Richelle Mead

ŠEŠĖLIO PABUČIUOTA
Trečioji ciklo „Vampyrų akademija“ knyga

Iš anglų kalbos vertė

Rūta Razmaitė
Versta iš: Richelle Mead
SHADOW KISS, Vampire Academy, Book 3
Razorbill, Penguin Group,
Penguin Young Readers Group, New York, 2008

ISBN 9786090106105

Copyright © 2008 Richelle Mead

Cover design by Emilian Gregory; copyright 2007 Michael Frost
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2011
© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Redaktorė Ona Balkevičienė
Korektorės Gražina Stankevičienė,
Simona Kaziukonytė ir Indrė Petrėtytė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Albertas Rinkevičius
Maketavo Jurga Morkūnienė
Mano sūnėnams Jordanui ir Austinui
 PIRMAS

Jo rankos, liesdamos pirštų galiukais, slydo mano nugara, bet nuo tų prisilietimų
liepsnojo visas kūnas. Lėtai lėtai pirštai perbraukė šonus ir nurimo ant klubų.
Pajutau, kaip jo lūpos prisispaudžia prie mano kaklo šiek tiek žemiau ausies.
Bučinys, paskui kitas ir dar kitas...
Jo lūpos slinko mano kaklu, skruostu, kol galiausiai susirado lūpas.
Bučiavomės, vis smarkiau spausdamiesi vienas prie kito. Man kraujas kaito, ir tą
akimirką jaučiausi gyvesnė nei kada nors anksčiau. Mylėjau Kristianą, mylėjau
taip karštai, kad...
Kristianą?
O ne.
Pasąmonėje supratau, kas dedasi, ir pasiutau. Deja, kūnas tebegyveno tais
prisilietimais, lyg mane pačią būtų glamonėję ir bučiavę. To pamiršti negalėjau.
Per daug susitapatinau su Lisa – ką jautė ji, jaučiau ir aš.
Ne, pasakiau sau griežtai. Tai susiję ne su tavimi. Dink iš ten.
Bet kaip paklausyti proto balso, kai kūnas degte dega?
Tu – ne ji. Tu – tik jos mintyse. Dink iš ten.
Jo lūpos. Pasaulyje egzistavo tik jo lūpos.
Tai ne jis. Dink iš ten.
Bučiniai tokie patys kaip jo...
Jis ne Dimitrijus! Dink iš ten!
Dimitrijaus vardas perliejo kaip šaltas vanduo. Išsilaisvinau.
Atsisėdau lovoje sunkiai gaudydama kvapą. Pamėginau nuspirti antklodę, bet
kojos tik dar labiau susipainiojo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kelis kartus giliai
įkvėpiau, norėdama nusiraminti ir grįžti į tikrovę.
Laikai iš tikrųjų pasikeitė. Kadaise iš miego žadindavo Lisos košmarai. Dabar
– jos aistra. Tai ne vienas ir tas pat. Kai nemiegodavau, jų romantinių interliudijų
pavykdavo išvengti, bet šįkart Lisa su Kristianu, kad ir nenorėdami, mane
pergudravo. Miegant gynyba susilpnėdavo, ir jausmų gaivalas pasiekdavo per
ryšį, siejantį mane su geriausia drauge. To nebūtų nutikę, jei jie kaip visi
normalūs žmonės būtų buvę lovoje. Sakydama lovoje turiu omeny miegotų.
 „Dieve“, – sumurmėjau nuleisdama kojas per lovos kraštą. Tada plačiai
nusižiovavau. Negi Lisa su Kristianu negali pakentėti iki ryto nesigrabinėję?
Blogiau už tai, kad pažadino, buvo jutimas. Nors tai vyko ne man – lietė ne
mano kūną, bučiavo ne mano lūpas – kūnas jautė netektį. Buvau pamiršusi
glamonių skonį! Kūnas degė ir dilgčiojo. Kvaila, bet staiga beviltiškai
užsinorėjau, kad mane kas nors paliestų – bent jau apkabintų. Aišku, ne
Kristianas. Prisiminiau lūpų prisilietimą – per miegus buvau tikra, kad bučiuoja
Dimitrijus.
Nerami ir nusiminusi virpančiomis kojomis atsistojau ant grindų. Liūdna ir
tuščia. Norėdama atsikratyti keistos nuotaikos, apsivilkau chalatą, įsispyriau į
šlepetes ir koridoriumi nušlepsėjau į vonią. Apsišlaksčiau veidą šaltu vandeniu ir
pasižiūrėjau į veidrodį. Į mane žvelgė padaras susivėlusiais gaurais ir
paraudusiomis akimis. Jaučiausi neišsimiegojusi, bet grįžti į lovą nenorėjau.
Nenorėjau rizikuoti užmigti. Reikėjo, kad mane kas pažadintų ir padėtų viską
pamiršti.
Išėjusi iš vonios, pasukau prie laiptų ir tylutėliai nusileidau žemyn. Pirmame
bendrabučio aukšte – tylu ir tuščia. Buvo beveik vidurdienis – vidurnaktis
vampyrams, gyvenantiems naktiniu režimu. Kyštelėjusi galvą pro duris,
apžvelgiau vestibiulį. Tuščia, tik prie stalo sėdėjo žiovaujantis morojus. Jis
abejingai vartė žurnalą ir iš paskutiniųjų stengėsi neužmigti. Užvertęs paskutinį
puslapį, dar kartą nusižiovavo, tada pasisuko su kėde, numetė žurnalą ant stalo
ir ištiesė ranką ieškodamas dar ko nors paskaityti.
Jam atsukus nugarą, pasileidau prie dvigubų durų, vedančių į lauką.
Melsdamasi, kad jos negirgždėtų, pravėriau tiek, kad galėčiau pralįsti. Jau lauke
pasistengiau kuo tyliau uždaryti. Nė garselio. Daugių daugiausia jis pajuto
skersvėjį. Jausdamasi kaip nindzė žengiau į dienos šviesą.
Į veidą papūtė šaltas vėjas, bet man kaip tik to ir reikėjo. Plikos šakos siūbavo
vėjyje ir, nelyginant ilgi nagai, grabaliojo akmenines bendrabučio sienas. Pro
švininius debesis prasiskverbę saulės spinduliai tarsi priminė, kad dabar
turėčiau būti lovoje. Markstydamasi nuo šviesos, susisiaučiau chalatą ir pasukau
už kampo, trokšdama mažiau kristi į akis. Pažliugusiame sniege šlepetės
akimirksniu permirko, bet man buvo nė motais.
Buvo įprasta Montanos žiemos diena – šalta, vėjuota, bet kaip tik šito ir
norėjau. Šaltas oras galutinai išvaikė miegus ir virtualios meilės likučius. Be to,
neleido nuklysti į Lisos mintis. Geriau drebėti nuo šalčio, negu jausti Kristiano
rankas. Žiūrėdama į medžius nieko nematančiomis akimis, nustebau pajutusi
pykčio kibirkštį Lisai su Kristianu. Tikriausiai gera – karčiai pamaniau – daryti
ką nori. Lisa dažnai kartodavo, kad mane norėtų jausti taip, kaip ją jaučiu aš.
Tačiau nė nenumanė, kaip jai pasisekė, kad to negali. Nežinojo, ką reiškia, kai
svetimos mintys lenda į taviškes, o svetima patirtis susipina su tavąja. Nežinojo,
kaip sunku matyti gražius santykius, kai pats neturi jokių. Nesuvokė, kaip
skauda, kai tau krūtinę degina meilė, kurią tik jauti, bet negali parodyti. Savo
kailiu patyriau – gniaužti potraukį yra tas pat, kaip gniaužti pyktį. Tas jausmas
ėda tavo vidų, ir tau norisi tik rėkti ir viską daužyti.
Ne, Lisa nebūtų to supratusi. Bet to jai ir nereikėjo – turėjo savo romantinį
gyvenimą, nors jis veikė ir mane.
Pastebėjau, kad pradedu sunkiai alsuoti; šįkart – iš pykčio. Apėmusį šleikštulį,
kurį pajutau įsiterpusi į Lisos su Kristianu meilės sceną, pakeitė įsiutis ir pavydas
– neturiu to, kas jai atrodo savaime suprantama. Tokias mintis stengiausi nuvyti
– nenorėjau taip galvoti apie savo geriausią draugę.
– Vaikščioji per miegus? – išgirdau balsą už nugaros.
Išsigandusi atsisukau. Dimitrijus į mane žiūrėjo susidomėjęs ir šypsodamasis.
Ironiška, bet kol siutau dėl neteisybės, ištikusios mano meilę, užklupo ne kas
kitas, o mano dūsavimų objektas. Nė negirdėjau, kaip priėjo. Nebus iš manęs
nindzės. Negi buvo sunku prieš išeinant bent persibraukti šepečiu gaurus?
Skubiai susiglosčiau plaukus gerai suprasdama, kad tai nieko nepakeis.
Sprogimas makaronų fabrike – geriausias mano šukuosenos apibūdinimas.
– Tikrinau bendrabučio apsaugą, – pasakiau. – Visai niekam tikusi.
Jis šyptelėjo. Šaltis smelkėsi kiaurai, ir nejučia pagalvojau, koks turėtų būti
šiltas jo odinis apsiaustas. Būčiau nieko prieš į jį susisupti.
Tarsi skaitydamas mano mintis Dimitrijus paklausė:
– Tau tikriausiai šalta? Nori mano apsiausto?
Papurčiau galvą išdidžiai nutylėdama, kad jau nejaučiu kojų.
– Ačiū, ne. O pats ką čia veiki? Irgi tikrini apsaugą?
– Aš ir esu apsauga. Dabar mano pamaina.
Akademijos teritorijoje sergėtojai budėdavo net tada, kai visi miegodavo.
Nors strigojai, negyvi vampyrai, persekiojantys gyvuosius vampyrus, tokius kaip
Lisa, dienos šviesos vengė, bet taisykles pažeidžiantys mokiniai – pavyzdžiui,
patyliukais išsmunkantys iš bendrabučių – pridarydavo rūpesčių tiek dieną, tiek
naktį.
– Sėkmės, – tariau. – Tikiuosi, padėjau patikrinti tavo nepakartojamą
pastabumą. Man jau metas.
– Rouz... – Dimitrijus čiupo mano ranką, ir, nepaisant vėjo ir sniego, kūną
užliejo karštis. Jis staigiai atitraukė ranką – tarsi pats būtų nudegęs. – Ką iš tiesų
čia veiki?
Iš jo balso supratau: žaisti nenusiteikęs, todėl pasistengiau atsakyti taip
sąžiningai, kaip sugebėjau.
– Susapnavau košmarą. Norėjau pakvėpuoti grynu oru.
– Ir išsmukai iš bendrabučio. Tau nusišvilpt, kad pažeidei taisykles ir gali
peršalti.
– Aha. Tu iškart viską perpratai.
– Rouz, Rouz, – jo balsas buvo suirzęs. – Tu niekada nepasikeisi. Pirma
padarai, paskui galvoji.
– Netiesa, – paprieštaravau. – Labai pasikeičiau.
Šypsena dingo, Dimitrijaus veide pasirodė susirūpinimas. Kelias akimirkas
mane tyrinėjo. Kartais jusdavau, kad jo akys gali matyti mano sielą.
– Taip. Pasikeitei.
Neatrodė, kad tuo džiaugtųsi. Tikriausiai prisiminė, kas nutiko prieš tris
savaites, kai mane su draugais buvo pagrobę strigojai. Mums – deja, ne visiems –
pavyko pabėgti. Žuvo Meisonas, geras draugas, dėl manęs pametęs galvą, todėl
giliai širdyje negalėjau sau atleisti, nors paskui ir pribaigiau jo žudikus.
Pradėjau skeptiškiau žiūrėti į gyvenimą. Tiesa, šitaip nutiko visiems Šv.
Vladimiro akademijos mokiniams, bet tai itin paveikė mane. Visi pastebėjo, kad
pasikeičiau. Bet nenorėjau, kad Dimitrijus nerimautų, todėl jo pastabą nuleidau
juokais.
– Nesirūpink. Artėja mano gimtadienis. Kai sueis aštuoniolika, tapsiu
suaugusi. Ryte pabusiu surimtėjusi ir subrendusi.
Kaip ir tikėjausi, jo susirūpinimą pakeitė šypsena.
– Kurgi ne. Kiek liko, mėnuo?
– Trisdešimt viena diena, – išdidžiai pareiškiau.
– Tik nesakyk, kad skaičiuoji.
Gūžtelėjau pečiais, jis nusijuokė.
– Lažinuosi – jau sudarei gimtadienio norų sąrašą. Dešimt puslapių smulkiu
šriftu, surašyti pradedant svarbiausiu. – Jis tebesišypsojo paprasta, nuoširdžia
šypsena, kokią matydavau taip retai.
Jau norėjau atsikirsti, bet prieš akis išvydau Lisą su Kristianu. Užvaldė
liūdesys ir vienatvė. Kad ir ko norėjau – drabužių, iPod’o, – viskas staiga
pasirodė taip nereikšminga. Ką reiškia daiktai, palyginti su tuo, ko norėjau
labiausiai? Dieve, aš tikrai pasikeičiau.
– Ne, – tyliai pasakiau. – Nėra jokio sąrašo.
Norėdamas geriau į mane įsižiūrėti, Dimitrijus palenkė galvą, pečius
siekiantys plaukai užkrito ant veido. Jo plaukai – kaip ir mano – buvo rudi, tik ne
tokie tamsūs. Maniškiai kartais atrodydavo kone juodi. Plaukus jis nusibraukė,
bet vėjas bloškė atgal.
– Kaip gali nieko nenorėti? Gimtadienis bus nuobodus.
Laisvės – pagalvojau. Tai buvo vienintelė trokštama dovana. Laisvės
apsispręsti. Laisvės mylėti tą, ką noriu. Tačiau pasakiau:
– Man nesvarbu.
– Bet... – Dimitrijus staiga nutilo. Suprato. Visada suprasdavo. Tikriausiai
todėl mus ir siejo toks ryšys nepaisant septynerių metų skirtumo. Įsimylėjau
praėjusį rudenį, kai jis tapo mano treneriu. O atmosferai kaistant supratome,
kad turime nerimauti ne tik dėl amžiaus skirtumo. Abu turėjome tapti Lisos
sergėtojais, kai ji baigs Akademiją, todėl negalėjome leisti, kad trukdytų jausmai
– svarbiausia buvo ji.
Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti. Netikėjau, kad vienas kitą pamiršime.
Abiem užeidavo silpnumo akimirkų, pasibaigdavusių vogtais bučiniais ar
žodžiais, kurių neturėjome ištarti. Kai man pavyko pabėgti nuo strigojų,
Dimitrijus prisipažino, kad mane myli ir negalės būti su jokia kita. Tačiau
akivaizdu – būti kartu negalėsime, todėl grįžome prie ankstesnių vaidmenų –
stengėmės vienas kito vengti ir apsimesti, kad mūsų santykiai griežtai dalykiniai.
Norėdamas nepastebimai pakeisti temą jis tarė:
– Sakyk, ką nori, bet žinau, kad tau šalta. Eime į vidų. Įvesiu pro užpakalines
duris.
Šiek tiek nustebau. Dimitrijus retai vengdavo nesmagių temų. Atvirkščiai –
mane amžinai versdavo nagrinėti tai, apie ką nenorėdavau nė pagalvoti. Bet toks
sudėtingas dalykas kaip mūsų santykiai? Matyt, kalbėti apie tai šiandien ir jam
nesinorėjo. Taip. Viskas tikrai pasikeitė.
– Tau pačiam šalta, – paerzinau jį einant link bendrabučio, kuriame gyveno
novicai. – Ar neturėtum būti užsigrūdinęs, juk esi iš Sibiro?
– Sibiras ne visai toks, kokį įsivaizduoji.
– Įsivaizduoju kaip arktinę dykynę, – atvirai prisipažinau.
–Toli gražu.
– Ilgiesi gimtinės? – atsisukusi pažvelgiau į Dimitrijų. Anksčiau apie tai nė
nesusimąstydavau. Mano manymu, visi troško gyventi Jungtinėse Valstijose.
Arba bent jau netroško gyventi Sibire.
– Visą laiką, – jo balsas buvo ilgesingas. – Kartais norėčiau...
– Belikovai! – už nugarų pasigirdo balsas.
Dimitrijus kažką sumurmėjo ir stumtelėjo mane už kampo.
– Pasislėpk.
Užsiglaudžiau už bugienių krūmo. Uogų nebuvo, bet aštrūs lapai braižė
rankas. Tačiau, turint omeny šaltį ir tai, kad kas nors galėjo sužinoti apie naktinį
pasivaikščiojimą, keli įbrėžimai nieko nereiškė.
– ...dabar ne tavo pamaina, – po kiek laiko išgirdau sakant Dimitrijų.
– Žinau, bet turiu su tavimi pasikalbėti. – Atpažinau Albertą, Akademijos
sergėtojų kapitonę. – Ilgai netrukdysiu. Reikia sukeisti jūsų pamainas, kai tavęs
nebus.
– Taip ir maniau, – kažkaip nesmagiai atsakė jis. – Labai ne laiku – tai sujauks
visų planus.
– Karalienė gyvena pagal savo grafiką, – nepatenkinta sumurmėjo Alberta.
Nieko nesupratau. – Tavo budėjimus perims Selestė, jiedu su Emiliu taip pat
pasidalys tavo treniruotes.
Treniruotes? Kitą savaitę Dimitrijus manęs netreniruos, nes... Viskas aišku.
Pratybos. Rytoj turėjo prasidėti šešias savaites truksiančios novicų pratybos.
Pamokų nebus, dieną naktį saugosime morojus, mus tikrins vyresnieji. Bet kuo
čia dėta karalienė?
– Jie ne prieš padirbėti daugiau, – pasakė Alberta. – Bet prieš išvykdamas gal
galėtum perimti dalį jų krūvio?
– Žinoma. – Dimitrijaus atsakymas buvo trumpas ir aiškus.
– Ačiū, taip visiems bus lengviau. – Alberta atsiduso. – Norėčiau žinoti, kiek
tai užtruks, nenorėčiau išvykti ilgam. Maniau, dėl Daškovo viskas aišku, bet
galbūt karalienė pabūgo įkalinti vieną iš kilmingųjų...
Sustingau. Per nugarą perbėgęs šaltukas neturėjo nieko bendro su vėsia
žiemos diena. Daškovas?
– Esu tikras, jie priims teisingą nuosprendį, – pasakė Dimitrijus. Dabar
supratau, kodėl jis buvo toks nekalbus. Neturėjau viso šito girdėti.
– Tikiuosi. Ir dar viliuosi, kad teismas netruks ilgiau kaip kelias dienas.
Klausyk, čia žvėriškai šalta. Gal eime į vidų peržiūrėti tavo grafiko?
– Gerai, bet iš pradžių turiu kai ką patikrinti.
– Gerai. Iki.
Pasidarė tylu, Alberta tikriausiai nuėjo. Šiek tiek luktelėjęs Dimitrijus pasuko
už kampo ir atsistojo prieš bugienius. Išlindau iš slėptuvės. Iš jo veido supratau,
kad jau žino, kas jo laukia.
– Rouz...
– Daškovas? – stengiausi nekelti balso, kad neišgirstų Alberta. – Viktoras
Daškovas?
Dimitrijus nė nemėgino paneigti.
– Taip. Viktoras Daškovas.
– Kalbėjote apie... – buvau taip apstulbusi, kad negalėjau suvaikyti minčių.
Tiesiog negalėjau tuo patikėti. – Maniau, jis kalėjime! Nori pasakyti – jo dar
nenuteisė?
Išties neįtikėtina. Viktoras Daškovas. Morojus, persekiojęs ir kankinęs Lisą,
siekęs pasinaudoti jos galiomis. Visi morojai valdo kurį nors vieną iš keturių
elementų: žemės, oro, vandens ar ugnies. Tačiau Lisa aptiko dar niekam
negirdėtą penktą – dvasios – elementą. Ji gali išgydyti, netgi prikelti iš mirusiųjų.
Kaip tik todėl mus sieja ryšys – knygose tokie vadinami šešėlio pabučiuotais. Po
avarijos, kai žuvo jos tėvai ir brolis, ji prikėlė mane iš mirusiųjų, ir tarp mūsų
atsirado fizinis ryšys, padedantis justi jos mintis ir nuotaikas.
Bet grįžkime prie gydomųjų galių. Viktoras apie jas sužinojo anksčiau nei
mudvi ir nutarė Lisą paversti asmeniniu „jaunystės šaltiniu“. Stojusius jam
skersai kelio nedvejodamas nužudė, o kalbant apie mudu su Dimitrijumi –
pasitelkė netgi šiek tiek kūrybiškumo. Per septyniolika gyvenimo metų įsigijau
nemažai priešų, bet buvau tikra, kad didžiausias iš jų – Viktoras Daškovas. Bent
jau tarp gyvųjų.
Dimitrijaus veide pastebėjau gerai pažįstamą išraišką. Ji reiškė, kad tuojau
kam nors užvažiuos.
– Jis kalėjime, bet dar nenuteistas. Teisminės procedūros kartais užtrunka.
– Bet teismas bus? Ir tu jame dalyvausi? – iškošiau pro sukąstus dantis,
stengdamasi išlikti rami. Matyt, ir mano veidas bylojo, kad tuoj kam nors
trenksiu.
– Kitą savaitę. Su kitais sergėtojais duosiu parodymus, kas judviem su Lisa
nutiko tą vakarą. – Prisiminus keturių mėnesių senumo įvykius, jo išraiška
pasikeitė. Veide degė ryžtas apsaugoti brangiausius žmones.
– Kvailas klausimas, bet ar dalyvausime ir mudvi su Lisa? – Jau žinojau, koks
bus atsakymas, ir man jis nepatiko.
– Ne.
– Ne?
– Ne.
Įsisprendžiau rankomis į šonus.
– O gal mes pačios turėtume papasakoti, kas nutiko?
Visiškai įsijautęs į mokytojo vaidmenį Dimitrijus papurtė galvą.
– Karalienė su kitais sergėtojais nutarė, kad bus geriau, jei judvi
nedalyvausite. Įkalčių pakanka, be to, nusikaltėlis ar ne – jis vienas įtakingiausių
morojų. Niekas nenori viešumo.
– Ir jūs nusprendėt, kad jei dalyvausime teisme, apskelbsime visam pasauliui?
– sušukau. – Liaukis, drauge. Negi tikrai taip galvojate? Mes tik norime, kad
Viktorą pasodintų. Iki gyvos galvos, o gal ir ilgiau. Jei yra bent menkiausia
tikimybė, kad jį išteisins, turite pasiimti ir mus.
Sulaikytą Viktorą uždarė į kalėjimą, ir aš maniau, kad viskas tuo ir baigėsi.
Tikėjausi: jis ten ir supus. Nusikaltimai akivaizdūs. Nė nepagalvojau – o turėjau,
– kad iš pradžių bus teismas. Nors morojų visuomenė slapta ir gyvuoja atskirai,
sistemos panašios. Reikia laikytis įstatymų ir taip toliau.
– Tai sprendžiu ne aš, – pasakė Dimitrijus.
– Bet gali paveikti kitų sprendimą. Galėtum mus užtarti, ypač jei... – mano
pyktis prigeso, jį pakeitė baimė. Vos prisiverčiau ištarti kitus žodžius: – ...ypač
jei yra tikimybė, kad jis bus paleistas. Ar yra? Ar yra tikimybė, kad karalienė jo
pasigailės?
– Nežinau. Niekas negali pasakyti, kas jai ar kitiems kilmingiesiems šaus į
galvą. – Staiga Dimitrijaus veide išvydau nuovargį. Iš kišenės išsitraukė ryšulį
raktų ir padavė. – Suprantu – pyksti, bet dabar apie tai negalime kalbėti. Turiu
susitikti su Alberta, o tau reikia grįžti. Kvadratinis raktas – nuo šoninių durų.
Nuo kurių – žinai.
 – Žinau. Ačiū.
Nors jis man padėjo, vis tiek susiraukiau. Viktoras Daškovas buvo
nusikaltėlis, užkietėjęs niekšas. Siekdamas valdžios jis naikino visus, kurie stojo
skersai kelio. Jei jį paleis... baisu ir pagalvoti, ką padarys Lisai ar kitiems
morojams. Siutau galvodama, kad galėčiau padėti patupdyti jį už grotų, bet man
niekas neleidžia.
Žengus kelis žingsnius mane pašaukė Dimitrijus:
– Rouz!
Atsisukau.
– Man tikrai labai gaila. – Jis patylėjo, apgailestavimą pakeitė įtarumas. –
Žiūrėk, rytoj grąžink raktus.
Nusisukau ir nuėjau. Gal tai ir neteisinga, bet vaikiškai tikėjau, kad Dimitrijus
gali viską. Jei būtų norėjęs, kad mudvi su Lisa dalyvautume teisme, būtų
išreikalavęs.
Kai buvau beveik prie durų, akies krašteliu sugavau judesį. Nuotaika kaipmat
subjuro. Šito tik ir trūko. Dimitrijus davė raktus nepastebimai sugrįžti, o užklupo
kažkas kitas. Man amžinai nesiseka. Tikėdamasi mokytojo klausimo, ką čia
veikiu, atsisukau ir pasiruošiau tardymui.
Bet ten buvo ne mokytojas.
– Negali būti, – sušnibždėjau netikėdama savo akimis. – Negali būti.
Akimirką net pamaniau, kad taip ir nebuvau pabudusi. Gal aš vis dar lovoje,
miegu ir sapnuoju?
Toks buvo vienintelis paaiškinimas matant tą, ką išvydau stovintį ant žolės
seno, gumbuoto ąžuolo šešėlyje.
Ten stovėjo Meisonas.
 ANTRAS

Bent jau atrodė kaip Meisonas.

Jis – ar kažkas kitas – skendėjo šešėlyje. Prisimerkiau, norėdama įsižiūrėti
geriau. Kone perregimas siluetas tai nublankdavo, tai išryškėdavo.
Kad ir kiek spoksojau, jis tikrai atrodė kaip Meisonas. Tiesa, bruožai
blankesni, oda blyškesnė, negu prisiminiau. Raudoni plaukai gelsvai oranžiniai.
Strazdanas vos įžiūrėjau. Vilkėjo taip pat, kaip ir tada, kai mačiau paskutinį
kartą – džinsus ir geltoną vilnonį paltą, iš po kurio kyšojo žalias megztinis.
Drabužių spalvos taip pat neryškios. Tarsi žiūrėtum į nuotrauką, kuri ilgai buvo
palikta saulėje. Vaiduoklį gaubė vos regimas švytėjimas.
Tačiau labiausiai sukrėtė – be to fakto, kad turėjo būti miręs, – jo veidas.
Liūdnas, labai liūdnas. Žiūrint į akis, suspaudė širdį. Prieš mane atgijo dviejų
savaičių senumo įvykiai: krintantis kūnas, žiaurūs strigojų veidai... Gerklėje
pajutau gumulą. Negalėjau pajudėti.
Meisonas mane irgi stebėjo, jo išraiška nesikeitė. Liūdna. Rimta. Niūri. Jau
norėjo kažką sakyti, bet susilaikė. Praslinko dar kelios nejaukios akimirkos.
Tada jis ištiesė ranką. Tas judesys mane tarsi pažadino. Ne, negali būti. Mane
apgauna akys. Meisonas miręs. Mačiau, kaip jis mirė. Laikiau jo kūną.
Jis maldaujamai pajudino pirštus, ir aš išsigandau. Žingtelėjau atatupsta, tarp
mūsų padidindama atstumą, ir laukiau. Jis liko ten pat ištiesęs ranką. Širdis
nusirito į kulnus, nusigręžiau ir pasileidau bėgti. Prie durų sustojau ir
atsigręžiau, mėgindama susitvardyti. Ten, kur stovėjo Meisonas, buvo tuščia.
Grįžau į kambarį ir drebančiomis rankomis užtrenkiau duris. Susmukau ant
lovos ir pradėjau galvoti apie šį nutikimą.
Ką visa tai reiškia? To negali būti. Tiesiog negali. Visi žino, kad Meisonas
miręs, o mirusieji neprisikelia. Tiesa, aš prisikėliau... bet tai visai kas kita.
Man aiškiai pasivaideno. Tikrai. Turėjo pasivaidenti. Buvau išvargusi, vis dar
suirzusi ant Lisos su Kristianu; o ką jau kalbėti apie žinią dėl Viktoro Daškovo.
Šaltis tikriausiai sustingdė smegenis. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo daugiau
radau paaiškinimų.
Bet kad ir kiek save raminau, užmigti nepavyko. Gulėjau iki smakro
užsitraukusi antklodę ir matytą vaizdą mėginau išmesti iš galvos. Bet negalėjau.
Mačiau tas liūdnas liūdnas tarsi klausiančias akis: Rouz, kodėl leidai, kad man
taip nutiktų?
Užsimerkiau mėgindama atsikratyti vaizdinio. Nuo pat Meisono laidotuvių iš
paskutiniųjų stengiausi nepalūžti ir gyventi toliau, tačiau su jo mirtimi toli gražu
nesusitaikiau. Kasdien kankinausi: O kas, jei? Jei būčiau buvusi greitesnė ir
stipresnė kovodama su strigojais? Jei išvis nebūčiau jam pasakiusi, kur jie
slepiasi? Jei tiesiog būčiau atsakiusi į jo meilę? Dabar jis būtų gyvas. Dėl visko
kalta aš.
– Man pasivaideno, – garsiai sušnibždėjau į tamsą. Turėjo pasivaidenti.
Meisonas ir taip persekiojo sapnuose, visai nereikėjo, kad neduotų ramybės ir
pabudus. – Ten buvo ne jis.
Ten negalėjo būti jis, nebent... Apie tai nenorėjau nė pagalvoti. Nors tikėjau
vampyrais ir magija, vaiduokliais netikėjau.

Tą naktį taip ir nepavyko užmigti. Varčiausi lovoje negalėdama atsiginti neramių

minčių. Kai galiausiai pavyko užsnūsti, suskambo žadintuvas. Nusnaudžiau vos
kelias minutes.
Žmonių pasaulyje košmarus ir baimes išsklaido brėkštanti aušra, mus, deja,
žadina artėjančios sutemos. Kita vertus, padėjo tai, kad pamačiau gyvus žmones.
Po pusryčių ir rytinės treniruotės matytas – arba įsivaizduotas – reginys pamažu
pradėjo blėsti.
Be to, šiurpų susitikimo jausmą netrukus pakeitė nekantrus laukimas.
Šiandien didžioji diena. Mūsų praktikos pradžia.
Artimiausias šešias savaites pamokų nebus. Visą laiką būsiu su Lisa ir kasdien
užteks parašyti pusės puslapio ataskaitą. Paprasta. Žinoma, turėsiu saugoti Lisą,
bet tai negąsdino. Ir taip visą laiką tai darau. Mudvi dvejus metus gyvenome
tarp žmonių, ir aš ją saugojau. Pirmais metais Akademijoje prisižiūrėjau
išbandymų, kuriuos novicams rengdavo sergėtojai. Jie tikrai sunkūs. Novicas
turėjo budėti, bet nekristi į akis ir, esant reikalui, atremti puolimą. Manęs tai
negąsdino. Nors mudvi su Lisa praleidome antrus ir trečius metus, ir aš atsilikau
nuo klasės draugų, treniruotės su Dimitrijumi padėjo juos pasivyti, ir dabar
klasėje buvau geriausia.
– Sveika, Rouz.
Žingsniuojant į sporto salę, kur turėjo prasidėti pratybos, mane pasivijo Edis
Kastilas. Žvelgiant į Edį dilgtelėjo širdį. Tas pats, lyg stovėčiau ir žiūrėčiau į
liūdną Meisono veidą.
Edis buvo su Lisos draugu Kristianu ir moroje Mija, kai mus pagrobė
strigojai. Edis liko gyvas, bet tik per plauką. Mus laikę strigojai, norėdami
paerzinti morojus ir pagąsdinti dampyrus, visą laiką gėrė jo kraują. Beje, savo
jie pasiekė – buvau klaikiai persigandusi. Vargšas Edis didžiąją laiko dalį išbuvo
be sąmonės – dėl kraujo netekimo ir nuo vampyro įkandimo gauto endorfinų
kiekio. Jis buvo geriausias Meisono draugas, toks pat linksmas ir sąmojingas.
Tačiau Edį – kaip ir mane – tie įvykiai sukrėtė. Jis tebebuvo greitas
nusišypsoti ar nusijuokti, bet veidas atrodė kažkoks niūrus, surimtėjusios akys
visada budrios, tarsi pasiruošusios blogiausiam. Ir tai savaime suprantama.
Blogiausia, galima sakyti, jis jau matė. Kaip ir dėl Meisono mirties, dėl tokio
Edžio pasikeitimo ir dėl to, ką jam teko išgyventi strigojų naguose, kaltinau save.
Neteisinga, bet nieko negalėjau sau padaryti. Jaučiausi skolinga, tarsi turėčiau jį
saugoti ir kažkaip atlyginti už netektis.
Juokinga, nes mane dabar saugojo ir Edis. Nepersekiojo, bet jaučiau, kad
stebi. Tikriausiai po to, kas atsitiko, jis manė esąs skolingas Meisonui pasirūpinti
jo mergina. Neaiškinau Edžiui, kad iš tiesų nebuvau Meisono mergina, kaip ir
neatstūmiau broliškos jo globos. Pati galėjau savimi pasirūpinti, bet kai Edis
nuvydavo kitus vaikinus sakydamas, kad aš susitikinėti dar nepasiruošusi,
neprieštaraudavau. Tikrai nebuvau pasiruošusi.
Edis nusišypsojo; pailgam veidui šypsena suteikė vaikiško žavesio.
– Sveika, Rouz. Džiaugiesi?
– Aišku. – Vienoje pusėje visi suoleliai jau buvo nusėsti, ir vietos susiradome
viduryje. – Bus tarsi atostogos. Šešios savaitės kartu su Lisa. – Nors mūsų ryšys
kartais erzindavo, dėl jo buvau tiesiog ideali sergėtoja. Visada žinojau, kur Lisa
ir kaip ji jaučiasi. Kai baigsime Akademiją, tapsiu oficialia jos sergėtoja.
Edis susimąstė.
– Tau išties nėra ko nerimauti. Žinai, ką sergėsi, kai baigsi Akademiją.
Kitiems ne taip pasisekė.
– Jau nusižiūrėjai kokią kilmingą moroję? – paerzinau.
– Koks skirtumas, vis tiek pastaruoju metu sergėtojai skiriami tik
kilmingiesiems.
Tiesa. Dampyrų – pusiau vampyrų, kaip aš – trūko, ir kilmingieji pirmieji
išsirinkdavo sergėtojus. Anksčiau visi morojai, tiek kilmingi, tiek nekilmingi,
gaudavo sergėtojus, ir novicai stengdavosi, kad jiems paskirtų kokį svarbų
asmenį. Dabar beveik visi sergėtojai patekdavo į kilmingųjų šeimas. Dampyrų
trūko, ir mažiau įtakingos šeimos turėjo manytis pačios.
– Vis tiek svarbu, ką tau paskirs. Kai kurie kilmingieji – baisūs snobai, nors
dauguma visai nieko. Jei gausi ką nors turtingą ir įtakingą, gyvensi rūmuose,
galėsi aplankyti egzotiškus kraštus. – Paskutinė dalis mane žavėjo labiausiai,
dažnai fantazuodavau, kaip mudvi su Lisa keliaujame po pasaulį.
– Taip, – sutiko Edis. Jis galva linktelėjo į kelis vaikinus pirmoje eilėje. –
Nepatikėsi, kaip tie trys lenda į subines Ivaškovams ir Selskiams. Aišku, per
pratybas tai nepadės, bet akivaizdu – jie jau ieškosi vietų po baigimo.
– Tam įtakos gali turėti ir pratybos. Įvertinimas pateks į mūsų bylą.
Edis linktelėjo ir jau norėjo kažką sakyti, bet mūsų šnabždesį pertraukė
garsus, tvirtas moters balsas. Abu pakėlėme galvas. Į įspūdingą gretą išsirikiavę
mūsų mokytojai stovėjo ir žiūrėjo į mus. Tarp jų buvo ir Dimitrijus – grėsmingas
ir nepaprastai patrauklus. Alberta mėgino atkreipti mūsų dėmesį. Šnekos nutilo.
– Pradėkime. – Alberta buvo peržengusi ketvirtąją dešimtį, liekna ir
raumeninga. Žiūrėdama į ją, prisiminiau jos pokalbį su Dimitrijumi, bet tas mintis
nuvijau. Neleisiu Viktorui Daškovui sugadinti šios akimirkos. – Gerai žinote, kas
jūsų laukia. – Visi nuščiuvo, veiduose buvo matyti įtampa ir laukimas. Albertos
balsas aidėjo nuščiuvusioje salėje. – Tai svarbiausia jūsų mokslų dalis prieš
baigiamuosius egzaminus. Šiandien sužinosite, kuris morojus jums paskirtas.
Praėjusią savaitę visi gavote artimiausių šešių savaičių grafiką. Manau,
perskaitėte. – Aš tikrai perskaičiau – gyvenime dar nebuvau skaičiusi taip
atidžiai. – Sergėtojas Alto trumpai primins pagrindines taisykles.
Aplanką perdavė Stenui Alto. Ilgą laiką jis buvo nekenčiamiausias mano
mokytojas, bet po Meisono mirties tarp mūsų tvyrojusi įtampa atlėgo. Vienas
kitą dabar supratome geriau.
– Taigi, – pradėjo Stenas. – Budėsite šešias dienas per savaitę, vadinasi, jums
pasisekė – tikrame gyvenime laisvų dienų paprastai nebūna. Savo morojus
lydėsite visur – į pamokas, į bendrabučius, pas maitintojus. Jūsų reikalas
sugalvoti, kaip prie jų prisitaikyti. Vieni morojai su sergėtojais elgiasi kaip su
draugais, kitiems labiau patinka nepastebimi, nebylūs vaiduokliai...
Negi jis nerado „vaiduoklio“ atitikmens?
– Situacijos bus įvairios, ir jums kaskart teks rasti geriausią būdą užtikrinti
saugumą. Jus gali užpulti bet kada ir bet kur; puldami mes visada vilkėsime
juodai. Budrumo nepraraskite nė akimirką. Nors ir žinosite, kad puolame mes,
ne tikri strigojai, turit reaguoti taip, lyg gyvybei iš tiesų grėstų pavojus.
Nebijokite mūsų sužeisti. Esu tikras, kai kurie netgi nekantrauja atsilyginti už
praeities skriaudas. – Visi sukikeno. – Kai kam norėsis susilaikyti – neprisidaryti
rūpesčių. Nepatariu. Rūpesčių bus, jei susilaikysite. Nesijaudinkite – ištversime.
Jis atvertė lapą.
– Budėsite dvidešimt keturias valandas per parą, šešis kartus per savaitę.
Dienomis, kai morojai miega, taip pat galėsite miegoti, tik turėkite omeny – nors
strigojai ir retai puola dieną, kai kada puola, tad nepraraskite budrumo.
Stenas priminė dar keletą taisyklių, kurias praleidau pro ausis. Visa tai jau
žinojau. Visi žinojome. Apsidairiusi supratau, kad ne viena imu nekantrauti.
Novicai jaudinosi ir nerimavo. Kumščiai sugniaužti, akys išplėstos. Laukėme
užduočių, nekantravome kuo greičiau pradėti pratybas.
Baigęs Stenas perdavė aplanką Albertai.
– Dabar, – pasakė ji, – šauksiu po vieną ir sakysiu, kuris morojus jums
skiriamas. Išgirdę savo pavardę prieikite, ir sergėtojas Čeisas duos aplanką su
informacija apie jūsų morojaus dienotvarkę, laisvalaikį ir visa kita.
Jai sklaidant puslapius, tvyrojo įtampa. Per salę nuvilnijo šnabždesys. Edis
sunkiai atsiduso.
– Tikiuosi, negausiu kokio kvailio, – sumurmėjo. – Mažiausiai norisi šešių
savaičių pragaro.
Ramindama spustelėjau jam ranką.
– Gausi, – sušnibždėjau. – Tai yra gausi ne kvailį. Nebus jokio pragaro.
– Rajenas Eilesvortas, – garsiai perskaitė Alberta. Edis krūptelėjo, ir iškart
supratau kodėl. Anksčiau pirmąją visada perskaitydavo Meisono Ešfordo
pavardę. Daugiau to nebus. – Tu skiriamas Kamilei Kontai.
– Velnias, – sumurmėjo kažkas už nugaros, matyt, tikėjęsis gauti Kamilę.
Rajenas buvo vienas iš subinlaižių pirmoje eilėje ir, eidamas atsiimti savo
aplanko, plačiai šypsojosi. Kontos – viena perspektyviausių šeimų, sklido gandai,
kad, atėjus laikui paskelbti paveldėtoją, karalienė pasirinks kurį nors iš jų. Be to,
Kamilė labai graži. Joks vaikinas neprieštarautų paskui ją sekioti. Rajenas
atrodė pasipūtęs ir baisiai savim patenkintas.
– Dinas Barnesas, – perskaitė kitą pavardę Alberta. – Tu skiriamas Džesiui
Zeklui.
– Fuuu... – lengviau atsidusome abudu su Edžiu. Jei Džesiui būtų paskyrę
mane, jam prireiktų dar vieno sergėtojo. Saugoti nuo manęs.
Albertai vieną po kitos skaitant pavardes pastebėjau, kad Edį išpylė
prakaitas.
– Maldauju, skirkit man normalų morojų, – murmėjo jis.
– Viskas bus gerai, pamatysi, – raminau.
– Edisonas Kastilas, – perskaitė Alberta. Edis sunkiai nurijo seilę. – Tu
skiriamas Vasilisai Dragomir.
Mudu su Edžiu suakmenėjome, paskui jis šiaip ne taip atsistojo. Nueidamas
dar metė į mane greitą, išsigandusį žvilgsnį, kuris tarsi sakė: Prisiekiu,
nežinojau!
Ką gi, tai buvo staigmena ne jam vienam. Prieš akis viskas pradėjo plaukti.
Alberta toliau skaitė pavardes, bet aš nieko negirdėjau. Ką visa tai reiškia?
Kažkas aiškiai suklydo. Lisai turėjo skirti mane. Tapsiu jos sergėtoja, kai baigsiu
Akademiją. Nieko nesupratau. Edis priėjo prie Čeiso – gavo aplanką ir pratybų
kuolelį. Jis iškart žvilgtelėjo į popierius tarsi tikrindamas, ar neįvyko klaida. Kai
pakėlė akis ir pažvelgė į mane, supratau, kad ten įrašytas Lisos vardas.
Giliai įkvėpiau. Nusiramink. Dar anksti panikuoti. Kažkas tiesiog suklydo, ir
tai netrukus paaiškės. Kai perskaitys mano ir Lisos pavardes, jie susipras, kad
vieno morojaus pavardė kartojasi du kartus, ir Edžiui skirs ką nors kitą. Ko jau
ko, o morojų netrūksta. Jų Akademijoje daugiau negu dampyrų.
– Rozmari Hetavėj. – Visa įsitempiau. – Tu skiriama Kristianui Ozerai.
Žiūrėjau į Albertą. Ne. Negali būti. Man tik pasigirdo. Visi, pastebėję, kad
nesikeliu, pradėjo gręžiotis. Bet aš ir toliau sėdėjau. Negali būti. Naktinis
Meisono vaiduoklis staiga pasirodė tikresnis negu išgirsta naujiena. Po kelių
akimirkų ir Alberta suprato, kad tebesėdžiu savo vietoje. Ji susierzinusi pakėlė
akis.
– Rouz Hetavėj!
Kažkas mane niūktelėjo. Sunkiai atsistojau ir nuėjau vilkdama kojas. Tai
klaida. Aiški klaida. Eidama prie Čeiso, jaučiausi kaip už siūlelių tampoma
marionetė. Čeisas padavė aplanką ir pratybų kuolelį, turintį „nužudyti“ mus
puolantį sergėtoją, ir aš pasitraukiau užleisdama vietą kitam.
Vis dar netikėdama perskaičiau ant aplanko užrašytą pavardę. Kristianas
Ozera. Atvertus aplanką atsiskleidė jo gyvenimas. Nuotrauka. Pamokų
tvarkaraštis. Genealoginis medis. Biografija. Net tragiška jo tėvų istorija, kaip
jie tapo strigojais ir žudė kitus, kol buvo nugalabyti patys.
Mums buvo liepta susipažinti su dokumentais, susikrauti kuprines ir per
priešpiečius susitikti su savo morojais. Alberta toliau skaitė pavardes, kiti, jau
gavę užduotis, aptarinėjo su draugais. Mindžikavau šalia vienos grupelės
tikėdamasi pasikalbėti su Alberta ir Dimitrijumi. Tai, kad iškart nepuoliau prie jų
reikalaudama viską paaiškinti, bylojo išsiugdytą kantrybę. Būčiau galėjusi
užsipulti iškart, bet laukiau, kol bus perskaityti sąrašai. Atrodė, tai niekada
nesibaigs. Viešpatie, kiek reikia laiko perskaityti pavardžių sąrašą?
Kai paskutiniam novicui buvo paskirtas morojus, perrėkdamas triukšmą
Stenas liepė susipažinti su užduotimis ir išvarė iš salės. Per minią prasibroviau
prie Dimitrijaus ir Albertos, kurie, laimė, stovėjo greta. Jie aptarinėjo kažkokius
reikalus ir mane pastebėjo ne iškart.
Kai pagaliau pažvelgė, parodžiau aplanką ir paklausiau:
– Kas čia?
Alberta sutriko, bet iš Dimitrijaus veido supratau, kad tokio klausimo tikėjosi.
– Tavo užduotis, Hetavėj, – atsakė Alberta.
– Ne, – iškošiau pro sukąstus dantis. – Čia kažkieno kito užduotis.
– Čia rinktis negali, kaip ir negalėsi rinktis tikrame gyvenime, – griežtai
atrėžė Alberta. – Negali pagal savo užgaidas spręsti, ką nori sergėti, – nei
dabar, nei baigusi Akademiją.
– Bet baigusi tapsiu Lisos sergėtoja! – sušukau. – Visi tai žino. Todėl ir per
pratybas man turėjo skirti ją.
– Visi mano, kad, baigusi Akademiją, tapsi jos sergėtoja, bet nėra jokių
taisyklių, kad per pratybas tau turi būti skirta ji ar kas kitas. Imi, ką gauni.
– Bet Kristianas! – Aplanką trenkiau ant žemės. – Kuoktelėjote, jei manote,
kad jį saugosiu!
– Rouz! – nesusilaikęs įsikišo Dimitrijus. Jo balsas buvo toks griežtas, kad net
sumirksėjau ir akimirką pamiršau, ką norėjau pasakyti. – Peržengei visas ribas.
Nedrįsk taip kalbėti su mokytojais.
Nemėgstu, kai mane bara. Ypač jis. Ir ypač tada, kai jis teisus. Bet negalėjau
susivaldyti. Siutau, o ir miego trūkumas darė savo. Nervai įtempti, ir iš
kantrybės mane būtų išvedusi netgi smulkmena, o tai buvo ne smulkmena.
– Atsiprašau, – nenoriai nusileidau. – Bet tai kvaila. Beveik taip pat kvaila,
kaip neleisti mums dalyvauti Viktoro Daškovo teisme.
Alberta nustebusi sumirksėjo.
– Kaip sužinojai? Tiek to. Apie tai pasikalbėsime vėliau. O dabar turi ką
veikti.
Staiga išgirdau supratimo kupiną Edžio balsą. Nė nepastebėjau, kada priėjo.
– Klausyk... Man tas pat... Jei nori, galime susikeisti...
Alberta perliejo jį lediniu žvilgsniu.
– Ne, negalite. Tau paskirta Vasilisa Dragomir. – Ji pasisuko į mane. – O tau –
Kristianas Ozera. Kalba baigta.
– Bet tai kvaila, – pakartojau. – Kodėl turiu gaišti laiką su Kristianu? Baigusi
Akademiją saugosiu Lisą. Jei norite, kad tapčiau gera sergėtoja, pratyboms
turėjote skirti ją.
– Ją ir taip apsaugosi, – pasakė Dimitrijus. – Tu ją pažįsti, judvi sieja ryšys. Bet
kada nors tau gali tekti saugoti ir nepažįstamą morojų. Turi išmokti saugoti tą,
su kuo neturi patirties.
– Bet aš turiu patirties su Kristianu, – suniurzgiau. – Tai ir yra bėda. Negaliu
jo pakęsti. – Čia gerokai perdėjau. Kristianas mane erzino, tačiau jam tikrai
nejaučiau neapykantos. Tas nutikimas su strigojais daug ką pakeitė. Už mane
kalbėjo miego trūkumas ir susierzinimas.
– Juo geriau, – atkirto Alberta. – Ne visi, kuriuos saugosi, bus tavo draugai.
Ne visi tau patiks. Taigi pratinkis.
– Turėčiau kovoti su strigojais, – pasakiau. – To mokiausi per treniruotes ir...
– kozirį buvau pasilikusi pabaigai, – ...ir pritaikiau praktikoje.
– Sergėtojo darbas – ne vien kovos technika, Hetavėj. Tai ir darbas su pačiu
morojumi, nors Akademijoje to nemoko. Mokome kovoti su strigojais, o tvarkytis
su morojais paliekame patiems. O tau ypač reikia išmokti bendrauti su
nemėgstamais žmonėmis.
– Turi išmokti apsaugoti tą, apie kuriam gresiantį pavojų neperspėja joks
ryšys, – pridūrė Dimitrijus.
– Taip, – pritarė Alberta. – Tai tavo Achilo kulnas. Jei nori tapti gera sergėtoja
– puikia sergėtoja, – turėsi klausyti mūsų.
Jau norėjau atkirsti, kad, saugodama gerai pažįstamą morojų, puikia
sergėtoja tapsiu greičiau, bet Dimitrijus užbėgo man už akių.
– Be to, saugodama kitą morojų, apsaugosi ir Lisą.
Suklusau. Buvo tik vienas būdas priversti mane klausytis, ir jis jį surado.
 – Ką nori pasakyti? – paklausiau.
– Lisa taip pat turi savo Achilo kulną – tave. Jei ji nesužinos, ką reiškia
apsauga be fizinio ryšio, užpultai kils didesnis pavojus. Sergėtojo darbe
svarbiausia abipusis ryšys. Todėl šis paskyrimas svarbus tiek tau, tiek jai.
Jo žodžius apgalvojau tylėdama. Logikos buvo.
– Be to, – pridūrė Alberta, – rinktis negali. Jei atsisakysi, pratybose
nedalyvausi.
Nedalyvausiu pratybose? Gal ji kuoktelėjo? Tai ne pamoka, iš kurios galima
pabėgti. Be pratybų nebaigsiu Akademijos. Norėjau paprieštarauti, kad tai
nesąžininga, bet Dimitrijus mane nutildė be žodžių. Ramus tamsių akių žvilgsnis
paragino nuolankiai susitaikyti – na, jei ir ne nuolankiai, tai bent jau susitaikyti.
Nenoriai pakėliau aplanką nuo žemės.
– Gerai, – prakošiau šaltai. – Sutinku. Tačiau turėkite galvoje, kad tai darau
prieš savo valią.
– Tiek jau supratome, Hetavėj, – sausai nukirto Alberta.
– Tai kvaila, ir anksčiau ar vėliau patys suprasite.
Apsigręžiau ir jiems nespėjus nieko pasakyti išbėgau iš salės. Supratau, kad
elgiuosi kaip mažvaikė, bet jei jie būtų patyrę virtualų seksą, išvydę vaiduoklį ir
neišsimiegoję, būtų elgęsi lygiai taip pat. Be to, manęs laukė šešios savaitės su
Kristianu Ozera – visada sarkastišku, nesukalbamu ir amžinai laidančiu kandžias
pastabas.
Žodžiu, visai tokiu pačiu kaip aš.
Atrodo, mūsų laukia ilgos šešios savaitės.
 TREČIAS

– Ko tokia paniurusi, mažoji dampyre?

Truktelėjau nosimi ir užuodžiau gvazdikėlių kvapą. Atsidusau.
– Adrianai, tave dabar noriu matyti mažiausiai.
Prie manęs priėjo Adrianas Ivaškovas. Jis išpūtė dūmų debesėlį, kuris,
žinoma, atplaukė man tiesiai į veidą. Pamosavau ranka ir tyčia užsikosėjau.
Adrianas buvo kilmingas morojus; su juo susipažinau per slidinėjimo išvyką. Jis
buvo keleriais metais vyresnis ir grįžo į Šv. Vladimiro akademiją kartu su Lisa
studijuoti dvasios. Be Lisos, jis buvo vienintelis mums žinomas dvasios
valdytojas. Jis, išlepintas ir arogantiškas, didžiąją dalį laiko skyrė cigaretėms,
alkoholiui ir merginoms. Dabar jis buvo įsimylėjęs mane – bent taip tvirtino
norėdamas nusitempti į lovą.
– Matau, – pasakė. – Kai grįžau, beveik nesimatėme. Jei nepažinočiau tavęs
geriau, sakyčiau, kad manęs vengi.
– Taip ir yra.
Jis išpūtė dūmus ir persibraukė rudus, visada stilingai sutaršytus plaukus.
– Rouz, tau nebereikia vaidinti nepasiekiamos. Aš jau užkibau ant tavo
kabliuko.
Adrianas puikiausiai žinojo, kodėl vaidinu nepasiekiamą, bet mėgavosi mane
erzindamas.
– Šiandien aš nenusiteikusi tavo tariamiems kerams.
– Kas nutiko? Taškai visas balas iš eilės, o atrodai taip, lyg norėtum trenkti
pirmam pasitaikiusiam.
– Tai ko čia stovi? Nebijai gauti?
– Man netrenksi. Per gražus veidas.
Ne tiek, kad atlygintų šlykščių, kancerogeninių dūmų, pučiamų tiesiai man į
veidą, žalą.
– Kaip tu išsisuki? Čia nerūkoma. Kai sugavo Ebę Badiką, nušalino dviem
savaitėms.
– Man negalioja taisyklės, Rouz. Nesu nei mokinys, nei mokytojas, tiesiog
laisva dvasia, klajojanti po jūsų nuostabiąją Akademiją.
 – Tai ir klajok sau.
– Jei nori manęs atsikratyti, pasakyk, kas atsitiko.
Supratau, kad jis neatstos. Galų gale vis tiek sužinos.
– Pratyboms man paskyrė Kristianą.
Adrianas kurį laiką tylėjo, paskui nusikvatojo.
– Oho. Dabar suprantu. Sakyčiau, esi nepaprastai rami.
– Turėjau saugoti Lisą, – suniurzgiau. – Negaliu patikėti, kad sergėtojai taip
su manimi pasielgė.
– O kodėl jie taip pasielgė? Ar gali būti, kad, baigusi Akademiją, jos
nesaugosi?
– Ne. Jie mano, kad man tai išeis į naudą. Lisos sergėtojais vėliau tapsime abu
su Dimitrijumi.
Adrianas pašnairavo.
– Tau bus nelengva.
Niekaip nesupratau, kodėl Lisa nė neįtarė apie mano jausmus Dimitrijui, o
Adrianas iškart viską perprato.
– Kaip jau sakiau, šiandien apsieisiu be tavo komentarų.
Bet Adrianas aiškiai nenorėjo su tuo sutikti. Man kilo įtarimas, kad jis išgėręs,
nors dar nebuvo dvylikos.
– Ko čia siunti? Kristianas vis tiek visą laiką būna su Lisa.
Tiesa, bet negi dabar pripažinsiu, kad jis teisus? Pasinaudojęs tyla Adrianas
mikliai pakeitė pokalbio temą.
– Ar esame kalbėję apie tavo aurą? – Jo balse buvo girdėti dvejonė, o gal
smalsumas. Visiškai nebūdinga. Paprastai girdėdavai tik sarkazmą.
– Neprisimenu. Taip, kartą. Sakei, mane supa tamsa. O ką?
Aura – kiekvieną žmogų supanti šviesa, kurios spalva ir ryškumas priklauso
nuo asmenybės ir skleidžiamos energijos. Auras mato tik dvasios valdytojai.
Adrianas jas matė nuo vaikystės, Lisa dar tik mokėsi.
– Tai sunku paaiškinti. Gal ir nieko nereiškia. – Jis sustojo prie durų ir dar
kartą užsitraukė. Tiesa, prieš išpūsdamas dūmus, nusisuko, bet vėjas juos vis
tiek atnešė į mano pusę. – Auros – keistas dalykas. Jos keičia spalvas bei
ryškumą. Vienos ryškios, kitos blyškios. Kartais žmogus suspindi tokia ryškia
spalva, kad... – Jis atlošė galvą ir pažvelgė į dangų. Pažinau tą keistą būseną,
kuri jį kartais apimdavo. – Iškart supranti, ką tai reiškia. Tarsi žvelgtum į sielą.
 Nusišypsojau.
– Bet manęs neperkandai, tiesa? Net nežinai, ką reiškia spalvos.
Adrianas gūžtelėjo.
– Po truputį mokausi. Šnekantis su žmonėmis geriau juos pažįsti, imi pastebėti
pasikartojančias spalvas... Po kurio laiko kiekviena spalva įgyja prasmę.
– Kokia dabar mano spalva?
Jis žvilgtelėjo.
– Šiandien ją sunku įžiūrėti.
– Taip ir žinojau. Gėrei. – Alkoholis ir kai kurie vaistai slopina dvasią.
– Tik gurkšnelį – sušilti. Bet kokia tavo aura – galiu nuspėti. Ji besikeičiančių
spalvų. Tik ją gaubia tamsa. Lyg tave sektų šešėlis.
Adriano balso tonas privertė mane krūptelėti. Nors daug kartų girdėjau jį su
Lisa šnekant apie auras, niekada nemaniau, kad turėčiau dėl to nerimauti. Man
auros buvo greičiau specialus efektas.
– Tai nudžiuginai. Tau reikėtų sakyti drąsinamąsias kalbas.
Užsisvajojęs žvilgsnis išnyko, sugrįžo jam būdingas sarkazmas.
– Nesijaudink, mažoji dampyre. Net jei tave supa debesys, tu man visada
švieti kaip saulutė. – Aš tik pavarčiau akis. Adrianas numetė cigaretę ant žemės
ir sutrypė. – Man metas. Pasimatysime. – Jis galantiškai nusilenkė ir pasuko
svečių namelio link.
– Prišiukšlinai! – sušukau pavymui.
– Kaip jau sakiau, man taisyklės negalioja, Rouz.
Nusukusi nosį, pakėliau nuorūką ir išmečiau į netoliese stovinčią šiukšliadėžę.
Įėjusi į vidų, trepsėdama nusikračiau nuo batų pažliugusį sniegą ir pajutau
malonią šilumą. Priešpiečiai ėjo į pabaigą. Dampyrai sėdėjo kartu su morojais, į
juos pažvelgus iškart galėjai pasakyti, kas yra kas. Dampyrai, turintys žmonių
kraujo, buvo didesni – ne aukštesni, tiesiog tvirčiau sudėti. Dampyrės, palyginti
su lieknomis morojėmis, turėjo visus apvalumus, dampyrai buvo raumeningesni.
Morojų oda blyški ir švelni kaip porcelianas, dampyrai nuo treniruočių lauke
labiau įdegę.
Lisa sėdėjo viena ir su baltu megztiniu atrodė tarsi angelas. Šviesūs plaukai
krito ant pečių. Man artinantis pakėlė galvą, ir per mūsų ryšį pajutau džiaugsmą.
Ji išsišiepė.
– Jūs tik pažvelkite į jos veidą. Vadinasi, tai tiesa? Tau tikrai paskyrė
Kristianą?
Sužaibavau akimis.
– Galėtum ir nevaidinti šventosios kankinės, – pasakė Lisa laižydama nuo
šaukštelio braškinį jogurtą. Žvilgsnis buvo griežtas, nors akys šypsojosi. – Galų
gale, jis mano draugas. Visą laiką būnu su juo. Ne taip jau blogai.
– Tada tu tikra šventoji, – subambėjau klestelėdama į kėdę. – Be to, su juo
nebūni septynias dienas per savaitę.
– Nereikės ir tau, užteks šešių.
– Tas pats, kaip būtų dešimt.
Ji susiraukė.
– Nesupratau...
Numojau ranka į savo kvailą pastabą ir apsidairiau. Visi susijaudinę
aptarinėjo pratybas, kurios prasidės iškart po pietų. Geriausiai Kamilės draugei
skirtas geriausias Rajeno draugas, ir dabar jie visi kartu sėdėjo spindinčiais
veidais, tarsi jų lauktų šešias savaites truksiantis dvigubas pasimatymas. Bent
jau kas nors džiaugiasi. Atsidusau. Kristiano, mano globotinio, nebuvo matyti. Jis
pas maitintojus – žmones, savanoriškai duodančius kraujo morojams.
Per mūsų ryšį pajutau, kad Lisa nori kažką pasakyti. Ji dvejojo, nes buvau
bjaurios nuotaikos, o jai reikėjo mano palaikymo. Nusišypsojau.
– Dėl manęs nesijaudink. Pasakok.
Ji nusišypsojo neapnuogindama ilčių.
– Gavau leidimą.
– Kokį leidimą? – Atsakymą jos mintyse išgirdau anksčiau, nei jį ištarė balsu. –
Ką? Tau nebereikės vartoti vaistų?
Dvasia suteikė nepaprastų galių, kurias dar tik pradėjome atrasti, tačiau
turėjo ir bjaurų šalutinį poveikį – skatino depresiją ir beprotybę. Viena iš
priežasčių, kodėl Adrianas taip gėrė (be jo prigimties), buvo ta, kad šitaip
mėgino nuslopinti šalutinį dvasios poveikį. Lisa tai darė kur kas sveikiau. Ji
vartojo antidepresantus, bet jie, deja, nuslopino ir magiškas galias. Jai nepatiko,
kad nebegali valdyti dvasios, bet tai geriau, nei kuoktelėti. Bent jau aš taip
maniau. Ji aiškiai buvo kitos nuomonės, jei nutarė pradėti šį beprotišką
bandymą. Žinojau – ji nori naudoti magiją, bet nemaniau, kad tam ryšis – juolab
kad jai kas nors leis.
– Turėsiu kasdien susitikti su mokytoja Karmak ir reguliariai lankytis pas
psichologą, – tardama paskutinius žodžius, Lisa nusivaipė, bet šiaip ji buvo
nusiteikusi puikiai. – Nekantrauju pradėti mokytis su Adrianu.
– Adrianas tau daro blogą įtaką.
– Jis manęs nevertė, Rouz, pati nusprendžiau. – Kai nieko nepasakiau, palietė
man ranką. – Klausyk, tau nėra dėl ko nerimauti. Jaučiuosi daug geriau, bet to,
mane prižiūrės.
– Visi, išskyrus mane, – pasakiau liūdnai.
Atsidarė dvigubos durys, ir įėjo Kristianas. Laikrodis rodė, kad iki priešpiečių
pabaigos liko penkios minutės.
– O varge. Tuoj prasidės.
Kristianas prisitraukė kėdę prie mūsų stalo, bet apsuko ir atsisėdęs parėmė
smakrą į aukštą atkaltę. Nuo mėlynų akių nusibraukė tamsius plaukus ir kreivai
nusišypsojo. Jam pasirodžius Lisa apsidžiaugė.
– Laukiu nesulaukiu, kada prasidės spektaklis, – pasakė jis. – Mums bus labai
smagu, Rouz. Dekoruosime namus, vienas kitam dažysime plaukus, pasakosime
vaiduoklių istorijas...
Užuomina apie vaiduoklius buvo nemaloni. Nesužavėjo ir siūlymas dekoruoti
namus ar dažyti Kristiano plaukus.
Papurčiau galvą ir atsistojau.
– Turite kelias paskutines minutes pabūti vieni.
Jie nusijuokė.
Atsistojau į eilę tikėdamasi rasti nuo pusryčių likusių spurgų. Deja, buvo likę
tik kruasanai, pyragėliai ir keptos kriaušės. Užuomina į restorano valgiaraštį?
Riebalais varvančios spurgos, ir tos jau nebegali gauti. Priešais mane stovėjo
Edis. Atsigręžęs kaltai šyptelėjo.
– Rouz, man labai gaila...
Numojau ranka.
– Tu dėl to nekaltas. Tik pažadėk, kad gerai ją saugosi.
Kvailas prašymas, nes Lisai negrėsė joks pavojus, bet aš dėl jos nerimavau
nuolatos – ypač dabar, kai ji nustojo vartoti vaistus.
Tačiau Edžiui mano prašymas nepasirodė kvailas. Jis buvo vienas iš
nedaugelio, žinančių apie Lisos galias ir šalutinį jų poveikį. Tikriausiai todėl ir
paskyrė jį.
– Neleisiu, kad jai kas atsitiktų. Tikrai.
Nepaisydama niūrios nuotaikos, šyptelėjau. Susidūrimas su strigojais Edį
privertė į viską žiūrėti rimčiau, palyginti su kitais novicais. Be manęs, jis buvo
geriausias kandidatas į Lisos sergėtojus.
– Rouz, ar tiesa, kad trenkei sergėtojai Petrovai?
Atsigręžusi išvydau du morojus – Džesį Zeklą ir Ralfą Sarkozi. Jie užlindo į
eilę po mudviejų su Edžiu ir atrodė labiau savimi patenkinti ir erzinantys nei
paprastai. Džesis buvo patrauklus ir sumanus, Ralfas – visiškai nepatrauklus ir
gana kvailas. Iš visų Akademijos mokinių jų nekenčiau labiausiai už tai, kad apie
mane buvo paskleidę šlykščių gandų. Meisonas juos privertė pasakyti tiesą, bet
jie man taip ir neatleido.
– Trenkiau Albertai? Nesąmonė.
Buvau benusisukanti, bet Ralfas kalbėjo toliau:
– Girdėjome, sukėlei isteriją sužinojusi, ką turėsi saugoti.
– Isteriją? Kas tu, pensininkas? Aš tiesiog... – nutilau rinkdama žodžius, –
...tiesiog išsakiau savo nuomonę.
– Na, – pastebėjo Džesis, – jei kažkam reikia saugoti tą būsimąjį strigojų,
gerai, kad skyrė tave. Esi kiečiausia iš visų.
Jis apsimetė sakąs komplimentą, nors man taip nepasirodė. Daugiau nespėjus
išsižioti, atsigręžiau į Džesį. Apie mano savitvardą geriausiai bylojo tai, kad
negriebiau jo už gerklės. Džesio akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Su strigojais Kristianas neturi nieko bendro, – pasakiau grėsmingai.
– Bet jo tėvai...
– ...yra jo tėvai. O jis – Kristianas. Jų nepainiok.
Džesis savo kailiu buvo patyręs, kad manęs geriau nesiutinti, todėl dabar
baimė susigrūmė su noru pažeminti Kristianą. Keista, bet nugalėjo pastarasis.
– Anksčiau negalėjai jo pakęsti, o dabar gini? Pati žinai, koks jis – amžinai
laužo taisykles. Negi tikrai tiki, kad jis netaps strigojumi kaip jo tėvai?
– Taip. Tikiu. Kristianas stos prieš strigojų greičiau nei bet kuris iš čia
esančių morojų. – Džesis žvilgtelėjo į Ralfą. – Jis padėjo man kovoti su strigojais
Spokane. Jis niekada netaps strigojumi. – Pamėginau prisiminti, kas paskirtas
Džesio sergėtoju per pratybas. – Ir jei dar kada išgirsiu panašias nesąmones, net
Dinas neapsaugos nuo manęs.
– Arba nuo manęs, – pasakė šalia atsiradęs Edis.
Džesis pasitraukė atatupstas.
– Melagė. Neišdrįsi manęs paliesti. Jei tave nušalins dabar, nebaigsi
Akademijos.
 Žinoma, jis buvo teisus, bet aš vis tiek nusišypsojau.
– Pagunda per didelė. Verčiau pasisaugok.
Džesis ir Ralfas nutarė, kad stovėti eilėje nebėra prasmės. Jiems nueinant,
dar išgirdau kažką panašaus į „pasiutusi kalė“.
– Kvailiai, – sumurmėjau. Staiga mano veidas nušvito. – O, spurgos!
Pasiėmiau spurgą su šokoladiniu glajumi, ir mudu su Edžiu nuskubėjome pas
savo morojus. Edis nusišypsojo.
– Jei nežinočiau, sakyčiau – ką tik apgynei Kristiano garbę. Maniau, jis rakštis
subinėj?
– Aha, – sumurmėjau nuo pirštų laižydama šokoladą. – Tikrų tikriausia rakštis.
Bet artimiausias šešias savaites jis bus mano rakštis.
 KETVIRTAS

Pratybos prasidėjo.
Iš pažiūros tarsi niekas nepasikeitė. Pirmą dienos pusę dampyrai su morojais
lankė skirtingas pamokas ir susitikdavo tik po pietų. Iš popietinių dalykų
Kristianas buvo pasirinkęs tuos, kuriuos lankiau praėjusį semestrą, tad mano
grafikas beveik nepasikeitė. Skirtumas tik tas, kad dabar per pamokas buvau
nebe mokinė. Nebereikėjo sėdėti suole, klausytis mokytojų. Kartu su kitais
morojus saugančiais novicais turėjau stovėti klasės gale, ir tai buvo gan sunku.
Po pamokų viskas buvo kaip įprasta. Svarbiausia – morojai. Sergėtojai tebuvo
šešėliai.
Kartais kildavo pagunda paplepėti su kitais novicais, ypač tada, kai morojai
dirbdavo savarankiškai ar šnekėdavosi tarpusavyje. Bet susilaikydavome.
Taisyklėms nusižengti neleido pirmosios dienos stresas ir adrenalinas.
Po biologijos mudu su Edžiu pradėjome taikyti porinio saugojimo techniką. Aš
buvau artimoji sergėtoja ir ėjau šalia Lisos su Kristianu, pasirengusi bet kada
juos apginti. Edis, tolimasis sergėtojas, ėjo priekyje ir žvalgė teritoriją.
Šį metodą taikėme visą dieną iki paskutinės pamokos. Kai Lisa pakštelėjo
Kristianui į skruostą, supratau – jie skirstosi.
– Jums ne ta pati pamoka? – nusivylusi paklausiau, traukdamasi iš kelio
skubantiems mokiniams. Edis taip pat suprato, kad jie skirstosi, tad priėjo prie
mūsų. Nežinojau, kiek Lisos ir Kristiano grafikai sutampa šį semestrą.
Pajutusi mano nusivylimą, Lisa užjaučiamai nusišypsojo.
– Atleisk. Po pamokų mokysimės kartu, bet dabar man kūrybinis rašymas.
– O man, – išdidžiai pareiškė Kristianas, – kulinarijos mokslas.
– Kulinarijos mokslas? – sušukau. – Pasirinkai kulinarijos mokslą? Bet juk tai
pati bukiausia pamoka!
– Visai ne, – paprieštaravo. – O net jei ir taip... juk paskutinis semestras,
tiesa?
Sunkiai atsidusau.
– Liaukis, Rouz, – nusijuokė Lisa. – Tik viena pamoka. Nebus taip jau...
Ją nutraukė koridoriaus gale kilęs triukšmas. Visi nutilo ir sužiuro į tą pusę.
Nežinia iš kur atsiradęs strigojumi persirengęs vienas iš mano mokytojų, Emilis,
puolė moroję. Jis ją sučiupo, prispaudė prie savęs ir galvą palenkė taip, tarsi
rengtųsi kąsti. Neįžiūrėjau, kas ji, bet jos sergėtojas buvo Šeinas Rejesas.
Užpuolimo nesitikėjo – jis buvo pirmas tą dieną, – bet svyravo tik akimirką. Jis
nustūmė Emilį šalin ir išvadavo merginą. Emilis su Šeinu sustojo vienas priešais
kitą. Visų akys buvo nukreiptos į juos, kai kurie net švilpė ir šūkavo, palaikydami
Šeiną.
Tarp šaukiančiųjų buvo ir Rajenas Eilesvortas. Jis taip užsižiūrėjo į dvikovą –
ją, išsitraukęs pratybų kuolelį, ką tik laimėjo Šeinas, – kad nepastebėjo kitų
sergėtojų, prisėlinusių prie jo ir Kamilės. Mudu su Edžiu padėtį perpratome
akimirksniu, bet atsispyrėme instinktui pulti į pagalbą.
– Saugok juos, – paliepė Edis, o pats nuskubėjo prie Rajeno su Kamile, kurie
ką tik suprato, kad yra užpulti. Rajeno reakcija buvo vangesnė nei Šeino, be to,
juos užpuolė dviese. Vienas sergėtojas atitraukė Rajeno dėmesį, kitas – dabar
jau mačiau, kad tai Dimitrijus – sugriebė Kamilę. Ji suklykė, baimė buvo tikra.
Matyt, Dimitrijaus glėbys jos nejaudino taip kaip manęs.
Edis prisėlino Dimitrijui iš užpakalio ir kumščiu trenkė į smilkinį. Ir nors
smūgis jo neišjungė, vis tiek buvau apstulbusi. Per treniruotes man retai kada
pavykdavo jam suduoti. Edžio puolimas privertė Dimitrijų paleisti Kamilę ir
atsigręžti į naują priešininką. Jis apsisuko – grakščiai kaip šokėjas – ir puolė Edį.
Tuo metu Šeinas „pribaigė“ savo „strigojų“ ir šoko padėti Edžiui, puolė
Dimitrijų iš kitos pusės. Stebėjau iš susijaudinimo sugniaužusi kumščius. Mane
domino ne tik pati kova, bet ir Dimitrijus. Ar nenuostabu, kad toks mirtinai
pavojingas žmogus yra toks gražus? Gailėjausi, kad negaliu kovoti, tačiau
turėjau stebėti teritoriją, jei pasirodytų koks „strigojus“.
Bet daugiau jų nepasirodė. Šeinas ir Edis sėkmingai „pribaigė“ Dimitrijų. Aš
netgi nuliūdau – norėjau, kad Dimitrijus visada būtų geriausias. Tiesa, Rajenas
mėgino kautis, bet Dimitrijus techniškai jį „nužudė“. Savotiškai pasidžiaugiau,
kad Dimitrijus – neprilygstamas strigojus. Jiedu su Emiliu pagyrė Šeiną už greitą
reakciją, o Edį už tai, kad jis puolimą suprato kaip grupinę grėsmę, o ne kaip
asmeninę dvikovą. Aš sulaukiau pritariamo linktelėjimo, kad saugojau Lisą ir
Kristianą, Rajeną išbarė, jog nekreipė dėmesio į savo moroję.
Mudu su Edžiu vienas kitam nusišypsojome – buvome gerai įvertinti per patį
pirmą išbandymą. Nebūčiau prieštaravusi, jei man būtų tekęs svarbesnis
vaidmuo, bet pradžia nebloga. Sukirtome rankomis, tai pamatęs Dimitrijus
nueidamas palingavo galvą.
Kai viskas nurimo, mūsų ketvertas išsiskirstė. Nueidama Lisa nusišypsojo ir
per mūsų ryšį palinkėjo „smagaus kulinarijos mokslo“. Pavarčiau akis, bet ji su
Edžiu jau buvo pradingusi už kampo.
„Kulinarijos mokslas“ tebuvo įmantrus maisto ruošos pamokos pavadinimas.
Nors ir erzinau Kristianą pasirinkus pačią bukiausią pamoką, man ji būtų buvusi
ne iš lengvųjų – vandenį, ir tą ne visada sugebėdavau užvirinti. Kita vertus, ji
neprilygo kūrybiniam rašymui ar debatams, todėl nusprendžiau, kad Kristianas
ją pasirinko tikėdamasis patinginiauti, o ne todėl, kad ateityje ketintų tapti
virtuvės šefu. Na, bent jau pasismaginsiu žiūrėdama, kaip daro tortą. Gal jį net
privers užsirišti prijuostę.
Pamokoje dalyvavo dar trys morojus saugantys novicai. Kadangi kabinetas
buvo erdvus ir su daugybe langų, mums reikėjo sugalvoti, kaip apsaugoti
patalpą. Pastaraisiais metais stebėdama kitus, dėmesį kreipiau tik į kovos
techniką, todėl neišmaniau nei komandinio darbo, nei strateginio planavimo.
Teoriškai turėjome saugoti tik savo morojus, bet nutiko taip, kad teko saugoti
visą klasę.
Man teko postas prie atsarginio išėjimo, vedusio į lauką. Laimė, Kristiano
darbo vieta buvo visai šalia. Paprastai per kulinarijos pamokas visi dirbdavo
poromis, bet tąkart klasėje buvo nelyginis skaičius mokinių. Užuot prisidėjęs
prie kitų dviejų, Kristianas nutarė dirbti vienas. Niekas neprieštaravo. Dauguma
– kaip ir Džesis – tebebuvo nusistatę prieš jį ir jo šeimą. Mano nusivylimui,
Kristianas gamino ne tortą.
– Kas čia? – paklausiau žiūrėdama, kaip jis iš šaldytuvo išima dubenį maltos
mėsos.
– Mėsa, – atsakė, dėdamas ją ant medinės lentelės.
– Pati matau, kad mėsa, kvaily. Kokia?
– Malta jautiena. – Jis išėmė dar vieną dubenį, paskui dar. – Čia veršiena, o
čia kiauliena.
– Laikai dinozaurą, kurį turi šerti?
– Tik tave. Kepsiu mėsos kukulius.
Išverčiau akis.
– Iš trijų rūšių mėsos?
– Kokia prasmė gaminti mėsos kukulius, jei juose nebus mėsos?
 Pakraipiau galvą.
– Ir tai tik pirma diena su tavimi...
Kristianas pradėjo minkyti mėsą.
– Viską per daug sureikšmini. Nejaugi tikrai manęs taip nekenti? Girdėjau,
per paskirstymą paleidai gerklę.
– Visai ne... Neapykantos tau nebejaučiu, – prisipažinau.
– Vadinasi, išsilieji ant manęs, kad negavai Lisos.
Neatsakiau. Jis buvo arti tiesos.
– Žinai, – toliau kalbėjo Kristianas, – gal ir gera mintis tau skirti ką nors kitą.
– Žinau. Ir Dimitrijus taip sako.
Kristianas sudėjo mėsą į dubenį ir pradėjo berti prieskonius.
– Tai ko tada siunti? Belikovas žino, ką daro. Tikiu viskuo, ką jis sako.
Negerai, kad jis paliks Akademiją mums baigus mokslus, bet man bus ramiau, jei
jis saugos Lisą.
– Ir man.
Jis nutilo ir pažvelgė į mane. Abu nusišypsojome iš nuostabos, kad pagaliau
dėl kažko sutarėme. Kristianas grįžo prie darbo.
– Tu irgi gera, – pripažino nenoriai. – Tai, kaip susitvarkei...
Sakinio nebaigė, bet apie ką jis kalba, supratau – apie Spokaną. Kai
nužudžiau strigojus, Kristiano šalia nebuvo, tačiau jis padėjo mums pabėgti.
Panaudojęs ugnies magiją, padėjo man pritvoti sargybinius. Pamiršę
priešiškumą, tapome šaunia komanda.
– Matyt, turime geriau ką veikti, nei amžinai rietis, – nusišypsojau. Pavyzdžiui,
galvoti apie Viktoro Daškovo teismą, staiga dingtelėjo. Vieną akimirką jau
norėjau papasakoti Kristianui, ką sužinojau. Jis buvo su mumis tą vakarą, kai
Viktoras pagrobė Lisą. Bet nutariau dar kurį laiką nieko nesakyti. Lisa turi
sužinoti pirma.
– Taip, – pritarė Kristianas nenujausdamas, kokios mintys sukasi mano
galvoje. – Nenustebk, bet mudu ne tokie jau ir skirtingi. Tiesa, aš sumanesnis ir
sąmojingesnis, bet abu norime ją apsaugoti. – Jis patylėjo. – Klausyk... iš tavęs
jos neatimsiu. Negaliu. Niekas negali, kai judvi sieja ryšys.
Nustebau, kad jis apie tai prakalbo. Visad maniau, kad ginčijamės dėl dviejų
priežasčių. Viena – mūsų prigimtis. Kita – daug svarbesnė – abu vienas kitam
pavydėjome santykių su Lisa. Bet, kaip Kristianas ir sakė, abu tai darėme dėl tos
pačios priežasties. Mylėjome Lisą.
– Nemanau, kad mūsų ryšys jus išskirs. – Supratau, kas jam neduoda
ramybės. Kaip gali suartėti su mergina, kai ją, tegu ir su drauge, sieja toks
ryšys? – Tu jai patinki... – Neprisiverčiau pasakyti: „Ji tave myli.“ – Tau jos
širdyje skirta ypatinga vieta.
Kristianas įdėjo mėsą į orkaitę.
– Ką aš girdžiu? Galbūt tuoj pulsime glėbesčiuotis ir vienas kitą vadinti
meiliais žodeliais. – Jis neva bjaurėdamasis susiraukė, bet mačiau, kaip
džiaugiasi išgirdęs, jog Lisai patinka.
– Turiu tau keletą meilių žodelių, bet jei juos pasakysiu garsiai, skrisiu iš
pamokos.
– Aha, – apsidžiaugė Kristianas. – Šitą Rouz aš pažįstu.
Kol kepė mėsa, jis nuėjo pasišnekėti su draugu. Mano saugomos durys buvo
strategiškai svarbi vieta, todėl negalėjau plepėti su kitais, nesvarbu, kad visi tai
darė. Kitapus klasės pastebėjau Džesį ir Ralfą. Kaip ir Kristianas, jie pasirinko
lengvą pamoką.
Mūsų niekas neužpuolė, tik sergėtojas Dastinas užsuko pažiūrėti, kaip sekasi
saugoti morojus. Jis stovėjo šalia manęs, kai pro šalį praėjo Džesis. Maniau,
atsitiktinumas, bet Džesis prakalbo:
– Atsiimu savo žodžius, Rouz. Siunti ne dėl Lisos ar Kristiano. Siunti, nes
pagal taisykles turi saugoti mokinį, o Adrianas Ivaškovas tam per senas.
Girdėjau, nemažai praktikavotės saugodami vienas kitą...
Bet kuris kitas būtų pasakęs šmaikščiau, bet aš jau žinojau, kad iš Džesio
nėra ko per daug tikėtis. Žinojau, kad jam nusišvilpt į mane su Adrianu, netgi
įtariau, kad jis ir pats netiki, kad tarp mūsų kažkas yra. Bet Džesis siuto dėl
mano ankstesnio grasinimo ir nutarė atkeršyti. Dastinas į Džesio žodžius
nekreipė dėmesio, bet būtų atkreipęs, jei būčiau trenkusi morojų į sieną.
Tačiau tai nereiškė, kad turiu tylėti. Sergėtojai dažnai kalbėdavosi su
morojais, tiesiog elgėsi pagarbiai ir stebėjo aplinką. Nusišypsojau.
– Jūs toks sąmojingas, pone Zeklai. Mirk iš juoko. – Tai pasakiusi nusisukau ir
apžvelgiau klasę.
Supratęs, kad daugiau nieko nedarysiu, Džesis nusijuokė ir nuėjo sau,
tikriausiai manydamas, jog pasiekė svarbią pergalę. Netrukus pasišalino ir
Dastinas.
– Debilas, – sumurmėjo Kristianas, grįždamas į savo vietą. Iki pamokos
pabaigos liko penkios minutės.
Akimis nulydėjau Džesį.
– Kristianai, visai džiaugiuosi, kad man skyrė tave.
– Jei mane lygini su Zeklu, menkas komplimentas. Verčiau paragauk. Tada
tikrai apsidžiaugsi, kad gavai mane.
Mėsytė iškepė, ir jis davė man kąsnelį. Nė nepastebėjau, kaip, prieš dėdamas
į orkaitę, kiekvieną kukulį apvyniojo juostele šoninės.
– O Dieve, tikras vampyrų maistas.
– Tik tada, jei mėsa žalia. Na, ir kaip?
– Skanu, – nenoriai pripažinau. Kas būtų pamanęs, kad juostelė šoninės gali
taip pakeisti skonį? – Labai skanu. Iš tavęs išeis gera namų šeimininkė, o Lisa
rūpinsis jūsų šeimos finansais.
– Juokinga, bet kaip tik apie tai ir svajoju.
Iš pamokos išėjome kur kas geresnės nuotaikos. Mūsų santykiai tapo
draugiškesni. Ėmiau manyti, kad tos šešios savaitės nebus tokia kančia.
Jiedu su Lisa buvo susitarę susitikti bibliotekoje – mokytis arba apsimesti, kad
mokosi, bet prieš tai jam reikėjo užsukti į bendrabutį. Išėjome į šaltą žiemos
orą. Nusileidus saulei, dar labiau atvėso. Nuo saulės pažliugęs sniegas vėl
sušalo į ledą, tad turėjome saugotis, kad neparkristume. Pakeliui prie mūsų
prisidėjo Brendonas Lazaras, morojus, gyvenąs Kristiano bendrabutyje.
Brendonas iškart pradėjo pasakoti apie dvikovą per matematikos pamoką. Visi
nusijuokėme įsivaizdavę, kaip Alberta lenda pro langą.
– Gal ir sena, bet susitvarkytų su beveik kiekvienu iš mūsų, – pasakiau. Tada
nustebusi pažvelgiau į Brendoną. Jo veidas buvo sumuštas ir subraižytas. Prie
ausies tarsi nudeginta. – O tau kas nutiko? Ir tu koveisi su sergėtojais?
Šypsena akimirksniu dingo, jis nusuko akis.
– Ne, pargriuvau.
– Neskiesk. – Nors morojai nesimokė kautis kaip dampyrai, mušdavosi kaip ir
visi kiti. Pagalvojau, su kuo jis galėjo susikibti – Brendonas buvo visų
mėgstamas. – Tai labiausiai nevykęs pasiteisinimas pasaulyje.
– Tai tiesa, – atsakė jis, vis dar vengdamas mano žvilgsnio.
– Jei nuo kažko gauni į kailį, galėčiau pamokyti keleto pratimų.
Brendonas pažvelgė man tiesiai į akis.
– Užteks, gerai? – balsas ne priešiškas, tik tonas griežtas, turįs padaryti galą
mano kamantinėjimui.
Nusijuokiau.
– Sugalvojai panaudoti įtaigą?
Staiga kairėje pastebėjau šešėlį. Jis pasislėpė už tamsių pušų kamienų, bet to
užteko, kad patrauktų mano dėmesį. Iš tamsos išniro Stenas – jis mus puolė.
Pagaliau. Mano pirmasis išbandymas.
Pajutau adrenalino antplūdį, lyg mus būtų užpuolęs tikras strigojus.
Sureagavau akimirksniu – užstojau Brendoną ir Kristianą. Pirmas judesys –
morojų užstoti savo kūnu. Tada atsigręžiau į užpuoliką, ranka jau siekė
kuolelio...
Ir tada pasirodė jis.
Meisonas.
Jis stovėjo vos už poros žingsnių, Stenui iš dešinės, ir atrodė lygiai taip kaip
aną naktį. Permatomas. Švytintis. Liūdnas.
Pajutau, kaip per nugarą perbėgo šiurpas. Sustingau negalėdama nei
pajudėti, nei suimti kuolelio. Pamiršau, ką dariau, pamiršau saugomus morojus.
Mačiau tik Meisoną – vaiduoklišką, švytintį Meisoną. Atrodė, kad jis nori kažką
pasakyti. Mane apėmė tas pats bejėgiškumo jausmas kaip ir Spokane. Tada
nesugebėjau jam padėti, nepadėsiu ir dabar. Pajutau tuštumą. Stovėjau
sustingusi ir svarsčiau, ką jis nori pasakyti.
Meisonas pakėlė perregimą ranką ir parodė į priešingą pusę, bet nesupratau,
į ką jis rodo. Papurčiau galvą. Jis dar labiau nusiminė.
Staiga kažkas trenkė man per petį, nuo smūgio susvyravau. Dar spėjau
ištiesti rankas, kad nepargriūčiau. Tarsi pabudau iš sapno. Pakėlusi akis
pamačiau Steną.
– Hetavėj! – užriko jis. – Ką darai?
Sumirksėjau norėdama galutinai pamiršti Meisono viziją. Man svaigo galva.
Žvilgtelėjau į perpykusį Steno veidą, paskui tenai, kur stovėjo Meisonas. Jo
nebebuvo. Vėl atsigręžiau į Steną ir pagaliau supratau, kas atsitiko. Kol buvau
atsijungusi, jis užpuolė morojus. Viena ranka gniaužė Kristiano kaklą, kita –
Brendono. Jis jų nesmaugė, bet tiesa buvo akivaizdi.
– Jei čia būtų buvęs strigojus, – suniurzgė Stenas, – jie jau būtų negyvi.
 PENKTAS

Daugumą su drausme susijusių klausimų Akademijoje sprendė direktorė Kirova.

Ji prižiūrėjo tiek dampyrus, tiek morojus ir garsėjo dažnomis bei išradingomis
bausmėmis. Nebuvo žiauri, bet ir atlaidžia pavadinti negalėjai. Ji rimtai žiūrėjo į
mokinių nusižengimus ir bausdavo taip, kaip jai atrodė tinkama.
Tačiau kai kurie klausimai buvo ne jos valioje.
Sergėtojų drausmės komiteto posėdžiai buvo reti. Mokinys turėdavo kaip
reikiant prisidirbti, kad jis būtų sušauktas. Pavyzdžiui, sąmoningai rizikuoti
morojaus gyvybe. Arba tariamai sąmoningai rizikuoti morojaus gyvybe.
– Kartoju paskutinį kartą, – suaimanavau. – Padariau tai netyčia.
Sėdėjau viename iš kabinetų priešais sergėtojų komitetą: Albertą, Emilį ir
vieną iš nedaugelio Akademijos sergėtojų moterų – Selestę. Prie ilgo stalo jie
atrodė gan grėsmingai, o aš ant savo kėdės jaučiausi pažeidžiama. Mus stebėjo
dar keletas sergėtojų. Laimė, nebuvo nė vieno bendraklasio – nematė mano
pažeminimo. Tarp stebėtojų stovėjo ir Dimitrijus. Komitete jo nebuvo, ir aš
svarsčiau, ar jo nepakvietė todėl, kad jis mano mokytojas ir galėjo pasirodyti
šališkas.
– Panele Hetavėj, – griežtai pasakė Alberta, – ir pati turėtum suprasti, kad
tuo sunku patikėti.
Selestė pritariamai linktelėjo.
– Tave matė sergėtojas Alto. Atsisakei ginti du morojus – iš jų ir tą, kurio
apsauga buvo patikėta tau.
– Neatsisakiau! – sušukau. – Aš... tiesiog susimoviau.
– Tai nebuvo susimovimas, – pasakė tarp kitų stebėtojų sėdėjęs Stenas. Jis
žvilgtelėjo į Albertą prašydamas leisti kalbėti. – Galima? – Ji linktelėjo, jis
pasisuko į mane. – Jei būtum mane nesėkmingai puolusi ar bent pamėginusi
puolimą atremti, tada būtum susimovusi. Bet nepuolei, neatrėmei, nė nemėginai.
Stovėjai kaip statula ir nieko nedarei.
Savaime suprantama, tai išgirdusi pasiutau. Mintis, kad strigojui tyčia leidau
„nužudyti“ Kristianą ir Brendoną, buvo išties juokinga. Bet ką galėjau pasakyti?
Arba sutikti susimovusi, arba prisipažinti mačius vaiduoklį. Nesinorėjo nė vieno,
bet iš dviejų blogybių teko rinktis mažesnę. Pirmu atveju būčiau palaikyta
nekompetentinga, antru – pamišėle. Dabar kažin ką būčiau atidavusi už
tradicinius žodžius „neatsargi ar nesivaldanti“.
– Kodėl svarstote mano elgesį dėl vienos klaidos? – griežtai paklausiau. –
Rajenas taip pat susimovė, ir nieko. Ar pratybos skirtos ne mokytis? Jei būtume
tobuli, jau seniai būtume sergėtojai.
– Negirdi, ką tau sako? – paklausė Stenas. Jo smilkinyje iššoko vena. Be
manęs, jis vienintelis siuto, bent jau neslėpė jausmų. Kiti sėdėjo abejingais
veidais. Tiesa, jie nematė visko savo akimis. Steno vietoje apie save taip pat
būčiau pagalvojusi blogiausiai. – Tu nesusimovei, nes kad susimautum, reikia
bent mėginti kažką daryti.
– Gerai, sustingau, – karingai pažvelgiau į Steną. – Ar tai nėra susimovimas?
Neatlaikiau spaudimo ir pasidaviau. Matyt, nesu pasirengusi. Lemiamą akimirką
sutrikau. Novicams dažnai taip nutinka.
– Netgi novicei, nužudžiusiai du strigojus? – paklausė Emilis. Jis buvo iš
Rumunijos, jo akcentas ryškesnis už Dimitrijaus rusiškąjį, ir tikrai ne toks žavus.
– Kažkaip nesitiki.
Perliejau žvilgsniu jį ir visus kitus, buvusius kambaryje.
– Taip. Tąkart man paprasčiausiai pasisekė. Ar dėl to tapau patyrusia strigojų
žudike, kuri neturi teisės nei išsigąsti, nei sutrikti? Labai logiška. Labai
sąžininga. Ačiū. – Atsilošiau kėdėje ir sukryžiavau rankas. Susierzinimo vaidinti
nereikėjo, jis liejosi per kraštus.
Alberta atsiduso ir palinko į priekį.
– Ginčijamės dėl semantikos. Ne apie tai kalba. Kur kas svarbiau, kad šį rytą
aiškiai pasakei: nenori saugoti Kristiano Ozeros. Netgi perspėjai, kad tai darysi
prieš savo valią, o mes greitai pamatysime, kad suklydom, jį paskirdami tau. – Po
paraliais. Kaip tik taip ir pasakiau. Ką aš sau galvojau? – Ir štai per patį pirmą
užpuolimą nesiteiki nė pasijudinti.
Kone pašokau.
– Tai štai dėl ko visas triukšmas! Manote, jo negyniau dėl kvailo keršto?
Visi trys į mane žiūrėjo laukdami.
– Na, tu niekad nepasižymėjai nuolankumu, – sausai tarstelėjo Alberta.
Šįkart tikrai pašokau ant kojų kaltinamai iškėlusi pirštą.
– Netiesa! Grįžusi į Akademiją, paisiau visų sąlygų, kurias man iškėlė
direktorė Kirova. Lankiau visas pamokas ir treniruotes, vakarais niekur nėjau iš
savo kambario. – Tiesa, keletą kartų buvau pabėgusi, bet ne savo malonumui, o
dėl rimtų priežasčių. – Be to, kodėl turėčiau keršyti? Ką tai pakeis? Ste...
Sergėtojas Alto neketino skriausti Kristiano, taigi nestovėjau ir nežiūrėjau, kaip
jis gauna į kaulus. Kam man to reikia? Kad paskui klausyčiausi jūsų nesąmonių
ar būčiau nušalinta nuo pratybų?
– Tu išties gali būti nušalinta nuo pratybų, – šaltai pasakė Selestė.
Drąsa akimirksniu išgaravo. Stojo tyla; ją nutraukė Di​mitrijus.
– Rouz teisi, – pasakė. Mano širdis pradėjo plakti smarkiau. Dimitrijus
suprato, jog nebūčiau smukusi iki tokio lygio, kad keršyčiau Kristianui. – Jei būtų
norėjusi keršyti, būtų radusi geresnį būdą.
Po velniais, kaip gerai jis mane pažįsta.
Selestė susiraukė.
– Taip, tačiau scena, kurią ji iškėlė šįryt...
Dimitrijus žengė į priekį ir atsistojo šalia mano kėdės. Jo artumas mane
ramino. Prisiminiau, kaip praėjusį rudenį mudvi su Lisa buvome sugrąžintos į
Akademiją. Kirova norėjo mane išmesti, bet Dimitrijus užstojo.
– Tai tiesiog sutapimas, – kalbėjo jis toliau. – Kad ir kaip įtartinai atrodo, nėra
jokių įrodymų. O nušalinti nuo pratybų, vadinasi, atimti teisę baigti Akademiją.
Be abejo, tokia bausmė per griežta.
Sergėtojai susimąstė, aš nenuleidau akių nuo Albertos, kuri čia turėjo
lemiamą balsą. Alberta man patiko – griežta, bet visada teisinga. Tikėjausi, taip
bus ir šįkart. Ji linktelėjo Selestei su Emiliu, ir sergėtojai palinko artyn. Jie
pasitarė ir atsitiesė kėdėse.
– Panele Hetavėj, ar nori ką nors pasakyti prieš paskelbiant išvadas?
Ar noriu ką nors pasakyti? Ir dar kaip. Norėjau pasakyti, kad tikrai esu
kompetentinga, kad esu viena geriausių mokinių, kad Steną pastebėjau ir
akimirksniu sureagavau. Ypač norėjau pasakyti, kad man tikrai nereikia tokios
dėmės byloje. Net jei ir galėsiu tęsti pratybas, pirmas išbandymas bus
neišlaikytas. O tai turės įtakos ne tik galutiniam pažymiui, bet ir ateičiai.
Bet kaip viską paaiškinti? Pasakyti, kad mačiau vaiduoklį? Vaiduoklį vaikino,
kuris buvo mane įsimylėjęs ir greičiausiai dėl to žuvo? Pati nesupratau, iš kur tos
vizijos. Pirmą kartą galima paaiškinti nemiga... bet dabar? Ar aš jį mačiau, ar
man pasirodė? Protas sakė, kad tai tik vaizduotė. Jei pasakysiu, kad mačiau
vaiduoklį, mane palaikys pamišėle. Jei pasakysiu – pasivaideno, vis tiek palaikys
pamišėle. Ir abiem atvejais bus teisūs. Taigi padėtis be išeities.
– Ne, sergėtoja Petrova, – pasakiau tikėdamasi, kad mano balsas nedreba. –
Daugiau neturiu ką pasakyti.
– Aišku. – Jos balse buvo justi nuovargis. – Štai ką nusprendėme. Tau
pasisekė, kad užstojo sergėtojas Belikovas, kitaip mūsų sprendimas būtų buvęs
kitoks. Tau suteikiama dar viena galimybė. Galėsi dalyvauti pratybose ir saugoti
Kristianą Ozerą. Bet visą laiką būsi stebima.
– Nieko tokio. Aš ir taip visą laiką esu stebima. Ačiū.
– Ir... – Ojoj. Dabar tai bus. – Kadangi įtarimai nėra galutinai panaikinti,
laisvą dieną turėsi skirti visuomeniniams darbams.
Dar kartą pašokau nuo kėdės.
– Ką?
Dimitrijus suėmė man už riešo ir truktelėjo žemyn.
– Sėskis ir susitaikyk, – tyliai sušnibždėjo į ausį.
– Jei kažkas nepatinka, visuomeninius darbus skirsime ir antrą savaitę, –
perspėjo Selestė. – Teisingiau, visas penkias.
Atsisėdau ir nuleidau galvą.
– Atsiprašau. Ir ačiū.
Visi išsiskirstė, aš pasijutau pavargusi. Negi praėjo tik viena diena?
Džiaugsmas, kurį šįryt jaučiau dėl prasidedančių pratybų, atrodo, buvo prieš
kelias savaites. Alberta liepė susirasti Kristianą, bet Dimitrijus pasakė norįs
pasikalbėti. Ji neprieštaravo. Matyt, tikėjosi, kad jam pavyks atvesti mane į
protą.
Kambarys ištuštėjo. Maniau, Dimitrijus prisės šalia, bet jis nuėjo prie
nedidelio staliuko su kava ir gėrimais.
– Nori karšto šokolado?
Šito tikrai nesitikėjau.
– Aišku.
Jis subėrė po du pakelius tirpiojo šokolado.
– Dviguba porcija – dvigubai skaniau, – paaiškino pildamas karštą vandenį.
Dimitrijus padavė puodelį ir pasuko prie šoninių durų. Nusprendusi, kad turiu
eiti iš paskos, nuskubėjau stengdamasi neišpilti šokolado.
– Kur mes?..
Durys atsivėrė į nedidelę stiklinę verandą su staleliais ir kėdėmis. Nežinojau,
kad veranda sujungta su kabinetu, kita vertus, buvome sergėtojų korpuse,
novicai čia lankydavosi retai. Veranda išėjo į kiemą. Vasarą pravėrus langus čia
galėjai džiaugtis žaluma ir grynu oru. Dabar langai buvo išrašyti šalčio raštais, ir
pasijutau tarsi ledo rūmuose.
Dimitrijus nuo vienos kėdės ranka nuvalė dulkes, aš padariau tą patį ir
atsisėdau priešais jį. Žiemą veranda buvo nenaudojama. Jos nešildė, ir tik dėl to,
kad buvo uždara, čia buvo kiek šilčiau nei lauke. Šildžiausi rankas, apkabinusi
puodelį karšto šokolado. Abu tylėjome. Papūčiau šokoladą, kad kiek atvėstų,
Dimitrijus savąjį išgėrė keliais gurkšniais. Jis ne vienus metus žudė strigojus –
kas jam verdantis vanduo?
Toliau tylėjome. Stebėjau jį pro puodelio viršų. Jis į mane nežiūrėjo, bet
jaučiau, kad žino, jog yra stebimas. Kaip ir kaskart, žiūrėdama į jį, likau
sužavėta. Švelnūs rudi plaukai, kuriuos dažnai užsimiršęs užsikišdavo už ausų ir
kurie niekada nesilaikydavo suimti į uodegą. Akys taip pat buvo rudos, švelnios ir
degančios vienu metu. Lūpos prieštaringos kaip ir akys. Kai jis kaudavosi ar
užklupdavo nemalonumai, jos būdavo suspaustos ir griežtos. Bet kitais kartais...
kai juokdavosi ar bučiuodavosi... jos tapdavo švelnios ir nuostabios.
Tačiau šiandien buvo svarbiausia ne jo išvaizda. Šalia jo pasijutau rami ir
saugi, jo buvimas mane ramino. Su kitais vaikinais jausdavau poreikį būti
dėmesio centre, juokauti ir laidyti sąmojus. Netikęs įprotis būsimajai sergėtojai,
kurios darbas reikalauja beveik visą laiką tylėti. Bet su Dimitrijumi man
nereikėjo jaustis pranašesnei, laidyti sąmojų ar flirtuoti. Būdami kartu, galėjome
išlikti pačiais savimi ir džiaugtis artumu, nepaisant seksualinės įtampos. Giliai
atsidusau ir išgėriau šokoladą.
– Tai kas ten nutiko? – galiausiai paklausė, žvelgdamas į akis. – Paprastai tu
nepalūžti.
Jo balse buvo justi smalsumas, jokiu būdu ne kaltinimas. Supratau, kad dabar
jis kalba ne kaip su mokine, o kaip su sau lygia. Jis tiesiog norėjo žinoti, kas man
atsitiko. Nesiruošė skaityti moralų.
Todėl meluoti buvo dar sunkiau.
– O šįkart palūžau, – pasakiau nudelbdama akis į šokoladą. – Nebent ir tu tiki,
kad leidau Stenui „užpulti“ Kristianą.
– Ne, – atsakė. – Netikiu ir niekada nepatikėsiu. Žinojau, kad neapsidžiaugsi,
gavusi užduotį, bet niekada neabejojau, kad padarysi viską, ką gali. Neleisi, kad
pareigai trukdytų jausmai.
 Pažvelgiau Dimitrijui į akis. Jose švietė tikėjimas ir visiškas kliovimasis.
– Ir neapsidžiaugiau. Pykau... vis dar pykstu... bet jei pažadėjau jį saugoti,
vadinasi, saugosiu. O su Kristianu praleidusi šiek tiek laiko, neapykantos
nebejaučiu. Jis myli Lisą, taigi negaliu ant jo pykti. Tiesiog mudviejų požiūriai
kartais susikerta... Bet, kovodami su strigojais, mudu buvome šauni komanda, ir,
tai prisiminusi, supratau, kaip buvo kvaila ginčytis dėl užduoties. Todėl
pažadėjau sau daryti viską, ką galiu.
Neketinau tiek daug šnekėti, bet taip norėjosi išsikalbėti, o Dimitrijui būčiau
galėjusi pasakyti viską. Beveik viską.
– Tai kas nutiko? – paklausė jis. – Su Stenu?
Nuleidusi akis, pradėjau žaisti su puodeliu. Nenorėjau nieko nuo jo slėpti, bet
ir papasakoti negalėjau. Žmonių pasaulyje vampyrai tėra mitiniai veikėjai, skirti
vaikams gąsdinti. Žmonės nežino, kad mes tikri ir gyvename žemėje. Bet jei mes
tikri, dar nereiškia, kad ir kiti mitiniai veikėjai tikri. Mes taip pat turime savo
pasakas ir veikėjus, kuriais netikime. Vilkolakius. Baubus. Vaiduoklius.
Vaiduokliai mūsų kultūroje nėra svarbūs, tai veikiau tema išdaigoms ir
pasakojimams prie laužo. Vaiduokliai pasirodo per Heloviną, apie juos nuo seno
sklinda legendos. Bet tikrame gyvenime vaiduoklių nėra. Jei prisikėlei iš
mirusiųjų, vadinasi, tapai strigojumi.
Bent jau aš taip maniau. Todėl nežinojau, ką pasakyti. Tikėjau, kad Meisonas
greičiausiai tik pasivaideno, bet tai galėtų reikšti, kad man ne visi namie. Visą
laiką nerimavau, kad Lisa gali prarasti sveiką protą. Kas būtų pamanęs, kad tai
gresia man pačiai?
Dimitrijus tebežiūrėjo laukdamas atsakymo.
– Pati nesuprantu, kas pasidarė. Norėjau kaip geriau ir... susimoviau.
– Rouz, tu visai nemoki meluoti.
Žvilgtelėjau į jį.
– Anaiptol. Gyvenime esu primelavusi tiek ir tiek. Visi patikėdavo.
Dimitrijus nusišypsojo.
– Tikiu. Bet manęs neapgausi. Pirma, nežiūri į akis. Antra... tiesiog jaučiu,
kada sakai netiesą.
Po velniais. Jis tikrai jautė. Per daug gerai mane pažinojo. Atsistojau ir
neatsigręždama pasukau prie durų. Paprastai brangindavau kiekvieną su juo
praleistą minutę, bet šiandien tai virto kančia. Nenorėjau meluoti, bet ir
pasakyti tiesos negalėjau. Geriau išeiti.
– Ačiū, kad taip rūpiniesi, bet neverta. Susimoviau, ir tiek. Dėl to man labai
gėda – juk turiu patį geriausią mokytoją. Bet pasitaisysiu. Kitąkart Stenui šakės.
Negirdėjau, kaip jis atsistojo, bet staiga atsirado šalia manęs. Uždėjo ranką
ant peties, ir aš sustingau. Daugiau nedarė nieko, nė nemėgino prisitraukti
arčiau. Bet ant peties uždėta jo ranka baisiai slėgė.
– Rouz, – prabilo Dimitrijus, ir aš supratau, kad jis nebesišypso. – Nežinau,
kodėl meluoji, bet suprantu, kad taip elgiesi ne šiaip sau. Jei atsitiko kažkas, ką
bijai pasakyti kitiems...
Žaibiškai atsisukau, bet jo ranka liko ant mano peties.
– Nebijau! – sušukau. – Priežastis yra, bet patikėk – tai niekaip nesusiję su
Stenu ar su tuo, kas atsitiko. Tikrai. Tai tik kvailas, be reikalo sureikšmintas
nesusipratimas. Todėl negailėk manęs ir nemanyk, kad turi ką nors daryti.
Kvailai susimoviau ir teks su tuo susitaikyti. Bet aš susiimsiu, – iš paskutiniųjų
stengiausi, kad balsas nedrebėtų. Kaip ši diena pasidarė tokia keista ir
nevaldoma?
Dimitrijus tylėjo. Tik žiūrėjo į mane, bet tokios išraiškos dar nebuvau mačiusi.
Nesupratau. Pyksta? Smerkia? Jis spustelėjo man petį ir paleido.
– Tu nesi viena, – galiausiai ištarė. Pasakė kažkaip ilgesingai, todėl tikrai
nieko nesupratau. Kiek kartų jis man kalė į galvą, kad turiu būti stipri? Norėjau
pulti į glėbį, bet žinojau – negaliu.
Nenoromis šyptelėjau.
– Tik taip sakai... Bet išklok atvirai: ar leki pas kitus, kai iškyla sunkumų?
– Tai visai kas kita.
– Atsakyk, drauge.
– Nevadink manęs taip.
– Tai neišsisukinėk nuo atsakymų.
– Ne, – prisipažino. – Savo problemas sprendžiu pats.
Išslydau iš po jo rankos.
– Na matai.
– Bet tu turi daug draugų, kuriais gali pasitikėti, kurie tavimi rūpinasi. O tai
viską keičia.
Nustebusi pažvelgiau į jį.
– O tu neturi?
Jis susiraukė apgalvodamas savo žodžius.
 – Mano gyvenime visada buvo gerų žmonių... manimi rūpinosi... Bet tai
nereiškia, kad jais galiu pasitikėti ir viską išpasakoti.
Mūsų santykiai buvo tokie keisti, jog dažnai pamiršdavau, kad Dimitrijus turi
gyvenimą ir be manęs. Jis buvo visų gerbiamas. Tiek mokytojai, tiek mokiniai jį
laikė vienu kiečiausių sergėtojų. Už Akademijos ribų sutikti sergėtojai irgi jį
pažinojo ir vertino. Tačiau neprisiminiau nė karto, kad būčiau jį mačiusi su kuo
nors bendraujant. Tarp sergėtojų artimų draugų neturėjo, jie buvo kolegos.
Draugiškiausi santykiai jį siejo su Taša Ozera, Kristiano teta. Jiedu buvo seni
draugai, tačiau tuo viskas ir baigėsi.
Prisiminiau, kad Dimitrijus beveik visada būna vienas. Jei nedirba – sėdi
įsikniaubęs į pamėgtus kaubojiškus romanus. Aš taip pat dažnai jaučiausi
vieniša, bet mane bent jau visą laiką supo kiti. Kadangi jis buvo mano mokytojas,
iš jo buvau pripratusi tik imti: patarimus, paramą. Bet aš jam taip pat kai ką
daviau – tai, ką sunku paaiškinti. Ryšį su kitu žmogumi.
– Ar manimi pasitiki? – paklausiau.
Jis dvejojo tik akimirką.
– Taip.
– Tai patikėk ir dabar. Bent šį kartą dėl manęs nesijaudink.
Dimitrijus nieko neatsakė, nė nemėgino manęs sulaikyti. Perėjau kambarį,
kuriame vyko svarstymas, ir išėjau į koridorių. Eidama pro šiukšliadėžę išmečiau
puodelį su karšto šokolado likučiais.
 ŠEŠTAS

Tai, kas nutiko kieme, matė tik trys liudininkai, bet nė kiek nenustebau, kad
sužinojo visa Akademija. Kai grįžau, pamokos jau buvo pasibaigusios, bet
koridoriuose pilna mokinių – vieni ėjo ruošti namų darbų, kiti perlaikyti testų.
Man matant jie stengėsi neapkalbinėti, tik nelabai sekėsi. Tie, kurių žvilgsnį
pagaudavau, arba sausai šyptelėdavo, arba iškart nusukdavo akis. Nuostabu.
Kadangi manęs su Kristianu nesiejo ryšys, neturėjau supratimo, kur jo ieškoti.
Užtat pajutau, kad Lisa bibliotekoje, tad kodėl nepradėti nuo ten? Eidama
koridoriumi išgirdau, kaip kažkas man už nugaros šūktelėjo:
– Ar ne per toli nuėjai?
Atsigręžiau ir pamačiau iš paskos žingsniuojančius Rajeną su Kamile. Jei
būčiau bernas, taikliausias atsakymas būtų buvęs: „Su tavo motina?“, bet
kadangi esu mergina ir turiu šiek tiek mandagumo, pasitenkinau paprastu:
„Nesuprantu, apie ką kalbi.“
Rajenas mane prisivijo.
– Ir dar kaip supranti. Su Kristianu. Girdėjau, kad Stenas jį puolė, o tu
abejingai nusigręžei ir nuėjai sau.
– Viešpatie, – sudejavau. Negana, kad visi apkalbinėja, bet kodėl dar iškraipo
faktus? – Viskas buvo ne taip.
– Ne? Tai kodėl tave iškvietė pasiaiškinti pas Albertą?
– Klausyk, – staiga pamiršau bet kokį mandagumą. – Tiesiog susimoviau...
visai kaip ir tu, kai užsimiršęs stebėjai dvikovą.
– Bet paskui susiėmiau, – pasakė jis raustelėjęs, – ir savo pareigą atlikau.
– Ar šiais laikais tai vadinama strigojų žudymu?
– Aš bent jau nesustingau kaip išgąsdinta mažvaikė.
Po pokalbio su Dimitrijumi buvau nusiraminusi, bet po tų žodžių vėl sukilo
pyktis. Atrodė, tuoj sprogsiu.
– Gal, užuot kritikavęs kitus, labiau žiūrėk savo pareigų? – Galva linktelėjau į
Kamilę. Nors ji tylėjo, iš veido mačiau, kad mėgaujasi pokalbiu.
Rajenas gūžtelėjo pečiais.
– Vienas kitam netrukdo. Mums iš paskos eina Šeinas, čia nėra durų, priekyje
taip pat saugu. Paprasta. – Jis patapšnojo Kamilei per petį. – Jai niekas negresia.
– Taip, čia. Tikrame pasaulyje su tikrais strigojais taip gerai nepasirodytum.
Jo šypsena dingo, akys piktai žybtelėjo.
– Kiek žinau, ir tikrovėje pasirodei ne per geriausiai, bent jau kiek tai
pasakytina apie Meisoną.
Viena būti kritikuojamai, kad neapsaugojau Kristiano nuo Steno, bet klausytis,
kad esu kalta dėl Meisono mirties? Šito tai jau per daug. Tai aš saugojau Lisą
dvejus metus, kai gyvenome tarp žmonių. Tai aš Spokane nužudžiau du strigojus.
Tai aš vienintelė novicė Akademijoje, turinti dvi žaibo tatuiruotes, skiriamas
sergėtojams už nužudytus strigojus. Žinojau, kad buvo šnabždamasi apie tai, kas
nutiko Meisonui, bet į akis niekas nieko nesakė. Mintis, kad Rajenas ar kas kitas
mane kaltina dėl Meisono mirties, buvo nepakeliama. Pati save dažnai kaltinau,
tad kitų priminimų nereikėjo.
Ir nesusivaldžiau.
Tiesiai Rajenui priešais nosį vienu grakščiu judesiu ištiesiau ranką, sugriebiau
Kamilę ir prispaudžiau prie sienos. Stengiausi neužgauti, bet ji vis tiek klaikiai
persigando. Akys išsiplėtė iš baimės, kai dilbiu prirėmiau gerklę.
– Ką darai? – sušuko Rajenas, jo akys lakstė nuo manęs prie Kamilės. Šiek
tiek pakeičiau pozą, bet rankos neatleidau.
– Gilinu tavo žinias, – atsakiau maloniai. – Kai kurios vietos nėra tokios
saugios, kaip atrodo.
– Tu trenkta! Morojų negalima liesti! Jei sužinos sergėtojai...
– Aš jai nieko nedarau, – paprieštaravau, paskui pažvelgiau į Kamilę. – Ar aš
tave skriaudžiu? Kenti nepakeliamą skausmą?
Ji padvejojo, paskui, kiek leido mano ranka, papurtė galvą.
– Tau nepatogu?
Ji vos linktelėjo.
– Matai? – pasakiau Rajenui. – Nepatogumas nėra tas pat kaip skausmas.
– Tu kvaištelėjusi. Paleisk Kamilę.
– Dar nebaigiau, Rajenai. Ir patariu klausytis, nes tai svarbu. Pavojus gali
tykoti bet kur. Ne tik iš strigojų ar sergėtojų, persirengusių strigojais, pusės. O
jei ir toliau elgsiesi kaip viską išmanantis šiknius, – Kamilę prispaudžiau
smarkiau, bet ne tiek, kad užgaučiau ar trukdyčiau kvėpuoti, – susimausi. Ir tada
tavo morojei galas.
– Gerai, gerai. Kaip pasakysi, tik paleisk, – paprašė Rajenas. Jo balsas
drebėjo. Pasipūtimo neliko nė ženklo. – Tu ją gąsdini.
– Ir aš išsigąsčiau, jei mano gyvybė būtų patikėta tau.
Staiga pajutau gvazdikėlių kvapą ir supratau, kad netoliese yra Adrianas.
Žinojau, kad mus stebi Šeinas ir dar keli. Novicai dvejojo – norėjo mane
nustumti, bet bijojo užgauti Kamilę. Žinojau, kad ją reikia paleisti, bet Rajenas
mane įsiutino. Norėjau jį pamokyti. Atkeršyti. O jei visai atvirai – nebuvo gaila ir
Kamilės, nes buvau tikra, kad ji pasigardžiuodama mane apkalbinėja.
– Žavinga, – prabilo Adrianas kaip visad tingiu balsu. – Bet, manau, visi tave
suprato.
– Kažin, – mano balsas buvo ir malonus, ir grasinamas. – Abejoju, ar suprato
Rajenas.
– Dėl Dievo, Rouz! Viską supratau! – sušuko Rajenas. – Paleisk ją!
Adrianas priėjo prie manęs ir pažvelgė tiesiai į akis. Įprastinė kandi
šypsenėlė, tačiau tamsiai žalios akys buvo kaip niekad rimtos.
– Taip, mažoji dampyre. Paleisk ją. Visi tave suprato.
Jau norėjau atrėžti Adrianui, kad nešdintųsi – pati nuspręsiu, kada ją paleisti,
bet negalėjau ištarti nė žodžio. Iš dalies pykau, kodėl kišasi. Iš dalies supratau,
kad jis... teisus.
– Paleisk, – pakartojo.
Dabar mano akys buvo nukreiptos į Adrianą, ne į Kamilę. Staiga supratau,
kad jis teisus. Reikia paleisti. Nuleidau ranką ir pasitraukiau. Giliai įkvėpusi,
Kamilė nėrė už Rajeno, juo prisidengdama tarsi skydu. Pamačiau, kad ji vos
neverkia. Rajenas stovėjo netekęs žado.
Adrianas išsitiesė ir mostelėjo Rajenui.
– Siūlau nešdintis – kol iš tiesų neįsiutinai Rouz.
Rajenas, Kamilė ir kiti lėtai traukėsi atatupsti. Adrianas apkabino mane per
pečius ir nusivedė į biblioteką. Jaučiausi keistai, tarsi pabudusi iš miegų, bet su
kiekvienu žingsniu mintys skaidrėjo. Nusimečiau jo ranką.
– Panaudojai prieš mane įtaigą! – sušukau. – Privertei paleisti!
– Kažkam reikėjo tai padaryti. Dar kiek, ir būtum ją pasmaugusi.
– Nebūčiau. – Stumtelėjau bibliotekos duris. – Neturi teisės taip elgtis. –
Įtaiga, kad priverstų kitus daryti tai, ko nori, vampyrai naudodavosi retai. Tai
buvo amoralu, ir dauguma vampyrų buvo per menkai ją įvaldę, kad galėtų kam
nors pakenkti. Tačiau dvasia įtaigą stiprino, todėl tiek Adrianas, tiek Lisa šiuo
atžvilgiu buvo gan pavojingi.
– O tu neturėjai teisės užsipulti tos vargšelės, kad nuramintum užgautą
išdidumą.
– Rajenas neturėjo teisės taip kalbėti.
– Nežinau, ką jis tau pasakė, bet, jei neklystu dėl tavo amžiaus, tu per didelė,
kad keltum vėją dėl gandų.
– Kelčiau vė...
Priėjusi Lisos stalą nutilau. Iš jos veido ir mus siejančio ryšio supratau, kad
gero nelauk. Už kelių žingsnių, atsišliejęs į sieną, Edis stebėjo patalpą. Pamatęs
mane, išplėtė akis, bet nieko nepasakė.
Atsisėdau priešais Lisą.
– Labas.
Ji pakėlė akis, atsiduso ir nudelbė žvilgsnį į priešais gulinčią atverstą knygą.
– Svarsčiau, kada pasirodysi. Tave nušalino?
Kalbėjo ramiai ir mandagiai, bet pajutau susierzinimą, netgi pyktį.
– Ne šįkart. Atsipirkau visuomeniniais darbais.
Ji nieko nepasakė, bet jaučiau, kad susierzinimas nedingo.
Dabar atsidusau aš.
– Lisa, pasikalbėkime. Žinau, kad pyksti.
Adrianas pažvelgė į mane, paskui į Lisą, tada vėl į mane.
– Rodos, kažką praleidau.
– Nuostabu. Sutrukdei man nė nežinodamas, dėl ko kilo incidentas.
– Sutrukdė? – Prie Lisos pykčio prisidėjo dar ir sutrikimas.
– Kas atsitiko? – pakartojo Adrianas.
Linktelėjau Lisai.
– Papasakok.
– Šiandien buvo pirmas Rouz išbandymas, ir ji atsisakė ginti Kristianą. – Lisa
piktai papurtė galvą ir įsmeigė į mane kaltinamą žvilgsnį. – Net jei ir pyksti, ar
galima taip elgtis? Juk tai vaikiška.
Lisa padarė tokias pat išvadas kaip ir sergėtojai. Atsidusau.
– Aš netyčia! Tą patį sakiau ir tame idiotiškame svarstyme.
– Tai kas nutiko? – griežtai paklausė Lisa. – Kodėl jo negynei?
Dvejojau nežinodama, ką atsakyti. Mano nenoras kalbėti neturėjo nieko
bendro su tuo, kad mus išgirs Adrianas ir Edis – nors ir nenorėjau, kad jie žinotų.
Viskas buvo kur kas sudėtingiau.
 Dimitrijus teisus – yra žmonių, kuriais galiu pasitikėti, ir dviem pasitikiu
besąlygiškai: juo ir Lisa. Bet tiesos jam taip ir nepasakiau. Ar nepasakysiu ir
Lisai? Nors ji ir pyko, žinojau, kad visada man padės ir palaikys. Bet, kaip ir
Dimitrijui, neprisiverčiau pasakoti apie vaiduoklius. Kaip ir su Dimitrijumi, teko
rinktis: pamišėlė ar vėpla?
Per mūsų ryšį tyrinėjau Lisos mintis. Šviesios ir aiškios. Nei tamsos, nei
beprotybės. Nors kažką užčiuopiau. Prireiks laiko, kol iš organizmo bus visiškai
pašalinti antidepresantai, bet magija jau budo. Pagalvojau apie savo pačios
vaiduoklius, prisiminiau liūdną, perregimą Meisoną. Kaip jai tai paaiškinti? Kaip
užsiminti apie tokias keistenybes, kai ji iš paskutiniųjų stengiasi grįžti į normalų
gyvenimą ir dar valdyti magiją?
Ne, nutariau. Negaliu sakyti tiesos. Bent jau ne dabar. Juo labiau kad yra
svarbesnių dalykų, kuriuos turėjau iškloti.
– Išsigandau, – galiausiai išspaudžiau. – Kvailai išėjo. Pernelyg savimi
pasitikėjau, maniau, susitvarkysiu su bet kuo, ir Stenas... – gūžtelėjau pečiais. –
Nežinau. Tiesiog nesureagavau. Man baisiai gėda. Ir – lyg tyčia – prieš jį...
Lisa atidžiai mane tyrinėjo, ieškodama nesąžiningumo ženklų. Buvo skaudu,
kad manimi netiki, kita vertus... juk aš jai melavau. Bet, kaip jau sakiau
Dimitrijui, panorėjusi galėjau meluoti netgi labai įtikinamai. Lisa patikėjo.
– Norėčiau skaityti tavo mintis, – tarstelėjo.
– Liaukis. Juk mane pažįsti. Nejaugi tikrai manai, kad galėčiau taip pasielgti?
Apleisti Kristianą ir apsikvailinti vien tam, kad atkeršyčiau mokytojams?
– Ne, – galiausiai sutiko ji. – Sugalvotum, kaip atkeršyti, nekenkdama sau.
– Dimitrijus sakė taip pat, – subambėjau. – Labai smagu, kad visi manimi taip
tikite.
– Tikime, – paprieštaravo Lisa. – Dėl to ir stebimės.
– Visi klysta, – pasistengiau nutaisyti ryžtingą, pasitikintį veidą. – Žinau, sunku
patikėti – mane pačią tai nustebino – bet, matyt, taip turėjo nutikti. Karma.
Niekas nėra tobulas.
Adrianas stebėjo mus – ačiū Dievui, tylomis – kaip kokią teniso partiją, jo akys
lakstė nuo vienos prie kitos. Jis buvo prisimerkęs. Nusprendžiau, kad jis tyrinėja
mūsų auras.
Pajutau, kaip Lisos pyktis slūgsta. Ji manim patikėjo. Paskui pakėlė akis ir
pažvelgė į kažką man už nugaros. Ją užliejusi džiaugsmo banga galėjo reikšti tik
Kristiano pasirodymą.
– Mano ištikimoji sergėtoja sugrįžo, – pareiškė jis prisitraukdamas kėdę. Tada
žvilgtelėjo į Lisą. – Jau baigei?
– Ką baigiau?
Jis galva linktelėjo mano pusėn.
– Skalpuoti ją, kad pastūmėjo mane į mirtinus Alto gniaužtus.
Lisa nuraudo. Dabar, kai apsigyniau, ji jautėsi kiek kalta, kad mane užsipuolė,
o taikli Kristiano pastaba privertė pasijusti visai kvailai.
– Kalbėjomės, ir tiek.
Adrianas žiovaudamas atsilošė kėdėje.
– Viskas aišku. Blefavai norėdama pagąsdinti mane, nes visiems pasakiau, kad
mano sergėtoja būsi tu. Pamanei – jei apsimesi nevykėle, tavęs nenorėsiu. Bet aš
nepersigalvosiu, tad nėra prasmės rizikuoti kitų gyvybe.
Pajutau jam dėkingumą, kad neužsiminė apie įvykį koridoriuje. Nors Rajenas
peržengė visas ribas, dabar pati nesupratau, kas man tada užėjo. Atrodė, tai
nutiko kažkam kitam, o aš buvau tik stebėtoja. Pastaruoju metu per dažnai
ėmiau nesivaldyti – dėl to, kad gavau Kristianą, dėl sergėtojų kaltinimų, dėl...
Tiesa. Pats laikas numesti bombą.
– Beje, yra vienas dalykas, kurį turėtumėte žinoti.
Keturios poros akių – netgi Edžio – įsmigo į mane.
– Ką? – paklausė Lisa.
Lengva nebus, tad geriausia viską išrėžti.
– Paaiškėjo, kad Viktoras Daškovas taip ir nebuvo pripažintas kaltu dėl to, ką
mums padarė. Jis tiesiog sėdėjo kalėjime. Bet pagaliau bus teismas – maždaug
po savaitės.
Išgirdusi jo vardą, Lisa pasijuto panašiai kaip aš. Pradinį sukrėtimą pakeitė
baimė. Jos mintyse pradėjo suktis prisiminimai. Nešvarūs Viktoro žaidimai,
privertę ją suabejoti sveiku protu. Kankinimai, kuriems ją pasmerkė jo
parankiniai. Sukruvintas Kristianas, draskomas Viktoro šunų. Po stalu ji taip
sugniaužė kumščius, kad net krumpliai pabalo. Kristianas nejautė ją užplūdusių
jausmų, bet ir nereikėjo. Jis uždėjo savo ranką ant Lisos rankos. Ji nepastebėjo.
– Bet... bet... – ji giliai įkvėpė, stengdamasi nusiraminti. – Kodėl jis dar
nepripažintas kaltu? Visi tai žino... Visi matė...
– Tokie įstatymai. Jis turi teisę gintis.
Nors Lisa buvo sutrikusi, pamažu, kaip ir aš tą naktį su Dimitrijumi, viską
suprato.
– Palauk... nori pasakyti, kad jį gali išteisinti?
Pažvelgiau į jos išplėstas, išsigandusias akis ir neprisiverčiau pasakyti tiesos.
Matyt, ji tai išskaitė iš mano veido.
Kristianas trenkė kumščiu į stalą.
– Nesąmonė!
Netoliese sėdėję mokiniai pakėlė galvas.
– Tai politika, – paaiškino Adrianas. – Kilmingiesiems galioja kitos taisyklės.
– Bet jis vos nenužudė Rouz ir Kristiano! – sušuko Lisa. – Ir pagrobė mane!
Kaip kam nors dar gali kilti abejonių?
Ją užliejo jausmų audra. Baimė. Skausmas. Pyktis. Įniršis. Sutrikimas.
Bejėgiškumas. Nenorėjau, kad ją užvaldytų tamsūs jausmai. Bet kai Lisa nurimo,
siutas kažkodėl apėmė mane – visai kaip su Rajenu.
– Esu tikras, tai tik formalumas, – pasakė Adrianas. – Turint galvoje
parodymus, nemanau, kad byla užsitęs.
– Deja, – pasakiau karčiai, – ne visi parodymai bus išklausyti. Mums neleido
dalyvauti.
– Ką? – sušuko Kristianas. – Tai kas tada juos duos?
– Ten buvę sergėtojai. Matyt, niekas netiki, kad sugebėsime laikyti liežuvį už
dantų. Karalienė nenori, kad visi sužinotų, jog vienas iš jos numylėtinių
nederamai pasielgė.
Šįkart Lisa nekreipė dėmesio, kad tyčiojuosi iš kilmingųjų.
– Bet jį teis dėl mūsų.
Kristianas atsistojo ir apsidairė, lyg bibliotekoje tūnotų pats Viktoras.
– Tuojau pat einu ir viską sutvarkysiu.
– Aha, – atkirto Adrianas. – Išspirk duris, ir jie akimirksniu persigalvos.
Būtinai pasiimk ir Rouz – paliksite neišdildomą įspūdį.
– Ak, taip? – Kristianas atsirėmė į kėdę ir įsmeigė į Adrianą įtūžio kupiną
žvilgsnį. – Gal turi geresnį pasiūlymą?
Lisa vėl pradėjo nervintis.
– Jei Viktorą paleis, ar jis vėl mus persekios?
– Jei jį paleis, neilgai džiaugsis laisve, – pasakiau. – Aš tuo pasirūpinsiu.
– Atsargiau, – perspėjo Adrianas. Jam visa tai kažkodėl pasirodė baisiai
juokinga. – Net tu neišsisuksi, nužudžiusi kilmingąjį.
 Jau norėjau atrėžti, kad pirma tai patikrinsiu nudėdama jį, kai išgirdau griežtą
Edžio balsą.
– Rouz!
Suveikė per metus išlavintas instinktas. Pakėliau akis ir akimirksniu viską
supratau. Bibliotekoje pasirodė Emilis, jis apžiūrinėjo novicus. Pašokau nuo
kėdės ir užėmiau vietą netoli Edžio, iš kur galėjau matyti Kristianą ir didžiąją
dalį bibliotekos. Po velniais. Reikia susiimti, antraip Rajenas bus teisus. Per įvykį
koridoriuje, o dabar dėl istorijos su Viktoru visiškai apleidau sergėtojos
pareigas. Nereikėjo nė Meisono, kad šįkart susimaučiau.
Emilis nepastebėjo, kad sėdžiu ir plepu. Žvilgtelėjęs į mus, kažką pasižymėjo
ir nuėjo. Su palengvėjimu atsidususi, pamėginau susitvardyti. Buvo nelengva.
Mane vėl užvaldė pyktis, o Lisos ir Kristiano kalbos apie Viktoro teismą
nepadėjo nusiraminti. Norėjosi ką nors sulaužyti, aprėkti, išlieti susikaupusį
įtūžį. Bet sergėtojui tai neleistina prabanga. Mano pareiga – saugoti morojus
užgniaužiant savo jausmus. Vėl ir vėl kartojau sergėtojų mantrą: Svarbiausia jie.
Tie žodžiai pradėjo mane erzinti.
 SEPTINTAS

Išgirdę pirmą komendanto valandos sireną morojai pradėjo rinktis daiktus.

Adrianas išėjo iškart, bet Lisa su Kristianu grįžti į bendrabutį neskubėjo. Jie ėjo
susikibę už rankų ir, suglaudę galvas, šnibždėjosi. Abu akivaizdžiai sukrėsti
naujienų apie Viktorą. Būčiau galėjusi pašnipinėti, jei būčiau patekusi į Lisos
mintis.
Bet nenorėjau trukdyti, todėl su jais palikau Edį, o pati nuėjau tolyn
žvalgydama teritoriją. Kadangi morojų buvo daugiau nei dampyrų, morojai
turėjo du greta stovinčius bendrabučius. Lisa ir Kristianas gyveno skirtinguose.
Priėję vietą, kur turėjo išsiskirti, jie sustojo ir pradėjo bučiuotis. Turėjau saugoti,
stengdamasi į juos nežiūrėti. Lisa man šūktelėjo atsisveikindama ir nuėjo į savo
bendrabutį, lydima Edžio. Aš nusekiau paskui Kristianą.
Jei būčiau saugojusi Adrianą ar į jį panašų, tikriausiai būtų tekę kęsti
seksualines užuominas, kad šešias savaites miegosime kartu. Bet Kristianas su
manimi elgėsi kaip su seserimi. Jis atlaisvino vietą ant grindų ir kai grįžo
išsivalęs dantis, jau buvau pasitaisiusi jaukią lovą iš antklodžių. Jis užgesino
šviesą ir atsigulė į lovą.
Po kelių akimirkų jį pašaukiau:
– Kristianai!
– Naktimis mes miegame, Rouz.
Nusižiovavau.
– Patikėk, ir aš noriu miego. Bet privalau paklausti.
– Apie Viktorą? Man reikia išsimiegoti, o klausimas apie jį mane suerzins.
– Ne, ko kito.
– Klausk.
– Kodėl man neprikaišioji to įvykio su Stenu? Visi mano, kad taip pasielgiau
tyčia. Lisa, ir ta manimi netikėjo. Net Adrianas abejojo. O sergėtojai... Tiek to.
Bet tu nieko nepasakei. Iš tavęs pirmo tikėjausi sulaukti kandžios pastabos.
Stojo tyla, man teliko viltis, kad jis mąsto, ką atsakyti, o ne užmigo.
– Nebuvo prasmės tavęs erzinti, – galiausiai pasakė Kristianas. – Žinau, kad
tai padarei netyčia.
 – Iš kur? Aišku, tu teisus, tikrai netyčia, bet kodėl esi toks tikras?
– Prisiminiau mūsų pokalbį per kulinarijos pamoką. Be to, tave pažįstu.
Stebėjau Spokane. Rizikavai gyvybe, kad mus išgelbėtum. Tikrai nesielgtum taip
vaikiškai.
– Oho. Ačiū. Man tai tikrai daug reiškia. – Kristianas patikėjo manimi, kai
netikėjo niekas kitas. – Tu pirmas, kuris tiki, kad susimoviau, o ne turėjau slaptų
kėslų.
– Na, tuo irgi netikiu.
– Kuo netiki? Kad susimoviau? Kodėl?
– Ar nesiklausai, ką sakau? Stebėjau tave Spokane. Tokie kaip tu
nesusimauna. – Jau norėjau pakartoti, ką sakiau sergėtojams – nužudžiusi
strigojų, netapau nenugalima, bet jis mane aplenkė. – Be to, mačiau tavo veidą.
– Ten... Kieme?
– Taip. – Kristianas truputį patylėjo. – Nežinau, kas ten nutiko, bet tu atrodei
taip, lyg... Tai nebuvo žvilgsnis žmogaus, kuris sugalvojo atkeršyti ar išsigando
Alto. Tai buvo kažkas kita... Nežinau. Bet tave kažkas užvaldė. Jei atvirai,
išraiška mane išgąsdino.
– Ir vis tiek... manęs nepasmerkei.
– Ne. Jei jau taip padarei, matyt, buvo priežastis. Bet su tavimi jaučiuosi
saugus, Rouz. Žinau, kad mane apginsi, jei užpuls tikras strigojus. – Jis
nusižiovavo. – Ką gi, apnuoginau sielą, tad gal jau galime miegoti? Tau gal ir
nereikia grožio miego, bet mums ne taip pasisekė.
Daugiau jo nebešnekinau, mane pačią netrukus įveikė nuovargis. Diena buvo
sunki, o ir praėjusią naktį miegojau mažai. Užmigusi iškart patekau į Adriano
sapną.
– O ne, – suaimanavau.
Stovėjau sode. Buvo karšta vasaros diena, užlieta auksinės saulės šviesos.
Viskas aplink žydėjo, ore tvyrojo alyvų ir rožių kvapas, tarp gėlių skraidė
drugeliai, žieduose dūzgė bitės. Vilkėjau džinsus ir lininę palaidinukę su
petnešėlėmis. Ant kaklo – nazaras, stiklinis mėlynas rutuliukas, saugantis nuo
blogos akies, ant riešo – rožinis, Dragomirų šeimos relikvija, kurią man dovanojo
Lisa. Kasdien papuošalų nedėvėdavau, bet sapne kažkodėl visada pasirodydavau
su jais.
– Kur tu? – pašaukiau. – Žinau, kad esi čia.
 Iš po rausvais žiedais aplipusios obels išniro Adrianas. Pirmąkart jį mačiau su
džinsais ir marškinėliais. Firminiai džinsai ir paprasti žali marškinėliai tiko ne
mažiau už kostiumą. Jo auksinėse ir rudose sruogose žaidė saulės spinduliai.
– Sakiau, kad nelįstum į mano sapnus, – pasakiau, rankomis įsispręsdama į
šonus.
Jis tingiai nusišypsojo.
– O kaip kitaip mums pasišnekėti? Anksčiau nebuvai nusiteikusi itin
draugiškai.
– Gal turėtum daugiau draugų, jei nenaudotum įtaigos?
– Gelbėjau tave nuo tavęs pačios. Tavo aura buvo tarsi audros debesis.
– Ar galime nors kartą nešnekėti apie auras ir neišvengiamą likimą?
Iš akių mačiau, kad jį domina kaip tik ši tema, bet jis nusileido.
– Gerai. Galime pasikalbėti apie kitką.
– Visai nenoriu kalbėtis! Noriu miego.
– Tu ir miegi. – Adrianas nusišypsojo ir priėjo prie apsivijusio apie stulpą
žydinčio vijoklio. Jis buvo aplipęs geltonais ir oranžiniais trimito formos žiedais.
Adrianas švelniai perbraukė pirštais žiedlapius. – Kadaise čia buvo mano senelės
sodas.
– Nuostabu. – Supratau, kad čia teks užtrukti, ir patogiau atsirėmiau į obels
kamieną. – Dabar turėsiu išklausyti visą tavo šeimos istoriją.
– Ji buvo labai šauni moteris.
– Neabejoju. Ar jau galiu eiti?
Jis tebežiūrėjo į žiedus.
– Neturėtum niekinti genealoginių morojų medžių. Nieko nežinai apie savo
tėvą. Ką gali žinoti, gal mes giminės?
– Ar tada paliktum mane ramybėje?
Eidamas prie manęs, Adrianas lyg niekur nieko pakeitė temą.
– Nesijaudink, mūsų genealoginiai medžiai skiriasi. Beje, ar tavo tėvas ne
turkas?
– Taip, pasak mano... Ei, ar spoksai į mano krūtinę?
Jis atidžiai mane tyrinėjo, bet tikrai ne veidą. Sukryžiavau rankas ant krūtinės
ir sužaibavau akimis.
– Žiūriu į palaidinukę, – atsakė. – Šita spalva tau visai netinka.
Jis ištiesė ranką ir palietė petnešėlę. Kaip sugeriamuoju popieriumi
besiliejantis rašalas dramblio kaulo spalvos medžiagą nudažė ryškiai mėlyna
spalva. Adrianas primerkė akis tarsi dailininkas, tyrinėjantis savo paveikslą.
– Kaip tai padarei? – sušukau.
– Čia mano sapnas. Hmm... Mėlyna tau taip pat netinka. Pamėginkime šitą. –
Mėlyną pakeitė ryškiai raudona. – Gerai. Tavo spalva raudona. Raudona kaip
rožė, nuostabi rožė.
– O varge, – sudejavau. – Nežinojau, kad ir sapnuose tau atsisuka varžteliai.
Nors jo, kaip Lisos, nekamavo depresija, dvasia ir jį vertė elgtis keistai.
Jis žingtelėjo atgal ir ištiesė rankas.
– Šalia tavęs visada pametu galvą, Rouz. Štai ekspromtu sukursiu eilėraštį.
Jis užvertė galvą ir sušuko dangui:

Rožė raudona
Dega aistra
Aštri kaip spyglys
Jos ataka

Adrianas nuleido rankas ir klausiamai sužiuro į mane.

– Kaip ataka gali būti aštri? – paklausiau.
Jis papurtė galvą.
– Mene nėra logikos, mažoji dampyre. Be to, juk esu pamišęs, tiesa?
– Teko matyti ir didesnių bepročių.
– Na, – pasakė jis eidamas prie hortenzijų, – aš labai stengiuosi.
Jau norėjau klausti, kada leis man miegoti, bet paskui kai ką prisiminiau.
– Adrianai... o kaip žinoti, kraustaisi iš proto ar ne?
Jis atsisuko į mane, veide žaidė šypsena. Mačiau, kad nori pajuokauti, bet
paskui pasižiūrėjo į mane atidžiau. Šypsena išnyko, veidas pasidarė neįprastai
rimtas.
– Manai, kraustaisi iš proto? – galiausiai paklausė.
– Nežinau, – atsakiau nuleisdama akis. Buvau basa, žolė kuteno padus. –
Matau... keistus dalykus.
– Pamišėliai retai suvokia esą pamišę, – išmintingai tarė Adrianas.
Atsidusau ir pažvelgiau į jį.
– Menka paguoda.
Jis priėjo prie manęs ir uždėjo ranką ant peties.
 – Nemanau, kad esi pamišėlė, Rouz. Tiesiog tau teko daug išgyventi.
Susiraukiau.
– Ir ką tai reiškia?
– Tai reiškia, jog nemanau, kad esi pamišusi.
– Ačiū. Viskas aišku. Žinai, šitie sapnai iš tikrųjų pradeda erzinti.
– Lisa neprieštarauja.
– Lendi ir į jos sapnus? Tu tikrai peržengi visas ribas.
– Ne, jos sapnai mokomieji. Ji nori šito išmokti.
– Nuostabu. Taigi man tiesiog pasisekė, kad turiu kęsti tavo seksualinį
persekiojimą.
Jis iš tiesų įsižeidė.
– Norėčiau, kad su manimi nesielgtum kaip su velnio išpera.
– Atleisk, bet nedavei daug dingsčių manyti, kad gali būti naudingas.
– Tikrai. Ne taip, kaip persenęs tavo mokytojas. Nematau, kad su juo darytum
pažangą.
Žengiau žingsnį atgal ir prisimerkiau.
– Dimitrijaus čia nepainiok.
– Tai nustok jį garbinti kaip šventąjį. Pataisyk, jei klystu, bet jis tau nepasakė
apie teismą.
Nusukau žvilgsnį.
– Dabar tai nebesvarbu. Be to, jis turėjo priežasčių.
– Taip, ir dėl to reikėjo viską nuo tavęs slėpti ar nesistengti padėti ten patekti.
O aš... – Jis gūžtelėjo pečiais. – Galėčiau suveikti kvietimą.
– Tu? – garsiai nusikvatojau. – Ir kaip tai padarysi? Parūkysi su teisėju?
Panaudosi įtaigą prieš karalienę ir prieš pusę kilmingųjų teisme?
– Neturėtum skubėti atstumti tų, kurie gali tau padėti. Tiesiog palauk. – Jis
švelniai pabučiavo mane į kaktą, nors ir stengiausi to išvengti. – Ir pailsėk.
Sodas išnyko, ir aš nugrimzdau į gilų miegą.
 AŠTUNTAS

Kelias kitas dienas paskui Kristianą sekiojau be nuotykių ir jaučiau, kaip mane
apima nekantrumas.
Sergėtojo darbas – amžinas laukimas. Seniai tai žinojau, tik susitaikyti buvo
sunkiau, nei maniau. Sergėtojai nepakeičiami užpuolus strigojams, bet – jei
atvirai – jie puola retai. Keletą metų gali nepamatyti nė vieno strigojaus. Ir nors
mokytojai per pratybas tikrai nevertė mūsų laukti, jie mokė kantrybės ir
neprarasti budrumo tik todėl, kad pavojus kurį laiką neiškyla.
Be to, mus vertė laikytis griežčiausio sergėtojų elgsenos kodo: visada stovėti
ir visada elgtis formaliai. Paprastai su morojais gyvenantys sergėtojai gyvena
įprastą gyvenimą – skaito, žiūri televiziją ir kartu saugo morojų šeimas. Tačiau
ne visi galėjo to tikėtis, todėl Akademijoje buvome pratinami prie sunkiausio.
Kantrybe niekada nepasižymėjau, o dabar tiesiog neradau sau vietos. Labai
troškau parodyti, ką sugebu, ištaisyti su Stenu padarytą klaidą. Meisono daugiau
nemačiau ir nutariau, kad jo pasirodymus sukėlė nuovargis ir stresas. Dėl to tik
džiaugiausi – vis geriau nei nesugebėjimas ar pamišimas.
Tačiau kai kurie dalykai manęs visai nedžiugino. Kai vieną dieną mudu su
Kristianu po pamokų susitikome su Lisa, pajutau nerimą, baimę ir pyktį. Tačiau
juos jaučiau tik per mūsų ryšį. Iš pažiūros ji atrodė normaliai. Edis su Kristianu,
kažką aptarinėdami, apskritai nieko nepastebėjo.
Priėjau prie Lisos ir suėmiau jai už rankos.
– Nusiramink. Viskas bus gerai.
Žinojau, kas jai neduoda ramybės. Viktoras.
Nusprendėme, kad Kristianas – nepaisant jo pasiryžimo „viską sutvarkyti“ –
nėra didžiausia viltis patekti į teismą. Taigi Lisa pasitelkė diplomatiją ir vieną
dieną labai mandagiai pasikalbėjo su Alberta apie galimybę duoti parodymus
teisme. Lygiai taip pat mandagiai Alberta atsakė, kad apie tai negali būti nė
kalbos.
– Pamaniau, jei viską paaiškinsime – kodėl mums tai labai svarbu – jie leis
duoti parodymus, – sumurmėjo ji. – Rouz, negaliu užmigti... visą laiką apie tai
galvoju. O jei jį paleis? Jei jį išteisins?
 Lisos balsas drebėjo, jau seniai mačiau ją tokią pažeidžiamą. Paprastai tai
versdavo sunerimti, bet dabar pažadino prisiminimus, kai Lisa buvo priklausoma
nuo manęs. Džiaugiausi, kai ji sustiprėjo ir ėmė labiau pasitikėti savimi, norėjau,
kad taip ir toliau būtų. Tvirčiau suspaudžiau jos ranką.
– Neišteisins, – pasakiau ryžtingai. – Mes duosime parodymus. Aš tuo
pasirūpinsiu. Žinai, jog neleisiu, kad tau kas nors nutiktų.
Ji priglaudė galvą man prie peties ir nusišypsojo.
– Tuo man ir patinki. Neturi supratimo, kaip patekti į teismą, bet laikaisi savo,
kad tik pasijusčiau geriau.
– O ar padeda?
– Padeda.
Nerimas niekur nedingo, bet ji šiek tiek pralinksmėjo. Ir nors pati ką tik
šaipėsi iš mano abejotino pažado, žodžiai ją nuramino.
Deja, netrukus paaiškėjo, kad Lisa turi daugiau priežasčių nerimauti. Ji laukė,
kada vaistai galutinai pasišalins iš organizmo, kad galėtų pradėti valdyti magiją.
Abi jautėme, kad magija čia pat, ranka pasiekiama, bet ji vis dar negalėjo jos
valdyti. Praėjo trys dienos, bet niekas nepasikeitė. Nors ją užjaučiau, labiau
nerimavau dėl psichinės jos būklės, kuri bent jau iki šiol buvo stabili.
– Nesuprantu, kodėl taip yra, – pasiskundė Lisa. Buvome beveik priėję morojų
bendrabutį, kur Lisa su Kristianu ketino žiūrėti filmą. Kažin ar sunku žiūrint
filmą neprarasti budrumo? – Turėčiau bent kažką galėti, bet negaliu. Tarsi
užsiblokavau.
– Tai nėra labai blogai, – pasakiau pasitraukdama nuo Lisos apžiūrėti tako.
Ji liūdnai dirstelėjo į mane.
– Tu amžinai nerimauji. O juk tai mano prioritetas.
– Mano pareiga tavimi rūpintis.
– Tiesą pasakius, tai mano pareiga, – suskėlė vieną iš savo retų sąmojų Edis.
– Dėl to nė vienas iš judviejų neturėtų sukti galvos, – paprieštaravo Lisa.
Kristianas apkabino ją per liemenį.
– Tu nekantresnė ir už Rouz. Tau tereikia...
Staiga mane apėmė déjà vu.
Iš už medžių iššoko Stenas ir, sugriebęs Lisą už liemens, prisitraukė prie
savęs. Akimirksniu nedvejodama puoliau jos „gelbėti“. Blogiau, kad ir Edis ėmė
veikti akimirksniu, o kadangi stovėjo arčiau, mane aplenkė. Puldinėjau iš visų
pusių, bet jie buvo susikibę taip, kad negalėjau nieko padaryti.
Edis puolė iš šono ir Steno ranką nuo Lisos atplėšė su tokia jėga, kad vos
nenutraukė. Perkarusi Edžio figūra dažnai suklaidindavo – iš tiesų jis buvo
raumeningas ir stiprus. Laisva ranka Stenas pasiekė Edžio veidą ir nagais
perrėžė skruostą, bet to užteko, kad Lisa ištrūktų ir su Kristianu pasislėptų už
manęs. Lisai išsilaisvinus, puoliau padėti Edžiui, bet nebereikėjo. Jis sugriebė
Steną ir patiesė ant žemės. Po kelių akimirkų tiesiai virš Steno širdies žybtelėjo
pratybų kuolelis.
Stenas patenkintas nusijuokė.
– Šaunuolis, Kastilai.
Edis atitraukė kuolelį ir padėjo mokytojui atsistoti. Kovai pasibaigus
pamačiau, kad Steno veidas išmargintas nudrėskimų ir mėlynių. Per pratybas
kiekvienam mokiniui tekdavo atremti vieną kitą užpuolimą, o sergėtojai kovėsi
nuolatos. Ir nors kaip reikiant gaudavo į kaulus, į tai žiūrėjo su humoru.
– Ačiū, – padėkojo Edis. Jis atrodė patenkintas, bet laikėsi kukliai.
– Strigojus, žinoma, būtų greitesnis ir stipresnis, bet, dievaži, savo greičiu
galėtum su jais varžytis. – Stenas žvilgtelėjo į Lisą. – Tau nieko nenutiko?
– Nieko, – patikino ji švytinčiu veidu. Mačiau, kad jai tai patinka, jaučiau
užplūdusį adrenaliną.
Tačiau, atsisukęs į mane, Stenas jau nesišypsojo.
– O tu? Ką darei tu?
Griežtas jo tonas mane apstulbino. Tą patį jis sakė ir aną kartą.
– Kaip ką? – sušukau. – Šįkart nestovėjau kaip įkasta! Ruošiausi jam padėti,
laukiau progos įsikišti...
– Žinoma, – pritarė jis. – Ir tai blogiausia. Taip norėjai parodyti, ką sugebi,
kad pamiršai, jog už tavęs stovi du morojai. Tu juos visai pamiršai. Pasitraukei,
kai turėjai saugoti.
Nesukdama galvos, ar elgiuosi deramai, žengiau žingsnį į priekį ir sužaibavau
akimis.
– Tai nesąžininga! Jei mus užpultų tikras strigojus, abu sergėtojai stengtųsi
kuo greičiau jo atsikratyti!
– Gal tu ir teisi, – sutiko Stenas, – bet nepagalvojai apie pasekmes. Be
priežiūros palikai du morojus. Galvojai tik apie tai, kaip greičiau ištaisyti klaidą.
– Ką? Nemanai, kad ir vėl šiek tiek paskubėjai? Vertini pagal tariamą mano
motyvaciją. Iš kur gali žinoti, ką galvoju? – Aš ir pati dažnai to nežinodavau.
 – Instinktas, – atsakė jis paslaptingai. Paskui išsitraukė nedidelį bloknotą ir
pradėjo kažką rašyti. Prisimerkiau gailėdamasi, kad negaliu matyti kiaurai.
Baigęs bloknotą įsikišo į palto kišenę. – Iki.
Žiūrėjome, kaip per sniegą Stenas žingsniuoja dampyrų sporto salės link. Aš
vis dar negalėjau ištarti nė žodžio. Kada tai baigsis? Ir vėl susimoviau dėl kvailų
teorinių pagrindų, kurie anaiptol neparodo, ką sugebu iš tiesų.
– Tai nesąžininga. Kaip jis gali mane vertinti pagal tai, ką, jo manymu, galėjau
galvoti?
Edis gūžtelėjo pečiais.
– Jis gali galvoti, ką tik nori. Jis mūsų mokytojas.
– Taip, bet jis ir vėl man parašys blogą pažymį! Praktika neturi jokios
prasmės, jei negalime parodyti, kaip sugebame kautis su strigojais. Negaliu
patikėti. Aš sugebu – tikrai sugebu. Kodėl visą laiką susimaunu?
Niekas nežinojo, ką atsakyti, todėl Lisa nedrąsiai pakeitė temą.
– Na, bent dėl vieno dalyko Stenas neklydo – buvai nepakartojamas, Edi.
Žvilgtelėjusi į Edį pasijutau kalta, kad leidau asmeninei dramai užtemdyti jo
sėkmę. Teisingas ar ne, Steno vertinimas buvo mano problema. Edis pasirodė
nepriekaištingai, visi taip gyrė, kad jis pradėjo rausti. O gal ir dėl šalčio,
nežinau. Šiaip ar taip, džiaugiausi jo sėkme.
Suėjome į poilsio kambarį patenkinti, kad jis tuščias. Buvo šilta ir jauku.
Visuose bendrabučiuose įrengtuose poilsio kambariuose buvo filmų, žaidimų ir
daugybė patogių fotelių bei sofų. Mokiniams jie būdavo atviri tik tam tikru laiku.
Savaitgaliais visą dieną, paprastomis dienomis – tik tam tikromis valandomis,
matyt, kad per daug nedykinėtume.
Mudu su Edžiu aptarėme gynybinę strategiją ir užėmėme vietas. Stovėdama
prie sienos, su pavydu žvelgiau į sofą, ant kurios įsitaisė Lisa su Kristianu.
Tikėjausi, kad filmas padės užsimiršti, bet galvoje sukosi neramios mintys.
Kodėl Stenas taip pasakė? Juk net pats pripažino, kad sergėtojai pirmiausia
stengiasi atsikratyti strigojų. Jo teiginys, kad taip elgiausi, norėdama pasirodyti,
buvo absurdiškas. Susimąsčiau, ar didelė rizika neišlaikyti pratybų. Bet net jei ir
išlaikysiu, kur garantija, kad, baigus Akademiją, manęs neišskirs su Lisa?
Alberta ir Dimitrijus apie pratybas kalbėjo kaip apie išbandymą, kuris padės
mudviem su Lisa įgyti daugiau patirties, bet staiga mane apėmė nerimas ir
paranoja. Edis ją saugo nepriekaištingai. Gal jie norėjo pažiūrėti, kaip jai seksis
su kitu sergėtoju? Gal pamanė, kad galiu saugoti tik ją, bet ne kitus morojus?
Meisonas juk žuvo, tiesa? Gal iš tiesų jie norėjo pažiūrėti, ko esu verta? Galų
gale, kas aš tokia? Pakeičiama novicė. O Lisa – Dragomirų princesė. Ji visada
turės apsaugą – ir nebūtinai mane. Ryšys nieko nereiškia, jei esu niekam tikusi.
Mano karštligišką paranoją nutraukė Adriano pasirodymas. Jis įėjo į
pritemdytą kambarį ir, mirktelėjęs man, klestelėjo į šalia stovintį fotelį. Taip ir
maniau. Tik laiko klausimas, kada jis pasirodys. Matyt, Akademijoje mes buvome
vieninteliai jo draugai. Nors gal ir ne, sprendžiant iš stipraus alkoholio tvaiko.
– Tu blaivus? – paklausiau filmui pasibaigus.
– Užtektinai. Kaip jums sekasi?
Po pokalbio sode Adrianas daugiau nesilankė mano sapnuose. Taip pat liovėsi
akiplėšiškai flirtuoti. Dabar jei ir pasirodydavo, tai padirbėti su Lisa ar
prablaškyti nuobodulį.
Papasakojome apie susidūrimą su Stenu, aukštindami Edžio drąsą ir
nutylėdami mano pažeminimą.
– Šaunuolis, – pagyrė Adrianas. – Atrodo, dabar ir tu turi kovos randą. – Jis
parodė į tris raudonus brūkšnius ant Edžio skruosto. Prisiminiau, kaip, Edžiui
mėginant išlaisvinti Lisą, Stenas perdrėskė skruostą nagais.
Edis pirštų galiukais palietė sužeistą vietą.
– Beveik nieko nejaučiu.
Lisa palinko ir pasižiūrėjo atidžiau.
– Apdraskė, kai gynei mane.
– Gavau, mėgindamas išlaikyti pratybas, – pajuokavo Edis. – Nesirūpink.
Ir tada tai nutiko. Kaip ir seniau, ją užvaldė užuojauta ir nenugalimas noras
padėti. Ji negalėjo pakęsti skausmo, negalėjo sėdėti sudėjusi rankas. Jaučiau,
kaip Lisa kaupia jėgas, pajutau keistą kutenimą paduose. Tai išgyvenau kartu su
ja. Ryžtas. Palaima. Svaigulys. Ji ištiesė ranką ir palietė Edžiui veidą.
Randai išnyko.
Lisa nuleido ranką, dvasios sukelta euforija išgaravo.
– Eina sau, – atsiduso Adrianas. – Pasirodo, kalbėjai rimtai. – Jis žiūrėjo į
Edžio skruostą. – Neliko nė menkiausios žymės.
Lisa buvo atsistojusi, dabar susmuko ant sofos. Atlošė galvą ir užsimerkė.
– Man pavyko. Vis dar valdau magiją.
– Tikrai valdai, – susimąstęs pasakė Adrianas. – O dabar parodyk, kaip tai
darai.
 Ji atsimerkė.
– Tai nėra taip paprasta.
– Šit kaip, – pasakė jis piktai. – Apie auras ir sapnus mane kamantinėji kaip
pasiutusi, o savo amato paslapčių atskleisti nenori?
– Ne nenoriu, – paprieštaravo ji, – o negaliu.
– Tai pasistenk, pussesere. – Jis staiga nagais persidrėskė ranką, ir pasirodė
kraujas.
– Viešpatie! – riktelėjau. – Gal tu pamišęs? – Kvailas klausimas. Aišku,
pamišęs.
Lisa paėmė Adrianui už rankos. Randai užsitraukė. Ji jautėsi pakylėta, o mano
nuotaika staiga be jokios priežasties subjuro.
Jiedu leidosi į pokalbį apie magiją, vartodami ir kitus, tikriausiai čia pat
susigalvotus, terminus. Nieko nesupratau; Kristianas, sprendžiant iš išraiškos,
irgi. Netrukus paaiškėjo, kad, įsijautę į diskusiją apie dvasią, Lisa ir Adrianas
mus visiškai pamiršo.
Kankinamas nuobodulio, Kristianas galiausiai atsistojo.
– Eime, Rouz. Jei norėčiau šito klausytis, sėdėčiau pamokoje. Išalkau.
Lisa pakėlė akis.
– Vakarienė tik po pusantros valandos.
– Šiandien dar nebuvau pas maitintoją, – paaiškino jis.
Kristianas pakštelėjo Lisai į skruostą ir išėjo. Išsekiau iš paskos. Pradėjo
snigti, ir aš kaltinamu žvilgsniu nužvelgiau ant mūsų krintančias snaiges. Kai
pirmąkart pasnigo gruodį, apsidžiaugiau. Dabar ta baltuma spėjo nusibosti.
Tačiau kaip ir prieš kelias naktis atšiaurus oras praskaidrino nuotaiką, šaltis
pažadino iš apmąstymų. Žingsniuodama pas maitintojus, jaučiau, kad pradedu
rimti.
Maitintojais vadiname žmones, savo noru duodančius kraujo morojams.
Priešingai nei strigojai, kurie, gerdami kraują, savo auką nužudo, morojai jo
išgeria nedaug, taigi maitintojas lieka gyvas. Vampyrų įkandimai svaigina kaip
narkotikas, todėl maitintojai mielai duoda kraujo ir gyvena atskirai nuo kitų
žmonių. Akademijos morojų bendrabučiuose naktį budėdavo keli maitintojai,
tačiau dieną morojai eidavo į maitintojų kambarį.
Dairantis į baltus medžius, baltą žolę, baltus pastatus, mano dėmesį patraukė
dar kai kas balto. Ne tiek balto, kiek blyškaus.
 Sustojau ir išplėčiau akis. Kitoje kiemo pusėje, beveik susiliedamas su medžiu,
stovėjo Meisonas. Negali būti, pagalvojau. Maniau, viskas baigėsi, bet štai jis
stovi ir žvelgia į mane savo liūdnu vaiduoklišku žvilgsniu. Meisonas pakėlė ranką
ir kažką parodė. Pažvelgiau į tą pusę, bet ir vėl nesupratau, ko turėčiau ieškoti.
Atsigręžiau į jį jausdama, kaip mane kausto baimė.
Šalta kaip ledas ranka palietė man kaklą. Staigiai atsisukau. Tai buvo
Kristianas.
– Kas atsitiko? – paklausė.
Atsigręžiau ten, kur mačiau Meisoną. Aišku, ten nieko nebuvo. Trumpai
užsimerkiau ir atsidusau.
– Nieko, – atsakiau nueidama.
Paprastai Kristianas būtų mestelėjęs kokią sarkastišką pastabą, bet dabar jis
tylėjo. Paskendusi savo mintyse apie Meisoną, aš irgi nieko nepasakiau. Šįkart
vizija truko vos kelias sekundes ir buvo labai neryški. Gal tai reiškia, kad man
tik pasirodė? Visą kelią mėginau save tuo įtikinti. Tik įėjusi į vidų supratau, kad
Kristianui kažkas ne taip.
– Kas yra? – paklausiau, stengdamasi negalvoti apie Meisoną. – Tau nieko
neatsitiko?
– Nieko.
– Iš balso jaučiu, kad kažkas ne taip.
Jis nieko neatsakė, ir mes nuėjome į maitintojų kambarį. Morojų ten buvo
daugiau, nei maniau – užimtos visos vietos. Pamačiau Brendoną Lazarą.
Žiūrėdama į pageltonavusią mėlynę jo skruoste, prisiminiau, kad taip ir
nesužinojau, kas jį sumušė. Kristianas užsiregistravo ir atsistojo laukti savo
eilės. Įtemptai svarsčiau, kas galėjo sugadinti Kristianui nuotaiką.
– Kas yra? Nepatiko filmas?
Tyla.
– Pasibjaurėjai, kaip Adrianas susižalojo? – kamantinėdama Kristianą jaučiau
malonumą. Tai daryti būčiau galėjusi visą vakarą.
Tyla.
– O gal...
Staiga viską supratau. Keista, kaip apie tai nepagalvojau anksčiau.
– Pyksti, kad Lisa pasiliko su Adrianu pasikalbėti apie magiją?
Jis gūžtelėjo pečiais taip atsakydamas į mano klausimą.
 – Liaukis, magija jai nėra tokia svarbi kaip tu. Tiesiog dabar ji kaip apsėsta.
Ilgus metus manė, kad magijos valdyti negalės, o sužinojusi, jog vis dėlto galės,
pradėjo kraustytis iš proto. Ji tik nori išsiaiškinti savo galimybes.
– Žinau, – nukirto Kristianas, nematančiu žvilgsniu klaidžiodamas po kambarį.
– Ne tai blogiausia.
– Tai kas tada... – Ir vėl viską supratau. – Tu pavydi Adrianui.
Kristianas įsmeigė į mane ledinį mėlynų akių žvilgsnį, ir suvokiau pataikiusi į
dešimtuką.
– Visai nepavydžiu. Tiesiog...
– ...jautiesi nesaugus, nes tavo draugė daug laiko praleidžia su turtingu,
patraukliu vaikinu, kuris jai gali patikti. Trumpiau tariant – pavydi.
Aiškiai susierzinęs jis nusisuko.
– Atrodo, mūsų medaus mėnuo baigėsi, Rouz. Po velniais, ko jie ten taip ilgai?
– Klausyk, – kūno svorį perkėliau ant kitos kojos – nuo amžino stovėjimo jas
pradėjo skaudėti. – Negi anądien nesiklausei mano romantinių išvedžiojimų, ką
reiški Lisai? Dėl tavęs ji eina iš proto. Jai reikia tik tavęs – galiu garantuoti šimtu
procentų. Jei jai patiktų kas nors kitas, žinočiau.
Jis kreivai šyptelėjo.
– Tu jos geriausia draugė. Gal ją gini?
Susiraukiau.
– Tik ne tada, jei ji būtų su Adrianu. Užtikrinu, Lisa juo nesidomi – bent jau
kaip vaikinu. Ir ačiū Dievui.
– Bet jis moka įtikinėti, gali net panaudoti įtaigą.
– Prieš ją nenaudoja. Nė nežinau, ar galėtų – manau, jų įtaigos panaikina
viena kitą. Be to, negi dar nesupratai? Aš esu Adriano aistrų objektas – savo
nelaimei.
– Tikrai? – Kristianas nuoširdžiai nustebo. Dieve, kokie tie bernai kartais
būna akli. – Žinojau, kad jis su tavimi flirtuoja...
– Ir nekviestas lankosi mano sapnuose. Tenai negaliu nuo jo pabėgti, todėl,
pasitelkęs savo tariamą žavesį, mėgina mane pakabinti.
Kristianui staiga kilo įtarimas.
– Jis lankosi ir Lisos sapnuose.
Velnias. Nereikėjo užsiminti apie sapnus. Ką ten sakė Adrianas?
– Jos sapnai mokomieji. Tau nėra ko nerimauti.
 – Jei į vakarėlį ji ateitų su Adrianu, į jį taip nespoksotų, kaip į mane.
– Aha. Tai štai kur šuo pakastas. Manai, esi jai per prastas?
– Manęs tiesiog nedomina kilmingųjų klanai. – Tai buvo viena tų retų
akimirkų, kai jis jautėsi pažeidžiamas. – Be to, Adriano reputacija geresnė nei
mano.
– Nenusišnekėk.
– Taip, Rouz. Alkoholis ir cigaretės nė iš tolo neprilygsta įsitikinimui, kad galiu
tapti strigojumi. Mačiau, kaip visi reagavo, kai Lisa mane vesdavosi į kviestines
vakarienes per slidinėjimo išvyką. Aš jai tik trukdau. Ji vienintelė savo šeimos
atstovė. Visą gyvenimą dalyvaus politiniuose žaidimuose, su kitais turės palaikyti
gerus santykius. Adrianas jai tinka daug labiau už mane.
Vos susilaikiau kaip reikiant jo nepapurčiusi, kad atsitokėtų.
– Suprantu, ką nori pasakyti, tačiau tavo geležinėje logikoje yra viena spraga.
Tarp jos ir Adriano nieko nėra.
Kristianas nieko nepasakė ir nusisuko. Supratau – jis nervinasi ne tik dėl to,
kad Lisa bendrauja su kitu. Kaip pats prisipažino, abejojo dėl jųdviejų santykių.
Draugaudamas su Lisa, jis tapo ne toks uždaras ir atsiskyręs, nors vis dar
nervinosi dėl „suterštos“ šeimos garbės. Nerimavo, kad Lisai yra per prastas.
– Rouz teisi, – staiga pasigirdo balsas už mūsų. Nutaisiusi piktą žvilgsnį,
atsigręžiau į Džesį. Savaime suprantama, šalia trypčiojo Ralfas. Džesiui skirtas
novicas Dinas stovėjo tarpduryje. Matyt, jo vaidmuo buvo išties formalus. Kai
atėjome, Ralfas ir Džesis eilėje nestovėjo, tad dalį pašnekesio nugirdo priėję prie
mūsų. – Tu esi kilmingas. Turi teisę būti su ja.
– Koks esminis nuomonės pakeitimas, – atkirtau. – Ar ne jūs man anądien
sakėte, kad Kristianas bet kada gali tapti strigojumi? Jumis dėta, pasaugočiau
kaklus. Jis atrodo gan grėsmingai.
Džesis gūžtelėjo pečiais.
– Pati sakei, kad dėl jo esi rami, o jei kas ir gali pažinti strigojų, tai tu. Be to,
mes pradedame manyti, kad maištinga Ozeros prigimtis – geras dalykas.
Įtariai nužvelgiau morojų svarstydama, ką jis rezga. Bet Džesis atrodė
nuoširdžiai įsitikinęs, kad Kristianas grėsmės nekelia.
– Ačiū, – padėkojo Kristianas, jo lūpas iškreipė grimasa. – Dabar, kai
reabilitavai mane ir mano šeimą, galiu gyventi toliau. Tik šios smulkmenos ir
trūko iki visiškos laimės.
 – Aš rimtai, – pakartojo Džesis. – Ozeros pastaruoju metu pritilę, bet kadaise
tai buvo viena įtakingiausių šeimų. Ir vėl galėtų tokia tapti – ypač tu. Nebijai
laužyti taisyklių. Mums tai patinka. Tad jei nustosi visų šalintis, gali susirasti
įtakingų draugų ir daug pasiekti. Nebereikės sukti galvos dėl Lisos.
Mudu su Kristianu susižvelgėme.
– Ką turi omeny? – paklausė jis.
Džesis nusišypsojo ir į mus pažvelgė kaip sąmokslininkas.
– Kai kurie iš mūsų gerai sutaria, tad sudarėme geriausių šeimų koaliciją.
Gyvename neramiais laikais, strigojų išpuoliai ir dar tos kvailos šnekos, kad
morojai turėtų kautis kartu su sergėtojais... – tai sakydamas, jis nusivaipė, o aš
įsiutau, kad apie sergėtojus kalba kaip apie daiktus. – Per daug nekilmingųjų
mėgina perimti valdžią.
– Ir kas čia tokio, jei jų idėjos geros? – griežtai paklausiau.
– Jų idėjos nėra geros, ir kažkas turi parodyti jų vietą. Todėl pradėjome
galvoti, kaip nuo jų apsisaugoti ir apsaugoti vienam kitą. Mūsų sumanymai turėtų
tau patikti. Galų gale, tai mes turėtume priimti sprendimus, o ne dampyrai ar
nekilmingi morojai. Mes esame geriausi. Elitas. Dėkis prie mūsų – padėsime ir
tau, ir Lisai.
Garsiai nusikvatojau. Kristianas žiūrėjo į juos šlykštėdamasis.
– Atsiimu savo žodžius, – pasakė. – Štai ko man trūko iki visiškos laimės –
kvietimo apsilankyti jūsų smėlio dėžėje.
Ralfas, dramblotas ir nerangus, žengė į priekį.
– Nežaisk su mumis. Viskas labai rimta.
Kristianas atsiduso.
– Tai jūs nežaiskite su manimi. Jei manote, kad trinsiuos drauge dėl kelių
išlepintų savanaudžių morojų, esate kvailesni, nei maniau. O ir anksčiau
nelaikiau jūsų protingais.
Pyktis ir gėda iškreipė Džesio ir Ralfo veidus. Laimė, kaip tik tuo metu
pašaukė Kristianą. Eidamas per kambarį jis atrodė kur kas linksmesnis. Niekas
taip nesustiprina pasitikėjimo savo meilės reikalais, kaip atkirtis dviem
mulkiams.
Šįvakar Kristianui teko Alisa, vyriausia Akademijos maitintoja. Dauguma
morojų mieliau rinkosi jaunesnes maitintojas, bet Kristianas nebūtų Kristianas –
jam patiko vyresnės. Ji nebuvo visiškai iškaršusi – penkiasdešimties su trupučiu,
– tačiau per visą gyvenimą iš vampyrų gauti endorfinai paliko savo pėdsaką.
– Rouz? – nustebo ji, pakeldama į mane mėlynas apsvaigusias akis. –
Paprastai lydi ne Kristianą. Ar judvi su Vasilisa susipykote?
– Ne, – atsakiau. – Nedidelis aplinkos pakeitimas.
– Aplinka... – sumurmėjo ji žvelgdama pro langą. Visi morojų langai buvo
tamsinti ir nepraleido šviesos, tad abejoju, ar ką matė. – Aplinka nuolatos
keičiasi. Negi nepastebėjai?
– Tik ne mūsų aplinka, – pasakė Kristianas, sėsdamasis šalia. – Sniegas
neištirps dar kelis mėnesius.
Alisa atsiduso ir pasižiūrėjo į jį.
– Kalbėjau ne apie gamtą.
Kristianas nusišypsojo, tada palinko prie jos ir suleido į kaklą iltis. Alisos
veidas atsipalaidavo, šnekos apie aplinką pasimiršo. Taip seniai gyvenau tarp
vampyrų, kad į iltis nebekreipiau jokio dėmesio. Dauguma morojų jų nė
nerodydavo. Vampyrų galią prisimindavau tik tokiomis akimirkomis.
Paprastai, stebėdama maitintojus, prisimindavau laikus, kai mudvi su Lisa
buvome pabėgusios iš Akademijos, ir jai kraujo duodavau aš. Ir nors netapau
priklausoma nuo vampyrų įkandimų kaip maitintojai, turiu pripažinti, kad jais
taip pat mėgavausi. Ir slapčia ilgėjausi, tik niekam negalėjau prisipažinti. Mūsų
pasaulyje kraujo duoda tik žmonės. Kraujo duodančius dampyrus visi niekina.
Bet dabar, žiūrėdama į kraują geriantį vampyrą, nebegalvojau apie įkandimo
teikiamą palaimą. Prieš akis iškilo rūsys Spokane, kur Isajas, mus pagrobęs
strigojus, gėrė Edžio kraują. Pasijutau klaikiai. Edis baisiai kentėjo, o aš
negalėjau nieko padaryti – tik sėdėti ir žiūrėti. Nusivaipiusi nusisukau nuo
Kristiano su Alisa.
Išėjęs iš maitintojų kambario, Kristianas atrodė pagyvėjęs ir gerokai
linksmesnis.
– Artėja savaitgalis, Rouz. Nebus pamokų, o tu gausi laisvą dieną.
– Deja. – Buvau kone pamiršusi. Velnias, ir reikėjo priminti. Jau buvau
beatsigaunanti nuo ano susidūrimo su Stenu. Giliai atsidusau. – Manęs laukia
visuomeniniai darbai.
 DEVINTAS

Kadangi dauguma morojų kilę iš Rytų Europos, Akademijoje vyravo krikščionys

ortodoksai, nors buvo ir kitų konfesijų. Bažnyčią lankė apie pusė visų mokinių.
Lisa buvo viena iš jų. Į pamaldas eidavo kiekvieną sekmadienį, nes buvo tikinti.
Kristianas taip pat eidavo, bet daugiau dėl Lisos ir savo reputacijos, tikėdamasis
sumažinti tikimybę, kad pavirs strigojumi. Kadangi šventoje žemėje strigojų būti
negali, lankymasis bažnyčioje tarsi patvirtindavo, kad jis ne strigojus.
Aš pamaldose pasirodydavau tik tada, kai nepramiegodavau, ir ten eidavau
tikrai ne pamokslų klausytis. Lisa su draugėmis po pamaldų paprastai veikdavo
ką nors smagaus, taigi koplyčia virto susitikimo vieta. O jei Dievui ir nepatiko,
kad jo namus naudoju kaip susitikimo su draugais vietą, man apie tai nepranešė.
O gal rengė griežtesnę bausmę?
Tačiau tą sekmadienį, pasibaigus pamaldoms, koplyčioje turėjau atlikti
visuomeninius darbus. Kai ji ištuštėjo, nustebau pamačiusi, kad pasiliko ir
Dimitrijus.
– Ką čia veiki? – paklausiau.
– Pamaniau, pagalba tau pravers. Girdėjau, yra susikaupę nemažai darbų.
– Taip, bet tau nereikia atlikti bausmės. Be to, šiandien tau laisva diena. Mes
dalyvavome vienoje kitoje dvikovoje, o jūs visą laiką dirbote. – Pastebėjau, kad ir
Dimitrijus turi kelias mėlynes, nors ne tiek, kiek Stenas. Pirma savaitė buvo
sunki visiems, o tokių laukė dar penkios.
– O ką man daugiau veikti?
– Galėčiau sugalvoti šimtus dalykų, – atkirtau kandžiai. – Tikriausiai kur nors
rodo filmą su Džonu Veinu, kurio dar nesi matęs.
Dimitrijus papurtė galvą.
– Mačiau visus. Žiūrėk, kunigas jau laukia.
Atsigręžiau. Na, žinoma. Tėvas Endrius į mus žvelgė su viltimi. Jis jau buvo
nusivilkęs pamaldų drabužius, apsirengęs laisvomis kelnėmis ir marškiniais.
Atrodė pasirengęs dirbti. O kaipgi įsakymas „Sekmą dieną švęsk“?
Svarsčiau, kas paskatino pasilikti Dimitrijų. Nemanau, kad laisvą dieną būtų
norėjęs dirbti. Paprastai su juo viskas būdavo aišku, ketinimai tiesūs. Ir dabar
turi būti koks nors paprastas paaiškinimas, tik aš dar nesuprantu koks.
– Ačiū abiem, kad pasisiūlėte padėti, – nusišypsojo tėvas Endrius. Pasistengiau
nesusiraukti, išgirdusi tą „pasisiūlėte“. Tėvas Endrius buvo ketvirtą dešimtį
baigiąs morojus retėjančiais peleniniais plaukais. Nors nebuvau itin religinga, jį
gerbiau ir mėgau. – Šiandien nedarysime nieko ypatingo, – kalbėjo jis toliau. – Iš
tiesų bus netgi kiek nuobodu. Sutvarkysime koplyčią, o paskui norėčiau imtis
senų dėžių palėpėje.
– Mielai darysime viską, ką liepsite, – rimtai pasakė Dimitrijus. Užgniaužiau
atodūsį ir mėginau negalvoti apie pramogas, kurias prarandu.
Taigi ėmėmės darbo.
Man teko šepetys ir grindų skuduras, o Dimitrijus ėmėsi valyti dulkes ir
blizginti medinius klauptus. Dirbdamas jis atrodė susimąstęs ir susikaupęs, tarsi
didžiuotųsi savo darbu. Tebesukau galvą, ką jis čia veikia. Nesupraskite blogai –
džiaugiausi, kad jis čia. Iškart pasijutau geriau, be to, man visada patikdavo jį
stebėti.
Gal Dimitrijus tikėjosi išgauti iš manęs daugiau apie tą susidūrimą su Stenu?
O gal ketino atskaityti moralą už kitą kartą, kai stojau į kovą neva iš
savanaudiškų paskatų? Tai buvo labiausiai tikėtina, bet jis nepratarė nė žodžio.
Net kai kunigas išėjo, Dimitrijus tebetylėjo. Pamaniau – jei būtų norėjęs ką
pasakyti, būtų pasakęs.
Kai baigėme tvarkytis, tėvas Endrius iš palėpės pradėjo tempti vieną dėžę po
kitos. Lisa su Kristianu dažnai slapta susitikinėdavo palėpėje, ir aš pagalvojau –
tvarkingesnė palėpė jų aistrą įkaitins ar atvėsins? O gal jie nustos ten lankytis, ir
aš pagaliau galėsiu išsimiegoti?
Kai visos dėžės buvo suneštos į apačią, susėdome ant grindų ir pradėjome
kraustyti. Tėvas Endrius rūšiavo, ką palikti ir ką išmesti, o aš džiaugiausi gavusi
progą pailsinti po savaitės stovėjimo paskaudusias kojas. Kunigas klausinėjo
manęs apie mokslus, pokalbis ėjosi lengvai.
Staiga į galvą šovė viena mintis. Nors save pavyko įtikinti, kad Meisonas
tebuvo miego trūkumo sukelta haliucinacija, pamaniau, kad kunigo žodžiai, jog
vaiduoklių nebūna, padės galutinį tašką.
– Ar tikite vaiduokliais? – paklausiau tėvo Endriaus. – Tai yra ar jie minimi... –
mostelėjau ranka į dėžes – ...šioje rašliavoje?
Mano klausimas jį nustebino, bet jis nesupyko, kad rašliava pavadinau jo
pašaukimą ir viso gyvenimo darbą, o septyniolika metų klausiusis pamaldų, vis
dar nežinojau, kas yra kas. Jis šyptelėjo ir padarė pertraukėlę.
– Viskas priklauso nuo to, kas, tavo manymu, yra vai​duoklis.
Bakstelėjau į teologijos knygą.
– Pasak jų, po mirties patenki į dangų arba į pragarą. Vadinasi, vaiduokliai
tėra prasimanymas? Ir Biblija jų nemini.
– Kaip jau sakiau, viskas priklauso nuo to, ką vadini vaiduokliu. Mūsų
tikėjimas teigia, kad po mirties dvasia atsiskiria nuo kūno, bet ji gali pasilikti
šiame pasaulyje.
– Tikrai? – Dulkėtas dubuo iškrito iš rankų, laimė, buvo medinis ir nesudužo.
Tikrai ne tokio atsakymo tikėjausi. – Kiek laiko? Amžinai?
– Ne, žinoma, ne. Tai prieštarautų prisikėlimui ir išganymui – kertiniams mūsų
tikėjimo akmenims. Tačiau tikima, kad po mirties siela po žemę gali klajoti nuo
trijų iki keturiasdešimties dienų. Per tą laiką ji sulaukia „laikinojo“ teismo, kur
keliauti – į dangų ar į pragarą, tačiau iš tiesų tai sužinosime tik Paskutinio
Teismo dieną, kai sielos su kūnais susijungs amžinybei.
Kalbas apie išganymą praleidau pro ausis. Mano dėmesį patraukė „nuo trijų
iki keturiasdešimties“ dienų. Visiškai pamiršau darbą.
– Taip, bet ar tai tiesa? Ar tikrai siela klajoja po žemę keturiasdešimt dienų
po mirties?
– Ak, Rouz. Tie, kas klausia, ar tikėjimas tiesa, pradeda diskusiją, kuriai patys
nėra pasirengę.
Supratau – jis teisus. Atsidususi griebiausi darbo.
– Bet jei tau įdomu, – kalbėjo jis toliau, – kai kurie teiginiai apie vaiduoklius
kilę iš Rytų Europos tikėjimų, gyvavusių prieš paplintant krikščionybei. Tais
laikais buvo tikima, kad siela po mirties kurį laiką lieka žemėje – ypač jei žmogus
mirė jaunas arba buvo nužudytas.
Sustingau. Visos viltys, kad dėl Meisono pasirodymų kaltas stresas, galutinai
žlugo. Mirė jaunas arba buvo nužudytas.
– Kodėl? – tyliai paklausiau. – Kodėl pasilieka? Atkeršyti?
– Yra ir taip manančių, bet kiti tiki, kad siela neranda ramybės nesutvarkiusi
visų reikalų.
– O jūs kuo tikite?
Kunigas nusišypsojo.
– Tikiu, kad siela atsiskiria nuo kūno, kaip mus moko bažnyčia, bet labai
abejoju, ar sielos klajonės po žemę pastebimos gyviesiems. Tik filmuose
vaiduokliai lanko savo artimuosius ar vaidenasi ten, kur gyveno. Sielą suprantu
kaip apie mus esančią energiją, kurios nematome ir kuri ieško ramybės. Galų
gale, svarbiausia, ką nuveikėme žemėje, rengdamiesi amžinajam gyvenimui, kurį
dovanojo mūsų Išgelbėtojo auka. Tai yra svarbiausia.
Kažin ar tėvas Endrius būtų sakęs tą patį, jei būtų matęs, ką mačiau aš. Mirė
jaunas arba buvo nužudytas. Meisonui tiko abu teiginiai, ir jis žuvo mažiau nei
prieš keturiasdešimt dienų. Prieš akis iškilo liūdnas jo veidas, ir aš susimąsčiau,
ką jis reiškia – kerštą ar nerastą ramybę?
Be to, kaip tėvo Endriaus teiginius apie dangų ir pragarą galima pritaikyti
man, kuri mirė ir vėl prisikėlė? Viktoras Daškovas sakė, kad buvau aname
pasaulyje, kai Lisa mane prikėlė iš mirusiųjų. Kas yra anas pasaulis? Dangus?
Pragaras? Ar pati būsena tarp žemės ir dangaus, apie kurią kalbėjo tėvas
Endrius?
Nieko nebeklausiau. Mane išgąsdino mintis apie sugrįžusį atkeršyti Meisoną.
Tėvas Endrius pastebėjo pasikeitusią mano nuotaiką, nors ir nežinojo
priežasties. Jis pamėgino pakeisti temą.
– Draugas iš kitos parapijos atsiuntė knygų. Ten yra įdomių pasakojimų apie
šventąjį Vladimirą. – Jis pažiūrėjo į mane. – Ar vis dar domiesi juo ir Ana?
Teoriškai domėjausi. Iki pažinties su Adrianu žinojome tik du dvasios
valdytojus. Viena – mūsų mokytoja Karp, kuri pradėjo kraustytis iš proto ir,
norėdama užkirsti tam kelią, tapo strigoje. Kitas – šventasis Vladimiras, kurio
vardu buvo pavadinta mūsų Akademija. Jis gyveno prieš kelis šimtus metų ir iš
mirusiųjų prikėlė savo padėjėją Aną, visai kaip Lisa mane. Ana tapo šešėlio
pabučiuota, tarp jų atsirado toks pat ryšys, koks siejo mudvi su Lisa.
Mudvi su Lisa domėjomės viskuo, kas susiję su Ana ir Vladimiru, kad daugiau
sužinotume apie save. Bet dabar turėjau didesnių rūpesčių nei mus su Lisa
siejantis keistas ryšys. Jį ką tik užtemdė vaiduoklis, galėjęs pykti, kad prisidėjau
prie ankstyvos jo mirties.
– Taip, – numykiau, nežiūrėdama į akis. – Tebesidomiu, nors artimiausiu metu
neturėsiu laiko. Pratybos ir visa kita...
Nutilome. Užuominą kunigas suprato ir daugiau neklausinėjo. Dimitrijus per
tą laiką nepratarė nė žodžio. Baigus tvarkyti dėžes, tėvas Endrius pasakė, kad
duos paskutinę užduotį. Jis parodė kelias ką tik sukrautas dėžes.
– Nuneškite į pradinę mokyklą ir palikite prie morojų bendrabučio. Mokytoja
Deivis turi sekmadienio mokyklėlę – jai gali praversti.
Nors pradinė mokykla gana toli, ir vienu kartu visko nenunešime, tai buvo
žingsnelis laisvės link.
– Kodėl domiesi vaiduokliais? – paklausė Dimitrijus nešant pirmas dėžes.
– Juk reikėjo apie ką nors šnekėtis.
– Nors dabar nematau tavo veido, jaučiu – ir vėl meluoji.
– Kodėl pastaruoju metu visi apie mane taip blogai galvoja? Stenas apkaltino
šlovės vaikymusi...
– Girdėjau, – pasakė Dimitrijus. Pasukus už kampo, išniro pradinės mokyklos
pastatai. – Jis šiek tiek perdėjo.
– Tik šiek tiek? – Nors apsidžiaugiau, kad Dimitrijus tai pripažįsta, mano
pyktis Stenui dėl to nė kiek nesumažėjo. Paniurau dar labiau. – Ačiū, bet jau
pradedu prarasti tikėjimą tiek pratybomis, tiek pačia Akademija.
– Tu nerimtai.
– Rimtai. Akademija per daug paiso taisyklių ir politikos, kuri neturi nieko
bendro su tikru gyvenimu. O aš žinau, kas mūsų laukia ten. Buvau žvėries
irštvoje. Ir tam tikru atžvilgiu... abejoju, ar Akademija gali tam parengti.
Jau laukiau, kada jis paprieštaraus, bet – mano nuostabai – pritarė.
– Sutinku. Kartais.
Žingsniuodama į morojų bendrabutį vos neišsitiesiau.
– Tikrai?
– Tikrai, – šyptelėjo Dimitrijus. – Nesakau, kad novicai turėtų tapti
sergėtojais, nesulaukę aštuoniolikos, bet kartais atrodo, kad pratybos turėtų
vykti tikrame pasaulyje. Tapęs sergėtoju, per pirmus metus išmokau daugiau nei
per visus, praleistus Akademijoje. Nors... gal ir ne. Tačiau nesiginčiju – tai du
skirtingi dalykai.
Susižvelgėme patenkinti, kad dėl kažko sutarėme. Mane užliejo šiluma, pyktis
užgeso. Dimitrijus suprato, kad esu nusivylusi sistema, kita vertus, jis visada
suprato mane. Jis apsidairė, bet prižiūrėtojos nebuvo. Paaugliai vestibiulyje
mokėsi arba šnekučiavosi.
– Mes vidurinės bendrabutyje, – pasakiau, patogiau suimdama dėžę. –
Pradinukų bendrabutis greta.
– Taip, bet mokytoja Deivis gyvena šiame bendrabutyje. Paieškosiu jos ir
paklausiu, kur nunešti dėžes. – Jis atsargiai pastatė savo dėžę ant grindų. – Greit
grįšiu.
Nulydėjau jį akimis, tada padėjau savo dėžę, atsišliejau į sieną ir apsidairiau.
Už kelių žingsnių pamačiusi moroję, krūptelėjau. Ji stovėjo nejudėdama, todėl jos
nepastebėjau. Jai galėjo būti trylika keturiolika, bet buvo aukšta – aukštesnė už
mane. Morojams būdingas lieknumas pridėjo dar kelis centimetrus. Ant galvos –
kupeta rudų garbanų, ant veido – tai nebūdinga išblyškusiems morojams –
strazdanos. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, išplėtė akis.
– Dieve mano. Tu Rouz Hetavėj, ar ne?
– Taip, – atsakiau nustebusi. – Tu mane pažįsti?
– Visi tave pažįsta. Tai yra visi apie tave girdėję. Pabėgai iš Akademijos,
paskui sugrįžai ir nužudei strigojus. Kaip šaunu. Ar turi žaibo tatuiruotę? – išpylė
vienu atsikvėpimu.
– Taip. Turiu dvi. – Prisiminusi tatuiruotes, pajutau, kaip toje vietoje
sudilgčiojo oda.
Jos šviesiai žalios akys išsiplėtė – jei tai įmanoma – dar labiau.
– Oho. Geras.
Paprastai suirzdavau, kai kiti sureikšmindavo tatuiruotes. Galų gale,
priežastys, dėl kurių jas gavau, nebuvo tokios malonios. Bet mergaitė buvo jauna
ir mane kažkuo traukė.
– Kuo tu vardu? – paklausiau.
– Džiliana. Džil. Tai yra Džil, ne abu vardai. Džiliana mano vardas, bet visi
vadina Džil.
– Tiek jau supratau, – pasakiau, slėpdama šypseną.
– Girdėjau, kad tada, kovodami su strigojais, morojai panaudojo magiją.
Norėčiau, kad mane kas pamokytų. Mano elementas – oras. Kaip manai, ar,
kovojant su strigojais, galima panaudoti oro elementą? Visi sako, kad aš
kvaištelėjusi.
Daug amžių magijos naudojimą kovai morojai laikė nuodėme – tikėjo, kad
magija turi būti naudojama tik taikiais tikslais. Tačiau neseniai tuo buvo
suabejota, ypač kai Kristianas įrodė, kad magija padėjo pabėgti iš Spokano.
– Nežinau, – pasakiau. – Turėtum pasikalbėti su Kristianu Ozera.
Ji išsižiojo.
– O jis su manimi kalbės?
– Jei užsiminsi, kad nori kovoti, kalbės.
– Jėga. O ten buvo sergėtojas Belikovas? – staiga ji pakeitė temą.
 – Taip.
Prisiekiu – maniau, nualps.
– Tikrai? Jis dar gražesnis, negu maniau. Jis tavo mokytojas, tiesa? Asmeninis
mokytojas?
– Aha. – Susimąsčiau, kur pradingo Dimitrijus. Pokalbis su Džil pradėjo
varginti.
– Oho. Į judu pasižiūrėjus, nė nepasakytum, kad mokytojas ir mokinė. Jūs kaip
draugai. Ar kartu leidžiate laiką ir po treniruočių?
– A... kartais. – Prisiminiau, kaip neseniai pagalvojau, kad esu viena iš
nedaugelio, su kuria Dimitrijus bendrauja ne darbo reikalais.
– Taip ir žinojau! Aš taip negalėčiau – visą laiką nervinčiausi. Nieko
neišmokčiau, o tu, atrodo, jam visai abejinga.
Mintyse garsiai nusikvatojau.
– Manau, mane pervertini.
– Ne. Ir netikiu apie tave skleidžiamomis kalbomis.
– Kokiomis kalbomis?
– Kad primušei Kristianą Ozerą.
– Ačiū, – padėkojau. Taigi kalbos apie mano pažeminimą pasiekė ir mažvaikių
korpusą. Jei nueičiau į darželį, tikriausiai šešiametė pareikštų girdėjusi, kad
nužudžiau Kristianą.
Džil veide pasirodė abejonė.
– Bet aš nieko nežinau apie kitą istoriją.
– Kokią kitą istoriją?
– Kad judu su Adrianu Ivaškovu...
– Ne, – pertraukiau nenorėdama girdėti daugiau. – Nesvarbu, ką girdėjai, tai
netiesa.
– Bet taip romantiška.
– Tada juo labiau netiesa.
Ji aiškiai nusiminė, bet veidas greitai vėl nušvito.
– Ar gali pamokyti muštis?
– Ką? Kam tau to reikia?
– Pamaniau, jei kada nors kovodama naudosiu magiją, turėčiau išmokti ir
tradicinių metodų.
– Bijau, kad kreipiesi ne į tą žmogų, – pasakiau. – Gal paprašyk savo fizinio
lavinimo mokytojo?
– Prašiau! – ji susiraukė. – Atsisakė.
Neištvėrusi nusijuokiau.
– Pajuokavau.
– Baik, ateityje man tai pravers kovojant su strigojais.
Juokas kaipmat išgaravo.
– Iš tiesų nelabai pravers.
Ji prikando lūpą vis dar tikėdamasi mane perkalbėti.
– Bent jau padės apsiginti nuo to psicho.
– Ką? Kokio psicho?
– Čia amžinai ką nors sumuša. Praėjusią savaitę Deiną Zeklą, anądien Bretą.
– Deinas... – mintyse perkračiau morojų genealogiją. Zeklų buvo šimtai. –
Jaunesnįjį Džesio brolį, ar ne?
Džil linktelėjo.
– Taip. Vienas mokytojas baisiai supyko, bet Deinas nepasakė nė žodžio. Kaip
ir Bretas.
– Koks Bretas?
– Ozera.
Pamaniau – pasigirdo.
– Ozera?
Jau pradėjau manyti, kad ji mėgaujasi mane stebindama.
– Mano draugės Eimės vaikinas. Vakar jis grįžo su mėlynėmis ir dar keliomis
keistomis žymėmis, primenančiomis nudeginimus. Deinui kliuvo dar daugiau. Bet
kai mokytoja Kalahan jo apie tai paklausė, Bretas atsakė, kad tai niekis, ir jį
paleido. Keista. Jis buvo geros nuotaikos, o tai dar keisčiau, nes niekas sumuštas
nesidžiaugia.
Po tų žodžių man galvoje kažkas sukirbėjo. Yra kažkoks ryšys, tik dar
neužčiuopiau koks. Kita vertus, turint galvoje Viktorą, vaiduoklius ir pratybas,
išvis keista, kad galiu suregzti logišką sakinį.
– Tai ar pamokysi, kad manęs neprimuštų? – paklausė Džil akivaizdžiai
tikėdamasi, kad mane perkalbėjo. Ji iškėlė kumštį. – Štai taip, ar ne? Nykštys po
pirštais ir trenki?
– Tiesą sakant, viskas kur kas sudėtingiau. Reikia žinoti, kaip stovėti, kitaip
nukentėsi labiau nei tavo priešininkas. Svarbu ir alkūnės bei klubų padėtis.
– Maldauju, parodyk, – prašė Džil. – Lažinuos – tu gerai mušiesi.
 Aš iš tiesų gerai mušiausi, bet nepilnamečių mokymo dar nebuvo mano byloje,
ir to man visai nereikėjo. Laimė, pamačiau sugrįžtantį Dimitrijų su mokytoja
Deivis.
– Ei, kai kas nori su tavimi susipažinti. Dimitrijau, Džil. Džil, Dimitrijus.
Dimitrijus atrodė nustebęs, bet nusišypsojo ir paspaudė ranką. Džil visa
išraudo ir iš tos laimės nutilo. Vos tik jis paleido jos ranką, ji sumurmėjo „Viso
gero“ ir spruko. Dėžes atidavėme mokytojai Deivis ir grįžome į koplyčią paimti
kitų.
– Džil mane pažįsta, – pasakė Dimitrijus. – Kaip supratau, mane dievina.
– Ir tave tai stebina? Kad kiti tave laiko pavyzdžiu?
– Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Kažin ar tinku būti pavyzdžiu.
– Tinki. Tu draugiškas, atsidavęs ir neprilygstamas visur, ką bedarytum.
Nusipelnei daugiau pagarbos, nei manai. – Pašnairavau. – Bet Viktoro teismui to
tikriausiai nepakanka.
– Ir vėl...
– Taip, ir vėl! Kodėl nesupranti, kaip tai svarbu? Viktoras kelia rimtą grėsmę.
– Žinau.
– Jei jį paleis, imsis senų darbelių.
– Mažai tikėtina, kad paleistų. Kalbos, kad karalienė jį išteisins – tik gandai.
Kas kas, o tu turėtum skirti gandus nuo tiesos.
Žvelgiau į priekį atsisakydama pripažinti jo žodžių logiką.
– Vis tiek turėtumėte leisti mums duoti parodymus. Bent jau... – giliai
įkvėpiau, – ...bent jau Lisai.
Kad ir kaip buvo sunku ištarti, galvojau tikrai taip. Nesivaikiau šlovės, kaip
kad sakė Stenas. Tiesiog visada troškau būti įvykių sūkuryje, padėti kitiems.
Kaip ir duoti parodymus Viktoro teisme. Norėjau pažiūrėti jam į akis ir įsitikinti,
kad gavo pelnytą bausmę.
Tačiau, laikui bėgant, viltys blėso. Niekas mums neleis duoti parodymų. Nors,
jei pakviestų bent vieną iš mūsų, juos turėtų duoti Lisa. Ji tapo Viktoro auka, ir
nors mintis, kad į teismą ji vyks viena, o manęs kaip sergėtojos neprireiks, kėlė
nerimą, būčiau linkusi rizikuoti, kad tik Viktoras būtų nuteistas.
Dimitrijų, žinantį mano nekantrumą ir norą veikti, toks netikėtas požiūris
nustebino.
– Tu teisi, ji turėtų duoti parodymus, bet aš negaliu nieko padaryti. Maniau,
mano žodis kažką lemia, deja...
– Ar tikrai padarei viską, ką galėjai? – Prisiminiau Adriano žodžius, kad
Dimitrijus galėjo labiau pasistengti. – Visi tave gerbia, turėtų paklausyti.
– Ne taip, kaip manai. Gal Akademijoje ir esu vertinamas, bet, palyginti su
kitais sergėtojais, esu jaunas. Beje, aš tave užtariau.
– Gal reikėjo pasistengti labiau?
Pajutau, kaip jis užsisklendė. Jis noriai leisdavosi į diskusijas, bet kai
pradėdavau elgtis kaip mažvaikė, nutildavo. Mėginau pasitelkti logiką.
– Viktoras žino apie mudu, – pasakiau. – Jis gali ką nors leptelėti.
– Per teismą Viktoras turės didesnių rūpesčių nei tu ir aš.
– Taip, bet tu jį pažįsti. Jis nenuspėjamas. Jei pajus, kad praranda viltį būti
išteisintas, gali paleisti liežuvį vien norėdamas atkeršyti.
Lisai taip ir nepasakiau apie savo santykius su Dimitrijumi, bet apie juos
sužinojo didžiausias mūsų priešas. Netgi Adrianas žinojo. Užteko į mus
pasižiūrėti. Matyt, visi aferistai tam turi talentą. Viktoras niekam nieko nesakė,
bet tai panaudojo prieš mus, užleido aistros kerus. Tiesa, kerai nebūtų suveikę,
jei tarp mūsų nebūtų buvusios abipusės traukos. Kerai ją tik sustiprino. Su
Dimitrijumi nesuartėjome tik per plauką. Labai sumanu iš Viktoro pusės
nukreipti mūsų dėmesį nenaudojant smurto. Jei kas nors būtų užpuolęs, būtume
pasipriešinę. Bet užsiundyti vieną kitu? Atsispirti aistrai mums buvo itin sunku.
Dimitrijus tylėjo. Suprato, kad aš teisi.
– Tada teks susitaikyti su galimomis pasekmėmis, – galiausiai pasakė. – Jei
Viktoras nuspręs apie tai papasakoti, tai tikrai ne dėl to, kad duosi parodymus ar
ne.
Visą kelią iki bažnyčios tylėjau. Atėjus tėvas Endrius pasakė, kad peržiūrėjo
dėžes, o mokytojai Deivis reikės tik vienos.
– Nunešiu, – šaltai pasakiau Dimitrijui, kai kunigas nebegalėjo mūsų girdėti. –
Nebūtina manęs lydėti.
– Rouz, tai ne pasaulio pabaiga...
– Kaip tik pasaulio pabaiga! – atkirtau. – Tu nesupranti.
– Suprantu. Manai, aš noriu, kad Viktorą paleistų? Kad visi rizikuotume? –
Pirmą kartą po ilgo laiko mačiau, jog jis iš paskutiniųjų tvardosi. – Bet, kaip jau
sakiau, padariau viską, ką galėjau. Aš ne toks kaip tu – nepriekaištauju, kai
reikalai krypsta ne taip, kaip tikėjausi.
– Ir aš ne.
 – Dabar priekaištauji.
Jis buvo teisus. Širdies gilumoje jaučiau, kad persistengiau... bet pastaruoju
metu buvo labai sunku valdytis.
– Kodėl atėjai padėti? – paklausiau. – Ką išvis čia veiki?
– Ar tai taip keista? – įskaudintas paklausė jis.
– Taip. Tu mane šnipinėji? Aiškiniesi, kodėl vis susimaunu? Rūpiniesi, kad
neprisidirbčiau?
Jis žvelgė į mane, paskui nuo akių nusibraukė plaukus.
– Kodėl visada ieškai slaptų tikslų?
Mano galvoje sukosi šimtai minčių. Jei nėra kito tikslo, vadinasi, jis tiesiog
norėjo pabūti su manimi. Bet tai nelogiška, nes abu žinojome, kad mus sieja tik
mokytojo ir mokinės santykiai. Ypač iš jo pusės. Pats taip pasakė.
– Visi turi tikslų.
– Taip. Bet jie ne visada tokie, kaip atrodo. – Dimitrijus atidarė duris. –
Pasimatysime vėliau.
Nulydėjau jį žvilgsniu, kamuojama prieštaringų jausmų. Kad kiek, būčiau
pasakiusi, jog buvome pasimatyme.
 DEŠIMTAS

Kitą dieną toliau saugojau Kristianą. Asmeninis gyvenimas, kaip visada, buvo
nustumtas į antrą vietą.
– Kaip tavo bausmė? – paklausė jis einant iš bendrabučio.
Užgniaužiau žiovulį. Naktį miegojau prastai – tiek dėl jausmų Dimitrijui, tiek
dėl tėvo Endriaus žodžių. Tačiau budrumo nepraradau. Čia Stenas buvo
užpuolęs du kartus, be to, sergėtojai užtektinai gudrūs, kad mane užpultų tada,
kai jaučiuosi visiškai išsekusi.
– Gerai. Kunigas mus anksti paleido.
– Mus?
– Padėjo Dimitrijus. Matyt, manęs pagailo.
– Arba jis neturi ką veikti, kai baigėsi jūsų treniruotės.
– Gal, nors kažin. Šiaip ar taip, diena buvo visai smagi. – Jei neminėsime žinių
apie kerštaujančius vaiduoklius.
– Man diena buvo puiki, – patenkintas pasakė Kristianas.
Iš paskutiniųjų stengiausi būti santūri.
– Žinau.
Pasinaudoję proga, kad jų sergėtojams laisva diena, Kristianas su Lisa ėmėsi
„saugoti“ vienas kitą. Tikriausiai turėjau džiaugtis, nes jie palaukė, kada šalia
nebus mūsų su Edžiu, kita vertus, tai nesvarbu. Nemiegodama galėjau
nesikapstyti detalėse, nors vis tiek žinojau, kas vyksta. Kankino ankstesnis
pavydas ir pyktis. Sena kaip pasaulis problema – Lisa daro viską, ko negaliu aš.
Tiesiog miriau iš bado. Kone užuodžiau skrebutį su karštu klevų sirupu.
Angliavandeniai kvadratu. Niam. Tačiau Kristianui prieš pusryčius reikėjo
kraujo, o jo poreikiai svarbiau už manuosius. Svarbiausia jie. Matyt, vakar jis
apsiėjo be kasdienės kraujo dozės, kad ilgiau pabūtų su Lisa.
Maitintojų kambaryje grūsties nebuvo, bet vis tiek teko laukti.
– Klausyk, – staiga paklausiau. – Ar pažįsti Bretą Ozerą? Juk jūs giminės,
tiesa? – Po susitikimo su Džil prisiminiau, kur buvau girdėjusi panašią istoriją.
Breto Ozeros ir Deino Zeklo sumušimai man priminė Brendoną. Po pirmos
dienos fiasko su Stenu jis man visai iškrito iš galvos, bet kiti du panašūs
nutikimai sužadino smalsumą. Visus tris sumušė. Visi trys tai slėpė.
Kristianas linktelėjo.
– Taip, giminės. Tiesa, jo gerai nepažįstu – jis trečios ar ketvirtos eilės
pusbrolis. Jo šeima nutolo nuo manęs, kai... pati žinai.
– Apie jį išgirdau keistą dalyką.
Papasakojau, ką Džil buvo sakiusi apie Deiną ir Bretą.
– Keista, – pritarė Kristianas. – Bet berniukai dažnai susimuša.
– Žinoma, tačiau sutapimai labai keisti. Be to, kilmingieji paprastai
nenukenčia, o jie nukentėjo.
– Gal čia šuo ir pakastas? Pati žinai, kaip yra. Kilmingieji siunta, kad
nekilmingieji nori pakeisti sergėtojų skyrimo tvarką ir pradėti kautis. Dėl to
Džesis ir Ralfas ir įkūrė tą savo kvailą klubą. Jie nori, kad kilmingieji išsaugotų
valdžią. Nekilminguosius tai suerzino, ir jie ėmėsi veiksmų.
– Tai kilmingiesiems keršija kažkoks aktyvistas?
– Visai nenustebčiau, jeigu taip ir būtų, – pabrėžė Kristianas.
– Tai jau tikrai, – sumurmėjau.
Pakvietė Kristianą. Jis žvilgtelėjo, kas jam teko.
– Tu tik pažiūrėk, – patenkintas pasakė. – Vėl Alisa.
– Nesuprantu, ko taip ja žaviesi? – svarsčiau einant prie pagyvenusios
maitintojos. – Lisa kažkodėl irgi visada apsidžiaugia ją pamačiusi. Bet Alisa
paplaukusi.
– Žinau, – pritarė Kristianas. – Tuo ji man ir patinka.
Alisa su mumis pasisveikino, Kristianas atsisėdo šalia. Aš atsišliejau į sieną ir
sukryžiavau rankas.
– Alisa, aplinka nepasikeitė. Ta pati, kaip ir praėjusį kartą, – išdidžiai
pareiškiau.
Ji pakėlė apsvaigusias akis.
– Kantrybės, Rouz. Turi būti kantri. Ir pasirengusi. Ar esi pasirengusi?
Temos pakeitimas mane išmušė iš vėžių. Tas pats, kaip kalbėtis su Džil, jei ji
būtų pamišusi.
– Pasirengusi kam? Kitai aplinkai?
Nors mano balse suskambo ironija, į mane ji pažvelgė taip, lyg beprotė
būčiau aš.
– Tu apsiginklavusi? Tu mus apsaugosi?
Įkišau ranką į palto kišenę ir išsitraukiau pratybų kuolelį.
 – Apsaugosiu, – pažadėjau.
Jai iškart palengvėjo, ji aiškiai neskyrė tikro kuolelio nuo pratybų.
– Tai gerai, – pasakė ji. – Dabar mes saugūs.
– Iš tiesų, – pritarė Kristianas. – Kai Rouz ginkluota, nėra ko bijoti. Morojai
gali ramiai ilsėtis.
Alisa nepastebėjo ir jo sarkazmo.
– Niekur nebėra saugu.
Kuolelį įsidėjau į kišenę.
– Mes saugūs, nes saugo geriausi pasaulyje sergėtojai, be to, yra žiedai.
Strigojai čia nepateks.
Nepasakiau, ką sužinojau visai neseniai. Strigojai galėjo paprašyti žmonių
pažeisti žiedus. Apsauginiai žiedai – nematomos keturių elementų linijos, kurias
sukuria keturi morojai, valdantys skirtingus elementus. Apeidami teritoriją, jie
skleidžia magiją ir sukuria apsauginę sieną. Morojų magija kupina gyvybės ir
saugo nuo strigojų, kurių gyvybė užgesusi. Žiedais morojai dažnai apsaugo savo
namus, o apie Akademiją jų yra šimtai. Kadangi kuoleliai taip pat kaldinami
pasitelkus visų keturių elementų magiją, kuoleliu perkirstas žiedas išsklaido
apsauginius kerus. Anksčiau dėl to niekas nesuko galvos, nes prie kuolelių
strigojai negalėjo prisiliesti. Bet per paskutinius išpuolius strigojams padėjo
žmonės – galėdami liesti kuolelius jie pažeidė apsauginius žiedus. Manėme, kad
mano nužudytas strigojus buvo tos gaujos vadas, bet nebuvome tikri.
Alisa tyrinėjo mane padūmavusiu žvilgsniu, tarsi skaitytų mano mintis.
– Niekur nesaugu. Kerai išsisklaido. Sergėtojai žūsta.
Pažvelgiau į Kristianą, bet jis tik gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydamas: „O ko tu
iš jos tikėjaisi?“
– Merginos, jei jau baigėte plepėti, gal leisite man gerti?
Alisa džiaugsmingai sutiko – tądien ji dar nedavė kraujo. Greitai ji užsimiršo
įkandimo ekstazėje. Aš taip pat pamiršau žiedus. Ramybės nedavė vienintelė
mintis – norėjau žinoti, ar Meisonas tikras, ar ne. Nepaisydama kunigo
aiškinimo, turėjau pripažinti, kad Meisono pasirodymai veikiau gąsdinantys nei
grasinantys. Jei nusprendė man atkeršyti, jam ne itin sekėsi. Dar kartą pradėjau
save įtikinėti, kad dėl visko kalti nuovargis ir stresas.
– O dabar man laikas valgyti, – pasakiau, kai Kristianas baigė. Užuodžiau ir
keptą šoninę. Kristianui patiks. Galės užsidėti ant skrebučio.
 Nespėję išeiti iš kambario, susidūrėme su Lisa, kurią vijosi Edis. Jos veidas
buvo susijaudinęs, bet per ryšį pajutau, kad ji ne itin džiaugiasi.
– Girdėjai? – paklausė ji, stengdamasi atgauti kvapą.
– Ką?
– Greičiau susidėk daiktus. Vykstame į Viktoro teismą – dabar pat.

Mums niekas nesakė, kada prasidės teismas, ką jau kalbėti apie tai, kad duosime
parodymus. Su Kristianu greitai susižvelgėme ir nuskubėjome į jo kambarį
daiktų.
Susidėjome akimirksniu. Mano kuprinė buvo paruošta, Kristianas saviškę
susikrovė per kelias minutes. Mažiau nei po pusvalandžio jau buvome
Akademijos lėktuvų aikštelėje. Ten stovėjo du lėktuvai, vienas užvestas ir
pasiruošęs kilti. Keli morojai baigė parengiamuosius darbus.
Niekas nežinojo, kas vyksta – tik buvo pasakyta Lisai, kad ji, aš ir Kristianas
duosime parodymus teisme, o Edis vyks kartu ir tęs pratybas. Niekas neaiškino,
kodėl persigalvota, mus apėmė nekantrumas ir nerimas. Visi norėjome, kad
Viktoras sėstų iki gyvos galvos, bet dabar, laukdami akistatos su juo, jautėmės
šiek tiek išsigandę.
Šalia lėktuvo trapo stoviniavo sergėtojai. Atpažinau, jog tai tie patys
sergėtojai, kurie sugavo Viktorą. Greičiausiai vykdys dvigubas pareigas – saugos
mus ir duos parodymus teisme. Dimitrijus stovėjo kiek atokiau; pamačiusi iškart
nuskubėjau prie jo.
– Atsiprašau, – pasakiau. – Labai atsiprašau.
Jis atsigręžė, veidas, kaip visada, ramus.
– Už ką atsiprašai?
– Už tuos siaubingus dalykus, kurių prišnekėjau vakar. Tau pavyko juos
perkalbėti.
Nors ir nervinausi prieš susitikimą su Viktoru, dabar mane užliejo
džiaugsmas. Dimitrijus ištesėjo pažadą. Žinojau, kad jam rūpiu – ką tik tai įrodė.
Jei būtume buvę vieni, būčiau jį apkabinusi.
Dimitrijaus veido išraiška nepasikeitė.
– Dėkok ne man, Rouz. Aš čia niekuo dėtas.
Alberta davė ženklą lipti į lėktuvą, ir jis nuėjo prie kitų. Likau stovėti kaip
įkasta. „Ką visa tai reiškia?“ – svarsčiau, lydėdama jį akimis. Jei jis nieko nedarė,
kodėl mus paėmė? Diplomatinės Lisos pastangos buvo atmestos anksčiau. Iš kur
tokios permainos?
Mano draugai jau buvo lėktuve, tad nuskubėjau pas juos. Viduje išgirdau
kažką mane šaukiant.
– Mažoji dampyre! Seniai laikas.
Apsidairiusi pamačiau mojuojantį Adrianą. Kitoje rankoje jis laikė taurę.
Nuostabu. Iš kailio nėrėmės, kad mus paimtų, o Adrianas tiesiog skrenda, ir
viskas. Lisa sėdėjo su Kristianu, aš atsisėdau prie Edžio – tikėjausi išvengti
Adriano. Edis užleido vietą prie lango. Adrianas persėdo į eilę priešais mus,
nors, galėjo atsisėsti ir šalia – vis tiek visą laiką gręžiojosi su manimi
pasišnekėti. Jo plepumas ir atviras flirtavimas bylojo, kad kokteilius pradėjo
gurkšnoti dar prieš įlipdamas į lėktuvą. Pakilus į orą pasigailėjau, kad pati
neišgėriau. Žiauriai įsiskaudėjo galva. Svajojau apie taurelę vodkos,
lengvinančios kančias.
– Vykstame į rūmus, – pasakė Adrianas. – Negi nesidžiaugi?
Užsimerkiau ir pasitryniau smilkinius.
– Dėl ko? Dėl teismo ar dėl rūmų?
– Dėl rūmų. Ar pasiėmei suknelę?
– Niekas nesakė, kad reikia.
– Vadinasi, nepasiėmei.
– Taip.
– Taip? Maniau, norėjai pasakyti ne?
Atsimerkiau ir sužaibavau akimis.
– Gerai žinai, ką norėjau pasakyti. Suknelės nepasiėmiau.
– Nieko, suveiksime, – išdidžiai pareiškė.
– Vesies mane apsipirkti? Bet manęs vienos neišleis ir abejoju, ar tave
pripažins tinkamu globėju.
– Apsipirkti? Nieko panašaus. Rūmuose yra siuvėjų. Užsakysime ką nors
specialiai tau.
– Nebus kada. Be to, teismui suknelės nereikia.
– Ne, bet aš noriu pamatyti tave su suknele.
Atsidusau ir priglaudžiau galvą prie lango. Skaudėjo nežmoniškai. Matyt,
kaltas slėgis. Akies krašteliu kažką pastebėjau ir nustebusi pasukau galvą, bet
pro langą buvo matyti tik žvaigždės.
– Juodą, – toliau svajojo Adrianas. – Satininę, su nėriniais. Tau patinka
nėriniai? Kai kurios merginos skundžiasi, kad jie dirgina odą.
– Adrianai! – Atrodė, galvą lyg kas kaltu kalė.
– Galima rasti ir su aksominiais nėriniais. Jie nedirgina.
– Adrianai! – Pradėjo skaudėti netgi akis.
– Su skeltuku, kuris atidengs tavo nuostabias kojas. Su ilgu skeltuku ir mažu
kaspinėliu viršuje.
– Adrianai! – nesusivaldžiau. – Gal gali bent penkias sekundes patylėti? –
Suklykiau taip, kad mane, galimas daiktas, išgirdo ir lakūnai. Adriano veide
pasirodė jam nebūdinga nuostaba.
Alberta, sėdinti toje pačioje eilėje kaip ir Adrianas, tik kitapus takelio,
pašoko.
– Rouz! – sušuko ji. – Kas tau darosi?
Sukandau dantis ir pasitryniau smilkinius.
– Po galais, taip skauda galvą, o jis neužsičiaupia. – Tik po kelių akimirkų
susigriebiau, kad nusikeikiau girdint mokytojai. Akies krašteliu vėl kažką išvydau
– pro lėktuvą praskriejo juodi sparnai – tarsi šikšnosparnio ar kranklio.
Užsimerkiau. Šalia lėktuvo niekas neskrido. Dieve, kodėl jie nedingsta?
Laukiau, kada Alberta atskaitys pamokslą dėl nesivaldymo, bet tuo metu
prabilo Kristianas:
– Ji šiandien dar nieko nevalgė. Jau anksčiau jautėsi alkana.
Atsimerkiau. Pamačiau susirūpinusią Albertą, šalia stovėjo Dimitrijus. Akies
krašteliu mačiau daugiau šešėlių. Dauguma buvo neaiškūs, bet galėjau prisiekti,
kad vienas buvo panašus į kaukolę. Kelis kartus sumirksėjau, ir šešėliai
pradingo. Alberta kreipėsi į vieną iš palydovių.
– Gal galite atnešti ką užkąsti? Ir tabletę nuo galvos skausmo.
– Kur tau skauda? – paklausė Dimitrijus.
Sulaukusi tiek dėmesio, susigėdau savo nesitvardymo.
– Galvą... Praeis... – tačiau, pamačiusi griežtą jo žvilgsnį, parodžiau į kaktą. –
Tarsi kas spaustų kaukolę. Ir akis. Lyg kas būtų pakliuvęs į akį. Matau šešėlius.
Kai sumirksiu – išnyksta.
– Sutrikęs regėjimas – migrenos požymis, – pasakė Alberta. – Tai vadinama
aura. Kartais taip nutinka prieš prasidedant skausmui.
– Aura? – išsigandau. Žvilgtelėjau į Adrianą. Jis klūpėjo ant kėdės ir žiūrėjo į
mane.
 – Kita aura, – jis nusišypsojo. – Tik vadinama taip pat. Kaip teismo rūmai ir
karaliaus rūmai. Migrenos sukeliamos auros – vaizdai ir šviesa, kuriuos matai
prieš prasidedant migrenai. Nieko bendro su auromis, kurias matau aš. Beje...
aura, kurią dabar matau apie tave... oho.
– Juoda?
– Kaip naktis. Ją matau kuo aiškiausiai, nors ir esu apsvaigęs. Nesu regėjęs
nieko panašaus.
Nežinojau, ką sakyti; laimė, sugrįžo palydovė, nešdama bananą, javainį ir
tabletę ibuprofeno. Nors ir neprilygsta skrebučiui su sirupu, tuščiam skrandžiui
bus gerai. Prarijau keliais kąsniais, tada į langą atrėmiau pagalvę, padėjau galvą
ir užsimerkiau. Tikėjausi, kad miegas išsklaidys galvos skausmą. Džiaugiausi,
kad niekas manęs nebešnekino.
Snaudžiau, kai pajutau liečiant man ranką.
– Rouz...
Atsimerkusi pamačiau Edžio vietoje sėdinčią Lisą. Apie ją plasnojo
šikšnosparnio sparnai, galvą tebeskaudėjo. Iš šešėlių susidarė veidas – pražiota
burna ir liepsnojančios akys. Krūptelėjau.
– Tebeskauda?
Sumirksėjau, veidas išnyko.
– Taip... Ne. – Supratau, ką ji ketina daryti. – Ne. Neeikvok jos dėl manęs.
– Tai paprasta, – pasakė Lisa. – Beveik nieko nepajusiu.
– Taip, bet kuo dažniau ją naudoji, tuo labiau save alini. Net jei ir paprasta.
– Susirūpinsiu vėliau. Štai.
Ji suėmė mano rankas ir užsimerkė. Per mūsų ryšį pajutau, kaip užlieja magija
Lisai iššaukiant gydomąsias dvasios galias. Ji buvo mane gydžiusi ir anksčiau,
visada jausdavau temperatūrų kaitą: karšta, šalta, karšta... Bet kai ji perdavė
man magiją šįkart, nepajutau nieko, išskyrus silpną dilgčiojimą. Lisa atsimerkė.
– Kas nutiko?
– Nieko, – atsakiau. – Tik dar labiau skauda galvą.
– Bet aš... – Ji sutriko. – Jaučiau magiją. Ji veikė.
– Nežinau, Lis. Nesvarbu. Galų gale, neseniai nustojai vartoti vaistus.
– Taip, bet anądien man pavyko išgydyti Edį. Ir Adrianą, – sausai pridūrė Lisa.
Jis vėl buvo persisvėręs per kėdę ir atidžiai mus stebėjo.
– Ten buvo tik įdrėskimai, – pasakiau. – O man klaiki migrena. Tau dar reikia
atgauti jėgas.
Lisa prikando apatinę lūpą.
– Juk nemanai, kad vaistai visiems laikams pakenkė magijai?
– Ne, – atsakė Adrianas pakreipęs galvą. – Suspindai kaip supernova, kai
telkei magiją. Bet jos tai nepaveikė.
– Kodėl?
– Gal jai kažkas, ko tu negali pagydyti?
– Galvos skausmo? – paklausiau netikėdama.
Adrianas gūžtelėjo.
– Kas aš jums, daktaras? Nežinau. Sakau, ką mačiau.
Atsidusau ir rankomis suspaudžiau galvą.
– Ačiū už pagalbą, Lis, ir už tavo erzinančius komentarus, Adrianai. Bet
manau, kad man dabar geriausia pamiegoti. Dėl visko kaltas stresas. – Kodėl gi
ne? Stresas pastaruoju metu buvo atsakymas į visus klausimus. Vaiduokliai.
Klaikus galvos skausmas. Keisti veidai ore. –Tikriausiai tai neišgydoma.
– Gal. – Lisa tarsi įsižeidė, kad man yra kažkas, ko ji negali pagydyti. Bet
jaučiau – dėl visko kaltina ne mane, o save. Kad ne viską sugeba.
– Nesikrimsk, – raminau. – Tavo galios sustiprės. O tada aš susilaužysiu
šonkaulį, kad galėtume patikrinti.
Ji atsiduso.
– Baisiausia, kad kalbi rimtai. – Spustelėjusi man ranką, atsistojo. – Pamiegok.
Lisa išėjo, ir netrukus supratau, kad Edis negrįš. Jis persėdo kitur, kad
turėčiau daugiau vietos. Dėkinga pasitaisiau pagalvę ir kaip galėdama patogiau
ištiesiau kojas. Prieš akis tebemirgėjo šešėliai, užsimerkiau ir užmigau.
Pabudau lėktuvui leidžiantis. Iš gilaus miego pažadino variklio gausmas. Su
palengvėjimu supratau, kad galvos skausmas praėjo. Išnyko ir šešėliai.
– Geriau? – paklausė Lisa, kai atsistojau ir nusižiovavau.
Linktelėjau.
– Daug. Bet bus dar geriau, kai normaliai pavalgysiu.
– Na, – nusijuokė draugė, – neabejoju – maisto čia netrūksta.
Ji neklydo. Pažvelgusi pro langą, išvydau karališkuosius morojų rūmus.
 VIENUOLIKTAS

Išlipusius iš lėktuvo pasitiko dargana. Prasidėjo šlapdriba, kur kas blogesnė už

baltus dribsnius, krintančius Montanoje. Buvome rytinėje pakrantėje, tiksliau,
netoli jos. Karalienės rūmai buvo Pensilvanijoje, netoli Pokono kalnų, apie
kuriuos buvau tik girdėjusi. Žinojau, kad jie netoli didžiųjų miestų – Filadelfijos ir
Pitsburgo. Tiesą sakant, daugiau Pensilvanijos miestų ir nežinojau.
Lėktuvų nusileidimo aikštelė buvo rūmų teritorijoje, taigi mus saugojo
apsauginiai žiedai. Ji priminė Akademijos aikštelę. Tiesą sakant, visas rūmų
išplanavimas daug kuo priminė Akademiją, nors žmonės manė, kad tai karinė
bazė. Rūmus sudarė didingų pastatų kompleksas, juos supo medžiai ir gėlynai.
Sodų grožis atsiskleis tik pavasarį – dabar, kaip ir Montanoje, augalija buvo
pilka ir belapė.
Mus pasitiko penki sergėtojai, vilkį juodais kostiumais ir baltais marškiniais.
Tai buvo ne uniforma, o greičiau oficialių priėmimų apranga. Palyginti su jais,
mes su džinsais ir marškinėliais atrodėme kaip vargšai giminaičiai. Kita vertus,
jei mus užpultų strigojai, mums gintis būtų kur kas patogiau.
Sergėtojai pažinojo Albertą ir Dimitrijų – kažin ar sutiktum nors vieną, kuris
jų nepažinotų – ir po keleto formalumų visi atsipalaidavo ir pradėjo elgtis
draugiškai. Drebėjome nuo šalčio, ir mus palydėjo į rūmus. Žinojau, kad visi
oficialūs morojų renginiai vyksta didžiausiame ir prabangiausiame pastate. Iš
išorės jis priminė gotikinę pilį, bet viduje, matyt, niekuo nesiskyrė nuo įprastų
vyriausybinių institucijų.
Tačiau mus nuvedė ne ten, o į gretimą pastatą, iš pažiūros tokį pat prabangų,
tik perpus mažesnį. Vienas sergėtojų paaiškino, kad čia gyvena visi svečiai ir
aukšto rango asmenys, viešintys rūmuose. Mano nuostabai, visi gavome atskirus
kambarius.
Edis paprieštaravo sakydamas, kad turi gyventi kartu su Lisa. Šypsodamasis
Dimitrijus paaiškino, kad tai nebūtina. Tokiose vietose sergėtojams nereikėjo
sekioti paskui morojus. Čia jie išsiskirdavo, ir kiekvienas užsiimdavo savais
reikalais. Rūmus saugojo kaip ir Akademiją. Tiesą sakant, ir Akademijoje
sergėtojai retai kada sekiojo paskui lankytojus. Mes nuo savo morojų
neatsilikome nė per žingsnį tik dėl pratybų. Edis nenoriai nusileido, ir mane dar
kartą nustebino jo atsidavimas.
Alberta trumpai pasišnekėjo su sergėtojais ir atsisuko į mus.
– Pailsėkite ir pasiruoškite vakarienei, ji po keturių valandų. Lisa, karalienė
tavęs laukia po valandos.
Nuostaba perbėgo Lisos veidu, mudvi greitai susižvelgėme. Per paskutinį
susitikimą karalienė Tatjana ją pažemino prieš visą Akademiją sukritikavusi, kad
pabėgo su manimi. Kažin ko jai prireikė iš Lisos šįkart?
– Gerai, – pasakė Lisa. – Mudvi su Rouz būsime pasi​rengusios.
Alberta papurtė galvą.
– Rouz niekur neis. Karalienė aiškiai pasakė, kad nori susitikti su tavimi
viena.
Žinoma. Kodėl karalienei turėtų rūpėti Vasilisos Dragomir šešėlis? Galvoje
išgirdau šlykštų balsą – nereikalinga, nereikalinga...
Ta mintis mane išgąsdino, pasistengiau ją nuginti. Nuėjau į savo kambarį.
Laimė, buvo televizorius. Mintis apie keturias dykinėjimo dienas nuteikė
džiugiai. Kambarys stilingas: grakštūs juodi stalai ir baltos odos minkštasuoliai.
Net baisu ant jų sėstis. Ironiška, bet čia stigo slidinėjimo kurorto, kuriame
praleidome Kalėdų atostogas, prabangos. Matyt, į rūmus visi atvykdavo dirbti, o
ne ilsėtis.
Išsitiesiau ant sofos ir įsijungiau televizorių, bet staiga patekau į Lisos mintis.
Ateik pasikalbėti, – paprašė draugė. Atsisėdau nustebusi tiek dėl pačios žinutės,
tiek dėl turinio. Paprastai mūsų ryšys pasireikšdavo per jausmus. Konkrečių
pageidavimų pasitaikydavo itin retai.
Išėjusi iš kambario, pabeldžiau į gretimas duris. Atidarė Lisa.
– Negalėjai pati ateiti? – paklausiau.
– Atleisk, – nuoširdžiai atsiprašė. Sunku pykti ant tokio mielo žmogaus. –
Neturiu laiko. Suku galvą, kuo apsirengti.
Ant lovos gulėjo atidarytas lagaminas, drabužiai kabėjo spintoje. Skirtingai
nei aš, drabužių ji pasiėmė tiek kasdienai, tiek iškilmingoms progoms. Priguliau
ant sofos. Ji buvo aksominė, ne odinė.
– Vilkis palaidinukę ir maukis juodas kelnes, – pasakiau. – Tik ne suknelę.
– Kodėl ne suknelę?
– Kad neatrodytum nusižeminusi.
– Susitinku su karaliene, Rouz. Derama apranga reiškia pagarbą, ne
nusižeminimą.
– Kaip pasakysi.
Bet Lisa vis tiek apsirengė taip, kaip siūliau. Su pavydu žiūrėjau, kaip ji
dažosi. Nemaniau, kad man taip trūks kosmetikos. Kai gyvenome tarp žmonių,
kasdien rūpestingai pasidažydavau. Akademijoje tam neturėjau nei laiko, nei
noro. Tokiam chaotiškam gyvenimui makiažas buvo nereikalingas, be to, būtų
greitai susigadinęs. Daugių daugiausia atgaivindavau veidą drėkinamuoju kremu.
Rytais jo man būdavo per daug, jausdavausi tarsi su kauke, todėl nustebdavau,
kad šaltu oru ir atšiauriomis sąlygomis oda sugerdavo viską.
Šiek tiek pasigailėjau, kad retai kada galėsiu savimi taip pasirūpinti. Lisa
didžiąją dalį laiko leis karališkuosiuose priėmimuose, o manęs niekas nė
nepastebės. Keista, ypač žinant, kad iki pernai metų visada pirmiausia
pastebėdavo mane.
– Kaip manai, kodėl ji nori su manimi susitikti? – paklausė Lisa.
– Gal laukia paaiškinimo, ką čia veikiame.
– Gal.
Nors iš pažiūros Lisa atrodė rami, jaučiau, kad nervinasi. Ji dar nebuvo
atsigavusi po paskutinio karalienės pažeminimo praėjusį rudenį. Mano vaikiškas
pavydas ir verkšlenimas staiga pasirodė menki, palyginti su tuo, ką išgyveno ji.
Mintyse save papurčiau primindama, kad aš – ne tik nematoma jos sergėtoja. Aš
– geriausia jos draugė, bet pastaruoju metu retai pasišnekėdavome.
– Tau nėra ko nerimauti, Lis. Nepadarei nieko blogo. Viską atlieki gerai. Tavo
pažymiai puikūs. Elgesys nepriekaištingas. Prisimink, kokį padarei įspūdį per
slidinėjimo išvyką. Ta kalė neturi tau ko prikišti.
– Nevadink jos taip, – mechaniškai pataisė Lisa. Ji pasidažė blakstienas,
patyrinėjo save veidrodyje ir užsitepė dar vieną sluoksnį tušo.
– Visus vadinu tikraisiais vardais. Jei ji pradės tave ėsti, tai tik todėl, kad
tavęs bijo.
Lisa nusijuokė.
– Ko jai manęs bijoti?
– Prie tavęs visus traukia, o tokiems kaip ji nepatinka, kai nuo jų nukrypsta
dėmesys. – Tokia išmintis nustebino mane pačią. – Be to, tu paskutinė iš
Dragomirų. Visada būsi dėmesio centre. O kas ji tokia? Tik viena iš Ivaškovų. Jų
tūkstančiai. Tikriausiai todėl, kad visi tokie kaip Adrianas ir turi šimtus neteisėtų
vaikų.
– Adrianas vaikų neturi.
– To mes nežinom, – pasakiau mįslingai.
Lisa sukikeno ir pasitraukė nuo veidrodžio, patenkinta savo išvaizda.
– Kodėl visada taip bjauriai kalbi apie Adrianą?
Vaidindama nustebusią, kilstelėjau antakius.
– Tai dabar jį gini? O kaip tavo pačios perspėjimas laikytis nuo jo atokiau?
Pirmąkart sužinojusi, kad su juo susitikau, vos nenukandai man galvos – o juk
susitikome atsitiktinai.
Ji iš lagamino išsiėmė auksinę grandinėlę ir pradėjo segtis ant kaklo.
– Taip... Bet tada jo gerai nepažinojau. Ne toks jis ir blogas. Sutinku – ne
šventasis, kita vertus, manau, kai kurie pasakojimai apie jį ir kitas merginas
gerokai perdėti.
– Užtat aš taip nemanau, – paprieštaravau stodamasi. Lisai nesisekė užsisegti
grandinėlės, todėl padėjau.
– Ačiū, – padėkojo Lisa ranka perbraukdama papuošalą. – Manau, Adrianui tu
patinki. Rimtai patinki.
Papurčiau galvą ir pasitraukiau.
– Ne. Jis tik nori nuo žavios dampyrės nuplėšti drabužius.
– Netikiu.
– Todėl, kad tiki visų gerumu.
Skeptiškai nusiteikusi, ji pradėjo šukuotis lygius plaukus.
– Nemanau. Kaip ir nemanau, kad jis toks blogas, kokiu jį laikai. Žinau –
praėjo nedaug laiko po Meisono... Bet tau reikėtų pradėti su kuo nors
susitikinėti.
– Susikelk plaukus. – Iš lagamino išėmiau plaukų segtuką. – Be to, žinai, kad
mudu su Meisonu nesusitikinėjome.
– Taip. Taigi dar viena priežastis pradėti susitikinėti su kitu. Akademija dar
nebaigta, turėtum džiaugtis gyvenimu.
Džiaugtis gyvenimu. Ar ne ironiška? Prieš kelis mėnesius dėl to susiginčijau su
Dimitrijumi, esą nesąžininga, kad kaip būsima sergėtoja turiu saugoti savo
reputaciją ir nekrėsti kvailysčių. Jis sutiko, esą nesąžininga, kad negaliu daryti
to, ką daro mano amžiaus merginos, tačiau tai kaina, kurią turiu mokėti už savo
ateitį. Nusiminiau, tačiau po Viktoro darbelių supratau, kad Dimitrijus teisus –
bent jau tuo požiūriu, kai tarp eilučių man pasakė, kad nereikia atsisakyti visų
malonumų. Po Spokano jaučiausi visai kitas žmogus. Iki baigimo liko keli
mėnesiai. Akademija... šokiai... vaikinai... Iš tiesų jie nieko nereiškia, jei nori
tapti gera sergėtoja.
– Nemanau, jog reikia vaikino, norint, kad mano patirtis Akademijoje būtų
visapusiška, – pasakiau.
– Aš to ir nesakau, – sutiko draugė suimdama plaukus į uodegą. – Bet anksčiau
flirtuodavai ir susitikinėdavai su vaikinais. Būtų smagu, jei ir dabar retkarčiais
tai darytum. Niekas nesako, kad su Adrianu viskas turi būti rimta.
– Čia jis tau tikrai neprieštarautų. Deja, manau, kad jį mažiausiai domina rimti
santykiai.
– Pasak kai kurių gandų, jūsų santykiai labai rimti. Anądien girdėjau, kad judu
susižadėję. Dar girdėjau, jog šeima jo išsižadėjo, nes jis pasakė tėvui, kad
niekada nepamils kitos.
Nė nežinojau, kaip reaguoti į tokius kvailus gandus.
– O baisiausia, kad tie patys gandai plinta ir pradinėje mokykloje. – Užverčiau
akis į lubas. – Ir kodėl man amžinai taip nutinka?
Lisa priėjo prie sofos ir pažvelgė į mane.
– Nes tu nepaprasta, ir visi tave myli.
– Ne. Visi myli tave.
– Na, tada mes abi nepaprastos ir visų mylimos. Ir labai greitai, – jos akyse
žybtelėjo šelmiškos ugnelės, – surasime vaikiną, kurį tu pamilsi.
– Nevark. Galų gale, ne taip ir svarbu. Tu – vienintelė, kuria turiu rūpintis.
Baigsime Akademiją, pradėsi studijuoti koledže. Bus šaunu. Daugiau jokių
taisyklių. Pradėsime gyventi savarankiškai.
– Šiek tiek baisu, – Lisa susimąstė. – Kalbu apie savarankišką gyvenimą. Bet
su manimi būsi tu. Ir Dimitrijus. – Lisa atsiduso. – Neįsivaizduoju savo gyvenimo
be tavęs. Nė neprisimenu, kada tavęs nebuvo šalia.
Prisėdau greta ir kumštelėjau.
– Atsargiau, nes Kristianas dar pradės pavyduliauti. Velnias. Spėju, ir jis bus
su mumis, ar ne? Kad ir kur atsidurtume.
– Tikriausiai. Tu, aš, jis, Dimitrijus ir Kristiano sergėtojas. Viena didelė
laiminga šeima.
Susiraukiau, bet mane užliejo maloni šiluma. Gyvenau beprotiškame
pasaulyje, bet mane supo patys šauniausi žmonės. Ir jei būsime kartu, viskas bus
gerai.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir išsigando.
– Man metas. Ar... eisi su manimi?
– Juk žinai, kad negaliu.
– Ne tai turėjau galvoje... Mintimis... Tada nesijausiu vieniša.
Tai buvo pirmas kartas, kai Lisa paprašė patekti į jos mintis. Paprastai jai
nepatikdavo, kai pasaulį stebėdavau jos akimis. Tai išdavė, kaip ji nervinasi.
– Žinoma, – atsakiau. – Vis įdomiau, nei žiūrėti televiziją.
Grįžau į savo kambarį ir išsitiesiau ant sofos. Atsipalaidavau, atsivėriau Lisos
mintims ir jausmams. Mūsų ryšys buvo nepaprastas tuo, kad ne tik žinojau, ką ji
galvoja ar jaučia – galėjau viską matyti jos akimis. Tačiau tik pastaruoju metu
išmokau tai valdyti. Anksčiau į jos mintis patekdavau visai to nenorėdama ir ne
visada galėdavau ištrūkti. Dabar galėjau patekti kada panorėjusi – tai ir ketinau
padaryti.
Lisa stovėjo karalienės svetainėje. Nors morojai į Tatjaną kreipdavosi
„karaliene“ ir kartais netgi priklaupdavo ant vieno kelio, čia nebuvo sosto, ar ko
nors panašaus. Tatjana sėdėjo paprastoje kėdėje, vilkėjo tamsiai mėlyną
kostiumėlį ir labiau priminė verslininkę negu monarchę. Ji buvo ne viena. Šalia
jos sėdėjo aukšta, išdidi morojė, šviesius plaukus paslėpusi po sidabriniu
tinkleliu. Atpažinau – Priscila Voda, karalienės draugė ir patarėja. Su ja
susipažinome slidinėjimo išvykoje, Lisa jai padarė gerą įspūdį. Jos buvimas man
pasirodė geras ženklas. Palei sienas stovėjo išsirikiavę juodai ir baltai apsirengę
sergėtojai. Mano nuostabai, svetainėje buvo ir Adrianas. Jis sėdėjo išsidrėbęs
krėsle ir, regis, nekreipė jokio dėmesio į karalienę. Sergėtojas pranešė apie
Lisą.
– Princesė Vasilisa Dragomir.
Tatjana linktelėjo.
– Sveika atvykusi, Vasilisa. Sėskis.
Lisa atsisėdo netoli Adriano. Jos nerimas tai sumažėdavo, tai išaugdavo.
Tarnas pasiūlė arbatos arba kavos, Lisa atsisakė. Tatjana gurkštelėjo arbatos ir
kritiškai nužvelgė Lisą nuo galvos iki kojų. Nejaukią tylą nutraukė Priscila Voda.
– Prisimeni, ką apie ją sakiau? – linksmai paklausė Priscila. – Ji mums paliko
neišdildomą įspūdį per vakarienę Aidahe. Išsprendė aršų morojų kivirčą dėl
sergėtojų. Netgi sugebėjo nuraminti Adriano tėvą.
Tatjana nusišypsojo ledine šypsena.
 – Išties įspūdinga. Neitanas dažnai elgiasi taip, lyg jam būtų dvylika.
– Pritariu, – įsiterpė Adrianas, gurkštelėdamas vyno.
Nekreipdama į jį dėmesio, Tatjana stebėjo Lisą.
– Atrodo, visiems palikai gerą įspūdį. Apie tave girdėjau tik gera, nepaisant
ankstesnių nusižengimų... tačiau, kaip suprantu, jiems turėjai savų priežasčių. –
Lisos nustebimas karalienę prajuokino. Deja, jos juoke nebuvo nei šilumos, nei
linksmumo. – Taip, taip... Viską žinau apie tavo galias ir, žinoma, apie nutikimą
su Viktoru. Adrianas papasakojo ir apie dvasią. Labai keista. Ar gali... – Ji
žvilgtelėjo į artimiausią stalą. Ant jo stovėjo vazonas, iš žemės kyšojo tamsiai
žali ūgliai. Kažkoks svogūninis kambarinis augalas. Kaip ir laukiniai jo
giminaičiai, laukė pavasario.
Lisa dvejojo. Ji nebuvo pratusi savo galių rodyti kitiems. Tačiau Tatjana
laukiamai į ją žiūrėjo. Po kelių akimirkų Lisa pasilenkė ir palietė ūglius. Šie šovė
į viršų ir išsistiebė iki trisdešimties centimetrų. Šonuose atsiradę milžiniški
pumpurai netrukus pražydo baltais kvapiais žiedais. Lelijos. Lisa atitraukė
rankas.
Nuostaba užliejo Tatjanos veidą, ji kažką sumurmėjo nesuprantama kalba.
Nors gimė ne Jungtinėse Valstijose, apsigyveno čia. Ji kalbėjo be akcento, bet,
kaip ir Dimitrijui, jis prasiverždavo nuostabos akimirkomis. Netrukus vėl
užsidėjo akmeninę kaukę.
– Hmm. Įdomu.
Ir tai viskas?
– Tai išties nepaprasta, – tarė Priscila. – Vasilisa ir Adrianas tikrai ne
vieninteliai, turintys tokių galių. Jei surastume kitus, daug sužinotume. Vien
gydymas yra dovana, o ką jau kalbėti apie kitus sugebėjimus. Pagalvok, ką
galėtume padaryti.
Lisa nušvito. Jau kurį laiką ji nėrėsi iš kailio, ieškodama tokių, kaip pati. Bet
surado tik Adrianą, ir tai tik per laimingą atsitiktinumą. Tačiau jei karalienė ir
morojų taryba pasitelktų savo galimybes! Bet Priscilos žodžiai Lisai sukėlė
nerimą.
– Atleiskite, princese Voda... Nežinau, ar derėtų taip išnaudoti mano – ar kitų
– galias.
– Kodėl? – paklausė Tatjana. – Kiek supratau, gali išgydyti beveik visas ligas.
– Galiu, – lėtai pasakė Lisa. – Ir norėčiau. Norėčiau padėti visiems, bet
negaliu. Nesupraskit klaidingai, aš neatsisakau padėti. Bet atsiras daugiau tokių
kaip Viktoras, kurie norės tuo pasinaudoti. Ir po kurio laiko... Noriu pasakyti,
kaip galima pasirinkti? Kam gyventi, o kam ne? Gyvenimo esmė ta... kad kažkas
turi mirti. Mano galios ne vaistai, kurių gali gauti pagal receptą. Jei atvirai –
bijau, kad jos bus naudojamos tik tam tikram ratui, tiems patiems, kuriems
teikiama pirmenybė skiriant sergėtojus.
Stojo nejauki tyla. Tai, apie ką užsiminė Lisa, retai buvo aptarinėjama viešai.
– Ką nori pasakyti? – paklausė Tatjana prisimerkusi. Atsakymą ji jau žinojo.
Kad ir kaip bijojo, Lisa vis tiek kalbėjo toliau:
– Visi žino, kad yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos skiriami sergėtojai. Juos
gauna tik elitas. Kilmingieji. Turtingi. Įtakingi.
Kambaryje padvelkė šalčiu. Tatjanos lūpos įsitempė. Kelias akimirkas
karalienė tylėjo, man pasirodė, kad visi laukia, užgniaužę kvapą. Bent jau aš –
tikrai.
– Nejaugi manai, kad mūsų kilmingieji nenusipelno ypatingos apsaugos? –
galiausiai paklausė Tatjana. – Pavyzdžiui, tu – paskutinė iš Dragomirų?
– Sutinku, lyderius reikia saugoti. Bet taip pat manau, kad turėtume
susimąstyti, kaip gyvename. Gal atėjo laikas pakeisti nusistovėjusią tvarką?
Lisa kalbėjo išmintingai ir su užsidegimu. Didžiavausi ja. Žvilgtelėjusi į
Priscilą Vodą, pamačiau, kad ir ji didžiuojasi. Lisa jai patiko iš pat pradžių.
Tačiau jaučiau – Priscila nervinasi. Ji buvo atsakinga karalienei ir suprato, kad
Lisa nardo pavojinguose vandenyse.
Tatjana gurkštelėjo arbatos. Manau, tai tebuvo pretekstas apgalvoti tolesnius
žodžius.
– Kaip suprantu, palaikai idėją, kad morojai kartu su sergėtojais turėtų kovoti
su strigojais?
Dar viena pavojinga tema, kurią pradėjo pati Lisa.
– Manau, jei yra morojų, norinčių išmokti kautis, tokios galimybės iš jų
negalima atimti.
Staiga prisiminiau Džil.
– Morojų gyvybės vertingos, – pasakė karalienė. – Negalime rizikuoti.
– Dampyrų gyvybės taip pat vertingos, – paprieštaravo Lisa. – Jei morojai
kausis kartu su jais, tai visiems išeis į naudą. Kartoju, jei patys morojai to nori,
kodėl turėtume atsakyti? Jie turi išmokti apsiginti. O Taša Ozera sugalvojo, kaip
kovai pritaikyti magiją.
 Paminėjus Kristiano tetą, Tatjana susiraukė. Jaunystėje Tašą buvo užpuolę
strigojai, ir paskui ji išmoko kautis.
– Taša Ozera – neramumų kurstytoja. Kaip matau, ji turi daug sekėjų.
– Ji siūlo naujas idėjas. – Pajutau, kad Lisos baimė dingo. Ji nedvejojo dėl savo
įsitikinimų ir norėjo juos išsakyti. – Per visą istoriją naujų idėjų skleidėjai – tie,
kurie kitaip mąstė ir norėjo viską pakeisti – buvo vadinami neramumų
kurstytojais. Bet norite žinoti, kaip yra iš tikrųjų?
Tatjanos veidą iškreipė grimasa, primenanti šypseną.
– Žinoma.
– Mums reikia permainų. Sutinku, tradicijos svarbu, jų nederėtų atsisakyti,
bet kartais man atrodo, kad esame klaidinami.
– Klaidinami?
– Laikui bėgant susitaikome su permainomis. Elektra. Kompiuteriai.
Technologijų pažanga. Visi sutinka, kad ji palengvina gyvenimą. Kodėl negalime
keisti ir savo mąstymo? Kodėl laikomės įsikibę į praeitį, jeigu galime pakeisti
ateitį?
Lisa įsikarščiavo. Jos skruostai paraudo, širdis pradėjo tankiau plakti, ji
sunkiai gaudė kvapą. Visi stebėjome Tatjaną, mėgindami perprasti jos akmeninį
veidą.
– Su tavimi labai įdomu pasikalbėti, – galiausiai pasakė ji. Žodį „įdomu“ ištarė
taip, lyg tai būtų kokia šlykštynė. – Bet aš turiu kitų reikalų. – Ji atsistojo, visi,
netgi Adrianas, skubiai pakilo. – Su jumis nevakarieniausiu, bet jūs gausite viską,
ko reikės. Pasimatysime rytoj teisme. Kad ir kokios radikalios ar naivios tavo
idėjos, džiaugiuosi, kad dalyvausi. Mes bent jau sutariame dėl to, kad jis turi būti
nuteistas.
Tatjana skubiai išėjo, jai iš paskos nusekė du sergėtojai ir Priscila. Lisa su
Adrianu liko vieni.
– Šaunuolė, pussesere. Nedaug kas sugeba taip išmušti senę iš pusiausvyros.
– Man ji nepasirodė išmušta iš pusiausvyros.
– Patikėk, išmušta. Dauguma tų, su kuriais ji bendrauja, nė už ką nedrįstų taip
šnekėti, o ką jau kalbėti apie tavo amžiaus merginą. – Adrianas atsistojo ir
ištiesė Lisai ranką. – Eime, aprodysiu rūmus. Tai atitrauks tavo mintis nuo kitų
dalykų.
– Jau esu čia buvusi, – pasakė Lisa. – Vaikystėje.
 – Taip, tačiau tuos pačius dalykus vienaip matai būdamas vaikas, o visai kitaip
– suaugęs. Ar žinai, kad čia yra dieną naktį veikiantis baras? Nupirksiu išgerti.
– Nenoriu.
– Per šitą viešnagę dar įsinorėsi.
Palikau Lisos mintis ir grįžau į savo kambarį. Susitikimas su karaliene
baigėsi, mano nematomos paramos Lisai nebereikėjo. Be to, neturėjau ūpo
trintis su Adrianu. Sėsdamasi pajutau, kad esu neįprastai žvali. Paprastai po
apsilankymo Lisos mintyse jausdavausi tarsi ką tik pabudusi.
Nusprendžiau patyrinėti rūmus pati. Čia lankiausi pirmą kartą. Rūmai buvo
tarsi atskiras miestas ir aš susimąsčiau, ką dar čia galima pamatyti be baro,
kuriame Adrianas, viešėdamas rūmuose, tikriausiai gyvendavo.
Nusileidau laiptais. Šiame pastate buvo tik svečių kambariai, savotiškas
viešbutis. Priėjusi lauko duris, pamačiau Kristianą ir Edį – jie su kažkuo
šnekėjosi. Visada akylas Edis mane pastebėjo ir nusišypsojo.
– Rouz, pažvelk, kas čia.
Man artinantis, Kristianas pasitraukė atidengdamas paslaptingąjį pašnekovą.
Aš sustingau, ji man nusišypsojo.
– Sveika, Rouz.
Po akimirkos pajutau, kaip mano veidą nušviečia šypsena.
– Sveika, Mija.
 DVYLIKTAS

Jei prieš šešis mėnesius kas būtų pasakęs, kad apsidžiaugsiu, išvydusi Miją
Rinaldi, nebūčiau patikėjusi. Ji buvo metais jaunesnė ir nuo pat mūsų sugrįžimo į
Akademiją nekentė Lisos – taip nekentė, kad kenkė mums kaip įmanydama.
Džesio ir Ralfo apie mane skleidžiami šlykštūs gandai buvo jos darbas.
Tačiau Mija buvo Spokane, kai mus pagrobė strigojai. Ją, kaip ir Kristianą su
Edžiu, tai pakeitė. Ji išgyveno tą patį siaubą. Tiesą sakant, ji vienintelė matė,
kaip žuvo Meisonas ir kaip aš nužudžiau strigojus. Ji net išgelbėjo man gyvybę,
prieš vieną iš strigojų panaudojusi vandens elementą. Didžiajame morojų ginče
dėl kovos su strigojais ji palaikė norinčiųjų kautis pusę.
Mijos nemačiau kone mėnesį, nuo Meisono laidotuvių. Dabar, žiūrint į ją,
atrodė, kad praėjo visi metai. Mija man visada buvo panaši į lėlę. Skirtingai nei
kiti morojai, ji buvo maža, vaikiškų, putlių bruožų. Įspūdį stiprino ir tvarkingomis
garbanomis sudėti plaukai. Bet šiandien atrodė kitaip. Veidas nepadažytas,
plaukai krinta natūraliomis garbanomis. Buvo matyti, kad daug laiko praleidžia
gryname ore. Oda nugairinta vėjo ir net šiek tiek įdegusi – retas atvejis tarp
saulės vengiančių morojų. Pirmą kartą atrodė savo metų.
Matydama mano nuostabą, Mija nusijuokė.
– Liaukis, ne tiek daug laiko praėjo. Atrodo, lyg manęs nepažintum.
– Tikrai vos atpažinau. – Mes apsikabinome, ir buvo sunku patikėti, kad
kadaise ji man nuodijo gyvenimą. Ar kad kažkada jai sulaužiau nosį. – Ką čia
veiki?
Ji mus nusivedė prie durų.
– Eime. Papasakosiu apie save.
Nuėjome į gretimą pastatą. Tai nebuvo prekybos centras, bet teikė įvairias
paslaugas rūmuose dirbantiems morojams – čia veikė kelios parduotuvės ir
restoranai, taip pat kavinė – į ją ir nusivedė Mija.
Kavinė man niekuo nesiskyrė nuo kitų, nors jose lankydavausi retai. Bet
dabar, sėdėdama viešoje (ar pusiau viešoje) vietoje su draugais, toli nuo
Akademijos... jaučiausi puikiai. Man tai priminė laikus, kai su Lisa gyvenome
savarankiškai, nevaržomos Akademijos taisyklių.
 – Rūmuose dirba mano tėtis, – paaiškino Mija. – Taigi dabar gyvenu čia.
Morojų vaikai retai kada gyvendavo su tėvais. Juos išsiųsdavo į tokias vietas,
kaip Šv. Vladimiro akademija, kur jie būdavo saugūs.
– O kaip tavo mokslai? – paklausiau.
– Čia paauglių nedaug, bet keli yra. Dauguma turtingi ir turi asmeninius
mokytojus. Tėčiui pavyko susitarti, kad priimtų ir mane. Mokausi to paties, tik
kiek kitaip. Visai šaunu. Mažiau laiko praleidžiu su mokytoju, daugiau –
ruošdama namų darbus.
– Ne tik mokaisi, – pastebėjo Edis. – Nebent tavo pamokos vyksta lauke.
Jis pastebėjo tą patį, ką ir aš, o žiūrėdama į jos pirštus, laikančius puodelį
latė, pamačiau nuospaudas. Mija skubiai paslėpė rankas.
– Susidraugavau su keliais sergėtojais. Mane moko kautis.
– Rizikinga, – pastebėjo Kristianas, nors iš jo balso buvo aišku, kad tam
pritaria. – Morojai tebesiginčija, ar turėtų dalyvauti kovoje.
– Turi omeny magijos panaudojimą, – pataisė Mija. – Niekas kažkodėl
neužsimena, kad morojai turėtų išmokti kautis plikomis rankomis.
– Kalba ir apie tai, – pasakiau. – Tik magijos tema svarbesnė.
– Bet nėra neteisėta, – užginčijo Mija. – Ir kol nebus nuspręsta kitaip, aš tai
darysiu. Be to, kai čia vyksta tiek renginių ir priėmimų, manote, kas nors
pastebės, ką veikiu?
Mijos šeima buvo ne tik nekilminga, bet ir priklausė žemesniajai klasei.
Žinoma, nieko čia tokio, bet rūmuose ji tai turėjo pajusti kaip niekur kitur.
Nepaisant to, čia jai buvo geriau. Mija atrodė laimingesnė nei kada nors
anksčiau. Ji atrodė... laisva. Jau norėjau tai pasakyti, bet mane aplenkė
Kristianas.
– Tu pasikeitei.
– Visi pasikeitėme, – pataisė ji. – Ypač tu, Rouz. Net negaliu to paaiškinti.
– Na, mes penkiese tiesiog privalėjome pasikeisti, – tarė Kristianas, bet po
akimirkos pasitaisė: – Keturiese.
Stojo tyla, visus prislėgė mintis apie Meisoną. Kristianas, Edis ir Mija
sužadino skausmą, kurį mėginau užgniaužti, bet iš jų veidų supratau, kad jie
kenčia ne mažiau už mane.
Galiausiai pašnekesys nukrypo apie rūmų ir Akademijos gyvenimą. Bet aš
tegalvojau apie Mijos žodžius, kad pasikeičiau labiau už kitus. Pati pastebėjau
tik tai, kad pastaruoju metu visiškai neįstengiu valdytis, o mano elgesys ir
jausmai tarsi svetimi. Dabar atrodė, kad Miją valdo vien teigiamos emocijos, o
mane – vien neigiamos. Vis prisimindavau pokalbį su Adrianu apie mano tamsią
aurą.
Tikriausiai mintimis jį prisišaukiau, nes netrukus prie mūsų prisidėjo ir
Adrianas su Lisa. Matyt, jų baras buvo tame pačiame pastate. Po susitikimo su
karaliene Lisą visai pamiršau. Laimė, Adrianui nepavyko jos nugirdyti, nors
išgėrė dvi taures. Per mūsų ryšį jaučiau nedidelį svaigulį, bet jį atsargiai
atrėmiau.
Lisa taip pat nustebo, pamačiusi Miją, bet šiltai pasisveikino ir paprašė
papasakoti visas naujienas. Kadangi jas buvau girdėjusi, tylėdama gurkšnojau
arbatą. Kava ne man. Daugumai sergėtojų ji reikalinga kaip morojams kraujas,
bet aš jos negaliu pakęsti.
– Kaip praėjo susitikimas su karaliene? – paklausė Kristianas.
– Neblogai, – atsakė Lisa. – Bet ir nieko gero. Kita vertus, ji manęs neaprėkė
ir nepažemino, o tai jau šis tas.
– Tik jau nesikuklink, – pasakė Adrianas, apkabindamas ją per pečius. –
Dragomirų princesė apgynė savo poziciją. Gaila, kad negirdėjote jos žodžių.
Lisa nusijuokė.
– Greičiausiai karalienė neužsiminė, kodėl nutarė mums leisti duoti
parodymus teisme? – niūriai paklausė Kristianas. Jis nė kiek nesidžiaugė jų
artumu, dar mažiau – Adriano ranka, uždėta Lisai ant pečių.
Lisos juokas užgeso, bet ji tebesišypsojo.
– Už tai turėtume dėkoti Adrianui.
– Ką?
Baisiai savimi patenkintas Adrianas tylėjo ir leido šnekėti Lisai.
– Tai jis įkalbėjo karalienę leisti mums duoti parodymus. Matyt, persekiojo
tol, kol ji pasidavė.
– Tai vadinama įtikinėjimu, ne persekiojimu, – patikslino Adrianas.
Lisa nusikvatojo, o aš prisiminiau savo anksčiau ištartus žodžius. Kas ji tokia?
Tik viena iš Ivaškovų. Jų tūkstančiai. Išties. Atidžiai nužvelgiau Adrianą.
– Kas tave sieja su karaliene? – Atsakymą išgirdau Lisos mintyse. – Ji tavo
teta.
– Proteta. Aš – jos mylimiausias prosūnėnas. Teisingiau, vienintelis, bet tai
nesvarbu. Aš vis tiek jos numylėtinis.
 – Neįtikėtina, – pasakė Kristianas.
– Išties, – pritariau aš.
– Jūs mane nuvertinate. Kodėl taip sunku patikėti, kad ir aš galiu kuo nors
pagelbėti šiais niūriais laikais? – Adrianas atsistojo. Jis mėgino suvaidinti
pasipiktinusį, bet ironiška šypsena išdavė, kad visa tai jam gan juokinga. – Mes
su cigaretėmis einame į lauką. Jos mane bent jau gerbia.
Vos jis išėjo, Kristianas užsipuolė Lisą.
– Tu su juo gėrei?
– Aš negirta. Išgėriau tik dvi taures, – atkirto ji. – Beje, nuo kada tapai toks
konservatorius?
– Nuo tada, kai Adrianas pradėjo daryti tau neigiamą įtaką.
– Baik! Jei ne jis, mūsų čia išvis nebūtų. Niekas kitas nebūtų to padaręs.
Adriano niekas neprašė, bet jis vis tiek padėjo. O judu su Rouz elgiatės taip, lyg
jis būtų šėtono išpera. – Čia ji kiek perdėjo, bet aš buvau per daug apstulbusi
ginčytis.
– Aha, ir jis tai padarė iš geros širdies, – sumurmėjo Kristianas.
– Kodėl dar jis būtų tai daręs?
– Tikrai, kodėl?
Lisa išplėtė akis.
– Manai, tai padarė dėl manęs? Manai, tarp mūsų kažkas yra?
– Judu kartu praktikuojate magiją, kartu lankotės aukštuomenės renginiuose,
kartu geriate. Ką pati manytum?
Mija ir Edis atrodė taip, lyg norėtų kuo greičiau iš čia dingti. Aš jaučiausi taip
pat.
Lisa užsidegė pykčiu, į mane tvokstelėjo karščio banga. Ji iš tikrųjų supyko,
bet ne dėl Adriano. Labiau krimtosi, kad Kristianas ja nepasitiki. O dėl jo – man
nereikėjo ryšio suprasti, kaip jis jaučiasi. Jis ne šiaip pavydėjo, kad Lisa daug
laiko praleidžia su Adrianu. Kristianas jam pavydėjo įtakos, to, kad sugebėjo
įkalbėti karalienę. Viskas buvo taip, kaip sakė Džesis ir Ralfas – reikiami ryšiai
atveria reikiamas duris. Ryšiai, kurių Kristianas neturėjo.
Spyriau Kristianui į koją tikėdamasi, kad jis supras užuominą ir prikąs liežuvį,
kol dar ne vėlu. Lisos pyktis pynėsi su gėda, ji pradėjo dvejoti, gal tikrai nuėjo
per toli. Iš tiesų juokinga.
– Kristianai, dėl Dievo meilės. Jei Adrianas ir padarė tai dėl ko nors, tai dėl
manęs. Jis pametęs dėl manęs galvą. Anksčiau gyrėsi, kad padarys bet ką, o aš
nepatikėjau. – Pasisukau į Lisą. Reikėjo išsklaidyti pyktį, nes, ją užvaldęs, būtų
pridaręs daug bėdos. – Lis, nors ir nesi girta, turi atvėsti. Apie tai pasikalbėsite
vėliau. Kitaip Kristianui leptelėsi kokią kvailystę, o kuopti visą mėšlą teks man –
kaip visada.
Truputį persistengiau ir jau laukiau, kad man bus liepta atsiknisti, bet Lisa
nusiramino ir nusišypsojo Kristianui.
– Iš tiesų, apie tai pašnekėsime vėliau. Šiandien tiek visko nutiko.
Kristianas dvejojo, paskui linktelėjo.
– Gerai. Atleisk, kad užsipuoliau. – Jis irgi nusišypsojo, jie susitaikė.
– Na? – Lisa paklausė Mijos. – Su kuo čia susipažinai?
Nustebusi pažvelgiau į juos, bet niekas kitas, regis, to nepastebėjo. Aš juos
sutaikiau, o man nė nepadėkojo. Jokių: Ačiū, Rouz, elgiamės kaip paskutiniai
kvailiai. Negana, kad kasdien turiu kęsti jų seilėjimąsi, jie nė nesusimąsto, kaip
jaučiuosi aš. Išgelbėjau jų santykius, o tie kvailiai nieko nesuprato.
– Greit grįšiu, – burbtelėjau pertraukdama Mijos pasakojimą apie kažkokius
paauglius. Bijojau – jei pasiliksiu, pasakysiu ką nors, ko vėliau pasigailėsiu, arba
sulaužysiu kėdę. Iš kur tas įtūžis?
Išėjau laukan tikėdamasi, kad šalto oro gurkšnis nuramins. Ir gavau cinamono
dūmų kamuolį tiesiai į veidą.
– Tik jau neužsivesk apie rūkymą, – perspėjo Adrianas. Jis stovėjo atsišliejęs į
sieną. – Niekas nevertė eiti į lauką, kai aš čia.
– Taigi kad vertė. Jei būčiau pasilikusi ten dar minutę, būčiau išprotėjusi.
Adrianas kilstelėjo antakius ir atidžiai pažiūrėjo į mane.
– Juokauji? Kas nutiko? Prieš kelias minutes viskas buvo gerai.
Žingsniavau pirmyn atgal.
– Nežinau. Viskas buvo gerai. Lisa su Kristianu pradėjo rietis dėl tavęs.
Keista. Pykosi jie, o galiausiai persiutau labiau už juos abu.
– Pala. Jie pykosi dėl manęs?
– Taigi. Neklausei, ką sakiau?
– Nešauk, aš tau nieko nepadariau.
Sukryžiavau rankas.
– Kristianas pavydi, kad tiek laiko praleidi su Lisa.
– Mes studijuojame dvasią, – atsakė Adrianas. – Jei nori, gali prisidėti.
– Nė vienas iš jų nepasakė nieko protingo. Pamatęs judu kartu, Kristianas
supyko, o paskui pasiuto, kad dėl Lisos sugebėjai įkalbėti karalienę.
– Tai padariau ne dėl jos. Padariau dėl jūsų visų – o labiausiai dėl tavęs.
Atsistojau priešais jį.
– Netikėjau, kad tau pavyks.
Jis nusišypsojo.
– Matyt, tame sapne vis dėlto reikėjo išklausyti mano šeimos istoriją.
– Gali būti. O aš maniau...
Nutilau vidury žodžio. Maniau, jog man padėjo Dimitrijus, kuris – kad ir ką
pats sakė, – galėjo beveik viską. Bet ne.
– Ką pamanei? – paklausė Adrianas.
– Nieko. – Didžiausiomis pastangomis ištariau kitus žodžius: – Ačiū, kad mums
padedi.
– Dieve mano. Malonus žodis iš Rouz Hetavėj. Dabar galiu laimingas numirti.
– Ką nori pasakyti? Kad aš nedėkinga kalė?
Jis tylėdamas žiūrėjo į mane.
– Ei! Taip nesąžininga!
– Galėtum išpirkti kaltę mane apkabindama.
Sužaibavau akimis.
– Nors draugiškai, – maldavo vaikinas.
Atsidususi viena ranka apkabinau Adrianą ir padėjau galvą jam ant peties.
– Ačiū, Adrianai.
Truputį taip pastovėjome. Toli gražu ne tas pat, kaip apkabinti Dimitrijų, bet
teko pripažinti, kad Lisa teisi. Gal Adrianas arogantiškas ir erzinantis, bet tikrai
ne niekšas, kokiu jį laikau.
Atsidarė durys, ir į lauką išėjo Lisa su kitais. Savaime suprantama, visi
nustebo, bet man buvo nė motais. Vis tiek visi galvoja, kad laukiuosi nuo
Adriano, tai koks skirtumas? Atsitraukiau.
– Išeinate? – paklausiau.
– Taip, Mija turi svarbesnių reikalų, nei trintis su mumis, – nusijuokė
Kristianas.
– Pažadėjau susitikti su tėčiu. Dar pasimatysime. – Mija pasisuko eiti, paskui
atsigręžė. – Dieve, kokia aš užuomarša. – Ji įkišo ranką į kišenę ir padavė man
lapelį. – Iš dalies todėl jus ir susiradau. Vienas iš teismo klerkų prašė perduoti
tau.
 – Ačiū, – nustebusi padėkojau. Mija išėjo susitikti su tėvu, o mes išsiskirstėme
kas sau.
Eidama sulėtinau žingsnį, norėjau perskaityti laiškelį. Stebėjausi, kas galėjo
man parašyti.

Rouz,
labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad atvykai. Esu tikras, jog dėl to rytdienos teismas
bus tik įdomesnis. Baisiai smalsu, kaip sekasi Vasilisai, o tavo romantiški nuotykiai
visada pralinksmina. Nekantrauju apie tai pasišnekėti rytoj teismo salėje.
Linkėjimai,
V. D.

– Kas rašo? – paklausė Edis, prieidamas prie manęs.

Laiškelį skubiai sulanksčiau ir įsikišau į kišenę.
– Niekas, – atsakiau.
Išties niekas.
V. D.
Viktoras Daškovas.
 TRYLIKTAS

Kai grįžome į savo kambarius, pamelavau Lisai, kad turiu sutvarkyti kai kuriuos
sergėtojų reikalus. Ji nekantravo kuo greičiau susitaikyti su Kristianu –
greičiausiai nusimesdama drabužius, – tad nieko neklausinėjo. Mano kambaryje
buvo telefonas, paskambinusi į registratūrą sužinojau, kuriame kambaryje
apsistojęs Dimitrijus.
Pamatęs mane, jis nustebo – šiek tiek įsitempė. Kai į jo kambarį atėjau
anąkart, buvau paveikta Viktoro kerų ir, švelniai tariant... nesivaldžiau.
– Reikia pasišnekėti, – pasakiau.
Nieko nelaukdama padaviau laiškelį.
– V. D...
– Žinau, – atsakė Dimitrijus. Jis grąžino man laiškelį. – Viktoras Daškovas.
– Ką darysime? Esame apie tai kalbėję, bet dabar jis grasina, kad apie mus
papasakos.
Dimitrijus nieko neatsakė; mačiau, kad apmąsto kiekvieną smulkmeną, visai
kaip per dvikovą. Galiausiai išsitraukė mobilųjį, o tai buvo kur kas geriau, nei
naudotis kambaryje esančiu telefonu.
– Luktelėk.
Jau sėdausi ant lovos, bet paskui pamaniau, kad tai gali būti pavojinga, ir
pritūpiau ant sofos. Nežinau, kam jis paskambino, bet šnekėjo rusiškai.
– Apie ką kalbėjaisi? – paklausiau pokalbiui pasibaigus.
– Greitai sužinosi. Dabar telieka laukti.
– Nuostabu. Mano mėgstamiausias užsiėmimas.
Dimitrijus prisistūmė fotelį ir atsisėdo priešais mane. Fotelis buvo per mažas
jo ūgiui, bet jis, kaip visada, atrodė grakščiai.
Šalia manęs ant lovos gulėjo vienas vesternų, su kuriais nesiskirdavo
sergėtojas. Pakėliau knygą galvodama, koks jis vis dėlto vienišas. Net čia,
rūmuose, laisvalaikį leidžia savo kambaryje.
– Kodėl juos skaitai?
– Kai kurie knygas skaito savo malonumui, – tarė Dimitrijus.
– Tik nereikia, gerai? Aš irgi skaitau. Bet skaitau, siekdama išsiaiškinti, kas
kelia grėsmę mano geriausios draugės gyvybei ir sveikam protui. Nemanau, kad
pasakos apie kaubojus gali išgelbėti pasaulį.
Jis paėmė iš manęs knygą ir užvertė, veidas buvo susimąstęs ir ne toks
įsitempęs kaip paprastai.
– Kaip ir bet kuri knyga, jie padeda užsimiršti. Be to... nė nežinau, kaip
paaiškinti... Žaviuosi Laukiniais Vakarais. Jokių taisyklių, visi gyvena pagal savo
garbės supratimą. Kovodamas už teisingumą, nesi pririštas prie svetimos gėrio
ir blogio sampratos.
– Palauk, – nusijuokiau. – Maniau, čia aš visada laužau taisykles?
– Aš ir nesakiau, kad noriu jas laužyti. Tik sakau, kad kartais tai žavi.
– Manęs neapgausi, drauge. Su džiaugsmu užsidėtum kaubojaus skrybėlę ir
vaikytumeis bankų plėšikus.
– Nebūtų kada. Man ir su tavimi rūpesčių užtenka.
Nusišypsojau ir staiga pasijutau kaip tada, kai tvarkėmės bažnyčioje, bent jau
iki mūsų kivirčo. Lengva ir paprasta. Šiek tiek priminė senus laikus, kai
pradėjome kartu treniruotis, kai viskas dar nebuvo taip susipainioję. Na gerai...
mūsų santykiai visada buvo sudėtingi, tačiau vienu metu kiek mažiau nei
paprastai. Pasidarė liūdna. Norėjau, kad grįžtų seni laikai. Kai nebuvo Viktoro
Daškovo, o mano rankos nebuvo suteptos krauju.
– Atleisk, – staiga pasakė Dimitrijus.
– Už ką? Kad skaitai pigius romanus?
– Už tai, kad ne aš padėjau tau čia patekti. Jaučiuosi tave nuvylęs. – Veidą
apniaukė nerimo šešėlis, tarsi jis būtų padaręs baisią klaidą.
Tas atsiprašymas mane visiškai išmušė iš vėžių. Akimirką pamaniau, kad jis,
kaip ir Kristianas, Adrianui pavydi įtakos. Paskui supratau, kad viskas ne taip.
Daug reikalavau iš Dimitrijaus, nes buvau tikra, kad jis gali viską. Matyt, giliai
širdyje jis manė taip pat. Nenorėjo manęs nuvilti. Jau seniai ant jo nebepykau, o
dabar pasijutau dar ir kvailai.
– Nenuvylei, – pasakiau. – Čia aš šlykščiai elgiausi. Gyvenime nesi manęs
nuvylęs, kaip ir nenuvylei šį sykį.
Dėkingas žvilgsnis man užaugino sparnus. Jei būtų ką nors pasakęs,
tikriausiai būčiau pakilusi nuo žemės. Tačiau suskambo mobilusis.
Dar keli žodžiai rusiškai, ir jis atsistojo.
– Gerai, eime.
– Kur?
 – Pas Viktorą Daškovą.

Paaiškėjo, kad Dimitrijus turi draugą, o tas – dar vieną draugą, ir taip toliau, ir,
nepaisant geriausios apsaugos morojų pasaulyje, netrukus atsidūrėme rūmų
kalėjime.
– Ko ten einame? – sušnibždėjau artinantis prie Viktoro kameros. Jei atvirai,
tikėjausi išvysti akmenines sienas su ugnies deglais, deja, kalėjimas buvo itin
šiuolaikiškas – marmurinės grindys ir baltutėlės sienos. Laimė, nebuvo langų. –
Manai, pavyks jį perkalbėti?
Dimitrijus papurtė galvą.
– Jei Viktoras būtų norėjęs mums atkeršyti, jau seniai būtų viską išpasakojęs.
Jis nieko nedaro be priežasties. Tai, kad pranešė apie savo ketinimus, reiškia,
jog jam kažko reikia, ir dabar sužinosime ko.
Priėjome Viktoro kamerą. Šiuo metu jis buvo vienintelis kalinys. Kaip ir visas
kalėjimas, kamera šiek tiek priminė ligoninę. Šviesu, švaru, sterilu – ir tuščia.
Mane tokia nykuma būtų išvariusi iš proto maždaug per valandą. Kamerą nuo
mūsų skyrė sidabrinės grotos, iš pažiūros nepralaužiamos, ir tai buvo
svarbiausia.
Viktoras sėdėjo kėdėje ir apžiūrinėjo nagus. Po mūsų paskutinio susitikimo
praėjo trys mėnesiai. Jį pamačiusi, pajutau, kaip pašiurpo oda. Prasiveržė giliai
paslėpti jausmai, apie kuriuos nė nenutuokiau.
Sunkiausia buvo matyti jį tokį sveiką ir atjaunėjusį. Jis susigrąžino sveikatą,
kankindamas Lisą, už tai jo nekenčiau. Jei liga būtų progresavusi kaip ir turėjo,
jis jau būtų buvęs negyvas.
Viktorui buvo per keturiasdešimt. Retėjančiuose juoduose plaukuose kur ne
kur švietė sidabro gijos, veidas karališkų bruožų, beveik gražus. Išgirdęs
žingsnius, jis pakėlė galvą. Nefrito žalumo akys, visai kaip Lisos, susitiko su
manosiomis. Dragomirų ir Daškovų šeimos nuo seno giminiavosi, bet vis tiek
buvo keista matyti tokias pat kito žmogaus akis. Jo veidą nušvietė šypsena.
– Dieve mano, koks džiaugsmas. Mieloji Rozmari, jau beveik suaugusi. – Jo
žvilgsnis nukrypo į Dimitrijų. – Žinoma, kai kas jau seniai tave laiko suaugusia.
Prispaudžiau veidą prie grotų.
– Liaukis su mumis žaisti, niekše. Ko nori?
Dimitrijus švelniai uždėjo ranką man ant peties ir atitraukė.
 – Nurimk, Rouz.
Giliai įkvėpusi atsitraukiau. Viktoras pakilo ir nusikvatojo.
– Praėjo tiek laiko, o jauniklė taip ir neišmoko tvardytis. Matyt, pats nelabai
to nori?
– Ne plepėti atėjome, – ramiai atsakė Dimitrijus. – Atsiviliojai Rouz, norime
žinoti kodėl.
– Kodėl būtinai turiu turėti kėslų? Norėjau pažiūrėti, kaip jai sekasi, o
nuojauta kužda, kad rytoj nepavyks draugiškai pasikalbėti. – Jis pašaipiai
tebesišypsojo, pamaniau – kaip jam pasisekė, kad mus skiria grotos.
– Bet dabar nesišnekėsime draugiškai, – suniurzgiau.
– Manai, juokauju? Kalbu rimtai. Tikrai noriu sužinoti, kaip tau sekasi. Tu
mane domini, Rozmari. Vienintelė iš mano pažįstamų, esi šešėlio pabučiuota.
Kaip jau esu sakęs, tai palieka pėdsaką. Niekada nepritapsi Akademijoje. Tokie
kaip tu niekur nepritampa.
– Aš ne koks eksperimentinis triušis.
Jis apsimetė neišgirdęs.
– Tai kaip gyveni? Kas naujo?
– Neturime tam laiko. Sakyk, ko nori, – perspėjo Dimitrijus, – antraip
išeisime.
Nesupratau, kaip Dimitrijus gali išlikti toks ramus. Pasilenkiau ir šaltai
nusišypsojau Viktorui.
– Nėra šansų, kad rytoj tave išteisins, todėl tikiuosi, kad kalėjime tau patinka.
Ir patiks dar labiau, kai susirgsi – gerai žinai, kad taip ir bus.
Viktoras į mane žiūrėjo ramiai, su ta pačia pašaipia šypsena. Norėjosi jį
prismaugti.
– Visi miršta, Rouz. Išskyrus tave. Nors gal tu ir esi mirusi? Šito nežinau. Tie,
kurie lankėsi mirusiųjų pasaulyje, niekada nepraras ryšio su juo.
Jau norėjau atsikirsti, bet kažkas sulaikė. Tie, kurie lankėsi mirusiųjų
pasaulyje. O kas, jei Meisoną matau ne todėl, kad kraustausi iš proto ar kad jis
nori man atkeršyti? Kas, jei kažkas sieja mane su mirusiųjų pasauliu, taigi ir su
Meisonu? Ne kas kitas, o Viktoras paaiškino, ką reiškia būti šešėlio pabučiuotai.
Kažin ar jis turi atsakymus ir į kitus mane kamuojančius klausimus?
Matyt, veidas išdavė, ką galvoju, nes Viktoras sužiuro į mane.
– Norėjai kažko paklausti?
 Norėjau, bet ne jo. Jaučiausi šlykščiai. Galiausiai nurijau išdidumą ir
pasiteiravau:
– Kas yra mirusiųjų pasaulis? Dangus ar pragaras?
– Nei viena, nei kita, – atsakė jis.
– Kas ten gyvena? – sušukau. – Vaiduokliai? Ar ten grįšiu? Ar kiti iš ten išeina?
Kaip ir bijojau, Viktoras akivaizdžiai apsidžiaugė, kad esu priversta kreiptis į
jį. Dar plačiau išsiviepė.
– Na, kai kas tikrai gali iš ten ištrūkti, kitaip čia nestovėtum.
– Jis tave erzina, – pasakė Dimitrijus. – Eime.
Viktoras piktai nužvelgė Dimitrijų.
– Aš jai padedu. – Tada pasisuko į mane. – Atvirai? Nedaug žinau apie
anapusinį pasaulį. Tu vienintelė iš mūsų, kuri ten buvo, Rouz. Aš – ne. Dar ne.
Kada nors tikriausiai pati man apie jį pasakosi. Esu tikras – kuo dažniau susiduri
su mirtimi, tuo labiau prie jos priartėji.
– Užteks, – nukirto Dimitrijus, jo balsas buvo griežtas. – Mes išeiname.
– Neskubėk, – maloniai sulaikė Viktoras. – Dar nepapasakojai apie Vasilisą.
Žingtelėjau į priekį.
– Nesiartink prie jos. Ji čia niekuo dėta.
Viktoras atsakė šaltu žvilgsniu.
– Kadangi esu čia uždarytas, net norėdamas negalėčiau prie jos prisiartinti,
mano miela. Bet klysti – Vasilisa čia labai svarbi.
– Tai štai dėl ko viskas, – staiga supratau. – Pasikvietei mane, nes norėjai
sužinoti apie ją, o ji nė už ką nebūtų čia ėjusi. Neturi kuo ją šantažuoti.
– Šantažas – šlykštus žodis.
– Neturi galimybių ją pamatyti – išskyrus teismo salę. Ji niekada tavęs
negydys. Kaip jau sakiau – tu susirgsi ir mirsi. Tai tu man siųsi atvirukus iš
anapus.
– Manai, viskas tik dėl to? Mano siekiai tokie menki? – Pašaipa išnyko, ją
pakeitė karštligiškas, kone fanatiškas žalių akių žvilgsnis. Sučiauptos lūpos
ištempė veido odą, ir aš pamačiau, kad nuo paskutinio mūsų susitikimo jis sulyso.
Matyt, kalėjime buvo sunkiau, nei maniau. – Pamiršai, kas mane paskatino taip
pasielgti. Tave taip apakino trumparegiškumas, kad nepastebėjai esmės, kurią
įžvelgiau aš.
Mintimis grįžau į praėjusį rudenį. Jis teisus. Galvojau tik apie tai, kaip jis
pakenkė mudviem su Lisa. Visai pamiršau mūsų pašnekesį ir jo kliedesius apie
ateitį.
– Norėjai pradėti revoliuciją – vis dar nori. Tai beprotybė. Tau nieko neišeis,
– pasakiau.
– Ji jau prasidėjo. Manai, nežinau, kas vyksta? Su aplinkiniu pasauliu turiu
ryšių. Sargus galima papirkti – kaip manai, kokiu būdu man pavyko tau perduoti
laiškelį? Žinau apie neramumus, apie Tašos Ozeros judėjimą, kad morojai kovotų
kartu su sergėtojais. Tu palaikai ją ir niekini mane, Rozmari, bet praėjusį rudenį
aš siekiau to paties. Tik jos kažkodėl ne​smerki.
– Tašos Ozeros motyvai kiek skiriasi nuo taviškių, – patikslino Dimitrijus.
– Ir kaip tik todėl ji nieko nepasieks, – atkirto Viktoras. – Tatjaną ir tarybą
kausto šimtametės archajiškos tradicijos. Kol valdys ji, niekas nepasikeis. Mes
nesikausime. Nekilmingi morojai neturės balso. Į mūšį ir toliau bus siunčiami
dampyrai.
– Tam paskiriame savo gyvenimą, – pasakė Dimitrijus. Jaučiau, kaip jis
įsitempia. Nors jam pavyko valdytis geriau už mane, žinojau, kad siunta lygiai
kaip ir aš.
– Ir aukojate savo gyvybę. Jūs esate vergai, tik to nesuprantate. Kodėl? Kodėl
mus saugote?
– Todėl... kad mums jūsų reikia, – pasakiau dvejodama. – Kad mūsų rūšis
išliktų.
– Dėl to nereikia stačia galva pulti į mūšį. Pradėti vaiką nėra taip sunku.
Į jo sarkazmą nekreipiau dėmesio.
– Taip pat dėl morojų. Morojai valdo magiją, gali daryti nepaprastus dalykus.
Viktoras susierzinęs iškėlė rankas.
– Darėme nepaprastus dalykus. Žmonės mus laikė dievais. Bet pamažu
aptingome. Technikos pažanga vis labiau mus tolina nuo magijos. Teliko pigūs
triukai.
– Jei turi tiek minčių, – Dimitrijaus akys piktai žybtelėjo, – užsiimk kuo nors
naudingu – parašyk manifestą.
– O kuo čia dėta Lisa? – paklausiau.
– Vasilisa – permainų variklis.
Žiūrėjau netikėdama savo akimis.
– Manai, ji vadovaus tavo revoliucijai?
– Norėčiau pats jai vadovauti – kada nors. Be to, manau, ir Vasilisa prisidės.
Girdėjau apie ją. Kylanti žvaigždė – vis dar labai jauna, bet jau pastebėta. Kaip
pati žinai, ne visi kilmingieji yra lygūs. Dragomirų simbolis – drakonas, žvėrių
karalius. Lygiai toks pat stiprus Dragomirų kraujas – todėl strigojai į juos ir
taikosi. Į valdžią sugrįžęs Dragomiras nėra smulkmena – ypač jei kalbame apie
Vasilisą. Kaip suprantu, ji įvaldė savo elementą. Jei taip, galima tik spėti, ką
sugeba. Traukia kitus, nedėdama jokių pastangų. O jei pamėgintų panaudoti
įtaigą... pasiektų visko, ko panorėjusi. – Kalbant Viktoro akys išsiplėtė, veidas
nušvito įsivaizduojant, kaip Lisa įgyvendina jo svajonę.
– Neįtikėtina, – pasakiau. – Iš pradžių ją norėjai uždaryti, kad išsaugotum
savo gyvybę, dabar nori, kad, pasitelkusi įtaigą, pasauliui skelbtų tavo
psichopatiškas idėjas.
– Kaip jau sakiau, ji – permainų variklis. Kaip tu esi vienintelė šešėlio
pabučiuota, taip ji vienintelė, valdanti tokią galią. Dėl to pavojinga – ir
nepaprastai vertinga.
Tai jau šis tas. Viktoras vis dėlto nėra visažinis. Jis nežino, kad dvasią valdo ir
Adrianas.
– Lisa niekada nesutiks, – pasakiau, – ji nepiktnaudžiauja galia.
– O Viktoras nieko nepasakys apie mus, – užbaigė Dimitrijus, tempdamas
mane už rankos. – Savo jis pasiekė. Atsiviliojo tave čia norėdamas kažką sužinoti
apie Lisą.
– Neką tesužinojo, – atkirtau.
– Nustebtum, – pasakė Viktoras. Paskui nusišypsojo Dimitrijui. – Beje, kodėl
esi toks tikras, kad visiems nepapasakosiu apie jūsų romantinius ryšius?
– Nes nuo kalėjimo tavęs tai neišgelbės. O jei sužlugdysi Rouz, prarasi ir taip
menką viltį, kad Lisa padės įgyvendinti tavo liguistas fantazijas. – Viktoras
krūptelėjo. Dimitrijus jį perkando. Dimitrijus žengė į priekį ir – kaip aš anksčiau
– prisispaudė prie grotų. Maniau, mano balsas atrodė grasinantis, bet kai kitus
žodžius ištarė jis, supratau – man iki jo toli. – Bet tai beprasmiška, nes kalėjime
negyvensi tiek, kad įgyvendintum savo idėjas. Ne tu vienas čia turi ryšių.
Man užėmė kvapą. Dimitrijus man tiek davė: meilę, saugumo jausmą,
patarimus. Prie jo taip pripratau, kad kartais pamiršdavau, koks gali būti
pavojingas. Matant jį tokį aukštą ir grėsmingą, iš aukšto žvelgiantį į Viktorą,
nugara perbėgo šiurpas. Prisiminiau, kaip, grįžus į Akademiją, man pasakė, kad
Dimitrijus yra dievas. Tą akimirką taip ir atrodė.
 Jei Dimitrijaus grasinimas Viktorą ir išgąsdino, jis to neparodė. Žalios akys
bėgiojo nuo jo prie manęs.
– O judu – porelė, sutverta danguje. Arba pragare.
– Pasimatysime teisme, – pasakiau.
Išėjome. Nueidamas Dimitrijus sargui dar pasakė kelis žodžius rusiškai.
Sprendžiant iš gestų – padėkojo.
Išėjome į lauką ir per parką patraukėme į savo kambarius. Šlapdriba baigėsi,
bet viską – pastatus ir medžius – padengė ledu. Pasaulis atrodė tarsi iš stiklo.
Žvilgtelėjusi į Dimitrijų pamačiau, kad jis žiūri tiesiai priešais save. Einant sunku
pasakyti, bet galėjau prisiekti, kad jis dreba.
– Gerai jautiesi? – paklausiau.
– Taip.
– Tikrai?
– Taip gerai, kaip galiu.
– Manai, jis papasakos apie mus?
– Ne.
Kurį laiką žingsniavome tylėdami. Galiausiai uždaviau man labiausiai rūpimą
klausimą:
– Ar kalbėjai rimtai? Kad jei Viktoras apie mus papasakos... tu... – sakinio
nebaigiau. Negalėjau prisiversti ištarti tu jį nužudysi.
– Nors neturiu įtakos morojų aukštuomenėje, jos užtenka tarp sergėtojų,
kurie mūsų pasaulyje sutvarko visus nešvarius reikalus.
– Neatsakei į klausimą. Ar tikrai tai padarytum?
– Padaryčiau daug ką, kad tik apsaugočiau tave, Roza.
Mano širdis suspurdėjo. Roza mane vadindavo tik ypatingais atvejais.
– Bet tai nebūtų apsauga. Tai būtų šaltakraujiška žmogžudystė, o tu ne toks, –
pasakiau. – Kerštas labiau mano būdui. Čia aš jį turėčiau nužudyti.
Nors pasakiau juokais, Dimitrijui tai nepasirodė juokinga.
– Nekalbėk taip. Be to, tai nesvarbu. Viktoras nieko nesakys.
Įėjus į vidų jis paliko mane ir nuėjo į savo kambarį. Man rakinant kambario
duris, iš už kampo išlindo Lisa.
– Štai kur tu. Kas atsitiko? Praleidai vakarienę.
Visai iškrito iš galvos.
– Atleisk. Užtrukau su sergėtojų reikalais. Ilga istorija.
 Lisa persirengė. Jos plaukai tebebuvo sukelti, bet dabar vilkėjo figūrą
pabrėžiančią suknelę iš sidabrinio šilko. Atrodė graži ir aristokratiška.
Prisiminiau Viktoro žodžius ir susimąsčiau, ar ji tikrai galėtų tapti permainų
varikliu. Matydama tokią spindinčią ir pasitikinčią savimi, patikėjau, kad kiti
sektų paskui ją nors ir į pasaulio kraštą. Bent jau aš tikrai; kita vertus, buvau
šališka.
– Ko taip žiūri? – paklausė šypsodamasi.
Negalėjau pasakyti, jog ką tik mačiausi su tuo, kurio ji bijojo labiausiai.
Negalėjau pasakyti, kad ji spinduliuos aukštuomenėje, o aš kaip visada liksiu
šešėlyje ir ją saugosiu.
Todėl tik nusišypsojau.
– Graži suknelė.
 KETURIOLIKTAS

Kitą rytą pusvalandžiu anksčiau, nei turėjo suskambėti žadintuvas, išgirdau

beldimą į duris. Iš pradžių pamaniau, kad Lisa, bet per ryšį pajutau, kad ji
tebemiega. Sutrikusi išsiropščiau iš lovos ir atidariau duris. Nematyta morojė
padavė sulankstytus drabužius, ant jų gulėjo laiškelis. Susimąsčiau, ar jai reikia
duoti arbatpinigių, bet ji nuėjo, nespėjus nieko pasakyti.
Atsisėdau ant lovos ir apžiūrėjau drabužius. Juodos kelnės, balti marškinėliai
ir juodas švarkelis – rūmų sergėtojų apranga, viskas mano dydžio. Oho. Atrodo,
tampu komandos nare. Tingiai nusišypsojau ir paėmiau laiškelį. Atpažinau
Dimitrijaus rašyseną: Susirišk plaukus.
Tebesišypsojau. Dauguma sergėtojų moterų kirposi trumpai, kad būtų matyti
tatuiruotės. Kartą nenoriai svarsčiau tokią galimybę, bet Dimitrijus neleido. Jam
patiko mano plaukai ir jis pasakė, kad užteks susirišti. Nuo tų jo žodžių kūnu
perėjo elektros srovė, visai kaip dabar.
Po valandos su Lisa, Kristianu ir Edžiu žingsniavome į teismo salę. Edis irgi
vilkėjo sergėtojo aprangą – jautėmės tarsi vaikai, išrausę tėvų spintą. Mano
trumpas švarkelis ir marškinėliai buvo stilingi, mielai būčiau pasilikusi.
Teismo salė buvo didingame pastate, pro kurį ėjome atvykę. Čia sena derėjo
su nauja. Iš išorės – arkiniai langai ir akmeninės smailės, o viduje viskas
šiuolaikiška. Kabinetuose plokšti monitoriai, į viršutinius aukštus kilo liftai,
tačiau čia buvo ir senovinių elementų. Koridoriuose ant pjedestalų stovėjo
skulptūros, kabėjo kandeliabrai.
Teismo salės sienos nuo grindų iki lubų buvo ištapytos freskomis, sukabinti
visų kilmingųjų šeimų herbai. Mums įėjus Lisa sustojo, jos akys užkliuvo už
Dragomirų drakono. Žvėrių karalius. Žvelgiant į šeimos herbą, paskutinę iš
Dragomirų draskė prieštaringi jausmai. Pasididžiavimas, kad priklauso šiai
šeimai. Baimė, kad nesugebės išsaugoti jos reputacijos. Švelniai niuktelėjusi,
paraginau Lisą sėstis.
Kėdes per vidurį skyrė takelis. Mes atsisėdome dešinėje pirmoje eilėje. Nors
iki teismo pradžios buvo likusios tik kelios minutės, salė apytuštė. Spėjau, taip ir
bus, nes Viktoro byla – gana slapta. Priekyje sėdėjo teisėja, bet prisiekusiųjų
nebuvo. Pakyla salės kampe buvo skirta karalienei. Kaip ir visose kilmingųjų
bylose, ji priims lemiamą sprendimą.
– Tikėkimės, ji irgi nusiteikusi prieš jį, – pasakiau Lisai. – Sprendimą priims ji.
Lisa susiraukė.
– Keista, kai nėra prisiekusiųjų.
– Todėl, kad per ilgai gyvenome tarp žmonių.
Ji nusišypsojo.
– Gal. Nežinau. Tik labai kvepia korupcija.
– Nieko keisto, juk šnekame apie Viktorą.
Netrukus teismo salėje pasirodė pats princas Viktoras Daškovas. Teisingiau,
tiesiog Viktoras Daškovas. Kalėdamas titulą prarado, šis buvo perduotas kitam
vyriausiajam Daškovų klano nariui.
Lisą surakino baimė, ji visa perbalo. Tačiau su baime pajutau dar kai ką, ko
tikrai nesitikėjau: gailestį. Anksčiau Viktoras jai buvo kaip dėdė – net dabar taip
tebevadino. Jinai jį mylėjo, bet jis ją išdavė. Uždėjau savo ranką ant josios.
– Nusiramink, – sumurmėjau. – Viskas bus gerai.
Jo akys, primerktos ir klastingos, salę nužvelgė taip, tarsi čia vyktų
priėmimas. Žvilgsnis abejingas, kaip kalbantis su manimi ir Dimitrijumi. Pajutau,
kaip mano lūpas iškreipia šypsnys. Akis aptraukė rausva migla, iš paskutiniųjų
stengiausi išlikti rami kaip ir kiti sergėtojai. Galiausiai jis įsmeigė akis į Lisą, ir
ji, pajutusi giminaičio žvilgsnį, pašiurpo. Kai linktelėjo jai pasisveikindamas,
pajutau, kad galiu nesusivaldyti. Bet tada mintyse išgirdau Lisos balsą. Kvėpuok,
Rouz. Giliai kvėpuok. Taip, turėsime viena kitą palaikyti. Viktoras atsisėdo
kairėje.
– Ačiū, – padėkojau Lisai. – Skaitai mano mintis.
– Ne, – atsakė. – Jaučiau tavo ranką.
Žvilgtelėjau į savo ranką, uždėtą ant josios. Uždėjau, norėdama nuraminti, o
dabar susinervinusi iš visų jėgų spaudžiau jai pirštus.
– Ojojoj, – skubiai patraukiau ranką tikėdamasi, kad nesulaužiau jai kaulų. –
Atleisk.
Pasirodė karalienė Tatjana. Man tai padėjo užsimiršti ir nusiraminti. Visi
atsistojo, paskui priklaupė. Šiek tiek archajiška, bet morojai daug metų paisė šio
papročio. Tik jai atsisėdus galėjome sėstis ir mes.
Teismas prasidėjo. Vienas po kito buvo kviečiami liudytojai. Jie pasakojo, ką
matė ir patyrė. Daugiausia sergėtojai, ieškoję Lisos ir paskui puolę Viktoro
slėptuvę.
Paskutinis iš sergėtojų parodymus davė Dimitrijus. Iš pirmo žvilgsnio jie
niekuo nesiskyrė nuo kitų, tik jis pradėjo nuo ankstesnių įvykių.
– Mane perspėjo mokinė Rouz Hetavėj, – pasakė. – Ją su princese sieja ryšys,
ji pajuto, kas atsitiko.
Viktoro advokatas – galva neišneša, kaip kas nors sutiko jį ginti – žvilgtelėjo į
savo popierius, tada pakėlė akis į Dimitrijų.
– Sprendžiant iš visko, tarp jos pojūčio ir jūsų perspėjimo praėjo šiek tiek
laiko?
Dimitrijus linktelėjo, jo veide nesuvirpėjo nė vienas raumenėlis.
– Iškart manęs perspėti ji negalėjo, nes ponas Daškovas ją užkerėjo, ir ji
mane užpuolė. – Kalbėjo taip ramiai, kad net nustebau. Net advokatas, regis,
nieko nepastebėjo. Ir tik aš – gal todėl, kad jį pažinojau – mačiau, kaip Dimitrijui
sunku meluoti. Jis norėjo apsaugoti mus – pirmiausia mane – todėl neturėjo kitos
išeities. Tačiau meluodamas davęs priesaiką, nusižengė savo įsitikinimams.
Dimitrijus nebuvo tobulas, nors kartais man atrodydavo kaip tik toks, bet visada
stengėsi išlikti teisingas. Šiandien nepavyko.
– Ponas Daškovas valdo žemės elementą, taigi pasižymi stipria įtaiga ir gali
valdyti svarbiausius mūsų instinktus, – kalbėjo toliau Dimitrijus. – Mūsų atveju jis
sužadino pyktį ir prievartą.
Sau iš kairės išgirdau kažką springstant juokais. Teisėja, pagyvenusi, bet
griežta morojė, sužaibavo akimis.
– Pone Daškovai, prašau elgtis santūriai.
Tebesišypsodamas Viktoras numojo ranka.
– Labai atsiprašau Jūsų Kilnybės ir Jūsų Didenybės. Sergėtojo Belikovo
parodymai mane prajuokino, štai ir viskas. Daugiau tai nepasikartos.
Užgniaužusi kvapą laukiau, kada išaiškės tiesa, bet daugiau jis nieko
nepridūrė. Dimitrijus baigė parodymus, tada buvo pakviestas Kristianas. Jis
kalbėjo trumpai. Buvo su Lisa, kai ją pagrobė, paskui jį apsvaigino. Parodymai
padėjo nustatyti, kurie Viktoro sergėtojai dalyvavo pagrobiant. Paskui atėjo
mano eilė.
Eidama į liudytojų suolą tikėjausi, kad visiems – pirmiausia Viktorui – atrodau
rami. Tiesą sakant, net pasukau kitu keliu, kad einant netektų susidurti su jo
akimis. Pasakiusi savo vardą ir davusi priesaiką, staiga kankinamai pajutau, ką
turėjo ištverti Dimitrijus. Visų akivaizdoje prisiekiau sakyti tiesą, nors žinojau –
jei kalba pasisuks apie aistros kerus, nė nemirktelėjusi sumeluosiu.
Mano pasakojimas buvo paprastas. Prisiminiau kelis ankstesnius nutikimus,
kaip Viktoras spendė šlykščius spąstus, norėdamas patikrinti Lisos galias. Kiti
parodymai niekuo nesiskyrė nuo Dimitrijaus.
Kaip jau esu sakiusi, esant reikalui, sugebu meluoti netgi labai įtikinamai, tad
ir apie kerų paskatintą Dimitrijaus „užpuolimą“ papasakojau taip sklandžiai, kad
niekas neatkreipė dėmesio. Išskyrus, žinoma, Viktorą. Nors ir vengiau žvilgsnio,
paminėjusi kerus nejučia dirstelėjau jo pusėn. Jis žiūrėjo į mane ir pašaipiai
šypsojosi. Jautė pasitenkinimą ne tik todėl, kad melavau, – gerai žinojo, kaip
viskas buvo iš tiesų, bet žvilgsnis sakė: jaučiuosi pranašesnis už judu su
Dimitrijumi, nes užsinorėjęs galiu judu sužlugdyti – nepaisydamas ankstesnių
grasinimų. Stengiausi išlikti rami, kad Dimitrijus galėtų manimi didžiuotis, bet
širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Atrodė, kalbu visą amžinybę, nors praėjo tik kelios minutės. Baigusi pajutau
nepaprastą palengvėjimą, kad Viktoras neužginčijo mano parodymų, ir tada
atėjo Lisos eilė.
Kaip auka ji pateikė anksčiau neminėtų smulkmenų, visi klausėsi užgniaužę
kvapą – niekas nebuvo girdėjęs nieko panašaus. Supratau, kad Lisa, pati to
nesuprasdama, pasinaudojo savo žavesiu. Aplinkinius jis veikė kaip įtaiga. Visi ja
žavėjosi ir užjautė. Kai Lisa pasakojo, kaip Viktoras kankino, kad priverstų jį
gydyti, mačiau, kaip visi išbalo. Net akmeninis Tatjanos veidas virptelėjo, nors
buvo sunku pasakyti, kas tai – gailestis ar vien nuostaba.
O svarbiausia – Lisa viską sugebėjo papasakoti ramiai. Iš pažiūros atrodė
santūri ir graži. Tačiau pasakodama, kaip Viktoro parankiniai ją kankino,
sugebėjo atgaivinti tos nakties siaubą ir skausmą. Jos kankintojas valdė oro
elementą ir žaidė su Lisa – tai atimdavo kvapą, tai dusino. Buvo siaubinga, per
mūsų ryšį jaučiau jos kančias. Net dabar, pasakojant, viską išgyvenau iš naujo.
Jos atmintyje išlikusios skausmingos smulkmenos priminė kitados patirtą siaubą.
Abiem palengvėjo, kai baigė.
Galiausiai atėjo Viktoro eilė. Žiūrėdamas į jį, niekada nebūtum pasakęs, kad
yra teisiamas. Nei pykčio, nei įtūžio. Neatgailavo ir nemaldavo. Jam tai buvo
tarsi eilinis susitikimas – lyg neturėtų dėl ko nerimauti. Mane tai tik dar labiau
įsiutino.
Net atsakinėdamas į klausimus buvo visiškai įsitikinęs savo teisumu. Kai
kaltintoja paklausė, kodėl jis taip pasielgė, pasižiūrėjo taip, lyg ji būtų ne viso
proto.
– Neturėjau kitos išeities, – maloniai paaiškino. – Merdėjau, o niekas nebūtų
leidęs pasinaudoti princesės galiomis. Ką būtumėte dariusi manimi dėta?
Kaltintoja į klausimą nekreipė dėmesio. Jai sunkiai sekėsi nuslėpti
pasišlykštėjimą.
– Ar buvo būtina savo dukrą priversti tapti strigoje?
Stojo nejauki tyla. Šiurpiausia tai, kad strigojais tampama, ne gimstama.
Strigojus gali paversti strigojumi žmogų, dampyrą ar morojų, išgėręs aukos
kraujo ir paskui privertęs auką išgerti strigojaus kraujo. Nesvarbu, ar auka to
nori, ar ne, virtusi strigojumi, ji praranda moralę. Tampa pabaisa ir ima žudyti
siekdama išgyventi. Strigojai verčia strigojais tuos, kurie, jų manymu, gali
sustiprinti jų gretas. O kartais iš žiaurumo.
Morojus gali tapti strigojumi, jei, gerdamas kraują, savo auką nužudo; tada
sunaikina savo gyvybę ir magiją. Taip pasielgė Kristiano tėvai, nes bet kokia
kaina siekė nemirtingumo. Viktoro dukra Natali tapo strigoje jo įkalbėta. Virtusi
strigoje pasidarė stipresnė, greitesnė ir padėjo jam pabėgti. Matyt, Viktoras
nutarė, kad dėl to verta paaukoti dukrą.
Ir vėl jokios atgailos. Atsakymas paprastas ir aiškus.
– Natali pati to norėjo.
– Ar tą patį galite pasakyti apie visus, kuriais pasinaudojote, siekdamas savo
tikslų? Sergėtojas Belikovas ir panelė Hetavėj nedavė sutikimo juos užkerėti.
Viktoras sukikeno.
– Kaip pažiūrėsi. Tikrai nemanau, kad jie labai dėl to supyko. Jei turėsite
laiko, Jūsų Kilnybe, siūlau iškelti bylą dėl nepilnametės išprievartavimo.
Sustingau. Vis dėlto pasakė. Laukiau, kada visi atsigręš į mudu su Dimitrijumi,
bet į mūsų pusę niekas nė nežvilgtelėjo. Visi apstulbę spoksojo į Viktorą.
Supratau – kaip tik to jis ir siekė: tenorėjo mus paerzinti – nesitikėjo, kad jo
žodžius kas nors vertins rimtai. Lisos jausmai tai patvirtino. Ji nusprendė, kad
Viktoras nori nukreipti dėmesį nuo savęs ir dėl to skleidžia nebūtus gandus apie
mudu su Dimitrijumi. Ji pasibaisėjo, kad Viktoras puolė taip žemai.
Matyt, teisėja pagalvojo tą patį, nes Viktorą griežtai įspėjo nenukrypti nuo
temos. Tuo apklausa ir baigėsi. Gynėjas ir kaltintoja pasakė baigiamąsias
kalbas, ir atėjo laikas karalienei paskelbti nuosprendį. Sulaikiau kvėpavimą.
Viktoras nepaneigė nė vieno kaltinimo, mano draugų parodymai buvo
neginčijami. Bet, kaip teigė pats Viktoras, kilmingųjų klane klesti korupcija.
Karalienė laisvai gali nuspręsti, kad jai nereikia nemalonumų, nuteisus tokį žymų
morojų. Net jei niekas nežino smulkmenų, jo įkalinimas jau būtų ypatingas įvykis.
Gal jai to nereikia. Gal Viktoras papirko ir ją.
Bet galiausiai Viktorą ji pripažino kaltą ir nuteisė kalėti iki gyvos galvos –
kitame kalėjime, ne rūmuose. Buvau girdėjusi apie morojų kalėjimus – ten tiesiog
siaubinga. Manau, naujieji jo namai labai skirsis nuo kameros, kurioje jį
aplankėme. Tačiau Viktoras išliko ramus, netgi šypsojosi, visai kaip vakar. Man
tai nepatiko. Po mūsų pokalbio supratau, kad su tuo nesusitaikys, nors ir koks
ramus dabar apsimeta. Teliko tikėtis, kad bus griežtai saugomas.
Karalienė rankos mostu paskelbė teismo pabaigą. Visi pakilo ir ėmė
šnekučiuotis, o ji stebėjo salę skvarbiu žvilgsniu, nepraleisdama nė menkiausios
smulkmenos. Pakilo ir Viktoras su sergėtojais. Jis dar kartą praėjo pro mus.
Šįkart sustojo ir užkalbino.
– Vasilisa, tikiuosi, jautiesi gerai?
Ji neatsakė. Tebejautė baimę ir neapykantą, tačiau, paskelbus nuosprendį,
patikėjo, kad dėdė nebegalės jai pakenkti. Baigėsi kelių mėnesių abejonės.
Pagaliau ji galės gyventi, o siaubingi prisiminimai pamažu išblės.
– Apgailestauju, kad negalėjome pasikalbėti, bet, manau, dar bus laiko, –
pridūrė jis.
– Eik, – paragino vienas iš sergėtojų. Viktorą išvedė.
– Nesveikas, – sumurmėjo Lisa jam nuėjus. – Negaliu patikėti jo šnekomis apie
tave su Dimitrijumi.
Dimitrijus stovėjo už jos. Jo akyse išvydau palengvėjimą. Šiandien žaidėme
pavojingą žaidimą – ir laimėjome.
Prie Lisos priėjo Kristianas ir suspaudė glėbyje. Meiliai žiūrėjau į juos,
stebėdamasi tokiais savo jausmais. Kažkas palietė ranką, krūptelėjau. Šalia
stovėjo Adrianas.
– Kaip tu, mažoji dampyre? – tyliai paklausė. – Daškovas padarė kelias...
užuominas.
Atsisukau ir atsakiau taip pat tyliai:
– Niekas nepatikėjo. Taigi viskas gerai. Bet ačiū, kad paklausei.
Jis nusišypsojo ir bakstelėjo man į nosį.
– Du ačiū per kelias dienas. Ypatingos padėkos tikriausiai neverta nė tikėtis?
 Susiraukiau.
– Deja. Tam tau teks pasitelkti vaizduotę.
Jis trumpai mane apkabino ir paleido.
– Taip ir maniau. Laimė, vaizduotės man nestinga.
Susiruošus išeiti prie Lisos atskubėjo Priscila Voda.
– Karalienė nori su tavimi pasikalbėti. Asmeniškai.
Pažvelgiau į aukštą kėdę, kurioje sėdėjo Tatjana. Jos akys buvo įsmeigtos į
mus. Ką visa tai reiškia?
– Žinoma, – sutiko Lisa. Ji buvo sutrikusi kaip ir aš. Paskui per mūsų ryšį
paklausė: Ar pasiklausysi dar kartą?
Linktelėjau, ir Priscila ją nusivedė. Grįžau į savo kambarį ir, dėdamasi
daiktus, patekau į Lisos mintis. Teko palaukti, nes Tatjana turėjo užbaigti teismo
formalumus. Paskui nuėjo į tą patį kambarį kaip ir vakar. Jai įėjus Lisa su
Priscila nusilenkė ir laukė, kada karalienė atsisės.
Tatjana patogiai įsitaisė kėdėje.
– Vasilisa, greitai išskrendate, todėl kalbėsiu trumpai. Norėčiau pateikti tau
pasiūlymą.
– Kokį pasiūlymą, Jūsų Didenybe?
– Netrukus pradėsi lankyti koledžą, – Tatjana kalbėjo taip, lyg viskas jau būtų
nuspręsta. Lisa iš tiesų ketino mokytis koledže, bet man vis tiek nepatiko
karalienės įsitikinimas. – Kaip suprantu, nesi patenkinta pasirinkimu.
– Nesu nepatenkinta, bet morojų koledžai labai maži. Suprantu, tai dėl mūsų
pačių saugumo, bet vis tiek. Norėčiau lankyti ką nors didesnio, prestižiškesnio.
Visoje šalyje buvo keli sergėtojų saugomi koledžai, kuriuos galėjo lankyti
morojai. Bet, kaip sakė Lisa, jie buvo nedideli.
Tatjana nekantriai linktelėjo – tai žinojo.
– Suteiksiu galimybę, kokios, kiek žinau, dar niekas nėra turėjęs. Kai baigsi
Akademiją, kviečiu apsigyventi rūmuose. Neturi šeimos, be to, bus pravartu
politikos subtilybių pasimokyti čia, mūsų vyriausybės širdyje. Taip pat
pasirūpinsime, kad galėtum lankyti Lihai koledžą. Jis mažiau nei už valandos
kelio. Apie jį esi girdėjusi?
Lisa linktelėjo. Man pavadinimas nesakė nieko, bet Lisa buvo ištyrinėjusi
visus iki vieno JAV koledžus.
– Tai geras koledžas, Jūsų Didenybe. Bet... vis tiek nedidelis.
 – Didesnis nei tie, kuriuos paprastai lanko morojai, – nesutiko ši.
– Tiesa. – Ką visa tai reiškia? Kodėl Tatjana tai siūlo? Ypač žinant, kad
anksčiau jųdviejų nuomonės skyrėsi. Lisa nusprendė patyrinėti savo galimybes. –
Pensilvanijos universitetas taip pat netoli, Jūsų Didenybe.
– Jis milžiniškas, Vasilisa. Ten negalėsime užtikrinti tavo saugumo.
Lisa gūžtelėjo pečiais.
– Tada tikriausiai nesvarbu, ar lankysiu Lihai, ar ką kitą.
Tatjana atrodė sukrėsta, Priscila irgi. Jos negalėjo patikėti, kad Lisa abejinga
tokiam pasiūlymui. Tiesą sakant, ji nebuvo abejinga. Lihai netgi pranoko
lūkesčius. Bet ji norėjo pažiūrėti, kiek tai svarbu karalienei.
Tatjana susiraukė ir apsimetė svarstanti.
– Atsižvelgdami į tavo pažymius ir pasiekimus Lihai, po kelerių metų
apsvarstysime perkėlimo galimybę. Bet, kaip jau sakiau, tai itin sunku logistiniu
požiūriu.
Oho. Tatjana nori ją turėti po ranka. Bet kodėl?
Lisa įsidrąsino paklausti be užuolankų.
– Jaučiuosi pagerbta, Jūsų Didenybe, ir dėkinga. Bet kodėl tai siūlote?
– Kaip paskutinė iš Dragomirų, esi nepaprastai svarbi. Norėčiau užtikrinti
saugią ateitį, ir nenorėčiau, kad toks guvus protas nueitų veltui. Be to... – šiek
tiek patylėjo. – Tam tikru atžvilgiu buvai teisi. Morojams sunku pasikeisti. Mums
būtų pravartu išgirsti kitą nuomonę.
Lisa atsakė ne iškart. Ji rimtai svarstė pasiūlymą. Gailėjosi, kad negali
paklausti mano nuomonės, nors kažin ar čia būčiau galėjusi patarti. Gyventi
rūmuose ir lankyti gerą koledžą būtų puiku. Kita vertus, kitur turėtume daugiau
laisvės. Lisa pasirinko mokslą.
– Gerai, – galiausiai tarė. – Sutinku. Ačiū, Jūsų Didenybe.
– Puiku, – atsakė Tatjana. – Viską sutvarkysime. Gali eiti.
Karalienė nejudėjo, todėl Lisa dar kartą nusilenkė ir išskubėjo, vis dar
pritrenkta naujienų. Staiga Tatjana ją pašaukė.
– Vasilisa! Gal gali pakviesti čia savo draugę? Hetavėj, ar ne?
– Rouz? – nustebusi paklausė Lisa. – O kam..? Taip, žinoma.
Lisa išskubėjo į svečių korpusą, bet aš ją pasitikau pusiaukelėje.
– Ką visa tai reiškia? – paklausiau.
– Neturiu supratimo, – atsakė Lisa. – Viską girdėjai?
 – Taip. Gal nori mane perspėti, kad, tau pradėjus lankyti koledžą, turėsiu būti
itin atsargi?
– Gal. Nežinau. – Lisa mane skubiai apkabino. – Sėkmės! Netrukus
pasimatysim!
Man atėjus Tatjana stovėjo suspaudusi delnus, povyza griežta ir nekantri. Su
rudu kostiumėliu priminė verslininkę. Tikrai nebūčiau rinkusis tokios spalvos
prie žilų plaukų, bet tai jau jos stilisto rūpestis, ne mano.
Nusilenkiau ir apsidairiau. Priscilos nebebuvo, liko tik keli sergėtojai.
Tikėjausi, Tatjana pasiūlys atsisėsti, bet priėjo prie manęs. Išraiška nežadėjo
nieko gero.
– Panele Hetavėj, – pasakė griežtai. – Kalbėsiu trumpai. Reikalauju tuoj pat
nutraukti tą bjaurų romaną su mano prosūnėnu.
 PENKIOLIKTAS

– Ką?
– Girdėjai. Nežinau, kaip toli nuėjote, bet – jei atvirai – smulkmenos manęs
nedomina. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad nenueitumėte dar toliau.
Karalienė žvelgė į mane iš aukšto ir akivaizdžiai laukė, kada prisieksiu
paklusti visiems jos įgeidžiams. Bet negalėjau. Apsidairiau po kambarį būdama
tikra, kad tai pokštas. Pažvelgiau į sergėtojus, tikėdamasi – viską paaiškins, bet
jie manęs tarsi nematė – akys buvo nuleistos. Atsisukau į karalienę.
– Jūsų Didenybe, tai klaida. Manęs su Adrianu niekas nesieja.
– Laikai mane kvaile? – rėžė ji.
Oho. Tai bent pradžia.
– Ne, Jūsų Didenybe.
– Gerai. Nėra prasmės meluoti. Buvote pastebėti kartu tiek čia, tiek
Akademijoje. Pati jus mačiau teismo salėje. – Po velniais, Adrianai. Radai laiką
riteriškumui ir klastingam apkabinimui. – Girdėjau gandus, kas vyksta, bet
viskas pasibaigs čia ir dabar. Adrianas Ivaškovas nesusidės su pigia dampyre,
gali nė nesvajoti.
– Aš ir nesvajoju – tarp mūsų nieko nėra, – atkirtau. – Mes draugai, ne
daugiau. Jam patinka su manimi flirtuoti. O jei jau užsiminėte apie gandus... esu
tikra, kad mano atžvilgiu jis turi tam tikrų ketinimų... Bet tarp mūsų nieko nėra,
Jūsų Didenybe.
Tai pasakiusi pasijutau kaip kvailė. Bet, sprendžiant iš jos išraiškos, blogiau
būti jau negalėjo.
– Girdėjau apie tave. Dabar visi tik ir šneka apie tavo nesenus žygius. Bet aš
nepamiršau, kad tai tu privertei Vasilisą pabėgti iš Akademijos. Žinau ir apie
kitas tavo bėdas – alkoholį ir vaikinus. Jei būtų mano valia, jau seniai būtum
išsiųsta į kokią nors kraujo kekšių bendruomenę. Esu tikra, greitai ten
pritaptum.
Alkoholis ir vaikinai? Apie mane kalbama kaip apie alkoholikę prostitutę, nors
per mokyklos vakarėlius išgerdavau tikrai ne daugiau už kitas paaugles. Tačiau
beprasmiška ką nors aiškinti. Priminimas, kad vis dar esu skaisti, tikriausiai irgi
nieko nepakeis.
– Tačiau, – dėstė toliau, – dėl pastarųjų... laimėjimų negaliu tavęs išsiųsti. Visi
tiki, kad tavęs laukia didi ateitis. Gal ir taip. Bet jei negaliu sutrukdyti tapti
sergėtoja, galiu nuspręsti, ką saugosi.
Suakmenėjau.
– Ką norite pasakyti? Grasinate? – tai buvo klausimas, ne kaltinimas. Negi ji
rimtai? Viena atimti iš manęs Lisą per pratybas, bet juk dabar kalbame apie
mūsų gyvenimą.
– Tik noriu pasakyti, kad man rūpi Vasilisos ateitis. Ir jei turėsiu apsaugoti ją
nuo blogos įtakos, taip ir padarysiu. Jai rasime kitą sergėtoją, tau – kitą morojų.
– Negalite taip pasielgti! – sušukau.
Iš jos veido mačiau, kad džiaugiasi pagaliau išvedusi mane iš kantrybės.
Buvau pikta, išsigandusi ir iš paskutiniųjų stengiausi nepratrūkti. Teko pasitelkti
diplomatiją ir atvirumą.
– Tarp mūsų su Adrianu nieko nėra. Sakau tiesą. Negalite bausti už tai, ko
nepadariau. – Prisiminusi skubiai pridūriau: – Jūsų Didenybe.
– Neketinu tavęs bausti, Rouz. Tik noriu būti tikra, kad viena kitą supratome.
Morojai neveda dampyrių – tik žaidžia. Bet visos dampyrės tikisi, kad jai viskas
bus kitaip – net tavo motina tą patį manė apie Ibrahimą, bet ir ji klydo.
– Apie ką tokį? – pasijutau kaip gavusi antausį. Ibrahimas? Ne tik nepažinojau
jokio Ibrahimo – net nebuvau girdėjusi tokio vardo. Norėjau paklausti, kas jis
toks ir kaip tai susiję su mano mama, bet Tatjana kalbėjo toliau.
– Visos klysta. Gali mėginti tai pakeisti, bet tai tik tuščias laiko gaišimas. – Ji
palingavo galvą tarsi gailėdamasi visų dampyrių, tačiau patenkinta išraiška vertė
suabejoti užuojautos nuoširdumu. – Tikiesi sužavėti, bet jis tavimi tik naudojasi.
Net jei ir sako, kad myli, anksčiau ar vėliau jam nusibosi. Saugokis kančių.
Sakau tavo pačios labui.
– Bet jis ir nesakė, kad myli... – Supratau – ginčytis beprasmiška. O
ironiškiausia, kad ir taip žinojau, jog Adrianas su manimi tenori permiegoti. Šiuo
atžvilgiu neturėjau jokių iliuzijų. Kita vertus, su juo nemiegojau, tad nemačiau
jokios bėdos, bet ją matė karalienė. Kaip ją įtikinti, kad Adrianas manęs
nedomina? Atsidusau. – Jei esate tokia tikra, kad neturime ateities, kodėl man
visa tai sakote? Juk, anot jūsų, jis vis tiek mane mes. Jūsų Didenybe.
Ji kiek sutriko, ir aš vos nenusijuokiau. Nepaisant žeminamų šnekų apie mane,
mamą ir kitas dampyres, širdies gilumoje tikrai nerimavo, kad esu gana žavi ir
graži susukti galvą ir priversti Adrianą mane vesti. Bet ji greitai atgavo
savitvardą.
– Noriu padaryti tam galą, kol viskas nenuėjo per toli, ir tiek. Be to, jam su
Vasilisa bus paprasčiau, jei tu nesipainiosi po kojom.
Pala, pala. Ankstesnį pasitenkinimą pakeitė sutrikimas. Sutrikau kaip ir tada,
kai apkaltino prasidėjus su Adrianu.
– Adrianas ir... Vasilisa? Lisa? Ką čia šnekate? – pamiršau „jūsų didenybę“,
bet ji nekreipė dėmesio.
– Iš jų išeis nuostabi pora, – pasakė, tarsi kalbėtų apie meno kūrinį. – Nors
darei jai neigiamą įtaką, Vasilisa išaugo į daug žadančią merginą. Ji rimta,
sutramdys jo lengvabūdiškumą. Be to, kartu galės tyrinėti savo... magijos galias.
Prieš penkias minutes mintis apie Adriano santuoką su manimi buvo
didžiausia nesąmonė, kokią tik buvau girdėjusi. Dabar ją nurungė mintis apie
Adriano santuoką su Lisa.
– Lisa ir Adrianas. Kartu. Jūs nerimtai. Jūsų Didenybe.
– Jei jie gyvens rūmuose, manau, taip ir bus. Jie jau dabar traukia vienas kitą.
Be to, abi Adriano senelės kilusios iš Dragomirų. Jis turi daugiau nei užtektinai
kraujo pratęsti Dragomirų giminei.
– Kaip ir Kristianas Ozera, – leptelėjau. Per vieną iš savo šleikščiai saldžių
pasimatymų Lisa su Kristianu ištyrinėjo jo genealoginį medį, norėdami pažiūrėti,
ar jis turi užtektinai Dragomirų kraujo, kad galėtų pratęsti giminės liniją.
Paaiškėjus, kad taip, jiedu ėmė rinkti vardus savo būsimiems vaikams. Buvo
siaubinga. Išėjau, kai Lisa pasakė, kad trečią dukrą pavadins mano vardu.
– Kristianas Ozera? – Šypsena išnyko nuo karalienės veido. – Vasilisa
Dragomir už Ozeros netekės.
– Na, artimiausiu metu – ne. Jie lankys koledžus ir...
– Nei dabar, nei kada nors, – nukirto Tatjana. – Dragomirai – sena ir garbinga
giminė. Paskutinė jų palikuonė nesusisaistys su tokiu kaip jis.
– Jis taip pat kilmingas, – pasakiau žemu, beveik grasinamu balsu. Kažkodėl,
jai įžeidus Kristianą, užsigavau labiau, nei įžeidus mane. – Ozeros nė kiek
nenusileidžia nei Dragomirams, nei Ivaškovams. Jis toks pat kilmingas kaip Lisa,
Adrianas ar jūs.
Ji niekinamai prunkštelėjo.
– Jis ne toks kaip mes. Taip, Ozeros priklauso kilmingiesiems, jis turi keletą
garbių tolimų giminaičių. Bet kalbame ne apie juos. Kalbame apie sūnų tėvų,
kurie tapo strigojais savo noru. Ar žinai, kiek tokių buvo? Devyni per
penkiasdešimt metų. Ir du iš jų – jo tėvai.
– Jo tėvai, – pabrėžiau. – Ne jis.
– Nesvarbu. Dragomirų princesė negali susisaistyti su tokiu kaip jis. Jai
nevalia teršti savo kilmės.
– Bet jūsų sūnėnas jai ideali partija, – pasakiau kandžiai. – Jūsų Didenybe.
– Jei esi nekvaila, pati man pasakyk. Kaip su juo elgiamasi Šv. Vladimiro
akademijoje? Kaip jį vertina tavo klasės draugai? Ką visi mano apie Vasilisos ir
Kristiano draugystę? – Jos akys klastingai žybtelėjo.
– Gerai, – atsakiau. – Jie turi daug draugų.
– O Kristianą priima visi?
Iškart prisiminiau Džesio ir Ralfo patyčias. Daug kas jo vis dar vengė, tarsi jis
jau būtų tapęs strigojumi. Todėl per kulinarijos pamoką neturėjo partnerio.
Mėginau nuslėpti savo mintis, bet dvejonės mane išdavė.
– Matai! – sušuko ji. – O juk tai tik maža visuomenės dalelė. Pagalvok apie
tikrąją visuomenę. Kai Vasilisa pradės politinę veiklą, jai reikės paramos.
Kristianas taps našta. Per jį jinai įsigis priešų. Negi tikrai to linki?
Kaip tik tai, ko bijojo Kristianas. Bet taip galvoti jam neleidau, neleisiu ir
dabar.
– Klystate. Taip nebus.
– Tu dar labai jauna, panele Hetavėj. Ir užlaikai lėktuvą. – Ji pasuko durų link.
Kitoje kambario pusėje stovėję sergėtojai akimirksniu atsirado šalia. – Daugiau
neturiu ką pasakyti ir tikiuosi, kad tai paskutinis kartas, kai šnekamės šia tema.
Arba apskritai šnekamės, mintyse pataisiau.
Karalienė išėjo, ir kai tik etiketas leido man pasišalinti, pasileidau prie
lėktuvo. Mintis vijo mintį. Ji tikrai nesveika. Ne tik mano, kad bet kurią akimirką
galiu pabėgti su Adrianu, bet ir yra tikra, kad jai pavyks už jo ištekinti Lisą. Jau
nebežinojau, kuri iš šių minčių absurdiškesnė.
Negalėjau sulaukti, kada tai papasakosiu kitiems, ir visi skaniai pasijuoksime.
Bet, eidama į kambarį pasiimti daiktų, apsigalvojau. Apie mane su Adrianu ir taip
sklando daug gandų, kam dar pilti žibalo į ugnį? O ir Kristianas neapsidžiaugs tai
išgirdęs. Jis ir taip jaučiasi Lisai ne pora. Ką pasakys sužinojęs, kad karalienė jau
kuria planus, kaip jo atsikratyti?
Todėl nutariau kurį laiką patylėti. Deja, lengva nebuvo, nes prie mano
kambario durų laukė Lisa.
– Maniau, lauksi lėktuve? – paklausiau.
– Ne. Skrydis atidėtas kelioms valandoms.
Ak.
Staiga kaip niekad užsinorėjau grįžti į Akademiją.
– Ko norėjo karalienė? – paklausė Lisa.
– Nieko, – numykiau. – Pasveikino nužudžius strigojus. Šito nesitikėjau – buvo
šiek tiek keista.
– Nieko keisto, – atsakė Lisa. – Pasielgei labai drąsiai. Esu tikra, ji tenorėjo
pasveikinti.
– Tikriausiai. O kodėl atidėjo skrydį? Ką veiksime per tą laiką? – Lisa buvo
džiugiai susijaudinusi, ir aš mielai pakeičiau pokalbio temą.
– Na... jei jau esame rūmuose... ar nenorėtum jų apžiūrėti? Čia turėtų būti ne
tik baras ir kavinė. Jei jau čia gyvensime, reikia geriau juos pažinti. Be to, būtų
gerai atšvęsti.
Staiga atsitokėjau. Viktoro teismas taip paveikė, kad visai pamiršau esanti
karaliaus rūmuose, morojų pasaulio centre. Jie užėmė beveik tokią pat teritoriją
kaip Akademija, tad čia negalėjo būti vien administraciniai pastatai. Lisa teisi.
Turime ką švęsti. Viktoras nuteistas, Lisa lankys gerą koledžą. Slėgė tik mano
tariamas romanas su Adrianu, tačiau kuriam laikui jį pamiršau – užkrėtė Lisos
džiaugsmas.
– Kur Kristianas? – paklausiau.
– Užsiėmęs savo reikalais. Manai, mums jo reikia?
– Ne, bet pastaruoju metu jis nuolat su mumis.
– Taip, – sutiko Lisa. – Bet norėčiau pabūti tik su tavimi. – Pajutau, iš kur
vėjas pučia. Ją paveikė mūsų pokalbis prieš susitikimą su karaliene. Ji ilgėjosi
laikų, kai gyvenome tik dviese.
– Aš nieko prieš, – pasakiau. – Ką galime nuveikti per tris valandas?
Lisos veide atsirado išdaigiška šypsenėlė.
– Tai, kas svarbiausia.
Jaučiau, kad yra kažką sumaniusi, bet jai pavyko tai nuslėpti. Nors ir negalėjo
nuslėpti nuo manęs savo minčių, suprato, kad jei apie tai negalvos, aš nieko
nesužinosiu. Ji džiaugėsi galėdama nors retkarčiais mane nustebinti. Nors
svarbiausių dalykų jai nepavykdavo nuslėpti.
 Išėjome į šaltą žiemos orą. Lisa rodė kelią. Aplenkusios administracinius
pastatus, pasukome į rūmų pakraštį.
– Čia gyvena karalienė, – pasakė Lisa. – Ne tikri rūmai, bet kažkas panašaus.
Europoje morojų kilmingieji gyveno pilyse.
Nusiviepiau.
– Kalbi, lyg apgailestautum.
– Akmeninės sienos, smailūs bokšteliai. Net tu turi pripažinti, jog tai šaunu.
– Taip, bet lažinuosi – interneto ryšys ten sumautas.
Lisa tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Praėjome kitus pastatus, jie buvo
aukštesni ir priminė gyvenamuosius namus. Lisa tai patvirtino.
– Čia gyvenamieji namai, juose įsikūrę visi rūmų darbuotojai.
Žiūrėjau į juos spėliodama, kaip viskas atrodo viduje, ir staiga šovė džiugi
mintis.
– Manai, ir mes čia gyvensime?
Apie tai ji nebuvo pagalvojusi, bet greitai užsikrėtė mano džiaugsmu. Jai irgi
patiko mintis, kad turėsime savo namus, galėsime apsistatyti kaip tinkamos ir
eiti kur panorėjusios. Norėjau, kad su mumis gyventų ir Dimitrijus, bet rūmuose
nereikės nuolat jos saugoti. Tiesą sakant, nereikės ir man. Ar man išvis leis su ja
gyventi, ar tai bus dar viena proga parodyti, kad esu nereikalinga?
– Tikiuosi, – pasakė, nejausdama mano nerimo. – Viršutiniame aukšte, kur
matyti gražus vaizdas.
Prisiverčiau nusišypsoti.
– Ir kur yra baseinas.
– Kaip gali galvoti apie baseiną tokiu oru?
– Jei jau svajojam, eikim iki galo. Guldau galvą, ir Tatjana turi baseiną. Ji vilki
bikinį, o karšti vyrukai ją tepa kremu nuo saulės.
Jau laukiau drausminančio žvilgsnio, bet Lisa tik nusišypsojo ir nusivedė į
vieną pastatą netoli gyvenamųjų namų.
– Keista, kad apie tai užsiminei.
– Ką..?
Nedaug trūko, kad išsiduotų. Tik per plauką nepajutau, ką ji galvoja. Ir būčiau
pajutusi, jei ne aplinka. Ji užvaldė visus pojūčius. Tyli muzika, augalai, fontanai,
lankytojai baltais chalatais, viskas spindi sidabru...
Tai buvo SPA centras, prabangus SPA centras senoviniame rūmų pastate. Kas
būtų pamanęs? Ilgas granitinis priimamojo stalas užstojo dalį vaizdo, bet ir tiek,
kiek pamačiau, sužavėjo. Palei sieną sėdėjo morojės – joms buvo manikiūras ir
pedikiūras. Morojai ir morojės kirposi ir dažėsi plaukus. Toliau buvo matyti
koridorių labirintas, ant sienų kabėjo rodyklės: masažas, veido terapija, sauna ir
taip toliau.
Lisa man nusišypsojo.
– Na, ką pasakysi?
– Kad Adrianas buvo teisus sakydamas, jog rūmai kupini paslapčių. – Dirbtinai
atsidusau. – Bjauru pripažinti, bet jis teisus.
– Buvai taip prislėgta dėl pratybų ir... kitko. – Nors nepaminėjo Meisono
mirties ir kovos su strigojais, perskaičiau jos mintis. – Pamaniau, tave reikia
palepinti. Kai kalbėjaisi su karaliene, pasidomėjau, ar yra laisvų vietų. Mus
sutiko priimti.
Lisa priėjo prie registratorės ir pasakė mūsų vardus. Ši iškart juos surado, tik
nustebo, kad viena iš mūsų dampyrė. Bet man buvo nusispjauti. Buvau per daug
priblokšta aplinkos. Palyginti su mano asketišku gyvenimu, tokia prabanga
atrodė tiesiog neįtikėtina.
Lisa atsigręžė į mane aiškiai nekantraudama.
– Užsakiau masažą...
– Nagai, – pertraukiau.
– Ką?
– Noriu susitvarkyti nagus. Ar galiu pasidaryti manikiūrą?
Tai buvo egzotiškiausia ir nereikalingiausia procedūra, kokią tik galėjau
sugalvoti. Kitoms merginoms ji būtina, bet man? Rankoms, amžinai
pasmerktoms šalčiui ir vėjui, pūslėms ir žaizdoms? Visiškai nereikalinga.
Neprisimenu, kada paskutinįkart lakavausi nagus. Pusė lako nusilupinės jau po
pirmos treniruotės. Novicė negali sau leisti tokios prabangos. Todėl taip
beviltiškai jos troškau. Lisos makiažas sužadino norą pasigražinti. Susitaikiau,
kad tai nebus mano kasdienybė, bet, atsidūrusi rūmuose, mirtinai užsimaniau
pasidaryti manikiūrą.
Lisa akimirką dvejojo. Matyt, buvo užsakiusi kokį nors egzotišką masažą. Bet
negalėjo man atsakyti, todėl dar kartą pasišnekėjo su registratore. Ši pasakė,
kad turės kai ką pakeisti.
– Žinoma, princese, – maloniai nusišypsojo paveikta Lisos žavesio. Lisai
dažniausiai nė nereikėdavo įtaigos, kad palenktų kitus savo pusėn.
 – Nenorėčiau pridaryti rūpesčių, – atsiprašė Lisa.
– Ne, ne, nieko tokio.
Netrukus sėdėjome prie gretimų staliukų, o karštame vandenyje išmirkytas
rankas pradėjo šveisti keistu cukraus ir jūržolių mišiniu.
– Kodėl manikiūras? – paklausė Lisa. Mėginau paaiškinti, kad nebeturiu laiko
makiažui ir esu taip užleidusi rankas, kad joms ir manikiūras nebepadės. Lisa
susimąstė. – Nepagalvojau apie tai. Maniau, pastaruoju metu esi prastos
nuotaikos. Ar kad tau to nereikia. Turint omeny tavo išvaizdą.
– Na na, – paprieštaravau. – Visi vaikinai dievina tave.
– Dėl mano statuso. O tavęs vaikinai – kaip kad vienas mūsų pažįstamas –
geidžia visai dėl kitų priežasčių.
Kažin apie kurį vaikiną ji čia šneka?
– Taip, tik tos priežastys nėra itin kilnios.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Nesvarbu. Tau nereikia dažytis, kad juos priverstum varvinti seilę.
Ir tada per mūsų ryšį patyriau keisčiausią dalyką. Pamačiau save jos akimis.
Tarsi žiūrėčiau į veidrodį, tik mačiau savo profilį. Jos akimis, buvau tikrai graži.
Tamsi veido oda ir rudi plaukai jai atrodė egzotiškai, palyginti su manimi, Lisa
jautėsi tarsi išblukusi. Ir kaulėta. Keistas jausmas, ypač žinant, kiek kartų
jaučiausi nevalyva prieš jos rafinuotą grožį. Jos pavydas nebuvo juodas, ne tokia
prigimtis. Ji greičiau žavėjosi mano išvaizda ir apgailestavo, kad ji ne tokia, kaip
aš.
Jau norėjau užtikrinti, kad ji už mane gražesnė, bet pajutau, jog ji nenori, kad
žinočiau apie jos kompleksus. Mano mintis nutraukė manikiūrininkė paklaususi,
kokia spalva lakuoti nagus. Pasirinkau auksinę su blizgučiais. Gal ir
persistengiau, bet man ji patiko, be to, vis tiek ilgai nesilaikys. Lisa išsirinko
šviesiai rausvą, elegantišką kaip ir ji pati. Jai nulakavo anksčiau už mane, nes
man dar turėjo suminkštinti rankų odą ir nušveisti nagus. Lisa jau laukė.
Kai manikiūras buvo baigtas, išdidžiai ištiesėme išpuoselėtas rankas.
– Atrodai nuostabiai, mieloji, – aristokratiškai pareiškė Lisa.
Juokdamosi nuėjome į masažo kabinetą. Iš pradžių Lisa buvo užsakiusi viso
kūno masažą, bet manikiūras atėmė dalį laiko, todėl teko pasitenkinti pėdų
masažu. Be to, vis tiek negalėjome persirengti chalatais dėl lakuotų nagų. Dabar
tereikėjo nusispirti batus ir pasiraitoti kelnes. Sėdėjau ant kėdės, o mano kojos
mirko šiltame burbuliuojančiame vandenyje. Kažkas įpylė žibuoklių aromato, bet
nekreipiau dėmesio. Vis dar svaigau nuo savo rankų. Jos buvo nepaprastos.
Išpuoselėtos ir švelnios kaip šilkas, nagai priminė žėrinčius auksinius ovalus.
– Rouz! – išgirdau Lisos balsą.
– Mmm?
Manikiūrininkė užtepė bespalvį viršutinį sluoksnį. Kažin ar jis padės lakui
išsilaikyti ilgiau?
– Rouz!
Pajutusi, kad Lisa reikalauja nedalomo dėmesio, atitraukiau akis nuo savo
nuostabių rankų. Ji plačiai šypsojosi. Pajutau, kad dega noru ką nors pasakyti,
pasidalyti ta pačia paslaptimi, kurią saugojo čia eidama.
– Kas? – paklausiau.
Ji linktelėjo.
– Rouz, čia Ambrozijus.
Išsiblaškiusi pažvelgiau į vaikiną, masažuojantį man pėdas.
– Labas, Ambrozijau, kaip seka... – ir prikandau liežuvį tik per plauką
neleptelėjusi: Viešpatie aukštielninkas.
Vaikinas, masažuojantis pėdas, buvo neką vyresnis už mane. Juodi garbanoti
plaukai ir raumeningas kūnas. Buvo be marškinėlių, tad iš arti galėjome grožėtis
jo raumenimis. Tamsiai auksinė odos spalva bylojo, kad dažnai būna saulėje,
vadinasi, žmogus. Tai patvirtino ir ilčių žymės ant kaklo. Dailus berniukas
maitintojas. Labai dailus.
Jo grožis buvo kažkoks netikras. Dimitrijus irgi buvo gražus, bet turėjo keletą
trūkumų, kurie jį darė dar gražesnį. Ambrozijus buvo pernelyg tobulas, tarsi
meno kūrinys. Neketinau pulti jam į glėbį ar panašiai, bet atitraukti akis buvo
sunku.
Matyt, sunerimusi dėl mano asmeninio gyvenimo, Lisa nusprendė, kad jis kaip
tik tai, ko man dabar reikia. Ją masažavo moteris.
– Malonu susipažinti, Rouz, – ištarė Ambrozijus melodingu balsu.
– Man taip pat. – Jis iškėlė mano pėdas iš vandens ir nusausino rankšluosčiu.
Staiga susinervinau dėl savo kojų. Jos nebuvo taip užleistos kaip rankos, nes
nesitreniravau basa, kita vertus, norėjau, kad būtų išpuoselėtos, jei jas
masažuoja toks modelis.
Matydama mano sutrikimą, Lisa vos susilaikė nenusikvatojusi. Išgirdau jos
mintis. Simpatiškas, ar ne? Nenorėdama kalbėti garsiai, nutildžiau ją žvilgsniu.
Asmeninis Tatjanos masažuotojas. Taigi tapai kilmingąja. Garsiai atsidusau,
tarsi norėdama jai pasakyti, kad tai visai nejuokinga. Sakydama „asmeninis“
turiu omeny „labai asmeninis“.
Krūptelėjau iš netikėtumo ir netyčia spyriau viena koja. Laimė, Ambrozijaus
rankos ją sugavo nespėjus sužaloti jo dailaus veidelio. Nors ir negalėjau kalbėtis
mintimis, buvau tikra, kad Lisa viską suprato. Tikiuosi, tu nerimtai? Nes jei
rimtai, tau blogai baigsis.
Lisa išsišiepė. Maniau, tau patiks būti lepinamai slapto karalienės meilužio.
O mano mintyse sukosi kitas veiksmažodis. Žiūrėdama į jauną, gražų
Ambrozijaus veidą, negalėjau jo įsivaizduoti su ta sena ragana. Matyt, tiesiog
nenorėjau pripažinti, kad kažkas, kas lietė ją, dabar liečia mane. Fui.
Ambrozijaus rankos slydo mano blauzdomis, jis gyrė mano grakščias kojas.
Nors jo veide švietė akinama šypsena, dauguma mano atsakymų buvo trumpi.
Vis dar negalėjau atsipeikėti nuo minties, kad jis Tatjanos meilužis.
Lisa tylutėliai suaimanavo. Rouz, ką darai? Jis su tavimi flirtuoja, atsakyk jam
tuo pačiu! Iš kailio nėriausi, kad tau gaučiau seksualiausią masažuotoją, o tu
man šitaip atsidėkoji?
Vienpusis pokalbis ėmė erzinti. Norėjau atkirsti, kad neprašiau nuomoti man
vaikino. Prieš akis netgi stojo vaizdas, kaip karalienė dar kartą išsikviečia mane
pasiaiškinti dėl nesamo romano su Ambrozijumi. Būtų smagu, ar ne?
Ambrozijus ir toliau šypsodamasis nykščiais masažavo padą. Skaudėjo, bet
maloniai. Nemaniau, kad padai gali būti tokie jautrūs.
– Visi pametę galvas dėl juodos ir baltos aprangos, bet niekas nepagalvoja
apie kojas, – pasakė. – Kaip visą dieną išstovėjus su prastais batais dar galima
smūgiuoti koja pašokus į orą?
Jau norėjau atkirsti, kad nesuktų sau galvos, bet mano dėmesį patraukė jo
žodžiai. Nors tai nebuvo slaptas sergėtojų žargonas, juos galėjai rasti Google,
bet tikrai nesitikėjau išgirsti tokių žodžių iš morojaus ar juo labiau iš maitintojo.
Atidžiau įsižiūrėjusi į Ambrozijų pastebėjau, kad tamsios jo akys stebi viską
aplinkui. Prisiminiau, kaip žaibiškai sulaikė mano koją.
Pajutau, kaip atvimpa žiauna, ir greitai susičiaupiau, kad neatrodyčiau kaip
kvailė.
– Tu dampyras, – atsidusau.
 ŠEŠIOLIKTAS

– Tu irgi, – paerzino jis.

– Taip, bet maniau, kad tu...
– Žmogus? Dėl ilčių žymių ant kaklo?
– Aha, – prisipažinau. Nėra prasmės meluoti.
– Visiems reikia pragyventi, – atsakė. – O dampyrai čia itin išradingi.
– Bet dauguma mūsų tampa sergėtojais, – pabrėžiau. – Ypač vaikinai. – Vis
dar negalėjau patikėti, kad jis dampyras. Arba kad iškart to nepastebėjau.
Dampyrai atsirado iš žmonių ir morojų ryšio. Mes pusiau žmonės, pusiau
vampyrai. Tačiau ilgainiui žmonės ir morojai vieni nuo kitų nutolo. Žmonių
atsirado per daug, jiems nebereikėjo morojų magijos. Morojai išsigando, kad
apie juos sužinoję žmonės pradės daryti bandymus. Taip dampyrai nustojo gimti
iš žmonių ir morojų ryšio, bet dėl genetikos keistenybių negalėjo gimti iš dviejų
dampyrų ryšio.
Todėl vienintelė viltis mums neišnykti liko dampyrų ir morojų ryšys. Logiškai
mąstant dampyrų ir morojų vaikai turėtų būti trimis ketvirčiais morojai. Bet
nieko panašaus. Mes paveldime vampyrų genus – pusė per pusę – ir geriausias
abiejų rūšių savybes. Dauguma dampyrų gimsta iš dampyrių ir morojų ryšio.
Daug amžių dampyrės savo vaikus išsiųsdavo augti kitur, o pačios tapdavo
sergėtojomis. Taip pasielgė ir mano mama.
Bet paskui kai kurios dampyrės nutarė vaikus auginti pačios. Jos atsisakė
sergėtojų pareigų ir susibūrė į bendruomenes. Taip padarė ir Dimitrijaus mama.
Apie tas moteris sklinda daug šlykščių gandų. Tikėdamiesi pigaus sekso, tose
bendruomenėse dažnai lankosi morojai. Dimitrijus sako, kad dauguma tokių
gandų perdėti – dampyrės nėra lengvai prieinamos. Gandus kursto tai, kad
dauguma dampyrių yra vienišos motinos ir nepalaiko ryšių su vaikų tėvais; be to,
kai kurios mylėdamosis leidžia morojams gerti jų kraują. Mūsų kultūroje tai
laikoma iškrypimu, todėl šios dampyrės pelnė kraujo kekšių pravardę.
Bet man ir į galvą nebūtų atėję, kad būna kraujo kekšių vyrų.
Mintys sukosi pašėlusiu greičiu.
– Dauguma dampyrų, nenorinčių tapti sergėtojais, pabėga, – pasakiau. Nors ir
retai, tokių dalykų pasitaikydavo. Dampyrai mesdavo sergėtojų akademijas ir
pasislėpdavo tarp žmonių. Dar viena mūsų gėda.
– Aš nenorėjau pabėgti, – Ambrozijų šis pokalbis akivaizdžiai pralinksmino. –
Bet ir su strigojais kovoti nenorėjau. Todėl pasirinkau šitai.
Lisa klausėsi apstulbusi. Kraujo kekšės paprastai laikydavosi nuošalyje.
Matydama vieną iš jų – ir dar vaikiną – ji netikėjo savo akimis.
– Ir tai geriau nei būti sergėtoju? – nepatikliai paklausiau.
– Pagalvok pati. Sergėtojai nuolat stebi morojus, rizikuoja gyvybe, avi
nepatogius batus. O aš? Aviu patogius batus, masažuoju simpatišką merginą ir
miegu patogioje lovoje.
Kreivai šyptelėjau.
– Gal geriau nekalbėkime, kur miegi.
– O ir duoti kraujo nėra taip blogai, kaip manai. Neduodu jo tiek, kiek
maitintojai, bet savo malonumo dalį gaunu.
– Nekalbėkime ir apie tai. – Nieku gyvu neprisipažinsiu, kad iš asmeninės
patirties žinau, kaip svaigina morojų įkandimai.
– Gerai. Bet sakyk ką nori, o aš gyvenimu nesiskundžiu, – pakreipęs galvą į
šoną jis man nusišypsojo.
– Bet ar aplinkiniai tavęs nesmerkia? Tikriausiai tenka visko išgirsti?
– Savaime aišku, – sutiko jis. – Siaubingų dalykų. Kai kurių nesinori nė
prisiminti. Bet žinai, kas mane smerkia labiausiai? Kiti dampyrai. Morojai
paprastai nekreipia dėmesio.
– Jie nesupranta, ką reiškia būti sergėtoju, kaip tai svarbu, – kad ir
nenorėdama, turėjau prisipažinti, kad šneku visai kaip mama. – Tokia dampyrų
lemtis.
Ambrozijus atsistojo, jo raumeninga krūtinė atsidūrė tiesiai man prieš akis.
– Tikrai? Nori sužinoti, kas lemta tau? Kai ką pažįstu...
– Ambrozijau, nereikia, – perspėjo Lisos masažuotoja. – Ta moteris nesveika.
– Ji aiškiaregė, Eva.
– Ji ne aiškiaregė, ir tu nevesi pas ją Dragomirų princesės.
– Pati karalienė prašo jos patarimų, – užginčijo Ambrozijus.
– Dar viena klaida, – subambėjo Eva.
Mudvi su Lisa susižvelgėme. Ją sudomino žodis aiškiaregė. Aiškiaregiai
vertinami skeptiškai, tačiau ne per seniausiai mudvi su Lisa įsitikinome, kad kai
kurie gebėjimai, mūsų laikyti pramanais, yra dvasios dalis. Lisai atgijo viltis
susitikti su dar viena dvasios valdytoja.
– Mielai susitiktume su aiškiarege. Ar galim ją aplankyti? – Lisa dirstelėjo į
laikrodį. – Tik kuo greičiau. Netrukus išskrendame.
Evai tai atrodė tuščias laiko gaišimas, bet Ambrozijus sutiko palydėti.
Apsiavėme ir išėjome iš masažo kabineto. Buvom vedamos tikru koridorių
labirintu.
– Ant durų nėra lentelių, – pasakiau. – Kas už jų?
– Viskas, už ką mokami pinigai, – atsakė Ambrozijus.
– Pavyzdžiui?
– Ak, Rouz, kokia tu naivi!
Galiausiai priėjome duris koridoriaus gale. Už jų buvo nedidelis kambarys,
kuriame stovėjo stalas. Už jo – dar vienos durys. Prie stalo sėdinti morojė
Ambrozijų pažinojo. Jis priėjo, jie ėmė tyliai ginčytis.
Lisa pasisuko į mane.
– Ką apie visa tai manai? – paklausė pašnibždomis.
Stebėjau Ambrozijų.
– Tokie raumenys eina niekais.
– Pamiršk, kaip jis užsidirba pragyvenimui. Kalbu apie aiškiaregę. Manai, ji
irgi valdo dvasią? – susijaudino Lisa.
– Jei toks plevėsa kaip Adrianas valdo dvasią, juo labiau ją gali valdyti
moteris, gebanti išpranašauti ateitį.
Ambrozijus šypsodamasis atsigręžė.
– Siuzana sutiko jus priimti. Tik reikės valandėlę palaukti, kol Ronda išleis
lankytoją.
Siuzana anaiptol neatrodė laiminga mus priėmusi, bet neturėjau kada apie tai
galvoti – atsidarė durys, ir pro jas išėjo transo apimtas pagyvenęs morojus. Jis
sumokėjo Siuzanai, linktelėjo mums ir išėjo. Ambrozijus mostelėjo ranka į duris.
– Jūsų eilė.
Mudvi su Lisa įėjome vidun. Ambrozijus žengė iš paskos ir uždarė duris.
Pasijutau tarsi patekusi į kažkieno širdį. Viskas raudona. Minkštas raudonas
kilimas, aksominė raudona sofa, raudono brokato sienų apmušalai, ant grindų –
raudono satino pagalvėlės. Ant jų sėdėjo morojė, peržengusi ketvirtą dešimtį,
juodais garbanotais plaukais ir tokiomis pat juodomis akimis. Veidas alyvinio
atspalvio, nors šiaip buvo išblyškusi kaip ir visi morojai. Juodi drabužiai išsiskyrė
raudoname kambaryje, ant kaklo ir rankų žibėjo auksiniai papuošalai. Tikėjausi,
prabils paslaptingu balsu ir su kokiu nors egzotišku akcentu, bet kalbėjo kaip
paprasta amerikietė.
– Prašom sėstis, – parodė į priešais gulinčias pagalvėles. Ambrozijus atsisėdo.
– Ką čia man atvedei? – paklausė, kai su Lisa įsitaisėme ant grindų.
– Princesę Vasilisą Dragomir ir jos būsimą sergėtoją Rouz. Jos norėtų skubiai
sužinoti savo ateitį.
– Kur tu amžinai skubi? – paklausė Ronda Ambrozijaus.
– Ne aš. Jos netrukus išskrenda.
– Net jei ir niekur neskristų, tu amžinai skubi.
Nuvijusi kambario sukeltą slogutį, atkreipiau dėmesį į jų laisvą bendravimą ir
panašius plaukus.
– Ar jūs giminės?
– Ji mano teta, – meiliai pasakė Ambrozijus. – Ir mane dievina. – Ronda tik
užvertė akis.
Tai netikėta. Dampyrai retai bendrauja su savo giminaičiais morojais, kita
vertus, pats Ambrozijus buvo nežinia kas. Lisa taip pat atrodė susidomėjusi, bet
visai dėl kitos priežasties. Ji atidžiai tyrinėjo Rondą, mėgindama suprasti, ar ši
valdo dvasią.
– Jūs čigonė? – paklausiau.
Ronda šyptelėjo ir ėmė pašyti kortas.
– Aš romė, – paaiškino. – Nors dauguma mus vadina čigonais, šis terminas
nėra labai tikslus. Tačiau visų pirma esu morojė. – Ji atkišo malką Lisai. –
Perkelk.
Lisa tebežiūrėjo į ją tarsi tikėdamasi išvysti aurą. Adrianas jautė kitus dvasios
valdytojus, ji to dar nesugebėjo. Perkėlė kortas ir atidavė Rondai. Ši jas sudėjo į
malką ir tris kortas padavė Lisai.
Pasilenkiau į priekį. Tai buvo taro kortos. Apie jas žinojau tik tiek, kad turi
mistinių galių ir gali išpranašauti ateitį. Tais dalykais tikėjau ne daugiau nei
Dievu, kita vertus, dar visai neseniai netikėjau ir vaiduokliais.
Lisai teko Mėnulis, Imperatorė ir Taurės tūzas. Ambrozijus per mano petį
pažvelgė į kortas.
– Oho, kaip įdomu.
Ronda jį perliejo žvilgsniu.
– Ša. Pats nesupranti, ką šneki. – Žvilgsnis grįžo prie kortų, ji parodė į Taurės
tūzą. – Stovi ant didžių permainų slenksčio, tavęs laukia galių atgimimas.
Gyvenimas pasikeis. Iš pradžių susitaikyti su permainomis bus sunku, bet jos
pakeis pasaulį į gera.
– Oho, – nesusilaikiau.
Ronda parodė į Imperatorę.
– Tavęs laukia valdžia ir lyderės vaidmuo, su kuriuo susitvarkysi lengvai ir
išmintingai. Sėklos jau pasėtos, nors jaučiu abejonės šešėlį – apie tave tarsi
rūkas tvyro paslaptinga įtaka. – Sakydama tuos žodžius, pažvelgė į Mėnulio
kortą. – Tačiau tie nežinomi veiksniai nepakeis tavo likimo.
Lisa iš nuostabos išplėtė akis.
– Ar galite tai pasakyti tik iš kortų?
Ronda gūžtelėjo pečiais.
– Kortos yra kortos, bet aš turiu dovaną, leidžiančią matyti daugiau, nei mato
kiti.
Ji dar kartą supašė ir davė perkelti man. Tada atvertė tris kortas. Man teko
Kardų devynakė, Saulė ir Kardų tūzas. Saulės korta gulėjo apversta. Nors nieko
apie tai neišmaniau, kažkodėl dingtelėjo, kad, palyginti su Lisos, tai nekas.
Imperatorės kortoje buvo moteris ilga suknele, galvą supo žvaigždės. Mėnulio
kortoje – pilnatis ir du šunys; Taurių tūzas turėjo inkrustuotą taurę su gėlėmis.
Mano Kardų devynakėje moteris raudojo priešais kardų sieną, Kardų tūze –
ranka, laikanti kardą. Vienintelė Saulės korta atrodė linksmiau. Joje ant žirgo
jojo angelas, virš galvos švietė saulė.
– Ar jos nereikia apversti? – paklausiau.
– Ne, – atsakė Ronda, nenuleisdama akių nuo kortų. Po trumpos nejaukios
tylos galiausiai tarė: – Sunaikinsi tai, kas nėra miręs.
Laukiau, kad paaiškintų, bet ji tylėjo.
– Ir viskas?
Ji linktelėjo.
– Taip sako kortos.
– Sakyčiau, jos sako šiek tiek daugiau. Lisai pasekėte visą epopėją, o aš ir taip
žinau, kad žudysiu strigojus. Tai mano pareiga. – Negana to, kad manęs laukia
niūri ateitis, ji bus dar ir nuobodi.
Ronda patraukė pečiais, tarsi tai viską paaiškintų.
Jau norėjau pasakyti, kad už tokią „pranašystę“ užmokesčio tegu nesitiki, kai
kažkas tyliai pabeldė į duris. Jos atsidarė, ir nustebau pamačiusi Dimitrijų. Jis
nužvelgė mudvi su Lisa.
– Man sakė, kad jūs čia. – Tada išvydo Rondą. Mano nuostabai, jis pagarbiai
linktelėjo ir labai mandagiai pasakė: – Atsiprašau už sutrukdymą, bet mūsų
laukia lėktuvas.
Ronda žiūrėjo į jį, bet ne tiriamai, o veikiau kaip į mįslę, kurią reikia įminti.
– Nėra už ką atsiprašinėti. Bet jei jau atėjai, gal rasi laiko išklausyti, kas
laukia tavęs?
Nors mūsų su Dimitrijumi požiūriai į religiją sutapo, tikėjausi, kad jis pasakys
panašiems paistalams neturintis laiko. Bet jo žvilgsnis buvo rimtas, jis linktelėjo.
Prisėdo šalia manęs, pajutau malonią odos ir losjono kvapų dermę.
– Ačiū, – buvo itin mandagus.
– Ilgai nesutrukdysiu. – Mano niekam tikusias kortas Ronda jau buvo padėjusi
prie kitų. Jas greitai supašė ir, Dimitrijui perkėlus, atvertė tris. Jam teko Riteris,
Laimės ratas ir Taurių penkiakė. Nieko nesupratau. Riterio korta vaizdavo
raitelį su medine ietimi, Laimės ratas buvo apskritimas su paslaptingais
simboliais debesyse, o Taurių penkiakėje gulėjo penkios taurės su išsiliejusiu
skysčiu. Į jas atgręžęs nugarą stovėjo vyras.
Ronda pažvelgė į kortas, tada į Dimitrijų, vėl į kortas. Jos išraiška nieko
nesakė.
– Prarasi tai, ką vertini labiausiai, tad brangink, kol dar gali. – Ji bakstelėjo į
Laimės rato kortą. – Laimės ratas vis sukasi.
Nors pranašystė nebuvo tokia gera kaip Lisos, jis sužinojo kur kas daugiau už
mane. Lisa niuktelėjo alkūne, kad patylėčiau, mane tai nustebino. Panorau
ginčytis, bet tik sužaibavau akimis.
Dimitrijus susimąstęs žvelgė į kortas. Nežinau, ar suprato jų reikšmes, bet
žiūrėjo taip, tarsi jos saugotų visas pasaulio paslaptis. Galiausiai pagarbiai
linktelėjo Rondai.
– Ačiū.
Ji linktelėjo atsakydama, ir mes išskubėjome. Ambrozijus pasakė, kad už
pranašystes mokėti nereikės, vėliau jis pats atsiskaitys su Siuzana.
– Buvo verta, – mirktelėjo man, – pamatyti, kaip suabejoji savo lemtimi.
Susiraukiau.
– Neįsižeisk, bet kortos anaiptol neprivertė manęs suabejoti.
Ambrozijus tik nusijuokė.
 Jau einant iš Siuzanos priimamojo Lisa staiga apsigręžė ir grįžo pas Rondą.
Puoliau iš paskos.
– Atleiskite, – atsiprašė Lisa.
Ronda pakėlė akis nuo kortų, jos veide atsispindėjo nerimas.
– Klausau.
– Atleiskite už keistą klausimą, bet... ar nepasakytumėte, koks jūsų
elementas?
Pajutau, kaip Lisa sulaikė kvėpavimą. Ji melste meldė, kad Ronda pasakytų
neturinti elemento, o tai reikštų, kad ji valdo dvasią. Lisai reikėjo dar daug ko
išmokti, ir ji tikėjosi sutikti dvasios valdytojų, kurie – ypač aiškiaregiai – galėtų ją
pamokyti.
– Oras, – atsakė Ronda. Tarsi patvirtindamas jos žodžius pro mus praskriejo
oro gūsis. – Kodėl klausi?
Lisa nusivylusi atsiduso.
– Šiaip sau. Dar kartą ačiū už pranašystę.
 SEPTYNIOLIKTAS

Prie lėktuvo stovėjo Kristianas ir keli sergėtojai. Lisa nuskubėjo prie jo, mane
palikdama su Dimitrijumi. Visą kelią nepratarė nė žodžio, ir nors toks elgesys
jam buvo būdingas, šįkart pasirodė keistas.
– Tebegalvoji, ką pasakė Ronda? Ji aferistė.
– Kodėl? – paklausė, sustodamas toliau nuo kitų. Veidus degino ledinis vėjas,
tikėjausi, kad greitai galėsime lipti į lėktuvą.
– Todėl, kad iš tiesų nieko nepasakė! Būtum girdėjęs mano pranašystę.
Trumpas sakinukas apie tai, kas ir taip aišku. Tiesa, Lisai pasakė daugiau, bet
irgi nieko naujo. Ronda pareiškė, kad ji taps didžia lydere. Tai bent naujiena.
Dimitrijus nusišypsojo.
– Ar būtum patikėjusi, jei tau būtų išpranašavusi įdomesnę ateitį?
– Jei pranašystė man patiktų – gal. – Dimitrijus nusikvatojo, o aš pasakiau: –
Bet tu į tai žiūri labai rimtai. Kodėl? Nejaugi tokiais dalykais tiki?
– Ne tiek tikiu... ar netikiu...
Gindamasis nuo šalčio, Dimitrijus ant ausų užsitraukė juodą megztą
kepuraitę.
– Gerbiu tokius kaip ji. Jie žino tai, ko nežino kiti.
– Bet ji nevaldo dvasios, tad nežinau, iš kur traukia tas pranašystes. Man ji
atrodo paprasčiausia aferistė.
– Iš tiesų ji varažytoja.
Nė nemėginau pakartoti.
– Kas kas? Čia rusiškai?
– Rumuniškai. Tai reiškia... sunku išversti. Panašiai kaip ragana, bet ne visai.
Mūsų ir amerikiečių raganos samprata skiriasi.
Tikrai niekada nemaniau, kad apie tai kada nors šnekėsiuosi su Dimitrijumi.
Jis man neatrodė prietaringas. Vienu metu net dingtelėjo, kad jei tiki raganomis
ir aiškiaregėmis, gal patikės ir mano pasakojimu apie vaiduoklius? Jau norėjau
viską iškloti, bet persigalvojau. Juolab nebuvo kada įsiterpti, Dimitrijus kalbėjo
toliau.
– Mano senelė tokia kaip Ronda. Tai yra verčiasi tuo pačiu. Kaip asmenybės
jos labai skirtingos.
– Tavo senelė... kaip ten jos vadinasi?
– Rusai tam turi kitą žodį, bet reikšmė ta pati. Ji meta kortas ir dalija
patarimus. Taip užsidirba pragyvenimui.
Nuo pastabos apie aferizmą šįkart susilaikiau.
– Ir jos pranašystės išsipildo?
– Kartais. Ir nežiūrėk į mane šitaip.
– Kaip?
– Žiūri į mane kaip į pamišėlį, tik esi pernelyg mandagi, kad tai pasakytum.
– Visai ne. Tiesiog stebiuosi. Nemaniau, kad tiki tokiais dalykais.
– Su jais užaugau, todėl man jie neatrodo keisti. Be to, kaip jau sakiau, netikiu
aklai.
Pasirodė Adrianas ir pradėjo laidyti gerklę, kodėl mes dar ne lėktuve.
– Nė nepagalvojau, kad turėjai senelę, – prisipažinau Dimitrijui. – Tai yra
savaime suprantama, turėjai, bet vis tiek... Keista, kad su ja augai. – Aš ir su
mama susitikdavau retai, o kitų šeimos narių akyse nebuvau mačiusi. – Ar keista,
kai tavo senelė ragana? Baisu? Ar ji tau grasindavo prakeiksmais, jei
neklausydavai?
– Daugių daugiausia pagrasindavo neišleisti iš kambario.
– Neatrodo taip baisu.
– Tik todėl, kad jos nepažįsti.
Tik dabar atkreipiau dėmesį į esamąjį laiką.
– Ji dar gyva?
Dimitrijus linktelėjo.
– Taip. Ji šauni, nepasiduoda senatvei. Vienu metu netgi buvo sergėtoja.
– Negali būti! – Kaip ir šnekant su Ambrozijumi, mano supratimas apie
dampyrus, sergėtojus ir kraujo kekšes dar kartą buvo pakeistas. – Tai ji atsisakė
sergėtojos pareigų, kad galėtų auginti vaikus?
– Jos požiūris į šeimą keistas – jį tikriausiai palaikytum diskriminuojamu.
Mano, kad visos dampyrės turėtų pabūti sergėtojomis, bet vaikus auginti pačios.
– O dampyrai tai ne?
– Ne. Pasak jos, dampyrai turi žudyti strigojus.
– Oho. – Prisiminiau, ką Dimitrijus pasakojo apie savo šeimą. Tėvas dažnai
juos aplankydavo, tačiau daugiau vyrų šeimoje nebuvo. Jis turėjo tik seseris. Jei
atvirai, jo senelės mintis man nepasirodė per daug diskriminuojanti. Aš irgi
laikiausi nuomonės, kad dampyrai turi žudyti strigojus, štai kodėl mane taip
paveikė pažintis su Ambrozijumi. – Taigi tau teko išeiti. Tavo šeimos moterys
tave išmetė.
– Anaiptol, – jis nusijuokė. – Mama baisiai apsidžiaugtų, jei nuspręsčiau grįžti.
– Nors jis tai pasakė juokais, akyse išvydau namų ilgesį. Bet jis greitai pradingo –
Dimitrijus nusigręžė, Adrianui paraginus lipti į lėktuvą.
Mums susėdus Lisa suskubo pasidalyti naujienomis su draugais. Pradėjo nuo
to, kad mane buvo išsikvietusi karalienė. Apie tai šnekėti norėjau mažiausiai, bet
Lisa negalėjo atsidžiaugti, kad karalienė norėjo mane „pagirti“. Visiems tai
padarė įspūdį, tik ne Adrianui. Iš jo akių mačiau, kad supranta, jog pas karalienę
buvau ne pagyrų klausyti. Kita vertus, jo žvilgsnis buvo sutrikęs, vadinasi,
nenumanė tikrosios priežasties. Nors kartą žinojau tai, ko nežino jis. Lažinuosi,
perspektyva vesti Lisą jį būtų nustebinusi ne mažiau nei mane.
Paskui Lisa papasakojo apie pasiūlymą apsigyventi rūmuose ir lankyti Lihai
koledžą.
– Vis dar nesitiki, – susimąsčiusi pasakė. – Per daug gerai, kad būtų tiesa.
Adrianas pasidėjo stiklą viskio. Ką tik sulipome, kada sugebėjo gauti?
– Tai pasiūlė mano teta? Tikrai per gerai, kad būtų tiesa.
– Apie ką tu čia? – paklausiau. Po to, kai Tatjana mane apkaltino nesamu
romanu, o aš sužinojau, kad ji turi meilužį maitintoją dampyrą, manęs jau niekas
nebūtų nustebinęs. – Ar Lisai kas nors gresia?
– Fiziškai? Aišku, ne. Tiesiog mano teta nieko nedaro iš geros širdies. Na, gal
kartais, – pasitaisė Adrianas. – Ji nėra bloga, ir Dragomirais rūpinasi, sakyčiau,
nuoširdžiai. Girdėjau, jai patiko tavo tėvai. Bet kas paskatino tai pasiūlyti?
Neįsivaizduoju. Tu garsėji radikaliomis pažiūromis. Gal jai reikalinga kita
nuomonė? O gal nori tave stebėti, kad neprivirtum košės?
Arba nori už tavęs ištekinti Lisą, pridūriau mintyse.
Kristianui tai nepatiko.
– Jis teisus. Tikriausiai nori tave supančioti. Turėtum gyventi su teta Taša.
Tau nebūtina lankyti morojų koledžo.
– Jai ten bus saugiau, – priminiau.
Su džiaugsmu būčiau pasipriešinusi ir apsaugojusi Lisą nuo karališkų užmačių,
bet jei ji lankys koledžą, neturintį morojų apsaugos, jai grės pavojus, o šito tikrai
nenorėjau. Ketinau tai pasakyti, bet lėktuvas pradėjo kilti. Ir tą pačią akimirką
sugrįžo vakarykštis galvos skausmas. Atrodė, tarsi oras spaustų galvą.
– Prakeikimas, – suaimanavau, spausdama rankomis galvą.
– Vėl negera? – susirūpinusi paklausė Lisa. Linktelėjau.
– Tau taip visada skrendant? – paklausė Adrianas, judesiu prašydamas
papildyti jo taurę.
– Niekada. Prakeikimas. Mažiausiai noriu kęsti tą pačią velniavą.
Sukandusi dantis, pamėginau nekreipti dėmesio nei į skausmą, nei į
pasirodžiusius šešėlius. Prireikė velniškų pastangų, bet pavyko. Keista. Tačiau
kalbėti nesinorėjo, ir visi davė man ramybę. Koledžo tema buvo baigta.

Praslinko kelios valandos. Jau turėjome būti pasiekę Akademiją. Prie mūsų
priėjo sunerimusi palydovė. Alberta iškart tai pastebėjo.
– Kas atsitiko?
– Ką tik praūžė ledo audra, – paaiškino palydovė. – Šv. Vladimiro akademijoje
negalime leistis. Ir degalai baigiasi, bet jų užteks iki Martinsvilio oro uosto. Jis
nedidelis, už kelių valandų kelio nuo Akademijos. Nusileisime, pasipildysime
degalų ir grįšime į Akademiją, kai tik ten nuvalys nusileidimo taką. Skrydis
netruks nė valandos.
Nemalonu, bet ir ne pasaulio pabaiga. Be to, kas mums liko? O jei viskas taip
pat, kaip ir aną kartą, nusileidus man nustos skaudėti galvą. Visi susėdo ir
prisisegė diržus. Už lango siautė tikra pūga, bet pilotas buvo patyręs ir mes be
vargo nusileidome.
Ir tada atsitiko tai.
Lėktuvo ratams palietus žemę, aptemo akys. Skausmas ne praėjo, tik dar
labiau sustiprėjo – tapo nepakeliamas. Jaučiausi taip, lyg kas būtų atvėręs
kaukolę.
Bet tai buvo tik pradžia. Staiga mane apsupo veidai. Vaiduokliški, perregimi
veidai ir kūnai – visai kaip Meisono. Jų buvo visur. Per juos nebemačiau savo
draugų, tik veidus ir rankas – blyškias, švytinčias rankas, ištiestas į mane.
Išžiotas, tarsi norinčias ką pasakyti burnas, reiklius veidus.
Kuo daugiau veidų mačiau, tuo daugiau atpažinau. Tarp jų buvo ir Viktoro
sergėtojai, nužudyti vaduojant Lisą. Akys išsiplėtusios iš siaubo – bet ko jie bijo?
Iš naujo išgyvena savo mirtį? Buvo ir vaikų veidų, kuriuos pažinau ne iškart.
Paskui prisiminiau. Tai buvo vaikai, kuriuos su Dimitrijumi radome po strigojų
skerdynių Badikų namuose. Veidai išblyškę kaip Meisono, kaklai kruvini.
Raudonas kraujas aiškiai išsiskyrė neryškiuose, švytinčiuose kūnuose.
Veidų daugėjo. Jie tylėjo, tačiau ausyse spengė vis garsiau. Išvydau dar tris
veidus. Jie turėjo susilieti su kitais, bet kažkodėl išsiskyrė taip aiškiai, kaip
kraujas ant vaikų kaklų.
Tai buvo Lisos šeima.
Jos mama, tėtis ir brolis Andrė. Atrodė taip pat, kaip tada, kai mačiau
paskutinį kartą, prieš avariją. Šviesūs. Gražūs. Aristokratiški. Kaip ir Meisonas,
jie neturėjo mirtinų žaizdų, nors žinojau, kad per avariją smarkiai nukentėjo.
Kaip ir Meisonas, į mane žiūrėjo tylėdami, bet norėjo kažką pasakyti. Ir nors
nesupratau, ką norėjo pasakyti Meisonas, juos supratau.
Už Andrė juodavo tolydžio besiplečianti dėmė. Jis parodė į mane, paskui į
dėmę. Nežinau kaip, bet iškart supratau, kad tai vartai į mirusiųjų pasaulį, iš
kurio grįžau. Andrė, buvęs mano metų, kai žuvo, vėl parodė į dėmę. Tėvai
pakartojo tą patį. Tarsi girdėjau jų žodžius: Tu neturėjai išgyventi. Grįžk pas
mus.
Suklikau.
Pasirodė, kad mane kažkas šnekina, bet per veidus nieko nemačiau. Tik
veidus, rankas ir juodumą už Andrė. Kartais pasirodydavo Meisono veidas,
rimtas ir liūdnas. Kreipiausi į jį.
– Nuvyk juos! – rėkiau. – Nuvyk!
Tačiau jis nieko nedarė. Negalėjo? Karštligiškai atsisegiau diržą ir atsistojau.
Vaiduokliai manęs nelietė, bet buvo visai šalia, į mane tiesė kaulėtas rankas.
Sumosavau vydama juos šalin ir ėmiau šauktis pagalbos.
Tik niekas negalėjo padėti. Niekas negalėjo apsaugoti nuo kaulėtų rankų,
tuščių akių ir nežmoniško skausmo. Jis buvo toks baisus, kad akyse sumirgėjo
juodos dėmės. Pajutau, kad prarandu sąmonę, ir apsidžiaugiau. Taip bent
pabėgsiu nuo skausmo ir veidų. Dėmės didėjo, plėtėsi, ir netrukus man aptemo
akys. Veidai išnyko, o su jais ir skausmas, ir aš nugrimzdau į palaimingą tamsą.
 AŠTUONIOLIKTAS

Kas buvo paskui, prisimenu kaip per miglą. Tarpais atgaudama sąmonę girdėjau,
kaip kažkas kartoja mano vardą. Atsipeikėjau Akademijos klinikoje. Prie manęs
buvo palinkusi daktarė Olendski.
– Sveika, Rouz. – Daktarė buvo pusamžė morojė ir juokais mane vadindavo
savo pagrindine paciente. – Kaip jautiesi?
Pamažu grįžo atmintis. Meisonas. Veidai. Kiti vaiduokliai. Klaikus galvos
skausmas. Viskas baigėsi.
– Gerai, – atsakiau, pati šiek tiek stebėdamasi. Gal man viskas tik
prisisapnavo? Tada už daktarės pamačiau Dimitrijų ir Albertą. Jų veidai
patvirtino, kad išgyvenimai lėktuve buvo tikri.
Alberta kostelėjo, daktarė Olendski atsigręžė.
– Galima? – paklausė Alberta. Daktarė linktelėjo, abu priėjo.
Dimitrijaus artumas, kaip visada, veikė tarsi balzamas. Nesvarbu, kas
nutiktų, šalia jo visada jaučiausi saugesnė. Tačiau net jis negalėjo sutrukdyti
tam, kas nutiko oro uoste. Dabar jo žvilgsnis, švelnus ir susirūpinęs, sukėlė
prieštaringus jausmus. Džiaugiausi, kad jam rūpiu, bet kartu norėjau būti tvirta
ir neversti jo nerimauti.
– Rouz... – Alberta nutilo. Mačiau, kad nežino, ką sakyti – nebuvo susidūrusi
su niekuo panašaus.
Padėjo Dimitrijus.
– Rouz, kas atsitiko? – Ir, nespėjus atsakyti, perspėjo: – Tik nesakyk, kad ir
vėl nieko.
Jei toks atsakymas netinka, verčiau patylėsiu.
Daktarė Olendski pasitaisė akinius.
– Mes tik norime tau padėti.
– Man nieko nėra. Viskas gerai, – pasakiau visai kaip Brendonas ar Bretas.
Tetrūko, kad pridurčiau „pargriuvau“.
Alberta atsikrenkštė.
– Buvo gerai skrendant. Blogai pasijutau nusileidus. Užtat dabar jaučiuosi
gerai, – šaltai atrėmiau, vengdama jų žvilgsnio.
 – Kas nutiko? – paklausė Alberta. – Kodėl šaukei? Ir ką turėjai omeny
sakydama: „Nuvyk „juos“?
Greit apsvarsčiau atsarginį atsakymą – „viskas dėl streso“. Dabar jis būtų
atrodęs kvailai. Taigi ir vėl nieko nepasakiau. Užtat nustebusi pajutau, kaip
akyse tvenkiasi ašaros.
– Rouz, – švelniai tarė Dimitrijus. – Pasakyk.
Palūžau. Prieš jį negalėjau atsilaikyti. Pažvelgiau į lubas.
– Vaiduokliai, – sušnibždėjau. – Mačiau vaiduoklius.
Šito jie nesitikėjo. Bet ar galima juos kaltinti? Stojo tyla. Galiausiai
dvejodama prabilo daktarė Olendski.
– Vaiduoklius?
Atsidusau.
– Jis mane persekioja jau kelios savaitės. Meisonas. Čia, Akademijoje.
Suprantu, kaip tai atrodo, bet tai tikrai jis. Tiksliau, jo vaiduoklis. Todėl ir
neapgyniau Kristiano nuo Steno. Pamačiau Meisoną ir suakmenėjau. Lėktuve...
ten buvo ir jis... ir kiti. Mačiau tik šešėlius. Bet kai nusileidome Martinsvilyje, jį
pamačiau kuo aiškiausiai. Ir ne tik jį. Su juo buvo ir kiti. Kiti vaiduokliai. –
Skruostu nuriedėjo ašara, skubiai ją nusibraukiau tikėdamasi, kad niekas
nepastebėjo.
Nutilau nežinodama, ko tikėtis. Nusijuoks? Išvadins pamišėle? Lieps
nemeluoti ir pareikalaus pasakyti, kas nutiko iš tiesų?
– Tu juos pažinai? – nutraukė tylą Dimitrijus.
Pažvelgiau į jį. Akys rimtos ir susirūpinusios, pašaipos nė šešėlio.
– Taip. Viktoro sergėtojai ir skerdynių Badikų namuose aukos. Ir Lisos tėvai
su broliu.
Niekas nepratarė nė žodžio. Tik susižvelgė tikėdamiesi, kad kažkuris ką nors
pasakys.
Daktarė Olendski atsiduso.
– Norėčiau pasikalbėti su judviem akis į akį.
Jie išėjo iš palatos ir uždarė duris. Be reikalo varginasi. Pakilau iš lovos ir
netvirtomis kojomis pritykinau prie durų. Siauro plyšelio pakako, kad
dampyriška klausa pagautų žodžius. Negražu klausytis slapta, bet jie šnekėjo
apie mane, ir šis pokalbis gali nulemti mano ateitį.
– ...akivaizdu, kas čia dedasi, – sušnypštė daktarė Olendski. Pirmąkart
girdėjau ją tokią pasipiktinusią. Su pacientais būdavo ramumo įsikūnijimas. Buvo
sunku įsivaizduoti piktą, bet dabar ji tikrai siuto. – Vargšė mergaitė. Jai
potrauminis stresas, ir tai visiškai suprantama.
– Esate įsitikinusi? – paklausė Alberta. – Gal tai kas kita... – ji nutilo, pati
negalėdama paaiškinti savo žodžių.
– Prisiminkite faktus. Paauglės akyse nužudomas draugas, paskui ji pribaigia
žudiką. Jums atrodo maža? Manote, jos tai nepaveikė?
– Visi sergėtojai turi išmokti susitaikyti su netektimis, – pasakė Alberta.
– Patyrę sergėtojai gal ir susitaiko, bet Rouz tebėra mokinė. Ir jai galima
padėti.
– Kaip? – susirūpinęs paklausė Dimitrijus.
– Su kuo nors pasikalbėti apie tai, kas atsitiko. Reikėjo tai padaryti, kai tik
sugrįžo. Ir ne tik ji, bet ir jos draugai. Kodėl niekas apie tai nepagalvoja?
– Gera mintis, – sutiko Dimitrijus. Iš jo balso supratau, kad įtemptai kažką
mąsto. – Tai galėtų daryti laisvą dieną.
– Laisvą dieną? Greičiau jau kasdien. Ją reikia nušalinti nuo pratybų.
Dirbtiniai strigojų išpuoliai nepadės atsigauti nuo tikrų.
– Ne! – nepagalvojusi atplėšiau duris. Visi sužiuro, ir aš pasijutau kvailai.
Išsidaviau.
– Rouz, – daktarės Olendski balsas vėl tapo rūpestingas, bet jame buvo justi
griežtos gaidelės. – Verčiau pagulėk.
– Man viskas gerai. Nenušalinkite nuo pratybų, nes tada nebaigsiu
Akademijos.
– Tu nesveika, Rouz, bet nėra ko gėdytis – tiek daug tau teko išgyventi. Kaip
ir tariamai matyti mirusiojo vaiduoklį.
Jau norėjau pataisyti „tariamai“, bet prikandau liežuvį. Kažin ar bus geriau,
jei pradėsiu ginčytis, kad tikrai mačiau vaiduoklį, nes jau buvau pradedanti tuo
tikėti. Karštligiškai ieškojau priežasties, kodėl turėčiau dalyvauti pratybose.
Paprastai sugebėdavau išsisukti iš nemalonios padėties.
– Jei pas psichologą neteks lankytis dieną naktį, man bus tik blogiau, jei
nušalinsite nuo pratybų. Turiu kuo nors užsiimti. Pamokų nebėra. Ką aš veiksiu?
Sėdėsiu rankas sudėjusi ir be paliovos galvosiu, kas atsitiko? Taip tikrai išeisiu iš
proto. Nenoriu įstrigti praeityje, noriu gyventi toliau.
Kilo ginčai, ką su manimi daryti. Klausiausi prikandusi liežuvį, nes supratau,
kad man verčiau nesikišti. Galiausiai, nepaisant daktarės nepritarimo, buvo
nuspręsta perpus sumažinti pratybų krūvį.
Visi liko patenkinti, išskyrus mane. Norėjau, kad viskas būtų kaip buvę. Kita
vertus, supratau, kaip pasisekė – paliko tris dienas pratybų be naktinių pamainų.
Kitu laiku turėsiu treniruotis ir mokytis.
Taip pat teks lankytis pas psichologą. Tai visai nesužavėjo. Nesakau, kad esu
nusistačiusi prieš psichologus. Lisa lankėsi pas vieną, ir jai padėjo. Išsikalbėti
yra gerai. Tiktai... visai nesinorėjo apie tai kalbėtis.
Bet jei esi priverstas rinktis, ar lankytis pas psichologą, ar nutraukti
pratybas, tiek jau to. Alberta pasakė, kad net ir po dalinių pratybų galėsiu baigti
Akademiją. Jai patiko mintis, kad tęsiu pratybas ir lankysiuosi pas psichologą –
jei tariami strigojų išpuoliai man pasirodytų per sunkūs.
Dar kartą mane apžiūrėjusi, daktarė Olendski pasakė, kad esu sveika, ir leido
grįžti į bendrabutį. Alberta išėjo, o Dimitrijus pasisiūlė mane palydėti.
– Ačiū, kad patarei sumažinti pratybų krūvį, – padėkojau. Po pūgos oras
atšilo. Nebuvo labai šilta, bet sniegas ir ledas tirpo. Nuo medžių lašėjo vanduo,
takeliai buvo pažliugę, ir turėjome šokinėti per balas.
Staiga Dimitrijus sustojo ir atsigręžęs užkirto man kelią. Slystelėjau ir vos ant
jo neužgriuvau. Jis sugriebė mane už rankos ir prisitraukė arčiau, nei paprastai
darydavo viešumoje. Pirštai spaudė man ranką, bet neskaudžiai.
– Rouz, – skausmas jo balse pervėrė man širdį. – Apie tai turėjau žinoti
anksčiau. Kodėl man nieko nepasakei? Ar bent supranti, kaip jaučiausi,
matydamas tave tokią, bet nežinodamas, kas tau? Ar supranti, kaip mane
išgąsdinai?
Stovėjau apstulbinta tiek jo jausmų proveržio, tiek artumo. Nurijau seilę, bet
negalėjau pratarti nė žodžio. Dimitrijaus veide atsispindėjo daugybė jausmų,
neprisimenu, kada paskutinįkart mačiau tokį atvirą. Buvo nuostabu ir kiek
baugu. Ir tada leptelėjau didžiausią nesąmonę.
– Bet juk tu nieko nebijai.
– Daug ko bijau. Bijau dėl tavęs. – Jis paleido ranką, aš žengtelėjau atgal.
Mačiau vien jo aistrą ir rūpestį. – Nesu tobulas. Nesu šaltas ir bejausmis.
– Žinau, tik... – Nesumojau, ką pasakyti. Jis teisus. Dimitrijus man yra tarsi
dievas. Visažinis. Nesužeidžiamas. Buvo sunku patikėti, kad gali taip dėl manęs
nerimauti.
– Ir tai trunka jau kuris laikas, – kalbėjo toliau. – Iš pradžių susidūrimas su
Stenu, paskui pokalbis su tėvu Endriumi apie vaiduoklius – visą tą laiką
kankinaisi. Kodėl niekam nepasakei? Kodėl nepasipasakojai Lisai... arba... man?
Žiūrėjau į jo tamsias mylinčias akis.
– O ar būtum patikėjęs?
Jis susiraukė.
– Kuo patikėjęs?
– Kad matau vaiduoklius.
– Vaiduoklių nėra, Rouz. Tik atrodo, kad juos matai...
– Štai kodėl, – pertraukiau, – nesakiau nei tau, nei kam kitam. Niekas nebūtų
patikėjęs, tik palaikęs pamišėle.
– Tikrai nemanau, kad esi pamišusi. Tau teko daug patirti. – Adrianas pasakė
lygiai tą patį, kai paklausiau, ar nesikraustau iš proto.
– Ne tik, – atsakiau nueidama.
Nežengdamas nė žingsnio Dimitrijus ištiesė ranką ir prisitraukė prie savęs.
Sunerimusi apsidairiau, ar mūsų niekas nemato, bet aplink buvo tuščia. Metas
ankstyvas, saulė dar nesileido, taip anksti niekas nesikeldavo net į pamokas. Čia
bus ramu dar mažiausiai valandą. Tačiau nustebau, kad Dimitrijus taip rizikuoja.
– Papasakok daugiau.
– Vis tiek nepatikėsi. Niekas netiki. Netgi tu. – Balsas virptelėjo. Dimitrijus
mane suprato kaip niekas kitas. Norėjau – man reikėjo, kad jis suprastų ir šitai.
– Pasistengsiu. Bet ir pati nesupranti, kas tau darosi.
– Suprantu, – pasakiau griežtai. – Kiti nesupranta. Ir tau tereikia apsispręsti,
tiki manim ar ne. Jei manai, kad aš dar vaikas ir naivi suprasti, kas dedasi, gali
eiti sau. Bet jei tiki, prisimink, kad esu mačiusi ir patyrusi tai, su kuo mano
bendraamžiai dar nesusidūrė... Tada ir suprasi, kad žinau, ką sakau.
Papūtė šiltas vėjelis, nešantis tirpstančio sniego kvapą.
– Tikiu tavimi, Roza. Tik... netikiu vaiduokliais.
Jis kalbėjo nuoširdžiai. Norėjo suprasti, bet mano žodžiai neatitiko jo
tikėjimo, kurio jis nebuvo pasirengęs keisti. Ironiška prisiminus, kaip pats
išsigando taro kortų pranašystės.
– Ar gali pamėginti? – paklausiau. – Ar bent pasistengti nelaikyti to pamišimu?
– Taip. Tiek tikrai galiu.
Taigi papasakojau apie Meisoną ir kaip bijojau prisipažinti, kas iš tiesų dėjosi
per dvikovą su Stenu. Papasakojau apie šešėlius lėktuve ir apie vaiduoklius,
apsupusius mane nusileidus.
 – Nelabai panašu į tipinę streso sukeltą reakciją, ar ne? – paklausiau.
– Nemanau, kad streso sukeltos reakcijos būna tipinės. Kiekviena vis kitokia.
– Gerai pažįstamas susimąstęs žvilgsnis bylojo, kad įtemptai svarsto. Nors ir
nepatikėjo pasakojimu apie vaiduoklius, stengiasi suprasti. Tai patvirtino kiti jo
žodžiai. – Kodėl esi tokia tikra, kad tai nebuvo vaizduotė?
– Iš pradžių ir pati maniau, kad tik pasivaideno. Bet dabar... nežinau. Jaučiu,
kad tai tikra... nors ir neturiu jokių įrodymų. Bet prisimink, ką sakė tėvas
Endrius – tų, kurie žuvo jauni ar buvo nužudyti, vaiduokliai grįžta į žemę.
Dimitrijus prikando lūpą. Jau norėjo sakyti, kad kunigo žodžių nereikia
suprasti paraidžiui, bet paklausė:
– Manai, Meisonas sugrįžo atkeršyti?
– Iš pradžių maniau, kad taip, bet dabar nebesu tikra. Jis niekada nelinkėjo
man pikta. Bet kažko nori. Ir kiti vaiduokliai atrodė kažko norintys – netgi tie,
kurių nepažinau. Kodėl?
Dimitrijus supratingai pasižiūrėjo į mane.
– Kaip manai pati?
– Galvojau apie tai, ką pasakė Viktoras. Esu šešėlio pabučiuota – dėl to, kad
buvau mirusi, – todėl neva turiu ryšį su mirusiųjų pasauliu. Neva kažkiek manęs
liko tenai.
Jo veidas sugriežtėjo.
– Nelabai imčiau į galvą Viktoro Daškovo paistalų.
– Bet jis daug žino! Niekšas ar ne, bet tikrai daug žino.
– Na gerai, tarkim, jis teisus. Jei, būdama šešėlio pabučiuota, gali matyti
vaiduoklius, kodėl pamatei tik dabar? Kodėl nematei iškart po avarijos?
– Galvojau apie tai, – pasakiau jaudindamasi. – Viktoras sakė, kad, susidūrusi
su mirtimi, tampu artimesnė mirusiųjų pasauliui. Gal, atėmusi gyvybę, ryšį
sustiprinau ir todėl galiu matyti vaiduoklius? Tai buvo pirma atimta gyvybė.
Gyvybės.
– Bet kodėl taip atsitiktinai? – paklausė Dimitrijus. – Kodėl taip nutinka vienu
metu, ir ne kitu? Kodėl lėktuve? Kodėl ne rūmuose?
Mano entuziazmas prigeso.
– Kas tu, tardytojas? – supykau. – Kabinėjiesi prie kiekvieno žodžio. Maniau,
pasistengsi suprasti.
– Aš stengiuosi, bet ir tu turi pasistengti. Pagalvok pati. Kodėl vaiduokliai
pasirodo tam tikru metu?
– Nežinau, – prisipažinau ir pasidaviau. – Taigi mane laikai pamišėle.
Jis suėmė man už smakro ir kilstelėjo, norėdamas matyti akis.
– Niekada taip nemaniau ir nemanysiu, kad ir ką sakytum. Bet viską galima
paaiškinti. Taip mano ir daktarė Olendski. Vaiduoklių teorija skylėta, bet jei apie
tai pagalvotume daugiau... rastume už ko užsikabinti.
– Mes? – pasitikslinau.
– Žinoma. Nepaliksiu tavęs, kad ir kas nutiktų, ir tu tai žinai.
Žodžiai buvo tokie gražūs ir kilnūs, kad pajutau poreikį atsakyti tuo pačiu, bet
kaip visada leptelėjau nesąmonę.
– Ir aš tavęs niekada nepaliksiu. Aišku, tau taip nebus, bet jei pradėsi matyti
vaiduoklius, tikėsiu.
Jis tyliai nusijuokė.
– Ačiū.
Mūsų rankos surado viena kitą, pirštai susipynė. Stovėjome nepratardami nė
žodžio. Pakilo vėjas. Nors temperatūra buvo nulinė, dvelkė pavasariu. Net
pasirodė, kad pražysta gėlės. Tarsi vienu metu pagalvoję tą patį, paleidome
rankas.
Kai priėjome bendrabutį, Dimitrijus paklausė, ar galiu likti viena. Atsakiau,
kad man viskas gerai ir jis gali užsiimti savo reikalais. Jis nuėjo, aš jau sukau į
vidų, bet prisiminiau klinikoje palikusi kuprinę. Tyliai nusikeikusi pasukau atgal.
Kai daktarės Olendski seselei pasakiau, ko atėjusi, ji tik mostelėjo ranka.
Pasiėmiau kuprinę iš tuščios palatos ir jau norėjau eiti, kai priešinėje palatoje
pamačiau kažką gulint. Darbuotojų nebuvo, ir smalsumas paėmė viršų.
Ten buvo Ebė Badika, paskutinės klasės morojė. Visada graži ir išdidi, dabar
atrodė apgailėtinai. Sudaužyta, apibrozdinta, o kai pasisuko į mane, pamačiau
raudonus nudegimo randus.
– Leisk atspėti, – pasakiau. – Pargriuvai.
– Ką?
– Pargriuvai. Įprastas atsakymas. Brendono, Breto, Deino... Jums reikėtų
sugalvoti patikimesnę versiją, nes daktarei kils įtarimų.
Iš nustebimo ji net išsižiojo.
– Tai tu viską žinai?
Tada supratau, kokią klaidą padariau kalbėdama su Brendonu. Užsipuoliau jį
reikalaudama atsakymų ir taip paskatinau užsisklęsti. Tiems, kas kalbėjosi su
Bretu ir Deinu, baigėsi taip pat. Supratau, kad, kalbėdama su Ebe, turiu elgtis
taip, tarsi viską žinočiau, ir tada pati viską papasakos.
– Aišku, žinau. Man viską pasakė.
– Negali būti! Mes prisiekėm nieko nesakyti. Tokios taisyklės.
Taisyklės? Apie ką ji šneka? Kilminguosius puldinėjanti gauja turi taisykles?
Nepanašu. Čia kažkas kita.
– Jiems nieko neliko. Nežinau kodėl, bet vis su jumis susiduriu. Jų versiją
patvirtinau, bet abejoju, ar dar ilgai galėsite išsisukinėti nekeldami įtarimų. –
Kalbėjau taip, lyg juos užjausčiau ir norėčiau padėti.
– Turėjau būti stipresnė, bet man nepavyko. – Atrodė nusikamavusi, jai aiškiai
skaudėjo. – Maldauju, niekam nieko nesakyk. Viskas susitvarkys.
– Gerai, – pažadėjau svarstydama, ką reiškia tas jos „nepavyko“. – Neketinu
nieko skandinti. Bet kaip patekai čia? – Spėjau aklai. – Juk nenorite atkreipti kitų
dėmesio.
Ji kreivai šyptelėjo.
– Mane pastebėjo bendrabučio prižiūrėtoja ir privertė pasirodyti daktarei. Jei
sužinos kiti iš Manos, man šakės.
– Tikiuosi, tave paleis niekam nespėjus sužinoti. Daktarė turi daug darbo, o
tavo žaizdos – kaip ir Breto, ir Brendono – nepavojingos. – Tikiuosi, kad ne. –
Nudegimo žymės buvo kiek įtartinos, bet jie išsisuko.
Čia teko blefuoti. Aš ne tik nemačiau Breto žaizdų, bet nė nežinojau, ar Džil
apibūdintos žymės atsirado po nudegimo. Jei ne, ji mane perkąs. Bet Ebė nejučia
palietė žaizdas.
– Jie sakė, kad randų neliks, tik reikia sugalvoti įtikinamą pasiteisinimą
daktarei Olendski. – Akyse sužibo viltis. – Nors jie ir atsisakė... galbūt leis
pamėginti dar kartą.
Kaip tik tą akimirką grįžo geroji daktarė. Ji nustebo pamačiusi mane ir
pakartojo, kad man reikia ilsėtis. Atsisveikinau su abiem ir išėjau. Eidama
nemačiau nieko. Pagaliau turėjau mįslės raktą. Mana.
 DEVYNIOLIKTAS

Lisa – mano geriausia draugė nuo pradinės mokyklos, todėl buvo sunku turėti
nuo jos paslapčių. Ji su manimi visad būdavo atvira, dalydavosi mintimis – kita
vertus, ji neturėjo kitos išeities. Anksčiau ir aš jai išsipasakodavau, bet vienu
metu ėmiau saugoti paslaptis. Nesugebėjau prisipažinti apie savo jausmus
Dimitrijui ar paaiškinti, kodėl neapgyniau Kristiano nuo Steno. Man tai nepatiko.
Graužė sąžinė, kad turiu nuo jos paslapčių.
Tačiau šiandien man niekaip nepavyko išvengti pasiaiškinimo dėl nutikimo oro
uoste. Net jei ir būčiau ką nors sugalvojusi, tai, kad Kristianą saugau tik pusę
dienos, tikrai būtų sukėlę įtarimų. Taigi teko viską iškloti atvirai.
Nors ir buvo sunku, visiems – jai, Kristianui, Edžiui ir Adrianui – trumpai
paaiškinau, kas atsitiko.
– Rimtai matei vaiduoklius? – šūktelėjo Kristianas. Iš veido supratau, kad
netrukus išgirsiu vieną iš sarkastiškų komentarų.
– Klausyk, – nutildžiau. – Papasakojau, kas atsitiko, bet tai nereiškia, kad
noriu apie tai šnekėtis. Man jau geriau, todėl baigiam šitą temą.
– Rouz... – sutrikusi prabilo Lisa. Pajutau tikrą jausmų audrą. Baimę.
Susirūpinimą. Šoką. O jos gailestis tik dar labiau viską apsunkino.
Papurčiau galvą.
– Ne, Lis. Labai prašau. Kaip sau norit, bet apie tai daugiau nešnekėsim. Ne
dabar. Todėl atsikabinkit.
Bijojau, kad Lisa nenurims dėl įgimto atkaklumo, o Adrianas su Kristianu –
vien iš bjaurumo. Bet nors mano žodžiai buvo paprasti, paveikė griežtas tonas.
Tai pajutau iš Lisos sumišimo, o pažvelgusi į veidus, supratau kalbėjusi tikrai
šlykščiai.
– Atleiskit, – sumurmėjau. – Ačiū už rūpinimąsi, bet man dabar ne tai galvoje.
Lisa nuo manęs nenuleido akių. Vėliau, pasakė mintimis. Nežymiai jai
linktelėjau, sukdama galvą, kaip išvengti būsimo pokalbio.
Lisa susitiko su Adrianu užsiimti magija. Džiaugiausi matydama ją, nors čia
buvau tik dėl Kristiano. Tiesą sakant, nesupratau, kodėl jis atėjo. Matyt,
nepaisydamas visko, tebepavyduliavo. Jei būtų žinojęs karalienės užmačias,
savaime aišku, būtų turėjęs rimtesnę dingstį pasilikti. Tačiau buvo akivaizdu,
kad magijos pamokos jam nuobodžios. Per mokytojos Meisner pamoką jis
susistūmė du suolus ir išsitiesęs pareiškė:
– Pažadink, jei pasakos ką įdomaus.
Mudu su Edžiu sustojome klasės viduryje, kad galėtume stebėti langus ir
duris nesitraukdami nuo savo morojų.
– Tikrai matei Meisoną? – pašnibždomis paklausė Edis. Ir staiga suglumo. –
Atleisk... Sakei, nenori apie tai kalbėti...
Jau norėjau atrėžti, kad kaip tik taip ir sakiau, bet tada pamačiau Edžio
žvilgsnį. Jis klausė ne iš smalsumo. Jam rūpėjo Meisonas. Juodu buvo geriausi
draugai, ir Edis, kaip ir aš, vis dar negalėjo susitaikyti su jo mirtimi. Tikriausiai jį
sužavėjo mintis apie galimybę bendrauti su Meisonu. Kita vertus, ne jis matė
vaiduoklį.
– Manau, ten buvo jis, – atsakiau irgi pašnibždomis. – Nežinau. Visi sako, kad
man pasivaideno.
– Kaip atrodė? Piktas?
– Liūdnas. Labai liūdnas.
– Jei ten tikrai buvo jis... Nežinau... – Edis nudelbė akis, akimirką
pamiršdamas sergėtojo pareigas. – Vis svarstau, ar pyksta, kad jo
neišgelbėjome.
– Nieko negalėjome padaryti, – pakartojau, ką buvau girdėjusi iš visų. – Bet ir
aš taip pagalvojau, nes tėvas Endrius minėjo, kad vaiduokliai kartais grįžta
keršyti. Tačiau man nepasirodė, kad Meisonas pyksta – greičiau nori kažką
pasakyti.
Staiga prisiminęs, kad turi saugoti morojus, Edis apsidairė. Daugiau nieko
nepasakė, bet žinojau, apie ką mąsto.
O Lisa su Adrianu darė tikrą pažangą. Tiksliau, Adrianas darė pažangą. Jie
išrovė kelis nudžiūvusius arba užmigusius žiemai augalus ir persodino į
vazonėlius, išrikiuotus ant ilgo stalo. Lisa palietė vieną augalą, joje pajutau
liepsnojant magiją. Po kelių akimirkų nuvytęs daigas sužaliavo ir išleido lapus.
Adrianas nenuleido akių, tarsi daige slypėtų atsakymas į visus Visatos
klausimus, tada giliai atsiduso.
– Paprasta kaip nusišvilpti, – pasakė.
Jis palietė augalą pirštų galiukais. Matyt, nebuvo taip paprasta, nes niekas
nepasikeitė. Paskui, po kelių sekundžių, augalas virptelėjo. Ėmė kaltis žalias
daigelis, bet sustojo.
– Tau pavyko, – nustebo Lisa. Jaučiau, kad ji šiek tiek pavydi. Adrianas įvaldė
jos sugebėjimus, o jai nepavyko perprasti jo galių.
– Nelabai, – atsakė Adrianas žiūrėdamas į augalą. Šiandien jis buvo visiškai
blaivus, ir niekas nešvelnino dvasios keliamo susierzinimo. Mūsų nuotaikos buvo
panašios. – Po velnių.
– Nenusišnekėk. Valios pastangomis privertei jį išsiskleisti. Nuostabu, –
pagyrė Lisa.
– Tau išėjo geriau, – pasiskundė kaip mažvaikis.
Nesusilaikiusi įsikišau.
– Užuot zyzęs, pamėgink dar kartą.
Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
– Apsieisime ir be tavo patarimų, Vaiduoklių mergaite. Sergėtojai turi būti
pastebimi, bet negirdimi.
Pasiutau dėl tokio epiteto, bet Adrianas nepastebėjo, nes užkalbino Lisa.
– Ji teisi. Pamėgink dar kartą.
– Verčiau tu – noriu pažiūrėti. Beveik jaučiu, ką darai.
Lisa palietė kitą augalą. Joje suliepsnojo magija ir gyvenimo džiaugsmas, bet
staiga ji užsikirto. Pajutau baimę ir sutrikimą – taip būdavo ir anksčiau. Ne, ne,
tyliai meldžiausi. Viskas kartojasi. Žinojau, kad taip ir bus, jei ir toliau valdys
magiją. Nenoriu, kad tai pasikartotų.
Sulig tais žodžiais juoda dėmė išnyko. Mintys ir jausmai nurimo. Augalas
išsiskleidė. Susinervinusi dėl Lisos būsenos, buvau jį pamiršusi. Adrianas irgi jo
nematė – akys buvo įsmeigtos į mane. Veidas susirūpinęs ir nepaprastai sumišęs.
– Štai, – patenkinta tarė Lisa. Ji nepastebėjo, kad Adriano mintys skraido
kitur. – Dabar mėgink tu.
Adrianas atsipeikėjo. Atsidusęs pasuko prie kito augalo, bet Lisa jį sugrąžino.
– Ne, ne, baik, ką pradėjęs. Gal pavyks pamažu.
Jis linktelėjo ir grįžo prie pirmo augalo. Kurį laiką nedarė nieko, tik žiūrėjo.
Klasėje stojo tyla. Dar nemačiau jo tokio susikaupusio – kaktą išmušė prakaitas.
Galiausiai augalas virptelėjo. Sužaliavo, sukrovė pumpurėlius. Pažvelgiau į
Adrianą. Jo akys buvo primerktos, dantys sukąsti. Darė viską, ką galėjo.
Pumpurai išsiskleidė baltais žiedais.
– Tau pavyko! – sušuko Lisa ir laiminga apkabino Adrianą – nuoširdžiai
džiaugėsi sėkme. Ir nors pačiai nesisekė, tai sužadino viltį, kad ir ji kada nors
pakartos jo sugebėjimus. Jie iš tiesų galėjo mokytis vienas iš kito.
– Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu padaryti ką nors naujo, – pasakė ji šiek tiek
pavydėdama.
Adrianas bakstelėjo į sąsiuvinį.
– Dvasia turi daug galimybių. Ko nors tikrai išmoksi.
– Kas čia? – paklausiau.
– Prisimeni, kaip domėjausi keistu elgesiu? – paklausė Lisa. – Sudarėme
sąrašą.
Prisiminiau. Ieškodama kitų dvasios valdytojų, ji aptiko pasakojimų apie
nepaprastus morojų sugebėjimus. Jais tikėjo nedaug kas, bet Lisai atrodė, kad
tie morojai irgi valdė dvasią.
– Be gydymo, aurų ir susitikimų sapnuose, dar yra įtaiga.
– Ją ir taip valdai, – pasakiau.
– Yra ir kitokia, stipresnė, įtaiga. Aš tik pasakau, ką reikia daryti, o galima
priversti matyti ir jausti tai, ko visai nėra.
– Sukelti haliucinacijas? – pasitikslinau.
– Panašiai, – atsakė Adrianas. – Yra pasakojimų apie morojus, kurie privertė
kitus išgyventi tikrą košmarą, tariamus užpuolimus ir kita.
Sudrebėjau.
– Tai šiurpu.
– Tai nepakartojama, – pataisė Adrianas.
Lisa pritarė man.
– Nežinau. Paprasta įtaiga – tai viena, bet šitai jau peržengia ribas.
Kristianas nusižiovavo.
– Dabar, kai pergalė pasiekta, gal pakaks magijos?
Atsigręžiau į Kristianą. Jis nenuleido akių nuo Lisos ir Adriano. Jam visai
nepatiko, kad jinai aną apsikabinusi. Galiausiai Lisa Adrianą paleido, bet tikrai
ne dėl Kristiano. Jie buvo per daug laimingi, kad pastebėtų jo akių žaibus.
– Gali tai padaryti dar kartą? – paklausė Lisa.
Adrianas papurtė galvą.
– Ne dabar. Tai atėmė visas mano jėgas. Reikia cigaretės. – Jis parodė į
Kristianą. – Verčiau skirk dėmesio vaikinui. Jis buvo stebėtinai kantrus.
Spinduliuodama džiaugsmu, Lisa nuskubėjo prie Kristiano. Ji tiesiog švytėjo,
mačiau, kaip jam sunku pykti. Griežta išraiška sušvelnėjo, taip paveikti gali tik ji.
 – Grįžkime į bendrabutį, – pasakė Lisa, imdama Kristianą už rankos.
Išėjome. Edis – su Lisa ir Kristianu, aš tam tikru atstumu sekiau iš paskos.
Prie manęs tuoj pat prisigretino Adrianas. Lūpose jau smilko cigaretė, vadinasi,
uostyti tą šlykštynę teks man. Niekaip nesupratau, kodėl jo niekas nenubaudžia
už rūkymą Akademijos teritorijoje. Suraukiau nosį.
– Žinai, galėtum pakeisti tolimąjį sergėtoją ir su ta šlykštyne nuo mūsų laikytis
atokiau, – subambėjau.
– Manau, jau gana, – numetė cigaretę ir sutrypė, bet nuorūkos nepakėlė. Tai
buvo taip pat šlykštu kaip ir pats rūkymas. – Tai ką pasakysi, mažoji dampyre?
Buvau nepakartojamas, ar ne? Neabejoju – būtų buvę įspūdingiau, jei būčiau
atauginęs amputuotą koją arba atskyręs Siamo dvynius. Bet tam reikia daugiau
praktikos.
– Jei nori mano patarimo – nors labai tuo abejoju, – magijos pratybas jums
derėtų pristabdyti. Kristianas mano, kad tu kabini Lisą.
– Negali būti! – sušuko apsimestinai nustebęs. – Argi jis nežino, kad mano
širdis priklauso tau?
– Nepriklauso. O Kristianas ir toliau nervinasi, nepaisydamas mano
įtikinėjimų.
– Žinai, jei dabar pradėtume laižytis, lažinuosi – jis iškart pasijustų geriau.
– Jei mane paliesi, – maloniai atsakiau, – suteiksiu išskirtinę galimybę
pažiūrėti, ar turi gydomųjų galių. Tada ir pamatysime, ką sugebi iš tiesų.
– Mane išgydys Lisa, – patenkintas atsakė. – Jai tai vieni niekai. Nors... –
kandi šypsena dingo. – Kai naudojo magiją, jai nutiko šis tas keisto.
– Mačiau. Tu irgi tai pajutai?
– Ne. Pamačiau. – Adrianas susiraukė. – Rouz... prisimeni, kai paklausei, ar
nesikraustai iš proto, o aš atsakiau, kad ne?
– Taip...
– Regis, būsiu suklydęs. Tu tikrų tikriausia pamišėlė.
Sustojau kaip įbesta.
– Ką, po velnių, čia paistai?
– Matai, kai Lisa gaivino antrą augalą, jos aura kiek prigeso...
– Aš pajutau tą patį. Ji trumpam sutriko ir kaip anksčiau prarado sveiką protą.
Bet viskas praėjo.
Jis linktelėjo.
 – Tai ir keisčiausia. Tamsa iš jos auros perėjo į taviškę. Jau anksčiau
pastebėjau, kad judviejų auros labai skiriasi, bet dabar mačiau, kaip tai nutiko.
Tarsi juoduma būtų peršokusi nuo jos ant tavęs.
Sudrebėjau.
– Ką tai reiškia?
– Todėl ir manau, kad esi pamišusi. Juk Lisai magija šalutinio poveikio nedaro,
ar ne? O tu... Pastaruoju metu visai nesivaldai ir matai vaiduoklius. – Kalbėjo
paprastai, lyg vaiduokliai būtų kasdienybė. – Manau, dvasios daroma žala, jos
poveikis psichikai iš Lisos pereina tau. Todėl jos psichika stabili, o tu... matai
vaiduoklius.
Pasijutau lyg gavusi antausį. Dar viena teorija. Ne stresas. Ne vaiduokliai. Aš
tik „užsikrėčiau“ Lisos pamišimu. Prisiminiau jos juodžiausią laikotarpį – kai
kentėjo nuo depresijos ir žalodavosi. Prisiminiau mūsų buvusią mokytoją Karp –
irgi dvasios valdytoją – ji išsikraustė iš proto ir tapo strigoje.
– Ne, – atsakiau įsitempusi. – Man taip neatsitiks.
– O kaipgi jūsų ryšys? Tau pereina jos mintys ir jausmai. Kodėl negali pereiti
beprotybė? – Adrianas kalbėjo ramiai, apimtas smalsumo, nė nenumanydamas,
kaip mane gąsdina.
– Bet tai neturi...
Staiga viską supratau. Gavau atsakymą, kurio tiek ieškojau.
Šventasis Vladimiras visą gyvenimą kentė nuo šalutinio dvasios poveikio. Jį
kamavo košmarai ir kliedesiai; juos jis laikė vidiniais demonais. Bet Vladimiras
neišprotėjo, nemėgino nusižudyti. Mudvi su Lisa manėme, kad viskas dėl jo
sergėtojos, šešėlio pabučiuotos Anos, su kuria jį siejo toks pat ryšys.
Nusprendėme, kad artimas žmogus, su kuriuo visada gali pasikalbėti, kuris
palaiko sunkiausiu metu, jam atstoja antidepresantus.
O kas, jei... jei...
Man užėmė kvapą. Nebegalėjau tverti nežinios. Beje, kiek dabar valandų?
Kiek liko iki komendanto valandos? Reikia viską išsiaiškinti. Staiga sustojau ir
vos neišsitiesiau ant slidaus takelio.
– Kristianai!
Draugai atsigręžė.
– Ko nori? – paklausė Kristianas.
– Man reikia kai kur nueiti – tiksliau, mums reikia, nes negaliu palikti tavęs
vieno. Man reikia į koplyčią.
Nustebęs jis kilstelėjo antakius.
– Staiga prispyrė nueiti išpažinties?
– Nieko neklausinėk. Maldauju. Užtruksime tik kelias minutes.
Nerimo šešėlis perbėgo Lisos veidu.
– Galime nueiti visi kartu...
– Ne, vieniems bus greičiau. – Nenorėjau, kad ji eitų. Nenorėjau, kad išgirstų
atsakymą, nes juo beveik neabejojau. – Eikit į bendrabutį. Mes jus pasivysime.
Kristianai, labai prašau.
Kristianas žiūrėjo į mane svarstydamas, ar pasityčioti, ar padėti. Jis nebuvo
visiškas niekšas, tad nugalėjo kilnūs jausmai.
– Na gerai, bet jei versi melstis kartu – išeisiu.
Palikę kitus patraukėme į koplyčią. Žingsniavau taip greitai, kad jis vos spėjo
paskui.
– Tikriausiai nepaaiškinsi, ką visa tai reiškia? – susirūpino Kristianas.
– Nepaaiškinsiu. Bet ačiū už supratingumą.
– Prašom. – Buvau tikra, kad vaiposi, bet žiūrėjau po kojomis.
Koplyčią radau užrakintą. Pasibeldžiau dairydamasi, ar languose dega šviesa.
Jie tamsavo.
– Žinai, ne kartą čia buvau įsilaužęs, – pasakė Kristianas. – Jei tau reikia
patekti vidun...
– Ne tik. Turiu pasikalbėti su kunigu. Velnias, jo nėra.
– Matyt, jau miega.
– Velnias, – pakartojau nesijaudindama, kad šėtono vardą miniu prie
bažnyčios slenksčio. Jei kunigas jau miega, jis morojų pastate, kur tikrai
nepateksiu. – Man reikia...
Staiga durys atsidarė, ir į mus sužiuro tėvas Endrius. Nustebęs, bet tikrai
nepiktas.
– Rouz? Kristianas? Ar kas nutiko?
– Noriu jūsų šio to paklausti, – išrėžiau. – Tai neužtruks.
Jis dar labiau nustebo, bet pakvietė užeiti. Sustojome prieangyje.
– Jau ketinau išeiti, – pasakė tėvas Endrius. – Rakinau visas duris.
– Sakėte, kad šventasis Vladimiras gyveno ilgai ir mirė senatve. Tai tiesa?
– Taip, – lėtai atsakė. – Bent jau kiek žinau. Visose senose knygose, taip pat
naujausiose, rašoma tas pat.
 – O kaip Ana? – Buvau prie isterijos ribos.
– Ką Ana?
– Kas ištiko ją? Kaip ji mirė?
Mudvi su Lisa taip nerimavome dėl šventojo Vladimiro likimo, kad nė
nesusimąstėme apie Aną.
Tėvas Endrius atsiduso.
– Bijau, kad jai teko sunkesnė dalia. Jinai jį prižiūrėjo visą gyvenimą.
Kalbama, kad galiausiai jai šiek tiek pasimaišė ir...
– Ir? – paklausiau. Kristianas, visiškai suglumęs, dairėsi tai į kunigą, tai į
mane.
– Praėjus keliems mėnesiams po šventojo Vladimiro mirties nusižudė.
Stipriai užsimerkiau. Šito ir bijojau.
– Labai gaila, – pasakė tėvas Endrius. – Žinau, kaip domėjaisi jos likimu. Aš ir
pats tik neseniai apie tai perskaičiau. Atimti sau gyvybę, žinoma, nuodėmė,
tačiau, žinant, kokie jie buvo artimi, nesunku suprasti, kaip Ana pasijuto po jo
mirties.
– Dar sakėte, kad jai pasimaišė.
Jis linktelėjo ir skėstelėjo rankomis.
– Sunku pasakyti, kas dėjosi tos vargšelės galvoje. Greičiausiai paveikė daug
kas. Bet kodėl taip staiga ja susidomėjai?
Papurčiau galvą.
– Ilga istorija. Ačiū už atsakymus.
Tik nuėjus pusę kelio Kristianas išdrįso paklausti.
– Ką visa tai reiškia? Prisimenu, kaip domėjotės jų gyvenimu. Vladimirą su
Ana siejo toks pat ryšys kaip ir judvi su Lisa, ar ne?
– Aha, – niūriai patvirtinau. – Klausyk, nenoriu gadinti jūsų santykių, bet
maldauju – nesakyk šito Lisai. Turiu sužinoti daugiau. Pasakyk... nė nežinau.
Pasakyk, kad išsigandau, ar man nepaskyrė daugiau visuomeninių darbų.
– Taigi abu meluosime?
– Patikėk, man tai nepatinka lygiai kaip ir tau. Bet dabar jai pačiai taip bus tik
geriau.
Jei Lisa sužinos, kad gali išvesti mane iš proto, ims kaltinti save. Nustos
naudoti magiją. Neslėpsiu – to ir norėjau, bet paskui prisiminiau, kiek jai tai
teikia džiaugsmo. Kaip galiu iš jos šitai atimti? Kita vertus, ar turiu aukotis?
 Vienareikšmio atsakymo nebuvo, o aš nenorėjau daryti skubotų išvadų, kol
nesužinosiu daugiau. Kristianas sutiko saugoti paslaptį. Kai susiradome draugus,
buvo jau beveik komendanto valanda. Turėjome pusvalandį, tada išsiskirstėme į
savo bendrabučius. Dėl sumažinto krūvio man nebereikėjo budėti naktimis,
strigojų grėsmė buvo nedidelė, o mokytojai norėjo, kad išsimiegočiau.
Taigi, išmušus komendanto valandai, viena patraukiau į dampyrų bendrabutį.
Ir tada dar kartą pasirodė jis.
Meisonas.
Staigiai sustojau ir apsidairiau tikėdamasi, kad mus kas nors mato ir kartą
visiems laikams išsklaidys mano abejones. Meisonas stovėjo susikišęs rankas į
palto kišenes, atsaini laikysena kėlė dar keistesnius jausmus.
– Smagu tave matyti vieną, – pasakiau keistai ramiu balsu, nors, kaip visada jį
pamačius, skausmas pervėrė širdį. – Mane ne itin sužavėjo tavo kompanija
lėktuve.
Jis ir toliau žiūrėjo abejingu, liūdnu žvilgsniu. Pasijutau dar blogiau.
Nesusivaldžiau.
– Kas tu? – sušukau. – Tu tikras? Ar aš kraustausi iš proto?
Mano nuostabai, jis linktelėjo.
– Kuris variantas? – riktelėjau. – Tu tikras?
Linktelėjo.
– Ar kraustausi iš proto?
Meisonas papurtė galvą.
– Nepaprastai palengvėjo. – Nors jausmai maišėsi, sugebėjau dar ir
pajuokauti. – Kita vertus, jei tu – haliucinacija, ar prisipažintum?
Meisonas ir toliau žiūrėjo nepratardamas nė žodžio. Dar kartą apsidairiau
vildamasi ką nors pamatyti.
– Ką čia veiki? Pyksti ant mūsų ir grįžai atkeršyti?
Jis papurtė galvą, ir man palengvėjo. Iki tos akimirkos pati nesupratau, kaip
šito bijau. Kaltė ir skausmas buvo įsišakniję labai giliai. Atrodė, neišvengiama,
kad jis kaltina mane, kaip apkaltino Rajenas.
– Ar tu... ar tu nerandi ramybės?
Meisonas linktelėjo, jo veidas dar labiau apniuko. Prisiminiau paskutines jo
gyvenimo akimirkas ir nurijau besitvenkiančias ašaras. Galimas daiktas, aš
nebūčiau radusi ramybės, jei mano gyvenimas būtų buvęs atimtas dar
neprasidėjęs.
– Bet tu čia ne tik dėl to? Sugrįžai pas mane dėl kitos priežasties, tiesa?
Jis linktelėjo.
– Dėl ko? – Pastaruoju metu per daug klausinėju, per daug nežinios. – Kas
yra? Ką turiu padaryti?
Tačiau jis tegalėjo linktelėti „taip“ arba „ne“. Pravėrė burną, tarsi norėdamas
ką nors pasakyti. Mačiau, stengiasi iš paskutiniųjų, visai kaip Adrianas su tuo
augalu. Bet neišgirdau nė garselio.
– Atleisk, – sušnibždėjau. – Atleisk, bet nesuprantu... Ir atleisk už visa kita.
Meisonas paskutinįsyk liūdnai pažvelgė ir išnyko.
 DVIDEŠIMTAS

– Pakalbėkim apie tavo mamą.

Atsidusau.
– Ir ką apie ją kalbėti?
Tai buvo mano pirmas apsilankymas pas psichologę, ir iš jo nemačiau jokios
naudos. Gal iš karto reikėjo pasakyti, kad vakar mačiau Meisoną? Bet
nenorėjau, kad Akademijos darbuotojai ir toliau manytų, jog kraustausi iš proto –
net jei taip ir yra.
Jei atvirai, ir pati pradėjau abejoti savo sveiku protu. Adriano auros analizė ir
Anos istorija sustiprino įsitikinimą, kad pamažu kraustausi iš proto. Nesijaučiau
pamišėle, bet ar pamišėliai suvokia, kad yra pamišę? Pasak Adriano – ne.
Pamišimas – bendras terminas. Per psichologijos pamokas sužinojau, kad jų
klasifikacija itin plati. Dauguma psichikos ligų formų labai savitos, joms būdingi
tam tikri požymiai: nerimas, depresija, nuotaikų kaita ir taip toliau. Nežinau,
kiek jų pasireiškė man – jei išvis pasireiškė.
– Ką jai jauti? – paklausė psichologė. – Savo mamai?
– Ji gera sergėtoja ir bloga motina.
Deidrė – toks buvo psichologės vardas – kažką pasižymėjo sąsiuvinyje. Tai
buvo liekna šviesiaplaukė morojė, vilkinti žaliai melsva kašmyrine suknele.
Atrodė nedaug vyresnė už mane, bet diplomai ant stalo liudijo išsilavinimą. Jos
kabinetas buvo administraciniame pastate, kur sėdi direktorė. Tikėjausi, mane
paguldys ant sofos, kaip rodo filmuose, tačiau teko pasitenkinti kėde. Laimė, ji
buvo patogi. Ant sienų – daugybė gamtos nuotraukų, drugeliai, narcizai ir kita.
Matyt, jie turi veikti raminamai.
– Gal paaiškintum, ką turėjai omenyje, sakydama „bloga“? – paklausė Deidrė.
– Tai geras įvertinimas. Prieš mėnesį būčiau pasakiusi „siaubinga“. Kaip tai
susiję su Meisonu?
– Nori pasikalbėti apie Meisoną?
Pastebėjau jos įprotį į klausimą atsakyti klausimu.
– Nežinau, – prisipažinau. – Bet juk dėl to čia ir esu, ar ne?
– Ką jam jautei? Ką jauti jam mirus?
 – Liūdesį. Ką dar galėčiau jausti?
– Pyktį?
Pagalvojau apie strigojus, jų žiaurius veidus ir abejingumą gyvybei.
– Taip, šiek tiek.
– Kaltę?
– Savaime suprantama.
– Kodėl savaime?
– Nes jis ten atsidūrė per mane. Aš jį įskaudinau... jis norėjo prieš mane
pasirodyti. Pasakiau, kur slepiasi strigojai, nors neturėjau to daryti. Jei nebūtų
apie juos žinojęs, nebūtų vykęs ieškoti. Tebebūtų gyvas.
– Bet jis pats buvo atsakingas už savo veiksmus? Pats taip nusprendė?
– Taip... greičiausiai. Neverčiau jo nieko daryti.
– Tai kodėl tada jautiesi kalta?
Nusisukau ir pažvelgiau į boružės nuotrauką.
– Buvo mane įsimylėjęs. Lyg ir susitikinėjome, bet aš negalėjau su juo
suartėti. Jį tai skaudino.
– O kodėl negalėjai?
– Nežinau. – Prieš akis iškilo ant grindų gulintis Meisono kūnas. Tą mintį
nuvijau. Neketinau apsiverkti prieš Deidrę. – Tai ir yra, kad pati nesuprantu. Jis
buvo draugiškas, sąmojingas. Mudu puikiai sutarėme. Bet atrodė – taip negali
būti. Netgi bučiuojantis. Tiesiog negalėjau...
– Turi bėdų dėl intymumo?
– Ką? Ne! Aišku, ne.
– Ar su kuo nors jau turėjai lytinių santykių?
– Ne. Norite pasakyti, kad turėjau turėti?
– O tau pačiai kaip atrodo?
Po velnių. Jau maniau ją perkandusi. Tikėjausi, šito ne​paklaus.
– Su Meisonu tiesiog negalėjau.
– Ar yra kažkas kitas? Su kuo galėtum?
Dvejojau. Nesupratau, kaip tai susiję su vaiduokliais. Prisiminiau, kad
dokumente, kurį pasirašiau, sakoma, kad viskas, ką pasakysiu čia, yra
konfidencialu. Ji neturi teisės to papasakoti, nebent iškiltų pavojus, kad
padarysiu ką nors sau ar nusižengsiu įstatymui. Nebuvau tikra, ar artimi
santykiai su vyresniu vaikinu priskirtini šiai kategorijai.
 – Taip. Bet negaliu pasakyti, kas jis.
– Seniai jį pažįsti?
– Beveik šešis mėnesius.
– Esate artimi?
– Žinoma. Bet mes... – Kaip čia pasakius tiksliau? – Tarp mūsų nieko nėra. Jis
man... nepasiekiamas. – Tegu supranta, kaip nori. Pavyzdžiui, kad jis turi
merginą.
– Ar dėl jo ir negalėjai suartėti su Meisonu?
– Taip.
– Jis tau neleidžia susitikinėti su kitais?
– Greičiau nenoriu pati.
– Nesidomi kitais, nes patinka jis?
– Taip. Bet nesvarbu. Nematau prasmės su kuo nors su​sitikinėti.
– Kodėl?
– Nėra laiko. Netrukus tapsiu sergėtoja. Visą dėmesį turėsiu skirti Lisai.
– Juk gali ją saugoti ir kartu su kuo nors susitikinėti?
Papurčiau galvą.
– Ne. Turiu būti pasiruošusi už ją paaukoti gyvybę. Negaliu leisti, kad kas
atitrauktų mano dėmesį. Sergėtojai turi posakį – „Svarbiausia jie.“ Tai yra jūs.
Morojai.
– Ir tu nusprendei, kad Lisos poreikiai svarbesni už tavuosius?
– Žinoma. – Susiraukiau. – O kas lieka? Juk būsiu jos ser​gėtoja.
– Ar džiaugiesi, kad dėl jos turėsi atsisakyti savo svajonių?
– Ji – geriausia draugė. Ir vienintelė savo giminės palikuonė.
– Klausiau ne to.
– Taip, bet... – nutilau. – Jūs neuždavėte klausimo.
– Manai, turiu tik klausinėti?
– Tiek to. Klausykite, aš myliu Lisą ir padarysiu viską, kad ją apsaugočiau.
Taškas. Bet kodėl jūs, morojė, sakote man, dampyrei, kad neturėčiau teikti
pirmenybės morojams? Pati žinote mūsų tvarką.
– Žinau. Bet neketinu nagrinėti. Tik noriu padėti tau pasijusti geriau.
– Bijau, kad be vieno nebus kito.
Deidrė šyptelėjo, paskui pažvelgė į laikrodį.
– Šiandien viskas. Susitiksim kitą kartą.
 Sukryžiavau rankas.
– Tikėjausi gauti kokį nors baisiai protingą patarimą, kaip elgtis. Bet jūs tik
verčiate išsišnekėti.
Ji tyliai nusijuokė.
– Terapija – ne visai tai, ką įsivaizduoji.
– Tai kokia iš jos nauda?
– Mes ne visada aiškiai suvokiame savo mintis ir jausmus. Kai yra, kas
padeda, tai padaryti lengviau. Pati žinai, kaip turėtum elgtis. Aš tik padedu rasti
atsakymus klausinėdama ar nagrinėdama tau nemalonias temas.
– Pripažįstu – kamantinėti mokate, – kandžiai mestelėjau.
– Ir nors neturiu jokio „baisiai protingo patarimo“, norėčiau, kad iki kito
susitikimo apie kai ką pagalvotum. – Žvilgtelėjo į užrašus ir, kažką galvodama,
baksnojo pieštuku. – Pirmiausia norėčiau, kad pagalvotum, ko tavęs klausiau
apie Lisą – ką iš tiesų manai, kad jai turėsi paaukoti savo gyvenimą.
– Jau sakiau.
– Sakei. Bet pagalvok nuodugniau. Jei atsakymas nepasikeis, tebūnie. Ir
pamąstyk – ar gali būti, kad tas vaikinas tave traukia tik todėl, kad yra
nepasiekiamas?
– Nesąmonė. Nematau jokios prasmės.
– Nejaugi? Ką tik sakei, kad negali turėti jokių santykių. Ar gali būti, kad,
geisdama to, ko negali turėti, nesąmoningai mėgini su tuo susitaikyti? Jei negali
turėti jo, nereikia rinktis tarp pareigos Lisai ir jausmų jam.
– Labai painu, – pasiskundžiau.
– Taip, painu. Todėl ir noriu padėti.
– Bet kuo čia dėtas Meisonas?
– Mes čia ne dėl Meisono, o dėl tavęs. Svarbiausia tu, Rouz.

Iš psichologės išėjau išsilydžiusiomis smegenimis. Ten pasijutau kaip teisme. Jei

Viktorą būtų tardžiusi Deidrė, teismas būtų pasibaigęs perpus greičiau.
Kita vertus, manau, Deidrė nuėjo ne tuo keliu. Tikrai nejaučiu neapykantos
Lisai. O mintis, kad pamilau Dimitrijų, nes negaliu jo turėti, tiesiog juokinga. Nė
nesusimąsčiau apie sergėtojų konfliktą, kol jis pats apie tai nepasakė. Pamilau,
nes... nes jis – Dimitrijus. Geras, sąmojingas, stiprus, atsidavęs, gražus. Ir
supranta mane.
 Vis dėlto žingsniuodama į bendrabutį mąsčiau, ką pasakė Deidrė. Nors ir
nepagalvojau, kad santykiai mus atitrauks nuo pareigų, iš pat pradžių žinojau –
amžiaus skirtumas ir jo pareigos taps rimta kliūtimi. Ar tai turėjo įtakos? Gal
giliai širdyje jaučiau, kad tarp mūsų negali nieko būti, todėl galiu paaukoti
gyvenimą Lisai?
Ne – pasakiau tvirtai. Tai juokinga. Nors Deidrė ir moka klausinėti, užduoda
tikrai ne tuos klausimus.
– Rouz!
Atsigręžiau ir pamačiau per pievelę ateinantį Adrianą. Regis, jam nusispjauti,
kad brangūs batai mirksta pažliugusiame sniege.
– Pavadinai mane Rouz, ne mažąja dampyre? Pirmą kartą.
– Visada tave taip vadinu, – priėjęs paprieštaravo.
Užėjome į vidų. Vyko pamokos, tad koridoriai buvo tušti.
– Kur tavo antra, geresnioji, pusė?
– Kristianas?
– Ne, Lisa. Juk žinai, kur ji, ar ne?
– Žinau, nes dabar paskutinė pamoka, ir ji klasėje kartu su kitais. Pamiršai,
kad čia mokykla.
Jis atrodė nusivylęs.
– Radau daugiau pasakojimų apie įtaigą, norėjau su ja aptarti.
– Nori pasakyti, kad radai nuodingą užsiėmimą? Aš apšalusi.
– Kam kalbėti, o kam tylėti, ypač kai visa jūsų egzistencija paremta snukių
daužymu. Jūs, dampyrai, visiškai necivilizuoti. Bet už tai jus ir mylime.
– Tiesą sakant, – pasakiau, – pastaruoju metu ne mes vieni darbuojamės
kumščiais. – Buvau beveik pamiršusi kilmingųjų klubo muštynes – turėjau tiek
rūpesčių. Tarsi mėginčiau išlaikyti vandenį rieškučiose. Dvejojau, bet galų gale
paklausiau: – Ar žodis Mana tau ką nors reiškia?
Jis atsirėmė į sieną ir išsitraukė cigaretes.
– Taip.
– Nepamiršk, kad esi mokykloje, – perspėjau.
– Ką? Ak, taip, – jis atsiduso ir susigrūdo cigaretes atgal. – Maniau, pusė jūsų
mokosi rumunų kalbos? Tai reiškia ranka.
– Mokausi anglų.
Ranka? Nieko nesupratau.
 – Kodėl klausi?
– Nežinau. Matyt, ką nors supainiojau. Tai susiję su vienu reikalu, kurį suka
kilmingieji.
Adriano akys supratingai žybtelėjo.
– Viešpatie, negali būti. Argi tai vyksta ir čia?
– Kas vyksta?
– Mana. Ranka. Kvaila slapta draugija, susikurianti mokyklose. Ji buvo ir
Adleryje. Būrelis kilmingųjų rengia slaptus susitikimus ir giriasi esą aukščiau
kitų.
– Tada viskas aišku, – pasakiau. – Tai Džesio ir Ralfo būrelis, į kurį jie norėjo
įtraukti Kristianą. Štai kas yra Mana.
– Kristianą? – Adrianas nusijuokė. – Matyt, jų padėtis išties beviltiška.
Nemanyk, nemenkinu Kristiano, tiesiog jis ne iš tų, kurie užsiima tokiomis
nesąmonėmis.
– Tiesa, jie kaip reikiant nuo jo gavo. O koks tokios slaptos draugijos tikslas?
Adrianas gūžtelėjo.
– Toks pat, kaip ir kitų. Pajusti savo vertę, pasijusti ypatingam. Priklausymas
elitinei draugijai leidžia tai padaryti.
– Tik nesakyk, kad ir tu jai priklausei?
– Nereikėjo. Ir taip žinau, kad esu ypatingas.
– Džesis su Ralfu mano, kad kilmingieji turi laikytis išvien. Ypač dabar, kai
tiek prieštaringų nuomonių. Dėl kovos, sergėtojų ir panašiai. Jie įsitikinę, kad
gali šį tą pakeisti.
– Tik ne tokio amžiaus. Daugių daugiausia, ką gali – malti liežuviu. Tačiau
suaugę Mana nariai teberengia slaptus susitikimus ir sudarinėja sandėrius.
– Ir viskas? Tik susitinka ir kalbasi?
Adrianas susimąstė.
– Daugiausia. Tačiau tokios grupuotės susiburia turėdamos kokį nors tikslą.
Taigi ir jie bus kažką sumanę.
Tikslas. Man tai visai nepatiko, ypač kai kalbama apie Džesį ir Ralfą.
– Kaip nepriklausęs tokiai draugijai, labai daug žinai.
– Mano tėvas priklausė. Apie tai daug nešneka – šiaip ar taip, draugija slapta,
– bet kai ką nugirdau, kai ką sužinojau mokykloje.
Atsišliejau į sieną. Laikrodis rodė, kad pamoka eina į pabaigą.
 – Ar teko girdėti, kad jie engtų kitus? Žinau mažiausiai keturis jų sumuštus
morojus. Ir visi tyli kaip užsiūti.
– Nekilmingus?
– Ne, kilminguosius.
– Nelogiška. Kilmingieji buriasi į draugijas siekdami apsisaugoti nuo
permainų. Nebent persekioja kilminguosius, palaikančius prasčiokus.
– Gal. Bet vienas iš nukentėjusiųjų – Džesio brolis, o Džesis, kaip supratau, ir
yra įkūrėjas. Jis turi tikslą. Beje, jie nepersekioja Kristiano, kai tas atsisakė.
Adrianas tik skėstelėjo rankomis.
– Net aš visko nežinau, bet, kaip jau sakiau, jie tikriausiai turi kokį slaptą
tikslą. – Piktai atsidusau. Adrianas susidomėjęs pažvelgė į mane. – Kodėl tau taip
rūpi?
– Tai neteisinga. Buvo sumušti morojai. Jei veikia gauja, reikia prigriebti.
Adrianas nusijuokė žaisdamas su mano plaukų sruoga.
– Visų neišgelbėsi, nors, Dievas mato, taip stengiesi.
– Tik darau, kas teisinga. – Prisiminiau Dimitrijaus pastabą apie vesternus ir
nusišypsojau. – Turiu siekti teisingumo, kai tik galiu.
– Ir beprotiškiausia, mažoji dampyre, yra tai, kad išties tuo tiki. Matau iš tavo
auros.
– Nori pasakyti, ji nebe juoda?
– Ne... Vis dar tamsi. Bet dabar joje yra auksinių spindulių, primenančių
saulės.
– Tada tavo teorija, kad tamsą perėmiau iš Lisos, klaidinga. – Iš paskutiniųjų
stengiausi negalvoti, ką vakar sužinojau apie Aną. Apėmė ankstesnės baimės.
Pamišimas. Savižudybė.
– Tai dar neaišku, – atsakė Adrianas. – Kada paskutinįkart ją matei?
Lengvai jį niuktelėjau.
– Iš tiesų nieko nematai? Išsigalvoji, ir tiek.
Jis sučiupo mane už rankos ir prisitraukė.
– Ar tu paprastai elgiesi ne taip pat?
Nesusilaikiusi nusišypsojau. Būdama taip arti, pamačiau, kokios gražios jo
žalios akys. Ir nors visą laiką iš jo tyčiojausi, negalėjau paneigti, kad gražios ne
tik akys. Jaučiau pirštų šilumą, tas prisilietimas buvo savaip seksualus.
Prisiminusi Deidrės žodžius, mėginau suprasti, ką jaučiu. Nepaisant karalienės
perspėjimų, Adrianas teoriškai laisvas. Ar jis mane traukia? Jaudina?
Ne. Bent jau ne taip kaip Dimitrijus. Adrianas seksualus, bet manęs netraukia
taip kaip Dimitrijus. O gal todėl, kad Adrianas laisvas? Gal Deidrė teisi
sakydama, kad noriu to, ko negaliu turėti?
– Žinai, – Adrianas nutraukė mano mintis, – kitomis aplinkybėmis tai būtų
labai intymi akimirka. Bet tu į mane žiūri kaip į bandomąjį triušį.
Pataikė kaip pirštu į akį.
– Kodėl niekada nepanaudoji prieš mane įtaigos? – paklausiau. – Beje, kalbu
ne apie muštynių nutraukimą.
– Todėl, kad tavo užsispyrimas tik dar labiau traukia.
Į galvą šovė mintis.
– Padaryk tai.
– Ką?
– Panaudok prieš mane įtaigą.
– Ką? – Adrianas sutriko, o tai pasitaikydavo itin retai.
– Panaudok įtaigą, kad tave pabučiuočiau. Tik turi prižadėti, kad pats
nebučiuosi.
– Žinai, tikrai verti mane nerimauti.
– Prašau.
Jis atsiduso ir pažvelgė į akis. Pasijutau lyg skęsčiau žalioje gelmėje. Viskas
aplink išnyko, liko tik jo akys.
– Noriu tave pabučiuoti, Rouz, – pasakė tyliai. – Noriu, kad ir tu to norėtum.
Staiga jis – jo lūpos, rankos, kvapas – mane užvaldė. Pajutau, kaip dega visas
kūnas. Kiekviena ląstelė laukė bučiuojama. Nieko gyvenime netroškau taip kaip
jo bučinio. Pakėliau veidą, jis pasilenkė prie manęs. Kone jaučiau jo lūpas.
– Ar nori mane pabučiuoti? – jo balsas buvo kaip šilkas.
Kaip niekad gyvenime. Nemačiau nieko, tik jo lūpas.
– Taip, – sudejavau. Jis palinko dar arčiau, jaučiau jo alsavimą. Jis buvo taip
arti ir staiga...
– Viskas, – staiga pasakė atšlydamas.
Akimirksniu atsipeikėjau. Svaigulys praėjo, su juo – ir geismas. Tačiau kai ką
supratau. Veikiama įtaigos, norėjau, kad jis mane pabučiuotų. Tačiau net
veikiama įtaigos nejaučiau tų virpuliukų, bėgiojančių kūnu, kai būdavau su
Dimitrijumi. Nebuvo visa užvaldančio jausmo, kad esame vienas ir mus sieja
galingesnės jėgos. Su Adrianu viskas vyko mechaniškai.
 Deidrė klysta. Jei mano trauka Dimitrijui tik pasąmonės reakcija, ji turėtų
būti tokia pat netikra, kaip trauka Adrianui. Tačiau tai visai kas kita. Dimitrijui
jaučiau meilę, o ne laikiną susižavėjimą.
– Hmm, – numykiau.
– Hmm? – pasitikslino Adrianas stebėdamas mane su šypsena.
– Hmm.
Ketvirto „hmm“ neištarėme nė vienas. Apsidairiusi pamačiau mus stebintį
Kristianą. Pasitraukiau nuo Adriano, ir tą akimirką suskambėjo skambutis.
Koridoriuje ėmė šūkauti mokiniai.
– Pagaliau pamatysiu Lisą, – patenkintas pasakė Adrianas.
– Rouz, ar palydėsi pas maitintoją? – paklausė Kristianas. Jo balsas buvo
bespalvis, veido išraiška neįskaitoma.
– Šiandien tavęs nesaugau.
– Pasiilgau tavo mielos kompanijos.
Atsisveikinau su Adrianu ir nusekiau paskui Kristianą.
– Kas atsitiko? – paklausiau.
– Tai tu man pasakyk. Dar kiek, ir būtum ėmusi laižytis su Adrianu.
– Tai buvo bandymas. Dalis mano terapijos.
– Kokią, po velniais, tau taiko terapiją?
Priėjome maitintojų kambarį. Nors pamokos ką tik baigėsi, čia jau buvo
susidariusi eilutė.
– O koks tau skirtumas? Turėtum džiaugtis. Tai reiškia, kad jis nekabina
Lisos.
– Jam niekas netrukdo kabinti jūsų abiejų.
– Tik nevaidink vyresniojo brolio.
– Aš suirzęs.
Pamačiau Džesį ir Ralfą.
– Valdykis, nes dar nugirs mūsų draugai.
Tačiau Džesio mintys buvo kitur, jis ginčijosi su prižiūrėtoja.
– Negaliu laukti, – pasakė. – Turiu susitikimą.
Prižiūrėtoja parodė į laukiančiųjų eilę.
– Visi atėjo prieš tave.
Džesis pažvelgė jai į akis ir nusišypsojo.
– Šįkart galėtumėte padaryti išimtį.
 – Tikrai, jis skuba, – pridūrė Ralfas balsu, kokiu niekada nešnekėdavo. Jis
buvo švelnus, ne toks šaižus kaip paprastai. – Tiesiog užrašykite jo pavardę
sąrašo viršuje.
Prižiūrėtoja jau norėjo juos išbarti, bet staiga jos išraiška pasikeitė. Ji
žvilgtelėjo į sąrašą ir kažką užrašė. Kelias sekundes stebeilijo išsiblaškiusi,
paskui pakėlė galvą. Akys buvo griežtos kaip paprastai. Ji susiraukė.
– Ką aš dariau?
– Rašėte mano pavardę, – atsakė Džesis ir parodė į sąrašą. – Matote?
Ji žvilgtelėjo ir nustebo.
– Kodėl tavo pavardė sąrašo viršuje? Maniau, ką tik atėjai?
– Mes užsirašėme anksčiau, o leidote ateiti vėliau.
Prižiūrėtoja sutrikusi dar kartą peržvelgė sąrašą. Neprisiminė, kad būtų
atėję anksčiau, – ir nebuvo atėję, – ir negalėjo suprasti, kaip Džesio pavardė
atsidūrė sąrašo viršuje. Paskui trūktelėjo pečiais, matyt, nusprendusi, kad
neverta sukti galvos.
– Palauk su kitais. Kai tik kas atsilaisvins, pakviesiu tave.
Kai Džesis ir Ralfas priėjo prie mūsų, atsigręžiau.
– Prieš ją ką tik panaudojai įtaigą, – sušnypščiau.
Džesis trumpam sutriko, paskui atgavo įprastą šaltakrau​jiškumą.
– Tai kas? Aš ją tiesiog perkalbėjau. Tik jau nesakyk, kad ketini paskųsti.
– Nėra ko skųsti, – susiraukė Kristianas. – Gyvenime nemačiau tokios
nevykusios įtaigos.
– Galima pamanyti, kad iš viso esi ją matęs, – įgėlė Ralfas.
– Užtektinai, – atkirto Kristianas. – Iš daug gražesnių už tave. Nors gal tai ir
paaiškina, kodėl tau taip nesiseka.
Ralfas baisiai įsižeidė, kad jo nelaiko gražiu, bet Džesis jį niuktelėjo ir
pasakė:
– Nekreipk į jį dėmesio. Savo progą jau prarado.
– Jo proga... – Staiga prisiminiau, kaip Brendonas mėgino panaudoti įtaigą,
meluodamas man, kad jam nieko nenutiko. Džil minėjo, jog Bretui Ozerai pavyko
įtikinti mokytoją, kad nieko nebuvo. Didelei Džil nuostabai, mokytoja nieko
daugiau neklausinėjo. Tikriausiai ir Bretas panaudojo įtaigą. Viskas ėmė aiškėti.
Daugybė sutapimų, bet vis dar nesupratau, kas juos sieja.
– Štai dėl ko viskas. Tavo kvaila Mana ir sumušti morojai. Tai susiję su įtaiga.
 Pati nesupratau, kaip viską susiejau, bet nuostaba Džesio veide patvirtino,
kad pataikiau kaip pirštu į akį. Bet jis viską neigė:
– Nusipaistei.
Mėginau spėti aklai, tikėdamasi jį suerzinti ir priversti išsiduoti.
– Kokia prasmė? Jaučiatės pakankamai stiprūs savo niekingiems triukams?
Tik tiek ir sugebate. Apie įtaigą nieko neišmanote. O aš mačiau tokių pavyzdžių,
kurie jus priverstų atsistoti ant galvos ar iššokti pro langą.
– Žinome daugiau, nei gali įsivaizduoti, – atkirto Džesis. – O kai išsiaiškinsiu,
kas tau išpliurpė...
Jis nebaigė grasinimo, nes buvo pakviestas pas maitintoją. Kai juodu su Ralfu
dingo, mane užsipuolė Kristianas.
– Kas čia dedasi? Kas per Mana?
Trumpai persakiau jam, ką sužinojau iš Adriano.
– Štai kodėl kvietė tave. Jie tikriausiai slapta praktikuoja įtaigą. Adrianas
sakė, kad tokias draugijas sudaro kilmingieji, kurie nori ką nors paleisti ar
perimti valdžią neramiais laikais. Tikriausiai mano, kad įtaiga viską išspręs. Štai
ką turėjo galvoje sakydami, kad padės tau gauti tai, ko nori. Jei būtų žinoję, kad
visai nevaldai įtaigos, nebūtų nė kvietę.
Kristianas susiraukė, jam nepatiko, kad priminiau tą vienintelį kartą, kai jis
tuščiai mėgino panaudoti įtaigą slidinėjimo kurorte.
– O kuo čia dėti sumušimai?
– Čia ir yra paslaptis. – Tuo metu pakvietė Kristianą, tad savo teorijas man
teko atidėti vėlesniam laikui. Žvilgtelėjau, pas kurią maitintoją mus veda. – Vėl
Alisa? Kodėl visada gauni ją? Gal pasiprašei?
– Ne, greičiau jau kiti jos atsisako.
Alisa kaip visada apsidžiaugė mus matydama.
– Rouz. Vis dar mus saugai?
– Saugosiu, jei tik leis, – atsakiau.
– Neskubėk, – perspėjo Alisa. – Taupyk jėgas. Tu taip nori kovoti su
nemirusiais, kad gali nejučia tapti viena iš jų. Tada daugiau mūsų neaplankysi, o
mums tavęs labai trūks.
– Aha, – pritarė Kristianas. – Kas naktį raudosiu įsikniaubęs į pagalvę.
Norėjosi jam trenkti.
– Negalėčiau jūsų lankyti, jei tapčiau strigoje, bet tikiuosi mirti paprasta
mirtimi. Tada galėsiu jus lankyti kaip vaiduoklis.
Ar neliūdna, pagalvojau, kad juokauju apie tai, kas dar visai neseniai taip
gąsdino? Tačiau Alisai tai anaiptol nepasirodė juokinga. Ji papurtė galvą.
– Neaplankysi. Tave sulaikys apsauginiai žiedai.
– Žiedai saugo tik nuo strigojų, – priminiau.
Jos išsiblaškęs žvilgsnis staiga tapo rimtas.
– Žiedai saugo nuo visų mirusiųjų. Tiek gyvų, tiek negyvų.
– Gal pakaks? – paprašė Kristianas.
– Nuo vaiduoklių žiedai neapsaugo, – pasakiau. – Aš juos matau.
Alisai aiškiai ne visi namie, todėl prieš ją nebijojau pasirodyti pamišėle. Man
netgi palengvėjo, kad apie tai galiu pasikalbėti su kuo nors, kas manęs
nepasmerks. Tačiau jai šis pokalbis pasirodė visai normalus.
– Jei matai vaiduoklius, vadinasi, nesame saugūs.
– Sakau paskutinį kartą – apsauga čia patikima.
– Gal kas nors suklydo? – paprieštaravo ji. – Gal kas nors ką nors praleido?
Žiedai kuriami pasitelkus magiją. Magija gyva. Vaiduokliai jų negali peržengti
dėl tos pačios priežasties kaip ir strigojai. Jie mirę. Jei matei vaiduoklį, vadinasi,
apsauginiai žiedai pažeisti. – Ji nutilo. – Arba kuoktelėjai.
Kristianas garsiai nusikvatojo.
– Štai taip, Rouz. Patikimo šaltinio diagnozė. – Sužaibavau akimis. Kristianas
nusišypsojo Alisai. – Gindamas Rouz turiu pasakyti, kad dėl žiedų ji teisi.
Akademija juos nuolat tikrina. Už Akademiją geriau saugomi tik karališkieji
rūmai, o tiek ten, tiek čia knibžda sergėtojų. Todėl nešnekėk niekų.
Jis ėmė gerti kraują, aš nusigręžiau. Irgi mat radau su kuo pasišnekėti – su
Alisa. Kažin ar ja galima pasitikėti, net jei ji čia senbuvė. Tačiau... jos keistuose
žodžiuose esama logikos. Jei žiedai sulaiko strigojus, kodėl neturėtų sulaikyti
vaiduoklių? Strigojai – mirusieji, sugrįžę į žemę. Tačiau ji teisi – ir strigojai, ir
vaiduokliai – yra negyvi. Bet teisūs ir mudu su Kristianu: Akademiją juosiantys
apsauginiai žiedai patikimi. Ne kiekvienas morojus galėjo sau leisti apsaugoti
jais namus, tačiau akademijos ir karalių rūmai saugomi patikimai.
Karalių rūmai...
Nors ten vaiduoklių nemačiau, streso užteko. Jei dėl mano haliucinacijų kaltas
stresas, tai po susitikimo su Viktoru ir Tatjana turėjau matyti pulkus vaiduoklių.
Tai, kad nieko nemačiau, paneigė streso teoriją. Nemačiau vaiduoklių, kol
nusileidome Martinsvilio oro uoste.
 Apsauginiai žiedai jo nesaugojo.
Išsižiojau. Rūmus saugo stiprūs apsauginiai žiedai, todėl vaiduoklių ten ir
nemačiau. Oro uostas, žmonių pasaulio dalis, tokių žiedų neturi. Tenai išvydau
daugybę vaiduoklių. Kelis jų mačiau ir lėktuve – jis, pakilęs į orą, irgi liko be
apsaugos.
Atsigręžiau į Alisą ir Kristianą. Ar gali būti, kad ji teisi? Kad apsauginiai žiedai
sulaiko vaiduoklius? Jei taip, kas dedasi Akademijoje? Jei žiedai nepaliesti,
neturėčiau matyti vaiduoklių – kaip nemačiau rūmuose. Jei žiedai pažeisti, mane
turėtų užklupti daugybė vaiduoklių – kaip oro uoste. Tačiau Akademija atsidūrė
per vidurį. Vaiduokliai man pasirodydavo retkarčiais. Nieko nesupratau.
Išskyrus viena – jei Akademijos žiedai pažeisti, pavojus gresia ne man vienai.
 DVIDEŠIMT PIRMAS

Negalėjau sulaukti vakaro. Lisai buvau pažadėjusi po pamokų susitikti su ja ir

kitais – smagu, bet laikas slinko neapsakomai lėtai. Nenustygau vietoje. Kai
išmušė komendanto valanda, atsisveikinau su draugais ir išskubėjau atgal į
bendrabutį. Prižiūrėtojos paprašiau pakviesti Dimitrijų – sergėtojų kambariuose
mokiniams lankytis draudžiama. Ji kaip tik kėlė ragelį, kai pro šalį praėjo
Selestė.
– Jo nėra, – pasakė man. Ant jos skruosto raudonavo dryžis – kažkuriam
novicui pavyko ją pergudrauti. – Atrodo, jis koplyčioje. Bet tau teks palaukti ryto
– nespėsi grįžti iki komendanto valandos.
Paklusniai linktelėjau ir apsimečiau einanti į mokinių sparną. Vos ji dingo iš
akių, apsisukau ir pasileidau koplyčios link. Ji teisi. Iki komendanto valandos
tikrai negrįšiu, bet tikėjausi, Dimitrijus mane užstos.
Koplyčios durys buvo praviros. Degė žvakės, jų šviesoje spindėjo auksas.
Kunigas tikriausiai vis dar čia. Jo neradau, bet pamačiau Dimitrijų.
Jis sėdėjo paskutinėje eilėje. Nei klūpėjo, nei meldėsi, tiesiog sėdėjo ir atrodė
labai ramus. Nors buvo netikintis, kartą sakė, kad čia randa ramybę. Čia
apmąstydavo savo gyvenimą ir darbus.
Visada laikiau jį gražiu, bet tą kartą sustojau kaip įbesta. Gal kalta aplinka –
blizgantis medis ir auksu spindinčios šventųjų ikonos? Gal žvakių šviesa,
žaidžianti tamsiuose jo plaukuose? O gal todėl, kad atrodė trapus, beveik
pažeidžiamas? Paprastai visada būdavo budrus, netgi įsitempęs... Tačiau net
jam reikia pailsėti. Dabar jis švytėjo, visai kaip Lisa. Išgirdęs mano žingsnius
sukluso.
– Rouz, ar viskas gerai? – Jis jau stojosi, bet sulaikiau jį ranka ir prisėdau
šalia. Tvyrojo silpnas smilkalų kvapas.
– Taip. Lyg ir. Jokių haliucinacijų, jei nerimauji dėl to. Turiu tau klausimą.
Tiksliau, teoriją.
Perpasakojau pokalbį su Alisa. Jis kantriai klausėsi, veidas buvo mąslus.
– Pažįstu Alisą. Vargu ar ja galima tikėti, – tarė jis. Tą patį sakė ir apie
Viktorą.
 – Žinau, ir man taip atrodo. Bet jos žodžiuose yra logikos.
– Ne visai. Kaip pati sakei, kodėl vaiduoklius matai ne visada? Tai
prieštarauja apsauginių žiedų teorijai. Turėtum matyti nuolat, kaip lėktuve.
– O jei žiedai susilpnėjo? – paklausiau.
Dimitrijus papurtė galvą.
– Neįmanoma. Turi praeiti daug laiko, kad žiedai susilpnėtų, o čia jie
atkuriami kas dvi savaites.
– Taip dažnai? – negalėjau nuslėpti nusivylimo. Žinojau, kad jie atnaujinami,
bet nesitikėjau, kad taip dažnai. Alisos teorija būtų buvęs logiškas patvirtinimas,
kad nesikraustau iš proto.
– Gal juos kuoleliu pažeidė žmonės? Jau esame tai matę.
– Sergėtojai apeina teritoriją kelis kartus per dieną. Jei būtų buvęs paliktas
kuolelis, būtume pastebėję.
Atsidusau.
Dimitrijus uždėjo ranką ant manosios, aš krūptelėjau. Tik šįkart jos
nepatraukė kaip paprastai, tarsi skaitydamas mano mintis.
– Pamanei, jei ji teisi, tai viską paaiškintų?
Linktelėjau.
– Nenoriu kraustytis iš proto.
– Ir nesikraustai.
– Bet tu netiki, kad matau vaiduoklius.
Jis nusisuko. Žvelgė į žvakių liepsneles, mirgančias ant altoriaus.
– Stengiuosi patikėti. Bet stresas ir pamišimas nėra tas pat.
– Žinau, – atsakiau, jausdama jo rankos šilumą. Bažnyčioje nederėjo galvoti
apie tokius dalykus. – Tačiau... yra dar šis tas...
Papasakojau, kaip Ana galėjo „užsikrėsti“ Vladimiro pamišimu. Taip pat
Adriano pastabas apie mano aurą. Dimitrijus susimąstęs atsigręžė.
– Ar kam nors apie tai sakei? Lisai? Psichologei?
– Ne, – atsakiau tyliai vengdama jo akių. – Bijojau būti išjuokta.
Dimitrijus spustelėjo man ranką.
– Taip negalima. Nebijai rizikuoti, bet bijai įsileisti į savo širdį.
– Nežinau... – pakėliau į jį akis. – Gali būti.
– O kodėl pasipasakojai man?
Nusišypsojau.
 – Pats sakei, kad turėčiau pasitikėti kitais. Tavimi aš pasitikiu.
– O Lisa nepasitiki?
Šypsena išnyko.
– Žinoma, pasitikiu. Tiesiog nenoriu jos jaudinti. Matyt, saugau taip, kaip ir
nuo strigojų.
– Ji stipresnė, nei manai, – pasakė Dimitrijus. – Ir padarys viską, kad tau
padėtų.
– Tai turėjau išsipasakoti jai, o ne tau?
– Ne, norėčiau, kad būtum atvira su mumis abiem. Pačiai bus geriau. Ar Anos
likimas tau kelia nerimą?
– Ne. – Nudelbiau akis. – Klaikiai gąsdina.
Šis prisipažinimas nustebino mus abu. Nesitikėjau, kad taip pasakysiu. Stojo
tyla, tada Dimitrijus mane apkabino ir priglaudė prie krūtinės. Padėjusi skruostą
ant odinio švarko ir klausydamasi jo širdies dūžių, pajutau, kaip akyse tvenkiasi
ašaros.
– Nenoriu matyti vaiduoklių, – pasiguodžiau. – Noriu būti kaip visi. Normali.
Tai yra normali pagal Rouz standartus. Nenoriu prarasti savitvardos. Nenoriu
kaip Ana nusižudyti. Myliu gyvenimą. Dėl draugų paaukočiau gyvybę, bet tikiuosi
– taip nenutiks. Tikiuosi, visi gyvensime ilgai ir laimingai. Kaip sakė Lisa – didelė
laiminga šeima. Norėčiau tiek padaryti, bet bijau... bijau, kad man baigsis kaip
jai... kad nebegalėsiu valdytis...
Jis apkabino mane dar stipriau.
– Taip nenutiks, – sumurmėjo. – Tu pašėlusi, impulsyvi, tačiau esi stipriausia iš
visų, kuriuos pažįstu. Net jei tu tokia kaip Ana – nors taip nemanau, – tavęs
neištiks jos likimas.
Keista, nes dažnai tą patį kartodavau Lisai, lygindama ją ir šventąjį Vladimirą.
Ji manimi netikėjo, dabar geriau ją supratau. Dalyti patarimus lengviau nei jų
klausyti.
– Be to, pamiršti vieną dalyką, – kalbėjo Dimitrijus, laisva ranka glostydamas
man plaukus. – Tu žinai, kad Lisos magija tau pavojinga, tad ji bet kada gali
nustoti ją naudoti.
Pakėliau galvą. Skubiai nusibraukiau ašaras.
– Bet kaip galiu to prašyti? – paklausiau. – Žinau, ką jai tai reiškia. Kažin ar
sugebėčiau iš jos atimti tokį džiaugsmą.
 Dimitrijus nustebęs pažvelgė į mane.
– Net jei teks paaukoti savo gyvenimą?
– Šventasis Vladimiras darė didžius dalykus – ji galėtų daryti tą patį. Be to,
svarbiausia jie, ar ne?
– Ne visada.
Išplėčiau akis. Svarbiausia jie – man buvo kalama nuo mažų dienų. Tuo tikėjo
visi sergėtojai. Išimtis – atsisakiusieji pareigų. Dimitrijaus žodžiai atrodė beveik
kaip išdavystė.
– Kartais, Rouz, reikia žinoti, kada pirmenybę teikti sau.
Papurčiau galvą.
– Tik ne Lisos atveju.
Pasijutau, lyg šnekėčiausi su Deidre ar Ambrozijumi. Kodėl staiga visi abejoja
tuo, ką visą gyvenimą laikiau absoliučia tiesa?
– Ji tavo draugė. Ji supras, – tarsi patvirtindamas savo žodžius, man iš
rankovės ištraukė Lisos rožinį. Ant riešo pajutau jo pirštus.
– Daugiau nei draugė, – atsakiau rodydama į kryžių. – Štai įrodymas. Aš su ja
susieta, Dragomirus privalau saugoti bet kokia kaina.
– Žinau, bet... – jis nutilo, o jei atvirai – ką galėjo pasakyti? Senas ginčas, kai
atsakymo nėra.
– Man reikia grįžti, – staiga pasakiau. – Jau komendanto valanda.
Dimitrijus nusišypsojo.
– Turėčiau palydėti, kad nesulauktum nemalonumų?
– Tiesą sakant...
Už nugarų išgirdome žingsnius – tai buvo tėvas Endrius. Jis rengėsi užrakinti
koplyčią. Vadinasi, mūsų pasimatymas tikrai baigėsi. Dimitrijus jam padėkojo, ir
mudu patraukėme dampyrų bendrabučio link. Eidami nepratarėme nė žodžio,
bet buvo gera ir patylėti. Keista, tačiau po jo žodžių, ištartų tada prie klinikos,
mūsų ryšys dar labiau sustiprėjo, nors tai atrodė neįmanoma.
Dimitrijus pravedė pro budėtoją, sukdama į savo sparną, išgirdau, kaip
Dimitrijus pašaukė pro šalį einantį sergėtoją, vardu Jurijus.
– Tu atsakingas už apsaugą, ar ne? Kada paskutinįkart buvo atkurti
apsauginiai žiedai?
Jurijus pagalvojo.
– Prieš kelias dienas. Kodėl klausi?
 Dimitrijus reikšmingai pažvelgė į mane.
– Šiaip sau.
Linktelėjau Dimitrijui ir nuėjau miegoti.

Ateinanti savaitė niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Tris dienas sekiojau paskui
Kristianą, kitas keturias lankiausi pas Deidrę ir treniravausi su Dimitrijumi. Per
treniruotes mačiau jo nerimą. Vis klausdavo, kaip laikausi, bet nevertė atvirauti.
Laimė, treniruojantis nėra kada malti liežuviu.
Bet svarbiausia – visą tą laiką nemačiau Meisono.
Kita vertus, nepastebėjau ir jokių užpuolimų – nei draugijos Mana, nei
sergėtojų.
Buvo pats pratybų įkarštis, ir visi mano klasės draugai dalyvavo dvikovose.
Išbandymai pasidarė sudėtingesni, visi tapo itin atsargūs. Edis kone kas antrą
dieną gynė Lisą nuo strigojais apsimetusių sergėtojų išpuolių. Bet jų nė karto
neužpuolė, kai šalia buvau aš. Tiesą sakant, prie manęs iš viso nieko neužpuolė.
Po kurio laiko supratau, jog manęs gailimasi bijant, kad nesusitvarkysiu.
– Tai tas pat, kaip nušalinti nuo pratybų, – vieną vakarą pasiskundžiau
Kristianui. – Nieko neveikiu.
– Bet jei tau leis baigti Akademiją, koks skirtumas? Negi tikrai nori kasdien
muštis? – Paskui užvertė akis. – Kvailas klausimas. Kur tu nenorėsi.
– Nesupranti. Sergėtojos darbas – ne lengvos duonos ieškojimas. Noriu
parodyti, ką sugebu – sau ir kitiems. Treniruočių nebūna per daug. Galų gale
kalbame apie Lisos gyvybę.
Ir apie mano ateitį su ja, pagalvojau. Jau anksčiau nerimavau, kad mane gali
skirti ne jai – dar prieš tai, kai ėmiau „kraustytis iš proto“.
Artėjo komendanto valanda, lydėjau Kristianą iki bendrabučio. Jis palingavo
galvą.
– Nežinau, ar tu pamišusi, ar ne, bet pradedu tikėti, kad gali tapti pačia
geriausia sergėtoja – būsimąja sergėtoja.
– Ar ką tik pasakei rimtą komplimentą?
– Labanakt.
Kristianas atgręžė man nugarą ir nuėjo į bendrabutį.
Nors gyvenime vyravo visiška sumaištis, grįždama į bendrabutį plačiai
šypsojausi. Paprastai pasivaikščiojimai mane gąsdindavo, bijojau vėl išvysti
Meisoną. Tačiau dabar pro mane skubėjo kiti, o jis paprastai pasirodydavo, kai
būdavau viena. Arba norėdamas privatumo, arba todėl, kad iš tiesų tebuvo mano
vaizduotės vaisius.
Staiga prisiminiau, kad šiandien nemačiau Lisos. Žingsniuodama takeliu,
patekau į jos mintis.
Ji buvo bibliotekoje, kažką rašė. Šalia dairydamasis stovėjo Edis.
– Verčiau paskubėk, – paerzino jis. – Ji tuoj vėl praeis.
– Beveik baigiau, – atsakė Lisa rašydama paskutinius žodžius.
Jai užverčiant sąsiuvinį pasirodė bibliotekininkė ir pasakė, kad biblioteka
uždaroma. Su palengvėjimu atsidususi, Lisa susidėjo daiktus į kuprinę ir išėjo
paskui Edį. Jis paėmė jos kuprinę ir užsimetė ant peties.
– Neturi to daryti, – pasakė Lisa. – Tu ne tarnas.
– Atiduosiu, kai apsirengsi, – parodė į jos atsilapojusį paltą. Skubėdama išeiti
užsimetė bet kaip. Lisa nusijuokė ir pasitaisė rankovę.
– Ačiū, – padėkojo, kai Edis atidavė kuprinę.
– Nėra už ką.
Lisai Edis patiko, nors nejautė jokių romantiškų jausmų. Patiko, ir tiek. Visada
pasirengęs padėti – net vykdydamas sergėtojo pareigas. Beje, jos atžvilgiu irgi
neturėjo jokių romantinių ketinimų. Tiesiog buvo vienas iš tų retų egzempliorių,
kuriuose dera džentelmeniškumas ir sugebėjimas mojuoti kumščiais. Tačiau
Lisa, regis, tam tikrų ketinimų turėjo.
– Niekada negalvojai pakviesti į pasimatymą Rouz?
– Ką? – nustebo Edis.
Ką? – dar labiau nustebau aš.
– Judu tokie panašūs, – apsimestinai ramiai kalbėjo ji, nors iš tiesų nesitvėrė
kailyje. Jai tai atrodė geriausia mintis pasaulyje. Tokiomis akimirkomis norėjau
būti ne jos mintyse, o šalia, kad galėčiau supurtyti ir atvesti į protą.
– Ji draugė, – nusijuokė Edis, jo veidas įgijo mielą, drovią išraišką. – Nemanau,
kad mudu tinkame vienas kitam. Be to... – šypsena dingo. – Negalėčiau
susitikinėti su Meisono mergina.
Lisa jau norėjo pakartoti, ką daug kartų sakiau, kad iš tiesų nebuvau Meisono
mergina. Ačiū Dievui, jai užteko proto Edžiui leisti tikėti tuo, kuo jis tikėjo.
– Laikas gydo žaizdas.
– Kad ne tiek daug laiko ir praėjo. Vos daugiau nei mėnuo. O tokių dalykų taip
greitai nepamirši. – Liūdnas, susimąstęs žvilgsnis skaudino tiek Lisą, tiek mane.
 – Atleisk, – atsiprašė ji. – Suprantu, tai ne menkniekis. Tai, ką išgyvenote –
siaubinga.
– Žinai, kas keisčiausia? Beveik nieko neprisimenu. Ir tai baisiausia. Buvau
taip apsvaigęs, kad nesuvokiau, kas dedasi. Nė nenumanai, kaip dėl to
kankinuosi. Jaustis bejėgiam... baisiausia pasaulyje.
Nors mudu su Edžiu niekada apie tai, kaip, beje, ir apie patį Spokaną,
nekalbėjome, jaučiau tą patį. Matyt, sergėtojų bruožas.
– Tu dėl to nekaltas, – guodė Lisa. – Strigojų endorfinai gana stiprūs.
Nebūtumei pasipriešinęs.
– Turėjau pasistengti, – paprieštaravo Edis, atidarydamas Lisai bendrabučio
duris. – Jei būčiau buvęs bent kiek sąmoningas... Nežinau. Gal Meisonas
tebebūtų gyvas.
Supratau, kad terapijos mudviem su Edžiu reikėjo abiem – iškart, kai grįžome
po žiemos atostogų. Pagaliau supratau, kodėl visi sakė, kad neturiu pagrindo
kaltinti savęs dėl Meisono mirties. Abu su Edžiu laikėme save atsakingais už tai,
ko negalėjome pakeisti. Kankinomės be kaltės.
– Ei, Lisa. Ateik čia.
Pokalbis nutrūko, Lisai mojo Džesis ir Ralfas. Iškart suveikė mano savisaugos
instinktas, jos taip pat. Lisa jų nemėgo kaip ir aš.
– Ko jiems reikia? – įtariai paklausė Edis.
– Nežinau, – sumurmėjo Lisa eidama prie jų. – Tikiuosi, ilgai netruks.
Džesis akinamai nusišypsojo. Kadaise ta šypsena mane žavėjo, dabar mačiau,
kokia ji veidmainiška.
– Kaip sekasi? – paklausė jis.
– Aš pavargusi. Einu miegoti. Ko norėjote?
Džesis žvilgtelėjo į Edį.
– Gal paliktum mus vienus? – Edis žvilgtelėjo į Lisą, jai linktelėjus pasitraukė,
bet akių nenuleido. Jam pasišalinus Džesis atsigręžė į Lisą. – Norime tave
pakviesti.
– Kur, į vakarėlį?
– Panašiai. Tai draugija... – Ralfui nesisekė rinkti žodžius, ir jį pakeitė Džesis.
– Daugiau nei draugija. Tai elitas. Tu, aš, Ralfas... mes ne tokie kaip kiti
morojai. Net ne tokie kaip dauguma kilmingųjų. Yra problemų, kurias turime
išspręsti. – Man pasirodė juokinga, kad elitui priskiriamas ir Ralfas.
Kilmingiesiems priklausė tik Ralfo mama, ji buvo iš Vodų klano, taigi jis nė
neturėjo kilmingųjų pavardės, tik šiek tiek jų kraujo.
– Skamba labai... snobiškai, – tarė Lisa. – Neįsižeiskite. Ačiū už kvietimą. –
Lisa visuomet mandagi, net su tokiais šmikiais kaip tuodu.
– Nesupranti. Mes ne šiaip šnekame. Siekiame savo tikslų. Mes... – jis pritildė
balsą, – siekiame būti išgirsti ir suprasti. Bet kokia kaina.
Lisa nusikvatojo.
– Ar tik ne per įtaigą?
– O kas, jei ir taip?
Nemačiau jos veido, bet pajutau, kaip balsas tapo griežtesnis.
– Proto netekote? Tai draudžiama.
– Tik kai kuriems. Ir, matyt, ne tau, nes tu ją puikiai valdai.
Lisa suakmenėjo.
– Iš kur ištraukei?
– Girdėjau. – Girdėjo? Stengiausi prisiminti, apie ką su Kristianu kalbėjomės
maitintojų kambaryje. Jos vardo tikrai neminėjome, nors abu gyrėmės matę
stiprios įtaigos pavyzdžių. Matyt, ir Džesis bus šį tą pastebėjęs. – Be to, tai
akivaizdu. Visi tave myli, tu visada išsisuki. Pagaliau supratau kodėl – naudoji
įtaigą. Tave stebėjau klasėje, kai įtikinai mokytoją Hilą leisti tau dirbti su
Kristianu. Kitiems nebūtų leidęs.
Buvau toje pamokoje. Norėdama padėti Kristianui, Lisa iš tiesų panaudojo
įtaigą prieš mokytoją. Ji taip karštai prašė, kad įtaigą panaudojo pati to
nesuprasdama. Palyginti su ankstesniais atvejais, įtaiga tąsyk buvo gan silpna.
Niekas nepastebėjo. Beveik niekas.
– Nesuprantu, ką čia šneki, – susinervinusi atsakė Lisa. – Man laikas miegoti.
Džesio veidas nušvito.
– Ne, ne, tavęs nekaltiname. Anaiptol. Norime padėti – tiksliau, norime, kad
padėtum mums. Nesuprantu, kaip to nepastebėjau anksčiau. Tu valdai įtaigą –
galėtum pamokyti ir mus. Be to, nė viename Mana nėra Dragomirų. Būtume
pirmieji, vienijantys visų kilmingųjų šeimų atstovus.
Lisa atsiduso.
– Jei naudočiau įtaigą, dabar priversčiau jus eiti kas sau. Jau sakiau – manęs
tai nedomina.
– Bet mums tavęs reikia! – sušuko Ralfas. Džesis pervėrė jį žvilgsniu, paskui
šypsodamasis atsigręžė į Lisą. Mane apėmė keistas jausmas, kad mėgina naudoti
įtaigą, tik jos tai niekaip neveikia. Nei manęs, viską matančios jos akimis.
– Kalbu ne tik apie pagalbą. Mana draugijos yra kiekvienoje akademijoje, –
Džesis palinko arčiau, jo žvilgsnis nebebuvo draugiškas. – Jų nariai pasklidę po
visą pasaulį. Priklausydama draugijai, turėsi ryšių ir galėsi pasiekti, ko panorėsi.
Įvaldę įtaigą, sutrukdysime morojų vyriausybei daryti kvailystes ir
pasistengsime, kad karalienė priimtų teisingus sprendimus. Tu tik laimėsi!
– Ačiū, susitvarkysiu pati, – atkirto Lisa traukdamasi atatupsta. – Be to, labai
abejoju, ar suprantate, kas morojams geriausia.
– Pati? Su savo draugužiu strigojumi ir nevykėliu sergėtoju? – paklausė
Ralfas. Jis kalbėjo gana garsiai, kad išgirstų Edis. Šiam tai visai nepatiko.
– Ša, – piktai nutildė Džesis, tada atsigręžė į Lisą. – Jam nederėjo taip šnekėti,
bet... iš dalies jis teisus. Nuo tavęs priklauso tavo šeimos reputacija, o kol kas
tavęs niekas nevertina rimtai. Net karalienė nori išskirti su Ozera. Tu tik kasi
sau duobę.
Lisos kantrybė seko.
– Pats nesupranti, ką šneki. Be to... – ji susiraukė. – Ką turėjai galvoje
sakydamas, kad nori išskirti su Kristianu?
– Ji nori tave ištekinti už... – pradėjo Ralfas, bet Džesis akimirksniu nutildė.
– Apie tai ir kalbėjau. Žinome daugybę dalykų ir galėtume tau padėti. Tau ir
Kristianui.
Supratau – Ralfas turėjo galvoje karalienės planus Lisą ištekinti už Adriano.
Nesupratau, iš kur jis tai sužinojo, bet paskui prisiminiau, kad Ralfas
giminiuojasi su Vodomis. Priscila Voda – karalienės patarėja ir geriausia draugė.
Ji gerai žino karalienės ketinimus ir tikriausiai prasitarė Ralfui. Matyt, jie
artimesni, nei maniau.
– Pasakyk, ką žinai, – pareikalavo Lisa. Ji jau norėjo naudoti įtaigą, bet paskui
apsigalvojo. Nenorėjo nusileisti iki jų. – Ką žinai apie Kristianą?
– Už dyka nieko negausi, – atkirto Džesis. – Ateik į susitikimą ir viską
sužinosi.
– Kaip nori. Jūsų elitiniai susitikimai manęs nedomina, be to, nieko neišmanau
apie įtaigą. – Vis dėlto ji degte degė smalsumu.
Lisa nusisuko ir jau norėjo eiti, kai Džesis sugriebė už rankos.
– Privalai ateiti, velniai griebtų!
– Lisa išeina, – pasakė Edis. Jis kaipmat atsirado šalia, kai tik Džesis ją
palietė. – Patrauk rankas arba tai padarysiu aš.
Džesis piktai nužvelgė Edį. Kaip būdinga morojams ir dampyrams, Džesis
galėjo pasigirti ūgiu, Edis – raumenimis. Tiesa, nei Džesis, nei Ralfas nebuvo
perkarėliai, bet tai nesvarbu. Visi žinojo, kas laimės šią dvikovą. O Edžiui
greičiausiai nė nekliūtų, jei pasakytų, kad gelbėjo Lisą.
Džesis ir Ralfas lėtai atsitraukė.
– Mums tavęs reikia, – pakartojo Džesis. – Tu vienintelė. Pagalvok.
Jiems nuėjus Edis paklausė:
– Kaip tu?
– Gerai... ačiū. – Lipdama laiptais, Lisa susimąstė. – Buvo taip keista...
– Apie ką jie kalbėjo?
– Pametę galvas dėl kilmės ir nori, kad prisidėčiau prie jų draugijos – joje
turėtų visų kilmingųjų šeimų atstovus. Tikri fanatikai.
Edis žinojo apie dvasią, bet savo sugebėjimais Lisa girtis nenorėjo.
Jis atidarė duris.
– Jie gali tave erzinti, bet negali versti daryti to, ko nenori.
– Taip, tikriausiai. – Ji tebegalvojo, ką jie žino apie Kristianą ir ar tai nebuvo
eilinis blefas. – Tikiuosi, per daug neįkyrės.
– Nesijaudink, – Edžio balsas buvo griežtas. – Pasirūpinsiu, kad to nebūtų.
Grįžau į savo mintis ir pravėriau bendrabučio duris. Lipdama laiptais pajutau,
kad šypsausi. Visai nenorėjau, kad Džesis su Ralfu erzintų Lisą, bet jei tai
reiškia, kad jiems teks susidurti su Edžiu?.. Taip. Nieko prieš, kad jie gautų į
kaulus už savo šunybes.
 DVIDEŠIMT ANTRAS

Deidrė aiškiai neturėjo asmeninio gyvenimo, nes kitą susitikimą paskyrė

sekmadienį. Nė kiek neapsidžiaugiau – buvo laisva diena ne tik man, bet ir
draugams. Tačiau taisyklės yra taisyklės, ir nenoriai nuėjau.
– Klydote, – pasakiau atsisėdusi. Per kitus kelis kartus pirmo susitikimo
klausimų nenagrinėjome – kalbėjomės tik apie mano mamą ir pratybas.
– Dėl ko klydau? – paklausė Deidrė. Ji vilkėjo berankovę gėlėtą suknelę, visai
netinkamą tokiai vėsiai dienai. Užtat ji keistai derėjo prie gamtos nuotraukų,
kabančių kabinete.
– Dėl to vaikino. Jis man patinka ne todėl, kad negaliu jo turėti. Patinka
todėl... kad jis yra jis. Patikrinau.
– Kaip?
– Ilga istorija, – nuo atsakymo išsisukau. Nenorėjau pasakoti apie įtaigos
bandymą su Adrianu. – Teks patikėti mano žodžiu.
– O kaip tas kitas dalykas, apie kurį šnekėjome? Tai, ką jauti Lisai?
– Klydote ir dėl to.
– Ar ir tai patikrinai?
– Ne, bet tokių dalykų nepatikrinsi.
– Tai kodėl esi tokia tikra?
– Todėl, – daugiau neketinau nieko aiškinti.
– Kokie jūsų santykiai pastaruoju metu?
– Ką reiškia pastaruoju?
– Ar daug laiko praleidžiate kartu? Žinai, ką ji veikia?
– Daugmaž. Matau retai. Neveikia nieko neįprasto. Būna su Kristianu. Kala
kontroliniams. Kone atmintinai išmoko internetinį Lihai puslapį.
– Lihai?
Papasakojau apie karalienės pasiūlymą.
– Nors mokslai prasidės tik rudenį, Lisa jau domisi paskaitomis, svarsto, kurią
studijų kryptį pasirinkti.
– O tu?
– Ką aš?
 – Ką veiksi, kol ji bus paskaitose?
– Eisiu su ja. Taip paprastai būna, kai saugai bendraamžį morojų. Mane
turbūt irgi priims.
– Lankysi tas pačias paskaitas kaip ir ji?
– Žinoma.
– Ar yra kitų paskaitų, kurias norėtum lankyti?
– Iš kur aš žinau? Ji dar neapsisprendė, taigi negaliu žinoti, patiks man ar ne.
Bet tai nesvarbu. Vis tiek lankysiu tas pačias paskaitas.
– Ir tu nieko prieš?
Ėmiau stigti kantrybės. Apie tai kalbėti norėjau mažiausiai.
– Ne, – nukirtau griežtai.
Deidrė nori apie tai pasikalbėti, o aš – ne. Žiūrėjome viena į kitą laukdamos,
kuri nuleis akis pirma. O gal per daug viską sureikšminau? Ji žvilgtelėjo į užrašus
ir pervertė keletą puslapių. Pastebėjau – jos nagai tobulos formos ir nulakuoti
raudonai. Mano lakas jau skilinėja.
– Ar šiandien nenori kalbėtis apie Lisą? – galiausiai paklausė.
– Galime kalbėtis apie bet ką, ką manote esant reikalinga.
– O kas tau pačiai atrodo reikalinga?
Po velnių. Vėl klausimas vietoj atsakymo. Gal vienas iš daugybės jos diplomų
įteiktas už atsikalbinėjimą?
– Manau, iš pradžių turėtumėte liautis kalbėtis su manimi kaip su moroje.
Kalbate taip, lyg galėčiau rinktis, lyg turėčiau teisę pykti ar rinktis, kurias
paskaitas noriu lankyti. Tarkim, galiu rinktis. Ir kas iš to? Kam man tos
paskaitos? Kad tapčiau teisininke ar jūrų biologe? Man nėra reikalo rinktis, už
mane viskas jau nuspręsta.
– Ir tu tam neprieštarauji. – Klausimą ji pateikė kaip teiginį.
Gūžtelėjau.
– Aš ne prieš ją saugoti – štai ko nesuprantate. Kiekvienas darbas turi savų
trūkumų. Ar noriu sėdėti su ja per matematikos paskaitas? Ne. Bet turiu – toks
mano darbas. Ar jums patinka klausytis atsikalbinėjančių paauglių? Ne. Bet toks
jūsų darbas.
– Tiesą sakant, – netikėtai pasakė ji, – tai mėgstamiausia mano darbo dalis.
Nesupratau, ar juokauja, ar kalba rimtai, bet nutariau nesiaiškinti, juolab kad
šįkart ji neatsakė klausimu.
 – Man nepatinka, kad visi mano, jog esu verčiama būti sergėtoja prieš savo
valią.
– Kas tie visi?
– Jūs ir vienas vaikinas, su kuriuo susipažinau rūmuose. Dampyras, vardu
Ambrozijus. Jis... kraujo kekšė. Vyras kraujo kekšė, – patikslinau, lyg nebūtų
savaime aišku. Laukiau, kaip ji reaguos, bet visai nereagavo. – Pasak jo, esu
belaisvė, nes negaliu rinktis. Nieko panašaus. Aš to noriu. Tai sugebu. Moku
kautis, moku gintis. Ar esate mačiusi strigojų?
Deidrė papurtė galvą.
– Aš mačiau. Todėl sakydama, kad gyvenimą noriu paskirti morojų apsaugai ir
strigojų naikinimui, kalbu rimtai. Strigojai – blogio įsikūnijimas, ir juos reikia
sunaikinti. Su džiaugsmu tai darysiu, o jei kartu galėsiu saugoti savo geriausią
draugę, dar šauniau.
– Suprantu, bet kas, jei užsinorėsi dalykų, kurių negalėsi turėti pasirinkusi
tokį gyvenimą?
Suėmė pyktis.
– Atsakysiu tą patį. Visur yra ir trūkumų, ir pranašumų. Reikia stengtis
išnaudoti pranašumus. Tik nesakykite, kad kiti gyvena kitaip. Jei negaunu visko,
ko noriu, vadinasi, kas nors negerai?
– Ne, žinoma, ne, – Deidrė atsilošė kėdėje. – Gali svajoti apie nuostabų
gyvenimą, bet negali tikėtis, kad toks ir bus. Niekas negali. Tačiau įdomiausia,
kaip jautiesi turėdama suderinti nesuderinamus dalykus – dėl vieno
atsisakydama kito.
– Visiems tenka rinktis, – pakartojau.
– Taip, bet ne visi dėl to mato vaiduoklius.
Prireikė kelių akimirkų, kad suprasčiau, kur ji taiko.
– Pala, pala. Norite pasakyti, kad Meisoną matau todėl, kad slapta nekenčiu
Lisos už tai, ko negalėsiu turėti? O kaip stresas? Maniau, dėl jo matau Meisoną?
– Man atrodo, yra daug priežasčių, dėl kurių jį matai, – pasakė Deidrė. –
Dabar jas ir aiškinamės.
– Tačiau, – paprieštaravau, – niekada nekalbame apie patį Meisoną.
Deidrė nusišypsojo. Susitikimas baigėsi.
– Ar ir taviškė visada į klausimą atsako klausimu? – kiek vėliau paklausiau
Lisos. Ėjome vakarieniauti, paskui ketinome susitikti su draugais ir žiūrėti filmą.
Jau seniai nebendravome vienos, ir supratau, kaip to pasiilgau.
– Negalime lankytis pas tą pačią psichologę, – nusijuokė Lisa. – Kiltų interesų
konfliktas.
– Kaip elgiasi taviškė?
– Žinai, nė nepastebėjau. Bet, spėju, taviškė daro kaip tik taip.
– Aha... Net gražu pažiūrėti.
– Kas būtų pamanęs, kad ateis diena, kai lyginsime savo psichologus?
Abi nusijuokėme. Lisa jau norėjo papasakoti apie pokalbį su Džesiu ir Ralfu,
nė nenujausdama, kad ir taip viską žinau. Bet, nespėjus ištarti nė žodžio, prie
mūsų prisidėjo Dinas Barnesas.
– Sveika, Rouz. Susiginčijome, kodėl tau perpus sumažintas krūvis.
Šito tik ir trūko. Turėjau susiprasti, kad anksčiau ar vėliau kas nors šito
paklaus. Jei atvirai – stebėjausi, kad dar nepaklausė. Visi buvo taip įsitraukę į
pratybas, kad nė nesusimąstė. Bet aš jau turėjau pasiteisinimą.
– Susirgau. Daktarė Olendski neleido pervargti.
– Tikrai? – suabejojo Dinas. – Maniau, pratybų esmė – pasiruošti tikram
gyvenimui, kur niekam nerūpi – sergi ar ne.
– Bet čia tik pratybos, ir daktarės Olendski žodis paskutinis.
– O gal todėl, kad keli grėsmę Kristianui?
– Patikėk, ne todėl, – nuo jo sklindantis alkoholio kvapas man leido lengvai
pakeisti pokalbio temą. – Gėrei?
– Taip, Šeinas suveikė butelį, išgėrėme jo kambary. Ei!
– Kas ei?
– Nežiūrėk į mane taip.
– Kaip?
– Smerkiamai.
– Aš tavęs nesmerkiu, – paprieštaravau.
– Smerki, – sukikeno Lisa.
Dinas įsižeidė.
– Šiandien man laisva diena, todėl galiu...
Šalia mūsų pajutau dar kažką.
Sureagavau žaibiškai. Tas kažkas atsirado per daug greitai, kad būtų
nusiteikęs draugiškai, ir vilkėjo juodai. Užstojusi Lisą puoliau nepažįstamąjį.
Viskas vyko taip greitai, kad iš pradžių nepažinau sergėtojos, mokančios
pradinių klasių novicus. Vardu Džeinė, Džoana ar panašiai. Ne, Džinė.
Aukštesnė už mane, tačiau kumščiu pataikiau jai į veidą. Ji susvyravo, šalia jos
pastebėjau dar vieną šešėlį. Jurijus. Puoliau taip, kad ji atsidurtų tarp manęs ir
jo. Džinei spyriau į pilvą, ji užvirto ant Jurijaus, abu pargriuvo. Išsitraukiau
pratybų kuolelį ir bakstelėjau jai į širdį. Pataikiau tiesiai į žymę, ir ji, „nužudyta“,
iškart pasitraukė.
Stojau prieš Jurijų. Už savęs girdėjau grumtynių garsus – Dinas kovėsi su kitu
užpuoliku ar užpuolikais. Neturėjau kada pažiūrėti. Reikėjo susitvarkyti su
Jurijumi, o tai kur kas sunkiau, nes jis daug stipresnis už Džinę. Ėjome vienas
prieš kitą ratu smūgiuodami ir gindamiesi. Galiausiai jis mane puolė, bet
išsisukau ir smeigiau kuoleliu.
Kai Jurijus pasišalino, atsigręžiau į Diną. Lisa stovėjo nuošalyje ir stebėjo,
kaip Dinas grumiasi. Apgailėtinas reginys. Peikiau Rajeną, tačiau, palyginti su
juo, tas tikras genijus. Dino kuolelis gulėjo ant žemės, judesiai buvo neryžtingi.
Nusprendžiau, kad jis daugiau trukdo nei padeda. Stumtelėjau jį šalin, arčiau
Lisos. Jei būčiau pastūmusi kiek stipriau, būtų pargriuvęs, bet man tai nerūpėjo.
Turėjau patraukti iš kelio, kad galėčiau stoti prieš kitą priešininką.
Dimitrijų.
Tai buvo netikėta. Vidinis balsas perspėjo, kad negaliu kautis su Dimitrijumi.
Mintyse atkirtau, kad pastaruosius šešis mėnesius tik tai ir dariau. Be to,
Dimitrijus dabar – priešas.
Puoliau jį kuoleliu tikėdamasi užklupti nepasirengusį. Tačiau Dimitrijaus taip
neužklupsi. Be to, jis greitas. Labai greitas. Atspėjo, ką ketinu daryti, ir atrėmė
puolimą žiebdamas man per galvą. Žinojau, kad vėliau skaudės, bet dabar
adrenalinas užgožė skausmą.
Akies krašteliu pamačiau, kad esam stebimi. Mudu su Dimitrijumi buvome
savotiškos Akademijos žvaigždės, o mokytojo ir mokinės santykiai dvikovai
suteikė daugiau dramatizmo. Visi laukė spektaklio.
Nenuleidau nuo Dimitrijaus akių. Tikrinome vienas kitą smūgiuodami ir
atremdami smūgius. Pasistengiau prisiminti, ką apie jį žinau. Treniravausi su juo
daug mėnesių. Galėjau atspėti jo judesius, kaip, beje, ir jis maniškius. Pritaikius
tas žinias dvikova tapo dar aršesnė. Mūsų jėgos buvo lygios, abu buvome greiti.
Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, kūnu žliaugė prakaitas.
Galiausiai Dimitrijui pasisekė. Jis krito ant manęs visu kūnu. Puolimą pavyko
atremti, bet jis buvo stipresnis, todėl nuo smūgio susvyravau. Jis nelaukė,
parvertė ant žemės ir prispaudė kūnu. Jei taip parblokštų strigojus, viskas
baigtųsi įkandimu ar nusuktu sprandu. Negalėjau to leisti.
Nors buvau prispausta, sugebėjau pakelti alkūnę ir žiebti į veidą. Jis
krūptelėjo, man tik to ir reikėjo. Užgriuvau ant jo ir prispaudžiau prie žemės. Jis
mėgino mane nusimesti, bet viena ranka jį laikiau, kita ieškojau kuolelio.
Dimitrijus nepaprastai stiprus, abejojau, ar man pavyks jį išlaikyti. Ir kai jau
maniau, kad išsilaisvins, suradau kuolelį ir bakstelėjau į širdį. Baigta.
Visi ėmė ploti, bet aš mačiau tik Dimitrijų. Nenuleidome vienas nuo kito akių.
Tebebuvau jį užgulusi, rankos prispaustos prie krūtinės. Abu išpilti prakaito
sunkiai alsavome. Dimitrijus žvelgė į mane su pasididžiavimu – ir ne tik. Jis buvo
taip arti, kad troškau jo kiekviena kūno ląstele, tarsi jis būtų trūkstama mano
dalelė. Būčiau atidavusi viską už apkabinimą. Iš jo akių supratau, jog galvoja tą
patį. Dvikova baigėsi, bet adrenalinas ir gyvuliški instinktai tebedegė kraujyje.
Pamačiau ištiestą ranką – Džinė padėjo man atsistoti. Ji su Jurijumi, kaip ir
visi kiti, šypsojosi. Net Lisa atrodė nustebusi. Dinas, savaime suprantama,
jautėsi klaikiai. Tikėjausi, kad žinia apie mano stulbinamą pergalę po Akademiją
pasklis taip greitai kaip ir gandai. Nors gal ir ne.
– Šaunuolė, – pagyrė Jurijus. – Įveikei visus tris. Kaip iš vadovėlio.
Dimitrijus jau stovėjo. Atkakliai žiūrėjau į kitus du sergėtojus, nes žinojau,
kad jei pažvelgsiu į jį, veidas mane išduos. Vis dar sunkiai gaudžiau kvapą.
– Tikiuosi, jūsų labai neužgavau.
Visi nusijuokė.
– Toks mūsų darbas, – pasakė Džinė. – Dėl mūsų nesijaudink, mes
užsigrūdinę. – Ji žvilgtelėjo į Dimitrijų. – Gerai tau užvažiavo alkūne.
Dimitrijus pasitrynė paakį, teliko vilktis, kad rimtai jo nesužeidžiau.
– Mokinė pralenkė mokytoją, – pajuokavo jis. – Tiksliau, kuoleliai.
Jurijus griežtai nužvelgė Diną.
– Akademijoje gerti draudžiama.
– Bet šiandien sekmadienis! – sušuko Dinas. – Laisva diena!
– Tikrame gyvenime laisvų dienų nebus, – pamokomai pasakė Džinė. –
Tebūnie tai išbandymas. Tu jį išlaikei, Rouz. Šaunuolė.
– Ačiū. Gaila, negaliu to paties pasakyti apie savo drabužius. – Buvau visa
šlapia ir purvina. – Einu persirengti, Lis. Susitiksim per vakarienę.
– Gerai.
Lisa visa švytėjo. Ji taip didžiavosi manimi, kad netvėrė kailyje. Jaučiau, jog
kažką slepia, bet pamaniau, kad gal tai staigmena man, todėl nutariau nebelįsti į
jos mintis.
– O tu eisi su mumis, – pasakė Jurijus tempdamas Diną už rankovės.
Susitikau su Dimitrijaus akimis. Norėjau, kad jis pasiliktų, norėjau pasikalbėti,
atšvęsti. Tebejaučiau adrenalino antplūdį. Pagaliau man pavyko. Po visų
nesėkmių parodžiau, ką sugebu. Atrodė, pradėsiu šokti. Deja, Dimitrijus turėjo
eiti su kitais. Bet nežymiai linktelėjo ir akimis pasakė, kad jei tik galėtų –
pasiliktų. Atsidusau ir nulydėjau juos žvilgsniu, paskui viena grįžau į bendrabutį.
Kambaryje pamačiau, kad man prasčiau, nei atrodė. Nusimetusi purvinus
drabužius, supratau – turiu palįsti po dušu. Kol nusiprausiau, prabėgo beveik
valanda. Vakarienė ėjo į pabaigą.
Galvotrūkčiais pasileidau į valgyklą stebėdamasi, kodėl Lisa manęs neragina
mintimis. Paprastai taip darydavo, kai vėluodavau. Tikriausiai pamanė, kad man
reikia atsikvėpti. Prisiminusi dvikovą, plačiai išsišiepiau, tačiau artėjant prie
valgyklos šypsena ėmė blėsti.
Pamačiau ratu sustojusius mokinius ir iš karto užuodžiau peštynes. Džesio
gauja visus daužė paslapčia, todėl dingtelėjo – su jais tai neturi nieko bendro.
Prasibroviau pro minią svarstydama, kas juos taip sudomino.
Rato viduryje stovėjo Adrianas ir Kristianas.
Ir Edis. Tik Edžiui teko teisėjo vaidmuo. Jis stovėjo tarp jų mėgindamas
išskirti. Pamiršusi mandagumą, nustūmiau žioplius ir nuskubėjau prie Edžio.
– Ką, po velnių, tai reiškia? – griežtai paklausiau.
Pamačius mane Edžiui palengvėjo. Per treniruotes jis įveikdavo sergėtojus,
bet dabar aiškiai jautėsi sutrikęs.
– Neturiu supratimo.
Nužvelgiau priešininkus. Gerai, kad nė vienas rimtai nenukentėjo... bent kol
kas. Dar pasirodė, kad peštynes pradėjo Kristianas.
– Kiek ketinai tai slėpti? – jo mėlynos akys degė. – Negi tikrai manai, kad
tavimi kas nors patikės?
Adrianas atrodė atsainus kaip visada, bet tingi šypsena slėpė nerimą. Jis
aiškiai nenorėjo muštis, be to, kaip ir Edis, nesuprato, kas dedasi.
– Prisiekiu, – pakartojo Adrianas nuvargusiu balsu. – Neturiu supratimo, apie
ką šneki. Gal prisėskim ir ramiai išsiaiškinkim?
– Žinoma, kur nenorėsi. Bijai šito? – Kristianas iškėlė ranką, jo delne
suliepsnojo ugnies kamuolys. Net lempų šviesoje buvo galima įžvelgti melsvą
rutulį oranžiniais pakraščiais. Visi aiktelėjo. Seniai buvau pripratusi prie morojų
– ypač Kristiano – dvikovų pasitelkus magiją, bet visiems kitiems tai tebebuvo
tabu. Kristianas išsišiepė. – Kaip ketini pasipriešinti? Su augalais?
– Jei be jokios priežasties ėmei užpuldinėti kitus, kaukis senamadiškai,
kumščiais, – pasakė Adrianas. Balsas ramus, bet jis buvo sutrikęs. Tikriausiai
numatė, kad Kristianą lengviau įveiktų kumščiais, nei pasitelkęs savo elementą.
– Ne, – nutraukė juos Edis. – Nebus nei ugnies, nei kumščių. Tai
nesusipratimas.
– Kas yra? – griežtai paklausiau. – Kas atsitiko?
– Tavo draugužis sumąstė, kad ketinu vesti Lisą ir nešti saulėtekio link, –
kandžiai prabilo Adrianas. Jis kalbėjo su manimi, bet akių nuo Kristiano
nenuleido.
– Neapsimetinėk, kad tai netiesa, – suurzgė Kristianas. – Viską žinau.
Susitarei su karaliene. Ji iš pat pradžių tave palaikė. Grįžimas į Akademiją...
užsiėmimai su Lisa... Tai tik sąmokslas atimti iš manęs Lisą ir susaistyti su tavo
šeima.
– Ar bent pats supranti, kaip nusišneki? – paklausė Adrianas. – Mano teta
vadovauja morojų vyriausybei! Manai, jai rūpi, kas su kuo susitikinėja
Akademijoje, ypač tokiais laikais? Atleisk, kad praleidžiu su ja tiek daug laiko.
Mes ją susirasime ir viską išsiaiškinsime. Tikrai nenorėjau stoti tarp jūsų. Nėra
jokio sąmokslo.
– Yra, – paprieštaravo Kristianas. Paskui susiraukęs atsigręžė į mane. – Ar
ne? Rouz viską žino. Jau kuris laikas žino. Apie tai net kalbėjo su karaliene.
– Tai juokinga, – atkirto Adrianas. Bet Kristiano žodžiai jį nustebino. Jis greit
žvilgtelėjo į mane. – Ar ne?
– Na... – staiga supratau, kaip viskas keblu. – Taip ir ne.
– Matai? – triumfuodamas pareiškė Kristianas.
Ugnies kamuolys išlėkė iš jo rankos, mudu su Edžiu akimirksniu pašokome.
Visi riktelėjo. Edis griebė Kristianą už rankos, ugnies kamuolys pakilo į orą. Aš
pargrioviau Adrianą ant grindų. Mums pasisekė. Nenoriu nė pagalvoti, kuo
viskas būtų pasibaigę, jei mudu su Edžiu būtume puolę tą patį žmogų.
– Džiugu matyti, kad tau ne vis vien, – sumurmėjo Adrianas pakeldamas galvą.
– Panaudok prieš jį įtaigą, – sušnibždėjau padėdama atsistoti. – Reikia ramiai
viską išsiaiškinti.
 Edis laikė Kristianą. Norėdama padėti, sugriebiau jį už kitos rankos. Adrianas
mieliau būtų likęs nuošalyje, bet paklausė. Kristianas mėgino ištrūkti, tačiau
mudu su Edžiu buvome stipresni. Atsargiai, tarsi bijodamas, kad nepadegtų
plaukų, Adrianas pasilenkė prie Kristiano ir įsmeigė akis.
– Kristinai, baik. Pasikalbėkim žmoniškai.
Kristianas pasimuistė, bet nebe taip smarkiai. Jo akys apsitraukė migla.
– Pasikalbėkim, – pakartojo Adrianas.
– Gerai, – nusileido Kristianas.
Minioje pasigirdo nusivylimo atodūsis. Adrianas taip gražiai panaudojo įtaigą,
kad niekam nė nekilo įtarimo. Atrodė, Kristianas atėjo į protą. Žiopliams
išsiskirsčius mudu su Edžiu paleidome Kristianą ir pasivedėjome į šalį ramiai
pasišnekėti. Kai tik Adrianas nuleido nuo jo žvilgsnį, Kristiano veidas persikreipė
iš pykčio, ir jis vėl norėjo pulti. Su Edžiu jį vėl sulaikėme. Jis nesipriešino.
– Ką sau leidi? – riktelėjo Kristianas. Keletas žioplių atsisuko tikėdamiesi, kad
muštynės vis dėlto bus.
– Ša! – garsiai sušnypščiau į ausį. Kristianas krūptelėjo. – Patylėk. Čia šis tas
dedasi, ir mums reikia išsiaiškinti, kas, kol neiškrėtei kokios kvailystės.
– Dedasi tai, – pasakė Kristianas, laidydamas žaibus į Adrianą, – kad jie nori
išskirti mane su Lisa, o tu apie tai žinojai, Rouz.
Adrianas pažvelgė į mane.
– Tikrai?
– Ilga istorija. – Atsigręžiau į Kristianą. – Klausyk, Adrianas čia niekuo dėtas.
Tai Tatjanos mintis – nors kol kas ji irgi nieko nesiėmė. Tai jos ateities planai, jos
vienos, ir tikrai ne jo.
– Tai iš kur apie juos žinai? – paklausė Kristianas.
– Ji pati man pasakė – išsigando, kad kabinu Adrianą.
– Tikrai? Ar apgynei mūsų meilę? – paklausė Adrianas.
– Patylėk, – nutraukiau. – Bet man kur kas įdomiau, kas pasakė tau,
Kristianai?
– Ralfas, – Kristianas dvejojo.
– Radai ko klausyti, – suniekino Edis. Išgirdus Ralfo vardą, jo veidas
apsiniaukė.
– Ralfas tikriausiai pirmąkart gyvenime pasakė teisybę – išskyrus tai, kad
Adrianas čia niekuo dėtas. Ralfas giminiuojasi su geriausia karalienės drauge, –
paaiškinau.
– Nuostabu, – atsiduso Kristianas. Pajutę, kad jis nusiramino, paleidome. –
Mus visus apmulkino.
Staiga šį tą prisiminiau.
– O kur Lisa? Kodėl ji jums nesutrukdė?
Adrianas kilstelėjo antakį.
– Tai tu mums pasakyk. Taip ir neatėjo vakarieniauti.
– Negaliu... – susiraukiau. Taip išmokau nuo jos atsiriboti, kad įsiskverbti į jos
mintis dabar prireikdavo daugiau laiko. Nieko. – Aš jos nejaučiu.
Trys poros akių susmigo į mane.
– Miega? – paklausė Edis.
– Jei miegotų, žinočiau... Čia kažkas kita... – Staiga viską supratau. Ji tyčia
slėpėsi nuo manęs, bet kaip visada ją suradau. – Štai ji. Ji... O Dieve!
Koridoriuje nuaidėjo mano riksmas atkartodamas tolimą Lisos aimaną
pervėrus skausmui.
 DVIDEŠIMT TREČIAS

Visi sužiuro į mane. Pasijutau tarsi gavusi per veidą. Tik gavau ne aš, o Lisa.
Buvau Lisos mintyse ir jaučiau, ką jautė ji – į skruostus lekiančius akmenis. Juos
svaidė man nepažįstamas morojus. Žinojau tik tiek, kad jis Drozdovas. Skaudėjo
abiem, bet aš sukandau dantis ir grįžau pas draugus.
– Ji šiaurės vakaruose tarp keistos formos tvenkinio ir tvoros.
Tai pasakiusi, juos palikau ir kiek kojos neša pasileidau pas Lisą. Vėl buvau
jos mintyse. Prieš akis keitėsi veidai, kelis jų pažinau. Džesis ir Ralfas.
Brendonas. Bretas. Akmenis laidantis Drozdovas. Akmenys tebelėkė į ją,
skaudžiai užgaudami veidą. Bet ji nešaukė ir neverkė – tik kartojo liautis. Ją
laikė du vaikinai.
O Džesis kartojo priversti juos liautis. Klausiau puse ausies. Priežastys
nesvarbu, be to, jau viską supratau – kankins tol, kol ji sutiks prie jų prisidėti.
Tikriausiai taip pat privertė Brendoną ir kitus.
Staiga man užėmė kvapą, kvėpuoti neleido veidą užliejęs vanduo. Susvyravau.
Sukaupusi visas valios pastangas, išsivadavau iš Lisos minčių. Tai atsitiko jai, ne
man. Dabar kažkas ją kankino vandeniu, neleido kvėpuoti. Kankintojas
neskubėjo, padarė pertraukėlę, tada viską pakartojo. Lisa gaudė orą, kosčiojo ir
vis prašė liautis.
Džesis į ją šaltai pasižiūrėjo.
– Ne prašyk, o priversk.
Net ir norėdama nebūčiau galėjusi bėgti greičiau, o jie buvo pačiame
Akademijos pakraštyje. Su kiekvienu žingsniu jaučiau jos skausmą ir augantį
savo pyktį. Kaip galiu būti jos sergėtoja, jei nesugebu apsaugoti net
Akademijoje?
Paskui prieš ją stojo oro valdytojas, ir ji pasijuto tarsi kankinama Viktoro
parankinių. Arba duso, arba springo oru. Tikra kančia, be to, jai tai priminė aną
pagrobimą, siaubą, kurį stengėsi pamiršti. Kankinimas baigėsi, bet buvo per
vėlu. Ji palūžo.
Kai prieš Lisą atsistojo ugnį valdantis Ralfas, buvau taip arti, kad pamačiau jo
rankoje plykstelint ugnį. Manęs jis nepastebėjo.
 Niekas nematė ir negirdėjo, kaip prisiartinau. Ralfas nespėjo paleisti ugnies –
vienu profesionaliu judesiu paguldžiau jį ant žemės ir trenkiau į veidą. Keli – tarp
jų ir Džesis – puolė jam padėti, bet pamatę, kas aš, sustingo.
Mane pažinojusieji iškart pasitraukė. Kitus, kurie dar mėgino mane sulaikyti,
teko pamokyti. Šiandien įveikiau tris patyrusius sergėtojus, tad būrelis išlepintų
morojų – vieni niekai. Ar ne ironiška – jie pasitelkė magiją kankinti Lisai, bet nė
vienas nesusiprato jos panaudoti prieš mane. Tai tik bylojo morojų nenorą
pajudinti bent pirštą savo gynybai.
Dauguma išsilakstė, bet aš ir neketinau jų vytis. Tik norėjau juos patraukti
nuo Lisos. Tiesa, Ralfas dar gavo jau gulėdamas ant žemės – tai jis dėl visko
kaltas. Galiausiai palikau jį gulintį ir dejuojantį ir ėmiau dairytis Džesio – kito
kaltininko. Greit radau. Tik jis ir buvo likęs.
Puoliau prie jo ir staiga sustojau. Džesio burna buvo pražiota, akys
paklaikusios iš siaubo. Taip ir nesupratau, ką jis mato.
– Vorai, – pasakė Lisa. Nuo jos balso man per nugarą perbėgo šiurpas. Ji
stovėjo nuošalyje šlapiais plaukais ir subraižytu veidu, bet šiaip neatrodė labai
nukentėjusi. Mėnesienoje išblyškęs veidas buvo beveik toks pat vaiduokliškas
kaip Meisono. Kalbėdama nenuleido akių nuo Džesio. – Jam atrodo, kad mato
vorus. Jie juo ropoja. Kaip manai, gal reikėjo pasirinkti gyvates?
Pažvelgiau į Džesį ir krūptelėjau. Jis išgyveno baisiausią košmarą. Tačiau kur
kas baisiau buvo tai, ką pajutau per mudvi siejantį ryšį. Paprastai naudodama
magiją Lisa skleisdavo šiltą, auksinę šviesą. Šįkart viskas buvo kitaip – tamsu,
glitu ir klampu.
– Užteks, Lis. – Tolumoje išgirdau žingsnius. – Viskas baigta.
– Tai įšventinimo ritualas, – paaiškino ji. – Prieš kelias dienas paprašė prie jų
prisidėti, aš atsisakiau. Bet jie neatstojo, kartojo, kad žino šį tą svarbaus apie
Kristianą ir Adrianą. Man nusibodo, todėl pažadėjau ateiti į vieną susitikimą, bet
apie įtaigą nebuvo nė kalbos. Tenorėjau išsiaiškinti, ką jie žino. – Lisa nežymiai
krustelėjo galvą, bet Džesio akys dar labiau išsiplėtė, iš lūpų veržėsi nebylus
riksmas. – Ir nors nesutikau, jie vis tiek nusprendė mane įšventinti. Taip tikrina,
kiek esi įvaldęs įtaigą. Ima kankinti, o auka turi priversti juos liautis. Jei pavyks
panaudoti įtaigą – esi priimtas. – Ji atidžiai nužvelgė Džesį, tebesikankinantį
košmare. – Ko gero, tapau jų prezidente?
– Liaukis, – pasakiau griežtai. Nuo iškreiptos magijos mane supykino. Jiedu su
Adrianu buvo užsiminę, kad galima priversti kitus matyti nesamus dalykus,
juokais tai dar pavadino superįtaiga. Išties – ji siaubinga. – Dvasia skirta ne tam.
Tai ne tu. Tai blogis.
Lisa sunkiai alsavo, kakta sruvo prakaitas.
– Negaliu sustoti.
– Gali. – Paliečiau jos ranką. – Atiduok jį man.
Ji trumpam nusisuko nuo Džesio ir nustebusi pažvelgė į mane. Paskui vėl
įsmeigė akis į Džesį.
– Ką? Tu negali valdyti magijos.
Pagalvojau apie mudviejų ryšį. Negalėjau perimti magijos, bet galėjau perimti
Lisą užvaldžiusią tamsą. Staiga supratau, kad jau kuris laikas tai ir darau.
Kaskart, norėdama, kad draugė nusiramintų, pamirštų pyktį, perimdavau jį. Jos
tamsą sugerdavau kaip Ana šventojo Vladimiro. Todėl Adrianas ir pastebėjo,
kaip tamsa iš jos auros pereina į maniškę. Piktnaudžiavimas dvasia – jos
naudojimas siekiant pakenkti, o ne savigynai – turi baisų šalutinį poveikį. Ją
užvaldė blogis, negalėjau leisti, kad jis liktų jos sieloje. Tą akimirką mano pačios
įniršis ar net beprotybė atrodė nesvarbūs.
– Negaliu, – sutikau. – Bet gali man ją perduoti. Galvok apie mane. Tai ne tu.
Tai blogis. Tau jo nereikia.
Ji vėl pažvelgė į mane nustebusi ir sutrikusi. Net nežiūrėdama į Džesį toliau jį
kankino. Jaučiau, kaip ją drasko prieštaringi jausmai. Džesis ją nuskriaudė, ji
norėjo atkeršyti. Kita vertus, suprato – aš teisi. Bet buvo sunku. Labai sunku
atsisakyti...
Staiga tamsi magija išnyko, su ja pradingo ir pykinimas. Į mane atskriejo vėjo
gūsis, ir aš susverdėjau. Pajutau keistą jausmą pilve, per kūną perėjo elektros
srovė. Paskui viskas praėjo. Džesis klūpėjo ant kelių, košmaras baigėsi.
Lisai pastebimai palengvėjo. Ji tebebuvo išsigandusi ir sužeista, bet jos
nebevaldė tas klaikus, aklas, naikinamas įniršis, vertęs atkeršyti Džesiui. Jis
išnyko.
Blogiau, kad perėjo man.
Apdujusi atsigręžiau į Džesį. Jis kenkė man, kankino Lisą ir skriaudė kitus.
Taip negalima. Smūgis. Jo akys išsiplėtė iš siaubo – kumštis pataikė į veidą. Jis
loštelėjo, iš nosies pasipylė kraujas. Girdėjau, kaip Lisa šaukia liautis, bet
negalėjau. Dabar atsiims už tai, ką jai padarė. Sugriebiau jį už pečių ir tėškiau
ant žemės. Jis rėkė – maldavo paleisti. Nutilo tik tada, kai trenkiau dar kartą.
 Pajutau Lisos rankas, mėginančias atplėšti mane nuo Džesio, bet aš buvau
stipresnė ir tebedaužiau jį. Šįkart nebuvo nei taisyklingų judesių, nei strategijos,
kuria vadovavausi išvaikydama gaują ar kaudamasi su Dimitrijumi. Mane valdė
žiaurus, aklas iš Lisos perimtas įniršis.
Nuo Džesio mane atplėšė kitos rankos – stiprios dampyro rankos su
geležiniais per ilgus treniruočių metus išmankštintais raumenimis. Edžio.
Pamėginau ištrūkti. Nors mūsų sugebėjimai buvo panašūs, jis už mane
stipresnis.
– Paleisk! – suklykiau.
Baisėdamasi pamačiau, kad Lisa klūpo prie Džesio ir nerimastingai į jį žiūri.
Nieko nesupratau. Kaip ji gali? Po to, ką jai padarė? Jos veide pastebėjau
užuojautą, o po akimirkos pajutau, kaip ji išlaisvina gydomąsias galias ir užgydo
sunkiausias žaizdas.
– Ne, – surikau stengdamasi ištrūkti iš Edžio gniaužtų. – Negalima!
Atbėgo kiti sergėtojai su Dimitrijum ir Seleste priešaky. Nei Kristiano, nei
Adriano nebuvo matyti, matyt, nespėjo.
Kilo sumaištis. Kitus draugijos narius išsivedė apklausti, Lisą – sutvarstyti
žaizdų. Jau norėjau eiti su ja, kai mano dėmesį patraukė kas kita: Džesį ketino
nešti į kliniką. Edis mane tebelaikė, nors maldavau, gniaužtų neatleido.
Suaugusieji buvo per daug užsiėmę, kad mane pastebėtų, ir aš sušukau.
– Nepaleiskit jo! Nepaleiskit!
– Rouz, nusiramink, – švelniai pasakė Alberta. Kaip ji nesupranta, kas
atsitiko? – Viskas baigta.
– Niekas nebaigta! Nebus baigta, kol jo nepasmaugsiu savo rankomis!
Alberta su kitais lyg ir suprato, kad tai rimta, bet nesusiejo su Džesiu. Tiesiog
žiūrėjo į mane kaip į pamišėlę, kaip ir pastarąsias dienas.
– Veskis ją iš čia, – paliepė Alberta. – Sutvarstyk žaizdas ir nuramink. –
Nepasakė nieko daugiau, bet pajutau, kad esu patikėta Dimitrijui.
Jis perėmė mane iš Edžio. Mėginau sprukti, bet Dimitrijus buvo itin greitas ir
stiprus. Sugriebė mane už rankos ir nutempė šalin.
– Galime sutarti geruoju arba piktuoju, – pasakė Dimitrijus vesdamasis per
mišką. – Bet pas Džesį tavęs neleisiu. Be to, jis klinikoje, taigi nė neprisiartinsi.
Jei tai supranti, paleisiu. Jei draskysiesi – žinai, kas bus.
Pasvėriau galimybes. Nors tebenorėjau primušti Džesį, supratau, kad
Dimitrijus teisus. Kol kas.
– Gerai, – nusileidau. Dimitrijus dar kiek palaukė, tarsi norėdamas įsitikinti,
kad nebandysiu bėgti, paskui paleido. Nebėgau. Pajutau, kaip jis šiek tiek
atsipalaidavo.
– Alberta liepė sutvarstyti žaizdas, – pasakiau ramiai. – Eisim į kliniką?
– Norėtum, – susiraukė Dimitrijus. – Artyn tavęs neprileisiu. Vaistinėlę rasime
kitur.
Netrukus supratau, kur jis mane veda – į sergėtojų trobelę. Tais laikais, kai
Akademijoje buvo daugiau sergėtojų, kai kurie gyveno tokiuose atokiuose
avanpostuose ir saugojo Akademiją. Trobelės buvo apleistos, nors šitą sutvarkė
apsilankiusi Kristiano teta. Dauguma morojų ją laikė potencialia strigoje, tad jai
labiau patiko nuošali trobelė nei Akademijos svečių namai.
Dimitrijus atidarė duris. Nors viduje buvo tamsu, mačiau, kaip jis ieško
degtukų uždegti žibalinei lempai. Švietė silpnai, bet užteko. Apsidairiusi
pamačiau, kad Taša čia viską sutvarkė. Švaru ir net jauku. Lova užklota
dygsniuota antklode, prie židinio pristumtos dvi kėdės. Buvo netgi maisto –
virtuvės lentynoje gulėjo konservai ir pakeliai.
– Sėskis, – mostelėjęs į lovos pusę, Dimitrijus ėmė kurti židinį. Šiam
užsiliepsnojus paėmė vaistinėlę, buteliuką vandens ir priešais mane pasistatė
kėdę.
– Paleisk, – meldžiau. – Ar nesupranti, kad Džesis turi atsiimti už
piktadarybes? Jis ją kankino! Kokias baisybes darė!
Dimitrijus sudrėkino gabalėlį marlės ir prispaudė man prie kaktos. Matyt,
buvo pradrėksta, nes sugėlė.
– Nurimk, jis bus nubaustas. Kaip ir kiti.
– Kaip? – kandžiai paklausiau. – Nušalintas nuo pamokų? Ta pati istorija kaip
ir su Viktoru Daškovu. Niekas nieko nedaro! Nusikaltėliai lieka nenubausti. Jį
reikia gerai prikulti. Juos visus.
Dimitrijaus ranka sustingo, jis susirūpinęs pažvelgė į mane.
– Rouz, tu pyksti, bet mes taip nesielgiame. Tai žvėriška.
– Tai kas? Lažinuosi – jiems būtų gera pamoka. – Vos nusėdėjau vietoje, visa
virpėjau iš įniršio. – Jie turėtų kentėti už tai, ką padarė! Noriu juos pamokyti!
Primušti! Nužudyti! – Stojausi nebegalėdama valdytis. Vaistinėlė nulėkė šalin.
Dimitrijus suėmė mane už pečių ir pasodino. Jis žvelgė į mane griežtai ir kartu
susirūpinęs. Mėginau priešintis, bet jo pirštai suspaudė dar tvirčiau.
 – Rouz! Raminkis! – dabar jau šaukė ir jis. – Pati nesupranti, ką šneki! Patyrei
daug streso, ir viską regi juodesnėmis spalvomis, nei yra iš tiesų!
– Nutilk! – suklykiau. – Nepradėk senos giesmelės! Tu visada toks! Ramus ir
susitvardęs, kad ir kas atsitiktų! Bet prisimink, kaip kalėjime norėjai nužudyti
Viktorą! Tada pats taip elgeisi!
– Tai tebuvo grasinimas, pati žinai. Bet šitai... Tai kas kita. Tau negerai.
– Viskas man gerai, – pažvelgiau tikėdamasi, kad mano žodžiai nukreips jo
dėmesį. Jei būsiu greita, gal – tik gal – pavyks ištrūkti. – Aš vienintelė atsisakau
sėdėti rankas sudėjusi, bet jei tai negerai, tada atsiprašau. Nori, kad tapčiau
neįmanomai teigiama, bet aš ne tokia. Aš ne šventoji kaip tu.
– Nė vienas iš mūsų nėra šventasis, – liūdnai pasakė. – Patikėk, aš ne...
Staiga stumtelėjau Dimitrijų ir pašokau. Bet nubėgau netoli. Jis sugavo ir
parvertė ant lovos, šįkart prispausdamas visu kūnu. Turėjau suprasti, kad nuo jo
neįmanoma pabėgti, bet tada aiškiai nemąsčiau.
– Paleisk! – sušukau šimtąjįkart, mėgindama išlaisvinti rankas.
– Ne, – atsakė griežtai. – Nepaleisiu, kol nenusiraminsi. Tai ne tu.
Mano skruostais ritosi karštos ašaros.
– Aš! Paleisk!
– Ne. Ne tu. Tai ne tu, – jo balse buvo justi kančia.
– Klysti! Tai aš....
Staiga nutilau. Tai ne tu . Tuos pačius žodžius kartojau Lisai, kai persigandusi
žiūrėjau, kaip ji kankina Džesį. Tada negalėjau patikėti savo akimis. Ji
nesuprato, kad prarado savitvardą ir bet kurią akimirką gali virsti pabaisa.
Dabar, žiūrėdama Dimitrijui į akis, matydama jo baimę ir meilę, supratau, kad
man nutiko tas pat. Elgiausi visai kaip ji, skatinama aklo keršto, pati nesupratau
ką daranti. Tarsi mane būtų valdęs kas nors kitas.
Pamėginau atsikratyti gaubiančios tamsos. Nepavyko. Ji buvo per daug tiršta.
Dabar ji mane užvaldys – visai kaip Aną ir mokytoją Karp...
– Rouz, – tarė Dimitrijus. Viename žodyje tilpo viskas. Dimitrijus tikėjo mano
gerumu ir stiprybe, kurios prireikus galėjau pasiskolinti iš jo. Gal Deidrė buvo iš
dalies teisi dėl mano jausmų Lisai, bet visiškai klydo dėl Dimitrijaus. Mudu sieja
tikra meilė. Buvome tarsi dvi puselės, visada pasirengusios padėti vienas kitam.
Nė vienas nebuvome tobulas, bet to ir nereikėjo. Jo padedama galėjau
užgniaužti liepsnojantį įniršį. Jis tikėjo, kad esu už jį stipresnė. Taip ir buvo.
 Tamsa pamažu atsitraukė. Lioviausi priešintis. Mano kūnas tebevirpėjo, bet
pykčio neliko. Jį pakeitė baimė. Dimitrijus iškart pastebėjo permainą ir mane
paleido.
– Dieve mano, – sušnibždėjau drebančiu balsu.
Dimitrijus švelniai paglostė man skruostą.
– Rouz. Nusiraminai?
Nurijau ašaras.
– Taip... Bent jau kol kas.
– Viskas baigėsi. – Jis nubraukė man nuo veido plaukus. – Viskas praėjo.
Viskas gerai.
Papurčiau galvą.
– Ne. Negerai. Tu nesupranti. Kaip tik šito ir bijojau. Prisimeni, ką sakiau
apie Aną? Mes abi perimame dvasios sukeliamą beprotybę. Lisa prarado
savitvardą su Džesiu, bet aš ją sulaikiau, sugėriau jos pyktį. Tai siaubinga.
Jaučiuosi lyg marionetė, negaliu valdyti savo veiksmų...
– Tu stipri, – ramino. – Tai daugiau nepasikartos.
– Ne, – atsakiau lūžinėjančiu balsu. – Pasikartos. Man bus kaip Anai. Kuo
toliau, tuo blogiau. Šiandien mane užvaldė neapykanta ir keršto troškimas.
Norėjau juos sunaikinti. Kas bus kitą kartą? Nežinau. Gal išprotėsiu, kaip
mokytoja Karp? O gal jau išprotėjau, todėl ir matau Meisoną? Mane apims
depresija, kaip anksčiau Lisą. Tai kartosis, ir, kaip Ana, nusižudysiu...
– Ne, – švelniai nutraukė Dimitrijus. Jis pasilenkė, mudu kone lietėmės
kaktomis. – Tau taip nenutiks. Tu stipri. Tu tai įveiksi, kaip kad šįkart.
– Šįkart man pavyko tik todėl, kad tu buvai šalia. – Dimitrijus mane apkabino,
prisiglaudžiau jam prie krūtinės. – Viena nesugebėsiu, – sušnibždėjau.
– Sugebėsi, – pajutau, kaip virptelėjo jo balsas. – Tu stipri. Labai stipri. Todėl
tave ir myliu.
Užsimerkiau.
– Neturėtum. Aš virstu pabaisa. Gal jau pavirtau. – Prisiminiau pastarųjų
mėnesių elgesį, kaip visus puldinėjau, kaip išgąsdinau Rajeną ir Kamilę.
Dimitrijus šiek tiek atsitraukė ir pažvelgė į akis. Paskui delnais suėmė man
veidą.
– Tu nesi pabaisa ir ja netapsi. Aš tavęs nepaliksiu. Kad ir kas nutiktų, aš
tavęs nepaliksiu.
 Mane vėl užliejo jausmų banga, tik šįkart ne pyktis ar neapykanta. Iš laimės
net sugėlė širdį. Rankomis apsivijau jam kaklą, mūsų lūpos susitiko. Bučinyje
nebuvo nei pykčio, nei nevilties – tik meilė, tyra meilė. Tačiau po kiek laiko ji
peraugo į alkį ir aistrą. Vėl plykstelėjo per dvikovą tarp mūsų įsižiebusi ugnis.
Prisiminiau tą naktį, kai Viktoras užleido aistros kerus. Praradome
savitvardą, jautėmės taip, tarsi skęstume ir gelbėtume vienas kitą. Dar stipriau
prie jo prisiglaudžiau. Viena ranka stipriau suspaudžiau kaklą, kita kone suleidau
nagus į nugarą. Dimitrijus mane pasiguldė ant lovos. Laikė suėmęs per liemenį,
paskui viena jo ranka nuslydo mano koja ir ją užsimetė ant savęs.
Trumpam atšlijome vienas nuo kito norėdami atgauti kvapą, bet jis buvo taip
arti... Laikas sustojo.
– Mudviem nevalia... – pasakė jis.
– Žinau, – pritariau.
Jo lūpos susirado manąsias, ir supratau, kad dabar tai įvyks. Priežastys,
draudusios būti kartu, išnyko. Mūsų kūnai susipynė, į šalį lėkė drabužiai. Mano
paltas, jo marškiniai, mano marškinėliai... Tai net šiek tiek priminė ankstesnę
dvikovą kieme – abu degėme ugnimi ir aistra. Tikriausiai ir kovą, ir seksą lemia
tie patys instinktai, pažadinantys gyvulišką prigimtį.
Ant grindų nulėkė paskutiniai drabužiai, ir dabar tai buvo daugiau nei aistra.
Gražu ir nuostabu. Pažvelgusi į akis supratau, kad jis mane myli labiau už viską
pasaulyje, kad esu jo išsigelbėjimas, kaip ir jis mano. Niekad nemaniau, kad
mano pirmas kartas bus miško trobelėje, bet staiga supratau – svarbu ne vieta.
Svarbu žmogus. Su mylimu žmogum bet kuri vieta taps nuostabi. Prabangiausia
lova pasaulyje nieko nepakeis, jei nebus meilės.
O aš jį mylėjau. Mylėjau taip, kad net skaudėjo. Buvome nuogi, bet mane šildė
jo kūno šiluma. Negalėjau pasakyti, kur baigiasi mano kūnas ir prasideda jo.
Norėjau, kad tai tęstųsi amžinai ir niekada neišsiskirtume.
Norėčiau aprašyti seksą, bet jokie žodžiai neperteiks, kaip buvo nuostabu.
Jaučiausi išsigandusi, susijaudinusi ir nė pati nežinau, kas darėsi dar. Dimitrijus
buvo supratingas ir nepaprastai kantrus – visai kaip per treniruotes. Būtų buvę
savaime suprantama jam paklusti, bet jis leido perimti iniciatyvą. Abu buvome
lygūs, ir net švelniausiame prisilietime slypėjo nepaprasta jėga.
Kai viskas baigėsi, atsiguliau šalia. Skaudėjo visą kūną, bet jaučiausi
nuostabiai. Gailėjausi, kad nesuartėjome anksčiau, kita vertus, supratau, kad
būtų buvę per anksti.
Padėjau galvą Dimitrijui ant krūtinės ir mėgavausi jo kūno šiluma. Jis
pabučiavo mane į kaktą ir perbraukė plaukus.
– Myliu tave, Roza, – jis dar kartą pabučiavo. – Visada būsiu šalia. Neleisiu,
kad tau kas nutiktų.
Nuostabūs, bet pavojingi žodžiai. Jam nederėjo taip kalbėti. Jis negalėjo
žadėti saugoti mane, kai jo gyvenimas skirtas morojų, tokių kaip Lisa, apsaugai.
Negalėjau užimti svarbiausios vietos jo širdyje, kaip ir jis manojoje. Kaip tik
todėl neturėjau pasakyti kitų žodžių – bet vis tiek pasakiau.
– Ir aš neleisiu, kad tau kas nutiktų, – pažadėjau. – Myliu tave.
Nežinau, ką dar būčiau pridūrusi, bet mane nutildė Dimitrijaus bučinys.
Paskui tiesiog gulėjome apsikabinę, nepratardami nė žodžio. Būčiau galėjusi
taip gulėti amžinai, bet laikas ragino eiti. Anksčiau ar vėliau mūsų pradės
ieškoti, ir jei suras šitaip, bus nekas.
Be perstojo bučiuodamiesi iš lėto apsirengėme. Galiausiai nenoriai išėjome.
Žingsniavome mišku, susikibę už rankų, žinodami, kad netrukus reikės išsiskirti.
Priėjus Akademiją vėl teks tapti mokytoju ir mokine. Bet dabar visas pasaulis
buvo užlietas auksinės šviesos, kiekvienas žingsnis perpildytas gyvenimo
džiaugsmo.
Mano galvoje sukosi šimtai klausimų. Kas ką tik įvyko? Kur dingo mūsų
garsioji savitvarda? Bet tai buvo nesvarbu. Kūnu sklido šiluma, tebejaučiau
geismą. Bet staiga apėmė kitas, ne toks malonus, jausmas. Visą kūną ėmė
smaigstyti adatėlės, užėjo lengvas pykinimas. Dimitrijus iškart sustojo ir
klausiamai sužiuro.
Prieš mus materializavosi perregimas, švytintis Meisono siluetas. Jis atrodė
kaip visada. Ar ne? Veidas tebebuvo liūdnas, bet dabar jame buvo kažkas
nesuprantamo. Išgąstis? Nusivylimas? Būčiau prisiekusi, kad baimė, bet ko gali
bijoti vaiduoklis?
– Kas atsitiko? – paklausė Dimitrijus.
– Matai jį? – sušnibždėjau.
Dimitrijus nusekė mano žvilgsnį.
– Ką matau?
– Meisoną.
Meisono veidą iškreipė nerimas. Nors ir nežinojau priežasties, supratau, kad
tai rimta. Pykino vis smarkiau, bet jutau, kad su Meisonu tai niekaip nesusiję.
 – Rouz... Mums reikia grįžti, – atsargiai pasakė Dimitrijus. Jam vis dar buvo
sunku patikėti, kad matau vaiduoklius.
Bet aš nejudėjau. Meisonas man kažką sakė – tiksliau, mėgino pasakyti.
Kažką svarbaus, ką turėjau žinoti. Bet negalėjo ištarti nė žodžio.
– Kas? – paklausiau. – Kas yra?
Jo veidą užliejo nusivylimas. Jis ištiesė ranką ir parodė už manęs, paskui
ranka nusviro.
– Paaiškink, – paprašiau. Nusivyliau ne mažiau už jį. Dimitrijaus žvilgsnis
šokinėjo nuo manęs prie Meisono, nors jis tematė tuščią vietą.
Bet man buvo nesvarbu, ką pagalvos Dimitrijus. Žiūrėjau į Meisoną. Jaučiau,
kad jis turi pasakyti šį tą svarbaus. Meisonas prasižiojo, bet – kaip ir anksčiau –
nepajėgė ištarti nė žodžio. Tačiau šįkart po kelių kankinamų akimirkų jam
pavyko. Žodžiai buvo kone negirdimi.
– Jie... ateina...
 DVIDEŠIMT KETVIRTAS

Buvo labai tylu. Paukščiai dar miegojo, bet ir šiaip buvo tyliau nei paprastai. Net
vėjas nurimo. Meisonas maldaujamai žvelgė į mane. Adatėlės smaigstė vis
aštriau, pykinimas sustiprėjo.
Ir staiga viską supratau.
– Dimitrijau, – pasakiau. – Strigojai.
Per vėlai. Mudu su Dimitrijumi jį pamatėme tuo pačiu metu, bet Dimitrijus
stovėjo arčiau. Išblyškęs veidas, raudonos akys. Strigojus puolė mūsų link, jis
kone atskriejo, visai kaip legendose apie vampyrus. Tačiau Dimitrijus buvo toks
pat greitas ir beveik toks pat stiprus. Rankoje turėjo kuolelį – tikrą, ne skirtą
pratyboms – ir sulaikė strigojų, kuris neabejotinai tikėjosi mus užpulti iš pasalų.
Jie susigrūmė, ir kurį laiką vyko apylygė kova. Galiausiai Dimitrijui pavyko
išlaisvinti ranką ir jis suvarė kuolelį strigojui tiesiai į širdį. Raudonos akys
išsiplėtė iš nuostabos, kūnas susmuko.
Dimitrijus atsisuko pažiūrėti, kaip aš; nepratardami nė žodžio vienas kitam
akimis pasakėme šimtus dalykų. Tada jis nusigręžė ir įsmeigė žvilgsnį į mišką,
akimis skrosdamas tamsą. Pykinimas sustiprėjo. Nesupratau kaip, bet jaučiau
netoliese esančius strigojus. Ne kas kita, kaip jų buvimas šalia, ir kėlė šleikštulį.
Dimitrijus atsigręžė, tokio jo žvilgsnio dar nebuvau mačiusi.
– Rouz. Atidžiai paklausyk. Bėk. Bėk, kiek kojos neša. Perspėk sergėtojus.
Linktelėjau. Klausinėti nebuvo laiko.
Dimitrijus uždėjo ranką ant peties ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė:
– Nesustok. Kad ir ką išgirstum, kad ir ką pamatytum, nesustok. Privalai
perspėti kitus. Nesustok, nebent tau pačiai užkirstų kelią. Supratai?
Linktelėjau. Jis atitraukė ranką.
– Pasakyk jiems būria.
Dar kartą linktelėjau.
– Bėk.
Pasileidau tekina. Nesidairiau atgal. Nepaklausiau, ką darys jis, nes ir taip
žinojau. Pasistengs sulaikyti kuo daugiau strigojų, kad galėčiau perspėti kitus. Po
kelių akimirkų išgirdau grumtynių garsus. Trumpam sudvejojau. Jei mirs jis,
mirsiu ir aš. Bet nuvijau tą mintį šalin. Negaliu galvoti apie vieną, kai nuo manęs
priklauso šimtų likimas. Akademiją užpuolė strigojai. Neįmanoma. To negali
būti.
Man iš po kojų tiško pažliugęs sniegas ir purvas. Girdėjau balsus, mačiau
šešėlius – bet ne vaiduoklių iš oro uosto, o pabaisų, kurių nuo seno bijojau. Bet
manęs niekas nepavijo. Vos ėmus treniruotis, Dimitrijus privertė bėgioti.
Skundžiausi, bet jis kartojo, kad tai būtina. Esą tai mane sustiprins, o vieną
dieną, kai jėgos bus nelygios, padės išsigelbėti. Ta diena atėjo.
Priešais išniro dampyrų bendrabutis, languose degė šviesos. Artėjo
komendanto valanda, visi rengėsi gulti. Įvirtau pro duris jausdama, kad tuoj
sprogs širdis. Pirmą sutikau Steną. Kone užgriuvau ant jo. Jis sugriebė mane už
rankų.
– Rouz, kas..?
– Strigojai, – žioptelėjau. – Akademijoje strigojai.
Stenas netikėdamas spoksojo į mane. Pamačiau, kaip jam atvipo žandikaulis.
Bet jis greitai susivaldė, ir supratau, ką galvoja. Rouz vėl vaidenasi.
– Rouz, pati nesupranti, ką...
– Aš neišprotėjau! – surikau. Visi sužiuro į mus. – Jie miške, Dimitrijus kaunasi
su jais vienas! Skubėkit jam į pagalbą! – Ką ten sakė Dimitrijus? – Būria. Jis liepė
pasakyti būria.
Sulig tais žodžiais Stenas dingo.
Nebuvau mačiusi sergėtojų pratybų, bet jie buvo pasirengę. Per daug
sklandžiai viskas vyko. Visi bendrabutyje buvę sergėtojai – miegojo ar ne – per
kelias minutes susirinko į vieną vietą. Rankose sumirgėjo mobilieji. Su kitais
novicais stebėjau, kaip vyresnieji nurodinėja nepaprastai tiksliai. Apsidairiusi kai
ką supratau. Su manimi nemačiau baigiamųjų klasių novicų. Buvo sekmadienio
vakaras, tad visi grįžo saugoti savo morojų. Šiek tiek palengvėjo. Morojų
bendrabutis turi dvigubą apsaugą.
Bent jau vyresniųjų morojų. Pradinukų bendrabutyje buvo įprastinė apsauga
kaip ir mūsiškiame. Sergėtojai ir grotos ant pirmo aukšto langų. Ir nors strigojų
tai nesulaikys, bent jau sulėtins puolimą. Kitokios apsaugos niekada ir nebuvo,
nebuvo reikalo, nes turėjome apsauginius žiedus.
Alberta visiems paskirstė užduotis. Vieni turėjo saugoti pastatus, kiti
išsiaiškinti, kiek strigojų pateko į Akademiją. Sergėtojams išsiskirsčius, priėjau
prie jos.
 – Ką mums daryti? – paklausiau.
Alberta atsigręžė. Nužvelgė mane ir kitus. Jauniausiems buvo keturiolika,
vyriausieji kiek jaunesni už mane. Jos veidu perbėgo liūdesio šešėlis.
– Likite bendrabutyje, – pasakė. – Išeiti griežtai draudžiama, visi pastatai
saugomi. Eikite į savo aukštus, ten yra sergėtojai, jie jus suskirstys į grupes.
Viršuje strigojams bus sunkiau jus pasiekti. O jei veršis pro pirmą aukštą... – ji
nužvelgė saugomus langus ir duris, tada papurtė galvą, – ...su jais
susitvarkysime.
– Galėčiau padėti, – pasakiau. – Žinote, kad galėčiau.
Nesitikėjau, kad sutiks, bet, mano nuostabai, Alberta linktelėjo.
– Veskis juos į viršų ir saugok.
Jau norėjau atsisakyti auklės vaidmens, bet tada ji pasielgė neįtikėtinai.
Įsikišo ranką į kišenę ir padavė man sidabro kuolelį. Tikrą.
– Eikite, – tepasakė. – Jie neturi painiotis mums po kojomis.
Jau buvau benueinanti, bet staiga atsigręžiau.
– Ką reiškia būria?
– Audra, – tyliai atsakė. – Rusiškai būria reiškia audra.
Palydėjau novicus į jų aukštus. Dauguma buvo persigandę, ir tai visiškai
suprantama. Tačiau keli – ypač vyresnieji – jautėsi panašiai kaip aš. Norėjo ko
nors griebtis, padėti kitiems. Nors iki baigimo jiems buvo likę dar visi metai,
supratau – jie savaip pavojingi. Keletą pasivedėjau šalin.
– Nuraminkit jaunesniuosius, – tyliai sušnabždėjau. – Ir būkite budrūs. Jei
sergėtojams kas nors nutiks, viskas priklausys nuo jūsų.
Jie linktelėjo rimtais veidais. Kai kurie novicai, tarkim, Dinas, ne visada
suvokdavo mūsų padėties rimtumą. Tačiau dauguma suprato. Mes greitai
suaugdavome.
Pati nuėjau į antrą aukštą nusprendusi, kad ten praversiu labiausiai. Jei
strigojams pavyks įveikti pirmą, jie puls antrą. Sergėtojams parodžiau kuolelį ir
pakartojau Albertos žodžius. Jie neprieštaravo, nors mačiau, kad nenori man
patikėti jokios rimtos užduoties – pavedė saugoti nedidelį langą koridoriaus gale.
Net aš būčiau sunkiai pro jį pralindusi, be to, žinojau, kad ta siena beveik
neįmanoma užlipti.
Vis dėlto vykdžiau savo pareigą kamuojama nežinios. Kiek strigojų pateko į
Akademiją? Kur jie? Ir tada prisiminiau, kad galiu daug ką išsiaiškinti.
Nenuleisdama akių nuo lango patekau į Lisos mintis.
Lisa su kitais morojais buvo viršutiniame bendrabučio aukšte. Matyt, tvarka
visur ta pati. Tačiau jie buvo įsitempę labiau, tikriausiai todėl, kad nors ir
nepatyrę novicai žinojo, kaip kautis su strigojais, o morojai apie tai nė
nenutuokė, nors kai kurie ir pasisakė už savigynos pamokas. Tiesiog kol kas
nebuvo nutarta, kur jos vyks.
Šalia Lisos stovėjo Edis. Jis atrodė grėsmingai ir buvo pasiryžęs kautis – net
vienas pats susitvarkyti su visais Akademiją puolančiais strigojais. Džiaugiausi,
kad iš visų mano klasės draugų saugoti Lisą buvo paskirtas kaip tik jis.
Buvau Lisos mintyse, tad jaučiau tą patį, ką jautė ji. Džesio gaujos kankinimai,
palyginti su strigojų išpuoliu, tebuvo vaikų žaidimas. Nieko keisto, kad ji taip
persigandusi. Bet bijojo ne tiek dėl savęs, kiek dėl mudviejų su Kristianu.
– Rouz viskas gerai, – pasigirdo balsas šalimais. Lisa pažvelgė į Adrianą.
Matyt, užpuolus strigojams, jis buvo morojų bendrabutyje, o ne svečių namuose.
Veidas kaip visada abejingas, bet žaliose akyse tvenkėsi baimė. – Ji susitvarkys
su bet kuriuo strigojumi. Be to, Kristianas sakė, kad ji su Belikovu. Taigi ji
greičiausiai saugesnė už mus visus.
Lisa linktelėjo labai norėdama tuo tikėti.
– Taip, bet Kristianas...
Užmiršęs savo kietumą, Adrianas staiga nusuko akis. Nežiūrėjo į Lisą,
nesistengė guosti. Bet man ir nereikėjo aiškinti – viską perskaičiau Lisos
mintyse. Ji su Kristianu buvo sutarusi susitikti slėptuvėje koplyčios palėpėje ir
papasakoti, kas jai nutiko miške. Tačiau Lisą sulaikė komendanto valanda, taigi
liko bendrabutyje, o Kristianas jos laukė tenai.
Paguosti Lisą suskubo Edis.
– Jei jis koplyčioje, nieko nenutiks. Jis saugesnis už mus visus – strigojai negali
įžengti į šventą žemę.
– Jei tik strigojai jos nesudegins, – tyliai pasakė Lisa. – Taip yra buvę.
– Prieš keturis šimtus metų, – įsikišo Adrianas. – Manau, jie susirado
lengvesnių aukų, užuot griebęsi viduramžių metodų.
Nuo žodžių „lengvesnės aukos“ Lisa krūptelėjo. Ji suprato – dėl koplyčios Edis
teisus, bet negalėjo atsikratyti minties, kad grįždamas į bendrabutį Kristianas
pateko į kovos sūkurį. Ją graužė nerimas, jautėsi bejėgė negalėdama nieko
sužinoti.
Grįžau į savo mintis. Tik dabar supratau Dimitrijaus žodžius, kaip svarbu
mokėti saugoti tą, su kuriuo nesieja ryšys. Vis dar nerimavau dėl Lisos – labiau
nei dėl kurio kito morojaus. Būčiau buvusi rami tik tada, jei ji būtų buvusi toli
nuo čia, apsupta sergėtojų ir apsauginių žiedų. Bet dabar bent jau žinojau, kad ji
saugi, kiek tai įmanoma. O tai jau šis tas.
Bet Kristianas... Apie jį nežinojau nieko. Mūsų nesiejo ryšys, galintis pasakyti,
kur jis yra ir ar išvis gyvas. Štai ką turėjo galvoje Dimitrijus. Saugoti morojų, su
kuriuo nesieja ryšys, visai kas kita – kur kas baisiau.
Žvelgiau pro langą nieko nematydama. Kristianas kažkur ten. Jis morojus.
Jam gresia pavojus. Aš paskirta jį saugoti. Svarbiausia jie.
Sunkiai atsidususi ėmiausi spręsti dilemą. Man duotas įsakymas, sergėtojas
privalo jį vykdyti. Iškilus pavojui paklusnumas neleidžia pakrikti ir padeda veikti
tikslingai, nes saviveikla gali turėti liūdnų padarinių. Tai patvirtino ir Meisonas,
sumanęs savarankiškai medžioti strigojus Spokane.
Bet dabar pavojus grėsė ne man vienai – visiems. Visi pavojuje, kai
Akademijoje siaučia strigojai, o aš nė nenumanau, kiek jų čia yra. Man pavesta
saugoti šį langą, kad nesimaišyčiau kitiems po kojų. Tiesa, strigojai gali pulti ir
antrą aukštą, tada būčiau reikalinga čia. Koks nors strigojus gali pamėginti įlįsti
pro langą, nors tai menkai tikėtina. Pernelyg sudėtinga, kaip sakė Adrianas, jie
rinksis lengvesnes aukas.
O aš galiu išlįsti pro langą.
Keldama langą į viršų, supratau, kad elgiuosi blogai. Ne tik lendu pavojui į
nasrus, bet ir palieku savo postą. Manyje grūmėsi du pagrindiniai sergėtojų
instinktai. Paklusti įsakymams. Saugoti morojus.
Turiu įsitikinti, kad Kristianui niekas negresia.
Į mane padvelkė šalta naktis. Lauke – nė garso. Tiek kartų bėgau pro savo
kambario langą, tad patirties turėjau užtektinai. Blogiau, kad akmeninė lauko
siena visiškai lygi. Nebuvo už ko užsikabinti. Ties pirmu aukštu išsikišusi
nedidelė atbraila, bet jos nepasiekiau, taigi tiesiog nuslysti negalėjau. Tačiau jei
pasiekčiau atbrailą, ja nueičiau iki pastato kampo, kur nelygia siena be vargo
nusileisčiau ant žemės.
Žiūrėjau į atbrailą. Teks šokti. Jei nepataikysiu, nusisuksiu sprandą. Lengva
auka strigojams, kaip pasakytų Adrianas. Sukalbėjusi greitą maldelę tam, kas
klausėsi, išsliuogiau pro langą ir, abiem rankomis laikydamasi už palangės,
pakibau virš atbrailos. Iki jos buvo koks šešiasdešimt centimetrų. Suskaičiavusi
iki trijų, paleidau rankas, jos nuslydo siena. Kojomis palietusi atbrailą,
susvyravau, bet greitai atgavau pusiausvyrą ir atsirėmiau į sieną. Pavyko. Dabar
bus visai paprasta pasiekti kampą ir nusileisti.
Tik ant žemės pastebėjau, kad iki kraujo nusibrozdinau rankas. Aplink buvo
tylu, bet tolumoje girdėjosi riksmai. Būdama strigojum, pulti šito bendrabučio nė
nemėginčiau. Čia jų laukia pasipriešinimas, ir nors dauguma strigojų nesunkiai
susitvarkytų su būreliu novicų, yra lengvesnių aukų. Morojai priešinsis tikrai
mažiau, be to, strigojus labiau traukia morojų nei dampyrų kraujas.
Tačiau į koplyčią sėlinau itin atsargiai. Nors mane slėpė tamsa, strigojų rega
aštresnė nei dampyrų. Slėpiausi po medžiais ir dairiausi gailėdamasi, kad
neturiu akių pakaušyje. Nieko, tik tolumoje aidėjo riksmai. Staiga supratau
nebejaučianti šleikštulio, įspėjančio, kad netoliese yra strigojus. Ir nors savo
pojūčiais aklai nepasitikėjau, buvo ramiau žinoti, kad strigojų pajusiu anksčiau,
nei jis prisiartins.
Pusiaukelėje pastebėjau kažką išlendant iš už medžio. Suspaudusi rankoje
kuolelį, žaibiškai pasisukau ir vos nesuvariau jo Kristianui į širdį.
– Viešpatie, ką čia darai? – sušnypščiau.
– Grįžtu į bendrabutį, – atsakė. – Kas čia vyksta? Girdėjau riksmus.
– Akademiją užpuolė strigojai.
– Ką? Kaip?
– Nežinau. Grįžk į koplyčią. Ten saugu. – Koplyčia jau buvo matyti, nebus
sunku ją pasiekti.
Kristianas buvo maištautojas, tikėjausi pasipriešins, bet jis nelauktai sutiko.
– Gerai. Eisi kartu?
Jau norėjau sutikti, bet staiga apėmė šleikštulys.
– Ant žemės! – riktelėjau. Kristianas nedvejodamas pakluso.
Mus užpuolė du strigojai, vyras ir moteris. Mane puolė abu galvodami, kad
dviese lengvai susidoros, o tada su Kristianu bus vieni juokai. Moteris mane
trenkė į medį. Akimirką viskas susiliejo prieš akis, bet greitai atsigavau. Žiebiau
atgal ir su pasitenkinimu pamačiau, kad ji susvyravo. Tada puolė vyras, bet
pasilenkiau ir išvengiau jo gniaužtų.
Jie man priminė Isajų ir Eleną, bet prisiminimus nuvijau šalin. Abu už mane
aukštesni, nors moteris panašaus ūgio kaip aš. Apsimečiau puolanti jį ir žaibiškai
pasisukau į ją. Kuolelis įsmigo tiesiai į širdį. Tai nustebino mus abi. Mano pirmas
nudurtas strigojus.
 Vos spėjau ištraukti kuolelį, kai urgzdamas mane puolė vyras. Susvyravau,
bet išsilaikiau žvilgsniu vertindama priešininką. Aukštesnis. Stipresnis. Panašiai
kaip Dimitrijus. Tikriausiai ir greitesnis. Vienas prieš kitą sukome ratus. Staiga
pašokau ir spyriau, bet jis tik susverdėjo. Nieko nelaukdamas puolė, bet man
pavyko išsisukti. Net spėjau pasidairyti nesaugomos vietos kuoleliui susmeigti.
Tai jo nesulaikė – puolė vėl. Šįkart jam pavyko mane pargriauti ant žemės ir
prispausti rankas. Pamėginau nustumti – deja. Jis palinko man prie veido, nuo
ilčių varvėjo seilės. Skirtingai nei Isajas, šis strigojus laiko tuščioms kalboms
negaišo. Jis iščiulps mano, o paskui Kristiano kraują. Pajutusi iltis prie kaklo
supratau – mirštu. Klaikus jausmas, ypač kai taip norisi gyventi. Sušukau
Kristianui, kad bėgtų, bet staiga virš manęs palinkęs strigojus užsiliepsnojo kaip
deglas. Jis pašoko, aš nusiritau šalin.
Liepsnos apgaubė kūną ir paslėpė bruožus. Mačiau tik liepsnojančias
apybraižas. Jis kelis kartus kimiai riktelėjo ir nutilo. Susmukęs ant žemės, dar
kelis kartus sutrūkčiojo, kol galiausiai nurimo. Ugniai susilietus su sniegu, pakilo
garai, liepsnos netrukus užgeso, sniege liko pelenai.
Žiūrėjau į sudegusius palaikus. Maniau, kad mirštu, o dabar negyvas mano
užpuolikas. Krūptelėjau pagalvojusi, kaip arti buvo mirtis. Gyvenimas ir mirtis
visada nenuspėjami. Gyvename šia akimirka, nežinodami, kas kitas paliks šį
pasaulį. Tik per plauką likau gyva, tad staiga viskas pasidarė taip gražu.
Medžiai. Žvaigždės. Mėnulis. Buvau gyva ir tuo džiaugiausi.
Atsigręžiau į Kristianą, jis susirietęs gulėjo ant žemės.
– Oho, – pagyriau savo išgelbėtoją padėdama atsistoti.
– Eina sau, – nusipurtė. – Nežinojau, kad turiu tiek galios. – Jis apsidairė,
kūnas įsitempė. – Jų yra daugiau?
– Ne.
– Iš kur žinai?
– Nepatikėsi, bet aš juos jaučiu. Neklausk kodėl, – pridūriau pamačiusi, kad
išsižiojo. – Taip yra. Matyt, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios matau
vaiduoklius. Šalutinis šešėlio pabučiuotos poveikis. Nesvarbu. Eime į koplyčią.
Kristianas nejudėjo. Mačiau – galvoja.
– Rouz... ar tikrai nori užsidaryti koplyčioje?
– Ką turi omeny?
– Ką tik pribaigėme du strigojus, – jis mostelėjo į nudurtą ir pelenais virtusį
kūnus.
Pažvelgiau į akis ir viską supratau. Aš jaučiu strigojus. Jis juos gali padegti, aš
– perverti kuoleliu. Tad, jei nesusidursime su kokių dešimties strigojų gauja,
galėtume gerokai praretinti jų gretas. Tačiau greitai atsitokėjau.
– Negaliu, – pasakiau lėtai. – Negaliu rizikuoti tavo gyvybe...
– Rouz. Gerai žinai, ką sugebame. Matau iš tavo akių. Verta rizikuoti vieno
morojaus gyvybe – kaip ir tavąja, – kad pašalintume gaują strigojų.
Rizikuoti morojaus gyvybe, pasiimti jį kovoti su strigojais – tai prieštaravo
viskam, ko buvau mokoma. Bet tada prisiminiau, kaip džiaugiausi likusi gyva.
Galėčiau išgelbėti daug gyvybių. Turiu išgelbėti. Kausiuosi iki galo.
– Nenaudok visos savo galios, – galiausiai pasakiau. – Nebūtina juos sudeginti
per dešimt sekundžių. Tiesiog padek, kad atitrauktum dėmesį, o tada aš
pribaigsiu. Pataupyk jėgas.
Kristianas nusišypsojo.
– Tai einam medžioti?
O varge. Geruoju man tai nesibaigs. Tačiau perspektyva buvo pernelyg
viliojanti. Norėjau kautis, apsaugoti mylimus žmones. Tiesą sakant, labiausiai
norėjau bėgti į bendrabutį saugoti Lisos, bet supratau, kad tai kvaila. Su Lisa
buvo mano klasės draugai, o kitiems mažiau pasisekė. Pagalvojau apie
jaunesnius morojus, tarkim, apie Džil.
– Eime į pradinukų korpusą, – pasiūliau.
Tyliai pasileidome takeliu tikėdamiesi, kad strigojai nepastos mums kelio. Vis
dar nežinojau, kiek jų pateko į Akademiją, ir tai varė iš proto. Beveik priėjus
pajutau kylant šleikštulį. Perspėdama šūktelėjau Kristianui, ir tą pačią akimirką
jį sugriebė strigojus. Bet Kristianas buvo greitesnis. Strigojaus galva
užsiliepsnojo. Jis suriko ir paleido Kristianą, karštligiškai mėgindamas užgesinti
liepsnas. Manęs su kuoleliu nė nepastebėjo. Viskas truko mažiau nei minutę.
Mudu su Kristianu susižvelgėme.
Taip. Mes kieti.
Netrukus paaiškėjo, kad smarkiausia kova ir verda pradinukų teritorijoje.
Sergėtojai su strigojais kovėsi prie įėjimo į vieną iš bendrabučių. Akimirką
netekau žado – strigojų buvo apie dvidešimt, sergėtojų perpus mažiau. Šitiek
strigojų vienoje vietoje... Dar neteko girdėti, kad jie būtų susivieniję į tokias
gaujas. Tikėjomės, kad išvaikėme jų gaują nužudę Isajų, bet dabar supratau, kad
klydome. Šokui praėjus puolėme į kovos sūkurį.
 Prie šoninių durų su trimis strigojais kovėsi Emilis. Jis buvo apdraskytas ir
kruvinas, prie jo kojų gulėjo ketvirtas strigojus. Puoliau vieną iš trijų. Jis manęs
nematė, tad širdį pervėriau beveik be pasipriešinimo. Tiesiog pasisekė.
Kristianas padegė kitus du. Emilis išsižiojo iš nuostabos, bet nudūrė padegtą
strigojų. Aš pribaigiau antrą.
– Nereikėjo jo čia vestis, – pasakė Emilis bėgant padėti kitiems. – Morojai
neturėtų į tai veltis.
– Morojams jau seniai reikėjo prisidėti prie kovos, – sukandęs dantis atkirto
Kristianas.
Daugiau nesikalbėjome. Jaučiausi tarsi sapne. Mudu su Kristianu – jo magija
ir mano kuolelis – skubėjome nuo vienų prie kitų. Ne su visais strigojais buvo
taip paprasta kaip su pirmaisiais. Kai kurios dvikovos buvo ilgos ir sekino. Mums
padėjo Emilis, ir netrukus aš jau pamečiau skaičių, kiek strigojų nukovėme.
– Aš tave pažįstu.
Tie žodžiai mane išgąsdino. Per kruvinas skerdynes niekas nešnekėjo. Į mane
kreipėsi strigojus – iš pažiūros mano metų, nors iš tiesų kokį dešimtkart
vyresnis. Šviesūs plaukai siekė pečius, akių spalvos neįžiūrėjau. Mačiau tik
raudonus žiedus.
Vienintelis mano atsakas buvo kuolelis, bet jam pavyko išsisukti. Kristianas
padeginėjo kitus, vadinasi, su šituo teks tvarkytis pačiai.
– Pasikeitei, bet vis tiek pažinau. Tave mačiau prieš kelerius metus, kai dar
nebuvau pažadintas.
Vadinasi, jis negali būti dešimt kartų už mane vyresnis, jei mane matė dar
būdamas morojumi. Tikėjausi, kalbėdamas praras budrumą, bet kaip jaunas
strigojus jis buvo gan greitas.
– Visad lydėdavai Dragomir, tą šviesiaplaukę.
Iš visų jėgų spyriau ir mikliai patraukiau koją jam nespėjus sugriebti. Jis tik
susverdėjo.
– Jos tėvai prieš mirtį norėjo, kad taptum jos sergėtoja, ar ne?
– Aš ir esu jos sergėtoja, – atkirtau. Mano kuolelis žybtelėjo pavojingai arti jo
širdies.
– Vadinas, ji vis dar gyva... Sklido gandai, kad pernai mirė... – jo balse
pasigirdo nuostaba, keistai susipynusi su pagieža. – Nė nenumanai, koks atlygis
paskirtas už paskutinę iš Dragomirų... Aaa!
 Jam pavyko nuo kuolelio apsaugoti krūtinę, bet perrėžiau veidą. Žaizda
nebuvo pavojinga, tačiau gyvybe pulsuojančio kuolelio prisilietimas nemirėlius
degino kaip rūgštis. Jis riktelėjo, bet nesiliovė priešintis.
– Sugrįšiu tavęs, kai baigsiu su ja, – suurzgė.
– Prie jos nė neprisiartinsi.
Kažkas trenkėsi man į šoną, tai buvo strigojus, su kuriuo kovėsi Jurijus.
Susvyravau, bet man pavyko persmeigti strigojui širdį; šis net nespėjo atsitokėti.
Jurijus sumurmėjo „ačiū“, ir mes nuskubėjome padėti kitiems. Pradingo tik
šviesiaplaukis strigojus. Niekur nemačiau. Į jo vietą stojo kitas; man bėgant prie
jo, užsiliepsnojo ir tapo lengvu taikiniu. Kristianas sugrįžo.
– Kristianai, tas strigojus...
– Girdėjau, – sušvokštė.
– Turime ją surasti!
– Jis tave tik erzino. Lisa bendrabutyje, apsupta novicų ir sergėtojų. Jai niekas
negresia.
– Bet...
– Mes reikalingi čia.
Supratau, kad jis teisus, kaip ir supratau, kaip jam buvo sunku ištarti tuos
žodžius. Kaip ir aš, jis norėjo grįžti pas Lisą. Nors čia jis tvarkėsi šauniai,
žinojau, kad savo magiją būtų linkęs panaudoti jai saugoti, apsupti ugnies žiedu,
kurio neįveiktų joks strigojus. Neturėjau laiko patekti į jos mintis, bet ir taip
jutau du svarbius dalykus – ji gyva ir nejaučia skausmo.
Taigi likau su Kristianu ir Jurijumi. Lisa buvo mano pasąmonėje, per ryšį
jaučiau, kad yra saugi. Todėl leidausi užvaldoma kovos įkarščio. Turėjau
vienintelį tikslą – žudyti strigojus. Negalėjau jų leisti į pradinukų bendrabutį,
kaip ir negalėjau leisti kitur, pavyzdžiui, pas Lisą. Praradau laiko nuojautą.
Mačiau tik tą strigojų, su kuriuo tą akimirką koviausi. Pribaigusi vieną imdavausi
kito.
Kol jų neliko.
Išvargusiame ir skaudančiame kūne siautėjo adrenalinas. Šalia manęs sunkiai
alsavo Kristianas. Jis nesikovė, bet be perstojo naudojo magiją, ir tai jį išsekino.
Apsidairiau.
– Turime rasti kitus, – pasakiau.
– Jų neliko, – išgirdau šalia pažįstamą balsą.
 Atsigręžiau ir pamačiau Dimitrijų. Jis buvo gyvas. Staiga sugrįžo baimė, kurią
jaučiau dėl jo. Norėjau pulti ir stipriai stipriai apkabinti. Jis buvo gyvas –
subraižytas ir kruvinas, bet gyvas.
Kelias akimirkas žvelgė man į akis primindamas, kas neseniai nutiko
trobelėje. Atrodė, tai buvo prieš šimtą metų, bet tame trumpame žvilgsnyje
įžvelgiau meilę, susirūpinimą ir palengvėjimą. Jis irgi dėl manęs nerimavo.
Paskui Dimitrijus ranka parodė į rytus. Dangus buvo rausvas, artėjo saulėtekis.
– Jie arba negyvi, arba išsilakstė. – Tada žvilgtelėjo į mane, paskui į Kristianą.
– Tai, ką jūs padarėte...
– Buvo kvaila?
Dimitrijus papurtė galvą.
– Tai vienas nuostabiausių dalykų, kokius esu matęs. Pusę strigojų pribaigėte
jūs.
Atsigręžiau į bendrabutį ir krūptelėjau išvydusi lavonų kaugę. Mes nužudėme
strigojus. Daugybę strigojų. Mirtis ir žudymas – siaubingi dalykai... bet man
patiko, ką dariau. Nugalėjau pabaisas, kurie kėsinosi į mane ir į tuos, kuriuos
myliu.
Tada pastebėjau dar kai ką. Sukilo šleikštulys, bet ne toks, koks perspėdavo
apie artėjantį strigojų. Priežastis buvo kita. Pasisukau į Dimitrijų.
– Ten ne tik strigojų kūnai, – tyliai pasakiau.
– Žinau. Netekome daug saviškių.
Kristianas susiraukė.
– Ką nori pasakyti?
Dimitrijaus veidas buvo griežtas ir kartu liūdnas.
– Strigojai nužudė keletą morojų ir dampyrų. O dar kelis... pasiėmė.
 DVIDEŠIMT PENKTAS

Nužudė arba pasiėmė.

Negana to, kad nužudė keletą dampyrų ir morojų, dar kelis pasiėmė. Strigojai
taip elgiasi. Net jie negali gerti kraujo be saiko, todėl aukas dažnai pasilieka
vėlesnei užkandai. Arba koks galingas strigojus nenori teptis rankų ir parnešti
maisto siunčia parankinius. Kartais jie ima belaisvius tikėdamiesi juos paversti
strigojais. Nesvarbu, kokia priežastis, bet kai kurie iš mūsiškių tebėra gyvi.
Visi mokiniai – tiek morojai, tiek dampyrai – rinkosi pastatuose, kur nebebuvo
strigojų. Suaugę morojai pasiliko su mumis, sergėtojai išėjo skaičiuoti nuostolių.
Mielai būčiau padėjusi, bet jie aiškiai pasakė, kad man čia nėra ką veikti. Neliko
nieko kito, kaip laukti ir nerimauti su kitais. Vis dar negalėjau patikėti...
Strigojai Akademijoje. Kaip jie čia pateko? Mums nuolat buvo kalama į galvas,
kad Akademija saugi. Todėl mokslo metai čia tokie ilgi, o morojų šeimos retai
susitinka. Verta leisti vaikus į saugią mokyklą.
Tik kad ji nebėra saugi.
Žuvusiuosius suskaičiavo per kelias valandas, bet, laukiant žinių, laikas slinko
be galo lėtai. O skaičiai... skaičiai buvo baisūs. Žuvo penkiolika morojų, dvylika
sergėtojų, dar trylika morojų ir sergėtojų strigojai pasiėmė. Pagal sergėtojus,
Akademiją užpuolė apie penkiasdešimt strigojų – protu nesuvokiamas skaičius.
Buvo rasti dvidešimt aštuonių strigojų kūnai, kiti pabėgo išsitempdami aukas.
Žinant, kiek strigojų užpuolė, aukų skaičius buvo mažesnis, nei tikėtasi. Mus
išgelbėjo keli dalykai. Svarbiausia – visus suspėta perspėti laiku. Strigojai buvo
tik peržengę Akademijos ribas, kai perspėjau Steną. Visi pastatai tuoj pat buvo
užrakinti; padėjo ir tai, kad, prasidėjus komendanto valandai, visi buvo viduje.
Dauguma aukų – tiek nužudytų, tiek išneštų – tapo tie, kurie pasirodžius
strigojams buvo lauke.
Strigojai taip ir nepateko į pradinukų bendrabutį, pasak Dimitrijaus,
daugiausia mudviejų su Kristianu dėka. Tačiau jiems pavyko įsiveržti į vieną iš
vyresniųjų morojų bendrabučių – tą, kuriame gyveno Lisa. Tai išgirdus, man
pasidarė negera. Ir nors per mūsų ryšį jaučiau, kad jai nieko nenutiko, prieš akis
stovėjo šviesiaplaukis strigojus, pasakojantis, kaip sunaikins Dragomirus.
Nežinau, kas jam nutiko. Ir nors patekę į bendrabutį strigojai nenuėjo toli, aukų
nebuvo išvengta.
Tarp žuvusiųjų buvo ir Edis.
– Negali būti! – sušukau, kai Adrianas man pasakė.
Sėdėjome kavinėje. Neprisimenu, kas buvo – pusryčiai, pietūs ar vakarienė –
perėjimas prie dieninio grafiko sujaukė laiko nuovoką. Kavinėje vyravo tyla, visi
šnekėjosi pašnibždomis. Mokiniai iš bendrabučių galėjo išeiti tik pavalgyti.
Vėliau vyks sergėtojų susirinkimas, į kurį buvau pakviesta ir aš, o dabar turėjau
būti su draugais.
– Jis buvo su jumis, – žiūrėjau į Lisą kone kaltinamai. – Mačiau su tavimi. Tavo
akimis.
Ji pakėlė galvą nuo padėklo su valgiu, kuris jos nė kiek nedomino, veidas
išblyškęs ir iškreiptas skausmo.
– Kai strigojai pateko į pirmą aukštą, jis su kitais novicais išbėgo padėti
sergėtojams.
– Jo kūno nerado, – pasakė Adrianas be įprastinės kreivos šypsenėlės. –
Matyt, jį pasiėmė strigojai.
Kristianas atsiduso ir atsilošė kėdėje.
– Tada jis kaip ir miręs.
Man prieš akis iškilo kambarys Spokane, kur strigojai kankino Edį. Jis tik per
plauką liko gyvas, ir ta patirtis jį pakeitė visiems laikams. Nuo tada jis taip
rimtai atsidavė sergėtojo darbui, kad net pamiršo juokauti.
Ir štai istorija kartojasi – Edis vėl strigojų nelaisvėje. Jis padarė viską, kad
apsaugotų Lisą ir kitus, rizikavo gyvybe. Nors manęs šalia nebuvo, jaučiausi
atsakinga. Turėjau jį prižiūrėti – bent tiek buvau skolinga Meisonui... Meisonas.
Meisonas, kuris žuvo, gelbėdamas mane, ir kurio vaiduoklio nebemačiau po to,
kai jis mane perspėjo apie strigojus. Nesugebėjau apsaugoti jo, o dabar
parardau ir geriausią draugą.
Pašokau nuo kėdės nusviesdama padėklą. Suliepsnojo nevaldomas aklas
įniršis. Jei šalia būtų buvęs strigojus, ir be Kristiano magijos jį būčiau sudeginusi
neapykanta.
– Kas atsitiko? – paklausė Lisa.
Žiūrėjau į ją apstulbusi.
– Kas atsitiko? Dar klausi, kas atsitiko? – kavinės tyloje nuaidėjo mano balsas.
Visi sužiuro.
 – Rouz, žinai, ką ji turi galvoje, – pasakė Adrianas keistai ramiu balsu. – Mes
visi prislėgti. Sėskis. Viskas susitvarkys.
Jau norėjau paklausyti, bet greitai atsitokėjau. Jis naudojo įtaigą mane
nuraminti. Piktai sužaibavau akimis.
– Niekas nesusitvarkys, jei ko nors nesiimsime.
– Mes negalime nieko padaryti, – pasakė Kristianas. Lisa tylėjo įskaudinta,
kad ją taip užsipuoliau.
– Dar pažiūrėsim, – atkirtau.
– Rouz, palauk, – pašaukė Lisa. Ji dėl manęs nerimavo – ir bijojo dėl savęs.
Šiek tiek savanaudiška, bet ji nenorėjo būti palikta. Buvo pripratusi, kad visada
esu šalia ir ją apsaugosiu. Bet dabar negalėjau pasilikti.
Išlėkiau laukan, į dienos šviesą. Iki sergėtojų susitikimo – dar kelios valandos,
bet man nusišvilpt. Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Pasileidau sergėtojų
korpuso link. Ta pačia kryptimi ėjo kažkokia dampyrė, skubėdama į ją
atsitrenkiau.
– Rouz?
Mano įniršį pakeitė nuostaba.
– Mama?
Prie durų stovėjo mano motina – garsioji sergėtoja Dženina Hetavėj. Atrodė
lygiai taip pat, kaip per Naujuosius – trumpi garbanoti plaukai ir vėjo nugairintas
veidas. Rudos akys liūdnesnės nei anksčiau, o tai šį tą reiškė.
– Ką čia darai? – paklausiau.
Kaip jau sakiau Deidrei, mudviejų su motina santykiai buvo įtempti, nes retai
matydavomės. Daug metų jos nekenčiau, ir nors pastaruoju metu netapome itin
artimos, ji palaikė mane po Meisono mirties, ir, manau, abi tikėjomės, kad
pamažu mūsų santykiai pasitaisys. Ji išvyko iškart po Naujųjų, kiek žinau, grįžo į
Europą, kur saugojo Selskių šeimą.
Motina atidarė duris, aš įėjau paskui. Kaip įpratusi kalbėjo dalykiškai.
– Gretų papildymas. Saugumui sustiprinti buvo iškviesti atsarginiai sergėtojai.
Gretų papildymas. Kažkam reikėjo pakeisti žuvusius sergėtojus. Nors kūnai –
tiek strigojų, tiek morojų, tiek dampyrų – buvo išnešti, visi jautė širdyse tuštumą.
Pakako užsimerkti, ir jie stodavo man prieš akis. Kita vertus, reikia naudotis
proga. Griebiau mamą už rankos, ją tai išgąsdino.
– Turime juos surasti ir išgelbėti, – pasakiau. – Belaisvius.
 Mama atidžiai mane nužvelgė, tiktai vos suraukta kakta išdavė, ką ji mano.
– Pati žinai, kad negalime. Turime saugoti kitus.
– O kaip tie trylika? Jų saugoti nereikia? Juk kartą dalyvavai gelbėjimo
misijoje...
Ji papurtė galvą.
– Tai kas kita. Žinojome, kur slepiasi strigojai. O dabar ir norėdami nežinome,
kur jų ieškoti.
Supratau – ji teisi. Strigojai išnyko be pėdsakų. Tačiau... Staiga man šovė
mintis.
– Apsauginiai žiedai atkurti, ar ne?
– Taip, beveik iš karto. Vis dar nesuprantame, kaip jie buvo pažeisti.
Neradome kuolelių.
Ėmiau dėstyti savo teoriją, bet mama neturėjo kada klausytis mano istorijų.
– Ar žinai, kur Dimitrijus?
Ji mostelėjo ranka į skubančius sergėtojus.
– Esu tikra, kad užsiėmęs kaip ir visi kiti. Turiu eiti. Žinau, esi pakviesta į
susitikimą, bet iki jo dar yra laiko – netrukdyk jiems.
– Gerai, bet iš pradžių turiu rasti Dimitrijų. Tai svarbu – būsimajam
susitikimui.
– Kas taip svarbaus? – paklausė ji įtariai.
– Dabar negaliu aiškinti... viskas pernelyg sudėtinga. Padėk jį surasti,
papasakosime tau vėliau.
Mama nepasidžiaugė. Dženina Hetavėj nebuvo iš tų, kuriems prieštaraujama.
Vis dėlto ji padėjo man rasti Dimitrijų. Matyt, po Spokano mane ėmė vertinti
rimčiau nei maištaujančią paauglę. Dimitrijų radome su kitais užgulusį
Akademijos žemėlapį – reikėjo perskirstyti sergėtojų gretas. Pamatęs mane
atsiprašė.
– Kas atsitiko? – paklausė pasivedęs nuošaliau. Nepaisant užgriuvusių
rūpesčių, mačiau, kad nerimauja ir dėl manęs. – Tau viskas gerai?
– Turėtume surengti gelbėjimo misiją, – pasakiau.
– Žinai, kad mes...
– ...paprastai to nedarote. Žinau. Ypač kai net nežinot, kur slepiasi strigojai...
Bet aš galiu sužinoti.
Dimitrijus susiraukė.
 – Kaip?
Papasakojau apie vakarykštį Meisono perspėjimą. Išsiskyrę mudu su
Dimitrijumi taip ir neturėjome kada pasišnekėti. Nei apie užpuolimą, nei apie tai,
kas nutiko trobelėje. Su džiaugsmu būčiau galvojusi tik apie pastarąjį, bet labai
daug visko įvyko. Stengiausi nuginti mintis apie seksą, bet jos vis sugrįždavo ir
dar labiau jaukė protą.
Vildamasi, kad atrodau šaltakraujė ir išmananti, aiškinau toliau:
– Atkūrus apsauginius žiedus, Meisonas nebegali patekti į Akademiją, bet...
jaučiu, kad jis žino, kur slepiasi strigojai. Jis galėtų padėti. – Iš Dimitrijaus veido
mačiau, kad jis dvejoja. – Tik nesakyk, kad vis dar manimi netiki.
– Man tikrai sunku tuo patikėti, – pripažino. – Bet tiek to. Tarkim, tai tiesa.
Manai, jis padės? Paprašysi, ir padės?
– Taip. Manau, padės. Nors jo vengiau, manau, jei paprašysiu – padės. To jis
čia ir sugrįžo. Žinojo, kad žiedai pažeisti, ir strigojai jau tyko. Strigojai toli
nenuėjo, dieną jiems reikia kur nors pasislėpti. Taigi jei suskubsime, yra šansų,
kad mums pavyks išgelbėti kitus. Be to, kai būsime pakankamai arti, aš juos
pajusiu, – papasakojau apie šleikštulį, kurį sukeldavo netoliese esantis strigojus.
Dimitrijus nesiginčijo. Per daug visko nutiko, kad dar abejotų.
– Bet Meisono čia nėra. Pati sakei, kad apsauginių žiedų pereiti negali. Kaip
paprašysi padėti? – paklausė Dimitrijus.
Buvau pagalvojusi ir apie tai.
– Nuvesk mane prie pagrindinių vartų.
Pasakęs Albertai, kad turi kai ką patikrinti, Dimitrijus mane palydėjo. Eidami
nepratarėme nė žodžio. Vis prisimindavau trobelę, kaip jis mane laikė glėbyje.
Tikriausiai tie prisiminimai ir padėjo ištverti visą siaubą. Jaučiau, kad jis galvoja
apie tą patį.
Akademiją juosė geležinė tvora, pastatyta tiesiog ant apsauginių žiedų.
Kelias, atsišakojęs nuo greitkelio, esančio už trisdešimties kilometrų, vedė prie
pagrindinių vartų, kurie visada būdavo užrakinti. Sergėtojų prie vartų postas
veikė dieną naktį.
Mūsų prašymas sergėtojus nustebino, bet Dimitrijus užtikrino, kad tai
trumpam. Jie pravėrė sunkius geležinius vartus, bet tik tiek, kad praeitų vienas
žmogus. Mudu su Dimitrijumi išėjome už vartų. Iškart pajutau galvos skausmą,
mane apsupo vaiduokliai. Visai kaip oro uoste. Jie pasirodydavo ten, kur nebuvo
apsauginių žiedų. Dabar tai supratau ir nebebijojau. Turėjau išmokti juos
suvaldyti.
– Išnykit, – pasakiau apie mane susirinkusiems šešėliams. – Neturiu laiko.
Keliaukit. – Stengiausi kalbėti griežtai, ir – nors keista – vaiduokliai išnyko.
Girdėjau tylų ūžimą, patvirtinantį, kad jie netoliese – užteks prarasti budrumą, ir
kaipmat sugrįš. Dimitrijus žvelgė į mane susirūpinęs.
– Kaip jautiesi?
Linktelėjau ir apsidairiau. Man reikėjo vienintelio vaiduoklio.
– Meisonai, – pašaukiau. – Man tavęs reikia. – Tyla. Susikaupiau, kaip prieš
tai kalbėdama su vaiduokliais. – Meisonai. Prašau pasirodyti.
Tačiau prieš mane buvo tik tuščias kelias, vingiuojantis į apsnigtus kalnus.
Dimitrijus žiūrėjo į mane kaip vakar, aiškiai susirūpinęs, ar nekvoštelėjau. Tiesą
pasakius, man ir pačiai buvo neramu. Vakarykštis perspėjimas buvo galutinis
įrodymas, kad Meisonas tikras. Bet dabar...
Staiga prieš mane materializavosi jo apybraižos, blyškesnės nei anais kartais.
Pirmąsyk apsidžiaugiau jį pamačiusi. Jis kaip visada buvo liūdnas. Niekas
nepasikeitė.
– Pagaliau. Jau maniau, liksiu kvailės vietoj. – Jis žiūrėjo tylėdamas, ir iškart
pasigailėjau pajuokavusi. – Atleisk. Man reikia tavo pagalbos. Turime juos
surasti. Turime išgelbėti Edį.
Jis linktelėjo.
– Ar gali parodyti, kur jie?
Jis dar kartą linktelėjo ir mostelėjo ranka tiesiai man už nugaros.
– Jie atėjo pro Akademijos galą?
Meisonas linktelėjo, ir aš supratau, kaip viskas nutiko. Žinojau, kaip strigojai
pateko į Akademiją, bet dabar nebuvo laiko apie tai galvoti.
Atsigręžiau į Dimitrijų.
– Reikia žemėlapio.
Jis praėjo pro vartus ir persimetė keliais žodžiais su vienu iš sergėtojų. Paskui
grįžo su žemėlapiu ir jį išlankstė. Žemėlapyje buvo pavaizduota Akademijos
teritorija ir jos apylinkės. Paėmiau žemėlapį ir, stengdamasi išlaikyti prieš vėją,
išskleidžiau Meisonui.
Vienintelis iš Akademijos vedantis kelias buvo prieš mus. Visur kitur – miškai
ir stačios uolos. Parodžiau Meisonui vietą Akademijos gale.
– Jie pateko pro čia, ar ne? Čia buvo pažeisti žiedai?
 Meisonas linktelėjo. Jis ištiesė pirštą ir, neliesdamas žemėlapio, juo nuvedė
per mišką palei vienos kalvos papėdę. Po kiek laiko jo pirštas pasiekė kelią,
vedantį į greitkelį. Sekant jo pirštą mane apniko abejonės.
– Negali būti, – pasakiau. – Šiame miško ruože nėra kelių. Jie ėjo pėsti, o
kelias per toli nuo Akademijos. Jiems nebūtų užtekę laiko. Turėjo užklupti aušra.
Meisonas papurtė galvą ir dar kartą pakartojo maršrutą. Tada bakstelėjo į
vieną vietą netoli Akademijos pasienio. Bent jau atrodė netoli. Žemėlapis nebuvo
labai smulkus, bet spėjau, kad ta vieta turi būti už kokių trijų kilometrų. Jis
reikšmingai pažvelgė į mane, paskui į rodomą vietą.
– Jie negali ten slėptis, – paprieštaravau. – Net jei į Akademiją ir pateko ten,
kur rodei, turėjo išvykti pro vartus, greičiausiai kokiu nors automobiliu.
Meisonas papurtė galvą.
Susierzinusi pakėliau akis į Dimitrijų. Laikas bėgo, o keistas Meisono
tvirtinimas, kad strigojai tūno vos už kelių kilometrų, be to, dienos šviesoje,
mane išvedė iš kantrybės. Nesitiki, kad jie ten būtų pasistatę palapines.
– Ar čia yra kokių pastatų? – paklausiau. – Pasak jo, strigojai traukia kelio
link. Bet jie negali būti čia saulei patekėjus, o jis tvirtina, kad yra.
Dimitrijus susimąstęs prisimerkė.
– Bent jau aš nežinau.
Jis paėmė iš manęs žemėlapį ir nuėjo pasiklausti sergėtojų. Kol jie kalbėjosi,
pažvelgiau į Meisoną.
– Tikiuosi, tu teisus, – perspėjau.
Jis linktelėjo.
– Ar tu... juos matei? Strigojus ir mūsiškius?
Jis linktelėjo.
– Edis gyvas?
Meisonas linktelėjo, sugrįžo Dimitrijus.
– Rouz... – Dimitrijaus balsas buvo keistas, tarsi jis pats negalėtų patikėti tuo,
ką sako. – Stivenas sako, kad kalvos papėdėje yra urvų.
Pažvelgiau į Dimitrijų ne mažiau apstulbusi.
– Ar jie pakankamai dideli?..
– ...pasislėpti strigojams iki tamsos? – Dimitrijus linktelėjo. – Taip. Ir jie vos
už aštuonių kilometrų.
 DVIDEŠIMT ŠEŠTAS

Neįtikėtina. Strigojai tūno mūsų panosėje ir laukia nakties, kad galėtų keliauti
toliau. Matyt, per visą tą sąmyšį vieni strigojai paslėpė pėdsakus, o kiti sumėtė
pėdas. Sukrėsti išpuolio, apie tai nė nesusimąstėme. Apsauginiai žiedai buvo
atkurti, strigojų Akademijoje neliko, ir tai buvo svarbiausia.
Atsidūrėme keblioje padėtyje. Normaliomis aplinkybėmis – nors tokio išpuolio
tikrai nepavadinčiau normaliu – strigojų nebūtume persekioję. Belaisviai
paprastai būdavo laikomi mirusiais, be to, kaip sakė mama, sergėtojai retai kada
žinodavo, kur jų ieškoti. Tačiau kur strigojai slepiasi šįkart – žinojome, jie tarsi
pateko į spąstus. Taigi iškilo įdomi dilema.
Tiesa, aš čia neįžvelgiau jokios dilemos. Negalėjau suprasti, kodėl mes dar ne
urvuose, nežudome strigojų ir nevaduojame saviškių. Mudu su Dimitrijumi
norėjome kuo greičiau veikti, bet teko palaukti, kol susirinks visi sergėtojai.
– Tik nepertraukinėk, – perspėjo Dimitrijus einant į susitikimą dėl tolesnių
mūsų veiksmų. Stovėjome tarpduryje ir pašnibždomis tarėmės. – Suprantu, kaip
jautiesi. Žinau, ką nori daryti. Tačiau rėkaudama nieko nepasieksi.
– Rėkaudama? – šūktelėjau užsimiršusi.
– Tu degte degi – knieti ką nors perplėšti pusiau. Kovojant tai gerai, bet dabar
nesikauname. Sergėtojai viską žino, jie priims teisingą sprendimą. Turėk
kantrybės.
Iš dalies su juo sutikau. Rengdamiesi susitikimui, visiems papasakojome apie
strigojų slaptavietę ir atlikome išsamų tyrimą. Paaiškėjo, kad prieš kelerius
metus vienas geologijos mokytojas sudarė urvų žemėlapį. Dabar jis suteikė visą
reikiamą informaciją. Įėjimas į urvus – už aštuonių kilometrų nuo Akademijos.
Ilgiausias urvas – maždaug kilometro ilgio. Išėjus pro kitą pusę iki žemėlapyje
pažymėto kelio, būtų apie trisdešimt kilometrų. Tiesa, abu įėjimai laikomi
užgriuvusiais, bet, žinant strigojų jėgą, jiems vieni niekai išstumdyti akmenis.
Dimitrijus sakė, kad sergėtojai priims teisingą sprendimą, bet aš abejojau.
Prieš pat prasidedant susitikimui kreipiausi į mamą.
– Maldauju. Turime juos išgelbėti.
Ji griežtai mane nužvelgė.
 – Net jei ir nuspręsime gelbėti, nebus jokių mes. Tu niekur neisi.
– Kodėl? Ar mūsų tiek daug, kad pirmąkart nežuvo nė vienas sergėtojas? – Ji
krūptelėjo. – Žinai, kad galiu padėti. Matei, ką sugebu. Po savaitės man sukaks
aštuoniolika, po kelių mėnesių baigsiu Akademiją. Manai, per tą laiką įvyks
stebuklas? Sutinku, man reikia dar daug ko išmokti, bet žinių spraga ne tokia
didelė, kad negalėčiau padėti. Jums trūksta sergėtojų, o daugybė novicų
pasirengę kautis. Jei pasiimtume Kristianą, būtume nesulaikomi.
– Ne, – iškart paprieštaravo mama. – Tik ne jį. Negalime velti į tai morojų, juo
labiau tokių jaunų kaip jis.
– Bet matei, ką jis sugeba.
Ji nesiginčijo. Veide išvydau dvejonę. Žvilgtelėjo į laikrodį ir atsiduso.
– Turiu kai ką patikrinti.
Nežinau, kur ji buvo, bet į susirinkimą pavėlavo penkiolika minučių. Per tą
laiką Alberta trumpai nupasakojo, ką mums pavyko sužinoti. Gerai, kad
nepasakė, iš ko tai sužinojome, tad nereikėjo gaišti laiko vaiduoklių istorijoms.
Sergėtojai tyrinėjo urvų žemėlapį, uždavė klausimų. Atėjo laikas priimti
sprendimą.
Susiėmiau. Su strigojais kovojama tik savigynai. Mes puolame tik tada, kai
esam puolami. Argumentai, kad turėtume pulti pirmi, būdavo atmetami. Taigi ir
dabar nesitikėjau nieko kito.
Bet šįkart viskas buvo kitaip.
Iš savo vietų vienas po kito kilo sergėtojai ir pasisakė už gelbėjimo misiją.
Juose mačiau tą užsidegimą, apie kurį kalbėjo Dimitrijus. Visi buvo pasirengę
kovoti. Šįkart strigojai nuėjo per toli. Mūsų pasaulėlyje buvo vos keletas vietų,
kuriose galėjome jaustis saugūs, – karalių rūmai ir akademijos. Vaikus siuntė į
tokias vietas, kaip Šv. Vladimiro akademija, nes šios garantavo jiems saugumą.
Dabar, kai saugumui iškilo grėsmė, nebeturėjome su tuo taikstytis, juolab kad
galėjome išgelbėti saviškius. Pergalingas džiaugsmas suliepsnojo mano
krūtinėje.
– Ką gi, – apsidairiusi pasakė Alberta. Atrodo, ji nustebo ne mažiau už mane,
nors pati palaikė gelbėjimo misijos idėją. – Tada liko viską tik suplanuoti. Iki
saulėlydžio, kai jie leisis į kelią, turime devynias valandas.
– Palaukite, – pakilo mano mama. Visų žvilgsniai nukrypo į ją, bet ji nė
nemirktelėjo. Atrodė ryžtinga ir grėsminga – labai ja didžiavausi. – Reikia
aptarti dar vieną dalyką. Regis, misijoje galėtų dalyvauti kai kurie baigiamųjų
klasių novicai.
Pasigirdo nepatenkintų murmėjimas, bet nepritariančiųjų buvo nedaug. Mama
pateikė panašius argumentus, kokius buvau išsakiusi aš. Ji taip pat pabrėžė, kad
novicai nesikaus pirmose gretose, o tebus pastiprinimas, jei koks strigojus
sumanytų bėgti. Sergėtojai jau norėjo pritarti jos pasiūlymui, bet tada ji numetė
dar vieną bombą.
– Galbūt vertėtų pasiimti ir kai kuriuos morojus.
Iš vietos pašoko Selestė. Jos skruoste žiojėjo gili žaizda – palyginti su ja,
vakarykštė žaizdelė atrodė kaip uodo įkandimas.
– Proto netekai!?
Mama ramiai pažvelgė į ją.
– Ne. Žinome, ką padarė Rouz ir Kristianas. Strigojai už mus greitesni ir
stipresni. Jei pasiimsime ugnį valdančius morojus, jie padės nukreipti strigojų
dėmesį. Tada nugalėsime.
Visi puolė ginčytis. Kaip galėdama valdžiausi neįkišusi savo trigrašio.
Prisiminiau Dimitrijaus žodžius: geriau nepertraukinėti. Tačiau negalėjau
nuslėpti susierzinimo. Kiekviena prabėgusi minutė buvo minutė, per kurią
galėjom išgelbėti Edį ir kitus. Minutė, per kurią jie galėjo mirti.
Pasisukau į šalia sėdintį Dimitrijų.
– Kvailiai, – atsidusau.
Jis nenuleido akių nuo Albertos – ta ginčijosi su pradinukų sergėtoju.
– Visai ne, – sušnibždėjo Dimitrijus. – Žiūrėk. Mums matant vyksta permainos.
Šią dieną visi prisimins kaip istorinį lūžį.
Jis buvo teisus. Kad ir dvejodami, sergėtojai pritarė ir šiam pasiūlymui. Matyt,
nugalėjo kovos instinktas. Strigojams reikia atkeršyti. Be to, tai ne tik mūsų, bet
ir morojų kova. Mama pasakė, kad yra nemažai mokytojų savanorių – apie
mokinius negali būti nė kalbos – ir viskas išsisprendė. Sergėtojai kausis su
strigojais, novicai ir morojai eis su jais.
Džiūgavau. Dimitrijus teisus. Ši akimirka amžiams pakeis mūsų pasaulį...
...bet tik po keturių valandų.
– Atvyksta daugiau sergėtojų, – ramino Dimitrijus, kai vėl ėmiau siusti.
– Per keturias valandas strigojai gali sumanyti užkąsti!
– Turime būti viskam pasiruošę, – atsakė jis. – Sutinku – per tą laiką kas nors
gali mirti. Patikėk, ir aš to nenoriu. Bet jei pulsime nepasirengę, galime prarasti
dar daugiau.
Mano kraujas virė. Jis teisus, ir aš nieko nepakeisiu. Bet man tai nepatiko.
Nepatiko jaustis bejėgei.
– Eime, – atsistojo Dimitrijus. – Pasivaikščiosime.
– Kur?
– Nesvarbu. Tau reikia nusiraminti, kitaip nesugebėsi kautis.
– Bijai, kad viršų paims mano tamsioji pusė?
– Bijau, kad viršų paims tikroji Rouz, kuri kai įsikala ką į galvą, tai su pagaliu
neišmuši.
Niūriai jį žvilgtelėjau.
– Ar tarp jų yra koks skirtumas?
–Taip. Antroji mane gąsdina.
Vos susilaikiau jam neniuktelėjusi. Norėjau užsimerkti ir pamiršti skausmą,
pralietą kraują. Norėjau gulėti su juo lovoje, juokauti, erzinti ir negalvoti apie
nieką, tik apie mudu. Tačiau to nebus, o kova artėja.
– Ar jiems nereikia tavęs? – paklausiau.
– Ne. Dabar tereikia sulaukti kitų, o suplanuoti puolimą gali ir kiti sergėtojai.
Jiems vadovauja tavo mama.
Nusekiau jo žvilgsnį. Mama stovėjo apsupta sergėtojų ir ryžtingais judesiais
kažką rodė žemėlapyje. Žiūrint į ją dažnai apimdavo prieštaringi jausmai, bet
dabar negalėjau nesižavėti jos atsidavimu. Nebejaučiau susierzinimo, kurį
paprastai keldavo jos buvimas.
– Gerai. Eime.
Patraukėme per nusiaubtą Akademiją. Ir nors labiausiai nukentėjo žmonės, o
ne aplinka, matėme ir apgriautų pastatų, ir pralieto kraujo. Tačiau slogiausia –
nuotaika. Net skaisčią dieną mus gaubė tamsa ir gilus, kone apčiuopiamas
liūdesys. Mačiau jį visų praeinančiųjų veiduose.
Maniau, Dimitrijus mane nusives pas sužeistuosius, bet jis sąmoningai vengė
tų vietų ir aš supratau kodėl. Lisa, pasitelkusi galias, padėjo gydyti sužeistuosius.
Su ja buvo ir Adrianas, nors ir negalėjo jai prilygti. Jie nutarė, kad verta rizikuoti
ir leisti kitiems sužinoti apie dvasią – patyrėme per daug netekčių. Be to, tik
laiko klausimas, kada pasklis kalbos apie Viktoro teismą, kuriame minėta dvasia.
Dimitrijus nenori, kad artinčiausi prie Lisos, kai ji naudoja magiją. Įdomu.
Nors niekas nepatvirtino, kad beprotybė užkrečiama, jis, matyt, nenori rizikuoti.
 – Sakei, turi teoriją, kaip buvo pažeisti apsauginiai žiedai, – paklausė
Dimitrijus. Vaikščiojome Akademijos pakraštyje, netoli tos vietos, kur vakar
telkėsi Džesio draugija.
Buvau visai pamiršusi. Kai geriau pagalvoji, viskas tampa akivaizdu. Tiesiog
niekas apie tai nesusimąstė. Svarbiausia – atkurti apsauginius žiedus ir išgydyti
sužeistuosius. Tyrimas prasidės vėliau.
– Džesio įšventinimo ceremonija vykdavo čia, netoli apsauginių žiedų. Žiedus
gali pažeisti kuoleliai, nes tie patys elementai vienas kitą panaikina. Per
įšventinimo ceremoniją naudojo visus keturis elementus, taigi jie lygiai taip pat
galėjo pažeisti žiedus.
– Magija naudojama visoje teritorijoje, – tarė Dimitrijus. – Visi elementai.
Kodėl taip nenutiko anksčiau?
– Todėl, kad magija paprastai nėra naudojama ant apsauginių žiedų. Žiedai
juosia teritoriją, magija naudojama pačioje Akademijoje. Taip pat esu įsitikinusi,
kad daug lemia tai, kaip ji buvo panaudota. Žiedai kupini gyvybės, todėl strigojai
negali jų peržengti. Kuoleliai, kaip ir magija, naudojami kankinti, yra ginklas. Jei
žiedus gali pažeisti kuoleliai, kodėl to paties negali padaryti kankinimams
naudojama magija? – Sudrebėjau prisiminusi šleikštulį, apėmusį tada, kai Lisa
kankino Džesį. Tai nenatūralu.
Dimitrijus žiūrėjo į išlaužtą tvorą, juosiančią Akademijos teritoriją.
– Neįtikėtina. Niekad nebūčiau apie tai pagalvojęs, bet tavo žodžiuose yra
logikos. Žiedai kuriami tuo pačiu principu kaip ir kuoleliai. – Jis nusišypsojo. –
Daug apie tai mąstei.
– Nežinau. Tiesiog viskas stojo į vietas.
Prisiminus kvailą Džesio draugiją, mane apėmė pyktis. Jau vien už tai, ką
padarė Lisai, turėčiau jiems iškaršti kailį (bet ne nužudyti – vakar iš tiesų
pasimokiau savitvardos). Bet šitai? Įsileisti į Akademiją strigojus? Vaikiškas
elgesys baigėsi katastrofa. Sukūrė tą savo draugiją, ir tegu. Bet ne, prireikė
draskytis dėl valdžios.
– Nelaimingi kvailiai, – sumurmėjau.
Pakilo vėjas, aš sudrebėjau nuo šalčio. Nors jau pavasaris, oras tebebuvo
žiemiškas.
– Grįžkim, – pasiūlė Dimitrijus.
Pasukus Akademijos link, pamačiau ją. Trobelę. Nors nė vienas nesulėtinome
žingsnio ir nė nepažvelgėme į tą pusę, supratau, kad jis galvoja tą patį. Tai
patvirtino vėlesni jo žodžiai.
– Rouz, dėl to, kas nutiko...
Atsidusau.
– Žinojau. Žinojau, kad taip bus.
Jis nustebęs pažvelgė į mane.
– Kas bus?
– Pamokslas. Atskaitysi pamokslą, kad pasielgėme negerai ir daugiau tai
nepasikartos. – Tik ištarusi tuos žodžius, supratau, kaip bijau, kad Dimitrijus taip
nepasakytų.
Dimitrijus atrodė sukrėstas.
– Kodėl taip pagalvojai?
– Todėl, kad tu toks, – išrėkiau. – Visada elgiesi teisingai, o jei ką ir padarai ne
taip, tuoj pat turi ištaisyti klaidą. Žinau – pasakysi, jog neturėjome to daryti, ir...
Nespėjus daugiau nieko pasakyti, Dimitrijus apkabino mane per liemenį ir
prisitraukė prie savęs į medžio šešėlį. Lūpos susitiko, užmiršau savo nerimą ir
baimę, kad tai, ką padarėme, buvo klaida. Net pamiršau – jei tik tai įmanoma –
strigojų pasėtą mirtį ir sumaištį. Bent kelias akimirkas.
Kai atšlijome vienas nuo kito, norėdami įkvėpti oro, Dimitrijus vis dar manęs
nepaleido.
– Tikrai nemanau, kad pasielgėme negerai, – pasakė švelniai. – Džiaugiuosi,
kad tai padarėme. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, pakartočiau.
Mano širdis suspurdėjo.
– Tikrai? Kas privertė tave apsigalvoti?
– Tau neįmanoma atsispirti, – atsakė, aiškiai šaipydamasis iš mano nuostabos.
– Be to, prisimeni, ką sakė Ronda?
Nustebau, kad užsiminė apie ją. Paskui prisiminiau, kaip rimtai klausėsi jos
pranašysčių, ką pasakojo apie savo senelę. Pamėginau prisiminti Rondos
žodžius.
– Prarasi tai... – negalėjau prisiminti.
– Prarasi tai, ką vertini labiausiai, tad brangink tai, kol dar gali.
Jis, aišku, prisiminė žodis žodin. Tada nieko nesuprasdama susiraukiau, dabar
pamėginau įsigilinti į Rondos žodžius. Iš pradžių plūstelėjo džiaugsmas – aš jam
brangiausia. Paskui išsigandusi pažvelgiau į jį.
– Palauk. Išeina, kad aš žūsiu? Ar todėl su manimi per​miegojai?
 – Ne, žinoma, ne. Tai padariau... patikėk, tikrai ne dėl to. Nepaisant
pranašysčių – net jei jos tikslios, – Ronda teisingai pasakė, kad gyvenime viskas
keičiasi. Stengiamės elgtis teisingai, tiksliau – taip, kaip kitiems atrodo teisinga.
Bet kai tai prieštarauja tavo paties įsitikinimams... esi priverstas rinktis.
Matydamas, ką išgyveni dar prieš strigojų išpuolį, supratau, kokia man esi
svarbi. Ir tai viską pakeitė. Baisiai dėl tavęs nerimavau – nė nenumanai kaip.
Todėl nenorėjau apsimesti, kad morojų gyvybė man svarbesnė nei tavo. To
niekada nebus, ir tegu kiti sako, ką nori. Ir aš supratau – turiu su tuo susitaikyti.
O tada... jau niekas negalėjo mūsų sulaikyti... – jis nutilo, tarsi apgalvodamas
žodžius, ir pasitaisė: – ...manęs sulaikyti. Kalbu apie save. Nenoriu pasakyti, kad
žinau, kodėl taip pasielgei tu.
– Todėl, kad tave myliu, – pasakiau, lyg tai būtų aiškiausia pasaulyje. Beje,
taip ir buvo.
Dimitrijus nusikvatojo.
– Vienu sakiniu pasakei tai, kam man prireikė ištisos pastraipos.
– Todėl, kad viskas labai paprasta. Myliu tave ir nenoriu apsimetinėti, kad
taip nėra.
– Ir aš ne. – Jis paėmė mane už rankos – pirštai susipynė, nužingsniavome. –
Nebenoriu melo.
– Bet kas dabar bus? Kalbu apie mudu. Kai viskas bus baigta... su strigojais...
– Kad ir kaip nenoriu sustiprinti tavo baimių, dėl vieno buvai teisi. Mes
negalime būti kartu – tai yra kol mokaisi Akademijoje. Teks išlaikyti atstumą.
Jaučiausi šiek tiek nusivylusi, bet supratau, kad jis teisus. Net jei ir
nebeneigiame savo jausmų, negalime jų rodyti, kol esu jo mokinė.
Kojos taškė pažliugusį sniegą. Medžiuose čiulbėjo paukščiai, jiems buvo
keista čia matyti žmones vidury dienos. Dimitrijus susimąstęs žvelgė į dangų.
– Kai baigsi Akademiją ir išvyksi su Lisa... – sakinio nebaigė, bet supratau, ką
norėjo pasakyti. Mano širdis sustojo.
– Paprašysi, kad tave paskirtų kitur, ar ne? Nebūsi jos ser​gėtojas.
– Tik taip galėsime būti kartu.
– Tik neturėsime kada būti kartu, – pataisiau.
– Jei abu liksime su Lisa, išliks ta pati problema – dėl tavęs nerimausiu labiau
nei dėl jos. Jai reikia dviejų atsidavusių sergėtojų. Jei gaučiau kitas pareigas
rūmuose, bent jau būtume šalia vienas kito. Rūmuose saugu, sergėtojai ten turi
daugiau laisvo laiko.
Jau norėjau pasiskųsti, kad tai neteisinga, bet prikandau liežuvį. Kažin ko
neišgalvosi, kaskart tektų ką aukoti. Numaniau, kaip jam sunku atsisakyti Lisos,
jis ją saugoti norėjo ne mažiau už mane. Bet aš buvau svarbesnė, ir jis sutiko
pasiaukoti, kad nenukentėtų jo, kaip sergėtojo, reputacija.
O pasvarsčius geriau...
– Žinai, saugodami skirtingus morojus, tikrai rastume laiko sau, – pripažinau.
– Galėtume pasiimti tas pačias laisvas dienas. Jei Lisą saugotume abu, nuolat
keistumės pamainomis ir niekada nepasimatytume.
Medžių retėjo, ir buvo gaila, kad netrukus turėsiu paleisti jo ranką, tačiau
širdyje kalėsi džiaugsmo ir vilties daigai. Jaučiausi šiek tiek kalta, kad esu tokia
laiminga tokiu tragišku metu, bet nieko negalėjau padaryti.
Po tiekos laiko ir kančių su Dimitrijumi esame kartu. Žinoma, jį gali paskirti
kitur, ne į rūmus, bet net ir tada rasime laiko susitikti. Sunku gyventi toli vienam
nuo kito, tačiau svarbiausia, kad esame kartu. Tai kur kas geriau, nei gyventi
meluojant.
Deidrė veltui nerimavo, kad noriu tik to, ko negaliu turėti. Turėsiu viską – ir
Lisą, ir Dimitrijų. Mintis, kad galėsiu būti su jais abiem, suteikė jėgų. Jėgų
ištverti strigojų išpuolį. Šį žinojimą saugosiu kaip laimės amuletą.
Kurį laiką ėjome tylėdami – žodžių nereikėjo. Nors Dimitrijus atrodė ramus,
jaučiau – nesitveria džiaugsmu. Priėjus miško pakraštį, pasisuko į mane.
– Netrukus tau sukaks aštuoniolika, bet net tada... – jis atsiduso. – Kai viskas
paaiškės, daug kas bus nepatenkintas.
– Man vis tiek. – Prie paskalų esu pripratusi.
– Nujaučiu, manęs laukia itin nemalonus pokalbis su tavo mama.
– Netrukus stosi į kovą su strigojais, o bijai mano mamos?
Jis nusišypsojo.
– Ji turi galios, su kuria reikia skaitytis. Kaip manai, iš ko ją paveldėjai?
Nusijuokiau.
– Tada nesuprantu, kodėl su manimi prasidedi.
– Tu to verta, patikėk.
Slėpdamasis po medžių šešėliu, dar kartą mane pabučiavo. Normaliame
pasaulyje tai būtų buvęs romantiškas rytinis pasivaikščiojimas po kartu
praleistos nakties. Nereikėtų ruoštis mūšiui, nerimauti dėl mylimųjų.
Juokautume, erzintume vienas kitą ir paslapčia planuotume kitą romantišką
nuotykį.
Ir nors negyvenome normaliame pasaulyje, po bučinio nesunkiai įsivaizdavau,
kad viskas yra kaip tik taip.
Nenoriai išsiskyrėme ir, išėję iš miško, patraukėme sergėtojų pastato link.
Artėjo tamsūs laikai, bet bučinys degino lūpas, ir jaučiausi galinti viską.
Net stoti prieš gaują strigojų.
 DVIDEŠIMT SEPTINTAS

Regis, niekas nepastebėjo, kad buvome pradingę. Kaip ir žadėta, atvyko daugiau
sergėtojų, dabar jų buvo arti penkiasdešimties. Tikrų tikriausia armija, kaip,
beje, ir strigojų, kurių taip pat susirinko negirdėtai daug (jei neminėsime senų
europinių legendų apie mūsų kovas). Tiesą sakant, sergėtojų buvo daugiau, bet
kažkam reikėjo pasilikti saugoti Akademijos. Prie jos apsaugos prisidėjo
dauguma mano klasės draugų, bet dešimčiai mūsiškių (ir man) leido lydėti
sergėtojus į urvus.
Likus valandai susitikome aptarti strategijos. Nusprendėme, kad strigojai
slepiasi urve ir kad sutemus iškart leisis į kelią. Ketinome pulti iš abiejų pusių.
Kiekvienai pusei buvo skirta po penkiolika sergėtojų ir tris morojus. Dar po
dešimt sergėtojų turėjo likti lauke ir sulaikyti bėgančius strigojus. Dimitrijus ir
mano mama buvo su tais, kurie turėjo eiti į urvą. Baisiai norėjau eiti su jais, kita
vertus, džiaugiausi, kad man apskritai leido dalyvauti. Čia menkų vaidmenų
nėra.
Leidomės į kelią. Sparčiai žingsniuodami turėjome įveikti aštuonis kilometrus.
Apskaičiavome – žygis užtruks kiek daugiau nei valandą, tad turėtume grįžti dar
su šviesa. Dieną joks strigojus nestovės lauke sargyboje, todėl urvus tikėjomės
pasiekti nepastebėti. Deja, viduje gera jų klausa iškart perspės artinantis priešą.
Einant mažai kas kalbėjosi, nebent pasitikslindavo vieną kitą smulkmeną.
Žygiavau su kitais novicais, retkarčiais atsigręždama, ir susitikdavau Dimitrijaus
akis. Tarp mūsų užsimezgė toks akivaizdus ryšys, kad buvo keista, kaip to
nepastebi kiti. Jo veidas buvo rimtas, susikaupęs kovai, tačiau akyse žaidė
šypsena.
Priėję pirmą įėjimą į urvą, pasidalijome į du būrius. Dimitrijus su mama
pasiliks čia, tad, pamiršusi savo romantinius svaičiojimus, paskutinįkart juos
palydėjau žvilgsniu. Apėmė nerimas, kad daugiau jų nebepamatysiu. Turėjau sau
priminti, kad jie kieti, vieni geriausių sergėtojų. Jei kas ir išeis gyvas, tai jie. Tai
man reikėtų pasisaugoti, todėl, eidama paskutinį kilometrą, savo jausmus
sudėliojau į stalčiukus ir uždariau. Tegu pabūna ten, kol viskas baigsis. Buvau
nusiteikusi kovoti, negalėjau leisti, kad jausmai trukdytų.
 Netoli antrojo įėjimo į urvą akies krašteliu pastebėjau žybsnį. Išėjus už žiedų,
man retkarčiais pasirodydavo vaiduokliai, bet šito laukiau. Pasukusi galvą,
išvydau Meisoną. Jis stovėjo netardamas nė žodžio ir žiūrėjo labai liūdnu
žvilgsniu. Pasirodė blyškesnis nei paprastai. Mums einant pro šalį, iškėlė ranką,
nežinia – laimindamas ar atsisveikindamas.
Pasiekęs vietą, mūsų būrys pasidalijo į dvi dalis – vieni liks čia, kiti eis į vidų.
Jiems vadovavo Alberta ir Stenas. Jie sustingo prie urvo angos – abiejų pusių
puolimas turėjo prasidėti vienu metu. Tarp lydinčiųjų morojų buvo Karmak,
mano magijos mokytoja. Ji kiek nervinosi, bet buvo nusiteikusi ryžtingai.
Atėjus sutartam laikui, visi pradingo urve. Apsupome angą. Dangų aptraukė
pilki debesys, saulė leidosi, bet šiek tiek laiko dar turėjome.
– Jie lengvai susitvarkys, – sumurmėjo Mereditė, viena iš trijų žygyje
dalyvaujančių novicų. Tačiau balsas skambėjo neužtikrintai, rodės, visų pirma ji
nori nuraminti save. – Vienas, du – ir baigta. Nespėsime nė sumirksėti, kaip
išneš strigojų kūnus. Mums nereikės nė piršto pajudinti.
Tikiuosi, taip ir bus. Buvau pasirengusi kovai, bet jei jos nebus, vadinasi,
viskas vyksta pagal planą.
Neliko nieko kito, kaip laukti. Minutės virto amžinybe. Paskui išgirdome
grumtynių garsus: prislopintus šūksnius, pavienius riksmus. Visi sukluso. Mūsų
vadas Emilis stovėjo arčiausiai angos. Kumštyje sugniaužtas kuolelis, ant kaktos
prakaito lašai, akys įsmeigtos į tamsą.
Netrukus išgirdome, kaip kažkas bėga mūsų link. Kuoleliai buvo paruošti.
Emilis su kitais sergėtojais priėjo prie angos, pasirengę žudyti bėgančius
strigojus.
Bet iš urvo išniro ne strigojus, o Ebė Badika. Ji buvo apsibrozdinusi ir
purvina, bet sveika ir gyva. Veidas paklaikęs iš siaubo, akys užverktos.
Pamačiusi mus suklykė, bet paskui atpažino ir apkabino Mereditę.
Mereditė nustebo, bet drąsindama spustelėjo Ebę.
– Nusiramink, tu šviesoje.
Ji švelniai nuėmė Ebės rankas ir nuvedė prie medžio. Ebė susmuko ant žemės
ir delnais užsidengė veidą. Mereditė grįžo į savo vietą. Norėjau paguosti Ebę,
manau, visi norėjo, bet tai galėsim padaryti vėliau.
Angoje pasirodė dar vienas morojus – mokytojas Elsvortas, mane mokęs
penktoje klasėje. Jis atrodė išsekęs, ant kaklo matyti ilčių žymės. Strigojai gėrė
jo kraują, bet paliko gyvą. Nepaisydamas patirto siaubo, Elsvortas buvo ramus,
akys gyvos ir pastabios. Jis suprato, kas vyksta, ir pasitraukė tolėliau.
– Kas ten dedasi? – paklausė Emilis nenuleisdamas akių nuo urvo.
Kai kurie sergėtojai turėjo ausines, tačiau per grumtynes tikriausiai sunku ką
nors išgirsti.
– Tikra sumaištis, – atsakė Elsvortas. – Visi bėga – abiem kryptimis. Sunku
pasakyti, kas su kuo kaunasi, bet strigojai pakrikę. Kažkas... – jis susiraukė, –
...kažkas padeginėja strigojus.
Niekas nieko nepaaiškino. Nebuvo kada. Jis tai suprato ir patraukė prie
tebekūkčiojančios Ebės.
Netrukus prie jų prisidėjo du man nepažįstami morojai ir dampyras. Kaskart,
kai kas nors pasirodydavo angoje, meldžiausi, kad ten būtų Edis. Mūsų pusėje iš
urvo išėjo penki belaisviai, beliko tikėtis, kad kiti išsigelbėjo per kitą išėjimą.
Praėjo dar kelios minutės, daugiau niekas nesirodė. Mano marškinėliai
permirko prakaitu, pirštai taip smarkiai spaudė kuolelį, kad jų nebejaučiau.
Staiga pamačiau, kaip krūptelėjo Emilis. Supratau, kad kažką išgirdo ausinėse.
Jis pasitarė su sergėtojais ir atsisuko į mus.
– Tu, tu ir tu. Veskite juos į Akademiją, – mostelėjęs ranka į bėglius, grįžo prie
sergėtojų. – Jūs trys eisite vidun. Dauguma belaisvių išsigelbėjo, tačiau į spąstus
pateko mūsų sergėtojai. Jie aklavietėje.
Sergėtojai, nieko nelaukdami, puolė vidun, novicai su savo globotiniais
patraukė Akademijos link. Likome keturiese. Iš sergėtojų – Emilis ir Stivenas, iš
novicų – mudu su Šeinu. Visi buvome taip susijaudinę, kad beveik nekvėpavome.
Iš urvo daugiau niekas neišėjo, neišgirdome jokių pranešimų. Susirūpinęs Emilis
apsidairė. Nusekiau jo žvilgsnį. Praėjo daugiau laiko, nei maniau. Saulė jau visai
žemai. Staiga jis vėl krūptelėjo – gavo dar vieną pranešimą.
Emilis nerimastingai pažvelgė į mus.
– Urve reikia pastiprinimo. Atrodo, nuostoliai nedideli, bet likusiesiems sunku
atsitraukti.
Jis nepasakė „nieko nepraradome“, pasakė – „atrodo, nuostoliai nedideli“.
Vadinasi, netekom mažiausiai vieno. Pajutau stingdantį šaltį.
– Stivenai, eisi tu, – Emilis dvejojo, nesunkiai supratau kodėl. Jis pats būtų
ėjęs į urvą, bet kaip mūsų vadas turėjo likti. Mačiau, kaip jam sunku paklusti
komandai. Kita vertus, jis negalėjo palikti vienų dviejų novicų, jei kas nors
atsitiktų. Žiūrėdamas į mus, Emilis giliai įkvėpė. – Rouz, tu su juo.
 Nedvejojau nė akimirkos. Paskui Stiveną įsmukau į urvą, ir man iškart sukilo
šleikštulys. Lauke buvo šalta, bet, skverbiantis gilyn, temperatūra dar nukrito.
Apgaubė tamsa. Iš pradžių dar galėjome šį bei tą įžvelgti, bet netrukus pasidarė
tamsu nors į akį durk. Stivenas įjungė prie striukės prisegtą lempelę.
– Norėčiau patarti, bet nenumanau, kas mūsų laukia, – pasakė man. – Būk
pasirengusi viskam.
Po kiek laiko tamsa ėmė sklaidytis, aiškiau girdėjome riksmus. Žvalgydamiesi
į visas puses, paspartinome žingsnį. Staiga pamatėme atsidūrę erdvioje oloje,
pavaizduotoje žemėlapyje. Viename kampe kūrenosi strigojų sukurta ugnis – ji
šiek tiek išsklaidė tamsą. Apsidairiusi supratau, kas čia nutiko.
Viduryje olos riogsojo akmenų krūva. Nežinau, ar griūtį sukėlė magija, ar
grumtynės – gal tai tebuvo sutapimas. Nors akmenys nieko neprispaudė, jie
užtvėrė kelią į kitą olos dalį, ir septyni sergėtojai – tarp jų Dimitrijus ir Alberta –
pateko į nagus dešimčiai strigojų. Tarp jų nebuvo ugnį valdančių morojų, nors
žybčiojančios liepsnos bylojo, ten vyksta kova. Tada pamačiau ant žemės
gulinčius kūnus. Du iš jų buvo strigojų, kitų neįžiūrėjau.
Viskas paaiškėjo. Norint išeiti iš olos, būtų tekę šliaužti, o tada bėgantysis
taptų lengvu taikiniu. Vadinasi, turime nužudyti strigojus, kad sergėtojai galėtų
pabėgti. Mudviejų su Stivenu pasirodymas išlygino jėgas. Prisėlinome strigojams
iš nugaros, tačiau trys mus pajuto ir atsigręžė. Du šoko ant Stiveno, trečias ant
manęs.
Akimirksniu pasirengiau kovai. Degte degiau neapykanta. Užverstoje oloje
vietos buvo nedaug, bet jo gniaužtų man pavyko išvengti. Tiesą sakant, ankšta
erdvė man suteikė pranašumą, nes judėti aukštam strigojui čia buvo sunku.
Keliskart išsisukau, bet kartą mane sugavo ir trenkė į sieną. Skausmo
nepajutau. Iškart puoliau. Išsisukusi nuo smūgio, pasilenkiau ir iš pasalų
suvariau kuolelį tiesiai į širdį. Nieko nelaukdama ištraukiau ir atsisukau padėti
Stivenui. Vieną strigojų jis jau buvo pribaigęs, o dviese nesunkiai susitvarkėme
su trečiuoju.
Liko septyni strigojai. Ne, šeši. Į kampą užspeisti sergėtojai vieną vis dėlto
sugebėjo nukauti. Mudu su Stivenu puolėme arčiausiai stovintį strigojų. Jis buvo
senas ir galingas – net dviese sunkiai jį įveikėme. Praretinus strigojų gretas,
padedant kitiems sergėtojams, buvo lengviau susitvarkyti su likusiaisiais. Jie
spruko, be to, mažai jų buvo ir likę.
 Kai strigojų liko tik du, Alberta mums liepė bėgti. Padėtis pasikeitė. Dabar
strigojai tapo mūsų įkaitais. Trims sergėtojams atsilaisvino kelias išeiti pro ten,
iš kur atėjome mes. Dimitrijus kuoleliu pervėrė vieną iš dviejų strigojų. Stivenas
pro plyšį pralindo į kitą pusę, paskui iškišo galvą ir kažką riktelėjo Albertai. Ši
nesidairydama atsakė. Ji, Dimitrijus ir du sergėtojai supo paskutinį strigojų.
– Rouz! – maldaudamas suriko Stivenas.
Mes buvom išmokyti klausyti įsakymų. Buvau mažesnė, todėl pro plyšį
prasispraudžiau kur kas lengviau. Po manęs lindo kitas sergėtojas. Šioje pusėje
nebuvo nieko. Kova arba baigėsi, arba vyko toliau. Tačiau ant žemės gulintys
kūnai rodė buvus atkaklias grumtynes. Pamačiau daugiau strigojų ir, deja,
pažįstamą veidą – Jurijaus. Skubiai žvilgtelėjau į Stiveną, jis padėjo išlįsti dar
vienam sergėtojui. Po jo pasirodė Alberta.
– Jie negyvi, – pasakė ji. – Bet, sprendžiant iš garsų, urve dar liko strigojų.
Pribaikime juos, kol nenusileido saulė.
Paskutinis pro plyšį išlindo Dimitrijus. Mudu susižvelgėme trumpais,
palengvėjimo kupinais žvilgsniais ir nuskubėjome tolyn. Priešais vingiavo ilgas
tunelis, reikėjo surasti ir išvesti mūsiškius. Iš pradžių nieko nesutikome, bet po
kiek laiko priekyje išvydome ugnies atšvaitus. Mano mama ir mokytoja Karmak
kovėsi su trimis strigojais. Po kelių sekundžių jie krito negyvi.
– Su šitais baigta, – atsiduso mama. Džiaugiausi matydama ją gyvą. – Tačiau
jų daugiau, nei manėme. Spėju, ne visi dalyvavo išpuolyje prieš Akademiją.
Mūsiškiai – likusieji gyvi – jau išsigelbėjo.
– Tuneliai turi daug atšakų, – pasakė Alberta. – Strigojai gali slėptis ten.
Mama neprieštaravo.
– Galimas daiktas. Kai kurie žino, kad juos nugalėjome, ir laukia, kada
išeisime, kad galėtų sprukti. Kiti gali pulti.
– Ką darysime? – paklausė Stivenas. – Pribaigsime ar trauksimės?
Visi sužiurome į Albertą. Ji greitai apsisprendė.
– Trauksimės. Padarėme, ką galėjome, be to, saulė leidžiasi. Iki sutemų
turime sugrįžti už apsauginių žiedų.
Atsitraukėme, nors pergalė buvo ranka pasiekiama. Išskubėjome į gęstančią
dienos šviesą. Dimitrijus žingsniavo šalia.
– Ar Edis išsigelbėjo? – Nemačiau jo kūno, nors, tiesą pasakius, nelabai ir
žiūrėjau.
 – Taip, – atsakė Dimitrijus sunkiai alsuodamas. Vienas Dievas žino, kiek
strigojų jis šiandien nužudė. – Jį teko kone grūste išgrūsti. Norėjo kautis. –
Nebūtų Edis.
– Prisimenu šią vietą, – pasukusi už kampo, pasakė mama. – Jau netoli,
netrukus išvysime šviesą. – Dabar kelią rodė tik prie striukių prisegtos lempelės.
Šleikštulį pajutau vos anksčiau, nei jie puolė. T formos išsišakojime mus
užpuolė septyni strigojai. Jie – trys vienoje pusėje, keturi kitoje – praleido kitus
sergėtojus ir tykojo mūsų. Vienas iš sergėtojų, Alanas, jų nė nepastebėjo.
Strigojus akimirksniu nusuko jam sprandą, lyg tai būtų vaikų žaidimas.
Greičiausiai taip ir buvo. Prisiminusi Meisono žūtį sustingau. Bet tuoj pat
pasirengiau kovai.
Tačiau dabar buvome siaurame tunelyje, ir ne visi galėjome pasiekti strigojus.
Aš likau gale su mokytoja Karmak, jai pavyko padegti keletą strigojų ir taip
palengvinti sergėtojams darbą.
Alberta pažvelgė į mane ir šalia stovinčius sergėtojus.
– Traukitės! – riktelėjo.
Nė vienas iš mūsų nenorėjo trauktis, bet teko paklusti. Skaudama širdimi
pamačiau, kaip krito dar vienas sergėtojas. Nesvarbu, kad jo nepažinojau.
Netrukus mama vienam strigojui kuoleliu pervėrė širdį.
Kartu su kitais trimis sergėtojais pasukau už kampo, ir draugai dingo iš akių.
Tolumoje pastebėjau silpną rausvą šviesą. Išėjimas. Lauke stoviniavo sergėtojai.
Mes išsigelbėjome, bet kur kiti?
Išbėgę į gryną orą, apstojome urvo angą ir sužiurome vidun, laukdami, kas
bus. Saulė, dideliam mano nusivylimui, jau buvo prie laidos. Šleikštulys nepraėjo,
vadinasi, urve liko gyvų strigojų.
Po kelių akimirkų tunelyje pasirodė ir vienu nariu sumažėjusi mamos grupė.
Jie buvo taip arti... Visi sulaikė kvėpavimą. Taip arti...
Bet... nepakankamai. Vienoje nišų tykojo trys strigojai. Mus jie praleido.
Viskas įvyko taip greitai, kad niekas nespėjo sureaguoti. Vienas iš strigojų
griebė Selestę ir suleido iltis į skruostą. Išgirdau riksmą, pasipylė kraujas.
Antras puolė Karmak, bet mama spėjo ją patraukti ir stumtelėjo mūsų pusėn.
Trečias strigojus šoko ant Dimitrijaus. Dar nebuvau mačiusi Dimitrijaus
dvejojančio. Jis visada būdavo greitesnis ir stipresnis už kitus. Bet ne šįkart.
Strigojus užklupo netikėtai, ir to užteko.
 Negalėjau patikėti savo akimis. Tas pats šviesiaplaukis, užkalbinęs mane
Akademijoje.
Jis pargriovė Dimitrijų ant žemės, jie susiėmė. Blykstelėjusios iltys susmigo
Dimitrijui į kaklą. Strigojus pašnairavo raudonomis akimis.
Išgirdau riksmą – savo.
Mama puolė gelbėti Dimitrijaus, bet jai kelią pastojo dar penki strigojai.
Užvirė tikras pragaras. Nebemačiau Dimitrijaus, nemačiau, kas jam nutiko.
Mama dar padvejojo – kautis ar bėgti, paskui kaltės iškreiptu veidu pasileido
išėjimo link. Veržiausi į vidų, bet mane kažkas sulaikė. Stenas.
– Ką darai, Rouz? Pažiūrėk, kiek ten jų!
Negi jis nesupranta? Ten Dimitrijus. Turiu jį išgelbėti.
Iš urvo išbėgo mama ir Alberta tempdamos Karmak. Paskui jas išpuolė keli
strigojai, bet, išvydę dienos šviesą, sustojo. Tebesigrūmiau su Stenu. Nors su
manimi jis būtų susitvarkęs ir vienas, mama mane sugriebė už kitos rankos ir
nuvilko šalin.
– Rouz, turime iš čia dingti!
– Jis liko ten! – Nužudžiau tiek strigojų, bet negaliu išsilaisvinti iš šitų dviejų?
– Ten Dimitrijus! Turime grįžti! Negalime jo palikti!
Šaukiau, kad turime gelbėti Dimitrijų. Mama suėmė mane už pečių ir kaip
reikiant papurtė, tada pasilenkė ir pasižiūrėjo į akis.
– Jis negyvas, Rouz! Negalime ten grįžti. Saulė nusileis po penkiolikos
minučių, jie tik to ir laukia. Turime grįžti už žiedų, kol nesutemo. Mums brangi
kiekviena sekundė, ir jų gali pritrūkti.
Mačiau prie išėjimo besirenkančius strigojus – penki, dešimt, gal net daugiau.
Jų akys džiaugsmingai žybčiojo. Mama teisi. Turint galvoje jų greitį, mums gali
neužtekti ir tų penkiolikos minučių. Tačiau negalėjau žengti nė žingsnio.
Negalėjau atitraukti akių nuo urvo, kuriame liko Dimitrijus, kuriame liko mano
siela. Jis negali mirti. Jei jis mirė, miriau ir aš.
Mama skėlė man antausį – jis pažadino iš sąstingio.
– Bėk! – suriko. – Jis negyvas, o tu turi gyventi!
Jos akyse išvydau išgąstį, kad aš – jos dukra – galiu žūti. Prisiminiau
Dimitrijaus žodžius: jis verčiau mirtų, nei matytų mane negyvą. Jei ir toliau čia
kvailai stypsosiu, nuvilsiu juos abu.
– Bėk! – paskutinįkart riktelėjo mama.
Iš akių pasipylė ašaros, ir leidausi bėgti.
 DVIDEŠIMT AŠTUNTAS

Kitos dvylika valandų buvo ilgiausios mano gy​venime.

Saugiai pasiekėme Akademiją, nors didumą kelio teko bėgti, o su
sužeistaisiais tai nelengva. Visą laiką jaučiau šleikštulį, tikriausiai kažkur šalia
tykojo strigojai – nors mūsų niekas neužpuolė. Gal mane pykino nuo įvykių urve?
Atsidūrus už apsauginių žiedų, mus, novicus, iškart pamiršo. Čia niekas
negrėsė, o sergėtojams ir be mūsų rūpesčių užteko. Pavyko išvaduoti visus
belaisvius – tiksliau, tuos, kurie dar buvo gyvi. Kaip ir bijojau, prieš mums
pasirodant, strigojai sumanė užkąsti. Taigi išgelbėjome dvylika. Šeši sergėtojai –
ir Dimitrijus – buvo laikomi žuvusiais. Palyginti nedaug, žinant, su kieka strigojų
teko susikauti, bet, skaičiuojant žuvusius, pasirodė, kad išgelbėjome tik šešis. Ar
dėl šešių buvo verta paaukoti tiek pat sergėtojų gyvybių?
– Negalima taip skaičiuoti, – pasakė Edis einant į kliniką. Visiems – tiek
belaisviams, tiek gelbėtojams – buvo liepta ateiti į apžiūrą. – Jūs ne šiaip ką
išgelbėjote. Sunaikinote trisdešimt strigojų, o kiek jų dar buvo pribaigta
Akademijoje? Pagalvok, kiek jie būtų galėję nužudyti. Jūs, galima sakyti,
išgelbėjote ir tas gyvybes.
Logiškai mąstant – taip. Bet kuo čia dėta logika, jei Dimitrijus gali būti
negyvas? Gal ir savanaudiška, bet tą akimirką visas išgelbėtas gyvybes
nedvejodama būčiau išmainiusi į jo. Nors jis, žinoma, nebūtų sutikęs. Per daug
gerai jį pažinojau.
Kita vertus, buvo tikimybė, kad ir visai menkutė, jog Dimitrijus gyvas. Nors
įkandimas atrodė rimtas, strigojus galėjo pabėgti, jo nepribaigęs. Gal Dimitrijus
dabar merdėja urve ir jam verkiant reikia pagalbos? Ta mintis mane varė iš
proto. Deja, be aušros nieko nebus. Prašvitus sergėtojai grįš į urvus parnešti
žuvusiųjų, kad galėtume juos palaidoti. Liko laukti.
Daktarė Olendski greitai mane apžiūrėjo, nustatė, kad smegenys
nesutrenktos, ir liepė prieš išeinant susitvarstyti žaizdas. Ji turėjo rimtesnių
pacientų.
Žinojau, kad būtų protingiausia grįžti į bendrabutį ar nueiti pas Lisą.
Nepaisydama nuovargio, per ryšį pajutau, kad ji mane kviečia. Ji nerimavo ir
buvo išsigandusi. Bet naujienas sužinos ir be manęs. Nenorėjau jos matyti.
Nenorėjau nieko matyti. Tačiau, užuot grįžusi į bendrabutį, pasukau į koplyčią.
Reikia kuo nors užsiimti, kol bus galima grįžti į urvus. Jei dabar pasimelsiu,
blogiau tikrai nebus.
Paprastai tokiu metu koplyčia būdavo tuščia, bet ne šiandien. Kita vertus, ko
čia stebėtis? Pastarųjų dvidešimt keturių valandų tragedija visus vertė ieškoti
paguodos. Kai kurie sėdėjo vieni, kiti – būreliais. Verkė. Klūpėjo. Meldėsi. Kiti
tiesiog žvelgė į niekur, vis dar negalėdami patikėti, kas įvyko. Po koplyčią
vaikštinėjo tėvas Endrius tardamas paguodos žodžius.
Kampe susiradau tuščią klauptą ir atsisėdau. Prisitraukiau kelius, apsikabinau
rankomis ir pasidėjau smakrą. Nuo sienų žvelgė šventieji ir angelai.
Dimitrijus negali būti miręs. Negali, ir tiek. Jei jis būtų miręs, būčiau pajutusi.
Negalima taip paprastai atimti gyvybės. Tas, kuris vakar taip spaudė mane
glėbyje, negali būti miręs. Jautėmės gyvesni nei kada anksčiau. Mirtis tokių
neliečia.
Ant riešo kabėjo Lisos rožinis, pirštais perbraukiau kryžių ir karoliukus. Iš
paskutiniųjų stengiausi sudėti mintis į maldą, bet nežinojau kaip. Tačiau jei
Dievas tikrai yra, jis užtektinai protingas, kad suprastų ir be konkrečių žodžių.
Slinko valandos. Vieni ateidavo, kiti išeidavo. Pavargau sėdėti ir išsitiesiau
ant suolo. Nuo paauksuotų lubų sužiuro dar daugiau angelų ir šventųjų. Kiek
daug dieviškos pagalbos, pamaniau sau, bet kokia iš jos nauda?
Nepajutau, kaip užmigau. Pažadino Lisa. Šviesiais palaidais plaukais ji pati
buvo panaši į angelą. Akys žvelgė švelniai ir su užuojauta, visai kaip šventųjų.
– Rouz, tavęs ieško. Ar visą laiką buvai čia?
Atsisėdau. Jaučiausi išsekusi. Bet juk prieš tai praleidau bemiegę naktį, o
paskui dalyvavau žudynėse, taigi mano nuovargis buvo savaime suprantamas.
– Panašiai, – atsakiau.
Lisa papurtė galvą.
– Praėjo daug laiko. Tau reikia užkąsti.
– Aš nealkana. – Daug laiko? Griebiau ją už rankos. – Kiek valandų? Ar saulė
jau patekėjo?
– Ne, iki saulėtekio dar kokios penkios valandos.
Penkios valandos. Kaip aš ištversiu?
Lisa palietė man veidą. Per ryšį pajutau magiją, odą smaigstė šaltos ir karštos
adatėlės. Mėlynės ir įdrėskimai išnyko.
 – Nereikia, – pasakiau.
Lisa nusišypsojo.
– Dariau tai visą dieną. Padėjau daktarei Olendski.
– Žinau, bet vis tiek keista. Anksčiau tai slėpdavome, ar ne?
– Dabar nebesvarbu, jei kas ir sužinos, – gūžtelėjo pečiais Lisa. – Po to, kas
nutiko, turėjau padėti. Daug sužeistųjų. O dėl to, kad teko atskleisti paslaptį...
anksčiau ar vėliau taip būtų nutikę. Adrianas irgi padėjo, nors ir ne tiek, kiek aš.
Ir tada man dingtelėjo. Pašokau iš vietos.
– O Dieve, Lis. Tu gali jį išgelbėti. Gali padėti Dimitrijui.
Jos veidu perbėgo liūdesio šešėlis.
– Rouz, – tyliai pasakė. – Kalbama, kad Dimitrijus miręs.
– Ne, – paprieštaravau. – Jis negali būti miręs. Tu nesupranti... Jis sužeistas.
Sunkiai sužeistas. Bet jei eisi su mumis, galėsi jį išgydyti. – Į galvą šovė
beprotiška mintis. – O jeigu... jeigu jis mirė... – tariant tuos žodžius, mane
pervėrė baisus skausmas, – ...tada galėsi jį prikelti. Visai kaip mane kadaise. Ir
jis bus šešėlio pabučiuotas.
Lisa nuliūdo dar labiau. Jos veidą iškreipė skausmas – šįkart dėl manęs.
– Negaliu. Prikelti iš mirusiųjų reikia daug jėgų, o aš jų nebeturiu... Be to,
praėjo per daug laiko. Tai būtų reikėję daryti iškart.
Mano balse suskambo isteriškos gaidelės:
– Turi bent pamėginti!
– Negaliu, – atsiduso Lisa. – Girdėjai, ką sakiau karalienei. Kalbėjau labai
rimtai. Negaliu prikelti visų mirusiųjų. Tai būtų piktnaudžiavimas, apie kurį
šnekėjo Viktoras. Todėl tai ir laikome paslaptyje.
– Leistum jam numirti? Neišgelbėtum jo? Nepadarytum to dėl manęs? – mano
balsas aidėjo visoje koplyčioje. Tiesa, beveik visi jau buvo išėję, o esantieji
apimti skausmo nekreipė dėmesio į mano isteriją. – Žinai, aš dėl tavęs
padaryčiau viską. O tu dėl manęs – ne... – vos neverkiau.
Lisa susimąsčiusi žiūrėjo į mane. Tyrinėjo veidą, balsą, žodžius. Ir pagaliau
viską suprato. Suprato, kad tai, ką jaučiu Dimitrijui, nėra mokytojo ir mokinės
santykiai. Staiga viskas paaiškėjo: mano atsitiktinai ištarti žodžiai, mudviejų su
Dimitrijumi elgesys... Smulkmenos, į kurias ji anksčiau nekreipė dėmesio, įgijo
visai kitą prasmę. Jai akimirksniu kilo šimtai klausimų, bet tylėjo, neišsidavė
viską supratusi. Tik stipriai mane apkabino.
 – Man labai gaila, Rouz, bet aš negaliu.
Leidausi nuvedama užkąsti. Tačiau, pamačius maistą, supykino labiau, nei
pajutus strigojų. Galiausiai Lisa pasidavė. Suprato, kad nieko nebus, kol
nesužinosiu, kas nutiko Dimitrijui. Grįžome į jos kambarį, aš išsitiesiau ant lovos.
Ji prisėdo šalia, bet man nesinorėjo šnekėti ir aš netrukus užsnūdau.
Pabudusi pamačiau mamą.
– Rouz, einame apžiūrėti urvų. Tau su mumis nevalia, bet, jei nori, gali
palaukti prie Akademijos vartų.
Ir viskas. Tačiau jei bent akimirka anksčiau galiu sužinoti, kas nutiko
Dimitrijui, taip ir padarysiu. Lisa pasisiūlė eiti kartu. Išėjome paskui sergėtojus.
Man vis dar buvo skaudu, kad ji atsisakė gydyti Dimitrijų, tačiau slapta tikėjausi,
kad apsigalvos.
Urvų apžiūrai sergėtojai surinko nemažą grupę. Nujautėme – strigojų ten
nebėra, bet atsarga gėdos nedaro. Jie neteko daug saviškių ir turėjo susiprasti,
kad mirusiųjų sugrįšime su didesnėmis pajėgomis.
Sergėtojai peržengė žiedus, mes pasilikome. Niekas nesikalbėjo. Tikriausiai
praeis kokios trys valandos, kol jie sugrįš, įskaitant kelionės laiką. Stengdamasi
atsikratyti blogos nuojautos, atsisėdau ir padėjau galvą Lisai ant peties. Kad
bent laikas slinktų greičiau! Vienas iš morojų sukūrė ugnį, prie jos šildėmės.
Nors ir lėtai, laikas ėjo. Kažkas šūktelėjo, kad grįžta sergėtojai. Pašokau ir
nubėgau pasitikti. Juos pamačiusi apmiriau.
Neštuvai. Neštuvai su žuvusiųjų kūnais. Išblyškę veidai ir nieko nematančios
akys. Nuo to reginio vieną morojų supykino. Lisa pravirko. Pro mus slinko
mirtis. Jutau tik šaltį ir tuštumą. Lydėdama juos akimis, galvojau, ar pamatysiu jų
vaiduoklius, kitąkart išėjusi už žiedų.
Kūnų buvo penki, o atrodė kaip penki šimtai. Bet vieno taip ir nepamačiau.
To, kurį išvysti bijojau labiau už viską pasaulyje. Nubėgau prie mamos, ji padėjo
nešti žuvusiuosius. Nė nepažvelgusi į mane, jau žinojo, ko paklausiu.
– Kur Dimitrijus? Ar jis?.. – Ar ne per daug įžūlu to tikėtis? – Ar jis gyvas? –
Dieve brangus, negi mano maldos buvo išgirstos? Gal jis ten, tik sužeistas ir
laukia gydytojo?
Mama atsakė ne iš karto. Nepažinau jos balso.
– Jo ten nebuvo, Rouz.
Užkliuvau už grumsto, atgavusi pusiausvyrą, leidausi paskui mamą.
 – Ką reiškia nebuvo? Gal jis sužeistas ir laukia pagalbos...
Ji vengė mano akių.
– Molės ten irgi nebuvo.
Molė buvo mano metų, aukšta ir graži morojė. Strigojai ją pasirinko
užkandai. Mačiau jos kūną oloje – jame nebuvo likę nė lašo kraujo. Ji tikrai buvo
negyva, negalėjo atsipeikėti ir išeiti. Molė ir Dimitrijus. Abiejų kūnai dingo.
– Ne, – mane sukaustė baimė. – Juk nemanai, kad...
Mamos akyse sužibo ašaros. Dar nebuvau mačiusi jos verkiant.
– Nežinau, ką ir sakyti, Rouz. Jei jis liko gyvas, gali būti... gali būti, kad jį
pasiėmė.
Mintis, kad Dimitrijus galėjo tapti užkanda, buvo klaiki, bet kita galimybė dar
klaikesnė. Tai supratome abi.
– Bet kam jiems reikėjo imti Molę? Ji buvo jau mirusi.
Mama linktelėjo.
– Man labai gaila, Rouz. Nieko nežinome. Greičiausiai abu negyvi, ir strigojai
išvilko jų kūnus.
Ji melavo. Pirmąkart gyvenime mama melavo, norėdama mane apsaugoti. Ji
nebuvo iš tų, kurie seka pasakas kitiems paguosti. Visad rėždavo tiesą į akis, kad
ir kokia ji būtų skaudi.
Bet ne šįkart.
Sustojau. Pro mane ėjo žmonės. Susirūpinusi ir sutrikusi mane pasivijo Lisa.
– Kas atsitiko?
Neatsakiau. Apsisukau ir pasileidau atgal, prie žiedų. Šaukdama mane, Lisa
bėgo iš paskos. Niekas mūsų nepastebėjo, bet, turint galvoje nesenus įvykius, ar
kam šautų į galvą išbėgti už apsauginių žiedų?
Nebent man. Kita vertus, dabar diena, nėra ko bijoti. Pralėkiau tą vietą, kur
rinkdavosi Džesio gauja, ir peržengiau nematomas linijas, žyminčias Akademijos
ribas. Lisa kiek dvejojo, paskui žengė iš paskos. Ji sunkiai gaudė kvapą.
– Rouz, ką tu?..
– Meisonai! – surikau. – Meisonai, man tavęs reikia!
Jis neužtruko, tik šįkart buvo kaip niekad blyškus ir mirkčiojo tarsi gęstanti
lemputė. Žiūrėjo į mane tuo savo liūdnu žvilgsniu, ir staiga mane apėmė keistas
jausmas, kad jis žino, ko paklausiu. Lisos akys lakstė nuo manęs prie tos vietos,
kur stovėjo Meisonas.
 – Meisonai, ar Dimitrijus miręs?
Meisonas papurtė galvą.
– Gyvas?
Meisonas dar kartą papurtė galvą.
Nei gyvas, nei miręs. Žemė išslydo iš po kojų. Buvau nevalgiusi, svaigo galva,
rodės, tuoj apalpsiu. Reikia susiimti. Turiu užduoti dar vieną klausimą. Negali
būti, kad, turėdami tiek aukų, strigojai pasirinko kaip tik jį.
Žodžiai strigo gerklėje, tardama juos suklupau ant žemės.
– Ar Dimitrijus... virto... strigojumi?
Meisonas akimirką dvejojo, tarsi bijotų man pasakyti, paskui linktelėjo.
Mano širdis sudužo. Mano pasaulis sudužo.
Prarasi tai, ką vertini labiausiai...
Ronda kalbėjo ne apie mane. Net ne apie Dimitrijaus gyvybę.
Ką vertini labiausiai.
Ji kalbėjo apie Dimitrijaus sielą.
 DVIDEŠIMT DEVINTAS

Po savaitės pasibeldžiau į Adriano duris.

Po strigojų išpuolio pamokos buvo nutrauktos, bet komendanto valanda
tebegaliojo. Pamatęs mane, Adrianas nustebo. Tai buvo pirmas kartas, kai aš
susiradau jį, o ne atvirkščiai.
– Mažoji dampyrė, – pasakė. – Užeik, užeik.
Eidama pro jį pajutau alkoholio tvaiką. Akademijos svečių namai buvo jaukūs,
bet jis nesivargino tvarkytis. Man kilo įtarimas, kad nuo išpuolio jis
nepaliaujamai gėrė. Televizorius įjungtas, ant nedidelio staliuko – pusiau
nugertas butelis vodkos. Perskaičiau etiketę. Rusiška.
– Sutrukdžiau? – paklausiau statydama butelį atgal.
– Tu man niekada netrukdai, – atsakė galantiškai. Jo gražus veidas buvo
išsekęs, po akimis – juodi ratilai, tarsi būtų kankinusi nemiga. Man pasiūlė fotelį,
pats išsidrėbė ant sofos.
– Kur buvai pradingusi?
– Nenorėjau nieko matyti, – prisipažinau.
Po išpuolio beveik su niekuo nesikalbėjau. Daugiausia būdavau viena arba su
Lisa. Mane guodė mintis, kad ji šalia, bet šnekėti nesinorėjo. Lisa suprato, kad
man reikia laiko, ir tuščiai neklausinėjo, nors jos galvoje sukosi šimtai klausimų.
Žuvusiesiems pagerbti buvo surengtas iškilmingas minėjimas, jų šeimos
pasirūpino laidotuvėmis. Jose nedalyvavau, nuėjau tik į pamaldas. Koplyčia buvo
sausakimša, likusios tik stovimos vietos. Tėvas Endrius perskaitė mirusiųjų
vardus, jis paminėjo ir Dimitrijų su Mole. Niekas nekalbėjo, kas jiems atsitiko –
skausmo ir taip gana. Net nebuvo aišku, kada pradės veikti Akademija.
– Atrodai dar blogiau už mane, – pasakiau Adrianui, – o maniau, kad tai
neįmanoma.
Jis kilstelėjo butelį prie lūpų ir nugėrė gerą gurkšnį.
– Nesąmonė, tu visada gerai atrodai. O dėl manęs... tai sunku paaiškinti.
Nesuprasi. Viskas dėl aurų. Aplink per daug skausmo, jis sklinda iš visų, ir tai
labai slegia. Palyginti su kitomis, tavo juoda aura atrodo kone linksma.
– Ar todėl geri?
 – Taip. Laimė, alkoholis slopina gebėjimą matyti auras, todėl šiandien apie
taviškę nepasakysiu nieko. – Jis ištiesė butelį, aš papurčiau galvą. – Tai ko
norėjai, Rouz? Nemanau, kad atėjai manęs aplankyti.
Jis neklydo, o ir aš pajutau tik nedidelį sąžinės graužimą. Praėjusią savaitę
daug galvojau. Nebuvau atsigavusi po Meisono mirties, o pasirodžius jo
vaiduokliui viskas tarsi atsikartojo. Dabar dar viena netektis. Praradau ne tik
Dimitrijų. Žuvo nemažai sergėtojų ir mokytojų, dampyrų ir morojų. Keista, kad jų
daugiau nepamatysiu. Per daug netekčių, per daug atsisveikinimų.
O dėl Dimitrijaus... tai visai kas kita. Kaip atsisveikinti su nemirėliu? Patekau
į bėdą.
– Man reikia pinigų, – rėžiau Adrianui nesivargindama nieko aiškinti.
Jis kilstelėjo antakį.
– Prisipažinsiu, nesitikėjau. Bent jau iš tavęs, nors iš kitų dažnai sulaukiu
tokių prašymų. Meldžiu pasakyti, ką turėčiau finansuoti?
Nusisukau nuo jo ir įsispoksojau į televizorių. Rodė kažkokio dezodoranto
reklamą.
– Išeinu iš Akademijos, – galiausiai pareiškiau.
– Dar vienas netikėtumas. Iki baigimo liko keli mėnesiai.
Pažvelgiau jam į akis.
– Nesvarbu. Turiu kai ką padaryti.
– Tikrai nesitikėjau, kad atsisakysi tapti sergėtoja. Ketini prisidėti prie kraujo
kekšių?
– Aišku, ne.
– Nevaidink įžeistos. Tai visai logiška prielaida. Jei netapsi sergėtoja, ką
veiksi?
– Jau sakiau. Turiu kai ką padaryti.
Jis vėl kilstelėjo antakį.
– Ar dėl to turėsi nemalonumų?
Gūžtelėjau. Adrianas nusikvatojo.
– Kvailas klausimas, ar ne? Kad ir ką darytum, kaskart įsiveli į nemalonumus.
– Jis pasirėmė delnu smakrą. – Kodėl pinigų prašai manęs?
– Tu jų turi.
Jis nusijuokė.
– O kodėl manai, kad duosiu?
 Neatsakiau nieko. Tiesiog žiūrėjau į jį stengdamasi pasitelkti visą žavesį.
Adriano šypsena išblėso, žalios akys prisimerkė. Jis nusisuko.
– Po velniais, Rouz, nesielk šitaip. Tik ne dabar. Žaidi mano jausmais, o tai
nesąžininga, – jis gurkštelėjo dar vodkos.
Adrianas neklydo. Atėjau, nes tikėjausi pasinaudodama jo jausmais gauti ko
noriu. Žema, bet neturėjau kitos išeities. Prisėdau šalia ir paėmiau jo ranką.
– Adrianai, maldauju padėti. Daugiau neturiu į ką kreiptis.
– Tai nesąžininga, – pakartojo jis. – Vilioji akimis, nors tau manęs nereikia.
Niekada nereikėjo. Reikėjo tik Belikovo, ir vienas Dievas žino, ką darysi dabar,
kai jo nebėra.
Jis ir vėl neklydo.
– Ar padėsi? – paklausiau viliodama jį. – Su tavim vieninteliu galiu
pasikalbėti... tu vienintelis mane supranti...
– Sugrįši? – paklausė Adrianas.
– Kada nors.
Adrianas atmetė galvą ir sunkiai atsiduso. Visada stilingai sutaršyti jo plaukai
šiandien buvo susivėlę.
– Gal ir gerai, kad išvyksti. Greičiau jį pamirši. Nepakenks atitolti ir nuo Lisos
auros. Apsisaugosi nuo tamsos, nuo to įniršio, kuris tave žudo. Turėtum būti
laimingesnė ir nustoti mačiusi vaiduoklius.
Akimirką pamiršau visas viliones.
– Vaiduoklius matau ne dėl Lisos. Na taip, dėl jos, bet visai ne taip, kaip
manai. Matau vaiduoklius, nes esu šešėlio pabučiuota. Aš susijusi su mirusiųjų
pasauliu ir kuo daugiau gyvybių atimsiu, tuo tas ryšys stiprės. Todėl matau
vaiduoklius ir jaučiu strigojus. Kai jie šalia, man sukyla šleikštulys. Jie irgi susiję
su mirusiųjų pasauliu.
Adrianas susiraukė.
– Nori pasakyti, kad aura nieko nereiškia? Kad tai ne šalutinis dvasios
poveikis?
– Ne, dvasia mane irgi veikia. Štai kodėl viskas taip painu. Maniau, yra tik
vienas veiksnys, o iš tiesų – du. Matau vaiduoklius, nes esu šešėlio pabučiuota.
Nesivaldau, nes perimu Lisos tamsą. Todėl mano aura juoda, todėl pastaruoju
metu visai nesugebu tvardytis. Dabar esu tik nepakenčiama... – susiraukiau
prisiminusi, kaip Dimitrijus ramino po Džesio užpuolimo, – ...bet nežinau, kas
bus toliau.
Adrianas atsiduso.
– Kodėl su tavimi taip sunku?
– Ar padėsi? Adrianai, prašau, – paglosčiau jam ranką. – Maldauju padėti.
Žema, labai žema, bet man tai nerūpėjo. Rūpėjo tik Dimitrijus.
Galiausiai Adrianas pažvelgė į mane. Pirmą kartą atrodė pažeidžiamas.
– Kai sugrįši, ar suteiksi man galimybę?
Pasistengiau nuslėpti nuostabą.
– Ką turi galvoje?
– Kaip jau sakiau – tau niekada manęs nereikėjo. Gėlės, flirtas – nuo tavęs
kaip nuo žąsies vanduo. Dėl jo buvai pametusi galvą, bet niekas nepastebėjo. Kai
padarysi, ką turi padaryti, ar mane vertinsi rimtai? Ar grįžusi suteiksi man
galimybę?
Netikėjau savo akimis. Instinktyviai norėjau atrėžti „ne“, kad niekada nieko
nepamilsiu, kad mano širdis sudaužyta, o siela mirė kartu su Dimitrijumi. Bet
Adriano žvilgsnis buvo nuoširdus, be jam būdingo sarkazmo. Jis kalbėjo rimtai, ir
staiga supratau, kad jo jausmai, apie kuriuos be perstojo pliauškė, nuoširdūs.
Lisa neklydo.
– Tai ar suteiksi? – pakartojo.
Vienas Dievas žino, ką darysi dabar, kai jo nebėra.
– Taip.
Nesąžiningas atsakymas, bet kas man liko?
Adrianas nusisuko ir gurkštelėjo dar vodkos. Ne kažin kiek bebuvo likę.
– Kada išvyksti?
– Rytoj.
Jis padėjo butelį, atsistojo ir nuėjo į miegamąjį. Grįžo su pluoštu banknotų.
Negi laiko po lova? Netardamas nė žodžio, padavė man. Paskui kažkam
paskambino. Patekėjo saulė, ir žmonių pasaulyje, kuriame sukosi ir morojų
pinigai, išaušo rytas.
Kol Adrianas kalbėjo telefonu, mėginau žiūrėti televizorių, bet nieko
nemačiau. Niežėjo sprandą. Niekas negalėjo suskaičiuoti, kiek strigojų
nužudėme, todėl vietoj įprastinių žaibų gavome kitas tatuiruotes. Pamiršau
pavadinimą, bet jos panėšėjo į žvaigždes. Reiškė, kad dalyvavome mūšyje ir
nukovėme daug strigojų.
Baigęs kalbėti, Adrianas atkišo popieriaus lapą su Mizulos banko adresu.
 – Kad ir kur keliautum, iš pradžių turėsi nuvykti į Mizulą. Ten banke tavo
vardu atidaryta sąskaita. Joje užtektinai pinigų. Kai ten nueisi, jie sutvarkys ir
kitus dokumentus.
Atsistojau ir susigrūdau banknotus į kišenes.
– Ačiū, – padėkojau.
Nedvejodama apkabinau Adrianą. Alkoholio tvaikas buvo nepakenčiamas, bet
jaučiausi skolinga. Pasinaudojau jo jausmais, siekdama gauti tai, ko reikėjo. Jis
irgi mane apkabino ir prieš paleisdamas kelias sekundes palaikė glėbyje. Kai
skiriantis lūpomis brūkštelėjau per skruostą, pasirodė, kad liovėsi kvėpuoti.
– Šito nepamiršiu, – sušnibždėjau į ausį.
– Tikriausiai nepasakysi, kur susiruošei?
– Ne. Atleisk.
– Ištesėk pažadą ir sugrįžk.
– Aš nieko nežadėjau, – priminiau.
Jis nusišypsojo ir pabučiavo man į kaktą.
– Tu teisi. Pasiilgsiu tavęs, mažoji dampyre. Būk atsargi. Jei ko nors prireiks,
duok žinią. Lauksiu tavęs.
Dar kartą padėkojau ir išėjau nepasakiusi, kad laukti gali tekti labai ilgai. Gal
ir apskritai negrįšiu.
Kitą rytą nubudau anksti. Naktį beveik nemiegojau. Persimečiau per petį
kuprinę ir patraukiau į administracijos korpusą. Direktorės kabinetas buvo
uždarytas, todėl koridoriuje atsisėdau ant grindų ir ėmiau laukti. Iš neturėjimo
ko veikti apžiūrinėjau rankas. Ant vieno nago pastebėjau aukso likučius. Tai
viskas, kas liko iš manikiūro. Po kokių dvidešimties minučių pasirodė sekretorė.
– Kuo galiu padėti? – paklausė, kai atsisėdau priešais ją.
Padaviau pluoštą dokumentų.
– Išeinu iš Akademijos.
Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Bet tu negali...
– Galiu, – parodžiau šūsnį popierių. – Užpildžiau visus dokumentus.
Vis dar negalėdama atsigauti, kažką sumurmėjo ir išbėgo. Po kelių minučių
sugrįžo su direktore Kirova. Matyt, šiai viskas jau buvo pranešta, nes atstačiusi
erelišką nosį žvelgė smerkiamai.
– Panele Hetavėj, ką visa tai reiškia?
 – Išeinu. Metu. Vadinkite, kaip norite.
– Negali.
– Galiu. Bibliotekoje radau prašymo formą. Viskas užpildyta.
Pyktį pakeitė liūdesys.
– Suprantu, pastaruoju metu daug visko nutiko, visiems sunku susitaikyti, bet
nereikia daryti skubotų sprendimų. Mums tavęs reikia labiau nei bet kada, –
dabar ji kone maldavo. Sunku patikėti, kad prieš šešis mėnesius pati norėjo
mane išmesti.
– Sprendimas neskubotas. Daug galvojau.
– Leisk bent iškviesti tavo mamą, kad galėtume ramiai viską aptarti.
– Ji prieš tris dienas išvyko į Europą. Beje, tai nesvarbu, – bakstelėjau į lapo
viršų, kur buvo parašyta gimimo data. – Šiandien man sueina aštuoniolika. Ji
nieko nepakeis, dabar sprendžiu aš. Tai ar uždėsite spaudą, ar mėginsite
sulaikyti? Lažinuosi – dvikovoje nugalėsiu aš, direktore Kirova.
Jos nepatenkintos suantspaudavo dokumentus, sekretorė padavė pažymą, kad
nebesu Šv. Vladimiro akademijos mokinė.
Teliko išeiti pro pagrindinius vartus.
Iki jų buvo galas kelio. Vakaruose raudonavo dangus, oras sušilo, pagaliau
atėjo pavasaris. Pats laikas kelionei, nes užtruks pasiekti greitkelį. Ten
stabdysiu iki Mizulos važiuojančius automobilius. Žinojau, kad taip keliauti
nesaugu, bet kišenėje gulėjo sidabrinis kuolelis, saugantis nuo visų pavojų.
Niekam netoptelėjo jo paimti, o nuo visokių iškrypėlių jis turėtų saugoti ne
prasčiau nei nuo strigojų.
Eidama pro vartus pajutau ją. Lisą. Atsigręžiau. Stovėjo po pražydusiais
medžiais visiškai rami, galvoje jokių minčių – tikriausiai todėl nepajutau jos
anksčiau. Plaukai ir akys spindėjo besileidžiančios saulės spinduliuose, ji atrodė
pernelyg graži ir netikra šiam niūriam peizažui.
– Labas.
– Labas. – Ji apkabino save per pečius, jai buvo šalta net su paltu. Morojai ne
tokie atsparūs temperatūros svyravimams kaip dampyrai. Man jau pavasaris, jai
vis dar žiema. – Taip ir žinojau. Žinojau nuo tos dienos, kai nerado jo kūno.
Kažkas man pakuždėjo, kad taip ir pasielgsi. Laukiau.
– Ar dabar ir tu gali skaityti mano mintis? – paklausiau.
– Ne, tiesiog tave perkandau. Kaip galėjau būti tokia akla, nieko
nepastebėti... Tos Viktoro užuominos... Jis buvo teisus. – Lisa pažvelgė į
saulėlydį, tada į mane. Akys piktai žybtelėjo, pyktį pajutau ir per mūsų ryšį. –
Kodėl man nepasakei? – suriko. – Kodėl nepasakei, kad myli Dimitrijų?
Netikėjau savo ausimis. Negalėjau prisiminti, kad Lisa ant ko nors būtų
šaukusi. Gal praėjusį rudenį, kai baigėsi ta istorija su Viktoru? Nesivaldydavau
aš, ne ji. Net kankinama Džesio nepakėlė balso.
– Niekam negalėjau pasakyti.
– Aš tavo geriausia draugė, Rouz, mudvi tiek išgyvenom. Negi manei, kad kam
nors išplepėsiu? Būčiau saugojusi paslaptį.
Nudelbiau akis.
– Žinau, kad būtum saugojusi, bet... Negalėjau apie tai kalbėti, netgi su
tavimi. Sunku paaiškinti.
– Ar... – jai sunkiai sekėsi rinkti žodžius. – Ar tai buvo rimta? Ar tik tu, ar...
– Mes abu. Jis jautė tą patį. Bet žinojome, kad negalėsime būti kartu... Nei
tada, kai dar buvau mokinė, nei vėliau, kai būtume tapę tavo sergėtojais.
Lisa susiraukė.
– Ką nori pasakyti?
– Dimitrijus vis kartodavo, kad jei būsime kartu, labiau saugosime vienas kitą
negu tave. Negalėjome taip pasielgti.
Nuo minties, kad sutrukdė mūsų draugystei, ji pasijuto kalta.
– Tu dėl to nekalta, – skubiai patikinau.
– Aišku... juk turėjo būti kokia nors išeitis...
Gūžtelėjau pečiais, stengdamasi negalvoti apie paskutinį bučinį miške, kai su
Dimitrijumi manėme radę išeitį.
– Nežinau. Stengėmės išlaikyti atstumą. Kartais pavykdavo, kartais ne.
Lisą draskė prieštaringi jausmai. Ji gailėjo manęs, bet kartu ir pyko.
– Turėjai pasakyti, – pakartojo ji. – Dabar jaučiuosi taip, lyg manim
nepasitikėtum.
– Aišku, kad pasitikiu.
– Ar todėl išeini neatsisveikinusi?
– Pasitikėjimas čia niekuo dėtas. Negalėjau pasakyti. Negalėjau prisiversti
pasakyti, kad išeinu, ar paaiškinti kodėl.
– Aš ir taip žinau. Viską supratau.
– Kaip? – Šiandien Lisa mane stebino.
– Girdėjau jus kalbantis. Prisimeni, kaip praėjusį rudenį važiavom apsipirkti į
Mizulą? Judu su Dimitrijumi kalbėjotės apie strigojus, kad, juo virtęs, tampi
pabaisa, prarandi sielą ir esi priverstas daryti baisybes. Ir girdėjau... – žodžiai
įstrigo gerklėje. Jai buvo sunku juos ištarti, kaip ir man išgirsti. Mano akys
sudrėko. Buvo sunku prisiminti tą dieną, kai sėdėjau šalia Dimitrijaus, kai abu
dar tik buvome bepradedą pamilti vienas kitą. Lisa nurijo gumulą ir kalbėjo
toliau: – Girdėjau, kaip abu pasakėte, kad veikiau mirtumėte, nei taptumėte
tokiomis pabaisomis.
Tylėjome. Vėjas plaikstė mūsų plaukus – šviesius ir tamsius.
– Turiu tai padaryti, Lis. Turiu tai padaryti dėl jo.
– Ne, – griežtai pasakė ji. – Neturi. Tu jam nieko nežadėjai.
– Žodžiais – ne. Bet... Tu nesupranti.
– Suprantu, tu išgyveni netektį. Bet turi rasti kitą būdą jį pamiršti.
Papurčiau galvą.
– Turiu tai padaryti.
– Net jei teks palikti mane?
Tie žodžiai, tas žvilgsnis... Dieve. Pro akis lėkė prisiminimai. Mudvi kartu nuo
vaikystės. Neišskiriamos. Siejamos ryšio... Bet ir tarp mudviejų su Dimitrijumi
buvo ryšys. Po galais. Niekada nenorėjau rinktis iš jųdviejų.
– Turiu tai padaryti, – pakartojau. – Atleisk.
– Turi tapti mano sergėtoja ir su manimi lankyti koledžą, – paprieštaravo ji. –
Esi šešėlio pabučiuota. Turime būti kartu. Jei mane paliksi...
Pajutau kylant pyktį. Reikia tvardytis.
– Jei tave paliksiu, gausi kitą sergėtoją. Netgi du. Tu paskutinė iš Dragomirų.
Tavimi pasirūpins.
– Bet niekas nepakeis tavęs, Rouz. – Į mane žvelgė žalios akys, pyktis ėmė
slūgti. Ji tokia graži, tokia gera ir... tokia išmintinga. Ji teisi. Aš jai skolinga.
Turėčiau...
– Baik! – riktelėjau nusisukdama. – Nedrįsk prieš mane naudoti įtaigos. Tu
mano draugė. Draugės taip nesielgia.
– Draugės nepalieka viena kitos, – atkirto ji. – Jei būtum draugė, nepaliktum.
Atsigręžiau į ją ir, nežiūrėdama į akis, jei kartais sumanytų vėl panaudoti
įtaigą, išdėjau viską, kas guli ant širdies.
– Šįkart kalbame ne apie tave, o apie mane. Visą gyvenimą, Lis... visą
gyvenimą girdėjau tą patį. Svarbiausia jie. Gyvenau dėl tavęs, buvau tavo
šešėlis. Bet žinai ką? Reikia nors kartą pagalvoti ir apie save. Nusibodo gyventi
dėl kitų ir atsisakyti savo svajonių. Mudu su Dimitrijumi taip elgėmės, ir,
pažiūrėk, kaip viskas baigėsi. Jo nebėra. Daugiau niekada negalėsiu jo
apkabinti. Aš jam skolinga. Labai gaila, nors tau tai nepatinka, šįkart sprendžiu
aš!
Išrėkiau neatsikvėpdama; teliko viltis, kad mano balsas nepasiekė vartų
sergėtojų. Lisa žiūrėjo sukrėsta ir įskaudinta. Skruostais ritosi ašaros, ir man
pasidarė negera, kad skaudinu tą, kurią prisiekiau saugoti.
– Jį myli labiau už mane, – pasiskundė kaip maža mergaitė.
– Dabar jam manęs reikia.
– Man reikia tavęs. Jis miręs, Rouz.
– Dar ne, bet greitai mirs.
Nusiėmiau rožinį, kurį buvau gavusi Kalėdoms, ir atkišau. Ji dvejojo, paskui
paėmė.
– Kodėl atiduodi?
– Negaliu jo nešioti. Jis skirtas Dragomirų sergėtojui. Atsiimsiu, kai... – Vos
nepasakiau „jei“ vietoj „kai“, bet ji suprato. – Kai sugrįšiu.
Jos pirštai suspaudė rožinį.
– Maldauju, Rouz. Nepalik manęs.
– Atleisk. – Tik tiek išspaudžiau. – Atleisk.
Palikau ją verkiančią ir patraukiau prie vartų. Mirus Dimitrijui praradau
dalelę sielos. Dabar, atgręžusi jai nugarą, netekau dar vienos. Greitai liksiu
tuščia.
Sergėtojams tai buvo netikėta ne mažiau nei sekretorei ir Kirovai, bet jie
negalėjo nieko padaryti. Su gimtadieniu, Rouz, karčiai pagalvojau. Pagaliau
aštuoniolika. Tikrai ne taip įsivaizdavau atšvęsianti.
Sergėtojai atvėrė vartus, ir aš išėjau – iš Akademijos ir už apsauginių žiedų.
Nors jie buvo nematomi, staiga pasijutau pažeidžiama, lyg tarp mūsų būtų
atsivėrusi praraja. Užtat dabar buvau laisva ir nepriklausoma. Žengiau siauru,
vingiuotu keliu. Saulė jau buvo nusileidusi, greitai kelią nušvies mėnesiena.
Kai sergėtojai nebegalėjo manęs girdėti, sustojau ir pašaukiau:
– Meisonai.
Šįkart teko palaukti. Jis pasirodė vos įžiūrimas. Kone perregimas.
– Laikas, ar ne? Tu... tu pereini...
Neturėjau supratimo, kur jis pereina. Nežinojau, kas yra anapus – karalystė,
kuria tikėjo tėvas Endrius, ar pasaulis, kuriam kadaise priklausiau. Bet
Meisonas viską suprato ir linktelėjo.
– Praėjo daugiau nei keturiasdešimt dienų, – susimąsčiau. – Taigi tikrai čia
užsibuvai. Džiaugiuosi... tai yra viliuosi, rasi ramybę. Nors jei atvirai – tikėjausi,
kad nuvesi mane pas jį.
Bet Meisonas tik papurtė galvą – nereikėjo žodžių, kad suprasčiau, ką nori
pasakyti. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs, Rouz.
– Nieko tokio. Tu nusipelnei ramybės. Be to, jau žinau, nuo ko pradėti. –
Praėjusią savaitę daug apie tai galvojau. Jei Dimitrijus ten, kur manau, laukia
ilgas kelias. Meisono pagalba būtų pravertusi, bet nebenorėjau jo trukdyti. Jam
ir taip nelengva.
– Sudie, – atsisveikinau. – Ačiū už pagalbą. Ilgėsiuosi tavęs.
Jo atvaizdas blanko ir prieš pat išnykstant pamačiau lyg ir šypseną, šelmišką
šypsenėlę, kurią taip mylėjau. Pirmą kartą po Meisono mirties apie jį pagalvojau
be skausmo. Aišku, man buvo liūdna ir jo ilgėjausi, bet jaučiau, kad dabar jis
geresniame pasaulyje. Kaltė nebeslėgė.
Pažvelgiau į priešais vingiuojantį taką. Atsidusau. Laukia tolima kelionė.
– Keliauk, Rouz, – tyliai pasakiau sau.
Ir iškeliavau. Nužudyti vyro, kurį myliu.
Kaip visada, lieku amžinai skolinga draugams ir šeimai, kurie pakentė mano
kūrybinius pakilimus ir nuopuolius rašant šią knygą – tegu ir tokią jaudinamą.
Dėkoju Davidui ir Christinai už itin greitą skaitymą, I. A. Gordonui ir Sherry
Kirkams už rusų, o Cindy Korman už rumunų kalbos žinias, savo agentui Jimui
McCarthy, nudirbusiam už mane visą juodą darbą, redaktoriams Jessicai
Rothenberg ir Benui Schrankui už patarimus, Team Seattle rašytojams už
prablaškymą ir palaikymą, Jay – už angelišką kantrybę ir juokelius.