiau, toptelėjo
Klementinai. Ji nedrąsiai apsivijo
kojomis Rafai liemenį. Nuo jų kūnų
artumo jos skruostai iškaito, bet ji
neturėjo kada dvejoti. Rafa atsistojo,
sunėrė rankas, kad prilaikytų jai kojas, ir
patraukė taku.
– Matai, aš beveik nejaučiu, kad nešu
tave ant kupros.
– Melagis, – nusikvatojo ji.
– Ir kas gi taip pasakė? – Rafa
apsigręžė dėdamasis, kad žvalgosi sau
už nugaros. Klementina vėl nusijuokė.
Jis staiga apsisuko. – O kas čia juokiasi?
Maniau esąs vienas.
– Paikius!
– Kas čia kalba?
 – Jei nuolat sukiosies, susirgsiu
jūrlige.
– Aha, tai tu.
– Taip, aš, tokia lengvutė, kad net
pamiršai, jog riogsau tau ant nugaros.
Jis žingsniavo taku saugodamas
nuogas jos kojas, kad nesubraižytų
gervuogių dygliai. Galop jiedu nusigavo
iki paplūdimio, ir jis atsargiai pastatė ją
ant smėlio.
– Net neuždusau.
Įsitaisę paplūdimyje juodu žiūrėjo,
kaip artyn ritasi minkštos bangos. Kirai
braižė ore ratus, sklęsdami vėjyje, o
drąsesni leidosi ant uolų netoliese,
tikėdamiesi nugvelbti kokį kąsnelį, likusį
po iškylos. Rafa įpylė vyno, Klementina
išvyniojo sumuštinius.
– Už atgaivintą mudviejų draugystę, –
tarė jis, pakeldamas taurę. – Noriu labai
atsiprašyti, kad kišausi ten, kur nederėjo.
Tavo santykiai su Marina – ne mano
reikalas. Bet jūs abi man patinkat, ir
norėčiau, kad pamėgtumėt viena kitą.
Ji kilstelėjo savo taurę.
– Tavo atiprašymą priimu, šįsyk
mielai.
– Taigi mudu vėl draugai?
– Taip. Žinoma. – Valandėlę jie
tylomis gurkšnojo vyną. Paskui
Klementina giliai įkvėpė. – Sakei, kad
turėčiau atsiplėšti nuo praeities, kad ji
negadintų mano dabarties? Ką iš tikrųjų
turėjai galvoje?
Jis susirūpinęs pažvelgė į ją.
– Juk nenori apie tai kalbėti, tiesa?
– Noriu.
– Pažadi, kad nepabėgsi putodama iš
įtūžio?
Ji nusikvatojo.
– Atsiprašau, tada nesusitvardžiau.
Pažadu nepabėgti. Be to, automobilio
rakteliai pas tave.
– Gerai, jei jau taip spiri, išklosiu tau
savo mintis, tik nežinau, ar jos ko vertos.
– Manau, jos labai vertingos. – Ji
atsikando sumuštinio su kalakutiena. –
Gal ko nors išmoksiu.
 – Pirmiausia turi suprasti mano
gyvenimo filosofiją.
– O kokia ji?
– Pradėsiu nuo to, kad tikiu mūsų
gebėjimu rinktis likimą. Mes ateinam į šį
pasaulį įgauti gyvenimiškos patirties ir
išmokti būti jautrūs, mylintys žmonės.
Gyvenime galime daug ką rinktis, ir tie
pasirinkimai veikia aplinkinius ir mūsų
ateitį. Įsivaizduok akmenuką, įmestą į
tvenkinį. Sakysi, jis tiesiog nugrims į
dugną, ir tiek, bet tu klysi. Nuo
akmenuko sukyla raibuliai, jie nuvilnija
iki tvenkinio krašto ir nuo kranto
nustumia lapą. Vandenyje skęsta kamanė,
bet dabar ji gali užsiropšti ant to lapo ir
išsigelbėti. Kamanė nuskrenda ir nutupia
vaikui ant rankutės, o vaikas nustebęs
žiūri į ją. Taip gimsta meilė gamtai. Tuo
metu vaiko tėvai vaidijasi, tačiau mama
pamato kamanę ir puola į paniką, kad
vaikas bus sugeltas. Tėvai šoka jam
padėti ir pamiršta savo barnį, suvienyti
meilės savo vaikui. Kamanė nulekia ir…
na, toliau gali kurti kokią tik nori
istoriją.
Esmė ta, kad nieko nedarai visai
vienas, skyrium. Todėl supranti, kad yra
svarbu, ką pasirinksi. Jei renkiesi
pagiežą, susikursi nelaimingą ateitį, nes
visi sprendimai bus skatinami apmaudo.
Marina įsimylėjo tavo tėvą ir ištekėjo už
jo. Visai nesvarbu, ar nuviliojo jį nuo
tavo mamos, ar išgelbėjo jį nuo
nelaimingos santuokos. Patikėk manimi,
kiekvienas su tuo susijęs asmuo savaip
aiškins įvykius, ir tie aiškinimai skirsis.
Bet tu, Klementina, gali rinktis, kaip
reaguoti. Esi jau suaugusi ir kuri savo
ateitį. Atsiribojusi nuo savo jausmų
pritark tėvui su Marina, pamėgink
įžvelgti tai, ką Marina turi gero, užuot
ieškojusi joje blogio, ir tavo dabartis
bus laimingesnė.
Klementina įbedė akis į jūrą ir
susimąstė.
– Niekada nesuteikiau Marinai
progos, – pasakė tyliai. – Visada
piktindavausi, kad ji atima iš manęs tėtį.
– Tavo tėvas vis dar čia. Tau reikėtų
labiau suaugti ir pagelbėti jam.
– Kai tu kalbi, viskas atrodo lengva
ir paprasta.
– Mes esam ne karikatūros, o
sudėtingos žmogiškos būtybės su ydomis
ir trūkumais. Meilė yra stipresnė už mus
visus. Suprask: jie taip elgėsi turėdami
savų priežasčių, ir turbūt ne tokių, apie
kokias galvoji tu. Todėl susivok ir leisk
jiems gyventi. Jie – didžiulis laineris,
kurį tu tempi per bangas. Nupjauk tą
lyną. Išsilaisvink. Juk gali užkopti į
neregėtas aukštybes, nors tavo gyvenimo
pradžia ir buvo sumauta. – Jis įsijautęs
nusišypsojo. – Bet tas aukštybes
įveiktum greičiausiai tik dėl to, kad
pradžia buvo tokia nevykusi.
– Sakei, turėčiau paprašyti, kad
Marina papasakotų savąją versiją.
– Gal kada nors, kai čia,
paplūdimyje, būsit vienos ir niekieno
netrukdomos, paprašyk, kad ji
papasakotų, kas įvyko. Bet tik tada, kai
būsi pasiruošusi klausytis jos
neteisdama. Pamėgink vieną kartą
atsiplėšti tiek, kad viskas vėl neužgriūtų
tavęs.
– Tu labai išmintingas, Rafa.
– Visi taip sako, bet, deja, toks nesu.
Vis dar mokausi, nesiliauju tyrinėjęs.
 – Regis, jau nemažai žinai.
– Kuo daugiau žinai, tuo labiau
supranti, ko dar reikia išmokti. – Jis vėl
prisipylė taurę. – Tau įpilti?
Klementina linktelėjo.
– Turėsi mane užnešti tuo taku.
– Dar kelios taurės, ir nunešiu tave
iki pat namų!
Jiems šnekučiuojantis prasidėjo
potvynis. Oranžinė saulė kabojo prie pat
horizonto, blyškiai mėlyname danguje
kabančius debesis nudažydama tamsiai
purpurine spalva. Hipnotizuojančiu
ritmu šniokščiant bangoms ir
melancholiškai klykaujant kirams,
Klementinai viskas atrodė taip
romantiška, ji buvo tikra, kad Rafa
tuojau pasilenks ir pabučiuos ją. Širdis
ėmė greičiau tuksėti iš nekantrumo.
Įdėmus ją varstantis žvilgsnis, linksma
šypsena, žaismingas erzinimas – visa tai
rodė, kad ji traukia Rafą. Išgėrus vyno,
jos pojūčiai tapo aštresni, ir ji juto
kiekvieną virpesį, plazdenantį tarp jų,
tarytum jie būtų įsielektrinę.
Tą akimirką, kai ji manė, kad jis ją
pabučiuos, kitame paplūdimio gale, ten,
kur jūra plakėsi į uolas, pasigirdo
išsigandusio šuns lojimas.
Rafa atsistojo.
– Girdėjai? – Jis atidžiai nužvelgė
paplūdimį. – Nematau, kur jis. O tu?
 Klementina kiek suirzo, kad tokia
nuostabi akimirka buvo sudrumsta, bet
išgąstingas lojimas neramino ir ją.
– Eime pasižiūrėti.
Palikę maistą ant smėlio, jie
nuskubėjo paplūdimiu. Šuo lojo be
paliovos, įkyriai ir baimingai, ir tai
ragino juos paskubėti. Jiedu leidosi
bėgti. Stabtelėję paplūdimio gale,
įsiklausė. Rafa pažvelgė į Klementiną.
– Tikriausiai jis įstrigęs tarp uolų.
Abu apsižvalgė, bet jokio šuns
nepamatė.
– Kaip iki jo nusigausim?
– Aš nuplauksiu.
– Ar nepavojinga?
 – Tikiuosi, ne. Šuo pakliuvo į bėdą, o
aš negaliu nepadėti kenčiančiam
gyvūnui.
Rafa greitomis nusimetė drabužius,
liko tik su trumpikėmis.
Ji taip pat ėmė rengtis.
– Tada plaukiu ir aš.
– Tu labai narsi, Klementina.
– Nori pasakyti, nutrūktgalvė?
Jo žvilgsnis drąsino ją, ir jiedu
įbrido į jūrą. Vanduo buvo šaltas, tačiau
abu greitai apsiprato. Plaukė greta,
nepratardami nė žodžio, nes įtempę ausis
klausėsi lojimo ir stengėsi suprasti, kur
yra tas nelaimėlis. Klementina viena
niekada nebūtų išdrįsusi plaukti taip toli.
Bangos dužo į uolas, o paplūdimys vis
tolo.
– Žiūrėk, ten ola! – sušuko Rafa. –
Regis, loja tenai.
Jie nusiyrė įlankėlėn, kur vanduo
buvo ramesnis, ir nuskuodė nedideliu
paplūdimiu. Potvynis greitai kilo;
netrukus olą užlies vanduo. Šuo išgirdo
juos artinantis ir ėmė inkšti.
– Viskas gerai, drauguži. Išgelbėsim
tave.
Rafa pasilenkė ir paglostė šunį. Šis
susijaudinęs pavizgino uodegytę.
– Pažvelk, jis pririštas prie uolos. –
Be abejonės, vargšelis buvo tyčia
pasmerktas žūti šioje oloje. – Tai
siaubinga!
– Gali atrišti?
– Taip. – Priblokšta šitokio žiaurumo
Klementina ėmė narplioti mazgą.
Atrišusi šunį ji atsisėdo šalia Rafos ir
ėmė glostyti vargšą padarėlį. – Kokios
jis veislės?
– Mišrūnas. Turbūt todėl šeimininkas
ir norėjo atsikratyti, – atsiliepė Rafa ir
kažką pasakė šuniui ispaniškai.
– Kaip jį nuplukdysim į paplūdimį?
Jis dirstelėjo į olos angą.
– Verčiau negaišdami nešdinkimės iš
čia. Tuojau sutems, be to, kyla potvynis.
Juk nenorim kiurksoti čionai visą naktį.
 – Kažin, ar tiek išgyventume. Per
potvynį šią olą tikriausiai užlieja
vanduo.
– Gerai, drauguži, keliausi su mumis.
Iš pradžių atrodė, kad šuo nepaklus.
Jis buvo toks sutrikęs ir išsigandęs, kad
vargu ar pajėgs žengti bent žingsnį. Jeigu
jiems nereikėtų kastis jūra, Rafa galėtų jį
nešti, bet jie neturėjo iš ko rinktis; jei
norėjo išgelbėti šunį, jam teks plaukti.
Rafa suėmė rankomis snukį ir
pažvelgė šuniui į akis. Tada prabilo
ramiai, bet griežtai, tarsi šnekėtųsi su
vaiku.
– Tu plauksi su mumis, bičiuli. Mes
pasirūpinsim tavimi ir nugabensim į
saugią vietą, tačiau turi mumis
pasikliauti.
Rafa paglostė jam ausis, snukį, ir
netrukus, kai vanduo plūstelėjo į olą, šuo
nurimo. Jis nusekė įkandin jų ir įbrido į
vandenį. Rafa visą laiką šnekėjosi su
juo, drąsino, įkalbinėjo, gyrė jį.
Klementina ir Rafa leido šuniui plaukti
tarp jų, kad jaustųsi saugus. Pamažu jie
apiplaukė įlankėlę. Buvo pakilęs vėjas,
ir dabar jūra bangavo smarkiau, todėl
plaukiant reikėjo daugiau pastangų, bet
Klementina sukando dantis ir nenuleido
akių nuo paplūdimio. Šunelis kapanojosi
iš visų jėgų, iškišęs snukį virš vandens,
sunkiai šnopuodamas, plačiai atmerkęs
akis. Jo drąsa vis dėlto įveikė baimę.
Galų gale jie nusigavo iki
paplūdimio. Šuo išbidzeno ant smėlio ir
nusipurtė vandenį, paskui ėmė taip
smarkiai vizginti uodegą, kad toji, rodės,
atitrūks nuo kūno. Klementina ir Rafa
išsigavo iš vandens ir suklupę ant smėlio
paglostė gyvūnėlį.
– Protingas šuo! – uždusę sušuko abu,
ir šuo patenkintas puolė laižyti jiems
veidus.
– Parsivešim namo. Jis sustiręs ir
ištroškęs. Vienas Dievas težino, kiek
laiko tūnojo pririštas tame urve.
 – Iškylų krepšyje turim vandens, –
prisiminė Klementina.
– Puiku. Nagi, drauguži, keliausim
namo.
Šuo palakė iš butelio ir suėdė
sumuštinių likučius. Tikrai buvo alkanas
ir ištroškęs.
– Žinai, Marina nepakenčia šunų, –
pasakė Klementina.
– Kaip galima nekęsti šunų?
– Nežinau. Ji nekenčia.
– Tuo pasirūpinsim vėliau. Tegu jis
pirmiausia išdžiūsta, paskui šnektelėsiu
su ja. Tu negali jo laikyti darbe, todėl ji
turės leisti jam būti viešbutyje.
 – Ji lieps tau išgabenti jį į šunų
prieglaudą.
– Šito šuns niekam neatiduosiu. Tai
Likimas, negi nesupranti? Mums buvo
lemta jį surasti. – Jis šelmiškai
šyptelėjo. – Aš jį pasiliksiu.
Ji irgi nusišypsojo džiaugdamasi, kad
jiedu vienu du išgelbėjo padarėlį.
– Aš taip pat.
Jie užsitraukė drabužius ant šlapių
kūnų ir visą kelią iki automobilio
drebėjo iš šalčio. Rafa pasisiūlė nešti
Klementiną, bet ji atsisakė, nes dėmesio
reikėjo šuniui. Leistis žemyn, tempiant ją
ant nugaros, buvo viena, o kopti aukštyn
– visai kas kita, ir jai nerūpėjo, kiek
dyglių subraižys odą. Be to, išvengs
pažeminimo, jei pusiaukelėje būtų
pastatyta ant žemės, nes Rafai pasidarytų
per sunku ją tempti.
Jie paguldė šunį ant užpakalinės
sėdynės. Jis tysojo kaip žliugina
plaušinė šluota. Variklio gaudesys tuoj
užliūliavo jį ir jis užmigo.
Nors automobilyje buvo įjungtas
šildymas, Klementiną ir Rafą vis dar
purtė drebulys. Kai jie parvažiavo į
„Polzansą“, buvo sušalę į ragą.
– Aš pasišnekėsiu su Marina, –
pasišovė Rafa, automobiliui sustojus
priešais namą.
 – Gerai, – tarė Klementina ir
nervingai prikando lūpą. – Viliuosi, kad
galėsim jį pasilikti.
– Nėra ko nerimauti, jis liks su
mumis.
– Atnešiu senų rankšluosčių ir
antklodę.
– Ar turi kuo persirengti?
– Pasiskolinsiu tėčio chalatą.
Iš viešbučio išžirgliojo Tomas.
Nustebęs žiūrėjo į juos, lipančius iš
automobilio.
– Tomai, gal pabūtum su šunimi, kol
atnešiu antklodžių? – paprašė
Klementina.
– Su šunimi?
 – Taip. Radom jį pririštą oloje. Būtų
nuskendęs. Nuplaukėm ir jį išgelbėjom.
Dabar vargšelis miega ant užpakalinės
sėdynės.
Tomas papurtė galvą.
– Ne, juk žinai, ką apie šunis mano
mūsų viršininkė.
– Tai ypatingas atvejis. Gyvūnas
išsigandęs, be to, neturi šeimininko.
– Kur Marina? – pasidomėjo Rafa.
– Oranžerijoje su brigados generolu
ir poniomis.
– Gerai, persirengsiu sausais
drabužiais ir nueisiu pas ją.
– Sėkmės, – tarė Klementina.
 – Jums prireiks daugiau nei sėkmės,
– pridūrė Tomas.

Klementina pasirodė kiek vėliau,

įsisupusi į Grėjaus chalatą, įsispyrusi į
šlepetes, nešina senu rankšluosčiu ir
antklodėmis. Rafa, su švariais džinsais
ir megztiniu, žingsniavo iš viešbučio. Su
juo buvo ir Marina, bet iš jos minos
buvo aišku, kad jis dar neprasitarė jai
apie radinį. Klementina dirstelėjo į
automobilio galą. Šuo miegojo. Atrodė
labai mielas, rudi jo gaurai
susigarbanoję nuo jūros vandens,
kvėpuojant kūnelis ritmingai kilnojosi.
Tik niekšas galėjo išmesti tokį bejėgį
padarėlį.
– Ir kokia gi toji staigmena? –
paklausė Marina, artėdama prie
automobilio.
Tomas įsibaiminęs tyliai atsitraukė,
bet sukiojosi čia pat, kad viską matytų.
– Mes išgelbėjom šunį, –
nerūpestingai atsakė Rafa. – Buvo
pririštas oloje ir paliktas nuskęsti. Mudu
su Klementina nuplaukėm ir jį
išvadavom.
Marina net išsižiojo iš siaubo.
– Šunį?
– Taip, argi jis ne mielas? Dabar
miega. Buvo mirtinai išsigandęs. – Rafa
aiškiai stengėsi suvirpinti ir palenkti jos
širdį.
Ji nervingai sunėrė rankas ir
žvilgtelėjo vidun.
– Suprantat, negaliu viešbutyje laikyti
šunų, – pasakė nelabai tvirtu balsu.
– Bet jis būtų žuvęs, – spustelėjo
Rafa. – Dabar už jį atskom mes. Šuo
labai jaunas, dar visai šunytis. Negalima
jo išvaryti.
Marina spoksojo į Rafą. Visus
nustebino baimė, šmėstelėjusi jos akyse.
Klementina pajuto aštrų dūrį krūtinėje, ir
širdį jai netikėtai suspaudė gailestis.
Marina atrodė tokia mažutė, kad būtų
galėjęs nupūsti vėjas.
 – Nieko tokio, Marina, aš jį
pasiimsiu, – pasisiūlė ji. – Ponui
Atvudui teks pakęsti jį agentūroje.
Šunelis galės miegoti po mano stalu.
– Ne, negali laikyti jo darbe, –
papieštaravo Rafa.
– Paklausiu savo mamos, – įsiterpė
Tomas. – Ji turi katę, bet ką gali žinoti,
gal tie gyvūnėliai ir sutartų.
Marina, regis, grūmėsi su sąžine.
– Negaliu jo atiduoti, – sumurmėjo. –
Negaliu. Mes turime juo pasirūpinti.
– Įkurdinsiu jį savo kambaryje, –
tarstelėjo Rafa. – Mane apgyvendinote
labai erdviuose apartamentuose, Marina,
vietos užteks mums abiem.
 Marina pažvelgė į miegantį mišrūną
ir akys paplūdo ašaromis. Visi kiti
nežinojo, ką sakyti. Nesitikėjo, kad ji
taip reaguos.
– Atleiskit, Marina. Nė nenutuokiau,
kad bijote šunų.
– Ne, nebijau, – atsakė ji
atsitiesdama. – Jis labai mielas. Kaip
pavadinsit?
Rafa dirstelėjo į Klementiną
tikėdamasis pagalbos.
– Dar nesugalvojom.
– Sausainiu, – išsišiepė Klementina.
Marina nusišluostė ašaras.
– Sausainis. – Ji nusijuokė. – Šaunus
vardas.
 – Taip ir maniau, kad jis tau patiks.
– Žinoma, – pritarė Rafa,
neperprasdamas sąmojo, kuriuo
persimetė abi moterys. – Nunešiu jį
viršun ir paguldysiu į lovą.
– Tomai, drožk į virtuvę, liepk surasti
jam kokio ėdalo ir atnešk dubenėlį su
vandeniu, – susitvardžiusi paliepė
Marina. – Klementina, eik su Rafa ir
sutaisyk guolį. Kažkur tikrai yra pintinė.
Paieškosiu. – Ir nužingsniavo į buvusias
arklides.
Jie nulydėjo ją akimis.
– Na, ir kaip visa tai suprasti? –
paklausė Rafa.
Klementina gūžtelėjo pečiais.
 – Nežinau. Ji mįslinga. Bent
išaiškėjo, kad šunų nebijo.
– Jeigu ji nebijo šunų, tada kur slypi
priežastis?
– Gal jai nepatinka, kad šunys
šeriasi? Ji labai didžiuojasi savo
namais.
– Ne, čia kažkas kita. Juk namus ji
beveik prarado.
– Retkarčiais ji elgiasi labai keistai.
Dažniausiai netoliese būna Harvis arba
tėtis, jie sugrąžina ją į tikrovę.
Rafa susiraukė.
– Kodėl taip nutinka?
– Per daug klausinėji, Rafa.
 Tačiau jis dar ilgai stovėjo
spoksodamas į arklides, į kurias nuėjo
Marina.
Rafa užnešė Sausainį į viršų ir
paguldė ant antklodžių, kurias
Klementina buvo patiesusi ant laisvos
lovos. Šunelis buvo toks mieguistas, kas
vis kapsėjo nosim. Netrukus atėjo
Tomas, nešinas dubenėliu vandens ir
vištienos likučiais, o Marina rado seną
iškylų pintinę, laikinai atstosiančią
guolį. Rytoj jie nuvažiuos į naminių
gyvūnėlių parduotuvę ir nupirks tai, ko
reikia. Atrodo, Sausainis čia tikrai
pasiliks.
 Džo tris kartus mėgino prisiskambinti
Klementinai, bet ji neskubėjo atsiliepti,
sutiko pasilikti ir pavakarieniauti, kol
išdžius drabužiai. Jie nuėjo į senąsias
arklides, Marinos ir Grėjaus namus, ir
virtuvėj valgė spagečius su midijomis.
Šį patiekalą Marina mokėjo gaminti
geriau net už virtuvės šefą. Grėjus
prisidėjo prie jų ir susidomėjęs klausėsi
pasakojimo apie šunį, nors jam
labiausiai rūpėjo žmonos požiūris į
naują įnamį. Buvo apstulbęs, kad ji
apskritai įsileido į namus tą gyvūną.
Rafai knietėjo paklausti, kodėl Marina
nemėgsta šunų, bet intuicija kuždėjo, kad
metas tam visai netinkamas.
 Vienuoliktą Rafa pakilo nuo stalo.
– Verčiau eisiu pasižiūrėti, kaip
laikosi Sausainis, gal atsibudo ir
jaučiasi vienišas. Vargšelis gali
išsigąsti.
– Patyręs tokį nuotykį jis gan ilgai
bus nervingas, – pasakė Grėjus.
– Ir aš jau keliausiu, – tarė
Klementina. – Tėti, ar galėtum mane
pavėžėti? Palikau automobilį Dokombe.
– Žinoma, – stodamasis atsakė
Grėjus.
Marina susiraukė. Jautė Klementinos
nenorą išvažiuoti, troško, kad ji išdrįstų
ir prisipažintų klydusi, kad grįžtų namo.
 – Palydėsiu tave, – pasisiūlė Rafa ir
atsisuko į Mariną.
– Ačiū už vakarienę. Spagečius
gaminate geriau už italus.
Marina nusišypsojo.
– Dėkoju. Tai puikus komplimentas,
pasakytas pusiau italo.
Rafa palydėjo Klementiną iki
žvyruoto tako.
– Na ir dienelė, – tarė jis, kišdamas
rankas į kišenes.
– Kodėl kaskart, kai būnu su tavimi,
viskas baigiasi tuo, kad nusirengiu ir
šoku į jūrą?
– Jei neįstengi to suprasti, nesi tokia
protinga, kaip maniau.
 Ji šyptelėjo.
– Matyt, moki priversi merginas
nusirengti.
– Kai kurios merginos pasiduoda tik
pasitelkus klastą.
– Ar pabučiuosi už mane Sausainį?
– Pabučiuosiu, ir ne kartą. Rytoj
atvažiuok jo aplankyti. Juk jis mūsų
abiejų.
– Atvažiuosiu.
– Paskambinsiu tau rytą ir pasakysiu,
kaip jis jaučiasi.
– Viliuosi, gerai išsimiegos.
– Po viso to siaubo, kurį šiandien
patyrė, miegos kaip kūdikis. – Rafa
nusikvatojo. – Aš taip pat.
 Klementina įsėdo į tėvo automobilį ir
išvažiavo. Veidrodėlyje ji matė Rafą,
žiūrintį į juos, ir pamojo pro langą. Jis
taip pat mostelėjo jai. Klementina sunėrė
pirštus ir patenkinta giliai įkvėpė.
Grėjus išleido ją prie Džo namų, bet
Klementina, užuot ėjusi vidun, palaukė,
kol tėvas nuvažiuos, ir nupėdino ieškoti
savo „Mini“. Dar nenorėjo susitikti su
Džo, troško pabūti viena ir pagalvoti
apie Rafą, todėl nuvažiavo prie namo,
kurį pamiršo Dievas.
Visa aplinkui buvo užliejusi
mėnesiena, todėl buvo gan šviesu.
Eidama lauku Klementina gerai matė
kelią ir, nors keliavo viena, nebuvo
baugu. Gera vaikštinėti pučiant vėjui,
prisidengus nakties skraiste. Bažnyčia
skendėjo tamsoje. Klementina atsisėdo
ant laiptelio prie durų, atsišliejo į sieną
ir ėmė klausytis lapų šnarėjimo ir
apačioje ošiančios jūros. Mėnulio
šviesa sutviksdavo ant bangų viršūnių ir
nutaškydavo jas sidabru. Regėdama tokį
grožį ji ne liūdėjo, o jautėsi laiminga.
Širdyje juto pilnatvę, buvo kupina
šilumos, tarsi koks keksas, ką tik
ištrauktas iš orkaitės. Dabar Klementina
suprato, kad Didžioji Meilė vis dėlto yra
ir kad ji gali užklupti labai netikėtai, nė
nespėjus jos atpažinti. Na, ji atpažino ją
ir, krečiama laukimo drebulio, troško
įsileisti vidun.

22 Kaip gerai (isp.).

 21 skyrius

Toskana, 1971-ieji

Floriana gulėjo paplūdimy, o žvilgsnis

klaidžiojo begalybėje. Ji įdėmiai žiūrėjo
į žvaigždes, labai ryškias ir tokias
gyvas, ir svarstė, kiek jų jau sudegė
kažin kada, liko tik šviesa, spindinti
tarytum prisiminimas. Tokią ji
įsivaizdavo ir mirtį. Gal ir jos mama
mirė, nes nebegrįžo? Floriana susitaikė
su ta mintimi. Kitados prisiminimai apie
mamą buvo malonūs ir šviesūs lyg tos
žvaigždės, bet nūnai pasidarė per sunku
juos suvaikyti. Ji miglotai prisiminė,
kaip atrodo motina. O mažojo broliuko
visai neatsiminė. Bet dažnai klausdavo
savęs, kur jie ir ar mama kada bent
pagalvoja apie ją. Padriki prisiminimai
skaudindavo, kita vertus, teikdavo
malonumo. Panašiai būna, kai liežuviu
vis palieti sopantį dantį. Širdis jau
surambėjo ir nebejuto nieko, net
apmaudo.
 Praėjo beveik penkeri metai, kai
išvažiavo Dantė, bet ji kasdien
galvodavo apie jį. Jai beveik šešiolika,
tapo jauna mergina, bet sieloje vis tiek
jautėsi maža mergaitė, spoksanti pro
„Magdalenos“ vartus. Ji vis dar mylėjo
Dantę.
Jam iškeliavus atrodė, kad pasaulis
sugriuvo, ir noras gyventi priblėso.
Kokia prasmė gyventi be Dantės?
Paguodos ir nusiraminimo Floriana
ieškojo bažnyčioje, nes nerūpėjo
niekam, tik Jėzui. Jis ištiesė ranką ir
palietė jai širdį, tyliai, kad niekas
negirdėtų, jai į ausį pasakė: lauk, vieną
dieną Dantė tikrai sugrįš ir paprašys
tavęs už jo tekėti. Todėl Floriana
nusišluostė ašaras, ištiesė pečius ir
nusprendė elgtis taip, kaip liepė Jis, nes
Jėzus ir jo motina Marija myli ją. Bet
dėl visa ko, kad jų dėmesio neatitrauktų
kitų bėdos, ji kasdien užsukdavo į
bažnyčią, uždegdavo žvakę už Dantę ir
primindavo Jiems, kad jos maldos –
svarbiausios.
Kitą vasarą Kostanca buvo pakviesta
į „Magdaleną“ žaisti su Džovana,
jauniausia Bonfančių dukterimi.
Pasirodo, Kostancos mama per Mišias
priėjo prie sinjoros Bonfanti ir pasiūlė
supažindinti mergaites. Sinjora Bonfanti
apsidžiaugė ir apkabino Kostancos
mamą kaip seniai matytą draugę.
Grafienė Aldorisijo nė neužsiminė apie
Florianą. Ji troško, kad bręstanti duktė
žaidimams susirastų mergaičių iš savo
sluoksnio. Bet Kostanca užsispyrė, sakė
neisianti viena, nes bijojo ir puikiai
suprato, kad ne ji, o Floriana užkariavo
tų žmonių širdis. Grafienė nusileido
dukteriai, bet iškėlė sąlygą: vos
Kostanca pasijus gerai Džovanos
draugijoje, ji turės atsisveikinti su
Floriana, be to, dabar, kai jiedvi su
sinjora Bonfanti susipažino iš naujo, ji
pati, o ne tarnaitė, lydės dukterį į
„Magdaleną“.
 Netrukus Kostanca ir Džovana labai
susidraugavo. Džovana, kaip ir
Kostanca, buvo baikšti ir neryžtinga, nei
pasitikinti savimi kaip jos sesuo, nei
žavi kaip brolis. Floriana slampinėdavo
aplink jas, bet jų žaidimai jai greitai
pabodo. Mergaitė ilgėjosi tų akimirkų,
kai iš už medžio išnirdavo Dantė. Deja,
jo nebuvo, ji netgi nežinojo, kada jis
sugrįš. Todėl žaisdavo su Labanakčiu.
Šuo buvo Dantės dalelė, kurios ji galėjo
įsitverti. Floriana mokė Labanaktį
surasti ir atnešti daiktus, paliepus
atsitūpti ar sekti iš paskos, jai einant tarp
medžių. Juodu žaisdavo slėpynių ir
kitokius žaidimus, kurių ji
prisigalvodavo, o kartais surengdavo
pasirodymus Džovanai su Kostanca. Jos
sėdėdavo pasipuošusios prašmatniomis
suknelėmis ir oriai plodavo, tarsi būtų
teatre.
Damiana džiaugėsi vėl matydama
Florianą ir elgėsi su ja motiniškai, kaip
ir aną vasarą. Leisdavo jai padavinėti
kamuoliukus, kai su draugėmis žaisdavo
tenisą, pasikviesdavo į miegamąjį, kad
mergaitė padėtų jai išsirinkti suknelę.
Bet Florianos širdis ilgėjosi Dantės, ir
nors sulaukdavo dėmesio, be jo
„Magdalenoje“ atrodė tuščia.
Jei ne sinjora Bonfanti, Kostancos
mama tikrai būtų pasirūpinusi, kad
Floriana čionai daugiau nekeltų kojos.
Bet ši keistoka, svajinga, graži ir trapi
kaip silfidė moteris pamilo l’orfanella
taip, kaip ir du vyresnieji jos vaikai.
Dantė jai papasakojo tragišką mergaitės
istoriją, ir moteris nusprendė apgaubti
mergaitę motiniška meile, kurios turėjo
per akis, nes troško turėti ne tris, o daug
daugiau vaikų.
Pirmąją viešnagės dieną ji paėmė
mergaitę už rankos ir nusivedė į undinių
sodą, kuriame Floriana sėdėjo su Dante
anuomet, kai pirmąkart žvalgėsi po
„Magdalenos“ sodus. Tenai jiedvi
prabuvo visą popietę žiūrėdamos į
fontaną, klausydamosi paukščių
čiulbesio, dalydamosi mintimis ir
sumanymais. Sinjora Bonfanti Florianoje
įžvelgė vaiką, kuris, kaip ir ji, mylėjo
gamtą ir degė tokiu pat nepasotinamu
noru pažinti pasaulį. O Florianai sinjora
Bonfanti atsojo rūpestingą mamą,
pinančią į plaukus gėles, skaitančią
poeziją ir istorijas. Mamą, kuri rūpinasi
ja, ko nepasakytum apie tikrą motiną.
Pamažu Floriana tapo nuolatine
„Magdalenos“ viešnia. Lygiai kaip tie
benamiai šunys ir katės, kuriuos
priglaudė Dantė. Lygiai kaip jie, ji buvo
meiliai glostoma ir erzinama, ir tik
vienintelę grafienę Aldorisijo piktino
tai, kad mergaitė yra čia, tarsi ji būtų
kėlusi grėsmę slaptoms grafienės ir jos
dukters užmačioms. Ponia Aldorisijo
nerimavo be reikalo. Džovanai Kostanca
tapo lyg sesuo, jiedvi nenutraukė ryšių
net žiemą, kai Džovana grįžo į mokyklą
Milane.
Šeimai išvažiavus, Floriana vis tiek
užsukdavo į vilą kasdien ir nusivesdavo
Labanaktį į miestelį pavaikyti balandžių
Lakondos aikštėje. Šuo buvo ištikimas
jos draugas ir didžiausia atgaiva
širdžiai. Kitaip nei Kostanca, kuri iš
pernelyg didelės puikybės ir išdidumo
nesišnekėdavo su personalu, Floriana
susibičiuliavo su čionykščiais,
dirbančiais „Magdalenoje“, ir, kai
nebūdavo pamokose arba mišiose,
dažnai slampinėdavo po sodus, žaisdavo
su gyvūnais ir šnekučiuodavo su
sodininkais.
Vėl likusi viena Kostanca pagaliau
pasigedo senos draugės. Floriana
apsidžiaugė. Bet susitikti jiedviem
tekdavo arba miestelyje, arba prie jūros,
nes Kostancos mama darė viską, kad tik
jas išskirtų. Kostancai buvo trylika, ir ją
žeidė mamos nurodinėjimai, su kuo dera
draugauti, todėl ištikimai laikėsi
įsikibusi Florianos. Bet grafienė
Aldorisijo neabejojo, kad galop
mergaitės vis tiek išsiskirs.
Atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą ir
akivaizdžius klasinius skirtumus, tai
buvo neišvengiama. Jeigu to neįvyks
savaime, ji šiek tiek padės.
Pražydo kita vasara, jau antra nuo
tada, kai išvažiavo Dantė, ir Floriana
stipriau nei iki šiol pajuto, kad jo nėra.
„Magdalenoje“ slinko ilgos, tingios
dienos. Čia būdavo nuolat pilna gražių
žmonių, dažnai rengiami pietūs, o
popietės leidžiamos undinių sode
skaitant poeziją. Sinjora Bonfanti
paprašė Florianos padėti sudėlioti
paveikslą-mozaiką, ir jos valandų
valandas triūsė oranžerijoje, iš
popieriaus karpydamos mažus
kvadratėlius ir klijuodamos ant drobės.
Florianai patiko sukiotis netoli šios
moters, šalia snaudžiant Labanakčiui.
Visame name buvo daugybė Dantės
nuotraukų, ir kartais, kai sinjora Bonfanti
garsiai kalbėdavo pati su savimi,
Floriana sužinodavo naujienų nuotrupas.
Regis, Amerikoje Dantei sekėsi puikiai,
bet jo ateitis buvo siejama su Italija.
Buvo tikimasi, jad jis darys karjerą savo
tėvo bendrovėje.
Sinjoras Bepė Florianai nepatiko. Jis
nebuvo nei žavus, nei geranoriškas kaip
sūnus. Gana atgrasaus veido, antakiai
virš tamsių piktų akių niūriai suraukti,
kaklas stambus it buliaus. Burna iš
prigimties persikreipusi, žiauroka, o kai
juokdavosi, atrodydavo, kad tai daro
vien dėl akių, o ne todėl, kad džiaugtųsi.
Rodės, jis galvoja tik apie darbą,
būdavo nuolat prilipęs prie telefono
arba savo kabinete šnekėdavosi su
vyrais juodais kostiumais, rūkančiais
cigarus, kurių dvokas tvyrodavo net
marmuru išklotame vestibiulyje. Sinjora
Bruno sakė, kad Bepė Bonfantis
priklauso čionykštei mafijai ir į aną
pasaulį pasiuntęs ne vieną žmogų, bet,
nors jo akys buvo nepaprastai šaltos,
Floriana nepaisė tų senos moters
paistalų manydama, kad tai paskalos. Ji
negalėjo patikėti, kad Dantės tėvas būtų
žudikas. Bet kad jis atgrasus – tai faktas.
 Paskui Bepę Bonfantį nuolat sekiojo
Zaceta, liesas, piktas kumpanosis
sutrauka nuplikusia galva. Jis kažką
šnabždėdavo sinjorui Bepei į ausį ir
viską žymėdavosi juodoje užrašų
knygelėje. Sinjoras Bepė jo klausydavo
labiau negu kokio kito žmogaus, be to,
Zaceta, regis, gebėdavo vienu antakio
kilstelėjimu patraukti dėmesį. Sinjoras
Bepė aklai pasikliovė juo, vadino jį
savo braccio destro – dešiniąja ranka.
Florianai tas žmogėnas taip pat buvo
atkarus.
Sinjora Bonfanti laikydavosi atokiau
nuo savo vyro, o jis niekada jos ir
nepasigesdavo. Beveik nepastebėdavo
Florianos, kaip ir benamių gyvūnų, per
pietus slankiojančių aplink terasą, užtat
Kostanca krito jam į akis. Jis džiaugėsi
šia jaunylės dukters draugyste ir
nepaliaudamas domėjosi Kostanca bei
jos šeima. Kostanca papasakojo
Florianai, kad Bepė pakvietė jos tėvus
vakarienės ir kad jie tapo artimais
draugais. Florianai visa tai buvo nė
motais. Jai rūpėjo tik Dantė, jo mama ir
šuo.
Nuo tada, kai Floriana susipažino su
Dante, praslinko ilgi penkeri metai. Vėl
atėjo vasara, bet šįkart Floriana bus
smagesnė už kitas, nes Dantė pagaliau
grįžta namo. Tą naujieną jai pranešė
Kostanca, o šiai pasakė Džovana.
Dantės sugrįžimo proga bus rengiamas
didžiulis pokylis. Floriana gulėjo ant
smėlio ir juto, kaip iš susijaudinimo
šiurpsta oda. Galų gale Dantė
parkeliauja į namus. Jie vėl susitiks. Jai
netoptelėjo, kad per tą laiką jis galėjo ką
nors įsimylėti arba kad liovėsi mylėti ją,
nes beveik penkerius metus ji kiekvieną
mielą dieną uždegdavo žvakę ir
išsakydavo savo troškimus Jėzui.
Neįtikima, kad šitaip kamuojamas
prašymais Jis išdrįstų jos neišklausyti.

– Na? Ką manai? Mėlyna ar balta? –

kitą popietę paklausė Kostanca, klodama
sukneles ant lovos.
Jos įsėlino į namus, kai nebuvo
grafienės, ir toji išdaiga dar labiau
kaitino kraują.
Floriana atsilošė į pagalves ir
įdėmiai apžiūrėjo abi sukneles.
– Mėlyna graži, o balta kiek primena
nuotakos suknelę, ar ne?
– Tada mėlyna?
– Apsivilk ją.
Raginti Kostancos nereikėjo. Ji
greitomis įsispraudė į suknelę ir
atsistojo priešais aukštą veidrodį,
atremtą į sieną. Dabar merginos figūra
išryškėjo, krūtys atrodė iškilesnės,
klubai platūs, kojos trumpos it kiaulės
kojytės, užsibaigiančios mažomis
pėdomis, panašiomis į kanopėles.
Kostanca, nors padejuodavo, kad kūnas
griozdiškas ir nerangus, mėgo pavalgyti,
ramdydama nervingumą nuolat kimšdavo
duoną ir makaronus.
– Neatrodau stora? – paklausė ji ir
prikandusi lūpą įtraukė pilvą.
– Žinoma, ne, – sumelavo Floriana. –
Atrodai patraukliai putli. Italės ir turi
būti apkūnios.
– Bet tu tokia nesi.
– Kodėl? Ir klubai matyti, ir krūtys.
– Tačiau tu lieknesnė už mane.
– Užtat tu turi titulą ir tėvus. Kam
teiktum pirmenybę?
 – Man reikėtų laikytis dietos.
– Tai ir laikykis.
– Bet iki rytojaus vakaro nespėsiu
sublogti.
– Tada valgyk ir būk laiminga.
Mėlyna suknelė iš tikrųjų daili.
– O kuo vilkėsi tu?
– Neturiu nieko prašmatnaus.
Tikriausiai pasiskolinsiu kokią suknelę
iš tetos Zitos. Ji nešioja maždaug mano
dydžio drabužius, mėgsta puoštis, todėl
turės ką nors gražaus.
– Galiu paskolinti kokį savo
papuošalą, – pasiūlė Kostanca, staiga
pagailusi draugės.
Florianos akys išsiplėtė iš nuostabos.
 – Tikrai?
– Nagi pažiūrėkim. – Kostanca
nuskubėjo prie tualetinio staliuko ir
atvožė papuošalų dėžutę. – Šitie buvo
mano senelės, – pasakė ištraukdama
auskarus su briliantais.
Floriana net aiktelėjo.
– Jie nuostabūs.
– Įsiverk.
– Negalėsiu jų segėti.
– Kodėl?
– Tavo mamą ištiks priepuolis.
– Kai ji pamatys, jau bus per vėlu.
Be to, kodėl tau rūpi, ką galvoja mano
mama? Štai, įsisek.
 Floriana įsivėrė auskarus, prie
tualetinio stalelio prisitraukė kėdę,
atsisėdo ir nustebusi pažvelgė į savo
atspindį veidrodyje. Ji buvo rudaodė,
tad balti briliantai žibėjo kaip
varvekliai.
– Matai, kaip jie pagyvina tavo
veidą?
– Labai gražūs, – braukdama plaukus
nuo kaklo atsiduso Floriana. – Man
patinka, kaip jie spingsi šviesoje lyg
žvaigždės.
– Skolinu.
– Ak, negaliu imti. Jie labai brangūs.
– Imk, man bus malonu regėti tave su
jais.
 – Jaučiuosi tarsi kokia apsimetėlė.
– Bet esi panaši į princesę.
Floriana spoksojo į savo atvaizdą, ir
ūmai širdis prisipildė troškimo būti
tokia, kokia niekada nebus.
– Mama turi didžiulę dėžę papuošalų
su brangakmeniais, paveldėtais iš
senelės, – toliau kalbėjo Kostanca. –
Kada nors jie atiteks man.
– Tau labai pasisekė.
– Žinau. Bet tai ir viskas, ką
paveldėsiu. Papà prarado didžiulius
pinigus ir vis dar neįstengia jų
susigrąžinti. Mama viliasi, kad ištekėsiu
už pinigų maišo, ir mes vėl būsim
turtingi.
 – Neabejoju, kad į vyrus gausi
turtuolį, – numykė Floriana, svajingai
žiūrėdama į briliantus.
Apačioje trinktelėjo pagrindinės
durys. Kostanca krūptelėjo, atsitokėjo ir
Floriana.
– Tavo mama?
– Negali būti.
– Juk sakei, kad jos nebus visą dieną.
– Taip.
Floriana skubiai išsivėrė auskarus ir
padėjo ant tualetinio staliuko.
– O jeigu ji užklups mane? Kas tada?
Aš tikrai nešoksiu pro langą tarsi vagilė.
Kostanca ėmė nervingai grąžyti
rankas.
 – Tu mano draugė, ir šventa, – pasakė
stengdamasi nugalėti išgąstį.
Jos išgirdo žingsnius ant laiptų,
paskui – grafienės balsą.
– Kostanca!
Toji metė į draugę bejėgišką žvilgsnį.
– Aš savo miegamajame, mama.
Durys atsidarė, ir vidun dirstelėjo
grafienė. Išvydusi Florianą pašiurpo, bet
tuoj susitvardė ir išspaudė saldžią
šypsenėlę.
– Labas, Floriana, – ištarė griežtai. –
Ką judvi čia veikiat?
– Matuojuosi sukneles pobūviui.
Kostancos mama atidžiai nužvelgė
dukterį. Užmiršusi Florianą išdidžiai
nužingsniavo prie dukters, norėdama
geriau ją apžiūrėti.
– Man patinki, kai vilki mėlyną, –
pasakė, čiupo už sijono ir timptelėjo
žemyn. – Regis, kiek siauroka.
Kostanca atsiduso.
– Įtrauksiu pilvą.
– Nieko nebus, – atkirto grafienė. –
Valgai per daug makaronų, brangioji.
– Galėčiau apsivilkti baltą.
– Nori atrodyti kaip morengas?
Kostancos gyvumo neliko nė ženklo.
– Tai kuo man pasipuošti?
– Šita suknele, tik Graciela ją
paplatins. – Grafienė pastebėjo ant
tualetinio staliuko gulinčius auskarus su
briliantais ir išsyk sumojo, kad juos
buvo įsisegusi Floriana. – Floriana,
prašau paduoti auskarus, – sušnopavusi
paliepė ji.
Floriana paniuro. Ji atsargiai paėmė
auskarus ir įmetė grafienei į delną.
– Ketinau paskolinti Florianai, –
nepagalvojusi sušuko Kostanca.
– Florianai? Ir kam jai tie auskarai?
– Pobūviui.
Grafienė prunkštelėjo.
– Mieloji, Floriana neis į jokį
pobūvį.
Floriana susiraukė.
– Aš eisiu į pobūvį, – atšovė piktai.
 – Ak, atsiprašau, nežinojau, kad
gavai kvietimą.
Floriana išraudo.
– Kvietimą?
– Taip, į pobūvį rinksis tik kviestiniai
svečiai.
– Turi kvietimą? – Florianos
paklausė Kostanca, kai mama įsegė jai
auskarus.
– Na štai, taip geriau. Nėra geresnio
papuošalo už briliantus, – pasakė
grafienė ir nusišypsojo dukteriai. –
Dailiai atrodai, Kostanca. Būsi puotos
karalienė.
Florianai svaigo galva – ji jautėsi
pažeminta.
 – Ne, neturiu kvietimo, – tyliai atsakė
ji, ir akis ėmė graužti ašaros.
Kostanca pažvelgė į motiną.
– Juk ji gali eiti su mumis, ar ne?
– Gal ir galėtų, mieloji, bet jeigu
nėra pakviesta oficialiai, tai bus labai
nemandagu.
– Tačiau sinjora Bonfanti ją dievina.
Grafienė gūžtelėjo pečiais.
– Man labai gaila, Floriana. Išties
apmaudu. Kita vertus, tai tik pokylis.
Kostanca prikando lūpą. Norėjo
apkabinti draugę, bet tarp jųdviejų
stovėjo motina.
Floriana ryžtingai kilstelėjo smakrą.
 – Jūs teisi, – pasakė. – Tai tik
pokylis. O tu, Kostanca, spindėsi
skaisčiau už ryškiausią žvaigždę. –
Floriana nė už ką nenorėjo, kad grafienė
matytų ją verkiančią, tad skubiai
pridūrė: – Jau eisiu.
Stojo nesmagi tyla.
– Palauk, neskubėk, – narsiai paprašė
Kostanca.
Grafienė su užuojauta šyptelėjo, bet
šypsnys nebuvo nuoširdus.
– Ji labai stipri, – pasakė, kai
Floriana išėjo.
– Kodėl jie jos nepakvietė?
– Nes ji ne iš mūsų pasaulio, mieloji.
– Negi tai iš tikrųjų taip svarbu?
 Grafienė uždėjo rankas dukteriai ant
pečių ir įsmeigė į ją šaltas kaip ginklo
metalas akis.
– Paklausyk manęs, Kostanca. Tai
svarbiau, nei gali įsivaizduoti. Tu kilusi
iš geros šeimos, niekada to nepamiršk.
Nesvarbu, kiek pinigų turim, tu visada
būsi Aldorisijo. O Floriana yra niekas.
Ištekės už tokio pat kaip ji, ir judvi
užmiršit, kad apskritai draugavot. Tu,
mieloji, ištekėsi už mūsiškio arba bent
už vyro, verto tavęs, turiu omeny turtus.
Gyvenimas nėra lengvas. Jis tave greitai
praris, jei nebūsi apsukri ir nesugebėsi
pakilti iki viršūnės.
 Kostanca linktelėjo, bet jos akys
nukrypo į duris.
Motina timptelėjo ją už smakro.
– Pažvelk į mane, Kostanca, ir
pasakyk, kad supratai.
– Supratau, – atsakė toji.
– Puiku. Dabar pakalbėkim apie
auskarus su briliantais. Taip, jie labai
gražūs, bet padarysim kur kas geriau. –
Ji numetė auskarus su briliantais ant
tualetinio staliuko. – Eime, savo
papuošalų dėžutėje turiu daug gražesnių
briliantų.

Floriana bėgo pakalnėn, o per skruostus

ritosi ašaros, krūtinę gniaužė rauda. Tik
kai atsidūrė paplūdimyje, pratrūko
garsiai raudoti. Atsisėdo ant smėlio,
prisitraukė kelius ir apkabinusi juos
lingavo pirmyn atgal. Kaip galėjo
nutikti, kad jai neatsiuntė kvietimo?
Manė patinkanti sinjorai Bonfanti, bet,
pasirodo, toji ne ką geresnė už grafienę,
Floriana jai – niekas, lygiai kaip
benamis šuo. Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė
į jūrą. Toli ūke, kur vanduo susilieja su
dangumi, yra Rojus. Tenai marmuro
rūmuose gyvena Jėzus, bet jis labai toli,
todėl ir neišklauso jos maldų.
Staiga į alkūnę bakstelėjo šalta
drėgna nosytė. Labanaktis. Užlieta
švelnumo Floriana rankomis apglėbė
bičiulį ir pravirko įsikniaubusi į kailį.
Regis, jis suprato ją, nes prisiglaudė ir
ėmė uostinėti odą. Netrukus Floriana
pasijuto geriau. Labanaktis jai suteikė
jėgų, ir ji suvokė: iš tikrųjų visai
nesvarbu, eis ji į tą pabūvį ar neis. Juk
tai tik vienas vakaras. Dantė čia bus visą
vasarą. Ji turės gausybę progų pasimatyti
su juo. Be to, per pobūvį jis tikriausiai
bus taip įnikęs į pokalbius su tėvų
draugais, kad su ja neturės kada nė
pasišnekėti.
– Vis tiek ištekėsiu už jo, – tarė ji
Labanakčiui, jo ausimi šluostydamasi
veidą. – Tada oficialiai tapsiu tavo
mama.
 Grafienė prisipylė vonią vandens.
Graciela buvo uždariusi langines ir
užtraukusi užuolaidas. Grafienė
nusirengė ir užsimetė šilkinį chalatą. Šis
buvo senas, rankovė dėmėta, bet naujam
ji neturėjo pinigų. Negalėjo sau leisti
taip išlaidauti. Bet jei bus sumani,
Kostanca sėkmingai ištekės, ir tada ji
vėl galės nusipirkti visa, kas geriausia.
Moteris apžvelgė miegamąjį. Tinkas
apsilaupęs, viename kampe, kur pro
skilusią čerpę sunkėsi lietaus vanduo,
tamsuoja dėmė. Viskas čia apšepę. Jei
pradėtų remontuoti vilą, nebūtų galo. Čia
reikia įdėti labai daug darbo. Jos vyras
neblogai uždirba, bet tų pinigų neužtektų
sugrąžinti buvusią didybę. Tačiau jie vis
dar atrodo didingi ir priklauso tituluotai
šeimai.
Ji nuėjo prie komodos, senovinės,
pirktos Paryžiuje tik susituokus,
stovėjusios rūmuose Romoje, Del Corso
gatvėje, jų miegamajame. Prisiminusi
tuos rūmus atsiduso. Tai buvo puikūs
namai, labai patogūs gyventi. Grafienė
su liūdesiu galvojo apie tą nelemtą
savaitę, kai jiems teko susidėti daiktus ir
išvažiuoti. Tai buvo niūriausios dienos
jos gyvenime. Ji atidarė viršutinį
komodos stalčių ir išėmė kietą baltą
voką. Ant jo dailia rašysena buvo
užrašyta: „Sinjorinai Florianai“.
 Bet grafienė nesijautė padariusi ką
nors bloga. Ji elgėsi teisingai. Kai
sinjora Bonfanti padavė jai voką ir
paprašė perduoti jį Florianai, grafienė
voką paslėpė. Taip bus geriausia. Kam
leisti merginai pajusti pasaulio, kuriame
ji niekada negalės gyventi, skonį? Juk tai
būtų žiauru, tiesa? Tik padidėtų tušti jos
lūkesčiai. Ji įkišo voką atgal ir stalčių ir
uždarė jį. Visa tai – tik dėl pačios
mergaitės, tik jos labui.
 22 skyrius

Išaušo pokylio diena. Rytas buvo gražus,

labai tinkamas pranešti, kad iš Amerikos
grįžo vienintelis Bepės sūnus ir
paveldėtojas, baigęs vieną geriausių
universitetų, gavęs magistro laipsnį ir
paskui pas tėvo partnerius Čikagoje
mokęsis verslo gudrybių. Dangus akino
safyro mėlyne, o saulė liejo auksą ant
nuostabios geltonos vilos, kurioje,
tvarkydamas paskutines smulkmenas,
triūsė gausus įgudęs personalas.
Angliško už vilos tarpstančio parko
gale buvo pastatyta tamsiai mėlyna
palapinė. Čia bus susodinti svečiai, jie
valgys, klausysis kalbų ir šoks iki
paryčių. Palapinė bus apšviesta
tūkstančio lempučių, sutemus
įsižiebsiančių lyg žvaigždės. Stalai buvo
užkloti tamsiai mėlynomis staltiesėmis,
ant jų spindėjo senoviniai sidabriniai
stalo įrankiai ir krištolinės taurės,
suneštos iš namo rūsių. Kad nekiltų jokių
abejonių dėl Bepės Bonfančio turtų ir
prestižo, ant kiekvieno stalo puikavo
prašmatnios itin retų melsvųjų orchidėjų
puokštės.
Lauke sodininkai buvo dailiai
apkarpę medžius, kruopščiai iššukavę
kelkraščius, kad neliktų nė vienos
piktžolytės. Akmeniniai vilos laiptai
buvo dar kartą nušluoti, abipus jų
išrikiuotos skridininės žvakės tamsiai
mėlynose stiklinaitėse. Įspūdis buvo
pribloškiantis. Sinjora Bonfanti
pasirūpino paskutiniu stebuklingu
akcentu: sode prie fontano įkurdino povą
vildamasi, kad pasirodžius svečiams
paukštis išskleis uodegą ir visus
priblokš grožiu.
Floriana gulėjo lovoje, slėpdama veidą
po antklode. Kad ir kiek stengėsi įtikinti
save, esą jai nė motais, eis į tą pokylį ar
ne, vis tiek norėjo, kad viskas kuo
greičiau pasibaigtų ir nusivylimas
nusloptų. Jos tėvas, visai nusilesęs
išvakarėse, miegojo kitame kambaryje.
Net per sieną ji užuodė alkoholio tvaiką.
Tėvas buvo visai niekam tikęs ir taip
suluošintas žalingo įpročio, kad grafas
nebenorėjo jo samdyti. Jei ne teta Zita ir
ne jos pinigai, atkišami ne itin noriai, jie
būtų priversti prašyti pagalbos. Kartais
Florianai pavykdavo gauti darbo vieno
ar kito restorano, įsikūrusio Lakondos
aikštėje, virtuvėje, ir ji padirbėdavo po
pamokų. Visi žinojo jos padėtį ir
stengėsi pagelbėti. Tik jos tėvas Elijus,
regis, nenorėjo jai padėti, pinigus iš jos
atimdavo nė nepadėkojęs, tarsi tai būtų
duoklė.
Galų gale Floriana nutarė negalinti
kiaurą dieną tysoti lovoje. Tai reikštų
pralaimėjimą, o ji tikrai nebuvo
nusiteikusi pralaimėti. Mergina
nusiprausė, apsivilko paprastą
medvilninę suknelę, kaspinu susirišo
plaukus. Kieme sinjora Bruno ginčijosi
su vienu nuomininku, kuris skundėsi, kad
perlaistomos jo pelargonijos. Pamačiusi
Florianos miną, sinjora Bruno pavijo jį
šalin ir atšlepsėjo prie merginos.
 – Kodėl tokia paniurusi?
– Šįvakar pokylis, – prabilo
Floriana, lėtai leisdamasi laiptais. Jai
nereikėjo nieko aiškinti, nes sinjora
Bruno viską žinojo, jau buvo guodusi
merginą po to, kai grafienė pasakė, jog
Floriana į pobūvį nepakviesta.
Senoji moteris uždėjo tvirtą ranką
sau ant strėnų ir stipriai jas patrynė, nes
skaudėjo kiekvieną kaulelį.
– Trauk velniai juos visus, –
susiraukė ji. – Tu jiems per gera.
– Jie taip nemano.
– Nes nežino.
– Įdomu, ar Dantė apskritai mane
prisimena.
 – Aišku, prisimena, amore. Nūnai esi
panelė, ir kai jis išvys tave, nepatikės
savo akimis, kad tai tu.
– Sulig kiekviena diena myliu jį vis
labiau, – pasakė Floriana, o prisiminusi
jo šypseną ir šiltą žvilgsnį, dar labiau
paniuro. – Kada nors ištekėsiu už jo ir
surengsiu didžiulį pokylį. – Ji šyptelėjo.
– Aš pakviesiu ir grafienę.
– Kodėl gi?
– Kad pamatyčiau jos veidą ir kaip ji
gūšis ir muistysis, kai aš, vilkėdama
gražiai krintančia balta suknele, lipsiu
tais nuostabiais akmeniniais laiptais.
– Verčiau paskubėk, nes noriu stovėti
laiptų apačioje ir žiūrėti į tave.
 – Žinoma, jūs ten būsit, sinjora
Bruno. Be jūsų nebus jokio pokylio.
Sinjora Bruno tyliai sukikeno.
– Per ilgai negaišk, nes aš pamažu
dylu ir plonėju.
– Neplonėjat, – įgėlė Floriana.
– Na, gerai, neplonėju, bet dylu.
– O Elijui nieko nesakysiu.
– Manai, jis tavęs neatiduotų vyrui?
Mergina rimtai pažvelgė į sinjorą
Bruno.
– Pirmiausia turiu jam priklausyti, tik
tada galėtų mane atiduoti.
– Ak, Floriana.
– Priklausau tik Dantei.
– Viliuosi, jis tavęs nusipelnė.
 – Mes nusipelnėm vienas kito,
sinjora Bruno.
– Ir ką gi šiandien veiksi?
– Apsimesiu, kad ši diena tokia pat
kaip ir visos kitos. Eisiu į mišias ir
uždegsiu žvakę, jei Jėzus kartais
nuspręstų įsiterpti. Paskui visą dieną
dirbsiu su teta Zita skalbykloje.
Sinjorai Bruno Zita visai nepatiko.
– Toji moteris iš tikrųjų kvaila, –
pasakė ji. – Dėl tavęs beveik
nepakrutino piršto. Turėtų gėdytis.
– Kuo daugiau dirbsiu, tuo greičiau
praeis diena.
– Neketini šnipinėti, užsilipusi ant
sienos?
 – Ne.
– Ir neisi paspoksoti į mažąją
princesę?
– Į Kostancą? Ne. Man būtų
nepakeliama matyti ją su tais gražiais
briliantais.
Diena slinko labai lėtai. Floriana
žinojo, kad Dantė jau namie, nes
neatbėgo Labanaktis. Ji ilgėjosi
nekantraujančio jo snukučio ir buvimo
šalia, kita vertus, džiaugėsi, kad šuo yra
su savo šeimininku, ją jaudino mintis,
kad netrukus ir ji bus su Dante. Floriana
kiaurą dieną triūsė su teta Zita, kuri
nieko nežinojo nei apie pokylį, nei apie
dukterėčios meilę Dantei, tik tauškė apie
beviltišką Elijų ir jo negebėjimą
prisiimti atsakomybę. Paskui Floriana
nusibastė prie jūros paspoksoti į
saulėlydį.

Kostanca viena apsirengė miegamajame.

Graciela paplatino suknelę, ir dabar ji
puikiai tiko. Tebeatrodė storulė, bet
dėmesį labiausiai traukė ne storokas
liemuo ir platūs klubai, o krūtys. Mama
jai paskolino briliantų vėrinį, prie jo
derančią apyrankę ir auskarus, vertus
karalienės. Visa savo esybe Kostanca
jautėsi princesė. Tik kambaryje būnant
vienui vienai liūdino mintys apie
Florianą. Būtų buvę kur kas smagiau
rengtis abiem kartu, dalytis kosmetika ir
papuošalais.
Neįtikėtina, kad sinjora Bonfanti
pamiršo pakviesti Florianą. Bet ilgiau
pasukusi galvą Kostanca prisiminė, kad
sinjoras Bepė iš tiesų nekreipė į
Florianą jokio dėmesio, su ja elgdavosi
ne ką mandagiau nei su beglobiais
gyvūnais, kurie bastydavosi soduose.
Tikriausiai ir Dantės motinai ji tebuvo
naminis šunelis – būtybė dėl draugijos ir
pramogai, bet netinkama parodyti
visuomenei. Mama teisi, Floriana tikrai
nepriimta į jų pasaulį. Kitados tokia
mintis Kostancą būtų pamaloninusi, bet
dabar ji juto tik gailestį ir keistą kaltę.
 Pamačiusi dukterį grafienė net
susijaudino. Briliantai įspūdingi, suknelė
ne per siaura ties juosmeniu ir klubais.
Ateityje ji pasirūpins, kad Kostanca
laikytųsi dietos. Ji atrodo tokia suaugusi,
tik per stambi.
Iš darbo grįžo grafas. Jis nusiprausė,
persirengė, ir visi trys išvažiavo į
„Magdaleną“ automobiliu, kurį vairavo
grafo samdinys. Pasiekę didelius juodus
vilos vartus, stojo į eilę už kitų
prašmatnių automobilių: „Alfa Romeo“,
„Ferrari“ ir žalsvai mėlynų „Lancia“.
Apsaugininkai stabdė kiekvieną
vairuotoją ir reikalavo parodyti ne tik
kvietimą, bet ir asmens dokumentą.
Niekada negalėjai būti tikras, ar ko
neatsitiks, o kalbant apie saugumą Bepė
Bonfantis buvo ypač atsargus žmogus.
Oras buvo pritvinkęs laukimo nuotaikos,
ir Kostanca susijaudinusi žvalgėsi pro
langą. Grafienė gyrė išpuoštą įvažą,
abipus kurios pleveno žvakių liepsnelės,
didingus rūmus, stūksančius įvažos gale,
ir slapčia įsivaizdavo dukterį,
gyvenančią čia tapus jų šeimininke.
Automobiliui sustojus prie vilos jie
išlipo ir per marmurinį vestibiulį bei
svetainę buvo palydėti į terasą. Čia
stovėjo Bepė su žmona ir sveikinosi su
kiekvienu svečiu. Jie atsistojo į eilę, o
žvilgsniai krypo į sodą. Tenai tryško
puošnus fontanas, buvo pastatyta
didžiulė palapinė. Kostanca atpažino
povą Mikelandželą, žeme velkantį
uodegą ir stypčiojantį be jokio tikslo, ir
jai nuo nervų ėmė tąsyti vidurius, nes
nebuvo Florianos, už kurios galėtų
pasislėpti.
– Violeta! – galų gale šūktelėjo
grafienė.
Violeta Bonfanti spustelėjo jai ranką
ir oriai nusišypsojo.
– Kaip malonu jus matyti.
– Kokia graži palapinė.
– Taip, lyg kokioje pasakoje.
Kostanca, mieloji. – Sinjora Bonfanti
paėmė merginą už rankos ir išsiblaškiusi
nusišypsojo.
Bepė stipriai paspaudė grafui ranką.
– Savo sūnui negailiu nieko, – pasakė
išpūsdamas krūtinę, trokšdamas
pasipuikuoti prieš aristokratą savo
turtais.
– Matau, – atsakė grafas, kuriam toks
švaistūniškumas atrodė perdėtas. –
Nuostabu.
Bepės akys susmigo į Kostancą.
– Tu visa švyti, mieloji.
– Ačiū, sinjore Bonfanti, – droviai
padėkojo ji.
Jis sukikeno.
 – Juk neblogai mane pažįsti, todėl
vadink Bepe. Draugams aš – tiesiog
Bepė, gerai?
Aldorisijai nulipo plačiais laiptais į
sodą. Čionai plūdo žmonės, ore sklandė
kvepalų aromatai ir cigarečių dūmai.
Kvartetas griežė klasikinius kūrinius,
svečiai sveikinosi vieni su kitais ir
šnekėjosi, iš aukštų krištolinių taurių
gurkšnodami rausvąjį „Dom Perignon“.
Atbėgo Džovana, ir Kostancai atlėgo
širdis, jos džiugiai puolė viena kitai į
glėbį. Džovana jau buvo jauna moteris,
beveik aštuoniolikmetė. Grakšti ir
spindinti, vilkinti žalia „Dior“ suknele,
su tviskančiu smaragdų vėriniu ant
kaklo.
– Turiu tau šitiek papasakoti, –
pasakė ji, tempdama Kostancą už rankos.
– Eime į kokią ramią vietelę, kad
galėtume paplepėti.
Grafienė net pasipūtė iš
pasididžiavimo žiūrėdama, kaip dvi
susiėmusios už rankų merginos braunasi
per minią. Ji to visada troško. Laiminga
atsiduso ir apsidairė. Čia jai ir skirta
būti, tarp savo sluoksnio žmonių. Nors
Bonfančiai ir kai kurie jų draugai buvo
gan vulgarūs, skonio stygių kompensavo
jų turtai. Be to, čia sukiojosi tiek
aristokratų, kad ji pasijuto esanti
tinkamoje draugijoje. Grafienė
patenkinta nusišypsojo ir gurkštelėjo
šampano. Jautėsi taip, tarsi po ilgos
tremties pagaliau būtų grįžusi namo.
– Eime? – paklausė savo vyro.
– Puiki mintis, – pritarė tas ir pasiūlė
jai parankę. – Ak, ar ten kartais ne
grafas Edmondas di Montecemolas?

Bepė atsistojo akmeninių laiptų viršuje,

ir svečiai nuščiuvo. Vilos šeimininkas
nusišypsojo tarsi imperatorius,
sveikinantis savo tautą. Tada ištiesė
rankas ir garsiai paskelbė:
– Mieli bičiuliai, man nepaprastai
malonu pristatyti jums sūnų Dantę
Albertą Masimą Bonfantį, su pagyrimu
baigusį Harvardą, geriausią Amerikos
universitetą.
Svečiai pratrūko plojimais, o iš vilos
išėjęs Dantė apkabino tėvą. Bepė
nuoširdžiai paplekšnojo jam per nugarą,
paskui pabučiavo į abu skruostus.
– Mano sūnus! – užriaumojo.
Abu vyrai kiek pastovėjo apsikabinę,
modami publikai.

Rankoje nešdamasi batelius Floriana

vaikštinėjo paplūdimiu, braidė
vandenyje. Įsivaizdavo Kostancą
pobūvyje, ir ją užliejo apmaudo banga.
Kaip neteisinga: jos jie neįsileido tik
todėl, kad ji neturi turtingų tėvų arba
titulo. Kodėl žmogaus negalima vertinti
pagal jo savybes? Kodėl taip svarbi
kilmė? Argi jie visi nėra Dievo vaikai,
lygūs prieš Jį? Argi ji neturi tokios pat
teisės gyventi ir mylėti kaip kiti?
Floriana žiūrėjo į jūroj besileidžiančią
saulę, kuri dažė vandenį oranžine
spalva. Grožis buvo pribloškiantis, ir ji
stovėjo apimta pagarbios baimės,
spoksodama į blėstančią šviesą,
užleidžiančią vietą pirmajai žvaigždei.
Po tokia dangaus platybe ji jautėsi labai
maža, bet argi jie visi neatrodo mažyčiai
Dievui, žvelgiančiam iš aukštybių?
Palyginti su gamtiniais Dievo kūrybos
lobiais, titulai ir turtai atrodė visai
nesvarbūs. Svarbiausia – širdis, nes iš
tikrųjų tik ją pasiimsi, kai išmuš mirties
valanda.
Išblėsus dienai Florianos ryžtas
padidėjo. Likimą ji turi susikurti pati, o
ne leisti kitiems nuspręsti, koks jis turėtų
būti. Ji apsiavė sandalus ir vėl
nužingsniavo paplūdimiu.

Dantė brovėsi pro svečius, tai vienam,

tai kitam vyrui paspausdamas ranką, ir
nė nesusvyruodavo, kai kuris energingai
paplekšnodavo per nugarą ar kai
lenkdavosi pabučiuoti rankos moteriai.
Šis stulbinamai patrauklus jaunas vyras
kerėjo jas įgimtu žavesiu ir sąmoju.
Atlošęs pečius, aukštai iškėlęs galvą,
žvelgiąs blyškiomis geromis ramiomis
akimis, jis panėšėjo į kronprincą, tik
veide nebuvo matyti jokios arogancijos.
Gal lūpose ir žaidė linksma pašaipėlė,
tarytum Dantė manytų, kad pobūvis kiek
absurdiškas, bet buvo labai mandagus ir
suprato, kiek jo mama dėjo pastangų,
kad tas renginys įvyktų.
Penkeri metai, praleisti Amerikoje, jį
išmokė geriau suprasti ne tik pasaulį, bet
ir save patį. Jis buvo sumanus, pagavus
mokslams, lengvai susirasdavo draugų.
Merginos jo geidė, bet jis patyrė, kad
prisirišti prie ko nors lengva, o
neprisirišti sunku ir sudėtinga. Todėl
smaginosi užmegzdamas daugybę trumpų
meilės romanų, nes kai šitaip, negrėsė
pavojus įsipareigoti. Universiteto
miestelyje buvo daug moterų, kurios
tenorėdavo su juo permiegoti. Jis
pasinaudodavo proga, paskui nerdavo į
kitą nuotykį.
Dantė pramogaudavo su grupe
vaikinų, kaip ir jis mėgstančių sportuoti.
Jis išmoko žaisti amerikietiškąjį futbolą,
beisbolą, taip pat pagarsėjo teniso ir
skvošo aikštelėse. Jis mėgavosi
neįprastu gyvenimu svečioje šalyje. Bet
viena jo pusė visada buvo nepatenkinta.
Nerimas, panašus į namų ilgesį,
užklupdavo jį, kai būdavo labiausiai
pažeidžiamas: atsibudus rytą arba kai
būdavo vienas ir liūdnas. Nors ir labai
stengėsi susivokti, nelabai numanė, kas
vyksta. Tikrai žinojo, kad tai nesusiję su
tėvais, be to, jis nesiilgėjo namų. Tačiau
kai jo mintys nuklysdavo į „Magdaleną“,
jį imdavo kamuoti netekties skausmas.
Dabar būdamas čia svarstė, ar tas
jausmas vėl apims jį, ar jo siela galų
gale bus patenkinta.
Vakarienė buvo patiekta po palapinės
skliautu, nusagstytu žvaigždėmis. Dantė
atsisėdo prie dviejų jaunų moterų ir tos
flirtavo su juo, čiauškėjo tartum porelė
banguotųjų papūgėlių. Grafienė matė,
kad Kostanca su būreliu bendraamžių
sėdi tolėliau, kitoje stalo pusėje, ir
nusprendė po vakarienės atkreipti
Dantės dėmesį į dukterį. Bet savo vieta
– netoli Bepės – buvo itin patenkinta. Ji
sėdėjo tarp jo pusbrolio ir labai artimo
šeimos draugo. Grafienė gurkštelėjo
vyno ir šildoma bendrumo jausmo
mėgavosi akimirka.
Pasibaigus vakarienei Bepė išrėžė
ilgą pompastišką kalbą. Dar vienas
ženklas, kad jam stinga garbingumo,
pagalvojo savimi patenkinta grafienė.
Bet tai nesvarbu. Svečiai juokėsi iš jo
sąmojų ir kalbą palydėjo garsiais
plojimais. Turtų spindesys užgožė jo
ydas, lygiai kaip jos anytos briliantai –
Aldorisijų neturtą. Po tostų Dantė
atsistojo ir pasakė sąmojingą, save
menkinančią kalbą, po kurios visi
pamilo jį dar labiau. Merginos slapčia
vylėsi užkariauti jo širdį, o jų motinos it
kokie pulkininkai kurpė strateginius
planus.
Kostanca galvojo apie Florianą ir
nepasiekiamą jos svajonę. Jeigu ji
matytų Dantę, suprastų, kokia buvo
kvaila puoselėdama viltis, kad jis bus
jos. Toks vyras kaip Dantė niekada
nepastebės vargšės čionykštės merginos.
Grafienė įdėmiai žiūrėjo į kitas jaunų
merginų motinas, ir jos noras konkuruoti
vis stiprėjo. Čia buvo kelios itin dailios
merginos, lieknesnės ir gražesnės už
Kostancą. Kad išsipildytų svajonė, teks
labiau prižiūrėti pavalgyti mėgstančią
dukterį. Pasitaikius pirmai progai
grafienė čiupo Kostancą už rankos ir
beveik tempte nutempė į kitą sodo galą,
kur Dantė šnekėjosi su būreliu patrauklių
jaunuolių. Jis tučtuojau atpažino
Kostancą ir palikęs draugus priėjo
pasisveikinti.
– Tu užaugai, – nusijuokė jis ir
pakštelėjo jai į skruostą. – Kur tavo
mažoji pašėlusi bičiulė?
Grafienė pasišiaušė.
 – Sveikas, Dante, koks nuostabus
pobūvis.
– Džiaugiuosi, kad atėjot, grafiene. –
Jis ceremoningai pabučiavo jai ranką.
– Kostanca dažnai matosi su tavo
seserimi Džovana, – toliau varė
grafienė. – Jos artimos draugės, ar ne,
mieloji? Susirašinėjo visą žiemą, kai
Džovana mokėsi Milane.
Dantė pakėlė akis ir nužvelgė
svečius, besisukinėjančius žvakių
apšviestame sode.
– Ar Floriana irgi čia? – paklausė.
Kostanca delsė atsakyti, žinojo:
mamai labai nepatiktų, jeigu prabiltų
apie Florianą.
 – Ne, jos nėra, – atsakė grafienė.
Tai išgirdęs Dantė netikėtai sau
pačiam labai nusivylė.
– Nežinau, kas jai šiomis dienomis
užėjo, – šypsodama kalbėjo grafienė.
Paskui prunkštelėjo. – Šaunioji
kaimietukė. Juk žinai, kaip būna. Kol
tokios būtybės mažos, visi mielai su
jomis žaidžia, bet Kostanca jau panelė ir
dabar jai dera bendrauti su savo
sluoksnio žmonėmis.
– Suprantu, – linktelėjo Dantė. – Na,
puiku, kad atėjot. Tikiuosi, jums patiks ir
kita pokylio dalis.
Ir jis vėl nužingsniavo pas draugus.
Bet jo mintys nuskriejo prie sienos, ant
kurios užsiropštusi šnipinėdavo
Floriana.
Staiga jam toptelėjo paika mintis ir
jis nužirgliojo į namą ieškoti
Labanakčio. Šuo miegojo virtuvėje.
Dantė švilptelėjo jam, ir Labanaktis,
visada ištroškęs nuotykių, džiugiai
nubidzeno su juo į parką. Užgrojo
muzika, ir svečiai plūstelėjo į šokių
aikštelę. Kiti klajojo po sodus, treti liko
prie stalų, dar kiti įsitaisė ramesnėje
aplinkoje, terasoje ant kėdžių, gurkšnojo
kavą ir plepėjo. Danguje ryškiai
spingsojo žvaigždės, mėnulis užliejo
žemę švelnia sidabrine šviesa. Dantė
pavargo kalbėtis su begale žmonių, jam
nusibodo vaidinti didvyrį, nes atrodė,
kad nenuveikė nieko, ko nebūtų galėję
padaryti kiti. Bet jo tėvas mėgdavo kelti
sąmyšį. Jam patikdavo fanfaros,
kiekviena dingstimi jis mušdavosi į
krūtinę, kad visiems parodytų, koks yra
turtingas ir svarbus. Į sūnų dėjo daug
vilčių, bet labiausiai norėjo būti
besididžiuojančiu tėvu, nes išorinis
blizgesys Bepei buvo nepaprastai
svarbus. Argi jis to nenusipėlnė? Juk
kiekvieną lirą uždirbo pats.
Kai Dantė atsidūrė prie sienos, iš
nerimo jam ėmė dilgčioti paširdžius.
Prieš akis šmėžavo maža mergaitė,
ryškėjanti nakties fone. Kai ėmė
svarstyti, kodėl jį graužia toks
paralyžiuojantis netekties jausmas, net
užspaudė gerklę.
Kažkas prie sienos patraukė
Labanakčio dėmesį, ir jis nuskuodė ton
pusėn. Dantė pamatė judant šešėlį, tarsi
mėnesienos apšviesta katė ruoštųsi nuo
sienos grakščiai liuoktelėti žemyn. Bet
tai buvo ne katė. Priėjęs arčiau jis
pamatė gražią jauną moterį.
– Floriana? Tai tu?
– Dante? – tyliai ištarė ji.
Labanaktis susijaudinęs puolė prie
merginos. Toji nusijuokė ir pirštais
perbraukė jam per ausis.
 Dantė apstulbęs žiūrėjo, kaip ji
pasilenkia paglostyti šuns, tarsi
pamačiusi vaikiną visai nebūtų
nustebusi. Jis buvo taip priblokštas, kad
neteko žado.
– Jis džiaugiasi tave matydamas, –
prašneko galų gale.
– Jis visada džiaugiasi mane
matydamas. Tai brangiausias mano
draugas.
– Rūpinaisi juo, kai manęs nebuvo?
– Žinoma, mudu beveik
neperskiriami. – Floriana nusišypsojo
Dantei, o jis išsižiojęs spoksojo į ją,
tokią gražią, apšviestą mėnesienos. –
Žinojau, kad šiandien grįžai, nes
Labanaktis neatbėgo pas mane.
– Ir dažnai pabėga tavęs ieškoti?
– Jis labai protingas šuo.
– Nes benamis. Tokie geriau
orientuojasi vietovėje nei užaugę
namuose.
Jis įdėmiai žiūrėjo į Florianą, kai toji
atsistojo ir delnu išlygino suknelę.
Dabar jos figūra buvo ne berniokiška, o
labai moteriška. Dantė nustebęs žvelgė į
iškilias krūtis ir laibą liemenį. Per
penkerius metus nevalyva mergaičiukė
virto jauna žavia moterimi, ir jis
negalėjo tuo atsistebėti.
 – Pabodo pokylis? – paklausė ji, ir
akyse žybtelėjo pažįstami žiburiukai.
– Nujaučiau, kad esam sekami.
Atėjau patikrinti mūsų gynybinių
įtvirtinimų.
– Nepamiršai aptrupėjusios sienos?
– Ir ant jos vis užsiropščiančios
maištininkės.
– Ką darysi, kai tą maištininkę
sučiupsi?
Jis pasitrynė smakrą ir susimąstė.
– Paimsiu nelaisvėn, – atsakė galų
gale.
Florianai suspurdėjo širdis.
– Man atrodo, ji gudresnė, nei manai.
 – Gal ir taip. Jeigu ji benamė kaip
Labanaktis, veikiausiai nesunkiai
pergudraus tokį naminuką kaip aš.
Floriana nusikvatojo.
– O kas, jei maištininkė sutiks
sudaryti laikinas paliaubas?
– Turi galvoje, sudės ginklus ir leisis
į taikos derybas?
– Taip, panašiai. Tik derybos,
žinoma, bus laikinos.
– Manau, susitarsim. Gal geriau
pereikime į neutralią teritoriją?
Dantė užšoko ant sienos ir ištiesė
ranką. Floriana įsikibo į ją ir leidosi
užtempiama ant sienos. Liesti Dantę jai
atrodė natūraliausias dalykas pasaulyje,
jos siela prisipildė laimės, kad galų gale
jiedu vėl kartu, kaip ir buvo numatęs
Dievas.
Atsidūrę kitoje sienos pusėje jie
patraukė taku, o Labanaktis bidzeno iš
paskos. Tarp jų buvo justi keistas
intymumas, lyg būtų pažįstami taip gerai,
kad nė nereikia kalbėtis.
– Ar ilgėjaisi manęs? – paklausė
Dantė, kaip ir ji jausdamas, kad jį neša
stipri srovė.
– Taip, – atsakė Floriana. Meluoti
buvo beprasmiška. – O tu pasiilgai
manęs?
Jis stabtelėjo ir paėmė ją už rankos.
 – Maniau, kad nepasiilgau, – atsakė
nustebintas ūmaus švelnumo antplūdžio.
– Tačiau dabar supratau, kad pasiilgau.
Tu nė neįsivaizduoji, kaip labai.
 23 skyrius

Dabar Floriana žinojo, kad tie penkeri

laukimo metai nepraėjo veltui. Jų
neišskirs niekas, o taip nutikus likimas
visada juodu vėl suves, nes tai tarsi
gravitacinė trauka. Jai buvo nebesvarbu,
kad nepakvietė į pokylį, juk Dantė
susirado ją, mat žinojo, kur ieškoti.
 Jie palengva žingsniavo taku susikibę
už rankų, glaistydami plyšį, kuris buvo
atsivėręs per penkerius metus. Atsisėdę
ant uolų žvelgė į vandenyną ir mėnulį,
nutiesusį šviesos taką iki pat dangaus.
Florana pagalvojo, kad gražesnės
nakties dar nebuvo regėjusi. Žvaigždės,
ryškesnės nei kada nors anksčiau, žibėjo
kaip šviesūs nauji prisiminimai, pūtė
šiltas ir malonus brizas, įkvipęs pušimis.
– Nesitikėjau ant sienos rasti moterį,
– įdėmiai žvelgdamas į Florianą
prisipažino Dantė.
– Ir ką manei rasiąs po tų penkerių
metų?
 – Tą pačią sutrikusią mažą mergaitę
susivėlusiais plaukais ir didžiulėmis,
išgąstingomis akimis.
– Aš niekada nieko nebijojau, –
nusijuokė ji ir išdykėliškai niuktelėjo
jam į šoną.
– Bijojai. Tik gerai tą išgąstį
slėpdavai.
Floriana gūžtelėjo pečiais.
– Baimė? Negaliu sau leisti tokios
prabangos, Dante.
Jis apkabino ją ir prisitraukė.
– Niekad nepamiršiu to pirmo karto,
kai pamačiau tave prie vartų. Buvai
panaši į mažutę kalinę, murziną,
susivėlusią, pro grotas spoksančią į
laisvę. Man sodai nebuvo niekuo
ypatingi tol, kol jų neišvydau tavo
akimis. Viskas tave jaudino, su nuostaba
žiūrėjai į paprasčiausius, mažiausiai į
akis krintančius dalykus: paukščius
medžiuose ar vandenį, trykštantį iš
fontano. Dabar esi jauna moteris, graži
jauna moteris, bet sieloje – vis dar ta
pati maža sutrikusi mergaitė, ir aš noriu
pasirūpinti tavimi.
Jis delnais suėmė jai veidą.
Penkerius metus plaukė pasroviui
nesuvokdamas savo nerimo priežasties,
kaip jūreivis, kuris taip užsiėmęs darbu,
jog negirdi tylaus balselio, kviečiančio
jį grįžti namo. Žvelgdamas Florianai į
akis Dantė suprato, kad tas balsas buvo
šios merginos ir kad dabar, kai jiedu
karu, jis vėl yra namie, kur jam ir skirta
būti.
Dantė palenkė jai galvą ir lūpomis
palietė lūpas. Floriana užsimerkė ir
užmiršo visą pasaulį, juto tik šiltą jo
burną, jo lūpas, įsisiurbiančias ir stipriai
ją bučiuojančias. Nuo jo prisilietimo,
nuo bučiuojant neslepiamo intymumo
dilgčiojo kiekvieną nervą, ir ji
džiaugsmingai pasidavė glamonėms. O
Dantė apkabinęs spaudė ją glėbyje,
nusprendęs saugoti ir mylėti kaip niekas
kitas.
Dantei taip greitai pasišalinus grafienė
jautėsi nusivylusi. Manė, juodu su
Kostanca tikrai turės apie ką pasišnekėti,
bet užsiminus apie Florianą jo mintys
nulėkė kažkur kitur ir Dantė buvo
nupūstas tenai, kur neįmanoma pasiekti.
Ją guodė tik dukters ir Džovanos
bičiulystė: merginos sėdėjo prie fontano
suglaudusios galvas ir kuždėjosi
dalydamosi paslaptimis. Toji draugystė
ilgainiui tik stiprės. Jei dukteriai
nepavyks užkariauti Dantės širdies, ji
laimės kito vaikino, panašaus į Dantę,
širdį, nes būdama šalia Džovanos tikrai
sutiks patį geriausią vyrą, kokį tik gali
pasiūlyti aukštuomenė.
 Grafas dirstelėjo į laikrodį. Ogi jau
po dviejų nakties, metas namo. Ir
grafienė buvo pasirengusi važiuoti.
Pasišnekėjo su visais, kurie galėtų būti
jai naudingi, susirado keletą svarbių
naujų draugų. Tik Kostanca dar nenorėjo
keliauti namo. Ją ką tik buvo pakvietęs
šokti drovus akiniuotas jaunuolis
vešliais juodais plaukais ir ji
nedvejodama priėmė kvietimą, nes buvo
išgėrusi nemažai šampano. Kostanca
nenoromis nukiūtino paskui tėvus prie
automobilio, kuriame miegojo jaunas jų
vairuotojas. Jie buvo ne vieninteliai,
išvažiuojantys iš pokylio. Daugelis
suaugusiųjų susėdo į didžiulius,
tviskančius automobilius ir išvažiavo, o
jaunimas pasiliko ir ketino šokti iki
aušros.
Apimta keistos melancholijos
Kostanca spoksojo pro langą. Vakaras
buvo išties stebuklingas, tik, deja, jis jau
baigėsi. Ji dar niekada nebuvo
dalyvavusi tokiame puikiame pokylyje ir
labai apgailestavo, kad turi išvažiuoti.
Pasipuošusi spindinčiais briliantais, ji
pirmąsyk pasijuto graži. Dabar, kai šalia
nebuvo Florianos, Kostanca staiga
suvokė: draugė ugoždavo ją, nors ji,
Kostanca, taip pat nestokoja žavesio ir
gali švytėti, jei tik pasitiki savimi.
Džovana ją supažindino su visais savo
draugais, ir Kostanca pasijuto esanti tos
grupės dalis, ne mažiau turtinga ar
patraukli. Ji – viena iš jų. Tą juto visa
savo esybe.
Mama neklydo, Florianai čia išties
ne vieta. Kostanca suvokė: jei trokšta
ateities, kokią jai yra numačiusi mama,
turės atsisakyti Florianos draugijos.
Grafienė pastebėjo, kad Kostanca
sėdi nuščiuvusi.
– Ar patiko pokylis, mieloji?
– Labai, mama. O, kad jis nebūtų
pasibaigęs.
– Visi geri dalykai kada nors
baigiasi, – įsiterpė tėvas.
 – Bet prasidės kiti geri dalykai,
pamatysi, – ryžtingai pridūrė motina.
– Taip manai?
– Žinoma, brangioji. Gavau visus
svarbius telefonų numerius.
Pasirūpinsiu, kad būtum pakviesta į
visus garsius Toskanos namus.
– Praeities nebėra, tegyvuoja ateitis,
– pasakė grafas, galvodamas apie
užmegztus naujus ryšius ir verslo
galimybes, kurios jam bus pasiūlytos.
– Ši vasara tikriausiai bus ypatinga,
mieloji. Tai posūkis tavo gyvenime, nes
jau esi panelė.
– Šįvakar čia pritapau.
 – Mieloji, tu tikrai pritapai. Žiūrėjau
į judvi su Džovana ir mąsčiau, kad
atrodot kaip seserys.
– Ji – geriausia mano draugė.
– O taip, geresnės draugės nė
neįsivaizduoju.
Florianos vardas taip ir liko
neištartas.

Kai Dantė ir Labanaktis lydėjo Florianą

į namus Romos gatvėje, jau brėško.
Žvaigždės geso, blyškus mėnulis kabojo
danguje tarsi vaiduoklis. Miestelis
pamažėle budo, grindiniu nudardėjo
keistas „Fiat Cinquecento“, šunys
būriavosi prie panetteria23, iš kurios
sklido ką tik iškeptos duonos kvapai.
– Štai kur tu gyveni, – pasake Dantė,
kai jie sustojo priešais portone –
didelius medinius vartus, pro kuriuos
kitados įvažiuodavo automobiliai. Dabar
vartai buvo užsklęsti. Floriana trypčiojo
prie vartuose iškirstų mažesnių durų.
Nenorėjo kviestis Dantės į svečius, buvo
gėda dėl kuklučio buto ir girtuoklio tėvo.
– Taip, čia, – atsakė ji. – Sinjorai
Bruno nepatinka lankytojai.
– Tau reikia pailsėti. – Jis nykščiu
perbraukė jai per skruostą. –
Džiaugiuosi radęs tave, Floriana. – Ir
vėl pabučiavo ją, apsvaigęs nuo meilės
niekaip nenorėjo paleisti.
– Man metas, – pasakė ji
būgštaudama, kad gatvėje gali pasirodyti
nusitašęs tėvas.
– Užsuk šiandien į „Magdaleną“.
– Gal ir užsuksiu.
– Labanaktis norės pamatyti tave. Ir
aš.
– Tada ateisiu su Kostanca.
Floriana įsmuko į kiemą, užvėrė
duris ir užsimerkusi atsišliejo į jas,
mėgindama atminty kuo ilgiau išlaikyti
stebuklingą vaizdą.
– Vis dėlto buvai pokylyje, – nuo
laiptų pasigirdo tylus balsas. Tai buvo
sinjora Bruno, įsisupusi į chalatą,
stambias pėdas įspraudusi į šlepetes. –
Atrodai taip, lyg tave būtų ką tik
pabučiavęs princas.
– Ką čia veikiat tokią valandą?
– Aš visada būdrauju. Man
nesimiega, kai šitoks karštis.
Floriana iš lėto nužingsniavo per
kiemą, šelmiškai siūbuodama klubais.
– Mane tikrai pabučiavo princas, –
nusijuokė ji.
Sinjora Bruno visai pamiršo nemigą.
– Po šimts! – sušuko. – Ir ne kurią
nors kitą, o mažąją Florianą?!
– Pokylyje nebuvau. Šnipinėjau
užsiropštusi ant sienos. Ten jis mane ir
surado.
– Tikriausiai ieškojo.
– Turbūt.
Sinjora Bruno sukikeno.
– Na, tai bus jiems pamoka.
– Mudviejų meilė per stipri, kad kas
nors pajėgtų išskirti.
– Nagi klok. Kaip jis atrodo?
Floriana atsisėdo ant žemesnio
laiptelio.
– Aukštas, šviesiaodis, blyškiai žalių
akių, na, atogrąžų jūros spalvos.
– Sakai atogrąžų? Matyt, esi rimtai
įsimylėjusi.
– Bet labiausiai myliu jo lūpas, jų
linkį ir tai, kad jam šypsantis jos net
paplatėja ir matyti dantys.
– Aha, pirmasis bučinys tau patiko.
Floriana išraudo ir pirštų galiukais
palietė sau lūpas.
– Aš iki šiol prisimenu pirmąjį
bučinį, – kalbėjo sinjora Bruno. – Jis
buvo nuostabiausias iš visų. Jei būčiau
galėjusi uždaryti jį į dėžę ir kartkartėmis
išsiimti, tikrai geriau miegočiau. Žinai,
toks bučinys nebepasikartoja. Kai
prarandi nekaltybę, viskas pasikeičia.
Džiaukis, kol esi nekalta.
– Kalbat kaip sena cinikė.
– Gal, bet išmintinga cinikė. Kai tik
pasimylėsit, jis niekada daugiau
nebebučiuos tavęs valandų valandas.
Bučiniai pasikeis, jie bus nebe tikslas, o
tik priemonė tam tikslui pasiekti. Esu
patyrusi, kad vyrai dažniausiai linkę tą
dalį praleisti, jie iškart eina prie reikalo.
Įsidėmėk: dėkis sunkiai pasiekiama.
– Aš jau esu jo.
– Ne, dar nesi. Lengvai jam
nepasiduok. Tokią merginą kaip tu šitoks
vyras gali palaikyti kitokia, nei esi iš
tikrųjų.
Floriana buvo priblokšta.
– Vestuvių dieną vis dar būsiu
nekalta, jei tą turite galvoje.
– Be abejo, būsi. Bet vis tiek tau
reikėtų motinos, kuri papasakotų istoriją
apie gandrą.
 – Aš turiu jus, sinjora Bruno.
– Žinojau, kad mano gyvenime turi
būti koks nors tikslas. Jeigu man nebuvo
lemta ištekėti už princo, teks pasirūpinti,
kad už princo ištekėtum tu.
– Kai ištekėsiu, jūs gyvensit su
manimi „Magdalenoje“.
– Kaip puiku. Mirsiu laiminga. –
Sinjora Bruno dejuodama atsistojo. –
Gerai, prasideda nauja diena. Negaliu
visą rytą sėdinėti čionai su chalatu.
Laukia daug darbų, o tas cretino vėl
perlaistė savo pelargonijas. – Ji
pliaukštelėjo liežuviu.
Floriana krito į lovą su drabužiais,
bet buvo tokia susijaudinusi, kad
negalėjo užmigti. Vis galvojo apie
prabėgusią naktį ir apie bučinį, gulėjo
užsimerkusi, kad dar kartą jį pajustų.
Dantė grįžo ir myli ją, ir tai svarbiau už
viską. Gretimame kambaryje girdėjo
knarkiant tėvą. Koks jis vis dėlto netikša
ir savanaudis. Floriana troško turėti
tėvą, kuris ją mylėtų, kuriam galėtų
atskleisti slapčiausias savo mintis ir
norus. Tėvą, kuriuo galėtų didžiuotis.
Deja, tokio nebuvo, o šito Elijo ji nė už
ką nesupažindins su Dante.

Dantė atėjo pusryčių į terasą, kur

pavėsyje buvo padengtas apskritas
stalas. Čia jau sėdėjo motina ir
gurkšnojo kavą. Ji buvo užsivožusi
plačiakraštę skrybėlę nuo saulės, blyški
oda tviskėjo palepinta drėkinamuoju
kremu, o akis dengė didžiuliai saulės
akiniai. Džovana kiūtojo apsnūdusi ir
kramsnojo skrebutį, o Damiana gėrė
kavą ir iš dubenėlio valgė vaisius. Nuo
didingų terasos aukštumų Bepė it
karalius stebėjo darbus sode.
Atvykusi darbininkų komanda ruošėsi
išardyti palapinę, išnešti stalus ir kėdes,
išgabenti ir vieną svečią, kuris
sukniubęs miegojo sodo kampe. Iki
vakaro sodai vėl bus gražūs, ir niekas
nebegadins tobulo vaizdo.
 – Ak, sūnau, – sušuko Bepė. – Sėskis
šalia manęs ir klok, ką manai apie
pokylį.
Vyresnysis liokajus atitraukė Dantei
kėdę. Dantė atsisėdo ir paprašė juodos
kavos.
– Aš pasilinksminau, papà.
Tėvas didžiuodamasis nušvito.
– Šaunuolis. Niekas kitas nerengia
tokių pobūvių, tik aš. Ar yra merginų,
kurias vertėtų paminėti?
Dantė delsė. Jis norėjo ištarti vienos
merginos vardą, bet verčiau jo neminės.
– Daug.
Bepė paplekšnojo sūnui per nugarą.
– Mano sūnus. Daug!
 Vyresnysis liokajus pripylė Dantei
puodelį kavos, bet pusryčius nutraukė
telefono skambutis. Pokalbiui Bepė
užsidarė savo kabinete.
– Na, merginos, o jums ar patiko
vakaras? – paklausė Dantė.
– Buvo stebuklingas, – pasakė
Damiana, kaipmat atkutusi tėvui nuėjus
nuo stalo.
– Tai geriausias vakaras mano
gyvenime, – džiūgavo Džovana.
– Mačiau ir Kostancą, – atsargiai
užsiminė Dantė. – Ji jau visai suaugo, ar
ne?
– Užtat mažoji Floriana neatėjo, –
liūdnai pasakė motina. – Apmaudu.
 Dantė nustebo.
– Tu ją kvietei?
– O kodėl turėčiau nekviesti? Dante,
tiesą sakant, tu toks pat netikęs kaip ir
tavo tėvas. Ji puiki mergina ir man labai
patinka.
– Ar žinai, kur ji gyvena?
– Kukliame name Herboje. Kodėl
klausi? Tikslaus adreso nežinau, todėl
kvietimą padaviau Kostancos motinai ir
paprašiau perduoti Florianai.
Dantė kaipmat suprato, kas įvyko.
– Kažin, ar ta moteris jai perdavė.
Violeta nusiėmė akinius.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Kad toji moteriškė – baisi snobė.
 – Tikrai manai, kad ji galėtų taip
negražiai pasielgti?
– Žinoma.
Violetos veide nušvito šypsena.
– Tikiuosi, tai ne tyčia, o tik
nesusipratimas. Man pasirodė keista,
kad Floriana neatėjo.
– Manau, ji labai norėjo dalyvauti, –
patikino Damiana. – Ji dievina šią vietą
ir tave, mama. Tu jai esi kaip motina,
kurios ji niekada neturėjo.
– Esu tikra, kad Kostancos motina
taip pasielgė netyčia, – pasakė Džovana.
– Gal tą kvietimą pamiršo ar pametė?
– Gal, – tarė Violeta ir gurkštelėjo
kavos. – Bet aš nekamantinėsiu.
Neabejoju, tai ne iš piktos valios. Tačiau
Florianai pasakysiu, kad ji nebuvo
atstumta. Jei negavo kvietimo, jai buvo
skaudu. Ar šiandien jiedvi su Kostanca
ateis?
– Nežinau, – atsakė Džovana. –
Klausiau Kostancos, bet ji nieko nesakė
apie Florianą.
– Tikrai ateis, – patikino Damiana. –
Juk dažniausiai jos pasirodo kartu.
Dantė sėdėjo tylus, nedalyvavo jų
svarstymuose, ar Floriana užsuks
pasimaudyti, nors tikėjosi ją čia
pamatyti. Kas žino, ką apie jį pamanytų
tėvai, jeigu jis imtų atvirai ją merginti.
Mama myli Florianą, bet ar ji pritars
minčiai, kad toji mergina tinkama
vieninteliam sūnui?
Jis pažvelgė į motiną. Violeta buvo
kilusi iš Venecijos, jos šeima priklausė
viduriniajai klasei. Motina buvo
svajotoja, idealistė, lygiai kaip Dantė
mylinti gamtą ir gyvūnus, visos būtybės
jai regėjosi lygios Dievo akivaizdoje.
Keista, kad ji ištekėjo už Bepės,
žmogaus, palikusio darbininkiškus
namus Turine ir iš maisto ir gėrimų
pakuočių verslo Milane susikrovusio
turtus.
Juodu buvo priešingybės: jis tvirtas,
ji trapi, jis ambicingas, ji be jokių
ambicijų, jis triukšmingas ir pasipūtęs, ji
rami ir kukli. Reputacija ir padėtis
visuomenėje Bepei buvo svarbiausia, o
Violetai rūpėjo tik jausmai. Puiku, kai
turi idealų, o žmones vertini ne pagal
kategoriją, bet pagal jų prigimtį. Tačiau
ar ji iš tikrųjų galėtų taip gyventi? Kol
kas Floriana tebūnie paslaptis, kurios
Dantė niekam neatskleis.

Po pusryčių Dantė nužingsniavo į namą,

ketindamas eiti į savo kambarį, bet
vestibiulyje susidūrė su Zaceta.
Žmogėnas nusišypsojo, jo šypsena buvo
kreiva, atidengianti aštrų iltinį dantį,
kiek ilgesnį už kitus, it kokio vilko.
 – Labas rytas, Dante, – pasisveikino
jis, vos pastebimai nusilenkdamas.
– Zaceta, – tarstelėjo Dantė. Jam
niekada nepatiko tas tėvo parankinis.
Kažin koks įtartinas ir nepatikimas tipas.
– Tavo tėvas nori tave matyti.
– Dabar?
– Nebent turi sverbesnių reikalų.
Dantė pasišiaušė. Zaceta juk žino,
kad jis neturi jokių planų. Tyliai
nusikeikęs nupėdino į kabinetą, o jam iš
paskos be garso sėlino juodai vilkintis
patarėjas.
– Ak, Dante, užeik, – pakvietė tėvas.
Jis padėjo rašiklį ir pakėlė akis nuo
dokumento, kurį pasirašinėjo. – Štai,
Zaceta. – Bepė nusausino parašą
sugeriamuoju popieriumi ir padavė
dokumentą patarėjui.
Zaceta rūpestingai įsidėjo jį į
atsineštą juodą odinį aplanką ir išslinko
iš kabineto.
– Pasišnekėkim apie tavo ateitį. –
Bepė nemėgo švaistyti laiko tuštiems
plepalams. – Baigei studijas, paskui
stažavaisi, ir aš tavimi didžiuojuosi,
Dante. Pats niekada neturėjau tokių
galimybių, kokiomis galėjai naudotis tu.
– Žinau ir esu tau dėkingas, tėve.
– Pranokai save. – Bepė patenkintas
nužvelgė sūnų. – Turi viską, ko reikia.
Esi išvaizdus, protingas, atletiškas,
apsukrus. Iš manęs ir motinos paveldėjai
tai, kas geriausia. Tau pasisekė, kad iš
motinos neperėmei jos ydų.
– Ydų?
– Ir ko taip sunerimai? Tobulų
žmonių nėra. Jei būtum iš motinos
paveldėjęs švelnų būdą, man iš tavęs
nebūtų jokios naudos.
– Švelnus būdas – moters
privalumas.
– Taip. Bet vyrui tai – silpnybė, o
verslo pasaulyje silpnumui ne vieta. Jei
būčiau buvęs malonus ir švelnus, o ne
apsukrus ir tvirtas, niekada nebūčiau
uždirbęs milijonų. Kaip sakė
Makiavelis: baimė – tai būdas pelnyti
kitų pagarbą. Todėl, Dante, rugsėjo
pirmąją pradėsi dirbti su manimi
Milane.
Tėvo nurodinėjimai Dantės
nestebino. Tiesą sakant, visada buvo
tikimasi, kad sūnus suksis šeimos versle.
Bet jis vis tiek nuliūdo, tarsi sunkios
grotuotos durys būtų užtvėrusios jam
kelią į laisvę.
– Būsiu ramus žinodamas, kad mano
sūnus, mano įpėdinis perims verslą, kai
išeisiu į pensiją. Juk turtus kroviau ne
tam, kad atitektų pašaliečiui. Na, ką
pasakysi?
Tėvas buvo tikras, kad sūnus
neatsisakys pasiūlymo.
 – Esu pasiruošęs, tėve, – klusniai
tarė Dantė.
– Bravo! O ką pasakysi apie tenisą?
Esi jaunesnis ir stipresnis už mane, bet
aš – gudrus senas lapinas.
Jie sužaidė setą sodriai raudonu
smėliu išklotoje teniso aikštelėje, o
Pjeras ir vairuotojo sūnus Marijus
mikliai padavinėjo kamuoliukus.
Įpusėjus setui, kai laimintis Dantė ketino
paduoti kamuoliuką, jis išvydo Džovaną,
einančią į sodą su Kostanca. Iš
džiaugsmo, kad netrukus pamatys ir
Florianą, net laimėjo tašką, kairiniu
kirčiu smūgiuodamas tėvui kamuoliuką.
Bepė nemokėjo pralaimėti, tad įniršęs
net nusikeikė, rakete mostelėdamas ore.
Bet Dantės dėmesys jau buvo
išblaškytas, akys vis krypo į sodą, todėl
ėmė žaisti prasčiau.
– Matai, šis senas šuo dar ne visai
išgaišęs, – paerzino Bepė, kai Dantės
atmuštas kamuoliukas pataikė į tinklą.
Norėdamas kuo greičiau baigti
žaidimą ir susirasti Florianą, Dantė
sukaupė jėgas, susitvardė ir galų gale
nugalėjo tėvą 6:4. Pralaimėjęs Bepė
neapmaudavo, nes rezultatas jį visai
tenkino. Paspaudė sūnui ranką ir
paplekšnojo per nugarą.
– Tikiuosi, ir valdybos posėdžių
kabinete būsi toks, koks esi teniso
aikštelėje.
– Stengsiuosi, – patikino jį Dantė.
– Nė kiek neabejoju.
Bepė pamatė Zacetą, pro
alyvmedžius sėlinantį jų pusėn.
– Kas nutiko, Zaceta?
Dantė paliko juodu tyliai
šnekučiuojančius, lyg vagys sukišusius
galvas. Merginas rado prie baseino,
tačiau Florianos su jomis nebuvo.
– Atėjau viena, – paaiškino
Kostanca, kai Dantė pasidomėjo, kur jos
draugė.
Dantei nepraslydo pro akis, kad
Kostancos laikysena pasikeitė. Nugara
tiesi, žvilgsnis ramus, pasitikinti savimi
– šito dar nėra nebuvę.
– Gal ji nenorėjo ateiti?
– Nežinau. Nemačiau jos, –
nerūpestingai atsakė Kostanca.
Dantė susiraukė.
– Na, Labanaktis jos pasiilgo, – tarė
ir nužingsniavo prie laiptų, iškaltų
uoloje. Jeigu neatėjo ji, tada jis
nukeliaus pas ją.

23 Duonos parduotuvės (it.).

 24 skyrius

Dantė įlipo į sidabrinį „Alfa Romeo

Spider“, kurį jam padovanojo tėvas
sugrįžimo iš Amerikos proga. Labanaktis
užšoko ant užpakalinės sėdynės ir
atsitūpė iškoręs liežuvį, pasirengęs dar
vienam nuotykiui. Dantė nuleido
automobilio stogą ir vėjui kedenant
drėgnus plaukus pro kiparisus nuburzgė
prie vartų. Jis buvo nuovokus vyrukas,
todėl pastebėjo pasikeitusią Kostancos
miną. Tai, kad Floriana nepasirodė
pokylyje ir kad šiandien Kostanca jos
neatsivedė – ne atsitiktinumas. Floriana
tyčia nustumta į šalį. Na, palaukit,
parodysiu, kur pipirai dygsta, tarė sau
Dantė ir ryžtingai suspaudęs vairą
pakrante nulėkė į Herbą. Netrukus
automobilis jau dardėjo grindinio
akmenimis pro senovinius pastatus, o
Dantė mosavo čionykščiams, su
nuostaba spoksantiems į gražų
automobilį.
 Jis sustojo tiesiai prieš Florianos
namą Romos gatvėje ir išlipęs iš
automobilio spustelėjo skambutį. Kai
niekas neatsiliepė, paskambino dar sykį.
Galų gale už vartų pasigirdo
graudulingas senos moters balsas:
– Gerai jau gerai, ateinu. Kantrybės.
Durys prasivėrė ir prie plyšio
prisispaudė apvalus moters veidas.
Dantė sumojo, jog tai sinjora Bruno. Toji
pamačiusi Dantę tučtuojau jį atpažino.
To vyruko akys tikrai buvo atogrąžų
jūros spalvos. Sinjora Bruno plačiai
atidarė duris ir meiliai nusišypsojo.
– Atėjau pas Florianą. Ar ji namie? –
Vaikino žvilgsnis nukrypo į kiemą.
 – Ne, išėjo maždaug prieš
pusvalandį.
– Gal žinot kur?
– Maniau, išdrožė pasimatyti su
jumis.
Dantės veidas paniuro.
– Kažin, ar ji ėjo keliu.
– Aišku ne. Trumpindama kelią ji
eina per aguonų lauką.
– Ačiū, signora, labai man padėjot.
– Sinjora Bruno, – prisistatė
moteriškė. – Florianai aš tarsi motina.
Nuo tada, kai Loreta paspruko pasiėmusi
tik jaunesnįjį mergaitės brolį.
Dantė buvo priblokštas.
– Floriana turi jaunesnį brolį?
 – Turėjo.
– Niekada to nesakė.
– Ir nesakys. Jai skaudu apie tai
kalbėti, bet to, ji moka atsiriboti nuo
nemalonių dalykų. Vienas Dievas težino,
kas aniems nutiko.
– Žiauru, kai iš dviejų vaikų
pasirenkamas vienas. Kas ji per moteris,
kad galėjo taip pasielgti?
– Ogi savanaudė. Tas pomidorų
pardavėjas greičiausiai buvo prieš
Florianą. Mažylis Lukas buvo labai
mielas, Floriana jį dievino.
– Kokia to pomidorų pardavėjo
pavardė?
 Sinjora Bruno pastebėjo Dantės
akyse blykstelint ryžtą. Stambia plaštaka
palietė vaikinui kaktą.
– Nesivelkit į tai, Dante. Suprantu,
norit padėti, bet nieko neišeis. Jie
iškeliavo labai seniai. Jei Loreta būtų
norėjusi grįžti ir susirasti dukrą, būtų
seniai taip padariusi. Juk puikiai žino,
kur duktė gyvena. Bet ji negrįžo. Taigi
bus geriau, jei Floriana pamirš praeitį ir
galvos tik apie ateitį. Ji sumani, ryžtinga
jauna moteris. Tik gaila, kad motina jos
nemato. Turbūt didžiuotųsi matydama,
kad Floriana, nors teko įveikti daug
sunkumų, tapo asmenybe.
– Jai pasisekė, kad turi jus, signora.
 – Žinau. – Senoji atsainiai numojo
ranka. – Manęs tikrai laukia atpildas
danguje.
Dantė pasuko atgal ir vis galvojo
apie piktąją Loretą ir ją suviliojusį
pomidorų pardavėją. Atiduotų viską, kad
tik juos rastų. O juk galėtų, tereikėjo
paprašyti Zacetos. Dantė neabejojo to
įtartino tipo gebėjimais. Bet gal sinjora
Bruno teisi? Kokia nauda, kad rastų
Florianos motiną? Kam atgaivinti
nemalonius prisiminimus? Kad Floriana
vėl pasijustų atstumta?
Jam artėjant prie „Magdalenos“ vilos
vartų, Labanaktis ėmė loti. Iš pradžių
Dantė pamanė, kad šuo džiūgauja, jog
grįžta namo, bet paskui išvydo pažįstamą
figūrėlę, koja už kojos slenkančią
įkalnėn, prie vilos vartų. Floriana
vilkėjo gėlėta suknele, avėjo sandalais,
palaidi plaukai buvo išdrikę ant pečių.
Nešėsi puokštę aguonų ir nedidelį
brezentinį krepšį.
Dantė paspaudė garso signalą, ir ji
pažvelgė jo pusėn, pridengusi akis nuo
saulės. Jis pamojo jai ir vėl supypsėjo,
tada sustabdė automobilį.
Labanaktis iššoko laukan ir
nušuoliavo į pakalnę pasitikti Florianos.
Jis vos nepargriovė jos atsitrenkęs į
kojas.
 Po akimirkos Dantė jau spaudė
merginą glėbyje ir apipylė bučiniais.
– Kur vaikštinėji? – paklausė veidu
įsikniaubdamas jai į plaukus.
– Pirmiausia užsukau pas Kostancą.
– Ji jau čia.
– Taip ir maniau.
Jis pažvelgė jai į veidą.
– Ji nepakvietė tavęs eiti kartu, tiesa?
– Man vis tiek. Koks prašmatnus
automobilis!
– Ar pasivažinėsi su manimi?
– Labai norėčiau. Guldau galvą, jis iš
tikrųjų greitas.
– Jeigu lėksim per smarkiai,
Labanaktis gali iškristi.
 – Brangusis Labanaktis. – Ji meiliai
paplekšnojo šuniui per nugarą. – Kol tu
buvai išvykęs, jis buvo mano geriausias
draugas. Žiūrėk, jo snukio gaurai pražilę.
– Sensta.
– Bet vis dar vikrus ir greitas.
Tarsi įrodydamas tai Labanaktis
mikliai nuskuodė įkalnėn, prie palikto
automobilio.

Automobilio salone kvepėjo nauja oda,

įšilusia nuo saulės. Viltingai
vizgindamas uodegą Labanaktis vėl
liuoktelėjo ant užpakalinės sėdynės.
Floriana įsitaisė ant priekinės sėdynės ir
pirštais perbraukė per medinį prietaisų
skydą.
– Nuostabus automobilis, Dante.
– Jį man nupirko tėvas.
– Koks dosnus.
Dantė vyptelėjo.
– Taip, dosnus, – pasakė pagiežingai.
– Bet jis mato mane kaip dalį savęs,
todėl panašiau, kad tą automobilį
padovanojo sau. – Dantė užvedė variklį,
tas suriaumojo kaip liūtas, ir automobilis
nurūko keliu. Po kelių akimirkų
„Magdalenos“ vartai liko toli už jų.
Automobiliui šovus priekin Labanaktis
išgąstingai susigūžė ant užpakalinės
sėdynės. Floriana prapliupo kvatoti, jos
juokas nustelbė variklio ūžesį. Ji atlošė
galvą, ir vėjas ėmė plaikstyti plaukus.
Pademonstravęs, koks spartus gali būti
automobilis, Dantė, kad būtų lengviau
šnekėtis, sulėtino greitį.
– Tu buvai pakviesta į pokylį aną
vakarą, – pasakė jis.
– Ne, nebuvau, – atšovė Floriana. –
Bet aš nepykstu.
– Ne, ne taip mane supratai. Tu buvai
pakviesta. Mama siuntė kvietimą per
grafienę.
Floriana surimtėjo.
– Nori pasakyti, kvietimas vis dėlto
buvo?
 – Taip. Turbūt grafienė pamiršo tau
perduoti.
– Tai jau tikrai, – purkštelėjo
Floriana. Buvo akivaizdu, kad ji tuo
netiki.
Dantė nusisuko ir pažvelgė į lekiantį
pro šalį kraštovaizdį.
– Toji moteris manęs nemėgsta, –
pasakė Floriana.
– Ji pavydi, ir tiek.
– Grafienė mane niekina. Bet aš
pratusi, man vis tiek. Kaip ji gali man
pakenkti?
– Ogi niekaip. – Jis palietė jai ranką.
– Dabar tu su manimi, Floriana, ir niekas
niekada tavęs nebeįskaudins.
Kai Floriana pasirodė prie baseino
drauge su Dante, Kostanca labai
nustebo. Staiga ją nusmelkė kaltė. Ir
kodėl ji buvo tokia žiauri atstumdama
draugę?
– Pažiūrėkit, ką pakeliui užgriebiau,
– pergalingai nusišypsojo Dantė ir
patraukė į persirengimo kambarį
persimauti glaudžių.
Kostanca troško atsiprašyti
Florianos, tad atskubėjo prie jos.
– Atleisk, Floriana, – pasakė tyliai. –
Tikėjausi rasianti tave čia.
Floriana gūžtelėjo pečiais.
– Kaip pokylis?
Kostanca susiraukė.
 – Nuostabus. Apmaudu, kad negalėjai
jame dalyvauti.
– Žinai, buvau į jį pakviesta, bet tavo
mama pamiršo perduoti kvietimą.
Kvailas nesusipratimas.
– Mano mama? – Kostanca nustebusi
pažvelgė į draugę. – Tu tikra?
– Visiškai. Sinjora Bonfanti sakė
įdavusi kvietimą tavo mamai su prašymu
perduoti man.
– Nieko nesuprantu. Tai kodėl ji
neperdavė?
– Turbūt nenorėjo, kad dalyvaučiau.
– Pamačiusi, kad Kostanca priblokšta,
Floriana, norėdama ją nuraminti, paėmė
už rankos. – Nieko tokio, aš suprantu.
Nesu jūsiškė, Kostanca. Tau
nepriekaištauju. Bet neapsimetinėsiu:
tavo mama man nepatinka.
– Nori, kad ką nors jai pasakyčiau?
– Ne.
Kostancai atlėgo širdis – mintis apie
akistatą su motina jai kėlė siaubą.
– Nebekalbėkim, tai nebesvarbu. Kas
buvo, pražuvo.
Floriana nusišypsojo, ir Kostanca
apsidžiaugė matydama, kad draugė
atgavo kovotojos dvasią.
– Eime maudytis. Mudvi su Džovana
ketinam patikrinti, kiek ilgai ištversime
po vandeniu.
– Kiek tu išbūni?
 – Pusantros minutės.
– O Džovana?
– Dvi.
– Tada aš ištversiu tris. – Ir Floriana
nužingsniavo į persirengimo kambarį
apsivilkti maudymosi kostiumėlio.
Dantė šoko į baseiną ir kelis kartus
perplaukė jį laisvuoju stiliumi.
Pasirodžius blyškiai mėlynu maudymosi
kostiumėliu vilkinčiai Florianai, Dantė
liovėsi plaukiojęs ir įsistebeilijo į ją.
Per penkerius metus, kol buvo
iškeliavęs, ji labai pasikeitė. Liemuo
pasidarė laibas, klubai platesni, šlaunys
putlesnės, krūtys pilnos, apvalios. Ji jau
nebe vaikas, su kuriuo tada atsisveikino,
o mergina, beveik moteris. Jis pajuto
strėnose pažįstamą jaudulį ir nuplaukė
jos pasitikti.
Floriana nėrė į vandenį. Kai iškilo
įkvėpti oro, šalia plačiai šypsojosi
Dantė. Jis norėjo čiupti ją į glėbį ir
aistringai pabučiuoti, bet susitvardė, nes
jiedu buvo ne vieni. Bet savo troškimą
pakuždėjo jai į ausį ir, kad nuvogtų
bučinį, vėl nutempė po vandeniu, kad
niekas jų nematytų.
Vedina keliomis draugėmis atėjo
Damiana, ketinanti pasimėgauti saulės
voniomis, ir netrukus baseinas buvo
pilnas jaunimo. Vieni taškėsi vandenyje,
kiti gurkšnojo sultis ant sulankstomų
krėslų ir plepėjo saulėkaitoje. Kostanca
žaidė su Džovana. Jos mėgino į žaidimą
įtraukti ir Florianą, bet ši, įrodžiusi, kad
gali nekvėpuodama išbūti po vandeniu
ilgiau už kitus, nusiyrė prie Dantės.
Kostanca nenustebo – Dantė visada jautė
palankumą Florianai, be to, žinojo, kad
Floriana jį įsimylėjusi. Tačiau jai nė
netoptelėjo, kad į Florianos jausmus bus
atsakyta tuo pačiu.
Kai jie atėjo pietauti, pamačiusi
l’orfanella – taip Floriana buvo
vadinama toje šeimoje – Violeta labai
nudžiugo. Moteris meiliai apkabino ją ir
pabučiavo.
 – Labai atsiprašau už painiavą su tuo
kvietimu, Floriana, – pasakė ji,
nusiminusi dėl nesusipratimo. – Įdaviau
grafienei, nes nežinojau, kur gyveni. Tai
tik mano klaida, turėjau pati tave
pakviesti arba paduoti kvietimą tiesiai į
rankas. Man labai nesmagu, jei
pagalvojai, kad tavęs kratomės.
– Būčiau mielai atėjusi. Džiaugiuosi,
kad nebuvau pamiršta, – nuoširdžiai
atsakė Floriana.
Dantė apkabino ją per pečius.
– Dabar ji čia, – pasakė, bet keistą
gaidelę jo balse išgirdo tik motina.
Ji žiūrėjo, kaip jie sėdasi kartu, ir
kone matė tarp jų plevenantį karštį, lyg
vidurvasarį garuotų įkaitęs kelias.
Pietų stalui vadovavo Bepė. Jis itin
rūpinosi Kostanca. Floriana sėdėjo
kitame stalo gale, bet Bepė nebūtų
kreipęs į ją dėmesio net jei būtų
įsitaisiusi jam iš dešinės. Kostanca –
grafo duktė ir princo dukterėčia, todėl ir
šokinėjo apie ją. O Dantė ir Floriana
elgėsi taip, lyg prie stalo būtų vieni.
Sukišę galvas plepėjo, juokėsi tarsi seni
draugai, ir niekas kitas jų nedomino.
Violeta smalsiai ir liūdnokai žvelgė į
sūnų apgailestaudama, kad ši ką tik
užgimusi meilė niekur nenuves. Ji
galvojo apie savo vyro turtus ir padėtį
visuomenėje, toptelėjo, kad pinigai turi
didžiulę nesantaiką sėjančią galią.
Kitados Floriana Bepei būtų buvusi
priimtina. Dabar jis nusižiūrėtų tik tokią
merginą kaip Kostanca.
Tą popietę Dantė mokė Florianą
žaisti tenisą. Džovana paskolino jai
teniso batelius ir raketę ir drauge su
Damiana, Kostanca ir kitomis draugėmis
vėl nuėjo prie baseino patysoti saulėje.
Kai teniso aikštelėje abu jaunuoliai liko
vieni, Dantė atsistojo už Florianos ir
apkabino ją rodydamas, kaip laikyti
raketę. Suėmęs jos rankas uždėjo ant
raketės rankenos, o jo lūpos nuslydo
šilta švelnia oda ir jis pabučiavo jai į
kaklą. Floriana sukikeno ir išdykėliškai
išsisuko iš glėbio.
– Ketinai mane mokyti.
– Aš ir mokau. Pamoka
įsimylėjėliams.
– Stupido!
– Nieko negaliu padaryti, tu
nepaprastai skani.
– Taigi laikau raketę šitaip. Kada
galiu mušti kamuoliuką?
– Man patinka tavo entuziazmas. – Jis
nenoromis paleido ją. – Už kiekvieną
neatmuštą kamuoliuką bučinys.
– Tikiesi, kad būsiu tikra kerėpla?
– Taip, kirba tokia viltis.
– O jeigu man seksis?
 – Bučinio pareikalausiu jėga!
– Dante!
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Aš galiu.
Jis nužingsniavo už tinklo, į kitą
aikštelės pusę. Floriana atkišo raketę,
pasiryžusi parodyti Dantei, kad nebus
taip lengva ją įveikti. Dantė išmetė
kamuoliuką į orą. Floriana žiūrėjo, kaip
jis atšoka nuo jo raketės, ir atsivėdėjusi
atmušė jį.
– Regis, aš gabi, – pergalingai
išsišiepė.
– Pradinukės sėkmė.
– Mėgink dar kartą.
 Jis išmetė kitą kamuoliuką. Ji vėl
užsimojo rakete ir jį atmušė. Dantė
išsiviepė.
– Taip nieko nebus.
– Tu puikus mokytojas.
Jis išmetė dar vieną kamuoliuką.
Šįsyk ji turėjo atmušti kairiniu smūgiu,
bet prašovė pro šalį.
– Taip smūgiuoti manęs nemokei!
– Taisyklės yra taisyklės, ir tu
baudžiama bučiniu! – Jis džiaugsmingai
peršoko tinklą, kilstelėjo ją ir prispaudė
lūpas jai prie lūpų.
– Jei taip elgsiesi kaskart, kai
nepataikysiu į kamuoliuką, niekada
neišmoksiu žaisti, – sunkiai gaudydama
orą purkštelėjo ji.
– Tokio tikslo ir neturėjau.
– Tikrai?
– Taip, tik norėjau pabūti dviese.
– Ar nėra paprastesnių būdų?
– Tai kad nieko geresnio
nesugalvojau.
– O aš sugalvojau. – Kai Dantė
pastatė ją ant žemės, Floriana paėmė jį
už rankos. – Pasivaikščiokim.
Jiedviem atsidūrus Florianai puikiai
pažįstamame paplūdimyje, ji nusivedė jį
į siaurą įlankėlę, kur neužpūtė vėjas.
Abu atsisėdo ant žemės ir ėmė spoksoti į
greitaeigius katerius, tolumoje
skrodžiančius vandenį.
– Dabar iš tikrųjų tu vien mano, –
prisitraukdamas Florianą pasakė Dantė.
Šį kartą Floriana nebespurdėjo.
Apsivijo jį rankomis ir leidosi
bučiuojama.
Tą vakarą, kai Floriana ir Kostanca
drožė per aguonų lauką, Floriana jautėsi
tokia laiminga, kad net šokčiojo sulig
kiekvienu žingsniu. Jos veidas švytėjo,
rankos laisvai kadaravo prie šonų.
Kartais ji pasilenkdavo pasiskinti
laukinių gėlių, žydinčių aukštoje žolėje.
Kostanca vis dar krimtosi dėl
neperduoto kvietimo. Ar mama iš tikrųjų
galėtų būti tokia klastinga ir
nesąžininga? O ir kam Floriana būtų
pakenkusi, jei būtų atėjusi į pokylį?
Kostanca to nesuprato, bet jautė baisią
kaltę, tarsi abi su motina būtų
susimokiusios prieš draugę. Ji gailėjosi
nusprendusi atsižadėti bičiulės ir
pasiryžo gavusi progą tą nesmagumą
užglaistyti.
– Aš įsimylėjau, – atsiduso Floriana.
Jai buvo sunku slėpti savo jausmus.
– Žinau, – atsakė Kostanca.
– Ir jis mane myli.
– Taip, tu jam labai patinki. Žinau.
– Ne, jis mane myli. Prisipažino.
Kostanca stabtelėjo.
 – Ką? Sakė mylįs tave?
– Taip. Aną vakarą atėjau pašnipinėti
nuo sienos, ir jis užtiko mane tenai. Mes
vaikštinėjom, šnekėjomės valandų
valandas, o paskui… – Ji nuraudo, lyg
bijotų ištarti tai garsiai. – Jis pabučiavo
mane.
Kostanca apstulbo.
– Pabučiavo?
– Taip. Buvo nuostabu! – Floriana
ištiesė rankas ir ėmė suktis ratu. –
Dievas išklausė mano maldas. Myliu
Dantę. Myliu jį, myliu jį, myliu jį, ir man
vis tiek, žino kas nors apie tai ar ne.
Užsikrėtusi draugės džiaugsmu
Kostanca prapliupo juoktis.
 – Netikiu. Juk jis daug vyresnis už
tave.
– Na ir kas? Meilei nėra ribų!
– Tu teisi. Nėra. Jeigu ir jis tave
myli, ištekėsi už jo. Turėsi papuošalų
dėžutę, kur kas didesnę už mano mamos.
– Nuo tokios minties Kostanca pajuto
keistą pasitenkinimą.
– Man nereikia papuošalų dėžutės.
Noriu tik jo. Neturiu nieko, tik meilę, bet
esu laimingiausia mergina pasaulyje!
Kostanca paėmė Florianą už rankos
ir jiedvi nulėkė per lauką.
– Tada turėsi jį! – sušuko Kostanca,
ir abi kvatojo tol, kol visai užduso.
 Kostanca palydėjo Florianą į
bažnyčią. Floriana norėjo uždegti
padėkos žvakę, o Kostanca – nuramdyti
ją graužiančią sąžinę. Ji niekada
nebeišduos draugės, ir tepadeda jai
Dievas.
Tėvas Askanijus navoje ruošėsi
mišioms, paskui jį sekiojo zakristijonas
tėvas Severas. Pamatęs merginas tėvas
Askanijus priėjo pasisveikinti.
Žingsniavo oriai, sutanai šluojant
akmenines grindis. Jis visada atidžiai
stebėjo Florianą kaip piemuo avelę,
tarsi tai būtų jo pareiga. Kiekvieną
savaitę klausydavosi jos išpažinties, ji
atskleisdavo jam savo lūkesčius ir
svajones, maža jos širdelė buvo kupina
tikėjimo, o dvasia labai tvirta. Kai dabar
ji uždegė žvakę užsimerkusi, nutaisiusi
palaimingą miną, jis suprato, kad įvyko
kažkas nuostabaus.
– Sveiki, mano vaikai, – maloniu
balsu pasisveikino jis.
– Sveiki, tėve Askanijau, – atsakė
Kostanca. Ji nuraudo ir kaltai nudūrė
akis manydama, kad kunigams žinomos
slapčiausios jos mintys.
Floriana baigė melstis ir atsimerkė.
– Labas vakaras, tėve.
– Dievas džiaugiasi tavo laime, –
nusišypsojo jis.
 – Esu laiminga, tėve, – atsakė
Floriana. – Ir dėkinga. Jis išklausė mano
maldas.
Tėvas Askanijus susiraukė. Negi po
daugybės metų grįžo jos motina? O gal
jaunasis Dantė Bonfantis atsakė į jos
meilę? Tėvas Askanijus žinojo visas
Herbos paslaptis, o tėvas Severas –
visas tėvo Askanijaus paslaptis.
– Dantė mane myli, tėve. – Floriana
šypsojosi taip džiugiai ir nuoširdžiai,
kad tėvas Askanijus net užsikrėtė jos
džiaugsmu. Galų gale Dievas parodė
palankumą ir šiai mažajai dukteriai.
Tačiau jo džiaugsmą temdė bloga
nuojauta. Iš tos draugystės nieko nebus,
jaunuolių sąjunga neįmanoma, nes
Dantės šeima tam nepritars.
– Prašyk Dievo patarimo, vaikeli.
– Jis jau vadovauja man, tėve. Be jo
pagalbos nieko nebūtų buvę.
Tėvas Askanijus žiūrėjo į dvi
mergaites, nuskubančias į saulę, ir
papurtė galvą.
– Tėve Severai, bijau, kad geruoju
tai nesibaigs.
– Tikrai, – pritarė tėvas Severas,
nosine šluostydamasis plikę. Net jis pats
užuodė alkoholio tvaiką, kuriuo buvo
pradvisęs jo prakaitas. Vylėsi, kad tėvo
Askanijaus uoslė prasta ir tas nieko
neužuos.
 – Man neramu. Florianos širdis gali
būti vėl sudaužyta, – toliau kalbėjo tėvas
Askanijus. Tėvas Severas linktelėjo. –
Tačiau aš būsiu šalia, surinksiu tas
šukeles ir vėl jas sulipdysiu. Florianos
tėvas susidėjo su velniu, todėl nėra
dukrai ramstis. Mergina pasikliauja vien
mumis.
– Ji tikinti, – tarstelėjo tėvas
Severas.
– Taip, tikrai. Bet nežinau, ar
tikėjimas padės jai nepalūžti, jei vėl
užgrius širdgėla. Pasimelsiu už ją.
– Aš taip pat, – pritarė tėvas
Severas. – Pasimelsiu iš visos širdies.
Tą vakarą Kostanca su tėvais
vakarieniavo valgomajame. Motina
tauškė apie pokylį, koks buvęs
prašmatnus, ir aptarinėjo naujus jų
draugus. Kostanca neužsiminė apie
Florianą, nors toji niekaip neišėjo jai iš
galvos. Jei mama sužinotų, kad Dantė
pabučiavo Florianą ir prisipažino mylįs,
ji tikrai pašiurptų. Gal vertėtų ją
paerzinti, pažiūrėti, kaip ji gūžiasi ir
muistosi išgirdusi tokią žinią? Bet tą
pagundą nuslopino baimė, ir Kostanca
nutylėjo. Jai nereikia grumtis už
Florianą, toji mergina puikiai geba
kautis pati.
Dantė atvažiavo savuoju „Alfa Romeo
Spider“ prie Florianos namo ir sustojęs
spustelėjo garso signalą. Pasigrožėti
automobiliu laukan išskubėjo sinjora
Bruno. Ji atsargiai perbraukė pirštais
per tviskantį variklio gaubtą, lyg tas būtų
išlietas iš tikro sidabro. Vaikai stumdėsi
tarpusavy norėdami geriau apžiūrėti
automobilį, niuksėjo vienas kitam į
pašonę ragindami jį paliesti.
Dantė, pulkelio pakrašty pamatęs
mažiausią vaiką, spoksantį pasistebusį,
nudrožė jo atsivesti.
– Nori pasėdėti viduje? – paklausė,
ir berniukas susijaudinęs linktelėjo.
 Pro duris išėjusi Floriana Dantę rado
sėdintį ant priekinės sėdynės su berniuku
ant kelių ir rodantį jam visus mygtukus,
aiškinantį, kam jie skirti.
– Rūpinkis Floriana, – šūktelėjo
sinjora Bruno, pagrasindama Dantei
storu pirštu.
– Pasikliaukit manimi, saugosiu ją
kaip brangakmenį, – atsakė jis, nukėlė
berniuką nuo kelių ir pastatė ant žemės.
– Lauksiu sugrįžtant, – pridūrė
sinjora, kai Dantė užvedė variklį.
Vaikai nustebę atsitraukė atgal.
Floriana mostelėjo jiems, o Dantė vėl
supypsėjo. Jiems lėtai važiuojant gatve,
vaikai, lyg būrelis žaidžiančių šunelių,
kurį laiką bidzeno iš paskos.
– Kur važiuojam? – paklausė
Floriana.
– Kur tik nori.
– Tada tiesiog važiuokim. – Ji
padavė jam ranką, o jis kilstelėjo ją prie
lūpų.
Jie riedėjo keliu, o saulė pamažu niro
už Toskanos alyvmedžių ir vynuogynų.
Šviesa darėsi vis blyškesnė, dangus
tamsėjo, galų gale užslinko sutemos ir
aukštai danguje įsižiebė pirmoji
žvaigždė. Jie rado nediduką restoranėlį
ir, sėdėdami po medinių grotelių
stogeliu, apkibusiu pomidorais,
vakarienei sukirto po lėkštę makaronų.
Prigesus natūraliai šviesai, buvo
užžiebta žvakė, pragydo svirplių choras.
Kai abu pakilo nuo stalo ir pasuko namų
pusėn, jau buvo vėlus vakaras.
Dantė sustabdė automobilį ant stačios
uolos, stūksančios virš jūros. Mėnesiena
buvo nutiesusi per vandenį sidabrinį
taką. Jis išjungė variklį, ir juodu sėdėjo
tylėdami, žvelgdami į atsivėrusį prieš
akis grožį. Ilgokai nė vienas nepratarė nė
žodžio, bet jų tylėjimas buvo toks pat
jaukus, kaip ir žvaigždės su mėnuliu
danguje.
– Visada bus šitaip, – galop prabilo
Dantė, prisitraukdamas Florianą. –
Sėdėsim čia, kai būsim seni, ir šnekėsim
apie savo vaikus. Drauge pasensim.
– Ir jiems papasakosim, kaip
susipažinom.
– Taip, papasakosim apie mano
piccolina, spraudžiančią nosytę pro
vartus ir ilgesingai spoksančią į namą ir
jį supančius sodus.
– Būsiu gera motina, – susimąsčiusi
tarė Floriana. – Mūsų vaikams duosiu
viską, ko pati niekada neturėjau.
Jis pabučiavo ją į kaktą.
– Aš tau duosiu viską, ko niekada
neturėjai.
Floriana pažvelgė į jį, ir jos akys
sublizgo.
– Tu jau davei.
 25 skyrius

Praėjo du mėnesiai. Kad išlaikytų save

ir tėvą, vis giliau grimztantį į
girtuoklystės liūną, Florianai teko eiti
dirbti. Kai kada ji padėdavo tetai
skalbykloje, kitomis dienomis
aptarnaudavo staliukus kavinėje,
įsikūrusioje Lakondos aikštėje. Mergina
ne itin džiūgavo plaudama indus ar
šluodama grindis, tačiau griebdavosi bet
ko, kad tik užsidirbtų maistui ir
drabužiams. Čionykščiai žmonės žinojo
galį kreiptis į ją paskutinę minutę, jeigu
jiems staiga prireikdavo talkininkės.
Dantė nė nenutuokė apie Florianos
padėtį, nes niekada nebuvo susidūręs su
tais, kurių kišenėse švilpauja vėjai, o
Floriana jam nieko nepasakojo. Jo
labdara būtų ją trikdžiusi.
Kostanca daugiausia laiko leido su
Džovana arba „Magdalenoje“, arba
kituose gražiuose namuose netoliese.
Netrukus šalia Džovanos vardo jau
būdavo minimas ir Kostancos vardas, ir
šiai vasara virto nesibaigiančiais
kviestiniais pietumis. Abi merginos
panėšėjo į porelę neperskiriamų
dekoratyvių paukštelių. Kostancai dar
niekada nebuvo taip smagu, ji jautėsi
laiminga, todėl nuoširdžiai džiaugėsi ir
dėl Florianos. Dabar jiedvi matydavosi
nedažnai, mat Floriana nebuvo
kviečiama nė į vieną svarbų
aukštuomenės renginį, bet kai abi
susitikdavo, Kostanca su malonumu ir
smalsiai klausydavosi pasakojimų apie
nuostabų draugės meilės romaną.
Dantė neįstengė nuslėpti savo meilės.
Jis norėjo leisti su Floriana kiekvieną
akimirką. Jie važinėdavosi automobiliu,
iškylaudavo paplūdimyje ar tiesiog
tysodavo ant žolės jo motinos undinių
sodelyje ir garsiai skaitydavo, o šalia
patenkintas snausdavo Labanaktis. Tai
buvo nuostabūs, stebuklingi vakarai:
čirpdavo svirpliai, prieš naktį
nuščiūdavo paukščiai, šviesa tapdavo
švelni, auksinė. Floriana džiaugėsi
gyvenimu šventai tikėdama, jog tą
palaimą siunčia Dievas.
Violeta stebėjo sūnaus vasaros
meilės nuotykį ir vis labiau nerimavo.
Jaunuoliai mėgavosi vienas kitu, ir tai
buvo jaudinantis reginys, tačiau ji
nuogąstavo, kad Floriana bus
sugniuždyta, kai visa tai baigsis. Rugsėjį
Dantė, palikęs Florianą vieną ir
nusiminusią, grįš į tikrovę – į Milaną.
Su Bepe Violeta apie tai nesišnekėjo.
Dantės tėvas manė, jog šis romanas tėra
eilinis trumpas meilės nuotykis, kad
Dantė tiesiog smaginasi prieš vesdamas
tinkamą moterį. Jo tai nestebino, o gal
nedomino.
Bepė buvo beširdis kaip reta. Tėvas
Askanijus nujautė gresiant nelaimę,
gavus ženklą pasiruošusią pulti ir
sunaikinti merginą, tad vieną dieną, kai
Floriana vėl užsuko uždegti žvakės,
nusprendė su ja pasikalbėti.
Floriana labai gerbė tėvą Askanijų,
kurį pažinojo nuo mažumės. Jis buvo
vyriausias Herboje ir arčiausiai Dievo,
tad kėlė jai ir pagarbią baimę. Kai jis
pasakė norįs pasišnekėti, ją ėmė graužti
kaltė, spūdindama įkandin jo į mažą
šoninę koplytėlę, kur juodu galės
pasikalbėti akis į akį, karštligiškai
svarstė, ką padarė ne taip.
– Atrodai išsigandusi, Floriana, –
tarė tėvas Askanijus, sėsdamasis ant
vienos iš medinių kėdžių, išrikiuotų
priešais altorių.
– Tikriausiai nusidėjau, jei panorot
šnektelėti.
Malonaus veido senukas atlaidžiai
šyptelėjo.
 – Tu nebe vaikas, Floriana. Tos
dienos, kai šokinėjai nuo stačių skardžių
ir iš klasės į klasę, jau seniai baigėsi.
Esi dievobaiminga mergina, netrukus tau
sukaks šešiolika, ir aš didžiuojuosi
tavimi.
– O ką iškrėčiau?
– Visai nieko.
– Tada kodėl norite pasikalbėti, tėve?
Jis delsė atsakyti. Tyliai paprašė
Dievo patarimo, nes apie jaunuolių
meilę nieko nenutuokė. Giliai įkvėpė ir
nėrė į šaltą sveiko proto duburį.
– Mieloji, tu neturi motinos, kuri
duotų gerų patarimų atsidūrus ant
moterystės slenksčio, todėl manau, kad
aš, šios parapijos ganytojas, privalau
duoti tėvišką patarimą.
Florianai širdis susitraukė iš baimės,
ji išsyk suprato, kad kalba suksis apie
Dantę. Pastebėjęs jos nuogąstį, tėvas
Askanijus stambia minkšta plaštaka
suėmė jos ranką.
– Žinau, kad judu su Dante Bonfančiu
džiaugiatės nuoširdžia draugyste.
– Taip, tėve.
– Bet turbūt neatlikčiau Dievo man
pavestos pareigos, jei neperspėčiau, kad
jūsų sąjunga neįmanoma.
– Neįmanoma?
Florianai akys pritvinko ašarų ir jos
ėmė plūsti mirtinai išblyškusiais
skruostais. Tėvas Askanijus labai
stengėsi išlikti ramus.
– Rugsėjį jis grįš į Milaną ir dirbs
pas tėvą, o tavo gyvenimas vėl ims tekėti
sena vaga. Tu labai jauna, mieloji, o jis
jau dvidešimt trejų vyras… – Jis nutilo,
o Florianai iš sielvarto plyšo širdis. –
Labai atsiprašau, kad turiu šitai pasakyti,
bet atskleisdamas tiesą noriu apsaugoti
tave nuo sielvarto.
– Bet Dantė myli mane, tėve.
– Neabejoju. Ar iš tikrųjų manai, kad
jis gaus savo tėvo palaiminimą ir ves
tave? – Floriana kaltai nudūrė akis, o jis
kalbėjo toliau: – Judu, vaikeli, esat iš
skirtingų pasaulių. Šį patyrimą brangink,
bet tu gyvensi toliau ir ištekėsi už savo
sluoksnio žmogaus. Dantė Bonfantis ne
tau. – Matant ją susisukusią iš sielvarto
it koks rudens lapas, tėvui Askanijui
suspaudė širdį. – Paliksiu tave čia, kad
nusiramintum, – švelniai tarė jis,
plekšnodamas jai per plaštaką.
– Bet aš jį myliu, tėve.
– Kartais meilės negana, Floriana.
– Tačiau Jėzus…
– Tu teisi, – tyliai ištarė jis. – Jėzus
mokė mus mylėti savo artimą kaip save
patį. Deja, Bepė Bonfantis to dar
neišmoko.
Floriana koplytėlėje liko viena.
Užsidengė veidą rankomis ir mėgino
pajusti Dievo buvimą, bet, deja, juto tik
šlapius savo skruostus ir apsunkusią
širdį. Ar tikrai jiems neįmanoma būti
kartu? Negi juos galėtų išskirti turtas,
toks nereikšmingas dalykas? Valandėlę ji
jautėsi sužlugdyta. Mintyse tarsi koks
milžinas iškilo Bepė Bonfantis, tamsi,
galinga jo figūra stūksojo tarp jos ir
mylimojo. Prieš akis plaukiojo ir
malonus tėvo Askanijaus, bejėgiškai
purtančio žilą galvą, veidas. Regis, visi
susimokė prieš ją. Bet paskui tamsoje
sušvito mielas Violetos veidas ir
nusišypsojo jai, spinduliuodamas
motiniška meile. Violeta juos tikrai
palaimintų, be abejonės. Gal net įtikintų
ir savo vyrą?
Įsitvėrusi to mažyčio vilties
šiaudelio, ji skvernu nusišluostė akis.
Kaip neteisinga, kad kentėti turi viena.
Tėvo Askanijaus žodžius perpasakos
Dantei, ir jis nuramins ją, bučiniais
nuvys jos baimes. Viskas bus gerai, ji tai
žino, ir tiek. Tėvas Askanijus elgiasi
taip, kaip mano esant teisinga, bet jis
neatsižvelgė į aplinkybes. Nežino, kokia
stipria meile jie vienas kitam dega.
Šitaip įtikinėdama save Floriana vėl
pralinksmėjo. Jos širdis ištvėrė daug
sunkumų ir ji nesileis sugniuždoma
Bepės Bonfančio. Juk tėvas Askanijus
išaiškino jai, kad visi žmonės lygūs
prieš Dievą, todėl ji nė kiek ne prastesnė
už kitus.
Kai Floriana nusigavo į
„Magdaleną“, jau buvo sutemę.
Atsivėrus dideliems geležiniams
vartams, jos pasveikinti atlapnojo
Labanaktis. Ji virpėdama pasilenkė jo
paglostyti, veidu įsikniaubė jam į kailį ir
pamėgino susitvardyti, nes vėl sukilo
baimė, grasindama ją praryti. Floriana
patraukė kiparisų alėja, kuria pirmąsyk
ėjo su Dante, kai dar buvo maža
mergaitė. Bet dabar ji nesimėgavo
gundančiais sodų kvapais, tvyrančiais
ore, nes labai nerimavo.
 Dantė išbėgo iš namo jos pasitikti.
Išvydęs nelaimingą veidą, stvėrė ją į
glėbį.
– Kas nutiko? – paklausė.
Pakirsta liūdesio Floriana puolė į
ašaras. Buvo taip prislėgta, kad negalėjo
kalbėti.
– Eime kur nuošaliau, pasišnekėsim
vienu du. – Jis nusivedė ją už medžių, ir
juodu atsisėdo po aukštu skėtkėniu. –
Kas nors nutiko tavo tėvui?
Floriana papurtė galvą.
– O, kad taip būtų!
– Tada kas yra?
– Tėvas Askanijus mane perspėjo,
kad mūsų meilė neturi ateities.
 Dantė buvo priblokštas.
– Jis perspėjo tave dėl ko?
– Kad abu esam iš skirtingų pasaulių,
kad aš labai jauna, kad tai baigsis
rugsėjį…
– Iš kur jis žino? – įširdo Dantė, ir
Floriana pasijuto geriau.
Dantė sučiupo ją už pečių ir įdėmiai
pažvelgė į akis.
– Paklausyk manęs, Floriana.
Mudviejų niekas neišskirs. Supranti? Aš
myliu tave. Niekada nemylėsiu kitos.
Mano tėvas – mano reikalas. Neklausyk
tėvo Askanijaus. Jis nėra mylėjęs, todėl
nežino, kas ta meilė. – Floriana
nusišypsojo ir atgalia ranka nusišluostė
akis. – Na, taip jau geriau. Jeigu jis
nebūtų kunigas, nudrožčiau pas jį ir
tiesiai šviesiai pasakyčiau, kad
nesikištų, kur jam nepriklauso.
– Jis elgėsi taip, kaip, jo manymu,
dera elgtis.
– Pasaulis pasikeitė. Negaliu
patikėti, kad dviem žmonėms neįmanoma
būti kartu todėl, kad jie iš skirtingų
socialinių sluoksnių. Jis – prieštvaninių
pažiūrų žmogus. Pasikliauk manimi,
Floriana. Mudviejų laukia graži ateitis.
Na ir kas, kad tu jaunutė? Suaugsi.
Netrukus tavo gimtadienis.
– Rugpjūčio keturioliktą.
– Kaip atšvęsim?
 – Man vis tiek.
– Bet man ne. – Jis atsistojo ir
trūktelėjo ją už rankos. – Nagi. Eime iš
čia. Nenoriu vėl regėti tavęs liūdnos.
– Man jau geriau.
– Puiku. Niekada nekentėk viena,
Floriana. Visada ateik pas mane, čia
visada mane rasi. Supratai? – Ji
linktelėjo. – Kur Labanaktis? Jis labai
supyks, jeigu jį paliksim.
Floriana tikėjo Dante, kai jis sakė,
kad jie visada bus kartu. Jeigu jis myli
ją, niekas nedrįs stoti jiedviem skersai
kelio, juk Dantė – savo likimo
šeimininkas. Ji nustūmė sielvartą į
tolimiausią širdies kertelę ir paliko ten
gulėti.
Vasara trumpėjo sulig kiekviena
valanda, ir Floriana su Dante stengėsi
kuo daugiau laiko praleisi drauge.
„Magdalenoje“ susitikusi Kostancą,
Floriana išpasakodavo jai savo meilės
romano smulkmenas, o Kostancą tai
džiugino, ypač žinant, kaip susierzintų
jos mama, jei tai išaiškėtų.
Kostanca jau turėjo kelis garbintojus:
aukštą tamsiaplaukį mąslų Eduardą iš
Romos, šviesiaplaukį mėlynakį
Alesandrą iš Milano ir išvaizdų
Eugenijų iš Venecijos. Bet nė vienas
neįtiko grafienei. Ji buvo nusižiūrėjusi
didžiausią laimikį.
Galų gale Kostancai nusibodo tylėti
ir ji atskleidė motinai tiesą, nors žinojo,
kad šitaip elgdamasi gali pakenkti savo
draugei. Jiedvi sėdėjo ant užpakalinės
automobilio sėdynės – važiavo iš
pobūvio, per kurį Eugenijus buvo
nusivedęs Kostancą į nuošalią vietelę ir
kone visą popietę šnekėjosi su ja.
Kostancai jis patiko. Ramus,
intelektualus, maloniai šypsantis, iš
garsios ir pripažintos šeimos,
gyvenančios gražiuose rūmuose
Venecijos centre. Bet šito grafienei,
regis, buvo negana.
 – Mama, aš dar labai jauna, – pasakė
Kostanca. – Turiu daug laiko susirasti
vyrą, už kurio norėčiau ištekėti. Negi
negaliu truputį pasilinksminti kaip
Floriana?
Užsiminus apie Florianą grafienė
krūptelėjo.
– Ir kaip linksminasi ji?
– Ji įsimylėjusi Dantę.
– Absurdas, – niekinamai
prunkštelėjo grafienė.
– Tiesą sakant, tu klysti. Ir jis myli ją.
– Kalbi nerimtai, tiesa?
– Kuo rimčiausiai. Jie susitikinėja
visą vasarą.
– Bet ji dar visai vaikas.
 – Jis palauks ir ves ją, kai ji suaugs.
Grafienė ėmė graužti nykščio nagą.
– Maniau, Dantė, jaunas vyras,
susiras rafinuotesnę būtybę nei toji
čionykštė benamė.
– Ji graži ir įdomi. Nė kiek
nesistebiu, kad jis myli ją. Visi, išskyrus
tave, ją myli.
Grafienę pribloškė piktas dukters
tonas. Iki šiol ji nedrįsdavo šitaip
kalbėti. Bet grafienė buvo gudri ir
įžvalgi moteris. Žinojo: jei pešis su
Kostanca, ją tik atstums.
– Brangioji, suprantu, ji graži, įdomi,
ir tu neteisi manydama, kad man ji
nepatinka. Aš tik saugau ir ginu tave,
šitaip elgtųsi bet kuri motina. Tiesiog
prisimink, kaip smagu tau buvo su
Džovana šią vasarą. Manai, būtum
linksminusis visuose pobūviuose, jei
būtum įsikibusi į Florianą? Kažin. Judvi
su Džovana sieja stiprus ryšys, nes turit
daug ką bendro. O su Floriana nebesieja
niekas, tik prisiminimai. Žinoma, juos
reikia branginti, nes yra ypatingi, tačiau
suprask ir tai, kad privalu žvelgti į ateitį.
Man labai patinka Eugenijus. Jis žavus
jaunas vyras ir malonus tavo palydovas.
Jei nori su juo draugauti, laiminu tave.
Noriu, kad būtum laiminga. – Ji paėmė
Kostancą už rankos. – Tetrokštu vieno:
kad turėtum tai, ko nusipelnei.
 Kostanca pritariamai linktelėjo.
– Žinau, mama, ir esu tau dėkinga.
– Aš jau sena ir apie save
nebegalvoju. Kas rytą atsibundu ir
svarstau, ką šiandien galėčiau nuveikti
dėl savo Kostancos.
– Tu nesavanaudė.
– Čia ir slypi motinystės esmė:
vaikas svarbesnis už tave. Ar tas meilės
romanas tarp Florianos ir Dantės iš
tikrųjų rimtas?
– Na, jiedu lyg sulipę. Kartu leidžia
kiekvieną laisvą valandėlę.
– O ką apie tai mano Bepė ir
Violeta?
 – Pasak Džovanos, jos mama myli
Florianą lyg dukterį, bet tėvas vargu ar
ją apskritai pastebi.
– Bepė niekada neleis savo sūnui
vesti tokios merginos kaip Floriana.
– Gal jie pabėgs iš namų?
– Nebūk kvaila, Dantė nieku gyvu
neatsisakys palikimo.
– Džovana sako, kad jos brolis
pametęs galvą dėl tos merginos.
– Galbūt ir pametęs, bet jei tėvas
priešinsis šiai sąjungai, o aš neabejoju,
kad taip ir bus, jųdviejų planai žlugs nė
nepradėjus jų kurti.
– Vargšė Floriana, – atsiduso
Kostanca.
 – Graži meilės istorija, bet su
nelaiminga pabaiga, kaip ir visos
nuostabios meilės istorijos. Ji atsigaus.
Stipri mergina. Greičiausiai ištekės už
kokio nors vyriškio iš Herbos ir pamirš
Dantę. Tiesą sakant, ta svajonė buvo
pasmerkta nuo pat pradžių.
– Ar ji negali išvažiuoti ir gyventi
Milane?
– Ir ką ten veiks? Su kuo gyvens?
Žinoma, negali. Manau, Dantė atgaus
sveiką protą, vos grįš į savo pasaulį. Ar
gali įsivaizduoti Florianą Milane? Tai
neįmanoma. Taip, tai mielas vasaros
romanas, bet jis baigsis. Man skaudu
sakyti, tačiau taip ir bus. – Ji uždėjo
ranką ant širdies ir nutaisė liūdną miną.
– Man sopa širdį pagalvojus, kaip kentės
Floriana. Juk jai teko šitiek išgyventi.
Bet tai neišvengiama. Gal įspėk ją, jeigu
esi gera draugė.
– Negaliu!
– Tada palik tai likimui. – Arba man,
pagiežingai pagalvojo grafienė.

Kai Dantė pasakė mamai, kad greitai

Florianos gimtadienis, Violeta
nusprendė surengti jai staigmeną –
vakarienę šeimos rate. Bepė kaip tik
buvo Milane, taigi niekas netrukdys jai
palepinti Florianos. Stalas buvo
padengtas terasoje, o prie visų kėdžių
atkalčių pririšti sidabriniai balionai.
Buvo iškeptas Labanakčio pavidalo
tortas, sustatytos aukštos taurės
šampanui. Violeta neabejojo, kad
Florianai niekada nebuvo suruoštas
gimtadienio vakarėlis, ir norėjo, kad jis
būtų ypatingas. Tebūnie tai paguoda
prieš nusivylimą, kuris laukia jos
rugsėjį. Ji nupirko Florianai auksinę
apyrankę su žvangančiais karuliais ir
pasirūpino, kad dovana būtų suvyniota į
gražų rausvą popierių ir perrišta
kaspinu. Virtuvės šefas suruošė švedišką
stalą, bet viską patiekė taip, tarsi tai būtų
puota.
 Dantė neleido Florianai nė
prisiartinti prie vilos, nusivedė ją į
paplūdimį ir abu ten buvo tol, kol atėjo
metas grįžti. Ji nujautė, kad jis ruošia jai
staigmeną, bet manė, jog nusives
vakarieniauti į prašmatnų restoraną.
Todėl ta proga užsivilko geriausią
suknelę. Tačiau jiems parėjus į vilą
Floriana suprato, kad Dantė suplanavęs
kažką kita, tik nenutuokė, kas tai galėtų
būti.
Susiėmę už rankų juodu ėjo per
kambarius. Kai įžengė į svetainę, pro
langus, siekiančius grindis, Floriana
pamatė stalą ir balionus ir iš nuostabos
ranka prisidengė burną. Terasoje jos
laukė visa šeima: Džovana, Kostanca,
Damiana su dviem geriausiomis
draugėmis – Rozarija ir Alegra – ir
Violeta, toji rankoje laikė dovaną, o
maloniame jos veide švytėjo šypsena.
Visos Florianos baimės akimirksniu
dingo. Violeta suteikė jai savo
palaiminimą, ir tai padarė akivaizdžiau,
nei būtų ištarusi garsiai. Ašarų
kupinomis akimis, nuraudusiais iš
džiaugsmo skruostais Floriana
prisiartino prie stalo. Ji matė kiekvieną
smulkmeną: mažyčius žiedelius,
išbarstytus ant staltiesės, į jos lėkštę
sudėtas dovanas, dailiai suvyniotas į
gražų popierių ir perrištas kaspinu, taip
pat ir gausybę valgių. Ir visa tai buvo
skirta jai.
Violeta meiliai apkabino ją ir įteikė
dovaną.
– Mieloji mergaite, – tarė ji, – žinau,
nusipelnei to labiau nei bet kuris kitas.
Linkiu tau laimės, sveikatos ir daug
gražių metų. – Ji atgalia ranka palietė
Florianai skruostą, žvelgdama jai į veidą
kaip motina į dukterį.
Floriana atsisėdo prie stalo ir
išvyniojo dovaną. Ištraukusi apyrankę
įsistebeilijo į ją negalėdama patikėti
savo akimis. Violeta užsegė apyrankę jai
ant riešo.
 – Karulius išrinkau pati. Pažvelk, štai
čia Labanaktis, o F – pirmoji tavo vardo
raidė, dar yra paukštis, svirplys, gėlė,
namelis, kurį atvėrus pasirodo dvi
širdys, bažnyčia ir kryželis.
Floriana nusijuokė pro ašaras ir
papurtė galvą. Visi kiti irgi juokėsi
suprasdami, kad iš jaudulio ji negali
kalbėti.
Ji išvyniojo ir kitas dovanas: suknelę
nuo Damianos, vėrinį nuo Džovanos,
poezijos tomelį nuo Rozarijos ir „Yves
Saint Lauren“ kvepalų buteliuką nuo
Alegros. Kostanca padovanojo Florianai
gražią odinę rankinę ir prie jos derančią
piniginę. Visa tai nupirko grafienė –
nusivežė Kostancą į parduotuves, kad
dukra neabejotų, jog Floriana iš tikrųjų
jai patinka.
Apsvaigusi iš laimės Floriana
gurkšnojo šampaną ir vaišinosi gardžiais
valgiais. Dantė sėdėjo šalia ir
kartkartėmis po stalu sugniauždavo jai
ranką, taip primindamas, kad myli ją.
Išblėsus šviesai ir ryškiau suspindus
žvakėms, nešinas tortu pasirodė virtuvės
šefas. Pamatę Labanaktį, pagamintą iš
tešlos ir glajaus, visi labai nudžiugo, o
Floriana susižavėjusi suplojo rankomis.
Ji užpūtė šešiolika žvakučių, nenoromis
įsmeigė peilį į šuns leteną ir užsimerkė,
kad sugalvotų norą.
 Violeta suprato, ko Floriana trokšta,
ir jos pasitenkinimą išstūmė nuogąstis. Ji
norėjo, kad šis vakaras niekada
nesibaigtų, kad nė vienas nebūtų
įskaudintas.
Bet, nepaisydamas Violetos jausmų,
laikas nepaliaujamai kapsėjo, ir
pasibaigus vakarėliui Dantė išvežė
Florianą namo.
Jie sustojo nuošalioje vietoje prie pat
jūros, ir iš vidinės švarko kišenės Dantė
ištraukė mažą dėžutę.
– O štai ir mano dovana tau, – tarė
pduodamas dėželę Florianai.
– Kas tai? – paklausė ji, vartydama
dėžutę.
 – Išvyniok ir pamatysi.
Floriana padarė kaip liepiama,
atsargiai išvyniojo dovaną. Virpančiais
pirštais atidarė raudonos dėžutės
dangtelį ir pamatė amžinybės žiedą,
išpuoštą baltais briliantais. Netardamas
žodžio Dantė paėmė jį nuo aksominės
pagalvėlės, tada suėmė Florianai ranką.
– Mudu dar per jauni tuoktis,
Floriana, bet įteikdamas tau šį žiedą
pažadu amžinai tave mylėti. – Ir jis
iškilmingai užmovė žiedą jai ant
bevardžio dešinės rankos piršto.
– Dar niekada nesu regėjusi tokios
grožybės.
 – Na, tai antra didžiausia grožybė,
kokią esu matęs.
Ji apsivijo rankomis Dantei kaklą ir
pabučiavo vaikiną.
– Ačiū, Dante. Ši diena buvo
nuostabiausia mano gyvenime. Niekada
jos nepamiršiu.
– Tai tik pradžia, piccolina. Man bus
labai malonu tave lepinti ateityje.
Kai Floriana grįžo namo, nebuvo kam
papasakoti dienos įspūdžių. Tėvas
šnopšdamas miegojo kitame kambaryje,
o sinjoros Bruno bute buvo tamsu. Todėl
ji atsisėdo prie lango ir įsispoksojo į
žvaigždes. Įdomu, ar tas pat mėnulis
šviečia ir jos mamai? Ar mama, pakėlusi
į jį akis, prisimena ją?
– Mama, – tyliai ištarė ji. – Noriu tau
papasakoti apie Dantę…
 26 skyrius

Atskubant rugsėjui, tarytum upei

neišvengiamai garmant stataus krioklio
link, Dantė pajuto stingdantį artėjančio
išsiskyrimo šaltuką. Vasara buvo lyg
palaiminga ilgų, tingių dienų tysant
saulėkaitoje, romantiškų pasivažinėjimų
po Toskanos apylinkes, neskubrių
pasivaikščiojimų prie jūros, troškimų,
sviestų į aguonų laukus kaip stebuklingos
sėklos, iš kurių sudygs laimingos
pabaigos, plynaukštė. Tačiau dabar tas
aguonas vėl pasiglemžė žemė, ir
paskutinės rugpjūčio dienos pasibaigė.
Bepė kvietėsi Dantę į Milaną.
Dantė nežinojo, kaip atsisveikinti su
Floriana. Mylėjo ją visa širdimi ir siela,
bet visai nepagalvojo apie praktinius
dalykus – kaip puoselėti santykius per
atstumą. Jis būtų pasiėmęs ją į Milaną,
bet tai buvo neįmanoma, tėvas tikrai
neleis jam vesti Florianos. Kol jai
sukaks dvidešimt vieni, įstatymas
įpareigoja ją paklusti tėvui. Tačiau net ir
tada jis nedrįstų nepaklusti savo tėvui.
Svajonėse jis griebdavo Florianą į glėbį
ir pabėgdavo, ketindamas vesti ją
tolimoje svečioje šalyje, kur niekas
negalėtų jiems sukliudyti. Deja, tai buvo
tik svajonės. Tikrovė buvo kitokia:
Dantė turi važiuoti į Milaną dirbti pas
tėvą, be to, jis pernelyg mylėjo savo
namus ir šeimą, todėl nebūtų ryžęsis
pabėgti.
Iki išvažiavimo likus dienai, Florianą
jis rado namie, sėdinčią vieną. Jos tėvo
nebuvo, o gal drybsojo kur nors
susmukęs prie sienos. Jį įleido sinjora
Bruno ir nuvedė į ankštą Florianos
butuką. Iš pradžių mergina labai sutriko,
kad jis pamatė jos skurdą, bet tas
nesmagumas dingo, vos tik Floriana
suprato jį atėjus atsisveikinti.
Baimindamasi, kad bet kurią minutę
gali pasirodyti tėvas, ji nusivedė Dantę į
savo miegamąjį, kad abu galėtų
pasišnekėti akis į akį. Kambarėlis buvo
mažas, kuklus, grindys išklotos šaltomis
plytelėmis, už lovos, ant baltos sienos,
kabojo didžiulis kryžius, o priekyje
stovėjo komoda. Langas buvo plačiai
atlapotas, bet nė vienas negirdėjo
miestelio garsų, kuriuos atpūsdavo
brizas.
Valandėlę jie spoksojo vienas į kitą,
ūmai išsigandę to, kas stūksojo tarp
jųdviejų, didybės. Apatiškos vasaros
dienos dabar atrodė tokios tolimos, jos
prabėgo kupinos nerūpestingo jų juoko ir
drąsių svajonių. Jie įdėmiai žvelgė
vienas kitam į akis, ieškodami
patvirtinimo, kad jų meilė bus
puoselėjama, kaip kad silpna liepsnelė
delnais pridengiama nuo vėjo.
Jis apkabino ją ir suspaudė glėbyje.
– Rašysiu ir stengsiuos atvažiuoti kuo
dažniau, – pasakė užsimerkdamas ir su
pasimėgavimu uosdamas vanile
dvelkiančią jos odą, jausdamas stiprų
geismą tai, kurios netrukus neteks.
– Lauksiu tavęs, Dante, – atsakė ji. –
Lauksiu, kad ir kas nutiktų.
 Žodžiai „kad ir kas nutiktų“ ūmai
skaudžiai nusmelkė jam širdį ir jį apėmė
sielvartas. Jo protas ėmė drumstis –
įsivaizdavo ją vienui vieną Herboje,
neturinčią nieko, kas apgintų nuo šiurpių
piktavalių vyrų. Pagalvojęs, kad ji gali
tapti lengvu grobuonių laimikiu, jis
pajuto pavydą ir bejėgiškumą.
Apsvaigęs nuo ilgesio nebesutvardė
geismo, ėmė karštai ją bučiuoti, o ji
glaudėsi prie jo stipriau nei kada
anksčiau. Aistra užvaldė jį ir jis, užuot
klausęs proto balso, pasidavė
instinktams. Nunešė ją į lovą ir atsigulė
šalia. Floriana troško atsiduoti Dantei,
tenkinti visus jo įgeidžius. Augusi be
motinos, kuri jai patartų, ji miglotai
suvokė, kas dedasi, tik juto malonią
šilumą, užliejusią strėnas, kai jis braukė
rankomis per slaptas vieteles. Paskui jis
įsiskverbė į ją ir sudejavo ritmingai
krutėdamas, kūnu plūstant vis
stiprėjančiam malonumui.
Reikalaudamas jos stūmėsi vis giliau
taip, kad net kakta išrasojo. Floriana
sukando lūpas ir kentė keistą nesmagumą
įsitikinusi, kad ši sueitis sujungs juodu
visiems laikams.
Po visko jie dar kiek pagulėjo
apsikabinę. Dantė net suvirpėjo ūmai
sumojęs, ką padarė. Jį ėmė graužti
sąžinė. Nieko nesuprasdama Floriana
šypsojosi nuraudusi iš laimės, nes dabar
jie iš tikrųjų priklausė vienas kitam, tik
jos pavardė kol kas buvo kita.
– Tegu tai būna mūsų paslaptis, –
paprašė jis. – Nenorėjau šitaip pasielgti.
– Džiaugiuosi, kad tai padarei,
Dante. Atsidaviau tau savo noru.
– Bet tau tik šešiolika. Galėčiau sėsti
į cypę!
– Niekam neprasitarsiu. Tai bus mūsų
paslaptis, pažadu.
Padrąsintas jos žodžių jis pabučiavo
ją į kaktą.
– Dabar tu tikrai mano.
– Visada buvau tavo. Nuo tos
akimirkos, kai įsileidai į savo sodus,
priklausau tik tau.
– Ar skaudėjo?
– Truputį.
– Atleisk. – Jis dar stipriau apkabino
ją ir vėl pabučiavo.
– Neatsiprašinėk. Argi ne taip ir turi
būti?
Dantė šito nežinojo, nes dar niekada
niekam nebuvo atėmęs nekaltybės. Kai
neatsargų jo poelgį nutvieskė
negailestinga tikrovės šviesa, prislėgtas
suvokė rimtai įsipareigojęs. Jis dar
stipriau apglėbė ją ir, be paliovos
šnabždėdamas „myliu tave“, pabučiavo į
smilkinį.
Paskui Dantė išėjo.
Floriana laukė lietaus, tačiau jo vis
nebuvo. Norėjo, kad dangų aptrauktų
debesys ir lietus nuplautų vasarą, kuri
niekaip nesibaigė ir ją kamavo. Bet
vasara užsibuvo, dienos buvo ilgos,
šiltos ir ūkanotos, vakarai – auksiniai, ir
mintis, kad šalia nėra Dantės, Florianai
smaigstė krūtinę lyg aštrus peilis.
Kai ji nupėdino į „Magdaleną“,
šeima jau buvo išvažiavusi į Milaną.
Viloje buvo tyku, čia tvarkėsi tik
personalas: uždarinėjo langines, baldus
dengė aptiesalais, saugančiais nuo
dulkių. Labanaktis pasveikino ją
prieraišiai, su begaline meile, bet
nebuvo nei Violetos, nei Džovanos, nei
Damianos, nei Dantės. Floriana
klaidžiojo po sodus it sielvartaujantis
šuo, apnikta vaiduokliškų vasaros aidų,
kuriuos liūdnai nešiojo rudeninis vėjas.
Vėl prasidėjo pamokos, bet Floriana
gavo visą etatą restorane. Grafienė
pasamdė Kostancai privačią mokytoją,
nes vasarą užmegzti ryšiai išėjo į naudą
– grafas gavo įvairių darbo pasiūlymų.
Jie net ėmė svarstyti, ar nevertėtų grįžti į
Romą. Abi merginos matydavosi retai.
Kitados jos dalydavosi viskuo, tačiau
dabar viena nuo kitos nutolo, o trumpam
susitikusios prie bažnyčios po mišių ar
miestelyje, kai Kostanca vaikštinėdavo
po parduotuves, abi jausdavosi
nesmagiai. Per vasarą Kostanca susirado
daug draugų, o vienintelis Florianos
draugas išvažiavo palikęs ją vienui
vieną.
Dantė rašė kasdien ir Floriana
atsakydavo jam, smulkia neskubria
rašysena išpažindama savo meilę. Ji
brangino jo laiškus ir laikė juos
tualetinio staliuko stalčiuje, perjuostus
rausvu kaspinu, tuo pačiu, kuriuo Violeta
buvo perrišusi dėželę su apyranke.
Žiedelis su briliantais buvo svarbiausias
saitas, jungiantis ją su Dante, ir ji
saugojo tą brangenybę. Žiedas buvo
vertingas, ir tai ją ramino, nes
neabejotinai bylojo apie jo ketinimą galų
gale ją vesti.
Kai ją ėmė pykinti, Floriana pamanė
ko nors užvalgiusi. Tačiau ją vimdė net
nuo maisto kvapo. Pasikamavusi kelias
dienas ji sunerimo, ar tik nebus rimtai
susirgusi, ir nuėjo pas sinjorą Bruno
pasitarti. Senoji ėmė kamantinėti, ar
dažnai vemia ir kiek laiko šitaip
jaučiasi, o Floriana rimtai ir uoliai
atsakinėjo nuogąstaudama, kad galbūt
miršta.
Sinjora Bruno nusivedė ją į savo butą
ir uždariusi duris pasisodino svetainėje.
Ji atrodė niūri kaip mirtis, paklausė, ar
tik jiedu su Dante nepasimylėjo.
Prisiminusi jam duotą pažadą Floriana iš
pradžių išsisukinėjo. Bet kai sinjora
Bruno pasakė, kad gal ji nėščia, Floriana
prisipažino mylėjusis su Dante.
– Ar taip ir būna? – naiviai paklausė
ji.
Sinjora Bruno priblokšta papurtė
galvą.
– Negi niekas tau nepaaiškino?
– O kas galėjo paaiškinti?
– Tavo teta.
– Zita? Ne, mes niekad apie tai
nesišnekėjom.
– Gyvas vargas su ta nenuovokia
moterimi. O kaip Kostanca?
– Ji nieko nežino.
 – Negali būti. Ar suvoki, kad tai
labai rimta? Turėsi kūdikį. Kaip jį
nuslėpsim?
– O kodėl turėčiau jį slėpti?
– Nes tu dar vaikas, mieloji, ir tai
prieštarauja įstatymams. Dantė gali
atsidurti už grotų. Jis suaugęs vyras,
turėjo susitvardyti. Kas jam užėjo? –
Sinjora Bruno ėmė grąžyti rankas. – Ko
griebsis Bepė Bonfantis, kai sužinos?
Tepadeda tau Dievas.
Florianos džiaugsmas, kad mirtinai
neserga, kaipmat išgaravo supratus, į
kokią bėdą pateko.
– Ir ką man daryti?
 – Tuojau pat eik pasišnekėti su tėvu
Askanijum. Jis vienintelis gali tau
padėti.
– Ar Dantei nepridarysiu bėdos?
– Tėvas Askanijus – kunigas, jis
saugo paslaptis. Žino visas manąsias.
Tiesą sakant, jam turbūt žinomos visų
Herbos gyventojų paslaptys. Jis tylės,
tylėsiu ir aš, tepadeda man Dievas. – Ji
persižegnojo. – Deja, tau padėti negaliu.
Neišmanau, ko imtis. Jis vienintelis
žinos, ką daryti.
– Turiu pasakyti Dantei.
Sinjora Bruno puolė Florianą tarsi
iešmu persmeigtas jakas.
 – Nė nemėgink! Nuo pat pradžių
žinojau, kad ta šeima neš tau tik
nelaimes. Užuot leidusi tau pasiduoti
jausmams, turėjau tave įspėti. Dantei –
nė šnipšt, supranti? Pirmiausia
pasikalbėk su tėvu Askanijum. Tau reikia
tik jo patarimo.
Užuot išsigandusi Floriana rankomis
perbraukė per pilvą ir pajuto tik
pagarbią baimę ir laimę. Ji laukiasi
Dantės kūdikio. Jo tėvas nebegalės
priešintis, nes dabar ji nešioja jo
vaikaitį, turbūt berniuką, didžiulių jo
turtų paveldėtoją. Ji nusišypsojo ir
pagalvojo: vis dėlto koks išmintingas tas
likimas, kad padovanojo jai tai, kas
visiems laikams tvirtu saitu susies juodu
su Dante.
Tam buvo lemta įvykti. Dievas
išklausė jos maldas ir davė jai tai, kas
geriausia – padovanojo naują gyvybę,
kuri bus vien jos ir Dantės.
Floriana nepaklausė sinjoros Bruni ir
nedelsdama parašė Dantei. Po kelių
dienų į duris pasibeldė vyresnysis
liokajus iš „Magdalenos“ ir perdavė
žinią: skambino Dantė ir pranešė
atvykstąs pasimatyti su Floriana. Ji labai
apsidžiaugė, kad netrukus vėl bus su juo,
ir niūniuodama linksmą melodiją puolė
tvarkyti namų. Nužvelgusi kuklų kambarį
ir paprastus baldus galvojo apie ateitį,
apie tai, kad atsiplėš nuo tėvo ir ištrūks
iš šios apgailėtinos skylės. Vaizdavosi
sėdinti undinių sodelyje šalia Dantės ir
skaitanti poeziją, o jųdviejų sūnus
plukdo fontane žaislinius laivelius.
Labanaktis gulės jai prie kojų ir snaus
saulėkaitoje. Gal ji lauksis ir kito
vaikelio? Juodu turės daug vaikų.
Tokiame erdviame name kaip
„Magdalena“ ji galės auginti tiek vaikų,
kiek tik panorės.
Bet Florianos laukė nusivylimas. Kai
Dantė pasirodė tarpduryje, jis atrodė
anaiptol ne švytintis, trykštantis
džiaugsmu jaunas vyras, kokį ji tikėjosi
išvysti. Jis nestvėrė jos į glėbį, kupinas
jaudulio, bet stovėjo išblyškęs, rūškanas
ir išsigandęs. Širdis jai apsunko kaip
akmuo.
– Gerai jautiesi? – paklausė ji,
rankomis nedrąsiai apsivydama jam
juosmenį.
– Mums reikia pasišnekėti, Floriana.
Atvykau kaip galėdamas greičiau. Ar tu
tikrai laukiesi?
– Regis, taip, nors nesu visai tikra.
– Kas tau apie tai pasakė?
– Sinjora Bruno. Turėjau kam nors
pasipasakoti.
– Suprantu. – Jis atsisuko į ją. Tokio
sugniuždyto Dantės Floriana dar nebuvo
regėjusi. – Ir ji įsitikinusi, kad tu nėščia?
 – Taip. – Ji susiraukusi dirstelėjo į jį.
– Maniau, apsidžiaugsi.
– Apsidžiaugsiu? Mano mieloji
Floriana, tu nė nenutuoki, ką tai reiškia.
– Mudu galime susituokti.
– Tai iliuzijos. Mano tėvas niekada to
neleistų.
– Bet aš laukiuosi jo anūko.
– Tas anūkas jam nė motais. Vargu ar
jam rūpi netgi jo paties vaikai. Jis toks
pat šaltas ir abejingas kaip tos kvailos
skulptūros sode. Jį domina tik pinigai ir
reputacija.
– Neketini jam pasakyti? – Florianos
smakras ėmė virpėti. Ji giliai įkvėpė ir
išpūtė krūtinę, vargais negalais
užgniauždama nusivylimą.
– Nežinau, ką darysiu. – Jis suėmė
jos rankas ir meiliai pažvelgė į moterį,
kurią myli, kurioje bręsta jo pasėta
sėkla. – Bet nepaliksiu tavęs. Ką nors
sugalvosim. – Jis prisitraukė ją ir
stipriai priglaudė prie krūtinės. –
Prisiimu visą atsakomybę, aš tave
įvėliau, aš ir ištrauksiu. Kada nors
būsim kartu, pažadu.
– Aš laiminga, Dante. Nieko nebijau.
Dabar suprantu, kad visada labiausiai
troškau vaiko. Būtybės, kurią mylėsiu ir
kuria rūpinsiuos. Dalelytės tavęs, kuri
visada bus su manimi, kad ir kas nutiktų.
 Jis uždėjo ranką jai ant plokščio
pilvo.
– Sunku įsivaizduoti, kad čia auga
vaikelis.
– Žinau. Pasak sinjoros Bruno, ims
matytis tik kokį šeštą mėnesį.
– Vadinasi, mudu dar turim laiko. Tik
niekam neprasitark, gerai? – Jai
linktelėjus pridūrė: – Surasiu tau naują
pastogę kuo toliau nuo čia.
– Bet aš noriu būti su tavimi.
– Tai neįmanoma, Floriana. Ar
įsivaizduoji, koks kiltų skandalas?
Niekas niekada neturi to sužinoti.
– Tada mūsų vaikelis bus
nesantuokinis.
 – Kitaip nebus.
Floriana išblyško.
– Mudu negalime turėti vaikelio, jei
nesam susituokę. Tai nuodėmė.
– Mudu jau padarėm didžiausią
nuodėmę, Floriana.
Jo žodžiai jai buvo akibrokštas,
dilgino veidą, bet ji pakėlė smakrą ir
puolė grumtis už savo dar negimusį
kūdikį.
– Galime susituokti slapta.
Jis atšlijo ir nužirgliojo prie lango,
tarsi ieškotų būdo pabėgti.
– Tau viskas regisi labai paprasta,
nes neturi ko prarasti.
 Ji atsisėdo ant lovos ir sukryžiavo
rankas.
– Man svarbu tik tai, kad myliu tave
ir mūsų vaikelį.
– Deja, gyvenimas kur kas
sudėtingesnis.
– Jei pats leisi, kad toks būtų.
– Aš esu tėvo įpėdinis.
– Gal gali to atsisakyti?
– Ir iš ko tada mudu gyvensim?
– Iki šiol nieko neturėjau ir buvau
laiminga.
– Aš įsipareigojęs tėvams.
Paveldėsiu tėvo bendrovę. Negaliu
visko mesti ir išjoti pasitikti saulėlydžio.
Tėvas išsižadės manęs. Mamai plyš
širdis, o aš liksiu kaip stoviu. Argi
nesupranti? Neteksiu visko.
– Prarasi tik tai, kas nesvarbu.
Dantei staiga pasirodė, kad skęsta.
Jis neabejojo savo meile Florianai, bet
vargu ar išdrįs pasipriešinti tėvui. Visą
gyvenimą darė tai, ko iš jo buvo
tikimasi, ir nusipelnė Bepės meilę, nors
toji meilė kėlė tik sąlygas. Jis labai
gerbė tėvą, bet jei būtų atidžiau
pažvelgęs sau į sielą, tenai, kur slypėjo
tiesa, būtų radęs pačiame dugne
nusėdusias baimės liekanas iš
paauglystės laikų, taip pat ir įsisenėjusią
būtinybę įtikti. Jis keikė savo silpnumą,
bet nieko negalėjo padaryti. Neįtikima,
kad išdrįstų prisipažinti tėvui mylįs
Florianą. Iš mamos gal ir sulauktų
užuojautos, tačiau net ji, būdama jautrios
širdies, neatleistų jam, jeigu jis vestų
Florianą, net jeigu ji būtų tokio amžiaus,
kai jau leidžiama tekėti.
Dantė davė Florianai pinigų, kad ji
galėtų paskambinti jam viešuoju
telefonu, ir pažadėjo išvykęs pagalvoti,
kaip geriausia sutvarkyti tą reikalą. Bet
jis nė nenumanė, ko griebtis. O, kad
galėtų nuo visko nusigręžti ir grįžti į
senąjį gyvenimą, tačiau tokios
galimybės, deja, nebebuvo. Meilė
susaistė jį su Floriana, ir jis, žinodamas,
kad joje auga jo kūdikis, jokiais būdais
negali pasitraukti. Yra atsakingas už juos
abu. Pareigos našta dar niekada taip
sunkiai neslėgė jam pečių.
Jis keiksnojo save, kad nedrįsta
pabėgti iš namų ir viską pradėti nuo
pradžių naujoje vietoje. Tačiau vedybos
bet kokiu atveju – neįmanomos. Galėtų
įkurdinti ją bute netoli Milano, kad ji
pagimdytų slapta, tačiau kas bus paskui?
Jųdviejų laukė niūri ateitis. Jis sustabdė
automobilį kelkraštyje už Herbos,
padėjo galvą ant vairo ir iš nevilties
užsimerkė trokšdamas išnykti. Ir ką jis
sau galvojo? Jam buvo nevalia įsimylėti
Florianos. Ta meilė buvo pasmerkta vos
užsimezgusi. Jo galvoje sukosi vaizdai,
jie didėjo ir deformavosi: skandalas,
tėvo rūstybė, motinos nusivylimas, dar
kartą žlugusios Florianos viltys. Visa tai
siaubinga, tiesiog nepakeliama.
Tada tamsoje švystelėjo vilties
ruoželis. Jis atsisėdo ir įsispoksojo į jį.
Kuo ilgiau žiūrėjo, tuo ruoželis labiau
platėjo, ir Dantė pagaliau patikėjo kad
toji šviesa parodys jam kelią. Jis
apgręžė autobilį ir nulėkė atgal į Herbą.
Pamatęs Dantę, tėvas Askanijus
nustebo, nes vaikino šeima seniausiai
buvo išsikrausčiusi į Milaną, o čionai
dažniausiai grįždavo tik vasarą. Išvydęs
prislėgtą jaunojo vyro veidą pagalvojo,
kad šeimoje kas nors mirė ir kad Dantė
atvyko jam to pranešti.
– Mano sūnau, kas atsitiko?
– Noriu su jumis pasikalbėti, –
atsiliepė Dantė.
– Žinoma, prašom.
Kunigas nusivedė jį į koplytėlę,
kurioje ne taip seniai aiškino Florianai,
kad iš tos jų meilės nieko nebus. Jiedu
atsisėdo. Dantė giliai įkvėpė. Užuodė
silpną alkoholio tvaiką, dvelktelėjusį iš
už nugaros, ir apsigręžė norėdamas
įsitikinti, ar jie tikrai vieni.
– Kuo galiu padėti? – švelniu ramiu
balsu paklausė tėvas Askanijus.
 – Pakliuvau į bėdą, tėve. Nusidėjau.
– Dantė susiėmė rankomis galvą.
– Nebijok. Dievas atleidžia tiems,
kurie atgailauja.
– Ak, aš labai apgailestauju. Iš visos
širdies gailiuosi nusidėjęs.
– Ar nebūtų geriau, jei atliktum
išpažintį?
Dantė atsitiesė ir nusiminęs pažvelgė
į kunigą.
– Ne. Man reikia praktiškesnės
pagalbos.
– Suprantu.
– Tėve Askanijau, jūs pažįstat mane
nuo vaikystės.
– Taip.
 – Jūs visada buvote man geras,
patardavote išmintingai ir taktiškai. Juk
taip?
– Stengdavausi.
– Dabar man reikia jūsų išminties, tik
bijau nuosprendžio.
– Mano sūnau, aš čia ne tam, kad tave
teisčiau. Tai ne mano, o išmintingojo
Dievo teisė. Atskleisk, kokios bėdos
tave slegia, ir aš pamėginsiu tau patarti.
Dantė sunkiai nurijo seiles.
Nebegalėjo žiūrėti į kunigą, todėl nudūrė
akis į grindis.
– Floriana nėščia.
Tėvui Askanijui užgniaužė kvapą. Jis
prispaudė ranką prie krūtinės, mat
pervėrė toks aštrus skausmas, kad jis net
krūptelėjo. Vos užgniaužė dejonę.
Pirmiausia pagalvojo apie Florianą,
nekaltą, patiklią, drąsią būtybę, ir širdį
užplūdo gailestis. Paskui pagalvojo apie
Dantę, jo iškrėstą kvailystę, ir teko labai
susiimti, kad nepultų priekaištauti.
Dantė išsyk pajuto kunigo nuotaiką. Iš
gėdos rankomis užsidengė veidą.
Tėvas Askanijus atsistojo ir nuėjo
prie altoriaus. Uždėjęs rankas ant baltos
lininės staltiesės užsimerkė ir pasinėrė į
maldą. Kaip jam elgtis Florianos
atžvilgiu? Mėgino likti nešališkas, lyg
chirurgas, pasirengęs įpjauti ligonio
kūną, bet širdis neramiai spurdėjo
svarstant kiekvieną galimybę.
Galų gale jis grįžo prie Dantės. Šis
pakėlė akis.
– Ką man daryti? – sušnabždėjo.
Atskleidęs savo paslaptį jis jautėsi dar
blogiau.
Kunigas atsiduso.
– Gali padaryti vienintelį dalyką.
– Padarysiu bet ką. Dėl Florianos
padarysiu bet ką.
– Netoli nuo čia yra vienuolynas, ten
ji galėtų pagyventi iki gimdys. Daug
metų pažįstu vienuolyno viršininkę, ji
neretai priglaudžia tokias merginas.
 Stojo slogi pauzė, ir Dantė suprato,
kokį klausimą netrukus išgirs, nes jis jau
pleveno ore lyg ryškiai raudonas
balionas.
– Ar ketini ją vesti?
– Nežinau. – Jis bejėgiškai gūžtelėjo
pečiais ir nunarino galvą. – Svajojau
apie tuoktuves su Floriana. Maniau,
palauksiu, kol ji suaugs, ir tada… – Jis
nutilo. – Meilė apakino mane, ir aš
nemačiau tikrosios savo padėties. Mano
tėvas niekada nepripažins jos savo
marčia. Ją vesdamas turėčiau atsisakyti
visko. – Jis paspringo žodžiais, nes
puikiai žinojo: pasiaukojimas – tai
Dievo kelias. – Tėve, aš silpnavalis!
 Tėvas Askanijus sukaupė visą savo
stiprybę. Norėjo papurtyti šitą jaunuolį
ir jį išplūsti, kad sugriovė merginai
gyvenimą.
– Tačiau tu remsi ją pinigais? –
susitvardęs paklausė ramiu balsu.
– Žinoma. Rūpinsiuosi ja ir mudviejų
kūdikiu. Ji gyvens kaip princesė. – Jo
žodžiai nuskambėjo nenuoširdžiai.
Geriau būtų jų neištaręs. – Palauksiu, kol
praturtėsiu ir tapsiu nepriklausomas, o
tada vesiu ją.
– Pasakyk apie tai Florianai, o kol
kas ji tegu ruošiasi išvykti. Kai tik
susitarsiu su vienuolyno viršininke.
– Pasakysiu.
 – Ji privalo tylėti.
– Floriana pasisakė tik sinjorai
Bruno.
– Teresė – gera, diskretiška moteris.
Gali pasikliauti ja, ji neišduos jūsų
paslapties.
– Aš nusidėjau, tėve. Esu jums
skolingas.
– Nėra jokių skolų, kurias reikėtų
grąžinti, Dante, tik turėsi atlyginti žalą.
Pasirūpink Floriana ir labai ją mylėk.
Tau tenka atsakomybė už keblią jos
padėtį ir ateitį. Nusidėti žmogiška, bet
Dievo akyse gali pakilti atlikdamas
pareigą – atgailauk, melsk atleidimo ir
viską atitaisyk.
 – Pažadu, tėve.
– Dabar eik.
Dantė išdrožė iš koplytėlės ir
nužingsniavo prie durų. Jis nepastebėjo
klūpančio zakristijono, kuris meldėsi
gretimoje koplyčioje. Alkoholis
smelkėsi jam pro odos poras ir garavo
ore, susimaišydamas su degančio vaško
kvapu.
Dantės žingsniams nuslopus, jis
pakėlė galvą ir prisimerkė. Floriana
nėščia? Tai bent staigmena. Iš visų
paslapčių, kurias nugirdo daugybę metų
darbuodamasis bažnyčioje, ši buvo
labiausiai sukrečianti. Bet jis buvo
diskretiškas žmogus. Didžiavosi savimi,
kad moka saugoti paslaptis. Jis
žvejodavo jas už klausyklos, sienų ir
durų plyšiuose, prisigraibydavo
informacijos nuotrupų, o paskui giliai
paslėpdavo. Iki šiol dar niekada nebuvo
leidęs žuviai išsprūsti laukan. Tik bėda
ta, kad šioji žuvis buvo stambiausia ir
slidžiausia, kokią jam teko pagauti.
 27 skyrius

Floriana pasibeldė į sinjoros Bruno

duris. Laukan plūstelėjo kepinamų
svogūnų kvapas, ir ją net supykino. Ji
svarstė, kiek dar tęsis tas blogulys.
Uždėjo ranką ant pilvo ir tyliai pažadėjo
vaikeliui iškęsianti viską, ką tik jai lems
likimas, kad tik jis gimtų sveikas ir
stiprus.
Durys atsivėrė, ir išlindo susirūpinęs
sinjoros Bruno veidas.
– Ak, Floriana, ir kokios naujienos?
– paklausė moteris ir čiupusi merginą už
sijono įsitempė vidun. – Ar šnekėjaisi su
tėvu Askanijum? Ką jis sakė?
– Pasikalbėjau, – sumelavo Floriana.
Juk ji tikrai šnekėjosi, nors ir
netiesiogiai.
– Ir ką?
– Keliausiu į vienuolyną.
– Taip tau bus geriausia. Ačiū
Dievui.
 – Tai Švenčiausiosios Marijos
Angelų vienuolynas. Tėvas Askanijus
susitars dėl manęs.
– Juk sakiau: jis žinos, ką daryti.
– Aš tokia laiminga. Kasdien dėkosiu
Viešpačiui, kad dovanojo man vaikelį.
Sinjora Bruno atsiduso.
– Kada išvažiuoji?
– Kai tik jis viską sutvarkys.
– O kas tave nuveš?
– Dantė.
– Jis žino?
– Taip. Juk tas vaikelis – ir jo. Vos
gims kūdikis, jis nupirks mums būstą ir
vieną dieną, kai taps nepriklausomas nuo
tėvo, ves mane. Dievas mudviem atleis
už nesantuokinį vaiką, šiaip ar taip, tai
Jo dovana, todėl Jis negali rūstauti. – Ji
susijaudinusi nusišypsojo. – Aš labai
laiminga, sinjora Bruno.
Senoji moteris susiraukė. Kaip
įmanoma tokioje padėtyje jaustis
laimingai, kai ateitis šitokia miglota? Ji
nė akimirkos netikėjo, kad Dantė ves
Florianą; tokioms merginoms panašios
istorijos niekada nesibaigia laimingai.
Sinjora Bruno mąsliai kramsnojo lūpą.
– Ką gi, tiek ir tegalime tikėtis.
– Aš būsiu motina. – Floriana
svajingai atsiduso ir klestelėjo ant
minkštos kėdės. – Bus berniukas, žinau,
ir tiek. Gražutis mažas berniukas. Nuolat
su juo šnekuosi.
– Abejoju, ar jis turi ausis ir tave
girdi.
– Mane girdi jo siela. – Florianos
šypsena buvo rami, tarsi jai nieko
nestigtų.
Sinjora Bruno negalėjo nesižavėti jos
optimizmu, kita vertus, būgštavo, kad
ateis akimirka, ir mergina labai nusivils,
jos optimizmas dings visiems laikams.
– Gal alkana?
– Ne, aš gyva oru, bet klesčiu.
– Atrodai sulysusi.
– Negaluoja skrandis, bet širdis
džiaugiasi.
 – Jei nieko nevalgysi, pakenksi
kūdikiui. Eime, išviriau sriubos.
Floriana nenoromis nupėdino įkandin
jos į virtuvę, kur tvyrojo svogūnų
kvapas.
– Kažin, ar man pavyks ką nors
nuryti, nebent kokį traputį. Ar turit?
– Turiu. Ir sūrio.
– Norėčiau tik trapučio.
– Užtepsiu ant jo sviesto.
Floriana meiliai jai šyptelėjo.
– Elgiatės kaip motina.
Stengdamasi nuslėpti jaudulį sinjora
rūsčiai pažvelgė į merginą.
– Tau reikia motinos.
– Man pasisekė, kad turiu jus.
 – Turbūt Elijui nesakysi, ką?
– Aišku, ne. Vieną dieną jis atsibus ir
pamatys, kad manęs nebėra.
– Ar tikrai nieko jam nejauti?
– Nieko. – Floriana nusisuko ir
paėmė svogūno lukštą. – Jis man ne
tėvas.
– O gal tapęs seneliu pradės gyventi
dorai?
– Ne, nepradės. Niekas nepasikeis.
Jis žlugęs žmogus. Nesistebiu, kad mama
jį metė. Kartais pagalvoju: tikriausiai ji
labai nekentė manęs, todėl ir paliko jo
malonei.
Sinjora Bruno pasibaisėjo.
– Juk pati tuo netiki, ar ne?
 Floriana gūžtelėjo pečiais.
– Nesvarbu. Visi jie nevykėliai, todėl
ir nesužinos, kad pasauliui padovanosiu
mielą kūdikėlį. Man nieko nereikia,
sinjora Bruno, nieko ir jokio žmogaus,
nes aš turėsiu sūnų. Niekada nebebūsiu
viena.
Sinjorai Bruno suspaudė širdį.

Dantė gyveno Milane ir buvo tikras, kad

jo vaikas gims slapta. Jo nebedraskė
baimė, nes viskas buvo sutvarkyta ir
našta nukrito nuo pečių. Taigi tėvas
nieko nesužinos. Floriana bus saugi ir
prižiūrima. Jiems nereikės nutraukti
santykių slapstantis, nes svetimame
mieste niekas jų nepažįsta. O apie ateitį
dar anksti galvoti. Kol kas reikalai
klostėsi gerai, bet ramybės
valandėlėmis, prieš užmigdamas vakare
ir atsibudęs rytą, Dantė krūptelėdavo
nuo minties, kad vos per plauką visko
nesužlugdė.

Florianos nėštumas buvo delikatus

reikalas, todėl tėvas Askanijus nenorėjo
aptarinėti jo telefonu. Su vienuolyno
viršininke pasikalbės pas ją nuvykęs.
Važiuodamas Toskanos apylinkėmis
jis mąstė apie nesėkmingai
susiklosčiusią padėtį. Floriana pagimdys
už saugių Švenčiausiosios Marijos
Angelų vienuolyno sienų, paskui Dantė
ją skubiai išgabens į kokį nors tolimą
miestelį, kur jos niekas nepažįsta, ir
Floriana pradės naują gyvenimą. Iš visų
jo parapijiečių Florianai bus sunkiausia
susidoroti su tokia permaina. Tėvas
Askanijus baiminosi, kad merginai teks
gyventi vienui vienai su kūdikiu, be
niekieno paramos. Gal Dantė ir
pasamdys kokią pagalbininkę, bet šalia
vis tiek nebus jautraus artimo žmogaus.
Pagalvojęs apie Dantės kvailumą,
tėvas Askanijus ėmė grumtis su pykčiu.
Vyrukas smaginosi valandėlę, o jaunai
merginai sugriovė visą gyvenimą.
Žinoma, Floriana taip nemano. Ji myli
Dantę ir juo pasikliauja, tiki, kad jis
rūpinsis ja ir gal net kada nors ves. Bet
tėvas Askanijus buvo senas ir
išmintingas, tad jaunuolio elgesyje
kaipmat įžvelgė silpnavališkumą. Su
tokiais dalykais buvo susidūręs daugybę
kartų. Iš to, kad Dantė nedrįso pažvelgti
jam į akis, o žlugus planams jo pečiai
suglebo, tėvas Askanijus nesunkiai
perprato, ką tas vaikis galvoja. Be to,
matė jį augantį, veikiamą valingo ir
tvirto tėvo. Norint ištrūkti iš tėvo įtakos,
reikėjo ugningos valios ir plieninės
drąsos, o Dantė neturėjo nei vieno, nei
kito, nors buvo mielas ir geraširdis.
 Tėvas Askanijus sustabdė automobilį
prie įspūdingų vienuolyno vartų. Prieš
paspausdamas skambutį kiek padelsė.
Vos Floriana dings už šių vartų, jis
veikiausiai niekada jos nebepamatys.
Jam suspaudė širdį, ir pats nustebo dėl
tokio jausmų antplūdžio. Tik dabar,
artėjant išsiskyrimo valandėlei, suprato,
kaip labai jam rūpi Floriana.

Floriana dažnai skambindavo Dantei iš

Luidžio užeigos. Ilgai šnekėtis jie
negalėdavo, bet jai pakakdavo išgirsti
Dantės balsą, ir nurimdavo. Laisvalaikiu
Floriana nusibastydavo iki
„Magdalenos“ ir susirasdavo Labanaktį.
Jiedviem traukiant laukais, ji
pasakodavo šuniui apie savo ateitį su
Dante. Juodu sėdėdavo paplūdimyje,
vandeniui švelniai pliuškenant į uolas, ir
Floriana dainuodavo savo negimusiam
kūdikiui ir šuniui, kuris mylėjo ją
labiausiai iš visų.

Tėvas Severas dar kartą maktelėjo iš

butelio, kurį slėpė po grindų lenta savo
miegamajame. Daug sykių kartojo sau,
kad šis gurkšnis paskutinis. Žinojo: jei
bus nutvertas, principingasis tėvas
Askanijus išmes jį lauk. Deja, liautis
gerti neturėjo valios, o tėvo Askanijaus
uoslė buvo labai prasta, todėl ir toliau
patyliukais siurbčiojo karčiąją.
Šį vakarą tėvo Askanijaus nebuvo.
Popietę jis sėdo į automobilį ir
išvažiavo. Tėvas Severijus svarstė, ar
tik ta išvyka nebus susijusi su Floriana.
Pajuto slidžią žuvį, didžiąją savo
paslaptį, ir valandėlę mėgavosi tuo, kad
ir jis kai ką žino. Nevalia suskystėti ir
išplepėti paslaptį, galvojo susijaudinęs.
Jis ir vėl išgėrė. Buvo gražus
vakaras. Šviesa sodri ir švelni, oras
šiltas, rudeniškas. Žaidžiančių vaikų
šūksniai, aidintys nuo senų akmeninių
sienų, priminė jam atsiskyrėlišką
vaikystę ir berniukus, kurie nenorėdavo
su juo žaisti, nes jautė jį esant kitokį. Jis
nusprendė pasivaikščioti ir įkvėpti oro.
Siaura gatvele pamažu pėdindamas
aikštės link, galvojo apie tėvą Askanijų.
Labai juo žavėjosi. Deja, būdamas
visiškas netikša, jis niekada nepasieks
tokių aukštumų. Žinojo savo silpnybes ir
buvo patenkintas, kad gyvena didžio
Dievo žmogaus šešėlyje, tarnaudamas
kitiems, vildamasis darbu atpirkti savo
ydas. Jis slopino lytinę trauką kitiems
vyrams ir kasdien meldėsi, kad išgytų.
Bet skausmas neslopo, o jį numalšinti
padėdavo tik alkoholis.
Gatvės gale jis išvydo žmogų,
susirietusį ant laiptelio prie laukujų
durų, rankomis susiėmusį galvą. Tuojau
pat jį atpažino.
– Elijau, – kreipėsi priėjęs. – Ar kas
atsitiko?
Vyras pakėlė akis, ir kančia jo veide
kaipmat išvaikė visas kitas zakristijono
mintis.
– Tėve, padėkit man.
Zakristijonas atsisėdo šalia vyro.
Nuo Elijaus trenkė alkoholiu.
– Kuo galiu padėti?
– Praradau žmoną ir sūnų, o dabar
netenku ir dukters.
– Ką turite galvoje sakydamas, kad
netenkat dukters?
 – Ji nesirūpina manimi. Aš ją
nuvyliau. Turėčiau dirbti ir ją paremti,
deja, štai sėdžiu čia, virtęs alkoholio
vergu. Nusiritau į patį dugną, tėve, ir
nežinau, kaip pakilti. Noriu rūpintis ja,
bet ji su manimi nebesišneka. Žinau,
kada nors paliks mane, kaip paliko ir jos
motina, ir tada nusibaigsiu kaip koks
paskutinis valkata.
– Elijau, jūs jau žengėt pirmą žingsnį
išgijimo link. Jeigu suvokiate turįs bėdų,
vadinasi, jau pradėjot kapstytis iš
duobės.
– Nebeimsiu į burną nė lašo.
Zakristijonas pagalvojo apie savo
silpnybę ir dar sykį pažadėjo sau ją
įveikti.
– Tam reikia labai tvirtos valios, –
pasakė.
– Ir ką gi man daryti?
– Turite dėl ko nors gyventi. Reikia
tikslo, kuris atitrauktų nuo butelio ir
skatintų vėl imtis darbo ir gyventi dorai.
Ūmai zakristijonas pajuto gerklėje
slidžią žuvį ir susijaudino, nes toji ėmė
iš lėto kilti aukštyn.
– Turiu tik Florianą, bet ji mane
niekina, – pasakė Elijus.
– Pirmiausia įrodykit jai, kad galite
pasikeisti. Beprasmiška nuolat kartoti,
esą mesit gerti. Jau susimovėt daugybę
kartų. Turite jai parodyti, kad esate
rimtai pasiryžęs keistis.
– Ji manęs nebemyli. O meilei mirus,
jos nebeatgaivinsi.
– Nesąmonė. Pasak tėvo Askanijaus,
meilė visada glūdi visų mūsų širdyse,
netgi tų, kurie to nežino. Tik turime
atsikratyti blogų įpročių.
– Nenusipelniau jos meilės. Pažvelkit
į mane.
– Aišku, nusipelnėt. Klysti žmogiška.
Jėzus juk mokė atlaidumo. Floriana –
gera krikščionė. Myli jus visa širdimi,
net jei to nesuvokia. Jūs esat jos tėvas ir
vienintelis artimasis, kurį ji turi.
 – Na ir kas? Ką gero aš dėl jos
padariau?
– Neklauskit savęs, ką padarėt,
klauskit, ką galite padaryti.
Slidžioji žuvelė jau sukosi
zakristijonui ant liežuvio ir spurdėjo taip
smarkiai, kad nulaikyti ją jis įstengė tik
sukaupęs visas jėgas. Juto tokį
malonumą, kad net nosis ir kakta
išrasojo. Dar niekada nebuvo grūmęsis
su tokia stambia žuvimi.
Elijus pakėlė galvą.
– Suprantat, nesu kvailys, – pasakė. –
Žinau, kad Floriana turi vaikiną. Ji
mano, jog nieko nenutuokiu, bet aš, kaip
ir visi žmonės, turiu akis ir ausis. Žinau,
ji nepasisakys. Paskutiniu metu nieko
nepasakoja. Kitados, kai buvo maža
mergaitė, atskleisdavo, ką galvojanti, bet
aš jos nesiklausydavau. Nekreipiau į ją
jokio dėmesio. – Jis sielvartingai
susigūžė. – Blogas aš tėvas. Vieną dieną
ji ištekės, bet kažin, ar norės mane
matyti savo vestuvėse. Turėčiau ją lydėti
prie altoriaus ir atiduoti į žmonas, tačiau
joks vyras nepaprašys manęs jos rankos,
nes to nenusipelniau. Aš nuvyliau dukrą.
– Jo pečiai ėmė virpėti.
Zakristijonas atsistojo. Slidžioji
žuvis viliojamai čiūžtelėjo ant liežuvio
galiuko.
– Parvesiu jus namo, – pasakė.
 Nelaimingasis Elijus dėbtelėjo į jį.
– Likau visiškai vienas, – pasakė.
Išgirdusi nevilties šūksnį, tėvo
Severijaus žuvis slystelėjo iš burnos.
– Jūs tapsit seneliu, Elijau, – pranešė
zakristijonas ir nudžiugo. Pasirodo,
malonumas atskleidus paslaptį kur kas
didesnis už paslapties saugojimo
malonumą. Elijus apstulbęs spoksojo į
jį. – Taip, Floriana nėščia, – linksmai
pridūrė jis.
– Nėščia? Floriana?
– Tai Dantės Bonfančio vaikas.
Suvirškinęs naujieną Elijus net
prablaivėjo.
– Nemeluojat?
 – Patikėkit manimi, tikrai žinau. Na
štai, turite dėl ko gyventi.
– Bet ji dar labai jauna.
– Jauna, tačiau vyrukas turbūt ją ves.
– Jis išsiveš ją.
– Tikrai ne.
– Žinoma, išsiveš.
Elijus vos ne vos atsistojo. Kad
nepargriūtų, zakristijonas sugriebė jį už
rankos.
– Šiukštu niekam nė žodelio, gerai? –
pasakė, bet vargu ar Elijus jį išgirdo. –
Neturėjau jums to atskleisti. Bet jūsų
akyse pamatęs kančią pagalvojau: juk
reikia dėl ko nors gyventi. Ir štai dabar
turit tikslą. Būsit senelis. Florianai
reikės jūsų. Atsirado proga atitaisyti
žalą. – Ūmai zakristijonas pajuto
pasitenkinimą, kad nuveikė šį tą gero.
– Dantė Bonfantis? – kasydamasis
galvą sumurmėjo Elijus. – Vienintelis
Bepės Bonfančio sūnus?
– Taip, jis. Tik nepamirškit, ką
sakiau: niekam nė žodelio!
– Nė žodelio! – sumurmėjo Elijus.
– Puiku. Eime, palydėsiu jus namo.
Noriu, kad atiduotumėt man visus
butelius, išpilsim išvietėn. Nuo šiol
tapsite kitu žmogumi. Daugiau jokių
lėbavimų ir savigailos. Dievas suteikė
jums dar vieną progą. Jūsų galioje
pakeisti savo gyvenimą ir pagaliau tapti
tokiu tėvu, kokiu visada troškote būti.
Ramstydamasis į zakristijoną Elijus
klupiniavo grindiniu. Ar bažnyčios
tarnas iš tikrųjų pasakė, kad Floriana
nešioja Dantės Bonfančio kūdikį? Ar tai
apskritai įmanoma? Elijus kažką
suniurnėjo po nosim ir kluptelėjo.
Laimė, zakristijonas spėjo jį sulaikyti.
Šitaip prisisiurbus, Elijui daug kas buvo
neaišku. Tačiau toje migloje ryškiai kaip
kvarco lempa švietė vienas dalykas:
Bepė Bonfantis niekada neleis
vieninteliam sūnui vesti jo dukters.
Kitą dieną Dantė šnekėjosi su Floriana
viešuoju Luidžio užeigos telefonu.
– Viskas sutarta, – kalbėjo jis. –
Atvažiuosiu penktadienį, lapkričio
devynioliktą, o šeštadienio rytą paimsiu
tave. Geriausia bus, jei susitiksim prie
mūsų sienos. Galėsime drauge praleisti
dieną, paskui nuvešiu tave į vienuolyną.
– Ar lankysi mane?
– Žinoma. Juk tai ne kalėjimas. – Jis
nutilo. Ji girdėjo jį kvėpuojant kitame
laido gale. – Ar nebijai, piccolina?
– Ne. Tik jaudinuosi. Kol kas pilvo
dar nematyti. Jei nuolat nekamuotų
šleikštulys, suabejočiau, ar iš tikrųjų
laukiuosi.
 Dantė nuoširdžiai troško, kad tai būtų
netikras pavojaus signalas.
– Apsilankysi pas gydytoją, ir viskas
paaiškės.
– Ak, tikrai žinau, kad laukiuosi.
Jaučiu kūdikį, nors jis dar tik sėklos
didumo.
– Ir manai, kad tai berniukas?
– Nė neabejoju. Padovanosiu tau
sūnų, Dante. – Jam neatsakius, ji
sunerimo. – Tu kažko bijai?
Jis nenorėjo prisipažinti.
– Jaučiuosi kaltas, kad įstūmiau tave
į keblią padėtį.
– Tu nekaltas, mano meile. Nė vienas
vaikelis neateina į šį pasaulį šiaip sau.
Dievas tikrai nėra toks lengvabūdis.
Kiekvienas kūdikis brangus, kad ir kaip
būtų pradėtas. Mūsų sūnus brangesnis už
viską pasaulyje, nes gims iš meilės.
Jos idealizmas Dantei kėlė šypseną.
Jis svarstė, ar tokia pat laiminga ji jausis
ir gimus kūdikiui, jam verkiant kiauras
naktis.
– Myliu tave, Floriana.
– Ir aš tave myliu, Dante.
– Prisimeni tą dieną, kai sėsdamas
ant suolo paėmiau tave už rankos ir
paklausiau, kuo tu vardu?
– Žinoma. Niekada to nepamiršiu.
– Tada nujaučiau, kad tapsi mano
gyvenimo dalimi. Nenumaniau, kaip tai
nutiks, tik žinojau, kad mudu susies
kažkoks ryšys.
– Ir aš nujaučiau.
– Buvai sutrikusi, ir aš troškau
pasirūpinti tavimi.
– Nebesu sutrikusi.
– Kol būsiu gyvas, mano piccolina,
niekada nebūsi sutrikusi.

Elijus spigino akis į dukterį lyg liūtas

į nieko neįtariančią gazelę. Spoksojo,
kai ji įėjo, tyliai kažką niūniuodama,
dėbsojo, kaip pasišokinėdama išėjo.
Tada atsisėdo ir parašė laišką – laišką,
kuris pakeis jo likimą.
 Visus Elijaus namie rastus
stipriuosius gėrimus zakristijonas išpylė
į klozetą. Bute nebebuvo nė lašo
alkoholio, bet Elijui tai nerūpėjo, nes
galvojo apie svarbesnį tikslą, o tam
reikėjo susikaupti, būti blaiviam.
Pirmąkart per daugelį metų jis pabudo ir
suvokė turįs tikslą. Mąstant apie dukters
padėtį ir kokią naudą galima iš to
išspausti, jam ėmė dilgčioti visą kūną.
Bepė Bonfantis buvo vienas
turtingiausių žmonių šalyje. Todėl nieku
gyvu neleis savo sūnui ir įpėdiniui vesti
čionykštės merginos iš mažo Toskanos
miestelio. Gal Floriana guodėsi viltimi,
kad bus priešingai, o Dantė įtikino save,
kad juodu galėtų pabėgti ir paskui
laimingai gyventi? Elijus seniai gyvena
šioje žemėje, todėl gerai suprato:
tikrovė, deja, visai kitokia. Florianos
svajonei nelemta išsipildyti. Tad jeigu
duktė netaps milijonieriaus žmona, jis,
pasinaudojęs taip susiklosčiusiomis
aplinkybėmis, bent jau turi pamėginti
gauti kuo daugiau šlamančiųjų.
Keverzodamas Bepei laišką Elijus
kikeno. Dar niekada nėra buvęs taip arti
lengvų pinigų. Buvo labai blogas tėvas,
bet dabar jam atsirado proga užsidirbti
ir pasitarnauti dukteriai. Jis nespirs
Dantės, kad tas vestų suviliotą mergaitę,
bet pareikalaus pinigų pavainikio
išlaikymui ir dar šiek tiek viršaus.

Kad išvažiuoja, Floriana nusprendė

pasakyti tik sinjorai Bruno. Ji išvyks, ir
tiek. Sinjora Bruno paaiškins jos tėvui,
kad dukra išsikraustė ir ketina pradėti
naują gyvenimą, o jis praneš tetai Zitai.
Tačiau tėvui Askanijui ji buvo labai
dėkinga, tad priderėjo nueiti pas jį ir
padėkoti už gerumą.
Likus dienai iki išvykimo gerai
nusiteikusi Floriana nerūpestingai
šokavo grindiniu. Ateitis jos visai
negąsdino. Tiesą sakant, ji nekantravo
persikraustyti į kitą miestelį ir viską
pradėti nuo pradžių. Tenai niekas
negailės jos dėl to, kad paliko motina,
kad tėvas nusitašo kiekvieną vakarą ir
sukčiauja lošdamas kortomis. Niekas
nieko apie ją nežinos. Ji sakys esanti
motina su kūdikiu, o išvaizdus jaunas jos
sutuoktinis dirbąs Milane. Niekam
nevalia žinoti, kad juodu nevedę. Niekas
apskritai neturi nieko žinoti. Ji susikurs
naują tapatybę.
Tą šaltą lapkričio rytą tėvas
Askanijus aukojo mišias. Floriana
nedrąsiai įsėlino į bažnyčią ir palaukė,
kol baigsis pamaldos. Po jų į aikštę
pabiro įprastas maldininkų būrelis, o po
pusvalandžio išsiskirstė paskutiniai
žmonės. Pamatęs Florianą tėvas
Askanijus šiltai nusišypsojo. Mergina
stovėjo kiek atokiau, saugodamasi nuo
rudens žvarbos susisupusi į paltą,
sukryžiavusi rankas. Jos plaukai
plaikstėsi aplink veidą, liesą ir
išblyškusį, bet gražesnį nei kada nors
anksčiau. Ji nebebuvo vaikas.
– Floriana, – tarė tėvas Askanijus,
paimdamas ją už rankų.
– Atėjau padėkoti jums. – Ji nudūrė
ašarotas akis. Tėvas Askanijus ir jo
bažnyčia buvo tapę jos namais. Dabar ji
iškeliauja, ir nežinia, kada vėl juos
pamatys.
 – Neverk, mano vaikeli. Dievas
visada bus su tavimi, kad ir kur
atsidurtum.
– Jūs buvot labai kilnus, supratingas
ir išmintingas. Tik dabar suvokiau, kad
turėjau labiausiai pasikliauti jumis. – Ji
nutilo, nes ašaros trukdė kalbėti.
– Eime vidun. Darosi šalta.
– Ar galiu atlikti išpažintį, tėve?
– Jei tik pasijusi geriau.
– Taip. Tai bus paskutinė mano
išpažintis jums.
Ji atsisėdo tamsioje klausykloje ir
atvėrė savo širdį. Buvo atvira kaip
niekada. Kalbėjo apie savo motiną, apie
tai, kad jai išvažiavus ji baisiai
kamavosi ir jautėsi vieniša. Kalbėjo
apie brolį, apie liūdesį staiga jo netekus,
apie ją graužusį pavydą, kad buvo
pasirinktas jis, o ne ji. Ir dar kalbėjo
apie savo tėvą ir didžiulę gėdą, kurią
jaučia dėl jo.
Tėvas Askanijus klausėsi jos su
užuojauta. Ji prakirto apsauginį kiautą,
kurį buvo nusikalusi, ir nugrimzdo į
minkštą, švelnią širdgėlą. Jai baigus
kalbėti, abu kiek pasėdėjo tylėdami, o
žodžiai tebepleveno ore ir gulė ant jų lyg
sniego dribsniai. Atvėrusi širdį ir
išpasakojusi savo nuoskaudas Floriana
pasijuto geriau. Liko mažiau kartėlio dėl
tėvo, mažiau apmaudo dėl motinos,
širdis sušilo vaizduojantis naują
gyvenimą su Dante.
– Dabar suprantate, kodėl man toks
svarbus tas kūdikis, tėve. Tikiu, kad
Dievas jį dovanojo man kaip atpildą už
viską, ko netekau. Ir tą vaikelį mylėsiu
visa širdimi ir siela.
Tėvas Askanijus tyliai pasimeldė,
kad angelai nuskraidintų Florianą į
šviesią ir laimingą ateitį.
 28 skyrius

Kaip ir kiekvieną rytą Bepė ir Dantė

kontoroje pasirodė devintą valandą.
Bepės vairuotojas paėmė juos iš namų
Džiardinio gatvėje ir dvidešimt minučių
vežė į įmonę, įsikūrusią gerai
saugomame, specialiai suprojektuotame
verslo parke Milano priemiestyje. Bepė
didžiavosi savo sūnumi. Jis greitai ir
uoliai mokėsi, išsyk pasiraitojo
rankoves ir ėmė gilintis į visas verslo
sritis, domėjosi ir paprasčiausiais
dalykais, ir valdybos posėdžiais. Dantė
vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumu,
gurgždančiais baltais marškiniais ir visa
savo esybe panėšėjo į autoritetingą
asmenį. Kada nors jis užims tėvo vietą,
ir Bepė buvo labai patenkintas. Tam
darbui sūnus puikiai tinka.
Dangus buvo pilkas, rodės, tuojau
prapliups lietus, bet patalpose ryškiai
žibėjo šviesos, o pastate šurmuliavo ir
dūzgė žmonės. Bepės darbuotojai puikiai
suprato ambicingus šeimininko lūkesčius
ir pasistengdavo būti darbo vietose dar
prieš jam atvykstant. Daug darbuotojų
buvo atleisti nieko nepaaiškinus, todėl
kiekvienas brangino savo vietą. Bepė
nužingsniavo per kontorą, suskirstytą į
atviras kabinas, kuriose virš rašomųjų
mašinėlių buvo palinkusios galvos,
skambėjo telefonai, smilko cigaretės ir
atrodė, kad visi labai užsiėmę. Jis
šyptelėjo sau po nosimi, jam glostė
savimeilę, kad jų baimės tik didina
pelną.
Dantė paliko tėvą jį dievinančios
išsipusčiusios sekretorės sinjoros
Mančini globai ir nuėjo į savo kabinetą.
Sinjora Mančini pasitiko Bepę su juoda
kava ir šypsena, žaidžiančia tamsiai
raudonai padažytose lūpose, ir nešina
korespondencija įkandin jo nusekė į jo
kabinetą. Bepė Bonfantis didingai
atsisėdo į krėslą. Jo darbo kambarys
buvo apstatytas taip pat prašmatniai,
kaip ir jo svetainė namie. Čia buvo
riešutmedžio spinta gėrimams ir
krištoliniams grafinams, dailus kavos
staliukas, nukrautas knygomis blizgiais
viršeliais, kelios sofos ir krėslai,
aptraukti geriausiu šilku, ant sienų
kabojo dailininkų iš viso pasaulio
paveikslai. Dar stovėjo didžiulis platus
senovinis rašomasis stalas, bylojantis,
koks svarbus yra Bepė, o jam už nugaros
į dekoratyvų tvenkinį, pilną gulbių ir
žąsų, žvelgė dideli langai.
– Devintos valandos valdybos
susirinkimui posėdžių kabinete viskas
jau paruošta, – prabilo sinjora Mančini,
ant stalo dėdama laiškus. – Ką tik
skambino sinjoras Paskalis ir pranešė
kiek vėluosiąs.
– Paskalis visada vėluoja, –
suniurnėjo Bepė.
Jis nusivilko storą vilnonį
neperšlampamą paltą ir nusivožė
skrybėlę. Sinjora Mančini kaip įpratusi
pakabino drabužį ant kabyklos prie durų,
tada, tarsi gerai dresuotas labradoras,
ėmė laukti viršininko nurodymų. Bepė
metė žvilgsnį į krūvelę laiškų ir
susiraukė. Ant viršaus gulėjo ranka
užrašytas vokas, ant jo juodu rašalu
brūkštelėta „Privatu ir slapta“.
– Susirinkimą pradėsim be Paskalio,
– imdamas tą voką pasakė Bepė. –
Turbūt pramiegojo. Jam derėtų nusipirkti
geresnį žadintuvą.
Sinjora Mančini žiūrėjo, kaip Bepė
ištraukia iš voko nedidelį baltą
popieriaus lapą. Permetęs tekstą akimis
Bepė prisimerkė, paskui giliai įkvėpė ir
garsiai išpūtė orą pro nosį. Sinjora
Mančini pajuto stingstant kraują –
atmosfera kabinete tapo leidinė.
 – Pakviesk man Zacetą, – tyliai
paliepė Bepė, neatplėšdamas akių nuo
laiško.
Sinjora Mančini išėjo besidaužančia
širdimi. Kai Bepė Bonfantis pykdavo,
jis ne prarasdavo savitvardą kaip kiti, o
tapdavo šaltakraujiškas ir ramus, tarsi
kreiptų ginklą.
Netrukus prieš jį stovėjo Zaceta.
Sinjora Mančini uždarė duris ir nuėjo
prie savo stalo. Jai buvo smalsu, kas
parašyta tame laiške, kad bosas šitaip
įsiuto. Tačiau ne jos reikalas svarstyti ir
smalsauti, kaip su tuo susidoros Zaceta.
Geriau jau nežinoti.
 Bepė padavė Zacetai laišką. Tas
perskaitė jį. Jo veide nekrustelėjo nė
raumenėlis, tik išbalusius įkritusius
skruostus nevalingai išmušė blyškiai
rausvomis dėmėmis.
– Tas senas girtuoklis taip išsiblaivė,
kad mėgina mus šantažuoti, –
prisidegdamas cigarą pasakė Bepė ir
ciniškai sukikeno. – Tikriausiai mano
turįs laimingą loterijos bilietą.
– Ar Dantė tikrai yra tėvas?
– Juo galėtų būti bet kuris vyras
Herboje. Bėda ta, kad negalime
rizikuoti, ar ne?
– Negerai, jei kiltų skandalas, –
pritarė Zaceta.
 – Aš apstulbęs. Negi mano sūnus
galėjo šitaip kvailai pasielgti?
– Jis jaunas ir įsimylėjęs.
– Jo smegenys pimpale. Kaipmat
nurėžčiau, jei nebūtų mano sūnus.
– Jeigu jis nebūtų jūsų sūnus, jums tai
nerūpėtų.
Bepė gūžtelėjo pečiais ir išpūtė dūmų
kamuolį.
– Bet jis – mano sūnus, todėl ką
darysim, mielas drauge?
– Sutvarkysim tą reikalą, capo.
– Taip, sutvarkysim paprasčiausiu
būdu. Sumokėsim senam nenaudėliui,
kad užčiauptų srėbtuvę, ir atsikratysim
bėdos. – Bepė varstė Zacetą šaltomis
akimis žmogaus, kuris jau daugybę kartų
buvo užsakęs likviduoti priešus. – O ją
pradanginsim.
– Ar tikrai turim imtis tokių drastiškų
priemonių? Ji – jauna mergina…
– Padaryk, kad atrodytų kaip
nelaimingas atsitikimas.
– Bet capo…
– Kitos išeities nėra, antraip jos
tėvas siurbs mums kraują visą likusį
gyvenimą. Tai ne paskutinis sykis, kai jis
kaulija pinigų. Nenoriu, kad šita grėsmė
kabotų virš mūsų ir to kvailio Dantės.
Problema turi išnykti, ir taškas. Tai
vienintelis garantuotas būdas, kad ji
mūsų nebepersekios. – Bepė nusisuko ir
pažvelgė pro langą. – Kažin, ar tas senas
girtuoklis ir toliau manys, jog vertėjo
taip elgtis, kai suvoks, kad auksinė žąsis
išskrido amžiams.
– Manot, nemėgins jos ieškoti?
– Žmogus, kuriam vieni niekai
parduoti savo dukterį, yra beširdis. Nė
kiek ne blogiau už mane žinai, kad Elijus
– beviltiškas nusigėręs kvailys. Jis
pasiims pinigus ir pabėgs. Tikiuosi,
daugiau niekada apie jį nebeišgirsim.
– Manykit, kad tai jau padaryta,
capo.
– Puiku. – Bepė atsigręžė į Zacetą. –
Ir nė žodžio mano sūnui. Gal atsirastų
koks žmogus, kuris už pinigus pasakytų,
jog ji pabėgo su pomidorų pardavėju?

Išėjusi iš bažnyčios Floriana pamatė

Kostancą. Toji buvo apsikrovusi pirkinių
krepšiais ir kaip tik kirto aikštę.
Merginos atsargiai sužiuro viena į kitą.
Jau senokai susitikusios jausdavosi
nesmagiai. Tačiau šįkart užuot
nuskubėjusi šalin Floriana pamojo
Kostancai. Stovint ant naujo gyvenimo
slenksčio jos širdis buvo tokia pilna
laimės, kad vietos kartėliui tiesiog
nebeliko.
– Gal pagelbėt? – nusišypsojo
Floriana.
 Kostanca susirūpinusi pažvelgė į ją.
– Nurimk, tavo mamos niekur
nematyti.
– Aš visai rami, iš tikrųjų rami, –
paprieštaravo Kostanca, bet Floriana
supratingai papurtė galvą ir greitai
paėmė iš jos vieną maišelį.
– Ką čia turi?
– Ei, jis sunkus.
Floriana dirstelėjo vidun.
– Vaisiai?
– Mama liepė man laikytis dietos. –
Kostanca patraukė pečiais. – Bet kažin,
ar ji padeda. – Ir graudžiai šyptelėjo.
Ilgėdamasi ankstesnių laikų Floriana
pasiūlė draugei nueiti į paplūdimį.
 – Susėsim ir pasišnekėsim kaip
seniau.
– Nežinau. Turiu grįžti namo.
– Būk gera.
– Tiek to, bet tik trumpam. Jei padėsi
panešti krepšį.
– Esu stipresnė, nei atrodau.
– Puiku. Eime, bet ilgai neužsibūkim,
kitaip pakliūsiu į bėdą.
Jos patraukė keliu, vedančiu iš
miestelio.
– Tavo mama iš tiesų pasiryžusi tave
ištekinti?
– Ji rezga visokius planus.
– Galiausiai ištekėsi už to, su kuriuo
norėsi susituokti, ir ji nebegalės nieko
padaryti.
– Ne, ištekėsiu už to, kurį išrinks ji.
Suprantu, toks jau mano likimas. Neturiu
nei ryžto, nei drąsos pasipriešinti jos
valiai.
– Bet turi laiko įgauti stiprybės.
– Esu vienintelis jos vaikas. Ji deda į
mane visas viltis.
– Vis dar ketinat persikraustyti atgal į
Romą?
– Papà taps pramonininku, –
išdidžiai pranešė Kostanca.
– Pramonininku?
– Taip, gal net persikelsim į Milaną.
– Milaną? – Floriana prisiminė
Dantę, ir jai nudiegė pilvą.
 – Nugirstu tik nuotrupas. Niekas man
nieko nesako. Visiems atrodo, kad esu
per jauna, todėl nesuprasiu. Arba per
kvaila. Šiaip ar taip, tėtis ketina dirbti
pas Bepę Bonfantį. Lyg ir konsultantu.
Jis turi daug ryšių srityje, kurioje Bepė
neturi jokių.
– Vis tie visuomenės sluoksniai, –
tyliai tarė Floriana.
– Taigi.
Dvi merginos, kurios kitados dalijosi
daugybe dalykų, atsisėdo ant smėlio ir
ėmė spoksoti į jūrą.
– Ir aš išvažiuoju, – pasakė Floriana.
Kostanca apstulbo.
– Kur išvažiuoji?
 – Nežinau. Noriu viską pradėti iš
naujo.
– O kaip Dantė?
Florianai labai magėjo išsipasakoti
draugei, bet Dantė maldavo niekam
nieko nesakyti.
– Dantė? Tai buvo tik vasaros meilės
nuotykis, – nerūpestingai atsakė ji.
Kostanca, regis, susirūpino dėl
draugės.
– Ar labai kremtiesi?
– Ne, man viskas gerai. Dabar
žvelgiu į ateitį.
– Bet judu buvot šitaip įsimylėję.
Maniau, nori už jo ištekėti ir paskui
laimingai gyventi. Vyliausi, kad ištekėsi,
nes tai būtų įsiutinę mano motiną.
– Turbūt tavo mama teisi. Turėčiau
susirasti ką nors iš savo aplinkos.
– Ne, ji klysta. Meilė nepaiso nei
padėties visuomenėje, nei amžiaus,
nieko. – Kostanca paėmė Florianą už
rankos. – Kad ir kur išvažiuosi, pažadėk,
kad mudviejų ryšys nenutrūks.
– Kaip sužinosiu, kur tavęs ieškoti,
jei persikelsite į Milaną?
– Paliksiu adresą Luidžio užeigoje.
Ten jį rasi. Kada manai išvažiuoti?
– Rytoj.
– Taip greit?
– Taip, viskas jau sutvarkyta.
 – Ir net neketinai atsisveikinti?
– Norėjau pasprukti tyliai.
– O kur iškeliauji?
Floriana turėjo greitai ką nors
sugalvoti.
– Trevize gyvena pusseserė, pas ją ir
važiuosiu.
– Maniau, be Elijaus ir Zitos, neturi
jokių giminių.
– Dar neseniai ir aš taip maniau. Zita
užsiminė apie tą giminaitę, ir aš
pasinaudojau proga. Ji ištekėjusi, turi
mano bendraamžių vaikų. Sutiko priimti
mane, kol susirasiu būstą.
– Tačiau ką ten veiksi?
 Florianą nusmelkė kaltė, kai šitaip
pagražino melą.
– Mudvi skirtingos, Kostanca. Aš
mielai imsiuosi bet ko. Visiškai bet ko:
valysiu namus, dirbsiu padavėja, triūsiu
sode. Esu pasiruošusi padirbėti visur,
kur tik manęs reikės. Merginos kaip tu
perdėm išdidžios, kad galėtų taip
žemintis. – Ji nusijuokė. – Dėl manęs
nesijaudink, aš labai greitai atgaunu
jėgas ir niekada nenusimenu.
– Dėl šito visada žavėjausi tavimi,
Floriana.
– Bet prašau niekam nesakyti, kad
išvažiuoju. – Kostancai susiraukus
pridūrė: – Kalbu rimtai. Nė vienam
žmogui. Ar galiu tavimi pasikliauti?
– Juk žinai, kad gali. Bet kodėl
niekas neturi sužinoti?
– Nes nenoriu, kad mane imtų
persekioti tėvas.
– Suprantu.
– Tenoriu iškeliauti tyliai, be
triukšmo.
– Bet Zita turbūt žino.
– Taip, Zita žino, bet ji nežinos, kad
tu žinai. Todėl neprasižiok ir jai. –
Floriana kone duso megzdama painų
melo tinklą. – Tylėk, ir tiek.
– Nė žodelio. – Paskui Kostanca
tyliai pridūrė: – Ilgėsiuos tavęs.
 – Ir aš.
– Juk mudviem buvo smagu?
– Tikrai taip.
– Iki mus išskyrė mama. Niekada jai
už tai neatleisiu.
– Nelaikyk pykčio, tik stenkis netapti
tokia snobe kaip ji. – Floriana padarė
komišką grimasą, ir abi nusijuokė.
– Daugiau niekas manęs
nebeprajuokins, – sudejavo Kostanca. –
Man stigs tavo pašmaikštavimų.
– Tada pati būk sąmojinga.
– Pamėginsiu.
– Jei būsi linksma, visada būsi
mėgstama ir galėsi ištekėti už savo
išsirinktojo.
 – O, kad taip būtų! – Kostanca
žvilgtelėjo į laikrodėlį. – Jau eisiu.
Buvo miela čia pasėdėti ir paplepėti
kaip senais laikais. Ar eisi ir tu?
– Palydėsiu tave iki kryžkelės. Paskui
mudvi išsiskirsim. Nenoriu susidurti su
tavo mama.
– Ir aš nenoriu!
Ties kryžkele Floriana padavė
Kostancai maišelį su vaisiais.
– Nesuvalgyk visų išsyk, – tarė ūmai
susigraudinusi.
– Man nebus to leista. – Kostanca
liūdnai pažvelgė į draugę. – Rūpinkis
savimi, Floriana.
– Ir tu.
 Staiga Kostanca padėjo krepšius ir
apkabino Florianą per pečius. Stipriai
suspaudė ją glėbyje ir ilgai nepaleido.
– Viliuosi, naujas gyvenimas atneš
tau laimę. Tikiuosi, duos tau viską, ko
kada troškai. Tegu tave saugo angelai. –
Kai ji atsiplėšė nuo Florianos, ši
pamatė, kad verkia ir draugė.
Floriana žiūrėjo, kaip Kostanca lėtai
ir sunkiai nukėblina keliu. Tas reginys
jai draskė širdį, ir ji nuskubėjo į namus.
Jai reikėjo susidėti daiktus ir pasiruošti
rytojaus rytui. Nusprendusi nebegalvoti
apie praeitį, kurią palieka, sutelkė
dėmesį į ateitį.
 Kai grįžo į butą, ją pasitiko tėvas.
Nebuvo išgėręs ar pagiringas, bet tokios
jo minos Floriana dar nebuvo mačiusi.
Prieš prabildama ji pastebėjo, kad
kambaryje yra nepažįstamas žmogus,
tvirtas, stambus juodaplaukis vyras,
kurio oda blizgėjo tarsi ištepta riebalais.
– Kas nutiko? – paklausė Floriana,
pajutusi keistą pavojų.
– Dukra, – tarė Elijus ir ištiesė ranką.
Floriana krūptelėjo ir prisimerkė. –
Žinau, tu laukiesi. – Staiga pasaulis ėmė
suktis, ir mergina ranka atsirėmė į sieną,
kad nepargriūtų. – Nėra ko nerimauti. Aš
laimingas, Floriana. Tapsiu seneliu. Šis
žmogus nuveš tave į saugią vietą ir ten
tyliai, kad nekiltų skandalas, pagimdysi
kūdikį. Kai susitvarkysi, galėsi grįžti, ir
mes vėl būsim šeima.
Floriana spoksojo į nepažįstamąjį ir
juto, kaip džiūsta burna. Kur Dantė? Iš
kur jos tėvas sužinojo apie vaikelį?
Pamatė, kad Elijus rankoje laiko storą
rudą voką.
– Ai, šitas? – pasakė tėvas,
plekšnodamas voku sau per ranką. – Tai
dovanėlė nuo Bepės.
– Tu jį šantažavai? – sušnypštė
Floriana. Ji negalėjo patikėti savo
ausimis: ją išdavė tėvas.
– Gal dabar ir nesi patenkinta, bet
vėliau man už tai padėkosi.
 – Kur Dantė? – paklausė ji. – Kur
jis?
– Laukia tavęs name, – atsakė
nepažįstamasis.
– Bet mudu tarėmės susitikti rytoj.
– Planai pasikeitė, – paaiškino vyras.
– Turi važiuoti dabar.
– Ar galiu susikrauti daiktus?
Vyriškis linktelėjo.
– Žinoma.
Floriana nužingsniavo į savo
miegamąjį ir uždarė duris.
Pirma mintis buvo šokti pro langą ir
pabėgti. Tačiau gal tas žmogus sakė
tiesą? O jei jos tėvas pranešė Bepei, ir
šis davė jam pinigų jos išlaikymui? O jei
Dantė laukia jos „Magdalenoje“? Kad ir
kaip ten būtų, ji to nesužinos, nes namie
nėra telefono. Gal dabar Bepė
kontroliuoja padėtį? Tai, be abejonės,
yra gerai. Tada jiedviem su Dante
nebereikėtų slapstytis, jie galėtų atvirai
prisipažinti mylį vienas kitą.
Apnikta tokių minčių ji ėmė grūsti į
krepšį savo mantą. Ilgai neužgaišo.
Nekantravo nešdintis iš šio namo ir kuo
toliau nuo tėvo. Jo akyse įžvelgė
beširdiškumą, kažką, kas jai buvo
nepažįstama ir nepatiko.
Florianai vėl pasirodžius kambaryje
tėvas mėgino ją apkabinti, bet ji
pasibjaurėjusi išsisuko ir nuskubėjo
laiptais paskui juodbruvą žmogų, nuo
kurio atsidavė pigiu odekolonu. Floriana
pasidairė sinjoros Bruno, bet jos niekur
nebuvo matyti. Kamuojama jaudulio ir
baimės įsėdo į nedidelį juodą
automobilį, stovintį Romos gatvėje.
Nepanašu, kad tai Bepės Bonfančio
automobilis, čia kažkas ne taip, bet ji
nieko negalėjo padaryti, tik iš baimės
pašėlusiai daužėsi širdis.
Nepažįstamasis įjungė variklį, ir
automobilis nudardėjo gatve.
Floriana nepratarė nė žodžio. Buvo
pernelyg išsigandusi. Neatplėšė akių nuo
priekyje besidriekiančio kelio. Bent jau
važiuoja teisinga kryptimi. Ji atkreipė
dėmesį į vyro rankas. Jos buvo
stambios, stiprios ir tvirtai gniaužė
vairą. Tada jos žvilgsnis nuklydo prie
durelių, ir ji pamatė, kad jos užrakintos.
Visos. Jai užgniaužė kvapą, iš siaubo
apsvaigo galva. Priekyje sušmėžavo
„Magdalenos“ vartai, ir ją užliejo
ilgesio banga. Floriana prisispaudė prie
sėdynės ir ir ėmė grąžyti rankas, o delnai
sudrėko nuo prakaito. Jie artėjo prie
vartų pamažu, labai lėtai, ir jai atrodė,
tarsi palikusi savo kūną būtų pakilusi į
orą ir žvelgtų žemyn. Lyg žiūrėtų filmą
apie kieno nors kito gyvenimą.
Tą akimirką ant kelio išbėgo
Labanaktis, ir kerai išsklaidė. Floriana
atsisėdo tiesiai ir apimta nevilties
įsmeigė į jį akis. Rodės, šuo pajuto, kad
Floriana automobilyje, nes ištempė
kaklą, stengdamasis ją pamatyti.
Automobilis nemažindamas greičio
pravažiavo pro šunį ir „Magdalenos“
vartus. Floriana apsigręžė ant sėdynės ir
pabeldė į langą.
– Labanakti! Labanakti!
Šuo tučtuojau ją atpažino ir ėmė lėkti
paskui automobilį.
– Sėdėk ramiai! – paliepė vyras. –
Kitaip per tave padarysiu avariją.
– Kur mane vežat? – išlemeno
Floriana. – Vyrui neatsakius, pravirko. –
Juk ne pas Dantę, taip? – Ji vis
stebeilijo pro užpakalinį langą. Šuo ėmė
bidzenti lėčiau ir vis mažėjo, galų gale
ant asfaltuoto kelio buvo matyti tik
mažas taškelis. – Ką ketinat man
padaryti?
Žmogus tylėjo. Jis darė tai, kas buvo
įsakyta. Tik sugniaužė automobilio vairą
taip, kad net krumpliai pabalo.

Kitą dieną pylė lietus. Kaip ir buvo

sutarta, Dantė laukė Florianos po skėčiu
prie vilos sienos. Vaikštinėjo pirmyn
atgal, kartkartėmis dirstelėdamas į
laikrodį, stebėdamasis, kodėl ji
neateina. Labanaktis stovėjo vidury
kelio prispaudęs ausis, pabrukęs uodegą,
neramus kaip ir jo šeimininkas. Kai
Dantė neberado sau vietos, šuo ėmė
unkšti ir suktis ratu, bet, deja, negalėjo
pasakyti šeimininkui, ką regėjęs.
Apsunkusia širdimi Dantė nuvažiavo
į Herbą. Prie Florianos namų durų
susidūrė su sinjora Bruno, bet paklausta
apie merginą ši taip pat suglumo. Manė,
kad Floriana išvyko susitikti su Dante.
Dantė nuėjo ieškoti Elijaus. Rado jį
geriantį pas Luidžį. Senis kūkčiojo
žvelgdamas į stiklinę.
– Netekau dukters, – aimanavo jis.
– Kur ji? – paklausė Dantė.
– Ji tokia pati kaip ir jos motina, –
suvogravo Elijus.
 – Apie ką čia šnekat?
– Pabėgo su meilužiu.
– Kokiu meilužiu?
– Su vyru, su kuriuo susipažinto
turguje.
– Jūs kažką painiojat, – atšovė Dantė.
– Ne, ji kekšė! – Senis sukikeno. – O
tu manei, kad vaikas tavo. Cha! Tai
smagiausia pasakojimo dalis. Jei nebūtų
taip sumautai liūdna, kvatočiau susiėmęs
pilvą. Ji – kaip ir jos motina. Dabar
tikrai likau vienui vienas.
Dantė išėjo iš baro. Širdies gilumoje
žinojo, kad tai, ką sakė Elijus, negali
būti tiesa. Žmogus girtutėlis, jam
haliucinacijos. Jis turi ją rasti, tik nuo
kurios pasaulio vietos pradėti ieškoti?
Kai pliaupiant lietui Dantė grįžo į
„Magdaleną“, prie vartų jo laukė
Labanaktis. Iš pradžių Dantė vos jį
atpažino: šuo buvo visai permirkęs,
kailis susitaršęs, o aplink snukį pražilęs,
todėl Labanaktis atrodė senas ir liūdnas.
Dantė išlipo iš automobilio ir pribėgęs
paėmė šunį ant rankų. Bet nusigavęs prie
automobilio iš nevilties suklupo. Veidu
įsikniaubė šuniui į šlapią kaklą ir
pravirko.
– Kur ji? Kur iškeliavo?
Labanaktis ištrūko jam iš glėbio ir
nušlubčiojo į kelio vidurį. Unkšdamas
atsigulė ir pasidėjo galvą tarp letenų.
 29 skyrius

Devonas, 2009-ieji

Rafą pažadino ant lovos užšokęs

Sausainis. Vyrukas pamėgino nustumti
šunį šalin, bet staiga prisiminė
vakarykštę gelbėjimo operaciją ir
nusijuokęs meiliai griebė gyvūnėlį į
glėbį.
– Ak, tai tu, Sausaini?! – tarė
ispaniškai. – Turbūt nori laukan?
Sausainis, regis, jį suprato, nes
liuoktelėjo nuo lovos ir vizgindamas
uodegą nuskuodė prie durų.
Rafa apsirengė ir lydimas naujojo
bičiulio nulipo laiptais. Viešbutis
pamažėle budo. Rafa girdėjo po grindų
lentomis brazdant vandens vamzdžius ir
tylų tarškesį valgomajame, kur jau
pusryčiavo keli ankstyvi viešbučio
svečiai. Šeinas ir Tomas sukinėjosi
vestibiulyje, o Dženiferė sėdėjo
registratūroje su mobiliuoju rankoje –
tikrino, ar negavo žinutės. Sausainiui
atbildėjus laiptais, visi metė darbus ir
džiaugsmingai jį pasveikino.
– Matau, jau užmiršo išgąstį, –
pasakė Šeinas, plekšnodamas šuniui per
nugarą.
– Gerai išsimiegojo, – paaiškino
Rafa.
– Argi jis ne mielas? – pratrūko
Dženiferė ir pasilenkusi pakasė
Sausainiui paausį. – Džiaugiuosi, kad
Marina leido jį pasilikti.
– Vargais negalais, – vyptelėjo
Tomas.
Rafa nusivedė Sausainį į kiemą ir
žiūrėjo, kaip jis laigo po veją. Buvo
gražus birželio rytas. Dangų dengė
lengvas miglos šydas, bet pro debesų
properšas jau spigino kaitri saulė. Rafa
susigrūdo rankas į kišenes ir prisiminė
Klementiną. Ji šmėstelėjo jam prieš
akis, ir jis pasijuto pakiliai. Regėjo jos
šypseną ir švytintį veidą. Paskui ūmai
paniuro, nes prisiminė, kodėl čia
atkeliavo. Žinojo, kad nevalia pernelyg
suartėti su Klementina, ypač dabar.
Tačiau jį buvo beapimąs šiltas jausmas,
mergina jam jau rūpi. Tikėjosi vėliau ją
pamatysiąs, bet vis dėlto ėmė nekantrauti
ir suabejojo, ar įstengs išlaukti iki
dienos pabaigos. Jis nužingsniavo į
daržą, o Sausainis įnirtingai uostinėjo
žemę, viliojamas naujų, nepažįstamų
kvapų.
Rafa išsitraukė iš kišenės
„BlackBerry“. Jam labai knietėjo
paskambinti Klementinai, tenorėjo
išgirsti jos balsą. Susirado jos numerį ir
spustelėjo klavišą. Nusišypsojo išgirdęs
automatinį atsakiklį: „Labas, tai Klemė.
Dabar negaliu atsiliepti. Atsiprašau.
Žinot, tokia jau tvarka darbe.“ Ir
pasigirdo ilgas signalas.
– Buenos días, Klementina, – tarė
Rafa. – Vaikštinėju sode su Sausainiu.
Graži diena. Jaučiuosi nekaip, išvedęs
pasivaikščioti mūsų šunį vienas, be
tavęs. Jis ką tik žolėje rado labai įdomią
olą. Laimė, ji per maža, kad galėtų
šmurkštelėti. Gal reikėtų nupirkti jam
ėdalo? Paskambink, kai būsi laisva.
Geros tau dienos darbe. Ciao.
Išjungęs telefoną jis pamatė, kad
Sausainis kimba prie Harvio, ką tik
išėjusio iš pašiūrės daržo gale. Pamatęs
šunį ūkyje, senasis žmogus nustebo ir
neramiai apsidairė mėgindamas suvokti,
iš kur tas gyvūnas atsirado. Rafa
nuskubėjo prie jo, ketindamas viską
paaiškinti.
– Ak, Rafa. Ar šis padaras jūsų?
– Jis vardu Sausainis. Aną vakarą
mudu su Klementina radom jį prie uolų
ir išgelbėjom.
 – Ar Marina jį matė? – susirūpino
Harvis.
– Marina leido jį pasilikti.
– Tikrai?
– Taip. Nebuvo labai patenkinta.
Šeimininkas bandė jį nugalabyti. – Rafa
gūžtelėjo pečiais. – Manau, jai pagailo
gyvūnėlio.
– Vis tiek laikyčiau tą šunį kuo toliau
nuo jos. Man atrodo, ji bijo šunų.
– Gal kada buvo apkandžiota?
– Galbūt. – Harvis pasilenkė
paglostyti Sausainio. – Meilus šuo, ar
ne? Tikriausiai nereikės ilgai laukti, kol
pelnys Marinos palankumą. – Paskui jis
kreipėsi į šunį: – Juk neketini nieko
gąsdinti?
– Kažin, ar jis atbaidytų Baflsą.
Harvis sukikeno.
– Jūs teisus. Tai ne rotveileris. Vis
dėlto toks šuo geriau nei joks. Jis gali
mus nustebinti ir atitempti vagį už
apykaklės.
Rafa žiūrėjo, kaip Harvis pasitaiso
tvido kepuraitę ir lėtai nukėblina per
sodą. Sausainis nukūrė į priešingą pusę,
ir Rafa nusekė įkandin.
Jam traukiant taku į paplūdimį,
pyptelėjo „BlackBerry“. Išsyk suprato,
kad tai žinutė nuo Klementinos, ir širdį
užplūdo džiaugsmas.
 Tikrai labas rytas! O tu
ankstyvas. Turėsime išdresuoti
Sausainį taip, kad rytais ilgai
miegotų. Atvažiuok manęs po
darbo, pakeliausim. Nepamiršk
pasiimti ir kliento. Jis gali būti
išrankus.
K

Rafa pasišokinėdamas grįžo į

viešbutį. Dženiferė pranešė jam, kad
savaitgaliui iš Londono švęsti
mergvakario atvažiuoja šešios merginos
ir gal norėsiančios tapyti. Dar pridūrė,
jog vakare laukiami ir keli paukščių
stebėtojai iš Olandijos, šituos taip pat
gali dominti tapyba. Rafa abejingai
gūžtelėjo pečiais. Jis mielai pamokys
visus, jei tik nepristigs teptukų.
Jis papusryčiavo drauge su brigados
generolu, Pat, Džeine ir Veronika, o
Greisė paprašė atnešti pusryčius į
kambarį. Sausainis klusniai drybsojo
Rafai prie kojų ir, aišku, nesuprato, kad
šnekama apie jį.
– Kaip galima būti tokiam žiauriam?
– stebėjosi Veronika, sužinojusi, kad
Sausainis buvo pasmerktas mirčiai
oloje.
– Pasaulyje yra labai bjaurių žmonių,
– įsiterpė Pat. – Pasak Sju Makein,
niekada nepasikliauk žmonėmis, kurie
nemėgsta šunų. Turbūt ji teisi. Tas, kas
žiauriai elgiasi su šunimi, turi akmeninę
širdį.
– Teisingai! – sušuko brigados
generolas ir pamerkė Džeinei.
Toji slėpdama raudonį prisidengė
puodeliu kavos.
Brigados generolą ir Džeinę siejo
daug bendrumų. Rafai nepraslydo pro
akis, kaip linksmai Džeinė pasakojo
generolui apie savo vaikystę, prabėgusią
tarp kariškių Vokietijoje, ir kaip
susidomėjęs generolas jos klausėsi,
linkčiojo pritardamas ir pats prisiminė
savo tarnybos dienas. Jie kalbėjosi taip,
tarsi prie stalo būtų sėdėję vieni. Rafa
nenustebo, kad jiedu pranešė praleisią
piešimo pamoką, nes keliausią į
Salkombą. Jie vis persimesdavo
meiliais, bet kartu ir išdykėliškais
žvilgsniais. Pat jau buvo bepasišaunanti
prisidėti prie jų, bet Veronika, žinodama
Pat meilę jūrai, supratingai pasiūlė
paplaukioti Grėjaus laivu. Brigados
generolas lengviau atsiduso ir dėkingas
nusišypsojo Veronikai.
Rytas slinko lėtai. Rafa nusivedė
savo mokines į paplūdimį, ir tos
įsitaisiusios ant uolų ėmė tapyti
vandenyną. Šešios merginos, atvykusios
savaitgaliui, begėdiškai kikeno ir
flirtavo su Rafa, o piešti taip ir
nepradėjo. Greisė rūsčiai žiūrėjo į jas iš
kito paplūdimio galo, o Veronika su Pat
burbėjo, esą joms stinga rafinuotumo ir
subtilumo.
Po pietų Rafa nuėjo į savo kambarį –
norėjo pabūti vienas. Jis pažvelgė į
nuostabųjį vandenyną, kuris visada
traukė akį, bet staiga jo dėmesį išblaškė
netikėtai pasirodžiusi Marina. Ji ėjo
veja link Sausainio, snaudžiančio kedro
šešėlyje. Rafa spoksojo į ją, lėtai
slenkančią prie šuns, susigūžusią,
susikišusią rankas į kišenes. Paskui ji
stabtelėjo ir paskendusi mintyse ilgokai
žvelgė į šunį. Rafai buvo smalsu, apie ką
ji galvoja. Jeigu ne apie baimę, dėl ko ji
net susigūžė aną vakarą, tada apie ką?
 Ilgokai pastovėjusi Marina atsisėdo
šalia šuns ir uždėjo ranką jam ant
galvos. Rafa juto sunkią jos širdgėlą,
tarsi ji slėgtų ir jo pečius. Šuo
nepabudo, Marina neatitraukdama akių
švelniai glostė jam kailį, o Rafa
stebeilijo į ją. Troško nueiti ir prisėsti
šalia. Norėjo paklausti, kodėl ją taip
liūdina šitas šuo. Bet suprato, kad dabar
būtų nepageidaujamas. Gerai jos
nepažinojo, be to, nenorėjo išsklaidyti
tos akimirkos. Galų gale jis nuėjo nuo
lango ir nudrožė į vonios kambarį
atsigaivinti prieš popietinę pamoką.
Klementina norėjo papasakoti Džo apie
Sausainį, tačiau baiminosi, kad jai
nepavyks nuslėpti stiprėjančių jausmų
Rafai. Čia buvo susipynę du dalykai:
Sausainis – dingstis, kuri gali juodu
suvesti, o galvodama apie šunį ji
negalėjo užmiršti Rafos drąsos. Todėl
Džo ji papasakojo nebūtą istoriją: neva
padėdama tėvui laive įkrito į jūrą, todėl
ir parvažiavo vilkėdama jo chalatu, o
šlapius drabužius sukišo į plastikinį
maišelį.
Džo patikėjo ta istorija, nes norėjo ja
tikėti. Jei ir įtarė Klementiną meluojant,
neišsidavė. Didžiulėmis plaštakomis
apkabino ją ir pajuto, kaip įsitempė jos
kūnas, tačiau vis tiek nepaleido iš
glėbio.
Paskui Klementina ilgai tysojo
vonioje. Prisiminė kiekvieną šuns
gelbėjimo akimirką: narsiai plaukiantį
Rafą, ryžtingai drąsinantį ją ir
nuogąstaujantį dėl gyvūno, kuriam grėsė
pavojus. Toks elgesys sujaudino ją, todėl
ji plačiai atlapojo širdies duris ir jį
įsileido. Tik Rafa dar nežino jau esąs jos
širdyje.
Kodėl ji nenutraukia santykių su
Džo? Šito klausė savęs daugybę kartų, ir
atsakymas visada būdavo vienodas: tada
ji neturės nei šito vyro, nei ano.
 Anksti rytą Klementiną pažadino
meilė. Ji paliko Džo miegantį,
išsikėtojusį lovoje, bet buvo taip
įsiaudrinusi, kad visai nesigailėjo
išeinanti. Ji buvo tapusi dilgčiojančių
nervų kamuoliu, jautėsi tarsi beprotė,
ropojanti iš skruzdėlyno. Valgyti
nenorėjo, bet vis tiek užsuko į „Juodąją
pupelę“, kad pasijustų arčiau Rafos,
nors jo čia ir nebuvo. Kai gavo jo balso
žinutę, iš jaudulio suspaudė paširdžius.
Mintis, kad pavakare jiedu droš į
naminių gyvūnų parduotuvę, visą dieną
stūmė ją į priekį.
Klementina užsisvajojusi sėdėjo prie
stalo, viena ausimi klausydamasi
Silvijos verkšlenimų dėl Fredžio, jos
svarstymų, paliks jis savo žmoną ar
nepaliks, ir vis prisimindavo šuns
gelbėjimo operaciją. Atrodė, kad nuo
Klementinos sklinda užkrečiama meilės
šviesa, ir visi vyrai, užsukę į kontorą, tą
šviesą pajusdavo, išeidavo jos
nutvieksti, žvaliu žingsniu. Ponas
Atvudas ilgai trynėsi aplink jos stalą it
įkyrus uodas, tačiau Klementina jo tarsi
nematė.
Skambino Džo, bet ji neatsiliepė.
Silvija įtariai žvilgčiojo į Klementiną
stebėdamasi, kad toji nepasišneka su
juo, nors niekuo neužsiėmusi. Bet kai
pusę šešių pasirodė Rafa su Sausainiu,
viską suprato: Klementina įsimylėjusi,
tačiau jos meilės objektas – ne Džo.
Silvija pajuto virpesius tarp
Klementinos ir Rafos, tarsi būtų griežęs
smuikų orkestras, ir ją nusmelkė
pavydas. Kodėl Didžioji Meilė niekada
neaplanko jos?
Klementina meiliai apkabino šunį ir
smulkiai papasakojo Silvijai, kaip jie
išgelbėjo jį nuo žūties. Į pokalbį įsiterpė
ir Rafa, grasino taip sumušiąs
skriaudėją, pririšusį šunį oloje, kad iš jo
teliksianti košė. Žinoma, jei tik tą
niekadėją ras. Klementina didžiavosi
Rafa ir džiaugėsi matydama, kad
Silvijos veidas nušvito iš susižavėjimo.
Rafa ne tik išvaizdus, bet ir labai drąsus.
Sausainis jau buvo atsigavęs po
sukrėtimo, kai buvo atsidūręs ant mirties
slenksčio. Tokie jau tie šunys. Dabar jis
vizgino uodegą, šnopavo ir snukiu
baksnojo Klementinai į plaštaką, kai toji
išsiblaškiusi liaudavosi jį glosčiusi.
Radęs naujus šeimininkus jis jautėsi
laimingas.
Silvija nulydėjo akimis išeinančią
trijulę, paskui laikraštyje perskaitė apie
dar vieną vagystę. Šįsyk ji buvo smulki,
o apšvarinti Edvardas ir Ania Pauelai,
geri Grėjaus ir Marinos bičiuliai. Buvo
nugvelbtas tik vienas daiktas –
sužadėtuvių žiedas su didžiuliu briliantu.
Ania visada nusimaudavo jį prieš
virtuvėje mazgodama indus ir padėdavo
į peleninę ant palangės. Vienintelis
įrodymas, kad žiedas iš tikrųjų pavogtas,
o ne kur nors nukištas jos pačios, buvo
raštelis, kuriame neabejotinai Baflso,
džentelmeniško vagies, ranka
brūkštelėta: „Ačiū.“ Žurnalistas rašė,
kad galbūt tai visai ne Baflsas, o kas
nors kitas, jį mėgdžiojantis, nes argi
Baflsas vargintųsi įsilaužti dėl nedidelio
papuošalo, nebent jam buvo smagu dar
sykį pasprukti nuo policijos.
Klementina ir Rafa nuvažiavo tiesiai
į naminių gyvūnų parduotuvę. Čia
prisikrovė vežimėlį šunų ėdalo,
sausainių ir žaislų. Rafa traukė skanėstus
iš lentynų ir padėdavo ant grindų, kad
Sausainis juos apuostytų. Klementina
patenkinta stebėjo reginį, o Rafa tvirtino,
esą šuo gali pats išsirinkti, kas jam
labiausiai patinka. Jai dingtelėjo, kad
dar niekada nebuvo šitaip linksminusis.
Žinoma, žmonės ją prajuokindavo, bet
taip linksma nebuvo nė sykio. Labiausiai
ją džiugino tai, kad Rafai smagu būti su
ja. Rafa padėjo jai atsiskleisti, ir ji
patiko sau tokia, kokia būdavo su juo.
Jie prikimšo Rafos bagažinę gėrybių,
nuvažiavo į Salkombą ir leido
Sausainiui pabėgioti. Jiems atrodė, kad
nedera vestis jo prie jūros ton vieton,
kur išgirdo jo pagalbos staugsmą, todėl
nusivedė į akmenuotą paplūdimį
netoliese ir nusegė pavadėlį, kad jis
galėtų patyrinėti vietovę. Smagiai
plepėdami jiedu vaikštinėjo pirmyn
atgal, paskui netoliese rado alinę ir
įsitaisė lauke prie staliuko, kad blėstant
saulei pasimėgautų lengva vakariene.
Klementinai dingtelėjo, kad nederėtų
gerti daug alkoholio. Nenorėjo prarasti
savitvardos.
Kai suskambėjo telefonas, ji
pažvelgė į vardą, šviečiantį ekrane, ir
susiraukė.
Rafa kilstelėjo antakius.
 – Džo? – paklausė jis. Klementina
linktelėjo trokšdama, kad Rafai tai
nepatiktų, bet jis nusišypsojo. –
Neatsiliepsi?
Ji nenoromis priglaudė telefoną prie
ausies.
– Sveikas, Džo.
– Kur tu?
– Alinėje su bičiuliu.
– Su argentiniečiu ir jo šunimi? –
griežtai ištarė Džo. Klementina pasijuto
užklupta, nesitikėjo, kad jis sužinos. –
Užsukau pas tave į darbą, bet tavęs
neradau. Klausyk, Kleme, mums reikia
pasišnekėti.
– Taip, reikia.
 Rafa glostė Sausainį, bet Klementina
žinojo, kad jis klausosi jų pokalbio.
– Kada grįši?
– Greitai.
– Tada ir pasikalbėsim.
– Gerai. – Ji išjungė telefoną. –
Silvija pasakė jam, kad išėjau su tavimi.
Dėl to ne itin džiūgauja.
Rafa atsisėdo tiesiai ir rudomis
supratingomis akimis pažvelgė į ją. Ji
prisiminė tokį pat jo žvilgsnį anuomet
bažnyčioje, kai pasakojo, kad, jos
manymu, Marina paviliojo jos tėvą,
kurio žavesiui negalima atsispirti ir
dabar.
– Turėtum grįžti pas tėvus.
 – Žinau.
– Tu jo nemyli.
– Argi taip akivaizdu?
– Pasinaudojai juo tik norėdama
suerzinti savo pamotę, o gal ir mane. Tai
aišku kaip dieną.
Ji nuraudo, bet nepasidavė.
– Aš ką tik persikrausčiau pas Džo.
– Tai nesvarbu. Santykiai, kuriems
abejinga tavo širdis, negali ilgai tęstis.
– Bet aš labai išdidi.
– Puikybė tik kenkia išdidumui.
Nutrauk tuos santykius. Visi mes
klystam, nieko čia baisaus. Toks
gyvenimas. Bet jei laikaisi įsikibusi
nesėkmingų aplinkybių tik todėl, jog esi
perdėm išdidi, kad jų atsižadėtum, tada
elgiesi kvailai. – Jis paėmė ją už rankos.
– Nebūk kvaila, Klementina. Juk esi
protinga.
Klementina išraudo dar labiau. Ji
juto tik jo ranką, jo odą, besiliečiančią
su jos oda. Mėgino apsimesti abejinga,
bet širdis šokinėjo tarsi svirplys,
ieškantis pro kur išlįsti, veikiausiai net
marškinėliai kilnojosi. Rafa įdėmiai
žvelgė į ją, o jai tik vargais negalais
pavyko atlaikyti jo žvilgsnį.
– Tu ypatinga mergina, – tyliai tarė
jis. – Blogai, kad nematai savęs tokios.
Tau reikėtų pažvelgti į save mano
akimis.
 – Ir ką matai?
– Matau labai gražią šypseną. Matau
raustančius skruostus, mielas mėlynas
akis, bet už viso to regiu slypint
asmenybę, ir ji man labai patinka.
Klementina kojomis pabrūžavo
paplūdimio smėlį.
– Nežinau, ką ir sakyti.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Tada nieko nesakyk. Aš tik kalbu
apie dalykus, kokie jie man atrodo.
– Ar taip sakai visoms?
– Tik jei kalbu rimtai.
– Bet ar dėmesį atkreipi į visų
merginų skruostus ir gražias akis? Ar…
ar… – Ji užsikirto. – Ar matai tik mano?
– Ir nusijuokė, norėdama paslėpti
sumišimą.
– Tik tavo, Klementina, – kuo
rimčiausiai atsakė jis, o jo žvilgsnis,
nuslydęs jos veidu, prilygo glamonei.
Automobilyje Sausainis įsitaisė
Klementinai prie kojų, ir jie grįžo į
miestelį. Kai abu šiek tiek atsivėrė
vienas kitam, atmosfera įsielektrino. Bet
šio to dar trūko. Klementina troško, kad
Rafa sustabdytų automobilį ir ją
pabučiuotų, tada oras taptų grynas, kaip
po daugybės drėgnų dienų praūžus
audrai su perkūnija. Bet jis sustojo prie
Džo namo ir išlipo atidaryti jai durelių.
Ji žengė ant šaligatvio.
 – Gal palaukti tavęs? – pasisiūlė.
Ji norėjo užlėkti laiptais, čiupti savo
krepšius ir su Rafa važiuoti į pasaulio
kraštą.
– Ne, susitvarkysiu pati, ačiū, –
atsakė. – Nežinau, kiek užgaišiu.
– Nori, kad perspėčiau Mariną?
– Ne, jai – nė žodžio. Pati pasakysiu,
kai ją pamatysiu.
– Ji labai apsidžiaugs. Manau,
pasiilgo tavęs.
Klementina sunkiai atsiduso.
– Tiesą sakant, ir aš jų visų pasiilgau.
Nuo pat pradžių žinojau daranti klaidą.
Blogai jaučiuosi ir dėl Džo.
 – Jei prireiks pagalbos, atsiųsk
žinutę.
– Po didvyriško poelgio jūroje
neabejoju, kad atskubėsi gelbėti manęs,
jei tik šauksiuos.
Jis žiūrėjo, kaip ji atrakina
pagrindines duris.
– Juk žinai, kad atlėksiu.
– Na štai, – sužiopčiojo ji ir dingo už
durų.
Rafa pasuko į „Polzansą“. Jis
neskubėjo, mėgavosi nuostabiu
kraštovaizdžiu ir vatiniais debesimis,
kurie, genami vėjo, lyg burlaiviai plaukė
temstančiu dangumi. Ši vieta buvo
bepradedanti jam patikti, bet labiausiai
jį stebino tai, kad buvo beįsimylįs
Klementiną.
Jis prikando lūpą – ogi vos jos
nepabučiavo. Kitu metu ar kitoje vietoje
jau seniai būtų stvėręs ją į glėbį ir
pabučiavęs. Būtų pabučiavęs name, kurį
pamiršo Dievas, būtų pabučiavęs jūroje,
būtų pabučiavęs tada, kai ji niršo ant jo
ir liepė jam išvykti, būtų seniai
pabučiavęs daug sykių, juk buvo šitiek
progų, o geismas vis stiprėjo, bet trukdė
vienas dalykas.
Rafa įsmeigė akis į kelią ir važiavo
toliau.
 30 skyrius

Kai Klementinos automobilis sustojo

prie viešbučio, Marina ir Grėjus sėdėjo
virtuvėje prie stalo ir buvo bebaigią
vakarieniauti. Klementina išlipo ir kiek
pastovėjo tamsoje, kaupdama drąsą
susitikimui su šeima. Išsikraustydama
pas Džo ji parodė atvirą nepaklusnumą,
bet dabar turėjo pripažinti, kad tai buvo
ir jos pagalbos šauksmas. Deja, artimųjų
reakcija buvo ne tokia, kokios tikėjosi.
Tėvas su pamote neišsidavė, ką jaučia.
Ji galvojo apie Rafą ir jo patarimą.
Metas pasišnekėti su Marina. Anglai
moka šauniai išsisukinėti. Jaučiasi
laimingesni, uoliai apsimetinėdami
neturį jokių bėdų. Jos šeima – ne išimtis.
Jie niekada nesikalbėdavo apie praeitį ir
neatskleisdavo savo jausmų. Bet Rafa
įpūtė jai drąsos. Taigi ji išklausys
pamotę, susitaikys su viskuo ir liausis
purkštauti.
Klementina ištraukė iš bagažinės
krepšį, giliai įkvėpė ir nužingsniavo į
buvusias arklides. Išgirdusi atsiveriant
duris Marina pamanė, kad tai Džeikas.
Labai nustebo tarpdury išvydusi
Klementiną.
Grėjus pamatė lagaminą, stovintį už
jos vestibiulyje.
– Klementina! – apsidžiaugė jis. –
Kaip miela tave matyti.
– Kas nors nutiko? – paklausė
Marina, imdama taurę su vynu.
– Grįžau namo, – pranešė
Klementina.
Marina suprato: dabar viską lems
derama jos reakcija, kitaip mergina gali
vėl pabėgti.
 – Nori apie tai pasikalbėti? –
atsargiai pasiteiravo.
– Su Džo viskas baigta.
– Sėskis, mieloji. Manau, tau reikėtų
išgerti, – tarė Grėjus ir atsistojo paimti
taurės.
– Pirmiausia man nederėjo
išsikraustyti.
Marina pastebėjo, kad niūrus
debesis, visada lydintis Klementiną,
buvo išsisklaidęs. Klementina nutraukė
karą ir namo grįžo nusiteikusi taikiai.
– Labai džiaugiuosi, kad sugrįžai, –
nuoširdžiai pasakė Marina. – Gaila, kad
nepavyko su Džo. Turbūt jautiesi
nusivylusi. Bet aš džiaugiuosi, kad vėl
esi čia.
– Aš nė kiek nenusivylusi. Iš tiesų
Džo niekada man nerūpėjo, ir aš pati sau
nerūpėjau. Tačiau dabar rūpiu. – Ji
nusišypsojo it savimi patenkinta katė. –
Pasaulį regiu kitomis akimis. Daugiau
nebesusiviliosiu prastesne išeitimi.
Marina išsyk suprato, kas slypi už
tokios permainos. O Grėjus nieko
nesuvokė, tik vyptelėjo.
– Na ir puiku, – pasakė jis ir įpylė
Klementinai „Pinot Grigio“.
– Marina, norėčiau pasišnekėti su
tavimi akis į akį. Neprieštarauji, tėti?
 – Šliūkštelėsiu jai lašelį
pastiprinimo, – atsakė Grėjus,
papildydamas Marinos taurę.
Abi moterys atsistojo.
– Eime į lauką, – pasiūlė Klementina.
Marina nepasidavė pagundai ir
nepažvelgė į vyrą, nors juto įsmeigtą
suglumusį jo žvilgsnį. Ji manė, kad
Klementina nori pasišnekėti apie Rafą,
ir širdį užliejo džiaugsmas, kad tas
vaikas galų gale kreipsis į ją patarimo.
Grėjui papasakos vėliau, kai juodu bus
vieni.
– Tik apsivilksiu paltą, – pasakė ir
nuėjo į vestibiulį.
 – Ir aš. Vėsus vakaras, bet labai
gražus. Noriu pasėdėti po žvaigždėmis.
Bet Grėjus išgirdo pasikeitusį
dukters balso toną; žodį „gražus“ ji
ištarė kitaip, nuoširdžiai ir be pašaipos.
Vakaras buvo vėlus, tamsus, bet
švelnus lyg aksomas. Nors nuo jūros
pūtė gaivus vėjas, jis buvo šiltas,
įkvipęs druska ir drėgna žole, o bangų,
dūžtančių į apačioje stūksančias uolas,
šniokštimas tebuvo tolimas, draugiškas
gaudesys. Švietė ryškus mėnulis, kuris
kartais pasislėpdavo už debesų, greitai
besiritančių dangumi. Klementina ir
Marina nuėjo per veją ir atsisėdo ant
suoliuko. Vieta buvo gana atvira,
priešais tviskėjo vandenynas, tolumoje
šmėkšojo pusiasalis, žibėjo švyturys,
kurio įspėjanti šviesa skrodė akliną
tamsą.
– Iki šiol nesupratau, kodėl tau čia
šitaip patinka, – palaimingai atsiduso
Klementina. – Buvau miesto mergaitė,
geriau jaučiausi ant šaligatvio nei ant
žolės. Bet dabar tas šydas, dengęs man
akis, nukrito, ir aš regiu nepaprastą šios
vietos grožį.
– Tikrai?
– Taip, ir man labai gera.
– Gamta – puiki gydytoja. Kai
pasijuntu nelaiminga, ateinu čia ir
gėriuosi ta grožybe. Visada grįžtu
jausdamasi geriau.
Klementina gurkštelėjo vyno.
– Marina, atsiprašau, kad buvau tokia
storžievė.
Priblokšta podukros žodžių Marina
taip pat siurbtelėjo vyno. Nuo tada, kai
pirmąsyk pamatė Klementiną, niekada
nebuvo girdėjusi jos atsiprašinėjančios.
O gal ji klysta? Nusprendė nieko
nesakyti, kol įsitikins, ar atsiprašymu
podukra nedangsto savanaudiškų
užmačių.
– Žinau, ką galvoji, – toliau kalbėjo
Klementina. – Ir aš to nusipelniau.
Tavimi dėta, ir aš netikėčiau. Bet
atsiprašau iš tikrųjų. Nuoširdžiai. Nuo
pat vaikystės maniau, kad tu sugriovei
mūsų šeimą ir nuviliojai tėvą mamai iš
panosės. Man atrodė, kad nuviliojai ir
nuo manęs. Bet kiekviena istorija turi
dvi puses, ir aš noriu išgirsti tavąją, jei
tik man papasakosi. Norėčiau sužinoti
tavo nuomonę ir užmiršti savo vaikiškus
svaičiojimus. Esu suaugusi, todėl
suprantu, kad niekada nebūna vien juoda
ir balta.
Marinai užspaudė gerklę, ji
sumirkčiojo, kad nepravirktų. Tada
paėmė podukrą už rankos.
– Nežinau, ką sakyti. Niekad
nemaniau, kad pasitaikys proga mudviem
šitaip pasėdėti ir atvirai pasišnekėti. Nė
nenutuoki, kaip seniai troškau
pasikalbėti su tavimi kaip moteris su
moterimi ir paprašyti, kad man atleistum.
Klementina pati nustebo širdyje
pajutusi švelnius jausmus. Valandėlę
svarstė, gal čia kaltas vynas, bet paskui
pajuto Marinos delno šilumą ir suprato:
ledą jos širdyje ištirpdė meilė, ir ji
prasivėrė kaip tulpė.
– Tau nereikia prašyti manęs
atleidimo, – tyliai tarė ji.
– Reikia. Kai pamilau tavo tėvą, jis
buvo vedęs, augino du mažus vaikus.
Galėjau eiti šalin ir palikti jį nelaimingą,
šitaip gyvenantį ir toliau, bet to
nepadariau. Abejoju, ar tavo mama kada
kalbėjo apimta pykčio. Pasak tavo tėvo,
buvote normali, padori, bet subyrėjusi
šeima. Mudu su Grėjum radom vienas
kitą, nes ir aš buvau sutrikusi. Pamačiau,
kad jis jaučiasi vienišas, nes ir pati taip
jaučiausi. Jis daug vyresnis už mane,
puikiai išsilavinęs, o aš ne. Bet abu
kažkas siejo, ir mes supratom galį
išgydyti vienas kitą. Niekada
nesistengiau jo nuvilioti ir tikrai
nenorėjau sugriauti laimingos šeimos.
Bet, Kleme, jūs nebuvote laiminga
šeima, ir galiausiai nugalėjo mūsų meilė.
Dėl to mane graužia sąžinė. Mudu
pasielgėm negerai, bet mums atrodė, kad
taip bus geriausia visiems, taip pat ir
judviem su Džeiku. Nežinau, ar vaikams
geriau gyventi su nelaimingais tėvais, ar
su vienu iš jų, bet laimingu, ir su patėviu
ar pamote. Atsakymo nerandu. Bet gali
neabejoti: tavo tėvas visada labiausiai
mylėjo tave ir Džeiką, labiau už mane.
Gal to ir nejutai, nes būdama maža
nuolat niršdavai ir kaskart jį
atstumdavai, kai stengdavosi užmegzti su
tavimi ryšį. Maniau, atstumsi ir mane,
bet vis tiek mėgindavau suartėti. Žinok,
jo meilė tau – besąlyginė. – Marina
ištuštino taurę ir sunkiai nurijo vyną. Jos
gerklė buvo taip užsiveržusi, kad tekant
vynui net skaudėjo. Ji įsmeigė akis į
jūrą, o Klementinai oda pašiurpo nuo
vidinio šaltuko. – Kaip žinai, Kleme, aš
negaliu turėti vaikų, – toliau kalbėjo
Marina. – Tai didžiausias mano
sielvartas, draskantis širdį kasdien ir
kasnakt. Kartais vos ne vos pavelku
kojas, nes troškimas mylėti labai stiprus.
Daugiausia laiko skiriu viešbučiui, juo
rūpinuosi ir puoselėju taip, kaip
prižiūrėčiau savo vaiką. Kompensacija
menka, bet tai viskas, ką turiu. Judu su
Džeiku niekada nebūsite mano vaikai.
Jus paveldėjau, ir už tokią malonę
dėkoju likimui. Mudviem bendrauti buvo
sunku, bet aš ir nesitikėjau, kad bus
lengva. Tačiau iš tikrųjų labai noriu būti
tavo draugė.
Klementina pravirko. Ji sumojo labai
apsirikusi dėl pamotės. Iš tiesų jai buvo
nesvarbu, kad žlugo tėvų santuoka, taip
pat ir Marinos meilės ryšys su tėvu. Dėl
to niekada nebuvo ginčijamasi. Kai jos
gyvenimo artišokas buvo nuluptas
vainiklapis po vainiklapio, apsinuogino
šerdis – meilė, o tos meilės Klementinai
labiausiai ir stigo.
– Buvau baisi savanaudė, –
sušniurkščiojo ji. – Visada galvojau tik
apie save ir apie tai, kaip mažai dėmesio
man skiriama. Štai kas: aš tikra kvailė. –
Ji pagalvojo apie Rafą. Jis išsyk pamatė
tą šerdį pro dygius vainiklapius. –
Marina…
– Na, kas? – Pamotė apkabino ją ir
priglaudė prie savęs. – Kas yra? –
Klementina taip raudojo, kad negalėjo
ištart žodžio. – Viskas gerai, nesikrimsk.
Šitaip jaustis natūralu. Vaikai trokšta,
kad jų tėvai mylėtų juos labiau už viską,
o žlugusi santuoka…
Klementina rankove nusišluostė
veidą ir atsisėdo tiesiai.
– Aš graužiuosi ne dėl to.
– Ak, štai kas. Ar yra dar kas nors?
– Taip. Aš įsimylėjau. Beviltiškai
įsimylėjau ir nežinau, ką daryti. – Jai
užgniaužė kvapą.
 – Rafą?
Klementina linktelėjo.
– Deja, nežinau, ką jis man jaučia.
Vieną akimirką atrodo, kad tuojau
pabučiuos, bet kitą jis atsitraukia.
Įdomu, ar taip vilioja visas merginas, ar
čia rodo dėmesį man, nes aš jam
ypatinga. Praėjo tiek mažai laiko, o aš
jau kraustausi dėl jo iš proto.
– Prisipažinsiu, pastebėjau, kad tu
juo susižavėjai. Bet judu drauge mačiau
tik probėgšmais, todėl negaliu pasakyti,
ką jis tau jaučia.
– Šiandien jis pareiškė, kad esu
nepaprasta. Paėmė mane už rankų ir
pasakė, kad aš graži. Kai paklausiau, ar
taip kalba kiekvienai merginai, ar tik
man, atsakė, kad tik man. Prisiekiu, jis
jau lenkėsi manęs pabučiuoti. Žvelgė į
mane labai įdėmiai. Tačiau atsikėlėm
nuo žemės ir išvažiavom į Dokombą. Jis
išleido mane prie Džo buto, žinojo, kad
nutrauksiu santykius su Džo.
– Ir nė neįtaria, kad priežastis – jis?
– Nemanau. Pasakė žinąs, kad Džo aš
nemyliu.
– Turbūt tai supratome visi.
– Ir ką gi man daryti?
– Ogi nieko, – atsakė Marina.

Klementina nustebo, tikėjosi ilgo

pamokymo, esą turinti apsimesti, kad jis
jos nedomina.
– Tu, Kleme, esi miela tokia, kokia
esi. Jis būtų kvailas, jei tave paleistų.
Klementinai vėl norėjosi verkti, bet
šįkart iš dėkingumo.
– Ačiū. – Ji apsivijo rankomis
smulkius pamotės pečius ir stipriai
suspaudė. – Esu labai laiminga, kad
mudvi susidraugavom.
– Ir aš, – pritarė Marina ir užsimerkė.
Kai dvi moterys parėjo namo, Grėjus
dar nebuvo atsigulęs, per „Sky“ žiūrėjo
dokumentinį filmą apie jūrų gyvius. Jis
nustebo pamatęs abi jas išraudusiais
veidais ir blizgančiomis nosimis. Nieko
neaiškindama Klementina priėjo ir
apkabino tėvui kaklą. Ilgai rymojo
apsikabinusi, paskui pabučiavo jam į
skruostą.
– Pagulėsiu vonioje, kojos sustiro į
ragą.
Jis nustebęs žiūrėjo, kaip ji lengvu
žingsniu išeina iš kambario.
– Ką ji vartojo?
– Lipam viršun ir viską papasakosiu.
Ir man reikia sušilti.
– Po šimts, kas judviem atsitiko?
– Ilga istorija, bet jaučiuosi puikiai.
– Marina sunkiai atsiduso, nusimesdama
skausmo ir širdgėlos naštą, slėgusią
daugybę metų, ir plačiai nusišypsojo. –
Tu nepatikėsi.
 – Viešbutis vos dvėsuoja, – kitą rytą
tarė Berta, virtuvėj tūpdama ant kėdės
lyg perinti višta. – Gaila, kad jį slegia
bėdos.
– Ką turi galvoje sakydama „bėdos“?
– paklausė Hetera, apkabindama puodelį
su kava.
– Girdėjau, jie nebeturi pinigų, –
tyliu balsu atsakė Berta. – Tik šitą
išgirdai ne iš manęs, supratai?
– O tu iš kur sužinojai?
Berta patempė ausies spenelį.
– Atidžiai stebiu įvykius. Regis, iš
Londono atvyksta svarbus asmuo su
pasiūlymu.
Hetera išsižiojo.
 – Tu tikra?
Berta kilstelėjo antakį.
– Jis – žydas.
– Ir ką?
– Anot Džeiko, žydai apsukrūs. Labai
apsukrūs.
– Joks apsukruolis neprivers jų
parduoti viešbučio, jeigu patys to
nenorės.
– Na, girdėjau Džeiką šnekantis su
tėvu, ir man pasirodė, kad jie neturi
kitos išeities.
– Pirmiausia jie turės paguldyti į
kapą Mariną. Be kovos ji nepasiduos. O
kur dėsimės mes?
 – Nežinau. Gal atsikratys keleto
žmonių, bet ne mūsų. Mes
nepriklausomos.
– Norėjai pasakyti – nepakeičiamos?
– Juk taip ir sakiau: nepakeičiamos.
– Tu, Berta, gal ir nepakeičiama, bet
dėl savęs abejoju. Mano darbą gali
padaryti bet kas.
– Juk jie nenori bet ko. Nori
patyrusio personalo, išmanančio ir
mokančio išsisukti iš visų padėčių.
– Viliuosi, tu teisi. Atidžiai viską
stebėk ir pranešk man, jei dar ką nugirsi.

Klementina buvo prasta dailininkė, bet

pabūti su Rafa galėjo tik lankydama jo
pamokas. Jis maloniai nustebo, kai ji
kartu su Pat, Greise ir Veronika pasirodė
uolos viršūnėje, nusiteikusi piešti
švyturį.
– Šį savaitgalį neturiu ką veikti, –
tarė ji, drauge su Sausainiu įsitaisydama
ant apkloto.
Rafa davė jai piešimo sąsiuvinį ir
akvarelinių dažų. Tada pasilenkęs
sušnabždėjo į ausį:
– Kai tu čia, pamoka man atrodo
smagesnė.
– Bet aš iš tikrųjų blogai piešiu, –
išgirdusi tokį komplimentą atsakė ji ir
nusišypsojo.
 – Neslopink savo gebėjimų neigiama
nuostata.
– Gerai, tačiau teptuko nebuvau
paėmusi nuo mokyklos laikų.
– Tu esi čia, kad patirtum malonumą
ir grožėtumeisi šia ramia vieta. Kertu
lažybų, nesi sėdėjusi ir stebėjusi
kiekvienos bangelės, kiekvieno
debesėlio, kiekvieno žolės stiebelio ir
gėlės. – Jai vyptelėjus pridūrė: –
Dažniausiai lekiam per gyvenimą
užsimerkę, nuolat apnikti sunkių minčių.
Nematom, koks stebuklingas paprastutis
vėdrynas, pasislėpęs žolėje. Dabar tikrai
gali neskubėdama apsidairyti plačiai
atmerkusi akis ir pasidžiaugti gamtos
grožiu. Gali visiškai pasinerti į dabartį.
– Jis šyptelėjo ir atsistojo.
Klementina įmerkė teptuką į vandenį.
– Puiku, nersiu į dabartį. Bet abejoju,
ar dėl to mano piešinys bus bent kiek
geresnis.
Jis uždėjo plaštaką jai ant peties.
– Tačiau tu būsi geresnė.
Šešios merginos, atvykusios
mergvakario savaitgaliui, išlėkė į SPA
centrą, o paukščių stebėtojai iš
Olandijos patraukė ieškoti atsiskyrėlio
krantinio tilviko.
– Džiaugiuosi, kad paskutines mums
likusias dienas nereikės būti su tomis
vulgariomis merginomis, – pasakė
Greisė, po smakru susirišdama
„Hermès“ skarelę, kad plaukų netaršytų
vėjas.
– Jos jaunos, Greise, – atrėmė
Veronika. – Linksminasi, ir tiek.
– Bet neturi skonio. Mūsų laikais
merginos nesielgdavo kaip bernai.
– Aš buvau panaši į jas, – įsiterpė
Pat. – Tikra padauža.
– Tai kas kita. Juk nesikorei jauniems
vyrams ant kaklo.
– Jei būčiau buvusi tokia graži kaip
tu ir grakšti kaip Veronikos, gal ir būčiau
kabinusis, – atšovė Pat.
Iš pradžių Klementinai nesisekė sukaupti
dėmesio. Kad ir kaip stengėsi, jai rūpėjo
tik Rafa, vaikštinėjantis pirmyn atgal ir
žarstantis patarimus. Tik kai jis atsisėdo
šalia jos ir ėmė tapyti savo paveikslą, ji
atsipalaidavo. Tyla buvo jauki.
Klementina nenorėjo drumsti jos
plepėjimu. Rafa, regis, pasinėrė į
stebuklingą pasaulį, o netrukus tenai
atsidūrė ir Klementina. Ji ėmė matyti
kiekvieną kirą ir uolą ir galų gale visai
užsimiršo.
Į viešbutį jie grįžo leidžiantis saulei.
Klementinos piešinys Rafai padarė
įspūdį.
 – Taip sakai tik iš mandagumo, –
paprieštaravo ji.
– Įdomiai derini spalvas.
Klementina nusijuokė.
– Gal ir įdomiai, bet nevykusiai.
Jis ilgai, kaip jai pasirodė, žvelgė į
ją neatplėšdamas akių.
– Čia jau leisk spręsti man.
– Kodėl taip žiūri į mane? – staiga
sumišusi paklausė ji.
– Šįvakar šviesa auksinė.
– Taip.
– Norėčiau tave nutapyti.
– Ak, nejaugi? Bet kažin, ar tau
pavyktų paversti mane Botičelio Venera.
– Ir nenoriu. Tu ir taip graži ir žavi.
 Klementina susiraukė – Marina irgi
taip sakė. Ar ir jis pradeda taip manyti?
– Kalbu rimtai, – pridūrė Rafa. –
Noriu nutapyti tave dar nespėjus užgesti
saulėlydžiui.
Jis numetė kilimėlį ant vejos ir
užsispyrė, kad ji atsisėstų. Sausainis
atsigulė šalia Klementinos ir apsivertė
ant nugaros vildamasis, kad ji supras
užuominą ir pakasys jam pilvuką. Pat,
Veronika ir Greisė nuturseno veja,
palikdamos juos vienus.
Rafa atidarė dėžutę su aliejiniais
dažais ir paėmė švarų popieriaus lapą.
– Ir ką turiu daryti? – paklausė ji.
 – Šnekėkis su manimi, – atsakė jis,
įdėmiai į ją žvelgdamas.
Klementina atsiduso.
– Atrodo, jis iš tiesų ketina mus
piešti, – pasakė Sausainiui.
– Nupiešiu tave, – pataisė jis. Tada
šyptelėjo ir brūkštelėjo per popierių
aliejiniais dažais. – Žinai, esi labai graži
mergina, Klementina. Bet kaip tipiška
britė nemoki priimti komplimentų. Mano
šalyje merginos padėkoja vyrui, kai jis
pagiria.
– Na gerai, ačiū.
– Malonu. O dabar kalbėkis su
manimi.
 Rodės, kad saulė tik dėl Rafos kybo
virš medžių. Šviesa buvo minkšta, sodri,
oras prisisotinęs nupjautos žolės ir
sausmedžio kvapų, o aukščiausiuose
medžiuose poilsiui jau sutūpę paukščiai.
– Padariau, kaip patarei, ir
pasišnekėjau su Marina, – prabilo
Klementina. – Tu esi vienintelis žmogus,
davęs man gerą patarimą.
– Netikiu.
– Tu vienintelis patarei su ja
pasikalbėti. Draugai mėgdavo klausytis
mano pasakojimų, o aš gėdydavausi
prisipažinti, jog man, kad susilaukčiau
dėmesio, patikdavo pasakoti gerokai
išpūstas ir pagražintas istorijas. Mano
mama buvo ribota, siauro protelio, užuot
skatinusi mane tiesti tiltą, džiaugėsi, kad
prisidėjau prie jos šutvės. Ji nebuvo
kilnios širdies, ir tai, kad man
nepasisekė užmegzti ryšio su moterimi,
kurią pamilo tėtis, tikriausiai glostė jai
savimeilę. Iki šiol niekas nėra pataręs
man susidraugauti su pamote. Bet ir aš
nė sykio apie tai nepagalvojau. Ir
niekada nemaniau, kad išklausysiu ją.
– Bet išklausei.
– Taip, ir tu neklydai. Visos istorijos
turi dvi puses. Ji visai nėra piktoji
pamotė, todėl nebepravardžiuosiu
Submarina. – Klementina nudūrė akis ir
pakasė Sausainiui pilvą. – Dabar labiau
suvokiu, kas yra toji meilė.
– Tikrai?
– Taip. Meilė – tarsi ryški šviesa,
išdeginanti visas blogybes. Lyg saulė
migloje. Klausydamasi Marinos pajutau,
kad mano širdis atsivėrė, ir tirštas nykus
rūkas išsisklaidė. Tai buvo nepaprastas
potyris. Todėl ėmiau galvoti, kad
laimingi žmonės spinduliuoja meile, o
nelaimingi turi jos labai mažai, o gal
neturi nė kruopelytės. Štai iš viso to ir
susideda pasaulis: iš tų, kurie myli, ir tų,
kurie nemyli. Iš tiesų tai labai paprasta.
Jei visi žmonės mylėtų, nekiltų karai.
Visi gyventų taikiai.
 – Manau, turėtum kandidatuoti į
ministrus pirmininkus.
Ji nusikvatojo.
– Tačiau kaip išmokyti žmones
meilės?
– Buvo daug mokytojų: Jėzus,
Mahometas, Buda, Gandis, bet tai tik
kelios asmenybės. Dabar galime į sąrašą
įrašyti ir Klementiną Turner.
Ji žiūrėjo, kaip jis piešia eskizą, kaip
jo ranka tvirtai juda popieriumi, ir jai
toptelėjo, kad būti tokiam talentingam
labai šaunu.
– Rafa, ar kada buvai įsimylėjęs?
– Daugybę kartų, – šyptelėjo jis. –
Tačiau „būti įsimylėjus“ ir „mylėti“ – du
skirtingi dalykai. „Būti įsimylėjus“
reiškia susižavėjimą, aistrą. O tikra
meilė prasideda, kai išblėsta aistra, ir tu
iš tiesų pažįsti tą žmogų. Nes argi
galima mylėti žmogų, kurio nepažįsti?
– Taigi ar kada nors mylėjai?
– Vieną kartą.
– Kokia ji buvo?
Jis susimąstė.
– Labai miela.
– Blondinė, brunetė?
– Brunetė.
– Ir kas nutiko?
– Nebuvau pasirengęs įsipareigoti.
– Ar ji norėjo už tavęs tekėti?
Jis gūžtelėjo pečiais.
 – Ji argentinietė, todėl galvoje jai tik
ir sukosi tokia mintis.
– Ar tai tave atbaidė?
– Tiesą sakant, ne, bet aš buvau
neramus, nenustygstantis žmogus. Tada
buvo netinkamas laikas.
– Ir kas atsitiko?
– Ji mane paliko, susirado kitą ir už
jo ištekėjo.
– Ar labai liūdėjai?
– Žinoma, tačiau ką aš galėjau
padaryti?
– Ar kada prisimeni ją?
– Kartais.
– Gailiesi, kad jos nevedei?
– Niekada nesigailėjau.
 – Ar judu pabendraujat?
– Ne. – Jis prisimerkė, vienas jo lūpų
kamputis kilstelėjo. – Dar bus klausimų,
ar tardymas baigtas?
– Tu labai mįslingas.
– Mįslingas?
– Taip, mažai kalbi apie save. Aišku,
pasakoji apie savo tėvus, Argentiną, bet
nutyli apie save.
Jis teatrališkai atsiduso.
– Gerai jau gerai. Esu šnipas,
dirbantis Argentinos vyriausybei. Bet tai
viskas, ką galiu tau atskleisti, kitaip
turėsiu tave nužudyti.
Ji spoksojo į jį liūdna ir
susimąsčiusi, o jis ramiai žiūrėjo į ją.
Valandėlę abu tylėjo. Aplinkui viskas
nurimo. Saulė galų gale nusileido už
medžių, apgobdama juos šešėliu. Juodu
pajuto tarp abiejų plūstelint energiją. Bet
Klementina buvo pratusi prie šilto
geismo laukiant bučinio, kurio niekada
nesulauks. Tik sukaupusi visą valią
atplėšė nuo jo akis.
– Ar jau nupiešei? – paklausė
išsklaidydama kerus. – Sustirau.
– Šviesa pasikeitė.
– Gal eime vidun?
Jis apgailestaudamas atsiduso.
– Jei taip nori.
Klementina atsistojo. Sausainis
apsivertė ir pasirąžė. Energijai išblėsus
ir pakilus vėjui ji pajuto Rafos
nusivylimą.
– Galiu pasižiūrėti?
Rafa padavė jai piešimo sąsiuvinį. Ji
pažvelgė į piešinį ir aiktelėjo iš
nuostabos. Mergina, užlieta auksinės
šviesos, buvo graži. Rafa susirinko
dažus ir kreideles.
– Negi iš tikrųjų taip atrodau? –
vėpsodama į portretą paklausė ji.
– Man – taip, Klementina.
Ji susiraukė svarstydama, kodėl jis
negriebia jos į glėbį ir nepabučiuoja,
jeigu jau tokią regi.
– Nežinau, ką sakyti.
– Žinai, – atsakė jis.
 – Ačiū. – Ji atidavė jam sąsiuvinį. –
Ar eini vidun?
– Tuojau. Dar noriu paskambinti.
– Tada labos nakties. Pasimatysim
rytoj.
Klementina su Sausainiu
nužingsniavo per žolę. Juto į nugarą
įsmeigtas Rafos akis, bet neatsigręžė. Ir
taip prireikė visos valios, kad galėtų
nueiti šalin. Jei būtų turėjusi padaryti tai
antrą kartą, valios tikrai būtų pristigusi.
Rafa žiūrėjo, kaip ji dingsta už
viešbučio kampo, jo kaktą išvagojo
raukšlės. Jis buvo nepatenkintas.
Nežinojo, kiek ilgai galės šitaip tempti.
Klementina jau pradėjo ryti jo mintis.
Vos tik jis mėgindavo galvoti apie ką
nors kita, ji išsyk sušmėžuodavo
mintyse. Rafa manė galįs valdyti
jausmus, bet vis labiau aiškėjo, kad taip
nėra.
Jis išsitraukė iš kišenės
„BlackBerry“ ir paskambino mamai.
Tokiomis valandėlėmis kaip ši imdavo
nepaprastai ilgėtis jos balso skambesio
ir paguodos.
– Mamá.
– Rafa, mi amor. Ar viskas gerai?
– Mamá, aš įsimylėjau.
Stojo trumputė pauzė. Paskui motina
stebėtinai ramiai paklausė:
– Ar ji ypatinga?
 – Ji nepaprasta.
Gal Marija Karmela ir nesuprato, kas
jį tenai laiko, bet jei čia įsipainiojusi
meilė, tada viskas aišku.
– O kodėl toks liūdnas?
– Aš sutrikęs. Atvykau čionai dėl
vienos vienintelės priežasties. Ir tikrai
ne įsimylėti.
– Klausyk savo širdies, Rafa.
– Labai to norėčiau. Bet negaliu, nes
esu nesąžiningas.
– Tada turi pasakyti jai visą teisybę,
Rafa. Turi prisipažinti, kodėl tu čia.
Atskleisk jiems tiesą.
– Tai gali baigtis siaubingai. – Vėl
valandėlė tylos. Marija Karmela
neišmanė, ką patarti sūnui, jai buvo per
sunku. – Jie nieko nežino. Nieko. O aš
vis dar nesu tikras. Man reikia daugiau
laiko. – Jis sunkiai atsiduso. – Ar aš
savanaudis? Jie – laiminga šeima, visi
man labai patinka. Bet esi ir tu,
svarbiausias žmogus mano gyvenime. Jei
abejoji manimi, negaliu to padaryti.
– Jei tau iš tikrųjų svarbu, padaryk, o
aš tave palaikysiu. Tavo tėvas nebūtų
patenkintas, bet aš jam paaiškinsiu, kai
mudu susitiksim kitame gyvenime. Palik
jį man. Dabar tau reikia nusiraminti. Tik
tai svarbu. Tai tavo teisė, o aš nuolat esu
su tavimi.
 Jis kone duso, jam buvo sunku
kalbėti.
– Ačiū.
– Meilė man įpučia drąsos paleisti
tave.
– Daugiau nebebijai?
– Ne. Susitaikiau su tuo ir esu
patenkinta. Nežinau, kodėl abejojau
tavimi.
Jis pasitrynė tarpuakį.
– Nė nenumanai, kaip man tai svarbu.
– O taip, suprantu. Ar nori išgirsti, ką
šiandien leptelėjo ta kvaila papūga?
Jis nusijuokė ir nusišluostė
sudrėkusias akis.
– Ir ką?
Kai pirmadienio rytą Klementina atėjo į
darbą, Silviją rado prie dokumentų
spintos. Jos veidą slėpė vilnijanti
garbanotų plaukų skraistė. Atidžiai
įsižiūrėjusi Klementina pamatė, kad ji
verkia.
Nei pono Atvudo, nei pono Fišerio
dar nebuvo. Klementina nekreipė
dėmesio į skambantį telefoną, padėjo
kavą ant stalo ir priėjo prie Silvijos.
– Blogai jautiesi? – paklausė.
Silvija sušniurkštė ir linktelėjo.
– Girdėjau, su Džo viskas baigta.
– Taip. Deja, mūsų romaną
nutraukiau. Vis tiek nebūtų nieko išėję.
Būčiau nesąžininga, jei ir toliau jį
apgaudinėčiau.
– Tu įsimylėjusi Rafą?
Klementina susiraukė.
– Todėl ir verki?
Silvija pakėlė akis nuo stalčiaus,
išspaudė liūdną šypseną ir palingavo
galvą.
– Nemyliu Fredžio, – prisipažino ji.
– Niekada nemylėjau. Atvirai šnekant,
nieko nesu mylėjusi. Bet kada nors…
– Eime, atsisėskim. – Klementina ją
apkabino.
Silvija leidosi nuvedama iki kėdės.
Klementina padavė jai kartoninį puodelį
su kava ir Silvija ėmė abejingai ją
siurbčioti.
– Mačiau tave kartu su Rafa ir
pajutau tai.
– Ką pajutai?
– Tą nuostabų jausmą, jus siejantį.
Aš nesu tokio patyrusi. Niekada tuo
netikėjau. – Silvija bejėgiškai dėbtelėjo
į Klementiną. – Ir aš to noriu.
Klementinai atlėgo širdis. Būtų
nesmagu vaikytis tą patį vyrą.
– Gal įsimylėjai Rafą?
– Galėčiau, nes jis labai seksualus,
bet ne, neįsimylėjau. Tačiau norėčiau
būti ką nors įsimylėjusi.
 – Tada nebūk tokia cinikė ir lauk to,
kuris sudrums tau ramybę!
Skaisčiai raudonos Silvijos lūpos
išsišiepė.
– Abejoju, ar Fredis paliks savo
žmoną.
– Ir aš, bet neturėtum ardyti šeimos,
jei tik gali.
– Aš – blogas žmogus.
– Ne, tik suklaidinta.
Silvija atsiduso.
– Ir kaip aš atrodau! Ar tušas jau
nutekėjo per veidą?
– Verčiau nerk į tualetą, kol neatėjo
ponas Fišeris. Pusę dešimtos jis lyg ir
numatęs susitikimą.
 – Vaje, visai pamiršau. Mieloji,
padaryk man paslaugą: parnešk kelias
saldžias bandeles. O jei susidurtum su
dar vienu patraukliu užsieniečiu, dėl
Dievo meilės, atvesk jį čionai!
Klementina išskubėjo į gatvę. Buvo
šilta saulėta diena, balandžiai tūpė ant
šaligatvio kaulydami kokio kąsnelio, o
aukštai danguje it sklandytuvai ratus
braižė kirai. Ji patenkinta atsiduso, tada
į plaučius įtraukė gaivaus jūros oro.
Šiandien ji jautėsi geriau, tarsi būtų
nusimetusi sunkią naštą. Drožė atlošusi
pečius, aukštai iškėlusi smakrą ir matė
susidomėjusius vyrų, su kuriais
prasilenkdavo, žvilgsnius. Ji traukė juos
ne dėl drabužių ar aukštakulnių, o
laikysena. Klementina patiko sau, ir ta
savikliova švytėjo aplink ją kaip saulės
spinduliai. Įžengusi į „Juodosios
pupelės“ kavinę nusprendė paklausyti
Marinos patarimo ir būti savimi. Rafai ji
graži, ir tai gera pradžia, o jis juk sakė,
kad neįmanoma mylėti žmogaus, kurio
gerai nepažįsti. Jiems prieš akis visa
vasara pažinti vienam kitą, ir ji laukė,
kada galės atsigulti ant pamotės lovos ir
papasakoti jai, kaip viskas klostosi.

– Jie mina jam ant kulnų, – tėvui

pasakė Džeikas, kai Grėjus ruošėsi laivu
paplukdyti kelis svečius.
 – Taip sakė tavo informatorius iš
policijos?
Džeikas linktelėjo.
– Turbūt policija mina vagiui ant
kulnų.
– Iš tikrųjų? Tai gerai.
– Jis be reikalo nusiramino
manydamas, kad niekada nebus
sučiuptas.
– Tai jį galų gale ir pražudys.
– Jam reikėjo laiku liautis vogus.
– Jie taip nesielgia. Vogimas – lyg
narkotikai. Tokie žmonės negali sustoti.
– Policija turėtų jį netrukus sučiupti,
bet laikyk liežuvį už dantų, nes jis gali
pasislėpti.
 Tą akimirką sandėliuko tarpdury
išdygo Marina.
– Turiu tau gerą žinią, brangusis. –
Grėjus kilstelėjo antakius. – Ką tik
skambino Viljamas Šokrosas.
Grėjui nušvito akys.
– Ir ką?
– Sakė, kad mielai atvyks ir pašnekės
per pirmąjį mūsų literatūros vakarą.
– Ką gi, nuostabi žinia.
– Turiu jo telefono numerį, todėl gali
jam paskambinti.
Grėjus paplekšnojo sūnui nugarą.
– Puiki mintis, sūnau.
– Ačiū, tėti.
 Jie žiūrėjo į koridoriumi nueinančią
Mariną.
– Vis dėlto abejoju, ar tai mus
išgelbės, – tyliai ištarė Grėjus.
– Apie ką mąstai?
– Stengiuosi nemąstyti, bet reikalai
atrodo nekaip. Bankas spaudžia man
uodegą. Tik laiko klausimas, kada teks
priimti mums nemalonų sprendimą.
– Gali išeiti į pensiją.
– Nesu toks turtingas, kad eičiau į
pensiją.
– Nusipirk loterijos bilietą.
– Mums reikia daugiau nei sėkmės, –
niūriai tarė Grėjus. – Mums reikia
stebuklo.
 31 skyrius

– Neįtikėtina, kad savaitė jau baigėsi,

– liūdnai atsiduso Pat. – Švilpte
prašvilpė!
– O, kad galėtume pasilikti dar vienai
savaitei, ką, Greise? – atsiliepė
Veronika, pasilenkdama paskutinįkart
pauostyti lelijų. – Ak, man taip patinka
šios vietovės kvapai.
– Kitais metais vėl turėsit atvažiuoti,
– pasakė Marina.
– Puikiai praleidau laiką, – tarė
Džeinė, stengdamasi kalbėti linksmai,
nors jautėsi taip, tarsi į ją būtų prikrėsta
betono. – Ačiū, Marina.
Marina nujautė, kad Džeinė
atsisveikina sopančia širdimi, ir svarstė,
ar tai kaip nors susiję su brigados
generolu. Kelias paskutines dienas jie
buvo tarsi sulipę, o šiandien generolas
nepasirodė per pusryčius.
– Atvažiuokit, kada tik panorėsite, –
atsakė ji tyliai, kad niekas negirdėtų. –
Būsite mano viešnia.
Džeinė suprato Marinos užuominą, ir
jai nukaito skruostai.
– Nenorėčiau būti jums našta, –
atsakė. – Neabejoju, kitą vasarą vėl
atkeliausim.
– Jei tik būsim gyvos, – šaltai
įsiterpė Greisė.
Marina palydėjo jas iki žvyruoto
kelio, kur jų laukė autobusiukas,
parvešiantis namo.
– Čia tikra palaimos oazė. Pamiršti
net save pačią, – pasakė Pat, paskutinį
kartą nužvelgdama namą.
– Žinau. Tai tarsi rojus, – pritarė
Veronika. – Dabar vėl imu atitokti.
 – Tai bent pragaras, – pašmaikštavo
Greisė.
– Nėra jau taip blogai. Jaučiuosi
virtusi visai kitu žmogumi, – atšovė
Veronika. – Ilgėsiuos gražiojo savo
kambario.
– O aš ilgėsiuos maestro, – pasakė
Greisė, kai ant tako pasirodė Rafa. Jam
iš paskos džiugiai bidzeno Sausainis.
– Gaila, kad išvažiuojate, – tarė jis
iškeliaujančioms damoms. Stengėsi
nežiūrėti į Mariną, liūdnai spoksančią į
šunį.
– Sausainis atrodo kur kas geriau nei
tą vakarą, kai jį išgelbėjote, – pasakė
Pat, švilptelėjo ir plekšnojo sau per
šlaunis. Sausainis tuoj nulėkė prie jos.
– Vis dėlto pasiliksite jį? – paklausė
Veronika.
– Žinoma, – atsakė Rafa. – Jis neturi
kur eiti.
Pat pasilenkė ir smarkiai patrynė
šuniui garbanotą nugarą.
– Koks tu gerutis. Taip, esi labai
geras šuo.
Greisė užvertė akis į dangų.
– Kodėl visi anglai mano, kad jų
šunys supranta, kas jiems sakoma?
– Bet jis tikrai supranta, – patikino
Pat.
Greisė papurtė galvą.
 – Viskas priklauso nuo balso tono.
Pažvelk, Pat. – Greisė priėjo prie šuns ir
tokiu pat susijaudinusiu balsu, kokiu
šnekėjo Pat, tarė: – Tu labai blogas šuo,
taip, esi labai blogas šuo. – Sausainis
taip suvizgino uodegą, kad vos
nenuskrido kaip koks sraigtasparnis. –
Matai, jei sakai ta pačia intonacija,
kvailas gyvūnėlis nesuvokia skirtumo.
– Tu nepataisoma cinikė, – atrėžė
Pat. – Arba turėčiau kuo linksmiausiu
balsu pasakyti: tu kvaila kriošena,
Greise.
Ponios atsisveikino ir sulipo į
autobusiuką. Vairuotojas užvedė variklį.
Marina ir Rafa žingtelėjo atgal,
ketindami joms pamojuoti. Automobiliui
sukant iš įvažos, iš už kampo išlėkė
senas brigados generolo mersedesas, ir
vairuotojas pypsėdamas ėmė reikalauti,
kad autobusiukas sustotų.
– Generolas vėluoja pusryčių, –
dirstelėjusi į laikrodėlį pasakė Marina.
– Kažin ar jis atvažiavo pusryčiauti,
– suabejojo Rafa.
Generolas iššoko iš automobilio it
jaunas karininkas ir nuo užpakalinės
sėdynės paėmė didžiulę puokštę baltų
rožių. Autobusiuko durys lėtai atsivėrė,
ir pro jas mikliai išlipo nuraudusi
Džeinė.
 – Noriu paprašyti, kad pasiliktum, –
tarė brigados generolas, įteikdamas jai
gėles.
Nežinodama, ką atsakyti, Džeinė
prispaudė gėles prie nosies. Jautėsi
kvailai atsidūrusi tokioje keblioje
padėtyje.
– Jos kvepia nuostabiai, – pasakė. –
Kaip miela, kad pagalvojai apie mane.
– Buvo sunku rasti kvapių rožių.
Išrinkau šias, nes jos kvepia kaip tu.
Džeinei veidą užliejo šiltas raudonis
ir ji droviai nusišypsojo.
Brigados generolas pasisupo ant
kulnų pirmyn atgal, tarsi būtų kaupęs
drąsą rėžti trumpą kalbą, kurią repetavo
visą naktį. Jis atsikrenkštė.
– Jau seniai nekviečiau jokios
merginos kur nors nueiti su manimi.
– O aš jau seniai negirdėjau tokio
kvietimo. – Džeinė dar labiau išraudo.
– Norėčiau vesti tave, Džeine.
– Vesti mane?
– Žinoma. Mes turime nedaug laiko,
tad geriau gal neatidėliokim? Tu man
labai patinki. Iš tiesų labai, be to, regis,
ir tu manęs nesikratai.
– Taip.
– Tada ką pasakysi?
Džeinė apsidairė sutrikusi, kad
atsidūrė dėmesio centre. Marina
užsidengė burną ranka – ją pribloškė
netikėtos brigados generolo piršlybos.
Juk juodu pažįstami vos savaitę. Rafa
plačiai šypsojosi. Veronika, Pat ir
Greisė buvo beveik persisvėrusios pro
automobilio langus, taip nekantravo
išgirsti Džeinės atsakymą. Toji prikando
lūpą, kad šį liautųsi virpėjusi.
– Taip, – nedrąsiai pratarė. – Kodėl
gi ne? Taip, žinoma.
– Sju Makein labai didžiuotųsi
tavimi, – pamerkęs Pat pasakė
generolas. – Jos šūkis tikriausiai yra:
„Mėgaukis diena.“
Pat tyliai sukikeno ir papurtė galvą.
 – Labai šmaikštu, generole. Tiesą
sakant, nežinau, koks jos šūkis.
Paklausiu, jei tik neužmiršiu. – Ji išlipo
iš autobusiuko norėdama prisidėti prie
jų.
– Na, jaunuoli, – vairuotojui sušuko
Greisė, – nedelsk, tučtuojau iškelk
Džeinės lagaminą! Ji pasilieka.
– Ak, kokia laiminga moteris! Ji
gyvens Devone! – karštai tarė Veronika,
nosinaitės kampeliu šluostydamasi akis.
– Vaje, dabar turim dar sykį
atsisveikinti.

Galų gale autobusiukas nurūko keliu.

Brigados generolas įnešė Džeinės
lagaminą į vestibiulį, o Džeinė
susirūpinusi spoksojo į jį.
– Ką dabar darysim? – paklausė. –
Kada nors man reikės nukeliauti namo,
sutvarkyti reikalus ir pasakyti savo
šeimai.
Generolas paėmė ją už rankos.
– Nesijaudink, brangioji, tam turi
galybę laiko. O dabar mudu eisim
valgyti šaunių gardžių pusryčių.
– Būtų gerai, – atsiliepė Džeinė, nes
šiandien ji beveik nieko nevalgė.
– Mes vaišinam, – tarė Marina. – Ir
šampanu.
– Šampanu? – nustebusi pakartojo
Džeinė.
 – Žinoma. Pusryčiai su šampanu!
Atšvęskim sužadėtuves.
– Pusryčiai su šampanu, kai esam
tokio solidaus amžiaus, – nusijuokė
Džeinė.
– Todėl mes ir skubam, – nuoširdžiai
pasakė brigados generolas. – Siūlau
susituokti kuo greičiau. Kur norėtum
nukeliauti medaus mėnesiui?
– Norėčiau likti čia, – atsakė Džeinė.
– Tikrai? Čia, „Polzanse“?
– Taip, generole. Čia jaučiuosi
laiminga.
– Tada čionai sugrįšim po tuoktuvių.
Bet šią popietę keliausim pas mane į
namus. – Jis kilstelėjo vešlius antakius.
– Ir gal metas vadinti mane Džefriu?
– Džefris, – švelniai tarė ji. – Tas
vardas tau tinka.
– Džefris ir Džeinė. Skamba gražiai.
– Ar neprieštarausit, jei medaus
mėnesiui perkelsiu jus į gražesnį
kambarį, ponia Meister? – pasiteiravo
Marina, turėdama omeny kambarį, iš
kurio išsikraustė Greisė.
– Bet man tinka ir manasis, –
paprieštaravo Džeinė.
– O man ne, – atsakė Marina. – Man
bus maloniau, jei judu su generolu
pirmąsias bendro gyvenimo dienas
praleisite geriausiuose mūsų
apartamentuose.
– Na, gerai, jei jau taip norit.
– Sutarta. O dabar pokštelėkim
šampaną.

Ponas Atvudas užsitempė ant galvos

pėdkelnes. Jos buvo gana storos, todėl
slėpė veidą, bet netrukdė matyti kelio.
Jis buvo su juodomis kelnėmis, juodu
megztiniu aukšta atverčiama apykakle,
avėjo juodais minkštapadžiais batais,
kad nekaukšėtų sėlinant į namą. Pirštų
galais apėjo pastatą ir atsidūrė sode,
prie atremtų į galinę sieną kopėčių.
Buvo taip tamsu, kad jis susiliejo su
naktimi. Bet pro kaimynų langą ant vejos
krito šviesos pluoštas, ir Atvudas
stengėsi jį apeiti. Jautėsi lyg katinas,
tyliai brendantis per rasą.
Ėmė lipti kopėčiomis – pamažu ir
labai atsargiai, kad nenukristų ir
nesusižeistų. Jo žmona manė, kad jis
verslo vakarienėje. Taigi jei būtų
nugabentas į ligoninę su vagies
drapanomis, jo paslaptis išaiškėtų.
Patenkintas nusišypsojo mėgaudamasis
savo gebėjimu tvirtai išlaikyti tiek daug
skirtingų savo gyvenimo gijų. Buvo
smagu apsimesti įvairiomis
asmenybėmis. Jis – tėvas, sutuoktinis,
verslininkas, meilužis, o nūnai ir vagis.
Langas buvo pravertas, ir jis įkišo
pirštus pro plyšį. Tyliai kilstelėjęs
aukštyn plačiau atidarė langą, kad galėtų
pralįsti.
Kai gan nerangiai įsiropštė vidun,
toli gražu ne tyliai kaip vagišius katinas,
kurį taip stengėsi pamėgdžioti, išgirdo
kažką garsiai įkvepiant ir sujaudintą
šūksnį. Širdis jam ėmė daužytis iš
nekantrumo, nes lovoje išsikėtojusi
gulėjo nuogutėlė Dženiferė. Jos rankos ir
kojos buvo pririštos prie lovos
statramsčių, tamsoje bolavo blyški oda,
kuokštas auksinių gaktos plaukų ir
apvalios krūtys. Jos kūnu perbėgo
laukimo virpulys.
 – Ir ką gi aš matau? – nutaisęs
abejingą balsą ištarė Atvudas.
– Nesužeisk manęs, – sudejavo ji.
– Nesužeisti tavęs? Pamaloninsiu
tave taip, kad mirsi iš pasitenkinimo.
– Ak, ne!
– Taip, pasismaginsiu, mano lėlyte.
– Prašau neliesti manęs.
– Tu pririšta ir geidulingai lauki
manęs.
Ji trūktelėjo rankas, mėgino pakrutinti
kojas, bet nepavyko, buvo stipriai
pririšta. Jis atsistojo šalia jos ir
pirštinėtu pirštu perbraukė jai per kaklą,
iškilias krūtis, apvedė aplink spenelį,
sustandėjusį iš geismo, brūkštelėjo per
pilvą, gaktos plaukų kuokštelį ir
tarpkojį. Ten ir pasiliko.
Jie buvo taip įsitraukę į žaidimą, kad
neišgirdo šlamesio sode ir policijos,
apsupusios namą, šnabždesių. Pro savo
vonios kambario langą spoksanti
kaimynė išsižiojusi stebėjo reginį.
Pareigūnas skubiai užsiropštė
kopėčiomis. Nusigavęs iki lango ir
pažvelgęs vidun išvydo vagį, kuris,
atkišęs didžiulį savo daikčiuką, kaip tik
ketino pulti auką.
Pareigūnas liuoktelėjo į kambarį
vikriai it katinas (visai kitaip nei
nerangusis ponas Atvudas) ir pargriovė
nusikaltėlį ant grindų. Ponui Atvudui
nespėjus nė suvokti, jis jau bejėgiškai
tysojo ant grindų, o policininkas dėjo
jam antrankius. Pėdkelnės buvo
nuplėštos nuo galvos su tokia jėga, kad
sugurino ponui Atvudui nosį. Plykstelėjo
šviesa, ir kambarys prigužėjo Dokombo-
Devlišo policininkų. Vyrai nustebę
vėpsojo į reginį, jų žvilgsniai lakstė nuo
pono Atvudo prie Dženiferės, kuri
tebegulėjo nuoga pririšta prie lovos ir
atrodė it kiaulė mėsinėje. Deja, tik keli
policininkai iš padorumo nukreipė akis,
o vienas galų gale užmetė ant jos
rankšluostį ir ėmė atraišioti virves.
– Tai siaubinga klaida, – žioptelėjo
ponas Atvudas.
 – Viskas, ką pasakysite, gali būti
panaudota kaip įkaltis prieš jus.
– Aš neįsilaužiau, aš ne vagis, mudu
su meiluže tik vaidinam. Dėl Dievo
meilės, tai absurdas.
– Eime! – paragino policininkas
Dilonas, keldamas poną Atvudą.
Ponas Atvudas dirstelėjo žemyn. Jo
pasididžiavimas dabar buvo mažulytis,
susirietęs tarsi rausva kirmėlaitė.
– Jei jau reikalaujat, kad eičiau, gal
galėtumėte užsegti man kelnes?!

Kitą rytą Dokombas-Devlišas jau ūžė

nuo šnekų apie naktinį įvykį.
 Ponas Atvudas nepasirodė kontoroje,
ir tai buvo gerai, nes lauke jo lūkuriavo
grupelė fotografų ir minia žioplių.
Pastarųjų vis daugėjo, ir policininkas
Dilonas galiausiai liepė pastatyti
užtvaras, kad žmonės netrukdytų gatve
važiuojantiems automobiliams.
– Jie manė nutvėrę Baflsą, – pasakė
Silvija, o jos akys šelmiškai spindėjo. –
Man nė nedingtelėjo, kad tai galėtų būti
ponas Atvudas!
– Ir man, – pritarė Klementina,
žiūrėdama į didėjančią spūstį už lango.
– Tik pamanyk, jis apsirengė kaip
vagis ir neva įsilaužė į jūsų registratorės
namus.
 – Žinojau, kad jiedu užmezgę romaną.
Tas kvailys nusivedė mane į papuošalų
parduotuvę, kad padėčiau nupirkti
apyrankę. Negi jam nešovė į galvą, kad
galiu pamatyti ją Dženiferei ant rankos?
Kad nesusivoksiu, kas dedasi?
– Gal jam neatrodei nuovoki?
– O gal jis ir yra Baflsas, ir tai
dviguba apgavystė? – svarstė
Klementina.
– Jis ne toks išradingas.
– Įdomu, ar šiandien pamatysim
Dženiferę?
– Ar apskritai pamatysit.
– Jei šitaip būtų nutikę man,
išvažiuočiau iš šalies.
 Silvija sukrizeno.
– Nebloga mintis. Bet aš verčiau
susidomėčiau tinkamu vyriškiu.
– Ne ponu Atvudu?
Abi nusikvatojo.
– Ne ponu Atvudu! Gal uždarom
kontorą ir einam skaniai papietauti?
– Viliojanti mintis, – pritarė
Klementina ir čiupo rankinę. – Aš tai
nenorėčiau gyventi kaip auksinė žuvelė
akvariume!

– Kaip reikalai su Rafa? – paklausė

Silvija, kai jiedvi su Klementina baro
terasoje gurkšnojo „Pinot Noir“.
– Ai, nėra ką pasakoti.
 – Na, praėjo tik savaitė.
– Žinau. Ir neverta tikėtis, kad viskas
klostysis greitai. Tik man atrodo, kad jį
pažįstu labai seniai. – Klementina
gūžtelėjo pečiais, nenorėjo, kad Silvija
suprastų, jog jis jai labai rūpi.
– Tau reikia išvažiuoti, kad jis
pasiilgtų tavęs.
– Iki rugsėjo niekur nejudėsiu.
– Paskui bus per vėlu. Turėtum
iškeliauti dabar.
– Ir kur, tavo manymu, man traukti?
– Bet kur, varyk keliu tol, kol jis
manys, kad išvažiavai.
– Neturiu tiek pinigų, o ir laisvo
laiko.
 – Gaila. Kai tavęs nematys, labiau
mylės.
– Arba bus priverstas pamiršti.
– Anaiptol, mieloji. Patikėk, aš žinau.
Puikiai moku apsimetinėti.
Klementina nusijuokė manydama, kad
Silvija šaiposi, bet toji žvelgė į ją labai
rimtai.
Klementina kostelėjo.
– Turbūt tu teisi, – pasakė. – Ką jau
ką, bet vaidinti tu moki.

Rafa žiūrėjo, kaip Marinos automobilis

nuvažiuoja keliu, paskui nusliūkino į
buvusias arklides. Grėjus buvo
išplaukęs laivu, besimokančios tapyti
merginos piešė darže, o Harvis
kiurksojo ant stogo ir pasiėmęs klijų,
pluoštinės virvelės ir lipnios juostelės
lopė kaminą. Ponas Poteris oranžerijoje
gėrė arbatą ir smaližiavo trupininiais
pyragaičiais, o šalia jo sukiojosi
Sausainis. Berta tvarkė Rafos kambarį –
tempdama laiką lankstė ir kabino jo
drabužius, išmėtytus po nakties.
Rafa užlipo laiptais, perėjo laiptų
aikštelę ir nupėdino prie Marinos ir
Grėjaus miegamojo. Koridoriuje tvyrojo
Marinos kvepalų aromatas, kuteno jam
šnerves, tarsi ji būtų čia. Prieš
įžengdamas į miegamąjį Rafa neramiai
apsidairė. Bet nerimavo be reikalo,
name jis buvo vienui vienas. Kambaryje
pamatė nepaklotą lovą, paliktą sutvarkyti
Bertai, už plačiai atlapoto lango vėrėsi
nuostabus vaizdas į jūrą. Garsiai tuksint
širdžiai, Rafa ėmė atsargiai kilnoti
daiktus. Čia nebuvo daug įvairiausių
niekučių, ir jis kol kas nepastebėjo nieko
neįprasta.
Rafa atidarinėjo stalčius, braukė per
jų dugną ir nugarėlę, ieškodamas
paslėptų daiktų. Bet tarp drabužių nieko
neradęs susigėdo, kad įsibrovė į
privačią Marinos erdvę. Kai spintoje
pamatė gražią gėlėtą dokumentų dėžę,
pakištą po Marinos bateliais, jam
nudiegė širdį. Jis nukėlė batelius,
ištraukė dėžę ir virpančiom rankom
atidarė. Joje gulėjo krūvelė laiškų.
Pageltęs popierius bylojo, kad rašyti
labai seniai. Rafai užgniaužė kvapą.
Paėmė vieną nuo viršaus. Bet širdis tuoj
aprimo, nes tai buvo meilės laiškas nuo
Grėjaus, rašytas 1988 metais. Rafa
pasirausė giliau, tačiau kiti laiškai irgi
buvo rašyti Grėjaus, čia taip pat gulėjo
keli vaikiški Džeiko ir Klementinos
piešinėliai.
Dėžėje dar buvo Marinos santuokos
liudijimas ir keletas vestuvių nuotraukų.
Jis įkišo ranką į patį dėžės dugną ir
išėmė paskutinį laišką vildamasis, kad
jame aptiks ką nors demaskuojančio.
Tačiau rado eilėraštį, išplėštą iš knygos,
pavadintą „Mano jūrų Marinai“, 1968
metais parašytą Džono Edgertono.
Perskaitė jį, ir akyse pasirodė ašaros.
Tas posmas galėjo būti skirtas jai.

Ak, siela liūdnoji, išsiilgusi jūros,

Nerami būsi amžinai.
Kiek daug sudaužytų svajonių guli
Jūros dugne, vien tik tu žinai…

Tas eilėraštis buvo ne tik apie meilę,

bet ir apie netektį. Rafa svarstė, ar ji
pažinojo tą poetą ir ar tas eiles jis
parašė jai.
 Staiga išgirdo trinktelint pagrindines
duris. Greitomis įgrūdo dėžę į spintą, ant
viršaus užmetė batelius ir išskubėjo iš
miegamojo. Jam žengus į laiptų aikštelę,
po kojomis garsiai sugirgždėjo grindų
lentos. Vestibiulyje stovėjo Džeikas ir
nustebęs žvelgė aukštyn.
– Rafa? Ką čia veiki? – paklausė
įtariai spoksodamas į jį.
– Ieškau Sausainio, – atsakė Rafa,
stengdamasis kalbėti kuo atsainiau. Jis
susigrūdo rankas į kelnių kišenes. – Jam
kartais patinka čionai užsukti ir patysoti
ant tavo tėvo lovos.
– Nejaugi? – suabejojo Džeikas.
– Bet neradau jo.
 – Kodėl tau staiga prireikė to šuns?
– Noriu, kad jį nupieštų mano
mokiniai.
– Tikrai? – Džeikas žiūrėjo į Rafą,
laiptais lipantį žemyn. – Regis, ne taip
seniai Harvis buvo nuvežęs tave pas
Edvardą ir Anią Pauelus, ar ne?
Rafa linktelėjo.
– Taip, važiavom piešti karvelidės.
– Hm.
– O kodėl klausi?
– Šiaip sau, – tarė Džeikas, mąsliai
trindamasis smakrą.
Jis stebėjo, kaip dailininkas išeina iš
namo ir nužingsniuoja į viešbutį. Ūmai jį
nusmelkė nemalonus jausmas, kad Rafa
– visai ne tas, kuo dedasi.
 32 skyrius

Tą vakarą Džeikas pasivėdėjo

Klementiną į šalį.
– Noriu pasišnekėti, – pasakė rimtu
balsu.
Klementina nusekė paskui brolį į
biblioteką.
– Kas yra?
 – Aš apie Rafą.
– Ir kuo jis tau užkliuvo?
– Šį rytą užklupau jį šniukštinėjantį
mūsų namuose.
– Ką turi omeny sakydamas
„šniukštinėjantį“?
– Na, ne virtuvėje verdantį sau
arbatą. – Klementinai įsmeigus į brolį
piktą žvilgsnį pridūrė: – Jis šlaistėsi
viršuje, laiptų aikštelėje.
– Paklausei, ką ten veikia?
– Sakė ieškąs Sausainio.
– Tai gal ir ieškojo?
– Nesąmonė! Jis ieškojo ne
Sausainio. Jis žvalgėsi.
– Manai?
 – Taip. Jo elgesys buvo keistas.
– Ir ką nori tuo pasakyti?
– Harvis nuvežė jį pas Pauelus, o
vėliau jie buvo apvogti.
Klementina aiktelėjo.
– Juk nemanai, kad Rafa ir yra
Baflsas?
– Ar tau neatrodo, kad esama šiokio
tokio sutapimo, jeigu tie namai, kuriuose
jis lankėsi, paskui buvo apvogti?
Klementina buvo taip priblokšta, kad
neteko amo.
– Jis važiavo norėdamas pasižiūrėti,
ar ta vieta tinkama tapyti. Gal užėjo į
virtuvę ir ant palangės pamatė žiedą?
 – Kas tau čia šovė?! Neįtikėtina. Jo
prigimtis neleistų elgtis nesąžiningai, –
pašiurpo Klementina.
– Ar iš tikrųjų manai, kad jis –
dailininkas, už nemokamą būstą ir maistą
maloniai leidžiąs laiką mokydamas
piešti senas ponias? Pamąstyk apie tai.
Ką jis čia apskritai veikia? Gal
apiplėšinėjo didelius namus ir
viešbučius, paskui vietos laikraštyje
perskaitė Marinos skelbimą ir jam
dingtelėjo: aha, vasarą pasislapstysiu, ir
niekas manęs neįtars. – Klementina
nepatikliai prisimerkė, o Džeikas varė
toliau patenkintas, kad jo hipotezė didėja
lyg sniego gniūžtė: – Jis įsikuria vidury
Devono, pastate, apsuptame didžiulių
prašmatnių namų. Į daugelį jų gali
laisvai patekti, nes Marina užsimojusi
parodyti jį savo draugams. Planas
tiesiog puikus. Juk nė vienas nedurs į jį
pirštu kaip į vagį.
– Abejoju, Džeikai. – Klementina
susigėdo pajutusi, kad maža abejonės
sėklelė vis dėlto išleido šaknis.
– Jis visada man atrodė suktas ir
nesąžiningas.
– Tu neturi jokių įrodymų.
– Gausiu.
– Jis – puikus dailininkas.
– Tai atsitiktinumas.
 – Jeigu Rafa būtų vagis, nešiotų bent
jau brangų laikrodį, važinėtų akį
traukiančiu automobiliu.
– Tik jei būtų kvailas kaip bato aulas,
bet, akivaizdu, toks nėra. – Džeikas
išsišiepė. – O tu jį įsimylėjai?
Klementina įniršo.
– Žinai, jeigu jis būtų padugnė, kokį
manai jį esant, jau seniausiai būtų mane
suvedžiojęs.
– Ne, nebūtų. Tai būtų jį atitraukę nuo
tikslo.
– Netikiu tavimi, Džeikai. Tau jis
niekada nepatiko, nes pavydi jam. Jis
išvaizdesnis už tave, be jokios abejonės,
ir protingesnis, be to, daug žavesnis.
Todėl visai nesistebiu, kad negali jo
pakęsti.
– Nedorus ir suktus žmones užuodžiu
iš tolo.
– Išklosi Marinai?
– Kol kas ne.
– Gerai, nes ji tavimi nepatikėtų.
– Rasiu įrodymų.
– Šį savaigalį atvyksta Rubenai.
Nepridaryk jai dar daugiau rūpesčių.
– Ak, Rubenai. – Jis susiraukė. – Jie
tikrai nusižiūrėjo mūsų viešbutį.
– Jei tėčiui pateiks pasiūlymą, kurio
jis negalės atsisakyti, Marina nušoks nuo
skardžio.
 – Nekalbėk taip. Nieko jai nenutiks.
Galės nusipirkti namą kur nors kitur.
– Tu nieko nesupranti, ar ne? – piktai
užsipuolė brolį Klementina. – Marinai
tai daugiau nei namai. Tai jos vaikas. –
Tai išgirdęs Džeikas truputį susigėdo. –
Nemanyk, kad ji su tuo susidoros, taip
nebus. Ji bus sugniuždyta, sužlugdyta, ir
niekas neįstengs jos paguosti.
Džeikas nustebęs žiūrėjo, kaip sesuo
išdidžiai išžingsniuoja į vestibiulį.
Klementina sėdėjo miegamajame ir
mąstė apie tai, ką pasakė Džeikas.
Vidinis balsas tvirtino, kad brolis klysta.
Rafa – ne vagis. Jis švelnus, malonus ir
jautrus. Jei būtų įsilaužėlis, būtų
kietaširdis, dviveidis, bet toks nėra.
Tačiau giliai širdyje kirbėjo nuojautos,
kad Rafa kažką slepia. Džeikas garsiai
išsakė abejonę, ir dabar Klementina
turėjo pripažinti, kad keistas įtarimas
visada lyg dumblas slūgsojo jos laimės
šulinio dugne. O gal tai netiesa, gal Rafa
ne toks? Bet jeigu nėra vagis, tada kas
jis iš tikrųjų?
Didesnį nerimą kėlė ne Džeiko
įtarinėjimai, o grėsmė, pakibusi virš
„Polzanso“, ir tai, kaip netekusi
viešbučio pasijustų Marina. Pagalvojusi,
kad Marina bus priversta atsisakyti to,
kas jai brangiausia, Klementina, savo
nuostabai, krūtinėje pajuto aštrų skausmą
ir prispaudė ranką prie širdies. O, kad ji
galėtų padėti, tačiau tai ne jos valioje.
Jeigu tėvą iš tikrųjų slegia finansiniai
sunkumai, o Rubenai pateiks dosnų
pasiūlymą, tėvas parduos viešbutį.
Vargšė Marina bus priblokšta. Ir
nebeatsigaus.
Skausmą sušvelnino ūmai nusmelkusi
mintis: Klementina liks su Marina,
nekeliaus į užsienį. Štai ką ji padarys –
padės Marinai įsikurti kur nors kitur.
Jiedvi kartu pastatys naują namą, netgi
gražesnį už „Polzansą“.
Pagalvojusi apie tai Klementina
pasijuto geriau. Jos mintys vėl ėmė
suktis apie Džeiką ir absurdišką jo
teoriją, neva Rafa galėtų būti Baflsas.
Tačiau tai regėjosi absurdiška.

Liepos 12 dieną, penktadienį,

savaitgaliui atvyko Čarlzas Rubenas ir
šalta kaip ledas jo žmona Selestė.
Marina maldavo Grėjaus pasakyti, kad
viešbutyje nėra laisvų kambarių, bet jis
nepakluso. Kad ir kaip sunku buvo tai
pripažinti, jam reikėjo tų žmonių
pagalbos.
Pliaupė lietus, ir Marina vylėsi, kad
tai juos atgrasys, nes blogu oru viskas
aplinkui atrodo pilka. Virš jūros kabojo
žemi, tiršti juodi debesys, šaltas vėjas
dejuodamas čaižė stačias uolas ir
pastatą, tarsi būtų protestavęs atvykus
tiems dviem svečiams.
Vos Marina pamatė Selestę, ši jai
labai nepatiko. Moteris buvo maždaug
metro aštuoniasdešimties centimetrų
ūgio ir tokia liesa, kad kai stovėdavo
profiliu, jos beveik nebuvo matyti. Joje
galėjai įžvelgti šalto grožio liekanas,
akys buvo blyškiai mėlynos, akių vokai
gausiai nutepti juodais dažais,
blakstienos storai padažytos tušu, o
standūs žili plaukai pakirpti iki pečių ir
papurę, nes išdžiovinti plaukų
džiovintuvu. Skruostikauliai atsikišę ir
aštrūs kaip briaunos didelių briliantų,
kurie tviskėjo jos ausyse ir ant ilgų
raukšlėtų pirštų. Lūpos plonos,
paniekinamai sučiauptos, tarsi toji
moteris būtų labai nelaiminga. Nors
vilkėjo prabangiu kreminės spalvos
kašmyro megztiniu ir nešėsi juodą
krokodilo odos „Birkin“ rankinę,
derančią prie „Ralf Loren“ batelių,
atrodė visiškai nusivylusi gyvenimu.
– Kokia žavi vietelė, – įžengusi į
vestibiulį gerkliniu balsu prabilo ji. Jai
iš paskos, nešini „Louis Vutton“
lagaminais, įsvirduliavo Tomas ir
Šeinas. – O jūs tikriausiai Marina. – Ji
pažvelgė sau prieš nosį ir, kiek leido
neseniai atlikta plastinė veido operacija,
išspaudė šypsenėlę.
 Marina padavė jai ranką ir mandagiai
nusišypsojo, nors jos akys žvelgė
nedraugiškai.
– Malonu jus matyti, – pasakė sausai.
Rubenai buvo priešai, besibraunantys
į jos namus ir ketinantys juos užgrobti.
Grėjus, priešingai, šiltai pasisveikino su
viešnia, nes visai nemokėjo pykti.
Dirstelėjusi pro atviras duris Marina
pamatė Čarlzą Rubeną, žingsniuojantį
žvyruotu taku, prie ausies prisispaudusį
„BlackBerry“. Nešinas didžiuliu golfo
skėčiu iš paskos kinkavo vairuotojas.
Rubenas buvo žemas, apkūnus žmogus
didžiuliu pilvu, ir tai piršo mintį, kad jis
daug laiko leidžia restoranuose. Galva
nuplikusi, veidas mėsingas ir platus tarsi
rupūžės. Galų gale įžengęs vidun, nuo
neperšlampamo apsiausto nupurtė lietaus
lašus ir ryškia londoniečių prastakalbe
ėmė piktintis, kad čia blogas ryšys.
– Manytum, atsidūrėm pasaulio
pakrašty. Žinot, aną savaitę buvau
toliausiame Indijos užkampyje, bet ryšys
ten kuo puikiausias. Ir ką man galvot
apie Britaniją, ką?
– Galite naudotis telefonu, stovinčiu
jūsų kambaryje, – pasiūlė Grėjus.
– Atrodo, taip ir turėsiu padaryti. –
Rubenas paspaudė Grėjui ranką ir
nusišypsojo. – Gražioje vietoje gyvenat.
 – Ačiū, – padėkojo Grėjus. – Iš tiesų
tai Marinos namai.
– Malonu susipažinti. – Rubenas
stipriai papurtė Marinai ranką. – Apie
jus daug girdėjau, todėl norėjau
atvažiuoti ir pats tuo įsitikinti.
Grėjus juto didėjantį žmonos
apmaudą, todėl norėjo, kad ji laikytųsi
nuo Rubenų kuo toliau.
– Leiskit pristatyti jums vadybininką.
Tai mano sūnus Džeikas.
– Šeimos verslas? Man patinka, –
tarė Čarlzas. – Ar jau susipažinot su
mano žmona Seleste?
Jo žmona, kitaip nei vyras, kalbėjo
kvarkiančia aukštuomenės tarsena.
 – Žinoma, susipažinom, – atšovė ji. –
Tu dešimt minučių pliurpei telefonu. Ką
aš turėjau daryti? Žiūrėti į vystančias
gėles?
– Leiskite palydėti jus į kambarį, –
pasisiūlė Grėjus.
Marina nužvelgė juos, išeinančius iš
vestibiulio, ir pasišiaušė kaip tigrė. Ore
tvyrojo šleikščiai saldus Selestės
kvepalų aromatas, ir Marina
pareikalavo, kad durys būtų atidarytos,
kol kvapas išsivadės. Ji žvelgė į
nuostabią lelijų ir rožių puokštę. Jos
žiedai nė neketino vysti, ir Marinai
dingtelėjo, kad Selestė Ruben –
atšiauriausia, nemandagiausia moteris,
su kokia jai buvo tekę susidurti.
Suskambėjo telefonas, ir Dženiferė,
kuri po nesmagaus nuotykio su ponu
Atvudu vėl buvo savo darbo vietoje,
atsiliepė nutaisiusi kuo dalykiškiausią
balsą.
– Tai jums, ponia Turner, – pasakė. –
Skambina Klementina.
Marina priėjo prie stalo ir paėmė
ragelį.
– Sveika, Kleme.
– Ar jie jau čia?
– Taip, ką tik atvažiavo.
– Ir kokie jie?
– Baisūs.
 – Jeigu ji būtų gyvūnas, tai koks?
Marina nusijuokė.
– Albinosė hiena su briliantais.
– Puiku. O jis?
– Rupūžė, įsinėrusi į zomšą ir
kašmyrą.
– Ar tau reikia moralinės paramos? –
pritildžiusi balsą paklausė Klementina. –
Galiu bet kada išeiti iš darbo. Po pono
Atvudo vagystės šarados galiu elgtis
kaip tik noriu.
Marina dirstelėjo į Dženiferę,
įsigilinusią į kalendorių, ir išspaudė
šypseną.
– Nesirūpink, susitvarkysiu. Nėra
nieko, su kuo neįstengčiau susidoroti.
Grėjus užsispyrė priimti svečius
karališkai, todėl pribaigsiu juos gerumu.
– Ar negali atiduoti jų likimo valiai,
kad kapstytųsi patys?
– Patikėk manimi, tai žmonės, kurie
reikalauja dėmesio ir pramogų.
– Gerai, bet jei prireiks paramos,
paskambink. Trokštu dingti iš kontoros.
Diena apgailėtina, nuobodi, be jokių
įvykių.
– Grįžk anksčiau namo ir prisidėk
prie mūsų, išgersime arbatos. Jei padėtis
nebūtų tokia tragiška, skaniai
pasijuoktume.
– Mes visi į tai įsivėlę, Marina.
Vienas už visus ir visi už vieną.
Nepamiršk to.
– Nepamiršiu, mieloji. Ir ačiū už
skambutį. Tavo nuomonė man labai
svarbi.
Marina nuslinko į svetainę. Čia, kad
nebūtų drėgna, liepsnojo židinys.
Kambaryje buvo jauku, šilta, ore sklandė
malonus medienos dūmų kvapas.
Atsisėdusi ant židinio grotelių Marina
galvojo apie Klementiną, apie tai, kaip
ji pasikeitė. Jau beveik pamiršo tamsų
šešėlį, slankiojusį paskui podukrą.
Mergina pasikeitė neatpažįstamai.
Marina pažvelgė į oranžeriją, kur Rafa
mokė piešti grupelę merginų iš Londono,
ir suprato už tai turinti padėkoti jam.
Nuo tada, kai jis atsirado viešbutyje,
viskas pasikeitė.
Netrukus ramybę sudrumstė Selestės
verkšlenimas.
– Labai šalta, nors ir birželis, –
skundėsi ji, braudamasi prie vienos iš
sofų. Pamačiusi Sausainį, patogiai
išsitelžusį krėsle, iš siaubo suraukė nosį.
– O Viešpatie, šuo. Ar gyvūnams
leidžiama būti viešbutyje? – Tas
klausimas buvo skirtas Marinai.
– Žinoma. Sausainis čia gyvena. Jis –
neatsiejama šios vietos dalis.
– Jis jūsų?
– Jis mūsų visų ir niekieno.
 Ji ranka perbraukė per sofą ir tik tada
atsisėdo.
– Laimė, nemūviu puošniųjų kelnių.
– Nesijaudinkit, šuo guli tik ant
krėslo.
Selestė nužvelgė kambarį.
– Šiuos namus įrengė ir dekoravo
Somerlandai, ar ne? Turėjo puikų skonį,
– pasakė ji. Marina nepuolė jai aiškinti,
kad tai jos skonis puikus. – Kaip
vadinasi ta graži gėlė? – Ji parodė į
purpurinių orchidėjų puokštę, stovinčią
ant kavos staliuko kitame kambario gale.
– Orchidėja, – atsakė Marina.
– Ne, brangioji. Turiu galvoje anos
suaugėlės pavadinimą.
 – Nežinau, – atsakė Marina ir
mestelėjo: – Aš pati dar turiu suaugti.
Tą valandėlę atėjo Grėjus su Čarlzu.
Šio veidas buvo net raudonas iš
susijaudinimo.
– Grėjus aprodys man sodą, –
pranešė jis.
Marina išsigando. Mintis, kad turės
kiurksoti čia su Seleste, buvo
nepakeliama.
– Gal ir jūs norėtumėte
pasivaikščioti? – viltingai paklausė ji.
Bet Selestė patogiai įsitaisė ant sofos
ir sukryžiavo rankas.
– Ne, nekišiu nosies į lauką, nes lyja.
– Ji nusipurtė. – Jūs, berniukai, eikite, o
mes, mergaitės, liksime prie židinio, juk
taip, Marina? Pačiu laiku! – šūktelėjo,
kai nešina arbata įžengė Hetera. – Dėl
puodelio arbatos padaryčiau bet ką. Ar
tai „Earl Grey“?
– Taip, ponia, – atsakė Hetera,
statydama arbatą ant kavos stalelio.
– O, sausainiai? Šitų tai jau
nevalgysiu.
– Jie naminiai, trapios tešlos, –
paaiškino Marina.
– Neabejoju, kad naminiai.
Provincijoje tai įprasta. Žinoma, jie
gardūs, bet atsisakysiu. Jei ryčiau
trapios tešlos kepinius, nebūčiau tokia
liekna.
 Hetera pripylė jai puodelį arbatos.
– Gal norėtumėt pieno, ponia?
– Sojų pieno?
– Ne, karvės.
– O jis riebus ar nugriebtas?
– Riebus.
Selestė išblyško.
– Tada gersiu arbatą su citrinos
griežinėliu.
Marina dėbtelėjo į Heterą. Regis,
savaitgalis bus varginantis.

Į svetainę įžengė Rafa, ir Selestė

kaipmat atkuto, ištiesino nugarą. Marina
supažindino juodu, ir Selestė lyg jauna
mergina ėmė flirtuoti su Rafa. Aiškiai
buvo pratusi, kad ja būtų žavimasi, ir jai
buvo nė motais, jog nederėtų taip elgtis
su vyruku, tinkančiu jai į sūnus. Ji
droviai kikeno ir klapsėjo tankiomis
juodomis blakstienomis. Rafa meilikavo
Selestei, klausinėjo apie ją pačią, kaip
įpratęs įdėmiai žvelgė į akis, versdamas
moterį pasijusti taip, tarsi kambaryje ji
būtų vienintelė būtybė, su kuria jis nori
šnekėtis. Marina svarstė, ar jis taip
elgiasi tyčia, darydamas jai paslaugą, ar
nesąmoningai.
– Ar mokate piešti, Seleste? –
paklausė Rafa.
– Kitados buvau puiki dailininkė, –
atsakė ji. – Turiu smailą akį
smulkmenoms.
– Tada dėkitės prie mūsų kompanijos.
– Ak, būtinai pamėginkit, Seleste, –
paragino Marina. – Parodykite toms
merginoms, kaip reikia piešti.
– Tai kad nepiešiau jau daugybę
metų.
– Piešimo įgūdžiai nepasimiršta, –
tarė Rafa.
– Kaip ir važiavimo dviračiu, –
įsiterpė Marina.
– Norėčiau persirengti.
– Duosiu jums darbinį chalatą, –
pasakė Rafa. – Eime, man bus malonu.
Selestė atsistojo.
 – Kokia nuostabi mintis pasikviesti
dailininką, Marina.
– Ačiū, – padėkojo toji manydama,
kad Selestė šaiposi.
Tačiau Selestė daugiau nieko
nekomentavo, nusekė paskui Rafą į
oranžeriją. Marina irgi spruko iš
kambario, bet prieš tai Rafa pažvelgė į
ją per petį ir šelmiškai pamerkė.
Vidurdienį trykšdami džiaugsmu
grįžo Čarlzas su Grėjumi. Skardžio
viršūne jie nukeliavo iki pat Dokombo-
Devlišo ir „Keliautojuje“ pasimėgavo
puodeliu kavos.
– Žavi vieta, – patenkintas išpoškino
Čarlzas ir giliai įkvėpė. – Niekas kitas
taip nepravėdina kvėpavimo takų ir
nenuramina proto kaip jūra ir ozono
kvapas. Čia prisikaupę ypatingos
energijos. Man tai patinka. Labai
patinka.
Grėjus stengėsi neprimesti savo
valios, paliko jį valgomajame pietauti su
žmona.
Someljė apsidžiaugė galų gale
sutikęs žmogų, nusimanantį apie vyną.
Jiedu su Čarlzu smulkiai aptarė vynų
sąrašą, ir Čarlzas išsirinko raudonąjį
devyniasdešimtųjų derliaus „Château
Palmer“ – „Cabernet Sauvignon“ mišinį,
vieną brangiausių vynų viešbučio vynų
kortoje. Someljė kone šoko aplink
stalus, taip nekantravo atnešti butelį iš
rūsio.
Selestė, kelias valandas praleidusi
oranžerijoje su Rafa, dabar dėjosi
akvarelės žinove. Ji pasakojo
sutuoktiniui, esą jaunasis dailininkas
raginęs ją piešti, nes joje įžvelgęs
giminingą sielą, turinčią tokių pat
gabumų ir tokį pat talentą kaip jis.
– Keblumas tas, – aiškino ji, kai
someljė įpylė šlakelį vyno į jos
sutuoktinio taurę ir laukė, kol tas
paragaus, – kad negana dienos, jei nori
imtis visų dalykų, kuriems esi gabi.
Čarlzas pasukiojo taurę, tada pakėlė
ją prie lūpų. Someljė lūkuriavo, vos
drįsdamas kvėpuoti. Šis „Cabernet
Sauvignon“ mišinys buvo jo
mėgstamiausias, ir jis neabejojo, kad
tokiam išprususiam verslininkui, koks
buvo ponas Rubenas, vynas tikrai patiks.
– Stiprus, kompleksiškas, vaisinis, –
pranešė Rubenas ir pabarbeno į taurę.
Someljė pirmiau pripildė ponios
Ruben taurę, paskui – jos vyro. Pamatęs,
kad gurkštelėjusi vyno moteris tik
nusišypsojo, jis nusiminė. Ji kalbėjo
vien apie save, todėl nė nepajuto
nepaprasto vyno skonio.
Po pietų Selestė vėl įsigeidė piešti.
Čarlzas nuėjo į savo kambarį,
ketindamas vienur kitur paskambinti.
Grėjus su Marina patraukė į namus.
Lietus liovėsi, suspindo saulė, ir lietaus
lašai sutvisko ant šlapių lapų lyg stiklas.
Nė vienas nenorėjo šnekėti apie
Rubenus. Išvados buvo perdėm
skausmingos. Todėl jie vengė tos temos,
nors ji kabojo tarp jų tarsi ryškus
neoninis ženklas.
Atėjus arbatos metui, savo
automobiliuku parburzgė Klementina,
nekantraujanti pamatyti, kaip atrodo tie
garsieji Rubenai. Rafą ji rado
oranžerijoje, dėliojantį dažus ir teptukus.
– Ir kaip? – sušnypštė netikėtai
išdygusi jam už nugaros.
Rafa atsigręžė.
 – A, tai tu, – nusijuokė. – Regis,
kreipeisi ne į Rubenus.
– Klok, kokie jie?
– Pesados, – atsakė jis. – Atgrasūs.
– Kur jie dabar?
– Nežinau. Marina su tavo tėvu nuėjo
į namus. Atmosfera labai įtempta.
– Suprantu ir jaučiu.
Ji apžvelgė svetainę, nedideliais
būreliais sėdinčius svečius, geriančius
arbatą ir kramsnojančius sumuštinukus
su kiaušiniais. Svarstė, ar ir jie jaučia
ore tvyrančią įtampą.
– Negi tėvas tikrai sutiks parduoti
viešbutį?
– Jis to nenori, Klementina.
 Ji rimtai pažvelgė į jį.
– Ar iš tikrųjų viskas taip blogai?
– Taip. O, kad galėčiau kuo nors
padėti.
– Ir aš norėčiau padėti. – Ji uždėjo
plaštaką jam ant rankos. – Bet mes nieko
negalime padaryti, tik paremti juos ir
tikėtis, kad Rubenams čia nepatiks.
Jis liūdnai šyptelėjo.
– Deja, tai neįmanoma, „Polzansas“
turi žavesio, kurį kitur retai rasi.
– Jei Marina bus priversta išvykti,
žavesio čia nebeliks. Jie nusipirks tik
kiautą. – Ji priėjo prie lango ir pažvelgė
į saulės užlietus sodus. – Gal norėtum
išvesti Sausainį pasivaikščioti?
 – Atspėjai mano mintį, Klementina.
Labai norėčiau.

Visą savaitgalį Klementina nesitraukė

nuo Marinos nė per žingsnį. Gynė ją nuo
kandžių hienos pastabų, norėdama
prajuokinti pamotę, šaipėsi anai už
nugaros.
Selestė džiaugėsi piešimo
pamokomis, o Čarlzas mėgavosi
plaukiodamas Grėjaus laivu ir žvejyba,
tačiau tai nieko nereiškė. Jeigu jiems
patiks viešbutis ir jie jį nupirks, viskas
čia bus pakeista ir apversta aukštyn
kojom, kaip jie pasielgė su kitais
viešbučiais.
 Sekmadienį Grėjus ir Čarlzas daug
laiko praleido bibliotekoje
šnekėdamiesi apie knygas. Paskui
užsidarę prasėdėjo tenai iki pietų, bet
niekas nežinojo, apie ką abu kalbasi.
Marinai viskas jau buvo taip įgrisę, kad
pokalbyje nedalyvavo. Ji įsitaisė
virtuvėje su Klementina, Rafa ir
Sausainiu, gėrė stiprią arbatą ir valgė
trapios tešlos sausainius, kurių paragauti
atsisakė Selestė.
– Žinau, jis pateikė Grėjui tokį
pasiūlymą, kad šis tiesiog negalės
atsisakyti, – grąžė rankas Marina.
– Jis gali ir nepriimti pasiūlymo, –
viltingai tarė Rafa.
 – Ne, negali, mes juk bankrutuojam. –
Marina atsiduso. – Štai ir pasakiau, nors
gal ir pats supratot, Rafa. Mes įsiskolinę
iki ausų, o pinigų neuždirbam.
– Bet viešbutis pilnas žmonių, –
paprieštaravo Klementina. – Tikrai
uždirbsim.
– Nebent turi fėją krikštamotę, kuri
mostelėtų burtų lazdele ir pažertų krūvą
grynųjų. Mes neišgalim grąžinti skolų.
– Turi būti kokia nors išeitis, –
įsiterpė Rafa.
Marina papurtė galvą.
– Jeigu ir yra, aš jos nematau.
Ji ėmė kramtyti nagą, nes šį tą
sumelavo. Išeitis buvo.
Beviltiškiausiomis valandėlėmis ji
galvojo apie tai daugybę kartų. Iš
pradžių tai buvo tik į neviltį puolusio
proto šūksnis. Paskui, kai virš
„Polzanso“ pakibo reali grėsmė, mintys
pasidarė aiškesnės, ir atsirado strategija.
Tačiau už troškimo išgelbėti viešbutį
slypėjo dar kai kas. Iš pradžių Marina
labai bijojo apie tai net mąstyti, bet
pamažu ėmė regėti tai kaip vienintelę
galimybę, ir širdyje įsižiebė viltis. O gal
jos planas, kaip išgelbėti viešbutį, tėra
dingstis grįžti į praeitį ir atitaisyti
siaubingą skriaudą? Jai prieš akis
šmėstelėjo dėžė, slepiama spintoje, o
pagalvojus, kad gali tekti žengti į praeitį,
nugara nubėgo šiurpuliukai.
Klementina klaidingai pamanė, kad
pamotė virpa iš nevilties, todėl paėmė ją
už rankos. Marina suniurusi šyptelėjo.
Galų gale Rubenus išvežė bentlis,
vairuojamas asmeninio vairuotojo, ir
virtuvės duryse pasirodė Grėjus. Net
Sausainis pakėlė galvą ir sukluso
laukdamas, ką jis pasakys.
– Na? – tarstelėjo Marina, bet viską
išdavė liūdna Grėjaus mina. – O Dieve,
jis pateikė pasiūlymą?
Rafa ir Klementina dėbtelėjo vienas į
kitą. Abu galvojo apie tą patį. Paskui
sužiuro į Mariną ir nuliūdę stebėjo, kaip
mainosi jos veidas.
– Ar pasiūlymas labai geras? –
virpančiu balsu paklausė ji.
– Geriausias, kokio kada galėjom
tikėtis, – atsakė Grėjus. Jam buvo gėda
prisipažinti, kad iš dalies juto
palengvėjimą galų gale atsiradus išeičiai
iš finansinio košmaro.
– Ir ką darysi?
Klementina suspaudė Marinai ranką.
– Negali parduoti, tėti. Reikia ieškoti
kito būdo.
Grėjus atsiduso ir pasikasė galvą.
– Kitokio nesugalvoju.
 Marina užsimerkė. Per tą trumpą
valandėlę prieš akis pralėkė visas jos
gyvenimas, tarsi galvoje būtų sukęsis
filmas. Ji matė namą, kurį saugojo ir
brangino: jiedu su Harviu dažo
vestibiulį ir juokiasi; ponas Poteris
nauju traktoriuku pjauna veją; Grėjus
atvažiuoja savaitgaliais ir grožisi tuo,
kas padaryta; lietui čaižant stiklus jie
sėdi oranžerijoje, kramsnoja pono
Poterio mėgstamus trapios tešlos
sausainius ir tariasi, kokius augalus
pirks ir kur juos sodins. Jie kuria planus
drauge: ji, Harvis, ponas Poteris ir
Grėjus. Jie buvo komanda, šeima.
Pasitelkusi visas valios galias ji
įgyvendino savo svajonę, o laistė ją
meile. Ta svajonė užaugo didesnė ir
gražesnė, nei ji galėjo tikėtis. Ir niekas
jos neatims. Bent jau ne dabar. Tik ne
tada, kai viso to jai reikia labiausiai.
Ji kilstelėjo smakrą.
– Yra vienas žmogus, kuris galėtų
mums padėti, – pasakė. – Jei tik jūs
leisite man kreiptis į jį pagalbos.
 33 skyrius

Virtuvėje stojo tyla. Rafa, Klementina ir

Grėjus nustebę įsistebeilijo į Mariną.
– Kas jis? – paklausė Grėjus. Jis
manė, kad jie jau padarė viską, ką
galėjo.
Marina atrodė sutrikusi.
– Senas draugas.
 Grėjus susiraukė.
– Koks dar senas draugas?
– Vienu sakiniu nepaaiškinsiu. Jį
pažinojau prieš daugybę metų.
– O kur jis dabar?
Ji delsė atsakyti, tik sunėrė pirštus.
– Italijoje.
Šiam žodžiui išsprūdus jai iš lūpų,
visi apstulbo. Bet labiausiai priblokšta
buvo pati Marina.
– Italijoje?
– Taip.
– Po galais, kokį žmogų pažįsti
Italijoje? Ir dar tokį, kuris gali išgelbėti
tave nuo bankroto? – Grėjus varstė ją
akimis iš anapus stalo. – Brangioji, tai
bent staigmena. Kodėl nepasakojai apie
jį anksčiau?
Užplūdus jausmams, Marinos lūpų
kampučiai sutrūkčiojo, ir ji giliai
įkvėpė, stengdamasi nusiraminti.
– Tiesiog pasikliauk manimi,
brangusis, ir daugiau nieko neklausinėk.
Būk geras. Tai ilga istorija. Jei būčiau
turėjusi bent kiek vilties, apie jį
nebūčiau nė pagalvojusi. Bet viltis
užgeso.
Stojus tylai Marina pajuto kažką
timptelint pačioje širdies gilumoje.
Suprato vilties netekusi jau labai labai
seniai, ir tik dabar, stovėdama ant ribos,
kur susiduria praeitis ir dabartis, suvokė
tikrąjį savo skatulį, ir tas skatulys
nebuvo troškimas išgelbėti „Polzansą“.
Galvoje vėl šmėkštelėjo batų dėžė,
paslėpta spinoje, ir akyse pasirodė
ašaros.
Marinos planas sukrėtė Grėjų.
– Neleisiu tau keliauti per visą
Europą ir prašyti pinigų iš žmogaus,
kurio nesu matęs.
– Tai ne visai taip, brangusis. Aš
neprašysiu…
Grėjus patraukė kėdę ir atsisėdo. Jam
nepatiko, kad žmona turi paslapčių, ypač
kai tai susiję su pinigais. Kurį laiką jis
ramiai žvelgė į ją. Jos akyse pamatęs tą
patį ilgesį, kurį regėdavo guosdamas ją,
pabudusią iš nakties košmarų, tą patį
troškimą, kuris versdavo ją vaikštinėti
paplūdimiu ir valandų valandas spoksoti
į vandenį, ūmai persigalvojo. Suprato,
kad jos nerimo priežastis glūdi Italijoje,
todėl ji turi tenai keliauti.
– Gerai, – pasidavė jis, švelniai
paimdamas ją už rankos. – Bet aš
negaliu važiuoti su tavimi. – Marina
suprato, kad Grėjui nesmagu pagalbos
prašyti kažkokio nepažįstamojo. – Tai
tavo reikalas.
– Važiuosiu viena. Man nieko
nenutiks.
Jis meiliai nusišypsojo. Ji nė
nenutuokė, kokia trapi ir gležna atrodė.
 – Brangioji, nemanau, kad išmintinga
keliauti vienai. Gal į kompaniją pasiimk
Klemę arba Džeiką?
– Ne, tikrai susitvarkysiu pati, –
užsispyrė ji.
– Aš važiuosiu su jumis, – pasisiūlė
Rafa. Marina ir Grėjus sužiuro į jį.
Beveik buvo pamiršę, kad jis čia. –
Pirmiausia, kalbu itališkai. – Jis
gūžtelėjo pečiais. – Be to, esu geras
vairuotojas.
– Jūs kilniaširdis, Rafa, – pasakė
Grėjus ir pasisuko į žmoną. – Juk tai
puiki mintis. Man bus kur kas ramiau,
kai žinosiu, kad tu ne viena.
 – Sutarta, – tarstelėjo Marina. Ji
šyptelėjo, bet jautėsi supliuškusi tarsi
padanga, nuriedėjusi daug tūkstančių
kilometrų ir nebegalinti suktis. – Tai
paskutinė mūsų galimybė.
Grėjus linktelėjo.
– Jeigu nieko nepeši, viešbutį
parduosim Čarlzui Rubenui ir
apsigyvensim kur nors kitur.
Bet Marina jo nebesiklausė. Ji jau
buvo Italijoje, vėl vaikštinėjo savo
praeities keliais.

Vėliau Klementina ir Rafa, ant skardžio

vedžiodami Sausainį, aptarė neįprastą
sceną virtuvėje.
 – Ir ką tai reiškia? – paklausė
Klementina.
– Nė nenutuokiu. Sakyčiau, keista.
– Su kuo ji ketina pasimatyti
Italijoje? Gal su senu mylimuoju?
– Visai galimas dalykas.
– Turėsi atsiųsti man žinutę.
Nekantrausiu sužinoti kiekvieną
smulkmeną.
– Tikriausiai jis yra ypatingas
mylimasis, jeigu ji tikisi, kad išrašys jai
čekį tokiai milžiniškai sumai.
– Ir kas gali mėtytis šitokiais
pinigais? – Ji matė, kad Rafa keistai
žiūri į ją. – Kodėl ji negali jam tiesiog
paskambinti? Jei jis toks geras draugas,
kodėl ji jam nepaskambina ir nepaprašo
paskolinti pinigų?
– Klementina, turiu tau kai ką
pasakyti, – staiga tarė jis.
Atsigręžusi ji išvydo išblyškusį jo
veidą.
– Ar gerai jautiesi?
– Ne.
Klementina nenorėjo klausytis jo
prisipažinimo. Jeigu jis – Baflsas,
verčiau to nežinos. Tegu jis sau slapčia
vagiliauja, bet jiedu draugaus toliau. Ją
tenkino tokia padėtis, kokia yra. Tačiau
jei Rafa prisipažins esąs vagis, viskas
sugrius.
 – Buvau jūsų namuose… – ėmė
pasakoti jis.
– Žinau. Džeikas tave matė.
– Pasakiau ieškąs Sausainio.
– Bet neieškojai?
– Ne.
– Tikiu, bet Džeikas susidarė apie
tave klaidingą nuomonę. Aišku, dėl jo
nėra ko nerimauti. Jis šiek tiek pavydi
tau, turbūt pats supratai.
– Džeikas neklydo. Ieškojau kai ko
kito.
– Nieko nenoriu žinoti, – burbtelėjo
Klementina ir rankomis užsidengė ausis.
– Nieko man nepasakok. Jei turi
paslaptį, pasilaikytk ją sau.
 Rafa apstulbęs žvelgė į ją.
– Bet aš noriu tau ją atskleisti. Noriu
pasakyti visą tiesą.
– Kodėl? Kokia iš to nauda?
Prisipažinsi iškrėtęs ką nors baisaus, ir
mudu nebebūsim draugai.
– Nieko panašaus. – Jis suėmė jos
rankas ir atplėšė nuo ausų.
– Juk atkeliavai čia ne mokyti senų
ponių?
– Ne, bet…
– Atvažiavai pas mus ne be
priežasties?
– Taip.
Klementina susijaudinusi išsilaisvino
iš gniaužtų.
 – Tada atskleisk man tą priežastį. Tai
nepakenčiama. Aš taip pasiklioviau
tavimi. – Ir ji leidosi bėgti paplūdimiu.
– Klementina, palauk! Tu ne tą
pagalvojai. Mano ketinimai dori.
Ji sustojo ir atsigręžė. Vėjas plaikstė
plaukus ir jie čaižė jai skruostus.
– Nesupranti, taip? – šūktelėjo ji ir
tyliai pridūrė: – Nesupranti, kad myliu
tave. – Paskui vėl garsiai: – Viliuosi,
kad rasi tai, ko ieškai.
Jis nulydėjo ją akimis. Galėjo
pasivyti ir iškloti jai tiesą – dabar nė
kiek neabejojo esąs ten, kur ir turėjo
būti. Bet Grėjus nieko nežino apie
Marinos praeitį, o Rafai nevalia užbėgti
įvykiams už akių. Kaip jie pasijustų,
jeigu jis staiga apverstų jų gyvenimą
aukštyn kojomis prisipažinęs, kas esąs iš
tikrųjų? Rafa atsisėdo ant smėlio ir
rankomis susiėmė galvą. Viena vertus,
norėjo susidėti daiktus ir palikęs visą tą
kebeknę grįžti į Argentiną, kita vertus,
žinojo, kad reikia keliauti Italijon su
Marina. Jeigu jis puoselėja viltį pelnyti
Klementinos meilę, turi išsiaiškinti visą
tiesą.

Klementina verkė įsikniaubusi į pagalvę.

Ir kodėl ji neišklausė Rafos? Jos
vaidyba buvo kaip blogiausioje muilo
operoje, kur veikėjai palieka vienas kitą,
neišklausę pasiaiškinimo. Bet jai būtų
nepakeliama matyti, kaip Rafa griūva
nuo pjedestalo. Ji nedrįso net pagalvoti,
kad įsimylėjo miražą, gudriai sumanytą
vaizdinį. Nenorėjo būti panaši į Silviją,
kuri į meilę žvelgia ciniškai. Kaip dabar
bus? Kaip jie galėtų vėl bendrauti kaip
anksčiau? Vis dėlto gal reikėjo išklausyti
Rafą? Nūnai viskas tarp jų pasikeitė, o ji
net nesužinos, kas jis toks.

Marina ir Rafa išvažiavo kitą rytą, dar

prieš aušrą, kai „Polzanse“ visi miegojo.
Jie keliavo traukiniu per Londoną,
nuvyko į Hitrou oro uostą ir išskrido į
Romą.
 Rafai knietėjo užduoti daugybę
klausimų, bet nusprendė verčiau
nesibrauti į slaptą Marinos praeitį. O
toji nė nenumanė, kad tai ir Rafos
paslaptis.
Marina nervinosi. Kramtė nagus,
vartė žurnalą, bet skaityti nesisekė, ir jis
per visą kelionę lėktuvu pragulėjo
atverstas ties tuo pačiu puslapiu. Ji buvo
neįprastai tyli, į Rafo pastabas
atsakinėjo vienskiemeniais žodžiais, o
ragelis ant padėklo taip ir liko
neparagautas. Romos oro uoste Marina
paprašė Rafos išsinuomoti automobilį.
Jis padarė ko prašomas, susišnekėjo
sklandžia italų kalba, o ji žingsniavo
pirmyn atgal it lenktynėms besiruošiantis
kurtas. Galų gale, pasiėmę žemėlapį ir
du kartoninius puodelius kavos, jie
leidosi į kelionę per Toskanos apylinkes,
nuošalaus miestelio Herbos link.
Rafa sutelkė dėmesį į kelią, o Marina
spoksojo pro langą į tamsiai žalius
kiparisus, aukštus skėtkėnius ir italų
ūkius su raudonų čerpių stogais ir smėlio
spalvos sienomis. Pro atidarytus langus
dvelkė šiltas brizas, atpūsdamas
čiobrelių, rozmarinų ir pušų kvapus. Ji
alkūne atsirėmė į lango rėmą ir sukando
pirštą. Jai dingojosi, kad važiuoja prie
milžiniškų durų, o atidaryti jas gali tik
vieną kartą. Jeigu nepasiseks, jos
užsitrenks visiems laikams, ir tai, ką
rasti troško beveik visą savo gyvenimą,
dings amžiams. Dabar ji Italijoje, todėl
„Polzansas“ atrodė toli ir ne toks
svarbus. Jos dėmesys nukrypo kitur,
kaukė slinko nuo veido – turbūt
„Polzansas“ tebuvo širma, slepianti
vienintelį dalyką, kuris visada buvo
svarbus. Ji nusibraukė ašarą ir mėgino
apgalvoti savo planą.
Kai automobilis privažiavo
„Magdalenos“ vartus, buvo ankstyvas
vakaras. Šviesa suminkštėjo, šešėliai
ištįso. Geltoni rūmai įvažos gale
susidomėję žvelgė į alėją.
Apsaugininkas pasilenkė prie lango.
 – Marina Turner, – prisistatė ji. Vyras
linktelėjo, nužirgliojo į savo namelį ir
atvėrė elektroninius vartus. – Pirmyn, –
paliepė Marina.
Rafa pakluso, ir automobilis
nuburzgė taku. Rafa stengėsi nežiūrėti į
Mariną, ir taip žinojo, kad ji verkia. Jis
sustojo prieš namą.
– Gal važiuokite į Herbą ir
pasidairykite po miestelį? – pasiūlė ji. –
Duokite man kelias valandas.
Jis žiūrėjo, kaip ji išlipa ir kiek
lukteli kaupdama drąsą. Paskui
nužvelgia namo fasadą, pasitaiso
suknelę, susiglosto plaukus ir užlipa
laiptais. Prie pagrindinių durų ją
pasitiko uniformuotas vyresnysis
liokajus.
Rafa pakrante nuvažiavo į Herbą,
miestuką, apie kurį daug pasakojo tėvas.
Jiems ilgai jodinėjant pampoje, jis
smulkiai nupasakojo, kas ir kur yra, ir
dabar Rafa pamatė, kad miestelis mažai
pasikeitęs nuo tų laikų, kai tėvas dar
buvo berniukas ir jiedu su broliu basi
lakstydavo grindiniu. Taigi čia viskas ir
prasidėjo, pagalvojo jis, ir jį užliejo
keista nostalgija.

Vyresnysis liokajus oficialiai

pasisveikino su Marina, šachmatinėmis
grindimis nuvedė prie įspūdingų medinių
durų ir smarkiai pabeldė. Už durų
pasigirdo: „Avanti.“ Marina sulaikė
kvapą ir mirksėdama nuvijo nuo akių
miglą. Vyresnysis liokajus atidarė duris.
Ji pakėlė smakrą, atlošė pečius ir žengė į
kambarį.
Vyras, sėdintis prie stalo, padėjo
rašiklį ir pakėlė akis. Išvydęs priešais
stovinčią moterį, nustebęs išblyško.
– O Dieve, – aiktelėjo stodamasis.
Akimrką jam atrodė, kad akys jį
apgaudinėja.
– Dante, – tyliai ištarė ji.
Marina neįstengė žengti žingsnio, nes
neklausė kojos. Stovėjo sustingusi ir
virpėjo. Vyriškis lėtai apėjo stalą ir
neatplėšdamas žvilgsnio ėmė artintis
prie jos bijodamas, kad ji išnyks taip pat
staiga, kaip ir pasirodė. Kai stabtelėjo
priėjęs, akis jam taip pat aptraukė ūkas.
Paėmė ją už rankos, ir jam buvo nė
motais, kad raukšlelių išvagotais
skruostais nuriedėjo ašara.
– Floriana.
 34 skyrius

Jie ilgai stovėjo žvelgdami į praeitį.

Dantė, kaip ir Marina, buvo senstelėjęs.
Plaukai pražilę, išretėję, ilgos gilios
raukšlės apie akis išsirangiusios iki pat
smilkinių. Maišeliai ir ratilai paakiuose
rodė, kad sunkiai dirba ir yra ne itin
laimingas. Jis nustebęs žvelgė į Mariną,
o galvoje kirbėjo daugybė klausimų, bet
dėl jausmų sumaišties prarado balsą.
Nepaleido jos rankų, stovėjo sustingęs ir
virpėjo kaip ji.
Galų gale čiupo ją į glėbį ir apkabino
taip stipriai, kad jai užgniaužė kvapą.
Rodės, paskutinieji keturi dešimtmečiai
išnyko, jiedu vėl buvo tokie pat kaip
kitados, tik pasikeitę išoriškai.
Jis priglaudė skruostą jai prie
skruosto ir užsimerkė.
– Tu grįžai, – sušnabždėjo. – Mano
piccolina. L’orfanella. Tu sugrįžai. –
Kai jis atsiplėšė nuo jos, abu nusijuokė
pro ašaras, kiek sumišę, kad šitaip
elgiasi du subrendę žmonės. – Eime,
atsisėsim lauke, kad galėčiau apžiūrėti
tave šviesoje. Visai nepasikeitei,
Floriana, tik plaukai pašviesėjo!
– Dažau juos, – droviai atsakė ji. –
Tau nepatinka?
– Jie kitokie, be to, itališkai kalbi lyg
tikra anglė.
– Aš ir esu anglė.
Jis paėmė ją už rankos ir per namą
nusivedė į terasą.
– Ar prisimeni savo gimtadienio
vakarėlį?
– O kaipgi.
Jis dirstelėjo į jos plaštaką.
– Nemūvi mano žiedo ir nesegi
mamos dovanotos apyrankės?
 Akyse jai vėl pasirodė ašaros.
– Atidaviau juos…
Jis nusišypsojo ir numojo ranka.
– Nesvarbu. Niekas nesvarbu.
Prisėsk. Turim apie daug ką pasišnekėti.
Norėtum arbatos ar kavos? Nežinau, ką
dabar mėgsti. – Jis atrodė taip, tarsi
staiga būtų perlietas vandeniu. –
Anuomet apie tave žinojau viską.
– Išgerčiau kavos ir užkąsčiau
duonos. Ūmai pajutau alkį.
Jis pakvietė vyresnįjį liokajų.
– Mums abiem kavos, duonos ir
sūrio.
Dantė ir Marina sėdėjo šalia vienas
kito ir žvelgė į sodus. Iš žolės it
peteliškės kilo prisiminimai ir sklaidėsi
vėjelyje.
– Neįtikėtina, kad tu čia, – tarė jis,
nepatikliai žvelgdamas į ją. –
Pasidingojo, kad mane apgauna akys.
Bet tu čia, ir gražesnė nei anuomet, kai
tave pažinau.
– Niekada nemaniau, kad vėl
pasimatysim. Vis skaitydavau tavo
laiškus ir vyliausi, jog atvažiuosi ir
susirasi mane. Laukiau daugybę metų. –
Ji papurtė galvą, nenorėjo prisiminti tų
niūrių vienatvės metų. – Kas nutiko
Labanakčiui?
– Jis ilgėjosi tavęs, Floriana. Tik
tysojo ant kelio ir spoksojo priešais
save.
Ji pašiurpusi prispaudė ranką prie
širdies.
– Jis ilgėjosi manęs?
– Taip. Galų gale parsinešėm jį
namo, bet jis ir toliau nieko neėdė.
Floriana, aš nežinau, kas tau tada
atsitiko. Visur tavęs ieškojau, bet niekas,
išskyrus Elijų, apie tave nieko nežinojo.
– Ir ką jis tau pasakė?
– Kad pabėgai su kitu vyru, kaip ir
tavo motina.
– Ir patikėjai?
– Aišku, ne. Papasakok, kur anuomet
dingai.
 Vyresnysis liokajus atnešė sidabrinį
kavinuką ir padėklą su namine duona,
sūriu ir svarainių uogiene. Marina
palaukė, kol jis įpils kavos ir juos paliks
vienus, ir tik tada atsakė į Dantės
klausimą. Apie tai niekada nebuvo
kalbėjusi, net prisiminti tai buvo per
skaudu. Tačiau dabar ūmai suvokė, kad
prisiminimai ilgainiui šiek tiek priblėso.
– Mudu su tavim buvom sutarę
susitikti prie sienos, bet išvakarėse pas
mus į namus atėjo kažkoks nepažįstamas
vyras. Mano tėvas pasakė žinąs, kad
laukiuosi tavo kūdikio. Rankoje jis laikė
rudą voką. Anot tėvo, tai – Bepės
Bonfančio dovana.
 – Tavo tėvas šantažavo mano tėvą?
– Veikiausiai taip.
– Taigi mano tėvas viską žinojo? –
Dantės žvilgsnis nuklydo į sodus. –
Mano tėvas žinojo nuo pat pradžių?
– Iš kur sužinojo mano tėvas, neturiu
supratimo. Vieninteliai žmonės, žinoję
tiesą, buvo tėvas Askanijus ir sinjora
Bruno, bet nė vienas nieku gyvu nebūtų
manęs išdavęs.
– Ir kas buvo paskui?
Marina kiek patylėjo, nes liūdesio
slegiamas Dantės veidas visai sukrito.
– Tas žmogus pasakė atvykęs, kad
nuvežtų mane į vilą, pas tave, ir aš juo
patikėjau. Juk neturėjau iš ko rinktis. Jis
tikino, kad tavo tėvas pasirūpins manimi,
pasirūpins mumis.
– Ir kur jis tave nuvežė?
– Ogi atvežė čionai. Ant kelio išbėgo
Labanaktis, pamatęs mane ėmė vizginti
uodegą. Bet automobilis nuvažiavo tolyn
keliu, ir Labanaktis pasileido įkandin. –
Jos smakras ėmė tirtėti. Dantė paėmė ją
už rankos ir nykščiu paglostė nebyliai
maldaudamas pasakoti toliau. –
Labanaktis taip ir nepasivijo
automobilio. Jis vis bėgo, bėgo, ir
netrukus iš jo teliko taškelis, bet ir tas
greitai išnyko. Tąsyk mačiau jį paskutinį
kartą.
 – Todėl jis ir tysojo vidury kelio.
Tikėjosi, kad sugrįši.
– Labai jo ilgėjausi, Dante. Kone
labiau nei tavęs.
Ji gurkštelėjo kavos, ir Dantė abiem
atpjovė po riekelę duonos. Jie valgė
tylėdami. Marina galvojo apie
Labanaktį, o Dantė – apie jo netektį.
– Jis nuvežė mane į vienuolyną.
– Švenčiausiosios Marijos Angelų
vienuolyną?
– Taip.
– Bet aš beldžiausi į jo duris. Dėl
Dievo meilės, beldžiausi į tas duris
dieną naktį.
– Žinojai, kad aš tenai?
 – Vyliausi, kad tu esi tenai. Tai buvo
vienintelė vieta, kur man dingtelėjo
tavęs ieškoti. Tėvas Askanijus buvo
pažadėjęs man susitarti, kad vienuolės
tave priglaustų, todėl kai Elijus pasakė,
jog pabėgai, meldžiausi, kad būtum
pasprukusi tenai. Juk daugiau neturėjai
kur eiti. Bet vienuolės mane išvarė
įtikinėdamos, esą nieko apie tave
negirdėjo. Žinoma, nepatikėjau, kad tu
pabėgai. Pamaniau, gal kas nors
išgąsdino tave arba lioveisi manimi
tikėjusi.
Jis buvo toks prislėgtas, kad jai
suspaudė širdį.
– Ne, Dante…
 – Bet nė neįtariau, kad mano tėvas
viską žino. Jis niekada neišsidavė.
Neprasitarė iki pat mirties… – Dantė
nutilo.
– Taip, žinau, kad jis mirė.
– Tikrai?
– Prieš pusmetį. Turiu visas
laikraščių iškarpas, kur rašoma apie
tavo šeimą, o dabar, kai yra internetas,
sužinoti dar lengviau.
– Ak, Floriana, – sudejavo jis.
– Užjaučiu dėl tėvo netekties.
– O aš visai neliūdžiu. Nemėgau jo. –
Dantė atsipjovė sūrio. – Nebešnekėkim
apie jį. Pasakok toliau. Dėlionė po
truputį aiškėja.
 Ūmai Marinai pasidarė sunku kalbėti,
tarsi jai ant krūtinės būtų uždėtos girnos.
– Pagimdžiau sūnų.
– Mudu turim sūnų?
– Turėjom, Dante. – Jai ėmė kaisti ir
niežėti kaklą. – Gražutį berniuką
žindžiau penkis mėnesius vienuolyne, bet
paskui jis buvo iš manęs paimtas.
– Kas jį paėmė?
– Tėvas Askanijus.
– Tėvas Askanijus visą laiką žinojo,
kur tu esi?
– Jis viską ir sutvarkė.
– Nesuprantu. Jis tikino nežinąs, kur
iškeliavai. Sakė meldžiąsis už sėkmingą
tavo sugrįžimą. – Dantė papurtė galvą. –
Kunigas man melavo.
– Jis tik stengėsi tave apsaugoti,
Dante. Bijojo dėl mudviejų gyvybės.
– Bijojo dėl mudviejų gyvybės?
– Taip, anot jo, jis nebūtų įstengęs
mūsų apginti, jei būtume likę Italijoje.
– Nuo ko apginti?
– Nuo Bepės.
Dantė pašnairavo į Mariną ir
pasitrynė smakrą.
– Tai neįtikėtina, Floriana.
– Nori pasakyti, joks pavojus
negrėsė?
– Anaiptol. – Jis, regis, atmetė vieną
netinkančią dėlionės detalę. – Pasakok.
 – Tėvas Askanijus manė, kad
vienintelis būdas mus apsaugoti –
atsisakyti vaikelio. Jis išsiuntė mane į
Angliją, kad ten pasislėpčiau, o kur
padėjo mūsų sūnų, nežinau… – Ji nutilo.
– Vyliausi, gal ką nors žinai tu.
Dantė bejėgiškai žiūrėjo į ją.
– Aš nė nenutuokiau, kad mudu turim
sūnų. – Jo veidas sustingo, ir jis
įsistebeilijo į skulptūras sode. – Bet
pažįstu vieną žmogų, kuris galėtų apie jį
žinoti.
– Tėvas Askanijus? Jam rašiau, bet
jis, deja, man neatsakė.
– Tėvas Askanijus seniai mirė.
– Tada kas tas žmogus?
 – Ar prieš iškeliaudama į Angliją
kalbėjai dar su kuo nors?
– Tik su vienuolyno viršininke.
– Ir daugiau su niekuo? – Marinai
papurčius galvą pridūrė: – Aišku, kad
nešnekėjai. Dabar viskas ima įgauti
prasmę. Po ilgų metų viskas po truputį
aiškėja. Palik tai sutvarkyti man.
– Ir kas tas žmogus?
Jis paėmė ją už rankos.
– Palik tai man, Floriana. Pasikliauk
manimi.
Jos pečiai suglebo.
– Aš pasikliauju.
Staiga ji prisiminė Rafą.
– Vaje, bet kada gali sugrįžti Rafa.
 – Rafa?
– Argentinietis dailininkas, atvykęs
mokyti piešti mūsų svečių. Mano vyrui
nepatiko, kad susiruošiau keliauti čionai
viena, tad atlydėjo Rafa. Liepiau jam
keletą valandų pavaikštinėti po Herbą.
– Paprašysiu Lavančio, kad juo
pasirūpintų, kai grįš. Nesijaudink. –
Dantė pakvietė vyresnįjį liokajų ir
nurodė nuvesti Rafą į svetainę.
Lavančiui išėjus, Dantės akys vėl
nukrypo į Mariną. – Kai šnekėjaisi su
mano sekretore ir pasakei jai turinti
informacijos apie Florianą, supratau
vieną dalyką, – pasakė meiliai. – Nors
seniai lioviausi aiškinęsis, kur dingai,
širdies gilumoje visada tavęs ieškojau.
Bet galų gale turėjau prisiversti liautis
apie tave galvojęs.
– Vedei?
– Atleisk man.
Marina susiraukė.
– Kodėl prašai atleidimo?
– Vedžiau Kostancą.

Rafa pastatė automobilį ir ėmė bastytis

po miestelį. Oras buvo apniukęs,
drėgnas, vakaro šviesa nudažiusi senas
etruskų sienas oranžine spalva. Ant
grindinio būriavosi balandžiai, gaujos
perkarusių šunų mišrūnų rausėsi tarp
šiukšlių, susėdusios ant laiptelių prie
durų liežuvavo moterys, žaidė vaikai. Jis
priėjo Lakondos aikštę, kur prie stalų po
skėčiais sėdėjo vietiniai ir gurkšnojo
„Prosecco“. Jį traukte traukė bažnyčia, ir
jis įžengė vidun. Po mišių vis dar
tvyrojo smilkalų kvapas, tyliai plepėjo
pulkelis senyvų našlių, vis dar
nepakilusių nuo kėdžių. Susikišęs rankas
į kišenes Rafa iš lėto žengė grindų
plokštėmis. Jis galvojo apie Klementiną
ir pirmąjį jųdviejų apsilankymą name,
kurį pamiršo Dievas. Širdį jam nusmelkė
ilgesio skausmas.
Prieš stalą su žvakėmis stovėjo jauna
pora, susikibusi už rankų. Rafa su
pavydu žiūrėjo į laimingus veidus. Vyras
nusišypsojo jam ir padavė degtuvą. Rafa
paėmė jį ir padėkojo. Pora nuėjo,
palikdama jį vieną prie stalo, ant kurio
šokčiojo liepsnelės. Jis pagalvojo apie
mirusį tėvą, tikriausiai uždegdavusį čia
žvakes. Ir jis ketino padaryti tą patį. Kai
palenkė degtuvą prie dagčio, prisiminė
savo tikslą ir paprašė Dievo suteikti jam
drąsos tą tikslą pasiekti.

Marinai atrodė, tarsi šalta ranką būtų

išspaudusi jai iš plaučių visą orą. Kurį
laiką negalėjo kalbėti. Netikėdama savo
ausimis spoksojo į Dantę.
Dantė puolė aiškintis:
 – Ak, Floriana, yra ne taip, kaip tau
atrodo. Niekada neketinau vesti tavo
draugės. Tai nutiko neplanuotai. Visada
stengiausi žūtbūt rasti kelią pas tave.
Negalėjau atsisakyti praeities. Kostanca
buvo vienintelė sąsaja su tavimi. – Jis
pakėlė akis ir liūdnai pažvelgė į ją. –
Kaskart, kai žiūrėdavau į Kostancą,
prisimindavau tave, Floriana, bet paskui
supratau, kad ji – aklagatvis, vedantis į
niekur.
– Kostanca, – sušnabždėjo ji. –
Neįtikėtina.
– Drauge mudu buvom labai
nelaimingi.
– Kur ji dabar?
 – Išsiskyrėm po penkiolikos bendro
gyvenimo metų.
– Kaip gaila. – Ji palietė jam ranką.
Jis sugniaužė jai plaštaką ir nelinksmai
šyptelėjo.
– Penkiolika tuščiai sugaištų metų,
Floriana. Metų, kuriuos turėjau praleisti
su tavimi.
– Patyriau, kad nieko nėra sugaišta ir
nereikalinga, Dante. Ar turi vaikų?
– Tris dukteris, kurios man pridaro
tiek pat bėdos, kiek ir teikia džiaugsmo.
– Meilė dukterims sugrąžino jo
skruostams rausvumą. – Bet gal
daugiausia džiaugsmo, – pridūrė jis.
 – Kostanca tapo motina, – ilgesingai
tarė Marina. – Džiaugiuosi dėl jos. O
kas nutiko grafienei?
– Grafienė. – Jis susiraukė. – Jos
labai nemėgau, o vėliau ėmiau taip ja
bjaurėtis, kad negalėdavau būti su ja
viename kambaryje. Kurį laiką jos vyras
dirbo pas mano tėvą, bet buvo niekam
tikęs, ir galų gale, kai mano tėvas
atsistatydino, atleidau ir jį. Kelis sykius
išgelbėjau juos nuo bankroto, bet paskui
mano kantrybė išseko. Jie gyvena
Romoje pas Kostancą, ji jais rūpinasi.
Bet grafienė yra sena ir nelaiminga, o
nuolat graužiantis nusivylimas pavertė ją
bjauria visais atžvilgiais.
 – Ji visada būdavo nelaiminga.
Materialistai nuolat nepatenkinti.
– Kostanca vis kalbėdavo apie tave.
Ilgėjosi tavęs. O aš stengdavausi
neišsiduoti, kad taip pat ilgiuosi. Savo
liūdesį slėpdavau daug dirbdamas.
Maniau, jei dirbsiu kiekvieną Dievo man
duotą valandą, nebus kada galvoti apie
tave.
– Ak, Dante.
– Gal Kostanca tai nujautė ir todėl
nuolat šnekėdavo apie tave puoselėdama
viltį, kad padarys mane laimingą, bet
būdavo tik blogiau, tarsi būtų man ant
žaizdos bėrusi druskos.
 – Vienintelė blogybė buvo Kostancos
motina. Atvykusi į Angliją aš buvau
vienui viena. Irgi ilgėjausi Kostancos.
– Floriana, niekada nebūčiau buvęs
laimingas su Kostanca. Vedžiau ją tik
norėdamas įtikti savo tėvui ir
trokšdamas, kad išliktų nors šioks toks
ryšys su tavimi. Visada mylėjau tik tave.
– Jis liūdnai šyptelėjo. – Vienintelis
žmogus, žinojęs mano širdies paslaptis,
buvo mano motina, nors niekada apie tai
nekalbėjom.
– Violeta. Kaip ji?
– Tūno savo pasaulyje. Daugiau čia
neatvažiuoja. Gyvena Milane ir retai
išeina iš namų. Sakyk, o tu ar susilaukei
daugiau vaikų?
– Ne.
Jis susiraukė.
– Ne?
– Dievas nubaudė mane už tai, kad
atidaviau tą, kuris buvo patikėtas mano
rūpesčiui.
– Tai netiesa.
Ji susigėdusi nuleido akis.
– Nusigręžiau nuo Dievo.
– Bet tu neturėjai kito pasirinkimo,
Floriana.
– Man reikėjo labiau kovoti už sūnų.
– Juk anuomet ir pati dar buvai
vaikas.
 – Maldavau, kad man būtų leista jį
pasilikti. Mylėjau vaikelį visa širdimi. –
Jos pečiai ėmė drebėti. – Todėl tavo
mamos dovanotą apyrankę ir žiedą kartu
su savo laišku įdėjau į dėžutę ir…
Jis apkabino ją.
– Nieko tokio. Mes rasim jį.
Sunkiai gaudydama orą Mariana
čiupo jam už marškinių.
– Niekam niekada to nepasakojau.
– Net savo vyrui?
– Niekam. Negalėjau apie tai kalbėti.
Bėgau nuo savęs, Dante, bėgau nuo savo
kaltės.
Jis laikė ją stipriai apglėbęs, ir ji
užsimerkė. Prisiminė kūdikį, kurį žindė
krūtimi. Ką tik gimusį sūnelį, į kurį
žiūrėdavo, kai jis miegodavo,
nusižeminusi prieš gimimo stebuklą. Ji
mėgino įsivaizduoti jo veidelį, bet
nepavyko. Kad ir kaip stengėsi, praeitį
klojo migla, vis tirštėjanti Marianai
kaskart mėginant praskleisti praeities
šydą.
Šešėliai pailgėjo, nusileido prietema,
o jie vis dar šnekėjosi. Ji papasakojo,
kaip gyveno Anglijoje ir kaip sutiko
Grėjų – jis pasirodė it koks angelas
sargas, apgaubė ją meile ir supratimu,
ištraukė iš tamsios duobės.
– Niekada nepasakojau jam apie
savo praeitį. Jis netgi nežino, kad aš
italė. Gyvenau pas globėją, kuri išmokė
anglų kalbos ir padėjo susikurti naują
gyvenimą. Kalbos mokiausi taip uoliai,
kad kai susipažinau su Grėjumi,
angliškai šnekėjau puikiai, todėl jis nė
neįtarė, kad esu kitatautė. Stengiausi
žiūrėti į ateitį ir tapti kitokiu žmogumi.
Man atrodė, kad kartu su Floriana
Italijoje liko ir jos skausmas. Stengiausi
pamiršti mūsų sūnų. Stengiausi pamiršti
ir tave, Dante. – Ji užsimerkė. – Deja,
širdis niekada to nepamiršta, o žaizdos
niekada visai neužgyja.
– Kas privertė tave sugrįžti? Kodėl
po šitiekos metų nusprendei grįžti namo?
 – Nes man reikia pagalbos. Visada
sakei, kad galiu kreiptis į tave, nesvarbu,
kad ir kas nutiktų.
– Žinoma, Floriana. Ir koks gi tas
reikalas?
Ji giliai įkvėpė, bet taip nieko ir
nepasakė. Nusišluostė akis ir šyptelėjo
pati sau.
– Joks, – atsakė tvirtai. – Man nieko
nereikia.
Jis nusišypsojo.
– Tikrai? Juk žinai, dėl tavęs
padaryčiau bet ką.
Marina manė, kad „Polzansas“ – jos
gyvenimas, bet šią džiugią savęs
atradimo akimirką ūmai suvokė, kad
plytos ir kalkių skiedinys visada tebus
plytos ir kalkių skiedinys. Materialūs
dalykai beprasmiai, jeigu jų nejungia
sąsajos; taigi be jos „Polzansas“ –
niekas.
Ji suėmė jam ranką ir pažvelgė į akis.
– Rask mūsų sūnų, Dante, kad ir kur
jis būtų.

Kai jie parėjo į namą, Dantė uždėjo

ranką jai ant juosmens.
– Floriana, tai viena laimingiausių
mano gyvenimo dienų.
– Neturėjau išvykti taip ilgam.
– Ką darysi dabar?
 – Grįšiu į Angliją ir viską
papasakosiu vyrui.
– Ar jis įstengs tai suprasti?
– Žinau, kad supras. Jis – geras
žmogus, todėl ir turiu jam paaiškinti,
kodėl šitiek metų elgiausi neprotingai.
Jis neįtikėtinai kantrus.
– Ar myli jį, Floriana?
Ji pažvelgė į Dantę suprasdama, kad
jos atsakymas jį įskaudins. Bet,
tausodama jo jausmus, negalėjo jam
meluoti.
– Taip, myliu. Labai myliu savo vyrą.
– Džiaugiuosi, kad pamilai gerą
žmogų, piccolina. – Jis nusišypsojo,
slėpdamas nusivylimą. – Gal
pernakvosi?
– Rafa nežino, kad kalbu itališkai.
– Ar tai svarbu?
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Tikriausiai nebe.
– Tada smagiai pavakarieniausim,
išgersim puikaus vyno, mėgausimės
gardžiu valgiu ir nekalbėsim apie
praeitį. Tu pailsėsi ir atsigausi. Ką tik
įkopei į jausmų kalną. Būtų negerai
nakvoti kokiame nors beasmeniame
viešbutyje pakeliui į Romą, be to, jau
vėlu. – Jis šyptelėjo, ir ji taip pat
nusišypsojo per jėgą. – Prašau, pasilikit.
 – Na gerai, liekam. Bet turėsi vadinti
mane Marina.
Jis ryžtingai papurtė galvą.
– To jau per daug. Kitu vardu tavęs
tikrai nevadinsiu.

Parvažiavęs Rafa atrodė niūrus. Valandą

prasmaksojo su taure vyno aikštės
kavinėje, prie staliuko lauke,
svarstydamas, ar Marina apsidžiaugs,
galų gale išgirdusi jo prisipažinimą.
Viloje prie laiptų jį pasitiko vyresnysis
liokajus ir nuvedė į svetainę. Rafai teko
kiek palaukti, tad vaikštinėjo po kambarį
apžiūrinėdamas šeimos nuotraukas. Iš
sidabrinių rėmelių šypsojo žavūs įdegę
žmonės, ir Rafai susidarė įspūdis, kad
visi jie – iš prakilnaus pasaulio, kur
nuolat karaliauja vasara ir visus lydi
laimė. Jis įdėmiai žvelgė į įspūdingus
paveikslus ant sienų, ilgai stovėjo prieš
didžiulį šeimos portretą, kabantį virš
židinio, datuotą 1979 metais: mama,
tėvas ir trys dukrelės, vilkinčios
gražiomis baltomis suknelėmis ir
avinčios rausvais atlasiniais bateliais.
Pasilenkęs atidžiai įsižiūrėjo į vyriškį.
Buvo taip įsigilinęs, kad negirdėjo, kaip
atsivėrė durys ir į kambarį įžengė
Marina ir Dantė.
– Rafa. – Marinos balsas atitraukė jį
nuo minčių, ir jis krūptelėjo. –
Susipažinkit, tai Dantė, senas mano
bičiulis.
Marina kalbėjo itališkai, bet Rafa
nenustebo; tai tik patvirtino jo spėjimus.
Vis dėlto jo veidas pablyško, ir Marina,
supratusi tai klaidingai, puolė aiškinti:
– Aš čia užaugau. Dantė – mano
praeities dalis.
Rafa paspaudė ištiestą Dantės ranką.
– Malonu susipažinti.
– Mudu sutarėm, kad nakvosit
„Magdalenoje“, o rytą grįšit į Romą, –
tarė Dantė.
Rafa negalėjo atplėšti nuo jo akių.
Šis žmogus buvo vyresnis nei tas
šypsantis vyras šeimos nuotraukose, bet
vis dar patrauklus ir skleidė nepaprastą
žavesį.
– Kaip suprantu, jūs dailininkas.
Eime, parodysiu kelis meno kūrinius,
įsigytus daugelio mano šeimos kartų, o
tada pavedžiosiu po sodus, kol visai
nesutemo. Šis dienos metas man ypač
gražus.
Rafa nusekė paskui Dantę į
vestibiulį. Pagavęs Marinos žvilgsnį
susiraukė, bet ji nukreipė akis, leisdama
pačiam susivokti, koks ryšys sieja ją su
Dante.
„Magdalena“ pakerėjo Rafą, o
panirus į sodų ramybę baimė visai
išgaravo. Marina liko name, kurį mylėjo
labiau už viską, ir pasinėrė į aplink
plevenančius prisiminimus, kvapus ir
garsus. Vienus prisiminimus ji pasiliko,
kitus paleido sklęsti sau, bet sulig
kiekvienu prisiminimu jai vis labiau
atlėgo širdį. Abu vyrai nužingsniavo į
undinių sodą, kuriame ji susidraugavo su
Dante, ir į alyvmedžių giraitę, kurioje ji
prisijaukino povą Mikelandželą. Jie
apėjo fontaną, pasigrožėjo statulomis,
bet taip ir nenuėjo iki trupančios sienos.
Prisiminimai, likę tenai, buvo per
skaudūs ir Dantei, ir Marinai.
Jie vakarieniavo terasoje,
apšviestoje žvakių, ir Marina
papasakojo Dantei apie Klementiną ir
Džeiką. Rafa nuščiuvo prisiminęs savo
kivirčą su Klementina paplūdimyje.
Norėjo pasiųsti jai žinutę. Klementinai
būtų labai patikę, kad jos pamotė puikiai
šneka itališkai, bet negalėjo elgtis lyg
niekur nieko. Pirmiausia turi prisipažinti
ir iškloti Klementinai visą tiesą, kuria
nebeabejojo.
Rafa stebėjo Dantę ir Mariną,
bendraujančius lyg artimi draugai,
žiūrėjo, kaip ji mostaguoja rankomis,
itališkai kalbėdama be jokio akcento.
Nors į pokalbį jie įtraukdavo ir Rafą, jo
beveik nepaisė, taip buvo įsigilinę
vienas į kitą. Švelnus, meilingas Dantės
žvilgsnis buvo nuoširdus,
neapsimestinis, o Marina, regis, vis
labiau didžiavosi glostoma to žvilgsnio,
sulig kiekvienu juoko protrūkiu
atsikratydama metų naštos.
Jiems mėgaujantis pačių skleidžiama
nepaprasta magija, Rafa jautėsi
prislėgtas ir laikėsi nuošaliai. Kaip
keista, galvojo jis, kad kartais, kai
atsakoma į vieną klausimą, iškyla kitas.
Atsakymo į tą kitą klausimą jis
labiausiai ir bijojo.
 35 skyrius

Klementina nėjo į darbą. Paskambino

Silvijai ir bjauriai gargiančiu balsu, kokį
tik galėjo nutaisyti, paaiškino, kad
jaučiasi prastai, nes įgėlė paslaptingas
vabzdys, ir ji nenorinti bloga savijauta
užkrėsti visos kontoros.
 – Manau, ponas Atvudas ir taip jau
turi bėdų namie, – pasakė ji.
Silvija suprato, kad Klementina
apsimetinėja, bet nesuko galvos. Turbūt
ji nori praleisti dieną su Rafa, tad
nepriekaištavo. Įsijungė kompiuterį ir
ėmė svarstyti, gal ir jos kur nors laukia
koks nors Rafa.
Tačiau tą rytą Rafa išskrido į Italiją,
ir be jo viešbutis atrodė tuščias.
Kamuojama ilgesio ir vienatvės
Klementina klaidžiojo po kambarius lyg
pasiklydęs šuo. Išsivedė Sausainį
pasivaikščioti ant skardžių, ne sykį
traukė iš kišenės telefoną tikrindama, ar
Rafa neatsiuntė žinutės. Ketino jam
paskambinti ir atsiprašyti, kad paspruko
neišklausiusi jo pasiaiškinimo, bet
kaskart liaudavosi rinkusi numerį, nes
bijojo išgirsti tai, ką jis norėjo jai
pasakyti.
Tėvą ji rado bibliotekoje, į vietas
dėliojantį brigados generolo grąžintas
knygas.
– Pasipiršęs Dženei Meister jis
skaito mažiau. – Grėjus buvo
pasilypėjęs ant kopėtėlių, nes ketino į
karo literatūros skyrių padėti Endriu
Robertso knygą „Mokytojai ir vadai“. –
Laimingas žmogus.
– Jam pasisekė.
 Tėvas iš viršaus pažvelgė suirzusiai
dukteriai į veidą.
– Kodėl tokia paniurusi?
Klementina sukryžiavo rankas ir pro
langą pažvelgė į jūrą. Buvo graži diena,
dangus mėlynas, vandenynas lygutėlis
kaip veidrodis.
– Tėti, ar nenorėtum paplukdyti
manęs laivu?
Grėjus liovėsi triūsęs ir nusiropštė
nuo kopėčių.
– Mielai.
Klementina blausiai šyptelėjo.
– Man iš tikrųjų labai patinka leisti
laiką su tavimi.
 Grėjus švelniai paplekšnojo jai per
petį, ir ūmai Klementina širdyje pajuto
keistą tuštumą. Ji puolė tėvui į glėbį.
Grėjus baisiai nustebo ir akimirką
nesumojo, kaip elgtis. Jau daug metų
nebuvo apkabinęs dukros ir net pamiršęs
tą pojūtį. Bet Klementina neatsitraukė.
Jis nedrąsiai apkabino ją ir priglaudė
prie savęs. Neklausė, kas jai yra, nes
nujautė, kad pati viską papasakos, vos
jiedu atsidurs jūroje.

Kitą rytą Marina pakirdo pažadinta

seniai užmirštų Italijos garsų. Sutūpę
aukštai skėtkėniuose čiulbėjo paukščiai,
sodo kvapus nešiojo šiltas jūros brizas.
Ji užuodė pušis ir dirvą, rozmarinus ir
nupjautą žolę, svetimas buvo tik garsas,
sodininkams iš žarnų laistant sodo
pakraščius. Ji atsimerkė ir tingiai
apžvelgė miegamąjį. Jis buvo prabangiai
dekoruotas, apstatytas dailiais
senoviniais baldais, aukštas lubas puošė
prašmatnūs lipdiniai, langus dengė
šilkinės blyškiai mėlynos užuolaidos.
Kitados ji svajojo čia gyventi su
Dante, auginti daug mylimų auksaplaukių
vaikų, bet tai buvo labai seniai, kitame
gyvenime. Dabar Marina gulėjo
didžiulėje ištaigingoje lovoje, pro
langus vėrėsi vaizdas į sodus, kurie
anuomet jai atrodė tarsi rojus. Jos
nebekamavo senasis ilgesys ar netekties
skausmas, ji jautė kai ką kita –
pasitenkinimą, tarsi būtų galų gale
įstengusi užmiršti praeitį, nes dabar, kai
sugrįžo, suprato, kad praeitis nebeturi
galios jos skaudinti.
Ji atsikėlė ir atitraukė užuolaidas.
Žvelgdama į saulę leido brizui švelniai
glamonėti odą. Abejingai žiūrėdama į
apylinkes suprato labai pasikeitusi. Jau
nebebuvo Floriana. Buvo Marina, turinti
vyrą anglą ir gyvenanti anglišką
gyvenimą. Nors aną vakarą vieną
akimirką jai pasirodė, kad Marina –
kaukė, bet nūnai suprato esanti Marina,
o Floriana tebuvo prisiminimas, atgijęs
mintyse. Praeities nebėra, ir ji niekada
negalės jos susigrąžinti.
To ir nenorėjo. Giliai įkvėpė ir
užsimerkė. Nenorėjo, kad praeitis grįžtų,
troško atgauti tik sūnų, kurį tenai paliko
ir kurio nepaprastai ilgėjosi. Seniai
praėjo tos pirmosios tremties dienos, kai
pilkas Anglijos dangus ir šaltas, kiaurai
merkiantis lietus keldavo jai beprotišką
namų ilgesį. Praeitin nugrimzdo
valandos, kai ji nusivylusi
žingsniuodavo paplūdimiu, laukdama
žinios iš tėvo Askanijaus, nors senukas
kunigas jau seniai buvo miręs.
Užgijo ir naujo gyvenimo pradžios
svetimame krašte palikta žaizda, kai
mokėsi svetimos kalbos ir gyveno
vienatvėje, nes širdis buvo užgauta taip,
kad ji neieškojo draugų. Ir ji pati buvo
sustingusi kaip medis žiemą, laukdamas
pavasario, kol prasikals žali pumpurai.
Galop ir ji įgavo stiprybės. Dabar žinojo
pajėgsianti ištverti viską, net mylimo
„Polzanso“ netektį, nes, nors ir prarado
sūnų, vis tiek galėjo mėgautis gyvenimu
ir mylėti.
Ji įsmeigė akis į žydrą dangų, kur
vėjyje ratus tyliai suko plėšrūnas. Įkvėpė
oro ir pajuto kai ką didingesnio už save,
pajuto Dievą. Užsimerkusi, veidą
glostant šilumai, vėl įsileido Jį į širdį. Ir
sukalbėjo maldą už vienintelį dabar jai
svarbų dalyką – už savo vaiką.
Atėjusi į terasą čia rado Dantę ir
Rafą, kertančius sočius pusryčius. Jiedu
plepėjo it seni bičiuliai. Rafa tučtuojau
pastebėjo permainą Marinos veide –
palengvėjimą, ir dėl to ji net atrodė
jaunesnė, kone kaip mergaitė.
Po pusryčių jie nuėjo prie
automobilio. Vyresnysis liokajus jau
buvo sudėjęs jų krepšius į bagažinę ir
dabar stovėjo laikydamas atidarytas
keleivio dureles. Dantė pasiūlė jiems
nuvažiuoti į Herbą, bet Marina
nepanoro. Jau ir taip visko prisižiūrėjo.
 Ji paėmė jį už rankos ir patyliukais,
kad negirdėtų Rafa, švelniai
sušnabždėjo:
– Nebesu mergaitė, Dante.
Jam akis aptraukė migla, ir jis
sugniaužė jai pirštus.
– Bet aš – vis dar tas pats tave
mylintis vaikinas.
Rafa matė, kaip jie apsikabina. Abu
ilgai stovėjo, stipriai spausdami vienas
kitą glėbyje. Jis nusisuko ir įbedė akis į
pušų giraitę. Plonu pušies kamienu viena
kitą gainiodamos striksėjo pora voverių,
paskui nėrė į žalių spyglių tankmę. Rafą
apėmė pavydas, ir jis susigrūdo rankas į
kelnių kišenes.
 Dantė nenorėjo išleisti Marinos. Ji
atrodė tokia pat kaip kadaise, nors
plaukai ir buvo medaus spalvos. Kai šį
rytą pamatė ją žengiančią į lauką, jam
užgniaužė kvapą, tarsi tų
keturiasdešimties išsiskyrimo metų nė
nebūtų buvę, ir jis įsikibo stalo.
Gailėjosi prieš daugybę metų taip ir
neišdrįsęs pabėgti iš namų, kai turėjo
tokią progą, apmaudavo, kad per mažai
stengėsi ieškodamas Florianos. Žiūrėjo į
ją, lipančią automobilin, mojo, kai jis
lėtai nuburzgė įvaža. Vis dar juto jos
kvapą ir švelnų jos kūną glėbyje, ir jį
nustebino ilgesys, kurio nenuslopino net
laikas. Kadaise likimas atėmė ją iš jo, o
dabar štai ir vėl pasiglemžė. Bet šįkart
jis neprarado jos – juodu turi sūnų. Jis
pasitrynė smakrą. Taip ilgėjosi sūnaus,
kad net skaudėjo.
Jis ryžtingai užlipo laiptais ir įėjo į
namą.
– Lavanti, aš grįžtu į Milaną, –
šūktelėjo vyresniajam liokajui ir
užsidarė kabinete.
Kai automobilis išlėkė pro
„Magdalenos“ vartus, Marina paskutinį
kartą dirstelėjo atgal. Matė, kaip vartai
užsiveria, užtrenkdami praeitį,
perkeldami ją į atminties palėpę, kur ta
praeitis bus paslėpta dėžėje kartu su
likusiu Florianos gyvenimu.
 – Šiandien atrodot laimingesnė, – su
šiokiu tokiu kartėliu balse pasakė Rafa.
– Taip, – atsiduso ji, o Rafa tik
liūdnai pakinkavo galvą. – Bet negavau
to, dėl ko čionai važiavau. Nepaprašiau
pinigų. – Ji pažvelgė pro langą, į keliu
pamažu tipenančią moterį su dviem
mažais vaikais. – Jei prarasiu
„Polzansą“, ką gi, tebūnie. Tai tik namas.
Visa, kas svarbiausia, pasiimsiu su
savim. – Nes visi svarbūs dalykai
nuolat yra su manimi, – pridūrė
mintyse.
– Ar Grėjus žino, kad laisvai kalbat
itališkai?
 – Ne, nežino. Turėsiu labai daug ką
jam paaiškinti.
– Tikriausiai būtų įžūlu, jei
paprašyčiau viską paaiškinti man?
– Įžūlu, Rafa. – Ji dirstelėjo į žiedą.
– Tiesą pirmiausia atskleisiu savo vyrui.
Taip bus teisingiausia. Paskui viską
papasakosiu jums. Nebenoriu slėpti, kas
esu.
Jis susiraukė nusmelktas keisto
jausmo, tarsi būtų atstumtas. Abu
nepratarė nė žodžio. Spoksojo pro langą,
kiekvienas paskendęs savo mintyse.

Į „Polzansą“ jiedu grįžo vakare. Grėjus,

Klementina, Džeikas, Harvis ir ponas
Poteris laukė oranžerijoje,
nekantraudami išgirsti, ar Marinai
pavyko išgelbėti viešbutį. Marina staiga
pajuto sunkią atsakomybės naštą, tarsi ką
tik būtų užsivilkusi švino apsiaustą. Nuo
jos tiek daug priklausė, bet ji juos
nuvylė. Pažvalgusi į nekantraujančius
veidus ūmai sutriko.
– Noriu pasišnekėti su Grėjumi, –
tarė ji.
– Ar gavai pinigų? – netverdama
smalsumu paklausė Klementina.
– Ne, – atsakė Marina.
Oras aplink juos sutežo lyg drėgnas
sniegas. Marina norėjo nuraminti juos,
pasakyti, esą tai nesvarbu. Bet tai buvo
svarbu. Jiems – nepaprastai svarbu.
Klementina pažvelgė užuojautos
kupinomis akimis ir išspaudė šypseną.
– Susitvarkysim, – pasakė vos
tvardydama ašaras. Tik dabar suprato,
kiek daug jai reiškia „Polzansas“.
Dirstelėjo į Rafą, bet jis nedrįso
pažvelgti jai į akis. Atrodė liūdnas, tarsi
viena naktis Italijoje būtų pasendinusi jį
dešimčia metų. Klementina norėjo
prišokti ir jį papurtyti. Argi jis
nesuvokia, kad ji labai jį myli?
Marina pažvelgė į savo vyrą.
– Grėjau, gal pasivaikščiokim? Turiu
tau kai ką pasakyti.
 Nuo pat jųdviejų draugystės pradžios
Grėjus žinojo, kad ji kažką nuo jo slepia.
Nuolat ją kamuojantys košmarai, kai ji
rėkdavo per miegus, paskui raudodavo
jo glėbyje, buvo užuominos apie kažką
paslaptinga ir baisų, ko ji negalėjo
atskleisti. Jis niekada jos nekamantinėjo,
nes tikėjo, kad ilgainiui, kai ji bus
pasirengusi, pati jam papasakos. Tik
nemanė, kad teks laukti šitiek metų.
Dabar Marina paėmė jį už rankos, ir jie
patraukė į paplūdimį, kur ji praleido
daugybę valandų spoksodama į jūrą ir
liūdėdama, kad negali pastoti. Jie
vaikštinėjo pakrante, bet Marina
neskubėjo atverti širdies.
 – Ar prižadėsi man vieną dalyką,
Grėjau?
– Žinoma.
– Ar pamėginsi manęs neteisti?
– Neteisiu tavęs, brangioji.
– Teisi. Tai natūralu. Prašau,
negalvok apie mane blogai, kad kai ką
nuslėpiau nuo tavęs. Tik taip galėjau su
tuo susidoroti.
– Gerai.
– Juk žinai, kad myliu tave. – Ji
nutilo ir suėmė jo rankas. – Myliu tave
už kantrybę, užuojautą ir už tai, kad
visada mane mylėjai, nors žinojai, kad į
vieną širdies kamputį niekada tavęs
neįsileidau.
 – Marina, mieloji, kad ir kas būtų,
vis tiek tave mylėsiu.
Ji giliai įkvėpė ir nevalingai įsikirto
jam į ranką.
– Aš esu Floriana Farusi. Italė.
Gimiau mažame pajūrio miestelyje
Herboje, Toskanoje. Mano motina
pabėgo su žmogumi, turguje prekiavusiu
pomidorais, kartu pasiėmė ir jaunėlį
mano broliuką, mane paliko su girtuokliu
tėvu Elijumi. Aš susitaikiau su našlaitės
dalia, bet visada svajojau apie geresnį
gyvenimą.
Įsitraukusi į pasakojimą ji
nepastebėjo, kad jos vyras nupilko kaip
koks karpis.
 Marina kalbėjo ilgai, kol išklojo
viską. Jiedu su Grėjum sėdėjo ant
smėlio, ir ji papasakojo apie vasarą, kai
įsimylėjo Dantę, kad vos neužsimušė
šokdama nuo aukšto skardžio į jūrą, apie
valandėlę, kai jiedu mylėjosi. Taip pat
apie Labanaktį, Kostancą ir negražų
grafienės, jos motinos, poelgį.
Marinai pasakojant apie savo
nėštumą, puoselėtas ateities su Dante
viltis ir vienuolyne iš jos atimtą kūdikį,
Grėjus ėmė ją labiau suprasti. Dabar jis
suvokė, kodėl ji vaikštinėdavo pakrante
– ogi ilgėjosi savo vaikelio, kurį taip
trumpai augino, kad jautėsi sugniuždyta
dėl to, jog negali pastoti. Jis suprato,
kodėl naktimis ją kamuodavo baimė,
kodėl nemalšo netekties skausmas.
– Kai galop pamačiau Dantę,
sumojau negalinti prašyti jo pinigų.
Negalėjau, ir tiek.
Jis apglėbė ją ir pabučiavo į
smilkinį.
– Žinoma, negalėjai.
– Tai būtų viską sugriovę. Jam būtų
atrodę, kad griebiausi ciniškos gudrybės,
norėdama jį išnaudoti. Bet tai, ką mudu
turėjom, buvo brangu, o sūnus, kurio
susilaukėm, kažkur gyvena ir yra daug
svarbesnis už „Polzansą“. – Ji atsigręžė
ir nusišypsojo jam. – Supranti, Italijoje
man viskas tapo labai aišku. Tu man
svarbus, Grėjau. Tu, Džeikas,
Klementina, Harvis, ponas Poteris – jūs
visi esate mano šeima, jus nešiojuosi
širdyje, kad ir kur keliaučiau. Todėl
visai nesvarbu, ar toliau gyvensime čia,
ar pradėsime viską iš naujo kur nors
kitur. Kol būsim kartu, viskas bus gerai.
– Tačiau kaip tavo sūnus, brangioji?
– Gal niekada jo nerasiu. – Ji
nusisuko, ir jos akyse sublizgo jūros
atspindžiai. – Viliuosi, jis laimingas.
Viliuosi, nieko nežino apie mane.
– Jau vėlu, bet gal tau reikėtų viską
papasakoti Džeikui ir Klementinai? –
pasakė Grėjus, jiems grįžtant namo.
 – Tu teisus. Tikiuosi, jie bus tokie pat
supratingi kaip tu.
– Džiaugiuosi, kad man viską
papasakojai. Dabar geriau tave suprantu.
Tikriausiai ir jie tave labiau supras.

Į Marinos prisipažinimą Klementina ir

Džeikas sureagavo skirtingai.
Klementiną sužavėjo tos istorijos
romantika ir tragizmas. Ji, kaip ir
Marina, papasakojusi apie savo meilės
ryšį ir sūnaus netektį, širdyje irgi jautė
neviltį, o Džeikui buvo sunku tai suvokti.
Nė sykio nemylėjęs ir niekada dėl nieko
nekentėjęs vaikinas neįstengė suprasti
visos tos istorijos baisumo. Labiau nei
pats pasakojimas Džeiką paveikė tai,
kad Marina slėpė savo istoriją. Jam tai
atrodė tarsi koks nuotykis. Bet labai
patiko, kad Marina nepaprašė Dantės
pinigų, tad pasižadėjo: jei Grėjus ir
Marina nuspręs viską pradėti nuo
pradžių, jis važiuos su jais ir padės
visomis išgalėmis.

Rafa žingsniavo po kambarį, o Sausainis

sunerimęs gulėjo ant lovos ir žiūrėjo,
kaip jis žirglioja pirmyn atgal, tarsi
šokinėtų per karštas anglis. Staiga Rafos
galvoje sukirbėjo abejonė. Kai iškeliavo
iš Argentinos, buvo tikras, kad elgiasi
teisingai. Entuziastingai ir smalsiai it
koks jaunas detektyvas, gavęs pirmąją
bylą, puolė tyrinėti aplinkybių. Bet
nepagalvojo apie emocinius padarinius
atskleidus tiesą. Nė neįsivaizdavo
įsimylėsiąs Klementiną, nenumanė, kad
gali pamilti ir Mariną. Nesitikėjo
siaubingos baimės, kuri apėmė jį gavus
trokštamus atsakymus.
Norėjo paskambinti mamai. O, kad
jis galėtų pasišnekėti su tėvu. O, kad
apskritai nebūtų kėlęs kojos iš savo
šalies. Bailioji jo pusė troško, kad
viskas grįžtų į senas vėžes, kol jam dar
nepasimaišė protas ir neįsipainiojo
širdis.
 Jis čiupo lagaminą ir ėmė mesti į jį
drabužius.
Kitą rytą pabudo vėlai. Dirstelėjo į
laikrodį. Dešimta valanda. Taip ilgai
nebuvo miegojęs nuo universiteto laikų.
Palindęs po dušu ir apsirengęs, vėl ėmė
krautis daiktus. Sugalvos kokią nors
dingstį ir kuo greičiausiai išvažiuos –
taip užbaigs visą tą reikalą. Pagalvojus
apie Klementiną krūtinę pervėrė aštrus
skausmas. Mintis, kad jos nebepamatys,
buvo nepakeliama.
Jo triūsą nutraukė beldimas į duris.
Jis žvilgtelėjo į atidarytą lagaminą,
padėtą ant lovos, tada – vėl į duris.
Neliko nieko kito, tik jas atidaryti.
Laiptų aikštelėje stovėjo Klementina.
– Neprieštarausi, jei užeisiu?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Užeik, jeigu jau esi čia.
Pamačiusi, kad jis kraunasi daiktus,
ji nustebo, o širdis suspurdėjo iš baimės.
– Išvažiuoji?
– Taip.
– Kada?
– Šiandien.
Klementina priblokšta žvelgė į Rafą.
– Ir kur iškeliauji?
– Namo.
– Bet juk ketinai būti visą vasarą.
 – Planai pasikeitė. Padėtis gan
sudėtinga.
– Bet ne tokia paini kaip Marinos
istorija, kurią ji papasakojo vakar
vakare. O gal turėčiau sakyti Florianos
Farusi iš Italijos istorija?
Jis atsisėdo ant sofutės prie lango ir
pasitrynė smilkinį.
– Žinojai apie tai? – paklausė
Klementina.
– O ką ji tau papasakojo?
– Viską. – Ji prisėdo šalia,
prisitraukė kelį prie krūtinės ir apglėbė
rankomis. – Turėjau laiko pamąstyti, kol
tavęs nebuvo. Atsiprašau, kad sprukau iš
paplūdimio neleidusi tau pasiaiškinti.
Pasielgiau kaip bailė. Dabar jau galiu
tave išklausyti, jei dar nori man ką nors
papasakoti. – Ji įdėmiai žiūrėjo į jį. –
Kodėl bėgi, Rafa?

Kai prieš viešbutį sustojo žvilgantis

juodas „Alfa Romeo“, Marina skynė
žoleles lomoje už buvusių arklidžių.
Variklis nutilo, ir ant žvyruoto tako
sugurgždėjo žingsniai, bet ji nekreipė
dėmesio. Paskui pasigirdo tylūs balsai,
ir žingsniai ėmė artėti. Marina pakėlė
akis ir pamatė Grėjų ir Dantę,
žingsniuojančius link jos. Širdis
suspurdėjo iš nuostabos, sodo žirklės
iškrito iš rankų.
 – Dante?
– Sveika, Floriana. Nebegalėjau
laukti ir nenorėjau reikalų tvarkyti
telefonu, – angliškai pasakė jis. – Be to,
norėjau pats pranešti tau gerą žinią.
– Kokią žinią? – Tačiau ji ir taip
viską suprato, ir akys priplūdo ašarų.
– Apie mūsų sūnų.
Ji ranka užsidengė burną.
– Žinai, kur jis?
– Taip.
– Kur?
– Čia.
Jai apsvaigo galva.
– Čia?
– Taip.
 – Nieko nesuprantu.
– Jis vardu Rafa Santoras.
Marinai užėmė amą, plūstelėjo
jausmų banga, ir ji garsiai sudejavo. Jai
sulinko keliai, ir abu vyrai puolė artyn
norėdami prilaikyti, kad ji nepargriūtų.
Pamatęs, kad ji tiesia ranką į Grėjų,
Dantė susipratęs sustojo. Ėjo šalia, kai
Grėjus vedė Mariną vidun, paskui
pasodino ant sofos svetainėje.
– Jaučiuosi gerai, – patikino ji, kai
Grėjus atsitraukė. – Prašau, atvesk jį.
Atvesk jį pas mane.
Grėjus išskubėjo ieškoti Rafos. Nuo
stulbinančių naujienų, kurios užgriuvo
viena po kitos, jam sukosi galva.
 Marina paplekšnojo per sofą,
kviesdama Dantę atsisėsti šalia.
– Kaip sužinojai? – paklausė, o jam
atsisėdus paėmė už rankos ir
nusišypsojo, nors iš akių sruvo ašaros.
– Kai papasakojai, kad tėvas
Askanijus, baimindamasis dėl tavo
gyvybės, išsiuntė tave į Angliją, man
staiga toptelėjo, kad tai buvo ne mano
tėvo sumanymas. Supranti, tėvas niekada
nebūtų į savo reikalus vėlęs kunigo. Jis –
tai ne aš, su visais jam nepalankiais
žmonėmis tėvas susidorodavo gan
žiauriai. Jei būtų pažadėjęs rūpintis
tavimi, nebūtų reikėję baimintis. Tu
nebūtum išsiųsta iš šalies, o mūsų sūnus
nebūtų atiduotas įtėviams. Todėl
susimąsčiau: jei tai ne mano tėvas, tada
kas? Tėvui Askanijui niekaip nebūtų
pavykę įtaisyti tavęs Anglijoje,
sutvarkyti tavo paso ir padėti pasikeisti
tapatybę. Vienintelis man pažįstamas
žmogus, galėjęs visa tai padaryti, buvo
Zaceta.
– Zaceta?
– Sraigtasparniu nuskridau į Milaną
ir pasimačiau su juo. Tai tikrai jis, ir
visus tuos metus jis saugojo šią paslaptį.
Anglijoje gyvena sena jo meilė, tai ji
pažadėjo rūpintis tavimi, o jis, kai tik
prireikdavo, slapčia siųsdavo jai pinigų.
 – Katrina Bridžes buvo Zacetos
meilė?
– Kai Zaceta įsitaisė dirbti pas mano
tėvą, ji dirbo guvernante Milane. Už tai,
kad likai gyva, turi dėkoti Zacetai,
Floriana. Mano tėvas, gavęs iš Elijaus
šantažuojantį laišką, įsakė Zacetai
atsikratyti tavimi. Liepė padaryti taip,
kad viskas atrodytų kaip nelaimingas
atsitikimas. – Marina išblyško. – Bet
Zaceta – religingas žmogus, jis nedrįso
kelti rankos prieš jauną merginą ir
negimusį kūdikį. Todėl kuo slapčiausiai
susitarė su tėvu Askanijum, kuriuo
žinojo galįs pasikliauti, ir atsiuntė savo
brolį tavęs paimti. Supranti, Floriana,
jie negalėjo pasakyti tau tiesos, negalėjo
niekuo pasikliauti, nes ir jų gyvybei
grėsė pavojus. Jei mano tėvas būtų
sužinojęs, kad patikimiausias padėjėjas
jį išdavė, būtų nužudęs jus visus. Būtų
susekęs tave ir akimoju užkasęs Zacetą.
– Jis nudūrė akis. – Man sunku apie tai
kalbėti, nes tas žmogus buvo labai
nedoras. Norėčiau pasakyti, kad jį
sugadino pinigai ir valdžia, bet, manau,
jis jau gimė būdamas blogas.
– Nieko nepasakok, Dante. Jis miręs.
Ir daugiau niekam nebepakenks. O tu
suradai mano sūnų. Mūsų sūnų.
– Visą tą laiką, kol tu ieškojai jo, jis
ieškojo tavęs.
 – Ir surado. Tik aš to nežinojau.
Dantė nusišypsojo.
– Bet šioje istorijoje yra ir kruopelė
teisingumo.
– Kokio?
– Mano tėvas visus savo reikalus
buvo patikėjęs Zacetai. O tas viską darė
dėl tėvo. Todėl šiam nebuvo sunku gauti
iš mano tėvo pinigų ir atiduoti juos
Lorencui Santorui Argentinoje ir
Katrinai Bridžes Anglijoje. Mano tėvas
pats to nežinodamas rėmė tave ir mūsų
sūnų.
– Ir štai po ilgų metų mes visi vėl
kartu. Tai – tikrasis teisingumas, Dievo
kelias.
 36 skyrius

– Tu esi Marinos sūnus? – paklausė

Klementina. Rafai linktelėjus pridūrė: –
Kodėl nepasakai jai?
– Nes nebuvau tikras, ar ji tikrai yra
mano motina. Vienintelė mano turima
informacija – laiškas, pasirašytas
Florianos, dar apyrankė, žiedas ir dėžė
su tėvo Askanijaus, mano tėvo brolio,
daiktais, atsiųstais po tėvo Askanijaus
mirties.
– Tėvas Askanijus buvo tavo dėdė?
– Taip. Nepamiršk, esu ir italas, ir
argentinietis. – Jis nuėjo prie lagamino
ir ištraukė aplanką. – Štai laiškai, jų
daug. Kostanca iš Romos rašė mano
dėdei, gyvenančiam Herboje, ir meldė
pasakyti, kur Floriana. Dalis laiškų skirti
Florianai; Kostanca prašo kunigo, kad
šis perduotų juos Florianai. Žinoma,
kunigas niekada to nepadarė. Todėl juos
ir turiu, taip pat ir neužbaigtą tėvo
Askanijaus laišką Florianai, kurio jis
taip ir neišsiuntė. Tie laiškai buvo man
kelrodžiai. Tėvas Askanijus laiške
užsimena apie Bič Komptoną, mažą
pajūrio miestelį, taigi paieškas pradėjau
nuo tenai. Žinojau, kad mano motina
išvažiavo iš Italijos būdama maždaug
septyniolikos. Numaniau, kad turėjo
lankyti mokyklą. Tame miestelyje yra
vienintelė mokykla, ten vis dar gyvena
senoji jos direktorė. Bet Floriana
mokyklos nelankė, tačiau direktorė
pažinojo Florianos globėją Katriną
Bridžes. Ji toje mokykloje dėstė anglų
kalbą, be to, abi buvo draugės. Direktorė
prisiminė Bridžes globojamą merginą,
tik vadino kitu vardu. Štai kodėl
suabejojau. O atvykęs čionai išvydau
tikrą anglę, visai ne tokią moterį, kokią
tikėjausi pamatyti.
– Ar radai Katriną Bridžes?
– Prieš penkiolika metų ji ištekėjo ir
persikėlė į Kanadą.
– Nė nežinojau, kad tokia moteris
apskritai buvo. Kaip manai, ji pasislėpė
tyčia?
– Galbūt.
– O kaip radai Mariną?
– Mokyklos direktorė Kristina Blek
turi daug albumų su įvairiomis žurnalų
iškarpomis. Ji parodė man vieną
straipsnį apie „Polzansą“, parašytą
netrukus po to, kai viešbutis buvo
atidarytas.
 – Tad kodėl išvažiuoji?
Rafa pasitrynė smilkinius.
– Klementina, ar Marina tikrai nori
prikelti praeitį? Ar nori, kad Grėjus
sužinotų jos paslaptį? Gal Dantė net
nežino, kad ji pagimdė jo vaiką? Marina
keliavo į Italiją norėdama išgelbėti
„Polzansą“, o ne knaisiotis
skausminguose prisiminimuose. Gal aš –
taip pat skausmingas prisiminimas, kurį
ji būtų linkusi pamiršti.
Kažkas pabeldė į duris. Klementina
nepatenkinta susiraukė, bet po minutės
nustebo, nes vidun galvą kyštelėjo jos
tėvas.
 – Rafa, gal ateitum į buvusias
arklides? Manau, turėtum su kai kuo
susitikti.
Rafa dirstelėjo į Klementiną. Toji tik
kilstelėjo antakius, buvo suglumusi ne
mažiau už Rafą. Grėjus pamatė atidarytą
lagaminą, gulintį ant lovos, bet nieko
nesakė. Jie nulipo laiptais ir praėjo pro
registratūrą, iš kurios Rouzė smalsiai
stebėjo paslaptingus atvykstančiuosius ir
išvykstančiuosius, taip pat ir arklides, į
kurias nuėjo Džeikas.
Rafa pastebėjo ant žvyrkelio „Alfa
Romeo“ ir uniformuotą vairuotoją, oriai
blizginantį variklio gaubtą. Tačiau nė
nenutuokė, kad atvyko Dantė. Kai įėjo į
svetainę, visi nuščiuvo. Dantė ir Marina
atsistojo. Rafa išsyk pastebėjo, kad
Marina verkė, ir ūmai suprato: ji žino,
kas jis. Nuo tos minties jis net įsitempė.
Marina meiliai pažvelgė į Rafą, ir jis
kiek atsipalaidavo.
– Mano sūnau, – ištarė ji.
Rafa neteko amo. Jis įtarė, kad
Marina – jo motina, o Italijoje abejonės
visai išsisklaidė, bet tik kai ji garsiai
ištarė žodį „sūnau“, įtarimai tapo
tikrove.
Jis sužiuro į Dantę.
– Mio figlio, – pasakė Dantė ir
ištiesė ranką.
 – Atkeliavai ieškoti manęs? –
sušnabždėjo Marina, neryžtingai
žengdama prie Rafos.
Rafai gniaužė gerklę, tad tik
linktelėjo, o tada jį apkabino du žmonės,
kuriems turėjo būti dėkingas, kad
atsirado šiame pasaulyje.
– Vadinasi, nesi Baflsas,
džentelmeniškas vagis? – nusijuokė
Džeikas, kuris negalėjo pakęsti tokių
scenų.
Rafa nusikvatojo.
– Žinoma, ne.
– Tai ką veikei Marinos kambaryje?
– Mėginau rasti įrodymų, kad ji –
mano motina.
 – Ir radai? – paklausė Marina.
– Ne. Tik eilėraštį „Mano jūrų
Marina“.
– Ak, užtikai ne tą dėžę. Sau vardą
išsirinkau iš Katrinos Bridžes eilėraščių
knygos. Kai atvažiavau į Bič Komptoną,
knyga gulėjo ant stalelio prie lovos.
Aišku, nesupratau nė žodelio, nes
nemokėjau anglų kalbos, bet Marina – ir
itališkas vardas, kilęs iš žodžio mare,
reiškiančio „jūra“. O jūra buvo
vienintelis dalykas, siejantis Angliją su
Italija, todėl ir pasirinkau tą vardą.
Išplėšiau eilėraštį iš knygos ir pasidėjau.
Atnešiu teisingą dėžę, kad suprastum,
jog visus tuos metus laikiausi įsikibusi į
prisiminimus apie tave.
Ji išėjo iš kambario ir užbėgo
laiptais. Širdyje buvo taip lengva, kad
juto šokinėjant ją krūtinėje tarytum
didelį balioną.
Rafa atsisėdo šalia tėvo. Jis buvo
atsinešęs aplanką, kurį rodė
Klementinai, tad dabar pakišo Dantei.
– Mano dėdės aplanke apie tave nėra
jokios užuominos, – pasakė jis. – Bet
džiaugiuosi radęs ir savo tėvą.
Dantė ištraukė iš aplanko aksominį
kapšiuką ir žvilgtelėjo vidun. Jame
spindėjo žiedas su briliantais, jo
dovanotas Florianai, ir apyrankė su
karuliais – jo motinos dovana. Jis
pasukiojo žiedą tarp pirštų galvodamas
apie vakarą, kai įteikė jį Florianai,
aukštai spingsint žvaigždėms, priešais
ošiant jūrai. Kitados manė, kad jiedu
kartu sulauks senatvės.
– Dabar, kai žinau, kas tu, matau, kad
tavo akys tokios pat kaip Marinos, –
pasakė Džeikas.
– Tu teisus, – pritarė Grėjus. –
Nesuprantu, kodėl anksčiau to
nepastebėjom. Panašumas stulbinamas.
– Jis paveldėjo mano odos ir plaukų
spalvą, bet jūs to nematote, nes esu labai
pražilęs, – pridūrė Dantė.
Klementina meiliai jam nusišypsojo.
 – O aš nė sykio nepagalvojau, kad tu
Baflsas.
Rafa šyptelėjo ir žvelgė į ją tol, kol
nešina sena batų dėže grįžo Marina.
Ji atsiklaupė prie sofos ir nuvožė
dangtį. Žiūrėdama į dėžės turinį
nebejautė kaltės.
– Štai brangūs daikteliai, trumpo
mudviejų buvimo kartu liudytojai. Tavo
nuotrauka, daryta vienuolyno
viršininkės. – Marina paėmė nuotrauką
ir įsižiūrėjo į ją. Negalėjo atsistebėti,
kad tas kūdikėlis nuotraukoje dabar jau
suaugęs vyras ir sėdi prieš ją. – Matai,
koks buvai meilutis. Ir dar tavo
antklodėlė. – Ji prispaudė ją prie nosies,
paskui ištraukė voką. – O čia tavo
garbanėlė. Pažvelk, buvai
šviesiaplaukis, plaukučiai švelnūs, kaip
šilkiniai. Ak, paikystės, – atsainiai tarė
jausdamasi kvailai, virpančiais pirštais
rausdamasi dėžėje. – Bet tai ir viskas, ką
turėjau. – Marina paėmė pluoštelį laiškų,
perjuostų rausvu kaspinu, tuo pačiu,
kuriuo Violeta buvo surišusi jos
gimtadienio dovaną. – Ir šituos labai
branginau. – Ji pagavo Dantės žvilgsnį ir
šyptelėjo.
– Kokį vardą man davei? – paklausė
Rafa.
– Tu pakrikštytas Dante.
Rafa pažvelgė į savo diržo sagtį.
 – Tai visada buvo vidurinis mano
vardas. Rafaelis Dantė Santoras. R. D.
S. Kai Italijoje supažindinai mane su
Dante, viskas stojo į vietas. Tada
supratau, iš kur esu kilęs. Bet abejojau,
ar ryšiuosi ir pasakysiu tau tiesą, be to,
svarsčiau, ar tu pati norėsi ją žinoti.
Abejojau netgi savim – bijojau pasijusti
atstumtas. Bet dabar, kai žinau tiesą,
suprantu, kodėl buvau atiduotas
svetimiems. Suprantu, kad neturėjai kitos
išeities.
Marinai kilo tiek daug klausimų, kad
ji neišmanė, nuo ko pradėti. Paėmė Rafą
už rankos ir paklausė to, kas rūpėjo
labiausiai:
 – Ar tavo gyvenimas buvo laimingas?
Rafa nusišypsojo.
– Labai.

– Atvažiavau čionai turėdamas ir dar

vieną tikslą, – pasakė Dantė.
– Ir kokį gi? – susidomėjo Džeikas,
kuris jau buvo nuvargęs nuo daugybės
atskleistų paslapčių.
– Norėčiau investuoti į jūsų viešbutį.
– Marina dirstelėjo į Rafą ir suraukė
antakius. – Taip, prieš tau ateinant
pusryčiauti Rafa viską man papasakojo.
Nepyk. Paklausiau jo, kodėl atvažiavot,
ir jis pasakė priežastį. Gerbiu tave, kad
neprašei pinigų, tačiau leisk tau
pagelbėti.
Sutrikusi Marina uždengė dėžę.
– Nė nežinau, ką atsakyti.
– Nieko blogo, kad esi prisirišusi
prie šios vietos ir darai viską, kad tik ją
išlaikytum. Aš myliu „Magdaleną“ ir
lygiai taip pat kovočiau dėl jos, jei kiltų
pavojus netekti vilos. Leisk tau padėti,
nes aš galiu sau tai leisti. – Jis
nusišypsojo. – Be to, ir noriu.
Marina pasidavė – linktelėjo slapčia
džiaugdamasi dėl jų visų.
– Tada pavesiu tave savo vyro
globai, – pasakė ji ir atsistojo. – Apie
finansus Grėjus nutuokia geriau nei aš.
Judu pasišnekėkit apie reikalus, o aš
pasirūpinsiu pietumis. Siūlau visiems
drauge papietauti. Kaip viena didelė
šeima. – Marina apsidairė. – Kur
Harvis? Ar šį rytą kas nors matėt Harvį?
– Vakar vakare jis išvažiavo
aplankyti savo motinos, – paaiškino
Džeikas. – Gal dar negrįžo?
Grėjus pakvietė Dantę į viešbučio
biblioteką aptarti reikalų. Džeikas ėmėsi
įprastų pareigų džiaugdamasis, kad
ištrūko iš nedidelės svetainės, kurioje
tvyrojo slogi atmosfera. Klementina ir
Rafa liko vieni.
– Ar vis dėlto išvažiuosi? – paklausė
Klementina ir susigrūdo rankas į kelnių
kišenes.
– Ir kaip galėčiau?
– Na taip, radai, ko ieškojai.
– Radau daugiau, negu ieškojau. –
Jis kaip visada įdėmiai pažvelgė į ją.
Nenorėdama puoselėti tuščių vilčių ji
nusuko akis. – Klementina, aš radau
tave.
– Bet nenorėjai manęs.
– Visada norėjau. Taip norėjau, kad
net skaudėjo. – Jis apkabino ją. –
Negalėjau tikėtis, kad pamilsi mane
nežinodama, kas esu iš tikrųjų.
Nenorėjau tavęs skaudinti.
– Bet vis tiek įskaudinai.
 Jis pirštais perbraukė jai per
skruostą.
– Atleisk, mi amor. Niekada
nenorėjau įskaudinti moters, kurią myliu.
Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą.
– Ir ką dabar darysim?
– Manau, mėgausimės vasara, kiek
jos dar liko. Noriu pabūti su Marina ir
išgirsti jos pasakojimą, paskui pasiimsiu
tave į ilgą kelionę po Pietų Ameriką.
– Oho, koks tu greitas.
– Mudu pradėsim nuo Argentinos,
tada arkliais keliausim per Čilę, paskui į
Braziliją, Meksiką ir Peru. – Jis
pasilenkė ir švelniai pabučiavo jai į
kaklą.
 – Ilgoka kelionė. Ką pasakys ponas
Atvudas?
– Pas jį nebedirbsi. – Jis priglaudė
lūpas jai prie skruosto.
– Nebedirbsiu?
– Ne, nes esi sukurta geresniems
dalykams. – Jo burna nuslydo skruostu.
– O kokie tie dalykai? – tyliai
paklausė ji.
– Nežinau, bet mes juos atrasim. Bus
įdomu.
Jai nespėjus ištarti žodžio, jis čiupo
ją į glėbį ir prispaudė lūpas jai prie
lūpų. Kai ėmė ją bučiuoti, nusivylimas ir
ilgesys, susikaupę per paskutines
savaites, išsisklaidė kaip vasaros migla.
Marina paskambino į „Saulės slėnio“
slaugos namus ir pasakė norinti
pasikalbėti su ponia Davkot. Ragelyje
kažkas ilgai čežėjo, murmėjo balsai,
paskui ragelį paėmė registratorė ir
pasakė, kad slaugos namuose tokios
moters nėra.
– Negali būti. Gal ji užsiregistravusi
kita pavarde? Jos sūnus Harvis
Davkotas nuolat pas ją važiuoja.
Neseniai ėmė lankyti net kelis kartus per
savaitę.
– Deja, moters tokia pavarde nėra.
Be to, visi lankytojai registruojami, bet
žurnale jokio Davkoto nerandu. Tikrai
prisiminčiau vyriškį, kuris vadinasi
Harvis Davkotas.
Marina suglumusi padėjo ragelį.
Prisiminė gražųjį Harvio sūnėno jaguarą,
ir širdis ėmė neramiai daužytis. Apie
savo sūnėną Harvis prakalbo visai
neseniai. Kodėl neužsiminė anksčiau?
Jei jis nelanko savo motinos, tai kur
išvyksta? Kodėl meluoja, kad motina
gyvena „Saulės slėnyje“? Ar jis
apskritai turi motiną? Juk jam pačiam
jau daugiau nei septyniasdešimt.
Staiga jai prieš akis sušmėžavo
baisus vaizdas. Labai sunerimusi ji
nuskubėjo į savo kabinetą ir ėmė raustis
stalčiuje ieškodama rakto nuo Harvio
pašiūrės. Nebuvo tikra, kad ras, nes
daugybę metų jo neprireikė. Tačiau
raktas su prikabinta kortele gulėjo
stalčiuje tarp kitų raktų. Marina
suspaudė jį delne vildamasi, kad
neatsitiko nieko baisaus ir jos baimės
nepagrįstos. Gal Harvis viską įtikinamai
paaiškins? Bet jai vis tiek buvo neramu.
Niekam nieko nesakiusi ji slapta
nusėlino per sodą prie Harvio pašiūrės,
stovinčios daržo gale, milžiniško
kaštono šešėlyje. Virpančia ranka įkišo
raktą į spyną.
Durys nenoromis sugirgždėjo, ir
Marinai prieš akis atsivėrė slaptas
Harvio gyvenimas. Moteris apstulbusi
net aiktelėjo. Čia buvo gausybė virvių ir
lipnios juostos, o tarp jų, tvarkingai
sukrauti į krūveles, gulėjo papuošalai,
stovėjo paveikslai ir sidabro dirbiniai,
pavogti iš turtingų namų, kuriuos
apkraustė Baflsas. Ant lentynos,
prikaltos prie sienos, buvo gražiai
sukrautos E. V. Hornungo knygos apie
mėgėją įsilaužėlį Raflsą.
Smarkiai tuksint širdžiai Marina
skubiai uždarė ir užrakino duris. Niekam
nevalia apie tai žinoti, pagalvojo
burnoje jusdama šleikštulį. Bent jau kol
pasišnekėsiu su Harviu. Ji įsimetė raktą
į kišenę ir nudrožė į namus.
Išgirdusi skambantį telefoną Marija
Karmela išsyk suprato, kad tai jos sūnus
Rafa. Ji nuskubėjo į virtuvę ir pakėlė
ragelį.
– Hola.
– Mamá?
– Kokios naujienos? Jau savaitę iš
tavęs jokių žinių.
– Radau savo biologinius tėvus.
Marija Karmela klestelėjo ant kėdės.
– Radai? Abu?
– Taip. Viešbučio šeimininkė Marina
– tai Floriana. Ji mylėjo vyrą, vardu
Dantė. Jie abudu yra čia.
– Kaip jautiesi?
 – Laimingas, mamá. Dabar žinau, iš
kur esu kilęs, bet taip pat žinau, kieno
vaikas esu.
– Tikrai? – Jos balsas virptelėjo.
– Aš tavo vaikas, mamá. Visada
buvau tavo.
Marijos Karmelos širdis džiugiai
suspurdėjo.
– O aš taip nerimavau. Supranti, kai
tėvas Askanijus mūsų paprašė tave
įsivaikinti, apie tai pasakiau savo
darbdavei sinjorai Luisai. Ji ėmė tave
globoti, o aš baiminausi, kad tik neatimtų
iš manęs, nes ji vienintelė žinojo, jog tu
– ne mūsų vaikas, be to, žavėjosi tavimi.
Kai iškeliavai ieškoti savo biologinės
motinos, vėl išsigandau, maniau,
prarasiu tave. Visada žinojau, kad nesi
vienas iš mūsų, nors ir buvai mums
patikėtas. Nuolat dėl tavęs nuogąstavau.
– Ir visai be reikalo. Buvai man
motina, kuri pabučiuodavo linkėdama
labos nakties, kuri prieš miegą
skaitydavo pasakas ir sutvarstydavo
kelį, kai nukrisdavau nuo kumelės. Buvai
motina, pas kurią bėgdavau, kai
jaučiausi nelaimingas, kuriai išliedavau
širdį. Tu esi mano motina. Kitos neturiu,
tik tave.
Jis juto jos jausmus sklindant
telefono linija ir suprato: ji taip
susijaudinusi, kad negali kalbėti.
 – Ar atsimeni merginą, apie kurią tau
pasakojau? Klementiną?
Ji sušniurkštė nosimi.
– Aišku, Rafa, – ištarė susitvardžiusi.
– Noriu parsivežti ją ir judvi
supažindinti.
– Grįžti namo?
– Taip, grįžtu. – Stojo pauzė. Rafa
jautė, kad motina laiminga, ir širdis
prisipildė džiaugsmo. – Ji ypatinga.
Žinau, tu ją taip pat pamilsi.
– Jei myli tu, mylėsiu ir aš. Argi ne
nuostabu: iškeliavai ieškoti vienos
moters, o radai dvi. Sakyk, hijo, ar tavo
biologinė motina apsidžiaugė tave
pamačiusi?
 – Taip.
– Ar jai papasakojai, kad labai
tavimi rūpinausi?
– Papasakojau, jog gyvenau
laimingiausią gyvenimą, kokį tik galėjau
įsivaizduoti.
– Mes nebuvom turtingi.
– Ir ji nėra turtuolė. Bet, kaip ir tu,
turtinga visko, kas yra svarbu.
– Tavo tėvas labai didžiuotųsi tavimi.
– Rafai nieko neatsakius pridūrė: –
Kalbu rimtai, mi amor, jam atrodytum
tikras drąsuolis. Tu rizikavai, nors jis
būtų pataręs to nedaryti. Bet tai išėjo į
naudą.
– Ilgiuosi jo.
 – Ir aš. Jam nebūtų patikę, kad tau
atidaviau jo brolio daiktus, bet
džiaugtųsi žinodamas, kuo visa tai
baigėsi. Kad tu saugus, kad sužinojai, iš
kur esi kilęs, o svarbiausia, kad
apsisprendei, kieno vaikas esi.
Išjungęs telefoną Rafa iš kišenės
išsitraukė kapšelį. Iškratė į delną žiedą
ir apyrankę. Jam visada buvo smalsu,
kokia moteris nešiojo šiuos papuošalus.
Nukreipęs akis į langą, po kedru pamatė
Mariną ir Klementiną su Sausainiu.
Čionai jis atkako sutrikęs, tarsi tiesa
apie jo gimimą būtų atkirtusi jį nuo
šaknų. Dabar suprato, kad iš tikrųjų tos
šaknys niekada nebuvo nupjautos, nes
Marija Karmela ir Lorencas visada
vadinsis jo tėvais.
O jo paties ateitis pasikeis.
Ieškodamas savo motinos, rado
Klementiną, ir toji viską pakreipė kitaip.
Ūmai jį apėmė troškimas įsipareigoti,
kur nors įsikurti ir turėti šeimą. Florianai
ir Dantei nelemta drauge džiaugtis
laiminga pabaiga, bet tai įgyvendinti
galėtų jiedu su Klementina. Jis sugniaužė
papuošalus. Pritarus Marinai, juos,
kitados tokius svarbius Florianai,
atiduos Klementinai.

Tą vakarą, norėdama pamiršti Harvio

nugvelbtus lobius, Marina atsisėdo ant
suolo sodo gale. Buvo pasiėmusi
Kostancos laiškus ir įpusėtą tėvo
Askanijaus laišką, kurio jis taip ir
neišsiuntė. Apačioje švelniai ošė jūra,
mėnesienos užlieta sidabro upė skrodė
vandenį iki pat marmurinės Jėzaus
karalystės. Galų gale Jis išklausė jos
maldas. Ji apsigobė pečius skara ir
pirmiausia išlankstė tėvo Askanijaus
laišką, rašytą tvarkinga kilpuota
rašysena. Užsidegusi žibintuvėlį ėmė jį
skaityti.

Mano mieloji Floriana,

tikiuosi, tu sveika kūnu, o tavo širdis
gyja. Tu esi labai drąsi mergina, ir aš
nepaprastai didžiuojuosi tavimi. Sunkiu
išbandymų metu elgeisi labai oriai,
rodydama didžiulę stiprybę.
Būčiau atidavęs bet ką, kad tik
būtum likusi Herboje, kur būčiau
galėjęs tėviškai tavimi pasirūpinti, bet,
kaip jau aiškinau vienuolyne, tavo ir
tavo sūnelio gyvybei gresia rimtas
pavojus. Taigi tai buvo vienintelė
išeitis. Bepė Bonfantis – labai galingas
žmogus, savo priešus gebąs nutildyti
žiauriausiais būdais. Todėl Kostancai,
deja, negaliu perduoti nė vieno tavo
laiško. Jos tėvas dabar dirba pas Bepę,
tad tai pernelyg pavojinga. Niekas
niekada neturi sužinoti, kur esi.
 Man nemalonu tau pranešti, bet
tėvas Severas, kuriuo pasiklioviau
daugiau nei penkiolika metų, nugirdo
mudviejų su Dante pokalbį ir mūsų
paslaptį atskleidė tavo tėvui. Tėvas
Severas man prisipažino ir labai dėl to
gailisi. Manau, bus teisingiausia, jeigu
jis išvažiuos iš Herbos.
Pasitikėk manimi, brangus vaikeli,
kai sakau, kad tavo mažylis atiduotas
labiausiai jį mylinčiai porai ir užaugs
kaip katalikas italų šeimoje. Jo
gyvenimo pradžia buvo puiki, nes tu dėl
jo aukojaisi. Vienas Dievas težino, kiek
jėgų tau tai kainavo, ir aš meldžiuosi,
kad Jis guostų tave, kai įsikursi
naujuose namuose.
Kaip suprantu, Byč Komptonas yra
prie jūros. Viliuosi, čia galėsi viską
pradėti iš pradžios. Panelė Bridžes –
maloni, dievobaiminga moteris, ji iš
tikrųjų pasirūpins tavimi. Turi didžiulę
vidinę jėgą ir stiprų, tvirtą tikėjimą.
Nuolat regėk Dievą, laikyk Jį savo
širdyje, ir pamirši visas negandas.
O aš…

Čia jo laiškas nutrūko. Marina tik

dabar suprato, kiek daug drąsos reikėjo
tėvui Askanijui, stengiantis ją išgelbėti.
Jos sūnų jis išsiuntė į Argentiną pas savo
brolį, vienintelį žmogų, kuriuo
pasikliovė ir žinojo, kad jis tinkamai
pasirūpins vaikeliu. Geresnių namų ir
negalėjai įsivaizduoti. Jis rizikavo savo
gyvybe. Dabar ji žinojo kodėl: dėl
meilės.
Marina sulankstė laišką ir įkišo į
voką. Liūdėjo, kad tėvo Askanijaus
nebėra tarp gyvųjų ir kad ji negali jam
padėkoti. Tada paėmė pluoštelį
Kostancos rašytų laiškų ir perskaitė
vieną po kito. Stebėjosi, kad prisiminus
seną draugę ūmai sugėlė širdį.

Harvis parsirado į „Polzansą“ kitą rytą.

Kol Dantė valgomajame pusryčiavo
drauge su Grėjumi, Klementina ir Rafa,
Marina pasikvietė jį į savo kabinetą.
– Noriu pasišnekėti su jumis, Harvi,
– rimtai tarė ji.
– Kas nors atsitiko?
– Sėskitės.
Marina įsitaisė krėsle ir žiūrėjo, kaip
jis susmuko ant sofos, senas jos bičiulis
ir patikėtinis, žmogus, kuris beveik
atstojo jai tėvą. Jai buvo sunku
įsivaizduoti, kad jis galėtų meluoti.
Norėjo, kad Harvis viską paaiškintų.
Buvo pasirengusi patikėti bet kokiu jo
pasiteisinimu.
– Vakar mėginau ieškoti jūsų slaugos
namuose.
 Harvis nustebo.
– Tikrai?
– Ten man pasakė, kad apie ponią
Davkot nėra nė girdėję.
– Turbūt supainiojote slaugos namus.
Ji liūdnai pažvelgė į jį.
– Ne, Harvi. Aš žinau tiesą.
Jis nusuko akis.
– Ir ką tokio žinote?
Bet iš rimtos jo minos ji suprato, kad
jis numano esąs susektas.
– Žinau apie jūsų pašiūrę. – Ji
pritildė balsą. – Jūs Baflsas ar Raflsas,
ar kaip ten save vadinat. Harvi, kodėl
man melavot?
Jis atgręžė į ją atgailaujantį veidą.
 – Tai dėl jūsų, Marina, ir dėl
„Polzanso“. Supratęs, kad galite netekti
viešbučio, nusprendžiau jums padėti.
Žinau, kokia svarbi jums ši vieta.
Baiminausi, kad jeigu ją prarasite,
pamesite protą.
– Ak, Harvi.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Todėl šį bei tą ir nugvelbiau.
– Šį bei tą?
– Jaguaras nenaujas. Nusipirkau jį už
skatikus.
– Ar turite sūnėną?
Harvis papurtė galvą.
– O motiną?
– Ne, ji seniai mirusi.
 – Bet, Harvi, už tai galėtumėt sėsti į
cypę.
– Maniau, apšvarinsiu tik kartelį. Bet
pasirodė, kad vogti labai lengva, todėl
įsilaužiau dar sykį… ir dar. Prisipažįstu,
buvo smagu. Makavitis, Paslaptingasis
katinas. Apgavau juos visus. – Jis
šelmiškai šyptelėjo. – Net svaigau iš
jaudulio galvodamas, kaip palengvinsiu
jūsų vargą. Senis Harvis, vogčia
sėlinantis į svetimus namus it Džeimsas
Bondas.
– Arba Raflsas.
– Tie romanai visada man patiko. Tai
buvo lyg žaidimas.
 – Deja, tas žaidimas pernelyg
užsitęsė.
Harvis gailiai pažvelgė į ją.
– Ko imsitės, Marina?
– Turėčiau iškviesti policiją.
– Bet juk neįduosit senuko? Tenai
gausiu galą.
Marina sukando dantis, pakėlė
smakrą. Nuo minties, kad gyvens be
Harvio, dilgtelėjo širdį. Ji atsistojo ir
nuėjo prie lango. Jos gyvenime ir taip
buvo per daug praradimų. Netekusi dar
ir Harvio tikrai nebeištvertų kančių.
– Neįduosiu jūsų, Harvi. Tačiau su
viena sąlyga.
– Kokia? Padarysiu bet ką.
 – Turite viską grąžinti savininkams. –
Harviui tyliai aiktelėjus pridūrė: – Jei
buvo lengva vogti, nebus sunku ir
grąžinti. Grąžinti viską.
– O kaip „Polzansas“?
– Ak taip, jūs dar nežinote. – Ji vėl
atsisėdo. – Kol jūsų nebuvo, kai kas
pasikeitė. Ai, ir nuo ko man pradėti?
 37 skyrius

Silvija sėdėjo prie savo stalo ir

nusiminusi spoksojo į tuščią kėdę šalia.
Klementina buvo atėjusi į kontorą
rugpjūčio 31 dieną susidėti daiktų ir
atsisveikinti, bet taip buvo sutarta
priimant ją į darbą: rugsėjo 1 dieną iš
motinystės atostogų grįžo Polė. Tik
niekas nenorėjo, kad Klementina išeitų,
nes paaiškėjo, kad ji – kvalifikuočiausia
sekretorė ir gera Silvijos draugė. Ponas
Atvudas Klementinai, kad tik pasiliktų,
siūlė nepadoriai daug pinigų, bet ji
atsisakė. Ir kuri moteris mainytų į
pinigus pusmečio kelionę po Pietų
Ameriką su savo svajonių vyru?
Silvija nustebo sužinojusi, kad ponia
Atvud taip ir nepaprašė skyrybų.
Svarstė, kokį sandėrį juodu sudarė. Gal
jis pažadėjo dėl jos apsirengti vagies
kostiumą? Gal jo žmona buvo drąsesnė,
nei jis manė? Ir kuo gi dar jis buvo
apsimetęs? Taip galvodama Silvija
šypsojosi ir ne taip ilgėjosi
Klementinos.
Ruduo užklupo be jokio įspėjimo,
nes, atvirai šnekant, visą liepą ir rugpjūtį
laikėsi rudeniškas oras. Taip dar nėra
buvę, kad nuolat dulktų lietus. Sugrįžo
Polė, bet ji pliurpė vien tik apie savo
mažąją dukrelę: Dudlums padarė tą,
Dudlums padarė aną. Silvija niekaip
nesuprato, kodėl ji nevadina dukters
tikruoju vardu, kuris buvo išties gražus –
Esmė.
Klementina turbūt švyti iš laimės.
Silvija nepavydėjo jai, nes pavydas – tai
apmaudas, o jai dėl Klementinos nebuvo
apmaudu, tačiau vis tiek kažkas graužė.
Įsimylėjusi Klementina ne tik išgražėjo,
bet ir tapo nerūpestinga, tarsi būnant
šalia mylimo vyro jai niekas neberūpėtų.
Šešėlis nuslinko, ir jos polinkis gintis
ūmai prapuolė. Daugiau jokio liūdesio,
jokio kartėlio, jokio mėgavimosi
savigaila.
Savaitgaliais Silvija pietums
užsisakydavo staliuką „Polzanse“.
Anksčiau užsisakinėti nereikėdavo, bet
dabar viešbutis buvo pilnutėlis, ir
vienintelis būdas gauti staliuką –
rezervuoti iš anksto arba skambinti
Džeikui į mobilųjį. Savo numerį jis
duodavo tik ypatingiems klientams, ir
Silvija buvo viena iš jų. Nors kviestinis
dailininkas išvažiavo, viešbutis net ūžė
nuo Devono aukštuomenės, visi
kambariai buvo užimti. Marina įdėjo
skelbimą į Dokombo-Devlišo laikraštį,
kad ieško kito dailininko, o Viljamas
Šokrosas surengė pirmąjį literatūrinį
vakarą ir visus pradžiugino, salėje
nebuvo nė vienos laisvos vietos. Jis ne
tik mokėjo aiškiai dėstyti mintis ir
įdomiai kalbėti, bet ir buvo velniškai
patrauklus. Silvijai kurį laiką pavyko
priremti jį prie sienos, ir jis mandagiai
pritarė jai, kai ji pasakė, kad
mėgstamiausias jos dalykas mokykloje
buvo istorija.
 Ji kramtė rašiklio galiuką mąstydama,
kaip staiga pasikeitė Klementinos
gyvenimas. Pakeliavę po Pietų Ameriką
jie susituoks ir įsikurs Italijoje. Abu
ilgai svarstė, kur įleisti šaknis. Rafa
norėjo gyventi kuo arčiau Marijos
Karmelos, o jo tėvas Dantė – kad juodu
įsikurtų pas jį „Magdalenoje“. Galų gale
nusprendė gyventi tai Argentinoje, tai
„Magdalenoje“, o Rafos mama
kiekvieną vasarą atskris į Italiją. Kaip
nuostabu turėtų būti, kai sužinai, jog
tikrasis tavo tėvas – vienas turtingiausių
žmonių Italijoje, galvojo Silvija. Ji
dirstelėjo į Polę, kuri buvo įnikusi į
tinklalapį apie vaikų auginimą, ir
susiraukė. Klementinai labai pasisekė. O
Silvija nebeturi netgi Fredžio, prie kurio
galėtų prisiglausti. Dar niekada ji
nesijautė tokia vieniša.
Ūmai atsivėrė durys ir įėjo Džeikas
iš „Polzanso“. Pamačiusi jį, vilkintį
džinsais ir paprastais marškiniais,
Silvija apsidžiaugė. Kaip šauniai jis
atrodo, mintijo apstulbusi. Šviesūs
plaukai užkritę ant kaktos, akys mėlynos
kaip vanduo lagūnoje.
– Sveikas, Džeikai, – linksmai tarė ji.
– Kokie vėjai atpūtė?
Jis neryžtingai apsidairė.
– Tiesą sakant, atėjau pas tave.
Silvija atsitiesė.
 – Tikrai?
– Gal sutiktum su manim išgerti
arbatos?
Ji nustebo.
– Dabar?
– Jei nesi labai užsiėmusi.
Silvija atsisuko į Polę.
– Būk gerutė, atsakyk už mane į
telefono skambučius. Padarysiu
pertrauką. Nesveika kiaurą dieną lindėti
patalpoje.
Džeikas berniokiškai išsišiepė.
– Ar „Kipšas“ tiks?
– Juk tai mano mėgstama vietelė.
– Girdėjau, ten labai gardūs
sklindžiai su tiršta grietine ir džemu.
 – Tai jau taip. Ar esi tenai buvęs?
– Gėda prisipažinti, bet nebuvau.
– Ak, Džeikai, tavęs laukia skanios
vaišės.
Ji užsimetė paltą ir čiupo rankinę.
Abu su Džeiku išėjo iš kontoros ir
patraukė šaligatviu.
– Jau seniai norėjau tave kur nors
nusivesti, – prisipažino Džeikas.
Silvijai net širdis apsalo iš
malonumo.
– Nejaugi?
– Taip, apie tai galvoju nuo tada, kai
pirmąkart užsukai į „Polzansą“. Anuomet
pamaniau: tai geismingiausia moteris iš
visų, kada nors patraukusių mano akį.
 – Vaje, Džeikai, malonu girdėti. Dar
niekas nėra pavadinęs manęs geisminga
moterimi. – Ji padrąsinamai šyptelėjo.
– Bet tai tiesa. Tik kaupiau drąsą,
norėdamas tave pakviesti.
– O kodėl taip ilgai delsei?
– Tu graži moteris, Silvija. Nebuvau
tikras, kad sutiksi.
Ji nusijuokė.
– Na ką gi, Džeikai, manykim, kad
„Kipše“ bus pirmasis mūsų
pasimatymas.
Užeigoje buvo šilta, kvepėjo ką tik
iškeptu pyragu. Jie atsisėdo prie stalo
šalia lango ir užsisakė sklindžių su
arbata. Silvija kabino grietinę ir džemą,
o Džeikas gėrėjosi ja.
– Man patinka moteris, kuri
gardžiuojasi valgiu, – tarė jis.
– Ak, šito nė už ką neatsisakyčiau. –
Ji nulaižė grietinę nuo piršto.
– Turiu pasakyti, puikiai atrodai, –
žavėdamasis pridūrė Džeikas. Jis žvelgė
į pilną Silvijos krūtinę, kuriai kilnojantis
vis įsitempdavo elastiškas suknelės
audinys. – Ir kodėl tokia gražuolė vis dar
netekėjusi?
Silvija nudūrė akis, įsistebeilijo į
pirštą be žiedo ir atsiduso.
– Aš išsiskyrusi. Atvirai šnekant, iki
šiol neradau tinkamo vyro. Širdies
gilumoje esu senamadiška. Supranti,
tikiu Didžiąja Meile – tokia, kuri tave
griūte užgriūva kaip tuose meilės
romanuose. Kompromisai man
nepatinka. Verčiau būsiu viena nei su
vyru, kurio nemyliu. – Ji pagalvojo apie
Klementiną ir šyptelėjo. Įdomu, ką ji
pasakytų girdėdama tokius žodžius. –
Noriu pasakos, – pridūrė tvirtai. – Ir
nieko kito.

Nedideliu žvejybiniu laivu Grėjus

atplaukė į nuošalią įlankėlę. Iš dangaus
nusileidę kirai plaukiojo šalia
vildamiesi gausią trupinių, likusių po
Marinos suruoštos iškylos. Vanduo buvo
ramus, oras apniukęs, bet protarpiais
debesys praplyšdavo ir pasirodydavo
ryškiai mėlyni dangaus lopai. Pūtė
rudeniškas vėjas, ir paltu vilkinti Marina
net suvirpėjo. Kad būtų šilčiau, stipriau
prisispaudė prie Sausainio.
Grėjus užplukdė laivą ant smėlio ir
išjungė variklį. Iššokęs užtempė laivą
ant kranto, kad nenuplauktų į jūrą.
Marina padavė jam patiesalus ir iškylų
krepšį, o Sausainiui liuoktelėjus per
laivagalį nusikvatojo ir stebėjo, kaip šuo
ėmė uostinėti uolas. Grėjus padavė
Marinai ranką ir padėjo išlipti.
– Na štai, – tarė išdidžiai. – Visada
svajojau atplukdyti tave čionai.
 – Kaip miela, – nudžiugo ji, paėmė
antklodę ir patiesė ant smėlio.
– Nepanašu, kad kas nors kada būtų
čia užklydęs.
– Tada tai bus mūsų slaptavietė.
– Skamba puikiai. – Jis atsėdo šalia
krepšio. – Kas jame?
– Tavo mėgstami skanėstai, – atsakė
ji ir klestelėjo greta.
– Ak, duona, paštetas, rūkyta lašiša,
sūris ir šokolado putėsiai. – Jis
nusijuokė. – Brangioji, čia viskas, ko
mums reikia.
– O svarbiausia – vynas, – mestelėjo
Marina, nes šaltkrepšyje buvo ir
atšaldytas butelis „Sauvignon Blanc“.
 Grėjus išėmė taures ir pripylė vyno.
Kilstelėjęs taurę reikšmingai tarė:
– Už draugus, kurių čia nėra.
– Už draugus, kurių čia nėra. –
Marina gurkštelėjo vyno. – Ilgiuosi jų,
bet esu laiminga.
– Regis, jie nuostabiai leidžia laiką,
keliaudami po Pietų Ameriką.
– Koks puikus dalykas tas
elektroninis paštas. Anuomet rašydavom
tik laiškus, o atsakymo sulaukdavom
labai negreitai.
– Niekada nesakei, kad tebeturi visus
mano tau rašytus meilės laiškus.
– Aš nieko neišmetu. Negaliu. Tokia
jau mano prigimtis: laikausi įsikibusi
visų savo gyvenimo įrodymų. – Ji
ilgesingai šyptelėjo. – Tikriausiai taip
elgiuosi todėl, kad visada truputį
baiminuosi jų neteksianti.
– Dėl tavo polinkio kaupti
Klementina turi gražų sužadėtuvių žiedą
su briliantais.
– Buvo keista vėl pamatyti tuos
papuošalus. Anuomet jie man buvo labai
svarbūs. Dabar – tik papuošalai, ir tiek.
– Bet Klemei jie kels savas
asociacijas, ir jie bus jai tokie pat
ypatingi kaip kitados tau.
Ji paėmė jį už rankos.
– Grėjau, mielasis, visą laiką buvai
neįtikėtinai supratingas.
 – Nepamiršk, kiek daug metų laukiau,
kol man atsiversi.
– Kantrybė – žaviausias tavo būdo
bruožas.
– Jei būtų reikėję, būčiau laukęs
amžinai. Bet žinai, būtų buvę kur kas
lengviau, jei būtum man pasipasakojusi
iš pat pradžių. Tikrai nebūčiau smerkęs.
– Žinau. Tačiau žaizda buvo tokia
jautri, kad neįstengiau prabilti. Dabar
galiu atvirai kalbėti apie savo sūnų. – Ji
patenkinta nusišypsojo ir giliai, su
malonumu įkvėpė. – Mano sūnus – tie
žodžiai skamba taip meiliai.
– Ir kas būtų pagalvojęs, kad Rafa ir
Klementina bus drauge? Tavo sūnus ir
mano duktė.
– Turėsiu pakęsti tavo buvusiąją per
vestuves gegužę.
– O ji turės iškęsti tai, kad vestuvės
bus surengtos „Polzanse“. Jos padėtis
dar blogesnė.
– Susipažinsiu su Marija Karmela. –
Marina net suvirpėjo iš susijaudinimo. –
Ji atsiveš Rafos vaikystės nuotraukų.
Labai pasisekė, kad jis pateko į tokią
jaukią gūžtelę. Esu dėkinga tėvui
Askanijui ir Zacetai, kurį maniau esant
blogą žmogų. – Marina vėl gurkštelėjo
vyno. – Mano gyvenimas buvo labai
turtingas, nes gyvenau du kartus. Jei ne
tas siaubingas likimo posūkis, nebūčiau
sutikusi tavęs, Klemės, Džeiko. Ir
Sausainio, – pridūrė, kai šuo atsigulė ant
patiesalo ir ėmė uostinėti krepšį.
– Kas žino, kokiais žmonėmis būtume
tapę, jei nebūtume susitikę.
– Tai labai rimtas klausimas.
– Juk gerai, kad svarstyti galime visą
popietę, ar ne?

Kai jie grįžo į „Polzansą“, jau temo.

Dienos buvo trumpesnės, saulė nebe
tokia kaitri, žolė nubarstyta čežančiais
sausais lapais ir dygiais kaštonais. Tik
balandžiai burkavo ant stogų, tarsi vis
dar būtų vasara.
 Marina pažvelgė į namą, kurį labai
mylėjo, ir pagalvojo apie Dantę,
padariusį viską, kad viešbutis liktų jai,
apie žmogų, kuris kitados buvo jos
gyvenimo dalis. Dabar praeitį ji
prisiminė be nuoskaudos, ir tie
prisiminimai, paslėpti giliai po
griuvėsiais, stiebėsi it gėlės, pro
nuolaužas brovėsi į šviesą, o Marina
nostalgiškai žvelgė į jas.
Pro griuvėsius prasimušė ir
vienintelė rožė, graži, tankiai apaugusi
spygliais. Marinai buvo skaudu ją regėti,
todėl stengėsi nekreipti dėmesio, nors
gėlė nepaliaujamai stiebėsi ir sulig
kiekviena diena viliojo vis labiau. O
vieną žiemišką gruodžio popietę
vestibiulyje Marina rado Dženiferę,
kalbančią telefonu.
– O, štai ir ji, – tarė Dženiferė ir
vyptelėjo Marinai. – Skambina jums. –
Ir padavė ragelį.
– Kas čia?
Dženiferė gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau. Sako esanti sena jūsų
draugė. Jos vardas Kostanca.
 Epilogas

Rafa ir Klementina bastėsi po

„Magdalenos“ sodus. Čionai jiedu
persikraustė tik prieš du mėnesius, bet
atrodė, kad praleido visą gyvenimą.
Vasaroti atkeliavo Marija Karmela. Ji
įsitaisydavo undinių sode ant suolo, kur
kitados mėgdavo sėdėti Violeta, ir
skaitydavo. Dažnai lankydavosi Dantės
dukterys su vyrais, vaikais, ir virš
baseino vėl aidėdavo juokas. Sausainis
gyveno „Polzanse“ su Marina, bet
„Magdalenoje“ buvo pilna benamių šunų
ir kačių, išgelbėtų Dantės, ir Rafa su
Klementina mylėjo juos visus.
Saulė kabojo žemai vakaruose, dangų
nudažydama perregima rausva spalva,
per žolę nusidriekė tamsūs žali šešėliai.
Svirpliai ir medžiuose sutūpę paukščiai
taisydamiesi vietą nakvynei garsiai
riejosi dėl menkniekių. Drėgname ore
tvyrojo sodrūs pušų ir eukaliptų kvapai,
ir Klementina patenkinta įkvėpė
mėgaudamasi svečio krašto, kurį
pasirinko, aromatais. Netrukus jie
atsidūrė prie tos sienos dalies, kur
akmenys buvo nubyrėję, todėl siena
pažemėjusi ir lengvai perlipama.
– Bet kodėl Dantė nenori jos
pataisyti? – stebėjosi Rafa. Priėjęs prie
sienos paėmęs klibantį akmenį, išmetė į
orą ir pagavo.
– Ši siena jam – ypatinga, juk
akivaizdu. Argi nepastebėjai jo minos,
kai pasakė mums, kad su namu ir sodais
galime daryti, ką tik norime, bet ši siena
turi likti tokia, kokia yra?
– Gal tai susiję su Floriana? –
svarstė Rafa. – Bet klausti turbūt
nevalia.
 Klementina priėjo prie sienos ir
pažvelgė pro plyšį. Anapus vilnijo
Toskanos kalvos, užlietos oranžinės
šviesos, tolumoje raudonavo Herbos
stogai, o virš jų stūksojo bažnyčios
bokštas. Staiga ji panoro užsiropšti ant
sienos ir šiek tiek pasėdėti. Buvo tyku,
brizas kedeno jai plaukus, saulė
maloniai šildė odą.
– Nagi, eikš, – įsitaisiusi ant akmenų
paragino Rafą. – Čia labai gražu.
Rafa užlipo ir atsisėdo šalia jos.
– Tu teisi, graži vietelė.
Jis apkabino ją ir švelniai prisitraukė
artyn. Jie žiūrėjo į pamažu dangumi
besileidžiančią saulę ir vos pastebimą
spalvų kaitą, kai dieną iš lėto keitė
sutemos. Ir tada, regint šią grožybę, jį
pervėrė viena mintis. Jo tėvai taip pat
sėdėjo ant šitos sienos ir matė
saulėlydžio didybę. Čia vis dar šmėžavo
praeities vaiduokliai.
– Ar prisimeni Veroniką Lepli? – po
valandėlės paklausė jis.
– Žinoma.
– Kartą ji pasakė man, kad pilnatvę
pajusiu tik tada, kai susirasiu giminingą
sielą. Anuomet ieškojau savo motinos.
Bet dabar, kai turiu tave, suprantu, kad ji
kalbėjo tiesą. Radęs Mariną, suvokiau
savo tapatybę, sužinojau, kas esu iš
tikrųjų ir iš kur kilęs, bet tik sutikęs tave
pasijutau esąs vientisas. Man atrodo, tu
uždarei ratą. Kur baigiuosi aš, prasidedi
tu, o kur baigiesi tu, prasidedu aš. Ar
supranti?
Klementina kilstelėjo smakrą ir
pabučiavo jam į kaklą.
– Puikiai.
– Myliu tave, Klementina. Čia mudu
būsim labai laimingi.
Ji patenkinta atsiduso. Kadaise
troško pabėgti, bet dabar jau nė
neprisiminė, kaip anuomet jautėsi.
– Ir aš tave myliu, Rafa, – atsakė
priglusdama prie jo. – Niekur kitur
pasaulyje ir nenorėčiau būti.
Dokombo-Devlišo laikraštis

„BAFLSO“ – DŽENTELMENIŠKO
VAGIES DRAMA

NAUJI GLUMINANTYS ĮVYKIAI

POLICIJA SUTRIKUSI (VĖL!)

Įsilaužėliui apiplėšus daugybę

Dokombo-Devlišo apylinkėse esančių
senovinių rūmų ir užmiesčio viešbučių,
vagis buvo pavadintas „Baflsu“, filmo
„Raflsas“ veikėjo, džentelmeniško
vagies, vardu. Tačiau ši byla, Devone
kelianti ir baimę, ir juoką, visai išmušė
policiją iš vėžių. Dabar byloje atsirado
dramatiškas posūkis.
Jei kas nors manė, kad Baflso byloje
nebebus jokių mįslių, labai klydo.
Sensacingas bylos vingis: regis, vagis iš
tikrųjų yra džentelmenas, nes pradėjo
grąžinti nugvelbtus daiktus.
Pirmiausia buvo sugrąžintas
sidabras, pavogtas iš ponų Grevil-
Džonsų, gyvenančių „Vyšnių“ dvare
Salkombe. Aną ketvirtadienį dvaro
šeimininkai rado ant valgomojo stalo iš
jų pavogtą 20 000 svarų vertės sidabro
servizą, o šalia jo raštelį: Atsiprašau,
kad sidabro blizginimas truko taip
ilgai. Baflsas.
„Atrodė, tarsi stalas būtų padengtas
įprastiniams kviestiniams pietums“, –
kalbėjo ponia Grevil-Džons.
Ponia Pauel iš Votertauno Parko
Turlestoune rado savo žiedą su briliantu
ant palangės ir raštelį: Jis vėl sužibės
jums ant piršto. Patariu niekada jo
nenusimauti! Baflsas.
Deja, policija nedžiūgauja. „Šio
įvykio kaltininkui gal ir smagu, – pasakė
detektyvas inspektorius Redžinaldas
Badas. – Bet mes tai laikome rimtu
įsilaužimu ir nusižengimu.“
Viena auka, norinti, kad jos pavardė
nebūtų skelbiama, pasakė: „Neberakinu
pagrindinių durų, kad jam būtų lengviau
įsėlinti, o mano dešimtmetis sūnus
virtuvėj ant stalo palieka pyragaičių ir
stiklinę pieno, jeigu jis praalktų. Kaip
kokiam Kalėdų seneliui.“
 Padėka

Šios knygos nebūčiau parašiusi, jei

nebūtų padėję du nepaprasti žmonės.
Pirmiausia tai mano vyras Sebagas.
Pasakojimas sukosi man galvoje, bet
niekaip nesisekė sujungti visų siužeto
linijų. Sebagas žingsniuodavo mūsų
namelio virtuvėje pirmyn atgal, o aš
sėdėdavau apglėbusi puodelį arbatos ir
rašydavausi pastabas. Mudu
blaškydavomės painiodamiesi tarp
minčių, kol išblėsdavo diena ir
atslinkdavo vakaras… Po truputį
siužetas ėmė dėliotis. Mėnuliui galop
įkopus į dangų, suūbaudavo pelėdos, ir
abu nusikamavę krisdavome į lovą. Bet
atsirado vienas keblumas: nors manėme,
kad siužetas geras, niekaip nepavyko
išvynioti svarbiausios atomazgos gijos.
Narpliojant šią techninę kebeknę,
man prireikė specialisto. Kreipiausi į
prityrusį seną universiteto laikų bičiulį
Charlį Carrą, tyrėją. Ačiū tau, Charli,
kad perkirtai tą Gordijo mazgą; dabar
žvelgiant į praeitį atrodo, jog sprendimą
rasti buvo labai lengva ir jis paprastas,
bet juk visi geriausi siužetai ir yra
paprasti! Be tavęs man nebūtų pavykę.
Ir dėkui tau, Sebagai, kad dar sykį
tapai mano Šerloku Holmsu.
Daug šio pasakojimo įvykių sukasi
Toskanoje. Kai man buvo kiek daugiau
nei dvidešimt metų, teko pagyventi
Italijoje, bet vis dėlto įvėliau
nedovanotinų klaidų. Todėl pagalbos
paprašiau ištikimų draugų italų. Dėkoju
jiems visiems: Eduardui Teodorani
Fabbrio, Stefanui Bonfiglio ir Sofijai
Barattieri di san Pietro.
 Svarstydama, kur turėtų plėtotis mano
romano veiksmas, apsigyvenau
užmiestyje, žaviame Olgos Polizzi
viešbutyje „Endsleigh“. Jį gaubia
kažkokia paslaptis. Viešbutis, įsikūręs
Devono gilumoje, saugomas senutėlių
medžių, stūkso virš vingiuojančios upės.
Olga turi puikią nuojautą, spinduliuoja
nepaprastą šilumą, todėl „Endsleigh“
labiau primena namus nei viešbutį. Čia
iš tikrųjų jaučiausi kaip namie! Tada
buvo ruduo. Didžiuliai židiniai
kambariuose skleidė jaukų degančios
medienos kvapą, o skridininių žvakių
purpurinėse stiklinėse atšvaitai žėrėjo
ant visų paviršių. Aplinka buvo tokia
maloni ir viliojanti, kad visai nenorėjau
išvažiuoti. Todėl į „Endsleigh“ perkėliau
ir savo sumanytą „Polzanso“ viešbutį.
Viliuosi perteikusi ir šiek tiek jo
dvasios. Ačiū Olgai, įpūtusiai man
įkvėpimo. Sunku keliauti su dviem
vaikais, tad, stingant to įkvėpimo, tenka
kliautis prisiminimais. Bet niekas
neįlieja tiek jėgų ir džiaugsmo, kaip
naujos nuostabios vietos.
Viskas, ką rašau, gimsta milžiniškame
katile, kuriame kunkuliuoja visa mano
gyvenimo patirtis. Ji turtinga, įdomi, ir
už tai dėkoju savo tėvams Charlesui ir
Patty Palmer-Tomkinsonams. Jei ne jų
išmintis, patarimai ir meilė, nebūčiau
parašiusi nė žodelio.
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti savo
agentei Sheilai Crowley. Ji nenuilstanti
rėmėja ir geranorė, nepakeičiama mano
pagalbininkė ir gera bičiulė. Curtis
Brown komanda spinduliuoja energiją,
entuziazmą. Dėkoju jai už visą mano
labui nuveiktą darbą.
Man pasisekė, kad mano knygas
abipus Atlanto leidžia „Simon &
Schuste“. Turiu dvi veiklias, energingas
redaktores: Jungtinėje Karalystėje –
Suzanne Baboneau, JAV – Trishą Todd.
Abi kreipia mane teisinga linkme ir yra
nepaprastai reiklios. Ačiū joms, kad tiki
tuo, ką rašau, dėkoju už nuovoką,
sumanumą ir subtilų redagavimą.
Norėčiau padėkoti daug
prisidėjusiam Libby Yevtushenko,
išmaniai ir taktiškai patobulinusiam
rankraštį.