„Vis dar aš“ — tai širdį šildanti „Aš prieš tave“ trilogijos pabaiga...

šmaikščiausia trilogijos dalis... J. Moyes sukūrė įžvalgią istoriją apie savęs

paieškas ir auką, kurią reikia mokėti, jei siekdami brangių dalykų gyvename
sąžiningai. Iki paskutinio puslapio dūsausite iš pasitenkinimo. Knyga
nusipelno aukščiausio balo.

ENTERTAINMENT WEEKLY

Knyga įdomi, dažnai juokinga iki ašarų...

NEWSDAY

Tiek daugybę ištikimų Moyes gerbėjų, tiek dar jos nepažįstančius

skaitytojus čia džiugins humoras, prikaustanti istorija ir gerai išplėtoti,
tikroviški veikėjai.

PUBLISHERS WEEKLY

Luisa Klark įkūnija kiek ekscentrišką, bet guvaus proto asmenybę,

pametusią galvą dėl originalių drabužių, linkusią rizikuoti, įgudusią spręsti
kitų žmonių problemas. Kaip ji tvarkėsi su savomis bėdomis, stebėti itin
malonu. Sophia Kinsella ir Graeme Simsion „Projekto „Rožė“ skaitytojai
panorės sužinoti, kaip viskas prasidėjo... Moyes gerbėjai triukšmingai
reikalaus, kad Luisa Klark sugrįžtų.

BOOKLIST
 JOJO MOYES
VIS DAR AŠ
Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas

Jotema
 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-9955-13-755-9

Jojo Moyes STILL ME

A Pamela Dorman Books/Viking, New York, 2018

Copyright
© 2018 by Jojos Mojo Limited
©Vertimas į lietuvių kalbą, Bronislovas Bružas, 2018
©UAB „Jotema“, 2018 Redaktorė Renata Buinickienė Viršelio dailininkė
Vilūne Grigaitė Viršelio fotografija iš www.shutterstock.com Maketavo
Elvyra Laipanova

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54,50157 Kaunas Tel. 337695, el. paštas:

info@jotema.lt http://www.jotema.lt
Brangiajai Saskiai: nebijok mūvėti tų dryžuotų pėdkelnių
Iš pradžių suvok, kas esi, tuomet atitinkamai pasigražink.
Epiktetas
 1
Būtent ūsai priminė man, kad nebesu Anglijoje: masyvus, pilkšvas
šimtakojis, visiškai uždengęs viršutinę lūpą, „Village People“ grupės nario
ūsai, kaubojaus ūsai, dalykiškai atrodantis miniatiūrinis grindų šepetys. Savo
gimtajame krašte tokių ūsų veik neteko matyti. Aš nepajėgiau atplėšti nuo jų
žvilgsnio.
— Mem?
Vienintelis žmogus, kuris mano tėviškėje želdinosi kažką panašaus, buvo
ponas Neiloras, mūsų matematikos mokytojas, ir saviškiuose jis kaupdavo
pyragaičio trupinius — mes juos skaičiuodavome per algebrą.
— Mem?
— Oi. Atsiprašau.
Pavizgendamas drūtu smiliumi uniformuotas vyras liepė žengti artyn. Akių
nuo ekrano nenusuko. Aš laukiau prie kabinos ir jutau, kaip džiūsta per ilgą
skrydį į suknelę įsigėręs prakaitas. Pakėlęs ranką jis sumataravo keturiais
storais pirštais. Tik po kelių sekundžių susivokiau, kad prašo mano paso.
— Vardas, pavardė?
— Ten parašyta, — atsakiau.
— Jūsų vardas ir pavardė, mem.
— Luisa Elizabeta Klark, — įdėmiai pažiūrėjau pro langelį. — Bet Elizabetos
niekada neminiu. Kai tėvai mane taip pavadino, mama sumetė, kad būčiau
vadinama Lu Lize. Jei tuodu vardus ištarsite labai greitai, abu skambės kaip
„beprotybė“. [* Angl. žodis „Lunacy“ (beprotybė) tariamas skamba panašiai,
kaip „Lou Lizzy“ (Lu Lizė).] Nors tėtis sako, atseit jie man savotiškai tinka.
Žinoma, aš nesu beprotė. Juk nenorėtumėte, kad jūsų šalyje lankytųsi
bepročiai. Cha! — mano balsas dirgliu aidu atšoko nuo organinio stiklo
pertvaros.
Vyriškis pirmą kartą dirstelėjo į mane. Buvo plačių pečių ir skvarbaus
žvilgsnio, kuris galėjo supurtyti tarsi elektrošoko prietaisas. Šypsniu
nesureagavo. Tik palaukė, kol išblės maniškis.
— Atleiskite. Uniformuotų žmonių akivaizdoje visuomet jaučiu nervinę
įtampą, — kalbėdama per petį pašnairavau į imigracijos salę, į serpentino
formos eilę, kuri tiek sykių vingiavo, kad tapo neramiai vilnijančia,
nepereinama žmonių jūra. — Stovėjimas eilėje mane kiek sutrikdė. Tiesą
sakant, ilgesnėje eilėje niekada nesu stovėjusi. Man netgi šovė mintis, kad
lūkuriuodama galėčiau sudaryti kalėdinių dovanų sąrašą.
— Ranka palieskite skenerį.
— Ar čia visuomet taip būna?
Jis susiraukė.
— Šnekate apie skenerį?
— Apie eilę.
Pareigūnas nebesiklausė. Jau kažką tyrinėjo ekrane. Priglaudžiau pirštus
prie skaitytuvo plokštelės. Kaip tik tuo metu supypčiojo mano telefonas.
Mama: Nusileidai?
 Laisvąja ranka pabandžiau surinkti atsakymą, bet vyras staigiai atsigręžė į
mane.
— Mem, šioje zonoje draudžiama naudotis mobiliaisiais.
— Nuo mamos gavau pranešimą, ir tiek. Klausia, ar esu vietoje.
Patraukiau aparatą toliau nuo vyriškio akių, podraug vogčiomis mėgindama
nuspausti pakelto nykščio ženkliuką.
— Kelionės priežastis?
Ką tai reiškia, bemat atsiliepė mama. Ji įgudo bendrauti trumposiomis
žinutėmis, jas kurpdama jautėsi kaip žuvis vandenyje ir dabar rašė sparčiau,
nei kalbėdavo. Iš esmės, didesniu nei šviesos greičiu.

Taigi žinai, kad mano telefonas nerodo paveiksliukų. Siunti SOS signalą?
Luisa, ar viskas gerai?

— Kelionės priežastis, mem? — ūsai irzliai sutirtėjo. Pareigūnas lėtai

pridūrė: — Ką veiksite Jungtinėse Valstijose?
— Imsiuosi naujo darbo.
— Kokio?
— Mane nusamdė viena šeima, kuri gyvena Niujorke. Prie Centrinio parko.
Sekundės dalį vyro antakiai, rodos, per milimetrą pakilo aukštyn. Jis
įsitikino, kad sakau tiesą, mano užpildytame blanke perskaitęs adresą.
— Kokios pareigos?
— Įvardyti jas gan sunku. Bet aš esu savotiška kompanionė.
— Kompanionė?
— Suprantate, anksčiau dirbau tokiam vyriškiui. Ne tik elgiausi kaip
kompanionė, bet ir paduodavau jam vaistus, vežiojau laukan, maitinau.
Beje, nieko čia keista — jis nevaldė rankų. Jokiais iškrypimais
neužsiimdavome. Jei atvirai, tai man tapo kai kuo svarbiau nei tik darbu, nes
prie žmonių, kuriais rūpiniesi, sudėtinga neprisirišti, o Vilas — minėtas
vyras — buvo nuostabus, ir mudu... na, mudu įsimylėjome vienas kitą.
Per vėlai pajutau įprastą ašarų antplūdį. Skubiai pasišluosčiau akis.
— Manau, kad daugmaž tokia veikla manęs laukia ir dabar. Atmetus meilę.
Ir maitinimą.
Imigracijos tarnybos pareigūnas įsispoksojo į mane. Prisiverčiau
nusišypsoti.
— Šiaip jau neverkiu kalbėdama apie darbus. Nesu psichė, kad ir kaip
skambėtų mano vardai. Cha! Bet jį mylėjau. Ir jis mylėjo mane. Tik vėliau...
nusprendė atsisveikinti su gyvenimu. Todėl aš lyg ir stengiuosi viską pradėti
iš naujo.
Ašaros nepaliaujamai sunkėsi akių kampučiuose ir darė man gėdą. Niekaip
nesugebėjau jų suvaldyti. Nesugebėjau suvaldyti nieko.
— Atleiskite. Dėl emocijų, ko gero, kaltas ilgas skrydis, išderinęs mano
paros ritmą. Įprastu man laiku jau antra nakties, ar ne? Be to, apie jį
nebešneku. Tiksliau, turiu naują mylimąjį. Paramediką. Jis nuostabus! Ir toks
karštas! Aš tarsi laimėjau vaikinų loterijoje. Karštą paramediką.
 Puoliau naršyti rankinę ieškodama nosinaičių. Kilstelėjusi galvą pamačiau,
kad pareigūnas tiesia jų dėžutę. Paėmiau vieną.
— Dėkui. Žodžiu, mano draugas Neitanas iš Naujosios Zelandijos čia dirba
ir jis padėjo man gauti naujas pareigas, nors aš nelabai nutuokiu, ką teks
daryti, težinau, kad reikės globoti turtuolio žmoną, kurią vis apninka slogi
nuotaika. Šiaip ar taip, nutariau, kad metas gyventi, kaip man linkėjo Vilas,
nes ankstesni mano bandymai neišdegė. Jie baigėsi tuo, kad galiausiai
įsidarbinau oro uoste.
Sustingau.
— Eee... dirbti oro uoste — nieko bloga. Imigracijos pareigūno tarnyba,
esu tikra, labai svarbi. Nepaprastai svarbi. Bet aš turiu planą. Kiekvieną
savaitę, kurią praleisiu jūsų šalyje, ketinu išmėginti kokią nors naujovę ir
sakyti „taip“.
— Sakyti „taip“?
— Naujiems dalykams. Vilas nuolat kartodavo, kad vengiu naujų patirčių.
Tad ryžausi taip nebesielgti.
Vyriškis susitelkė į mano dokumentus.
— Jūs netinkamai užpildėte adreso skiltį. Man reikalingas pašto kodas.
Jis pastūmė blanką arčiau manęs. Savo atsispausdintame lapelyje
patikrinau skaitmenis ir įrašiau juos drebančiais pirštais. Žvilgtelėjau kairėn
ir pamačiau, kad užnugaryje laukiantys kiti atvykėliai nebenustygsta vietoje.
Gretimoje eilėje du pareigūnai klausinėjo kinų šeimą. Nors moteris
protestavo, visus nuvedė į šalia įrengtą kambarį. Ūmai pasijutau siaubingai
vieniša.
Uniformuotas vyras iš imigracijos tarnybos įsistebeilijo į lūkuriuojančius
žmones. Ir staiga antspaudu paženklino mano pasą.
— Sėkmės, Luisa Klark, — palinkėjo.
— Tai viskas? — žiopsodama į jį paklausiau.
— Viskas.
Nusišypsojau.
— Ak, ačiū! Jūs neapsakomai malonus. Pirmą kartą vienai atsidurti kitoje
pasaulio pusėje gan keista, bet dabar, regis, sutikau pirmą mielą žmogų, ir...
— Mem, jums laikas eiti.
— O taip, žinoma. Atleiskite.
Čiupau savo mantą ir nuo veido nusibraukiau prakaituotą plaukų sruogą.
— Beje, mem?..
— Ką? — įdomu, ką dabar iškrėčiau?
Pareigūnas nepakėlė akių nuo ekrano.
— Sakydama „taip“, nepraraskite budrumo.

Neitanas manęs laukė atvykimo salėje, kaip ir žadėjo. Atidžiai nužvelgiau

minią, užvaldyta keisto drovumo, slapta įsitikinusi, kad niekas nepasirodys,
ir galiausiai pamačiau jį, didžiule ranka mojuojantį viršum kūnų masės, kuri
tyvuliavo aplinkui. Neitanas pakėlė kitą ranką, plačiai nusišypsojo,
prasibrovė pro grūstį ir atplėšė mane nuo žemės spausdamas milžino
glėbyje.
— Lu!
Jį regint, viduje kažin kas netikėtai susiveržė — kažkas, ką siečiau su Vilu,
netektimi ir septynias valandas trukusia, elementarias emocijas žadinančia,
kiek per daug nepatogia kelione, — ir aš apsidžiaugiau, kad Neitanas laiko
mane stipriai apkabinęs, nes per šį trumpą laiką spėjau susitvardyti.
— Sveika atskridusi į Niujorką, Trumpule! Matau, kad savo mados pojūtį
išsaugojai.
Jis išsišiepęs atšlijo per ištiestą ranką. Aš pasitaisiau aštuntajame
dešimtmetyje siūtą tigro kailio raštų suknelę. Vyliausi, kad ją vilkėdama
būsiu panaši į Džekę Kenedi iš tų laikų, kai ji susituokė su Onasiu. Gal ir
būčiau ją priminusi, jei tik Džeke Onasis anuomet ant savęs būtų išpylusi
pusę lėktuve gertos kavos.
— Smagu tave matyti!
Neitanas čiupo mano sunkius lagaminus, tartum šie būtų, pilni plunksnų.
— Eikš. Nuvešime tave į namus. „Prius“ paliktas autoservise, tad ponas G.
man paskolino savo mašiną. Eismo sąlygos siaubingos, bet į vietą nusigausi
prašmatniai.

Pono Gopniko automobilis pasirodė besąs aptakus, juodas, didumo sulig

autobusu, o uždaromos durelės trinktelėjo pabrėžtinai, diskretiškai — tai
bylojo, kad mašinos kaina siekia šešiaženklę sumą. Neitanas įdėjo lagaminus
į bagažinę, aš gi atsidususi įsitaisiau keleivio vietoje. Užmečiau akį į mobilųjį,
reaguodama į keturiolika mamos žinučių parašiau, kad jau sėdžiu
automobilyje, ir prisiekiau jai paskambinti rytoj; į Semo pranešimą,
skelbiantį, kad jis manęs ilgisi, atsakiau trumpai: Jau nusileidau xxx.
— Kaip laikosi tavo vyrukas? — atsigręžęs į mane paklausė Neitanas.
— Gerai, ačiū.
Dėl visa ko pridėjau dar šiek tiek xxxx.
— Kai pasakei apie kelionę į Jungtines Valstijas, smarkiai tam
neprieštaravo?
Sutrūkčiojau pečiais.
— Jis sutiko, kad man vertėtų čia persikelti.
— Mes visi taip manėme. Savo kelio ieškojai truputį ilgiau nei kiti, ir tiek.
Paslėpiau telefoną, atsilošiau ir pro langą žvelgiau į greitkelį marginančius
nepažįstamus pavadinimus: „Mailo padangų remontas“, „Ričio sporto
klubas“, taip pat greitosios pagalbos automobilius, perkraustymo paslaugas
teikiančius „U-Haul“ sunkvežimius, nudrengtus ir apsilaupiusius
gyvenamuosius namus su kreivais prieangiais, krepšinio aikšteles,
vairuotojus, kurie siurbčiojo gėrimus iš milžiniškų plastikinių puodelių. Kai
Neitanas įjungė radiją, išgirdau kažkokį Lorensą, šnekantį apie beisbolą, ir
mane trumpam užplūdo nerimas.
— Rytoj galėsi atsipūsti ir apsiprasti. Pageidausi ką nors nuveikti? Žinai,
leisiu tau išsimiegoti, tada nusitempsiu vėlyvųjų pusryčių. Per pirmąjį
savaitgalį tau derėtų visapusiškai pažinti Niujorko užkandines.
 — Pasiūlymas puikus.
— Šeimininkai iš užmiesčio klubo grįš tik rytoj vakare. Aną savaitę kilo
šiokių tokių kivirčų. Bet tu pirma numik — viską papasakosiu paskui.
Atsisukusi į jį išpūčiau akis.
— Jokių paslapčių nebus, ar ne? Vietiniai nesielgs kaip...
— Ne, jie nepanašūs į Treinorus. Priklauso įprastai disfunkcinei
multimilijonieriaus šeimai.
— Ar ji miela?
— Nuostabi. Ir... problemiška. Bet šauni. Kaip ir jis.
Žinojau, kad Neitanas pateikė nuodugniausią charakteristiką, kokios tik iš
jo galima tikėtis. Jis nuščiuvo — niekada nebuvo linkęs dalytis paskalomis, —
o aš sėdėjau elegantiško „Mercedes GLS“ su oro kondicionieriumi salone ir
grūmiausi su miego bangomis. Pagalvojau apie Semą, už kelių tūkstančių
mylių kietai įmigusį savo traukinio vagone. Prisiminiau Triną ir Tomą,
apsigyvenusius Londone, mano ankštame butuke, šiuo metu jaukiai
įsitaisiusius lovose. Mintis staiga nutraukė Neitano balsas:
— Na štai.
Pakėliau nuvargusias, tarsi žvyro pripiltas akis ir kitapus Bruklino tilto
išvydau Manhataną, tvieskiantį lyg milijonas dantytų šviesos šukelių, keliantį
pasigėrėjimą, žioruojantį, neapsakomai tirštą pastatų ir gražų, taip dažnai
matytą per televizorių bei filmuose, kad tiesiog nepatikėjau jį reginti išties.
Mums rūkstant garsiausio metropolio pasaulyje link, be žado atsisėdau
tiesiau.
— Toks vaizdas negali pabosti ar ne? Jis kiek įspūdingesnis už Stortfoldo
panoramą.
Man rodos, tik tuomet įsisąmoninau esmę. Čia naujieji tavo namai.

— Ei, Ašokai. Kaip einasi?

Kol Neitanas tempė lagaminus į marmurinį vestibiulį, aš spiginausi į juodas
ir baltas plyteles, į žalvarinius turėklus, klausiausi erdvioje patalpoje aidinčių
savo žingsnių ir stengiausi nesuklupti. Fojė priminė įėjimą į didingą, truputėlį
nušiurusį viešbutį: liftas padengtas juosvo žalvario plokštelėmis, grindys
apklotos kilimu raudonais ir auksiniais raštais, priimamojo atspalvis kiek
tamsesnis nei norėtųsi. Šioje vietoje buvo justi vaško, išblizgintų batų ir
pinigų kvapas.
— Puikiai. Kas čia?
— Luisa. Dirbs ponui G.
Uniformuotas šveicorius, žengęs iš už stalo, atkišo man ranką. Vyriškis
plačiai šypsojosi, o jo akys, rodos, buvo mačiusios visko.
— Malonu susipažinti, Ašokai.
— Brite! Mano pusbrolis gyvena Londone. Kroi-daune. Pažįsti Kroi-dauną?
Gal kažkur iš ten esi kilusi? Jis — drūtas vyriokas, supranti, apie ką kalbu?
— Ne, Kroidono nepažįstu, — atsakiau. Ir, kai pašnekovo veidas nutįso,
pridūriau: — Bet kitą kartą, kai pro ten važiuosiu, būtinai jo pasidairysiu.
— Luisa. Sveika atvykusi į Leiverio pastatą. Jei ko prireiks arba jei ką
norėsi sužinoti, kreipkis į mane. Aš dirbu dvidešimt keturias valandas per
parą ir septynias dienas per savaitę.
— Jis nejuokauja, — įsiterpė Neitanas. — Kartais įtariu, kad Ašokas miega
po šituo stalu.
Taip taręs Neitanas pamojo į vestibiulio gale įrengtą tarnybinį liftą
pilkšvomis durimis.
— Ei, bičiuli, aš auginu tris vaikus, neturinčius nė penkerių. Patikėk,
neprarasti sveiko proto padeda tik darbas. Deja, jis nedaro teigiamos įtakos
mano žmonai, — durininkas išsišiepė. — Rimtai, panele Luisa. Pranešk man,
kad ir ko tau reikėtų.
— Pavyzdžiui, narkotikų, prostitučių, viešnamių, — sukuždėjau, kai
įžengėme į tarnybinį liftą, ir užsidarė kabinos durys.
— Ne. Pavyzdžiui, bilietų į teatrą, staliuko restorane, geriausių cheminių
valyklų, — atsiliepė Neitanas. — Juk esi Penktojoje aveniu. Viešpatie. Ką tu
veikei Londone?

Gopnikų rezidencija, įrengta gotikiniame raudono mūro name, užimanti per

septynis tūkstančius kvadratinių pėdų, [* Apie 650 kvadratinių metrų.]
aprėpė trečią bei ketvirtą aukštus; ir tie dviaukščiai apartamentai, tikra
retenybė šioje Niujorko dalyje, liudijo, kokius turtus sukaupė Gopnikų
šeimos kartos. Leiveris, pasak Neitano, buvo sumažinta žymiojo Dakotos
pastato kopija ir vienas seniausių kooperatinių namų Aukštutiniame Istsaide.
Niekas negalėjo čia pirkti arba parduoti būsto, jeigu sandėriui nepritardavo
taryba, sudaryta iš vietinių gyventojų, kurie atkakliai priešindavosi
permainoms. Naujieji turtuoliai — rusų oligarchai, popmuzikos žvaigždės,
kinų plieno pramonės magnatai, milijardieriai iš technologijų industrijos —
rinkosi kitapus parko esančius žvilgančius, rafinuotus daugiabučius su
restoranais, sporto salėmis, vaikų prižiūrėtojais ir aibe baseinų, o įsikūrusieji
Leiveryje teikė pirmenybę senosioms tradicijoms.
Tie apartamentai pereidavo iš kartos į kartą; jų savininkai išmoko taikstytis
su ketvirtojo dešimtmečio santechnika, veldavosi į ilgas, pinklias kovas, jei
tekdavo gauti leidimą pakeisti ką nors rimčiau nei šviesos jungiklį, ir
mandagiai stengdavosi nepastebėti, kaip aplink juos mainosi Niujorkas,
elgdamiesi lyg žmonės, kurie nepaiso elgetų su kartoniniais ženklais.
Prašmatnius dviaukščius apartamentus parketo grindimis, aukštomis
lubomis ir ilgomis damasto užuolaidomis apžvelgiau tik prabėgomis,
mudviem einant siauru koridoriumi, iš virtuvės vedančiu į trečio aukšto gale
užslėptas personalo patalpas — nuo senų laikų likusia anomalija.
Naujesniuose arba renovuotuose statiniuose darbuotojai negyveno: auštant
ūkvedės ir auklės traukiniu keliaudavo iš Kvinso arba Naujojo Džersio, o
sutemus grįždavo namo. Vis dėlto tie kambarėliai priklausė Gopnikam dar
tada, kai iškilo Leiverio pastatas. Jų nebuvo įmanoma perdaryti arba
parduoti; pagal buto pirkimo dokumentus prie pagrindinės rezidencijos
prijungtos patalpos atstojo sandėliukus, kurių visi taip geidė. Na, kodėl jas
laikė podėliais, suprasti nesunku.
 — Atėjome.
Neitanas pravėrė duris ir numetė mano mantą ant grindų.
Miegamojo ilgis ir plotis siekė maždaug po dvylika pėdų [* Apie 3,65
metro.] Jame radau dvigulę lovą, televizorių, komodą ir drabužių spintą.
Kampe stovėjo rusvai geltonu audiniu apmuštas nedidelis fotelis, kuriame,
sprendžiant iš įdubusios sėdynės, ilsėdavosi ankstesni nusiplūkę kambario
šeimininkai. Pro langelį, kaip įtariau, atsivėrė vaizdas į pietus. Arba į šiaurę.
O gal į rytus. Tikslaus atsakymo nežinojau, mat vos už šešių pėdų kilo
vientisas gretimo statinio mūras, ir pats namas stiebėsi į tokias aukštybes,
kad dangų įžiūrėjau tik veidu prilipusi prie stiklo ir perkreipusi kaklą.
Netoliese buvo virtuvė, skirta man, Neitanui ir ūkvedei, įsikūrusiai
priešingoje koridoriaus pusėje.
Ant lovos pamačiau tvarkingai sudėtus penkerius tamsiai žalius polo
marškinėlius ir, regis, juodas kelnes, blizgančias kaip pigi tefloninė keptuvė.
— Tau neužsiminė apie uniformą?
Stvėriau vienus marškinėlius.
— Čia tik marškinėliai ir kelnės. Gopnikų nuomone, uniforma visiems
palengvina gyvenimą. Kiekvienas žino savo vietą.
— Aha, jei tik tau maga tapti panašiam į profesionalų golfo žaidėją.
Tiesiai iš miegamojo žengiau į ankštą vonios kambarį kalkių nuosėdomis
aplipusiomis rudomis marmurinėmis grindų plytelėmis. Radau tualetą,
mažutę kriauklę, iš pažiūros gamintą penktame dvidešimto amžiaus
dešimtmetyje, ir dušinę. Be to, aptikau muilo gabalėlį, suvyniotą į popierių ir
padėtą šalia purškiklio nuo tarakonų skardinės.
— Pagal Manhatano standartus erdvės ganėtinai daug, — tarė Neitanas. —
Taip, būstas kiek apšepęs, bet ponia G. sakė, kad galėsime jį pateplioti
dažais. Įsigysime porą papildomų šviestuvų, apsilankysime „Crate & Barrel“
baldų parduotuvėje ir...
— Kambarys puikus, — apsisukau ir pridūriau ūmai sudrebėjusiu balsu: —
Neitanai, aš atvykau į Niujorką. Tikrai esu čia.
Jis spustelėjo mano pečius.
— Aha. Išties esi.

*
Prisiverčiau neužmigti gana ilgai, tad išsikrausčiau lagaminus, drauge su
Neitanu užkandau išsineštinio maisto (jis vadino patiekalus išsineštukais it
grynakraujis amerikietis), per nedidelį televizorių perjungiau kelis iš 859
kanalų, didžiuma kurių, iš pirmo žvilgsnio, nepaliaujamai kartojo
amerikietiškojo futbolo rungtynes, medikamentų nuo virškinimo sutrikimų
reklamas arba rodė man negirdėtus, patamsiuose nufilmuotus kriminalinius
serialus, kol galiausiai atsijungiau. Be penkiolikos minučių penktą
krūptelėjusi pabudau. Kelias gluminančias minutes sąmyšį kurstė tolimas
nepažįstamas signalas, tylus atbulomis riedančio sunkvežimio zyzimas, bet
paskui įjungiau šviesą, atsiminiau, kur gulinti, ir mano kūną perliejo
džiaugsmingas jaudulys.
Krepšyje sugraibiau nešiojamąjį kompiuterį ir pokalbių programėlės lange
surinkau žinutę Semui.

Tu ten? xxx

Palaukiau, bet jokio atsakymo negavau. Jis sakė grįžęs į darbą ir minėjo
esąs pernelyg išmuštas iš vėžių, kad apskaičiuotų laiko skirtumą. Užvertusi
ekraną pabandžiau vėl pasnausti (Trina tikino, atseit neišsimiegojusi tampu
panaši į liūdną arklį). Tačiau neįprasti miesto garsai prilygo sirenos giesmei,
todėl šeštą ryto atsikėliau iš lovos ir nusiprausiau stengdamasi nekreipti
dėmesio į rūdžių spalvos purslus, trykštančius iš dušo galvutės. Tada
užsimečiau drabužius (džinsinę suknelę su petnešėlėmis ir vintažinę,
trumparankovę žalsvai melsvą palaidinukę su Laisvės statulos atvaizdu) ir
patraukiau ieškoti kavos.
Slinkdama koridoriumi pamėginau prisiminti, kur rasti vakar Neitano
rodytą virtuvę. Kai pradariau duris, į mane akis įsmeigė kažkokia moteris.
Pusamžė, kresna, tamsius plaukus susišukavusi dailiomis bangomis kaip kino
žvaigždė iš ketvirtojo dešimtmečio.
Gražiomis, juodomis akimis, žemyn pakrypusiais, tarsi nuolatinį
nepalankumą rodančiais lūpų kampučiais.
— Hmm... labas rytas.
Nepažįstamoji tebedėbsojo į mane.
— Aš... Luisa? Naujokė? Ponios Gopnik... asistentė?
— Ji — ne ponia Gopnik, — moteris nutilo, leisdama žodžiams pakibti ore.
— Jūs tikriausiai esate... — panaršiau ilgos kelionės nualintą savo galvą,
bet jokio vardo neiškapsčiau. Nagi, susikaupk, paliepiau sau. — Nepykite.
Šįryt mano smegenys virtusios koše. Dėl skrydžio sutriko paros ritmas.
— Mano vardas — Ilarija.
— Ilarija. O taip. Atleiskite.
Ištiesiau ranką. Mano delno ji nepaspaudė.
— Aš žinau, kas tu tokia.
— Hmm... ar galėtumėte parodyti, kur Neitanas laiko pieną? Ketinau
užsikaisti kavos.
— Neitanas nevartoja pieno.
— Nejaugi? Anksčiau gerdavo.
— Manai, aš tau meluoju?
— Ne, ne tai turėjau...
Moteriškė žengė kairėn ir mostelėjo į sieninę spintelę, perpus mažesnę už
kitas ir man sunkiai pasiekiamą.
— Čia taviškė.
Kai ji atidarė šaldytuvą ir vidun įkišo savo sulčių pakelį, ant lentynos
išvydau pilną dvilitrinį pieno butelį. Ilarija užtrenkė dureles ir mane nudelbė
prieštaravimų nepripažįstančio žmogaus žvilgsniu.
— Ponas Gopnikas namo grįš pusę septynių vakaro. Pasitik jį apsirengusi
uniforma.
Moteris numynė koridoriumi, šlepetėmis plekšendama sau į padus.
— Malonu susipažinti! Esu tikra, kad mudvi matysimės labai dažnai! —
šūktelėjau jai įkandin.
Pažiopsojau į šaldytuvą, galų gale nusprendžiau, kad nusipirkti pieno tikrai
nebus per anksti. Taigi apsigyvenau mieste, kuris niekada nemiega.

Niujorkas gal ir atsibudo, bet Leiverio pastatą gaubė stora tylos skraistė,
lyg visi čionykščiai būtų prisigėrę migdomųjų. Perėjau koridorių, sau už
nugaros tyliai užvėriau buto duris ir aštuonis kartus pasitikrinau, ar
nepamiršau rankinės bei raktų. Nutariau, kad ankstyvas metas ir į akį
pučiantys gyventojai suteikė progą išsamiau pasidomėti, kur aš atsidūriau.
Man tipenant — žingsnius slopino kiliminė danga, — už vienų durų
pratrūko niršiai loti šuo, savo amsėjimu tarsi reikšdamas protestą, ir
pasigirdo kažką neaiškiai surikęs senyvas balsas. Skubiai pralėkiau pro šalį,
nes būgštavau būti apkaltinta vietinių gyventojų žadinimu, ir, užuot lipusi
pagrindiniais laiptais, apačion nusileidau tarnybiniu liftu.
Vestibiulyje neradau nė gyvos dvasios, todėl atsidariau laukujės duris ir
nėriau į gatvę, kur mane pribloškė šviesos ir triukšmas — akimirką net
sustingau, kad neprarasčiau pusiausvyros. Priešais, iš pažiūros mylių mylias,
tįso žalioji Centrinio parko oazė. Man iš kairės besidriekiančiose gatvelėse
jau virė darbai: kombinezonais apsitaisę stambūs vyrai iš furgono kėlė ir pro
atviras šonines duris traukė dėžes, žvilgsnio nuo jų nenuleido policininkas,
ant krūtinės sukryžiavęs stambius it kumpiai dilbius. Uoliai gaudė kelių
valymo mašina. Su kažkokiu vyruku pro atvirą automobilio langą
šnekučiavosi taksi vairuotojas. Mintyse paskaičiavau Didžiojo Obuolio
vaizdus. Arklių traukiamos karietos! Geltoni taksi! Neįtikėtinai aukšti
pastatai! Kol dairiausi, pro mane praslinko sportinius vaikų vežimėlius
stumiantys, polistireninius kavos puodelius rankose gniaužiantys du turistai,
kurie atrodė nuilsę ir dar nepersiorientavę į kitą laiko juostą. Manhatanas
plytėjo visomis kryptimis — milžiniškas, užtvindytas saulės spindulių,
knibždantis gyvybės, tviskantis.
Galutinai prašvitus suvokiau, kad skrydžio išderintas organizmo paros
ritmas jau atsistatė. Giliai įkvėpiau ir vypsodama, nepajėgdama sutramdyti
šypsenos, pajudėjau iš vietos. Nuėjau aštuonis kvartalus, tačiau neaptikau
nė vienos maisto krautuvėlės. Įsukau į Madisono aveniu, nudrožiau palei
didžiulių, prašmatnių, kol kas uždarytų parduotuvių vitrinas ir vietomis tarp
jų įsispraudusius restoranus lyg užmerktos akys tamsiais langais arba auksu
žvilgančius viešbučius, kurių durininkai su livrėjomis nė nesiteikdavo
žvilgtelėti į mane.
Dar už penkių kvartalų pamažu įsisąmoninau esanti ne tokiame rajone, kur
būtų galima čia pat nulėkti į maisto parduotuvę. Įsivaizdavau, kad Niujorke
ant kiekvieno kampo veikia užkandinės ir jose triūsia neskoningai
apsirengusios padavėjos bei vyrai, nešiojantys skrybėles riestais kraštais,
bet dabar aplinkui temačiau milžiniškus, blizgius statinius, nė iš tolo
neprimenančius įstaigų, už kurių durų manęs lauktų omletas su sūriu ir
didelis kavos puodelis. Dažniausiai prasilenkdavau su turistais, tokiais pat
kaip aš, arba raumeningais smarkuoliais, kurie bėgiojo apsirengę
prigludusiais sportiniais laikros drabužiais, užsidėję ausines, į nieką
nekreipdami dėmesio, vikriai šokinėdami pro rūsčiai dėbsančius benamius
purvinais, dėmėtais veidais. Pagaliau užėjau vieną erdvią kavinę, kur iš
kolonėlių sienoje vilnijo lengvo pobūdžio melodijos ir, regis, spietėsi pusė
Niujorko vyturių, gardeliuose palinkusių virš telefonų arba maitinančių
antgamtiškai džiugiai nusiteikusius savo mažylius.
Nusipirkau puoduką kapucino ir keksiuką, kurį, man nespėjus ištarti nė
žodžio, baristas perpjovė pusiau, pašildė ir storai aptepė sviestu, tuo pat
metu su kolega aptarinėdamas beisbolo rungtynes.
Sumokėjusi prisėdau ir atsikandau į foliją įvynioto keksiuko. Nors po ilgos
kelionės skrandį raižė alkis, nusprendžiau, kad gyvenime nesu ragavusi
nieko gardesnio.
Įsitaisiau prie lango, apie pusvalandį žvalgiausi į rytinį Manhataną, godžiai
kramčiau sviestuotą, lipnų keksiuką, kurį užgerdavau beprotiškai karšta,
stipria kava, sykiu nevaldomai pasinerdama į nuolatinį, vidinį monologą. (Aš
sėdžiu Niujorko kavinėje ir geriu Niujorko kavą! Vaikštau Niujorko gatvėmis!
Kaip Megė Rajan! Arba Dajana Kiton! Tikrai esu Niujorke!) Ir tuo metu bent
trumpam perpratau, ką Vilas bandė paaiškinti prieš dvejus metus: kelias
minutes, kol mano burna buvo pilna neįprasto maisto, o regėjimo laukas
užlietas įspūdingais, neįprastais vaizdais, egzistavau vien tik šioje
akimirkoje. Jaučiausi fiziškai ir emociškai susitelkusi, atgijusi, visiškai
atsivėrusi naujiems potyriams. Dabar gyvenau vienintelėje pasaulio vietoje,
kurioje man derėjo būti.
Staiga tarsi nei iš šio, nei iš to greta sėdinčios dvi moterys įsivėlė į
peštynes, per porą staliukų pasipylė kava su pyragaičių kruopelėmis, ir
baristai puolė skirti mušeikas. Nuo suknelės nusibraukiau trupinius,
užsisegiau rankinę ir pamaniau, kad jau, ko gero, laikas grįžti į ramybėje
skendintį Leiverio pastatą.
 2
Man grįžus, Ašokas rūšiavo storas laikraščių stirtas ir skirstė leidinius į tam
tikrą kiekį šūsnelių. Jis atsitiesęs vyptelėjo.
— O, sveika, panele Luisa. Kaip pirmas rytas Niujorke?
— Nuostabus. Ačiū.
— Ar žingsniuodama gatve niūniavai „Lai teka upė“? [* Daina iš filmo
„Dirbanti mergina“ (1988).]
Sustojau kaip įkalta.
— Iš kur žinai?
— Taip daro kiekvienas, pirmąkart atvykęs į Manhataną. Po velnių, netgi aš
kai kada rytais nevengiu jos užtraukti, nors nė iš tolo neprimenu Melanės
Griūt.
— Aplinkui nėra jokių maisto parduotuvių? Ieškodama kavos sukoriau apie
milijoną mylių. Ir neturiu supratimo, kur nusipirkti pieno.
— Panele Luisa, reikėjo kreiptis į mane. Eikš.
Ašokas gestu paragino žengti artyn, pravėrė duris ir nusivedė mane į
tamsų kabinetą, kurio nevalyvas, užgriozdintas interjeras nesiderino prie
marmuru ir žalvariu tviskančio vestibiulio. Ant stalo rikiavosi virtinė
apsaugos sistemos ekranų, tarp jų spraudėsi senas televizorius, masyvi
sąskaitų knyga, didelis puodukas, keli romanai minkštais viršeliais, gausybė
švytinčių, bedančių vaikų nuotraukų. Už durų riogsojo prieštvaninis
šaldytuvas.
— Prašau. Imk. Vėliau man grąžinsi pakelį.
— Taip elgiasi visi šveicoriai?
— Nė vienas. Bet Leiveris skiriasi nuo kitų vietų.
— O kur žmonės apsiperka?
Šveicoriaus veidą perkreipė grimasa.
— Čionykščiai nevaikšto po maisto parduotuves. Nė negalvoja ten lankytis.
Pusė jų, dievaži, įsitikinę, kad pietūs ar vakarienė ant stalo atsiranda
stebuklingu būdu, — jis pašnairavo sau už nugaros ir prabilo tyliau: — Kertu
lažybų, kad aštuoniasdešimt procentų moterų iš mūsų pastato negamino
valgyti jau penkerius metus. Beje, pusė čionykščių moterų apskritai
nesiliečia prie patiekalų.
Kai išplėčiau akis, Ašokas patrūkčiojo pečiais.
— Pinigingi žmonės gyvena kitaip nei mes, panele Luisa. O Niujorko
turtuoliai... na, jų gyvensena nepanaši į nieką.
Iš jo perėmiau kartoninį pieno pakelį.
— Viskas, ko reikia, pristatoma tiesiai į namus. Laikui bėgant, prie to
įprasi.
Ketinau pasiteirauti apie Ilariją, apie ponią Gopnik, įvardytą kaip ne ponia
Gopnik, ir apie šeimą, su kuria netrukus susipažinsiu, bet Ašokas nusigręžė į
vestibiulį.
— O, labas rytas, ponia De Vit!
— Kodėl tie laikraščiai guli ant grindų? Čia kaip kokiame varganame
spaudos kioske.
Miniatiūrinė senutė irzliai sušnarpštė žiūrėdama į kol kas neišpakuotų New
York Times ir Wall Street Journal stirtas. Nors rytas ką tik išaušo, ji atrodė
lyg išsiruošusi į vestuves — buvo su ilgu, plonu aviečių spalvos apsiaustu,
apskrita raudona skrybėlaite ir milžiniškais tamsintais akiniais vėžienos
rėmeliuose, kurie dengė raukšlėtą, smulkų veidą. Už pasaitėlio vedėsi
gargiantį mopsą išsprogintais, į mane karingai įbestais veizolais (aš tik
galvojau, kad šuo mane stebi, bet nebuvau tuo įsitikinusi, mat jo akys krypo
į priešingas puses). Norėjau padėti Ašokui patraukti laikraščius jai iš kelio,
tačiau kai susilenkiau, mopsas urgzdamas stryktelėjo link manęs, aš atšokusi
užkliuvau už New York Times stirtos ir vos nepargriuvau.
— Ak, dėl Dievo meilės! — nuskambėjo drebantis, valdingas balsas. —
Dabar tu gąsdini šunį!
Mano koja pajuto mopso dantų grybštelėjimą. Nuo per plauką neįvykusio
sąlyčio pašiurpo oda.
— Iki mums grįžtant pašalink tas sąšlavas. Ponui Ovicui vis kartoju, kad
mūsų namo būklė ritasi žemyn. Ir dar, Ašokai, prie savo durų palikau maišą
su šiukšlėmis. Prašau nedelsiant jį išmesti, antraip koridorius pradvis
nuvytusiomis lelijomis. Viešpatie, kas gi dovanų siunčia lelijas? Jos skirtos
laidotuvėms. Dinai Martinai!
Durininkas palietė savo kepurės snapelį.
— Be abejo, ponia De Vit.
Kai senutė išėjo iš vestibiulio, jis atsisuko ir įdėmiai nužvelgė mano koją.
— Šuo bandė man įkąsti!
— Aha. Susipažink su Dinų Martinu. Ir laikykis nuo jo atokiau. Iš visų
gyventojų mopso charakteris bjauriausias, ir tai kai ką apie jį sako, —
Ašokas vėl palinko prie dienraščių, užkėlė krūvą ant stalo ir, nutraukęs
darbus, pavarė mane šalin: — Dėl laikraščių nesijaudink. Juos kilnoti sunku,
o tau užteks rūpesčių namie. Geros dienos.
Šveicorius dingo iš akiračio, man nespėjus paklausti, ką jis turi galvoje.

Diena pralėkė žaibiškai. Likusią ryto dalį tvarkiau ankštą miegamąjį,

kuopiau vonios kambarį, dėliojau Semo, tėvų, Trinos ir Tomo nuotraukas,
kad aplinka taptų jaukesnė. Neitanas nusivedė mane į užkandinę, veikiančią
netoli Kolumbo žiedo, kur valgiau iš lėkštės, dydžio sulig automobilio
padanga, ir gėriau tiek daug stiprios kavos, kad eidama atgal jutau, kaip
tirta rankos. Be to, jis parodė vietas, kurios galėjo man praversti: iki
vėlumos veikiantį barą, labai skaniais falafeliais prekiaujančią virtuvę ant
ratų, bankomatą, iš kurio galima saugiai išsiimti grynųjų... Nuo naujų vaizdų
ir informacijos gausos sukosi galva. Įpusėjus popietei, staiga pasijutau
apkvaitusi, ir kojos tarsi prisipildė švino, todėl sugrįžau namo, įsikibusi į
parankę Neitanui. Mane maloniai nuteikė tylos apgaubtas tamsus pastato
interjeras, kaip ir tarnybinis liftas, išvadavęs nuo būtinybės kopti laiptais.
— Snustelėk, — pasiūlė bičiulis, kai nusispyriau batus. — Bet nemiegok
ilgiau nei valandą, kitaip tavo vidinis laikrodis dar labiau išsiderins.
 — Kada, sakei, Gopnikai atvažiuoja? — vangiai, jau suliedama žodžius,
paklausiau.
— Įprastai jie par vyksta apie šeštą. Dar tik trečia valanda, tad laiko
netrūksta. Pirmyn, numik. Atsigavusi vėl jausiesi normaliu žmogumi.
Neitanas uždarė duris, ir aš su pasitenkinimu susmegau lovoje. Jau buvau
beužmieganti, kai prisiminiau, kad vėliau negalėsiu pašnekėti su Semu, todėl
nusikračiau sąstingio ir griebiau nešiojamąjį kompiuterį.
Žinučių programėlės lange parašiau:
Tu ten?
Po kelių minučių vaizdas tyliai gurguliuodamas išsiplėtė, ir aš pamačiau jį,
sėdintį savo name-vagone, visu stambiu kūnu palinkusį prie ekrano. Semas,
paramedikas. Žmogus katinas. Naujutėlis mylimas vyras. Mudu šiepėmės
vienas kitam it bepročiai.
— Ei, gražuole! Kaip laikaisi?
— Gerai. Mielai tau aprodyčiau, kur gyvenu, bet sukiodama ekraną galiu
atsitrenkti į sienas.
Pakreipiau kompiuterį taip, kad mažasis miegamasis priešais jį atsivertų
visa savo puikybe.
— Kambarys neblogas. Jame esi tu.
Pažvelgiau į pilką langą jo užnugaryje. Mintyse aiškiai regėjau į traukinio
vagono stogą bildenančius lietaus lašus, jaukiai aprasojusį stiklą, medines
sienas, drėgmės garus, lauke po varvančiu karučiu pasislėpusias vištas.
Semui mane stebint, nusišluosčiau akis ir ūmai suvokiau apgailestaujanti,
kad nepasidažiau.
— Į darbą važiavai?
— Aha. Valdžios manymu, į tarnybą grįžti galėsiu po savaitės. Kai
pasveiksiu tiek, kad, kilojant žmones, neiširtų siūlės.
Jam nevalingai palietus pilvą, kur vos prieš kelias savaites smigo kulka —
per įprastą iškvietimą, vos nepražudžiusį Semo ir sutvirtinusį mūsų
santykius, — pasijutau kiek išmušta iš vėžių.
— Kaip aš norėčiau, kad būtum šalia, — nesusivaldžiusi pasakiau.
— Aš taip pat. Bet tavo nuotykiai tik prasideda, ir jie bus nuostabūs. Po
metų sėdėsi čia...
— Ne čia, — įsiterpiau, — o tavo pastatytame name.
— Taip, pastatytame name. Mes žiūrėsime tavo telefone sukauptas
nuotraukas, ir aš slapta mąstysiu: „Vaje, ji ir vėl plyšauja apie gyvenimą
Niujorke.“
— Ar man parašysi? Laišką, kupiną meilės ir ilgesio, aptaškytą vienatvės
ašaromis?
— Lu, juk žinai, esu prastas rašytojas. Bet aš tau paskambinsiu. Ir po
keturių savaičių tave aplankysiu.
— Aišku, — man užveržė gerklę. — Gerai. Ką gi, laikas nusnausti.
— Man irgi reikia gultis. Bet pažadu apie tave galvoti.
— Bjauriai, kaip apie pornofilmų aktorę? Ar romantiškai, kaip apie Noros
Efron melodramų veikėją?
 — Kuris atsakymas neprišauks man bėdos? — po pauzės Semas
pridūrė: — Lu, atrodai puikiai. Atrodai... apsvaigusi.
— Tokia ir esu. Jaučiuosi, lyg pervargęs žmogus, kuriam mažumėlę norisi
išsprogti. Tai mane šiek tiek trikdo.
Delnu prigludau prie monitoriaus, ir Semas netrukus atsakė tuo pačiu. Aš
lengvai įsivaizdavau, kaip jo ranka liečiasi prie manosios.
— Myliu tave, — man vis dar buvo kiek drovu tarti šiuos žodžius.
— Ir aš — tave. Pabučiuočiau ekraną, bet įtariu, kad tu viso labo
pamatytum mano šnervių plaukelius.
Šypsodamasi išjungiau kompiuterį ir po kelių sekundžių užmigau.

Kažkas spiegė koridoriuje. Pakirdau nusilpusi, išprakaitavusi, kone

įtardama, kad vis dar sapnuoju, ir prisiverčiau atsisėsti. Už durų tikrai rėkė
moteris. Sujauktas mano smegenis persmelkė tūkstantis minčių, susijusių su
antraštėmis apie žmogžudystes Niujorke. Kaip pranešti policijai apie
nusikaltimą? Kokį telefono numerį rinkti? Tik ne 999 kaip Anglijoje. Puoliau
laužyti galvą, bet visos pastangos nuėjo perniek.
— Kurių galų? Kurių galų turiu tenai sėdėti ir šypsotis, kol prakeiktos
raganos mane užgaulioja? Tu negirdi nė pusės to, ką jos sako! Lyg turėtum
ausų kištukus!
— Brangioji, meldžiu, aprimk. Šiam pokalbiui ne vieta ir ne metas.
— Mes niekada nerasime tinkamos vietos ir meto! Juk čia visuomet kas
nors sukiojasi! Aš privalau įsigyti nuosavą butą, kad turėčiau kur su tavimi
ginčytis.
— Nesuprantu, ko taip nusiminei. Pripažink...
— Ne!
Kažin kas dužo ant kietmedžio grindų. Galutinai išsibudinusi jutau, kaip
krūtinėje spurda širdis.
Įsivyravo slogi tyla.
— Dabar tu pasakysi, kad čia tavo šeimos relikvija.
Pauzė.
— Hmm, taip, teisingai.
Išgirdau prislopintą raudą.
— Man nusispjaut! Man nusispjaut! Tavo šeimos istorija mane dusina!
Girdi? Dusina.
— Agnese, mieloji. Tik ne koridoriuje. Eime. Aptarsime tai vėliau.
Sustingau sėdėdama ant lovos kraštelio.
Ausis vėl pasiekė slopus gokčiojimas, galų gale jis nutrūko. Luktelėjusi
pakilau ant kojų, atitipenau iki durų ir priglaudžiau prie jų ausį. Jokių garsų.
Pasitikrinau laikrodį — be keturiolikos minučių penkta vakaro.
Nusiprausiau veidą ir skubiai persirengiau uniforma. Tada susišukavau
plaukus, tyliai išnirau iš miegamojo ir patraukiau koridoriumi.
Už posūkio sustojau.
Tolėliau, prie virtuvės, pamačiau embriono forma susirietusią moterį.
Vyresnis pusamžis vyras spaudė ją glėbyje, nugara įsirėmęs į medinę
apkalą. Pats kone sėdėjo, vieną kelį sulenkęs, kitą koją ištiesęs, tartum būtų
pastvėręs moterį krentančią ir neišlaikęs svorio. Jos bruožų neįžvelgiau, bet
iš po tamsiai mėlynos suknelės neelegantiškai kyšojo ilga plona koja, o veidą
dengė gelsvų plaukų skraistė. Ji su tokia jėga buvo įsitvėrusi vyriškio, kad
nuo įtampos pabalo krumpliai.
Spoksodama į tuodu nugurkiau seiles ir, kai vyras pasisuko į mane,
atpažinau poną Gopniką.
— Ne dabar. Ačiū, — tyliai tarstelėjo buto šeimininkas.
Balsui stringant gerklėje, parlėkiau į savo kambarį ir uždariau duris.
Griausmingi širdies dūžiai taip įnirtingai drebino ausų būgnelius, kad jos
pulsavimą veikiausiai girdėjo ir koridoriuje likusi pora.

Kitą valandą nieko nereginčiomis akimis stebeilijausi į televizorių; mano

galvoje buvo įsirėžęs rankomis persipynusių žmonių vaizdas. Pasvarsčiau,
gal derėtų nusiųsti žinutę Neitanui, bet nenutuokiau, ką jam rašyti. Tad be
penkių šeštą išnirau iš kambario ir nedrąsiai nuėjau į pagrindinius
apartamentus. Tapendama parketu tolimo balsų murmesio link, prasliūkinau
pro milžinišką, tuščią valgomąjį, pro kambarį, panašų į svečių miegamąjį, ir
palei dvejas uždarytas duris. Galiausiai pasiekiau svetainę ir prisigretinau
prie atviro tarpdurio.
Ponas Gopnikas šnekėjo mobiliuoju, įsitaisęs ant palangės minkštasuolio,
atsiraitojęs melsvų marškinių rankoves, vieną ranką prispaudęs po pakaušiu.
Jis gestu liepė man įeiti, nė akimirką nenuleisdamas aparato. Sau iš kairės
išvydau blondinę (ponią Gopnik?), sėdinčią ant senovinės rožinės sofos,
nekantriai barbenančią per „iPhone“ ekraną. Atrodo, moteris buvo
persirengusi, ir tai mane trumpam sutrikdė. Kol nejaukiai lūkuriavau,
vyriškis baigė kalbėti telefonu ir atsistojo, nuo fizinių pastangų, kaip
pastebėjau, nežymiai krūptelėdamas. Žengiau pirmyn, kad ponui Gopnikui
nereikėtų judėti, ir paspaudžiau ranką. Jo delnas buvo šiltas, gniaužtai —
švelnūs ir tvirti. Jauna moteris nesiliovė tekšenusi per savo mobilųjį.
— Luisa, džiugu, kad sėkmingai atskridai. Tikiuosi, tavimi visapusiškai
pasirūpino?
Jis prabilo tonu žmogaus, kuris nesitiki išgirsti iš tavęs jokių prašymų.
— Taip, viskas puiku. Dėkui.
— Čia mano duktė Tabita. Tabe?
Mergina pakėlė ranką, vos vos nusišypsojo ir vėl susitelkė į „iPhone“.
— Atleisk, kad Agnesė tavęs nepasitiko. Valandėlę prigulė. Dėl siaubingo
galvos skausmo. Savaitgalis buvo ilgas.
Pono Gopniko bruožus aptemdė užuomina į nuovargį, bet po akimirkos ji
pranyko. Vyriškio elgesys niekaip neišdavė to, ką teko matyti mažiau nei
prieš dvi valandas.
Jo veide pasirodė šypsena.
— Taigi... šįvakar gali veikti, ką širdis geidžia, o nuo rytojaus ryto lydėsi
Agnesę, kur tik ji panorės keliauti. Oficialiai vadinsies asistente ir dienomis
teiksi pagalbą, kokios tik jai prireiks. Mano žmonos dienotvarkė įtempta —
aš paprašiau savo asistento prijungti tave prie šeimos kalendoriaus, tad
naujausią informaciją gausi elektroniniu paštu. Patarčiau pasitikrinti ją apie
dešimtą vakaro — iki tol paprastai perduodame apie paskutinę sekundę
įvykusius pasikeitimus. Su likusia komanda susipažinsi rytoj.
— Gerai. Ačiū.
Mano dėmesį patraukė žodis „komanda“ ir mintyse sušmėžavo po
apartamentus bėgiojantys futbolininkai.
— Tėti, kas vakarienei? — pasiteiravo Tabita, lyg manęs nė nebūtų
kambaryje.
— Nežinau, širdele. Regis, sakei, kad pas mus neliksi.
— Vargu ar šįvakar esu nusiteikusi trenktis į kitą miesto galą. Ko gero,
nakvosiu čia.
— Galėsi valgyti, ką norėsi. Tik pranešk Ilarijai. Luisa, turi klausimų?
Kol svarsčiau, ką tokio protingo galėčiau pasakyti, Tabita vėl kreipėsi į
tėvą:
— Beje, mama prašė pasidomėti, ar jau radai Miro piešinėlį?
— Mieloji, aš neketinu kartotis. Jam dera likti šiuose namuose.
— Bet mama aiškino pati jį išsirinkusi. Sakė pasiilgusi piešinio. Tau jis
niekada nepatiko.
— Ne čia esmė.
Perkėliau svorį ant kitos kojos nesuprasdama, ar man jau leista dingti iš
svetainės.
— Kaip tik čia, tėti. Tau nė motais, kad mama kažko neapsakomai ilgisi.
— Kūrinys vertas aštuoniasdešimties tūkstančių dolerių.
— Mamai pinigai nerūpi.
— Ar galime tai aptarti vėliau?
— Vėliau būsi užsiėmęs. Daviau jai žodį šitą reikalą sutvarkyti.
Vogčiomis pasislinkau atgal.
— Nėra ko tvarkyti. Turtą galutinai pasidalijome prieš pusantrų metų. Dėl
visko susitarėme jau anuomet. O, brangute, štai ir tu. Jautiesi geriau?
Apsisukau. Į svetainę įžengė pribloškianti gražuolė, nuo veido nusivaliusi
bet kokius kosmetikos pėdsakus, ties pakaušiu į uodegą susirišusi gelsvus
plaukus. Aukšti skruostikauliai buvo nežymiai strazdanoti, akių forma rodė
slavų kilmę. Spėjau, kad mudvi esam panašaus amžiaus. Moteris basa
atšlepseno prie minkštasuolio ir pabučiavo poną Gopniką, ranka apsivydama
jo sprandą.
— Daug geriau, ačiū.
— Susipažink su Luisa.
Ji atsigręžė į mane.
— Mano naujoji sąjungininkė, — tarė.
— Tavo naujoji asistentė, — pataisė ponas Gopnikas.
— Sveika, Luisa.
Blondinė ištiesė laibą ranką ir paspaudė man delną. Permetė mane akimis,
tarsi dėl kažko sukdama galvą, galiausiai nusišypsojo, ir aš neturėdama kitos
išeities atsakiau šypsena.
 — Ar Ilarija gražiai paruošė tau miegamąjį? — moteris bendravo maloniu
tonu, kuriame buvo girdėti Rytų europietės tartis.
— Jis idealus. Dėkui.
— Idealus? O, kaip tave lengva patenkinti. Kambarys primena šluotų
sandėliuką. Sakyk, jei kas nepatinka, ir mes jį pagražinsime. Ar ne, mielasis?
— Agnese, juk tu gyvenai dar ankštesniame miegamajame, tiesa? —
įsiterpė Tabita neatplėšdama akių nuo „iPhone“ ekrano. — Tėtis lyg ir
pasakojo, kad juo dalinaisi su penkiolika kitų imigrančių.
— Tabe, — švelniai perspėjamu balsu tarė ponas Gopnikas.
Agnesė šiek tiek įkvėpė ir kilstelėjo smakrą.
— Teisingai, kambarys buvo mažesnis. Bet man draugiją palaikė labai
šaunios merginos. Todėl sunkumų nekildavo. Jeigu žmonės elgiasi gražiai ir
mandagiai, galima ištverti bet ką, ar ne, Luisa?
Gurktelėjau.
— Taip.
Atsikrenkštė į svetainę įėjusi Ilarija. Ji dėvėjo tas pačias juodas kelnes ir
polo marškinėlius, uždengtus balta prijuoste. Į mane nė nesiteikė pažiūrėti.
— Pone Gopnikai, vakarienė paruošta, — pranešė.
— Ilarija, brangioji, ar valgio užteks ir man? — Tabita užmetė ranką ant
sofos atkaltės. — Aš turbūt nakvosiu čia.
Ūkvedės veidą netikėtai perliejo šiluma. Priešais mane tartum stojo kitas
žmogus.
— Be abejo, panele Tabita. Tam atvejui, jeigu nuspręsite likti, sekmadienį
nuolat gaminu daugiau maisto.
Man dingojosi, kad vidury kambario stovinčios Agnesės veide trumpam
šmėstelėjo panika. Ji kiečiau sukando dantis.
— Tada aš noriu, kad prie mūsų prisidėtų ir Luisa, — galų gale pareiškė.
Kelias sekundes visi tylėjo.
— Luisa? — Perklausė Tabita.
— Taip. Būtų smagu geriau ją pažinti. Luisa, ar turėjai kokių planų šiam
vakarui?
— Hmm... n-ne, — sumikčiojau.
— Tuomet vakarieniausi su mumis. Ilarija, sakei, kad maisto gaminai
daugiau nei įprastai, taip?
Ilarija pažvelgė tiesiai į poną Gopniką, kurio dėmesį, regis, staiga prikaustė
telefonas.
— Agnese, — po pauzės prabilo Tabita, — tu juk supranti, kad mes
nevalgome kartu su aptarnaujančiu personalu?
— Kas tie „mes“? Nė nemaniau, kad privalome elgtis pagal kažkokias
vidaus tvarkos taisykles, — ji iškėlė ranką ir apsimestinai ramiai ėmė tyrinėti
savo vestuvinį žiedą. — Mielasis? Tu pamiršai man duoti taisyklių knygelę?
— Esu tikra, Luisa yra nuostabus žmogus, — vėl parbilo pono Gopniko
duktė, — bet, su visa pagarba, ribų peržengti nederėtų. Jos egzistuoja visų
mūsų naudai.
— Tabita, su visa pagarba, bet aš norėčiau, kad Luisa vakarieniautų kartu.
Su naująja savo asistente leisiu ištisas dienas, todėl nieko baisaus nenutiks,
jei šiandien kiek artimiau su ja susipažinsiu.
— Jokių problemų, — pasakė ponas Gopnikas.
— Tėti...
— Tabe, jokių problemų. Ilarija, padengsi stalą keturiems?
Ačiū.
Ūkvedė išplėtė akis ir pašnairavo mano pusėn. Jos lūpos virto plonyte
linija, atspindinčia tramdomą įniršį, lyg aš būčiau kalta dėl parodija tapusios
vietinės hierarchijos. Galiausiai moteris išlėkė į valgomąjį, iš kur netrukus
pasigirdo pabrėžtinai barškinamų peilių, šakučių ir taurių žvangesys. Agnesė
nežymiai atsikvėpė ir pirštais persibraukė viršugalvį. Paskui vyptelėjo man it
sąmokslininkė.
— Eime, — po minutės tarė ponas Gopnikas. — Luisa, gal norėsi ko išgerti?

Vakarieniavome nugrimzdę į kankinamai slogią atmosferą. Didingas

raudonmedžio stalas, masyvūs sidabriniai valgymo įrankiai, krištolinės taurės
man žadino pagarbią baimę, negana to, dėl uniformos jaučiausi esanti ne
savo vietoje. Ponas Gopnikas bemaž nekalbėjo ir porą kartų buvo išėjęs į
kabinetą atsakyti į telefono skambučius. Tabita kiurksojo įsikniaubusi į
„iPhone“ ekraną, uoliai vengdama bendrauti su aplinkiniais. Ilarija patiekė
vištieną raudonojo vyno padaže su tradiciniais priedais, o vėliau serviravimo
indus nurinko susiraukusi tarsi devynios bėdos, kaip pasakytų mano motina.
Aš tikriausiai vienintelė pastebėjau, kaip ūkvedė trinktelėjo lėkštę priešais
mane ir kaip demonstratyviai sušnarpšdavo praeidama pro mano kėdę.
Agnesė veik neprisilietė prie savo maisto. Atsisėdusi kitapus stalo ji
ryžtingai šnekučiavosi su manimi lyg su nauja geriausia drauge ir tarpais
atsigręždavo į sutuoktinį.
— Vadinasi, į Niujorką atvykai pirmąkart? — paklausė. — Kur kitur
svečiavaisi?
— Eee... nedaug kur. Keliauti pradėjau gan vėlai. Prieš porą metų
klaidžiojau po Europą pasiėmusi kuprinę, o dar anksčiau buvau nuvykusi į...
Mauricijų. Ir Šveicariją.
— Amerika labai įvairi. Mums, europiečiams, kiekviena valstija atrodo
unikali. Su Leonardu viešėjau tik keliose, bet vis pasijusdavau tarsi
atsidūrusi skirtingose šalyse. Ar džiaugiesi būdama čia?
— Nepaprastai. Ir esu pasiryžusi naudotis kiekviena Niujorko suteikiama
galimybe.
— Visai kaip tu, Agnese, — saldžiai įsiterpė Tabita.
Agnesė nuleido repliką negirdomis ir neatplėšė žvilgsnio nuo manęs. Jos
siauros akys viršun užriestais kampučiais hipnotizavo savo grožiu. Du kartus
teko sau priminti, kad žiūrėdama į namų šeimininkę nepamirščiau
užsičiaupti.
— O kaip tavo giminaičiai? Turi brolių? Seserų?
Savo šeimą apibūdinau kuo gražesniais žodžiais, kad jie labiau panėšėtų į
Voltonus, o ne į Adamsus.
 — Dabar sesuo gyvena Londone, tau priklausančiame bute? Drauge su
sūnumi? Ji tave aplankys? O tėvai? Jie tavęs ilgėsis?
Atsiminiau, kaip tėtė išsiskiriant leptelėjo: „Lu, neskubėk grįžti! Tavo seną
miegamąjį perdarysime į sūkurinę vonią!“
— O taip. Neapsakomai.
— Kai išvykau iš Krokuvos, mano motina verkė dvi savaites. Turi mylimą
vyrą?
— Taip. Jis vardu Semas. Dirba paramediku.
— Paramedikas! Kaip gydytojas? Ak, žavinga. Parodyk jo nuotrauką. Man
patinka žiūrėti nuotraukas.
Iš kišenės išsitraukiau telefoną, perverčiau fotografijas ir suradau
mėgstamą Semo kadrą, kuriame jis, apsirengęs tamsiai žalia uniforma, sėdi
mano daugiabučio terasoje ant stogo. Tąkart buvo ką tik baigęs darbą, gėrė
arbatą iš didelio puodelio ir džiugiai man šypsojosi. Jam už nugaros leidosi
saulė, ir nūnai, tyrinėdama atvaizdą, aš puikiai prisiminiau, kaip jaučiausi
anuomet, kai, ant atbrailos vėstant mano arbatai, vis fotografavau kantriai
pozuojantį Semą.
— Koks išvaizdus! Jis irgi atskris į Niujorką?
— Hmm, ne. Dabar statosi namą, tad keliauti būtų gan sudėtinga. Be to,
Semas turi darbą.
Agnesės akys suapvalėjo.
— Bet jis privalo atvykti! Negi liksite skirtinguose kraštuose? Kaip galima
mylėti vyrą, jeigu jo nėra šalia? Aš nesugebėčiau gyventi atokiau nuo
Leonardo. Man nepatinka net, kai jis porai dienų išlekia verslo reikalais.
— Tau, žinoma, niekada nesinorėtų nuo jo nutolti, — tarė Tabita.
Ponas Gopnikas pakėlė akis nuo valgio, pasidairė į sutuoktinę ir dukrą,
tačiau į pokalbį neįsiterpė.
— Bet Londonas nėra labai toli, — Agnesė pasitaisė jos kelius pridengusią
servetėlę. — O meilė yra meilė. Ar ne, Leonardai?
— Be abejo.
Regint žmonos šypseną, pono Gopniko bruožai akimirką sušvelnėjo.
Ištiesusi ranką Agnesė paglostė vyro plaštaką, ir aš skubiai nudūriau akis į
savo lėkštę.
Kambaryje porą sekundžių stojo tyla.
— Gal aš visgi judėsiu namo. Mane truputį pykina.
Tabita griausmingai atstūmė kėdę ir šveitė servetėlę lėkštėn, kur į baltą
audinį kaipmat įsigėrę raudonojo vyno padažas. Man teko tramdyti norą
gelbėti tą servetėlę. Pono Gopniko duktė atsistojo ir pabučiavo tėvą į
skruostą. Jis laisvąja ranka meiliai palietė Tabitai dilbį.
— Tėti, pasikalbėsime kada šią savaitę, — ji atsisuko į mane. — Luisa...
Agnese, — linktelėjusi išžingsniavo pro duris.
Pono Gopniko žmona, lydėdama žvilgsniu merginą, galimas daiktas, kažką
sumurmėjo panosėje, bet Ilarija taip tarškino rinkdama mano stalo įrankius
su lėkšte, kad žodžių neišgirdau.
 Tabitai dingus, Agnesės kovingumas tarsi išgaravo. Moteris sugniužo, jos
pečiai staiga nusviro, galva palinko viršum įdubimų, aiškiai matomų ties
raktikauliu. Aš pakilau nuo kėdės.
— Man turbūt laikas grįžti į kambarį. Ačiū už vakarienę. Ji buvo
nepaprastai skani.
Niekas nepuolė protestuoti. Pono Gopniko ranka jau gulėjo ant
raudonmedžio stalo, jo pirštai glamonėjo žmonos plaštaką.
— Susitiksime ryte, Luisa, — tarė jis neatsigręždamas į mane. Agnesė
niūriai žvelgė į sutuoktinį. Išėjau iš valgomojo ir iki savo miegamojo atlėkiau
bėgte, kad manęs nepavytų virtualūs durklai, kuriuos Ilarija, kaip nujaučiau,
iš virtuvės svaidė man įkandin.

Po valandos gavau žinutę iš Neitano.

Girdėjau, kad ištvėrei kovos krikštą. Ar gerai jautiesi?

Pritrūkau energijos atsakyti sąmojinga replika. Arba paklausti, iš kur, po

galais, jis žino, kas nutiko.

Gyvenimas palengvės, kai su jais artimiau susipažinsi. Prižadu.

Pasimatysime ryte, atrašiau. Man į smegenis įsismelkė nuogąstavimas —

kur aš įsivėliau? Bet po minutės tariau sau kelis griežtus žodžius ir kietai
užmigau.

*
Tąnakt sapnavau Vilą. Per miegus jį regėdavau nedažnai, dėl ko šiek tiek
liūdėdavau, bent pačioje pradžioje, kai jutau tokį stiprų ilgesį, kad rodės,
manyje kas būtų išsprogdinęs skylę. Sapnai dingo, kai susipažinau su Semu.
Bet dabar štai vėl pamačiau Vilą — taip aiškiai, lyg būtų stovėjęs priešais.
Išvydau jį, sėdintį prabangiame juodame limuzine, primenančiame pono
Gopniko automobilį, priešingoje gatvės pusėje. Lengviau atsipūčiau
supratusi, kad Vilas vis dėlto nemirė, bet instinktai man sakė, esą jis
neturėtų važiuoti ten, kur ruošėsi keliauti. Aš privalėjau jį sulaikyti. Deja,
kaskart, kai bandydavau pereiti gatvę, staiga atsirasdavo papildoma eismo
juosta su mašinų, riaumojančių pro šalį, srautu, todėl nusigauti iki savo
tikslo neįstengiau, o mano balsą, šaukiantį jo vardą, nustelbdavo variklių
griausmas. Vilas atrodė ranka pasiekiamas — oda buvo įprasto švelnaus
karamelinio atspalvio, lūpų kampučius virpino vos įžiūrima šypsenėlė. Jis
kreipėsi į vairuotoją, kažką pasakė, tik man nepavyko nugirsti žodžių.
Paskutiniu momentu, iki pajudant limuzinui, mūsų žvilgsniai susitiko — Vilo
akys kiek išsiplėtė, — ir aš atsibudau apsipylusi prakaitu, gulėdama po
apklotu/kuris garankščiavosi man aplink kojas.
 3
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: Semasfildingas@gmail.com

Rašau paskubomis — kol ponia G. mokosi groti pianinu, bet stengsiuosi

žinutes siųsti kiekvieną dieną. Tokiu būdu bent jau galėsiu jaustis, kad mudu
šnekučiuojamės. Aš tavęs ilgiuosi. Atsakyk, gerai? Taip, taip, elektroninio
pašto nepakenti, bet padaryk tai dėl manęs. Prašaaaaau. (Įterpk maldingą
mano veidą.) Arba... hmm... rašyk TIKRUS LAIŠKUS!

Myliu L xxxxxx

— Ei, labas rytas!

Priešais stypsojo augalotas juodaodis vyras, užsitempęs skaisčiai raudonus
itin prigludusius laikros šortus, įrėmęs rankas į šonus. Iki virtuvės atsliūkinau
vienais apatiniais bei marškinėliais ir nūnai suakmenėjau tarpduryje
mirksėdama, sykiu klausdama savęs, ar jis pranyktų, jeigu uždaryčiau ir vėl
atverčiau duris.
— Panelė Luisa? — vyriškis atkišo stambią ranką ir su tokiu užsidegimu
ėmė purtyti mano plaštaką, kad pradėjau nevalingai švytuoti aukštyn
žemyn. Pažvelgiau į laikrodį. Ne, rimtai, dar tik penkiolika minučių po
šeštos. — Mano vardas — Džordžas. Esu pono Gopniko asmeninis treneris.
Kiek girdėjau, prisidėsi prie mūsų. Laukiu nesulaukiu!
Aš miegojau priešokiais, vos kelias valandas, dabar stengiausi nusikratyti
pynės sapnų, kurie, sumerkus akis, raizgėsi galvoje, koridoriumi kojas vilkau
autopilotu, panėšėjau į kofeino ieškantį zombį.
— Ką gi, Luisa! Reikia pasirūpinti, kad organizmas neprarastų skysčių!
Nuo indaujos griebęs du vandens butelius, vyras nuėjo koridoriumi.
į puodelį įsipyliau kavos, ir, kol ją siurbčiojau, virtuvėn įžengė jau
apsirengęs, losjonu po skutimosi kvepiantis Neitanas. Jis įdėmiai pažiūrėjo į
mano plikas kojas.
— Aš ką tik susipažinau su Džordžu, — ištariau.
— Apie sėdynės raumenis jis galėtų papasakoti tau viską, ką tik apie juos
įmanoma žinoti. Tikiuosi, bėgimo batelius turi?
— Cha! — nurijau kavos gurkšnį, bet Neitanas žvelgė į mane aiškiai
tikėdamasis atsakymo. — Klausyk, man niekas nesakė, kad privalėsiu
lakstyti. Juk aš — ne bėgikė. Esu antisportiška sofų trynėja. Pats žinai.
Jis šliūkštelėjo sau jį puodelį juodos kavos ir grąžino ąsotį į aparatą.
— Beje, pernai nukritau nuo namo. Pameni? Susilaužiau galybę kaulų.
Apie tą vakarą, kai Londone apgirtusi, tebegedėdama Vilo, nuslydau nuo
savo daugiabučio stogo parapeto, jau galėjau juokauti. Bet įvykio užmiršti
neleido klubakaulį vis smaigstantys skausmai.
— Nepražūsi. Dirbsi ponios G. asistente, todėl turėsi nuolat palaikyti jai
draugiją. Jeigu ji nori, kad risnotum kartu, taip ir elgsiesi, — Neitanas
sriūbtelėjo kavos. — O, tik nepanikuok. Tau patiks bėgioti. Per kelias
savaites tapsi tvirta kaip mūras. Iš vietinių tekinom zuja visi.
— Dabar penkiolika minučių po šeštos ryto.
— Ponas Gopnikas keliasi penktą. Mes ką tik baigėme fizioterapijos
procedūras. Ponia G. mėgsta pagulėti kiek ilgiau.
— Kada tiksliai išbėgsime?
— Be dvidešimt minučių septintą. Su jais susitiksi pagrindiniame
koridoriuje. Iki! — jis man pamojavo ir dingo iš virtuvės.

Agnesė, suprantama, priklausė ratui moterų, kurios rytais atrodydavo dar

žaviau: buvo nepasidažiusi, plaukus susirišusi į palaidą uodegėlę, kiek
apsiblaususi, bet seksuali, kaip aktorė, nutraukta fotoaparatu, kurio
objektyvo kraštai patepti vazelinu. Dėl prigludusios palaidinukės ir treningo
kelnių priminė laisvadieniu besimėgaujantį, atsainiai apsirengusį
supermodelį. Ji atšuoliavo koridoriumi lyg tamsintus akinius užsidėjęs
lenktyninis Palomino veislės žirgas ir elegantiškai pamojo ranka, tarsi būtų
dar per anksti leistis į kalbas. Aš įtariau, kad dėl savo apdaro — šortų ir
berankovių marškinėlių esu panaši į apkūnoką juodadarbę kumelę. Šiek tiek
nerimavau, kad nenusiskutau pažastų, todėl alkūnes prispaudžiau prie šonų.
— Labas rytas, ponia G.! — už mūsų išdygęs Džordžas įteikė jai butelį
vandens. — Pasiruošusi?
Agnesė linktelėjo.
— Panele Luisa, pasirengusi? Šiandien bėgsime tik keturias mylias. Ponia
G. nori kiek ilgiau patreniruoti pilvo raumenis. Tempimo pratimus jau atlikai,
ar ne?
— Aš, hmm... — nei vandens, nei butelio nepasiėmiau. Bet mes
pajudėjome iš vietos.

Man teko girdėti frazę „dumti kaip įkirptam“, bet iki pažinties su Džordžu
tiksliai nesupratau šio posakio reikšmės. Ponios G. treneris puolė pirmyn,
mano akimis, išvystydamas keturiasdešimties mylių per valandą greitį, ir, kai
jau įtikėjau, kad prie lifto sustosime, koridoriaus gale jis atidarė dvivėres
duris ir mes nubėgome į pirmą aukštą vedančiais keturiais laiptų maršais.
Vestibiulyje pro Ašoką prašvilpėme lyg vėjas, ir man vos pavyko nugirsti jo
slopius pasisveikinimo žodžius.
Viešpatie, lakstyti buvo gerokai per anksti. Tuodu bėgo lengvai, be jokių
pastangų, tartum į karietą įkinkyti žirgai, aš savo ruožtu sekiau įkandin,
skuodžiau, kiek jėgos leido, savo trumpesniais šuoliais nesugebėdama jiems
prilygti, jausdama, kaip kiekvienas žingsnis sukrato mano kaulus,
vinguriuodama tarp kelią užkertančių kamikadzių pėsčiųjų ir vis burbendama
atsiprašymus. Bėgimą dievino Patrikas, mano buvęs vaikinas. Čia kaip
lapinis kopūstas, vienas iš tų dalykų, apie kurių egzistavimą esame girdėję ir
kurie greičiausiai mums yra naudingi — bet, jei atvirai, gyvenimas per
trumpas, kad dėl jų pamestume galvą.
Nagi, pirmyn, juk tu ne iš kelmo spirta, raginau save. Štai pirmasis tavo
iššūkis, pirmoji proga pasakyti „taip“! Tu bėgioji Niujorke! Esi visiškai kitokia
nei seniau! Kelis didingus šuolius bemaž tuo įtikėjau. Eismas sustojo, prie
perėjos pasikeitė šviesoforo signalas, ir mes stabtelėjome ant šaligatvio;
Džordžas su Agnese ėmė mindžikuoti vietoje, aš nematoma likau jų
užnugaryje. Netrukus perbėgome gatvę ir atsidūrėme Centriniame parked po
kojomis nusidriekė takelis ir, mums veržiantis gilyn į žaliąją oazę, prislopo
transporto gausmas.
Įveikusi vos mylią supratau, kad šitas sumanymas prastas. Dabar ne tiek
bėgau, kiek ėjau, bet vis tiek švokščiau pridususi ir jutau, kaip protestuoja
ganėtinai neseniai pagijęs klubas. Per daugelį metų man teko bėgti ne
didesnį kaip penkiolikos jardų atstumą — tąsyk dūmiau link autobuso,
privažiuojančio prie stotelės, bet jo taip ir nepavijau. Nukreipusi akis į
Džordžą ir Agnesę pastebėjau, kad porelė risnodama kalbasi. Aš gaudžiau
kvapą, o jie, garbės žodis, ramiai sau šnekučiavosi.
Atsiminiau tėvo bičiulį, kurį bėgiojantį pakirto širdies smūgis. Tėtė
visuomet jį pateikdavo kaip pavyzdį, aiškindamas, kodėl sportas kenkia
sveikatai. Kurių galų jiems nepapasakojau apie savo sužalojimus? Negi man
lemta vidury parko iškosėti plaučius?
— Ei, panele Luisa, kaip jautiesi? — Džordžas apsisuko ir dabar bėgo
atbulas.
— Nuostabiai! — džiugiai parodžiau abu nykščius.
Man visada norėjosi aplankyti Centrinį parką. Bet tik ne taip. Įdomu, kas
nutiktų, jeigu jau pirmą darbo dieną susmukčiau ir išleisčiau paskutinį
kvapą? Kaip jie partemptų mano kūną namo? Mečiausi į šalį, vengdama
susidurti su moterimi ir trimis keliu vinguriuojančiais identiškais jos
mažyliais. Padėk man, Viešpatie, nebyliai meldžiausi įsmeigusi akis į priekyje
nerūpestingai bėgančią porą. Tegul kas nors iš jūsų pargriūva. Ne, kaulų
nesilaužykite, tiktai pasitempkite sausgyslę. Užsigaukite nesmarkiai, kad
pasveiktumėte per dvidešimt keturias valandas, prigulę ant sofos, aukštai
pakėlę koją, per televizorių žiūrėdami dienos laidas.
Jiedu nenumaldomai tolo, ir aš nieko negalėjau pakeisti. Beje, koks čia
parkas, kuriame kalvos keičia viena kitą? Ponas Gopnikas supyks išgirdęs,
kad nebuvau šalia jo žmonos. Agnesė supras, kad tesu tik kresna paikšė iš
Anglijos, taigi tapti sąjungininke nepajėgsiu. Jie nusisamdys liekną gražuolę,
turinčią padoresnę sportinę aprangą.
Kaip tik tuo metu mane aplenkė senukas, į ausis įsikišęs ausinių
bumbuliukus. Jis grįžtelėjo, tada dirstelėjo į savo išmaniąją apyrankę ir
mikliai nustrikseno pirmyn. Iš pažiūros buvo septyniasdešimt penkerių.
— O, susimildamas.
Man stebint, pagyvenęs vyras greitai nutolo. Staiga išvydau arklį su
karieta. Paspartinau žingsnį, kol prisigretinau prie vadeliotojo.
— Ei, ei, ar galėtumėte pamėtėti iki tų bėgančių žmonių?
— Kokių žmonių?
Pirštu bedžiau į miniatiūrines figūras, nuo kurių mane jau skyrė didžiulis
atstumas. Įdėmiai nužvelgęs porelę vadeliotojas gūžtelėjo pečiais. Kai
įsirangiau į karietą ir už jo susiriečiau, vyriškis plekštelėdamas vadelėmis
paragino arklį judėti iš vietos. Štai dar vienas, ne pagal planą susiklostęs,
Niujorke patirtas išgyvenimas, sau tariau kiūtodama karietoje. Mums
artėjant prie Džordžo ir Agnesės, patapšnojau vadeliotojui per petį, kad
leistų man išlipti. Nors teįveikėme apie penkis šimtus jardų, aš beveik juos
pavijau. Kol ruošiausi šokti ant tako, vyriškis pareiškė:
— Keturiasdešimt žalių.
— Ką?
— Keturiasdešimt žalių.
— Juk mes pavažiavome ne daugiau kaip penkis šimtus jardų!
— Panele, tiek kainuoja pasivažinėjimas.
Tuodu vis dar buvo įsitraukę į pokalbį. Užpakalinėje šortų kišenėje
sugraibiau porą dvidešimtinių, sviedžiau vežikui pinigus ir nėriau už karietos.
Vos tik leidausi tekina, Džordžas atsisuko į mane. Vėl džiaugsmingai iškėliau
nykščius, lyg visą laiką būčiau bėgusi jiems pavymui.

Galiausiai Džordžas nusprendė manęs pasigailėti. Jis atkreipė dėmesį, kad

šlubuoju, ir pribėgo palikęs Agnesę, kuri užsiėmė tempimo pratimais,
tiesdama ilgas kojas it flamingas neįtikėtinai lanksčiomis galūnėmis.
— Panele Luisa! Ar viskas gerai?
Man bent jau rodės, kad prisiartino Džordžas. Akis temdė prakaito lašai,
tad nieko nebeįžiūrėjau. Sustojau remdamasi delnais į kelius, sunkiai
kilnodama krūtinę.
— Ar kas negerai? Tu kiek paraudusi.
— Gan ilgai... nesportavau, — išspaudžiau. — Bėdos... dėl klubo.
— Buvai susižeidusi? Kodėl man nepasakei?
— Nė už ką nenorėjau... praleisti treniruotės.
Rankomis pasišluosčiau akis. Bet jas tik dar stipriau ėmė gelti.
— Kur tiksliai?
— Kairys klubakaulis. Lūžis. Prieš aštuonis mėnesius.
Jis įsikibo man į šoną ir pajudino mano koją pirmyn atgal tikrindamas, kaip
veikia klubo sąnarys. Aš stengiausi nekrūpčioti.
— Žinai, šiandien tau užteks bėgioti.
— Bet...
— Ne, keliauk namo, Luisa.
— Na, jeigu primygtinai reikalauji. Et, kaip apmaudu.
— Susitiksime bute.
Jis taip energingai plekštelėjo man per nugarą, kad vos nesivožiau veidu į
žemę. Paskui, atsisveikinę guviais mostais, abu pradingo iš regėjimo lauko.

— Buvo smagu, panele Luisa? — Pasiteiravo Ašokas, kai po keturiasdešimt

penkių minučių [šlubavau į vestibiulį. Pasiklysti Centriniame parke vis dėlto
įmanoma.
Stabtelėjau ir sau nuo nugaros atlupau prakaitu permirkusius marškinėlius.
— Neapsakomai. Mėgavausi kiekviena akimirka.
 Kai nusigavau į apartamentus, paaiškėjo, kad Džordžas su Agnese grįžo
prieš dvidešimt minučių.

Anot pono Gopniko, jo žmonai dieną veiklos netrūksta. Žinant, kad Agnesė
niekur nedirbo ir neturėjo vaikų, ji, tiesą sakant, buvo labiausiai užsiėmęs
žmogus, kokį man teko sutikti. Kai Džordžas dingo iš namų, pusvalandį
skyrėme pusryčiams (Agnesei patiekė baltą omletą, šiek tiek uogų ir
sidabrinį kavos puodą, aš sukimšau keksiuką, kurį Neitanas man paliko
personalo virtuvėje), vėliau trisdešimt minučių tūnojome jos vyro kabinete,
kur Maiklas, pono Gopniko asistentas, rašėsi, kokiuose renginiuose Agnesė
žada dalyvauti šią savaitę.
Pono Gopniko darbo kambarys atsidavė sąmoningai puoselėjamu
vyriškumu — aplinkui vien tamsios medinės plokštės ir knygų pilnos
lentynos. Visi sėdėjome drūčiai apmuštuose foteliuose, išrikiuotuose apie
žemą staliuką, mums už nugarų riogsojo milžiniškas rašomasis stalas,
apkrautas telefonais ir bloknotais. Maiklas protarpiais imdavo melsti Ilarijos,
kad ši atneštų dar puodelį gardžiosios savo kavos, ir ūkvedė paklusdavo, jam
vieninteliam nepagailėdama šypsenos.
Mes peržvelgėme klausimus, veikiausiai kilsiančius per susitikimą, kuriame
dalyvaus Gopnikų filantropijos fondo nariai, aptarėme trečiadienį
organizuojamą labdaros vakarienę, ketvirtadienį vyksiančius atminimo pietus
ir kokteilių priėmimą, penktadienio koncertą Linkolno centre, Metropoliteno
operos rūmuose.
— Išpuolė rami savaitė, — tarstelėjo Maiklas, nudūręs akis į „iPad“
planšetę.
Šiandien dešimtą ryto Agnesė ruošėsi užsukti į grožio saloną (plaukus
tvarkydavosi tris kartus per savaitę), paskui pas odontologą (dėl įprastos
apnašų valymo procedūros), papietauti su buvusia kolege, susitikti su
interjero dekoratoriumi. Ketvirtą popiet laukė pianino pamoka (viena iš
dviejų per savaitę), pusę šeštos ji sės ant dviračio-treniruoklio, paskui su
vyru keliaus į Manhatano centrą ir vakarieniaus restorane. Mano darbo
valandos baigsis pusę septintos.
Į dienotvarkę įtraukta veikla, regis, tenkino ponią Gopnik. Arba, galimas
daiktas, ją maloniai nuteikė pabėgiojimas. Agnesė dėvėjo indigo spalvos
džinsus, vilkėjo baltais marškinėliais, po kurių prasegta apykakle spindėjo
deimantinis karulys, ir ją supo išskirtinis kvepalų debesėlis.
— Viskas gerai. Dabar man reikia kai kam paskambinti, — pridūrė tarsi
įsitikinusi, kad aš žinosiu, kur jos ieškoti.
— Jei kyla abejonių, lauk koridoriuje, — sukuždėjo Maiklas, kai namų
šeimininkė išėjo iš kabineto. Jis šyptelėjo trumpam nusimetęs dalykiško
žmogaus kaukę. — Iš pradžių ir pats nenutuokdavau, kur jų dairytis. Mes
privalome atsirasti šalia, kai darbdaviai nusprendžia, kad galėtume
pagelbėti. Bet, aišku, neturėtume jų sekioti net iki tualeto.
Maiklas greičiausiai nebuvo daug vyresnis už mane, bet jis priminė vieną
tų individų, kurie jau iš motinos įsčių išnyra dailūs, mokantys derinti spalvas
ir nepriekaištingai nusiblizginę batus. Mintyse pasvarsčiau, ar tokie visi
Niujorko gyventojai, neskaitant manęs, žinoma.
— Kiek laiko čia dirbi?
— Daugiau kaip metai. Gopnikams teko atsisakyti senosios sekretorės
paslaugų, nes... — jis nuščiuvo tartum pasijutęs nepatogiai. — Na, supranti,
naujas žmogus, nauja pradžia. Po kurio laiko abu nutarė, kad vieno asistento
jiems neužtenka. Štai kodėl nusamdė tave. Tad labas! — Maiklas ištiesė
ranką.
Aš ją paspaudžiau.
— Tau čia patinka?
— Nepaprastai. Nė nežinau, kurį labiau myliu — jį ar ją, — Maiklas plačiai
nusišypsojo. — Ponas Gopnikas protingas kaip niekas kitas. Ir be galo
išvaizdus. O Agnesė — tikra lėlytė.
— Ar tu bėgioji su jais?
— Bėgioju? Gal juokauji? — Maiklas nusipurtė. — Apsipilti prakaitu
nepakenčiu. Nebent draugiją palaikytų Neitanas. Ak, su juo mielai
paprakaituočiau. Argi jis ne nenuostabus? Neitanas pasisiūlė padaryti man
pečių masažą, ir aš bemat jį įsimylėjau. Juodu tiek laiko dirbote kartu — kaip
susitvardei neužgriuvusi jo žavingo kūno?
— Aš...
— Nieko nesakyk. Jei vis dėlto buvai jį parvertusi, to žinoti nenoriu.
Mudviem derėtų likti draugais. O dabar man laikas į Volstritą.
Maiklas man padavė kredito kortelę („Dėl visa ko — ji nuolat užmiršta
pasiimti savąsias. Sąskaitų išrašai persiunčiami jam į planšetinį kompiuterį,
tada parodė, kaip susikurti PIN kodą.
— Į planšetę įvesti tau reikalingi telefono numeriai. Štai čia rasi kalendorių
su įrašais, — Maiklas smiliumi perbraukė ekraną. — Kiekvienas asmuo
ženklinamas tam tikra spalva. Kaip matai, ponui Gopnikui kliuvo mėlyna,
Agnesei atiteko raudona, Tabitai — geltona. Pastarosios dienotvarke
nesirūpiname, nes ji gyvena ne namuose, bet mums praverčia žinoti, kada
pono Gopniko duktė ketina atvykti, kada šeimos nariai renkasi į
susirinkimus, kuriuose jie yra įpareigoti dalyvauti, tarkim, į patikos
bendrovių arba labdaros fondų posėdžius. Tau parūpinau privatų elektroninį
pašto adresą, ir jeigu įvyks kokios permainos, mudu sujungsime ponus
Gopnikus tarpusavyje, kad jie patvirtintų ekrane matomus pokyčius. Privalai
viską tikrinti po kelis kartus, nes susikertantys grafikai yra vienintelis
dalykas, kuris varo jį iš proto.
— Aišku.
— Kiekvieną rytą peržiūrėsi ponios Gopnik paštą, sužinosi, į kokius
renginius ji norėtų važiuoti. Vėliau drauge juos apžvelgsime, nes kai kada ji
atsisako keliauti į vieną ar kitą vietą, o ponas Gopnikas nusprendžia
priešingai ir žmonos pageidavimų nepaiso. Todėl jokių kvietimų neišmesk.
Saugok dviejose atskirose krūvelėse.
— Kiek jų atsiunčia?
— Ak, tu nė nenumanai kiek daug. Gopnikai atstovauja pirmajam ešelonui.
Tiksliau, jie kviečiami visur, bet retai kur lankosi. Priklausantys antrajam
džiaugtųsi sulaukę kvietimų į pusę renginių ir eitų į visus.
— O žmonės iš trečiojo ešelono?
— Prisiplakėliai. Eitų ir į buritais prekiaujančio furgono atidarymą. Netgi
užklysta į visokių draugijų suėjimus, — jis atsiduso. — Kokia gėda.
Užmečiau akį į kalendorių ir padidinau šios savaitės vaizdą, kuris man
priminė gąsdinantį vaivorykštės spalvų kratinį. Prisiverčiau neišsiduoti, koks
siaubas mane apėmęs.
— Ką reiškia ruda spalva?
— Feliksui numatytą veiklą. Katinui.
— Katinas turi savo dienotvarkę?
— Čia tik išvardyti pasimatymai su kirpėjais, veterinarais, burnos higienos
specialistais ir taip toliau. O ne, šią savaitę susitiks su bihevioriste. Turbūt
vėl pridirbo ant persiško kilimo.
— Ką žymi purpurinė?
Jis prabilo tyliau:
— Buvusiąją ponią Gopnik. Prie didelio renginio pridėtas purpurinis blokelis
skelbia, kad ji irgi ten pasirodys, — Maiklas žiojosi kažką pridurti, kai
suskambo jo mobilusis. — Taip, pone Gopnikai. Taip. Žinoma... Taip būtinai.
Tuojau atlėksiu. — Įsikišęs telefoną atgal į rankinę, vėl kreipėsi į mane: —
Gerai, man metas. Sveika prisidėjusi prie komandos!
— Kiek iš viso mūsų yra? — paklausiau, bet Maiklas jau bėgo pro duris, per
ranką persimetęs švarką.
— Pirmosios didžiosios akistatos su purpuru sulauksi po dviejų savaičių.
Aišku? Detales pateiksiu elektroniniu laišku. Ir prieš eidama į gatvę normaliai
apsirenk! Kad neatrodytum, lyg dirbi „Whole Foods“ sveiko maisto
parduotuvėje.

Diena pralėkė beregint. Po dvidešimties minučių mes išnirome iš pastato ir

sėdome į laukiantį automobilį, kuris mudvi nuvežė į už kelių kvartalų
veikiantį tviskantį grožio saloną; kelionės metu žūtbūt stengiausi vaizduoti
žmogų, visą gyvenimą praleidusį gremėzdiškuose juoduose limuzinuose
kreminiu interjeru. Salone Agnesės plaukus plovė ir šukavo moteris, kuri,
regis, pati kirposi, pasinaudodama liniuote, tuo metu aš sėdėjau kambario
pakraštyje. Po valandos automobilis mus nugabeno pas odontologą, ir man
vėl teko įsitaisyti laukiamajame. Visose įstaigose viešpatavo slopi,
elegantiška atmosfera, visiškai nepanaši į gatvėse siaučiančią beprotybę.
Kelionei pasirinkau vienus iš kuklesnių savo drabužių — tamsiai mėlyną
palaidinukę su inkarų raštu ir dryžuotą siaurą sijoną, bet nerimauti dėl
apdaro nebuvo jokio reikalo, nes visur akimirksniu tapdavau nematoma.
Sakytum man ant kaktos būtų ištatuiruoti žodžiai APTARNAUJANTIS
PERSONALAS. Laikui bėgant atkreipiau dėmesį į kitus asmeninius asistentus,
kurie lauke vaikštinėjo pirmyn atgal ir šnekėjo mobiliaisiais, bėgiojo iš
cheminių valyklų ir lakstė nešini kartoniniais laikikliais su rūšinės kavos
puodeliais. Paklausiau savęs, gal turėčiau pasiūlyti Agnesei kavos arba uoliai
dėlioti varneles susidarytuose sąrašuose. Didžiąją laiko dalį nė nesumojau,
kuo užsiimti. Viskas sklandžiai veikė ir be mano pastangų. Jaučiausi lyg
atliekanti žmogaus-šarvų vaidmenį, tapusi kilnojamąja užtvara, kuri Agnesę
skyrė nuo likusio pasaulio.
Mums grįžus į automobilį, ji išsiblaškė, ėmė lenkiškai kalbėti mobiliuoju,
keletą sykių nurodė užsirašyti pastabas planšetėje: „Privalome susisiekti su
Maiklu ir įsitikinti, kad pilkas Leonardo kostiumas jau išvalytas. Dėl
„Givenchy“ suknelės tikriausiai vertėtų paskambinti poniai Levicki — nuo ano
karto, kai ją, vilkėjau, lyg ir numečiau šiek tiek svorio. Tad juosmenį galbūt
reikės coliu pasiaurinti.“ Agnesė įsižiūrėjo į savo milžiniškos „Prada“ rankinės
gilumą, ištraukė juostelę tablečių ir porą jų įsimetė į burną.
— Vandens?
Apsidairiau, durų kišenėje radau butelį ir padaviau jį atsukusi dangtelį.
Mašina sustingo.
— Dėkui.
Vairuotojas — pusamžis vyras tankiais juodais plaukais ir nukarusiais
skruostais, kurie, jam judant, tirtėjo, — žengė laukan ir jai atidarė dureles.
Kai Agnesė dingo restorane, kur portjė ją sutiko lyg seną draugę,
nusprendžiau eiti pavymui, bet vairuotojas užtrenkė duris. Ir paliko mane
užpakalinėje salono dalyje.
Kelias sekundes nekrutėjau mintydama, ką veikti.
Pasitikrinau telefoną. Dirstelėjau pro langą, paspėliojau, ar netoliese dirba
kokia nors sumuštinių užkandinė. Koja patrepsėjau į grindis. Galiausiai įkišau
galvą tarp priekinių sėdynių.
— Nuvažiavęs į aludę tėtė liepdavo man ir seseriai tupėti mašinoje. Mums
atnešdavo kokakolos su marinuotų svogūnų skonio „Monster Munch“
traškučiais, ir tada tris valandas sėdėdavome vienos. — Pirštais patekšenau
sau per kelį. — Šiais laikais jį greičiausiai teistų dėl smurtavimo prieš vaikus.
Bet mes, tiesą sakant, dievinome marinuotų svogūnų skonio traškučius. Ir
tai būdavo šauniausia savaitės diena.
Vairuotojas neatsiliepė.
Dar labiau palinkau į priekį, ir dabar mudviejų veidus teskyrė keli coliai.
— Kiek laiko ji paprastai užtrunka?
— Tiek, kiek reikia.
Jo žvilgsnis per veidrodėlį smigo man į akis ir bemat nuslydo į šalį.
— Ir jūs visą laiką laukiate automobilyje?
— Toks mano darbas.
Patylėjusi ištiesiau ranką tarp sėdynių atlošų.
— Aš esu Luisa. Naujoji ponios Gopnik asistentė.
— Malonu susipažinti.
Jis neatsigręžė. Ir man daugiau nieko nepasakė. Į grotuvą įspraudė
kompaktinę plokštelę.
— Estoy perdidoy — tarė ispanės balsas. — iDonde estą ei bario? [* Aš
pasiklydau. Kur yra vonios kambarys? (Isp.)]
— Es-TOI per-DY-do. DON-de es-TA ei BA-nijo, — paskelbė vairuotojas.
 — iCuanto cuesta? [* Kiek kainuoja? (Isp.)]
— Ku-AN-to KUES-ta, — pakartojo jis.
Kitą valandą kiūtojau automobilyje, stebeilijausi į „iPad“ planšetę, bandžiau
nesiklausyti lingvistinių vairuotojo pratybų ir svarsčiau, ar man taip pat
derėtų griebtis kokios nors naudingos veiklos. Maiklui brūkštelėjau
elektroninį laiškelį, paklausiau, kaip elgtis, bet jis tiesiog atsakė: Brangute,
čia tavo pietų pertrauka. Mėgaukis ja! xx
Nenorėjau aiškinti, kad aš nepasiėmusi maisto. Šiltoje mašinoje kūną vėl
užvaldė nuovargis, atsiritęs kaip potvynio banga. Priglaudžiau galvą prie
stiklo kartodama sau, esą nieko čia keista, kad pasijutau išsiderinusi, tarsi
ne savo vietoje. Naujajame savo pasaulyje prigysi ne iš karto. Kai būni
išstumtas iš saugios zonos, visada jautiesi nei šiaip, nei taip. Sąmonę
persmelkė lyg tolumoje aidintys žodžiai iš paskutinio Vilo laiško.
Ir tada mane įsupo nebūtis.

Kai atsidarė automobilio durys, krūptelėjau ir pabudau. Agnesė įlipo

išbalusi, kietai sukandusi dantis. Nerangiai atsisėdau tiesiau.
— Viskas gerai? — prabilau, bet jokio atsakymo nesulaukiau.
Kurį laiką važiavome nugrimzdusios į tylą, mus, netikėtai prislėgė įtampos
kupina atmosfera.
Ji atsisuko į mane. Sugraibiau vandens butelį ir kilstelėjau jį priešais
Agnesę.
— Turi cigarečių?
— Hmm... ne.
— Gari, turi cigarečių?
— Ne, mem. Bet mes galime jų įsigyti.
Dabar mačiau, kad ponios Gopnik ranka virpa. Ji įkišo pirštus į rankinę,
išsikrapštė piliulių buteliuką, ir aš padaviau vandenį. Agnesei nurijus gurkšnį,
jos akyse pastebėjau ašaras. Kai automobilis prisigretino prie „Duane Reade“
vaistinės, supratau, kad man laikas šokti laukan.
— Kokių norėsite? Tai yra, kokios rūšies?
— „Marlboro Lights“.
Ji atsargiai pasišluostė akis.
Nėriau iš salono, žengiau į „Duane Reade“ — ne tiek ėjau, kiek šlubčiojau,
nes po rytinio pasibėgiojimo raumenis tebetraukė mėšlungis, — ir nupirkau
pakelį stebėdamasi, kad vaistinė prekiauja cigaretėmis. Kai grįžau į limuziną,
Agnesė kažką lenkiškai šūkavo į mobilųjį. Ji nutraukė pokalbį, atsidarė langą,
prisidegė cigaretę ir giliai įtraukė dūmą. Vieną cigaretę pasiūlė ir man. Bet aš
pakračiau galvą.
— Nieko nesakyk Leonardui, — jos veido bruožai sušvelnėjo. — Jam labai
nepatinka, kad rūkau.
Kelias minutes, varikliui burzgiant tuščiąja eiga, Agnesė taip niršiai plėšė
dūmą, kad mane apėmė baimė dėl jos plaučių. Paskutinį nuorūkos colį
sumaigė, perkreipė lūpas lyg dėl kažko tūždama ir mostu liepė Gariui
važiuoti.
 Kol Agnesė mokėsi groti pianinu, buvau trumpam palikta viena. Grįžusi į
savo kambarį pagalvojau, gal vertėtų prigulti, bet mane apėmė baimė, kad
dėl pastirusių kojų nebegalėsiu atsikelti, todėl viso labo prisėdau už stalelio,
parašiau Semui elektroninę žinutę ir pasitikrinau dienotvarkę.
Man susitelkus į kalendorių, butą perliejo muzika, iš pradžių tik gamos,
vėliau — nuostabi melodija. Atsitraukiau nuo grafikų ir įsiklausiusi svarsčiau,
kaip žmonės jaučiasi gebėdami kurti tokią grožybę. Užsimerkiau, leidau
garsams smelktis kiaurai kūną, prisiminiau tą vakarą, kai, Vilo iniciatyva,
apsilankiau pirmajame klasikinės muzikos koncerte, ir priešais mane ėmė
plačiai vertis pasaulis. Įrašyti muzikos kūriniai savo trimačiu aspektu nė iš
tolo neprilygo skambantiems gyvai — pastarieji tarsi sukeldavo trumpą
jungimą širdies gelmėse. Atrodė, kad grodama Agnesė atspindi nuo pasaulio
įprastai slepiamą savo esybės dalį — pažeidžiamą, švelnią ir mielą dalį. Jis
būtų tuo mėgavęsis, išsiblaškiusi pamaniau. Jam būtų patikę čia viešėti.
Deja, vos tik garsai sustiprėjo iki magiško griausmo, Ilarija ėmė darbuotis
dulkių siurbliu, visus puikius sąskambius užgoždama variklio riaumojimu ir
bildesiu, prietaisui trankantis į sunkius baldus.
Melodija nutrūko.
Atgijo mano mobilusis.

Liepk jai išjungti siurblį!

Pakilau nuo lovos, perėjau apartamentus ir radau Ilariją, palenkusią galvą,

įnirtingai brūžuojančią grindis šalia Agnesės kabineto durų, tampančią siurblį
į priekį ir atgal. Ūkvedė pulsavo emocijomis, dėl kurių vengiau prasižioti,
nors ji buvo viena iš nedaugelio vietiniame rajone gyvenančių už mane
žemesnių žmonių.
— Ilarija, — galų gale prabilau.
Ji nesiliovė dirbusi.
— Ilarija! — sustojau priešais, tad ūkvedė buvo priversta atkreipti į mane
dėmesį. Kulnu nuspaudė siurblio mygtuką ir piktai dėbtelėjo. — Ponia Gopnik
klausė, ar galėtumėte valyti grindis kitu laiku? Ji negirdi, ką skambina
pianinu.
— Ir kada, jos nuomone, aš turėčiau tvarkyti butą? — sušvokštė Ilarija
ganėtinai garsiai, kad balsas prasiskverbtų pro duris.
— Hmm... galbūt bet kuriuo dienos metu, išskyrus šias keturiasdešimt
minučių?
Ūkvedė ištraukė kištuką iš elektros lizdo ir triukšmingai nuvilko siurblį per
kambarį. Į mane įsmeigė tokį tulžingą žvilgsnį, kad vos nepasislinkau
atbulomis. Pakibo tyla, bet netrukus vėl suskambo muzika.
Po dvidešimties minučių žengusi iš kabineto Agnesė dirstelėjo mano pusėn
ir jos veidą nutvieskė šypsena.

*
 Pirmą savaitę, kaip ir pirmą dieną, niekaip nepajėgiau įsivažiuoti į ritmą —
akylai stebėjau Agnesės rodomus ženklus, elgiausi kaip mano mama, kuri
panašiai nenuleisdavo akių nuo mūsų senosios kalės, kai tai sustreikuodavo
šlapimo pūslė. Ar jai reikia vykti iš namų? Ko ji nori? Kur man derėtų būti?
Kiekvieną rytą išbėgdavau su Agnese ir Džordžu, nuo jų atsilikdavau per
mylią, tada pamodavau sau į klubą ir lėtai grįždavau į Leiverio pastatą. Daug
laiko prasėdėdavau koridoriuje įdėmiai tyrinėdama „iPad“ planšetę,
apsimesdama, kad žinau, ką veikiu.
Maiklas užlėkdavo kasdien ir šnabždesių pliūpsniais suteikdavo naujos
informacijos. Iš pažiūros, nuolat kursuodavo tarp apartamentų ir pono
Gopniko biuro Volstrite, prie ausies priglaudęs vieną iš dviejų mobiliųjų, per
ranką persimetęs iš cheminės valyklos paimtus drabužius, nešinas kavos
puodeliu. Amžinai šypsodavosi, buvo mielas, nors prie širdies dėk, ir aš
neturėjau supratimo, ar jam bent kiek patinku.
Su Neitanu beveik nesimatydavau. Jis triūsė derindamasis prie darbdavio
dienotvarkės. Plušėdavo su ponu Gopniku nuo penktos ryto arba, esant
reikalui, padėdavo jam, į kabinetą užėjęs septintą vakaro. „Mane nusamdė
ne dėl to, ką darau, — aiškino Neitanas, — o dėl to, ką galiu padaryti.“
Kartais dingdavo iš akiračio, ir aš vėliau sužinodavau, kad jiedu su ponu
Gopniku porą dienų buvo kažin kur išskridę — gal į San Franciską arba į
Čikagą. Poną Gopniką kamavo kažkokia artrito forma, ir savo negalę jis siekė
suvaldyti iš visų jėgų, neretai po kelis kartus per dieną plaukiodamas arba
mankštindamasis drauge su Neitanu, visa tai papildydamas vaistais nuo
uždegimo ir analgetikais.
Neskaitant Neitano ir trenerio Džordžo, pasirodančio kiekvieną šiokiadienio
rytą, aure kokie kiti žmonės lankėsi apartamentuose tą pirmą savaitę:
Valytojai. Ūkvedės Ilarijos veikla (namų priežiūra), regis, skyrėsi nuo tikro
jų kuopimo. Du kartus per savaitę butą mitriai sutvarkydavo trys
uniformuotos moterys ir vyras. Ketvertukas su niekuo nekalbėdavo, tik kai
kada trumpai pasitardavo tarpusavyje. Kiekvienas atsinešdavo po didelę
dėžę su ekologiškomis valymo priemonėmis, o po trijų valandų išvykdavo
palikdami Ilariją uostinėti orą ir pirštais įtartinai braukyti grindjuostes.

Floristai. Pirmadienio rytą furgonas atgabendavo didžiules vazas su

sukomponuotais žiedais, kurias bendrosiose apartamentų zonose derėdavo
išdėstyti tam tikrais strategiškais intervalais. Pasitaikydavo tokių milžiniškų
vazų, kad jas tekdavo nešti dviem žmonėms. Prieangyje jie visada
nusiaudavo batus.

Sodininkas. Taip, rimtai. Apie jį išgirdusi veik isteriškai ėmiau juoktis („Jūs
gi suprantate, kad mes gyvename trečiame aukšte?“), bet gana greitai
paaiškėjo, kad užpakalinėje namo dalyje kyšo pailgi balkonai, pilni Gazonų
su augalais ir miniatiūriniais medžiais, kuriuos sodininkas palaistydavo,
nugenėdavo, patręšdavo ir tada dingdavo iš buto. Dėl augmenijos balkonai
atrodė gražūs, bet niekas, išskyrus mane, į juos nevaikščiodavo.
 Naminių gyvūnėlių elgsenos specialistė. Penktadieniais, dešimtą ryto, pas
mus atklysdavo it paukštelis smulki japonė, kuri per atstumą maždaug
valandą stebėdavo Feliksą, paskui imdavo tikrinti, ką jis ėda, kaip tuštinasi,
kur miega, teiraudavosi Ilarijos, kaip katinas elgiasi, nurodydavo, kokie
žaislai jam praverstų, pasakydavo, ar draskymo sienelė ganėtinai aukšta ir
tvirta. Feliksas visiškai jos nepaisydavo ir savo įprastus užsiėmimus
nutraukdavo nebent tada, kai imdavo laižyti sėdimąją, demonstruodamas
kone įžeidžiantį entuziazmą.

Maisto pristatymo komanda du kartus per savaitę atveždavo masyvias

žalias dėžes su šviežiais produktais, kuriuos išpakuodavo, vadovaujami
Ilarijos. Vieną dieną pamačiau sąskaitą: mano šeima, gal net pusė apylinkės
už tokią sumą būtų prasimaitinusi keletą mėnesių.
Aš jau nekalbu apie manikiūrininkę, dermatologą, pianino mokytoją,
automobilius prižiūrintį ir valantį žmogų, daugiabutyje lemputes keičiantį ir
sugedusius oro kondicionierius taisantį meistrą. Kaip šakalys liesa
raudonplaukė moteris atveždavo gremėzdiškus pirkinių krepšius iš „Bergdorf
Goodman“ arba „Saks Fifth Avenue“, skvarbiomis akimis nužvelgdavo viską,
ką Agnesė matuodavosi, ir aiškindavo: „Ne, ne, ne. O, idealu, mieloji. Šita
suknelė nuostabi. Ir prie jos puikiai: tiktų „Prada“ rankinukas, kurį jums
rodžiau aną savaitę. Ką gi, kaip rengsitės per iškilmes?“
Pas mus užsukdavo vyno prekeivis, paveikslus ant sienų kabinantis
darbininkas, užuolaidas plaunanti moteris, vyriškis, kuris pagrindinėje
svetainėje poliruodavo parketą žoliapjove primenančiu agregatu, ir keletas
kitų. Aš tiesiog įpratau matyti po patalpas vaikštančius nepažįstamuosius.
Per pirmas dvi savaites, ko gero, nebuvo nė dienos, kai apartamentuose
šmaižė mažiau nei penki žmonės.
Apartamentai tik vadinosi šeimos namais. Man jie labiau panėšėjo į
kontorą, kur sukiojosi Neitanas, Ilarija, gausybė rangovų, etatinių
darbuotojų ir šiaip prielipų, šen ten maklinėjančių nuo aušros iki vėlyvų
sutemų. Kai kada po vakarienės susirinkdavo procesija kostiumuotų pono
Gopniko kolegų, visi užeidavo į jo kabinetą, o po valandos išnirdavo
murmėdami apie keliones į Kolumbijos apygardą arba Tokiją. Iš pirmo
žvilgsnio, tas vyras niekada nesiliaudavo dirbti, neskaitant laiko, kurį
praleisdavo su Neitanu. Netgi tuo metu, kai ponas Gopnikas pietaudavo, ant
raudonmedžio stalo padėti du mobilieji tyliai zirzdavo tartum įkalintos
vapsvos, tokiu būdu pranešdami apie gaunamas žinutes.
Retsykiais pajusdavau stebinti, kaip Agnesė vidurdienį užsidaro savo
persirengimo kambaryje — turbūt vienintelėje vietoje, kurioje ji galėdavo
pranykti, — ir spėliojanti, ar ši vieta kada nors buvo paprastais namais.
Antai kodėl, mano nuomone, savaitgaliais jie iš čia išvažiuodavo. Nebent
aptarnaujantis personalas rūpinosi ir užmiesčio būstu.
— Ne. Tai vienintelis dalykas, kurį ji sutvarkė, kaip pati norėjo, — išgirdęs
mano klausimą, atsakė Neitanas. — Pasiūlė, kad savaitgaliams skirtą
rezidenciją vyras perleistų buvusiajai. Mainais paprašė kuklios pastogės prie
jūros. Trys miegamieji. Vienas vonios kambarys. Jokio personalo, — jis
krestelėjo galva. — Ir jokios Tabitos. Agnesė nekvaila.

— Sveikutė.
Semas vilkėjo uniformą. Mintyse paskaičiavau ir supratau, kad ką tik
baigėsi jo pamaina. Jis pirštais persibraukė plaukus ir pasviro artyn lyg
bandydamas geriau mane įžiūrėti ekrano pikseliuose. Galvoje nuskambėjo
balselis, kuris, man persikėlus užjūrin, atgydavo per kiekvieną mūsų pokalbį.
Ką sau mąstei palikdama šitą vyrą ir kraustydamasi į kitą žemyną?
— Grįžai į darbą?
— Aha, — Semas atsiduso. — Ir tam pasirinkau ne pačią geriausią dieną.
— Kas nutiko?
— Dona atsisveikina su mumis.
Neįstengiau nuslėpti sukrėtimo. Dona — tiesmuka, linksma,
šaltakraujiška — įkūnijo in Semojango ramstį, darbe būtiną sveiko proto
balsą. Tiesiog neįsivaizdavau jų, dirbančių atskirai.
— Ką? Kodėl?
— Tėvukas susirgo vėžiu. Agresyvia forma. Nepagydoma. Dona nori būti su
juo.
— O, Dieve. Vargšelė. Vargšas jos tėtis.
— Aha. Nieko gero. Pažiūrėsim, su kuo mane suporuos. Dėl drausminių
nuobaudų, kaip spėju, naujoko negausiu. Matyt, atsiųs ką nors iš kito
rajono.
Nuo tada, kai mudu užmezgėme santykius, Semui du kartus teko stoti
prieš drausmės komisiją. Aš buvau atsakinga mažiausiai dėl vieno atvejo,
tad nūnai mane instinktyviai užplūdo kaltė.
— Tu jos ilgėsiesi.
— Taip, — Semas atrodė nusikamavęs. Panūdau įsprausti rankas į ekraną
ir jį apkabinti. — Dona mane išgelbėjo.
Jis nebuvo linkęs į teatrališkus pareiškimus, štai kodėl tie trys žodžiai
žadino stipresnę širdgėlą nei bet kokios iškalbingos tirados. Aną vakarą vis
dar prisimindavau gąsdinančiai ryškiais, į sąmonę įsiveržiančiais
fragmentais: iš Semą pakirtusios šautinės žaizdos srūvantį ir greitosios
pagalbos furgono grindis tepliojantį kraują, Doną, tikrą profesionalę, glaustai
ir ramiai aiškinančią, kaip man elgtis, ką daryti, kad, iki pasirodant medikų
komandai, nenutrūktų trapi gyvybės gija. Tebejutau žmogaus organizmu ir
metalu atsiduodantį kraujo skonį burnoje ir nemalonią šilumą, kuria Semo
kraujas kaitino mano rankas. Drebėdama nuvijau šią mintį. Aš nenorėjau,
kad juo rūpintųsi koks nors svetimas žmogus. Jiedu su Dona sudarė puikią
komandą. Vienas kito niekada nepalikdavo bėdoje. Ir vėliau, suteikę
pagalbą, turbūt apsikeisdavo negailestingomis pašaipomis.
— Kada ji išeina?
— Po savaitės. Jai padarė išimtį dėl šeiminių aplinkybių, — Semas
atsiduso. — Bet pažvelkime į šviesiąją pusę — tavo motina pakvietė mane
sekmadienį kartu papietauti. Regis, valgysime rostbifą su visais priedais.
Beje, tavo sesuo prašė manęs užsukti į jos butą. O, tik nepradėk stebėtis —
ji klausė, ar galėčiau išleisti vandenį iš radiatorių.
— Baigta. Tau galas. Mano šeimyna įkalino tave kaip musėgaudis.
— Bus keista nematyti tavęs.
— Gal man derėtų sugrįžti namo?
Semas mėgino nusišypsoti, bet jam pavyko tik vyptelėti.
— Kas yra?
— Nieko.
— Nagi, kalbėk.
— Nežinau... jaučiuosi, lyg ką tik būčiau netekęs savo dviejų mylimų
moterų.
Man suveržė gerklę. Tarp mūsų pakibo prarastos trečios moters šmėkla —
jo sesers, prieš dvejus metus mirusios nuo vėžio.
— Semai, tu ne...
— Pamiršk, ką sakiau. Iš mano pusės taip šnekėti nesąžininga.
— Aš vis dar priklausau tau. Tik per atstumą, bent jau kurį laiką.
Jis išpūtė skruostus.
— Nė nesitikėjau, kad jausiuosi taip blogai.
— Nežinau, džiaugtis man ar liūdėti.
— Aš nepražūsiu. Pasitaikė prasta diena, ir tiek.
Minutėlę sėdėjau, nenuleisdama nuo jo akių.
— Klausyk. Štai tau planas. Pirmiausia palesink vištas. Jas stebėdamas
visada apsiramini. Gamta suteikia progą objektyviai įvertinti padėtį ir
panašius dalykus.
Semas truputį atsitiesė.
— Kas tada?
— Pasigaminsi savo nuostabiojo Bolonijos padažo. Juk sukirtus įspūdingų
spagečių su Bolonijos padažu bjauriai jaustis faktiškai nebeįmanoma.
— Vištos. Padažas. Aišku.
— Paskui įsijunk televizorių ir susirask labai gerą filmą, į kurį galėtum
pasinerti visa galva. Tik nesirink realybės šou. Jokių laidų, kurias
pertraukinėtų reklamos.
— Luisos Klark metodas, kaip vakare pasikelti ūpą. Man jis prie širdies.
— Galų gale... — sekundę kitą pamąsčiau, — atsimink, kad iki mūsų
susitikimo liko vos trys su trupučiu savaitės. Ir štai kas tavęs lauks. Ta-
dam, — tai tarusi iki pat kaklo pasikėliau marškinėlius.
Prisimenant apmaudu, kad būtent tuo momentu Ilarija nusprendė atidaryti
duris ir nešina skalbiniais įeiti į kambarį. Sustingusi, prie šono laikydama
rankšluosčių stirtą, ji nužvelgė apnuogintą mano biustą ir vyro veidą ekrane.
Kažką burbtelėjo panosėje ir spėriai užtrenkė duris. Išmušta iš vėžių kaipmat
prisidengiau kūną.
— Kas yra? — Semas šiepėsi ir spiginosi į dešinę ekrano pusę. — Kas
vyksta?
— Į miegamąjį įsibrovė ūkvedė, — aš suglosčiau palaidinukę. — O,
Viešpaties!
Semas nugara įsirėžė į kėdės atkaltę. Prapliupo kvatoti, delnu spausdamas
pilvo randą, dėl jo iki šiol mažumėlę baimindamasis.
— Tu nesupranti. Ji manęs nekenčia.
— Ir dabar tu tapai madam Interneto Kamera, — jis tebeprunkštė.
— Namų prižiūrėtojų bendruomenė mano vardą purvais drabstys nuo čia
iki Palm Springso, — dar kiek padejavusi ėmiau krizenti. Regėdama, kaip
Semas juokiasi, neįstengiau susivaldyti.
Jis plačiai nusišypsojo.
— Lu, tau visgi pavyko mane pralinksminti.
— Bet vienu atžvilgiu sėkmė tave apleido — mano moteriškus apvalumus
internetu matei pirmą ir paskutinį kartą.
Semas palinko į priekį ir pasiuntė man oro bučinį.
— Na, mums belieka džiaugtis, kad aš nieko neparodžiau.

*
Po vaizdo transliacijos internetu Ilarija su manimi nebendravo dvi dienas.
Nusigręždavo kaskart, kai įžengdavau į kambarį, ir bemat susirasdavo
veiklos, tarsi vien pažvelgus man į akis kažkaip būtų įmanoma užsikrėsti
polinkiu gašliai demonstruoti krūtis.
Kai ūkvedė mentele pastūmė kavos puoduką mano pusėn, Neitanas
suskubo klausinėti, kokia katė tarp mudviejų perbėgo, bet aš negalėjau
paaiškinti aplinkybių, nepateikdama savęs iš dar prastesnės pusės, todėl tik
burbtelėjau kažką apie skalbinius ir apie tai, kodėl duryse turėtų būti
spynos, — sykiu vyliausi, kad jis nebesigilins į šią temą.
 4
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: KatKlark!@yahoo.com

Ei, pati tu Subingaudė Smirdalė.

(Argi visų gerbiamai buhalterei derėtų taip bendrauti su klajūne seserimi?)
Man einasi gerai, dėkui už rūpestį. Darbdavė, Agnesė, maždaug mano
amžiaus, ji labai miela. Tai papildomas pliusas. Nepatikėsi, kur mes
lankomės — anądien važiavau. į pokylį apsirengusi suknele, kuri kainuoja
daugiau, nei uždirbu per mėnesį. Jaučiausi kaip Pelenė. Tik tiek, kad turiu
gražuolę seserį (aha, radau naujų žodžių tave apibūdinti. Cha cha cha!).
Smagu, kad Tomui patinka nauja mokykla. Dėl flomasteriu apipaišytos
sienos nesijaudink — mes bet kada galėsime ją perdažyti. Pasak mamos, čia
jo kūrybinė saviraiška. Ar girdėjai, kad ji bando nusitempti tėtę į vakarinius
kursus, nes ten jis esą išmoktų geriau save išreikšti? Mūsų tėvas įsikalė į
galvą, kad mamai knieti jį nukreipti tantrinės meilės keliu. Dievai žino, kur
prisiskaitė tokių dalykų. Kai man paskambino, užtikrinau, esą taip, kaip tik
šito mama ir siekia, bet dabar mane iš dalies graužia sąžinė, mat jis
persigando, kad nepažįstamų žmonių pilname kambaryje turės išsitraukti
senąjį bičiulį.
Papasakok daugiau naujienų. Ypač apie pasimatymą!!!

Ilgiuosi tavęs,
Lu xxx

P. S. Jei nepažįstamų žmonių pilname kambaryje tėtei tikrai reikės

išsitraukti senąjį bičiulį, aš nenoriu NIEKO apie tai žinoti.

Sprendžiant iš įrašų Agnesės kalendoriuje, jai dažnai tenka lankytis

Niujorko aukštuomenės renginiuose, bet Nilo ir Florencijos Streidžerių
labdaros fondo vakarienė buvo priskiriama prie svarbiausių. Svečiai rengėsi
geltonai — vyrai atvyko su kostiumais ir peteliškėmis, kurių neryšėjo tik itin
ekstravagantiški individai, — o jų fotografijos pasklido po įvairius leidinius,
pradedant New York Post ir baigiant Harpers Bazaar. Apdarai buvo oficialūs,
vakariniai tualetai atrodė žavingai, bilietai kainavo smulkių monetų saują —
kiek mažiau nei trisdešimt tūkstančių dolerių už stalą. Salės pakraštyje. Visa
tai žinojau, nes dabar domėjausi kiekvienu renginiu, kuriame mano
darbdavė turėjo dalyvauti, o apie nepaprastą šios vakarienės svarbą liudijo
ne vien pasirengimo mastai (manikiūrininkė, kirpėja, masažuotojas,
papildomos rytinės mankštos su Džordžu), bet ir Agnesės streso lygis.
Tądien ji kone fiziškai vibravo, šaukė treneriui, kad nepajėgs atlikti pratimų
ir nesugebės nubėgti reikiamo atstumo. Nieko baisaus, atsakė Džordžas,
spinduliuojantis veik Budos ramybę, namo bus galima paprasčiausiai pareiti,
nes savijautą gerina ir per pasivaikščiojimą išsiskiriantys endorfinai.
 Ponas Gopnikas, matyt, reaguodamas į kažkokį nelaimės signalą, grįžo
namo per pietus ir rado Agnesę užsirakinusią persirengimo kambaryje. Iš
Ašoko perėmiau cheminės valyklos atsiųstus drabužius, atšaukiau dantų
balinimo procedūras ir prisėdau koridoriuje nenumanydama, ko nusitverti.
Kai ponas Gopnikas pravėrė duris, nugirdau slopų jo žmonos balsą:
— Aš nenoriu ten važiuoti.
Kad ir ką Agnesė pridūrė, jos žodžiai netikėtai ilgai sulaikė vyrą namuose.
Neitanas buvo išlėkęs, tad su juo pasikalbėti neturėjau progos. Pro tarpdurį
nosį įkišo Maiklas.
— Jis bute? — paklausė. — Mano sekiklis nebeveikia.
— Sekiklis?
— Įdiegtas į pono Gopniko telefoną. Tik taip daugmaž pavyksta nustatyti,
kur jo ieškoti.
— Užsuko į persirengimo kambarį, — neįsivaizdavau, ką dar sakyti ir kiek
galiu pasikliauti Maiklu. Tačiau pakeltų balsų buvo sunku negirdėti. — Vargu
ar poniai Gopnik norisi šįvakar traukti į miestą.
— Didžioji akistata su purpuru. Kaip minėjau.
Staiga atsiminiau, apie ką jis šneka.
— Su buvusiąja ponia Gopnik. Agnesė žino, kad šitam vakarui buvusioji
teikdavo daug reikšmės. Ir tebeteikia. Į iškilmes atvyks ją remiančios
senosios harpijos, kurios nusiteikusios nelabai draugiškai.
— Na, dabar viskas aišku.
— Jis, kaip svarbus aukotojas, privalo tenai pasirodyti. Ir dar, su
Streidžeriais draugauja nuo seno. Vis dėlto čia vienas iš sunkesnių vakarų jų
kalendoriuje. Pernai pokylis baigėsi katastrofa.
— Kodėl?
— Ak, Agnesė ten nuėjo kaip ėriukas į skerdyklą, — Maiklo veidą perkreipė
grimasa. — Vylėsi, kad jos taps naujomis geriausiomis bičiulėmis. Bet, kiek
man teko girdėti, harpijos ją sumalė į miltus.
Nusipurčiau.
— O ką, jam nevalia dalyvauti vienam?
— Vaje, brangute, tu nė nenutuoki, kaip tvarkomi tokie reikalai. Ne. Ne.
Ne. Jai reikia būti šalia. Šypsotis ir rodytis nuotraukose. Agnesė suvokia, kad
pobūviai yra tapę jos darbu. Betgi ten smagu nebus.
Balsai stiprėjo. Mes išgirdome, kaip ponia Gopnik protestuoja, kaip vyras
prabyla į sveiką protą apeliuojančiu švelniu, maldingu balsu.
Maiklas nudūrė akis į laikrodį.
— Aš lėksiu atgal į biurą. Padarysi paslaugą? Brūkštelk man žinutę, kai jis
išeis iš namų. Turiu parengęs penkiasdešimt aštuonis dokumentus, kuriuos
ponui Gopnikui būtina pasirašyti iki trečios valandos. Myliu tave, — pasiuntęs
oro bučinį, Maiklas pranyko iš apartamentų.
Kurį laiką nesijudinau iš vietos ir stengiausi nesiklausyti koridoriuje girdimo
barnio. Planšetėje tyrinėdama kalendorių spėliojau, ar dar kuo nors galėčiau
padėti Agnesei. Pro šalį nutipeno Feliksas pakelta, klaustuko formą įgavusią
uodega — katinui, regis, nė kiek nerūpėjo, ką veikia jį supantys žmonės.
 Staiga durys atsidarė. Ponas Gopnikas išvydo mane.
— O, Luisa. Gali trumpam užeiti?
Atsistojau ir kone bėgte įpuoliau į drabužinę. Kai raumenis veržia spazmai,
bėgioti sudėtinga.
— Norėjau paklausti, ar šįvakar esi laisva?
— Laisva?
— Apsilankyti renginyje? Dėl labdaros?
— Hmm... be abejo.
Nuo pat pradžių žinojau, kad dirbsiu ne griežtai nustatytomis valandomis.
Na, bent jau neteks susidurti su Ilarija. Nusprendžiau į „iPad“ planšetę
įsikelti filmą ir pažiūrėti jį automobilyje.
— Na, štai. Ką pasakysi, mielasis? — iš ponios Gopnik veido spėjau, kad ji
verkė. — Ar ji galės sėdėti šalia manęs?
— Aš tuo pasirūpinsiu.
Agnesė giliai, su virpuliu, įkvėpė.
— Tada gerai. Veikiausiai.
— Sėdėti šalia...
— Puiku. Puiku! — ponas Gopnikas pasitikrino mobilųjį. — Man jau tikrai
laikas važiuoti. Susitiksime pagrindinėje banketų salėje. Pusę aštuntos.
Pranešiu tau, jeigu telekonferencija baigsis anksčiau, — priėjęs delnais
apglėbė žmonos veidą ir ją pabučiavo. — Kaip jautiesi?
— Normaliai.
— Aš tave myliu. Labai.
Dar vienas bučinys, ir jis dingo.
Ponia Gopnik vėl giliai į plaučius įtraukė oro. Rankomis įsirėmė į kelius ir
dirstelėjo į mane.
— Turi geltoną balinę suknelę?
— Eee... nee. Su balinėmis suknelėmis man striuka.
Agnesė nužvelgė mane nuo galvos iki kojų lyg mintydama, ar tilpčiau į kurį
nors iš jos apdarų. Atsakymą, aišku, žinojome abi. Galų gale ji atsitiesė.
— Iškviesk Garį. Važiuosime į „Saks“ parduotuvę.

Po pusvalandžio jau stovėjau matavimosi kabinoje, o dvi pardavėjos

stengėsi įgrūsti mano biustą į sviesto atspalvio suknelę be petnešėlių.
Juokais leptelėjau, kad pastarąjį kartą, kai mane taip grabaliojo, esą bemat
užvedžiau kalbas apie sužieduotuves. Niekas nenusijuokė.
Agnesė susiraukė.
— Ne, ji pernelyg primena nuotaką. Ir klostės kiek storina liemenį.
— Mano liemuo tikrai storokas.
— Ponia Gopnik, mes prekiaujame aukštos kokybės korekcinėmis
kelnaitėmis.
— Oi, vargu ar aš...
— Gal pasiūlytumėte kokį šeštojo dešimtmečio stiliaus apdarą? — paklausė
Agnesė, telefone peržvelgdama nuotraukas. — Taip pavyktų susiaurinti jos
taliją ir išspręsti ūgio klausimą. Diskusijoms nėra laiko.
 — Kada prasideda renginys, mem?
— Vietoje privalome būti pusę aštuntos.
— Iki tol suknelę spėtume persiūti, ponia Gopnik. Terė ją atgabens iki
šeštos.
— Tuomet pasimatuokime va tą, saulėgrąžų spalvos... ir aną, su
blizgučiais.
Jeigu būčiau žinojusi, kad šią popietę vienintelį kartą gyvenime
matuosiuosi trijų tūkstančių dolerių vertės sukneles, aš tikrai nebūčiau
pasirinkusi komiškų apatinių kelnaičių su takso atvaizdu ir žiogeliu susegtos
liemenėlės. Įdomu, paklausiau savęs, kiek kartų per savaitę aplinkybės gali
susiklostyti taip, kad savo apnuogintą krūtinę tektų rodyti
nepažįstamiesiems? Pardavėjos elgėsi mandagiai ir nieko nekomentavo, tik
nuolat siūlė „korekcines“ kelnaites, nešė vieną suknelę po kitos, spraudė
mane į jas ir traukė laukan plušėdamos kaip galvijus ganantys žmonės, kol
ant apmuštos kėdės sėdinti Agnesė galiausiai paskelbė:
— Taip! Šita. Ką manai, Luisa? Dėl tiulio pasijonio tau netgi tinka jos ilgis.
Įsispoksojau į savo atspindį. Tik neatpažinau moters, iš veidrodžio
žiūrinčios į mane. Vidinis korsetas sukaustė liemenį ir iki idealių apvalumų
iškėlė krūtis. Suknelės atspalvio fone atrodė, kad mano oda žvilga, nutįsę
kraštai pridėjo pėdą ūgio, ir aš tapau nepanaši į save. Tai, kad nepajėgiau
įkvėpti oro, neturėjo jokios reikšmės.
— Kilstelėsime plaukus aukštyn ir įsegsime tau auskarus. Atrodysi
nepriekaištingai.
— Beje, suknelę parduodame su dvidešimties procentų nuolaida, —
pranešė viena pardavėja. — Kasmet, po Streidžerių pokylio, prekyba
geltonais drabužiais sumažėja.
Iš palengvėjimo giliai atsidusau vos nesubliūkšdama it balionas. Bet tada į
akis krito etiketė su kaina: 2575 doleriai. Mėnesio atlyginimas. Agnesė
turbūt atkreipė dėmesį į išbalusį mano veidą, nes pamojo vienai iš moterų.
— Luisa, persirenk, gerai? Turi prie suknelės derančius batelius? Gal
užsukime į avalynės skyrių?
— O, taip, batelių turiu su kaupu.
Ketinau apsiauti aukso spalvos aukštakulniais, kurie, mano nuomone, kuo
puikiausiai tiks vakarui. Nenorėjau, kad sąskaita dar labiau išaugtų.
Grįžau į kabiną, rūpestingai išsirangiau iš suknelės jausdama, kaip aplink
mane krenta brangiojo apdaro klostės. Kol rengiausi savo drabužiais, ausis
pasiekė Agnesės ir pardavėjų pokalbis. Ji liepė atnešti rankinę bei auskarus,
greitosiomis juos nužvelgė ir, matyt, liko patenkinta.
— Viską įrašykite į mano sąskaitą.
— Žinoma, ponia Gopnik.
Agnesė pasitiko mane prie kasos. Kai abi išėjome laukan, rankose
spausdama krepšius tyliai paklausiau:
— Man reikės būti itin atsargiai?
Agnesė atsisuko suglumusi.
— Su suknele.
 Jos mina nepasikeitė.
— Namuose mes paslepiame etiketę už audinio, todėl rytojaus dieną
drapanas galime grąžinti, — dar tykesniu balsu paaiškinau. — Svarbiausia,
kad jos nebūtų išteptos vyno dėmėmis ir per stipriai nesmirdėtų cigarečių
dūmais. Bet kvapą lengva pašalinti „Febreze“ oro gaivikliu.
— Grąžinti?
— Į parduotuvę.
— Kodėl turėtume taip elgtis? — paklausė Agnesė, kai įsitaisėme
automobilyje, o Garis dėjo pirkinius į bagažinę. — Luisa, tau nėra ko
nerimauti. Manai, nežinau, kaip jautiesi? Čia atvykau tuščiomis kišenėmis.
Su draugėmis netgi keitėmės drabužiais. Per pokylį tu sėdėsi prie manęs
pasipuošusi gražia suknele. Uniformos vilkėti negali. Šiandien nebūsi
samdinė. Ir aš mielai apmokėsiu sąskaitą.
— Gerai.
— Supranti, ką sakau? Taip? Šįvakar nepriklausai personalui. Tai labai
svarbu.
Kol limuzinas slinko Manhatano transporto sraute, pagalvojau apie
bagažinėje gulinti milžinišką krepšį — įvykių eiga mane kiek pribloškė.
— Leonardas sakė, kad globojai vyrą, kuris mirė.
— Taip. Jis buvo vardu Vilas.
— Dar sakė, kad esi... taktiška.
— Stengiuosi.
— Ir nieko čia nepažįsti.
— Tik Neitaną.
Ji susimąstė.
— Neitanas. Man rodos, jis — geras žmogus.
— Toks ir yra.
Agnesė žvilgsniu patyrinėjo savo nagus.
— Lenkiškai kalbi?
— Ne, — skubiai pridūriau: — Bet galėčiau pramokti, jei tik jūs...
— Luisa, žinai, kas man sunkiausia?
Pakračiau galva.
— Pati nebesusigaudau, kas aš... — ji susvyravo ir, regis, nutarė minties
nebepratęsti. — Šį vakarą man reikalinga draugė. Supranti? Leonardas...
užsiims sau įprastais darbais. Vis kalbės ir kalbės su kitais vyrais. Bet tu liksi
greta, taip? Šalia manęs.
— Kaip norėsite.
— Jei kas į tave kreipsis, prisistatyk sena mano drauge. Iš tų laikų, kai
gyvenau Anglijoje. Mes... mes susipažinome mokykloje. Niekam neminėk,
kad dirbi asistente, gerai?
— Aišku. Pažįstamos nuo mokyklos dienų.
Mano atsakymas lyg ir apmalšino jos nuogąstavimus. Agnesė linktelėjo,
patogiai atsisėdo ir iki pat namų nepratarė daugiau nė žodžio.

*
 „Palace“ viešbutis, kuriame buvo organizuojamas Streidžerių labdaros
fondo pokylis, atrodė mažne komiškai didingas, it pasakų pilis su kiemu,
tvirtove bei liokajais, pasipuošusiais livrėjomis ir ties keliais susegtomis
plačkelnėmis. Savininkai tarytum apžiūrėjo visus grandiozinius senovinius
Europos viešbučius, užsirašė pastabas apie įmantriai išdailintas stogo
atbrailas, marmurinius vestibiulius, netikru auksu žvilgančias smulkmenas,
tada visa tai atgaivino Niujorke, apipurškė disnėjiškomis fėjų dulkėmis ir
aplinkos manieringumą pakėlė į naują lygį. Kai prisiartinome prie statinio,
įsmeigiau akis į interjerą, tviskantį kitapus langų, į mirguliuojančią šviesą, į
geltonų drabužių jūrą ir veik panūdau nusikvatoti, bet matydama, kokia
įsitempusi Agnesė, nedrįsau išspausti nė garso. Ir dar, mano kūną veržė toks
ankštas korsažas, kad prajukus veikiausiai būtų iširusios siūlės.
Garis mus išleido prie pagrindinio įėjimo ir nuvairavo automobilį į
apsisukimo vietą, užkimštą milžiniškais juodais limuzinais. Mudvi
nužingsniavome šaligatviu pro žiūrovų minią. Vestibiulyje kažkoks vyras
paėmė mūsų viršutinius drabužius, ir visi pamatė ponios Gopnik vakarinį
tualetą.
Ji atrodė pribloškianti. Agnesė puikavosi ne įprastu baliniu apdaru kaip
maniškis ar kitų moterų, o neoniniu geltoniu spindinčia, iki grindų nutįsusia,
prigludusia suknele, kurios pečius supo iki pat galvos kylantys, atitinkamai
suformuoti audinio ornamentai. Plaukus buvo negailestingai standžiai
suglosčiusi link pakaušio ir segėjo auksinius auskarus su milžiniškais
deimantais. Vaizdas įspūdingas, bet šiuo atveju pernelyg išskirtinis, suvokiau
jausdama, kaip man truputį nudiegia paširdžius — jis nederėjo prie senajam
pasauliui būdingos viešbučio didybės.
Geltonomis šilko klostėmis apsigaubusioms, į korsetus įsispraudusioms
matronoms sekant Agnesę kruopščiai padažytų akių kampučiais, jos pusėn
pakrypo artimiausios galvos ir viršun šastelėjo antakiai.
Agnesė, kaip man dingojosi, į žvilgsnius nekreipė dėmesio. Tiesiog
išsiblaškiusi dairėsi sutuoktinio. Neįstengė atsipalaiduoti, kol neįsikibo jam į
ranką. Retsykiais, stebėdama juodu kartu, matydavau, kaip Agnesė pajunta
vyrą šalia ir ją užvaldo kone apčiuopiamas palengvėjimas.
— Jūsų suknelė stulbinanti, — tariau.
Ponia Gopnik atsigręžė į mane, lyg tik dabar būtų prisiminusi, kad jai
palaikau draugiją. Ėmė žybčioti blykstės, ir, man bežiūrint, mūsų pusėn
pajudėjo fotografai. Atšlijau ir suteikiau Agnesei erdvės, bet vienas iš vyrų
man pamojavo.
— Ir jūs, mem. Va taip. Šypsokitės.
Agnesė pakluso, bet podraug akimis šaudė į mane — tarsi norėdama
įsitikinti, kad esu netoliese.
Staiga prie mūsų žengė ponas Gopnikas. Prisiartino gana nerangiai —
Neitanas sakė, esą šią savaitę jo sveikata šlubavo labiau nei įprastai, — ir
pabučiavo žmoną į skruostą. Kažką murmtelėjo jai į ausį, ir šįkart Agnesės
veidą nušvietė nuoširdi šypsena. Kai abiejų rankos trumpam susipynė,
sumečiau, kad porelė, nors it atitinkanti įvairius stereotipus, spinduliuoja
nuoširdumą, ir jie tikrai džiaugiasi vienas kitu. Stebėdama tuodu ūmai
pajutau, kaip ilgiuosi Semo. Tiesa, buvo sunku įsivaizduoti jį, dalyvaujantį
panašiame renginyje, apsirengusį kostiumu ir ryšintį peteliškę. Semui
nepatiktų lankytis tokiuose pokyliuose, atsainiai pagalvojau.
— Kuo jūs vardu? — kreipėsi priėjęs fotografas.
— Hm. Luisa Klark-Filding, — išspaudžiau kaip įmanoma geriau nutaisiusi
pertemptą aristokratės balsą. Taip prisistatyti mane, ko gero, paskatino
mintys apie Semą. — Iš Anglijos.
— Pone Gopnikai! Pažiūrėkit čia, pone Gopnikai!
Kol atbula slinkau į minią, fotografai įamžino juos kartu — jis švelniai
glaudė ranką Agnesei prie nugaros, ji stovėjo ištiesusi pečius, pakėlusi
smakrą lyg šio sambūrio viršininkė. Staiga pamačiau, kaip ponas Gopnikas
tyrinėja fojė ieškodamas manęs, ir netrukus mūsų žvilgsniai susitiko.
Jis nuvedė žmoną per vestibiulį.
— Brangioji, aš privalau su kai kuo pasišnekėti. Nieko prieš, jeigu į salę
užeitumėte vienos?
— Viskas gerai, pone Gopnikai, — užtikrinau, tartum į tokias puotas būčiau
vaikščiojusi kasdien.
— Ar greitai grįši? — Agnesė tebelaikė jo plaštaką.
— Man reikia šnektelėti su Veinraitu ir Milerių. Prižadėjau jiems skirti
dešimt minučių ir aptarti obligacijų pardavimo sandorį.
Agnesė sulinkčiojo, bet savo veidu rodė nenorinti skirtis. Kai ji galų gale
nusiūbavo vestibiuliu, ponas Gopnikas pasviro arčiau manęs.
— Neleisk jai per daug gerti. Ji labai įsitempusi.
— Taip, pone Gopnikai.
Jis linktelėjo ir pasidairė tartum nugrimzdęs giliai į savo mintis. Po kelių
sekundžių atsisuko ir nusišypsojo.
— Atrodai žavingai, — sulig tais žodžiais pasišalino.

Sausakimšoje banketų salėje tyvuliavo geltonos ir juodos spalvų jūra. Aš

buvau apsirengusi geltona suknele, pasipuošusi juodų karoliukų apyranke,
kurią prieš išvykdama iš Anglijos gavau dovanų iš Lilės, Vilo dukters,
podraug mąsčiau, kad mielai būčiau užsitempusi ir savo dryžuotas
pėdkelnes. Panašu, kad vietinės moterys niekada nesismagindavo, kai
tekdavo rinktis garderobą.
Pirmiausia man į akis krito tai, kokios visos liesos, įsispraudusios į siauras
sukneles, o jų raktikauliai buvo atsikišę lyg turėklai. Stortfolde tam tikro
amžiaus moterys po truputį išplatėdavo, o papildomus kūno colius
apgaubdavo megztiniais arba ilgais džemperiais („Ar jis pridengia man
užpakalį?“) ir dėl gražinimosi pernelyg nesukdavo galvos, geriausiu atveju
retsykiais pasidažydavo blakstienas ir kas pusantro mėnesio apsikirpdavo.
Mano gimtajame mieste perdėtai skrupulingas rūpinimasis savo išvaizda tarsi
keldavo įtarimų arba bylodavo apie nesveiką egoizmą.
Bet damoms šioje banketų salėje išvaizdos tobulinimas, regis, prilygo
darbui visu etatu. Kiekviena plaukų sruoga idealiai sušukuota, kiekvienas
žastas nugludintas per negailestingas treniruotes. Iš pirmo žvilgsnio riebalais
niekuomet nebuvo aptekusios net ir nenusakomo amžiaus moterų rankos
(dėl botokso ir kosmetikos sluoksnio buvo sudėtinga atspėti, kiek joms
metų), ką jau kalbėti apie nukarusios odos tirtėjimą. Pagalvojau apie
Agnesę, apie asmeninį trenerį, dermatologą, susitikimus su kirpėja ir
manikiūrininke. Antai kuo ji dabar užsiimdavo. Puoselėdavo save, kad galėtų
lankytis tokiuose pobūviuose ir atlaikyti čionykštės minios spaudimą.
Agnesė vaikštinėjo aukštai iškelta galva, šypsojosi sutuoktinio bičiuliams,
kurie prisiartindavo, pasilabindavo ir, man nejaukiai sukiojantis fone, tardavo
keletą žodžių. Draugų ratui priklausė vien tik vyrai. Ponią Gopnik šypsenomis
apdovanodavo tik jie. Nors pakankamai mandagios, kad išsyk nenueitų šalin,
moterys vengė su ja bendrauti ir taktiškai kreipdavo akis į kitą salės pusę,
lyg kažkas tolumoje būtų patraukę jų dėmesį. Kol mudvi slinkome tarp
svečių, sekdama jai įkandin keletą kartų mačiau, kaip vienos ar kitos damos
veidas įsitempia, sakytum Agnesė savo dalyvavimu būtų peržengusi
padorumo ribas.
— Labas vakaras, — man į ausį tarė balsas.
Pakėliau akis ir atšokau kone suklupdama. Šalia stovėjo Vilas Tremoras.
 5
Vėliau džiaugiausi, kad salėje knibždėte knibždėjo žmonių, nes kai
suvyravau ir atsišliejau į greta stovintį vyrą, šis instinktyviai įrėmė į mane
ranką, ir dar po akimirkos man atsitiesti padėjo grupelė kostiumuotųjų, jūra
besišypsančių, sunerimusių veidų. Kol dėkojau ir atsiprašinėjau, tapo aišku,
kad apsirikau. Ne, čia ne Vilas — plaukai identiškos spalvos ir kirpimo, gymis
tokio pat karamelinio atspalvio. Turbūt aiktelėjau, nes vyriškis, kuris nebuvo
Vilas, paklausė:
— Aš jus išgąsdinau?
— Hm... ne. Ne, — prie skruosto priglaudžiau delną, įsispoksojau jam į
akis. — Tiesiog... primenate pažįstamą žmogų. Tiksliau, kadaise pažinotą.
Jutau, kaip mane užlieja raudonis, vienas iš tokių, kurie paprastai ima
ryškėti nuo krūties ir nudažo odą iki pat plaukų linijos.
— Kaip jūs?
— Vaje, gerai. Puikiai, — dabar jaučiausi kvailai. Ir mano emocijos
atsispindėjo veide.
— Esate anglė.
— O jūs — ne.
— Aš netgi ne iš Niujorko. Gimiau ir augau Bostone. Džošua Viljamas
Rajanas Trečiasis.
— Jūsų net vardas skamba kaip jo.
— Nesupratau?
Paspaudžiau jam ranką. Žiūrint iš arti buvo akivaizdu, kad jis visgi
smarkiai skiriasi nuo Vilo. Akys tamsiai rudos, kakta žemesnė. Vis dėlto
panašumai mane išmušė iš vėžių. Atplėšiau žvilgsnį nuo Džošua kartu
suvokdama, jog tebegniaužiu jo pirštus.
— Nepykite. Aš mažumėlę...
— Atnešiu jums ko nors išgerti.
— Man negalima.“ tai yra privalau likti su savo... su savo drauge.
Jis pažiūrėjo į Agnesę.
— Tada atnešiu išgerti abiem. Jus rasti, hm, bus nesunku, — šypsodamasis
palietė mano alkūnę. Vyriškiui nutolstant, prisiverčiau nežiopsoti pavymui.
Kai priėjau prie Agnesės, su ja bendravusį vyrą nusitempė žmona. Agnesė
kilstelėjo ranką tarytum norėdama kažką jam atsakyti ir suprato, kad
kreipiasi į švarkų nugarų platybę. Į mane ji pasuko įtampos stingdomą veidą.
— Atleiskite. Užstrigau minioje.
— Mano suknelė netinkama, ar ne? — sukuždėjo Agnesė. — Padariau
didelę klaidą, — pridūrė galų gale pastebėjusi, kad jos apdaras kūnų jūroje
tviska per ryškiai, atrodo ne tiek avangardiškai, kiek vulgariai. — Kaip
turėčiau elgtis? Tai katastrofa. Man būtina persirengti.
Pamėginau apskaičiuoti, kiek laiko ji užtruktų, kol nusigautų namo ir grįžtų
į viešbutį. Net jeigu gatvėse nebūtų spūsčių, Agnesė sugaištų bent valandą.
Ir dar nežinia, ar norėtų važiuoti atgal į pokylį...
— Ne! Jokia čia ne katastrofa. Anaiptol. Tiesiog... — po pauzės
pratęsiau: — Na, žinote, apsirengus tokio stiliaus suknele reikia parodyti,
kad ją rinkotės sąmoningai.
— Kaip tai?
— Puikuokitės ja. Aukščiau nosį. Tarsi jums būtų nusispjauti į aplinkinių
nuomonę.
Agnesė įsispigino į mane.
— Šito mane pamokė vienas draugas. Vyras, kuriam anksčiau dirbau. Jis
aiškino, kad nebijočiau mūvėti dryžuotų pėdkelnių.
— Ko tokių?
— Jis... jis tikino, kad išsiskirti nėra blogai. Agnese, jūs šimtą kartų
gražesnė už čia esančias moteris. Esate pribloškianti. Jūsų suknelė
įspūdinga. Tapkite joms atkištu milžinišku didžiuoju pirštu. Na, žinote, lyg
sakydama: aš vilkėsiu, ką norėsiu.
— Tikrai taip galvoji? — paklausė Agnesė, dėmesingai žvelgdama į mane.
— O taip.
Ji giliai įkvėpė.
— Tu teisi. Aš tapsiu milžinišku didžiuoju pirštu, — atsitiesusi pridūrė: —
Kad ir kaip būtų, suknelės vyrų nedomina, taip?
— Nė vieno.
Agnesė supratingai nusišypsojo.
— Jiems terūpi, kas slypi po drabužiais.
— Kokia nuostabi jūsų suknelė, mem, — išdygęs greta Džošua įteikė mums
po taurę. — Šampanas. Vienintelis geltonas gėrimas buvo „Chartreuse“
likeris, bet man užteko į jį pažiūrėti, kad šiek tiek sutrauktų skrandį.
— Dėkui, — aš perėmiau taurę.
Jis ištiesė ranką Agnesei ir prisistatė:
— Džošua Viljamas Rajanas Trečiasis.
— Jūs tikrai prasimanėte savo vardą.
Abu atsigręžę.
— Neskaitant muilo operų veikėjų, niekas taip nesivadina, — leptelėjau ir
tik tada sumečiau, kad man nevertėjo įgarsinti galvon šovusios minties.
— Na, tada vadinkite mane Džošu, — santūriai pasiūlė jis.
— Luisa Klark, — prisistačiau. Ir pridūriau: — Pirmoji.
Vyriškis vos vos prisimerkė.
— Ponia Gopnik, — tarė Agnesė. — Antroji. Bet jūs, kaip spėju, šitai jau
žinote.
— Išties. Apie jus kalba visas miestas.
Tie žodžiai galėjo nuskambėti šiurkščiai, bet jie buvo pasakyti maloniu
tonu. Agnesės pečiai truputį atsipalaidavo.
Džošas paaiškino į puotą atvykęs su tetule, mat jos vyras kažkur iškeliavo,
ir teta nedegė noru rodytis čia viena. Pats darbavosi firmoje, prekiaujančioje
vertybiniais popieriais, ir su investicijų portfelių valdytojais bei rizikos
draudimo fondais tardavosi, kaip apriboti pavojus. Specializavosi, anot jo,
korporacijų grynojo turto ir skolų srityje.
— Aš vis tiek nesusigaudau, ką tiksliai dirbate, — atsiliepiau.
 — Dažniausiai neaišku ir man.
Jis, be abejo, stengėsi būti žavus. Šiaip ar taip, salėje vyravusi žvarba
staiga kiek atlėgo. Anksčiau Džošas gyveno Bostone, Bėk Bėjaus rajone,
neseniai persikraustė į Soho kvartalą, apsistojo bute, kurį pavadino „triušių
narvu“, ir nuo tada, kai persikraustė į Niujorką, priaugo penkis svarus, nes
centre nestigo šaunių restoranų. Papasakojo daug įvairių dalykų, bet aš
negalėčiau nieko atkartoti, mat nuo jo veido nepajėgiau nuleisti akių ir neką
tegirdėjau.
— Ką veikiate jūs, panele Luisa Klark Pirmoji?
— Aš...
— Luisa yra mano draugė iš Anglijos. Atskrido į svečius.
— Ir kaip jums Niujorkas?
— Nuostabus. Man iki šiol nuo jo sukasi galva.
— O Geltonoji puota — vienas iš pirmųjų pokylių, kuriame dalyvaujate.
Ponia Gopnik Antroji, turiu pripažinti, kad jūs smulkmenomis neužsiimate.
Laikas skriste skriejo, o renginio sukeltą įtampą malšino antra šampano
taurė. Per vakarienę teko spraustis tarp Agnesės ir vyro, kuris neprisistatė,
tik kartą atsisukęs pasiteiravo mano krūtų, ką šios pažįsta iš vietinių, o
sužinojęs, kad nedaug ką, nusigręžė. Ponui Gopnikui prisakius, stebėjau, ką
Agnesė geria; sykį, akimis pagavusi darbdavio žvilgsnį, pilną jos taurę
sukeičiau su beveik tuščia ir lengviau atsipūčiau, kai vyro veide šmėstelėjo
vos įžiūrima pritarimo šypsenėlė. Agnesė per garsiai šnekučiavosi su jai iš
dešinės sėdinčiu vyriškiu, per spigiai juokėsi, pernelyg nervingai mostagavo
rankomis. Aš mačiau, kaip prie stalo įsitaisiusios moterys, ne jaunesnės kaip
keturiasdešimties metų damos, stebėjo ją ir slogiai dairėsi tarpusavyje,
tarytum Agnesė būtų patvirtinusi nekokią nuomonę, kurią buvo
susidariusios. Tikras siaubas.
Ponui Gopnikui, pasodintam priešingoje stalo pusėje, žmona buvo
nepasiekiama, bet jis nuolat dirsčiojo į Agnesę, nors tuo pat metu šypsojosi,
aplinkiniams spaudė rankas ir elgėsi kaip labiausiai atsipalaidavęs žmogus
pasaulyje.
— Kur ji?
Pasilenkiau, kad geriau girdėčiau Agnesę.
— Leonardo buvusioji. Kur ji? Luisa, tu privalai išsiaiškinti. Antraip man
niekaip nepavyks aprimti. Aš jaučiu ją.
Didžioji akistata su purpuru.
— Patikrinsiu svečių išdėstymą, — atsiprašiusi pakilau nuo stalo.
Prie valgomojo tarpdurio buvo stendas su atspausdintu planu.
Priėjusi pamačiau maždaug aštuonis šimtus smulkiai surašytų pavardžių,
bet suvokiau nenutuokianti, ar ankstesnioji ponia Gopnik iki šiol vadinasi
Gopnik. Kai panosėje nusikeikiau, iš užnugario atsklido Džošo balsas:
— Ar ką pametėte?
— Turiu, rasti pirmąją ‘ponią Gopnik, — tyliai atsiliepiau. — Gal kartais
žinote, ar ji susigrąžino mergautinę pavardę? Agnesei norėtųsi... bent
numanyti, kur ji sėdi.
 Džošas susiraukė.
— Mano draugė kiek įsitempusi, — pridūriau.
— Deja, neįsivaizduoju. Bet paklausiu tetos. Ji visus pažįsta. Likite čia.
Švelniai palietęs apnuogintą mano petį, Džošas nudrožė atgal į valgomojo
gilumą, o aš tuo tarpu pasistengiau vėl apsimesti pokylio dalyve, stendo
plane ieškančia pustuzinio artimų savo bičiulių, ir nepriminti žmogaus, kurio
oda staiga įgavo rausvą atspalvį.
Jis grįžo po minutės.
— Gopnik pavardės nepasikeitė, — pranešė. — Teta Nensė mano mačiusi
ją prie aukciono stalo, — jo pirštas manikiūro išdailintu nagu nuslydo vardų
sąrašu. — Štai. Šimtas keturiasdešimt ketvirtas staliukas. Ten
pasivaikščiojęs atkreipiau dėmesį į moterį, kuri atitinka jūsų apibūdinimą.
Vyresnė nei penkiasdešimties metų, tamsiaplaukė, iš „Chanel“ rankinės
šaudanti apnuodytas strėlytes? Pasodinta kaip įmanoma toliau nuo Agnesės.
— Ačiū Dievui. Jai neapsakomai palengvės.
— Niujorko matronos geba įvaryti baimės. Nenuostabu, kad Agnesė prašo
ją pasergėti. Ar Anglijos aukštuomenė tokia pat nuožmi?
— Anglijos? Hmm... aukštuomenės renginiuose paprastai nesilankau.
— Kaip ir aš. Atvirai kalbant, per darbo dieną taip nusiplūkiu, kad vakarais
man jėgų dažniausiai užtenka tik pakelti išsineštinio maisto valgiaraštį. Ką
jūs, Luisa, gyvenime veikiate?
— Eee... — ūmai nudūriau akis į savo telefoną. — Vaje, man reikia lėkti
pas Agnesę.
— Ar, iki jums išeinant, mes dar susitiksime? Kuris jūsų stalas?
— Trisdešimt antras, — atsakiau greičiau, nei mintyse perkračiau visas
priežastis, kodėl man derėjo patylėti.
— Tada iki pasimatymo, — mane trumpam užbūrė Džošo šypsena. — Beje,
turiu pasakyti, kad atrodote nuostabiai, — jis pasviro pirmyn ir prašneko
tylesniu balsu, dėl ko man šiek tiek užgaudė ausyje. — Jūsų suknelė,
sakyčiau, gražesnė nei draugės. Ar jau fotografavotės?
— Ką?
— Minutėlę, — Džošas pakėlė ranką ir, man nespėjus susigaudyti, ką jis
daro, mobiliuoju įamžino mus, kone suglaudusius galvas. — Štai. Duokite
savo telefono numerį, ir aš atsiųsiu nuotrauką.
— Ketinate ją atsiųsti man?
— Užuodžiate savanaudiškus motyvus? — jis plačiai nusišypsojo. —
Tebūnie, kadrą pasilaikysiu sau. Kaip atminimą apie dailiausią puotos
merginą. Nebent pageidausite jį ištrinti. Prašom. Šalinkite, — Džošas atkišo
telefoną.
Mano akys smigo į ekraną, o pirštas pakibo virš mygtuko, visgi ranką
netrukus nuleidau.
— Trinti atvaizdą žmogaus, su kuriuo ką tik susipažinai, nemandagu. Bet,
hm... ačiū... ir dėkui, kad patikrinote staliukus. Jūs labai malonus.
— Džiaugiuosi galėdamas padėti.
 Mes apsimainėme vypsniais. Po akimirkos, kol dar pajėgiau tvardytis nieko
nepridūrusi, nuskubėjau atgal prie stalo.

Perdaviau Agnesei geras naujienas — ji išklausė ir gana garsiai atsiduso,

tada užkandau jau atšalusios žuvies laukdama, kada gi liausis spengimas
galvoje. Jis — ne Vilas. Džošo balsas ne toks. Antakiai ne tokie. Jis gimęs
Jungtinėse Valstijose. Bet iš kitų išsiskyrė savo manieromis — savikliovos ir
aštraus proto kombinacija, veido mina, skelbiančia, kad jis įveiktų bet kokius
sunkumus, žvilgsniu, kuris mane .sakytum išskobė. Pažvairavau sau per petį
ir atsiminiau nepasiteiravusi, kur konkrečiai Džošas sėdi.
— Luisa?
Nukreipiau akis dešinėn. Agnesė įdėmiai žiūrėjo į mane.
— Man reikia į tualetą.
Tik po minutės susigaudžiau, kad man derėtų ją lydėti.
Mudviem slenkant tarp stalų moterų tualeto link, aš stengiausi nesidairyti
po salę ir neieškoti Džošo. Visi stebeilijosi į Agnesę — ne vien dėl išskirtinio
apdaro, bet ir dėl jos magnetizmo, įgimto gebėjimo prikaustyti žmonių
žvilgsnius. Ji žingsniavo pakėlusi smakrą, atstačiusi krūtinę, kaip tikra
karalienė.
Vos tik mes atsidūrėme tualeto patalpoje, Agnesė susmuko ant kampe
stovinčio šezlongo ir gestu manęs paprašė duoti cigaretę.
— O, Dieve. Šis vakaras... aš gausiu galą, jeigu artimiausiu metu iš čia
nedingsime.
Patarnautoja, į septintą dešimtį persiritusi moteris, išvydusi cigaretę
kilstelėjo antakį, bet nusisuko.
— E... Agnese, vargu ar čia galima rūkyti.
Ji neketino paisyti draudimų. Turtuoliams, matyt, nerūpėjo kitų žmonių
taisyklės. Ir kaip vietiniai ją nubaustų — išvarytų į gatvę?
Agnesė prisidegė cigaretę, užplėšė dūmą ir su palengvėjimu atsiduso.
— Fui. Ši suknelė klaikiai nepatogi. O siaurikės mane raižo kaip sūrio
pjaustyklė, — kalbėdama ji ėmė rangytis priešais veidrodį, į viršų
trūkčiodama savo apdarą, manikiūro išpuoselėtais pirštais krapštydamasi po
audiniu. — Nežinau, kam išvis užsimoviau apatinius.
— Bet jaučiatės gerai?
Ji nusišypsojo.
— Taip, gerai. Šį vakarą sutikau malonių žmonių. Tas Džošas labai mielas,
draugiškai elgėsi ir ponas Pitersonas, sėdintis priešais mane. Viskas ne taip
jau blogai. Kai kurie turbūt jau susitaikė, kad Leonardas turi kitą žmoną.
— Jiems tereikėjo daugiau laiko.
— Laikyk. Aš turiu pasiusioti.
Agnesė perleido cigaretę ir pranyko kabinoje. Suėmiau ją dviem pirštais it
bengališkąją ugnelę. Mudvi su patarnautoja susižvalgėme, ir aš gūžtelėjau
pečiais tarsi klausdama: Ką gi man daryti?
— O, Dieve, — iš už durų atvilnijo Agnesės balsas. — Man teks išsirengti.
Suknelės neįmanoma pakelti viršun. Vėliau padėsi užsegti užtrauktuką.
 — Be abejo, — atsiliepiau.
Patarnautojos antakiai šovė aukštyn. Mes tramdėmės, kad nepradėtume
krizenti.
Į tualetą įžengė dvi vidutinio amžiaus moterys. Jos nepritariamais
žvilgsniais nudelbė mano cigaretę.
— Matai, Džeine, juos tartum apima beprotybė, — tarė viena, priešais
veidrodį apžiūrinėdama šukuoseną.
Neaišku, kodėl apskritai varginosi: plaukus stingdė toks gausus lako kiekis,
kad jų, manau, nebūtų ištaršęs nė dešimtos kategorijos uraganas.
— O taip. Esame tai regėjusios milijoną kartų.
— Tik paprastai jiems užtenka padorumo reikalus tvarkyti diskretiškai. Štai
kas nuvylė Katriną. Takto stoka.
— Jai būtų gerokai lengviau, jeigu pasirinktas žmogus būtų aukštesnio
lygio.
— Teisingai. Jis elgiasi taip šabloniškai.
Moterų galvos pakrypo į mane.
— Luisa? — iš gardelio atsklido prislopintas balsas. — Gali ateiti?
Staiga įsisąmoninau, ką porelė apkalba. Perpratau iš jų veidų.
Trumpam įsivyravo tyla.
— Jūs juk žinote, kad čia nerūkoma? — kandžiai paklausė viena iš
moteriškių.
— Rimtai? Oi, atleiskite.
Sumaigiau, nuorūką į praustuvą ir apliejau ją šlakeliu vandens.
— Luisa, ar padėtum? Man stringa užtrauktukas.
Jos sumetė, kas prašo pagalbos. Kai du pridėjo prie dviejų, abiejų išraiškos
atrodė bejausmės.
Praslinkau pro šalį, du sykius pabeldžiau į kabinos duris ir ji mane įsileido.
Agnesė stovėjo tik segėdama liemenėle, o geltona, ankšta vamzdžio
formos suknelė buvo užstrigusi ties juosmeniu.
— Kas... — prasižiojo.
Prispaudžiau pirštus sau prie lūpų ir gestu parodžiau išorėn. Agnesė
pažvelgė į duris lyg būtų gebėjusi matyti kiaurai pertvaras ir jos bruožus
iškreipė grimasa. Prie talijos už kažko užkliuvęs, per du trečdalius atsegtas
užtrauktukas nejudėjo iš vietos. Du tris kartus jį patimpčiojau, tada iš
rankinuko išsitraukiau mobilųjį ir įjungusi žibintuvėlį pabandžiau įžiūrėti, kas
jį sulaiko.
— Pataisysi? — kuždomis prabilo Agnesė.
— Stengiuosi.
— Tu privalai. Juk negaliu taip pasirodyti kitoms moterims.
Agnesė siaura liemenėle stypsojo vos už kelių colių nuo manęs, nuo
balzgano kūno sklido šiltos brangių kvepalų bangos. Pamėginau ją apsukti,
prisimerkusi įsižiūrėti į užtrauktuką, deja, man nieko neišdegė. Mudviem
reikėjo erdvės, kad ji nusivilktų suknelę ir leistų paknebinėti užtrauktuką,
kitaip jo neužsegsime. Pakėliau į ją akis ir gūžtelėjau pečiais. Agnesės veide
sušmėžavo sielvartas.
 — Kabinoje neką padarysime. Trūksta vietos. Ir aš nieko nematau.
— Man negalima išeiti pusnuogei. Jos vadins mane kekše.
Nevilties apimtos Agnesės rankos šovė aukštyn, delnai prilipo prie
skruostų.
Bendroje tualeto patalpoje kybanti slogi tyla liudijo, kad moterys laukia
mūsų veiksmų. Nė neapsimetė einančios į kabiną nusišlapinti. Abi
pakliuvome į spąstus. Atšlijau ir susimąsčiusi papurčiau galvą. Staiga radau
išeitį.
— Milžiniškas didysis pirštas, — vos girdimu balsu pratariau.
Jos akys suapvalėjo.
Linktelėjau įdėmiai žiūrėdama į Agnesę. Ji sekundę kitą raukėsi, bet
galiausiai nušvito.
Pravėriau gardelio duris ir pasislinkau į šalį. Agnesė giliai įkvėpė, ištiesino
pečius ir praėjo pro moteris tarsi supermodelis iš madų šou užkulisių,
apsitaisiusi suknele, kurios viršutinė dalis buvo nuslydusi iki liemens,
užsisegusi liemenėlę, savo menkais trikampėliais veik nepridengiančią
blyškios krūtinės. Sustingo vidury patalpos ir palinko į priekį, kad atsargiai
nutraukčiau apdarą jai per galvą. Vėl atsitiesė likusi nuoga, jei tik
neskaitytume dviejų nėriniuotų skiautelių, akivaizdžiai bylojančių apie jų
savininkės lengvabūdiškumą. Žvelgti į moteris nedrįsau, bet kai per ranką
persimečiau geltonąją suknelę, mane pasiekė į plaučius teatrališkai
įsiurbiamo oro garsai, ir aš pajutau, kaip erdvę virpina jų aidas.
— Taigi aš... — prabilo viena.
— Mem, gal jums praverstų siuvimo reikmenys? — prie manęs priėjusi
patarnautoja atidarė dėžutę, o tuo metu Agnesė grakščiai įsitaisė šezlonge,
ilgas baltas kojas kukliai tiesdama į šoną.
Į tualetą žengė dar dvi moterys, kurios liovėsi bendravusios, vos tik išvydo
iki apatinių nusirengusią Agnesę. Viena atsikosėjo, tada abi sąmoningai
nusigręžė ir mikčiodamos užvedė kalbą kita banalia tema. Agnesė lūkuriavo
prisėdusi ir, rodės, palaimingai nematė atvykėlių.
Kai patarnautoja man padavė segtuką, jo galu užkabinau susipynusią giją,
švelniai ją patampiau ir išlaisvinau iš užtrauktuko, kuris vėl ėmė sklandžiai
judėti.
— Pavyko!
Agnesė atsistojo, įsikibo į patarnautojos ištiestą ranką ir elegantiškai įkėlė
kojas į savo vakarinę suknelę, kuria mudvi greitai apgaubėme Jos kūną.
Suknelės viršui pasiekus pečius, užsegiau užtrauktuką, ir audinys vėl idealiai
prigludo prie kūno. Agnesė suglostė audinį, įsupusi kaip smilga ilgas kojas.
Patarnautoja pasiūlė plaukų lako flakoną.
— Leiskite man, — sušnibždėjo, pasilenkė ir laku apipurškė sagtį. — Dabar
jis nepakrutės.
Atsakiau jai džiugiu vypsniu.
— Dėkui. Jūs labai maloni, — Agnesė rankinėje rado penkiasdešimties
dolerių banknotą, padavė jį moteriškei ir šypsodamasi pasisuko į mane. —
Luisa, mieloji, gal jau grįžkime prie stalo?
 Tada ponia Gopnik valdingai linktelėjo pirmoms dviem damoms, aukštai
pakėlė galvą ir neskubriai nužingsniavo prie durų.
Aplink mus viešpatavo tyla. Patarnautoja atsigręžė į mane ir išsišiepusi
paslėpė pinigus kišenėje.
— Va čia tai aukštas lygis, — netikėtai garsiai pasakė.
 6
Kitą rytą Džordžas pas mus neužėjo. Niekas man nepranešė, kad jis
nepasirodys. Pasėdėjau koridoriuje užsimovusi šortus, apsiblaususi, tarsi
smėlio pilnomis akimis, kol pusę aštuntos sumečiau, kad šiandien treniruotė
veikiausiai nevyks.
Ponia Gopnik pakirdo tik po devintos, dėl ko Ilarija žvalgydamasi į laikrodį
nepritariamai caksėjo liežuviu. Iš Agnesės gavau žinutę, kuria prašė atšaukti
dieną numatytus susitikimus. Vėliau, įpusėjus rytui, ji pareiškė norinti apeiti
Centrinio parko vandens saugyklą. Lauke gairino atšiaurus vėjas, tad mudvi
vaikštinėjome, šalikais apsimuturiavusios smakrus ir į kišenes susibrukusios
rankas. Aš kiaurą naktį mintijau apie Džošo veidą. Vis dar jaučiausi išmušta
iš pusiausvyros ir ūmai suvokiau spėliojanti, kiek Vilo antrininkų šiuo metu
gyvena skirtingose valstybėse. Džošo antakiai buvo tankesni, akys —
kitokios spalvos, ir jo akcentas, be abejo, nepriminė Vilo tarsenos. Vis
dėlto...
— Žinai, ką mes su draugėmis veikdavome, kai’ susitikdavome? — mano
apmąstymus nutraukė Agnesė. — Traukdavome į japonų užeigą, kuri veikia
prie Gramersio parko, valgydavome makaronus ir plepėdavome,
plepėdavome, plepėdavome.
— Keliaukime ten.
— Kur?
— Į makaronų užeigą. Pakeliui pasikvieskime jūsų drauges.
Agnesės veide nušvito viltis, bet po akimirkos ji paspyrė akmenėlį.
— Negaliu. Aplinkybės pasikeitusios.
— Jums nebūtina važiuoti Gario automobiliu. Mes sėstume į taksi.
Apsirengtumėte paprastai ir tiesiog šauniai praleistumėte laiką. Būtų tikrai
smagu.
— Ką tik sakiau. Aplinkybės pasikeitusios, — ji atsisuko. — Luisa, esu tai
bandžiusi. Kurį laiką. Mano draugės smalsios. Nori žinoti viską apie mano
gyvenimą. Bet kai atskleidžiu tiesą, jos tampa... keistos.
— Keistos?
— Kadaise buvome tokios pačios, supranti? Dabar visos sako, kad
nebesuvokiu, kokie sunkumai jas kamuoja. Mat esu turtinga. Kažkodėl man
nevalia turėti problemų. Arba jos bendraudamos elgiasi neįprastai, lyg
būčiau kitas žmogus. Tarsi geri dalykai, kuriuos patyriau, niekais paverčia jų
malonius išgyvenimus. Argi, tavo nuomone, aš galiu aimanuoti dėl ūkvedės,
kai mano bičiulės nė neturi savų namų?
Ji sustojo ant tako.
— Po vestuvių iš Leonardo gavau tam tikrą sumą, kaip dovaną, kad man
nereikėtų nuolat prašyti pinigų. Dalį sumos perleidau Polai, geriausiai savo
bičiulei. Daviau dešimt tūkstančių dolerių išsimokėti skolas, pradėti
gyvenimą iš naujo. Ji neapsakomai džiaugėsi. Ir aš džiaugiausi! Juk padėjau
draugei! Jos, kaip ir manęs, nebekamavo rūpesčiai! — Agnesės balse
pasigirdo nostalgija. — Bet paskui... ji vis atsisakydavo susitikti. Pasikeitė,
pasidarė pernelyg užimta, kad matytųsi su manimi. Po truputį suvokiau, kad
dėl pagalbos Pola griežia dantį. Pyksta nesąmoningai, bet regėdama mane
tegali galvoti apie savo įsiskolinimą. O ji išdidi, labai išdidi. Ir nenori gyventi
jusdama apmaudą. — Todėl... — Agnesė patraukė pečiais, — vengia kartu
pietauti ir neatsako į skambučius. Dėl pinigų praradau draugę.
— Problemos yra problemos, — tarstelėjau, nes ji aiškiai laukė mano
reakcijos. — Kad ir kokios jos būtų.
Agnesė žengė į šoną ir praleido paspirtuku riedantį mažylį. Palydėjo jį
mąsliu žvilgsniu ir atsigręžė.
— Cigarečių turi?
Pamoką jau buvau išmokusi. Atkišau jai kuprinėje sugraibytą pakelį.
Pataikauti žalingam įpročiui gal ir nederėjo, bet ponia Gopnik — mano
darbdavė. Ji užsirūkė ir išpūtė pailgą dūmų sruogą.
— Problemos yra problemos, — lėtai pakartojo. — Luisa Klark, ar tave
slegia kokios nors problemos?
— Aš ilgiuosi mylimo vyro, — atsiliepiau, taip ramindama ir save. — Bet, iš
esmės, viskas gerai. Čia... nuostabu. Šiame mieste esu laiminga.
Agnesė sulinksėjo galva.
— Pati jaučiausi panašiai. Niujorkas! Kur nuolat galima pamatyti ką nors
nauja. Kur netrūksta įdomybių! Bet dabar... pasigendu... — ji nebaigė
sakinio.
Moters akys, rodės, pritvinko ašarų, bet po akimirkos veidas tapo
bejausmis.
— Žinai, kad ji manęs nekenčia?
— Kas?
— Ilarija. Toji žiežula. Ūkvede dirbo buvusiajai Gopnik, ir Leonardas
neketina jos atleisti. Todėl namie esu įstrigusi kartu su ja.
— Galbūt, laikui bėgant, Ilarija jus pamėgs.
— Galbūt, laikui bėgant, pridės arseniko man į maistą. Matau, kaip į mane
žiūri. Ji trokšta mano mirties. Ar žinai, kaip jautiesi, kai gyveni su žmogumi,
kuris trokšta tavo mirties?
Ilarija šiurpino ir mane. Bet aš vengiau apie tai kalbėti. Mes pajudėjome iš
vietos.
— Kitados dirbau vyrui, kuris, buvau tikra, iš pradžių manęs nepakentė, —
atsakiau. — Bet pamažu susigaudžiau, kad aš čia niekuo dėta. Jis tiesiog
nepakentė savo gyvenimo. Paskui, kai geriau pažinome vienas kitą,
sutarėme visai neblogai.
— Ar jis kada „netyčia“ išdegino skylę tavo mėgstamoje palaidinukėje? Ar
tavo apatinius kada skalbė plovikliu žinodamas, kad nuo jo ims niežėti
tarpkojį?
— Eee... ne.
— Ar nekreipdavo dėmesio į penkiasdešimt kartų sakytas pastabas, koks
maistas tau nepatinka, ir specialiai jį patiekdavo, kad susidarytų įspūdis,
neva nuolat bambi? Ar skleisdavo apkalbas, dėl kurių atrodydavai kaip
prostitutė?
 Prasižiojau it auksinė žuvelė. Užsičiaupiau ir pakračiau galvą.
Agnesė atmetė plaukus sau nuo veido.
— Luisa, aš jį myliu. Bet gyventi Leonardo pasaulyje neįmanoma. Mano
gyvenimas neįmanomas... — ji vėl nutyko.
Stabtelėjome ir pažvelgėme į mus lenkiančius žmones: riedutininkus,
vaikus, tarškančius dviračiais su dviem papildomais ratukais, už parankių
įsikibusias poras, policininkus su tamsiais akiniais. Temperatūra nukrito, ir
aš, vilkinti tik treningą, nevalingai suvirpėjau.
Ji atsiduso.
— Tiek to. Grįžkime. Pažiūrėkime, kokį mėgstamą mano drabužį Žiežula
sunaikino šiandien.
— Ne, — atsiliepiau. — Užkąskime tų makaronų. Galėtume nuveikti bent
jau tiek.

Sėdusios į taksi pasiekėme Gramersio parką ir iš automobilio išlipome prie

rausvo smiltakmenio namo, stovinčio įtartinoje ir tokioje apskretusioje
gatvelėje, kad joje, regis, buvo nesunku užsikrėsti kokiu siaubingu žarnyno
virusu. Tačiau Agnesė pagyvėjo, vos tik prisistatėme į vietą. Atsiskaitė su
vairuotoju, laiptais užbėgo iki durų ir smuko į tamsią patalpą, o iš virtuvės
išnirusi jauna japonė rankomis apsivijo Agnesę, tarytum jos nuo senų laikų
būtų geriausios draugės. Tada įsitvėrė viešniai į alkūnę vis reikalaudama
paaiškinti, kodėl taip ilgai čia nesirodė. Agnesė nusitraukė megztą kepuraitę,
ėmė miglotai burbenti, esą turėjo daug veiklos, tuokėsi, kraustėsi į naujus
namus, bet nė neužsiminė apie tikrąjį permainų mastą. Pamačiau, kad ji
mūvi vestuvinį, o ne sužadėtuvių žiedą su didžiuliu deimantu, kurį kilnojant
galima treniruoti trigalvius raumenis.
Kai nuslydome ant plastikinio gardelio suolų, priešais mane sakytum
atsisėdo visiškai kita moteris — linksma, guvi, skardžiabalsė, netikėtai
prapliumpanti kvatoti, — ir aš supratau, kodėl ponas Gopnikas ją pamilo.
— Kaip su juo susipažinote? — paklausiau, mudviem šliurpsint plikinantį
skystį iš romėnų dubenėlių.
— Su Leonardu? Aš buvau jo masažuotoja, — Agnesė pritilo it
lūkuriuodama, kada pasibaisėsiu, galop, kai vis dėlto nesureagavau, ji
nuleido galvą ir tęsė: — Dirbau „St. Regis“ viešbutyje. Ir tenykščiai kartą per
savaitę siųsdavo masažuotoją į jo namus — dažniausiai Andrė, puikų
specialistą. Bet tądien Andrė susirgo, ir man liepė jį pavaduoti. Atsimenu,
kaip mąsčiau: o ne, dar vienas tipas iš Volstrito. Supranti, dauguma jų tikri
mulkiai. Nė nelaiko tavęs žmogumi. Nesivargina sveikintis, nebendrauja...
Kai kurie netgi prašo... — ji prašneko tyliau: — laimingos pabaigos. Žinai, ką
reiškia „laiminga pabaiga“? Lyg tu būtum prostitutė. Fui. Bet Leonardas
elgėsi maloniai. Paspaudė man ranką ir paklausė, ar norėčiau angliškos
arbatos, vos tik įžengiau pro duris. Masažuojamas jautėsi nepaprastai
laimingas. Ir man pasidarė aišku...
— Kas?
— Kad ji niekada nesiliesdavo prie vyro. Kalbu apie žmoną. Tai matyti, kai
prisilieti prie kūno. Ji šalta, labai šalta moteris, — Agnesė nudelbė akis. — O
jį kai kada kamuodavo stiprus skausmas. Geidavo sąnarius. Dar iki
atvykstant Neitanui. Beje, Neitaną pasiūliau aš. Norėjau, kad Leonardas būtų
sveikas ir geros formos. Žodžiu, tąkart labai stengiausi išmasažuoti jį kaip
pridera. Dirbau ilgiau nei įprastą valandą. Klausiausi, ką sako jo kūnas. Po
procedūrų Leonardas buvo neapsakomai dėkingas. Todėl kitą savaitę vėl
paprašė atsiųsti mane. Andrė neapsidžiaugė, bet ką aš galėjau padaryti? Nuo
tada į jo apartamentus važiuodavau du kartus per savaitę. Pasitaikydavo
dienų, kai po masažo Leonardas pasiūlydavo angliškos arbatos, kurią
gerdami mudu šnekučiuodavomės. Vėliau... na, man pasidarė sunku ten
lankytis. Nes suvokiau, kad po truputį jį įsimyliu, o mums buvo draudžiama
užmegzti ryšius su klientais.
— Kaip gydytojams su pacientais. Arba mokytojams.
— Teisingai, — Agnesė nutilo ir į burną įsimetė virtinuką. Kiek man teko
regėti, vienu prisėdimu sukirto didesnį maisto kiekį nei bet kada anksčiau. Ji
kurį laiką tylėdama kramtė. — Bet tas vyras niekaip neiškrito iš galvos. Koks
jis liūdnas. Koks švelnus. Ir koks vienišas! Po kurio laiko paprašiau Andrė
perimti Leonardą. Tenai vykti nebegalėjau.
— Kas atsitiko paskui? — aš lioviausi valgyti.
— Leonardas prisistatė prie mano namų! Kvinse! Iš kažkur gavo adresą ir
didžiuliu limuzinu atvažiavo iki mano daugiabučio. Su draugėmis rūkiau ant
priešgaisrinių laiptų, kai jis išlipo iš mašinos ir šūktelėjo: “Noriu su tavimi
pakalbėti.“
— Kaip filme „Graži moteris“.
— Taip! Būtent! Kai atėjau, ant šaligatvio radau Leonardą įniršusį. Jis ėmė
kamantinėti: „Ar tave kaip nors įžeidžiau? Ar nederamai bendravau?“ Aš viso
labo purčiau galvą. Paslankiojęs pirmyn atgal, jis tarė: „Kodėl tu nesirodai?
Andrė paslaugų nebenoriu. Man reikia tavęs.“ Apsiverkiau lyg paikšė.
Jos akys prisipildė ašarų.
— Žliumbiau vidurdienį stovėdama gatvėje, draugėms stebint. „Aš negaliu
sakyti“, — atsiliepiau, ir Leonardas įsiuto. Paklausė, gal jo žmona
nemandagiai šnekėjo su manimi. Gal kas nutiko darbovietėje? Neištvėrusi
paaiškinau: „Nebegaliu atvažiuoti, nes jus pamėgau. Labai. Bet taip elgtis
neprofesionalu. Man gresia netekti darbo.“ Jis tik išpūtė akis ir nieko nesakė.
Nė žodžio. Paskui greitai grįžo į automobilį ir liepė vairuotojui važiuoti. O, ne,
pagalvojau, daugiau jo nebepamatysiu ir dar prarasiu darbą. Kitą dieną
keliaudama į viešbutį baisiai nervinausi. Siaubingai nervinausi, Luisa. Iš
baimės man suko vidurius.
— Manėte, kad jis įskųs jus viršininkui.
— Taip. Bet žinai, kas manęs tenai laukė?
— Kas?
— Milžiniška raudonų rožių puokštė. Didžiausia, kokią buvau mačiusi,
aksomu kvepiančios nuostabios gėlės. Žiedlapiai tokie švelnūs, kad juos
norėjosi paliesti. Jokios kortelės su užrašu. Bet aš kaipmat supratau, kas jas
atsiuntė. Po puokštę gaudavau kasdien. Mūsų butą užtvindė rožės. Draugės
skųsdavosi, kad nuo stipraus aromato jas pykina, — Agnesė nusijuokė. —
Vieną dieną jis vėl atvažiavo į Kvinsą ir, man nulipus žemyn, paprašė sėstis į
automobilį. Kai įsitaisėme viduje, Leonardas liepė vairuotojui kiek
pasivaikščioti, vėliau paaiškino man, esą jaučiasi nelaimingas, apie mane
galvoja nuo pirmos mūsų pažinties akimirkos, todėl pakaktų vieno mano
žodžio, kad išsiskirtų su žmona, ir mudu apsigyventume drauge.
— Iki tol nė nebuvote pasibučiavę?
— Nė karto. Na, jo strėngalį masažuoti teko, bet tai visai kas kita, —
Agnesė giliai atsikvėpė mėgaudamasi prisiminimais. — Ir man nekilo jokių
abejonių. Aš tiesiog žinojau, kad mums lemta būti kartu. Todėl ištariau:
„Taip.“
Klausiausi lyg užburta.
— Po pietų jis grįžo namo ir pareiškė žmonai norįs skirtis. Ji įsiuto. Klaikiai
supyko. Kai paklausė, kodėl Leonardas taip elgiasi, jis atsakė, kad negali
gyventi santuokoje, kurioje nebeliko meilės. Vakare paskambino man iš
viešbučio, paprašė susitikti, ir aš nusigavau į „Ritz Carlton“. Esi kada
nakvojusi „Ritz Carlton“ apartamentuose?
— Hm... ne.
— Kai įžengiau į kambarį, Leonardas liko stovėti prie durų, tartum iš
susijaudinimo nebūtų įstengęs prisėsti. Pareiškė žinąs, kad elgiasi
stereotipiškai, esąs man per senas, ir jo kūnas nualintas artrito, bet jei tikrai
norėčiau būti drauge, jis iš visų jėgų stengtųsi, kad jausčiausi laiminga. Nes
dėl mūsų nuojauta jo neapgauna, supranti? Kad mudu — giminingos sielos.
Paskui mudu apsikabinome, galų gale pasibučiavome, kiaurą naktį
praleidome kalbėdami ir kalbėdami apie savo vaikystę, gyvenimą, viltis,
svajones.
— Man neteko girdėti nieko romantiškesnio.
— Ir dulkinomės, be abejo. O, Dieve, aš jaučiau, kad tas vyras buvo
sustingęs ne vienus metus.
Sulig paskutiniais jos žodžiais iškosėjau ramenus ant stalo. Kilstelėjusi akis
pamačiau, kad nuo gretimų staliukų mus stebi keli žmonės.
Agnesė prabilo garsiau, ėmė gestikuliuoti.
— Tu nepatikėtum. Leonardą tarsi buvo užvaldęs alkis, kuris daugelį metų
pulsavo jo organizme. Pulsavo! Pirmąją mudviejų naktį jis negalėjo manimi
pasisotinti.
— Aiškų, — spigiai išlemenau ir popierine servetėle nusišluosčiau lūpas.
— Mūsų kūnų sąlytis prilygo tikram stebuklui. Vėliau ištisas valandas
gulėjome vienas kito glėbyje — Leonardas nuleido galvą man ant krūtinės, o
aš, apsivijusi jį rankomis ir kojomis, prisiekiau, kad jis niekada nebežvarbs.
Supranti?
Užeigoje įsivyravo tyla. Už Agnesės sėdintis vaikinas su džemperiu
stebeilijosi jai į pakaušį ir laikė šaukštelį pakeltą, bet taip ir nepasiekusį
burnos. Atkreipęs dėmesį, kad į jį žvelgiu, triukšmingai numetė šaukštą ant
stalo.
— Kokia... kokia žavinga istorija.
 — Ir Leonardas savo pažadus tęsi. Išpildė visus. Mes laimingi kartu.
Nepaprastai laimingi, — Agnesės veidas kiek apniuko. — Bet jo duktė manęs
nekenčia. Ankstesnė ponia Gopnik manęs nekenčia. Kaltina mane dėl visko,
nors pati vyro nemylėjo. Aplinkiniams pasakoja, kad aš — blogas žmogus,
nes nuviliojau sutuoktinį.
Nė nenumaniau, ką sakyti.
— Kas savaitę privalau važiuoti į labdaros renginius ir kokteilių vakarėlius,
šypsotis ir dėtis nieko nežinanti apie paskalas ir nenutuokianti, kaip moterys
į mane žiūri. Aš ne tokia, kokia mane laiko. Moku keturias kalbas. Groju
pianinu. Turiu gydomojo masažo specialistės diplomą. Ar žinai, kokia kalba ji
pati šneka? Veidmainystės. Deja, apsimesti, kad neskauda širdies, sunku.
Vaizduoti, kad tau nusispjauti, nelengva, supranti?
— Žmonės keičiasi, — viltingai atsiliepiau. — Su laiku.
— Ne. Vargu ar tai įmanoma.
Agnesės veide šmėstelėjo ilgesys. Po akimirkos ji patraukė pečiais.
— Bet nereikia prarasti optimizmo. Jie gan senyvi. Artimiausiu metu kas
nors galbūt mirs.

Popiet, kol Agnesė snaudė, o Ilarija triūsė žemutiniame aukšte,

paskambinau Semui. Nuo ano vakaro įvykių ir Agnesės išpažinties man
tebesvaigo galva. Aš sakytum buvau perkelta į kitą erdvę. Jaučiu, kad esi ne
tiek asistentė, kiek mano draugė, tarė Agnesė pakeliui į namus. Gera, kai
atsiranda žmogus, kuriuo gali pasikliauti.
— Gavau tavo nuotraukas, — pasakė jis. Londone buvo vakaras, ir pas
Semą ketino nakvoti Džeikas, jo sūnėnas. Fone skambėjo muzika. — Atrodei
žavingai, — pratęsė arčiau prie lūpų prikišęs telefoną.
— Aš gyvenime nebevilkėsiu tokios suknelės. O puota įspūdinga.
Patiekalai, muzika, banketų salė... Keisčiausia, kad dalyviai į nieką nekreipė
dėmesio. Nematė, kas juos supa! Vieną sieną nuo grindų iki lubų dengė
gardenijos ir lempučių girliandos. Milžinišką sieną! Dar buvo fantastiškai
nuostabus šokoladinis pudingas — tirpstantis burnoje, su šokoladinėmis
plunksnomis, sudėtomis viršuje, ir mažučiais triufeliais, pabertais iš kraštų,
bet jo neragavo jokia moteris. Jokia! Apėjau visus stalus ir tyčia patikrinau.
Man kirbėjo pagunda įsimesti keletą triufelių į rankinuką, bet galiausiai
nusprendžiau, kad jie gali ten tirpti. Guldau galvą, kad viešbučiui teko viską
išmesti. Beje, kiekvieną stalą dailino skirtingos puošmenos — iš geltonų
plunksnų sulipdyti įvairūs paukščiai. Ant mūsiškio tupėjo pelėda.
— Regis, vakarą praleidai neblogai.
— Vienas barmenas maišė kokteilius, remdamasis kliento charakterio
ypatybėmis. Kai apie save pasakydavai tris dalykus, jis suplakdavo
konkrečiai tau skirtą gėrimą.
— Gavai ir tu?
— Ne. Vyrukui, su kuriuo bendravau, davė „Sūrų šunį“, todėl išsigandau,
kad man įbruks „Prikeliantį iš mirusiųjų“, „Slidų spenelį“ ar ką nors
panašaus. Taigi apsiribojau šampanu! Apsiribojau šampanu! Nieko sau, ar
ne?
— Su kuo tų šnekėjaisi? — po nedidelės pauzės paklausė Semas.
Dideliam mano susierzinimui, aš irgi atsiliepiau ne iš karto.
— O... su tokiu... Džošu Kostiumuotuoju. Jis palaikė man ir Agnesei
draugiją, kai laukėme sugrįžtančio pono Gopniko.
Dar viena pauzė.
— Puiku.
Puoliau pakrikai taukšti:
— Smagiausia, kad nereikia kvaršinti galvos, kaip parsibelsti namo, nes
gatvėje visada lūkuriuoja automobilis. Netgi tada, kai keliauji į parduotuves.
Vairuotojas privažiuoja prie durų, tavęs lukteli arba apsuka kvartalą, o tu
išeini pro duris, ir... ta-dam! Štai tavo blizgantis juodas limuzinas. Lipk
vidun. Sumesk krepšius į bagažinę. Tik vietiniai ją vadina bagažo skyriumi.
Jokių naktinių autobusų. Jokio vėlyvo metro, kur žmonės tau apvemia batus.
— Aukštuomenės gyvenimas, ar ne? Tu nenorėsi grįžti namo.
— O, ne. Čia ne mano pasaulis. Aš tesu prielipą. Bet iš arti jį pamatyti
įdomu.
— Lu, man jau laikas — ruošiausi nuvežti Džeiką į piceriją.
— Bet... bet mes beveik nepasikalbėjome. Kas pas tave geresnio? Dėstyk
naujienas.
— Gal kitą kartą. Džeikas alkanas.
— Gerai! — pernelyg šaižiai atsakiau. — Nuo manęs pasisveikink su juo.
— Gerai.
— Myliu tave.
— Ir aš — tave.
— Liko tik savaitė! Skaičiuoju dienas!
— Jau turiu lėkt.
Nutrūkus ryšiui, pasijutau nei šiaip, nei taip. Nesuvokiau, kas ką tik nutiko.
Minutę, sėdėdama ant lovos krašto, nesijudinau iš vietos. Galiausiai
dirstelėjau į Džošo vizitinę kortelę, kurią, prieš mums išeinant iš viešbučio,
jis įbruko man į delną ir privertė sugniaužti.
Paskambinkite. Aprodysiu jums šaunias vietas.
Paėmiau kortelę ir atsakiau mandagia šypsena. Ši, žinoma, galėjo reikšti
bet ką.
 7
Spalio 6, antradienis

Sveika, Luisa,

tikiuosi, jūsų reikalai klostosi puikiai, ir Niujorkas jums patinka. Iš Lilės,

manau, gaunate žinučių, bet paskutinis mudviejų pokalbis suteikė peno
apmąstymams, tad iš pastogės atsinešiau keletą laiškų, kuriuos Vilas siuntė,
kai gyveno ten. Spėju, kad jie pradžiugins jus. Kaip žinote, mano sūnus
dievino keliauti, todėl pamaniau, kad apsidžiaugsite galėdama atsekti, ką jis
veikė.
Porą perskaičiau pati, ir jie sužadino liūdnai malonias emocijas.
Pasilaikykite laiškus iki kito mūsų susitikimo.

Su geriausiais linkėjimais Kamila Treinor

Niujorkas 2004 12 06

Labas, mama,

galėjau tau paskambinti, bet laiko skirtumas kertasi su čionykšte

dienotvarke, todėl nutariau priblokšti tave laišku. Jei neklystu, rašau pirmą
kartą nuo tada, kai trumpai lankiau parengiamąją mokyklą. Aš nebuvau
sutvertas internatui, tiesa?
Taip, Niujorkas nuostabus. Neperimti jo energijos neįmanoma. Kasryt į
darbą išlekiu pusę šeštos. Mano firma įsikūrusi Finansiniame rajone,
Akmeninėje gatvėje. Naidželas man parūpino kabinetą (ne kampinį, bet tokį,
pro kurio langą atsiveria puikus vaizdas į vandenį — iš visko sprendžiant,
Niujorke mes vertinami būtent pagal šiuos dalykus), ir bendradarbiai atrodo
visai mieli. Perduok tėčiui, kad drauge su bosu ir jo žmona penktadienį
važiavau į Metropoliteno operą (žiūrėjau Štrauso „Rožės kavalieriaus“
pastatymą, mano nuomone, kiek persūdytą), ir tu apsidžiaugsi išgirdusi, kad
mačiau spektaklį „Pavojingi ryšiai“ Man nuolat tenka pietauti su klientais,
dalyvauti kompanijos rengiamose softbolo varžybose. Bet vakarais laiko
netrūksta: dauguma naujųjų kolegų vedę ir turi mažų vaikų, todėl barus
naršau vienas...
Buvau susitikęs su pora merginų, bet rimtų santykių neužmezgiau
(vietiniai pasimatymus, regis, telaiko malonia laisvalaikio veikla) — po darbo
dažniausiai plušu sporto klube arba susitinku su senais draugais. Aptikau
nemažai žmonių iš „Shipman“ firmos ir keletą pažįstamų iš mokyklos laikų.
Pasaulis visgi mažas... Dauguma ryžtingesni, tvirtesni, labiau išalkę, nei juos
pamenu. Taip atsiskleisti, ko gero, skatina miestas.
Beje! Šįvakar matysiuosi su Henrio Farsnvorčio dukra. Atsimeni ją?
Stortfoldo jojimo klubo šviesulį? Atrado save visai kitoje srityje — tapo
kažkokia apsipirkimų guru. (Nepuoselėk per didelių lūkesčių, nes darau
paslaugą Henriui, ir tiek.) Vešiuosi ją į savo pamėgtą kepsnių restoraną
Aukštutiniame Istsaide: tenai mėsos gabalai dideli kaip gaučo pončas.
Tikiuosi, ji ne vegetarė. Man susidarė įspūdis, kad maisto atžvilgiu savų
kaprizų turi visi čionykščiai.
Ir dar, aną sekmadienį sėdau į F trasos traukinį, išlipau priešingoje
Bruklino tilto pusėje ir, kaip siūlei, per upę patraukiau pėsčiomis. Kol kas
Niujorke nesu nuveikęs nieko, kas būtų šauniau. Aš tarsi atsidūriau viename
iš ankstyvųjų Vudžio Aleno filmų — na, žinai, viename iš tų, kuriuose jis už
pagrindines aktores vyresnis tik dešimtmečiu...
Pasakyk tėčiui, kad su juo susiskambinsiu kitą savaitę, ir nuo manęs
apkabink šunį.

Myliu, Vilas x

Kai mudvi sukirtome po dubenį pigių makaronų, mano ir Gopnikų santykiai

tam tikra prasme pasikeitė. Dabar aiškiau įsisąmoninau, kad man derėtų
palaikyti Agnesę, atliekančią savo naująjį vaidmenį. Jai reikėjo žmogaus,
kuriuo galėtų remtis ir kliautis. Dėl šio suvokimo ir keistos osmosinės
Niujorko energijos rytais kone stryktelėdavau iš lovos, ko nedariau nuo tų
laikų, kai dirbau Vilui. Mano manieros vertė Ilariją caksėti liežuviu ir vartyti
akis, o Neitanas šnairavo tarsi įtardamas, kad pradėjau vartoti narkotikus.
Bet viskas buvo elementaru. Aš troškau tapti puikia asistente. Troškau
pareigingai dirbti šiems nuostabiems žmonėms ir iš gyvenimo Niujorke
išpešti kiek įmanoma daugiau. Norėjau išsiurbti kiekvieną dieną iki kaulų
smegenų, kaip būtų elgęsis Vilas. Pirmąjį jo laišką perskaičiau ne vieną kartą
ir, atlėgstant nuostabai, kad girdžiu Vilo balsą, pajutau, jog mudu, du
atvykėlius į miestą, siejo kai kurie bendrumai.
Aš tobulėjau. Kas rytą laksčiau su Agnese ir Džordžu, kai kada net
sugebėdavau įveikti visą trasą ir man nė nesutraukdavo skrandžio. Tiksliai
išsiaiškinau, į kokias vietas Agnesė įprastai keliauja, jau žinojau, ko jai gali
prireikti, kaip ji rengsis ir ką parsiveš namo. Kai buto šeimininkė žengdavo į
koridorių, aš jos lūkuriuodavau apsirūpinusi vandeniu, cigaretėmis,
šviežiomis sultimis, pasirengusi šių dalykų pasiūlyti kone anksčiau, nei
Agnesė sumodavo jų norinti. Kai tekdavo dalyvauti oficialiuose pietuose, kur
grėsė susidurti su Siaubingomis Matronomis, iš anksto imdavau laidyti
juokelius, kad ji aprimtų, o paskui, Agnesei valgant, jai į mobilųjį siųsdavau
animuotus bezdančių pandų arba nuo batuto krentančių žmonių
paveikslėlius. Sėdėdama automobilyje sulaukdavau jos grįžtančios,
klausydavausi ašaringų pasakojimų, ką tos moterys jai sakė ir ko nesakė, su
užuojauta linksėdavau galva ir pritardavau: taip, jos pasibaisėtinos, bjaurios.
Atgrasios džiūsnos. Ir tikros beširdės.
Laikui bėgant, pramokau išlaikyti neįskaitomą miną, Agnesei kiek per daug
atvirai pasakojant apie žavingą, labai žavingą Leonardo kūną, apie begalę
nuostabiųjų jo, kaip meilužio, įgūdžių ir tramdyti juoką, kai nuskambėdavo
lenkiški žodžiai, kaip antai cholernica [* Bobpalaikė (lenk.).], kuriais ji
užgauliodavo Ilariją ir kurių ūkvedė nesuprasdavo.
Gana greitai suvokiau, kad Agnesė neturi jokių filtrų. Tėtė teigdavo, esą aš
visada čiaušku, kas papuola ant liežuvio galo, bet iš manęs tikrai
neišgirstumėte lenkiškos replikos „Pagiežinga sena šliundra!“ arba klausimo:
„Įsivaizduoji, kaip tai siaubingai Siuzanai Fitsvolter daro depiliaciją? Lyg nuo
midijos grando „barzdą“! Brr...“
Agnesė šiaip jau nebuvo tulžinga. Bet ji, matyt, jautė siaubingą spaudimą
deramai elgtis, rengtis, leistis nužiūrimai ir atrodyti aukšto lygio, kad man
teko pavirsti apsauginiu jos vožtuvu. Vos atsisveikinusi su kokia nors
draugija, imdavo ją plūsti, pratrūkdavo keiksmais, bet, prieš Gariui
parvežant mus namo, atgaudavo dvasinę pusiausvyrą ir su vyru susitikdavo
jau nurimusi.
Aš sukurpiau strategiją, kaip į Agnesės gyvenimą grąžinti malonumą
teikiančias smulkmenas. Kartą per savaitę, nieko nerašydamos į
dienotvarkę, vidury dienos nusibelsdavome į Linkolno aikštę, vietiniame kino
teatre prunkšdamos žiūrėdavome paikas, vulgarias komedijas ir kimšdavome
spragėsius. Arba apsikeisdavome iššūkiais užsukti į Madisono aveniu
dirbančius prašmatnius butikus, kur matuodavomės baisiausius dizainerių
apdarus, kokius tik pavykdavo rasti, rimtai grožėdavomės viena kita,
teiraudavomės: „Ar turite panašią suknelę, tik ryškesnės žalios spalvos?“,
tuo metu pardavėjos, viena akimi stebėdamos Agnesės „Hermės Birkin“
rankinę, šmirinėdavo aplinkui ir pro sukąstus dantis murmėdavo
komplimentus. Sykį Agnesė įkalbėjo poną Gopniką per pietus susitikti su
mumis ir ėmė sukiotis priešais vyrą tartum modelis, rodydama įvairius
klouniškus kostiumėlius, provokuodama jį nusikvatoti, stebėdama, kaip,
tramdant juoką, sutuoktiniui virpa lūpų kampučiai. „Kokia tu išdykusi“, —
vėliau pareiškė jis, meiliai linguodamas galva.
Bet man ūpą kėlė ne vien darbas. Bėgant laikui, vis geriau perpratau
Niujorką, o jis mainais pamažu įtraukė mane į savąjį pasaulį. Na, įsilieti į
imigrantų didmiestį nesudėtinga — jei neskaitytume retą stratosferą
atstojančios Agnesės kasdienybės, pati tebuvau dar vienas per kelis
tūkstančius mylių nuo gimtinės nutolęs žmogus, kuris bėgioja po miestą,
užsisako išsinešti gėrimą ar maisto ir, siekdamas priminti vietinį, nurodo
mažiausiai tris konkrečius dalykus, kurių nori kavoje arba sumuštinyje.
Aš stebėjau ir mokiausi.
Štai, ką per pirmą mėnesį sužinojau apie Niujorką.
1. Mūsų pastate kaimynai tarpusavyje nebendravo. Gopnikai viena kita
replika persimesdavo tik su Ašoku, o tas kalbėdavo su visais. Ponia De Vit,
senutė iš trečio aukšto, nė žodžio nepratardavo porelei, atsikėlusiai iš
Kalifornijos ir įsikūrusiai mansardoje; kostiumuotųjų pora iš ketvirto aukšto
judėdavo koridoriais, neatsiplėšdami nuo „iPhone“ ekranų, į mikrofonus arba
vienas kitam rėksmingai dalydami nurodymus. Su manimi praeinančia
nesisveikindavo netgi vaikai iš antro aukšto, gražiai aprengti nedidukai
manekenai, kuriuos vedžiodavo išvargusi jauna filipinietė — mažyliai kaskart
nudurdavo žvilgsnius į prabangų kilimą. Kai sykį nusišypsojau mergaitei, jos
akys suapvalėjo, lyg būčiau pasielgusi labai įtartinai.
Leiverio gyventojai tiesiu taikymu žygiuodavo laukan ir sėsdavo į juodus
identiškai atrodančius automobilius, kantriai laukiančius prie šaligatvio.
Nežinau kaip, bet jie nesunkiai atskirdavo savo mašinas. Ponia De Vit, kiek
mačiau, vienintelė su kažkuo dudendavo. Ji nuolat šnekino Diną Martiną ir
vilkdama kojas aplink kvartalą burbėdavo apie „nelemtus rusus, tuos
bjaurius kinus“, kurie apsistoję už mūsų pastato versdavo savo vairuotojus
lauke kiurksoti dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per
savaitę, ir mašinomis užkišdavo gatvę. Be to, ponia De Vit triukšmingai
skųsdavosi Ašokui arba daugiabučio administratoriui, esą Agnesė per garsiai
skambina pianinu, ir, kai mes prasilenkdavome koridoriuje, paspartindavo
žingsnį, kartais vos girdimai, su nepasitenkinimu sucaksėdama liežuviu.
2. Užtat parduotuvėse mus kalbindavo visi. Pardavėjai vaikštinėdavo
įkandin palenkę galvas į priekį, kad aiškiau girdėtų, ką sakome;
nepaliaudami teiraudavosi, ar kaip nors galėtų dar labiau mums pagelbėti, ar
šitai atnešti į matavimosi kabiną. Tiek daug dėmesio nebuvau sulaukusi nuo
aštuonerių, kai pašto skyriuje mane su Trina nustvėrė gvelbiant „Marš“
šokoladinį batonėlį, ir vėliau, kiekvieną sykį, kai ten užeidavome nusipirkti
„Dib Elab“ ledinukų su šerbetu, ponia Barker trejus metus sekė mudvi it MI5
slaptosios tarnybos agentė.
Tuo metu Niujorko pardavėjai klientui amžinai linkėdavo geros dienos. Net
jeigu jis pirkdavo tik apelsinų sulčių pakelį arba laikraštį. Iš pradžių,
padrąsinta tokio mandagumo, atsakydavau: „O, geros dienoms ir jums“, bet
jie mažumėlę nustebdavo, tarytum aš nesuvokčiau niujorkiečių pokalbiams
įprastų taisyklių.
O, Ašokas... na, niekas neperžengdavo slenksčio, su juo nepersimetęs pora
žodžių. Betgi tokia buvo šveicoriaus pareiga. Savo darbą jis išmanė. Vis
klausdavo, ar gerai jaučiatės, ar turite viską, ko reikia. „Panele Luisa,
negalima eiti laukan apsiavus batus tokiomis nuzulintomis nosimis!“ Kažkur
lyg iliuzionistas rasdavo skėtį, palydėdavo iki netoliese stovinčio automobilio,
arbatpinigius perimdavo mitriai it kortų fokusininkas. Iš už rankogalių
sugraibydavo dolerių kupiūras ir jomis diskretiškai padėkodavo eismo
reguliuotojui, atlaisvinusiam kelią maisto produktų arba cheminės valyklos
furgonui, vien šunims girdimu švilpimu iškviesdavo ryškiai geltoną taksi,
kuris materializuodavosi tarsi iš niekur. Ne vien Leiverio sergėtoją, bet ir jo
širdį įkūnijantis Ašokas stengdavosi, kad visi reikalai būtų tvarkomi kuo
sklandžiau — kad kraujo tiekimas niekada nenutrūktų.
3. Niujorko gyventojai, bent jau tie, kurie iš daugiabučių išėję laukan
nesulipdavo į limuzinus, šaligatviais žingsniuodavo neįtikėtinai greitai, jie
smukdavo į minią ir išnirdavo iš spūsties, sakytum turėdami jutiklius,
automatiškai jus sustabdančius, kad neatsitrenktumėte į žmones. Rankose
laikydavo mobiliuosius arba polistireno puodelius su kava ir prieš septintą
ryto mažiausiai pusė vilkėdavo sportinę aprangą. Kaskart, kai sulėtindavau
žingsnį, man į ausį kas nors išmurmėdavo keiksmus arba nugaron užtvodavo
kažkieno krepšys. Aš atsisakiau spalvingesnės savo avalynės — tiek
japoniškų geišos sandalų, dėl kurių svyrinėdavau į šonus, tiek dryžuotų
platforminių aštuntojo dešimtmečio aulinukų, — iškeičiau ją į sportbačius,
kad galėčiau judėti su srautu, užuot tapusi vandenis praskiriančia kliūtimi.
Jeigu kada teko regėti mane iš viršaus, tikiuosi, jums niekada nešovė į
galvą, kad Niujorke man ne vieta.
Pirmaisiais savaitgaliais vaikštinėdavau valandų valandas. Iš pradžių
maniau, kad naujas erdves tyrinėsiu drauge su Neitanu, bet jis susirado
bičiulių, įsiliejo į ratą paprastų vyrukų, kuriems merginų kompanija
parūpdavo nebent išlenkus po kelis alaus bokalus. Daug laiko Neitanas
praleisdavo sporto klube, kiekvieną savaitgalį eidavo į vieną ar du
pasimatymus. Kai siūlydavau apsilankyti kokiame muziejuje arba
estakadiniame Aukštosios Linijos parke, Neitanas nejaukiai nusišypsodavo ir
paaiškindavo jau turįs planų. Todėl keliaudavau viena, pro Midtauną
nukakdavau į Mėsos Pakavimo rajoną, į Grinvič Vilidžą, į Soho kvartalą,
išklysdavau iš pagrindinių gatvių, traukdama bet kokio įdomesnio objekto
link, rankose spausdama žemėlapį, bandydama atsiminti, kur juda eismo
srautas. Mačiau, kad Manhatanas padalytas į skirtingas apylinkes, pradedant
Midtauno dangoraižiais, baigiant Krosbio gatvę supančiais neįtikėtinai
šauniais grįstkeliais, kur kas antras sutiktas žmogus priminė modelį arba
„švariai“, subalansuotai mitybai pašvęsto „Instagram“ profilio savininką.
Klajodavau be jokio tikslo ar poreikio atsidurti tam tikroje vietoje. Sykį
užkandau salotų bare — nusipirkau patiekalą su kalendromis ir juodosiomis
pupelėmis, nes anksčiau man neteko ragauti nei vienų, nei kitų. Važiavau
metro, stengiausi neatrodyti kaip turistė svarstydama, kaip įsigyti bilietą,
mėgindama įžiūrėti legendinius keistuolius, ir kai išnirome į dienos šviesą,
dešimt minučių laukiau, kol iki įprasto ritmo nurims širdies pulsavimas.
Tuomet, sekdama Vilo pavyzdžiu, nudrožiau per Bruklino tiltą, sykiu
jusdama, kaip man kyla ūpas, stebint apačioje raibuliuojantį vandenį, iš po
kojų sklindant automobilių gausmui, galvoje vėl skambant jo balsui: Gyvenk
visavertį gyvenimą, Klark.
Įpusėjusi tiltą sustingau ir įsmeigiau akis į Rytų upę, trumpam nuo visko
atsiribojusi, kone apsvaigusi nuo pojūčio, kad manęs niekas nebesieja su
jokiomis konkrečiomis vietovėmis. Štai dar viena padėta varnelė. Bet aš
pamažu lioviausi žymėtis potyrius, nes naujas ir keistas faktiškai buvo
kiekvienas dalykas.
Per pirmuosius pasivaikščiojimus regėjau:

Vyrą, minantį dviračio pedalus, išsipusčiusį kaip transvestitų šou dalyvis,

per mikrofoną ir kolonėles traukiantį miuziklų dainas. Keli žmonės jį palydėjo
aplodismentais. Keturias mergaites, tarp dviejų gaisrinių hidrantų
liuoksinčias iš karto per dvi šokdynes. Kai vaikai liovėsi straksėję, aš
stabtelėjusi paplojau, ir į mane atsuktuose jų veiduose nušvito drovios
šypsenos.
 Šunį ant riedlentės. Kai pranešiau sesei, ką išvydau, ji atrašė, kad esu
prisigėrusi.

Robertą De Niro.

Bent jau maniau, kad ten Robertas De Niro. Ankstyvą vakarą, kai mane
trumpam buvo užplūdęs namų ilgesys, ties Šaltinio gatvės ir Brodvėjaus
kampu jis nužingsniavo pro šalį, ir aš nesusitvardžiusi ištariau: „O Dieve,
Robertas De Niro.“ Bet vyriškis neatsigręžė — neaišku, ar todėl, kad tai buvo
tik atsitiktinis praeivis, kuris nusprendė, jog kalbuosi su savimi, ar todėl, kad
taip elgiasi tikrasis Robertas De Niro, kai ant šaligatvio stovinti nepažįstama
moteris užbliauna jo vardą.
Nutariau, jog teisingas antras variantas. Vėlgi sesuo paskelbė, esą esu
užsipylusi akis. Iš savo mobiliojo pasiunčiau jai nuotrauką, o Trina atkirto:
Mulke, tas pakaušis gali priklausyti bet kam, be to, pridūrė, kad aš ne tik
girta, bet dar ir paika. Būtent tada namų ilgesys kiek atlėgo.
Man norėjosi išsipasakoti Semui. Viską, ką patyriau, apsakyti nuostabiais,
ranka rašytais ar bent jau padrikais elektroniniais laiškais, kuriuos mudu
atsispausdintume ir saugotume penkis santuokos dešimtmečius, kad anūkai,
juos radę mūsų namo palėpėje, iš nuostabos imtų aikčioti. Deja, pirmosiomis
savaitėmis taip išvargdavau, kad tepajėgdavau žinutėmis Semui perduoti,
kokia jaučiuosi nusiplūkusi.

Esu visai be jėgų. Ilgiuosi tavęs.

Aš taip pat.

Ne, aš nusivariusi nuo kojų. Tokia pavargusi, kad apsiverkiu, per

televizorių žiūrėdama reklamas, valydamasi dantis užmiegu ir pasta
išsiteplioju krūtinę.

Gerai, tavo viršus.

Stengiausi negalvoti apie tai, kaip retai iš Semo gaunu elektroninių laiškų.
Stengiausi neužmiršti, kad, man sėdint grožio salone ir bėgiojant po Centrinį
parką, jis užsiima rimta, sunkia veikla, gelbėja gyvybes, reikšmingai padeda
kitiems.
Viršininkas pakeitė jo budėjimo grafiką. Dabar Semas triūsė keturias naktis
iš eilės ir tebelaukė, kad jam paskirtų naują partnerį. Dėl šitų permainų
mums lyg ir turėjo būti lengviau bendrauti, bet kažkodėl taip neįvyko.
Elektroninio pašto dėžutę tikrindavau kas vakarą, vos tik baigdavosi mano
darbo diena, o Semas paprastai tuo metu pradėdavo savo pamainą.
Protarpiais jausdavausi keistai atitrūkusi nuo savo senojo gyvenimo, tarsi
Semas viso labo būtų man prisisapnavęs.
Liko viena savaitė, ramino jis. Tik viena savaitė.
Tiek laiko ištverti nesunku, ar ne?
 Agnesė vėl griaudėjo pianinu. Prie jo sėsdavo apimta džiaugsmo arba
širdgėlos, pykčio arba nevilties, rinkdavosi audringas pjeses, atsiduodavo
emocijoms, užsimerkdavo ir siūbuodavo ant suolelio, pirštais lakstydama per
klavišus. Aną vakarą grojo noktiurną, ir eidama pro atvirą svetainę
pamačiau, kaip prie jos įsitaiso ponas Gopnikas. Agnesė visa galva pasinėrė į
muziką, nors akivaizdžiai grojo vyrui. Muzikos garsams pagaliau nutykus, ji
švytėdama atsigręžė į vyrą, ir ponas Gopnikas nuleidęs galvą pabučiavo
žmonai ranką. Pro duris pratipenau ant pirštų galų, tarytum nieko nebūčiau
pastebėjusi.
Darbo kambaryje tikrinant savaitės renginių grafiką, jau peržiūrint
ketvirtadienio (Vaikų vėžio labdaros fondo organizuojami pietūs ir „Figaro
vedybų“ opera) dienotvarkę, pasigirdo bildenimas į buto duris. Ilarija
šnekėjosi su naminių gyvūnėlių elgsenos specialiste — Feliksas vėl
neapsakomai prisidirbo pono Gopniko kabinete, — todėl žengiau į koridorių ir
pravėriau duris.
Anapus slenksčio stovėjo lazdelę pakėlusi, tarsi ketintų smogti, ponia De
Vit. Instinktyviai susigūžiau, bet, senutei lazdelę nuleidus, išsitiesiau ir
atkišau rankas delnais į priekį. Tik po sekundės kitos supratau, kad ponia De
Vit naudojosi lazda kaip belstuku.
— Kuo galiu padėti?
— Perduok jai, kad liautųsi pragariškai triukšmavusi! — raukšlėmis
išvagotas smulkus veidas iš įtūžio nusidažė rausvai rudu atspalviu.
— Atleiskite, kam?
— Masažuotojai. Paštu užsakytai nuotakai. Kad ir kas ji būtų. Alasą girdžiu
net iš savo koridoriaus pusės.
Senolė buvo įsisupusi į aštuntame dešimtmetyje siūtą ilgą „Pucci“ stiliaus
apsiaustą su žalių bei rausvų verpetų raštais ir užsidėjusi smaragdinį
turbaną. Nors užgauliojimai pykdė, jos apranga mane tiesiog užbūrė.
— Hm... Tiesą sakant, Agnesė yra kvalifikuota fizioterapeute. Ir čia
Mocarto kūrinys.
— Man nusispjauti, net jeigu Čempionas, stebuklingasis žirgas, pati žinai
su kuo grotų kazu dūdele. Liepk jai pritilti. Čia juk daugiabutis. Ji privalo
paisyti kitų gyventojų!
Dinas Martinas suurzgė it pritardamas šeimininkei. Ketinau dar kažką
pridurti, bet dėmesį keistai blaškė mėginimas suvokti, kuri iš jo akių spokso į
mane.
— Aš pranešiu, ką sakėte, ponia De Vit, — dalykiškai nusišypsojau.
— Ką reiškia „pranešiu“? Man nereikia, kad praneštum. Tegul ji nurimsta.
Savo nelemta pianola varo mane iš proto. Dieną, vakarą, bet kuriuo paros
metu. Kitados šiame pastate viešpatavo ramybė.
— Bet, jei atvirai, jūsų šuo nuolat lo...
— Anoji buvo neką geresnė. Amžinai nelaiminga. Koridoriuje vis
kvarksėdavo su draugėmis — kvar kvar kvar, — gatvę užgrūsdavo savo
didžiuliais automobiliais. Tfu. Nieko keista, kad vyras ją išmainė.
— Vargu ar ponas Gopnikas...
— Kvalifikuota fizioterapeute. Dievulėliau, štai kaip jos vadinamos mūsų
laikais? Na, tuomet aš — pagrindinė Jungtinių Tautų derybininke.
Ji nosinaite paplekšeno sau per veidą.
— Kiek suprantu, Amerika nuostabi tuo, kad čia įmanoma tapti, kuo tik
nori, — vyptelėjau.
Senutė prisimerkė. Aš nesilioviau šypsotis.
— Tu anglė?
— Taip, — jutau, kad ji gali suminkštėti. — Kodėl klausiate? Tenai gyvena
jūsų giminės?
— Nekvailiok, — ponia De Vit nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. — Tik
maniau, kad panelės iš Anglijos turėtų būti stilingos, — taip tarusi apsisuko,
atsainiai numojo ranka ir ėmė linguoti koridoriumi. Dinas Martinas turseno
jai iš paskos, niršiai dėbčiodamas mano kryptimi.

— Lankėsi išprotėjusi sena ragana kitapus koridoriaus? — sušuko Agnesė,

kai švelniai uždariau duris. — Fui. Nenuostabu, kad pas ją niekas
nesisvečiuoja. Ji panaši į klaikiai suvytusią suszony dorsz [* Džiovinta
menkė (lenk.).]
Po trumpos pauzės išgirdau verčiamų puslapių šnaresį.
Iš svetainės ūmai atplūdo kurtinančios garsų kaskados — Agnesė užgriuvo
fortepijoną, pirštais talžydama klavišus ir taip energingai koja spaudydama
pedalą, kad pajutau, kaip vibruoja medinės grindys.
Vėl prisivertusi šypsotis pasukau koridoriumi, užmečiau akį į laikrodį ir
giliai viduje atsidusau. Beliko dvi valandos.
 8
Semas ruošėsi atskristi tądien ir pasisvečiuoti iki pirmadienio vakaro. Jis
užsakė mums numerį viešbutyje, už kelių kvartalų nuo Taimso aikštės.
Prisiminusi Agnesės žodžius, kad mums nederėtų per ilgai gyventi skyrium,
paklausiau, ar pirmadienį popiet galėčiau būti laisva, ir ji, kaip man rodės,
pozityviu tonu atsakė: „Tikriausiai“, nors jutau, kad Semo apsilankymas ją
suerzino. Šiaip ar taip, savaitgaliui prigriebiau lagaminėlį, kone striksėdama
nupėdinau į Pensilvanijos stotį ir „AirTrain“ traukiniu pasiekiau Džono E
Kenedžio tarptautinį oro uostą. Kol iki jo atvažiavau — kiek per anksti, — iš
nekantravimo nebenustygau vietoje.
Sprendžiant iš informacinio ekrano, skelbiančio apie atvykimus, Semo
lėktuvas jau nusileido, ir jis laukė bagažo, todėl nuskubėjau į moterų tualetą
susišukuoti ir pasidažyti. Po žygio į stotį ir kelionės sausakimšu traukiniu
kiek išprakaitavusi, tušu brūkštelėjau blakstienas, paskui lūpdažiu
paryškinau lūpas ir šepečiu susiglosčiau plaukus. Dėvėjau žalsvai melsvas
šilkines sijonkelnes, juodą džemperį aukšta apykakle ir juodus aulinukus.
Norėjau atrodyti savimi, bet podraug nenusakomai pasikeitusi, galbūt
mažumėlę slėpiningesnė. Pasitraukiau iš kelio išsekusiai, ratuotą milžinišką
lagaminą velkančiai damai, vos vos apsipurškiau kvepalais ir galų gale
nusprendžiau, kad iš pirmo žvilgsnio tikrai primenu moterį, kuri
tarptautiniame oro uoste pasitinka mylimąjį.
Vis dėlto kai išėjau iš tualeto ir pakėliau akis į informacinį ekraną, mano
širdis krūtinėje trankėsi, ir aš jaučiausi keistai sudirgusi. Betgi mudu
nesimatėme vos keturias savaites. Tas vyras regėjo mane prasčiausiais
gyvenimo momentais — susilaužusią kaulus, puolusią į neviltį,
panikuojančią, prislėgtą, rodančią kaprizus, bet jam vis tiek patikau. Jis
tebėra mano Semas, tikinau save. Mano Semas. Nuo tada, kai pirmą kartą
nuspaudė durų skambutį ir per telefonspynę negrabiai pakvietė mane į
pasimatymą, niekas nepasikeitė.
Ekrane, kaip ir anksčiau, tvieskė žodžiai: LAUKIAMA BAGAŽO.
Prasibroviau iki užtvaros, dar kartą pasitikrinau, ar plaukai neišsitaršę,
įsmeigiau žvilgsnį į dvivėres duris ir nevalingai šyptelėjau nugirdusi po ilgo
išsiskyrimo susitikusias, palaimingai spygaujančias poreles. Neilgai trukus
patys panašiai klykausime, sau tariau. Giliai įkvėpiau ir supratau, kad mano
delnai vėl prakaituoja. Pro tarpdurį ėmė plūsti keleiviai, o mano veidą, kaip
įtariau, kaustė šiek tiek beprotiška laukimo grimasa — aš stebeilijausi
pakėlusi antakius, džiugiai vypsodama lyg politikas, minioje neva pastebėjęs
pažįstamą.
Perkračiau rankinę ieškodama nosinės ir vėl apsidairiau. Semas, kaip ir aš,
žvalgėsi, iškilęs už kelių jardų, vidury žmonių masės, visa galva augesnis už
kitus.
— Atsiprašau, — sumurmėjau dešinėje kelią pastojusiam individui, nėriau
po užkarda ir nuskuodžiau prie Semo. Jis apsisuko tuo momentu, kai
pribėgau, ir savo krepšiu trinktelėjo man per blauzdą.
 — O, velnias. Kaip tu? Lu?.. Lu?
Įsikibau į koją tvardydamasi, kad nenusikeikčiau, Man iš akių ištryško
ašaros, ir prabilusi aš kone aikčiojau iš skausmo.
— Ten parašyta, kad bagažas dar nepristatytas, — pro sukąstus dantis
išspaudžiau. — Negaliu patikėti, kad pražiopsojau įspūdingąjį mūsų
susitikimą! Kai pasirodei, buvau tualete!
— Į kelionę pasiėmiau tik rankinį bagažą. Kaip tavo koja?
— Bet aš planavau kitką! Netgi pasirūpinau plakatą!
Nepaisydama blauzdikaulį varstančio pulsavimo, užantyje sugraibiau šiai
progai specialiai laminuotą popieriaus lakštą ir jį išvyniojau.
GRAŽUTĖLIAUSIAS PARAMEDIKAS PASAULYJE.
— Mūsų santykiams čia turėjo būti vienas iš reikšmingiausių momentų.
Vienas tų, kurį vėliau minėtume, kalbėdami apie praeities įvykius: „Ak,
pameni, kaip tave sutikau Kenedžio oro uoste?“
— Momentas vis tiek šaunus, — viltingai atsiliepė Semas. — Gera tave
matyti.
— Gerai.
— Džiugu. Nepaprastai džiugu tave matyti. Atleisk. Aš visiškai nusivaręs.
Nė kiek nemiegojau.
Pasitryniau blauzdą. Abu minutę žiūrėjome vienas į kitą.
— Ne, nieko nebus, — pratariau. — Tau teks grįžti.
— Kur grįžti?
— Prie užtvaros. Tada aš padarysiu, ką buvau numačiusi, tai yra aukštai
pakelsiu plakatą ir atlėksiu prie tavęs. Mudu pasibučiuosime ir viską
pradėsime kaip reikiant.
Jis išplėtė akis.
— Rimtai?
— Pastangos atsipirks. Eik. Prašau.
Semas dar kelias sekundes luktelėjo, įsitikino, kad nejuokauju, ir
nužingsniavo prieš atvykstančiųjų srautą. Keletas žmonių jį smalsiai
nužvelgė, kažkas nepatenkintas ėmė caksėti liežuviu.
— Stok! — surikau per visą triukšmingą salę. — Pakaks!
Bet jis neišgirdo šūksnio. Nuėjo iki pat dvivėrių durų — mane akimirką
užvaldė baimė, kad Semas galbūt ketina šokti į lėktuvą.
— Semai! — paleidau gerklę. — STOK!
Visi atsigręžė. Jis taip pat apsisuko, išvydo mane ir žengė atgal. Vėl
smukau po užkarda.
— Čia! Semai! Aš čia!
Kol mojavau popieriaus lakštu, jis traukė atgal ir į absurdišką mano elgesį
reagavo plačiu šypsniu.
Sviedžiau plakatą į šoną, leidausi tekina pirmyn, ir šįsyk, užuot kirtęs
krepšiu man per blauzdą, jis nutrenkė mantą ant grindų, apglėbė mane, ir
mudu pasibučiavome kaip įsimylėjėliai iš filmų, spinduliuodami tyrą
džiaugsmą, nė kiek nesidrovėdami, nesibaimindami dėl kava atsiduodančio
savo kvapo. Arba apimti visų minėtų emocijų. Tiksliai pasakyti negalėčiau.
Nes, Semui pakėlus mane nuo žemės, neberūpėjo jokie kiti dalykai — jokie
krepšiai, žmonės, minios akys. O, Dieve, kaip gera buvo pajusti mane
apvijusias rankas ir švelnumą lūpų, prigludusių prie maniškių. Nenorėjau jo
paleisti. Laikiausi Semo, įsupta jo stiprybės, uosdama odos aromatą,
prisiglaudusi, veidu įsikniaubusi jam į kaklą, jausdama, kad šio vyro
pasiilgau kiekviena savo kūno ląstele.
— Taip geriau, beprote? — paklausė jis atšlijęs, kad į mane įsižiūrėtų.
Lūpdažiu, kaip spėjau, buvau išsiterliojusi pusę veido. Skruostus beveik
neabejotinai nubrūžino barzdaplaukių ražienos. Nuo stiprių jo gniaužtų man
diegė šonkaulius.
— O taip, — nesuvaldžiau šypsenos. — Kur kas.

Nutarėme užvežti daiktus į viešbutį, ir aš visą kelią stengiausi liautis

džiaugsmingai klegenusi. Tauškiau niekus — man iš burnos plūdo
nefiltruotas padrikų minčių ir pastebėjimų srautas. Jis žvelgė į mane
panašiai, kaip mes žiūrėtume į šunį, jeigu tas neraginamas imtų šokti, tai yra
atrodė kiek pralinksmėjęs ir vos tramdė nerimą. Bet kai mums už nugaros
užsidarė lifto durys, Semas prisitraukė mane artyn, delnais suėmė veidą ir
vėl įsisiurbė man į lūpas.
— Nori, kad nustočiau pliurpti? — paklausiau, kai jis mane paleido.
— Ne. Tave pabučiuoti geidžiau keturias ilgas savaites ir prieš grįždamas
namo planuoju tą daryti kiek įmanoma dažniau.
— Nebloga replika.
— Užtrukau didžiąją dalį skrydžio, kol ją nugludinau.
Semui į durų spyną kišant raktą-kortelę, nuo jo nenuleidau akių ir šimtąjį
kartą stebėjausi, kaip anuomet, kai jau galvojau, kad nebegalėsiu nieko
įsimylėti, man pavyko jį rasti. Jaučiausi nusiteikusi impulsyviai ir romantiškai
it veikėja iš filmo, sekmadienio popietę rodomo kino teatre.
— Štaaai ir atėjome.
Sustingome tarpduryje. Viešbučio numeris pasirodė besąs ankstesnis nei
mano miegamasis Gopnikų apartamentuose, ant grindų tįsojo languota ruda
kiliminė danga, o vietoje įsivaizduotų prabangių „Frette“ patalų tepamačiau
įdubusią dvivietę lovą, apklotą užtiesalu vyšniniais ir oranžiniais
kvadratėliais. Prisiverčiau nespėlioti, kada ji paskutinį kartą valyta. Kai
Semas mums įkandin uždarė duris, pastačiau lagaminėlį ant grindų, atsargiai
nuslinkau palei lovą ir apsižvalgiau vonios kambaryje, kur teaptikau dušinę,
be to, įjungus šviesą, ventiliatorius ėmė cypti lyg parduotuvėje prie kasos
užsiožiavęs mažylis. Tualetas atsidavė į sienas įsigėrusią nikotino smarve,
sumišusią su oro gaiviklio kvapu.
— Tau čia nepatinka, — Semas įdėmiai nužvelgė mano veidą.
— Ne! Kambarys idealus!
— Anaiptol. Nepyk. Radau jį nakvynės rezervavimo svetainėje, ką tik
baigęs pamainą. Man nulipti į pirmą aukštą ir paprašyti registratorės perkelti
jus kitur?
— Girdėjau į ją sakant, kad laisvų vietų nėra. Nesuk galvos — aplinka
nuostabi! Viešbutis stovi Niujorko centre, numeryje yra lova su dušine, ir čia
esi tu. Geriau nė būti negali!
— Prakeikimas. Reikėjo atsiklausti tavo nuomonės.
Man niekada nesisekė meluoti. Semas ištiesė ranką, ir aš spustelėjau jo
pirštus.
— Viskas puiku. Tikrai.
Abudu pažiopsojome į lovą. Delnu prisidengiau burną, bet suvokiau, kad
nesusiturėsiu nepasakiusi vieno dalyko, kurį bandžiau nutylėti.
— Bet mums derėtų išsiaiškinti, ar patalynėje nėra blakių.
— Juokauji?
— Anot Ilarijos, mieste kilusi jų epidemija.
Semas nusvarino pečius.
— Apsisaugoti nuo blakių nepajėgia net kai kurie prabangiausi
viešbučiai, — žengiau į priekį, staigiu judesiu atmečiau lovatiesę, patyrinėjau
baltą paklodę, tada pasilenkiau ir patikrinau čiužinio kraštą. — Nieko! Argi ne
šaunu? Esame blakių neturinčiame numeryje! — kilstelėjau nykščius. —
Valio!
Ilgam stojo tyla.
— Eime pasivaikščioti? — galiausiai pasiūlė Semas.
Mudu išnirome į lauką. Na, bent jau buvome apsistoję žavingoje vietoje.
Šeštąja aveniu įveikėme pustuzinį kvartalų ir atgal patraukėme Penktąja
aveniu, sukinėjomės zigzagais ir ėjome, kur tik panorėdavome, aš stengiausi
nepliurpti be paliovos apie save arba Niujorką, bet užsičiaupti buvo sunkiau,
nei galvojau, nes Semas beveik nepratarė nė žodžio ir viso labo žingsniavo
įsikibęs man į ranką. Pati atsirėmiau Semui į petį vengdama per dažnai
šaudyti į jį akimis. Jo vaizdas manyje žadino netikėtą keistumo pojūtį.
Sumečiau atkreipianti dėmesį į smulkmenas — į nubrozdintą plaštakos
lopinėlį, į truputį pasikeitusį plaukų ilgį — ir mėginanti jį priderinti prie mano
vaizduotės piešto paveikslo.
— Tu nebešlubčioji, — prabilau, kai sustojome pasižvalgyti pro Modernaus
meno muziejaus langą.
Semo nekalbumas man kėlė nerimą; atrodė, tarsi siaubingasis viešbučio
numeris būtų viską sužlugdęs.
— Kaip ir tu.
— Aš bėgioju! Juk sakiau! Su Agnese ir Džordžu, jos treneriu, kasryt
apibėgu Centrinį parką. Pačiupinėk mano kojas! — kai vieną iškėliau, Semas
sumygo viršutinę šlaunies dalį ir nutaisė veido miną, liudijančią, kad
padariau jam įspūdį. — Jau gali atleisti pirštus, — paprašiau, kai mūsų pusėn
ėmė žvalgytis praeiviai.
— Nepyk. Senokai nesimatėme.
Buvau primiršusi, kad Semas mieliau klausosi, nei šneka. Prabėgo nemažai
laiko, kol jis bent šį tą papasakojo apie save. Galų gale jam skyrė naują
partnerį. Po dviejų nesėkmių — jaunuolio, nusprendusio, kad paramediko
profesija ne jam, ir Timo, pusamžio profsąjungos atstovo, aiškiai
nekenčiančio visos žmonijos (toks požiūris ne itin pritiko medikui), — Semui į
porą paskyrė moterį, kuri anksčiau triūsė Šiaurės Kensingtono greitosios
pagalbos stotyje, bet neseniai persikraustė kitur ir išreiškė norą dirbti netoli
namų.
— Kokia ji?
— Nepanaši į Doną, — atsakė jis. — Bet nebloga. Mažų mažiausiai išmano
savo darbą.
Aną savaitę jiedu su senąja partnere susitiko kavinėje. Donos tėvui
chemoterapija nedavė jokios naudos, tad ji, kaip įprastai, širdgėlą maskavo
sarkazmu bei sąmojais.
— Man knietėjo pasakyti, kad jai nebūtina juokauti, — tarė Semas. —
Dona žino, kaip jaučiausi netekęs sesers. Bet... — nutęsė šnairuodamas į
mane... — kiekvienas savaip dorojasi su skausmu.
Džeikui koledže sekėsi gerai. Jis siuntė man linkėjimų. Vaikio tėvas, Semo
svainis, nebelankė psichologinės paramos grupės susitikimų, nors tie ir
apmaldė potraukį temptis į lovą nepažįstamas moteris.
— Dabar liūdesį slopina valgydamas. Priaugo toną [* Apie 6,35 kg.] nuo
tada, kai persikėlei į Niujorką.
— O kaip tu pats?
— Normaliai, išgyvenu.
Atsakyta nerūpestingu tonu, bet dėl tos replikos mano širdyje kažin kas
nežymiai įskilo.
— Čia amžinai neliksiu, — pareiškiau, kai mudu stabtelėjome.
— Žinau.
— Ir, kol viešėsi, mudu kaip reikiant pasismaginsime.
— Ką suplanavai?
— Iš esmės, nurengti tave nuogai. Tuomet pavakarieniauti. Vėl nurengti
tave nuogai. Galbūt paslankioti Centriniame parke, užsiimti banalia turistine
veikla, tarkim, sėsti į Stateno salos keltą, nusibelsti į Taimso aikštę,
apsipirkti Ist Vilidže, kur nors gardžiai užkąsti ir paskui vėl nurengti tave
nuogai.
Semas išsišiepė.
— Ar galėsiu nuogai nurengti ir tave?
— O taip, tau siūloma „du už vieno kainą“ akcija, — galva prisiglaudžiau
prie Semo. — Jei rimtai, norėčiau parodyti, kur dirbu. Galbūt pasimatytum
su Neitanu, Ašoku ir visais, su kuriais sueinu. Ponų Gopnikų nebus mieste,
tad su jais, ko gero, nesusitiksi, bet maždaug nutuoksi, kokioje aplinkoje
sukiojuosi.
Jis įsikibo į mane ir atsuko savo pusėn.
— Lu, man vis tiek, ką veiksime. Svarbiausia, kad būtume kartu, — pasakė
ir šiek tiek išraudo, lyg tie žodžiai būtų nustebinę jį patį.
— Ak, kaip romantiška, pone Fildingai.
— Bet, žinai, jei ketini mane išrengti, aš privalau nedelsdamas ko nors
įsimesti į burną. Kur galėtume pavalgyti?
Mudu žingsniavome pro „Radio City“ miuzikholą, stovintį tarp biurų
dangoraižių.
 — Ana ten dirba kavinė.
— Ne, ne. Va, ko man reikia! Tikro niujorkietiško maisto furgono!
Suplojęs delnais jis dūrė pirštu į vieną iš visur esančių ratuotų užkandinių.
Ši reklamavo „drūtuosius burkus“: Pagaminsime juos, kaip tik norėsite.
Žengusi įkandin luktelėjau, kol Semas nusipirks kažką panašaus į jo dilbio
apimties ritinį, nuo kurio sklido karšto sūrio ir kažkokios riebios mėsos
kvapai.
— Vakarieniauti restorane nesiruošėme? — paklausė jis, sprausdamas į
burną vieną burito galą.
Nesusivaldžiusi nusijuokiau.
— Mėgaukis bet kuo, kas padės tau neužmigti. Nors įtariu, kad šito maisto
virškinimas iš tavęs atims jėgų likučius.
— O, Dieve, kaip skanu. Ragausi?
Su mielu noru būčiau paragavusi. Tačiau prieš mūsų susitikimą
užsitempiau labai dailias kelnaites ir baiminausi, kad viršum jų gali nukarti
mano riebalų sluoksnis. Todėl viso labo palaukiau, kol jis baigs valgyti.
Galiausiai Semas apsilaižė pirštus, įmetė servetėlę į šiukšliadėžę ir su didžiu
pasitenkinimu atsiduso.
— Puikumėlis, — taip taręs, čiupo mane už rankos, ir mūsų padėtis, kaip
man dingojosi, staiga tapo džiugiai normali. — Ką ten pasakojai apie
nuogybes?

Mudu tylėdami grįžome į viešbutį. Aš nebesijaučiau nejaukiai, tarsi

gyvenimas skyrium būtų netikėtai mus atitolinęs. Kalbėti nenorėjau.
Tetroškau, kad jo kūnas priglustų prie manojo. Geidžiau visiškai atsiduoti
Semui, nugrimzti į jo glėbį, leistis užvaldoma. Mudu pėdinome Šeštąja
aveniu, pro Rokfelerio centrą, bet į kelią pastojančius turistus nebekreipiau
dėmesio. Sakytum lindėjau nematomame burbule, savo jusles sutelkusi į
mano delną gniaužiančią šiltą ranką, į pečius apsivijusį dilbį. Kiekvienas
Semo judesys skelbė apie jo ketinimus, nuo kurių man buvo veik užėmę
kvapą. Su abstinencija susitaikyčiau, sau tariau, jeigu laikas drauge kaskart
žadintų tokią palaimą.
Kai tik įkėlėme koją į liftą, Semas atsigręžė ir trūktelėjo mane artyn. Mes
pasibučiavome, ir aš sutirpau, dėl mūsų kūnų sąlyčio pametusi galvą,
jausdama, kaip ausyse pulsuoja kraujas — taip stipriai, kad vos išgirdau
atsiveriant lifto duris. Mudu išsvirduliavome iš kabinos.
— Raktas, — jis gan įsitempęs ėmė plekšenti sau per kišenes. — Raktas!
Kur jį nukišau?
— Kortelė pas mane.
Sugraibiau ją užpakalinėje savo kelnių kišenėje.
— Ačiū, Dievui, — Semas koja užtrenkė duris mums pavymui ir sukuždėjo
man į ausį: — Nė neįsivaizduoji, kiek daug laiko apie tai galvojau.

*
 Po dviejų minučių jau gulėjau ant Vyšninio Lemties Apkloto, jutau, kaip
vėsta sudrėkusi nuo prakaito oda, mąsčiau, ar labai užgauliai pasielgčiau,
jeigu nuleisčiau ranką ir nuo grindų pakeičiau apatines kelnaites. Taip, jokių
blakių neradome, bet lovatiesės vaizdas vis tiek kėlė norą kažkaip atskirti ją
nuo bet kurios apnuogintos kūno dalies.
Link manęs atpleveno Semo balsas.
— Nepyk, — išgirdau murmėjimą. — Žinau, kad džiaugiuosi tave
matydamas, bet nemaniau, jog taip smarkiai.
— Nieko baisaus.
Pasisukau į jį. Semas kažkaip gebėdavo mane prisitraukti, tartum surinkti
po dalelę, kol visa prasmegdavau jo glėbyje. Niekada nesupratau moterų,
aiškinančių, esą vienas ar kitas vyras joms įkvepia saugumo pojūtį, bet kaip
tik taip pati jausdavausi su Semu. Matydama apsunkstančius jo akių vokus,
bandymus grumtis su miegu, paskaičiavau, kad Londone dabar trečia
valanda nakties. Jis pabučiavo mane į nosį.
— Duok man dvidešimt minučių, ir aš atsigausiu.
Pirštais lengvai perbraukiau jam per veidą, apvedžiojau lūpas ir
prisiglaudžiau, kad Semas galėtų mudu užkloti antklode. Permečiau koją per
jo šlaunį, todėl nūnai mes glaudėmės beveik visais kūnais. Manyje kažką
įžiebė vien šitas judesys. Nė nežinau, kokie Semo bruožai versdavo mane
tapti nepanašia į save — nesivaržančia, kupina geismo. Bet vargu ar būčiau
įstengusi jį liesti ir instinktyviai nejusti vidinio karščio. Pakakdavo dirstelėti į
jo pečius, stambius dilbius, kūdikiškai minkštus, tamsius šerelius, styrančius
ten, kur sprandas užleisdavo vietą plaukų augimo linijai, ir mane įkaitindavo
aistra.
— Aš myliu tave, Luisa Klark, — švelniai ištarė Semas.
— Sakai, dvidešimt minučių? — nusišypsojau ir tvirčiau įsikibau į jo kūną.
Jis smigo į miego gelmes kaip nuo uolos krentantis žmogus. Stebėdama
Semą, kurį laiką spėliojau, ar gebėsiu jį prižadinti ir kokių veiksmų galbūt
reikės imtis, bet paskui atsiminiau, kokia pati buvau pervargusi ir išmušta iš
pusiausvyros, kai lėktuvas nusileido Niujorke. Žinojau, kad jam visą savaitę
teko dirbti pusę paros trunkančias pamainas, ir mudu drauge liksime ištisas
tris dienas, tad nieko tokio, jeigu kelias valandas skirsime poilsiui. Atsidusau,
paleidau jį ir atsiguliau ant nugaros. Lauke jau tvyrojo tamsa, nuo gatvės
mus pasiekė tolimi eismo garsai. Mane apniko milijonas pojūčių, ir aš
sunerimau įsisąmoninusi, kad vienas jų buvo nusivylimas.
Liaukis, ryžtingai sudraudžiau. Lūkesčiai, kuriuos puoselėjau šiam
savaitgaliui, tiesiog išpampo it suflė, šovė į tokias aukštybes, kad prarado
sąlytį su atmosfera. Jis čia, mudu jau kartu ir atsibusime po valandos kitos.
Miegok, Klark, sau liepiau. Trūktelėjau Semo ranką virš savęs, įkvėpiau šiltos
jo odos aromato. Ir užsimerkiau.

Po pusantros valandos, prigulusi ant lovos krašto, mobiliajame tyrinėjau

mamos feisbuko paskyrą ir stebėjausi nepasotinamu jos apetitu
motyvacinėms citatoms ir mokyklinę uniformą vilkinčio Tomo nuotraukoms.
Laikrodis rodė pusę vienuoliktos, miegas nesivargino manęs aplankyti.
Nušliuožiau nuo lovos ir žengiau į tualetą, bet šviesos nejungiau, kad Semo
neprižadintų spigus ventiliatoriaus ūžesys. Prieš lipdama atgal į lovą
susvyravau. Čiužinys įdubo, vadinasi, Semas kiek pasislinko į vidurį, todėl
man beliko įsitaisyti ant kraštelio arba, iš esmės, jį užgriūti. Ėmiau tingiai
svarstyti, ar jam pakaks pusantros valandos miego. Galiausiai smukau po
apklotu, prisiglaudžiau prie šilto vyriško kūno ir po sekundės dvejonės
pabučiavau jį.
Semo kūnas atgijo anksčiau už jį patį. Ranka pritraukė mane artyn,
stambus delnas nuslydo per visą mano šoną, ir jis atsakė vangiais,
mieguistais bučiniais, kurie buvo tokie švelnūs, kad nevalingai išsiriečiau.
Pasislinkau leisdama jam prislėgti mane, apgraibomis ieškodama Semo
rankos, savo pirštus sunerdama su jo, iš pasitenkinimo atsidūsėdama. Jis
troško manęs. Kai Semas prasimerkė, blausioje šviesoje įsižiūrėjau ilgesio
sklidinas akis ir nustebau pamačiusi, kad jo odą jau vilgo prakaitas.
Minutėlę jis žvelgė man į akis.
— Sveikas, gražuoli, — sušnabždėjau.
Semas prasižiojo, bet nieko neišspaudė. Pasisuko į šoną ir staigiai nusirito
nuo manęs.
— Kas yra? — nesupratau. — Ką pasakiau ne taip?
— Atleisk, — tarė jis. — Luktelk.
Sulig tuo žodžiu metėsi į vonios kambarį ir sau už nugaros trenksmingai
uždarė duris.
— O, Dieve! — šūksnį lydėjo kiti garsai, bet juos nustelbė čaižus
ventiliatoriaus gausmas, už kurį bent sykį pasijutau dėkinga.
Kurį laiką sėdėjau nekrutėdama, galiausiai pakilau nuo lovos ir apsivilkau
marškinėlius.
— Semai? — pasilenkiau arčiau durų, prispaudžiau prie jų ausį, bet
kaipmat atšokau. Nusprendžiau, kad garso efektų perteklius tik kenkia
intymumui. — Semai, kaip tu?
— Normaliai, — išgirdau slopų atsakymą.
Ne, normaliai jis nesijautė.
— Kas vyksta?
Ilga pauzė. Nuleidžiamo vandens šniokštimas.
— Aš... hm... rodos, apsinuodijau maistu.
— Rimtai? Ar galiu kuo padėti?
— Ne. Tik... neik čia. Gerai? — jis vėl ėmė žiaukčioti ir tyliai keiktis. — Neik
čia.
Taip praleidome bemaž dvi valandas: vienoje slenksčio pusėje Semas
grūmėsi kažkokiame siaubingame mūšyje su savo viduriais, o kitoje sėdėjau
aš vienais marškinėliais, apimta nerimo. Jis griežtai atsisakė mane įsileisti —
matyt, nepajėgė užgniaužti išdidumo.
Vyras, kuris į miegamąjį grįžo prieš pirmą nakties, buvo įgavęs it vazelinas
blizgančio glaisto atspalvį. Kai durys atsivėrė, pašokau, ir jis kiek susverdėjo,
lyg apimtas nuostabos, kad nedingau iš kambario. Ištiesiau ranką tarsi
vildamasi, kad tokiam augalotam žmogui sugebėsiu padėti išstovėti ant kojų.
— Ką daryti? Kreiptis į gydytoją?
— Ne. Man tik reikia... reikia palaukti, kol blogumas atlėgs, — Semas
žnektelėjo ant lovos ir susiėmė už pilvo. Paakius supo juodi ratilai, ir jis
stebeilijosi tiesiai į priekį. — Tiesiog palaukti.
— Atnešiu tau vandens, — tariau nenuleisdama nuo jo akių. — Nors ne,
verčiau užsuksiu į vaistinę ir nupirksiu „Dioralyte“ ar ko nors panašaus.
Semas apsivertė ant šono netardamas nė žodžio, tebespoksodamas
pirmyn, vis dar apsipylęs prakaitu.

Gavau reikalingų vaistų ir nebyliai padėkojau miestui, kuris ne vien

niekada nemiega, bet ir suteikia galimybę bet kokiu paros metu įsigyti
rehidratacinių miltelių. Semas išgėrė vieną tirpalo dozę, atsiprašė ir vėl puolė
į tualetą. Pro tarpą duryse retsykiais paduodavau butelį vandens, bet galų
gale įsijungiau televizorių.
— Atleisk, — sumurmėjo jis prieš ketvirtą ryto įlingavęs į kambarį. Griuvo
ant Lemties Apkloto ir trumpam nugrimzdo į neramų miegą.
Porą valandų pasnaudžiau užsiklojusi viešbučio chalatu, kai atsibudau,
Semas tebeparpė. Nusiprausiau po dušu, apsirengiau, tyliai nėriau į koridorių
ir nusileidau į vestibiulį prigriebti kavos iš automato. Buvau apsiblaususi.
Laimei, mums liko dar dvi dienos, tikinau save.
Bet kai parėjau į numerį, Semas vėl kiurksojo tualete.
— Man labai gaila, — grįžęs sumurmėjo.
Aš atitraukiau užuolaidas, bet dienos šviesoje jis atrodė baltesnis net už
viešbučio patalynę.
— Vargu ar šiandien įstengsiu ką nors nuveikti.
— Viskas gerai!
— Galbūt iki popietės atsigausiu.
— Gerai!
— Bet keltu neplauksiu. Nenoriu sukiotis arti...
— ... viešų išviečių. Suprantu.
Semas atsiduso.
— Praleisti dieną tikėjausi ne taip.
— Viskas gerai.
Užsiropščiau ant lovos ir įsitaisiau greta.
— Liaukis kartojusi „viskas gerai“, — irzliai burbtelėjo jis.
Užsigavusi patylėjau ir po sekundės šaltai ištariau:
— Gerai.
Jis akies kampeliu pažvairavo į mane.
— Atleisk.
— Nustok atsiprašinėti.
Sėdėdami ant lovos, abu nukreipėme žvilgsnius į priekį. Staiga jo pirštai
prilietė mano plaštaką.
— Klausyk, aš kelias valandas numigsiu. Pasistengsiu atsigaivelėti.
Nesijausk įsipareigojusi mane slaugyti. Pasivaikščiok po parduotuves ar kur
kitur.
— Tu išskrisi pirmadienį! Be tavęs nenoriu nieko veikti.
— Lu, dabar iš manęs jokios naudos.
Panašu, kad jis mielai būtų kumščiu smogęs į sieną, jeigu tik būtų turėjęs
jėgų pakelti ranką.

*
Už dviejų kvartalų sustojau prie kiosko ir įsigijau šūsnį laikraščių bei
žurnalų. Tada nusipirkau padorios kavos su sėlenų keksiuku ir sezamo
sėklomis apibarstytą beigelį, kad praalkęs Semas turėtų ko užkąsti.
— Atsargos, — numečiau nešulius savoje lovos pusėje. — Bus kur įsirausti.
Štai taip prabėgo mūsų diena. Aš perskaičiau visus New York Times
skyrius, įskaitant žinias apie beisbolą. Ant durų rankenos užkabinusi ženklą
su prašymu „Netrukdyti“, stebėjau, kaip Semas snaudžia, ir laukiau, kol jo
veidas atgaus įprastą spalvą.
Jeigu jam greitai pagerėtų, dar nesutemus trauktume pasivaikščioti.
Arba išgertume viešbučio bare.
Būtų puiku, jeigu jis bent atsisėstų.
Na, galimas daiktas, jo sveikata pasitaisys rytoj.
Be penkiolikos minučių dešimtą vakaro išjungiau pokalbių laidą rodžiusį
televizorių, nuo lovos nubloškiau laikraščius ir įsikniausiau po apklotu, bet
šįkart mūsų kūnai lietėsi tiktai pirštų galiukais.

Sekmadienį Semas pakirdo jausdamasis kiek geriau. Skrandis, ko gero,

buvo visiškai tuščias, tad nebeliko kuo atsikratyti. Į numerį parnešiau
skystos sriubos, o Semas nedrąsiai ją išsrėbė ir nutarė gebėsiąs eiti laukan.
Po dvidešimties minučių pastriuokomis grįžome į viešbutį, ir jis užsirakino
vonios kambaryje. Tuo metu jau nebetvėrė apmaudu. Mėginau raminti, bet
mano žodžiai, regis, tepakurstė Semui įniršį. Sunku pasakyti, kas gali būti
graudžiau, nei regėti šešių pėdų ir keturių colių [* Apie 193 cm.] ūgio
žmogų-kalną, bandantį širsti ir sykiu vos pakeliantį vandens stiklinę.
Visgi trumpam palikau jį vieną, mat suvokiau nebesugebanti slėpti savo
nusivylimo. Man reikėjo paklaidžioti gatvėmis, priminti sau, esą joks čia ne
pranašiškas ženklas ir taip susiklostę įvykiai nieko nereiškia; maža to,
objektyviai vertinti padėtį nelengva, kai tau stinga miego — kai dvi paras esi
įstrigusi greta skrandžio bei žarnyno sutrikimų kamuojamo vyro ir tualeto su
itin prasta garso izoliacija.
Bet nuo minties, kad jau išaušo sekmadienis, man gėlė širdį. Rytoj teks
grįžti prie darbo. O mes nepadarėme nieko, ką buvau suplanavusi.
Neapsilankėme beisbolo rungtynėse, neplaukėme Stateno salos keltu.
Nepasikėlėme į „Empire State“ dangoraižį, nevaikštinėjome Aukštosios
Linijos parku. Vakare, kai atsisėdome lovoje, Semas į burną įsimetė šiek tiek
virtų ryžių, kuriuos pirkau sušių restorane, o aš pasisotinau beskoniu
sumuštiniu su kepta vištiena.
 — Jau sveikstu, — suniurnėjo Semas, kai jį apklojau.
— Nuostabu, — atsiliepiau, ir jis užmigo.

Nenorėjau vėl iki išnaktų spigintis į mobiliojo ekraną, todėl tyliai atsikėliau,
palikau raštelį ir išėjau. Jaučiausi prislėgtai kažkodėl įpykusi. Ak, kodėl
Semas nevalgė maisto, kuriuo nebūtų apsinuodijęs? Kodėl nesugeba
atsigauti sparčiau? Juk dirba paramediku! Kodėl nepasirinko jaukesnio
viešbučio? Aš nudrožiau Šeštąja aveniu, į kišenes susigrūdusi rankas,
klausydamasi aplinkui griausmingai pypsinčių automobilių, ir netrukus
susivokiau einanti namo.
Namo.
Krūptelėjau supratusi, kuo laikau Leiverio pastatą.
Po stogine išvydau Ašoką, bendraujantį su kitu durininku, kuris, man
prisiartinus, iškart pasitraukė šalin.
— Ei, panele Luisa, argi neturėtum būti su savo vaikinu?
— Semas apsinuodijo maistu, — atsakiau.
— Juokauji? Kur jis dabar?
— Miega. Aš tik... nebegalėjau dar dvylika valandų sėdėti tame kambaryje.
Keista, bet staiga panūdau pravirkti. Greičiausiai Ašokas matė, kad esu arti
ašarų, nes mostu liepė eiti į vestibiulį. Šveicoriaus kambarėlyje užvirė
vandens ir paruošė mėtinės arbatos. Kol prie stalo siurbčiojau gėrimą,
Ašokas retsykiais iškišdavo nosį pro tarpdurį ir įsitikindavo, kad šalimais
nesisukioja ponia De Vit, kuri tikrai būtų apkaltinusi jį dykinėjimu.
— Beje, kodėl tu dirbi? — paklausiau. — Kodėl tavęs nepakeitė naktinis
budėtojas?
— Jis irgi sunegalavo. Šiuo metu žmona ant manęs beprotiškai siunta.
Ketino vykti į mitingą prie bibliotekos, deja, neturime pažįstamų, kurie
galėtų prižiūrėti vaikus. Ji grasina šnektelėti su ponu Ovicu, jei dirbti turėsiu
dar bent vieną laisvadienį. O šito nenorėtų niekas, — Ašokas palingavo
galva. — Mano žmona — bauginanti moteris. Gadinti jai nuotaikos
nepatartina.
— Mielai pagelbėčiau, bet man turbūt derėtų patikrinti, kaip laikosi Semas.
— Taip ir padaryk, — atsakė šveicorius, kai grąžinau puodelį. — Juk jis
sukorė tokį ilgą kelią. Ir dabar, esu tikras, jaučiasi kur kas blogiau už tave.

Viešbučio kambaryje radau Semą atsibudusį, nugara įsirėmusį į pagalvę,

žvilgsnį nukreipusį į grūdėtą veikiančio televizoriaus ekraną. Kai pradariau
duris, jis pakėlė akis.
— Aš tik vaikštinėjau. Nes... nes...
— Nepajėgei nė minutės ilgiau likti su manimi.
Sustojau ant slenksčio. Semo galva buvo įtraukta į pečius. Jis atrodė
perbalęs, neišpasakytai nusiminęs.
— Lu... kad tu žinotum, kaip ant savęs nirštu...
— Viskas ge... — laiku prikandau liežuvį. — Nieko tokio. Nesijaudink.
Duše atsukau vandenį, padėjau jam nueiti į kabiną, viešbučio šampūno
likučiais ištrinkau galvą stebėdama, kaip putos slysta milžiniškų pečių
nuožulnumais. Jis savo ruožtu nieko nesakydamas suėmė mano ranką ir
atsiprašydamas pabučiavo vidinę riešo pusę. Apgaubiau Semą rankšluosčiu,
ir mudu grįžome į miegamąjį. Prigulęs ant lovos jis atsiduso. Persirengiau ir
įsitaisiau šalia, bet mane tebegraužė apmaudas, kad jaučiuosi tokia
subliuškusi.
— Papasakok ką nors apie save, ko dar nežinau, — prabilo jis.
Atsigręžiau į Semą.
— O, apie mane žinai visas smulkmenas. Taigi esu kaip atversta knyga.
— Ei, pradžiugink mane, — mano ausį pasiekė jo šnabždėjimas.
Neįstengiau nieko sugalvoti. Dėl nevykusio savaitgalio vis dar jaučiausi
keistai suirzusi, nors taip reaguoti, aišku, buvo nesąžininga.
— Tebūnie, — pridūrė jis, kai suprato, kad kalbėti nesirengiu. — Pradėsiu
aš. Ateityje valgysiu tik skrudintą baltą duoną.
— Juokinga.
Semas įdėmiai pažvelgė man į veidą. Tada prabilo neįprastai tyliai:
— Ir namuose reikalai einasi prastokai.
— Apie ką tu kalbi?
Jis atsiliepė tik po minutės, tarsi abejodamas, ar apskritai derėtų gilintis į
šią temą.
— Apie darbą. Iki mane pašovė, nebijodavau ničnieko. Valdydavausi bet
kokiomis aplinkybėmis. Matyt, įsivaizdavau esąs kietas vyrukas. Bet dabar
tie įvykiai nuolat kirba pasąmonės užkaboryje.
Prisiverčiau neparodyti nuostabos.
Semas pasitrynė skruostą.
— Nuo tada, kai grįžau į greitosios pagalbos stotį, nejučia vis spėlioju, kur
atsidursime nuvažiavę į vietą... Kitaip nei anksčiau, ieškau atsitraukimo
kelių, įvertinu, kas gali pridaryti rūpesčių. Netgi tada, kai taip elgtis nėra
jokios priežasties.
— Tu bijai?
— Aha. Aš, — jis ironiškai nusijuokė. — Man siūlė kreiptis į psichologą. O,
savipagalbos metodus įsisavinau dar tais laikais, kai tarnavau kariuomenėje.
Reikia išsikalbėti, suprasti, kad tavo pasąmonė tokiu būdu stengiasi apdoroti
praeities įvykius. Viską žinau. Bet nerimas manęs nepaleidžia, — Semas
apsivertė ant nugaros. — Atvirai kalbant, jaučiuosi kaip nesavas.
Palaukiau tęsinio.
— Būtent todėl atsisveikinimas su Dona prilygo tokiam stipriam smūgiui.
Ji... ji visada mane prižiūrėdavo.
— Prižiūrės ir nauja partnerė. Koks jos vardas?
— Keitė.
— Keitė tavimi rūpinsis. Ji juk patyrusi, o jūs, paramedikai, apmokyti
sergėti vieni kitus, ar ne?
Jo žvilgsnis, nuslydo mano pusėn.
— Semai, niekas tavęs nebepašaus. Nė kiek tuo neabejoju.
Tik vėliau suvokiau leptelėjusi kvailystę. Bet taip tikinau, nes negalėjau
pakęsti minties, kad jis nelaimingas. Taip tikinau, nes troškau, kad mano
žodžiai neprasilenktų su tiesa.
— Aš nepražūsiu, — tyliai atsiliepė Semas.
Mane užvaldė jausmas, kad jį apvyliau. Įdomu, klausiau savęs, kaip ilgai
jam knietėjo atsiverti? Kol mudu tįsojome, pirštu švelniai braukiau jam per
dilbį vis laužydama galvą, ką pasakyti.
— Dabar tavo eilė, — sumurmėjo Semas.
— Kam?
— Pasakyti, ko nežinau. Apie tave.
Ketinau užtikrinti, esą jis žino viską, kas svarbiausia. Ketinau likti
niujorkietišku savo atitikmeniu — kupinu gyvybės ir energijos, neįžvelgiamu.
Norėjau sureaguoti replika, kuri jį prajuokintų. Bet Semas man atskleidė
tiesą.
Pasisukau į jį.
— Yra toks dalykas... bet jeigu apie tai papasakosiu, nenoriu, kad vėliau į
mane žiūrėtum kitaip.
Semas susiraukė.
— Šitai nutiko labai seniai. Bet tu kai ką man išklojai, todėl atsakysiu tuo
pačiu.
Giliai įkvėpiau ir ėmiau kalbėti. Dėsčiau istoriją, pasakotą vien tik Vilui,
žmogui, kuris mane išklausė ir padėjo nusikratyti jos pančių. Istoriją apie
merginą, prieš dešimt metų per daug prisigėrusią ir prisirūkiusią, vėliau savo
kailiu patyrusią, kad šutvė vaikių nebūtinai elgiasi gražiai, net jeigu jie kilę iš
gerų šeimų. Papasakojau ją ramiu balsu, gan abejingai. Pastaruoju metu
atrodė, kad tas incidentas nutiko kažkokiam kitam žmogui. Semas gulėjo
prieblandoje ir klausėsi žvelgdamas man į akis.
— Štai vienas iš motyvų, kodėl čia atskridau, kodėl kelionė į Niujorką tokia
svarbi. Aš daugelį metų spraudžiausi į tam tikrus rėmus. Aiškinau sau, neva
tik taip jausiuosi saugi. Bet dabar... na, dabar privalau stumtelėti save į
priekį. Suprasti, ko gebėčiau pasiekti, jei tik liaučiausi užsiimti saviplaka.
Kai nuščiuvau, įsivyravo tyla, kuri tęsėsi taip ilgai, kad akimirką
suabejojau, ar man derėjo išsipasakoti. Bet Semas kilstelėjo ranką ir
paglostė man plaukus.
— Užjaučiu, — tarė. — Gaila, kad manęs nebuvo šalia ir negalėjau tavęs
apginti. Gaila...
— Viskas gerai, — įsiterpiau. — Nuo ano atsitikimo prabėgo daug metų.
— Ne, negerai, — jis prisitraukė mane artyn.
Nuleidau galvą Semui ant krūtinės, į save sugerdama ritmišką jo širdies
plakimą.
— Tik, na, žinai, nežiūrėk į mane kitaip, — sušnabždėjau.
— Tavo prašymo išpildyti negaliu.
Pakreipiau galvą, kad matyčiau jo veidą.
— Nes dabar tave laikau dar nuostabesniu žmogumi, — pridūrė Semas,
apglėbdamas mane. — Neskaitant bruožų, dėl kurių tave myliu, esi stipri,
narsi ir ką tik man priminei... kad kiekvieno iš mūsų gyvenime pilna kliūčių.
Aš įveiksiu savąsias. Bet duodu tau žodį, Luisa Klark, — jis prabilo tyliu,
švelniu balsu: — Niekas tavęs nebeįskaudins.
 9
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: PaikėLilė@gmail.com

Sveikutė, Lile!
Rašau paskubomis metro traukinyje (pastaruoju metu nuolatos tenka
skubėti), bet aš labai džiaugiuosi, sulaukusi iš tavęs žinios. Puiku, kad tau
gerai sekasi mokykloje, nors dėl rūkymo tau, regis, nusišypsojo sėkmė.
Ponia Treinor teisi — būtų apmaudu, jeigu prieš pat egzaminus tave imtų ir
išspirtų.
Visgi skaityti pamokslų neketinu. Niujorkas nuostabus. Ir taip, būtų šaunu,
jeigu atvyktum, tik, manau, turėtum nakvoti viešbutyje, tad iš pradžių
pasitark su tėvais. Ir dar, aš esu ganėtinai užsiėmusi, Gopnikams dirbu nuo
ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, todėl su tavimi negalėčiau praleisti daug
laiko.
Semas jaučiasi gerai, dėkui, kad paklausei. Ne, kol kas manęs nemetė.
Tiesą sakant, dabar svečiuojasi Niujorke. Šiandien, kiek vėliau, skris namo.
Kai sugrįš, galėsi paprašyti jo paskolinti motociklą. Manau, šitai turėtumėte
aptarti patys.
Ką gi, tuoj bus mano stotelė. Perduok poniai T. linkėjimų. Pasakyk, kad
nuveikiau daug dalykų, apie kuriuos laiškuose rašė tavo tėtis (bet ne visus:
kol kas nėjau į pasimatymus su ilgakojėmis blondinėmis iš viešųjų ryšių
agentūrų).

Lu xxx

*
Pusę septintos ryto, kai suskambo žadintuvas, tylą nutraukė šaiži
mikrosirena. Gopnikų namuose turėjau pasirodyti iki pusės aštuntos.
Išspaudžiau dejonę siekdama naktinio staliuko, apgraibomis mėgindama
nutildyti žadintuvą. Nusprendžiau, kad iki Centrinio parko pėsčia nueisiu per
ketvirtį valandos. Mintyse perkračiau darbų sąrašą, paklausiau savęs, ar
vonioje liko šampūno ir ar reikės lyginti palaidinukę.
Semas ištiesė ranką ir prisitraukė mane artyn.
— Neišeik, — mieguistai tarė.
— Aš privalau, — atsiliepiau, jo dilbio spaudžiama prie lovos.
— Pavėluok.
Jis pramerkė vieną akį. Susitikus mūsų žvilgsniams, šiluma ir saldumu
kvepiantis Semas leido sunkiai, raumeningai savo kojai nuslysti mano kūnu.
Atsisakyti pasiūlymo buvo neįmanoma. Jis jautėsi geriau. Iš pažiūros kur
kas geriau.
— Man reikia apsirengti.
Semas apibėrė mano raktikaulį bučiniais, tokiais švelnučiais, kad oda net
sudrebėjo. Lūpomis palengva, bet uoliai ėmė slinkti kūnu žemyn. Pakėlęs
antakius, dirstelėjo iš po apkloto.
— Visai užmiršau apie tuos randus. Kaip jie mane žavi! — nuleido galvą,
pabučiavo po operacijos ant klubo likusius balzganus rumbelius,
priversdamas mane muistytis, ir dingo po antklode.
— Semai, man tikrai metas eiti, — sugniaužiau lovatiesę. — Semai....
Semai... rimtai... ak.
Kiek vėliau atsiguliau ant pilvo šypsodamasi, jausdama, kaip odą kutena
džiūstantis prakaitas ir netikėtose vietose maudžia raumenis. Plaukai buvo
užkritę ant veido, bet nusibraukti jų neturėjau jėgų. Man kvėpuojant, lengvai
pleveno viena sruoga. Greta tįsančio Semo ranka palietė manąją.
— Aš tavęs ilgėjausi, — prisipažino jis. Pasislinko arčiau, apsivertė ir kone
užgriuvo mane, neleisdamas pajudėti. — Luisa Klark, — neįtikėtinai žemas jo
balsas aidu nuvilnijo giliai manyje. — Tu kažką man darai.
— Jeigu kalbėtume iš esmės, tai tu kai ką man darai.
Semo veidas spinduliavo švelnumą. Nuo lovos atplėšiau savąjį norėdama jį
pabučiuoti. Pastarosios keturiasdešimt aštuonios valandos tarsi pranyko. Aš
buvau reikiamoje vietoje su tinkamu žmogumi, kuris laikė mane apsivijęs
rankomis, kurio kūnas — gerai pažįstamas ir žavingas. Pirštu perbraukiau
Semui per skruostą, pakėliau galvą ir apdovanojau jį godžiu bučiniu.
— Prašau taip nebesielgti, — jis žvelgė tiesiai man į akis.
— Kodėl?
— Nes žinau, kad nesusivaldysiu, o tu jau vėluoji, ir aš nenoriu, jog dėl
mano kaltės prarastum darbą.
Atsigręžiau į laikrodį. Sumirksėjau.
— Be penkiolikos aštunta? Juokauji? Kaip čia, po velnių, atsitiko, kad jau
be penkiolikos aštunta? — maskatuodama rankomis išsirangiau iš po jo ir
nustrykčiojau į vonios kambarį. — O, Dieve, aš siaubingai vėluoju. O, ne....
o, ne ne ne ne ne.
Nėriau į dušinę ir bemat išlėkiau iš kabinos — vandens lašai, ko gero, nė
nespėjo paliesti kūno. Man grįžus į miegamąjį, Semas jau tiesė drabužius,
kad akimirksniu į juos įsiraityčiau.
— Batai. Kur batai?
Semas atkišo.
— Plaukai, — jis gestu parodė man į viršugalvį. — Tau vertėtų susišukuoti.
Nes, jie, hm...
— Kas?
— Išsitaršę. Seksualūs. Lyg ką tik būtum pasimylėjusi. Aš sudėsiu tavo
daiktus.
Kai mečiausi prie durų, Semas griebė mane už rankos ir prisitraukė.
— Arba, na, žinai, galėtum dar kiek pasivėlinti.
— Ir taip vėluoju. Labai smarkiai.
— Betgi vos pirmą kartą. Ji juk tapo nauja geriausia tavo drauge. Vargu ar
Gopnikai tave atleistų, — kalbėdamas Semas mane apkabino, įsisiurbė į
lupas, tada bučiniais nusėjo sprandą, sukeldamas man šiurpulį. — Ir čia
paskutinis rytas, kurį praleisiu Niujorke...
— Semai...
— Tik penkias minutes.
— Penkių minučių niekada neužtenka. Vaje, netikiu savo ausimis, kad
šiems žodžiams suteikiau neigiamą atspalvį.
Jis nusivylęs urgztelėjo:
— Prakeikimas. Šiandien jaučiuosi gerai. Netgi labai gerai.
— Patikėk, aš matau.
— Man taip gaila... — po pauzės Semas pridūrė: — Ne, nė trupučio
negaila.
Plačiai nusišypsojau, užsimerkiau ir jį pabučiavau, sykiu puikiai
suvokdama, kaip būtų lengva griūti atgal ant Vyšninio Lemties Apkloto ir vėl
užsimiršti.
— Pritariu. Bet vėliau dar pasimatysime.
Ištrūkau iš jo glėbio, nėriau į koridorių ir, Semui sušukus įkandin: „Aš tave
myliu!“, leidausi tekina. Nutariau, kad, nepaisant tikėtinų patalinių blakių,
nehigieniškos lovatiesės, vonios kambario su prasta garso izoliacija,
viešbutis pasirodė besąs labai mielas.

Poną Gopniką kamavo aštrus kojų skausmas, tad jis pusę nakties nesudėjo
bluosto, o Agnesė jautėsi sunerimusi ir irzli. Užmiesčio klube išpuolė prastas
savaitgalis, mat kitos moterys su Agnese nebendravo ir nevengė apie ją
liežuvauti per SPA procedūras. Tarsi pas draugę nakvojančios pagiežingos
trylikametės, sprendžiant iš vestibiulyje sutikto Neitano kuždesių.
— Tu vėluoji, — suurzgė Agnesė, kuri su Džordžu grįžo iš Centrinio parko ir
nūnai rankšluosčiu šluostėsi veidą.
Gretimame kambaryje ponas Gopnikas šnekėjo telefonu sau nebūdingai
pakeltu tonu. Agnesė mestelėjo repliką nė nežiūrėdama į mane.
— Atleiskite. Aš tiesiog... — sakinio nebaigiau, nes Agnesė nuėjo pro šalį.
— Ją gąsdina šiandien laukiantis labdaros pobūvis, — sumurmėjo Maiklas,
nešinas segtuvu ir iš cheminės valyklos paimtais drabužiais.
Panaršiau mintyse sukauptą kartoteką.
— Turi galvoje Vaikų onkologinei ligoninei skirtą labdaros pobūvį?
— Būtent. Ji privalo atsinešti kokį kringelį.
— Kringelį?
— Piešinėlį. Ant tam tikros kortelės. Per vakarienę bus rengiamas
aukcionas.
— Kas čia sudėtingo? Tegul nupaišo šypsniuką, gėlę ar ką nors panašaus.
Jeigu ji nori, aš to imsiuosi. Galiu nupaišyki kleivai besišypsantį žirgą. Su
kepure, iš po kurios kyšotų ausys.
Iki šiol galvodama apie Semą jaučiausi palaimingai, todėl niekur
nepajėgiau įžiūrėti problemų.
Maiklas atsisuko.
— Brangute, manai, kad „kringelis“ reiškia tikrą keverzonę? O ne, jai reikia
meno kūrinio.
 — Per dailės pamokas gaudavau tik gerus pažymius.
— Kokia tu miela. Ne, Luisa, pačios jos tuo neužsiima. Rodos, visi
menininkai, kurie gyvena tarp Leiverio pastato ir Bruklino tilto, gavo
nemenką grynųjų šūsnį, kad per savaitgalį tušu nupieštų dailią miniatiūrą. Ji
tik vakar apie tai sužinojo. Prieš išvažiuodama iš klubo išgirdo šią temą
aptariančią Raganų porelę. Ir kai tiesiai šviesiai jų paklausinėjo, abi atskleidė
tiesą. Tad spėk, ką šiandien veiksi? Malonaus ryto!
Maiklas pasiuntė man oro bučinį ir smuko pro duris.

Kol Agnesė prausėsi duše ir pusryčiavo, internete panaršiau „dailininkų iš

Niujorko“ Tiek pat naudos būčiau pešusi ir tuo atveju, jeigu į paieškos langelį
būčiau įrašiusi „šunys su uodegomis“ Keletas, kurie turėjo asmeninius
tinklalapius ir teikėsi atsiliepti, į mano prašymą reagavo kaip į pasiūlymą
nuogiems sušokti valsą prie artimiausio prekybos centro. „Jūs norite, kad
ponas Fisklas nupieštų... kringelį? Labdaros pobūviui?“ Du iškart nutraukė
ryšį. Menininkai, regis, save vertino be galo rimtai.
Skambinau visur, kur tik įmanoma. Susisiekiau su Čelsyje veikiančių
galerijų savininkais, su Niujorko meno akademija. Podraug stengiausi
negalvoti, ką veikia Semas. Jis tikriausiai valgė skanius priešpiečius mūsų
apkalbėtoje užkandinėje. Vaikščiojo Aukštosios Linijos parke, kurį ruošėmės
aplankyti kartu. Man reikėjo kuo greičiau nusigauti pas Semą ir, kol jis
neišskrido į Angliją, drauge paplaukioti keltu. Jeigu iškylautume temstant,
mus apgaubtų romantiška atmosfera. Įsivaizdavau, kaip mudu stovime
denyje ir žvelgiame į Laisvės statulą, kaip jis apkabina mane ir bučiuoja į
viršugalvį. Aš prisiverčiau vėl sutelkti mintis ir panaršyti savo smegenis.
Staiga atsiminiau vienintelį pažįstamą Niujorko gyventoją, turbūt galintį man
pagelbėti.

— Džošai?
— Klausau? — fone girdėjosi milijono vyrų balsai.
— Čia... čia Luisa Klark. Mudu matėmės Geltonojoje puotoje?
— Luisa! Džiugu tave girdėti! Kaip sekasi?! — Džošas kalbėjo
atsipalaidavęs ir familiariai, tarsi svetimos moterys jam būtų skambinusios
kiekvieną dieną. Galimas daiktas, taip ir buvo. — Minutėlę. Išeisiu laukan...
Na, kaip tavo reikalai?
Jo bendravimo maniera pašnekovą kaipmat nuramindavo. Įdomu,
paklausiau savęs, ar tokie talentai įgimti visiems amerikiečiams?
— Tiesą sakant, atsidūriau gan keblioje padėtyje ir Niujorke nepažįstu labai
daug žmonių, tad svarsčiau, ar galėtum man padėti.
— Išbandyk mane.
Paaiškinau aplinkybes neminėdama Agnesės subjurusios nuotaikos, jos
paranojos, siaubo, kurį Niujorko meno pasaulis taip stipriai žadino manyje,
kad susisiekusi su vienu ar kitu dailininku tepajėgiau mikčioti.
— Manau, didelių bėdų nekils. Kada tau reikia paveikslo?
— Va, kur bėda. Šįvakar.
 Jis čaižiai įtraukė oro į plaučius.
— Aaaaiš-ku, Aha. Užduotis darosi kiek sunkesnė.
Pirštais persibraukiau plaukus.
— Žinau. Tikra beprotybė. Jeigu man anksčiau būtų pasakę, ko šiandien
prireiks, gal ir būčiau radusi kokią išeitį. Atleisk, kad tau trukdau.
— Ne, ne. Mes ką nors sugalvosime. Atskambinsiu vėliau, gerai?
Agnesė rūkė balkone. Paaiškėjo, kad čionai užsukdavau ne tik aš. Lauke
buvo šalta, ir ji stoviniavo įsimuturiavusi į kašmyro peleriną, laikydama
cigaretę iš po minkštos vilnos kyšančiais, šiek tiek paraudusiais pirštais.
— Aš daug kam mėginau prisiskambinti. Dabar laukiu atsakymo iš vieno
žmogaus.
— Luisa, ar bent numanai, ką jos šnekės? Jeigu pristatysiu nevykusį
kringelį?
Tylėdama luktelėjau pratęsimo.
— Sakys, kad esu nekultūringa. O ko dar galima tikėtis iš kvaišos lenkės
masažuotojos? Arba paskelbs, kad nė vienas dailininkas nepanoro man jo
piešti.
— Dar tik dvidešimt minučių po dvyliktos. Laiko turime.
— Nesuprantu, kam išvis suku galvą, — slopiai atsiliepė ji.
Kalbant iš esmės, norėčiau pastebėti, galvą suko ne Agnesė.
Šiuo metu jai terūpėjo dūmyti cigaretę ir niūroti. Bet savo vietą aš žinojau.
Kaip tik tada suzvimbė mano telefonas.
— Luisa?
— Džošai?
— Manau, radau žmogų, kuris galėtų pagelbėti. Atlėktum į Ist
Viljamsburgą?

Po dvidešimties minučių automobilis jau vežė mus Midtauno tuneliu.

Mums slenkant transporto sraute, Gariui nebyliai vairuojant, Agnesė
paskambino ponui Gopnikui nerimaudama dėl jo sveikatos ir kamuojančio
skausmo.
— Ar Neitanas atvyks į tavo biurą? Analgetikų pasiėmei?.. Mielasis, ar tu
tikrai normaliai jautiesi? Gal tau ko nors reikia?.. Ne, aš sėdžiu mašinoje.
Prieš vakarienę privalau sutvarkyti vieną reikalą. Taip, dalyvausiu. Viskas
gerai.
Pono Gopniko balsas buvo vos girdimas. Jis skambėjo tyliai, raminamai.
Agnesė baigė kalbėti mobiliuoju ir pratisai atsidususi nukreipė akis į langą.
Šiek tiek palūkuriavau, galiausiai ėmiau tikrinti savo užrašus.
— Panašu, kad Stivenas Lipkotas dailės pasaulyje laikomas perspektyviu
menininku. Rengė parodas ne vienoje garsioje galerijoje. Tapo... —
perverčiau pastabas, — ne abstrakčiu, o metaforiniu stiliumi. Tiesiog
paaiškinsite, ko norite, ir jis atliks darbą. Bet aš nenutuokiu kiek tai kainuos.
— Koks skirtumas, — atsakė Agnesė. — Manęs vis tiek laukia katastrofa.
Vėl susitelkiau į savo „iPad“ ir paieškos laukelyje įvedžiau dailininko
pavardę. Lengviau atsipūčiau, nes jo kūriniai, įamžinę žmogaus kūną
ringiuotais kontūrais, buvo išties gražūs. Daviau planšetę Agnesei, kad
peržiūrėtų paveikslus, ir jos nuotaika veikiai pagerėjo.
— Puiku, — kone nustebusi tarė ji.
— Aha. Kai sugalvosite, ko jums reikia, paprašysime tai nupiešti ir grįžime
namo... apie ketvirtą?
Tada aš dingsiu iš Leiverio pastato, mintyse pridūriau.
Agnesei tyrinėjant vaizdus, nusiunčiau Semui žinutę.

Kaip sekasi?

Neblogai. Maloniai pasivaikščiojau. Džeikui nupirkau suvenyrą, kepuraitę

su alaus skardinių laikikliais. Tik nesijuok.

O kad galėčiau būti su tavimi.

Pauzė.

Kada, tavo manymu, atsilaisvinsi? Į oro uostą turėčiau išjudėti prieš

septintą vakaro.

Tikiuosi, apie ketvirtą. Dar susirašysime, xxxxx

Dėl Niujorko eismo sąlygų užtrukome apie valandą, kol pasiekėme Džošo
nurodytą namą: pramoninio kvartalo gale iškilusį apskretusį, neišraiškingą
pastatą, kuriame praeityje buvo įrengti biurai. Garis sustabdė automobilį ir
skeptiškai šnarpštelėjo.
— Mes tikrai esame reikiamoje vietoje? — jis ne be vargo pasisuko
sėdynėje.
Vėl akimis permečiau adresą.
— Bent jau čia taip parašyta.
— Luisa, aš liksiu automobilyje. Dar kartą paskambinsiu Leonardui.
Viršutinio aukšto koridoriuje išvydau daugybę durų, pro kelias pradarytas
griaudėjo muzika. Lėtai nupėdinau pirmyn tikrindama numerius. Kai kur prie
slenksčio kėpsojo baltų emulsinių dažų skardinės; man einant pro vieną
atvirą tarpdurį, į akiratį pakliuvo mergina apsmukusiais džinsais — ji tempė
drobę ant milžiniško medinio rėmo.
— Sveiki! Gal žinote, kur gyvena Stivenas?
Jauna moteris griebė didžiulį metalinį susegimo pistoletą ir sankabėlėmis
prisegė drobę.
— Keturioliktame bute. Bet, jei neklystu, jis išėjęs nusipirkti maisto.
Nr. 14 radau koridoriaus gale. Pabarbenau į duris, nedrąsiai jas pastūmiau
ir įslinkau vidun. Studijoje buvo išrikiuota gausybė paveikslų, du milžiniškus
stalus dengė išterliotos paletės aliejiniams dažams ir sumaigyta pastelė. Ant
sienos kabėjo itin dideli, nuostabūs įvairiai išsirengusių moterų portretai, tik
ne visi buvo baigti. Oras trenkė dažais, terpentinu ir nustilbusiais cigaretės
dūmais.
— Labas.
Atsigręžusi pamačiau dirbtuvių šeimininką, rankoje gniaužiantį baltą
plastikinį maišą. Apie trisdešimties metų vyras taisyklingais veido bruožais,
skvarbiu žvilgsniu, neskustu smakru, suglamžytais kasdieniais drabužiais. Jis
priminė modelį iš madų žurnalo, leidžiamo itin siauram ratui gerbėjų.
— Labas. Aš esu Luisa Klark. Mes neseniai šnekėjomės telefonu? Tai yra
mudu nebendravome... bet jūsų draugas Džošas man pasiūlė atvykti čionai.
— O taip, jūs norite pirkti paveikslą.
— Ne visai. Reikia, kad jį nupieštumėte. Nediduką.
Lipkotas prisėdo ant taburetės, praplėšė kartotinę makaronų dėžutę ir ėmė
valgyti, čiupdamas juos lazdelėmis ir staigiais judesiais įsimesdamas į burną.
— Labdarai, — pridūriau. — Žmonės paišo krin... paveikslėlius. Tiksliau,
nemažai garsiausių Niujorko dailininkų juos sukurpia kitiems, nes...
— Garsiausi dailininkai, — pakartojo jis.
— Hm. Taip. Kiek suprantu, niekas patys tuo neužsiima, ir Agnesė, mano
darbdavė, ieško talentingo menininko, kuris atliktų darbą, — jutau kalbanti
vis šaižesniu, nerimą išduodančiu tonu. — Daug laiko nesugaištumėte.
Mums... mums nebūtini jokie įmantrūs...
Jam spoksant girdėjau, kaip mano balsas slopsta, darosi spigus ir
neryžtingas.
— Mes... galime sumokėti. Padorią sumą. Ir jūsų kūrinys būtų paaukotas
labdarai.
Lipkotas vėl į burną įsikišo makaronų ir įsispigino į kartoninį pakelį. Aš
lūkuriavau stovėdama prie lango.
— Ne, — baigęs kramtyti kąsnį tarė jis, — jūs atėjote ne pas tą žmogų.
— Bet Džošas tikino...
— Jūs prašote, kad savo paveikslu patenkinčiau savimeilę moters, kuri
nemoka tapyti, bet per pobūvį nenori raudonuoti prieš kitas moteris... —
dailininkas pakratė galvą. — Tai yra siūlote nupiešti atviruką.
— Pone Lipkotai. Maldauju jūsų. Gal aš netinkamai išaiškinau...
— Viską išaiškinote kuo puikiausiai.
— Bet Džošas sakė...
— Džošas nieko nesakė apie atvirukus. Aš nekenčiu mėšlinų labdaros
vakarienių.
— Kaip ir aš, — pareiškė tarpduryje stovinti Agnesė.
Ji žengė į patalpą, žiūrėdama sau po kojomis, kad neužmintų ant grindų
besimėtančių dažų tūbelių arba popieriaus skiaučių. Ir ištiesė ilgą, blyškią
ranką.
— Agnesė Gopnik. Aš irgi nekenčiu mėšlinų labdaros suėjimų.
Stivenas Lipkotas lėtai atsistojo ir, lyg pagautas iš galantiškesnių laikų
užsilikusio, nesuvaldomo impulso, spustelėjo viešniai delną. Nuo jos
nenuleido akių. Jau buvau primiršusi, kokį įspūdį Agnesė darydavo, kai ją
sutikdavai pirmą kartą.
— Ponas Lipkotas... teisingai? Lipkotas? Žinau, kad tuo neužsiimate. Bet
man teks eiti į raganų pilną salę. Suprantate? Tikrų raganų. O aš piešiu kaip
trimetis vaikas, užsimovęs kumštines pirštines. Jeigu pristatysiu savo darbo
paveikslėlį, jos koneveiks mane labiau nei įprastai.
Ji atsisėdo, rankinėje susirado rūkalų pakelį, tada čiupo žiebtuvėlį, gulintį
ant vieno iš tapytojo stalų, ir prisidegė cigaretę. Stivenas Lipkotas vis dar
stebeilijosi į Agnesę, nukoręs valgomąsias lazdeles rankoje.
— Aš ne vietinė. Esu lenkė masažuotoja. Ir savo amato nė kiek nesigėdiju.
Tik nenoriu leisti toms raganoms vėl mane paniekinti. Žinote, koks jausmas
apima, kai žmonės į tave žiūri iš aukšto?
Ji pakreipė galvą žvelgdama tiesiai į Stiveną ir išpūtė dūmus, kurie
horizontaliai nusruveno jo link. Dailininkas, rodos, juos netgi įkvėpė.
— E... taip.
— Prašau tik menkutės paslaugos. Meldžiu, padėkite. Taip, čia ne jūsų
sritis, pats esate rimtas menininkas, bet man labai praverstų pagalba. Ir aš
dosniai jums sumokėsiu.
Studijoje įsiviešpatavo tyla. Užpakalinėje mano kelnių kišenėje ėmė
vibruoti telefonas. Stengiausi į jį nekreipti dėmesio — žinojau, kad dabar
man nederėtų judėti. Mes trise stovėjome sustingę ištisą amžinybę.
— Gerai, — pagaliau atsiliepė jis. — Bet su viena sąlyga.
— Sakykite.
— Piešiu jus.
Minutę niekas nepratarė nė žodžio. Agnesė pakėlė antakį ir žiūrėdama į jį
lėtai užtraukė dūmą.
— Mane?
— Vargu ar pirmą kartą girdite tokį pasiūlymą.
— Kodėl mane?
— Neapsimeskite naivuole.
Lipkotas nusišypsojo, bet rimta Agnesės mina nepakito, lyg ji būtų
svarsčiusi, ar įsižeisti. Trumpam pažvelgė sau po kojomis ir, kai galiausiai
kilstelėjo akis, jos veide sušmėžavo mąsli šypsenėlė, tarsi prizas, kurį
dailininkas vylėsi laimėjęs.
Agnesė sumindė ant grindų numestą nuorūką.
— Kiek laiko užtruksite?
Jis pastūmė makaronų dėžutę į šoną ir suėmė storo balto popieriaus
bloknotą. Aš tikriausiai vienintelė pastebėjau, kaip, menininkui atsakant,
prislopo jo balsas:
— Viskas priklausys nuo to, ar gebėsite pozuoti nekrutėdama.

Po kelių minučių įsitaisiau automobilyje ir užtrenkiau duris. Garis klausėsi

savo įrašų.
— Porfavor, habla mas despacio. [* Prašau kalbėti lėčiau (isp.).]
— Por fa-VOR A-bla mas des-PAS-y-o, — jis riebiu delnu trenkė per
prietaisų skydelį. — O, velnias, reikia pabandyti dar kartą. Ablamasdes
PASyo.
Pasitreniravęs ištarti kitus tris sakinius, vairuotojas atsisuko į mane.
 — Ar ji tenai ilgai sėdės?
Įbedžiau akis į neišraiškingus trečio aukšto langus.
— Labai tikiuosi, kad ne, — atsakiau.

*
Agnesė laukan išniro be penkiolikos ketvirtą, prabėgus valandai ir
keturiasdešimt penkioms minutėms nuo tada, kai mudviem su Gariu pristigo
pokalbiams tinkamų temų, kurių ir taip buvo nedaug. Per „iPad“ planšetę jis
pažiūrėjo atsisiųstą komedijų šou seriją (man prisidėti nepasiūlė), vėliau
nusnūdo tyliai knarkdamas, savo pagurklius įrėmęs į krūtinę. Aš tūnojau
mašinos gale ir, slenkant minutėms, jutau stiprėjančią įtampą, be to, nuolat
rašiau Semui žinutes, tiksliau, vis kitaip skambantį tą patį pranešimą: Ji kol
kas negrįžo. Jos dar nėra. Viešpatėliau, ką, po velnių, ji ten veikia? Jis
pietavo mažutėje užkandinėje priešingoje miesto pusėje ir kalbėdamas
mobiliuoju sakė, kad iš alkio galėtų praryti penkiolika arklių. Bendravo
linksmai nusiteikęs, atsipalaidavęs, ir kiekvienas žodis, kuriuo
apsimainydavome, skelbė, kad esu ne savo vietoje — dabar turėčiau būti
šalia Semo, remtis į jį, klausytis man į ausį gurgančio jo balso.
Agnesei pamažu užsidegiau neapykanta.
Staiga ji žengė iš namo plačiai šypsodamasi, sau prie šono spausdama
plokščią paketą.
— Ačiū Dievui, — atsidusau.
Garis krūptelėjęs atsibudo, skubiai apėjo limuziną ir atidarė jai dureles.
Agnesė ramiai nuslydo ant sėdynės, tartum būtų grįžusi po dviejų minučių, o
ne dviejų valandų. Nuo jos silpnai dvelkė cigaretėmis ir terpentinu.
— Pakeliui namo sustosime prie „McNally Jackson“ knygyno ir išrinksime
gražaus vyniojamojo popieriaus.
— Bet mes jo turime...
— Stivenas man papasakojo apie ypatingą rankų darbo popierių. Piešinį aš
noriu įvynioti į išskirtinį popierių. Gari, žinai, apie kokį knygyną šneku? Juk
važiuodami į namus galime užsukti į Soho kvartalą, ar ne? — ji pamojo
ranka.
Atsilošiau mažumėlę puolusi į neviltį. Garis įjungė variklį ir per duobėtą
aikštelę nuvairavo švelniai bumbsintį limuziną, jo požiūriu, civilizaciją
žadančių miesto rajonų link.

Leiverio daugiabutį pasiekėme be dvidešimties minučių penktą. Agnesei

lipant iš automobilio, bemat šokau įkandin, nešina krepšeliu su ypatinguoju
vyniojamuoju popieriumi.
— Agnese, ar... ar... pamenate, kaip sakėte, kad šiandien galėsiu baigti
darbą anksčiau?
— Nė nežinau, kuo šįvakar rengtis — „Temperley“ ar „Badgley Mischka“
suknele? Ką pasakysi?
Pabandžiau prisiminti, kaip atrodo tie apdarai. Nieko man neišdegė. Sykiu
mėginau apskaičiuoti, per kiek laiko nusigaučiau iki Taimso aikštės, kur
manęs laukė Semas.
— „Temperley“. Be jokių abejonių. Ji tobula. Agnese, atsimenate, kaip
žadėjote šiandien anksčiau mane paleisti?
— Bet jos mėlis per tamsus. Vargu ar tokia spalva man tinka. Ir prie
suknelės derantys bateliai paprastai pritrina.
— Mes tarėmės aną savaitę. Neprieštarautumėte? Aš tik noriu palydėti
Semą į oro uostą, — teko labai pasistengti, kad mano balse nepasigirstų
irzlumo gaidos.
— Semą? — ji linktelėjo sveikindamasi su Ašoku.
— Savo vaikiną.
Agnesė pasvarstė.
— Hm. Tebūnie. O, kaip jas sužavės mano paveikslėlis! Žinai, Stivenas —
genijus. Tikras genijus.
— Tai ar galėsiu?
— Be abejo.
Iš palengvėjimo nuleidau pečius. Jeigu po dešimties minučių dingčiau iš
Leiverio pastato, galėčiau sėsti į metro traukinį, važiuojantį pietų kryptimi, ir
pusę šeštos jau būčiau su juo. Mudu dar valandą praleistume drauge. Vis
geriau negu nieko.
Lifto durys užsivėrė mums pavymui. Agnesė atidarė pudrinę, pažiūrėjo į
veidrodėlį, ar jos lūpų dažai nenublukę, ir susiraukė, nepatenkinta savo
atspindžiu.
— Bet neišeik, kol neapsirengsiu. Dėl „Temperley“ man praverstų
papildoma nuomonė.

Rinkdamasi suknelę Agnesė persirengė keturis kartus. Su Semu susitikti

Midtaune, Taimso aikštėje ar kur kitur jau buvo per vėlu. Atlėkiau į Džono
F. Kenedžio tarptautinį oro uostą, likus penkiolikai minučių iki to momento,
kai Semui teks pereiti saugumo patikros postą. Prasibroviau pro keleivius,
pastebėjau jį, stovintį priešais informacinį ekraną, kuris skelbė apie
išvykimus, nuskuodžiau pro oro uosto duris ir prilipau jam prie nugaros.
— Man taip gaila. Neapsakomai gaila.
Mudu minutę pastovėjome vienas kito glėbyje.
— Kas nutiko?
— Agnesė nutiko.
— Argi neketino tavęs anksčiau paleisti iš darbo? Maniau, kad tapo tavo
bičiule.
— Dėl to paveikslėlio kraustėsi iš proto, ir viskas baigėsi tuo... O, Dieve,
kaip aš siutau, — atmečiau rankas aukštyn. — Kam apskritai ėmiausi šito
idiotiško darbo? Ji vertė mane laukti, nes niekaip neapsisprendė, kokia
suknele puoštis. Vilui bent jau tikrai manęs reikėjo.
Jis kryptelėjo galva ir savo kakta palietė maniškę.
— Bet mes kartu praleidome rytą.
Pabučiavau Semą ir rankomis apsivijau kaklą, kad galėčiau prisiglausti prie
jo visu kūnu. Aplink mus plūstant ir vilnijant žmonių srautams, abu
užsimerkę suakmenėjome.
Staiga atgijo mano telefonas.
— Tegul sau skamba, — pasakiau jam į krūtinę.
Bet mobilusis nesiliovė primygtinai zirzęs.
— Kas, jei čia ji? — Semas švelniai atstūmė mane.
Tyliai suurzgiau, iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukiau aparatą ir
pakėliau jį prie ausies.
— Agnese? — vos tramdžiausi, kad balsu neišduočiau savo apmaudo.
— Ne, Džošas. Man tik įdomu, kaip judviem šiandien sekėsi.
— Džošai! E... o, taip, puikiai. Dėkui! — nežymiai pasisukau, laisvuoju
delnu užsispausdama kitą ausį. Podraug jutau, kaip Semas įsitempia.
— Stivenas nupiešė paveikslėlį?
— Taip. Ji neapsakomai laiminga. Ačiū, kad viską suorganizavai. Klausyk,
aš dabar užsiėmusi, bet esu tau dėkinga. Labai pagelbėja!.
— Džiaugiuosi, kad problemos išsisprendė. Gal kada man paskambintum?
Išgertume kavos.
— Žinoma.
Baigusi pokalbį pamačiau, kad Semas mane stebi.
— Džošas.
Įkišau mobilųjį į kišenę.
— Per puotą sutiktas vyrukas.
— Tai ilga istorija.
— Aha.
— Šiandien jis padėjo gauti piešinėlį, kurio prireikė Agnesei. Aš buvau
apimta nevilties.
— Vadinasi, turi jo numerį.
— Mes juk Niujorke. Kur visi turi visų numerius.
Semas delnu persibraukė viršugalvį ir nusigręžė.
— Nieko čia rimto, — žengiau į priekį ir už diržo sagties prisitraukiau jį
artyn. Vėl jaučiau, kaip savaitgalis atitolsta nuo manęs. — Semai... Semai...
Jis subliūško, apkabino mane. Smakru prislėgė man galvą ir palingavo į
šonus.
— Tai tik...
— Žinau, — įsiterpiau. — Žinau, apie ką kalbi. Bet aš tave myliu, o tu myli
mane, ir mums, laimei, pavyko kiek apsinuoginti. Juk buvo nuostabu, ar ne?
Kai išsirengėme nuogi?
— Kokias penkias minutes.
— Maloniausias penkias minutes per pastarąsias keturias savaites. Penkias
minutes, kurios suteiks jėgų ištverti kitas keturias savaites.
— Ne, veikiau septynias.
Įbrukau pirštus į užpakalines jo kelnių kišenes.
— Meldžiu, neišsiskirkime štai taip. Nenoriu, kad skristum namo
pykdamas, nes iš kažkokio nereikšmingo žmogaus sulaukiau kvailo
skambučio.
 Semui pažvelgus man į akis, jo veidas, kaip visada, pasidarė švelnus. Tai
vienas iš tų dalykų, dėl kurių jį mylėjau — kaskart, kai Semas žiūrėdavo į
mane, Įprastai šiurkštūs jo bruožai tarytum sutirpdavo.
— Aš nepykstu ant tavęs. Nirštu ant savęs. Ant lėktuve dorotų patiekalų,
buritų ar ką ten dar aš valgiau. Ir ant tavo globojamos moters, kuri
nesugeba pati apsirengti.
— Į Angliją grįšiu per Kalėdas. Visai savaitei.
Semas susiraukė. Delnais apglėbė mano skruostus. Jie buvo šilti ir truputį
šiurkštūs. Abu sustingome, bet netrukus jis įsisiurbė man į lūpas, tuomet,
prabėgus dešimtmečiams, atsitiesė ir nukreipė žvilgsnį į informacinį ekraną.
— Bet dabar tau laikas keliauti.
— Dabar man laikas keliauti.
Nugurkiau gerklėje įstrigusį gumulą. Jis vėl mane pabučiavo ir persimetė
krepšį per petį. Likau stovėti salėje ir, iki kol Semas pradingo saugumo
patikros punkte, ištisą minutę stebėjau erdvę, iš kurios jis pranyko.

*
Šiaip jau nesu paniurėlė. Nemoku trankyti durų, rodyti tūžmingų grimasų,
vartyti akių. Bet tą vakarą traukiau į namus, metro peronuose grūsdamasi
pro minią, darbuodamasi alkūnėmis, lyg vietinė rūsčiai spoksodama į
aplinkinius. Ir nejučia vis pašnairuodavau į laikrodį. Jis jau sėdi
laukiamajame. Jau lipa į lėktuvą. Jau... skrenda. Tuo momentu, kai pagal
grafiką nuo žemės turėjo atsiplėšti jo orlaivis, pajutau, kaip viduje kažkas
nusėda, ir mano nuotaika dar labiau subjuro. Nusipirkau sušių ir nuo metro
stoties nusigavau iki Gopnikų pastato. Prisėdau savo ankštame
miegamajame, dirstelėjau į maisto dėžutę, pakėliau akis į sieną ir supratau,
kad negaliu čia kiurksoti viena, nugrimzdusi į apmąstymus, tad pabeldžiau į
Neitano duris.
— Užeikite.
Jis per televizorių žiūrėjo amerikietiškojo futbolo rungtynes, o rankoje laikė
alaus skardinę. Buvo apsitaisęs banglentininko šortais ir trumparankoviais
marškinėliais. Atsisuko laukdamas, ką pasakysiu, bet į mane sureagavo po
nežymios pauzės, vienos iš tokių, kuriomis žmonės bando išaiškinti esą
užsiėmę.
— Nieko prieš, jeigu pavalgyčiau tavo kambaryje?
Neitanas vėl nukreipė žvilgsnį nuo ekrano.
— Prasta diena?
Linktelėjau.
— Tave apkabinti?
Papurčiau galvą.
— Nebent virtualiai. Jeigu su manimi gražiai elgsiesi, aš turbūt apsiverksiu.
— O, tavo vyras išlėkė namo, ar ne?
— Neitanai, tai buvo tikra katastrofa. Didžiąją viešnagės dalį Semas
negalavo, paskui Agnesė sulaužė duotą žodį ir šiandien manęs nepaleido
anksčiau, todėl mes matėmės mažokai, ir kiekvieną sykį, kai
susitikdavome... jausdavomės nejaukiai.
Jis atsidusęs pritildė televizorių ir paplekšeno per gulto kraštą. Užsiropščiau
ant lovos ir ant kelių pasidėjau susiu dėžutę — vėliau paaiškėjo, kad
darbines mano kelnes ištepliojo prasisunkęs sojų padažas. Nuleidau galvą
jam ant peties.
— Per atstumą palaikyti santykius sudėtinga, — pareiškė Neitanas, tarsi
ligi šiol niekas apie tai nebūtų mąstęs. — Netgi labai sunku, — pridūrė.
— Aha.
— Turiu galvoje ne tik seksą ir neišvengiamą pavydą...
— Mudu nesame pavydūs.
— Bet šiuo metu pirmiausia išsipasakoji ne jam. Kalbu apie kasdienes
smulkmenas. O jos reikšmingos.
Jam atkišus skardinę, nurijau gurkšnį ir grąžinau alų.
— Mes suvokėme, kad bus nelengva. Prieš man išvykstant iš Anglijos,
viską aptarėme. Bet spėk, kas mane rimtai nervina.
Neitanas atplėšė akis nuo ekrano.
— Tęsk.
— Agnesė žinojo, kaip man rūpi važiuoti pas Semą. Apie tai buvome
šnekėjusios. Ne kas kitas, o ji tikino, atseit mums derėtų būti kartu,
neišsiskirti ir taip toliau, ir panašiai. Bet vėliau privertė mane iki pat
paskutinės minutės likti su ja.
— Lu, čia mūsų darbas. Pirmiau turime rūpintis juo.
— Bet ji žinojo, kaip man tai svarbu.
— Galbūt.
— Juk aš esu jos draugė.
Neitanas pakėlė vieną antakį.
— Lu, nei Tremorai, nei Vilas nebuvo įprasti darbdaviai. Tokie nėra ir
Gopnikai. Net jeigu jie bendrauja maloniai, privalome neužmiršti, kad mūsų
santykius lemia galios faktorius. Dalykinis susitarimas, — jis atsigėrė
alaus. — Teko girdėti, kas nutiko pastarajai asmeninei Gopnikų sekretorei?
Agnesė pasiskundė senajam Gopnikui, kad asistentė ją apšneka, viešina
šeimos paslaptis. Todėl moteriškę atleido. Po dvidešimt dvejų metų. Ėmė ir
atleido.
— Ar ji tikrai taip darė?
— Ką darė?
— Viešino paslaptis?
— Neįsivaizduoju. Bet ne čia esmė, tiesa?
Neketinau jam prieštarauti, antra vertus, būčiau išdavusi Agnesę, jeigu
būčiau paaiškinusi, kuo mudvi kitokios. Todėl nutylėjau.
Neitanas lyg ir ketino kažką pasakyti, bet staiga persigalvojo.
— Kas yra?
— Klausyk... niekas negali turėti visko.
— Apie ką tu šneki?
— Juk darbas labai geras, ar ne? Galbūt šįvakar taip nemanai, bet tavo
padėtis nuostabi: esi Niujorko centre, gauni neblogą algą, tave nusamdė
padorūs žmonės. Lankaisi įvairiose šauniose vietose, retsykiais mėgaujiesi
papildomais pliusais. Tau nupirko tris tūkstančius dolerių kainuojančią balinę
suknelę, ar ne? Aš pats prieš du mėnesius lydėjau poną Gopniką į Bahamų
salas. Apsistojome penkių žvaigždučių viešbutyje, iš kambario atsiverdavo
vaizdas į paplūdimį, taigi privalumų — kaip iš gausybės rago. Per dieną
dirbdavau vos kelias valandas. Tad mums pasisekė. Bet, žiūrint į ateitį,
dabartinės tavo pareigos gali sužlugdyti santykius su žmogumi, kuris gyvena
kitaip ir už tūkstančių mylių. Tokią kainą pasirinkai nuspręsdama keliauti į
Niujorką.
Išpūčiau akis.
— Aš tenoriu, kad realiai vertintum padėtį.
— Neitanai, tu man nepadedi.
— Su tavimi kalbu atvirai, ir tiek. Ei, pažvelk į šviesiąją pusę. Man sakė,
kad šiandien puikiai padirbėjai ieškodama piešinio. Ponas Gopnikas buvo
sužavėtas.
— Kringelis jiems patiko? Rimtai? — atsiliepiau bandydama sutramdyti
džiaugsmo pakurstytą raudonį.
— O, taip. Nepaprastai. Be galo. Ji išvers iš kojų visas damas labdaros
vakarienėje.
Įsirėmiau į Neitaną, ir jis vėl pagarsino televizorių.
— Ačiū, — padėkojau ir atidariau sušių dėžutę. — Tu — tikras bičiulis.
Jis mažumėlę susiraukė.
— Aha. Beje, dėl tų žuveliokų... Gal galėtum juos valgyti savo kambaryje?
Nuleidau dangtelį. Neitanas teisus. Niekas negali turėti visko.
 10
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: PKIarkai@gmail.com

Labas, mama,
atleisk, kad taip ilgai nerašiau. Esu ganėtinai užsiėmusi! Nenuobodžiauju
nė akimirką!
Džiaugiuosi, kad tau patiko nuotraukos. Taip, grindis dengia natūralios
vilnos kilimai, kai kurie mažesni nuausti iš šilko, sienos tikrai apkaltos
medinėmis plokštėmis, o ne fanera, ir dar, paklausinėjusi Darijos sužinojau,
kad kartą per metus, kai Gopnikai mėnesį atostogauja Hamptone, užuolaidos
vežamos į cheminę valyklą. Butą šveičiantys žmonės dirba itin uoliai, bet
Darija jais nepasitiki ir kiekvieną dieną pati plauna virtuvės grindis.
Taip, ponia Gopnik turi ne vien berėmę dušo kabiną, bet ir erdvią
drabužinę persirengimo kambaryje.
Ji dievina savo persirengimo kambarį ir ten praleidžia daug laiko, telefonu
šnekėdamas! su Lenkijoje likusia mama. Man nebuvo laiko suskaičiuoti batų,
kaip tu prašei, bet, sakyčiau, kad jų yra daugiau nei šimtas porų. Visos
sudėtos į dėžutes, o šias ženklina nuotraukos, kad Agnesė žinotų kas kur.
Kai nuperkami nauji batai, privalau juos nufotografuoti. Savo avalynei ji
netgi įsigijusi atskirą fotoaparatą!
Smagu, kad dailės kursai klostėsi puikiai, ir, žinai, mintis lankyti paskaitas
apie geresnį porų tarpusavio ryšį skamba nuostabiai, tik perduok tėvui, kad
jos nesusijusios su miegamojo reikalais. Šią savaitę gavau tris elektroninius
laiškelius, kuriuose tėtė klausė, ar tau priburti, neva jį kankina širdies
ūžesys.
Gaila, kad senelis nesveikuoja. Ar jis tebeslepia daržoves po stalu? Ir tu
tikrai neturėjai kitos išeities, kaip tik atsisakyti vakarinių kursų? Apmaudu
girdėti.
Ką gi, laikas bėgti. Mane kviečia Agnesė. Pranešiu, kada tiksliai atskrisiu
prieš Kalėdas, bet nesijaudink, aš parvyksiu.

Su meile Luisa xxx

P. S. Ne, antrą kartą Roberto De Niro nemačiau, bet sutikusi būtinai

perduosiu, kad jis tave sužavėjo „Misijoje“.

P. P. S. Garbės žodis, Angoloje neviešėjau ir man nereikia, kad skubiai

pervestum pinigų, į tokius laiškus nereaguok.

Apie depresiją nusimanau ne tiek jau daug. Po Vilo mirties nė neatpažinau

savosios. Bet perprasti Agnesės nuotaikas buvo ypač sudėtinga. Mano
motinos drauges, kurias kamavo depresija — panašu, kad jų buvo
gąsdinamai daug, — gyvenimas tarsi parblokšdavo ant menčių, jos
braudavosi pro tirštėjantį rūką, kol nebeįžiūrėdavo nieko, kas žadintų
džiugesį, žadėtų perspektyvas ar suteiktų malonumą. Judėti pirmyn
trukdydavo aptemęs akiratis. Emocinę būseną išduodavo eisena — minėtos
moterys slankiodavo po miestą nuleistais pečiais, ir kiekvienos lūpas
supdavo raukšlelės, kurias įrėždavo nuolatinės pastangos tvardytis. Atrodė,
kad iš jų sunkte sunkiasi liūdesys.
Agnesė buvo kitokia. Vieną minutę elgdavosi kaip padūkusi ir
neužsičiaupdama plepėdavo, kitą puldavo į ašaras arba užsiplieksdavo
pykčiu. Man sakė, kad ji jaučiasi izoliuota, smerkiama, neturinti
sąjungininkų. Bet čia kažkur nesuėjo galai. Mat kuo daugiau laiko
praleisdavau ponios Gopnik draugijoje, tuo dažniau pastebėdavau, kad
aukštuomenės damos ją siutina, užuot kėlusios baimę. Agnesė su įtūžiu
aiškindavo, kaip nesąžiningai jos elgiasi, šūkaudavo ant sutuoktinio, jam už
akių nuožmiai mėgdžiodavo pobūvių dalyves ir niršiai burbėdavo apie
pirmąją ponią Gopnik arba intrigantę Ilariją. Tryško ūmumu, pagieža, vis
urgzdavo apie cipa debil arba dziwka. [* Šliundra, idiote, kekšė (lenk.).]
Laisvu metu įsijungusi „Google“ aiškindavausi, ką reiškia šie žodžiai, kol man
nurausdavo ausys.
Bet staiga ji drastiškai pasikeisdavo — virsdavo moterimi, kuri slėpdavosi
kambariuose ir tyliai ašarodavo, lenkiškai šnekėdavo telefonu ir po ilgo
pokalbio nutaisydavo įtampos kaustomą ledinę miną. Agnesei širdgėla
pasireikšdavo migrena, nors aš niekada nebuvau tikra, ar jai iš tiesų skauda
galvą.
Šį klausimą aptariau su Trina, kai prisėdau nemokamą belaidį ryšį
siūlančioje kavinėje, į kurią buvau užėjusi pirmąjį rytą Niujorke. Mes
naudojomės „FaceTime Audio“ programėle — * viso labo girdėjome viena
kitą, bet veidų nematėme, kuo tik džiaugiausi, nes amžinai išsiblaškydavau
ekrane regėdama, iš pažiūros, milžinišką savo nosį ir už nugaros kažką
veikiančius žmones. Be to, vengiau jai rodyti, kokio didumo sviestuotus
keksiukus aš valgau.
— Galbūt ji kenčia nuo bipolinio sutrikimo? — spėjo Trina.
— Aha, aš patikrinau informaciją, bet simptomai jai netinka. Agnesė elgiasi
ne maniakiškai, o tiesiog... keistai energingai.
— Vargu ar depresiją galima vertinti pagal vieną kurpalį, — atsakė
sesuo. — Ir dar, argi problemos slegia ne visus amerikiečius? Argi jie
nevartoja begalės tablečių?
— Kitaip nei Anglijoje, kur mama lieptų tau pasivaikščioti sparčiu žingsniu.
— Kad atsikratytum prastos nuotaikos, — sukikeno Trina.
— Ir nustotum raukytis.
— Tereikia gražiai pasidažyti lūpas, aukščiau pakelti nosį. Ir baigta. Kam
tie kvaili medikamentai?
Išvykus į Niujorką, mudviejų su Trina santykiams kažin kas atsitiko. Mes
susiskambindavome kartą per savaitę, ir ji pirmą kartą per suaugusio
žmogaus gyvenimą nebeįkyrėdavo priekabėmis. Lyg ir nuoširdžiai domėjosi,
kaip man sekasi, teiraudavosi, kaip einasi darbas, kokias vietas aplankau, ką
ištisomis dienomis veikia aplinkiniai. Kai prašydavau patarimo, prieš
atsakydama sesuo dažniausiai pagalvodavo, nebevadindavo manęs paikše ir
neklausdavo, ar suprantu, kam reikalinga „Google“ paieškos sistema.
Prieš dvi savaites sesuo prisipažino su kai kuo susitikinėjanti. Drauge su
juo lankėsi viename iš Šordičo barų, kur gėrė hipsteriškus kokteilius,
Klaptone užsuko į lauko kino teatrą, po to keletą dienų jautėsi it apkvaitusi.
Mane pribloškė naujiena, kad seserį kažkas apsvaigino.
— Koks jis? Juk dabar galėtum papasakoti ką nors daugiau.
— Ne, kol kas nieko nepasakosiu. Nes prisišneku kiekvieną kartą, kai tik
leidžiu sau apie tai kalbėti.
— Neprasitarsi netgi man?
— Gal kada vėliau. Na... kad ir kaip būtų, aš laiminga.
— O, va kodėl taip maloniai bendrauji.
— Ką?
— Tu su kažkuo sugulei. O aš pamaniau, kad tapai švelnesnė, nes
nusprendei pritarti tam, kuo užsiimu gyvenime.
Trina prajuko. Paprastai nesijuokdavo, nebent iš manęs.
— Ne, tiesiog smagu, kai viskas klostosi sėkmingai. Tu gavai šaunų darbą
Jungtinėse Valstijose. Aš dievinu savąjį. Mudviem su Tomu labai patinka
didmiestis. Ir nuojauta sako, kad mums atsiveria rimtos galimybės.
Iš sesers lūpų išgirsti tokius žodžius buvo taip netikėta, kad nė
neprisiverčiau išsipasakoti apie Semą. Mes dar kiek pasišnekučiavome apie
mamos ketinimus dirbti ne visu etatu, apie prastėjančią senelio sveikatą...
Vadinasi, darbo ji nesusirado. Baigiau valgyti keksiuką, išgėriau kavą ir
suvokiau, kad visai nesiilgiu namų, nors man ir buvo įdomu apie juos
klausytis.
— Tikiuosi, nepradėsi kalbėti šiurpia užatlantine tarsena?
— Trina, čia gi aš. Vargu ar imsiu ir pasikeisiu, — atsiliepiau klaikia
užatlantine tartimi.
— Kokia tu paikšė, — pareiškė sesuo.

— Vaje. Tu niekur nedingai.

Grįžusi namo pamačiau ponią De Vit, einančią laukan, pakeliui po stogine
besimaunančią pirštines. Žengiau atbula, vikriai išvengiau Dino Martino
dantų, kaukštelėjusių šalia mano kojos, ir mandagiai nusišypsojau.
— Labas rytas, ponia De Vit. Kur aš galėjau prapulti?
— Maniau, estė striptizo šokėja jau bus tave atleidusi. Nebijo, kad paseksi
jos pavyzdžiu ir suviliosi senį? Kaip keista.
— Aš taip nesielgiu, ponia De Vit, — pakiliu balsu užtikrinau.
— Vakar vėl girdėjau, kaip ji rėkauja. Triukšmas siaubingas. Anoji kelis
dešimtmečius tiesiog slankiojo patempusi lūpą. Kaimynams buvo kur kas
lengviau gyventi.
— Perduosiu jai, ką sakėte.
Senutė pakratė galvą ir, regis, jau ruošėsi eiti, bet staiga sustingo ir
nužvelgė mano apdarus. Aš segėjau smulkiai klostuotą aukso spalvos sijoną,
buvau su netikro kailio liemene ir lyg didžiulė braškė nuspalvinta apskrita
kepuraite, kurią Tomas prieš dvejus metus gavo dovanų Kalėdoms, bet
atsisakė nešioti, mat ji „mergaitiška“.
Negana to, puikavausi skaisčiai raudonais, lakuotais bateliais, per
išpardavimą įsigytais vaikų avalynės parduotuvėje — kai supratau, kad jie
man tinka, nusiplūkusių motinų ir spiegiančių mažylių apsuptyje ėmiau
džiaugsmingai kilnoti kumštį.
— Tavo sijonas.
Nudūriau akis žemyn ir įsitempiau pasiruošdama bet kokioms kandžioms
replikoms.
— Kadaise tokį buvau įsigijusi iš „Biba“ parduotuvės.
— Jis tikrai iš „Biba“! — džiugiu tonu atsakiau. — Prieš dvejus metus
nusipirkau internetiniame aukcione. Už keturis su puse svaro! Audinyje, ties
juosmeniu, tebuvo viena skylutė.
— Pas mane yra identiškas sijonas. Septintajame dešimtmetyje daug
keliaudavau. Nuskridusi į Londoną, toje parduotuvėje praleisdavau valandų
valandas. Į namus Manhatane siųsdavau lagaminus, pilnus „Bibą“ drabužių.
Čia nieko panašaus neturėjome.
— Skamba fantastiškai. Esu mačiusi nuotraukas. Kaip nuostabu buvo ten
lankytis, tiesa? Ką jūs veikėte? Tai yra kodėl dažnai keliaudavote?
— Dirbau mados srityje. Viename moterų žurnale. Anuomet, kai... — ponia
De Vit pasviro į priekį, užklupta kosulio priepuolio, ir aš palaukiau, kol ji
atgaus kvapą. — Šiaip ar taip, atrodai pakenčiamai, — pridūrė įrėmusi ranką
į sieną.
Tada apsisuko ir nukėblino palei gatvę, vesdamasi Diną Martiną, kuris
grėsmingai dėbčiojo į mane ir sykiu į šaligatvio kraštą.

Likusi savaitės dalis prabėgo, kaip pasakytų Maiklas, įdomiai. Tabita

nusprendė perdažyti savo būstą Soho kvartale, tad kokias penkias šešias
dienas mūsų apartamentai virto mūšio lauku, kuriame dėl įtakos zonų
įsiplieksdavo kautynės, nematomos vyrams, bet pernelyg akivaizdžios
Agnesei — man ne kartą teko stebėti, kaip ji, manydama, kad Tabita negali
girdėti, šnypščia ponui Gopnikui.
Ilarija mėgavosi savo, kaip pėstininkės, vaidmeniu. Tyčia gamindavo
Tabitos pamėgtus patiekalus — aštrų karį arba raudonos mėsos kepsnius, —
ir, Agnesei reiškiant nepasitenkinimą, apsimesdavo nežinojusi, kad ponia
Gopnik negali jų valgyti. Ūkvedė pirmiausia išskalbdavo Tabitos drabužius,
tvarkingai juos sulankstydavo ir padėdavo merginai ant lovos, tuo metu
Agnesė zuidavo po butą vilkėdama chalatu ir mėgindavo išsiaiškinti, kas
atsitiko palaidinukei, kurią ketino tądien apsirengti.
Vakarais svetainėje, poniai Gopnik telefonu šnekant su Lenkijoje likusia
motina, Tabita įsitaisydavo greta ir įnikusi į „iPad“ planšetę garsiai
niūniuodavo, kol tyliai siuntanti Agnesė galiausiai pašokdavo ir sprukdavo į
persirengimo kambarį. Kai kada Tabita prisikviesdavo draugių, ir jos
užvaldydavo virtuvę arba poilsio kambarį susibūrusios į būrį triukšmingų,
liežuvaujančių, krizenančių blondinių, kurios nuščiūdavo kaskart pasirodžius
Agnesei.
— Mieloji, namai priklauso ir jai, — švelniai primindavo ponas Gopnikas,
reaguodamas į žmonos protestus. — Tabita čia užaugo.
— Bet į mane žiūri kaip į užsisėdėjusį svečią.
— Laikui bėgant, prie tavęs įpras. Daugeliu atžvilgių ji tebėra vaikas.
— Kuriam jau dvidešimt ketveri.
Nuo Agnesės atsklisdavo tylus urzgimas, kokio, mano nuomone,
neįstengdavo išgauti jokia anglė (aš porą sykių bandžiau), ir ji niršiai
skėstelėdavo rankomis. Maiklas praslinkdavo pro šalį, nutaisęs ledinę veido
miną, su nebyliu solidarumu žvilgtelėdamas man į akis.

Ji nurodė užsukti į „FedEx“ tarnybos skyrių ir išsiųsti paketą į Lenkiją. Liepė

sumokėti grynaisiais ir pasilaikyti gautą kvitą. Dėžė buvo kvadratinė,
nemaža, bet ne itin sunki. Mes šnekėjomės kabinete, kurį, dideliam Ilarijos
pasipiktinimui, Agnesė įprato rakinti. — Kas viduje?
— Dovana motinai, ir tiek, — Agnesė numojo ranka. — Leonardo manymu,
savo šeimai išleidžiu per daug pinigų, todėl nenoriu, kad vyras žinotų apie
kiekvieną siuntinį.
Nuvilkau paketą į „FedEx“ filialą Vakarų 57-ojoje gatvėje ir stojau į eilę.
Galų gale darbuotojas man padėjo užpildyti blanką.
— Kas dėžėje? — išgirdau klausimą. — Apie jos turinį reikia pranešti
muitinei.
Ūmai suvokiau, kad atsakymo nežinau. Žinute susisiekiau su Agnese, ir ji
kaipmat atrašė:

Čia dovanos šeimai.

— Taip, bet kokios dovanos? — nuvargusiu tonu pasitikslino vyriškis.

Vėl nusiunčiau žinutę. Man už nugaros garsiai atsiduso kažkoks eilėje
stovintis žmogus.

Mažniekiai.

Įsispoksojau į ekraną. Pakėliau telefoną priešais darbuotoją.

— Atleiskite. Nieko tiksliau nepasakysiu.
Vyrukas perskaitė žodį.
— Ne, ponia, man tai nepadeda.
Dar kartą parašiau Agnesei.

Tegul jis žiūri savo reikalų! Koks jam skirtumas, ką siunčiu motinai!

Įsibrukau mobilųjį į kišenę.

— Ji sako, kad pakete tėra kosmetikos, džemperis ir pora DVD plokštelių.
— Bendra vertė?
 — Šimtas aštuoniasdešimt penki doleriai penkiasdešimt du centai.
— Pagaliau, — burbtelėjo „FedEx“ darbuotojas.
Įteikiau jam grynuosius vildamasi, kad niekas nemato sukryžiuotų kitos
mano rankos pirštų.

Penktadienio popietę, kai Agnesei prasidėjo pianino pamoka, nėriau į

miegamąjį ir paskambinau į Angliją. Rinkdama Semo numerį, jaučiau gerai
pažįstamus džiaugsmo virpulius, kuriuos keldavo mintis, kad veikiai išgirsiu
jo balsą. Kartais jusdavau tokį stiprų ilgesį, kad šis primindavo neatlėgstantį
maudulį. Sėdėdama pasiklausiau mobiliojo signalo.
Atsiliepė moteris.
— Alio?
Prabilo aiškiai, kiek gergždžiančiu balsu, tartum ji būtų per daug rūkiusi.
— Oi, regis, ne ten pataikiau.
Atitraukiau telefoną nuo ausies ir pažvelgiau į ekraną.
— Ko ieškojote?
— Semo? Semo Fildingo?
— Jis duše. Minutėlę, tuojau pakviesiu, — nepažįstamoji pašaukė jį, delnu
pridengusi mobilųjį, tad jos balsas trumpam prislopo. Aš suakmenėjau.
Semo šeimoje jaunų moterų nebuvo. — Netrukus jis ateis, — po kelių
sekundžių pareiškė: — Kaip jus pristatyti?
— Aš Luisa.
— O... Gerai.
Keista, bet per tarptautinius pokalbius telefonu galima pajusti nežymias
tono bei akcentų permainas, ir tas „O...“ man kažin kodėl pakurstė nerimą.
Jau ruošiausi klausti, su kuo bendrauju, kai nuskambėjo Semo šūksnis:
— Ei!
— Ei! — atsiliepiau lūžtančiu balsu, lyg mano burna staiga būtų
perdžiūvusi, todėl pasilabinti teko dar kartą.
— Kas nutiko?
— Nieko! Tai yra nieko ypatinga. Tik norėjau tave išgirsti.
— Luktelk, uždarysiu duris.
Mintyse regėjau, kaip mažajame traukinio vagone jis trūkteli į save
miegamojo duris. Grįžęs Semas prabilo linksmai, visai ne taip, kaip pastarąjį
kartą, kai mudu matėmės.
— Kas naujesnio? Pas tave viskas gerai? Kiek dabar valandų Niujorke?
— Po antros. Hm, kas ten?
— O, Keitė.
— Keitė.
— Keitė Ingram. Mano naujoji partnerė.
— Keitė! Aišku! Ir... e... ką ji veikia tavo namuose?
— Tiesiog pavėžės mane į Donos išleistuves. Motociklas vėl nutemptas į
dirbtuves. Bėdos dėl išmetamųjų dujų sistemos.
— Globoja tave, kaip pridera!
Nejučia paklausiau savęs, ar jis apsivijęs rankšluosčiu.
 — Aha. Gyvena netoliese, tad nieko čia keista, — žodžius Semas tarė
atsainiai neutraliu tonu, kokiu kalba žmogus, suvokiantis, kad jo klausosi dvi
moterys.
— Kur visi keliausite?
— Žinai tapų užeigą Haknyje? Kur anksčiau buvo bažnyčia? Nors nesu
tikras, ar mes kada tenai lankėmės.
— Bažnyčia! Cha cha cha! Vadinasi, turėsite elgtis kaip angelai, — per
garsiai nusijuokiau.
— Per savo laisvadienį mieste pramogaujančių paramedikų šutvė? Abejoju.
Trumpam pakibo tyla. Aš stengiausi nepaisyti paširdžius veržiančio mazgo.
Semo balsas sušvelnėjo:
— Tu išties gerai jautiesi? Kalbi taip...
— Puikiai! Rimtai! Kaip sakiau, tik norėjau tave išgirsti.
— Mieloji, labai smagu šnekėtis su tavim, bet man laikas bėgti. Keitė
padarė didelę paslaugą, sutikdama nuvežti mane į vietą, be to, mes jau
vėluojame.
— Supratau! Ką gi, smagaus vakaro! Nedaryk nieko, ko nedaryčiau pati! —
kiekvieną mano sakinį ženklino šauktukas. — Ir nuo manęs perduok Donai
linkėjimų!
— Būtinai! Susisieksime artimiausiu metu.
— Aš myliu tave, — netikėtai graudžiai prabilau. — Parašyk man.
— Ak, Lu... — atsiliepė jis.
Ir ryšys nutrūko. O aš, sėdėdama pernelyg tyliame kambaryje,
įsistebeilijau į telefoną.

Pono Gopniko verslo partnerių žmonas nuvedžiau į nedidelę kino salę, joms
asmeniškai suorganizavau naujo filmo peržiūrą ir dar parūpinau užkandžių.
Paskui su floristais susiginčijau dėl sąskaitos už nepristatytas gėles, vėliau
„Sephora“ parduotuvėje nupirkau du buteliukus nagų lako, kurį Agnesė
aptiko „Vogue“ žurnale ir panoro nusivežti į užmiestį.
Vos tik baigėsi mano pamaina, ir Gopnikai savaitgaliui išvyko į savo poilsio
namelį, mandagiai atsisakiau Ilarijos siūlomų likusių mėsos kukulių ir
parbėgau į miegamąjį.
Skaitytojau, aš iškrėčiau kvailystę. Susiradau ją „Facebook“ svetainėje.
Užtrukau ne ilgiau kaip keturiasdešimt minučių, kol šią Keitę Ingram
atsijojau nuo šimto kitų. Profilis viešas, paženklintas Nacionalinės sveikatos
apsaugos tarnybos logotipu. Darbo skiltyje skelbiama: „Paramedikė: dievinu
savo profesiją!!!“ Plaukai lyg ir raudoni arba rausvai gelsvi — iš fotografijų
sunku tiksliai įvardyti atspalvį. Ji buvo vyresnė nei dvidešimt penkerių,
gražutė, riestanosė. Pirmose trejose dešimtyse kadrų juokėsi apsupta
bičiulių, įamžinta „Gerais laikais“. Su bikiniu atrodė apmaudžiai puikiai
(„Skiato sala 2014!! Smagumėlis!!!“), turėjo gauruotą šuniuką, polinkį
bateliams svaiginamai aukštais kulnais ir geriausią draugę, ilgaplaukę
brunetę, kuriai nuotraukose patiko bučiuoti ją į skruostą. (Trumpai vyliausi,
kad Keitė — lesbietė, deja, ji priklausė feisbuko grupei, pavadintai:
„Pakelkite ranką, jeigu slapta džiaugiatės, kad Bredas Pitas vėl gyvena
vienas!!!“)
„Santykių“ skiltyje parašyta, kad niekam neįsipareigojusi.
Peržvelgiau Keitės įrašus, dėl tokių veiksmų slapta savęs nekęsdama, bet
neįstengdama susivaldyti. Ėmiau naršyti fotografijas, ieškoti tų, kuriose ji
būtų nutukusi, paniurusi arba serganti šiurpia žvyneline. Vis spragsėjau ir
spragsėjau per nuotraukas. Jau ketinau užversti nešiojamojo kompiuterio
ekraną, kai netikėtai sustingau. Nes man į akis krito prieš tris savaites
įkeltas kadras. Giedrą žiemos dieną Keitė Ingram stypsojo šalia rytinėje
Londono dalyje veikiančios greitosios pagalbos stoties, apsirengusi tamsiai
žalia uniforma, prie kojų išdidžioj nuleidusi darbo kuprinę, ranka apsivijusi
Semą, kuris taip pat buvo su uniforma ir sunėręs rankas ant krūtinės šiepėsi
į objektyvą.
„Geriausias partneris PASAULYJE! Kaip man patinka naujasis darbas!“ —
informavo antraštė.
Apačioje brunetė draugė brūkštelėjo komentarą: „Įdomu, kodėl?!.“ ir savo
žodžius papildė akį merkiančiu šypsniuku.

Žinote, pavydas nieko gero neduoda. Ir racionalioji tavo asmenybės dalis

yra puikiai įsisąmoninusi šią tiesą. Juk tu — ne iš pavyduolių! Tokios moterys
siaubingos! Galvok logiškai! Žmonės neapleis tavęs, jeigu jiems tikrai
patinki. O su tais, kurių prielankumas per silpnas, kad jie liktų drauge,
apskritai neverta palaikyti santykių. Pati supranti. Esi protinga, brandi
dvidešimt aštuonerių metų moteris. Skaitei savipagalbos straipsnius. Žiūrėjai
„Daktaro Filo“ laidas.
Bet kai gyveni už 3500 mylių nuo paramediku dirbančio žavaus, mielo,
seksualaus mylimojo, o jam skiriama partnerė, savo manieromis ir išvaizda
primenanti Džeimso Bondo merginą — moteris, dvylika valandų per dieną
praleidžianti arti tavo numylėto vyro, kuris jau yra prisipažinęs, kaip jį slegia
fizinis išsiskyrimo aspektas, — tuomet logiškąją asmenybės dalį pritreškia
neracionalioji, užgriuvusi tarsi milžiniška rupūžė.
Kad ir ką dariau, iš galvos nesugebėjau išmesti matyto abiejų vaizdo.
Kadras nedavė ramybės, įstrigęs anapus akių obuolių lyg negatyvas: Semo
liemenį apglėbusi švelniai įdegusi jos ranka ir pirštai, prigludę prie jo
uniformos juosmens. Ar jie vėlyvais vakarais sėdėdavo bare, ar Keitė
pasidalinusi juokeliu niuksėdavo jam į šoną? Ar buvo iš tų perdėtai
sentimentalių, emocingų moterų, kurios pabrėždamos savo žodžius vis
tekšena vyrui per dilbį? Ar nuo jos dvelkė malonus aromatas, ir Semas
nevalingai kažko pasigesdavo, kai jie kiekvieną dieną išsiskirdavo?
Šitas kelias, aišku, vedė į beprotybę, bet aš nepajėgiau tvardytis. Kurį laiką
svarsčiau, gal derėtų jam paskambinti, bet mėginimai ketvirtą ryto užmegzti
ryšį su mylimu vyru kaip niekas kitas bylojo, kad mergina linkusi į
persekiojimą, ir ją kamuoja nesaugumo jausmas. Mano mintys sūkuriavo ir
blaškėsi milžiniškame nuodingame debesyje. Dėl to užsiplieskiau neapykanta
sau. Bet tada įkyruolės įniko dar stipriau sūkuriuoti ir blaškytis.
 — Ir kodėl tavęs nesuporavo su mielu storuliu? — urgztelėjau lubų pusėn.
Ir kažkada po vidurnakčio galiausiai užmigau.

Pirmadienį mes pabėgiojome (man teko sustoti tik kartą), paskui

nuvažiavome į „Macy’s“ prekybos centrą ir Agnesės dukterėčiai pripirkome
krūvą drabužių. Išsiunčiau juos į Krokuvą, apsilankiusi „FedEx“ skyriuje, ir
šįsyk dėl turinio klausimų man nekilo.
Per pietus Agnesė papasakojo apie savo seserį, apie tai, kad toji ištekėjo
per jauna už vietinės alaus daryklos valdytojo, kuris su ja elgiasi labai
nepagarbiai, ir dabar ji jautėsi tokia pažeminta, tokia bevertė, kad niekaip
nesileidžia įtikinama palikti sutuoktinio.
— Kiekvieną dieną ašarodama pasakoja motinai, kaip vyras ją koneveikia,
kaip apšaukia šlykščia pilvūze ir aiškina, neva galėjęs susirasti geresnę.
Prakeiktas susmirdęs avigalvis. Jam ant kojos nenusičiurkštų joks šuo, net
jeigu būtų išlakęs šimtą kibirų vandens.
Valgydama mangoldų ir burokėlių salotas Agnesė prisipažino iš visų jėgų
siekianti parsikviesti seserį į Niujorką, toliau nuo nelemto vyro.
— Manau, Leonardas galėtų ją įdarbinti. Pavyzdžiui, sekretore jo biure.
Arba, dar geriau, ūkvede mūsų apartamentuose! Taip nusikratytume Ilarijos!
Mano sesuo labai stropi. Labai sąžininga. Bet ji atsisako išvažiuoti iš
Krokuvos.
— Ko gero, nenori trikdyti dukters mokslų, — atsakiau. — Maniškė
siaubingai nervinosi, kai drauge su Tomu kraustėsi į Londoną.
— Mm-hmm, — sumykė Agnesė.
Bet aš supratau, kad ji to nelaiko kliūtimi. Galbūt, spėjau, turtingi žmonės
išvis niekur nemato kliūčių.

Mums grįžus namo, neprabėgo nė pusvalandis, kai Agnesė sužiuro į savo

telefoną ir pareiškė, kad keliausime į Ist Viljamsburgą.
— Pas menininką? Taigi...
— Stivenas moko mane piešti. Aš lankau dailės pamokas. Sumirksėjau.
— Aišku.
— Noriu Leonardui padaryti staigmeną, todėl nieko jam nesakyk. Kol
važiavome, ji nė karto neatsisuko į mane.

*
— Tu vėlyva, — tarė Neitanas, kai parvykau į namus.
Jis ruošėsi susitikti su draugais iš sporto klubo pažaisti krepšinį, tad jau
buvo persimetęs per petį krepšį su apranga ir ant galvos užsismaukęs
džemperio gobtuvą.
— Aha.
Virtuvėje nutrenkiau kuprinę ant grindų, į elektrinį virdulį pripyliau
vandens. Ant spintelės padėjau plastikinį maišiuką su kartonine makaronų
dėžute.
 — Lankėtės kokiose nors gražiose vietose?
Prieš atsiliepdama sudvejojau.
— Na... vykome šen bei ten. Pats žinai, kokia ji.
įjungiau virdulį.
— Kaip tu?
— Gerai.
Jutau, kad jis žiūri į mane, todėl atsigręžiau ir prisiverčiau nusišypsoti.
Neitanas delnu pliaukštelėjo man per nugarą ir apsisuko pasirengęs išeiti.
— Dienų pasitaiko visokių, ar ne?
Tai jau tikrai. Nudelbiau akis į stalviršį. Nenumaniau, ką atsakyti.
Nenorėjau aiškinti, kaip dvi su puse valandos praleidau limuzine, kaip drauge
su vairuotoju lūkuriavau, kol ji grįš, kaip nuolat šaudžiau akimis į žvilgantį,
nepermatomą lango stiklą ir savo telefono ekraną. Po valandos, kai atsibodo
klausyti užsienio kalbos pamokų įrašų, Garis parašė Agnesei, esą automobilį
veja aikštelės prižiūrėtojas, tad ponia Gopnik tegul pasiunčia jam žinutę, vos
tik užsimanys važiuoti, bet ji nieko neatsakė. Mes apvažiavome kvartalą, jis
pripildė degalų baką ir pasiūlė man išgerti kavos.
— Ji nepranešė, kiek laiko užtruks. Dažniausiai tai reiškia, kad laukti teks
ne mažiau kaip porą valandų.
— Taip būdavo ir anksčiau?
— Ponia G. elgiasi, kaip jai patinka.
Beveik tuščioje užkandinėje, kurios laminuotame valgiaraštyje buvo galima
rasti prastai apšviestą kiekvieno patiekalo nuotrauką, Garis nupirko man
kavos, ir mudu tylėdami įsitaisėme prie stalo, šnairuodami į mobiliuosius —
tam atvejui, jeigu Agnesė nuspręstų susisiekti su mumis, — stebėdami, kaip
Viljamsburgą apgaubusi prieblanda pamažu tirštėja iki neonu nutviekstos
vakaro tamsos. Aš persikrausčiau į įdomiausią pasaulio miestą, bet retsykiais
mane apimdavo pojūtis, tarsi gyvenimas būtų susitraukęs iki poros dalykų —
limuzino ir buto, tarp kurių nuolat kursuodavau.
— Ar Gopnikai seniai jus nusamdė?
Garis į puoduką subėrė du cukraus pakelius ir mėsingame delne
gniauždamas popierėlius ėmė maišyti savo gėrimą.
— Prieš pusantrų metų.
— Kam dirbote anksčiau?
— Kitiems.
Nurijau gurkšnį kavos, kuri pasirodė besanti stebėtinai gardi.
— Jums tai netrukdo?
Jis pažvelgė į mane iš po vešlių antakių.
— Laukimas, — paaiškinau. — Turiu galvoje... ar ji dažnai taip daro?
Garis tebemaišė kavą, vėl nudūręs akis į puodelį.
— Vaiki, — po minutės atsiliepė, — nenoriu kalbėti storžieviškai, bet
matau, kad šioje srityje esi naujokė. Jeigu tau rūpi čia užsibūti, siūlau liautis
klausinėjus, — Garis atsilošė, ir jo korpusas švelniai išplito virš kelių. — Aš
vairuoju automobilį. Esu ten, kur manęs reikia. Kalbu tik tuo atveju, jei kas į
mane kreipiasi. Nieko nematau, nieko negirdžiu, viską pamirštu. Todėl
sugebėjau darbe likti trisdešimt dvejus metus, įkišti porą nedėkingų vaikų į
universitetą ir apmokėti jų studijas. Dar po dvejų su puse metų išeisiu į
ankstyvą pensiją ir persikelsiu į Kosta Rikos paplūdimį, kur įsigijau
nekilnojamojo turto. Va, kaip derėtų elgtis. Supratai? — Gariui popierine
servetėle šluostantis nosį, ėmė tirtėti jo pagurkliai.
— Nieko nematyti, nieko negirdėti...
— ... viską pamiršti. Teisingai. Spurgos nori? Čionykščiai parduoda skanias
spurgas. Kepa jas kiaurą dieną ir prekiauja tik šviežiomis.
Jis atsistojo ir nuvilko kojas prie kasos. Grįžęs nebepratarė nė žodžio, tik
patenkintas linktelėjo, kai patvirtinau, kad spurgos išties puikios.

Grįžusi Agnesė kurį laiką tylėjo. Po kelių minučių paklausė:

— Ar Leonardas neieškojo manęs? Aš netyčia išjungiau savo telefoną.
— Ne.
— Matyt, sėdi biure. Reikia jam paskambinti, — ji pasitaisė plaukus ir
nugara įsirėmė į sėdynės atlošą. — Pamoka buvo nuostabi. Jaučiu, kad daug
ko išmoksiu. Stivenas — nepaprastai talentingas dailininkas.
Tik pusiaukelėje į namus atkreipiau dėmesį, kad Agnesė nesiveža jokių
piešinių.
 11
Sveikas, Tomai,

siunčiu beisbolo kepuraitę, nes mudu su Neitanu vakar lankėmės

rungtynėse, kur jas nešiojo visi žaidėjai (tiesą sakant, jie buvo su šalmais,
bet čia tradicinis variantas). Vieną nupirkau tau, kitą — žmogui, kurį aš
pažįstu. Užsidėk ją, ir tegu mama tave nufotografuoja, kad galėčiau
nuotrauką pasikabinti ant sienos!
Deja, vietinėse Amerikos apylinkėse nėra kaubojų, bet šiandien važiuosiu į
užmiesčio klubą ir įdėmiai dairysiuosi — gal kokį, prajojantį pro šalį, ir
pastebėsiu.
Ačiū ,už labai gražų mano užpakaliuko ir įsivaizduojamo šuns ‘paveikslą.
Nė nenutuokiau, kad po kelnėmis mano sėdimoji įgavusi purpurinį atspalvį,
bet prisiminsiu tai, jei kada nuspręsiu nuoga pasivaikščioti prie Laisvės
statulos, kaip tavo piešinėlyje.
Man regis, tavo Niujorko versija gali būti įdomesnė už tikrovę.

Su meile Tetulė Lu xxx

„Grand Pines“ klubo valdos plytėjo vešlia žole apžėlusiuose užmiesčio

akruose, kuriuose medžiai ir laukymės vilnijo tokiomis idealiomis bangomis ir
plieskė tokia ryškia žaluma, kad peizažas atrodė perkeltas tiesiai iš
kreidelėmis apsiginklavusio septynmečio vaizduotės.
Į ilgą kelionę leidomės gaivią, skaisčią dieną ir Gario lėtai vairuojamu
automobiliu galų gale nukakome iki išdrikusio balto pastato, kur mus
pasitikęs jaunas vyras melsva uniforma prisiartino ir atidarė Agnesei duris.
— Labas rytas, ponia Gopnik. Kaip šiandien laikotės?
— Puikiai, Rendi, dėkui. O kaip tu?
— Geriau nebūna, mem. Svečių jau apstu. Išaušo svarbi diena!
Poną Gopniką Niujorke sulaikė darbai, todėl būtent Agnesei atiteko prievolė
įteikti atsisveikinimo dovaną Merei, į pensiją išeinančiai užmiesčio klubo
darbuotojai, vienai iš senųjų personalo narių. Didžiąją savaitės dalį Agnesė
akivaizdžiai demonstravo, kaip jaučiasi dėl primestos pareigos. „Grand
Pines“ klubo nepakentė. Žinojo, kad čia susiburs pirmosios ponios Gopnik
bendrės. Ir nemėgo viešai šnekėti. Tikino Leonardą, esą be jo niekaip
neišsivers. Tačiau šįkart vyras išliko neperkalbamas. Mieloji, tokiu būdu
įtvirtinsi savo statusą. Ir su tavimi bus Luisa.
Mes parepetavome kalbą ir parengėme planą. Nusprendėme atvykti į
Didžiąją salę kiek įmanoma vėliau, įžengti prieš pat patiekiant pirmuosius
patiekalus, atsisėsti nesiteisindamos, tik apkaltindamos eismo spūstis
Manhatane. Merė Lander, į pensiją išeinanti išleistuvininkė, savo momento
sulauks antrą valandą dienos, kai visi bus išgėrę kavą. Vienas kitas žmogus
tarstelės keletą gražių žodžių. Tada Agnesė pakils, atsiprašys, kad ponas
Gopnikas negali dalyvauti pobūvyje, pridurs dar kelis gražius žodžius ir įteiks
dovaną. Mes diplomatiškai palauksime pusvalandį ir išvyksime
prisidengdamos tuo, kad mieste esą laukia svarbūs reikalai.
— Manai, apsirengiau, kaip pridera?
Agnesė pasirinko sau nebūdingą konservatyvų dviejų dalių apdarą —
fuksijų spalvos laisvą tiesaus kirpimo suknelę su blyškesnio atspalvio
trumparankoviu švarkeliu, — ir užsisegė perlų vėrinį. Išvaizda neįprasta, bet
ji, žinoma, tenorėjo jaustis lyg su šarvais.
— Idealiai.
Kai ponia Gopnik giliai įkvėpė, šypsodamasi niuktelėjau jai į šoną. Ji
trumpam suspaudė mano ranką.
— Įlekiam vidun ir neriam laukan, — pridūriau. — Niekų darbas.
— Du milžiniški didieji pirštai, — sumurmėjo Agnesė ir atsigręžusi pakreipė
lūpų kampučius aukštyn.
Klubo pastatas buvo erdvus ir šviesus, nudažytas kremine spalva, pilnas
vazų su gėlėmis ir antikvarinių baldų reprodukcijų. Kambariai apkalti
ąžuolinėmis plokštėmis, ant sienų sukabinti įkūrėjų portretai; iš patalpos į
patalpą tyliai šmaižė darbuotojai, lydimi prislopintų svečių pokalbių ir kartais
nuskambančių kavos puodelio arba taurės dzingsėjimų. Kad ir kur
žvelgdavai, prieš akis atsiverdavo nuostabūs vaizdai; kad ir ko
užsimanydavai, patarnautojai patenkindavo visus poreikius.
Didžiojoje salėje stovėjo apie šešiasdešimt gražiai dekoruotų apskritų stilių
ir nestigo dailiais apdarais išsipuošusių moterų, kurios šnekučiavosi, rankose
laikydamos negazuoto mineralinio vandens arba vaikių punšo taures. Visų
plaukai buvo idealiai purūs, populiariausias aprangos stilius — prabangiai
elegantiškas, tai yra puikiai pasiūtos suknelės su kilpoto audinio švarkeliais
arba sijonai, nepriekaištingai suderinti su palaidinukėmis. Ore tvyrojo tirštas
kvepalų aromatas. Prie kai kurių stalų mačiau pavienius vyrus, bet gausioje
moterų draugijoje jie atrodė keistai prislopinti.
Atsitiktiniam žiūrovui arba, tarkim, paprastam vyrui beveik niekas nebūtų
kritę į akis. Bet, mums žengiant pirmyn, mačiau, kaip vos vos pakrypsta
galvos, subtiliai prityla kalbos, kiek stipriau susičiaupia lūpos. Agnesė staiga
kluptelėjo, ir aš, sekdama įkandin, vos neatsitrenkiau jai į nugarą. Tada
pamačiau, kas sėdi prie mūsų stalo: Tabita, jaunas ir senas vyrai, dvi
nepažįstamos damos, šalia manęs įsitaisiusi pusamžė moteris, kuri pakėlė
galvą ir įsistebeilijo atvykėlei tiesiai į vyzdžius. Prisigretinęs padavėjas
atitraukė kėdę nuo stalo ir pasodino Agnesę priešais Purpurą — priešais
Katriną Gopnik.
— Laba diena, — Agnesė pasisveikino su visu stalu, sugebėdama iš pradžių
neatsisukti į pirmąją ponią Gopnik.
— Laba diena, ponia Gopnik, — atsiliepė vyriškis, sėdintis mano stalo
pusėje.
— Pone Henri, — Agnesė neryžtingai nusišypsojo. — Tabita, neminėjai, kad
dalyvausi renginyje.
— Vargu ar mes privalome tave informuoti apie visus savo planus, —
atšovė pono Gopniko dukra.
 — O kas gi jūs tokia būsite? — pasiteiravo man iš dešinės sėdintis senolis.
Jau žiojausi atsakyti, kad esu Agnesės draugė iš Londono, bet ūmai
suvokiau, jog šįkart mums neišdegs pūsti miglos.
— Luisa, — prisistačiau. — Luisa Klark.
— Emetas Henris, — jis ištiesė ranką gembėtais pirštais. — Malonu
susipažinti. Ar čia angliškas akcentas?
— Taip.
Atsigręžiau į padavėją, pilančią man vandenį.
— Žavinga. Svečiuojatės pas mus?
— Emetai, Luisa dirba Agnesės asistente, — iš kitapus stalo atsklido
Tabitos balsas. — Agnesė keistai įprato į pobūvius vestis darbuotojus.
Jutau, kaip mano skruostus nudažo raudonis. Kaip mane svilina tiriamas
Katrinos Gopnik žvilgsnis ir šalimais sėdinčių žmonių akys.
Emetas kiek pamąstęs atsiliepė:
— Na, pastarąjį dešimtmetį mano Dora nesiskirdavo su savo slauge Libe,
kad ir kur keliaudavo. Į restoraną, teatrą ar bet kokią kitą vietą. Sakydavo,
esą su senąja Libe gerokai maloniau šnekėtis nei su aplinkiniais, — Emetas
paplekšnojo man per ranką ir prunkštelėjo, o kai kurie iš sėdinčių prie stalo
žmonių mandagiai jam paantrino. — Sakyčiau, ji neklydo.
Štai taip aštuoniasdešimt šešerių metų senukas mane išgelbėjo nuo viešo
pažeminimo. Kol ragavome krevečių užkandžius, Emetas Henris kalbėjo su
manimi, pasakojo, kad vietiniame užmiesčio klube lankosi nuo senų laikų,
anksčiau Manhatane dirbo juristu, galiausiai išėjo į pensiją ir persikėlė į
netoliese įrengtus senjorų namus.
— Žinai, į klubą atvažiuoju kiekvieną dieną. Veikla suteikia man energijos
ir aplinkui nuolat randu, su kuo pabendrauti.
— Jis nuostabus, — mečiau žvilgsnį sau per petį. Keletas galvų akimirksniu
nusisuko. — Puikiai suprantu, kodėl jums patinka čia lankytis.
Agnesė atrodė rami, bet aš mačiau, kad jos rankos mažumėlę tirta.
— Ak, brangute, šis pastatas istorinis, — Emetas mostelėjo į sieną, kur
kabėjo dekoratyvinė plokštelė su klubo pavadinimu. — Suręstas... — jis
akimirką pritilo, norėdamas įsitikinti, kad padarys man įspūdį, ir pabrėžtinai
aiškiai ištarė: — 1937-aisiais.
Neketinau jam aiškinti, kad Anglijoje, mūsų gatvėje, yra gerokai anksčiau
pastatytų socialinių būstų. Jei neapsirinku, mama namuose netgi tūrėjo
senesnes pėdkelnes. Aš pritardama tik kinkavau galva, šypsojausi, kirtau
vištieną su grybais ir mintijau, ar kaip nors įmanoma prisislinkti prie
akivaizdžiai nusiminusios Agnesės.
Pietūs užsitęsė. Emetas nepaliaujamai porino istorijas apie klubą, apie
juokingus dalykus, kuriuos sakė ir darė man nepažįstami žmonės, o Agnesė
tarpais kilstelėdavo akis, ir aš jai nusišypsodavau, nors puikiai supratau, kad
ji negailestingai grimzta į neviltį. Svečiai vogčiomis šnairavo į mūsų stalą,
vienos prie kitų linko galvos. Tik įsivaizduokite, abi ponias Gopnik skiria vos
keli coliai! Suvalgiusi pagrindinį patiekalą atsiprašiau ir pakilau nuo stalo.
— Agnese, gal parodytumėte, kur moterų tualetas? — spėjau, kad jai
praverstų dešimčiai minučių dingti iš Didžiosios salės.
Nespėjus Agnesei atsiliepti, Katrina Gopnik nuleido servetėlę ant stalo ir
kreipėsi į mane:
— Mieloji, aš jus nuvesiu. Kaip tik ruošiuosi tenai apsilankyti.
Ji pagriebė rankinuką, atsistojo ir lūkuriuodama sustingo šalimais.
Pasisukau į Agnesę, bet toji nesijudino.
— Tu eik. Aš... baigsiu valgyti vištieną.
Kol sekiau įkandin ponios Gopnik ir vingiavau tarp stalų, mano galvoje
mintys sukosi verpetu. Išėjusios iš Didžiosios salės nužingsniavome kilimine
danga išklotu koridoriumi — aš slinkau per kelis žingsnius nuo jos, — ir
galiausiai pasiekėme moterų tualetą. Ji atidarė raudonmedžio duris ir
praleido mane pasislinkdama į šoną.
— Dėkui, — tyliai pratariau ir smukau į gardelį.
Šlapintis nenorėjau. Prisėdau ant klozeto dangčio: jeigu čia užsibusiu,
galimas daiktas, ponia Gopnik pranyks, bet kai išnirau, ji stoviniavo prie
kriauklių ir dažėsi lūpas. Kol ploviausi rankas, jos žvilgsnis nuslydo mano
pusėn.
— Vadinasi, gyvenate senajame mano bute, — prabilo.
— Taip, — meluoti nebuvo prasmės.
Katrina Gopnik sučiaupė lūpas ir patenkinta rezultatu užsuko lūpdažį.
— Ko gero, jaučiatės ne itin smagiai.
— Tiesiog atlieku savo darbą.
— Mm-hmm.
Ji sugraibė rankinėje nediduką plaukų šepetį, kuriuo švelniai persibraukė
sruogas. Paklausiau savęs, ar elgčiausi storžieviškai, jeigu dabar ją palikčiau,
o gal pagal etiketą grįžti prie stalo reikėtų drauge? Nusidžiovinau rankas ir
pasilenkiau prie veidrodžio tikrindama, ar tušu neišsiterliojau paakių, tokiu
būdu stengdamasi užgaišti kuo daugiau laiko.
— Kaip laikosi mano vyras?
Sumirksėjau.
— Leonardas. Kaip jis? Nemanau, kad tai atskleidusi išduosite darbdavių
pasitikėjimą.
Veidrodyje jos akys smigo į mane.
— Aš... retai kada matau poną Gopniką. Bet jo savijauta, regis, nebloga.
— Svarsčiau, kodėl jis neatvažiavo. Vėl paūmėjo artritas?
— O, ne. Jei neklystu, jį sulaikė darbo reikalai.
— Darbo reikalai. Ką gi, naujienos lyg ir neblogos.
Pašnekovė atsargiai grąžino šepetį į vietą, išsitraukė pudrinę ir iš abiejų
pusių paplekšeno sau per nosį. Nebeišmaniau, ką daryti. Ėmiau naršyti
rankinuką, mėgindama prisiminti, ar pasiėmiau savo pudrinę. Staiga ponia
Gopnik ūmai atsigręžė į mane.
— Ar jis laimingas?
— Atleiskite?
— Klausimas paprastas.
Pajutau, kaip į šonkaulius daužosi širdis.
 Ji kalbėjo maloniu, ramiu balsu.
— Tabita, nenori šnekėti apie tėvą. Iki šiol ant jo pyksta, nors ir
beprotiškai myli. Visuomet buvo tėvelio dukrytė. Tad vargu ar gebėtų
nupiešti objektyvų vaizdą.
— Ponia Gopnik, su visa pagarba, bet man tikrai nederėtų...
Moteris pakreipė galvą į šoną.
— Suprantama, — atsiliepė ir rūpestingai įkišo pudrinę atgal į rankinuką. —
Nujaučiu, ką jums pripasakojo apie mane, panele?..
— Klark.
— Panele Klark. Gyvenimas, kaip, be abejo, žinote, retai kada būna tik
juodas arba baltas.
— Taip, — nugurkiau seiles. — Ir dar žinau, kad Agnesė — geras žmogus.
Protingas. Mielas. Kultūringas. Ji — ne avantiūristė. Kaip sakėte, gyvenimas
paprastai turi daugiau atspalvių.
Mūsų žvilgsniai susitiko veidrodyje. Kelias sekundes stovėjome
nekrutėdamos, kol ponia Gopnik pagaliau užsisegė rankinę, dar kartą
dirstelėjo į savo atspindį veidrodyje ir vos pastebimai nusišypsojo.
— Džiaugiuosi, kad Leonardui viskas gerai.
Mudviem grįžus, padavėjai jau rinko lėkštes nuo stalo. Likusią popietės dalį
ponia Gopnik man neištarė daugiau nė žodžio.

Mums patiekė kavą su desertais, ir pokalbiai pritilo. Pietums artėjant į

pabaigą, kelios senutės buvo nuvestos į moterų tualetą — atpainiojamos nuo
kėdžių kojų, ėmė bildėti jų vaikštynės. Ant nedidelės pakylos, įrengtos
priekinėje salės dalyje, kostiumuotas vyriškis šiek tiek nuo prakaito
sudrėkusia apykakle, visiems padėkojo už atvykimą ir informavo, kokie
renginiai klube bus organizuojami artimiausiu metu, sykiu užsiminė, kad per
labdaros vakarą, numatytą po dviejų savaičių, klubas, rodos, bus
sausakimšas (naujieną pasitiko audringi plojimai). Galų gale jis pareiškė, kad
netrukus susibūrusieji išgirs pranešimą, ir linktelėjo mūsų stalo kryptimi.
Agnesė išpūtė kvapą ir atsistojo, prikaustydama visų žvilgsnius. Ji
nusigavo ant pakylos ir užėmė vietą prie mikrofono. Kol pati lūkuriavo,
administratorius atvedė tamsiu kostiumėliu apsirengusią senyvą juodaodę
moterį, kuri plazdeno rankomis, tartum svečiai būtų visai be reikalo kėlę
šurmulį. Agnesė nusišypsojo moteriai ir, kaip ją mokiau, giliai įkvėpė, tada
ant pulto pasidėjo dvi prirašytas korteles ir iš lėto, aiškiai prabilo:
— Sveiki, visi. Ačiū, kad šiandien čia suvažiavote, ir dėkui personalui už
nuostabius pietus.
Ji kalbėjo idealiu balsu, sakė žodžius, kuriuos aną savaitę, per valandų
valandas trukusias repeticijas, nušlifavo it brangakmenius. Salėje pasigirdo
pritarimo murmesiai. Užmečiau akį į pirmąją ponią Gopnik, bet man
nepavyko įskaityti jos veido minos.
— Kaip didžiuma jūsų žinote, tai paskutinė Merės Lander darbo diena
klube. Mes norėtume palinkėti, kad gyvenimas išėjus į pensiją jai suteiktų
daug džiaugsmo. Leonardas labai gailisi, kad negali šiandien būti kartu su
mumis. Mere, jis yra dėkingas už tai, ką nuveikėte dėl klubo, ir žino, kad jus
brangina visi čia susirinkusieji, — Agnesė padarė pauzę, kaip jai buvau
nurodžiusi. Salėje viešpatavo tyla, moterų veidai spinduliavo
dėmesingumą. — „Grand Pines“ klube Merė įsidarbino 1967-aisiais, kaip
pagalbininkė virtuvėje, ir, bėgant metams, pakilo iki ūkvedžio asistento
pareigų. Visi mes, dalyvaujantys šiose išleistuvėse, nepaprastai vertiname
jūsų draugiją ir sunkų triūsą. Mes — ir kiti klubo nariai — norime įteikti
nedidelį dėkingumo ženklą ir nuoširdžiai viliamės, kad jūs mėgausitės
užtarnautu poilsiu.
Žiūrovams mandagiai plojant, Agnesei buvo paduota krištolinių užraitų
skulptūra su išgraviruotu Merės vardu. Ji šypsodamasi įteikė atminimo
dovaną pagyvenusiai moteriai ir palaukė, kol jas nufotografuos. Tada žengė
nuo pakylos ir grįžo prie mūsų stalo, aiškiai apimta palengvėjimo, kad galėjo
dingti iš rampos šviesos. Ketinau pasilenkti prie Agnesės ir ją pasveikinti, kai
nuo kėdės netikėtai pakilo Katrina Gopnik.
— Tiesą sakant, — aplinkinių klegesį perskrodė jos balsas, — aš norėčiau
tarti porą žodžių.
Mums stebint, moteris užlipo ant pakylos, apėjo pultą, iš Merės perėmė
dovaną ir atidavė šią administratoriui. Tada suėmė išleistuvininkės delnus.
— Ak, Mere, — prabilo ir pasisuko taip, kad abi atsigręžtų į renginio
dalyvius. — Mere, Mere, Mere. Tu visada buvai mūsų numylėtinė.
Patalpą užtvindė spontaniškų aplodismentų pliūpsnis. Ponia Gopnik
linktelėjo ir sulaukė, kol žmonės aprims.
— Mano dukrai augant, rūpinaisi ja — ir mumis — šimtus, ne, tūkstančius
valandų, kurias praleidome klube. Kokie šaunūs, palaimingi laikai! Jei kildavo
bent menkiausia bėda, visada suskubdavai į pagalbą, išspręsdavai
problemas, tvarstydama nubrozdintus kelius ir ledukais nuolat šaldydama
gumbus galvoje. Manau, incidentą valčių pastogėje atsimename visi.
Per salę nusirito juokas.
— Tu nepaprastai mylėjai mūsų vaikus, ir mudu su Leonardu šią vietą
laikėme savotišku prieglobsčiu, nes žinojome, kad čia šeima jausis saugi ir
laiminga. Dailiosioms klubo vejoms teko regėti marias gerų laikų ir klausytis
tiek daug juoko. Kol žaisdavome golfą arba su draugais už aikštyno ribų
gardžiuodavomės užkandžiais, prižiūrėdavai mūsų atžalas ir vaišindavai visus
savo neprilygstama šalta arbata. Mes visi dieviname Merės ypatingąją šaltą
arbatą, ar ne, bičiuliai?
Jos klausimą lydėjo pritarimo šūksniai. Mačiau, kaip Agnesė įsitempia ir
mechaniškai tekšena delnais lyg nenutuokdama, ką dar galėtų daryti.
Emetas pasviro arčiau manęs.
— Merės šalta arbata tikrai įspūdinga. Neįsivaizduoju, ko pridėdavo į tą
gėrimą, bet jo skonis dangiškas.
— Kaip daugelis iš mūsų, Tabita specialiai atvažiavo iš miesto, nes tave, be
jokių abejonių, laiko ne vien klubo darbuotoja, bet ir šeimos nare. O mes
puikiai žinome, kad šeimos nepakeisi niekuo!
Vėl griaudžiant aplodismentams, žiūrėti į Agnesę nebedrįsau.
 — Mere, — tęsė Katrina Gopnik, kai svečiai nutyko, — tu padėjai puoselėti
tikrąsias šios vietos vertybes, galbūt, kai kurių nuomone, ir senamadiškas,
bet atspindinčias mūsų užmiesčio klubo esmę — nuoseklumą, aukštą lygį ir
lojalumą. Tu įkūnijai jo šypseną, plakančią širdį. Manau, visi pritars, kad be
tavęs klubas bus nebe toks kaip anksčiau. Dabar pakelkime taures ir
išgerkime už mūsų nuostabiąją Merę!
Senyva moteris tryško pasitenkinimu, jos akis blizgino ašaros.
Salė pratrūko ovacijomis. Nuo kėdės pakilo kiekvienas, turintis užtektinai
jėgų stovėti. Apsidairiau ir pasekiau kitų pavyzdžiu, nors tuo pat metu
kažkodėl jaučiausi kaip išdavikė. Agnesė atsistojo paskutinė
tebepliaukšėdama delnais, nutaisiusi vypsnį, panašų į grimasą.

*
Nežinau kodėl, bet mane raminamai veikė klientų pilnas baras, kuriame,
siekiant atkreipti barmeno dėmesį, reikėdavo sprausti ranką pro trigubą
žmonių eilę ir džiaugtis, jeigu skverbiantis atgal prie stalo bokale pavykdavo
išsaugoti bent du trečdalius gėrimo. „Balthazar“, anot Neitano, buvo
pamėgta Soho įstaiga — amžinai sausakimša, visada smagi, Niujorko barų
arenoje tapusi viena iš pagrindinių užeigų. O šįvakar, nors buvo
sekmadienis, čia knibždėjo tiek svečių, kad balsų gausmas, nepaliaujamai
zujantis barmenas, ryški šviesa ir indų barškėjimas man iš galvos išvijo visas
mintis apie dienos įvykius.
Stovėdami prie baro susivertėme po du alaus bokalus, ir Neitanas mane
pristatė draugams iš sporto klubo, vyrukams, kurių vardus kone iškart
užmiršau, bet kurie pasirodė besantys šaunūs, smagūs žmonės — jiems
tereikėjo moters, kaip dingsties linksmai šaipytis vieniems iš kitų. Galų gale
prasibrovėme iki staliuko, kur išgėriau dar šiek tiek alaus, suvalgiau mėsainį
su sūriu ir pasijutau truputį geriau. Dešimtą valandą, kol vaikinai kriokavo
mėgdžiodami sporto klubo lankytojus, netgi vaizduodami, kokios minos
darko jų veidus ir kaip pampsta venos, nuėjau į tualetą. Ten dešimt minučių
dažiausi, šiaušiau plaukus ir mėgavausi savotiška tyla. Podraug stengiausi
negalvoti, ką veikia Semas. Mintys apie jį, užuot guodusios kaip anksčiau,
dabar veržė paširdžius į mazgą. Galiausiai nėriau atgal į koridorių.
— Tu mane persekioji?
Apsisukau. Priešais stypsojo antakius pakėlęs, marškiniais ir džinsais
apsitaisęs Džošua Rajanas.
— Ką? O! Sveikas! — instinktyviai paliečiau savo plaukus. — Ne... ne, čia
atėjau su draugais.
— Juokauju. Luisa Klark, kaip laikaisi? Nuo Centrinio parko toli bastaisi, —
sveikindamasis jis pabučiavo man į skruostą. Kvepėjo labai maloniai —
žaliosiomis citrinomis ir kažkokiu švelniu, muskusiniu aromatu. — Oho.
Rimuoju beveik kaip poetas.
— Na, žinai, nusprendžiau aplankyti visus Manhatano barus.
— Aha. Norisi pabandyti šį tą naujo, ar ne? Atrodai žaviai. Tavo stilius man
prie širdies... — jis mostelėjo į laisvą tiesaus kirpimo suknelę ir
trumparankovį nertinį. — Iš išvaizdos primeni parengiamosios mokyklos
auklėtinę.
— Šiandien teko vykti į užmiesčio klubą.
— Tokie apdarai tau tinka. Nori išgerti alaus?
— Aš... aš negaliu palikti draugų, — Džošas trumpam apniuko. — Bet, ei,
prisidėk prie mūsų!
— Gerai! Tik pranešiu saviškiams. Palaikau kompaniją porelei, tad jie tik
apsidžiaugs manimi nusikratę. Kur sėdi?
Aš nuslinkau atgal pas Neitaną, alkūnėmis skindamasi kelią, jausdama,
kaip skruostus muša raudonis, o ausyse tyliai spengia. Na ir kas, kad jo
tartis kitokia, antakiai ne tokie, akių krašteliai pakrypę kitaip — pažiūrėjusi į
Džošą, vis tiek matydavau Vilą. Įdomu, ar kada nors ateityje, regint Džošą,
manęs nebekrės šiurpas? Įdomu, kodėl mintyse nesąmoningai pavartojau
frazę „kada nors ateityje“.
— Netyčia susidūriau su draugu! — pareiškiau, vos tik Džošas prisiartino
prie mūsų.
— Su draugu, — atkartojo Neitanas.
— Neitanai, Dinai, Eiranai, čia Džošas Rajanas.
— Pamiršai pridurti „trečiasis“, — jis išsišiepė, lyg su manim būtų
apsimainęs slaptu juokeliu. — Labas.
Džošas ištiesė ranką, palinko į priekį ir įsikibo Neitanui į delną. Neitanas jį
nužvelgė nuo galvos iki kojų ir pašnairavo į mane. Aš guviai, neutraliai
nusišypsojau, tarytum Manhatane būčiau turėjusi begalę žavingų draugų
vyrų, kurie mielai būtų užsukę į barą ir prisėdę prie mūsų.
— Gal kam nupirkti alaus? Ir dar, jei kas nori pavalgyti, čia labai skaniai
maitina.
— Sakai, draugas? — sumurmėjo Neitanas, kai Džošas žengė prie baro.
— Aha. Mudu susipažinome per Geltonąją puotą. Kur lankiausi su Agnese.
— Jis primena...
— Žinau.
Neitanas susimąstė. Atsigręžė į mane, po akimirkos pasisuko į Džošą.
— Kalbant apie tavo norus sakyti vien „taip“, juk tu ne...
— Aš myliu Semą.
— Be abejo, bičiule. Čia tik pastebėjimas.
Skvarbias Neitano akis jutau visą likusį vakarą. Mudu su Džošu kažkaip
atsidūrėme stalo gale, atokiau nuo kitų, ir jis ėmė pasakoti apie savo darbą,
apie beprotišką opiatų bei antidepresantų mišinį, kurį bendradarbiai kasdien
ryja vien tam, kad ištvertų sunkumus, užgriūvančius juos biure; dėstė, kaip
verčiasi per galvą siekdamas neužgauti lengvai įsižeidžiančio boso, kaip
nuolat susimauna, kaip neranda laiko tinkamai apstatyti būsto, kas nutiko,
kai jo aplankyti iš Bostono atskrido dėl švaros pamišusi motina. Aš linksėjau
galva, šypsojausi, klausiausi ir žiūrėdama į Džošą stengiausi rodyti deramą,
mandagų susidomėjimą, o ne spoksoti kiek maniakišku, ilgesingu žvilgsniu,
bylojančiu: „Ak, koks tu panašus į jį.“
 — O kaip tu, Luisa Klark? Apie save beveik nieko nepapasakojai. Kaip
atostogos? Kada žadi keliauti namo?
Darbas! Krūptelėjau suvokusi, kad pastarąjį kartą, kai matėmės, pūčiau
miglą apie tai, kuo užsiimu. Bet dabar buvau per daug įkaušusi, kad
meluočiau arba jausčiau gėdą atskleisdama tiesą, nors man ir derėjo iškaisti.
— Džošai, privalau kai ką tau pasakyti.
Jis pasviro pirmyn.
— O, tu ištekėjusi.
— Nee.
— Bent tiek gerai. Sergi nepagydoma liga? Gyventi liko kelios savaitės?
Pakračiau galvą.
— Tau nuobodu? Tau nuobodu. Norėtum pabendrauti su kitais žmonėmis.
Nieko keista. Juk tauškiu neužsičiaupdamas.
Prajukau.
— Ne. Anaiptol. Tavo draugija puiki, — nudelbiau akis sau į kojas. — Aš...
ne ta, kuria dėjausi. Nesu Agnesės bičiulė iš Anglijos. Taip prisistačiau, nes
Geltonojoje puotoje jai reikėjo sąjungininkės. Iš tiesų, hmm... dirbu jos
asistente. Paprasčiausia asistente.
Kilstelėjusi galvą pamačiau, kad jis spokso man į veidą.
— Na, ir kas?
Įsispiginau į Džošą. Jo raineles margino auksiniai taškučiai.
— Luisa. Čia gi Niujorkas. Save į padanges kelia visi. Kiekvienas banko
kasininkas prisistato jaunesniuoju viceprezidentu. Kiekvienas barmenas turi
gamybos įmonę. Atspėjau, kad dirbi Agnesei, iš to, kaip paskui ją bėgiojai.
Jokios draugės taip nesielgia. Nebent jos — tikros kvaišos. Bet tu, akivaizdu,
protinga.
— Tau išties nė motais, ką veikiu?
— Ei, aš tik džiaugiuosi, kad nesi susituokusi. Vyro neturi, ar ne? Tikiuosi,
apie tai nemelavai?
Jis pačiupo mano plaštaką. Šiek tiek užgniaužiau kvapą, tad prieš
pratęsdama turėjau suimti save į rankas.
— Ne, bet turiu mylimąjį.
Džošas savo akių nenuleido nuo maniškių, turbūt bandė perprasti, ar
ketinu atsakymą papildyti kokiu nors juokeliu, galiausiai nenoromis patraukė
ranką nuo mano delno.
— O... kaip gaila, — pareiškė ir atsilošęs siurbtelėjo savo gėrimo. — Kodėl
gi jo nėra Valstijose?
— Todėl, kad liko Anglijoje.
— Ketina atvykti čia?
— Ne.
Jo bruožus sukaustė grimasa, kokia iškreipia žmonių veidus, kai jie
galvoja, kad kreti kvailystę, bet vengia pasakyti ją balsu.
— Mes galime būti draugai, — patraukęs pečiais atsakė Džošas. — Juk
žinai, kad Niujorke visi vaikšto į pasimatymus, tiesa? Rimtų santykių
palaikyti neprivalome. Aš tapsiu neįtikėtinai išvaizdžių tavo palydovu.
 — Kalbi apie pasimatymus, kurie užsibaigia seksu?
— Oho. Jūs, anglės, žodžių į vatą nevyniojate.
— Tik nenoriu kurstyti apgaulingų vilčių.
— Kitaip tariant, apie draugiškus pasimylėjimus galima užmiršti. Gerai,
Luisa Klark. Supratau.
Stengiausi nesišypsoti. Bet nesusitvardžiau.
— Kokia tu miela, — pasakė jis. — Ir juokinga. Kalbi tiesiai šviesiai. Nė
kiek neprimeni kitų mano sutiktų merginų.
— O tu labai žavus.
— Todėl, kad esu mažumėlę apkerėtas.
— Aš asmeniškai kiek įkaušusi.
— Ak, kaip inane įskaudinai. Neapsakomai įskaudinai, — Džošas griebėsi
už širdies.
Būtent tada pasukau galvą ir išvydau mus stebintį Neitaną. Jis vos vos
pakėlė antakį ir pirštu subarbeno sau per riešą, priversdamas mane nusileisti
ant žemės.
— Žinai, man jau laikas keliauti. Teks anksti keltis.
— Peržengiau leistinas ribas? Išgąsdinau tave, ar ne?
— Ne, aš nesu lengvai įbauginama. Bet rytoj manęs laukia sunki darbo
diena. Ir dar, kai vakare išgeri kelias pintas alaus su tekilos stikliuku, kitą
rytą sudėtinga bėgioti.
— Ar man paskambinsi? Platoniškai išgertume alaus? Ir aš galėsiu dėl
tavęs pasikraustyti iš proto?
— Beje, Anglijoje frazė „kraustytis iš proto“ dažniausiai reiškia, kad tau
tikrai minkštėja smegenys, — paaiškinau, ir jis prapliupo juoktis.
— Prižadu nekuoktelėti. Nebent norėtum, kad nesivaržyčiau.
— Nieko sau pasiūlymas.
— Rimtai, paskambink man.
Išeidama laukan jutau, kaip jis spiginasi man į nugarą. Kol Neitanas kvietė
geltonąjį taksi, atsigrįžau į barą. Pro siaurą užsiveriančių durų tarpelį vos
pavyko įžiūrėti Džošą, bet aš mačiau, kad jis tebestebi mane. Ir šiepiasi.

Nusprendžiau paskambinti Semui.

— Ei, — tariau, kai jis atsiliepė.
— Lu? Kam apskritai klausiu? Kas dar man skambintų be penkiolikos
minučių penktą ryto?
— Ką veiki? — atsiguliau ant lovos ir leidau batams nuslysti ant kilimo.
— Ką tik baigėsi mano pamaina. Dabar skaitau. Kaip tu? Panašu, kad esi
linksmai nusiteikusi.
— Lankiausi bare. Diena buvo sunki. Bet šiuo metu jaučiuosi kur kas
geriau. Tik užsigeidžiau išgirsti tavo balsą, nes aš tavęs ilgiuosi. Ir tu —
mano mylimasis.
— O tu girta, — nusijuokė Semas.
— Galbūt. Truputį. Minėjai, kad skaitai?
— Aha. Romaną.
 — Iš tiesų? Maniau, grožinė literatūra tavęs nedomina.
— Ai, gavau iš Keitės. Ji tikino, kad romanas man patiks. Žinai, aš
neištversiu nesibaigiančių tardymų, jeigu spyriosiuosi ir knygos neskaitysiu.
— Ji perka tau knygas? — atsisėdau. Pakili mano nuotaika išgaravo.
— Ar kas ne taip? Ką reiškia knygos pirkimas? — kone pralinksmėjęs
pasiteiravo Semas.
— Tai reiškia, kad ją domini.
— Nieko panašaus.
— Tikrai, — alkoholis mane atpalaidavo, todėl postringavau
nesivaržydama. Žodžiai sprūdo iš lūpų greičiau, nei spėjau juos suturėti. —
Jeigu moterys tave ragina ką nors skaityti, vadinasi, jos tavimi domisi. Siekia
įsibrauti tau į mintis. Siekia, kad apie jas galvotum.
Semas prunkštelėjo.
— O jeigu duoda motociklų remonto žinyną?
— Užsiskaito ir tai. Tokiu būdu mėgina parodyti esančios šaunios,
seksualios paukštytės, kurios dievina motociklus.
— Ne, romanas ne apie motociklus. Kažkoks prancūziškas.
— Prancūziškas? Prastai. Kaip vadinasi?
— „Madam de...“
— Madam de... kaip toliau?
— Tiesiog „Madam de...“ Apie generolą, auskarus ir...
— Ir ką?
— Na, jis turi meilužę.
— Keitė verčia tave skaityti romanus apie prancūzus, kurie turi meilužes?
O, Dieve, tu aiškiai kritęs jai į akį.
— Klysti, Lu.
— Aš sugebu atpažinti, kada žmonės įsižiūri kitus.
— Nejaugi? — nuilsusiu balsu atsiliepė jis.
— Šįvakar toks vyras ėmė rėžti sparną apie mane. Mačiau, kad jam
patinku, todėl iškart paaiškinau, kad nesu vieniša. Užbėgau įvykiams už
akių.
— Taip ir padarei? Ką atstūmei?
— Jo vardas Džošas.
— Džošas? Tas pats Džošas, kuris tau skambino, kai ruošiausi išskristi?
Nors ir įkaušusi, pamažu susigaudžiau, kad man nevertėjo veltis į šitą
pokalbį.
— Taip.
— Ir tu su juo visai atsitiktinai susidūrei bare?
— Teisingai! Tenai buvau su Neitanu. Išėjusi iš moterų tualeto, faktiškai
atsitrenkiau į Džošą.
— Kaip jis reagavo? — irzloku tonu paklausė Semas.
— Sakė... kad jam gaila.
— Ir tau?
— Kas man?
— Gaila?
 Kelias sekundes abu tylėjome. Staiga pasijutau siaubingai blaiva.
— Aš tik pakartoju Džošo žodžius. Esu su tavim, Semai. Jo pavyzdžiu tik
parodau, kaip atskiriu vyrus, kurie susidomi manimi, ir kaip užkertu kelią bet
kokiam asistavimui, kad nepradėtų puoselėti nepagrįstų lūkesčių. Tu, regis,
nė nenori suvokti, ką aiškinu.
— Ne. Čia tu skambini man vidurnaktį, užsipuoli dėl knygą paskolinusios
bendradarbės, bet pati kuo ramiausiai vaikštai po barus ir su Džošu girta
šneki apie santykius. Viešpatie. Kol tavęs nespustelėjau, nė nedrįsai
pripažinti, kad mes palaikome rimtus santykius. O dabar su bare sutiktu
vyruku mielai plepi apie intymius dalykus. Jei tik judu išties susitikote bare.
— Semai, man prireikė laiko! Anuomet neabejojau, kad tu paprasčiausiai
flirtuoji!
— Tau prireikė laiko, nes tebemylėjai prisiminimus apie kitą vyruką. Apie
mirusį vyruką. Šiuo metu esi Niujorke, nes būtent jis norėjo, kad tenai
nukeliautum. Todėl nesuprantu, kodėl taip kreivai žiūri į Keitę ir jai
pavyduliauji. Anksčiau nesukdavai galvos, kad daug laiko praleidžiu su Dona.
— Dona nebuvo įsispoksojusi į tave.
— Tu nė nepažįsti Keitės! Iš kur žinai, kad jai patinku?
— Mačiau nuotraukas!
— Kokias nuotraukas? — išsprogo jis.
Elgiausi kaip idiote.
— Feisbuko paskyroje, — užsimerkusi atsakiau. — Ji įkėlusi nuotraukų.
Kuriose esate abu, — gurktelėjau. — Tai yra vieną kadrą.
Ilgam stojo tyla. Tokia tyla, kuri skelbia: Juokauji? Grėsminga tyla,
užslenkanti tada, kai kitas žmogus nebyliai keičia apie jus susidarytą
nuomonę. Po pauzės Semas prabilo vos girdimu balsu, kuris liudijo, kad jis
stengiasi tvardytis:
— Mes įsitraukėme į absurdiškus ginčus, o man jau laikas griūti į lovą.
— Semai, aš...
— Lu, eik miegoti. Pašnekėsime vėliau.
Jis nutraukė ryšį.
 12
Naktį veik neužmigau, mat galvoje it karuselė nepaliaujamai sukosi mintys
apie tai, ko Semui prikalbėjau ir ko nepasakiau, o paryčiais snaudulius
išblaškė beldimas. Apkvaitusi išlipau iš lovos, atvėriau duris ir priešais
pamačiau vilkinčią chalatą ponią De Vit. Senutė atrodė smulki ir trapi, jos
plaukai buvo susitaršę, makiažo nepadailintame veide atsispindėjo nerimas.
— O, tu čia, — prabilo ji, tarsi būtų nesitikėjusi užtikti manęs
kambaryje. — Eikš, eikš, man reikalinga tavo pagalba.
— K-ką? Kas jus įleido?
— Dručkis. Australas. Judinkis. Mums nevalia gaišti laiko.
Pasitryniau akis, stengdamasi atsikvošėti.
— Jis yra padėjęs man anksčiau, bet dabar sakė negalintis palikti pono
Gopniko. Ai, koks skirtumas. Šįryt, kai pradariau duris ir išnešiau šiukšles,
Dinas išsmuko į koridorių ir kažkur nuklydo. Nė neįsivaizduoju, kokioje
pastato dalyje jis bastosi. Viena jo nerasiu, — senutė kalbėjo virpančiu, bet
įsakmiu balsu ir plazdeno rankomis sau palei galvą. — Paskubėk, paskubėk.
Bijau, kad pirmame aukšte kas nors atlapos duris, ir jis išbėgs į gatvę, —
ponia De Vit ėmė grąžyti rankas. — Jam nederėtų būti lauke vienam. Diną
Martiną gali pagrobti kokie ilgapirščiai. Žinai, jis grynaveislis.
Pagriebiau savo raktą ir vienais marškinėliais žengiau į koridorių.
— Kur jo dairėtės?
— Niekur, brangute. Aš sunkiai paeinu. Todėl man ir reikia tavęs. Kol
ieškosi, atsinešiu lazdą.
Ji nužvelgė mane, sakytum būčiau leptelėjusi siaubingą kvailystę.
Atsidusau ir paspėliojau, kaip elgčiausi, jeigu tapčiau laisvės skonį netikėtai
pajutusiu nediduku, žvairaakiu mopsu.
— Be jo, daugiau nieko neturiu. Tu privalai jį rasti.
Ponia De Vit ėmė kosėti, lyg jos plaučiai nebūtų pakėlę įtampos.
— Pirmiausia patikrinsiu vestibiulį.
Nulėkiau į pirmą aukštą remdamasi prielaida, kad Dinas Martinas vargu ar
gebėtų išsikviesti liftą, ir koridoriuje pasižvalgiau mažučio, pikto amsiaus.
Tuščia. Įbedžiau akis į savo laikrodį ir kiek apniukau, sumetusi, kodėl
aplinkui nieko nėra — dar nebuvo nė šeštos ryto. Pažiūrėjau po Ašoko stalu,
pripuoliau prie šveicoriaus kabineto, bet duris radau užrakintas. Diną Martiną
romiai šaukiau vardu, nors dėl to jaučiausi kvailokai. Jis dingo be pėdsakų.
Grįžau į mūsų aukštą, apžiūrėjau virtuvę ir galinius koridorius. Nė gyvos
dvasios. Kai užsikoriau į penktą aukštą, sveikas protas man pakuždėjo, kad
rubuilis mopsas, ko gero, nepajėgtų šmirinėti laiptatakiais, jeigu jau pati vos
gaudau kvapą. Iš lauko staiga atsklido pažįstamas, čaižus šiukšliavežio
zvimbimas, ir aš atsiminiau senąjį mūsų šunį, kuris įspūdingai gebėdavo
pakęsti šlykščiausius žmonijai žinomus kvapus ir netgi tuo mėgaudavosi.
Pasukau link tarnybinio išėjimo. Diną Martiną aptikau prie slenksčio —
šunytis seiliojosi ir lyg užburtas stebėjo, kaip šiukšlininkai įsikimba į
milžiniškus, dvokiančius ratuotus konteinerius, kaip juos tempia nuo mūsų
pastato prie sunkvežimio ir atgal. Artinaus! lėtai, bet, laimė, lauke aidėjo
toks triukšmas, o Dino Martino dėmesį buvo taip prikausčiusios atliekos, kad
šuo nieko neišgirdo iki tos akimirkos, kai pasilenkiau ir jį sugriebiau.
Ar jums kada teko rankose laikyti įtūžusį mopsą? Mano glėbyje niekas taip
nesirangė nuo tada, kai prirėmiau Tomą prie sofos ir leidau seseriai
iškrapštyti stiklinį rutuliuką iš kairiosios jo šnervės. Kol plūkiausi spausdama
Diną Martiną sau prie šono, jis blaškėsi kairėn dešinėn, iš įsiūčio išvertęs
akis, nuožmiu skalijimu pripildydamas tylų pastatą. Buvau priversta abiem
rankomis apkabinti tą padarą ir perkreipti savo galvą, kad į ją neįsikibtų
iltys. Mūsų aukšte nuskambėjo ponios De Vit šūksnis:
— Dinai Martinai? Ten jis?
Bandymai suturėti šunį iš manęs pareikalavo visų jėgų. Užbėgau laiptų
maršu, trokšdama kuo greičiau juo atsikratyti.
— Radau! — pridususi paskelbiau.
Ponia De Vit ištiesė rankas ir žengė pirmyn. Jau turėjo saitą, kurį prisegė
prie antkaklio, vos tik nuleidau mopsą ant grindų. Šuo žaibiškai apsisuko —
to tikrai nelaukiau iš tokios apimties bei formos gyvūno — ir suvarė dantis
man į kairę plaštaką.
Jeigu daugiabutyje dar buvo gyventojų, kurių neprikėlė lojimas, juos
veikiausiai pažadino mano klyksmas. Jis bent jau nugriaudėjo taip garsiai,
kad Dinas Martinas priblokštas atšoktų. Stvėriausi už rankos, iš kurios ėmė
sunktis kraujas, susiriečiau dvilinka ir nusikeikiau.
— Jūsų šuo mane apkandžiojo! Po velnių, jis mane apkandžiojo!
Ponia De Vit įkvėpė ir kiek atsitiesė.
— Nieko keista. Tu per stipriai vargšelį spaudei. Akivaizdu, kad Dinas
Martinas jautėsi siaubingai nepatogiai.
Senutės nuvarytas į butą mopsas atsigręžė ir prašiepė iltis tebeurgzdamas
ant manęs.
— Matai? — ji mostelėjo į Diną Martiną. — Tavo riksmai ir kliegesiai
išgąsdino vargšelį. Jis neberanda sau vietos. Jeigu ateityje ketini globoti
šunis, apie juos privalai sužinoti kur kas daugiau.
Praradau amą. Nukoriau žandikaulius it animacinio filmuko veikėja. Kaip
tik tada atsilapojo apartamentų durys ir į koridorių žengė ponas Gopnikas su
treningo kelnėmis ir trumparankoviais marškinėliais.
— Po galais, koks čia triukšmas? — nustebau išgirdusi, kaip tūžmingai
skamba Leonardo Gopniko balsas.
Jis apsižvalgė, pamatė mane, stovinčią vienais marškinėliais ir apatinėmis
kelnaitėmis, susiėmusią už kruvinos plaštakos, senolę su chalatu ir prie jos
kojų niršiai amsintį šunį. Už pono Gopniko nugaros sušmėžavo savo
uniformą dėvintis Neitanas, kuris glaudė rankšluostį prie veido.
— Kokia velniava čia vyksta?
— O, paklausk niekam tikusios savo mergiščios. Erzeliuoti pradėjo ji, —
ponia De Vit laibomis rankomis čiupo Diną Martiną nuo grindų ir ponui
Gopnikui pagrūmojo pirštu. — Jaunuoli, nedrįsk man rėžti pamokslų apie
triukšmą mūsų pastate! Dėl visų žmonių, zujančių pirmyn ir atgal, tavo
butas primena tikrus Las Vegaso lošimo namus. Stebiuosi, kad dar niekas
nepasiskundė ponui Ovicui, — aukštai pakėlusi galvą senutė nusigręžė ir
trenkė durimis.
Ponas Gopnikas du kartus sumirksėjo, pažvelgė į mane ir vėl dirstelėjo į
uždarytas duris. Po trumpos pauzės staiga prapliupo juoktis.
— Jaunuoli! Nieko sau, — palingavęs galvą tarė: — Jau seniai niekas taip
manęs nevadino, — jis atsisuko į Neitaną. — Matyt, kažką darai teisingai.
Iš buto gilumos pasigirdo duslus balsas:
— Per daug gerai apie save manai, Gopnikai!

Ponas Gopnikas nusiuntė mane pas asmeninį terapeutą pasiskiepyti nuo

stabligės. Gario atvežta į vietą, prisėdau laukiamajame, panašiame į
prabangaus viešbučio vestibiulį, ir netrukus susitikau su vidutinio amžiaus
iraniečių kilmės gydytoju, ko gero, rūpestingiausiu individu, kokį tik buvau
mačiusi gyvenime. Pastebėjusi sąskaitą, kurią teko apmokėti pono Gopniko
sekretoriui, bemat užmiršau įkandimą ir nusprendžiau, kad tuojau apalpsiu.
Iki grįžau, Agnesei vyras spėjo papasakoti, kas nutiko. Kalbos apie mane,
rodos, sklandė po visą mūsų daugiabutį.
— Privalai paduoti ją į teismą! — džiugiai sušuko ji. — Ta senė baisiai
nemaloni, amžinai drumsčia ramybę. O šuo aiškiai kelia grėsmę. Vargu ar
mums saugu gyventi tame pačiame pastate.
Nori laisvadienio? Jeigu tau reikia poilsio dienos, galėčiau iškelti jai bylą dėl
negautų paslaugų.
Nutylėjau užgniaužusi pyktį poniai De Vit ir Dinui Martinui.
— Už gera visada atsimokama blogu, ar ne? — tarstelėjo Neitanas, kai
susitikome virtuvėje. Pakėlęs mano ranką apžiūrėjo tvarstį. — Vaje, koks
nirtulingas šunėkas.
Nors giliai širdyje širdau ant ponios De Vit, iš galvos niekaip neiškrito
žodžiai, kuriuos ji pratarė stovėdama prie mano durų slenksčio. Be jo, nieko
nebeturiu.

Tabita išsikraustė atgal į savo namus, tačiau atmosfera apartamentuose

liko įtempta, slogi, ir retsykiais ją įaudrindavo emocijų proveržiai. Kaip ir
anksčiau, ponas Gopnikas begalę valandų per dieną leisdavo darbe, o
Agnesė didžiąją laisvalaikio dalį kalbėdavo telefonu su motina. Nuojauta man
sakė, kad šeimoje iškilo krizė. Ilarija susvilino vieną iš mėgstamų ponios
Gopnik palaidinukių — manau, tikrai netyčia, mat ji ne vieną savaitę
skundėsi, kad naujojo lygintuvo temperatūros niekaip nepavyksta tinkamai
sureguliuoti. Ir kai Agnesė į ją sviedė pradegintą drabužį, prieš tai apšaukusi
išdavike bei suka, ūkvedė pratrūko ir pareiškė ponui Gopnikui jį paliekanti,
nes taip dirbti nebeįmanoma, nes niekas tiek metų nebūtų triūsęs uoliau ir
už menkesnį atlyginimą. Ji nepakęsianti pažeminimų, todėl oficialiai
pranešanti, kad meta darbą. Užjaučiamai pakreipęs galvą ant šono, ponas
Gopnikas meiliu balsu įtikino Ilariją persigalvoti (be to, kaip spėjau, pasiūlė
pinigų), bet vyro išdavystė privertė Agnesę trenkti durimis, pakankamai
stipriai, kad į grindis melodingai sudužtų nuo koridoriaus staliuko nusiritusi
antra kiniška vazelė, ir kiaurą vakarą raudoti persirengimo kambaryje.
Kitą rytą radau ją sėdinčią prie pusryčių stalo, nuleidusią galvą sutuoktiniui
ant peties; ponas Gopnikas kažką murmėjo žmonai į ausį, abiejų pirštai buvo
susipynę. Jam su šypsena stebint, Agnesė oficialiai atsiprašė Ilarijos, bet,
vyrui išvažiavus į darbą, vėl ėmė lenkiškai plūstis ir, kol bėgiojome
Centriniame parke, nesiliovė laidžiusi liežuvio.
Vakare ji paskelbė savaitgalį skrisianti į Lenkiją aplankyti artimųjų, ir aš
kiek lengviau atsipūčiau supratusi, kad Agnesė neprašys manęs prisidėti. Dėl
nepastovių šeimininkės nuotaikų, dėl įtampos, nuolat kylančios tarp
Agnesės, pono Gopniko, Ilarijos ir kitų šeimos narių, apartamentai, nors ir
milžiniški, retsykiais žadindavo klaustrofobijos pojūtį. Nedidelė palaima
apėmė vien pagalvojus, kad kelias dienas čia gyvensiu viena.
— Kuo turėčiau užsiimti, jums nesant? — paklausiau.
— Džiaukis laisvadieniais, — šypsodamasi atsakė Agnesė. — Luisa, esi
mano draugė! Kol būsiu išlėkusi, smagiai praleisk laiką. Aš taip džiaugiuosi,
kad susitiksiu su šeima! Taip džiaugiuosi! — ji suplojo delnais — Keliausiu į
Lenkiją! Ir neisiu į jokius idiotiškus labdaros renginius! Kokia aš laiminga.
Prisiminiau kad, man atvykus, ji nenorėjo nė vienam vakarui palikti vyro.
Ir šią mintį išvijau iš galvos.
Tebemąstydama apie permainas grįžau į virtuvę ir pamačiau, kaip Ilarija
persižegnoja.
— Ilarija, ar gerai jaučiatės?
— Aš meldžiuosi, — tarė ji, nepakeldama akių nuo keptuvės.
— Viskas gerai?
— Puikiai. Tiesiog meldžiu Dievo, kad toji puta [* Kekšė (/sp.).] niekada
negrįžtų.

Kol Semui rašiau elektroninį laišką, manyje išplito idėjos užuomazgos

kurstomas jaudulys. Mieliau būčiau paskambinusi, bet po pastarojo mūsų
pokalbio iš jo negavau jokios žinios, todėl baiminausi, kad Semas
teberūstauja. Pranešiau, kad man netikėtai skyrė laisvą trijų dienų
savaitgalį, todėl užmečiau akį į lėktuvų reisus ir nutariau paišlaidauti —
neplanuotai paviešėti namuose. Na, ką jis pasakytų? Kam dar reikalingi
atlyginimai, ar ne? Savo tekstą papildžiau šypsenėle, lėktuvo ženkliuku,
keliomis širdelėmis ir bučiniais.
Semas sureagavo greičiau nei po valandos.

Atleisk. Aš visas dienas dirbsiu, o šeštadienio vakarą prižadėjau nuvežti

Džeiką į kažkokios grupės koncertą 02 arenoje. Mintis gera, bet šis
savaitgalis tam netinka. S x

Kurį laiką spoksojau į laišką ir stengiausi užgniaužti nerimą. Mintis gera.

Tartum būčiau siūliusi pasivaikščioti parke.
— Jis tolsta nuo manęs?
 Neitanas du kartus perskaitė žinutę.
— Nieko panašaus. Viso labo aiškina, kad bus užsiėmęs, tad namo
parskristum ne pačiu tinkamiausiu metu.
— Ne, jis tolsta. Laiškelyje ničnieko nėra. Nei meilės, nei ...geismo.
— Galbūt rašė pakeliui į darbą. Arba sėdėdamas tualete. Arba
bendraudamas su viršininku. Elgiasi kaip vyras, ir tiek.’
Jis manęs neįtikino. Semą pažinojau. Vėl įsižiūrėjusi į laiško eilutes,
pamėginau perprasti jų toną, paslėptą prasmę. Atsidariau feisbuko
svetainę — dėl ko užsidegiau neapykanta sau, — patikrinau, ar Keitė Ingram
skelbia, kad savaitgalį ruošiasi veikti kažką nepaprasto. (Deja, naujų įrašų
neradau. Nors būtent taip elgtumėtės, jeigu ketintumėte suvilioti karštą
paramediką, draugaujantį su kita mergina.) Giliai įkvėpiau ir brūkštelėjau
atsakymą. Tiesą sakant, parašiau kelis atsakymus, bet neištryniau tik šito.

Viskas gerai. Vis vien abejojau, ar kas išdegs. Smagiai praleisk laiką su
Džeiku. L x

Paspaudžiau „Siųsti“ stebėdamasi, kad elektroninio laiško žodžiai gali

visiškai neatspindėti tikrųjų mūsų emocijų.

Ketvirtadienio vakarą apsikrovusi dovanomis Agnesė išvažiavo į oro uostą.

Atsisveikinau mostais ir plačiai šypsodamasi, paskui sudribau priešais
televizorių.
Penktadienio rytą nuvykau į Metropolio muziejaus Kostiumų institute
surengtą kinų operos kostiumų parodą, kur valandą žavėjausi įmantriai
išsiuvinėtais, ryškiaspalviais apdarais, veidrodiniu šilko blizgesiu. Įkvėpta
vaizdų, iš ten pasukau į Vakarų 37-ąją gatvę — ruošiausi užeiti į audinių bei
galanterijos parduotuves, kurias aplankyti ketinau nuo anos savaitės. Spalio
diena buvo vėsi ir gaivi, perspėjanti apie artėjančią žiemą. Aš sėdau į metro
traukinį ir pasimėgavau nevalyvoje aplinkoje vyraujančia tvankia šiluma.
Vėliau apie valandą naršiau lentynas, prasmegusi tarp margų drobių ritinių.
Nusprendžiau grįžusiai Agnesei padovanoti savo idėjų koliažą, be to, mažąjį
šezlongą su pagalvėlėmis aptraukti skaisčių, šviesių spalvų audiniais —
žalsvais, rožiniais, su nuostabiais papūgų ir ananasų raštais, nė kiek
neprimenančiais brangiai apmokamų dekoratorių siūlomų blankių damastų ir
baldų apmušalų. Tokius rinkdavosi pirmoji ponia Gopnik. Agnesei
apartamentuose reikėjo palikti savo žymę, suteikti butui drąsių, raiškių,
gražių atspalvių. Prie kasos stovinčiai moteriškei paaiškinau, ko ieškau, ir ji
man patarė keliauti į Ist Vilidže veikiančią dėvėtų apdarų parduotuvę, kurios
užpakalinėje dalyje nestigo vintažinio audeklo ritinių.
Komiso išorė viltingai nenuteikė; apskretęs aštuntojo dešimtmečio stiliaus
fasadas puikavosi užrašu „Vintažinių drabužių centras“ ir reklamavo „įvairių
dešimtmečių, skirtingų modelių apdarus už nedidelę kainą“. Bet žengusi
vidun suakmenėjau. Parduotuvė veikė sandėlyje, užpildytame drapanų
karuselėmis, padalintame į skyrius, kuriuos ženklino ranka brūkštelėti
pavadinimai: „5 dešimtmetis“, „6 dešimtmetis“, „Drabužiai, kurie įkvepia
svajas“, „Pigių prekių kertė: sudriskusios siūlės gėdytis nederėtų“. Ore
dvelkė muskuso, prieš dešimtmečius purkštų kvepalų, kandžių išėsto kailio, į
praeitį nugrimzdusių, mieste praleistų vakarų aromatai. Siurbiau juos į
šnerves kaip deguonį, apimta pojūčio, kad radau prarastą savo esybės
dalelę, nors iki tol, tiesą sakant, nežinojau, kad man jos trūko.
Vaikštinėdama po patalpą, matavausi glėbius drabužių, priklausančių man
negirdėtiems dizaineriams, kurių vardai prilygo kuždesiams, aidintiems iš
seniai pamirštos epochos — Maiklas, Fonseka iš Naujojo Džersio, panelė
Aramis, — pirštais braukiau per nematomus dygsnius, prie skruosto
glaudžiau kinišką šilką ir šifoną. Mielai būčiau nusipirkusi tuziną drapanų, bet
galiausiai apsiribojau siaura, žalsvai mėlyna kokteilių vakarėlio suknele su
pūstais kailiniais rankogaliais ir gilia iškirpte (raminau save, kad ji pasiūta
prieš šešiasdešimt metų, todėl į kailį neverta kreipti per daug dėmesio),
vintažiniu džinsiniu kombinezonu ir languotais marškiniais, kurie pažadino
norą nukirsti medį arba pajodinėti žirgu, elegantiškai švytuojančiu uodega.
Čia galėjau prakiurksoti kiaurą dieną.
— Ta suknelė krito man į širdį prieš amžinybę prabilo prie kasos stovinti
pardavėja, kai savo nešulį užkėliau ant prekystalio. Mergina buvo gausiai
tatuiruota, juodai dažytais, ties pakaušiu į didžiulį kuodą susuktais plaukais,
tamsiu kontūro pieštuku apvedžiotomis akis. — Bet nepajėgiau į ją įbrukti
subinės. Tu atrodei žaviai, — pridūrė nuo cigarečių gergždančiu, neįtikėtinai
šauniai skambančiu balsu.
— Privalau ją įsigyti, nors nenumanau, kada štai taip pasipuošiu.
— Žiūrėdama į drabužius, ir pati visada taip jaučiuosi. Jie, rodos, šneka su
tavim, ar ne? Melsvoji suknelė tartum spiegė: Nusipirk mane, kvaiša! Ir
nebesiliesk prie bulvių traškučių! — mergina paglostė audinį. — Sudie,
mėlynoji bičiule. Atleisk, kad tave nuvyliau.
— Jūsų parduotuvė nuostabi.
— Laikomės iš paskutiniųjų. Mus talžo negailestingi didėjančių nuomos
kainų vėjai, prie sienos remia Manhatano gyventojai, kurie verčiau eis į „TJ
Maxx“ prekybcentrį, nei nusipirks ką nors originalaus ir gražaus. Matai, kokia
kokybė? — ji atvertė suknelės pamušalą ir parodė į smulkutes siūles. — Argi
pigi Indonezijos darbo jėga galėtų sukurpti ką nors panašaus? Niujorko
valstijoje niekas neturi tokios suknelės, — mergina pakėlė antakius. —
Neskaitant tavęs, brite. Iš kur gavai šitą gražuolę?
Aš vilkėjau žalią milinę — sprendžiant iš kvapo, kaip juokaudavo tėtė,
nešiotą dar Krymo karo laikais, — kuri dengė tvido šortus ir timpes,
užsimaukšlinusi raudoną apskritą kepuraitę ir apsiavusi žalsvai mėlynus „Dr.
Martens“ aulinius.
— Kaip man patinka tavo stilius! Jei kada norėsi atsikratyti miline, iškiščiau
ją akimirksniu, — pardavėja taip garsiai spragtelėjo pirštais, kad iš
nuostabos atlošiau galvą. — Kariško stiliaus paltai. Jie niekada neišeina iš
mados. Turiu raudoną pėstininko milinę, kurią mano senelė prilėkė pavogusi
iš Bakingamo rūmų sargybinio. Nukirpau apatinę dalį ir pasisiuvau užpakalio
šaldyklę. Juk žinai, kas yra užpakalio šaldyklė, ar ne? Nori pamatyti
nuotrauką?
O taip, aš norėjau. Tas trumpas švarkelis mus suartino, kaip kitus
žmones — kūdikių fotografijos. Ji buvo vardu Lidija ir gyveno Brukline.
Drauge su seserimi, Andželika, prieš septynerius metus paveldėjo
parduotuvę iš tėvų. Klientų ratas negausus, bet ištikimas, o sudurti galą su
galu padėdavo televizijos ir kino filmų aikštelėse dirbantys kostiumų
dizaineriai, kurie pirkdavo drabužius, juos karpydavo ir persiūdavo. Didžiąją
dalį apdarų, aiškino Lidija, pavykdavo gauti per aukcionus, išparduodančius
neseniai mirusių asmenų turtą.
— Geriausia keliauti į Floridą. Ten pilna senučių, turinčių erdvias
drabužines su oro kondicionieriais ir šeštajame dešimtmetyje siūtomis
vakarėlių suknelėmis. Ten skrendame kas porą mėnesių ir, iš esmės,
papildome savo atsargas pabendravusios su sielvartaujančiais velionio
giminaičiais. Bet dėl įnirtingos konkurencijos mūsų darbas reikalauja vis
daugiau pastangų, — Lidija įteikė vizitinę kortelę su nurodytu svetainės ir
elektroninio pašto adresu. — Susisiek su manimi, jeigu užsimanysi ką nors
parduoti.
— Man regis, labiau esu pirkėja nei pardavėja, — atsiliepiau, kai ji
suvyniojo drabužius į popierių ir įkišo į maišelį. — Bet ačiū. Jūsų parduotuvė
nuostabi. Tu esi nuostabi. Aš jaučiuosi... jaučiuosi kaip namie.
— Kokia tu žavinga, — tariant šiuos žodžius, Lidijos veido mina nė kiek
nepasikeitė.
Staiga ji iškėlė pirštą ir pasilenkė po prekystaliu. Atsitiesė rankoje
laikydama vintažinius tamsinto stiklo akinius melsvais rėmeliais.
— Kažkas juos paliko prieš kelis mėnesius. Ketinau akinius parduoti, bet
man ką tik šovė į galvą, kad tau jie puikiai tiktų, ypač kai apsirengsi įsigyta
suknele.
— Gal verčiau nereikia, — paprieštaravau. — Ir taip daug išleidau...
— Ša! Čia dovana. Dabar būsi įsipareigojusi grįžti. Žiūrėk, kaip dailiai su
jais atrodai, — Lidija pakėlė veidrodėlį.
Teko pripažinti, kad tikrai atrodžiau dailiai.
— Ką gi... — pasitaisiau akinius ant nosies, — oficialiai skelbiu, kad tai —
geriausia mano diena Niujorke. Lidija, su tavimi pasimatysiu kitą savaitę. Ir
nuo šiol pas jus išleisiu visus savo pinigus.
— Puikumėlis! Štai taip, emociškai šantažuodamos klientus, mes
sugebame nebankrutuoti! — mergina prisidegė „Sobranie“ cigaretę ir mostu
atsisveikino su manimi.

Kiaurą popietę kurpiau savo idėjų koliažą ir matavausi drabužius; staiga

suvokiau, kad jau šešta valanda, o aš sėdžiu ant lovos ir pirštais barbenu
sau į kelius. Iš pradžių džiaugiausi turėsianti apsčiai laisvo laiko, bet nūnai
man dingojosi, kad vakaras driekiasi priešais lyg atšiaurus, blankus peizažas.
Parašiau žinutę Neitanui, tebeplušančiam su ponu Gopniku, pasiteiravau, ar
po darbo sutiktų drauge užkąsti. Deja, jis ketino eiti į pasimatymą, ir
atsakymas, nors skambėjo maloniai, užuominomis leido suprasti, kad būčiau
kaip šuniui penkta koja.
Kelias minutes svarsčiau, gal vėl paskambinti Semui, bet aš nebemaniau,
kad tikrovėje mūsų pokalbiai telefonu primins tai, ką girdėdavau galvoje,
todėl numerio nesurinkau, nors akių nuo ekrano neatplėšiau. Kai mintys
netikėtai pakrypo link Džošo, ėmiau spėlioti, ar jis nuspręstų, kad puoselėju
Rimtus Ketinimus, jeigu susisiekčiau ir pasiūlyčiau kur nors išgerti. Tada
ėmiau spėlioti, ar mano noras susitikti su juo išties reiškia Rimtus Ketinimus.
Dirstelėjau į Keitės Ingram feisbuko paskyrą, bet naujų įrašų nebuvo. Kol
neiškrėčiau jokios kvailystės, nudrožiau į virtuvę ir paklausiau Ilarijos, ar
pagelbėti jai gaminti vakarienę; ūkvedė sulingavo ant juodų šlepečių kulnų,
dešimt sekundžių įtariai dėbsodama į mane.
— Nori padėti ruošti vakarienę?
— Taip, — nusišypsojau.
— Ne, — atsakė ji ir nusigręžė.

Iki šiol nė nesuvokiau, kiek mažai žmonių pažįstu Niujorke. Atvykusi į

Jungtines Valstijas apsiverčiau darbais, o mano gyvenimas sukosi vien tik
apie Agnesę, jos dienotvarkę ir poreikius, todėl susivokti, kad pati neįsigijau
bičiulių, nebuvo laiko. Tačiau kai esi didmiestyje ir penktadienio vakarą
neturi jokių planų, kažkodėl jautiesi... na, iš dalies jautiesi nevykėle.
Užsukusi į neblogą sušių restoraną, nusipirkau mišo sriubos ir anksčiau
neragautą sašimį, podraug stengiausi negalvoti: „Ungurys! Aš valgysiu
ungurį!“ Namuose ištuštinau alaus skardinę, atsiguliau į lovą, pajunginėjau
televizijos kanalus ir prisiverčiau atsikratyti įkyrių minčių, pavyzdžiui, apie
tai, ką veikia Semas. Juk gyveni Niujorke, visatos centre, aiškinau sau.
Anokia čia bėda, kad neturi kuo užsiimti penktadienio vakarą! Visą savaitę
sunkiai dirbai, todėl dabar ilsiesi. Jei tik norėsi, išlėkti į miestą galėsi bet
kada. Taip save tikinau, kol netikėtai supypsėjo mano mobilusis.

Vėl žvalgai geriausius Niujorko barus?

Žinojau, kas rašo, nė netikrindama numerio. Manyje kažkas virptelėjo.

Sureagavau po dvejonės pauzės.

Tiesą sakant, sėdžiu namie.

Galbūt draugiškai išlenktum alaus su pinigų vergu, lenkiančiu nugarą

korporacijai? Mažų mažiausiai pasirūpintum, kad namo negrįžčiau su man
netinkama moterimi.

Nusiviepiau ir atrašiau:

Iš kur traukei, kad galiu tave apsaugoti?

 Sakai, mums nelemta būti drauge? Vaje, kokia tu žiauri.

Ne, aš klausiu, kodėl manai, kad tau neleisiu keliauti namo su kitu
žmogumi?

Nes atsakai į mano pranešimus? (Jis pridėjo šypsniuką.) Atšlijau nuo

telefono ūmai pasijutusi neištikima. Įsižiūrėjau į ekraną stebėdama
nekantriai mirksintį žymeklį. Galop jis vėl parašė:

Susimoviau? Juk susimoviau, ar ne? Po velnių,

Luisa Klark. Aš tenorėjau penktadienio vakarą pagurkšnoti alaus su žavia
mergina ir buvau pasirengęs nekreipti dėmesio į širdgėlą, kad ji myli kitą
vyrą. Matai, kaip man patinka tavo draugija? Išgersime alaus? Po vieną
bokalą?

Mąstydama nuleidau galvą ant pagalvės. Užsimerkusi suaimanavau. Tada

atsisėdau ir nusiunčiau pranešimą:

Nepyk, Džošai. Aš negaliu. x

Džošas neatsiliepė. Greičiausiai įsižeidė. Ko gero, žinios iš jo

nebesulauksiu.
Mobilusis vėl atgijo.

Tebūnie. Bet jeigu pagulsiu į bėdą, ryte iškart su tavimi susisieksiu ir

paprašysiu, kad atlėkusi apsimestum beprotiškai pavydžia mano mergina.
Pasiruošk siautėti. Sutarėm?
Nesusilaikiau nenusijuokusi.
Bent jau tiek padaryti galėsiu. Labos nakties. X
Labos ir tau. Bet, tikiuosi, per daug ja nesidžiaugsi.
Dabar mane palaiko tik mintis, kad slapta gailiesi nepriėmusi pasiūlymo. X

Taip, truputį apgailestavau. Ir nieko čia keista. Nes kiekgi „Didžiojo

sprogimo“ serijų iš eilės galima žiūrėti? Išjungiau televizorių, nudūriau akis į
lubas, susimąsčiau apie mylimą žmogų, gyvenantį kitoje pasaulio pusėje,
apie amerikietį, kuris panašus į Vilą Tremorą ir norėjo leisti laiką su manimi,
o ne kokia blondine sutaršytais plaukais, iš pirmo žvilgsnio, po savo
uniforma mūvinčia blizgučiais nusėtas siaurikes. Panorau paskambinti
seseriai, bet šią mintį nuvijau šalin, nenorėdama prižadinti Tomo.
Nuo tos dienos, kai atsibeldžiau į Ameriką, pirmą kartą kone fiziškai jutau
esanti ne savo vietoje, tarytum kažkas būtų mane trūkčiojęs nematomomis
virvelėmis ir bandęs nutempti už milijono mylių. Akimirką pasijutau taip
blogai, kad užėjusi į vonios kambarį ir išvydusi didžiulį kaštainio spalvos
tarakoną nesurikau kaip praeityje, o paklausiau savęs, gal jį prisijaukinti
tarsi veikėją iš vaikiškos knygelės. Bet po kelių sekundžių sumečiau, kad
protauju lyg pamišėlė, ir apipurškiau jį „Raid“ insekticidu.
Suirzusi, nenustygdama vietoje dešimtą vakaro įsliūkinau į virtuvę, iš
šaldytuvo nugvelbiau dvi Neitano alaus skardines, jam po durimis pakišau
raštelį su atsiprašymu, ir abi ištuštinau — rijau taip greitai, kad vos
tramdžiausi griausmingai neatsirūgusi. Dėl nelemto tarakono mane graužė
sąžinė. Beje, ką jis ten veikė? Matyt, užsiėmė savo tarakoniškais reikalais.
Galbūt jautėsi vienišas. Gal troško susidraugauti su manimi. Smukau į
tualetą ir žvilgtelėjau po kriaukle, kur jį paspyriau, bet vabzdys tikrai
kėpsojo negyvas. Jo vaizdas sužadino nelogišką pyktį. Taigi kalbama, kad
pribaigti tarakonų neįmanoma. Apie tarakonus man sakė netiesą! Šituo melu
papildžiau sąrašą dalykų, dėl kurių derėtų niršti.
Užsidėjau ausines ir girto žmogaus balsu padainavau kelias Bjonsės dainas
žinodama, kad jos dar labiau prislėgs, bet dėl to nekvaršindama galvos.
Stvėriau mobilųjį, peržiūrėjau kelias mudviejų su Semu nuotraukas ir iš to,
kaip jis laikė mane apkabinęs, kaip lenkė galvą arčiau manęs, pabandžiau
įvertinti jo jausmus. Spiginausi į kadrus ir mėginau atsiminti, kodėl Semo
glėbys manyje žadino užtikrintumo bei saugumo pojūtį. Galiausiai įsijungiau
kompiuterį ir jam parašiau elektroninį laiškelį.

Vis dar ilgiesi manęs?

Vos tik išsiunčiau žinutę ir ji nušvilpė į eterį, sumojau pasmerkusi save

nerimui, kuris, laukiant Semo atsakymo, kamuos bala žino kiek valandų.
 13
Pabudau bloguodama, bet ne nuo alaus. Miglotas šleikštulys, greičiau nei
per dešimt sekundžių prasisunkęs pro neuronų sandūrą, įsiliejo į atsiminimus
apie vakarykštį mano poelgį. Lėtai pakėliau nešiojamojo kompiuterio ekraną
ir kumščiais pasitryniau akis pamačiusi, kad taip, aš tikrai nusiunčiau laišką,
bet ne, jis man neatsakė. Jokios žinutės neradau net ir tuomet, kai puslapį
atnaujinau keturiolika kartų.
Priguliau ir trumpam susiriečiau embriono poza, valios pastangomis
siekdama atveržti paširdžius gniaužiantį mazgą. Staiga į galvą šovė mintis
paskambinti jam ir nerūpestingai iškloti: „Cha! Vakar truputį įkaušau,
pasiilgau namų ir tiesiog užsigeidžiau išgirsti tavo balsą, tad, žinai, atleisk...“
Tačiau Semas sakė dirbsiąs visą šeštadienį, kitaip tariant, dabar jis su
partnere turėtų sėdėti greitosios pagalbos furgone. O aš nedegiau noru
kalbėtis, girdint Keitei Ingram.
Nuo tada, kai pradėjau dirbti Gopnikams, savaitgalis pirmąsyk priminė
šaltas, niaurias žemes, per kurias man teks keliauti ištisą amžinybę.
Todėl griebiausi veiksmų, kurių imtųsi kiekviena toli nuo namų gyvenanti ir
kiek nusiminusi mergina. Sukirtau pusę šokoladinių „Digestives“ sausainių
pakelio ir mobiliajame spustelėjau motinos telefono numerį.
— Lu! Čia tu? Minutėlę, kaip tik skalbiau senelio kelnaites. Tuojau užsuksiu
karštą vandenį.
Nugirdau, kaip motina eina į kitą virtuvės pusę, kaip netikėtai prityla fone
gaudžiantis radijo imtuvas, ir akimirksniu persikėliau į Renfru gatvėje
stovintį mūsų namelį.
— Ei! Aš grįžau! Viskas gerai? — pridususi paklausė mama.
Mintyse regėjau ją, atsirišančią prijuostę. Šią nusiimdavo prieš kiekvieną
svarbų pokalbį telefonu.
— Puikiai! Mums kol kas nesisekė pabendrauti ilgiau nei minutę, todėl
nusprendžiau tau paskambinti.
— Ar tau nereikės siaubingai brangiai mokėti už skambutį? Maniau, viso
labo rašysi elektroninius laiškus. Tavęs neužgrius tūkstančio svarų sąskaita?
Per televizorių mačiau, kokių bėdų prisidaro žmonės, kurie atostogaudami
užsienyje kalba telefonais. Grįžę namo jie turi parduoti savo būstus, kad
atsikratytų skolų.
— Nesijaudink, aš pasitikrinau tarifus. Mama, malonu girdėti tavo balsą.
Motiną aiškiai pradžiugino galimybė šnektelėti su manimi, ir aš pasijutau
nesmagiai, kad neskambinau jai anksčiau. Ji plepėjo nesustodama —
prisipažino ketinanti lankyti vakarinius poezijos kursus, kai tik .pagerės
senelio savijauta, papasakojo apie mūsų gatvės gale apsigyvenusius sirus
pabėgėlius, kuriuos ji mokė anglų kalbos.
— Be abejo, iš to, ką jie dudena, pusės nesuprantu, bet, žinai, mes
piešiami paveikslėlius. O Zeina, jų motina, atsidėkodama ką nors man
iškepa. Nepatikėtum, kiek visko ji moka gaminti iš sluoksniuotos tešlos.
Tiesą sakant, jų kompanija labai miela.
 Pasak mamos, naujasis gydytojas tėtei liepė numesti svorio; senelio klausa
nepaliaujamai silpo, todėl televizorius veikdavo taip garsiai, kad šiam
užgriaudėjus ji kaskart vos neprileisdavo į kelnes. Už poros namų gyvenanti
Dimfna pastojo, ir jos žiaukčiojimus buvo galima girdėti kiauromis paromis.
Sėdėdama ant lovos klausiausi ir mane keistai ramino mintis, kad kažkur
pasaulyje gyvenimas tęsiasi kaip įprastai.
— Kalbėjai su savo seserimi?
— Bent jau ne pastarąsias kelias dienas. O ką?
Mama prabilo tyliau, lyg Trina būtų kambaryje, o ne už keturiasdešimties
mylių.
— Ji susitikinėja su kažkokiu vyru.
— Ak, taip, žinau.
— Žinai? Koks jis? Trina nieko man nesako. Dabar su juo matosi du tris
kartus per savaitę. Pati tik mykia ir vypso, kai apie jį pasidomiu. Labai
keista.
— Keista?
— Kad tavo sesuo taip dažnai šypsosi. Jos elgesys man kelia nerimą.
Nesuprask klaidingai, dėl tokios įvykių eigos džiaugiuosi, bet ji nepanaši į
save. Kartą nuvažiavau į Londoną ir, leidusi Trinai išlėkti į miestą,
pavakarojau su Tomu, o ji grįžo namo dainuodama.
— Nieko sau.
— Žinau. Net beveik pataikė į natą. Tavo tėtei viską papasakojau, kas
įvyko, ir jis apkaltino mane, esą aš neromantiška. Aš! Neromantiška!
Atkirtau, kad trisdešimt metų skalbti jo apatinius ir tebegyventi santuokoje
galėtų tik užkietėjusi romantikė.
— Mama!
— O, Dieve, visai užmiršau. Tu dar nepusryčiavai, ar ne? Kad ir kaip būtų,
jei kalbėsiesi su seserimi, išpešk informacijos. Tiesa, kaip tavo vyrukas?
— Semas? Hmm... laikosi gerai.
— Nuostabu. Kai išvykai, jis porą sykių lankėsi tavo bute. Turbūt norėjo
pasijusti arčiau tavęs, telaimina jį Dievas. Trina sakė, kad Semas atrodė
baisiai liūdnas. Vis dairėsi, kokius darbelius galėtų atlikti tavo namuose.
Kartą buvo atvykęs į Storfoldą ir vakarieniavo su mumis — valgėme
kepsnius. Bet jau kuris laikas su juo nesimatėme.
— Nes jis labai užsiėmęs.
— Nė kiek neabejoju. Užsivertęs darbais, ar ne? Ką gi, paleisiu tave, kol
skambutis mūsų abiejų nenuvarė į bankrotą. Ar minėjau, kad šią savaitę
susitiksiu su Marija? Tualeto patarnautoja iš to mielo viešbučio, kuriame
lankėmės rugpjūtį? Vyksiu į Londoną pas Triną ir Tomą, bet iš pradžių
papietausiu su Marija.
— Tualete?
— Nekvailiok. Prie Lesterio aikštės veikia italų užeiga, kur dvi makaronų
porcijos siūlomos už vienos kainą. Nepamenu, kaip ji vadinasi. Marija
nepaprastai išranki restoranams — sako, kad apie jų virtuvę galima spręsti
pagal švarą moterų tualete. Šitame, kaip suprantu, valytojai dirba
prisilaikydami grafiko. Tvarkosi kas valandą. Kaip tavo reikalai? Kaip
žavingas gyvenimas Penktojoje gatvėje?
— Aveniu. Penktojoje aveniu, mama. Puikiai. Čia... nuostabu.
— Nepamiršk atsiųsti daugiau nuotraukų. Poniai Edvards rodžiau kadrą iš
Geltonosios puotos, ji sakė, kad taip apsirengusi primeni kino žvaigždę.
Nepatikslino kurią, bet tave, aišku, pagyrė. Siūliau tėtei aplankyti Niujorką —
nelaukti, kol tapsi per daug žymi, kad bendrautum su mumis.
— Nieko panašaus tikrai nenutiks.
— Širdele, mes neapsakomai tavimi didžiuojamės. Negaliu patikėti, kad
mano dukra įsisukusi į Niujorko aukštuomenę, važinėja limuzinais,
bičiuliaujasi su karštais dabitomis.
Nužvelgiau savo kambarėlį, kuriame tapetai nekeisti nuo devintojo
dešimtmečio, ir atsiminiau po kriaukle gulintį tarakoną.
— Aha, — tarstelėjau, — man labai nuskilo.

Iš galvos vydama mintis, kad Semas nebeužsuka į butą Londone ir tokiu

būdu nebando pasijusti arčiau manęs, apsirengiau, išgėriau kavos puodelį ir
nudrožiau į pirmą aukštą. Ketinau grįžti į „Vintažinių drabužių centrą“.
Nuojauta sakė, kad Lidija neprieštaraus, jeigu tenai pasisukinėsiu.
Savo apdarus rinkausi rūpestingai — šįkart dėvėjau žalsvai melsvą kiniško
stiliaus palaidinę, buvau užsimovusi juodas vilnones sijonkelnes ir apsiavusi
raudonas laivutes. Atsigauti ir jaustis panašesnei į save padėjo vien išvaizdos
pakeitimas, apsieinant be polo marškinėlių ir laisvų nailoninių kelnių. Plaukus
susipyniau į dvi kasas, kurias ties pakaušiu surišau nediduku raudonu
kaspinu, nosį pabalnojau Lidijos tamsintais akiniais ir įsisegiau suvenyrų
kioske pirktus, bet neįtikėtinai žavius Laisvės statulos formos auskarus.
Leisdamasi laiptais išgirdau iš apačios sklindantį erzelį. Akimirką
pasvarsčiau, kas gi poniai De Vit neduoda ramybės, bet užsukusi už kampo
suvokiau, kad pakeltu balsu klega jauna azijietė, Ašokui į glėbį, regis,
brukanti mažą vaiką.
— Sakei, kad šią dieną galėsiu skirti sau. Davei žodį. Aš privalau eiti į
mitingą.
— Nieko neišdegs, mažule. Vincentas į tarnybą neatvažiuos. Be manęs,
nebus kam prižiūrėti vestibiulio.
— Kol dirbsi, tavo vaikai tegul sėdi čia. Aš vis tiek prisidėsiu prie
mitinguotojų. Jiems manęs reikia.
— Globoti vaikų negalėsiu!
— Mažuli, biblioteką uždarys. Ar supranti? Juk žinai, kad vasarą ten
lankausi, nes tik toje vietoje yra oro kondicionierius. Ir tik toje vietoje
jaučiuosi esanti sveiko proto. Gal pasiūlysi, kur dar Vašingtono Aukštumose
vestis vaikus, kai su jais viena praleidžiu aštuoniolika valandų per parą?
Kol stovėjau nekrutėdama, Ašokas pakėlė akis į mane.
— O, sveika, panele Luisa.
Azijietė atsisuko. Nesu tikra, kaip mintyse piešiau šveicoriaus žmoną, bet,
atvirai kalbant, nesitikėjau pamatyti nuožmią moterį su džinsais, po kaklu
pasirišta skarele ir ant nugaros krentančiais garbanotais plaukais.
— Labas rytas.
— Labas rytas, — ji nusigręžė. — Mažuli, veltis į ginčus nesiruošiu. Tu
užtikrinai, kad šeštadienis prisiklausys man. Aš eisiu į mitingą ginti vertingų
visuomenės išteklių. Ir baigta.
— Protesto akcija bus rengiama ir kitą savaitę.
— Mes privalome be atvangos spausti valdžią. Mat miesto tarybos nariai
būtent šiuo metu sprendžia finansavimo klausimus. Jeigu dabar
nesusibursime, vietinės žinių laidos apie mus nepraneš, ir jie nuspręs, kad
biblioteka niekam nereikalinga. Mažuli, ar išmanai, kaip užsiimti viešaisiais
ryšiais? Ar žinai, kaip sukasi pasaulis?
— Jeigu viršininkas užsuks į vestibiulį ir pastebės tris vaikus, prarasiu
darbą. Taip, Nadia, aš tave myliu. Neverk, širdele, — jis pasisuko į laikomą
ant rankų mergytę ir pakštelėjo jai į šlapią skruostą. — Tėtukui
paprasčiausiai šiandien reikia dirbti.
— Man jau laikas judėti, mažuli. Sugrįšiu anksti popiet.
— Kur eini? Nedrįsk... ei!
Moteris aukštai iškėlė delną, tarsi atremdama bet kokius vyro protestus,
žengė laukan, susilenkė ir griebė plakatą, kurį buvo palikusi prie durų. Trys
vaikeliai, lyg būtų tyčia primokyti, kaipmat apsipylė ašaromis.
— Ką, po šimts perkūnų, man daryti? — tyliai nusikeikė Ašokas.
— Aš jais pasirūpinsiu, — prabilau anksčiau, nei sumojau, ką darau.
— Ką?
— Namie nėra nė gyvos dvasios. Leisk nusivesti vaikus į butą.
— Rimtai?
— Šeštadieniais Ilarija svečiuojasi pas seserį. Ponas Gopnikas laiką leidžia
savo klube. Pasodinsiu juos priešais televizorių. Kas čia sunkaus?
Jis įsižiūrėjo man į akis.
— Luisa, tu neturi vaikų, ar ne? — Ašokas staiga atkuto. — Bet nė
neįsivaizduoji, kaip mane išgelbėtum. Jeigu ponas Ovicas nulips į pirmą
aukštą ir pamatys, kad prižiūriu šią trijulę, mane atleis greičiau, nei spėsi
ištarti, hmm... — jis trumpam susimąstė.
— Tave atleis?
— Teisingai. Gerai, leisk tave palydėti. Išaiškinsiu, kas yra kas ir kas kam
patinka. Ei, vaikučiai, jūsų laukia nuotykiai su panele Luisa! Kaip šaunu, ar
ne?
Trijulė snargliuotais, drėgnais veidais įsispigino į mane. Džiugiai jiems
nusišypsojau. Ir visi trys sutartinai pratrūko bliauti.

*
Jei, nutolus nuo artimųjų ir pradėjus kiek abejoti mylimu žmogumi, jus
apimtų melancholija, primygtinai rekomenduočiau trumpam pagloboti tris
nepažįstamus mažylius, bent du iš kurių nė nesugeba savarankiškai nueiti į
tualetą. Frazė „gyventi šia akimirka“ man įgavo prasmę tik tada, kai puoliau
gaudyti ropojantį kūdikį šleikščiai pilnomis sauskelnėmis, pusiau
nusmukusiomis nuo užpakalio, pakibusiomis virš Obiusone austo
neapsakomai brangaus kilimo, ir sykiu bandžiau suturėti keturmetę, kad toji
liautųsi persekiojusi psichologiškai traumuotą katiną. Vidurinįjį, Abiką,
apraminau sausainiais, įtaisiau priešais animacinius filmukus rodantį
televizorių — kol jis rubuilėmis rankomis grūdo trupinius į seilėtą savo burną,
aš gainiojausi kitus du ir siekiau, kad visi liktų tame pačiame dvidešimties
kvadratinių pėdų plote. Jie buvo juokingi, mieli, judrūs ir varginantys.
Spygaudami, bėgiodami, nuolat atsitrenkdami į baldus, drebino vazas ir iš
lentynų traukė knygas, kurias skubiai kišau atgal. Kambarį užtvindė
triukšmas drauge su įvairiais nemaloniais kvapais. Vienu metu turėjau
atsisėsti ant grindų ir rankomis apsivyti abiejų juosmenis, o Račina,
vyriausioji, lipniais pirštais įniko badyti man akis ir kvatoti. Aš taip pat
prajukau. Buvo linksma, tiksliau, smagumą kurstė supratimas, kad visa tai,
ačiū Dievui, netrukus baigsis.
Po dviejų valandų atėjęs Ašokas pranešė, kad žmona aistringai protestuoja
mitinge, tad ar galėčiau dar valandėlę pabūti su vaikais? Žinoma, atsakiau.
Išplėstose jo akyse atsispindėjo neviltis, o aš, šiaip ar taip, neturėjau ką
veikti. Visgi ėmiausi atsargumo priemonių ir juos perkėliau į savo kambarį,
kur įjungusi filmukus stengiausi neleisti atidaryti durų; be kita ko, giliai
viduje susitaikiau su mintimi, kad ši pastato dalis niekada nebekvepės kaip
anksčiau. Abikui iš rankų traukiant vabzdžių insekticido flakoną, kurį jam
knietėjo įsigrūsti į burną, kažkas pabeldė į duris.
— Minutėlę, Ašokai! — surikau, iš vaiko rankų mėgindama iškrapštyti
purškiklį, kol to nepamatė jo tėvas.
Bet tarpduryje pasirodė Ilarijos veidas. Ji atsigręžė į mane, pasisuko į
maželius, vėl nukreipė žvilgsnį mano pusėn. Abikas sekundę nustojo knerkti
ir į ūkvedę pakėlė didžiules rudas akis.
— E... laba diena, Ilarija.
Ji neatsiliepė.
— Aš... padedu Ašokui. Tiktai porą valandų. Žinau, mano planas nėra
idealus, bet, hm, meldžiu, nieko nesakykite šeimininkams. Vaikus labai
greitai iš čia pasiims.
Darija dar kurį laiką stebeilijosi į mūsų būrį, galiausiai sušnarpštė
uostydama orą.
— Vėliau kambarį dezinfekuosiu. Tik nepasakokite ponui Gopnikui, ką
veikiau. Prižadu, tai nebepasikartos. Taip, man derėjo paprašyti leidimo, bet
namai buvo tušti, o Ašokas atrodė apimtas nevilties, — man kalbant, Račina
kaukdama nudūmė link pagyvenusios moters tvojosi į ją kaip regbio
kamuolys ir prilipo prie pilvo. Krūptelėjau, kai Darija susvirduliavo atbula. —
Juos išsives artimiausiu metu. Ašoką galiu pakviesti tuojau pat. Rimtai.
Niekam nebūtina žinoti...
Bet Darija tiesiog susiglostė palaidinukę ir viena ranka atplėšė mergaitę
nuo žemės.
— Nori gerti, compaiiera [* Bičiule (isp.).]?
 Nė nežiūrėdama į mane, ji iškrypavo iš kambario, o Račina, įspraudusi
nykštelį sau į burną, susigūžė prie jos iškilios krūtinės.
Man sėdint miegamajame, koridoriuje nuaidėjo Darijos balsas:
— Atvesk juos į virtuvę.

*
Ilarija paskrudino bananų ir kiekvienam vaikui davė po gabalėlį, kad visi
turėtų kuo užsiimti, kol ji gamins valgyti. Aš tuo tarpu pripylusi vandens į
puodukus rūpinausi, kad mažiausieji nenusiverstų nuo virtuvės kėdžių.
Ūkvedė nekalbėjo su manimi, tik niūniavo ir tyliu, melodingu balsu šnekino
trijulę — jos veide atsispindėjo anksčiau nematytas švelnumas. Ašoko
atžalos, lyg į profesionalų trenerį reaguojantys šunyčiai, akimirksniu tapo
paklusnios ir nutyko, putniomis rankutėmis siekdamos banano gabalėlių,
nepamiršdamos pasakyti „prašau“ ir „ačiū“, kaip liepė Ilarija. Vaikai
nepaliaujamai kimšo maistą, vis dažniau šiepėsi ir vis labiau rimo, kol
galiausiai jauniausioji ėmė kumščiais trintis akis tarsi užsimaniusi miego.
— Alkani, — Ilarija galva kinktelėjo į tuščias lėkštes.
Paklausiau savęs, ką Ašokas sakė apie maistą kūdikio kuprinėje, bet dabar
buvau per daug išsiblaškiusi, kad eičiau juos tikrinti. Tiesiog džiaugiausi, kad
man draugiją palaiko suaugęs žmogus.
— Jūs puikiai mokate elgtis su vaikais, — pratariau kramtydama skrudinto
banano kąsnį.
Ilarija tik sutrūkčiojo pečiais, bet iš veido atrodė pamaloninta.
— Tau derėtų pakeisti maželės sauskelnes. Ir apatiniame savo komodos
stalčiuje paruošti jai guolį.
Nieko nesupratusi, įsispoksojau į ūkvedę.
— Nes mergaitė gali iškristi iš lovos, aišku? — ji pavartė akis, lyg tai būtų
buvę akivaizdu.
— O taip. Be abejo.
Nusinešiau Nadią į kambarį ir raukydamas! ją perrengiau. Užtraukiau
užuolaidas. Tada atitraukiau apatinį stalčių, į vieną eilę sudėjau megztukus ir
paguldžiusi mergytę atsisėdau laukti, kol ji įmigs. Iš pradžių mažoji grūmėsi
su miegu, spitrijosi didžiulėmis akimis, putliomis rankomis siekė manųjų, bet
aš mačiau, kad šito mūšio jai laimėti nelemta. Mėgdžiodama Ilariją tyliai
dainavau lopšines. Na, ne visai lopšines, nes man tepavyko prisiminti
„Molahonkio dainelę“, kurios žodžiai kūdikį tik prajuokino, ir kitą, apie vieną
sėklidę teturintį Hitlerį, — tėtė ją plėšdavo, kai buvau maža. Bet vaikui ji,
regis, patiko. Nadios akys ėmė merktis.
Koridoriuje išgirdau Ašoko žingsnius, ir netrukus man už nugaros atsivėrė
durys.
— Neik vidun, — sušnibždėjau. — Ji beveik miega... Himlerio nedidukai,
visai kaip jo...
Ašokas sustingo.
— O Gebelsas, vargšas, neturi nė vieno.
 Galiausiai mažylė užsnūdo. Minutę palaukiau, savo kašmyro megztiniu
pridengiau Nadią, kad nesužvarbtų, ir atsistojau.
— Jei nori, palik ją čia, — sukuždėjau. — Ilarija virtuvėje prižiūri kitus ir,
man regis...
Apsisukusi cyptelėjau. Tarpduryje išvydau kreivai besišypsantį, rankas ant
krūtinės susinėrusį Semą. Prie kojų gulėjo kelioninis krepšys. Nužvelgiau jį
mirksėdama ir spėliodama, gal man vaidenasi. Po kurio laiko delnais lėtai
susiėmiau skruostus.
— Staigmena! — tyliai ištarė jis.
Nuklupčiojau per kambarį ir išstūmiau Semą į koridorių, kur galų gale jį
pabučiavau.

Semas paaiškino suplanavęs kelionę tą vakarą, kai pranešiau apie netikėtai

atsilaisvinusį savaitgalį. Dėl Džeiko nekilo jokių problemų — sūnėnui nestigo
draugų, kurie mielai už dyką nueitų į koncertą, — o greitosios pagalbos
punkte jis persitvarkė grafiką, iš vieno kito bendradarbio išmeldęs paslaugą
ir apsikeitęs pamainomis. Paskutinę minutę nebrangiai nusipirko lėktuvo
bilietą ir atvyko ketindamas mane priblokšti.
— Laimė, pati nenusprendžiau lėkti į Angliją.
— Tokia mintis man atėjo į galvą, kai nuo žemės pakilau per trisdešimt
tūkstančių pėdų. Mane aplankė regėjimas, kaip skrendi priešinga kryptimi.
— Kiek laiko mes turime?
— Deja, tik dvi paras. Išvykstu ankstyvą pirmadienio rytą. Bet Lu, aš... aš
nenorėjau laukti dar kelių savaičių.
Nors Semas nieko nepridūrė, puikiai suvokiau, apie ką kalba.
— Kokia aš laiminga, kad nutarei atskristi. Ačiū. Ačiū. Kas tave įleido?
— Tavo bičiulis iš fojė. Perspėjo mane dėl vaikų. Ir pasiteiravo, ar po
apsinuodijimo maistu jau atsigavau, — kalbėdamas jis pakėlė antakį.
— Taip, taip, mūsų daugiabutyje nėra paslapčių.
— Dar pavadino tave gražuole ir mieliausiu žmogumi visame pastate. Bet
šitai, suprantama, jau žinojau. Vėliau koridoriuje pasirodė senutė, vedina
viauksinčiu šunimi, ir kreipėsi į durininką šūkaudama kažką apie šiukšlių
surinkimą, todėl palikau jį ramybėje.
Mudu gėrėme kavą, kol pasiimti vaikų atvažiavo Ašoko žmona. Ji prisistatė
Mina ir tebetrykšdama po bendruomenės mitingo užsilikusią energija įniko
širdingai man dėkoti, paskui papasakojo apie Vašingtono Aukštumose
veikiančią biblioteką;, kurią vietiniai gyventojai stengėsi išgelbėti. Ilarija lyg
ir nenorėjo grąžinti Abiko — vis burkavo, juokino berniuką ir švelniai gnaibė
jam skruostus. Mudu visą laiką stovėjome greta ir šnekučiavomės su abiem
moterimis. Jausdama, kaip Semo delnas glaudžiasi prie mano juosmens,
kaip jo milžiniškas stotas užtvindo virtuvę, kaip laisvoji ranka gniaužia kavos
puodelį, staiga pamaniau, kad dabar Gopnikų apartamentai mažumėlę labiau
primins namus, nes galėsiu įsivaizduoti jį esant šiose patalpoje.
— Malonu susipažinti su jumis.
Semas atkišo ranką Ilarijai, o ūkvedė, užuot reagavusi sau būdinga
įtarumo išraiška, nusišypsojo, atsakė vos regima šypsena, ir paspaudė jam
delną. Staiga suvokiau, kaip retai žmonės varginasi jai prisistatyti. Mudvi
dažniausiai būdavome nematomos, ir Ilarija — turbūt dėl amžiaus arba
tautybės — sulaukdavo netgi mažiau dėmesio negu aš.
— Žiūrėk, kad ponas Gopnikas jo nepastebėtų, — sumurmėjo, kai Semas
dingo tualete. — Darbuotojų vaikinams draudžiama lankytis pastate.
Naudokitės tarnybiniu išėjimu, — ji krestelėjo galva tarytum negalėdama
patikėti, kad pritaria tokiam amoraliam mūsų elgesiui.
— Ilarija, aš to nepamiršiu. Dėkui.
Skėstelėjau rankas it pasirengusi ją apkabinti, bet ūkvedė mane nutvilkė
skvarbiu žvilgsniu. Sustojau kaip įbesta ir paprasčiausiai iškėliau du
nykščius.

Nusipirkome picą su saugiais vegetariškais priedais, pavalgėme, tada

užsukome į apšnerkštą tamsų barą, kuriame virš galvų pakabintas nedidukas
televizorius griausmingai rodė beisbolo rungtynes, ir įsitaisėme už
miniatiūrinio staliuko, keliais remdamiesi vienas į kitą. Pusę laiko nė
nenutuokiau, apie ką šnekėjomės, nes man tiesiog netilpo galvoje, kad
Semas sėdi priešais, atsilošęs ant kėdės, juokiasi iš mano pasakojimų,
pirštais brauko savo plaukus. Tarsi bendru sutarimu Keitės Ingram ir Džošo
temas aplenkėme ir nukreipėme kalbą apie savo šeimas. Džeikas susirado
merginą, todėl pastaruoju metu dėdę aplanko retai. Semas jo ilgėjosi.
— Nors tėvukas dar nesusitvarkė gyvenimo, vaikis kur kas pakilesnės
nuotaikos, ir man reikėtų už jį džiaugtis. Bet jaučiuosi savotiškai. Buvau
įpratęs, kad Džeikas nuolat sukiojasi aplinkui.
— Visada gali aplankyti mano šeimą, — priminiau.
— Žinau.
— Nieko prieš, jeigu penkiasdešimt aštuntą kartą pasakysiu, kokia aš
laiminga matydama tave Niujorke?
— Sakyk, ką tik nori, Luisa Klark, — švelniai tarė Semas, tada kilstelėjo
mano plaštaką ir pabučiavo į krumplius.

Bare likome iki vienuoliktos. Keista, bet dabar nepanikavome ir

neskubėjome išnaudoti kiekvienos minutės kaip anąkart, nors drauge
ruošėmės praleisti ne tiek jau daug laiko. Semo atvykimas tapo maloniu
netikėtumu, todėl nesitarę nusprendėme pasidžiaugti vienas kito draugija, ir
tiek. Nematėme jokio reikalo dairytis į turistinius objektus, varnelėmis
ženklinti potyrių arba kristi į lovą. Kaip sako jaunimas, viskas buvo liuksiška.
Apsikabinę išvirtome iš baro kaip gyvenimu patenkinti girti žmonės, aš
žengiau prie kelkraščio, įsikišau į burną du pirštus, sušvilpiau ir nė
nekrūptelėjau, kai šalia manęs cypdamas stabdžiais sustingo geltonas taksi
automobilis. Mostu paraginau Semą šokti vidun, bet jis išsproginęs akis
stoviniavo vietoje.
— O taip. Šito mane pamokė Ašokas. Tereikia kyštelėti pirštus po liežuviu.
Va, kaip.
 Nors pati šiepiausi, jo žvilgsnis man kurstė pėrimą. Vyliausi, kad Semą
pralinksmins gestas, kuriuo prisišaukiau taksi, bet jis stebeilijosi lyg manęs
nepažindamas.
Mes privažiavome prie Leiverio pastato. Daugiabutis stūksojo nugrimzdęs į
tylą, didingai iškilęs virš parko, virš miesto erzelio ir chaoso, tartum iš
aukšto žvelgdamas į tokius dalykus. Kai nusigavome iki stoginės virš
paradinių durų, Semas apžiūrėjo konstrukciją, monumentalų mūrinį fasadą,
skliautuotus paladiško stiliaus langus ir, rodos, palingavo galva. Mudu
žengėme į nutykusį marmurinį vestibiulį — naktinis budėtojas snūduriavo
Ašoko kabinete. Užuot smukę į tarnybinį liftą, patraukėme laiptais. Kopėme
ryškiai mėlyna kilimine danga, kuri slopino žingsnių garsus, leidome delnams
slysti žvilgančiu žalvariniu turėklu. Kai užlipome į trečią aukštą ir atsidūrėme
Gopnikų koridoriuje, pasigirdo slopus Dino Martino lojimas. Įėjome į butą ir
pavymui švelniai uždarėme didžiules duris.
Neitano kambaryje šviesa nedegė, kiek tolėliau burbuliavo Ilarijos
televizorius. Ant pirštų galų nutipenome erdviu koridoriumi, praslinkome pro
virtuvę ir nėrėme į mano miegamąjį. Aš puoliau valytis dantų, persirengiau
marškinėliais ir staiga suvokiau apgailestaujanti, kad niekada nesirenku
įmantresnių apatinių. Kai grįžau, Semas jau sėdėjo ant sofos, nuo sienos
nenuleisdamas akių. Šepetėliu lioviausi braukusi dantis, ir mano veide
pasirodė smalsiausia mina, kokią tik galima nutaisyti, kai tavo burna pilna
mėtų skonio putų.
— Kas yra?
— Kaip... keista, — atsiliepė jis.
— Kalbi apie mano marškinėlius?
— Ne. Keista būti šioje vietoje.
Nuėjau atgal į vonios kambarį, išspjoviau putas į kriauklę ir praskalavau
burną.
— Nesijaudink, — prabilau užsukusi čiaupą. — Ilarija į tave reaguoja
ramiai, o ponas Gopnikas parvyks tik sekmadienio vakarą. Jei tau tikrai
nejauku, rytoj persikelsime į nedidelį viešbutį, kuris, pasak Neitano,
atsidaręs už dviejų kvartalų, ir...
Semas papurtė galvą.
— Ne, turiu omeny tave. Dabartinėje aplinkoje. Anąkart, kai nakvojome
viešbutyje, buvome tik mudu, kaip įprastai. Viso labo papuolę į svetimą
terpę. Bet Gopnikų bute matau, kaip iš tikrųjų pakito tavo situacija. Dėl
Dievo meilės, tu gyveni Penktojoje aveniu. Vienu iš brangiausių adresų
pasaulyje. Dirbi šitame beprotiškame pastate, kur viskas atsiduoda pinigais.
O tau padėtis atrodo visiškai normali.
Mane kažkodėl apėmė noras apsiginti.
— Čia vis dar aš.
— Žinoma. Bet tu esi kitoje vietoje. Tiesiogine prasme.
Jis šnekėjo ramiu balsu, tačiau šis pokalbis kažin kodėl vertė mane jaustis
nesmagiai. Basa nušlepsenau prie Semo, delnus uždėjau jam ant pečių ir
paskelbiau mažumėlę kategoriškesniu tonu, nei ketinau:
 — Aš — ta pati Luisa Klark, tavo kvanktelėjusi mergina iš Stortfoldo, —
jam neatsiliepus, pridūriau: — Esu paprasčiausia samdinė.
Semas pažvelgė man į akis, ištiesė ranką ir paglostė plaukus.
— Tu nesupranti. Nesuvoki, kaip pasikeitei. Lu, esi kitokia. Vaikštai
Niujorko gatvėmis, lyg jos tau priklausytų. Švilpimu kvieti taksi, ir jie
atvažiuoja. Persimainė netgi tavo eisena. Tarsi... nežinau... tarsi būtum
atradusi save. Arba tapusi kitu žmogumi.
— Vaje, sakai komplimentą, bet jis skamba lyg priekaištas.
— Ne, aš nepriekaištauju. Tik dabar... ne taip, kaip anksčiau.
Žengiau artyn, apžergiau Semą ir nuogas kojas primygau prie jo džinsų.
Palinkus arti veido, mūsų nosys sulipo, ir nūnai lūpas skyrė vos keli coliai.
Rankomis apsivijau sprandą geisdama, kad trumpi, tamsūs jo plaukai
palytėtų mano odą, o alsavimas sušildytų krūtinę. Buvo tamsu, skersai lovos
krito atšiaurios neoninės šviesos spindulys. Apdovanojau Semą bučiniu,
kuriuo pasistengiau perteikti, ką jis man reiškia — perteikti tai, kad galėčiau
švilpimu prisišaukti milijoną taksi, bet į automobilį norėčiau lipti tik su juo.
Bučiavau vis karščiau ir aistringiau, prisispaudusi visu kūnu, kol jis galiausiai
pasidavė, kol vyriškos rankos apglėbė mano juosmenį, nuslydo aukštyn, ir aš
pajutau, kada tiksliai Semas liovėsi mąstęs. Jis staigiai prisitraukė mane,
įsisiurbė į lūpas ir apsisuko priversdamas aiktelėti, užgriūdamas iš viršaus,
visa savo esybe susitelkęs į vienintelį tikslą.
Tąnakt kai ką daviau Semui. Nebūdingai sau atleidau vadžias. Tapau
kitokia, nes žūtbūt siekiau parodyti, kaip man jo reikia. Įsivėliau į mūšį, net
jeigu jis to nesuprato. Maskavau savo pajėgumus ir akinau Semą jo paties
galiomis. Nebuvo jokio švelnumo, jokių meilių žodžių. Kai mūsų žvilgsniai
susitikdavo, kone užsiplieksdavau pykčiu. Čia vis dar ašy ta pati Luisa,
mintyse tvirtinau. Nedrįsk manimi abejoti. Tik ne po to, ką patyrėme. Semas
pridengė man akis, lūpomis palietė plaukus ir užvaldė mane. Aš leidausi.
Norėjau, kad jis bemaž kraustytųsi iš proto. Norėjau, kad jaustųsi paėmęs
viską. Nenutuokiu, kokius garsus skleidžiau, bet mums atsiplėšus vienam
nuo kito tebespengė ausyse.
— Šis kartas... nepanašus į ankstesnius, — prabilo jis, kai abu pagaliau
atgavome kvapą. Ranka perbraukė mano kūną, švelniai nykščiu paglostė
šlaunį. — Anksčiau niekada tokia nebuvai.
— Gal todėl, kad dar niekuomet taip stipriai tavęs nesiilgėjau.
Pasilenkiau, lūpomis priliečiau jo krūtinę ir pajutau druskos skonį. Mes
išsitiesėme ir sumirksėjome žiūrėdami į neoninę juostą, nudrikusią lubomis.
— Vietinis dangus toks pat, kaip ir kitur, — į tamsą pasakė Semas. — Štai,
ką turime atsiminti. Virš mūsų kybo toks pat dangus.
Tolumoje ėmė staugti policijos automobilio sirena, netrukus čaižiu nedarniu
sopranu ją papildė kita. Į kauksmą beveik nekreipdavau dėmesio: prie
Niujorko garsų įpratau, jie priblėso iki negirdimo baltojo triukšmo. Semas
atsisuko, bet jo veidą temdė šešėlis.
— Žinai, aš pradėjau pamiršti smulkmenas, kurias tavyje myliu.
Nebepajėgiau atgaminti plaukų kvapo, — jis pasilenkė arčiau mano galvos ir
įtraukė į šnerves oro. — Tavo smakro kontūrų. Arba kaip šiurpsta oda, kai
darau va taip... — Semas pirštu lengvai brūkštelėjo man per raktikaulį, ir
nevalinga kūno reakcija privertė mane kreivai nusišypsoti. — Ir kaip žavingai
apsvaigusi žiūri į mane po to, kai... Į Niujorką atskridau, norėdamas visa tai
sau priminti.
— Aš — ta pati Luisa, — vėl pakartojau.
Jis pabučiavo mane, savo lūpomis it kuždesio dvelksmu švelniai prigludo
prie manųjų — keturis, penkis kartus.
— Na, kad ir kokia būtum, Luisa Klark, aš tave myliu, — tarė ir atsidusęs
lėtai apsivertė ant nugaros.
Kaip tik tada man teko pripažinti nemalonią tiesą. Su Semu tikrai elgiausi
kitaip. Iš dalies todėl, kad troškau parodyti, kaip jo geidžiu, kaip jį dievinu,
bet ne vien dėl šios priežasties.
Giliai viduje troškau parodyti, kad esu geresnė už ją.
 14
Rytojaus dieną pabudome po dešimtos ir patraukėme į užeigą, veikiančią
greta Kolumbo žiedo. Ten kimšome maistą, kol ėmė diegti pilvus, maukėme
galonus kavos ir sėdėjome vienas priešais kitą persipynę keliais.
— Džiaugiesi, kad mane aplankei? — paklausiau, lyg būčiau nežinojusi, ką
jis atsakys.
Semas ištiesė ranką, priglaudė delną man prie sprando, palinko virš stalo ir
nekreipdamas dėmesio į aplinkinius ėmė bučiuoti, kol gavau visus
atsakymus, kurių man reikėjo. Mus supo savaitgalio laikraščius vartančios
pusamžės poros, būreliai dar nemiegojusių, groteskiškai apsirengusių
naktinių klubų lankytojų, kalbančių garsiau vieni už kitus, nusiplūkę tėvai su
kaprizingais vaikais.
Nugara įsirėmęs į kėdės atlošą, Sems pratisai atsiduso.
— Mano sesuo visada norėjo aplankyti Niujorką. Apmaudu, kad niekada to
nepadarė.
— Nejaugi?
Paliečiau Semo plaštaką, o jis atvertė delną ir sugniaužė manąjį.
— Aha. Buvo sudariusi sąrašą dalykų, kuriais ketino užsiimti, tarkim,
pažiūrėti beisbolo varžybas. „Kicks“, „Knicks“ ar kažkaip panašiai vadinamos
komandos rungtynes. Pavalgyti Niujorko užkandinėje. Ir, svarbiausia,
užsikarti į Rokfelerio centro viršų.
— Ne į „Empire State“ pastato?
— Nee. Sakė, kad Rokfelerio centre yra apžvalgos aikštelė, iš kurios už
stiklinės pertvaros atsiveria miesto vaizdas. Iš tos vietos, rodos, matoma
Laisvės statula.
Spustelėjau jam ranką.
— Galime šiandien tenai užkilti.
— Galime, — atsiliepė Semas. — Tai duoda peno apmąstymams, ar ne? —
pridūrė siekdamas kavos puodelio. — Mes turėtume naudotis progomis, kol
dar įmanoma.
Jį apėmė šiokia tokia melancholija. Praskaidrinti nuotaikos nebandžiau.
Kaip niekas kitas gerai žinojau, kad tam tikrais momentais nedera trukdyti
žmogui liūdėti. Po pauzės tariau:
— Taip jaučiuosi kiekvieną dieną.
Semas atsigręžė į mane.
— Dabar kai ką pasakysiu apie Vilą Treinorą, — kone perspėjau.
— Aišku.
— Niujorke faktiškai kiekvieną dieną pagalvoju, kad jis manimi didžiuotųsi.
Kalbėdama pajutau šiokį tokį nerimą, nes atsiminiau, kaip mūsų santykių
pradžioje bandydavau Semą — nepaliaujamai pasakodavau apie Vilą, ką jis
man reiškė ir kokią tuštumą paliko po savęs. Bet Semas paprasčiausiai
linktelėjo.
— Aš irgi taip manau, — tarė ir nykščiu paglostė man pirštą. — Pats tikrai
didžiuojuosi tavimi. Suprantama, velniškai tavęs ilgiuosi. Bet... Viešpatie, Lu,
esi neįtikėtina. Atvykai į nepažįstamą miestą, dirbi ten, kur mataisi tiek su
milijonieriais, tiek su milijardieriais, ir tau puikiai sekasi, susiradai draugų,
viską susikūrei savo rankomis. Kiti žmonės per gyvenimą nepadaro nė
vienos dešimtosios to, ką nuveikei tu, — kalbėdamas jis pamojo aplinkui.
— Kodėl gi tau nepasekus mano pavyzdžiu? — nejučia paklausiau. — Kiek
domėjausi, Niujorke visada reikalingi geri paramedikai. Nieko baisaus, mes
ją pergudrausime.
Aš juokavau, bet, žodžiams išsprūdus, suvokiau, kaip labai norėčiau, kad
jis sutiktų. Pasilenkiau virš stalo ir kalbėjau toliau:
— Semai, mudu galėtume išsinuomoti butuką Kvinse ar panašioje vietoje,
galėtume kartu leisti vakarus, jei tik kuriam nors neišpultų nenormalios
darbo valandos, sekmadienio rytais galėtume nuolat pusryčiauti užkandinėje.
Galėtume būti drauge. Argi tai ne nuostabu?
Gyvenimą teturi vieną, nuskambėjo mintyse. Sakyk „taip“, nebyliai
paprašiau. Nagi, sakyk „taip“.
Jis įsikibo man į ranką. Ir atsiduso.
— Nepavyks, Lu. Mano namas dar nepastatytas. Net jeigu nuspręsčiau jį
nuomoti, pirma privalau pabaigti statybas. Ir kol kas nedrįsčiau išsiskirti su
Džeiku. Jis turi žinoti, kad tebesu šalia. Bent jau artimiausioje ateityje.
Prisiverčiau nusišypsoti — atsakiau vypsniu, leidžiančiu suprasti, neva
šneku nerimtai.
— Be abejo! Sumanymas kvailas.
Semas lūpomis palietė mano delną.
— Visai ne kvailas. Deja, šiuo metu jis neįgyvendinamas.

Žodžiais neišreikštu sutarimu, į potencialiai sunkius klausimus

nusprendėme nebesigilinti, todėl atkrito nemažai pokalbiams tinkamų
temų — apie jo darbą ir asmeninį gyvenimą, apie mūsų ateitį, —
pasivaikščiojome Aukštosios Linijos parku, vėliau užsukome į „Vintažinių
drabužių centrą“, kur Lidija sutiko mane kaip seną bičiulę, o aš prajuokinau
Semą matuodamasi rožinį aštuntojo dešimtmečio stiliaus kombinezoną su
blizgučiais, šeštajame dešimtmetyje siūtus kailinukus ir jūreivio kepurę.
— Štai Luisa Klark, kurią pažįstu ir myliu, — tarė jis, kai išnirau iš
persirengimo kabinos pasipuošusi geltona nailonine suknute, išmarginta
psichodeliniais raštais.
— Ar ji tau rodė mėlynąją pobūvių suknelę? Ilgomis rankovėmis?
— Aš neapsisprendžiu, ką rinktis: šitą ar kailinukus?
— Mieloji, — Lidija prisidegė „Sobranie“ cigaretę, — Penktojoje aveniu
nederėtų puikuotis kailiais. Žmonės nesupras, kad elgiesi ironiškai.
Pagaliau išlindusi iš persirengimo kabinos radau Semą, stovintį prie kasos.
Jis atkišo man paketą.
— Čia septintojo dešimtmečio suknelė, — paslaugiai pranešė Lidija.
— Nupirkai ją man? — paėmiau ryšulį. — Iš tiesų? Nemanai, kad atspalviai
pernelyg rėksmingi?
— Visiškai beprotiški, — rimtai atsakė Semas. — Bet vilkėdama suknelę
atrodei tokia laiminga... todėl...
— Tavo vyrukas — tikras aukso grynuolis, — kai mudu žengėme durų link,
sušnibždėjo Lidija, į lūpų kampą įspraudusi cigaretę. — Beje, kitąsyk tegul
nuperka kombinezoną. Jis tau tiko kaip nulietas.

Grįžome į butą ir porą valandų pasnaudėme nekaltai apsikabinę, nė

nenusirengę, persisotinę angliavandeniais. Ketvirtą popiet svirduliuodami
atsikėlėme ir nusprendėme, kad mums derėtų leistis į paskutinę ekskursiją,
nes kitą dien, aštuntą ryto, Semo laukė skrydis iš Džono F. Kenedžio oro
uosto. Kol jis krovėsi negausią savo mantą, nuėjau į virtuvę užkaisti arbatos
ir ten aptikau Neitaną, plakantį kažkokį proteinų kokteilį. Jis plačiai
nusišypsojo.
— Pas mus lankosi tavo vaikinas, ar ne?
— Negi šiame koridoriuje visai neįmanoma išsaugoti privatumo? —
burbėdama pripyliau vandens į elektrinį virdulį ir paspaudžiau jungiklį.
— Tik ne tada, kai sienos plonos it popierius, — atsakė jis. — Ei, aš
juokauju, — pridūrė, kai nuraudau iki pat plaukų šaknų. — Negirdėjau
ničnieko. Bet iš tavo veido spalvos akivaizdu, kad naktį praleidai puikiai!
Jau buvau pasirengusi jam užvožti, kai tarpdury išdygo Semas. Neitanas
žengė artyn ir ištiesė ranką.
— O, žymusis Semas. Malonu pagaliau susipažinti, bičiuli.
— Man taip pat.
Kurį laiką baimingai lūkuriavau, kol jie ims grumtis dėl alfa patino statuso.
Tačiau Neitanas iš prigimties buvo pernelyg atsipalaidavęs žmogus, o Semą
sušvelnino maisto ir sekso gausios pastarosios dvidešimt keturios valandos.
— Šiandien žadate kur nors keliauti? — paklausė Neitanas ir užsivertė
gėrimą, tuo metu aš Semui įdaviau didelį arbatos puodelį.
— Ketinome pakilti į Rokfelerio centro viršų. Vykdysime savotišką misiją.
— Oi, bičiuliai, nejau paskutinį vakarą norite praleisti turistų eilėse?
Atlėkite į „Holiday Coctail Lounge“ barą Ist Vilidže. Ten susitinku su
draugais — Lu, pameni vyrukus, su kuriais matėmės anąsyk? Jie rengs
kažkokią reklaminę akciją. Ten visada smagu.
Atsigręžiau į Semą. Jis patraukė pečiais. Galime užbėgti pusvalandžiui,
atsakiau. Paskui galbūt nusigautume ir į Rokfelerio centrą. Bilietai į
apžvalgos aikštelę parduodami iki vienuoliktos vakaro.

Po trijų valandų mes jau spraudėmės prie užgrūsto stalo, ir man švelniai
sukosi galva nuo be paliovos geriamų kokteilių. Dėvėjau psichodeliškąją
suknelę, nes tokiu būdu siekiau parodyti, kaip stipriai myliu Semą. Tuo metu
jis, kaip įprasta vaikinams, mėgstantiems vyrų kompanijas, bendravo su
Neitanu ir jo draugais. Jie griausmingai šaipėsi iš kits kito muzikinio skonio ir
lygino jaunystėje per koncertus išgyventas siaubo istorijas.
Iš pažiūros, šypsojausi ir dalyvavau pokalbiuose, bet mintyse skaičiavau,
kokį finansinį indėlį galėčiau įnešti, kad Semas į Niujorką atskristų dukart
dažniau, nei planavome. Jis, aišku, pritartų, kad mano idėja šauni. Taigi
žinojo, kaip mums gera kartu.
Semas pakilo iš vietos, pasiruošęs užsakyti visiems dar po gėrimą.
— Atnešiu porą meniu, — kreipėsi į mane.
Linktelėjau. Suvokiau, kad derėtų ko nors pavalgyti, antraip vėliau galiu
užsitraukti gėdą.
Ant savo peties pajutau ranką.
— Tu tikrai mane persekioji! — paskelbė džiugiai vypsantis, baltus dantis
rodantis Džošas.
Išraudusi staigiai pašokau. Apsidairiau, bet Semas nusigręžęs stovėjo prie
baro.
— Džošai! Labas!
— Juk žinai, kad čia antras mėgstamiausias mano baras, ar ne?
Jis buvo apsirengęs švelnaus audinio marškiniais mėlynais dryželiais ir
pasiraitojęs rankoves.
— Nė nenutuokiau! — per greitai ir per spigiai atsiliepiau.
— Tikiu tavim. Išgersi? Čia plaka nuostabius kokteilius su degtine.
Džošas prilietė mano alkūnę.
Atšlijau tarsi nudeginta.
— Taip, žinau. Ir ne. Dėkui, bet ne. Esu su draugais ir... — vos tik
apsisukau, išvydau Semą, nešiną padėklu su taurėmis po pažastimi
pasikišusį kelis valgiaraščius.
— Ei, — tarė ir užmetęs akį į Džošą nuleido padėklą ant stalo. Tada
atsitiesė ir nužvelgė jį kaip pridera.
Aš likau stovėti, prie savo šonų nenatūraliai prispaudusi rankas.
— Džošai, čia Semas, mano... mano vaikinas. Semai, čia... Džošas.
Jis stebeilijosi į Džošą, tartum mėgindamas kažką perprasti.
— Aha, manau, pats būčiau susigaudęs, — pagaliau atsakė, dirstelėjo į
mane ir vėl įsispoksojo į vyruką.
— Gal... gal norite išgerti? Matau, kad jau vaišinatės, bet mielai užsakyčiau
dar, — Džošas mostu parodė į barą.
— Ačiū, bet ne, — Semas tebestovėjo vietoje, puse galvos iškilęs virš
vaikino. — Mums užteks.
Stojo nejauki tyla.
— Aišku, — Džošas atsigrįžo į mane ir linktelėjo. — Malonu buvo
susipažinti, Semai. Ilgai viešėsi Niujorke?
— Ganėtinai.
Semo šypsena nepalietė jo akių. Pirmą kartą mačiau, kad jis taip dygiai
elgtųsi.
— Ką gi... tuomet atsisveikinsiu su jumis. Luisa, dar pasimatysime. Gero
vakaro.
Prieš nueidamas jis atkišo delnus į priekį lyg prašydamas nesikarščiuoti.
Prasižiojau, bet nesumąsčiau, kokie žodžiai šiuo atveju tiktų, tad viso labo
pamojavau, keistai sumataravusi pirštais.
Semas triukšmingai atsisėdo. Pažvelgiau kitapus stalo į Neitaną, uoliai
nutaisiusį abejingą veido išraišką. Kiti vyrukai nekreipė dėmesio į mūsų
akistatą ir, kaip anksčiau, tarpusavyje dalijosi žiniomis, kiek kainavo bilietai į
paskutinį aplankytą koncertą. Semas trumpam nugrimzdo į savo mintis.
Galiausiai pakėlė galvą. Ištiesiau ranką, bet jis mano delno nesuspaudė.
Nuotaika nepasitaisė. Bare vyravo per didelis erzelis, kad galėtume
šnekėtis, ir aš, be kita ko, nenumaniau, ką sakyti. Gurkšnodama kokteilį,
mintyse perkračiau šimtus susipynusių argumentų. Semas siurbčiojo savo
gėrimą, linksėjo galva ir, vyrukams juokaujant, šypsojosi, bet, sprendžiant iš
nervinio tiko smakre, kompanijos pokalbiai jo nebedomino. Dešimtą išėjome
iš baro ir parvažiavome namo.
Susistabdyti taksi leidau jam.
Tarnybiniu liftu, kaip mums buvo liepta, pakilome į trečią aukštą,
koridoriuje įtempėme ausis, nieko neišgirdome ir nuslinkome į mano
miegamąjį. Ponas Gopnikas, matyt, jau gulėjo lovoje. Semas nepratarė nė
žodžio. Įsitempęs kaip styga nudrožė į vonios kambarį persirengti ir sau
pavymui uždarė duris. Išmušta iš pusiausvyros, sykiu apimta pykčio,
įsiropščiau į lovą. Girdėjau, kaip jis valosi dantis ir gargaliuoja skalaudamas
burną. Pagaliau, regis, po ištisos amžinybės, Semas pravėrė duris ir vienais
apatiniais šortukais sustingo ant slenksčio. Ant jo pilvo tebesimatė melsvai
raudonas randas.
— Aš — tikras mulkis.
— Tu teisus.
Jis giliai atsiduso. Įbedė akis į Vilo fotografiją, pastatytą tarp jo paties
kadro bei nuotraukos, kuri įamžino mano seserį ir pirštą į nosį įsikišus}
Tomą.
— Atleisk. Pasijutau priblokštas. Jis taip primena...
— Žinau. Bet lygiai taip pat turėtų būti keista, kad leidi laiką su Trina, kuri
panaši į mane.
— Ne, ji nė iš tolo nepanaši į tave, — Semas kilstelėjo antakius. — Kas
yra?
— Laukiu, kada pasakysi, kad aš tūkstantį kartų gražesnė.
— Esi tūkstantį kartų gražesnė.
Atmečiau apklotus, priimdama jį į guolį, ir Semas įsitaisė šalia.
— Tu kur kas dailesnė už seserį. Neapsakomai dailesnė. Faktiškai atrodai
kaip supermodelis, — užtikrino, ranka prislėgęs mano šoną. Jo delnas buvo
šiltas ir sunkus. — Tiesa, tavo kojos trumpesnės. Taip geriau?
Pasistengiau nesišypsoti.
— Aha. Nors replika apie trumpas kojas nuskambėjo nemandagiai.
— Tavo kojos žavingos. Man jos patinka labiau nei bet kokios kitos. Žiūrėti
į supermodelių kojas... tiesiog nuobodu.
Semas prisislinko ir ant manęs užvirto visu kūnu. Jam taip elgiantis,
kaskart pajusdavau, kaip mano esybės dalelės ima savaime kibirkščiuoti, ir
vos tramdydavausi nesimuisčiusi. Jis alkūnėmis įsirėmė į lovą, prikaustė
mane ir pažvelgė į veidą, kurį stengiausi išlaikyti rūstų, nors ir jutau, kaip
krūtinėje daužosi širdis.
— Vargšelį kaip reikiant įbauginai, — prabilau. — Susidarė įspūdis, kad tau
šiek tiek norisi jam užvožti.
— Man išties truputį norėjosi.
— Semai Fildingai, koks tu idiotas.
Pabučiavau jį, ir Semas, atsakydamas tuo pačiu, vėl nusišypsojo. Smakro
skustis nesivargino, todėl oda buvo apžėlusi tankia barzdaplaukių ražiena.
Šįsyk jis elgėsi švelniai. Iš dalies todėl, kad mes neabejojome esantys
bute, turinčiame plonas sienas, o jam apskritai nederėjo čia nakvoti. Antra
vertus, po netikėtų vakaro įvykių apdairūs tapome abu. Kiekvienas jo
prisilietimas skelbė apie savotišką pagarbumą. Semas žvelgė į akis ir tyliu,
romiu balsu sakė mylįs mane. Tie žodžiai virpino mano kūną lyg silpnas
žemės drebėjimas.
Aš tave myliu.
Aš tave myliu.
Ir aš tave myliu.

Žadintuvą nustatėme skambėti be penkiolikos penktą ryto; kai jo garsas

išblaškė miegą, nesusilaikiau nenusikeikusi. Šalia tįsantis vyras sudejavo ir
užsitraukė pagalvę ant galvos. Jį prižadinti teko niuktelėjimu.
Bambantį Semą įstūmiau į vonios kambarį, duše atsukau vandenį ir
šlepsėdama koridoriumi nusigavau į virtuvę paruošti mums kavos. Grįžusi
išgirdau dunkst — garsą, liudijantį, kad jis užsuko čiaupą. Prisėdau ant lovos
krašto ir gurkšnodama kavą pasvarsčiau, kam šovė geniali mintis
sekmadienio vakarą gerti stiprius kokteilius. Kai žnektelėjau ant nugaros,
prasidarė vonios kambario durys.
— Ar galiu tave apkaltinti dėl kokteilių? Man reikia ką nors apkaltinti, —
galva skausmingai pulsavo. Pakėliau ją ir vėl atsargiai nuleidau. — Ko gi
juose buvo primaišyta? — smilkinius spaudžiau pirštų galiukais. — Barmenai
veikiausiai plakė dvigubas porcijas.
Įprastomis aplinkybėmis taip bjauriai nesijaučiu. O, varge, ir kodėl mes
tiesiog nekeliavome į Rokfelerio centrą?
Semas neatsiliepė. Pakreipusi galvą mačiau jį, stovintį vonios kambario
tarpduryje.
— Norėtum apie tai pašnekėti?
— Apie ką? — sėsdamasi atsistūmiau nuo lovos.
Jis rankšluosčiu buvo apsijuosęs liemenį ir rankoje laikė baltą stačiakampę
dėžutę. Akimirką pamaniau, kad gausiu dovaną, kokį nors juvelyrinį dirbinį,
ir vos nesusijuokiau. Bet Semas atkišo ją nesišypsodamas.
Paėmiau dėžutę. Ir išpūčiau akis galiausiai suvokusi, kad regiu nėštumo
testą. Po dangteliu gulėjo balta plastikinė juostelė. Įsmeigiau žvilgsnį į ją,
kažkokia tolima savo esybės dalimi atkreipiau dėmesį, kad mėlynų linijų
nematyti, ir pasisukau į Semą trumpam netekusi amo.
Jis sunkiai prisėdo greta.
— Juk mes naudojomės prezervatyvu, ar ne? Aną kartą, kai lankiausi. Mes
naudojomės prezervatyvu.
— Ką... Kur radai šitą daiktą?
 — Šiukšliadėžėje. Kai pasilenkiau išmesti skutimosi peiliuko.
— Jis ne mano.
— Tavo kambaryje gyvena dar kažkas?
— Ne.
— Tad kaip gali nežinoti, kam priklauso testas?
— Nežinau, ir tiek! Bet... bet jis tikrai ne mano! Aš nemiegojau su niekuo,
išskyrus tave!
Protestuodama suvokiau, kad, žmogus, aiškinantis, esą jis su niekuo
nesimylėjo, vien savo atkakliu neigimu, regis, bando nuslėpti, jog su kažkuo
mylėjosi.
— Akivaizdu, koks įspūdis tau susidaro, bet aš nenutuokiu, kaip šis daiktas
atsidūrė mano vonios kambaryje!
— Štai kodėl mane grauži dėl Keitės? Nes tave slegia kaltė, kad susitikinėji
su kitu vyru? Kaip ten psichologai įvardija panašų elgesį? Perkėlimu? Ar... ar
todėl aną naktį buvai tokia... kitoniška?
Oras kambaryje sakytum ištirpo. Pasijutau, lyg man būtų tėškę antausį.
Suapvalėjusiomis akimis įsispoksojau į Semą.
— Išties taip manai? Po visko, ką patyrėme?
Jis nutylėjo.
— Rimtai tiki... tiki, kad būčiau tau neištikima?
Semas atrodė išbalęs, sukrėstas — lygiai taip pat jaučiausi ir aš.
— Mano požiūriu, jei kas išoriškai primena antį, krykia kaip antis, tuomet
tai paprastai ir būna antis.
— Aš ne sumauta antis... Semai. Semai.
Jis nenoriai atsisuko.
— Aš tavęs neapgaudinėčiau. Testas ne mano. Privalai tuo patikėti.
Man į veidą smigo tiriantis Semo žvilgsnis.
— Kiek Sykių reikės kartoti? Testas ne mano.
— Mudu kartu praleidome ne tiek jau daug laiko. Ir dažniausiai gyvenome
skyrium. Nesuprantu...
— Ko?
— Čia viena iš situacijų, kurią aludėje papasakojęs draugams išgirstum jų
šūksnius: Oi, biče...
— Tai nekalbėk su prakeiktais savo draugais iš aludės! Klausykis manęs!
— Aš noriu, Lu!
— Kas, po velnių, tau neleidžia?
— Jis toks panašus į Vilą Treinorą! — žodžiai išsprogo, tarsi niekaip nebūtų
pavykę jų suturėti. Semas atsisėdo. Galva įsikniaubė į delnus. Ir tyliai
pakartojo: — Jis toks panašus į Vilą Treinorą.
Mano akys pritvinko ašarų. Pasišluosčiau jas apatine delno dalimi
suvokdama, kad skruostus veikiausiai išsiterliojau vakarykščiu blakstienų
tušu, bet dėl to nė trupučio nesijaudindama. Prabilau slopiu, griežtu balsu,
kuris nė kiek nepriminė manojo:
— Sakau paskutinį kartą. Aš su niekuo nemiegu. Jeigu netiki, tada... ką gi,
tada nežinau, ką čia veiki.
 Nors jis neatsiliepė, jutau, kad neišsakytas atsakymas plevena tarp mūsų:
Nežinau ir aš. Semas atsistojo, kelioniniame krepšyje sugraibė kelnes ir
užsitempė jas staigiais, niršiais judesiais.
— Man laikas keliauti.
Nebepajėgiau nieko pridurti. Nuo lovos spiginausi į jį, užvaldyta širdgėlos ir
įtūžio. Tylėdama stebėjau, kaip Semas į kuprinę susigrūda likusią mantą,
persimeta ją per petį ir stabtelėjęs prie durų atsisuka.
— Saugios kelionės, — tariau. Šypsotis neprisiverčiau.
— Paskambinsiu tau, kai grįšiu namo.
Jis pasilenkė, pabučiavo mane į skruostą ir pravėrė duris, bet aš akių
nepakėliau. Semas kelias sekundes sustingo ant slenksčio, galiausiai išėjo į
koridorių ir tyliai uždarė duris sau įkandin.

Agnesė parvyko vidurdienį. Garis atvežė ponią Gopnik iš oro uosto, ir ji

žengė į butą keistai prislėgta, tartum nejausdama jokio noro čia būti.
Probėgšmais, nė nenusiėmusi tamsių akinių pasilabino su manimi ir užsidarė
persirengimo kambaryje, kuriame liko tūnoti keturias valandas. Prieš arbatos
metą išėjo iš savo valdų nusimaudžiusi po dušu, persirengusi ir dirbtinai
vyptelėjo, kai užsukau į kabinetą, nešina savo idėjų koliažais. Kol rodžiau
įvairius audinius bei atspalvius, ji pritariamai kinkavo galva, tačiau buvo
išsiblaškiusi ir mano nuveiktu darbu visiškai nesidomėjo. Leidau jai baigti
gerti arbatą, tada dar kiek palaukiau, o nusprendusi, kad Ilarija jau grįžo į
apatinį aukštą, užvėriau kabineto duris ir tokiu būdu atkreipiau į save
Agnesės dėmesį.
— Agnese, — tyliai kreipiausi, — klausimas galbūt skambės keistai, bet ar
jūs lankėtės mano vonios kambaryje ir išmėtėte nėštumo testą į
šiukšliadėžę?
Atsigręžusi į mane, žvilgsnį nukreipusi virš arbatos puodelio, ji ėmė
mirksėti. Galų gale pastatė puodelį ant lėkštutės ir susiraukė.
— Ak. Šitai. Ketinau tau pasakyti.
Pajutau pyktį, kylantį viduje lyg tulžis.
— Ketinote pasakyti? Ar žinote, kad jį rado mano vaikinas?
— Savaitgalį mieste viešėjo tavo vaikinas? Kaip miela! Ar smagiai
praleidote laiką?
— Aha, iki to momento, kai jis vonios kambaryje aptiko išpakuotą nėštumo
testą.
— Juk paaiškinai jam, kad čia ne tavo?
— Taip, Agnese. Bet vyrai kažkodėl įsiunta, savo merginos tualete radę
nėštumo testą. Ypač kai ta mergina gyvena už trijų tūkstančių mylių.
Ji numojo ranka, savo gestu tarsi sakydama, kad nerimauju be reikalo.
— Ak, dėl Dievo meilės. Jis neprapuls, jeigu tavimi pasitiki. Taigi esi
ištikima. Jam nederėtų taip kvailai elgtis.
— Bet kodėl? Kodėl testą palikote mano vonios kambaryje?
Agnesė nuščiuvo. Pažvelgė man už nugaros lyg norėdama įsitikinti, ar
kabineto durys tikrai uždarytos. Jos veidas ūmai surimtėjo.
 — Nes jeigu būčiau palikusi savajame, jį būtų radusi Ilarija, — šaltu tonu
atsakė. — O aš negaliu leisti Ilarijai to pamatyti, — pridūrė ir atmetė rankas
aukštyn tartum stebėdamasi mano siaubinga nenuovoka. — Prieš
susituokiant Leonardas tiesiai šviesiai pareiškė: jokių vaikų. Taip skamba
mūsų sandėris.
— Išties? Bet čia ne... kas, jeigu nuspręsite, kad jų norite?
Ji sučiaupė lūpas.
— Taip nenutiks.
— Bet... bet jūs esate mano amžiaus. Kaip galite būti tokia tikra? Aš,
pavyzdžiui, dažniausiai nė nežinau, ar norėčiau pakeisti plaukų kondicionierių
kitu. Daug kas persigalvoja, kai...
— Su Leonardu vaikų neauginsiu, — nukirto Agnesė. — Aišku? Užteks apie
juos kalbėti.
Kiek nenoriai pakilau nuo kėdės, ir staiga ji atgręžė emocijų nupliekstą
veidą.
— Nepyk. Nepyk, kad pridariau tau bėdų, — paprašė ir kakta įsirėmė į
delną. — Gerai? Atleisk. Dabar aš eisiu pabėgioti. Viena.

Po kelių minučių įėjau į virtuvę ir pamačiau Ilariją, kuri nuožmiais tolygiais

judesiais dubenyje minkė tešlą.
— Manai, kad ji yra tavo draugė, — nepakeldama galvos prašneko.
Puodelis mano rankoje pakibo pusiaukelėje iki kavos aparato.
Ūkvedė dar įnirtingiau užgriuvo tešlą.
— Siekdama save apsaugoti nelemta puta kaipmat tave išduotų.
— Ilarija, jūs man nepadedate, — jeigu neklystu, jai atsikirtau pirmą kartą.
Į puoduką prisipyliau kavos ir žengiau durų link. — Norite tikėkite, norite ne,
bet jūs žinote ne viską.
Eidama koridoriumi nugirdau iš virtuvės sklindantį Ilarijos šnarpštimą.

Nusileidau į vestibiulį iš durininko paimti cheminės valyklos atsiųstų

Agnesės drabužių ir, siekdama prablaškyti niaurią nuotaiką, trumpai
šnektelėjau su Ašoku. Pastarasis, kaip visada, kalbėjo ramiu, žvaliu balsu.
Bendraujant su šveicoriumi, mane apimdavo pojūtis, tarytum jis įkūnija
langą, atsiveriantį į šviesesnį pasaulį. Užlipusi į savo aukštą išvydau į buto
duris atremtą, mažumėlę suglamžytą plastikinį maišelį. Pasilenkiau jo paimti
ir, didelei savo nuostabai, supratau, kad šis daiktas adresuotas man. Ar bent
jau „Jos vardas lyg ir Luisą“.
Maišelį praskleidžiau kambaryje. Viduje gulėjo į vyniojamąjį popierių
supakuota vintažinė „Biba“ skara, išdailinta povo plunksnų raštais. Ja
apgaubiau kaklą grožėdamasi subtiliu audinio žvilgesiu, gėrėdamasi, kaip jis
raibuliuoja net ir blausioje patalpos šviesoje. Nuo medžiagos dvelkė
gvazdikėlių ir senų kvepalų aromatas. Paskui įkišau ranką į maišiuką ir
ištraukiau kortelę. Joje perskaičiau vinguriuotai spausdintą tamsiai mėlyną
užrašą: Margo De Vit. Apačioje drebančia ranka buvo pakeverzoti žodžiai:
Dėkui, kad išgelbėjai mano šunį.
 15
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: PKIarkai@yahoo.com

Labas, mama,

taip, dėl Helovino čionykščiai eina iš proto. Aš vaikštinėjau po miestą ir

regėti vaizdai nuteikė labai maloniai. Gatvėse zuja nedidukai vaiduokliai ir
raganos, nešinos kraitelėmis su saldumynais, o mažuosius per atstumą seka
tėvai su žibintuvėliais. Ir niujorkiečiai mielai įsitraukia į šventę, kitaip nei
mūsų gatvėje, kur pusė kaimynų išjungia šviesas ir pasislėpę užpakaliniame
kambaryje laukia, kol vaikai nustos belstis. Languose netrūksta nei
plastikinių moliūgų, nei pamėklių atvaizdų, ir akivaizdu, kad visiems patinka
dabintis šventiniais kostiumais. Man nė neteko regėti, kad kas nors į kitus
būtų metęs kiaušinius.
Vis dėlto gardėsių kaulytojai į mūsų pastatą neužeina. Gyvename ne
tokiame kvartale, kur žmonės beldžiasi į kaimynų duris. Jie nebent galėtų
kreiptis į vienas kito vairuotoją. Be to, turėtų prasmukti pro naktinį budėtoją,
kuris ir pats moka įvaryti baimės.
Netrukus sulauksime Padėkos dienos. Kai iš akiračio dingo šmėklų siluetai,
jas kone iškart pakeitė kalakutų reklamos. Tiesą sakant, aš nelabai suprantu
Padėkos dienos esmės — spėju, kad didžiąja dalimi ji susijusi su valgymu.
Kaip, rodos, dauguma vietinių švenčių.
Man viskas gerai. Atleisk, kad pastaruoju metu rečiau skambinau. Perduok
linkėjimus tėtei ir seneliui.

Ilgiuosi jūsų.
Lu x

Ponas Gopnikas, vėl pradėjęs puoselėti sentimentus šeimos susibūrimams,

kaip elgiasi neseniai išsiskyrę vyrai, ir pasinaudodamas tuo, kad pirmoji
ponia Gopnik ketino vykti pas seserį į Vermontą, užsibrėžė per Padėkos
dieną sukviesti artimuosius į savo apartamentus. Pakako vien žinios apie
laukiantį džiaugsmingą renginį — jau neminint vyro darbo dienos, kuri iki šiol
tęsdavosi aštuoniolika valandų per parą, — kad Agnesę apimtų neslopstantis
siaubas.
Semas atsiuntė man žinutę, kai grįžo namo — tiksliau, prabėgus parai nuo
tada, kai parskrido į Angliją, — pranešė, esą jį išsekino kelionė, ir pridūrė
nemanęs, kad bus taip sunku. Atsakiau trumpai: „Aš taip pat“, nes, jei
atvirai, irgi jaučiau nuovargį.
Anksti rytais nuolat bėgiodavau su Agnese ir Džordžu. Tuo metu, kai
nelakstydavau, atsibudusi savo ankštame miegamajame girdėdavau miesto
šurmulį ir mintyse regėdavau ties vonios kambario slenksčiu stovintį Semą.
Niūrodama gulėdavau, muistydavausi, vartydavausi, kol galutinai
įsipainiodavau į apklotus. Diena apniukdavo nė neprasidėjusi. Kai tekdavo
keltis ir apsimauti sportukais, iš lovos šokdavau priversta sutelkti mintis į
kitų žmonių gyvenimus, dilgsėjimą šlaunyse, mano plaučius užplūstantį šaltą
orą, ausis varstantį savo alsavimą. Tada jausdavausi puikios fizinės formos,
tvirta, pasirengusi bet kokioms dienos bjaurastims.
O savaitė išpuolė tikrai bjauri. Gario duktė metė studijas universitete, kaip
reikiant sugadindama tėvui nuotaiką, tad, Agnesei išlipus iš automobilio,
vairuotojas kaskart imdavo bambėti apie nedėkingas atžalas, kurios
nevertina pasiaukojimo ir sunkiu triūsu uždirbtų dolerių. Kiek susidurdavau
su Ilarija, ji nuolat nebyliai širsdavo dėl vis keistesnių ponios Gopnik įpročių,
pavyzdžiui, reikalavimų atnešti patiekalus, prie kurių vėliau nė
neprisiliesdavo, arba polinkio išeinant iš namų rakinti savo persirengimo
kambarį, kad ūkvedė negalėtų tenai nunešti šeimininkės drabužių. „Gal
apatinius palikti koridoriuje? Leisti pasiuntiniui iš maisto parduotuvės žiopsoti
į seksualius jos apdarus? Ką gi ji ten slepia?“
Maiklas šmaižė po apartamentus kaip vaiduoklis, jo veide atsispindėjo du
darbus vienu metu atliekančio, nerimo nukamuoto, pervargusio žmogaus
išraiška; sau būdingą šaltakraujiškumą iš dalies prarado net Neitanas, leidęs
prasiveržti emocijoms, kai katiną globojanti japonė įspėjo, esą Feliksas
pridirbo jam į batą, nes fizioterapeutas skleidžia blogą energiją. „Aš jam
parodysiu prakeiktą blogą energiją“, — suurzgė Neitanas, išmetęs
sportbačius į šiukšliadėžę. Tą savaitę ponia De Vit du kartus trankė į duris ir
skundėsi dėl pianino keliamo triukšmo, Agnesė savo ruožtu nusprendė jai
atkeršyti ir prieš dingdama iš buto labai garsiai paleido „Velnio laiptais“
praminto muzikinio kūrinio įrašą. „Ligečio etiudas“, — suprunkštė ji, pudrinės
veidrodėlyje pasitikrinusi makiažą, — mudvi leidomės į pirmą aukštą, tolyn
nuo griausmingų, nedarnių, vis aukštėjančių ir slopstančių gaidų. Slapta
nusiunčiau Ilarijai žinutę ir paprašiau išjungti grotuvą, kai tik mes dingsime
iš pastato.
Lauke temperatūra nukrito, šaligatvius užkimšo dar daugiau pėsčiųjų,
parduotuvių vitrinas pamažu išmargino kalėdinės puošmenos, kurios plito it
akį rėžiantis, perdėtai skaisčiai žioruojantis kūno bėrimas. Bilietą skrydžiui į
namus užsisakiau apimta šiokios tokios baimės, nes nebežinojau, kaip mane
sutiks artimieji. Paskambinau Trinai vildamasi, kad ji per daug neklausinės.
Nerimavau be reikalo. Sesuo tauškė kaip niekad anksčiau, porino apie Tomo
mokyklinius projektus, kaimynystėje gyvenančius naujus jo draugus, talentą
futbolui. Kai pasiteiravau apie naująjį jos vaikiną, Trina netikėtai pritilo.
— Tu nieko apie jį nepasakosi? Juk supranti, kad varai mamą iš proto.
— Per Kalėdas parvažiuosi namo?
— Aha.
— Tada galbūt jus ir supažindinsiu. Jei tik įstengsi porą valandų nesielgti
kaip visiška pusgalvė.
— Jis jau susipažino su Tomu?
— Pas mus apsilankys šį savaitgalį, — sesuo staiga prabilo nebe tokiu
užtikrintu balsu. — Kol kas jų nesupažindinau. Kas, jei mums nieko
neišdegs? Taip, Edvai patinka vaikai, bet kas, jeigu jie ne...
— Edva!
Trina atsiduso:
— Taip, Edva.
— Edva. Edva ir Trina. Edva ir Trina — kavalierius su pana, virė košę su
smala.
— Kokia tu vaikiška.
Pirmą kartą šią savaitę nusijuokiau.
— Jie sutari, — patikinau. — Vėliau galėsi jį nusivežti pas mamą ir tėtę.
Tada mama ims klausinėti, kada skambės tavo vestuvių varpai, o aš galėsiu
džiaugtis vakacijomis lyg nuo savo vaikų pasprukusi gimdytoja.
— Reikia sakyti „atostogomis“. Tu ne amerikietė. Ir nieko panašaus
nenutiks. Žinai, mama baiminasi, kad vaizduosi didelę ponią ir per Kalėdas
nesiteiksi su jais net šnekėtis. Mano, kad iš oro uosto nenorėsi keliauti tėtės
furgonu, mat esi įpratusi važinėtis limuzinais.
— Gryna tiesa. Esu.
— Rimtai, kas pas tave naujo? Tu nieko nepasakoji apie savo gyvenimą.
— Aš dievinu Niujorką, — atsakiau sklandžiai lyg dudendama mantrą. — Ir
sunkiai dirbu.
— O, velnias, man laikas atsisveikinti. Pabudo Tomas.
— Parašyk, kaip tau seksis.
— Būtinai. Tiesa, jeigu įvykiai klostysis prastai, aš emigruosiu ir iki pat
savo mirties niekam nebepratarsiu nė žodžio.
— Tokia jau mūsų šeima. Į viską reaguojame kaip pridera.

Šeštadienis išpuolė šaltas ir vėjuotas. Iki tol nė nenutuokiau, kaip

audringai Niujorke gali siausti vėtros. Tarp dangoraižių padvelkęs
menkiausias brizas sakytum akimirksniu sustiprėdavo iki nerimstančio,
ledinio, tūžmingo uragano. Dabar man dingojosi, kad papuoliau į kažkokį
sadistišką vėjo tunelį. Gatve sliūkinau nukorusi galvą, į priekį pasvirusi
keturiasdešimt penkių laipsnių kampu, retsykiais ištiesdama ranką ir
įsistverdama į hidrantą arba gatvės žibinto stulpą. Metro nusigavau į
„Vintažinių drabužių centrą“, kur pasisukiojau, kol atitirpo mano kava, ir už
sumažintą kainą, už dvylika dolerių, įsigijau paltuką, margintą zebro kailio
raštu. Tiesą sakant, delsiau eiti laukan. Nė kiek nenorėjau grįžti atgal į tylų
savo kambarėlį, girdėti burbuliavimą, kuris sklido nuo Ilarijos miegamajame
žinių laidą rodančio televizoriaus, klausytis tarp keturių sienų vaiduokliškai
aidinčių Semo atgarsių, kas penkiolika minučių tikrinti elektroninį paštą. Kai
grįžau į Leiverio pastatą, buvo jau tamsu, o aš buvau taip sušalusi ir
nuvargusi, kad nebejaučiau jokio poreikio lėkti į miestą ir viduje nekirbėjo
Niujorko atmosferos nuolat žadinamas jausmas, tarsi likusi namie galiu
praleisti kažin ką įdomaus.
Aš prisėdau, įsijungiau televizorių, pagalvojau, gal vertėtų nusiųsti Semui
laišką, bet manyje tebeliepsnojo ganėtinai stiprus pyktis, kad norėčiau
taikytis, be to, neįsivaizdavau, kokiais žodžiais galėčiau pataisyti mūsų
santykius. Iš pono Gopniko bibliotekos pasiskolinau Džono Apdaiko romaną,
deja, autorius rašė apie šiuolaikinių santykių painumą ir visi veikėjai, rodos,
buvo nelaimingi arba beprotiškai geidė kitų žmonių, tad po kurio laiko
užgesinau šviesą ir atsiguliau miegoti.

*
Ryte nusileidau į pirmą aukštą ir vestibiulyje radau Miną. Šįkart be vaikų,
su Ašoku, kažin ką krapštančiu iš po savo stalo, vilkinčiu kasdieniais
drabužiais. Šiek tiek suglumau išvydusi jį be uniformos. Man į galvą netikėtai
šovė mintis, kad turtuoliams gerokai lengviau vengti mus pažinti, kai
nesame apsirengę savita, išskirtine maniera.
— Ei, Luisa, — prabilo jis. — Užmiršau pasiimti kepurę. Teko užbėgti čia,
prieš lekiant į biblioteką.
— Kurią ketinama uždaryti?
— Aha, — patvirtino Ašokas. — Norėtum prisidėti prie mūsų?
— Taip, Luisa, padėk išgelbėti biblioteką! — Mina kumštine pirštine
pliaukštelėjo man per nugarą. — Mums praverstų bet kokia pagalba!
Planavau užsukti į kavinę, bet žinojau, kad sekmadienis užsitęs ir, mano
atžvilgiu, pavirs dykrų platybėmis, todėl sutikau. Tuodu įdavė plakatą
KNYGOS — NE VIENINTELĖ BIBLIOTEKOS VERTYBĖ ir įsitikino, kad turiu
kepurę su pirštinėmis.
— Valandą ar dvi ištversi nesunkiai, bet prieš trečią jausiesi rimtai
sužvarbusi, — tarė Mina, kai išėjome laukan.
Mina buvo įžūliai bebaimė, kaip pasakytų mano tėtė. Geidulingų formų
niujorkietė su didžiule plaukų kupeta, mėgėja kandžiai replikuoti į kiekvieną
vyro žodį, erzinti jį dėl šukuosenos, gebėjimo prižiūrėti vaikus, lytinių
pajėgumų. Juokdavosi ji prikimusiu, griausmingu balsu ir niekam neleisdavo
sukti smegenų. Ašokas akivaizdžiai ją dievino. Abu taip dažnai
apsimainydavo „mažulio“ ir „mažulės“ kreipiniais, kad protarpiais imdavau
svarstyti, gal jie pamiršo vienas kito vardus.
Mes sėdome į šiaurine kryptimi važiuojantį metro traukinį ir pajudėjome į
Vašingtono Aukštumas; važiuojant Ašokas papasakojo tapęs šveicoriumi, kai
Mina pirmą kartą pastojo, bet Leiveryje jis ketino dirbti laikinai ir, vaikams
sulaukus mokyklinio amžiaus, žvalgytis įprastas darbo valandas siūlančios
tarnybos, kad galėtų daugiau pagelbėti žmonai. („Nors čia man suteikė puikų
sveikatos draudimą. Ir jo sunku atsisakyti.“) Pora susipažino koledže — gėda
pripažinti, bet aš maniau, kad santuoką jiems primetė tėvai.
Kai taip pasakiau, Mina pratrūko kvatoti.
— Mergyt, rimtai manai, kad nebūčiau gimdytojų privertusi rasti man
geresnio kandidato?
Ašokas:
— Mažule, vakar taip nekalbėjai.
Mina:
— Juk visą dėmesį buvau sutelkusi į televizorių.
 Kai juokdamiesi išlipome iš vagono ir metro stoties laiptais pakilome į 163-
iąją gatvę, staiga atsidūriau kitokiame Niujorke.

Šioje Vašingtono Aukštumų dalyje netrūko suvargusiai atrodančių pastatų:

aš regėjau lentomis apkaltas parduotuvių vitrinas ir jų įlinkusius
priešgaisrinius laiptus, alkoholio krautuvėles, skrudintos vištienos
užkandines, grožio salonų languose priklijuotas, apsilaupiusias ir nublukusias
senamadiškų šukuosenų nuotraukas. Pro mus praslinko keiksmais tyliai
plūstantis vyriškis, jis stūmė plastikiniais maišais apkrautą prekybos centro
vežimėlį. Prie kiekvieno kampo dykinėjo grupelės vieni iš kitų besišaipančių
vaikių, ant šaligatvių netvarkingose krūvose kėpsojo šiukšlių maišai, o iš kai
kurių gatvėn netgi liejosi išvamos. Nei tau Žemutinio Manhatano
rafinuotumo, nei kryptingų siekių, įsigėrusių į patį Midtauno orą. Vietinė
atmosfera atsidavė kepto maisto ir nusivylimo kvapais.
Mina ir Ašokas, iš pažiūros, į skirtumus nekreipė dėmesio. Žygiavo koja
kojon, suglaudę galvas ir dirsčiojo į telefonų ekranus tikrindami, ar Minos
motinai nekilo bėdų su vaikais. Ji atsisuko, įsitikino, kad neatsilieku, ir
šyptelėjo. Pašnairavau sau už nugaros, giliau į striukės kišenę įspraudžiau
piniginę ir nuskubėjau jiems įkandin.
Protestuotojus išgirdome anksčiau, nei juos pamatėme, nes orą ėmė
drebinti vibracijos, balsai po truputį garsėjo iki tolimų, monotoniškų šūksnių.
Už posūkio priešais suodiną raudono mūro statinį išvydome apie šimtą
penkiasdešimt žmonių, kurie mosavo plakatais ir plyšavo skanduotes,
faktiškai skirtas nedidelei televizijos reporterių komandai. Mums artėjant prie
būrio, Mina energingai pakėlė savo plakatą.
— Švietimas visiems! — suriko Mina. — Neatimkite saugios erdvės iš mūsų
vaikų!
Kai įsiskverbėme į minią, toji veikiai mus prarijo. Anksčiau maniau, kad
Niujorkas įvairiapusis, bet dabar suvokiau temačiusi odos spalvą ir drabužių
stilių. Šioje dalyje gyveno visai kitokios kategorijos miestiečiai: senutės su
megztomis kepuraitėmis, hipsteriai su kūdikiais, juostomis priveržtais
tėvams prie nugarų, pagyvenusios indės su sariais. Tikslo suvienyti,
entuziastingai nusiteikę žinoki nes bendromis jėgomis stengėsi, kad valdžia
išgirstų ir suprastų jų nuomonę. Aš prisidėjau prie skanduotojų, podraug
nenuleidau akių nuo Minos, kuri džiugiai šypsojosi, glėbesčiuodama
bendražygius ir braudamasi per grūstį.
— Mums sakė, kad apie protestą praneš per vakarines žinias, — kažkokia
senyva moteris atsigręžė į mane ir patenkinta sulinksėjo galva. — Miesto
tarybos nariai dėmesį kreipia tik į reportažus. Jiems visiems rūpi patekti į
naujienų laidą.
Aš nusišypsojau.
— Kiekvienais metais tas pats per tą patį, ar ne? Kasmet tenka šiek tiek
smarkiau kovoti, kad išsaugotume savo bendruomenę. Kasmet privalome
uoliau ginti tai, kas priklauso mums.
— Aš... atleiskite. Apie šiuos dalykus neką teišmanau. Čia esu su draugais.
 — Bet jūs atvažiavote pagelbėti. Štai kas svarbiausia, — moteris įsikibo
man į dilbį. — Žinote, mano anūkas dalyvauja bibliotekoje vykdomoje
mentorystės programoje. Gauna algą už tai, kad moko jaunimą dirbti
kompiuteriais. Išties gauna atlyginimą. Moko ir suaugusiuosius. Padeda
jiems teikti prašymus dėl darbo, — kalbėdama senolė pasiplekšeno
pirštinėtais delnais, kad nesušaltų. — Jeigu miesto taryba biblioteką uždarys,
visi tie žmonės nebeturės kur eiti. Ir galiu kirsti lažybų, kad miesto tarybos
nariai bus pirmieji, kurie ims skųstis dėl jaunuolių, besitrinančių ant gatvės
kampo. Jūs gi suprantate, apie ką šneku, — ji nusišypsojo lyg įsitikinusi, kad
esmė man tikrai aiški.
Priekyje Mina vėl kėlė aukštyn plakatą. Greta žmonos stovintis Ašokas
pasilenkė, pasilabino draugo sūnelį ir kilstelėjo berniuką viršum minios, kad
šiam būtų geriau matyti, kas vyksta. Grūstyje žmonių be durininko
uniformos atrodė visiškai kitaip. Nors mudu bendraudavome, į Ašoką
žiūrėdavau tik per uniformos prizmę. Niekada neklausdavau savęs, kaip jis
gyvena, kai nesėdi vestibiulyje prie stalo, kaip išlaiko šeimą, kiek užtrunka,
kol iš namų atkanka į Leiverio pastatą, kiek uždirba. Nūnai akimis permečiau
sambūrį, kuris, išvažiavus televizijos reporterių komandai, mažumėlę
prityko, ir mane apėmė keista gėda, kad esu taip menkai išžvalgiusi
Niujorką. Čionykštės apylinkės priklausė miestui lygiai taip pat, kaip ir
tviskantys Midtauno dangoraižiai.
Skandavę nesiliovėme dar apie valandą. Pro šalį važiuojantys lengvieji
automobiliai ir sunkvežimiai pritariamai pypsėdavo, o mes reaguodavome
džiaugsmingais šūksniais. Laukan žengė dvi bibliotekininkės, nešinos
padėklais su karštais gėrimais, kuriuos jos bandė padalyti kiek įmanoma
didesniam būriui mitinguotojų. Aš puodelio neėmiau. Jau buvau pastebėjusi
apdriskusias senutės palto siūles, nutrintus, smarkiai padėvėtus mane
supančių žmonių drabužius. Per gatvę perėjo indė su sūnumi — jie pristatė
didžiulius padėklus su karštomis, į foliją įvyniotomis pakoromis, ir mūsų
grupė kibo į užkandžius negailėdama jiems padėkų.
— Jūs atliekate svarbų darbą, — pasakė moteris. — Ir už tai esame jums
dėkingi.
Mano pakora buvo su žirneliais ir bulvėmis, ganėtinai aštri, kad imčiau
gaudyti orą, visgi nepaprasto gardumo.
— Tuodu kiekvieną savaitę mums atneša maisto, — tarė senutė, nuo šaliko
nusibraukusi kruopeles. — Telaimina juos Dievas.
Porą ar tris kartus pro šalį praslinko policijos automobilis, ir minią nužvelgė
pareigūnas bereikšme veido išraiška.
— Sere, padėkite apsaugoti mūsų biblioteką! — suriko jam Mina.
Patrulis nusigręžė, bet jo kolega šyptelėjo.
Mudvi su Mina kartą užsukome į tualetą, tad išpuolė proga pažiūrėti, dėl ko
aš kovoju. Pastatas buvo senas, aukštomis lubomis, aiškiai matomu
vamzdynu ir slopia atmosfera; sienas dengė plakatai, siūlantys mokslus
suaugusiesiems, meditacijų kursus, pagalbą rašant gyvenimo Aprašymą ir
pamokas mentoriams, kuriems buvo žadama mokėti šešis dolerius už
valandą. Tačiau patalpose nestigo lankytojų, vaikų skyriuje knibždėte
knibždėjo jaunų šeimų, kompiuterių sektoriuje ūžė suaugę žmonės, atsargiai
maigantys klaviatūrą, kol kas dirbantys neužtikrintais judesiais. Kampe tyliai
šnekučiavosi grupelė paauglių; vieni skaitė knygas, kiti buvo užsidėję
ausines. Aš nustebau, prie bibliotekininkų stalo išvydusi du apsauginius.
— Aha, kartais čia pasitaiko peštynių. Žinai, įėjimas nemokamas, tad vidun
gali patekti, kas tik nori, — sušnibždėjo Mina. — Bėdų dažniausiai pridaro
narkotikai. Dėl to problemų kyla nuolat.
Laiptais lipdamos žemyn, apėjome senutę apskretusia kepure, suglamžytu
ir gerokai padėvėtu mėlynu nailoniniu apsiaustu — jo antpečių formos
petukuose žiojėjo plyšiai. Sumečiau nepajėgianti atplėšti akių nuo senolės,
įsispyrusios į nudrengtas, vos ant kojų besilaikančias laivutes, žingsnis po
žingsnio kylančios viršun, gniaužančios rankinę, iš kurios kyšojo vienui
vienas romanas minkštais viršeliais.
Lauke praleidome dar valandą, ganėtinai ilgai, kad prie mūsų prieitų kitas
reporteris su filmavimo komanda. Jie apibėrė mus klausimais ir davė žodį
pasistengsiantys, kad ši istorija neliktų nepastebėta. Apie pirmą valandą
minia ėmė skirstytis. Kol su Ašoku ir Mina traukiau į metro stotį, tuodu gyvai
plepėjo, pasakojosi, su kuo šnekučiavosi ir kokie protestai planuojami kitą
savaitę.
— Ką darysite, jeigu biblioteką vis dėlto uždarys? — paklausiau, kai
įsitaisėme traukinio vagone.
— Atvirai? — Mina patraukė skarelę atgal ant savo plaukų. — Nė
nenutuokiu. Kažkuriuo metu tarybos nariai tikrai ją uždarys. Už dviejų mylių
veikia geriau įrengta biblioteka, ir jie sako, esą vaikus galėtume vestis ten.
Juk, be abejo, kiekvienas čionykštis turi automobilį. Ir senukams į naudą
sukarti dvi mylias, svilinant devyniasdešimties laipsnių [* 90 laipsnių pagal
Farenheitą apytiksliai lygu 32,2 laipsnio Celsijaus.] karščiui, — ji pavartė
akis. — Bet iki tol mes grumsimės, ar ne?
— Bendruomenėms derėtų turėti prieglobsčius, — atsiliepė Ašokas,
kategorišku rankos mostu perskrosdamas orą, — kur žmonės susitiktų,
keistųsi idėjomis, ir šiuo atveju pinigai nėra svarbiausias dalykas. Būtent
knygos mums duoda pamokas apie gyvenimą. Ugdo empatiją. Deja, knygų
nenusipirksi, kai tau vos užtenka grynųjų apmokėti pastogės nuomą. Todėl
biblioteka tampa gyvybiškai svarbiu ištekliu. Luisa, uždariusi biblioteką,
taryba ne vien užtrenks pastato duris, bet ir sugniuždys viltį.
Visi trumpam nutilome.
— Aš tave myliu, mažuli, — Mina įsisiurbė vyrui į lūpas.
— Ir aš tave myliu, mažule.
Jiems spoksant vienas į kitą, nuo palto nusibraukiau menamus trupinius ir
liepiau sau nemąstyti apie Semą.

*
Prieš važiuodami į motinos butą pasiimti vaikų, Ašokas su Mina apkabino
mane ir išpešė pažadą kitą savaitę vėl apsilankyti Vašingtono Aukštumose.
Kai atsisveikinome, žengiau į užkandinę, kur nusipirkau kavos ir karšto
pyrago gabalėlį. Galvoje vis sukosi mintys apie protestą, žmones
bibliotekoje, ją supančias, duobėtas purvinas gatves. Atsiminiau skyles
senutės apsiauste ir greta stovėjusią pagyvenusią moterį, kuri be galo
didžiavosi, kad jos anūkui mokama mentoriaus alga. Atsiminiau, kaip
aistringai Ašokas kalbėjo apie bendruomenės poreikius. Susimąsčiau, kaip
mano gyvenimą pakeitė gimtinėje veikianti biblioteka, kaip Vilas aiškino, esą
„žinojimas yra jėga“, kartu suvokdama, kad kiekvienam knygos
pasirinkimui — ir beveik kiekvienam mano sprendimui — įtaką daro anų laikų
įvykiai.
Pagalvojau apie tai, kad visi mitingo dalyviai pažįsta vieni kitus, arba juos
sieja kažkokie ryšiai, susimąsčiau, kad aplinkiniai perka jiems maisto ir
gėrimų arba tiesiog pabendrauja, apie energijos pliūpsnį ir pasitenkinimą,
kuriuos man sukėlė bendras tikslas.
Pagalvojau apie naujuosius savo namus, apie nebylų daugiabutį, kur
gyvenančios maždaug trys dešimtys žmonių nė nesišneka tarpusavyje — jei
tik nesiskundžia dėl kokio nežymaus ramybės sutrikdymo, — niekam
nepuoselėja prielankumo, nė nesivargina kaimynų pažinti tiek, kad suvoktų,
ar jiems gali pajusti simpatiją.
Aš sėdėjau nejudėdama, kol atvėso priešais mane ant stalo padėtas
pyrago gabalas.

Grįžusi namo atlikau du dalykus: pirmiausia poniai De Vit parašiau trumpą

žinutę, kuria padėkojau už nuostabią skarą, užtikrinau, esą dovana mane
neapsakomai pradžiugino, ir pridūriau, kad jeigu jai ateityje reikėtų padėti
prižiūrėti Diną Martiną, aš su mielu noru išmokčiau rūpintis šunimi. Laišką
įdėjau į voką ir kyštelėjau po senutės durimis.
Vėliau pabeldžiau į Ilarijos kambario duris ir, kai ši jas atrakinusi nudelbė
mane įtariu žvilgsniu, prisiverčiau sutramdyti baimę.
— Ėjau pro kavinę, kur parduoda jums patinkančius sausainius su
cinamonu, ir nupirkau keletą. Prašom, — atkišau maišelį.
Ūkvedė įbedė į jį budrias akis.
— Ko nori?
— Nieko! — atsakiau. — Tiesiog... ačiū, kad tądien padėjote globoti vaikus.
Be to, mes dirbame kartu, todėl... — patrūkčiojau pečiais. — Tai tik
sausainiai.
Mano rankai su pirkiniu prisislinkus keliais coliais arčiau, Ilarijai neliko kitos
išeities, kaip tik paimti maišiuką. Kai ji nužvelgė dovanėlę ir vėl įsispoksojo į
mane, pajutau, kad ūkvedė ruošiasi įgrūsti maišą atgal man į rankas, todėl
skubiai atsisveikinau mostu ir nuskubėjau į savo kambarį.
Vakare panaršiau internete ir apie biblioteką radau visus įmanomus
duomenis: naujienas apie biudžeto apkarpymus ir jos uždarymo grėsmę,
šiokios tokios sėkmės pavyzdžius — „Dėl gautos universiteto stipendijos
vietinis paauglys dėkoja bibliotekai“, — tada svarbiausius straipsnius
atsispausdinau, o vertingą informaciją išsaugojau kompiuteryje.
Be penkiolikos devintą sulaukiau pranešimo apie laiškelį, įkritusį į mano
elektroninio pašto dėžutę. Pavadintą ATLEISK.

Lu,

visą savaitę dirbau naktinėje pamainoje ir norėjau parašyti, kai turėsiu

daugiau nei penkias minutes laisvo laiko, kad dar labiau visko nesumaučiau.
Aš ne itin gerai moku žodžiais reikšti savo mintis. Nors dabar, ko gero,
svarbus tėra vienas žodis. Atleisk. Žinau, kad nebūtum neištikima. Elgiausi
kaip idiotas vien taip galvodamas.
Tiesą sakant, mane slegia mudu skiriantis didelis atstumas ir tai, kad
neįsivaizduoju, kas vyksta tavo gyvenime. Kai susitinkame, per daug svarbi
tampa kiekviena smulkmena. Mes negalime atsipalaiduoti vienas kito
draugijoje.
Žinau, kaip tau buvo svarbu persikelti į Niujorką, ir nenoriu, kad sėdėtum
sudėjusi rankas.
Dar kartą atleisk.

Tavo Semas
XXX

Jis pirmą kartą atsiuntė kažką panašaus į laišką. Kurį laiką žvelgiau į tekstą
ir mėginau išnarplioti savo pojūčius. Galų gale parašiau atsakymą.
Suprantu, kaip jautiesi. Aš myliu tave. Per Kalėdas, kai pasimatysime,
manau, turėsime užtektinai laiko atsipalaiduoti vienas kito draugijoje.
Lu xxx

Nusiunčiau žinutę, tada atsakiau į mamos laiškelį ir brūkštelėjau Trinai. Per

klavišus barbenau automatiškai, nes mąsčiau vien tik apie Semą. Taip,
mama, būtinai peržiūrėsiu daržo kadrus, kuriuos įkėlei į feisbuką. Aha, žinau,
kad Bernisė kiekvienoje nuotraukoje papučia lūpas. Taip pozuojantys
žmonės neva atrodo patraukliau.
Tada internetu patikrinau savo banko sąskaitą, atsidariau „Facebook“
paskyrą ir nejučia nusišypsojau, akimis permetusi begalę fotografijų, kurios
įamžino Bernisę sučiauptomis, išpūstomis it guminėmis lūpomis. Mamos
paskyroje radau nuotraukų su mūsų darželiu ir naujomis kėdėmis, įsigytomis
sodo prekių parduotuvėje. Galiausiai, tarsi paklusdama įgeidžiui, užmečiau
akį į Keitės Ingram profilį. Ir beveik iškart pasigailėjau. Mat aptikau neseniai
įkeltus, visa ryškių spalvų grožybe tviskančius septynis kadrus iš paramedikų
vakarėlio, greičiausiai to paties, į kurį jiedu ruošėsi važiuoti, kai skambinau
Semui.
Arba, kas būtų dar nemaloniau, iš kito.
Keitė tamsiai rožine, lyg ir šilkine palaidinuke gudriai dairėsi, plačiai
šiepėsi, sviro virš stalo ir kažką pabrėžtinai aiškino, kvatojo atkraginusi
galvą, visiems demonstruodama savo gerklę. Semas, dėvintis nutrintą
striukę ir pilkus marškinėlius, savo stambioje rankoje laikė, jei neklystu,
gaiviojo žaliųjų citrinų gėrimo taurę, keliais coliais aukštesnę už kitų stiklus.
Kiekvienoje nuotraukoje būrelis, regis, tryško pasitenkinimu, laidė sąmojus ir
juokėsi. Semas, iš pirmo žvilgsnio, jautėsi laisvai, kaip namie. Ir visose
nuotraukose, kolegoms sėdint aplink baro stalą, Keitė spaudėsi prie jo,
glaudėsi po pažastimi arba žvelgė į Semą, vieną ranką švelniai nuleidusi jam
ant peties.
 16
— Turiu tau užduotį.
Supermadingo grožio salono kampe lūkuriavau, kol Agnesei nudažys ir
išdžiovins plaukus. Per savo mobilųjį žiūrėjau vietos žinių laidos parengtus
reportažus apie protestus dėl bibliotekos uždarymo, bet, jai žengus artyn,
telefoną skubiai išjungiau. Agnesė, kurios sruogas dengė folijos juostelės,
prisėdo greta, nepaisydama kirpėjos, akivaizdžiai norinčios, kad klientė
grįžtų į vietą.
— Rask man nediduką pianiną. Ketinu nusiųsti jį į Lenkiją.
Ji ištarė žodžius atsainiu tonu, lyg prašydama „Duane Reade“ vaistinėje
nupirkti kramtomosios gumos pakelį.
— Nediduką pianiną.
— Taip, ypatingą mažutį pianiną, kuriuo groti mokysis vaikas.
Mano sesers mergaitė. Jis privalo būti itin aukštos kokybės.
— O maži pianinai Lenkijoje neparduodami?
— Jie ne tokie geri. Noriu „Hossweiner & Jackson“ instrumento. Tie pianinai
kokybiškiausi pasaulyje. Ir žiūrėk, kad siunčiant būtų pasirūpinta klimato
kontrole, nes šaltis arba drėgmė gali pakenkti skambesiui. Manau,
pardavėjai sugebės šitai suorganizuoti.
— Kiek, sakėte, sesers vaikui metų?
— Ketveri.
— E... aišku.
— Jis turi būti geriausias, kad mergaitė išgirstų, kaip šitas instrumentas
pranoksta kitus. Žinai, skambesys gali labai skirtis. Kaip ir, pavyzdžiui,
Stradivarijaus smuikas nuo pigios griežynės.
— Be abejo.
— Štai kas svarbiausia, — Agnesė nusigręžė nepaisydama kirpėjos, kuri
stovėjo priešingame grožio salono kampe, it paklaikusi gestais rodė sau į
galvą, ir pirštu baksnojo per neegzistuojantį rankinį laikrodį. — Nenoriu, kad
išlaidos atsispindėtų mano kredito kortelėje. Už pirkinį sumokėsi, iš
bankomato kas savaitę paimdama pinigų. Po truputį. Gerai? Aš jau turiu šiek
tiek grynųjų.
— Bet... ponas Gopnikas juk tam neprieštarautų, ar ne?
— Jo manymu, aš per daug išlaidauju dėl savo dukterėčios. Leonardas
nesupranta. Sužinojusi apie pianiną Tabita viską apverstų aukštyn kojomis,
kad tik atrodyčiau kaip nedorėlė. Luisa, juk žinai, kokia ji. Na, ar galėsi tuo
pasirūpinti? — paklausė Agnesė, įdėmiai žvelgdama iš po folijos sluoksnių.
— Hm, gerai.
— Kokia tu šaunuolė. Kaip aš džiaugiuosi turėdama tokią draugę.
Agnesė staiga mane apkabino, folijos juostomis prisispausdama prie
ausies, ir kirpėja bemat atlėkė patikrinti, kiek žalos savo veidu pridariau
klientės plaukams.

Susisiekiau su muzikos prekių parduotuve ir paprašiau atsiųsti dviejų rūšių

mažučių pianinų bei pristatymo kainoraštį. Nustojusi mirksėti atsispausdinau
reikiamą informaciją, užsukau į persirengimo kambarį ir parodžiau Agnesei.
— Nieko sau dovanėlė, — prabilau.
Ji numojo ranka.
Aš gurktelėjau.
— Ir už pristatymą teks pakloti dar du su puse tūkstančio.
Vėl sumirkčiojau. Priešingai nei Agnesė, kuri žengė prie tualetinio staliuko,
džinsų kišenėje saugomu raktu atrakino stalčių ir, man stebint, ištraukė
pasklidusią penkiasdešimties dolerių kupiūrų šūsnį, storio sulig jos dilbiu.
— Matai? Čia aštuoni su puse tūkstančio. Likusius kasryt dalimis paimsi iš
bankomato. Vienu metu po penkias šimtines. Sutarėm?
Manęs nedžiugino mintis, kad, ponui Gopnikui nežinant, turėsiu išimti tiek
daug pinigų. Bet Agnesė itin glaudžiai bendravo su Lenkijoje gyvenančia
šeima, ir aš kur kas geriau nei dauguma suvokiau, kaip žmonės ilgisi
artimųjų, su kuriais juos skiria milžiniškas atstumas. Beje, kodėl man turėtų
rūpėti, kaip ji leidžia pinigus? Labai tikėtina, kad Agnesė yra įsigijusi ne
vieną suknelę, brangesnę net už mažutį pianiną.
Kitas dešimt parų vidury dienos pareigingai eidavau iki Leksingtono aveniu
esančio bankomato, iš jo paimtus banknotus kišdavau giliai po liemenėle ir
grįždavau pasiryžusi duoti atkirtį bet kokiems plėšikams, kurie taip ir
nepastojo man kelio. Kai mudvi su Agnese likdavome vienos, perduodavau
pinigus, o ji kupiūras dėdavo į tualetinio staliuko stalčių ir šį vėl užrakindavo.
Galiausiai stirtą šlamančiųjų nunešiau į pianinais prekiaujančios firmos
saloną, pasirašiau reikiamą formą ir suglumusio pardavėjo akivaizdoje
atskaičiavau visą reikiamą sumą. Mane užtikrino, kad instrumentas Lenkiją
pasieks dar prieš Kalėdas.
Neskaitant Šio reikalo, Agnesei, regis, džiaugsmo niekas nebeteikė. Kas
savaitę ją nuveždavome į Stiveno Lipkoto studiją, į dailės pamoką, o vėliau
mudu su Gariu, sėdėdami geriausioje spurginėje, į save tylomis
pumpuodavome per daug kofeino ir cukraus, arba aš pritariamai
murmėdavau, kai vairuotojas reikšdavo nuomonę apie nedėkingas
suaugusias atžalas ir pabarstukais nusėtas karamelines spurgas. Po dviejų
valandų Agnesę paimdavome, stengdamiesi nekreipti dėmesio, kad ji
neatsineša jokių piešinių.
Jos apmaudas dėl nuolatinių labdaros renginių tik stiprėjo. Ponia Gopnik nė
nemėgino maloniai elgtis su kitomis damomis, kuždomis pasakodavo
Maiklas, radęs laisvą minutę virtuvėje išgerti kavos. Ji viso labo sėdėdavo
prie stalo kaip niūrojanti gražuolė ir laukdavo, kol baigsis pobūvis.
— Vargu ar galima kaltinti Agnesę žinant, kaip kitos moterys deda ją į šuns
dienas. Bet tokia padėtis šiek tiek siutina poną Gopniką. Jam svarbu turėti...
na, jei ir ne trofėjinę žmoną, tai bent jau tokią antrąją pusę, kuri gebėtų
retsykiais nusišypsoti.
Poną Gopniką, rodos, sekino ir darbas, ir, iš esmės, pats gyvenimas.
Maiklas užsiminė, kad biure kilo rimtų bėdų. Grasinosi žlugti sandoris dėl
paramos, teikiamos bankui, kuris veikė vienoje iš ekonomiškai besivystančių
šalių, ir visi dirbo kiauromis paromis stengdamiesi jį išgelbėti. Tuo pat metu,
o galbūt kaip tik dėl šios priežasties, kaip sakė Neitanas, paūmėjo poną
Gopniką kamuojantis artritas, ir siekiant, kad jam pavyktų normaliai judėti,
teko imtis papildomų fizioterapijos procedūrų. Jis gėrė daug tablečių ir du
kartus per savaitę susitikdavo su asmeniniu gydytoju.
— Kaip aš nekenčiu tokio gyvenimo, — atsiduso Agnesė, kai mudvi išėjome
pasivaikščioti po parką. — Kurių galų Leonardas švaistosi tokiais dideliais
pinigais? Kad keturis kartus per savaitę galėtume valgyti perdžiūvusius
sumuštinukus, sėdėdami tarp perdžiūvusių žmogystų? Ir leisti toms
perdžiūvusioms moterims plakti liežuviais apie mane? — ji stabtelėjo,
atsigręžė į Leiverio pastatą, ir akys iškart pritvinko ašarų. — Luisa, — prabilo
tyliau, — kai kada pagalvoju, kad daugiau nebeįstengsiu.
— Vyras jus myli, — nežinojau, ką dar sakyti.
Ji delnu nusišluostė akis ir papurtė galvą lyg mėgindama sutramdyti
emocijas.
— O taip, — Agnesė man nusišypsojo, bet jos vypsnys atrodė
neįtikinamiausias iš visų, kokius tik buvau regėjusi per savo gyvenimą. —
Deja, aš jau seniai nebemanau, kad meilė geba nugalėti visus sunkumus.
Impulsyviai žengiau pirmyn ir ją apkabinau. Tik vėliau suvokiau, kad
negaliu pasakyti, dėl jos ar dėl savęs taip pasielgiau.

Prieš pat Padėkos dieną man į galvą toptelėjo mintis. Agnesė nuo ryto iki
vakaro nelipo iš lovos, nes žinojo, kad turės dalyvauti su psichine sveikata
susijusiame labdaros renginyje. Sakė esanti prislėgta, todėl negalėsianti
važiuoti į pobūvį, ir, matyt, nesuprato, kaip ironiškai skamba toks
pasiteisinimas.
Savo idėją apmąsčiau, kol išgėriau arbatos puodelį, ir tada nusprendžiau,
kad neturiu ko prarasti.
— Pone Gopnikai? — pabeldusi į kabineto duris sulaukiau kvietimo užeiti.
Namų šeimininkas, vilkintis nepriekaištingai švarius melsvus marškinius,
pakėlė akis ir atgręžė į mane iš nuovargio nutįsusį veidą. Dažniausiai
mažumėlę jo gailėdavausi, kaip žmonės gailisi narve tūnančio lokio, kuriam
jaučia deramą ir kiek baimingą pagarbą.
— Klausau?
— Hm... atleiskite dėl sutrukdymo. Bet man šovė mintis. Manau, tai
padėtų Agnesei.
Ponas Gopnikas atsilošė odiniame krėsle ir gestu paprašė užverti duris. Ant
stalo pastebėjau krištolinį brendžio stiklą. Nors paprastai alkoholio jis taip
anksti nevartodavo.
— Ar galiu kalbėti atvirai? — taip nervinausi, kad man šiek tiek traukė
skrandį.
— Prašau.
— Gerai. Man krito į akis, kad Agnesė, hmm, ne itin laiminga.
— Švelniai tariant, — tyliai pridūrė jis.
— Jei neklystu, didžiumą bėdų nulėmė tai, kad ji, atplėšta nuo ankstesnio
gyvenimo, neįstengia įsilieti į naująjį. Pavyzdžiui, kaip pati man sakė, negali
bendrauti su senomis draugėmis, nes šios nesuvokia, kokias permainas
Agnesė patyrė, o daugelis naujų pažįstamų, kiek mačiau, irgi nedega noru
bičiuliautis. Ko gero, mano, kad taip elgtis būtų... nelojalu.
— Mano ankstesnės žmonos atžvilgiu.
— Taip. Agnesė neturi darbo ir nepriklauso jokiai bendruomenei. O šiame
daugiabutyje bendruomenės kaip ir nėra. Pats dirbate, aplinkiniai jus pažįsta
daug metų, jaučia jums prielankumą ir pagarbą. Bet Agnesei trūksta veiklos.
Žinau, kad jai ypač sunku dalyvauti labdaros vakaruose. Kita vertus, jūs
filantropijai teikiate didelę reikšmę. Todėl man kilo mintis.
— Pasakok.
— Na, Vašingtono Aukštumose yra biblioteka, kurią valdžia ketina uždaryti.
Čia visa surinkta informacija, — kalbėdama pastūmiau aplanką per stalą. —
Tai tikra bendruomenės biblioteka, į kurią užsuka įvairiausių tautybių,
amžiaus ir tipo žmonės, todėl vietiniams labai svarbu, kad ji liktų. Rajono
gyventojai iš visų jėgų stengiasi ją išgelbėti.
— Tokius klausimus sprendžia miesto taryba.
— Galbūt. Bet aš kalbėjau su viena iš bibliotekininkių, ir ji užsiminė apie
praeityje gautą pavienių asmenų paramą, kuri ir neleisdavo įstaigai žlugti, —
palinkau į priekį. — Pone Gopnikai, nuvažiavęs pamatytumėte... ten
vykdomos mentorystės programos, motinos atsiveda vaikus norėdamos juos
sušildyti ir apsaugoti nuo pavojų, žmonės bando pakeisti savo gyvenimus į
gera. Praktiškai. Aišku, toje vietoje ne taip žavu, kaip jūsų lankomuose
renginiuose — jokie pokyliai ten neorganizuojami, — bet čia vis tiek labdara,
ar ne? Todėl aš pamaniau... na, jeigu jūs prisidėtumėte prie šio reikalo ir,
dar geriau, jeigu prisidėtų Agnesė, jūsų žmona galėtų tapti bendruomenės
dalimi. Galėtų tai paversti asmeniniu projektu. Judu drauge galėtumėte
pasiekti nuostabių rezultatų.
— Vašingtono Aukštumose?
— Užsukite į tą rajoną. Jis įvairiapusis. Visai ne toks, kaip... mūsiškis. Kai
kurie jo kvartalai atnaujinti, bet aplink biblioteką...
— Luisa, aš žinau, kokia Vašingtono Aukštumų padėtis, — ponas Gopnikas
pirštais subarbeno į rašomąjį stalą. — Ar šią temą jau aptarei su Agnese?
— Ne, galvojau, kad iš pradžių reikėtų pašnekėti su jumis.
Jis prisitraukė ir atsivertė aplanką. Susiraukė žiūrėdamas į pirmąjį lapą —
iš laikraščio iškirptą straipsnį apie vieną iš ankstesnių protestų. Antrajame
rado praėjusių finansinių metų biudžeto ataskaitą, kurią atspausdinau iš
miesto tarybos tinklalapio.
— Aš įsitikinusi, kad jūs suteiktumėte rimtą pagalbą. Ne vien Agnesei, bet
ir visai bendruomenei.
Kaip tik tada sumečiau, kad ponas Gopnikas į mano žodžius reaguoja
abejingai, netgi atsainiai. Veido išraiška drastiškai nepasikeitė, tik pasidarė
kiek atšiauresnė, ir jo akys nukrypo žemyn. Manding, turtuoliai kiekvieną
dieną sulaukdavo po šimtą prašymų duoti pinigų arba siūlymų, kaip juos
leisti. Galimas daiktas, pati taip elgdamasi peržengiau kažkokią nematomą
darbdavio ir samdinio ribą.
— Bet čia tik idėja. Turbūt ne itin vykusi. Atleiskite, jei prikalbėjau per
daug. Dabar grįšiu prie darbo. Jums nebūtina tuo domėtis, jeigu esate
užsiėmęs. Aš pasiimsiu aplanką...
— Luisa, viskas gerai, — jis užsimerkė ir prisispaudė pirštus prie smilkinių.
Pakilau nesuprasdama, ar ponas Gopnikas taip rodo, kad man jau laikas
dingti.
Galų gale jis pažvelgė į mane.
— Šnektelk su Agnese, gerai? Išsiaiškink, ar į vakarienę turėsiu vykti
vienas.
— Taip. Be abejo.
Atbulomis dingau iš kabineto.

Psichinei sveikatai skirtame labdaros pobūvyje ji dalyvavo. Gopnikams

grįžus namo, jokių kivirčų negirdėjome, bet kitą dieną sužinojau, kad Agnesė
nakvojo savo persirengimo kambaryje.

Likus dviem savaitėms iki Kalėdų, per kurias ketinau keliauti namo, veik
maniakiškai įjunkau į feisbuką. Kas rytą ir vakarą sekiau Keitės Ingram
paskyrą, skaitydavau jos pokalbius su draugais, tyrinėdavau naujas
fotografijas. Viena bičiulė pasiteiravo, kaip jai patinka naujas darbas, ir Keitė
atsakė: „Aš jį DIEVINU!“, pridėdama akį merkiantį veiduką (jos polinkis
naudotis mirksinčiais jaustukais mane erzino). Kitą dieną parašė: „Šiandien
darbe nusiplūkiau. Ačiū Dievui, turiu nuostabų partnerį!
#jaučiuosipalaiminta.“
Ji įkėlė dar vieną nuotrauką su savo porininku, šįkart sėdinčiu prie furgono
vairo. Semas juokėsi, pakėlęs ranką, tarsi mėgindamas Keitei sutrukdyti
fotografuoti, ir nuo jo veido, kadro intymumo, pojūčio, kad esu su jais
mašinoje, man užgniaužė kvapą.
Vakar mudu tarėmės, kada tiksliai Anglijos laiku susiskambinsime, bet,
pamėginus užmegzti ryšį, Semas neatsakė. Kiti du bandymai irgi nuėjo
niekais. Po kelių valandų, kai mane jau apėmė nerimas, gavau žinutę:
Atleisk — kalbėtis gali?
— Kaip tu? Neatsiliepei dėl darbo?
Prieš prabildamas Semas akimirką sudvejojo.
— Ne visai.
— Ką turi galvoje?
Aš sėdėjau automobilyje, kartu su Gariu laukiau, kol Agnesei grožio salone
padarys pedikiūrą, ir nujaučiau, kad vairuotojas gali klausytis pokalbio, nors,
iš pažiūros, jo dėmesį buvo prikaustę New York Post sporto puslapiai.
— Teko šiek tiek padėti Keitei.
Paširdžius nudiegė, vien išgirdus jos vardą.
— Kaip padėti? — stengiausi, kad balsas skambėtų nerūpestingai.
— Montuojant drabužinę. Iš „Ikea“. Keitė nusipirko spintą, bet nepajėgė
jos surinkti, todėl ištiesiau pagalbos ranką.
 Mane ėmė pykinti.
— Lankeisi jos name?
— Bute. Surinkau baldą, ir tiek. Ji neturi daugiau jokių pažįstamų. O aš
gyvenu netoliese.
— Nusinešei savo įrankių dėžę.
Prisiminiau, kaip Semas meistravo mano namuose. Antai vienas iš pirmųjų
dalykų, dėl kurio jis krito man į akį.
— Taip. Nusinešiau įrankių dėžę. Viso labo padėjau sumontuoti „Ikea“
drabužių spintą, — jo balse skambėjo nuovargis.
— Semai?
— Ką?
— Tu pasisiūlei? Ar ji tavęs paprašė?
— Koks skirtumas?
Didelis, troškau atšauti, nes toji Keitė aiškiai stengėsi pagrobti Semą iš
manęs, pakaitomis vaidindama bejėgę moteriškaitę, smagią vakarėlių
panelę, supratingą geriausią draugę ir bendradarbę. Arba jis aklas, arba, kas
dar blogiau, kuo puikiausiai viską matė. Feisbuke neaptikau „nė vienos
nuotraukos, kurioje Keitė nebūtų prie jo prisiklijavusį, lyg kokia siurbėlė
ryškiai dažytomis lūpomis. Kartais spėliodavau, ar ji numano, kad tikrinu
fotografijas, ir jei taip, ar mėgaujasi suvokimu, jog skatina mane nerimauti,
o gal tyčia nori sužadinti neviltį ir paranoją. Sunku pasakyti, ar vyrai kada
nutuoks, kokius be galo subtilius ginklus moterys naudoja vienos prieš kitas.
Mus atskyrė tyla, išplitusi tartum smegduobė. Akivaizdu, kad dabar
pergalės tikrai neiškovosiu. Jeigu perspėsiu, kas dedasi, tapsiu pavydžia
žiežula. Jeigu laikysiu liežuvį už dantų, jis ir toliau aklai žygiuos į spąstus.
Kol vieną dieną įsisąmonins, kad jos ilgisi taip pat stipriai, kaip ir manęs.
Arba po varginančios darbo dienos sėdėdamas aludėje pajus, kaip į delną
įslysta švelnūs prie jo prigludusios Keitės pirštai. Arba juos suartins
adrenalinas, užplūsiantis per incidentą, kuris vos nesibaigs mirtimi, ir abu
puls bučiuotis...
Užsimerkiau.
— Kada ruošiesi grįžti?
— Dvidešimt trečią.
— Labai gerai. Tikiuosi, su kuo nors įstengsiu susikeisti pamainomis. Vis
dėlto dalį kalėdinio laikotarpio vis tiek dirbsiu. Juk žinai, kokia mano tarnyba.
Ji niekada nenutrūksta, — Semas atsiduso. Pratęsė tik po pauzės: —
Klausyk, aš pagalvojau, kad būtų neblogai, jeigu judvi su Keite
susitiktumėte. Tada suprastum, kad ji išties šauni. Ir tenori būti mano
draugė.
Anaiptol, velniai rautų.
— Puiku! Mintis šauni, — atsakiau.
— Ji tau patiks.
— Esu tikra, kad taip ir bus.
Aha, patiks, kaip Ebolos virusas. Kaip alkūnių nusibrozdinimas. Kaip sūris
su gyvomis lervomis.
 — Nekantrauju tave pamatyti, — sprendžiant iš balso, jis lengviau
atsipūtė. — Viešėsi savaitę, tiesa?
Nulenkiau galvą bandydama prislopinti balsą:
— Semai, ar... ar Keitė tikrai nori susipažinti su manimi? Ar jūs, hmm, tai
aptarėte?
— Aha, — kai neatsiliepiau, jis pridūrė: — Na, ne taip, kad... Aš
nepasakojau, nei ką patyrėme, nei kitų dalykų. Bet ji žino, kaip mums
nelengva.
— Aišku, — kietai sukandau dantis.
— Keitė mano, kad tu nuostabi. Aš, be abejo, užtikrinau, kad ji klysta.
Į jo žodžius reagavau juoku, bet įtikinamiau, ko gero, būtų skambėjęs net
pats prasčiausias aktorius pasaulyje.
— Pamatysi, kokia ji, kai susitiksite. Laukiu nesulaukiu.
Baigusi kalbėti su Semu, kilstelėjau galvą ir pastebėjau, kad per
užpakalinio vaizdo veidrodėlį į mane žiūri Garis. Mūsų žvilgsniai susidūrė, ir
po sekundės vairuotojas nukreipė akis šalin.

Nors persikėliau į vieną iš judriausių planetos metropolių, pamažu

įsisąmoninau, kad mano pasaulis, atvirai kalbant, yra labai mažas,
susitraukęs iki Gopnikų poreikių, kuriuos privalėdavau tenkinti nuo šeštos
ryto iki vėlyvo vakaro. Mūsų gyvenimai buvo visiškai neatsiejami. Kaip ir Vilo
atveju, išmokau atpažinti Agnesės nuotaiką, iš menkiausių užuominų
jusdavau, kada ji liūdi, pyksta arba paprasčiausiai nori valgyti. Dabar
žinojau, kada jai prasideda mėnesinės, ir šias žymėdavau asmeninėje užrašų
knygoje, taip pasiruošdama penkioms dienoms, per kurias Agnesė
audringiau reikšdavo emocijas ir itin griausmingai skambindavo pianinu. Per
šeiminius konfliktus gebėdavau tapti nematoma arba nuolat šmėžuoti jų
akiratyje. Taip puikiai virsdavau šešėliu, kad retsykiais jausdavausi
išgaruojanti lyg dūmas — atsirandanti nebent tada, kai kitiems prireikdavo
mano paslaugų.
Gyvenimas iki Gopnikų nutolo, priblėso, išbluko iki vaiduokliškos būties,
atgaivinamos pavieniais pokalbiais telefonu (jei tik jie nesikirsdavo su
Gopnikų grafiku) arba atsitiktinėmis elektroninėmis žinutėmis. Seseriai
nepaskambinau dvi savaites ir apsiverkiau, iš motinos gavusi ranka rašytą
laišką bei nuotraukas, kuriose ji su Tomu įsiamžino nuvykusi į dieninį teatro
spektaklį — „kad nepamirštum, kaip mes atrodome“.
Pasitaikydavo momentų, kai darbas mane slėgdavo kiek per stipriai. Todėl
nepaisydavau nuovargio ir kaip atsvarą rinkdavausi kelionę į biblioteką, kurią
drauge su Ašoku bei Mina aplankydavau kiekvieną savaitgalį — vieną kartą,
kai apsirgo jų vaikai, ten važiavau viena. Apsirengiau šilčiau, kad
nesustirčiau, ir pasigaminau plakatą Žinojimas yra jėga, tokiu būdu slapta
pagerbdama Vilą. Metro traukiniu grįždavau namo, vėliau nukakdavau į Ist
Vilidžą, „Vintažinių drabužių centre“ išgerdavau kavos, apžiūrėdavau naujas
Lidijos ir jos sesers prekes.
Ponas Gopnikas niekada nebeužsiminė apie biblioteką. Su tam tikru
nusivylimu suvokiau, kad čionykščiai gan savitai žiūri į labdarą: čia
neužtekdavo vien aukoti, reikėdavo, kad aplinkiniai matytų, kaip duodi
pinigų kitiems. Ligoninėse virš durų puikuodavosi finansinių rėmėjų
pavardės, užrašytos šešių pėdų dydžio raidėmis.
Puotas vadindavo pagal tuos, kurie joms skirdavo lėšų. Sąrašai vardų
margindavo netgi užpakalinius autobusų langus. Ponas ir ponia Gopnikai
buvo žinomi kaip dosnūs geradariai, nes visuomenė galėjo stebėti labdaringą
sutuoktinių veiklą. Vargana biblioteka, veikianti nuskurusiame rajone, tikrai
nepadėtų jiems pelnyti papildomos šlovės.

Ašoką su Mina apėmė siaubas, kai prisipažinau Padėkos dienai neturinti

jokių planų, todėl pasiūlė atvykti į jų butą Vašingtono Aukštumose.
— Padėkos dienos negali praleisti viena! — sušuko Ašokas, ir aš
nusprendžiau neminėti, kad Anglijoje retas kuris žino, kokia čia šventė.
— Kalakutą keps mano motina, bet nesitikėk amerikietiško stiliaus
vaišių, — įspėjo Mina. — Mes nepakenčiame beskonio maisto. Patieksime
kalakutieną indiškai, su tanduri prieskoniais.
Šiai naujovei pasakyti „taip“ buvo nesudėtinga: kvietimas mane
pradžiugino. Nupirkau šampano butelį, prašmatnių šokoladinių saldainių
dėžutę, gėlių puokštę Minos motinai ir apsivilkau mėlyną pobūvių suknelę
kailinėmis rankovėmis, pagalvojusi, kad indiška Padėkos diena — gera proga
pasipuošti ja pirmą kartą. Na, bent jau todėl, kad šįkart niekas nenurodė
aprangos kodo. Ilarija plūkėsi, Gopnikų šeimai ruošdama vakarienę, tad
nusprendžiau jai netrukdyti. Smukau iš buto, prieš tai įsitikinusi, kad
pasiėmiau Ašoko perduotas instrukcijas, kaip rasti jo namus.
Staiga atkreipiau dėmesį į praviras ponios De Vit duris. Iš buto gilumos
sklido televizoriaus burbuliavimas. Išniręs į koridorių, per kelias pėdas
nutolęs nuo tarpdurio, į mane rūsčiai spoksojo Dinas Martinas. Aš
pasvarsčiau, ar šunėkas vėl bandys sprukti į laisvę, ir nuspaudžiau skambutį.
— Ponia De Vit, — pratariau, kai senutė žengė per slenkstį, — jei neklystu,
Dinas Martinas užsimanė pasivaikščioti.
Mopsas nuturseno prie šeimininkės. Ši nugara įsirėmė į sieną, atrodė
gležna ir pavargusi.
— Užtrenksi duris, brangute? Matyt, buvau palikusi jas atidarytas.
— Žinoma. Smagios Padėkos dienos, ponia De Vit.
— Štai ko sulaukėme. Nė nepastebėjau.
Senolė dingo kambaryje, šuo nusekė jai iš paskos, ir aš uždariau duris. Iki
tol ponią De Vit matydavau nebent daugiabučio administratoriaus samdomų
laikinų meistrų draugijoje ir, pagalvojus, kad per Padėkos dieną jai teks
vienai tūnoti namie, mane trumpam apėmė liūdesys.
Apsisukau ketindama eiti savais keliais ir išvydau Agnesę, kuri traukė į
sporto klubą, nešina kuprine su treniruotėms reikalingais daiktais. Pamačiusi
mane, ji krūptelėjo.
— Kur susiruošei?
— Mane pakvietė vakarienės.
 Aš vengiau aiškinti, pas ką keliauju. Nenutuokiau, ką pastate gyvenantys
darbdaviai galvos, jei paaiškės, kad, jiems nežinant, samdiniai matosi
laisvalaikiu. Agnesė pažvelgė į mane su siaubu.
— Luisa, tu negali išeiti. Pas mus viešės Leonardo artimieji. Jų draugijos
neįstengsiu ištverti, jei būsiu vienui viena. Jau pasakiau jiems, kad prisidėsi
prie mūsų.
— Tikrai? Bet...
— Tu privalai likti.
Atsigręžiau į duris. Man suspaudė širdį.
Dabar ji prabilo tyliau:
— Meldžiu, Luisa. Juk esi bičiulė. Man tavęs reikia.

*
Paskambinau Ašokui ir perdaviau žinią. Guodžiausi tik tuo, kad dėl savo
darbo specifikos jis kaipmat suprato mano padėtį.
— Atleisk, — kuždomis tariau į telefoną, — labai norėjau pas jus atvažiuoti.
— Nieko nepadarysi, turėsi pasilikti. Ei, Mina šaukia, kad tau paliks
kalakutienos. Tavo porciją atnešiu rytoj... Taip, mažule! Jau pasakiau! Ji
liepia išgerti visą brangų Gopnikų vyną. Gerai?
Kelias sekundes buvau arti ašarų. Aš nekantraudama laukiau vakaro,
užpildyto krizenančiais vaikais, gardžiu maistu ir juoku. Deja, užuot vykusi į
svečius, vėl tapsiu šešėliu, nebyliu rekvizitu lediniame kambaryje.
Mano baimės pasitvirtino.
Padėkos dienos šventėje dalyvavo trys anksčiau nematyti Gopnikų šeimos
nariai: pono Gopniko brolis, vyresnis, labiau pražilęs, blyškesnis Leonardo
variantas, kažką veikiantis teisės srityje. Galbūt vadovaujantis Jungtinių
Valstijų teisingumo departamentui. Jo atvežta, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti
motina visą vakarą neišsirengė iš kailių ir garsiai skundėsi negirdinti, ką mes
kalbame. Šiem dviem draugiją palaikė pono Gopniko brolio žmona, buvusi
smuikininkė, kitados lyg ir garsi muzikantė. Ji vienintelė kreipėsi į mane
teiraudamasi, ką veikiu. Su Agnese pasisveikino dviem bučiniais ir dalykiška
šypsena, kuri galėjo būti skirta bet kam.
Tabita atsibeldė paskutinė, vėluodama, nutaisiusi miną žmogaus, kuris
taksi automobilyje iš rankos nepaleido telefono ir visą kelią kažkam aiškino,
kaip jam nesinori čia rodytis. Vos tik ji atvyko, mus pakvietė į valgomąjį,
įrengtą greta pagrindinės svetainės, ir pasodino prie didžiulio, ovalaus
raudonmedžio stalo.
Susirinkusieji, tenka pripažinti, bendravo šaltai ir nenatūraliai. Namų
šeimininkas su broliu kaipmat ėmė diskutuoti apie teisinius suvaržymus
šalyje, kur ponas Gopnikas užsiėmė verslo reikalais. Antrosios jų pusės
apsimainė formaliais klausimais tarsi žmonės, mėginantys bendrauti užsienio
kalba.
— Kaip laikaisi, Agnese?
— Gerai, dėkui. Kaip tau einasi, Veronika?
 — Puikiai. Tu nuostabiai atrodai. Kokia žavinga suknelė.
— Ačiū. Taviškė irgi labai graži.
— Girdėjau, lankeisi Lenkijoje? Leonardas sakė, kad viešėjai pas motiną.
— Taip, prieš dvi savaites. Buvo malonu pasimatyti su ja.
Įsispraudusi tarp Tabitos ir Agnesės mačiau, kad pastaroji geria per daug
baltojo vyno, o Gopniko duktė, maištingai įsikniaubusi į savo telefoną,
retsykiais užverčia akis aukštyn. Tyliai srėbiau moliūgų bei šalavijų sriubą,
pritariamai linksėjau, šypsojausi, bet podraug stengiausi ilgesingai negalvoti
apie Ašoko butą ir ten vyraujantį džiugų chaosą. Būčiau paklaususi Tabitos,
kas gero jai nutiko per savaitę — paklaususi bet ko, kad tik nenutrūktų
stringantys pokalbiai, bet toji mergina kandžiomis replikomis dažnai
bjaurėdavosi, jog „samdiniai“ kviečiami į šeimos narių susitikimus, todėl
nedrįsau nė prasižioti.
Ilarija nešė vieną patiekalą po kito. „Lenkė puta nemoka nieko gaminti.
Todėl kai kam teko atsisakyti minties švęsti Padėkos dieną su saviškiais“, —
vėliau burbtelėjo ūkvedė. Tarp jos ruoštų vaišių buvo kalakutas, keptos
bulvės ir įvairių gardėsių, kuriuos pirmą kartą gyvenime mačiau tiekiamus
kaip garnyrą ir kurie, kaip įtariau, akimirksniu galėjo mane susargdinti
antrojo tipo diabetu: iš viršaus zefyrų sluoksniu padengtas, karamelizuotas
bulvių troškinys, žirneliai su medumi ir kumpiu, skrudintos moliūgo skiltelės
su klevų sirupe mirkytos šoninės gabalėliais, meduje su prieskoniais
čirškintos morkos. Visa tai papildė tuščiaviduriai pyragaičiai, panašūs į
Jorkšyro pudingus, ir aš vogčiomis nužvelgiau, ar desertas taip pat
persisunkęs sirupu.
Didžiumą maisto, aišku, sukirto vyrai. Tabita stumdė valgį lėkštėje. Agnesė
užkando kalakutienos ir bemaž prie nieko daugiau nesilietė. Aš ragavau
visko ir podraug džiaugiausi, kad turiu ką veikti, o Ilarija nebetranko lėkščių
man prieš nosį. Tiesą sakant, ūkvedė porą kartų pašnairavo į mane,
žvilgsniu tarsi išreikšdama užuojautą, kad patekau į tokią keblią padėtį.
Verslo reikalus aptariantys vyrai nejuto amžino įšalo, kaustančio priešingą
stalo pusę, arba tiesiog vengė jį pastebėti.
Senoji ponia Gopnik kai kada nutraukdavo tylą, įsakmiai prašydama
paduoti jai bulvių arba ketvirtą kartą garsiai klausdama, ką, po galais, toji
moteris padarė morkoms. Jai vienu metu suskubdavo atsakyti keli žmonės,
tarsi apimti palengvėjimo, kad atsirado proga sutelkti dėmesį į kokius nors
dalykus, net jeigu jie ir visiškai iracionalūs.
— Luisa, kokia neįprasta tavo suknelė, — po ypač ilgos pauzės prabilo
Veronika. — Ir įspūdinga. Ją pirkai Manhatane? Pastaruoju metu kailinių
rankovių beveik nematyti.
— Dėkui. Įsigijau Ist Vilidže.
— Čia „Mare Jacobs“ modelis?
— E... ne. Ji vintažinė.
— Vintažinė, — pašaipiai sušnarpštė Tabita.
— Ką? — griausmingai pasitikslino senoji ponia Gopnik.
— Mama, jos šneka apie suknelę, — paaiškino pono Gopniko brolis. —
Sako, kad ji vintažinė.
— Labai sena?
— Tabe, kuo tau nepatinka „vintažinis“? — šaltai pasiteiravo Agnesė.
Įsispaudžiau į kėdės atlošą ir susigūžiau.
— Juk ši sąvoka beprasmiška. Taip viso labo įvardijame padėvėtus
drabužius. Apsimestinai juos išaukštiname pasirinkdami gražesnį žodį.
Norėjau atšauti, kad „vintažo“ reikšmė gerokai platesnė, bet jutau
nesugebėsianti tinkamai perteikti savo minčių ir įtariau, jog man apskritai
derėtų patylėti. Jei atvirai, dabar tetroškau, kad pokalbių tema pasikeistų ir
neliestų manęs.
— Jei neapsirinku, vintažinė apranga dabar madinga, — Veronika, rodanti
diplomatės įgūdžius, kreipėsi tiesiai į mane. — Bet aš, žinoma, pernelyg
pagyvenusi, kad suprasčiau, kuo domisi jaunimas.
— Ir per daug išauklėta, kad apie tai kalbėtum, — sumurmėjo Agnesė.
— Nesupratau? — atsiliepė Tabita.
— O, dabar jau nieko nesupranti?
— Klausiu, ką ten sakei.
Ponas Gopnikas atplėšė akis nuo lėkštės. Žvilgsniu budriai pašaudė į
žmoną ir dukrą.
— Sakiau, kad tau nereikėtų taip šiurkščiai kalbėti su Luisa. Ji — ne tik
samdinė, bet ir mano viešnia. O tu storžieviškai apkalbi jos suknelę.
— Visai ne storžieviškai. Konstatuoju faktą, ir tiek.
— Mūsų dienomis tai yra nemandagių žmonių manieros. Dėstau, ką matau.
Visiškai atvirai. Va, kaip teisinasi priekabiautojai.
— Kuo mane pavadinai?
— Agnese, mieloji, — ponas Gopnikas ištiesė ranką ir delnu prislėgė
žmonos plaštaką.
— Ką sako? — paklausė senoji ponia Gopnik. — Tegul šneka garsiau.
— Sakau, kad Tabė itin užgauli mano draugei.
— Dėl Dievo meilės, ji ne tavo draugė, o asistentė. Nors įtariu, kad
pastaruoju metu kitokių bičiulių nė negalėtum susirasti.
— Tabe! — užriko tėvas. — Tavo šnekos pasibjaurėtinos.
— Bet su tiesa neprasilenkia. Niekas nenori su ja turėti reikalų. Taigi
matai, kaip žmonės reaguoja, kad ir kur nueitume. Tėti, ar supranti, kad visi
juokiasi iš mūsų šeimos? Tu tapai kliše. Ji įkūnija gyvą klišę. Kurių galų? Na,
mes gi žinome, koks jos planas.
Agnesė nuo kelių nusitraukė servetėlę ir sumaigė ją į gniutulą.
— Mano planas? Gal atskleisti, koks yra mano planas?
— Toks pat, kaip kiekvienos godžios imigrantės, lipančios kitiems per
galvas. Kažkaip įtikinai tėtį tave vesti. Šiuo metu, esu tikra, neriesi iš kailio,
mėgindama pastoti ir išperėti vieną ar du kūdikius, o po penkerių metų
išsiskirsi su juo. Ir būsi apsirūpinusi visam gyvenimui. Ta-dam! Daugiau
jokių masažų. Vien tik prabangios parduotuvės, asmeninis vairuotojas ir
pietūs su lenkių raganų šutve.
Ponas Gopnikas palinko virš stalo.
 — Tabita, noriu, kad šiuose namuose niekuomet nesakytum žodžio
„imigrantas“ menkinančia prasme. Tavo proseneliai buvo imigrantai. Tu esi
imigrantų palikuonė...
— Bet ne tokių.
— Ką tai turėtų reikšti? — Agnesės skruostai išraudo.
— Negi reikės aiškinti kaip mažam vaikui? Vieni žmonės savo tikslus
įgyvendina sunkiu triūsu, kiti jų siekia gulėdami ant...
— Kaip tu? — suriko Agnesė. — Kaip tu, dvidešimt penkerių metų moteris,
kurią finansiškai išlaiko patikos fondas? Kuri beveik nėra dirbusi? Man imti
pavyzdį iš tavęs? Aš bent jau žinau, kas yra sunkus triūsas...
— O taip. Apžergdavai nuogus nepažįstamų vyrų kūnus. Nieko sau darbas.
— Užteks! — ponas Gopnikas pašoko. — Tabita, tu siaubingai neteisi ir
privalai atsiprašyti.
— Kodėl? Nes į ją žiūriu ne pro rožinius akinius? Man nemalonu taip
kalbėti, bet pats esi visiškai aklas ir nematai, kokia ji yra iš tikrųjų.
— Ne. Klysti tu!
— Vadinas, ateityje tavo žmonelė nenorės gimdyti? Jai tėra dvidešimt
aštuoneri. Atsipeikėk, tėti!
— Apie ką jos šneka? — marčios niurzgiai paklausė senoji ponia Gopnik.
Veronika sušnabždėjo anytai į ausį. — Bet ji kažką sakė apie nuogus vyrus!
— Čia ne tavo reikalas, Tabita, bet vaikų nebus. Mudu su Agnese dėl to
sutarėme prieš tuokdamiesi.
Duktės veidą perkreipė grimasa.
— Ak. Ji nusileido tavo prašymui. Lyg tai ką nors reikštų. Tokia moteris
pasakys bet ką, siekdama už tavęs ištekėti. Deja, tėti, esi beviltiškai naivus.
Po metų kitų ji suvers kaltę „atsitiktinumui“ ir įtikins tave...
— Nebus jokių atsitiktinumų! — tėvas delnu taip stipriai tėškė per stalą,
kad subarškėjo stikliniai indai.
— Iš kur žinai?
— Nes man, po velnių, padarė vazektomiją! — ponas Gopnikas atsisėdo. Jo
rankos drebėjo. — Likus dviem mėnesiams iki santuokos. Sinajaus Kalno
ligoninėje. Agnesei pritarus. Ar dabar tu patenkinta?
Kambaryje visi prityko. Tabita išsižiojusi įsistebeilijo į tėvą.
Senolė pasidairė kairėn dešinėn ir prabilo žvelgdama į poną Gopniką:
— Leonardui darė apendektomiją?
Mano sąmonės gilumoje tyliai suūžė. Tarsi iš toli girdėjau, kaip ponas
Gopnikas liepia dukrai atsiprašyti, mačiau, kaip ši atstumia kėdę ir žengia
nuo stalo nepaklususi tėvo nurodymams. Man krito į akis, kaip Veronika
susižvalgo su vyru, pailsusiu gestu kilsteli savo taurę ir išlenkia didelį
gurkšnį.
Galiausiai atsisukau į Agnesę, nebyliai dėbsančią į lėkštę, kurioje stingo
medumi ir šoninės gabaliukais pagardintas maistas. Kai ponas Gopnikas
ištiesė ranką ir suspaudė žmonos pirštus, pajutau, kaip nuo trankių širdies
dūžių pulsuoja ausų būgneliai.
Į mane Agnesė nežiūrėjo.
 17
Namo sugrįžau gruodžio 22-ąją, apsikrovusi dovanomis ir dėvėdama
vintažinį paltuką, išmargintą zebro kailio raštu, bet, kaip vėliau paaiškėjo,
naująjį mano apdarą keistai ir nemaloniai paveikė recirkuliuotas oras „Boeing
767“ salone, todėl, prieš nusileidžiant į Hitrou oro uostą, drabužiai ėmė
smirdėti nustipusiu arkliu.
Ketinau skristi tik prieš Kūčias, bet Agnesė primygtinai ragino į kelionę
leistis anksčiau, mat ji pati ruošėsi trumpam apsilankyti Lenkijoje ir susitikti
su pasiligojusia motina — tvirtino, esą man nėra prasmės dykinėti Niujorke,
kai tuo metu jau galiu būti su šeima. Teko pasikeisti bilietus, bet ponas
Gopnikas sutiko išlaidas apmokėti. Po Padėkos dienos Agnesė su manimi
bendraudavo perdėtai taktiškai ir oficialiai. Aš savo ruožtu elgiausi dalykiškai
ir nuolaidžiai. Nuo turimos informacijos man protarpiais apsvaigdavo galva,
bet paskui mintyse nuskambėdavo Gario žodžiai, kuriuos išgirdau rudenį,
neseniai atvykusi į Jungtines Valstijas:

Nieko nematau, nieko negirdžiu, viską pamirštu.

Prieškalėdinį laikotarpį kai kas nutiko, tiksliau, man kažkodėl pagerėjo

nuotaika. Veikiausiai todėl, kad džiaugiausi pabėgsianti iš šitų disfunkcinių
namų. Arba todėl, kad kalėdinių dovanų pirkimas atgaivino giliai užslėptą, su
Semu susijusį smagumo pojūtį. Galų gale kada aš pastarąjį kartą pirkau
kalėdines dovanas vyrui? Prieš išsiskyrimą su Patriku paskutinius dvejus
metus jis teatsiųsdavo elektroninius laiškus su nuorodomis į konkrečius
sportinius reikmenis. Mažute, verčiau nieko nevyniok į popierių, nes, jei
suklysi, turėsiu grąžinti į parduotuvę. Aš paspausdavau mygtuką, ir tiek. O
su Vilu Kalėdų niekada nešvenčiau. Nūnai grūdausi tarp kitų „Saks“
parduotuvės klientų, bandžiau įsivaizduoti mylimąjį, vilkintį kašmyro
megztiniu, prie jo prigludusį mano veidą, languotus švelnaus audinio
marškinius, kuriuos jam patiko dėvėti darže, storas kojines. Tomui
prigraibsčiau žaislų, apkvaisdama nuo saldžių aromatų, kurie pleveno Taimso
aikštėje veikiančioje „M&Ms“ parduotuvėje. „McNally Jackson“ knygyne Trinai
pirkau įvairių raštinės reikmenų, tuomet, užėjusi į „Macys“, seneliui
parūpinau dailų chalatą. Per prabėgusius kelis mėnesius pinigų išleidau labai
mažai, todėl dabar, kupiūroms draskant kišenes, mamai nutariau dovanų
atvežti „Tiffany“ salone rastą ploną apyrankę, o tėtei nupirkau mechaninį
radijo imtuvą, kurį jis galės pasidėti sandėliuke.
Po to, lyg pavėluotai susiprotėjusi, Semui pričiupau dovanų kojinę. Ją
prikroviau mažmožių: losjono po skutimosi, neįprastos formos kramtomosios
gumos, puskojinių, alaus skardinės laikiklį, savo forma panašų į moterį,
mūvinčią seksualius džinsinius šortus. Tuomet nusigavau atgal į parduotuvę,
kur ieškojau dovanų Tomui, ir išrinkau keletą lėlių namo baldų: lovą, stalą su
kėdutėmis, sofą, daiktus vonios kambariui. Juos supakavau, ant etiketės
užrašiau: Naudokis, iki kol atsiras tikri ir dar papildžiau miniatiūrine
pirmosios pagalbos dėžute, prieš tai pasigrožėjusi rinkinyje esančiais
smulkiais daikčiukais. Staiga suvokiau, kad manęs laukia tikros, smagios
Kalėdos — rodės, puikiai dovanai prilygo vien galimybė dešimt dienų praleisti
atokiau nuo Gopnikų ir Niujorko.

Atvažiavau į oro uostą mintyse melsdamasi, kad dovanų lagamine svoris

neviršytų leistinų ribų. Registratorė paėmė pasą, paprašė užkelti lagaminą
ant svarstyklių ir susiraukė nukreipusi akis į monitoriaus ekraną.
— Ar kas ne taip? — prasižiojau, kai ji pažvelgė į pasą ir dirstelėjo sau per
petį. Mintyse jau skaičiavau, kiek reikės primokėti už svorio perviršį.
— O, ne, mem. Jums nederėtų būti šioje eilėje.
— Juokaujate? — žiūrint į už nugaros banguojančias voras žmonių, man
sutraukė skrandį. — Kurgi man derėtų būti?
— Prie keleivių, skrisiančių verslo klase.
— Verslo klase?
— Taip, mem. Jums skirta geresnė vieta. Turėtumėte stotis ana ten. Bet
nieko tokio. Jus užregistruoti galiu ir aš.
Pakračiau galvą.
— Ne, nemanau. Man...
Išgirdau spigų savo mobiliojo signalą. Nudūriau į jį žvilgsnį.

Spėju, kad jau esi oro uoste! Tikiuosi, kelionė namo taps šiek tiek
malonesnė. Čia dovanėlė nuo Agnesės. Pasimatysime Naujaisiais metais,
kolega!
Maiklas x

Sumirksėjau.
— Viskas gerai. Dėkui.
Stebėdama, kaip milžiniškas lagaminas tolsta konvejeriu, įsikišau telefoną į
rankinę.

Oro uoste šurmuliavo minios, bet lėktuve, verslo klasės sektoriuje,

viešpatavo tyla ir ramybė, tartum nedidelėje kolektyvinio pasipūtimo oazėje,
kurią supo nuo švenčių neatsiejamas chaosas. Orlaivyje panaršiau į rankinę
įsimestus reikalingiausius daiktus, užsimoviau atsargines kojines ir
prisiverčiau nesivelti į pokalbį su greta sėdinčiu vyriškiu, kuris galiausiai
užsidėjo akių kaukę miegui ir atsilošė. Dėl atlenktos krėslo nugarėlės kilo
bėdų tik kartą, kai ant pakojo įstrigo mano batas, tačiau labai mielas
palydovas parodė, kaip jį išvaduoti. Aš valgiau antieną su vyšnių glajumi ir
citrininius pyragaičius, nepamiršdama padėkoti kiekvienam iš maistą
dalinančio personalo. Pažiūrėjau du filmus ir suvokiau, kad vertėtų numigti.
Bet sudėti bluosto neleido džiuginantys, nauji potyriai. Kaip tik apie tokius
dalykus mielai būčiau rašiusi namiškiams — tiesą sakant, sau tariau
jausdama, kaip tirta paširdžiai, netrukus galėsiu asmeniškai viską jiems
papasakoti.
 Namo keliavau tapusi kitokia Luisa Klark. Taip teigė Semas, ir aš
nusprendžiau juo patikėti. Dabar labiau pasiklioviau savimi, elgiausi
dalykiškiau, nė kiek nepriminiau liūdno, sumišusio, fiziškai nualinto žmogaus,
kokia buvau prieš pusmetį. Mintyse mačiau, kaip Semas nustebs, kai
padarysiu tokią pat staigmeną, kokią jis pateikė man. Iš jo buvau gavusi
budėjimo grafiko nuorašą, kad suplanuočiau viešnages pas tėvus — mano
skaičiavimais, galėjau palikti mantą bute, kelias valandas pasėdėti su
seserimi, nuvykti į Semo namus ir tenai sulaukti, kol jis baigs darbą.
Šįsyk, pamaniau, mūsų susitikimas klostysis sklandžiai. Drauge praleisime
nemažai laiko. Ir pasistengsime, kad nusistovėtų tam tikra tvarka, gurios
netrikdytų jokios traumos ar nesusipratimai. Kaip visada, sunkiausia ištverti
pirmus tris išsiskyrimo mėnesius. Aš apsiklojau antklode, nors lėktuvas jau
buvo įveikęs per didelę Atlando dalį, kad ji man praverstų, ir pamėginau
užmigti. Visgi neįstengiau nė prisnūsti — stebint, kaip vaizdo ekrane lėtai
slenka mirksintis, nedidukas orlaivis, man diegė skrandį ir svaigo galva.

Netrukus po pietų žengiau prie daugiabučio ir nerangiai sugraibiusi raktus

atsidariau laukujės duris. Trina buvo darbe, Tomas — mokykloje, o niaurią
Londono pilkumą raibino blizgučiai, kalėdinės lemputės ir parduotuvėse
skambančių, milijoną kartų girdėtų Kalėdų giesmių melodijos. Lipdama
savais senojo pastato laiptais, jutau pažįstamą pigaus oro gaiviklio kvapą ir
Londono drėgmę, galų gale atsirakinau buto duris, padėjau lagaminą keli
coliai nuo slenksčio ir atsipūčiau.
Namai. Ar bent jau kažkas panašaus į juos.
Nusimetusi paltą perėjau koridorių ir žengiau į svetainę. Grįžti mažumėlę
baiminausi — puikiai prisiminiau, kaip leidau mėnesius skendėdama
neviltyje, per daug gerdama; prisiminiau neapstatytus, apleistus kambarius
tarsi priekaištą, kad nesugebėjau išgelbėti žmogaus, kuris juos man
dovanojo. Bet dabar supratau esanti visiškai kitokiame būste: per ketvirtį
metų jis drastiškai pasikeitė. Kitados tuščios patalpos spindėjo ryškiomis
spalvomis, ant visų sienų buvo nukabinėti Tomo piešiniai. Aš radau
siuvinėtas sofos pagalvėles, minkštai apmuštą naują krėslą, užuolaidas, DVD
plokštelių prikimštą lentyną. Virtuvėje nestigo maisto produktų ir naujų indų.
Ant vaivorykštės atspalvių paklotės stovintis dubenėlis su „Coco Pops“
dribsnių pakeliu bylojo, kad šeimininkai išlėkė nebaigę pusryčiauti.
Pravėriau duris į laisvąjį kambarį, šiuo metu priklausantį Tomui, vyptelėjau
išvydusi futbolininkų plakatus ir antklodę su animacinio filmuko veikėjų
raštais. Nauja spinta buvo prigrūsta vaiko drapanų. Po minutės užsukau į
savo miegamąjį, šiuo metu priklausantį Trinai, kur aptikau suglamžytą,
dygsniuotą lovos apklotą, naują knygų lentyną ir žaliuzes. Dėl drabužių
sesuo, kaip ir anksčiau, nesikraustė iš proto, visgi kambario interjerą
papildė-kėde, veidrodžiu ir tualetiniu staliuku, apkrautu kosmetika,
drėkinamaisiais kremais, plaukų šepečiais, liudijančiais, kad, man nesant,
per šiuos kelis trumpus mėnesius sesuo galėjo neatpažįstamai pasikeisti. Tai,
kad čia įsikūrusi Trina, skelbė tik greta lovos padėti skaitiniai: „Tolleys“
mokesčių atskaita“ ir „Įvadas į mokėjimo žiniaraščio tvarkymą“.
Jaučiau, kad esu nusiplūkusi, bet aplinka vis tiek išmušė mane iš vėžių. Ar
taip jautėsi ir Semas, kai antrą kartą atskrido pasimatyti su manimi? Ar jam
atrodžiau pažįstama ir sykiu svetima?
Nuo pervargimo akys tarsi pribiro smėlio, vidinis laikrodis sutriko. Iki
Trinos ir Tomo sugrįžimo buvo likusios dar trys valandos. Vandeniu
apsišlaksčiau veidą, nusiaviau batus, išsitiesiau ant sofos ir atsidusau
pajutusi, kaip blėsta Londono eismo garsai.

*
Miegą išblaškė per skruostą tekšenantis lipnus delnas. Ėmiau mirksėti,
pabandžiau nustumti jį šalin, bet staiga krūtinę prislėgė kažin koks svoris. Jis
judėjo. Ranka vėl ėmė plekšenti man per veidą. Galiausiai atsimerkiau ir
suvokiau žiūrinti tiesiai Tomui į akis.
— Tetule Lu! Tetule Lu!
Sudejavau.
— Labas, Tomai.
— Kokių dovanų atvežei?
— Leisk jai pirmiausia praplėšti akis.
— Tomai, tu užgriuvęs man spenį. Oi!
Kai jis nuslydo šalin, atsisėdau ir sumirksėjau žvelgdama į sūnėną, kuris
dabar strykčiojo aukštyn žemyn.
— Kokių dovanų atvežei?
Sesuo pakštelėjo man į skruostą, nuleido ranką ant peties ir jį suspaudė.
Nuo Trinos dvelkė brangių kvepalų aromatas, ir aš kiek atšlijau norėdama
geriau ją apžiūrėti. Ji naudojosi veido kosmetika. Naudojosi kaip pridera,
subtiliai maišė spalvas, nesinaudojo mėlynuoju akių pieštuku, kurį už dyką
gavo 1994-aisiais, nusipirkusi kažkokį žurnalą, laikė stalčiuje ir kitus dešimt
metų išsitraukdavo nebent tada, kai prireikdavo „pasigražinti“.
— Visgi atsibeldei. Nesupainiojai reisų ir nenuskridai į Karakasą. Mudu su
tėte dėl to susilažinome.
— Akiplėša, — įsikibau Trinai į plaštaką ir netikėtai mums abiem ilgam ją
sugniaužiau. — Oho. Kokia tu daili.
Sesuo atrodė puikiai. Plaukų nebesirišo į standžią uodegėlę, buvo juos
nusikirpusi ir leido bangomis kristi iki pečių. Šukuosenos pokyčiai, graži
palaidinukė ir blakstienų tušas suteikė Trinai žavesio.
— Na, permainas lėmė tarnyba. Kai dirbi Londono Sityje, tenka labiau
prisižiūrėti, — taip kalbėdama sesuo nusigręžė, todėl ja nepatikėjau.
— Aš turėčiau susipažinti su tuo Edva, — pasakiau. — Man asmeniškai
niekada nepavyko taip paveikti tavo aprangos stiliaus.
Ji įjungė elektrinį virdulį.
— Žvelgiant į tavo drabužius, susidaro įspūdis, kad gavai dviejų svarų
vertės čekį į sendaikčių išpardavimą ir nusprendei paišlaidauti.
Lauke temo. Skrydžio išderintos mano smegenys ūmai suprato, ką tai
reiškia.
— Oi, kiek dabar valandų?
— Pats metas įteikti dovanas? — į mano akiratį atslinko švarplėtas Tomos
vypsnys ir maldingai sudėtos jo rankos.
— Nesijaudink, — pareiškė Trina. — Semas darbą baigs tik po valandos.
Laiko yra su kaupu. Tomai... Lu duos tau, ką turi, bet iš pradžių išgers
arbatos ir susiras dezodorantą. Beje, koks ten sumautas dryžuotas paltas,
kurį nutrenkei koridoriuje? Nuo jo dvokia kaip nuo seniai nusprogusios
žuvies.
O taip, dabar tikrai buvau namuose.
— Gerai, Tomai, — tariau. — Tau skirtas kelias prieškalėdines smulkmenas
įsidėjau į aną mėlyną krepšį. Atnešk jį čia.

Vėl pasijutau žmogumi tik nusimaudžiusi duše ir iš naujo pasidažiusi.

Užsitempiau sidabrinį minisijonėlį, apsirengiau juodu megztiniu aukšta
apykakle, įsispyriau į platforminius zomšinius batus, įsigytus „Vintažinių
drabužių centre“, užsirišau ponios De Vit dovanotą „Biba“ skarelę ir
apsipurškiau „La Chasse aux Papillon“ kvepalais, kuriuos nusipirkti prikalbino
Vilas ir kurie man visada įkvėpdavo pasitikėjimo. Kai susiruošiau išeiti, Trina
su Tomu jau sėdėjo prie vakarienės stalo. Ji pasiūlė makaronų su sūriu ir
pomidorais, bet mano skrandis veržėsi į mazgą, o kūno laikrodis rodė pieno
riebumą.
— Man patinka, kaip ryškiniesi akis, — kreipiausi į seserį. — Labai
viliokliškai.
Ji perkreipė lūpas.
— Ar tu įstengsi vairuoti? Akivaizdu, tavo regėjimas suprastėjęs.
— Važiuosiu netoli. Be to, gerokai nusnūdau.
— Kada grįši? Naujoji sofa-lova velniškai patogi, jei tau įdomu. Paklotė
normali, su spyruoklėmis. Nė kiek nepanaši į taviškį šlamštą — į dviejų colių
storio putplasčio sluoksnį.
— Aš tikiuosi, kad vieną ar dvi dienas galėsiu apsieiti be tavo sofos, —
atsakiau jai nenatūraliai jausmingu šypsniu.
— Kas čia? — nurijęs kąsnį, Tomas dūrė pirštu į ryšulį, kurį spaudžiau po
pažastimi.
— O, kalėdinė kojinė. Semas per Kalėdas dirbs, ir mudu iki vakaro
nesusitiksime, todėl nutariau, kad ryte jį turėtų pasitikti dovana.
— Hm. Tomai, tik neklausk, kas ten supakuota.
— Nieko tokio, ko negalėčiau duoti seneliui. Smagūs mažmožiai, ir tiek.
Keista, bet Trina man mirktelėjo. Mintyse pasidžiaugiau už Edvą ir jo
talentą daryti stebuklus.
— Pranešk, kaip sekėsi. Kad žinočiau, ar užšauti grandinėlę.
Pabučiavau juos abu ir žengiau prie durų.
— Tik žiūrėk, kad jo neatstumtų tavo idiotiška amerikietiška tarsena!
Eidama iš buto, atkišau jai didįjį pirštą.
— Ir nepamiršk, kad vairuoti mašiną reikia kaire kelio puse! Ir nesivilk
skumbre atsiduodančio palto!
Užtrenkiant duris, mane palydėjo Trinos juokas.

Pastaruosius tris mėnesius tik vaikštinėdavau, kviesdavausi taksi arba

sėdėdavau didžiajame juodajame limuzine ir mane vėžindavo Garis. Kai
įsitaisiau savo ankštame hečbeke, man prireikė stebėtinai rimtai susikaupti,
kad vėl įprasčiau prie vairo, išklerusios sankabos ir sausainių trupiniais
apibarstytos keleivio sėdynės vaizdo. Aš įsiliejau į pamažu tirpstantį vakarinį
automobilių srautą ir prisiverčiau nekreipti dėmesio į krūtinėje besidaužančią
širdį, nors nė nebūčiau galėjusi paaiškinti, kas skatino ją daužytis —
vairavimo baimė ar mintis, kad netrukus susitiksiu su Semu.
Dangų gaubė tamsa, gatvėje plūdo minios parduotuvių lankytojų ir plieskė
kalėdinių lempučių girliandos, aš slinkau priemiesčių kryptimi, vis
maigydama stabdį, trūkčiodama pirmyn, jausdama, kaip pečiai pamažu
atitolsta nuo mano ausų. Šaligatviai užleido vietą kelkraščiams, praeivių
tėkmė išseko ir dabar į mane dirstelėdavo tik pavieniai žmonės, regimi
skaisčiai apšviestuose namų languose. Kelios minutės po aštuntos sulėtinau
tempą iki vėžlio žingsnio, palinkau viršum vairo ir, įsispiginusi į neapšviestą
kelią, patikrinau, ar esu reikiamoje juostoje.
Traukinio vagonas žioravo vidury lauko, pro jo langus plūstanti auksinė
šviesa nutvieskė purvynę ir žolę. Kitapus vartų įžiūrėjau motociklą, stovintį
nedidelėje stoginėje, iš karto už gyvatvorės. Gudobeles Semas netgi
padabino viena kita lempučių girlianda. Jis išties jautėsi patogiai, kaip
tikruose namuose.
Įsukau hečbeką į lenkimui naudojamą kelio išplatėjimą, užgesinau žibintus
ir nukreipiau žvilgsnį į vagonėlį. Tuomet, lyg pavėluotai reaguodama į
šovusią mintį, stvėriau telefoną. Nekantrauju tave pamatyti, subarbenau per
klaviatūrą. Laukti liko neilgai! XXX
Po trumpos pauzės mobilusis dzingtelėjimu informavo apie gautą
atsakymą. Aš taip pat. Linkiu saugaus skrydžio. xx
Išsišiepiau. Nėriau laukan ir tik tada supratau pastačiusi mašiną baloje —
mano batus apsėmė šaltas, drumzlinas vanduo. O, ačiū, visata, sukuždėjau.
Kokia miela smulkmena.
Užsimaukšlinau šiai progai įsigytą Kalėdų Senelio kepurę, nuo keleivio
sėdynės pagriebiau dovanų kojinę, tyliai uždariau duris ir užrakinau jas
raktu — nuotolinio valdymo pulteliu nesinaudojau, kad automobilis
nepraneštų apie mane pypsėjimu.
Tyliai eidama į priekį prisiminiau, kaip pirmą kartą čia lankiausi ir, tąkart
staiga prapliupus lyti, kiaurai peršlapau, o vėliau, apsirengusi Semo
drabužiais, laukiau, kol maniškiai garuodami išdžius tvankiame vonios
kambarėlyje. Tą ypatingą vakarą jis sakytum nulupo visus sluoksnius, kurie
buvo mane aptraukę po Vilo mirties. Netikėtai prisiminiau, kaip mudu
pirmąsyk pasibučiavome, kaip sužvarbusias mano pėdas šildė didžiulės
minkštos jo kojinės, ir pajutau per kūną vilnijantį karštį.
Pravėriau vartus ir lengviau atsidusau supratusi, kad po paskutinės mano
viešnagės iš grindinio plytelių Semas nutiesė link vagono vedantį laikiną
taką. Pro šalį pralėkė automobilis, ir priekiniai žibintai trumpam nublizgino
nebaigto statyti namo kontūrus — jau su stogu ir. langais. Viena ertmė,
tiesa, liko neįstiklinta, ir, žiūrint į spragą dengiantį, šiek tiek plazdenantį
mėlyną brezentą, konstrukcija atrodė keistai atgijusi, virtusi tikru būstu,
kuriame vieną dieną mudu turbūt apsigyvensime.
Ant pirštų galų nustypinau iki pat durų ir sustojau. Pro atvirą langą dvelkė
sodrus maisto aromatas (kažkokio troškinio?), atsiduodantis pomidorais ir
užuomina į česnakus. Semas nepirkdavo nei verdančiu vandeniu užpilamų
makaronų, nei pupelių skardinių: maistą visada ruošdavo pats, tarsi
mėgaudamasis planingai atliekamu darbu. Ūmai pastebėjau jį — tebedėvintį
savo uniformą, ant peties užsimetus} pašluostę. Semui lenkiantis virš
prikaistuvio, akimirką sustingau tamsoje nematoma, persmelkta ramybės.
Girdėjau tolumoje medžius šiugždenantį vėjelį, garde tyliai kudakuojančias
vištas, duslų miesto link judančio transporto ūžesį. Jutau, kaip mano odą
glosto vėsa, užuodžiau ore pakibusį Kalėdų laukimo kvapą.
Viskas įmanoma. Aure, ką įsisąmoninau per kelis mėnesius. Taip,
gyvenime netrūko painiavos, bet dabar jis iš esmės supaprastėjo iki manęs,
mylimo vyro, jo vagonėlio ir, labai tikėtina, smagaus vakaro. Giliai įkvėpiau,
pasidžiaugiau šia mintimi, žengiau pirmyn ir suėmiau durų rankeną.
Bet tada išvydau ją.
Per kambarį einanti Keitė kažką pasakė, bet žodžių nesupratau, nes balsą
prislopino stiklas; jos plaukai buvo susegti ir supo veidą švelniomis
bangelėmis. Ji dėvėjo vyriškus marškinėlius (jo?) ir laikė vyno butelį, į kurį
žvelgdamas Semas pakratė galvą. Po kelių sekundžių, kai jis palinko virš
viryklės, partnerė prisiartino iš užnugario, kilstelėjo rankas, įspaudė nykščius
abipus Semo sprando ir sukamaisiais judesiais ėmė masažuoti raumenis,
savo elgesiu tarytum rodydama, kad juodu sieja itin bičiuliški santykiai.
Keitės nagai buvo nudažyti tamsiai rožiniu atspalviu. Kol stypsojau praradusi
amą, Semas atlošė galvą užsimerkęs, tarsi atsidavęs agresyviai
energingoms, smulkioms jos rankoms.
Galų gale Semas atsisuko, nusišypsojo ir ant šono pakreipė galvą, o
moteris atšlijo, prajuko ir į jo sveikatą pakėlė taurę.
Man aptemo akys. Nuo širdies plakimo taip garsiai tvinksėjo ausyse, kad
maniau tuoj apalpsianti. Nuklupčiojau atbula, apsisukau ir leidausi tekina,
per stipriai švokšdama, jausdama, kaip drėgnuose batuose žvarbsta kojos.
Automobilį buvau pastačiusi už penkiasdešimties jardų, bet staiga išgirdau
jos juoko aidą, kuris veržėsi pro atvirą langą tarytum dūžtančio stiklo
griausmas.

Įsukau hečbeką į aikštelę už mano daugiabučio ir mašinoje palaukiau, kol

Tomas atsiguls į lovą. Nuslėpti emocijų negalėjau, ir man buvo nepakeliama
mintis, kad Trinai tektų aiškintis vaiko akivaizdoje. Vis dairiausi aukštyn,
mačiau, kaip sūnėno miegamajame įsižiebia lempa ir kaip po pusvalandžio
šviesa užgęsta. Pati išjungiau variklį. Girdėjau, kaip caksėdamas jis rimsta.
Jam nuščiūvant, išblėso ir visos svajonės, puoselėtos pastaruosius šešis
mėnesius.
Stebėtis įvykių eiga, be abejo, nederėjo. Kurių galų? Juk Keitė Ingram
išsyk ėmė žaisti atverstomis kortomis. Ne, mane pribloškė tai, kad Semas
suvokė, kas vyksta. Ir ja neatsikratė. Atsakė į žinutę, kurią pasiunčiau, bet
nesiliovė gaminęs jai valgyti, nesipriešino, kai Keitė ėmė masažuoti jam
sprandą, sakytum ruošėsi... kam?
Kaskart, kai porelė šmėstelėdavo mintyse, rankomis apsivydavau pilvą ir
susiriesdavau dvilinka, tarsi man kas būtų užvožęs kumščiu. Aš niekaip
neįstengiau iš sąmonės ištrinti jųdviejų vaizdo. Vis regėjau, kaip Semas
atlenkia galvą reaguodamas į Keitės pirštus, kurie maigė raumenis. Kaip
pasitikinčiai ir erzinamai ji juokėsi, lyg juodu būtų apsimainę kažkokiomis
sąmojingomis replikomis.
Keisčiausia, kad nė nepajėgiau pravirkti. Mano emocijos savo stiprumu
gerokai pranoko sielvartą. Kūną kaustė sąstingis, smegenys ūžė nuo
klausimų: Kada tie santykiai užsimezgė? Kaip toli jie pasistūmėję į priekį?
Kodėl? Tarpais susilenkdavau it siekdama išvemti šias naujas žinias,
negailestingą smūgį ir skausmą, skausmą, skausmą.
Sunku pasakyti, kiek laiko praleidau automobilyje, bet maždaug dešimtą
laiptais, užslinkau į savo aukštą ir atsirakinau buto duris. Vyliausi, kad sesuo
jau miegos, deja, ji, apsirengusi pižamą, ant kelių pasidėjusi nešiojamąjį
kompiuterį, žiūrėjo naujienų laidą. Stebėdama ekraną šypsojosi, bet, man
žengus per slenkstį, pašoko iš vietos.
— Viešpatie, tu mirtinai mane išgąsdinai... Lu? — ji nustūmė kompiuterį į
šoną. — Lu? O ne...
Paskutiniu lašu visada tampa žmonių rodomas gerumas. Trina, kurią fizinis
kontaktas šiurpindavo labiau negu dantų gydymo procedūros, apkabino
mane, ir iš kažkokių savo esybės gelmių pajutau plūstelint kvapą užimančią,
nosį varvinančią balsingą raudą. Pastarąjį kartą taip liejau ašaras, kai mirė
Vilas — verkiau dėl žlugusių svajonių, dėl siaubą keliančio suvokimo, kad
artimiausi mėnesiai žada vien tik širdgėlą. Kai lėtai atsisėdome ant sofos, aš
veidu įsikniaubiau jai į petį, mudvi suglaudėme galvas, ir šįsyk, užuot
atsitraukusi, sesuo mane stipriai stipriai suspaudė glėbyje.
 18
Tiek tėvai, tiek Semas laukė manęs atskrendant tik po dviejų dienų, todėl
paprasčiausiai galėjau slėptis bute ir apsimesti nesanti Londone. Kol kas
nenorėjau su niekuo matytis ar kalbėtis. Semo siunčiamų žinučių
nepaisydavau įsitikinusi, kad jis dėl to nesijaudina, nes mano, kad dabar
kaip be galvos lakstau po Niujorką. Pagavau save nuolat skaitančią du jo
pranešimus: „Ką norėsi veikti per Kūčias? Eiti į pamaldas bažnyčioje? Ar
jausies per daug pavargusi?“ ir „Antrąją Kalėdų dieną susitiksime?“ — ir
spėliojančią, kaip tas žmogus, sąžiningiausias ir garbingiausias vyras,
išsiugdė gebėjimą taip įžūliai man meluoti.
Porą dienų, kol Tomas pusryčiaudamas tauškėdavo, prisiversdavau
nusišypsoti, paklodavau sofą-lovą ir smukdavau į dušą. Vos tik vaikis
dingdavo iš namų, grįždavau ant sofos, atsiguldavau ir, iš akių trykštant
ašaroms, spoksodavau į lubas arba šaltai mintydavau apie begalę savo
gyvenimo momentų, kai, regis, kaip reikiant prisidirbau.
Ar aš galvotrūkčiais užmezgiau santykius su Semu, nes tebegedėjau Vilo?
Ar išvis jį pažinojau? Juk dažniausiai matome tik tai, ką norime regėti, ypač
kai mus apakina fizinis kito žmogaus patrauklumas. Ar jis taip elgėsi dėl
Džošo? Dėl Agnesės nėštumo testo? Ar šiuo atveju apskritai turėtų egzistuoti
kokia nors priežastis? Savo nuovoka nebepasiklioviau tiek, kad galėčiau rasti
atsakymus į tokius klausimus.
Sesuo bent kartą nevargino manęs raginimais imtis konstruktyvių
veiksmų. Ji purtė galvą negalėdama patikėti tuo, kas vyksta, ir, Tomui
negirdint, koneveikė Semą. Nors ir skendėdama neviltyje, aš vis
pamąstydavau apie akivaizdžius Edvos gebėjimus įkvėpti Trinai kažką
panašaus į empatiją.
Ji nė sykio netikino, esą pokyčiai nuostabos nekelia, nes aš gyvenu už
tūkstančių mylių, nesakė, neva pati iškrėčiau kažką tokio, kas jį stumtelėjo į
Keitės Ingram glėbį, neaiškino, esą tai buvo neišvengiama. Klausėsi, kai
pasakojau apie įvykius, atvedusius mus iki nelemto vakaro, rūpinosi, kad
valgyčiau, prausčiausi ir apsirengčiau. Svaigalams didelio potraukio nejuto,
bet namo atsinešė du butelius vyno ir pareiškė, esą man leidžiama kelias
dienas skandinti liūdesį alkoholyje (tik liepė apsikuopti, jeigu subloguosiu).
Iki Kūčių spėjau įlįsti į kiautą, užsidėti nepramušamus šarvus. Jaučiausi
tapusi ledine statula. Kažkuriuo metu suvokiau turėsianti pašnekėti su Semu,
bet tam dar nebuvau pasirengusi. Ir abejojau, ar kada būsiu.
— Ką toliau darysi? — paklausė Trina.
Aš maudžiausi duše, o sesuo sėdėjo ant klozeto. Su Edva ketino susitikti
tik per Kalėdas, todėl dabar tam ruošėsi (bet nepripažino), šviesiai rausvu
atspalviu lakuodamasi kojų pirštų nagus. Svetainėje Tomas žiūrėjo
kurtinamai garsiai veikiantį televizorių ir strykčiojo ant sofos, apimtas
kalėdinio siautulio.
— Turbūt pranešiu, kad pavėlavau į lėktuvą. Ir mudu šnektelėsime po
Kalėdų.
 Ji susiraukė.
— Kodėl tiesiog nepakalbi su Sem tenoriu atšvęsti Kalėdas su šeima. Be
jokių dramų.
Atsistojau po vandens čiurkšlėmis, kad negirdėčiau, kaip Trina šūksniais
liepia Tomui pritildyti televizorių.
Įtikinti Semo išties nepavyko. Iš jo gavau žinutę: Ką? Kaip tu sugebėjai
pavėluoti į lėktuvą?
Kažkaip, atsakiau. Pasimatysime antrą Kalėdų dieną.
Per vėlai susigaudžiau neužbaigusi laiškelio bučiniais. Po ilgos pauzės
Semas parašė vienui vieną žodį: Gerai.

Trinai vežant mus į Stortfoldą, Tomas spirgėjo ant užpakalinės sėdynės

ištisas pusantros valandos, kol nusigavome į vietą. Pakeliui klausėmės per
radiją transliuojamų kalėdinių giesmių ir veik nebendravome. Kai iki miesto
liko mylia, padėkojau jai už rūpestį, ir sesuo kuždomis paaiškino, kad
prislopusi jaučiasi ne dėl manęs — per šventes nusprendė pristatyti Edvą
tėtei ir mamai, todėl jai darėsi bloga, vien galvojant apie Kalėdas.
— Viskas bus gerai, — užtikrinau. Į mano žodžius ji reagavo nelabai
įtikinama šypsena. — Ei, juk tėvams patiko buhalteris, su kuriuo šįmet
susitikinėjai. Tiesą sakant, Trina, viena gyveni taip ilgai, kad dabar juos
pradžiugintų bet kas, jei tik neatveši huno Atilos.
— Ką gi, netrukus pažiūrėsime, ar tavo teorija teisinga.
Automobilis sustojo, man nespėjus nieko pridurti, ir aš per veidrodėlį
pasitikrinau akis, kurios dėl nuolatinio ašarojimo tebebuvo užtinusios,
susitraukusios kaip du maži žirneliai. Kai išlipau iš mašinos, mama nėrė pro
duris ir metėsi pirmyn tarsi nuo starto linijos šovęs sprinteris. Apkabino
mane ir taip stipriai suspaudė, kad pajutau, kaip tvaksi jos širdis.
— Tik pažvelkite į ją! — motina atsitraukė per rankos atstumą ir po
akimirkos vėl čiupo mane į glėbį. Nubraukė sruogą man nuo veido ir atsisuko
į tėtę, kuris stovėjo ant laiptų švytėdamas, sukryžiavęs rankas. — Bernardai,
matai, kokia ji daili! Kokia žavinga! Ak, mes neapsakomai tavęs pasiilgome.
Numetei svorio? Atrodai sulysusi. Ir pavargusi. Tau reikia užkąsti. Eikš vidun.
Guldau galvą, kad lėktuve nepusryčiavai. Kad ir kaip būtų, kiek teko girdėti,
ten viską gamina iš kiaušinių miltelių.
Paskui ji ėmė glėbesčiuoti Tomą, vėliau, nelaukdama, kol tėvas pajudės iš
vietos, stvėrė mano mantą ir nudrožė taku, vis paragindama mus sekti
įkandin.
— Labas, širdele, — tyliai pasisveikino tėtė, kai žengiau jam į glėbį. Jo
rankoms apsivijus mane, pagaliau leidau sau atsikvėpti.

Senelis tepajėgė nukakti iki slenksčio. Jis patyrė dar vieną mikroinsultą,
sušnabždėjo mama, todėl dabar sunkiai vaikščiojo ar net stovėjo ir savo
dienas, iš esmės, leisdavo svetainės fotelyje. („Mes vengėme tave jaudinti.“)
Šia proga senelis pasipuošė gražiais marškiniais ir megztiniu. Kai įėjau
vidun, jis kreivai nusišypsojo ir ištiesė virpančią ranką. Apkabinau senelį,
kažkokia atokia savo esybės dalele pastebėdama, koks jis sumenkęs.
Atvirai kalbant, mažesnis atrodė kiekvienas čionykštis objektas. Tarkim,
mano gimdytojų namas su tapetais, kurių amžius siekė dvidešimt metų,
paveikslais, išsirinktais ne tiek dėl estetinių priežasčių, kiek dėl to, kad
dengė įdubimus sienose, arba tuos vaizdelius dovanojo kokie nors mieli
žmonės, susmegusiu minkštų baldų komplektu, valgomuoju, kur kėdės
įsiremdavo į sienas, jeigu jas atstumdavai per toli nuo stalo, ir lubų
šviestuvu, pakibusiu vos už kelių coliu nuo tėtės viršugalvio. Nejučia
sulyginau jį su didingais apartamentais, jų žvilgančiomis grindimis,
įspūdingai aukštomis, puošniomis lubomis, triukšmingomis Manhatano
platybėmis. Aš vyliausi, kad gimtieji namai įkvėps ramybės. Bet dabar
tiesiog pasijutau nuo visko atitrūkusi, tarsi netikėtai supratusi, kad negaliu
pritapti nė vienoje šių vietų.

Mes lengvai pavakarieniavome, tiksliau, sėdome valgyti rostbifo su

bulvėmis, Jorkšyro pudingų, deserto ir kitokių užkandžių, mamos
„greitosiomis suruoštų“ prieš pagrindinius rytojaus pietus. Tėtė laikė
kalakutą sandėliuke, nes tas netilpo į šaldytuvą, ir kas pusvalandį ėjo tikrinti,
ar paukštis nepakliuvo į Hudinio, šalimais gyvenančio katino, nagus. Motina
glaustai nupasakojo įvairias tragedijas, kurios užgriuvo mūsų kaimynus.
— Tie įvykiai nutiko anksčiau, nei Endrių apipuolė juostinė pūslelinė. Jis
rodė savo pilvą — taip atbaidė mane nuo „Weetabix“ dribsnių. Beje, Dimfnai
pasakiau, kad iki gimstant kūdikiui jai derėtų pailsinti kojas. Garbės žodis,
jos venos dėl varikozės primena kelių, supančių Čilterno kalvas, žemėlapį. Ar
jau minėjau, kad pasimirė ponios Kemp tėvas? Aha, tas, kuris dėl ginkluoto
apiplėšimo kalėjime prasėdėjo ketverius metus, kol policija išsiaiškino, kad
nusikaltimą įvykdė pašto skyriuje dirbęs vyrukas su tokiais pat plaukų
implantais, — be perstojo tauškė mama.
Tik tuomet, kai ji ėmėsi tvarkyti stalą, tėtė pasilenkė arčiau manęs.
— Ar patikėtum, kad tavo motina nervinasi? — prabilo.
— Tikrai? Kas gi ją verčia nervintis?
— Tu. Tavo pasiekimai. Ji būgštavo, kad nenorėsi sugrįžti. Kad visas
Kalėdas būsi su savo vyrioku, o paskui lėksi atgal į Niujorką.
— Kodėl turėčiau taip elgtis?
Tėvas patraukė pečiais.
— Nežinau. Ji manė, kad subrendai ir atitolai nuo mūsų aplinkos. Patariau
jai nekvailioti. Mieloji, tik nesuprask klaidingai. Motina velniškai tavimi
didžiuojasi. Spausdinasi tavo nuotraukas, deda į iškarpų albumą ir su
pasididžiavimu rodo kaimynams, iki gyvo kaulo jiems įkyrėdama. Tiesą
pasakius, įkyri netgi man, žmogui, kurį su tavimi sieja giminystės ryšys, —
tėtis išsišiepė ir spustelėjo man petį.
Kai suvokiau, kiek daug laiko ruošiausi prabūti su Semu, mane persmelkė
gėda. Kaip įprastai, ketinau leisti mamai vienai rūpintis kalėdiniais reikalais,
šeima ir seneliu.
Triną bei Tomą palikau su tėte ir nunešiau lėkštes į virtuvę, kur mudvi su
motina jas išplovėme, panirusios į draugišką tylą. Netrukus ji atsigręžė.
— Brangute, atrodai nuvargusi. Dėl skrydžio sutriko paros ritmas?
— Šiek tiek.
— Eik, pasėdėk su kitais. Aš viską sutvarkysiu.
Prisiverčiau atstatyti krūtinę.
— Ne, mama. Mudvi nesimatėme ištisus mėnesius. Verčiau papasakok
naujienas. Kaip tavo vakariniai kursai? Ką gydytojas sako apie senelio
sveikatą?

Vakarui tęsiantis, svetainės kampe nepaliaujamai burbleno televizorius, o

kambaryje kilo temperatūra, kol galiausiai mes nugrimzdome į pusiau komos
būseną, susiėmę už pilvų, tartum gimdyti pasirengusios nėščiosios — po
vienos iš lengvų motinos vakarienių taip jausdavosi visi. Mano skrandis ėmė
šiek tiek protestuoti vien nuo minties, kad panašiai prisivalgyti teks ir rytoj.
Senelis užsnūdo fotelyje, tad išeidami į vidurnakčio mišias palikome jį
miegoti. Bažnyčioje man draugiškai niuksėjo ir šypsojosi nuo mažų dienų
pažįstami žmonės, o aš stovėdama tarp jų traukiau giesmes, kurias
atsiminiau, be garso žiopčiojau, jeigu imdavo skambėti primirštos, ir, kaip
darydavau 118 kartų per dieną, stengiausi negalvoti, ką šiuo metu veikia
Semas. Tolėliau klaupte įsitaisiusi Trina protarpiais atsisukdavo, nukreipdavo
žvilgsnį man į akis ir padrąsinamai šyptelėdavo, o aš atsakydavau šypsena,
užtikrinančia: Viskas gerai, jaučiuosi normaliai, nors su tiesa prasilenkdavau
abiem atvejais. Kai grįžome, lengviau atsipūčiau galėdama užsidaryti
senajame savo kambarėlyje. Nežinau, kam dėkoti — ar tam, kad buvau
gimtuosiuose namuose, ar nuovargiui, kurį sužadino audringų emocijų
kupinos trys dienos, — bet parvykusi į Angliją pirmą kartą miegojau kaip
užmušta.

*
Miglotai suvokiau, kad Trina atsibudo penktą ryto, nugirdau džiugiai
skambančius bumbsėjimus ir tėtę, šaukiantį Tomui, esą dar, po velnių,
naktis, ir jis, po velnių, lieps Kalėdų Seneliui atsiimti dovanas, jeigu vaikis
negrius atgal į lovą. Kitąsyk pramerkusi akis išvydau mamą, kuri statydama
arbatos puodelį ant naktinio staliuko paragino mane keltis, kad visi kartu
galėtume pažiūrėti, ką gavo dovanų. Buvo penkiolika minučių po
vienuoliktos.
Griebiau laikrodėlį, pašnairavau į jį ir krestelėjau.
— Tau reikėjo išsimiegoti, — motina paglostė mano galvą ir nuskubėjo
ruošti briuselinių kopūstų.
Po dvidešimties minučių nulipau apsivilkusi šiaurės elniu ir raudona jo
nosimi-lempute papuoštu megztiniu, kurį įsigijau „Macys“ parduotuvėje, nes
žinojau, kad jis patiks Tomui. Visi jau buvo apsirengę, susirinkę pirmame
aukšte ir papusryčiavę. Iš eilės juos pabučiavau, kiekvienam linkėdama
laimingų Kalėdų, vis įžiebdama ir išjungdama elnio nosį, tada išdalinau
dovanas, bet sykiu iš galvos vijau mintis apie vyrą, turėjusį gauti kašmyro
megztinį ir languotus, minkštus flanelinius marškinius, kurie ilgesingai
lūkuriavo naujo šeimininko nugrūsti mano lagamino dugne.
Šiandien apie jį negalvosiu, ryžtingai tariau sau. Privalau branginti su
šeima leidžiamą laiką ir savo liūdėjimu negadinti kitiems nuotaikos.
Mano dovanėlės prikaustė išskirtinį dėmesį, o jų žavesį, matyt, iš dalies
lėmė tai, kad visos buvo pirktos Niujorke, nors aš neabejojau, kad panašių
dalykų galima rasti vietinėse „Argos“ parduotuvėse.
— Iš paties Niujorko! — mums išpakuojant daiktus, baimingai kartojo
mama, kol Trina ėmė vartyti akis, o Tomas suskato ją mėgdžioti.
Didžiausią prielankumą, aišku, pelnė pigiausia dovana: plastikinis sniego
gaublys, pirktas Taimso aikštėje veikiančioje turistams skirtoje prekyvietėje.
Nuojauta man sakė, kad ne vėliau kaip po savaitės jis įskils ir nepastebimai
nuguls Tomo komodos stalčiuje. Mainais gavau:

Puskojines iš senelio (devyniasdešimt devyniais procentais buvau tikra,

kad jas išrinko ir nupirko mama).

Muilą nuo tėtės (vėlgi pasistengė mama).

Šeimos nuotrauką sidabriniais rėmeliais. („Galėsi mus vežiotis, kad ir kur

keliautum“, — mama. „Kodėl, po velnių, Lu turėtų taip elgtis? Ji persikraustė
į prakeiktą Niujorką, norėdama pasprukti nuo mūsų“, — tėtė.)

Šnervių plaukelių šalinimo įtaisą nuo Trinos. („Nežiūrėk į mane tokiomis

akimis. Juk artėji prie to amžiaus, kai jis tau pravėrę.“)

Paveikslėlį su kalėdine eglute ir eilėraščiu nuo Tomo. Bet, iškvotus vaikį,

neliko abejonių, kad čia visgi ne jo rankų darbas. („Mokytoja sakė, kad
papuošimus lipdome netinkamose vietose, todėl ji pati viską suklijavo ir
užrašė mūsų vardus.“)

Dovanos sulaukiau ir iš Lilės, kuri ją pristatė dieną anksčiau, nes drauge su

ponia Treinor išvyko slidinėti („Lu, ji atrodo puikiai, nors, kiek teko girdėti,
ponią Treinor kaip reikiant nuvargina“): gavau mažyliui mano pirštui
nepriekaištingai tinkantį vintažinį žiedą su didžiuliu akmenėliu, įspraustu į
sidabrinį aptaisą. Pati jai nusiunčiau rankogalių segtukus primenančius
sidabrinius auskarus, nes pardavėja iš gąsdinamai madingos Soho
parduotuvės tikino, esą jie — ideali dovana paauglei.
Aš padėkojau artimiesiems, podraug pastebėdama, kad senelis jau
užsnūdęs. Išsišiepiau ir nusprendžiau puikiai apsimetanti žmogumi, kuris
džiaugiasi šventine diena. Vis dėlto mamos neapgavau.
— Širdele, kaip laikaisi? Tu kažkokia apdujusi, — kalbėdama motina
apšlakstė bulves išlydytais žąsies taukais ir atšlijo, kai nuo jų purkštelėjo
nirši miglelė. — O, tik pažvelk į bulves. Bus traškios ir gardžios.
 — Viskas gerai.
— Po kelionės nepripranti prie naujo paros ritmo? Už trijų namų gyvenantis
Ronis pasakojo, kad nusibeldęs į Floridą tik po trijų savaičių nustojo trankytis
į sienas.
— Taip, savijauta daugmaž panaši.
— Negaliu patikėti, kad užauginau dukrą, kuriai dėl ilgo skrydžio išsiderino
paros ritmas. Visi klube man pavydi.
Pakėliau akis.
— Vėl ten lankeisi?
Kai Vilas atėmė sau gyvybę, mano tėvus atstūmė vietinis bendruomenės
klubas, kuriam jie priklausė daugelį metų, — abu buvo netiesiogiai kaltinami
dėl mano veiksmų, dėl to, kad nesipriešindama leidau jam įgyvendinti savo
planą. Aure vienas iš begalės dalykų, žadinusių man kaltės jausmą.
— Na, Mardžorė persikėlė į Sairensesterį. Liežuvauti jai patiko labiau nei
kitiems. O vėliau Stiuartas iš autoserviso lyg niekur nieko pasiūlė tėtei kada
nors užsukti ir pažaisti biliardą. Štai taip išsisprendė visi nesklandumai, — ji
patraukė pečiais. — Beje, viskas nutiko prieš porą metų. Žmonės turi savų
rūpesčių.
Žmonės turi savų rūpesčių. Pastaba skambėjo nekaltai, bet, ją išgirdus,
man kažin kodėl sutraukė gerklę. Kol slopinau netikėtą širdgėlos antplūdį,
bulvių padėklą mama įkišo atgal į orkaitę. Patenkinta užtrenkė dureles,
atsigręžė į mane ir nusimovė pirštines.
— O, vos nepamiršau... keista, bet šįryt tavo vaikinas paskambinęs
pranešė, kad atskrisi antrąją Kalėdų dieną, ir klausė, ar mes nieko prieš,
jeigu jis pasiimtų tave iš oro uosto.
Sustingau.
— Ką?
Motina nukėlė dangtį nuo prikaistuvio ir, kai tas atsirūgo garais, vėl jį
uždengė.
— Aš atsakiau, kad jis suklydo, nes tu jau namuose, ir Semas pažadėjo
vėliau atvažiuoti. Garbės žodis, jo pamaininis darbas turėtų išsunkti visas
jėgas. Per radiją girdėjau kalbant, esą tarnyba naktimis siaubingai neigiamai
veikia smegenis. Taip jam ir perduok.
— Ką... kada jis pasirodys?
Mama metė akį į laikrodį.
— Regis, išjudės įpusėjus popietei, kai baigs dirbti. Kalėdų dieną sukars
tokį ilgą kelią! Ar jau mateisi su Trinos draugužiu? Atkreipei dėmesį, kaip
pastaruoju metu tavo sesuo rengiasi? — ji pažvairavo sau per petį durų
kryptimi ir pridūrė nuostabos sklidinu balsu: — Veik tapo normaliu žmogumi.

Per pietus prasėdėjau įsitempusi; nors išoriškai atrodžiau rami, bet, kam
nors einant pro duris, viduje kaskart krūptelėdavau. Mano burnoje tyrele
virsdavo kiekvienas motinos gamintų patiekalų kąsnis. Pro ausis praslysdavo
kiekvienas tėtės suskeltas kalėdinis juokelis. Nepajėgiau valgyti, neįstengiau
klausytis, ką šneka aplinkiniai, nepajėgiau nieko jausti. Atsisukau į Triną, bet
ji taip pat atrodė nerimaujanti, ir aš sumečiau, kad sesuo laukia pasirodant
Edvos. Rado dėl ko jaudintis, niūriai pagalvojau. Jis bent jau ištikimas Trinai.
Bent jau nori būti su ja.
Prapliupo lyti, ir langų stiklus ėmė čaižyti niršiai krentantys lašai; dangus
aptemo prisiderindamas prie mano nuotaikos. Blizgučių ir žioruojančių
atvirukų girliandomis papuoštas mūsų namelis, rodos, dar labiau sumenko, ir
aš momentais pasijusdavau dūstanti tarp keturių sienų arba su baime
mąstydavau apie visa, kas likę anapus jų. Retsykiais mama pažiūrėdavo į
mane ir tarsi imdavo spėlioti, kas vyksta, bet į šią temą ji nesigilino, o aš
tikrai neketinau išsikalbėti.
Padėjau jai plauti indus ir tauškiau (įtikinamai, kaip vyliausi) apie
malonumą, kurį Niujorke suteikia maisto pristatymas, kai pagaliau pasigirdo
durų skambutis, ir man nutirpo kojos.
— Kaip tu? — atsigrįžusi pasiteiravo mama. — Atrodai išbalusi.
— Pasakysiu vėliau.
Motina griežtai įsispigino į mane, bet netrukus jos bruožai sušvelnėjo.
— Aš būsiu čia, — ji ištiesė ranką ir užkišo plaukų sruogą man už ausies. —
Kad ir kas nutiktų, aš būsiu čia.

Semas stoviniavo prieangyje apsirengęs nematytu minkštu kobalto

žydrumo džemperiu. Mintyse paspėliojau, kieno tai dovana. Jis kreivai
šyptelėjo, bet nepasilenkė pasibučiuoti ir rankomis manęs neapsivijo, kaip
per ankstesnius susitikimus. Mudu apsimainėme budriais žvilgsniais.
— Nori užeiti? — keistai oficialiai paklausiau.
— Dėkui.
Pirma nudrožiau siauru koridoriumi, palaukiau, kol Semas pro svetainės
tarpdurį pasisveikins su mano tėvais, nusivedžiau jį į virtuvę ir mums įkandin
uždariau duris. Jo buvimas mane veikė kone fiziškai, tarsi abu būtume šiek
tiek įsielektrinę.
— Arbatos gersi?
— Žinoma... gražus megztinis.
— O... ačiū.
— Tu... palikai įjungtą nosį.
— Aha, išties.
Išjungiau lemputę vengdama įsitraukti į lengvabūdišką pokalbį, kuris
sumažintų tarp mūsų tvyrančią įtampą.
Semas prisėdo nenuleisdamas nuo manęs akių — nežinau kodėl, bet dabar
jo kūnas atrodė per didelis mūsų virtuvės kėdėms, — ir sunėrė rankas ant
stalo lyg pokalbyje dėl darbo dalyvaujantis žmogus. Svetainėje žiūrėdamas
kažkokį filmą juokėsi tėtė, o Tomas spigiai reikalavo paaiškinti, kas jį
pralinksmino. Suskubau ruošti arbatą, bet kartu jutau, kaip mano nugarą
svilina Semo žvilgsnis.
— Taigi, — prabilo jis, kai padaviau puodelį ir atsisėdau, — tu grįžai.
Staiga vos nepalūžau. Žiūrint į dailų veidą, plačius pečius ir rankas,
švelniai apglėbusias puoduką, galvoje sukirbėjo mintis: Jeigu jis mane
paliks, aš to neištversiu.
Bet po akimirkos prisiminiau, kaip stypsojau ant žvarbaus laiptelio, kaip
ploni tos moters pirštai maigė Semo sprandą, kaip drėgnuose batuose stiro
kojos, ir mane vėl nutvilkė šaltis.
— Prieš dvi dienas, — atsiliepiau.
Pauzė tetruko sekundės dalį.
— Gerai!
— Ketinau padaryti tau staigmeną. Atvykau ketvirtadienio vakarą, —
nutilusi nagais pagremžiau žymę ant staltiesės. — Bet staigmena laukė
manęs.
Iš veido buvo aišku, kad Semas pamažu įsisąmonina, kur šuo pakastas, —
nežymiai suraukia antakius, pažvelgia į tolį ir kiek užsiveria sumetęs, ką,
galimas daiktas, išvydau.
— Lu, nežinau, ką regėjai, bet...
— Kas bet? Čia ne tai, ką manai?
— Ir taip, ir ne.
Atsakymas prilygo smūgiui kumščiu.
— Semai, verčiau taip nesielkime.
Jis pakėlė galvą.
— Dėl to, ką mačiau, abejonių nekyla. Bet jeigu imsi tvirtinti, atseit klystu,
aš taip užsigeisiu tuo įtikėti, kad tikriausiai leisiuosi paveikiama. O per
pastarąsias dvi dienas suvokiau, kad šitai... man ne į naudą. Ne į naudą
mums abiem.
Semas padėjo puodelį ant stalo. Delnu persibraukė veidą ir pasisuko į
šoną.
— Lu, aš jos nemyliu.
— Man nerūpi, ką tu jauti.
— Tiesiog noriu pasakyti esmę. Taip, dėl Keitės neapsirikai. Jos siunčiamus
signalus, ko gero, supratau netinkamai. Išties jai patinku.
Karčiai nusijuokiau:
— Kaip ir ji tau.
— Nė nežinau, ką apie ją galvoju. Tu esi žmogus, apie kurį nuolat mąstau.
Kaskart, kai atsibundu, mano mintys sukasi tik apie tave. Deja, tavęs nėra...
— Nėra čia. Dėl to manęs nekaltink. Nedrįsk dėl to mane kaltinti. Pats
patarei keliauti. Pats patarei keliauti.
Minutėlę sėdėjome tylėdami. Nejučia įsižiūrėjau į jo plaštakas, į tvirtus,
apdaužytus krumplius, į galingas, bet nepaprastai švelnias rankas. Ryžtingai
prisiverčiau nudelbti akis į staltiesę išterliojusią žymę.
— Lu, aš vyliausi, kad likęs vienas nepražūsiu. Juk taip gyvenau labai ilgai.
Bet tu manyje kažką atvėrei.
— O, vadinasi, tai mano kaltė?
— Nieko panašaus nesakiau! — audringai užprotestavo jis. — Tik bandau
paaiškinti, kad... kad nebesugebu ištverti vienatvės, priešingai nei man iš
pradžių atrodė. Po sesers mirties vengiau intymių santykių. Širdyje buvo
vietos tik Džeikui. Man užteko darbo, nebaigto statyti namo, vištų. Gyvenau,
ir tiek. Bet tu staiga nusiritai nuo savo nelemto daugiabučio, ir, vos tiktai
įsikibai į mano ranką, aš pajutau, kad viduje kažin kas atsileidžia. Pajutau,
kad atsirado žmogus, su kuriuo noriu šnekėtis. Ir kuris supranta, kaip
jaučiuosi. Iš tiesų supranta. Važiuodamas pro tavo namus žinodavau, kad po
bjaurios dienos galėsiu tau skambtelėti arba užeiti, ir mano savijauta
pagerės. Taip, mums teko spręsti savas problemas, bet giliai širdy vis tiek
tikėjau, kad mudu sieja kai kas tikro.
Semo galva palinko virš arbatos puodelio, smakro raumenys įsitempė.
— Bet kai su tavimi suartėjau — labiau su nei su bet kokiu kitu žmogumi
per visą savo gyvenimą, — tu ...pradingai. Atrodė, lyg kas būtų įteikęs man
dovaną, raktą nuo visų svarbiausių dalykų, ir iškart atėmęs.
— Kodėl gi tu mane paleidai?
— Nes aš ne toks! — virtuvėje užgriaudėjo Semo balsas. — Nesu toks,
kuris būtų raginęs tave likti. Nesu toks, kuris būtų trukdęs leistis į nuotykius,
bręsti, užsiimti tuo, ką ten veiki. Aš ne toks!
— Bet susidėjai su kita, vos tik išvykau! Su moterimi, kurios adresą
ženklina tas pats pašto kodas.
— Pašto indeksas! Dėl Dievo meilės, juk tu Anglijoje.
— Aha, ir nenutuoki, kaip dėl to gailiuosi.
Jis nusigręžė aiškiai mėgindamas susitvardyti. Nors pro duris tebesklido
veikiančio televizoriaus garsai, miglotai suvokiau, kad svetainėje visi
nuščiuvę.
Po kelių minučių tyliai prabilau:
— Semai, aš nebegaliu...
— Ko nebegali?
— Nerimauti dėl Keitės Ingram ir jos pastangų tave suvilioti. Kad ir kas
aną vakarą įvyko, mačiau, ko ji nori, net jeigu tu ir nesupratai. Esama
padėtis verčia mane kraustytis iš proto, liūdėti ir, kas baisiausia... —
nugurkusi seiles užbaigiau: — nekęsti tavęs. Nė neįsivaizduoju, kaip per tris
trumpus mėnesius galėjau pasiekti šitokią būseną.
— Luisa...
Kažkas nedrąsiai pabeldė į duris. Pasirodė mamos veidas.
— Nepykite, kad trukdau, bet ar neprieštarautumėt, jeigu greitai
užkaisčiau arbatos? Seneliui sunku kvėpuoti.
— Žinoma, pirmyn, — sutikau ir likau sėdėti pakreipusi veidą į šoną.
Ji žengė per slenkstį ir nusisukdama nuo mūsų pripylė vandens į virdulį.
— Jie įsijungę filmą apie ateivius. Nelabai kalėdinį. Pamenu, kai per
Kalėdas žiūrėdavome „Ozo šalies burtininką“, „Muzikos garsus“ ar ką nors
panašaus, kuo galėtume mėgautis visi. O dabar iš televizoriaus sklinda kulkų
zvimbimas, šūviai, sprogimai, ir iš to, ką veikėjai sako, mudu su seneliu
nesuprantame nė žodžio.
Mama tauškė akivaizdžiai pasibaisėjusi, kad jai šiuo metu tenka sukiotis
virtuvėje, ir pirštais barbeno per stalą laukdama, kol užvirs vanduo.
— Ar žinote, kad mes nė nesiklausėme karalienės kalbos? Tėtė ją įrašė
mūsų senuoju grotuvu. Bet vėliau pasiklausyti monarches šnekos visai kas
kita, nei matyti iškart, ar ne? Man norėtųsi stebėti tai drauge su kitais.
Vargšelė senolė priversta tūnoti nelemtose videodėžutėse, kol žmonės baigs
žiūrėti filmus apie ateivius ir animacinius filmukus. Lyg po šešiasdešimties su
viršum metų kiek laiko jai priklauso sostas? — karalienė nebūtų nusipelniusi,
kad bent tiesioginę transliaciją įsijungtume. Beje, tėtė aiškina, esą aš paistau
kvailystes, nes savo kalbą karalienė greičiausiai nufilmavo prieš kelias
savaites. Semai, pyrago valgysi?
— Ačiū, bet ne, Džoze.
— Lu?
— Ne. Dėkui, mama.
— Na, tuomet jus paliksiu.
Motina nejaukiai šyptelėjo, ant padėklo užkėlė vaisinį pyragą, dydžio sulig
traktoriaus ratas, ir smuko į koridorių. Semas atsistojęs jai pavymui uždarė
duris.
Kurį laiką abu sėdėjome slogios tylos apsupti ir klausėmės, kaip tiksi
laikrodis. Mane gniuždė visa tai, ko nepasakėme vienas kitam.
Jis godžiai atsigėrė arbatos. Norėjau, kad Semas išeitų. Kita vertus, rodės,
kad mirsiu, jeigu taip nutiks.
— Atleisk, — galų gale tarė jis. — Dėl ano vakaro. Aš tikrai neketinau...
Na, sprendimą priėmiau netinkamą.
Pakračiau galvą. Nebeįstengiau ištarti nė žodžio.
— Aš su ja negulėjau vienoje lovoje. Jeigu nesiruoši manęs klausytis, bent
jau išgirsk tai.
— Tu sakei...
Semas pakėlė akis.
— Sakei... kad niekas manęs nebeįskaudins. Štai ką sakei. Atskridęs į
Niujorką, — mano balsas išsiveržė kažkur iš krūtinės gelmės. — Nė
negalvojau, kad būtent tu mane užgausi.
— Luisą...
— Tau laikas išeiti.
Jis pakilo nuo kėdės, dvejodamas įrėmė rankas į stalviršį. Aš negalėjau
pažvelgti į jį. Negalėjau stebėti, kaip mylimo žmogaus veidas amžiams
dingsta iš mano gyvenimo. Semas išsitiesė, garsiai atsiduso ir nusigręžė.
Tada vidinėje kišenėje sugraibė paketą ir padėjo jį ant stalo.
— Linksmų Kalėdų, — tarė ir nuėjo prie durų.
Sekdama iš paskos išnirau į koridorių; mudu įveikėme vienuolika didelių
žingsnių ir atsidūrėme prienamyje. Pakelti akių nedrįsau, nes bijojau palūžti.
Baiminausi, kad imsiu prašyti Semo pasilikti, žadėsiu atsisakyti darbo,
maldausiu jo pakeisti savąjį ir nesimatyti su Keite Ingram. Tapsiu viena iš
pasigailėjimą keliančių, nevilties apimtų moterų. Su kokia jam nesinorėtų
bendrauti.
Kaustoma sąstingio, atkakliai vengiau žvelgti aukščiau idiotiškų, milžiniškų
jo pėdų. Gatvėje sustojo automobilis. Užsitrenkė durelės. Buvo girdėti
paukščių čiulbėjimas. O aš jaučiausi įkalinta niekaip nesibaigiančioje,
sielvarto kupinoje akimirkoje.
 Semas staiga paėjo į priekį, apkabino ir prisitraukė mane, savo glėbiu
skelbdamas, ką mudu reiškiame vienas kitam, bylodamas apie meilę,
širdperšą ir mudviejų santykius, kurių, velniai rautų, buvo neįmanoma
išsaugoti. Jam nematant, mano veidas persikreipė.
Nežinau, kiek ilgai taip stoviniavome. Ko gero, vos kelias sekundes. Bet
staiga laikas sustojo, išsitempė, pranyko. Likome tik jis, aš ir pasibaisėtinas
sąstingio pojūtis, šliaužiantis nuo galvos iki kojų — atrodė, tarsi pamažu
būčiau virtusi akmeniu.
— Ne. Neliesk manęs, — nebeištvėrusi prabilau dusliu, lyg svetimo
žmogaus balsu ir atstūmiau jį.
— Lu...
Į mane kreipėsi ne Semas, o sesuo.
— Lu, ar galėtum... nepyk... ar galėtum pasislinkti? Man reikia praeiti.
Sumirksėjau ir pakreipiau galvą. Trina, iškėlusi rankas aukštyn, bandė
prasibrauti pro mus, stovinčius siaurame tarpduryje, ir išlėkti laukan.
— Atleisk, — pridūrė. — Man tereikia...
Semas gan netikėtai mane paleido ir nutolo plačiais žingsniais; ėjo
susikūprinęs, įsitempęs ir stabtelėjo tik kartą, kai ‘pravėrė vartelius. Atgal
nesigręžiojo.
— Atvyko Trinos vaikinas? — už nugaros išgirdau mamos balsą. Ji vienu
sklandžiu judesiu pasitiesino prikyštę ir susiglostė plaukus. — Maniau,
pasirodys tik ketvirtą. Nė nepasidažiau lūpų... ar tu gerai jautiesi?
Kai Trina atsisuko ir viltingai šyptelėjo, dėl akis temdančių ašarų vos
įžiūrėjau jos veidą.
— Mama, tėte, čia Edva.
Mums neryžtingai pamojo liekna juodaodė moteris, apsirengusi trumpute
gėlių raštais marginta suknele.
 19
Turiu pripažinti, kad, netekus antrosios didžiosios gyvenimo meilės, dėmesį
puikiai išblaškyti gali jūsų sesuo, kuri per Kalėdas atskleidžia savo tikrąją
lytinę orientaciją ir pristato mylimą žmogų, ypač jeigu šis pasirodo besąs
jauna juodaodė moteris, vardu Edviną.
Atsigavusi po pirminio šoko, mama puolė perdėtai entuziastingai sveikintis
su viešnia ir žadėti arbatos, galiausiai nusiuntė Edvą su Trina į svetainę,
stabtelėjo, metė į mane žvilgsnį, tarsi būtų klausiusi „KPŠ?“, jei tik būtų
buvusi keikūne, ir nuskubėjo į virtuvę. Iš kambario išbėgęs Tomas suriko:
„Edva!“, stipriai apkabino atvykėlę, straksėdamas palaukė, kol gaus dovaną,
nuplėšė nuo jos vyniojamąjį popierių ir movė į šoną nešinas nauju lego
konstruktoriumi.
Tėtė viso, labo žiopsojo praradęs amą ir stebėjo, kas vyksta, tarsi į
haliucinogeninį sapną nublokštas žmogus. Sesers veide išvydau jai
nebūdingą nerimo išraišką, pajutau ore tvyrančią, stiprėjančią paniką ir
supratau privalanti imtis veiksmų. Kuždomis paprašiau tėvo susičiaupti,
žengiau pirmyn ir atkišau ranką.
— Labas, Edva! — pasisveikinau. — Aš — Luisa. Esu tikra, kad iš Trinos
apie mane prisiklausei daug blogų dalykų.
— Tiesą sakant, ji pasakojo vien tik nuostabius. Gyveni Niujorke, ar ne?
— Iš esmės, — nuoširdžiai tikėjausi, kad mano šiaip taip išspausta šypsena
neatrodo dirbtinė.
— Po studijų dvejus metus praleidau Brukline. Iki šiol jo ilgiuosi.
Edviną nusimetė bronzinio atspalvio paltą ir luktelėjo, kol Trina jį įspraus
tarp drabužiais apkrautų vagių. Ji buvo smulkutė kaip porcelianinė lėlė,
turėjo simetriškiausius bruožus, kokius tik man teko regėti, ties kampučiais
aukštyn krypstančias, įkypas akis ir ekstravagantiškai ilgas juodas
blakstienas. Visoms einant į svetainę, Edva draugiškai plepėjo su mumis —
sunkiai slepiamo mano tėvų šoko turbūt nepaisė iš mandagumo, —
kambaryje pasilenkė ir paspaudė ranką seneliui, o tas kreivai išsišiepė ir vėl
įsistebeilijo į televizoriaus ekraną.
Savo sesers neatpažinau. Jaučiausi taip, lyg mus būtų aplankiusios ne
viena, o dvi viešnios. Štai Edva, nepriekaištingai išauklėta, su malonumu
bendraujanti, įdomi moteris, kuri grakščiai mus plukdė banguotais
pašnekesių vandenimis. Aure kiek nepasitikinti savimi, nedrąsiai vypsanti
Naujoji Trina, kuri vis tiesė ranką skersai sofos ir spaudė mylimosios pirštus,
tartum mėgindama taip apsiraminti. Kai juos sugniaužė pirmą kartą, mano
tėvas per tris colius nukorę žandikaulius, ir mama alkūne ėmė niuksėti į
šoną, ragindama jį susičiaupti.
— Ką gi, Edviną, — tarė motina pilstydama arbatą. — Trina, hm... apie
tave pasakojo labai nedaug. Kaip... kaip judvi susipažinote?
Edva nusišypsojo.
— Man priklauso interjero prekių parduotuvė, veikianti greta Katrinos buto.
Ji keletą sykių užsuko nusipirkti pagalvėlių ir audinių, tad mes
susibendravome, vėliau nuėjome į barą išgerti, apsilankėme kino teatre... ir,
na žinote, supratome, kad mus sieja daug bendra.
Pajutau linksinti galva ir spėliojanti, kas konkrečiai mano seserį galėtų sieti
su šia rafinuota, elegantiška būtybe.
— Bendrumai! Kaip miela. Šaunu, kai yra bendrumų. Taip. Ir... kur tu
gyvenai anksčiau... oi, atleisk, aš nenorėjau...
— Iš kur esu kilusi? Iš Blekito. Taip, žinau, retas kas iš pietinės Londono
dalies kraustosi į šiaurinę. Mano tėvai persikėlė į Boramvudą prieš trejus
metus, kai išėjo į pensiją. Tad esu viena iš retenybių — Londono šiaurietė ir
pietietė, — ji pažvelgė į Triną švytėdama, it pasidalijusi tik joms suprantamu
juokeliu, ir vėl atsigręžė į mano motiną. — O jūs visada gyvenote čia?
— Mama ir tėtė iškeliaus iš Stortfoldo tik karstuose, — įsiterpė Trina.
— Tikiuosi, dar negreitai! — šūktelėjau.
— Miestelis dailus. Nieko keista, kad norite jame likti, — Edva pakėlė
lėkštutę. — Ponia Klark, jūsų pyragas nepaprastas. Gaminote pati? Mano
mama tokį kepa su romu ir ji dievažijasi, kad vaisius reikia mirkyti tris
mėnesius, antraip visapusiškai neatsiskleis skonis.
— Katrina lesbietė? — prasižiojo tėtė.
— Viskas gerai, mama, — pasakė Trina. — Razinos... ganėtinai...
drėgnos...
Tėvas pašaudė į mus žvilgsniu.
— Mūsų Trinai patinka merginos. Ir niekas iš jūsų apie tai nekalba? Tik
pliurpiate apie nelemtas pagalvėles ir pyragus?
— Bernardai, — tarė motina.
Edviną pasiūlė:
— Gal man trumpam išeiti?
— Ne, tų liksi, — Trina dirstelėjo į Tomą, kurio dėmesį buvo prikaustęs
televizorius. — Taip, tėte. Man patinka moterys. Bent jau patinka Edva.
— Galbūt Trinos lyties tapatumas nepastovus? — nervingai spėjo mama. —
Ar sąvoka skamba teisingai? Vakariniuose kursuose jaunuoliai aiškino, esą
šiais laikais pasitaiko įvairiausių pakraipų. Egzistuoja ištisas jų spektras. Ar
diapazonas? Niekaip nepamenu, kurį terminą reikia vartoti.
Tėtė sumirksėjo.
Mama taip garsiai nurijo arbatos gurkšnį, kad jos klausytis buvo kone
fiziškai skausminga.
— Žinai, ką aš galvoju? — paklausiau, kai sesuo liovėsi plekšenusi motinai
per nugarą. — Puiku, kad atsirado žmogus, norintis susitikinėti su tavimi,
Trina. Bet koks žmogus. Na, supranti, toks, kuris turi akis, ausis, širdį ir
kitką.
Sesuo į mane pažiūrėjo su nuoširdžiu dėkingumu.
— Tu visuomet mūvėdavai džinsus. Kai augai, — apsišluosčiusi lūpas,
mąsliai tarė motina. — Galbūt reikėjo versti tave dažniau vilkėti sukneles.
— Mama, džinsai čia niekuo dėti. Veikiau genai.
— Bet juos paveldėjai ne iš mano giminės, — pareiškė tėvas. — Tik
neįsižeisk, Edviną.
 — Neįsižeidžiau, pone Klarkai.
— Tėte, aš — lesbietė. Ir laimingesnė nei bet kada anksčiau. Apskritai
niekam neturėtų rūpėti, kas man suteikia laimės, bet, šiaip jau, norėčiau,
kad judu su mama pasidžiaugtumėte už mane. Dabar esu be galo patenkinta
savo gyvenimu ir, svarbiausia, viliuosi, jog Edva ilgam liks su manimi ir
Tomu, — ji atsigręžė į Edviną, kuri padrąsinamai nusišypsojo.
Ilgam pakibo tyla.
— Praeityje niekuomet neminėjai, kas tave traukia, — tarsi kaltindamas
pasakė tėtė. — Nesielgei kaip žydra.
— O kaip žydrieji privalo elgtis? — pasiteiravo Trina.
— Hmm. Kaip žydri. Na... iki šiol namo nebuvai atsivedusi jokios merginos.
— Iki šiol nebuvau atsivedusi nieko. Išskyrus Sandipą, buhalterį. Bet tam
vyrukui jutai antipatiją, nes jam nepatiko futbolas.
— Man futbolas patinka, — paslaugiai pasakė Edva.
Tėvas įsispoksojo į savo lėkštę. Galiausiai atsiduso ir abiem delnais ėmė
trintis akis. Kai nuleido rankas, jo veide atsispindėjo netikėtai iš miego
prižadinto, apkvaitusio žmogaus mina. Jį įdėmiai stebinti mama akivaizdžiai
nerimavo.
— Edva. Edviną. Atleisk, jei kalbu lyg senas mulkis. Aš — ne homofobas,
bet...
— O, Dieve, — jį nutraukė Trina. — Va ir „bet“.
Tėtė pakratė galvą.
— Bet turbūt vis tiek leptelėsiu kokią nesąmonę ir judvi įskaudinsiu, nes
tesu seniokas, kuris neišmano naujoviško žargono ir nenutuokia, kaip reikia
šnekėti tokiomis temomis, — žmona gali patvirtinti mano žodžius. Šiaip ar
taip, esmę suvokiu netgi aš: svarbiausia, kad abi mano mergaitės būtų
laimingos. Todėl puiku, jeigu Edva suteikia tau džiaugsmo kaip Semas —
Luisai. Man labai malonu susipažinti su tavimi.
Mano tėvas atsistojo ir ištiesė ranką viršum žurnalinio staliuko, o Edviną po
sekundės pasilenkė ir spustelėjo jam delną.
— Štai taip. O dabar paragaukite pyrago.
Apimta palengvėjimo, mama tyliai atsiduso ir griebė peilį.
Aš tuo tarpu prisiverčiau nusišypsoti ir skubiai dingau iš kambario.

Jau anksčiau buvau susigaudžiusi, kad esti tam tikra sielvarto hierarchija,
Pirmą vietą užima mylimojo mirtis. Didesnio šoko ir daugiau atjautos
nesukelia jokios kitos aplinkybės: veidai nutįsta, žmonių rankos, rūpestingai
įsikimba tau į pečius. O Viešpatie, kaip gaila. Žemiau, ko gero, yra tie
atvejai, kai tave palieka dėl kito vyro ar moters, — išdavystė, porelės
nedorumas tavo atžvilgiu kursto pasipiktinimo kupinas artimųjų replikas ir
vieningumo jausmą. Ak, kokį smūgį patyrei. Sąrašą galima papildyti
priverstiniu išsiskyrimu, religinėmis kliūtimis, rimtomis ligomis. Deja, nors ir
skelbiantys tiesą, aiškinimai, kad „mes nutolome, nes gyvename
skirtinguose žemynuose“, viso labo skatina klausytojus supratingai palinksėti
galva arba pragmatiškai gūžtelėti pečiais. Taip, ko tik nepasitaiko.
 Į mano naujienas panašiai reagavo tiek mama, nors ir motiniškai
susirūpinusi, tiek tėvas. Vaje, kaip apmaudu. Bet vargu ar tuo derėtų labai
stebėtis, — išgirdau ir mane apėmė šioks toks piktumas, kurio nepajėgiau
išsakyti žodžiais. Ką reiškia „vargu ar tuo derėtų labai stebėtis“? AŠ JĮ
MYLĖJAU.
Antroji Kalėdų diena slinko pamažu, valandos rodėsi išpampusios,
užtvindytos liūdesio. Naktį miegojau neramiai, džiaugiausi, kad visi susitelkę
į Edvą, ir man nereikės tapti dėmesio centru. Ryte gulėjau vonioje, vėliau
išsitiesiau ant lovos ankštajame savo kambarėlyje, vis nusišluostydama
pavienę ašarą, vildamasi, kad niekas jų nepastebės. Mama atnešė arbatos
puodelį, bet stengėsi per daug nekalbėti apie pasitenkinimą spinduliuojančią
mano seserį.
Tiesą sakant, Trinos vaizdas džiugino. Tiksliau, būtų džiuginęs, jeigu
nebūčiau taip sielvartavusi. Mačiau, kaip, motinai tiekiant vakarienę, jiedvi
slapta po stalu laikėsi už rankų, kaip glaudėsi galvomis aptardamos kažkokį
žurnalo straipsnį, kaip, abiem žiūrint televizorių, lietėsi jų pėdos. Tomas
spraudėsi tarp porelės, rodė besąlygiškai mylimo vaiko savikliovą ir nekreipė
dėmesio, kas konkrečiai jam puoselėja prielankumą. Kai atslūgo iš kojų
verčianti nuostaba, suvokiau, kad įvykių eiga visiškai logiška: kitos moters
draugijoje Trina buvo kaip niekad laiminga ir atsipalaidavusi. Į mane tarpais
pakrypdavo drovus, bet kartu nebyliai triumfuojantis sesers žvilgsnis, o aš
nusišypsodavau širdyje melsdamasi, kad vypsnys atrodytų nuoširdus — kad
neišsiduočiau esanti apsimetėlė.
Nes dabar atrodė, kad krūtinėje vietoj širdies išplito milžiniška skylė.
Nuslopus pykčiui, kuris pastarąsias dvi paras teikė energijos, manyje beliko
tuštuma. Semas dingo, faktiškai pati jį išvijau. Mūsų santykių pabaiga gal ir
būtų suprantama kitiems, bet man asmeniškai galva neišnešė, kodėl taip
atsitiko.

Antrosios Kalėdų dienos popietę, kol artimieji murksojo ant sofos (jau
buvau primiršusi, kiek daug laiko mano šeimyna skirdavo ginčams, valgiui
arba maistui virškinti), išsivadavau iš snaudulio ir patraukiau pilies link. Jos
apylinkėse neradau nė gyvos dvasios, neskaitant šunį vedžiojančios guvios
moters, vilkinčios neperšlampama striuke. Nepažįstamoji pasisveikino galvos
linktelėjimu, bylojančiu, kad nenori veltis į pokalbį, todėl užkopiau ant
pylimų ir prisiartinau prie suolo, nuo kurio atsivėrė labirinto ir pietinės
Stortfoldo dalies panorama. Žvarbiam vėjeliui dilginant mano ausų galiukus
ir šąlant kojoms, sau tvirtinau, kad taip sielosiuosi ne amžinai. Leidau sau
pamąstyti apie Vilą, apie begalę popiečių, kurias mudu leidome pilies
valdose, prisiminiau, kaip išgyvenau jo mirtį, ir tvirtai sau pareiškiau, jog
dabartinė širdperša silpnesnė: man negrėsė ištisus mėnesius skendėti
liūdesio gniaužtuose ir taip stipriai graužtis, kad nuo sielvarto imtų pykinti.
Aš negalvosiu apie Semą. Negalvosiu apie jį ir tą moterį. Netyrinėsiu
feisbuko. Grįšiu į jaudinantį, prašmatnų, įvykių kupiną gyvenimą Niujorke, ir
kai atitolsiu nuo Semo, laikui bėgant, išdegusios mano esybės dalelės sugis.
Galbūt aš klydau laikydama mus pora. Galbūt įtikinome save, kad
sužadinome vienas kitam karštus jausmus, bet iš tikrųjų juos lėmė pirmojo
mūsų susitikimo aplinkybės — kas gi atsispirtų paramedikui? Galbūt aš tik
ieškojau žmogaus, kuris padėtų man liautis gedėjus. Galbūt su juo buvau
užmezgusi rikošetinius santykius, ir mano savijauta pagerės greičiau, nei
viliuosi.
Vis raminau save, bet kažkokia mano dalis atkakliai vengė su tuo
susitaikyti. Kai įgriso apsimetinėti, kad padėtis neišvengiamai pasitaisys,
užsimerkiau, veidu įsikniaubiau į delnus ir pravirkau. Šventinę dieną, visiems
tūnant namuose, aš raudojau greta tuščios pilies, atsidavusi širdgėlai, nieko
nesivaržydama ir nesibaimindama, kad mane kas pamatys. Plūdau ašaromis,
kaip negalėjau jų lieti mūsų namelyje Renfru gatvėje ir negalėsiu sugrįžusi į
Gopnikų apartamentus, verkiau iš pykčio ir liūdesio, tartum emociškai
kraujuodama.
— Prakeiktas šunkara, — gokčiojau nudelbdama akis sau į kelius. — Buvau
išvykusi vos tris mėnesius...
Mano balsas skambėjo keistai, dusliai. Lyg Tomas, kuris patempęs lūpą
specialiai žiūrėdavo į veidrodį ir pratrūkdavo žliumbti smarkiau, aš įsiklausiau
į slegiančius, apie siaubingą pabaigą skelbiančius žodžius ir dar labiau
įsiverkiau. Velniai tave griebtų, Semai. Velniai tave griebtų už tai, kad
privertei mane patikėtu jog rizikuoti verta.
— Galiu prisėsti? Neįsibrausiu, hm, į asmeninį Graužulio festivalį?
Žaibiškai pakėliau galvą. Priešais stoviniavo Lilė, apsirengusi juodą storą
striukę, raudonu šaliku apsivyniojusi kaklą, ant krūtinės susinėrusi rankas, iš
pažiūros, stebinti mane jau kurį laiką. Nūnai išgyvenau tamsiausią laikotarpį,
bet ji plačiai nusišypsojo, tartum mano vaizdas būtų kėlęs juoką, ir palaukė,
kol susitvardysiu.
— Spėju, kad nė nereikia klausti, kaip tau sekasi, — Lilė stipriai niuktelėjo
man į dilbį.
— Kaip sužinojai, kur esu?
— Užsukau į tavo namus pasilabinti, nes pastarąsias dvi dienas slidinėjau,
o tu nė nesivarginai su manimi susisiekti.
— Atleisk. Tuo metu...
— Jauteisi prislėgta, nes tave metė Seksualusis Semas? Dėl geltonplaukės
bobšės?
Išsišnypščiau nosį ir įsispoksojau į ją.
— Prieš Kalėdas porą dienų svečiavausi Londone, nutariau jį aplankyti,
taigi užlėkiau į greitosios pagalbos stotį ir išvydau blondinę, prilipusią prie jo
kaip pelėsis.
Sušniurkščiau.
— Tau buvo aišku, kas vyksta.
— O, Dieve, taip. Ketinau tave įspėti, bet paskui tariau sau: kokia prasmė?
Pati gyveni Niujorke, todėl nieko nepakeisi. Fe. Vyrai — tikri pusgalviai. Kaip
jis to neperprato?
— Ak, Lile, aš be galo tavęs pasiilgau.
 Iki šio momento nė nesuvokiau, kaip jos ilgiuosi. Antai Vilo duktė — visa
savo ūmia, įnoringa paaugliška puikybe. Lilė įsitaisė greta, ir aš atsirėmiau į
merginą, tarsi ši būtų suaugusi. Mes nukreipėme žvilgsnius pirmyn. Nors ir
sunkiai, tolumoje įžiūrėjau Grantos namus, kur anksčiau gyveno Vilas.
— Žinai, vien todėl, kad ji turi gražų veidelį, didžiulius papus ir
pornoaktorės lūpas, kurios, rodos, tuoj ims čiulpti...
— Gal jau nebetęsk.
— Ei, tavim dėta, nebeverkčiau, — giliamintiškai tarė Lilė. — Pirma, ašarų
nevertas joks vyras. Tai patvirtintų netgi Keitė Peri. Antra, kai bliauni, tavo
akys labai labai labai susitraukia. Iki miniatiūrinių taškelių.
Nesusivaldžiusi prajukau.
Lilė pakilo ir ištiesė ranką.
— Eime. Pasivaikščiokime iki tavo namų. Antrąją Kalėdų dieną nedirba nė
viena užeiga, o senelis su Dela ir Nepriekaištinguoju Kūdikiu varo mane iš
proto. Reikia kaip nors prastumti dar dvidešimt keturias valandas, kol manęs
atvažiuos senelė. Fui. Mano striukė išterliota tavo liūliu? Rimtai! Tučtuojau jį
nuvalyk!

Namie, prie arbatos puodelio, Lilė išklojo naujienas, kurių neaprašė

elektroniniuose laiškuose: pareiškė dievinanti naują mokyklą, bet kol kas
nesusitvarkanti su darbais, kaip derėtų. („Pasirodo, taip nutinka, kai praleidi
daug pamokų. Jei atvirai, dabartinė padėtis erzina, nes suaugusieji naudojasi
proga aiškinti: „Ką aš tau sakiau.“) Taip džiaugėsi gyvenimu su senele, kad
nevengė dėl jos paniurzgėti, kaip darydavo kalbėdama apie žmones, kuriuos
nuoširdžiai mylėjo — su humoru ir valiūkišku sarkazmu. Nežinia kodėl, bet
močiutė nepritarė jos norui juodai išdažyti miegamojo sienas. Be kita ko,
neleido vienai važinėti automobiliu, nors Lilė puikiai jį valdė ir tesiekė iš
anksto pasirengti vairavimo pamokoms. Gera nuotaika priblėso, kai ji
prašneko apie savo motiną. Toji visgi paliko Lilės patėvį — „nieko keista“, —
tačiau netoliese gyvenantis architektas nepanoro susidėti su ja ir atsisakė
išsiskirti su žmona. Šiuo metu jos motina nuomojosi būstą Holando Parko
kelyje, ten gyveno drauge su dvynukais sūnumis, apimta isteriško sielvarto,
ir nuolat keitė filipinietes aukles, kurios garsėjo įspūdingu pakantumu, bet
Tanios Hoton-Miler neištverdavo ilgiau nei dvi savaites.
— Niekada nemaniau, kad gailėsiuosi berniukų, bet taip jau yra, — tarė
Lilė. — Fui. Užsigeidžiau parūkyti. Cigaretės norisi griebtis tik tada, kai šneku
apie mamą. Norint suprasti priežastį, nereikia būti Froidu, ar ne?
— Užjaučiu.
— Neverta. Viskas gerai. Esu su senele ir einu į mokyklą. Dėl motinos
dramų nebesijaudinu. Na, retsykiais ji palieka ilgas žinutes balso pašte,
virkauja ir teigia, atseit esu savanaudė, nes nesiteikiu grįžti į namus, bet
man tai nerūpi, — Lilė sudrebėjo. — Kartais galvoju, kad būčiau visiškai
kuoktelėjusi, jeigu būčiau likusi su ja.
Atsiminiau figūrą, išdygusią ant mano durų slenksčio — girtą, nelaimingą
atsiskyrėlę, — ir nuo minties, kad Vilo dukrai padėjau susidraugauti su
senele, trumpam nudžiugau.
Mama dingdavo iš svetainės ir sugrįždavo, kumpio griežinėliais
papildydama lėkštę, atnešdama šiltų pyragėlių su džiovintų vaisių įdaru; ji,
regis, su malonumu priėmė Lilę ir ypač apsidžiaugė, kai mergina nuodugniai
papasakojo, kas vyksta didžiajame name. Lilė nemanė, kad ponas Treinoras
labai laimingas. Delai, naujajai jo žmonai, motinystė tapo rimtu iššūkiu, ji
nuolat nervinosi dėl vaiko, krūpčiojo ir verkšleno kaskart, kai maželis
sucypdavo. Faktiškai be paliovos.
— Senelis dažniausiai lindi savo kabinete, dėl ko pačiutė siunta dar
stipriau. Bet kai jis padeda, Dela ima šūkauti, kad nemoka elgtis su dukra.
Stivenai! Tu netinkamai ją laikai! Stivenai! Jos marškinėlius užsegei
atvirkščiai! Aš asmeniškai pasiūlyčiau jai atšokti, bet senelis per daug
mandagus, kad taip šnekėtų.
— Ponas Treinoras priklauso kartai vyrų, kurie nesugeba prižiūrėti
kūdikių, — švelniai pasakė mama. — Vargu ar Luisos tėvas pakeitė bent
vienas sauskelnes.
— Jis vis teiraujasi apie senelę, todėl kartą atsakiau, kad ji susirado vyrą.
— Ponia Treinor turi kavalierių? — motinos akys suapvalėjo tarsi lėkštutės.
— Ne, be abejo. Anot senelės, ji mėgaujasi laisve. Bet jam nebūtina to
žinoti, ar ne? Seneliui priskiedžiau, kad porą kartų per savaitę ją išsiveža
„Aston Martin“ vairuojantis žilaplaukis ir, beje, nė kiek nepraplikęs gražuolis.
Vardo neišsiaiškinau, bet džiaugiuosi, kad ji vėl laiminga. Matau, kaip
seneliui norisi mane pakamantinėti, bet jis nedrįsta taip elgtis Delos
akivaizdoje, todėl paprasčiausiai tik linksi galva, apsimestinai šypsosi,
tarsteli: „Puiku“ ir vėl užsidaro kabinete.
— Lile! — sušuko mano mama. — Taip meluoti nevalia!
— Kodėl?
— Juk, hm, tai prasilenkia su tiesa!
— Daug kas gyvenime prasilenkia su tiesa. Pavyzdžiui, istorijos apie
Kalėdų Senelį. Betgi Tomui vis tiek jas pasakojate. Senelis susiradęs kitą
moterį. Tiek jam, tiek senelei bus į naudą, jeigu jis tikės, kad buvusi žmona,
lydima karšto, turtingo pensininko, retsykiais nuskrenda į Paryžių ir
svečiuojasi ten kelias dienas. Ir dar, jiedu nebendrauja, tad kam aš galiu
pakenkti?
Loginiai išvedžiojimai skambėjo gan įspūdingai, nes mama ėmė krutinti
lūpas, tarytum mėgindama liežuviu užkabinti klibantį dantį, bet nesumąstė,
kaip pagrįsti savo nuomonę, kad Lilė neteisi.
— Ką gi, metas judėti, — tarė Lilė. — Manęs laukia vakarienė su šeima. O
cho cho!
Staiga į kambarį įžengė Trina ir Edva, jos drauge su Tomu grįžo iš žaidimų
aikštelės. Mamos veide išvydau sunkiai slepiamo susirūpinimo miną ir
pagalvojau: Ak, Lile, tik neleptelėk nieko bjauraus. Pamojau į atvykėles.
— Lile, čia Edva. Edva, čia Lilė, mano buvusio darbdavio, Vilo, duktė. Edva
yra...
— Mano mergina, — užbaigė Trina.
 — O, puiku, — Lilė paspaudė Edvinai ranką ir atsigręžė į mane. — Žinai, aš
vis tiek priversiu senelę nuskraidinti mane į Niujorką. Ji nenori keliauti, kol
ten šalta, bet žada skristi pavasarį. Tuo metu darbdavių verčiau išprašyk
kelių laisvadienių. Juk balandis — tikras pavasaris, ar ne? Nusiteikusi
pasimatyti?
— Laukiu nesulaukiu, — atsakiau.
Greta sėdinti mama iš palengvėjimo tyliai atsipalaidavo.
Vilo duktė stipriai mane apkabino ir po sekundės bėgte nusileido prieangio
laipteliais. Aš lydėjau Lilę žvilgsniu, pavydėdama jai jaunatviškos energijos ir
tvirtybės.
 20
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: KatrinaKlark@scottsherwinbarker.com

Puiki nuotrauka, Trina! Labai žavi. Man ji patiko beveik taip pat, kaip ir
kitos keturios, iš tavęs gautos vakar. Ne, mano mėgstamiausiu lieka
antradienį atsiųstas kadras. Kur jūs esate trise. Taip, Edvos akys žavingos.
Tu išties atrodai laiminga. Be galo džiaugiuosi už tave.
Atsakau į papildomą tavo klausimą: įrėminti jūsų fotografiją ir nusiųsti ją
mamai su tėte gal kiek ankstoka, bet, ei, spręsk pati.
Perduok mano linkėjimus Tomukui.

Lu x
P. S. Jaučiuosi normaliai. Džiugu, kad domiesi.

Grįžau į Niujorką, mieste pasibaigus pūgai, vienai iš tokių, kurios rezultatus

matome per televizijos naujienas: kai automobilius užpusto iki pat stogų, kai
maželiai rogėmis čiuožinėja paprastai transporto pilnomis gatvėmis, kai
vaikiško linksmumo nepajėgia nuslėpti net orų pranešėjas. Platūs prospektai
ištuštėję, žmonės nekiša nosies laukan paklusdami mero nurodymams,
didieji plūginiai valytuvai it nešuliniai gyvuliai pareigingai pukši
pagrindinėmis gatvėmis.
Sniego vaizdas šiaip jau būtų pradžiuginęs, bet aš pati jaučiausi įsupta
pilkšvos drėgmės, kuri slėgė mane lyg žvarbi našta ir iš bet kokių aplinkybių
pašalindavo malonumo faktorių.
Praeityje man dar niekas nebuvo sudaužęs širdies, bent jau niekas iš
gyvųjų. Su Patriku atsisveikinau giliai širdyje suprasdama, kad mūsų
santykiai abiem tapo įpročiu — kaip ne itin mėgstami batai, kuriuos avi, nes
tingi įsigyti naujus. Kai mirė Vilas, įtikėjau, jog mano jausmai amžiams liks
nuslopinti.
Pasirodo, suvokimas, kad tavo mylimas, bet prarastas žmogus vis dar
alsuoja, teikia menką paguodą. Smegenys, tas nelemtas sadistiškas
organas, vertė mane kiauromis dienomis mintyti apie Semą. Ką jis veikia?
Ką mąsto? Ar dabar laiką leidžia su ja? Ar gailisi dėl to, kas įvyko? Ar išvis
apie mane galvoja? Kasdien tuziną sykių kivirčydavausi su juo ir kai kuriuos
ginčus netgi laimėdavau. Racionalusis protas įsiterpęs aiškindavo, kad į jį
kreipti dėmesio nėra prasmės. Kas buvo, tas pražuvo. Aš išvykau į kitą
žemyną. Mūsų ateitį atskyrė tūkstančiai mylių.
Vis dėlto truputėlį maniakiška mano esybės dalis kartais imdavo kurstyti
optimizmą: galiu tapti, kuo tik noriu! Nesu susaistyta su jokiu žmogumi!
Galiu keliauti į bet kokią pasaulio vietą, ir manęs nekankins prieštaringi
jausmai! Tie trys balsai galvoje neretai skambėdavo vienu metu, mėgindami
perrėkti vienas kitą. Tokia egzistencija buvo savotiškai šizofreniška ir
siaubingai varginanti.
 Aš siekiau tuos balsus nutildyti. Išaušus bėgiodavau su Džordžu ir Agnese,
beje, nelėtindavau tempo, nors man diegdavo krūtinę, o blauzdas tarsi kas
smaigstydavo įkaitusiu žarstekliu. Šmirinėdavau po apartamentus, stengiausi
atspėti, ko prireiks Agnesei, padėdavau Maiklui, jeigu šis atrodydavo visiškai
persidirbęs, su Ilarija skusdavau bulves ir nepaisydavau nepatenkino jos
mykimo. Net siūlydavausi pagelbėti Ašokui nukasti sniegą nuo tako —
darydavau bet ką, kad tik nereikėtų sėdėti ir mintyti apie savo gyvenimą.
Iš Džošo gavau žinutę, prabėgus porai dienų nuo tada, kai parskridau į
Jungtines Valstijas. Tuo metu Agnese stovėjo parduotuvėje, rankose laikė
batus, mobiliuoju lenkiškai šnekučiavosi su motina, regis, bandydama
išsiaiškinti reikiamą apavo dydį ir spėliodama, ar seseriai patiks pirkinys.
Pajutau, kaip suvibruoja mano telefonas, ir nudūriau akis į ekraną.

Ei, Luisa Klark Pirmoji. Seniai girdėta. Viliuosi,

Kalėdas atšventei smagiai. Gal kada išgertume kavos?

Įsistebeilijau į tekstą. Nors taip galvoti nebuvo jokios priežasties, man

dingojosi, kad priimti pasiūlymo nedera. Širdį tebemaudė, o jutimus
nesiliovė dilginusios mintys apie vyrą, kuris liko už trijų tūkstančių mylių.

Sveikas, Džošai. Dabar esu kiek užsiėmusi (Agnesė nuvarys mane nuo
kojų!), bet kada nors vėliau galbūt ir susitiksime. Tikiuosi, tau einasi gerai.
Lu x

Jis neatsakė, tik dėl to kažin kodėl apniukau.

Kai Garis į automobilį sukrovė Agnesės įsigytus daiktus, staiga suskambo
jos telefonas. Ji išsitraukė aparatą, dirstelėjo į ekraną, trumpam pažvelgė
pro langą ir atsisuko į mane.
— Visai pamiršau, kad šiandien esu suplanavusi dailės pamoką. Teks
važiuoti į Ist Viljamsburgą.
Agnesė akivaizdžiai melavo. Staiga prisiminiau klaikius Padėkos dienos
pietus ir stulbinančius dalykus, kuriuos kiti atskleidė apie save, bet
pasistengiau, kad mano veidas nerodytų jokių emocijų.
— Aš atšauksiu pianino pamoką, — ramiu balsu pasakiau.
— Taip ir padaryk. Gari, buvau užmiršusi, kad man reikia vykti į dailės
pamoką.

*
Vairuotojas tylėdamas išsuko limuziną į gatvę.
Mudu su Gariu sėdėjome automobilių aikštelėje nugrimzdę į tylą, variklis
tyliai veikė laisvąja eiga ir apsaugojo mus nuo lauke tvyrančios žvarbos.
Viduje niršau, kad „dailės pamokai“ Agnesė pasirinko būtent šią popietę, nes
aš likau viena su savo mintimis — šutve nepageidaujamų viešnių, kurios
niekaip nenorėjo išsinešdinti. Užsidėjau ausines ir įsijungiau kelias
linksmesnes dainas. Naudodamasi „iPad“ planšete, sudėliojau Agnesės
dienotvarkę iki pat savaitės pabaigos. Su mama pažaidžiau tris internetinio
„Scrabble“ kryžiažodžio partijas. Atrašiau Trinai, elektroniniu laišku
klausiančiai, ar, mano nuomone, jai vestis Edvą į bendradarbių vakarėlį, ar
visgi taip elgtis dar per anksti. (Aš pasiūliau nedelsti.) Tada pro langą
pažvelgiau į dangų aptraukusius, pritvinkusius debesis ir ėmiau svarstyti, ar
vėl pradės snigti. Į krūtinę įrėmęs smakrą, Garis per savo planšetę žiūrėjo
komedinį serialą ir prunkštimu pritarė užkadriniam juokui.
— Eime kavos? — pasiūliau, kai nebeliko nagų, kuriuos galėčiau
nusikramtyti. — Ji juk negrįš ištisą amžinybę, ar ne?
— Nee. Gydytojas liepė mažiau valgyti spurgų. O tu juk žinai, kas nutinka,
kai užsukame į tą šaunią spurginę.
Nuo kelnių nusikrapščiau palaidą siūlelį.
— Žaidžiam „Ką aš matau“?
— Juokauji?
Atsidusau, nugara įsirėmiau į sėdynės atlošą, pasiklausiau komedijos, kol ji
baigėsi, ir Gario sunkaus šnopavimo, kuris lėtėjo retsykiais virsdamas
parpimu. Temstantis dangus įgavo nemalonų pilkšvo švino atspalvį. Žinojau,
kad dėl eismo spūsčių užtruksime valandas, iki parsigausime namo. Staiga
sučirškė mano telefonas.
— Luisa? Tu su Agnese? Jos mobilusis, rodos, išjungtas. Gali ją pakviesti?
Pro langą žvilgtelėjau į geltoną stačiakampį, kuriuo pilkėjantį sniegą
nušvietė iš Stiveno Lipkoto dirbtuvių krentanti šviesa.
— Hm... ji... kai ką matuojasi, pone Gopnikai. Tuojau nulėksiu į
persirengimo kabiną ir paprašysiu Agnesės jums atskambinti.
Laukujės namo durys buvo atvertos ir paremtos dviem dažų skardinėmis,
kaip nutinka, kai kurjeris pristato siuntą. Užbėgau betoniniu laiptatakiu ir
nuskuodžiau koridoriumi iki studijos. Vos prašnopuodama sustojau prie
uždarytų durų. Pašnairavau į savo telefoną ir nukreipiau akis viršun.
Nedegiau noru eiti vidun. Netroškau įsitikinti, kad per Padėkos dieną sakytos
užuominos yra tiesa. Prispaudžiau ausį prie durų mėgindama suprasti, ar
būtų saugu į jas belstis, kartu jausdamasi kaip pasalūnė — lyg aš būčiau
prasikaltusi. Viso labo išgirdau muziką ir prislopintą pokalbį.
Atgavusi ryžtą subarbenau į duris. Po kelių sekundžių paklebenau rankeną
ir pravėriau duris. Stivenas Lipkotas ir Agnesė stovėjo tolimajame kambario
gale nusigręžę nuo manęs, žiūrėdami į stirtą drobių prie sienos. Dailininkas
vieną ranką buvo uždėjęs jai ant peties, kitoje laikė cigaretę, kuria mojavo į
mažesnius paveikslus. Studija atsidavė Rūmais, terpentinu ir vos juntamu
kvepalų aromatu.
— Kodėl neatneši daugiau jos nuotraukų? — klausė Stivenas. — Jei
nemanai, kad šitie portretai tinkamai ją atspindi, tada mums reikėtų...
— Luisa! — Agnesė apsisuko ir iškėlė delną tarsi gindama mane į koridorių.
— Atsiprašau, bet čia... — ištiesiau jai savo telefoną, — čia ponas
Gopnikas. Jis ieško jūsų.
— Tau nederėjo štai taip veržtis į studiją. Kodėl nesibeldei? — jos veidas
mirtinai išbalo.
— Aš beldžiausi. Atleiskite. Niekaip nepajėgiau...
Atbula slinkdama pro tarpdurį pamačiau, kokį paveikslą jie tyrinėja. Perpus
nusisukančio, tartum sprukti pasirengusio geltonplaukio, didžiaakio vaiko
portretą. Staiga kuo aiškiausiai įsisąmoninau esmę — suvokiau, kodėl
Agnesė amžinai nusiminusi, kodėl telefonu nuolat kalba su motina, kodėl be
paliovos perka žaislus ir batus...
Stivenas nuo grindų pakėlė drobę.
— Klausyk, tiesiog imk šitą. Ir apgalvok...
— Užsičiaupk, Stivenai.
Menininkas krūptelėjo nesuprasdamas, kas lėmė tokią reakciją. Bet būtent
ji galutinai išsklaidė bet kokias mano abejones.
— Susitiksime apačioje, — ištariau ir sau įkandin uždariau duris.

Į Aukštutinį Istsaidą važiavome tylėdamos. Agnesė susisiekė su ponu

Gopniku, atsiprašė, paaiškino nė nenutuokusi, kad mobilusis išsijungęs,
apkaltino telefono modelį — nelemtas aparatas vis pakiša kiaulę — ir
pridūrė, esą jai tikrai praverstų įsigyti naują. Taip, mielasis, jau važiuojame
atgal. Taip, žinau...
Į mane ji nežiūrėjo. Tiesą sakant, pati vengiau Agnesės žvilgsnio. Mano
smegenys spengė, pastarųjų mėnesių įvykius derindamos prie to, ką dabar
supratau.
Mes pagaliau grįžome namo ir žengėme į vestibiulį, kur sekiau jai iš paskos
atsilikdama per kelis žingsnius. Prie lifto Agnesė apsisuko ant kulno, nudūrė
akis sau į kojas ir patraukė lauko durų kryptimi.
— Tebūnie. Eikš.

Mudvi įsitaisėme auksu žvilgančiame, tamsiame viešbučio bare, kokiame,

mano įsivaizdavimu, verslininkai iš Viduriniųjų Rytų paprastai vaišina savo
klientus ir apmoka sąskaitas nė nesivargindami jų tikrinti. Šiuo metu čia
buvo veik tuščia. Prisėdusios blausiai apšviestame kampe, mes laukėme, kol
nueis padavėjas, kuris demonstratyviai ant stalo dėjo stiklus su degtine bei
toniku ir blizgančių žaliųjų alyvuogių indelį, podraug nesėkmingai
mėgindamas sugauti Agnesės žvilgsnį.
— Ji — mano, — prabilo Agnesė, kai vyrukas nutolo.
Siurbtelėjau gėrimo. Jis pasirodė besąs negailestingai stiprus,
dėl ko tik nudžiugau. Bent jau radau, į ką sutelkti dėmesį.
— Mano duktė, — jos balse išgirdau įtampą ir keistą niršulį. — Gyvena su
mano seserimi Lenkijoje. Jaučiasi normaliai, nes buvo mažytė, kai
persikėliau į Jungtines Valstijas, ir beveik nepamena laikų, kai leido dienas
su mama. Sesuo laiminga, mat pati negali gimdyti, užtat motina ant manęs
siunta.
— Bet...
— Sutikusi Leonardą, nieko jam nesakiau, aišku? Aš taip... taip
džiaugiausi, kad patinku tokiam vyrui. Nė akimirką netikėjau, kad mudu
liksime kartu. Jaučiausi tarsi atsidūrusi sapne. Ketinau pasimėgauti trumpu
nuotykiu, vėliau, pasibaigus darbo vizai, grįžti į Lenkiją ir amžiams jį atminti.
Bet įvykiai klostėsi labai greitai, ir staiga Leonardas dėl manęs metė žmoną.
Nesumąsčiau, kaip atskleisti jam tiesą. Per kiekvieną mūsų pasimatymą
galvodavau: jau laikas atsivertu jau laikas atsiverti... Bet vėliau, kai mudu
suėjome, jis paskelbė nebenorintis vaikų. Man jų užteks, tarė. Aiškino
pridaręs rūpesčių savo šeimai, todėl neketinąs dauginti problemų
pamotėmis, įbroliais, įseserėmis ir taip toliau. Tikino mylįs mane, bet „jokių
vaikų“ sąlygos neatsisakysiąs. Kaipgi būčiau jam prisipažinusi?
Pasvirau į priekį, kad mūsų niekas negirdėtų.
— Bet.... Agnese, kas per beprotybė? Jūs jau turite dukrą.
— Ir kaip po dvejų metų vyrui apie tai papasakoti? Nejau nesupranti, kad
Leonardas laikys mane nevidone? Nuspręs, kad siaubingai jį apgavau? Luisa,
aš puikiai suprantu prisidirbusi, — ji nutilo ir užsivertė stiklą. — Kaip ištaisyti
padėtį, svarstau nuolat... nuolat. Bet nieko neįmanoma padaryti. Aš jam
melavau. Leonardas labiau už viską vertina pasitikėjimą. Jis man neatleis.
Todėl neturiu iš ko rinktis. Jis liks laimingas, ir aš būsiu laiminga, nes galėsiu
pasirūpinti savo artimaisiais. Mėginu įkalbėti seserį persikraustyti į Niujorką.
Tuomet Zofiją galėčiau matyti kasdien.
— Betgi jūs, be abejo, neapsakomai jos ilgitės.
Agnesės smakro raumenys įsitempė.
— Kol kas rūpinuosi dukters ateitimi, — ji tarė žodžius, lyg kartodama
mintyse susikurtą, daugybę sykių repetuotą kalbą. — Praeityje mano šeima
gyveno vargingai. Dabar sesuo įsikėlusi į dailų namą su keturiais
miegamaisiais. Apsistojusi nuostabioje vietoje. Zofija lankys geriausią
mokyklą Lenkijoje, gros geriausiu pianinu, jai ničnieko netrūks.
— Išskyrus motiną.
Jos akys netikėtai prisipildė ašarų.
— Taip. Aš privalau atsisveikinti su Leonardu arba su ja. Gyvenimas be
dukters prilygsta... kaip ten skamba toji frazė?.. Prilygsta bausmei už
nuodėmes.
Gurkštelėjau degtinės. Nenumaniau, ką dar daryti. Abi nudelbėme akis į
savo gėrimus.
— Luisa, aš nesu blogas žmogus. Savo vyrą myliu. Labai.
— Žinau.
— Kai susituokėme, prabėgus kuriam laikui, ruošiausi jam išsipasakoti —
galvojau, kad Leonardas šiek tiek nusimins, bet susitaikys. Arba skraidyti į
Lenkiją ir atgal. Arba trumpam atsivežti Zofiją į Niujorką. Deja, situacija tapo
pernelyg... pernelyg sudėtinga. Jo šeima manęs nekenčia. Juk supranti, kas
būtų, jeigu jie išsiaiškintų, kad turiu dukrą? Kas būtų, jeigu Tabita mane
demaskuotų?
Taip, galėjau numanyti.
— Aš myliu vyrą. Žinau, kad mane vertini nevienareikšmiai. Bet aš jį
myliu. Leonardas — geras žmogus. Retsykiais pasijuntu prastai, nes jis tiek
daug dirba ir aplink nėra nė gyvos dvasios, kuriai rūpėčiau... todėl jaučiuosi
vieniša ir galbūt... aš nesielgiu idealiai, tačiau mintis, kad tektų gyventi be
savo vyro, man nepakeliama. Nuo pat pirmos pažinties dienos suvokiau, kad
Leonardas — mano gimininga siela.
Agnesė laibu pirštu palietė stalą ir jo paviršiuje ėmė braukyti kringelius.
— Bet kai įsivaizduoju, kad kitus dešimt penkiolika metų duktė augs be
manęs, aš... aš...
Ji išspaudė virpulingą atodūsį, ganėtinai garsiai, kad į save atkreiptų
barmeno dėmesį. Kyštelėjau pirštus į rankinę, jokios nosinės viduje neradau,
todėl padaviau jai servetėlę. Agnesė pakėlė galvą — nūnai jos veide
nebebuvo įtampos. Regėjau anksčiau nematytą išraišką, kuri spinduliavo
meilę ir švelnumą.
— Luisa, mano mergaitė — tikra gražuolė. Beveik ketverių, nepaprastai
protinga. Ir labai gabi. Moka išvardyti savaitės dienas, gaublyje parodyti
įvairias valstybes, gražiai dainuoja. Žino, kur yra Niujorkas. Niekieno
nepadedama gali žemėlapyje nubrėžti liniją, jungiančią Krokuvą su Niujorku.
Kaskart, kai grįžtu į Lenkiją, ji apkabina mane ir sako: „Mama, kodėl tau
reikia išvykti? Aš nenoriu, kad išvyktum.“ Ir Zofijos žodžiai kaskart drasko
man širdį... o, Dieve, kaip drasko... kai kada netgi trokštu nebematyti
dukters, nes, kai tenka ją palikti, mane apima toks skausmas... toks
skausmas... — Agnesė palinko virš gėrimo, mechaniškai kilstelėjo ranką ir
nusišluostė ašaras, tyliai kapsinčias ant blizgaus stalviršio.
Įbrukau jai dar vieną servetėlę.
— Nežinau, kiek laiko įstengsite taip gyventi, — tyliai prabilau.
Agnesė pasivalė akis, žemai nukorusi galvą. Kai vėl ją pakėlė, iš veido
buvo nebeįmanoma atspėti, kad ji ką tik verkė.
— Mudvi draugės, taip? Geros draugės?
— Be abejo.
Ji metė žvilgsnį sau per petį ir pasviro virš stalo.
— Tu ir aš... abi esame imigrantės. Abi žinome, kaip sunku rasti savo vietą
pasaulyje. Tu nori geresnės ateities, uoliai triūsi svetimoje šalyje — susikuri
naują gyvenimą, susirandi naujų draugų, sutinki naują meilę. Tampi nauju
žmogumi! Tačiau permainos neatsiejamos nuo sunkumų, jos turi savo kainą.
Gurktelėjau, mintyse pamačiau savo traukinio vagone stovintį Semą, bet
po akimirkos erzinantį, pyktį keliantį vaizdą išvijau iš galvos.
— Va, kas man nekelia abejonių — niekas negauna visko, ko geidžia širdis.
Ir mes, imigrantai, ypač gerai suvokiame šią tiesą. Tuo pat metu
priklausome dviem vietoms. Niekada nesijaučiame išties laimingi, nes
apleidę gimtinę tarsi pasidalijame pusiau, ir, kad ir kur būtume, viena mūsų
dalis amžinai šaukiasi kitos. Luisa, čia kaina, kurią mokame už tai, kas
esame.
Agnesė atsigėrė iš stiklo, paskui kiek palaukusi dar kartą jį užsivertė. Giliai
įkvėpė ir pakratė rankas virš stalo, tartum siekdama per pirštų galiukus
išpurtyti emocijų perteklių. Kai vėl prašneko, jos balsas nuskambėjo griežtai:
— Tu privalai tylėti. Jokiu būdu nepasakok jam, ką šiandien matei.
— Agnese, amžinai to nenuslėpsite.
 Ji ištiesė ranką ir savo pirštais tvirtai sugniaužė man riešą.
— Meldžiu. Juk mes draugės, taip?

Turtuolių pasaulyje, kaip supratau, tikros paslaptys neegzistavo. Tik

žmonės, gaunantys atlygį už jų saugojimą. Kopdama laiptais į savo aukštą
jutau, kaip mano širdį prislegia nauja našta. Galvojau apie mergaitę,
gyvenančią priešingoje Žemės pusėje, turinčią viską, išskyrus labiausiai
trokštamą dalyką, ir moterį, veikiausiai apimtą panašių jausmų, bet tik dabar
pradedančią susivokti, ko ji išties nori. Mielai būčiau paskambinusi seseriai,
vieninteliam žmogui, su kuriuo galėjau aptarti šią temą, bet aš ir taip
žinojau, ką atsakytų Trina. Ji nepaliktų Tomo kitoje šalyje lygiai taip pat,
kaip nenusikirstų sau rankos.
Aš mąsčiau ir apie Semą, apie sandorius, kuriuos sudarome su savimi,
teisindami priimtus sprendimus. Tą vakarą kiūtojau miegamajame, kol galvą
užgulė vien tik juodos mintys. Galiausiai čiupau mobilųjį.

Ei, Džošai, ar pasiūlymas išgerti tebegalioja? Bet aš kalbu ne apie kavą, o

apie rimtesnius gėrimus.

Po pusės minutės telefonas dzingtelėjimu pranešė apie man atsiųstą

žinutę.

Tik pasakyk kur ir kada, Luisa.

 21
Galų gale Džošas mane pasikvietė į netoli Taimso aikštės veikiantį
aptriušusį barą. Jis buvo ilgas ir siauras, su boksininkų fotografijomis
nukabinėtomis sienomis ir lipniomis grindimis. Aš užsimoviau džinsus ir į
uodegėlę susirišau plaukus. Niekas nė neatsisuko į mane, bandančią
prasibrauti tarp pusamžių vyrų ir nuotraukų, paženklintų autografais,
įamžinusių tiek lengviausio svorio kategorijų sportininkus, tiek tuos, kurių
sprandai atrodė platesni už galvas.
Jis sėdėjo prie staliuko tolimiausiame užeigos kampe, apsirengęs
neperšlampama tamsiai ruda striuke, kokią dėvėtumėte, jei gyventumėte
kaime. Kai Džošas mane pamatė, jo veidą staiga nutvieskė užkrečiama
šypsena, ir aš trumpam apsidžiaugiau, kad neįtikėtinai sujauktame pasaulyje
atsirado painių problemų nekamuojamas, paprastas žmogus, kuriam malonu
mane matyti.
— Kaip laikaisi? — atsistojęs Džošas, regis, panoro žengti pirmyn ir
apkabinti mane, bet kažkas — turbūt pastarojo musų susitikimo
aplinkybės — privertė jį susivaldyti ir tiesiog paliesti man ranką.
— Diena buvo sunki. Tiksliau, visa savaitė. Nusprendžiau, kad man
nepakenktų draugiško veido akivaizdoje ištuštinti vieną ar porų stiklų. Ir
žinai, saviškėje niujorkietiškoje kepurėje tavo vardą sugraibiau patį pirmą!
— Ko norėsi? Turėk omeny, kad čia pilstomi tik maždaug šešių rūšių
gėrimai.
— Degtinės su toniku?
— Šituo, manau, prekiaujama.
Jis grįžo nešinas alaus buteliu ir degtinės su toniku kokteiliu. Aš
nusimečiau paltą, bet sėdėdama priešais Džošą keistai nervinausi.
— Taigi... tavo savaitė. Kas atsitiko?
Paragavau gurkšnelį. Jis per daug jaukiai nusėdo viršum popiet išgertos
alkoholio dozės.
— Šiandien, hm... kai ką sužinojau. Ir tai mane pribloškė. Negaliu pasakyti
ką, bet ne todėl, kad tavimi nepasikliauju. Ne, tiesiog toji naujiena labai
rimta ir ji paveiktų įvairius žmones. Dabar nė nenutuokiu, kaip elgtis
toliau, — pasimuisčiau ant kėdės. — Ko gero, reikia tylomis sugerti naujienas
ir pasistengti jų neatpilti. Ar mano žodžiai bent jau skamba prasmingai? Kad
ir kaip būtų, aš nutariau išgerti su tavimi, pasiklausyti apie tavo gyvenimą —
apie gražų gyvenimą, netemdomą baisių paslapčių, su sąlyga, kad neturi
baisių paslapčių, — priminti sau, kad gyvenimas gali būti normalus ir geras,
bet apie savąjį kalbėti nenoriu, todėl prašau manęs nekvosti, jeigu per daug
atsipalaiduosiu ir nebegalvosiu, ką šneku.
Džošas pridėjo delną sau prie širdies.
— Luisa, aš nenoriu žinoti, ką tu išsiaiškinai. Man džiugu susitikti su tavim,
ir tiek.
— Jei galėčiau, tikrai pasakyčiau.
— Klausyki manęs nedomina įspūdingosios, drastiškus būties pokyčius
lemiančios paslaptys. Su manimi esi saugi.
Džošas atsigėrė alaus, jo veidą nušvietė tobuloji šypsena, ir aš pirmą kartą
per dvi savaites pasijutau mažumėlę ne tokia vieniša.

Per dvi valandas baras įkaito, prisipildė pervargusių turistų, kuriuos stebino
tris dolerius kainuojantis alus, ir nuolatinių klientų, susigrūdusių per visą
siaurą patalpos ilgį, — dauguma jų neatplėšė žvilgsnių nuo bokso dvikovos,
transliuojamos per televizorių kampe. Jie sutartinai paleido gerkles
reaguodami į žaibišką smūgį iš apačios ir užriaumojo, kai jų palaikomas
sportininkas pritalžytu, deformuotu veidu išsitiesė greta ringo virvių. Džošo
vienintelio iš čia esančių nedomino dvikova; palinkęs virš butelio, jis žiūrėjo
man į akis.
O aš užgriuvusi stalą nuodugniai porinau, kaip Trina per Kalėdas šeimai
pristatė Edviną, dėsčiau kitas istorijas, kuriomis jaučiau galinti pasidalyti be
jokių nuogąstavimų, pasakojau, kaip senelis patyrė mikroinsultą, kaip pirkau
fortepijoną (paaiškinau, kad jis skirtas Agnesės dukterėčiai) ir — kad
nepasirodyčiau per didelė paniurėlė, — kaip skrisdama iš Niujorko į Londoną
gavau geresnę vietą lėktuve. Neturiu supratimo, kiek degtinės jau buvau
išgėrusi — Džošas stebuklingu būdu priversdavo materializuotis pilną stiklą,
man nė neištuštinus turimo, — bet kažkokia tolima savo esybės dalimi
sumečiau pradėjusi dudenti keistai melodingu balsu, kuris švytavo aukštyn
žemyn ir ne visada tiksliai išsakydavo mano mintis.
— Juk tai šaunu, ar ne? — tarė Džošas, kai persakiau tėtės postringavimus
apie laimę.
Įvykį apsakiau taip, kad jis labiau nei derėjo priminė epizodą iš filmo,
rodomo per moterims skirtą kabelinį kanalą. Naujausioje mano versijoje tėtė
virto teismo salėje baigiamąją kalbą sakančiu Atikumi Finču iš „Nežudyk
strazdo giesmininko“.
— Tiesiog nuostabu. Jis tenori, kad ji būtų laiminga. Kai mano pusbrolis
Timas prisipažino tėvui esąs gėjus, tas su juo nesiteikė bendrauti apie
metus.
— Jos tokios patenkintos, — kalbėdama ištiesiau rankas skersai stalo,
vėsiais jo paviršiaus lopinėliais gaivindama savo odą, stengdamasi nekreipti
dėmesio, kad jis lipnus. — Vaizdas tikrai žavingas, — vėl nurijau gurkšnį. —
Matai porelę kartu ir džiaugiesi, nes Trina milijoną metų su niekuo nepalaikė
artimų santykių, bet, jei atvirai... būtų smagu, jeigu jos viena kitos
draugijoje švytėtų mažumėlę silpniau. Ir nuolat nesimainytų palaimingais
žvilgsniais. Nesidalytų slapukiškomis šypsenomis, kurias sukelia asmeniniai
juokeliai. Arba atsiminimai apie velniškai puikų pasimylėjimą. Beje, Trina
galėtų man nebesiųsti jųdviejų nuotraukų. Ir liautis rašiusi žinutes apie
kiekvieną nepaprastą Edvos pasakytą arba padarytą dalyką. Toks jausmas,
kad ji sako ir daro vien nepaprastus dalykus.
— Susimildama, jos neseniai įsimylėjusios. Taip elgiasi visi.
— Tik ne aš. Pats taip elgeisi? Ne, rimtai, gyvenime niekam nesu siuntusi
fotografijos, kurioje bučiuoju vyrą. Jeigu Trina praeityje būtų gavusi
nuotrauką, kurioje aš prisiglaudusi prie vaikino, sesuo į jį būtų reagavusi
kaip į vaizdą su pimpalu. Nepamiršk, mes kalbame apie žmogų, kuris
šlykštėdavosi bet kokiu emocijų demonstravimu.
— Vadinasi, ji pirmą kartą pamilo. Ir kitąkart apsidžiaugs, kai nusiusi jai
nuotrauką, kurioje tu, pasibjaurėtinai laiminga moteris, su mylimuoju, —
sprendžiant iš veido išraiškos, Džošas šaipėsi iš manęs. — Nors vargu ar ją
pakiliai nuteiks kadras su pimpalu.
— Laikai mane siaubinga, tiesa?
— Ne, nemanau, kad esi siaubinga. Bet atrodai gan... įkaušusi.
Sudejavau.
— Žinau. Aš siaubinga. Neprašau jų liūdėti, tik gal truputį jautriau žiūrėti į
kitas... kurios šiuo metu... — pristigau žodžių.
Džošas atsilošė įbedęs akis į mane.
— Su buvusiu mylimuoju, — šiek tiek liedama garsus pasakiau. — Dabar
jau buvusiu mylimuoju.
Jis pakėlė antakius.
— Oho. Nieko sau pora savaičių.
— Vaje, — kakta prigludau prie stalo. — Tu nė neįsivaizduoji, ką
išgyvenau.
Tarp mūsų nusėdo švelni tyla. Kurį laiką svarsčiau, galbūt man pasnausti
bare. Aplinka buvo tokia maloni. Bokso gerbėjų gausmas trumpam prislopo.
Mano kakta buvo tik vos vos drėgna. Ant savo plaštakos staiga pajutau jo
pirštus.
— Luisa, metas vesti tave laukan.
Pakeliui link durų atsisveikinau su visais mielais klientais, pasistengiau
suploti delnais su kuo didesniu jų skaičiumi (kai kurie nepataikė tėkštelėti
man į ranką — idiotai). Nežinau kodėl, bet Džošas kaip užsuktas
griausmingai atsiprašinėjo. Matyt, todėl, kad eidami vis trankėmės į žmones.
Prie durų jis pabandė apvilkti mane paltu, o aš pratrukau krizenti, nes
nepajėgiau įkišti rankų į rankoves, ir galiausiai Džošas aprengė mane
atvirkščiai, tartum supančiodamas tramdomaisiais marškiniais.
— Pasiduodu, — nebeištvėręs tarė. — Vilkėk jį kaip nori.
Kažkas suriko:
— Ei, prigriebkite vandens, ponia.
— Aš esu ponia! — griausmingai paskelbiau. — Anglė dama! Luisa Klark
Pirmoji, ar ne, Džošua?
Atsisukau į baro lankytojus ir aukštai iškėliau kumštį. Nugara rėmiausi į
nuotraukomis nukabinėtą sieną ir jaučiau, kaip keletas jų barškėdamos
krenta ant manęs.
— Mes jau dingstame.
Atsigręžęs į barmeną Džošas kilstelėjo rankas. Vėl pasigirdo šūksniai. Jis
be paliovos visų atsiprašinėjo. Pareiškiau, kad prašyti atleidimo nederėtų —
šito mane išmokė Vilas. Reikia pasitikėti savimi.
Staiga išnirome į šaltą, gaivų orą. Bemat už kažko užkliuvau ir suklupau
ant ledinio šaligatvio, keliais rėždamasi į kietą betoną. Nusikeikiau.
 — O, varge, — Džošas tvirtai apkabino mane per liemenį ir pastatė ant
kojų. — Tau praverstų kava.
Nuo jo dvelkė nuostabus aromatas, Vilui būdingas aromatas, vienas iš
tokių, kurie vilnija prašmatnioje vyrų parduotuvėje. Mums linguojant
šaligatviu, prispaudžiau nosį jam prie sprando ir į šnerves įtraukiau oro.
— Tu fantastiškai kvepi.
— Labai ačiū.
— Kvepi prabanga.
— Malonu žinoti.
— Gali būti, kad tave lyžtelėsiu.
— Prašom, jei tik dėl to pasijusi geriau.
Palaižiau jį. Losjono skonis neprilygo kvapui, bet liežuviu paliesti kitą
žmogų buvo savotiškai miela.
— Ei, aš tikrai jaučiuosi geriau, — kiek nustebusi pratariau. — Garbės
žodis!
— Geeee-rai. Štai tinkamiausia vieta kviestis taksi.
Džošas atsigręžė ir nuleido rankas man ant pečių. Aplinkui driekėsi
akinanti, svaiginanti Taimso aikštė, kurioje iš aukštybių neįtikėtinai ryškiai
plieskė milžiniški neoniniai vaizdai. Aš lėtai sukinėjausi žiopsodama į šviesas,
įsitikinusi, kad tuojau parkrisiu. Vis sukausi ant kulno, kol tviskančių objektų
kontūrai išskydo. Staiga susverdėjau, bet Džošas čiupo mane ir neleido
pargriūti.
— Tau reikia gerai išsimiegoti, tad, jei nori, sėsk į taksi ir keliauk namo.
Arba galime eiti pas mane, kur atsigersi kavos. Spręsti tau.
Buvo po pirmos nakties, bet dėl supančio žmonių šurmulio mano palydovui
teko šūkauti, kad girdėčiau, ką jis sako. Džošas, ant marškinių užsimetęs
striukę, atrodė toks patrauklus. Švarus ir tvarkingas. Idealus. Ak, kaip jis
krito man į širdį. Mirktelėjau Džošui pasisukusi jo glėbyje. Tik gaila, kad jis
niekaip nenustojo siūbuoti.
— Labai malonu, — tarė.
— Pasakiau tai balsu?
— Aha.
— Atleisk. Bet tu išties nepaprastai gražus. Amerikietiškai gražus. Lyg kino
žvaigždė. Žinai ką?
— Ką?
— Man derėtų prisėsti. Per daug apsvaigo galva.
Pusiaukelėje iki žemės pajutau, kaip jis vėl mane sugauna.
— Mes ir vėl griūvame.
— Aš norėčiau atskleisti tą dalyką. Bet negaliu apie jį kalbėti.
— Tuomet nekalbėk.
— Tu mane suprastum. Neabejotinai. Beje... labai primeni žmogų, kurį
mylėjau. Be galo mylėjau. Ar jau sakiau, kad esi neįtikėtinai panašus į jį?
— Hm... smagu girdėti.
— Aha, tikrai smagu. Jis buvo nepaprastai gražus. Kaip tu. Lyg kino
žvaigždė... Ar tai jau minėjau? Jis mirė. Ar pasakojau, kad jis mirė?
 — Užjaučiu dėl netekties. Bet tau laikas judėti.
Kai mudu nuėjome du kvartalus, Džošas sustabdė taksi ir ne be vargo
įsodino mane į automobilį. Nuvirtusi ant užpakalinės sėdynės, laikydamasi
jam už rankovės, turėjau sutelkti visas jėgas, kad atsitiesčiau. Jis perpus
sulindo vidun.
— Kur vyksite, ponia? — į mane kreipėsi vairuotojas.
Pažvelgiau į Džošą.
— Liksi su manimi?
— Be abejo. Kur keliausime?
Mačiau, kaip vairuotojas budriai žvilgčioja į mane per galinio vaizdo
veidrodėlį. Jo sėdynės atloše griaudėjo televizoriaus ekranas, kažkokioje
studijoje ovacijas kėlė laidos žiūrovai. Lauke visos mašinos sutartinai pradėjo
signalizuoti. Šviesos ėmė spindėti per ryškiai. Niujorkas staiga tapo per
garsus, turintis visko per daug.
— Nežinau. Pas tave, — atsakiau. — Į savo namus grįžti negaliu. Kol kas
ne, — atsigręžiau į Džošą, staiga apimta nota pravirkti. — Ar žinai, kad tuo
pat metu priklausau dviem vietoms?
Džošas pasuko galvą į mane. Jo veidas skleidė gerumą.
— Luisa Klark, nė kiek dėl to nesistebiu.
Nuleidau galvą jam ant peties ir pajutau, kaip Džošo ranka švelniai
apsiveja mano kūną.

Miegą išblaškė telefono zyzimas — šaižus ir primygtinis. Galų gale aparatas

palaimingai nutilo, ir aš išgirdau vyro murmesį. Iš kažkur dvelkė malonus,
aitrus kavos kvapas. Muistydamasi pabandžiau atsiplėšti nuo pagalvės. Bet
smilkinius taip stipriai ir negailestingai pervėrė, kad gyvuliškai paleidau
gerklę, lyg koks šuo, kuriam durys prispaudė uodegą. Užsimerkiau, giliai
įkvėpiau ir vėl praskyriau blakstienas.
Čia ne mano lova.
Tebetįsojau ne savo lovoje, net ir atsimerkusi trečią kartą.
Nepaneigiamas faktas privertė mane vėl pakelti galvą, bet šįsyk
susikaupiau ir akimis permečiau kambarį, nekreipdama dėmesio į pulsuojantį
skausmą. Nee, čia tikrai ne mano lova. Ir ne mano miegamasis. Jei tiksliau,
šito kambario gyvenime nesu mačiusi. Pažiūrėjau į drabužius — vyriškus
drabužius, — tvarkingai pakabintus ant kėdės atlošo, į kampe stovintį
televizorių, spintą, rašomąjį stalą, ir staiga supratau, kad balsas artinasi.
Durys prasivėrė, ir per slenkstį žengė Džošas, apsirengęs kostiumu, vienoje
rankoje laikantis puodelį, kita spaudžiantis mobilųjį prie ausies. Jis akimis
sugavo mano žvilgsnį, kilstelėjo antakį ir su kažkuo šnekėdamas pastatė
puodelį ant naktinio staliuko.
— Aha, dėl metro kilo bėdų. Sėsiu į taksi ir būsiu vietoje po dvidešimties...
žinoma. Jokių problemų... ne, ji jau užsiėmė tuo reikalu.
Atsisėdau ir suvokiau vilkinti vyriškus marškinėlius. Tik po kelių minučių
įsisąmoninau, ką tai galėtų reikšti, ir mane užliejo raudonis, į veidą atplūdęs
maždaug nuo krūtinės.
 — Ne, viską aptarėme dar vakar. Dokumentus jis parengė.
Džošas nusisuko ir aš ėmiau rangytis link lovos kojūgalio, kol iki kaklo
įsibrukau po apklotu. Mūvėjau apatines kelnaites. Vis šis tas.
— Taip. Mūsų laukia sėkmė. Aha, būtų neblogai drauge papietauti, — jis
baigė pokalbį ir paslėpė telefoną kišenėje. — Labas rytas! Kaip tik ruošiausi
tau patiekti ibuprofeno garnyrą. Atnešti porą tablečių? Deja, man laikas
važiuoti.
— Važiuoti?
Burnoje jutau gaižų skonį, ji buvo perdžiūvusi, tartum apibarstyta
milteliais. Keletą kartų prasižiojau ir užsičiaupiau — pastebėjau, kad lūpos
tyliai, bet atgrasiai čepsi.
— Į darbą. Šiandien penktadienis?
— O, Dieve. Kiek valandų?
— Be penkiolikos septinta. Man metas. jau vėluoju. Išeisi pati, gerai? — jis
ėmė naršyti stalčių, galiausiai rado tablečių juostelę ir padėjo šią greta
manęs. — Prašau. Jos turėtų tau pagelbėti.
Nusibraukiau plaukus nuo veido. Jie buvo drėgni nuo prakaito ir stebėtinai
susitaršę.
— Kas... kas įvyko?
— Pakalbėsime vėliau. Gerk kavą.
Nuolankiai nugėriau gurkšnį. Ji pasirodė besanti stipri ir tonizuojanti.
Įtariau, kad man prireiks dar šešių puodukų.
— Kodėl vilkiu tavo marškinėlius?
Jis išsišiepė.
— Dėl šokio.
— Šokio? — man sutraukė skrandį.
Džošas pasilenkė ir lūpomis prigludo man prie skruosto. Kvepėjo muilu,
švara, citrusiniais vaisiais, įvairiais sveikatai naudingais dalykais. Žinojau,
kad pati atsiduodu sudvisusiu prakaitu, alkoholiu ir gėda.
— Vakaras buvo smagus. Ei, tik išeidama stipriai pastumk duris, nes jos
kai kada neužsitrenkia. Įdienojus tau paskambinsiu.
Jis atidavė pagarbą nuo tarpdurio, apsisuko, suplekšeno kišenes lyg
tikrindamas, ar viską pasiėmė, ir pranyko kitapus slenksčio.
— Ei, minutėlę... kur aš? — netrukus surikau, bet Džošas jau buvo dingęs.

Paaiškėjo, kad esu Soho kvartale. Per vieną didelę, tūžmingą eismo spūstį
nuo namų. Iš Šaltinio gatvės metro traukiniu patraukiau 59-osios gatvės
link, stengdamasi prakaitu nevilgyti suglamžytos palaidinukės, dėkinga bent
už tiek, kad nedėvėjau sau įprastų žvilgančių vakarinių apdarų. Šįryt
pirmąkart suvokiau tikrąją „nevalos“ sąvokos reikšmę. Iš ano vakaro beveik
nieko neprisiminiau. Galvą tik protarpiais nusvilindavo įvykių nuotrupos.
Antai sėdžiu vidury Taimso aikštės.
Liežuviu braukiu Džošui per kaklą. Aš tikrai laižiau jam kaklą.
Ir ką jis ten sakė apie šokius?
Jeigu vagone nebūčiau nusistvėrusi stulpo — laikiausi jo, lyg nuo to
priklausytų, ar išgyvensiu, — veidu būčiau įsikniaubusi į delnus. Bet aš viso
labo stovėjau užsimerkusi, svirduliavau, traukiniui dundant tarp stotelių,
tarpais kiek pasislinkdavau, kad nesusidurčiau su kuprinėmis arba niurzgiais
keleiviais, kurie nuo aplinkos mėgino atsiriboti ausinėmis, ir tramdžiau
pykinimą.
Tiesiog prastumk šiandieną, mąsčiau. Jei gyvenimas mane ko ir išmokė, tai
to, kad atsakymų ilgai laukti nereikia.

Atverdama savo miegamojo duris netoliese pamačiau poną Gopniką, po

septintos rytojau neįprastai tebedėvintį treningą. Jis pakėlė ranką, tarsi jau
kurį laiką būtų manęs tykojęs.
— O, Luisa.
— Atleiskite, aš...
— Noriu su tavimi pašnekėti. Eikš į mano kabinetą. Dabar. Nieko keista,
kad norite, pamaniau. Nieko keista. Jis apsisuko ir nužingsniavo koridoriumi.
Širdgėlos kupinu žvilgsniu apmečiau kambarį, kur buvo švarūs drabužiai,
dezodorantas ir dantų pasta. Ilgesingai pagalvojau apie antrą kavos puodelį.
Tačiau ponas Gopnikas buvo iš tų žmonių, kuriems nepatiko laukti.
Dirstelėjau į telefoną ir nutursenau jam pavymui.

Kai įžengiau į kabinetą, jis jau sėdėjo.

— Atleiskite, kad dešimt minučių pavėlavau, šiaip jau nesivėlinu. Bet
privalėjau...
Už stalo įsitaisiusio pono Gopniko veidas atrodė neįskaitomas. Agnesė,
vilkinti sportiniu kostiumu, buvo užėmusi fotelį šalia žurnalinio staliuko.
Niekas man nepasiūlė prisėsti. Kambaryje tvyranti atmosfera kažkodėl
paskatino mane nemaloniai prasiblaivyti.
— Ar... ar viskas gerai?
— Tu ir atsakyk. Ryte man skambino asmeninis finansų administratorius.
— Kas toks?
— Žmogus, prižiūrintis mano banko operacijas. Kaip paaiškinsi šitai? —
tarė jis ir manęs link pastūmė popieriaus lapą. Banko ataskaitą, kurioje
„Visos sumos“ skiltys buvo užjuodintos. Man vis dar tavaravo akyse, vis
dėlto kai ką įžiūrėti pavyko — virtinę skaičių, paženklintų „grynųjų išėmimu“,
po penkis šimtus dolerių per dieną.
Būtent tada pastebėjau Agnesės išraišką. Ji neatplėšė žvilgsnio nuo savo
rankų, buvo taip kietai sučiaupusi lūpas, kad tos virto plonyte linija. Vienu
momentu pažvairavo į mane ir vėl nusigręžė. Stovėdama jutau, kaip nugara
teka prakaitas.
— Jis man papasakojo kai ką įdomaus. Prieš Kalėdas iš mūsų bendros
sąskaitos, regis, buvo paimta nemaža pinigų suma. Kas dieną iš gretimo
bankomato nedidelėmis sumomis — galbūt kad niekam nesukeltų įtarimo.
Administratorius atkreipė į tai dėmesį, nes jo biure įdiegta sukčiavimui kelią
užkertanti programa, kuri fiksuoja bet kokią keistą veiklą su mūsų banko
kortelėmis, ir ši veikla buvo pažymėta kaip neįprasta. Aplinkybės, be abejo,
kėlė susirūpinimą, todėl kreipiausi į Agnesę, ir žmona atsakė, kad ji čia
niekuo dėta. Paprašiau Ašoko duoti stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, paskui
mano apsauginiai peržiūrėjo laiko atkarpas, per kurias buvo paimti pinigai, ir
esmė ta, Luisa, — jis pažiūrėjo tiesiai į mane, — kad tikrinamais momentais
tu vienintelė kursuodavai iš pastato ir atgal.
Išsproginau akis.
— Aš galėjau paprašyti, kad bankai man perduotų bankomatuose
įmontuotų vaizdo kamerų duomenis, bet nusprendžiau jų nevarginti. Tik
noriu žinoti, ar sugebėsi paaiškinti, kas vyksta. Ir kodėl iš mūsų bendrų
sąskaitų dingo beveik dešimt tūkstančių dolerių.
Atsisukau į Agnesę, bet ši tebesėdėjo nusisukusi.
Palyginti su ankstyvu rytu, kai pabudau, mano burna dar labiau perdžiūvo.
— Hm... prieš Kalėdas reikėjo apsipirkti. Agnesės prašymu.
— Juk turi kredito kortelę. Pagal ją matyti, kokiose parduotuvėse lankeisi,
be to, tu susirenki visus pirkinių čekius. Kiek suprantu iš Maiklo kalbų, iki šiol
taip ir darei. Bet grynuosius... grynuosius atsekti sunkiau. Ar gali pateikti
parduotuvių čekius?
— Ne.
— Ar gali pasakyti, ką pirkai?
— Aš... Ne.
— Kas gi atsitiko pinigams, Luisa?
Neįstengiau pratarti nė žodžio. Nurijau seiles. Pagaliau pasakiau:
— Nežinau.
— Nežinai?
— Aš... aš nieko nevogiau, — kalbėdama jaučiau, kaip rausta mano
skruostai.
— Vadinasi, Agnesė meluoja?
— Ne.
— Luisa... Agnesė žino, kad iš manęs gautų, ko tik įsigeistų. Jei atvirai, per
dieną ji galėtų išleisti dešimt kartų daugiau. Mano žmonai nebuvo jokios
priežasties sėlinti prie artimiausio bankomato ir vogčiomis išsiimti grynųjų.
Todėl klausiu dar kartą: kur pinigai, Luisa?
Mane ėmė mušti karštis, apėmė panika. Staiga Agnesė sužiuro tiesiai į
mane. Jos veide atsispindėjo nebylus maldavimas.
— Luisa?
— Gali būti, kad... kad juos paėmiau aš.
— Gali būti?
— Kai ką pirkau. Bet ne sau. Jei norite, patikrinkite mano kambarį. Ir
banko sąskaitą.
— Išleidai dešimt tūkstančių dolerių „kai ką pirkdama“? Ką tiksliai?
— Tiesiog... įvairius mažmožius.
Jis trumpam nukorę galvą ir, iš pažiūros, prisivertė susitvardyti.
— Įvairius mažmožius, — lėtai pakartojo. — Luisa, ar suvoki, kad tavo
gyvenimas šiuose namuose remiasi pasitikėjimu?
— Taip, pone Gopnikai. Tai vertinu labai rimtai.
 — Esi atsidūrusi šeimoje. Turi mūsų raktus ir kredito korteles, žinai
dienotvarkes. Už atliekamą tarnybą gauni atlygį — tavo pareigos susijusios
su atsakomybe, ir mes viliamės, kad ją pateisinsi.
— Pone Gopnikai, man patinka darbas. Aš nieku gyvu...
Desperatiškai žvilgtelėjau į Agnesę, bet toji tebespoksojo į grindis. Viena
ranka gniaužė kitą, ir nagai buvo giliai įsikirtę į nykščio pagalvėlę.
— Tu tikrai negali paaiškinti, kas nutiko pinigams?
— Aš... jų nevogiau.
Vieną užsitęsusią akimirką ponas Gopnikas spiginosi į mane tarytum kažko
laukdamas. Kai sumojo, kad nieko nebepridursiu, jo veido išraiška tapo
griežta.
— Kaip apmaudu, Luisa. Agnesė, kiek žinau, tau jaučia simpatiją ir mano,
kad jai labai padedi. Bet žmogaus, kuriuo nepasikliauju, prie savo šeimos
neprileisiu.
— Leonardai... — prabilo Agnesė, tačiau vyras pakėlė ranką.
— Ne, mieloji. Su tokiais dalykais jau esu susidūręs praeityje. Atleisk,
Luisa, bet tavo darbo sutartis nedelsiant nutraukiama.
— Kką?
— Per valandą susidėk daiktus ir išsikraustyk. Perduok Maiklui savo naują
adresą, ir jis, susisiekęs su tavimi, aptars klausimus dėl algos likučio, kurį
esame tau skolingi. Pasinaudodamas proga noriu priminti apie slaptumo
sąlygą, įtrauktą į tavo darbo sutartį. Dabartinio pokalbio detalės nepasklis už
kambario ribų. Manau, supranti, kad mūsų veiksmus lemia būtinybė
apsaugoti ne vien save, bet ir tave.
Agnesės skruostai išbalo.
— Ne, Leonardai. Tu negali taip elgtis.
— Į šią temą nebesigilinsiu. Man laikas važiuoti į darbą. Luisa, tavo
valanda ką tik prasidėjo.
Jis atsistojo. Akivaizdžiai laukė, kol išeisiu iš kabineto.
Nėriau iš kambario apsvaigusi. Prie slenksčio lūkuriavo Maiklas, ir aš tik po
kelių sekundžių supratau, kad jis, užuot ketinęs pasidomėti, ar gerai
jaučiuosi, ruošiasi palydėti mane iki miegamojo. Nuo šiol Gopnikų
apartamentuose niekas manimi nebepasikliovė.
Slinkdama koridoriumi miglotai pastebėjau, kaip pro virtuvės duris išnyra
apstulbęs Ilarijos veidas, puse ausies girdėjau kitame buto gale vykstantį
audringą pokalbį. Neitano niekur nemačiau. Maiklui stovint tarpduryje,
palovyje sugraibiau lagaminą ir puoliau chaotiškai, netvarkingai krautis
mantą: traukiau stalčius, kaip įmanoma skubiau verčiau iš jų savo daiktus,
tarsi lenktyniaučiau su laiku. Man spengė smegenyse — sukrėtimą ir
pasipiktinimą atmiešė poreikis nieko nepamiršti. Ar skalbykloje esu palikusi
savo drabužių? Kur mano sportbačiai? Darbuotis baigiau po dvidešimties
minučių. Mano daiktai tilpo lagamine, kelioniniame krepšyje ir didžiuliame
languotame parduotuvės maiše.
— Duokš man, — Maiklas ištiesė ranką link ratuoto lagamino matydamas,
kaip vargstu, bandydama visą mantą ištempti iš miegamojo. Užtrukau
akimirką, kol įsisąmoninau, kad jis ne tiek rodo gerą širdį, kiek siekia
greičiau atlikti darbą. — „iPad“? Darbo telefonas? Kredito kortelė, — tarė.
Grąžinau viską, ko Maiklas reikalavo, atidaviau ir durų raktus, kuriuos jis
įsikišo į kišenę.
Eidama koridoriumi vis dar negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Išvydau
Ilariją, stovinčią virtuvės tarpduryje, užsirišusią prikyštę, sugniaužusią
putlias rankas. Pašnairavau į ūkvedę įsitikinusi, kad mane palydės ispaniški
keiksmai arba nuožmus žvilgsnis, kuriuo jos amžiaus moterys nutvilko
vagystėmis įtariamus žmones. Bet ji, pajudėjusi į priekį, nebyliai palietė
mano plaštaką. Maiklas nusigręžė ir apsimetė nieko nematęs. Netrukus
mudu nusigavome iki buto durų.
Jis atidavė lagaminą.
— Sudie, Luisa, — atsisveikino nutaisęs neįskaitomą veido išraišką. —
Sėkmės.
Žengiau per slenkstį. Ir man už nugaros užsitrenkė masyvios
raudonmedžio durys.

Dvi valandas praleidau užkandinėje. Tebebuvau ištikta šoko. Neįstengiau

verkti. Nepajėgiau niršti. Jaučiausi lyg paralyžiuota. Iš pradžių vyliausi, kad
Agnesė sutvarkys šį reikalą. Ras būdą įtikinti vyrą, kad tas klysta. Juk
mes — draugės. Žvelgiant iš šalies, atrodžiau keistokai, bet aš lūkuriavau,
kol greta išdygs Maiklas, ir buvau pasirengusi lagaminą su krepšiais tempti
atgal į Leiverio pastatą. Vis žvilgčiojau į mobilųjį, laukiau žinutės,
skelbiančias: Luisa, įvyko siaubingas nesusipratimas. Bet jos taip ir negavau.
Sumetusi, kad niekas manęs neateis, pagalvojau, gal derėtų skristi atgal į
Jungtinę Karalystę? Deja, grįžusi sujaukčiau Trinos gyvenimą — dabar Tomui
mažiausiai reikėtų, kad išgrūsčiau juodu iš buto. Važiuoti pas mamą ir tėtę
negalėjau, bet ne vien dėl sielą draskančios minties, kad tektų kraustytis
atgal į Stortfoldą. Ne, aš, ko gero, mirčiau, jeigu namo turėčiau
parsikraustyti kaip dukart nevykėlė — pirmą sykį taip nutiko, kai girta
vaikščiodama ant daugiabučio stogo nuo jo nuslydau ir susilaužiau kaulus,
antrą kartą panašiai įvyktų, praradus mėgstamą darbą.
Negalėjau apsistoti ir pas Semą.
Drebančiais pirštais laikydama kavos puodelį mąsčiau, kaip efektyviai
išspyriau save iš dabartinio gyvenimo. Paklausiau savęs, gal vertėtų
skambtelėti Džošui, bet nusprendžiau, kad prašytis į jo butą nedera, nes nė
negalėčiau užtikrinti, kad mudu buvome pirmame pasimatyme.
O ką darysiu, jeigu nerasiu pastogės? Aš likau be darbo ir nenutuokiau, ar
ponas Gopnikas atšauks mano leidimą dirbti Jungtinėse Valstijose. Visai
įmanoma, kad leidimas galiojo, kol dirbau jam.
Labiausiai mane slėgė pono Gopniko žvilgsnis, visiško nusivylimo ir tam
tikros paniekos mina, perkreipusi jo veidą, kai nepateikiau jokio tinkamo
atsakymo. Tylus darbdavio pritarimas buvo tapęs vienu mažų gyvenimo
malonumų — mintis, kad, tokį statusą užimančio asmens nuomone, aš
puikiai susidoroju su pareigomis, suteikė pasitikėjimo, vertė jaustis gabia,
profesionalia — taip nesijaučiau nuo tų laikų, kai prižiūrėjau Vilą. Labiau už
viską troškau paaiškinti ponui Gopnikui, kodėl taip elgiausi, vėl įgyti jo
prielankumą, bet kaip man atskleisti tiesą? Prisiminiau Agnesės veidą,
išplėstas ir maldingas jos akis. Ji juk man paskambins, ar ne? Kodėl iki šiol
nepaskambino?
— Pripildyti puodelį, brangute? — atsigręžiau į kavos indą laikančią
pusamžę padavėją oranžinio atspalvio plaukais. Ji nužvelgė mano daiktus,
sakytum panašią įvykių eigą būtų regėjusi milijoną kartų. — Ką tik atvykai į
miestą?
— Ne visai, — pamėginau nusišypsoti, bet mano lūpos tik keistai
persikreipė.
Moteris šliūkštelėjo kavos į puoduką ir pasilenkusi prabilo tylesniu balsu:
— Mano pusseserė Bensonherste įsteigusi svečių namus, jei neturi kur
apsistoti. Prie kasos pilna vizitinių kortelių. Pastogė gal ir ne pati gražiausia,
bet pigi ir švari. Siūlau skambinti tuojau pat, supranti, ką sakau? Tokios
vietos greitai prisipildo svečių.
Padavėja trumpam nuleido ranką man ant peties ir žengė prie kito kliento.
Reaguodama į paprastą geraširdišką poelgį, vos nepraradau savitvardos.
Mane pirmą kartą gniuždė suvokimas, kad likau viena didmiestyje, kuriame,
be kita ko, buvau nepageidaujama. Dabar, kai abiejuose žemynuose nuo
mano tiltų kilo tirštų juodų dūmų kamuoliai, neįstengiau sumąstyti, ko
griebtis. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip aiškinčiausi tėvams, bet, jei tektų
kalbėtis su jais, aš vėl kakta įsiremčiau į milžinišką Agnesės paslapties sieną.
Ar gebėčiau pasipasakoti bent vienam žmogui, neleisdama tiesai išnirti į
paviršių? Gimdytojai taip įnirštų dėl neteisingo elgesio su manimi, kad tėtė
veikiausiai susisiektų su ponu Gopniku ir išdėtų teisybę apie apgavikę jo
žmoną. O jei Agnesė viską neigtų? Atsiminiau Neitano žodžius — galų gale
mes tesame samdiniai, o ne draugai. Kas, jeigu ji melavo ir patikino vyrą,
kad tai aš nugvelbiau pinigus? Ar tada padėtis dar nepablogėtų?
Aš pirmą kartą apgailestavau persikėlusi į Niujorką. Nūnai tebevilkėjau
prakaitu atsiduodančius, suglamžytus vakarykščius drabužius, dėl ko
pasijutau dar prasčiau. įsmeigusi akis į savo kavos puodelį, tyliai
sušniurkščiau ir servetėle nusišluosčiau nosį. Manhatane, kaip įprastai, virė
gyvenimas — plūstantis sraunia tėkme, nieko nepaisantis, ignoruojantis
atliekas, kurios kaupiasi nutekamuosiuose grioviuose. Vilai, kaip man elgtis,
pagalvojau jausdama gerklėje užstringantį gumulą.
Lyg sureagavęs į signalą, dzingtelėjo telefonas. Rašė Neitanas.
Kokia velniava čia dedasi? Klark, paskambink man.
Nevalingai nusišypsojau.

Neitanas pareiškė neišleisiąs manęs į jokius suknistus svečių namus,

veikiančius kažkokiame suknistame rajone, kur pilna suknistų prievartautojų,
narkotikų prekeivių ir dar bala žino ko. Liepė man palaukti iki pusės
aštuntos, kai suknisti Gopnikai išvažiuos į suknistą vakarienę, ir pasitikti jį
prie užpakalinio įėjimo. O tada, velniai rautų, nuspręsime, ką daryti toliau.
Kaip trims žinutėms, keiksmų nestigo.
Keista, bet man atvykus į vietą Neitanas nesiliovė širdęs.
— Nesuprantu. Atrodo, lyg jie būtų pavarę tave be jokios priežasties ir
ištrynę iš atminties. Laiko liežuvius už dantų kaip prakeikti mafiozai, davę
tylos įžadus. Maiklas viso labo teikėsi pasakyti, atseit problemų kilo dėl
nesąžiningumo. Aš jam atrėžiau, kad per visą gyvenimą nesu sutikęs už tave
sąžiningesnio žmogaus, ir jiems visiems reikėtų pasitikrinti galvas. Kas
nutiko?
Jis atsivedė mane į savo kambarį šalia tarnybinio koridoriaus ir mums
įkandin užvėrė duris. Regint Neitaną, man taip palengvėjo, kad vos
valdžiausi jo neapkabinusi. Visgi susivaldžiau. Nusprendžiau, kad per šias
dvidešimt keturias valandas glėbyje spaudžiau užtektinai vyrų.
— Dėl Dievo meilės. Jau tie žmonės. Alaus gersi?
— O taip.
Jis atidarė dvi skardines, vieną padavė man ir įsitaisė fotelyje. Aš prisėdau
ant lovos krašto ir nurijau gurkšnį.
— Na?..
Mano veidą iškreipė grimasa.
— Atleisk, bet negaliu nieko pasakoti.
Jo antakiai šovė viršun.
— Ir tu? Oi, bičiule. Tik nesakyk, kad...
— Žinoma, ne. Iš Gopnikų nevogčiau nė arbatžolių maišelio. Bet jeigu tau
atskleisčiau, kas išties įvyko, kiltų... katastrofa. Nukentėtų kiti, gyvenantys
apartamentuose. Padėtis, hm... painoka.
Jis susiraukė.
— Ką? Tu prisiėmei kažkieno kaltę?
— Tam tikra prasme.
Neitanas įrėmė alkūnes į kelius ir palingavo galva.
— Kaip neteisinga.
— Sutinku.
— Kas nors turėtų tave užstoti. Beje, jis ketino kreiptis į farus.
Man nukaro žandikauliai.
— Aha. Žmona Gopniką perkalbėjo, bet, anot Maiklo, jis taip smarkiai
įtūžo, kad tikrai ketino prašyti policijos pagalbos. Tai kažkaip susiję su
bankomatais, ar ne?
— Aš to nedariau.
— Žinau, Klark. Būtum nekokia nusikaltėlė. Tavo veidas, kaip joks kitas,
nemoka slėpti emocijų, — jis užsivertė skardinę. — Po velnių, aš dievinu
savo veiklą. Man patinka dirbti tokioms šeimoms. Patinka senis Gopnikas.
Bet visos nevengia retsykiais priminti, kaip lengva tavimi atsikratyti. Kad ir
kaip dažnai kartotų, neva esi bičiulis, aiškintų, koks tu nuostabus, kaip jos
nuo tavęs priklauso, ir taip toliau, ir panašiai, užtenka tapti nereikalingam
arba padaryti tai, kas juos suerzina, ir BUM! Tave išspiria pro duris.
Sąžiningumo neverta tikėtis.
Nuo tada, kai apsigyvenau Niujorke, ilgesnės Neitano prakalbos nebuvau
girdėjusi.
— Lu, negaliu šito pakęsti. Nors žinau labai mažai, man akivaizdu, kad
tave pakišo. Visiškai sumautas reikalas.
— Kaip minėjau, situacija paini.
— Paini? — jis įsižiūrėjo man į akis, vėl pakratė galvą ir išlenkė didelį
mauką alaus. — Bičiule, tu kur kas geresnis žmogus nei aš.

Nusprendėme užsisakyti išsineštinio maisto, bet, Neitanui velkantis striukę

ir ruošiantis eiti į kinų restoraną, pasigirdo beldimas į duris. Susižvalgėme
apimti siaubo, ir jis gestu paragino mane užsidaryti vonios kambaryje.
Nučiuožiau per slenkstį ir sau iš paskos tyliai uždariau duris. Įsispraudusi
tarp sukabintų rankšluosčių išgirdau pažįstamą balsą.
— Klark, viskas gerai, — netrukus paskelbė Neitanas. — Čia Ilarija.
Ūkvedė ryšėjo prijuostę ir rankose laikė uždengtą puodą.
— Čia tau. Nugirdau, kaip šnekatės, — Ilarija atkišo savo nešulį. — Viriau
specialiai tau. Vištienos troškinį, kaip tu mėgsti — su paprikų padažu.
— Šaunu, bičiule! — Neitanas delnu užplojo Ilarijai per nugarą. Moteris
susvyravo, atsitiesė ir pastatė puodą ant rašomojo stalo.
— Patiekalą gaminote man?
Ilarija pirštu ėmė baksnoti Neitanui į krūtinę.
— Aš žinau, kad ji nedarė to, kuo kaltinama. Žinau aibę dalykų. Aibę
dalykų, kurie vyksta šiuose namuose, — ūkvedė patekšeno sau per nosį ir
pridūrė: — O taip.
Trumpam atkėliau dangtį, ir į kambarį prasismelkė nuostabūs kvapai.
Staiga atsiminiau veik nieko nevalgiusi visą dieną.
— Dėkui, Ilarija. Nė nežinau, ką sakyti.
— Kur dabar eisi?
— Neturiu supratimo.
— Ei, į prakeiktus Bensonhersto svečių namus tikrai nevažiuosi, — įspėjo
Neitanas. — Liksi pas mane vieną ar dvi naktis, kol išspręsi savo problemas.
Ilarija, kitiems nieko nesakysite, ar ne?
Ji išpūtė akis tarsi negalėdama patikėti, kad Neitanas klausia tokių
kvailysčių.
— Ilarija visą popietę koneveikė tavo šeimininkę. Sakė, esą ji tave išdavė.
Ir vakarienei paruošė žuvies, nors žinojo, kad Gopnikai jos nepakenčia. Tiesą
sakant, bičiule, šiandien aš išmokau nemažai naujų keiksmų.
Ilarija kažką sumurmėjo panosėje, bet aš tesupratau žodį puta.

Neitanas buvo per stambus, kad galėtų snausti fotelyje, ir pernelyg

senamadiškas, kad tą vietą užleistų man, todėl sutarėme miegoti jo
dvigulėje lovoje, per vidurį čiužinio sudėlioję pagalves, idant naktį atsitiktinai
neprisiglaustume vienas prie kito. Sunku pasakyti, kuris iš mudviejų jautėsi
nesmagiau. Neitanas demonstratyviai nuginė mane į vonios kambarį,
įsitikino, kad užsirakinau, po to pats apsiprausęs sulaukė, kol pasislėpsiu po
antklode, ir tik tada žengė pro duris. Nors buvo apsirengęs marškinėliais ir
mūvėjo dryžuotas medvilnines pižamines kelnes, aš vis tiek nežinojau, kur
dėti akis.
— Keistoka, ar ne? — tarė jis lipdamas į lovą.
— E... taip.
Neaišku, kas dėl to kaltas — šokas, nuovargis ar siurrealios aplinkybės, —
bet aš pradėjau krizenti. Tačiau juokas veikiai užleido vietą ašaroms.
Netrukus pratrukau kūkčioti susirangiusi svetimoje lovoje, veidu įsikniaubusi
į delnus.
— Klausyk, bičiule, — mudu tįsojome vienoje lovoje, todėl Neitanas varžėsi
mane apkabinti. Jis palinko artyn ir ėmė plekšnoti man per petį. — Viskas
bus gerai.
— Kaip? Aš praradau darbą, pastogę virš galvos ir mylimą vyrą.
Rekomendacijų neturiu, nes ponas Gopnikas mane laiko vagile, ir aš nė
nenutuokiu, kuriai šaliai priklausau, — šniurkščiodama rankove nusišluosčiau
nosį. — Vėl susimoviau... nesuprantu, kam apskritai stengiuosi ko nors
pasiekti, jeigu mano bandymai kiekvieną kartą nueina perniek.
— Paprasčiausiai dabar tu esi nusiplūkusi. Viskas bus gerai. Garbės žodis.
— Kaip Vilo atveju?
— O... tada viskas buvo kitaip. Nagi...
Neitanas stambia ranka apglėbė mane, prisitraukė prie savo peties. Aš
verkiau, kol išliejau visas ašaras, o paskui, kaip jis ir sakė, išsekusi po
dienos — ir vakaro — įvykių, matyt, užmigau.

Atsibudau po aštuonių valandų ir suvokiau esanti viena. Po kelių minučių,

kai pagaliau atgaminau, kieno čia kambarys, mane užgriuvo prisiminimai
apie vakarykščius incidentus. Kurį laiką gulėjau po antklode susirietusi
embriono poza ir vangiai spėliojau, ar galėčiau čia likti metus kitus, kol mano
bėdos kaip nors išsispręs.

Pasitikrinau telefoną: radau du praleistus skambučius ir daugybę Džošo

pranešimų, rašytų vėlai vakare, iš pirmo žvilgsnio, siųstų tuntais.

Ei, Luisa, tikiuosi, jautiesi gerai. Prisimindamas tavo šokį, darbe vis
prapliupdavau juoktis! Nieko sau naktelė! Dž x

Kaip tu? Tik noriu įsitikinti, kad nusibeldei iki savo namų ir vėl neužsnūdai
Taimso aikštėje.;-) Dž x

Ką gi, jau po pusės vienuoliktos. Spėju, kad griuvai į lovą norėdama kaip
reikiant išsimiegoti. Viliuosi, kad tavęs neįžeidžiau. Aš tik juokavau.
Paskambink man. x

Anas vakaras su bokso dvikovomis ir žėrinčiomis Taimso aikštės šviesomis

tarytum liko kitame gyvenime. Nusiritau nuo lovos, išsimaudžiau duše,
apsirengiau, į vonios kambario kertę pernešiau savo mantą. Daiktams vietos
gal ir nedaug, bet nusprendžiau taip apsisaugoti nuo netikėtų grėsmių,
tarkim, jeigu į Neitano miegamąjį galvą atsitiktinai įkištų kuris nors iš
Gopnikų.
Parašiau jam žinutę klausdama, kada galėsiu išeiti iš buto, ir Neitanas
atsakė: DABAR. Abu sėdi kabinete. Smukau iš apartamentų, tarnybiniu liftu
nusileidau į pirmą aukštą ir susigūžusi nuskubėjau pro Ašoką. Nors
šveicorius bendravo su kurjeriu, pamačiau, kaip krypteli jo galva, ir nugirdau
šūksnį: „Ei! Luisa!“, bet aš jau buvau lauke.
Žvarbos sustingdytame, pilkame Manhatane išaušo viena iš tų niaurių
dienų, kai ore, rodos, kybo ledo kruopelės, kai šaltis prasismelkia iki kaulų, o
praeivių veiduose teįžiūri akis ir vieną kitą nosį. Aš pėdinau nulenkusi galvą,
kone ant akių užsimaukšlinusi kepurę, nė nežinodama, kur link traukiu. Galų
gale atsidūriau užkandinėje įtikėjusi, kad po pusryčių jausiuosi geriau.
Prisėdau gardelyje, pro langą žvelgiau į kažkur tikslingai einančius
miestelėnus, nenorom sukrimtau keksiuką — nes valgiaraštyje neradau jokio
pigesnio ir sotesnio varianto, — prisiversdama nekreipti dėmesio į tai, kad jis
sausas ir beskonis.
Be dvidešimties minučių dešimtą sulaukiau žinutės. Nuo Maiklo. Mano
krūtinėje ėmė spurdėti širdis.

Sveika, Luisa. Vietoj išeitinės kompensacijos iš pono Gopniko gausi algą už

visą mėnesį. Vėliau tavo sveikatos draudimas bus anuliuotas. Žalioji kortelė
tebegalios. Manau, supranti, kad, atsižvelgiantį darbo sutarties pažeidimus,
jis suteikė daugiau nuolaidų, nei reikėtų, bet tave užtarė Agnesė.
Linkėjimai, Maiklas

— Kokia ji miela, — sumurmėjau.

Dėkui už informaciją, parašiau. Jis nieko neatsakė.
Staiga telefonas vėl dzingtelėjo.

Žinai, Luisa, aš jau pradedu nerimauti, jog kažkaip tave nuliūdinau. O gal
pasiklydai eidama namo per Centrinį parką? Paskambink man. Dž. X
Su Džošu susitikau prie jo biuro, įrengto viename iš Midtauno dangoraižių,
tokių aukštų, kad, stovint ant šaligatvio ir žiūrint į viršų, kažkokia smulkutė
jūsų proto dalis sako, jog turėtumėte pargriūti neišlaikiusi pusiausvyros. Jis
atžygiavo, pilku minkštu šaliku apsivyniojęs kaklą. Kai nušokau nuo
betoninės sienelės, ant kurios sėdėdama lūkuriavau, Džošas priėjo ir
apkabino mane.
— Negaliu tuo patikėti. Eikš. Vaje, kokia tu sušalusi. Paieškokime tau šilto
maisto.
Mes prisėdome už dviejų kvartalų veikiančioje garų pilnoje, kakofoniškoje
takų užeigoje, kur nenutrūkstamu srautu plūdo kontorų darbuotojai, o
patarnautojai griausmingai skelbė užsakymus. Jam, kaip ir Neitanui,
papasakojau tik istorijos esmę.
— Neturiu, ko pridurti, galiu pasakyti tik tiek, kad nieko nevogiau. Svetimo
daikto nepriglausčiau. Gyvenime taip nesielgiau. Na, nebent kartą, kai buvau
aštuonerių. Mama iki šiol primena apie tą incidentą, kai jai prireikia
pavyzdžio, kaip vos nepasukau nusikalstamu keliu, —pamėginau nusišypsoti.
Džošas suraukė antakius.
— Ar tai reiškia, kad atsisveikinsi su Niujorku?
— Kol kas nelabai įsivaizduoju, ką darysiu toliau. Gopnikai tikrai neduos
man rekomendacijos, ir aš nežinau, kaip teks pragyventi. Pats supranti,
darbo neturiu, o Manhatano viešbučiai — ne mano kišenei...
Užkandinėje naršydama internetą patikrinau vietines nuomos kainas ir vos
neišspjoviau kavos. Sakykim, apsigyventi kambarėlyje, kuris atvykus pas
Gopnikus man sukėlė prieštaringus jausmus, įstengčiau tik tuo atveju, jeigu
kokioje nors kompanijoje užimčiau vadovaujamas pareigas. Nieko
nuostabaus, kad iš jo išsikraustyti nepanoro net tarakonai.
— Ar tau pagelbėčiau, jei pasiūlyčiau apsistoti mano bute?
Atplėšiau akis nuo savo tako.
— Tik laikinai. Mums juk nebūtina gyventi kaip porai. Svetainėje turiu sofą-
lovą. Jos tikriausiai nepameni.
Džošas vyptelėjo. Buvau visai pamiršusi, kad amerikiečiai linkę nuoširdžiai
kviestis žmones į namus. Priešingai nei anglai, kurie emigruotų, vos tik
priimtum jų kvietimą.
— Dėkui, bet tada padėtis dar labiau komplikuotųsi. Galimas daiktas,
reikės grįžti namo, bent jau trumpam. Kol rasiu kitą darbą.
Jis nudelbė žvilgsnį į lėkštę.
— Nesėkmės užklupo velniškai ne laiku, ar ne?
— Aha.
— Man knietėjo vėl pamatyti, kaip šoki.
Perkreipiau lūpas.
— O, Dieve. Tie šokiai. Aš... ar... noriu paklausti, kas vakar nutiko?
— Išties neatsimeni?
— Tik nuotrupas iš Taimso aikštės. Ir galbūt tą momentą, kai sėdomės į
taksi.
Džošas pakėlė antakius.
— Oho, Luisa Klark! Mielai tave paerzinčiau, bet nieko neįvyko. Mažų
mažiausiai nieko iš to, apie ką galvoji. Nebent iš tikrųjų susijaudini
laižydama mano kaklą.
— Bet aš pabudau ne su savo drabužiais.
— Nes užsispyrei šokti be jų. Kai tik įžengėme į mano daugiabutį,
paskelbei, kad praėjusias porą dienų norėtum išreikšti laisva šokio forma, ir,
kol iš vestibiulio pasiekėme butą, atsikratei visų apdarų.
— Išsirengiau?
— Ir labai žavingai. Nevengei... ekstravagantiškų gestų.
Mintyse netikėtai išvydau, kaip rangausi, iš už užuolaidos koketiškai iškišu
koją, sėdimąja priglundu prie vėsaus lango stiklo. Neišmaniau, juoktis man
ar verkti. Skruostus nusvilino raudonis. Veidu įsikniaubiau į delnus.
— Tiesą sakant, kai apgirsti, su tavim būna nepaprastai linksma.
 — O... kai patekome į tavo miegamąjį?
— Na, tuo metu jau buvai likusi vienais apatiniais. Ir traukei absurdišką
dainelę... apie molahonkį ar kažką panašaus? Vėliau sudribai ant grindų ir
kaipmat užmigai. Todėl aprengiau tave marškinėliais ir įkėliau į lovą. Pats
atsiguliau ant sofos.
— Atleisk. Ir ačiū.
— Nėra už ką, — Džošas nusišypsojo žybsėdamas akimis. — Dauguma
merginų, su kuriomis teko eiti į pasimatymus, nė perpus nėra tokios
smagios.
Nuleidau galvą virš puodelio.
— Žinai, pastarąsias kelias dienas nuolat balansavau ties juoko arba ašarų
riba, o dabar man šiek tiek norėtųsi ir prunkšti, ir verkti.
— Šiandien nakvosi pas Neitaną?
— Turbūt.
— Gerai*. Tik nepriimk skubotų sprendimų. Kol dar neįsigijai lėktuvo
bilietų, leisk man susisiekti su vienu kitu žmogumi. Pažiūrėsime, ar kas siūlo
kokį darbą.
— Tikrai manai, kad galėčiau jį rasti?
Džošas visada tryško savikliova. Tai vienas iš bruožų, kuriuo jis labiausiai
priminė Vilą.
— Darbų atsiranda nuolat. Aš tau paskambinsiu.
Tada jis mane pabučiavo, taip kasdieniškai, kad iš pradžių nė
nesusigaudžiau, kas atsitiko. Pasilenkė virš stalo ir pakštelėjo man į lūpas,
tarsi tai būtų daręs milijoną kartų — lyg taip užbaigti mūsų pietus būtų
įprastas reikalas. Paskui, man nespėjus suglumti, atgniaužė mano pirštus ir
šaliku apsimuturiavo kaklą.
— Na, metas bėgti. Popiet laukia du rimti susitikimai. Aukščiau nosį!
Džošo veide nušvito akinamai spindinti, tobula šypsena, ir jis išlėkė į biurą,
palikęs mane atvipusiu žandikauliu sėdėti ant plastikinės kėdės.

*
Neitanui nepasakojau, kas įvyko. Žinute paklausiau, ar man galima sugrįžti
namo, ir jis atsakė, kad Gopnikai ruošiasi išvykti septintą, tad man derėtų
pasirodyti ne anksčiau kaip penkiolika minučių po septintos. Aš paslankiojau
šaltyje, vėliau prisėdau užkandinėje, galiausiai nusigavau į butą, kur radau
Ilarijos man padėtą termosą su sriuba ir dvi minkštas bandeles, amerikiečių
vadinamas raguoliais. Tą vakarą Neitanas buvo išėjęs į pasimatymą, o ryte
dingo iš kambario, iki man atsibundant. Tik brūkštelėjo raštelį — vylėsi, kad
jaučiuosi gerai, ir pridūrė, esą galiu viešėti, kiek tik noriu. Tik aš, regis,
mažumėlę knarkiu.
Ne vieną mėnesį apgailestavau turinti per mažai laisvo laiko. Dabar, kai jo
netrūko, paaiškėjo, kad miestas ne toks jau draugiškas, jeigu tavo kišenių
nedrasko grynieji. Sulaukusi saugaus momento, dingdavau iš pastato ir
slampinėdavau gatvėmis, kol pastirdavo kojų pirštai, tada „Starbucks“
kavinėje nusipirkdavau arbatos, ją gurkšnodavau porą valandų ir
pasinaudodama nemokamu belaidžiu ryšiu ieškodavau darbo. Deja,
rekomendacijų neturinčiam žmogui nieko gero nesiūlydavo, nebent tau
nestigo patirties maisto pramonėje.
Šiuo metu lauke praleisdavau ne kelias minutes, kurias anksčiau
užtrukdavau nueiti iš šilto vestibiulio iki limuzino ir atgal, todėl pamažu
supausi į storesnius drabužių sluoksnius. Avėjau sunkius aulinius, vilkėjau
megztinį, džinsinį kombinezoną, po kuriuo užsitempdavau pėdkelnes ir
kojines. Vaizdas gal ir ne itin elegantiškas, bet nūnai pirmenybę teikiau
kitkam.
Per pietus traukdavau į pigiais mėsainiais prekiaujančias greitojo maisto
užeigas, kur žmonės nekreipdavo dėmesio į vienišą lankytoją, kelias
valandas knebinėjančią bandelę. Universalinių parduotuvių durys man,
nelaimei, užsidarė, nes aš nebedrįsau jose leisti pinigų, nors tenai galėdavau
naudotis švariais moterų tualetais ir belaidžiu interneto ryšiu. Porą sykių
užsukau į „Vintažinių drabužių centrą“, ir vietinės merginos pareiškė man
užuojautą, tačiau apsimainė budrokais žvilgsniais lyg įtardamos, kad
prašysiu paslaugos.
— Jei kada išgirsite apie siūlomą darbą — ypač apie panašų į jūsiškį, — ar
perduosite man žinią? — pasiteiravau sumetusi, kad man reikėtų liautis
tyrinėjus kabyklas.
— Mieloji, mes vos įstengiame apmokėti nuomą, kitu atveju, bematant
tave nusamdytume, — Lidija apgailestaudama išpūtė dūmus į lubas ir
atsigręžė į seserį, kuri mostu prasklaidė jų ratilą.
— Dėl tavęs prasmirs drabužiai. Gerai, mes paklausinėsime aplinkinių, —
atsakė Andželika, bet iš tono supratau esanti ne pirma, kuri kreipiasi į jas
pagalbos.
Iš parduotuvės išsliūkinau prislėgta. Nežinojau, ką daryti. Rasti ramią
vietą, kur galėčiau pasėdėti ir nuspręsti, kaip elgtis toliau, buvo neįmanoma.
Niujorke pinigų neturintys žmonės primena bėglius niekas nenori, kad jie
ilgam užsibūtų svetimose valdose. Gal jau metas pripažinti pralaimėjimą ir
įsigyti lėktuvo bilietą?
Staiga į galvą šovė mintis.
Metro traukiniu pasiekiau Vašingtono Aukštumas ir pėsčiomis įveikiau
nedidelį atstumą, skiriantį stotį nuo bibliotekos. Po daugelio dienų galiausiai
pasijutau atsidūrusi pažįstamoje vietovėje, kurioje buvau laukiama. Aure
kam lemta tapti mano prieglobsčiu, tramplinu į naują ateitį. Užlipau
akmeniniais laiptais. Pirmame aukšte radau laisvą kompiuterį. Sudribau ant
kėdės, giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir po katastrofos, kilusios Gopnikų
namuose, pirmą kartą leidau sau nugrimzti į apmąstymus.
Mano pečius ilgai kausčiusi įtampa iš dalies atlėgo, aš girdėjau slopų
žmonių murmesį, buvau toli nuo lauke vyraujančio chaoso ir bruzdesio.
Galbūt dėl netikėtai patirto džiaugsmo ir patalpoje tvyrančios rimties, bet
netikėtai pasijutau esanti lygiavertė kitiems, kaip nepastebimas, eilinis
protingas žmogus, kuris sėdi prie kompiuterio ir internete ieško informacijos.
 Aš pirmąsyk paklausiau savęs, kas gi, velniai rautų, nutiko. Agnesė mane
išdavė. Su Gopnikais praleisti mėnesiai, rodos, netikėtai virto karštinės
sužadintais sapnais, už laiko tėkmės ribų egzistavusiu periodu, keista
limuzinų ir paauksuotų interjerų migla, pasauliu, kurį dengiančias užuolaidas
kažkas praskyrė ir netrukus vėl užtraukė.
Skirtingai nei netolima praeitis, dabartinė aplinka atrodė tikra. Nutariau,
kad šioje vietoje galėsiu lankytis kasdien, kol sukurpsiu veiksmų planą. Ir
šioje vietoje rasiu priemones, kurios man padės nutiesti reikiama kryptimi
vedantį naują kelią.

Žinojimas yra jėga, Klark.

— Mem?
Praplėšiau akis ir išvydau apsauginį. Pasilenkęs jis spiginosi tiesiai man į
veidą.
— Čia miegoti negalima.
— Ką?
— Čia miegoti negalima.
— Aš nemiegojau, — pasipiktinusi atkirtau. — Viso labo mąsčiau.
— Mąstykite atsimerkusi, gerai? Antraip jums teks eiti laukan.
Vyriškis patraukė šalin, kažką niurnėdamas į radijo stotelę. Tik po kelių
sekundžių įsisąmoninau jo žodžių prasmę. Prie gretimo stalo sėdintys du
žmonės atsigręžė ir tuojau pat nukreipė akis šalin. Mano skruostus užliejo
raudonis. Atkreipiau dėmesį į nejaukius kitų bibliotekos lankytojų žvilgsnius.
Pažiūrėjau į savo drabužius, į džinsinį kombinezoną, pašiltintus aulinius,
vilnonę kepurę. Taip, drapanas pirkau ne prašmatnioje „Bergdorf Goodman“
parduotuvėje, bet vargu ar iš išvaizdos priminiau valkatą.
— Ei! Aš ne benamė! — sušukau nutolstančiam apsauginiui. — Ei, pone,
dėl jūsų dalyvavau protesto akcijoje! AŠ NE BENAMĖ!
Dvi moterys atsisuko nutraukusios tylų pokalbį, viena kilstelėjo antakį.
Staiga suvokiau tiesą: aš benamė.
 22
Labas, mama,

atleisk, kad ilgokai nerašiau. Stengiamės sudaryti sandorį su kinais, todėl

darbuojamės kiauromis paromis — dėl skirtingų laiko juostų man dažnai
tenka verstis per galvą ir naktimis. Tau gali susidaryti įspūdis, kad esu
nusiplūkęs, nes būtent taip ir jaučiuosi. Gavau premiją, dėl ko, be abejo,
džiugu (nemažą dalį persiusiu Georginai, kad nusipirktų automobilį, kurio
taip nori), bet per pastarąsias savaites supratau, kad pradedu jaustis kaip
nesavas.
Nesuprask klaidingai, čionykštis gyvenimo būdas man patinka — ir tu žinai,
kad sunkaus darbo niekada nevengiu. Tiesiog pasiilgau begalės dalykų,
neatsiejamų nuo Anglijos. Ilgiuosi humoro. Sekmadienio pietų. Angliškos
tarsenos, bent jau ne dirbtinės (nepatikėtum, kiek daug čionykščių kalba
manieringiau nei Jos Didenybė). Man patinka, kai savaitgaliais iš namų galiu
nulėkti į Paryžių, Barseloną arba Romą. O bendrauti su ekspatriantais
nuobodu. Kai sukiojiesi vietiniame finansų akvariume, susiduri su tais pačiais
veidais tiek Nantakete, tiek Manhatane. Tu, aišku, įsitikinusi, kad mano akį
traukia tik konkretaus tipo moterys, bet čia jos kone komiškai identiškos —
visur tik geltonplaukės, nulinio dydžio apdarai, vienodi drabužiai, tos pačios
pilateso treniruotės...
Štai, kur lenkiu: pameni Rupertą? Seną mano draugą iš Čerčilio mokyklos.
Taigi bičiulis pranešė, kad jo firmoje atsilaisvino darbo vieta. Po dviejų
savaičių įmonės bosas planuoja atskristi į Jungtines Valstijas ir nori
pasimatyti su manimi. Jeigu pokalbis susiklostys gerai, į Angliją grįšiu
anksčiau, nei viliesi.
Niujorkas mane pakerėjo. Bet viskas turi pradžią ir pabaigą — aš galvoju,
kad man laikas atversti naują puslapį.

Su meile Vilas x

Artimiausias kelias dienas skambinėjau dėl įvairiausių darbų, siūlomų

„Craiglist“ tinklalapyje, bet auklės ieškančios, maloniai kalbančios moterys
nutraukdavo ryšį, vos tik išgirsdavo, kad neturiu rekomendacijų, o padavėjo
pareigos atitekdavo kitam anksčiau, nei spėdavau susisiekti su užeiga. Batų
pardavėjos vieta dar buvo laisva, bet vyriškis, su kuriuo bendravau,
pareiškė, kad algą gaučiau dviem doleriais už valandą mažesnę, negu
skelbta, nes stokoju patirties mažmeninėje prekyboje, ir, mano
apskaičiavimais, atlygio vos būtų pakakę kelionėms. Rytais sėdėdavau
užkandinėje, popietes leisdavau Vašingtono Aukštumų bibliotekoje, kur buvo
ramu ir šilta, kur niekas, išskyrus vieną apsauginį, nedėbsojo į mane, tarsi
lauktų, kol uždainuosiu girtu balsu arba imsiu šlapintis kampe.
Kas porą dienų per pietus susitikdavau su Džošu japonų užeigoje,
veikiančioje netoli jo biuro, pasakodavau, kaip sekasi ieškoti darbo, ir
stengiausi nepaisyti to, kad energingo, nepriekaištingai apsirengusio vyruko
akivaizdoje vis labiau jaučiuosi apskretusia, savo kampo neturinčia perėjūne.
— Luisa, ateis laikas, ir sėkmė tau nusišypsos. Tu tik laikykis, — sakydavo
jis ir atsisveikindamas bučiuodavo mane, lyg jau būtume nusprendę, kad
mudu sieja ne vien draugystė.
Šiuo metu galvoti apie mūsų santykius nepajėgiau, nes mane slėgė galybė
rūpesčių, todėl nutariau, kad dabartinės aplinkybės, priešingai nei didžiuma,
nebūtinai yra blogos, ir jas apmąstyti derėtų vėliau. Be to, Džošui iš burnos
atsidavė maloniu mėtų aromatu.
Gyventi pas Neitaną nebegalėjau. Aną rytą atsibudusi pajutau, kad stambi
jo ranka slegia mano kūną, o į strėnas remiasi kažkoks kietas objektas.
Pagalvių siena išsiklaipė, nuslydo į kojūgalį ir suvirto į netvarkingą krūvą.
Sustingau, tada pamėginau atsargiai išsirangyti iš miegančio vyro glėbio, bet
jis netikėtai atsimerkė, įbedė žvilgsnį į mane ir pašoko iš lovos kaip įgeltas,
prie slėpsnų prispaudęs pagalvę.
— Bičiule, aš nenorėjau... tikrai nebandžiau...
— Nesuprantu, apie ką tu šneki! — užtikrinau per galvą vilkdamasi nertinį.
Nedrįsau į jį žiūrėti, nes baiminausi...
Neitanas ėmė strykčioti nuo vienos kojos ant kitos.
— Aš tik... nė nesuvokiau... Atleisk. O, Jėzau.
— Viskas gerai! Man, šiaip ar taip, reikėjo keltis.
Moviau į ankštąjį vonios kambarį, kur dešimt minučių nuraudusi klausiausi,
kaip Neitanas trankosi ir rengiasi. Jis spruko iš miegamojo, man dar neišėjus
iš tualeto.
Beje, kokia prasmė likti mieste? Neitano kambaryje galėčiau miegoti dar
vieną, gal dvi naktis. Net jeigu man pavyks rasti darbą, aš geriausiu atveju
plušėsiu už minimalią algą įsikėlusi į tarakonų ir patalinių blakių knibždantį
butą, kurį teks su kažkuo dalytis. Parskridusi namo, bent jau išsitiesiu ant
nuosavos sofos. Galbūt net atgausiu savo kampą, nes Trina su Edva
susičiulbėjusios užsimanys gyventi drauge ir ims dairytis naujos pastogės.
Stengiausi negalvoti, kokius pojūčius žadintų tušti kambariai ir mintis, kad
grįžau ten, kur buvau prieš pusmetį, ką jau kalbėti apie netoliese esančią
Semo darbovietę. Su kartėliu prisiminčiau, ko netekusi, kiekvieną kartą, kai
pro šalį prakauktų sirena.
Prapliupo lyti, bet artėdama prie Leiverio pastato sulėtinau žingsnį, iš po
vilnonės kepurės dirstelėjau į Gopnikų apartamentų langus ir pamačiau, kad
pro juos sklinda šviesa, nors Neitanas sakė, jog tuodu šiandien dalyvauja
kažkokiame iškilmingame renginyje. Jų gyvenimas tekėjo sava vaga, lyg nė
nebūčiau egzistavusi. Ilarija, ko gero, kambariuose siurbė grindis arba
priekaištingai purkštavo dėl Agnesės žurnalų bei ant sofos išmėtytų
pagalvėlių. Gopnikai — kartu su šiuo didmiesčiu — įsiurbė mane ir paskui
tiesiog išspjovė. Kad ir kaip gražiai suokė, Agnesė atsikratė manimi kaip
visiškai nereikalingu daiktu, tarytum reptilija, išsinerianti iš savo odos —
metė šalin ir atgal nesigręžiojo.
Jei nebūčiau persikėlusi į Niujorką, piktai sau tariau, veikiausiai iki šiol
būčiau turėjusi namus. Ir darbą.
Jei nebūčiau persikėlusi į Niujorką, būčiau išsaugojusi Semą.
Nuo tokių minčių dar labiau paniurau ir, įtraukusi galvą į pečius,
susigrūdusi šąlančias rankas į kišenes, pasiruošiau grįžti į laikiną prieglobstį,
kurį pasiekti tekdavo vogčiomis, į kambarį, kurio lova dalinausi su žmogumi,
siaubingai bijančiu prie manęs prisiliesti. Gyvenimas tapo absurdiškas, tarsi
nuolat kartojamas nevykęs pokštas. Pasitryniau akis jausdama, kaip šaltas
lietus vilgo mano odą. Baigta, šįvakar užsisakysiu lėktuvo bilietą ir
artimiausiu reisu keliausiu namo. Susitaikysiu su padėtimi ir pradėsiu naują
etapą. Neturiu iš ko rinktis.
Viskas turi pradžią ir pabaigą.
Kaip tik tada pamačiau Diną Martiną — jis tupėjo ant stogine pridengto
kilimėlio ir drebėjo be savo apdaro. Šunelis dairėsi it neapsispręsdamas, kur
eiti. Žengiau arčiau ir pažvelgiau į vestibiulį, bet naktinis budėtojas,
rūšiuojantis kažin kokius paketus, aiškiai jo nematė. Ponios De Vit — nė
ženklo. Aš mikliai pasilenkiau ir čiupau mopsą, kol jis nesusigaudė, ką darau.
Ištiestomis rankomis laikydama besimuistantį šunį, mečiausi vidun, pakeliui
linktelėjau durininkui ir užlėkiau laiptais.
Pastate atsidūriau dėl svarios priežasties, bet į Gopnikų koridorių žengiau
baugščiai: jeigu jie netikėtai grįš ir pastebės mane, ar ponas Gopnikas
pamanys, kad rezgu ką nors blogo? Apkaltins, kad braunuosi ten, kur man
draudžiama eiti? Ar prie tokių vietų priskiriamas ir jų koridorius? Kol tie
klausimai šmaižė galvoje, Dinas Martinas įnirtingai rangėsi ir kaukšėjo
nasrais, bandydamas apkandžioti mano dilbius.
— Ponia De Vit? — tyliai pakviečiau, nukreipusi žvilgsnį sau per petį. Buto
durys buvo atviros, tad smukau per slenkstį ir prabilau garsiau: — Ponia De
Vit? Jūsų šuo vėl ištrūko laukan. — Iš koridoriaus galo griaudėjo televizorius,
todėl nežymiai pasislinkau į priekį. — Ponia De Vit?
Atsakymo nesulaukiau. Švelniai uždariau duris sau už nugaros ir nuleidau
Diną Martiną ant grindų — nedegiau noru laikyti jį ilgiau, negu būtina. Šuo
iškart nubidzeno į svetainę.
— Ponia De Vit?
Pirmiausia išvydau kojas, kyšančias iš už fotelio. Tik po akimirkos
suvokiau, ką reginti. Apibėgau fotelį, parklupau ant grindų ir priglaudžiau
ausį senolei prie lūpų.
— Ponia De Vit, ar girdite mane?
Ji alsavo. Tačiau veidas buvo įgavęs blyškiai melsvą marmuro atspalvį.
Paklausiau save, kiek laiko, jau čia guli.
Puoliau blaškytis po butą ieškodama telefono. Radau jį prieškambaryje,
pastatytą ant stalo, šalia kelių telefono abonentų knygų. Surinkau numerį
911 ir atsiliepusiam žmogui viską paaiškinau.
— Greitosios pagalbos brigada netrukus atvyks, mem. Ar galėsite likti su
paciente ir įleisti paramedikus?
— Taip, taip, taip. Bet ji labai sena, gležna ir, regis, praradusi sąmonę.
Atvažiuokite greičiau.
 Iš miegamojo prigriebiau dygsniuotą antklodę, apdengiau ja senolę, kartu
stengdamasi prisiminti, kaip, anot Semo, reikėtų elgtis su parkritusiais ir
susižeidusiais garbaus amžiaus senjorais. Viena didžiausių grėsmių buvo ta,
kad jų niekas ilgai neaptiks, ir nelaimėliai sušals, daug valandų pragulėję ant
grindų. Nors centrinis namo šildymas veikė visu pajėgumu, ji atrodė ledinė.
Pritūpiau šalimais, įsikibau į žvarbią ponios De Vit ranką, atsargiai
paglosčiau, leidau suprasti, kad ji ne viena. Į galvą netikėtai dingtelėjo
mintis: jeigu senutė mirs, ar dėl to apkaltins mane? Ponas Gopnikas, be
abejo, paliudytų, kad esu nusikaltėlė. Gal man derėtų sprukti, pagalvojau,
bet supratau negalėsianti jos palikti.
Kol kankinausi mąstydama apie šiuos dalykus, ji pramerkė vieną akį.
— Ponia De Vit?
Buto šeimininkė atsisuko į mane ir sumirksėjo — iš pažiūros, mėgino
susivokti, kas vyksta.
— Čia Luisa. Iš kitos koridoriaus pusės. Jums skauda?
— Nežinau... Mano... mano riešas... — išlemeno ji.
— Greitoji pagalba jau pakeliui. Jūs atsigausite. Viskas bus gerai.
Ponia De Vit stebeilijosi į mane, tarytum bandė suvokti, kas esu ir ką
reiškia mano pasakyti žodžiai. Staiga jos kaktoje įsispaudė raukšlės...
— Kur jis? Dinas Martinas? Kur mano šuo?
Apsidairiau. Mopsas drybsojo kampe ir garsiai šnarpštė uostinėdamas savo
genitalijas. Išgirdęs tariamą vardą, Dinas Martinas atsistojo.
— Ana ten. Jam nieko nenutiko.
Senolė vėl užsimerkė, apimta palengvėjimo.
— Ar jį prižiūrėsi? Jei man teks keliauti į ligoninę? Juk aš turėsiu važiuoti į
ligoninę, ar ne?
— Taip. Ir, žinoma, aš juo pasirūpinsiu.
— Mano miegamajame rasi aplanką su užrašais, kuriuose išvardyta, ką
jam reikia duoti. Ant naktinio staliuko.
— Viskas gerai. Globosiu jį, kaip pridera.
Čiupau jos rankas, ir, Dinui Martinui nuo tarpdurio budriai mane stebint —
tiksliau, stebint mane ir židinį, — mes tylėdamos sulaukėme paramedikų.

*
Ponią De Vit lydėjau į ligoninę, palikusi šunį bute, nes į greitosios pagalbos
furgoną jo niekas neleido. Kai sutvarkėme dokumentus, ir senutę nugabeno į
palatą, dar kartą ją užtikrinau, kad rūpinsiuosi mopsu, paskui susiruošiau
važiuoti atgal į Leiverio pastatą. Prieš atsisveikindama prižadėjau ryte grįžti
ir pranešti, kaip jam sekasi. Kol ponia De Vit gargdama dėstė, ką Dinas
Martinas ėda, kur vaikštinėja, ką mėgsta, o kas jam nepatinka, mažutės
mėlynos jos akys prisipildė ašarų, tuo metu paramedikai ragino senolę tylėti
ir ilsėtis.
Nusivariusi nuo kojų, bet dėl adrenalino nenustygdama vietoje, metro
traukiniu pasiekiau Penktąją aveniu. Duris atsirakinau iš ponios De Vit gautu
raktu. Lūkuriuojantis Dinas Martinas stovėjo vidury prieškambario, o
kompaktiškas jo kūnas tryško įtarumu.
— Sveikas, jaunuoli! Vakarieniausi? — pasiteiravau lyg sena bičiulė, o ne
žmogus, truputėlį būgštaujantis, kad jam tuojau iškąs gabalą blauzdos.
Su apsimestine savikliova nudrožiau pro šalį ir užsukau į virtuvę, kur
pamėginau iššifruoti ant plaštakos brūkštelėtas instrukcijas, kiek virtos
vištienos ir maltos mėsos produktų derėtų jam patiekti.
Maistą suverčiau į dubenėlį, kurį pastūmiau koja.
— Prašau. Skanaus.
Į mane įbestose, išsprogusiose Dino Martino akyse atsispindėjo niaurus,
maištingas žvilgsnis, kaktoje įsirėžė nerimo raukšlės.
— Ėdalas! Niam-niam!
Jis nesiliovė į mane žiūrėjęs.
— Nealkanas, ką?
Atsargiai išėjau iš virtuvės. Man reikėjo išsiaiškinti, kur miegosiu.
Ponios De Vit butas pasirodė besąs dvigubai mažesnis už Gopnikų
apartamentus, bet tai nereiškia, kad jis buvo ankštas. Svetainėje pro
milžiniškus, grindis su lubomis jungiančius langus atsivėrė vaizdas į Centrinį
parką, interjerą puošė bronzinė apdaila ir padūmavęs stiklas, tarsi kambarį
pastarąjį kartą būtų atnaujinę „Studio 54“ [* XX a. aštuntajame
dešimtmetyje populiarus Niujorko naktinis klubas ir diskoteka.] laikais. Be
to, radau tradiciškiau atrodantį valgomąjį, kupiną senienų, nuklotų dulkių
sluoksniu, iš kurių sprendžiant, niekas jomis nesinaudojo daugelį
dešimtmečių, melamino ir „Formica“ laminato pilną virtuvę, pagalbinę
patalpą, keturis miegamuosius, įskaitant pagrindinį, turintį atskirą vonios ir
persirengimo kambarius. Vandentiekio vamzdžiai buvo netgi senesni nei
Gopnikų valdose, ir iš atsuktų čiaupų nuolat trūkčiodamos bėgo vandens
čiurkšlės. Apėjau butą nugrimzdusi į keistą, nebylią pagarbą, kokią juntame
įžengę į menkai pažįstamam žmogui priklausiusius nebegyvenamus namus.
Kai įslinkau į pagrindinį miegamąjį, man užėmė kvapą. Tris su puse sienos
dengė stovai su drapanomis, apdengtomis plastiku ir tvarkingai sukabintomis
ant paminkštintų pakabų. Persirengimo kambarys priminė spalvų ir audinių
margumyną, kurį paįvairino sienų viršuje ir apačioje įtvirtintos lentynos su
stirtomis rankinių, kepuraičių dėžių ir pagal atspalvius suderintų batelių.
Pamažu nukiūtinau aplink, pirštų galiukais braukdama per medžiagas,
tarpais sustodama, švelniai timptelėdama kokią rankovę arba atstumdama
pakabą, kad galėčiau įdėmiau patyrinėti vieną ar kitą drabužį.
Apdarų buvo pilna ne tik šiuose dviejuose kambariuose. Mažajam mopsui
dribsenant man iš paskos, nosį įkišau į dar kelis miegamuosius, kur radau
daugiau gėrybių — tinkamai vėdinamose, pailgose spintose kabojo galybė
suknelių, moteriškų kostiumų su kelnėmis, apsiaustų, boa. Tarp jų
pastebėjau etiketes iš „Givenchy“, „Biba“, „Harrods“, „Mac’s“, avalynę iš
„Saks Fifth Avenue“ ir „Chanel“. Čia netrūko man negirdėtų pavadinimų —
prancūziškų, itališkų, netgi rusiškų — įvairiausių laikotarpių drabužių: švarių,
siaurų, kampuotų formų kostiumėlių iš Kenedžio epochos, gražiai krintančių
kaftanų, švarkelių su aštriais petukais. Dėžėse išvydau turbanus,
skrybėlaites, tamsius akinius nefritiniais rėmeliais, rafinuotus perlų vėrinius.
Drabužiai nebuvo sudėlioti pagal jokią konkrečią tvarką, todėl aš viso labo
nėriau į jų gelmę traukdama pirmus pasitaikiusius po ranka, praskleisdama
vyniojamąjį popierių, čiupinėdama ir kilnodama audinį, uosdama paplėkusius
senų kvepalų aromatus, žavėdamasi sukirpimu bei raštais.
Virš lentynų matomoje sienos dalyje pastebėjau įrėmintus apdarų eskizus,
šeštąjį ir septintąjį dešimtmečiais leisto žurnalo viršelius su švytinčiais,
prakauliais modeliais, kurie vilkėjo psichodeliškas, berankoves sukneles arba
neįtikėtinai prigludusias palaidinukes. Tarp jų praleidau apie valandą, kol
atsiminiau, kad iki šiol nemačiau kitos lovos. Šią radau ketvirtame
miegamajame, apverstą drapanomis — siaurą, viengulę, turbūt pagamintą
penktajame dešimtmetyje, su puošnia, iš riešutmedžio išpjauta galvūgalio
lenta. Greta stovėjo panašios spalvos komoda ir spinta. Kambaryje rikiavosi
dar keturios kabyklos, gerokai paprastesnės nei likusios, vienos iš tokių,
kurios įtaisomos parduotuvių persirengimo kabinose. Šalimais riogsojo
krūvos dėžių su aksesuarais — pigiais juvelyriniais dirbiniais, diržais,
kaklaskarėmis. Keletą atsargiai nukėliau nuo lovos ir atsiguliau jausdama,
kaip senas čiužinys įdumba, bet dėl to nekvaršindama galvos. Aš sakytum
ruošiausi miegoti drabužinėje. Pirmą kartą po daugybės dienų užmiršau
esanti prislėgta.
Bent vienai nakčiai pakliuvau į Stebuklų šalį.

Kitą rytą pašėriau Diną Martiną ir išvedžiau jį pasivaikščioti po Penktąją

aveniu, podraug stengiausi neįsižeisti dėl to, kad viena mopso akis vis krypo
į mane, tarsi jis būtų tik ir laukęs, kol padarysiu ką nors negero. Vėliau
nuvažiavau į ligoninę nekantraudama patikinti ponią De Vit, kad jos mažulis
jaučiasi puikiai, nors jam nuolat knieti nuožmiai mane užpulti. Nusprendžiau
nepasakoti, kad prikalbinau šunį ėsti pusryčius tik tuomet, kai ant jų
patarkavau parmezano.
Ligoninėje lengviau atsidusau pamačiusi, kad senolė iš dalies atgavo sveiko
žmogaus rausvumą, tiesa, be savo įprasto makiažo ir šukuosenos ji atrodė
keistai beformė. Ponia De Vit tikrai susilaužė riešą, tad jai buvo numatyta
operacija, po kurios, anot medikų, dėl „padėtį komplikuojančių faktorių“
gydymo įstaigoje pacientei teks gulėti dar savaitę. Jie nieko daugiau
nepridūrė, vos tik prisipažinau nesanti šeimos narė.
— Diną Martiną prižiūrėsi? — jos veide išryškėjo susirūpinimo raukšlės.
Nuo tada, kai vakar atsisveikinome, ponia De Vit, be abejo, labiausiai
nerimavo dėl savo mopso. — Gopnikai tau leistų dienomis kartkartėmis pas
jį užeiti, ar ne? Kaip manai, ar Ašokas galėtų pavedžioti šunį Jauke? Dinas
Martinas jausis siaubingai vienišas. Be manęs gyventi nepratęs.
Paklausiau, savęs, ar dabar būtų išmintinga pasakyti tiesą. Na, pastaruoju
laiku mūsų daugiabutyje jos gerokai stigo, o meluoti nejutau jokio noro.
— Ponia De Vit, — prabilau, — jūs turėtumėte kai ką žinoti. Aš... nebedirbu
Gopnikams. Jie mane atleido.
 Prie pagalvės prigludusi jos galva slystelėjo atgal, lūpos ištarė žodį be
garso, tartum jis būtų nesuprantamas:
— Atleido?
Nugurkiau seiles.
— Pagalvojo, kad šį tą iš jų pavogiau. Tegaliu pasakyti, kad nieko
panašaus nedariau. Prisipažinti jums privalėjau, nes galbūt nuspręsite, jog
mano pagalba nebereikalinga.
— Nagi nagi, — sulemeno ponia De Vit. — Nagi nagi.
Kurį laiką abi tylėjome.
Staiga ponia De Vit prisimerkė.
— Bet tu nevogei.
— Ne, mem.
— Kitą darbą turi?
— Ne, mem. Kol kas ieškau.
Senutė pakratė galvą.
— Gopnikas — tikras kvailys. Kur gyveni?
Pasukau akis į šoną.
— Hm... na... aš... nakvoju Neitano kambaryje. Bet tai anaiptol ne pats
geriausias variantas. Mūsų... žinote... nesieja romantiški santykiai. Ir
Gopnikai, suprantama, nenutuokia...
— Kaip matau, susitarimas tenkins mus abi. Ar paglobotum šunį? Ar
galėtum žvalgytis darbo iš mano koridoriaus pusės? Kol grįšiu namo?
— Su džiaugsmu, ponia De Vit, — nepajėgiau nuslėpti šypsenos.
— Reikės juo rūpintis uoliau nei praeityje. Aš rašysiu tau nurodymus.
Neabejoju, kad Dinas Martinas išmuštas iš vėžių.
— Elgsiuosi, kaip liepsite.
— Ir kasdien atvyksi pranešti, kaip Dinas Martinas laikosi.
— Žinoma.
Mums sutarus, poniai De Vit kiek palengvėjo ir ji aprimo.
— Nėra didesnio kvailio už seną, — užsimerkusi burbtelėjo. Nesupratau,
apie ką senutė kalba — poną Gopniką, save ar kokį kitą žmogų, todėl
palaukiau, kol ji įmigs, ir parvažiavau namo.

Tą savaitę pašvenčiau išverstakio, įtaraus, kaprizingo šešiamečio mopso

globai. Lauke vaikštinėdavome keturis kartus per dieną, ant pusryčių ėdalo
vis patarkuodavau parmezano; po kelių parų jis galiausiai nustojo dėbsoti į
mane suraukęs kaktą, užėjęs į kambarį, kuriame tuo metu būdavau, tartum
įsitikinęs, kad netrukus iškrėsiu protu nesuvokiamą baisybę, taigi dabar viso
labo gulėdavo už poros pėdų tyliai lekuodamas. Iki šiol mažumėlę saugojausi
šuns, bet sykiu jį užjaučiau — vienintelis Dino Martino mylimas žmogus
netikėtai pradingo, ir aš niekaip nesugebėjau jam išaiškinti, kad šeimininkė
būtinai grįš.
Be kita ko, lankytis Leiverio pastate ir nesijausti nusikaltėle buvo savotiškai
malonu. Po kelių laisvadienių į darbą grįžusiam Ašokui apsakiau, kaip
klostėsi įvykiai, ir jis klausėsi priblokštas, užvaldytas apmaudo, galiausiai
apimtas džiugesio.
— Vaje, kaip pasisekė, kad jį radai. Jeigu Dinas Martinas būtų kur
nuklydęs, niekas nebūtų radęs jos, parkritusios ant grindų! — šveicorius
teatrališkai sudrebėjo. — Kai ponia De Vit parvažiuos, kiekvieną dieną eisiu
patikrinti, kaip ji.
Mudu susižvalgėme.
— Nežinau, kas galėtų ją labiau įsiutinti, — atsiliepiau.
— Aha, ji to nepakęstų, — sutiko Ašokas ir vėl ėmėsi darbo.
Neitanas apsimetė liūdįs, kad atgaus savo kambarį, ir nepadoriai skubiai
pernešė mano daiktus, idant man „nereikėtų vaikščioti pirmyn atgal’4 nors
butus skyrė vos šeši jardai. Ko gero, tesiekė įsitikinti, kad tiktai
išsikraustysiu. Jis numetė mantą ant grindų ir apsidairė, su nuostaba
žvelgdamas į drabužių sienas.
— Oi, kiek šlamšto! — sušuko. — Tarsi didžiausia sendaikčių parduotuvė
visame pasaulyje. Įsivaizduoju, kaip, senutei išleidus paskutinį kvapą, vargs
patalpas tuštinanti namų valymo įmonė.
Į jo žodžius reagavau santūria šypsena.
Jis perdavė žinią Ilarijai, kuri rytojaus dieną pabeldė į duris, ėmė
klausinėti, kaip ponia De Vit jaučiasi, ir paprašė perduoti jos keptus
keksiukus.
— Ligoninės maistas verčia vemti, — tarė ūkvedė, paplekšnojo man per
ranką ir movė šalin, kol Dinas Martinas nespėjo jai įkąsti.
Priešingoje koridoriaus pusėje pasigirdo pianinu grojama melodija: iš
pradžių skambėjo švelni, melancholiška pjesė, vėliau ją pakeitė aistros ir
kančios persmelktas kūrinys. Prisiminiau, kiek daug kartų ponia De Vit
šlubčiojo prie Gopnikų durų ir niršiai reikalavo liautis triukšmavus. Šįsyk
muzika nutilo be jos įsikišimo, kai Agnesė, rodos, delnais trenkė per
klavišus. Kartkartėmis mano ausis pasiekdavo pakelti balsai, ir aš užtrukau
kelias dienas, kol visai įtikinau savo kūną, kad jo neturėtų užplūsti
adrenalinas, kurio srautas perlieja Gopnikus, nes manęs su ta pora niekas
nebesieja.
Sykį vestibiulyje prasilenkiau su ponu Gopniku. Iš pradžių jis neatkreipė į
mane dėmesio, bet po sekundės atsisuko lyg netikėtai įsisąmoninęs, ką
mato, ir pasirengęs griežtai išreikšti nepasitenkinimą, kad lankausi Leiverio
pastate. Aukščiau kilstelėjau smakrą, nepaleisdama Dino Martino saito.
— Aš padedu poniai De Vit rūpintis šunimi, — kaip įmanoma oriau
pasakiau.
Jis nudūrė žvilgsnį į mopsą, sukando dantis ir nusigręžė, sakytum būtų
manęs neišgirdęs. Greta stovintis Maiklas pašnairavo į mane ir vėl įsikniaubė
į savo mobilųjį.

Džošas atvyko penktadienio vakarą nešinas vyno buteliu ir išsineštinio

maisto paketais. Jis tebevilkėjo kostiumą — c paaiškino visą savaitę dirbęs
iki vėlumos. Su kolega varžėsi dėl paaukštinimo, todėl plūkėsi po keturiolika
valandų per dieną ir į biurą ketino užsukti net šeštadienį. Nūnai pasidairė po
butą, kurio apstatymas jį akivaizdžiai stebino.
— Tenka pripažinti, apie šuns prižiūrėtojos tarnybą nė nebuvau
pagalvojęs, — prabilo Džošas, mopsui įtariai sekiojant jam iš paskos.
Slankiodamas po svetainę, pakėlė onikso peleninę ir vingiuotą, laibą
afrikietės skulptūrą, grąžino daiktus į vietą, įdėmiai nužvelgė paauksuotus,
ant sienų sukabintus meno kūrinius.
— Ir pati tokio užsiėmimo nebuvau įtraukusi į savo prioritetų sąrašą. — Iš
šunų skanėstų nutiesiau kelią į pagrindinį miegamąjį ir tenai uždariau Diną
Martiną, kad mopsas aprimtų. — Bet jis mane tenkina.
— Na, kaip laikaisi?
— Geriau! — atsiliepiau žingsniuodama į virtuvę.
Norėjau Džošui parodyti, kad nesu vien apskretusi, tarpais girta, darbo
ieškanti nevala, todėl pasipuošiau juoda „Chanel“ stiliaus suknele su balta
apykakle ir rankogaliais, apsiaviau iš krokodilo odos imitacijos pasiūtus
smaragdinius „Mary Jane“ batelius ir taip išsidžiovinau plaukus, kad jie kristų
lygiomis, tvarkingomis sruogomis.
— Atrodai žavingai, — jis nusekė man įkandin. Virtuvėje padėjo butelį su
maišeliu ir prisiartino prie manęs, sustodamas vos už kelių colių ir
žiūrėdamas tiesiai į akis. — Ir, supranti, ne kaip benamė. Tokia išvaizda
tinka kiekvienam.
— Taip, Stogą virš galvos turiu, bent jau laikinai.
— Vadinasi, dar kiek užsibusi mieste?
— Kas ten žino?
Mudu kone lietėmės. Staiga atsiminiau, kaip jaučiausi, kai aną savaitę
veidu įsikniaubiau jam į kaklą.
— Luisa Klark, tu rausti.
— Todėl, kad esi labai arti manęs.
— Štai kaip tave veikiu? — jis prašneko tyliau, pakėlė antakį. Prisislinko
dar per žingsnį, ištiesė rankas abipus mano šonų ir įrėmė jas į stalviršį.
— Panašu, kad taip, — žodžius ištariau lyg atsikosėdama.
Džošas netikėtai pasilenkė ir įsisiurbė man į lūpas. Aš nugara atsirėmiau į
spintelę ir užsimerkiau sugerdama mėtinį jo burnos kvapą, apimta keistoko
jausmo, nes dabar mūsų kūnai glaudėsi, ir mano plaštakas gniaužė
nepažįstami pirštai. Ėmiau spėlioti, ar taip pat būčiau pasijutusi, jeigu prieš
nelaimingą atsitikimą mane būtų pabučiavęs Vilas. Tada prisiminiau, kad su
Semu bučiuotis nebelemta. Galiausiai nusprendžiau, kad nederėtų mąstyti
apie bučiavimąsi su kitais, kai dabar man į lūpas įsisiurbęs gan mielas vyras.
Šiek tiek atlošiau galvą, ir Džošas įsižiūrėjo man į akis svarstydamas, ką
reiškia toks gestas.
— Atleisk. Viskas vyksta... per greitai. Tu man labai patinki, bet...
— ... ką tik išsiskyrei su kitu vyruku?
— Semu.
— Semas tikras idiotas. Ir tau per prastas.
— Džošai...
Jis pasviro į priekį ir savo kakta prigludo prie manosios. Aš nepaleidau jo
rankos.
— Padėtis iki šiol truputį komplikuota. Nepyk.
Džošas užsimerkė, po akimirkos praplėšė vokus.
— Tu man pasakysi, ar gaištu laiką? — paklausė.
— Ne, negaišti. Tik... prabėgo vos dvi savaitės.
— Per tas dvi savaites tiek visko įvyko...
— Tuomet kas žino, kur mes būsime dar po dviejų.
— Mes?
— Aha.
Jis linktelėjo, tarsi būtų patenkintas atsakymu.
— Jei atvirai, — prašneko lyg kalbėdamas su savimi, — mūsų atžvilgiu
turiu gerą nuojautą. Dėl tokių dalykų ji niekada neklysta.
Nė nespėjau prasižioti, kai Džošas atgniaužė pirštus nuo mano plaštakos,
žengė prie spintelių, ėmė varstyti jų dureles ir ieškoti lėkščių. Netrukus
atsigrįžo džiugiai šypsodamasis.
— Gal jau valgykime?

Tą vakarą daug sužinojau apie Džošą. Jis pasakojo apie Bostone praleistą
vaikystę, apie beisbolo žaidėjo karjerą, kurią tėvas, pusiau airių kilmės
verslininkas, privertė mesti, nes manė, kad sportas neužtikrins ilgalaikių
pajamų. Motina dirbo teisininke ir, sūnui augant, pareigų neatsisakė, nors
tarp jos bendraamžių taip elgtis buvo neįprasta, o dabar, išėję į pensiją,
tėvai bandė prisitaikyti prie to, kad namie nuolat tenka būti kartu. Ir
pastangos varė juodu iš proto.
— Maniškiai negali apsieiti be veiklos, supranti? Todėl tėvukas įsisuko tarp
golfo klubo vadovybės, o mama globoja vaikus iš vietinės vidurinės
mokyklos, jie daro viską, kad tik nereikėtų sėdėti kambaryje ir žiūrėti
vienam į kitą.
Jis turėjo du vyresnius brolius, vienam jų priklausė netoli Veimuto,
Masačūsetso valstijoje, veikiantis „Mercedes“ salonas, o antras dirba
buhalteriu kaip ir mano sesuo. Šeimos nariai artimai bendravo ir amžinai
tarpusavyje konkuruodavo — praeityje savo broliams Džošas jautė
neapykantą, būdingą nukamuotiems, bejėgiškai nirštantiems pagrandukams,
bet abiem išsikrausčius iš namų suvokė, kad netikėtai skausmingai jų ilgisi.
— Kadangi, anot mamos, netekau liniuotės, pagal kurią viską matuodavau.
Broliai jau buvo vedę ir augino po du vaikus. Kiekvieną vasarą šeima
Nantaketą nuomodavosi tą patį namą ir drauge atostogaudavo. Paauglystėje
Džošas negalėdavo pakęsti tos savaitės, bet dabar kasmet jos laukdavo vis
nekantriau.
— Ten nuostabu. Vaikai smagiai leidžia laiką, ir mes, beje, galime plaukioti
kateriu... Turėtum prisidėti prie mūsų.
Sau į lėkštę jis atsainiai įsimetė dar kelias bandeles su kiauliena. Kalbėjo
nesidrovėdamas, kaip žmogus, pratęs, kad įvykiai klostytųsi pagal jo norus.
— Kvieti į savo šeimą? Maniau, Niujorke vyrams terūpi neįpareigojantys
pasimatymai.
 — Na, į juos vaikščiojau užtektinai. Be to, aš kilęs ne iš Niujorko.
Džošas buvo iš tų, kurie stačia galva neria į visas įmanomas sritis. Triūsė
milijoną valandų per savaitę, godžiai siekė paaukštinimo, prieš šeštą ryto
eidavo į sporto klubą. Su biuro komanda žaidė beisbolą, netgi ketino sekti
motinos pavyzdžiu ir vietinėje vidurinėje mokykloje tapti mentoriumi, tik
nerimavo, kad dėl darbo grafiko negalės reguliariai tuo užsiimti. Jis įkūnijo
tikrą amerikietišką svajonę: uoliai dirbk, pasiek tikslus ir tada sumokėk
duoklę visuomenei. Stengiausi nelyginti jo su Vilu. Klausiausi Džošo iš dalies
susižavėjusi, iš dalies apimta nuovargio.
Jis man piešė savo ateitį — ketino įsigyti apartamentus Grinvič Vilidže,
galbūt vasarnamį Hamptone, jei tik bus įvertinamas atitinkamo dydžio
premijomis. Norėjo jachtos. Norėjo vaikų, Norėjo anksti išeiti į pensiją.
Norėjo iki trisdešimties uždirbti milijoną. Žodžius dažniausiai pabrėždavo
valgomųjų lazdelių mostais ir fraze „Tau derėtų prisidėti!“ arba „Tau tikrai
patiktų!“ Giliai širdyje jaučiausi pamaloninta, bet labiausiai džiaugiausi dėl
to, kad, iš visko sprendžiant, mano ankstesnis santūrumas jo neįskaudino.
Džošas su manimi atsisveikino pusę vienuoliktos vakaro, nes planavo keltis
penktą ryto, bet, prieš jam dingstant, mudu stabtelėjome prie laukujų durų,
tuo metu Dinas Martinas, atsitūpęs už kelių pėdų, neatplėšė nuo mūsų
budraus žvilgsnio.
— Ar prižiūrėdama šunį ir važinėdama į ligoninę rasi laiko papietauti su
manimi?
— Gal susitikime kokį kitą vakarą?
— „Gal susitikime kokį kitą vakarą“, — švelniai pamėgdžiojo jis. — Kaip
mane žavi tavo angliškas akcentas.
— Aš kalbu normaliai, — atsakiau. — Su akcentu šneki tu.
— Ir visada mane prajuokini. Reta mergina geba mane prajuokinti.
— Ak. Matyt, iki šiol tau neteko susipažinti su tinkamomis merginomis.
— Na, sakyčiau, vieną tokią jau pažįstu.
Jis pritilo ir nukreipė akis į viršų, lyg būtų tvardęsis ir neleidęs sau kaip
nors elgtis. Staiga jo veidą nušvietė vypsnys, tartum pritariantis, kad mes,
beveik trisdešimtmečiai, atrodome kvailokai vengdami bučiuotis tarpduryje.
Mane sutirpdė būtent toji šypsena.
Pakėliau rankas ir labai švelniai prisiliečiau prie jo sprando. Tuomet
pasistiebiau ant pirštų galų ir jį pabučiavau. Tikinau save, esą neverta
galvoti apie prarastus dalykus. O per dvi savaites tikrai įmanoma priimti
sprendimą, ypač kai ištisus mėnesius beveik nesimatai su artimu vyru ir
faktiškai gyveni kaip vienišė. Metas judėti į priekį, sau tariau.
Džošas nedvejojo. Atsakė į bučinį, delnais lėtai perbraukė per nugarą,
pasuko mane, įrėmė į sieną ir maloniai prisispaudė. Bučiuojama išmečiau
visas mintis iš galvos, atsidaviau pojūčiams, kuriuos sužadino tiek aistringos
jo lūpos, tiek svetimas kūnas, lieknesnis ir kiek stangresnis už pažinotąjį. Ak,
tas gražuolis amerikietis. Kai abiem prireikė įkvėpti oro, vienas nuo kito
atšlijome šiek tiek apduję.
— Jei tuojau pat neišeisiu... — jis žengė atbulas energingai mirksėdamas,
delnu įsikibdamas sau į sprandą.
Nusišypsojau. Įtariau, kad lūpdažiu išsitepliojau pusę savo veido.
— Tau reikią anksti keltis. Pašnekėsime rytoj.
Kai atidariau duris, Džošas dar kartą pakštelėjo man į skruostą ir smuko į
daugiabučio koridorių.
Užsirakinusi apartamentuose pamačiau, kad Dinas Martinas tebespokso į
mane.
— Kas yra? Kas tau nepatinka? Aš gi vieniša.
Mopsas nuleido galvą it bjaurėdamasis manimi, apsisuko ir iš lengvo
patraukė į virtuvę.
 23
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: PKIarkai@yahoo.com

Labas, mama,

džiugu, kad per Marijos gimtadienį pasivaišinote arbata „Fortnum & Mason“
universalinėje parduotuvėje. Bet taip, už bandeles mokėjote BRANGIAI, ir
esu tikra, kad namuose būtumėte išsikepusios skanesnes. Taviškės labai
purios. Ir taip, sutinku, teatre tualetas prastas. Kaip patarnautoja, Marija, be
abejo, lengvai pastebi tokius dalykus. Malonu, kad kažkas rūpinasi tavo...
higienos poreikiais.
Pas mus viskas puiku. Dabar Niujorke žvarboka, bet tu mane pažįsti, aš
turiu drabužių bet kokiam atvejui! Nors darbe pasitaikė nesklandumų, tuos
reikalus, v spėju, sutvarkysime bematant. Ir ne, dėl Semo pernelyg
nesigraužiu. Tavo tiesa, ko tik nenutinka gyvenime.
Liūdna girdėti, kad senelio sveikata prasta. Tikiuosi, jis pasitaisys, ir tu vėl
galėsi lankyti vakarinius kursus.
Aš ilgiuosi jūsų visų. Neapsakomai.

Ir be galo jus myliu.

Lu xx

P. S. Bus geriau, jeigu laiškus arba elektronines žinutes kol kas siųsi man
per Neitaną, nes mums kilo nesklandumų dėl pašto.

*
Ponia De Vit grįžo po dešimties dienų, dešinę jos ranką kaustė gipsas, iš
pažiūros, per sunkus smulkučiam kūnui, o nuo neįprastos dienos šviesos ji
vis taikėsi prisimerkti. Kai taksi parvežiau senolę namo, prie kelkraščio mus
sutiko Ašokas, kuris pagelbėjo jai užlipti laiptais. Ponia De Vit bent kartą
neniurzgė ir mostais nevarė jo šalin, tiesiog atsargiai slinko į priekį, tarytum
nebetikėdama, kad sugebės išlaikyti pusiausvyrą. Į gydymo įstaigą nuvežiau
jos reikalautus melsvą „Celine“ kostiumėlį iš aštuntojo dešimtmečio, gelsvą
palaidinukę ir blyškiai rausvą beretę, be to, nuo tualetinio staliuko pagriebiau
kosmetikos ir ligoninėje prisėdusi ant lovos krašto padėjau šiek tiek
pasigražinti. Ponia De Vit aiškino, esą pasidažiusi kaire ranka būtų panaši į
žmogystą, kuri pusryčiams išlenkė tris kokteilius su apelsinų likeriu.
Dinas Martinas džiugiai atiturseno, šnarpšdamas nusekė paskui šeimininkę,
kilstelėjo į ją akis ir demonstratyviai atsigręžė į mane — žvilgsimu tarsi sakė,
kad jau galiu išeiti. Mudu su šunimi buvome sudarę savotiškas paliaubas. Jis
ėsdavo viską, ką duodavau, kas vakarą mielai susiraitydavo man ant kelių,
regis, mėgaudavosi tuo, kad per pasivaikščiojimus judėdavome sparčiau ir
nukeliaudavome toliau, nes išvydęs, kaip čiumpu saitą, imdavo energingai
vizginti uodegėlę.
Išvydusi mopsą ponia De Vit pajuto palaimą, kurią perteikė serija
nusiskundimų dėl prastos jo globos, per kitas dvylika valandų nuolat
skambėjusiomis replikomis, esą šuo nutukęs arba sulysęs, nenutrūkstamais,
jausmingais atsiprašymais, kad nubloškė jį į atgrubnagiškas mano rankas.
— Vargšeli, palikau tave su nepažįstamąja? Juk palikau, ar ne? Ir ji
netinkamai tavimi rūpinosi? Nieko baisaus. Mamytė jau namie. Viskas bus
gerai.
Senutė, be jokių abejonių, džiaugėsi parvykusi namo, bet aš negalėčiau
meluoti, kad manęs negraužė nerimas. Jai reikėjo įspūdingo kiekio tablečių,
netgi pagal amerikiečių standartus, todėl ėmiau spėlioti, galbūt ponią De Vit
kamuoja trapių kaulų sindromas — vien dėl lūžusio riešo medikamentų buvo
skirta akivaizdžiai per daug. Kai apie vaistus papasakojau Trinai, toji prieš
nusikvatodama leptelėjo, esą Anglijoje taip susižeidusiam žmogui gydytojai
teišrašytų poros rūšių analgetikų ir lieptų nekilnoti sunkių daiktų.
Tačiau ponia De Vit, manding, po gydymosi ligoninėje tapo dar gležnesnė.
Buvo išbalusi, nuolat kosėjo, pagal užsakymą siūti drabužiai karojo ant jos
susigarankščiavę neįprastose vietose. Kai išviriau makaronų su sūriu, ji
elegantiškai nurijo keturis penkis kąsnius, pareiškė, kad maistas gardus, bet
daugiau valgyti nepanoro.
— Toje siaubingoje įstaigoje, ko gero, susitraukė mano skrandis. Matyt,
stengėsi apsisaugoti nuo tenykščio baisaus valgio.
Senolė sugaišo pusdienį, kol apėjo butą, lėtai svirduliuodama iš kambario į
kambarį, primindama sau arba įsitikindama, kad kiekviena smulkmena yra
savo vietoje. Aš stengiausi vyti iš galvos mintis, jog ponia De Vit galbūt
tikrina, ar nieko nepavogiau. Galiausiai ji prisėdo fotelyje, įsirėmė į aukštą
atlošą ir tyliai atsiduso.
— Nė nemoku apsakyti, kaip gera namuose, — ‘ištarė žodžius taip, lyg
kone būtų nesitikėjusi parvažiuoti.
Neilgai trukus užsnūdo. Ir aš kokį šimtąjį kartą pagalvojau, kaip seneliui
nuskilo, kad jį prižiūri mano mama.

Ponia De Vit buvo aiškiai per silpnos sveikatos, kad gyventų viena, ir,
regis, nesiskubino atsisveikinti su manimi. Nors šito klausimo mudvi
neaptarėme, aš paprasčiausiai likau apartamentuose. Pagelbėdavau jai
nusiprausti ir apsirengti, gamindavau valgyti, po kelis kartus per dieną
išvesdavau Diną Martiną į lauką, bent jau pirmąją savaitę. Jai baigiantis
supratau, kad šeimininkė kiek apkuopė ketvirtąjį miegamąjį, po truputį
išnešdama knygas bei drabužius, atlaisvindama praktišką naktinį staliuką ir
lentynas, ant kurių galėjau dėtis savo daiktus. Nusprendžiau užimti svečiams
skirtą vonios kambarį, uoliai jį išvaliau ir atsukusi čiaupus palaukiau, kol ims
tekėti skaidrus vanduo. Vėliau slapta ėmiau šveisti tas virtuvės ir jos tualeto
kertes, kurių dėl prastėjančio regėjimo ponia De Vit neįžiūrėdavo.
Aš veždavau senutę į gydytojų paskirtus susitikimus ir drauge su Dinų
Martinu laukdavau prie ligoninės, kol mane pakviesdavo jos pasiimti.
Užsakiau vizitą į grožio saloną ir sulaukiau, kol kirpėjos pastangomis reti žili
jos plaukai vėl ims dailiai banguoti — elementari procedūra, rodos, grąžino
jai daugiau jėgų nei bet kokios medikų pastangos. Padėdavau poniai De Vit
dažytis ir rasti įvairius jos akinius. Ji padėkodavo tyliu, išraiškingu balsu,
kokiu mes prabildavome į numylėtus savo svečius.
Ponia De Vit vienui viena praleido gausybę metų, todėl suvokdama, kad jai
būtina erdvė, kelioms valandoms dingdavau iš buto, nuvykdavau į biblioteką,
tenai ieškodavau darbo, bet, kitaip nei anksčiau, nejutau primygtinės
reikmės jo susirasti, ir, tiesą sakant, manęs nedomino jokia veikla. Kai
grįždavau, ponia De Vit dažniausiai miegodavo arba sėdėdavo priešais
televizorių.
— Ak, Luisa, — ponia De Vit staiga atsitiesdavo, tartum mudvi jau būtume
apie kažką šnekėjusios. — Aš spėliojau, kur tu dingai. Gal trumpam išvestum
Diną Martiną laukan? Jis nenustygsta vietoje...
Šeštadieniais prisidėdavau prie Minos, ir mes traukdavome protestuoti
šalia bibliotekos. Pastaruoju metu demonstrantų sumažėjo; bibliotekos
ateitis priklausė ne tik nuo žmonių palaikymo, bet ir nuo visuomenės
finansuojamos teisinės kovos. Didelių vilčių niekas nepuoselėjo. Mes
stovėdavome ir, slenkant savaitėms, vis mažiau žvarbdavome,
mosikuodavome plakatais ir dėkodavome už karštus gėrimus bei užkandžius,
kuriais mus tebevaišino kaimynai bei vietinių parduotuvių savininkai. Nūnai
atvykusi dairydavausi pažįstamų veidų — per pirmąją viešnagę sutikta
močiutė, vardu Marina, spausdavo mane glėbyje ir plačiai šypsodavosi.
Regėdavau būrelį kitų, kurie mostelėdavo ranka arba pasilabindavo,
apsauginį, mums pakorų atnešančią moterį, bibliotekininkę žavingais
plaukais. Bet senolės įplyšusiais petukais nebemačiau.
Ponios De Vit bute gyvenau jau trylika dienų, kai pirmą kartą susidūriau su
Agnese. Žinant, kad mūsų apartamentai greta, keista, kad taip nenutiko
anksčiau. Lauke pliaupė lietus, todėl vilkėjau vieną iš senų ponios De Vit
lietpalčių — geltono ir oranžinio atspalvių, siūtą aštuntajame dešimtmetyje,
išmargintą apskritais, ryškiais gėlių raštais, o Dinas Martinas buvo įsuptas į
mažutį apsiaustą su gobtuvu, kuris mane prajuokindavo kiekvienąkart, kai
tik į jį atsisukdavau. Krizendama iš svogūno formos snukelio, įsprausto po
plastikiniu gobtuvu, nubėgau koridoriumi ir staiga sustojau, nes pro
atsivėrusias lifto duris išniro Agnesė, lydima jaunos moters link pakaušio
suglostytais, į standžią uodegėlę surištais plaukais, su „iPad“ planšete
rankose. Pono Gopniko žmona stabtelėjo ir įsistebeilijo į mane. Jos veide
pasirodė sunkiai įskaitomos emocijos, lyg ir nejaukumas, bežadis
atsiprašymas, o gal tramdomas pyktis, kad drįstu vaikštinėti Leiverio
pastate, — perprasti miną buvo sunku. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, ji
prasižiojo tarsi ketindama kažką sakyti, bet vėl užsičiaupė ir, sušvytavusi
gelsvais plaukais, sakytum manęs nė nepastebėjusi, nudrožė pro šalį drauge
su pavymui sekančia mergina.
Man žiūrint, Gopnikų durys pabrėžtinai užsitrenkė joms įkandin, ir aš
suvokiau kaistanti it su panieka atstumta mylimoji.
Miglotai prisiminiau, kaip mudvi juokėmės japonų užeigoje.
Juk mes draugės, taip?
Giliai įkvėpiau, pasikviečiau šunelį, prie antkaklio prisegiau saitą ir žengiau
į lietų.

*
Darbą su atlygiu man galiausiai pasiūlė merginos iš“ Vintažinių drabužių
centro“. Jos laukė iš Floridos atkeliaujančio drabužių pilno konteinerio, kuris
savo apimtimis prilygo keliolikai spintų, ir abiem reikėjo papildomo žmogaus
pagalbos peržiūrėti visus daiktus, iki jie atsidurs ant lentynų, įsiūti
trūkstamas sagas, pasirūpinti, kad iki vintažinių apdarų mugės, rengiamos
balandžio pabaigoje, prekės kabotų švarios ir išlygintos. (Į parduotuvę
dažniausiai grąžindavo prekes, neatsiduodančias šviežumo kvapu.) Jiedvi
siūlė minimalią algą, tačiau žadėjo gerą draugiją, nemokamą kavą ir
dvidešimties procentų nuolaidą bet kokiam daiktui, kurį norėčiau įsigyti.
Netekus būsto, priblėso ir mano potraukis pirktis aprangą, visgi mielai
sutikau joms padėti ir įsitikinusi, kad ponia De Vit nepristigs jėgų nuvesti
Dino Martino iki kvartalo galo ir atgal, kiekvieną antradienį dešimtą ryto
važiuodavau į parduotuvę, kiaurą dieną pagalbinėse patalpose valydavau bei
taisydavau drabužius ir per parūkymo pertraukėles, daromas, rodos, kas
penkiolika minučių, plepėdavau su merginomis.
Kol pasakojau, ką veikiu darbe, Margo — man jau buvo uždrausta ją
vadinai ponia De Vit: „Dėl Dievo meilės, juk tu gyveni mano namuose“, —
įdėmiai klausėsi ir vėliau pasiteiravo, kuo naudojuosi taisydama drapanas.
Atsakiau turinti milžinišką plastikinę dėžę su senomis sagomis ir
užtrauktukais, bet pridūriau, esą jie taip chaotiškai suversti, kad aš retai
rasdavau prie konkretaus apdaro derančius priedus arba daugiau nei tris
vienodas sagas. Margo sunkiai pakilo nuo kėdės ir mostu liepė eiti iš paskos.
Nuslinkau pirmyn veik prilipusi prie senutės, nes pastaruoju metu ji vos
išlaikydavo pusiausvyrą ir nuolat krypdavo į šoną lyg netinkamai pakrautas,
banguotoje jūroje plaukiantis laivas. Bet dabar sugebėjo pasiekti tikslą
prisilaikydama už sienos.
— Mieloji, pažiūrėk po lova. Ne, tenai. Dvi skrynios. Taip.
Atsiklaupiau ir iš palovio ištempiau porą griozdiškų medinių dėžių su
dangčiais. Abi atidariusi pamačiau, kad jos ligi viršaus pilnos sagų,
užtrauktukų, juostelių, kutų. Be to, radau surūšiuotus kabliukus su
kilpelėmis, įvairiausio tipo segtukus, žalvarines sagas nuo jūreivių uniformų
ir miniatiūrines kiniškas, aptrauktas ryškiu šilku, kriauklines ir kaulines,
tvarkingai įsiūtas į kartono atraižas. Iš antvožų paminkštinimų stirksojo
skirtingo dydžio adatos ir mažutės gembės su šilkinių siūlų asortimentu.
Pagarbiai perbraukiau pirštais per šias gėrybės.
— Tai dovana, kurią gavau per keturioliktąjį gimtadienį. Senelis atsisiuntę
ją iš Honkongo. Jei tau kils bėdų, gali pasirausti skryniose. Iš nebedėvimų
savo apdarų nuolat iškirpdavau sagas ir užtrauktukus, kad pametusi sagutę
ar šiaip gražią smulkmeną iš karto galėčiau persiūti visą rinkinį.
— Ar jums jų neprireiks?
Ji numojo sveikąja ranka.
— O, mano pirštai jau pernelyg negrabūs siūti. Adata dažnai nė nepataikau
į sagų kilpeles. Beje, dabartiniais laikais nedaug kas varginasi siūtis sagas
arba užtrauktukus — žmonės tiesiog išmeta drabužius ir perkasi kokią
bjaurastį iš nuolaidas siūlančių parduotuvių. Pasiimk dėžes, mieloji. Man bus
smagu žinoti, kad jų turinys kažkam pravertė.

Taigi, nusišypsojus sėkmei ir iš dalies galbūt atsipirkus mano pastangoms,

nūnai turėjau du mėgstamus užsiėmimus, kurie man įkvėpė savotiško
pasitenkinimo. Antradienį iš parduotuvės į namus atsitempdavau languotą
plastikinį krepšį su keliais drabužiais, vakare, Margo snaudžiant arba žiūrint
televizorių, iš kiekvieno apdaro pašalindavau likusias sagas, įsiūdavau
komplektą naujų ir pakeldavau jį, lūkuriuodama senutės pritarimo. Kartą,
mudviem sėdint priešais „Laimės ratą“, ji pro akinius įdėmiai nužvelgė mano
dygsnius.
— O tu neblogai siuvi, — įvertino. — Galvojau, kad būsi atgrubnagė, kaip ir
visose kitose srityse.
— Mokykloje man iš esmės sekėsi vien tik rankdarbiai.
Ant kelių išlyginau švarko klostes ir pasiruošiau jį sulankstyti.
— Kaip ir man, — atsakė Margo. — Sau drabužius siūdavausi nė
nesulaukusi trylikos. Motina parodė, kaip pasidaryti medžiagos iškarpas, ir to
užteko. Aš pasinėriau į madą. Ji mane apsėdo.
— Ką konkrečiai jūs dirbote? — padėjau taisytą drabužį į šoną.
— Buvau „Ladies’ Look“ žurnalo madų skyriaus redaktorė. Jis
nebeegzistuoja — nė neišsilaikė iki dešimtojo dešimtmečio. Bet gyvavo
trisdešimt su viršum metų. Daugiausia dirbau redaktore.
— Tas pats, kurį įrėminote? Ir pakabinote ant sienos?
— Taip, ten mano mėgstamiausi viršeliai. Jie žadina brangius prisiminimus,
todėl kelis pasilikau, — Margo veido bruožai sušvelnėjo, galva kryptelėjo ant
šono, akyse pasirodė žvilgsnis, bylojantis, kad ji manimi kliaujasi ir jaučia
galinti šnekėti apie asmeninius reikalus. — Žinai, anuomet aš užėmiau labai
aukštas pareigas. Žurnalą leidžianti kompanija nedegė noru priimti moterų į
vyresnybę, bet mados skyriui vadovavo siaubingas žmogėnas, ir vyriausiasis
redaktorius {jonas Oldridžas, nuostabus vyras, — pareiškė, kad mes
nesudominsime jaunų merginų, jeigu madas bandys diktuoti senas
apkiautėlis, tebenešiojantis kojinių laikiklius. Jis nusprendė, kad aš šią sritį
išmanau, ir mane paaukštino. Štai taip.
— Va, iš kur jūsų namuose tiek daug žavių drabužių.
— Na, aš nesituokiau su jokiais turtuoliais.
— Ar kada apskritai buvote ištekėjusi?
Ji nudelbė akis, kažką paknaibė ant savo kelio.
— O varge, kiek daug klausimų. Taip, buvau. Už puikaus vyro. Terenso. Jis
dirbo leidyboje. Bet jis mirė 1962-aisiais, po mūsų vestuvių prabėgus
trejiems metams, ir kito aš nebeieškojau.
— Niekada nenorėjote vaikų?
— Mieloji, sūnų turiu, tik ne nuo savo sutuoktinio. Antai, kas tave domina?
Nuraudau.
— Ne, kalbu apie kitką. Aš... hm... kai gimsta vaikai... nemanykite, kad
drįsčiau pagalvoti...
— Luisa, aprimk. Gedėdama vyro įsimylėjau netinkamą žmogų ir pastojau.
Kai pagimdžiau kūdikį, kilo tam tikras šurmulys, bet galiausiai nusprendėme,
kad visiems bus geriau, jeigu berniuką užaugins mano tėvai Vestčesterio
apygardoje.
— Kur jis dabar?
— Tebegyvena Vestčesteryje. Kiek žinau.
Sumirksėjau.
— Jūs nesimatėte su juo?
— Aišku, mačiausi. Kiekvieną savaitgalį, kiekvienas atostogas per visą jo
vaikystę. Bet paauglystėje sūnus ėmė niršti, kad nesu tokia mama, kokia, jo
įsitikinimu, turėčiau būti. Supranti, man teko rinktis. Anais laikais
ištekėjusios, vaikus auginančios motinos paprastai nedirbdavo. O aš
pasirinkau darbą. Neabejojau, kad be jo mirčiau. Ir Frenkas, viršininkas,
mane parėmė, — ponia De Vit atsiduso. — Deja, sūnus niekada man
neatleido.
Ilgam įsivyravo tyla.
— Labai gaila.
— Taip. Aš irgi apgailestauju. Bet kas padaryta, to nepakeisi, ir gręžiotis į
praeitį nėra prasmės.
Senutė pratrūko kosėti, tad pripyliau jai vandens į stiklinę. Margo gestu
liepė duoti tablečių buteliuką, kurį laikė ant bufeto, ir, kai vieną nurijo, vėl
įsitaisė fotelyje tartum plunksnas pašiaušusi višta.
— Kuo jis vardu? — paklausiau atslūgus kriokimo priepuoliui.
— Ir vėl klausimai... Frenkas Jaunesnysis.
— Vadinasi, jo tėvas...
— Taip, vyriausiasis žurnalo redaktorius. Frenkas Oldridžas. Jis buvo
gerokai vyresnis už mane ir vedęs. Deja, mano sūnų ir tai piktino. Mokykloje
jis patyrė nemažai sunkumų. Anuomet žmonės į šiuos dalykus reaguodavo
kitaip.
— Kada pastarąjį kartą jį matėte? Turiu omenyje sūnų.
— Maždaug... 1987-aisiais. Kai jis susituokė. Išgirdusi apie vestuves
nusiunčiau laišką, kuriame rašiau esanti užgauta, kad jis neįtraukė manęs į
svečių sąrašą, ir Frenkas Jaunesnysis nedviprasmiškai atsakė, esą seniai
išsižadėjau teisės būti įtraukta į jo gyvenimo įvykius.
Mudvi kiek patylėjome. Iš sustingusio, ramaus Margo veido neišskaičiau,
ką ji mąsto — gal tiesiog vėl nukreipė dėmesį į televizorių. Neišmaniau, ką
pasakyti. Neįsivaizdavau, kaip pritiktų kalbėti apie tokį didį skausmą. Ponia
De Vit netikėtai atsigręžė.
 — Tuo viskas ir baigėsi. Dar po kelerių metų pasimirė mano motina,
paskutinis žmogus, per kurį galėjome palaikyti ryšį. Kai kada svarstau, kaip
jis laikosi — ar gyvas, ar augina vaikus. Iš pradžių jam rašydavau. Bet, laikui
bėgant, į mūsų santykius ėmiau žiūrėti gan filosofiškai. Jis, be abejo,
neklydo. Aš neturėjau jokios teisės į Frenką Jaunesnįjį, neturėjau teisės lįsti į
jo gyvenimą.
— Čia gi jūsų sūnus, —“ kuždomis atsiliepiau.
— Taip, bet aš nesielgiau kaip tikra motina, ar ne? — ji virpulingai įkvėpė
oro. — Luisa, aš gyvenau puikiai. Dievinau savo veiklą, dirbau su šauniais
žmonėmis. Dažniau nei kitos mano amžiaus moterys lankiausi Paryžiuje,
Milane, Berlyne, Londone... Įsigijau nuostabius apartamentus, leidau laiką su
žavingais draugais. Tau nederėtų dėl manęs nerimauti. Ir neklausyk tų
paistalų, atseit moterys gali turėti viską, ko geidžia širdis. Mes niekada
negalėjome ir niekada negalėsime. Moterims visuomet tenka priimti sunkius
sprendimus renkantis. Vis dėlto rimtą paguodą suteikia vien mėgstama
veikla.
Panirome į tylą apmąstydamos jos žodžius. Margo staiga įrėmė delnus sau
į kelius.
— Klausyk, mieloji, gal padėtum man nueiti į vonios kambarį. Jaučiuosi
nuvargusi, tad griūsiu į lovą.

*
Tąnakt ilgai neįstengiau sudėti bluosto ir mąsčiau apie viską, ką ponia De
Vit sakė. Mąsčiau apie Agnesę ir nujaučiau, kad labai konkretus liūdesys
kamuoja šias abi moteris, kurių butus skyrė vos keli jardai, kitame pasaulyje
turbūt galėtų viena kitą paguosti. Mąsčiau apie tai, kad kiekviena moteris,
pati nusprendusi, ką nori veikti gyvenime, privalo sumokėti didelę kainą,
nebent ji nepuoselėja aukštų tikslų. Bet šiuos dalykus jau žinojau, ar ne? Juk
kelionė į Niujorką man atsiėjo brangiai.
Nakties gilumoje neretai išgirsdavau Vilo balsą, raginantį mane nekvailioti,
nepasiduoti melancholijai ir susitelkti į pergales. Apgaubta tamsos, ėmiau
skaičiuoti jas lenkdama pirštus. Aš radau prieglobstį — bent jau kuriam
laikui. Gavau apmokamą darbą. Likau Niujorke, tarp draugų. Užmezgiau
santykius su nauju vyru, nors kartais spėliodavau, kaip čia nutiko, kad į juos
įsipainiojau. Jeigu pavyktų grįžti į praeitį, ar išties elgčiausi kaip nors kitaip?
Visgi, prieš užmiegant, mano galvoje tesisuko mintys apie gretimame
kambaryje gulinčią senutę.

Ant Džošo lentynų puikavosi keturiolika sporto trofėjų, keturi jų savo dyžiu
prilygo mano galvai — amerikietiškojo futbolo, beisbolo, lengvosios atletikos,
netgi jaunučių rašybos konkurso prizai. Man jau teko čia lankytis, bet tik
dabar, būdama blaivi, niekur neskubėdama, galėjau apsidairyti kaip pridera
ir įvertinti jo pasiekimus. Visur buvo pilna nuotraukų, kurios įamžino Džošą
su sportine apranga, triumfo akimirkomis, apsikabinusį komandos draugus,
demonstruojantį nuostabią šypseną ir tobulus dantis. Atsiminiau Patriką,
galybę diplomų, sukabintų jo bute ant sienos, ir nusistebėjau, kad vyrai
jaučia poreikį puikuotis laimėjimais kaip povai, nuolat aukštyn keliantys
blizgias savo uodegas.
Džošas netikėtai nuleido telefoną, ir aš krūptelėjau.
— Vaišinsimės išsineštiniu maistu. Esu taip apsivertęs darbais, kad neturiu
laiko važiuoti į miestą. Bet užsakiau geriausių korėjietiškų patiekalų į pietus
nuo Korėjiečių kvartalo.
— Man tinka, — atsakiau.
Dar nebuvau ragavusi jokių korėjietiškų valgių, todėl negalėjau jų
palyginti. Tiesiog džiaugiausi proga su juo susitikti. Eidama į metro,
važiuojantį pietų pusėn, mėgavausi oro permainomis, nes dabar keliaujant į
centrą nebereikėdavo grumtis su Sibiro vėtromis, klampoti per sniego pusnis
ar kęsti ledinių liūčių.
Tiesą sakant, butas nepriminė triušių narvo, kaip Džošas jį apibūdino,
nebent jūsų triušis nuspręstų apsigyventi renovuotame lofte, kitados
dailininkų studijų gausiame rajone, kuris dabar atstojo bazę keturiems
skirtingiems „Mark Jacobs“ parduotuvių variantams. Negana to, čia buvo
įsikūrusių menininkų juvelyrikos salonų, rūšine kava prekiaujančių kavinių ir
butikų, durininkais įdarbinančių auskarotus vyrus. Visos apartamentų sienos
buvo nubalintos kalkėmis, grindis dengė ąžuolinės lentos, svetainėje stovėjo
modernus marmurinis stalas ir pasendinta odinė sofa. Atidžiai pasirinkti,
negausūs dekoratyviniai daiktai ir baldai liudijo, kad šeimininkas, veikiausiai
padedamas interjero dizainerio, rūpestingai svarstė, ką įsigyti, ieškojo
atitinkamų prekyviečių ir už savo pastangas nusipelnė atlygio.
Jis nupirko man gėlių, gardžiai kvepiančių hiacintų ir frezijų puokštę.
— Kam jos? — paklausiau.
Džošas patraukė pečiais vesdamasis mane per slenkstį.
— Pakeliui iš darbo pamačiau šias gėles ir pamaniau, kad jos gali tau
patikti.
— Oho. Dėkui, — giliai į šnerves įtraukiau aromato. — Tai šauniausia, kas
man atsitiko per visą amžinybę.
— Kalbi apie gėles? Ar mane? — jis kilstelėjo antakį.
— Na, tu ganėtinai šaunus.
Jo veidas nutįso.
— Tu nuostabus. Ir jos žavingos.
Džošas nusišypsojo ir pabučiavo mane.
— O tu — šauniausia, kas man atsitiko per visą amžinybę, — atšlijęs tyliai
pratarė. — Jaučiuosi taip, tarsi būčiau labai ilgai tavęs laukęs.
— Mudu susipažinome tik spalį.
— Ak! Bet mes gyvename greito pasitenkinimo epochoje. Ir esame mieste,
kur viską, ko trokšti, gauni vakar.
Mintis, kad tavęs geidžia kitas žmogus, kaip, regis, manęs geidė Džošas,
keistai stipriai veikia. Kol kas nebuvau tikra, kuo užsitarnavau susidomėjimo.
Ketinau pasiteirauti, ką jis manyje išvydo, bet įtariau, kad klausimas
nuskambėtų kaip savotiškas dėmesio prašymas, todėl pabandžiau rasti
atsakymą kitais būdais.
— Papasakok apie moteris, su kuriomis artimai bendravai, — nuo sofos
kreipiausi į Džošą, mažutėje virtuvėje iš indaujos traukiantį lėkštes, stalo
įrankius ir taures. — Kokios jos?
— Neminint tų, su kuriomis susipažinau per „Tinder“ programėlę?
Protingos, dailios, nemažai nuveikusios savo profesinėje srityje... — jis
pasilenkė, norėdamas iš spintelės užkaborio ištraukti žuvies padažą. — Ir, jei
atvirai, egocentriškos. Jos, tarkim, negali rodytis aplinkiniams
nepasidažiusios arba ima kraustysis iš proto, jeigu išsitaršo šukuosena. Į
„Instagram“ profilį deda kiekvieną smulkmeną, į socialinius tinklus nuolat
įkelia nuotraukas, dalijasi visomis gyvenimo detalėmis ir viską pateikia kaip
galima gražiau, įskaitant susitikimus su manimi. Lyg nė sekundę nepajėgtų
atsipalaiduoti.
Džošas atsitiesė ir atkišo du butelius.
— Tau aštraus ar sojų padažo? Kurį laiką bendravau su mergina, kuri
tikrindavo, kada ketinu keltis, ir užsistatydavo žadintuvą pusvalandžiu
anksčiau, kad spėtų susišukuoti ir pasidažyti. Siekė, kad ją visuomet
matyčiau tik tobulai atrodančią. Net jeigu iš lovos tekdavo šokti pusę
penktos ryto.
— Aišku. Privalau tave įspėti — aš ne iš tokių.
— Žinau, Luisa. Taigi guldžiau tave miegoti.
Nusispyriau batus ir po savimi pariečiau kojas.
— Jų pastangos daro įspūdį.
— Aha. Bet ir šiek tiek vargina. Aš niekada, hm, tiksliai nenumanydavau,
kas glūdi jų viduje. O tu, reikia pripažinti, savęs neslepi. Esi tokia, kokia esi.
— Tavo žodžius priimti kaip komplimentą?
— Be abejo. Atvirumu ir sąžiningumu primeni mergaites, su kuriomis
užaugau.
— Gopnikai mane laiko kitokia.
— Tegul jie užsikruša, — sau neįprastai šiurkščiai pareiškė Džošas. —
Žinai, mąsčiau apie tavo padėtį... juk gali įrodyti, kad Gopnikai tave
neteisingai apkaltino, ar ne? Juos derėtų paduoti į teismą dėl neteisėto
atleidimo, gero vardo juodinimo, moralinės žalos ir...
Papurčiau galvą.
— Ne, rimtai. Versle Gopnikas naudojasi savo kaip padoraus, senamadiško,
gero vyruko reputacija ir be atvangos užsiima labdaringa veikla, bet, Luisa,
jis tavimi atsikratė be jokios svarios priežasties. Iš anksto neįspėta, negavusi
kompensacijos, praradai ir darbą, ir stogą virš galvos.
— Ponas Gopnikas manė, kad iš jo vagiu.
— Aha, bet tikriausiai nujautė, kad elgiasi ne visai tinkamai, antraip būtų
iškvietęs policiją. Žinant, kas jis toks, kertu lažybų, nesunkiai rastum
advokatą, kuris iš tavęs paimtų atlygį tik tuo atveju, jeigu laimėtum bylą.
— Klausyk, man viskas gerai. Reikšti ieškinius ne mano būdui.
— Aha, tu pernelyg maloni. Reaguoji kaip tikra anglė.
 Sučirškė durų skambutis. Džošas pakeltu pirštu tarsi perspėjo, kad tuojau
pratęsime pokalbį, ir dingo siaurame koridoriuje. Dengdama staliuką
išgirdau, kaip jis sumoka kurjeriui.
— Žinai ką, — tarė Džošas, atnešęs maišą į virtuvę, — net jeigu neturi
įrodymų, guldau galvą, Gopnikas tau atseikės apvalią sumą, nes nenorės,
kad šis reikalas iškiltų viešumon. Įsivaizduok, kaip pasikeistų tavo
gyvenimas. Juk vos prieš porą savaičių miegojai ant grindų. — Aš jam
neminėjau, kad su Neitanu dalinausi viena lova. — Galėtum įnešti padorų
užstatą už nuomą. Po velnių, nusisamdžiusi neblogą advokatą, gal net
įsigytum butą. Ar bent numanai, koks Gopnikas pinigingas? Jis garsėja savo
turtais. Mieste, kuriame pilna turtuolių.
— Džošai, suprantu, linki gero, bet aš noriu tą istoriją pamiršti.
— Luisa, tau...
— Ne, — atkirtau, įsirėmusi rankomis į stalą. — Bylų niekam nekelsiu.
Jis luktelėjo minutę, turbūt suirzęs, kad nesugeba manęs perkalbėti,
galiausiai patrūkčiojo pečiais ir nusišypsojo.
— Tebūnie... laikas vakarieniauti! Nesi alergiška jokiems produktams? Imk
vištienos. Prašau... tau patinka baklažanai? Tenykščiai gamina nuostabų
troškinį su baklažanais ir aitriosiomis paprikomis.

Tąnakt su Džošu pasimylėjau. Nebuvau nei girta, nei pažeidžiama ir jo

atžvilgiu manęs nekaitino kvapą užimantys troškimai. Ko gero, tesiekiau vėl
gyventi normaliai, tad mudu valgėme, gėrėme, iki vėlumos šnekučiavomės ir
juokėmės, kol jis pagaliau užtraukė užuolaidas, išjungė šviesą, ir įvykiai
pakrypo natūralia eiga — bent jau aš nemačiau priežasties, kodėl jiems
nederėtų taip klostytis. Džošas atrodė labai gražus. Nepriekaištinga oda,
ryškūs skruostikauliai, minkštutėliai kaštoniniai plaukai, kuriuos net ir po
ilgos žiemos margino aukso atspalvio taškeliai. Mes bučiavomės sėdėdami
ant sofos, iš pradžių švelniai, bet kuo toliau, tuo aistringiau, kol jis nusivilko
marškinius, o aš atsikračiau savo palaidinukės, liepiau sau visą dėmesį
sutelkti į nuostabų, dėmesingą vyrą, Niujorko princą, ir iš galvos mesti
padrikus dalykus, į kuriuos buvo linkusios krypti mano mintys; netrukus
viduje ėmė stiprėti poreikis, lyg tolimas, ramybę įkvepiantis draugas, kol aš
atsiribojau nuo visko, išskyrus tai, ką jutau, mūsų kūnams susiglaudus, ir
jam įsiskverbus į mane.
Vėliau Džošas pakštelėjo man į lūpas, paklausė, ar gerai jaučiuosi, ir
sumurmėjo, kad jam derėtų kiek numigti. O aš likau gulėti ir mėginau
nepaisyti ašarų, kažin kodėl ištryškusių iš akių kampučių ir nubėgusių iki
ausų.
Ką man aiškino Vilas? Privalai naudotis kiekviena proga. Nevengti
pasitaikančių galimybių. Būti žmogumi, sakančiu „taip“. Juk atstūmusi Džošą
dėl to gailėčiaus amžiais, ar ne?
Tyliai apsiverčiau nepažįstamoje lovoje ir atidžiai nužvelgiau įmigusio vyro
profilį, idealią nosį ir lūpas, į Vilo bruožus panašų veidą. Nesilioviau galvojusi
apie visas Džošo ypatybes, kurios pelnytų Vilo prielankumą. Netgi
įsivaizdavau juos kartu, apsimainančius juokeliais, konkuravimo dvasia
papildytais sąmojais. Tuodu būtų galėję tapti draugais. Arba priešais. Jie
kone per smarkiai priminė vienas kitą.
Gal mums lemta sueiti, nors link jo vedė keistas, trikdantis kelias? Gal pas
mane tokiu būdu grįžo Vilas? Sulig ta mintimi nusišluosčiau akis ir
nugrimzdau į trumpą, neramų miegą.
 24
Nuo: DarboBitė@gmail.com
Kam: KatKlark!@yahoo.com

Sveika, Trina,

taip, žinau, tavo nuomone, aš skubu. Bet ko mane mokė Vilas? Gyvenimą
teturi vieną, ar ne? Tu esi laiminga su Edva? Tuomet kodėl aš negaliu būti
laiminga? Garbės žodis, suprasi, apie ką šneku, kai jį pamatysi.
Štai, koks yra Džošas: vakar jis atsivežė mane į geriausią Bruklino
knygyną, pripirko romanų, kurie, jo įsitikinimu, turėtų man patikti, paskui
nusivedė pietų į prašmatnų meksikiečių restoraną Rytų 46-ojoje gatvėje ir
privertė paragauti takų su žuvimi — tik nesiraukyk, jie buvo neįtikėtinai
skanūs. Tada pareiškė norintis kai ką man parodyti (ne, ne tai). Mudu
nuėjome į Didžiąją centrinę stotį, kaip visada, sausakimšą, ir aš tariau sau:
keista, ar mes kur nors keliausime? Jis tiesiog paprašė nueiti prie austrių
restorano ir įremti galvą į vieną arkos kampą. Nesusilaikiusi prajukau.
Nusprendžiau, kad jis pokštauja. Bet Džošas neatlyždamas ragino juo
pasikliauti.
Žodžiu, atsistojau po milžinišku skliautu, kakta įsispaudžiau į mūrą, greta
žmonių, zujančių pirmyn atgal, ir pasistengiau nesijausti kaip mulkė. Vienu
momentu apsisukusi pamačiau, kad jis tolsta, žengia skersai praėjimo,
įveikia apie penkiasdešimt pėdų, galva priglunda prie kito kampo, ir staiga
ausyje pasigirdo traukinių šurmulį ir chaosą nustelbiantis murmesys,
tarytum Džošas būtų stoviniavęs šalimais: „Luisą Klark, tu esi žavingiausia
mergina visame Niujorke.“
Trina, atrodė, kad reikalų turiu su tikrais kerais.
Kai pakėliau galvą, jis atsigręžęs nusišypsojo. Žinai, aš nenutuokiu, kaip
tie burtai veikia, bet Džošas prisiartino, apkabino mane, pabučiavo visiems
matant, kažkas mums pritariamai švilptelėjo, ir, tiesą sakant, man gyvenime
neteko patirti nieko, kas būtų romantiškiau.
Todėl taip, aš judu į priekį. Ir Džošas nuostabus. Būtų smagu, jeigu
pasidžiaugtum už mane.
Perduok Tomui bučkį.
Lx

Slinko savaitės, ir Niujorkas įsiveržė į pavasarį sau įprasta nesubtilia,

griausminga maniera, išvystęs milijono mylių per valandą tempą. Eismo
spūsčių nenumaldomai daugėjo, šaligatvius užtvindė dar didesni praeivių
srautai, o mūsų kvartalą supančios gatvės kasdien pasinerdavo į triukšmo ir
veiklos kakofoniją, kuri menkai bepritildavo net po vidurnakčio. Važiuodama
protestuoti prie bibliotekos jau apsieidavau be kepurės ir pirštinių. Dino
Martino paltuką su pamušalu išskalbiau ir įkišau į spintą. Centrinis parkas
nusidažė žaluma. Niekas manęs neragino kraustytis kitur.
 Užuot mokėjusi piniginį atlygį, Margo man bruko tiek daug drabužių, kad
jos akivaizdoje nustojau grožėtis apdarais. Baiminausi, kad senutė jausis
įpareigota duoti jų vis daugiau ir daugiau. Bėgant savaitėms, atkreipiau
dėmesį, kad, tarp jos ir Gopnikų nebuvo jokių panašumų, išskyrus gal tik
bendrą adresą. Margo išgyvendavo vos vos, beveik tuščiomis kišenėmis, kaip
pasakytų mano motina.
— Iš kur, jų manymu, rasčiau pinigų maistui, jeigu mokėčiau ir ligoninės
sąskaitas, ir komunalinius mokesčius? — pareiškė ji, kai įteikiau dar vieną
registruotą būsto administravimo įmonės laišką. Užrašas ant voko skelbė:
ATPLĖŠTI — GRESIA TEISINIAI VEIKSMAI. Apartamentų šeimininkė suraukė
nosį ir pranešimą tvarkingai padėjo ant bufeto šalia šūsnies kitų sąskaitų,
kur laiškas pragulės porą savaičių, jei tik pati jo neatplėšiu.
Margo dažnai burbėdavo dėl namo eksploatavimo mokesčių, kurių suma
siekdavo tūkstančius dolerių mėnesiui, kol galų gale, nebeturėdama kitos
išeities, nusprendė jų nepaisyti.
Ji paaiškino butą paveldėjusi iš senelio, į nuotykius linkusio nutrūktgalvio,
vienintelio giminaičio, negalvojusio, kad dėl sutuoktinių ir vaikų moterims
derėtų riboti savo siekius.
— Tėvas apeitas įsiuto. Ir su manimi nebendravo daugybę metų. Motina
bandė mus sutaikyti, bet anuomet jau buvo kilusios... kitos problemos, — ji
atsiduso.
Maistą Margo pirkdavosi vietinėje krautuvėlėje, prekiaujančioje
turistinėmis kainomis, nes ši buvo viena iš kelių jai pėsčiomis pasiekiamų
vietų. Padariau tam galą, du kartus per savaitę užsukdama į Rytų 86-ojoje
gatvėje veikiantį „Fairway“ prekyboj centrą — ten apsirūpinau pagrindiniais
produktais ir už juos sumokėdavau maždaug trečdalį sumos, kurią išleisdavo
ponia De Vit.
Jeigu negamindavau, Margo beveik nesiliesdavo prie normalaus valgio, bet
mopsui pirkdavo kokybiškus mėsos pjausnius arba piene pavirdavo žuvies
filė, nes „Dinas Martinas gerai virškina tokį ėdesį“.
Ji, sakyčiau, priprato prie mano draugijos. Be to, vos įstengdavo judėti, ir
mes abi suvokėme, kad gyventi vienai jai nebepavyktų. Įdomu, paklausiau
savęs, per kiek laiko senoliai atsigauna po operacijos? Ir dar, įdomu, ką
Margo būtų dariusi, jeigu manęs nebūtų buvę šalia?
— Kaip elgsitės? — mostelėjau į stirtą sąskaitų.
— Nekreipsiu dėmesio, — ji numojo ranka. — Su butu atsisveikinsiu
atgulusi į karstą. Nelemtas sukčius Ovicas žino, kad neturiu nei kur eiti, nei
pas ką persikraustyti. Tikriausiai laukia, kol mirsiu, tada, prisidengęs skola
už mokesčius, perims apartamentus ir už milžinišką sumą parduos kokiam
nors interneto veikėjui arba generaliniam kompanijos direktoriui, kaip anas
kvaiša iš kitos koridoriaus pusės.
— Ar galiu kuo pagelbėti? Nuo tada, kai dirbau Gopnikams, man dar liko
šiek tiek santaupų. Bent jau padėčiau jums ištempti porą mėnesių. Jūs man
buvote labai maloni.
Ponia De Vit nepritariamai suaikčiojo.
 — Mergele, tau nepakaktų pinigų net mokesčiams už svečių vonios
kambarį.
Šitos replikos kažin kodėl prajuokinta Margo taip užsikosėjo, kad jai teko
prisėsti. Bet vėliau, kai ji užmigo, slapta patikrinau laiško turinį. Sprendžiant
iš frazių „vėluojantis paslaugų apmokėjimas“, „pažeidžiate nutarties sąlygas“
ir „priverstinio iškeldinimo grėsmė“, ponas Ovicas, ko gero, buvo ne toks jau
geranoriškas arba kantrus, kaip ji vylėsi.

Diną Martiną tebevesdavau į lauką po keturis kartus per dieną ir

vaikštinėdama po Centrinį parką laužydavau galvą, kaip padėti senutei. Man
siaubą kėlė mintis, kad ją gali iškraustyti. Ne, daugiabučio administratorius
juk taip nepasielgtų su ligota senyva moterimi? Ir, jei kas, žmonės iš
Leiverio pastato imtų protestuoti, ar ne? Bet aš atsiminiau, kaip mikliai
ponas Gopnikas mane išvarė ir kaip šio daugiabučio gyventojai stengėsi
laikytis atokiau vieni nuo kitų. Vargu ar jie apskritai ką nors pastebėtų.
Šeštojoje aveniu žiūrint į urminės apatinių parduotuvės vitriną, man staiga
dingtelėjo mintis. Taip, merginos iš „Vintažinių drabužių centro“ neparduoda
„Chanel“ arba „Yves St. Laurent“ gaminių, bet tuo tikrai užsiimtų, jeigu tokių
gautų ar bent jau žinotų, kas prekiauja panašiais daikčiukais. Margo
kolekcijoje buvo begalė daiktų su dizainerių etiketėmis, ir aš neabejojau, kad
už juos kolekcionieriai sumokėtų padorius pinigus. Tūkstančius dolerių
kainuotų vien rankinės.
Nusivežiau Margo susitikti su merginomis pameluodama, kad leidžiamės į
išvyką. Aiškinau, esą diena nuostabi, tad mums vertėtų įveikti didesnį
atstumą nei visada ir leisti grynam orui įkvėpti jai jėgų. Ji atšovė man
nekvailioti, nes Manhatane grynu oru niekas nekvėpuoja jau nuo 1937-ųjų,
bet į taksi įsėdo per daug nebambėdama ir užsikėlė Diną Martiną sau ant
kelių — kai nukakome į Ist Vilidžą ir prieš akis pasirodė betoninė
parduotuvės vitrina, Margo ėmė raukytis, tarsi kas būtų juokais pasiūlęs jai
apsilankyti skerdykloje.
— Ką sau padarei?
Sustingusi prie kasos ponia De Vit įsispoksojo į Lidijos odą. Lidija vilkėjo
smaragdinę palaidinukę pūstomis rankovėmis, o ant jos dilbio puikavosi
dailiai raižyti oranžinis, žalsvas, mėlynas koi karpiai.
— O, čia tatuiruotė. Patinka? — ji perėmė cigaretę į kitą ranką ir priešais
šviesą pakėlė tatuiruotąją.
— Patiktų, jeigu norėčiau atrodyti kaip žemkasė.
Nuvedžiau ją toliau į parduotuvę.
— Štai, Margo. Matote, vintažiniai drabužiai išrūšiuoti ir sukabinti
skirtinguose plotuose: jeigu jums reikia ko nors iš septintojo dešimtmečio,
ieškote čia, o šeštojo dešimtmečio apdarus rasite ana ten. Kiek primena jūsų
butą, teisybė?
— Nė iš tolo.
— Tik sakau, kad čia prekiaujama drabužiais, panašiais į jūsiškius. Šiais
laikais toks verslas gan pelningas.
 Margo timptelėjo palaidinukės rankovę ir viršum savo akinių įsižiūrėjo į
etiketę.
— „Amy Armistead“ modelis siaubingas. Tos dizainerės negalėjau pakęsti.
Kaip ir „Les Grandės Folies“ gaminių. Kuriems nuolat ištrūkdavo sagos.
Siūlams būdavo galima skirti finansų.
— Šioje vietoje galima rasti išskirtinių suknelių —jos pridengtos celofanu.
Žengiau į vakarinio tualeto skyrių, kur kabėjo gražiausios suknelės,
ištraukiau vieną, kitados pirktą „Saks Fifth Avenue“ parduotuvėje, melsvai
žalią, ties apatiniais kraštais ir rankogaliais papuoštą blizgučiais bei
karoliukais, ir šypsodamasi pakėliau priešais save.
Margo įsistebeilijo į ją, atvertė etiketę ir pamačiusi kainą susiraukė.
— Kas, po galais, norėtų tiek mokėti?
— Žmonės, kuriems patinka kokybiška apranga, — tarė mums už nugarų
išdygusi Lidija.
Parduotuvės savininkė griausmingai kramtė gumą, ir sulig kiekvienu
čeptelėjimu Margo į ją pašnairuodavo.
— Tie drabužiai tikrai paklausūs?
— Labai, — atsakiau.— Ypač jeigu yra nepriekaištingos būklės kaip
jūsiškiai Visi Margo apdarai supakuoti ir laikomi patalpose, kuriose veikia oro
kondicionavimo sistema. Kai kurie siūti net penktajame dešimtmetyje.
— Jie — ne mano, o motinos, — šaltai pataisė senolė.
— Rimtai? Ką konkrečiai turite? — paklausė Lidija, nužvelgdama Margo
dėvimą trumpą vilnonį „Jaeger“ paltą ir juodą kailinę kepurę, savo forma
panašią į didžiulį Viktorijos biskvitą. Nors lauke buvo veik malonus oras,
senutei, rodos, vis tiek buvo šalta.
— Ką turiu? Nieko, ką norėtųsi atsiųsti čionai.
— Betgi, Margo, namie yra ne vienas jums nebetinkantis „Chanel“ ir
„Givenchy“ kostiumėlis. O kur dar kaklaskarės, rankinukai — galėtumėte
juos perleisti specializuotoms parduotuvėms. Netgi aukciono namams.
— Už „Chanel“ gaminius brangiai moka, — giliamintiškai tarė Lidija. —
Ypač už rankines. Ne per daug nutrintas, iš veršenos siūtas padorus „Chanel“
rankinukas su dvigubu atvartu kainuotų nuo dviejų su puse iki keturių
tūkstančių dolerių. Na, suprantate, neką mažiau už naują. Jei kalbėtume
apie „Python’, suma kyla iki debesų.
— Margo, pas jus yra daugiau nei viena „Chanel“ rankinė, — priminiau.
Ponia De Vit po pažastimi tvirčiau suspaudė savąjį „Hermės“ rankinuką iš
aligatoriaus odos.
— Tokių kaip šita? Ponia De Vit, galėtume jas parduoti. Mūsų klientai gerų
dalykėlių laukia eilėse. Viena dama iš Asberio Parko už padorų“ Hermės“
sumokėtų penkis tūkstančius dolerių, — kalbėdama Lidija ištiesė ranką ir
pirštu perbraukė rankinės šoną, o Margo atšlijo tarsi užpulta.
— Čia ne „dalykėliai“. Jokių „dalykėlių“ neturiu.
— Bet jums vertėtų apsvarstyti pasiūlymą. Namie pilna daiktų, kuriais
nebesinaudojate. Galėtumėte juos parduoti, apmokėti sąskaitas, o paskui,
hmm, atsipalaiduoti.
 — Aš atsipalaidavusi, — nukirto Margo. — Ir būčiau dėkinga, jeigu mano
finansinių reikalų neaptarinėtum viešai, lyg nematytum, kad stoviu greta.
Šita įstaiga bjauri. Ji atsiduoda senimo kvapu. Eikš, Dinai Martinai. Man
reikia įkvėpti tyro oro.
Nusekiau jai įkandin, pakeliui lūpomis, be garso, atsiprašydama Lidijos,
kuri atsainiai tik patraukė pečiais. Įtariau, kad merginai įgimtą karingumą
prislopino vien menkutis šansas, jog Margo garderobas gali atsidurti
„Vintažinių drabužių centre“.
Susistabdėme taksi ir netardamos viena kitai nė žodžio parvykome į
namus. Pykau ant savęs dėl diplomatijos stokos, bet sykiu jutau apmaudą,
kad Margo kategoriškai atmetė, mano įsitikinimu, visai neprastą planą.
Važiuodama ji vengė žiūrėti į mane. Aš sėdėjau prie Dino Martino,
lekuojančio tarp mūsų, ir mintyse repetavau, kaip vardinsiu argumentus, kol
tyla tapo nepakeliama. Dirstelėjusi šalia, išvydau ką tik iš ligoninės išleistą
senutę. Suvokiau neturinti teisės jos spausti.
— Margo, jūsų liūdinti tikrai neketinau, — tai tarusi padėjau jai išlipti iš
automobilio, sustojusio priešais mūsų daugiabutį. — Tik pamaniau, kad čia
neblogas būdas užsitikrinti ramų gyvenimą. Na, žinote, atiduoti skolas, ir
panašiai. Nenoriu, kad prarastumėte namus.
Senolė atsitiesė, gležna ranka pasitaisė kailinę kepurę ir prabilo niurzgiu,
kone ašaringu balsu — sumečiau, kad ir pati ištisus penkiasdešimt kvartalų
mintyse repetavo, ką sakys.
— Luisa, tu nesupranti. Tai mano daiktai, mano mažuliai. Tu regi senus
drabužius, potencialią finansinę naudą, bet aš juos vertinu dėl kitų
priežasčių. Mes kalbame apie mano praeitį, apie nuostabius, brangius mano
gyvenimo likučius.
— Atleiskite.
— Neatiduočiau jų į apšnerkštą komisą, net jei mane parklupdytų ant kelių.
Jausčiausi siaubingai, jeigu gatvėje staiga pamatyčiau mano pamėgtais
drabužiais apsirengusį visiškai nepažįstamą žmogų. Ne. Žinau, kad bandai
padėti, bet ne.
Margo nusigręžė, mostu atsisakė ištiestos mano rankos ir luktelėjo, kol iki
lifto ją palydės Ašokas.

Nors kartkartėmis pasitaikydavo nesklandumų, vis dėlto mudviem

pavasaris išpuolė gan malonus.
Balandį, kaip ir žadėjo, į Niujorką atskrido Lilė ir ponia Treinor. Jos
apsistojo už kelių kvartalų „Ritz Carlton ‘ viešbutyje ir mudvi su Margo
pakvietė pietų. Regėdama jas drauge pasijutau, lyg kas būtų pačiupęs adatą
ir pabandęs susiūti atskiras mano gyvenimo dalis.
Ponią Treinor, išsiskiriančią geromis diplomatės manieromis, pradžiugino
ponios De Vit kompanija, abi moterys greitai rado bendrų pastatų istorijos ir
apskritai Niujorko temų. Prie pietų stalo mačiau visai kitokią Margo —
sąmojingą, daug žinančią, draugijos pagyvintą moterį. Ponia Treinor, kaip
paaiškėjo, 1978-aisiais čia praleido medaus mėnesį, tad jiedvi ėmė šnekėtis
apie anų laikų restoranus, meno galerijas ir parodas. Ponia Treinor
papasakojo, kaip dirbo teisėja, Margo aptarė aštuntojo dešimtmečio biuruose
vyravusią politiką, ir kalbas apie praeitį jos lydėjo nuoširdžiu juoku,
liudijančiu, kad mes, jaunėlės, tų dalykų nesuprasime. Pietums užsisakėme
salotų ir po nedidelę porciją žuvies, įvyniotos į vytintą itališką kumpį. Margo
visko ragavo tik po kąsnelį, o kitką stūmė į šoną, todėl slapta puoliau į
neviltį — kad ir kaip stengčiausi, jai nelemta atgauti buvusių kūno formų,
kurioms pritiko senieji drabužiai.
Lilė pasvirusi artyn ėmė mane kamantinėti apie lankytinas, su senimu arba
kultūros pažinimu nesusijusias vietas.
— Visoms keturioms viešnagės dienoms močiutė suplanavo edukacinį
šlamštą. Privalėsiu eiti į Moderniojo meno muziejų, botanikos sodus ir
panašias vietas. Be abejo, būtų gražu ir miela, jeigu man tai patiktų, bet aš
noriu lėkti į klubus, nusivaryti nuo kojų, apsipirkti. Čia juk Niujorkas!
— Aš jau pasitariau su ponia Treinor. Rytoj vešiuosi tave į miestą, o ji tuo
metu susitiks su savo pussesere.
— Rimtai? Ačiū Dievui. Ar jau sakiau, kad per ilgąsias atostogas ruošiuosi
užsimesti kuprinę ir leistis į kelionę po Vietnamą? Noriu nusipirkti padorius
šortus, kuriuos ištisas savaites galėsiu dėvėti ir neskalbti. Dar mielai
įsigyčiau seną baikerio striukę. Patrintą ir kokybišką.
— Su kuo keliausi? — paklausiau kilstelėdama antakį. — Su drauge?
— Tardai mane kaip močiutė.
— Tai su kuo?
— Su savo vaikinu, — man nespėjus atsiliepti, Lilė pridūrė: — Bet apie jį
kalbėti nežadu.
— Kodėl? Džiugu, kad turi vaikiną. Naujienos puikios, — tada prabilau
tyliau: — Pastaruoju metu nepaprastai slapukavęs žmogus buvo mano
sesuo. Pasirodo, ji vengė aiškinti, kad netrukus namiškiams prisipažins
esanti lesbietė.
— Ei, aš nesu lesbietė. Manęs nė kiek nevilioja mintis raustis po kitos
panelės krūmynus. Fui.
Sutramdžiau juoką.
— Lile, tau nebūtina slėpti kiekvienos smulkmenos. Mes tenorime, kad
jaustumeis laiminga. Nieko baisaus, jeigu kiti žinos apie tavo reikalus.
— Močiutė žino apie mano reikalus, kaip juos keistai vadini.
— Tada kodėl neišsipasakoji man? Aš vyliausi, kad mudvi galime apie viską
atvirauti.
Lilė nutaisė į kampą įsprausto, su likimu susitaikiusio žmogaus miną.
Teatrališkai atsiduso ir ant stalo padėjo šakutę su peiliu. Atsisuko į mane
tartum pasirengusi kautis.
— Aš matausi su Džeiku.
— Džeiku?
— Semo Džeiku.
Mane supanti restorano aplinka pamažu tarsi sustingo. Prisiverčiau
nusišypsoti.
 — O!.. Nieko sau!
Lilės veidą perkreipė pikta grimasa.
— Būtent tokios reakcijos ir tikėjausi. Klausyk, taip paprasčiausiai nutiko.
Ir tai nereiškia, kad nuolat kalbame apie jus. Su Džeiku porą kartų mačiausi
toje siaubingai nejaukioje psichologinės paramos grupėje, kuriai pati
priklausei, — mudu susibičiuliavome ir supratome, kad patinkame vienas
kitam, tai yra supratome vienas kito padėtį. Todėl nusprendėme vasarą
drauge pakeliauti. Nieko čia rimto.
— Ar ponia Treinor buvo su juo susitikusi?
— Aha. Džeikas atvyksta į mūsų namus, aš lankausi pas jį, — kone
gindamasi atsakė Lilė.
Man jau svaigo galva.
— Vadinasi, nuolat matai...
— Jo tėvuką. Kai kada ir Semą iš greitosios pagalbos, bet dažniau tėvą. Jis
laikosi neblogai, bet vis dar jaučiasi prislėgtas ir per savaitę suvalgo toną
pyragų, dėl ko Džeikas labai nervinasi. Iš dalies kaip tik todėl mes ir norime
nuo visko pabėgti. Maždaug šešioms savaitėms.
Lilė dar kažką kalbėjo, bet iš giliausios mano smegenų kertės ėmė sklisti
tylus ūžesys, todėl jos žodžių prasmės nebesuvokiau. Nenorėjau klausytis
apie Semą, net ir iš antrų lūpų. Nenorėjau girdėti apie mylimus žmones,
kurie, man pačiai esant už tūkstančių mylių, džiaugiasi galėdami leisti laiką
su šeimos nariais. Nenorėjau žinoti nei apie Semo laimę, nei apie Keitę
seksualiomis lūpomis, nei kaip jiedu, be jokių abejonių, dabar kartu gyvena
jo name, ką tik suręstame lizdelyje, kur nestinga aistros ir vienodų uniformų.
— O kaip tavo naujasis vaikinas? — pasiteiravo Lilė.
— Džošas? Džošas! Jis puikus. Žavingas, — greta lėkštės tvarkingai
padėjau šakutę su peiliu. — Tiesiog... nuostabus.
— Kas gero vyksta? Parodyk jūsų abiejų nuotraukas. Tu niekada
neatnaujini savo feisbuko paskyros, ir tai be galo erzina. Nejau telefone
neturi jo nuotraukų?
— Ne.
Lilė suraukė nosį, tarsi mano atsakymas būtų visiškai nenormalus.
Aš melavau. Prieš savaitę fotografavomės kavinėje, laikinai įrengtoje ant
namo stogo. Bet man nesinorėjo atskleisti, kad Džošas — kaip nulietas jos
tėvas. Arba jo vaizdas išmuštų Lilę iš pusiausvyros, arba, kas dar blogiau, ji
garsiai pareikštų, kokie tuodu panašūs, ir savo replika iš vėžių išmuštų
mane.
— Na, kada spruksime iš šitų laidotuvių namų? Senutės gali vienos baigti
pietauti, ar ne? — Lilė alkūne niuktelėjo man į šoną. Abi moterys nesiliovė
plepėjusios. — Ar sakiau, kaip seneliui pučiu miglą apie įsivaizduojamą
močiutės kavalierių? Prisuokiau, atseit tuodu ketina atostogauti Maldyvuose,
todėl ji užsuko į „Rigby & Peller“ parduotuvę įsigyti naujų apatinių. Garbės
žodis, jau tuoj senelis nesusivaldęs pareikš, kad ją tebemyli. Į jį žiūrėdama
mirštu iš juoko.
 Nors Lilei puoselėjau kuo šilčiausius jausmus, mane džiugino ponios
Treinor parengta, įtempta kelių dienų kultūrinė programa, mat, atmetus
pasivaikščiojimą po parduotuves, ji gerokai apribojo laiką, kurį mudvi su Vilo
dukra praleidome kartu. Dėl jos viešnagės — ir žinių apie intymias Semo
gyvenimo smulkmenas — orą drebino vibracijos, ir aš nenutuokiau, kaip jas
išsklaidyti. Laimė, Džošas buvo apsivertęs darbais, todėl nepastebėjo, kokia
esu prislėgta ir išsiblaškiusi. Bet į mano būseną dėmesį atkreipė Margo ir
vieną vakarą, kai baigėsi jos pamėgtas „Laimės ratas“, o aš susiruošiau
tądien paskutinį kartą išvesti Diną Martiną laukan, ji paklausė, kas vyksta.
Pasakiau tiesą. Nemačiau priežasties, kodėl turėčiau ją nutylėti.
— Tu iki šiol myli kitą, — tarė senutė.
— Šnekate, kaip mano sesuo. Jūs abi klystate. Bet... bet anksčiau jį labai
stipriai mylėjau. Mūsų santykiai baigėsi siaubingai, ir aš nusprendžiau, kad
Niujorkas, visai kitoks pasaulis, padės man atsiriboti nuo praeities. Socialinių
tinklų daugiau nebenaršau. Nebenoriu sekti jokių žmonių. Bet informacija
apie buvusiuosius vis tiek kažkaip mus pasiekia. Ir, kol Lilė vieši mieste, aš
neįstengiu susitelkti, nes ji yra tapusi mano gyvenimo dalimi.
— Mieloji, gal tau derėtų susisiekti su tuo žmogumi? Panašu, kad judu
turite apie ką šnektelėti.
— Nėra ničnieko, — mano balsas skambėjo vis aistringiau: — Margo, aš
nėriausi iš kailio. Kurpiau jam laiškus, siunčiau elektronines žinutes, nuolat
skambindavau. Ar žinote, kad iš jo negavau nė vieno laiško? Per tris
mėnesius? Prašiau Semo parašyti, nes vyliausi, kad taip palaikysime
glaudesnį ryšį ir artimiau pažinsime vienas kitą laukdami, kada galėsime
pasikalbėti akis į akį, turėdami bent kažką, kas ateityje primintų apie mūsų
išsiskyrimą, bet jis... jis nerašė.
Margo tiesiog žiūrėjo į mane, sunėrusi rankas virš nuotolinio valdymo
pultelio.
Atstačiau krūtinę.
— Nieko baisaus. Aš judu pirmyn. O Džošas nuostabus. Tai yra jis gražus,
malonus, turi puikų darbą, ambicingas... nepaprastai ambicingas. Nuveiks
tikrai daug, patikėkite manimi. Ir žino, ko trokšta: įsigyti kelis namus, siekti
karjeros aukštumų, atiduoti duoklę visuomenei. Atiduoti duoklę visuomenei!
Nors dar nė neturi ką duoti!
Prisėdau. Mopsas sutrikęs liko stovėti priešais mane.
— Ir jis aiškiai pasakė, kad trokšta būti su manimi. Jokių „jeigu“, jokių
„bet“. Nuo pat pirmo pasimatymo vadino mane savo mergina. O aš esu
prisiklausiusi apie vietinius mergišius. Ar įsivaizduojate, kokiu laimės kūdikiu
jaučiuosi esanti?
Ji vos vos linktelėjo.
Vėl pakilau nuo kėdės.
— Todėl man nusišvilpt į Semą. Tiesą sakant, atvykusi į Niujorką supratau,
kaip menkai pažįstame vienas kitą. Įtariu, kad jeigu mudviem nebūtų
prireikę skubios medikų pagalbos, mes nė nebūtume kartu. Tiksliau, nė kiek
dėl to neabejoju. Ir akivaizdu, kad Semui netikau, antraip jis būtų manęs
laukęs, argi ne? Juk kaip tik taip žmonės elgiasi. Bet, iš esmės, gyvenimas
puikus. Ir aš neapsakomai džiaugiuosi dėl to, kaip pakrypo įvykiai. Viskas
gerai. Labai gerai.
Trumpam pakibo tyla.
— Matau, — ją nutraukė Margo, prabilusi vos girdimu balsu.
— Aš nepaprastai laiminga.
— Taip, brangioji, matau, — senutė kelias sekundes nuo manęs nenuleido
žvilgsnio, galiausiai dilbius pasidėjo ant fotelio ranktūrių. — O dabar veskis
Diną Martiną laukan. Vargšui šuneliui tuojau išvirs akys.
 25
Kol aptikau Margo anūką, užtrukau porą dienų. Džošas dirbdavo iki
vėlumos, senutė į lovą dažniausiai guldavosi prieš devintą vakaro, tad sykį
atsisėdau ant grindų šalia buto durų — vienintelės vietos, iš kurios
pasiekdavau Gopnikų belaidį internetą, — ir per „Google“ ėmiau naršyti
Frenko De Vito, vėliau, nieko neradusi, pakeičiau vardą į Frenką Oldridžą
Jaunesnįjį. Reikiamo žmogaus neradau, nebent jis persikėlė į kitą šalies dalį,
antra vertus, visų Frenkų Oldridžų tautybės ir gimimo datos neatitiko man
žinomos.
Antrą vakarą, impulsyviai pamėginau išsiaiškinti Margo santuokinę pavardę
ir perverčiau senus dokumentus, kuriuos sugraibiau mano kambaryje
stovinčios komodos stalčiuje. Radau kortelę, skirtą Terenso . Vėberio
laidotuvių ceremonijai. Todėl paieškojau Frenko Vėberio ir su tam tikru
liūdesiu supratau, kad sūnui ji davė mylimo vyro pavardę — nors sutuoktinis
mirė gerokai iki berniuko gimimo, — o paskui susigrąžino mergautinę
pavardę De Vit ir visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą.
Frenkas Vėberis Jaunesnysis dirbo odontologu, buvo apsistojęs kažkokiame
Takahou kaimelyje, Vestčesterio apygardoje. Žmona, vardu Leinė, keletą
kartų apie jį užsiminė „Linkedln“ ir „Facebook“ paskyrose. Svarbiausia, kad
tuodu turėjo sūnų, Vincentą, už mane kiek jaunesnį vyruką. Šis dirbo
Jonkerse ne pelno siekiančiame edukaciniame centre, kurį lankė vaikai iš
skurdžių šeimų, ir būtent jis nulėmė mano apsisprendimą. Frenkas Vėberis
Jaunesnysis greičiausiai pernelyg niršta ant motinos, kad su ja atkurtų
santykius, bet kam gi aš pakenkčiau bandydama susisiekti su Vincentu?
Susiradau jo paskyrą, giliai įkvėpiau, išsiunčiau žinutę ir ėmiau laukti.

*
Džošas nutarė atsipūsti nuo nesibaigiančių intrigų korporacijoje, tad
drauge su manimi papietavo japonų užeigoje. Per pietus pranešė, esą kitą
šeštadienį „Loeb Boathouse“ restorane vyks kompanijos „Šeimos diena“, ir
jis kviečia mane dalyvauti kartu.
— Ketinau protestuoti dėl bibliotekos uždarymo.
— Luisa, tau nebūtina nuolat tuo užsiimti. Su būreliu žmonių šūkaudama
pravažiuojantiems automobiliams vis tiek nieko nepeši.
— Taigi nesu tavo šeimos narė, — kiek sudirgusi atkirtau.
— Bet mūsų santykiai gan artimi. Nagi, sutik! Bus šaunu. Ar ten kada
lankeisi? Toji vieta žavinga. Mano firma moka rengti pobūvius. Juk tu iki šiol
naujiems dalykams sakai „taip“, ar ne? Vadinasi, privalai pasakyti „taip“, —
Džošas teatrališkai maldingai išplėtė akis. — Luisa, sakyk „taip“. Prašau.
Jis matė, kad įkalbinėjimams neatsispirsiu. Nusišypsojau susitaikiusi su
likimu.
— Gerai. Taip.
— Puikumėlis! Pernai į šventę buvo atgabenti pripučiami sumo imtynininkų
kostiumai, ir žmonės grūmėsi ant žolės. Be to, netrūko rungčių ir
organizuotų žaidimų visai šeimai.
— Nuostabu.
Frazė „organizuoti žaidimai“ man skambėjo neką patraukliau nei
„privalomas patikrinimas dėl gimdos kaklelio vėžio“. Bet mintis, kad galėčiau
jį lydėti, taip džiugino Džošą, jog atmesti pasiūlymo nedrįsau.

Kasdien tikrinau savo elektroninį paštą, bet per savaitę tesulaukiau laiško
iš Lilės, klausiančios, ar žinau kokį gerą tatuiruočių saloną, kur aptarnauja
nepilnamečius. Taip pat draugiško pasilabinimo iš merginos, su kuria lankiau
tą pačią mokyklą, bet kurios visiškai neprisiminiau. Iš motinos gavau
animacinį nutukusio katino, iš pirmo žvilgsnio, šnekančio su dvimečiu vaiku,
paveikslėlį ir dar nuorodą į žaidimą „Linksmoji ferma“.
— Margo, jūs tikrai išsiversite viena?
Į rankinuką įsimečiau raktus ir piniginę. Aš vilkėjau jos dovanotą aštuntojo
dešimtmečio pradžioje siūtą baltą kombinezoną su aukso spalvos
brokatiniais petukais ir apsiuvais. Žiūrėdama į mane, senutė sunėrė pirštus.
— Vaje, tau tinka lyg nulietas. Esi beveik tokių pat apimčių, kokių pati
buvau tavo amžiaus. Žinai, aš turėjau nemažą biustą! Septintajame ir
aštuntajame dešimtmetyje didelė krūtinė tapo baisiai nemadinga, bet laikai
keičiasi.
Vengiau prisipažinti, kad prigludęs apdaras kone plyšta per siūles, bet
senutė neklydo — nuo tada, kaip persikėliau į jos butą, išties numečiau kelis
svarus, daugiausia todėl, kad stengiausi jai gaminti sveikatai naudingą valgį.
Vilkėdama šį kombinezoną jaučiausi puikiai, tad mažumėlę pasisukiojau
priešais Margo.
— Vaistus gėrėte?
— Be abejo. Nustok nervintis. Teiraujiesi, nes manai, kad vakare negrįši?
— Dar nežinau. Dėl visa ko trumpam išvesiu Diną Martiną pasivaikščioti, —
siekdama mopso pasaitėlio sustingau. — Margo, aš niekada neklausiau,
bet... kodėl jį praminėte Dinų Martinu?
Jos tonas rodė, kad leptelėjau kvailystę.
— Dinas Martinas buvo neapsakomai dailus vyras, o jis — neapsakomai
dailus šuo.
Mopsas klusniai atsitūpė maskatuodamas liežuviu, vartydamas
išsprogusias, žvairas akis.
— Aha, klausimas paikas, — atsiliepiau ir žengiau pro buto duris.
— Nieko sau vaizdas! — sušvilpė Ašokas, kai mudu su Dinų Martinu
įveikėme paskutinį laiptų maršą ir nusileidome į pirmą aukštą. — Atrodai
kaip disko stiliaus primadona.
— Gražu? — kiek pasistaipiau priešais jį. — Kombinezonas priklausė
Margo.
— Rimtai? Toji moteriškė pilna staigmenų.
— Prižiūrėk ją, gerai? Šiandien ji gan stipriai svyrinėja.
— Pasilikau vieną iš pristatytų laiškų, kad galėčiau šeštą vakaro pasibelsti į
ponios De Vit duris.
— Tu esi tikras savo srities specialistas.
Mums nuėjus į parką, Dinas Martinas atliko šuniškus reikalus, aš truputį
bjaurėdamasi ėmiausi darbo, kurį tenka atlikti, kai nešiesi maišelį, o praeiviai
stebeilijosi į mane, kaip įprasta žiopsoti, jeigu pamatote merginą,
apsirengusią kombinezonu su brokatiniais apsiuvais, zujančią su lengvai
įaudrinamu šunimi ir išmatų maišiuku. Kai parbėgau drauge su Dinų Martinu,
džiugiai amsinčiu man įkandin, vestibiulyje įsirėžiau į Džošą.
— O, labas! — pabučiavau jį. — Ateisiu po dviejų minučių, gerai? Tik
nusiplausiu rankas ir prigriebsiu rankinę.
— Prigriebsi rankinę?
— Taip! — įsispiginau į Džošą. — Tai yra rankinuką. Jūs, amerikiečiai,
vadinate tik rankinuku, tiesa?
— Ne, turėjau galvoje, hm... tu nepersirengsi?
Nužvelgiau savo kombinezoną.
— Aš jau persirengusi.
— Mieloji, jeigu tokį apdarą dėvėsi per mūsų biuro iškylą, mano
bendradarbiai pagalvos, kad esi artistė, pasamdyta juos linksminti.
Tik po kelių sekundžių susigaudžiau, kad Džošas nejuokauja.
— Tau jis nepatinka?
— O, ne. Atrodai pribloškiančiai. Tik gal kiek panaši... į transvestitą? Mūsų
įstaigoje dirba vien kostiumuotieji. Tai yra kitų žmonos ir merginos bus su
laisvo kirpimo suknelėmis arba baltomis kelnėmis. Apsirengti derėtų...
puošniai kasdieniškai.
— Ak, — pasistengiau nesijausti nusivylusi. — Atleisk. Aš nesugebu
perprasti amerikiečių aprangos kodų. Gerai. Gerai. Palauk čia. Tuoj grįšiu.
Užlėkiau laiptais, šuoliu įveikdama po dvi pakopas, nėriau į apartamentus
ir Dino Martino pasaitėlį sviedžiau atsistojusiai, kažin ko ieškančiai Margo,
kuri nusekė paskui mane, ranka pasiremdama į koridoriaus sieną.
— Ko taip pašėlusiai skubi? Trankaisi lyg banda dramblių, bildančių po
butą.
Man reikia persirengti.
— Persirengti? Kodėl?
— Regis, pasirinkau netinkamą apdarą.
Panaršiau savo spintą. Laisvo kirpimo suknelės? Iš jų švari buvo tik
psichodeliškoji, gauta dovanų iš Semo, bet aš spėjau, kad ją vilkėdama
pasijusčiau, savotiškai neištikima.
— Mario nuomone, tu atrodai labai dailiai, — pabrėžtinu tonu atsiliepė
Marga.
Džošas išdygo šalia atvirų buto durų ir netrukus prisistatė prie mūsų.
— Taip, taip, Luisa nuostabi. Tik... tik noriu, kad žmonės apie ją kalbėtų
dėl deramų priežasčių.
Jis nusijuokė. Margo jam nepritarė.
Perkračiau spintą, išmėtydama daiktus ant lovos, kol pagaliau radau
tamsiai mėlyną „Gucci“ stiliaus bleizerį ir šilkinę suknelę. Pastarąją
užsitempiau per galvą ir apsiaviau žalius „Mary Jane“ batelius.
— Geriau? — išlėkiau į koridorių ir susiglosčiau plakus.
— Puikiai, — Džošas nepajėgė nuslėpti palengvėjimo. — Keliaukime.
— Brangute, aš nerakinsiu durų, — nugirdau Margo murmesį, tekina
pasileidusi įkandin Džošo, kuris žengė laukan. — Tam atvejui, jeigu
užsimanysi grįžti.

*
„Loeb Boathouse“ buvo žavingas restoranas, atokiai nutolęs nuo Centrinio
parko šurmulio bei chaoso; pro milžiniškus langus atsivėrė popietės saulėje
tviskančio ežero panorama. Salėje knibždėte knibždėjo puošniai kasdieniškai
apsirengusių vyrų vienodomis cino kelnėmis ir moterų grožio salonuose
sušukuotais plaukais. Kaip Džošas ir numatė, aplink vilnijo pastelinių spalvų
ir baltų kelnių jūra.
Nuo padavėjo ištiesto padėklo paėmiau šampano taurę stebėdama, kaip
Džošas šmaižo tarp žmonių, džiugiai sveikinasi su įvairiais vyrais, kurie, iš
pažiūros, beveik nesiskyrė — aplinkui vien tvarkingai nukirpti, trumpi
plaukai, kvadratiniai žandikauliai ir lygūs balti dantys. Atsiminiau su Agnese
lankytus renginius: aš vėl pakliuvau į kitokį Niujorką, nė kiek nepanašų į
vintažinių drabužių parduotuvių, naftalinu atsiduodančių džemperių ir pigios
kavos pasaulį, kuriame pastaruoju metu skendėjau. Nugėriau didelį gurkšnį
šampano, nusprendusi pasinaudoti suteikta proga.
Džošas priėjo prie manęs.
— Neblogai, ar ne?
— Taip, čia gražu.
— Maloniau, nei kiaurą popietę tūnoti senutės bute, tiesa?
— Vargu ar...
— Ateina mano bosas. Tuojau jus supažindinsiu. Lik šalia. Mičelai!
Kai Džošas pakėlė ranką, prie mūsų lėtai žengė pusamžis vyras su aukšta
elegantiška brunete, kurios veide atsispindėjo keistai bereikšmis vypsnys.
Matyt, tokia mina tampa įprasta, jeigu nuolat privalai maloniai bendrauti.
— Ar smagiai leidžiate laiką?
— Labai, sere, — užtikrino Džošas. — Aplinka įstabi. Leiskite pristatyti savo
merginą. Čia Luisa Klark iš Anglijos. Luisa, tai Mičelas Diumontas. Įmonių
susijungimo ir įsigijimo skyriaus vadovas.
— Anglė, ką?
Stambūs vyro pirštais apglėbė mano delną ir energingai jį pakratė.
— Taip, aš...
— Gerai. Gerai, — jis atsigręžė į Džošą. — Jaunuoli, kiek man teko girdėti,
savo departamente esi garsenybė.
Džošui nepavyko nuslėpti džiaugsmo. Šypsena išplito visame veide. Akys
pakrypo mano pusėn, tada nuslydo į greta stovinčią moterį — sprendžiant iš
žvilgsnio, Džošas tikėjosi, kad užmegsiu pokalbį su pono Diumonto antrąja
puse. Niekas nesivargino mūsų pažindinti. Mičelas Diumontas tėviškai
apkabino Džošo pečius ir pasivedė jį į šoną.
— Ką gi... — prabilau. Pakėliau antakius ir vėl juos nuleidau.
Atsisukusi į mane, brunetė abejingai nusišypsojo.
— Kokia graži jūsų suknia, — pasiūliau tylą sklaidančią universalią repliką,
kuria apsikeičia dvi moterys, neturinčios apie ką šnekėtis.
— Dėkui. Jūsų bateliai žavūs, — atsiliepė pono Diumonto palydovė. Iš
balso supratau, kad ji taip negalvoja.
Brunetė ėmė dairytis, aiškiai ieškodama žmogaus, su kuriuo galėtų
pašnekėti. Žvilgtelėjusi į mano apdarus bemat padarė išvadą, kad jos
pajamos gerokai pranoksta manąsias.
Netoliese nieko nebuvo, todėl dar sykį pabandžiau ją prakalbinti:
— Dažnai čia lankotės? „Loeb Boathouse“ restorane?
— Reikia sakyti „loub“.
— „Loub“?
— Jūs tarėte „liob“. Reikia sakyti „loub“.
Idealiai dažytoms, įtariai putlioms lūpoms vis kartojant žodį, panūdau
sukrizenti. Linksmumo priepuolį užmaskavau gurkštelėdama šampano.
— Ar diažniai liankotės „Liob Boathousea restorane? — vėl paklausiau
neįstengdama susivaldyti.
— Ne. Bet viena mano draugė pernai tuokėsi ir čia kėlė pobūvį. Vestuvių
puotą surengė nuostabią.
— Tai žinoma. Kuo jūs užsiimate?
— Esu namų šeimininkė.
— Niamų šeimininkė! Mano miotina taip pat yra niamų šeimininkė. — Vėl
užsiverčiau taurę. — Būti niamų šeimininke visai niormalu.
Atkreipiau dėmesį į Džošą, kuris įdėmiai spoksodamas į bosą man priminė
Tomą, prašantį senelio duoti bulvių traškučių.
Brunetės veide lyg ir pastebėjau šiokį tokį nerimą ar bent jau tokią
susirūpinimo išraišką, kokią nutaiso moteris, kuri nė neįstengia pakrutinti
antakių. Jutau, kaip iš krūtinės gilumos kyla juoko burbulas, ir mintyse
meldžiau visų nematomų dievybių padėti man susitvardyti.
— Maja! — ponia Diumont lengviau atsipūtė (aš spėjau šnekanti su Džošo
boso žmona) ir pamojavo moteriškei, kurios tobula figūra puikavosi
aptempta mėtų spalvos suknele. Luktelėjau, kol jos prisiglaus skruostais ir
pabučiuos orą.
— Atrodai fantastiškai.
— Kaip ir tu. Man patinka tavo suknelė.
— Ak, ji baisiai sena. Tu be galo maloni. Kaip laikosi tavo brangusis vyras?
Kiek matau, jie nesiliauja kalbėję apie verslo reikalus.
— Tu gi žinai, koks tas Mičelas, — ponia Diumont suprato nebegalinti ilgiau
manęs ignoruoti. — Čia Džošo Rajano mergina. Atleiskite, neišgirdau jūsų
vardo. Restorane labai triukšminga.
— Luisa, — atsakiau.
— Kaip miela. Aš Krisė. Džefrio antroji pusė. Juk pažįstate Džefrį iš
Prekybos ir rinkodaros skyriaus?
— Ak, Džefrį pažįsta visi, — įsiterpė ponia Diumont.
— O, Džefris... — papurčiau galva. Tada linktelėjau. Ir vėl ją pakračiau.
— Ką veikiate?
— Ką veikiu?
— Luisa sukasi mados srityje, — priėjęs tarė Džošas.
— Jūsų apdarai išties saviti. Britai nuostabūs, ar ne, Malore? Jie renkasi itin
įdomius dalykus.
Visi kelias sekundes nutilome, sutelkę mintis į mano pasirinkimus.
— Luisa netrukus pradės dirbti Womens Wear Daily redakcijoje.
— Tikrai? — pasitikslino Malorė Diumont.
— Tikrai? — atsiliepiau. — Tikrai.
— Ko gero, labai džiaugiatės. Žurnalas nepaprastai šaunus. Atleiskite, bet
man reikia susirasti vyrą.
Brunetė apdovanojo mane bereikšmiu vypsniu ir drauge su Maja nutolo
siūbuodama vakariniais bateliais tokiais aukštais kulniukais, kad jie galėjo
sukelti galvos svaigulį.
— Kodėl taip pasakei? — paėmiau dar vieną šampano taurę. — Nes
skamba gražiau nei „aš prižiūriu senolę“?
— Ne. Tiesiog... esi panaši į žmogų, dirbantį mados srityje.
— Dėl to, kaip aš apsirengusi, vis dar jautiesi nesmagiai?
Nužvelgiau porelę damų ir jų kūno formas pabrėžiančias sukneles. Staiga
prisiminiau, kaip panašiuose susibūrimuose jausdavosi Agnesė, kaip vienos
moterys įvairiais subtiliais būdais moka parodyti kitoms, kad šios esančios ne
savo vietoje.
— Ne, tavo išvaizda kerinti. Bet paaiškinti ypatingą... unikalų tavo skonį
bus lengviau, jeigu jos manys, kad esi susijusi su mados pasauliu.
— Džošai, mane kuo puikiausiai tenkina ir dabartinė veikla.
— Juk norėtum dirbti mados srityje, ar ne? Senutės amžinai neglobosi.
Klausyk, aš ketinau vėliau papasakoti, bet... mano brolienė, Debė, pažįsta
vieną moterį iš Womens Wear Daily rinkodaros skyriaus. Prižadėjo
pasidomėti, ar ten atsirastų laisva darbo vieta. Beveik neabejoja, kad, jos
padedama, įsisuktum į žurnalo redakciją. Na, ką manai? — jis tryško
pasitenkinimu, lyg ką tik būtų įteikęs man Gralio taurę.
Išgėriau šampano.
— Gerai.
— Na, štai. Argi ne puiku? — Džošas, pakėlęs antakius, nuo manęs
neatplėšė žvilgsnio.
— Valio! — po pauzės tarstelėjau.
Jis įsikibo man į pečius.
— Nujaučiau, kad apsidžiaugsi. Ką gi, eime laukan. Tuoj prasidės šeimų
lenktynės. Atnešti gazuoto vandens su citrinos skiltele? Žmonės neturėtų
matyti mūsų, gurkšnojančių daugiau nei vieną šampano taurę. Duokš ją
man.
Mano taurę Džošas perkėlė ant padėklo, kurį nešė praeinantis padavėjas, ir
mudu iš restorano išnirome į saulėkaitą.

Atsižvelgiant į elegantišką renginio atmosferą ir įspūdingą aplinką, man

derėjo nuoširdžiai mėgautis kitomis keliomis valandomis. Galų gale aš sakiau
„taip“ naujam potyriui. Bet slankiodama tarp korporacijos porelių vis aiškiau
suvokiau, kad čia man ne vieta. Prisitaikyti prie pokalbių nesugebėjau, todėl,
man atsitiktinai prisidėjus prie kokios šventės dalyvių grupelės, pašnekesiai
baigdavosi tuo, kad kiti imdavo manyti, jog esu nebylė arba kvaiša. Džošas
kursavo tarp susirinkusiųjų it valdoma, link vyresnybės nukreipiama raketa,
kiekvieno klausėsi entuziastingai ir susidomėjęs, pats bendravo
nepriekaištingai mandagiai ir užtikrintai. Pajutau stebinti Džošą ir vėl
spėliojanti, ką, po galais, jis manyje įžiūrėjo. Taigi nė iš tolo nepriminiau šitų
moterų, kurios, tviskėdamos persikų spalvos galūnėmis, pasidabinusios
nesuglamžomomis suknelėmis, dalijosi istorijomis apie nepakenčiamas vaikų
aukles ir atostogas Bahamų salose. Vaikštinėjau jam iš paskos, kartojau
melą apie savo būsimą karjerą mados srityje, tyliai šypsodamasi,
pritardama: „Taip, taip, suknia labai graži, dėkui, ak, taip, mielai išgerčiau
dar šampano“, stengdamasi nekreipti dėmesio į aukštyn žemyn švytuojantį
Džošo antakį.
— Renginys patinka?
Kol Džošas griausmingai juokėsi iš sąmojo, kurį suskelė kažkoks senyvas
vyras melsvais marškiniais ir cino kelnėmis, prie manęs prisigretino moteris
trumpai kirptais, raudonais plaukais — jie taip blizgėjo, kad atrodė tarsi
veidrodiniai.
— O, nepaprastai. Dėkui.
Jau buvau gerai pramokusi vypsoti ir kalbėti bereikšmėmis frazėmis.
— Felisitė Liberman. Dirbu už dviejų stalų nuo Džošo. Jam puikiai einasi.
Paspaudžiau jai ranką.
— Luisa Klark. Jo reikalai iš tiesų klostosi gerai.
Žingtelėjau atgal ir gurkštelėjau šampano.
— Guldau galvą, kad ne vėliau kaip po dvejų metų jis taps vienu iš firmos
partnerių. Jūs ilgai susitikinėjate?
— Hm, nee. Bet esame pažįstami nuo senesnių laikų.
Ji tarsi lūkuriavo pratęsimo.
— Na, praeityje, galima sakyti, bičiuliavomės, — pernelyg įkaušusi
atsivėriau labiau, nei norėjau. — Tiesą sakant, seniau palaikiau santykius su
kitu vyru, bet vis susidurdavau su Džošu. Jis tikino laukęs manęs. Tiksliau,
laukęs, kol išsiskirsiu su dabartiniu buvusiuoju. Elgėsi savotiškai romantiškai.
Nutiko daug visokių įvykių ir staiga... bum! Mes susibendravome. Juk žinote,
kaip būna.
— Taip, žinau. Mūsų Džošas moka įtikinėti.
Raudonplaukės juokas kažkuo mane sutrikdė.
— Įtikinėti? — po pauzės paklausiau.
— Ar jis jau vedėsi jus į šnabždesių galeriją?
— Kur?
 Moteris turbūt suprato, kad mane ištiko šokas. Ji pasviro arčiau.
— Felisite Liberman, tu esi žavingiausia mergina visame Niujorke, — sulig
tais žodžiais metė akį į Džošą ir atšlijo. — Ak, nežiūrėkite taip į mane. Mes
paprasčiausiai kvailiojome. Esate kritusi Džošui į širdį. Darbe jis nuolat apie
jus kalba. Akivaizdu, kad nusiteikęs rimtai. Bet, Viešpatie, jau tie vyrai ir jų
asistavimo metodai, ar ne?
Prisiverčiau nusijuokti.
— O taip.
Tuo metu, kai ponas Diumontas baigė savigyros kupiną kalbą ir poros ėmė
sklaidytis traukdamos namo, mane ėmė kamuoti ankstyvos pagirios. Džošas
atidarė laukiančio taksi duris, bet aš pareiškiau ketinanti pasivaikščioti.
— Nevažiuosi su manim? Pakeliui galėtume nusipirkti kokių užkandžių.
— Aš pervargusi. O Margo ryte teks vykti pas gydytojus, — nuo dirbtinės
šypsenos man įsiskaudėjo skruostus.
Džošas žvilgsniu patyrinėjo mano veidą.
— Tu pyksti ant manęs.
— Nieko panašaus.
— Pyksti dėl to, ką sakiau apie tavo darbą, — Džošas čiupo mane už
rankos. — Luisa, mieloji, aš nenorėjau tavęs skaudinti.
— Bet norėjai, kad tapčiau kitokia moterimi. Tavo nuomone, esu menkesnė
už jas.
— Ne. Tu nuostabi. Bet galėtum verstis geriau, nes turi tiek potencialo, ir
aš...
— Tik nepradėk, gerai? Nešnekėk apie potencialą. Tai skamba globėjiškai,
užgauliai ir... Taip nekalbėk su manimi. Niekada. Aišku?
— Oho, — Džošas pašnairavo sau per petį veikiausiai tikrindamas, ar mūsų
nemato jo kolegos, ir suėmė mane už alkūnės. — Dėstyk, kas iš tikrųjų
vyksta?
Nudelbiau akis sau į kojas. Nejutau jokio noro aiškintis, bet nesusivaldžiau.
— Kiek jų buvo?
— Ko?
— Kelias moteris vedeisi į šnabždesių galeriją?
Klausimas išmušė Džošą iš vėžių. Jis pavartė akis ir akimirką nusisuko.
— Felisitė.
— Aha. Felisitė.
— Taip, tu nesi pirma. Bet argi nebuvo smagu? Pamaniau, kad tau patiks.
Tesiekiau tave pralinksminti.
Taksi skaitiklis sukosi, vairuotojas lūkuriavo ir į mus žvelgė pro veidrodėlį,
o mudu nejudėdami stovėjome priešingose durelių pusėse.
— Ir man pavyko tave pralinksminti, ar ne? Mes išgyvenome puikią
akimirką. Tiesa?
— Tu jau buvai ją išgyvenęs. Su kita.
— Liaukis, Luisa. Ar aš vienintelis vyras, kuriam sakei malonius žodžius?
Prieš kurį gražinaisi? Su kuriuo mylėjaisi? Juk mes — ne paaugliai. Abu
turime savo praeitį.
 — Ir išmėgintus asistavimo metodus.
— Ei, taip kalbėti nesąžininga.
Giliai įkvėpiau.
— Atleisk. Mane paveikė ne tik šnabždesių galerija. Tokiuose renginiuose
jaučiuosi prastai. Aš nepratusi apsimesti tuo, kuo nesu.
Džošas vėl nusišypsojo, jo veido bruožai sušvelnėjo.
— Nesijaudink. Bėgant laikui, prie naujų aplinkybių prisitaikysi. Artimiau
pažinusi tuos žmones suprasi, kad jie visai mieli. Netgi moterys, su kuriomis
ėjau į pasimatymus, — jis pabandė išsišiepti.
— Kaip pasakysi.
— Kurią dieną apsilankysime kompanijos softbolo varžybose. Ten
atmosfera bus kasdieniškesnė. Rungtynės tau patiks.
Per jėgą išspaudžiau vypsnį.
Jis pasilenkė ir pakštelėjo man į lūpas.
— Viskas gerai?
— Taip, — atsakiau.
— Tikrai nevažiuosi kartu?
— Privalau patikrinti, kaip laikosi Margo. Ir dar, man skauda galvą.
— Va, kas atsitinka, kai išmauki tiek šampano! Gerk daug vandens. Tavo
kūnas, matyt, prarado nemažai skysčių. Pašnekėsime rytoj.
Džošas pabučiavo mane, šoko į taksi ir užtrenkė dureles. Man bežiūrint, jis
atsisveikino mostu ir subarbeno į pertvarą ragindamas vairuotoją judėti.

Grįžusi namo, pažvelgiau į vestibiulyje kabantį laikrodį ir nustebau, nes

paaiškėjo, kad dar tik pusė septintos. Popietė, regis, tęsėsi keletą
dešimtmečių. Nusiaviau batelius jausdama palengvėjimą, apimantį vien tik
moteris, kurių sugnybti kojų pirštai pagaliau panyra į minkštą kilimą, ir,
apavui maskatuojant rankoje, basa užlipau iki Margo buto. Mane slėgė tiek
nuovargis, tiek žodžiais sunkiai nusakomas pyktis — rodės, kad buvau
pakviesta į kažkokį žaidimą, nors jo taisyklių ir nesupratau. Tuo metu
troškau atsidurti bet kur kitur, kad tik nereikėtų sukinėtis restorane. Ir
nesilioviau mąsčiusi apie Felisitės Liberman repliką: „Ar jis jau vedėsi jus į
šnabždesių galeriją?“
Žengiau pro tarpdurį, pasilenkiau ir pasilabinau su Dinų Martinu, kuris
atliuoksėjo per visą koridorių. Kai mopsas išvydo mane, įtrėkštas jo snukutis
taip nušvito, kad aš nebeįstengiau ilgiau niūroti. Prisėdau ant grindų, leidau
jam aplink strykčioti, šnarpšti ir liežuviu siekti mano veido, kol galiausiai
nesusilaikiusi nusišypsojau.
— Margo, čia tik aš! — sušukau.
— Vargu ar tave galėčiau palaikyti Džordžu Kluniu, — atsiliepė senutė. —
Aiman, jo sulaukti nelemta. Kaip laikosi robotizuotos žmonos? Ar jis jau
nukreipė tave teisingu keliu?
— Popietė buvo nuostabi, — pamelavau. — Visi elgėsi labai maloniai.
— Taip prastai, ką? Mieloji, jeigu eisi pro virtuvę, atnešk man vermuto,
gerai?
 — Kas, po velnių, yra vermutas? — suniurnėjau mopsui, bet šis atsitūpė ir
užpakaline koja ėmė kasytis paausį.
— Jei nori, įsipilk ir sau, — pridūrė Margo. — Įtariu, kad tau jo reikės.
Man stojantis, suzvimbė mobilusis. Akimirką pajutau nerimą — veikiausiai
skambino Džošas, o aš dar nebuvau pasirengusi su juo kalbėtis, tačiau
ekranas rodė mano namų telefono numerį. Prispaudžiau aparatą prie ausies.
— Tėte?
— Luisa?, ačiū Dievui.
Dirstelėjau Į laikrodį.
— Ar viskas gerai? Juk Anglijoje vidurnaktis.
— Brangute, turiu blogų naujienų. Apie tavo senelį.
 26
Albertui Džonui Komptonui, seneliui, atminti
Laidotuvės:
Švč. Mergelės Marijos ir Visų Šventųjų parapijos
bažnyčia, Stortfoldo parkas

Balandžio 23 d. 12.30 val.

Po ceremonijos visus kviečiame į „Kvatojančio šuns“

barą, kur galėsite pasivaišinti užkandžiais ir gėrimais.

Gėlių prašome nenešti. Būsime dėkingi, jeigu

paaukosite Traumuotų žokėjų fondui.

„Nors širdyse atsivėrė tuštuma, mes jaučiamės

palaiminti, kad galėjome tave mylėti.“

Po trijų dienų išskridau namo į laidotuves. Prigaminau Margo tiek maisto,

kad jo pakaktų trečdaliui mėnesio, ir jį užsaldžiau. Tada nurodžiau Ašokui
bent kartelį per dieną vogčiomis, pasinaudojant kokia nors dingstimi,
apsilankyti senolės apartamentuose, patikrinti, kaip ji laikosi, o suprastėjus
Margo savijautai, iškviesti medikus, idant po savaitės neįžengčiau į sveikatai
pavojingą aplinką. Atšaukiau vieną iš jos susitikimų su ligoninės gydytojais,
pasirūpinau, kad nepristigtų švarios patalynės, o Dinas Martinas nepritrūktų
ėdalo, ir sumokėjau Magdai, profesionaliai šunų vedžiotojai, paprašiusi du
kartus per dieną išvesti mopsą laukan. Paskui griežtai paliepiau Margo
neatleisti jos iš darbo pačią pirmą dieną. Merginoms iš „Vintažinių drabužių
centro“ pranešiau kurį laiką išvykstanti iš miesto. Su Džošu mačiausi du
kartus. Leidau jam paglostyti mano plaukus, išreikšti užuojautą ir prisiminti,
kaip jam buvo sunku, netekus senelio. Tik lėktuve suvokiau užsiėmusi
begale darbų, kad nereikėtų pripažinti tiesos.
Senelis mirė.
Jį pakirto dar vienas insultas, pranešė tėtė. Tuo metu, kai pats su mama
virtuvėje šnekučiavosi, senelis per televizorių stebėjo žirgų lenktynes, ir
motina žengė į svetainę paklausti, ar dar įpilti arbatos, o jis taip ramiai
užgeso, kad prabėgo penkiolika minučių, kol jiedu susigaudę, jog senelis ne
miega.
— Lu, jis atrodė toks atsipalaidavęs, — pasakojo tėvas, savo furgonu
veždamas mane iš oro uosto. — Sėdėjo palenkęs galvą į šoną, užsimerkęs,
tartum prisnūdęs. Mes, žinoma, nenorėjome prarasti senelio, telaimina jį
Viešpats, bet taip išeiti geriausia, ar ne? Sėdint nuosavuose namuose,
pamėgtame fotelyje, priešais įjungtą seną televizorių. Už tas lenktynes jis nė
nestatė, todėl Anapilin iškeliavo nesigrauždamas dėl neatsiimto laimėjimo, —
tėtė pabandė nusišypsoti.
 Mane stingdė šaltukas. Įtikinau save, kad nelaimė tikrai įvyko, tik tada, kai
paskui tėvą užėjau į namą ir svetainėje išvydau tuščią fotelį. Taip, man
nebelemta jo pamatyti, apkabinti ir pirštų galiukais prisiliesti prie kuprotos
senos nugaros, atnešti arbatos puodelio, perprasti žodžių, kuriuos jis tardavo
be garso, arba švelniai pasišaipyti iš senelio polinkio sukčiauti, užpildant
sudoku langelius.
— Ak, Lu, — atėjusi koridoriumi, motina stvėrė mane į glėbį.
Apsivijau mamą rankomis jausdama, kaip jos ašaros sunkiasi man į petį,
tėtė savo ruožtu plekšeno jai per nugarą ir kuždomis ramino:
— Nagi, nagi, mieloji. Tau viskas bus gerai. Viskas bus gerai, — lyg nuolat
kartojant šią frazę ji išties galėtų padėti.

*
Kad ir kaip mylėjau senelį, retsykiais išsiblaškiusi svarstydavau, ar, jam
galų gale atgulus į kapą, mama pasijus savotiškai išsivadavusi nuo slaugymo
pareigos. Jųdviejų gyvenimai buvo taip glaudžiai ir taip ilgai susiję, jog
motina sau teskirdavo laiko trupinėlius, o pastaruosius kelis mėnesius dėl
silpnos senelio sveikatos netgi atsisakė pamėgtų vakarinių kursų.
Bet aš klydau. Ji sielojosi dėl netekties ir nuolat ašarojo. Kaltino save, kad,
jam mirštant, nebuvo svetainėje, apsiverkdavo pamačiusi senelio daiktus,
vis graužėsi, kad nuveikė per mažai. Prarado globotinį, todėl dabar jautėsi
išmušta iš vėžių ir nenustygo vietoje. Tai sėsdavosi, tai vėl stodavosi,
purendavo pagalves, dirsčiodavo į laikrodį it laukdama įsivaizduojamo
susitikimo su kažkokiu žmogumi. Rimtai prislėgta ji puldavo tvarkytis kaip
maniakė, nuo grindjuosčių valydavo nesamas dulkes, šveisdavo grindis, kol
parausdavo ir nusitrindavo krumpliai. Vakare, tėtei patraukus į aludę neva
aptarti paskutinių laidotuvių arbatėlės detalių, mama į kriauklę šliūkštelėjo
gėrimą, netyčia paruoštą mus apleidusiam žmogui, ir išpyškino klausimus,
kurie nedavė jai ramybės nuo pat senelio mirties:
— Kas, jeigu būčiau ko nors ėmusis? Kas, jeigu būčiau nuvežusi, jį į
ligoninę atlikti daugiau tyrimų? Medikai, galimas daiktas, būtų pastebėję kito
insulto grėsmę.
Ji ėmė grąžyti nosinaitę gniaužiančias rankas.
— Darei viską, kas įmanoma. Vežei jį pas milijoną gydytojų.
— Ar atsimeni, kaip jis sukirto du pakelius šokoladinių sausainių? Va, kas
tikriausiai jį paveikė. Kaip sako žmonės, cukrus — šėtono pramanas. Ir kodėl
nenukišau tų sausainių ant aukštesnės lentynos? Kodėl leidau pasičiupti tuos
prakeiktus sausainius?
— Mama, jis gi ne vaikas.
— Turėjau priversti senelį valgyti žalumynus. Bet, žinai, tai nelengva.
Suaugusiojo šaukštu nemaitinsi. O, Viešpatie, tik neįsižeisk. Vilo padėtis,
aišku, skyrėsi nuo...
Uždėjau ranką motinai ant plaštakos, ir, man bežiūrint, jos veidas sukrito.
— Mama, tu mylėjai senelį labiau nei bet kas kitas. Ir juo rūpinaisi geriau
nei bet kas kitas.
Atvirai kalbant, jos sielvartas žadino nejaukumą. Pernelyg priminė pačios
neseniai išgyventą būseną. Motinos liūdesio vengiau tarsi infekcijos,
supratau ieškanti dingsties nuo jos laikytis kuo atokiau, stengiausi užsiversti
darbais, kad širdgėla nepasiglemžtų ir manęs.

Tą vakarą, kol mama su tėte skaitė iš advokato gautus dokumentus,

užsukau į senelio miegamąjį, kuriame po jo mirties niekas nepasikeitė: lova
paklota, ant kėdės gulėjo Racing Post laikraštis, dvejos rytojaus popietės
lenktynės buvo pažymėtos mėlynu šratinuku.
Prisėdau ant lovos krašto, smiliumi perbraukiau lovatiesės raštus. Ant
naktinio staliuko mačiau rėmelį su šeštojo dešimtmečio fotografija, kurioje
įamžinta močiutė banguota šukuosena, atvira ir patiklia šypsena. Sąmonėje
išliko tik fragmentiški jos vaizdai. Užtat senelis atrodė neatsiejamas nuo
mano vaikystės — ir tada, kai buvo įsikūręs netoliese stovinčiame namuke
(šeštadienio popietę mudvi su Trina lėkdavome pas jį saldainių, o mama nuo
vartų lydėdavo mus žvilgsniu), ir vėliau, paskutinius penkiolika metų
gyvendamas mūsų namo kambaryje, savo virpančia, miela šypsena
paryškindamas mano dienas, faktiškai nuolat tūnodamas svetainėje, kur
vartydavo laikraštį ir gerdavo arbatą.
Atsiminiau, kaip mums, mergaitėms, jis pasakodavo apie tarnybą
kariniame jūrų laivyne (istorijos apie negyvenamas salas, beždžiones ir
kokosų palmes turbūt nebuvo visiška tiesa), kaip pajuodusioje keptuvėje
čirškindavo prancūzišką skrebutį — vienintelį patiekalą, kurį mokėjo gaminti,
kaip aš, mažylė, klausydavausi jo pasakojamų močiutės anekdotų ir iš juoko
apsiašarodavau. Tada prisiminiau pastaruosius keletą metų, kai į jį
žiūrėdavau beveik kaip į baldą. Nerašiau jam laiškų. Neskambinau. Tarsi
buvau nusprendusi, kad senelis gyvuos, kiek tik norėsiu. Ar jis dėl to jautė
apmaudą? Ar norėjo bendrauti su manimi?
Su juo nė neatsisveikinau.
Galvoje nuskambėjo Agnesės žodžiai, esą mes, nutolę nuo gimtinės,
podraug priklausome dviem vietoms. Įrėmiau delną į minkštą lovos
užtiesalą. Ir pagaliau pravirkau.

Laidotuvių rytą nulipusi į pirmą aukštą radau mamą, besiruošiančią priimti

svečius ir įnirtingai gremžiančią kambarius, nors, kiek žinojau, nė vienas
neketino užsukti į mūsų namus. Tėtis kiek sutrikęs sėdėjo prie stalo —
šiomis dienomis, kalbant su motina, jo veide dažnai atsispindėdavo būtent
tokia išraiška.
— Džoze, tau nereikia ieškotis darbo. Nereikia nieko daryti.
— Juk kažkam turiu skirti savo laisvą laiką.
Mama nusivilko švarkelį, tvarkingai jį perlenkė virš kėdės atlošo, tada
atsiklaupė ir už spintelės suskato valyti nematomą dėmę. Tėtė tylėdamas
pastūmė lėkštę ir peilį mano pusėn.
— Lu, mieloji, aš tik sakiau, jog tavo motinai nebūtina elgtis skubotai. Ji
pareiškė, kad po laidotuvių eis į darbo biržą.
— Mama, seneliu rūpinaisi daugybę metų. Tau derėtų pasidžiaugti laisvu
laiku.
— Ne. Man bus geriau, jeigu imsiuosi veiklos.
— Mūsų spintelės sudils, jeigu taip dažnai jas zulinsi, — suurzgė tėtė.
— Atsisėsk. Prašau. Tau būtina užkąsti.
— Aš nealkana.
— Moteriške, dėl Dievo meilės. Jeigu taip elgies, insultas ištiks mane, —
taip taręs jis krūptelėjo. — Atleisk. Atleisk. Nenorėjau...
Ji atsistūmė nuo grindų ir pakilo ant kojų. Delnu nusišluostė veidą, įsmeigė
žvilgsnį pro langą.
— Kokia dabar iš manęs nauda? — pasakė.
— Apie ką tu šneki?
Motina patiesino iškrakmolytas dienines užuolaidas.
— Juk esu niekam nereikalinga.
— Ne, mama, esi reikalinga man. Mums visiems.
— Bet tu negyveni drauge. Stortfolde nebegyvenate nė viena iš jūsų. Net ir
Tomas. Jūs nutolę per daugelį mylių.
Mudu su tėte susižvalgėme.
— Tai nereiškia, kad mums tavęs nereikia.
— Senelis buvo vienintelis, kuris nuo manęs priklausė. Vienas išsiverstum
netgi tu, Bernardai, — kiekvieną vakarą bare išlenktum po pintą alaus ir
suvalgytum porciją apkepo. O ką man daryti? Esu penkiasdešimt aštuonerių
niekam tikusi. Visą gyvenimą praleidau globodama kitus, kol neliko nė vieno
žmogaus, kuriam manęs reikėtų.
Mamos akis užtvindė ašaros. Vieną gąsdinančią sekundę įtikėjau, kad ji
puls griausmingai raudoti.
— Mama, mums visada tavęs reikės. Neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau.
Tu primeni namo pamatus. Taip, su tavim nedažnai matausi, bet žinau, kad
esi čia. Ir palaikai mane. Mus visus. Guldau galvą, kad Trina man paantrintų.
Ji atsisuko, nerimastingai pašnairavo į mane tartum nenumanydama, kuo
tikėti.
— Tu esi mūsų ramstis. Ir dabar atėjo... keistas metas. Prie naujų
aplinkybių prisitaikysime ne iš karto. Bet pameni, kas nutiko, kai užsirašei į
vakarinius kursus? Kaip džiūgavai? Lyg iš naujo atradusi save? Na, taip
nutiks ir vėl. Svarbiausia ne tai, kam esi reikalinga, svarbiausia, kad pagaliau
skirtum laiko sau.
— Džoze, — tyliai įsiterpė tėtė. — Mes keliausime. Užsiimsime įvairiais
dalykais, kurių tau teko atsisakyti, nes žinojai negalinti palikti senelio. Galbūt
aplankysime tave, Lu. Nuskrisime į Niujorką! Supranti, brangioji, tavo
gyvenimas nesibaigė — tik prasidėjo kita jo stadija.
— Į Niujorką? — paklausė mama.
— O, Dieve, kaip būtų puiku, — iš skrudintuvo ištraukiau duonos riekę. —
Rasčiau jums mielą viešbutį ir kartu apžiūrėtume visas įžymybes.
— Tikrai taip padarytum?
 — Gal net susipažintume su tuo milijonieriumi, kuriam dirbi, — pridūrė
tėtė. — Jis duotų mums kelis patarimus, ar ne?
Tėvams iki šiol neatskleidžiau, kaip pasikeitė mano padėtis. Nūnai valgiau
skrebutį, nutaisiusi bereikšmę miną.
— Mes? Vyktume į Niujorką? — pakartojo mama.
Tėtė jai atkišo popierinių nosinaičių dėžutę.
— Kodėl gi ne? Santaupų turime. Į kapą jų juk nenusinešime. Mūsų
seniokas puikiai tą suprato. Luisa, gausaus palikimo nesitikėk. Aš nė nedrįstu
eiti pro lažybų kontorą, nes baiminuosi, kad savininkas išpuls laukan ir
paskelbs, esą senelis liko jam skolingas penkinę.
Motina atsitiesė, rankoje spausdama šluostę. Nukreipė akis šalin.
— Tu ir mudu su tėte Niujorke. Čia tai bent, ar ne?
— Jei norite, vakare paieškosime skrydžių.
Įdomu, paklausiau savęs, ar Margo sutiktų mano tėvų akivaizdoje vadintis
Gopnik pavarde.
Mama priplojo delną prie skruosto.
— Vajetau, senelis dar neatšalęs, o aš jau rezgu planus. Ką jis pagalvotų?
— Pasakytų, kad sumanymas nuostabus. Apsidžiaugtų, kad kartu su tėte
keliausi į Ameriką.
— Išties taip manai?
— Aš žinau, — kalbėdama apglėbiau ją. — Jis gi blaškėsi po pasaulį
tarnaudamas kariniame jūrų laivyne. Ir, esu tikra, seneliui norėtųsi, kad
grįžtum į suaugusiųjų mokymo centrą. Vėjais paleisti pernai sukauptų žinių
nėra prasmės.
— Bet, aišku, jam norėtųsi, kad prieš išeidama į kursus orkaitėje paliktum
man vakarienę, kaip ir anksčiau, — pridūrė tėtė.
— Nagi, mama. Ištverkime šiandieną, o tada pradėkime planuoti. Dėl jo
padarei viską, ką įstengei, ir senelis, be jokių abejonių, pritartų, kad
naujame gyvenimo etape tu nusipelnei patirti nuotykių.
— Nuotykių, — mąsliai atsiliepė motina. Iš tėvo perėmė nosinę ir atsargiai
pasišluostė akies kraštelį. — Kaip man pavyko užauginti tokias išmintingas
dukras?
Tėtė pakėlė antakius ir iš mano lėkštės mitriai nušvilpė skrebutį.
— O, čia jau tėvo įtaka.
Kai mama šluoste pliaukštelėjo jam per pakaušį, tėtė suinkštė, bet, jai
nusisukus, išsišiepė man, aiškiai jausdamas palengvėjimą.

Laidotuvėse, kaip įprasta, buvo įvairiai liūdinčių gedėtojų ir šiek tiek ašarų,
o tarp susirinkusiųjų nestigo apgailestaujančių, kad jie nežino nė vienos
giesmės melodijos. Žmonių atvyko ne per daug, kaip mandagiai pasakė
pastorius. Į gyvenimo pabaigą senelis retai kada eidavo iš namų, todėl keli
turėti bičiuliai, rodos, nenutuokė, kad jis atsisveikino su šiuo pasauliu, nors
mama atspausdino pranešimą Stortfold Obeserver laikraštyje. Arba didžiuma
jų taip pat buvo mirę (žiūrėdama į porą laidotuvių dalyvių nė nesupratau, ar
jie tebekvėpuoja).
 Kapinėse stovėjau greta Trinos, kietai sukandusi dantis; kai jos pirštai
tvirtai įsikibo man į delną, pajutau išskirtinį seserišką dėkingumą. Per petį
dirstelėjau į Edvą, už rankos laikančią Tomą, kuris tylėdamas spardė žolėje
iškilusią saulutę, galbūt tramdydamas ašaras, o gal mąstydamas apie
transformerius arba nebaigtą valgyti sausainį, įspraustą automobilyje tarp
sėdynės ir atlošo.
Pastoriui murmant tradicinę frazę apie dulkes ir pelenus, mano akys
prisipildė ašarų. Nusišluosčiau jas nosine. Pakėlusi galvą išvydau Semą,
stūksantį kitapus kapo, už negausaus laidotuvių dalyvių būrelio. Krūtinėje
pradėjo spurdėti širdis. Kūną perliejo karštis, tarpinis baimės ir pykinimo
variantas. Mūsų žvilgsniai trumpam susitiko, ir aš nusisukau įnirtingai
mirksėdama. Galų gale ryžausi vėl pažiūrėti į priekį, bet Semas jau buvo
dingęs.

Antrą kartą jį pamačiau bare, kai nusigręžiau nuo švediško stalo. Aš pirmą
sykį regėjau Semą su kostiumu, ir nuo žavaus, bet savotiškai nepažįstamo
vyro vaizdo man akimirką užėmė kvapą. Šiomis aplinkybėmis nusprendžiau
elgtis kaip įmanoma brandžiau, todėl nekreipiau į jį dėmesio —
paprasčiausiai įsispiginau į sumuštinių lėkštes it žmogus, kuriam tik neseniai
būtų paaiškinta, kam reikalingas maistas.
Semas stoviniavo tylėdamas, matyt, lūkuriuodamas, kol atsisuksiu, bet
galiausiai švelniai prabilo:
— Užjaučiu dėl senelio. Žinau, kad tavo šeimos narius sieja labai glaudūs
ryšiai.
— Turbūt ne tokie glaudūs, kaip manai, antraip būčiau likusi Stortfolde.
Puoliau tvarkingai dėlioti servetėles ant stalo, nors mama ir buvo
sumokėjusi aptarnaujančiam personalui.
— Na, gyvenimas ne visada klostosi, kaip mums norisi.
— Tai jau tikrai, — akimirką užsimerkiau, prisiverčiau nuslopinti apmaudą,
skambantį mano balse. Giliai įkvėpiau ir atsigręžiau į Semą nutaisiusi
neutralią veido išraišką. — Na, kaip laikaisi?
— Dėkui, neblogai. Kaip tu?
— O, puikiai.
Abu trumpam nutilome.
— Kaip tavo namas?
— Beveik baigtas. Į jį įsikelsiu kitą mėnesį.
— Oho.
Pasijutau kiek nejaukiai ir šiek tiek dėl to suglumau. Atrodė stačiai
neįtikėtina, kad kas iš pažįstamų žmonių galėtų savo rankomis pasistatyti
namą. Pastarąjį kartą, kai pas jį lankiausi, sklype tebuvo išbetonuoti
pamatai. Bet Semas darbą atliko.
— Tai... tai įspūdinga.
— Žinau. Nors senojo vagono ilgiuosi. Man jis patiko. Anuomet gyvenimas
buvo... paprastesnis.
Mes susižvalgėme ir nukreipėme akis į šoną.
 — Kaip einasi Keitei?
Jis atsakė po akimirką trukusios pauzės.
— Normaliai.
Greta mano peties išdygo motina, rankose laikanti padėklą, apkrautą
bandelėmis su dešrelėmis.
— Lu, mieloji, ar matei Triną? Tavo sesuo prižadėjo man pagelbėti ir šitais
pavaišinti svečius... o, ne. Štai ir ji. Ar gali jai perduoti bandeles? Štai ten
stovintys žmonės dar nieko neval... — mama staiga susivokė, su kuo
šnekuosi, ir čiupo man iš rankų padėklą. — Atleisk. Neketinau trukdyti.
— Tu netrukdai, — atsiliepiau pabrėždama žodžius kiek labiau, nei ketinau,
ir įsikibau į padėklo kraštą.
— Aš pati išnešiosiu maistą, — ji timptelėjo padėklą arčiau savęs.
— Leisk man, — mano krumpliai nuo įtampos pabalo.
— Lu. Patrauk. Rankas, — griežtai paliepė motina ir nutvilkė mane
deginančiu žvilgsniu. Kai nenoriai atgniaužiau pirštus, ji skubiai nėrė šalin.
Mudu su Semu sustingome prie stalo. Nejaukiai nusišypsojome vienas
kitam, tačiau vypsniai per greitai išblėso. Pakėliau lėkštę, įsidėjau morkų
lazdelių. Nemaniau, kad įstengsiu nuryti bent kąsnį, bet stovėti su tuščia
lėkšte atrodė keistoka.
— Taigi. Grįžai ilgam?
— Tik savaitei.
— Kaip gyvenimas Niujorke?
— Įdomus. Mane atleido iš darbo.
— Lilė sakė. Dabar, kai ji draugauja su Džeiku, mes matomės gana dažnai.
— Aha, naujiena... nustebino.
Sekundę svarsčiau, ką Lilė jam papasakojo apie savo viešnagę Jungtinėse
Valstijose.
— Tik ne mane. Supratau, ko tikėtis, vos tik jiedu susipažino. Žinai, ji
šauni. Abu atrodo laimingi.
Linktelėjau it pritardama.
— Lilė daug pasakojo. Apie tavo žavingą vaikiną, apie tai, kaip praradusi
darbą susiėmei, radai naujus namus ir įsisukai į „Vintažinių drabužių
centrą“, — Semą, regis, pavergė sūrio lazdelės. — Problemas išsprendei. Lilė
tave garbina.
— Kažin.
— Teigė, atseit Niujorkas tau tinka, — jis patraukė pečiais. — Bet spėju,
kad mes abu tai žinojome.
Kol Semas dairėsi, vogčiomis pašnairavau į jį ir kažkokia menkute, dar
nemerdėjančia savo esybės dalele nusistebėjau, kad du žmonės, kitados taip
puikiai jautęsi vienas kito draugijoje, dabar bendraudami vos geba suregzti
sakinį.
— Kai ką tau turiu. Namie, — netikėtai pareiškiau. Nė nesuvokiau, kodėl
ištariau šiuos žodžius. — Nupirkau prieš aną viešnagę, bet... na žinai...
— Man?
— Hm, ne visai tau. Atvežiau „Knicks“ beisbolo kepuraitę. Nupirkau ją...
senokai. Atsiminiau, ką sakei apie savo seserį. Ji taip ir neaplankė Rokfelerio
centro, bet... aš nusprendžiau, kad Džeikui gali patikti kepurė.
Jis išplėtė akis.
Nudelbti žvilgsnį atėjo eilė man.
— Mintis kvaila, — pratęsiau. — Perleisiu ją kam nors kitam. Niujorke tikrai
rasiu žmogų, kuris mielai paims „Knicks“ kepuraitę. Atiduoti ją tau būtų
keistoka.
— Ne. Ne. Džeikas apsidžiaugs dovana. Tu labai maloni.
Iš kiemo pasigirdo automobilio signalas, ir Semas dirstelėjo į langą.
Vangiai pasvarsčiau, ar mašinoje jo laukia Keitė.
Neišmaniau, apie ką šnekėti. Neradau tinkamų atsakymų į jokius
klausimus. Stengiausi nuryti gerklėje įstrigusį gumulą. Atsiminiau Streidžerių
puotą — spėjau, kad Semas bodėtųsi pobūviu ir nė neturėtų tinkamo
kostiumo. Kodėl aš taip maniau? Eilutė, kuria Semas dabar buvo apsirengęs,
tiko jam kaip nulieta.
— Vėliau... ją tau atsiųsiu. Žinai ką, — nebeištvėrusi pridūriau. — Gal
verčiau padėsiu mamai nešioti tas... ten yra dešrelių, ir...
Semas atšlijo per žingsnį.
— Be abejo. Aš tenorėjau pagerbti velionį. Ką gi, paliksiu jus vienus.
Jis nusigręžė, ir mano veidas suknežo. Laimei, dalyvavau atminuose, todėl
ši mina nepatraukė aplinkinių dėmesio. Staiga, nespėjus raukšlėms
išsilyginti, Semas vėl atsisuko.
— Lu, — tyliai pratarė.
Nepajėgiau atsiliepti. Viso labo papurčiau galvą. Po akimirkos, man
stebintais pro gedėtojus išėjo iš baro.

Vakare motina įteikė man ryšulėlį.

— Nuo senelio? — paklausiau.
— Nekvailiok. Paskutinius dešimt metų jis niekam nieko nedovanojo. Čia
nuo tavo vyrioko, Semo. Šiandien jį išvydusi atsiminiau, kad anąkart, kai
mus lankei, paketo taip ir nepasiėmei. Nenutuokiau, ką su juo norėtum
daryti.
Rankose laikydama dėžutę ūmai prisiminiau, kaip mudu virtuvėje
kivirčijomės. Linksmų Kalėdų, tąkart tarė Semas ir prieš išeidamas padėjo
dovaną ant stalo.
Nusisukusi mama ėmė plauti indus. Perdėtai atsargiai nuplėšiau
vyniojamojo popieriaus sluoksnius, tarsi mėgindama atidaryti senovinį
artefaktą.
Dėžutėje gulėjo emalinis greitosios pagalbos ženkliukas, turbūt gamintas
dvidešimto amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Raudonas kryžius buvo
nubrėžtas iš miniatiūrinių akmenėlių — gal rubinų, gal paprastų stikliukų.
Kad ir kaip būtų, jis tvieskė mano rankoje. O vidinėje pusėje radau perlenktą
raštelį.

Tai turėtų priminti mane, kol nesame kartu. Su meile tavo Semas iš
greitosios pagalbos xxx

Laikiau segtuką delne, kai mama žengė artyn ir iš užnugario metė akį į
dovaną. Ji retai kada nuspręsdavo patylėti, bet šįsyk tiesiog suspaudė man
petį, pakštelėjo į viršugalvį ir vėl stojo prie indų.
 27
Sveika, Luisa Klark,

Aš esu Vincentas Vėberis, Margo Veber anūkas.

Bet jūs, regis, pažįstate ją mergautine De Vit pavarde.
Jūsų žinutė man buvo staigmena, nes tėvukas beveik nekalba apie savo
mamą — jei atvirai, daugelį metų vertė mane tikėti, kad ji mirusi, nors dabar
suvokiu, jog niekas tiesiai šviesiai to nesakė.
Gavęs laišką kreipiausi į savo motiną, ir ji papasakojo apie rimtą konfliktą,
kuris kilo gerokai iki man gimstant. Vis dėlto aš pamąsčiau ir nutariau, kad
tie barniai su manimi nesusiję, todėl apie senelę mielai sužinočiau daugiau
(kiek supratau iš jūsų užuominų, jos sveikata nekokia?). Negaliu patikėti,
kad turiu dar vieną senelę.
Atrašykite man, gerai? Ir dėkui už pastangas. Vincentas Vėberis (Vinis)

Jis pasirodė sutartu metu, trečiadienio popietę, pirmą tikrai šiltą gegužės
dieną, kai gatves netikėtai užtvindė apnuoginti kūnai ir ką tik įsigyti akiniai
nuo saulės. Aš nieko nesakiau Margo, nes (a) žinojau, kad ji įnirš, ir (b)
nujaučiau, jog senolė veikiausiai išeis į lauką, kur vaikštinės, kol svečias
dings. Atidariusi buto duris išvydau aukštą blondiną, septyniose vietose
prasidūrusį ausį, mūvintį dukslias penktojo dešimtmečio stiliaus kelnes,
apsivilkusį skaisčiai raudonus marškinius, apsiavusį nublizgintus rudus
brogus, ant pečių užsimetusį raštuotą megztinį.
— Luisa? — paklausė jis, kai pasilenkiau ir pakėliau vietoje nenustygstantį
mopsą.
— Vaje, — atsiliepiau, nuo galvos iki kojų lėtai nužvelgdama vaikiną, —
judu atitiksite vienas kitą lyg kirvis kotą.
Kuždomis šnekėdami mudu žengėme koridoriumi. Dinas Martinas urzgė ir
skalijo ištisas dvi minutes, kol Margo galiausiai sušuko:
— Mieloji, kas ten buvo prie durų? Jei toji siaubinga Gopniko žmonelė,
perduok, kad pianinu ji skambina pretenzingai ir šleikščiai sentimentaliai.
Taip sako žmogus, kartą savo akimis matęs grojantį Liberačį.
Senutė ėmė kosėti.
Nuslinkau atbula ir mostu paraginau blondiną eiti į svetainę. Stumtelėjau
duris.
— Margo, pas jus atvyko svečias.
Senolė atsigręžė, šiek tiek susiraukė įrėmusi delnus į fotelio ranktūrius ir
dešimt sekundžių patyrinėjo jį skvarbiu žvilgsniu.
— Aš tavęs nepažįstu, — ryžtingai tarė.
— Čia Vincentas, — giliai įkvėpusi pridūriau: — Jūsų anūkas.
Margo išplėtė į jį įbestas akis.
— Sveiki, ponia De Vit... močiute.
Vinis žingtelėjo į priekį ir nusišypsojo, tada pritūpė ir leido senelei įdėmiai
apžiūrėti jo veidą.
 Regėdama įtampą ir nirtulį atspindinčią jos miną, jau pamaniau, kad Margo
tuoj pratrūks šaukti, bet ji teišspaudė kažką panašaus į žagtelėjimą. Lūpos
prasiskyrė per pusę colio, kaulėti pirštai čiupo jo rankovę.
— Tu pasirodei, — jausmingas, tylus balsas užlūžo atsklidęs kažkur iš
krūtinės gilumos. — Tu pasirodei.
Margo stebeilijosi į savo vaikaitį, tyrinėjo jo bruožus lyg atrasdama
panašumų, atgamindama praeities istorijas, prisimindama seniai pamirštus
įvykius.
— O, tu visai kaip tėvas, — ji ištiesė ranką ir palietė anūko skruostą.
— Norėtųsi tikėti, kad mano skonis kiek geresnis, — šyptelėjo Vincentas, ir
Margo spigiai nusijuokė.
— Tik pažvelk. Viešpatie, koks tu dailus. Bet kaip mane radai? Ar tavo
tėvas žino?..
Ji ėmė kratyti galvą, tarsi ši sprogtų nuo daugybės klausimų, ir taip stipriai
sugniaužė vyruko rankoves, kad net krumpliai nubalo. Staiga pasisuko į
mane, sakytum tik dabar atsiminusi, kad stoviu kambaryje.
— Luisa, ko taip spoksai? Normalūs žmonės jau būtų pasiūlę vargšeliui ko
nors atsigerti. O jergau, kai kada nesuprantu, ką apskritai čia veiki.
Vincentas suglumo, bet aš nusigręžiau ir į virtuvę nuėjau džiugiai
šypsodamasi.
 28
Na štai, tarė Džošas suplojęs delnais. Jį tikrai žada paaukštinti. Konoro
Eilso į vakarienę nekvietė. Šarmenos Trent, neseniai pervestos iš Teisės
skyriaus, irgi nekvietė. Skotas Mekis buvo pakviestas į vakarienę ir netrukus
tapo Pardavimų skyriaus vadovu, be to, jis užtikrino manąs, kad Džošą
paaukštins.
— Žinai, Luisa, nenoriu vaizduoti per daug pasitikinčio savimi, bet
svarbiausias yra socialumo faktorius, — tarė jis, veidrodyje nužvelgdamas
savo atspindį. — Valdžios žmonės paaukština tik tuos, kurie gali su jais
bendrauti kaip socialiai lygiaverčiai kolegos. Esmė ne tai, ką moki. Gal man
derėtų pradėti žaisti golfą? Jiems visiems patinka golfas. Bet aš jo nežaidžiau
nuo trylikos metų. Ką manai apie kaklaraištį?
— Jis gražus.
Kaklaraištis kaip kaklaraištis. Nenutuokiau, ką dar sakyti. Kad ir kaip būtų,
jie visi mėlyni. Džošas ryžtingais, greitais judesiais surišo mazgą.
— Vakar skambinau tėvukui, ir jis paaiškino, kad privalau atrodyti, tarsi
būčiau nepriklausomas nuo firmos. Tarsi... tarsi būčiau ambicingas,
visapusiškai palaikantis savo kompaniją, bet ir kitoje įmonėje įsidarbinčiau
be jokio vargo, mat esu itin paklausus specialistas. Jie turėtų jausti grėsmę,
kad bet kada galiu išeiti, antraip negausiu, ko nusipelnau. Supranti, apie ką
šneku?
— O taip.
Pastarąją savaitę šia tema kalbėjomės keturiolika kartų. Aš netgi abejojau,
ar jis iš manęs laukia kokių nors konkrečių atsakymų. Džošas vėl atidžiai
pažiūrėjo į savo atspindį, tada, regis, patenkintas vaizdu, prisiartino prie
lovos, pasilenkė virš jos ir delnu perbraukė mano plaukus.
— Atvažiuosiu tavęs prieš septintą, gerai? Iki tol pavedžiok šunį, kad
išvyktume laiku. Nenoriu vėluoti.
— Lauksiu tavęs pasirengusi.
— Geros dienos. Beje, kaip puiku, kad suradai ponios De Vit šeimą. Tiesiog
nuostabu. Pasielgei labai gražiai.
Jis karštai mane pabučiavo, nusišypsojo jau sutelkęs mintis į būsimus
dienos įvykius ir dingo iš apartamentų.
Kai Džošas išnyko, kurį laiką nekrutėjau — likau gulėti užsimetusi jo
marškinėlius, rankomis apsivijusi kelius. Galiausiai nuleidau kojas ant grindų,
apsirengiau ir išėjau iš buto.

Ryte, mums važiuojant į ligoninę, kur Margo turėjo pasirodyti gydytojams,

vis dar jaučiausi išsiblaškiusi. Įrėmiau kaktą į taksi langą ir apsimėčiau
besiklausanti, ką ji kalba.
— Mieloji, jau gali palikti mane vieną, — tarė senutė, vos tik padėjau jai
išlipti.
Kai pasiekėme dvivėres duris, kurios prasiskyrė it pasiruošusios praryti
Margo, atgniaužiau pirštus nuo jos dilbio.
 Panašiai elgdavomės prieš kiekvieną susitikimą su medikais. Ji slinkdavo į
ligoninę, aš vesdavausi Diną Martiną pasivaikščioti ir grįždavau po valandos
arba kai Margo mane iškviesdavo.
— Kas tave šįryt apsėdo? Tu kažkokia apdujusi. Visai niekam tikusi.
Ponia De Vit sustingo prie įėjimo ir padavė man pasaitėlį.
— Dėkui, Margo.
— Toks jausmas, lyg mane lydėtų pusgalvė. Akivaizdu, mintimis klaidžioji
kažin kur kitur ir nesugebi palaikyti draugijos. Man tenka tris sykius kartoti
nurodymus, kol juos išgirsti.
— Atleiskite.
— Na, kol būsiu ligoninėje, bent jau skirk dėmesio šuniui. Diną Martiną
ignoravimas be galo slegia, — ji kilstelėjo pirštą. — Rimtai, panele. Aš
suprasiu, ar skyrei jam dėmesio.
Pakeliui į kavinę, prie lauko staliukų ir draugiško padavėjo staiga sumečiau
tebelaikanti Margo rankinę. Nusikeikiau ir leidausi tekina atgal.
Įpuoliau į priimamąjį nepaisydama lūkuriuojančių pacientų, kurie
pabrėžtinai rūsčiai dėbsojo į mopsą, tarytum būčiau atsinešusi kovinę
garantą.
— Laba diena, aš privalau atiduoti rankinuką poniai Margo De Vit.
Sakykite, kur ją rasti? Prašau. Esu jos slaugytoja.
Moteris neatplėšė žvilgsnio nuo ekrano.
— Negalite paskambinti?
— Jai per aštuoniasdešimt. Ir ji nesinaudoja mobiliuoju. Net jeigu
naudotųsi, telefonas gulėtų rankinuke. Prašau. Poniai De Vit jo labai reikia.
Čia yra jos vaistai, įvairios pažymos ir kiti dalykai.
— Atvykusi į numatytą vizitą?
— Taip. Penkiolika minučių po vienuoliktos. Margo De Vit, — dėl visa ko
ištariau vardą paraidžiui.
Ji peržvelgė sąrašą, manikiūro ekstravagantiškai nudailintu pirštu
braukdama per ekraną.
— Radau. Onkologijos skyrius ana ten — kairėje pusėje pamatysite
dvivėres duris.
— Kas?
— Onkologijos skyrius. Pagrindinio koridoriaus gale sukite kairėn ir eikite
pro dvivėres duris. Jeigu ponia De Vit bus su gydytoju, palikite rankinę
vienai iš ten esančių slaugių. Arba praneškite, kur jos lauksite.
Išpūčiau akis į registratorę laukdama, kol ji atsiprašys suklydusi. Galiausiai
moteris pakėlė galvą ir klausiamai žvilgtelėjo į mane it lūkuriuodama, kol
paaiškinsiu, kodėl vis dar stoviu nustėrusi. Nuo stalo čiupau kortelę su
pažymėtu vizito laiku ir apsisukau.
— Ačiū, — išlemenau ir išsivedžiau Diną Martiną į saulėkaitą.

*
— Kodėl nieko man nesakėte?
 Margo sėdėjo taksi salone ir užsispyrusi vengė žiūrėti į mane. Mopsas
lekavo tupėdamas jai ant kelių.
— Juk tai ne tavo reikalas. Tu išklotum Vincentui, kas vyksta. O aš
nenoriu, kad jis pasijustų įsipareigojęs mane lankyti vien dėl prakeikto vėžio.
— Kokios prognozės?
— Ne tavo reikalas.
— Kaip... kaip jūsų savijauta?
— Nuo tada, kai apibėrei mane klausimais, ji nė kiek nepasikeitė.
Viskas stojo į savo vietas. Tabletės, dažni apsilankymai ligoninėje,
sumenkęs apetitas. Tie dalykai, kuriuos priskyriau senatvei ir JAV privačios
medicinos atstovų rodomam perdėtam atidumui, maskavo gerokai rimtesnę
bėdą. Man pasidarė bloga.
— Margo, nė nežinau, ką sakyti. Jaučiuosi...
— Manęs nedomina tavo jausmai.
— Bet...
— Nedrįsk apsisnarglėti, — nukirto ji. — Kas atsitiko anglės įpročiui
nenukabinti nosies? Taviškė nukaro ištižusi kaip zefyras?
— Margo...
— Neketinu gilintis į šią temą. Nėra apie ką kalbėti. Jeigu dėl manęs žadi
seiliotis, verčiau kraustykis gyventi kitur.
Mudviem nusigavus iki Leiverio pastato, senutė netikėtai energingai šoko iš
automobilio. Kol atsiskaičiau su vairuotoju, Margo nelaukdama manęs
pasiekė duris ir dingo vestibiulyje.

Norėjau pasidalyti naujienomis su Džošu, bet kai nusiunčiau žinutę, jis

atrašė esąs apsivertęs darbais ir pasiūlė išsipasakoti vakare. Neitanas buvo
užsiėmęs ponu Gopniku. Ilarija galėjo išsigąsti arba, kas būtų dar blogiau,
nuolat primygtinai veržtis pas Margo, dusindama ją savo stačiokišku
rūpestingumu ir pašildytais troškiniais. Tiesą sakant, nebuvo į ką kreiptis.
Popiet, kai Margo prigulė pasnausti, įsliūkinau į vonios kambarį apsimetusi,
kad ketinu jį valyti; atidariau spintelę, nužvelgiau lentynas su vaistais,
rašydamasi pavadinimus, kol užtikau, ko ieškojau — morfijų. Akimis
permečiau kitus medikamentus, panaršiau internete ir gavau reikalingus
atsakymas.
Jie sukrėtė mane iki širdies gelmių. Paklausiau savęs, kaip žmogus turėtų
jaustis žiūrėdamas mirčiai į akis. Ir kiek laiko jai liko? Supratau, kad šią
senutę aštriu liežuviu ir dar aštresniu protu myliu neką mažiau nei savo
šeimos narius. Ir kažkokia mano esybės dalelė savanaudiškai ėmė svarstyti,
kaip ateityje pačiai teks verstis: gyventi Margo bute man patiko. Žinojau,
kad pastogė laikina, bet vyliausi čia pratempti dar metus kitus. Dabar
turėjau sau pripažinti, kad vėl nugrimzdau į lakųjį smėlį.

Lygiai septintą, nuaidėjus durų skambučiui, kiek suėmiau save į nagą.

Pravėriau duris ir pamačiau Džošą — eilutė nepriekaištingai tvarkinga,
smakras glotnus, nė menkiausio šerelio.
 — Kaip? — paklausiau. — Kaip tau pavyksta per visą darbo dieną išlikti
tokiam šviežiam?
Pasilenkęs jis lūpomis prigludo man prie skruosto.
— Naudojuos elektrine barzdaskute. Ir iš cheminės valyklos pasiėmiau kitą
kostiumą, kurį persirengiau biure. Nenorėjau vykti vakarieniauti
susiglamžęs.
— Tavo bosas greičiausiai atvažiuos su tuo pačiu švarku, kurį vilki nuo pat
ryto.
— Galbūt. Bet paaukštinimo siekia ne jis. Kaip atrodau? Gerai?
— Sveikas, Džošai, — virtuvės link pro mus praslinko Margo.
— Labas vakaras, ponia De Vit. Kaip šiandien laikotės?
— Dar gyva, branguti. Tau pakanka žinoti tik tiek.
— Na, jūs atrodote nuostabiai.
— O tu pliauški kvailystes.
Plačiai nusišypsojęs jis atsisuko į mane.
— Na, kuo rengsiesi, gražuole?
Apžiūrėjau save.
— E... va taip.
Trumpa pauzė.
— Mūvėsi tas... pėdkelnes?
Nudūriau akis į savo kojas.
— O, kalbi apie jas. Žinai, pasitaikė sunki diena, o jos kelia man nuotaiką,
panašiai kaip tau iš cheminės valyklos atsiimtas švarus kostiumas, —
graudžiai vyptelėjau. — Tiesą sakant, užsitempiu jas tik ypatingomis
progomis.
Džošas pažiopsojo į mano pėdkelnes ir delnu lėtai perbraukė sau per
burną,
— Luisa, atleisk, bet vakarui jos netinka. Mano bosas su žmona gan
konservatyvūs. Restoranas itin prabangus. Paženklintas „Michelin“
žvaigždutėmis.
— Tai „Chanel“ suknelė. Man ją paskolino ponia De Vit.
— Aha, tačiau bendras vaizdas... — jis susiraukė, — savotiškai
beprotiškas?
Kai nepajudėjau iš vietos, Džošas įsikibo man į žastus.
— Brangioji, žinau, kaip tau patinka puoštis, bet ar dėl mano boso
galėtume atrodyti truputį normaliau? Šis vakaras man nepaprastai svarbus.
Pažvelgiau į jo rankas ir išraudau. Staiga pasijutau kvailokai. Na, žinoma,
ruošiantis vakarieniauti su generaliniu kompanijos direktoriumi, nederėtų
mautis kamanės raštais margintų pėdkelnių. Ką aš sau galvojau?
— Be abejo, — atsiliepiau. — Tuoj persirengsiu.
— Tu neprieštarauji?
— Aišku, kad ne.
Iš palengvėjimo jis kone subliūško.
— Nuostabu. Bet viena koja ten, kita čia, gerai? Labai nenoriu vėluoti, o
eismo spūstys nusitęsusios iki pat Septintosios aveniu. Margo, ar galiu
užsukti į jūsų tualetą?
Senutė be žodžių linktelėjo. Aš nubėgau į miegamąjį ir puoliau naršyti savo
mantą. Kokius drabužius reikėtų pasirinkti, kai planuoji eiti į prašmatnią
vakarienę, kurioje dalyvaus finansininkai?
— Margo, padėkite, — paprašiau išgirdusi, kaip ji prisiartino iš už
nugaros. — Man pasikeisti vien tik pėdkelnes? Kaip turėčiau rengtis?
— Taip, kaip dabar.
Atsigręžiau į ją.
— Bet Džošas sakė, kad mano apdarai netinkami.
— Kam? Ar egzistuoja kokia nors uniforma? Kodėl tau neleidžiama būti
savimi?
— Aš...
— Ar tie veikėjai tokie kvaišos, kad neįstengs pakęsti žmogaus,
apsirengusio kitaip negu jie? Kodėl privalai apsimesti tuo, kas akivaizdžiai
nesi? Nori tapti viena iš tų moterų?
Numečiau laikytą pakabą.
— Aš... nežinau.
Margo pakėlė ranką prie naujos savo šukuosenos. Į mane įsmeigė žvilgsnį,
kurį mama būtų įvardijusi senamadišku.
— Jeigu vyrui pasisekė eiti į pasimatymą su tavimi, jam derėtų nusispjauti,
kaip rengsiesi — net jeigu užsimautum šiukšlių maišą ir įsispirtum į kaliošus.
— Bet jis...
Senolė atsiduso, prispaudė pirštus sau prie lūpų, kaip žmonės elgiasi
turėdami gerokai daugiau ką pasakyti, bet nenorėdami pernelyg atsiverti.
— Mieloji, kada nors privalėsi susivokti, kas išties yra Luisa Klark, — ji
suplekšeno man per dilbį. Ir išėjo iš miegamojo.
Sustingau žiopsodama ten, kur ji stovėjo. Nužvelgiau dryžuotas savo kojas
ir sukabintus drabužius. Atsiminiau Vilą, tą dieną, kai jis padovanojo
pėdkelnes.
Po sekundės tarpduryje pasirodė kaklaraištį besitaisantis Džošas. Tu — ne
jis, sau tariau. Atvirai šnekant, nė kiek jo neprimenu
— Na? — nusišypsojo Džošas. Bet jo veidas staiga apniuko. — E... maniau,
kad ketini persirengti.
Nudelbiau akis sau po kojomis.
— Tiesą sakant... — prabilau.
 29
Margo ėmė raginti mane kur nors išvykti ir kelias dienas atsipūsti, kad
prašviesėtų galva. Kai atsisakiau, ji paklausė kodėl ir pridūrė, neva
pastaruoju laiku mano protas akivaizdžiai suskystėjęs, taigi man derėtų
surikiuoti mintis. Prisipažinau nenorinti palikti jos vienos, ir Margo pareiškė,
kad esu kvėša, nė nenutuokianti, kas jai geriausia. Minutę kitą nutilusi
stebėjo mane akies krašteliu, senais kaulėtais pirštais barbendama per
ranktūrį, galiausiai sunkiai atsikėlė, dingo iš kambario ir netrukus sugrįžo,
nešina kokteiliu su apelsinų likeriu, tokiu stipriu, kad po pirmo gurkšnio net
apsiašarojau. Tuomet pareiškė, neva mano šnarpštimas ją erzina, liepė
prisėsti ir drauge pažiūrėti „Laimės ratą“. Įvykdžiau reikalavimą stengdamasi
negirdėti Džošo balso, niršiai skambančio galvoje, bylojančio, kad jis
nesuvokia, kas vyksta.
Tu palieki mane dėl pėdkelnių?
Kai laida baigėsi, Margo atsisuko, garsiai sucaksėjo liežuviu, pasakė, kad
ne, taip nieko nebus — leistis į kelionę teks drauge.
— Bet jūs neturite pinigų.
— Vajetau, Luisa. Aptarinėti finansinius reikalus baisiai vulgaru, —
papriekaištavo Margo. — Jus, jaunas moteris, augino taip, kad dabar apie
šiuos dalykus kalbate nesivaržydamos. Koks siaubas.
Ji pasakė viešbučio Long Ailande pavadinimą, nurodė su juo susisiekti ir
perduoti, esą skambinu nuo Margo De Vit, nes tik taip gausiu nuolaidą
„šeimai“. Pridūrė jau mąsčiusi apie kelionę ir leido padengti mūsų abiejų
išlaidas, kad per daug nesinervinčiau. Na, va, ar jau pasijutau geriau?
Štai taip apmokėjau savo, Margo ir Dino Martino išvyką į Montoką.

*
Iš Niujorko traukiniu nuvažiavome į nediduką, malksnomis apklotą viešbutį
ant jūros kranto, kuriame Margo lankydavosi kiekvieną vasarą keletą
dešimtmečių, kol viešnages nutraukė dėl prastėjančios sveikatos ir finansų
stygiaus. Man stovint atokiau, vietiniai pasitiko senutę prie slenksčio, tarsi ji
išties būtų seniai matyta šeimos narė. Pietums užkandome keptų krevečių su
salotomis, tada palikau ją bendrauti su šeimininkų pora ir takeliu pasiekiau
vėjų taršomą, platų paplūdimį, sykiu alsavau ozono įsigėrusiu oru ir
stebėjau, kaip Dinas Martinas palaimingai bidzena kopomis. Čia, po
milžinišku dangaus skliautu, pirmą kartą per daugelį mėnesių jutau, kad
mano minčių nebeužgožia aplinkinių poreikiai ir lūkesčiai.
Kelionė traukiniu išvargino Margo, todėl kitas dvi dienas ji didžiąją lako dalį
praleido mažutėje svetainėje, stebėdama jūrą arba šnekučiuodamasi su
Čarliu, viešbučio įkūrėju, vėjo nugairintu, į Velykų salos statulą panašiu
senyvu vyru, kuris linksėdavo, kol Margo plūsdavo nenutrūkstamu žodžių
srautu. Arba kratydavo galvą, sakydamas, esą taip, nūnai gyvenimas kitoks
nei anksčiau, taip, saloje permainos vyksta sparčiai. Ir abu prie kavos
puodelių nuodugniai išgvildendavo šią temą, o vėliau atsilošdavo patenkinti
abipusiu sutarimu, kad dabartinė situacija pasibaisėtina. Veikiai supratau,
kad mano pareiga tebuvo atvesti Margo į viešbučio svetainę. Senolei manęs
prireikdavo nebent tam, kad padėčiau apsirengti sunkiai susegamais
drabužiais ir lauke pavedžiočiau mopsą. Ji šypsojosi dažniau nei per visą
mūsų pažinties laikotarpį, tad maloniu pokyčiu tapo vien jau tokia
smulkmena.
Taigi keturias dienas pusryčiavau kambaryje, skaičiau iš viešbučio knygų
lentynėlės paimtus romanus, atsiduodama lėtesniam gyvenimo Long Ailande
ritmui ir vykdydama nurodymus. Be paliovos vaikščiojau, kol atgavau
apetitą, ir mano mintis pagaliau nustelbė bangų gausmas, beribiame
švininiame danguje skraidančių žuvėdrų klyksmas bei viauksėjimas,
sklindantis nuo per daug įsiaudrinusio šunyčio, kuris tiesiog negalėjo patikėti
savo sėkme.
Trečiąją popietę miegamajame atsisėdau ant lovos, paskambinau motinai
ir atskleidžiau, kas išties nutiko per praėjusias kelias savaites. Bent kartą ji
klausėsi manęs tylėdama, po to, kai baigiau kalbėti, užtikrino, kad, jos
manymu, elgiausi labai nuovokiai ir drąsiai, ir tuodu teiginiai man išspaudė
ašarą. Motina perdavė telefoną tėtei, kuris pasakė, kad prakeiktiems
Gopnikams mielai išvelėtų pasturgalius, liepė nekalbėti su nepažįstamaisiais
ir paskambinti, vos tik mudvi su Margo grįšime į Manhataną. Galiausiai
pridūrė, kad neapsakomai manimi didžiuojasi. „Tavo gyvenime — nė vienos
ramios minutės, ar ne, brangute“, — tarė jis. Taip, jo tiesa, patvirtinau, tada
prisiminiau, kaip prieš dvejus metus, dar iki atsirandant Vilui, įdomiausią
nuotykį patyriau, kai „Sviestinėje bandelėje“ kažkas užsigeidė atgauti pinigus
už įsigytą maistą, ir dabar aiškiai suvokiau, jog, nepaisant nieko, tuometis
gyvenimas man patiko.
Paskutinę viešnagės dieną mudvi su Margo, jos paliepimu, vakarieniavome
viešbučio valgomajame. Aš apsirengiau tamsiai rožinę aksominę palaidinukę
ir patrumpintas šilkines sijonkelnes, ji pasipuošė gėlių raštais išmargintais,
klostėtais žaliais marškinėliais ir panašaus atspalvio laisvomis kelnėmis į
juosmenį turėjau įsiūti dar vieną sagą, kad jos nenusmuktų Margo nuo
klubų). Vedamos prie geriausio staliuko, stovinčio greta didelio lango, mudvi
tyliai mėgavomės regėdamos, kaip suapvalėja atsisukančių žmonių akys.
— Mieloji, rytoj išvažiuosime, tad šiandien, manau, derėtų paūžti, — ji
iškilniai pamojavo tebespoksantiems svečiams. Kai mintyse pradėjau
spėlioti, kieno sąskaita puotausime, Margo pridūrė: — Aš paprašysiu omaro.
Ir galbūt šampano. Į šią vietą, kaip įtariu, nebesugrįšiu.
Jau ketinau protestuoti, bet senutė neleido man prabilti.
— Ak, dėl Dievo meilės, tai akivaizdu, Luisa. Maniau, kad jūs, britės, esate
tvirtesnio būdo.
Mes užsisakėme du omarus su šampano buteliu ir, leidžiantis saulei,
ėmėme gnaibyti česnaku kvepiančią gardžią mėsą; aš perlauždavau žnyples,
kurių nepajėgė įveikti gležnos Margo rankos, ir paduodavau jai, o senolė
tyliai, džiugiai šliurpsėdama iščiulpdavo minkštimą ir vieną kitą gabalėlį
numesdavo prie stalo tupinčiam Dinui Martinui, į kurį aplinkiniai
diplomatiškai nekreipė dėmesio. Mudvi pasidalijome milžinišku skrudintų
bulvyčių dubeniu (didžiuma atiteko man, nes Margo savo lėkštėje tik
pastumdė keletą ir pareiškė, esą jos visai skanios).
Restoranui pamažu tuštėjant, abi nugrimzdome į malonų, it patalai
minkštą tylos glėbį; Margo atsiskaitė retai kada naudojama kredito kortele
(„Tuo metu, kai bankas nuspręs išieškoti skolą, aš seniai būsiu mirusi,
cha!“). Nerangiai prisiartinęs Čarlis ant jos smulkaus peties uždėjo savo
stambų delną ir pasakė, jog ruošiasi eiti miegoti, bet viliasi susitikti su ja
ryte, prieš mums išvykstant, ir pridūrė, kad džiaugiasi ją matydamas po
tokios daugybės metų.
— Tai hito džiugu, Čarli. Dėkui už nuostabų priėmimą, — Margo meiliai
prisimerkė, ir jie įsistvėrė vienas kito rankos; galų gale viešbučio šeimininkas
nenoriai atgniaužė pirštus ir apsisuko.
— Kartą su juo permiegojau, — tarė ji, kai Čarlis nutolo. — Vyras šaunus.
Bet, aišku, skirtas ne man.
Kol užspringusi mėginau iškosėti skrudintų bulvyčių likučius, Margo mane
nudelbė pailsusiu žvilgsniu.
— Luisa, buvo aštuntas dešimtmetis. Aš ilgai gyvenau viena. Bet man
smagu vėl jį matyti. Čarlio žmona, suprantama, jau mirusi, — ji atsiduso. —
Antrąsias puses praradę visi mano amžiaus žmonės.
Kurį laiką tylėdamos žiūrėjome į beribį, kaip rašalas juodą vandenyną.
Tolumoje mirkčiojo vos regimi žvejybos laivų švyturėliai. Paklausiau savęs,
kaip jausčiausi, jeigu tektų vienai atsidurti tuose tyruose.
— Nemaniau, kad kada nors vėl čia lankysiuosi, — staiga tarė Margo. —
Todėl privalau tau padėkoti. Viešnagė... šiek tiek įkvėpė man jėgų.
— Man taip pat. Aš pagaliau, hmm... išraizgiau savo vidinę painiavą.
Ji šyptelėjo ir nukorę ranką prie Dino Martino, tyliai parpiančio po kėde.
— Beje, Džošo atžvilgiu pasielgei teisingai. Jis tau netinkamas.
Neatsiliepiau. Nebuvo ką sakyti. Tris dienas nepaliaujamai galvojau apie
žmogų, kuriuo, manding, būčiau tapusi, jeigu būčiau likusi su Džošu —
pasiturinčia pusiau amerikiete, gal netgi iš esmės laiminga.
Negana to, paaiškėjo, kad per kelias trumpas savaites Margo permatė
mane geriau, nei pati save supratau. Žinau, būčiau prisiderinusi prie Džošo.
Atsikračiusi pamėgtų drabužių ir apleidusi dalykus, kurie man labiausiai rūpi.
Pakeitusi elgseną ir įpročius, prapuolusi sūkuriuotame jo charizmos sraute.
Tapusi korporacijos veikėjo sutuoktine, kuri graužtųsi, kad nesugeba iki galo
prisitaikyti prie aplinkos, ir amžinai jaustųsi dėkinga už amerikietišką Vijo
versiją.
Apie Semą nemąsčiau. Puikiai pramokau vyti jį iš savo minčių.
— Žinai, — tęsė Margo, — kai sulauki mano amžiaus, apgailestavimų
prisikaupia tiek, kad jie visiškai užtemdo bendrą vaizdą.
Senolė nenuleido akių nuo horizonto, o aš lūkuriavau spėliodama, į ką ji
kreipiasi.
 Grįžus iš Montoko, trys kitos savaitės praslinko be jokių didesnių įvykių.
Pagaliau nebesijaučiau, tarsi mano pasaulyje nebūtų likę nieko užtikrinto,
todėl nusprendžiau įsiklausyti į Vilo raginimus ir tiesiog egzistuoti šioje
akimirkoje, kol įvykių eiga privers imtis veiksmų. Spėjau, kad, laikui bėgant,
kai Margo sveikata galutinai pašlis, arba ji įklimps į neišbrendamas skolas,
pasitenkinimo sklidinas mūsų burbuliukas neišvengiamai sprogs, ir man teks
skristi namo.
Bet kol kas gyvenau visai neblogai. Įprastas dienos režimas nuteikdavo
maloniai: bėgiodavau po Centrinį parką, vaikštinėdavau su Dinų Martinu,
gamindavau vakarienę, nors Margo valgydavo mažai, drauge su ja
žiūrėdavau „Laimės ratą“ ir šūkaudavau raides, kai žaidėjams kliūdavo
paslaptingoji lentelė. Rengdavausi įvairiau, puošdamasi apdarais, kuriuos
regint Lidijai ir jos sesei iš susižavėjimo atsiknodavo žandikauliai. Dėvėjau
tiek Margo skolintas, tiek „Vintažinių drabužių centre“ pirktas drapanas.
Kiekvieną dieną stovėdavau priešais veidrodį laisvajame buto kambaryje,
tyrinėdavau kabyklas, kurias buvo leidžiama naršyti, ir dalis manęs
trykšdavo džiaugsmu.
Šiokį tokį darbą turėjau — dabar, kai Andželika buvo išvykusi į Palm
Springsą, kur ketino susišluoti prekių iš moteriškų drabužių siuvyklos, rodos,
išsaugojusios visų nuo 1952-ųjų gamintų apdarų pavyzdžius, padėdavau
seserims rūpintis parduotuve. Prižiūrėdavau kasą, tiesdavau pagalbos ranką
blyškiaodėms merginoms, kurios matuodavosi išleistuvių vakarui skirtas
vintažines sukneles, ir melsdavausi, kad nesutrūkinėtų užtrauktukai; tuo
metu Lidija vis bandydavo perstumdyti kabyklas ir griausmingai nervindavosi
dėl deramai neišnaudojamo laisvo ploto.
— Ar bent numanai, kiek čia atsieina kvadratinė pėda? — ji kryptelėjo
galva į tolimiausiame kampe stovinčią vienišą karuselę. — Garbės žodis, aną
kampą paversčiau automobilių aikštele, jei tik sugalvočiau, kaip įbrukti ten
mašinas.
Padėkojau klientei, ką tik įsigijusiai iš tiulio pasiūtą bolero su blizgučiais, ir
užtrenkiau kasą.
— Kodėl jos neišnuomojate? Kokiai nors krautuvėlei. Taip gautumėte
daugiau pajamų.
— Aha, mudvi su Andželika esame tai aptarusios. Reikalas sudėtingas.
Atsiradus kitiems mažmenininkams, prireiktų pertvaros, atskirų įėjimų,
draudimo, ir dar neaišku kas gali čia sukiotis įvairiu paros metu...
Nepažįstamuosius įsileisti per daug rizikinga, — Lidija pakramtė gumą,
išpūtė burbulą ir atsainiai jį susprogdino purpuriniu nagu. — Be to, žinai,
mums nepatinka jokie žmonės.

— Luisa! — kai sugrįžau namo, ant kilimo stovintis Ašokas suplojo

pirštinėtomis rankomis. — Mina klausia, ar kitą šeštadienį užsuksi pas mus?
— Protestai tebevyksta?
Du praėjusius šeštadienius negalėjau nepastebėti, kad protestuotojų
gretos gerokai sumenkusios. Vietos gyventojų viltys faktiškai žlugo. Miestui
apkarpant finansavimą, iš skanduočių išblėso užsidegimas, ir senieji
protestuotojai pamažu sklaidėsi. Nuo mitingų pradžios prabėgo ne vienas
mėnuo, ir nūnai beliko tik negausus branduolys. Dalindama vandens butelius
Mina skatino visus susitelkti ir tikino, esą tai dar ne pabaiga.
— Be abejo, juk pažįsti mano žmoną.
— Tuomet mielai. Dėkui. Perduok jai, kad atvešiu desertą.
— Taip ir padarysiu, — pagalvojęs apie gardų maištą, Ašokas džiugiai
išspaudė „mm-mm“ ir, kai nusigavau iki lifto, sušuko: — Ei!
— Ką?
— Gražiai apsirengusi, panele.
Šiandien savo apdarais pagerbiau filmą „Beviltiškai ieškant Siuzanos“.
Viršum kelių klostuotų palaidinukių vilkėjau purpurinę šilkinę striukę su
vaivorykšte, išsiuvinėta ant nugaros, mūvėjau timpas ir buvau užsimovusi
krūvą apyrankių, kurios maloniai dzingsėdavo kiekvienąkart, kai voždavau
per kasos stalčių (jis užsidarydavo tik po stipraus smūgio).
— Klausyk, — jis sulingavo galvą, — aš negaliu patikėti, kad dirbdama
Gopnikams vilkėjai golfo marškinėlius. Anuomet buvai nepanaši į save.
Prasivėrus lifto kabinos durims, mažumėlę padvejojau. Pastaruoju metu
užsispyrusi nesinaudodavau tarnybiniu liftu.
— Žinai ką, Ašokai. Tu visiškai teisus.

Iš pagarbos Margo, kaip namų savininkei, aš pasibelsdavau ir tik tada

eidavau į butą, nors raktą turėjau ne vieną mėnesį. Iš pradžių į stuksenimą
niekas nesureagavo, ir man teko slopinti instinktyvią paniką primenant sau,
kad ji nuolat garsiai klausosi radijo, be kita ko, Ašokas būtų perspėjęs, jeigu
kas būtų nutikę. Galiausiai atsirakinau duris ir smukau vidun. Mane pasitiko
Dinas Martinas, atskuodęs koridoriumi, iš džiaugsmo žvairuodamas akimis.
Pakėliau šunį ir leidau jam rukšlėta nosimi apšniukštinėti mano veidą.
— Taip, taip, labas. Sveikutis. Kur tavo mamytė? — kai pastačiau mopsą
ant grindų, jis ėmė viauksėti ir įsiaudrinęs sukiotis ratais. — Margo? Margo,
kur jūs?
Ji žengė iš svetainės, įsisiautusi į kinišką šilkinį chalatą.
— Margo! Prastai jaučiatės? — mečiau krepšį šalin ir pripuoliau prie
senutės, bet ši kilstelėjo delną.
— Luisa, įvyko stebuklas.
Žodžiai išsprūdo iš lūpų anksčiau, nei prikandau liežuvį:
— Jūs sveikstate?
— Ne, ne, ne. Eikš. Eikš! Supažindinsiu tave su savo sūnumi.
Man nespėjus atsiliepti, Margo apsisuko ir vėl pradingo svetainėje. Kai
nusekiau įkandin, nuo kėdės pašoko ir ranką atkišo aukštas vyriškis su
pastelinio atspalvio megztiniu ir po truputį augančiu, ant diržo virstančiu
pilvuku.
— Tai Frenkas Jaunesnysis, mano sūnus. Frenkai, čia Luisa Klark, mano
brangi draugė, be kurios pastaruosius kelis mėnesius tikrai nebūčiau
išsivertusi.
 Pasistengiau nuslėpti, kad esu priblokšta.
— O... hm... mes pagelbėjome viena kitai.
Pasvirusi pirmyn įsikibau į delną greta Frenko stovinčiai moteriškei baltu
golfu ir į blyškią cukraus vatą panašiais plaukais.
— Aš — Leinė, — viešnia prisistatė tęvu balsus, kokiu kalba moterys,
nesugebančios atsikratyti mergaitiškų manierų. — Frenko žmona. Kiek
suprantu, už šeimos susitikimą turėtume dėkoti jums.
Ponia Veber siuvinėtos nosinės kampu ėmė šluostytis akis. Pastebėjau, kad
atvykėlės nosis rausvoka, tartum moteris neseniai būtų verkusi.
Margo ištiesė ranką manęs link.
— Vincentas, tas miglą pučiantis neklaužada, regis, papasakojo tėvui, kad
bendravo su manimi, ir atskleidė... kokia mano situacija.
— O štai ir pats miglą pučiantis neklaužada, — tarpduryje išdygo
Vincentas, nešinas padėklu, iš pirmo žvilgsnio, patenkintas ir
atsipalaidavęs. — Luisa, malonu vėl jus matyti.
Kol linkčiojau galvą, mano lūpas iškreipė vypsnys.
Apartamentuose regėdama tiek žmonių pasijutau labai keistai. Buvau
pratusi prie ramybės, prie gyvenimo su Margo ir Dinų Martinu, o ne prie
mūsų vakarienės padėklą laikančio Vincento, vilkinčio languotais marškiniais,
pasirišusio „Paul Smith“ kaklaraištį, aukštaūgio vyro, sulenkusio kojas ir
įrėmusio jas į žurnalinį staliuką, moters, kuri dairėsi po svetainę kiek išmušta
iš vėžių, lyg jai niekada nebūtų tekę lankytis tokiose vietose.
— Žinai, jie padarė man staigmeną, — Margo į mane kreipėsi kiek
prikimusiu balsu, tarsi iki tol būtų ilgai šnekėjusi. — Kai Vincentas
paskambino, pranešė keliaująs pro šalį ir pasisiūlė užeiti, galvojau, kad
atvyks tik jis, bet, durims atsivėrus plačiau... na... aš nepajėgiu... Jus visus,
ko gero, pritrenkė mano vaizdas, ar ne? Nė nesu tinkamai apsirengusi. Iki
šiol buvau apie tai pamiršusi. Bet net sunku apsakyti, kaip mes puikiai
praleidome popietę.
Margo ištiesė kitą ranką, ir sūnus ją suspaudė. Nuo tramdomų emocijų jo
smakras mažumėlę virpėjo.
— O taip, žavingai, — patvirtino Leinė. — Mums reikės atsigriebti už
daugybę metų. Žinote, esu įsitikinusi, kad mus suvedė Viešpats.
— Na, tiek jis, tiek feisbukas, — įsiterpė Vincentas. — Luisa, gal kavos?
Manau, puode jos dar liko. Atnešiau sausainių, jeigu kartais Margo norėtų
užkąsti.
— Ji šitų nevalgys, — nesusilaikiusi leptelėjau.
— Luisa teisi. Vincentai, branguti, aš nesiliečiu prie sausainių. Šie skirti
Dinui Martinui. Supranti, šokoladinis glajus iš tiesų nėra šokoladinis.
Margo kalbėjo veik be atokvėpio. Iš išvaizdos tiesiog drastiškai pasikeitė.
Per naktį atjaunėjo dešimtmečiu. Praeityje akyse spindintį ūmumą dabar
pakeitė švelnesnis žvilgsnis, ir senutė niekaip nesusičiaupė — vis plepėjo ir
plepėjo guviu, linksmu tonu.
Atbulomis pasislinkau durų pusėn.
— Na... aš nenoriu jums trukdyti. Esu tikra, turite, ką aptarti. Margo,
pašaukite mane, jeigu būsiu reikalinga, — sustojau ir visai be reikalo
pamojavau rankomis. — Ką gi, malonu susipažinti. Labai džiaugiuosi už jus.
— Mamai derėtų važiuoti su mumis, — tarė Frenkas Jaunesnysis.
Akimirką pakibo tyla.
— Kur važiuoti? — paklausiau.
— Į Takahou, — atsakė Leinė. — į mūsų namus.
— Ilgam?
Jie susižvalgė.
— Tai yra iki kada pas jus viešės? Turiu žinoti, kad galėčiau pagelbėti jai
susidėti daiktus.
Frenkas Jaunesnysis tebegniaužė motinos ranką.
— Panele Klark, mudu su mama praradome begalę laiko. Ir abu manome,
kad būtų šaunu kuo geriausiai išnaudoti tą, kuris mums liko. Todėl iš pradžių
reikia atlikti... parengiamuosius darbus, — žodžiai skambėjo šiek tiek
savininkiškai, tarytum jis būtų aiškinęs turįs daugiau teisių į Margo.
Pasisukau į senutę, kurios akys, nukreiptos į mane, buvo įžvalgios bei
romios.
— Taip, tikrai, — tarė ji.
— Minutėlę. Jūs ruošiatės išsikraustyti... — pasitikslinau, kai kiti nieko
daugiau nepridūrė, — iš čia? Iš savo buto?
Vincento veide atsispindėjo užuojauta.
— Tėti, gal leiskime pabūti joms vienoms? — prabilo jis. — Mums teks
nemažai ką apgalvoti. Ir, be abejo, nuveikti daugybę darbų. Man regis,
pasikalbėti vertėtų ir Luisai su senele.
Išeidamas vyrukas švelniai palietė man petį. Sakytum atsiprašė.

— Jei atvirai, Frenko žmona gana maloni, nors vargšelė nenutuokia, kaip
rengtis. Mano motina pasakojo, kad jaunystėje jis nevengė draugauti su
klaikiomis merginomis, ir kurį laiką jas aprašydavo laiškuose. Tačiau baltas
medvilninis golfas? Koks siaubas! Baltas golfas.
Kosulio priepuolį jai sukėlė vien mintys apie tokį/bufonadišką stilių — arba
tempas, kuriuo Margo bėrė žodžius. Atnešiau stiklinę vandens ir palaukiau,
kol ji aprims. Vincentui pasiūlius, Vėberiai per kelias minutes dingo iš buto.
Nuojauta mane tikino, kad tėvai taip elgėsi, nes juos paragino sūnus, bet iš
tiesų nė vienam nesinorėjo palikti Margo.
Prisėdau ant kėdės.
— Aš nesuprantu.
— Tau, aišku, įvykiai klostosi labai netikėtai. Luisa, mieloji, jų
apsilankymas — kažkas nepaprasto. Mes šnekėjomės nesustodami, gal net
išspaudėme kelias ašaras. Mano sūnus nė kiek nepasikeitęs! Mudu tarsi nė
nebuvome išsiskyrę. Jis toks pat rimtas, tylus ir švelnus kaip vaikystėje. Į
Frenką panaši ir žmonelė... Staiga abu paprašė manęs persikelti pas juos.
Jaučiau, kad visi buvo aptarę šį pasiūlymą dar prieš kelionę. Ir aš sutikau, —
ji pažvelgė į mane. — Ak, susimildama, mudvi puikiai žinome, kad čia
negyventume amžinai. Už dviejų mylių nuo jų namų veikia puiki prieglauda,
kur apsistosiu, kai mano būklė taps pernelyg sudėtinga.
— Sudėtinga? — kuždomis pakartojau.
— Dėl Dievo meilės, Luisa, tik vėl nesuskystėk. Kai nebegalėsiu pasirūpinti
savimi. Kai mano sveikata galutinai pašlis. Beje, vargu ar su sūnumi
praleisiu ilgiau nei kelis mėnesius. Įtariu, kad dėl šios priežasties jie ir
nusprendė pasikviesti mane, — Margo sarkastiškai suprunkštė.
— Bet... bet aš nesuprantu. Juk sakėte, kad iš savo apartamentų niekada
neišsikraustysite. Kaipgi jūsų daiktai? Nejau imsite ir iškeliausite visiems
laikams?
Ji įdėmiai žiūrėjo į mane.
— Būtent taip ir ketinu padaryti, — Margo giliai įkvėpė, ir po plonu audiniu
skausmingai pakilo kaulėta krūtinė. — Luisa, aš mirštu. Esu sena moteris ir
žinau, kad ilgai nekaršiu, o mano sūnus, kurio tariausi netekusi, maloningai
užgniaužė savo širdgėlą su išdidumu ir nutarė man pagelbėti. Ar įsivaizduoji?
Ar įsivaizduoji, koks jausmas apima, kai kažkas taip elgiasi su tavimi?
Mintyse išvydau Frenką Jaunesnįjį, į motiną įsmeigtas jo akis, viena prie
kitos prisiglaudusias abiejų kėdes, jos delną spaudžiančią sūnaus ranką.
— Kam man sėdėti čia bent akimirką ilgiau, kai pasitaikė proga leisti laiką
su juo? Atsibusti rytais ir jį matyti prie pusryčių stalo, kalbėtis apie įvairius
dalykus iš Frenko gyvenimo, kurį taip menkai pažįstu, regėti jo vaikus... ir
Vincentą... mieląjį Vincentą. Žinai, kad jis turi brolį? Vadinasi, aš turiu du
anūkus. Du! Žodžiu, aš privalau atsiprašyti sūnaus. Ar suvoki, kaip tai
svarbu? Aš privalau atsiprašyti. Ak, Luisa, arba tu kabiniesi į nuoskaudas ir
neprotingą išdidumą, arba numoji ranka ir mėgaujiesi brangaus laiko
likučiais.
Margo tvirtai įrėmė delnus į kelius.
— Štai, koks mano planas.
— Bet jūs negalite... negalite tiesiog išsikelti, — pravirkau. Nė nenumaniau
kodėl.
— Širdele, tikiuosi, dėl to per daug nesinervinsi. Na, na. Užteks verkšlenti.
Ketinu tavęs paprašyti paslaugos.
Nusišluosčiau nosį.
— Man nelengva, — Margo ne be pastangų nugurgė seiles. — Dino Martino
šeima nepriglaus. Labai atsiprašinėjo, bet bėdų kyla dėl alergijų ar kažko
panašaus. Ruošiausi atkirsti, kad jie šneka kvailystes ir be mopso niekur
nesikraustysiu, bet, tiesą sakant, man neramu, pagalvojus, kaip jam eisis,
kai, hm, kai mirsiu. Dinas Martinas dar gyvens ne vienus metus. Tikrai ilgiau
už mane. Todėl... ar galėtum pasirūpinti šunimi? Tu jam patinki. Dievai žino
kodėl — juk tą vargšelį siaubingai išvargindavai visur tampydamasi. Matyt,
jis nepaprastai atlaidus.
Išplėčiau ašarotas akis.
— Norite, kad iš jūsų perimčiau šunį?
— Taip.
Nudelbiau žvilgsnį į mopsą, lūkuriuojantį greta šeimininkės kojų.
— Klausiu kaip draugės, ar... ar įvykdytum prašymą? Dėl manęs.
 Jos lūpos buvo sučiauptos, blyškios akys įdėmiai varstė maniškes. Jutau,
kad mano veidas persimaino. Džiaugiausi už Margo, bet podraug
sielvartavau jos neteksianti. Nenorėjau vėl gyventi viena.
— Taip.
— Tikrai?
— Be abejo, — nesusilaikiusi apsiverkiau.
Margo iš palengvėjimo suglebo.
— O, taip ir maniau. Taip ir maniau. Tu tinkamai prižiūrėsi Diną Martiną, —
ji šyptelėjo, bent kartą nepriekaištaudama dėl ašarų, palinko į priekį ir
pirštais apsivijo mano plaštaką. — Nes tokia yra tavo prigimtis.

*
Vėberiai atvyko jos išsivežti po dviejų savaičių. Mano požiūriu, elgėsi kiek
nepadoriai skubotai, kita vertus, nė vienas nežinojo, kiek laiko Margo liko.
Frenkas Jaunesnysis sumokėjo milžiniškus administracinius mokesčius —
ko gero, taip darė ne vien iš altruistiškų paskatų, žinant, kad, atsikračius
skolos, butą paveldės jis, o ne ponas Ovicas, bet Margo vertino sūnaus
veiksmus kaip meilės išraišką, ir aš nemačiau pagrindo jai nepritarti. Jis,
rodos, nuoširdžiai džiaugėsi užmezgęs ryšį su motina. Abu su žmona
šokinėjo aplink senutę, vis teiravosi, kaip ji laikosi, ar turi reikalingų vaistų,
galbūt jaučiasi nuvargusi, apsvaigusi, negaluojanti ar norinti vandens, kol
Margo ėmė mostaguoti rankomis ir neva dirgliai vartyti akis. Bet ji tik
apsimetė suirzusi. Nuo tada, kai man pranešė apie savo planus, kone be
paliovos dudeno vien tik apie sūnų.
Frenkas paprašė manęs likti bute ir juo rūpintis iki „numatomų ateities
įvykių“. Greičiausiai iki Margo mirties, tik jie balsu to nesakė. Anot
nekilnojamojo turto agento, dabartinės būklės apartamentų niekas
nesinuomotų, o jų išgriauti iki „numatomų ateities įvykių“ lyg ir nederėjo,
todėl mane paskyrė laikina namų sergėtoja. Ir dar, Margo kelis kartus
pabrėžė, esą Dinui Martinui reikia šiokio tokio stabilumo, kol šunelis įpras
prie naujos padėties. Nors nemanau, kad šuns psichinę gerovę Frenkas
Jaunesnysis buvo įtraukęs į savo prioritetų sąrašą.
Ponia De Vit tepasiėmė du lagaminus, kelionei apsirengė pamėgtu
kostiumėliu — žalsvu kilpoto audinio švarku bei sijonu, — iš užsidėjo prie jo
pritinkančią apskritą kepuraitę. Atnešiau senolei tamsiai mėlyną „Saint-
Laurent“ kaklaskarę, šią surišau taip, kad užmaskuočiau laibą jos kaklą,
kuris atrodė gąsdinančiai kaulėtas, ir pabaigai suradau auskarus su turkio
spalvos kabošonais. Nerimavau, kad Margo gali perkaisti, bet ji, dar labiau
sulysusi ir pasidariusi trapesnė, netgi šilčiausiomis dienomis skundėsi nuolat
žvarbstančiu kūnu. Stovėdama ant šaligatvio, rankose laikydama mopsą,
stebėjau, kaip Frenkas Jaunesnysis su Vincentu krauna jos mantą į
automobilį. Margo užsitikrino, kad tuodu į saugią vietą įkišo juvelyrinių
dirbinių dėžutes — dalį vertybių ruošėsi perleisti sūnaus žmonai, kitas žadėjo
dovanoti Vincentui, „kai jis susituoks“, — ir sunkiai pasiramsčiuodama
lazdele atslinko prie manęs.
— Ką gi, mieloji, namie rasi mano laiškelį su instrukcijomis. Ašokui
nesakiau, kad persikraustau kitur — nenoriu jokio erzelio. Bet virtuvėje jam
kai ką palikau. Būčiau dėkinga, jeigu, mums išvykus, perduotum tai mūsų
durininkui.
Sulinksėjau galva.
— Atskirame laiške parašiau, ko reikia šuniui. Svarbiausia prisilaikyti Dinui
Martinui įprastos tvarkos. Pokyčiai jam nepatinka.
— Nesijaudinkite. Pasirūpinsiu, kad jis jaustųsi laimingas.
— Ir neduok džiovintų kepenėlių. Dinas Martinas meldžia tų gardėsių, bet
nuo jų bloguoja.
— Jokių džiovintų kepenėlių.
Margo ėmė kosėti — matyt, kalbėjimas pareikalavo per daug fizinių jėgų —
ir minutę luktelėjo, kol įsitikino vėl galinti kvėpuoti. Ji atsitiesė parimusi ant
lazdelės, gležna ranka prisidengė saulės spiginamas akis ir nužvelgė pastatą,
kuriame gyveno ilgiau nei pusę šimtmečio. Tada nerangiai apsisuko ir
įsižiūrėjo į Centrinį parką, į tiek laiko jai priklausiusią panoramą.
Pasilenkęs, kad aiškiau matytų motiną, Frenkas Jaunesnysis jau kvietė ją
iš automobilio. Prie keleivio durelių stoviniavo jo žmona, apsirengusi melsva
vėjastriuke, neramiai sunėrusi pirštus. Akivaizdžiai buvo iš tų moterų,
kurioms nepatiko didmiesčiai.
— Mama?
— Tuojau, brangusis. Dėkui.
Margo žengė prie manęs, ištiesė ranką ir prakauliais, marmuro atspalvio
pirštais tris keturis kartus paglostė mano glėbyje kiūtančio šuns galvą.
— Tu — gerutis, ar ne, Dinai Martinai? — tyliai prabilo. — Tikras gerutis.
Mopsas it pakerėtas žiūrėjo į šeimininkę.
— Esi dailus kaip niekas kitas, — sakinį ji baigė lūžtančiu balsu.
Šuo palaižė jai delną, o Margo užsimerkė ir pabučiavo Diną
Martiną, lūpomis taip ilgai priglusdama prie raukšlėtos jo kaktos, kad
žvairos mopso akys išsipūtė, ir jis ėmė letenėlėmis neramiai plekšenti į
senutę. Jos veidas trumpam ištįso.
— Aš... galėčiau kada nors atvežti jį į svečius.
Vis dar užsimerkusi ir prilipusi prie šunelio snukio, Margo nekreipė dėmesio
į šurmulį, eismą, aplinkinius žmones.
— Girdėjote, ką sakiau? Kai jūs įsikursite, mes sėsime į traukinį ir...
Ji išsitiesė, atsimerkė ir akimirką nudelbė akis sau po kojomis.
— Ne. Ačiū, bet ne.
Nespėjus man atsiliepti, Margo nusigręžė.
— O dabar, mieloji, veskis jį pasivaikščioti. Nenoriu, kad Dinas Martinas
matytų, kaip dingstu.
Sūnus išlipo iš automobilio ir sustojo ant šaligatvio. Atkišo motinai ranką,
bet ji mostu atsisakė pagalbos. Margo, rodos, mirksėjimu bandė užgniaužti
ašaras, bet užtikrinti negalėčiau, nes mano pačios akys jau buvo patvinusios.
— Dėkui, Margo! — šūktelėjau. — Už viską.
 Ji pakratė galvą, sučiaupusi lūpas.
— Jau eik, brangute. Prašau.
Senolė pasuko link mašinos ir artėjančio, ranką tiesiančio sūnaus, bet, kas
vyko paskui, nežinau, nes pastačiau Diną Martiną ant žemės ir nudrožiau
Centrinio parko link — ėjau sparčiu žingsniu, nukorusi galvą, nepaisydama į
mane smalsiai besižvalgančių praeivių, kurie akivaizdžiai svarstė, kas nutiko
merginai blizgančiais šortukais ir purpurine šilkine striuke, kad ji vienuoliktą
valandą ryto štai taip atvirai verkia.

Slankiojau po parką, kol mopsas galutinai nusivarė nuo savo trumpų

kojelių. Kai prie Azalijų tvenkinio Dinas Martinas maištingai suakmenėjo
iškišęs trumpą liežuvį, iš nuovargio kiek primerkęs vieną akį, pakėliau šunį
nuo žemės ir juo nešina grįžau namo; mano pačios akys buvo užburkusios
nuo ašarų, krūtinę bet kuriuo momentu baudėsi vėl sudrebinti širdį
draskantis gokčiojimas.
Manęs niekada pernelyg nežavėjo gyvūnų globa. Bet dabar staiga
suvokiau, kokią paguodą teikia galimybė nosimi įsikniaubti į minkštą kito
padaro kailį ir imtis smulkių užduočių, kurias turi atlikti, kai tenka rūpintis jo
gerove.
— Ponia De Vit išvyko atostogų? — paklausė už savo stalo stovintis
Ašokas, vos tik įėjau į vestibiulį, nulenkusi galvą, slėpdama veidą po
mėlynais plastikiniais akiniais nuo saulės.
Tuo momentu man stigo jėgų pasakyti tiesą.
— Aha.
— Ji neprašė manęs atšaukti laikraščių prenumeratos. Šį reikalą derėtų
sutvarkyti nedelsiant, — šveicorius palingavo galvą siekdamas sąskaitų
knygos. — Ar žinai, kada ponia De Vit grįš?
— Luktelk minutėlę, netrukus pas tave ateisiu.
Lėtai užkopiau laiptais nešina šunyčiu, kuris nesijudino tarsi apimtas
baimės, kad, jam sukrutėjus, liepsiu vėl keliauti savomis kojomis.
Atsirakinau duris ir žengiau per slenkstį.
Mane pasitiko mirtina tyla, ramiame šiltame ore pleveno pamažu
nusėdančios dulkės, ir, priešingai nei tuomet, kai Margo gulėjo ligoninėje,
patalpose tvyranti atmosfera bylojo, jog iš savo buto ji išvyko amžiams. Po
kelių mėnesių čia įsikels naujakuriai, pamaniau, ir jie nuplėš septintojo
dešimtmečio tapetus, atsikratys padūmavusio stiklo baldų. Pertvarkyti,
visiškai perkeisti apartamentai taps užuoglauda darbais apsivertusiam
kompanijos direktoriui arba šiurpinančiai turtingai, mažus vaikus auginančiai
šeimai. Manyje tuštuma atsivėrė vien nuo tokios minties.
Dinui Martinui daviau vandens, įbėriau pasigardžiuoti saują mėsos
granulių, tada nuslinkau per kambarius, pilnus drabužių, kepurių,
prisiminimų, liepdama sau pamiršti liūdnus dalykus ir galvoti apie senutės
veidą, trykštantį džiugesiu, kurį žadino supratimas, kad paskutines gyvenimo
dienas ji praleis su vienturte savo atžala. Būtent džiugesys privertė jos akis
blizgėti ir sušildė nuvargusius bruožus. Aš paspėliojau, ar tais daiktais, tomis
relikvijomis Margo stengėsi prislopinti užsitęsusią širdgėlą, kurią sukėlė
atskirtis nuo sūnaus.
Margo De Vit, elegancijos karalienė, nuostabioji madų žurnalo redaktorė,
savo laiką pralenkusi moteris, pasistatė įtvirtinimus, žavingus, ryškius,
margaspalvius įtvirtinimus, aiškindama sau, kad taip elgiasi dėl spartos
priežasties. Bet vos tik sūnus sugrįžo, Margo juos nugriovė be menkiausių
dvejonių.

Vėliau, ašaroms išsekus iki retų žagtelėjimu, atplėšiau nuo stalo paimtą
pirmąjį voką. Gražus Margo braižas, padailintas kilpelėmis ir užraitais,
priminė apie senąją epochą, kai vaikus vertindavo pagal jų rašyseną. Kaip ir
buvo žadėta, laiške buvo pateikta smulki informacija apie mopso dietą, tikslų
šėrimo laiką, vizitus pas veterinarą, skiepijimą, nuo blusų ir kirminų
apsaugančias priemones, nurodyta, kur sudėti įvairūs žieminiai paltukai —
skirti lietingoms, vėjuotoms, sniegingoms dienoms, — ir Dino Martino
pamėgtas šampūnas. Be to, reikėtų gremžti jo dantų apnašas, valyti ausis
ir — aš krūptelėjau — ištuštinti analines liaukas.
— Prašydama tave prižiūrėti, Margo šito neminėjo, — kreipiausi į mopsą,
kuris tik pakėlė galvą, sustenėjo ir vėl ją nuleido.
Ji nurodė, kur persiųsti paštą, užrašė kontaktinius kraustymo paslaugų
firmos duomenis — nevežami daiktai turėtų likti jos miegamajame, tad prie
durų man teks prisegti raštelį, draudžiantį įmonės darbuotojams eiti vidun.
Iš buto leido išgabenti visus baldus, šviestuvus ir užuolaidas. Į voką įkišo
sūnaus ir marčios vizitines korteles, jeigu prireiktų ką nors pasiaiškinti.

Pereikime prie svarbiausių dalykų. Luisa, aš taip ir nepadėkojau, kad radai

Vincentą — pademonstravai pilietinį nepaklusnumą, kuris man netikėtai
suteikė tiek laimės, — todėl dabar norėčiau tarti ačiū. Ir už tai, kad globoji
šunį.
Retas kuris sugebėtų juo rūpintis pagal mano instrukcijas ir mylėti Diną
Martiną, kaip jį myliu aš, bet pati priklausai kaip tik šitokių žmonių ratui.
Tu — tikras lobis. Visuomet buvai pernelyg taktiška, kad pasakotum, kas
tiksliai nutiko, kai dirbai šalimais gyvenančių kvailių šeimynėlei, bet neleisk
tiems įvykiams pritemdyti nuo tavęs sklindančios šviesos. Esi drąsi, žavi,
neapsakomai geraširdė būtybė, ir aš amžinai džiaugsiuosi pasipelniusi iš jų
netekties. Ačiū.
Atsidėkodama noriu tau pasiūlyti savo garderobą.
Kiti, suprantama, mano drapanas laikytų šlamštu, išskyrus gobšas tavo
bičiules iš tos pasibjaurėtinos parduotuvės. O tu puikiai matai tikrąją jų
vertę. Daryk, ką širdis geidžia — dalį išsaugok, dalį parduok, elkis kaip
tinkama. Bet aš žinau, kad jais mėgausiesi.
Va, kokia mintis atėjo man į galvą — nors niekam, be abejo, neįdomu
klausytis, ką mąsto sena moteris. Įkurk komisą. Nuomok apdarus arba juos
pardavinėk. Tavo draugių nuomone, iš jų galima pasipelnyti — tokia veikla
tau idealiai tiktų. Drabužių užteks verslui pradėti. Antra vertus, savo ateities
atžvilgiu, galbūt turi kitokių, geresnių sumanymų. Praneši man ką nuspręsi?
Ką gi, mieloji kambarioke, iš tavęs nekantraudama lauksiu naujienų. Nuo
manęs pabučiuok šunį, gerai? jau be galo jo ilgiuosi.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais Margo

Padėjau laišką ant stalo ir sėdėdama virtuvėje sustingau, po kelių minučių

nuėjau į Margo miegamąjį ir persirengimo kambarį, apžvelgiau užgrūstas
kabyklas, vieną apdarą po kito.
Drabužių komisas? Juk nieko neišmaniau apie verslą, nieko neišmaniau
apie patalpų nuomą, sąskaitybą, ryšius su visuomene. Gyvenau didmiestyje,
kurio taisyklių iki galo neperpratau, neturėjau nuolatinės gyvenamosios
vietos ir faktiškai susikirtau visuose darbuose. Kodėl Margo manė, kad
gebėčiau įkurti savo firmą?
Pirštais perbraukiau tamsiai mėlyną aksominę rankovę ir nukabinau
drabužį: „Halston“ kombinezoną su tinkliniu audiniu pridengta, kone
juosmenį siekiančia iškirpte. Atsargiai grąžinau jį į vietą ir išsitraukiau
suknelę — baltą, nėriniuotą, su gausiais raukinukais, dailinančiais apatinę jos
dalį. Žengiau palei pirmąją kabyklą priblokšta, išgąsdinta. Aš ką tik pradėjau
suvokti, kad esu atsakinga už šunį. Ką man daryti su drabužių pilnais trimis
kambariais?
Tą vakarą Margo bute įsijungiau „Laimės ratą“. Valgiau anądien jai keptos
vištienos likučius (įtariu, kad didžiąją dalį savo maisto senolė slapta sušėrė
po stalu kiūtojusiam mopsui). Nūnai negirdėjau nei Vanos Vait balso, nei
raidžių, kurias sušukdavo dalyviai, kai jiems išpuldavo paslaptingoji lentelė.
Vis galvojau apie Margo žodžius ir svarsčiau, kokią asmenybę ji manyje
matė.
Kas gi toji Luisa Klark?
Buvau duktė, sesuo, trumpam savotiška pakaitinė motina. Moteris, kuri
rūpinosi kitais, bet, rodos, net ir dabar nenutuokė, kaip pasirūpinti savimi.
Kol priešais sukosi žaižaruojantis žaidimo ratas, mąsčiau, ko pati noriu, ir
mėginau atsiriboti nuo to, ko man linki kiti. Mąsčiau, ką Vilas iš tikrųjų bandė
paaiškinti — jis ragino užmiršti svetimą visaverčio gyvenimo supratimą ir
siekti savų svajonių. Deja, iki šiol nesusigaudžiau, ko konkrečiai trokštu.
Aš mąsčiau apie Agnesę iš priešingos koridoriaus pusės, moterį,
įtikinėjančią aplinkinius, kad ji geba prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo,
bet, iš esmės, nepaliaujamai apraudančią atsisakyto savo vaidmens. Mąsčiau
apie Triną, apie tai, kaip ji sužydėjo, kai ryžosi pripažinti, kas esanti. Ir kaip
lengvai metėsi į meilės glėbį, vos tik nustojo save varžyti. Mąsčiau apie
motiną, kuri taip įprato prižiūrėti kitus žmones, kad išsivadavusi nuo pareigų
nebenumanė, ko nusitverti.
Mąsčiau apie tris mylėtus vyrus, ir kaip jie mane permainė ar bent jau
stengėsi, kad tapčiau kitokia. Vilas, be abejo, manyje paliko gilų pėdsaką. Į
pasaulį nuolat žiūrėdavau per jo norų prizmę. Vilai, aš būčiau pasikeitusi ir
dėl tavęs. Dabar man aišku — tu greičiausiai visada tai žinojai.
 Gyvenk visavertį gyvenimą, Klark.
— Sėkmės! — šūktelėjo laidos vedėjas ir vėl pasuko ratą.
Aš pagaliau sumečiau, ko išties norėčiau imtis.

Kitas tris dienas tikrinau Margo garderobą, rūšiavau drabužius pagal šešis
skirtingus dešimtmečius, kurių kiekvieną dar skaidžiau į kasdienės aprangos,
vakarinio tualeto ir tinkamą išskirtinei progai. Atrinkau viską, ką privalėjau
sutvarkyti: įsiūti trūkstamas sagas, užtaisyti plyšelius nėriniuose ir audinį
prakiurdžiusias skylutes, tuo pat metu nustebusi klausiau savęs, kaip
visiems šiems daiktams pavyko išvengti kandžių, kaip siūlės, užuot
išsitampiusios, liko idealiai lygios. Matavausi apdarus, kilnojau apsaugines
plėveles, iš džiaugsmo ir pasigėrėjimo spygavau, dėl ko Dinas Martinas
pastatydavo ausis ir bjaurėdamasis mano elgesiu nutipendavo šalin.
Apsilankiau viešojoje bibliotekoje, tenai pusdienį naršiau, domėjausi, kaip
pradėti smulkųjį verslą, ieškojau informacijos apie mokesčius, subsidijas,
reikalingus dokumentus, o atsispausdintą medžiagą kišau į aplanką, kuris
storėjo sulig kiekviena diena. Pasiėmusi Diną Martiną, nuvažiavau į
„Vintažinių drabužių centrą“, susėdau su merginomis, paprašiau jų nurodyti
chemines valyklas, kurios nesugadintų lengvai pažeidžiamų audinių, ir
geriausias galanterijos parduotuves, kuriose rasčiau taisymo darbams
tinkamo šilko pamušalo.
Naujiena apie Margo dovaną jas įaudrino.
— Mes galėtume iš tavęs perimti visus daiktus, — tarė Lidija, aukštyn
išpūsdama dūmų ratilą. — Dėl tokių prekių pasiimtume banko paskolą.
Pasiūlytume tau gerą kainą. Sumokėtume tiek, kad galėtum išsinuomoti
padorų butą. Į mus kreipėsi viena Vokietijos televizijos kompanija. Ji
filmuoja dvidešimt keturių serijų šeimos sagą, kurią ruošiasi...
— Dėkui, tik aš dar nenusprendžiau, ką darysiu su apdarais, — atsakiau
vengdama pastebėti, kaip ištįsta jų veidai. Jutau, kad man jau norisi
apsaugoti gautus drabužius. Palinkau virš prekystalio. — Bet turiu vieną
mintį...

Kitą rytą, matuojantis 1970-aisiais siūtą, šviesiai violetiniais apsiuvais

padailintą žalią „Ossie Clark“ kostiumėlį su kelnėmis ir tikrinant, ar jame
nėra sutrūnijusių siūlių ir skylučių, sučirškė durų skambutis.
— Minutėlę, Ašokai. Palauk! Tik paimsiu šunį! — atsiliepiau ir nuo grindų
stvėriau mopsą, įnirtingai lojantį durų pusėn.
Bet kitapus slenksčio išvydau Maiklą.
— Labas, — atsigavusi po šoko pasisveikinau nedraugišku tonu.
Išvydęs mano aprangą jis akivaizdžiai turėjo susitvardyti, kad nekilstelėtų
antakio.
— Tave kviečia ponas Gopnikas.
— Čia gyvenu teisėtai. Ponia De Vit leido man likti jos bute.
— Aš čia dėl kitko. Tiesą sakant, nė nežinau reikalo esmės. Jis nori kažką
aptarti su tavimi.
 — O aš nenoriu su juo šnekėtis. Bet dėkui už pasiūlymą, — jau ketinau
uždaryti duris, tačiau Maiklas man sukliudė, įbrukęs koją į tarpdurį.
Nudelbiau į ją akis. Dinas Martinas suurzgė.
— Luisa. Taigi pažįsti poną Gopniką. Jis liepė niekur nesitraukti, kol tave
įkalbėsiu.
— Lai pats prisistato. Toli eiti nereikia.
Maiklas prabilo tyliau:
— Tu kviečiama ne į apartamentus, o į biurą. Kur judu bendrausite akis į
akį, — jis atrodė sau nebūdingai sutrikęs, lyg žmogus, kuris teigia esąs
geriausias jūsų draugas, bet galiausiai atsikrato jumis kaip šiukšle.
— Perduok, kad jį aplankysiu vėliau. Kai pasivaikščiosiu su Dinų Martinu.
Pono Gopniko asistentas nesijudino iš vietos.
— Kas ne taip?
Vyro akyse pasirodė kone maldingas žvilgsnis.
— Gatvėje tavęs laukia automobilis.

Važiavau su Dinų Martinu. Jis atitraukė dėmesį nuo mane apėmusio

migloto nerimo. Limuzine Maiklas įsitaisė greta, o mopsas vienu metu niršiai
dėbčiojo tiek į jį, tiek į vairuotojo sėdynės atlošą. Aš paklausiau savęs, ką,
po galais, ponas Gopnikas ketina daryti. Jei būtų nusprendęs pateikti man
kaltinimus, neabejotinai būtų atsiuntęs policiją, o ne savo limuziną. Negi
sąmoningai laukė, kol Margo išvyks? Arba atskleidė kitus dalykus, dėl kurių
ketino suversti man kaltę? Pagalvojau apie Stiveną Lipkotą, atsiminiau
nėštumo testą ir ėmiau spėlioti, kaip reaguosiu, jeigu jis tiesiai šviesiai
paklaus, ką žinau. Anot Vilo, ko jau ko, bet pūsti miglos į akis visiškai
nesugebėjau. Kurį laiką mintyse repetavau, kaip sakysiu: „Aš nieko
nežinau“, kol iš veriančio Maiklo žvilgsnio susigaudžiau, kad frazę kartoju
balsu.
Mus išleido priešais milžinišką dangoraižį. Maiklas greitu žingsniu patraukė
per erdvų marmurinį vestibiulį, bet aš atsisakiau skubėti ir leidau Dinui
Martinui bidzenti savo tempu, nors mačiau, kaip mūsų palydovas siunta. Iš
apsaugos perėmęs leidimo kortelę, padavė ją man ir nusivedė mudu prie
lifto, įrengto užpakalinėje fojė dalyje, — ponas Gopnikas aiškiai buvo
pernelyg reikšmingas, kad aukštyn žemyn kursuotų su kitais darbuotojais.
Į keturiasdešimt septintą aukštą kilome tokiu greičiu, kad mano akys
išsprogo bemaž kaip Dinui Martinui. Iš kabinos žengusi į slopią jo valdų
atmosferą .pabandžiau sutramdyti kojas vos vos drebinantį virpulį.
Nepriekaištingai atrodanti sekretorė su aukštakulniais bateliais ir pagal
užsakymą siūtu kostiumėliu porą sykių įdėmiai mane nužvelgė — spėjau, čia
retai kada užklysta lankytojos, pasipuošusios aštuntojo dešimtmečio
smaragdinėmis „Ossie Clark“ drapanomis violetiniais aksominiais apsiuvais,
glėbyje spaudžiančios nirštančius šunelius. Sekdama įkandin Maiklo nuėjau į
gretimą kabinetą, kur pamačiau dar vieną moterį nepriekaištinga biuro
uniforma.
— Diana, pas poną Gopniką atvyko panelė Klark, — tarė jis.
 Sekretorė linktelėjo ir kažką sumurmėjo į telefono ragelį.
— Ponas Gopnikas jūsų laukia, — vos pastebimai nusišypsojusi pranešė.
Maiklas parodė į duris.
— Man pasaugoti šunį? — jis akivaizdžiai troško, kad mopsą palikčiau
prieangyje.
— Ačiū, bet ne, — Diną Martiną tvirčiau priglaudžiau prie savęs. Durys
prasivėrė, ir mano akiratyje pasirodė vienmarškinis Leonardas Gopnikas.

— Dėkui, kad sutikai atvažiuoti.

Ponas Gopnikas uždarė duris. Gestu pasiūlė sėstis prie stalo ir lėtai jį
apėjo. Raišavo stipriau, nei atsiminiau, todėl nesusilaikiusi ėmiau spėlioti,
kokias procedūras Neitanas taiko savo darbdaviui. Bičiulis buvo pernelyg
diskretiškas, kad šnekėtų apie tokius dalykus.
Aš neatsiliepiau.
Jis sudribo į krėslą. Atrodė pavargęs — tamsių paakių ir įtampos raukšlelių
nepajėgė užmaskuoti net brangiai kainuojantis įdegis.
— Tu labai rimtai žiūri į savo pareigas, — prabilo pamojęs į šunį.
— Kaip visada.
Jis sulinkčiojo galva, tarsi būčiau atsikirtusi, kaip pridera. Tada pasviro
viršum stalo ir stogeliu sudėjo pirštus.
— Luisa, tinkamus žodžius paprastai randu bet kokiomis aplinkybėmis, bet
dabar... turiu pripažinti, kad jų pristigau. Prieš dvi dienas kai ką išsiaiškinau.
Ir naujiena mane pribloškė.
Ponas Gopnikas pažvelgė į mane. Aš savo ruožtu žiūrėjau į jį, nutaisiusi
kuo neutraliausią veido išraišką.
— Mano dukrą Tabitą pasiekė, hm, įtarimus kurstantys gandai, todėl ji
nusamdė privatų detektyvą. Tuo labai nesidžiaugiu, nes mūsų šeimos
nariams nebūdinga sekti vieni kitus. Bet kai duktė man pranešė, ką tas
ponas atskleidė, žinios ignoruoti negalėjau. Pakalbėjau su Agnese, ir ji man
išsipasakojo.
Tylėdama palaukiau tęsinio.
— Apie vaiką.
— O...
Jis atsiduso.
— Per ganėtinai ilgą pokalbį žmona prisipažino, kaip pirko pianiną ir kaip
už instrumentą sumokėjo pinigais, kuriuos, jos nurodymu, dalimis paimdavai
iš artimiausio bankomato.
— Taip, pone Gopnikai.
Jis nukorę galvą tarsi giliai širdyje būtų tikėjęsis, kad paneigsiu faktus,
atšausiu, esą tai absurdas, o privatus detektyvas tauškia nesąmones. Galų
gale nugara sunkiai įsirėmė į krėslo atlošą.
— Luisa, tave, regis, siaubingai nuskriaudėme.
— Aš nesu vagišė.
— Akivaizdu. Tačiau nusprendei likti ištikima Agnesei ir leidai man patikėti,
kad pinigus pasisavinai tu.
 Nesupratau, ką girdinti — kritiką ar kažką kitą.
— Neturėjau iš ko rinktis.
Sėdėdami elegantiškame kabinete abu minutėlę nepratarėme nė žodžio. Jis
pirštais subarbeno į stalą.
— Luisa, pusę nakties laužiau galvą, kaip ištaisyti padėtį. Ir dabar noriu kai
ką pasiūlyti.
Aš tiesiog lūkuriavau.
— Mielai priimtume tave atgal į darbą. Geresnėmis sąlygomis, be abejo, —
ilgiau atostogautum, gautum didesnę algą, džiaugtumeis kur kas
gausesnėmis privilegijomis. Jeigu atsisakytum gyventi mūsų
apartamentuose, netoliese tau išnuomotume butą.
— Priimtumėte į darbą?
— Agnesė taip ir nerado žmogaus, kuriam jaustų tokį patį prielankumą. Tu
su kaupu įrodei esanti tinkama šioms pareigoms, ir aš esu neapsakomai
dėkingas... už tavo lojalumą, už nuolatinį diskretišką elgesį. Kai išsiskyrėme
su tavimi, nusamdėme kitą merginą, bet toji mus nuvylė. Agnesei ji
nepatinka. Mano žmona tave labiau laikė... laikė drauge.
Nudelbiau akis į šunį. Dinas Martinas atsigręžė į mane. Mačiau, kad pono
Gopniko šnekos jam nepadarė jokio įspūdžio.
— Esu pamaloninta, bet man būtų nejauku vėl tapti Agnesės asistente.
— Galėčiau pasiūlyti kitokias pareigas, postą savo organizacijoje. Jei
neklystu, darbo neturi.
— Kas jums taip sakė?
— Luisa, aš sužinau daugumą dalykų, kurie vyksta mūsų pastate. Bent jau
dažniausiai, — jis leido sau kreivai nusišypsoti. — Klausyk, mes turime laisvų
darbo vietų rinkodaros ir administravimo departamentuose. Personalo
skyriaus atstovų paprašysime pro pirštus pažiūrėti į kvalifikacijos
reikalavimus ir tave apmokysime. Arba, jeigu norėtum, specialiai tau
sukursiu pareigas mano globojamoje filantropinėje srityje. Ką manai? —
ponas Gopnikas sėdėjo atsilošęs, vieną ranką padėjęs ant stalo, kita laisvai
suėmęs juodmedžio imitacija išdailintą plunksnakotį.
Akiratyje nupleveno alternatyvaus gyvenimo vaizdas: aš, apsirengusi
kostiumėliu, kas dieną keliaujanti dirbti į šiuos milžiniškus stiklinius biurų
dangoraižius. Luisa Klark, gaunanti didelį atlyginimą, išgalinti nuomotis
būstą. Tikra niujorkietė. Bent kartą nebeslauganti kitų žmonių, lipanti
karjeros laiptais, besinaudojanti neribotomis galimybėmis. Tai būtų visai
naujas gyvenimas, kuris suteiktų puikią progą siekti amerikietiškos svajonės.
Pagalvojau, kaip manimi didžiuotųsi šeima, jeigu atsakyčiau teigiamai. Bet
tada prisiminiau apšiurusią, senais drabužiais užgrioztą parduotuvę.
— Pone Gopnikai, vėlgi esu pamaloninta, bet tokia veikla manęs nedomina.
Jo veido bruožai įgavo atšiaurumo.
— Vadinasi, tau reikia pinigų.
Sumirksėjau.
— Luisa, mūsų visuomenė linkusi bylinėtis. Aš suprantu, kad apie mano
šeimą turi delikačios informacijos. Jei pageidauji vienkartinės išmokos, mes
ją aptarsime. Į pokalbį pakviesiu ir savo teisininką, — vyras palinko ir pirštu
dūrė į vidaus telefono mygtuką. — Diana, prašau...
Neapsikentusi atsistojau. Švelniai pastačiau Diną Martiną ant grindų.
— Pone Gopnikai, man nerūpi jūsų pinigai. Jeigu būčiau norėjusi paduoti
jus į teismą — arba užsidirbti iš jūsų paslapčių, — būčiau tai padariusi prieš
daug savaičių, kai likau be darbo ir pastogės. Kaip ir anąkart, apie mane vėl
susidarėte neteisingą nuomonę. Dabar norėčiau išeiti.
Jis atitraukė pirštą nuo telefono.
— Meldžiu... sėskis. Neketinau tavęs įžeisti, — taip taręs pamojo į kėdę. —
Luisa, aš privalau sutvarkyti šitą reikalą.
Ponas Gopnikas manimi nepatikėjo. Gyveno pasaulyje, kuriame labiau už
viską buvo vertinami pinigai ir visuomeninė padėtis, todėl jam atrodė
nesuvokiama, kad žmonės gali atsisakyti šanso išpešti finansinėj naudos.
— Prašysite pasirašyti kokį nors dokumentą? — šaltai paklausiau.
— Tiesiog noriu žinoti tavo kainą.
Staiga į galvą šovė mintis. Galimas daiktas, savo kainą visgi turėjau.
Atsisėdusi išdėsčiau prašymo esmę ir nuo tada, kai prieš devynis mėnesius
susipažinome, jis pirmą kartą nuoširdžiai nustebo.
— Štai, ko nori?
— Štai, ko noriu. Ir man neįdomu, kaip tai padarysite.
Leonardas Gopnikas vėl įsirėmė į krėslo atkaltę ir už pakaušio susinėrė
rankas. Mąstydamas nusigręžė į šoną, bet netrukus vėl atsisuko į mane.
— Luisa Klark, aš tikrai džiaugčiausi, jei galėčiau vėl tave nusamdyti, —
sulig tais žodžiais jis pirmą kartą nusišypsojo kaip pridera, atkišo delną
kitapus rašomojo stalo ir paspaudė man ranką.

*
— Gavai laišką, — tarė Ašokas, kai įžengiau į vestibiulį.
Ponas Gopnikas liepė parvežti mane namo, bet, likus dviem kvartalams iki
Leiverio pastato, paprašiau išleisti iš automobilio, kad Dinas Martinas
pamankštintų kojas. Po susitikimo kūnas tebedrebėjo. Jaučiausi apkvaitusi,
pakylėta, lyg būčiau gebėjusi nuveikti bet ką. Siekiant atkreipti mano
dėmesį, Ašokui teko pakartoti žinią.
— Aš?
Suglumusi pažvelgiau į adresą — nenutuokiau, kas žino, kad gyvenu
ponios De Vit bute, jei nekalbėtume apie mano gimdytojus, bet norėdama,
kad laukčiau ranka parašyto laiško, motina visada apie jį pranešdavo
elektronine žinute.
Užbėgau į trečią aukštą, daviau Dinui Martinui atsigerti ir praplėšiau voką.
Kelias sekundes varčiau laiškelį rankoje, nes braižas atrodė nepažįstamas.
Tekstas brūkštelėtas juodu rašalu ant kopijavimo aparatui skirto pigaus
popieriaus ir poroje vietų pabraukytas, tarytum rašiusiajam būtų buvę sunku
dėstyti savo mintis.
Jį parašė Semas.
 30
Sveika, Luisa,

kai matėmės pastarąjį kartą, su tavimi bendravau ne visai atvirai. Savo

laišku nesiekiu permainų, jį siunčiu, nes kartą tave suklaidinau ir tikrai
nenoriu, kad vėl kada pasijustam apgauta.
Aš nesu su Keite. Su ja santykių nepalaikiau ir per aną mūsų susitikimą.
Per daug plėstis nesiruošiu, bet gana greitai paaiškėjo, kad mudu be galo
skirtingi ir kad aš padariau siaubingą klaidą. Ko gero, tą žinojau nuo pat
pradžių. Keitė jau pateikė prašymą perkelti ją į kitą vietą, o mūsų valdžia,
rodos, ketina patenkinti jos pageidavimą, nors tuo ir nesidžiaugia.
Dabar jaučiuosi kaip kvailys, ir ne be pagrindo. Kiekvieną dieną
apgailestauju, kad tau kasdien neparašydavau bent kelių eilučių, kaip
prašydavai, ir neatsiųsdavau vieno kito atviruko. Man derėjo tave saugoti.
Derėjo atskleisti savo jausmus tada, kai juos jaučiau. Derėjo kiek labiau
pasistengti, o ne graužtis dėl žmonių, kurie mane paliko.
Kaip sakiau, tavo nuomonės pakeisti nemėginu. Žinau, kad pradėjai naują
gyvenimo etapą. Tik noriu atsiprašyti — aš amžinai gailėsiuosi dėl to, kas
nutiko, bet viliuosi, jog tu laiminga (per laidotuves apie tai kalbėti nelengva).
Žiūrėk savęs, Luisa.
Visada tave mylintis Semas

*
Man svaigo galva. Ir šiek tiek ėmė traukti skrandį. Nurijau seiles
slopindama antplūdį emocijų, kurių nė nepajėgiau įvardyti. Paskui sumaigiau
laišką į gniužulą ir užstaugusi sviedžiau jį į šiukšliadėžę.
Kad atlėgtų nervinė įtampa, nusiunčiau Dino Martino nuotrauką jo
šeimininkei ir trumpai aprašiau, kaip mopsui sekasi. Vėliau paslankiojau po
tuščią butą protarpiais nusikeikdama. Iš dulkėto baro stvėriau chereso butelį,
prisipyliau jo į stiklą ir trimis gurkšniais išmaukiau, nors dar nė nebuvo pietų
metas. Tada iškrapščiau popieriaus gumulą iš šiukšliadėžės, pakėliau
nešiojamojo kompiuterio ekraną, prisėdau koridoriuje ant grindų, atsirėmiau
į buto duris, idant galėčiau naudotis Gopnikų belaidžiu ryšiu, ir parašiau
Semui elektroninę žinutę.

Kas čia per skiedalai? Kodėl laišką siunti dabar? Kai prabėgo tiek daug
laiko?

Atsakymą gavau po dviejų minučių, tarytum jis būtų lūkuriavęs prie

kompiuterio.

Suprantu, kad niršti. Aš irgi veikiausiai pykčiau.

Bet, anot Lilės, tu planuoji tekėti, ir judu ieškotės buto Mažojoje Italijoje,
todėl nutariau atsiverti, kol dar ne per vėlu.

Raukydamasi įsižiūrėjau į ekraną. Du sykius perskaičiau tekstą.

Sustuksenau per klaviatūrą:

Tai išgirdai iš Lilės?

Aha. Kaip ji aiškino, tavo manymu, jūs šiek tiek skubate ir tu nenori, kad
jis galvotų, esą tuoktis sutinki tik dėl galimybės nuolat gyventi Jungtinėse
Valstijose. Bet, kai Džošas taip pasipiršo, atsisakyti buvo neįmanoma.

Luktelėjau kelias minutes ir atsargiai paklausiau:

Semai, kaip, pasak Lilės, jis man piršosi?

Priklupo ant kelio „Empire State“ pastato viršuje? Nusamdė operos

dainininką?
Lu, nepyk ant jos. Man, aišku, nereikėjo kamantinėti Lilės. Ir tai, be abejo,
ne mano reikalas. Tiesiog paklausiau, kaip laikaisi. Teiravausi norėdamas
sužinoti, kaip tau einasi. Ir ji naujienomis išmušė mane iš pusiausvyros.
Liepiau sau džiaugtis, kad esi laiminga. Bet vis svarsčiau: kas jeigu aš būčiau
buvęs to vyruko vietoje? Kas, jeigu — ką aš žinau — būčiau pasinaudojęs
proga?

Užsimerkiau.

Kitaip sakant, rašai, nes Lilė papasakojo, kad ketinu tuoktis?

Ne, siųsti laišką ir taip ketinau. Nuo tada, kai susitikome Stortfolde. Bet
neįsivaizdavau, ką sakyti.
Tuomet pamaniau, kad, tau ištekėjus, ir dar taip greitai, apskritai
nebegalėsiu susisiekti su tavimi. Matyt, esu senamadiškas.
Lu, klausyk, aš paprasčiausiai norėjau atsiprašyti. Tik tiek. Atleisk, jeigu
dabar elgiuosi nederamai.

Atsiliepiau tik po kurio laiko.

Ką gi, ačiū, kad pranešei.

Nuleidau ekraną, nugara prigludau prie buto durų ir ilgam užsimerkiau.

Pasiryžau nemąstyti apie mūsų susirašinėjimą. Aš puikiai buvau pramokusi

vyti mintis iš galvos. Sutvarkiau namus, lauke pasivaikščiojau su Dinų
Martinu, dusinančioje kaitroje sėdau į metro traukinį ir nuvykau į Ist Vilidžą,
kur su merginomis pasitariau dėl nuomos ploto, sutarties, pertvarų,
draudimo. Apie Semą nemąsčiau.
 Apie jį nemąsčiau nei vesdama šunį pro visur esančius, šleikštulį keliančius
šiukšliavežius, nei puldama į šoną, kad manęs nepartrenktų pypsintys UPS
siuntų tarnybos furgonai, nei krypuodama Soho kvartalo grindiniu ir vos
neišsisukdama kojų, nei pro metro stoties turniketus vilkdama drabužių
pilnus lagaminus. Sau vis kartojau Margo žodžius, veikiau tai, kas man
patinka, siekiau įgyvendinti sumanymą, iš menkutės idėjos užuomazgos
augantį į deguonies prisotintą burbulą, kuris išsipūtė manyje ir pamažu
nustelbė visa kita.
Apie Semą nemąsčiau.

Prabėgo trys dienos, ir aš sulaukiau antro laiškelio. Jo braižą atpažinau,

vos tik išvydau voką, kurį Ašokas pakišo po durimis.

Kai mes apsikeitėme žinutėmis, man kilo minčių, ir aš noriu aptarti su

tavimi dar porą dalykų. (Tu neuždraudei rašyti, todėl tikiuosi, kad laiško
nesuplėšysi.)
Lu, nė nenumaniau, kad tau rūpi susituokti. Jaučiuosi kvailai, kad niekada
neklausiau tavo nuomonės apie vestuves. Tavęs nelaikiau mergina, kuri
slapta geidžia įspūdingų romantiškų poelgių. Bet Lilė pripasakojo, ką dėl
tavęs daro Džošas: kas savaitę dovanoja rožes, vedasi vakarieniauti į
prašmatnius restoranus ir panašiai, todėl dabar svarstau...
Negi išties elgiausi taip statiškai? Kodėl nieko nedarydamas maniau, jog
viskas bus gerai?
Lu, nejau tikrai taip smarkiai susimoviau? Man reikia žinoti, ar, kai buvome
kartu, iš manęs laukei kokio nors didingo gesto, ar aš neteisingai tave
supratau?
Keista tiek daug galvoti apie save, ypač kai nesi itin į savistabą linkęs
vyrukas. Man patinka griebtis veiklos, užuot apie ją mąsčius. Bet, šiuo
atveju, turėčiau išmokti pamoką, ir prašau tavęs atverti man akis.

Paėmiau vieną iš nublukusių, adresu paženklintų Margo atvirukų.

Išbraukiamos vardą. Ir brūkštelėjau:

Semai, iš tavęs nenorėjau jokių didingų gestų. Visiškai jokių.

Luisa

Nubėgau apačion į vestibiulį, perdaviau atviruką Ašokui, kad durininkas jį

išsiųstų, ir lygiai taip pat sparčiai užlėkiau laiptais apsimesdama negirdinti,
kaip jis teiraujasi, ar kas nutiko.

Kitą laišką gavau po kelių dienų. Greituoju paštu. Siuntimas jam turbūt
atsiėjo milžinišką sumą.

Visgi norėjai. Prašei rašyti. O aš to nedariau. Arba būdavau per daug

nuvargęs, arba, tiesą sakant, varžydavausi. Kažką monotoniškai
burblendamas popieriuje nesijaučiau, kad šnekėčiau su tavimi. Tai atrodė
netikra.
Kuo ilgiau vilkinau laiką, tuo geriau tu prisitaikei prie naujo gyvenimo ir
kuo labiau keiteisi, tuo dažniau galvodavau... ką, po velnių, galiu jai
papasakoti? Ji vaikšto į prabangius pokylius, lankosi užmiesčio klubuose,
važinėja limuzinu, kaip niekad mėgaujasi gyvenimu, o aš tiesiog vairuoju
greitosios pagalbos automobilį, lakstau po Rytų Londoną, surenku
nusitašiusius veikėjus ir iš savo lovos iškritusius vienišus pensininkus.
Lu, ketinu pasakyti dar kai ką. Jeigu nebenorėsi palaikyti ryšio, puikiai tave
suprasiu, bet dabar mes vėl bendraujame, ir aš turiu prisipažinti: už tave
nesidžiaugiu. Nemanau, kad tau derėtų su juo tuoktis. Aišku, Džošas
protingas, gražus, pasiturintis, samdo styginių kvartetą, kai vakarieniaujate
terasoje ant stogo, ir taip toliau, bet man vis tiek kažkas neduoda ramybės.
Vargu ar jis tinka tau į porą.
Ai, velnias. Šiaip jau, tu čia niekuo dėta. Sužinojęs apie jūsų vestuves,
kraustausi iš proto. Man nepakeliama mintis, kad esi su juo. Vien
įsivaizduodamas, kaip jis tave apglėbia, netveriu noru talžyti viską, kas
pasitaiko po ranka. Prastai miegu, nes virtau mulkiu pavyduoliu, kuris privalo
sutelkti valią, kad mąstytų apie kitus dalykus. O tu mane pažįsti — įmigti
galiu bet kur.
Skaitydama laišką greičiausiai sau sakai: puiku, šmiki, gavai, ko
nusipelnęs. Ir taip galvoti turi teisę.
Tik meldžiu neskubėti. Įsitikink, kad jis yra būtent toks žmogus, kokio esi
verta. Arba, žinai, apskritai už jo netekėk.

Semas
X

*
Neatsakiau kelias dienas. Visur nešiojausi laišką, vis tyrinėjau jį, kai
„Vintažinių drabužių centre“ išpuldavo ramesnė akimirka arba kai gerdavau
kavą greta Kolumbo žiedo veikiančioje, šunų atžvilgiu draugiškai
nusiteikusioje užkandinėje. Iš naujo skaitydavau, vakare gulėdama
įdubusioje savo lovoje, narpliodavau tekstą, mirkdama nedidelėje, gelsvai
rausvoje Margo vonioje.
Galų gale jam atrašiau:

Sveikas, Semai,

aš nebesu su Džošu. Pasinaudojant tavo fraze, paaiškėjo, kad mudu be

galo skirtingi.

Lu
 P S. Ir dar; skrandį ima traukti vien nuo minties apie smuikininką, kuris,
man valgant, sukinėtųsi prie stalo.
 31
Sveiką, Luisa,

pirmą kartą per daugelį savaičių normaliai išsimiegojau. Radau tavo laišką
šeštą ryto, grįžęs po naktinės pamainos, ir po velnių, taip apsidžiaugiau, kad
panorau rėkauti lyg beprotis ir šokti, tik aš siaubingai prastai šoku ir man
nebuvo į ką kreiptis. Todėl laukan išleidau vištas, prisėdau ant laiptelio ir
šnektelėjau su jomis (didelio įspūdžio nė vienai nepadariau, bet ką jos
supranta?).
Vadinasi, rašyti galėsiu?
Dabar turiu ką tau papasakoti. Beje, aštuoniasdešimt procentų darbo
dienos praleidžiu idiotiškai vypsodamas. Naujasis partneris (Deivas,
keturiasdešimt penkerių metų vyrukas, kuris man tikrai nedovanos
prancūziškų romanų) tvirtina, kad gąsdinu pacientus.
Kaip tau sekasi? Ar gerai jautiesi? Liūdi? Sprendžiant iš laiškų, nesi
prislėgta. Galbūt aš paprasčiausiai nenoriu, kad būtum nusiminusi.
Pakalbėk su manimi.

Myliu,
Semas x

Laiškus gaudavau beveik kiekvieną dieną. Kartais ilgus ir padrikus tekstus,

retsykiais greitosiomis pakeverzotas kelias eilutes, kai kada nuotraukas,
įamžinusias jį įvairiose pasistatyto namo vietose. Arba vištas. Sulaukdavau ir
ištęstų, aistringų, paaiškinimų kupinų laiškų.

Luisa Klark, mes per daug skubėjome. Santykių eigą turbūt paspartino
mano šautinė žaizda. Juk nevaizduosi sunkiai prieinamo, kai esi su žmogumi,
kuris tiesiogine prasme rankose laiko tavo vidurius. Gal viskas tik į naudą.
Galbūt dabar esame pasirengę šnekėtis.
Po Kalėdų, tenka pripažinti, mano savijauta buvo klaiki. Noriu tikėti, kad
priėmiau teisingą sprendimą. Bet taip nėra. Aš tave įskaudinau ir dėl to
neradau sau vietos. Daugybę naktų nė neįstengdavau užsnūsti, todėl
numodavau ranka į miegą ir eidavau darbuotis prie namo. Tad jeigu nori
užbaigti statybų projektą, rekomenduoju elgtis avigalviškai.
Dažnai atsimenu seserį. Iš esmės, svarstau, ką ji man pasakytų. Nors judvi
nebuvote pažįstamos, gali nesunkiai atspėti, kaip ji mane apšauktų.

Laiškai plūdo diena iš dienos, tarpais net po du per dvidešimt keturias

valandas, kai kada juos papildydavo elektroninės žinutės, bet paprastai aš
sulaukdavau ranka rašytų ilgų esė, kurios atverdavo langus į Semo širdį ir
protą. Pasitaikydavo momentų, kai bemaž nenorėdavau jų skaityti, nes
baimindavausi atnaujinti intymius santykius su žmogumi, sudaužiusiu mano
širdį į smulkius šipulius. Kitais kartais ryte basa lėkdavau į vestibiulį — Dinas
Martinas sekdavo iš paskos, — sustodavau prie Ašoko ir siūbuodama ant
pirštų galų laukdavau, kol durininkas pervers ant stalo gulinčią
korespondencijos šūsnį. Jis apsimesdavo nieko neradęs, bet galiausiai švarko
užantyje sugraibydavo voką, kurį išsišiepęs įteikdavo man, ir aš skuosdavau
laiptais aukštyn, kad galėčiau viena pasidžiaugti laiško turiniu.
Skaitydavau juos ne po sykį, sulig kiekviena eilute vis aiškiau suvokdavau,
kad iki mano persikraustymo į Niujorką vienas kitą pažinojome labai menkai,
ir dabar mano mintyse ryškėjo naujas tylaus, sudėtingo vyro portretas.
Retkarčiais jo tekstai mane prislėgdavo.

Atleisk. Šiandien neturiu laiko rašytu Per automobilio avariją žuvo du

vaikai. Aš tenoriu griūti į lovą.
X
P. S. Tikiuosi, tavo diena buvo pilna smagių dalykų.

Bet dažniausiai laiškai nebūdavo liūdni. Semas pasakodavo apie Džeiką,

apie tai, kaip sūnėnas aiškino, esą jį supranta tik Lilė, ir kaip pats Semas
kartą per savaitę vesdavosi Džeiko tėvą pasivaikščioti prie kanalo arba
prašydavo padėti dažyti naujojo namo sienas siekdamas, kad jis bent kiek
išsišnekėtų (ir liautųsi valgęs pyragus). Pasakojo, kaip lapė nunešė dvi
vištas, kaip darže auga morkos ir burokėliai. Pasakojo, kaip per Kalėdas,
palikęs mane su tėvais, iš nevilties ir įniršio spyrė į motociklo išmetamąjį
vamzdį, bet įlenkimo netaisė, nes tas priminė, kaip baisiai jis pasijuto, kai
nutrūko mudviejų santykiai. Kasdien Semas vis labiau atsiverdavo, o aš
kasdien jaučiausi vis geriau jį suprantanti.

Ar minėjau, kad šiandien buvo užsukusi Lilė? Kai pagaliau pranešiau, kad
mudu vėl bendraujame, ji skaisčiai nuraudo ir užspringusi iškosėjo gumą.
Rimtai. Jau maniau, kad reikės ją gelbėti Heimlicho metodu.

Jam atsakydavau tada, kai nedirbdavau ir lauke nevedžiodavau Dino

Martino. Dalydavausi savo gyvenimo miniatiūromis, rašydavau, kaip taisau
Margo drabužius ir įtraukiu juos į katalogą, siųsdavau nuotraukas apdarų,
kurie man tiko kaip nulieti (anot Semo, visas fotografijas jis prisegė virtuvėje
prie sienos). Atskleidžiau, kad Margo pasiūlymas įkurti komisą įsišaknijo
mano galvoje ir aš nebeįstengiau pamiršti šios idėjos. Užsiminiau ir apie
susirašinėjimą su kitais žmonėmis — apie atvirukus, kuriuos smulkiu tekstu
pripildydavo Margo, dėl sūnaus atlaidumo tebetrykštanti džiaugsmu, ir
mielus gėlėtus atvirukus, kuriuos gaudavau iš Leinės, jos marčios,
perduodančios naujienas apie prastėjančią anytos sveikatą, dėkojančios, kad
suteikiau jos vyrui galimybę susitaikyti su praeitimi, apgailestaujančios, jog
tam prireikė tiek daug laiko.
Semui rašiau, kaip ieškausi naujo būsto, kaip su Dinų Martinu keliauju į
nepažįstamus naujus rajonus — Džeksono Aukštumas, Kvinsą, Park Sloupą,
Brukliną, — kaip viena savo dalimi bandau atspėti, ar tose vietose niekas
nenužudys manęs, gulinčios lovoje, o kita stengiuosi nepaisyti gąsdinančio
skirtumo tarp būsto ploto ir nuomos kainos.
Rašiau, kaip kiekvieną savaitę vakarieniauju su Ašoko šeima, kaip jų
pasišpilkavimai pašaipėlėmis ir akivaizdi tarpusavio meilė verčia mane ilgėtis
savų artimųjų. Pasakojau, kaip mintimis vis grįžtu prie senelio, beje, kur kas
dažniau nei tuomet, kai jis dar buvo gyvas, kaip mama nenustoja gedėti,
nors ir išsivadavo nuo pareigos jį globoti. Prisipažinau, kad šiuo metu, kaip
niekad praeityje, daug laiko praleidžiu be jokios draugijos ir gyvenu
erdviuose, tuščiuose apartamentuose, bet kažkodėl visiškai nesijaučiu
vieniša.
Palaipsniui leidau Semui įsisąmoninti, ką man reiškia susigrąžinti jį į savo
gyvenimą, po vidurnakčio girdėti į ausį kuždantį jo balsą, suvokti, kokia
svarbi jam esu. Kone justi jį fiziškai, nors mus ir skyrė milžiniškas atstumas.
Galiausiai prisipažinau, kad jo ilgiuosi. Bet veik spausdama „Siųsti“
elektroninį laišką pagalvojau, kad tai, atvirai kalbant, ničnieko nepakeis.

*
Neitanas su Ilarija atėjo pavakarieniauti su manimi, Neitanas rankose laikė
alaus skardinių pakuotę, Ilarija atsinešė aštrų kiaulienos ir pupelių troškinį,
kurio nė vienas iš Gopnikų nepanoro ragauti. Aš pasvarsčiau, kaip dažnai ji
ruošia patiekalus, kurių namiškiai nė į burną neima. Aną savaitę, tarkim,
atnešė krevečių kario, nors aš labai gerai atsiminiau, kaip Agnesė reikalavo
niekada jo negaminti.
Įsitaisę ant sofos, ant kelių pasidėję sau dubenėlius, tirštame pomidorų
padaže mirkėme kukurūzinės duonos riekes, bendravome pakeltais balsais,
kad nustelbtume televizoriaus gausmą, ir sykiu tramdėme raugulį. Ūkvedė
pasiteiravo apie Margo savijautą, tada, man pasidalijus Leinės naujienomis,
persižegnojo ir papurtė galvą. Savo ruožtu pranešė, esą Agnesė uždraudė
Tabitai kelti koją į butą, ir dėl to susigraužęs ponas Gopnikas nusprendė, kad
šeimines bėdas geriausia spręsti dar daugiau laiko praleidžiant darbe.
— Tiesą sakant, kompanijos biure rūpesčių irgi netrūksta, — tarė Neitanas.
— Rūpesčių netrūksta kitapus koridoriaus, — atsigręžusi į mane Ilarija
pakėlė antakį. — Toji puta turi dukrą, servetėle šluostydamasi rankas pridūrė
ji, kai Neitanas nužingsniavo į tualetą.
— Žinau.
— Ji atskrenda į svečius, drauge su puta seserimi, — moteris sušnarpštė ir
patimpčiojo atsiknojusią kelnių siūlę. — Vargšas vaikas. Jis nekaltas, kad
turės viešėti psichų šeimoje.
— Jūs prižiūrėsite mergaitę. Rūpintis kitais puikiai mokate.
— Vaje, kokia vonios kambario spalva! — grįžęs į svetainę nusistebėjo
Neitanas. — Nė neįsivaizdavau, kad kas galėtų dažyti tualetą mėtų atspalviu.
Beje, ten radau kūno losjoną, kuris buvo tinkamas naudoti iki 1974-ųjų.
Ilarija kilstelėjo antakius ir kietai sučiaupė lūpas.
Neitanas išėjo iš buto be penkiolikos minučių pusę dešimtos; vos tik durys
užsitrenkė, ūkvedė prabilo tyliau, lyg jis būtų galėjęs girdėti, ką šnekame, ir
atskleidė, esą mūsų bičiulis matosi su Bušvike gyvenančia asmenine trenere,
kuri nori, kad Neitanas su ja būtų ištisomis dienomis ir naktimis. Pastaruoju
metu iš esmės laiką jis skiria vien tik merginai ir ponui Gopnikui, bet nieko
čia nepadarysi, ar ne?
Taip, patvirtinau. Žmonės visada elgiasi savo nuožiūra.
Ji sulinkčiojo galva, tartum būčiau pasakiusi didžiai išmintingą repliką, ir
nušlepseno koridoriumi.

— Nieko prieš, jeigu tavęs kai ko paklausiu?

— Rėžk! Nadia, mažute, nunešk šitai senelei, — pasilenkusi Mina davė
mergaitei plastikinį puoduką su lediniu vandeniu.
Vakaras užslinko tvankus, tad Ašokas su Mina bute pravėrė visus langus.
Kambariuose tingiai zvimbė du ventiliatoriai, bet oras atkakliai siekė išlikti
sustingęs. Ankštoje virtuvėlėje ruošėme valgyti ir sulig kiekvienu judesiu
mano odos lopiniai, rodos, vis prie ko nors prilipdavo.
— Ar Ašokas buvo kada nors tave įskaudinęs?
Mina kaipmat nuo viryklės atsigręžė į mane.
— Ne fiziškai. Kalbu apie...
— Jausmus. Klausi, ar jis linkęs užgaulioti? Lyg ir ne. Jo prigimtis kitokia.
Tiesa, kartą, prieš gimstant Rašanai, keturiasdešimt antrą mano nėštumo
savaitę, Ašokas pajuokavo, kad atrodau panaši į banginį, ir, atslūgus
hormonams, teko tam pritarti. Bet, vaje, kaip jam kliuvo už pastabą! —
moteris skardžiai sugageno ir siekdama ryžių įkišo ranką į spintelę. — Šneki
apie savo vyruką iš Londono?
— Jis man rašo. Kasdien. Bet aš...
— Ką tu?
Patraukiau pečiais.
— Aš bijau. Neapsakomai jį mylėjau. Ir, kai išsiskyrėme, jaučiausi
siaubingai. Matyt, baiminuosi, kad, dėl jo vėl pametusi galvą, galiu patirti
dar daugiau skausmo. Padėtis sudėtinga.
— Kaip įprastai, — Mina nusišluostė rankas į prikyštę. — Toks jau mūsų
gyvenimas, Luisa. Gerai, rodyk.
Ką?
— Laiškus. Pirmyn. Neapsimesk, kad jų nesinešioji. Pasak Ašoko, tavo
veidas persikreipia kaskart, kai jis tau įteikia voką.
— Ei, argi durininkai neturėtų elgtis diskretiškai?!
— Taigi žinai, kad nuo manęs jis nieko neslepia. Mus nepaprastai domina
smulkmenos, susijusios su tavo gyvenimu Leiverio pastate.
Mina prajuko, atkišo ranką ir nekantriai pavizgeno pirštais. Po akimirką
trukusios dvejonės atsargiai ištraukiau laiškus iš rankinuko. Nepaisydama į
virtuvę ir atgal zujančių vaikų, slopaus motinos, kuri gretimame kambaryje
per televizorių žiūrėjo komedinį serialą, juoko, triukšmo, prakaito, palubėje
ritmiškai tarškančio ventiliatoriaus, Mina palenkė galvą ir ėmė skaityti.
 Lu, žinai, kas keisčiausia? Prakeikto namo statyboms skyriau trejus metus.
Kaip apsėstas rinkausi tinkamu dangų rėmus, svarsčiau, kokią dusinę
nusipirkti ir kokius elektros lizdus įtaisyti — baltus plastikinius ar žalvarinius,
su blizgančio nikelio apdaila. Savo planą galiausiai įvykdžiau, bent jau
padariau, ką galėjau. Šiuo metu sėdžiu nepriekaištingoje svetainėje,
išdažytoje tobulu blyškiai pilku atspalviu, su renovuota krosnele ir
klostuotomis, pastorintomis užuolaidomis, kurias išrinkti padėjo motina, ir
klausiu savęs, kokia, velniai griebtų, man iš jo nauda? Kurių galų šitą namą
stačiau?
Netekęs sesers, matyt, siekiau kažkur nukreipti dėmesį. Stačiau namą, kad
išvyčiau mintis iš galvos. Stačiau namą, nes man reikėjo tikėti ateitimi.
Dabar, pabaigęs darbą, žvalgausi po tuščius kambarius ir nieko nejaučiu. Na,
gal kiek didžiuojuosi, kad pasiekiau tikslą, bet daugiau? Visiškai nieko.

Mina ilgai neatplėšė akių nuo paskutinių eilučių. Galiausiai perlenkė

popieriaus lapą pusiau, rūpestingai įbruko laišką į vokų šūsnį ir grąžino juos
man.
— Ak, Luisa, — tarė pakreipdama galvą ant šono. — Susimildama, mergyt.

Žibintų gatvė 1442, Takahou,

Niujorko valstija 10707

Sveika, Luisa,

tikiuosi, laikotės gerai ir apartamentų priežiūra neatima per daug jėgų.

Frenkas sako, kad po dviejų savaičių butą apžiūrės rangovai — ar galėsite
juos įleisti? Vėliau, artėjant tai datai, perduosime jums firmos duomenis.
Pastaruoju laiku Margo nelengva rašyti — ją daug kas vargina, nuo naujų
vaistų šiek tiek svaigsta galva, — bet, manau, jums bus malonu žinoti, kad ji
globojama, kaip pridera. Visgi nutarėme, kad į slaugos namus jos
neiškeldinsime; Margo liks su mumis, ir jai pagelbės nuolat apsilankantys,
mieli medikai. Mudviem su Frenku ji dar turi daug ką papasakoti, o taip!
Dažniausiai verčia mus lakstyti kaip be galvos, bet aš neprieštarauju. Netgi
džiaugiuosi galėdama kuo nors rūpintis, ir kai jai išpuola geresnės dienos,
man smagu klausytis istorijų apie Frenko vaikystę. Nujaučiu, kad jos patinka
ir mano vyrui, nors jis niekada to nepripažins. Motina su sūnumi panašūs
kaip du vandens lašai!
Margo prašė atsiųsti dar vieną mopso fotografiją. Anoji itin ją pradžiugino.
Frenkas įdėjo ją į gražius sidabrinius rėmelius ir juos pastatė greta mamos
lovos. Margo dažnai ilsisi, ir Dino Martino nuotrauka suteikia jai paguodos.
Manęs asmeniškai šitas šunelis nežavi, bet kiekvienas turi savo skonį.
Ji siunčia jums linkėjimų ir viliasi, kad tebemūvite tas nuostabias dryžuotas
pėdkelnes. Dėl tokių Margo šnekų galbūt kaltas medikamentų poveikis, bet
ji, žinoma, linki jums tik gero!
 Nuoširdžiai jūsų Leinė Dž. Veber

— Girdėjai naujienas?
Kartu su Dinu Martinu vykau į darbą. Įsibėgėjant vasarai, kiekviena diena
išaušdavo šiltesnė ir drėgnesnė už praėjusią, tad, kol įveikdavau nedidelį
atstumą nuo Leiverio pastato iki metro stoties, mano marškinėliai prilipdavo
prie juosmens, b jauni kurjeriai lakstydavo dviračiais nusimetę viršutinius
drabužius, iš dalies apnuoginę blyškius, bet vietomis saulėkaitoje rausvai
įdegusius kūnus ir koneveikdavo per gatvę neatsargiai einančius turistus. Aš
buvau apsirengusi Semo dovanota psichodeliškų spalvų septintojo
dešimtmečio suknele, įsispyrusi į batelius kamščiamedžio platformomis ir
rausvomis gėlėmis padailintais dirželiais; po žiemos saulė glostė mano odą
kaip balzamas.
— Kokias?
— Apie biblioteką! Ji išgelbėta! Ateitis užtikrinta dešimtmečiui!
Ašokas man įbruko mobilųjį. Sustojusi ant kiliminės dangos pakėliau
tamsintus akinius ir perskaičiau Minos atsiųstą pranešimą.
— Tiesiog nesitiki! Anonimas paaukojo pinigų kažkokio mirusio vyruko
garbei. Minutėlę, tuoj rasiu vardą, — durininkas pirštu perbraukė
pranešimą. — O taip, nuo šiol ji vadinsis Viljamo Treinoro memorialine
biblioteka. Bet kam rūpi, kas jis toks! Luisa, finansavimas gautas dešimčiai
metų. Ir miesto taryba tam pritarė! Dešimčiai metų! Nieko sau. Mina jaučiasi
kaip septintame danguje. Ji jau neabejojo, kad mums lemta pralaimėti.
Įsispiginau į ekraną ir netrukus grąžinau Ašokui telefoną.
— Žinia gera, ar ne?
— Nuostabi! Kas būtų patikėjęs! A? Kas būtų patikėjęs! Kažkas užsistojo
paprastus žmogelius. Oooo taip! — Ašokas šiepėsi iki ausų.
Viduje išplito toks stiprus džiaugsmo ir lūkesčių pojūtis, tarsi pasaulis
trumpam liovėsi sukęsis — tarsi aplinkui neliko nieko, išskyrus mane, visatą
ir milijoną šaunių dalykų, kurie gali įvykti, jei tik mes laikysimės iš
paskutiniųjų.
Dirstelėjau į šunį ir vėl apžvelgiau vestibiulį. Mostu atsisveikinau su Ašoku,
pasitaisiau akinius ir nėriau į Penktąją aveniu, sulig kiekvienu žingsniu vis
plačiau šypsodamasi.

Aš teprašiau penkerių metų.

 32
Kažkuriuo momentu turėsime pakalbėti apie tai, kad metai, kuriuos
ruošeisi praleisti Niujorke, artėja į pabaigą. Ar jau numatei, kada grįši namo?
Juk senutės apartamentuose amžinai negyvensi, tiesa?
Aš pagalvojau apie tavo drabužių komisą — Lu, naujame name laisvos
erdvės per akis, galėtum dykai naudotis juo kaip baze. Panorėjusi galėtum
tenai ir apsistoti.
Jeigu manai, kad tam dar per anksti, bet vengi trukdyti seseriai
persikeldama atgal į butą Londone, siūlau įsikurti vagonėlyje. Pirmenybę,
aišku, teikčiau kitokiam pasirinkimui, betgi tau jis visada patiko, ir mintis,
kad gyventum kitapus daržo, mane savotiškai žavi...
Nederėtų atmesti ir dar vieno varianto — galimas daiktas, nuspręsi, kad
tave užgrius per daug rūpesčių ir nenorėsi su manim turėti jokių reikalų. Bet
pastarasis variantas man ne prie širdies. Jis sumautas. Tikiuosi, šiuo atveju
mūsų nuomonės nesiskiria.
Na, ką pasakysi?

Semas x

P. S. Šiandien teko vežti penkiasdešimt šešerius metus santuokoje

gyvenančią porą. Senukui kilo bėdų dėl kvėpavimo — nieko rimto — ir
žmona nė trumpam nepaleido jo rankos. Bruzdėjo apie jį, kol nukakome į
ligoninę. Paprastai į tokias smulkmenas neatkreipiu dėmesio, bet šįvakar?
Nežinau...

Luisa Klark, aš tavęs ilgiuosi.

*
Eidama per visą Penktosios aveniu ilgį, palei transporto spūstis ir
šaligatviuose besigrūdančius ryškiaspalvius turistus, mintijau, kaip netikėta
yra pamilti ne vieną, o du ypatingus vyrus — ir kaip pasiseka, jeigu jie
atsako tuo pačiu. Mąsčiau, kaip mus formuoja aplinkiniai žmonės ir kaip šita
priežastis juos skatina apdairiai rinktis. Mąsčiau, kad, nepaisant nieko, mums
turbūt reikia atsisveikinti su jais, jeigu norime suvokti, kas iš tiesų esame.
Galvojau apie Semą, apie penkiasdešimt šešerius metus drauge gyvenančią
porą, kurios niekada nepamatysiu, ir jo vardas ėmė ritmiškai aidėti mano
galvoje — tuo metu aš pėdinau pro Rokfelerio aikštę, neskoningai blizgantį
Trampo dangoraižį, Šv. Patriko katedrą, milžinišką, tviskantį „Uniqlo“
prekybos centrą ir jo akinamai žėrinčius vaizdo ekranus, Brajanto parką,
didžiulę, puošnią Niujorko viešąją biblioteką ir jos budrių liūtų statulas,
parduotuves, reklaminius stendus, turistus, gatvės prekeivius, benamius, pro
visus kasdienius dalykus, priklausančius mylimam miestui, kuriame Semas
niekada negyveno, bet jo vardas, užgoždamas šurmulį, sirenas, automobilių
signalus, aidėjo į taktą mano žingsniams.
Semas.
Semas.
Semas.
Ir tuomet aš paklausiau savęs, kaip jausčiausi grįžusi namo.

2006 spalio 28

Mama,

rašau skubėdamas, bet žinok, kad parvykstu į Angliją! Gavau darbą

Ruperto firmoje, todėl rytoj įspėsiu dabartintus viršininkus ir, be jokių
abejonių, po kelių minučių dingsiu iš biuro nešinas savo manta — veikėjai iš
Volstrito kompanijų nesilaiko įsikibę žmonių, jeigu mano, kad jie gali
nušvilpti klientų sąrašus.
Taigi nuo Naujųjų metų Londone tapsiu įmonių susijungimo ir įsigijimo
skyriaus direktoriumi. Iššūkio laukiu nesulaukiu. Bet pirma kiek
paatostogausiu — galbūt leisiuosi į išsvajotą mėnesio trukmės žygį po
Patagoniją, — o vėliau susirasiu, kur gyventi. Jei turėsi laiko, ar galėtum
mano vardu kreiptis į vieną kitą nekilnojamojo turto agentą? Tegul ieško
būsto įprastose centrinėse miesto zonose, su dviem ar trimis miegamaisiais.
Savo motociklui norėčiau požeminės stovėjimo aikštelės, jei tik įmanoma
(nors, kiek žinau, tau baisiai ne prie širdies, kad juo lakstau).
Beje, kita naujiena tave pradžiugins. Su kai kuo draugauju. Su tokia Alicija
Devar. Tiesą sakant, kilusia iš Anglijos ir Valstijose tiesiog lankiusia bičiules.
Mudu susipažinome per siaubingą vakarienę, paskui dar kelis sykius
matėmės, ir tada ji išskrido atgal į Noting Hilą. Susitikinėjame kaip pridera,
ne niujorkietiškai. Tai tik dar mūsų santykių pradžia, bet su ja smagu.
Parskridęs namo, dažniau būsiu su Alicija. Tik nepulk dairytis vestuvinių
skrybėlaičių. Juk žinai, koks esu.
Tai tiek. Perduok mano linkėjimus tėčiui — pasakyk, kad neilgai trukus
„Karališkajame ąžuole“ jį pavaišinsiu keliomis alaus pintomis.
Už naują pradžią, ar ne?

Su meile nuo tavo sūnaus Vilas x

Vilo laišką skaičiau keletą kartų ir užuominos į paralelinę visatą, į

alternatyvią įvykių eigą, švelniai sėdo aplink mane tartum krentančios
snaigės. Tarp eilučių įžvelgiau ateitį, kuri galėjo priklausyti jam ir Alicijai —
ar netgi jam ir man. Viljamo Džono Treinoro pastangomis, ne kartą keičiau iš
anksto nulemtą savo gyvenimo tėkmę — užuot kumštelėdamas, jis
energingai mane pastumdavo. Atsiuntusi sūnaus laiškus, Kamila Treinor
netyčia suteikė jam progą vėl mane paveikti.
Už naują pradžią, ar ne?
Dar kartą perskaičiau jo žodžius, sulenkiau laiškelį, rūpestingai padėjau
greta kitų ir nugrimzdau į apmąstymus. Galiausiai į stiklą susipyliau Margo
vermuto likučius, dar kurį laiką paspoksojau į tuštumą, atsidusau, stvėrusi
nešiojamąjį kompiuterį nusigavau iki buto durų, prisėdau ant grindų ir
parašiau:

Sveikas, Semai,

aš dar nepasirengusi.
Taip, prabėgo beveik metai, ir iš pradžių aš tvirtinau ilgiau neliksianti
Jungtinėse Valstijoje, bet esmė tokia: grįžti į namus kol kas nesu
pasirengusi.
Visą gyvenimą prižiūriu kitus žmones, taikausi prie jų poreikių ir norų. Ką
moku, tą moku. Griebiuosi veiksmų anksčiau, nei suvokiu, ką darau. Ko
gero, taip elgčiausi ir tavo draugijoje. Nė neįsivaizduoji, kaip trokštu
užsisakyti lėktuvo bilietą ir tiesiog būti su tavimi.
Bet per šiuos du mėnesius kai kas nutiko — permainos kol kas neleidžia
man skristi į Angliją.
Niujorke ketinu atidaryti komisą. Jis vadinsis „Geradarė bitė“ ir veiks šalia
„Vintažinių drabužių centro“, tad klientai galės pirkti apdarus iš merginų arba
nuomotis juos iš manęs. Mes dalinsimės naudingomis pažintimis,
sukrapštysime pinigų reklamai ir, tikiuosi, padėsime vienos kitų verslui.
Komisas duris pravers penktadienį, todėl dabar rašau visiems, kam tik šauna
į galvą. Mumis jau rimtai domisi žmonės iš kino industrijos, madų žurnalai ir
moterys, kurios tesiekia įsigyti maskaradinių kostiumų. (Nepatikėtum
išgirdęs, kiek daug teminių, su „Reklamos vilkais“ susijusių vakarėlių
rengiama Manhatane.)
Bus nelengva, aš turėsiu verstis tuščiomis kišenėmis ir, beje, kas vakarą,
kai parvažiuoju namo, kone užmiegu stovėdama, bet, Semai, pirmą kartą
gyvenime rytais keliuosi, apimta džiaugsmingo jaudulio. Man patinka
susitikti su klientais ir aiškintis, kokie apdarai jiems pritiktų. Patinka
dygsniuoti žavingas senas drapanas, kad jos atrodytų kaip naujos. Smagu
žinoti, kad kiekvieną dieną galiu iš naujo spręsti, kuo pageidaučiau tapti.
Minėjai nuo vaikystės galvojęs apie paramediko darbą. Aš asmeniškai
užtrukau beveik trisdešimt metų, kol suvokiau, kas man lemta. Maniškės
svajonės gal būt išsipildė tik savaitei, o gal ir metams, bet dabar kasdien
keliauju į Ist Vilidžą tempdama drabužių pilnus krepšius, jausdama, kad
niekada nebūsiu pasirengusi grįžti, ir netverdama noru dainuoti.
Dažnai mąstau apie tavo seserį. Ir apie Vilą. Kai mylimi žmonės miršta
jauni, jų likimas sakytum perspėja nepriimti nieko už gryną pinigą, ragina
kiek įmanoma geriau išnaudoti tai, ką turime. Galų gale šią tiesą
įsisąmoninau.
Taigi, praeityje rimtų prašymų nedalydavau jokiam žmogui. Bet, Semai,
jeigu mane myli, persikelk į Jungtines Valstijas — mažų mažiausiai, kol
pažiūrėsiu, ar mano planas suveiks. Pasidomėjusi sužinojau, kad tau tektų
laikyti egzaminus, o Niujorko valstijoje darbo pasiūla, regis, priklauso nuo
metų laiko, bet paramedikai miestui reikalingi.
Tu išnuomotum savo namą, ir mudu susirastume butuką Kvinse arba
kokiame pigesniame Bruklino kvartale. Kas rytą atsibustume drauge ir, na...
niekas man nesuteiktų daugiau laimės. Aš padaryčiau bet ką — tuo metu,
kai nebūčiau aplipusi dulkėmis, kandimis ir pavieniais blizgučiais, — kad tik
džiaugtumeis esąs su manimi.
Panašu, kad man norisi gauti viską.
Gyvenimą teturime vieną, ar ne?
Klausei manęs, ar iš tavęs laukiau kokio nors didingo gesto. Na, jis būtų
toks: liepos 25-ąją, septintą vakaro, ateisiu ten, kur norėjo apsilankyti tavo
sesuo.
Tu žinosi, kokioje vietoje mane rasti, jeigu į prašymą atsakysi teigiamai.
Jei ne, šiek tiek pasigrožėsiu vaizdu ir pasimėgausiu mintimi, kad bent jau
taip sugebėjome rasti vienas kitą.

Visada tave mylėsiu,

Luisa xxx
 33
Prieš išsikraustant iš Leiverio pastato, man dar kartą teko susitikti su
Agnese. Į vestibiulį {svirduliavau nešina dviem glėbiais drabužių, kuriuos
ruošiausi pataisyti namuose, ir dėl karščio plastikas nemaloniai lipo prie
odos. Man linguojant pro durininko stalą, dvi suknelės nuslydo ant kilimo.
Ašokas puolė jų pakelti, aš savo ruožtu vos nulaikiau likusias.
— Šįvakar darbo tau nestigs, — tarė jis.
— Tai jau tikrai. Beje, man buvo velniškai sudėtinga savo mantą įsprausti į
metro vagoną.
— Galiu patikėti. Oi, atleiskite, ponia Gopnik. Tuojau patrauksiu jas iš
kelio.
Kai Ašokas grakščiais judesiais stvėrė sukneles nuo grindų, aš kilstelėjau
galvą ir kiek atšlijau į šoną, kad Agnesė galėtų nekliudoma praeiti.
Jai traukiant pro šalį, kaip įmanoma labiau atsitiesiau, nors prie savęs ir
spaudžiau krūvą drabužių. Agnesė vilkėjo paprastą laisvą suknelę su gilia
apskrita iškirpte ir buvo apsiavusi sportukais; kaip visada, atrodė, kad
vyraujančios oro sąlygos — svilinanti kaitra arba šaltis, — jos niekaip
neveikia. Už rankos ji laikė sarafanu aprengtą ketverių penkerių metų
mergytę, kuri sulėtino žingsnį panūdusi įdėmiau apžiūrėti mano gniaužiamas
ryškiaspalves drapanas. Vaikas turėjo įkypas motinos akis, jo plaukai buvo
geltoni it medus, ties galiukais nežymiai užsiraitę. Regėdama, kokioje
keblioje padėtyje atsidūriau, maželė leido sau šelmiškai vyptelėti.
Nesusilaikiusi atsakiau plačia šypsena, Agnesė savo ruožtu patikrino, į ką
atžala žiūri, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Sekundę nesijudinau iš vietos ir
stengiausi nutaisyti santūrią veido išraišką, bet, prieš man surimtėjant,
Agnesės lūpų kampučiai ėmė virpėti, tarsi ji, kaip ir duktė, nebūtų pajėgusi
susivaldyti. Galiausiai linktelėjo man, bet taip nežymiai, kad jos gestą turbūt
pastebėjau tik aš. Tuomet žengė pro Ašoko atvertas duris, kartu su
liuoksinčia šalia mergaite nėrė į Penktąją aveniu ir pradingo saulės
užlietame, niekada nenutrūkstančiame pėsčiųjų sraute.
 34
Nuo: PKIarkai@yahoo.com
Kam: DarboBitė@gmail.com

Sveika, Lu,

norėjau įsitikinti, kad neklystu, todėl du kartus skaičiau, kas parašyta.

Žvelgiau į merginą iš laikraščio nuotraukų ir vis klausiau savęs, kaip čia
nutiko, kad mano mergytė pateko į tikrą Niujorko leidinį?
Ir tavo, ir drabužių kadrai tiesiog nuostabūs. Apsirengusi dailia suknele,
pozuodama su draugėmis, esi žavinga. Ar sakiau, kaip mudu su tėvu
didžiuojamės tavimi? Mes išsikirpome nemokamame laikraštyje
atspausdintas nuotraukas, ir tėtė nusikopijavo visas, rastas internete (ar
sakiau, kad suaugusiųjų švietimo centre dabar jis lanko kompiuterinio
raštingumo kursus? Mūsų Stortfolde jis netrukus taps vietiniu Bilu Geitsu).
Lu, mes siunčiame tau linkėjimų ir neabejojame, kad tave lydės sėkmė.
Telefonu šnekėjai taip pakiliai ir drąsiai, o kai mudvi baigėme kalbėti, aš dar
ilgai stebeilijausi į aparatą negalėdama patikėti, kad tai — mano mergaitė,
turinti apsčiai planų, skambinanti iš savo kompanijos, įkurtos kitapus
Atlanto. (Atlanto, ar ne? Aš amžinai jį maišau su Ramiuoju vandenynu.)
Antai kokios MŪSŲ svarbiosios naujienos. Dar šią vasarą, tik kiek vėliau,
žadame atvykti pas tave! Apsilankysime, kai truputį atvės oras, nes manęs
nevilioja Niujorką užplūdusi karščio banga: kaip žinai, sukaitęs tėtė ima
kasytis ten, kur liestis nederėtų.
Diedra iš kelionių agentūros leis mums pasinaudoti darbuotojams skirta
nuolaida, tad lėktuvo bilietus užsisakysime jau savaitės pabaigoje. Ar
galėtume apsistoti senutės bute ir pagyventi su tavimi? Jei ne, parašyk, kur
geriausia ieškotis pastogės. TIK ŽIŪRĖK, KAD TEN NEBŪTŲ PATALINIŲ
BLAKIŲ.
Pranešk, kokia data tau tinka. Aš netveriu džiaugsmu!

Labai tave myliu,

Mama xxx

P. S. Ar minėjau, kad Trina buvo paaukštinta? Ji visuomet buvo

nepaprastai protinga panelė. Dabar suprantu, kodėl Edva jos taip geidžia.

Liepos 25 d.

TAI, KAS JO LAIKAMS TEIKIA PATVARUMĄ, YRA IŠMINTIS IR PAŽINIMAS

[* Izaijo knyga 33,6.]

Aš stovėjau pačioje Manhatano širdyje, priešais dangoraižį, laukiau, kol

nurims mano alsavimas, ir įdėmiai žiūrėjau į auksu tviskantį užrašą, kuris
kabojo virš milžiniško įėjimo į statinį, paženklintą adresu Rokfelerio aikštė
30. Mane supančiame Niujorke virė gyvenimas. Vakaro kaitroje šaligatvius
buvo užkimšę visur klaidžiojantys turistai, orą varstė automobilių signalai,
tvyrojo nuolatinis išmetamųjų dujų ir perkaitusios gumos tvaikas. Man už
nugaros gatvės šurmulį bandė perrėkti Rokfelerio centro darbuotojos
marškinėliais apsirengusi moteris, kuri japonų svečiams sakė mintinai iškaltą
ekskursijos vadovės kalbą. Art deco stiliaus statybinį projektą garsus
architektas Reimondas Hudas užbaigė 1933-iaisiais... Sere. Prašau likti su
grupe. Mem? Mem?.. Iš pradžių dangoraižį praminė RCA pastatu, vėliau
pervadino GE pastatu ir... Mem? Prašau ateiti čia... Pakėliau akis į
šešiasdešimt aštuntą aukštą ir giliai įkvėpiau.
Buvo be penkiolikos minučių septinta.
Šia proga panūdau atrodyti idealiai, todėl ketinau penktą grįžti namo,
nusimaudyti duše ir išsirinkti tinkamą suknelę (svarsčiau, gal reikėtų
apsirengti kaip Debora Ker iš „Įsimintino romano“). Tačiau planus sujaukė
Lemtis, įgavusi italų mados žurnale dirbančios stilistės pavidalą — ji pusę
penktos atsibeldė į „Vintažinių drabužių centrą“, savo straipsniui ieškodama
dviejų dalių kostiumėlių, peržvelgė juos visus, tada paprašė kolegės vieną
kitą pasimatuoti, nufotografavo ją ir vėl kreipėsi į mane. Staiga paaiškėjo,
kad jau be dvidešimt minučių šešta, todėl, prieš atlėkdama į Rokfelerio
centrą, vos spėjau nuvesti Diną Martiną namo ir pašerti. Dabar,
tebevilkėdama darbo drabužius, prakaituota ir kiek pailsusi, ruošiausi
sužinoti, kur link pakryps mano gyvenimas.
Ponai ir ponios, mes keliausime į apžvalgos aikštelę.
Bėgti lioviausi prieš kelias minutes, bet per aikštę ėjau vis dar sunkiai
šnopuodama. Galų gale stumtelėjau dulsvas stiklines duris ir pamačiusi, kad
prie kasos stovi ne tiek jau daug lankytojų, lengviau atsipūčiau. Anądien
įsijungiau „TripAdvisor“ tinklalapį ir radau įspėjimą dėl ganėtinai ilgų eilių,
bet jaučiausi pernelyg prietaringa, kad iš anksto pirkčiau bilietą. Todėl nūnai
luktelėjau, pudrinės veidrodėlyje tikrindama savo išvaizdą ir vogčiomis
dairydamasi (kas, jeigu jis atvažiavo anksčiau?), įsigijau bilietą, į apžvalgos
aikštelę {leidžiantį nuo 18.50 iki 19.10, nuslinkau palei aksominę pertvaros
virvę, dar kiek palaukiau ir su turistų būreliu galiausiai buvau nuvesta prie
lifto.
Įveikti teks šešiasdešimt septynis aukštus, kaip man sakė. Tiek daug, kad
kylant užguldavo ausis.
Jis ateis. Būtinai ateis.
O kas, jeigu ne?
Tokia mintis sukosi galvoje nuo tada, kai Semas atsakė į mano elektroninę
žinutę: „Gerai. Aišku.“ Na, tie žodžiai galėjo reikšti bet ką. Kurį laiką
lūkuriavau papildomų klausimų apie mano planą, kokių nors užuominų apie
jo sprendimą. Dar kartą perskaičiau savo laišką spėliodama, ar nepasirodžiau
pernelyg įžūli, atstumianti, kategoriška, ar tinkamai atskleidžiau, ką jam
jaučiu. Aš mylėjau Semą. Troškau, kad jis būtų su manimi. Ar jis tai
suprato? Nutariau tiesiog palaukti, nes, įteikus visų laikų rimčiausią
ultimatumą, būtų keista tikslintis, ar Semas jį suvokė, kaip pridera.
Be penkių minučių septinta. Lifto durys atsivėrė. Ištiesiau bilietą ir nėriau į
kabiną. Šešiasdešimt septyni aukštai. Man ėmė veržti skrandį.
Liftas lėtai pajudėjo aukštyn, ir mane netikėtai užvaldė panika. Kas, jeigu
jis nepasirodys? Kas, jeigu laiško esmę suprato, bet apsisprendė neatskristi?
Ką tada darysiu? Ne, Semas nė už ką taip nepasielgtų, tik ne po visko, ką
išgyvenome. Pajutau garsiai traukianti orą į plaučius ir prispaudžiau delną
prie krūtinės mėgindama šiek tiek aprimti.
— Baugina pastato dydis, ar ne? — greta stovinti maloni moteris palietė
mano dilbį. — Septyniasdešimt aukštų — nemenkas atstumas.
Pabandžiau nusišypsoti.
— Kažkas panašaus.
Nieko tokio, jei negalėsi palikti darbo, namo ir visų dalykų, kurie tau teikia
laimės. Nusiminsiu, bet tave suprasiu.
Kad ir kaip nuspręsi, tu visada būsi su manimi.
Aš melavau. Žinoma, melavau. Ak, Semai, meldžiu, atsakyk „taip“.
Meldžiu, lauk manęs kitapus durų.
Staiga liftas sustingo.
— Septyniasdešimties aukštų tikrai neįveikėme, — nugirdau kažkieno
pastabą, ir pora žmonių nejaukiai prajuko.
Vežimėlyje sėdintis kūdikis įbedė į mane dideles rudas akis. Kelias
sekundes stovėjome nekrutėdami, kol vienas iš keleivių pagaliau ryžosi išlipti
iš kabinos.
— Ak, čia ne pagrindinis liftas, — šalia stovinti moteris dūrė pirštu į
priekį. — Va, kur pagrindinis liftas.
O, štai ir jis. Gale neapsakomai ilgos eilės, savo forma primenančios
pasagą.
Pašiurpusi nužvelgiau ją. Aplinkui tyliai mindžikavo šimtas, gal du šimtai
žmonių, kurie žvalgėsi į muziejinius eksponatus, į laminuotus, ant sienos
sukabintus istorinius objektus. Dirstelėjau į savo laikrodį. Be minutės
septinta. Parašiau Semui žinią ir su siaubu supratau, kad telefonas atsisako
ją išsiųsti. Puoliau skverbtis pro grūstį niurnėdama:
— Atsiprašau. Atsiprašau.
Žmonės nepatenkinti pratrūko caksėti liežuviais ir šūkauti:
— Ei, ponia, mes visi čia laukiame!
Palenkusi galvą broviausi palei informacines lentas, pasakojančias
Rokfelerio pastato istoriją, ir apie jo Kalėdų eglę, pro NBC televizijos tinklo
vaizdo parodą — sukiojausi, vinguriavau tarp lankytojų ir nepaliaujamai
murmėjau atsiprašymus. Retas žmogus savo irzlumu pranoksta perkaitusius,
netikėtoje eilėje įstrigusius turistus. Vienas jų griebė mane už rankovės.
— Ei! Jūs! Mes visi laukiame!
— Aš su kai kuo susitinku, — atsiliepiau. — Nepykite. Esu anglė. Mes
puikiai gebame stovėti eilėje. Bet pavėlavusi galiu prasilenkti su juo.
— Laukite, kaip ir kiti.
— Mielasis, praleisk ją, — tarė prie jo stovinti moteris.
 Be žodžių padėkojusi vėl nėriau į saulėje apsvilusių pečių, siūbuojančių
kūnų, niurzgiančių vaikų, užrašais „Aš M Niujorką“ paženklintų marškinėlių
klampynę. Lifto durys pamažu artinosi, bet kai iki jų liko mažiau nei
dvidešimt pėdų, minia tapo nebepraeinama. Strykčiodama, viršum galvų
bandydama įžiūrėti, kas vyksta, pamačiau geležinės sijos imitaciją. Ji rėmėsi
į milžinišką, nespalvotą fotografiją, kuri dangaus fone įamžino Niujorko
pastatus. Svečiai grupelėmis sėdosi ant konstrukcijos ir mėgdžiojo ikoniškąjį
kadrą su statomame dangoraižyje užkandžiaujančiais darbininkais, tuo metu
jauna moteris su fotoaparatu nepaliaujamai jiems šūkavo:
— Pakelkite rankas, štai taip, nykščius aukštyn už Niujorką, štai taip,
apsimeskite, kad vienas kitą stumiate apačion, dabar pasibučiuokite. Gerai.
Nuotraukas galėsite įsigyti išeidami. Kiti!
Mums po truputį slenkant pirmyn, ji vis dudeno šias keturias frazes.
Prasmukti į priekį galėjau nebent tuo atveju, jeigu kažkam būčiau
sužlugdžiusį fotosesiją Rokfelerio pastate, — visai įmanoma, kad vienintelę
tokią progą gyvenime. Jau keturios minutės po septintos. Aš stūmiausi pro
žmones ir spėliojau, ar kaip nors pavyktų prasmukti šonu, bet staiga įstrigau
būryje paauglių su kuprinėmis. Kažin kas stumtelėjo mane į nugarą, ir mes
vėl sukrutome.
— Prašom sėstis ant sijos. Mem?
Kelią užkirto nejudanti turistų siena. Fotografė kvietė mane mostu. Aš
ketinau daryti bet ką, kad tik greičiau nusigaučiau prie lifto. Todėl klusniai
įsitaisiau ant sijos niurnėdama po nosimi:
— Nagi, negaiškite laiko, man reikia eiti.
— Pakelkite rankas, štai taip, nykščius aukštyn už Niujorką! — atmečiau
rankas viršun ir prisiverčiau parodyti nykščius. — Apsimeskite, kad vienas
kitą stumiate apačion, štai taip... Dabar pasibučiuokite.
Mano pusėn atsigręžė kažkoks akiniuotas vaikinukas, kuris iš pradžių
nustebo, bet paskui apsidžiaugė.
Pakračiau galvą.
— Tik ne šįsyk, vyruti. Atleisk.
Šokau nuo sijos, prasiveržiau pro jį ir nulėkiau prie paskutinės eilės,
tįstančios nuo lifto.
Devynios minutės po septintos.
Būtent tuo momentu užsimaniau pravirkti. Sukaitusi, įsispraudusi tarp
bambančių lankytojų, mindžikavau, dairiausi į turistus, plūstančius iš kito
lifto, ir keikiau save, kad nuodugniau nepatyrinėjau informacijos apie
Rokfelerio centrą. Antai, kur didingų gestų problema, sumečiau. Neretai jie
duoda priešingus rezultatus, kurie tiesiog išverčia mus iš kojų. Apsauginiai į
mano nekantravimą reagavo abejingai, kaip paslaugų sferos darbuotojai,
kuriems teko stebėti įvairiausią elgesį. Dvylika minučių po septintos durys
pagaliau atsidarė, ir vienas iš prižiūrėtojų, skaičiuodamas galvas, suginė
žmones į kabiną. Bet prieš pat mane vėl užkabino pertvaros virvę.
— Laukite kito lifto.
— Susimildami.
 — Tokios taisyklės, ponia.
— Prašau. Su kai kuo turiu pasimatyti. Ir siaubingai vėluoju. Leiskite mane
vidun. Prašau. Meldžiu jūsų.
— Negaliu. Kylančiųjų skaičius griežtai ribojamas.
Kai išspaudžiau sielvartingą, tylią aimaną, mane mostu pakvietė už kelių
jardų stovinti moteris.
— Eikšenkit, — ji žengė iš kabinos. — Užimkite mano vietą. Aš palauksiu
kito lifto.
— Rimtai?
— Kam gi nepatinka romantiški susitikimai.
— Oi, ačiū, ačiū!
Kaipmat pro ją praslydau. Ir, aišku, neužsiminiau, kad romantikos ar net
paties susitikimo tikimybė menksta sulik kiekviena prabėgančia sekunde.
Įsigrūdau į kabiną nemaloniai jausdama į mane nukreiptus smalsius keleivių
žvilgsnius ir, kai pajudėjome iš vietos, sugniaužiau kumščius.
Šįkart liftas žaibiškai šovė aukštyn, o krizenantys vaikai ėmė pirštais
baksnoti į stiklines sienas, pro kurias matėme, kaip sparčiai kylame. Virš
mūsų blykčiojo pralekiančios švieselės. Mano skrandis vertėsi kūliais. Į šoną
ūmai kumštelėjo senyva moteris su gėlėta skrybėlaite.
— Gal mėtinuką? — tarė pamerkdama akį. — Atsišviežinsite prieš
pasimatymą.
Čiupusi vieną saldainį nervingai nusišypsojau.
— Aš norėsiu žinoti, kaip jums sekėsi, — ji įsikišo pakelį į rankinę, —
Susiraskite mane.
Staiga man užgulė ausis, ir liftas prieš sustodamas ėmė mažinti greitį.

Kitados provincijos mieste gyveno mergina, kuri savo pasaulėlyje jautėsi

visiškai laiminga ar bent jau taip save tikino. Ji dievino keisti išvaizdą, kaip
didžiuma jaunų moterų, bandė įvairius variantus ir siekė tapti tuo, kas
nesanti. Bet, kaip nutiko pernelyg daug panelių, gyvenimas ją slopino, kol
mergina, užuot radusi, kas tinka būtent jai, paprasčiausiai ėmė maskuotis,
slėpti bruožus, kurie išskyrė ją iš aplinkinių. Kurį laiką leidosi skaudinama
pasaulio, kol galiausiai nusprendė, kad saugiausia apskritai nebūti savimi.
Pasirinktinų mūsų asmenybės versijų yra su kaupu. Kadaise rodės, kad
man lemta vertinti gyvenimą tik pagal žingsnių skaičių. Apie kitas galimybes
sužinojau iš vyro, nepanorusio susitaikyti su jam kliuvusia savo versija, ir iš
senutės, kuri, priešingai, įstengė transformuotis tada, kai daugelis žmonių
būtų aiškinę, esą jiems nebeliko, ką daryti.
Man buvo iš ko rinktis. Iš Niujorke apsistojusios Luisos Klark arba
Stortfolde gyvenusios Luisos Klark. Arba visai kitokios, dar nesutiktos Luisos
Klark. Svarbiausia neperleisti šio sprendimo greta einančiam žmogui,
pasirūpinti, kad jis nemėgintų tavęs sukaustyti tarsi drugelį, prismeigiamą
prie stendo. Svarbiausia žinoti, kad visada įmanoma atrasti save iš naujo.
Raminau save, kad išgyvensiu, net jeigu jis neatvyks. Juk praeityje teko
patirti gerokai nemalonesnių nusivylimų. Prisiderinusi prie naujų sąlygų vėl
pasikeisiu. Mintyse tai kartojau ir lūkuriavau, kol atsivers lifto durys.
Laikrodis rodė septyniolika minučių po septintos.
Skubiai eidama link stiklinių durų tvirtinau sau, kad sukoręs tokį ilgą kelią
jis neabejotinai palauks dar dvidešimt minučių. Nulėkusi per terasą
pasižvalgiau Semo — sukiojausi ir vinguriavau tarp plepančių turistų,
asmenukes darančių ir vaizdais besigrožinčių žmonių. Netrukus pro tas
pačias stiklines duris grįžau į erdvią fojė, perbėgau ją ir nėriau į antrą lauko
aikštelę. Jis tikriausiai laukė manęs šitoje pastato pusėje. Mikliai
šmaižydama tarp dangoraižio svečių, tyrinėjau nepažįstamus veidus,
ieškojau plačiapečio, tamsiaplaukio, už kitus kiek aukštesnio vyro. Skersai
išilgai bėgiojau plytelėmis išklotomis grindimis, jutau, kaip mano viršugalvį
kepina vakaro saulė, kaip nugarą ima mušti prakaitas, vis dairiausi ir
dairiausi, bandžiau jį įžiūrėti, bet viduje stiprėjo šleikštulį keliantis
įsitikinimas, kad Semo čia nėra.
— Radote jį? — man į ranką įsikibo liftu drauge keliavusi senyva moteris.
Papurčiau galvą.
— Lipkite viršun, brangute, — ji pirštu bedė į dangoraižio šoną.
— Viršun? Čia įrengtas dar vienas aukštas?
Prisivertusi nenudelbti akių, nuskuodžiau prie trumpo eskalatoriaus, kuris
užkėlė į kitą apžvalgos aikštelę, dar labiau prisigrūdusią lankytojų. Puoliau į
neviltį, mintyse staiga išvydau, kaip Semas kitapus dangoraižio leidžiasi
apačion. Sumojau, kad tokiu atveju nė nežinočiau, ar jis apskritai buvo
pasirodęs.
— Semai! — mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. — Semai!
Keletas žmonių atsigręžė, bet dauguma tebesižvalgė į miestą, darėsi
asmenukes arba pozavo remdamiesi į stiklines sienas.
Sustingau vidury terasos ir kimiu balsu riktelėjau:
— Semai?
Pirštu puoliau baksnoti telefoną, bet išsiųsti žinutės niekaip nesisekė.
— Čia mobilusis ryšys gan prastas. Ar ką pametėte? — į mane kreipėsi
priėjęs uniformuotas apsauginis. — Pasiklydo jūsų vaikas?
— Ne. Vaikinas. Tai yra, ketinau su juo pasimatyti. Bet nė nenutuokiau,
kad viršutinis aukštas padalytas į du lygius. Nemaniau, kad čia rasiu tiek
daug apžvalgos aikštelių. O, Dieve. O, Dieve. Jo, regis, nėra nė vienoje.
— Aš susisieksiu su kolega — gal jam pavyks prisišaukti jūsų draugą, —
apsauginis prispaudė radijo stotelę prie ausies. — Bet jūs, ponia, žinote apie
trečią lygį? — paklausė ir parodė į viršų. Aš savo ruožtu išspaudžiau slopią
dejonę. Jau dvidešimt trys minutės po septintos. Neabejojau, kad Semo
nerasiu. Jis tikrai bus dingęs. Jei tik apskritai čia lankėsi.
— Pasidairykite tenai.
Vyriškis įsikibo man į alkūnę ir pasuko laiptų maršo pusėn. Tada
nusigręždamas prabilo į radijo stotelę.
— Jokių kitų apžvalgos aikštelių nėra? — pasitikslinau.
Jis nusišypsojo.
— Nėra.
 Rokfelerio dangoraižyje antrosios terasos duris ir viršutinę aikštelę skiria
šešiasdešimt septyni žingsniai arba daugiau, jeigu avite bėgiojimui
neskirtais — ypač kaitroje — vintažiniais, aksominiais rožinio atspalvio
aukštakulniais su nukirptais elastiniais dirželiais. Šįkart pirmyn traukiau lėtai.
Įpusėjusi siaurą laiptatakį pajutau, kad iš nerimo manyje kažkas gali sprogti,
apsigręžiau ir įsispiginau į užnugaryje atsivėrusią panoramą. Virš Manhatano
žioravo oranžinė saulė, nuo blizgančių dangoraižių jūros atsispindėjo persikų
spalvos šviesa, pasaulio centras buvo pasinėręs į savo reikalus. Po mano
kojomis — milijonas gyvybių, milijonas stipriau ar silpniau prislėgtų širdžių,
apie džiaugsmą, netektį, išgyvenimą bylojančių istorijų, milijonas kasdien
pasiekiamų nedidelių pergalių.
Rimtą paguodą suteikia vien mėgstama veikla.
Įveikdama likusius kelis laiptelius apmąsčiau, kokiais atžvilgiais mano
gyvenimas vis tiek būtų nuostabus. Nurimus alsavimui pagalvojau apie
naująjį savo komisą, apie netikėtai mano globoje atsidūrusį šuniuką
džiugesio pilnu, kreivu šleivu snukiu. Pagalvojau apie tai, kad didmiestyje,
kuriame taip sunku įsitvirtinti, praleidau beveik dvylika mėnesių, per tą
laikotarpį buvau netekusi ir darbo, ir pastogės, bet vargus ištvėriau.
Pagalvojau apie Viljamo Treinoro memorialinę biblioteką.
Tuomet vėl apsisukau, kilstelėjau akis ir išvydau jį, parimusį ant turėklų,
nusigręžusį, žiūrintį į miestą. Kol pro šalį spraudėsi paskutiniai turistai,
nesijudinau iš vietos, žvelgiau į plačius jo pečius, pirmyn palenktą galvą, ant
apykaklės užkritusius, silpno vėjo šiurenamus plaukus ir suvokiau, kad
manyje kažkas vyksta — giliai viduje kažin kas persikeitė, ir man ramybę
įkvėpė vien jo vaizdas.
Semas, ko gero, pajuto esąs stebimas, nes lėtai atsigrįžo, išsitiesė, ir jo
veidą pamažu nušvietė šypsena, plati kaip maniškė.
— Sveika, Luisa Klark, — tarė jis.
 PADĖKOS
Už dosnumą ir išmintį labai ačiū Nicole Baker Cooper ir Noel Berk,
suteikusioms žinių apie Centrinį parką bei Aukštutinį Istsaidą ir atvėrusioms
langus į šiuos itin savitus pasaulius. Nukrypimų nuo faktų prireikė siužetui
vystyti, ir už juos atsakinga vien tik aš.
Esu be galo dėkinga Vianela Rivas iš Niujorko viešosios bibliotekos už tai,
kad ji skyrė man laiko ir aprodė Vašingtono Aukštumų biblioteką. Aprašytoji
knygoje nėra tiksli pastarosios kopija, bet jos sukūrimą, be abejo, paveikė
informacija, gauta iš originalo ir jo darbuotojų, teikiančių neįkainojamas
viešąsias paslaugas. Linkiu jums geriausios kloties.
Kaip įprastai, dėkoju savo agentei Sheila Crowley ir Pamela Dorman,
redaktorei iš Jungtinių Valstijų. Ačiū talentingiems žmonėms iš „Pamela
Dorman Books“ ir „Penguin Publishing Group“, ypač Jeramie Orton, Louise
Braverman, Brian Tart, Kate Stark, Lindsay Prevette, Lydia Hirt, Kathryn
Court, Kate Griggs, Brianna Linden. Negana to, visiems neapdainuotiems,
knygynuose ir žiniasklaidos palydoje dirbantiems didvyriams, kurie padeda
mums, autoriams, tapti matomiems (kai kada tiesiogine prasme!).
Už nuolatinį palaikymą esu nepaprastai dėkinga visiems, kurie „Curtis
Brown“ agentūroje darbuojasi kartu su Sheila, ypač Claire Nozieres, Katie
McGowan, Enrichetta Frezzato, Mairi Friesen-Escandell, Abbie Greaves,
Felicity Blunt, Martha Cooke, Nick Marston, Raneet Ahuja, Alice Lutyens ir,
aišku, Johnny Geller. Ir dar kartą ačiū Bob Bookman, agentūros atstovui
Jungtinėse Valstijose.
Už ilgą draugystę, dalykiškus patarimus, pietus, arbatą ir netinkamus
gėrimus dėkui Cathy Runciman, Monica Lewinsky, Maddy Wickham, Sarah
Millican, 01 Parker, Polly Samson, David Gilmour, Damian Barr, Alex
Heminsley, Wendy Byrne, Sue Maddix, Thea Sharrock, Jess Ruston, Lisa
Jewell, Jenny Colgan ir kitiems iš „Writersblock“ forumo.
Jei kalbėtume apie žmones, esančius arčiau namų, noriu padėkoti Jackie
Tearne, Claire Roweth, Chris Luckley, Drew Hazell, „Bicycletta“ darbuotojams
ir visiems, kurie padeda man užsiimti įprasta veikla.
Ačiū mylimiems tėvams — Jim Moyes ir Lizzie Sanders, — Guy, Bea ir
Clemmie, bet labiausiai dėkoju Charles, Saskia, Harry, Lockie ir BigDog
(kalės atsiradimas šeimoje nenustebins nė vieno, kuris ją pažįsta).
Galų gale dėkui Jill Mansell ir jos dukrai Lydia, dėl kurių dosnių aukų
„Authors for Grenfell“ labdarai Lydia įamžinta kaip gumą kramtanti, cigaretes
dūmijanti vintažinių drabužių parduotuvės savininkė.