Caroline Cross

CAROLINE CROSS
(Karolina Kros)
Prisijaukink mane
Romanas
Vilnius
2009
UDK 820(73)-3 © 2007, Caroline Cross,
Mr85 Tame Me
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. a. r. 1.“
Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
ISSN 1822-6825 © Eglė Bareikaitė, vertimas

ISBN 978-609-406-020-5 iš anglų kalbos, 2009
© Judita Girnytė, dizainas, 2009
© Shutterstock.com, viršelio
nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2009
.Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

PIRMAS SKYRIUS
abai seniai, kai Malorės Morgan gyvenimas
dar tekėjo įprasta vaga, Gabrielių Stylą ji
būtų apibūdinusi kaip aukštą, juodbruvą nuostabų
vyriškį. Tik ne dabar, kai per jį neteko visko, ką
turėjo.
Malorė pravėrė apšiurusio butuko duris ir tam
siame skersgatvyje pamatė pastatytą jo automobilį.
Jai toptelėjo visai kitokie žodžiai - griežtas, negai
lestingas ir nevertas pasitikėjimo.
- Malore. - Gabrieliaus balsas nuskambėjo ra
miai, bet įsakmiai, ir puikiai derėjo prie jo liekno
galingo kūno bei slėpiningų žalių akių.
- Ko nori, Gabrieliau?
- Mums reikia pasikalbėti.
- Nejaugi? - Laimei, jos balse atsispindėjo savi
tvarda ir ramybė.
Būtent to jai pritrūko šiek tiek anksčiau, kai jie
atsitiktinai susidūrė viename madingiausių Denverio
restoranų PasAnabelę. Ji pasielgė nedovanotinai ir už
tai sumokėjo vargu ar sau pačiai prieinama kaina.
4 | CAROLINE CROSS
- Negali būti, leisk minutėlę pagalvoti. - Pakrei

pusi galvą į vieną pusę Malorė kelias sekundes bandė
suvaidinti giliai mąstanti. Paskui išsitiesė. - Ne.
Lengvu riešo judesiu ji paleido duris, kad jos už
sitrenktų. Ak, kaip būtų gaila, jei jos netyčia pliaukš
telėtų tiesiai į despotišką Gabrieliaus smakrą. Bet jis
net nemirktelėjo. Turbūt todėl, kad pigi durų plokštė
vos sujudėjo, o paskui atsitrenkė į didelį jo batą.
- Klausyk, suprantu, kad pyksti...
Laisvoji Malorės ranka įsitempė ant skaisčiai rau
dono satino chalatėlio. Kai Gabrielius staiga pasibel
dė į duris, užsimetė jį tiesiai ant liemenėlės ir džinsų.
Ji ties kaklu sugniaužė ploną, slidžią medžiagą.
- Įdomu, kada gi susipratai? Kai išbraukiau tavo
užsakytą vietą ir atsisakiau nuvesti prie staliuko, nors
restoranas ir buvo pustuštis? O gal kai išėjau iš darbo,
užuot atsiprašiusi?
- Nebūk užgauli. Iš pat pradžių perpratau tavo
kiaulystę.
- Regis, mes jau viską išsiaiškinome. Nes aš tikrai
neturiu ką daugiau pridurti.
Gabrieliaus lūpomis nuslydo nuožmi šypsena.
- Nenori kalbėti? Puiku. Tada gali klausytis. - Lyg
purvinus darbelius atlikti siųstas žaliūkas, pliaukšte
lėjęs delnu jis stumtelėjo duris.
Malorė instinktyviai žengtelėjo atgal, bet tučtuo
jau stabtelėjo. Staiga suvokė, kad Gabrielius jau kelia
PRISIJAUKINK MANE | 5
koją į vidų lyg jos čia nė nebūtų. Nusprendusi, kad

galutinai apsikvailintų, jei įsiveltų į dar vieną mūšį,
kurį neabejotinai pralaimėtų, Malorė akimirksniu
pakeitė taktiką.
—Na, jei reikalauji... —Ji paleido durų rankeną,
abejingai gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė per vieną
didžiulį žingsnį. - Žinoma, prašau užeiti.
Gabrielius pateisino savo gerą vardą ir net neban
dė piktdžiugiauti. Vis dėlto tai menkai paguodė, nes
vos tik jis peržengė slenkstį, o už nugaros užsivėrė
durys, Malorė suprato, kad ir vėl apsiriko. Nesvarbu,
kad jos orumas jau nukentėjo. Jai vis tiek reikėjo
spardytis, verkti, spiegti - daryti viską, kad tik ne
prisileistų jo artyn. Nes jos ir taip mažytis butukas,
rodės, visai susitraukė nuo Gabrieliaus buvimo. Jis
ne tik užėmė visą erdvę, bet ir sugėrė visą orą, privertė
ją pasijusti maža, gaudančia kvapą ir pernelyg... dirg
lia. Jaučiančia jo ūgį, jėgą, kūno karštį. Gabrielius
žvilgtelėjo jos pusėn ir ją tarsi kažkas krestelėjo.
Sunku patikėti, bet kažkada jai atrodė menknie
kis begėdiškai flirtuoti su šiuo vyru. O tai visiškai
nieko nereiškė. Visai ne dėl to, kad ji privalėjo iš
laikyti meistriškai ir rūpestingai susikurtą tuščios
vakarėlių mergaitės reputaciją. Tebūnie pamiršti jos
nusižengimai, bet Malorė labai anksti suvokė, jogjis
pernelyg bauginantis, todėl verčiau apsiriboti papras
tomis nerūpestingomis linksmybėmis. Nepaisant
6 | CAROLINE CROSS
to, jiedviem susidūrus kokiame nors prabangiame

Denverio elito pobūvyje, Malorė jau tirpdavo iš ma
lonumo nuo apėmusio subtilaus abipusio jaudulio.
Atrodė, kad oras imdavo po truputėlį kaisti, vos tik
juodu priartėdavo vienas prie kito. Neišvengiamai
eidavo šokti ir ji džiaugdavosi galėdama priglusti ar
čiau, šnabždėti jam į ausį siaubingiausius pasiūlymus
ir stebėti pavojingą Gabrieliaus lūpas iškreipiantį
šypsnį, kai ji piršto galiuku perbraukdavo jam per
smakrą. Bet užvis geriausia, kai sukantis aikštelėje
Gabrieliaus ranka ant jos liemens savininkiškai įsi
tempdavo, vos tik ji klubais priglusdavo prie jo. Ir
dar tas patenkintas, bet kartu ir įspėjantis jo žvilgs
nis, sukeldavęs aštrų jaudulį, juntamą iki pat pirštų
galiukų.
Buvusio gyvenimo liekanos, staiga sau priminė
Malorė. Kol Gabrielius ir jo prakeiktasis Stylų sau
gumas ėmėsi vaikytis jos tėvą. Tada ji neteko namų,
draugų, paskutinių iliuzijų, o svarbiausia - savigar
bos. Jau neminint didžiulių turtų. Juk kol jų turėjo,
svarbiausias visais atžvilgiais rūpestis būdavo - sa
vaitgalį apsipirkti Paryžiuje ar slidinėti Gstade*.
Atrodė, visa tai buvo prieš šimtą metų. Dabar
tis - visiškai kitokia. Šiuo metu Malorė mirtinai
nuogąstavo, ar pavyks susirasti kitą darbą, kuris leistų
Gstaad- slidinėjimo kurortas Šveicarijoje (vert.).

nebadauti ir išlaikyti stogą virš galvos. Bet tai tik jos

vienos reikalas ir niekieno daugiau.
Aišku, Gabrielius gali įsiveržti čia atrodydamas
kaip puolęs Armani angelas juodais trumpais plau
kais, idealiai pasiūtais drabužiais ir blauzdas siekian
čiu juodu odiniu paltu. Taip, jo stilius išskirtinis.
Malorė kažkada juokais jį pavadino elegantišku šik-
niumi. Gabrielius gali sujaukti ramybę ir sugrąžinti
to gyvenimo prisiminimus, kuriuos ji keletą mėnesių
bandė pamiršti. Bet jis negali pasiekti jos širdies
gelmių. Malorė metų metus tobulino savo gynybą,
mokėsi, kaip bendraujant išlaikyti atstumą, o vyrus
išmušti iš pusiausvyros.
Sis suvokimas nuramino. Apatinė lūpa jau buvo
bepradedanti drebėti, bet Malorė susitvardė. Ji ty
liai iškvėpė, atitraukė rankas nuo chalato, nes kuo
puikiausiai suprato, kaip gali paveikti šiek tiek leng
vabūdiško seksualumo. Kilstelėjo rankas, suėmė il
gų nepaklusnių plaukų kupetą ir krestelėjo už nu
garos.
- Na? - Ji sukryžiavo rankas po krūtine ir kaip
įmanydama stengėsi atrodyti nuobodžiaujanti. —Ir il
gai taip stovėsi? Maniau, nori man kažką pasakyti.
-Taip. Ir aš maniau. - Gabrieliaus veido išraiška
buvo neįskaitoma, o žvilgsnis klaidžiojo nuo jos akių
iki kaklo ir atviro tarpo tarp krūtų, kol galiausiai
apsistojo ties veidu. —Aš klydau.
8 | CAROLINE CROSS
—Tu? Klydai? —Akimirką Malorės širdis sudrebė

jo, tada ji nenuoširdžiai nusišypsojo. - Tikrai ne.
Gabrielius nė nešyptelėjo.
- Verčiau paklausysiu, ką tu pasakysi. Kodėl ne-
papasakoji, ko, po galais, sieki, Malore?
- Nesupratau?
- Neabejoju, paskutiniai mėnesiai turėjo būti
sunkūs, bet...
- Sunkūs? —sušuko Malorė, bet tuoj pat vėl
pritilo. —Prašyčiau. —Ji nereikšmingai spragtelėjo
pirštais. - Aš buvau debiutante, o visi žino, kad jei
išmoksti šokti valsą ir tobulai atlikti reveransą avėda
ma aukštakulnius, gali susidoroti su bet kuo. Argi ne
mano namai įkeisti, turtas išparduotas iš varžytinių,
automobilis sugrąžintas nuomotojams, pasistengus
žiniasklaidai šeimos vardas sumaišytas su purvais?
Ak, bet tai tik mažmožis. Išmokti miesto autobusų
maršrutus —štai kur tikrasis iššūkis...
- Nereikia, - pertraukė Gabrielius. - Visai ne
bandau sumenkinti šios situacijos ir tu tai žinai.
Kelo darbeliai nepateisinami - apiplėšia Morganų
susivienijimo investuotojus, o paskui deda į kojas.
Bet vis tiek neaišku, kodėl tu dirbi Pas Anabelę...
- Dirbau, ačiū tau, - burbtelėjo Malorė nekreip
dama dėmesio į jo užuominas apie tėvą.
- Arba kodėl gyveni šitaip. - Jis mostelėjo į vir
tuvę su vieninteliu subraižytu stalu ir sena virykle,
į svetainę-miegamąjį, kur pats gražiausias daiktas

buvo pora nederančių sulankstomų staliukų, Malo-
rės atsitemptų iš labdaringos organizacijos, esančios
už devynių kvartalų.
- Žinau. Argi tai ne absurdiška? Vien .dėl to,
kad mano lėšos ribotos, neturiu darbo patirties ir
apgailėtinų rekomendacijų, darbdaviai ir savinin
kai visai nenori manęs priimti. Ir kas būtų galėjęs
pagalvoti?
Sį kartą pavyko pasiekti tikslą ir tos goslios lūpos
trumpam įsitempė.
- Kai paskutinį kartą tikrinau, - ramiai pareiškė
Gabrielius, - gaudavai lėšų iš patikos fondo, kurio
negalėjo paliesti nei teismai, nei bankai.
- Na, taip, tai mano lėšos. - Žinodama, kad
vaikšto peilio ašmenimis, Malorė apgailestaudama
papūtė lūpytes, gūžtelėjo pečiais ir tyčia nesuturėjo
chalato, kai jis per žemai nuslydo petimi. - Liūdna
žinia ta, kad dėl mano kelionių, pasilinksminimų ir
karštos meilės Jimmy Choos* batams Dom Pėrignon
šampanui ir šilkiniams apatiniams... jos tiesiog iš
garavo.
- Rimtai? - Jis rūsčiai dėbsojo nežinodamas, ti
kėti ar ne.
Malorė atlaikė Gabrieliaus žvilgsnį.
* Londone dirbantis japonų l^mės dizaineris (verr.).

10 I CAROLINE CROSS
- Taip pat rimtai, kaip ir gresiantis širdies smūgis.

- O... tai? - Jis pirštu parodė į nutriušusį kamba
rėlį ir Teksaso valstijos formą primenančią vandens
žymę ant sienos tarp dviejų siaurų langų.
Malorė pergalingai kilstelėjo smakrą.
- Geriausia, ką galiu sau leisti.
Gabrielius nuščiuvo. Nepaprastai žalios akys ta
rytum vėrė ją kiaurai. Jis, rodės, bandė apgalvoti jos
žodžius. Tada nusikeikė ir nusisuko. Palto skvernai
suplevėsavo - jis žengė tris žingsnius į svetainę, bet
erdvės buvo per mažai.
- Susirink daiktus, - įsakė vis dar atsukęs nu
garą. - Viską, ko tau prireiks šiai nakčiai. Rytoj ką
nors atsiųsiu surinkti likusių daiktų.
Malorė nebūtų labiau nustebusi, jei Gabrielius
būtų pargriuvęs ant grindų ir pareiškęs, kad negali
be jos gyventi.
-Ką?
Jis apsisuko.
- Pasakiau - pakuokis daiktus. Daugiau čia ne
praleis! nė vienos nakties.
Tai turbūt sapnas. Gal ji ir visai budri, bet juk
užmigo ant gumbuotos ištraukiamos sofutės. Nes
viskas, kas atrodė labai tikra, - vėsus nutrintas li
noleumas po basomis pėdomis, silpnas, svaiginantis
Gabrieliaus losjono kvapas, visada apimantis jaudulys
jaučiant šį vyrą šalia —tik jos vaizduotės vaisius.
Malorė pakėlė galvą laukdama, kas bus toliau.

- Ir kurgi turėčiau eiti?
—Pas mane.
Ji ir vėl suklydo —be jokios abejonės, tai ne sap
nas. Nes kad ir kaip būtų įsišėlusi jos vaizduotė, kad
ir kokia vieniša, beviltiška ar įbauginta ji jaustųsi,
niekada negalvojo, kad problemą reiktų spręsti at-
sikraustant pas Gabrielių. Tai būtų tas pats, kas
dalytis narvu su tigru. Gal ir būtų nepakartojama
kokią pusę minutės, bet visiškai siaubinga paskui.
Bet kodėl - tik akimirksnį - ji labiau nei ko kito
pasaulyje troško priimti jo pasiūlymą? Kodėl geidė
užsimerkti, atsidurti tvirtame jo glėbyje ir ištarti:
Taip, Gabrieliau, pasirūpink manimi?
Įprotis, piktai tarė sau Malorė. Dvidešimt aš
tuonerius metus gyveno nerūpestingai, nuolat rink
davosi lengvesnį kelią, atsisakydavo savo galios ir
leisdavo kitiems tvarkyti savo likimą. O juk dar tą
pačią dieną, kai buvo iškraustyta iš devyniasdešimt
metų jų šeimai priklausiusio namo, prisiekė, kad taip
daugiau niekada nebenutiks. Tos priesaikos atsisakė
išsižadėti, nors ir teko prarasti daugybę darbų, neval
gyti, kad sudurtų galą su galu, arba gyventi tokioje
vietoje kaip ši.
O jei vis dėlto tektų suardyti Gabrieliaus planus?
Na, tai būtų tarsi premija. Juk jis įskėlė tą kibirkštį,
paleidusią jos gyvenimą vėjais.
12 | CAROLINE CROSS
- Labai ačiū, - padėkojo Malorė ne itin nuošir

džiai, - bet aš atsisakau.
Ji visada laikė Gabrielių nuovokiu. Kartais jo
sumanumas net nustebindavo, tad ir šį kartą Ga
brielius jos nenuvylė.
- Nenori į mano namus? Puiku. Išsirink viešbutį.
Galėsi likti ten, kol rasiu kitą vietą.
Malorė prisiminė paskutinę savo viešnagę vieš
butyje ir sudrebėjo. Vis dėlto negalėjo paneigti, kad
jai smalsu.
- Tikrai tai padarytum? Apgyvendintum mane
savo sąskaita? Net jei pasakyčiau, kad nesu pasiruo
šusi pamiršti tavo vaidmens toje istorijoje?
- Taip.
- Net jei atsisakyčiau miegoti su tavimi, kad ir
koks mielas būtum?
- Taip. Nors neprisimenu, kad būčiau siūlęs.
- Bet kodėl? Kokia tau iš to nauda?
Gabrielius patraukė plačiais pečiais ir šie lengvai
sujudėjo po elastinga palto oda.
- Rami sąžinė. Nereikia būti žinovu, kad suvok
tum, jog ši vieta nesaugi. Įėjimai į pastatą nepatikimi,
tavo duryse nėra įleistinės spynos. Galiu lažintis iš
savo metinio pelno, kad penkiametis dantų krapš
tuku išlaužtų tavo langus. Gyveni tarp chuliganų,
kuriuos įveikti esi pasiruošusi lygiai taip pat, kaip į
pitbulių būdą įmestas kačiukas. Todėl jokiu būdu
neleisiu tau čia pasilikti.
Su kuo nors kitu Malorė būtų apsvarsčiusi pas

kutinį pareiškimą - pasipuikavimo viršūnę. Bet tik
ne su Gabrieliumi. Žinojo, kad jis sako, ką galvoja,
o tada pykdo iki galo. Tik gaila, kad net ir jis ne
visada gauna, ko nori.
- Ne tau spręsti, - atrėžė ji. —Tai mano reikalas
ir aš niekur iš čia neisiu.
- Malore. - Jis kalbėjo itin kantriai, kaip suaugu
sieji su ypač nepaklusniais vaikais. - Būk protinga.
- Ne. - Vienas trumpas, bet tvirtas žodelis. - Gab
rieliau, aš nenoriu tavo pagalbos. Man jos nereikia.
Savimi pasirūpinti galiu ir pati.
- Tikrai tuo tiki?
Žinoma, ji netikėjo. Dar ne. Nevisiškai. Bet jau
verčiau elgetaus gatvėje, nei jam prisipažins.
- Taip. Visiškai.
Gabrielius stebeilijosi į ją, bet ir vėl neatskleidė
savo jausmų. Nerodė nė menkiausios nuostabos,
kad ji galinti pasakyti ką nors nežmoniško. Įspeista
spindinčių jo akių, nenumanydama, ką jis galvoja,
ir nerasdama išblaškančių žodžių, Malorė laukė. Tik
nebuvo tikra ko.
Kai tyla užsitęsė, Malorės galvoje ėmė keistis
visokie scenarijai. Jei ęabrielius panorėtų, mintijo
ji, galėtų persimesti ją per petį ir paprasčiausiai iš čia
išsinešti. Arba - vėl apėmė pažįstamas jaudulys - ga
lėtų prisiartinti, priglausti ją prie savo tvirto vyriško
kūno, paguldyti ant sofos ir...
14 | CAROLINE CROSS
- Ką gi, gerai. Tada viskas baigta.

Nuobodžiaujantis, monotoniškas Gabrieliaus
balsas sugrąžino Malorę iš svajonių. Vis dėlto pri
reikė kelių akimirkų, kad suvoktų jo žodžius.
Viskas? Jie baigė? Tikrai?
Vieną sekundę Malorė nežinojo - juoktis ar verk
ti. Tada ji atgavo blaivų protą, kurio kaip įmanydama
vengė visą gyvenimą.
Gal kvaištelėjai?Jis prisipažįsta pralaimėjęs. Dėl
Dievo meilėSy paskubėk ir išgrūskjį pro durisykol dar
nepersigalvojo.
-Tik įsivaizduokite, - šiek tiek ironiškai prabilo
ji. - Pagaliau mes dėl kažko galime susitarti.
Gabrieliaus skruostas ėmė trūkčioti.
- Žiūrėk savęs, širdele, - patarė jis žengdamas
durų link. —Juk žinai, kas sakoma apie mergaites,
erzinančias vilką.
- Ne. Nežinau.
Malorė prisivertė nesitraukti iš vietos. Jau beveik
apsidžiaugė, kad viskas baigėsi. Jis patrauks savo ke
liu, ji - savo ir po dienos, savaitės, mėnesio šis vyras
liks tik miglotas buvusio gyvenimo prisiminimas.
Bet Gabrielius staiga prisiartino.
- Man ir nerūpi...
Be jokio įspėjimo jis priėjo dar arčiau. Ji išsigan
do, įkvėpė ir pabandė pasitraukti jam iš kelio, bet
jau buvo per vėlu.
Gabrielius dideliu delnu paėmė Malorę už smak

ro ir prisitraukė jos veidą prie savojo.
- O turėtų rūpėti, - sukuždėjo. - Nes patarlė
byloja, kad galiausiai grobuonis smogia atgal ir suryja
tokius mielus padarėlius kaip tu pietums... —Nuo
švelnios įspėjamosios gaidos jo balse Malorės viduje
kažkas netikėtai apsivertė.
Malorė sunkiai nurijo seiles. Vis dėlto jos balsas
nuskambėjo beveik ramiai, kai sumirksėjusi tarė:
- Kaip įdomu. O dabar paleisk mane.
- Dar ne. Reikėtų išsiaiškinti dar vieną dalyką.
- Nejaugi? Kokį?
- Kai mes pagaliau pasimylėsime... - Gabrieliaus
žvilgsnis nuslydo jos lūpomis, pasimėgavo, paskui
lėtai sugrįžo prie akių, - tai neturės nieko bendra su
skolos grąžinimu. Patikėk manim, Malore. Kiekvie
na savo kūno dalele geisi manęs taip, kaip aš tavęs.
Tai išrėžęs jis paleido ją - taip greitai, kaip ir
sugriebė, - ir atsitraukė.
Kai Malorė atgavo kvapą, Gabrieliaus jau ne
bebuvo.
16 | CAROLINE CROSS
ANTRAS SKYRIUS
tutinanti, nepakenčiama. Ir velniškai za-
ik apibūdina Malorę Morgan, niūriai

pagalvojo Geibas įr žengtelėjo ant sutrūkinėjusio
šaligatvio priešais apšiurusį pastatą. Pasistatė palto
apykaklę, kad apsisaugotų nuo vėsaus kovo vėjo, pa
tikrino prišiukšlintos gatvės eismą, tada nužirgliojo
prie savo sportinio automobilio, pastatyto kitoje kel
kraščio pusėje. Prabėgomis žvilgtelėjo į jį ir padavė
dvidešimtinę tvirtam meksikietiško gymio vaikiui,
pasisiūliusiam kartais užmesti akį į masiną.
-Ačiū, miijo*.
Jie sutarė dėl dešimtinės avansu ir likusios dalies,
jei vaikis laikysis pažado, tad jo džiaugsmas buvo
suprantamas.
- Muchas gracias, pone!
Gabrielius linktelėjo.
- Užsitarnavai.
- Si. O jei dar atvyksite į Latimero gatvę ir jums
* Mi'ijo (isp.) —mano sūnau.
ko nors prireiks, pasiteiraukite Tonio, gerai? Aš labai

gerai jumis pasirūpinsiu.
- Turėsiu tai galvoje.
- Bueno!*- Vaiko veide šmėstelėjo skubri šypsena.
Jis nudūmė tolimajame kvartalo kampe išvydęs susto
jusį autobusą. Pralėkęs pro trijulę tatuiruotų gatvės
kietuolių, rūkančių prie lentomis apkaltos parduo
tuvės, pamojavo pavargusiai jaunai moteriai, sunkiai
kopiančiai laiptais. - Mama, mama! Zinai, ką? - su
šuko jis prieblandoje skubėdamas jos pusėn.
Pasirodo, Geibas kažkam ką tik praskaidrino
dieną. Tik velniškai gaila, kad ne tam, kam norėjo.
O ko gi jis tikėjosi? Jis, gerai žinomas dėl savo
sumanumo, subtilumo, sugebėjimo plačiai mąs
tyti ir visada esantis trimis žingsniais toliau nei jo
oponentas, ką tik pasielgė lyg koks nevėkšla liurbis.
Įsiveržė į Malorės namus, reikalavo kažkokių atsa
kymų, išpyškino įsakymus, užgauliojo. Juk privalėjo
meilikauti. Dėl Dievo meilės, užmiršęs blaivų protą
jis net pažadėjo intymius santykius.
Vienintelis dalykas, dėl kurio ši diena netapo
visiškai nesėkminga, - labai pelninga per pietus pa
sirašyta sutartis. Pagal ją jis turėjo nustatyti silpniau
sias Lux Pacifica viešbučių tinklo apsaugos vietas ir
parengti saugumo strategiją.
Bueno (isp.) —gerai.

18 | CAROLINE CROSS
Bet kalbant apie kitus dalykus... Gabrielius ne

kantriai krestelėjo galvą, stumtelėjo automobilio
pavarų svirtį ir nuvairavo pramoninio rajono link,
kur buvo įsikūręs pagrindinis Stylų saugumo biuras.
Penktadienis, piko valandos, tad automobiliai vos
judėjo, todėl jis turėjo marias laiko apmąstymams.
Gabrielius išties nepajėgė nuslėpti nuostabos, kai
įžengęs Pas Anabelę suvokė, kad karamelės spalvos
plaukų administratorė, kurią, rodės, dievino visi
vyrai, buvo Malorė. Jis taip pat neįstengė racionaliai
paaiškinti, kodėl jam taip nepatiko stebėti, kaip
padūmavęs žvilgsnis vos tik jį pamačius iš malonaus
persimaino į priešišką.
Per ketverius metus - tiekpažinojo Malorę —Gab
rieliui niekada neteko matyti jos supykusios. Nei kai
vėpla padavėjas per Denverio simfoninio orkestro
sezono atidarymą apipylė ją šampanu, nei kai per
Megės Bender Helovino vakarėlį balkone užtiko
tėvą, burkuojantį su viena iš draugių. Todėl šį kartą
Malorės įtūžis patraukė Gabrieliaus dėmesį. Kaip
ir niekinamas pasmerkimas. Bet ne dėl to, kad jis
būtų supykęs ar įsižeidęs, kaip galėjo spėti apstulbęs
restorano vadybininkas.
Ne. Per, rodos, niekada nesibaigsiančius dalyki
nius pietus, kuriuos buvo priverstas tęsti, Gabrie
lius atsitokėjo, nes, jo manymu, po Malorės pykčiu
slypėjo vienišumo jausmas. Taip pat jis įtarė, kad
linksmosios mergaičiukės virsmas darbuotoja, visus

siuntinėjančia po velnių, reiškė, jog jis kažko nenu
matė. O tai bet kokiu atveju neatleistina.
Žinoma, Gabrielius nelaikė savęs neklystančiu.
Bet kai mirė mama ir jis vos sulaukęs keturiolikos
liko atsakingas už astuonių vaikų šeimą, klaidos
paprasčiausiai tapo neleistina prabanga. Tai nepa
sikeitė ir per metus, praleistus specialiųjų operacijų
komandoje.
Žinoma, darydamas klaidų iš beturčio etatinio
tėtuko nebūtų tapęs įtakingu ir turtingu verslinin
ku. Viską, ką jis turi, - sėkmę, patikimą reputaciją,
aplinkinių pagarbą - lėmė įžvalgumas, kruopštus
planavimas, išlavinta intuicija ir sugebėjimas greitai
perprasti situaciją. Vis dėlto šiandien šios savybės
kažkur dingo, galiausiai pripažino jis statydamas
automobilį požeminiame Stylų saugumo garaže.
Gabrieliaus pasaulyje rezultatas buvo viskas. O
Malorė liko patogiai įsitaisiusi savo skurdžiame bu
tuke, tad jo sprendimas susirasti ją prieš patikrinant
visą situaciją, ko gero, nebuvo pats gudriausias.
Vis dėlto Gabrielius tiesiai pripažino - kol nesu
sitiko su Malore, reikalai nebuvo nepataisomai nuėję
šuniui ant uodegos. Būtų per švelnu teigti, kad jis
buvo užkluptas iš pasalų. Greičiau jau gavo kūju į
tarpuakį. Nes, brangus Dieve, vien jos vaizdas...
Įsisupusi į tą plonytį skaisčiai raudoną chalatėlį,
20 | CAROLINE CROSS
basa, sutaršytomis rusvų ir auksinių plaukų sruogo

mis, lyg žiedlapiai švelniai paraudusiais skruostais
Malorė atrodė taip, tarsi būtų ką tik išlipusi iš lai
mingo vyro lovos.
Gabrielių iškart apėmė geismas. Bet jis niekada
neleisdavo aistrai užvaldyti proto. Vis dėlto kai Ma
lorė visomis pastangomis bandė suvaldyti drebančią
apatinę lūpą, kažkas jo viduje krustelėjo. Gabrielius
negalėjo pasakyti kas. Šiaip ar taip aistra privertė
suabejoti, kas yra padėties šeimininkas.
Tai prisiminęs Gabrielius net įsitempė. Išlipo iš
automobilio, suspaudė apsaugos kodą ir įėjo į pa
grindinį pastatą. Pasirinko ne liftą, o laiptus. Užlipo į
pagrindinį aukštą, pasuko į kairę. Dideliais žingsniais
nužirgliojo plačiu koridoriumi. Praėjo didžiulį savo
kabinetą ir patraukė tiesiai pas brolį Kuperį. Apsi
džiaugė išvydęs degančią šviesą.
Kyštelėjo galvą pro atvertas duris.
- Ar radai informaciją, kurios prašiau?
Jaunasis Stylas - ketvirtas iš devynių vyrų - susi
kūprinęs pakėlė akis. Jis drybsojo visai atsipalaidavęs,
sportbačiais apailtas kojas užkėlęs ant rašomojo stalo,
bet ant kelių buvo pasidėjęs kompiuterį ir pirštai
skubriai bėgiojo klaviatūra.
- Ar moterys alpsta vos tik aš įeinu į kambarį? -
paklausė jis linksmai. —Atsakymas, didysis broli, be
abejo, yra taip.
PRISIJAUKINK MAN E | 21
-Ir?
- Ir ko gi tu ten stovi? Tuoj pasitempsiu kaklo
raumenis. Užeik, pasidalyk savo rūpesčiais, papa
sakok dėdei Kuperiui, kas šiandien tapo rakštimi
tavo užpakalyje?
Gabrielius nemandagiai prunkštelėjo.
- Nesulauksi tos dienos. —Nepaisant to, jis užėjo
į kabinetą, bet ne dėl to, kad Kuperis pakvietė. Jis čia
tam, kad surinktų žinias, o ne jomis dalytųsi. - Na?
Tai ar pasakysi, ką pavyko atkapstyti?
Kuperis gūžtelėjo pečiais.
- Nedaug kas pasikeitė. Kalebo Morgano arešto
orderis vis dar galioja, nors mano žmogus iš FTB tei
gia, kad šiuo metu jis nevertas net popieriaus lapo, ant
kurio yra išspausdintas. Tol, kol Morganas liks SanTi-
moteo, jie negalės jo paliesti, jau nekalbant apie bent
vieną skatiką iš jo pavogtų pinigų. Beje, suma, mano
drauge, dabar padidėjo iki dvidešimties milijonų, o
tai reiškia, kad tu ir vėl laimėjai biuro lažybas.
- Nuostabu. - Gabrielius nusivilko paltą ir atsai
niai nusviedė ant tamsiai mėlyna zomša aptrauktos
kėdės priešais rašomąjį stalą. - Man patinka tiksliai
numatyti nesėkmės mastą.
- Tik neprisiimk visos atsakomybės, - ramiai
perspėjo Kuperis. —Velniškai gerai žinai, kad viskas
būtų daug blogiau, iei mes nebūtume laiku įsitraukę
į visą šį reikalą.
22 | CAROLINE CROSS
Po galais, būtent taip jis ir galvojo. Neramiai

žingsniuodamas prie lango kambario gale Gabrielius
pripažino, kad visiškai neapgailestauja, jog būtent
Stylų saugumui teko išaiškinti negarbingus Kalebo
Morgano sandorius.
Jie padarė tai, kam buvo nusamdyti, - patikrinti
Morgan Creek Investment. Ir jie tai adiko taip, kaip
darydavo viską, - nuodugniai ir iki pat galo.
Nesvarbu, kad tai ne visai jų srities darbas. Be to,
jų klientas, busimasis Morgan Creek investuotojas,
tikėjosi vien tik greitos bendrovės apžiūros. Mat jis
vylėsi nuraminti savo seną motiną, kuri prisiekinė
jo, kad per paskutinę kelionę į užsienį jai nepavy
ko surasti taivanietiško prekybos centro, nurodyto
bendrovės buklete. Dabar sūnus kiekvieną savaitę
siunčia mamai gėlių, nes toji išgelbėjo nemenką
sumelę paaiškėjus, kad prekybos centras iš tikrųjų
net neegzistuoja.
Kai Stylas informavo įgaliotuosius valdžios atsto
vus, Morganas jau kitą dieną pabėgo iš šalies. Dabar
jis greičiausiai sėdi atogrąžose, naujo dvaro veran
doje, siurbčioja kokteiliukus ir prabangiai gyvena iš
pasisavintų milijonų, kuriuos paslėpė neliečiamose
užsienio sąskaitose.
Gabrielius apgailestavo tik dėl to, kad jiems anks
čiau nepavyko sutramdyti to šunsnukio. Aišku, Mor
gano darbelių nebepakeisi, bet neabejotinai būtų
PRISIJAUKINK MANE j 23
mažesni dėl to atsiradę nuostoliai. Atmetus nesumo

kėtus mokesčius ir pirmoje vietoje esančius kredito
rius, apgautiems klientams liko tik trupiniai.
Ir dar liko Malorė. Kuri, kaip prieš penkias va
landas manė ir pats Gabrielius, turėjo būti išlėkusi
į Santą Kruzą, Monte Karlą arba kokią nors kitą
egzotišką vietelę ir vienatvėje laižytis žaizdas. Tik jau
nesiglausti viename prasčiausių Denverio rajonų ir
bandyti pragyventi iš minimalaus uždarbio.
Štai čia jis taip netikėtai suklydo.
- O kaip Morgano duktė? —staiga pasiteiravo
Gabrielius ir atsigręžęs viltingai sužiuro į brolį. - Ką
radai apie ją?
Nenustygstantys Kuperio pirštai aprimo.
- Turi galvoje be to, kad ji šiandien per pietus
tave visiškai sutriuškino?
- Kaip, po galais, apie tai sužinojai?
Kuperis užvertė akis į lubas.
- O kaip tau atrodo? Slaptas šeimos žinių per
davimo būdas, brolau. Kažkokia moteris, su kuria
Lila lankė mokyklą, matė, kas atsitiko restorane,
tučtuojau paskambino Lilai ir viską išklojo. Lila
papasakojo Domui, kai šis vežė ją pas gydytoją, o
jis —man, kai grįždamas namo stabtelėjo pasiimti
Ledererio bylos.
- Viešpatie. —Bendravimo tarp brolių tinklas
veikė gerai, bet per pastaruosius metus, atsiradus
24 | CAROLINE CROSS
Dženai su Lila, Gabrieliaus brolienėms, dar labiau

patobulėjo.
- Aha. Truputį gąsdina, ar ne?
- Taip. Ar Lilai viskas gerai? Gydytojas nepasa
kė nieko bloga? - Gabrielius sugrįžo prie Kuperio
stalo.
- Kiek žinau, ji jaučiasi taip gerai, kaip bet kuri
šeštą mėnesį besilaukianti moteris. Bet štai Domas
gali ir neištverti.
- Nieko nauja.
Jų brolis Dominykas, buvęs jūrų ruonis*, visada
buvo drąsus, tvirtas, silpnumo nedemonstruojantis
karys. Bet vieną dieną gavo užduotį išgelbėti gražią,
visuomenėje gerai žinomą šviesiaplaukę iš kažkokio
Dievo pamiršto užkampio, kur ji buvo laikoma ne
laisvėje. Dabar jis ir Lila jau susituokę, laukia savo
pirmagimio. Dominykas toks globėjiškas —kaip ar
mijos generolas su vieno kareivio pulku.
- Spėju, kad tu teisus, - pripažino Kuperis. -
Šiandien Lila tik užsiminė, kad jai labai patinka or
ganizuoti kažkokį didžiulį labdaros pokylį, ir Domas
jau ėmė griežti dantimis. Atrodo, kuo arčiau gim
dymas, tuo sunkiau jam sekasi apsimesti, kad visai
netrokšta kur nors ją nugabenti ir įvilkti į patikimą
apsauginę pūslę. —Kuperis atsiduso. —Jei nebūtų
United States Navy Sea, Air and Land Forces (angį.) - spe
cialusis JAV karinio jūrų laivyno operacijų būrys (vert.).
taip juokinga, atrodytų išties apgailėtinai. O juk jis

buvo toks nepalaužiamas vyrukas.
Niūri Gabrieliaus nuotaika truputėlį pragiedrėjo
išvydus graudžią brolio veido išraišką.
- Meilė priverčia žmones daryti kvailus dalykus.
Dar viena puiki priežastis, kodėl meilė - ne
jam.
- Tikrai. - Stumdamas klaviatūrą ant stalo Ku-
peris vėl sutelkė dėmesį į Gabrielių. Staiga apėmęs
liūdesys akimirksniu išgaravo. —Kadangi kalbame
apie kvailus dalykus, pasakyk, ar dieviškoji panelė
Morgan tikrai dirba padavėja?
- Administratore, - pataisė Gabrielius.
- Ir ji iš tikrųjų pavadino tave savanaudžiu kalės
vaiku?
- Galbūt. Aš nekonspektavau.
-Ir?
- Ir viskas. Kaip minėjai, ji išvadino mane rinkti
niais žodžiais, atsisakė pasodinti prie staliuko, o kai
jos bosas pabandė užglaistyti padėtį, išėjo.
- Aha. - Kuperis mąsliai pažiūrėjo į Gabrie
lių. - O ką sakė, kai vėliau nuvažiavai pas ją? Vis
dar buvo įsiutusi?
- Kas sako, kad aš pas ją buvau?
- Prašyčiau. - Kuperis paniekinamai prunkštelė
jo. —Atšaukei popietinius susitikimus, pasiteiravai
naujausios informacijos apie Morganų šeimą, o nuo
26 | CAROLINE CROSS
tos akimirkos, kai čia įėjai, buvo akivaizdu, kad

nerandi sau vietos. Be to, Domas minėjo, kad judu
visada patikote vienas kitam...
Gabrielius iškart prisiminė, kaip nuslydęs Malo-
rės chalatas atidengė lygius ir švelnius jos pečius.
- Vis dėlto tai tiesa, —padarė išvadą Kuperis. —Tu
buvai pas ją.
Gabrielius pasistengė pamiršti malonią viziją.
- Tu teisus. Buvau. Mane pamačiusi ji nenu
džiugo, bet turint omenyje aplinkybes, tai nebuvo
netikėta. O dėl to, apie ką diskutavome toliau...
Jis pagalvojo apie Malorės bandymą abejingai
reaguoti į susidariusią padėtį. Juk ji užsispyrusi tvir
tino, kad jai puikiai sekasi, bet Gabrielius ir vėl
pasijuto nusivylęs, sunerimęs, susierzinęs ir - nors
nesuvokė kodėl - susijaudinęs.
- Ne tavo reikalas.
- Ei, liaukis. Nesakyk, kad paliksi nežinioje savo
mylimiausią brolį.
- Po paraliais, ne. Bet, kiek žinau, Dėkas vis dar
Borneo.
- Oi. —Kuperis nutaisė įsižeidusio žmogaus
žvilgsnį. —Būtų pakakę paprasčiausio ne.
-Tarsi tas žodis kada nors tave sustabdytų. Palik
mane ramybėje. - Gabrielius pasilenkė ir delnais
įsirėmė į stalą. —Nesvarbu, kaip stipriai trokščiau
pasidalyti slapčiausiais savo jausmais, išgirsti, kaip
judu su Domu sielojatės dėl mano meilės reika

lų. - Su kiekvienu žodžiu jo balse pasigirsdavo vis
daugiau kandumo. —Jau po šešių, o aš dar turiu
planų šiam vakarui. Taigi tu man išpyškini viską, ką
žinai, o kitką paliekam kitam kartui? Tarkim, kai jūs,
mergiotės, surengsite pižamų vakarėlį.
Kuperis priekaištingai pažvelgė į brolį.
- Visai nebūtina būti nemandagiam.
Tylėdamas Geibas nepaliovė dėbsojęs į jį.
- Gerai, gerai, —skubiai išbėrė Kuperis ir pasi
duodamas pakėlė rankas. - Štai. Prieš šešis mėnesius
mūsų subjektas slėpėsi šeimos name, nors personalas
jau buvo ądeistas. Galų gale pasirodė FTB, viską
konfiskavo ir uždėjo spynas. Ji persikraustė į Mark
ham Plaza. Praleido ten keletą savaičių. Paskui jos
kredito kortelės nebepriėmė ir buvo išsiaiškinta,
kad tai jokia klaida. Kalbama, kad ji viską bandė
ištaisyti išrašydama čekį, bet ir jį bankas pripažino
negaliojančiu, todėl administracija ne itin maloniai
paprašė jos išsikelti.
Kuperis išsitiesė ir pažvelgė į kompiuterio ekraną.
- Kredito kortelės ataskaita rodo, kad dvi skir
tingos butus nuomojančios įmonės jau po savaitės
patikrino jos duomenis. Ji turėjo daug kortelių, bet
visos buvo likviduotos dėl vėluojančių arba išvis
jokių įmokų, keletas net su žymiu likučiu. Todėl
manau, kad ji nieko neišsinuomojo.
28 | CAROLINE CROSS
Turint galvoje, kur Malorė gyvena, Geibas suvo

kė, jog Kuperis sako tiesą.
- Įdomiausia, kad, išskyrus nedidelį vienos sąs
kaitos likutį, po kelių savaičiųviskas buvo apmokėta.
Be to, maždaug prieš šešiasdešimt dienų menka suma
ji bandė apmokėti paskutinę skolą, bet ėmė delsti
atsiskaityti su nuomotojais.
Geibas susiraukė bandydamas suvokti prasmę.
- O kaip dėl banko sąskaitų? - Atsitraukęs nuo
stalo jis ėmė žingsniuoti po kabinetą.
- Einamoji sąskaita uždaryta, nes viršytas kre
ditas. Daugiau nieko, be to, neturėjau laiko, kad
padaryčiau kažką daugiau, o ne vien tik sudrumsčiau
paviršių. Tai svarbu?
- Greičiausiai ne. Tik pagalvojau... - Pasirodo,
pagalvojo neteisingai ir tai buvo pagrindinė prie
žastis, kodėl nepatikrino jos anksčiau. —Ji gaudavo
pinigų iš patikos fondo. Ir nemažai. Sako, kad jų
jau seniai nebėra.
Kuperis susiraukė.
- Tu ja netiki?
- To nesakiau, tik noriu įsitikinti. - Nepaisant
triuškinančių įrodymų, kad Malorė neturėjo atsar
ginio plano, Gabrielius nebandė spėlioti.
- Žvilgtelėsiu dar kartą.
- Dėkui.
- Dar kas nors?
- Ne. Siam kartui pakaks.

Kuperis pabarbeno pirštais į stalą.
- Kaip suprantu, dar nebaigei su Malore Morgan?
Nors atrodo, kad dalykų, be kurių ji galėtų gyventi,
sąraše užimi žemiausią vietą.
- Ką nori pasakyti, Kupai? Turi dar ką nors?
- Turiu. - Kuperis niekada nesidrovėjo išreikšti
savo nuomonę, todėl tvirtai atrėmė piktą Geibo
žvilgsnį. —Klausyk, žinau, koks esi atsidavęs darbui.
Sį verslą pavertei sėkmingu, visaip bandai įtikinti,
kad mūsų darbas svarbus, mes darome viską, kad
žmonių gyvenimas būtų saugesnis ir geresnis. Būtent
dėl to, manau, tau reikia priminti: nesvarbu, ką toji
moteris pasakė ar kaip stipriai bandė tavyje pažadinti
kaltės jausmą, - tu nesi nei už ją atsakingas, nei, be
jokios abejonės, jai skolingas.
- Patikėk manim. - Geibas pašaipiai šyptelė
jo. - Šuo pakastas visai ne čia.
Kuperis atrodė nustebęs.
- Ne? O kur?
- Pakaks, broleli. Vertinu tavo rūpestį, bet jau
daugelį metų sėkmingai tvarkau savo reikalus. Jei
nuspręsiu, kad man reikia tavo arba šeimos pagalbos,
būtinai pranešiu. O kol kas... - Gabrielius užmetė
akį į laikrodį. - Laikas bėga, o aš esu tikras, kad
manęs dar laukia krūva nesutvarkytų reikalų, kol
dingsiu iš čia.
30 | CAROLINE CROSS
- Ir viskas? Imsi ir paprasčiausiai išeisi?

- Panašiai. - Jis paėmė nuo kėdės paltą ir tyčia
pakeitė pokalbio temą. - Eisi rytoj vakarienės pas
Tegartą ir Dženą?
Kuperis žinojo, kada reikia pasiduoti.
- Gal juokauji? Nemokamas, namuose ruoštas
maistas ir krepšinis per televizorių? - Jis atsilošė ir vėl
ant stalo susikėlė kojas. - Aš jau beveik ten. O tu?
- Aha, ir aš. - Gabrielius patraukė durų link. -
Gal tave pavežti?
- Žinoma.
- Paskambinsiu rytoj, aptarsime detales. —Pasie
kęs duris jis stabtelėjo. - Ei, Kupai?
-Ką?
- Ačiū už informaciją. Vertinu tai.
- Lengva tau sakyti, - subambėjo jaunėlis, bet
visai nesikarščiuodamas. - Juk ne tu paliktas neži
nioje.
- Manau, išgyvensi, - sausai tarė Gabrielius.
Nurimęs, kad bloga Kuperio nuotaika netruks
ilgiau nei penkias minutes, Gabrielius patraukė kori
doriumi į savo kabinetą. Čia jo laukė storas, dėmesio
reikalaujantis segtuvas. Jis taip pat žinojo, kad brolio
susirūpinimas juo buvo klaidingas. Vis dėlto jaunasis
Stylas teisus dėl vieno dalyko - Geibas toli gražu dar
nebaigė su Malore.
TREČIAS SKYRIUS
r gerai jaučiatės, panele Morgan?
A Malorė atplėšė akis nuo popieriaus,
suspausto drebančioje rankoje, ir tuščiai įsistebeilijo
į priešais sėdintį vyriškį.
-Ką?
Liesas, protingas pono Kaudeno veidas sušvel
nėjo.
- Jūs atrodote truputėlį sukrėsta, - maloniai
tarstelėjo paieškos firmos Ką radau, tas mano, su
sisiekusios su ja vakar, savininkas. - Gal ko nors
norėtumėte? Stiklinės vandens? Kavos?
- Ne. Aš... Tik kad... - Malorė sutriko dėl savo
vapaliojimo, suspaudė lūpas ir pasistengė susitvar
dyti. - Prašau, gal dar kartą galėtumėte paaiškinti,
iš kur visa tai atsirado? Minėjote, kad taip liepė
giminaitis.
-Taip. Pagal mums atsiųstą laišką pinigai priklau
so... - jis žvilgtelėjo į blizgaus riešutmedžio stalo pa
viršiuje gulintį popierių, - ...tokiam Ivanui Malorui
Miltonui. Rodos, jis jūsų pusbrolis, nors greičiausiai
32 | CAROLINE CROSS
labai tolimas, nes čia pažymėta, kad mirties dieną jis

ėjo devyniasdešimt pirmuosius metus. Matyti, kad
jis giminaitis... - pasitaisęs akinius jis toliau tyrinėjo
dokumentą, - iš jūsų motinos senelės pusės.
- Bet aš apie jį nieko nesu girdėjusi.
- Na, taip, bet tai gana įprasta tarp tolimų gimi
naičių. Kaip jau turbūt įsivaizduojate, gana dažnai
palikimai nepasiekia adresato būtent dėl šios prie
žasties. Šiuo atveju, - tarė jis pirštu baksnodamas į
popierių, - atrodo, kad ponas Miltonas pirmą kar
tą suvokė esąs giminaitis, tik laikraštyje perskaitęs
straipsnį apie jūsų šeimą.
Malorė suvirpėjo. Turint galvoje nekokią jos tėvo
reputaciją ir tai, kaip šis reikalas buvo aprašinėjamas
spaudoje, ji nė neįsivaizdavo, kad velioniui pusbro
liui būtų galėję tai patikti.
- Visa informacija buvo rasta tarp jo daiktų jau
po mirties, o kadangi jis neturėjo kitų paveldėtojų,
nusprendė šiuos pinigus skirti jums. Nors dabar, kai
internetas toks populiarus, gana neįprasta, kad su
mumis buvo susisiekta paprastu paštu...
Malorė pasistengė labiau kreipti dėmesį į Kau-
deno žodžius, bet jos žvilgsnis vis tiek grįždavo prie
čekio. Ir išties —po eilute Išmokėti... buvo parašytas
jos vardas, o po juo - nepaprasta, nuostabi, stebuk
linga 4721 dolerio ir 46 centų suma.
Prieš kokius metus už kur kas didesnę sumą ji
per mėnesį prisipirkdavo batų. Bet dabar pirmą kartą

po daugybės mėnesių ji gali lengviau atsikvėpti. Ir
už tai Malorė buvo skolinga kažkam, ko nebuvo net
mačiusi ir jau niekada nepamatys.
Ačiū tatiy brangus velionipusbroli Ivanai.
Ne, toptelėjo Malorei, ji tikrai nesidžiaugia neži
nomo giminaičio mirtimi. Ir tikrai negali jo kaltinti,
kad mirė ne laiku.
- Panele Morgan?
Malorė iš karto suvokė, kad pašnekovas klau
siamai žiūri į ją, tarsi jau kuris laikas būtų liovęsis
kalbėti ir lauktų jos atsakymo.
- Prašau adeisti, —išbėrė ji paskubomis. —Bet... -
Ji nykščiu išlygino popieriaus raukšlę - juk taip
smarkiai grybštelėjo pirštais. - Bet vis dar nepajėgiu
atsigauti. Toks netikėtumas.
- Vis dėlto malonus? - Kaudenas šypsodamasis
atsistojo.
- O taip. - Toks malonus, kad Malorė beveik
tikėjosi, jog bet kurią sekundę kas nors iššoks iš po
stalo ir pareikš, kad tai klaida, bei pasiglemš visus
netikėtai gautus pinigus.
- Negaliu apsakyti, kaip man malonu, - tęsė
jis apeidamas stalą, - ir kaip aš džiaugiuosi, kad
būtent mums teko garbė jums pagelbėti. Atvirai kal
bant... —mėlynos jo akys džiaugsmingai sužibo, - tai
mėgstamiausia mano darbo dalis.
34 j CAROLINE CROSS
- Suprantu kodėl. - Šypsodamasi Malorė sulanks

tė čekį ir įsikišo į vidinę rankinės kišenėlę. Kadangi
iš pono Kaudeno elgesio buvo aišku, kad reikalas
baigtas, ji taip pat atsistojo. - Aš jums neskolinga?
Ar nereikia mokėti už tai, kad mane suradote?
—Taip, žinoma, reikia, bet tuo jau pasirūpino
pono Miltono atstovas. - Jis palaikė jos paltą ir
išlydėjo iš kabineto.
Malorei dar teko pasirašyti dokumentus, patvirti
nančius pinigu gavimą, ir po daugybės ačiū, sėkmės,
visogeriausio ji pagaliau atsidūrė lauke. Stovėjo ant
ryto saulės nutvieksto šaligatvio.
Vieną nuostabią akimirką Malorę užvaldė pakili
nuotaika ir ji apsisuko aplink. Keturi tūkstančiai
septyni šimtai dvidešimt vienas doleris! Žingsniuo
dama autobuso stotelės link ji neįstengė paslėpti
šypsenos. Pėdos vos lietė žemę, o galvoje jau sukosi
įvairiausios galimybės.
Nuo ko gi pradėti? Veido valymas madingiausia-
me grožio salone, masažas, visa diena vien tik gro
žiui? Būtų nuostabu. O gal užsukti pas poną Kenetą
ir pagyvinti plaukus šviesesnėmis sruogelėmis? Arba
užsisakyti vieną iš jo firminių kirpimų? Nulėkti į
prekybos centrą ir nusipirkti tą nuostabią Moreno
rankinę, kurią matė vitrinoje praėjusią savaitę? Arba
išleisti pinigus naujai storapadžių Merrazi firmos
batų porai, nes įžūlus vaikigalis užmynė mėgsta
miausių jos batelių nosytę pačią pirmąją dieną Pas

Anabelęi
Galbūt šiandienos dienotvarkėje turėtų būti ra
mūs pietūs restorane? Arba dar geriau - pavaišinti
save gurmaniška vakariene. Kaip gera būtų pasipuoš
ti! Nors dauguma Malorės drabužių buvo parduoti,
keletas gražių skudurėlių liko. Galėtų pasigauti taksi
ir nuvažiuoti į Gambiolini, paprašyti savo staliuko ir
keletą valandų smagiai praleisti siurbčiojant taurę, o
gal net ir dvi brangaus raudonojo vyno. Paflirtuotų
su Filipu, mylimiausiu padavėju, atsiduotų mėnesių
mėnesius kankinusiam geismui pasimėgauti firminiu
krevečių patiekalu.
Deja, Malorė žinojo, kad net ir ten kas nors atsi
tiks. Ai ji tikrai trokšta išgirsti šnabždesius ir išvysti
grėsmingus žvilgsnius? Arba - dar blogiau - pasijusti
pažeminta, nes su ja bus elgiamasi tarsi ji būtų ne
matoma? Puiku, gal vakarienė ir nėra protingiau
sia mintis, nusprendė ji. Nieko tokio. Yra begalė
įvairiausių dalykų, kuriais galėtų save pradžiuginti.
Pavyzdžiui, susigrąžinti iš lombardo savo geros ko
kybės rankinį laikrodį.
Sustojo autobusas. Ji instinktyviai patikrino jo at
vykimo laiką. Įlipo, parodė vairuotojui pažymėjimą
ir, atsisėdusi įprastoje savo vietoje, svajojo toliau.
Galėtų išsinuomoti mašiną, nuvažiuoti į Aurorą
ir įsitikinti, kad jos mėgstamoms slidėms pas naująjį
36 | CAROLINE CROSS
šeimininką nieko nenutiko. Malorei šuoliai į aukštį

su slidėmis visada buvo iššūkis - todėl juos ir mėgo,
tad būtų ne pro šalį viską patikrinti ir sužinoti.
Galėtų nuvažiuoti į Brekenridžą* ir porą diene
lių paslidinėti, pasimėgauti mėgstamiausio, ypač
prabangaus SPA kurorto paslaugomis. Nors turbūt
pirmiausia reikėtų paskambinti. Juk gali būti, kad
visos vietos iš anksto užsakytos visam sezonui.
Žinoma, prieš kur nors vykdama arba kam nors
skambindama privalo sumokėti nuomą —juk jau
vėluoja. Tik pagalvok! Pirmą kartą - o atrodė, kad
tai truko visą amžinybę - jai nebereikia nerimauti,
kad atjungs telefoną, - būtiniausią daiktą ieškant
darbo. Jau nekalbant apie saugumo jausmą.
Po šimts, vos tik apmokės skolą, galės paaukoti
keletą minučių visai nesvarbiems skambučiams -
tarkim, praneštų Gabrieliui - dar kartą, - kad visai
netrokšta jo pagalbos. Ne, pagalvojo Malorė - ir nuo
šios minties net išsitiesė: galėtų išsiųsti jam pinigus
už spynų meistro paslaugas. Meistras pasirodė kitą
dieną po jųdviejų pokalbio ir įtaisė spynas.
Malorė vis dar nebuvo įsitikinusi, kas labiausiai
ją tada papiktino. Smūgis jos savigarbai, kad vienu
piršto spragtelėjimu Gabrielius pajėgė pasirūpinti
tuo, kuo ji pati neįstengė? O gal nerimą kėlė tai,
kad kas naktį prieš užmigdama galvodavo apie jį?
JAV slidinėjimo kurortas Kolorado valstijoje (vert.).
Juk pirmą kartą, kai atsikraustė į šią vietą, galiausiai

pradėjo miegoti, o ne nuolatos prabusti nuo men
kiausio triukšmo. Na ir kas, kad jau kitą naktį po
to, kai buvo įstatyta automatinė spyna, ji prabudo,
nes kažkas beprasmiškai krapštėsi apie duris.
O gal šio jaudulio, kuris apimdavo vien tik pa
galvojus apie Gabrielių, priežastys slypi visai kitur?
Turbūt slapta baiminasi, kad nusamdęs spynų meis
trą jis tarsi atsiribojo? Ar gali būti, kad giliai viduje
ji nuogąstauja, jog Gabrielius patikėjo jos žodžiais
ir pasiryžo gerbti prašymą likti nuošalyje?
Visiškai, ne, pamanė Malorė ir ištiesė pečius. Be
abejo, nustebo, kai jis negrįžo toliau jos įkalbinėti.
O kodėl turėtų? Gabrielius nepanašus į tuos vyrus,
kurie dėl visko nusileidžia. O jo žvilgsnis išsiskiriant
bylojo, kad juodu toli gražu dar nebaigė. Bet tai
visiška beprotybė, nes niekada taip ir nepradėjo.
Žinoma, galima sakyti, juodu buvo draugai, tad Ma
lorė negalėjo nepaisyti traukos tarp jųdviejų, bet abu
stengėsi neperžengti ribos, už kurios slypėjo kažkas
daugiau. Ji turėjo savų priežasčių - juk Gabrielius
visai netiko paviršutiniškam flirtui - laikytis nuo jo
atokiau, o jis irgi laikėsi atstumo dėl savųjų.
Beje, Malorė apie Gabrieliaus priežastis niekada
nebuvo susimąsčiusi. Ir nepradės dabar, įsakė sau
griežtai.
Daugelį metų ji sukiojosi tarsi lapas upėje ir
38 | CAROLINE CROSS
pasukdavo ten, kur nešdavo tėkmė: lengvai apeidavo

trinktelėjimus, kliūtis, leisdavo aplinkybėms nulemti
jos kelią. Ką gi, tam atėjo galas. Patinka tai ar ne,
bet tik nuo jos pačios priklausys, ar baigs savo die
neles plūduriuodama kokiame nors pašvinkusiame
akivare, ar išmoks išsilaikyti paviršiuje.
Būtent dėl to, suvokė Malorė grįždama į realų
gyvenimą ir dėbsodama pro langą į su kiekvienu
kvartalu vis baisėjantį miesto vaizdą, nepaleis vėjais
pusbrolio Ivano pinigų kvailiems dizainerių batams,
grožio salono šukuosenai ar brangioms atostogoms.
Pirmą kartą po to, kai išsikraustė išviešbučio, - o tada
neturėjo nei kur eiti, nei kam paskambinti, —pajuto
saugumo jausmą, nors ir nedidelį. Ir ji pasistengs, kad
jis nedingtų. Sumokės nuomą, atsiskaitys už pokal
bius telefonu, nusipirks būtiniausių maisto produktų,
o likusius pinigus naujoji, tobulesnė Malorė atidės ir
toliau taupys kiekvieną, net ir menkiausią, centą.
Malorė tikėjo nedarysianti to visą amžinybę. Be
to, paslaptingasis giminaitis, taip netikėtai testamen
tu palikęs jai pinigų, - tarsi ženklas, kad sėkmė pas ją
sugrįžta. Todėl rytoj laikraščiuose vėl išnaršys darbo
skelbimus, išeis į gatvę ir pabandys įsilieti į pelningai
dirbančiųjų gretas. O jei tik labiau pasistengs, kitą
savaitę tokiu metu jau bus geriausia nauja kažkieno
darbuotoja.
Striptizo šokėja, slaugos namų ir greitojo mais

to užkandinės darbuotoja - visa tai gana tiksliai
atspindi, kaip ji kopė karjeros laiptais, liūdnai pa
galvojo Malorė po savaitės, vėlų vakarą lipdama iš
autobuso.
Ji dar tvirčiau susiveržė palto diržą, nes prieš va
landą ėmė kristi sniegas, atvėso. Avėdama plonyčius
batukus, aiškiai netinkamus tokiam orui, nupėdino
namų link. Malorė nuoširdžiai troško turėti aiškia
regystės dovaną —rytą, prieš išeidama iš namų, būtų
apsiavusi aulinukus.
Žinoma, tada lauke buvo šilta ir saulėta. Oras
labai atitiko jos nuotaiką - Malorė ketino išbandyti
kokias šešias darbo vietas. Deja, net ir po dvylikos
ilgų valandų jos kelyje nepasitaikė nė vienas darbo
pasiūlymas, nors ji važiavo aštuoniais skirtingais au
tobusais, apėjo tuziną kvartalų ir kone visą amžinybę
laukė, kalbėjosi, šypsojosi ir meldėsi.
Be to, ir vietose, kurias Malorė aplankė, nepa
siūlė net minimalaus atlyginimo už ne visą darbo
dieną, kad ji įstengtų susimokėti už paprasčiausius
dalykus - tokius kaip nuoma ir maistas. Guodė tik
tai, kad iš jos nebuvo reikalaujama aistringai dejuoti
į telefono ragelį ar nusimesti drabužius prieš nepa
žįstamuosius. Taigi kol kas ji be nieko, net adminis
tratorės darbo Pas Anabelę kvailai atsisakė.
Ne, ji nesigaili savęs, dingtelėjo Malorei. Ji
40 | CAROLINE CROSS
nežymiai krūptelėjo, kai tolumoje trinktelėjo durys

ir kažkoks žmogus išrėkė visokias nešvankybes. Na,
gerai, gal nerasdama padoraus darbo ji ir jaučiasi
nepilnavertė. Be to, niekaip negalėjo liautis galvojusi,
kad jei ne malonus praėjusios savaitės netikėtumas,
turbūt jau gyventų po tiltu. Taigi jos pėdas kaustė
stingdantis šaltis, tyli apleista gatvė kėlė šiurpą, o
mintis praleisti dar vieną vakarą vėjo perpučiama
me bute valgant dėžutėje įpakuotą sūrainį privertė
suvirpėti. Bet...
- Tik pažiūrėkit, kokia katytė perbėgo kelią.
Malorei tarytum galvoje kažkas spragtelėjo - prie
šais ją neapšviestame tarpduryje išryškėjo aukšta,
grėsminga figūra. Įsibrovėlis žengtelėjo jos link ir ji
sustojo kaip įbesta, o širdis vos neiššoko per gerklę.
Laikas sulėtėjo ir visai sustojo, Malorės mintys
tarsi pažiro į visas puses. Bėk! - išsiveržė iš gilumos
kartu su Dievulėliauyaš tuoj mirsiu, o keistas atskiras
balselis suniurnėjo: Eiy negi tas balsas nepažįstamas?
Vyriškis prisiartino dar per vieną gąsdinantį
žingsnį. Jo veidą apšvietė žibintų šviesa ir Malorė
lengviau atsiduso.
- Ar netekai proto?- Giliai įkvėpusi Malorė jau
nebegalvojo, o tiesiog reagavo - metėsi priekin, į
plačią ir tvirtą Gabrieliaus krūtinę. - O, tie tavo
šlykštūs, niekingi, vulgarūs juokeliai! Mirtinai mane
išgąsdinai...
- Ir gerai. - Šilti Gabrieliaus pirštai sugniaužė

Malorės riešus. - Po velnių, turėtum išsigąsti! - Net
ir tamsoje nebuvo įmanoma suklysti —jo veido iš
raiška tapo nuožmi. - Ką, po galais, čia veiki tokiu
metu?
- Kad tave kur, leisk pagalvoti. Ak, jau žinau - aš
čia gyvenu!
- Tai apšviesiu tau protą, - atrėžė jis ir lengvai
prisitraukė Malorę, nors ji ir bandė ištrūkti. - Grei
tai niekur negyvensi, jei ir toliau tamsoje tipensi
žemai nulenkusi galvą kaip kokia išgąsdinta pelytė.
Dieve brangus, Malore! Negi neturi pakankamai
smegenų suvokti, kad tokiame rajone negalima pa
rodyti silpnumo? Juk tave gali apiplėšti arba net
dar blogiau.
- Nori pasakyti, nemokėčiau apsiginti nuo kaž
kokio visažinio apsimetėlio moterų persekiotojo?
Gabrielius pasilenkė taip arti, kad Malorė ant
savo ledinės odos pajuto šiltą jo kvėpavimą.
- Patikėk, širdele, jei tave persekiočiau, neapsi-
metinėčiau.
Galbūt jo žodžiai pažadino baimės jausmą, o gal
dailios jo lūpos atsidūrė per arti, bet akimirką atgijęs
jaudulys numalšino Malorės įtūžį. Ji juto nuo jo
sklindantį karštį, ją truktelėjusių rankų jėgą. Malorės
burna išdžiūvo. Ir nors bandė save įtikinti, kad tai
tik pavėluota reakcija į išgąstį, vis dėlto šitai niekaip
42 | CAROLINE CROSS
nepaaiškino didžiulio troškimo priglusti arčiau ir

atsiduoti jo stipriai vyriškai galiai...
- Velnias, tu visa drebi. - Gabrielius staiga ją
Malorei palengvėjo, bet tik trumpam - Gabrie

lius nusivilko paltą ir apgobė ją.
- Eikš. - Jo balsas buvo toks pat tvirtas kaip ir
ranka, staiga apsivijusi jos liemenį ir raginanti eiti
pirmyn. - Nuvesiu tave į vidų - juk čia taip šalta.
Malorė pagalvojo apie savo butą, o mintis, kad
teks būti kartu su Gabrieliumi toje mažoje, intymio
je erdvėje, privertė kulnimis įsispirti į žemę.
- Man viskas gerai. Tikrai. Gali liautis vaidinęs
rūpestingąjį, nes aš tikrai nekviečiu tavęs užeiti...
- Nieko tokio. Mano mašina čia pat.
- Ką? —Malorė bandė pasipriešinti, bet Gab
rieliaus paltas buvo toks pat neįveikiamas kaip ir
tramdomieji marškiniai. Jis tuo tarpu atrakino savo
didelio juodo automobilio dureles. —Ne, Gabrie
liau. Suprantu, kad tau labai knieti pagrabinėti
mane... - ji narsiai stengėsi, kad žodžiai kaip ir
anksčiau skambėtų lengvabūdiškai, - ...bet buvo
varginanti diena.
- Mums reikia pasikalbėti. - Jis atidarė dureles,
laisvąja ranka įsirėmė į mašinos stogą ir pamėgino
atsargiai stumtelėti ją vidun. -Todėl mes arba einam
pas tave, kur būsime tik mudu, arba tu lipi į vidų
ir mes nuvažiuosime į kokį nors jaukų dar dirbantį

restoraną. Tau spręsti.
Jokio pasirinkimo —ir jis tai žino. Aišku ir tai,
kad kitaip nesiruošia išvažiuoti.
- Puiku. Važiuojam į restoraną. - Malorė dėb
telėjo į jį susiaurėjusiomis akimis ir leido padėti
įsitaisyti ant sėdynės. —Tikiuosi, neužtruksime.
Gabr^Hus neatsakė. Paprasčiausiai užtrenkė du
ris. apėjo aplink ir atsisėdo į savo vietą.
Penkios mylios —ir visai kitas pasaulis. Juodu
sėdėjo vienas priešais kitą jaukioje užkandinėje su
languotomis užuolaidomis, varpeliu virš durų, o iš
virtuvės sklido daugybė apetitą žadinančių kvapų.
- Nori valgyti? - pasiteiravo jis priėjus padavėjai
su bloknotu rankose.
Malorė truktelėjo pečiais. Nekreipė dėmesio, kad
tuščias skrandis staiga sugurgė.
- Nelabai.
Vakarienei mieste jos biudžete paprasčiausiai ne
liko vietos. Juk namuose buvo maisto, o dvidešimti
nės piniginėje turėjo pakakti iki savaitės pabaigos.
Gabrielius kurį laiką ją stebėjo, o paskui atsisuko
į padavėją.
- Porą kavos, vištienos kepsnį man ir Šefo sa
lotų damai. - Jis vėl dėbtelėjo į Malorę nekreip
damas dėmesio į nepatiklų jos žvilgsnį. - Aš vai
šinu, - paaiškino lyg tarp kitko. - Kokio padažo
44 | CAROL INE CROSS
pageidautum? - Kadangi Malorė ir toliau vėpsojo į

jį, Gabrielius lengvai gūžtelėjo. -Tebūnie Tūkstančio
salų, - pareiškė jis suglumusiai padavėjai.
- Mėlynojo sūrio, - paprieštaravo Malorė. Jei jau
valgys, tai tik tai, kas jai patinka. - O vietoj kavos
prašyčiau arbatos. Ir, jei galite, apskaičiuokite atski
rai. - Nesvarbu, tereiks keletą dienų nepietauti.
Padavėja, apkūni, į ketvirtąją dešimtį įžengusi
malonaus veido moteris, išmintingai susilaikė nuo
komentarų. Pateikė keletą su patiekalais susijusių
klausimų, atnešė gėrimus ir nuskubėjo perduoti
užsakymą bei pasirūpinti kitais lankytojais.
Malorė palaukė, kol arbata pritrauks, tada ap
glėbė puodelį ir gurkštelėjo vildamasi įveikti staiga
apėmusį nuovargį.
Geibas nuovokiai žvilgtelėjo į ją.
- Viskas gerai?
Malorė truputėlį išsitiesė.
- Išskyrus tai, kad buvau labai nemandagiai pa
grobta tiesiai iš gatvės?
-Taip, išskyrus tai.
- Viskas gerai.
- Minėjai, kad buvo sunki diena. Kur buvai?
Gal ji ir pavargusi, bet nemirusi ir tikrai nesi
ruošia su juo aptarinėti savo darbinimosi klaidų.
Malorė sumirksėjo.
- Kurgi daugiau - susitikau su Rauliu, savo slap
tu meilužiu.
- O... - Gabrielius gurkštelėjo kavos. - Tikras

laimikis, jei išsiunčia tave namo autobusu.
Malorė pasimuistė.
- Ką čia ir pridursi - jis prancūzas.
- Nuoširdi užuojauta, - ištarė Gabrielius visiš
kai rimtai, bet smaragdinės jo akys staiga pašaipiai
sužibo.
Netikėta ir siaubingai patrauklu. Panašu j jį, pa
manė Malorė apžiūrinėdama simetrišką jo veidą:
griežti skruostikauliai, lygūs antakiai, goslios lū
pos —viso to pakanka apsukti bet kuriai moteriai
galvą. Bet Malorės žvilgsnį užvaldė pasitikėjimas
savimi, valios jėga, aštrus protas.
Ji iki pat kojų pirštų kuo aiškiausiai jautė Gab
rieliaus žavesio kerus. Vis dėlto tai nieko nereiš
kia- paprasčiausiai apėmė tas nuolatinis jaudulys,
kai ji atsidurdavo šalia Geibo.
O jei vis dėlto yra kažkas daugiau? Jei jųdviejų
žvilgsniams susidūrus po pokšto apie Raulį ji tikrai
pasijuto nepaaiškinamai susijusi su juo?
Tik iliuzija, griežtai tarė sau Malorė. Iliuzija,
kuriai negalima atsiduoti. Ji pakėlė puodelį prie lūpų
ir tarsi pasiteisindama nukreipė žvilgsnį.
- Na, tai kodėl laukei manęs šį vakarą?
Kurį laiką tvyrojo tyla.
- Atvažiavau atiduoti štai ką. - Gabrielius iš
sitraukė čekį, kuriame buvo įrašyta tiksli Malorės
46 | CAROLINE CROSS
nusiųstų pinigų už spynų meistro paslaugas suma,

ir padavė jai.
- Tai be reikalo važiavai, - tarė ji nė nekruste
lėdama. - Esu dėkinga už pasiūlymą, bet taip jau
nutiko, kad nelauktai man nusišypsojo sėkmė, todėl
galiu susimokėti už...
- Ne. - Sekundei Geibo lūpos irzliai įsitempė,
bet tučtuojau ir vėl sušvelnėjo. —Neimsiu tavo pini
gų, Malore. Net už maistą, kurį priverčiau užsisakyti.
Ir, be abejo, už tą metalo gabalą ir darbą... - Malorei
nespėjus paprieštarauti Gabrielius pastvėrė jos ranki
nę ir sugrūdo čekį į vidinę kišenėlę. - Darbą, kurio
tu nekontroliuoji.
- Netiesa, - akimirksniu ištarė Malorė, o sau lie
pė tiesiog palikti čekį Gabrieliaus mašinoje. - Būčiau
galėjusi neįsileisti tavo žmogaus.
- Taip, nors abejoju, ar tai būtų ką nors pakeitę.
Tikiu, kad Sonis paaiškino, jog jam buvo įsakyta.
- Jis prasitarė, kad jei neleisiu įtaisyti spynų, tu
jį atleisi.
- Mat kaip. - Geibas subarbeno pirštais. - Štai
tau ir paaiškinimas.
Kažkas keisto buvo jo balse ir Malorė įtariai į jį
pažvelgė.
- Juk tai netiesa?
- Atleisti jį būtų sunku, nes šis verslas priklauso
Soniui.
PRISIJAUKINK MANE | 4^
—Dieve brangus, - kvėptelėjo Malorė. - Judu

apmulkinote mane. Ar tau nerūpi, ką aš manau? O
manau, kad tu esi kietaširdis!
—Nerūpi, jei tik tu saugiau gyveni.
Šis paprasčiausias pareiškimas atėmė Malorei
žadą. Ją turėtų pykdyti jo valdingumas, pasibjau
rėjimą kelti jo suktumas, kišimasis į jos reikalus.
Bet vietoj to pribloškė mintis, kad Gabrieliui iš
tikrųjų rūpi, kas jai atsitiko. Dievas mato, jos tėvui
tai nerūpėjo.
Taip. Nuo šios minties Malorė įsitempė. Tik
nepradėkskrajotipadebesiais ir nepraskysk. Pats metas
prisiminti: nesvarbu, ką daro Gabrielius, tau vis dar
reikia išmokti pasirūpinti savimi.
Neteisingai supratęs jos tylėjimą Gabrielius pa
kėlė ranką.
—Kad išvengtume nesusipratimų, nes, anot tavęs,
aš turiu kažkokių slaptų motyvų, kurių nepasakiau
vien dėl to, kad įlįsčiau į tavo kelnaites. - Jo akys
sužibo, bet šįkart ne nuo juoko. - Tik ne šiąnakt.
Malorė stengėsi nekreipti dėmesio į karščio ban
gą, kurią sukėlė jo grasinimas - o gal pažadas, kad
bus kitas kartas, ir sutelkė mintis į dar neaptartus
klausimus. Bet ji nespėjo išlementi nė garso, nes
padavėja atnešė patiekalus.
Kvepėjo nuostabiai. Lengvai sukrėsta Malorė
tučtuojau suvokė tris dalykus. Tebūnie ji ištižėlė,
48 | CAROLINE CROSS
bet vienai dienai įsipareigojimų jau užtenka. Jai

paprasčiausiai atsibodo skaičiuoti centus, ieškoti
darbo ir analizuoti kiekvieną iš Gabrieliaus burnos
išsprūdusį žodį. Be abejo, pasaulis nepražus, jei ji
padarys pertraukėlę ir paprasčiausiai pasimėgaus šiuo
pusvalandžiu. Jai dar dingtelėjo, kad pasaulis ir toliau
gyvuos, jei ji pripažins bent vieną mažytę Gabrieliaus
pergalę ir leis jam sumokėti už vakarienę. Galiausiai
ji buvo daug alkanesnė, nei įsivaizdavo.
Todėl neatrodė keista, kad Malorė padavėjos pa
tiektas salotas nustūmė į kitą stalo pusę ir siektelėjo
Geibo lėkštės.
- Aš paimsiu šitai, dėkui.
Padavėja nė nemirktelėjo.
- Žinoma, mieloji, - ištarė ir skubiai nuėjo.
Negaišdama nė sekundės Malorė įbedė šakutę į
bulvių košės kauburį, įsidėjo į burną ir kone suvai
tojo iš malonumo.
- Nepakartojama.
Ji sukramtė dar vieną skanų kąsnelį ir tik tada
galiausiai išdrįso žvilgtelėti, kaip Gabrielius reaguoja
į šią mažą vagystę.
Malorės nuostabai, jis keistai žiūrėjo į ją. Bet stai
ga juokingai timptelėjo lūpas ir tas žvilgsnis dingo.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka, - pasakė santū
riai ir paėmė salotų padažą.
Paskui dar ilgai abudu nepratarė nė žodžio.
KETVIRTAS SKYRIUS
oo. - Malorė atsiduso iš pasitenkini
O mo ir ištiesė kojas arčiau automobilio
šildytuvo. - Ko gero, reikėjo palikti tą antrą pyrago
gabalėlį. Jaučiuosi tarsi smauglys, prarijęs dramblį.
Geibas atitraukė akis nuo kelio ir žvilgtelėjo į ją.
Akys su tankiomis blakstienomis buvo užmerktos,
spindintys plaukai susivėlę, o smulkus profilis netgi
tiko prie snieguotos nakties už lango.
Malorė visai nepanėšėjo į įžūlią mergiotę, kuri
ką tik atėmė jo vakarienę ir kibo į ją su tokiu hedo
nistiniu pasimėgavimu, kad vieną akimirką nedaug
tetrūko ir ji būtų aplaižiusi šakutę. Bet dabar ji sėdėjo
tartum jauna karalienė, užsimaniusi atsipalaiduo
ti nuo rūmų intrigų. Arba —Gabrieliaus žvilgsnis
nuslydo jos lūpomis - itin privilegijuota, brangiai
apmokama kurtizanė, bandanti atsipalaiduoti nuo
vyrų, besivaržančių dėl jos dėmesio.
Staiga Gabrieliaus viduje atgimė visąvakarą atkak
liai persekiojęs geismas. Po velnių, jis geidė ją paliesti.
Troško delnu nuslysti šilkiniu skruostu, nykščiu
50 | CAROLINE CROSS
perbraukti tas švelnias, putlias lūpas, paslėpti veidą

blizgančiuose garbanotuose plaukuose. Paskandinti
save karštoje, švelnioje jos moteriškumo gelmėje.
Deja, bet kuris iš šių veiksmų gali būti suprastas
kaip bandymas įlįsti į jos kelnaites. Pasikliaudamas
savo beribe išmintimi Gabrielius prisiekė, kad būtent
tai neįeina į šio vakaro planą.
Gabrielius vėl pažvelgė į gatvę, o lūpos ironiškai
persikreipė. Juk praeityje jis turėjo daugybę progų
suvilioti Malorę. Bet visada jas praleisdavo dėl skir
tingų priežasčių.
Jis buvo pernelyg užsiėmęs darbu, ji - žaidimais.
Jis privalėjo auginti jaunesniuosius brolius, vadovau
ti savo verslui ir vykdyti daugybę kitų įsipareigojimų.
Ji neprivalėjo nieko. Jis dažniau rinkdavosi paprastus
seksualinius santykius - malonūs dviejų atsakingų
suaugusiųjų mainai be jokių įsipareigojimų ar bjau
rios painiavos. O Malorė toli gražu neatrodė esanti
lengvabūdė. Nei anuomet, nei dabar.
- Gabrieliau? - Jos balsas išblaškė jo mintis.
Tarsi gavus signalą jo nuotaika iškart pasikeitė.
Malorės balsas nuskambėjo rimtai, o buvusios aki
mirkos lengvumas kažkur išgaravo.
-Ką?
- Kodėl šįvakar atvažiavai su manim susitikti?
Sakyk tiesą.
-Juk sakiau. Čekis...
- Ne, - pertraukė Malorė, pasikišo koją po savimi

ir atsigręžė į jį. - Jei tai buvo vienintelė priežastis,
galėjai jį įmesti į pašto dėžutę arba paskambinti ir
pasakyti, kad suplėšei. Neprivalėjai pats atvažiuoti.
- Na, gerai. - Geibas linktelėjo galva. - Pričiupai
mane. Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai. Jau
prieš tai sakiau, kad šis rajonas - tau ne vieta, o visai
neseniai gatvėje pati tai įrodei.
Malorė praleido pro ausis paskutinę užuominą.
-Aišku. Bet kodėl tau rūpi? Kodėl būtent dabar,
kai čia gyvenu jau keletą mėnesių?
- Anokia čia paslaptis, Malorė. Iki praėjusios
savaitės, kai buvome susitikę, nė nenutuokiau, kad
tau reikalinga pagalba. O dabar žinau.
- Ir jautiesi įsipareigojęs man ją suteikti?
- Na, ne visai taip, bet... Taip.
Gabrielius išgirdo, kaip ji įkvėpė, o paskui at
sargiai iškvėpė.
- Ar tai dėl mano tėvo? Jautiesi kaltas, kad at-
skleidei jo darbelius?
Sekundėlę jis troško atsiduoti pagundai apsvars
tyti šį klausimą. Juk iš savo patirties žinojo, kad
vaikai visaip bandydavo pateisinti tėvus, gindavo
jų elgesį, kuris dažniausiai būdavo neatleistinas. Bet
šiuo atveju pajuto, kad turi sakyti tiesą.
- Po paraliais, ne, - nukirto jis. - Gal nenorė
si girdėti, bet laikausi tvirtos nuomonės, kad tavo
52 | CAROLINE CROSS
tėvas privalo atsidurti kalėjime, o ne linksmai stumti

dieneles ir kaitintis saulėje kitų žmonių sąskaita.
-Ak.
Gabrielius buvo pasiruošęs išgirsti šį tą daugiau,
todėl tokia Malorės reakcija buvo netikėta. Jam top
telėjo, kad pats laikas įveikti dar ir šią kliūtį.
Jis sustojo prie kelkraščio priešais jos namą, iš
jungė variklį ir atsisuko.
- Ak? Ką tai reiškia? Kad aš išties šaltakraujis
šunsnukis, koks, tavo manymu, ir buvau?
Ji akimirkai papūtė savo geidulingas kurtizanės
lūpas.
- O jeigu man vis tiek neaišku? Nes jei tu, Ga
brieliau, čia esi ne dėl mano tėvo ir ne dėl sekso, tai
kur šuo pakastas? Kodėl tau rūpi, kas galėtų man
nutikti?
- O kodėl neturėtų rūpėti? - Ir vėl apie seksą.
Vėliau jis šitai primins sau. - Mes - draugai arba
bent jau jais buvome...
- Ne. - Malorė papurtė galvą. - Nebuvome. Gal
ir nesu tokia patyrusi šioje srityje. - Jos balse pasi
girdo pažįstamos pašaipios gaidelės. - Bet net ir aš
žinau, kad draugai kartu leidžia laiką, kalbasi, žino
vienas kito svajones ir keistenybes, gal net ir kai
kurias paslaptis. O tu ir aš... Mudu buvome labiau
pažįstami, kurį laiką patikę vienas kitam.
Gabrielius turėjo būti dėkingas, kad Malorė pri
pažino tarp jų atsiradusią simpatiją. Bet artimesnių

santykių ji nepripažino. Ir kodėl tai erzino - tarsi
girdint į stiklą trinamą saują smėlio?
- Yra šis tas daugiau. Mano galva, tavo tėvas
nusipelnė pačios griežčiausios bausmės, o tu... tu
buvai tik nekalta viso šito reikalo liudininkė. Bet
kažkodėl visas jam skirtas smūgis atiteko tau. Ir ne
svarbu, ar tau tai atrodo teismo klaida, ar kažkieno
piktavališkas poelgis, - tai neturėjo įvykti.
- O aš esu... kas? Atsitiktinė auka?
Jei Gabrielius nebūtų taip atkakliai ieškojęs tin
kamų žodžių, visiškai abejingas Malorės balsas būtų
perspėjęs apie klaidingą jo žingsnį.
- Žinoma, galima ir taip pasakyti - ne taip svar
bu. Svarbiausia, kad tai nepriimtina. Jis pasipustė
padus, o tu turi viską prarasti?
- Ir tu čia esi tam, kad viską ištaisytum?
- Taip. - Kadangi anksčiau, kai siūlydavo savo
pagalbą, sulaukdavo tik neigiamos Malorės reakci
jos, pagalvojo, kad būtų išmintinga pridurti: - Jei
man leisi.
- Suprantu. - Malorė įspraudė pėdas į šalimais
gulinčius batelius, pasilenkė į priekį, o veidą paslėpė
už švelnių garbanų. - Ir štai tau mano atsakymas. - Ji
išsitiesė ir atsisuko į jį. Akys patamsėjo - jis negalėjo
pasakyti, nuo ko - ir buvo kupinos tokio aiškaus įtū
žio, kad net aklas būtų pastebėjęs. - Eik velniop.
54 | CAROLINE CROSS
Malorė sugriebė rankinę, pravėrė duris ir išlipo

Gabrieliui net nespėjus nuspręsti, ką daryti. Beveik
nespėjus.
- Nė nemanau. - Gabrielius iššoko pro duris ir
aplėkė aplink automobilį taip greitai, kad Malorė
nenuėjo nė poros žingsnių.
- Po galais, kas per bėdos? —Jis reikalavo atsaky
mo. Sugriebė ją už alkūnės ir apsuko aplink.
-Tu ir esi toji bėda! - atšovė Malorė. - Arogantiš
kas, savimi patenkintas bukagalvis! - Ji giliai įkvėpė
ir išlaisvino ranką. - Kaip manai, kokioje galaktikoje
aš sutikčiau tapti tavo projekto Prisijaukink Malorę
dalyve?
-Ką?
- Arba tau prastai su klausa, arba esi toks paten
kintas savimi, kad niekas negali prasiskverbti pro tą
neįtikėtinai kietą odą, todėl leisk man pasakyti tiesiai
šviesiai. Man nereikia nei tavo gailesčio, nei labdaros.
Ir aš nesu - ir juolab nesiruošiu tapti - kažkokia
klaida, kurią tu privalai ištaisyti!
- Tai štai kaip tau viskas atrodo? - Gabrielius
neįstengė prisiminti, kada paskutinį kartą buvo pra
radęs savitvardą, bet jautė, kaip ji apleidžia jį. Ir tai
rimtai siutino. Juk jis visada valdo savo emocijas, o
ne jos jį.
-Taip! - Malorė jau buvo beeinanti, bet jai šovė
geresnė mintis. —O kad nebūtų jokių nesusiprati
mų... - Ji pravėrė rankinę, pasirausė kažko ieškoda

ma. —Man nereikia tavo prakeiktų pinigų!
Sugniaužusi delne kupiūras ji sviedė jas tiesiai į
Gabrielių.
Bet jis jau nebegalvojo - ėmėsi veiksmų. Išmo
kytas kontroliuoti atakas, dar ore pastvėrė pinigus,
apsivijo ranka Malorės liemenį ir prisitraukė ją prie
savęs.
Klaida. Gabrieliaus galvoje pasigirdo įspėjama
sis signalas - tą pačią akimirką, kai jis pajuto visus
dailius jos apvalumus ir lankstų kūną. Jis įkvėpė,
bet tai irgi buvo klaida. Rodos, visą kūną užpildė
Malorės kvapas - lengvas egzotiškų gėlių aromatas ir
dar kažkas, kas tiko būtent išskirtinei, geidulingajai
Malorei.
Gabrielius visai neteko savitvardos, kūną užliejo
karštis.
Jis trenkė pinigus žemėn, sugriebė tankius šil
kinius Malorės plaukus, adošė galvą ir įsisiurbė į
jos lūpas.
Jei Malorė ir prieštaravo, tai tik akimirksnį. Ne
trukus pasigirdo silpnas atodūsis. Jis privertė įsi
tempti kiekvieną Gabrieliaus kūno raumenį. Malorė
prisiglaudė arčiau, apsivijo jo kaklą ir godžiai atsakė
į bučinį.
Dieve, tos lūpos... Švelnios, putlios, minkštos.
Kiek kartų per tuos metus jis svarstė, koks būtų jų
56 | CAROLINE CROSS
skonis, ką jaustų bučiuodamas jas? Dabar jau žino.

Gabrielius, visada taip didžiuodavęsis savo savitvar
da, dabar visai savęs nebevaldė.
Jis geidė užvaldyti, paimti, liesti ją. Drabužių
buvo per daug, tad jis išlaisvino ranką iš Malorės
plaukų, suėmė smakrą, nykščiu nukeliavo iki ne
gilaus griovelio kaklo apačioje. Jos oda buvo lyg
satinas. Jo kvėpavimas dar labiau padažnėjo, kai
įsivaizdavo ją nuogą. Buvo tvirtai įsitikinęs, kad visas
jos kūnas glotnus it šilkas.
Gabrielius dantimis grybštelėjo apatinę Malorės
lūpą. Ji sudrebėjo ir drėgnu liežuvio galiuku palietė
viršutinę jo lūpą. Geibas net suvirpėjo iš geismo.
Jis sulenkė kelius, o delnas nuo juosmens nusly
do ant stangraus užpakaliuko, kilstelėjo jį. Malorė
atsidūrė dar arčiau ir šlaunimis prisispaudė prie jo
klubų.
Gabrielius laukė šio judesio. Jo liežuvis įslydo į
karštą ir saldžią jos burną. Malorė dar labiau prasižio
jo kviesdama jį giliau, aistringai sutikdama kiekvieną
jo judesį. Gabrielius pajuto tuoj sprogsiąs. Bučinys
vis stiprėjo ir tapo toks valdingas, kad Geibas ne
sąmoningai jau ėmė skaičiuoti, kiek žingsnių skiria
juos ir plačią galinę automobilio sėdynę.
Nors ir įsivaizdavo, kaip ją guldo, nurengia, bud
rumas neapleido - ausis staiga pasiekė kažkur gatvės
gale atveriamų durų girgždesys. Paskui pasigirdo
paauglių balsai - patyčios, sumišusios su juoku. Jie

pamažu artėjo.
Gabrielius, buvęs kariškis, viską žinojo apie jau
nus vyrukus, siautėjančius hormonus ir gaujos mąs
tymą. Šie jaunikliai tikrai ne skautai - greičiausiai
chuliganai ir jis spėliojo...
Ką, po velnių, jis daro? Nuo kada leidžia sau
pamiršti aplinką, kad pasiglamonėtų prietemoje,
be to - pavojingoje miesto dalyje? Prieš savaitę į šį
klausimą atsakytų - niekada.
Malorė privertė jį pamesti galvą. Vis dėlto tai
nepateisina, kad jis elgėsi kaip šėlstančių hormonų
kamuojamas paauglys. Toks elgesys galėjo sukelti
pavojų Malorės saugumui.
Gabrielius pakėlė galvą ir atsitraukė.
- Malore. - Jo balsas buvo šiurkštus, nes teko
susivaldyti.
- Hmm? - Ji tuščiai dėbsojo į jį.
Gabrielius sulaikė ją, kad nesvyruotų į šalis.
- Važiuojam pas mane
- Ką? —Nors Malorės balsas vis dar buvo prikimęs,
nuo aistros padūmavęs žvilgsnis ėmė skaidrėti.
- Jau vėlu ir šalta, neturėtum čia būti viena. -
Gabrielius nekreipė dėmesio į tylų vidinį balselį,
raginantį tiesiog užsičiaupti, persimesti ją per petį
ir nugabenti į savo namus. - Važiuojam pas mane, —
pakartojo jis. - Galėsim viską aptarti ryte.
58 | CAROLINE CROSS
—As... —Ji nerangiai žengtelėjo atgal. —Ne.

As... - Malorė suvilgė lūpas liežuviu. Gabrielius vos
garsiai nesudejavo. - Dievulėliau. Negaliu patikėti,
kad ką tik tai padariau. Kad tau leidau... - Malorė
atsiduso ir atsitraukė dar per žingsnį vos neužkliū-
dama už numestos rankinės.
Jis ištiesė ranką norėdamas ją sulaikyti, bet ji
išsisuko.
—Nereikia, —griežtai atrėžė Malorė ir pastvėrusi
rankinę prispaudė ją prie krūtinės lyg apsauginį
skydą. - Man... man reikia eiti.
Po šimts! O gal ji staiga stebuklingai persigalvos
ir vėl atsidurs jo mašinoje?
Bet Malorė nebekreipė į Gabrielių dėmesio, ap
sisukusi nubėgo namų link, atlapojo laiptinės duris
su niekam tikusia spyna ir pradingo palikdama jį
vieną naktyje.
Gabrielius palaukė, kol jos bute įsižiebė švie
sa. Nepabūgo net šutvės paauglių, kurie stumdėsi,
tauškė niekus, bet vis tiek aplenkė jį iš tolo. Ma
tyt, instinktyviai nujautė, kad pasipainioti šio vyro
kelyje - ne pati geriausia mintis. Tik kai vaikėzai
pradingo už kampo ir gatvė vėl nutilo, Gabrielius
apsisuko ir įlipo į automobilį. Staiga kažkas ant
žemės patraukė jo dėmesį. Pasilenkęs pamatė, kad
tai pinigai, kuriuos Malorė jam švystelėjo. Išlyginęs
kupiūras pastebėjo, kad apimta pykčio ji išmetė tik
maždaug pusę sumos. Pasisekė, kad nesviedė į jį

visos rankinės.
Nuo šios minties Gabrieliaus veide nušvito šyp
sena. Ji vis platėjo, kol jis mąstė apie apsiblaususį
Malorės žvilgsnį, kai jis atitraukė ją nuo savęs. Kad
ir ką ji sakytų, iš tikrųjų geidė jo. O jis geidė jos.
Ne visam laikui, pamanė lankstydamas pinigus ir
dėdamas į palto kišenę. Po to, kai dvidešimt metų
paskyrė savo brolių labui, Gabrielius neįsivaizdavo
ilgų santykių su moterimi. Bet tai nereiškia, kad taip
paprastai atsisakys to, ko trokšta.
PENKTAS SKYRIUS
agi, pažiūrėkime... —Nepriekaištingai
N padažytame Nikės Viktor-Volp veide
šmėstelėjo nenuoširdi šypsena. Ji nukreipė žvilgsnį
nuo Malorės ir įsižiūrėjo į savo tvarkingus nagu
čius. —Esate ėjusi kažkokias pareigas Spindinčiajame.
Kiek metų?..
- Devynerius, —ramiai atsakė Malorė, nors kuo
puikiausiai suvokė, kad atsakymas Nikei jau ži
nomas.
60 | CAROLINE CROSS
Jos kartu buvo savanorės jau pačiais pirmaisiais

privačios paruošiamosios mokyklos mokslo metais.
O vienas iš reikalavimų baigiant mokyklą buvo pa
dirbėti viešojo aptarnavimo srityje.
Gal Nikė ir pamiršo? Nors Malorė spėjo, kad
vis dėlto madingai apkirptoje blondinės galvutėje
tokiai informacijai turėjo likti vietos. Be to, viskas
parašyta Malorės užpildytoje anketoje. Toje, kurią
kaip tik žiūrinėjo Nikė.
Malorė pamanė, kad, ko gero, teks šokti pagal
Nikės dūdelę. Bet tai neprilygs troškimui gauti šį
darbą.
Spindintis pokylis - pats prestižiškiausias Den
verio labdaros renginys, kuriame kasmet būdavo
surenkama didžiulė pinigų suma kokiam nors svar
biam vietiniam reikalui.
Didelę darbų dalį atlikdavo savanoriai, tik rengi
nio koordinatorė gaudavo atlyginimą. Nors ji daž
niausiai nedirbdavo visą darbo dieną, kuri pailgė
davo likus vos porai mėnesių iki renginio pradžios,
atlyginimas, mokamas iš praėjusiais metais surinktų
pinigų, būdavo paskirstomas proporcingai.
Ir štai dabar, iki didžiojo atidarymo likus šešioms
savaitėms, ši darbo vieta tapo laisva. Tai tikrai neį
prasta, o pats faktas, kad kažkas vykdomajame ko
mitete pagalvojo apie Malorę —kaip galimą kandida
tę —ir liepė Nikei, komiteto sekretorei, paskambinti
ir pasiteirauti, ar ją tai domina, atrodė kaip stebuklas.

Stebuklas, kuriuo ji tikrai ketino pasinaudoti.
Todėl vakar kelias valandas praleido bibliotekoje
skaitydama apie labdarą viską, ką tik įstengė rasti.
Malorė ryte net šešis kartus persirengė, kol galiausiai
išsirinko tinkamiausius drabužius. O į pokalbį dėl
darbo į centrinį Spindinčiojo biurą atvyko keturias
dešimt minučių anksčiau.
Malorė ne tik labai troško šio darbo - jai reikėjo
jo. Dėl labai akivaizdžios priežasties - žinojo, kad įgis
reikalingos patirties, padarys kažką išties prasmingo
ir galbūt ateityje gaus panašų nuolatinį darbą.
Galbūt užsiėmusi naujais dalykais pamirš, kaip
stebėtinai greitai ji virto nimfomane, vos tik pirmą
kart pajuto Gabrieliaus lūpų prisilietimą. Karštų,
reiklių, svaiginančių, geidulingų lūpų...
O Dieve. Malorę išpylė karštis, nors posėdžių
kambaryje, kur sėdėjo su Nike, buvo vėsoka. Net
neužsimerkusi ji prisiminė Gabrieliaus rankas savo
plaukuose, šiltą delną ant kaklo, svaiginantį lūpų
skonį. Ir tuos tvirtus it plienas raumenis, kai jis
kilstelėjo ją ir prispaudė prie savo...
Ne, ne, ne. Jokiu būdu neleis, kad tai pasikartotų.
Užtenka, kad protas nepajėgia atsikratyti prisimini
mų, nuo kurių net suvirpėjo šlaunys. Vis dėlto ką
tai byloja apie jos charakterį, jei šis epizodas įsiterpė
į jos mintis tokiu lemiamu momentu?
62 | CAROLINE CROSS
Galbūt visus tuos metus buvai teisi baimindamasi

dėlpotraukio jam? Nes dabar žinai tai, ką anksčiau
tik įtarei, —vieną kartąprisiliesti, paragauti, apkabinti
nepakaks?
Ne. Tikrai, ne. Nesąmoningai Malorė truputį
išsitiesė ir iš visų jėgų pasistengė nuvyti šalin pas
kutinę mintį. Gal ir be reikalo jaudinosi dėl to, kas
nutiko, bet Gabrielius užklupo ją visiškai pažeidžia
mą. Nualinta dar vienos ilgos dienos, atbukusi nuo
įgrisusio angliavandenių pilno maisto, po vakarienės
restorane ji jautėsi atsipalaidavusi, truputėlį mieguis
ta ir beveik... laiminga. Ir tada vos keliais atsainiais
sakiniais Gabrielius tarsi ją įpareigojo, sutriuškino
ir taip svyruojančią jos savigarbą.
Nieko nuostabaus, kad ji įtūžo. Arba kad jo
glėbyje visos paskutinius mėnesius kauptos emo
cijos - baimė, beviltiškumas, nusivylimas, vienišu
mas - paprasčiausiai tapo klampia geismo jūra ir
nusinešė ją su savimi.
Bet užtat koks buvo pažeminimas, kad būtent jis
nutraukė bučinį, - kone turėjo atplėšti ją nuo savęs.
Ir kas čia tokio? Ji iškentė ir blogesnius dalykus.
Ar ne jos motina paliko juos, kai Malorei buvo devy-
neri, kad pradėtų naują gyvenimą su vyru, nenorin
čiu vaikų? O kur dar brangusis tėvelis, nė sekundės
nepagalvojęs apie jos laimę, jau nekalbant apie tai,
kas jai atsitiks jam dingus.
Tik ne Geibas. Jam rūpi. Būtent todėljis susirado

tave, bandė padaryti tavo butą saugesnį, nesiliauja
siūlęs pagalbą. Ar ne todėl ir maudžia širdį, kadjis,
rodos, labiau susirūpinęs teisingu elgesiu, o ne konkre
čiai tavimi?Ir, svarbiausia, kažkuri tavo dalis trokšta
mesti kelią dėl takelio, atsiremti įjį ir leistiplatiemsjo
pečiamsperimti bent dalį tavo įsipareigojimų.
Galbūt, pamanė Malorė apgailestaudama, ji ne
nori pripažinti, kad jos mintyse yra tiesos, bet taip
pat neįstengia į tai žiūrėti pro pirštus.
Vien tai, kad ji vis dėlto trokšta Gabrieliaus
paramos, skamba įspėjamai. Dar viena priežastis,
kodėl turi laikytis kuo toliau nuo jo. Tai įrodė įtiki
nančiame raštelyje, kurį išsiuntė kartu su likusiais
pinigais.
Na, o jei jų keliai susikirs? Malorė ketino elgtis
kaip senais gerais laikais - kaip su truputėlį įdomiu
pažįstamu ir ne daugiau. Nesvarbu, ką Gabrielius
sakys ar darys, ji nesiliaus šypsotis, palaikys man-
dagų pokalbį ir nueis savo keliu, o dorovė, orumas,
ir jausmai liks nepaliesti.
Prisiminusi, kur esanti, Malorė surimtėjo. Pa
galiau vėl kontroliavo save ir sutelkė dėmesį į po
kalbį.
—Devynerius metus padėdavau organizuoti to
kius renginius, —tarė Malorė buvusiai klasiokei. -
Pradėjau dar vidurinėje mokykloje.
64 | CAROLINE CROSS
- O, taip, tiesa. - Nikė linktelėjo lyg tai būtų

naujiena.
- Yra tekę vadovauti visiems pagrindiniams ko
mitetams: svečių sutikimo, pramogų, maitinimo,
viešųjų ryšių. Manau, būtent dėl to gerai suprantu,
ką reikia daryti, kada ir kas turėtų adikti tam tikrus
darbus.
- Turbūt. - Šviesiaplaukė dešiniuoju smiliumi
patapšnojo skruostą. - Vis dėlto pernai šį tą pakei
tėme. Nemanau, kad tada dalyvavote, ar ne?
- Ne, nedalyvavau.
- Ar kartais neatsisakėte pareigų komitete?
-Taip. - Nors ir buvo nelengva, Malorė stengėsi
kalbėti ramiai. - Atsisakiau.
Tokiu metu praėjusiais metais ėmė sklisti pirmieji
gandai apie jos tėvo darbelius. Malorė vylėsi, kad
visa tai - tik klaida. Nepaisant to, ją pribloškė, kaip
greitai jos visą gyvenimą pažinoti žmonės patikėjo
pačiu blogiausiu. Todėl ji nusprendė pailsėti nuo
Denverio, kol tėvas susitvarkys su visa painiava. To
jis, aišku, nepadarė.
Malorė beveik nepastebimai kilstelėjo smakrą.
- Bet aš visada greitai mokiausi ir, ko gero, viską,
ką man reikėtų žinoti, rasčiau buvusios koordinatorės
užrašuose. O jei ką nors praleisčiau... - ji prisivertė
šyptelėti, - jūs arba kas nors kitas, dirbęs praėjusiais
metais, ko gero, maloniai sutiktų man padėti.
Nikė prunkštelėjo.
- Tikrai.
Nuostabu. Rodos, pokalbis ne itin sekasi. Ma-
lorė liepė sau nepanikuoti. Juk tikėtina, kad viską
įmanoma pasukti kitaip. Ji pamiršo išdidumą ir
pasilenkė į priekį.
- Jei tik suteiktumėte galimybę parodyti, ką aš
galiu, - nuoširdžiai ištarė Malorė, - prižadu, nesi
gailėsite, Nike. Dirbsiu daug stropiau nei kas nors
kitas, tinkantis šiam darbui.
Blondinė sučiaupė lūpas ir staiga irzliai atsidu
so - kaip žmogus, kuriam pavesta adikti išties ne
pakeliamą užduotį.
- Manau, turėtumėte žinoti, kad Eiprilė, buvusi
koordinatorė, neišėjo pati. Ji buvo atleista.
- O, - aiktelėjo Malorė.
Stulbinanti naujiena. Kiek Malorei buvo žinoma,
tai vienintelis kartas labdaros renginių penkiasdešimt
penkerių metų gyvavimo istorijoje.
- O - labai teisinga reakcija. Kai ji pradėjo dirbti,
visi manėme, jog mums pasisekė. Ji atrodė stropi ir
organizuota, net sutiko imtis užduočių, kurios vi
sada patikimos savanoriams. Bet, kaip visai neseniai
sužinojome, nuo pat pradžių tai buvo ne jos jėgoms,
o kai darbai ėmė kauptis, ji tiesiog atidėdavo juos į
šalį ir apsimesdavo, kad jie neegzistuoja.
- Kokie būtent darbai?
66 | CAROLINE CROSS
Pirmą kartą per visą pokalbį Nikė pasijuto ne

jaukiai.
- Na... visokios nedidelės užduotys. Užstatai ir
mokėjimai, taip ir neišsiųsti įvairiems tiekėjams.
Nebaigtas šių metų rėmėjų sąrašas. Nesumaketuota
nė viena programos skrajutė, jau nekalbant apie
išsiuntimą į spaustuvę. Ir dar - iki šiol nesame pa
sirašę sutarties su muzikantais, galinčiais groti per
pokylį.
Malorė akimirką susimąstė. Bus daug smagaus
darbelio, kol viską sustatys į savo vietas, bet kol kas
nė viena iš kliūčių neatrodė neįveikiama.
- Taip pat iškilo rūpesčių dėl madų demonstra
vimo vietos.
- Kokių?
Nikė gūžtelėjo pečiais.
- Paprasčiausiai jos neturime.
Malorė netikėdama įsistebeilijo į ją.
- Bet juk mados visada būdavo demonstruoja
mos botanikos soduose.
-Jau nebe. Pasirodo, jie prieš daugelį metų pa
keitė taisykles dėl visokių labdaros renginių, bet
mums buvo taikoma išimtis, nes ponia Ventvort
buvo abiejų valdybų narė. Kai praėjusiais metais dėl
sveikatos ji atsistatydino, viskas pasikeitė, tik Eiprilė
nesivargino apie tai pranešti.
Bent kartą, nusprendė Malorė, Nikė visiškai teisi.
Tai - didžiulė problema, nes daugumą geriausių

vietų, kuriose yra patalpų tokiam renginiui, jau bus
užsakę kiti organizatoriai.
Nors, jei gerai pasuktų galvą, Malorė neabejojo,
kad rastų kokį nors sprendimą. Ir tokiu būdu padi
dintų šansus ateityje gauti nuolatinę darbo vietą.
Malorė įkvėpė ir išsitiesė.
- Suprantu, kad nebus lengva, - kreipėsi ji į
Nikę, - bet esu tikra, kad susitvarkysiu.
- Taigi reiktų manyti, kad jei ši vieta būtų jums
pasiūlyta, jūs sutiktumėte?
- Taip. - Malorė melsdamasi atsilošė. - Taip,
sutikčiau.
- Na ką gi, gerai. - Nikė garsiai užvertė aplan-
ką.
Malorė nustebusi įsistebeilijo į ją.
- Ar tai reiškia, kad... aš priimta?
- Turbūt. - Blondinė dirbtinai nusišypsojo. -
Nes valdyba jau nusprendė, kad darbas jūsų, jei tik
pageidausite.
- Tikrai? —Malorė pabandė tai suvokti. Be to,
buvo pernelyg apstulbusi, kad pyktų dėl aiškiai ne
reikalingo Nikės tardymo.
- Taip. Nors esu tikra, kad vienintelė priežas
tis - valdybai per tokį trumpą laiką nepavyko rasti
tinkamo kandidato. Visi kvalifikuoti žmonės dirba
ties kitais projektais.
68 | CAROLINE CROSS
-Tiesa. - Ji gavo darbą.// - naujoji Spindinčiojo

pokylio renginių koordinatorė. Sis darbas ir pusbro
lio Ivano palikimas galų gale leido Malorei pradėti
žiūrėti į ateitį, o ne vien tik kaupti jėgas bandant
išgyventi.
Deja, ji negalėjo sau leisti stryktelėti, stverti Nikę
į glėbį ir šokinėti po kambarį. Ne visai tinkama
mintis turint galvoje moters priešiškumą.
- Taigi. —Rodės, Nikė truputėlį suirzo. —Kada
galėtumėte pradėti?
Malorė nesikuklino. Kuo greičiau ji kibs į darbus,
tuo sunkiau jiems bus persigalvoti.
- Kad ir dabar, jei norite.
-Tai turbūt būtų geriausia. Išėjus Eiprilei niekas
nesupranta, kas yra daroma. Žinoma, iš pradžių jums
teks užpildyti kai kuriuos dokumentus. - Nikė dar
kartą atvertė aplanką, ištraukė krūvą popierių ir at
kišo juos Malorei. - Štai. Įprasti dokumentai - mo
kesčių, medicininė ir nelaimingų atsitikimų formos.
Spėju, kad jums nereikės padėti?
- Susidorosiu.
- Palieku jus. - Nikė atmetė plaukus ir atsisto
jo. - Kai baigsite, susiraskite mane, parodysiu jūsų
kabinetą, duosiu raktus ir renginių tvarkaraščio ko
piją. Kaip matote, kalendorius mirgėte mirga, o
viskas prasideda jau šį savaitgalį vakarėliu 0 ‘Kyfių
užmiesčio rezidencijoje.
- Dėkui. - Malorė iškart pagalvojo, kaip reikės

ten nusigauti, bet nusprendė pasirūpinti tuo vėliau.
Dabar ketino džiaugtis šia akimirka.
Nikė kilstelėjo pečius.
- Negaliu pasakyti, kad tai mano pasirinkimas,
Malore. Tiesiog darau tai, ko manęs prašė. Jei pri
klausytų nuo manęs —ir visai nesvarbu, kaip skubiai
reikėtų surasti tinkamą žmogų, - tavo kandidatūra
net nebūtų svarstoma. Be to, neabejoju, kad ir kiti
laikysis tos pačios nuomonės, kai tik sužinos apie
tavo įdarbinimą. Tavo tėvas apgavo daugybę žmonių
ir aš nesu vienintelė, to nepamiršusi.
- Turėsiu tą omenyje, - burbtelėjo Malorė.
- Turėk, - šaltai tarė Nikė ir išėjo.
Malorė kurį laiką dėbsojo jai pavymui, paskui
atsitokėjo ir mintyse nusipurtė. Palyginti su tuo, ką
jai teko patirti, Nikės požiūris tebuvo tik grumstelis
akmenuotame kelyje, tarė ji sau tvirtai. Žinoma,
skauda, kai esi nepelnytai apkaltinama dėl tėtušio
niekšybių. Taip pat baugino mintis, kad atsidurs se
najame visuomenės rate kaip apmokama darbuotoja.
Bet ji išgyvens. Svarbiausia, kad gavo darbą.
Sitai prisiminusi ji vėl pralinksmėjo. Malorei dar
kartą teko numalšinti troškimą pašokti ir apsisukti
aplink kaip kokiai apsvaigusiai paauglei. Juk tai tokia
naujiena, kurios tikrumo nepajusi, kol su kuo nors
nepasidalysi.
70 | CAROLINE CROSS
Malorė pravėrė rankinuką ir jau siekė mobiliojo

telefono, kai staiga suvokė, kad vienintelis žmogus,
iš tikrųjų galintis suprasti pakilią jos nuotaiką, yra
Geibas.
Ji ištraukė ranką. Dieve mano! Iš kur tokios min
tys? Tai netiesa. O jei ir tiesa, Gabrielius būtų pas
kutinis žmogus žemėje, kuriam ji skambintų. Nes,
be jokios abejonės, jis tai priimtų kaip ženklą, kad,
nepaisant visko, ką yra pasakiusi, ji vis tiek slapčia
jo trokšta.
O taip nėra. Ji negali, tarė sau ryžtingai. Ir paė
musi parkerį ėmė pildyti Nikės paliktas formas ne
kreipdama dėmesio į galvą spaudžiančius jausmus.
Dėl šventos ramybės nuo šios minutės ponas Žu
dančios lūposprivalo tapti dar viena praeities, kurią ji
galų gale pasistengs palikti užnugaryje, dalimi.
Šeštadienio vakarą Gabrielius pajuto sukirbė

jusį menką jaudulį, perbėgusį stuburu žemyn, ir
suprato, kad Malorė atvyko į Spindinčiojo kokteilių
vakarėlį.
Jis gurkštelėjo vyno ir baigė klausytis, ką jo pašo
nėje suokia gležna šviesiaplaukė, tada kilstelėjo galvą.
Jo ūgis leido atsainiai apžvelgti triukšmingą minią
milžiniškoje Melisos 0 ‘Kyf svetainėje. Gabrielius
visai nenustebo pamatęs, kad Malorė stovi prie pat
įėjimo. Šį vakarą jos sruogelėmis padažyti karamelės
spalvos plaukai buvo sukelti į viršų, o šukuosena

privertė atkreipti dėmesį į liauną kaklą. Malorės
apvalumus dengė ypač prigludusi blizganti rožinė
suknelė - ir santūri, ir nuostabiai seksuali.
Malorė atrodė ypač viliojamai.
Visai nevykęs minčių posūkis, suvokė Gabrie
lius, kai jo galvoje iškilo išsidraikiusios, nuogos ir
gundomai išsitiesusios Malorės vaizdas, į kurį kūnas
iškart sureagavo.
Jis nukreipė žvilgsnį. Dar kartą gurkštelėjo vyno
ir atsigręžė į savo pašnekovę. Gražiame, taisyklingų
bruožų jos veide atsispindėjo susidomėjimas. Gab
rielius kilstelėjo antakį.
- Kas nutiko?
- Spėlioju, kodėl šįvakar pasisiūlei mane lydė
ti, —tarė jo svainė Lila. —O dabar žinau.
Ramios Gabrieliaus akys susidūrė su gudriu žyd
ru Lilos žvilgsniu.
- O jei pasakyčiau, kad neturiu žalio supratimo,
apie ką čia kalbi?
- Nepatikėčiau, - nusišypsojo ji.
-Ne?
Lila papurtė galvą.
- Ne. - Švelniai trindama išsipūtusį pilvąji reikš
mingai žvilgtelėjo į tarpdurį. - Tai Malorė Morgan,
ar ne?
Gabrielius pasekė jos žvilgsnį ir pamatė, kad
72 | CAROLINE CROSS
dabar Malorė kalbėjosi su dviem labdaros fondo

įkūrėjais ir įtakingiausiais valdybos nariais - balta
plaukėmis de Marko seserimis, kurios, beje, buvo ir
Stylų saugumo klientės.
- Taip, tai ji.
-Taip ir maniau. Paskutines keletą dienų mums
niekaip nepavyko pagauti viena kitos telefonu.
-Tikrai? - Ana Liza, vyresnioji iš de Marko sese
rų, nusijuokė iš to, ką pasakė Malorė, ojaunesniosios
Eleonoros veide atsispindėjo santūresnė išraiška.
- Ilga istorija, bet esmė ta, kad aš savanoriškai
pasisiūliau surasti, kur galėtume surengti įprastinį
madų demonstravimą, ir sužinojau, kad ji yra nau
joji renginio koordinatorė. Ir tai, beje, neapsiėjo be
nedidelio triukšmelio.
Geibas staiga sužiuro į Lilą.
- Kaip?
- Na, tarkime, keletui mano pažįstamų savanorių
jos įdarbinimas kelia nerimą.
- Kokį nerimą?
Lila nežymiai truktelėjo pečiais.
- Tokį, kokio ir tikiesi. Ar galima jai patikėti
šį darbą? Ar ji išties kvalifikuota? Ar reikia, kai ji
sukiojasi aplink, paslėpti rankines?
- Juokauji?
- Norėčiau. Deja, turčiai, kaip ir visi kiti, manau,
tampa gana neatlaidūs, kai kalbama apie pinigus. —
Lila gurkštelėjo mineralinio vandens. —Taip pat

sklando gausybė spėlionių, kaip ji gavo šį darbą. - Ji
truputėlį kilstelėjo galvą ir atidžiai pasižiūrėjo į Ga
brielių. -Akivaizdu, kad kažkas įtakingas laidavo už
ją, bet, atrodo, niekas nenutuokia kas.
Geibas gūžtelėjo pečiais.
- Nežiūrėk į mane. Kaip ir sakiau, aš čia tik noriu
pasimėgauti savo mylimiausios nėščios brolienės
draugija.
Didelėse mėlynose Lilos akyse kažkas suspindėjo,
bet, kad ir kas tai buvo, ji nusprendė nesigilinti.
-Tik nereikia. Abu žinome, kad iš tikrųjų esi čia
dėl to, kad Dominykas paprašė prižiūrėti mane, kol
pats bus Londone.
- Na, taip, - pripažino Gabrielius ir nedelsdamas
užstojo kelią vienam svečiui, kuris per neatsargumą
galėjo stumtelėti Lilą. - Ir kas čia blogo?
- Visiškai nieko. Tik jei jis nesiliaus visą laiką
nerimavęs, atsidurs ligoninėje anksčiau už mane. Ir
neapsimetinėk, kad negalvoji, jog jo elgesys mažu
mėlę perdėtas. - Ji tęsė jam net nespėjus papriešta
rauti. -Anądien kalbėjausi su Kuperiu, todėl žinau,
kad jūs Domą jam negirdint ėmėte vadinti Ponu
Gydytoju.
Geibas būtų nusišypsojęs, jei ne Lilos veide šmės
telėjęs nuoširdus rūpestis.
—Jam viskas bus gerai, Li, —tyliai ištarė jis. —Tik
74 | CAROLINE CROSS
Domui reikia veiksmo, o vaikelio atėjimas susijęs su

laukimu. Be to, jis iš prigimties tikras gyvsidabris.
Bando išmokti apsaugoti tave, nes mano, kad pir
miausia pats yra atsakingas už dabartinę tavo padėtį.
Todėl visai nesistebiu, kad jis taip elgiasi.
- Lyg kvaištelėjęs? - santūriai pasufleravo Lila.
- Būtent. Tai tik pasiūlymas, bet gal tau vertėtų
bent jau kol kas nebūti tokiai savarankiškai?
Geibas nemėgo svaigiųjų gėrimų, nes nepatik
davo net ir menkai atbukę pojūčiai, tad kai pro šalį
nešinas padėklu praėjo padavėjas, jis pakeitė savo
puspilnę taurę vyno į vandenį.
-Jei Domas turėtų daugiau reikalų, gal nesijaustų
toks sutrikęs? Bent jau tai padėdavo vaikystėje. Kuo
labiau būdavo užsiėmęs, tuo mažiau įsiveldavo į
visokias bėdas.
Kurį laiką Lila tik žiūrėjo į jį, paskui lėtai link
telėjo galvą.
- Nepagalvojau apie tai. Bent jau ne tokiame
kontekste. O tu turbūt teisus. Aš visaip stengiausi
Domo nejaudinti, galbūt todėl jis pasijuto nereika
lingas. Bet tai toli gražu nėra tiesa. - Ji meiliai šyp
telėjo. —Tiesą sakant, kaip vyras esi gana įžvalgus.
- Ačiū, - nusišypsojo Gabrielius. - Ko gero.
Akimirką jie mėgavosi jaukia tyla, bet netrukus
atsidūrė dėmesio centre. Prie jų ėjo įvairūs žmonės:
džiaugsmingai reagavo į Lilos nėštumą, klausinėjo,
kur Domas, aptarinėjo paskutines orų permainas,

būsimą pokylį, o porą kartų net ir spėliojo, ar naujoji
koordinatorė tinka šiam darbui.
Praėjo gera valanda, kol jie vėl liko vieni ir galėjo
paprasčiausiai apžiūrinėti svečius. Na, bent jau Lila
nesnaudė. Geibo žvilgsnis neklaidžiodamas nukrypo
tiesiai į Malorę.
Ji buvo nuėjusi gilyn į kambarį ir kalbėjosi su
pagyvenusia pora. Gražiame išraiškingame jos veide
švietė susidomėjimas pokalbiu. Staiga ji atsisuko ir
sužiuro tiesiai į Geibą lyg juos būtų jungęs nemato
mas saitas. Minutėlę juodu liko vieninteliai žmonės
visame pasaulyje. Be abejo, akimirksnis ilgai netru
ko, nes Malorė netrukus įsitempė, pakėlė smakrą ir
tyčia atsuko jam nugarą.
- Ar žinai, kad mes lankėme tą pačią viduri
nę? - tyliai pasakė Lila. - Taylor Union. Malorė buvo
už mane pora metų jaunesnė, bet net tada... buvo
kaip reikiant pagarsėjusi.
Gabrielius atsisuko į ją.
- Dėl ko?
- Dėl laukinio elgesio. Negaliu pasakyti, kad
man tai labai rūpėjo, bet kažką prisimenu apie vi
durnaktį vykusias žirgų lenktynes, po kurių buvo
visiškai sugadinta užmiesčio klubo veja. O dar labai
aiškiai prisimenu, kaip per pirmąsias mano pavasario
atostogas koledže Grenė ir jos draugai šnabždėjosi:
76 | CAROLINE CROSS
kaip negarbinga, kad Kelas Morganas leidžia jai

daryti viską, ko ji užsigeidžianti. Kiek pamenu, Ma-
lorė su krūva draugų išskrido į Rio karnavalą. Nesu
tikra, bet nemanau, kad jai galėjo būti daugiau nei
šešiolika.
Geibas pabandė visa tai įsivaizduoti, bet nepa
vyko. Tai buvo taip nepanašu į jo, kovotojo, patirtį.
Skyrėsi kaip Paryžius nuo Fort Dikso*. Tuo metu
jis visaip stengėsi sudurti galą su galu ir vienoje
krūvoje išlaikyti šeimą kraustantis iš vienos karinės
bazės į kitą.
- {domi vaikystė.
- Nejaugi? - Lila mąsliai sučiaupė dailias lū
pas. - Mano nuomone, augti taip kaip tu, turint
tiek daug pareigų, kur kas įdomiau.
- Bet?
- Na, nežinau. Tiesiog tokiamjaunam amžiui per
daug laisvės ir visiškai jokių taisyklių ar patarimų. - Ji
stabtelėjo ir įkvėpė. - Brangus Dieve, - staiga neri
mastingai sudejavo, - pasakiau kaip mano senelė.
- Ne, - kategoriškai nukirto Gabrielius. - Net
nepanašu.
Dėkingumo kupinas Lilos žvilgsnis paskatino
juos abu nusijuokti. Surimtėjusi ji pirštų galiukais
palietė Gabrieliaus ranką.
* JAV kariuomenės pratybų bazė ir gyvenvietė Naujajame
Džersyje (vert.).
PRISIJAUKINK MANE |
- Greičiausiai norėjau pasakyti... Ar tau neatrodo

savotiškai liūdna, kad ji neturėjo nieko, kas būtų
galėjęs sudrausminti dėl jos pačios saugumo? Ar
nesistebi tėvais, kurie leido tokio amžiaus mergaitei
bastytis po Pietų Ameriką be jokios priežiūros?
Leido toks savanaudis šunsnukis kaip Kelas Mor
ganas, Gabrielius pagavo save galvojant. Bet nespėjo
nieko pasakyti - Lila staiga susiraukė ir prispaudė
delną prie strėnų.
- Ooo.
Gabrielius įsitempė.
- Kas nutiko?
Pamiršęs visus juokus jis neįstengė net pagal
voti, ką Domas padarytų, jei kas nors atsitiktų jo
žmonai.
- Išgertas mineralinis veržiasi lauk, —atsakė ji
tyliai. Atrodo, net nesuvokė, kad akimirką privertė
stabtelėti jo širdį. - Atsiprašysiu. - Nelaukdama at
sakymo ji įspraudė savo stiklinę jam į ranką ir nuėjo
tualeto link.
Gabrielių užvaldė irzlumas, palengvėjimas ir bai
mė - geriau jau bet kurią dieną susidurti su daugybe
teroristų nei su nėščia moterimi. Jis stebėjo, kaip ji
perėjo per kambarį ir dingo koridoriuje. Paprastai
lengva ir grakšti jos eisena visai pasikeitė.
Tada Gabrielius vėl pabandė akimis susirasti Ma-
lorę, bet jos irgi nebuvo matyti. Greitai apsidairęs
78 | CAROLINE CROSS
pastebėjo dailią jos nugarą ir stangrų užpakaliuką

kaip tik tą minutę, kai ji dingo už stiklinių durų,
vedančių į terasą.
Jis jau buvo perėjęs pusę kambario, kai tyčia
nusprendė sekti iš paskos. Neatsilikdamas žengte
lėjo ant plačios, daugiapakopės terasos plytelių. Ją
puošė didžiuliai ryškių gėlių vazonai, stovėjo tuzinas
kaltinių geležinių stalų. Kitaip nei praėjusį kartą,
naktis buvo rami, kvepėjo šviežiai nupjauta žole ir
prasidėjusiu pavasariu.
Gabrielius linktelėjo kai kuriems pažįstamiems,
nusileido plačiais, ne itin stačiais laiptais ir prisijungė
prie Malorės, stovinčios prie turėklų, iš kur atsivėrė
vaizdas į baseiną.
Malorė atsigręžė pasižiūrėti, kaip jis artinasi.
Gabrielius pastebėjo, kad ji įsitempė. Anoks čia ne
tikėtumas, turint omenyje, kaip jie paskutinį kartą
išsiskyrė. Juk po to dar atsiuntė trumpą ir atžarų
oficialų laišką, o ką jau kalbėti apie jos reakciją tik
trumpam susidūrus jųdviejų žvilgsniams...
Štai kodėl Geibas norėjo atsiprašyti. Jis padarys
viską, kad tik sugrąžintų tas akimirkas, kuriomis
juodu mėgavosi per vakarienę tą vakarą, kai jis ją
pabučiavo.
Nesitikėjo, kad bus lengva, nes Malorė tyčia at
suko jam nugarą ir įsistebeilijo į baseiną.
—Ak, kokia staigmena, —prabilo ji. - Ar tik ne
žymusis Denverio ponas Čia, ten ir visur, o kai kam

norėtųsi, kad niekur?
- Malonu ir tave matyti, širdele.
- Žinoma, malonu. —Malorė trumpam nutilo
ir žvilgtelėjo į Gabrielių. - Jokia paslaptis, kad man
neįmanoma atsispirti. - Atlaikiusi jo žvilgsnį Ma
lorė aplink pirštą tingiai ėmė sukti blizgių garbanų
sruogą.
Nepatyręs stebėtojas būtų nepamatęs, kas Malo-
rės elgesyje nežymiai pasikeitė. Bet tik ne tas, kuriam
net ir vos pakitusi intonacija galėjo daug ką nulemti.
Susidomėjęs Gabrielius švelniai atsakė:
- Nė nemėginu ginčytis.
- Vaje. - Malorė dar labiau pasisuko jo pusėn ir
pažvelgė pro tamsias blakstienas. - Kokios liūdnos
gaidelės. Viliuosi, kad šį vakarą čia esi ne dėl fata
liškos mano traukos.
- Kodėl gi?
- Prižadėk, kad nepalūši.
- Išgyvensiu.
Gabrielius iš Malorės laukė šalto sutikimo, atviro
įtūžio, net kategoriško atsisakymo apskritai jį pažin
ti. Todėl seno gero flirto tikrai nesitikėjo. Nors, tiesą
sakant, jam reikėjo anksčiau suvokti, kad Malorė
retai būdavo nuspėjama. Jis - taip pat.
- Na, esmė ta, - pradėjo Malorė, —kad aš nepa
prastai branginu nesavanaudišką tavo atsidavimą,
bet, deja, šįvakar esu užsiėmusi kitais reikalais.
80 | CAROLINE CROSS
Gabrielius kilstelėjo antakį.

- Tikrai?
-Taip.
- Leisk atspėti. Raulis?
Malorei prireikė minutėlės susivokti. O kai tai
įvyko, jos akys tučtuojau susiaurėjo, bet ji greitai
atsigavo.
- Ak, taip, Raulis. Kaip norėčiau atsakyti teigia
mai... Iš tikrųjų vargšelis vis dar bando atsigauti po
mūsų paskutinio neįtikėtinai atletiško susidūrimo.
Ne, esu čia darbo reikalais. Galbūt negirdėjai, bet aš
pakeičiau senąją Spindinčiojo koordinatorę.
- Mano brolienė neseniai užsiminė apie tai. Svei
kinu.
- Dėkoju. - Pats metas dar kartą pabrėžti, kad ji
gali pati savimi pasirūpinti. Nors šiąnakt ėmėsi visai
kitokios taktikos. - O kas gi tavoji brolienė?
- Spėju, kad pažįsti ją, - paprastai atsakė Ga
brielius. - Pritrenkianti šviesiaplaukė įspūdingu
nėščiosios pilvu.
Malorė išsitiesė.
- Lila Kentrel - tavo brolienė? Nuo kada?
Gabrielių apėmė pasitenkinimas - Malorė pa
tvirtino jo nuojautą, kad šį vakarą į jį kreipė kur kas
daugiau dėmesio nei išsidavė.
- Dabar ji Lila Kentrel Styl. Juodu su Domu
vasarį atšventė pirmąsias vedybų metines.
- Po velnių, turbūt pražiopsojau vestuves. Na,

žinoma, prieš metus... Greičiausiai laksčiau išAustra
lijos į Naująją Zelandiją, o paskui Sidnėjaus regatoje
linksminau gražuolius australus. Tokie mieli vaiki
nukai. - Malorė švelniai atsiduso ir adošė galvą tarsi
vaidindama susimąsčiusią. - Ne, palauk. Tai buvo
kovą. Vasarį turėjau būti Niujorko madų savaitėje.
Ji atžagariai mostelėjo ranka.
- Bet kuriuo atveju malonu žinoti, kad kažkas
vis dėlto randa tikrąją meilę, kol aš išvykusi žars
čiau pinigus į kairę ir į dešinę. Ir manęs niekas net
nepasigedo.
Malorės veide blykstelėjo šypsena, bet visiškai
nepalietė jos akių. Gabrielius instinktyviai kilstelėjo
ranką ir palietė jos petį.
- Malore...
- Žiūrėk, - gyvai prabilo ji, žvelgdama namo
pusėn ir atsitraukdama nuo jo. - Ar tik ne Lila ateina
pas mus? Turbūt ieško tavęs. O aš privalėčiau eiti
bendrauti su svečiais.
- Iš tikrųjų, - pertraukė jis užstodamas kelią, kad
ji negalėtų pasišalinti nerangiai neapeidama jo. - Ne
abejoju, kad ji ieško mudviejų. Užsiminė, kad norėtų
pasikalbėti su tavimi dėl madų demonstravimo, o aš
pasisiūliau tave surasti ir viską suderinti.
- Ir kaip, tavo manymu, mes turėtume tai pa
daryti? - pasiteiravo Malorė, kai Lila, kuri, anot
82 | CAROLINE CROSS
Gabrieliaus, pasirodydavo tinkamoje vietoje tinka

mu laiku, prisijungė prie jų.
- O as spėliojau, kur tu pradingai, - šūktelė
jo brolienė. Susidūrus jųdviejų žvilgsniams moters
akys išdavė, ką ji iš tikrųjų galvoja. - Visai nesi
stebiu, - tęsė ji tarsi sąmokslininkė atsisukdama į
Malorę. - Stylų vyrai, atrodo, neįstengia atsispirti
protingoms ir gražioms moterims, - nusišypsojo
ji. Buvo neįmanoma nepastebėti nuoširdaus jos
draugiškumo. - Sveika, aš Lila. Esu tikra, kad jau
buvome supažindintos, bet malonu pagaliau pasi
sveikinti. Ypač po to, kai vis nepagaudavome viena
kitos telefonu.
Akivaizdžiai nustebinta moters šilumos Malorė
trumpai padvejojo ir nusišypsojo.
- Taip, iš tikrųjų.
- Kaip tik ruošiausi pasisiūlyti parvežti Malorę
namo, - į pokalbį įsiterpė Geibas. - Tokiu būdu
judvi pagaliau galėtumėte aptarti reikalus, o Malorei
nereikėtų laukti taksi. - Jo žvilgsnis šoktelėjo nuo
Lilos prie Malorės. - Juk kviesi taksi, ar ne?
-Taip, bet man tikrai nesunku...
- Nebūk kvaila, - įsiterpė gražioji Gabrieliaus
brolienė. Įgimtas jos gerumas, kaip jis ir tikėjosi,
šįkart tikrai padėjo. —Taksi iki čia važiuos visą am
žinybę, jei iš viso pavyks jiems prisiskambinti šešta
dienio naktį. Be to, - Lila dėbtelėjo į Geibą leisdama
jam suprasti, kad vis tiek labai gerai nutuokia apie jo

ketinimus, - būtų malonu šnektelėti. Tiesą pasakius,
kartais net ir mieliausias vyriškis gali įkyrėti.
- Nuostabu. Viskas nutarta, - tarstelėjo Geibas
ir nusprendė, kad pats metas dingti iš akių. - Pa
sirūpinsiu automobiliu, kol judvi atsisveikinsite.
Susitiksime prie paradinių durų.
Tai taręs jis mandagiai nusišypsojo abiem mote
rims ir patraukė į vidų.
ŠEŠTAS SKYRIUS
aip matau, nesiruoši su manim kalbė
K
nejaukią tylą.
tis. - Geibas automobilyje pertraukė
Malorė stebeilijosi į tolimas šviesas. Nuvežę Lilą

namo juodu vėl pasuko miesto link. Ji jau norėjo
praverti lūpas ir ištarti būtent, bet apsigalvojo.
Ne. Ji elgėsi maloniai daug ilgiau, nei jis nusi
pelnė: plepėjo su Lila apie madų demonstravimo
nesklandumus, apsikeitė sumanymais, kaip viską
išspręsti. Tarsi Malorė nebūtų suvokusi, kaip jis apsu
ko ją aplink pirštą, kad tik sutiktų kartu važiuoti.
84 | CAROLINE CROSS
Esmė ta, kad tai - kebli padėtis. Nesvarbu, ką ji

būtų atsakiusi, vis tiek tektų apginti savo žodžius.
O vos tik pabandytų, tą pačią minutę suprastų, kuo
tai gali baigtis. Gabrielius pasakytų ką nors žavingo,
erzinančio... O gal būtų pasipūtęs, netgi įžvalgus?
Jokio skirtumo. Tada ji supyktų, o gal susižavėtų,
pralinksmėtų, susijaudintų... Na, šios smulkmenos
nereikšmingos. Nes jaustųsi lygiai taip pat kaip ir
vakarėlyje: visą laiką, kol juodu šnekučiuotųsi, širdis
daužytųsi, o skrandis nervingai trūkčiotų. Dar blo
giau - visiškai nesisektų sutelkti dėmesio, nes kad
ir kaip stengtųsi, viena jos dalis vis tiek spėliotų, ar
antrasis jųdviejų bučinys pažertų tiek pat žiežirbų
kaip ir pirmasis.
Turint galvoje, kad ji jau buvo nusprendusi, jog
nebus jokio antro bučinio, tos įkyrios mintys vien
apie tai išties dvelkė mistika. Dar reikėtų prisiminti,
kad Gabrielius, staiga pasirodęs šį vakarą, užklupo
ją iš pasalų. Malorė taip pat suprato, kad suklydo
stengdamasi atgaivinti seną vakarėlių liūtės vaidme
nį. Oficialaus atstumo atkurti nepavyko.
Jai paprasčiausiai reikėjo nekreipti dėmesio į Gab
rielių. O jei to nepakaktų, elgtis kaip protingam
suaugusiam žmogui ir parodyti, kad ji turi naują
darbą ir jo pagalba tikrai nereikalinga.
Bet ji to nepadarė. Atvirkščiai, leidosi įtraukiama
į pokalbį. Ir kuo gi tai baigėsi? Juodu ir vėl sėdi vieni
Gabrieliaus automobilyje, tamsoje. Tik, kitaip nei

praėjusią savaitę, kai taip kvailai pamiršo savitvardą,
šį kartą ji buvo pasiryžusi nepasiduoti vilionėms.
Malorė įdėmiai klausėsi kiekvieno Gabrieliaus
kvėptelėjimo, pulsas šokinėjo nuo kiekvieno jo krus
telėjimo, o kūnas net virpėjo nuo pastangų išlikti
abejinga.
Labiausiai stulbino tai, kad nerūpestingoji jos
dalis pavojingai geidė atsisėsti Gabrieliui ant kelių,
paskandinti pirštus jo plaukuose ir dar kartą para
gauti tų karštų, tvirtų lūpų.
Ak, pamiršk tą mistiką. Tai būtų tikras pažemi
nimas. Todėl nereikėtų praverti burnos, kad ir kas
nutiktų.
- Na, jei tu nesiruoši kalbėti, kalbėsiu aš, - staiga
prabilo Geibas tarsi būtų perskaitęs jos mintis ir
nusprendęs, kad vis dėlto Malorei nereikėtų leisti
galvoti, jog ji iš tikrųjų valdo situaciją.
- Noriu, kad žinotum, jog gailiuosi dėl to, kas
nutiko aną kartą.
Malorė sučiaupė lūpas ir prisivertė nekelti jokių
scenų, nors staiga pasijuto lyg Gabrielius būtų dūręs
jai peiliu. Žinoma, ji apgailestavo dėl bučinio, bet
mintis, kad jis taip pat, niekada nebūtų šovusi jai
į galvą.
- Ne dėl bučinio, - tęsė jis lyg iš tikrųjų būtų
aiškiaregis. —O dėl to, kad leidau tau galvoti, jog
86 | CAROLINE CROSS
tavimi pirmiausia domiuosi ne kaip asmenybe. Iš

pradžių gal taip ir nebuvo, bet dabar viskas pasikeitė
ir man svarbu, kad tai žinotum.
- Na... - Kad jį kur galas. Ir ką dabar reikėtų
atsakyti? Arba - kaip ji galėtų neatsakyti? - Aš... tai
yra... ačiū.
Žodžiai nuskambėjo apgailėtinai ir visai netiko
šiai akimirkai. Gabrielius ir vėl kažkaip praslydo
pro jos apsaugos užkardą. Pasakė tai, ką ji kaip tik
ir norėjo išgirsti, nors pati to nesuvokė ir jokiu būdu
netroško pripažinti.
- Tik pamaniau, kad turėtum žinoti.
Ir vėl stojo tyla. Malorė jautėsi visiška nepilnaver
tė. Mąstė, kad galbūt turėtų ką nors pridurti.
Ji pažvelgė pro langą tikėdamasi ten atrasti įkvė
pimą. Bet tik nustebo supratusi, kad kažkuriuo jų
pokalbio metu Gabrielius nusuko iš greitkelio ir
dabar važiavo per didelių, modernių, toli nuo kelio
stovinčių gyvenamųjų namų rajoną.
- Kur mes? - paklausė Malorė.
- Pas mane, - atsakė jis ir įsuko į platų, gerai
apšviestą įvažiavimą, vedantį prie šiuolaikiško namo.
Prie triviečio garažo netgi buvo pritvirtintas krep
šinio lankas.
Vienos garažo durys pradėjo automatiškai kilti.
- Ką?- Malorė atsisuko į jį. - Ne. Tikrai, ne,
Gabrieliau. Aš pritariu, kad parvežtum mane namo,
bet visai nesu nusiteikusi ekskursijai po tavo vien

gungio irštvą. Ir jei bandei man įteigti, kad tavimi
galima pasitikėti...
- Atvėsk, Malore, - patarė Gabrielius. Jo balse
pasigirdo šaltos įtūžio gaidelės. - Neatsivežiau tavęs
dėl sekso, jei būtent apie tai galvoji. - Jis meistriškai
įvažiavo į garažą, išjungė variklį ir nuspaudė mygtu
ką, nuleidžiantį garažo duris jiems už nugarų. - Nors
neatsisakyčiau, jei nuspręstum kitaip. - Gabrielius
pabandė viską užglaistyti, bet jo balse slypėjo kažkas
paslaptingo ir Malorė tvirčiau suglaudė kojas, po
krūtine sukryžiavo rankas.
- Klausyk, - tarė Gabrielius atidarydamas du
reles. - Tiesa ta, kad šiąnakt neplanavau važiuoti į
miestą, o savaitgaliui pasiėmiau brolio Deko šunį.
Privalau jį išleisti į lauką, nes kitaip įniks graužti
artimiausio stalo koją. Taigi, kad ir kaip norėčiau
tau parodyti savo namus, visai netrokštu versti tave
daryti kažką, ko nenori.
- Puiku, - tarstelėjo Malorė. Ji nebuvo nusiteiku
si nusileisti. - Tai tau vis tiek, jei palauksiu čia.
Gabrielius gūžtelėjo pečiais.
- Kaip nori. Aš ilgai neužtruksiu.
Nutaisiusi nepatenkintą išraišką Malorė akies
krašteliu stebėjo, kaip Gabrielius išlipo ir plačiais
žingsniais nužirgliojo atlaisvindamas kaklaraištį.
Net ir tokiomis aplinkybėmis šis vaizdas privertė
88 | CAROLINE CROSS
Malorę suvirpėti. Gabrielius pasiekė vidines duris

ir įjungė virš jų kabančią lempą, kad ji nesėdėtų
tamsoje išsijungus automatinėms šviesoms, ir pra
dingo viduje.
Ir gerai! Bent kartą jis nusileido jai. Pamaniusi,
kad tai pačiu laiku, Malorė atsiduso iš malonumo
ir sukryžiavo kojas. Bet jau po akimirkos nusprendė
patenkinti savo smalsumą ir apsižvalgyti aplinkui.
Ji visai nenustebo pamačiusi šalia stovintį si
dabrinės spalvos sportinį automobilį. Galvodama
apie Geibą visada jį įsivaizduodavo būtent su tokiu
automobiliu, gyvenantį stilinguose prabangiuose
apartamentuose, paskutiniame aukščiausio miesto
dangoraižio aukšte. Arba turintį naują didžiulį namą
kokiame nors turtuolių rajone.
Vis dėlto automobilis buvo vienintelis matomas
santūraus, rafinuoto vienišiaus, kurį Malorė manė
pažįstanti, simbolis. Ji pagalvojo, kad kiti daiktai
garaže galėtų priklausyti kokiam nors atletiškam
tėčiui futbolininkui. Čia buvo matyti trys dviračiai,
pora palubyje pakabintų baidarių, gausybė kito spor
tinio inventoriaus. Jo būtų pakakę atidaryti nuosavą
parduotuvę: slidės, ledo ritulio pačiūžos, nardymo
deguonies balionai. Dar stovėjo žoliapjovė, kažkas
panašaus į sniego valytuvą, kastuvai, sodo baldai,
štangų rinkinys, darbo stalas ir aukšta raudona įran
kių komoda. Viskas tvarkingai sudėliota ir atrodė
gerai prižiūrima. Jau nekalbant apie tai, kad toks

vaizdas labiau tiktų namų šeimininkei, o ne Džeim
sui Bondui. Štai tau dar vienas akį rėžiantis pavyzdys,
kad Gabrielius —ne toks vyras, kokį jį įsivaizdavo.
Bet juk ji irgi niekada nebuvo tokia moteris, kokia
apsimetinėjo.
Teisingai. Iš drąsios padūkėlės tapai slapuke au
tomobilyje, nes bijai, kadgalbūt trokšdama įvairovės
pradėsijattsti kažką tikro.
Mintis privertė Malorę loštelėti atgal tarytum
kas būtų gerai vožtelėjęs. Ji visomis išgalėmis troš
ko tai paneigti, bet kuo ilgiau viena sėdėjo ramioje
pačios pasirinktoje prieblandoje, tuo labiau suprato,
kad tai tiesa. O sugebėjimas finansiškai pasirūpinti
savimi galiausiai nieko nereikš, jei ji ir toliau seks
senu pavyzdžiu, —spruks šalin vos tik pajutusi bent
menkiausią ryšį su kitu žmogumi.
Malorė giliai įkvėpė ir išlipo iš automobilio. Kol
neapleido drąsa, nužingsniavo prie durų ir įėjo į
vidų.
Skubiai apsižvalgiusi ji suvokė esanti prieškamba
ryje aukštomis lubomis, šachmatų lentą primenan
čiomis grindimis ir spindinčiomis vyšnios medžio
spintelėmis.
Įsiklausiusi Malorė išgirdo žemą Geibo bal
są. Nusekė paskui garsą ir pasiekė erdvią virtuvę
su nerūdijančio plieno reikmenimis, dar daugiau
90 | CAROLINE CROSS
spindinčių spintelių, plačiais juodais granito stalvir-

šiais ir dideliu stalu viduryje. Palei jį lyg išrikiuoti
kareiviai stovėjo šešios aukštos baro kėdės.
Malorė toliau žvalgėsi. Užėjo į gretą esančią sve
tainę. Ją puošė milžiniškas židinys ir odiniai bur
gundiško vyno raudonumo baldai, kuriuos papildė
pribloškiamai gražus rytietiškas kilimas. Ji trumpam
stabtelėjo pasiklausyti ir staiga nežymiai krūptelėjo
pro stumdomas stiklines duris išvydusi gauruoto
šuns šešėlį. Tada atsargiai nutipeno medžiu iškaltu
koridoriumi. Geibas stovėjo poilsio kambaryje.
Kaip Malorė ir įtarė, jis kalbėjo telefonu. Viena
koja buvo atsirėmęs į didžiulį rašomąjį raudonme
džio stalą. Deja, ji nenumatė, kad Gabrielius bus
nusimetęs švarką ir kaklaraištį, atsisagstęs apykaklę
ir pasiraitojęs rankoves. Kvaila, bet Malorės burna
išdžiūvo pamačius jo raumeningas, juodais plauke
liais nusėtas rankas.
- Nuostabu, Džeikai. - Geibo antakiai išsirietė
iš nuostabos plačiame tarpduryje išvydus Malorę. -
Ką? - Jis pakėlė pirštą parodydamas, kad užtruks
vos minutę. - Aha, aš tikrai pasakysiu Kuperiui.
Taip, - sukrizeno jis, - tu teisus, jam tai nepatiks.
Švelnus Gabrieliaus juokas kaip aksominio bo
tagėlio kirtis pakuteno Malorės nervų galiukus. Jos
oda pašiurpo.
Ji pradėjo spėlioti, kas atsitiktų, jei jis paliestų ją.
Nes taip ir bus, toptelėjo Malorei. Ją pribloškė tokia

netikėta įžvalga. Tarp jų po incidento Pas Anabelę
kažkas pasikeitė. O šį vakarą vakarėlyje ji suprato,
kad kelio atgal nebėra, - iš butelio paleisto džino
niekaip nesugrąžinsi atgal.
Nebent nutiktų kas nors nenumatyto —iš dan
gaus nukristų meteoras ir pritrėkštų vieną iš jų. Vis
dėlto anksčiau ar vėliau jų potraukį vienas kitam
apvainikuos logiška pabaiga.
Tad ar verta laukti? Kodėl nepadarius galo šiai
seksualiai kankynei?
Malorė pripažino, kad mintis imti vairą į savo
rankas, pasielgti netikėtai, išmušti Gabrielių iš pu
siausvyros neabejotinai žavėjo. Be to, tai tik seksas,
kuris, kaip bylojo jos patirtis, buvo per daug ver
tinamas ir giriamas. Na, jie sueis draugėn, pašoks
horizontalųį tango ir tada...
Kas? Kurį laiką Malorė stovėjo apstulbusi, nes
suvokė nežinanti, kas bus paskui. Ir staiga jai ding
telėjo, kad būtent čia šuo ir pakastas. Kai tik jie
pasimylės, tai ir supras.
Malorė apsisprendė. Pakėlė rankas ir vieną po
kito iš plaukų ištraukė smeigtukus. Tyčia juos mėtė
ant kilimo. Kai atsikratė paskutiniojo, lengvai kres
telėjo galvą. Išlaisvintos sruogos nuvilnijo žemyn.
Už kelių pėdų nuo jos stovintis Geibas tučtuojau
išsitiesė.
92 | CAROLINE CROSS
Nenuleisdama žvilgsnio nuo jo akių Malorė

siektelėjo sagučių už nugaros. Atsisagstė suknelę,
lėtai nusmaukė nuo pečių. Sukdama klubus leido
jai nuslysti visu kūnu. Malorės nuogumą pridengė
tik levandų spalvos liemenėlė, derančios kelnaitės
ir Jimmy Choos aukštakulniai atviromis noselėmis.
Malorė lengvai peržengė prie kojų nuvilnijusį dra
bužį, pakėlė antakį... ir laukė.
- Klausyk, Džeikai, - pertraukė Geibas, - man
reikia eiti. Paskambinsiu rytoj. - Nenuleisdamas nuo
Malorės akių ir nelaukdamas pašnekovo atsakymo
jis padėjo ragelį.
Numetamo ragelio garsas net sudrebino staiga
stojusią tylą. Tačiau Gabrielius nepratarė nė žodžio, o
tik mėgavosi apžiūrinėdamas ją. Pagaliau jo žvilgsnis
stabtelėjo ties Malorės veidu.
- Kokio velnio, Malorė? - Jo balsas skambėjo
nepaprastai tyliai, o akys tapo sodriai žalios.
Ji truputėlį gūžtelėjo pečiais.
- As pagalvojau apie tai, ką sakei.
- Dėl?..
- Mūsų. Besimylinčių. Ir nusprendžiau - taip.
As tam pasiruošusi, tik... - Ji žvilgterėjo į jį iš po
nuleistų blakstienų. —Ar tu irgi?
Gabrielius atsitraukė nuo stalo ir priėjo arčiau.
- Kam dar klausi?
Virpėdama ir laukdama to, kas įvyks, Malorė pa
stebėjo, kad Gabrielius stengiasi valdytis, bet iškilūs

skruostikauliai lengvai paraudo. Ji įsitempė tikėdama
si, kad jis darys tai, ką ir kiekvienas vyras, - prispaus
ją prie artimiausios sienos ir tęs tai, ką ant apsnigto
šaligatvio pradėjo prieš pusantros savaitės.
Vis dėlto Malorė privalėjo žinoti, kad Gabrielius
nelinkęs veikti neapgalvotai. Kai juos skyrė vos pėda,
jis suėmė jos veidą: delnas atsargiai laikė smakrą, o
nykštys rėmėsi į skruostą.
- Geriau pasakyk, kas tave paskatino taip pasielg
ti. - Sumanus jo žvilgsnis tyrinėjo Malorės akis.
- Atsiprašau?
Išraiškingi jo antakiai pakilo.
- Prieš dešimt minučių vos pralemeni, kad ne
kelsi kojos į mano namą. Prieš valandą man teko
kone išsukti tau ranką, kad sutiktum būti nuvežama
namo. O dabar, atrodo, tiesiog degi aistra pasimylėti
su manim. - Gabrielius nykščiu patapšnojo apatinę
jos lūpą. - Taigi, kas pasikeitė, Malore?
Ji apdovanojo jį pačia šalčiausia šypsena.
- O tau niekas niekada nesakė, kad merginos gali
persigalvoti kada panorėjusios?
Jis tik žvilgtelėjo į ją.
- Na, gerai, —pasidavė Malorė. - Aš ėmiau apie
tai galvoti ir supratau, kad visas šis reikalas tarp
mudviejų jau užsitęsė. Pamaniau, kad galbūt pasi
justume daug geriau, jei pašalintume šią kliūtį. Na,
94 | CAROLINE CROSS
bet turbūt tie seni laikai, kai apgaudinėjau save, kad

pakaks tik nusirengti ir tu įsiaudrinsi...
Gabrielius suėmė Malorės plaukus ir bučiniu
nutildė jos tiradą.
Tik... bučinys - pernelyg banalus žodis apibūdin
ti tam, ką jis darė su tomis šiltomis, įgudusiomis,
išraiškingomis lūpomis. Reikalaujančios, miglotai
pamanė Malorė, kai jo lūpos nuslydo jos burna.
Užvaldančios. O gal viską užgožiančios, geidžian
čios... Pakėlusi rankas ji įsikabino į jo marškinius ties
krūtine. Prisitraukė jį artyn ir pravėrė lūpas.
Gabrieliaus atsakas buvo žaibiškas. Jo liežuvis
įsiskverbė į Malorės burną, ragavo, tyrinėjo kiekvie
ną kampelį. Karštas, greitas įsiveržimas, privertęs ją
aimanuoti. Geibas apglėbė jos pečius ir prisitraukė
dar arčiau. Jo delnai slydinėjo Malorės oda, pirštai
aukštyn ir žemyn bėgiojo menčių iškilumais. Ji iš-
sirietė tarsi glostoma katė. Nuo tvirtos, medvilne
pridengtos jo krūtinės sklindantis karštis nuostabiai
jaudino jos krūtis.
Staiga Malorės siaubui Gabrielius pakėlė galvą ir
truputėlį atšlijo nustumdamas jos rankas.
- Kažkas negerai? - paklausė ji sunkiai atgau
dama kvapą.
Jis kimiai nusijuokė. Malorė pajuto, kaip nuo to
garso sustangrėjo speneliai.
- Niekas. Visiškai niekas. Tik... kam taip sku-
bėti? - Jis atsitraukė per žingsnį. Malorė vos tvar

dėsi - taip norėjo jį sulaikyti. - Kaip ir sakei, ilgai
iki to ėjome. Turime visą naktį, todėl noriu, kad ji
būtų įsimintina.
Malorės kūnu nuvilnijo pavojaus signalas. Ji įsi
vaizdavo, kad tarp jų įvyks kažkas žemo ir purvino,
šiurkštaus ir greito, —numalšins alkį ir nieko dau
giau. Tuo tarpu Gabrielius siūlo...
Malorė tučtuojau apsilaižė išsausėjusias lūpas.
Geibas apėjo aplink ją.
- Ką... ką tu darai?
Ji išgirdo Gabrieliaus ant grindų metamų drabu
žių šiugždesį, o netrukus - tik savo širdies dūžius, nes
jis palenkė galvą ir lūpomis prisilietė prie apvalaus
jos peties.
- O kaip tau atrodo? - Jis tvardėsi ir nelietė Ma
lorės niekur kitur, tik lėtai nusėjo jos odą bučiniais.
Galiausiai sustojo ties kaklo duobute.
- Bet aš nesitikėjau... - Malorė neįstengė susi
laikyti neadošusi galvos, kai jis gnybtelėjo, o paskui
palaižė jautrią vietelę. - Tai yra, aš maniau...
Malorė manė, kad jųdviejų aistra suliepsnos taip
staigiai, jog Gabrielius nesuspės suvokti, kokia ji
nepatyrusi. Tik dabar... kai jis lūpomis... daro tai...
atrodo, ji nebegali suprasti, kodėl tai turėtų rūpėti.
Gabrieliaus ranka susirado jos klubą. Didelis ir
šiltas delnas nuslydo pilvu.
96 | CAROLINE CROSS
- O ko tu tikėjaisi, Malore? Kad viskas, ko as

noriu, - tik pasiguldyti tave ant grindų ir paimti
čia pat, nieko nelaukiant? Patikėk, bus ir šitai. - Jo
nykštys lėtai priartėjo prie bambos įdubimo ir tingiai
apibrėžė apskritimą. - Bet... dar... ne.
Gabrielius prispaudė jos nugarą prie savo kūno.
Malorė krimstelėjo lūpą, kad numaldytų aimaną, kai
jo šlaunų plaukai pakuteno užpakaliuką.
-Tavo oda pati gražiausia, - sumurmėjo Geibas
įsikniaubęs jai į plaukus ir suėmė nėriniais pridengtą
krūtį. - Švelni. Velniškai švelni. Aš vos neišprotėda-
vau, kai mes susitikdavome kokiame nors vakarėlyje
ir tu būdavai taip arti, bet vis tiek nepasiekiama. Visą
tą laiką, kol kalbėdavomės, aš įsivaizduodavau, kaip
paguldau tave, nuplėšiu suknelę ir duodu rankoms
valią.
Malorės šlaunis užplūdo karštis. Ji dar kartelį
pasiraivė. Gabrielius prigludo prie gležnos, minkštos
raukšlelės kakle.
- Aš... aš taip pat spėliodavau. - Ar šis uždusęs,
prikimęs balsas tikrai jos? - Apie mus. Bet niekada
neįsivaizdavau...
Malorė nutilo, nes jis pirštu lėtai paglostė spenelį
po nėriniais. Jos kūnas suvirpėjo iš jaudulio, o kartu
ir geidė daugiau. Ji troško ant savęs pajusti Gabrie
liaus rankas, patirti, kaip tie tvirti delnai ir šiek tiek
sudiržę pirštai liečia kiekvieną jos kūno centimetrą.
Nuogą, įkaitusią odą net gėlė nuo geismo pajusti jo

prisilietimus.
—Ko? - Drėgnos ir karštos lūpos prisispaudė prie
Malorės burnos kampučio. - Ko neįsivaizdavai?
Malorė giliai, trūkčiojamai įkvėpė.
—Kad būdama su tavimi jausiuosi... štai taip.
Kaip ir dauguma kitų dalykų savo gyvenime,
anksčiau aistrą ji dažniausiai suvaidindavo. O vai
dindavo tik todėl, kad iš jos to būdavo tikimasi.
Dabar tai neberūpėjo. Buvo svarbu tik ją laižan
čios Gabrieliaus karščio liepsnos, jo lūpų kerai ant
jos kaklo, dar nepažintas... tikras geismas. Malorė
stipriai užsimerkė ir siektelėjusi už nugaros atsisegė
liemenėlę. Gabrielius į delnus suėmė švelnius kau
burėlius. Malorė net sulaikė kvapą ir sudejavo - toks
malonus buvo jo prisilietimas. Suaimanavo dar kartą,
kai jo pirštų liečiami jautrūs speneliai vis stangrėjo.
Laikas išnyko, Malorės geismas stiprėjo.
Ją net apėmė neviltis. Visai negalvodama pasisuko
klubais, kad numalšintų giliai viduje glūdintį skaus
mą. Staiga ją apėmė neįtikėtinas jaudulys pajutus
karštą, sunkų jo vyriškumą. Išgirdo, kaip Gabrielius
greitai įkvepia, ir dar kartą pasisuko. Taip tik dar
labiau pakurstė jųdviejų aistrą, nors nė nesvajojo,
kad tai sugeba.
—Prašau, - maldavo ji. —Tai... O, Geibai, to
nepakanka. —Pasukusi galvą ji karštai pabučiavo jo
98 | CAROLINE CROSS
akies kamputį, skruostikaulį, ausies linkį. - As noriu

daugiau. Geidžiu tavęs.
- Po galais, Malore. - Gabrielius neatrodė labai
laimingas. - Nesąžiningai žaidi.
- Negi nesupranti? - Malorės balsas truputėlį
virpėjo. - As net nebandau žaisti.
Gabrielius nusikeikė, apsuko ją aplinkui ir pa
kėlė.
- Ką tu darai? —sušuko Malorė apsivydama jo
kaklą. Bet jis jau nešė ją koridoriumi.
- Noriu pamatyti tave savo lovoje. Dievas mato,
gana dažnai tave ten įsivaizduodavau.
Gabrielius sulėtino žingsnį, palenkė galvą ir ap
dovanojo ją šiurkščiu bučiniu, kuriame tilpo visa jo
aistra. Kai jis išsitiesė, Malorė buvo apsvaigusi nuo
geismo. Veidu įsikniaubė į jo kaklą ir prisispaudė
arčiau.
Gabrielius įveikė plačius, įvijus laiptus, vedančius
į antrą aukštą. Visai neuždusęs perėjo nedidelę laiptų
aikštelę ir įžengė į miegamąjį. Alkūne sienoje paspau
dė lempos jungiklį. Malorė spėjo pastebėti aukštas
lubas, akmeninį židinį ir plačią lovą, uždengtą tamsiu
blizgiu užtiesalu.
Tada jis pastatė ją ir aplinka neteko prasmės.
Visas Malorės dėmesys buvo nukreiptas į atšiaurų
vyriškąveidą, akivaizdaus geismo paženklintas tvirtas
lūpas ir aistra žėruojančias apsunkusias akis.
O, tas kūnas. Vien dailios linijos ir tvirti raume

nys. Platūs, įdegę pečiai, galingai išlenktos rankos
ir maži plokšti speneliai ant kietos it uola krūtinės.
O kur dar pilvo raumenys, padengti dar labiau įsi
tempusia auksine oda, negili bambos duobutė ir
trumpikėse pradingstantis švelnių plaukų rėžis...
O trumpikės, atrodė, net suplyš - tokios buvo įsi
tempusios.
Kambaryje staiga pasidarė per karšta. Ir tarsi
trūko kažko gyvybiškai svarbaus. Oro.
- Malore.
Išgirdusi Gabrieliaus balsą ji vėl pažvelgė į jo
veidą.
- Ką? - Malorė giliai ir neapsakomai godžiai
įkvėpė.
Vos prieš sekundę karščiu degusios jo akys staiga
tapo neperprantamos, o lūpos nuožmiai susičiaupė.
-Jei mąstai, kaip viską nutraukus, daryk tai tuč
tuojau.
Priblokšta Malorė suvokė, kad jis kalba rimtai.
Nepaisant visko, kuo juodu jau yra dalijęsi, nepaisant
neginčijamo įrodymo, kad jis daugiau nei pasiruošęs
pabaigti tai, ką ji pradėjo, vis tiek tuojau pat sustosiąs
ir Įeisiąs jai išeiti, jei tik ji to pareikalaus.
Deja, ji to troško mažiausiai. Tik ne dabar, kai
geismas jam užtemdė protą. Tikėjo, kad jis sugebės
numalšinti nesiliaujantį skausmą giliai viduje.
100 I CAROLINE CROSS
- Gal išprotėjai?
Malorė atmetė plaukus ir žengtelėjo artyn iš visų
jėgų bandydama nekreipti dėmesio, kad dėvi vien
kelnaites ir aukštakulnius.
- Aš pasakiau, ko noriu. Bet jei abejoji tuygeriau
pasiimsiu suknelę ir...
Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą ir tai sugriovė jau ir
taip sutrūnijusią Geibo savikontrolės sieną.
- Velniop viską. - Gabrielius sugriežė dantimis,
per pusę sekundės nusiplėšė trumpikes, pakėlė ją ir
abu nuvirto ant čiužinio.
Ne taip viskas turėjo baigtis, pagalvojo jis įsiaud
rinęs. Palinko virš Malorės pasigardžiuoti minkšta,
lengvai pasiduodančia jos burnos saldybe. Jo netu
rėtų apimti tokia smarki aistra dėl to, kad tuoj ją
paims. Neturėtų deginti karšdigiškas poreife^fctebėti
Malorės veidą, kai paskęs giliai joje. Tik ne tada,
kai ketino neskubėti, pirmiausia bent kaną ar du
patenkinti ją ir tik paskui pagalvoti apie save.
Deja, tam nelemta įvykti. Malorė audrino ir varė
jį iš proto taip stipriai, kad jei jis nesugebės kaip nors
susitvardyti, gali nuvilti ir ją, ir save.
Gabrielius įsitaisė tarp Malorės šlaunų, pabučiavo
jos kaklą, ploną raktikaulio liniją, tarpelį tarp krūtų.
Suėmė krūtį, paglamonėjo švelnų apatinį linkį. Pudi
viršūnė pabrinko. Gabrielius iš visų jėgų tvardėsi, bet
galiausiai lūpomis palietė spenelį.
- Dieve, kokia tu graži. Visa, bet ypač čia. Tavo

krūtys idealiai tinka mano rankoms. O štai šie... -
liežuvio galiuku jis bakstelėjo vieną stangrią viršū
nėlę, o kitą švelniai sukiojo tarp pirštų, - ...tobulai
tinka mano burnai.
- Gabrieliau! - Malorė įsitvėrė lovos užtiesalo ir
atkakliai laikėsi įsikibusi, tarsi nuo to priklausytų
jos gyvenimas.
Galiausiai Gabrielius lūpomis įsisiurbė į ją.
O Viešpatie, ji tokia saldi. Saldi ir kupina netikė
tumų. Visiškai ne ta moteris, kurią jis manė pažįstąs.
Nimfa, sirena, žemiškų malonumų žinovė —visa tai,
žinoma, tik vaidinimas. O štai ši Malorė, jo Malorė,
atskleidė savo silpnąją vietą. Tai sužadino jo geismą,
tokį didelį, kokio nė pats neįsivaizdavo.
Kai Gabrielius pakėlė galvą, abu jau gaudė orą.
Jis pasirėmė ant vienos rankos ir minutėlę leido sau
žiūrėti į ją: smulkūs skruostikauliai, trapus smakras,
pilnos, apvalios krūtys, rožiniai speneliai, dar drėgni
nuo jo lūpų. Jau siekė jos kelnaičių, bet staiga sustin
go, nes Malorė sumirksėjusi pastvėrė jį už rankos.
- Palauk. - Ji apsilaižė lūpas ir pasistengė atgauti
kvapą. - Leisk man... aš noriu...
Malorė suirzusi nutilo ir paleido Gabrieliaus
ranką. Ji leido pirštams paklaidžioti jo krūtine, su
rado standų spenelį, sausgysles, liemenį išvagoju
sius raumenis. Paskui ieškantys jos pirštų galiukai
102 | CAROLINE CROSS
slystelėjo klubu žemyn, paglostė bambos duobutę.

Lėtai nuslinko kietu it plienas jo vyriškumu.
Gabrielius sutrūkčiojo, sugriežė dantimis. Nuo to
lengvo, neužtikrinto prisilietimo jis beveik pametė
galvą.
- Malore...
Nekreipdama dėmesio į duslų jo balsą ji giliai
įkvėpė ir delnu suėmė vyro pasididžiavimą. Aki
mirksniu tarsi išmatavo, o tada pažvelgė Gabrieliui
į akis.
- Oho, - tarė dusdama ir vėl suvilgė lūpas. - Da
bar, Gabrieliau. Dabar, prašau.
Akivaizdus prašymas pastūmėjo jį prie tos bepro
tybės ribos, ties kuria jis balansavo nuo tos minutės,
kai pamatė Malorę pasileidžiančią plaukus. Gabrie
lius atsiklaupė, nutraukė jos kelnaites, iš naktinės
spintelės stalčiaus išsiėmė prezervatyvą. Prakeikė
drebančias rankas bandydamas jį užsimauti.
Jau kitą akimirką jis įtaisė tarp Malorės šlaunų.
Delnu glostė jos šiltą ir drėgną slapčiausią vietelę. Ji
buvo slidi ir pasiruošusi. Vyras perkėlė kūno svorį į
priekį kovodamas su troškimu ne vien tik pasinerti
joje. Malorė pamažu pasidavė pirmajam švelniam
bandymui. Gabrielius pajuto glotnų, karščiu pulsuo
jantį ir jį priimantį moters kūną ir delnais sugniaužė
čiužinį.
- Viskas gerai? —sušvokštė jis.
- O taip.
- Puiku. - Stumdamasis vis gilyn jis palenkė
galvą, pabučiavo jos skruostą, smakro viršūnę, sal
džias lūpas.
Malorės rankos apsivijo jį, glamonėjo šonus, nu
garą, susikryžiavo stuburo apačioje.
-Tik...
-Kas?
Švelniai dejuodama ji neramiai po juo pasimuis
tė, dantimis grybštelėjo apatinę lūpą.
- Man reikia... Aš noriu...
- Ko, širdele?
- Aš noriu tavęs. - Ji suleido nagus į Gabrie
liaus nugarą, visa išsilenkė ir linguodama prigludo
arčiau. - Giliau.
Gabrieliaus pečiai sujudėjo ir jis pasistūmėjo į
priekį. Paskui atsitraukė, šiek tiek luktelėjo ir viską
pakartojo tuo pačiu ritmu. Staiga akimirkai tarsi
suakmenėjo, nes Malorė garsiai sudejavo, jos klubai
sustingo, visas kūnas įsitempė, o šilkinė ankšta mo
ters vietelė apgaubė jį visą... Malorė suriko jo vardą.
Gabrieliaus nuostabai, jo paties orgazmas užgriuvo
su trenksmu, be jokio įspėjimo, išplėšdamas iš jo
gerklės šiurkštų garsą. Klubai tvinksėjo, kūnas įsi
tempė. Jis išsiliejo, o ji antrąkart apstulbusi sušuko
ir dar kartą pasiekė kulminaciją.
Išsekęs Gabrielius suglebo, sukniubo ant Malorės
ir įspraudė ją į čiužinį. Taip juodu ir gulėjo - virpė

dami, susiglaudę kiekviena kūno dalele.
Kai jis pagaliau įstengė sukaupti visas likusias
jėgas, atsargiai apsivertė kartu su ja ant šono, vis
dar nepalikdamas drėgnos jos vietelės. Gabrielius
leido savo mintims kurį laiką klaidžioti. Prisivertė
negalvoti, o tiesiog mėgautis jam pačiam nepažįsta
mu nuovargiu, lengvu Malorės šampūno aromatu,
pajusti, kaip vangiai grįžta raumenų jėga.
Galiausiai jis atsimerkė ir ėmė tyrinėti stulbinantį
veidą priešais save. Gabrielius buvo priblokštas, kiek
Malorė šiąnakt jam atskleidė. Ir kiek daug jis dar
turi išmokti.
- Gabrieliau? - suniurnėjo ji. Balsas vis dar buvo
prikimęs iš malonumo. - Nemiegi?
Jis už ausies užkišo išsidraikiusią jos garbaną. At
rodo, tik pirštai liko vienintelė veikianti kūno dalis.
-Ne.
Malorė prisivertė atsimerkti, nors aiškiai prireikė
milžiniškų pastangų.
- Ar gali pajudėti? Ne vien pirštą pajudinti?
- Žinoma. - Jei tik panorėtų, o šiuo momentu
jis nenorėjo.
- Kaip manai... ar nebūtų sunku... gal galėtum
nuauti tuos prakeiktus batus? Negaliu patikėti, kad
ką tik mylėjausi apsiavusi.
Ir vėl... Gabrielius atsirėmė ant vienos alkūnės ir
akimis tingiai nukeliavo lanksčiu, lieknu jos kūnu

iki vienintelio jos dėvimo daikto - juoda ir rožine
spalvomis išmargintų aukštakulnių.
Malorės kūne buvo kur kas daugiau įkalnių ir nuo
kalnių nei amerikietiškuose kalneliuose. O jis jautėsi
tarsi paauglys, laukiantis pirmojo staigaus kritimo,
nes kuo ilgiau žiūrėjo, tuo labiau blėso jo nuovargis.
Jį keitė neišvengiama nuojauta to, kas įvyks.
Gabrieliaus kūno reakcija buvo tokia staigi ir
nepaslepiama, kad Malorės akys netikėtai išsiplėtė.
-Jei reikalauji, - burbtelėjo jis ir nuslinko į ko
jūgalį. Nuavė batelius ir pagarbiai pastatė ant grin
dų. - Nors aš, širdele, manau, kad šiuos mažylius
turėtume padengti bronza.
Gabrielius pirštais apsivijo Malorės kulkšnis ir
uždėjo sau ant pečių. Tada pabučiavo vidinę jos
kelių pusę ir žengė pirmąjį žingsnį, vedantį juos į
ilgą, jaudinančią, jo suplanuotą ekstazę.
SEPTINTAS SKYRIUS
alorė lėtai pabudo. Ilgesingai pasirąžė ant
tyliai šiugždančių paklodžių. Palaimingai
atsiduso, po savimi pajutusi tvirtą čiužinį, o virš

savęs - ją siaučiančią antklodę. Vieną sekundę jai
toptelėjo, kad guli savo erdviame miegamajame,
ištaigingoje lovoje, —namuose, kuriuose užaugo.
Bet dar kartą pasirąžė, šlaunų raumenys įsitempė.
Malorė dar labiau išsibudino ir netikėtai suakme
nėjo pajutusi, kaip ten jautru. Tada galvoje iškilo
prabėgusi naktis.
Be menkiausios abejonės ji suprato, kad yra Gab
rieliaus namuose, Gabrieliaus kambaryje. Gabrie
liaus lovoje.
Staiga plačiai atmerkusi akis ir skubiai apsidai
riusi po kambarį ji suvokė tris dalykus.
Jau rytas.
Ji viena.
Ir nesigaili nė vienos akimirkos to, ką juodu šią
nakt darė. Kaip tai pavadinti? Turėjo lytinių santykių
skamba pernelyg abejingai, palyginti su jųdviejų
jėga, aistra, švelnumu... Tai pravėrė jai duris į pasaulį,
apie kurio egzistavimą nė nenumanė.
Nė karto per dvidešimt aštuonerius metus Malorė
neįtarė, kad gali jausti tokį geismą, juolab pati jį
kurstyti. Ir kad su tinkamu žmogumi tai, kas suteikia
malonumą, galėtų būti neteisinga, gėdinga ar keista.
Arba kad po visko ji jausis puikiai, o ne pažeminta,
kaip būdavo anksčiau.
Aišku, tai visiškai prieštaravo naiviam jos įsitiki
nimui, kad vieno vienintelio karto su Geibu pakaks.

Nes dabar jau troško... daugiau.
Kur kas daugiau.
Vis dėlto dėbsodama į lubas Malorė suprato, kad
nėra visiškai tikra, kuo visa tai baigsis, nes iki tol
nebuvo turėjusi tikro, siautulingo meilės romano.
Nors, tiesą sakant... Argi tai jau taip sunku?
Nuo šios minties jos veide pasirodė kvailoka
šypsenėlė. Nieko čia tokio, nusprendė sėsdamasi.
Ir išvis absurdiška gėdytis savo minčių, ypač kai
brangini kiekvieną prabėgusią akimirką, kiekvieną
to tikrumo minutę.
Malorė pirštais persibraukė plaukus, po pažasti
mis pasikaišė paklodę ir atsirėmė į pagalvę smalsiai
dairydamasi po kambarį.
Pro didžiulius, naktinėmis užuolaidomis pri
dengtus langus skverbėsi aušros spinduliai. Ji tik
dabar pastebėjo, kad lovos užtiesalas - sodriai žalias,
o ne juodas, kaip manė naktį. Visos kambario detalės
taip pat atspindėjo Geibo skonį: nuo senovinės nu
poliruotos riešutmedžio ginklų spintos, užimančios
vieną sieną, iki milžiniško, virš židinio kabančio
nespalvoto paveikslo. Jame griežtos, vingiuotos li
nijos iš arčiau įsižiūrėjus susiliejo į putlų nuogos
moters kūną.
Vienoje židinio pusėje stovėjo didžiulė kėdė,
o ant stalo priešais gulėjo atversta knyga minkštu
viršeliu, nugarėle į viršų. Malorės suknelė ir apatiniai

buvo numesti ant plačios sofos, o bateliai tvarkingai
pastatyti šalia.
Suns Briedžio, kurį matė naktį, nes Geibas galų
gale prisiminė, kad reikia įleisti jį vidun, niekur
nebuvo matyti.
Salia durų stovėjo juodas kelioninis krepšys. Ma-
lorė mąstė, kam jis skirtas, kai staiga ant laiptų pa
sigirdo žingsniai. Gabrielius! Jau visiškai apsirengęs
jis įėjo rankose laikydamas puodelį kavos.
Jo žvilgsnis tučtuojau nukrypo į ją.
- Kaip gerai, kad pabudai.
Jis pastatė puodelį ant naktinio staliuko šalia Ma
lorės ir atsisėdo. Čiužinys net įdubo nuo jo svorio.
Siek tiek susidrovėjusi - juk ji nuoga, o jis apsiren
gęs, - Malorė kilstelėjo smakrą.
- Šauniai atrodai.
Gabrieliaus akys nuslydo jos veidu, kaklu, tarpu
tarp krūtų, persišviečiančiu pro paklodę. Žalios akys
patamsėjo.
- Tu taip pat.
Jis pasilenkė, pirštais suėmė jos plaukus ir įsi
siurbė į lūpas.
Dieve, šis vyras taip moka bučiuotis, pamanė
Malorė, kai tvirtos jo lūpos švelniai prigludo prie
jos burnos ir sukėlė tikrą jausmų audrą. Pamiršusi
prilaikyti paklodę, pamiršusi viską, išskyrus jį ir jo
sužadinamus pojūčius, Malorė pravėrė lūpas įsi-

leisdama jį. Kūne vėl įsižiebė jau pažįstama aistros
kibirkštis.
Bet nespėjus visiškai įsijausti staiga viskas baigėsi,
Gabrielius atšlijo. Vis dar atsargiai laikydamas jos
veidą nykščiu paglostė lūpas, kol galiausiai nuleido
ranką.
- Kava tau.
- Ačiū.
Malorė nė nekrustelėjo, tik vėl užsitraukė paklodę
ir laukė. Net neįspūdingas ir ne pats gudriausias šuo
Briedis būtų suvokęs, kad kažkas čia ne taip.
- Klausyk, man labai nesmagu, kad taip išėjo,
bet turiu išvykti darbo reikalais.
Na, žinoma. Tai štai kodėl čia stovi kelioninis
krepšys. Suprantamas ir Gabrieliaus susierzinimas, ir
slepiama įtampa. Pasirodo, jis visai nesiruošė ištarti:
Buvo nuostabu,gavau, ko norėjau. Zinai, kur išėjimas.
Jis privalėjo sutvarkyti darbo reikalus.
Staiga Malorė, vėl įstengdama kvėpuoti, paleido
iš rankų paklodę.
- Kur vyksti?
- Į Belgradą susitikti su broliu Dominyku. Ir,
deja, man reikia paskubėti, kad nepavėluočiau į
lėktuvą.
-Ak. - Ji atsisėdo truputėlį tiesiau. -Tada geriau
pasitrauk, noriu apsirengti...
110 I CAROLINE CROSS
Gabrielius nepajudėjo iš vietos.

- Nebūtina skubėti. Kitaip sakant... - Jis įsikišo
ranką į kelnių kišenę, ištraukė sidabrinį žiedą su pora
raktų, kažką panašaus į vizitinę kortelę ir numetė
juos šalia kavos puodelio. - Gali pasilikti.
- Nesupratau...
- Šaldytuve ir šaldiklyje rasi sočiai maisto, Ja
guaro bakas pilnas, bet paliksiu degalinės kortelę,
jei baigtųsi degalai. Manau, kad greičiausiai grįšiu
savaitės pabaigoje. Taigi kodėl tau nepasinaudojus
proga ir nepasisvečiavus?
Tikrai, kodėl gi ne? Būtų nuostabu, pagalvojo
Malorė, daugiau nei vieną naktį praleisti tikroje lo
voje, išsiskalbti drabužius ne savitarnos skalbykloje,
vairuoti mašiną, o ne laukti autobuso. Nusiprausti
po tikrai karštu dušu nesibaiminant, kad baigsis
vanduo, ramiai išsimiegoti ir nuolat neprabusti nuo
riksmų ir kūdikių verksmų.
Išskyrus... Išskyrus ką? Buvo gana sunku kas
dien persiorientuoti iš turtingo darbinio pasaulio
į varganą egzistenciją Latimerstrite. Ir nors Malorė
labiausiai už viską troško kuo greičiau persikraustyti,
bet šiuo metu buvo dar giliau įklimpusi nei tada, kai
įsidarbino. Ir viskas per tuos mokesčius ir papildo
mas išlaidas - juk turėjo nusipirkti drabužių, nes tik
keletas jos spintoje tiko darbui.
Artimiausiu metu ji privalo pasilikti ten. Koks
jausmas būtų gyventi, nors ir trumpai, tokioje sau

gioje, patogioje, malonioje aplinkoje ir paskui visko
atsisakyti vos tik kažkam mostelėjus piršteliu? Ne iš
maloniųjų, įsivaizdavo Malorė. Tarkim, pavyks su
tuo susitaikyti, bet jai labiausiai nerimą kėlė mintis,
kad Geibas turi išvykti. Ir toji mintis Malorei visai
nepatiko.
Štai dabar ji sėdi, uodžia jo kvapą, lūpos vis dar
dilgčioja nuo bučinio. Jis taip arti, kad kiekvienas
iškvėpimas kutena jos skruostą. Ji jau ilgisi jo.
Taip neturėtų būti. Ji neturėtų taip jaustis. Pra
ėjusi naktis privalėjo numalšinti potraukį vienas
kitam, susilpninti jos kvailą nenumaldomą geismą
ir leisti elgtis laisvai.
Bet Malorė tenorėjo apsivyti jį rankomis, įsi
tempti atgal į lovą ir maldauti, kad neišvažiuotų.
Ji pasitaisė paklodę aplink save ir lengvai įkvėpė.
- Dėkoju, Geibai. - Jai palengvėjo dar labiau,
nes balsas nuskambėjo lygiai ir tvirtai. - Bet aš ne
galiu.
- Kodėl?
Malorė įstengė nepaprastai greitai išspausti ne
rūpestingą šypseną.
- Nori žinoti tiesą? Darbe jau ir taip susibūręs
tam tikras ratas žmonių, galvojančių, kad aš netu
rėjau būti priimta. Neabejoju, kad jie dar labiau
įsismagintų, jei atvažiuočiau su tavo mašina arba
sužinotų, kad gyvenu pas tave. Manau, bus geriausia,

jei šiuo metu išvengsiu nepageidaujamo dėmesio.
Malorė įsitempė laukdama užginčijančio atsako.
Bet, jos nuostabai, nors Gabrielius ir neatrodė lai
mingas, po sekundėlės truputėlį nuleido galvą.
- Gerai. Bet, mano galva, tu nerimauji dėl niekų.
Vis dėlto tai tavo sprendimas.
- Vaje! —Malorės šypsena tapo nuoširdi. —Gab
rielius Stylas —pagaliau supratingas. Kaip manai, ar
pajėgtum visa tai išdėstyti man raštu?
Jo akys suspindėjo, lūpų kamputis pakilo į viršų.
- Atsargiai, širdele, nepersistenk.
- Nedrįsčiau net svajoti apie tai.
- Na, žinoma. - Gabrielius dar kaną pasilenkė ir
prigludo prie jos lūpų. Paskui atsistojo. - Dėl šuns
nesijaudink. Šiuo metu jis lauke. Išvažiuodama įleisk
vidun, o Dėkas apie vidurdienį jį pasiims. Ir, be
jokios abejonės, paimk raktus ir mano vizitinę. Ten
užrašytas signalizacijos kodas. - Jis parodė į ant nak
tinio staliuko gulinčius daiktus. - Jei persigalvotum
arba kas nors atsitiktų, galėtum įeiti į namą.
- Gerai. Tai viskas?
- Ne. - Stabtelėjęs prie durų Gabrielius pakėlė
krepšį ir atsigręžė į Malorę. - Pasimatysim kitą sa
vaitę. Saugok save, sutarta?
Absurdiška, bet Malorės gerklėje įstrigo kamuo
lys - neprisiminė, kada paskutinį kartą kas nors būtų
mandagiai pasidomėjęs, kaip ji jaučiasi. Ji nurijo sei

les guosdamasi, kad yra paprasčiausiai pervargusi.
- Būtinai. Tu taip pat.
- Žinoma.
Ir Gabrielius išėjo.
- Kaip matau, esi užsikasusi iki ausų.

Malorė sėdėjo savo asketiškame kabinete, pagrin
dinėje Spindinciojo kontoroje, ir žiūrėjo į tarpduryje
stovinčią moterį.
- Labas, Lila.
- Turi minutėlę?
nfaiiOii šnypštelėjo.
- Dar klausi. Aišku, kad taip. - Ji atidėjo į šalį
paskutinį užduočių sąrašą, pakilusi apėjo aplinkui
patraukti dėžįį bukletų, kurią kažkas nutrenkė ant
lankytojams skirtos kėdės. - Užeik, prisėsk.
-Ačiū. Žinau, tai juokinga. - Daili kaip princesė
šviesiaplaukė sėsdamasi dėkingai šyptelėjo. - Nes
viskas, ką šiandien nuveikiau, - nupirkau kūdikio
kambariui užuolaidas. Bet kvietimas pailsinti kojas
skamba dieviškai.
Iš visų paskutinių Malorei nutikusių dalykų pats
netikėčiausias buvo prasidėjusi draugystė su Lila
Styl. Anksčiau jų keliai retkarčiais susikirsdavo, bet
jos sukiojosi skirtinguose sluoksniuose ir siekė skir
tingų tikslų.
Lilą užaugino griežta, reikli senelė, išmokiusi

vadovautis griežtomis normomis ir turėti didelių
ateities planų. Akivaizdu, kad Malorė buvo visiška
priešingybė.
Bet po jų pokalbio Geibo automobilyje prieš
dešimt dienų kažkas pasikeitė. Malorė pasidalijo
sumanymu madas demonstruoti privačiame name
ir Lilai ta idėja patiko. Dar geriau - tam tikslui ji
pasiūlė puošnius savo senelės rūmus. Pats pastatas
buvo vienas didžiausių ir prašmatniausių visame
Denveryje. Juolab dar niekada nebuvo atvertas pla
čiajai visuomenei, o tai savaime žadėjo papildomą
dėmesį ir reklamą. *
Lila suteikė žinių apie Abigailę Eijpoi *Somers,
Malorė parengė pristatymą, paskambino senajai
valdingajai damai ir ši viskam prita|L Nuo to lai
ko dvi jaunosios moterys buvo užsiimusios detalių
derinimu ir suvokė, kad, nepaisant visų skirtumų,
joms sekasi sutarti.
Dabar Malorė meiliai, be jokio perdėto susirū
pinimo, pažvelgė į naująją draugę.
- Vis dar prastai miegi?
- Ne, o ir rėmuo ne taip ėda, bet štai porą pas
kutinių dienų jaunėlis... - Lila savininkiškai patapš
nojo pilvą, - rodos, linksminasi prieš miegą ir ima
spardyti mano šlapimo pūslę, tad beveik visą naktį
lakstau į tualetą. Na, bet užteks apie mane. —Jos
veide pasirodė nerimas. - Ar policijai pasisekė suži

noti, kas anądien įsilaužė į tavo butą?
- Ne. Jei atvirai, man net nereikėjo apie tai pra
nešti. Greičiausiai tai tik vaikai. Arba ponas Andros-
kis iš koridoriaus galo. Vos tik gavęs pensijos čekį jis
nusigeria ir gal paprasčiausiai supainiojo mano butą
su savuoju. - Malorė mostelėjo ranka. —Kad ir kas
ten buvo, jau nebesvarbu. Išskyrus keletą siaubin
gų akimirkų ir įsilaužimo žymes ant durų, kurios,
patikėk manim, ir prieš tai nebuvo meno šedevras,
daugiau niekas nenukentėjo.
Lila neatrodė įtikinta, bet Malorei palengvėjo,
kai ji pakeitė temą.
- Kas nors girdėti iš ponios Bakingem?
-Taip! Negaliu patikėti, kad dar nepapasakojau.
Ji paskambino anksti ryte. Pirmiausia jai prireikė
atsitokėti iš nuostabos, kad aš neguliu kokioje nors
reabilitacijos klinikoje, o sugebėjau apsukti kažkam
galvą, kad duotų man darbą. O paskui ji maloniai
sutiko pagelbėti.
Kadangi net ir rūmuose nebuvo vietos pastatyti
porą šimtų automobilių, Malorei teko susisiekti su
savo mokyklos, esančios vos už mylios, direktore ir
pasiteirauti, ar negalėtų pasinaudoti jų stovėjimo
aikštele.
- Maža to, mainais, kad įtraukiame mokyklą
į savo programą, ji pasiūlė pasinaudoti mokyklos
autobusais vežiojant žmones pirmyn ir atgal.
- Nuostabu, - entuziastingai šūktelėjo Lila.

- Daugiau nei nuostabu, - sutiko Malorė šypso
damasi. -Tai dar vienas darbas, kurį galiu išbraukti
iš savo sąrašo.
- Na, bet gali pridėti kitą. Vakar kalbėjausi su
senele ir ji užsiminė, kad rūmuose po madų demonst
ravimo galime surengti vakarėlį.
Malorė išsitiesė.
-Tikrai?
Tradiciškai po renginio visada vykdavo privatus
vakarėlis, kurio metu būdavo dėkojama modeliams,
sutikusiems savanoriškai dirbti. Vadinasi, po visko
nereikės važiuoti į kitą vietą, c tai reiškė, kad Malorei
liks vienu rūpesčiu mažiau.
- Lila, tai nepakartojama! Ačiū.
- Aš čia niekuo dėta.
- O, dar ir kaip. Abejoju, kad kitaip tavo senelė
būtų viskam pritarusi.
- Nesu tikra. Ji labai tavimi susižavėjo ir, pati
kėk manim, tai jau nemažas laimėjimas Be to, net
ir Nikė Volp su visu savo būriu, kuris nėra linkęs
nuolaidžiauti, pripažįsta, kad arei kaip arklys, kol
viską sugrąžinai į vėžes.
- Iš tikrųjų nebuvo taip baisu. Kai pradėjau dirb
ti, didesnioji pokylio darbų dalis jau buvo tvarkingai
sudėliota. Daugiausia dėmesio reikėjo visokioms
detalėms.
—Išskyrus madų demonstravimą.

—Išskyrus jį, - sutiko Malorė, - tačiau su tavo
pagalba net ir jis pavyks. Sį rytą kalbėjausi su tiekė
ju, kuris mums gali parūpinti podiumą, kėdžių ir
staliukų. Užsakiau šokolado ir šampano, susitariau
dėl stilistų ir drabužių. Taip pat susitinku su vienu
vyruku dėl palapinių. Jas pastatysime penktadienį.
—Dieve mano, —ne itin subtiliai atsiduso Li
la. - Pavargau jau vien klausydamasi. Tu kada nors
miegi?
Malorės akyse žybtelėjo geranoriška pašaipa iš
pačios savęs.
—Brangioji, prašyčiau, - subarė ji taisyklinga
aukštesniosios klasės tartimi. - Atostogavau beveik
visus dvidešimt aštuonerius savo gyvenimo metus.
Neabejoju, kad net nepastebėčiau, kaip kokius me
telius ištverčiau be miego.
Lilos skruoste atsirado duobutė.
—Matyt, nori pasakyti, kad miegi taip pat kaip
ir aš. Nors manoji situacija labai pasikeis sugrįžus
Domui.
Lila jau buvo sakiusi, kad Dominykas išvyko į
užsienį patikrinti kelių užduočių, kad vėliau, gimus
mažyliui, nereikėtų dėl jų nerimauti.
—Jis padeda man atsipalaiduoti.
—Savaime suprantama, —ištarė Malorė pralinks
mėjusi —toks ryškus buvo kontrastas tarp kuklios
draugės veido išraiškos ir nuojautos ugnelių didelėse

mėlynose akyse. - Gal žinai, kada grįžta? - pasitei
ravo siekdama užduočių sąrašo.
- Taip. Skambino šį rytą, o namie turėtų būti
sekmadienį.
- Kaip puiku.
- Taip. —Stojo trumputė tylos minutėlė, per ku
rią Lila sąmoningai tyrinėjo Malorę. —Zinai, nieko
baisaus, gali klausti. Apie Geibą.
Malorė pastvėrė rašiklį ryžtingai nekreipdama
dėmesio į padažnėjusį širdies plakimą vos tik išgirdus
jo vardą.
- O kas jam?
- Pasirodo, Makedonų muziejuje buvo pažeista
signalizacija, todėl prireikė Gabrieliaus pagalbos ir
jis išvažiavo į Belgradą. Bet darbai jau beveik baigti
ir jis taip pat šį savaitgalį grįžta namo.
- Jam pasisekė.
Malorė skubiai pasižymėjo paklausti palapinių
vyruko, ar bus tiekiama elektra. Kartu pabandė sau
įteigti, kad staigūs skrandžio spazmai - tik pavėluota
reakcija į išgertą pernelyg didelį kiekį kavos.
Vis dėlto tai, kad Gabrielius buvo išvykęs ilgiau,
nei ji tikėjosi, išėjo į naudą. Jos mintys sukosi tik apie
darbą. Malorė kiekvieną paskutinių dešimties dienų
valandą paskyrė Spindinčiojo reikalams. Ir, kaip Lila
jau minėjo, rezultatai buvo akivaizdūs.
Malorė suirzdavo ir sutrikdavo vien nuo min

ties, kad vėl pamatys Gabrielių. Bet, pagalvojo ji,
ko gi dar buvo galima tikėtis? Vienintelė jų drauge
praleista naktis atskleidė jai visai kitokią Gabrieliaus
pusę. Taip pat ir jos pačios.
- Esu įsitikinusi, kad Gabrielius nekantrauja
sugrįžti, —tarstelėjo Lila. —Nors man buvo įdomu,
kokia smagia smulkmena jis sugalvos apdovanoti
tave šiandien. Ir aš ne vienintelė. Mažosios jo staig
menos tapo viso biuro apkalbų objektu.
Malorės ranka sustojo. Pirmoji mažoji staigme
na - ne tik gražus, bet ir praktiškas portfelis - buvo
pristatytas jau kitą dieną po jo išvykimo. Kartu buvo
supakuota ir nepasirašyta kortelė, bet Malorė žinojo,
kad ji - nuo Gabrieliaus, nes joje buvo parašyta: Ar
jau padengei bronza tuos batelius?
Paskui ji gavo savo mėgstamiausio kvapaus rankų
kremo buteliuką, naują mėnesinį autobuso bilietą,
įmantrią naktinę matinio stiklo lemputę, Starbucks
dovanų kuponą, alyvų puokštę dailioje porceliano
vazoje ir nediduką šaldiklį su dvylika pusgaminių iš
vieno geriausių Denverio restoranų.
Nė viena iš šių dovanėlių nebuvo ypač brangi.
Vis dėlto buvo matyti, kad kiekviena kruopščiai
apgalvota, o tai Malorei labai daug reiškė. Dar nie
kada ji nerūpėjo vyrui tiek, kad jis gaištų laiką - ar
ji išdrįso ištarti tą žodį? - mergindamas ją. Dėl to
jautėsi ypatinga, branginama, iš tikrųjų.'svarbi. O

tai kėlė siaubą, nes dabar, kaskart pagalvojusi apie
Gabrielių, Malorė juto, kaip po truputėlį byra ap
sauginis jos skydas.
Ji nuleido rašiklį ir žvilgtelėjo į Lilą. Malorė
niekam nė žodžiu neprasitarė, kas tas dovanotojas.
Kitos moterys jokiu būdu negalėjo nutuokti, kad
tai būtent Geibas. Nebent, žinoma, jis pats papa
sakojo Domui. O jeigu ir ne, jei Lilos pastaba - tik
spėlionė, ji nesiruošia meluoti. Vis stiprėjanti jų
draugystė pernelyg svarbi, kad rizikuotų ją sugriauti
meluodama. Be to, galbūt palengvėtų kitai moteriai
atskleidus savo jausmų sumaištį.
Malorė padėjo rašiklį ir pastūmė sąrašą.
- Ar seniai žinai, kad dovanos nuo jo? - Malorė
nebūtų galėjusi prisiekti, bet jai pasirodė, kad liauni
draugės pečiai truputėlį atsipalaidavo.
- Nuo pat pradžių buvau tuo tikra, - prisipažino
Lila.
- Mat kaip. Turbūt tai reiškia, kad jis nuolat
siunčia moterims dovanas. - Si mintis nenuvylė
Malorės. Nenuvylė.
- Ne. Iš tikrųjų neprisimenu, kad Gabrielius
būtų rodęs tokį dėmesį kuriai nors kitai moteriai.
Paprastai būdavo atvirkščiai. Moterys pačios karda-
vosi jam ant kaklo.
-Tai kaip...
Lik gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.

- Aš mačiau judu drauge. Mačiau, kaip jis į tave
žiūri, kai galvoja, kad niekas jo nestebi. O prieš tai
ši graži vaza puošė jo kabineto lentyną.
- O. - Kvaila, bet vien mintis, kad Gabrielius tik
rai atidavė jai vieną iš savo daiktų, švelniai jaudino,
nors apie jaudulio priežastis Malorė kol kas nebuvo
pasiruošusi galvoti. - Ar dar kas nors žino?
- Iš kur? Aš tikrai niekam neprasitariau.
Malorė lengviau atsikvėpė.
- Gerai.
- Bet ar galiu paklausti, kam taip slapukauti?
- Žinoma, gali. Nebandau būti slapukė. Tie
siog... saugau asmeninį gyvenimą. Man viskas taip
nauja - darbas, mūsų... santykiai. Pagaliau pradėjo
rūpėti ir kiti dalykai, o ne vien pavasario orų progno
zė Alpėse arba kirpėjo Keneto meilės reikalai. Bent
vieną kartą gyvenime nenoriu, kad visi aptarinėtų
mano gyvenimą.
Lila linktelėjo.
- Suprantama.
- Taip pat... na, nežinau. Iš pradžių viskas at
rodė taip paprasta. Mano poreikis jaustis stipriai ir
nepriklausomai kirtosi su Geibo nuomone, kad po
tėvo darbelių esu tarsi pamestas siūlo galas, kurį jam
reikia atrasti ir surišti. O dabar...
Malorė nutilo, bet Lila nelauktai užbaigė jos
sakinį.
- O dabar manai, kad Gabrieliui rūpi kur kas

daugiau.
- Taip, sutinku. - Girdėdama savo tariamus žo
džius Malorė supanikavo ir kartu pralinksmėjo.
- Esi teisi ir pasakysiu kodėl. - Lenkdama galvą
į vieną pusę Lila paklausė: - Ar daug žinai apie
Geibo praeitį?
Malorė jau apie tai galvojo.
- Greičiausiai tik tiek, kiek ir dauguma. Jis kilęs
iš kariškių šeimos, vyriausias iš krūvos brolių, verslas
puikiai sekasi, rodos, visi jį gerbia.
- Tiesa. Bet jei ruošiesi pažinti jį geriau, privalai
žinoti, kad jis būdamas keturiolikos neteko moti
nos —ji žuvo avarijoje. Džeikui, šeimos pagrandukui,
dar nebuvo nė dvejų, o ir kiti septyni berniukai buvo
pametinukai. Kaip pasakojo Domas, jų tėvas, kariuo
menės mechanikas, buvo aukštas, tvirtas, tylus vyras,
bet po avarijos liovėsi domėtis šeima. Taip, jis atneš
davo pinigų, kurių nepragerdavo bazės bare. Vis dėlto
berniukai buvo palikti likimo valiai. Manau, jei ne
Gabrielius, jie visi būtų atsidūrę vaikų namuose. Juos
visus palietė nelaimė, bet būtent Gabrielius nepalūžo:
skalbdavo drabužius, pirkdavo ir ruošdavo maistą, tik
rindavo namų darbus, suguldydavo brolius miegoti,
susitardavo dėl vaikų darželio ir vizitų pas gydytojus.
Žodžiu, adiko tėvo vaidmenį. Elijus man yra sakęs,
kad būtent Geibas keldavosi naktimis paguosti, jei
kuriam nors broliui prisisapnuodavo košmarai arba

imdavo šauktis mamos. Be to, jam puikiai sekėsi mo
kykloje, dar dirbdavo pusę dienos. Galiausiai įstojo į
koledžą, nors vis dar augino jaunesniuosius brolius.
Tada tėvas vedė dar kartą, o Geibas pagaliau galėjo
atsiduoti karinei karjerai, kurios taip siekė. Domas
sako, kad jis vos ne žaibo greitumu susirinko visus
laipsnius, dalyvavo specialiose operacijose užsienyje.
Bet antroji tėvo santuoka iširo ir senasis Stylas staiga
pareiškė, kad likusias gyvenimo dienas praleis Filipi
nuose. Geibas neturėjo kito pasirinkimo - atsisakė
visų savo įgaliojimų ir grįžo namo, kad jauniausiems
berniukams - Džošui, Elijui, Džeikui ir Džorda-
nui - suteiktų stabilų, finansiškai saugų gyvenimą.
Per išsiblaškymą Lila prispaudė ranką prie strėnų
ir pasimuistė kėdėje.
-Todėl nenuostabu, kad Gabrieliaus broliai tiki,
jog jis - šventasis. Nors jie patys pirmieji pabrėš, jog
Geibas gali būti negailestingas, kai prireikia ką nors
adikti. Malore, aš noriu pasakyti, kad jis nėra iš tų,
kurie į viską žiūri pro pirštus. Kai jam rūpi, rūpi išties
nuoširdžiai, o kai ko nors siekia, tai iki galo. Nepai
sant to, ką pasakiau, žinau, kad iki tol Gabrielius,
išskyrus šeimą, niekam nėra atsivėręs. Ypač moteriai.
Todėl... pasaugok savo širdelę, gerai?
Malorė mąstė apie tai, ką išgirdo, todėl prireikė
minutėlės, kol suvokė paskutinius Lilos žodžius.
O suvokusi akimirksniu pamiršo susinarpliojusius

jausmus Gabrieliui, nes Lilos susirūpinimas nuste
bino.
- Aš... ačiū, - keistai išlemeno ji. Staiga išsigan
dusi, kad labiau nei derėtų ima į širdį kitos moters
perspėjimą, viską nuleido juokais. —Nors nemanau,
kad turėtum nuogąstauti, - tarė paprastai. - Pa
klausk Nikės, ir ji su malonumu pasakys, kad mes,
Morganai, apskritai neturime širdies, kurią būtų
galima sužeisti.
-Aha, —atsakė Lila. —Tarsi mane galėtų paveikti
moteris, kuri vos prieš dvi dienas papasakojo savo
planą, kad badaujančiųjų skaičių pasaulyje būtų
galima sumažinti, jei turtuoliai neišmestų maisto
likučių. Tik nereikia manęs juokinti.
Malorė nepatikliai prunkštelėjo.
- Tu juk nerimtai?
- O, taip, rimtai. Bet tiek to, Nikė vis tiekjautru
mu nepasižymi. O liūdniausia, kad šiuo metu vien
mintys apie maistą sužadina man apetitą. Taigi, ką
manai? - Lila atsistojo, užsidėjo ant peties rankinę ir
viltingai sužiuro į Malorę. - Ar turi laiko pietums?
- Turint galvoje, kad dabar vidurdienis, o aš čia
sėdžiu nuo šešių... Darbas gali ir palaukti.
Na, o dėl Geibo... Sekdama paskui Lilą Malorė
pasižadėjo - nesvarbu, kelia tai nerimą ar ne - pa
galvoti apie tai vėliau.
AŠTUNTAS SKYRIUS
o septyniolikos varginančios kelionės va
P landų Geibas tenorėjo namo. Ten jo laukė
ilgos maudynės duse ir saldūs sapnai savo lovoje.
Bet svarbiausia, kad po beveik dvi savaites trukusios
nuolatinės brolio Dominyko draugijos jis ir maudy
tis, ir miegoti ruošėsi vienas.
Todėl protu nesuvokiama, kaip jis, visas susitaršęs
ir pavargęs dėl laiko skirtumo, penktadienio vakarą
atsidūrė ištuštėjusiame Spindinčiojo kontoros kori
doriuje. Nebent tai buvo susiję su didžiuliu geismu,
apėmusiu visą kūną vos tik išvydus Malorę.
Nenutuokdama, kad yra stebima, ji sėdėjo įni
kusi į kompiuterį. Nors buvo vėlyvas metas, bet
ji atrodė gaiviai. O kartu ir dalykiškai su šviesiai
geltona suknele, išryškinančia nušviesėjusias plaukų
sruogeles.
Po galais, juk jis iš tikrųjų trokšta įsiveržti vidun,
pakelti ją ir paguldyti ant...
- Gal vis dėlto pasisveikinsi? - pasiteiravo Malo-
rė, o akys vis dar liko prikaustytos prie ekrano. —Ar
taip ir stovėsi vėpsodamas į mane?
Iš pradžių Gabrielius nelauktai nustebo, o paskui

pasijuto nepaprastai pamalonintas. Galbūt jam net
truputėlį palengvėjo, nes Malorė taip pat jautė šį
tvirtą ryšį.
- Dar neapsisprendžiau. - Jis žengė pirmą žingsnį
per slenkstį. - Toks velniškai gražus vaizdelis.
- Saldžialiežuvis. —Malorės balsas nuskambėjo
atsainiai, bet ant klaviatūros besiilsinčios rankos
ėmė drebėti.
Ji tučtuojau atsikėlė, apėjo aplink rašomąjį stalą
tarsi ketindama jį pasitikti, bet sustojo kaip įbesta,
išsitiesė. Atrodė, kad ji mėgina susitvardyti.
-Aš... Kaip tavo kelionė?
- Ilga.
Kai brolis Džeikas išvyko mokytis į koledžą,
Gabrielius manė, kad vienas jo darbo privalumų -
jis gali sau leisti paprasčiausiai susirinkti daiktus
ir vos tik prireikus nukeliauti į bet kurią pasaulio
vietą.
Gabrieliui niekada neatsibosdavo kelionės, patik
davo pažinti kitas kultūras, išbandyti savo jėgas Stylų
saugumo klientų pateiktose užduotyse, kad ir kas tai
būtų. Tą pačią minutę, vos tik išvykdavo iš Denverio,
tuo pat sutelkdavo dėmesį ties užduotimi ir būdavo
susikaupęs tol, kol ją atlikdavo iki galo.
Taip buvo iki Belgrado. Nes ten, kad ir kaip sten
gėsi, vis tiek nepajėgė išmesti šios moters iš galvos.
Malorė kelis kartus sunėrė pirštus, bet pagavo

save tai darant ir įsakė liautis.
- Kada grįžai?
Gabrielius stengėsi būti kantrus, leisti jai pri
prasti - juk taip nelauktai atsirado. Žinoma, pri
reikė kur kas daugiau valios stiprybės nei laikantis
nuošalyje.
- Maždaug prieš valandą. Mums pasisekė, nes
radome skrydį dviem dienomis anksčiau.
- Dar nebuvai namie?
- Ne. Pirmiausia privalėjau šį tą padaryti.
Malorės akyse žybtelėjo jausmas, kurio Gabrielius
nepajėgė įvardyti.
- Ir kas gi tai galėtų būti?
- O kaip tu manai? - Pakaks tvardytis!
Susivaldyti - geras dalykas, bet... Gabrielius pri
ėjo arčiau ir stvėrė Malorę į glėbį. Vidinė įtampa
ėmė slopti, o Malorė, su palengvėjimu ir palaima
atsidususi, apsivijo jo liemenį.
Ji nenumanė, kiek laiko juodu stovėjo įsikibę
vienas kito. Geibo veidas slėpėsi jos plaukuose, o ji
skruostą įrėmė į jo kaklą. Truputėlį nerimaudamas
jis pamanė, kad viskas, ko manė norįs, - seksas, bet
šis paprastas apsikabinimas teikė lygiai tokį patį
pasitenkinimą kaip ir nežabotas geismas.
- Na, tai kaip laikaisi? - paklausė Gabrielius
galiausiai pakėlęs galvą.
Malorė dar kartelį tvirčiau jį suspaudė, tada at

silošė ir nusišypsojo.
- Puikiai. Kuo puikiausiai.
- Atsargiai, Malore, arba imsiu galvoti, kad il
gėjaisi manęs.
- Na, gal tik truputėlį.
Prisipažinimas pamalonino Gabrielių. Gal net
per daug.
- O kaip sužinojai, kad būsiu čia, o ne namie? - Ji
pakėlė rankas ir ėmė žaisti su prasegta tamsiai pilkų
jo marškinių apykakle.
Jis patraukė pečiais.
- Kai neprisiskambinau mobiliuoju, paskambi
nau Stenui.
- Kas tas Stenąs?
- Šio pastato naktinis sargas. Jis ir Ričis, dieninis
sargas, dirba man, kai prireikia papildomos poros
akių arba ausų. Paprašiau jo patikrinti pastato apsau
gos sistemą ir jis patvirtino, kad tu vis dar čia.
- Ir įleido tave.
Gabrielius linktelėjo.
- Žino, kad manimi galima pasitikėti.
- Ak, kaip jis apsirinka.
Jo burna sutrūkčiojo.
- Ar tai reiškia, kad tavęs niekaip neįtikinsiu
važiuoti kartu su manimi namo? - Tai visai neįėjo į
Gabrieliaus planus.
Supratęs, kad vis dėlto šį vakarą ketina susitikti
su Malore, tikėjo, jog tučtuojau apsigalvos, jog troš

kimas būti kuo arčiau jos kiek perdėtas. Akivaizdu,
kad jis klydo.
- Nepasakyčiau. - Malorė įdėmiai pasižiūrėjo į
jį. - Nors veiksmai pasako daugiau nei žodžiai...
-Amen.
Gabrielius palenkė galvą ir pajuto, kaip veidą
kutena Malorės blakstienos. Lūpomis nuslydo nuo
smilkinio išilgai skruosto. Pabučiavo glotnų švelnų
kaklą, luktelėjo, kol ji pasilenkė arčiau ir susirado
jo lūpas. Gabrielius tarsi paskendo joje, troško kuo
stipriau ragauti ir užuosti Malorę. Tas troškimas jame
augo nuo tos minutės, kai išvyko iš Belgrado.
Kai Gabrielius atsitraukė ir į Malorės kaktą atrė
mė pailsinti savąją, jos kūne drebėjo ne vien rankos.
Jo nepribloškė šis atradimas, bet nusprendė padaryti
tam galą užtikrindamas save, kad ji paprasčiausiai
pervargusi.
- Na, tai kaip man sekasi sugundyti tave?
- Pasakysiu, kai vėl imsiu mąstyti.
Tokie žodžiai ir kimus Malorės balsas Gabrieliui
tikrai nepadėjo atgauti dvasinės pusiausvyros.
- Ar tai reiškia taip?- Jis ėmė glostyti jos klu
bus. - Važiuosi pas mane?
- Girdėjau, kad esi greitas.
- Na, na, visažine. Surinkime tavo daiktus ir
maukime iš čia.
Malorė greitai nutipeno prie stalo, išjungė kom

piuterį ir pasiėmė rankinę.
- Reikės užsukti į mano butą, nes noriu pasiimti
keletą daiktų.
- Be vargo. - Stumtelėjęs ją pro duris Gabrielius
užgesino šviesas.
Po kelių minučių juodu jau sėdėjo jo automo
bilyje.
- Graži naktis, - tarė jis mėgaudamasis sausu
švelniu oru.
- O koks oras Belgrade?
- Neblogas. Palyginti su čionykščiu, drėgnas.
Kaip tavo darbas?
- Nemanau, kad esu nepakeičiama, bet sten
giuosi.
- Gal net per daug turint omeny šią naktį.
Malorė kimiai sukikeno.
- Tokia man skirta frazė - aukščiausias įvertini
mas. Nors kartu ir labai ironiška. Pataisyk, jei klystu,
bet juk pats ką tik grįžai po šimtą valandų trukusios
darbo savaitės.
- Na, taip...
- Tik nedrįsk sakyti, kad tai visiškai kas kita, —
linksmai įspėjo Malorė. - Vienintelis skirtumas - tu
dirbi daugybę metų, o aš dar labai trumpai. Be to,
šįryt sužinojau, kad biure lažinamasi, kada aš palūšiu.
Ko gero, netekau proto, nes pati už save pastačiau
šimtą dolerių, kad niekada. Todėl dabar privalau eiti

iki galo. Neturiu kitos išeities.
- Tarsi būtum maniusi daryti kitaip, —prunkš
telėjo Gabrielius.
Kurį laiką Malorė tylėjo, paskui palietė jo šlaunį
ir spustelėjo.
-Ačiū, - švelniai padėkojo. - Tai patys mieliausi
kieno nors man pasakyti žodžiai.
- Tai tiesa.
- Bet jie labai daug reiškia, ypač iš tavo lūpų.
Prisiminiau dar vieną dalyką. —Kai automobilis ar
tėdamas prie raudonos šviesos sulėtino greitį, Malorė
pasisuko į Gabrielių. -Turiu padėkoti už nuostabias
dovanas. Aš negaliu... tau išties nereikėjo, bet, tiesą
sakant, man patinka jos visos.
Gabrielius žvilgtelėjo į jos pusę. Dideliam jo
pasitenkinimui, Malorės veide spindėjo neslepiamas
džiaugsmas. Iš tikrųjų pirmąją dovaną, portfelį, jis
nupirko lūkuriuodamas oro uoste ir vedamas vien
instinkto. Vos tik jį pamatė, ranka perbraukė per
slidžią odą, pasigrožėjo praktišku, bet elegantišku
dizainu, suvokė, kad Malorė privalo jį turėti.
Paskui suprato, kad paprasčiausiai mėgavosi įsi
vaizduodamas jos nuostabos kupiną veido išraišką
gavus šią dovaną. Todėl užsidegė tęsti šį sumanymą.
Pats nesuprato kodėl, bet norėjo, kad Malorė taptų
ypatinga, gal net truputėlį branginama.
Vis dėlto matydamas švytintį jos veidą Gabrielius

pagalvojo, kad jų santykiai šiek tiek pasikeitė. Gal
būt ji net ims juo daugiau pasitikėti? Si mintis vėl
pakuteno savimeilę, nors krūtinę taip pat nudiegė
ir aštrus nerimo dėl ateities skausmas.
- Keista, - nelauktai tarė Malorė.
Gabrielius pervėrė ją akimis ir susiraukė pamatęs
suglumusį jos veidą. Juodu kaip tik privažiavo ap
griuvusį pastatą, kurį Malorė vadino namais.
- Kas keista? - paklausė jis sustodamas vieninte
lėje laisvoje vietoje šiek tiek tolėliau.
- Mano bute tamsu.
- O neturėtų būti?
- Ne. Išeidama visada uždegu lemputę šalia sofos,
jei kartais grįžčiau vėliau, kaip kad šiandien. Grei
čiausiai pamiršau šįryt įjungti. Arba tai, - Malorė su
raktais rankoje atsainiai gūžtelėjo pečiais ir jau siekė
durų rankenos, - arba perdegė lemputė.
-Turbūt tu teisi, - sutiko Geibas, bet pastvėrė ją
už rankos, truktelėjo atgal ir ištraukė raktus. - Vis
dėlto nerizikuokime. Lik čia.
- Ką ketini daryti?
- Eisiu pažiūrėti, kas ten vyksta. - Gabrielius iš
daiktinės ištraukė žibintuvėlį ir užsikišo už diržo. -
O kol kas... - Jis pakėlė ranką norėdamas užspausti
beprasiveriančias Malorės lūpas. - Noriu, kad paža
dėtum, jog man nuėjus užsirakinsi dureles. Ir jokiu
būdu nekelsi kojos iš automobilio. - Jis nukreipė į

ją žvilgsnį, kuris kažkada net tvirčiausius kareivius
priversdavo drebėti kaip epušės lapus.
- Arba kas? - visiškai ramiai paklausė ji.
Ir vėl toji Malorės savybė, pagalvojo jis. Kai daž
nai nežinai, ar keiktis, ar juoktis.
-Arba aš būsiu priverstas jaudintis dėl tavęs, užuot
visą dėmesį sutelkęs į galbūt pavojingą situaciją.
- Brangus Dieve. - Malorės žvilgsnis stabtelėjo
ties Gabrieliaus veidu. Ji sukando apatinę lūpą, bet
tučtuojau liovėsi ir išsitiesė. - Gerai, pažadu. O tu
prisiek, kad būsi atsargus ir supratingas, nes jei ne
grįši po penkių minučių, skambinsiu 911.
- Aš visada atsargus. - Jis pasilenkė ir skubriai,
bet stipriai ją pabučiavo. - Be to, esu išmokytas
tokių dalykų, juk nepamiršai? Jei viskas gerai, grįšiu
po minutės.
- Papasakok bobutei, - suburbėjo Malorė, kai
jis išlipo iš automobilio.
Gabrielius sekundę palaukė ir pritariamai linkte
lėjo išgirdęs užrakinamų durelių garsą. Tada iš galvos
išvijo visas pašalines mintis, kol liko tik vienas tikslas,
ir patraukė vidun.
Kad ir kas įsilaužė į Malorės butą, jo jau ir pėdos

buvo ataušusios. Geibas tik rado ant vieno vyrio
kabančias duris.
Štai tau ir geros naujienos, pagalvojo Malorė, po

valandos įėjusi į Geibo namą.
Aišku, įsiutęs, kad ji neturi nieko vertingo, įsilau
žėlis arba įsilaužėliai visiškai nusiaubė butą. Sofa ir
patalynė buvo supjaustyti, negausus virtuvės spinte
lių turinys išmėtytas ant grindų, lempos sudaužytos,
o staliukus iš labdaringos organizacijos, kuriais ji
taip didžiavosi, buvo galima naudoti pakuroms.
Liūdniausia, kad kažkas rado laiko pasiknisti po jos
apatinius ir išdėlioti juos po visą kambarį.
Geibas, policija ir buto savininkas spėjo, kad
tai - paauglių darbas. Nors Malorė baiminosi, kad
ją apvogė kažkas, kas tiksliai žinojo, ką darąs. Nuo
tos minties net supykino. Ji nusistebėjo, ar kada nors
ras savyje drąsos vėl gyventi tame bute. Be abejo, ji
iš visų jėgų stengėsi nuslėpti didžiulį jaudulį viduje.
Būtų nesąžininga už Geibo geranoriškumą ir tvirtą
paramą atsilyginti ašaromis ar isterijos protrūkiu.
Bet Malorė ne taip jau sėkmingai, kaip pati gal
vojo, nuslėpė savo jausmus, nes Gabrielius įjungė
miegamajame šviesas ir įdėmiai žvelgdamas į jos
veidą susiraukė.
—Kaip laikaisi?
Malorė išspaudė šypseną.
—Gerai, nors lažinuosi, kad tu nepasakytum to
paties. Ko gero, visas šis reikalas reiškia, kad reikia
atsargiau elgtis su savo norais.
Gabrielius nuvedė ją gilyn į kambarį ir prie sofos

pastatė paskubomis Malorės sukrautą krepšį.
- Ką nori pasakyti?
- Argi tai neakivaizdu? Paprašai manęs drauge
praleisti naktį ir štai žiūrėk - esi įstrigęs kartu su
manimi.
- Tu taip galvoji?
Malorė gūžtelėjo pečiais.
- Iš tikrųjų, Geibai, tau nereikia jaudintis. Nesu
tikra, kada įstengsiu grįžti į savo butą, bet esu susitau
piusi truputį pinigų ir galėsiu išsinuomoti kur nors
kitur. Nuo to ir pradėsiu iš pat ankstaus ryto...
- Paistalai.
- Ką? - Jai turbūt pasigirdo.
- Gal aš noriu įstrigti su tavimi, - kategoriškai
tarė jis. - Dievas mato, jau pavargau visą laiką dėl
tavęs jaudintis.
Malorė įsitempė.
- Maniau, jau išsiaiškinome, jog nesi už mane
atsakingas.
- Ne, nesu. Bet, po galais, tai nereiškia, kad man
nerūpi, kas tau gali atsitikti.
Jei akimirką Gabrielius ir atrodė nustebęs dėl
tokio tvino prisipažinimo, Malorė to beveik nepaste
bėjo. Ji vos įstengė kvėpuoti, nes jo žodžiai sugriovė
pagrindinę jos apsauginę sieną.
- Pripažįstu, įširdau sužinojęs, kad kažkas slan-
kiojo palei tavo duris, - pareiškė jis eidamas lango

link. - O kai pagalvoju, kas būtų galėję nutikti, jei
tuo metu būtum buvusi namie, velniškai išsigąstu.
Nes noriu, kad būtum saugi, Malore. Jei tai nusi
kaltimas, gali nors ir dabar pripažinti mane kaltu,
nes niekas nepasikeis.
Gabrielius tikrai išsigando? Dėl jos? Žmogus,
kuris, jos galva, vienintelis šioje žemėje yra visiškai
drąsus? Malorės gerklėje įstrigo gumulas.
- Gabrieliau...
- O kalbant apie gyvenimą kitur... - nesiliovė
jis. - Jei mokėti už savo dalį tau tiek daug reiškia, tai
nuomokis kambarį iš manęs. Turiu tris tuščius. Nors
velniškai trokštu, kad paprasčiausiai sutiktum dalytis
su manimi kambariu, kuriame dabar stovime.
- Gerai. —Malorė nurijo seiles. —Dalysiuosi.
Aš sutinku.
-Ką?
- Jei nori būti mano šeimininkas, bent jau lai
kinai, gerai. - Tik tol, kol suvoks, kaip nori gyventi
toliau, prisiekė ji sau. - Kaip manai... ar galėtume tai
aptarti vėliau? - Gėda, bet Malorė pagaliau suprato,
kas įvyko, jos balsas ėmė virpėti. - Ar tau nebūtų
su... sunku... ar galėtum paprasčiausiai mane apka
binti? Prašau...
Gabrielius perėjo kambarį ir paėmė Malorę ant
rankų dar jai tariant paskutinius žodžius. Ji su palen
gvėjimu atsiduso ir apsivijo šiltą Gabrieliaus kaklą.
Leidosi nunešama tiesiai į lovą. Jis atsisėdo ir atsirė

mė į galvūgalį laikydamas ją glėbyje.
- Atsiprašau. Nemaniau, kad taip praskysiu. -
Deja. Nors labai malonu atsiremti į jį kad ir mi
nutėlei.
Malorė įsikniaubė į Gabrieliaus petį ir užsimerkė.
Paniro į tiesiai iš jo kylantį karštį, šis sklido jos kūnu
ir vijo šalin šaltuką, kuris, kaip ji manė, niekada jos
nepaliks.
- Aš taip pat nesiliauju galvojusi, kas galėjo nu
tikti, - prisipažino Malorė. —Ir mintis, kad kažkas
lietė mano daiktus, varo siaubą. O tada pasakei, kad
tau rūpiu... - Jos kvėpavimas sutrūkčiojo. - Niekas
anksčiau nesirūpindavo...
- Sšš... - Glostydamas Malorės nugarą Gabrielius
ėmė ją sūpuoti tarsi mažą vaiką. Tą jausmą ji taip
retai patirdavo savo gyvenime. - Nusiramink, ma
žute. Sį vakarą daug ką išgyvenai, bet dabar viskas
gerai. Nenorėjau tavęs nuliūdinti.
- Ir nenuliūdinai, - paprieštaravo ji. - Bent jau
ne taip, kaip galvoji.
Malorė klausėsi ramaus Gabrieliaus širdies pla
kimo. Jautė tvirto ir liekno ją laikančio kūno jėgą.
Staiga suvokė, kad pirmą kartą po daugybės mėne
sių, o gal net metų, jaučiasi visiškai saugi.
Akimirką visa ši kone ironiška situacija atėmė
jai amą. Ji visą laiką Gabrielių laikė vieninteliu šioje
žemėje žmogumi, kuris kėsinasi į jos ramybę. O štai

dabar jis vienintelis, kuriuo ji gali pasitikėti...
Tai pati netikėčiausią dovana. Todėl Malorė
troško padovanoti kažką lygiai taip pat svarbaus.
Bet vienintelis vertingas - nors būtų galima ginčy
tis - jos turimas dalykas yra trupinėlis tiesos apie
save.
Malorė įkvėpė, šiek tiek atitraukė rankas, kad
galėtų atsilošti ir kalbėdama matytų jo veidą.
- Tiesą sakant, aš nuo pradžių nebuvau visiškai
atvira su tavimi. Kad neturiu nė skatiko, - pradėjo ji
tyliai. - Aš buvau neatsakinga ir negalvodama vėjais
paleidau per daug pinigų, bet... Tėvas apvogė ne tik
visus tuos investuotojus, Geibai. Jis pasiglemžė ir
mano santaupas.
Gabrielius įsitempė.
- Malorė, kodėl, po velnių, man to nepapasa
kojai?
- Nes tai niekieno kito, o tik mano vienos reika
las. Ir aš... - Ji dvejojo, nes atrasti tinkamų žodžių
pasirodė daug sunkiau, nei įsivaizdavo. - Man buvo
gėda, kad jis galėjo taip su manimi pasielgti. Na, aš
visada žinojau, kad jo prioritetų sąraše nesu pirmoji.
Buvau aukščiau nei nepriekaištingas manikiūras, bet
žemiau nei moteris, su kuria jis tuo metu miegodavo.
Būdama vaikas visaip bandydavau užsitarnauti jo
dėmesį, krėčiau išdaigas, už kurias kiti vaikai būdavo
baudžiami namų areštu, bet tik ne aš. Nes mano

tėvas... jis to beveik nepastebėdavo.
Malorė atsiduso ir įkišo pirštus pro atlapą Gab
rieliaus marškinių apykaklę - troško paliesti šiltą,
lygią jo odą, nors, kaip pati pastebėjo, kalbėti sekėsi
vis lengviau.
- Manau, tada pagaliau supratau, jog iš to nėra
jokios naudos. Nusprendžiau: jei aš jam nerūpiu, tai
ir jis nerūpi man. Nerūpiu pati sau, nerūpi niekas
kitas. Aš tiesiog linksmindavausi. Todėl kai jis dingo,
labiausiai mane nustebino tai, kad jaučiausi labai
įskaudinta. O paskui sužinojau, kad pavogė dar ir
mano santaupas...
- Savanaudis šunsnukis.
Akimirką, kol spėjo tai nuslėpti, Gabrielius atro
dė itin grėsmingai. Bet netrukus, didžiulei Malorės
nuostabai, vėl priglaudė ją prie savęs. Nors jo ap
kabinimas ir buvo švelnus, ji pajuto, kad jo kūnas
įsitempė.
-Jei būčiau bent nutuokęs apie tai, - pertraukė
tylą Gabrielius. Atšiaurus balsas viską pasakė.
- Niekas nebūtų pasikeitę. Ne vien tik jis kaltas.
Kol dar gyveno čia, mano gyvenimas tiesiog plaukė
pasroviui, į nieką nekreipdavau jokio dėmesio. O
kai supratau, ką jis padarė, ką leidau jam padaryti
neatsakingai tvarkydama savo pačios reikalus, pasi
jutau neįtikėtinai kvaila. Man gėda prisipažinti, bet
nežinojau, ką daryti. Todėl kurį laiką nieko nedariau,

o tai tik dar labiau pablogino situaciją.
Gabrielius švelniai paglostė jos plaukus.
- Tu buvai sukrėsta.
- Galbūt, - iškvėpė Malorė. - Nors greičiausiai
buvau nevėkšla. Buvau iškraustyta iš namo, išmesta
iš viešbučio. Turbūt kad suvokčiau, jog vis dėlto
noriu išgyventi ir privalau pati savimi pasirūpinti.
Troškau viską adikti teisingai, atversti naują lapą. To
dėl tučtuojau pardaviau vienintelį man likusį tikrai
vertingą daiktą - senelės papuošalą - ir apmokėjau
visas savo skolas. Maniau, kad adieku labai kilnų
darbą. Žinoma, po kurio laiko supratau, kad tai
irgi buvo klaida, nes neturėjau atsarginio varian
to, pavyzdžiui, gerai apmokamo darbo. Bet turbūt
svarbiausia, - Malorė pakreipė galvą ir žvilgtelėjo
į Gabrielių, - kad daugiau niekada nenoriu taip
jaustis. Juk esu gana protinga ir kompetentinga, kad
galėčiau tvarkyti savo gyvenimą.
Žaliose Gabrieliaus akyse staiga blykstelėjo kaž
kas tamsaus ir neramaus.
- Malorė, tu ir esi tokia.
- Gal dabar, bet anksčiau tokia nebuvau. Ir bū
tent todėl nepajėgiu apsakyti, kiek man reiškia ne
nuolatinis tavo spaudimas, o pagarbus atstumas.
- Malorė...
- Ne. Nereikia. —Ji prispaudė pirštą prie jo
PRISIJAUKINK MANE | Ui
lūpų. —Neprivalai nieko sakyti. Tik... Man tavęs

reikia, Gabrieliau. Pasimylėk su manimi.
Ji pajuto, kaip Gabrielių sukrėtė šie žodžiai. Su
jaudinta ir sužavėta, kad gali jį šitaip paveikti, Malorė
sukrutėjo jo rankose. Tada lūpomis perbėgo šilkiniu
odos ruoželiu už jo ausies, išoriniu akies kampeliu ir
dailia skruosto linija, kol galiausiai pasiekė lūpas.
Tvirtas, gražias, nenuginčijamai vyriškas lūpas.
Malorė ėmė glostyti vėsius, slidžius jo plaukus.
Jųdviejų lūpos švelniai susiliejo.
Bučinys buvo nepaprastas. Saldus abiejų geismas,
apsikeitimas paguoda, griūvančių kliūčių pripažini
mas. Laikas sustojo. Jie susiglaudę mėgavosi vienas
kitu, tyrinėjo lūpų linkį, liežuvis lietėsi prie liežuvio,
gėrėjosi putlia apatine linija, o dantys švelniai kan
džiojo drėgną, jautrią odą.
Tai buvo panašu į šampano gėrimą: su kiekvienu
gurkštelėjimu, kiekvienu gnybtelėjimu, kiekviena
liežuvio glamone Malorė juto, kaip slopsta jos šird
gėla dėl įsilaužimo, nežinomos ateities ir tėvo.
Šiuo metu jai rūpėjo vien tik Gabrielius. Jo skonis
ant jos lūpų, jo kvapas, apsukantis jai galvą, grakščios
jo rankos, žiebiančios ugnį jai ant odos.
Batai atsidūrė ant grindų, plyšo drabužiai, apa
tiniai nuskriejo į šalį. Malorė kuždėjo Gabrieliaus
vardą. Žvelgdami vienas į kitą juodu klūpėjo didžiu
lės lovos viduryje. Nesiliovė bučiavęsi ir ją užplūdo
gausybė pojūčių. Kelius ir pėdas glostė slidi, vėsi

antklodė. Nugarą ir pečius kuteno jos pačios plau
kų galiukai. Geibas, šiltas, raumeningas ir lieknas,
atsargiai laikė ją už liemens. Jo krūtinė lietėsi prie
jautrių jos spenelių. Drauge linguodami juodu vis
dar tirpo bučinyje.
Juodu tarsi idealiai tinkantys dėlionės gabaliukai,
tarsi per miglą toptelėjo Malorei.
Sukrėsta didžiulio geismo ji pravėrė akis trokšda
ma atidžiau apžiūrėti tvirtą, prikaustantį Gabrieliaus
veidą, pasigrožėti antakių brūkšneliais, nuostabiais
skruostikauliais, tiesia nosimi ir griežtomis, bet gei
dulingomis lūpomis. Malorė stebėjo ir jautė, kaip
jos viduje kažkas iš esmės keičiasi.
Pajutęs, kaip Malorė atidžiai jį tyrinėja, Geibas
kilstelėjo tankias juodas blakstienas ir blizgančios jo
akys susidūrė su jos akimis.
- Viskas gerai?
- Taip.
Gabrieliaus lūpose pasirodė lengvutė šypsenėlė.
Jis palenkė galvą ir pabučiavo Malorės smakrą, pečių
viršūnes, raktikaulio linkį.
- Iki tol nežinojau, - Malorės balsas vis labiau
virpėjo, nes Gabrielius slinko vis žemiau, kol apžiojo
vieną įsitempusį spenelį, - kad įmanoma šitaip jaus
tis. Kad galima geisti taip, kaip aš geidžiu tavęs.
Akimirką Gabrielius suakmenėjo, o tada prasi
veržė ilgai savyje laikyti žodžiai:
- Nes tu esi mano, Malore. Mano.

Jis tvirtai ją apkabino, o iš gerklės išsiveržė aist
ringa, dusli dejonė. Vėl apžiojo lūpomis spenelį ir
ėmė čiulpti. Stipriai.
Malorė atsikvėpusi išsilenkė. Vien tik prilaikoma
Gabrieliaus rankų įstengė neparkristi ant pagalvių.
Net sudrebėjo nuo jo prisilietimo - taip buvo ma
lonu, taip pat nuo netikėtų jo žodžių, įprasminusių
tokį trokštamą poreikį kam nors priklausyti. Nors
ir nenutuokė, kaip jai to reikėjo.
O reikėjo būtent jo. Tai tapo visiškai aišku, kai jis
paguldė ją ant nugaros ir atsiklaupė tarp praskėstų
šlaunų. Gabrieliaus rankos slystelėjo po Malorės už
pakaliuku. Jis pasilenkė ir lūpomis nužymėjo takelį
žemyn, stabtelėjo, palaižė bambos duobutę. Prigludo
prie švelnios pilvo odos ir Malorės kūnu nubėgo
šiurpuliukai. Jo lūpos ėmė slinkti dar žemiau.
- Geibai...
Minčių tarsi neliko. Visas dėmesys buvo sutelktas
į menkiausią Gabrieliaus judesį. Jo piršto galiukas
įsmuko į šilkinį karštį jos viduje.
-Tu tokia graži. Tokia švelni, tokia pasiruošusi...
Tokia drėgna. Tiesiog varai mane iš proto, Malore.
Jis pabučiavo ją giliai ir intymiai, o liežuvio krus
telėjimas privertė Malorę suaimanuoti, kulnimis
įsispirti į čiužinį.
Ją tarsi įkalino apsivijusi Gabrieliaus ranka,
pirmyn ir atgal glostantys jo piršto judesiai ir vis

gilėjantis bučinys. Galiausiai Malorė atsidavė Gab
rieliaus jėgai. Malonumas didėjo lėtai ir tolygiai. Iš
pradžių apėmė kiekvieną įaudrintą nervų galūnėlę,
kol galiausiai susiliejo į vieną pulsuojantį tašką tarp
kojų. Netekusi žado, pamiršusi kvėpuoti ji spaudėsi
prie jo trokšdama...
Jo. Tik jo.
Visada tik jo.
Tai supratus, o kartu ir pajutus, kaip jo liežuvis
staiga įsiskverbė dar giliau, Malorei apsisuko galva.
Ji pasijuto tarsi pažirusi į visas puses tarsi vėjyje
plaikstomas kortų namelis.
-Ooo... 0 /Gabrieliau!
Paskutinis jo vardo skiemuo vis dar skambėjo ore,
kai jis pakilo virš jos ir prisitraukė artyn. Gabrieliaus
delnai įsikibo į Malorės klubus. Jis atsidūrė jos vi
duje, didelis, kietas ir karštas, o netikėtą malonumą
pakeitė kita, daug stipresnė, banga. Malorė apsivijo jį
rankomis sutikdama stūmį po stūmio, kol ją sukrėtė
antras orgazmas.
- Nesustok, nesustok, nesustok, nesustok, ne
sustok...
Gabrieliaus burna susirado jos lūpas, glamonė
jančias, reikalaujančias, duodančias. Jausdamasi tarsi
ant bangos Malorė dar labiau prisispaudė prie jo.
Gabrielius vedė juodu vis aukščiau ir galiausiai kaž
kas jos viduje pasidavė. Pagauta stipraus malonumo

Malorė sudejavo, dar kartą riktelėjo. Tada didelis
Geibo kūnas ėmė drebėti, pasiekė viršūnę, o ji išgirdo
tariamą savo vardą.
Paskui abu šaižiai gaudė orą deguonies ištroš
kusiais plaučiais ir nusilpę, bet tvirtai vienas kitą
laikydami nugrimzdo į čiužinį. Praėjo nemažai laiko,
kol įstengė atversti antklodę ir užsikloti. Geibas pasi
kišo pagalvę už galvos ir atrėmė Malorę į save. Kol ji
patogiau glaudėsi skruostu prie Gabrieliaus krūtinės,
jis pasilenkė ir pakštelėjo jai į smilkinį.
- Malore? - Žiovaudamas paglostė jos petį.
- Hmm?
-Apgailestauju dėl aplinkybių, bet džiaugiuosi,
kad esi čia.
Nereikėjo jokio kito atsakymo - tik būti nuo
širdžiai.
- Aš taip pat.
- O dėl viso kito nesijaudink. Mes ką nors su
galvosime.
Mes. Ji pagalvojo, kad Gabrieliaus noras planuoti
jos ateitį turėjo ją išgąsdinti. Bet nebuvo kada to
aptarti - Malorė pajuto, kaip Gabrielius vis giliau
grimzta į minkštą lovą, ir išgirdo tolygų kvėpavimą.
Nenuostabu - juk jis dvidešimt keturias valandas
be miego, o dar ištvėrė laiko juostų kaitą. Todėl ji
nusprendė bent jau šiąnakt palikti jį ramybėje.
Rytoj turės daugybę laiko ir galės nustatyti naujas

ribas. O šiuo metu nė už ką nepaliktų vietos šalia
Geibo - saugiame šiltų jo rankų glėbyje. Brangus
Viešpatie, ji net nepajuto, kaip kvailai pametė galvą
ir jį įsimylėjo.
DEVINTAS SKYRIUS
ataisyk mane, jei klystu, - tarė Malorė
P visiškai neslėpdama džiūgavimo. Geibas
metė kamuolį į krepšį, pritaisytą ant garažo durų, o
tas atsitrenkė į lanko kraštą, truputėlį susvyravo ir
nukrito ant žemės.
- Man atrodo, ką tik pats sau išsikasei duobę.
O tai reiškia, kad aš laimėjau. - Malorė pergalingai
nusišypsojo. - Ir vėl.
Geibas įsirėmė delnais į klubus, pakratė galvą ir
suvaidino baisiausiai nepatenkintą. Buvo velniškai
sunku sėkmingai žaisti, kol ji, kupina pasitenkinimo
savimi, stovėjo šalia.
Malorės veidas švytėjo, plaukai buvo sušukuoti
atgal ir surišti į uodegą. Liekną figūrą dengė šviesiai
rožinis pūkuotas sportinis kostiumas, beveik toks pat
švelnus, kaip ir jos oda. Ji atrodė išskirtinai mote

riškai —rami, švelni, iš pažiūros pernelyg trapi, kad
pajėgtų pakelti daugiau nei paprasčiausią kamuo
liuką. Vis dėlto Malorė du kartus iš trijų nugalėjo jį
žaidime, kuriam nebūdavo galo, jei jis susirungdavo
su broliais.
Bet Gabrieliui tai nė velnio nerūpėjo.
Jis dar niekada nebuvo su moterimi taip rimtai
leidęs laiko. Po galais, prieš Malorę nė vienos moters
nebuvo pakvietęs pernakvoti savo namuose. Gabrie
lius užaugo didelėje šeimoje, tarnavo kariuomenėje,
o porą paskutinių metųganė triukšmadarius brolius,
todėl išmoko nuožmiai ginti savo privatumą.
Bet su Malore viskas kitaip. Ji čia praleido mažiau
nei savaitę, bet Gabrielius negalėjo pasakyti, kad ji
būtų pernelyg įkyri. Malorė rūpestingai laikėsi ats
tumo, iš anksto susimokėjo už kambarį ir maistą. Ji
ir toliau važinėjo autobusu, iki vėlumos užsibūdavo
darbe ir neprašydavo nieko, už ką nebūtų galėjusi
susimokėti. Gabrielius tuo žavėjosi ir kartu niršo.
Bet svarbiausia, kad į jo gyvenimą Malorė at
nešė švelnumo, moteriškumo, o retkarčiais net ir
labai reikalingą vėjavaikiškumo gūsį. Gabrielius nė
nesuvokė, kaip jam to trūko. Ir nepaliovė jį ste
binti, pavyzdžiui, įžvalgiai komentuodavo dienos
naujienas. Arba - Gabrielius anksčiau net nebūtų
įtaręs —Malorė mėgdavo M&M's šokoladą ne dėl
skonio, o todėl, kad ant jo užrašyti jos inicialai. Ir

štai - dabartinis atradimas - ji gal ir atrodo kaip
aukštuomenės dama, bet į krepšį meta kaip Lebronas
Džeimsas34'.
- Spėju, kad šįvakar esi pasirengęs ruošti vaka
rienę, - tarstelėjo ji be vargo mušinėdama kamuolį
tai viena, tai kita liauna ranka.
-Turint galvoje, kad dar prieš tai pašoviau patie
kalą į orkaitę, manau, išgyvensiu, - santūriai atsakė
Gabrielius.
- Už tai būsiu amžinai dėkinga. - Staigiai apsi
sukusi Malorė vėl įmetė kamuolį tiesiai į krepšį ir
grakščiai atsisuko į jį. - Be abejo, už tavo begalines
pastangas išlikti. - Ji šyptelėjo. - Taip pat už tai,
kad rūpiniesi maistu. Jei ši pareiga tektų man, bad-
miriautume.
- Nesijaudink. - Geibas pagavo atšokusį kamuo
lį. - Man patinka ruošti maistą.
- Žinau. Ir kažkodėl tai labai keista. - Malorė
patenkinta atsirėmė į Gabrielių, o jis permetė ranką
perjos pečius. - Juk tu toks begėdiškai vyriškas... - Ji
pabučiavo jį į smakrą. - Tad neturėtum būti kuli
narijos žinovas.
Gabrielius nusviedė kamuolį į tam skirtą krepšį
garaže ir nusekė paskui ją.*
* Profesionalus JAV krepšininkas (vert.).

- Tarsi turėčiau pasirinkimą. Vaikystėje reikėjo

pasirinkti - arba išmoksti ruošti maistą, arba ba
dauji.
Malorė išplėtė akis vaizduodama išsigandusią.
- Jokio maisto į namus?
-Juk biudžetas buvo ribotas, o daug burnų lauk
davo maisto.
- Suprantama... - Malorė akimirkai nutilo, o
paskui surimtėjusi tarė: - Lila man pasakojo, kad
būdamas paauglys netekai motinos. Turėjo būti
sunku.
- Ne blogiau nei tau, kai tavoji pabėgo, - papras
tai atsakė Gabrielius.
Malorės akyse išvydęs nežymią nuostabą jis iš
tiesė ranką. Už ausies užkišo išsilaisvinusią jos gar
baną, pirštams minutėlę leido pasimėgauti švelniu
skruostu.
- Visi žino, Malorė. Tai vienas iš pirmųjų dalykų,
kurį apie tave išgirdau.
- O, suprantu. Ne dėl to. Tik... Kikei Morgan
Manthauzer tobulas vaiko auklėjimas reiškė, kad
reikia padidinti auklės atlyginimą. Bet pasižiūrėjus
į tave tampa aišku, kad tavo mama toli gražu nepri
lygsta manajai. - Ji pasuko į virtuvę ir pasiraitojusi
rankoves nusiplovė rankas. Nosį kuteno kepamos
vištienos aromatas.
- Taip, greičiausiai tu teisi. Dievas žino, mes
buvome jos dėmesio centras. Ir ji buvo puiki mama -

protinga, griežta, organizuota, bet kartu ir linksma,
sugebanti pasakyti tai, ką tu nori išgirsti, nors tada
gal taip ir neatrodydavo. Buvo švelni ir jausminga,
bet taip pat galėjo būti kieta kaip rikiuotės viršila.
Tokia privalėjo būti —juk reikėjo tvarkyti didžiulį
ūkį. Pirmuosius keturiolika mano gyvenimo metų
ji buvo saulė, aplink kurią mes visi sukomės.
Gabrielius irgi nusiplovė rankas, paėmė jos iš
tiestą rankšluostį ir nusišluostė.
- Praėjo dvidešimt metų, Malore. Buvo sunku dėl
įvairiausių priežasčių. Nors nemanau, kad man buvo
taip sunku kaip Tegartui. Juodu siejo artimas ryšys
ir jis būtų pražuvęs be jos. Netgi jau gana suaugęs
Domas suprato, kad neliks įskaudintas, jei ko nors
nepamils. Tai, kad jis sutiko Lilą, oTegartas - Dženą,
yra beveik stebuklas.
- O kaip tu? Tik nesakyk, kad mamos netektis
tavęs nepaveikė.
- Aišku, paveikė. Bet aš buvau taip užsiėmęs
jaunesnių vaikų priežiūra, kad neliko laiko apie tai
galvoti. Negalėjau sau leisti patraukti savais keliais
kaip Domas arba suvaidinti kaip Tegartas ir rizikuoti
būti išsiųstam į kažkokią sustiprinto režimo karinę
mokyklą. Turėjau įsipareigojimų.
- Kuriuos pats pasirinkai, - pabrėžė Malorė.
Ji baigė serviruoti stalą dviem žmonėms, abiem
įpylė atsigerti ir atsisėdo. Gabrielius atnešė lėkštes

ir prisėdo šalia.
-Taip, bet tai mano charakterio dalis. - Jis buvo
seniai save perpratęs. - Mane tai paskatino kažką
daryti su savo gyvenimu, todėl negaliu skųstis.
- O kaip tavo tėtis?
- O ką jis?
- Ar tavęs niekada nekamavo klausimas, kad jis
ant tavo jaunų pečių užkrovė tokią didelę naštą?
Gabrielius trūktelėjo pečiais tarsi tėvo elgesys
jam visai nebūtų svarbus. Taip darydavo jau nuo
šešiolikos metų. Vos tik gavęs vairuotojo pažymėjimą
Gabrielius pajuto sėkmės antplūdį. Nesvarbu, kad
tuoj nusivylė, nes pirmąkart juo pasinaudojo vilk
damas senąjį Stylą iš peštynių kažkokiame už bazės
esančiame bare. O dar tą pačią naktį, tik šiek tiek
vėliau, kai jo tėvo karingumą pakeitė sentimenta
lumas ir išsekino niekada nesibaigsiantis sielvartas,
Geibas nusprendė - jau gana. Tam, kad išgyventų,
reikės pačiam išmokti tvarkyti visus reikalus.
- Sukausi kaip išmaniau, - tarė jis. - Tėvas pasi
rinko savo, aš - savo kelią. Be to, man priimtinesnė
nuomonė, kad pats esu savo laimės kalvis.
Malorė kurį laiką svarstė jo žodžius.
- Turėdama tokius nepatikimus tėvus greičiau
siai ir aš privalėčiau panašiai galvoti. Dangus mato,
niekada neturėčiau savų vaikų, jei manyčiau, kad
negaliu jiems duoti daugiau, nei mano tėvai man.

Žinoma, tai nuleidžia kartelę labai žemai. - Malorės
lūpose pasirodė gaili šypsena. - Na, o kalbant apie
mano tėvus, turbūt iš viso nebuvo jokios kartelės.
- Tu išsikapstysi. - Tikrai taip, pamanė Gab
rielius šnairuodamas į Malorę, ranka pasirėmusią
smakrą. Staiga tarsi iš giedro dangaus prieš jo akis
praplaukė vaizdas: nuostabus jos veidas spindi, o ji
pati glaudžia sveiką tamsiaplaukį mažylį.
Dieve. Iš kur tokios mintys?
Geibas suvokė, kad tai paprasčiausia reakcija į
visas kalbas apie praeitį, ir tyčia pakeitė pokalbio
temą.
- Sakyk, kur taip gerai išmokai mėtyti kamuolį?
Atrodė, kad ir Malorei palengvėjo, tad ji paprastai
atsakė:
- Kiekvieną savo tuščiai iššvaistytos jaunystės va
sarą važiuodavau į stovyklą. Tėvas taip nuspręsdavo,
kai nebežinodavo, ką su manimi daryti. Taip pat
puikiai šaudau iš lanko ir esu nenugalima mažojo
beisbolo žaidėja.
- Įspūdingi laimėjimai dabartinei visuomenės
karalienei.
- Prašyčiau. - Malorė paneigdama spragtelėjo
pirštais. —Vienas sėkmingas madų demonstravimas
vargiai leidžia mane tokia laikyti.
Juodu žinojo, kad tai buvo daugiau nei vien de
monstravimas. Neprireikė net entuziastingo atsilie

pimo rytiniame laikraštyje, nes dar iki tol dalyvių
nuomonės apie renginį buvo tik teigiamos.
Dekoracijos, palapinės, maistas, drabužiai, Ma-
lorės parinktas renginio vedėjas - populiarus radijo
stoties balsas - viskas sukėlė tikrą susižavėjimo ban
gą. Net Abigailė Somers, kurią Gabrielius pažinojo
daugelį metų ir kuri pagyrimus dalydavo taip, tarsi
prieš šautuvo vamzdį būtų priversta atiduoti šeimos
brangenybes, nepagailėjo Malorei keleto nuoširdžių
komplimentų dėl įspūdingo madų pristatymo ir po
to vykusio vakarėlio.
- Laikyk kumščius, kad pokylis kitą savaitgalį
vyktų taip pat sklandžiai, - paprašė ji. - Ir kad aš
vis dar sugebėsiu įsisprausti į suknelę po tavo kuli
narinių šedevrų.
Jei kas būtų paklausęs Gabrieliaus nuomonės,
Malorė net ir su sportiniu kostiumu vis tiek yra
pati gražiausia moteris. Bet... jis juk pripratęs būti
paslaugus.
- Na, jei tikrai nerimauji - nors ir be reikalo, - po
vakarienės galime atlikti keletą pratimų ir sudeginti
nereikalingas kalorijas.
- Bet indai...
- Palauks. - Gabrielius pasilenkė ir švelniai krims
telėjo Malorės ausį, lūpomis nuslydo žemyn kaklo
linkiu ir prisiglaudė. - Tik abejoju, ar įstengčiau.
Daugiau nieko nereikėjo sakyti. Malorė nusliuogė

nuo kėdės, pirštų galais prisiartino prie jo, pabučiavo
į lūpas, paėmė už rankos ir nusivedė į miegamąjį.
Vėliau, tą pačią naktį, Geibas neramiai apsivertė

ant kito šono ir žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik trečia
valanda.
Gabrielius nekantriai įsitempė. Nedažnai jį ka
muodavo nemiga. Jau seniai buvo išmokęs išjungti
protą ir pasinerti tiesiai į sapnų karalystę. Po penkių
ar šešių valandų atsibusdavo pailsėjęs.
Tad kodėl dabar vartosi tamsoje jausdamas visą
kūną apėmusią įtampą?
Na, viskas ir taip aišku. Atsakymas į šį klau
simą- šalia susirangiusi Malorė. Jos kvėpavimas
kuteno Gabrieliui nugarą, viena laiba ranka buvo
patikliai užmesta jam ant juosmens.
Jis nepajėgė suskaičiuoti, kiek kartų paskutinę
savaitę mintyse keikė Kelą Morganą. Juk tas šunsnu
kis tiek blogo padarė Malorei. Arba vis girdėdavo jos
balsą:Jaučiausi tokia kvaila. Daugiau niekada nenoriu
jaustis taipy tarsi nemokėčiau tvarkyti savogyvenimo.
Mintis, kad kažkas ją įskaudino ir kad ji paskui
abejojo savimi, draskė Geibui širdį. Jis troško ap
saugoti ir globoti ją, taip pat užtikrinti, kad nuo
šiol ji turės žmogų, kuriuo galės pasikliauti. Kuriuo
galės pasitikėti.
Tik ar ne žodyjepasitikėti ir slypi visa bėda? Ar tik

kambaryje paskutiniu metu neapsigyveno vaiduok
lis, pradėjęs jį persekioti, pasirodantis kritinėmis
akimirkomis ir trikdantis dvasios ramybę?
Tiek jau to. Gal Gabrielių ir truputėlį kamavo
sąžinė dėl konkrečių veiksmų. Ėmėsi jų dar santykių
su Malore pradžioje norėdamas jai padėti atsistoti
ant kojų. Tuo metu tai atrodė pats tinkamiausias da
lykas. Nors ir dabar, kai viskas ėjosi kaip per sviestą,
Gabrielius negalėjo sąžiningai pripažinti, kad dėl
to gailisi.
Vis dėlto jis - ne kvailys. Žinojo, kad Malorei jo
poelgis neatrodys lygiai taip pat. Bent jau iš pradžių,
kol viską permąstys. Objektyviai įvertins ir suvoks,
kad jis neturėjo kito pasirinkimo, o tik jos pačios
labui imtis veiksmų. Galiausiai ji tikrai supyks.
Prie vis augančios įtampos prisidėjo dar viena
mintis. Jis nė akimirką neabejojo, kad juodu įveiks
šią kliūtį, nes paprasčiausiai nemanė, kad gali būti
kitaip. Gal jis ir nepradėjo mąstyti apie ilgą ir lai
mingą gyvenimą drauge - šios klaidos išmoko vengti
dar būdamas paauglys - bet tebūnie jis prakeiktas,
jei dabar ją paleis.
Tą naktį, kai buvo įsilaužta į Malorės butą, Gab
rielius velniškai apstulbo nuo savo žodžių, kad ji yra
jo. Vos tik juos ištaręs suprato, jog tai tiesa. Malo-
rė priklauso jam —bent jau artimiausioje ateityje,
dingtelėjo Gabrieliui. Jis atsigulė ant nugaros ir at

sargiai apkabino Malorę.
Svarbiausia, kad per paskutines savaites jam tikrai
pradėjo rūpėti jos laimė. Ir net daugiau nei būtų
galėjęs anksčiau įsivaizduoti. O tai reiškia, kad dėl
jos padarys bet ką. Būtent todėl dabar nieko nesakys,
pamanė uždengdamas Malorės ranką savo delnu ir
spausdamas sau prie širdies. Iki pokylio liko mažiau
nei savaitė ir būtų neprotinga rizikuoti sugadinti šį
jai svarbų vakarą norint atsikratyti nemigos.
Vis dėlto paskui jiedviem būtinai reikės pasi
kalbėti.
Štai kas yra tikrasis laimėjimas, pagalvojo Malorė

iš pro šalį praeinančio svečio priimdama dar vienus
nuoširdžius sveikinimus. Spindinčiojo pokylis dar
tęsėsi, nors jau buvo po vidurnakčio.
Tikrasis laimėjimas - kai nepažįstamasis pasako
puikiai leidžiantis laiką.
Kai stebi elegantiškai apsirengusius vyrus ir viso
mis vaivorykštės spalvomis žėrinčias moteris, sėdin
čius balkone prie mažų, jaukių staliukų, plepančius
ir stebinčius šokių aikštelę apačioje.
Kai žiūri į tą pačią šokių aikštelę, kur daugybė
porų siūbuoja pagal jos rūpestingai parinktos mu
zikos grupės ritmą.
Kai įkvepi saldaus nakties oro, pro atlapotas stik-
lines duris srūvančio į terasą, kurią ji pavėnė žyb

čiojančių lempučių ir kvapnių gėlių oaze.
Kai sužinai - ir ne iš bet ko, o iš pačios Nikės
Volp, —kad pagal išankstinius skaičiavimus šių metų
renginyje surinkta daugiausia lėšų per visą labdaros
fondo gyvavimo istoriją.
Kai suvoki, kad nors ji prie visko ir pridėjo savo
ranką, bet viskas neatrodytų taip malonu, jei netu
rėtų su kuo pasidalyti. Taip ji nusprendė iš Geibo
rankos imdama pirmąją tą vakarą taurę šampano.
- Ačiū. - Malorė leido sau minutėlę pasigrožėti
juo, vilkinčiu tobxA^Armani smokingą. - Už gėrimą.
Ir už tai, kad esi man labai geras šį vakarą. Buvau
užsiėmusi, bet pastebėjau, kad radai laiko pašokdinti
vyresnes damas. Labai miela iš tavo pusės.
Gabrielius gūžtelėjo pečiais.
- Man buvo linksma. Be to, dauguma jų yra
senos Stylų saugumo klientės, todėl visai pravartu
pasišnekučiuoti.
Jis neapgaudinėjo jos. Savo elgesį galėjo vadinti
savanaudišku, bet po kieto vyruko oda slepiasi vy
ras, turintis jautrią širdį. Ir taip jau nutiko, kad šią
nuostabią akimirką jis priklauso jai. Malorė nusiste
bėjo, ar galima jaustis pernelyg laimingai, gurkštelėjo
šampano ir sulaikiusi kvapą nusijuokė.
- Ak, kaip kutena.
Geibo akys nušvito pajutus pakilią Malorės
nuotaiką. Jis prisilietė prie jos nugaros, kurią stul

binamai apnuogino sodriai žalios spalvos suknelė
aukštu kaklu. Malorė pasirinko tokį apdarą dar ir dėl
to, kad Gabrieliaus akys irgi tokios pačios žalios.
- Linksminkis. Nusipelnei bent akimirką pasi
mėgauti savo sėkme. - Jis pasilenkė arčiau ir švelniai
pridūrė, ko nebūtina girdėti svetimoms ausims: -
Tik turėk galvoje, kad namie tavęs laukia mano
parengtos privačios iškilmės.
Malorė kilstelėjo antakį, ištiesė ranką ir pirštų
galiukais perbėgo per jo smokingo atlapus.
- Nejaugi?
Gabrielius nusišypsojo.
- Galiu tik pasakyti, kad neapsieisime be ge
riausios rūšies šampano ir tam tikros poros aukš
takulnių.
Jaudulys ėmė kilti Malorės kūnu kaip šampano
burbuliukai taurėje.
- O varge.
- Nesvarbu, ką jis žada, - aš galiu daugiau. -Tie
siai už jos pasigirdo savimi pasitikintis vyro balsas.
- Pasvajok, mažasis brolau. - Apgaulingai lengvai
Geibas žengtelėjo ir be jokio vargo atsidūrė tarp
Malorės ir savo brolio Kuperio.
Suglumusi Malorė atsisuko, nusišypsojo vyriškiui
ir pamatė, kad iš paskos ateina ir Lila su Domi
nyku. Trys broliai visai neplanuotai sustojo petys
į petį - nuo tokio reginio Malorės galva truputėlį

apsisuko.
Pagalbos ranką ištiesė Lila. Žavingame jos veide
žaidė kreiva šypsena. Šviesiaplaukė priėjo arčiau,
paėmė Malorę už rankos ir patraukė ją toliau nuo
vyrų.
—Kvėpuok, - tarė ji. Balse buvo girdėti tvardomas
juokas. - Žinau, pirmąkart akis į akį susidūrus su to
kiu nevaldomu testosterono kiekiu gali būti sunkoka,
bet nereikia to parodyti. Taip jau yra, kad nė vienas iš
jų nesiskundžia pasitikėjimo savimi trūkumu.
Lila buvo visu šimtu procentų teisi. Jie stovėjo
tarsi kokios neįtikėtinos, paslaptingos ir nuostabios
brolijos herojai. Kiekvieno laikysena bylojo apie
puikią fizinę formą, o lengvi judesiai - apie suvoki
mą, kad gali susidoroti su bet kuo, kas tik kėsinsis
jiems pakenkti.
Kiekvienas jų galėjo priversti bet kurios moters
širdį plakti smarkiau. O apskritai - stebuklas, kad
jiems dar neprireikė bėgti nuo moterų, puolančių
jiems po kojomis.
- Palauk iki liepos ketvirtosios, - patarė Lila, -
kai švęsti susirinks visa šeima. Būna taip karšta, kad
net žodžiai ima strigti gerklėje. - Ji pasivėdavo laiba
rankute. —Nors visai ne orą turiu omenyje.
Nepajėgdama daugiau valdytis Malorė sukrizeno
ir pagalvojo, kad geriau ir būti negalėjo. Pokylis
pavyko. Ji turi nuostabią draugę, pasižyminčią neį

tikėtinu humoro jausmu, ir jos geidžiantį vyrą, kurį
myli ir gerbia.
Taip, tai tiesa, bet jiedviem vis tiek reikia pasi
kalbėti apie ateitį. Ji nesiruošia niekuo besąlygiškai
tikėti, nes pirmą kartą gyvenime pradėjo jaustis taip,
tarsi pati pagaliau kurtų savo vietą po saule.
-Jau pasiruošusi keliauti, širdele? - Dominykas
žengtelėjo žmonos link. Jo elgesys tapo globėjiškai
švelnus, kai trumpam didžiuliu delnu prisilietė prie
Lilos skruosto.
- Taip, - atsakė ji ir palaimingai atsiduso, nes
Domas apsivijo jos liemenį. - Tik pasiimsiu savo
skraistę.
-Atnešiu, - tučtuojau pasisiūlė Malorė. - Atlik
siu paskutinę oficialią šio vakaro pareigą, nors ir šiaip
reiktų pažiūrėti, kas vyksta drabužinėje.
Lila akivaizdžiai mėgavosi savo vyro rūpesčiu,
todėl neprieštaravo ir padavė numerėlį.
- Dėkoju. Tu labai miela.
- Grįšiu po minutėlės. - Malorė mandagiai nu-
šypsojo.
Ji dar nespėjo žengti šalin, kai Geibas prisitraukė
ją artyn ir visiems matant pabučiavo į lūpas.
- Neužtruk, - paliepė jis ir patenkintas stebėjo,
kaip truputėlį apstulbusi Malorė mirktelėjo jam, o
paskui nuskubėjo tolyn.
Gabrielius apsižvalgęs pamatė, kad tapo daugu

mos porų dėmesio centru. Vis dėlto jam terūpėjo tik
trijų arčiausiai stovinčių žmonių nuomonė.
Lilos veide atsispindėjo nuoširdus pritarimas. Ji
neabejotinai žavėjosi Malore ir buvo matyti, kad jos
tapo tikromis draugėmis.
Domo reakcija, nors ir ne tokia akivaizdi, taip
pat, rodos, buvo teigiama. O dar tas pasitenkini
mas savimi. Ir nieko nuostabaus, nes Belgrade jis
velniškai smagiai leido laiką pačiais netinkamiau-
siais momentais erzindamas Geibą ir pakuždomis
burbėdamas: ...kuo jie didesni, tuo sunkiau su jais
susitvarkyti.
Tik Kuperis, atrodo, turi kažkokių slaptų abejo
nių. Ne kiekvienas būtų tai pastebėjęs - juk Geibui
skirta šypsena buvo išties miela. Vis dėlto Gabrielius
Kuperio akyse spėjo pastebėti susirūpinimo šešėlį.
Laimei, šiąnakt jis nebuvo nusiteikęs dėl to jau
dintis. Todėl Domas pačiu laiku pliaukštelėjo jau
nesniajam broliui per petį ir tarė:
- Eime, vaikine. Padaryk man paslaugą ir surask
patarnautoją, kad atvairuotų mašiną. Aš tuo tarpu
pasistengsiu palydėti žaviąją žmonelę iki durų, kol
kiekviena sutikta moteris nepradėjo šokinėti aplink
dalydamasi savo gimdymo istorijomis. —Domas
nežymiai nusipurtė. - Patikėk manimi, kai kurie
dalykai yra daug siaubingesni nei bandymai išvengti
snaiperio kulkos, kol užrištomis akimis pėdini per

minų lauką.
Šeima, pagalvojo Geibas po keleto minučių ste
bėdamas, kaip jo šeimos narius praryja minia. Aišku,
kartais jie vesdavo jį iš proto, bet jis nepajėgė net įsi
vaizduoti savo gyvenimo be jų. Užtat labai gerai, kad
jie pamatė jį su Malore, toptelėjo Geibui. Tegu žino,
kad ji šiuo metu yra svarbi jo gyvenimo dalis.
- Štai kur tu, brangusis. - Nuo vyresnių drau
gų trijulės atsiskyrė seserys Eleonora ir Ana Liza
de Marko, senos jo klientės, ilgalaikės Spindinčiojo
valdybos narės. Abi garsėjo ir guvumu, ir liežuvio
aštrumu, nors jau senokai atšventė aštuoniasdešim
tuosius gimtadienius. —Pagaliau vienas, tu patrauk
lus velniūkšti.
Geibas šyptelėjo ir pakėlė ranką tarsi ginda
masis.
- Nesu tikras, kad ištversiu dar vieną šokį, Ana,
jei dėl to atėjote, - tarė jis vyresniajai, labiau pasiu
tusiai, o šiandien tviskančiai deimantais ir šviesiai
mėlynais šilkais, stulbinamai panašiais į jos plaukų
spalvą. - Jūs mane nukamavote jau patį pirmąjį
kartą.
- Kad tave kur! - šūktelėjo ji, o blankios rudos
akys sužibo. - Tai niekis. O, kad būčiau keturiasde
šimt metų jaunesnė...
- Hm, - kandžiai įsiterpė Eleonora, aukšta ir
liesa, vilkinti rausvai violetinę suknelę ir pasipuošusi

rubinais. - Gal būtų geriau penkiasdešimt.
- Prisiekiu - ne tik šokių aikštelėje priversčiau
tave parodyti, ką sugebi, - tarė Ana Liza nepadoriai
mirktelėdama Geibui.
- Ji buvo gera šliundra, - tarstelėjo Eleonora
nepritardama šniurkštelėjusi nosimi ir mesdama
Gabrieliaus pusėn kantrų žvilgsnį.
Kaip visada pralinksmėjęs nuo jų peštynių Gei-
bas leido joms kurį laiką apsižodžiuoti, o galiausiai
įsiterpė pats.
- Damos, jūs žinote, kad aš džiaugiuosi jus maty
damas, bet kaip tik buvau beeinąs ieškoti Malorės.
- Būtent apie ją ir norime su tavim pasikalbėti, -
tarė Eleonora staiga išdidžiai atmesdama galvą.
- Na, taip, tikrų tikriausiai, - sutiko Ana Liza
pritariamai linksėdama seseriai.
- Tu, aišku, žinai, kad mes truputėlį abejojome
prieš sutikdamos priimti ją į darbą. O dar tie nema
lonumai dėl jos tėvo...
- Nepakenčiamas žmogus, - įsiterpė Ana.
- Nors Malorė daugelį metų dirbo savanore Spin-
dinčiajame, garsėjo gana lengvabūdišku elgesiu.
- Be abejonės, dabar matome, kad viskas per
dėta.
- Nesvarbu, kokių sunkumų ji turėjo praeity
je, - dabar atsigavo. Tiesiog norėjome, kad žino
tum, - esame dėkingos, jog mus supažindinai, -
tvirtai pareiškė Eleonora. - Net ir be tavo itin dosnios

aukos šių metų renginys yra pats sėkmingiausias.
- Žinoma, buvo nuostabus ir madų demonstra
vimas, kurį suorganizavo tavo jaunoji dama.
- Esame be galo patenkintos. Taigi nesijau
dink...
- Ne, ne, visai nenorėtume, kad jaudintumei-
si, - pakartojo Ana.
- Mudvi su seserimi toliau gerbsime tavo prašy
mą dėl anonimiškumo. Tik pagalvojome, kad tau
būtų gerai žinoti, jog mes, valdybos nariai, šį vakarą
kalbėjomės tarpusavyje ir nusprendėme paprašyti
Malorės pasilikti dar ir kitiems metams. Nežinome,
kaip tau atsidėkosime, kad prispaudei mus ir priver
tei suteikti jai galimybę.
Gabrielius negalėjo nesišypsoti, kai įsivaizdavo
Malorės džiaugsmą sužinojus gerąją naujieną.
- Aš tik pakreipiau viską teisinga kryptimi, o visa
garbė priklauso Malorei.
- Pasirodo, ne, - pasigirdo šaltas, iki skausmo
pažįstamas balsas.
Gabrieliaus širdis nusirito į kulnus. Jis lėtai atsi
suko baimindamasis, ką išvys. Ir ne be reikalo.
Nes Malorė stovėjo ne toliau nei per pėdą ir
apstulbusi spoksojo į jį kaip į nepažįstamąjį.
DEŠIMTAS SKYRIUS
o galais, nežiūrėk į mane taip, - įnirtęs
P paprašė Geibas.
Malorė sunkiai nurijo seiles, bet nieko nesakė.
Juodu perėjo pokylių salę. Gabrielius įstūmė ją į
pirmą pasitaikiusį tuščią posėdžių kambarį. Kad ir
kas nutiktų, užtikrino save, ji nepalūš.
Tik ne po to, kai įstengė išlikti šaltakraujiška
priešais Aną ir Eleonorą de Marko. Šios nėrėsi iš
kailio, šypsojosi, plekšnojo per pečius ir kartojo tai,
ką ji jau buvo girdėjusi iš Geibo.
Kad pokylis sulaukė milžiniškos sėkmės. Kad
visi valdybos nariai yra nepaprastai patenkinti jos
sugebėjimu tiek daug pasiekti. Kad valdyba, įver
tinusi įspūdingus jos adiktus darbus, sutiko, kad ji
ir kitąmet dirbtų koordinatore, - žinoma, jei pati
to norės.
Tai buvo Malorės triumfo akimirka. Išsipildė
tai, kas vos prieš šešias savaites atrodė nepasiekiama
svajonė.
Todėl ji šypsojosi ir linksėjo galva, kartojo labai
ačiū ir taip, prašau - jaudinantis vaidinimas, tikrai

vertas Oskaro.
Visą tą laiką jos mintys sukosi apie tai, ką seserys
taktiškai nutylėjo - neva nedera užsiminti. Už savo
sėkmę ji skolinga Gabrieliui, nes jis pažadėjo didelę
pinigų sumą labdarai, kad užtikrintų jai saugią darbo
vietą. Malorė pasijuto taip, tarsi peilis, įbestas jai į
krūtinę, dar stipriau įsmigo.
Kažkaip jai pavyko nepraradus pasitikėjimo sa
vimi ištverti pašnekesį su seserimis. O kai tik įsten
gė nepasiduoti visą jos kūną apėmusiam drebuliui,
Gabrielius savo kietais pirštais sugniaužė riešą - ji
net nespėjo pabėgti.
Įtūžusi, bet stengdamasi susivaldyti ir neišrėkti to,
kas spaudė gerklę, Malorė išgirdo, kaip jis nuožmiu
veidu pareiškė:
- Mums reikia pasikalbėti.
Ji tvirčiau atsistojo ir šaižiu balsu atsisakė pasi
judinti iš vietos. Bet Gabrielius ištempė ją iš kam
bario kaip kokią bėglę, kurios jokiu būdu negalima
paleisti.
Ne. Jos mėginimas būti kažkuo kitu, o ne nie
kam tikusia niekingojo Kelo Morgano dukterimi,
buvo pernelyg neįprastas. Troškimas, kad į ją būtų
žiūrima rimtai, pernelyg svarbus, todėl ji nerizikavo
ir nekėlė scenos.
Bet dabar jų niekas nestebi.
- Tai kaip man reiktų su tavim bendrauti, Gab

rieliau? Kodėl nepasakai? - Jausdama iki pat sielos
gelmių deginantį jo prisilietimą Malorė trūktelėjo
riešą. Nepaprastai palengvėjo, kai Geibas ją palei
do. —Gal turėčiau kvailai šypsotis iš dėkingumo,
nes tu man nupirkai darbo vietą?
Malorė žengtelėjo atgal, kad Gabrielius nega
lėtų pasiekti. Jo žandikaulis ėmė trūkčioti. Viduje
krustelėjo mažytė vilties kibirkštėlė, kad ji viską ne
taip suprato.
- O galbūt turėčiau tave dievinti, nes apdūmei
man akis ir privertei patikėti, jog iš tikrųjų mane
gerbi.
- Aš tave gerbiu, - užtikrino Gabrielius.
- Prašyčiau! - Malorė nusisuko bandydama pa
slėpti skausmą, kuris, rodos, pažiro į visas puses lyg
sudaužyto stiklo šukės. - Neįžeidinėk! Juk sakiau,
kad galiu savimi pasirūpinti. O tu vis tiek slapukavai
man už nugaros! Po galais, manipuliavai manimi!
- Ne. - Jis stvėrė ją už peties ir atsuko į save. - Aš
beveik nieko dėl tavęs nepadariau. Juk tau ir taip
puikiai sekasi!
Malorė nustūmė jo ranką. Joje pynėsi liūdesys
ir nusivylimas, nes Gabrielius nenorėjo suvokti tik
rosios priežasties.
- Negi nesupranti? To, ko tu nepadarei, aš nebū
čiau įstengusi pasiekti pati!
- Ir kas? Argi tai svarbu apsvarsčius visa kita?

Pasakyk sąžiningai: jei būtum sužinojusi, kad aš
prie visko prisidėjau, ar būtum išmainiusi šią vietą
į kokią nors greito maisto užkandinę?
- Ne čia šuo paskastas!
- Po velnių, kaip tik čia. - Staigiai patraukęs
Geibas išardė varlytę ir net neatkreipė dėmesio į
ištrūkusias apykaklės sąsagas. Jo veidas vis labiau
niaukėsi. - Aš tik padėjau tau gauti darbą, Malore.
Visa kita padarei pati.
- Gerai, Gabrieliau. Tarkim, tu teisus. Jei, kaip
kad pats pasipūtęs pareiškei, aš negalėjau sau leisti
atsisakyti šios vietos, tai kam tas melas? Pasakysiu
tiesą. Nes visą laiką žinojai, kad veikdamas slapta
elgiesi neteisingai!
- Jėzau! - Jis pirštais nekantriai perbraukė per
tamsius plaukus. - Ar gali bent minutėlę galvo
ti protingai? Tiesa, aš bandžiau būti atviras su ta
vimi, bet tu nieko nenorėjai girdėti. Tai ką man
reikėjo daryti? Atsukti nugarą, išeiti, palikti tave
badmiriauti toje nutriušusioje skylėje, už kurią ir
taip jau tris mėnesius vėlavai sumokėti prakeiktą
nuomą?
- Iš kur, po galais, žinai, kad aš... O Dieve. - Ma-
lorė priglaudė prie krūtinės staiga pradėjusią drebėti
ranką ir apimta siaubo įsistebeilijo į Gabrielių. - O
Dieve. Turėjau suprasti, kad viskas per gerai, jog tai
būtų tiesa. Juk niekada ir nebuvo jokio pusbrolio

Ivano, ar ne? Tai vis tavo darbeliai.
Gabrielius staiga nuščiuvo. Viskas tapo aišku.
Kitą akimirką jis jau plaikstėsi po kambarį.
- Tu teisi! - Eidamas šalin atsisuko ir pažiūrėjo
tiesiai Malorei į akis. - Aš pasirūpinau, kad gautum
tuos pinigus. Taip pat pasirūpinau, kad gautum
darbą. Bet nesvarbu, kuo tiki, —niekada nebandžiau
tavęs kontroliuoti. Sutinku - privalėjau tau pasakyti
ir turėjau tai padaryti daug anksčiau.
- Tai kodėl nepasakei?
- Nes paisiau tavo interesų. Ėmiau tave geriau
pažinti, paskui tarp mudviejų užsimezgė šis... ryšys.
Žinojau, kad tau nebus lengva susitaikyti su tuo, ką
padariau. Todėl nusprendžiau palaukti, o ne rizikuo
ti šiąnakt bėgti tau iš paskos.
Tą pačią akimirką Malorės pasaulis sugriuvo ir ji
prarado paskutinius savitvardos likučius.
- Ar pats girdi, ką sakai? Tu žinojai, tu nuspren
dei. Tu pagalvojai, kad geriausia būtų mane apsau
goti nuo nemalonios tiesos. - Išdavystė taip prislėgė,
kad Malorė prapliupo keiktis. - Po velnių, Geibai,
tu toks panašus į Kelą Morganą!
Gabrielius išbalo.
Bet Malorės įtūžis lygiai taip pat staigiai išblėso.
Jį pakeitė gili širdgėla dėl to, kas tarp jųdviejų buvo
ir ko ji ką tik neteko. Vis dėlto joje dar ruseno
išdidumo kibirkštis, bet verčiau mirs nei prisipažins

Gabrieliui, kad jis ką tik sudaužė jai širdį.
- Kad ir kas mudu siejo, viskas baigta. Nenoriu
nieko apie tave girdėti. Viskas, ko aš išties noriu, -
kad paliktum mane ramybėje. Girdi, Gabrieliau?
Prašau. Palik, po galais, mane ramybėje.
Malorei daugiau neberūpėjo, ką apie juodu pa
galvos kiti. Todėl ji apsisuko, atlapojo duris ir nulėkė
koridoriumi. Perbėgo vestibiulį, nuskuodė palei ko
lonas ir pasileido vingiuotu šaligatviu. Galvoje sukosi
vienintelė mintis - atsidurti kuo toliau nuo jo.
Malorė jau buvo perbėgusi pusę gatvės, kai staiga
dingtelėjo, kad pamiršo rankinę. Tarsi tai būtų svar
bu, pamanė ji ir sulėtino žingsnį bandydama atgauti
kvapą. Kokia iš to nauda? Dešimties dolerių rankinėje
vargu ar užtektų sumokėti už taksi iki Geibo namų.
Autobusai naktimis važinėja retai, be to, tektų per
sėsti, tad iki jo važiuotų daugiau nei valandą.
O ten, be jokios abejonės, jos lauktų Gabrielius.
O jei ir nelauktų, kas tada? Susikrautų daiktus, iš
sikviestų taksi, apsistotų viešbutyje, kur jis, jei tik
nuspręstų, be vargo ją susirastų ir pareikalautų grą
žinti tai, kas už ją sumokėta?
Ir kodėl ji turėtų tikėti, kad ponas Visų žmonių
gyvenimo valdovas pasielgtų būtent taip? Būtų kvaila
manyti, kad paprasto jos prašymo palikti ją ramybėje
Gabrieliui pakaks.
Bet kur dar ji gali eiti? Kokį kitą pasirinkimą

turi?
Dieve, padėk - ji nežinojo, nepajėgė mąstyti.
Vienintelė aiški mintis - ji negali čia pasilikti. Ma-
lorė kluptelėjo ir vėl pradėjo skubiai žingsniuoti.
Skruostais ėmė riedėti ašaros.
Po kelių minučių pro šalį pralėkė baltas blizgantis
limuzinas tamsintais stiklais.
Malorė atrodė apgailėtinai. Akių tušas upeliais
nuvarvėjo veidu, šukuosena išsitaršė, pėdos apdau
žytos ir purvinos, nes nusiavė aukštakulnius neno
rėdama rizikuoti nusisukti dar ir sprandą.
Viešpatie. Ar gali būti blogiau?
Tolumoje limuzinas pasuko kelkraščio link, su
stojo, o tada atbulas lėtai pajudėjo atgal. Malorės
širdis ėmė šokinėti, ji jau pasiruošė bėgti artyn, bet
staiga atsidarė šoninis automobilio langas ir ji atpa
žino keleivį.
Kai po akimirkos skubiai prasivėrė durelės, o as
muo įsakmiu rankos mostu pakvietė Malorę vidun, ji
nedvejojo nė sekundėlės. Su palengvėjimu atsidususi
ji perėjo šaligatvį ir įsliuogė vidun.
Netrukus automobilis pajudėjo ir pradingo akli
nai tamsioje Denverio naktyje.
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
eibas iš įkyraus durų skambučio suprato,
G kad tai - ne Malorė.
Nužirgliojo koridoriumi, adapojo duris ir pamatė
Kuperį. Vis dėlto akivaizdu, kad jo širdis nebuvo
tokia tikra kaip protas, nes kitaip nebūtų pajutęs
tokio triuškinančio nusivylimo ir nevilties mišinio.
Akimirką, atrodė, nepajėgs to ilgiau ištverti.
Tada susitvardė ir priminė sau, kad pats į visa tai
įsivėlė. Ir jis išsikapstys, nes vienintelė alternatyva -
pasiduoti - net nesvarstytina. Kadangi ilgesys vienai
ypatingai moteriai taip ir liko nenuslopintas, Geibas
visiškai nebuvo nusiteikęs priimti svečią. Nebuvo
nusiteikęs jau visas paskutines šešias dienas.
Gabrielius pasistengė, kad veide neatsispindėtų
šie jausmai, ir pažvelgė į brolį.
- Ką čia darai?
- Atėjau pasidalyti naujienomis dėl Lendou
paieškos.
—Ar jau radom?
-Ne.
- Gerai. - Jis truputėlį linktelėjo galva. - Dėkoju

už naujienas. - Stipriai stumtelėjo duris ir apsisukęs
nuėjo.
- O, velnias. - Judesiu, kuris Kuperiui niekada
nebūtų pavykęs, jei Geibas būtų numanęs apie jo
gudrybę, jaunuolis įspraudė pėdą į durų plyšį ir
prasibrovė į vidų. - Tai ne visai tiesa, - paaiškino
jis ir apdairiai per porą žingsnių atsitraukė tolyn į
koridoriaus gilumą. - Tikroji priežastis ta, kad visi
dėl tavęs jaudinasi.
Kurį laiką Geibas mąstė, kaip čia pamokius įsi
veržėlį brolį. Bet netrukus jam toptelėjo, kokia ši
mintis ironiška, ir jis suspaudė lūpas. Dievulėliau.
Po to, kai susimovė su Malore...
Tramdydamas emocijas Gabrielius uždarė duris.
- Visi... ką daro dėl manęs?
- Na, mes... bet labiausiai Lila su Džena.
- Ir ką? Tau šitame žaidime atiteko trumpiausias
šiaudelis?
- Kažkas panašaus.
Geibas galėjo įsivaizduoti. Paskutinį kartą su
nėrimus jo brolio žmonai jis pats buvo atsidūręs
Kuperio vietoje - už rūpestį gavo nuo Tegarto gerą
smūgį tiesiai į veidą.
- Velniai griebtų, - išsprūdo be jokio įkarščio ir
jis nupėdino pro Kuperį koridoriumi. -Turi penkias
minutes pasakyti arba padaryti, ką privalai. Tada
galėsi grįžti pas merginas ir užtikrinti, kad man viskas

gerai ir nėra dėl ko jaudintis.
- Na, taip, - Kuperis nuslampino paskui Ga
brielių į svetainę.
Pro pastabų jo žvilgsnį neprasprūdo ant žemės
numestos pagalvės ir antklodė, indais užgriozdinta
kriauklė, laikraščiais nuklotas baras. Jo žvilgsnis grįžo
prie Geibo veido.
- Nežinau, - abejojo jis. - Nekaip atrodai čia
lindėdamas, brolau.
Gabrielius perbraukė delnu per neskustą skruos
tą, nužvelgė džinsais aptemptas kojas ir gūžtelėjo
pečiais.
- Na, pasiėmiau porą laisvų dienų. Kas čia tokio?
Man galima.
-Taip, bet... - Kuperis nuėjo į virtuvę, įsipylė jau
seniai atsalusios kavos, siurbtelėjo ir susiraukė. —Gal
norėtum apie tai pasikalbėti? - tyliai pasiteiravo puo
delio turinį išpildamas į kriauklę.
Kai Geibas nesiliovė į jį vėpsojęs, Kuperis atsi
duso.
- Klausyk, Dėkas sakė, kad kai sekmadienio rytą
su tavimi susidūrė Džilės kavinėje, tu vis dar vilkėjai
smokingą ir atrodei baisiai. O Domas sakė, kad
Malorė tą pačią popietę pranešė Lilai, jog su ja kurį
laiką bus neįmanoma susisiekti, bet ji vis tiek ieškanti
naujos gyvenamosios vietos. Lila prisiekė, kad šią
žinią perdavė tau. O tu paskui nepasirodei darbe...

Nagi, Geibai. Dvimetis ir tas pajėgtų suvesti galus,
pridėti du prie dviejų.
Gabrielius pajuto, kaip jo skruostas sutrūkčiojo.
Jam tikrai patiko jo šeima. Bet būdavo tokių akimir
kų, kaip kad dabar, kai šeimos dėka jis pasijusdavo
lyg į kampą įspraustas tigras.
Rodos, niekaip nepavyks užbaigti šio pokalbio,
todėl geriausia būti sąžiningam.
- Gerai. Taip, mes susipykome. Susitaikysime. -
Jis bent jau to tikėjosi kiekviena savo kūno ląstele.
- Gal galėčiau kuo nors padėti?
- Išskyrus tai, kad paliksi mane ramybėje? Ne. -
Po velnių, nebuvo nieko, kąjis pats galėjo padaryti,
nors, aišku, sėdėjimas sudėjus rankas kiekvieną die
ną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę vis labiau
gadino jų santykius.
Žiauri tiesa, bet, nesvarbu, kas nutiko, toliau
viskas priklausys tik nuo Malorės.
Žinoma, šeštadienio naktį jam atrodė kitaip,
prisiminė Geibas. Nebuvo tikras, kiek laiko stovėjo
tame posėdžių kambaryje iki pat paširdžių sujaudin
tas, kad Malorei šovė mintis jį sulyginti su savo tėvu.
Kartu jo vidus rėkte rėkė lėkti paskui ją, pasivyti ir
priversti išklausyti priežastis.
Galiausiai sveikas protas —bent jau taip tada
galvojo - paėmė viršų. Jis nusprendė, kad jiedviem
reikia laiko nusiraminti, todėl patraukė į viešbučio

barą, siurbčiojo škotišką viskį ir klausinėjo savęs,
kodėl jį taip stebina tai, kas atsitiko. Argi nenumatė,
kad Malorė jautriai sureaguos? Ar tik ne todėl iškart
nepasakė jai tiesos?
Velniai griebtų, taip. Bet ji - protinga moteris ir
Gabrielius vylėsi, kad vos tik nusiramins ir suvoks,
kaip neprotingai elgėsi, jiedviem pavyks įveikti ir
šią kliūtį.
Taip mąstydamas visą kelią namo Gabrielius
stengėsi nepalūžti. Tik peržengęs slenkstį ir suvo
kęs, jog name nieko nėra, tučtuojau sunerimo. Bet
atsikratė to jausmo ir spėjo, kad kas nors iš Malorės
bendradarbių, mačiusių jos sielvartą, pakvietė per
nakvoti.
Auštant Gabrielius išėjo nusipirkti kavos ir susi
dūrė su Deku. Tada šviesa tunelio gale jau neatrodė
tokia ryški. Rytas praėjo nesulaukus nė žodelyčio iš
Malorės. Geibas neramiai slampinėjo po tuščius ir
tylius namus. Malorės pėdsakus regėjo visur: trejetas
nėriniuotų kelnaičių guli sulankstytos šalia jo koji
nių skalbimo kambaryje, ant naktinio staliuko šalia
lovos palikta knyga, ant virtuvės stalo - ramunių
puokštė.
Ir Geibas pradėjo spėlioti - galbūt Malorė kal
bėjo rimtai sakydama, kad daugiau niekada nenori
jo matyti? Ne, su tokiu sprendimu jis nesusitaikys.
Jis - vyras, statantis, bet ne griaunantis ir visai ne

buvo pasiruošęs nutraukti jų santykius. Velnias, tarp
jųdviejų viskas tik prasidėjo.
Vis dėlto su pirmąja abejone tarsi lemtingas įtrū
kimas blogai paklotuose pamatuose Gabrieliaus vi
duje kažkas dilgtelėjo.
Jis vis dar bandė viską paskubomis sudėlioti at
gal į savo vietas, bet paskambinusi Lila pranešė,
kad Malorė yra saugi ir jam nėra reikalo jaudintis.
Dar pašnibždomis pridūrė labai apgailestaujanti ir
padėjo ragelį.
Jis stovėjo virtuvėje spausdamas ragelį ir suvokė,
kad viskas tikrai baigta. Nė žodeliu nebuvo užsimin
ta apie Malorės grįžimą. Nė menkiausios užuominos,
kur ji šiuo metu yra. Jokios žinutės jam.
Tarsi gavęs kūju per galvą jis viską suprato.
Tarp mudviejų viskas baigta, ašpas tave negrįšiu.
Gabrielių pribloškė ir vos neparklupdė tuštu
mos jausmas. Sėsdamas ant baro kėdės jis blausiai
suprato, kad nesvarbu, ką prieš keletą savaičių sakė
Malorei. Panašų skausmą juto tik prieš kokius du
dešimtmečius. Aną tolimą dieną galiausiai pripažino,
kad jo garbinamas tėvas vis dar kvėpuoja ir vaikšto,
bet viduje jis lygiai toks pat miręs, kaip ir moteris,
kurią jie palaidojo prieš beveik porą metų. Ne, tai
negali būti tiesa, pamanė Geibas. Iš po kojų slydo
kertiniai jo tikėjimo akmenys. Jis mylėjo savo tėvą
su visu pirmagimio sūnaus užsidegimu, o jo jausmai

Malorei...
Dieve brangus. Tiesa pribloškė kaip stipraus spro
gimo banga, kone švystelėjo jį nuo baro kėdės. Nes,
tiesą sakant, viskas buvo aišku jau tada, kai prieš
daugelį metų pirmą kartą pamatė ją vakarėlyje.
Gabrielius susverdėjo ir mąstė tik apie tai, kad
privalo ją surasti. Kad ir kiek laiko užtruktų, turi
sužinoti Malorės buvimo vietą ir papasakoti, ką
jaučia. Ji turėjo teisę žinoti tiesą apie jo jausmus, o
jau tada priimti sprendimus apie bendrą ateitį.
Gabrielius atsistojo, sugriebė raktus, bet sudve
jojo, nes staiga galvoje labai aiškiai, tarytum Malorė
pati būtų kambaryje, nuskambėjo paskutiniai jos žo
džiai: Aš nenoriu tavęs matyti. Nenoriu nieko apie tave
girdėti. Tik noriu, kadpaliktum mane ramybėje.
Tik tada jam dingtelėjo, kad jei nori susigrąžinti
jos pasitikėjimą, privalo palikti ją ramybėje. Privalo
suteikti jai laisvės ir tikėti jos sprendimais dėl jų
dviejų ateities.
Tą jis dabar ir darė, nors laukimas žudė.
- Paklausyk, - tarė Geibas išplėšdamas puodelį
iš Kuperio delnų ir stumdamas jį iš virtuvės. - Man
viskas gerai. O kada buvo kitaip? Tik įvairovės dėlei
reikia daugiau laiko skirti sau. Visiems pasakyk,
kad nutariau šiek tiek pailsėti. Dievas mato, seniai
neatostogavau.
- Na, taip, tiesa. - Nors jie ir susitarė, Kuperis

leidosi palydimas iki durų, jo žvilgsnis vis tiek liko
sunerimęs. —Tik... pasirūpink savimi, gerai?
- Pažadu, - atsakė Geibas.
Jis stovėjo tarpduryje ir kurį laiką stebėjo, kaip
brolis lipa į raudoną automobilį ir nuskrieja gatve
tolyn prasilenkdamas su baltu limuzinu.
Tada Gabrielius apsisuko ir grįžo vidun. Laukti.
Malorė šimtąjį kartą žvilgtelėjo pro limuzino

langą.
- Dieve mano, brangioji, užteks nervintis, -
šiurkščiai tarė Abigailė Enson Somers. - Kaip jau
sakiau, nėra reikalo skubėti. Gali likti mano namuo
se, kiek tik nori.
- Žinau. Ir negaliu apsakyti, kokia esu dėkin
ga, - tarė Malorė atsigręždama į elegantišką senąją
damą. - Bet aš privalau tai padaryti. Bent jau pa
bandyti.
Nes, nepaisant Abigailės pasiūlymo, ji, tiesą pa
sakius, neturėjo kito pasirinkimo.
Limuzinas sulėtino greitį ties paskutiniu posū
kiu į Gabrieliaus namą. Malorė įsitempė. Neturėjo
kito pasirinkimo, jei vis dar ruošėsi sugrąžinti savo
gyvenimą į vėžes.
Praėjo beveik savaitė belaukiant Gabrieliaus. Ma
lorė vylėsi, kad jis pasitelks visas savo įspūdingas
pažintis, imsis bet ko, kad tik surastų ją ir reikšmin

gu, drąsiu, vadovaujančiu tonu pasakytų nenorintis,
jog ji paliktų jį.
Bet Gabrielius nepasirodė.
Net per pirmąsias porą dienų, kai ji buvo tokia
įsiutusi ir įskaudinta, jog nesunkiai išeikvojo visas
gyvenimui skirtas keiksmų ir ašarų atsargas.
Net per kitas dvi dienas, kai jausmai nurimo ir ji
įstengė apmąstyti, kas tarp jųdviejų įvyko. Prisivertė
pažvelgti skaudžiai tiesai į akis. Ne tik dėl Geibo,
bet ir dėl savęs.
Dangus mato, per paskutiniąsias keturiasdešimt
aštuonias valandas jo nebuvo matyti nė ženklo. O
ji darėsi vis neramesnė ir nekantresnė spėliodama,
kas, po paraliais, jį laiko.
Moteris, kuria Malorė buvo prieš tris mėnesius,
būtų nusprendusi, kad Gabrieliaus dingimas reiškia,
jog jam tai nerūpi. Bet moteris, kuria ji tapo dabar,
kuri dėl nesenų negandų ir laimėjimų yra stipresnė,
pastovesnė, įgijo tikrą, sunkiai užsitarnautą pasiti
kėjimą ir nuolat augantį vertės jausmą, atsisakė tuo
patikėti.
Būtent toji Malorė šį rytą pabudo nustebinta pri
bloškiančios minties. O ką, jei Gabrielius iš tikrųjų
rimtai į širdį priėmė jos piktus, kandžius išsiskyrimo
žodžius? Kas, jei jis laikosi nuošalyje, nes ji pati
pasakė to norinti?
Iš pradžių Malorė numojo ranka ir liepė sau

nebūti kvailai. Žmonės barnio įkarštyje visą laiką
išrėžia tai, ko nenori. Gabrielius supratingas, o dar
pasitikintis savimi, todėl neabejotinai per paskutines
porą savaičių įsitikino, kad jis jai rūpi.
Išskyrus... Ji taip niekada jam ir nepasakė. Ne
tiesiai šviesiai. Ir kuo daugiau apie tai galvojo, tuo
aiškiau matė, kad nesvarbu, kaip stipriai jo ilgėjosi,
o astrus netikrumo dygliukas dėl Gabrieliaus klaidos
įstrigo pavojingai arti širdies. Jai reikėjo pabūti vienai.
Reikėjo laiko patyrinėti savo jausmus. Reikėjo laiko
nuspręsti, ko ji pati norinti.
- Na, jei jau esi taip ryžtingai nusiteikusi, aki
vaizdu, kad reikia viską sutvarkyti iki galo, - gyvai
nusprendė Abigailė, ištiesė ranką ir skubriai spus
telėjo Malorės delną. Limuzinas burgzdamas su
stojo. - Tik dar vienas mažytis patarimas, vaikeli.
Nebandyk. Daryk.
O varge. Ar tai jos vaizduotė, ar ką tik elegan
tiškoji, valdingoji aštuoniasdešimtmetė Lilos senelė
tapo Jodą*?
Prajukusi Malorė pajuto, kaip slopsta jaudu
lys. Ji impulsyviai pasilenkė ir pakštelėjo Abigailei
į skruostą.
- Ačiū, ponia Somers. Už viską. Nežinau, ką
* Serialo Žvaigždžių karai herojus, pasižymintis įžvalga,
antgamtinėmis galiomis ir aštriu protu (vert.).
būčiau be jūsų dariusi. Jei tada gatvėje nebūtumėte

atėjusi į pagalbą ir nusivežusi į savo namus... - Ma-
lorė stabtelėjo bandydama nusiraminti. - Niekada
neįstengsiu jums atsidėkoti.
- Kokie niekai! - šiurkščiai atšovė Abigailė.
Vairuotojas atidarė dureles ir senoji moteris kone
išstūmė Malorę lauk. Malorė dar spėjo pastebėti,
kaip žybtelėjo drėgnos jos akys.
—Dievulėliau, Klarensai, —tarė žilstelėjusiam
vairuotojui, - ta jaunoji karta pasibjaurėtinai senti
mentali, kaip manai?
-Taip, ponia, - sutiko jis rimtai, mirktelėjo Ma-
lorei, padėjo išlipti iš automobilio ir palydėjo iki
paradinių durų. - Jums pavyks, panele, - pasakė
ir atsisveikino pirštų galiukais paliesdamas kepurės
kraštą.
Limuzinas išsuko iš įvažiavimo. Malorė impulsy
viai stvėrė už durų rankenos ir nustebo pamačiusi,
kad jos neužrakintos. Dar kaną giliai, lygiai įkvėpė
ir žengė vidun.
Gabrielių Malorė rado stovintį palei didžiulius
langus namo gale. Jis niūriai žvelgė į kiemą. Buvo
visai nepanašus į elegantiškąjį Gabrielių: vilkėjo nu
blukusius juodus marškinėlius ir nudrengtus džin
sus, plaukai sutaršyti, basas, o veidą temdė juodi
keleto dienų šeriai.
Išgirdęs žingsnius jis sukrutėjo.
- Po velnių, Kupai, ir ką tu galėjai... —Žodžiai

užgeso jo lūpose. - Malore. Čia tu.
- Taip. As.
Jis sekundėlei stipriai užsimerkė, o Malorės širdis
suspurdėjo, kai jis skubiu žingsniu buvo beeinąs jos
link... Bet širdis tučtuojau nusirito į kulnus, nes
Gabrielius staiga sustojo, o veidas tapo neperpran
tamas.
Gerai, pagalvojo ji bandydama suvaldyti jaudulį.
Akimirką tikėjosi, kad bus lengva, kad juodu papras
čiausiai puls vienas kitam į glėbį, bučiuosis, kalbėsis
ir viskas tučtuojau vėl bus kaip anksčiau...
Vis dėlto Malorė patyrė, kad tikrasis gyvenimas
nepasiduoda taisyklėms. Kartais nesvarbu, kaip bi
jotum, abejotum arba stovėtum didžiulio pavojaus
akivaizdoje, privalai atverti savo širdies gelmes ir
tikėtis paties geriausio.
Malorė įkvėpė ir vėl iškvėpė. Atsikrenkštė ir pra
dėjo:
- Noriu kai ką pasakyti.
Gabrielius susigrūdo kumščius į priekines kišenes
ir linktelėjo.
- Klausau.
Malorė permetė akimis raumeningus jo pečius
ir lėtai prabilo:
- Praėjusį kartą mudu prikalbėjome skaudžių
dalykų. Dėl daugelio iš jų nesiruošiu atsiprašinėti.
Bet gailiuosi tik vieno. Tu įkūniji viską, kuo nebuvo

mano tėvas. Esi stiprus, patikimas ir doras. Vyras,
kuriuo galima pasikliauti. Ir jei bent minutėlę pri
verčiau tave patikėti, jog esi panašus į mano tėvą,
labai apgailestauju.
Malorė įkvėpė ir pabandė įvertinti Gabrieliaus
reakciją. Jos skrandis dar labiau susitraukė, nes jis
paprasčiausiai liko stovėti kur stovėjęs, nė menkiau
sia užuomina neišduodamas savo minčių.
- Nesuprask manęs klaidingai. Aš vis dar ne
pritariu tavo elgesiui. - Širdis truputėlį krustelėjo,
nes Gabrieliaus veido išraiška tapo dar grėsminges
nė. - Bet žinau, kad nuoširdžiai galvojai, jog padedi
man. Tavo metodai gal ir savavališki, bet norai tyri.
O tai jau daug reiškia.
Malorė nurijo seiles.
- Man atrodo, bandau pasakyti... - ji išspaudė
nedrąsią šypsenėlę veltui melsdama bent kokio nors
atsako išjo pusės, - kad aš tave myliu, Geibai. Žinau,
irgi pridariau klaidų, bet jei kartais norėtum suteikti
mudviem dar vieną progą...
Malorė dar nebaigė sakyti, o Gabrielius jau skrie-
te perskriejo kambarį ir apsivijo ją rankomis.
Malorę užplūdo toks stiprus džiaugsmas ir di
džiulis palengvėjimas, kad kurį laiką ji tik gėrė tuos
jausmus į save. Pagaliau suvokė, kad jos juntamas
dunksėjimas - tai karštai plakanti Gabrieliaus šir
dis. Išnyko paskutiniai įtampos, kankinusios visą

tą laiką, likučiai.
O, ne, jis neabejingas, pagalvojo Malorė glausda
masi prie Gabrieliaus. Jis tvirtai spaudė ją prie savęs,
veidą paskandinęs jos plaukuose.
Toli gražu neabejingas.
- Dieve, na ir įvarei man baimės, - pagaliau
išlemeno jis. Šiek tiek atsitraukė, rankomis atsar
giai suėmė jos veidą, o kakta prisiglaudė prie jos
kaktos. —Įžengei čia tokia velniškai rimta ir graži.
Maniau, kad...
Geibo balsas sutrūkčiojo. Aukštas, stiprus ir pa
prastai aiškiai reiškiantis mintis vyras vargiai beįsten
gė išspausti bent garselį. Malorei irgi atėmė žadą.
- Maniau, kad atėjai atsisveikinti. O aš net ne
spėjau pasakyti, kaip gailiuosi įskaudinęs tave. Arba
pripažinti, kad buvau kvailys. Tiesą pasakius, turiu
daug ką tau papasakoti. Šį tą apie savo praeitį ir tik
dabar atrastus jausmus tėčiui. Bet kol kas tai gali
palaukti.
Jis dar truputėlį atsilenkė atgal. Veide atsispin
dintys visi jo jausmai buvo kaip ant delno. Žalios
akys susidūrė su Malorės akimis ir šį kartą jis daugiau
nieko nenutylėjo.
-Turiu pasakyti: aš tave myliu, Malore. Žvelgda
mas atgal regiu, kad jau per pirmąjį mūsų susitikimą
buvau žuvęs žmogus, tik pernelyg užsispyręs, kad
tai pripažinčiau. - Tvirtas, geidulingas Gabrieliaus

lūpas nušvietė menkutis šypsnys. - Įtikinau save,
kad visai netrokštu su meile susijusios painiavos.
Gal net būčiau ir toliau tuo tikėjęs, jei tą dieną
nebūčiau užsukęs Pas Anabelę. Ten pamačiau tave,
tokią vienišą, žinojau, kad turi bėdų... Kad ir kaip
troškau, nepajėgiau paprasčiausiai išeiti. O ir kaip
paskui būčiau galėjęs gyventi? Ir... žinai ką?
Malorė pakratė galvą net neabejodama, kad jos
akyse, nukreiptose į Gabrielių, atsispindi visi jaus
mai. Suprato niekada nerasianti nieko kito, kas ją
taip stipriai brangintų.
—Tai buvo pats geriausias mano priimtas spren
dimas. Ir jei suteiksi man progą, prisiekiu, visą
likusį gyvenimą stengsiuosi, kad jaustumeisi lygiai
taip pat.
Gabrieliaus lūpos susirado josios. Juodu stovėjo,
o pro langus plūdo saulės spinduliai. Malorė žinojo,
kad su Gabrieliumi Stylu ji visada bus saugi.
C ross, C a ro lin e
Cr85 Prisijaukink mane : romanas / Caroline Cross ; [iš anglų

kalbos vertė Eglė Bareikaitė]. - Vilnius : Svajonių knygos,
2009. - 186, [1] p. - (Svajonių romanai, ISSN 1822-6825.
Aistra)
ISBN 978-609-406-020-5
UDK 820(73)-3
Išleido UAB „Svajonių knygos“

Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. +370 5 212 2794
ei. paštas: infb@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 3 000 egz.
Spausdino UAB „AJS spaustuvė“,
Girelės g. 22, 56160 Kaišiadorys
Jiems neįmanoma
atsispirti Įvyrukai]
Aukštuomenės pažibai Malorei žemė

sudreba po kojomis - skandalais išgarsėjęs
tėtušis pabėga sli visu šeimos turtu.
Pagalbos ranką ištiesia arogantiškas
gražuolis Gab(ielius. Tai jis sužlugdė
merginos tėvą it sugriovė jos gyvenimą.
11 Malorė nė i)ž ką nepriims jo paramos. Bet
Gabrielius visada pasiekia savo.
Apie Kietus vyrukus skaitykite:

C. Cross. Pasitikėk manimi (Dominykas ir Lila)
C. Cross. Sugundyk mane (Džonas ir Ženevjeva)
m '
s": ~vK'vt-
v'iV"--.'V
Ui"- Ai ^ m
i M in
J ik ltyu vin jrik
k fra i r iUt l. į '
'• v ww w .svajoniuknygoši.rt» :

Caroline Cross - Prisijaukink Mane 2009 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Caroline Cross - Prisijaukink Mane 2009 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

ISSN 1822-6825 © Eglė Bareikaitė, vertimas

.Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

- Negali būti, leisk minutėlę pagalvoti. - Pakrei­

koją į vidų lyg jos čia nė nebūtų. Nusprendusi, kad

to, jiedviem susidūrus kokiame nors prabangiame

Gstaad- slidinėjimo kurortas Šveicarijoje (vert.).

nebadauti ir išlaikyti stogą virš galvos. Bet tai tik jos

—Tu? Klydai? —Akimirką Malorės širdis sudrebė­

į svetainę-miegamąjį, kur pats gražiausias daiktas

* Londone dirbantis japonų l^mės dizaineris (verr.).

- Taip pat rimtai, kaip ir gresiantis širdies smūgis.

Malorė pakėlė galvą laukdama, kas bus toliau.

- Labai ačiū, - padėkojo Malorė ne itin nuošir­

Su kuo nors kitu Malorė būtų apsvarsčiusi pas­

- Ką gi, gerai. Tada viskas baigta.

Gabrielius dideliu delnu paėmė Malorę už smak­

ik apibūdina Malorę Morgan, niūriai

ko nors prireiks, pasiteiraukite Tonio, gerai? Aš labai

Bueno (isp.) —gerai.

Bet kalbant apie kitus dalykus... Gabrielius ne­

linksmosios mergaičiukės virsmas darbuotoja, visus

basa, sutaršytomis rusvų ir auksinių plaukų sruogo­

Po galais, būtent taip jis ir galvojo. Neramiai

mažesni dėl to atsiradę nuostoliai. Atmetus nesumo­

Dženai su Lila, Gabrieliaus brolienėms, dar labiau

taip juokinga, atrodytų išties apgailėtinai. O juk jis

tos akimirkos, kai čia įėjai, buvo akivaizdu, kad

judu su Domu sielojatės dėl mano meilės reika­

Turint galvoje, kur Malorė gyvena, Geibas suvo­

- Ne. Siam kartui pakaks.

- Ir viskas? Imsi ir paprasčiausiai išeisi?

labai tolimas, nes čia pažymėta, kad mirties dieną jis

per mėnesį prisipirkdavo batų. Bet dabar pirmą kartą

- Suprantu kodėl. - Šypsodamasi Malorė sulanks­

miausių jos batelių nosytę pačią pirmąją dieną Pas

šeimininką nieko nenutiko. Malorei šuoliai į aukštį

Juk pirmą kartą, kai atsikraustė į šią vietą, galiausiai

pasukdavo ten, kur nešdavo tėkmė: lengvai apeidavo

Striptizo šokėja, slaugos namų ir greitojo mais­

nežymiai krūptelėjo, kai tolumoje trinktelėjo durys

- Ir gerai. - Šilti Gabrieliaus pirštai sugniaužė

nepaaiškino didžiulio troškimo priglusti arčiau ir

Malorei palengvėjo, bet tik trumpam - Gabrie­

ir mes nuvažiuosime į kokį nors jaukų dar dirbantį

pageidautum? - Kadangi Malorė ir toliau vėpsojo į

- O... - Gabrielius gurkštelėjo kavos. - Tikras

nusiųstų pinigų už spynų meistro paslaugas suma,

—Dieve brangus, - kvėptelėjo Malorė. - Judu

bet vienai dienai įsipareigojimų jau užtenka. Jai

perbraukti tas švelnias, putlias lūpas, paslėpti veidą

- Ne, - pertraukė Malorė, pasikišo koją po savimi

tėvas privalo atsidurti kalėjime, o ne linksmai stumti

pažino tarp jų atsiradusią simpatiją. Bet artimesnių

Malorė sugriebė rankinę, pravėrė duris ir išlipo

mų... - Ji pravėrė rankinę, pasirausė kažko ieškoda­

skonis, ką jaustų bučiuodamas jas? Dabar jau žino.

paauglių balsai - patyčios, sumišusios su juoku. Jie

—As... —Ji nerangiai žengtelėjo atgal. —Ne.

maždaug pusę sumos. Pasisekė, kad nesviedė į jį

Jos kartu buvo savanorės jau pačiais pirmaisiais

- Negali būti, leisk minutėlę pagalvoti. - Pakrei

—Tu? Klydai? —Akimirką Malorės širdis sudrebė

- Labai ačiū, - padėkojo Malorė ne itin nuošir

Su kuo nors kitu Malorė būtų apsvarsčiusi pas

Gabrielius dideliu delnu paėmė Malorę už smak

Bet kalbant apie kitus dalykus... Gabrielius ne

basa, sutaršytomis rusvų ir auksinių plaukų sruogo

mažesni dėl to atsiradę nuostoliai. Atmetus nesumo

judu su Domu sielojatės dėl mano meilės reika

Turint galvoje, kur Malorė gyvena, Geibas suvo

- Suprantu kodėl. - Šypsodamasi Malorė sulanks

Striptizo šokėja, slaugos namų ir greitojo mais

Malorei palengvėjo, bet tik trumpam - Gabrie

mų... - Ji pravėrė rankinę, pasirausė kažko ieškoda

Pirmą kartą per visą pokalbį Nikė pasijuto ne

Šeštadienio vakarą Gabrielius pajuto sukirbė

Gabrieliaus, pasirodydavo tinkamoje vietoje tinka

bet visai nesu nusiteikusi ekskursijai po tavo vien

bėti? - Jis atsitraukė per žingsnį. Malorė vos tvar

O, tas kūnas. Vien dailios linijos ir tvirti raume

ir įspraudė ją į čiužinį. Taip juodu ir gulėjo - virpė

jausmas būtų gyventi, nors ir trumpai, tokioje sau

mandagiai pasidomėjęs, kaip ji jaučiasi. Ji nurijo sei

veide pasirodė nerimas. - Ar policijai pasisekė suži

Malorė suirzdavo ir sutrikdavo vien nuo min

Malorė dar kartelį tvirčiau jį suspaudė, tada at

su Malore, tikėjo, jog tučtuojau apsigalvos, jog troš

Malorė greitai nutipeno prie stalo, išjungė kom