C.W.

GORTNER

aldovės
įZadas

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė

Versta Iš:

C. W. Gortner
THE Oueen's vow. A Novel of Isabella of Castile
Ballantine Books Trade Paperbacks New York, 2013

Iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė

Redagavo Bronė Balčienė

E. knygą maketavo Ligita Plešanova

esantį bibliotekose, mokymo

Šį kūrinį,
ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose
arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto
leidimo
ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-2743-8

Copyright 0 2012 by C. W. Gortner

Viršelio fotografija O Lee Avison / Trevillion Images
€) Vertimas

6
į lietuvių kalbą, Lina Būgienė, 2017
Leidykla „Alma littera“, 2017
Skiriu savo dukterėčiai Isabel Gortner

ir mielai bičiulei Judith Merkle Riley

 ala
+

Aš atėjau į šią šalį ir nieku gyvu neketinu jos palikti - nebėgsiu ir

nesikratysiu savo darbo;
tikrai nesuteiksiu šitokios malonės savo priešams
nei tokio skausmo savo valdiniams.
Kastilijos karalienė Izabelė I
 Valdovės įžadas

Trastamarų: dinastija
Henrikas II
iš Kastilijos
(1333-1379)

Jonas
I iš Kastilijos
(1358-1390)
Kastilija Aragonas

Henrikas III iš Kastilijos

(1379-1406)
Ferdinandas
I iš
(1379?—-1416)
Aragono

vedė

Kotryną iš Lankasterio

Jonas II iš Kastilijos Jonas II iš Navaros ir Aragono

(1405-1454) (1397-1479)
vedė vedė

1) Mariją iš Aragono 2) Izabelę iš Portugalijos 1) Blanšą iš Navaros 2) Chuaną Enrikes

Henrikas IV iš Kastilijos Karolis iš Vianos

(1425-1474) (1421-1461)
vedė Alfonsas
1) Blanšą iš Navaros (1453—1468)
2) Joaną iš
Portugalijos

Ba IZABELĖ IŠ
KASTILIJOS
(1451-1504)
susituokė
FERDINANDAS
IŠARAGONO
(1452-1516)

Izabelė Jonas Joana Marija Kotryna

(1470-1498) (1478-1497) (1479-1555) (1482-1517) (1485-1536)
ištekėjo už vedė ištekėjo už ištekėjo už ištekėjo už
1) Alfonso iš Margaritą iš Pilypo Manuelio iš. 1) Artūro iš Velso
Portugalijos Austrijos Habsburgo Portugalijos 2) Henriko VIII
2) Manuelio iš
Portugalijos
 Valdovės įžadas

Atlanto vandenynas

La Korunja

Prancūzija
Leon das
Burgosas
e
Tordesiljasas

ar Kastili
Valjadolidas
Medina Dueras
e
Arevalas
Madrigalde e 8 k
las Altas Toresas e 5egovija n.
ja
Portugalija o Saragosa
4
Avila
e Alkala de Henaresas
Šu
Tachas Madridas

Okanja
„madū'“ Toledas
£strė

>
Kordoba
„—-—-0
Sevilija

Sahara
o
Te
Locha
.
Alama
e
Malaga
Andalūzija

e
Gvadalkivyras

e Baesa

Granada

Viduržemio jūra

716
 i
PROLOGAS

1454

Niekas nebūtų patikėjęs, kad manęs laukia didi ateitis.

Gimiau nedideliame Kastilijos miestelyje, kuris vadinosi Madrigal de las
Altas Toresas. Buvau pirmas vaikas iš antrosios savo tėvo, Jono II,
santuokos — su Izabele iš Portugalijos, kurios garbei ir buvau pakrikštyta.
Buvau infantė, sveika ir neįtikėtinai tyli mergytė, kurios gimimą lydėjo
varpų skambesys ir šiokie tokie sveikinimai, bet tikrai ne fanfaros. Mano
tėvas jau turėjo įpėdinį iš pirmosios santuokos - mano įbrolį Henriką; o kai
po poros metų mama pagimdė dar irjaunesnįjį broliuką Alfonsą,
Trastamarų dinastijos ateitis buvo užtikrinta ir visi nusprendė, kad mano
Ilemtis— vienuolynas ir verpstė, o geriausiu atveju - kokios nors Kastilijai
naudingos vedybos.
Tačiau, kaip neretai pasitaiko, Dievo sumanymas buvo ne toks.

Aš vis dar pamenu tą valandą, kai viskas pasikeitė.

Man dar nebuvo sukakę nė ketverių. Mano tėvas jau keletą savaičių sirgo
ir siaubingai karščiavo; gulėjo užsidaręs savo apartamentuose Valjadolido
pilyje. Aš menkai jį tepažinojau — tą keturiasdešimt devynerių metų
karalių, kurį valdiniai, šaipydamiesi iš jo valdymo stiliaus, praminė El
Inūtil- Nevykėliu. Šiandieną pamenu tik aukštą, liesą vyriškį liūdnomis
akimis ir drungna šypsena, kuris kartą pasikvietė mane į savo kambarius ir
padovanojo brangakmeniais nusagstytas ir maurišku stiliumi emaliu
padabintas šukas. Visą tą laiką, kol ten buvau, už tėvo sosto stovėjo
kažkoks žemaugis, kresnas didikas, globėjiškai ant atkaltės pasidėjęs
stambią leteną trumpais bukais pirštais ir įbedęs
mane skvarbų žvilgsnį.
į

mėnesių nuo to apsilankymo nugirdau savo motinos damas

Po kelių

šnabždantis, kad tam kresnam didikui nukirto galvą, ojo mirtis

nugramzdino mano tėvą į begalinį sielvartą.
— Čia tos Portugalijos vilkės darbas, - kalbėjo moterys. - Tai ji pasistengė
nugalabyti konetablį Luną - karaliaus favoritą! - Staiga viena iš jų
sušnypštė: — Šššš! Mergaitė klausosi!
- Pamačiusios mane, visai čia pat
tūnančią nišoje, išpūtusią akis ir įtempusią ausis, jos visos akimirksniu
sustingo nelyginant figūros gobelene.
Praėjus vos kelioms dienoms po to nugirsto pokalbio, mane skubiai
pažadino, susuko į apsiaustą ir pilies koridoriais paknopstomis nutempė
karaliaus apartamentus. Šįsyk atsidūriau prišutusiame kambaryje, kur
į
karščiu tvoskė gorės su žarijomis, o klūpančių vienuolių dusliai giedamos
psalmės maišėsi su menėje besitvenkiančiais smilkalų dūmais. Palubėje
ant paauksuotų grandinių kabojo varinės lempos, ir sodri šilta jų šviesa
raibuliavo niūriuose puošniai apsitaisiusių didikų veiduose.
Priešais save išvydau didžiulę lovą. Jos užuolaidos buvo atitrauktos.
Aš stabtelėjau ant slenksčio, nejučiomis žvalgydamasi ano kresnojo
didiko, nors ir žinojau, kad jo nebėra. Paskui pastebėjau nišoje tupintį
mylimiausią tėvo sakalą, prirakintą prie sidabrinės laktos. Didžiuliai jo
vyzdžiai, liepsnų šviesoje pasidarę matiniai, buvo įbesti į mane.
Aš nuščiuvau, pajutusi ore tvyrant kažką baisaus, ko visai nenorėjau
matyti.
— Eik, vaikeli, - paragino mane auklė donja Klara. - Jo didenybė, tavo
tėvas, tave šaukė.
Bet aš nesijudinau, tik mėšlungiškai įsitvėriau jos sijono veidu ir
įsikniaubiau į dukslias jo klostes. Tada išgirdau artinantis kažkieno sunkius
žingsnius; žemas balsas paklausė:
— Ar čia — mažoji mūsų infantė Izabelė? Nagi, vaikeli, leisk man į tave
pažiūrėti!
Kažkuo tas balsas mane pakerėjo, ir aš pakėliau galvą.
Prie manęs lenkėsi galingo stoto vyras aukštas - ir
plačia krūtine; jis
vilkėjo tamsų didiko drabužį. Apvalainą jo veidą puošė smaili barzdelė, o
šviesiai rudos akys tarytum verte vėrė mane. Jis nebuvo gražus; panėšėjo į
išlepusį rūmų katiną, tačiau kažkas rausvų jo lūpų linkyje mane tarsi
užbūrė — atrodė, kadjis šypsosi tik man vienai. Tokia atida ir dėmesys leido
pasijusti taip, lyg tik mane vienintelę visame pasaulyje jis šiuo metu norėtų
matyti.
Jis ištiesė man ranką neįtikėtinai dailią ir smulkią tokio stoto vyrui.
— Aš esu Toledo arkivyskupas Kariljas, - pasakė. - Eime su manim, jūsų
šviesybe. Nėra ko bijoti.
Aš nedrąsiai paėmiau jo ranką; ji pasirodė besanti šilta ir tvirta. Pajutusi,

kaipjo pirštai apkabino mano rankutę, įsidrąsinau ir

leidausi jo vedama
pro visus tuos vienuolius ir
tamsiais rūbais vilkinčius dvariškius, kurių
bevardės akys, regis, žybčiojo tokiu pat atsainiu smalsumu, kokį mačiau
sakalo žvilgsnyje.
Arkivyskupas užkėlė mane ant žemos kėdutės prie lovos; atsidūriau visai
šalia tėvo. Girdėjau jam iš krūtinės besiveržiantį gargždų alsavimą; jo
kaulus aptempusi oda jau buvo įgavusi keistą vaškinį atspalvį. Karaliaus
akys buvo užmerktos, o rankos plonais pirštais sudėtos ant krūtinės - lyg
statulos, dabinančios vieną iš tų begalinės daugybės mūsų katedrose
esančių puošnių antkapių.
Aš, matyt, suinkščiau iš baimės, nes Kariljas padrąsinamai šnibžtelėjo
manjausį:
— Pabučiuok jį, Izabele. Atsisveikink su tėvu, kad jis galėtų ramiai palikti
šią ašarų pakalnę.
Nors to man užvis labiausiai nesinorėjo daryti, bet sulaikiau kvėpavimą,
pasilenkiau ir skubiai pakštelėjau tėvui į skruostą. Pajutau, kokiu nesveiku
karščiu tvoskia jo oda. Atšlijau, o mano akys nejučiom įsmigo anapus
lovos.

Ten pamačiau kažką stovint. Akimirką nutirpau iš siaubo pagalvojusi, kad

tai - mirusio konetablio šmėkla, kuri, kaip tikino mano damos, ligi šiol
slankioja pilies koridoriais, trokšdama keršto. Bet mirksinti lempų šviesa
netrukus nušvietė to Žmogaus veidą, ir atpažinau vyresnįjį savo įbrolį —

princą Henriką. Jį išvydusi net krūptelėjau; paprastai jis vengdavo dvaro

ir
mieliau gyvendavo savo mylimuose Segovijos rūmuose: sklido kalbos, kad
tenjis laikė netikėlių sargybinių būrį ir pulką visokių egzotiškų Žvėrių,

kuriuos pats šerdavo iš rankos. Tačiau dabar jis rymojo čia - prie mūsų tėvo
mirties patalo; buvo apsigaubęs juodu apsiaustu, o galvą dabinantis
ryškiai raudonas turbanas dengė neklusnių šviesių plaukų kupetą ir
išryškino keistai suplotą jo nosį ir mažiukes, arti viena kitos įsodintas akis —

visa tai darė jį panašų į apipešiotą liūtą.

Jis pažvelgė į mane ir supratingai šyptelėjo; nuo tos šypsenos man per
nugarą perbėgo šiurpas.
Arkivyskupas vėl paėmė mane
menės, tarsi mudviem daugiau nebebūtų
į glėbį ir nė nestabtelėjęs išdrožė lauk

čia ką veikti. Žiūrėdama jam per

iš
petį mačiau, kaip dvariškiai ir didikai vėl glaudžiu ratu susispietė aplink
lovą; vienuolių giesmės suskambo garsiau. Pastebėjau, kad Henrikas
smalsiai, sakytum - nekantriai, pasilenkė prie mirštančiojo.
Tą akimirką mūsų tėvas Jonas II išleido paskutinį atodūsj.

Atgal į mano kambarį nebegrįžome. Prisispaudusi prie galingos

krūtinės, aš lyg per miglą mačiau, kaipjis ryžtingai pamojo
arkivyskupo

mano auklei, ir
mindžikuojančiai prie karaliaus durų, įvijais bokšto laiptais
nuvedė mus žemyn. Juodame danguje blausiai švytintis mėnulis vos
įstengė perplėšti tirštą debesų
ir rūko skraistę.
Kai išlindome
iš jaukaus pilies šešėlio, arkivyskupas sužiuro į

užpakalinius vartus, lyg juodas keturkampis šmėkšančius galinėje sienoje.

— Kurgijie?— nekantriai paklausė jis.
— Aš... nežinau, - išlemeno donja Klara.- Nusiunčiau žinią kaip liepėt,
kad jos šviesybė mūsų
čia lauktų. Tikiuosi, kad nieko nenutiko...
Jis kilstelėjo ranką.
— mataujuos, —ir žengė pirmyn. Pajutau, kaip jis įsitempė, išgirdęs
Regis,
kiemo grindiniu atkaukšint moteriškus batelius. Išvydęs keletą
besiartinančių figūrų, kurių priekyje žengė mano motina, jis staigiai ir su
palengvėjimu iškvėpė. Motina atrodė išblyškusi, nuslydęs gobtuvas
plaikstėsi ant smulkių jos pečių, o šlapi nuo prakaito kaštoniniai plaukai
buvo išsipešę iš po kepuraitės. Jai už nugaros, išplėtusios akis, spietėsi
kelios portugalės damos ir
donas Gonsalas Čakonas — mano vienerių metų
broliuko auklėtojas, galingomis rankomis laikydamas savo auklėtinį. Man
pasirodė keista, ko visi čia susirinkome — vidurnaktį, kieme? Juk mano
broliukas dar visai mažas, o lauke šalta.
— Arjis... - uždususi Žiojosi klausti mano motina.
Kariljas linktelėjo. Motinai iš lūpų ištrūko rauda, o nuostabios mėlynai
žalios jos akys įsmigo į mane, įsitaisiusią arkivyskupo glėbyje.
— Izabele, dukrele, - suvaitojo ji, tiesdama į mane rankas.
Kariljas pastatė mane ant žemės. Kažkodėl man visai nesinorėjo nuo jo
atsiskirti. Bet žengtelėjau pirmyn, lyg koks peraugęs vikšras painiodamasi
per didelio apsiausto kokone, ir
tūptelėjau, kaip buvau išmokyta daryti
kaskart, artindamasi prie gražiosios savo motinos, ir kaip klusniai
darydavau visuomet dvariškių akivaizdoje tais retais atvejais, mane pas
kai

ją nuvesdavo. Ji nubloškė man nuo galvos gobtuvą ir įsmeigė mane savo

į

plačiai įsodintas mėlynai žalias akis. Visi tvirtino, kad mano akys tokios pat
kaip motinos, tik kiek tamsesnės.
— Mano vaikeli, - sušnibždėjo motina, irvirpančiame jos balse aš aiškiai
išgirdau neslepiamą neviltį. - Brangiausioji mano dukrele, nuo šiol mudvi
beturime tik viena kitą...
— Jūsų šviesybe, stenkitės galvoti apie tai, kas svarbiausia, - sududeno
Kariljas. - Jūsų vaikams nieko neturi nutikti. Jūsų sutuoktiniui, valdovui,
mirus, jiems gresia...
— Aš žinau, kas gresia mano vaikams, - nukirto jo kalbą motina. - Verčiau
pasakykit, kiek dar turime laiko, Kariljau? O gal tučtuojau privalome mesti
viską, ką turime ir žinome, ir paknopstom lėkti slėptis į kokį nors nežinia
kur esantį užkampjį?
—Jums liko daugiausia - ramiai atsakė arkivyskupas.
kelios valandos, —

Varpai dar neskambino, nes paskelbti tokią žinią kiek užtrunka. - Jis
patylėjo. - Bet netrukus tai bus padaryta, vėliausiai - ryte. Jūs turite
manimi pasitikėti. Duodu žodį pasirūpinti, kad nei jums, nei infantams
nieko nenutiktų.
Motina atsigręžė į jį ir užspaudė ranka sau burną, lyg slopindama juoką.
—lrkaipjūs tai padarysite? Henrikas Trastamara netrukus taps karalium.
Jei per visus tuos metus akys man nemelavo, taijis leisis savo favoritų
vyniojamas apie pirštą lygiai kaip jo tėvas. Kokį gi tad prieglobstį šitoje
šalyjejūs galite mums pasiūlyti - nebent pasislėpti kokiame nors
vienuolyne, saugomiems keleto savų sargybinių? O taip, kodėl gi ne?
Vienuolynas - pati tinkamiausia vieta nekenčiamai svetimšalei našlei irjos
išperoms!
— Vaikai neturėtų augti vienuolyne, - atrėmė Kariljas. - Ir tokio jauno
amžiausjų negalima atskirti nuo motinos. Pagal įstatymą jūsų sūnus
Alfonsas nuo šiol yra Henriko įpėdinis — kol pastarojo žmona nepagimdys
jam sūnaus. Patikėkit, taryba neleis pažeisti infanto teisių. Tiesą sakant, jie
jau davė leidimą jums auginti princą irjo seserį Arevalo pilyje Aviloje- ji
atiteks jums kaip našlės dalis.
Stojo tyla. Stypsojau nė nekrustelėdama ir žiūrėjau, kaip keistai lyg
negyvėlės sustingo motinos veidas.
— Arevalo?.. - pakartojoji lyg neišgirdusi.
—Jo didenybės testamente numatyta dosniai aprūpinti infantus, o
sulaukusiems trylikos jiems paskirta po miestą, — toliau aiškino Kariljas. —
Patikėkite, jums nieko netrūks.
Motina prisimerkė.
— Jonas beveik nė nematė mūsų vaikų! Jam jie visai nerūpėjo. Jam išvis
niekas nerūpėjo, išskyrus tą siaubūną konetablį Luną! O dabarjūs tikinate,
kadjis skyrė jiems išlaikymą? Iš kur jūs žinote?
— Aš juk buvau jo nuodėmklausys, pamenate? Ir jis paisė mano patarimų,
bijodamas priešingu atveju gresiančių amžinų pragaro liepsnų! - Kariljo
balse staiga suskambo tokia jėga, kad nejučiom pakėliau į jį akis. - Tačiau
jeigu manim nepasitikėsite, aš negalėsiu jūsų apsaugoti. Kastilijoje
įprasta, kad našlė karalienė pasitraukia iš dvaro, tačiau jai toli gražu ne
visada patikima auginti vaikus, ypač jei naujasis valdovas neturi įpėdinio.
Štai kodėl jūs turite išvykti dar šiąnakt. Pasiimkite tik vaikus ir tik tiek
daiktų, kiek patys įstengsite panešti. Kai tik galėsiu, atsiųsiu jums likusią
mantą. O kaijau būsite Arevale ir karaliaus testamentas bus paskelbtas,
niekas nedrįs jūsų liesti - net Henrikas.
— Aišku. Bet mudu juk niekad nebuvome draugai, Kariljau. Kodėl dėl
manęs lendate į pavojų?
— Galite manyti, kad darau jums paslaugą, - atsakė jis, - kada nors savo
ruožtu tikėdamasis malonės.
Šikart mano motina jau nebesivaržydama pratrūko apmaudžiai juoktis.
— Kokios gi dar malonės galite iš manęs tikėtis? Juk jūs - turtingiausias
dvasininkas visoje Kastilijoje! O aš— tik vargana našlė su dviem mažais
vaikais ir namiškiais, kuriuos reikia išlaikyti.
— Sužinosite, kai ateis laikas. Bet nesijaudinkit, aš jūsų nenuskriausiu.
Tai taręs, Kariljas nusisuko duoti nurodymų mano motinos tarnams,
kurie viską girdėjo ir dabar stovėjo žiūrėdami į mus didžiulėmis, baimės
sklidinomis akimis.
pasijudinau ir paėmiau motiną už rankos. Ligi šiol be leidimo
Aš lėtai

niekuomet nedrįsdavau prie jos liestis. Man ji visuomet buvo nuostabi, bet
nepasiekiama būtybė puošniomis suknelėmis ir skambiai besijuokianti,

apsupta besilankstančių gerbėjų, - tokią motiną galėjai mylėti tik iš tolo.

Bet dabarji atrodė tarsi daugelį mylių nužygiavusi akmenuotais laukais.
Jos veidas buvo sielvartingas, kad man norėjosi būti vyresnei, didesnei
toks

ir kaip nors apgintiją nuo žiauraus likimo, pagrobusio iš jos mano tėvą.
— Tu dėl to nekalta, mama,-- pasakiau. Tėvelis iškeliavo į dangų. Todėl ir
mums reikia išvykti.
Ji linktelėjo, ašarotomis akimis žvelgdama kažin kur į nematomus tolius.
— Mes važiuosim į Avilą,- pridūriau.- Juk visai netoli, tiesa, mama?
— Ne, tyliai ištarė ji, - visai netoli, dukrele, visiškai netoli...
Bet aš mačiau, kad tas atstumas jai reiškė ištisą gyvenimą.
 I
DALIS

Infantė iš Arevalo
1464-1468
 i
PIRMAS SKYRIUS

— Tvirtai laikyk vadžias, Izabele! Neleisk jam pajusti, kad bijai. Kitaip jis

manys esąs viršesnis ir stengsis tave numesti!

Įsitaisiusi ant dailaus juodo eržilo, aš linktelėjau ir suspaudžiau rankose
vadžias. Per kone kiaurai pratrintas pirštines puikiai jutau tamprią jų odą.
Man pavėluotai toptelėjo, kad reikėjo leisti Beatrisės tėvui, donui Pedrui de
Bobadiljai, tryliktojo gimtadienio proga padovanoti man naujas pirštines,
kaipjis siūlėsi. Deja, išdidumas — toji manovis nesėkmingai bandoma
įveikti yda — sutrukdė man priimti dovaną
ir tokiu būdu pripažinti savo
skurdą, nors Beatrisės tėvas gyveno su mumis ir, be abejonės, puikiai
žinojo varganą mūsų padėtį. Lygiai taip išdidumas privertė mane atsiliepti

Taigi dabar sėdėjau, mūvėdama nudilusiomis odinėmis pirštinėmis,

kurios atrodė plonos lyg šilkas ir nėmaž nesaugojo mano rankų, ant tvirto,
galingo žirgo. Nors jis ir nebuvo itin didelis, man vis tiek kėlė baimę; tas
padaras muistėsi ir kasė kanopomis žemę, tarsi pasirengęs bet kurią
akimirką šokti ir lėkti kaip įgeltas, nėmaž nepaisydamas, ar įstengsiu
išsilaikyti jam ant nugaros.
Alfonsas papurtė galvą ir,
palinkęs savojo keršio balne, kiek praskėtė man
pirštus, kad tvirčiau apsivyčiau apie juos vadeles.
— Va taip, - burbtelėjo jis. - Laikyk tvirtai, bet per daug netempk, kad
nesuplėšytum jam prusnų. Ir atmink, kad jojant risčia reikia sėdėti tiesiai,
o šuoliais palinkus
į
priekį. Cinamonas — tai ne koks kvailas mulas, kokiais
judvi su Beatrise jodinėjat. Jis— grynakraujis arabiškas ristūnas, kuris
nepadarytų gėdos nė kalifui. Jam reikia parodyti, kad visada privalo
klausyti raitelio.
Aš atsitiesiau ir patogiau įsitaisiau įspaustais raštais puoštame odiniame
balne. Jaučiausi lengvutė lyg dagio pūkas. Nors jau buvau pasiekusi tokį
amžių, kai dauguma mergaičių pradeda bręsti, tebebuvau plokščia it lenta
ir tokia liesa, kad mano bičiulė ir vienintelė dama Beatrisė, dono
Bobadiljos duktė, tolydžio ragindavo mane daugiau valgyti. Ir dabar
ji
nerimastingai mane nužvelgė, pati taip gracingai savo kur kas
moteriškesne figūra įsitaisiusi ant obuolmušio žirgo, kad atrodė, lyg būtų
jauvisą gyvenimą jodinėjusi. Vešlios, juodos garbanos, ištrūkusios iš po
kaspino ir šydo, dailiai gaubė ereliškų bruožų jos veidą.
— Tikiuosi, - tarė Beatrisė, kreipdamasi į Alfonsą, - jūsų šviesybė
pasirūpino, kad šis karališkas ristūnas būtų kaip reikiant prajodinėtas?
Būtų baisu, jei kas netikėta nutiktų jūsų seseriai!
— Aišku, jis prajodinėtas. Mudu su donu Čakonu
patys tai padarėme.
Izabelei nieko nenutiks. Ar ne, sese?
Aš linktelėjau, nors pati kone sustingau nuo staiga toptelėjusios minties:
kaipgi man parodyti šitam pabaisai, kad aš esu viršesnė irjis privalo manęs
klausyti?! Tarsi pajutęs mano mintis, Cinamonas nirčiai žengė kelis
žingsnius
į
šoną. Aš nejučiom aiktelėjau ir stipriai trūktelėjau vadžias. Jis
prunkšdamas sustojo, net suskliaudęs ausis ir aiškiai nepatenkintas, kad
taipsujuo elgiuosi.
Alfonsas man mirktelėjo.
 — Matot?Ji moka
jį suvaldyti! - Jis dėbtelėjo į Beatrisę: - O jums ar
nereikia pagalbos, mano ponia?- paklausė jis valiūkišku tonu, aiškiai
liudijančiu ilgametį įprotį nuolat žodžiuotis su užsispyrėle vienturte mūsų

— Dėkui, aš puikiai pati susitvarkysiu, - sausai atšovė Beatrisė.- Tiesą

pasakius, mudvi abi su jos šviesybe puikiai susitvarkysime — mums tereikia
pajusti, kaip valdyti šituos jūsų mauriškus eržilus. Jei pamenate, mudvi jau
esame jodinėjusios — tegu ir kvailais mulais, kaip sakote.

Alfonsas sukikeno ir lengvai, kaip įgudęs raitelis, - nors dar tik dešimties
metų amžiaus, - apsisuko ant savojo keršio. Skaisčios mėlynos jo akys
spindėjo, o vešlūs geltoni plaukai, nerūpestingai nurėžti pečių aukštyje,
dar labiau paryškino gražų, putlų veidą.
— Kaip pamenate, - atitarė jis, - aš kasdien jodinėju nuo pat penkerių.
Geram jojikui reikia patirties.
— Teisybė, - nuo kresno savojo arklio sududeno donas Čakonas, Alfonso
auklėtojas. Infantas Alfonsas —jau patyręs raitelis. Jojimas jam — tarsi
antras prigimimas.
— Niekas tuo neabejoja, - įsiterpiau, kol Beatrisė nespėjo ko nors atšauti,
ir šiaip taip išdaužiau šypseną. - Brolau, regis, mes pasiruošusios. Tik būk
geras, nelėk per greitai!
Alfonsas suragino savo keršj ir pirmas išjojo iš vidinio Arevalo pilies
kiemo po pakeliamosiomis grotomis ir per didžiuosius vartus.
Aš piktokai dėbtelėjau į Beatrisę.
Na, žinoma, visa tai -jos darbas! Nebeapsikentusi kasdienės mūsų
gyvenimo nuobodybės - tik pamokos, maldos ir rankdarbiai, - ji šįryt
pareiškė, esą mums būtina bent kiek pajudėti, kad pirma laiko nevirstume
sukriošėlėmis. Mes jau ištisą amžinybę tūnome uždarytos, tikino ji, tai - ir
buvo tiesa, nes žiema šįmet pasirodė kaip reta atšiauri. Taigi ji paprašė
mūsų auklės, donjos Klaros, leisti mums pajodinėti, ir ši nedvejodama
sutiko, nes paprastai tokiais atvejais mes tik pasiimdavome porą senų
pilies mulų ir neskubėdamos per valandą ristele apsukdavome apie pilį ir
priejos prisiglaudusį kaimelį, o tada grįždavome vakarienės.
Tačiau, kai persivilkau jojimo drabužiais ir su Beatrise išėjau į kiemą, ten
mūsų jau laukė Alfonsas ir donas Čakonas kartu su dviem įspūdingais
žirgais, kuriuos dovanų atsiuntė mūsų įbrolis, karalius Henrikas. Juodasis
skirtas man, pranešė Alfonsas. Jis vardu Cinamonas.
Užgniaužusi širdį stingdančią baimę, aš pasilypėjau ant kėdutės ir įsėdau
į balną. Bet nusigandau labiau, dar kai paaiškėjo, kad gausiu joti

apžargomis- kaip maurai, įsitaisiusi ant siauro odinio balno

ir įsispyrusi į
aukštai užkeltas balnakilpes. Tai buvo netikėtas ir labai gąsdinantis
jausmas.
— Keistokas vardas žirgui, - pasakiau, slėpdama jaudulį ir baimę. - Juk
cinamono spalva — šviesiai ruda, o šitas padaras — juodas lyg naktis.
Cinamonas pasipurtė, plevėsuodamas karčiais, atgręžė savo dailią galvą
ir pamėgino grybštelėti man už kojos. Man dingtelėjo, kad vargu ar tai
geras ženklas.
— Beatrise, - patyliukais sušnypščiau, kai išjojome pro vartus plačią
į
lygumą, - kodėl man nepasakei? Juk žinai, kad nemėgstu staigmenų!
— Būtent todėl ir nesakiau, - savo ruožtu šnibžtelėjo ji.- Jei būtum
žinojusi, būtum atsisakiusi joti. Būtum nusprendusi verčiau paskaityti, ką
nors išsiuvinėti ar sukalbėti maldas. Sakyk ką nori, bet mums metas
pagaliau pasilinksminti!
— Kažin ar taipjau linksma būti numestai nuo arklio.
— Ai! Verčiau įsivaizduok, kadjis- lyg koks peraugęs šuo. Taip, jis didelis,
bet visiškai nepavojingas.
— Dievaži, o iš kur tu Žinai?
 — Todėl, kad kitaip Alfonsas nieku gyvu nebūtų davęs tau juo joti, —

atšovė Beatrisė ir įžūliai krestelėjo galvą, aiškiai rodydama nepalaužiamą

pasitikėjimą savimi - būtent šio bruožo dėka ji ir tapo geriausia mano
bičiule bei patikėtine, nors ir šįsyk, kaip dažnai būdavo, nė pati
nebežinojau, susidūrus su jos atžagarumu — juoktis ar pykti.
ką daryti,

Tarp mūsų buvo trejų metų amžiaus skirtumas, o mudviejų

temperamentas - visiškai priešingas. Beatrisei atrodė, kad visas pasaulis,
plytintis anapus vartų, yra didžiulis, neatrastas ir
pilnas nuotykių. Donja
Klara tvirtino, kad Beatrisė tokia nutrūktgalvė pasidarė todėl, kad jos
motina mirė vos ją pagimdžiusi, o tėvas vienas pats, be moteriškos

priežiūros, išaugino ją Arevalo pilyje. Beatrisė buvo tamsi, aš -

šviesiaplaukė, ji- putli, aš— liesa ir kampuota; negana to, Beatrisė buvo
maištingo ir nenuspėjamo būdo, ojos liežuvis dažnai tapdavo pikčiausiu
jos priešu. Ji nesidrovėjo įkyrėti netgi šventojo Augustino vienuolėms,
kurios mokė mus tikėjimo tiesų, ir begaliniais savo klausimais galutinai
išvesdavo iš kantrybės vargšę seserį Mariją. Beatrisė buvo ištikima draugė,
suja būdavo be galo smagu, ji mokėjo iš menko nieko prisidaryti
linksmybių; bet sykiu ji buvo nuolatinis galvos skausmas vyresniesiems ir
ypač donjai Klarai, kuri veltui mėgino išmokyti auklėtinę, kad padorioms
panelėms nedera pasiduoti bet kokiam įgeidžiui, kuris tik šauna joms
galvą.
į
— Reikėjo donjai Klarai pasakyti teisybę,
savo rankas. Aš
- numykiau aš ir pažvelgiau
ir vėl per smarkiai gniaužiau vadžias, tad prisiverčiau
į
atleisti k<umščius. - Vargu ar mūsų šuoliavimą ant arklių ji palaikys deramu
dalyku.
Tačiau Beatrisė tik mostelėjo ranka į priekį.
— Kam tai rūpi? Apsidairyk aplink!
Aš nenoromis pakėliau galvą ir apsižvalgiau.
 Saulė jau krypo link horizonto, šilta švytinčia šafrano spalva užliedama
balkšvą lyg kaulas dangų. Kairėje ant žemos kalvos kūpsojo Arevalas; tai
buvo pilkšvai rusva tvirtovė su šešiais kuorais ir dantytu didžiuoju bokštu,
prie kurios šliejosi tuo pačiu vardu vadinamas nedidelis provincijos
miestelis ir turgus. Į
dešinę vinguriavo vieškelis į Madridą, o aplinkui, kiek

tikakys užmatė, driekėsi plačios Kastilijos lygumos - bekraštės žemės,

sudalytos laukų rėžiais, skirtais sėti miežiams ir kviečiams, auginti
daržovėms, o tarpjų vietomis kyšojo vėjų nugairintų pušų guotai. Oras
buvo be menkiausio vėjelio, dvelkė sakais ir vos juntama tirpstančio sniego
gaiva- šis kvapas man visuomet siejosi su pavasariu.
— Argi ne nuostabu?- spindinčiomis akimis atsiduso Beatrisė. Aš

linktelėjau, žvalgydamasi po šiuos plotus, kur beveik visą laiką, kiek tik
save prisiminiau, buvo mano namai. Aišku, aš ir anksčiau ne sykį buvau
mačiusi šį vaizdą Arevalo pilies bokšto, tiek ir per kasmetines mūsų
— tiek iš

išvykas su donja Klara į kaimyninį Medina del Kampo miestą, kur vykdavo
didžiausios Kastilijoje galvijų mugės. Bet nežinia kodėl šiandien man
viskas atrodė kitaip; panašiai būna, kai staiga pastebi, jog laikui bėgant
daugybę kartų apžiūrinėtas paveikslas staiga pasidarė kažkoks kitoks:

spalvos patamsėjo, atsirado keistas blizgesys, o šviesos ir tamsos žaismė

dar labiau išryškėjo.
Praktiška mano prigimtis man šnibždėjo, kad taip yra dėl to, jog dabar
viską matau iš aukščiau — sėdėdama ant Cinamono, o ne ant mulo, kaip

buvau įpratusi. Bet staiga man akis ėmė graužti ašaros ir netikėtai užplūdo
prisiminimai apie prašmatnią salę, pilną šilkais ir aksomais pasidabinusių
Žmonių. Tas vaizdas pranyko taip pat greitai, kaip ir atsiradęs lyg šmėkla -
išpraeities; ir kai Alfonsas, jojęs priekyje su donu Čakonu, mostelėjo man,
aš visiškai pamiršau, kad sėdžiu ant nepažįstamo ir veikiausiai pavojingo
gyvulio, ir iš visų jėgų spūstelėjau kulnais jam šonus.
 Cinamonas šoko į priekį, ir aš plote prisiplojau prie lenkto jo sprando.
Nejučiom įsikirtau rankomis jam į karčius, kiek pakilau iš balno
ir įtempiau
šlaunis. Cinamonas patenkintas suprunkštė. Jis pasileido dar greičiau ir
šuoliais pralėkė pro Alfonsą, palikdamas paskui save rudai raudonų dulkių
debesį.
— Dieve mano! - dumdama tolyn išgirdau šūktelint Alfonsą. Akies
kampučiu mačiau, kad Beatrisė pasileido man iš paskos, dar spėjusi surikti
mano broliui ir žado netekusiam donui Čakonui:
— Tai kurta ilgametė patirtis, a?!
Aš pratrūkau kvatoti.

Pojūtis buvo nuostabus; turbūt taip Žmogus jaustųsi skrisdamas. Visa kas
liko toli užpakalyje: nuobodžios pamokos ir begalinis kalimas, šalti pilies
akmenys, pintinėlės su nesibaigiančiu adymu, amžinos tylios dejonės dėl
trūkstamų pinigų ir šlyjančios motinos sveikatos. Akimirką buvau laisva ir
mėgavausi skrydžiu ant žirgo nugaros, šiam lekiant begalinėmis Kastilijos
plynėmis.
Kai uždususi pagaliau sustojau ant skardžio viršaus ir pažvelgiau
apačioje besidriekiančią lygumą, nusprūdusi jojimo kepuraitė laikėsi tik
į
ant pakaklėje surištų kaspinų ir tabalavo man ant nugaros, o šviesūs
plaukai, išsipešę iš kasų, palaidomis sruogomis dryko apie kaklą. Aš
nušokau žemėn ir paplekšnojau sudrėkusį Cinamono sprandą. Jis
kepštelėjo lūpomis man delną, otada ėmėsi rupšnoti tarp uolų želiančių
dygiakrūmių šakeles. Aš klestelėjau ant akmenų krūvos ir žiūrėjau, kaip
Beatrisė savo ruožtu irgi šuoliais joja į kalną man iš paskos. Kai
ji iškaitusi
nuojojimo irgi sustojo ant skardžio viršaus, pasakiau:
— Vis dėlto tavo tiesa! Mums tikrai reikėjo pasimankštinti.
— Nieko sau mankšta! — lipdama nuo arklio, žioptelėjo ji. - Ar bent
suvoki, jog ką tik palikome jo šviesybę ir Čakoną kažin kur, paskendusius
dulkėse?!
Aš šyptelėjau.
— Beatrise de Bobadilja, ar tau būtina viską paversti lenktynėmis?
Ji

—
įsisprendė rankomis sau
į šonus.
Na, jei reikia įrodyti, ko esame vertos, tuomet — taip. Jei pačios to
nepadarysime, tai kas įrodys už mus?
— Vadinasi, tu nori įrodyti jiems mūsų jėgą, - pasakiau. - Hmm...
Paaiškink smulkiau.
Beatrisė klestelėjo šalia manęs ir
įsistebeilijo į vakarop krypstančią saulę.
Šiuo metų laiku saulė Kastilijoje leisdavosi lėtai, tad gavome puikią progą
pasigėrėti kvapą gniaužiančiu paauksuotų debesų ir
raudoniu bei purpuru
nusidažiusios padangės grožiu. Lengvas vakarinis vėjelis įsisuko į

susitaršiusius juodus Beatrisės plaukus; gyvos ir išraiškingos jos akys,

tokios greitos atspindėti kiekvieną mintį, apsiblausė.
— Man rūpi įrodyti, kad esame ne prastesnės už bet kurį vyrą ir turėtume
naudotis tokiomispat privilegijomis.

— Okam mums tai?- susiraukiau aš.

— Kad galėtume gyventi taip, kaip norime, prieš nieką
neatsiprašinėdamos — visai kaip daro jo šviesybė.
— Alfonsas negyvena taip, kaip nori, - pasakiau, vėl maudamasi ant
galvos kepuraitę ir tvarkingai kaišiodama sau už suknelės išsipešusius
kaspinus. - Tiesą sakant, jis turi kur kas mažiau laisvės, nei tau atrodo.
Neskaitant šios dienos, aš jo paprastai beveik nė nematau -jis nuolat
lavinasi fechtuotis, šaudyti ir kautis, o kur dar mokslai! Juk jis princas. Jis
turi gausybę svarbių užsiėmimų.
— Taip, - susiraukė Beatrisė, - rimtų užsiėmimų, o ne tokių, kaip
mokymasis siūti, mušti sviestą ir auginti avis. Jei gyventume kaip vyrai,
galėtume laisvai keliauti po pasaulį ir imtis kilnių žygių - lyg klajojantys
riteriai arba Orleano mergelė.
pasistengiau užgniaužti netikėtą jaudulį, kurį sieloje sužadino jos
Aš

žodžiai. Nuo tada, kai tą siaubingą naktį prieš dešimt metų su motina ir
Alfonsu teko bėgti iš Valjadolido, aš pratinausi slėpti savo jausmus, nes per
tą laiką jau geriau suvokiau, kas nutiko. Nors Arevalo pilyje gyvenome
gana uždarai, tačiau viena kita naujiena visgi pasiekdavo ir mus, atklydusi
iš karališkųjų rūmų Madride, Segovijoje ir Valjadolide; daug ką tarpusavyje

šnibždėdavosi tarnai - apsimetusi, kad nesiklausai, lengvai nugirsdavai.

Žinojau, kad Henrikui užėmus sostą dvare mums tapo pavojinga, mat ten
įsiviešpatavo jo favoritai ir godi karalienė. Aš nepamiršau to kone
apčiuopiamo baimės jausmo, kurį patyriau tąnakt, kai mirė tėvas; paskui
mes ilgai keliavome patamsyje per laukus ir miškus, vengdami vieškelių,
kuriais Henrikas galėjo įsakyti mus vytis. Tas prisiminimas visiems laikams
liko įspaustas mano sieloje, ir aš gerai išmokau pamoką, kad didieji
gyvenimo pokyčiai dažnai užklumpa nelauktai, visai nepaisydami, ar esi
jiems pasirengusi, ar ne. Tuomet reikia stengtis nesiblaškyti ir kuo greičiau
prisitaikyti prie permainų.
— Orleano mergelę sudegino ant laužo, - pasakiau patylėjusi.- Negi
tokios šlovingos pabaigos tu mums linkėtum, bičiule?
Beatrisė atsiduso.
— Žinoma, ne; tai siaubinga mirtis. Bet man patinka svajoti, kad, jei tik
gautume progą, mes irgi galėtume vesti karius į mūšį ginti tėvynės - ji. kaip

O dabar esame pasmerktos dar nė nespėjusios patirti gyvenimo skonio. - Ji

bejėgiškai skėstelėjo rankomis. - Juk kasdien vis tas pats- diena po dienos,
savaitė po savaitės, vienas nykus mėnuo po
kito! Kažin, negi visų kilmingų

moterų šitoks likimas? Negi mes tokios kvaišelės, kad vienintelė mums
prieinama pramoga —- linksminti svečius ir žavėti savo būsimus vyrus, ir dar
gražiai šypsotis per pietus, laukiant, kol atneš kitą patiekalą, ir, ginkdie,
jokiu būdu neišsakyti savo nuomonės?! Jei taip, tai kam mums išvis tekėti
ar gimdyti vaikus - galim iškart tapti senutėmis ar šventosiomis!
Aš susimąsčiusi Žiūrėjau į ją. Beatrisė mėgo kelti klausimus,
į kuriuos
nebuvo lengva atsakyti; jai knietėjo pakeisti tvarką, nusistovėjusią dar
prieš mums gimstant. Man darėsi kiek baugu, kad pastaruoju metu aš ir
pati nejučia ėmiau panašiai klausinėti, apnikta tokio paties nerimo, nors
nieku gyvu nebūčiau to prisipažinusi. Man nepatiko tas nekantrumas, su
kuriuo kartais žvelgdavau
į
savo ateitį, mat puikiai žinojau, kad net aš,
Kastilijos princesė, kada nors būsiu ištekinta ne sava valia ir privalėsiu
ir
visais atžvilgiais paklusti vyrui.
— Bet juk ištekėti ir rūpintis vyru bei vaikais nėra nei sunku, nei
negarbinga, - ištariau.- Tokia per amžius buvo moterų lemtis.
— Ai, tu tik -
kartoji, ką tau įkalė į galvą, atšovė ji. -
„Moterys gimdo, o
vyrai valdo“ O aš klausiu: kodėl? Kodėl mums duotas tik vienas kelias? Kas
nusprendė, kad moteris negali imti į rankas kardo
ir kryžiaus ir žygiuoti į
Granadą kautis su maurais? Kas sugalvojo, kad negalime pačios spręsti ir
tvarkyti savo reikalų lygiai kaip bet kuris vyras?
— Koks skirtumas, kas taip sugalvojo. Taip yra, ir viskas.
Ji apmaudžiai pavartė akis.
— Na, Orleano mergelė nebuvo ištekėjusi! Ji nešveitė grindų, nesiuvo ir
nekrovė kraičio. Ji apsivilko šarvus ir leidosi kovoti už savo dofiną!
— Kuris išdavė ją anglams, - priminiau jai. Paskui patylėjusi pridūriau: —

Beatrise, Orleano mergelę pašaukė pats Dievas ir įsakė vykdyti jo valią. Juk
negali suja lygintis! Ji tapo šventuoju indu
ir pasiaukojo vardan tėvynės.
Beatrisė tik piktai purkštelėjo ir nieko neatsakė, bet supratau, kad šiame
mūsų nuo vaikystės besitęsiančiame ginče laimėjau neabejotiną pergalę.
Išoriškai aš buvau rami, kokia visuomet stengdavausi atrodyti, kai Beatrisė
leisdavosi
į savo aistringus išvedžiojimus, bet įsivaizdavusi savo
nenuoramą bičiulę, apsivilkusią surūdijusiais šarvais ir raginančią būrį
didžiūnų kovoti už tėvynę, nejučiom sukikenau.
— Tai dar iš
manęs juokiesi!- suriko ji.
— Ne, ne... kaip įmanydama bandžiau tramdyti savo linksmumą. —

Nesijuokiu. Tik pagalvojau, kad, jei Orleano mergelė pasirodytų mūsų

kieme, pultum paskui ją nė akimirkos nesudvejojusi.
— Taip, tikrai! - Beatrisė pašoko ant kojų. — Tą pačią minutę išmesčiau
visas knygas ir siuvinius pro langą ir šokčiau ant pirmo pasitaikiusio arklio!
Kaipnuostabu būtų daryti tai, ką noriu, kautis už savo šalį ir gyventi tik su
dangum virš galvos ir žeme po kojom!
— Tu perdedi, Beatrise. Kryžiaus žygiai kur kas sunkesni, nei pasakoja
istorikai.
— Tegu, tačiau mes bent ką nors veiktume!
Aš dirstelėjau įjos rankas, kurias ji gniaužė tarsi laikydama kardą.
— Na, su tokiomis galingomis letenomis tu lengvai pakeltumei kardą, —

šyptelėjau.
Betji tik akiplėšiškai atkišo smakrą.
—Juk princesė esi tu, o ne aš! Tau ir reikėtų mojuoti kardu.

Staiga mane nukrėtė šiurpas - diena tarsi akimirksniu sutemo.

— Vargu
ar kada įstengčiau vesti karius, - pusbalsiu ištariau.- Turbūt
siaubinga žiūrėti, kaip tavo tėvynainius priešai kapoja į gabalus, ir Žinoti,
kad bet kurią akimirką
ir tave gali ištikti toks likimas. Beje, - kalbėjau
toliau, kilstelėjusi ranką nutildyti jau išsižiojusios ginčytis Beatrisės, - aš
nemanau, kad verta taip aukštinti Orleano mergelę. Ji nėra pavyzdys,
kuriuo turėtume sekti. Ji stojo į kovą už savo princą ir sulaukė vien žiaurios
mirties. Tokio likimo aš niekam nelinkėčiau. Ir jau tikrai nenorėčiau patirti
jo pati. Verčiau tekėsiu ir gimdysiu vaikus, kaip liepia pareiga, kad ir kaip
nuobodu tau tai atrodytų.
Beatrisė nudelbė mane skvarbiu žvilgsniu.
— Pareigos sugalvotos silpniesiems. Tik nesakyk, kad ir pati apie tai
nepagalvojai. Juk ryte prarijai tą knygą iš bibliotekos apie karalių kryžiaus
žygius — lyg kokį saldainį!
Aš prisiverčiau nusijuokti.
— Na, tu išties nepataisoma!
Tą akimirką prie mūsų raiti prisiartino Alfonsas ir donas Čakonas; mano
brolio auklėtojas buvo labai susikrimtęs.
— Jūsų šviesybe ir panele de Bobadilja, jums nederėjo šitaip šuoliais
nulėkti nežinia kur! Juk galėjote susižeisti arba dar blogiau. Ką Žinai, kas
temstant šitose plynėse gali nutikti!
Jo balse aiškiai buvo girdėti išgąstis. Nors karalius Henrikas lyg ir leido
mums ramiai gyventi Arevale, toli nuo dvaro reikalų, tačiau juodas jo
šešėlis tolydžio temdė mūsų dienas. Su grėsme būti pagrobta aš jau buvau
spėjusi susigyventi ir nebekreipiau tai dėmesio. Tačiau Čakonas atsidavęs
į

rūpinosi mūsų saugumu ir rimtai žiūrėjo į bet kokį mums galintį kilti

pavojų.
— Atleiskite, - atsiprašiau jo. — Tai aš kalta. Pati nesuprantu, kas man

užėjo.
— Na, šiaip taip, aš
ar sužavėtas, - įsiterpė Alfonsas. - Ir kas galėjo
pamanyti, kad tavyje tūno šitokia amazonė, sesut?
— Aš — amazonė? Nieku gyvu! Tiesiog tikrinau Cinamono galimybes. Jis
puikus žirgas, tiesa? Ir kur kas greitesnis, nei galėtum spėti iš ūgio.
— O, - patenkintas išsišiepė Alfonsas. Bet ir tu- puikijojikė!
taip, —

— O dabar metas grįžti, - pareiškė Čakonas. - Juk tuoj sutems.

Judinamės! Josim vieškeliu. Ir kad man daugiau jokių šuoliavimų, ar aišku?

Vėl susėdusios ant Žirgų, mudvi su Beatrise prieblandoje leidomės
paskui mano brolį ir doną Čakoną. Man kiek atlėgo pamačius, kad Beatrisė
nebesimaivo ir
ramiai joja šalia manęs. Tačiau, kai prisiartinome prie
Arevalo ir dangus nusidažė skaisčiai raudona spalva, man išgalvos niekaip
neišėjo mūsų pokalbis ir kone prieš savo valią ėmiau svarstyti, koks
jausmas būti vyru.
 i
ANTRAS SKYRIUS

Didžiajame bokšte nebuvo nė gyvos dvasios - neįprasta tokiu metu; o kai

įžengusios į didžiąją menę pamatėme, kad ilgas, apdaužytas valgomasis
stalas dar nė nepadengtas vakarienei, iškart supratau, jog kažkas taip. ne

Alfonsas su Čakonu dar pasiliko arklidėse nubalnoti ir nutrinti arklių; kol

Beatrisė nusegė man apsiaustą, užmečiau akį į židinį. Niekas nė ugnies
neužkūrė! Menę nušvietė tik šnypščiantys deglai ant sienų.
— Kažin, kur visi pradingo? - pasakiau, viena

nugraužtas rankas. Stengdamasi kalbėti kuo atsainiau, pridūriau: —

į kitą trindama vadelių

Maniau, kad donja Klara jau lauks mūsų žibintu rankosesu priekaištais ir
lūpose!
— Aš irgi, -suraukė antakius Beatrisė. - Kažko įtartinai tylu.
Pamaniau, kad veikiausiai, kol jodinėjome, mama ir vėl bus apsirgusi.
Mane nutvilkė kaltės jausmas. Reikėjo likti namie! Tikrai neturėjau šitaip
išlėkti lyg įgelta, niekam nė žodžio nepasakiusi.
Į
menę įžengė mano guvernantė ir tuoj pasileido prie mūsų.
— A, štai irji! - šnibžtelėjo Beatrisė, bet aš iškart pamačiau, kad rūpestis,
įsirėžęs senosios auklės veide — toli gražu ne dėl mūsų. Jei donja Klara
iš
pradžių ir pyktelėjo dėl mūsų dingimo, dabar nerimą jai kėlė kur kas
svarbesni dalykai.
— Pagaliau! - šūktelėjo donja Klara, tačiau jos balse nesigirdėjo įprastinio
irzlumo. - Kurgi buvote dingusios, dėl Dievo? Jos šviesybė jūsų motina jau
pasigedojūsų!
Mama manęs pasigedo. Širdis man ėmė smarkiai daužytis; lyg per
atstumą išgirdau Beatrisę sakant:
— Mes buvome sujo šviesybe, donja Klara. Pamenat? Mes juk sakėm,

kad...
— Aš Žinau, su kuojūs buvot, - pertraukė ją mano auklė. - Įžūli
mergiūkšte! Aš klausiu, kur jūs buvote dingusios. Juk praėjo ištisos trys
valandos - gal kartais nepastebėjot?
— Trys valandos? — nustėrau - O atrodė, kad vos... - Aš nutilau,
aš.

susidūrusi su niūriujos žvilgsniu. - Gal kas nutiko? Ar mama?..

Donja Klara linktelėjo.
— Kol jūsų nebuvo, gavome laišką. Ji labai susisielojo.
Man susuko pilvą. Įsikibau Beatrisei į ranką, o donja Klara kalbėjo:
— Laiškas buvo
iš karaliaus dvaro. Pati paėmiau iš pasiuntinio, tai mačiau
antspaudą. Pasiuntinys atsakymo nelaukė; pasakė, kad nebūtina.
Perskaičiusi ponia taip susinervino, kad gavome virti medetkų rabarbarų ir
nuoviro. Donja Elvyra visaip kalbino jį išgerti, tačiau ji nieko neprisileidžia.
Nulėkė į savo kambarį ir užtrenkė duris.
Beatrisė suspaudė man ranką. Jai nereikėjo nė sakyti, ką abi
pagalvojome. Jeigu laiškas buvo iš dvaro, vargu arjis atnešė gerų žinių.
— Nei iš šio, nei iš to—ir staiga laiškas! toliau aimanavo donja Klara.
—- —

Įsivaizduojat? Po dešimties metų tylos! Aišku, kadji nusiminė. Juk

gyvenome čia visą tą laiką nesulaukdamos nei žinelės, nei kokio kvietimo —

lyg būtume nuskurdę giminaičiai, kuriuos gėda kam ir parodyti. Vienintelis

Kariljas pasirūpina, kaip žadėjęs, kartkartėmis atsiųsti mums pinigų

pragyvenimui, bet net irjis, kad ir būdamas bažnyčios kunigaikštis,
neišmelš pinigų
iš iždo, kuris jų neduoda. Dėl Dievo, jei patys nesėtume
javų ir nelaikytume gyvulių, tai jau būtume mirę badu! Apsidairykit aplink:
juk reikia ir naujų apmušalų, ir kilimų grindims užkloti, nekalbant apie
drabužius. Jo malonybė karalius tai žino. Jis negali nesuprasti, kad dviejų
vaikų vien oru ir viltimi neišmaitinsi!
Tas jos įkarštis buvo įprastas daiktas; tiesą sakant, ji taip be paliovos
aimanuodavo ir skųsdavosi apverktina mūsų padėtimi, kad lioviausi ašjau

kreipusi dėmesį į tuos skundus. Tačiau lyg staiga šydą man nuo
dabar kas

akių būtų nutraukęs - išvydau aplinkui save stūksančias menės sienas

tokias, kokios jos buvo: apsitraukusias pelėsiais ir vos tepridengtas
nušiurusiais apmušalais; pamačiau sutrešusias grindis ir suklypusius
baldus, labiau tinkamus varganai kaimiečio trobai nei Kastilijos karalienės
ir dviejų karališko kraujo jos vaikų būstui.
O betgi čia buvo mano namai vieninteliai, kuriuos prisiminiau. Staiga
lyg žaibo trenkta sudrebėjau, netikėtai vėl išvydusi ten ant skardžio regėtą

viziją —- aksomu pasidabinusius Žmones prašmatnioje menėje. Regis, vis

dėlto nepamiršau tų tolimų rūmų, kuriuose kadaise gyveno mūsų šeima...
Man labai norėjosi kuriam laikui vienai užsidaryti koplyčioje ir ramiai
pagalvoti. Kad ir kokia šalta ir nejauki, pilies koplyčia sunkią valandą
visuomet įkvėpdavo man nusiraminimo ir paguodos; vien jau galėdama
suklupti ir sudėti rankas maldai, aš aprimdavau ir susikaupdavau. Tai
gelbėdavo net ir tada, kai nepajėgdavau suvaldyti minčių ir jausmų tiek,
kad iš tikrųjų pasimelsčiau.
— Turite pas ją nueiti, - paragino mane donja Klara. Širdyje sunkiai

atsidusau
ir linktelėjau, o tada, lydima Beatrisės, perėjau per menę ir
pasukau prie laiptų į antrą aukštą. Aikštelėje sutikome vyriausiąją mano
motinos damą, donją Elvyrą. Ji buvo prisėdusi ant suoliuko, bet mus
pamačiusi skubiai pašoko.
— Ak, Izabele, vaikeli mano! - sušuko ji, spausdama sau prie lūpų
rudomis dėmėmis nusėtą ranką, norėdama užgniaužti raudą. Vargšė
donja Elvyra visuomet lengvai puldavo į ašaras; nepažinojau kitos moters,
kuri būtų taip dažnai ir taip gausiai verkusi, kaip ji.
Aš padrąsinamai spustelėjau liesą jos petį. Ji buvo ištikima tarnaitė,
atlydėjusi mano motiną net iš
Portugalijos ir per visus vargus bei negandas
nesitraukusi nuo jos nė per žingsnį. Ji pati buvo be galo jautri nervinga, ir
tad nė iš tolo nemokėjo tvarkytis su mano motinos priepuoliais. Tiesą
pasakius, niekas iš namiškių tokiais atvejais nežinodavo, ko griebtis, —

išskyrus mane.
— Nesijaudinkit, - patyliukais nuraminau ją.
Elvyra nubraukė raukšlėtais skruostais pasipylusias ašaras.
— Kai tik atėjo tas laiškas... Švenčiausioji Mergele, kad būtumėt ją

mačiusi! Ji tiesiog pašėlo, pradėjo klykti ir daužytis. Ak, baisu buvo

pažiūrėti! O paskuiji... kad trenkė durimis! Ir nuo tada nieko artyn
neprisileidžia, net manęs. Maldavau jos gurkštelėti to nuoviro, prigulti ir
bent kiek aprimti, palaukti, kol jūs grįšite, bet ji liepė man nešdintis. Dar
pasakė, kad vienas Dievas dabar tegali jai padėti...
— Ašja pasirūpinsiu, - pasakiau. - Eikit, paruoškit dar nuoviro. Tik iškart

neneškit, duokit man pirma truputį laiko.

Aš vėlnutaisiau padrąsinamą šypseną ir

pastovėjau, kol Elvyra sunkiai
nuklumpino šalin, o tada pasisukau į motinos kambario duris. Man
nesinorėjo pasją eiti. Norėjosi dumti tolyn.
— Aš čia palauksiu, - ištarė Beatrisė, - jei ko prireiktų.
Aš giliai įkvėpiau, norėdama apsiraminti, ir suėmiau rankomis skląstį.
Vidinė spyna buvo išimta jau prieš kurį laiką, kai motina vieno priepuolio
ištikta sumanė užsirakinti viduje. Ji ten lindėjo užsidariusi ištisas dvi
dienas, kol galiausiai donui Čakonui teko išlaužti duris.
Vos įžengusi į kambarį, aš išsyk pastebėjau motinos siautėjimo
pėdsakus. Visos grindys buvo nusėtos sudaužytų buteliukų šukėmis,
išmėtytais popieriais, iš stalčių išverstais daiktais. Aš sumirksėjau
laukdama, kol akys apsipras patamsyje, o tada ryžtingai žengiau į priekį.
Koja kažką užkliudė; tas daiktas barškėdamas ir blykčiodamas nusirito į

šoną, paskui save palikęs šlapią driūžę.

Puodelis su donjos Elvyros nuoviru.
— Mama! pašaukiau aš. - Mama, čia aš, Izabelė.
Užuodžiau silpną pelėsių kvapą; šioje senoje pilyje visur buvo drėgna ir
apipeliję, nes apačioje tekėjo upė. Kambario tamsoje pradėjau atskirti
pažįstamus daiktus. Įžiūrėjau įdubusią lovą su baldakimu, grindis
brūžuojančias brokato užuolaidas, audimo stakles ir verpimo ratelį su
vilnų kuodeliu ant verpstės priešais uždarą langą, gorę su išblėsusiomis
žarijomis, o nišoje - audeklu apmuštą sostą, lyg kokią užmirštą atgyveną
su įspaustais valstybiniais Kastilijos ir motinos gimtosios Portugalijos
herbais.
— Mama! pakartojau drebančiu balsu. Tada kietai sugniaužiau sau prie
šonų kumščius. Nėra ko čia bijoti, - drąsinau save. Juk ir anksčiau yra taip
buvę. Aš visuomet viena pati gebėdavau grąžinti motiną nuo bedugnės
krašto. Iš visų šių namų gyventojų aš vienintelė mokėjau ją nuraminti net ir
priepuolio apimtai įpūsdavau sveiko proto. Ir man nė karto nieko blogo

nenutiko.
Išgirdau medžiagos šiugždėjimą. Atidžiau įsižiūrėjusi į šešėlį prie lovos,
pamačiaujos pavidalą. Staiga mane persmelkė šiurpus prisiminimas apie
tą naktį, kai mirė tėvas: tada pamaniau reginti konetablio šmėklą.
— Mama, čia aš. Ateik! Pasakyk man, kas tave taip išgąsdino.
Ji nenorom žengtelėjo pirmyn. Išsidraikę plaukai gaubė išblyškusį jos
veidą, o ilgos, baltos rankos nervingai glamžė suknią.
— Dukrele mano, jis čia. Jis grįžo manęs kankinti!
— Ne, mama. Tai tik vėjas.
Aš žengiau prie šoninio staliuko ir spragtelėjau skiltuvą, norėdama
uždegti žvakę, bet motina sukliko:
— Ne! Nereikia šviesos! Jis mane pamatys! Jis...
Staiga ji nutilo — atsigręžiau į ją su degančia žvake rankose. Mirkčiojanti
šviesa nuginė šešėlius aukštyn, į palubę.
— Matai, mama? Nieko čia nėra, tik mudvi.
Jos žaliai mėlynos akys ėmė paskubomis lakstyti po kambarį
kampą, tarsi ji būtų tikėjusis išvysti ten pasislėpusį savo kankintoją. Aš jau
- iš kampo į
norėjau palengva atsitraukti, bet staiga ji suglebo. Patyliukais lengviau
atsidusau ir, įstačiusi žvakę į laikiklį, priėjau pasodinti motinos
irgi prisitraukiau kėdutę ir suėmiau delnais ledines jos rankas.
į krėslą. Pati

— Žinau, tu manim netiki, - tyliai pratarė ji vis dar su baime balse. - Bet
jis čia buvo! Mačiau jį prie lango, Žiūrintį į mane; visai kaip tada, kai dar
buvo gyvas ir norėdavo parodyti, kiek valdžios turi tavo tėvui...
— Mama, konetablis Luna miręs. Patikėk, čia nieko nėra ir niekas
nesiruošia tavęs skriausti.
Ji ištraukė savo ranką.
— Kaip tu gali sakyti, ko pati nežinai?! Tu nieko nesupranti. Niekas to
nesupranta. Tikjis. Jis žino, kad kraujo skolą reikia sumokėti!
Man per nugarą perbėgo šiurpas.
—Mama, ką tu
čia
kalbi? Kokią skolą?
Betji, rodos, manęs negirdėjo.
— Aš neturėjau kitos išeities, - sudejavo. - Jis pagrobė iš manęs tavo tėvą!
Tai buvo pabaisa, tikras demonas. Jis nuviliojo nuo manęs mano vyrą! Ir
dar aš likau kalta! Visi taip sakė: didikai, liaudis, net pats tavo tėvas... Visi
mane kaltino. Jonas man pareiškė tądien ir pats norėjęs mirti, kad

nereikėtų skirtis su mylimu savo bičiuliu. Jis taip ir padarė - ėmė ir numirė.
Jis net nenorėjo gyventi - nei dėl manęs, nei dėl savo vaikų... Jam rūpėjo tik
tas... išgama!
Man nesinorėjo šito klausytis. Tos kalbos buvo skirtos ne man; nebuvau
jos nuodėmklausė. Tačiau daugiau nieko nebuvo, o man reikėjo ją
nuraminti bent tiek, kad leistųsi aptarnaujama. O kur dar laiškas! Jukjis ir
buvo
ta priežastis, dėl koji vėl paniro į pamišimą. Turėjau išsiaiškinti, kas
ten buvo parašyta.
— Tėtis mirė ligos, - paskubomis išbėriau.—- Jis nemirė tyčia. Jis sirgo.
nuo

Smarkiai karščiavo ir...

— Ne! staiga pašoko ji.- Jis pats troško mirties! Jis nusprendė verčiau

mirti, kad tik nereikėtų gyventi su manim. Švenčiausioji Mergele, štai kodėl
niekaip nerandu ramybės, štai kodėl diena iš dienos nepaliaujamai
kankinuosi! Jeigu nebūčiau to padariusi, gal Jonas būtų likęs gyvas. O aš
tebebūčiau karalienė. Ir mes gyventume kaip pridera!
Staiga man ausyse suskambo kažkada girdėti dvaro damų žodžiai - lyg
jos tebebūtų čia, kambaryje: Čia tos vilkės darbas... Ji nužudė Luną!
Mano motina nusikratė tėvo bičiulio. Štai kodėl ji tikėjo, kad jo šmėkla ją
tebepersekioja, štai kodėl ją vis ištikdavo tie klaikūs nervų priepuoliai. Ji
tikėjo užsitraukusi ant savęs kraujo skolą.
Aš prisiverčiau atsistoti.
— Čia labai šalta. Užkursiu ugnį.

— Taip! Kodėl gi ne. Užkurk! Arba - dar geriau — liepk atnešti deglus ir
padek šitą pilį!
Bent galėsiu išmėginti, kas manęs laukia pragare. Ji vėl -
-
ėmė padūkusiai blaškytis po kambarį. Dieve gailestingasai, ką gi man
daryti? Kaip manjus apginti?
Ji staigiai apsisuko. Aš sustingau ir visa įsitempiau. Vis dėlto ji nerėkė,
nekliedėjo ir nedraskė savęs nagais, kaip jau ne sykį buvo dariusi. Tik
kyštelėjo ranką į suknios kišenę ir ištraukusi sviedė man suglamžytą
pergamentą. Pakėliau jį nuo Žemės ir nusinešiau prie žvakės. Nejučiomis
sulaikiau kvėpavimą. Kol skaičiau, kambaryje stojo tyla - girdėjosi tik vėjo
stūgavimas už lango. Laiškas buvo nuo karaliaus Henriko. Jo žmona,
karalienė Joana, pagimdė dukterį. Motinos garbei dukterį irgi pavadino
Joana.
— Henrikas padarė neįmanomą dalyką, - ištarė mano motina. - Jis turi
įpėdinę.
Aš nustebusi pakėliau akis.
— Betjuk turėtume džiaugtis!
Ji nusikvatojo.
— O, taip! Jie tikrai džiaugsis ir švęs. Švęs mano žlugimą! Visa, dėl ko

kovojau, dabar žuvę: neturiu nei karūnos, nei dvaro, o tavo brolis Alfonsas
neteko įpėdinystės teisių. Ir jie netrukus bus čia. Jie pagrobs iš manęs tave
ir Alfonsą! O mane paliks čia supūti —vieną ir visų pamirštą!
— Mama, to negali būti. Šiame laiške tik pranešama apie dukrelės
gimimą. Mums niekas neliepia niekur kraustytis. Liaukis, tu tiesiog
pervargusi. Verčiau kartu pasimelskim.
Įsikišau laišką
į kišenę ir žengiau prie jos klaupto. Šito nusiraminimo
būdoji pati buvo mane išmokiusi dar ankstyvoje vaikystėje, ir tą ritualą abi
branginome. Mes kas vakarą abi kartu melsdavomės.
Bet dabar, kai jau siekiau perlamutro dėžutės, kurioje ji laikė rožinį,
motina staiga tarė:
— Ne, aš nenoriu melstis. Dievas nebegirdi mano maldų.
Aš nustėrau.
— Bet... juk tai piktžodžiavimas! Dievas visus girdi. - Tačiau mano žodžiai
nuskambėjo kažkaip neįtikinamai - net pati nusigandau. Jutau, kaip mane
vis labiau slegia sunkiai suvokiama našta, kaipjivis labiau atskiria mane
nuo mamos. Kai kažkas nedrąsiai pabeldė į duris, aš kone aiktelėjau iš
išgąsčio. Ant slenksčio su puodeliu rankoje išdygo Elvyra; kai paėmiau išjos
gėrimą, ji klausiamai į mane pažiūrėjo. Atsigręžusi pamačiau, kad motina
vėl užlindo už lovos ir baimingai žiūri į mane.
— A,-atsiduso ji. - Mano užmarštis atkeliavo...
— Išgerk, mama, tas nuoviras padės tau užmigti. Tau reikia pailsėti, —

pasakiau ir žengiau priejos. Ji nebesispyriojo. Klusniai išgėrė nuovirą ir

prigulė ant suveltų paklodžių. Atrodė baisiai susenusi, akys - per didelės
tokiam sunykusiam veidui, o anksčiau tokias putlias jos lūpas dabar vagojo
gilios raukšlės. Jai tebuvo vos trisdešimt treji, taigi dar visai jauna, o atrodė,
lyg šioje atokioje tvirtovėje būtų praleidusi kokį tūkstantį metų.
— Pailsėk, -tariau. - Aš čia, aš su tavim. Pailsėk ir pamatysi - viskas bus

gerai.
Jos vokai nervingai sutrūkčiojo. Aš ėmiau patyliukais niūniuoti lopšinę,
kurią moka visi vaikai:
—Miegoki, mažyte mano, miegok ramiai. Vilkai kaukia lauke, o aš su tavim
viduje...
Ji užsimerkė. Dar sykį krūptelėjo, jau pamažu rimdama. Tada kažką
sumurmėjo. Pasilenkiau, norėdama išgirsti, ką ji sako.
— Aš tai padariau dėl
tavęs, - tarė. - Dėl tavęs ir
Alfonso. Nužudžiau Luną,
kadjudu išgelbėčiau....
Aš likau sėdėti šalia jos nė nekrustelėdama, vėl nugrimzdusi į
prisiminimus apie tą tolimą naktį, kai sprukome iš Valjadolido. Niekad
nebuvau iki galo apmąsčiusi tų įvykių, kurie privertė mus bėgti, bet dabar

pagaliau suvokiau, kokia siaubinga paslaptis žudo mano motinos sielą.

Žiūrėjau, kaipji miega. Man norėjosi pasimelsti už ją. Tikriausiai ji klysta;
to negali būti. Dievas juk visuomet mus girdi, ypač juodžiausią valandą.
Bet tejįstengiau tik spėlioti, ar kada nors ateis toks laikas, kai irgi būsiu
priversta kažką panašaus padaryti - pasielgti kaip nors neįsivaizduojamai,
o paskui ikiamžiaus galo graužtis dėl pasekmių.
Beatrisė tebelaukė už durų. Man išėjus, ji pakilo nuo suolo; mano brolis
buvo suja.
— Girdėjau, mamai blogai, - ištarė jis. - Ar tai...
Aš linktelėjau.
— Taip, buvo visai prastai. Turime kaip nors ją pralinksminti, negalima
paliktijos vienos. Jai labai mūsų reikia.
— Na, žinoma. Kaip pasakysi, - linktelėjo jis. Bet žinojau, kadjis mieliau
čia nesirodytų — užsimirštų fechtuodamas ar jodinėdamas. Alfonsas
niekuomet nesuvokė, kodėl mama šitaip elgiasi, kodėl aistringi jos
apkabinimai ir siautulingas linksmumas gali akimirksniu virsti nirtuliu ir
siautėjimu—lyg staiga užgriuvusi Žiemos pūga, staugianti per čionykštes
plynes. Aš visada mačiau, kad brolis jos bijo, ir kaip įmanydama stengiausi
saugoti jį nuo motinos priepuolių. Dabar jis nedrąsiai pakštelėjo
skruostą ir pasuko laiptais Žemyn,
o aš tuo tarpu
man

pagavau Beatrisės
į
žvilgsnį. Suglamžytas laiškas lyg akmuo svėrė man kišenę.
Jie netrukusbus čia. Jie pagrobs iš
manęs tave ir Alfonsą!
Nors visa kas manyje priešinosi šiems žodžiams, giliai širdyje aš Žinojau,
kad tai gali būti tiesa.
Vadinasi, reikia ruoštis.
 i
TREČIAS SKYRIUS

Priešingai, nei tikėjausi, paskesnės kelios dienos praėjo be jokių ypatingų

nutikimų. Karaliaus laišką paslėpiau dėžutėje savo kambaryje. Aišku,

Beatrisė nepaliaudama apie jį klausinėjo tol, kol aš neapsikentusi leidau jai
perskaityti. Po to ji pažvelgė į mane nustėrusi, bene pirmąkart gyvenime
praradusi žadą. Aš ir nemygau jos pasakyti savo nuomonės - buvau
pernelyg įsibaiminusi nerimastingos savo pačios nuojautos, kad
atsidūrėme ant lemtingų permainų slenksčio.
Aš visiškaiatsidaviau rūpinimuisi motina. Ji daugiau priepuolių
nebepatyrė, nebesiautėjo; nors vis dar atrodė klaikiai liesa, išbalusi ir
beveik nieko nevalgė, bet labai džiaugdavosi kasdieniais popietiniais
mudviejų su Alfonsu apsilankymais.
Aš susigraudinau patyrusi, kad mano brolis pasistengė dėl mamos
išmokti portugališką dainą: jis atliko ją įsijautęs, nors ir kiek drebančiu
balsu. Alfonsas nebuvo itin muzikalus, tačiau jam traukiant mamos
gimtinės posmus pastebėjau, kaipjos veido bruožai sušvelnėjo, atgaudami
dalį buvusio grožio. Vilkėdama senstelėjusią dvaro laikų suknelę, ji
pajuodijusiais žiedais apmaustytais pirštais stukseno pagal melodijos
taktą į savo krėslo ranktūrius, o jos pėdos be garso krutėjo po sijonu,
prisiminusios kadaise taip puikiai mokėto įmantraus šokio žingsnelius, —

tarsi sugrįžus į tuos laikus, kai po prašmatniai tapytais didžiulių salių

skliautais ji buvo galingiausia ir labiausiai geidžiama karaliaus dvaro
dama.
Kai Alfonsas baigė dainuoti, kilstelėdamas aukštyn smakrą ir plačiai
išskėsdamas rankas, mama ėmė ploti jam lyg padūkusi, tarsi norėdama
viską aplink paskandinti taip retai patiriamo džiaugsmo tvane. Paskui ji
mostelėjo man:
— Izabele, pašok! Pašok su broliu!
Beatrisė nedrąsiai ėmėsi skambinti dainos melodiją nedidele gitara, o aš
susikibau rankomis su Alfonsu ir leidausi šokti, nors brolis tolydžio lipo
manant kojų ir droviai šypsojosi, visas iškaitęs nuo pastangų pataikyti į
taktą.
— Kur kas lengviau būtų svaidyti ietį, - šnibžtelėjo jis man. Nusišypsojau,
nes tik tokiais atvejais ir pasireikšdavo vyriška jo savimeilė: jam kur kas
mieliau buvo rodyti savo šaunumą raitam, su ietimi ar strėlėmis rankose,
nei rizikuoti apsijuokti, per šokį šeimos akivaizdoje susipynus kojoms. Aš,
priešingai, be galo mėgau šokti — tai buvo vienas iš nedaugelio gyvenime
manleidžiamų malonumų. Ir dabar vos valiojau užgniaužti džiaugsmo
ašaras, kai mama netikėtai pašoko ant kojų ir, stvėrusi mudu abu už rankų,
pradėjo ugningai suktis rateliu.
— Štai! - šūktelėjo ji net pridususi. - Štai kaip reikia! Turite gerai išmokti
šokti, vaikai! Juk jūsų gyslomis teka Portugalijos, Kastilijos ir Leono giminių
kraujas. Negalite leisti, kad šleivakojai Henriko dvariškiai darytų jums
gėdą!
Užsiminus apie dvariškius, ore lyg kokie aitrūs dūmai būtų pasklidę, bet
mama, regis, nė nepajuto, kad kas taip. Ji švytėdama stovėjo
ne šypsojosi,ir
o donja Klara, Elvyra ir Beatrisė pratrūko audringai ploti. Paskui Alfonsas
pradžiugino mus, rodydamas savo įgudimą kovoti kardu: jis čia pat
kambaryje pademonstravo keletą energingų kirčių ir apgaulingų judesių;
mamalinksmai juokėsi, o donja Klara išsigandusi šūkavo jam pasisaugoti,
kad neperkirstų kokio iš baimės susigūžusio šuns.
linkėdama labos nakties pabučiavau mamą po mūsų
Vėlai vakare, kai

drauge sukalbėtų maldų (dideliam mano palengvėjimui, mudvi vėl

kasdien kartu melsdavomės), ji sušnibždėjo:
— Šiandien buvo puiki diena, Izabele. Jeigu įstengsiu ją prisiminti,
manau, dabarjau viską ištversiu.
Taipji pirmąsyk užsiminė apie mudviejų bendrą paslaptį, kurią abi
skrupulingai saugojome nuo paskutiniojos priepuolio. Ji karštai mane
apkabino, o aš tuo tarpu patyliukais prisiekiau sau kaip įmanydama
stengtis išsklaidyti mūsų šeimai grasinančią tamsą.
Dar
po kelių dienų ji pranešė norinti aplankyti Šventosios Onos seserų
cistersių vienuolyną Aviloje. Mes jau buvome ten buvusios, ir ne kartą;
vienuolės netgi mane mokė, kai įgijau pradmenis, kai mama pati išmokė
mane skaityti. Tas vienuolynas man atrodė viena iš nuostabiausių vietų
pasaulyje; jo susikaupimu dvelkiantys skliautai, mažas vidinis kiemelis su
fontanėliu, kvapnių žolynų lysvės sode, tylus vienuolių abitų šnarėjimas
žengiant per akmeninę aslą visuomet pripildydavo mano sielą atgaivos ir
ramybės. Maldingosios seserys garsėjo savo rankdarbiais: jų meistriškai
siuvinėti užtiesalai puošė daugelio garsiausių šios šalies katedrų altorius.
Buvau ne vieną valandą praleidusi jų draugijoje, mokydamasi siuvinėjimo
menoir klausydamasi tylių jų balsų skambėjimo.
Donja Elvyra baiminosi, kad mano motina kelionėje nepervargtų, bet
donja Klara pareiškė, kad tai - puikus sumanymas, ir padėjo mums
susikrauti daiktus.
— Čia kaip tik tai, ko reikia jūsų motinai, - pasakė man auklė. —
Pabendravusi su seserimis ji kaipmat pasijus geriau, o išvykti iš šio seno
būsto jos sveikatai bus tikrai naudingiau, nei gerti tuos bjaurius Elvyros
nuovirus.
Mes leidomės į kelią dar nė neprašvitus, lydimos dono Bobadiljos ir
keturių sargybinių. Alfonsą paskutinę minutę buvo nuspręsta palikti
namie, nors jis labai nusiminė. Donja Klara su donu Čakonu gavo griežtus
nurodymus prižiūrėti, kad jis kaip reikiant kibtų į mokslus, nes pastaruoju
metu buvo gerokai aptingęs. Aš jojau Cinamonu, kuris labai apsidžiaugė,
mane pamatęs, linksmai sužvingo ir
godžiai sušlemštė mano atnešto
rūgštaus obuolio skilteles. Mama pasirinko senesnę ir
gerokai ramesnę
kumelę. Šviesus kreminės spalvos šydas gaubė mamos veidą; plonytis
audinys teikė jam paslaptingo švytėjimo ir išryškino akių mėlynumą.
Donja Elvyra bambėdama kratėsi šalia, raita ant mulo, mat griežtai
atsisakė keliauti neštuvais. Beatrisė ant savojo žirgo atrodė taip pat
nepatenkinta ir susiraukusi dairėsi aplinkui.
— Maniau, kad pasiilgai nuotykių, - pasakiau ir vos spėjau užgniaužti
šypseną, kaiji irzliai supurkštė:
— Nuotykių! Kokių gi dar nuotykių galima tikėtis Šventosios Onos
vienuolyne? Greičiau jau senų paklodžių po šonais ir lęšių sriubos per
pietus!
Greičiausiai ji buvo teisi, bet kelionė
Nors po ano laiško
į Avilą vis tiek teikė man džiaugsmo.
Beatrisė neabejotinai vylėsi, kad mūsų gyvenimas iškart
pasikeis, aš sulig kiekviena praslinkusia diena jausdavau vien
palengvėjimą, kad tie pokyčiai galbūt vis dėlto mus aplenks. Aišku,
mačiau, kaip sunkiai mano bičiulė ištveria nuobodul)į ir rutiną. Išaugusi iš
paauglystės ir prieš savo pačios valią virtusi nuostabiai gražia mergina,
Beatrisė vis labiau netvėrė savame kailyje, nors nė viena iš mūsų
nedrįsome apie tai užsiminti. Kartą nugirdau donją Klarą pusbalsiu
aiškinant donjai Elvyrai, jog tokias merginas, kaip Beatrisė, reikia anksti
ištekinti, kad vedybos atvėsintų karštą jų kraują. Tačiau Beatrisei vyrų
dėmesys, regis, buvo nė motais: ji visiškai nepaisė įžūlių tarnų švilpavimų ir
spoksojimo, kuriais šie palydėdavo ją kasdien, kai tik mums tekdavo pro
juos praeiti. Sutemus mūsų kambaryje ji su aiškiu nepasitenkinimu
apžiūrinėdavo augančias savo krūtis ir platėjančius klubus: šie požymiai
neginčijamai liudijo, kad netrukus jai teks su viskuo susitaikyti ir tapti
subrendusia moterimi.
— Paprašyk dono Bobadiljos, kad pasiimtų tave kartu į miestą, —

pasiūliau, kišdama
Klaros mums
ranką
į savo balnakrepšį ir traukdama
įdėtą drobe apsuktą ryšulį duonos su sūriu. - Man
iš jo donjos
regis,
donja Elvyra ketino kažko nusipirkti. Vakar
ji užsiminė, kad reikia
medžiagos naujoms suknelėms ir apsiaustams.
— tada tėtis privers kartu su juo koja už kojos vilktis aplink Avilos
Kurgi, o
sienas, -suniurzgė ji.- Tarsi jau šimtą kartų nebūčiau visko mačiusi!
Aš padaviau jai gabalą minkštutėlės duonos, šviežiai iškeptos mūsų

namų krosnyje.
— Ai, liaukis, nebūk tokia niurgzlė! Suruksi lyg koks perrūgęs obuolys...
Vos išgirdęs paskutinį žodį, Cinamonas kaipmat pastatė ausis. Paglosčiau
jam sprandą. Alfonsas buvo teisus: nors visi mano, kad netekėjusioms
mergaitėms geriausia jodinėti mulais, aš daugiau kaip gyva ant mulo
nebesėsiu.
Beatrisė raukydamasi krimto duoną su sūriu. Paskui pasilenkė prie
manęsir sušnypštė:
— Apsimetinėk, kiek tik nori, bet aš žinau, kad ir tau smalsu, ką reiškia tas
karaliaus laiškas. Mačiau, kaip naktį, pravėrusi dėžutę, jį išsiimi. Manei, kad
aš miegu. Bet esu tikra, kad perskaitei jį daugiau kartų, nei aš mačiau
Avilos sienas!
 Aš nudelbiau akis, mintyse svarstydama, ką Beatrisė pasakytų sužinojusi,
kaip iš tikrųjų man smalsu ir neramu dėl to laiško.
— Aišku, kad man tai rūpi, - atsakiau, pritildžiusi balsą, kad nenugirstų
mama, kurijojo priekyje kartu su donu Bobadilja.- Bet veikiausiai karalius
tik norėjo mums pranešti, kad karalienė laimingai pagimdė.
— Galbūt. Bet nepamiršk, kad Alfonsas ligi šiol buvo jo įpėdinis, o
daugelis sako, kad Henrikas negali turėti vaikų. Gal tas kūdikis visai ne jo!
— Beatrise! - sušukau aš- daug garsiau, nei būčiau norėjusi. Mama įtariai
dėbtelėjo į mus per petį. Aš šyptelėjau. Ji suvalgė visą duoną, - pasakiau
skubiai, ir mama priekaištingai nužvelgė Beatrisę. Vos jai nusigręžus, aš
sušnypščiau: - Kaip tu gali taip sakyti? Ar, tikriau, iš kur
tu ištraukei tokį
dalyką, kurį ką tik ištarei?
— Tarnai taip kalba, - gūžtelėjo ji. - Ir tarnaitės. Jie vaikšto į
turgų, plepa
su pirkliais. Dievaži, tai jokia paslaptis! Visa Kastilija apie tai ūžia. Žmonės
šneka, kad karalienė įsitaisė vaiką, vengdama tokio paties likimo, koks
ištiko pirmąją Henriko žmoną. O gal pamiršai, kadjis pareikalavo paskelbti
ankstesnę savo santuoką su Blanša Navaros negaliojančia, nes per
iš

penkiolika metų ji taip ir nepagimdė jam vaiko? Ji tvirtino, kad Henrikas nė

karto nesugulė su ja, ojis pareiškė, kad pikti kerai neleido jam atlikti vyro
pareigos. Šiaip ar
taip, ją išvijo iš rūmų, ojos vieton surado dailią naują
karalienę portugalę. Beje, ši naujoji gražuolė karalienė yra tavo motinos
dukterėčia ir puikiai žino, kad du jos tetos vaikai vieną gražią dieną gali

pasielgti su ja taip pat, kaip Henrikas pasielgė su tavo motina.

— Nesąmonė,
- piktai dėbtelėjau įją.
tau patarčiau taip daryti. Dievaži, Beatrise,
- Niekad nepaisiau kvailų gandų ir
kas tau užėjo? paklausiau,
nusigręždama link artėjančių Avilos sienų.
Įspūdinga siena su aštuoniasdešimt aštuoniais įtvirtintais bokštais,
pastatyta dar prieš kelis šimtmečius, kad apgintų miestą nuo
 plėšikaujančių maurų, lyg koks smauglys gniaužė savo kilpoje Avilą.
Įsikūrusi ant didžiuliais rieduliais nusėto uolėto šlaito, ant kurio neaugo nė
vienas medis, Avila žvelgė įjos vardu pavadintą sritį su nepajudinama
ramybe, o vėjų nugairintijos tvirtovės ir katedros bokštai, regėjos, kiaurai
vėrė mėlyną lyg safyras dangų.
Beatrisei šis vaizdas, matyt, irgi padarė įspūdį, nors ji ir tvirtino viską jau
ne sykį mačiusi. Ji išsitiesė balne, ir pastebėjau, kaip raudonis užliejo jai
skruostus. Vyliausi, kad buvimas mieste išblaškys jai norą skleisti gandus ir
prasimanymus, kurie, kam nors nugirdus, galėtų atnešti mums tik žalos.
Įjoję pro skliautuotus vartus, mes pasukome į šiaurrytinį miesto pakraštį,
kur buvo įsikūręs vienuolynas. Pakeliui teko brautis pro šimtus savais
reikalais skubančių Žmonių, pro garsiai besiderančius prekeivius ir trankiai
per akmenis dardančius vežimus. Tačiau aš beveik nekreipiau į visa tai
-
dėmesio iš galvos man neišėjo Beatrisės žodžiai. Regis, man ir čia
nepavyko atsikratyti slogaus šešėlio, kurį vyliausi palikusi namie, Arevale.
Abatė pasitiko mus vienuolyno kieme; apie mūsų vizitą jai buvo pranešta
iš anksto. Kol donas Bobadilja su tarnais rūpinosi mūsų žirgais, mus
nuvedė
į
didžiąją mene, kurjau laukė paruoštas valgis. Beatrisė kimšo
nuo badų sieto nutrūkusi, nors mums iš
tiesų patiekė lęšių sriubos su
lyg

kiaulienos gabaliukais; paskui ji sykiu su donja Elvyra išėjo paprašyti savo

tėvo, kad pasiimtų ją drauge į miestą. Aš likau vienuolyne ir kurį laiką su
motina meldžiausi koplyčioje. Paskui, jai nuėjus pasišnekučiuoti su abate,
kuri buvo sena jos bičiulė, karaliaus įsakymu paskirta rūpintis vienuolynu,
patraukiau pasivaikščioti į sodą.
Čia mane apsupo citrinmedžiai ir apelsinmedžiai; kelios seserys
tylėdamos draugiškai dirbo žemę. Jos palydėjo mane šypsniais, kai

ramunėlių
į
Žingsniavau vingiuotu takeliu, traukdama save rozmarinų, čiobrelių,

ir kitų kvapiųjų žolynų aromatą. Netrukus praradau laiko

nuovoką
ir tik mėgavausi saule, ojos spinduliai glamonėjo rūpestingai
prižiūrimus daržus, kurių dosni dirva augino kone viską, ko reikėjo
vienuolėms, - taigi joms nė nebuvo reikalo kelti kojos anapus
palaimintosios savo buveinės sienų. Jaučiausi taip, tarsi kelias pastarąsias
savaites kas būtų ištrynęs. Čia, Šventosios Onos vienuolyne, regis, nieko
blogo nė negalėjo nutikti, o išorinis pasaulis su savo pykčiu
ir klasta nieku
gyvu nebūtų pajėgęs įsiveržti į šią ramybės salą.
Besiartindama prie tvoros, už kurios driekėsi nepriekaištingai lygios
daržovių lysvės, aš žvilgtelėjau į šalia stovinčią bažnyčią ir stabtelėjau. Ant
bokšto smailės, aukštai viršum mano galvos, buvo įtupdytas supainiotų
šakų tumulas - lizdas, sukrautas svaiginamoje aukštybėje, toli nuo visų
pavojų.
— Gandrienė - puiki motina. Ji moka pasirūpinti savo jaunikliais, - visai
šalia sududeno kažkieno balsas. Aš aiktelėjau ir staigiai atsisukau. O tada
pasijutau žvelgianti į keistai pažįstamą veidą, kurio betgi nesitikėjau čia
išvysti. Aš prisiminiau, kaipjis laikė mane glėbyje, pakėlęs sau prie
krūtinės, ir išnešė iš kambario, kuriame merdėjo mano tėvas, tamsią
į

naktį...
— Pone arkivyskupe, - sušnibždėjau ir pagarbiai tūptelėjau,
pripažindama aukštą jo statusą. O kai pakėliau į jį akis, išvydau šypseną,
apnuoginančią kreivus dantis, kurie visiškai nesiderino su raudonais
skruostais, putliomis lūpomis ir kumpa nosimi. Jo akys vėrė mane kiaurai,
nors balsas skambėjo šiltai ir maloniai.
— Izabele, dukrele mano, kaip jūs užaugote!
Mano mintys pasileido šuoliais. Ko gi Toledo arkivyskupui Kariljui
prireikė Šventosios Onos vienuolyne? Ir dar tuo pat metu, kai ir mes

nusprendėme čia paviešėti? O gal jis atvyko kokiais nors kitais, savais
tikslais? Vis dėlto nuojauta man kuždėjo, kad tai - ne atsitiktinumas. Jis
negalėjo čia atsidurti netyčia.
— Atrodot lyg vaiduoklį išvydusi, - nusijuokė jis. - Nejau manęs
nebeprisimenat?
— Aišku, prisimenu, - paskubėjau atsakyti. - Atleiskite. Tiesiog aš... aš
nesitikėjau jūsų sutikti — juo labiau čia.
Jis pakreipė didžiulę galvą.
— O kodėl ne? Arkivyskupui dažnai tenka keliauti ganytojiškais tikslais, o

čionykštės seserys visuomet man labai malonios. Be to, pamaniau, kad

geriausia bus susitikti su jūsų motina atokiau nuo Arevalo. Mudu suja ką
tikilgokai šnekėjomės, o kai pasakiau, kad norėčiau jus pamatyti, ji man
nurodė, kad patraukėte į sodą.
— Mano mama?- žioptelėjau. - Tai... tai ji žinojo, kadjūs čia būsite?
— Aišku! Mudu daugybę metų susirašinėjame. Ji man pasakoja apie tai,
kaip sekasi judviem su broliu. Beje, keista, kadjūs čia viena. O kur
Bobadiljos dukrelė? Jis apsidairė, ranka prisidengęs akis, o raudonas jo
apsiaustas su baltu kryžiumi švystelėjo aplink, jam sukiojantis. Vienuolės,
ką tik dirbusios sode, jau buvo spėjusios kažkur pradingti; dabar, kai likau

sujuo viena, Kariljas, rodės, užgožė viską aplinkui svaigiu nuo jo

sklindančiu vilnos, prakaito, arklių kvapu
ir dar kažkokiu brangiu muskuso
aromatu. Ligi tol nė karto nebuvau užuodusi, kad koks Bažnyčios tarnas
kvėpintųsi; kažkodėl man tai nepatiko.
— Beatrisė išvyko į miestą pirkti audinių, - pasakiau jam.
— A!
- Jis dar plačiau nusišypsojo. - O man sakė, kadjudvi neišskiriamos.
— Taip, mudvi kartu užaugome. Ji mano kompanionė ir draugė.
— Mat kaip. Aišku, visiems reikia draugų, o ypač tokioje vietoje, kaip
Arevalas. — Tai taręs, jis nutilo, bet ir toliau tarsi kiaurai vėrė mane
žvilgsniu, o rankas laikė susidėjęs ant apvalaus, atsikišusio pilvo.
Nejučiomis aš įsistebeilijau į tas jo rankas. Jos anaiptol nebuvo tokios,
kaip derėtų Bažnyčios kunigaikščiui, - baltos, minkštos ir išpuoselėtos.
Auksinis žiedas su arkivyskupo antspaudu tik dar labiau paryškino, kokie
saulės nurudinti, sutrūkinėję jo pirštai, o panagės juodos lyg valstiečio.
Arba kario.
Jis nelinksmainusijuokė, ir aš vėl pakėliau akis jam į veidą.
— Matau, kadjūs labai rimta ir pastabi. Tokie bruožai tikrai pravers dvare.
Dvare...

Visas sodas kažkur nutolo lyg spalvota spektaklio dekoracija.

— Dvare?- išgirdau save sakant.
Kariljas mostelėjo į akmeninį suoliuką.
— Malonėkit prisėsti. Regis, būsiu jus išgąsdinęs. Tikrai to nenorėjau. Jis
irgi sunkiai klestelėjo greta manęs. Ilgokai patylėjęs, prabilo prislopintu

-
balsu: Ko gero, jums tai
pasirodys keista, kai šitiek laiko praėjo, tačiau jo
didenybė karalius neseniai išreiškė susidomėjimą jumis ir jūsų broliu.
Tiesą sakant, jis liepė man pačiam asmeniškai ištirti, kaip jūsų reikalai. Štai
kodėl aš čia.
Širdis padūkusiai daužėsi man po korsažu. Aš nedrąsiai įkvėpiau ir

pamėginau nusiraminti.
— Kaip matote, aš puikiai laikausi. Mano brolis irgi.
— Taip. Labai gaila, kad infantas Alfonsas negalėjo čionai atvykti, bet, kiek
Žinau, jis truputį apleido mokslus, tad buvo paliktas namie padirbėti su
knygomis.
— Niekojis neapleido, - iškart paprieštaravau. - Tik kartais jam sunkoka
susikaupti. Jis labiau linkęs būti lauke jodinėti, medžioti, prižiūrėti
gyvulius; o aš, priešingai... labiau mėgstu mokytis. Aišku, man irgi patinka

jodinėti, bet prie knygų aš praleidžiu daugiau laiko už jį.

Regis, aš niekaip negalėjau liautis kažką padrikai veblenusi, tarsi tas
žodžių srautas būtų galėjęs sustabdyti tai, kas neišvengiama. Arkivyskupas
nieko neatsakė, nors žiūrėjo vis taip pat įdėmiai. Kažkuo tas nuolatos
į
mane įbestas jo
žvilgsnis kėlė man nerimą, nors pati nesupratau dėl ko.
Išoriškai Kariljas tebebuvo beveik visai toks pat, kokį prisiminiau iš

mažumės, -valdingas, viską aplink užgožiantis, bet sykiu —-

maloningas ir
patikimas. Šis žmogus sunkiu metu apsaugojo ir išgelbėjo mano motiną.
Vis dėlto man norėjosi, kadjis keliautų sau. Aš anaiptol netroškau
išgirsti, ką jis pasakys.
Nenorėjau, kad mano gyvenimas keistųsi.
— Džiaugiuosi, kad abu
taip šauniai laikotės, - pasakė jis, - ypač tokiomis
aplinkybėmis. Vis dėlto mūsų valdovas mano, kad dabartinę jūsų padėtį
į
gera. Taigijis kviečia jus atvykti dvarą ir paviešėti pas
reikia pakeisti į
jį.
Man burna perdžiūvo kaip kelio dulkės. Galiausiai patyliukais šiaip ne
taip ištariau:
— Žinoma, man didelė garbė. Bet prašyčiau perduoti jo didenybei, kad
mes negalime - dėl motinos. Mes jos vaikai, ir jai mūsų reikia.
Jis valandėlę patylėjo, o tada pasakė:
— Bijau, kad nieko neišeis. Nenorėjau apie tai kalbėti, tačiau aš Žinau apie
jūsų motinos... savijautą. Jo didenybė, aišku, nieko apie tai nenutuokia, bet
sužinojęs veikiausiai nuspręstų, kad jos sveikata pernelyg gležna irjai
nebegalima užkrauti į paauglystę įžengiančių sūnaus ir dukters priežiūros.
Aš taip sugniaužiau virpančias rankas, kad pajutau kiekvieną kaulelį.
— Mes... mes nesamjai našta, pone.
— Niekas to ir nesako. Tačiau jūs priklausote karališkajai šeimai ir nuo tos
dienos, kai jūsų įbrolis užėmė karaliaus sostą, gyvenate toli nuo dvaro. Jis
nori ištaisyti padėtį. - Kariljas švelniai palietė sugniaužtas mano rankas. —

Vaikeli mano, matau, kaipjums neramu. Gal patikėkit man savo rūpesčius?

Aš- Dievo tarnas. Visa, ką pasakysite, liks griežčiausioje paslaptyje.

Man nepatiko jausti ant savo rankų sunkų jo delną. Nebeįstengdama
valdytis, aš piktai išrėžiau:
— Šitiek metų mes nesulaukėm nė
vieno žodžio, nė jokio ženklo iš mano
brolio karaliaus, tai kaipgi jis čia staiga užsigeidė matyti mus dvare?
Atleiskite, bet aš priversta suabejoti jo nuoširdumu!
— Suprantu. Tačiau pamirškite savo baimes. Karalius nenori jums blogo;
tiesiog jis pageidauja, kad šiuo svarbiu jo gyvenimo metu judu su Alfonsu
būtumėt šalia jo. Negi nenorėtumėt pamatyti mažosios savo dukterėčios?
Karalienė irgi trokšta su jumis susipažinti. Ten jūs turėsite pulką mokytojų,
gyvensite gražiuose kambariuose, gausite naujų suknelių. Alfonsas turės
atskirą dvarą ir tarnų. Judviem abiem metas pagaliau užimti deramą vietą
pasaulyje.
Jis kalbėjo tai, apie ką ir pati mąsčiau nuo tada, kai gavome karaliaus

laišką. Regis, aš visuomet žinojau, kad tokia diena ateis. Kad ir kokia

tragedija atvijo mus

į Arevalą ir atskyrė nuo pasaulio, kuriame anksčiau
gyvenome, karalių atžalos paprastai neužsibūna sukiužusiose pilyse
viduryje dykynės.
— O kaip mūsų motina?- paklausiau. - Kas jos laukia?
—Jo didenybė neketina amžinai atskirti jūsų nuo motinos. Kai įsikursite
dvare, jis pakvies irją atvykti. Bet pirmiausia judu su infantu Alfonsu esate
laukiami Segovijoje, kad visi drauge atšvęstumėte princesės Joanos
gimimą. Karalius nori, kad abu dalyvautumėte jos krikštynose.
Aš pakėliau į jį akis.
— Kada turime iškeliauti?
— trijų dienų. Jūsų motina žino
Po ir
viską supranta. Donja Klara kitos ir
jos damos bei tarnai galės ja pasirūpinti. Jūsų bičiulė Beatrisė, žinoma, gali
jus lydėti, be to, nuvykusi į dvarą galėsite rašyti motinai tiek dažnai, kiek tik
panorėsite. - Jis nutilo; akimirką man pasidingojo, kad jo veide išvydau
sumišimą. Paskui jis atsistojo. - Apgailestauju, kad jus gal išgąsdinau.
Tačiau prižadu, kad pats asmeniškai pasirūpinsiu, kad dvare jums nieko
netrūktų. Norėčiau, kad manimi pasitikėtumėt, nes aš - jūsų draugas.
Visus tuos metus aš gyniau jūsų motiną ir kovojau, kad ji pati galėtų jus
auginti Arevale, bet netgi aš nesu visagalis. Galiausiai aš taip pat esu
karaliaus tarnas ir privalau vykdyti jo valią.
— Suprantu, - pasakiau ir atsistojusi pabučiavau ištiestą jo žiedą.
Jis uždėjo ranką man ant galvos.
— Brangiausioji mano infante, - sumurmėjo, o paskui apsisukęs nudrožė
šalin, plevėsuodamas apsiausto skvernais.
Darau jums paslaugą, kada nors savo ruožtu tikėdamasis malonės...
Prisiminusi tuos paslaptingus žodžius, ištartus prieš daugelį metų, aš
įsikirtau į suolo kraštą. Nė nemačiau, kaip į besiribojančią su
meėšlungiškai
sodu arkadą įbėgo Beatrisė, ir išvis pastebėjau ją
tik tada, kai atsisukusi
išvydau ją pagarbiai tūptelint, kai pro šalį pražirgliojo Kariljas. Vos jam
pradingus, ji susigriebė sijonus ir paknopstom atlėkė pas mane. Kai ji
prisiartino, aš kiek galėdama išsitiesiau ir pakėliau galvą, nors jaučiausi
tokia apsvaigusi, kad bijojau, jog Žengus žingsnį man pakirs kojas.
— Dieve mano! - uždususi žioptelėjo ji. - Juk ten buvo arkivyskupas
Kariljas, ar ne? Ko jam prireikė? Ką jis tau sakė? — Pagaliau pastebėjusi
mano veido išraišką, ji nutilo. - Jis atvyko judviejų su Alfonsu, tiesa? Jūs
keliausite į dvarą...
Aš žiūrėjau jai per petį į ten, kur po vienuolyno skliautais pradingo
arkivyskupo figūra. Paskui iš lėto linktelėjau. Beatrisė bandė sugriebti
mano rankas, bet aš jas ištraukiau.
— Ne... -sumurmėjau.—- Aš... aš noriu pabūti viena. Būk gera, eik sau!
Pažiūrėk, kaip mama. Aš tuoj pas ją nueisiu.
Tai tarusi, aš ryžtingai nusigręžiau, kad nematyčiau nuoskaudos

Beatrisės veide. Tai buvo pirmas kartas, kai pabandžiau jai įsakyti, ir
Žinojau, kad ją įskaudinau. Bet aš negalėjau kitaip. Man reikėjo, kad ji
pasišalintų.
Nenorėjau, kad kas nors matytų mane verkiančią.
 i
KETVIRTAS SKYRIUS

N aktį mes praleidome Sventosios Onos vienuolyne —-

antrame aukšte

įtaisytuose kambariuose garbingiems svečiams; mama gavo atskirą

kambarėlį, o mudvi su Beatrise įsikūrėme gretimame. Aš nieko
nepasakojau apie savo susitikimą su arkivyskupu, ir nei mano motina, nei
Beatrisė nieko neklausė, nors bičiulė visą vakarą nenuleido nuo manęs
skvarbių akių.
Kitą dieną mes tylėdamos grįžome į Arevalą; mama aukštai iškėlusi galvą
jojo priekyje, šnekučiuodamasi su donu Bobadilja. Ji nė sykio nepažvelgė
mano pusėn. Vos pasiekėme pilį, ji iškart patraukė į savo kambarį, o donja
Elvyra, apsikrovusi medžiagų atraižomis, kurias juodvi su Beatrise nupirko
Aviloje, nusiskubino jai iš paskos.
Vos mudvi su Beatrise įžengėme į vidų, žemyn laiptais su trenksmu
atidundėjo Alfonsas, per petį persimetęs lanką ir strėlinę.
— Na, pagaliau! sušuko
jis. Jo plaukai buvo pasišiaušę, o pirštai
rašaluoti.- Aš vos galo negavau iš
nuobodumo, jūsų belaukdamas! Eime,
pašaudysim prieš vakarienę. Paskutinėmis dienomis aš tik skaičiau ir
skaičiau, net akys paskaudo! Noriu bent kiek pratampyti raumenis.
Aš pasistengiau nusišypsoti.
 — Alfonsai, Iluktelk truputį. Turiu tau šį tą svarbaus pasakyti. - Beatrisė jau
buvo beeinanti šalin, bet aš ištiesiau ranką jos sulaikyti. - Palauk! Tai liečia
-
ir tave. abu prie stalo. Alfonsas numetė
Aš nusivedžiau juos lanką
ir
susiraukęs klestelėjo ant kietos medinės kėdės.
— Na? Kas yra? Kas nors nutiko Aviloje?
— Taip, - atsakiau ir patylėjau, bandydama nuryti gerklėje įstrigusį
gumulą. O tada viską jam išklojau, atidžiai stebėdama, kaip klausantis

manęs mainosijo veidas. Beatrisė šalia manęs tuo tarpu nė nekrustelėjo.

Kai baigiau, Alfonsas dar kurį laiką tylėjo, paskui tarė:
— Nesuprantu, ko čia jaudintis. Atliksim pareigą, pabūsim krikštynose, o
tada jie parsiųs mus atgal.
— tu nesupranti, - pasakiau, paskubomis dėbtelėjusi į Beatrisę. —
Regis,
Kariljas man sakė nežinąs, kiek laiko turėsime ten būti. Gali būti... kad visai
atgal nebegrįšim.
— Aišku, grįšim!- Alfonsas persibraukė ranka susitaršiusius plaukus. —

Juk čia = mūsų namai. O Henrikui mes niekada nerūpėjom; vargu ar dabar
kas pasikeis. - Jis atsistojo. - Na, tai einam pašaudyti?
Aš jau žiojausi ginčytis, tačiau Beatrisė paslapčiom spyrė
papurtė galvą. Tad pasakiau Alfonsui:
man
į koją. Ji

— Eikvienas. Mes pavargusios. Nueisim pažiūrėti, gal mamai ko reikia.

— Gerai, kaip norit!
Jis čiupo lanką ir išdrožė per duris, o aš trūksmingai atsidusau ir
atsisukau

—Jis
į Beatrisę.
nesupranta, ką tai reiškia! Kaip man jį apsaugoti, jei jis manęs
nepaiso?
— Jis dar berniukas, - pasakė ji. - Ko tu išjo tikiesi? Tegul sau galvoja, kad
taip geriau. Tegul mano, kad keliauja tik paviešėti ir kad netrukus grįš
atgal. Tujuk ir pati nežinai, kas laukia ateityje. O galjis teisus, gal tai bus tik
 viešnagė. Juk taip irgi gali būti, ar ne? Šiaip ar taip,ligi
trumpa šiol Henrikas

nėvieno išjūsų savo dvare nepasigedo.

— Taip, visko gali būti,- ištariau patyliukais. - Atleisk, kad vienuolyne taip
su tavim elgiausi. Nenorėjau tavęs skaudinti. Tu— mano vienintelė draugė;
neturėjau teisės taip šiurkščiai tavęs pavaryti.
Ji mane apkabino.
— Nereikia atsiprašinėti. Tu— mano infantė. Eisiu paskui tave kad ir

į
pasaulio kraštą, jei tau manęs reikės.
— Atrodo, kad netrukus ten ir keliausim, - nelinksmai atitariau ir
išsivadavau iš jos glėbio. —- Turiu pasikalbėti su mama.
— Tai eik. O aš pradėsiu krautis daiktus. - Kai žengiau prie laiptų, Beatrisė
man pavymui pridūrė: - Tu stipresnė, nei manai. Nepamiršk to, Izabele!

Bet lipdama laiptais į motinos kambarį aš toli gražu nesijaučiau stipri.

Jos durys buvo atviros, viduje buvo girdėti, kaipji plepa su donja Elvyra. Aš
jau tikėjausi blogiausio, maniau, kad pamatysiu vaizdą, nuo kurio net
Arevalo sienos suskeldės, bet išvydusi mane tarpduryje motina lyg niekur
nieko mostelėjo ranka į ant lovos paskleistus audeklus ir džiugiai sušuko:
— Tik pažiūrėk, Izabele! Šitas žalias brokatas puikiausiai tiks naujai tavo

suknelei, kuria galėsi pasipuošti dvare. Ji itin išryškins tavo nuostabią baltą
odą.
Aš dėbtelėjau
į Elvyrą, o ši liūdna išsliūkino iš kambario. Mama
kuitėsi su audiniais, vieną po kito vyniojo rietimus, kol surado ilgoką
toliau

atraižą juodo damasto.

— O šitas, —-
pasakė ji, prisidėjusi medžiagą sau prie krūtinės ir sukdamasi
į varinį veidrodį, - bus man. Našlės privalo rengtis juodai, betjuktai
nereiškia, kad turim atrodyti kaip varnos, ar ne?
Aš nieko nesakiau. Ji švystelėjo audinį ant lovos.
— Na, ko dabar tokia liūdna? Nemėgsti žalios spalvos? Ką gi, dar turim
nuostabaus melsvai pilko šilko. Turėtų derėti prie...
— Mama, - nutraukiau ją, - liaukis!
Ji iškart nutilo, bet vis tiek laikė panardinusi rankas į medžiagas. Į
mane
nežiūrėjo.
— Nieko nesakyk, —-
sušnibždėjo vos girdimai.- Nė žodžio! Aš to

neištversiu. Tik ne dabar...

Aš Žengiau priejos.
— Tujuk žinojai, kad jis ten bus. Kodėl manęs neperspėjai?
Ji pakėlė akis.
— O ką turėjau daryti? Ką aš galėjau padaryti? Supratau viską tą pačią
akimirką, kai atėjo tas laiškas, ir tądien tau pasakiau, kadjie netrukus bus
turiu sumokėti; tai mano skola. Bet aš nors galiu
čia. Tai kaina, kurią

nustatyti mokėjimo sąlygas. Kariljas tuo pasirūpino.

— Nustatyti sąlygas? — Aš liūdnai pažvelgiau įją.
- Mama, ką tai reiškia?
— O kaip tu manai? Tas kirminas Henrikas nedrįs atimti iš mano sūnaus
pirmumo teisės į įpėdine
sostą. Jis negali paskelbti savo pavainikės ir
nustumti Alfonso. Sostą paveldėti turi mano sūnus, kurio gyslomis teka
karališkas kraujas!
— Tačiau Henrikas dabar turi dukterį irjis tikrai paskelbs ją įpėdine. Tu juk
žinai, kad Kastilijoje negalioja Salijų teisė; princesė čia gali paveldėti sostą
ir valdyti šalį. Princesė Joana irgi...
Mano motina grakščiai lyg katė liuoktelėjo iš už lovos.
— O kaip mums žinoti, kadji tikrai jo? Juk niekas to nežino! Henrikas
niekad negarsėjo savo galiomis lovoje. Šitiek metų santuokoje ir nė vieno
vaikelio! Tiesiog dieviškas prasidėjimas, - šaiposi didikai; gal kartais
karalienę aplankė angelas?! - Ji pratrūko paniekinamai kvatoti. - Niekas
visame dvare tuo netiki; niekas neima to prasimanymo už tikrą pinigą! Visi
gi žino, koks Henrikas ištižęs ir kaip pasiduoda savo mylimų berniukų
įgeidžiams; tas sibaritas laiko rūmuose ištisą netikėlių sargybinių pulką, o
jo nevykęs kryžiaus žygis į Granadą pavirto tikra katastrofa. Tas kvailys
mieliau seilėjasi, deklamuodamas eiles ir puošdamas savo berniukus
turbanais, nei rūpinasi karalystės reikalais. Jis toks raguotas, kad nė

nemato, kaip pasileidėlė žmona tiesiai jam po nosim tempiasi

vieną liokajų po kito!
sau
į lovą

Aš net žingtelėjau atatupsta, pasibaisėjusi tiek jos žodžiais, tiek

siaubinga piktdžiuga, kuri degė jos veide.
— Kastilija
anapus šių sienų vaitoja kančiose, - toliau kalbėjo motina. —

Mūsų iždas tuščias, didikai tapo stipresni už karalių, o žmonės sėja plėnis ir
miršta iš bado. Henrikas šio kūdikio dėka tikisi sulaukti malonės, bet
galiausiai pelnys tik neapykantą ir rietenas. Didikai neleis jam taip iš savęs
tyčiotis. Jie sudraskys jį kaip vilkai; o kai pjautynės baigsis, mes
pareikalausim visko, ką jis iš mūsų pagrobė. Jis mus pamiršo, paliko čia

gyvus supūti, bet ateis diena, kai Alfonsas užsidės jo karūną, ir tada
Henrikas Trastamara patirs, kad paniekino mus savo paties nelaimei.
Man ausyse vėl sududeno Kariljo balsas: Gandrienė - puiki motina. Ji moka
pasirūpinti savo jaunikliais. Man norėjosi užsikimšti ausis. Motinos akys,
regėjos, degino mane kiaurai: jos plieskė baisiu seniai gniaužiamu įsiūčiu,
ištisus metus kęstu apmaudu ir pažeminimu. Aš nebegalėjau toliau neigti
akivaizdžios tiesos. Akinama įžeisto išdidumo, mano motina sugebėjo
pasiųsti konetablį Luną myriop dėl menamos išdavystės ir tuo
nugramzdino tėvą į mirtiną sielvartą. Jos ambicijos atsiėjo jai be galo
brangiai: ji prarado vyrą, padėtį ir net mūsų šeimos saugumą; bet dabar ji
tikėjo radusi būdą, kaip viską iš naujo atsikovoti įsivelti į sąmokslą,
rezgamą arkivyskupo Kariljo ir nepatenkintų didikų, pasiryžusių atimti

įbrolio galvos. Ji
į
mažosios princesės teises sostą ir taip užtraukti tikrą pragarą ant mano
nė nesuvokė, kaip nedora šitaip siaubingai šmeižti kitą
Žmogų, šitaip niekinti karalių ir karalienę. Akinama troškimo apginti
Alfonso teises, ji buvo pasiryžusi meluoti, šmeižti, kautis ar net- Dieve
apsaugok!- žudyti.
— Mes turime tai padaryti, - užbaigė ji. - Tu privalai tai padaryti už mane.
Aš prisiverčiau linktelėti, nors su siaubu jutau, kaip iš bejėgiškumo
užplūdusios ašaros graužia akis. Nieku gyvu negalėjau leisti joms
prasiveržti. Todėl tankiai sumirksėjau ir
kietai sukandau dantis.
Pastebėjusi mano išraišką, motina akimirką sustingo ir suraukė antakius,
tarsi tik dabar suvokusi, kad per toli nuėjo.
— Tau... tau turėtų būti gėda, - nejučiom sušnibždėjau.
Ji krūptelėjo. Bet tuoj atkišo smakrą ir lyg niekur nieko pasakė:
— Pasiūsiu tau suknią iš žalio aksomo su melsvai pilkais apvadais. O
Alfonsui — naują švarką iš mėlyno atlaso.- Tai tarusi, ji ryžtingai vėl palinko
prie medžiagų ir daugiau nebekreipė į mane dėmesio, lyg manęs čia nė
nebūtų.
Aš išlėkiau lauk ir bėgte nudūmiau į savo kambarį. Su trenksmu
atlapojau duris.
Beatrisė, lanksčiusi mūsų drabužius, kad galėtų sudėti į žalvariu kaustytą
odinę skrynią, nustėrusi atsigręžė į mane.
— Kas yra?- šūktelėjo ji, matydama, kaip mėšlungiškai gniaužiu ranka
durų staktą. — Kas nutiko?
—Ji beprotė, - iškošiau. — Ji tikisi panaudoti Alfonsą prieš karalių, tačiau
jai neišdegs. Aš jai neleisiu. Aš ginsiu savo brolį iki paskutinio atodūsio!

Užid

Livrėjuoti tarnai pilies kieme krovė mūsų daiktus į vežimus. Mūsų namų
šunys skalydami šokinėjo ir lakstė paskui Alfonsą —
matyt, nujausdami,
kaip dažnai geba gyvūnai, kad artinasi svarbi gyvenimo permaina. Šunų
priežiūra visuomet buvo Alfonso rūpestis. Jis vesdavosi juos drauge, kai
išsiruošdavo į medžioklę ar šiaip pajodinėti, šėrė ir rūpinosi jų pastoge.
Žiūrėjau, kaip jis stabteli paglostyti savo numylėtinio - didžiulio gauruoto
skaliko, vardu Alarkonas. Stoviniuodama pilies tarpduryje, aš staiga
pastebėjau, kaip apgailėtinai mažai namykščių mes turime, palyginti su
įspūdinga priešais besibūriuojančia palyda, Henriko atsiųsta nugabenti
mūsų į Segoviją.
Arkivyskupas Kariljas pats neatvyko. Vietoj savęs jis atsiuntė sūnėnus:
Viljenos markizą irjo brolį Pedrą de Chironą. Nors Viljena buvo
svarbiausias didikas ir karaliaus favoritas, Chironas ėjo Kalatravos —- vieno
iš keturių Kastilijos vienuolių riterių ordinų, prieš kelis šimtmečius įkurtų
kovoti su maurais, - magistro pareigas. Abu jie turėjo užtektinai valdžios ir
turtų, tačiau kitais požiūriais atrodė kaip reta skirtingi; išties, vieninteliu jų
brolišku panašumu galėjai laikyti nebent pasipūtimą.
Viljena buvo smulkaus sudėjimo, o juodi jo plaukai buvo lygiai pakirpti
ties antakiais; jis atrodė išvaizdus ir net gana grėsmingas: turėjo ilgą nosį ir
keisto gelsvai žalio atspalvio akis, kurios dar labiau stulbino lediniu
šaltumu. Vos įjojes į mūsų kiemą, jis paniekinamai išsiviepė, o apžvelgęs
aplinkui lakstančias vištas ir šunis, garduose kriuksinčias kiaules ir
mekenančias avis, pasieniais sukrautą šieną ir atokiau kūpsančią komposto
krūvą, į kurią mesdavome visokias atliekas, kad supūtų ir tiktų daržams
tręšti, dar labiau pasibjaurėjo.
Greta markizo, apžergęs juodą karo žirgą, gerokai didesnį nei visi kada
nors mano matyti arkliai, ir lydimas ryškiai raudonomis ir auksinėmis
-
uniformomis pasidabinusių vyrų, jojo Chironas tikras milžinas raudonų
gyslelių išvagotu veidu ir nepaprastai tankia barzda; mažos žibančios jo
akutės buvo
taip giliai įsmigusios mėsingame veide, kad nėjų spalvos
negalėjai atskirti, o burna dvokė baisiau už mūsų komposto krūvą.
Nušokęs nuo arklio — beje, gana vikriai kaip tokio stoto galiūnui, —jis išsyk
garsiai nusikeikė:
— Nagi, sukrušti išperos, judinkitės!- ir toliau niukino tarnus, be gailesčio
dalydamas jiems antausius savo gero kumpio didumo plaštakomis.
Pajutau, kaip greta mūsų stovinti donja Klara net sustingo iš siaubo.
Viljena prisiartino prie mūsų, ir visa jo povyza kaipmat persimainė. Jis
perdėm ceremoningai pasilenkė pabučiuoti mano motinai rankos tuoj ir
paskelbė, kad nė pats laikas nedrįstąs paliesti nevystančio jos grožio.
Mama maloniai jam nusišypsojo ir koketiškai sulapsėjo blakstienomis,
nors manjis pasirodė juokingas, o komplimentus bėrė šaltu,
sniaukrojančiu balsu. Nuo jo aksomais išdabinto kūno sklido toks stiprus
ambros kvapas, kad vos neužsikosėjau. Jis atrodė toks galantiškas ir
manieringas, o kiekvienas jo judesys - tokia elegancijos viršūnė, kad
nejučiom piršosi mintis, ar tikjis ištisas valandas nerepetuoja prieš
veidrodį, tobulindamas veidmainiavimo įgūdžius. Į
mane jis nekreipė nė
menkiausio dėmesio, tarsi manęs nė nebūtų buvę; sulaukiau tik vos
pastebimojo linktelėjimo, o tada jis lyg apžavėtas atsigręžė į mano brolį ir

įbedė Alfonsą tokį įdėmų žvilgsnį, kad vargšas į naują švarką įspraustas
į

mano broliukas net ėmė nejaukiai muistytis.

Vėl atsisukęs į mano motiną, Viljena sučiulbo:
— Infanto grožis daro jums dar didesnę garbę, mano ponia. Kiekvienas iš
pirmo žvilgsnio supras, kad tai - grynakraujis princas!
Alfonsas nustebęs dėbtelėjo į mane, o aš vos susilaikiau pašaipiai
nepavarčiusi akių. Mama dar plačiau nusišypsojo ir tarė Viljenai:
— Dėkoju, jūsų malonybe! Gal judu su broliu pageidautumėt po šlakelį
vyno? Paruošiau jums aukščiausios rūšies gėrimo.
 Tuo metu prie mūsų atklumpino Chironas, iškart apsvaigindamas
galingo savo kūno prakaito tvaiku, gašliai išsiviepė Beatrisei, o tada įbedė
mane savo kiauliškas akutes irišsišiepė, parodydamas pajuodusius dantis.
į
Aš sulaikiau kvapą, kai milžiniška jo letena sugniaužė mano ranką
ir
kilstelėjo sau prie lūpų.
Infante, - suniurzgė jis, taip smarkiai spausdamas man ranką, kad
—

nepajėgiaujos ištraukti. Jau pradėjau bijoti, kadjis sutraiškys man pirštus

lyg viščiuko kaulelius, bet tada prie mūsų ryžtingai žengė donja Klara,
laikydama vyno grafiną ir taures- šis viliojantis pasiūlymas kaipmat
sudomino Chironą, kuris kažką kriuktelėjęs iškart mane paleido ir stvėrė
vyną.
Paskui, kai Chironas spėjo ištuštinti visą grafiną, o Viljena ilgokai
pamindžikavo mūsų menėje ir kaip reikiant širdyje pasismagino,
apžiūrinėdamas mūsų „savotišką“, pasak jo, namų apstatymą, abu
jie grįžo
į kiemą paraginti tarnų.

—
Motina tada pasivedėjo mane
Viljena tebuvo eilinis pažas,
įo šalį.
iškilo taip, kad tapo vienu įtakingiausių
Kastilijos didikų. Henrikas jo klauso, nors favorito statusą jis, regis, jau yra
praradęs. Ojo brolis Chironas, būdamas Kalatravos ordino magistras, turi
daugiau ginkluotų riterių už patį karalių. Šitiems vyrams turime įtikti,
Izabele. Šitokie didžiūnai gali apginti mūsų interesus ir neleisti atimti tavo
broliui įpėdinystės teisių.
Aš su nuostaba pažvelgiau įją. Mudu su Alfonsu netrukus turėjome
išvykti išnamų. Nejau ji
tikėjosi, kad tokią lemtingą valandą man dar
rūpės jos pamokos, kaip regzti intrigas? Juodvi su donja Klara ir taipjau
pilną galvą man prikimšo visokių pamokymų. Man net ausyse spengė nuo
kiauras savaites girdėtų aiškinimų, koks baisiai pagedęs yra karaliaus
dvaras, kokie pasileidę mano įbrolio favoritai ir kokia ištvirkėlė jo Žmona,
kokie klastingi dvariškiai ir garbėtroškos didikai. Aš lyg katekizmo eilutes
kaliau Kastilijos žemvaldžių vardus, jų giminystės ryšius ir tarpusavo
sąjungas. Vieną vakarą, išėjusi iš mamos kambario, aš net piktai išrėžiau
Beatrisei, jog niekuomet nepulsiu taip žemai, kad klausyčiausi prie rakto
skylučių ar šnipinėčiau, pasislėpusi už užuolaidų. Beatrisė linktelėjo ir
dalykiškai pareiškė:
— Žinoma, ne! Kur matyta, kad Kastilijos infantė elgtųsi lyg eilinė šnipė?
Palik tai man!
Dabar, žiūrėdama, kaip ji duoda tarnui mudviejų lagaminus, aš jau
neabejojau, kadji išties tam pasirengusi. Nuo tos akimirkos, kai sužinojo,

kad turėsime iškeliauti, Beatrisė tiesiog netvėrė kailyje iš nekantrumo, kur

beeidama, net strykčiojo iš džiaugsmo, tarsi ruošdamasi didžiausiai
šventei.Ji ėmė keliskart per dieną mokytis deramo elgesio (nors jai niekaip

nesisekė daryti reveransų), bet galiausiai, didžiuliam donjos Klaros

pasipiktinimui, išdrožė, kad greičiau jau išmoksianti kapotis kardu. Kol kas

ji apgailestavo tik dėl vieno dalyko - kad teks skirtis su tėvu; donas
Bobadilja ketino ir toliau likti čia su mano motina. Aš žavėjausi Beatrisės
narsa ir užsidegimu, nors paslapčiom įtariau, kadjos laukia nusivylimas.
Viena
yra trokšti nuotykių, o visai kas kita -per prievartą į juos leistis.
Mes drauge stovėjome ant pilies slenksčio laukdamos, kol Alfonsas grįš
pririšęs šunis, kad tie nesektų mums iš paskos. Jis laikėsi narsiai, bet
mačiau, kad nė iš tolo nesijaučia toks ramus ir ryžtingas, kokiu dedasi, nors
pati paklausiau Beatrisės patarimo ir nebegąsdinau jo daugiau savo
baimėmis. Susitikimas su Viljena buvo pirmoji Alfonso patirtis bendrauti
su dvariškiu; įtariau, kadjam nepatiko. Regis, jis ėmė nujausti, ką iš tikrųjų
reiškia mūsų išvykimas iš namų.
Vis dėlto jis nebūtų buvęs mano brolis, jei nebūtų pasistengęs atrodyti
šaunus.
 — Markizas sako, kad turime tučtuojau iškeliauti, jei norime iki tamsos
pasiekti Segoviją.
Aš linktelėjau ir atsigrežiau į motiną, kuri lūkuriavo, sėdėdama krėsle ir

žiedais apmaustytais pirštais sau po kaklu gniauždama pečius gaubiančio

šalio kampus. Ji atsistojo, ir pūstelėjęs vėjas pakėlė jos šydo kraštus,
atidengdamas sidabrines plaukų sruogas ties smilkiniais. Alfonsas
pasistiebė ir pabučiavo jai į skruostą. Jos išraiška sušvelnėjo, akyse sublizgo
ašaros. trumpam priglaudė sūnų prie krūtinės. Nugirdau motiną
Ji

šnibždant:
— Tu-infantas Trastamara. Nepamiršk to!
Tadajis atsitraukė, leisdamas atsisveikinti man.
skruostus.
Aš pabučiavau motiną
į
— Sudievu, mama! Tegul Viešpats tave sergi. Parašysiu, kai tik galėsiu.
Ji sausai linktelėjo.
— Irtave, mano dukra! Sėkmės. Keliaukit su Dievu.
Aš atsisukau į savo auklę. Per visą mano gyvenimą nebuvo nė dienos, kad
donja Klara nebūtų buvusi šalia, pasirengusi man patarti, pamokyti ar
pabarti, rūpintis manimi ir saugoti nuo nelaimių. Vis dėlto aš nesitikėjau iš

jos kokio nors atviro jausmų pliūpsnio, kaip irji nebūtų pakentusi to iš
manęs. Tačiau, kai mudvi apsikabinome, pajutau, kaip tvirtas jos kūnas
suvirpo, irji lūžtančiu balsu pratarė:
— Nepamirškite, ko jus mokiau. Atminkite, kad niekuomet negalima
pasiduoti aistroms. Saugojau jus, kol galėjau. O dabar turite pati parodyti
pasauliui, kas esate.
Kaiji mane paleido, staiga visu baisumu užgriuvo mūsų išsiskyrimo
skausmas. Man norėjosi pulti ant kelių ir maldauti motinos, kad leistų
pasilikti. Tačiau, matydama akmeninį jos veidą, žengiau prie Alfonso, labai
norėdama paimti jį už rankos ir niekuomet nebepaleisti.
 Donas Čakonas, kuris, mano džiaugsmui, turėjo lydėti mus
į karaliaus
dvarą, nuvedė mus prie pabalnotų žirgų. Jis padėjo man užsėsti ant
Cinamono, o tada užėmė savo vietą palydoje. Staiga nuo savo eržilo
aukštybių sududeno Chironas:
— Koks dailus žirgelis! Bet iki Segovijos kelias ilgas, ir mes neturėsim kada
gaišti dėl minkštučių kanopėlių. Gal verčiau lipkit čia, man už nugaros?
Mano balne
ir dviese puikiausiai tilpsim!
— Cinamonas tvirtesnis nei atrodo, - atkirtau ir kiečiau suėmiau pavadį.—
Jukjį man padovanojo karalius!
Chirono veidu perbėgo šešėlis. Jis pasitraukė nuo manęs ir suriko
tarnams judintis. Kai išdundėjome pro vartus, prie manęs prisigretino
Alfonsas. Aš kaip įmanydama stengiausi susiturėti nesigręžiojusi atgal ir
laikiau įbedusi akis
nuo saito ir garsiai
į priekį. Staiga Alfonso numylėtinis Alarkonas nutrūko
skalydamas šoko pirmyn.
Viljena iškart užsimojo bizūnu.
— Ne, nemuškite jo! - sušuko Alfonsas. Markizas nepatenkintas
sužaibavo akimis ir spūstelėjęs pentinais suragino arklį. Alfonsas tuo tarpu
drausmino šunį:
— Ne, Alarkonai! Atgal!
Šuo suinkštė ir
Jis mostelėjo ranka į pilį. - Bėk namo!
atsitūpė. Alfonsas pažvelgė į mane, jau nebejstengdamas
nuslėpti nuostabos ir išgąsčio akyse.
—Jis nesupranta. Jis mano, kad mes iškeliaujame visiems laikams. Betjuk
taip nėra, Izabele? Mes juk sugrįšim, ar ne?
Aš papurčiau galvą, daugiau nebejstengdama jo gailėti, ir ištariau:
— Nežinau...
Nors daugau nė vienas iš mudviejų nebeatsigręžėm, abu žinojom, kad
Alarkonas taip ir liko tupėti prie pilies vartų, graudžiai lydėdamas mus
akimis, kol nutolome ir dingome atšiaurioje dykynėje.
 i
PENKTAS SKYRIUS

Ligi šiol mes nebuvome nukeliavę toliau nei iki Avilos, tad, palikus už

nugarų Arevalo plynaukštę, niūri Alfonso nuotaika ėmė taisytis: jį

sudomino pakitęs gamtovaizdis ir užvaldė įgimtas smalsumas viskam, kas

nauja. Raudonai rudas lygumas, kuriose užaugome, pamažu pakeitė

žaliuojantys laukai su vienur kitur kyšančiais pušų guotais, įspūdingi
tarpekliai, upių drėkinami slėniai ir pievos, per kurias lyg rusvi žaibai visu
greičiu vis pralėkdavo išgąsdinti elniai; juos išvydęs mano brolis neramiai
suspurdėdavo balne.
— Ar matei, koks elnias? Tikras milžinas! Kaip puiku būtų čia pamedžioti...
— Taip, čia puikūs medžioklės plotai, - atsiliepė Viljena. - Mūsų valdovas
norėtų pats parodyti jūsų šviesybei karališkosios medžioklės galimybes.
Čia pilna šernų, stirnų, lokių — visus juos galima medžioti. Jo didenybė —
neprilygstamas medžioklis!
Tai sakydamas, Viljena iškalbingai dėbtelėjo į brolį, kuris kažką
žiaumojo. Chironas suurzgė:
— Aha, jis baisiai mėgsta medžioti. Jis neprilygstamas šaulys!
Viljena kažkaip užgauliai vyptelėjo; pajutau, kad juodu su broliu
apsikeitė kažkokiais mums nesuprantamais ženklais. Jie aiškiai mus
maustė, tačiau aš pasistengiau ir toliau šypsotis, o Alfonsas žavėdamasis
sušuko:
— Lokių medžioklė! Kaip gyvas nesu sumedžiojęs lokio!

Vaizdai aplinkui mus vyniojosi it smaragdinis gobelenas; vienur kitur

buvo matyti pilko ar rusvo mūro tvirtovės. Žinojau, kad dauguma
tų pilių
priklauso Kastilijos didikų šeimoms; pirmiausia jos buvo pastatytos kaip
fortai per Rekonkistą jau šimtmečius trunkantį karą su maurais. Dabar,
nustūmus netikėlius kalnuotą Granados karalystę, šios pilys tapo
į

grėsmingais milžiniškos didikų rankose sutelktos galios simboliais: savo

turtais ir vasalų skaičiumi jie toli prašoko karalių.

Tačiau, kai jojome pro pilių šešėlyje besigūžiančius kaimelius su

kartuvėse tabaluojančiais nusikaltėlių lavonais nukirstomis rankomis ir
kojomis, man pamažu ėmė darytis baisiai nejauku. Laukuose panarinę
galvas triūsė valstiečiai įdubusiomis akimis. Šiurkščią, skurdžią žolę
gremžė perkarę jų gyvuliai, kurių barkšantys kaulai, atrodė, tuoj perdurs
įkritusius šonus, aplipusius purvu ir musėmis. Greta tėvų klupinėdami
darbavosi išgeltę jų vaikai; net skarmaluoti senukai tupėjo ant trobelių
slenksčių, karšdami vilną, arba sulinkę klumpino keliais, vilkdami žabų
ryšulius. Nuo visų tų Žmonių dvelkė kone juntama neviltis; tarsi kiekviena
jų gyvenimo diena būtų buvusi begalinė kankynė — be džiaugsmo, be
paguodos, be vilties.
Iš pradžių pamaniau, gal šias Kastilijos vietas bus nustekenęs maras.
Arevalą irgi protarpiais vis pasiekdavo gandai apie tą baisingą ligą, juos
išgirdę tvirtai užremdavome pilies vartus, o patys tūnodavome viduje, kol

pavojus praeidavo. Taigi aš nė nežinojau, kaip maro apimtas kraštas iš

tikrųjų atrodo. Kai pagaliau įsidrąsinau paklausti, kodėl šie Žmonės taip
graudžiai atrodo, Viljena burbtelėjo:
—Jie badauja - kaip ir visi skurdžiai. Tinginystė - didžiausia valstiečių
 Dabar- ne pertekliaus metas, o mokesčius reikia mokėti. Tie, kas
liga.
nesumoka, žino, kuojiems baigsis. - Jis mostelėjo netoliese sukaltas į

kartuves su kadaruojančiu apirusiu lavonu. - Kastilijoje maištininkams

pasigailėjimo nėra!
Chironas nusižvengė. Aš negalėjau patikėti savo ausimis.
— Betgi mes ką tikjojome per ištisus akrus dirvonuojančių žemių! Kodėl
vargšai negalėtų jų išarti, apsodinti ir užsidirbti pragyvenimui?
— Jūsų šviesybei dar daug ko teks išmokti, - šaltai atšovė Viljena. - Tos
dirvonuojančios žemės, pasak jūsų, priklauso didikams. Tie plotai skirti jų
malonumui, o ne kokiam driskiui išknaisioti su kauptuku ar jaučiais, kad
pašertų gaują snarglinų bamblių!
— Visa ta žemė? Tokie plotai priklauso didikams?

Viljenai dar nespėjus atsakyti, Chironas drėbė:

— Ir turėtų būti daugiau! Juk mes priversti siųsti savo karius saugoti šitų
Žiurkynų, nes teko nusileisti, karaliui pareiškus, kad valstiečiai mums moka
nuomą. -Jis trenkė kumščiu sau
į krūtinę. —- Aš nesutikau; dėl manęs,

jie patys manosi, kaip nori. Bet tų bailių taryboje buvo daugiau!
tegu

Pajutau, kaip man užkaito skruostai, ir su panieka nusisukau. Beatrisė

pažvelgė į mane ir kilstelėjo antakį tarsi sakydama, kad šitų reikalų mes
nesuprasim. Tačiau aš supratau. Prisiminiau, ką motina kalbėjo apie
nepasotinamą didikų godumą ir
kad mano įbrolis pasirengęs bet kam, kad
tikjų neerzintų. Ji anaiptol neperdėjo: akivaizdu, kas yra tikrieji karalystės
valdovai!
Dar niekad nesijaučiau taip toli nuo Arevalo, kaip tą akimirką. Vos

nesušukau iš džiaugsmo, pagaliau tolumoje pamačiusi ūkanotas

Gvadaramos kalnų viršūnes, supančias saulės nušviestus Segovijos
bokštus. Švytintis miestas, apglėbtas tvirtovės sienų, savo ruožtu lenkiamų
Eresmos ir Klamorės upių, jaukiai tūnojo slėnyje tarp kalvų, o kyšulyje
išdidžiai stūksojo jį sauganti pilis. Kai prisiartinome prie vienų iš penketo
miesto vartų, pamačiau, kad vienas didžiojo ovalinio pilies bokšto,
vadinamo Duoklės bokštu, galas apkaltas pastoliais.
— Garbusis arkivyskupas parengė jums apartamentus karaliaus rūmuose,
šalia pilies, - pasakė Viljena. O tada pabrėžtinai apmaudžiai atsiduso. —

Kadangi mūsų karalius be paliovos ką nors stato ar perstatinėja, o didikai

turi nemažas palydas, tai tenka apgailestauti, kad pačioje pilyje trūksta
vietos.
Aš vos įstengiau nuslėpti palengvėjimą, nors Beatrisė, mačiau, patempė
lūpą -—jai nepatiko, kad gyvensime ne pačiame dvaro viduryje. Jaučiausi
išvarginta kelionės ir nerimastingų savo pačios minčių. Skirtingai nei mano
bičiulei, prieš pasineriant į dvaro gyvenimo sūkurį man norėjosi ramiai
atsipūsti ir bent kiek susikaupti.
Mes įžengėme
į triukšmingą miestą - dukart didesnį nei
triskart daugiau gyventojų. Gatvelės buvo siauros, grįstos akmenimis ar
Avila ir turintį

padengtos sutryptu purvu; mudviem su Beatrise jojant paskui Alfonsą tarp

aukštų, ankštai susigrūdusių pastatų, mūsų arklių kanopos atsimušė
dusliu aidu. Viljena, Chironas, Čakonas ir sargybiniai apsupę lydėjo mus.
Oras atrodė net tirštas nuo arklių išmatų smarvės, sumišusios su dūmų,
verdamo valgio, raugiamų odų ir įkaitintų žaizdrų kvapais. iš Aš

paskutiniųjų laikiau įtempusi vadeles, kad Cinamonas nesiblaškytų,

išgąsdintas praeivių rėkavimų. Sargybiniai atkišę alebardas skynė mums
kelią, be gailesčio sklaidydami minią. Kai kurie miestiečiai stabtelėdavo
pažiopsoti į mus, jojančius pro šalį, ir imdavo kažką paslaptingai
šnibždėtis, prisidengę rankomis burnas.
Kažin, ką jie ten šnekasi, - svarsčiau. Kokie mes jiems atrodome? Paauglė
mergaitė išsitaršiusiaispo gobtuvo plaukais ir vos vaikystės išaugęs
iš iš

berniukas žemių pilnomis panagėmis. Būtent tokie mes ir esame: du

naivūs vaikai, atsidūrę svetimame pasaulyje.
Aš dėbtelėjau
į Viljeną. Jodamas jis atsainiai sūpavosi balne, susisukęs
auksu apkraštuotą apsiaustą ir aukštai užrietęs nosį, kad išvengtų troškių
į
gatvės kvapų. Tarsi pajutęs, kad jį nužiūrinėju, jis savo ruožtu įbedė į mane
keistų gelsvų savo akių žvilgsnį. Mes prajojome po mauriško stiliaus
akmeniniais ornamentais puoštais vartų skliautais ir atsidūrėme
karališkųjų rūmų kieme, kur mūsų suraukęs antakius jau lūkuriavo
Kariljas.
—Jūs susivėlinot, - vos spėjome nusėsti nuo arklių, papriekaištavo jis. - Jo
didenybė pageidavo, kad abu infantai šiandien su juo vakarieniautų. - Jis
man šyptelėjo. - Mieloji, jums teks paskubėti. Po valandos jau turime būti
pilyje!
— Tikiuosi, bent išsimaudyti spėsim?- šnibžtelėjau Beatrisei. Bet jai
nespėjus nieko atsakyti, iš rūmų mūsų pasitikti išėjo lieknas, neaukštas
vyriškis. Jis vilkėjo paprastu juodo aksomo švarku — vidutinio ilgumo ir
nepriekaištingo kirpimo, ties juosmeniu kiek prasegtu, kad matytųsi
elegantiškai siuvinėtomis kelnėmis aptemptos kojos. Jis nusilenkė mums ir
prabilo išlavintu, malonaus tembro dvariškio balsu:
— Esu Andresas de Kabrera, Segovijos pilies valdytojas. Turiu garbę
palydėti jūsų šviesybę į jūsų kambarius.
Šalia jo aš akimirksniu pasijutau saugi. Ramus, santūrus veidas, nuo
kaktos kiek praplikę plaukai ir gilios rudos akys man priminė Pedrą de
Bobadilją, Beatrisės tėvą, nors Andresas de Kabrera buvo gerokai
jaunesnis. Beatrisei jis irgi turbūt patiko, nes ji kaipmat nušvito ir tarė:
— Mes be galo jums dėkingos, donai Kabrera.
— Man labai malonu. Prašom čionai, - paragino jis. Ir tik tada aš suvokiau,
kad Alfonso su mumis nėra. Žvilgsniu perbėgusi mūsų daiktus jau
pradėjusius kraustyti tarnus išvydau, jog Kariljas vedasi mano brolį kažkur
visai
į kitą pusę. Donas Čakonas, nešinas Alfonso lagaminu, klusniai
turseno jiems iš paskos.
Mane persmelkė baimė.
— Okur eina mano brolis? paklausiau, kaip įmanydama stengdamasi
kalbėti ramiai, nors pati girdėjau isterijos gaidelę savo balse.
Kabrera stabtelėjo.
—
apartamentus, savaime aišku. - Jis pritilo ir
Jo šviesybė turi savo
maloniai man nusišypsojo. - Nesirūpinkite, jūsų šviesybe. Per pokylį su
broliu tikrai susitiksite.
— Ak! - pamėginau nusijuokti aš. - Na, žinoma, turėjau susiprasti...
Taip, tai buvo tiesa: dabar, atsidūrus rūmuose, Alfonsui derėjo gyventi
taip, kaip reikalavo jo rangas. Daugiau jo nebebus čia pat, gretimame
kambaryje; mudu negalėsime matytis kada panorėję. Vis dėlto toks staigus
atsiskyrimas skaudžiai mane prislėgė, ir aš nosį nukabinusi pasukau iš
kiemo į vingrius karališkųjų rūmų koridorius. Beatrisė nė per žingsnį
neatsiliko nuo manęs. Mes ilgokai ėjome atviromis arkadomis,
atsiveriančiomis
į
kulniukai tolydžio taukšėjo
citrinomis kvepiančius vidinius kiemelius; mūsų
į glotnias jaspio ir smaragdo spalvos plytų
grindis prašmatniose salėse po baltais lyg nėriniai ažūriniais alebastro
skliautais. Išnėrus iš miesto triukšmo tokia tyla atrodė tikra palaima; buvo
girdėti tik deimantinių vandens lašelių čiurlenimas kažkur nematomuose
fontanėliuose ir mūsų pačių sijonų šiurenimas per grindis.
Ėmiau galvoti, kad niekad kaip gyva viena nerasiu kelio šituose rūmuose.
Staiga mes atsidūrėme erdvioje patalpoje arkiniais langais, pridengtais
medinėmis drožinėtomis žaliuzėmis, išeinančiais į vešlų sodą. Kažkur
netoliese pasigirdo duslus žvėries urzgimas; aš krūptelėjau.
— Kas čia?
Kabrera dar sykį nusišypsojo.
 — Tai jo didenybės leopardai. Matyt, jau bus išalkę. Turbūt metas juos
šerti.
— Leopardai?-— nustėrusi pakartojo Beatrisė.- Tai karalius laiko čia

laukinius žvėris?
— Tik porą, - atsakė Kabrera. Ir patikėkit, jie uždaryti tvirtuose narvuose
ir gerai šeriami. Savo miškų pilaitėje El Balasine, kalnų papėdėje, karalius
turi daug daugiau liūtų ir lokių, didelių nematytų paukščių iš Afrikos
ir
visokių kitokių padarų. Jo didenybė labai myli gyvūnus; ir čiajis paprastai
pats rūpinasi savo leopardais, tik šįvakar toji priedermė teks man.
— Arjis tuos žvėris laiko medžioklei?— paklausiau, nejučiom
svarstydama, ar toli tie nematyti leopardai nuo mano kambario. —

Girdėjau, jis labai mėgsta medžioti.

Kabrera suraukė antakius.
— Priešingai, jo didenybė labai retai kada medžioja ir niekad — savo
gyvūnų. Žudynės jam kelia siaubą; Segovijoje jis net koridą uždraudė.
— Jokių bulių kautynių?- žioptelėjo Beatrisė ir sužiuro į mane; ji irgi
girdėjo, kaip Viljena aiškino Alfonsui, neva Henrikas pats norėsiąs parodyti
jam medžioklės malonumus. Akivaizdu, kad markizas mus apmulkino. Tai
suvokusi, nejučiomis ėmiau spėlioti, kokių dar melagysčių jis ir storžievis
jo brolis bus mums pripasakoję. Tiesa, man pačiai netgi patiko tai, kad
Henrikas nemėgsta bulių kautynių. Aš ir pati iš visos širdies jų nekenčiau;
kaip gyva nesupratau, kokį džiaugsmą ir smagumą galima įžvelgti tame
krauju pasruvusios arenos pragare. Nors vaikystę praleidau kaime, kur
gyvulius nuolat pjauna mėsai, bet paversti gyvulio kančias minios
pasismaginimu man atrodė nedora.
— Ar Alfonso kambariai toli nuo mūsų?- paklausiau, nusisiausdama
apsiaustą.
— Neitin, -atsakė Kabrera.
Jo šviesybė apsigyvens pilyje, nors ten šiuo
metu ankštoka. Mano ponui arkivyskupui atrodė, kad jums bus geriau
apsistoti nuošaliau. Žinoma, jeigu jums čia nepatinka, pamėginčiau
parūpinti apartamentus kur nors arčiau infanto. Deja, tada kambariai būtų
mažesni. Visus didžiuosius kambarius jau yra užėmę didikai, susibūrę
aplankyti mažosios princesės.
— Ne, - papurčiau galvą aš. - Nesivarginkit. Šie kambariai man puikiai

tiks.
žengtelėjo į šalį, praleisdamas du vyrus, kurie įnešė skrynias su mūsų
Jis

drabužiais ir pastatė jas ant akmeninių grindų.

— Ant stovo prie lango rasite dubenį švaraus vandens ir rankšluosčių,
mano ponia. Apgailestauju, bet tokiu metu išsimaudyti karštoje vonioje
jau nėra galimybių. Užtat rytoj būtinai įsakysiu parūpinti jums karštą

vonią.
— Būtų labai miela, - linktelėjau. - Dėkoju. Jūs toks malonus!
— Nėra už ką dėkoti, mano infante. Man didelė garbė jums patarnauti.
Jeigu tik ko prireiks, nesivaržykite duoti man žinią. Aš - jūsų paslaugoms. —

Jis nusilenkė. - Taip pat irjūsų, mieloji de Bobadilja; aš su malonumujums

pasitarnausiu.
Jam išėjus, aš su nuostaba pamačiau užraudusius Beatrisės skruostus.
— Koks malonus ponas, - atsiduso ji. - Bet aš juk nesakiau jam, kuo esu
vardu! Tai iš kurjis žino?
Aš nutylėjau. Galvojau nebe apie Kabrerą, kuriuo, kiek mačiau, galėjome
pasitikėti, o apie Viljeną.
— Kaip manai, Beatrise, kam markizui prisireikė dumti mums akis?
Pirmiausia jis pripasakojo, koks karalius esąs aistringas medžiotojas, nors
tai, pasak dono Kabreros, netiesa, o paskui įtikinėjo, neva pilyje nesą laisvų
kambarių. Kokios niekingos melagystės! Ir kokiu tikslu?
— Galjos niekingos tik iš pažiūros, - nutęsė ji. Tada atvarstė viršutinę
mano suknią ir nuvilko, palikdama mane tik su kelnaitėmis ir apatiniais. —

Pirmasis melas pelnė jam Alfonso dėmesį, o antrasis pasitarnavo atskirti

Alfonsui nuo mūsų. Be to, Kabrera minėjo, kad apgyvendinti jus čia
nusprendė kas kitas,
ne o Kariljas. Ir dėl didesnio privatumo. Galbūt ne tiek
dėl privatumo, kiek todėl, kad jam irgi norisi laikyti Alfonsą atstu nuo jūsų?
Man jos samprotavimai nepatiko. Priėjusi prie dubens nusimazgoti
Ilevandų vandeniu dulkino veido ir kaklo ir palikusi Beatrisę raustis po
skrynią mano suknelės, patylomis mintyse dėliojau, ką dar žinau. Jei
Kariljas ir Viljena siekia atskirti mane nuo Alfonso, nors žino, kad abu su
broliu esame kartu užaugę, vadinasi, jie arba labai žiaurūs, arba turi
kitokių, tamsesnių kėslų. Mes juk dar vos tik atvykome; nejau jiems jau
rūpi įtraukti Alfonsą į savo sąmokslus? Ir negi jie — sąjungininkai?
Paėmiau rankšluostį ir jau ketinau pasidalinti su Beatrise savo mintimis,
kai staiga už durų pasigirdo kažkoks triukšmas. Nespėjus man nė žingsnio
žengti, durys atsilapojo ir vidun įsiveržė visas pulkas damų.
Aš nebuvau pusnuogė atsidūrusi niekieno akivaizdoje, išskyrus Beatrisę,
nuo tada, kai man sukako dešimt metų. Net donja Klara nedrįsdavo
nesibeldusi veržtis į mano kambarį. Taigi dabar aš lyg stabo ištikta
žiūrėjau, kaip vidun lyg kokie fantastiški paukščiai viena po kitos plasnoja
rūmų damos, iš nuostabos ir
pasipiktinimo nesuvokdama net, ką jos
čiauška. Jos išplėšė Beatrisei iš rankų naująją mano suknelę, pasiūtą iš

žalio Aviloje pirkto aksomo, ir paleido ją ratu apžiūrinėdamos. Viena dama

netgi paniekinamai caktelėjo liežuviu. Kita nusijuokė. Tos jų linksmybės
anaiptol manęs nedžiugino; Beatrisė galiausiai atėmė iš jų suknelę.
— Taip, ji nauja, - išgirdau ją išrėžiant, — ir, jūsų Žiniai, ji turi priderintas
rankoves. Aš kaip sykis jų ieškojau, kai jūs taip nemandagiai įsiveržėte!
Ji piktai sužaibavo akimis. Aš pagaliau įsižiūrėjau į tas moteris. Man
užkando žadą.
 Jos visos buvo jaunos ir vilkėjo suknelėmis, kokių kaip gyva nebuvau
mačiusi: giliomis, kone visai krūtis apnuoginančiomis iškirptėmis, puriais
prirauktais žibančių medžiagų sijonais, o kietai suveržti jų liemenys buvo
nukabinėti gausybe visokių šilkinių krepšelių ir papuošimų. Jų plaukai
buvo sušukuoti į įmantriausius kuodus, padabintus plonyčiais šydais,
šukomis, perlų ar monetų girliandomis; jų lūpos paryškintos raudonai, o
Kai kurios akivaizdžiai buvo
akys storai apvedžiotos juodais dažais.
tamsesnio gymio — tai liudijo maurų kraują; tačiau tos, su kuriomis dabar
visu smarkumu susikirto Beatrisė, atrodė tikros juodaakės gražuolės pieno
baltumo oda ir kibiomis baltomis rankomis.
Toji, iš kurios Beatrisė galiausiai atsiėmė mano suknelę, - įspūdinga
žaliaakė prie kūno prigludusia raudona suknia, —tik gūžtelėjo pečiais:
— Ką gi,jeijau infantė Izabelė nieko daugiau neturi, tiks ir taip. - Ji neva
apgailestaudama atsigręžė mane.-
į Bijau, kad nebespėsime rasti jums
tinkamos suknelės, bet galime parūpinti papuošimų, kad ir šita kiek
dailiau atrodytų.
— O kas...- gergždama ištariau aš, - kas jūs tokia?

Ji neišsyk susigriebė atsakyti

to klausti.
- aiškiai nustebo, jog kam nors šovė
į galvą

— Aš esu donja Mensija de Mendosa, karalienės Joanos vyriausioji dama.

Mielai kuo tik galėdama jums pasitarnausiu.
Aš linktelėjau, stengdamasi kaip įmanydama susiimti, nors stovėjau
priešais jas be batų —vienomis kojinėmis ir apatiniais.
— Ačiū, bet kol kas man nieko nereikia. Nesivarginkit.

Mensija de Mendosa plačiai išpūtė akis.

— Kąjūs, čia jokio vargo! Karalienė pati liepė mums ateiti jums
patarnauti. Ji rūpinasi, kadjums nieko netrūktų.
— Aš pasirūpinsiu infante, - išdrožė Beatrisė. - Ir patikėkit, jai tikrai nieko
netrūks!
—Jūs pasirūpinsite?— nusikvatojo Mensija. - Betgi jūs pati dar beveik
vaikas!
— Man penkiolika, - burbtelėjo Beatrisė. - Aš seniai jau nebe vaikas ir
puikiai Žinau savo pareigas, ponia. Ir, kaip jos šviesybė ką tikjums sakė,
mums kol kas nieko nereikia!
Mensijos šypsena dingo; ji primerkė juodai apvedžiotas akis. Aš
pasiskubinau įsiterpti:
— Mudvi su ponia de Bobadilja esame labai dėkingos jos malonybei už
rūpestį, tačiau papuošimų man nereikia. Aš labiau vertinu paprastumą. Be
to, aš nepratusi prie tiek patarnautojų, todėl mieliau norėčiau, kad ponia
de Bobadilja patarnautų man viena, jei neprieštarausite.
Mensija daugiau neberodė nepasitenkinimo; ji tik pabrėžtinai tūptelėjo
ir trumpai pasakė:
— Kaipjūsų šviesybė pageidaus. - Tada įsispitrėjo į Beatrisę ir pareiškė: —

Ojums vertėtų pratintis prie didesnės palydos; dabarjūs - karalienės

globoje, ojos malonybė mėgsta kultūringų damų draugiją.

Tai tarusi, ji išsivedė savo palydoves, ir mudvi su Beatrise vėl likome

vienos.
— Tai bent įžūlumas! - nertėjo Beatrisė. Pasiraususi po skrynią, ji pagaliau
rado rankoves ir ėmėsi mane rengti. O aš stovėjau nė nekrustelėdama. —

Kas toji Mensija de Mendosa mano sau esanti? Kultūringos damos... Ar

matei, kiekji prisidažiusi? Net šliundros tiek nesiteplioja! Ak, donja Klara
tai pamačiusi turbūt apalptų. Negi karalienė pakenčia šitokių moterų
draugiją?
Aš vos ištvėriau nedrebėjusi, kol Beatrisė suvarstė man suknelę
ir prisegė
plačias, aksomu apvedžiotas rankoves.
—Ji ne šiaip kokia moteris, - pasakiau. - Mendosos — viena kilmingiausių
Kastilijos giminių; Mensija- turtingo didiko duktė.
— Mat kaip?- prunkštelėjo Beatrisė. - Ką lig šiol dar neteko statyti į
gi,

vietą didikų dukterų!

Jiapgręžė mane aplink,ištraukė iš dėžutės šepetį ir ėmėsi šukuoti mano
juosmenį siekiančius rusvai auksinius plaukus, kol tie pradėjo viliojamai
švytėti. Plaukai buvo viena iš slaptų mano tuštybių, kad ir kaip stengiausi
su ta nuodėme kovoti, mat Šventosios Onos vienuolyno seserų buvau
iš

-
prisiklausiusi, jog moterų garbanos tai šėtono pinklės.
— Na, štai,
- -
patenkinta žengtelėjo atgal Beatrisė. Žiūrėsim, ką Mensija
de Mendosa dabar pasakys! Galiu lažintis, kad visuose rūmuose nerasim
merginos tokia skaisčia oda
ir tokiais auksiniais plaukais, kaip tavo!
— Puikybė — nuodėmė, - šypsodamasi priminiaujai. Beatrisė vos spėjo
pati persivilkti kuklia juoda suknele ir susisukti ant pakaušio plaukus, kai
beldimas
į duris pranešė atvykus Karilją.
Vos jį pamačiusi, aš narsiai išsitiesiau. Nors žinojau, kad jis davė žodį

mumis rūpintis, nes mūsų gerovė buvo susijusi su jo paties, bet taip pat
buvau tikra, kad jis apgaule įtikino motiną mus išleisti, veikiausiai
pažadėjęs jai ką nors, ko neturėjo teisės nė siūlyti. Jis buvo galingas ir
negailestingas Žmogus, ir mes dabar atsidūrėme visiškoje jo valioje. Todėl
privalėjau labai žiūrėti, ką sakau
ir ką darau. Turėjau apsimesti esanti
visiškai jam nuolanki, kad geriau galėčiau prižiūrėti savo brolį. Laimė,
aiškiai mačiau, jog Kariljas nieko kito iš manęs nė nesitiki.
Jis ramiai nužvelgė mane.
— Girdėjau, kad atsisakėte pačios karalienės damų paslaugų, nors jos tam
čia buvo atsiųstos. Tai tiesa?
—
taip, -linktelėjau ir su apsimestiniu išgąsčiu paklausiau: - Ar
Ak,

padariau klaidą? Bet, dievaži, nemačiau, ką veikti dešimčiai ten, kur ir viena
puikiausiai susitvarkys.
 Beatrisė tik paniekinamai dėbtelėjo, o Kariljas, laimė, pratrūko atlaidžiai
kvatoti.
— Akivaizdu, kad jus auklėjo ne dvare; matyti iš pirmo žvilgsnio. Donja
Mensija dejavo, neva jūsų drabužiai kaip vargšės valstietės, bet man regis,
kad visai dailiai atrodote, nors suknelė ir kiek išėjusi iš mados.
—Ją man pasiuvo mama. Didžiuojuosiją vilkėdama.
— Puiku, - entuziastingai linktelėjo jis. - Išdidumas - geras dalykas, jei tik
jo ne per daug! -—Jis pagrasino man auksiniu žiedu apmautu pirštu. —

Verčiau nuo pirmos dienos pataikyti į tinkamas vėžes. - Jis mirktelėjo

Beatrisei. - O jūs, mažoji Bobadilja, tikrai turite talentą ginti savo infantę
ir
įsitaisyti priešų. Tik žiūrėkit, kam kimbat
į
gaurus, gerai? Donja Mensija
karalienės numylėtinė, o aš neturiu nei noro, nei laiko veltis į moterų
—

peštynes.
— Žinoma, — atsakiau, neleisdama Beatrisei nė prasižioti. - Daugiau taip
nebus, mano pone. - Tada uždėjau ranką jam ant dilbio ir tariau:- Manau,
aš pasiruošusi.
Ir šypsodamasi leidau jam palydėti mane
karaliumi.
į pirmąjį susitikimą su
 i
ŠEŠTAS SKYRIUS

M ilžiniškos salės palubėje degė ir varvėjo nesuskaičiuojama daugybė

žvakių, sustatytų geležiniuose sietynuose, kabančiuose mums virš galvų.
Jos nušvietė įmantrias paauksuotas lubas, spindinčias ir mirguliuojančias
kaip vaivorykštiniai dangaus skliautai. Aukštai pasieniais iškilmingai
rymojo sustatytos spalvotos senųjų Kastilijos valdovų statulos; po jų
ir šilkiniai gobelenai, o ryškios jų spalvos
kojomis driekėsi platūs vilnoniai
lyg vanduo ribuliavo, atsimušdamos žvilgančiose akmeninėse grindyse.
Salė gauste gaudė nuo smagių pokalbių ir juoko; čia pulkais sklaistėsi
ryškiai išsidabinę ir švytintys lyg jonvabaliai dvariškiai, o aplinkui ore
tvyrojo miros, kvepalų ir smilkalų aromatai.
Aš žinojau šios pilies istoriją. Žvarbiomis Arevalo žiemomis mudvi su
Beatrise pramogaudavome, garsiai skaitydamos karalystės kronikas,
kuriose buvo pasakojama apie karalius ir karalienes, gyvenusius ir mirusius
tarp šių sienų. Kaip irkitos Kastilijos tvirtovės, Segovijos pilis buvo
pastatytair įtvirtinta maurų, o šie jos neteko per Rekonkistą. Tikėjausi, kad
atsidūrusi po šiais istoriniais skliautais, kur kadaise gyveno mano protėviai,
pajusiu baimę ir pagarbą. Bet nemaniau, kad staiga mane supurtęs
drebulys taip primins netikėtą pabudimą — lyg kas būtų ilgai snaudęs
mano sieloje, o dabar staiga nusikratęs snaudulio likučius. Man teko kaip
reikiant susiimti, kad nepaleisčiau iš akių pakylos menės gale, kur stūksojo
tuščias sostas, ir neimčiau išsižiojusi dairytis aplink kaip Beatrisė.
Prie mūsų priėjęs Kariljas paliepė Beatrisei pasitraukti į šoną, o mane
nuvedė link pakylos. Dvariškiai prasiskyrė ir, regis, be galo ilgai spoksoję į

mane, pagaliau vienas po kito teikėsi nusilenkti. Taip

ir girdėjau, ką jie
galvoja: „Štai pagaliau ji, netikra karaliaus sesuo!“ Aš iš paskutiniųjų
stengiausi nekreipti dėmesio jų žvilgsnius, kuriuose mačiau auką
į

apžiūrinėjančių plėšrūnų godulį. Pastebėjau Mensiją raudona suknele,

stovinčią greta markizo de Viljenos. Šis išsišiepė, rodydamas dantis, ir aš
sąmoningai nusukau akis
tą pusę, kur pasieniais jau rikiavosi puotai
į

padengti stalai, nukrauti brangakmeniais inkrustuotomis lėkštėmis su

kaugėmis Andalūzijos apelsinų, Estremadūros vyšnių, cukruotų migdolų,
datulių, figų ir abrikosų. Tokia neįtikėtina gausybė ir įvairovė atrodė kone
nuodėmingai - nepaprastas išlaidavimas!
Kariljas sustojo priešais pakylą, nusilenkė ir griausmingu balsu paskelbė:
— Infantė Izabelė!
Aš sumišusi padariau reveransą. Kažin, kodėl jis kreipiasi į sostą, kuriame
nieko nėra?
Bet tada išgirdau, kaip kažkas tyliai paklausė:
— Ar čia — mano mažoji sesutė?
Pakėlusi akis išvydau stambų, juodai apsirengusį vyriškį, išsitiesusį ant
krūvos šilkinių, kutais apsiūtų pagalvėlių. Greta jo stovėjo lėkštė
skanumynų, o šalia rymojo kažkokia šydu prisidengusi būtybė. Pasienyje,
tiesiai jam už nugaros, stovėjo išsirikiavę visas pulkas maurų sargybinių su
į makštis sukištais riestais rytietiškais kardais prie šonų. Plačios jų kelnės ir
turbanai atrodė taip, tarsi tie vyrai būtų ką tik atvykę iš Granados.

—Jūsų didenybe, - sumurmėjau.

 Mano įbrolis Henrikas pakilo. Paskutinį kartą jį mačiau dar būdama
vaikas; tada neatkreipiau dėmesio, koks jis aukštas. O dabarjis lyg milžinas
palinko viršum manęs- keistas ir nerangus; raudonu maurišku turbanu
apvožta jo galva atrodė per didelė ištįsusiam kūnui, iš po turbano išsipešę
šiurkštūs rudai gelsvi karčiai palaidomis sruogomis dryko ant siaurų,
įgaužtų pečių. Jis vilkėjo juodą, auksu siuvinėtą kaftaną; o netikėtai dailias
kojas buvo sukišęs
į riestanoses raudonos odos šlepetes.
Spoksojau į jį, viską aplinkui pamiršusi. Buvau girdėjusi, kadjis panašus
mano tėvą, tačiau beveik nebeprisiminiau velionio karaliaus, pradėjusio
į
mudu su broliu, tad veltui ieškojau Henriko išvaizdoje giminės bruožų.
— O tu... tu graži,- ištarė Henrikas, tarsi ligi tol nebūtų nė susimąstęs apie
mano išvaizdą. Aš pažvelgiau įjo liūdnas gintaro spalvos akis, kiek
išsprogusias ir užvirtusias sunkiais vokais. Pridėjus dar plokščią nosį,
apvalius skruostus ir mėsingas lūpas, jį vargiai galėjai palaikyti išvaizdžiu;
tik įspūdingas ūgis darė jį išskirtinį. Ir nors maurų stiliaus tunikų galėjai
aptikti kiekvieno kastiliečio drabužinėje (jos ypač praversdavo kaitriais
vasaros mėnesiais), motina mums leisdavo vilkėti tokį drabužį tik būnant
savo kambaryje. Galėjau įsivaizduoti, ką ji pasakytų, atsidūrusi čia irjau
patį pirmą vakarą dvare išvydusi karalių, apsirengusį kaip netikėlis. Tačiau
drovi Henriko šypsena kvietė mane prieiti arčiau. Kai pasilenkiau
pabučiuoti jo žiedo, ant kurio puikavosi Kastilijos antspaudas, jis staiga
nevikriai stvėrė mane
į glėbį. Nuojo trenkė muskusu
gyvulio. Bet, kad ir kokia jautri buvau kvapams, tai kažkodėl neatrodė
- lyg nuo sumurusio
nemalonu, nors buvau tikra, kad valdovas turėtų kvepėti kitaip.
— Labas, sese, — ištarė jis. - Sveika atvykusi į mano rūmus!
Dvariškiai aplinkui pratrūko entuziastingai ploti. Tebelaikydamas delne
mano ranką, Henrikas pasisuko į menę ir
garsiai paklausė:
— O kur mano brolis, infantas Alfonsas?
 Po akimirkos iš dvariškių minios išniro mano brolis, susikibęs už rankų su
kažkokiu kresnu berniuku. Alfonsas buvo smarkiai įraudęs - kas aiškiai
rodė jį ragavus neskiesto vyno, nors ligi šiol tai jam buvo draudžiama. Be
abejonės, namų ilgesį jo sieloje jau seniai užgožė naujos aplinkos ir
nepatirto gyvenimo smagumai. Beje, aš niekur nemačiau dono Čakono,
nors paprastai jis nė per žingsnį nesitraukdavo nuo Alfonso.
— Žiūrėk, kas
-
čia toks, Izabele! Alfonsas linktelėjo į savo bičiulį. - Tai
mūsų pusbrolis Ferdinandas iš Aragono! Mudu kartu gyvename, bet kol kas

jis nieko daugiau neveikia, tik klausinėja apie tave.

Ferdinandas žemai man nusilenkė.
— Jūsų šviesybe, — virpančiu balsu ištarė jis, - man didelė garbė, nors
vargu ar mane prisimenate.
Jis klydo: aš jį prisiminiau ar bent gerai žinojau, kas jis toks. Tačiau nieku

gyvu nesitikėjau jo išvysti čia, savo įbrolio rūmuose.

Mūsų abiejų šeimos buvo kilusios iš tų pačių Trastamarų giminės
protėvių, bet pyktis ir godumas šimtmečiais vertė Kastiliją ir Aragoną
kariauti vieną prieš kitą. Aragono valdovai atkakliai gynė ir sergėjo savo
mažesnę, bet nepriklausomą karalystę, kuriai teko be paliovos priešintis
Prancūzijos antpuoliams ir saugotis Kastilijos kėslų. Tiesa, pasitaikius
progai būdavo griebiamasi ir vedybinių sąjungų, viliantis vieną gražią
dieną į Kastilijos sostą pasodinti Aragono princą.
Ferdinandas buvo metais jaunesnis už mane ir, lygiai kaip mudu su
Alfonsu, gimęs iš antrosios savo tėvo santuokos. Jo tėvas buvo Aragono
karalius Jonas, o motina - Chuana Enrikes, kilusi iš kilmingos Kastilijos
admirolų šeimos. Ferdinandas buvo Aragono sosto įpėdinis, nes netikras jo
brolis mirė prieš keletą metų. Nors ir žinojau pagrindinius dalykus apie
Ferdinando šeimą ir kilmę, nei apie jį patį, nei apie jo karalystę kol kas
nieko įdomaus nebuvau girdėjusi. Tiesą pasakius, prisiminiau beveik vien
tai, kad dar vaikystėje gudrusis jo tėvas, karalius Jonas, bandė įpiršti
Ferdinandą man
į vyrus.
Dabar, žiūrėdama
į šį princą - tolimą savo
pagalvojau, kad jo povyzoje esama kažkokio sunkiai nusakomo
pusbrolį, aš nejučiom

patrauklumo: atsikišusi nosis, išraiškinga burna ir

švytinčios rudos akys su
tokiomis tankiomis blakstienomis, kad bet kuri moteris pavydėtų. Kairioji
jo akis buvo truputį mažesnė ir keistai įkypoka
tas bruožas teikė jo veidui
—

savotiško padaužiškumo. Jis buvo neaukštas, bet gana kresnas pagal savo
amžių, vešlūs juodi plaukai - tiesūs, ties pečiais patrumpinti. Mane ypač
sužavėjo rusvo atspalvio jo oda, saulės nudeginta iki rudumo. Supratau,
kad Ferdinandas veikiausiai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke - kaip
ir
mano brolis, tačiau Alfonsas švytėjo kone marmuriniu baltumu, o
Ferdinandas atrodė tamsbruvas lyg koks mauras ir trykštantis tiesiog
siautulingu gyvybingumu. Kad ir kokie būdami nepanašūs, jiedu su mano
broliu elgėsi lyg seni draugai. Kažkodėl visai tuo nesistebėjau, nes savo
dvasia jiedu akivaizdžiai buvo labai artimi.
Nejučiom krūptelėjau, staiga supratusi, kad Ferdinandas taip pat įdėmiai
stebi mane. Tada tyliai ištariau:
— Kaipgi manjus prisiminti, pusbroli, jei iki šiol dar nė sykio nebuvome
susitikę?
— Aš tiek daug apie jus girdėjau, - atsakė jis, - kad man rodosi, jog mudu
pažįstami jau visą gyvenimą.
Nors tebuvo vos dvylikos — iš teisybės, dar visai berniukas, - Ferdinandas
iš Aragono kažkokiu nepaaiškinamu būdu sugebėjo palikti mane be žado.
Henrikas šalia manęs ištarė:
—Ferdinandas atvyko drauge su mumis atšvęsti mano dukters gimimo.
Rytoj per iškilmes jis pavaduos savo tėvą, nes karalių Joną vargina
katarakta irjis nesiryžo tokiai kelionei. Labai tikiuosi, kad tai reikš naujų
santykių pradžią tarp mūsų karalysčių. Mes
ir taipjau per daug kariavom,
nors esame to paties kraujo.
— Išties, jūsų didenybe, - atsiliepė Ferdinandas, vis dar nenuleisdamas
akių nuo manęs. - Mums būtina sutarti, juolab kad klastingieji prancūzai ir
vėl daužo mūsų vartus.
— Užsienio politika iš kūdikių lūpų! - garsiai nusikvatojo Kariljas. Bet
Henrikas santūriai atrėmė:
— Jis sako tiesą. Nei Aragonas, nei Kastilija negali pradėti karo su

Prancūzijos karalium Liudviku. Taigi mums reikia taikos.

Ferdinandas netikėtai kreipėsi į mane:
— Arjūsų šviesybė sutiks vakarieniauti prie mūsų stalo?
Aš sudvejojau ir nedrąsiai pažvelgiau į karalių. Henrikas nusišypsojo.
— Nežinau, kodėl negalėtumėt... - buvo besakąs jis, bet staiga nutilo ir
visas tarsi suakmenėjo.
Apimta smalsumo, aš pasekiau jo žvilgsnį.
Linkmūsų per salę, aukštai iškėlusi galvą, plaukė moteris. Pakeliui
besisukiojantys dvariškiai pagarbiai jai lenkėsi, o damos darė reveransus. Ji
žengė grakščiai ir ritmingai, siūbuodama dailiais klubais, apjuostais
rubinais nusagstytu aukso diržu, ojos dramblio kaulo spalvos aksominės
suknelės apačią dabino brangakmeniais siuvinėti nėriniai. Paskui ją būriu
sekė tos pačios damos, kurios kiek anksčiau užklupo mane pusnuogę
mano apartamentuose.
Man nereikėjo nė klausti, kas ji tokia. Aš irgi nedelsdama padariau jai
gilų reveransą.
— Henrikai!—- papriekaištavo vyrui karalienė Joana. - Nė nežinojau, kad
mūsų svečiai jau atvyko! Kodėl man nepranešei? Užgaišau, migdydama
mūsų mažutę... - Kalbėdama ji akinama šypsena apdovanojo Alfonsą,
kuris čia pat išraudo it liepsna. Paskui karalienė susidomėjo manimi.
 Kaip gyva nebuvau mačiusi moters, tokios nepanašios į motiną, ką tik

atsitraukusią nuo kūdikio lovelės. Iš tiesų buvo net sunku patikėti, kad ji
išvis neseniai pagimdė. Atrodė liekna
it nendrelė, nepriekaištingai

du
išsipusčiusi, o vešlius tamsiai kaštoninius plaukus susukusi abipus
ir nubarsčiusi perlais. Jos oda buvo kuo balčiausia, dar
kuodus
veido
į
pašviesinta pudros ir skaistalų. Ypač įspūdingos atrodė akys: juodos lyg
oniksas, plačiai susodintos, dažais apvedžiotomis blakstienomis, kad dar
labiau paryškintų jų švytėjimą. Karalienė Joana priminė tobulą spalvotą
skulptūrą.
— Stokis, mieloji, - pasakė ji man.- Leisk tave pažiūrėti. O, kokia
į

užaugusi, -sumurkė ji. - Ką gi, tu jau beveik moteris. O mes tikėjomės

išvysti mergytę su kasytėm!
Ji pabučiavo man į skruostą, ir aš kone apsvaigau nuo stipraus jos rožių
aliejaus aromato. Krūptelėjau ir kiek atšlijau; jos žvilgsnis vėrė mane lyg
peilio ašmenys - šaltas ir vertinantis.
Mus išblaškė tarnų stumiamų stalų brūkšėjimas —- buvo rengiamasi
vaišėms. Henrikas pratarė:
— Mes kaip tik svarstėme, kur kam sėdėti. Izabelė norėtų vaišintis prie
vieno stalo su savo broliu ir Ferdinandu. Manau, kad puikiausiai galima...
— Nieku gyvu, —it kirviu nukirto Joana. — Ji privalo sėdėti su mano
damomis, kaip dera. Juk sakei, kad patikėsi ją mano globai, ar ne?-Ji bedė
į Henriką ilgais nagais padabintą ranką; tas atšlijo.
— Liaukis, - sumurmėjo jis. Ji gūžtelėjo, čiupo mane už parankės irjau
buvo betempianti prie artimiausio stalo.
— Palauk, -sudraudė ją Henrikas.
Ji stabtelėjo.
— Manau, Izabelė ir infantai šįvakar turėtų vakarieniauti su manim.
— Tačiau Beltranas de la Kueva tikėjosi šiandien su tavimi vakarieniauti,
ar pamiršai? Tujam žadėjai...
— Žinau, ką jam žadėjau. Bet aš juk karalius ir turiu teisę apsigalvoti.
Beltranas de la Kueva - mano pavaldinys. Tegu ir valgo sykiu su kitais
pavaldiniais, kaip dera.
Pajutau, kaip karalienės pirštai skaudžiai susmigo man į ranką.
— Henrikai, vargu ar tai išmintinga. Juk Žinai, Beltranas greitas įsižeisti, o
tu šįvakar žadėjai parodyti jam savo palankumą.
— Tegu sau įsižeidžia, kad nori,
- akmeniniu veidu atšovė Henrikas. Bet
pajutau, kadjis nemėgsta bet kokio prieštaravimo, juolab — savo Žmonos. —

Pirmąkart nuo tada, kai užėmiau šį

sostą, drauge su manim yra mano
šeimos nariai. Ir jie sėdės prie mano stalo. Aš reikalauju!

Karalienė užgauliai nusijuokė.

— Puiku, jei jau taip nori! Nebūtina reikalauti, brangusis. Tačiau ant
pakylos visi netilpsim. O gal liepsi mums valgyti susėdus ant pagalvių, kaip
maurams?
Henrikas buvo nepajudinamas.
— Aš sakiau, kad prie mano stalo sėdės Izabelė ir infantai. Tu gali valgyti
ten, kur nori. Jei persėsi kitur, liks vietos Beltranui de la Kuevai, kurio
orumu taip karštai rūpiniesi!
Joana sustingo. Nė nesupratau - labiau pasibaisėjo ar įsiuto.
—

nebus
Aš sėdėsiu kartu su jos malonybe,
atskirta nuo šeimos.
- įsiterpė Alfonsas. - Tuomet ji irgi
Henrikas pažvelgė į Alfonsą.
— Tu puikiai išauklėtas, brolau! Ką gi, jei jos malonybė neprieštarauja,
prašom sėskis kartu su ja.
Alfonsas viltingai pažvelgė į karalienę. Jo akims ji atrodė tik įskaudinta
moteris. Jis buvo dar per jaunas ir per daug nepatyręs, kad įžvelgtų tai, kas
man skaudžiai krito į akis. Po daugelio bergždumo metų pagaliau ji
pagimdė kūdikį, tačiau Henriko elgesys su ja nerodė nei meilės, nei
pagarbos. Nejau tai, ką Beatrisė man išklojo pakeliui iš Avilos, - tiesa? Ar
dvare tikrai sklando abejonės dėl mergaitės teisėtumo? Negi net mano
įbrolis netiki, kad vaikas - jo?
— Kaipgi galėčiau atsispirti tokiam galantiškumui?- Joana įžūliai
koketuodama nusišypsojo Alfonsui ir, atsainiai mostelėjusi savo damoms,
patraukė prie gretimo stalo.
Kol tarnai nukėlė sostą ir vietoj jo ant pakylos užrioglino stalą,

arkivyskupą. Jis buvo taip suraukęs kaktą, kad net vešlūs antakiai lietėsi
žiūrėjau
į
vienas su kitu. Arkivyskupas nenuleido akių nuo karalienės, kol ši
pabrėžtinai rūpestingai stengėsi įkurdinti mano brolį sau iš dešinės,
apsuptą savo damų. Kariljo žvilgsnis degė tokia atvira panieka, kad man
net kojas pakirto; akimirką draugiška jo kaukė nukrito, atidengdama kur
kas tamsesnę
ir nepalenkiamą prigimtį.
— Paprašysiu jūsų didenybės man atleisti, - staiga pasakė jis,
kreipdamasis į Henriką. - Turiu skubių reikalų.
Mano įbrolis abejingai linktelėjo. Kariljas palenkė galvą,
atsisveikindamas su manim, ir, daugiau nė žodžio netaręs, išdrožė lauk.
Nejučiomis pamaniau, kad toks staigus pasišalininimas susijęs su
akivaizdžiu jo neprielankumu karalienei; žiūrėjau jam įkandin taip
susimąsčiusi, kad nė nepajutau, kaip prie manęs prisigretino Beatrisė, kol
ji
nesušnibždėjo:
— Turiu tau kai ką pasakyti...
— Paskui, -sudraudžiau ją. - Verčiau surask doną Čakoną. Nežinau, kur
jis dingo, o Alfonso negalima pernelyg ilgai palikti vieno su karaliene irjos
damomis.
Aš įsitaisiau ant pakylos šalia Henriko, o Ferdinandas atsisėdo karaliui iš
kitos pusės. Pajutau, kad visa virpu. Tikriausiai kaltas nuovargis ir alkis, —
nusprendžiau. Arevale tokiu metu būčiau jau seniai pavakarieniavusi,
sukalbėjusi maldas ir atsigulusi. Bet kai atnešė pirmuosius patiekalus —

keptą šerną su artišokais ir elnienos su raudonojo vyno padažu, - pasirodė,

kad beveik neįstengiu nė kąsnio praryti. Sutelkusi visą dėmesį slapčia
stebėjau karalienę; mačiau, kaipji vieną po kitos tuštino vyno taures, kol

jos veidas skaisčiai užraudo. Ji sėdėjo palinkusi prie Alfonso, glostė jam
skruostus ir kažką tyliai šnabždėjo
kėpsojo markizo brolis Pedras de Chironas
į ausį. Prie kito stalo, šalia jų, vienas pats
ir plikomis rankomis draskė
elnio kulšį. Kruvinas skystis varvėjo jam per smakrą, kai jis skubiai
mostelėjo tarnui, kad įpiltų dar vyno. Viljenos niekur nesimatė. Negi būtų
išsekęs paskui Karilją?
— Tau turbūt visa tai labai keista, - staiga ištarė Henrikas ir aš krūptelėjusi
iš netikėtumo atsisukau
ir sužiurau jį. - Visas šis perteklius... Girdėjau, kad
į

Arevale turėjote verstis gana kukliai. Kaip suprantu, judviem su broliu ir

motinai ten buvo nelengva.
— Taip, tiesa. Bet išsivertėm. Kuklumas- irgi dorybė.
— Kaip matau, tu verčiau renkiesi vandenį, - pridūrė jis, dėbtelėjęs į mano
taurę, kurią pridengiau ranka, kad sukliudyčiau paslaugiajam pažui, kuris
jau vėl artinosi su grafinu.- Negi visai negeri vyno?
— Nuo vyno man dažniausiai skauda galvą, net kai jį atskiedžiu, —

pasakiau, o Ferdinandas tuo tarpu pasilenkė ir pro Henriką įdėmiai

pažvelgė į mane net nejauku pasidarė.
— Aširgi nemėgstu vyno, - atsiliepė Henrikas. - Geriu tik valstybinėmis
progomis. Segovijoje netrūksta tyro vandens: jis teka iš kalnų - šviežias ir
šaltas. Romos laikais jis bėgo akveduku, bet dabar akvedukas sugriuvo.
Seniai ruošiuosi jį sutaisyti. - Jis patylėjo, kramtydamas apatinę lūpą.
Paskui nei iš šio, nei iš to tarė: —- Noriu tavęs atsiprašyti. Nepasirūpinau tavo
ir tavo brolio gerove taip, kaip turėjau. Ir net ne todėl, kad nebūtų rūpėję...
 - kas kita, nei galima pamanyti. Dabar aš puikiai
Matai, būti karaliumi
suprantu mūsų tėvą - daug geriau nei tada, kai jis dar buvo gyvas.
Aš pažvelgiau jam į akis.
— Ką turite omenyje?- paklausiau patyliukais.
—Tėvas kartą man sakė norįs būti gimęs paprastu žmogumi, kad

-
nereikėtų nešti ant pečių viso pasaulio naštos. Henrikas graudžiai
nusišypsojo. —- Aš dabar irgi panašiai jaučiuosi.
Tai buvo labai keista kalba karaliui. Monarchai juk valdo Dievo valia ir

atsako tik prieš Dievą. Gimti valdovu

yra didžiulė privilegija, o ne
prakeiksmas, kurio norėtųsi atsikratyti. Staiga prisiminiau tą pastarąjį
kartą, kai mačiau Henriką: kaip jis keistai šypsojosi, žiūrėdamas į mane,
bučiuojančią savo tėvą, ir kaip paskui godžiai palinko prie merdinčiojo
kūno. O gal man tik pasirodė, kad tai buvo godumas? Caljis veikiau
nerimavo? Vaikui nesunku supainioti tokius jausmus, o Henrikas neatrodė
iš tų, kurie norėtų atsidurti dėmesio centre.
— Štai kodėl taip džiaugiuosi pagaliau jūsų sulaukęs, - toliau kalbėjo jis. —

Šeima
turi laikytis drauge, o mes tiek mažai turėjome laiko kartu. Juk
sutinki, tiesa? Ar džiaugiesi, kad esi čia?
Pati nelabai suvokdama, ką darau, aš suėmiau jo ranką. Ant dėmėtos,
gauruotos jo letenos mano pirštai atrodė balti ir smulkučiai.
— Man labai smagu jus matyti. Ir Segovija labai graži. Bet man reikia laiko
apsiprasti. Pats suprantate, kad man čia viskas nauja.
Pastebėjau Ferdinandą linkčiojant; pritariama jo šypsena sustiprino
mano pasitikėjimą savimi. Kažkodėl man buvo ne
tas pats, ką jis galvoja.
Jaučiau, kadjis tikisi iš manęs kažko ypač gero.
— Kaip man padaryti, kad jaustumeisi geriau?- sunerimęs paklausė
Henrikas.- Turbūt pasigendi motinos, ar ne? Tu nenorėjaijos palikti. Ir

dabar jos ilgiesi...

 Aš sudvejojau, nelabai žinodama, ką atsakyti. Aš išties ilgėjausi jaukaus
savo kambarėlio Arevale, pasigedau šunų lojimo naktį, indų skimbčiojimo,

menėje. Bet ar ilgėjausi motinos? Dievaži, nė pati nežinojau.

— Aš siūliau irjai čia atvykti, - susirūpinęs toliau aiškino man Henrikas. —

Bet Kariljas patikino, kad neverta. Jo manymu, ji turėtų per didelę įtaką,
kaip ir visos motinos, o Alfonsui reikia išmokti būti antruoju sosto įpėdiniu.
Aš pasistengiau neparodyti, kaip mane išgąsdino jo žodžiai. Kažin, ar

mama žinojo, kad irgi turėjo būti kviečiama į dvarą? O gal Kariljas ją
apgavo, nes turėjo savų, slaptų priežasčių mus nuojos atskirti?
Pažvelgiau Henrikui į akis. Jose nebuvo nė menkiausios klastos - tik
nuoširdus troškimas įtikti; staiga panūdau iškloti jam viską. Jukjis- mano
tėvo pirmagimis sūnus, mano brolis, mes —viena šeima. Turėtume vienas
kitą ginti, o ne būti siundomi vienas prieš kitą lyg kokie pėstininkai
arkivyskupo šachmatų žaidime.
Tačiau aš nežinojau, ką sakyti. Vėliau, - nusprendžiau patyliukais.
Papasakosiu viską vėliau, jei tik kas nors nutiks. Ne, kol dar nieko nenutiko.
Juk neabejotinai nugirsiu, jei bus rezgamas koks sąmokslas: Alfonsas
neišvengiamai turės atsidurti jo centre, o Kariljui prireiks mano brolio
paramos. Alfonsas tikrai man apie tai papasakotų; jis ne daugiau už mane
linkęs kenkti Henrikui.
Tarnai nukraustė taukuotus mūsų peilius ir valgymo lenteles, o vietoj jų
atnešė sidabrinius dubenis su rožių vandeniu rankoms nusiplauti ir linines

servetėlės joms nusišluostyti. Muzikantai galerijoje užgrojo violomis ir

liutniomis; pasigirdus muzikai, puotautojai pakilo iš savo vietų, o tarnai
puolė traukti šalin stalų, kad padarytų vietos šokiams.
Man plyšo galva. Per dieną buvau baisiai pavargusi. Tačiau Beatrisės
niekur nesimatė, tad vėl atsigręžiau į Henriką, ketindama dar su juo
pasikalbėti, kol ištaikysiu tinkamą progą paprašyti leidimo pasišalinti.
Henrikas jau buvo patogiai atsilošęs krėsle, o daili šydu apsigaubusi
būtybė, kurią jau anksčiau buvau mačiusi jam patarnaujant, patyliukais
užlipo ant pakylos ir
uždėjo rankas jam ant pečių. Šydas dengė pusę tos
būtybės veido, slėpdamas nosį ir burną — buvo matyti tik nuostabios
tamsios akys, kurių vokai buvo storai apvedžioti juodai ir nupudruoti
auksu. Ji kažką sušnibždėjo Henrikui į ausį.
— Taip, mano meile, -sumurmėjo Henrikas. - Truputį vėliau. Juk man dar
reikia kiek pavaidinti, kad domiuosi šitomis pramogomis, ar ne? Todėl
turėk kantrybės ir patrink man nugarą. Baisiai skauda...
Būtybė nusidengė nuo veido šydą, ir aš sustingau. Veikiau pajutau, nei
sugebėjau pamatyti, kad Ferdinandas pakilo iš savo vietos ir apėjęs aplink
stalą prisiartino prie manęs.
— Jūsų šviesybe, ar suteiksite man garbę ir pašoksite su manimi?

Bet aš neįstengiau nė pajudėti.

Išsidažęs jaunuolis, apsirengęs maurės odaliskos kostiumu, romiai ir
atsainiai man nusišypsojo, pats tuo tarpu glamonėdamas karalių. Henrikui
iš lūpų išsprūdo tyli dejonė, paskui jis mieguistu balsu tarė:
— Eik, Izabele! Pašok su Ferdinandu. Judu abu jauni, tad linksminkitės...
Ferdinandas paėmė mane už rankos ir spūstelėjo; tai pajutusi,
prisiverčiau atsistoti. Kojų nejutau ir beveik nebesuvokiau, kur esu, kol
atsidūriau vidury ir užėmiau šokio pozą. Aplinkui sukosi dvariškiai;
menės

muzika nešė ir
svaigino. Atlikdama sudėtingus kastilietiškos segidiljos
žingsnelius, aš nenuleidau akių nuo Ferdinando, tarsi jis vienintelis būtų
lyg koks inkaras dar laikęs mane realiame pasaulyje.
Nė pati nežinau, kaip sugebėjau nesupainioti tų įmantrių figūrų: kulnas
prie pirštų, sukinys, palenkti galvą, vėl kulnas prie pirštų... Vis dėlto kažkaip
man pavyko nupinti visą tą painią šokio pynę, kol pasijutau sykiu su
kitomis damomis daranti reveransą, o Ferdinandas išpūtęs krūtinę stovėjo
priešais — buvo gerokai žemesnio ūgio ir neabejotinai pats jauniausias iš
visų vyriškių, bet spinduliavo tokiu išdidumu, kad atrodė kur kas vyresnis.
— Kaip mergina, išaugusi atokiai nuo dvaro, jūs puikiai šokate, - pagyrė
jis, pats greitai gaudydamas kvapą. — Visi į mus žiūri.
— Jie... Žiūri į mane?
— Otaip, - linktelėjo jis. - Beltranas de la Kueva —atidžiau už kitus.
Apsidairiusi pastebėjau įspūdingą gražuolį purpurinio aksomo
kostiumu, prakaito išpilta kakta, kuris nenuleisdamas akių spoksojo į

mane. Beltranas de |a Kueva stovėjo šalia karalienės, su kuria ką tik šoko.

Vešlūs ir stori lyg karčiai jo plaukai tarsi saulės spindulių nutviekstas varis
bangomis krito jam ant pečių, nosis atrodė labai daili, lyg menininko
išskaptuota, lūpos - putlios, o aukštus skruostikaulius rėmino rusvai
auksinė barzda - gana retas daiktas tarp daugybės švariai nusiskutusių
dvariškių. Šis karalienės favoritas atrodė kone per daug gražus;

prisiminiau, kad jo teisę puotauti ant karaliaus pakylos aš netyčia būsiu

užgrobusi. Nors šokis baigėsi, jis tebelaikė karalienės ranką ir tingiai,
vylingai šypsojosi, oskvarbių smaragdo žalumo
jo akių žvilgsnis buvo toks
intymus, kad aš sunkiai įstengiau nuojų atsiplėšti.
Karalienė Joana irgi įsistebeilijo į mane; piktai sužaibavusi akimis, ji
laisvąja ranka suėmė Beltraną už smakro ir atsuko jo veidą į save. Tada dar
kažką sumurmėjo, priversdama jį nusikvatoti - garsiai, įžūliai, su aiškiu
pasitikėjimu savimi.
— Žmonės kalba, kad ji tarsi jo apsėsta, - burbtelėjo Ferdinandas, vėl
patraukdamas į save mano dėmesį. - Kadjis duodąs jai tai, ko neįstengia
karalius. Todėl ir jos mergaitę jau praminė Beltranecha - Beltrano
dukterimi.
Jau buvau prisiklausiusi tokių paskalų iš savo motinos ir iš Beatrisės, o čia
atsidūrusi jau spėjau pamatyti tiek, kad patikėčiau, jog visko gali būti. Bet
vis vien įžeidžiai kilstelėjau smakrą: anaiptol neketinau klausytis, kaip
atvirai niekinama mano įbrolio sutuoktinė.
— Jūs užsimirštate. Kad ir ką Žmonės kalbėtų, ji vis tiek— mūsų karalienė.
—
Ojūs,- atsiliepė jis, - pasistenkite geriau slėpti savo jausmus. Jūsų
veidas viską išduoda. Jei norite išgyventi dvare, privalote išmokti
apsimetinėti.
Jo tiesmukumas atėmė man žadą. Žengiau atatupsta.
— Ačiū už pamokymus ir už šokį. Tik bijau, kadjau vėlu. Man metas
atsisveikinti.
Jis išbalo.
— Aš nenorėjau įžeisti...
— Aš ir neįsižeidžiau, - nutraukiau jį. - Labanakt, pusbroli!- Tai tarusi,

ištiesiau jam ranką. Jis pasilenkė ir šiltomis lūpomis brūkštelėjo man per
odą. Tada pakėlė į mane akis; jų žvilgsnyje išvydau nebylų maldavimą, bet,
nespėjus jam nieko daugiau ištarti, aš nusigręžiau pakylos link. Ten buvo

tuščia; stalą su krūva nešvarių servetėlių jau spėjo išnešti pažai. Kol

dairiausi aplinkui, per minią prie manęs prasibrovė Beatrisė, rankoje

laikydama mano apsiaustą. Aš vėl dėbtelėjau į Ferdinandą, kuris
priblokštas tebežiūrėjo į mane.
— Arradai doną Čakoną?- paklausiau Beatrisės, kai ji apgobė mane
apsiaustu.
— Ne, bet paprašiau Andreso de Kabreros paieškoti, ir jis rado. Markizas

de Viljena buvo liepęs Čakonui likti kambaryje ir iškrauti daiktus. Bet dabar
jisjau ateina parsivesti Alfonso.
— Jei tik sugebės jį rasti,
- atsidusau. Oras aplinkui atrodė pritvinkęs
juoko ir dūmų; aplinkui šlitinėjo girti dvariškiai, o porelės viena po kitos
slinko į nuošalę. Dar niekur nebuvau mačiusi tokio palaido elgesio:
moterys lyg niekur nieko nusismaukdavo žemyn sukneles,
apnuogindamos krūtis, kurias čia pat begėdiškai glamonėdavo vyrai. Kai

pasiekėme menės duris, užmečiau akį į arkadą ir pastebėjau Alfonsą,

išsidrėbusį ant pagalvių, Chironas jam kišo taurę vyno. Jiedviem prie kojų
klūpojo kažkokia moteris visiškai atvarstytu kikliku— net krūtų speneliai
buvo matyti. Jos ranka slydo Alfonso koja aukštyn.
Aš pasibaisėjusi aiktelėjau; Beatrisė vos spėjo nutverti mane už rankos ir
sustabdyti, kad nepulčiau priejų. Ji nutempė mane

palengvėjimu pamačiau Čakoną, kuris rūsčia veido mina drožė paimti

į koridorių, ir ten su

mano brolio.
Kabrera jau laukė mūsų, lydimas keturių grėsmingos išvaizdos maurų
sargybinių ir tarno su deglu.
— Bijau, kad pilyje naktimis nesaugu, - paaiškino jis, pastebėjęs, kaip
apstulbau, pamačiusi sargybą.
— Nesaugu? Bet juk aš- karaliaus sesuo, kas man čia gali grėsti?
Kabrera liūdnai pažvelgė į mane.
— Gaila, bet daugelis čia nepripažįsta nei jo valdžios, nei įstatymo
viršenybės. O aš kaip gyvas sau neatleisčiau, jei jūsų šviesybei kas nors
nutiktų.
Aš pažvelgiau į Beatrisę ir iš niūrios jos išraiškos supratau, kad toliau
ginčytis neverta. Užsitraukiau ant galvos gobtuvą, o Kabrera nuvedė mus
pilies koridoriais, kur pakampėmis drybsojo girtutėliai dvariškiai su
grafinais pašonėse. Ore tvyrojo išlieto vyno kvapas; didikų palydų nariai
atpažįstami iš ryškiaspalvių antsiuvų ant rankovių — tvarsėsi vašku prie
grindų prilipintų žvakių šviesoje. Jie gašliai vaipėsi, mus pamatę; vienas net
susiėmė sau už klyno
ir subliuvo:
— Ateikit čia, gražuolės, pažaiskit su mano daikčiuku!
Kiti ėmė garsiai žvengti ir laidyti tokias pat nešvankias pastabas.
 Sargybiniai glaudžiau mus apsupo ir mes paspartinome žingsnį. Atrodė,
tarsi nakčiai užklupus ant švytinčios pilies prabangos nusileido koks juodas
prakeiksmas. Visur girdėjosi dejonės ir stenėjimas; aplinkui šlaistėsi ir
riejosi šunys, ovisose pakampėse lyg kokie gyvuliai nevaržomai krušosi
porelės.
Pagaliau išėjome į atvirą arkadą ir atsidūrėme kieme, po plačiu,
žvaigždėmis nusėtu dangumi. Kabrera atrakino aukštoje mūro sienoje
įtaisytas masyvias medines duris. Staiga mus apgaubė tyla, oras tapo
prisigėręs drėgmės: tai buvo kvepiantis žalias sodas, supantis
karališkuosius rūmus — tas pats, į kurį žvelgė naujųjų mano kambarių
langai.
Anksčiau nebuvome pro čia ėję. Kitomis aplinkybėmis būčiau puolusi
gėrėtis pirmaisiais pavasario žiedais ir dailiais fontanais bei plytelėmis
grįstais takais, kurie man be galo priminė Šventosios vienuolyną. Bet Onos

dabar man visa tai vargiai berūpėjo; visą mano esybę prislėgė netikėta
grėsmės nuojauta. Vis dėlto tik tada, kai Kabrera parvedė mus
į
ir
apartamentus, užžiebė žvakes išėjo, pastatęs prie durų sargybinius, aš
pagaliau daviau valią jausmams.
— Negalime čia pasilikti nė dienos! Rytoj pat pasikalbėsiu su Henriku; net
irjis privalo suvokti, kad tokiomis sąlygomis nei man, nei Alfonsui čia ne
vieta!
— Sakyk, ką nori, tik bijau, kadjis nė piršto nepajudins, - atrėmė mano
žvilgsnį Beatrisė.— Jis išėjo iš menės, vos judu su princu pakilote šokti.
Lydimas savo... draugo.
Aš sustingau nė nekrustelėdama.
— Žinai, ką anksčiau norėjau tau pasakyti?- pridūrė ji, pritildžiusi balsą,
lyg bijodama, kad
ir sienos čia turi ausis. Arevale ligi šiol mudviem niekad
nereikėjo slapukauti. - Nugirdau dvariškių kalbas; jie sakė, kad karalienė
nekenčia judviejų su Alfonsu, nes jūs keliate grėsmę jos dukteriai. Jie
tikino, kadji pasistengs jus abu paversti belaisviais ir visais būdais mėgins
atimti išjūsų įpėdinystės teises. Ojeiguji jūsų taip bijo ir taip neriasi iš
kailio, kadjūsų nusikratytų, tai gal tos visos paskalos ir
ne iš piršto laužtos.
Gal tajos duktė visai ne... - pusėje žodžio nutilo ji. Pakeliui į Avilą buvau
griežtai išbarusiją už tokias kalbas, bet šįkart jos samprotavimai pakibo
virš mūsų lygjuodas debesis — nepaneigiami savo pabaisiška logika.
Aš užsimerkiau. Girdėjau netoliese riaumojant narvuose laikomus žvėris;
įsivaizdavau, kokie netramdomi geiduliai siautėja pilyje ir kokia bjaurastis
slypi po visu tuo. Vėl pamačiau tą dažytą jaunuolį, kuris glamonėjo
Henriką, ir tą siaubingą vaizdą, kaip Chironas girdo Alfonsą; o kai dar
prisiminiau Beltrano de la Kuevos šypseną ir pavydų karalienės žvilgsnį,
man ėmė rodytis, kad tuoj uždusiu.
O kas, jei karalienė tikrai griebėsi ištvirkavimo, norėdama kaip nors
išsigelbėti? Kas, jei ši naujagimė princesė išties jos ir Beltrano de la
Kuevos pavainikė? Jei taip, tuomet mano motinos pranašauta nelaimė
netruks užgriūti: paskelbdamas pavainikę savo įpėdine, Henrikas
išniekintų Dievo jam duotą karaliaus valdžią. Taip jis suskaldytų karalystę,
supriešintų didikus ir sukeltų visišką sumaištį. Dievo rūstybė tuomet
neišvengiamai užgriūtų Kastiliją ir mus visus.
Jei norite išgyventi dvare, privalote išmokti apsimetinėti.
— Tai ką darysim?šnibžtelėjo Beatrisė, priversdama mane atsimerkti.
-— Ji

stovėjo, gniaužydama rankas ir

visa perbalusi iš baimės. Supratau, kad
turiu būti stipri - dėljos ir dėl Alfonso. Privalau apsaugoti mus visus.
— Tai, ką reikės.
 i
SEPTINTAS SKYRIUS

N aktį miegojau neramiai: sapnavau, kad einu tamsoje begaliniu

koridoriumi. Tolumoje šmėžavo kažkokia arka, užlieta baltos žiemiškos

šviesos, bet, kad ir kaip spėriai myniau, niekaip negalėjau jos prieiti.
Pabudau sunkiai gaudydama orą, visa susipainiojusi paklodėse. Greta
miegojo Beatrisė. Iš baimės mudvi sumigome, susispaudusios vienoje
lovoje. Kai paskui papasakojau jai savo sapną, ji patikino, neva jis reiškiąs,
kad ateityje manęs laukianti ir laimė, ir
pavojai. Šiaip jau visais atžvilgiais
būdama kaip reta praktiška, ji turėjo ir prietaringąją savo sielos pusę; pati
tvirtino, esą tai jos - naujakrikštės - paveldas. Aš tik atsainiai gūžtelėjau,
girdėdama tokias kalbas apie pranašingus sapnus; žydų kilmės žmonėms
gal šie dalykai ir prie širdies, bet man —tikrai ne. Mano stiprybė buvo

tikėjimas Dievu, kuriuo vieninteliu privalėjau kliautis.

Kai pagaliau ryžomės dirstelėti
pro duris, sargybiniai jau buvo dingę, o
žvarboka gegužės ryto saulė glamonėjo rūmus supantį sodą. Kabrera
atnešė mums pusryčių dar šiltos duonos, šviežių vaisių ir sūrio; tarnaitė,

Toji dama pasisakė esanti donja Kabrera, Andreso motina. Mudvi su

Beatrise gavom progą maloniai pasipliuškenti karštame, rozmarinais
kvepiančiame vandenyje - taškėmės ir kikenome kaip padykusios
mergiūkštės, kokios iš tiesų ir buvome.
Bet kai apsivilkome sukneles ir patraukėme
į pilį, kur po

Karalių menės skliautais mūsų laukė susirinkę dvariškiai, mane vėl prislėgė
auksuotais

nerimas. Visiškai nežinojau, ko tikėtis iš šiandienos iškilmių, ir nepaprastai

apsidžiaugiau, pamačiusi Ferdinandą. Jo buvimas teikė man drąsos, ypač
kai žengiančią link pakylos jis apdovanojo mane draugiška šypsena. Iš visų,
susibūrusių šiame dvare, jis vienintelis atrodė visiškai normalus ir tikrai
neįsipainiojęs į jokius sąmokslus ar intrigas.
Alfonsas irgi jau buvo čia. Jis kartu su karališkąja šeima stovėjo ant
pakylos. Atrodė pervargęs ir -
išbalęs neabejotinai nuo gausybės vyno,
kurio prisisiurbė vakar vakare; mėlynas, auksu siuvinėtas jo švarkas ir
šauniai užmaukšlinta kepurė su plunksnomis tik dar labiau pabrėžė
nesveiką veido blyškumą. Visai šalia jo stūksojo arkivyskupas Kariljas, kuris
kaip paprastai pasitiko mane šiltu šypsniu; bet dabar aš nejučiom ėmiau
Žiūrėti į jį įtariau— matjau žinojau, jog jis veikiausiai tyčia pasistengė, kad
motina nevyktų į dvarą kartu su mumis. Rimtos, įdėmios jo akys kėlė man
baimę —-atrodė, tarsi jos veria mane kiaurai ir regi tikjam vienam
įžvelgiamą ateitį.
Karalienė Joana laikė glėbyje mažąją princesę, susuktą į ilgiausią balto,
perlais siuvinėto aksomo gabalą. Aš tūptelėjau, ir Joana iškart pakišo man
mažylę, priversdama pakštelėti į minkštą ir baltą it pienas žanduką. Mažoji

Joana miegojo, ir aš akimirksniu sutirpau ją pamačiusi. Dievaži, kaip tokia

nekalta mažylė gali kelti aplinkui šitokią sumaištį!
— Tu būsijos krikštamotė, - pranešė man karalienė, nutaisiusi tokią pat

dirbtinę šypseną, koks buvo irjos lūpų raudonis. - Mes parūpinome tau ir
dovaną, kurią galėsi šįvakar per iškilmes jai įteikti; tai sidabrinė krikštykla
su išgraviruotu jos vardu. Juk kaip atrodytų, jei krikšto motina atvyktų
tuščiomis rankomis?!
Aš sumurmėjau padėką ir nusigręžiau, vengdama veriamojos žvilgsnio.
Jeigu jai ir buvo bent kiek gėda dėl to, ką visuotiniu įsitikinimu buvo
padariusi, tai ji nėmaž neišsidavė. Tad aš ir pati nejučiom ėmiau vėl abejoti
tomis šlykščiomis apkalbomis, kuriomis vos prieš keletą valandų buvau
beveik patikėjusi. Ryškioje dienos šviesoje atrodė vargiai įmanoma, kadji -
Portugalijos princesė, tą šalį valdančio karaliaus sesuo ir mano motinos
giminaitė - galėtų tiek nusiristi, jog rizikuotų net karūna ant savo galvos.
Ašatsistojau į savo vietą greta Alfonso. Henrikas sėdėjo soste ir su
deimantais nusagstyta karūna bei mantija atrodė baisiai nelaimingas. Ant
jo smakro žėlė neskusti šeriai, o akys buvo įkritusios ir paraudusios. Jis nė

nepažvelgė į mane. Jo žvilgsnis neramiai lakstė susirinkusiųjų veidais, o

heroldas tuo tarpu garsiai skaitė privilegijų raštą, suteikiantį mažajai
Joanai karališkąjį Astūrijos princesės titulą, o sykiu —ir paveldėjimo teisę į

sostą.
Kastilijos Kortesai - parlamentas, sudarytas iš visų svarbiausių karalystės
provincijų atstovų, - turėjo balsavimu patvirtinti naująją įpėdinystės eilę,
bet didikų, žengiančių prie pakylos priklaupti ir priesaika patvirtinti, kad

pripažįsta princesės teises, veidai atrodė lyg iškalti iš granito; jie tokiais
bejausmiais balsais dudeno savo pasižadėjimus, kad ir pačios iškilmės
veikiau priminė laidotuves.
— O kur Albos, Kabros ir Paredeso grafai?-— nugirdau karalienę patyliukais
šnypščiant Henrikui, kai nuo pakylos atsitraukė paskutiniai iš ilgos eilės
prisiekusių didikų. - Kur Andalūzijos didikai, kur Medina Sidonija ir
Kadisas? Kaip jie drįsta šitaip mus niekinti? Juk pakvietėm juos dar prieš
kelias savaites; visi turėjo čia būti ir pagerbti mūsų dukterį!
Henriko smakras dar giliau paniro į šermuonėlio kailio apykaklę. Kai

atėjo Alfonso eilė, Kariljas ištiesė ranką, ir aš nupuolusia širdim akimirką

pagalvojau, kad jis nori sulaikyti mano brolį. Bet jis tik padrąsinamai
paplekšnojo Alfonsui per ranką. Išbėręs priesaikos žodžius, Alfonsas
pasitraukė į šalį, ir atėjo metas man. Atsiklaupiau, sekama sielvartingo
Henriko žvilgsnio, ir tariau:
— Aš, Izabelė de Trastamara, Kastilijos infantė, iškilmingai prisiekiu

laikyti princesę Joaną teisėta pirmąja sosto paveldėtoja, aukštesne už visus

kitus.
Žodžiai man burnoje vėlėsi lyg pelenai. Nė pati nebežinojau, ar bent kiek
tikiu tuo, ką sakau; o gal darau didžiulę nuodėmę, viešai pripažindama
paveldėtoja šią mažylę, kurios tėvystė kelia tiek abejonių. Šiaip ar
taip,
grįžusi į savo vietą pajutau didžiulį palengvėjimą. Motina veikiausiai
pašėls sužinojusi, didikai turbūt nesiliaus mMurmėję,
o dvariškiai ir toliau
skleis šlykščias apkalbas, bet to, kas padaryta, - nebeatšauksi. Mažoji
Joana nuo šiol yra Henriko įpėdinė; nebent Kortesai nuspręstų kitaip. Mes
ją išaukštinome. Mes davėme priesaiką ir nebegalime išsižadėti savo
žodžių.
Stojo nejauki tyla.
Henrikas pakilo nerangus, bet didingas su savo karališkuoju apdaru.
—

Maniau, kadjis ką nors pasakys, bet jis tik pasisuko ant kulnų skubiai
ir
nulipo nuo pakylos. išsiskyrė jo vakarykštis palydovas, tik dabar
Iš minios

jauvilkėdamas paprastu švarku ir mūvėdamas kelnėm. Jiedu sykiu išėjo iš

menės per šonines duris; o tada ir
visi kiti netruko išsiskirstyti.

Ferdinandas liko stovėti vienas pats ir žiūrėjo į mane.

Aš atsisukau
—
į Alfonsą:
Eime, brolau! Prieš pietus mudviem praverstų pakvėpuoti grynu oru.
Alfonsas jau buvo besekąs paskui mane, bet Kariljas tarė:
— Apgailestauju, tačiau pramogos turės palaukti. Jo šviesybė dar turi
svarbių pareigų. Tiesa, mano prince?
 — Taip, tikriausiai, - atsiduso Alfonsas. — Tu eik, Izabele. Gal dar susitiksim
vėliau?
— Žinoma, -linktelėjau aš. Nors valdingas arkivyskupo tonas man
nepatiko, visgi reikėjo tikėti, jog Kariljas rūpinasi Alfonso teisėmis.
Tačiau, bučiuodama brolį į skruostą, spėjau jam pakuždėti:
— Tik nieko jam nežadėk!
Alfonsas krūptelėjo. O aš lyg niekur nieko atsitraukiau ir šyptelėjau
Kariljui, kuris savo ruožtu irgi kuo plačiausiai nusišypsojo. Tada nulipau
laipteliais nuo pakylos, kur manęs jau laukė jaunasis pusbrolis iš Aragono.
— Eime pasivaikščioti, Izabele,
-
ištiesė man ranką Ferdinandas.

Mes patraukėme
atstumu sekė mums
į iš
sodą, o Beatrisė ir Andresas de Kabrera pagarbiu
paskos.
Diena tebebuvo vėsoka, bet šiltas vėjelis jau dvelkė vasara; ją žadėjo ir
ant dygliuotų stiebų besiskleidžiantys rožių pumpurai. Takas po mūsų
kojomis blykčiojo kvarco dulkelėmis, priejo lygiais tarpais stovėjo suolai,
dekoruoti tapytomis plytelėmis, vaizduojančiomis didvyriškus mūsų
pirmųjų karalių žygius — jie visi narsiai kovėsi, gindami Kastiliją nuo
maurų.
Ferdinandas iš lėto žingsniavo šalia manęs. Man nesinorėjo pirmai
nutraukti draugiško mudviejų tylėjimo; buvo taip gera valandėlę
pasidžiaugti ramybe, pabūti lauke ir pakvėpuoti grynu oru! Bet kai
prisiartinome prie fontano
vienus,
ir
išgirdau, kaip Ferdinandas atsikrenkštė.
į
Beatrisė su Kabrera nusuko šoną, palikę mus

— Norėčiau atsiprašyti už savo vakarykštį elgesį. Tikrai nenorėjau jūsų

įžeisti.
Pažvelgiau į jį. Buvo aišku, jog, kad ir koks jaunas būdamas, jis nepratęs
už nieką atsiprašinėti - juolab mergaitės. Būdamas vienintelis Aragono
karaliaus Jono sosto paveldėtojas, Ferdinandas turėjo būti gana išlepintas,
nors nežinia, arjo rūmai galėjo pasigirti didele prabanga. Šiurkštaus
audinio jo švarkas ir odiniai batai buvo švarūs, bet toli gražu nebenauji, o
kelnių kelis vienoje vietoje netgi užadytas — tik dygsneliai buvo tokie
dailūs, kad jų beveik nesimatė. Nejučia ėmiau spėlioti, ar tik ne jo motina —
kastilietė Aragono karalienė - bus taip suadžiusi. Tas rankų darbas rodė
nemenką įgudimą — tik karališkosios šeimos moterys vienuolės turėjo ir
laiko šitaip ištobulėti.
—Juk sakiau, kad nereikia atsiprašinėti. Aš neįsižeidžiau.
— Betvis tiek man nederėjo taip kalbėti apie karalienę, - pasakė jis.
— Ne, nederėjo, - patvirtinau ir, susiglobusi sijonus, įsitaisiau ant vieno
iš
akmeninių suoliukų šalia fontano. Saulės spinduliai žaidė virvančio
vandens lašeliuose, o tamsioje jo gelmėje plaukiojo spalvotos žuvytės.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau Ferdinandui į
akis; saulės šviesoje jos atrodė
tiesiog kerinčios: sodraus rudumo
su kažkur gelmėje ištirpusiais medaus
lašeliais, o vos juntamas įkypumas teikė joms dar daugiau žavesio. Ateis
diena, kai vienu žvilgsniu jis pavergs širdis. Jau dabar atrodė neįtikėtinai
patrauklus, nors dar nė nebuvo išaugęs iš paauglystės.
Staiga jis pranešė:
— Aš šiandien išvykstu į Aragoną.
Man net širdis sugrudo iš nevilties.
— Taip greit?
— Deja, taip. Ką tik gavau žinią iš tėvo. Mano motina... Jai manęs reikia... —

virpančiomis lūpomis ištarė jis. Pamačiau, kad jo akys sudrėko. Aš greitai

pasislinkau į šoną, padarydama jam vietos ant suolo, ir pakviečiau prisėsti.
Jis nedrąsiai atsisėdo šalia. Buvo visas įsitempęs, lyg bijodamas duoti
valią jausmams. Palaukiau, koljis susitvardys. Kai vėl prabilo, balsas
skambėjo dusliai, su vos juntamu virpuliuku:
 —Ji labai sunkiai serga. Gydytojai nesupranta, kas jai yra. Ji kasdien vis
labiau silpsta. Ojuk diena iš dienos keldavosi anksčiau už visus ir guldavosi
paskutinė; ji valdė visą mūsų dvarą. Mano tėvas jau beveik apakęs, tad ji
padeda jam tvarkyti visus reikalus. Tačiau tėvas pranešė, kad po keleto
dienų nuo mano išvykimo ji apalpo, o dabar prašo manęs grįžti.

Mačiau Ferdinando veide atsispindinčią vidinę kovą - jis iš paskutiniųjų

bandė tramdyti sielvartą. Man norėjosi jį apkabinti ir paguosti, bet tai būtų
buvę visiškai nederama; tiesą sakant, man net netiko štai šitaip vienai čia
su juo sėdėti —- kas, kad Beatrisė ir Andresas de Kabrera buvo kažkur
netoliese nuduodami, jog mus saugo.
— Man labai gaila, - galiausiai ištariau. - Juk be galo sunku prarasti
mylimą Žmogų.
Jis linktelėjo, kietai suspaudęs žandikaulius. O tada atsigręžė į mane:
—Jūs pati netekote tėvo, tad geriau nei bet kas suprantate, koks baisus tas
sielvartas.
— Kai tėvas mirė, man buvo vos treji. Aš jo beveik nepažinojau.
Jis pažvelgė į mane taip, kad net nejauku pasidarė.
— Arjūs visada tokia atvira?
— Kad niekad nemačiau reikalo elgtis kitaip.
— Vadinasi, nepaisysit mano patarimo, kad dvare privalu išmokti
apsimetinėti?
Aš susimąsčiau ir valandėlę patylėjau, paskui tariau:
— Man nepatinka meluoti.
— Ašir nesiūlau jums meluoti. Tik sakau, kad neturėtumėt taip atvirai
atskleisti savo jausmų — juo labiau ne čia. Tai pavojinga ir neišmintinga. Čia
pilna jums dar nežinomų pavojų.
— Negi norit mane įtikinti, kad geriau už mane pažįstate mano brolio
dvarą?- paklausiau, norėdama pastatyti jį į vietą, bet dar nė nebaigusi
sakinio pati pajutau, kad kalbu lyg visiška naivuolė. Juk jis žinojo, kad
išaugau toli nuo dvaro, o pats, būdamas karalystės, kuri daugelį amžių
buvo mūsų priešininkė ir tik kartais —-
sąjungininkė, princas, turėjo Žinių ir
išmanymo, kurių aš dėl savo auklėjimo pobūdžio tikrai stokojau.
Vis dėlto jis nė nemanė įrodinėti man savo pranašumo ar užsigauti dėl
mano žodžių. Tiktai palinko arčiau manęs ir pusbalsiu ištarė:
— Šie neramumai dėl paveldėjimo teisės dar didės.
— Kodėl taip manote? Mano brolis turi įpėdinę. Kokių gi neramumų dėl to
turėtų kilti?

Jis pažvelgė mane kone liūdesiu akyse.

į su

—Jūs puikiai žinote, ką turiu omenyje.

— Taip, - karčiai atšoviau. - Ir vėl tie patys šlykštūs gandai!
— Tai nevien gandai. Daugelis Kastilijos didikų labai nepatenkinti
karaliaus elgesiu irjo pasirinkta įpėdine. Nei Beltranas de la Kueva, nei
karalienė nekelia jiems jokio pasitikėjimo; jų nuomone, sostą paveldėti
privalo jūsų brolis Alfonsas...
— Aš taijau girdėjau! - neapsikentusi nutraukiau jį. - Negi ir vėl versite
mane klausytis šių kalbų?
— Atleiskite,
- tarė jis ir suėmė man ranką. Nejučiom net aiktelėjau. - Bet
prieš išvykdamas privalau jus įspėti, - pridūrė. - Nuo to priklauso mudviejų
abiejų karalysčių ateitis.
— Artik ne jūsų tėvas, karalius Jonas, įpareigojo jus perduoti
šią Žinią?—

paklausiau.
Jis net loštelėjo.
— Kaip gyvas nebūčiau vien savo tėvo žodžių skelbėjas! Aš tik noriu padėti

jums apsaugoti savo sostą.

— Sostą? - kone atžariai pakartojau aš. - Atleiskit, apie kokį sostą jūs
kalbate? Mano dukterėčia yra Astūrijos princesė ir Kastilijos sosto
paveldėtoja; ojeigu jai, neduok Dieve, kas nors nutiktų, tai kitas eilėje prie
sosto yra mano brolis. Jis juk ves
ir susilauks vaikų, kurie valdys po jo. Aš
kaip gyva nebūsiu karalienė!
— Tikrai būsite! Mano tėvas visuomet karštai
ir atkakliai troško, kad mudu
susituoktume. Taigi jūs būsite karalienė, Izabele, - Aragono karalienė,
mano Žmona.
Aš be žado įsistebeilijau į jį.
— Tai puiki sąjunga, - pridūrė jis, tvirčiau suimdamas man ranką. Dar
niekada nebuvau jautusi tokių šiltų rankų. - Žinau, kad Aragono karalystė
mažesnė ir ne tokia turtinga ar galinga, kaip Kastilija, tačiau mus sieja
kraujo ryšiai. Mudu galėtume labiau suartinti savo šalis ir užtikrinti tarpjų
taiką. — Jis nutilo ir pažvelgė į mane. - Ką pasakysite? Nejau nesutiktumėt
už manęs tekėti?
Iš visko, ką jis būtų galėjęs pasakyti, šio klausimo aš mažiausiai tikėjausi.
Susidūrusi akimis su jo ugningu žvilgsniu, aš vargais negalais išlemenau:
— Betjūs dar tik berniukas, o aš-jauna mergaitė...
— Ne!- karštai nutraukė jis.—- Aš ne berniukas. Kitąmet man sukaks

trylika; aš jau esu įšventintas

į riterius ir pamirkęs kardą priešų kraujyje,
gindamas Aragoną. Savo karalystėje aš jau esu laikomas vyru.
Tokių pagyrų, žinoma, galėjau išjo tikėtis. Tačiau kai nudelbiau akis į
mudviejų susikibusias rankas, man jos pasirodė tarsi dvi tokio pat šilko
sruogos: maniškės — baltos ir plonos, ojo— rudos ir tvirtos, bet abejos —

panašaus dydžio ir tokio paties nepriekaištingo jaunatviško odos

skaistumo.
Kodėl jis žadina man tokius jausmus? Juk atrodo baisus stačiokas ir
pasipūtėlis, ir dar pernelyg tiesmukas, nors ir moko mane apsimetinėti. Aš
jo dar beveik nepažįstu. Tačiau nemėgindama pati savęs apgaudinėti
turėjau pripažinti, kad įsivaizduoti jį savo vyru buvo visai malonu. Visą
gyvenimą man buvo kartojama, kad vieną dieną privalėsiu tekėti dėl
Kastilijos gerovės. Aš tikrai nemaniau, kad turėsiu progą rinktis, už ko
ištekėti, bet vis dėlto negalėjau nespėlioti, kokį gi vyrą likimas bus man
numatęs, ir svajojau kaip visos merginos. Pasaulyje daugybė senų
ir storų
valdovų; taigi nereikėtų stebėtis, jei tokio šaunaus jauno princo
kandidatūra pasirodytų man gana viliojanti.
Bet, aišku, aš nesirengiau to jam sakyti. Kaip gyva taip nesižeminčiau. Juk
šiandien jis išvyksta, grįžta savo šalį.
į Kas Žino, ar išvis kada dar
jį
pamatysiu?
Taigi ištraukiau ranką.
— Kastilijos infantė gali tekėti tiktai sulaukusi penkiolikos. Jei norite
atsakymo, grįžkite tada ir aš jums atsakysiu... Tik pirmiausia turėsite
kreiptis į mano brolį karalių dėl mano rankos, - pridūriau, neleisdama jam
įsiterpti. -O dabar verčiau negadinkime vienas kitam paskutinių minučių
drauge, - tariau šypsodamasi, norėdama bent kiek praskaidrinti įžeisto
išdidumo išraišką jo veide. - Eime, dar truputį pasivaikščiokim.
Papasakokit man apie Aragoną. Niekada nesu ten buvusi, bet mielai viską
išvysčiau jūsų akimis.
Išgirdęs tokį pasiūlymą jis kaipmat nušvito ir leidosi išsamiai pasakoti
apie savo gimtinę. Mudu vėl žengėme sodo takeliais, ir jo balse skambėjo
neslepiamas pasididžiavimas, kai vardijo žemes, besidriekiančias nuo
turtingos Hueskos šiaurėje iki mėlynųjų Valensijos įlankos vandenų
pietuose. Viską jis pavaizdavo taip gyvai, kad aš beveik mačiau aukštus
dantytus Aragono kalnus, kurie, ledinių Pirėnų vėjų košiami, maino spalvą
nuo violetinės iki žydros, stačius skardžius, kurių papėdėje glūdi žali slėniai
su vešinčiais laukiniais vaismedžiais, ir plačias lygumas, kuriose ganosi
galvijų ir avių bandos. Regėjau galingas sostinės Saragosos sienas,
stūksančias prie Ebro upės, dailius lyg nėriniai Alchaferijos rūmų skliautus
 alebastru garsiosios bazilikos altorių. Klajojau pro prekybinį
ir švytintį
Barselonos miestą, gyvenamą laukinių katalonų, nepatenkintų Aragono
jiems primesta valdžia. Ragavau krabų troškinio, kuris, kaip tikima, saugo
nuo ligų, ir garsiojo pata negra kumpio, kurio galima gauti Teruelio mieste.
Išgirdau apie aragoniečių narsą, be paliovos kaunantis su ramybės
neduodančiais klastingaisiais prancūzais, ir apie ne vieną šimtmetį
trunkančius jų bandymus užvaldyti tolimus, saulės kepinamus Sicilijos ir

Neapolio karalystės krantus.

— Buvo laikai, kai mes viešpatavome kone visoje pietinėje Italijoje, —

pasakė Ferdinandas. - Negana to, mums priklausė ir dar Korsikos bei Atėnų
kunigaikštystės. Buvome visos Viduržemio jūros valdovai!
Aišku, aš žinojau, kokio didumo yra mano gimtoji Kastilijos ir Leono
karalystė, tačiau šis Ferdinando pasakojimas apie Aragono užjūrio valdas
mane tiesiog pakerėjo: narsūs jo šalies jūreiviai tolimose šalyse rasdavo
nematytų lobių, pargabendavo namo ištisas skrynias prieskonių,
brangakmenių, šilkų, taip pat - vertingojo mineralo alūno, reikalingo
audiniams dažyti, už kurį pirkliai brangiai mokėdavo.
—Jūs kaip romėnai, - žioptelėjau. - Jūs turite imperiją!
— Kuri ir žlugo lygiai taip pat! - nusijuokė jis, parodydamas švarplę tarp

dviejų priekinių viršutinių dantų, kuri man kažkodėl pasirodė labai žavi. —

Matote, mūsų iždas visuomet buvo kur kas menkesnis už mūsų siekius, o
tokias tolimas valdas išlaikyti brangiai kainuoja. Baisiai brangiai!
Jis pritilo ir surimtėjo.
— Nuo tada, kai turkai osmanai užgrobė Konstantinopolį, mums
nepaliaujamai grasina netikėliai. Tas užkariavimas kelia grėsmę visai
Europai. Panašiai maurams prieš kelis šimtmečius pavyko mus pavergti; tai
gali pasikartoti! Turkai gali pasinaudoti Granada nelyginant vartais - lygiai
kaip maurai įsiveržė per Gibraltarą.
 Aš net sudrebėjau, vaizduodamasi jo nupasakotą juodą mus
užplūstančių netikėlių bangą, o sykiu žavėjausi, kaip jis tiek daug žino — ir

apie tokią daugybę dalykų! Aš niekad nė nesusimąsčiau apie lemtingąjį

Konstantinopolio žlugimą, nors jis buvo vienas iš Žymiausių
krikščioniškųjų miestų. Ojuk tai nutiko vos pora metų po mano gimimo ir
iki pamatų sudrebino mūsų tikėjimą! Mano išmanymas rėmėsi vien
iliustruotomis Kastilijos kronikomis, trubadūrų poemomis ir
romantinėmis alegorijomis, kaip antai „Tikros meilės knyga“. Aš kaip gyva
nebuvau pažvelgusi į pasaulį taip, kaip jį matė Ferdinandas: nelaikydamas
savęs jo centru, o tik visumos dalimi. Vien jau jo klausydamasi jaučiausi
-
pakylėta tarsi būčiau stovėjusi galeono denyje ir skrodusi putotas bangas
nežinomų krantų link...

Ferdinandas atsiduso.
— O dabar, kai tas niekingas voras, Liudvikas XI,nepaliauja grasinęs
šiaurinėms Aragono sienoms, mums tenka nuolat laikyti parengtą
kariuomenę. Beje, ginkluotų karių išlaikymas nemažai kainuoja - netgi
daugiau, nei galėtum pamanyti. Didikai irgi veltui nešaukia prie ginklo
savo vyrų, o vasalai neina kautis tuščiais pilvais. Mano motina buvo
geriausia reikalų tvarkytoja, kokią tik esame turėję; ji taip nuostabiai
mokėdavo sutaupyti dvaro išlaidas, kad... - Jis pritilo ir nusisuko į šoną. —

Negaliu patikėti - ką tik kalbėjau apie ją taip, tarsi jos jau nebūtų!..
— Esu tikra, kad taip netyčia išėjo, - pasakiau.
Jis pažvelgė man į akis.
— Kaip lengva užsimiršti, kaijūs šalia!
Aš stabtelėjau. Mudu atsidūrėme priešais rūmus supančią arkadą su
kolonomis; nė patys nepajutome, kaip dusyk apėjome visą sodą. O juk, kai
pirmąsyk čia įžengėme, šis sodas man atrodė kone milžiniškas — tikras
labirintas! Dabar, kai galvoje tebeaidėjo Ferdinando pasakojimai, jis jau
regėjosi ankštas - žmogaus rankų darbo žaislinių gyvatvorių, dirbtinai
nugenėtų medžių
ir simetriškų, bet niekur nevedančių takų kūrinys.
— Arten-—nejūsų bičiulė?— pasakė Ferdinandas, mostelėdamas
arkadoje ant akmeninio suoliuko įsitaisiusią Beatrisę. Šalia jos sėdėjo
į
Kabrera: jis gyvai mostagavo rankomis ir kažką kalbėjo - kur kas karščiau ir
aistringiau, nei kada
lig šiol buvau mačiusi. Beatrisė tylėdama susižavėjusi
jo klausėsi, neatitraukdama akių.
Ferdinandas patyliukais nusijuokė.
— Daugelis pasakytų, kadjis jai per senas, tačiau merginai tai, regis,
netrukdo...
Aš iškart užsiplieskiau dėl tokios užuominos.
— Kąjūs turite omeny? Donas Andresas de Kabrera nuo pat mūsų
atvykimo buvo be
galo geras ir malonus. Nepatikėsiu, kad jis ketintų kaip
nors...- Bet dabar atėjo manoeilė nutilti, geriau įsižiūrėjus ir pamačius
Beatrisės laikyseną: ji akivaizdžiai koketavo, pakreipusi galvą ir išraiškingai
išplėtusi akis žiūrėdama
į Kabrerą, tarsi šis būtų pats įspūdingiausias jos
gyvenime matytas vyras. Nors aš stovėjau nė kiek nesislėpdama ir vos už
kelių žingsnių nuo jos, Beatrisė manęs nė nepastebėjo.
Šiaip taip užgniaužiau juoką. Beatrisė iš tiesų atrodė lyg pakerėta...
Ferdinandas greta manęs netikėtai pusbalsiu tarė:
— Išmokysiu jus šokti.

Mano linksmumą lyg vėjas nupūtė.

— Šokti? Betgi mudu dar vakar šokome! Esu tikra, kad visai pakenčiamai
šoku, tad nesivarginkit.
— Otaip, jūs puikiai šokate, bet nemokate šokti taip, kaip šokama
Aragone. Išmokysiu jus vieno šokio, kad turėtumėt kaip mane prisiminti.
Ir, man nespėjus pasipriešinti, jis stvėrė mane už rankos ir nusitempė
plytelėmis grįstą aikštelę šalia fontano. Pamėginau ištraukti ranką.
į
 — Ne, - gyniausi dusliu, baimės persmelktu balsu. - Kas nors... bet kas
gali mus pamatyti!
— Kas? — nusijuokė jis ir sau per petį dėbtelėjo arkados link. - Tie du
nepaisytų, jei net iš patrankos šaudytume. Nagi, mes tik pašoksim!
— Ne, iš tikrųjų. Taip nedera. Tik ne čia, sode. Taip... negražu.
Jis lyg sustingo, neatplėšdamas nuo manęs akių.
— Arjūs visuomet tokia ori ir rimta?- paklausė. Būčiau galėjusi įsižeisti,

bet išjo tono mačiau, kadjis anaiptol neketino manęs užgauti. Jam
paprasčiausiai buvo smalsu.
— Aišku, -linktelėjau, o tada ryžtingai atkišau smakrą. - Aš juk —

Kastilijos infantė. Negaliu užsimiršti!

— Nė minutėlei?- Jis reikšmingai kilstelėjo antakj. - Juk net infantei
galima bent retsykiais pasismaginti!
— Nemanau, kad šokius sode galima laikyti... - leidausi priešgyniauti aš,
betjis nebekreipė į mane dėmesio ir, kažką patyliukais niūniuodamas,
nudrožė
į grįstą aiškštelę ir atsistojo, pasirengęs šokti.
Galjis išprotėjo? Negi jis rimtai? Jis iš tiesų šoks?
— Šį šokį, - pasakė jis, nubraukdamas sau nuo kaktos plaukus, - šoka
valstiečiai, kai jau nuima derlių. Jis skirtas Žemės vaisingumui pašlovinti.
Ir dar prasčiokų šokis, lyg tyčia! Ko gero, stabmeldiškos kilmės! Turėčiau
drožti šalin neatsigręždama. Tai nepadoru. Jis elgiasi netinkamai. Bet
negalėjau nueiti. Taip ir likau stovėti nė nekrustelėdama, kaip įkalta,
neatitraukdama akių nuo kresno jo kūno ir savimi pasitikinčios pozos. Jis
įsisprendė
aukštyn ir
į šonus, atlošė pečius, o tada, garsiai ir šaižiai riktelėjęs, pašoko
keliskart mostelėjo kojomis - aštriai ir staigiai lyg žirklėm.
— Šis judesys reiškia kviečių pjovimą,
- šūktelėjo jis man apsisukęs, toliau
keistai strykčiodamas ir spardydamasis ore. - Nagi, drąsiau! Aš jums

parodysiu!
 Irviliojamai ištiesė ranką. Žengiau prie jo, nė pati nedrįsdama patikėti
tuo, ką darau. Juk pro rūmų langus galėjo stebėti pasipiktinę
mus

dvariškiai; o ir bet kas, įžengęs arkadą, tikrai būtų mus užklupęs! Buvau
į

tikra, kad ir Beatrisė jau neišvengiamai atkreipė mus dėmesį ir dabar žiūri
į

net išsižiojusi, kaip imu Ferdinandą už rankos,

o karšti jo pirštai spaudžia
mano delną.
Jis buvo jau suprakaitavęs ir išsišiepęs iki ausų.
— Tie sijonai trukdys jums pasijudinti, - pasakė jis, įtariai nužvelgęs
mano apdarą.
Aš sustingau.
Jis pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
— Drąsiau, Izabele!
Man net gerklė perdžiūvo. Ryžtingai pasilenkiau, susiglobiau iš paskos
besivelkantį sijoną ir susukusi mazgu pririšau jį sau prie blauzdos. Tada
pakėliau akis.
— Jau esat taip dariusi, - mestelėjo jis, su nevaržomu akiplėšiškumu
nužiūrinėdamas mano dramblio kaulo baltumo čiurnas. Man nepatiko
kaulėtos mano čiurnos: dėljų pėdos atrodydavo didžiulės.
— Kadir ką manytumėt apie išpaikintas infantes, - atšoviau tokiu dygiu
tonu, kad priverčiau jį vėl pakelti akis man į veidą, - aš užaugau tarp darbo
Žmonių. Mes auginome gyvulius, tad purvas ir mėšlas buvo kasdienybė.
Nedaug teturiu puošnių suknelių, kurias galėčiau sutepti.
Jis nusilenkė, žengė artyn ir viena ranka apkabino man liemenį.
— Tai lengviau, nei atrodo, - burbtelėjo, prisikišęs taip arti prie manęs,
kad net jutau jo odos sūrumą. - Tiesiog darykit kaip aš.
Iš pradžių vos nepargriuvau — taip staigiai ir aukštai jis pašoko, vėl
energingai sumojuodamas kojomis. Antrąsyk man jau šiaip taip pavyko
pašokti, ir jis džiaugsmingai paplojo, o paskui vėl ėmė be žodžių niūniuoti
tą pačią melodiją, kuri man priminė ožkaganių ragus, aidinčius ant vėjų
gairinamos uolos. Jis tvirtai suėmė mano ranką, atgręžė mane veidu į save
ir pasakė:
— Sulig trečiu taktu abu šokam aukštyn, spiriam kojom, apsisukam, o
tada - iš naujo.
— Neįmanoma, - suinkščiau, bet susikaupiau ir net užsimerkiau, kad
geriau girdėčiau jo niūniuojamą melodiją. Pagavusi aukštesnę natą ir
pajutusi, kaipjo pirštai tvirčiau sugniaužė man ranką, akimirką lioviausi
kvėpavusi. Pašokau
į viršų ir pirmyn atgal mostelėjau kojomis.
nusileidome ant žemės, abu sykiu taip greit apsisukome, kad man vos
Kai

kykas nenulėkė nuo galvos. O tada jau galutinai užsimiršau lioviausi ir

galvojusi, kas dera ir kas ne. Kraujas ūžė man ausyse, iš gerklės veržėsi
juokas — tarsi laisvėn ištrūkęs ilgai narve laikytas paukštis, ir mudu
pašokom dar kartą.
Paskui likome stovėti, sunkiai gaudydami kvapą, vis dar susikibę už
rankų, o fontano vanduo pliauškėdamas mums plojo. Užimas mano
ausyse pamažu nuslopo, ir Ferdinandas įdėmiai pažvelgė man į akis.
Atplaukęs dangumi debesis užstojo saulę. Tame šviesos ir šešėlių žaisme aš
netikėtai išvydau, koks
jis greičiausiai atrodys po daugelio metų, jau
suaugęs, kai jo skruostai pasidarys kampuoti, o kakta platesnė. Bet akys
-
turbūt liks tokios pat gyvos, o būdas toks pat karštas ir ūmus. Man rodėsi,
kad net irgiliausioje senatvėje jo šypsena neturėtų pasikeisti.
—Jūs paraudote...- Jis paleido mano ranką ir
priglaudė delną man prie
skruosto. - Kokia nuostabiai balta jūsų oda, švytinti lyg mėnulis...
Aš nė nekrustelėjau. Leidau jo pirštų galiukams liesti man odą,

džiaugdamasi karščio virpuliukais, kuriuos jie siuntė mano gyslomis, kol

viskas manyje suskambo.

Iš katedros bokštų staiga visais balsais ataidėjo varpų gaudesys,
skelbdamas vidurdienį ir išgelbėdamas mane nuo būtinybės atsakyti. Man
už nugaros pasigirdo kažkieno skubūs žingsniai. Ferdinandas atsitraukė.
Apsigręžusi aš pamačiau ateinančią Beatrisę — išraudę jos skruostai ir
sumišimas puikiausiai atliepė mano savijautą. Kabrera taip ir liko stypsoti
prie suolo, nustebęs ir sutrikęs. Nejaugi jiedu taip ir nematė mūsų? Negi
buvo taip susidomėję vienas kitu, kad tik varpų gaudesys privertė juos
atsikvošėti ir prisiminti padorumą?
— Mano ponia, prašau man atleisti, - tarė Beatrisė ir nerangiai tūptelėjo,
kaip visada nevykusiai darydama reveransą. - Nė nepastebėjau, kiek laiko.
Arjau ganėtinai pasivaikščiojote? Ar seniai manęs laukiate? - paskubom

bėrė klausimusji, bet visgi pajutau jos balse gniaužiamą linksmumą ir

ji
supratau, jog, kad ir kuo būdama užsiėmusi, mus vis dėlto matė.
— atsakiau, svarstydama,
Ne, ar smagus mano ūpas irgi toks akivaizdus
kaipjos,- neseniai...
Visgi šokio svaigulys vos man prabilus greitai išsisklaidė - lyg kvapnus
dūmas ar malonus sapnas. Man norėjosi sugniaužti jį saujoje, kol galutinai

neišgaravo,ir uždaryti kriauklėje— lyg retą perlą. Akimirką man dingojosi,

jog neturiu jokių įsipareigojimų, jokių rūpesčių, baimių ar dvejonių.
Tą akimirką, kuri dabar jau negailestingai tolo, aš buvau laisva.
— Deja, mums metas eiti,- tyliai pasakiau Ferdinandui. - Turime
išklausyti vidurdienio mišių, o tada dar spėti persirengti pokyliui. Turbūt
vėliau susitiksim menėje?
— Deja, ne, - atsiliepė jis. - Mano tarnai ir taip turbūt jau stebisi, kur
pradingau; žadėjome išvykti dar gerokai prieš vidurdienio mišias.
Aragoną užtruks mažiausiai porą dienų.
Kelionė
į
— Ak! — Aš baisiausiai nusivyliau, bet prisiverčiau nusišypsoti. - Tuomet
dėkui. Buvo be galo smagu susitikti, pusbroli. Labai tikiuosi, kad dar
pasimatysime!
 —lraštaip pat, mano infante.- Man pro ausis nepraslydo, kaipjis
pabrėžė žodį „mano“, o kai pasilenkė pabučiuoti man rankos, Beatrisė
erzindamasi nutaisė grimasą. Aš atsakydama nudelbiau ją grėsmingu
žvilgsniu, o Ferdinandas tarė: —-
Mieloji panele de Bobadilja, malonu buvo
susipažinti.
Ji savo ruožtu tūptelėjo ir atsiliepė:
— Tai man garbė, jūsų šviesybe!
Jis pažvelgė man
— Aš parašysiu.
į akis:

Man nebespėjus ištarti daugiau nė žodžio, jis apsigręžė ir nudrožė per

sodą savo kambarių link— taip ryžtingai, tarsi jau šimtus kartų būtų
vaikščiojęs šiais klaidžiais vingiuotais takeliais.
Žiūrėjau jam pavymui, kol dingo rūmuose, iš paskutiniųjų tramdydama
troškimą
jį dar pašaukti ir pasakyti, kad jo tiesa: man tikrai patiko šokti, ir
net labai!
—
-
Tau gera su juo, nutęsė Beatrisė.
Aš linktelėjau, nuduodama esanti abejinga.
— Taip, jis malonus pašnekovas, nors dar visai berniukas.
—Jis neilgai bus berniukas. Be to, pagal savo amžių
jis gana drąsus.
— Išties. O tu, kiek mačiau, irgi maloniai paplepėjai su donu Kabrera?
Su pasitenkinimu mačiau, kaip nuo mano žodžių dar labiau užkaito jos
skruostai; vis dėlto ji atsainiai krestelėjo galvą
ir lyg niekur nieko atšovė:
— Kabrera? Cha! Jis man nieko nereiškia.

Po mišių mudvi grįžome į savo kambarius ir skubiai persirengėme

vakarinėmis suknelėmis. Kai vėl patraukėme
į pilį,

jau matau, jog mudviem prireiks gausesnio garderobo, jei tenka dalyvauti
pasakiau Beatrisei, kad

tokioje daugybėje renginių! Tačiau nesinorėjo nė pagalvoti, kad teks

prašyti Mensijos de Mendosos arba karalienės pagalbos, - ypač kai
taip
neapdairiai atmečiau jų pasiūlymą.
— Gal kreipkimės į Andresą... tai yra į doną Kabrerą; gal jo motina galėtų
padėti,- pasiūlė Beatrisė. - Ji buvo mums tokia maloni! Esu tikra, kad
mielai sutiktų.
Aš linktelėjau.
— Gerai sugalvota! Gal ji padėtų mums ir pasisiūti sukneles. Kai gerai
sukirpta, aš visai padoriai moku susiūti. Tiesa, tavo dygsniai tokie pat
negrabūs, kaip ir reveransai!
— Ai, kam rūpi, kuo ašvilkiu, - vyptelėjo Beatrisė.
— Man regis, donui Andresui de Kabrerai rūpi, ir net labai, - pasakiau.
Ji

—
pasipiktinusi įsisprendė rankomis sau
į šonus.
Nejau dabar erzinsi mane dėl jo kiaurą dieną? Jei taip, sakyk iškart, tai
nebesiklausysiu!
— Nieko sau įkarštis, - šyptelėjau ir pakštelėjau jai į skruostą. - Atleisk!
Pažadu daugiau apie jį neužsiminti.
— Gerai. Nes ir nėra ko apie tai kalbėti: man buvo smagu su juo —tik tiek.
Ji mirktelėjo man ir mudvi abi, patyliukais kikendamos, įžengėme
mene, kurios grindys buvo nubarstytos rozmarinais kvepiančiomis
į
žolėmis, šiugždančiomis po kojų.
Aš pasukau prie pakylos, kur šalia Henriko
ir karalienės jau sėdėjo ir
laukė Alfonsas. Dygus Joanos žvilgsnis, kuriuo ji pasitiko mane,
paknopstomis skubančią į savo vietą, privertė apsispręsti ateityje stengtis
nevėluoti. Ligi šiol aš visur pasirodydavau paskutinė.
Karalienė vilkėjo purpurinę aksomo suknelę, sukirptą taip, kad kuo
labiau atidengtų jos tobulo grožio krūtinę; jos kaklą dabino įspūdingas
deimantų
ir perlų vėrinys, nuo kurio žiro akinami atšvaitai. Nutvėrusi
mane įjį žiūrint, - nes kaip gyva nebuvau mačiusi šitokių įstabių
brangenybių, - Joana išdidžiai perbraukė per vėrinį ranka ir sumurkė:
— Patinka?
— Taip, labai gražus. — Aš nutylėjau, kad vėrinys, matyt, dar ir
nežmoniškai brangus.
— mūsų dukters gimimo proga. — Ji meiliai
Tai Henriko dovana

šypsodamasi žvilgtelėjo į vyrą, o tada vėl įsispitrėjo į mane. Kai prabilo,

apsimestinis nerimas jos balse vargiai įstengė užgožti panieką: —- Oi, ar tik

netą pačią suknelę vakar vilkėjai? Izabele, mieloji, privalai leisti man
pasirūpinti tavo apdarais. Juk turi visuomet atrodyti, kaip dera tavo
padėčiai. Čia tau ne Arevalas; dvare išvaizda labai svarbi!
Pasijutau lyg šaltu vandeniu apipilta. Iš kurji žino, kad ką tik dėlto
krimtausi? Po akimirkos prisiminiau, kaip susižavėjęs į mane žvelgė
Ferdinandas, kai abu šokome sode. Jam, rodos, nėmaž nerūpėjo, kuo aš
vilkiu.
Henrikas irgi nedrąsiai man nusišypsojo.
— Taip, Izabele, leisk Joanai tau padėti. Ji puikiai išmano naujausias
madas!
— Beto, - pridūrė karalienė su piktdžiugos gaidele medumi teptame
balse, - aš atiduočiau tau
ir vieną kitą savo seną papuošalą. Kokia gi
princesė be brangenybių, tiesa?
Aš nudelbiau akis.
— Jūsų šviesybė labai maloni. Man būtų garbė.
— Taijau tikrai!
Ji mene, kur tarnai jau įnešė pirmuosius patiekalus.
nukreipė dėmesį į

Sumojau, kadjiedu su Henriku veikiausiai bus užglaistę savo vakarykščius

nesutarimus, kad ir kokie jie buvo, nesdabar ji smagiai juokėsi ir meiliai
kuždėjosi su juo lyg niekur nieko. Negana to, dar atkreipiau dėmesį, kad
dailusis vakarykštis karalienės šokių partneris, Beltranas de la Kueva, dabar
sėdėjo prie stalo kartu su jos damomis ir
rodė išskirtinį dėmesį Mensijai de
Mendosai. Dienos šviesoje jis atrodė dar gražesnis: ryškiai mėlynas švarkas
buvo prakirptas itališku stiliumi, osmulkučiais deimantais apkraštuotose
įkarpose švietė baltos marškinių rankovės ir apykaklė. Tačiau karalienė
nudavė, kad išvis jo nepastebi, o mano dėmesį po valandėlės patraukė
nejprastas Alfonso tylumas.
Neištvėrusi paklausiau, kaipjam šiandien sekėsi.
— Puikiai, - burbtelėjo jis ir smeigė peiliu keptos elnienos gabalą.
— Iš balso neatrodo, - pasakiau, įdėmiai jį žiūrėdama. - Kas nutiko? Ar
į

tave per lenkia prie mokslų? Jei nori, paprašysiu arkivyskupo Kariljo,
daug

kad leistų man tau padėti...

— Nieko tu nesupranti, Izabele! staiga užsiplieskė jis. - Tu tik kvaila
mergiūkštė!
Henrikas įtariai dėbtelėjo į mus. Pamėginau nusišypsoti, nors netikėtas
brolio pykčio proveržis skaudžiai mane užgavo. Jis juk visuomet būdavo
toks nerūpestingas ir beveik niekad nepykdavo! O staiga ėmė
ir pavirto
kažkokiu atšiauriu nepažįstamuoju, per kurį man teko iš paskutiniųjų
tramdyti iš akių plūstančias ašaras. To dar betrūko, kad iš tikrųjų
apsižliumbčiau lyg kvaila mergiūkštė, kokia mane ką tik išvadino!
— Liaukis, Alfonsai, - prabilo karalius, parodydamas, kad girdėjo mūsų
susikirtimą. - Esu
tikras, kad Izabelė tiktai rūpinasi dėl tavęs, ir...
Garsus durų trenksmas pranešė atvykus markizą de Viljeną, lydimą savo
milžino brolio Chirono ir šešių sargybinių. Jie visi ryžtingai žengė prie
mūsų,ir staiga stojusioje spengiančioje tyloje lyg gyvatė sušnypštė iš

makštų traukiamas Chirono kardas.

Alfonsas visas pasmėlo; jutau, kaip jis po stalu suspaudė man kelį.
Henrikas irgi sustingo savo soste. Kai įsiveržę didikai atsidūrė prie pat
mūsų pakylos, karalienė išgąstingai sukliko, o Beltranas de la Kueva pašoko
iš savo vietos.
Viljena išsišiepė. O Chironas užsimojo kardu

plauką nekliudydamas jo ginklo ašmenimis.

į karalienės favoritą, vos per

— Kekšės išpera, - tėškė jam Chironas. — Tik prisiartink dar bent colį —

sukaposiu tave gyvą ir sušersiu savo šunims!

Kueva buvo beginklis; nė vienas dvariškis neturėjo teisės karaliaus
akivaizdoje nešiotis ginklo. Jis stovėjo, sunkiai gaudydamas kvapą, per
vėlai suvokęs savo klaidą. Chironas grėsmingai užsimojo. Mensija ir kitos
damos paknopstom spruko į šonus, o Chironas kumščiu iš visų jėgų vožė
Kuevai į veidą. Nuo tokio smūgio favoritas kiek
ilgas tėškėsi ant stalo, o
įrankiai, taurės ir medinės lėkštės pažiro ant grindų.
Karalienė ėmė klykti. Iš pasienio su apnuogintais riestais kardais rankose
prišoko maurai sargybiniai ir sustojo priešais pakylą, atskirdami mus nuo
užpuolikų. Henrikas įsitvėrė sosto ranktūrių.
— Ką... ką visai tai reiškia, pone markize?- drebančiu balsu ištarė jis.

Viljena bedė pirštu į Kuevą, visą sulietą vynu ir išterliotą maistu, kurio
veide jau ryškėjo didžiulė mėlynė. Mensija ašarodama bandė padėti jam
atsistoti. Dvariškiai buvo išsisklaidę pakampėmis, o kai kurie net nubėgę
prie užpakalinių durų, tarsi gelbėdamiesi nuo gaisro. Viljenos balsas
suskambo lyg gongas:
—Jūs suteikėt tam kvailam pamaivai Santjago ordino magistro titulą! Tai

aukščiausias karinis laipsnis Kastilijoje. Po visko, ką dėl jūsų padariau, jūs

atiduodat jam garbę, kuri teisėtai priklauso man!
— Kaipjūs drįstat...
- suspigo Joana, bet Henrikas ją nutraukė:
—Jūs užsimirštate, pone markize! Čia aš karalius. Ir apdovanosiu ką
panorėjęs.
— Greičiau jau tą, kas norės pamaloninti jūsų portugalę šliundrą,- drėbė
Viljena. Jiedu su Henriku įsmeigė vienas
į kitą žvilgsnius; gelsvai žalios
markizo akys plieskė ledine neapykanta. Tarpjųdviejų aiškiai kažkas
buvo- ilga ir skausminga santykių istorija, apie kurią aš nieko nežinojau.
Bet visgi negalėjau patikėti, kad koks nors didikas, tegu ir mirtinai įžeistas,
drįstų šitaip elgtis savo valdovo akivaizdoje.
—Ji—-nejūsų duktė, - iškošė Viljena. —-
paskelbėt savo
Ta išpera, kurią

įpėdine, yra netgi nejūsų! Maniau, kadjus apmulkino, bet dabar matau,
kad viską žinote. Kitaip ir būti negali, nes koks gi raguotas vyras dalytų
titulus žmonos meilužiui!
— Aha, -taškydamasis seilėmis ir piktai
įsiterpė Chironas. Ranka gniaužydamas kardo rankeną,
baltakiuodamas
jis
į sargybinius,
veržėsi pulti
ramiai stovinčius maurus. -
Galit slapstytis už tų purvinų netikėlių nugarų,
kiek tik norit, bet galų gale bus Dievo valia!
Vieną kraują stingdančią akimirką pamaniau, kad Henrikas tuoj lieps
savo sargybiniams sukapoti markizą, jo brolį ir jų vyrus į gabalus; bet jis tik
toliau stypsojo visas drebėdamas, o sumišimas jo veide rodė, kadjis
niekaip negali patikėti tuo, kas vyksta.
— Daryk ką nors, - šnypštė jam į ausį Joana. - Suimk juos! Jie meluoja. Tai

išdavystė!
— Ar tikrai? šaltai burbtelėjo Henrikas. Ji atšlijo. Jis pažvelgė
Leidžiu jums palikti mano rūmus, jeigu mano sprendimai jums
į Viljeną. —

nebepriimtini. Bet įspėju, kad išdavysčių nepakęsiu; kad ir kaip būtumėt

įsitikinęs savo teisybe!
— Aš tai prisiminsiu, - burbtelėjo Viljena. O tada pašaipiai nusilenkė,
apsisuko ir patraukė prie durų. Chironas dar sykį pagrasino kardu Kuevai,
kurio pamėlęs veidas iškart mirtinai išbalo. O tada markizo brolis išlapnojo
jam iš paskos, pakeliui pažėręs gašlių užuominų pulkeliui prie durų
susispaudusių dvaro damų.
Sargybiniai kurį laiką stovėjo kaip stovėję; tik Henrikui kažką pasakius jų
gimtąja kalba, jie visi kartu pasitraukė — lyg gerai išmokyti medžiokliniai

šunys. Man buvo aišku, kad tereikėjo Henrikui įsakyti, ir jie nedvejodami
būtų užkapoję Viljeną su Chironu.
Joana lyg pabaidyta paukštė purptelėjo nuo pakylos ir išlėkė iš menės, o
jos damos paknopstom išsiskubino jai iš paskos. Kueva liko stovėti vienišas
irapspangęs; jis maldaujamai žiūrėjo į Henriką, bet šis nusigręžė. Aš tik
dabar pastebėjau, kad pro šonines duris į menę įžengė arkivyskupas
Kariljas; įraudusiame jo veide buvo matyti nemenkas išgąstis, ojam
pridurmui sekė Kabrera su pulkeliu rūmų sargybinių.
—Jūsų didenybe! - sušuko Kariljas. - ką tik pranešė. Tai
Man

pasibaisėtina! Viljena tikrai per toli nuėjo. Jei leisit, aš...

— Išveskit juos,
-
pašnibždomis nurodė jam Henrikas.
— Eime, vaikai mano, - mostelėjo mums Kariljas. - Greičiau!
Mudu su Alfonsu nedrąsiai pakilome nuo kėdžių; iš už Žiopsančių
dvariškių nugarų išlindusi prie mūsų prisidėjo Beatrisė. Kol Kariljas vedė
mus iš menės, pastebėjau, kad Henrikas it palaužtas susmuko soste ir
rankomis užsidengė veidą, lyg gavęs mirtiną smūgį.
Koridoriuje Kariljas paliepė Kabrerai vesti mus į mūsų kambarius.
— Ir žiūrėkit, kad šįvakar daugiau niekur neitų, - pridūrė, o kažkokia tamsi
gaidelė jo balse privertė mane pažvelgti į Alfonsą, stovintį šalia
arkivyskupo ir jo sargybos. Jo veidas buvo perbalęs ir sustingęs iš baimės.
Kabrera jau rengėsi vesti mus šalin; išgirdau sargybinių šarvų
skimbčiojimą: jie lydėjo Karilją ir mano brolį į priešingą pusę.
Staiga Alfonsas sušuko:
— Izabele! ir apsigręžęs prišoko prie manęs. Jis puolė man į glėbį ir
išlemeno:- Atleisk man! Aš nenorėjau... Tu visai ne kvaila. Tik kad aš... Aš

baisiai bijau!
— Ko? Kas nutiko, Alfonsai? Ko tu bijai?— puoliau kamantinėti aš, pati tuo
metu žiūrėdama įjam už nugaros nekantraujantį Karilją. Jis stovėjo
įsisprendęs rankomis sau į šonus, baltas jo rūbas plaikstėsi iki žemės,
siekdamas auliniais apautas kojas, kurias buvo kiek praskėtęs, tad matėsi
apačioje pasivilkta juoda tunika; galingą jo liemenį juosė odinis diržas,
platesnis už mano ranką, o prie jo makštyse kabojo kardas.
Jis irgi rūmuose vaikščiojo ginkluotas! Dievo tarnas, o atrodė lyg karys.

Staiga įsivaizdavau jį, kraugeriškai besišvaistantį po mūšio lauką, galingai

mojuojantį kardu ir kapojantį priešams galvas, ir mano širdis ėmė garsiai
daužytis.
— Pasilik su mumis, - ėmiau maldauti Alfonso. - Būk geras, neik su juo!
—
- papurtė galvą brolis. Aš prisiekiau atlikti pareigą. Atleisk
Negaliu, —-

man, Izabele. - Švelniai mane pabučiavęs, jis grįžo pas Karilją. Aš likau
stovėti nejudėdama, gaubiama pro langus sklindančios šviesos ruožuose
šokančių dulkelių, ir žiūrėjau, kaip arkivyskupas, lyg sunkų ąžuolinį buomą
uždėjęs mano broliui ant pečių galingą ranką, vedasi jį su savim.
Man knietėjo pulti jiems iš paskos ir priversti Alfonsą pasižadėti, kad
nieku būdu nerizikuos savo gyvybe.
Bet supratau, kadjokiais žodžiais ar darbais jau nebepakeisiu to, kas

-
neišvengiamai turi nutikti. Alfonso tiesa: aš tik kvaila mergiūkštė, kuri
nieko nereiškia ir neturi jokios galios pakeisti mūsų likimą.
Tą akimirką suvokiau, kad tik labai negreit pamatysiu savo brolį.

Po poros dienų, kai mudvi su Beatrise susiglaudusios tūnojome savo

kambaryje prie žvakių ir klausėmės nepatenkintų leopardų niurzgimo
karaliaus žvėryne, pas mus atėjo Kabrera, nešinas naujienomis.
— Arkivyskupas Kariljas išvyko iš rūmų. Su savim jis pasiėmė ir infantą,
pareiškęs, kad jūsų motina asmeniškai jam patikėjo sūnaus globą. Karalius
įsakė juos sugrąžinti, bet niekas nežino, kurjie yra. Kariljas turi daugybę
valdų, irjo vasalai karštai jį remia. Jis gali būti bet kur. Dėljūsų šviesybės aš
viską padaryčiau, bet...
— Privalau
ir pati savim pasirūpinti, - užbaigiau aš, vargais negalais
prisivertusi nusišypsoti. Nebelikus nei Kariljo, nei Alfonso, šis malonus
vyriškis ir Beatrisė visame dvare liko vieninteliai mano draugai.
Kabrera kyštelėjo ranką sau

Beatrisė tylėdama užsimetė apsiaustą.

į užantį ir ištraukė sulankstytą pergamentą.
— Paliksime tave vieną paskaityti, - tarė ji ir išėjo paskui Kabrerą.
Aš ilgai žiūrėjau į man įteiktą laišką, ir
tik po kurio laiko ryžausi sulaužyti
vaško antspaudą su Aragono herbu. Tada lėtai išlanksčiau šiugždantį
pergamentą.
Ten buvo vos keli žodžiai:

Būk narsi, Izabele. Lauk manęs.

 i
AŠTUNTAS SKYRIUS

Pavasaris virto kaitria vasara, o po Kastiliją sklido gandai, net į atokiausias

provincijas ir miestus gabenami prekeivių, kur juos išgirdusios namų

o
šeimininkės lyg sėklas barstė didikų vasalams, šie savo ruožtu skubinosi į
pilis pasakoti ponams, ką sužinoję. Rudenį jau visi, kas gyvas, buvo girdėję
apie staigų Alfonso išvykimą iš
karaliaus dvaro ir apie markizo de Viljenos
maištą; visa tai pavertė abejones dėl princesės Joanos kilmės teisėtumo
viešai svarstomu reikalu.
Per
visą tą laiką aš nieko nežinojau nei apie savo brolį, nei apie Karilją, o
laiškų siųsti nedrįsau. Nors ir toliau gyvenau savo apartamentuose
karališkuosiuose rūmuose, kur netgi turėjau nedidelį ūkį, išlaikomą

laisvė - suvaržyta. Kaskart, kai panorėdavau išvykti kitapus pilies vartų,

turėdavau atsiklausti karaliaus leidimo ir gauti deramą sargybinių palydą.
Beatrisė pranešdavo man visus rūmų gandus; jos dėka sužinojau, kad
Viljena
ir dar keletas didikų susirinko Burgoso mieste šalies šiaurėje ir
paskelbė sudarą sąjungą mano brolio teisėms ginti. Viršum Kastilijos
nelyginant audros debesis, belaukiantis tik pirmojo griaustinio, pakibo
pilietinio karo grėsmė. Nebūdavo nė
dienos, kad Joana viešai neįkalbinėtų
Henriko siųsti prieš maištininkus kariuomenę.
Ji nepakeitė nei savo kalbų tono, nei turinio net tada, kai vieną rytą aš

sėdėjau jos apartamentų kamputyje, stengdamasi atrodyti kuo

nepastebimesnė.
— Už viso šito reikalo stovi Kariljas!
- šaukė ji mano sumišusiam įbroliui. —

Jis pagaliau gavo keršto įrankį ir ketina nedvejodamas nukreipti jį prieš

tave! Tau nieku gyvu nederėjo leisti jam pasiimti Alfonso. Reikėjo užkirsti
tam kelią, dar turėjai progą!
kol
—
- atsiduso Henrikas, stovėdamas priešais ją ir
Joana, maldauju, liaukis,
rankose gniaužydamas savo raudoną vilnonį turbaną. - Juk Alfonsas dar
vaikas. Kaipgijis gali kelti grėsmę...
— Tas vaikas, pasak tavęs, gali prieš mus sukelti visą karalystę! Dieve
šventas, nejau tu toks aklas, kad nematai, kas darosi? Šitos vadinamosios
sąjungos priešaky stovi Viljena ir Kariljas; jie nuo pat pradžių buvo sumanę
rūmuose tą skandalą, kad galėtų pagrobti Alfonsą. Privalai išardyti šį
išdavikų sąmokslą, kol dar nevėlu!
Henrikas panarino galvą irsumurmėjo, esą kol kas nematyti jokių
požymių, kad tai būtų išdavystė, tad ir daryti jis nieko negalįs. Tada metė
man apgailestaujamą žvilgsnį ir tučtuojau spruko į savo miškų prieglobstį
El Pardo Madride - kaip paprastai, palikęs man kęsti beviltiško pykčio
kamuojamos jo karalienės išpuolius.
— Aš nesitaikstysiu su šmeižtu, nukreiptu prieš mano dukterį - teisėtą
Kastilijos sosto paveldėtoją! - paskelbė Joana ir
bedė žiedais apmaustytu
smilium į mane. Jei Kariljas mėgins dėtis prie tos išdavikų šutvės Burgose,
tai palydės galvą... Ir tavo brolis taip pat! Tavim dėta, ašjau melsčiausi
nesustodama, nes patikėk, veikiau pasirūpinsiu, kad visi jie gautų galą, nei
leisiu jiems atimti iš mano dukters teisę į sostą!
Drebėjau, klausydamasi jos grasinimų, nors šiaip jau man buvo dėljos
gėda. Joana žirgliojo po rūmus, išsipusčiusi akį rėžiančiom suknelėm,
įsisprendusi sau į šonus, ir
kas žingsnis skelbėsi atkeršysianti tokiais

žodžiais, kokie nederėtų net smuklės mergai - juolab karalienei. Visas tas
jos rėksmingumas, tas atkaklus noras kiekviena proga menėje viešai
demonstruoti kūdikio lopšj, nors vargšė mažylė jame be paliovos verkė ir
kosėjo, fakelų suodžiams sėdant ant jos vystyklų, atrodė man nelyginant
kampą įvaryto bailio bravūra.
į
Visur, kur tik pažvelgčiau, kampuose susimetę šnabždėjosi dvariškiai;
Joana irgi turėjo tai matyti. Apkalbų nenumalšino net Beltrano de la
Kuevos
ir Mensijos de Mendosos sužadėtuvės; priešingai —- visi ėmė
šaipytis, neva jam suteikto Santjago ordino magistro titulo veikiausiai
nepakakę atlyginti už pastangas karalienės lovoje, užtat giminystė su
galinguoju Mendosų klanu būsiąs tinkamas užmokestis, nes kas gi jis toks
esąs, jei ne išsišokėlis, tegalintis pasigirti vien gražia išvaizda, tuo tarpu
-
Mensija kilminga garsaus didiko duktė.
Neapsikęsdama visų šių negražių kalbų, Joana kaip įmanydama kas
žingsnis reikalavo iš manęs visiško paklusnumo — tarsi viešas mano
pažeminimas būtų galėjęs nutildyti plakančius liežuvius. Ji kiekvienąkart
per iškilmes versdavo mane eiti paskui mažylę Joaną, taip pabrėždama
žemesnę mano padėtį rūmuose; negana to,aš ištisas valandas turėdavau
sėdėti jos kambaryje prie lopšio
ir tarškinti sidabriniais barškučiais, o ji pati
su savo damomis tuo tarpu lošdavo kauliukais. Aš netrukau suprasti, kad,
norsji viešai visiems šoka
į akis dėl savo dukters teisių, iš tiesų mažoji
Joanajai nė trupučio nerūpi. Aš nė sykio nemačiau, kad ji

glėbį, jeigu šalia nebūdavo jokio lankytojo. Kaskart, prisiartinus karalienei,

paimtų mažylę
į
mergytė darydavosi nerami - tarsi nujausdama motinos abejingumą. Man
buvo gaila mažylės ir kaip mokėdama stengiausi dovanoti jai savo meilę,
nors patijutau vis labiau įsipainiojanti į žabangus.
 1465 metų balandį aš tyliai atšvenčiau keturioliktąjį savo gimtadienį. Jau
ištisus metus nebuvau mačiusi brolio. Migdolų medžiai nubarstė
žiedlapius; žemė gėrė karštus Kastilijos saulės spindulius, o Joana
nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnelius ir, išlipusi iš lopšio, perėjo prie
vaikiško pavadėlio. Vos tik oras pakankamai įšilo, mudvi su Beatrise kada
tik galėdamos sprukdavome
troškios dvaro atmosferos ir
į sodą, norėdamos bent kuriam laikui išvengti
gižaus karalienės veido.
Mažylė Joana guguodama krypuodavo storomis kojytėmis, mėgindama
rankutėmis nutverti drugelį, o auklė tvirtai laikydavo įtempusi jos pavadėlį.
Mes nužingsniuodavome apžiūrėti glotnių dėmėtų leopardų, uždarytų
savo voljere, kuris ne kažin kiek skyrėsi nuo įprastinės jų aplinkos - čia irgi
po lapų kuokštais mėtėsi apgraužti ir musių nutūpti elnių kaulai. Kai Joana
jau visai pavargdavo ir auklė sūpuodama ją užmigdydavo, mes
susėsdavome arkadoje ant akmeninių suolų ir plepėdavome visokius
niekus.
Prie mūsų neretai prisidėdavo ir Kabrera. Jis tesėjo savo pažadą
ir kaip
galėdamas rūpinosi manimi. Jo dėka mes visuomet turėdavome užtektinai
ir šiltesnius apklotus lovoms, ojo motina prižiūrėjo tvarką mano
žvakių

kambariuose ir atlikdavo pirmosios damos pareigas. Ji taip pat stengėsi

papildyti ir mūsų garderobą, nes karalienė, nors buvo žadėjusi, neatidavė
man nėvienos suknelės, o mes netrukome sudėvėti tas kelias, kurias
buvome atsivežusios. Tomis įtemptomis dienomis aš įpratau laikyti
Kabrerą tarsi kokiu netikru savo dėde: rudai įdegusi plati kakta, protingos
rudos akys, daili figūra, visuomet apvilkta nepriekaištingai švariu juodu
švarku be jokių papuošimų. Jis elgėsi draugiškai, bet neįkyriai — iš

prigimties buvo labai taktiškas. Vis dėlto aš puikiai mačiau, kaipjo

pakalbinta užrausta Beatrisė ir kaip meiliai savo ruožtu jis žiūri į ją. Jai buvo

suėję septyniolika, ir mano bičiulė tapo neįtikėtinai graži ir nepaprastai

ryžtinga jauna moteris. Nujaučiau, kadji irgi puoselėja Kabrerai šiltus
jausmus, nors pati kol kas dar neįstengia to pripažinti. Daugiau jos

nebeerzinau ir neklausinėjau, kaip buvau žadėjusi, bet mintis, kad

Beatrisei galbūt pasisekė sutikti savo meilę, buvo vienas iš nedaugelio
mane tuo metu džiuginusių dalykų. Beliko slapčiom puoselėti viltį, kad ir

man pačiai vieną gražią dieną nusišypsos tokia laimė.

Iš Ferdinando žinių daugiau nesulaukiau, nors pati sau netikėtai išliejau
jam visas savo baimes laiške, kurį Beatrisei pavyko slapta išsiųsti. Iš pradžių

jo tylėjimas skaudino mane labiau, nei norėjau prisipažinti. Juk man

rodėsi, kad tarp mudviejų užsimezgė nepaprastas ryšys, savotiška
giminystė, kurią jis irgi brangino; jis žadėjo rašyti, bet kol kas brūkštelėjo
tik tą trumpą žinutę. Man buvo gėda, kad pati taip atvirai parodžiau jam
savo jausmus, kad leidausi taip jo paveikiama, jog atskleidžiau jam kur kas
daugiau slaptų savo minčių, nei kitu atveju būčiau išdrįsusi. Veikiausiai
kažkaip parodžiau savo nusivylimą, nes vieną dieną birželio pradžioje
Beatrisė atžygiavo pas mane
į
galeriją ir pareiškė:
— Ką tik kalbėjau su Kabrera apie tai, kas vyksta Aragone. Bijau net

pasakyti, bet padėtis sunki.

Aš nustėrusi pakėliau akis nuo skaitomos knygos.
— O kas nutiko? Kas nors Ferdinandui?.. - Aš nejįstengiau baigti sakinio;
tiesą sakant, nedrįsau net pagalvoti, kas galėjo įvykti.
Beatrisė užjaučiamai pažvelgė į mane.
— Aš taip ir maniau. Nuo tada, kai išsiuntėme
tą laišką, tu jau kelias
savaites vietos nerandi.
— Netiesa, - iškart atšoviau aš, nors, žinoma, supratau, kadjos teisybė.
Antraipji nieku gyvu nebūtų ryžusis kvosti Kabreros, kad išgautų man
rūpimų žinių. Taigi atsidusau ir pridūriau: — Taip, tu teisi. Man neramu.
—lr neveltui, - prisėdusi greta, prislopintu balsu ištarė ji. - Jis išvyko į
karą, Izabele. Prancūzai vėl įsiveržė į ginčijamas Katalonijos pasienio
žemes; kiek suprantu, Aragonas su Prancūzija jau metų metus varžosi dėl
teisės į tą kraštą. Ferdinandui tenka vadovauti kariuomenei, nes jo motina
vis dar sunkiai serga, o tėvas nenorijos palikti. Be to, kiek žinau, karalius

Jonas...
— Beveik aklas, - tyliai užbaigiau aš. - Juk girdėjome, kad jam katarakta,
pameni? Todėl Ferdinandas vietoj tėvo ir atvyko čionai į princesės
krikštynas.
Ji linktelėjo.
— Taigi matai?Jis tavęs nepamiršo. Tikjis kaunasi už savo karalystę. Todėl
ir neatrašė. Bet esu tikra, kadjis gavo tavo laišką ir atsakys, kai tik galės.
Aš prikandau lūpą ir nudelbiau akis, vengdama jos supratingo žvilgsnio.
— Reikia pasimelsti, kad grįžtų gyvas ir sveikas, - sumurmėjau.- Jis dar
toks jaunas, o karas...
— Taip ir padarykim, o sykiu sukalbėkime ir vieną kitą maldą už tave.
— Už mane?- Aš staigiai pakėliau akis. - Kodėl taip sakai?
Jiatsiduso.
— Nes Kabrera man pranešė dar ir tai, kad karalius netikėtai grįžo iš

Madrido
ir nori tave matyti.
— Mane? Ar Žinai kodėl? — Baimė lyg virvė apsivijo man apie kaklą ir ėmė
beveik smaugti. Henriko nemačiau jau kelis mėnesius; jis kaip
įmanydamas vengė grįžti į dvarą ir stengėsi laikytis kuo atokiau nuo
karalienės ir visų jos priekaištų.
— Nežinau kodėl. Kabrera nori pats tau pasakyti. - Ji pakilo ir pasitraukė
prie galerijos durų. Iš prieblandos išniro Andresas de Kabrera ir žemai man
nusilenkė.
— Jūsų šviesybe, prašau man atleisti. Nenorėčiau kištis, bet manau... kad
jus reikia perspėti. Karalienė tiesiog siautėja iš pykčio. Henrikas prieš kelias
dienas, jai nežinant, susitiko su Viljena irjo sąjungininkais. Jie pateikė jam
ultimatumą ir...- Jis pritilo, lyg nebežinodamas, kaip tęsti.
— Kadir kas būtų, aš privalau žinoti, - padrąsinau jį. - Negaliu eiti į liūto
narvą užrištomis akimis.
— Otaip, Žinoma. Jūs privalote žinoti. Atrodo, Viljena pareikalavo, kad jo
didenybė pasirašytų dokumentą oficialiai pripažindamas, jog princesė
Joana nėra jo duktė. Viljena dar norėjo, kad Beltranui de la Kuevai būtų
atimti visi titulai, o Santjago ordino magistro pareigos atitektų jam
pačiam...
Aš tylėdama stovėjau ir klausiausi, vargiai drįsdama net kvėpuoti.
— Jo didenybė atsisakė pasirašyti, - toliau kalbėjo jis. - Ir pasiūlė visas
skriaudas išspręsti per ypatingąjį Kortesų susirinkimą. Viljena sutiko, bet
vos karaliui išvykus apsigalvojo.
Viskas aplinkui mane kažkur nutolo, vaizdas išskydo.
— Jis su savo kariais išžygiavo
į Avilą
ir prisijungė prie Kariljo, jūsų brolio ir
jūsų motinos. Jie minios akivaizdoje nuo sosto nuvertė karaliaus iškamšą ir
vietojjo karūnavo jūsų brolj. - Kabrera pažvelgė man į akis.- Jo didenybė
visiškai paklaiko. Alfonso vardu jau leidžiami įsakai. Daugelis svarbių
miestų, kaip antai Samora ir Toledas, paskelbė palaikantys princą Alfonsą.
Prasideda karas, jūsų šviesybe, pilietinis karas. Kastilija nuo šiol turi du
valdovus.
Pasaulis aplinkui mane aptemo. Man pakirto kojas, ir tikriausiai būčiau
parkritusi, jei Beatrisė nebūtų prišokusi ir sugriebusi manęs už rankos. Ji
nuvedė mane
į
melstis, prašydama
lango nišą atsisėsti; klestelėjau ir užsimerkusi ėmiau
stiprybės.
Štai ir atėjo toji akimirka, kurios bijojau nuo pat tos dienos, kai Kariljas
pasiėmė Alfonsą su savimi ir pasitraukė iš dvaro!
Į kulnus nusiritusia širdimi patraukiau į karaliaus apartamentus. Radau
juos skendinčius prietemoje - užuolaidos ant langų buvo užtrauktos.
Henrikas panarinęs galvą sėdėjo soste po baldakimu. Jam už nugaros
stovėjo Beltranas de la Kueva, apsivilkęs auksu ir purpuru siuvinėtu
drabužiu. Vos įžengiau, jis įbedė į mane žvilgsnį; šalia jo rymojo Pedras de
Mendosa, Sigvensos vyskupas ir naujasis Beltrano de |a Kuevos svainis. Tai
buvo lieknas vyriškis tokiomis pat tamsiomis ir guviomis kaip sesers
akimis. Jis buvo laikomas ambicingiausiu Kastilijos dvasininku - po Kariljo.
Henrikas pažvelgė į mane, braukdamas sau nuo veido užkritusias
nešvarių, pečius siekiančių plaukų sruogas. Jo akys buvo paraudusios ir
įkritusios, atrodė pasenęs daugelį metų, o įdubę skruostai apžėlę -
neskusta barzda. Priklaupiau priešais jį ir vėl užuodžiau tą patį aitrų
muskuso kvapą.
— Jūsų didenybe, - tyliai tariau, - meldžiu man atleisti.
Henrikas atsiduso.
— Taijau Žinai!
— Taip. Donas Kabrera ką tik man papasakojo. Esu visiškai sutrikusi. Kaip

gyva nesitikėjau, kad mano brolis galėtų įsivelti į tokį baisų reikalą. Bet
neabejoju, kadjis nekaltas. Jis tikrai nenorėjo jūsų skaudinti.
— Negi manai, kad tuo patikėsime?- pasigirdo Joanos balsas. Ji lindėjo
kažkur prietemoje, nišoje, tad įžengusi jos nepastebėjau; dabar nustebusi
atsisukau ir pamačiau, kadji artinasi prie manęs. Vilkėjo įspūdingą juodą,
sidabru siuvinėtą, prie kūno prigludusią suknelę. Topazo spalvos jos akys
tiesiog liepsnojo, o plaukai kaip gyvatės raitėsi ant pečių. - Tokia drovi ir
dievobaiminga iš - šaipėsiji, - ojau dosni ir pasiaukojanti - lyg
pažiūros,
vienuolė! Bet aš matau tave kiaurai! Širdyje tu — lyg angis, visai kaip tavo
brolis. Reikėjo jus abu uždusinti vos gimusius!
— Joana, liaukis,- įsiterpė Henrikas. —- Aš pakviečiau Izabelę ir noriu

išgirsti, ką ji pasakys.
 — Kuriems galams?! — Nors vyskupas Mendosa mėgino ją tramdyti,
karalienė nubloškė šalin jo ranką. - O ką ji dar gali pasakyti? Koks dabar
skirtumas! Kariljas su Viljena spjovė
į tave, surinko kariuomenę
tavęs karūnavo Alfonsą. Aišku, ji dabar maldaus pasigailėti savo brolio. Bet
ir vietoj
neklausyk jos! Verčiau įkalink ir laikyk uždarytą, kol ateis metas ištekinti už
kokio svetimšalio princo, kad daugiau nebegalėtų mums pakenkti.
Man kone sukosi galva. Vis dar niekaip negalėjau patikėti, kad Alfonsas
sąmoningai siekia nuversti mūsų brolį, kuris, šiaip ar taip, yra pateptasis
mūsų valdovas. Tačiau girdėdama, su kokia neapykanta kalba karalienė,
suvokiau, kadji nenurims tol, kol nepasiųs Alfonso ant ešafoto, o manęs —
kur nors į tolimus kraštus.
—
- dar sykį pabrėžtinai kreipėsi ją karalius - dar nebuvau
Joana, į

girdėjusi jo kalbant tokiu tonu, - Alfonsas man ne priešas. Taip, jis

nusižengė leisdamas jiems uždėti sau ant galvos karūną, bet, kiek Žinau,
viskas nuėjo kur kas toliau, nei siekė ribotos jo galimybės valdyti padėtį.
Greičiausiai jam teko paklusti iš baimės, kad antraip pats gali nukentėti. Aš
dar išsiaiškinsiu, kas tiksliai dėl to kaltas, o dabar noriu sužinoti, ką galvoja
mano sesuo Izabelė.
Aišku, karalienė negalėjo neatkreipti dėmesio, kaipjis pabrėžė mudviejų
kraujo giminystę. Ji įniršusi iškėlė aukštyn rankas ir atsisuko į Mendosą:
— Matot?Jis
manęs neklauso! Jo manymu, mano nuomonė nieko verta,
betjis mielai atkiša ausį šitai... šitai saldžialiežuvei bjaurybei, nors ji
neabejotinai susidėjusi su savo išdaviku broliu. Juk sakiau jam, kad taip
bus, bet jis purtėsi: ne, tai mano šeima, jie mane myli, jie kaip gyvi nelinkės
man blogo. Tegu Kariljas rūpinasi Alfonsu, o Izabelė gali likti čia, dvare. O
dabar pažiūrėkit, kas iš to išėjo! Matot, kaip jo mylinti šeima juo rūpinasi ir
kaip paklūsta savo karaliui?!
— Gana! —subliuvo Henrikas. - Eikit lauk visi! Noriu likti vienas su
seserimi.
Beltranas de la Kueva žengė prie karalienės ir pasiūlė jai ranką palydėti iš
salės, bet išeidama ji dar spėjo mesti man tulžingą žvilgsnį. Mendosa
sumurmėjo:
— Neskriauskite jos, mano pone. Nepamirškit, kad ji vis dar infantė.
Otadalikau viena. Aš vargiai įstengiau pažvelgti savo įbroliui į akis, ojis
paliko mane klūpėti. Stojo tyla; ligi šiol jis bendraudavo su manimi,
nepaisydamas jokių ceremonijų, užtat šią akimirką aš visu baisumu
pajutau, kokia grėsminga mano padėtis. Bijojau, kad mane įmes
kalėjimą, o kariuomenę pasiųs nugalabyti Alfonso. Liksiu pažeminta, o
į
geras mūsų giminės vardas bus suterštas. Alfonsas jeis į istoriją kaip
išdavikas, sukėlęs maištą prieš savo įbrolį, o man teks arba užsidaryti
vienuolyne, arba tekėti kur nors į svetimą šalį ir visiems laikams išvykti iš
Kastilijos.
Tada Henrikas dar sykį atsiduso - lyg smaugiamas, ir taip sielvartingai,
kad aš nejučiom pakėliau akis. Išsprogusios jo akys buvo paplūdusios
ašaromis; drebančiu balsu jis tarė:
— Prisiek, kad nieko apie visa tai nežinojai. Prisiek, kad nei žodžiu, nei
veiksmu nesi įsivėlusi į šitą niekšybę.
— Prisiekiu, - sušnibždėjau.
Jis ilgai įbedęs akis Žiūrėjo į mane.
—Ji reikalauja, kad tave įkalinčiau. Ji sako, kad judu su Alfonsu —- tik
pėstininkai tos vilkės naguose, oji visuomet troško mano mirties. Tai tiesa?
Artu irgi norėtum, kad tavo brolis vietoj manęs būtų Kastilijos karalius?
Man užgniaužė gerklę. Juk negalėjau jam pasakoti apie visus tuos metus,
kai mano motina pylė ant jo nuodus, ar apie savo pačios širdį draskančią
prieštarą kaip sesers, kuri myli brolį, o sykiu privalo likti ištikima savo
karaliui. Sukau galvą, ką jam atsakyti, bet sieloje jutau vien Žiojinčią
tuštumą, kol, savo pačios nuostabai, išgirdau save sakant:
—Jūs esate mano viešpats ir valdovas, Dievo pateptasis karalius. Aš kaip

gyva nedrįsčiau abejoti Dievo valia.

Jis krūptelėjo, tarsi mano žodžiai būtų smigę į jį kaip dygliai.
— Atrodo, tu nesi tokia naivi, kaip sakoma. Netgi tu supranti, kieno čia
galia, okieno- ne.
Aš nenuleidau nuo jo akių. Beveik nejausdama geliančių nuo klūpėjimo
kelių žiūrėjau, kaip jis stojasi ir eina prie lango. Jis atitraukė užuolaidą, ir
kambarį užliejo gęstančios popietės saulės šviesa.
— Kaip manai, ji- mano?- staiga paklausė jis.
Mane apėmė klaiki baimė.
—Ji?.. - pakartojau, nors puikiai supratau, kojis klausia.
Jis nežiūrėjo į mane; kalbėjo tyliai, dusliu balsu - tarsi pats su savim.
— Joana prisiekinėja, kad taip, bet aš ja netikiu. Ir niekad netikėjau. Ojei
pats nesu tuo tikras, kaip galiu versti patikėti kitus? Kaip galiu apiplėšti
savo paties kūną ir kraują dėl kūdikio, kuris galbūt — net ne mano?
Jam iš gerklės išsiveržė nelinksmas juokas.
—Ji sako, kad užtenka vieno karto. Tąnakt, tą girto siautėjimo naktį su
Beltranu, tas kartas buvo. Ji mano, kad būtent tada ji pastojo. Tačiau tą
naktį lovoje su ja mes buvom dviese. Iš kur man žinoti, kieno sėkla prigijo?
Jis atsigręžė į mane; jo veide mačiau kančią ir abejonę. Jis nė pats
nežinojo tiesos —-
ne daugiau už mane; ir nebeišmanė, kuo tikėti. Krūtinė
man degė, bet negalėjau įkvėpti. Henrikas panarino galvą. Toliau jis
kalbėjo taip tyliai, kad gavau įtempti ausis.
— Aišku, visa tai neturi reikšmės. Dėl to, ką padarė mūsų brolis, aš dabar
turiu stoti į karą jos pusėn. —- Jis pažvelgė į mane. - O Alfonsas dėl to gali
žūti.
— Maldauju, - ištariau, - maldauju, neskriauskite jo. Jam dar tik
vienuolika metų. Jis nė pats nesuvokia, ką padarė.
Henrikas linktelėjo.
— Ne, žinoma, ne. Kaipjis galėtų suvokti? Todėl ir norėjau, kad jis gyventų
dvare, su manim. Galvojau, jeigu geriau mane pažins, gal nesiryš manęs
išduoti. Tai ir mano kaltė, ne
tik
kitų. Juk leidau Kariljui jį išsivežti, nors
daugelį metų žinojau, kad arkivyskupas mane niekina ir kad iš kailio
išsinertų, jei tik galėtų mane nuversti - irnet pasitelkęs mano paties brolį
kaip ginklą. Bet Alfonsas vis tiek tai padarė. Jis leido uždėti jam ant galvos
karūną, kurios neturi teisės nešioti.
Jis kilstelėjo ranką rodydamas, kad galiu stotis.
— Ar nori dar ką nors man pasakyti?
Aš prabilau gergždžiančiu balsu; nebeįstengiau nuslėpti savo baimės.
— Maldauju, mano pone, dar nepradėkite karo. Leiskit man nuvykti pas jį.
Aš grįšiu į Arevalą
ir iš motinos namų pasiųsiu jam žinią. Jis atvyks. Esu
tikra, kad jis atvyks, o tada įkalbėsiu jį atgailauti. Aš pati parsivešiu jį į

dvarą, kad atsiklaupęs viešai maldautų jūsų atleidimo.

Henrikas liūdnai papurtė galvą.
— Tikiu, kad išties padarytum taip, kaip sakai, tik bijau, kad jau per vėlu.
Nebausiu tavęs už brolio prasižengimus, bet įsakau tau išsikraustyti iš
apartamentų karališkuosiuose rūmuose ir
persikelti čionai, pilį. Beatrisė į
gali ir toliau tau patarnauti, bet visus kitus tavo reikalus nuo šiol prižiūrės

Mensija de Mendosa, kuri užtikrins, kad nesugalvotum maištauti. Ar

supratai? Tavo ateitis — mano rankose, Izabele. Neversk manęs eiti prieš
savo paties sąžinę.
Aš nusilenkiau ir panarinau galvą; iš akių man veržėsi ašaros.
— Ir nuo šiol nebeturi teisės bendrauti su savo motina. Ji turės palikti
Arevalą ir bus išsiųsta į vienuolyną. Ašja nebepasitikiu. Ji per ilgai kurstė
Kariljo išdavystes.
 Jis ištiesė man ranką. Pasilenkiau ir priglaudžiau lūpas priejo žiedo su
karališkuoju antspaudu. Tada pakilau ir ėmiau trauktis atatupsta, koja už
kojos, kol pagaliau atsidūriau koridoriuje. O toliau ėjau kartu su Beatrise,
lydima iškalbingų dvariškių žvilgsnių; jie apsigręžę puldavo šnibždėtis
vienas su kitu net nepalaukę, kol bent kiek nutolsime.
Nors Henrikas ir tebelaikė mane savo seserimi, dvare aš buvau įtariama
išdavikė; ir mirtinai bijojau.
 i
DEVINTAS SKYRIUS

Pilyje mane apgyvendino apartamentuose, kuriuos vos trumpas

koridoriukas teskyrė nuo Joanos. Sienos čia buvo išmuštos paauksuotu

medžiu ir gobelenais, grindys išklotos alebastro plytelėmis, bet, nepaisant
visos tos prabangos, čia buvo kalėjimas. Aš jau nebegalėjau kada
panorėjusi išsprukti į sodą ar nueiti į katedrą; man nė žingsnio neleisdavo
žengti be damų palydos, kurios visos buvo parinktos karalienės ir
vadovaujamos Mensijos.
Jos kasdien gąsdino mane primindamos, kad, jei tik būsiu nutverta kokiu
nors būdu bendrininkaujanti su maištininkais, iškart atsidursiu belangėje.
Būčiau galėjusi jaustis pamaloninta, kadjos tiki mane turint tiek galių,
juolab tokiomis aplinkybėmis, tačiau kur kas labiau man rūpėjo naujienos
iš karo. Žinojau, kad karališkųjų pajėgų vadu paskirtas Beltranas de la
Kueva, o nemaža dalis Kastilijos didikų, įskaitant markizą de Santiljaną ir
galingąjį Albos hercogą, atsiliepė į Henriko kvietimą vasalams ir stojo jo
ginti.
Tačiau bėgo savaitės, o aš nesulaukiau daugiau beveik jokių naujienų iš
išorinio pasaulio, nes visus laiškus Joana buvo liepusi atiduoti jos
sekretoriui. Galiausiai, spjovusi į atsargumą, išsiunčiau Beatrisę
pasiklausyti, kas šnekama galerijose, ir pabandyti iškvosti Kabrerą. Ji
sužinojo, kad karaliaus kariuomenė susitelkė Tordesiljase, prie Duero
ir
Pisuergos upių santakos. Ten įvyko kruvinas mūšis su maištininkais; daug
karių žuvo, bet karalius ir Alfonsas liko gyvi.
Man teliko vienintelė paguoda - melstis. Joana neleido man turėti savo
nuodėmklausio ir vertė vaikščioti į mišias kartu su ja, nors pati per
pamaldas nė nebandė slėpti nuobodulio, o jos damos be paliovos
liežuvaudavo, visai nepaisydamos sutrikusio kapeliono, mėginančio atlikti
apeigas. Vos pasibaigus mišioms, ji su palyda iškart grįždavo į savo
apartamentus ir vėl visos be tikslo dykinėdavo: dailindavo ir dažydavosi
nagus, pešiodavo viena kitai antakius, šukuodavo plaukus paeiliui ir
matuodavosi visokiausius šydus, batelius ir kitokius mažmožius, kuriuos
Joana dešimtimis užsakydavo Segovijos pirkliams. Tokiomis minutėmis
niekinaują labiau nei bet kada: atrodė, jai nėmaž nerūpėjo, kad vyrai
kažkur lieja kraują, gindamijos vaiką, kurį ji galbūt pradėjo nuodėmėje.
Kasdien po pietų, pagaliau ištrūkusi iš jos niekingų pasismaginimų, aš
eidavau į akmeninę koplyčią pilies bokšte ir melsdavau Dievą padėti
visiems, kam tenka palikti karo nusiaubtus savo kaimus ir ūkius.
Meldžiausi už alkstančius ir vargstančius, už silpnus ir ligotus, kurie
visuomet nukenčia labiausiai. Meldžiausi už savo motiną, išvarytą iš
Arevalo, už Ferdinandą, apie kurįjau ištisus mėnesius nieko negirdėjau,
bet užvis karščiausiai meldžiausi už Alfonsą, dėl svetimos garbėtroškos
atsidūrusį mirtiname pavojuje.
Prasidėjusi žiema padarė tai, ko neįstengiau išprašyti savo maldomis:
privertė kovojančias puses sustabdyti karo veiksmus. Henrikas parvyko
Segoviją; atrodė išvargęs ir perbalęs. Manęs jis
tarsi nė nematė; praleidęs
į
dvare blankias Kalėdų šventes, iškart po Trijų Karalių išjojo į savo
medžioklės buveinę Madride, kur ir pasiliko - „kartu su savo iškrypėliais ir
prasmirdusiais žvėrimis“, kaip šaipėsi Joana.
Uždaryta Segovijoje aš baisiai sulysau ir neberasdavau sau vietos.
Privalėdavau kasdien sėdėti su Joana
ir jos damomis per kvailus jų
pasismaginimus, kurių metu karalienė be saiko pliaupė vyną ir kiauras
naktis šokdavo su kavalieriais, įsispraudusiais į baisiausiai aptemptas
kelnes, pati tuo metu šaudydama akimis
tvarsėsi krėsle greta savo Žmonos. Man nėjo
į Beltraną de la Kuevą, nors
iš galvos Henriko žodžiai apie
tas ir
tai, kaipjis su Beltranu dalijęsis Joanos lova. Žiūrėdama, kaip Joana
viliojamai glosto raumeningą kokio nors dvariškio ranką, gosliai
pražiodama raudonai dažytas lūpas, turėdavau iki skausmo suleisti sau į
delnus nagus, kad tik susitvardyčiau ir
pašokusi su trenksmu neišlėkčiau
lauk.
Vos nutirpus sniegui, karo veiksmai vėl atsinaujino. Beatrisė iš Kabreros
sužinojo, kad nemažai miestų, įskaitant ir
Toledą, vis dar palaiko Alfonsą.
Toledas buvo Kariljo arkivyskupystės sostinė, seniausias ir turtingiausias
Kastilijos miestas; jo pasirinkimas paskatino daugelį šalies didikų dėtis
prie maištininkų. Henriko pozicijos aiškiai silpo, bet mane kas akimirką
kamavo baimė, jog netrukus išgirsiu apie Alfonso mirtį. Mat giliai sieloje
tebetikėjau, kad Dievas neišvengiamai nutrenks pražūtin tuos, kurie
bando nuversti teisėtą savo karalių.
Aš ėmiau pasninkauti tikėdamasi, kad šis senas ir išmėgintas šventųjų
paprotys padės man rasti taip trokštamą nusiraminimą. Beatrisė maldavo
mane bent kiek užvalgyti, įtikinėdama, kad nebeturiu iš ko liesėti, bet aš
kelias savaites gėriau tik vandenį, kol vieną žvarbią kovo naktį ji purtydama
netikėtai mane pažadino.
Pridėjusi prie lūpų pirštą, ji perspėjo mane, kad tylėčiau, otada apgaubė
man pečius apsiaustu ir pro užmigusią kambarinę
Netrukus mudvi išėjome iš
koridorių. išvedė

pilies į ledinę tamsą, perėjome per didžiąją

į
aikštę ir atsidūrėme priešais katedrą.
Kabrera mūsų laukė. Nemačiau jo kelis mėnesius ir buvau spėjusi
pasiilgti. Bet jis nedavė man progos to pasakyti; iškart įtraukė mane
tamsoje skendintį katedros vidų ir sušnibždėjo:
į
— Turime nedaug laiko. Santa Kruso vienuolyno prioras nori pasikalbėti
su jūsų šviesybe; sako turįs pranešti svarbių Žinių. Tik negaišuokite. Jei
karalienė sužinos, kad leidau jums su juo pasimatyti, aš neteksiu savo
pareigų.
Aš linktelėjau, visa drebėdama. Koks gi svarbus reikalas verčia seniausio
Segovijoje dominikonų vienuolyno priorą prašyti susitikimo su manimi
vidury nakties? Buvo taip šalta, kad iš burnos man kaip balti dūmai rūko
garas; mano žingsniai gūdžiai aidėjo tyloje, kai ėjau link dailiai drožinėto
medinio bažnyčios choro. Priešais Sopulingąją Mergelę mirkčiojo įžiebtos
apžadų žvakės, ojų atšvaitai atsispindėjo krištolinėse jos ašarose,
riedančiose rausvais skruostais, ir auksinio durklo rankenoje, kyšančioje iš
aksomu padabintos krūtinės. Ore tvyrojo senų smilkalų kvapas - net šaltis
neįstengė išsklaidyti to sodraus, dūmų persmelkto aromato.
Aš ne iškart pastebėjau prietemoje manęs lūkuriuojančią figūrą. Ilgas,
gyslų išvagotas rankas jis laikė sukryžiavęs ant balto rūbo, o nuo
gunktelėjusių pečių žemyn dryko juodas apsiaustas. Buvo aukštas ir liesas,
ir
nenusakomo amžiaus kampuotas, kaip būdinga asketams. Mąslios jo
akys buvo keisto pilkšvai mėlyno atspalvio; jos kažkaip nederėjo su plačia,
plokščia nosimi ir plonomis lūpomis. Palenkęs išskustą vienuolio galvą, jis
prabilo žemu, išlavintu balsu — kaip Žmogus, įpratęs griežtai save tramdyti
ir nepasiduoti kūno įgeidžiams.
— Jūsų šviesybe, aš esu brolis Tomas de Torkemada. Man garbė su jumis
susipažinti.
Aš tvirčiau įsisupau į apsiaustą.
 — Man sakė, kad norite su manim pasikalbėti?
Jis linktelėjo.
— Atleiskite, jums tikriausiai šalta. Eikšekit, prisėskim arčiau žvakių. Nors
jų liepsnelės ir menkos, tačiau mūsų Švenčiausios Motinos artumas jus
sušildys.
Aš prisėdau šalia jo ant klaupto krašto.

sielvartingą Švenčiausiosios Mergelės veidą. Paskui

Jis ilgokai tylėjo, įbedęs
tarė:
akis
į
— Kiek Žinau, jūs jau dveji metai gyvenate Segovijoje ir ligi šiol neturite
asmeninio nuodėmklausio. Bet kai pasiūliau savo paslaugas, man buvo

atsakyta.
— 0?! - nustebau aš. - Nežinojau. Niekas man nesakė!
Jo žvilgsnis nukrypo į mane. Jis žiūrėjo nemirksėdamas. Net ir taip ramiai
sėdėdamas jis skleidė kažkokią jėgą.
— Aišku, ir negalėjote žinoti. Aš juk kreipiausi į karalių. Bet jam jūsų sielos
ramybė nerūpėjo. Greičiau priešingai, sprendžiant iš to, ką jis daro... Vis
dėlto, nepaisant visų jų pastangų, jūs sugebėjote atsispirti ir nepasiduoti jų
pagedimui. Jūsų širdis tyra.
Aš daugiau nebejutau šalčio. Jaučiausi... įvertinta.
— Betjums teko nelengvas išbandymas, - toliau kalbėjo jis. - Ojūs jauna,
nepatyrusi; ne tokio tvirto tikėjimo mergina jau veikiausiai būtų
pasidavusi - susiviliojusi palaidu gyvenimu ar prabanga, neatsispyrusi
pagundoms, nors už tai ir grėstų netekti Dievo malonės.
Aš nudelbiau akis į marmurines grindis.
— Man... nebuvo lengva, - ištariau tyliai.
— Taip, išties. Bet jūs privalot ir toliau likti tyra, nes dar daug jūsų bus
iš

pareikalauta. Jūsų stiprybė ir toliau turi būti nepalaužiamas tikėjimas ir

Žinojimas, kad netgi juodžiausią valandą Dievas mūsų neapleidžia. Turite
tikėti, kad Jis neatiduos Kastilijos valdyti netikram karaliui.
 Aš pažvelgiau į jį. Mėlynos vienuolio akys degė tartum kokia vidine
šviesa. Tai buvo vienintelė jausmo išraiška šiaipjau nejudriame lyg
skulptūra ir bejausmiame veide.
— Iš kurjūs žinote? paklausiau. - Kaipjūs galite tai Žinoti?
Jis atsiduso.
— Abejonė —tai nelabojo tarnaitė, siunčiama
Henrikas IV
įvilioti mūsų

pats apleido savo sostą; jis slapstosi, ojo karalystė grimzta į

į pražūtį.

bedieviškumą. Mūsų Bažnyčia kiaurai supuvusi; vienuoliai ir vienuolės,

pamiršę šventus įžadus, atsiduoda žemiškoms nuodėmėms; eretikai
nekliudomi atlieka šventvagiškas savo apeigas, o netikėliai nebaudžiami
viešpatauja pietinėse mūsų žemėse. Šalyje veši nesantaika ir sumaištis, nes
mūsų žmonės - nelyginant avys, paliktos be piemens. Karalius visa tai Žino,
bet nieko nedaro, kad pataisytų padėtį. Jis apleido savo pareigas atsidavė ir
savo silpnybėms. O dabar jis dar ir nusprendė užkarti mums pavainikę —
atimti įpėdinystės teisę iš to, kas galėtų mus išgelbėti. Kad ir ką

manytumėt, mano infante, nė akimirką neabejokit, jog karalius

pasmerktas.
Ligi tol tik savo motiną buvau girdėjusi taip kalbant apie Henriką; dalis
manęs tam prieštaravo, nes anaiptol nenorėjau matyti savo įbrolio tokioje
nepalankioje šviesoje. Tačiau, kad ir nenoromis, turėjau pripažinti, kad
griežti Torkemados žodžiai sako man tai, ką ir patijaučiau: Henrikas —

žuvusi siela, žmogus, nepajėgiantis nešti jam užkrautos karūnos naštos.

— Betjis vis tiek yra mano karalius, - galiausiai pasakiau, - Dievo ir mūsų
Kortesų paskirtas mus valdyti. Negi norėtumėt, kad sulaužyčiau ištikimybę
jam-ir kaip sesuo, ir kaip pavaldinė?
Torkemada kilstelėjo antakius.
— Aš tik noriu, kad jūsų šviesybė klausytumėt savo sąžinės balso. Jūsų
brolis infantas narsiai kaunasi, gelbėdamas Kastiliją nuo pražūties, ir
Dievas sustiprins jo ranką. O koljis kovoja kardu, jūs turite kovoti savo
valia, nes jie netrukus bandys išsiųsti jus toli iš šios karalystės. Karalienė
slapta jau pradėjo derybas, ketindama ištekinti jus už savo brolio,

Portugalijos karaliaus Alfonso.

— Alfonso! - sušukau, nesusivaldžiusi iš netikėtumo. - Betgi jis —-jau
našlys! O iš pirmos santuokos turi sūnų, kuris paveldės sostą. Kokios gi
naudos tokia santuoka duotų man ar Kastilijai? Juk būčiau antroji Žmona;
irjei susilaukčiau vaikų, jie būtų beteisiai, nebent jo pirmagimis mirtų ir... —

Aš nutilau, pamažu supratusi esmę: - Karalienė! Ji žūtbūt nori mane

ištremti!
— O taip, Ji bandys, - pasakė Torkemada. - Jai pirmiausia reikia pašalinti
jus kaip galimą paveldėtoją, nes, kai jūsų neliks, mažai kas drįs priešintis

jos pavainikės dukters karūnavimui. Tačiau jūs esate tikra Kastilijos duktė;
jumyse teka senųjų karalių kraujas. Jei kartais jūsų broliui Alfonsui
nepavyktų, turite būti pasirengusi perimti jo vėliavą, nes esate antra pojo
eilėje į sostą. Dievui reikia jūsų čia!
Aš pažvelgiau į savo sugniaužtas sterblėje rankas, paskui vėl pakėliau
akis į jį.
— Ką man daryti? —sušnibždėjau. - Aš visai bejėgė. Karalius gali ištekinti
mane už ko panorėjęs. Jis mane jau įspėjo, kad taip padarys. Sakė, kad
mano ateitis —jo rankose.
Torkemados akys žybtelėjo.
—Jūs nesate bejėgė. To aš ir atėjau: priminti jums, kas jūs tokia. Šiąnakt

aš atleisiu jus nuo visų ankstesnių priesaikų, kad nuo šiol galėtumėt
gyventi dorai, klausydama vien savo širdies balso.
Jis žinojo, kad prisiekiau ginti Joanos teises ir kad sesers pareiga verčia

mane paklusti karaliui. Bet jis taip pat žinojo, kad Joana gali būti neteisėta;
kad nors mano įbrolis ir buvo pasiryžęs panardinti Kastiliją į sumaištį, kad
užtikrintų jai teisę į sostą, jis ir pats ta teise abejojo. Mane kankino
begalinės dvejonės; nebetikėjau nei savim, nei niekuo aplinkui. Nejau šis
griežtas vyras — atsakas į mano maldas? Ar Dievas pasiuntė Torkemadą
parodyti man tiesos?
Aš nuslydau žemyn nuo klaupto
ir atsiklaupiau, sudėjusi priešas save
rankas.
— Palaiminkit mane, Tėve, - pasakiau, - nes aš nusidėjau...
Tomas de Torkemada palinko išklausyti mano išpažinties.

Kai išėjau iš katedros, mėnuo paniuręs užlindo už šaltų debesų. Iš portiko

prie manęs atsiskubino Beatrisė su Kabrera. Padėkojau Kabrerai,
pažadėjau laikyti šį susitikimą paslaptyje ir drauge su Beatrise grįžau į savo
kambarius.
Kaiant pirštų galų įtykinome vidun, aš ko neprajukau garsiai, staiga
supratusi, kokia našta nuimta man nuo pečių: aš daugau nebebijojau. Man
buvo nė motais, jei Mensija ar net pati Joana sužinos, kad joms
nepaklusau. Aš pagaliau išsivadavau iš tos kankynės, graužusios mano
sielą nuo tada, kai Alfonsas pasiskelbė karalium. Aš net pirmąsyk po kelių
savaičių pasijutau alkana; su pasimėgavimu būčiau sukirtusi bet kokį
paprastą sveiką valgį - iš tų, kokiais maitinomės, kai dar buvau Arevale.
Apkabinau Beatrisę.
— Žinau, čia tavo darbas, - pasakiau, — ir už tai dar labiau tave myliu. Tu-—

mano brangiausia draugė. Jei kada sugalvotum prašyti mano leidimo

tekėti, prisiekiu, kad iškart jį gausi.
— Tekėti?- net atšlijo ji. —- Ir palikti tave? Niekada!
— Niekada — baisiai ilgas laiko tarpas. Beje, ar dar turi ant palangės
pasidėjusi duonos su sūriu? Būk gera, atnešk!
Ji nukurnėjo atnešti maisto; paskui susėdusios lovoje Mudvi iki soties
prisikirtome, šnibždėdamosi viena su kita ir barstydamos trupinius po
kampus šmirinėjančioms pelėms. manęs neklausinėjo apie tai,
Ji kas

nutiko katedroje, o aš nieko ir nepasakojau.

Bet abi supratome, kad aš pasirengusi kovai.

Vaid

Po kelių mėnesių išties teko į ją stoti.

O pertąlaiką aš stengiausi mažiau laiko leisti koplyčioje ir kuo daugiau —
pilies bibliotekoje: įstabioje, nors ir apleistoje patalpoje aukštomis,
raudonai ir mėlynai dažytomis skliautinėmis lubomis ir lentynomis, grūste
prigrūstomis senųjų tekstų, tomų
ir aplankų. Man buvo baisiai apmaudu
dėl menko savo neturėjau progos išmokti
išsilavinimo; niekad taip ir

lotynų ar graikų kalbų, kurias vartojo mokslininkai, tad netekau galimybės

perskaityti daugelį knygų. Užtat ryte rijau tas, kurias radau parašytas
mūsiške Kastilijos šnekta; tarp jų buvo ir Alfonso X statutai — šis karalius,
vadintas Išmintinguoju, pasirūpino sudaryti garsiąsias Partidas, tapusias
dabartinės teisinės mūsų šalies sistemos pagrindu. Perskaičiau kitas ir
knygas, išverstas šio karaliaus laikais, įskaitant arabų pasakas, beijo
„Karalių veidrodį“ daugiatomį veikalą, mokantį valdovus, kaip tinkamai
valdyti šalį.
Tarp karštligiško skaitymo priepuolių mane neretai patraukdavo varinis
sferinis mums žinomo pasaulio modelis, kuris apdulkėjęs ir apmūsijęs
riogsojo kampe. Stovėdavau ir susižavėjusi apžiūrinėdavau jame
atvaizduotą Vandenyną - begalines jūros platybes, kurių joks Žmogus dar
nepajėgė perplaukti. Daugelis tikėjo, kad anapus to Vandenyno nieko nėra,
kadjo gelmėse tūno siaubingos pabaisos, besikėsinančios įtraukti niekuo
dėtus laivus į
pragarmę. Bet buvo ir manančių, kad kažin kur toli esama
mums nežinomų žemių. Mane žavėjo pasakojimai apie tuos tolimus
krantus ir mėginančius juos atrasti drąsius nuotykių ieškotojus; niekaip
negalėjau atsidžiaugti skaitydama Marko Polo kelionių aprašymus -jis juk
atvėrė mums kelią į Rytus, kurį dabar, po Konstantinopolio žlugimo, esame

-
praradę, ar apie portugalų princą, vardu Henrikas Jūrininkas, rengusį
drąsias ekspedicijas į Afriką.
Skaitydama apie tuos šaunius vyrus, pasiryžusius rizikuoti viskuo vardan
vilties padaryti atradimą, pamiršdavau sėdinti viena pati su dulkinu
tomeliu rankoje — visiškai nepatyrusi mergaitė, kaip gyva net nemačiusi
jūros! Prarasdavau laiko nuovoką, nebesuvokdavau, kas esanti, vaizduotėje
tapdavau druskingų vėjų nugairintu ir kietu kaip sūriame vandenyje
išmirkęs medis vyru, prisigėrusiu jūros purslų ir su sirenų klyksmu ausyse,
keliaujančiu per aplinkui plytinčią begalinę mėlynę. Tos knygos man
atskleidė, kad mes visi savyje turime drąsos, kokios nė neįtariame esant,
kol netenka patirti išmėginimų; jose parašyti žodžiai žadino mano sieloje
tokį įkarštį, kokio nė nežinojau galinti patirti.
Kai po darvieno mūšio su maištininkais į Segoviją pargrįžo Henrikas,
jaučiausi pasirengusi viskam, ko jis iš manęs bepareikalautų. Bet, kai
buvau pašaukta į Karalių menę, kur iš
savo nišų niūriai į mane žvelgė
paauksuotos mūsų protėvių statulos, greta Henriko išvydau liauną Viljenos
figūrą.
Tik tada suvokiau, kaip menkai dar išties pažįstu pasaulį.
Netikėdama savo akimis, įsistebeilijau į pašaipų Viljenos veidą, į visą
kvepalais ir panieka viskam dvelkiančią jo povyzą - tarsi jis nė nebūtų
pastarųjų dvidešimt šešių mėnesių praleidęs, keldamas Žmones į maištą
Alfonso vardu. Apstulbau, kaip jis dar gyvas. Juk tokie išdavikai, kaip jis,
nusipelno mirties!
 Henrikas aiškiai sutriko, kai padariau jam reveransą. Vos tik paklausęs,
kaip laikausi, išsyk pareiškė:
— Mes radom būdą, kaip užbaigti šį nelemtą konfliktą.
— Tai gerai,- atsakiau, stengdamasi kalbėti kuo santūriau. Kažin, ką
reiškia tas „mes“? Jeigu jiedu su Viljena daugiau nebe priešai, tai gal karas
baigtas? Ojei taip, tai kur Kariljas ir Alfonsas? Aš kaip įmanydama
stengiausi, kad mano veidas liktų kuo abejingesnis, nepaisant širdyje
tvyrančios sumaišties; pagaliau suvokiau, kokį vertingą patarimą man davė
Ferdinandas
—
tą pirmąjį vakarą, kai atvykau
Mes labai džiaugiamės jūsų šviesybės pritarimu,
į karaliaus dvarą.

- nutęsė Viljena,- nes

jūs galite labai reikšmingai prisidėti prie šio reikalo sėkmės.
nenuleidau akių nuo Henriko, kuris neramiai muistėsi
Aš soste. Jis
dėbtelėjo į vyskupą Mendosą; šis atrodė baisiai nelaimingas ir niekaip
nedrįso nė pažvelgti į mane. Tada Henrikas paliepė jam:
— Pasakyk jai!
Mendosa atsikrenkštė. Man
jis buvo pradėjęs šiek tiek patikti — nuo tada,
kai bandė sutramdyti karalienę Joaną, kai ši užsipuolė mane paaiškėjus,
jog Alfonsas prisidėjo prie maištininkų. Nors buvo Mensijos brolis irvienos
iš seniausių bei gobšiausių Kastilijos didikų šeimų galva, Mendosa, kiek
girdėjau, atsidavęs ėjo dvasininko pareigas, buvo pamaldus santūrus ir
Žmogus, kuris visuomet elgėsi su manimi pagarbiai.
— Mes manome... prabilojis, net persisukęs iš sumišimo. — Tai yra, mes

tikimės... kad, artėjant jūsų šviesybės gimtadieniui, kai jums sukaks

penkiolika metų, ir tada, kaip nurodyta jūsų velionio tėvo, karaliaus Jono,
testamente, jums atiteks pajamos iš Truchiljo ir Medina del Kampo miestų,
jums būtų privalu... tai yra, mes norėtume, kad...
— Po galais! -sušnypštė Viljena. - Nesielk suja taip, tarsi ji galėtų
rinktis! Jis atsisuko į mane. - Karalius nori užbaigti šią krizę. Todėljis siūlo
dvejas jungtuves: vienas — savo dukters, princesės Joanos, su infantu
Alfonsu, kurios bus patvirtintos, princesei pradėjus eiti keturioliktuosius
metus, o kitas —jūsų su mano broliu, Pedru de Chironu. Tos santuokos
atneštų santarvę ir...
Užimas mano galvoje nuslopino jo balsą. Prisiminiau Pedrą de Chironą,
kokį jį mačiau paskutinįsyk: išsiviepusį ir kardu besišvaistantį milžiną,

grasinantį Beltranui de la Kuevai taip, tarsi ginklo ašmenys tebūtų

žaisliukas.
Henrikas nedrįso nė pažvelgti į mane. O aš užsikirsdama ištariau:
— Aš... aš niekada nesutiksiu.

Viljena akiplėšiškai nusikvatojo.

— Nejau manote, kad mumsreikia jūsų sutikimo?!
Aš kilstelėjau smakrą.
— Tame pačiame testamente, kuriuo užrašė man minėtus miestus, kai
sulauksiu penkiolikos, mano tėvas nurodė, kad Kortesai privalo pritarti
mano vedyboms. Ar ši jūsų siūloma santuoka su jūsų broliu, pone, jau
suderinta su Kortesais?
Stojo tyla. Apie šią testamento nuorodą man pasakė Torkemada,
baimindamasis rezgamų jungtuvių su Portugalijos karalium; dabar ašją
pasitelkiau iš
nevilties, tikėdamasi, kad toks vyras, kaip Chironas, nieku
gyvu negaus Kortesų pritarimo mane vesti, kad ir koks galingas ar turtingas
būtų.
Henrikas net išsižiojęs sužiuro į mane. O Viljena suurzgė:
— Su kuoji čia kalbėjosi? — Paskui atsigręžė į Mendosą: - tai tiesa? Ar
Ar

tikrai reikia Kortesų pritarimo jai ištekinti?

Mendosa mąsliai pažvelgė į mane.
— Taip, man regis, jos tiesa. Pagal karaliaus Jono testamentą Kortesai
privalo pritarti bet kokiai siūlomai infantų sąjungai. Netjo didenybė turėjo
atsiklausti Kortesų, prieš vesdamas antrąkart.
— Negali būti! Jūs man sakėt, kad viską galima sutvarkyti be triukšmo, —

užsipuolė Henriką Viljena. -

Juk sutarėme: aš gaunu Santjago ordino
magistro titulą ir žmoną savo broliui, ojūs— Alfonsą. Aš juk dėl to
pamečiau Karilją! Dabarjis su savo maištininkais kaukia lyg vilkai,
reikalaudami mano galvos, o šita mergiūkštė drįsta stoti man skersai kelio?
— Aš esu Kastilijos infantė, - priminiau jam. —-
Negi tikėjotės išmainyti
mane lyg smulkų pinigą dėlei savo tuštybės?
— Gana! Henrikas jau visas drebėjo. - Juk sakiau, kad turėsi daryti, kaip
liepsiu.
—Jūs manęs prašėte, kad neversčiau jūsų eiti prieš savo sąžinę, —

atšoviau, —ir aš paklusau. Bet dabar jūs reikalaujate, kad pati eičiau prieš
savo sąžinę ir pažeisčiau mūsų tėvo testamento sąlygas vien tam, kad
ponas markizas gautų titulą, kurio visai nenusipelnė ir kuris teisėtai
priklauso mano broliui, infantui Alfonsui.
Henrikas ėmė žiopčioti, bet neišleido nė garso. Kurį laiką jis žiūrėjo į

mane lyg nepažindamas, o tada pratrūko:

— Kaip tu drįsti? Čia ne tavo valia! Aš to daugiau nepakęsiu! Tu ir tavo
brolis. Kariljas. Didikai. Visi jūs trokštat mano mirties, kad galėtumėt
atimti viską, ką turiu. - Jis kalbėjo vis garsiau, kol ėmė kone spiegti. Tada
pašoko ant kojų. — Man reikia taikos! O jei dėl to tau teks ištekėti už
Chirono, tai ir tekėsi!
Likau stovėti nė nekrustelėdama, bežadė iš siaubo. Jo akys išsprogo,
pirštai mėšlungiškai gniaužėsi priešais krūtinę lyg vanago nagai. Kaijau
Žiojausi vėl prieštarauti, jis nedavė man nė žodžio pratarti visa gerkle ir
subliuvo:
— Eik lauk!

Menės durys man už nugaros staiga atsilapojo. Pasigirdo skubrūs

kažkieno žingsniai; aš negalėjau nė pajudėti, tarsi neapykanta ir siaubas,
perkreipę karaliaus veidą, būtų pavertę mane druskos stulpu. Visa toji
narsa, kurią maniau sukaupusi bibliotekoje, visas ryžtas ir stiprybė, regis,
akimirksniu mane apleido, kai suvokiau, kadjis jau visiškai nebesitvardo. Iš
nevilties jis galėjo padaryti bet ką.
— Mano ponia, maldauju, eime, - timpčiojo man už rankovės Beatrisė.
Henrikui ant smakro
mane
bolavo seilių lašeliai. Jis stovėjo, tebespigindamas
žvilgsniu, ir aš prisiverčiau nenudelbti akių. Privalėjau visiems
į
laikams išdeginti savo atmintyje šią akimirką, kad niekad daugiau
nebebūčiau silpna, niekad nebedvejočiau ir nepamirščiau, kad galiausiai
būtent jis mane išdavė.
— Tu tai padarysi, - drebė jis. - Tekėsi už Chirono. Ojei ne, labai
pasigailėsi!
Būtent tai man ir reikėjo išgirsti. Padariau gilų reveransą - kone ligi
žemės.
Viljena išsišiepė ir uždėjo liauną savo ranką Henrikui ant peties. Karalius
suvirpėjo. Mane net šaltis persmelkė prisiminus akimirką iš vaikystės, kai
mačiau lygiai taip pat su mano tėvu elgiantis konetablį Luną.
Dabar man nebeliko abejonių, kad niekas neišgelbės Henriko nuo
pražūties.
 i
DEŠIMTAS SKYRIUS

M ums buvo liepta persikelti į Madrido pilį - ankštą akmeninę tvirtovę

tamsiais laiptais, trupančiais mūrais ir apipelijusiomis sienomis. Nors
baldų ir apmušalų čia netrūko, bet nė iš tolo nebuvo tokių grožybių, kaip
Henriko numylėtoje Segovijoje, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir
pinigų. Karalius visoje Kastilijoje paskelbė cirkuliarą, kuriame pranešė - be
abejonės, tikrindamas, ar maištininkai tikrai trokšta siūlomos taikos, - kad
aš dėl saugumo perkeliama į Madridą, mat laisvas gyvenimas dvare
netinka jautriai skaistuolei, kurios greitu laiku laukia vestuvės.
Karalienė, priversta kraustytis kartu su manimi, nebenorėjo manęs nė
matyti ir uždraudė man bendrauti su mažąja Joana. Netgi Mensija liovėsi
apsimetinėti, kad turi man patarnauti, tad mudvi su Beatrise buvome
paliktos kambarinės, vardu Inesa de la Torė, malonei; ją Mensija buvo
nusamdžiusi mūsų sekti. Tačiau ar
iš gailesčio, iš reikalo, o gal dėl abiejų
ar

priežasčių, Inesa leidosi paperkama ir perėjo mūsų pusėn; ji mielai už

keletą papildomų monetų nešiojo mums valgį, klojo mūsų lovas ir valė
kambarius, o tada ramiausiai pasakojo Mensijai visiškus niekus apie tai, ką
mudvi veikiame.
Aš buvau atskirta nuo visko
ir visų, ką branginau, - išskyrus Beatrisę.
Apimta nevilties dėl gresiančių mano vedybų ir dėl priverstinio savo
išsiskyrimo su Andresu de Kabrera, ji vieną vakarą čiupo seną duonriekį
peilį ir sušuko:
— Jei tas pabaisa drįjs paliesti bent plauką nuo tavo galvos, suvarysiu šitą
geležtę įjuodąjo širdį!
Aš nusijuokiau prisiminusi,

kryžiaus žygį.
kaipji kadaise tikino norinti vesti karius
į
— Ak, liaukis! Juk pati žinai, kad tas durklas vos įveikia perpjauti sūrį. Juk
negalim kautis lyg karžygiai, kai net kardų neturime.
— Tai ką gi mums daryti? Laukti, kol lyg vergės būsim parduotos
maurams? Nes pripažink, kad būti Chirono žmona tolygu vergijai!
— Aš nesakiau, kad nereikia kovoti. Tik kitokiais ginklais, - pasakiau ir
pridūriau, atkartodama Torkemados žodžius: — „Mes kaip liūtai turime
kliautis savo širdimis.“
— Bet liūtai dar ir dantis turi, - suniurzgė Beatrisė. Vis dėlto netrukus ji
greta manęs prie altorėlio, kurį buvome pasidariusios, su mažu
suklupo
marmuriniu Sagrarijo Mergelės atvaizdu; ji - La Mančos globėja išklauso ir
visus mūsų vargus.
Lyg ir turėjau atrasti paguodą, patikėjusi savo likimą Švenčiausiajai
Mergelei. Bet anaiptol. Širdyje net stingau iš baimės vien pagalvojusi, kad
turėsiu dalintis guoliu su Viljenos broliu. Iš galvos man nėjo Ferdinandas:
vis svarsčiau, ką jis darys ar sakys, sužinojęs, kad buvau prievarta ištekinta
už kito. Juk jis atrodė toks tikras, kad esame skirti vienas kitam; dabar, šią
šiurpią valandą, aš visa širdimi troškau, kad taip ir būtų. Vien mintis, kad
Ferdinando vietą gali užimti tas pabaisa Chironas, man buvo tokia
nepakeliama, kad rodėsi verčiau mirti.
Galiausiai parašiau Ferdinandui ir išklojau visa, kas vyksta, - mat nieku
gyvu nenorėjau, kadjis manytų, jog jį pamiršau. Keista, bet Madride buvo
net lengviau slapta išsųsti laiškus; vienas paslaugus pažas, įsimylėjęs
Beatrisę, nugabeno mano laišką į Segoviją, o Kabrera, niekam nieko
nesakęs, per pasiuntinį išsiuntė jį į Aragoną.
Tačiau Ferdinandas neatrašė. Laukiau ištisas dienas, savaites; parašiau
kartą, ir dar, ir trečią, ir penktą laišką, kol net plunksna atbuko
dar

beskrebenant skundus irpriekaištus, kurie lyg juodas vanduo sūkuriavo

mano galvoje irdarėsi vis gaižesni. Žinojau, kad karas su Prancūzija
tebesitęsia; bet negi jis neranda laiko išsiųsti bent trumputį laiškelį?
Būk narsi, Izabele, - prašė jis. - Lauk manęs.
Bet dabar atrodė, kad jis pats manęs nebelaukia.
Aš vėl su dvigubu įkarščiu pasinėriau į maldas. Nė nekrustelėjau, kai
vidun įsiveržusi Mensija paskelbė, jog Chironas ką tik išjojo iš savo pilies ir
jau vyksta į Madridą; kartu su juo atkeliauja trys tūkstančiai raitelių ir

nauja dvigulė lova mudviem. Aš nė nepažvelgiau į ją, kai ji pašaipiai

nusikvatojo ir pasiūlė man verčiau ruoštis, mat girdėjusi, esą Chironas —

šiurkštus meilužis; kažkodėl neabejojau, jog kaip nors išsigelbėsiu.

Beatrisė baisiausiai nerimavo dėl manęs. Ir pati Žinojau, kad beveik nieko
nebevalgau, kad esu labai liesa ir
išblyškusi. Ji man kartojo, kad galiu
susirgti ir kadji niekaip nesuprantanti, negi aš tikiu, jog mirtis —

tinkamiausias sprendimas?
— Leisk man jį nužudyti, - maldavo ji.- Vienas dūris ir baigta.
Aš nekreipiau dėmesio į jos kalbas, kol išaušo tas balandžio rytas,
jau kai

turėjo pasirodyti Chironas. Pakilau nuo pagalvėlės priešais altorių, o tada

kambarys ėmė nepakenčiamai suktis aplink. Vargais negalais nusvyravusi
prie mažo langelio, pravėriau jį, norėdama įkvėpti gryno oro. Lauke išvydau
visą būrį gandrų, sukančių ratus apie pilies bokštą.
Aš aiktelėjau. Beatrisė pripuolė artyn persigandusi, kad kaip nors

sugebėjau prasisprausti pro tą siaurą angą ir dabar ketinu šokti tiesiai ant
grindinio apačioje. Nepajėgiau pasakyti jai, ką jaučiu, nes vis dar netikėjau
prietarais ir pranašingais ženklais; niekad nė artyn neprisileidau nė vieno iš
tos gausybės aiškiaregių ir pranašautojų, lyg skėriai apgulusių karaliaus
dvarą.
Vis dėlto tą akimirką aš aiškiai pajutau, kad mano maldos išklausytos.
Galiausiai prisiverčiau užvalgyti, leidausi Beatrisės išmaudoma ir
aptupinėjama. Mensija užėjo paerzinti manęs.
—Jis netrukus bus čia, - pareiškė ji. - Sustojo Chaene pernakvoti ir

susivėlino išvykti, bet nesijaudinkit, tuoj pasirodys. Toks vyras, kaip jis,
prireikus net šliaužte atšliaužtų, kai jam pažadėtas šitoks karališkas
laimikis, kaipjūsų šviesybė!
— Dinkiš akių, pikta dvasia!- šūktelėjo Beatrisė ir iškėlė sulenktus
pirštus, turinčius apsaugoti nuo blogos akies. Šiaipjau būčiau išbarusiją
už tokį kvailumą, bet dabar tik sėdėjau ir laukiau. Mano išsigelbėjimas
neužtruks; jis jau skrenda čionai, modamas baltais gandro sparnais.
Vakarop mano kambaryje pasirodė ir pati Joana.
— Chironas sunegalavo, - pranešė ji man, ramiai sau įsitaisiusiai kėdėje ir
siuvinėjančiai altoriaus užtiesalą. - Jo išvykimą iš Chaeno teko atidėti, bet,
kai tik atsigaus, vestuvės įvyks.
Aš nė nemirktelėjusi pažvelgiau į ją.
— Taip, jos įvyks, - sušnypštė ji, - nors tektų tave priešais jo lovą sutuokti!
Tąnakt miegojau ramiai, nieko nesapnavau. Pabudau vėliau nei
paprastai ir išvydau Beatrisę jau apsirengusią, žiūrinčią pro langą.
— Beatrise!- šūktelėjau.
Jiišlėto atsigręžė, ranka spausdama sau gerklę.
— Tu žinojai, - atsiduso ji. - Nė žodžio netarei, bet pamatei tuos gandrus

irviską supratai. Kodėl man nepasakei? Kam leidai man jaudintis?

Aš pasikėliau ant alkūnių.
 — Ką aš žinojau? Ką tu čia šneki, po galais?
— Chironas. Jis mirė. Jam suskaudo gerklę, pakilo karštis; jis atgulė į lovą ir
nebeatsikėlė. Man sakė, kad dieną prieš mirtį jis matęs virš galvos
skrendančius gandrus. Jis išsigando, kad tai ženklas, ir paklausė palydos, ką

jie mano. Tie jį patikino, kad tai -

geras ženklas, mat gandrai skrido į

Madridą. Bet tai nebuvo geras ženklas. Gandrai nešė jam mirtį.
Aš persižegnojau.
— Tegu Viešpats pasigailijo sielos, - sumurmėjau. Pakilau iš lovos,
susisukau
į chalatą
stvėrė mano ranką
ir priėjau prie Beatrisės. Ji buvo paplūdusi ašaromis;

ir, man nespėjus jos sulaikyti, pakėlė sau prie lūpų ir

apipylė karštais bučiniais.
— Kabrera buvo teisus, - sušnibždėjo. - Torkemada jam sakė, kad pats
Dievas tave saugo. Izabelės Kastilietės laukia nepaprastas likimas.
Aš ištraukiau ranką. Netikėtai nupurtė šiurpas.
— Nekalbėk taip. Aš... aš nenoriu to girdėti. Chironas mirė nuo ligos. Tai
nėrajoks Dievo sumanymas, tik paprasčiausia kasdienė mirtis. — Vis dėlto
dar bekalbant mane užliejo palengvėjimas ir
dėkingumas. Aš laimėjau!
Įveikiau ir Joaną, ir Viljeną.
— Negi nuoširdžiai tvirtinsi, kad Dievo valia čia niekuo dėta?- paklausė
Beatrisė.
Aš suraukiau kaktą.
— Aišku, tai Jo valia. Be Dievo valios niekam nė plaukas nuo galvos

nenukrinta, bet aš nesu išskirtinė tarp kitų Jo vaikų. Tesu dulkė, kaip ir visi
mirtingieji. Nemanyk, kad tas žiaurus įvykis yra kokio nors didaus
sumanymo dalis, nes taip nėra. Negali būti. Nenorėčiau, kad koks nors
Žmogus, netgi toks niekšas kaip Chironas, per mane mirtų. Nusigręžiau, -
-
nebeatlaikiusi įdėmaus jos žvilgsnio. O dabar, būk gera, atnešk ir
pusryčius. Baisiai išalkau!
 Ji paliko mane stovėti prie lango. Pažvelgiau į dangų, bet gandrų
nebesimatė. Jie mėgo sukti lizdus Kastilijos pilių bokštuose. Štai ir Šv. Onos
vienuolyne mačiau tuščią lizdą - tądien, kai susidūriau su Karilju ir mano
gyvenimas lemtingai pasikeitė. Ir vakar mačiau gandrų būrį - prieš
Chironui atgulant į mirties patalą. Vis dėlto gandrai —tik paukščiai: oro
būtybės, nuostabios — taip, tačiau jie neturi sielos. Jie negali būti Dievo
valios pranašai. Pagoniška taip netgi galvoti!
Vis dėlto Beatrisės žodžiai nėjo man iš galvos.
O ką, jei Dievas tikrai yra numatęs man ypatingą likimą?

Užid

Pilietinis karas tarp mano brolių vėl įsiplieskė su baisiu nuožmumu.

Chirono mirtis išardė Viljenos planus ir pakirto jo patikimumą; nepavykus
per mane susigiminiuoti su karaliumi, niekinamas anksčiau palaikyto
maištininkų judėjimo, jis pasislėpė dvare, karaliaus pašonėje, ojei ir
drįsdavo kada išlįsti
lauk, tai tik lydimas savos maurų sargybinių palydos.
Sumanytos jungtuvės tarp princesės Joanos ir mano brolio taip pat iširo, o
Alfonso rėmėjai užėmė dar kelias provincijas, taigi galiausiai Henrikui
beliko tik saujelė jam ištikimų nedidelių miestų ir jo numylėtoji Segovija.
Žemė buvo nualinta, derlius nusiaubtas, o mūsų žmonės sužlugdyti.
Prekybiniai ryšiai, kiekjų turėjome, nutrūko, o piniginė sistema buvo
taip
pakirsta karštligiško monetų kalimo Henriko įsakymu, stokojant lėšų, kad
pirkliai reikalaudavo už prekes mokėti kokiais nors produktais. Kasdien
Beatrisė pasakodavo man vis naujus nutikimus, liudijančius šalies vargus,
iraš kasdien svarstydavau, kiekgi Kastilija dar įstengs laikytis, kol pati
žemė nebeištvėrusi prasivers ir visa kas nugarmės įjos gelmes.
 metų rugpjūtį, prabėgus keturiems mėnesiams po šešioliktojo
1467

mano gimtadienio, Alfonso kariuomenė buvo pastebėta vos už kelių mylių

nuo Madrido. Karalienė Joana kone pakvaišo iš siaubo ir paknopstom
parlakino mus atgal į Segovijos pilį. Henrikas su Viljena
ir savo vyrais išjojo
pasitikti maištininkų pajėgų, o miestas užvėrė vartus, katedros varpai
paliovė skambėję, ir tik Joana pati viena pirmyn atgal blaškėsi po savo
kambarius, nelyginant koks Henriko narve uždarytas leopardas, laukdama
Žinių apie mūšio baigtį.
Kiek anksčiau ji paklausė Mensijos de Mendosos patarimo ir išsiuntė
mažąją Joaną saugią Mendosų tvirtovę Mansanaresą
į El Realį, jei kartais
maištininkai užimtų Segoviją. Man kraujas virė vien pagalvojus, kad jie tiki,
neva Alfonsas galėtų nuskriausti vaiką, bet ramiai toliau sėdėjau ant kėdės,
sudėjusi rankas skreite, ir stebėjau karalienę. Ji pareikalavo, kad
palaikyčiau jai draugiją.
Staiga ji atsisuko į mane.
— Teisybė mūsų pusėje, ir Dievas mus remia. Aš jau mėginau, bet tas
pasipūtęs kvailys Vilįena užbėgo man už akių. Vis dėlto šįsyk man pavyks.
Kai tik Henrikas pargabens maiše tavo brolelio galvą, aš tikrai pasirūpinsiu,
kad ištekėtum už mano brolio, karaliaus Alfonso. — Ji kilstelėjo pirštą, tarsi
norėdama mane nutildyti, nors aš nė neketinau prieštarauti. - Ir nekaišiok
man po nosim jokių Kortesų! Man nerūpi, kieno pritarimo tu susigalvosi
reikalauti. Pati nutempsiu tave į Portugaliją, nors ir surakintą grandinėmis!
Ištekinsiu tave ir amžiams išgrūsiu iš šitos karalystės!
Beatrisė įsiutusi jau norėjo stotis nuo kėdės. Joana savo ruožtu perliejoją
žudančiu žvilgsniu, o tada įsakė savo damoms:
— Atsineškit instrumentus! Reikalauju muzikos ir šokių! Dabar pergalės
metas, kai mes įveiksime savo priešus. Todėl privalome švęsti!
Beatrisė pažvelgė į mane. Aš sėdėjau, įspyrusi akis tiesiai priešais save.
Damos ėmė karšligiškai čirpinti liutniomis, o Joana sukosi plasnodama
brokato suknia ir švytėdama brangenybėmis, tarsi vis dar būtų dvariškių
dėmesio ir pavydo centre. Stebėjausi, kaipji nejaučia mano neapykantos,
kaip šis jausmas nepaverčia jos druskos stulpu. Burnoje jutau tulžį, ji
tekėjo ir mano gyslomis, nes tik dabar pagaliau iš tiesų suvokiau, kokia ji

bejausmė. Mano broliai šią akimirką mūšio lauke plikais kardais puola
vienas kitą, o šauniausi Kastilijos vyrai gal jau negyvi guli aplinkui. Dar
daugybė tikriausiai bus sužeista. O ką gi veikia mūsų karalienė?
Jišoka!
išėjusi lauk, bet negalėjau. Tiktai sėdėjau
Būčiau
ir
kenčiau, patyliukais
melsdamasi šventajam Jokūbui, Ispanijos karių globėjui, kad mus
išgelbėtų.
Išgelbėjimas atėjo po kelių valandų, ir apie jį pranešė ne kas kitas, o
Mensija: ji įlėkė vidun su nuo galvos nusmukusiu kyku
ir aplink veidą
besiplaikstančiais susivėlusiais plaukais.
— Miestiečiai atvėrė vartus! Mūšis baigtas. Karalius su Viljena pabėgo!
Segovijai galas!
Joana sustingo viduryje šokio, ištiesusi ranką ir išskėtusi pirštus, tarsi
bandydama nusitverti paskutinio muzikos akordo. Tada nežmoniškai
sustugo ir puolė mane. Pašokau ant kojų, parversdama kėdę, ant kurios
sėdėjau; ji būtų užvirtusi ant manes, jei ne Beatrisė, kuri spėjo įšokti į
tarpą. Man nespėjus nė žingsnio žengti, ji sugriebė Joaną už riešo.
— Tik paliesk ją, - šaltai pareiškė Beatrisė, — ir aš pasirūpinsiu, kad

karalius Alfonsas tave nutemptų

į Portugaliją, surakintą grandinėmis!
Joana sunkiai alsavo; iš ten, kur stovėjau greta apverstos kėdės, Beatrisei
už nugaros, mačiaujos prašieptus dantis. Mensija puolė raginti savo
karalienę:
—Jūsų malonybe, negaišuokit, neturime kada! Reikia tučtuojau išvykti.
Kai įsiverš maištininkai, kas žino, kas mūsų laukia!
Joana toliau svilino mane akimis. Ji pamažu išlaisvino ranką iš Beatrisės
gniaužtų.
— Tulik, - lyg smaugiama iškošė pro dantis. - Lik čia ir sutikjuos, tu
išdavike, kale!
— Omesir neketinome niekur vykti, - atšovė Beatrisė. Ji ir toliau stovėjo
priešais mane, lyg skydas gindama nuo karalienės, kuri paskutinįsyk
pervėrė mane deginančiu žvilgsniu. Tada ji pagaliau išsiskubino, lydima
savo damų. Po keleto minučių kambariuose jau buvo tylu. Atrodė, kad toji
tyla apgaubė visą net visą Kastiliją.
pilį, visą Segoviją,
— Lipam į viršų, - pasakiau po kurio laiko.

Beatrisė nustebusi sužiuro į mane.

— Į
viršų?
Aš čiupau ją už rankos.
— Taip, ant mūrų. Pažiūrėti, kaipjie atjoja!

Kaitra nušutino mus tarsi garas iš verdančio katilo; įkaitęs oras vilnijo
viršum perdžiūvusios plynės, kuri atsivėrė prieš mūsų akis, užsiropštus ant
bokšto. Pamačiau saulės atspindžius ant šarvų, ir iš už horizonto pagaliau
išniro vingiuota linija apdriskusių vėliavų, suvargusių arklių ir vyrų. Jie
traukė į miestą. Prisidėjau prie akių ranką ir kaip įmanydama mėginau ką

nors įžiūrėti per šimtų arklių kanopų ir

žmonių kojų keliamas dulkes.
— Ar mataijį?— nekantravo Beatrisė. Ar Alfonsas ten? -
Jau ketinau papurtyti galvą, bet dar pasistiebiau ir įtempusi akis
pažvelgiau tolyn, persisvėrusi per juosmenį siekiantį mūrą. O tada
-
pagaliau jį pastebėjau jojantį savo kariuomenės priešakyje. Negalėjai su
niekuo jo supainioti — susitaršę šviesūs lyg baltas auksas spindėjo
plaukai

saulėje. Paskui jį, plevėsuodamas raudonu apsiaustu, jojo Kariljas.

 Lydima Beatrisės, pasileidau atgal laiptais žemyn, į apačią, ir susigriebusi
virš čiurnų sijonus perlėkiau per tuščius koridorius, per apleistas, aidinčias
menes, kol išbėgau į kiemą ir gaudydama kvapą sustojau kaip tik tą
akimirką, kai mano brolis įjojo pro vartus, lydimas savo mūšyje išvargusių
vyrų.
Kieme buvo pilna miestiečių, kurie čia subėgo ieškodami prieglobsčio,
baimindamiesi dėl savo saugumo, miestą užėmus maištininkų armijai. Kai
mano brolis nusėdo nuo žirgo, jie visi kartu suklupo ant kelių. Jis
apsižvalgė, ir aš taip pat nuolankiai parklupau. Jis žengė prie manęs, ir man
užgniaužė kvapą.
Jam buvojau keturiolika - platesnių pečių, bet vis dar liaunas
per klubus,
aukštaugis, kaip ir visi Trastamarų giminės vyrai. Jo veidas pasidarė
kampuotesnis, o bruožuose gražiai derėjo iš tėvo paveldėtas tvirtumas ir
portugališkas mūsų motinos grožis ir dailumas. Vis dar su apdaužytu,
krauju nutaškytu krūtinšarviu, su kardu, įkištu į makštis prie šono jis
atrodė tarsi gyvas keršto arkangelo įsikūnijimas, ir sveikinimo žodžiai
įstrigo man gerklėje.
Beatrisė džiugiai sukliko ir puolė pirmyn jo apkabinti. Bet jis iš lėto
atsigręžė ir pažvelgė į mane, vis dar tebeklūpančią ant kelių.
— Sesut, - pratarė gergždžiančiu balsu, - ar čia tu?
Sugriebiaujo ištiestą ranką
ir leidausi pastatoma ant kojų. Jau norėjau
pabučiuoti jam ranką, rodydama pagarbą jo išsikovotai karališkajai
padėčiai, bet mane akimirksniu apsivijo liaunos, tvirtos jo rankos, ir
atsidūriau savo brolio glėbyje. Iš džiaugsmo ir
palengvėjimo net pratrūkau
raudoti.
— Aš čia, sušnibždėjo jis. — Aš tave apginsiu. Mes grįžtam namo, Izabele.
 i
VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Arevalo pilis pasirodė man neįtikėtinai maža

ir nyki; buvau ir pamiršusi,
kokie atskirti nuo pasaulio mano vaikystės namai. Vis dėlto, kai abu su
Alfonsu jojome link jos, lydimi Beatrisės ir ištikimojo Alfonso auklėtojo
Čakono bei dar kelių tarnų, jaučiau vien palengvėjimą. Laimei, mano brolis
užsispyrė atsikratyti viso būrio patarėjų, su kuriais gyveno pastaruosius
trejus metus.
Kariljui mano brolio sprendimas grįžti į Arevalą visai nepatiko. Jis ilgai
moralizavo Alfonsą įtikinėdamas, esą jo pareiga likti Segovijoje ir -
rūpintis atimti iš Henriko dar likusią valdžią. Pasak Kariljo, kol mūsų įbrolis
su Viljena laisvi, Alfonso pergalė nesanti galutinė.
Tačiau, mano nuostabai ir dideliam pasididžiavimui, Alfonsas
nenusileido.
— Henrikas ir taip ganėtinai nukentėjo, - pareiškė jis Kariljui. - Dabar jis —

tremtinys savoje šalyje, priverstas prašyti kelių jam dar likusių vasalų
malonės. Nebenoriu daugiau jo žeminti. Per šešis ateinančius mėnesius
ketinu palikti viską, kaip yra. Praneškite jam, kad, jei norės su mumis
susitikti ir aptarti sąlygas, daugiau reikalavimų nebekelsiu. O tuo tarpu
palydėsiu Izabelę pagaliau aplankyti mūsų motinos, kuri turbūt baisiai dėl
mūsų nerimauja.
Jis nesidavė perkalbamas netgi tada, kai Kariljas- įniršęs ir smarkiai

suprakaitavęs pilies pasitarimų kambaryje - griausmingai vardijo viską, ko

pats atsisakęs, kad visa širdimi ir siela atsiduotų Alfonso kovai.
— Tai nieko daugiau nebeatsisakykite, - atrėmė mano brolis. - Keliaukit
pasirūpinti savo vyskupyste Tolede ir viskuo, ką dar privalote prižiūrėti.
Susitiksim Aviloje po Trijų Karalių.
Kariljas liko stovėti išsižiojęs, o Alfonsas stvėrė mane už rankos ir išsivedė
iš kambario.
— Bus visai sveika kurį laiką jo nematyti. Vyskupas — baisus tironas, - tarė
jis ir garsiai nusikvatojo - bene pirmąkart, kiek tik įstengiau atsiminti.
Mūsų išvykimą iš Segovijos aptemdė tik vienas įvykis. Kai Beatrisė atlėkė

man pranešti ir aš išbėgau į parką, norėdama įsikišti, buvo jau per vėlu.
Nuostabieji Henriko leopardai, vargais negalais ištvėrę karo metus, iš

perverti strėlių. Alfonsas stovėjo priešais juos su lanku rankoje; o kai vos
atgaudama kvapą pribėgau prie aptvarą juosiančios tvoros ir su sielvartu
išvydau kruvinus dėmėtus jų kūnus, drybsančius jam po kojų, jis pažvelgė
mane šiurpiai abejingu veidu.
į
Mirtinai išbalęs Kabrera stovėjo greta —jį baisiai paveikė beprasmė
plėšrūnų mirtis; bet, kai mėginau priekaištauti, jis tik papurtė galvą. Aš be

žodžių suvokiau, kad tai buvo vienintelis mano brolio keršto aktas,
vienintelis jo surastas būdas išlieti pyktį ir apmaudą už paauglystės metus,
praleistus kaunantis dėl palikimo, kuris šiaipjau teisėtai jam priklausė.
Nors paties Henriko jis pasigailėjo, nudobdamas leopardus pasiuntė jam
žinią, kurią mūsų įbrolis turėjo suprasti.
galėjau užmerkti akis
Aš nusigręžiau. Bet praėjo ne viena savaitė, kol vėl
ir nebematyti negyvų leopardų, nebejausti skausmo, kuris privertė Alfonsą
šitaip pasielgti.
O dabar mes grįžome namo. Arevalas buvo grąžintas mano motinai, ir ji
vėl apsigyveno čionai, parvykusi iš Šv. Onos vienuolyno. Kai įjojome
pro
vartus, tarnai su ašaromis atbėgo mūsų pasveikinti. Jų veidai buvo išvagoti
laiko ir netikrumo dėl ateities, kurį jiems teko kęsti.
Aš vos neapsiverkiau, vėl atsidūrusi donjos Klaros glėbyje.
— Mielas mano vaikeli, - ištarė ji. - Tik pažiūrėkit, kokia jūs gražuolė - jau
suaugusi moteris, ir tokia panaši savo mamą! į

Sudžiūvusiomis, gruoblėtomis rankomis ji suėmė man veidą. Buvo

smarkiai pasenusi; atrodė smulkutė, suvargusi — tik menkas šešėlis tos
valdingos auklės, kokią prisiminiau iš vaikystės.
— Kaipji laikosi?— paklausiau.
Donja Klara liūdnai palingavo galvą.
— Kol buvome Šv. Onos vienuolyne, pasimirė donja Elvyra. Vargšelė
susirgo karštine. Mirė beveik be skausmo, bet jūsų motina, aišku, labai
susisielojo. Ji dar neatsigavo, nors labai norėjo jus pasveikinti. Laukia jūsų
menėje.
Gerklę man lyg kas sugniaužė.
— Veskit mane pas ją, - pasakiau. Palikusi Beatrisę jos tėvo, dono
Bobadiljos, glėbyje, o Alfonsą džiugiai besijuokiantį, nes jo numylėtasis
Alarkonas linksmai šokinėdamas laižė jam veidą, aš įžengiau į pilį, kurioje,
nors neseniai dar užimtoje Henriko vasalų, iš pažiūros niekas nebuvo
pasikeitę.
Išvydusi motiną, stovinčią greta prižėlusio židinio, labai ryškiai
prisiminiau tuos laikus, kai eidavau prie jos drebėdama
baimės, kadją iš
likučiai atgiję šiurpuliukais lakstė
vėl ištiks priepuolis. Dabar tos baimės

man persprandą. Tačiau pro menės langus srūvančių oranžinės rugsėjo

saulės spindulių nužerta mano motina atrodė labai graži, kad ir
pasipuošusi pasenusiomis aksominėmis savo karaliavimo laikų sukniomis
bei apmūsijusiomis brangenybėmis. Tik priėjusi arčiau pastebėjau
karštligišką jos akių spindesį, kuris aiškiai liudijo, kad jai metas išgerti
raminamojo nuoviro. Be to, ji buvo klaikiai liesa —- raktikauliai, rodės, tuoj
pradurs odą po marškiniais, o rubinais inkrustuotos apyrankės lyg ant
šakaliukų kadaravo užmautos ant plonyčių jos riešų.
— Dukra mano, - ištarėji, abejingai šypsodama, kai pabučiavau
skruostą. Mano pasveikinimoji, regis, nė neišgirdo: jos žvilgsnis nuslydo
ją
į
pro maneir įsmigo į tarpdurį, kur pasirodė Alfonsas, linksmai kažką
juokaudamas su tarnais, prižiūrėjusiais jo šunis.
— Matai?- ištarė motina. Ar nesakiau, kad Alfonsas už mus atkeršys?
Tik pažvelkįjį! Mano sūnus - Kastilijos valdovas! Pagaliau mes vėl

užimsime deramą vietą. Netrukus galėsime grįžti į dvarą ir visiems laikams

palikti šitą klaikią pilį.
Jos balse skambėjo pasididžiavimas, o kai Alfonsas prisiartino, ji karštai jį
apkabino, nė žodžiu neužsimindama apie jokias kančias ar vargus.
Pavakarieniavę visi susėdome prie židinio; aš įsitaisiau greta motinos,
Beatrisė- greta savo tėvo, donja Klara netoliese mezgė, o Alfonsas visus
mus linksmino, pasakodamas apie savo didvyriškus žygius, vertus paties
Sido: kaip jis vienas pats grūmęsis su Henriku, paversdamas jųdviejų
susikirtimus titanų kova. Motina net palinko į priekį savo krėsle ir ėmė
ploti, džiūgaudama, kad pralaimėjo žmogus, kurį kaltino dėl visų mus
ištikusių negandų. Sutemus ji aiškiai per daug išvargo, tad Alfonsas nuvedė
ją įjos kambarį. Ji lyg mažas vaikas įsikibo jam į ranką.
Prisiminiau, kad anksčiau jis stengėsi laikytis nuo jos kuo atokiau.
Sėdėjau tylėdama ir mąsčiau; Beatrisė su Bobadilja irgi palinkėjo mums
labos nakties, tad likau dviese su aukle. Po kurio laiko ji tarė:
— Alfonsas suteikė jai laimės. Kai kurioms motinoms užvis labiausiai
reikia sūnaus, kuriuo jos galėtų pasikliauti.
— Betjis nesako jai tiesos, - atitariau. - Nė neužsimena apie tai, iš kas

tiesų nutiko ir dar gresia nutikti. Alfonsas dar nėra Kastilijos karalius.
— Mudvi abi tai suprantame, bet
jai nėra reikalo to žinoti; ji nebemokėtų
gyventi su tiesa. - Donja Klara atidėjo siūlus į šalį. - Ojūs, priešingai, kaip
matau, trokštate vien tiesos. Ta dvasios stiprybė, kuria pasižŽymėjote nuo
pat vaikystės, pavertė jus žmogumi, kurio ji nebejstengia nei paveikti, nei
valdyti. Dėkokit Dievui, kad pagaliau ištrūkote išjos valios. Tegu geriau ji iš
jūsų brolio tikisi taip trokštamos atgaivos šioje ašarų pakalnėje.
Tai tarusi, ji sunkiai, stenėdama, kaip tikra senutė, pakilo nuo kėdės ir
nuturseno prie pasienyje stovinčios indaujos. Atrakinusi dureles, ištraukė
odinę, variu kaustytą skrynutę, ir padėjo ją man ant kelių. Nors iš pažiūros
tvirta ir storasienė, skrynutė atrodė neįtikėtinai lengva.
— Tokias gamina žydai - svarbiems popieriams ir pinigams laikyti, —

paaiškino donja Klara.- Nupirkau ją jums Aviloje, kai pradėjo eiti tie
laiškai.
— Laiškai? — Mano ranka sustingo virš skrynutės dangčio.
— Taip. - Ji žiūrėjo tiesiai man
į akis. —-
Nagi, atidarykit
Pamačiusi viduje nemažą krūvelę laiškų, perrištą kaspinu, aš nejučiomis
ir pažiūrėkit pati.

aiktelėjau:
— Čiagi mažiausiai koks tuzinas!
— Tiksliau, dvidešimt keturi; tyčia suskaičiavau. Nežinau, ką jam
pasakėte, bet tai, matyt, padarė įspūdį. Kai jau pradėjo rašyti, tai ir

nesiliovė. Kurjeris gabeno

į
juos Šv. Oną. - Ji patyliukais nusijuokė. —

Nemažai pinigėlio turėjo jam atsieiti - asmeninis žygūnas skersai visą

Kastiliją! Bet jis atkaklus, tas Aragono princas. Paliksiu jus dabar paskaityti.
Turbūt daug naujo sužinosite.
Likusi viena menėje, aš perlaužiau krūvelės viršuje gulėjusio laiško
antspaudą. Plevenančioje žvakės šviesoje mano akys nuslydo kampuota jo
rašysena. Lapas pilnutėlis buvo primargintas žodžių!

Mano mieliausioji ponia,

kai gavau jūsų laišką, vos susiturėjau nemetęs savo šalies ir savo tėvo kare

prieš tuos vilkus prancūzus ir nepuolęs jūsų gelbėti. Nebegaliu nė kąsnio

nuryti, nė bluosto sudeti; galvoju vien apie jus, kaip jūs ten kaunatės su
savais vilkais, tykančiais jūsų brolio dvare ir trokštančiais palaužti jūsų
dvasią. Bet kadangi negaliu būti su jumis ir kardu jūsų apginti,
perverdamas visiems piktavaliams širdis, tai bent pasakysiu, kad visa siela

tikiu, jog esate daug narsesnė, nei pati įsivaizduojate. Privalote atsispirti
šitai jums primetamai santuokai, nes Dievui leidus mudu vėl

neišvengiamai susitiksime ir tada jau patirsime, ar tikrai esame susieti

bendro likimo...

Aš be žado sustingau.
Ferdinandas manęs nepamiršo. Tai buvo jo atsakymas
sklidiną laišką, kurį pasiunčiau daugiau nei prieš metus iš Madrido, su
į tą nevilties

baime laukdama pasirodant Chirono. Ferdinandas kažkokiu būdu sumetė

negalįs rizikuoti ir siųsti laiško tiesiai man, užtat adresavo jį į vienuolyną,
kur tuo metu buvo apsistojusi mano motina. Irjis nesiliovė rašęs.
Perskaičiau
ir kitus jo laiškus, nors žvakės baigė sutirpti ir buvo jau gili
naktis, o Alfonso šuo įsitaisęs snaudė man prie kojų. Aš tiesiog apstulbau
suvokusi, kaip atidžiai Aragono princas iš tolybių sekė kiekvieną mano
žingsnį. Jis žinojo viską, kas man nutiko nuo tada, kai buvome susitikę,
nors ir pats tuo tarpu nestokojo vargų ir išmėginimų, apie kuriuos pasakojo
atvirai ir be pagražinimų, kas irgi liudijo vidinę jo stiprybę.
Jo motina galiausiai pasimirė, nukamuota ilgos ir sunkios ligos. Bet vos
jiedu su tėvu spėjo ją apraudoti, kai vėl prisiėjo stoti į karą su klastingaisiais
prancūzais. Nors tuo metu neturėjo dar nė keturiolikos, Ferdinandui teko
vesti kariuomenę prieš karalių Liudviką ir kautis dėl ginčijamų Rusijono ir
Serdanjos grafysčių, rodant savo vyrams neįtikėtinos drąsos pavyzdį kovoje
prieš įsiveržusias svetimas pajėgas. Deja, jie pralaimėjo mūšį prieš daug
gausesnį priešą. Dabar, Aragono iždui paskendus skolose, pačiai karalystei
atsidūrus ant sukilimo slenksčio, o godiems prancūzams nelyginant
vilkams toliau graužiant jos pakraščius, Ferdinandui reikėjo kažkaip
sustiprinti sienas ir sergėtis tolesnių antpuolių. Negana to,jo tėvui vis
labiau ankant ir darantis neįgaliam, jis faktiškai, tegu dar neformaliai, tapo
savo nualintos karalystės valdovu. Jis rašė man:

Mes pašaukėme žydą gydytoją, išmanantį maurų sveikatinimo meną,

apie kurį esame girdėję įstabių dalykų. Žmonės kalba, esą šis gydytojas
kadaise pagydė Granados kalifą, kentėjusį nuo tos pačios ligos, kaip ir
mano tėvas, ir neva jis gebąs stebuklingai pašalinti kataraktą. Jis pareiškė
tikįs, kad tėvelio regėjimą galima pagerinti; deja, tam reikės pavojingos
procedūros, kurios metu atliekamos net keturios operacijos su adatomis,
tad man labai neramu. Tėvas jau įžengė į septintąją dešimtį, jo širdis ir
siela nualintos motinos netekties. Bet
jis vis tiek ketina tam ryžtis. Sako,
kad nenori būti aklas senis tą dieną, kai mudu susituoksime.

Šypsojausi, skaitydama tokius žodžius. Kaip tai panašu

kiekviena eilutė kiekviename Ferdinando laiške buvo persmelkta
į jį! Tiesą sakant,

nepalaužiamo tikėjimo, kad galiausiai jis pasieks, ko nori. Ir tarsi tam, kad
dar labiau tai pabrėžtų, jis visus savo laiškus baigdavo taip pat:
Būk narsi, Izabele. Lauk manęs.
 Tik perskaičiusi paskutinįjį laišką aš suvokiau, kad kiaurą naktį

prasėdėjau, apsvaiginta jo žodžių. Tamsa aplinkui jau buvo pradėjusi

sklaidytis, žvakės seniai užgeso, išskyrus vieną, vis dar virpčiojančią šalia
manęs, kurią buvau keliskart iš naujo įžiebusi, nusidegindama pirštus. Kai
ištirpusio vaško balutėje, likau sėdėti su skrynute
irji pagaliau nugrimzdo
ant kelių, užmerkusi akis ir vaizduodamasi tą gyvą, kvatoklį berniuką, kurį
taip trumpai buvau sutikusi Segovijoje. Dabar jis pavirto vyru, kurio
nepažinojau; tad kaip galiujaustis, lyg jis būtų neatsiejama mano pačios
dalis? Bet, kad ir kaip mėginau save įtikinti, jog kvaila ir nepateisinamai
sentimentalu kurti visą savo ateitį, remiantis vien įžūliu pažadu,
užburiančia šypsena ir netikėtai pasiūlytu šokiu, iš tiesų aš būtent taip ir
dariau. Jis išmokė mane pažinti save. Jo dėka žinojau, kad galiu kliautis
savo širdimi ir pati rinktis savo kelią. O širdies balsas man sakė: kad ir koks
atstumas mus skirtų, kad ir kiek išbandymų mūsų dar lauktų, pasaulyje
nėra kito Žmogaus, su kuriuo man labiau derėtų dalintis savo gyvenimu.
Kas bus, tebūnie, mudu
su Ferdinandu Aragoniečiu esame skirti vienas
kitam.
 i
DVYLIKTAS SKYRIUS

Sniegas užgriuvo anksti: snaigės leidosi iš ledinio lapkričio dangaus ir

netruko užkloti plynaukštės šalta balta skraiste. Žiemos pradžia man
visuomet patikdavo; pamiršdavau, kad žnaibantis šaltukas po kurio laiko
pradės taip žiauriai kąsti, kad, regis, net oras plaučiuose stings. O ši žiema
buvo ypač keista. Nors iš tarsi išsigelbėjome nuo pavojų ir
pažiūros mes

grįžome saugų ankstesnį gyvenimą, tai buvo saviapgaulė, kuri, bijojau,

į

bus išsklaidyta greičiau, nei kas nors iš mūsų galėjo tikėtis.

Bet kol kas mes džiaugėmės laisve: kasdien pasibalnoję žirgus
jodinėdavome kartu su donu Čakonu, kuris mums papasakojo, kaip
sugebėjo išlikti tvirtas ir nesitraukti nuo mano brolio, kad ir kaip Viljena

stengėsi jį diskredituoti.
— Arkivyskupą Karilją aš galiu gerbti, - pareiškė Čakonas, žaibuodamas
tamsiomis akimis barzda apžėlusiame veide. - Galų gale, būdamas
dvasininkas, jis privalo rūpintis infanto gerove. Bet tas markizas — tikras
šėtonas; ko tik jis neišbandė, stengdamasis suvedžioti Alfonsą Vieną naktį
net nutvėriau jį besitaikantį šmurkštelėti į Alfonso lovą. Reikėjo matyti,

kaipjis apstulbo, netikėtai susidūręs su manim, pašokusiu iš savo guolio su

durklu rankoje!
 Aš dėbtelėjau į Beatrisę. Kai tiek visko prisižiūrėjome rūmuose, šis
pasakojimas apie Viljeną jau nebestebino. Aš visą laiką įtariau, kad jis
kažkokiu neaiškiu būdu valdo Henriką, o dabar sužinojau, kuo remiasi jo
įtaka.
— Beje, jo šviesybė pasakė, kad tai nebuvo pirmas kartas, - pasakojo
toliau Čakonas. - Regis, ir Viljena, irjo brolis Chironas kada sugalvoję
elgdavosi lyg kokie berniukus mylintys maurai. Dievaži, šlykštu ir
pagalvoti; ar dar reikia įrodymų, kadjie- pasmerkti? Jis nusispjovė ant
žemės, paskui išraudęs nutilo. - Atleiskite, jūsų šviesybe, - sumurmėjo po
valandėlės. - Regis, būsiu atpratęs nuo damų draugijos...
Aš padrąsindama jam nusišypsojau.
— Aš suprantu. Jūsų ištikimybė mano broliui tikrai pagirtina, donai
Čakonai. Jam labai pasisekė, kad buvote greta irjuo rūpinotės.
— Dėl Alfonso aš gyvybę atiduočiau. Kaip ir dėl jūsų šviesybės. Judu su
broliu man visuomet būsite svarbiausi, o visa kita- paskui.
Kaijis nušuoliavo pirmyn pasivyti mano brolio, kuris smagiai sau
medžiojo, Beatrisė tarė:
— Arvis dar abejoji, jog Chironas sulaukė bausmės už savo pagedimą?
— Ne, atsakiau stebėdama, kaip Alfonsas pasuko žirgą, Čakonui jau
beveik jį prisivijus. Alfonsas grakščiai kilstelėjo balne
ir paleido strėlę,

perverdamas pabaidytą zuikį, kuris pašokęs net nespėjo nusileisti ant

žemės. - Bet tai nereiškia, kad visas blogis mirė kartu su juo. Viljena tebėra
gyvas irjis stumdo Henriką kaip panorėjęs.
— Ar dėl to pastaruoju metu buvai tokia tyli? Baiminiesi dėl Alfonso?
— O kaipgi kitaip?! - Alfonsas pakėlė tebetrūkčiojantį zuikį suėmęs už
užpakalinių kojų; raudonas kraujas lašėjo ant baltos įšalusios žemės. —

Kastilija tebeturi du valdovus!

Beatrisė dėbtelėjo į mane panašiai kaip tą dieną, kai sužinojome apie
Chirono mirtį. Vengdama skvarbaus jos žvilgsnio, panarinau galvą ir
paplekšnojau Cinamoną, kuris nekantravo pamankštinti raumenis - mat,
kaip ir mudvi, pernelyg ilgai kamavosi įkalintas tarp Segovijos mūrų.
— Trrr! - šūktelėjau. — Nagi, Beatrise, palenktyniaukim iki namų! Kuri
pralaimės, peš fazanus vakarienei!
Beatrisė dar riktelėjo, neva taip neteisinga, nes mano žirgas greitesnis,
bet vis tiek priėmė iššūkį, ir mudvi, garsiai kvatodamos, pasileidome per
lygumą susigūžusio miestelio ir pilies link, o vėjas žŽnaibė mums skruostus
ir plaikstė sijonus.

Valandėlę aš sugebėjau pamiršti, jog kažkur tebetūno pagiežos ėdamas

Henrikas, kuris rezga keršto planą.

Vaid

Kalėdos atėjo sykiu su staugiančiais vėjais ir tokiomis aršiomis pūgomis,

kad visas pasaulis anapus pilies vartų virto neįžvelgiama balta kiauryme.
Uždaryti apledijusioje pilyje, krovėme
darbo dovanomis, žaidėme žaidimus
į
židinius malkas, keitėmės namų

ir muzikavome, kad laikas greičiau

eitų. Netrukus po Trijų Karalių motiną ištiko vienas iš jos priepuolių —

pirmąkart po mūsų sugrįžimo. Ji vis kartojo girdinti koridoriais

besišlaistančius vaiduoklius, o vieną naktį basa irvienmarškinė

užsikabarojo ant tvirtovės mūrų. Būtų gal ir negyvai sušalusi, bet, laimė,

donja Klara pabudo ir nusekė jaipaskos. Vis dėlto gavome visi kartu ilgai
iš

įtikinėti, o galiausiai pasitelkti šiurkščią fizinę Čakono jėgą, kad

nukrapštytume mano motiną nuo ir parvestume ją atgal. Tuo metu
sienos

jijau buvo pamėlusi nuo šalčio, o rankos ir kojos sustingusios.

Nuo tada mes vėl įtaisėme jos duryse išorinę spyną, o aš likdavau nakvoti
ant lovelės jos kambaryje, jei kartais ji pabustų naktį. Nors vyliausi, kad
priepuolis praeis kaip ir
visi kiti, tačiau jis netgi smarkėjo. Ji priešinosi, kai

bandėme gydyti jos nušalusias rankas ir kojas, kartojo, kad nusipelnė

netekti galūnių už savo nuodėmes, ir
galiausiai taip įsiaudrino, kad gavome
prievarta sugirdyti jai raminamojo nuoviro. Paskui jau tik sėdėjo tylėdama,
įbedusi priešais save nieko neregintį žvilgsnį, o aš beviltiškai įkalbinėjau ją
suvalgyti bent kelis šaukštus sultinio, kad nenumirtų badu.
Toks jos nutolimas veikiausiai priminė Alfonsui mūsų vaikystę, kai teko

gyventi po vienu stogu su motina, kurios jis nepajėgė suprasti. Tad jis ėmė
stengtis kuo dažniau išsprukti laukan, nepaisydamas vėjo ir sniego: taisė
gyvulių aptvarus, valė arklides ir kūreno jose gores su žarijomis, šukavo ir
mankštino arklius. Vos pasitaisius orams, jis vėl grįžo prie medžioklės —
kartais išjodavo nuo pat ankstyvo ryto ir grįždavo tik temstant, apsikrovęs
ankstyvosiomis pavasarinėmis putpelėmis, kurapkomis ir triušiais.
Balandį man sukako septyniolika. Gimtadienis, kaip ir daugelis
ankstesnių, praėjo tyliai. Motina jau kelintą mėnesį neišėjo iš savo

kambario; nė paukščių čiulbėjimas už lango, skelbiantis ilgai lauktą

atšilimą, nepatraukė jos dėmesio. Norėdama kuo nors užsiimti, aš
surengiau visos pilies valymą. Pristačiau tarnaites dulkinti nublukusių
mūsų apmušalų ir
kilimų, virinti skalbinių čiobreliais iškvėpintame

vandenyje ir vėdinti mūsų priplėkusių drabužių. Išreikalavau, kad grindys

visose patalpose būtų švariai iššveistos; neaplenkiau net išviečių. Pati
triūsiau kartu su tarnais, nors donja Klara ir aimanavo, kad nusitrinsiu
rankas, ir kas vakarą nusivariusi griūdavau |ovon —- iš nuovargio net nieko
nesapnuodavau.
Birželį sulaukėme pasiuntinio su žiniomis nuo Kariljo. Nors Henrikui

kiaurą žiemą pavyko išvengti negandų, raitam ant žirgo bastantis po visą
Kastiliją ir bandant prisiglausti pas kiekvieną, kas tik atverdavo jam duris,
pavasariui atėjus jis vėl pasirodė Madride ir atsisakė prisipažinti
pralaimėjęs. Karalienę Joaną jis pusiau įkalino atokioje pilyje, mat
paaiškėjo, kad ji vėl laukiasi nuo kažkokio meilužio, ir perdavė Kariljui
nebetikjs, kad princesė Joana tikrai yra jo duktė. Jis pažadėjo mielai
paskelbsiąs Alfonsą sosto įpėdiniu, bet tik su sąlyga, kad šis atsisakys teisės
vadintis karaliumi, kol Henrikas tebėra gyvas. Kad sutvirtintų Henriko
padėtį, Viljena sugebėjo pinigais pervilioti daugumą didikų atgal į
karaliaus pusę, o žmonėse platino pamfletus, skelbiančius, kad Alfonsas
neteisėtai užgrobęs sostą. Kariljas perspėjo, kad tik laiko klausimas, kada
viskas žlugs; jis pats jau vykstąs čionai palydėti Alfonso į Toledą, kur būtų
galima pradėti ruoštis gynybai.
Mums ir vėl grėsė pilietinis karas, bet šįsyk aš nusprendžiau nebelikti
nuošalyje. Kai atvyko sargybinių lydimas Kariljas, mudvi su Beatrise
pasitikome
jį pilies kieme: mūsų daiktai buvo sukrauti į balnakrepšius, o
Žirgaipabalnoti. Arkivyskupas įdėmiai mane nužvelgė iš po masyvių savo
antakių, sėdėdamas ant milžiniško karo žirgo, greta kurio mano
Cinamonas atrodė tikras nykštukas. Pūsti Kariljo žandai buvo įraudę nuo
birželio saulės, o po plačiakraštės šiaudinės skrybėlės, kokias valstiečiai
iš

dedasi, eidami dirbti laukų, nuo kaktos jam lašėjo prakaitas.

— Kaip suprantu, tai reiškia, kad ketinate vykti su mumis?- pasakė jis be
jokių įžangų, tarsi būtume matęsi vos prieš savaitę.
Aš linktelėjau.
— Nuo šiol, kur vyks mano brolis, ten būsiu
ir aš.
Jis nusikvatojo.
— Taip, Arevale nepasislėpsi. Kiek girdėjau, Portugalijos karalius Alfonsas
tebetrokšta jūsų rankos. Jis net pažadėjo Viljenai kažkokią šalį Afrikoje, jei
jūs sutiksite. Negalime leisti, kadjus ištekintų už to kvailo pliuškio!
Aš nesiteikiau nieko jam atsakyti. Buvau tikra, kadjis pats nė
nemirktelėjes ištekintų mane už to kvailo pliuškio, jei tik tai padėtų
užtikrinti Alfonsui sostą. Kariljo akyse aš tebuvau eilinė infantė, kurią
reikia tinkamai išnaudoti. Nusisukau nuo jo ir apkabinau donją Klarą.
Ji prispaudė mane prie krūtinės.
— Aš pasirūpinsiu jūsų motina, - sušnibždėjo. —- Pažadu!
Sėdau ant Cinamono ir išjojau paskui Alfonsą.

Violetinė vakaro sutema jau dažė padangę viršum Avilos sienų - čia
turėjome sustoti nakvynės pakeliui į Segoviją, - kai kelyje pasirodė
jaunasis Kardenasas, vienas iš mylimiausių Kariljo pažų, atvykęs iš pietinės
Andalūzijos. Jį pasiuntėme į miestą pirma savęs pažiūrėti, ar viskas

parengta mūsų nakvynei; dabar jis lyg kokia šmėkla išniro priešais, raitas
ant savo ponio, ir mirtinai perbalusiu veidu ištarė siaubą keliančius
žodžius:
— Aviloje maras! Reikia grįžti.
Širdis man ėmė smarkiai daužytis. Toji klaiki liga šiemet smogė itin
anksti; paprastai tokia neganda užklupdavo rudenį. Kariljas garsiai šūkavo
nurodymus savo sargybiniams: turėjome joti į netolimą Kardenjosos
miestelį, ten pernakvoti ir vykti toliau vos prašvitus.
— Valgysim ir gersim tik tai, ką patys esame pasiėmę, - pasakė jis, kai,
pavargę nuo ilgo jojimo ir vos bepastovėdami ant kojų, nusėdome nuo
žirgų. Visa kita gali būti apkrėsta.
Alfonsas susiraukė.
— Ar kas yra susirgęs maru nuo sriubos? Aš tai jau tikrai neisiu miegoti
užkrimtęs vien riešutų triušienos,
ir džiovintos dieną kračiausi
kai kiaurą

balne. Raskit, kas paruoštų mums padoraus valgio.

Kariljas pasiuntė savo Žmones paieškoti mums vietos pernakvoti;
miestelio meras maloniai pasiūlė apsistoti jo namuose ir patiekė mums
vėlyvą vakarienę: šviežio upėtakio, sūrio ir vaisių. Daugiau jis greitosiomis
nieko nesugebėjo rasti, bet buvome dėkingi ir už tai. Pavargę išsiskirstėme
po kambarius, abi su Beatrise nusirengėme vienmarškinės ir kaipmat
kietai sumigome.

į
Mus pažadino garsus beldimas duris. Už jų stovėjo Kardenasas.

-
Arkivyskupas liepė skubiai mane pakviesti, pasakė jis. Užsimečiau
purvinus drabužius, susibrukau plaukus po tinkleliu ir paskui šviesiaplaukį
pažą nulipau laiptais žemyn. Pro menės, kurioje vakarieniavome, langus
pastebėjau dangaus kraštelį auksinančią aušrą.
Kariljas stovėjo prie Alfonso durų. Vos pažvelgus jam į veidą, man pakirto
kojas. Jis tylėdamas atidarė duris. Kambaryje nė nekrustelėdamas, vis dar
su marškiniais ir kelnėmis, lovoje gulėjo mano brolis. Šalia jo klūpėjo
Čakonas; man įėjus, jis pakėlė akis. Sielvartingas jo žvilgsnis pervėrė man
širdį.
— Mes jį tokį radome, - sušnibždėjo jis. - Atsigulė sveikas, kaip visada, dar
pasišaipė iš manęs, kad ant grindų tik su apsiaustu sušalsiu. O kai mėginau

jį pažadinti, nebeatsiliepė. Jis... jis berods manęs nė negirdi.

Aš neįstengiau nė žingsnio žengti. Tik įsitempusi Žiūrėjau į Alfonsą, ar
nepamatysiu baisingųjų maro bubonų, o gerklę man taip gniaužė, kad vos
begalėjau įkvėpti.
— Nėrajokių žaizdų, - pajutęs mano išgąstį, pasakė Čakonas. — Jis

nekarščiuoja. Jeigu čia maras, tai tokios jo atmainos aš dar nesu matęs.
Aš prisiverčiau prieiti prie lovos. Alfonsas gulėjo toks nejudrus, kad

priminė statulą; net pagalvojau, kadjis jau negyvas. Suleidau nagus

delnus ir pasilenkiau priejo, o Beatrisė man už nugaros nerimastingai
sau
į
sušnibždėjo:
— Arjis...
Aš linktelėjau.
 — Taip, kvėpuoja. —- Paliečiau jam ranką; ji buvo šalta, tarsi miegojus
lauke. Aš su nuostaba pažvelgiau į Čakoną.
Kas jam nutiko?
- Jei čia ne maras, tai kas tada?

— Parodyk jai, - šaltai mestelėjo Kariljas. Mano akivaizdoje Čakonas

pražiodė Alfonsą ir parodė pajuodusį jo liežuvį. Aš nejučiom aiktelėjau. Ir
kai apsisukusi išvydau nepermaldaujamą Kariljo žvilgsnį, aš jau Žinojau, ką

jis pasakys.
— Čia Henriko darbas. Jūsų brolis apnuodytas.

Beatrisė, Čakonas ir aš pasikeisdami budėjome prie Alfonso lovos.

Bejėgiškai Žiūrėjome, kaip Kariljo pašauktas vietinis daktaras nuleido
ligoniui kraują. Kraujas bėgo vangiai; daktaras keliskart jį pauostė ir
sumurmėjo nematąs jokių nuodijimo ženklų. Mano brolio liežuvis buvo
ištinęs, betjau nebe juodas; šį vienintelį viltingą požymį užgožė vis
didėjantis jo stingulys - tarsi gyvybė pamažu, bet nenumaldomai geso jo
kūne.
Praėjus ištisai dienai ir nakčiai, aš jau svyrinėjau iš nuovargio, sėdėdama
ant kėdės, ir Beatrisė galiausiai privertė mane eiti į
menę ko nors užkąsti

drauge su Čakonu, kurį prieš tai pati buvau išsiuntusi. Bet, vos spėjusi išeiti
į koridorių, išgirdau jos riksmą.
Ji stovėjo
drebėdama prie lovos. Prisiartinusi išvydau, kad Alfonsas
atsimekęs žiūri mus- į blyškiame lyg marmuras jo veide akys atrodė
nepakenčiamai mėlynos. Jo burna buvo pražiota; kažkur iš galugerklio
sklido duslus gargaliavimas. Staiga iš nosies ir burnos jam pasipylė juodas
skystis; kūnas sutrūkčiojo, o veidas baisiai persikreipė.
Tadajis nurimo.
— Švenčiausioji Mergele, ne, - sušnibždėjo Beatrisė. - Maldauju, ne! To

negali būti...
 O mane apgaubė keista ramybė, lyg staiga būčiau tapusi visai bejausmė.
Supratau, kad mano brolis nebegyvas, bet vis tiek suėmiau jam riešą, kaip
buvau mačiusi darant gydytoją, ir pamėginau užčiuopti pulsą. Paskui
atsargiai nušluosčiau jam nuo veido
tą baisų skystį ir sudėjau ant krūtinės
rankas.
— Myliu tave, Alfonsai, - sušnibždėjau, paskutinįkart jį bučiuodama. Ir
vos virpančia ranka užspaudžiau jam akis.
— Pasakyk visiems kitiems, - paliepiau Beatrisei. - Turime pašarvoti jo
kūną.
Ji atatupsta išėjo. Atsiklaupiau, ketindama pasimelsti užjo nemirtingą
sielą, nes jis nespėjo prieš mirtį gauti Paskutinio patepimo. Aš neišliejau nė
ašarėlės, nors tikėjausi būti nugramzdinta
nebuvo sukakę nė penkiolikos - žavingas,
į sielvarto bedugnę. Jam dar
tiek daug žadantis princas,
pakirstas pačiame žydėjime.
Aš netekau savo mylimo brolio. Mano motina neteko vienintelio savo
sūnaus.
Kastilija neteko vilties.
Tačiau klūpant prie jo mirties patalo ir klausantis iš menės sklindančio
triukšmo - Alfonso tarnų aimanavimų ir Kariljo apmaudo ir sielvarto
šūksnių, - galvoje man sukosi tik viena mintis: dabar aš esu Kastilijos sosto
įpėdinė.
 II DALIS

Ne/manoma sąjunga
1468-1474
 i
TRYLIKTAS SKYRIUS

— Princese, jūs turite man atsakyti. Jie ir vėl čia. Jie laukia.

Abatės balsas pasiekė mane tarsi iš anapus plačios prarajos. Iš lėto

atsisukau, tebeklūpėdama priešais Šv. Onos vienuolyno koplyčios altorių;
nuo pat brolio laidotuvių ateidavau čia kasdien, bergždžiai mėgindama
rasti taip trokštamą nusiraminimą.
Iš tvirtos jos laikysenos mačiau, kad paprasto atsisakymo neužteks.
Buvau nusprendusi prisiglausti Šv. Onos vienuolyne Aviloje, nepaisydama
Beatrisės baimės dėl mieste siaučiančio maro ir įsakmių Kariljo

reikalavimų vykdyti savo pareigą. Pasirūpinau, kad mano brolio palaikai

būtų nugabenti į pranciškonų vienuolyną Arevale
ir pridengiau jį šydu,
vienuoliams progiesmiu traukiant maldas už mirusįjį. Kai jis buvo laikinai
palaidotas nišoje, aš sumokėjau už būsimo paminklo pastatymą ir
patraukiau į pilį pranešti liūdnos Žinios vis tokiu pat bereikšmiu žvilgsniu
tebežiūrinčiai motinai. Ji tik nusigręžė ir, nė žodžio netarusi, nuslinko atgal
į savo kambarį. Žinojau, kad sielvartas ją užgrius vėliau,
nugramzdindamas į juodžiausios nevilties bedugnę, tad griežtai prisakiau
Beatrisei nė akimirką nepalikti jos vienos, net ir miegančios, kad ko nors
sau nepasidarytų.
 Man pačiai buvo nė motais, kad Aviloje karantinas, - taip desperatiškai
troškau atsiskirti nuo visų. Paaiškėjo, kad ligonių esama tik vargingojoje
miesto dalyje, o seserys sutiko mane išskėstomis rankomis. Kaip tik
vienuolės geba, jos suprato, kad tokiu sumaišties ir sielvarto metu man
labiausiai reikia ramios ir nuošalios vietelės, kur galėčiau atsigauti ir
susivokti.
Pasislėpusi anapus užrakintų vartų, aš apsivilkau baltą gedulo rūbą,
atsisakiau visų privilegijų ir pasinėriau į vienuolišką gyvenimą,
reguliuojamą vien varpo dūžių. Ta keista ramybė ir nejautrumas, apėmę
mane iškart po brolio mirties, netruko užleisti vietos žvėriškam skausmui.
Aš vis prisimindavau, koks Alfonsas buvo, kai sykiu augome Arevale, kaip
žavėjosi aplinkiniu pasauliu, kaip paauglystėje visa siela pasinėrė
medžioklę, kaip mokėjo nuraminti arklius ir šunis, o galiausiai
į
- mačiau jį
kaip maištingą prarastąjį princą, koks jis dabar amžiams paliks žmonių
širdyse.
Galiausiai atėjo suvokimas ir susitaikymas.
Supratau turinti kaip nors
gyventi toliau, nors tai ir bus pats sunkiausias mano išbandymas. Taigi,
kiek atlėgus širdį draskančiam skausmui, aš kasnakt gulėdavau
atmerktomis akimis svarstydama, ką gi man daryti. Stengiausi nepasiduoti
kone stingdančiai baimei, apimančiai vien pagalvojus apie tai, jog Kariljas
dabar bandys naudotis manim kaip įrankiu savo galiai įtvirtinti, Henrikas
veikiausiai suburs prieš mane kariuomenę, o Viljena ir
kiti didikai be

paliovos regs sąmokslus, siekdami mane sunaikinti.

Aš pakankamai išmaniau savo šalies istoriją, kad žinočiau, jog Kastilijoje,

skirtingai nei Aragone, moteris gali paveldėti sostą, bet niekas išties netiki,
kadji pajėgtų valdyti. Tos kelios, kurioms pavyko, susidūrė su nuolatiniu
pasipriešinimu ir turėjo viską paaukoti, kad kaip nors išsaugotų trapią savo
valdžią. Galiausiai nė vienos išjų gyvenimas nesusiklostė laimingai; visos
gavo brangiai sumokėti už teisę vadintis karaliene.
Ar to iš manęs tikisi Viešpats?
Tas klausimas stačiai degino. Jei atsisakysiu savo teisės paveldėti Henriko
sostą ir nuspręsiu laikytis priesaikos, duotos princesei Joanai, tai

pasmerksiu Kastiliją pražūčiai ir tokių kaip Viljena gobšuolių savivalei. Po

Henriko mirties jie patupdytų į sostą Joaną ir ištekintų ją už kokio nors
princo, kurį galėtų tampyti kaip tinkami, o patys nekliudomi tuštintų
karalystę lyg kokį asmeninį podėlį, kol nieko nebeliktų. Ojei nuspręsčiau
kovoti už savo teises, tai amžiams paženklinčiau Joaną pavainikės žyme. Ir
pati susidurčiau su tomis jėgomis, kurios mirtinai supriešino mano brolius
ir kurių rietenos jau taip brangiai kainavo Kastilijai.
Neiviena, nei kita nežadėjo man laimės. Vis dėlto, ištisą mėnesį

praleidusi maldoje ir vidinėje sumaištyje, tolydžio atsisakinėdama priimti

didikus, kurie kas savaitę atvykdavo prie vienuolyno durų, norėdami su
manim susitikti, aš galiausiai suvokiau vieną nepaneigiamą tiesą.
Visiškai nesvarbu, ko aš noriu. Juolab kai šitiek pastatyta ant kortos.
Pažvelgiau į abatę, kuri taip švelniai ir dėmesingai rūpinosi manimi,
niekad nepiršdama savo nuomonės, bet visuomet tuo, kaip į mane
kreipdavosi — princese (taip vadinama tiktai pripažinta sosto įpėdinė), —

aiškiai pasakydavo, ką, jos įsitikinimu, aš privalau daryti.

— Šiandien su jais pasikalbėsiu, - pasakiau ir abatė linktelėjo, tada
apsigręžė ir nuėjo paruošti kambario, kuriame turėsiu pasitikti savo likimą.
Aš persižegnojau ir pakilau.
Šiandien aš išties tapsiu princese — bet taip, kaip pati panorėsiu.

Priimamajame viršum arkados manęs laukė ketvertas vyrų: vienas buvo

Kariljas, kartu su juo — vyskupas Mendosa, kurį išvydusi visai
apsidžiaugiau, o prie stalo su plunksnomis ir popieriais buvo įsitaisęs
sekretorius. Nors Mendosa buvo Henriko patarėjas, nepamiršau jo
malonaus elgesio su manim. Ketvirtasis atvykėlis buvo kas kitas, ne o
Viljena, apsišlakstęs brangiais muskusiniais kvepalais ir pasidabinęs auksu
puoštu juodu aksomu. Gelsvos jo akys gyvai spindėjo, lyg laukiant
trokštamo atlygio. Nejau jis išties manė, kad apsidžiaugsiu, jį išvydusi - po
visko, ką jis padarė?

Kariljas skubiai žengė prie manęs.

— Mes labai džiaugiamės, matydami jūsų šviesybę tvirtą ir sveiką, —

pasakė jis, lenkdamasis pabučiuoti man rankos. Toks pagarbumas mane

apstulbino; kiti irgi nusilenkė. Staiga visa mano savikliova kažkur išgaravo.
Jau nėmaž nebebuvau tikra, kad sugebėsiu paveikti šiuos vyrus, kai šitiek
ilgai buvau įpratusi, kad mano nuomonės niekas nepaiso.
—Jau buvom susirūpinę, - įsiterpė Viljena, kurio įtaikus tonas niekaip
nesiderino su šaltu žvilgsniu, - kad jūsų šviesybė nuspręs galutinai apleisti
savo pareigas.
Prisiminiau tą dieną, kai jiedu su Chironu įsiveržė į Segovijos pilies menę
ir ėmė grasinti Henrikui, ir supratau, kad jis atvyko čionai ne sužinoti, ar

ketinu stoti į mūšį. Jo tikslas - įvertinti mano pasirengimą ir užčiuopti

silpnybes bei stiprybes. Be abejo, jis jau bus parinkęs man kokį nors kitą
jaunikį; taip ir mačiau pašaipą jo akyse, kai nuspręs man šitai pranešti.
Šiaip ar taip, kai jam pagaliau pavyks manęs atsikratyti, daugiau niekas
nebetrukdys jo siekiams, kad ir kokie jie būtų. Prisiminiau, kadjis turi
sūnų. Ko gero, jau bus pradėjęs rengti dirvą, kaip apvesdinti berniuką su
Joana? Būtent toks turėtų būti kitas logiškas jo žingsnis, jei jis išties papirko
ką nors Kardenjosoje, kad įbertų nuodų į mano brolio taurę...
Nuo šios minties aš nevalingai sugniaužiau prie šonų kumščius. O tada
pratrūkau aistringa kalba:
— Aš kaip gyva neapleisiu šventos man tekusios pareigos, kad ir kokia
neverta jos jaučiuosi. O čia pabūti norėjau ne tam, kad tinginiaučiau, o kad
apmąstyčiau visus tuos įvykius, kurie privedė prie esamos padėties. Nors
gedžiu savo velionio brolio, infanto Alfonso, kaip gali tik mylinti sesuo,
dabar privalaujums pranešti, kad perkračiusi savo sąžinę visa širdimi tikiu,
jog tol, kol karalius Henrikas tebėra gyvas, niekas negali kėsintis į jo
karūną. Manau, kad turėdamas geresnius patarėjus Alfonsas irgi būtų tai
supratęs, ir mūsų šaliai nebūtų tekę patirti tokių žiaurumų, ojos
Žmonėms - šitiek kančių. Tuomet ir pats dangus nebūtų nutaręs parodyti
savo nepasitenkinimo tokiais veiksmais, kas, esu tikra, ir lėmė Alfonso žūtį.
Aš stabtelėjau atgauti kvapo. Kariljas jau buvo spėjęs nuo manęs atšlyti,
tačiau Mendosos akyse mačiau tylų pritarimą, o Viljenos -juodą įtūžį.
Neleisdama jiems manęs pertraukti, kalbėjau toliau:
— Todėl dabar nuolankiai prašau jūsų, mano ponai, grąžinti karalystę

mano broliui, jo didenybei Henrikui, ir atkurti Kastilijoje taiką. O aš

pasitenkinsiu Astūrijos princesės, sosto įpėdinės, titulu. Tegul tad mūsų

valdovas karalius Henrikas ilgai ir šlovingai viešpatauja!
Viskas, padaryta. Likau stovėti atkišusi smakrą, spengiančioje tyloje.
Pirmas prabilo Mendosa:
— Jūsų šviesybė ne pagal metus išmintinga. Ar tikrai pageidaujate, kad
perduotume tokį jūsų nusiteikimą karaliui?
— Taip, - patvirtinau.
Jis linktelėjo ir iškart apsisuko eiti. Sekretorius, nešinas pergamente
surašytais mano žodžiais, išsiskubino jam iš paskos. Viljena šaltai
nusilenkė
ir taip pat išėjo. Buvau tikra, kad Mendosa pasistengs kuo
tiksliau perduoti tikrąją mano žinią Henrikui ir neiškraipys to, ką pasakiau,
paversdamas mano žodžius dar viena niekinga užmačia, kaip neabejotinai
gebės klastūnas Viljena.
Arkivyskupas Kariljas kurį laiką prisimerkęs spoksojo į mane, otada ėmė
pagiežingai kikenti.
— Tai buvo tobula! Jūs beveik privertėt ir mane patikėti. Joks diplomatas
geriau nebūtų sugebėjęs. Jūs laimėjote mums trūkstamo laiko naujai
strategijai sukurti.
Nuėjau prie kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo Mendosos sekretorius, ir
ramiai atsisėdau, o Kariljas tuo tarpu ištraukė krepšio pluoštą popierių ir
iš

numetė juos ant stalo priešais mane.

— Čia laiškai
iš įvairių miestų. Jie žada paremti jus varžantis dėl sosto.
Segovija, aišku, dar neapsisprendė, bet esu tikras, kai paskelbsite apie savo
ketinimus, ji irgi prisidės. Jūsų brolio kova buvo teisėta ir...
— Aš jau paskelbiau savo ketinimą, —tariau, nė nepažvelgusi į tuos
laiškus.
Jis prunkštelėjo.
— Na, galirįtikinot tą mulkį Viljeną, bet juk nemesite neužbaigusi visko,
vardan ko pastaruosius ketverius metus kovojome. Negi Alfonso mirtis
būtų beprasmė?
— Alfonsas mirė, nes Dievas nebeleido jam toliau gyventi. - Aš staigiai
pakilau ir atsigręžiau -
į jį. Jis buvo nubaustas, nes siekė perimti pateptojo
karaliaus sostą. Tokia Dievo valia; ir aš, pone arkivyskupe, anaiptol
netrokštu užsitraukti Jo rūstybės.
Jis kietai suspaudė lūpas. Mano atmintyje staiga išniro prisiminimas,
kaipjis atvyko su manim susitikti šito paties vienuolyno sode
ir koks
grėsmingas tuomet atrodė. Tada aš jo bijojau; toji baimė iš dalies liko ir
dabar, nors jau suvokiau, kad nieku gyvu neverta jos rodyti. Kariljas mito
mano baime. Visa jo būtis rėmėsi mano paklusnumu.
— Nejau norite pasakyti, kad kalbėjot rimtai? Kad išties mesite viską į šalį
vardan kažkokio naivaus įsivaizdavimo apie Dievo pyktį?
— Vadinkit, kaip norit. Neketinu niekam meluoti: aš nebūsiu tolesnės
kovos priežastis. Jei man teks paveldėti sostą, noriu tai padaryti švaria
sąžine, o ne susitepusi nekaltų Žmonių krauju.
— Sąžine?! Jis trenkė kumščiu į stalą. - O kur Henriko sąžinė, a? Kiek
melų jis paskleidė, kiek apgavysčių sukurpė! Jis atėmė jus iš motinos,
įkalino savo dvare, paskelbė pavainikę savo paveldėtoja ir veikiausiai
nunuodijo jūsų brolį! Nejau leisite pasileidėlei jo karalienei pagrobti tai,
kas teisėtai priklauso jums?

Aš dėbtelėjau įjo sugniaužtą ranką. Vieną kraują stingdančią akimirką

prisiminiau vaizdą iš tą siaubą keliantį vyrą, stovintį už
savo vaikystės —

mano sosto, ir tiesiantį ranką suimti jam už peties... O tada atmintyje

tėvo

iškilo ir pats Kariljas, valdingai dedantis ranką Alfonsui ant peties, aplinkui
griūvant ir aižėjant pasauliui, ir išsivedantis jį tolyn nuo manęs — į maištą,
sukilimą, pilietinį karą ir sumaištį.
Į
mirtį.
Ašnenorėjau tokio likimo, koks ištiko mano tėvą ir
brolius: tapti valdove
marionete, priklausoma nuo man iš
paskos sėlinančių šešėlių. Vis dėlto
lygiai taip pat gali nutikti ir man, jei nuo šios akimirkos itin atsakingai ir
rūpestingai nesirinksiu, ką darau ir kur einu. Kiekvienas žingsnis gali vesti
tiek į šlovę, tiek į tragediją; kiekvienas mano sprendimas turės pasekmių.
Mano likimas — mano pačios rankose.
—Jūs pamirštate, su kuo kalbate, - galiausiai pasakiau. - Dabar aš esu
Kastilijos sosto įpėdinė ir todėl galiu spręsti pati.
Tai tarusi, jau sukausi eiti per duris, bet išgirdau jį švokščiant pro
sukąstus dantis:
— Jei atsisakote dėtis prie mūsų, kaip tada man jus apsaugoti? Nesvarbu,

įpėdinė jūs ar ne- ateis irjūsų eilė; jie ištekins jus į Portugaliją ir ištrems iki
gyvenimo pabaigos. Jūs niekad netapsite Kastilijos valdove, jei leisite jiems
elgtis, kaip nori.
 —
Valandėlę sustingau, tada pamažu atsigręžiau
Jei tikrai norite
į jį.

mane apginti, tai suderėkite sutartį su Henriku, kuri

garantuotų mano teises. Noriu pati asmeniškai ją pasirašyti, kad niekas

nebegalėtų kaltinti manęs išdavyste. pat galite padėti man įsikurti
Taip
atskirame dvare, nepriklausomai nuo karaliaus. Nebenoriu daugiau su juo
gyventi.
Rūškana jo grimasa aiškiai liudijo, kad jis visai neketina klausyti mano
Įsakymų.
— Tik tiek?

Patylėjau, ausyse skambant Ferdinando balsui- girdėjau jį taip aiškiai,

tarsi būtų stovėjęs šalia.
Būk narsi, Izabele.
— Taip, - linktelėjau, žiūrėdama arkivyskupui tiesiai į akis. - Jūs tvirtinate,
kad mane stengsis ištekinti prieš mano valią. Tai gal sutartyje su Henriku
nurodykime, kad ne
tik Kortesai, bet ir aš pati turiu pritarti man siūlomai
santuokai?
— Pritarti?— vyptelėjo jis. - To niekad nėra buvę - kad princesė pati
spręstų, už kojai tekėti. Juk karališkų santuokų pagrindas - politinė
būtinybė, o ne asmeniniai troškimai.
— Nedrįstu to užginčyti, - atsakiau, pati stebėdamasi, koks ramus mano
balsas, nors širdis krūtinėje daužėsi lyg pašėlusi. Tada pirmąsyk ryžausi
garsiai ištarti tai, ką ligi šiol laikiau tik slapta galimybe. - Aišku, politinė
būtinybė pirmiausia rūpi ir man. O tokiu atveju, kas galėtų būti geresnis
mano sutuoktinis už Aragono princą?
Kariljas išpūtė akis.
— Tai būtų nepriekaištingas pasirinkimas, - pridūriau. - Mudu - panašaus
amžiaus ir to paties kraujo. Be to, jis irgi ispanas, o ne užsienietis, kuris

mėgintų pajungti Kastiliją savo šalies interesams. Jis jau patyręs karys, nes
pats vadovavo savo šalies gynybai; jis apgintų mane, o aš apsaugočiau jį.
Kastilijai ir Aragonui susivienijus, prancūzams derėtų gerai pagalvoti, ar
verta mus pulti, o aš prireikus turėčiau puikų savo kariuomenės vadą. Juk
negaliu pati dėtis šarvų
ir joti į mūšio lauką, tačiau noriu būti gerbiama ir
vertinama taip, lyg galėčiau. Neabejoju, kadjis vertas...
— Tik ne čia, - nutraukė mano išvedžiojimus Kariljas. - Joks aragonietis
kaip gyvas nebuvo vertinamas Kastilijoje, ojuo labiau - keliamas į tokią
padėtį, kokioje jį įsivaizduojate.
Mano šypsena užgeso.
— O mano manymu, jis to vertas. Šito pakanka. Ar
irjūs mąstote taip pat,
kaipjie?
Kariljas kurį laiką susikaupęs tylėjo.
— Jeigu ir taip, - ištarė jis palengva, sarkastiškai šypsodamasis, - koks
jums skirtumas? Juk akivaizdu, kad jau apsisprendėte.
nutildydamas mano prieštaravimą.
- Jis kilstelėjo ranką,

- Tiesą sakant, aš neturiu nieko prieš. Iš

tiesų — tai puikus pasirinkimas. Karalius Jonas daugybę metų troško šitos
sąjungos, kaip visi Žino, ir Kastilijai tai būtų naudinga, jei tik pats princas
sutiks?..
— Sutiks, - patikinau. —- Aš Žinau.
— Tuomet nedelskim,- tyliai pasakė Kariljas, palenkdamas galvą. —

Įtrauksim jūsų siūlomą sąlygą į sutartį su Henriku ir pasiųsime karaliui

Jonui asmeninį laišką. Tebūnie, kas lemta.
Jis nusilenkė, o aš vos sugebėjau sutramdyti man iš krūtinės besiveržiantį
juoką.
Neįtikėtina, bet aš ką tik pirmąkart pareiškiau savo valią kaip būsima
Kastilijos valdovė.
 i
KETURIOLIKTAS SKYRIUS

N iekas nežinojo, kam buvo pastatyti tie keturi akmeniniai Gisando

jaučiai. Jie buvo senesni nei siekė istorija; stūksojo pagoniški ir viskam
abejingi, tarytum nebylūs simboliai to meto, kai Kastilija dar buvo
susiskaldžiusi ir nepašventinta žemė.
Vis dėlto man jie atrodė tinkami, dar daugiau - kone idealūs mano
pirmojo politinio triumfo liudininkai, jei taip galima tą laimėjimą
pavadinti. Tiejaučiai stovėjo už kelių mylių nuo Avilos, vėjų košiamame
slėnyje, kur buvo neįmanoma surengti pasalos. Švelnų rugsėjo rytmetį,
praėjus vos porai mėnesių po mano brolio mirties, būtent čia susitikau su
Henriku sudaryti naujojo mūsų susitarimo.
Jodama karaliaus link jutau, kaip prakaitas srovena kūnu po prašmatnia
mano suknele, šimte skirtingų vietų nusagstyta ir prisegiota visokiausių
papuošalų, kuriais Beatrisės reikalavimu turėjau pasidabinti. Ji grįžo pas
mane sykiu su kambarine Inesa de
la Tore, kuri išsižadėjo ankstesnės savo
šeimininkės Mensijos ir prašėsi priimama tarnybon. Nemačiau priežasties
jai atsakyti: Inesatiesų niekad nebuvo manęs išdavusi, o dar viena pora
iš

mitrių rankų neabejotinai turėjo man praversti. Kaip Beatrisė su jai įprastu
kandumu netruko pastebėti, daugiau nė viena dama nesiveržė man
tarnauti —- mano ateitis joms atrodė pernelyg netikra. Negana to, mums
labai reikėjo Inesos gebėjimų siūti. Mano suknelės pasidarė per siauros,
nes vienuolyne gerai maitinausi ir kiauras dienas klūpėjau; be to,
susitikimui su Henriku man reikėjo deramo karališko drabužio. Beatrisė
drauge su Inesa išleido mano purpurinio aksomo suknelės, perjuostos
sidabriniu filigraniniu kaspinu, siūlės, ketindamos įdurti ten siuvinėto šilko
naujas perlais apvedžiotas žalio atlaso rankoves. Ant šios suknios
ir prisiūti

turėjau apsisiausti trumpą šermuonėlio kailiu apkraštuotą apsiaustą,

neginčijamai simbolizuojantį karališką mano statusą. Plaukus po
brangakmeniais puošta kepuraite ir gobtuvu palikau palaidus. Netgi mano
Cinamonas buvo prabangiai pažabotas paauksuotu apynasriu ir odiniu
pavadžiu su įspaustais mano inicialais.
Visa tai tebuvo grynas puikavimasis — iš tikrųjų aš vargiai galėjau sau
leisti net drabužius ant kūno, nes sumokėjusi už Alfonso laidotuves likau
beveik plika, o kur dar sumos, kurias reguliariai reikėjo skirti motinos
išlaikymui. Tačiau visi lyg susitarę kartojo, kad privalau pasirodyti kaip
dera. Be to, sutartis, dėl kurios Kariljas šiaip taip suderėjo su Henriku,
atseit vėliau turėjo garantuoti man užtektinai pajamų.
Visgi pasijutau kvailai persistengusi su tomis gražmenomis, kai sargybos

būryje įžiūrėjau Henriką, vilkintį paprasta juoda tunika be jokių

papuošimų, kurie būtų kaip nors išskyrę jo asmenį. Jis gerokai suseno:
gilios raukšlės buvo susimetusios akių kampučiuose, tarsi jis nuolat būtų
markstęsis prieš saulę, o susivėlusi barzda buvo gausiai padabinta sidabro
gijomis. Tačiaujis sėdėjo apžergęs galingą baltą eržilą — vienintelį
prabangos ženklą — ir pasitiko mane be menkiausio jaudulio ar baimės.
Paliepiau Kariljui sustoti.
— Jokite jo pasveikinti. Aš su savo palyda seksiu iš paskos.
— Ne, -sušnypštė arkivyskupas. - Tegu jis pirmas jus pasveikina.
 Aš mečiau į jį apmaudo
ir nekantros sklidiną žvilgsnį: kaip pavargau nuo
to užsispyrimo visur ir visada stengtis, kad būtų mūsų viršus! Padedama
tarno, nusėdau nuo žirgo
ir viena pati patraukiau per akmenuotą lauką
prie laukiančio Henriko. Pasistengiau nežiūrėti nei į Viljeną, nei
į kitus
jį
apspitusius didžiūnus: buvau tikra, kad sulaukčiau tik paniekinamų
žvilgsnių. Paskutinė moteris karalienė Kastiliją valdė daugiau nei prieš du
šimtus metu irjai nekaip sekėsi.
Dideliam mano palengvėjimui, Henrikas irgi atžirgliojo manęs pasitikti.
— Sesute!- tarstelėjojis ir pasilenkė pabučiuoti man į skruostą. Nuojo
sklido aitrus Žirgų, prakaito ir neprausto kūno kvapas. - Alfonso mirtis
mane be
galo nuliūdino, - pasakė jis, - bet labai džiaugiuosi po tokio ilgo
laiko vėl tave matydamas.
Jo kalba man pasirodė iš anksto parengta. Kaip įmanydama mandagiau
atšlijau nuojo ir tik nepatikliai šyptelėjau atsakydama. Dabar, vėl su juo
susidūrus, man sukilo prisiminimai apie viską, kas tarp mudviejų nutiko,
lydimi nemalonaus, širdį graužiančio netikrumo. Kaipgi man dabar
pasitikėti šiuo keistu, lengvai lyg molis minkomu valdovu, kuris taip
begėdiškai apleido savo karalystę ir vedė karius prieš tikrą savo brolį, kad
apgintų vaiką, kuris, kaip dabar pats visus tikino, yra netgi ne jo?
— Man iirgi
smagu jus matyti, - galiausiai atsakiau, nemaloniai jausdama
smalsų jo žvilgsnį. Buvau ir pamiršusi, kad pati taip pat veikiausiai
smarkiai pasikeičiau. Per tuos dvejus metus, kai dar gyvenau jo dvare, jis
beveik manęs nematydavo; o dabar aš
toli gražu nebebuvau patikli ta
mergytė, kokią jis tikriausiai atsiminė. Tą akimirką visgi pasijutau dėkinga
Beatrisei, kad užsispyrė papuošti mane prabangia suknele; Henrikui turėjo
susidaryti įspūdis, kad ketinu čia pat perimti jo skeptrą ir sėsti į jo sostą.
Jau buvau spėjusi išmokti, kad truputis baimės puikiai padeda įkvėpti
pagarbos.
 patrynė žemę, tarsi būtų įlipęs
Jis bato galu į ką nors bjauraus. Jo lūpų

kampučiai nusviro, nors jis ir bandė sakyti:

— Džiaugiuosi, kad nutarei būti paklusni. Išaukštinsiu tave virš visų kaip
savo įpėdinę, perleisiu tau Avilą, Mediną del Kampo, Eskaloną ir... - Jis
nutilo nebaigęs sakinio. Veide buvo matyti skausmingas netikrumas.
— Huetę, Ovjedą, Moliną, Olmedą ir Okanją, - užbaigiau aš. - Taip pat aš
gausiu užtektinai lėšų įsirengti sau dvarui bet kuriame iš tų miestų, kur
pasirinksiu, ir teisę atmesti bet kokį vedybinį pasiūlymą, neatitinkantį
mano aiškiai išreikštų norų ir nesulaukusį Kortesų pritarimo, - žodis žodin
pacitavau mūsų sudarytos sutarties sąlygas. Jis nustebęs sumirksėjo lyg
pelėda.
— Na, taip, - sumurmėjo paskui. - Žinoma. Kaip pasakysi...
— Noriu tik to, dėl ko susitarėme. Daugiau nieko neprašau.
Vienas jo paakys sutrūkčiojo. Man prabudo nerimas; staiga išgirdau vėjo
kaukimą, jam sukiojantis aplink gremėzdiškus, kerpių išmargintus jaučius,
šiurenant netoliese styrančių žemaūgių pušelių šakas ir plaikstant tamsius
mus stebinčių didikų apsiaustus.
Henrikas nusuko akis. Aš mostelėjau Kariljui. Kai arkivyskupas atžygiavo
prie mūsų su sutartimi, padėta ant kilnojamo staliuko, kurį laikė
Kardenasas, Viljena irgi šmurkštelėjo artyn ir lyg koks slidus prilipęs šešėlis
išdygo greta Henriko.
— Ar niekas nepersigalvojo?.. -sududeno Kariljas, aiškiai duodamas
suprasti, kad mielai sviestų stalą su parengta sutartimi šalin ir griebtųsi

kardo.
Aš pažvelgiau tiesiai į Henriką. Burna man perdžiūvo. Rodės, ištisą
begalybę trukusią akimirką jis nė nekrustelėjo, netarė nė žodžio. Bet
paskui, dideliam mano palengvėjimui, paėmė rašale pamirkytą plunksną.
— Šiuo parašu patvirtinu, kad suteikiu savo karalystės paveldėjimo teisę
donjai Izabelei, savo seseriai, - iškilmingai ištarė jis, - kuri šio dokumento
dėka nuo šiol vadinsis Astūrijos princese ir įgis teisę į visas valdas, nuomos
mokesčius ir muitus, priklausančius minėtajam titului. Ji yra vienintelė
teisėta mano įpėdinė, po mano mirties tapsianti karaliene, kaip liudija šis
dokumentas, kaip aš pats viešai paskelbsiu visoje karalystėje ir kaip bus
patvirtinta oficialiame Kortesų susirinkime.
Paskui jis pasilenkė prie stalo ir suraitė popieriuje savo parašą. Viljena
ištraukė žiedą su Kastilijos antspaudu, pamirkė jį raudoname vaške ir
užlipdė ant dokumento.
—Oaš, Izabelė,- prabilau, savo ruožtu gavusi į rankas plunksną, vardan
taikos ir ramybės šioje karalystėje skelbiu, kad mano brolis karalius privalo
išsaugoti savo titulą iki gyvos galvos, todėl aš tuo tarpu tenkinsiuosi
Astūrijos princesės titulu ir būsiu vienintelė Kastilijos sosto įpėdinė.
Aš irgi pasirašiau.
Kol džiūvo antspaudų vaškas, o parašus barstė smėliu, mudu su Henriku
apsikabinome, o tada didikai paeiliui ėjo ir klaupėsi priešais mane,
prisiekdami ištikimybę. Aš be paliovos šypsojausi, nors supratau, kadvienu
plunksnos brūkštelėjimu Joana buvo oficialiai pripažinta pavainike ir
amžiams neteko teisių į sostą. Įsivaizdavau, kaip dar labiau įsiliepsnos
karalienės Joanos neapykanta man, sužinojus apie šį įvykį. O ką pamanys
mažoji Joana apie savo tetą, kuria pasitikėjo, kai jau užaugs didelė ir
supras, ką aš padariau, norėdama užsitikrinti sau trokštamą vietą?
- -
Viskas Kastilijos labui, tikinau save, vardan mūsų taikos ir saugumo,
taip patir dėl mano velionio brolio atminimo bei karališko kraujo mano
gyslose, - kad jis nebūtų suterštas neištikimybės dėme.
Grįždama šalia Henriko
į Avilą, kur turėjome papietauti vienuolyne
taip atšvęsti mūsų naująjį susitarimą, aš stengiausi daugiau nebesukti dėl
ir

viso to galvos. Tačiau kažkur giliai viduje tebešmėkšojo Alfonso vaizdas —

kaipjis žvelgia į mane, stovėdamas prie krauju pasruvusių negyvų
karaliaus leopardų.

Uaid

Savo dvarą aš įkūriau nedideliame Okanjos miestelyje Kastilijos viduryje.

Tai nebuvo koks didmiestis - veikiau dulkėta, sienomis apjuosta
gyvenvietė plynaukštės pakraštyje. Visgi Okanjoje buvo centrinė aikštė,
parapinė bažnyčia ir yrantys romėnų laikų griuvėsiai. Iš viso mieste gyveno
vos pora tūkstančių žmonių, bet man stigo pinigų, o čionykštės nuomos
kainos pirmiausia buvo man įkandamos kaip princesei, belaukiančiai, kol
lėtapėdžiai karaliaus sekretoriato biurokratai įgyvendins naująjį mano
statusą. Be to, kad ir nebūdama nei tokia sena, kaip Toledas, nei garsi, kaip
Segovija, Okanja buvo įsikūrusi tokioje vietoje, kad aš lengvai būčiau
galėjusi nuvykti į bet kurį iš šių miestų, kai tik susirinks Kortesai; sykiu ji
buvo gana atoki, tad man nereikėjo skrupulingai sverti ir apgalvoti
kiekvieno ištarto žodžio. Čia nereikėjo saugotis pernelyg ausylų dvariškių,
taip ir tykančių mano sąskaita pelnyti Viljenos ar karaliaus palankumą.
Pasitikdamas mane, miestas surengė iškilmingą eiseną, kurioje nešė ir
gražiausią turimą Švenčiausiosios Mergelės statulą, išpuoštą mėlynu
aksomu
ir nėriniais, kad palaimintų naujuosius mano namus - įspūdingą
trijų aukštų pastatą su reljefinėmis medinėmis lubų sijomis ir akmens
plokščių grindimis. Galerija vedė į uždarą vidinį kiemą su fontanu, aplink
kurį rikiavosi moliniai vazonai, prisodinti vešlių žalių augalų. Čakoną
paskyriau vyriausiuoju dvaro valdytoju, Beatrisė tapo mano garbės dama,
atsakinga už visus apartamentus, o Inesa de la Torė - mano freilina.
Septyniolikametis Kariljo pažas Kardenasas - didžiulėmis žaliomis akimis
ir tankiomis šviesiomis garbanomis - tapo mano pagrindiniu sekretoriumi.
Toks buvo pirmasis mano, kaip Astūrijos princesės, dvaras.

Beatrisė ėmė beveik nuolatos lankytis Segovijoje: pirko apmušalus, stalo

sidabrą ir kitus ūkyje reikalingus daiktus. Įtariau, kad jiedu su Andresu de
Kabrera visą laiką slapta susirašinėjo. Mano įtarimai netruko pasitvirtinti,
kaiji vieną vakarą grįžusi pranešė, jog Andresas pagaliau paprašęs jos
rankos.
—Irkąjam atsakei?..- paklausiau, slėpdama veriantį skausmą, kuris
nutvilkė mane pagalvojus, kad galiujos netekti.
— Pasakiau, kad tuoktis dar per anksti. Gal vėliau, kai nebebūsiu tokia
reikalinga jūsų šviesybei.
— Beatrise, tu man visada būsi reikalinga. Taigi jei myli tą vyrą taip, kaip
jis, akivaizdu, myli tave, liaukis ieškojusi dingsčių išsisukti ir
klausyk širdies
balso.
Ji pažvelgė į mane su neslepiamu ilgesiu akyse. Niekad nebūčiau
patikėjusi, kad sulauksiu dienos, kai nepalaužiamoji mano bičiulė atrodys
tokia liūdna ir sutrikusi. Gavau susiturėti, kad neimčiau jos erzinti, kai
ji
pridūrė:
— Bet mums tektų apsigyventi Segovijoje. Jukjis— vis dar pilies valdytojas
ir vyriausiasis karaliaus iždininkas, nors tas kipšas Viljena ne sykį mėgino
išstumti jį iš pareigų vien todėl, kad Kabrera toks atsidavęs jums. Ir kaipgi
aš įstengčiau gyventi šitaip toli nuo jūsų?
— Sakyčiau, mudviem abiem bus nelengva, - tyliai ištariau,- bet kaip
nors ištversim. - Suspaudžiau jos ranką ir mirktelėjusi pridūriau:- Žinai, o

įkurdinti tave šalia iždo gal būtų ir neprošal? Kas žino, kada man skubiai
prireiks pinigų!
Ji nusikvatojo.
— Andresas gyvybę paaukos, kad tik juos jums išsaugotų! - Beatrisė puolė
man į glėbį, tad daugiau nebeįjstengiau tramdyti besiveržiančių ašarų. —

Gal dabar ateis jūsų eilė, - sušnibždėjo ji. - Esu tikra, kad Ferdinandas jūsų
nepamiršo!
Ji nuėjo rašyti Kabrerai, o aš nusigręžiau į langą, staiga pagauta svajingo
liūdesio. Praėjo jau du mėnesiai nuo tada, kai Kariljas išsiuntė mūsų
pasiūlymą į Aragoną, bet vienintelis atsakymas, kurio kol kas sulaukėme,
buvo oficialus pranešimas nuo karaliaus Jono, kurio regėjimą pavyko
atkurti pavojingosios operacijos, apie kurią man buvo rašęs Ferdinandas,
metu. Norsjis išreiškė karštą norą aptarti siūlomą sąjungą, bet jokių
konkrečių įsipareigojimų nepateikė. Kariljas mane tikino, esą delsimas
susijęs sumano kraičio reikalais. Aragonas nuolat katastrofiškai stokoja

pinigų, o tuoktuvės su Kastilijos princese - ne juokas. Man nepatiko, kaip

Kariljas suprunkštė, tai sakydamas. Man užvis mažiausiai rūpėjo, kokią dalį
Ferdinandas įneš į mūsų sąjungą, kad tik gaučiau jį patį, tačiau Kariljas
neatlyžo - formalumų privalu paisyti!
Ferdinandas irgi parašė, reikšdamas užuojautą dėl Alfonso mirties, ir
smulkiai nupasakojo tebesitęsiančias savo kovas, siekiant atgauti tas
Pirėnų grafystes, kurias Prancūzijos karaliui Liudvikui pavyko užimti. Bet,
dideliam mano nusivylimui, jis nė neužsiminė apie vedybas. Aišku, būtent
taipjam ir derėjo elgtis, nes derybas vesti privalėjo mūsų paskirti atstovai.
Vis dėlto jo tylėjimas skaudino mane daug labiau, nei pati tikėjausi. Jo
laiškas man pasirodė kažkoks ceremoningas, stokojantis įprasto gyvumo;
galėjai net pamanyti, kadjis abejoja ar traukiasi. Ojuk buvau tikra, kadjo
žodžiai kone šokinės iš lapo spirgėdami iš džiaugsmo, jog aš pagaliau irgi
prabilau apie bendrą mudviejų ateitį.
Pradėjau rimtai baimintis, jog kažkas čia ne taip. Nerasdama sau vietos
netgi slapta parašiau broliui Torkemadai ir paprašiau jo patarimo. Šiaip ar
taip, aš juk pažeidžiau savo pačios su karaliumi sudarytos sutarties sąlygas:
pirmiausia privalėjau atsiklausti jo leidimo, o tik tada imti svarstyti
vedybas su Aragonu. Turėjau išsiaiškinti, ar nebūsiu lemtingai suklydusi ir
užrūstinusi Visagalio, Henrikui už akių regzdama planą susituokti su
Ferdinandu. Torkemada atrašė jau seniai atleidęs mane nuo visų
ankstesnių paklusnumo priesaikų, duotų karaliui, nes Henrikas pats esąs
per didelis nusidėjėlis. Ir dar kartą patarė vadovautis vien savo tikėjimu.
Nuraminusi sąžinę, ėmiau svarstyti, gal išsikviesti Karilją išjo
rezidencijos Jepese ir pareikalauti paaiškinimo, kodėl taip delsiama. Tačiau
nenorėjau, kadjis suprastų, kiek daug šios sužadėtuvės man reiškia. Mane
gąsdino mintis, jog kas nors gali pamanyti, kad puoselėju romantiškus
jausmus princui, kurį mačiau vos kartą gyvenime; juk net ir sau pačiai
vargiai drįsau apie tai prisipažinti.
Aš dažnai galvodavau apie Ferdinandą, ypač nakties valandomis.
Spėliojau, kaipjis dabar atrodo, kaip jam klojasi, ar išvis dar galvoja apie
mane. Neturėjau iliuzijų, kadjis dar būtų likęs skaistus ir nepažinęs
kūniškų pagundų. Vyrai neprivalėjo laikytis tokių griežtų taisyklių, kaip
moterys. Nors mintis, kad jis galbūt miega su kitomis, man nepatiko, bet
pasakiau sau, kad galėčiau su tuo susitaikyti, jei tik jis pasižadėtų būti man
ištikimas, kai mudu susituoksi me.
Kai mudu susituoksime...
Šie žodžiai jau tapo man kaip malda, vilties spinduliu; tačiau bėgo laikas,
iš Ferdinando pusės buvo tylu,
ir aš ėmiau dvejoti. Juk gyvenimas nestovi
vietoje, o Kariljas sakė, kad karališkų santuokų pagrindą sudaro politinė
būtinybė, o ne asmeniniai troškimai. Galbūt, tapusi Kastilijos sosto
įpėdine, aš dabar esu skirta svarbesnei sąjungai, nei gali pasiūlyti
vargingas Aragono princas, kad ir koks patrauklus asmeniškai jis būtų. Gal
turėčiau dairytis princo, kuris nestokotų nei turtų, nei galios ir įstengtų tiek
apsaugoti mano valdas, tiek ir pagelbėti man įveikti priešus.
 Vis dėlto, vos pagalvojusi apie tai, aš iškart suvokiau nebegalinti nė

įsivaizduoti savęs kieno nors kito Žmona. Turtingas ar vargšas, Ferdinandas

buvo tas, kurio man reikėjo. Jis turėjo per akis atkaklumo, kad palenktų
ištisas tautas; galėjau drąsiai pasikliauti jo stiprybe, narsa ir pasiryžimu
neleisti niekam stoti jam skersai kelio. Aš vis dar prisiminiau, kaipjis mojo
man, stovėdamas prie fontano, kaip karštai kuždėjo man į ausį. Tą
akimirką jis tarsi lengvabūdiškai įteikė man be galo vertingą dovaną, kuri
palaikė mane audringais išbandymų metais, padėjo ištverti pavojus,
baimę
ir neprarasti vilties.
Bet svarbiausia, kadjis taptų mano bendražygiu, o ne ponu. Jis dalintųsi
su manimi ateities vizijomis ir planais, bet nesistengtų nustumti manęs
antrą vietą. Jis suvokia, kad aš pati privalau valdyti Kastiliją, kaip ir jis —
į
Aragoną. Čia jis būtų mano karališkasis sutuoktinis, o ašjo šalyje- tik
karaliaus žmona. Drauge mudu galėtume suvienyti savo karalystes, bet
patys liktume nepriklausomi ir niekam neprivalėtume įrodinėti, kuris
esame stipresnis.
Ferdinandas išmokė mane pasitikėti savimi.
O dabar, Dievo padedami, mudu turime pasitikėti vienas kitu.

Nžid

1468 metų spalį Beatrisė Segovijoje ištekėjo už Andreso de Kabreros.

Jungtuvėse dalyvavo visi svarbiausieji dvaro veikėjai ir pats karalius,
panoręs pagerbti ištikimąjį savo tarną.
Beatrisė tiesiog švytėjo, pasidabinusi žolės žalumo aksomine suknele,
kurios spalva simbolizavo pastovumą. Vešlias tamsias jos garbanas puošė
gyvų gėlių vainikas ir ilgas šilkinis šydas, o ant kaklo švytėjo mano
vestuvinė dovana - pilkųjų perlų vėrinys. Kabrera šalia jos šypsojosi taip
plačiai, kad atrodė, tarsi išjo sklinda saulės spinduliai. Tokia jo laimė
akimirkai sukėlė man niekingo pavydo priepuolį, mat supratau, kad
manoji Beatrisė — vaikystės draugė ir geriausia mano bičiulė — nuo šiol
priklauso jam.
Švenčiant pilyje
aš atidžiai stebėjau Henriką. Nebuvau jo mačiusi nuo
tada, pasirašėme savo sutartį, tadjo nepaliaujamai lakstančios
kai Gisande

akys, kurios smigo į visus, išskyrus mane, ir bendras jo apsileidimas kėlė

man nerimą. Atrodė, tarsi jis būtų kelias savaites nesiprausęs; be to, kažkas
turbūt nedavė jam ramybės — tai liudijo nuolatinis pirštų barbenimas
stalą. Viljena stypsojo šalia jo, toks pat slidus ir išsipustęs kaip visada,
įir
šnibždėjo Dievas žino kokias bjaurastis į patiklią Henriko ausį.
Kai stalai buvo patraukti, rengiantis šokiams, driežiškas markizo
žvilgsnis iš kitapus pakylos įsmigo į mane, aiškiai bylodamas apie jo
ketinimus. Aš nutirpau. Negijis tikrai būtų toks beprotis, kad kviestų mane
šokti? Vyliausi pasinaudojusi šiomis dvaro linksmybėmis prieiti prie
Henriko ir pasiteirauti apie Kortesus, kurie, nors buvo žadėta dar Gisande,
taip ir nesusirinko. Kariljas nieku gyvu nesutiko lydėti manęs Segoviją šito
į

reikalo aptarti, tik atsiuntė kelis piktus laiškus, o tada, vos kelios valandos
prieš mums išvykstant, pats su trenksmu atidundėjo į Okanją ir ėmė
šaukti, kad visa tai - klasta ir kad Henrikas nė neketinęs kviesti įgaliotinių
susirinkimo
ir
teisėtai skelbti manęs sosto įpėdine.
— Jei ten nuvyksit,
- dar perspėjo jis mane, -jie paims jus įkaite. Girdėjau,
jog ta kekšė Joana pagimdė dar vieną išperą ir dabar vėl bando įsiteikti
Henrikui. Ji pabėgo ten, kur buvo uždaryta,
iš ir
prisiglaudė pas Mendosas,
o dabar taikosi prisigerinti Viljenai, nes tas turi didžiulę įtaką karaliui.
Nevykite į Segoviją, nes tikrai pasigailėsit!
Nekreipiau dėmesio įjo gąsdinimus, nes nieku gyvu nenorėjau praleisti
savo mylimiausios draugės vestuvių. Bet dabar, Viljenai stypčiojant prie
manęs su savo aukštakulniais, jau tikėjausi visko, kas blogiausia. Koljis yra
Henriko numylėtinis, privalau su juo taikstytis, bet kaip gyva daugiau
nebesileisiu jo terorizuojama, kas bebūtų. Kortesų susirinkimą būtina
sukviesti. Nusprendžiau žūtbūt sutarti tikslią datą.
—Jo didenybė norėtų pasikalbėti su jūsų šviesybe, - kaip visuomet įkyriai

sniaukrodamas pranešė man Viljena, taip atsainiai linktelėjęs, kad galėjai

palaikyti tai įžeidimu. - Reikalas gana skubus. Ar rytoj ryte jums būtų
patogu?
Aš linktelėjau apsidžiaugusi,

šokių aikštelę.
kadjis bentjau nesitaiko tempti manęs
į
— Žinoma. Perduokit jo didenybei, kad esu jo paslaugoms.
— Otai, -vyptelėjo jis, - mes dar pažiūrėsim.
Man nespėjus nieko atsakyti, jis nudrožė atgal pas Henriką. Jiedu
pasišnibždėjo, ir Henrikas pirmąkart per visą dieną pažvelgė į mane.
Įtarumasjo žvilgsnyje pervėrė mane iki pat širdies gelmių.

Tąnakt negalėjau užmigti. Be paliovos pirmyn ir atgal blaškiausi po savo

kambarius pilyje, o vargšė Inesa sekiojo mane akimis, nesumodama, kaip
mane apraminti. Mudvi su ja dar nebuvome kaip reikiant viena kitos
perpratusios ir susigiedojusios, tad, nors ji atsidavusi man patarnavo, bet
nieku gyvu neprilygo manajai Beatrisei. Vienintelis dalykas, ko ji sugalvojo
griebtis, — tai virti man begalinius puodus ramunėlių arbatos, kuri, užuot
sukėlusi trokštamą mieguistumą, tik vertė mane kas pusvalandis lakstyti

šlapintis.
Šito auksinio narvo, kuriame teko praleisti tiek vienišų ir nerimastingų
jaunystės valandų, sienos mane tiesiog dusino. Vaizduotėje man tolydžio
išnirdavo piktdžiugiška karalienės Joanos šypsena, o ausyse aidėjo
pašaipus Mensijos de Mendosos kvatojimas. Galvoje man it šiurpą
keliantis budelio būgnas be paliovos dundėjo Kariljo žodžiai: Jie paims jus
Įkaite!
Ir kaip aš ryžausi čionai keliauti?! Juk žinojau, kad Henrikas nepripažįsta
jokių skrupulų! Reikėjo dar Okanjoje įteikti Beatrisei vestuvinę dovaną ir
paaiškinti, kad negaliu asmeniškai dalyvauti jos vestuvėse. Ji tikrai būtų
supratusi; juk niekam labiau užją nerūpėjo mano saugumas. Bet aš
nutariau nekreipti dėmesio į Kariljo perspėjimus. Amžino savo
užsispyrimo apakinta, aš nė minutę neįsivaizdavau, kad Henrikas galėtų
sulaužyti duotą žodį. O dabar štai tapau uždaryta jo pilyje - lygiai kaip per
Alfonso maištą, ginama tik Kardenaso
ir Čakono. Kariljas liko už daugybės
mylių; netjei dabar pasiųsčiau jam pagalbos prašymą, tai, kol jis spėtų
sušaukti savo sąjungininkus ir pradėtų veikti, būtų jau per vėlu.
Aš ir vėl patekau spąstus.
į

Kai rytuose pagaliau ėmė rausti padangė, aš jau buvau pasirengusi kad ir
vienmarškinė bėgti iš Segovijos. Kol Inesa mane rengė, prisiverčiau giliai ir
iš lėto įkvėpti ir iškvėpti. Pasirinkau oriai atrodančią mėlyno aksomo
suknelę plačiomis kanarėlės geltonumo rankovėmis, o Inesa susuktus
mano plaukus prispaudė turmalinais padabintu tinkleliu. Pečius ir krūtinę
man dengė matinis šilkas, apkraštuotas juodais nėriniais. Visos tos
regalijos teikė man savotišką saugumo pojūtį. Galiausiai, lydima
Kardenaso su Čakonu, patraukiau į Henriko asmeninę mene, kur jis manęs
jau laukė.
Kai prisiartinome prie dvivėrių ąžuolinių durų, viršuje vainikuotų
prašmatnia arabeska, pasakiau Čakonui:
— Jei
per valandą neišeisiu, nedelsdamas siųskite Kardenasą pas
arkivyskupą.
Čakonas linktelėjo, o Kardenasas įsmeigė į mane dievinantį nuostabių
žalių akių žvilgsnį. Žinojau, kad prireikus jis net ir basas
nubėgtų į Jepesą
perspėti Kariljo, ir man kiek atlėgo pagalvojus, kad dar tebeturiu ištikimų
draugų.
Įžengusi į menę radau manęs jau laukiančius Henriką su Viljena.
Daugiau patalpoje nieko nebuvo - nei sargybos, nei patarėjų, nei kiekvieną
žodį gaudančių sekretorių. Aš atsitiesiau, atlošiau pečius ir žengiau priejų.
Jau vien tai, kad buvau čia pakviesta ir kad jie pasirūpino pašalinti visas
nereikalingas akis
ir ausis, aiškiai rodė, kad nieko gero tikėtis neverta.
— Tu mane apgavai,- be jokių įžangų drėbė Henrikas.
Aš atlaikiau jo žvilgsnį, iškart prisiminusi, kaip greit ir be pagrindo
visuomet augaiirstiprėja jo įtarumas.
— Apgavau jus?- perklausiau su apsimestiniu ramumu. - Kokiu gi būdu,
gerbiamas broli?
— Tu man melavai. Tikinai, kad visada man paklusi, o pati man užakių
pradėjai tartis dėl sužadėtuvių su Ferdinandu iš Aragono. Tikjau nemėgink
to neigti! Mes perėmėme keletą jūsų laiškų, nors perskaitę atidavėme juos
ir leidome nugabenti karaliui Jonui. - Jis pabarbeno pirštu į paauksuotą
savo sosto ranktūrį. - Akivaizdu, kad esi labai atsidavusi tam savo princui;
kaip Žinai, ir manjis visai patinka, bet aš, aišku, negaliu šito leisti. Prieš
mano valią tu už nieko netekėsi!
Viljena, stypsojęs už Henriko sosto, išsiviepė.
Aš stovėjau tylėdama, netekusi žado. Tai jie išsiaiškino! Kokia naivuolė aš

buvau! Juk turėjau suprasti, kad jie lyg vanagai nenuleis nuo manęs akių.
Kąjie dabar darys? Kaip man ištrūkti iš jų paspęstų spąstų?
Pagaliau prabilau trūkčiojančiu balsu:
— Apgailestauju, jei sukėliau jūsų nepasitenkinimą, bet pagal mudviejų
sutarties sąlygas aš turiu teisę...
— Ne! - pertraukė mane Henrikas. — Tu neturi jokių teisių, išskyrus tas,
kurias malonėsiu tau suteikti. - Jis nudelbė mane ledinės ramybės sklidinu
žvilgsniu —- tai gąsdino kur kas labiau nei ankstesni jo pykčio priepuoliai.
Buvo akivaizdu, kadjis ilgai laukė ir brandino šį kerštą; taigi jis kur kas
klastingesnis, nei galėjome įtarti. Jis visus mus apmulkino.
— Toji mudviejų sutartis, - toliau kalbėjo jis, - buvo pasityčiojimas ir
šlykštus mano garbės įžeidimas. Būčiau turėjęs iškart suimti tuos išdavikus
irnukapotijiems galvas. Jie pavertė mane elgeta savo paties karalystėje;
gavau derėtis su tais, kurie išdavė mano pasitikėjimą. Koks pažeminimas!
Dabarjau nesusilaikiau iržengiau žingsnį atgal, nes jis pašokęs ir
palinkęs
į priekį tiesiog griuvo ant manęs - atrodė toks milžiniškas, kad
kone užėmė visą patalpą.
— Tavo brolis turėjo mirti kartuvėse, - pridūrė jis. - Bet jam pavyko
išvengti mano rūstybės. Užtat tu, miela sesute, atsiimsi kaip dera! Ir
nemėgink daugiau nepaisyti mano valios!
Aš negalėjau atplėšti nuojo akių. Viljena tuo tarpu sniaukrojančiu balsu
ėmė dėstyti:
— Karalius buvo priverstas pasirašyti Gisando sutartį. Princesė Joana,
kurios jis susilaukė su savo karaliene, yra nuo gimimo tikroji Kastilijos
sosto paveldėtoja.
— Vadinasi, jūs ir vėl patikėjote, kad ji - jūsų duktė?- paklausiau Henriko.
Jis prikando lūpą, prisiminęs, ką prieš daugelį metų man išsipasakojo.
Bet aš nespėjau tuo pasinaudoti, nes Viljena nesustodamas varė toliau:
— Tačiau mes sutinkame išlaikyti jus paveldėtojų eilėje, jei sutiksite tekėti
pagal mūsų nuožiūrą.
— Mes?- atsigręžiau į jį, kone suakmenėjusi iš nustebimo.
— Taip. - Viljena nustypčiojo prie šoninio staliuko ir paėmė raudonos
odos aplanką. Tada atkišo jį man.- Jūsų šviesybė turės tekėti už Alfonso V,
Portugalijos karaliaus.
 Nors šis nuosprendis nebuvo netikėtas - karalienė jau prieš keletą metų
gąsdino mane šia sąjunga, - bet vis tiek pasijutau lyg gavusi spyrį į pilvą.
Henrikas pasirinko tokį variantą, su kuriuo, kaip žinojo, aš nieku gyvu
nesutiksiu, o tai neabejotinai rodė, kad jis siekia keršto. Jau verčiau būtų
mane įkalinęs: kalėjime bent jau galėjau tikėtis būti išvaduota. Tačiau
vedybos su Portugalijos valdovu, dėl amžinų jūros žygių pravardžiuojamu
Afrikiečiu, karalienės Joanos broliu, buvo būtent tai, kuo Kariljas mane ir
gąsdino. Aš tapčiau įkaite iki gyvos galvos ir netekčiau galimybės paveldėti
Kastiliją, kurią Viljena sėkmingai paverstų savo asmenine nuosavybe.
— -ištrūko man, nespėjus nė susivokti. Sieloje staiga susiformavo
Ne,
kažkokia geležinė ašis. - Nieku gyvu! Nors ir privalau būti ištikima savo
karaliui, su tokiomis vedybomis aš niekada nesutiksiu.
— Kas jūs tokia, kad drįstate šitaip kalbėti? iškošė Viljena. - Jei sakom,
kad tekėsite už karaliaus Alfonso, tai ir tekėsit. Vardan visko, kas šventa,
arba paklusite mūsų valiai, arba skaudžiai nukentėsite!
Aš įbedžiau į jį akis.
— Vardan visko, kas šventa, pone, jūs nesate mano valdovas!
— Bet aš esu, -
pareiškė Henrikas ir savo ruožtu įsispitrėjo į mane. - Aš esu
tavo brolis ir karalius; ir aš sakau, kad tu turi paklusti mano valiai. Aš

reikalauju!
Aš tylėdama žiūrėjau į jį. Niekas jo laikysenoje nerodė nė menkiausio
valdingumo praradimo, sukelto ne vieną savaitę trukusių Viljenos
manipuliacijų. Henrikas elgėsi su manimi tarsi su vienu iš savo nelaimingų
narve uždarytų padarų; aš netgi įtariau, kad nelaisvėje laikomam žvėriuijis
būtų buvęs gailestingesnis nei man.
Tą akimirką paskutiniai mano meilės jam likučiai, kuriuos kaip
įmanydama stengiausi išsaugoti ir kurių vedama atsisakiau tęsti Alfonso
kovą, tuo užsitraukdama Kariljo pyktį, galutinai išgaravo. Mačiau tik
Žmogų, nevertą valdyti šios senos karalystės, ir daugiau nebebijojau. Bent
jaunejo.
— Aš apsvarstysiu šį reikalavimą, pateiktą karaliaus, - atsakiau,
nekreipdama dėmesio į Viljeną. - O dabar, jums leidus, norėčiau grįžti į

savo namus Okanjoje. Čionykštis oras man kenkia.

Viliena jau Žiojosi kažko vamptelėti, bet Henrikas kilstelėjo ranką.
— Ne, - pareiškė jis, vis dar įspyręs į mane žvilgsnį. - Tegul keliauja.
Duokitjai palydą iki Okanjos. Manau, kad ir būdama ten galės apmąstyti
mano pasiūlymą.
— Pone, betji mėgins pasprukti, - sušnypštė Viljena. - Ar pamiršot, kokia
ji melagė; kaip ir visos moterys, ji - klastinga Ievos dukra! Tegu lieka čia,
saugoma sargybos, iki pavasario, o tada aptarsime sąlygas dėl sąjungos su
portugalais...
— Niekur aš nebėgsiu, - nutraukiau jį, nenuleisdama akių nuo Henriko. —

Aš iškilmingai prisiekiu kaip jūsų sesuo.

Henrikas savo ruožtu irgi ilgai svilino mane akimis, o tada trumpai
linktelėjo. Aš padariau žemą reveransą. Jeigu jie mano, kad gąsdinimais
privers mane pasiduoti, tebūnie.
Bet aš kaip gyva neleisiu jiems lemti savo likimo.
 i
PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Viliena pasišovė pats lydėti mane į Okanją - sykiu su dar dviem šimtais

ginkluotų vyrų. Kai įjojome į miestą, stengiausi laikyti galvą išdidžiai

pakeltą - Žmonės susirinko pasveikintimanęs sugrįžusios: moterys ir
vaikai rankose laikė rudeninių gėlių puokštes, o vyrai stovėjo nusiėmę
kepures. Džiugūs jų sveikinimo šūksniai nutilo vos pasigirdę, išvydus mane
apsuptą iečių ir šalmų, o Žmonių nuostabą netrukus pakeitė pati tikriausia
baimė supratus, kad teks nenoromis suteikti prieglobstį Viljenos būriui,
kuris turėjo pasilikti Okanjoje ir saugoti, kad nepabėgčiau.
Viljena visgi nedrįso įkurdinti savo Žmonių mano rūmuose, tačiau jam
pavyko prikalbinti grįžti tarnybon Mensiją de Mendosą. Vos įžengusi į
namus, radaują laukiančią savo kambaryje. Padariusi reveransą, ji man
pranešė esanti karaliaus paskirta vyriausiąja mano dama, nes Beatrisė nuo
šiol su vyru gyvensianti Segovijoje.

Inesa susiraukė. Mudviejų bendri išgyvenimai dvare galiausiai mus visgi

suartino, tad dabarji tiesiog sustingo, išvydusi greta manęs moterį, kuri
kadaise nusamdė ją manęs šnipinėti ir kurią ji pati išdavė, norėdama man
tarnauti.
— Bet miegamajame mano poniai jūs nepatarnausite, - pareiškė ji
Mensijai. — Tai mano pareiga!
Mensija paniekinamai papūtė lūpas ir
jau buvo beišdrožianti kažką itin
nemalonaus, pabrėždama savo aukštą kilmę - priešingai nei Inesos, bet aš
spėjaują sustabdyti.
— Tai pasirūpinkit mūsų vakariene, donja de |a Kueva,- pasakiau, tyčia
kreipdamasi ją sutuoktinio pavarde. Aišku, šis vardas ir
tai, kokį niekingą
darbą jai pavedžiau, neliko jos nepastebėta. Taigi padariusi dar vieną, kur
kas šaltesnį, reveransą, ji išdrožė lauk.
— Švenčiausioji Dievo Motina, apsaugok mus, - sudejavo Inesa,
nusegdama mano apsiaustą. - Koji čia atsibeldė?
— Dėl tos pačios priežasties, dėl ko ir tave iš pat pradžių buvo man
atsiuntusi: aišku, kad manęs šnipinėti, - pasakiau ir nuėjau prie savo
ąžuolinio rašomojo stalo svarstydama, ar Mensija jau bus spėjusi išrausti
jo stalčius. Prieš iškeliaudama
į dvarą, aplanką su savo laiškų Ferdinandui
nuorašais bei jo atsakymais, kaip ir arkivyskupo susirašinėjimo su Aragono
karaliumi Jonu bei savo —su Torkemada nuorašus, buvau paslėpusi
slaptame skyrelyje po apatiniu stalčiumi. Didžiuliam savo palengvėjimui,
pamačiau, kad Mensija darjo neaptiko. Tačiau dabar, jai atsiradus mano
dvare, niekas neturėjo galimybių ilgai likti slapta.
— Inesa, - pašaukiau, irji išsigandusi atskubėjo pas mane. Padaviaujai
aplanką
su laiškais. - Atiduok šitą Kardenasui ir
pasakyk, kad paslėptų
arklidėse. — Tai tarusi, leidau sau šyptelėti ir pridūriau:— Manau, Mensijos

savimyla ir pasipūtimas neleis jai knistis po arklių kraiką!

Inesa išėjo. Likusi viena, pradėjau žingsniuoti po kambarį. Ką gi man
dabar daryti? Kas man beliko? Kai Viljenos vyrai išsibarstę po visą miestą, o
Mensija įsitaisiusi mano pačios namuose, kaip man ištrūkti iš spąstų? Pats
Viljena grįžo atgal į Segoviją, pagrasinęs, kad manęs laukia baisus galas, jei
dėl kokių nors priežasčių mėginsiu išvykti iš Okanjos. Artinosi Žiema;
pūgos ir sniegas veikiausiai sustabdys bet kokius svarbesnius žingsnius,
bet vėliausiai kovo mėnesį jie turbūt susitiks derėtis su portugalais.
Susitarti gali pavykti jau per kelias dienas, o tada nedelsdami lieps man
atvykti. Dar nesulaukusi nė aštuonioliktojo savo gimtadienio balandį jau
galiu būti sužadėta su karalium Alfonsu!
Aš net nagus sau į delnus suvariau, norėdama nutraukti tuos tuščius

svaičiojimus. Nieku gyvu negaliu leisti, kad taip nutiktų. Privalau kažkaip
pabėgti. Man reikia jų atsikratyti ir rasti kokį nors saugų prieglobstį. Tarp
mudviejų su Henriku dabar vyksta karas —
tegu ir nepaskelbtas, bet karas.
Vis dėlto, kad ir kuo man grasintų įbrolis, už nieko, išskyrus Ferdinandą,
aš netekėsiu.

Nžid

Naktis buvo žvarbi, tyli ir be mėnulio - kokios dažnai būna Kastilijos

naktys kovo mėnesį, kai žemė dar tebesnaudžia, sukaustyta žiemos įšalo.
Inesa man kad Čakonas slapta per miesto vartus įves
pasakė,
persirengusį Karilją; tai išgirdusi, aš nejučiom nervingai sukikenau. Ir
kaipgi Čakonas ketina tai padaryti? Akivaizdu, kad arkivyskupas - bene
lengviausiai atpažįstamas Žmogus visoje karalystėje: grėsminga figūra su
savo nepamainomu raudonu apsiaustu ir prie diržo tabaluojančiu kardu!
Negalėjau nė įsivaizduoti, kad jis kur nors prasmuktų nepastebėtas. Tačiau
laiškuose, kuriais mudu apsikeitėme Kardenaso dėka (mat šis net per
baisiausią pūgą sugebėdavo vogčiomis lyg vanagas ištrūkti ir vėl sugrįžti
į
Okanją), Kariljas patikino mane sugebėsiąs atvykti.
Taigi dabar laukiau, pirmyn atgal žingsniuodama nutryptomis grindimis,
baugščiai žvilgčiodama
į duris, per kurias turėjo įžengti mano
išsigelbėjimas — arba pražūtis.
Per pastaruosius penketą mėnesių, kol Kardenasas slapta gabeno mano
laiškus, o Inesa namuose kasdien kariavo su Mensija, sargybinių aplinkui
mano rūmus priviso beveik kaip skėrių. Netrukus pradėjo atrodyti, kad
Viljena į Okanją permetė ištisą armiją. Kai per Tris Karalius man buvo
neleista nuvykti į Arevalą aplankyti motinos, aš galiausiai išdrįsau
paklausti Mensijos, kodėl gatvėse šitiek kareivių? Išties, juk jie stypso net
prie pat mūsų vartų!
Jisu apsimestiniu abejingumu atšovė:
— Man regis, šalies pietuose įvyko sukilimas, vadovaujamas to
maištininko Kadiso markizo. Jo didenybei ir Viljenai teko joti į Andalūziją
su juo kautis. Aišku, prieš išvykdami jie turėjo pasirūpinti, kad jūsų
šviesybei nieko nenutiktų.
— Na, žinoma, - burbtelėjau, tačiau sieloje man sužibo viltis. Kadisas
garsėjo kaip nenuorama ir peštukas; tai buvo karštakošis didikas, kuriam
priklausė didžiuliai žemės plotai Andalūzijoje ir kuris visą gyvenimą
pliekėsi su savo amžinuoju varžovu — Medinos Sidonijos kunigaikščiu. Abu
kartu šie pietiečiai didikai sugebėjo sukelti daugiau sumaišties net už
maurus. Jųdviejų rietenos galėjo sugriauti trapią valdžios pusiausvyrą
regione, tad ši grėsmė karalystės saugumui veikiausiai sukliudė deryboms
su Portugalija. Vadinasi, Henrikas su Viljena bus išvykę mažiausiai
mėnesiui (nes Sevilija gerokai toliau nuo Kastilijos nei Portugalija), tad
man kaip sykis tinkamas metas mėginti sprukti.
Kariljas tikriausiai irgi pamanė tą patį, nes jau po kelių dienų Kardenasas
perdavė man žinią nuo arkivyskupo. Į krepšius susikrovėme būtiniausius
daiktus; Inesa nunešė viską
į
arklides ir paslėpė po šiaudais. Tada kelias
nerimo sklidinas savaites praleidome vaidindamos, jog viskas kaip visada:
tvarkėmės namuose, siuvinėjome, skaitėme, o vos sutemus eidavom gulti —
neva taupydamos žvakes. Viskas buvo sumanyta tam, kad įvarytume
Mensijai mirtiną nuobodulį. Kai Inesa pranešė Mensiją susidėjus su vienu
kareiviu — tvirtu vyruku, su kuriuo ji kasnakt sprukdavo pasikirkinti, - aš vos
sugebėjau užgniaužti nedorą džiugesį.
— O dar ištekėjusi moteris! - supurkštė Inesa. - Gatvės kekšės, ir tai
išrankesnės!
Aš save patikinau, kad esama padėtis ypatinga, tad Mensijos
—-

nedorybės man neturi rūpėti, juolab kadjos naujoji aistra gali man
puikiausiai pasitarnauti, tad nudaviau nė
nepastebinti meilužio
sukandžioto jos kaklo ir patenkintos šypsenos.
Šiąnakt jos irgi nebuvo - išsmuko lauk
išgirdusi, kaip uždariau savo
vos

miegamojo duris. Inesa nubėgo apačią atšauti vartų, o paskui mums

į

beliko melstis, kad paprastai aplink mūsų rūmus patruliuojantys kareiviai

būtų nutarę gelbėtis nuo šalčio vienoje iš
aikštėje įsikūrusių smuklių. Pagal
įrantas ant staliuko degančioje žvakėje mačiau, kadjau po dviejų nakties.
Tikėjausi, tokiu vėlyvu metu sargybiniai vargu ar dar stypsos prie rūmų...
Suklusau, išgirdusi laiptuose žingsnius. Visa sustingau. Vien pagalvojus,
kad gal čia Viljenos Žmonės, iš siaubo kraujas kone liovėsi tekėjęs mano
gyslomis. Aišku, jie galėjo suuosti, kad susirašinėju su Karilju; be jokios
abejonės, jie stebi ir jį Jepese,
mane - čia. Šaip ar taip, juk jie
lygiai kaip

perėmė mano susirašinėjimą su Aragonu. Dieve mano, ojei dabar ateina

manęs suimti?!
Aš vos neaiktelėjau, kai į duris pabeldė. O tada išgirdau Inesos šnabždesį:
— Mano ponia! Mano ponia, čia mes, - ir atšoviau duris. Ji stovėjo
koridoriuje drauge su dviem stambiomis figūromis, apsisiautusiomis ilgais
apsiaustais su gobtuvais.
Jie suėjo į vidų, ir aš su palengvėjimu atsidusau. Po apsiaustais abu
vilkėjo pranciškonų abitus, ir aš akimirksniu pažinau, kad vienas iš jų —
Čakonas. O kai
ir antrasis nusismaukė nuo veido akis dengiantį gobtuvą,
nusišypsojau:
— Sveiki atvykę
Okanją, pone arkivyskupe!
į

Kariljas prunkštelėjo, kaip visada susiraukęs — net tankūs jo antakiai

kone lietėsi vienas su kitu.
—Juk sakiau, kadjie ką nors jums padarys, - burbtelėjojis ir įdėmiai
apsižvalgė po kambarį. - Dieve pasigailėk, čia lyg koks elgetynas! Nejau tik
šitaipjie teišgali aprūpinti būsimąją Kastilijos karalienę?!
Man pasirodė juokinga, kad vos ne metus nesimačius jis išliko toks pats
ūmus ir tiesmukas.
— Man čia buvo visai gerai, - pasakiau, - kol Viljena nesugalvojo į visus
kampus prikaišioti šnipų.
— Tas Viljena — tikras žaltys, - suniurzgė Kariljas, tarsi staiga pamiršęs,
kadjų gyslomis teka tos pačios giminės kraujas. - Sukaposiu jį gabalus,
į

bet pirma reikia grąžinti jums deramą padėtį.

Aš dėbtelėjau į Čakoną; šis paaiškino:
— Prieš mums išvykstant iš Jepeso, jo malonybę pasiekė pono admirolo
perspėjimas. Viljena jau žygių ėmėsi ir ketina...
— Išdavystė! - suriaumojo Kariljas, kad aš kone pašokau iš netikėtumo. —

Tas nususęs šunėkas, mano sūnėnas, drįsta kaltinti mane išdavyste! Na

gerai, štai aš! Tegu pabando mane suimti tas šmikis! - nusikvatojo jis. —

Tiesa, jei tik mūsų bičiuliai Medina Sidonija su Kadisu pirma jo į gabalus
nesukapos. Arba dar geriau- permes per sieną į Malagą, kad maurai galėtų
pasismaginti!
—
-
Mano pone, griežtai sudraudė jį Čakonas, —jos šviesybė girdi.
Kariljas pritilo. Rausvi jo skruostai dar labiau iškaito.
— Ak, taip. Prašau man atleisti. Esu storžievis senis ir stokoju subtilumo.
Aš linktelėjau.
 — Jau vėlu. Gal mums vertėtų... —- bet taip ir nebaigiau sakinio, mat nė
neįjsivaizdavau, kokie jų planai. Tačiau net ir aš suvokiau, kad klajojantys
vienuoliai paprastai keliauja nelydimi ginkluotų sargybinių ar, juo labiau,
bėglių princesių. Jų apranga tikrai negalėjo palengvinti mano pabėgimo. O
dėbtelėjus į arkivyspupo veidą, širdis man nusirito į kulnus iš
nusiminimo. - Jūsneimsite manęs kartu!
Kariljas nudrožė prie staliuko ir prisipylė taurę. Jam toli gražu nepatiko,
kad mano grafine tebuvo vien tyras, šaltas vanduo. Tai buvo viena iš mano
užgaidų: jei tik būdavo galima gauti tyro vandens (o miestuose su
veikiančiais akvedukais jo paprastai netrūkdavo), aš vietoj vyno laikydavau
jį savo kambariuose. Man nepatiko, kaip vynas temdo žmonėms protą; tad
dabar buvo smagu pažiūrėti, kaip Kariljas vaipydamasis siurbčioja
vandenį.
— Neverta to mėginti, - pasakė jis, pagaliau statydamas taurę ant stalo, —

bent kol kas. Aplinkui slankioja per daug Viljenos pakalikų - ne tik čia, bet
irvisoje Kastilijoje. Tas šunsnukis turbūt ir pakaušyje akis turi. Be to,
padėtis derybose su Aragonu kol kas nepaaiškėjo. Turime dar sutarti dėl
keleto svarbių dalykų.
— Kokių gi?— šūktelėjau, vos tramdydama apmaudą.
-
karalius Jonas baisiai pasipiktino sužinojęs, jog Henrikas ketina ištekinti
Juk sakėte, kad

mane už kito. Maniau, kadjis nusprendė mane paremti ir atsiųs pas mus
pasiuntinį su Žinia, jog Aragonas sutinka su visomis sąlygomis ir nori
įteisinti sužadėtuves.
Kariljas linktelėjo.
— O taip, jis tai padarė. Mes jau turime jo sutikimą, bet man to
nepakanka. Mums dar liko sutarti dėl jūsų kraičio, be to, reikia gauti
popiežiaus leidimą tuoktis, nes judu su Ferdinandu esate kraujo giminės —

antros eilės pusbroliai, o ką jau kalbėti apie tai, kaipjūs paveldėsite sostą.
Kastilija visuomet privalo turėti pirmenybę prieš Aragoną; mes negalime
leistis įtraukiami į nepaliaujamas anos karalystės kovas su Prancūzija arjų
gynybai eikvoti savo iždo. Visiems šiems dalykams reikia laiko ir...
— Kraitis ir pinigai man nesvarbu, - įsiterpiau. — O dėl leidimo, neabejoju,
kad jo šventenybė popiežius mums neatsakys. O tai, kas ir kaip paveldės
sostą, galėsime nuspręsti vėliau. Dievo valia veikiausiai greitu laiku dar
netapsiu karaliene.
Kariljo lūpų kampučiai nusviro žemyn. Paskui jis šaltai drėbė:
— Nejau netir po visko, ką tas bestuburis kirminas padarė, jūs vis tiek
manote, kadjis turi teisę nešioti karūną?
— Jis — mūsų karalius ir turės tokią teisę iki gyvos galvos. Aš neketinu stoti
prieš jį karą kaip Alfonsas. Bet ir nevykdysiu to, ką jis yra man numatęs.
į —

Aš pritilau ir nekantriai nudelbiau akimis Karilją. - Maniau, kad aiškiai

jums pasakiau, jog tenoriu tik ištekėti už princo, kurį išsirinkau, ir
apsigyventi kokioje nors ramioje vietoje, kur nebūtų Viljenos šnipų.
— Tuomet patarčiau jums išvykti iš Kastilijos, - atšovė jis. - Nes, jei ir
toliau palaikysite Henriko teisę karaliauti, jums šioje karalystėje nebus

saugios vietos —-
ypačjei ištekėsite už Ferdinando.
Mano gniaužiamas pyktis jau virte virė -jutau, kaipjis degina man
gerklę. Neįstengiau patikėti, jog Kariljas atsibeldė čionai tik išrėžti man
pamokslo. Negi jis toks pasipūtęs savimyla, kad manosi galįs bauginimais
priversti mane lyg vaiką paklustijo valiai? Jei taip, tai jis smarkiai klysta!
Čakonas su Inesa jau kuris laikas beveik nekrustelėdami stebėjo mudu su
arkivyskupu, sustojusius vienas priešais kitą lyg imtynininkai. Staiga
Kariljas ir vėl išraiškingai atsiduso, kyštelėjo ranką į abito kišenę ir ištraukė
apvalų odinį dėklą su laišku viduje.
Dabarjau man užgniaužė kvapą.
Jis nejaukiai šyptelėjo.
 — Na, argi nevertėjo pirma kiek luktelėti ir pažiūrėti, arjūsų šviesybė
kartais nepersigalvojo?
Aš šniokšdama iškvėpiau per sukąstus dantis. Pačiupusi iš jo dėklą,
nudrožiau prie stalo ir nuėmiau dangtelį. Viduje buvo susuktas

pergamentas su kadaruojančiais antspaudais. Perbėgau akimis begalines

to rašto pastraipas, beveik nesuprasdama painių, suveltų sakinių, sutarimų
ir išlygų, iki smulkmenų apibrėžiančių abiejų šalių padėtį, kaip privalu
sudarant kiekvieną karališkąją sąjungą. Mano žvilgsnį patraukė
dokumento apačioje ta pačia kampuota rašysena, kurią jau taip puikiai
pažinojau, suraitytas parašas: Aš, Ferdinandas iš Aragono.
Jis pasirašė mūsų sužadėtuvių sutartį. Jis vis dar manęs trokšta!
Aš nejstengiau nė pajudėti. Jei pasirašysiu šį dokumentą, kelio atgal
nebebus. Nors aš anaiptol netrokštu užgrobti jo sosto, Henrikas
neišvengiamai supras tokį poelgį kaip karo paskelbimą. Juk jis uždraudė
man dėlko nors tartis be jo leidimo, o išgirdęs, kad nepaklusau, keršys

nedelsdamas. Aš rizikavau viskuo — savo paveldėjimo teise, savo karališka

ateitim, o gal netir savo gyvybe - dėl princo, kurio nemačiau šitiek metų!
Mano ranka su plunksna stabtelėjo virš rašalinės.
— O kaip dėl to popiežiaus leidimo?.. - dar paklausiau.
— Iki vestuvių jį gausime. Mudu su karalium Jonu jau kreipėmės dėl to į

Romą. - Kariljas nemirksėdamas įsistebeilijo į su Inesa lyg

mane. Čakonas
dvi statulos sustingo prie durų. Atrodė, tartum visi rūmai sulaikė kvapą:
stojo tokia tyla, kad girdėjau net kažkur anapus sienų, toli laukuose,
amsintį šunį.
Aš užsimerkiau ir pabandžiau prisiminti Ferdinandą, kokį jį mačiau tada
Segovijoje: rimtomis rudomis akimis, spaudžiantį mano ranką. Mudu
galėtume labiau suartinti savo šalis ir užtikrinti tarp jų taiką...
Aš stipriau suėmiau plunksną, padažiau
į rašalą ir kruopščiai išvedžiojau
lapo apačioje: Aš, Izabele iš Kastilijos.

Viskas, padaryta. Į gera arį bloga —aš tapau Ferdinando sužadėtine.

— Tai kurgi man dabar gyventi?- kreipiausi į Karilją.- Juk tokiomis
aplinkybėmis vargu ar galiu čia pasilikti.
— Ne, negalite. — Jis priėjo prie stalo, pabarstė smėliu parašą ir nupūtė
smiltis. - Mano galva, Valjadolidas būtų geriausia vieta. Tas miestas
prisiekė jums ištikimybę, be to, turim ten patikimų draugų. Pirmiausia
keliausim į Madridą, ten pernakvosim. Tikėkimės, kol nuvyksim į vietą,
Ferdinando senelis admirolas jau bus spėjęs surinkti savo pajėgas.
Valjadolidas -jo tėvonija; irjis pasirūpins, kad ten būtumėt saugi, kol
nusiųsim sužadėtuvių sutartį į Aragoną.
— Aišku, - numykiau, vos sulaikydama šypseną. Nevertėjo man juo
abejoti: kad ir koks niurgzlys ir klastūnas, Kariljas kaip niekas kitas mokėjo
organizuoti gynybą.
Jis atsikrenkštė.
— Kaip sakiau, man atrodė, kad nieko blogo kiek luktelėti. Jei būtumėt
nusprendusi traukti į kovą dėl savo sosto, o ne prie altoriaus, admirolo
pajėgos irgi būtų pravertusios.
— Na, žinoma, -sumurmėjau, -jums tai labiau patiktų...
Jis pažvelgė man
— Kol
į akis.
kas elgiamės taip, kaip patinka jūsų šviesybei. Belieka melstis, kad
tokiu elgesiu nenugramzdintume Kastilijos į pražūtį. - Jis susuko
dokumentą, ketindamas vėl sukišti jį į dėklą. - O dabar verčiau užsimeskit
apsiaustą. Pats laikas dingti iš čia!

Mūsų laukė pabalnoti arkliai; Kardenasas padėjo man įsėsti į Cinamono

balną. Kilstelėjau kailiu apvedžiotą savo apsiausto gobtuvą ir paskutinįsyk
neskubėdama apžvelgiau savo rūmus. Neilgai čia tegyvenau, bet tai buvo
pirmoji vieta, kurią galėjau pavadinti savo namais, ir man nesinorėjo jos
palikti. Man taip pabodo amžinai neturėti kur prisiglausti! Nuo tada, kai
išvykau iš Arevalo, lyg dvasia be vietos blaškausi po savo karalystę...
Inesa šalia manęs suburbėjo:
— Oi, kaip norėčiau pamatyti Mensijos veidą, kai
ji grįš iš savo
pasimatymo ir ras mūsų kambarius tuščius, o mūsų ir pėdas ataušusias!
Žvilgtelėjau į ją ir, pamačiusi jos akyse žaidžiančią šypseną, pati staiga
vos neprajukau.
— Belieka viltis, kad jai lygiai taip nepatiks, kaip jos draugija nepatiko
mums, - pasakiau ir dar sykį atsisveikindama žvilgtelėjau į savo rūmus. —

Šiaip ar taip, čia tik sienos, krėslai, stalai ir lovos. Visuomet galime įsigyti
naujų.
Mudvi nusekėme paskui vyriškius. Gatvės atrodė tuščios. Iš juodo
dangaus biro smulkūs lietaus lašai. Artinantis prie miesto vartų, man teko
sau priminti, kad niekas juk nesitiki, jog mėginsiu bėgti - juolab ne
šiandien ir ne tokiu metu. Viljena, liepęs kone apsiausti miestą, tikėjosi
sukėlęs užtektinai triukšmo ir prigąsdinęs į kampą įspeistą princesę ir jos
tarnus tiek, kad tiems nė

į galvą nešaus priešintis. Jo sargybiniai veikiausiai

bus atsipalaidavę manydami, kad esu visiškai jų valioje. Tačiau Kariljas
mane perspėjo, kad tokiu atveju, jei mus kas nors mėgintų sulaikyti,
pasileisčiau šuoliais ir nesustočiau iki pat Valjadolido.
Paskubom suremtoje būdelėje prie vartų, sutūpę aplink smilkstančią
gorę ir vynmaišį, kiūtojo trys sargybiniai. Kai prisiartinome, jie
nepatenkinti sužiuro į mus.
— Artik nejus mes ką tik įleidome?
- įtariai paklausė vienas iš jų,
dėbsodamas į Čakoną.
— Taip, - atsakė šis, - o dabar mes išvykstame. Kaip sakėme, šios damos
tėvas sunkiai serga, jis guli mūsų vienuolyne ir nori ją pamatyti.
 Sargybinis pro Kardenaso ir Kariljo pečius pažvelgė į mudvi su Inesa. Aš
nudelbiau galvą, vengdama jo
akių.
— Aš matau dvi damas. Negi abiejų tėvai miršta jūsų vienuolyne?

— Dama kartu pasiėmė

tarnaitę, ar neaišku?- suurzgė Kariljas.- Negi
niekad nesi matęs ponios su tarnaite, tu bukas kiauliagalvi?
Sargybinio veidas persimainė, ir
aš kiečiau sugniaužiau vadeles. Aišku,
Kariljui nederėjo taip kalbėti. Norėdamas pasirodyti viršesnis, jis be reikalo
įžeidė tą Žmogų
ir sukėlė jam įtarimų.
— Klausykit, - tarė sargybinis, - aš tik vykdau, kas man liepta. Jo
malonybė markizas Viljena įsakė nuo saulėlydžio iki saulėtekio neatidaryti
šių vartų. Ar negana, kadjau nusižengiau jo
valiai irjus čia įleidau?..
— Betgi už atlygį,
-
įsiterpė Čakonas, — ir dargi nemenką!
— vienąkart atidaryčiau vartus, - atšovė sargybinis ir mirktelėjo
Taip, kad

savo bičiuliams, kurių odinėmis pirštinėmis apmautos rankos jau gniaužė

kardų rankenas. Net aš supratau, kad ištraukti ginklus būtų nelengva: nuo
šalčio ašmenys prilimpa prie makštų. Vis dėlto šurmulys ir
peštynės prie
vartų vidury nakties mums buvo visai nereikalingi; ir aš anaiptol
nesiveržiau joti per šių Žmonių galvas, rizikuodama sužeisti žirgus.
— Na, jei draugiškai susitarsime,
aš ir vėl mielai atversiu vartus, —
galiausiai tarė sargybinis. Nors jo balsas skambėjo apsimestinai smagiai,
pajutau jame grėsmingą gaidelę. Jei nenusileisime, jis nė nepalies vartų
šovos
ir dar, ko gero, pašauks pastiprinimą.
Nieko nesakiusi, aš suraginau žirgą ir prisiartinau prie jo. Jis pažvelgė į

mane, apstulbo ir akimirksniu neteko žado. Aš kilstelėjau ranką ir,

nepaisydama duslaus Kariljo aiktelėjimo, nusismaukiau gobtuvą.
Sargybinis sustingo it žaibo trenktas — tik burna be garso Žiopčiojo, lyg jam
trūktų oro.
— Ar žinai, kas aš?— tyliai paklausiau.
 Jis linktelėjo, vis dar nė nekrustelėdamas. Nesupratau, ar jis išties taip
nustebo, kad nebežino, ką daryti, arjau ieško išeities iš netikėtai
pasikeitusios situacijos, vertindamas galimus privalumus ir grėsmes.
— Turėtum jau kelti triukšmą, - pasakiau, - bet, kaip būsima tavo
karalienė, nors Dievo valia ja tapsiu dar negreit, žinau, kad to nedarysi. O aš
savo ruožtu nepamiršiu, kaip tu, gerasis žmogau, šiąnakt man padėjai.—
Tai tarusi, kyštelėjau ranką į balnakrepšį, sugraibiau aksominį kapšelį ir
švystelėjau jam po kojom. Atsimušęs
suskambėjo.
į sušalusią žemę, jis linksmai

Tas garsas privertė sargybinį pasijudinti. Jis skubiai pasilenkė ir čiupo

kapšelį, trūktelėjęs virveles jį atrišo, pažvelgė vidun ir patenkintas išsišiepė.

Paskui dėbtelėjo sau per petį į sėbrus, kurie vis dar išpūtę akis spoksojo į

mus.
— jau kita kalba, - burbtelėjo sargybinis ir net pabandė ceremoningai
Čia

man nusilenkti, o tada paragino savo vyrus: — Na, ko stovit? Ar negirdėjot,

ką sakė dama? Atidarykit vartus!
Šovos buvo mikliai ištrauktos,
tamsoje skendinčią lygumą. Vos kiek
ir mes šuoliais pasileidome pro vartus
atitolome nuo miesto sienų, Kariljas
į
irzliai suniurzgė:
— Vargu ar tai buvo gera proga demonstruoti savo aukštą kilmę. Mus juk
galėjo suimti!
— Otaip, galėjo, - atsakiau. - Bet nesuėmė. Be to, dabar dar pasklis
pasakojimai, kurie greičiausiai pasieks ir Viljenos ausis, apie tai, kaip aš
išsinėriau išjo gniaužtų. Tegu dabar jis padrebina kinkas!
Čakonas dusliai sududeno iš juoko — tai buvo tikrai retas daiktas. O Inesa
pašnibždom paklausė:
— Ar ten buvojūsų brangenybės?
— Taip, - irgi patyliukais atsakiau aš. - Kaip sakiau, visada galim įsigyti
naujų.
Mes suraginome arklius ir pasukome į Valjadolidą.
 i
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Įsikūręs kiek labiau į šiaurę vidurinėje Kastilijos dalyje, prie Pisuergos

upės, Valjadolidas buvo be galo gražus miestas, garsėjantis sodriais vynais,

derlingomis žemėmis ir nuostabia gotikine Šv. Marijos iš Antigvos bažnyčia
su masyviu romaninio stiliaus bokštu.
Aš apsistojau rūmuose, priklausančiuose Viverams - didikų giminei, kuri
buvo ištikima admirolui. Po trijų dienų kratymosi balne duobėtais laukų
keliukais ir per miškus aš vos bepastovėjau ant kojų; vieškelių ir geresnių
kelių teko vengti, nes ten grėsė pavojus susidurti su mūsų ieškančiais
karaliaus patruliais— juk neturėjau vilčių, kad mano dingimas liks
nepastebėtas. Aišku, Mensija, vos grįžusi ir radusi tuščius rūmus, tučtuojau
sukėlė visus ant kojų. Tačiau mes sumojome, kad, kol pasiųsti žygūnai

pasieks Henriką su Viljena Andalūzijoje ir grįš, nešini piktais jų atsakymais,

mes turėsim užtektinai laiko ir patys nusiųsime pasiuntinį į Aragoną su
pasirašytais sužadėtuvių dokumentais. Vėliausiai po kelių savaičių
Ferdinandas jau Kastilijoje ir mudu susituoksime. O tų, ką sujungė
bus

Dievas, netgi toks klastūnas kaip Viljena nebepajėgs išskirti.

Vos spėjau įsikurti, kai manęs aplankyti atėjo Ferdinando senelis, donas
Fadrikas Enrikesas, Medinos valdovas ir Kastilijos admirolas. Priėmiau jį
dailiai ištapytoje menėje, ir vos įžengęs jis pasilenkė pabučiuoti man
rankos. Tai buvo neaukštas, bet labai tvarkingas žmogus visiškai nuplikusiu
pakaušiu ir maloniomis, kiek trumparegėmis akimis. Kaip ir daugelis
karalystės didžiūnų, jis vilkėjo iškilmingą juodo damasto rūbą. Būdamas
vienas galingiausių šalies žmonių, admirolas stengėsi nesivelti į vidines
dvaro rietenas, bet, kadangi jo vyriausioji duktė buvo Ferdinando motina ir
mylima Aragono karaliaus Jono II žmona, jis irgi tapo nepaliaujamų
Viljenos machinacijų taikiniu.
Žvilgtelėjusi į jį, aš iškart supratau, kad atėjo ne su geromis žiniomis. Dar
pastebėjau, kad jis akimirką nustėro, greta manęs išvydęs tiktai Inesą.

Paprastai princesės nė žingsnio nežengdavo be gausios palydos.

— Ponas arkivyskupas Kariljas apsistojo augustinų vienuolyne, —

paaiškinau, kadangi admirolas iš mandagumo nesiryžo nieko sakyti. - Jis

rūpinasi visais sužadėtuvių reikalais. — Tai tarusi, mostelėjau du krėslus
į

aukštomis raižytomis atkaltėmis, stovinčius priešais žalumynų prikrautą

Židinį. - Gal norėtumėt užkąsti? Galiu paprašyti atnešti duonos su sūriu.

Tiesa, dar turime ir šviežių figų...

— Ne, ne, jūsų šviesybe, - papurtė galvą jis. - Ačiū, nereikia.
Šyptelėjau žiūrėdama, kaip jis atsargiai pritūpė ant kėdės kraštelio.
Tokiomis aplinkybėmis maniau esanti pasirengusi bet kam, bet vis tiek,
jam prabilus, vos įstengiau nedrebėti.
— Karalius Henrikas davė įsakymą jus suimti. Jis tvirtina, esą pabėgote iš
Okanjos be jo leidimo, nors davėte žodį to nedaryti. Jo vyrams liepta
nugabentijus
grįžti iš
į tvirtovę Madride, kur būtumėte įkalinta. Jis ketina iškart
Andalūzijos, vos tik baigsis Kadiso miesto Truchiljo apgultis.
Aš iš paskutiniųjų stengiausi neprarasti savitvardos. Negi visą gyvenimą
taip ir turėsiu būti persekiojama, o atsikvėpti tegalėsiu vos po kelias
dienas?
 — Kol kas jūsų šviesybei nėra ko bijoti, - klaidingai supratęs mano
tylėjimą, dėstė toliau admirolas. - Mudu su arkivyskupu sykiu savo žinioje
turime daugiau nei aštuonis šimtus vyrų. Tad Viljenos kariams nebus
paprasta jus pasiekti. Tik pamaniau, kadjums reikėtų Žinoti, jog karaliui
pranešta apiejūsų veiksmus irjis mėgins jus sustabdyti. - Jis pritylino
balsą, nors čia buvome visiškai vieni - neskaitant Inesos. - Neverta nė
sakyti, kadjis be paliovos skelbia griežtai draudžiąs jums sudaryti sąjungą
su Ferdinandu Aragoniečiu, ojei nepaklusite, žada laikyti tai išdavyste.
Buvau sukrėsta tai išgirdusi, nors vargu ar būčiau galėjusi tvirtinti, kad to
visiškai nesitikėjau.
—
- ištariau tyliai, - ačiū. Esu dėkinga užjūsų uolumą.
Taip,
— Kąjūs, aš atėjau čionai ne iš uolumo, - kažkaip linksmai staiga pareiškė
atokiau palikto savo apsiausto. Iš jo kišenės
jis. Tada pakilo ir žengė prie

ištraukęs plokščią, mėlynu aksomu aptrauktą dėžutę, padavė ją man dar

plačiau šypsodamasis —-
net juoko raukšlelės susimetė akių kampučiuose.
— Tai gimtadienio dovana, - pasakė jis. - Nuo mano vaikaičio, jo
šviesybės Aragono princo.
Dėžutėje, išmuštoje sniego baltumo atlasu, gulėjo toks nuostabus
rubinų vėrinys, kokio nebuvau mačiusi. Kraujo raudonumo brangakmeniai
skleidė šiltą šviesą, tarsi jų viduje būtų tūnojusios mažytės saulutės, o prie
kiekvienos juos jungiančios auksinės grandelės dar buvo pritvirtinta po
didžiulį pilkšvai rausvą perlą.
— Tai... atima žadą, - sušnibždėjau apstulbusi.
— Kaip sykis laiku, - įkišo trigrašį Inesa. - Matote, jos šviesybė neteko visų
savo brangenybių. Labai pravers pasipuošti vestuvėms!
Admirolo šypsena išblėso, o aš uždariau dėžutę.
— Mielai pati asmeniškai padėkočiau už šią dovaną princui Ferdinandui,
bet išjūsų veido matau, kad tokio malonumo teks laukti ilgiau, nei
tikėjausi.
Jis nerimastingai atsiduso.
— Taip, atsirado sunkumų. Prancūzai įsiveržė į Žironos miestą. O

Ferdinandas, kaip sosto įpėdinis, privalo vadovauti gynybai. — Tai taręs, jis
iš švarko užančio ištraukė užantspauduotą popierių. - Jis prašė manęs šitą
jums perduoti.
Aš netikėdama savo ausimis paėmiau laišką. Kokių dar sunkumų?

Supratau, kad Aragonas apgultas, bet ką man tuo tarpu veikti? Kaip
išgyventi? Ferdinandas juk turi suprasti, kad amžinai šitaip neištversiu; juk
galjau net dabar Henrikas su Viljena pradeda žygį prieš mane- prieš mus!
— Manau, norėsite ramiai viena perskaityti laišką, - pasakė admirolas ir
nusilenkė. - Jums leidus, eisiu pareikšti pagarbos Kariljui. Gal vėliau
sutiksite kartu pavakarieniauti?
Aš linktelėjau, slėpdama liūdesį ir apmaudą.
— Taip, žinoma. Man... man būtų garbė...
— Kąjjūs, tai man garbė, - atsakė jis taip galantiškai, kad man net širdis
suspurdėjo. - Nepraraskit tikėjimo, jūsų šviesybe. Mano vaikaitis tikrai
sugebės pas jus prasiveržti, netjei norėdamas jus pasiekti turės perpus
perkirsti kiekvieną prancūzų kareivį!
Inesa pasisiūlė išlydėti admirolą. Likusi menėje viena, perlaužiau laiško
antspaudą.
dėmės liudijo
Ryškios juodos raidės popieriuje šokte šoko man

rašiusiojo nekantrumą ir susierzinimą dėl

į
prastai
akis, o rašalo
padrožtos
plunksnos.

Mieliausioji mano Izabele,

sulaukęs jūsų pasiuntinio dabar jau žinau, kad tai, apie ką šitiek ilgai

svajojau ir jau buvau benustojąs vilties išsipildysiant, tapo tikrove. Mudu

būsime vyras ir žmona. Zodžiais negaliu apsakyti savo džiaugsmo ir
 nekantrumo kuo greičiau atsidurti šalia jūsų. Bet, kaip garbusis mano
senelis tikriausiai jau bus jums pranešęs, Aragonas susidūrė su dar viena

grėsme, ir aš negaliu jo palikti. Mano tėvas, kad ir senyvo amžiaus, tebėra

narsus ir mielai, nieko nepaisydamas, mane pas jus išsiųstų, bet koks gi

tada aš būčiau vyras? Ar tokio sutuoktinio jūs tikitės, kuris vaikydamasis

savų malonumų pameta likimo valiai visą šalį? Žinau, kad jūs pati nieku
gyvu taip nepasielgtumėt, todėl ir man nevalia. Dievas su mumis; šįkart aš
sutriuškinsiu Liudviką ir
tuos jo vorus prancūzus, o tada atlėksiu pas jus
lyg ant sparnų. O iki tol žinokite, jog kas valandą esate mano širdyje.

Būk narsi, Izabele. Lauk manęs.

Parašo nebuvo, bet

jo ir nereikėjo. Aš nebetramdžiau ašarų. Leidau joms
nekliudomai srūti veidu ir plauti visą mano nusivylimą, baimę, nerimą ir
klastingai graužiančią abejonę.
net jei pačiai tektų stoti kariuomenės priekyje.
Taip, aš lauksiu. Lauksiu,
Mudu su Ferdinandu esame skirti vienas kitam, tad tikrai rasime, kaip būti
kartu, nepaisant nieko.
Okaijau susijungsime, tai mus išskirs nebent mirtis.

Užid

Aš kukliai atšvenčiau aštuonioliktąjį savo gimtadienį. Naujienos iš

Aragono manęs toli gražu nedžiugino, be to, kone kasdien ateidavo žinių
apie kokią nors grėsmę man pačiai. Kol kas nieko blogo dar nenutiko, bet
mes žinojome, kad Henrikui ne itin gerai sekasi pietuose, todėl šiuo metu
jis teišgali tik grasinti. Jo vyrai, kurie liko Kastilijoje, nerodė noro žygiuoti į
Valjadolidą ir grumtis su admirolo kariauna. Bet galėjau neabejoti, kad,
vos pasibaigus sumaiščiai Andalūzijoje, Viljena su savo vilkais puls mane.
Rugsėjo gale, baigiantis nepaprastai kaitriai vasarai, kuri išdžiovino
Pisuergos intakus irišdegino derlių laukuose, gavome žinią, kad mano
motina susirgo karštine. Buvau nemačiusi jos daugiau nei metus, tad
nutariau vykti į Arevalą. Kariljas prieštaravo ir
tikino, esą man pernelyg
pavojinga kelti koją iš Valjadolido, nes nei jis, nei admirolas neįstengsią
manęs apsaugoti, jei leisiuosi „bastytis po visą Kastiliją“, tačiau ištisi penki
mėnesiai kone kasdienio bendravimo su arkivyskupu baigė išsekinti mano
kantrybę. Atšoviau jam, kad neketinu rengti turnė po visą karalystę, ir
liepiau ruoštis kelionei.
Vis dėlto, kai jau buvau beišvykstanti, pasirodė ilgai laukta karališkoji

delegacija. Tuo metu žinia, kad susižadėjau su Ferdinandu, jau buvo

spėjusi plačiai pasklisti. Tiesą sakant, bene pirmas dalykas, kurio griebiausi
norėdama apsiginti, buvo paskelbti apie tai per aplinkraščius kiekviename
stambesniame mieste, kad parodyčiau, jog nepadariau nieko blogo ir
neturiu koslėpti. Dabar man neliko nieko kito, kaip laikytis savo tvirtinimų,
kad esu niekuo nekalta, ir priimti Henriko Žmones.
Pasipuošiau pilko aksomo suknele ir Aragoniečio dovanotais rubinais,
kurių sunkumas teikė man drąsos į vidų žengiant atvykusiems ponams.
Kariljas su admirolu stovėjo man iš abiejų šonų. Netikėtai išvydusi Viljeną,
aš net dantimis grikštelėjau; paslapčia dėbtelėjusi į Karilją supratau, kad
jis irgi nė neįtarė, jog sulauksime markizo. Kariljo veidas kone pajuodo;
išsigandau, kadjis nešoktų prie Viljenos ir čia pat plikomis rankomis jo
neuždusintų.
Nusprendžiau užkirsti tam kelią.
— Pone markize, - ištariau kiek galėdama garsiau ir drąsiau, - nuoširdžiai
tikiuosi, kad atvykote prašyti mūsų atleidimo. Antraip noriu jus perspėti,
kad neketiname ramiai klausytis tokių žodžių, kokių teko išgirsti iš jūsų
anąkart.
Nudžiugau pamačiusi, kaip jis išblyško. Aš tyčia pavartojau karališkąją
daugiskaitą - to jis nesitikėjo. Puiku! Buvau nusiteikusi jam įrodyti, kad esu
jo būsima karalienė, o ne bejėgė infantė, kurią galima nebaudžiamam
terorizuoti.
Betjis tuoj atsikvošėjo, čiupo iš vieno palydovo rankų įspūdingai
atrodantį dokumentą ir subarškino prie jo kadaruojančiais antspaudais.
— Štai čia
yra atleidimas jūsų šviesybei, - pranešė jis man. - Dėl
nenumatytų sunkumų pietuose jo didenybė negalėjo pats čionai atvykti,
tačiau, gerbdamas jūsų kraujo giminystę, jis sutinka visiškai dovanoti jums
už maištingą elgesį, jei jūs savo ruožtu išsižadėsite neteisėtų ir neleistinų
sužadėtuvių su Ferdinandu Aragoniečiu.
— Šlykštus nepraustaburni,
- drėbė jam Kariljas. — Tu nevertas jai batų
laižyti...
Aš kilstelėjau ranką,

pažvelgiau
jį užčiaupdama. Žengiau į priekį ir klausiamai
admirolą. Donas Fadrikas linktelėjo; jį apsupo šešiasdešimt
į

-
ginkluotų sargybinių tik dalis vyrų, kuriuos prireikus dabar galėjau
pasitelkti.
— Nejau tikitės išgąsdinti karaliaus siųstą atstovą? — suniurzgė Viljena. —

Aš turiu visus karūnos įgaliojimus! Galėčiau dabar pat suimti jūsų

šviesybę...
Aš sustojau vos per žingsnį nuo jo— taip arti, kad net pajutau šlykštų nuo
jo sklindantį brangių muskusinių kvepalų aromatą, sumišusį su prakaito
kvapu. Pažvelgiau įjam už nugaros išsirikiavusią didikų palydą - daugelį jų
buvau mačiusi ar
sutikusi, dar gyvendama karaliaus dvare. Vos
neloštelėjau iš nuostabos, tarp jų išvydusi buvusį karalienės meilužį ir

dabartinį Mensijos vyrą Beltraną de |a Kuevą. Jis buvo gerokai pasenęs,

ankstesnis dailumas sugrubęs, bet akys išliko tokios pat spindinčios; kai jis
nudelbė žvilgsnį, supratau, kad anaiptol nesidžiaugia šiuo prieš savo valią
jam tekusiu vaidmeniu.
Šis suvokimas suteikė man jėgų. Cal Viljena ir manė, kad esu jo valdžioje,

bet šie ponai, įtariau, tikrai čia nebūtų stovėję, jei tik būtų galėję rinktis.
Kad ir nedaug skrupulų jie pripažino, retas kuris mėgo žiūrėti į puolamą
moterį, o Viljena, kaip visuomet, ne itin stengėsi į savo pusę palenkti tuos
Žmones, kuriais pats kliovėsi, regzdamas šlykščius savo planus.
— Tai suimkit mane, - pasakiau, vėl įbedusi akis į Viljeną. - Bet pirmiausia
šių ponų akivaizdoje privalote man pasakyti, kuo esu kaltinama; juk net
vargingiausias Kastilijos valstietis turi tokią teisę. Taip, sutartyje, kurią
pasirašėme abu
su jo didenybe, buvo nustatyta, kad neturiu teisės tekėti be
jo pritarimo, betjis taip pat pasižadėjo neprimesti man santuokos prieš
mano valią. Jis pirmas sulaužė sutartį, mėgindamas ištekinti mane už
Portugalijos karaliaus. Todėl siūlau pateikti mudviejų nesutarimus
Kortesams, ir tegu jie sprendžia.
Katiškos Viljenos akys pavirto plyšeliais.
— Kol
-
karalius gyvas, jokie Kortesai nesirinks, sušnypštė jis. Niekad! -
Jūs pati dėl savo elgesio praradote teisę vadintis Kastilijos sosto įpėdine. O
jei drįsite tekėti už Aragoniečio, apskritai abejotina, ar dar ilgai gyvensite.
Karalius tokio maištavimo nepakęs. Jei nepaklusite, jums teks atkentėti už
savo veiksmus, kaip ir tiems, kas remia jūsų nedorą ir akiplėšišką elgesį!
Aš sumirksėjau. Rėkdamas jis seilėmis aptaškė man veidą. Vis dėlto,
tvirtai žvelgdama į jo degančias akis, pasakiau:
— Vieną dieną jūs labai pasigailėsite šių savo žodžių, pone markize!
Tai tarusi, aš tyčia žengiau prie tolimiausių durų. Viljena subliuvo man iš
paskos:
— Tai jūs dar pasigailėsite, donja Izabele!
 Bet aš neatsigręžiau. Eidama dar spėjau išgirsti Kariljo riaumojimą:
— O dabar nešdinkis, kol neišdulkinau blusų
tau iš kailio!
Paskui kilo baisus triukšmas ir erzelis, prasidėjo visuotinis
apsižodžiavimas, kuris, laimei, užgauliojimais ir baigėsi, nes admirolo
sargyba buvo pasirengusi užkirsti kelią susirėmimui.
Vos spėjusi užverti sau už nugaros duris, aš klaikiai besidaužančia širdimi
atsišliejau į sieną. Prie manęs su nosine rankoje prišoko Inesa:
— Pala, leiskite nuvalyti jums veidą...

Kolji braukė man nuo skruostų markizo seilių lašelius, mano ausis
pasiekė duslus žvangėjimas ir dundesys: tai admirolo vyrai lydėjo lauk
karaliaus pasiuntinius. Dar po kelių akimirkų durys su trenksmu atsilapojo
irprojas įvirto Kariljas. Buvo visas įraudęs, įsiutęs dėl
ir to
tik dar labiau
pagyvėjęs. Šis žmogus aiškiai mėgavosi pjautynėmis.
— Tas karaliaus išgama drįso man grasinti, kad grįš su visa kariuomene ir
nepaliks čia akmens ant akmens! Cha! Tegu tik pabando! Visi tie kilnūs ir
galingijo palydos ponai atrodė lyg būtų norėję skradžiai žemę
prasmegti!- Jis susižavėjęs pažvelgė į mane ir
nusišypsojo. - Jūs laikėtės
kaip dera! Parodėt jiems, kas yra tikra karalienė!
— Kol kas aš dar ne karalienė,
-
pasakiau, žiūrėdama įjam už nugaros ant
slenksčio išdygusį admirolą, kuris toli gražu netryško tokiu entuziazmu. Jis
puikiai suvokė, kokioje padėtyje atsidūrėme, ir lygiai kaip aš žinojo, kad
šįsyk negalime nekreipti dėmesio
į Viljenos grasinimus. Kitąsyk jis tikrai
grįš lydimas kariuomenės ir su mano arešto orderiu rankose.
— Nebegaliu daugiau delsti, - pasakiau, vėl žiūrėdama

duoti žinią Ferdinandui. Kad ir ką jisai veiktų, privalo vykti pas mane, nes
į Karilją.- Reikia

bus per vėlu!

 i
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Tvan kios nakties šutas gaubė vidinį kiemelį, kuriame plieskė citrinų

kvapo deglai, skirti vabzdžiams nubaidyti. Aš be paliovos žingsniavau

keturkampe kiemelį supančia arkada - niekaip neįstengiau nusėdėti
viduje.
Kone po dviejų savaičių laukimo pagaliau gavau žinią, kad Ferdinandas
jau pakeliui. Vos su keliais patikimais vyrais, visi persirengę paprastais
vežikais, sugebėjo slapta kirsti sieną tarp abiejų karalysčių. Kardenasas,
kurį pasiunčiau į Aragoną nugabenti laiško, irgi buvo tarp jo palydovų. Kol

kas Ferdinandui sekėsi išvengti Viljenos patrulių; Žinojau tai iš Palensijos

grafo-jis parašė, kad mano sužadėtinis sėkmingai pasiekė jo pilį. Jau kitą
vakarą, naudodamasis nakties tamsa, Ferdinandas išvyko į Valjadolidą, ir
nuo tada ištisas dvi dienas neturėjome apie jį jokių žinių.
Kastilijoje knibždėte knibždėjo karaliaus pakalikų. Henrikas davė
Viljenai leidimą nevaržomam naudotis iždo turtais ir samdyti tiek šnipų,
kiek
tik įstengs rasti, kad visais
būdais sukliudytų Ferdinandui pereiti per
sieną. Tačiau Andresas de Kabrera ir šaunioji mano Beatrisė atsisakė
įsileisti markizą į pilį, nors dėl tokių veiksmų galėjo būti apkaltinti

išdavyste. Šitaip gavęs per nosį, Viljena ėmė kaulyti pinigų iš visokių
skrupulais nepasižyminčių didikų, dosniai žadėdamas jiems už tai žemes ir
pilis. Dabar jo samdiniai jau stypsojo prie visų kelių ir kiekviename

miestelyje, dairydamiesi, ar kartais nepamatys Aragono princo su palyda.

Aišku, kaip mane tikino Inesa, vežikas su mulų varovais niekam per daug
nerūpėjo. Bet ašvis tiek vaizdavausi, kad nutiko blogiausia. Princui juk
lengva išsiduoti galybe netikėčiausių būdų: pakišti aukso monetą, kai
puikiausiai pakaktų varioko, ką nors netyčia paliepti tarnui, kai visi turėtų
būti lygūs. Netgi eisena ir kalbos maniera gali liudyti aukštą jo padėtį. Jei
tik Ferdinandas bent akimirką atsipalaiduos, o kokiam Viljenos šnipui tai
neprasprūs pro akis, jam bus galas- man irgi. Viljena turi karaliaus
įsakymą suimti Ferdinandą už tai, kad be leidimo įžengė
vesti jam užgintą princesę.
į Kastiliją ir ketina

Aš akimirką lioviausi žingsniavusi, stabtelėjau ir pakėliau akis į mėnulį,

švytintį aukštai nakties danguje tarp gausybės žvaigždžių, apsuptą kelių
debesėlių. Nepakenčiamas vasaros karštis ligi šiol nėmaž nenuslūgo, nors
buvo jau spalis. Rusvieji Kastilijos kviečiai, iš kurių kepama mūsų duona,
sudžiūvo dar laukuose; visi baiminosi, kad gresia badas. Tarsi dar būtų

negana bėdų, Avilą ir Madrigalą užgriuvo maras, nusinešdamas šimtus

gyvybių. Aš nusiunčiau Žmogų
į Arevalą sužinoti, kaip laikosi mano
motina, tačiau kol kas jokių žinių nesulaukiau. Aišku, tai dar sustiprino
mano nerimą, kadji su senukais tarnais veikiausiai stokoja būtinų
produktų, mat dėl maro grėsmės ir
prekybos keliai tapo atkirsti. Visi šie
bloga lemiantys ženklai vyte vijo visokius turgaus aikščių pranašus ir
likimo lėmėjus
pabaigą.
į gatves, kurjie gerklodami skelbė artinantis pasaulio

Dievas, tikino jie, smarkiai užsirūstinęs.

-
Na, tikjau ne ant manęs, kartojau sau. Juk siekiau šios santuokos
anaiptol ne akinama savimylos ar asmeninės naudos troškimo, prašiau ir
Ferdinando palikti Aragoną ne todėl, kad būčiau pristigusi kantrybės
laukti. Ne, maldavaujo atvykti, nes nebeturėjome daugiau nei laiko, nei
galimybių; tikjis vienas galėjo padėti man išgelbėti Kastiliją. Abu drauge
mudu būsime žymiai stipresni ir galėsime atsilaikyti prieš Henriką. Mano
įbrolis gali kiek nori kaltinti mus išdavyste, bet kai mudu su Ferdinandu
susituoksime, Henrikui teks atlyžti ir mėginti taikytis - arba stoti į karą ne
vien su maištaujančiais Andalūzijos didikais, bet ir su visa Aragono
karalyste.
Bet vis tiek mane graužė kaltė. Juk Ferdinandas paliko likimo valiai seną,
ligotą tėvą ir ištisas ordas prancūzų kareivių, grasinančių nusiaubti jo šalį.
Kad atsilieptų į mano šauksmą, jis rizikuoja savo laisve, o gal ir gyvybe.
Nejau būsiu pasikarščiavusi? Gal vis dėlto reikėjo neskubėti: akylai dieną
naktį sergėti savo pilies sienas ir apsikasus lyg kurmiui per žiemą laukti
pavasario? Viljena, kad ir koks pasipūtėlis, iš tiesų buvo pernelyg vangus ir
vargiai būtų ryžęsis apgulčiai prieš pat žvarbius žiemos mėnesius...
Aš ir toliau be paliovos sukau ratus aplinkui kiemelį, jau tapusį savotiška

asmenine mano skaistykla. Aš netgi pavėluotai išsiunčiau laišką

Torkemadai, maldaudama jo mane apšviesti. Bet jis tik priminė man tai, ką

jau buvo sakes tą naktį, kai mudu pirmąsyk susitikome Segovijoje:

Iš jūsų daug tikimasi. Turite kliautis vien savo pačios tikėjimu ir

nepamiršti, kad net tamsiausiomis valandomis Visagalis mūsų
neapleidžia.

Staiga tarsi vaiduoklis nežinia iš kur arkadoje išdygo Inesa.

— Mano ponia, - ištarėji,— jis čia.
Aš stabtelėjau ir įsistebeilijau įją lyg išgirdusi kažin kokią nesąmonę.
— Kas čia?
 — Princas. Jis menėje. Jie atvyko vos prieš kelias minutes. Jis teiraujasi
jūsų. —Ji sugraibė plonytę mano skraistę, kurią buvau nubloškusi kampe, ir
apgaubė man pečius, o aš tuo tarpu lyg apdujusi mėginau rankomis
susiglostyti išsitaršiusius plaukus.
—Jus sukandžiojo, - palingavo galvą Inesa ir sudrėkinusi pirštą nubraukė
kraujo lašelius man nuo kaklo. - Juk sakiau, kad naktį lauke reikia teptis
Ilevandų aliejumi. Tokia balta oda, kaipjūsų, uodus masinte masina.
Burbėdama ji nusivedė mane į rūmus. Širdis man taip daužėsi krūtinėje,
kad beveik baiminausi nualpti. Netrukus mes jau buvome prie menės
durų; mirganti sietynų šviesa mane kone apakino.
Stabtelėjau ir sumirksėjau.

Menėje išvydau keletą figūrų: vyriškių su taurėmis rankose ir donją

Vivero su keliomis bičiulėmis; jie visi stoviniavo grupelėmis ir šnekučiavosi.
Šeimininkų šunys patenkinti drybsojo prie židinio. Pastebėjau Karilją,
kažką gyvai aiškinantį neseniai atvykusiam popiežiaus nuncijui; šalia jo su
palengvėjimu atpažinau stovintį savo brangųjį Čakoną, kuris buvo išjojęs
pasitikti Ferdinando. Kartu su juo buvo
ir jaunasis narsuolis Kardenasas —

išvargusiu veidu, prisėdęs ant palangės, glostė sau vieną šunį. Jis pakėlė
galvą, tada kuo plačiausiai išsišiepė ligi ausų
ir atsistojo; tarsi pagal signalą
visi buvusieji menėje atsigręžė ir sužiuro į mane.
Jie Žemai nusilenkė. Bet aš taip
ir likau lyg įkasta stypsoti ant slenksčio —

tarsi menės grindys priešais būtų pavirtusios bekrašte jūra. Admirolas

žengė artyn, lydimas plačiapečio vyro odiniu švarku
ir šlaunis
siekiančiančiais purvu nutaškytais auliniais. Plačią jo kaktą kiek dengė
sutaršytos kaštoninės garbanos, o oda buvo tiek įrudusi nuo saulės, kad
menės prietemoje net palaikiau jį mauru sargybiniu, kokiais
iš pradžių

mėgo apsistatyti Henrikas. Visgi, kad ir būdamas neaukštas, jis spinduliavo

akivaizdžią jėgą, o raumeningas jo kūnas judėjo taip grakščiai ir
užtikrintai, jog kažkuo priminė Henriko leopardus.
Kaijis sustojo priešais mane, išvydau linksmus žiburėlius, žybčiojančius
jo akyse, nuo šviesos žaismo jos spindėjo lyg saulės nušviestas gintaras. Jo
ranka buvo tvirta ir gyslota; jo pirštams suspaudus manuosius, pajutau
šiurkštaus jo delno šilumą. Jis kilstelėjo mano ranką sau prie lūpų. Jam ant
skruostų tamsavo prasikalusios barzdos šeriai, kurie šiurkštokai
brūkštelėjo man per odą.
— Ką?-—tylutėliai, kad tik aš viena girdėčiau, ištarė jis. - Negi vis dar
manęs neprisimeni?
Dabar aš staiga išvydau tą patį berniuką švytinčiomis išraiškingomis
akimis. Mat ligi šiol, alpėdama iš nerimo ir baimės, kažkaip sugebėjau
pamiršti, kiek metų praėjo. Jis buvo išaugęs į septyniolikmetį vyriškį - toli
gražu nebe tas įžūlus vaikėzas, kuris piršosi man anuomet pilies parke.
— nepažinau, - nejučiom ištariau.
Aš... aš tavęs
— Panašu, - atsakė jis ir dar plačiau nusišypsojo, parodydamas ne
visai
lygius dantis. - Bet dabar, kai jau pažįsti, - pridūrė, - ar džiaugiesi?
— Taip, -sušnibždėjau aš, - labai.
Jo pirštai tvirčiau suspaudė manuosius, tarsi mėgindami perduoti kokią
paslaptį ir sukeldami visame mano kūne jausmų bangas.
—lraš labai džiaugiuosi, mano Izabele, - pasakė jis. - Be galo
džiaugiuosi! Tai taręs, išsišiepė ligi ausų. - Turiu mums popiežiaus
leidimą. Mano tėvas ir Kariljas sugebėjo jį gauti vos dieną prieš man
išvykstant iš Aragono.
— Leidimą?.. Ak, taip, Žinoma. Ačiū! -— Aš sunkiai susigaudžiau, ką jis sako,

tikjutau, kad visi aplinkui mus stebi: girdėjau tylų Inesos kikenimą, jaučiau
patenkintą Kardenaso žvilgsnį - jis jautėsi toks išdidus, tarsi pats ant
kupros būtų atnešęs čionai Ferdinandą. Vis dėlto tai tebuvo tik blankus
fonas, sunkiai galintis patraukti mano dėmesį; aplinkinių skleidžiami
garsai netrukus susiliejo į duslų ūžesį, primenantį tolimos upės
šniokštimą.
Nors mudu su Ferdinandu per šį pirmąjį susitikimą stovėjome Žmonių
pilnoje menėje, stebimi dešimčių akių ir ausų, bet jautėmės, tarsi būtume
tik dviese, ir kuo aiškiausiai supratome, kad vienam be
kito gyvenimas
mumsatrodytų vien betikslis vargas ir kančia.
—Jie mūsų laukia, - pagaliau tarė jis, išsklaidydamas kerus.
Aš linktelėjau ir
susirinkusiuosius menėje,
ištraukiau ranką. Mudu drauge atsisukome

ir visi pakėlė taures. Žmonės gėrė į mūsų

į
sveikatą, paskui pratrūko ploti. Pakilęs garsus triukšmas užliejo mane lyg
potvynis — net susvyravau. Ir kaipmat pajutau Ferdinando ranką sau ant
nugaros -—jis mane prilaikė.
Tą akimirką supratau, jog nuo šiol, kas belauktų manęs ateityje, jeigu tik
šalia bus jis, man niekas nebaisu.

Per keturias paskesnes dienas rūmai, atrodė, tiesiog sprogo nuo

linksmybių: paskelbus užsakus, visi ištikimi mums didikai su palydomis
rinkosi iš visos Kastilijos mūsų pasveikinti. Mudu su Ferdinandu sunkiai
berasdavome bent valandėlę pabūti vieni - mus nuolatos supo minios
Žmonių. Vis dėlto, dienoms bėgant, net ir sausakimšoje menėje mudu
protarpiais pagaudavome ir slapta pasidalindavome
vienas kito žvilgsnį

džiaugsmu, kad pagaliau vienas kitą radome; šis suvokimas nepaprastai

šildė man sielą.
Vestuvių dienos išvakarėse abi su Inesa karštligiškai triūsėme,
bandydamos užbaigti mano suknelę. Pinigų kaip visada trūko, ir keletą
dienų mudvi negailėdamos akių ir badydamosi pirštus siuvome mano
iškilmių apdarą.
Staiga atsilapojo durys ir vidun įžengė Beatrisė. Pirmą akimirką, ją
pamačiusi, pamaniau, kad iš nuovargio man turbūt jau vaidenasi. Bet kai
ji
kuo plačiausiai šypsodamasi sustojo priešais, įsisprendusi rankomis
šonus, aš iš lėto pakilau. Buvau be amo. Tikrai nesitikėjau jos išvysti, ypač
sau
į
tokiu vėlyvu metu. Žinojau, kad padėtis Segovijoje kaip reta įtempta:
Kabrera jautėsi draskomas perpus - pakliuvęs tarp Viljenos reikalavimų
iš
vienos pusės ir savo amžinos ištikimybės valdovui iš kitos. Sumečiau, kad
Beatrisė vargu ar ryšis užtraukti savo vyrui dar didesnę nemalonę,
dalyvaudama uždraustose mano jungtuvėse.
Apkabinau ją ir sušnibždėjau:
— Nevertėjo... Tau per daug pavojinga!
— Niekai! - supurkštė ji ir atšlijusi pažvelgė į mane. Neijoks Viljena, nei
visa karaliaus kariauna negalėjo manęs sustabdyti! Nieku gyvu nebūčiau

-
pražiopsojusi tokios šventės. Ji buvo pasidariusi apvalesnė,
rausvaskruostė; nors tebeatrodė kerinčiai žavi, sykiu įgijo nematyto
rimtumo. Santuoka aiškiai išėjo jai į gera. Beatrisė nusisegė apsiaustą. -O
dabar duokit man adatą ir leiskitjums padėti! Tik pažiūrėk
Inesa! Taip negalima. Nejau niekas tavęs nepamokė, kaip deramai paslėpti
į šitą rankovę,

siūlę?
Mes kiaurą naktį prasėdėjome juokdamosi ir draugiškai plepėdamos —
visai kaip vaikystėje. Tų išsiskyrimo mėnesių atrodė lyg nebuvę; galiausiai
aš sugriebiau jos ranką ir prisipažinau:
— Neįsivaizduoju, ką šiandien būčiau dariusi be tavęs! - Ir Beatrisės akyse
sužibo retai matomos ašaros.
Tą rytą ji padėjo man apsirengti visai kaip daugybę kartų nuo
paauglystės. Į mano liemenį siekiančius plaukus ji pripynė šilkinių gėlių, o
galvą dailiai apsiautė permatomu, aukso siūlais siuvinėtu šydu. Tada abi su
Inesa palydėjo mane į meng ir stovėdamos man už nugaros palaukė, kol
šalia atsistojo Ferdinandas, ta proga iš savo tėvo gavęs Sicilijos karaliaus
titulą. Kariljas perskaitė popiežiaus raštą, kuriame jis laimino mūsų
santuoką, nepaisant mudviejų giminystės ryšio. Bet kai atėjo mano eilė
duoti vedybinę priesaiką, aš staiga apmiriau, sukaustyta kraują
stingdančios baimės.
Ką aš darau?Juk einu prieš savo karalių, rizikuodama viskuo, kas man
brangu. Nuo šiol būsiu vadinama išdavike ir neteksiu galimybės paveldėti

sostą irviskas vien tam, kad susijungčiau su šiuo vyru, kurio nė nepažįstu.
Visą mano kūną po mėlyno brokato suknia išpylė šaltas prakaitas.
Ferdinandas nejudėdamas stovėjo šalia, pasidabinęs tos pačios spalvos
auksu siuvinėtu švarku aukšta apykakle. Tarsi pajutęs mano dvejonę, jis
pažvelgė į mane ir mirktelėjo.
Mane išsyk tarsi vėsi banga užliejo palengvėjimas. Kol mums ant pirštų
movė vestuvinius žiedus ir paskui, kai išėjome į balkoną, vedantį į pilies
kiemą, aš vos laikiausi nesijuokusi. Žmonės ten būriavosi nuo pat aušros,
nešini vėliavomis ir rudeninių gėlių puokštėmis. Mums pasirodžius, jie
puolė sveikinti mus ir mojuoti; vyrai kėlė sau ant pečių vaikus, kad tie
galėtų mus pamatyti, jų Žmonos ir dukterys džiugiai spaudė prie krūtinės
rankas, o sulinkusios našlės ir senutės žvelgė aukštyn ir šypsojosi.
—Jų karališkosios šviesybės Izabelė ir Ferdinandas, Astūrijos princesė ir
Aragono princas, Sicilijos karalius ir karalienė, - garsiai skelbė šaukliai.
Mums virš galvų driekėsi aukštas dangus, skaistus ir žydras, be

menkiausio debesėlio; ore sklaidėsi gardus kepsnių kvapas — viduje,

menėje, jau buvo ruošiama vestuvių puota. Žiūrėjau į šimtus nepažįstamų
Žmonių, švytinčiais iš džiaugsmo veidais žvelgiančių į mus, tuo tarpu
pamiršusių visas savo bėdas ir negandas, kad galėtų pabūti su mumis šią
nepaprastą akimirką, ir mane užliejo tikrų tikriausia palaima.
— Juk viskas dėl jų,
- -
pasakiau, kad jie pagaliau sulauktų deramos
garbės ir teisingumo. Kad pagaliau atneštume jiems taiką.
 — Taip, - nusijuokė Ferdinandas. - Bet jais dar spėsime pasirūpinti. O
šiandien, žmonele, pasidžiaukim vienas kitu, — ir, nespėjus man nė
susivokti, jis atgręžė mane
į
akivaizdoje aistringai įsisiurbė man
save ir viso dvaro bei būsimųjų mūsų valdinių
į lūpas —tai buvo pirmas tikras mūsų
santuokinis bučinys.
Jo lūpos buvo šiltos. Jutau kažkokių prieskonių
ir saldaus klareto skonį. Jo
kūnas atrodė lyg nukaltas - neįtikėtinai tvirtas ir stiprus, raumeningos jo
rankos apglėbė mane lyg sparnai - saugodamos ir gindamos; troškau
tirpte ištirpti tame glėbyje. Ir aš, ligi šiol dar niekad nepatyrusi tos kūniškos
aistros, kurią taip mėgo šlovinti poetai, pajutau mane užplūstančią tokią
karščio bangą, kad nejučiom net aiktelėjau. Jis vėl nusijuokė, tik šįsyk tas
linksmumas buvo su akivaizdžia potekste, ir pajutau jį kietėjant sau prie
šlaunų.
Kaijis pagaliau mane paleido, lūpos man tebedilgčiojo nuo to bučinio, o
viskas aplinkui ėmė suktis ratu. Iš kiemo atsklido nepadorus švilpimas ir
audringi plojimai.
— Tu išraudai, - šyptelėjo jis, o aš skaudžiai sukandau sau išvidaus lūpą,
nusprendusi verčiau kęsti skausmą nei tokį kojas pakertantį geismą.
Dėbtelėjau į susirinkusiuosius menėje ir pamačiau, kad visi iki vieno,

neišskiriant nė tarnų ir pažų, viską pamiršę spokso į mus.

— Nejau kiekvienas mūsų žingsnis nuo šiol turės būti žinomas ainiams? —

burbtelėjau.
Ferdinandas atmetė galvą ir nusikvatojo —-
smagiai ir triukšmingai. Negi
padorumas jam visai nė motais?- nusistebėjau, vėl priversta suvokti, kaip
menkai vis darjį pažįstu. Tada giliai įkvėpiau ir pasistengiau pamiršti savo
dvejones. Jukjis- vyras, o vyrai visi mėgsta pasipuikuoti savo laimėjimais —

tiek kovos lauke, tiek miegamajame. Tad nieko keisto, kadjis nori

pasirodyti mane laimėjęs.

 Be to, aš ir pati negalėjau sakyti, kad nesidžiaugiu jo laimėta.
Kai abu užlipome ant gėlių pynėmis papuoštos pakylos, išvydau
supratingą Beatrisės žvilgsnį. Baisiai užsimaniau slapčia su ja paplepėti.
Staiga man kilo tūkstantis svarbių klausimų. Iš to, kaip Ferdinandas mane
bučiavo, aš aiškiai supratau jį turint kūniškos meilės patirties, tad labai
nenorėjau jo nuvilti, nors visiškai neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. Tai kėlė

man nerimą. Juk privalėjau būti skaisti; išties, tai buvo svarbiausia ir
labiausiai vertinama karališkosios nuotakos savybė. Tačiau dabar aš
baiminausi, kad nemokėsiu deramai patenkinti savo princo - taip, kaip jis
galbūt yra įpratęs ir tikisi.
Nors priešais rikiavosi prabangios vaišės — keptas paršiukas, antys ir
garniai, aplieti kvapniu slyvų ir figų padažu, - staiga aš visiškai netekau
apetito. Nenuleisdama akių spoksojau
pjaustančias mėsą
ar
į plačias Ferdinando
kilnojančias taurę. Nors vyno jis negėrė
rankas,
ir verčiau
rinkosi sidrą, tačiau valgė godžiai ir smagiai kvatojosi iš Kariljo kalbų - šis
kažką nepaliaudamas kuždėjo jam ausį (arkivyskupas, kaip viršiausias
į

mūsų patarėjas, sėdėjo Ferdinandui iš kairės), be to, maloniai šypsojosi

visiems, kas tik prisiartindavo prie pakylos mūsų pasveikinti. Neatrodė, kad
netrukus laukianti pirmoji mūsų vedybinė naktis būtų kėlusi jam bent
menkiausią nerimą; tuo tarpu mano galvoje ji jau stūksojo it grėsmingai
užkelti vartai į nežinomą pasaulį.
Vis dėlto, kai atnešė paskutinį patiekalą, prieš prasidedant šokiams, aš

staiga pajutau, kad Ferdinando nuotaika pasikeitė. Jis pastatė taurę ir

atsisuko į mane. Vidury menės, kur įkaitę ir išraudę mūsų svečių veidai
aiškiai liudijo juos nesivaržant ragavus vyno, mano vyras žvelgė į mane
tokiu tiesiu ir blaiviu žvilgsniu, kad akimirką net nusigandau, ar nebūsiu
kaip tai būtų galėję nutikti,
kaip nors jo užrūstinusi. Tik neįsivaizdavau,
mat buvau užsiėmusi lygiai kaip irjis: plepalais apie nieką linksminau šalia
sėdinčius didikus, nuduodama, kad juokiuosi iš kiekvieno jų pokšto ir
domiuosi viskuo, kas man sakoma.
Jau buvau besižiojanti klausti, tačiau jis pirmas spėjo suimti man ranką.
— Dėl nieko nebijok, - ištarė. - Prižadu, kad išspirsiu juos lauk-— visus iki
vieno. Mūsų kambaryje daugiau nieko nebus tik mudu.Jis patylėjo,
žibančiomis akimis žvelgdamas į mane. - Manau, kad paskui išnešta
paklodė bus visiškai pakankamas įrodymas, ir visi turės būti patenkinti.
Aš nedrįsau nusukti akių, nors ir baiminausi, kad kas nors iš
greta
sėdinčiųjų galėjo nugirsti jo žodžius. Nė pati nebežinojau, drovėtis ar
džiaugtis, kai jis trūktelėjęs už rankos pakėlė mane iš vietos ir, palikęs
apšnerkštą stalą ir aplaistytą staltiesę, ištempė į menės vidurį pradėti
šokių. Mudu turėjome apsukti vos vieną ratą, o paskui leistis palydimi į
miegamąjį, bet, skambant smagiai muzikai, kuri apgaubė mus lyg
nematomas burbulas, aš nejučiom prisiminiau tą pirmąjį kartą, kai drauge
šokome. Atrodė, kad praėjo koks šimtas metų: juk tada buvome dar beveik
vaikai - svetimi nepažįstamame dvare. Tada supykau ant jo užįžūlumą, nė
neįtardama, kad iš tiesų jis puikiai numatė mūsų laukiančius sunkumus.
Dabar mudu buvome jau vyras ir žmona, bepradedantys bendrą
gyvenimą, tad nejučiom pajutau begalinį džiaugsmą, kad galiu atvirai
laikyti jo ranką, suvokdama, kad pagaliau priklausau jam. Pamiršusi visas
savo baimes dėl mūsų laukiančios pirmosios nakties, aš nevaržomai
atsidaviau šokiui — šokti pastaruoju metu retai turėdavau progų. Negana
to, pastebėjau, kad, nepaisydamas Aragoną vis užgriūvančių negandų,
Ferdinandas tikrai nebuvo apleidęs jam deramo galantiškumo, nes šoko
lengvai ir energingai. O netikėtas bučinys, kuriuo mane apdovanojo, kai
mudu atsisukome dvariškių pusėn, sukėlė garsius ir džiaugsmingus
plojimus.
Aš veikiausiai tirštai nuraudau iki pat plaukų šaknų, ypač kai
tebešėlstanti minia iškart po šokio šūksniais ir valiavimais palydėjo mus
laiptais į viršų. Iš pradžių mudu nuvedė
į
atskirus kambarius, kur laukė
tarnai, pasiruošę aprengti mus nakčiai. Prieš į;žengdamas savo kambarį,
Ferdinandas dar spėjo per petį mesti man išraiškingą žvilgsnį, betjo
į
šypsenoje išvydau tokį pat visišką pasitikėjimą savimi.
Beatrisė su Inesa buvojau parengusios man siuvinėtus lininius
marškinius ir damasto chalatą. Kai jos nuvilko mano suknią ir nuėmė šydą,
stengdamosi neišpešti į plaukus įpintų gėlių, aš vargiai beįstengiau ilgiau
tylėti.
— Na?! - sušukau, dėbtelėjusi į jas. - Negi nė viena nieko taip
ir
nepasakysit? leisit, kad
Ar
žengčiau į tą miegamąjį ničnieko
nenutuokdama, kaip avis į skerdyklą?
Inesa net aiktelėjo.
— Betgi tai jūsų šviesybės vestuvių naktis, o ne nukryžiavimas! Ir ką

galėčiau jums pasakyti? Juk tebesu skaisti.

Tai tarusi, ji reikšmingai nudelbė akimis Beatrisę, kuri keistai čiaupėsi,

aiškiai mėgindama nuslėpti šypseną.

— Ką jūsų šviesybė norėtumėt sužinoti?— paklausė Beatrisė.
— Tiesą. - Aš nutilau. Paskui pašnibždomis pridūriau:- Ar... ar skaudės?
— Taip. Pirmąkartpaprastai skauda. Bet jeigu jis bus švelnus, koks turi ir
būti, tai po kelių kartų skausmas turėtų liautis. O dar po kelių kartų... na,
taijau paliksiu spręsti jums. - Beatrisė nebejstengė ilgiau tramdyti
šypsenos; jos lūpų kampučiai nejučiom rietėsi į viršų — visai kaip
paauglystėje, iškrėtus kokią išdaigą.
Aš ir pati vos neėmiau juoktis. Staiga pasirodė baisiai kvaila bijoti gultis į

lovą — ypač kai per šitiek vargų perėjau, trokšdama joje atsidurti. Tad

kilstelėjau smakrą ir, daugiau nė žodžio netarusi, nudrožiau trumpu

koridoriuku į jaunavedžių kambarį, prie kurio durų jau būriavosi ištisa
minia. Nekreipdama
į nieką dėmesio, žengiau į skaisčiai žvakių nušviestą
miegamąjį, kurio viduryje stūksojo milžiniška brokatu užklota lova su
baldakimu. Šalia jos manęs laukė Ferdinandas, apsuptas kelių savo
palydos ponų.
Jis pakėlė akis, rankoje tebelaikydamas taurę. Vilkėjo susiaučiamu
blyškiai raudonos medžiagos chalatu; pro nesuvarstytų apatinių marškinių
iškirptę mačiau tvirtus rudai įdegusios jo krūtinės raumenis. Nė
nepažvelgusi supratau, kadjo taurėje dabarjau esama vyno. Ore pajutau
jo kvapą — sodrus raudonojo vyno aromatas maišėsi su kvapnaus sietyne
spragsinčių žvakių vaško dvelksmu.
Jis tylėdamas pažvelgė į mane. Regis, matė tik mane vieną, ir žiūrėjo taip,
kad net smalsūs palei duris besibūriuojančių dvariškių šnibždesiai nutilo.
—Lauk,- paliepė jis, vis dar nenuleisdamas akių nuo manęs. Visi!
Beatrisė skubiai žengė artyn, norėdama nusiausti man chalatą, bet aš
mostelėjau jai pasišalinti. Taigi ji klusniai pasuko prie durų,

nusitempdama sykiu ir Inesą. Tačiau ten vis

tiek liko stypsoti keli patys
atkakliausieji, kurie manėsi turį teisę stebėti, kaip man bus atimta
nekaltybė — mat toks barbariškas paprotys tebegaliojo visuose Europos
dvaruose. Beatrisė pasipiktinusi energingu rankos mostu išgrūdo juos lauk
ir pasirūpino tvirtai uždaryti paskui save duris.
Mudu
su Ferdinandu pagaliau likome vieni.
Man vis buvo sunku patikėti, kadjis— tikrai mano vyras. Norsjam ir
dar
stigo stoto, tačiau su kaupu pakako energijos ir veržiumo; matydama tvirtą
jo nosį ir skvarbias akis, dailią burną
ir plačią kaktą būčiau galėjusi
prisiekti, kad jis — turbūt pats išvaizdžiausias mano regėtas vyras. Padariau
tokią išvadą taip ramiai tr blaiviai, kad net pati nustebau - turint omenyje
aplinkybes. Širdis man paliovė daužytis. Rankos nebeprakaitavo. Praėjo
visas jaudulys ir nerimas, kamavę anksčiau; tarsi dabar, lemiamai
akimirkai atėjus, mane apgaubė neįveikiama ramybė, nustūmusi šalin
jausmų sumaištį, kurią būčiau turėjusi jausti.
Juk vyrai ir moterys nuo pat pasaulio pradžios šituo užsiima, ir, kiek
Žinojau, niekas nuo to dar nenumirė.
— Gal norėtum?.. - Ferdinandas mostelėjo ranka į alavinį grafiną ir dar
vieną taurę, stovinčią šalia ant staliuko. - Mudu turėtume gerti iš vienos
taurės, lovoje. Nuogi.
— Žinau, šyptelėjau, pagalvojusi apie tai, nuo ko jis mane apsaugojo. —

Bet aš nemėgstu vyno. Nuo jo man skauda galvą.

Jis linktelėjo ir padėjo taurę.
— Man
irgi. Aš beveik niekad negeriu, bet šiąnakt tai atrodė būtina. - Jis
nutilo. Jo rankos, kurioms nebereikėjo laikyti taurės, negrabiai nukaro prie
šonų, tarsi nebežinodamos, ką toliau daryti.
— Kodėl?- paklausiau.
— Kas? —
nesupratęs suraukė antakius jis.
— Kodėl manei, kad tai būtina? Tu jaudiniesi?-— išsprūdo man, nespėjus
nė susigriebti. Vos ištarusi tuos žodžius, pati nustebau, kaip man
galvą paklausti. Negi koks nors vyras pasaulyje prisipažins, kadjaudinasi
šovė
į
prieš savo vestuvių naktį!
— Taip, - tyliai ištarė jis, apstulbindamas mane. - Jaudinuosi. Dar niekad
šitaip nesijaučiau, netgi prieš stodamas į mūšį. - Jis dar labiau praskleidė
marškinius, atidengdamas savo krūtinę. Jo oda žvilgėjo lyg rudas atlasas, o
trumpų juodų plaukų kuokštai susivėlę raitėsi ant plačių, tvirtų raumenų,
besiveržiančių pro iškirptę. - Širdis man daužosi, - pasakė jis ir žengtelėjo
arčiau.- Matai?
Aš kilstelėjau ranką ir priglaudžiau jam prie krūtinės. Teisybė! Jutau, kad
širdis muša lyg patrakusi.
— Aš niekaip negaliu patikėti, kad tu tikrai mano, - sukuždėjo jis, aidu
atkartodamas mano pačios mintis. Kalbėdamas jis žvelgė tiesiai
akis, nes stovėdami basi buvome kone tokio paties ūgio. Staiga
man
į
prisiminiau, kaip atrodė susipynusios mudviejų rankos ir kaip tada
pagalvojau, kadjos — lyg skirtingų spalvų
to paties šilko sruogos...
— Tanto monta, monta tanto, - ištariau pašnibždomis.
— Ką? — sumirksėjo jis.
— Tai bus mudviejų šūkis. Jis reiškia, jog abu esame viena. - Aš
patylėjau.- Negi neperskaitei? Aš juk įtraukiau tai į vedybinę sutartį, į
mudviejų pasižadėjimus.
— Otaip, aš perskaičiau sutartį, - atsakė jis dusliu balsu. - Bet, tiesą
pasakius, per daug nekreipiau įjuos dėmesio. Man rūpėjo tik tai, kadjų
-
dėka tu būsi mano. Jis kilstelėjo rankas, iš abiejų pusių suėmė man veidą
mane artyn.- Vien mano, - sukuždėjo ir prisispaudė lūpomis
ir prisitraukė

prie manųjų, užliedamas mane netikėtai pratrūkusia jausmo banga - lyg

ištisa jūra spalvotų žiedlapių būtų pažirusi kažkur viduje.
Jis nusivedė mane
į lovą, pakeliui ragaudamas liežuviu, o pirštais

pešiodamas mano apdarus - vienur trūktelėdamas nėrinius, kitur

atrišdamas kaspiną, kol galiausiai pajutau, kaip marškiniai šnarėdami
nuslydo man iki čiurnų. Prikūrentame kambaryje balta mano oda pasidarė
rožinė.
Jis žvelgė į mane dievinančiu žvilgsniu.
— Eres mi luna, - sušnibždėjo man į ausį. - Tu mano mėnulis. Tokia balta ir
tyra...
Nors sielos gilumoje žinojau, kad nesu jam pirma, nes nė vienas vyras
pirmąkart nemokėtų šitaip liesti moters, bet man buvo gera galvoti, kad
abu esame dar nekalti. Aš mėgavausi tuo malonumų sodu, kurį jis mane į
nuvedė, o mano kūnas tiesėsi, drėko, troško jo, kol staiga išgirdau save
aikčiojančią ir dejuojančią nuo dar nepatirtų pojūčių.
 Kaipajutau, kadjis įsiskverbė į mane, Beatrisės minėtas skausmas
pervėrė mane lyg peiliu — net žadą atėmė. Tačiau stengiausi, kad
Ferdinandas nepastebėtų. Tiktai tvirčiau apsivijau jį kojomis, ragindama
veržtis giliau ir greičiau, nors mano nekaltybė raudonu krauju nudažė
paklodę po mūsų kūnais.
Paskui, kai jau gulėjome apsiviję vienas kitą, o mano plaukai draikėsi jam
ant krūtinės, jis paklausė:
— Ar nebuvau
per šiurkštus?
Aš papurčiau galvą, nors man tebeskaudėjo. Jis nusijuokė, ojo rankos vėl

nuslydo mano kūno linkiais - iš pradžių tingiai, atsainiai, o paskui vis

greičiau ir aistringiau. Išvydusi, kaip vėl aistra įsiplieskė jo akys, išsitiesiau
aukštielninka, pasirengusi dar sykį jį priimti. Kas, kad skauda, - pasakiau
sau, - kuo dažniau tai darysim, tuo greičiau liausis.
O kaijis sudrebėjo ir sudejavo, savo aistros karščiu gesindamas tą
skausmą manyje, išgirdau jį tariant:
— Pagimdyk man sūnų, mėnulėli! Padovanok man įpėdinį...
 i
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

As įsivaizdavau esanti moteris.

Tikėjau puikiai suprantanti, ką reiškia būti moterimi, ir stengiausi tiksliai

vykdyti tas priedermes. Tačiau per kelias savaites po mūsų vestuvių, kai
spalį pakeitė lapkritis su pirmuoju sniegu, o lauke stūgaujant žvarbiam
šiaurės vėjui pilies menėse kaitriai traškėjo Židiniai, aš supratau ligi tol
nėmaž nenutuokusi, koks yra moters gyvenimas.
Įsirausę į kailius savo girgždančioje lovoje, mudu lyg du smalsūs vaikai
tyrinėjome kūniškų malonumų sritį — tarsi daugiau nebūtume turėję ką
veikti. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip tarnai ir mano damos pirštų galiukais
tykindavo lediniais pilies koridoriais, vykdydami savo pareigas, ir iš
paskutiniųjų tramdydavo juoką, klausydamiesi iš mūsų kambario
sklindančių garsų, kai mudu užsimiršę mėgaudavomės vienas kitu. Aišku,
mums reikėjo pavalgyti, ir tai mudu darydavome, pirštais iš lėkščių imdami
maistą ir penėdami vienas kitą šalta vištiena su granatų padažu ar
pjaustytu sūriu su figomis, čia pat stebėdamiesi, kad joks valgis skoniu
neprilygsta mudviejų odos sodrumui. Aš gulėdavau atsilošusi ir
kvatodama žiūrėdavau, kaip Ferdinandas basas strykčioja ledinėmis
grindų plytelėmis, norėdamas įmesti dar malkų į židinį, o paskui nuogas ir
keikdamasis lekia atgal, kad įšoktų pas mane pasišildyti sužvarbusių rankų
ir kojų.
— Liaukis! - šaukdavau, mane visomis keturiomis,
kai jis apsivydavo

grabinėdamas
į ledą sustingusiais pirštais. Bet netrukus jau aistringai
spausdavausi prie
plaukus, pasirengęs
jo, kai įkaitusiomis it ugnis rankomis įsikibdavo man
dar kartą pripildyti mane savo sėkla.
į
Trys Karaliai atėjo ir praėjo beveik nepastebėti. Surengėme namiškiams
šventę, už kurią sumokėjome Kariljo paskolintais pinigais, o iškart po
Mišių, apsikeitę dovanomis, vėl pasislėpėme savo prieglobstyje,
saugančiame mus nuo kaukiančių pūgų
ir vėjų, visą Kastiliją pavertusių
sniego dykyne. Niekas netrukdė idiliško mūsų atsiskyrimo, mūsų medaus
mėnesio; mudu patenkinti džiaugėmės juo, matydami ir girdėdami tiktai
vienas kitą,apsimesdami, kad visas aplinkinis pasaulis trumpam sustojo.
Bet pasaulis, Žinoma, anaiptol nesustojo, tad galiausiai mums teko
ropštis iš lovos
ir kurpti atsargų laišką mano įbroliui. Kariljas buvo mums
pranešęs, kad, vos tik sužinojęs apie mūsų vestuves, Henrikas nutraukė
apgultį Andalūzijoje ir grįžo į Kastiliją, visą kelią netardamas nė žodžio.
Netgi Viljenai nepavyko pralaužti juodo it mirtis jo tylėjimo. Savo laiške,
sukurtume pertraukomis tarp pasimylėjimų, kai abu su Ferdinandu
graužėme plunksnas ir
taškėmės rašalu, maldavau Henriko mane suprasti.
Tai buvo pirmas bendras mudviejų raštas, sukurtas tapus vyru ir Žmona,
skirtas įtvirtinti naujajam oficialiam mūsų statusui, o sykiu pabrėžti, kad ir

toliau liekame klusnūs jo pavaldiniai. Vis dėlto, kai įdavėme laišką

nugabenti pasiuntiniui, mane apėmė nerimas, kad Henrikas jau bus
apsisprendęs mus nubausti, ir niekas, ką besakytume ar bedarytume,
nepakeis jo valios.
Užgriuvus žiemai, mums beliko laukti, kas bus. Po kurio laiko mudu su
Ferdinandu iš lovos persikraustėme prie židinio ir ėmėme aiškintis bendrus
savo pomėgius. Netrukus aptikome, kad abu mėgstame lošti kortomis bei
šachmatais ir esame aistringi jojikai. Nustebau sužinojusi, kad jis, nors
mėgsta medžioti, lygiai kaip ir aš negali pakęsti bulių kautynių — vadino jas
„barbarybe“; abu sutarėme, kad niekuomet neleisime savo garbei rengti
koridos. Pernelyg didelė prabanga Ferdinandui irgi buvo ne prie širdies,
nes, kaip ir aš užaugęs kukliomis sąlygomis, jis žinojo pinigo vertę. O
svarbiausia, kadjis, panašiai kaip aš, irgi buvo linkęs žvelgti į pasaulį
optimistiškai ir labiau gilintis tai, ką dar galima nuveikti, nei gailėtis to,
į

kas jau pražuvę. Jis nepaprastai pasitikėjo savimi ir nemėgo prieštaravimų,

tad tomis pirmosiomis dienomis aš mielai leidau jam netrukdomam
dėstyti savo pažiūras: patenkinta sėdėdavau prie židinio ir lopydama jo
kelnes ar marškinius stebėdavau, kaip jis žirglioja po kambarį, aistringai
piešdamas įsivaizduojamą mūsų ateitį.
— Strėlės ir jungas, - pareiškė jis žėrinčiomis akimis. - Toks bus mūsų
devizas: Ferdinando flechas ir Izabelės yugo - mūsų simbolis, o viršuje —

mudviejų Tanto Monta. Argi ne puikus šūkis būsimiems Kastilijos karaliui ir

karalienei, kaip manai?
Aš nusišypsojau ir ištiesiau jam suadytus marškinius. Žiūrėdama, kaip
lieknos ir tvirtos jo rankos lengvai slysta į marškinių rankoves, staiga
pajutau širdį veriančią baimę ir vos spėjau ją užgniaužti,
per suskalbtą ir
nesyk suadytą marškinių drobę matydama jo kūno kontūrus. Neįtikėtinu
tikjam būdingu pagavumu nustatęs, kaip persimainė mano ūpas,
Ferdinandas suėmė mane už smakro ir kilstelėjo į save mano veidą.
— Kas yra? — sumurmėjo jis. - Ko mano mėnulis apsiblausė?
— Tu Žinai, - atsakiau.
Jis luktelėjo.
— Henrikas, - ištarė pagaliau. Aš linktelėjau.
— Jis vis dar neatsakė į mūsų laišką. Kaip manai, kiek ilgai vers mus laukti?
Mudu nebeturim nė skatiko, Ferdinandai. Tapusi princese, aš turėjau įgyti
nuosavybėn net keletą miestų, bet ligi šiol nieko negavau. Už viską čia,- aš
mostelėjau į kambarį, kuriame sėdėjome, turėdama omenyje visus šiuos
rūmus, - moka Kariljas. Mudu abu tupime jo kišenėje.
— Bet laiške mes pareikalavome to, kas tau teisėtai priklauso. Negi
Henrikas atsisakytų suteikti mums lėšų, kad galėtume gyventi taip, kaip
pridera pagal mūsų padėtį? Juk nieko daugiau nė neprašome!
Aš atsidusau.
— Tujo nepažįsti. Ta jo tyla varo mane iš proto. Bijau, kadjis rengia mums
kokius nors spąstus.
— Betgi mudu dabar esame susituokę, o tu - oficialijo įpėdinė. Ką gijis
gali mums padaryti?
Aš tik palingavau galvą ir paėmiau iš pintinės sau prie kojų dar vienus jo
marškinius.
— Neįsivaizduoju. Tačiau privalome būti atsargūs. Negalime leisti, kad
būtų jo viršus!
Iš kietai suspausto Ferdinando žandikaulio mačiau, kadjis nenusiteikęs
niekam užsileisti. Tačiau netgi jis nesitikėjo tokio Henriko atsakymo, kokį
mums pagaliau atgabeno kas kitas, ne o pats Kariljas.
Susisukęs
į
storą vilnonį apsiaustą ir skleisdamas lietingos vasario
mėnesio popietės žvarbą, arkivyskupas įžengė į menę, kur mudu su
Ferdinandu jaukiai vakarieniavome kartu su tarnais, ir sviedė mums ant
stalo pergamentą.
— Čia nuo to bukapročio irjo išgamos, —suniurzgė Kariljas ir stvėrė taurę
karšto sidro, kurią Kardenasas suskubo jam pakišti. Paskui Kariljas iš lėto
nusimetė kelis sluoksnius rūbų, į kuriuos buvo įsukęs galingą savo stotą, ir
garuodamas atsistojo priešais židinį. Jis godžiai sriūbtelėjo iš taurės, toliau
mus stebėdamas. Ferdinandas tuo tarpu ištiesė ranką ir paėmė
pergamentą. Beskaitant jo veidas mirtinai išblyško.
Iš baimės man net skrandį sugniaužė.

— Kas ten parašyta?

Ferdinandas pakėlė akis. Pirmąkart nuo tada, kai abu davėme santuokos
įžadus, pamačiau jį sutrikusį.
— Izabele, mano meile... tai... Aš nenoriu, kad tu...
— Sakyk jai tiesą, - pertraukė jį Kariljas. - Juk ji žinojo, kuo rizikavo. - Jis
išplėšė laišką Ferdinandui iš rankų
ir garsiai perskaitė: —- „...todėl
nepripažįstu donjos Izabelės santuokos su princu Ferdinandu esant
teisėtos ir įpareigojančios, kadangi popiežiaus leidimas, gautas sudaryti
šiai sąjungai, buvo netikras. Negana to, - išgirdęs mano aiktelėjimą, pakėlė
balsą Kariljas, - mano sesuo sąmoningai nepakluso karališkai mano valiai“,
ir taip toliau, ir panašiai.
Kariljas švystelėjo laišką man į skreitą.
— Kitaip tariant, jis nepripažįsta jūsų jungtuvių ir veikiausiai bandys
atimti išjūsų paveldėjimo teisę Joanos Beltranechos naudai. Mažų
mažiausiai pasistengs ištekinti ją už kokio užsienio princo, kuris sutiktų jį
paremti, mat abu su Viljena iššvaistė visus sukauptus turtus tai idiotiškai
apgulčiai Andalūzijoje.
Aš likau sėdėti nė nekrustelėdama. Girdėjau, kaip sužvangėjo peilis,
iškritęs Beatrisei iš rankų, kai ji paskubom šokosi man padėti. Sutelkusi
visas jėgas, suspaudžiau krėslo ranktūrius ir atsistojau. Pergamentas
nuslydo man nuo kelių ir šleptelėjo ant grindų. Ferdinandas nesijudino, o
Kariljas net išsižiojo matydamas, kaip apsisukau ir, nė žodžio netarusi,
išėjau per duris. Beatrisė su Inesa puolė man iš paskos. Aš nekreipiau
dėmesio į žiopsančius tarnus, bet spėjau pastebėti išgąstingą įtampos
ir

sklidiną žvilgsnį, kurį Ferdinando iždininkas Luisas de Santanchelis metė jo

pusėn. Tai buvo lyg dūris peiliu man
į širdį - mat aiškiai rodė, jog
Ferdinandas patikėjo kitiems savo rūpestį, o mane paliko visiškoje
nežinioje.
Kol užlipau laiptais į savo kambarius, aš jau kone dusau. Užtrenkiau duris
tiesiai savo išsigandusioms palydovėms prieš nosį ir pasukau spynoje
raktą, o tada nevilties apimta ėmiau draskyti kikliką, mėgindama
atlaisvinti kietus lyg kaulas korseto kraštus, kad galėčiau įkvėpti daugiau
oro. Paskui lyg skuduras susmukau prie durų, rankomis gniauždama
krūtinę. Užsimerkiau ir ėmiau trūksmingai gaudyti orą. Galiausiai į duris
pabeldė.
Žinojau, kas ten, darjam nepasakius:
— Izabele, būk gera, leisk man įeiti.
Girdėjau, kaip Beatrisė kažką murma, o Ferdinandas trumpai jai atšovė.
Paskuijis pabeldė dar kartą, dabar jau smarkiau.
— Izabele, atidaryk duris! Aš tavo vyras. Mums reikia pasikalbėti.
Girdėdama, koks jis
įsiutęs, pagalvojau, kad verčiau leisti jam atvėsti, bet
dar didesnio triukšmo kelti nenorėjau, tad atsistojau ir pasukau raktą
duryse. Tada pasitraukiau į kambario vidurį ir palaukiau, kol jis įėjo, vėl
užtrenkdamas Beatrisei prieš nosį duris.
— Tu žinojai,
- pasakiau, jam nė nespėjus prabilti. - Kada? Dar prieš
duodamas įžadus arjau po to?
Jis pažvelgė man į akis. Kairysis jo paakys trūkčiojo - kaip visuomet, kai
būdavo nusiminęs.
— Na? Tai pasakysi ar ne?
— Duok man minutėlę,
Aš Žengiau žingsnį artyn.
- ištarė jis.

— O kam? Juk toks paprastas klausimas!

— Tau visuomet viskas paprasta, ar ne?— lyg smaugiamas išdaužė jis. - Tik
-
gera ar bloga, balta arjuoda, šventasis arba nusidėjėlis tik šitaip jos
šviesybė donja Izabelė supranta pasaulį!
Aš susigūžiau, apstulbinta pašaipaus jo tono.
— Oašviską matau kitaip, - pridūrė jis ir žengė prie šone stovinčio
grafino. Priešingai nei pats tvirtino, aš netrukus pastebėjau, jog iš tiesų
Ferdinandas visai mėgsta vienas pats vakarais gurkštelėti vyno, tad
prisakiau Inesai pasirūpinti, kadjo visuomet būtų po ranka. O dabar, koljis
pylėsi taurę, ėmiau spėlioti, kokių dar netikėtų dalykų apie jį man teks
išsiaiškinti.
— Aš regiu visus pilkus šešėlius tarp juodos ir baltos, - toliau kalbėjo jis. —

Aš Žinau, kad tie patys Žmonės gali būti ir geri, ir blogi, kad visi mes galime
ryžtis ir labai niekingiems, ir labai didiems dalykams. Priešingai nei tu, aš
suvokiu, kad niekas šiame pasaulyje nebūna taip paprasta, kaip atrodo.
— Tu, žinoma, teisus, - pasakiau pagalvojusi.— Aš tikrai daug ko
neišmanau. Tačiau jo šventenybės leidimas yra arba tikras, arba ne. O
sprendžiant iš to, ką rašo karalius, tas leidimas, kurį mums išrūpino tavo
tėvas ir arkivyskupas Kariljas, buvo netikras.
— Mano tėvo nekaltink. Jis tikrai prašė leidimo iš Romos, ir ne vieną kartą,
tačiau tas pasipūtėlis popiežius Pijus vis delsė duoti atsakymą. O kai
galiausiai atsiuntė leidimą, kurį pati matei, tai užsispyrė, kadjis įsigaliotų
tiktada, kai mudu jau būsime susituokę. Kaip kas nors galėjo pamanyti...
— Popiežius Pijus mirė prieš penkerius metus, - nutraukiau jo
išvedžiojimus. - Leidimą mums tuoktis turėjo duoti popiežius Paulius. —

Mačiau, -
kaipjis krūptelėjo. Taigi aš bentjau gavau atsakymą į savo
klausimą. Akivaizdu, kad tu žinojai, jog leidimas suklastotas, dar prieš
mums duodant įžadus.
— Izabele...- Jis ištuštino ir suėmė už rankų.
taurę, žengė prie manęs —

Dieve mano, tu šalta kaip ledas, - sumurmėjo.

Aš ištraukiau rankas.
 — Nemėgstu, kai man meluoja.
Jis nekantriai atsiduso.
— Oką gi mums reikėjo daryti? Sakyk! Tu parašei, kad esi pavojuje, kad
Henrikas ketina ištekinti tave į Portugaliją ir kad tau manęs nedelsiant
reikia Kastilijoje. Tačiau Aragonas buvo įsivėlęs į karą su prancūzais, mes
neturėjome iš ko papirkti popiežiaus, kuris jau buvo pažadėjęs Viljenai
neduoti mums leidimo. - Jis patylėjo, įdėmiai žvelgdamas man į akis. —

Taip, tai tiesa: Viljena nusiuntė į Romą pasiuntinius, kad mums sukliudytų.
Bet mano tėvas turi draugų kurijoje, ir mūsų pačių kardinolas Bordžija iš

Valensijos galiausiai atsiuntė mums leidimą, išrašytą atgaline data —

paskutiniaisiais popiežiaus Pijaus gyvenimo metais.

— O parašas?..
Ferdinandas nudelbė akis.
— Kariljas turėjo daugiau Pijaus pasirašytų popierių.
— Vadinasi, Bažnyčios tarnas suklastojo velionio popiežiaus vardą. —- Aš

nusigręžiau į langą. Lauke pilantis lietus, sumišęs su šlapdriba, trukdė man

įžiūrėti miesto vaizdą. - O dabar mano brolis karalius kaltina mudu, kad
gyvename nuodėmėje, nes mūsų santuoka neteisėta Dievo akyse.
—Ji nėra neteisėta.- Ferdinandas nesijudino, tačiau jo balse išgirdau

maldavimą. - Kariljas mane patikino, kad mudu esame visiškai teisėtai ir

tvirtai susituokę — tiek pagal valstybės, tiek pagal Bažnyčios įstatymus,
šventųjų, Bažnyčios ir paties Dievo akyse.
— Nepiktžodžiauk! — Aš nieko nematydama
ir
toliau spoksojau pro langą.
— Tas leidimas — tik formalumas. Taip, mudu sieja giminystės ryšys, bet jis

gana tolimas; mes juk nesame brolis ir sesuo! Yra buvę karališkųjų porų su
kur kas daugiau bendro kraujo gyslose.
— Tai štai kaip tu į tai žiūri?— atsigręžiau. — Ar čia tau varžybos, kas labiau
sugebės prasižengti ir likti nenubaustas?
 — Ne, žinoma, ne. Aš tik norėjau pasakyti, kad...
— Nes mantai- labai rimta. Mums reikalingas leidimas, o arjis-— tik
formalumas, ar ne, nesvarbu. Pontifiko vardas ir parašas dokumente buvo
suklastoti; mudu privalome tai ištaisyti. Reikia gauti kitą leidimą — teisėtą
ir tinkamą.
—
- Jis pagaliau žengė artyn ir vėl suėmė mano
Taip ir padarysime.
rankas dabarjau tvirčiau, kad taip lengvai jų neištraukčiau.- Pažadu, kad
—-

pats parašysiu laišką kardinolui Bordžijai. Bet dabar netinkamas metas.

Turime svarbesnių reikalų.
— Kas gali būti svarbiau už mudviejų sąjungos teisėtumą? Henrikas
kaltina mus sanguliavimu, kad pats galėtų į sostą vietoj manęs pasodinti
karalienės pavainikę! - Kad ir kaip stengdamasi tvardytis, aš visgi pakėliau
balsą. Per tave, tavo tėvą ir Karilją aš galiu prarasti bet kokias teises į

Kastiliją!
— Tau
ir pačiai gresia pavojus, - pasakė jis ir trumpam nutilo. - Tu išėjai,
neišklausiusi visų Kariljo atgabentų naujienų. Viljena sugundė didikus
vienytis prieš mus. Mudu tapome jų priešais, Izabele, mudu abu. Todėl
nebegalime čia likti. Valjadolidas stovi lygumoje ir čia būtų sunku gintis.
Mano senelis siūlo mums savo vyrų apsaugą, bet reikia kraustytis į pilį su
gynybiniu grioviu ir
storomis sienomis aplinkui, kad galėtume atlaikyti
karaliaus pajėgų puolimą.
Aš pažvelgiau jam į akis — tas atviras rudas akis, kurias jau buvau spėjusi
gerai pažinti ir tikėjau, kad jos nesugebėtų man meluoti, kad ir ką besakytų
jo lūpos. Ferdinando žvilgsnyje apgaulės nebuvo.
— mums vykti? — paklausiau pašnibždomis, net sudrebėjusi nuo
Tai kur

minties apie darvieną skubų ir

slaptą pabėgimą, apie dar vieną jojimą
naktį į nežinia kokią tvirtovę. Man jau atrodė, kad nuo tada, kai Henrikas

atsirado mano gyvenime, aš nieko daugiau ir nedarau, tik bėgu nuojo.

 — Kariljas sako, kad kol kas geriausiai tiktų Duenjaso pilis.
— Duenjasas, - pakartojau nusiminusi.- Betgi jis per mylių mylias nuo
visko!
— Taip, tačiau Kariljo brolis yra to miesto meras. Ten būtume saugūs. - Jis
kurį laiką patylėjo, švelniai glostydamas man ranką, o tada ryžosi
paklausti: —- Ar man atleidi?
Aš linktelėjau.
— Tik daugiau niekada nemeluok man, Ferdinandai. Pažadi?
Jis pasilenkė ir sušnibždėjo, priglaudęs lūpas prie manųjų:
— Pažadu...
Jo prisilietimas kaip visuomet mane sušildė, tarp mudviejų vėl
ir
įsiplieskė geismas, bet, kai abu grįžome menę, mane apėmė nejaukus
į

įtarimas, ar tik tuo savo skubėjimu kuo greičiau susituokti nebūsime

užrūstinę Dievo. Kad ir nežinodama, kokie dar išbandymai mūsų laukia, aš
baiminausi, kad būsime skaudžiai išmėginami.
O pati savyje jutau užsimezgus naują gyvybę.
 i
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

v
Salia mano krėslo mindžikavo Inesa, rankoje laikydama puodelį su vienu

iš nepamainomųjų savo žolelių nuovirų.

— Daktaras Santiljana patarė jums išgerti arbatos. Ramunėlės labai
pataiso ūpą.
— Aš gi laukiuosi, - susiraukiau. — Normalu, kad esu prasto ūpo. O
ramunėlės tik sukels man vidurių užkietėjimą, ko man dabar mažiausiai
reikia!
Mostelėjau jai eiti šalin ir sunkiai atsistojau, ranka prilaikydama
atsikišusį pilvą. Buvau septintą mėnesį nėščia ir jaučiausi taip, lyg bet kurią
akimirką galėčiau pagimdyti. Mano pėdos ir čiurnos ištino, virškinimas
sutriko, o nuotaika svyravo lyg švytuoklė. Tokia patirtis buvo man visiškai
netikėta, mat vyliausi būti veikli ir energinga ligi pat gimdymo dienos. Po
galais, juk man dar tik devyniolika, o pribuvėja šiurkščiai tikino, kad mano
amžiaus merginos vaikuojasi lengvai „lyg karvės lauke“.
Kol kas man taip neatrodė. Neskaitant kitokių negalavimų, mane dar

kamavo ir nemiga, tik apetitas išliko vienintelis dalykas, nepatyręs jokių

pribloškiamų pokyčių. Ferdinandas nuolatos man kartojo, kad tebesu
nuostabi, kad primenu jam putlią madoną iš italų dailininkų paveikslų, bet
man sunku buvo tuo patikėti. Nors tuštybės niekad nelaikiau neatsiejama
savo asmenybės dalimi, dabar staiga ėmiau slapčiom nerimauti, kad
niekuomet nebeatgausiu buvusios figūros — taip ir liksiu išdarkyta ir
išsipūtusi lyg maišas, iš vidaus atkakliai ir ryžtingai spardoma kažkokios
nematomos būtybės.
Bus berniukas, - tikino pribuvėja, - tikriausiai berniukas! Tai girdėdamas
Ferdinandas, aišku, dar labiau mane lepino, ojo tėvas užvertė mus per
ankstyvais sveikinimais ir dovanomis iš Aragono. Kariljas irgi pūtė tą pačią
dūdelę: kaskart, kai atvykdavo aplankyti, nešinas paskutinėmis
naujienomis ir pinigais mūsų išlaidoms apmokėti, jis lyg užsuktas man
kartojo, kad sūnaus gimimas iš esmės pakeistų mūsų padėtį į
gera. Kadir
kiek blogo Henrikas buvo padaręs, pagimdžiusi infantą aš viską
atmainyčiau. Mano sūnus taptų Kastilijos ir Aragono paveldėtoju. Jis būtų
pirmasis abiejų karalysčių valdovas!
— Vyriškos lyties mudviejų įpėdinis, -sumurmėjau aš. - O Henrikas
neturi nieko, tik tą mergiotę, visų pravardžiuojamą Beltranecha.—- Aš
prisiglaudžiau prie lango krašto ir pažvelgiau pro nelygius stiklus. Visa -
šalis stotų po mūsų vėliava...
— Ką sakote, ponia? —sukluso Inesa, gerai neišgirdusi iš savo kampo, kur
kuitėsi prie skrynių su mano daiktais.
Atsidusau
ir atsigrežiau. Vargšei Inesai teko daugiausia vargo, stengiantis
kaip nors ištverti mano priverstinį lindėjimą Duenjaso pilyje, kurią pati
praminiau „kalėjimu“. Kadangi menkai ką tegalėjau veikti, Ferdinandas su
savo vyrais dažniausiai kiauras dienas medžiodavo, naudodamiesi
neįtikėtinai drėgnu rudeniu ir stengdamiesi prišaudyti kuo daugiau elnių,
triušių ir paukščių, kurių mėsos mums verkiant reikėjo, kad išgyventume
per Žiemą.
Beatrisė nenoromis grįžo į Segoviją. Henrikui parvykus Kastilijon, Viljena
dar smarkiau ėmė spausti jos vyrą, reikalaudamas atverti jam iždą, tad
Kabrera žūtbūtinai pasigedo Žmonos šalia. Beatrisė kažkokiu neįtikėtinu
būdu buvo pelniusi Henriko palankumą; ji vienintelė mokėdavo jį įtikinti
nenusileisti beprotiškiems Viljenos reikalavimams, - pavyzdžiui, nesiųsti
kariuomenės prieš mane. Išjos laiškų žinojau, kad ji viena pati sugebėjo
įkalbėti Henriką kol kas palikti mus ramybėje, maldaudama būti
pakantesniam bent jau dėl mano nėštumo. Vis dėlto, nors Beatrisei ir
pavyko išprašyti, kad Henrikas tuo tarpu susilaikytų oficialiai nepaskelbęs,
jog atima iš manęs sosto paveldėtojos statusą, netgi ji neįstengė sukliudyti
jam nurėžti man visų pajamų ir paversti mūsų skurdžiais. Bijojau, kad vos
gimus vaikuijis gali imtis ir dar rimtesnių žygių.
— Arjau išsiuntei mano laišką?- paklausiau, sunkiai žengdama prie savo
krėslo ir krūvos paklodžių, kurias siuvau, norėdama bent kiek padėti
daugybei mane priglaudusio miesto našlių ir vargetų jų gyvenimas dar
pasunkėjo dėl užsitęsusios neaiškios padėties karalystėje.
— Taip, Kardenasas
jį
pats šįryt išgabeno į Segoviją, - atsakė Inesa
ir
tylėdama atidžiai nužvelgė mane. - Mano ponia, ne mano reikalas kištis,
bet negi jūs išties tikitės, kad jo didenybė jums atsakys? Čia jau turbūt
šeštas laiškas, kurįjam išsiuntėte per pusmetį.
— Žinau, - pasakiau sėsdamasi. Didžiai nusiminiau supratusi, kad net tie
keli žingsniai per kambarį baisiai mane išvargino. - Tačiau bijau liautis
rašiusi. Netjeigu jis nepaiso mano laiškų, man regis, jei ir toliau
nenustosiu jo tikinti savo ištikimybe jam kaip broliui ir karaliui, galjis
nesiryš dar labiau mums kenkti.
— Betgi nejis- didžiausia bėda, - burbtelėjo Inesa, ir aš pritilusi sužiurau
įją.
— Tikrai, - ištariau tyliai. - Ne jis. Visos vadžios - Viljenos rankose. O kol
tas niekšas užvaldes Henriko širdį ir protą, daugių daugiausia, ko galiu
tikėtis, tai šiokios tokios atvangos nuo...
Staigus spazmas atėmė man žadą. Žioptelėjau lyg žuvis, rankomis

instinktyviai stverdamasi už pilvo. Netrukus užgriuvo darvienas spazmas.

Negali būti! Juk dar tik septintas mėnuo; turiu nešioti kūdikį dar du...
Trečiasis sąrėmis buvo tokio stiprumo, kad aiktelėjau. Tada pajutau per
šlaunis srūvantį šiltą skystį; sijonas netrukus peršlapo. Paliepiau Inesai:
— Greičiau bėk
ir atvesk pribuvėją. Ji suklydo. Aš jau gimdau!

Paskesnių keturiolikos valandų aš beveik neatsimenu. Pribuvėja su dar

keliomis senėmis tupinėjo aplinkui mane, kol dejuodama drybsojau
gimdymo kėdėje su išpjautu dugnu, klaikiai prikūrentame ir visokių žolelių
prigarintame kambaryje, permirkusi savo pačios prakaitu ir šlapimu.
Paprašiau pridengti man veidą šilkiniu šydu, kad niekas nematytų, kaip
klaikiai raukausi. Skausmas buvo stiprus, tačiau ištveriamas. Nuovokos
nepraradau, tad vis dar rūpinausi savo orumu. Iš pradžių kalbėjau maldas
Marijai, kuri padeda gimdančioms moterims, bet laikui bėgant skausmas
gniaužė mane vis baisesnėmis replėmis, tad maldos ėmė trūkinėti, o vietoj

jų įstengiau tik
sunkiai gaudyti orą ir aimanuoti. Kaip gyva neįsivaizdavau
šitokios kančios; būčiau bet ką atidavusi, kad tik galėčiau grįžti į
varginančią nėštumo būseną. Apie vidurnaktį, žiūrėdama į moteris, kurių
veidai nejučiom susiliejo į vieną nepažįstamą pavidalą, raginantį mane
„stumti“, aš pagaliau suvokiau, kad galiu mirti. Jau vargiai bepajėgiau net
įkvėpti.
Tiesą sakant, tai nuolatos mane persekiojo — lyg kokia nematoma
šmėkla, tolydžio lipanti ant kulnų. Tai buvo mūsų lyties prakeikimas,
užtrauktas Ievos nuodėmės. Moterys kasdien mirdavo gimdydamos —tiek
vargšės, tiek ir karalienės. Apie tai kartais susimąstydavau, kalbėdama
kasdienines maldas, ir rūpinausi parengti tokiam atvejui savo nemirtingąją
sielą; tačiau šiomis valandomis, kai iš paskutiniųjų mėginau išstumti iš
įsčių kūdikį, o mano klyksmai aidėjo man pačiai ausyse lyg sužeisto gyvulio
žviegimas, staiga ši galimybė tapo neįtikėtinai reali.
Ir staiga — lyg stebuklas —virš Duenjaso auštant antrajam spalio mėnesio
rytui, kai vėl pravėriau burną, vietoj klyksmo mane supurtė neįtikėtino
palengvėjimo atodūsis - pajutau kone malonumą. Pažvelgusi tarp išskėstų
kruvinų savo šlaunų išvydau pribuvėjos jau spėtą sugriebti glitų mažytį
kūnelį, nė iš tolo nepanašų į žmogišką būtybę. Sukepusiomis lūpomis
sušnibždėjau:
— Dieve mano, ar...
Moterys susispietė krūvon. Išgirdau, kaip supliuškeno vanduo, kaip
čekštelėjo ašmenys, o tada kažkas garsiai pliaukštelėjo. Inesa, visa
permirkusi prakaitu ir išsekusi taip, lyg pati būtų gimdžiusi, šluostė
skepeta man kaktą. Mudvi abi neatitraukėme akių nuo juodai vilkinčių
moterų.
Jos atsisuko. Aš taip suspaudžiau Inesai ranką, kad paskui antjos dar
kelias dienas liko mėlynė. Pribuvėja, kuri nusprendė suklydusi
skaičiuodama mano pastojimo laiką, priėjo artyn ir grublėtomis rankomis
ištiesė man kniaukiantį nuogą padarėlį.
— Mergaitė, jūsų šviesybe, — sausai ištarė ji. — Ir puikiai išsivysčiusi, kaip
matote.
Šitaip nenoromis įžengusi į pasaulį, mažoji mano dukrytė garsiai
pravirko, ir tas garsas lyg peiliu pervėrė iškankintą mano širdį.
Ferdinandas, regis, kone pakvaišo iš džiaugsmo; vos įsitikinęs, kad aš
sveika ir gyva, visą dėmesį sutelkė į mažąją Izabelę, taip pavadintą mano
motinos garbei. Išdidžiai paėmęs ją ant rankų, susuktą į aksomus nunešė
parodyti visiems namiškiams.
—Ji tobula, - karštai sušnibždėjo jis man naktį, kai įsmuko į mano
kambarį, nepaisydamas draudimų su juo matytis, kol nebūsiu įvesdinta į

bažnyčią ir kunigo palaiminimu apvalyta po gimdymo. Jis prisėdo ant

lovos, o Izabelė suvystyta gulėjo tarp mūsų, priglaudusi prie veidelio
mažus sugniaužtus kumštukus. Ferdinandas žvelgė į ją tylėdamas, kone
pamaldžiai, tarsi tai būtų didžiausia jo kada nors matyta brangenybė.
— Maniau, tu nusivilsi, kadji - ne berniukas, - galiausiai ištariau.
— Tai mano tėvas nusivylė, - atsakė jis.
dar Kariljas. Tiesą pasakius,
Ir

ponas arkivyskupas elgiasi taip, tarsi čia būtų asmeninė nesėkmė,

aimanuoja dėl Salijų teisės, galiojančios Aragone, kuri neleidžia moteriai
paveldėti sosto, ir pranašauja neišvengiamą katastrofą.
— Kokia nesąmonė toji Salijų teisė! - sušukau. — Kaip galima nuvertinti

pusę karališkajai porai gimusių vaikų? Jeigu aš, būdama moteris, esu
laikoma tinkama paveldėti Kastilijos karūną, tai kodėl mudviejų Izabelė
lygiai taip pat nevertinama Aragone?
Jis šyptelėjo.
— mudu darjauni. Dar susilauksim sūnų!
Aš toks laimingas! Ji sveika, o

Suirzusi dėl tokio jo abejingumo, aš piktai sužaibavau akimis.

— Na, žinoma, -atšoviau, —- tik pirma leisk man atsigauti po šito vaiko!
Jis nusijuokė, pažadindamas Izabelę. Ji sumirksėjo ir akimirką įsmeigė į

tėvą didžiules mėlynas akis, o tada vėl užsnūdo. Apimta savotiško

nuožmumo, aš paglosčiau jos šiltą, minkštą skruostuką ir sušnibždėjau:
— Neleisiu niekam jos skriausti. Kad ir kaip kas nors būtų nusivylęs, ji
-
nieku gyvu neturi jaustis nelaukiama! Aš pakėliau akis į vyrą. - Kas
girdėti iš dvaro? Tikriausiai Henrikas apsvaigęs iš palengvėjimo, o Viljena
jau planuoja tolesnį antpuolį? Per tą nelemtą Salijų teisę mudu liekam
pažeidžiami, kaip ir anksčiau.
Ferdinando akys keistai sužibo.
— Nevisai, - mjslingai ištarė jis. O tada pasilenkė prie manęs ir nutildė
mano klausinėjimus bučiniu. - Tu ir taip jau ištvėrei tiek, kiek vargu ar koks
vyras pakeltų. Todėl karą tuo tarpu palik man, o pati rūpinkis mudviejų
dukterimi, gerai?
Jis išėjo, man nespėjus jo sulaikyti. Norėjau tučtuojau keltis iš lovos, bet
priveikta nuovargio priguliau ir užsnūdau greta savo vaikelio. Nors mes
pasisamdėme žindyvę - tvirtą valstietę, atrinktą dėl sveikų dantų, ramaus
būdo ir nepriekaištingo kūno sudėjimo, aš slapta pati žindydavau Izabelę,
malšindama pritvinkusių savo krūtų skausmą
ir leisdama kitiems laikyti
mažylę nevalgia, nors ji vis tiek puikiai augo ir sulig kiekviena diena
stiprėjo. Man buvo
gera tūnoti su ja susiglaudus ir atsiskyrus nuo viso
pasaulio, o visi rūpesčiai ir bėdos galėjo sau slinkti pro šalį. Tai buvo
vienintelis kartas mano gyvenime, kai leidau sau tokią prabangą. Taigi
žiemos sniegams užklojus Duenjasą, galėjau pamiršti esanti persekiojama
princesė, priversta kovoti dėl savo teisių, ir būti tik motina, kaip visos, ir
rūpintis savo pirmagime.
Aš taip ir dariau. Rūpinausi kiekviena su Izabelės auginimu susijusia
smulkmena ir stengiausi nieko neklausinėti Ferdinando, kai jis ateidavo
kartu su mumis papietauti, nors ir žinojau, kadjis kiauras valandas
praleidžia užsidaręs kabinete su Karilju. Kartą per praviras menės duris
nugirdau jųdviejų balsus —- abu rėkė vienas ant kito;
tą pačią dieną
Ferdinandas visas išraudęs su trenksmu įsiveržė pas mane ir išdrožė, kad
Kariljas esąs pasipūtęs ir užsispyręs mulkis, pernelyg gerai galvojantis apie
save, o visus kitus laikantis kvailiais.
— Jeigu jis drįs dar kartą pacituoti man tą nelemtą vedybinę sutartį, aš už
save neatsakau! Kas gi nutiko mudviejų tanto monta, jei jis drįsta reikalauti,
kad klausyčiau neva jo išmintingesnio sprendimo?
Nuėjau įpilti jam taurės sidro, kuris šiltas stovėjo grafine prie židinio.
— Savo vedybinėje sutartyje mudu išties pasižadėjome laikyti jį
 vyriausiuoju savo patarėju, - pasakiau.
— Taigi, ir jis be paliovos man tai primena! - Ferdinandas užsivertė
taurę. - Reikėjo man įdėmiau perskaityti tą sutartį...
Mane persmelkė bloga nuojauta. Kariljas įpratęs, kad visur būtų jo viršus.
Jis nė akimirką nesudvejojo dėl savo pranašumo, netgi tada, kai vadovavo
Alfonsui. Tačiau Ferdinandas - anaiptol ne koks nuolaidus mažametis
princas, kuriam galima nurodinėti; mano vyras pasižymėjo tokia valia ir
užsispyrimu, kad nėmaž nenusileido Kariljui. Man, dievaž, nesinorėjo, kad
jiedu perkąstų vienas kitam gerklę —ypač kai
taip ir nesulaukėme jokio
atsakymo mano nesuskaičiuojamus
į
ir
atkaklesnius laiškus Henrikui.
vis
— Gal man pradėti dalyvauti tuose jūsų susitikimuose,
- pasakiau. - Aš
puikiai prisimenu, kas buvo surašyta mūsų vedybinėje sutartyje ir...
— Ne!-Jis taip smarkiai trenkė taurę į stalą, kad pažadino Izabelę lopšyje.
Ji pravirko. Aš puoliau prie dukrytės, čiupau ją ant rankų ir piktai
dėbtelėjau į Ferdinandą. Šis kietai suspaudė žandikaulius. - Su Karilju pats
susitvarkysiu, - burbtelėjo ir išdrožė lauk, ryžtingas ir atlašus.
Aš likau sūpuoti Izabelės ir švelniai ją šnekinau; Inesa, sėdėjusi ant
minkštos kėdutės kampe ir adžiusi vieną mano sijoną, klausiamai pažvelgė
į mane.
Kitą rytą aš apsivilkau geriausią savo dieninę pilkos vilnos suknelę,
plaukus apgaubiau paauksuotu tinkleliu ir įžengiau į menę, kur Kariljas su
Ferdinandu sėdėjo vienas priešais kitą abipus stalo, o admirolas Fadrikas ir
Čakonas stovėjo pasienyje, iš pažiūros baisiai sumišę.
—Jūs nieko neišmanot apie tai, kaip reikalai tvarkomi čia, Kastilijoje, —

kaip sykis drėbė Kariljas, o stambus jo veidas iš įtūžio buvo raudonas it

burokas. - Čia jums ne koks užkampis, kaip Aragonas, kur galima grobti
miestus kada panorėjus!
Ferdinandas pamojavo jam prieš nosį kažkokiu popieriumi.
 — Bet pažiūrėkit gi pagaliau, seni! Čia laiškas nuo Toro mero; jis pats
prašo mūsų užimti jo miestą! Tai ko dar reikia, a? Gal pareikalauti iškalti tą
prašymą akmenyje? Gal tai pagaliau užganėdintų jūsų pasipūtimą?
— Mums reikia princesės pritarimo, - metė Kariljas, o Ferdinandas įsiutęs
saujoje popierių.
suglamžė Tai pamačiusi, aš žengiau per slenkstį.
— Aš čia, mano ponai, taigi galite kreiptis!
Admirolo veidas net nušvito iš palengvėjimo, o Ferdinandas - išsyk
pamačiau - dar baisiau įniršo. Vis dėlto jis tvardėsi, neturėdamas kitos
išeities. Per tą mūsų vedybinę sutartį, kurioje jis sutiko Kastilijos reikalams
teikti pirmenybę prieš savo karalystę, Kariljas laikė jį tvirtai pažabojęs.
Taigi nuojauta manęs neapgavo: aš buvau čia reikalinga, nors mano vyras
nieku gyvu nenorėjo to pripažinti.
Atsisėdau prie stalo, užversto išmėtytais popieriais ir plunksnomis.
— Tai koks reikalas? — paklausiau, ramiai nužvelgdama juos abu.
Con blandura,- priminiau sau. Tereikia švelnumo ir
kantrybės, o tada
kone viską įmanoma sutvarkyti - net turint reikalą su tokiais pasiutėliais,
kaip šitie du.
Kariljas nusilenkė.
— Jūsų šviesybe, deja, man labai nemalonu jus trukdyti, bet mudu sujo
šviesybe niekaip negalime sutarti dėl...
— Reikalas toks,- įsiterpė Ferdinandas, padėdamas priešais mane
popierių.- Ponas arkivyskupas berods mano, kad mums derėtų susilaikyti
ir nereikšti savo teisių, nors aišku kaip dieną, kad Henrikas su Viljena

praranda paramą -ir reikšmingai; o tuo mums reikėtų nedelsiant

pasinaudoti.
—O!- Aš permečiau akimis popierių. Kai suvokiau, kas ten parašyta,
mano širdis ėmė mušti tankiau. Ten buvo sakoma, kad Henrikas bando
išpiršti Joaną Beltranechą portugalams ir netgi pačią karalienę atsikvietė į
Segoviją, kad ta priešais altorių prisiektų, jog duktė tikrai esanti jo. Aš
apstulbusi pakėliau akis.— Aš... Aš neteksiu visų princesės teisių! Jis
oficialiai atima iš manęs įpėdinystę!
— Skaityk toliau, - bakstelėjo į popierių Ferdinandas. Pamėginau
susikaupti. per miglą ir padūkusį širdies tvaksėjimą prieš akis man
Lyg

šokčiojo paskiri žodžiai. Nieko nesupratau. Galiausiai sušnibždėjau:

— Aš neįstengiu perskaityti. Sakyk, kas ten parašyta?
Ferdinandas piktai dėbtelėjo Karilją. į

— Tai reiškia, kad atėmęs iš tavęs sosto paveldėjimo teisę, Henrikas

padarė paskutinę, lemtingą klaidą. Visa karalystė ūžia lyg bičių avilys:
Žmonės visuose miestuose nuo Biskajos iki Chaeno protestuoja prieš tavo
nušalinimą
ir miniomis eina
į gatves. —- Jis vis labiau karščiavosi.

gyventojai išvarė Viljenos statytinius, o Medina del Kampas prisiekė ligi

- Avilos
mirties kovoti už tave. Jie tvirtina, kad Joana Beltranecha - pasileidusios
kekšės pavainikė, otu—vienintelė tikra Kastilijos sosto įpėdinė. Žmonės
šaukiasi tavęs, Izabele; šiame laiške Toro meras kviečia mus įžengti į jo
miestą. Tokių laiškų iš visos Kastilijos jau gavome ne vieną dešimtį —

daugybė miestų pasiryžę atverti mums savo vartus.

— Manau,jie visi papirkti, - suniurzgė Kariljas, - ir tiki pažadais, kurių
nepajėgsime tesėti.
— Papirkti?— paklausiau, žvelgdama
Mes juk neturime ko pasiūlyti!
į degančias Ferdinando akis. - Kaip?
— Užtenka pažadėti taiką, teisingumą ir gerovę, - atsakė jis. — Viskas taip,
kaipjau esame kalbėję, pameni? Tai mūsų tanto monta, virtusi tikrove. Visi

miestai Žino, ką galime jiems duoti, nes aš asmeniškai nusiunčiau

pasiuntinius jiems pranešti. Žmonės nebenori ilgiau kęsti bado,
nesantaikos, nuvertėjusių pinigų ir pasipūtusių didikų savivalės. Karalių jie
niekina, o mes esame vienintelėjų viltis, kad gali būti geriau. Dabar- pats
tinkamiausias metas. Negalime praleisti tokios progos!
— Kokiu būdu? skėstelėjo rankomis Kariljas. - Turėdami tik tarnus,
pažus ir arklininkus?- -
Jis šaižiai nusikvatojo. Taip, kodėl gi ne? Va, imkim
ir nusiųskim Čakoną - tegu užima Torą jūsų vardu!
— Aš galėčiau paremti, - tyliai tarstelėjo admirolas. Kariljas sustingo.

Fadrikas žengtelėjo artyn - nedidukas, bet ramus ir savim pasitikintis

žmogelis dailiu tamsaus aksomo švarku.- Jau pažadėjau jūsų šviesybei
savo vyrus, galiu surinkti jų ir daugiau. Mes neabejotinai įstengtume
užimti Torą ir Tordesiljasą.
— O kaip kiti miestai?— atitokęs atšovė Kariljas. - Kaip Avila? Medina del
Kampas? Segovija? Arjūsų vyrų pakaks visiems jiems užimti, mano pone?
Nemanau, kad netirjūs, nors ir būdamas galingosios Enrikesų giminės
galva, įstengtumėt surinkti tokią kariuomenę!
Admirolas pripažino, kadjo tiesa, ir nulenkė pliką savo galvą.
— Taip. Bet, kiek žinau, markizas de Mendosa pasiryžęs mus paremti, o
Medinos Sidonijos kunigaikštis iš Sevilijos taipgi siūlo paramą. Neabejoju,
kad trise mes sutelktume nemažas pajėgas ir pademonstruotume tokią
jėgą, kad karalius būtų priverstas gerai pagalvoti, ar tikrai verta toliau
mėginti įgyvendinti savo sumanymą.
— Markizas de Mendosa ketina mus remti? Kariljas lėtai pasisuko į

Ferdinandą. - Tačiau Mendosos visuomet palaikė karalių. Kaipjums

pavyko?..
— Visai nesunkiai, - šyptelėjo Ferdinandas. -
visi didikai, ponas
Kaip
ir
Mendosa mėgsta prabangiai gyventi. Užteko man pasiūlyti jo broliui
vyskupui kardinolo kepurę bei gerą algą, ir Mendosa mielai sutiko su mūsų
sąlygomis.
— Kardinolo kepurę?..- Kariljas kone suakmenėjo iš nuostabos, ojo
veidas išblyško lyg kreida. - Jūs... jūs pažadėjot tam saldžialiežuviui
vyskupui Mendosai atlygį, kuris teisėtai priklauso man?
— Aš nieko jam nežadėjau,
kardinolas Bordžija iš
- šaltai atrėmė Ferdinandas. - Pažadėjo
Valensijos. Darjis žadėjo atsiųsti popiežiaus leidimą,
kurio jums nepavyko gauti, sankcionuojantį jos šviesybės ir mano
vedybas Taigi, kaip matote, jai neturėtų būti sunku apsispręsti.
Kariljas įsmeigė į Ferdinandą
iš įtūžio išsprogusias akis.
— Tai mano! —užbaubė jis taip, kad net menės sienos sudrebėjo, o palei
Židinį ramiai sausnaudę šunys iš netikėtumo pašoko ir ėmė skalyti. —
Mano! Kariljas trenkė milžinišku kumščiu sau
į
krūtinę. - Tos kardinolo
pareigos priklauso man. Pagal Bažnyčios nuostatus jos privalo man tekti!
Aš visą gyvenimą atidaviau tarnaudamas Kastilijos bažnyčiai. Aš

vienintelis visus šiuos metus rėmiau jos šviesybę ir be paliovos koviausi dėl
jos teisių!
Jis duso, orėkdamas taškėsi seilėmis. Aš vos susiturėjau nepriminusi jam
paisyti mandagumo reikalavimų. Staiga viskas aplinkui Kariljui su
Ferdinandu tarsi liovėsi egzistavę: jiedu lyg mirtinai susikibę varžovai matė
tik vienas kitą. Mes, visi kiti, buvusieji menėje, pavirtome it kokia
dekoracija — panašiai kaip sienų apmušalai, sietynai ar urzgiantys šunys, ir
buvome tik
bežadžiai stebėtojai tų valios grumtynių, į kurias stojo vyras,
valdęs mano gyvenimą nuo tada, kai pirmąsyk priėjo prie manęs Aviloje, ir
sutuoktinis, kuriam atidaviau savo širdį.
Ferdinandas nė nekrustelėjo ir nė akimirkai neatitraukė nuo Kariljo
nemirksinčių akių. Palaukęs, kol spengianti tyla tarpjų sprogs ir virs
Žžiojinčia praraja, jis atsigręžė į mane ir tarė:
— Mudu su seneliu manome, kad reikia paskelbti viešą laišką. Jei tu
oficialiai pasmerksi karaliaus veiksmus ir
paskelbsi, kad jis pažeidžia tavo
teises, to turėtų pakakti, kad miestai stotų mūsų pusėn. Mums net nereikės
kariuomenės, bet surinksim irją. Užteks tavo laiško, prikalto prie visų
bažnyčių durų kiekvienoje miesto aikštėje. Con blandura, - šyptelėjęs
pridūrė jis. —- Juk taip tu mėgsti sakyti?
Per vienus mūsų santuokos metus jis sugebėjo pažinti mane geriau nei
Kariljas- per visą gyvenimą. Skirtingai nei Kariljas, Ferdinandas puikiai
suvokė, kad, nors beprasmiška sumaištis, vadinama Henriko valdymu, kėlė
man siaubą, aš vis tiek buvau linkusi išlaikyti tam tikrą išorinį taikingumą,
nors patys tuo tarpu ir grįstume man kelią į sostą. Aš nenorėjau, kad šios
šalies žmonės kentėtų labiau nei ligi tol. Man nieku gyvu nereikėjo, kad
dar

mano vardu būtų žudoma naikinama. ir

Aš linktelėjau, jausdama
— Taip, būtent taip aš ir sakau.
į save įsmeigtą Kariljo žvilgsnį.

Pasigręžiau nuo Ferdinando

užuojautą ir
į arkivyskupą; netikėtai pajutau jam
panorau kaip nors jį paguosti, mat Kariljas staiga pasirodė
man baisiai senas ir
suvargęs. Ligi tol net nebuvau pastebėjusi, koks gyslų
išmargintas jo veidas, kokios pavandenijusios akys, kokie sukritę skruostai
ir pražilę bei išretėję plaukai. Jis tiek ilgai buvo man nepalaužiamos
brutalios jėgos įsikūnijimas, kad nė nepamačiau, kaip laikas spėjo ir

jį
priveikti.
— Padarysiu viską, ką tik galėsiu, kad už jūsų indėlį — tiek bažnytinį, tiek
visokį kitokį - būtų deramai atlyginta, - pasakiau jam. - Galit neabejoti,
kad ir toliau liksite vienu iš patikimiausių mūsų patarėjų.
Jis ilgai žiūrėjo man į akis. Neįstengiau perprasti jo išraiškos: atrodė, lyg
kas būtų užsivėrę jo sieloje, o savo ruožtu neįskaitomas pasidarė ir veidas.
Ta nematyta nebyli kaukė mane gąsdino. Anksčiau jis visuomet atvirai
parodydavo man, ką jaučia ir galvoja.
Paskuijis apsigręžė ir išėjo. Niekas nė nebandė jo pašaukti; aš jau buvau
bežengiantijam iš paskos, bet Ferdinandas uždėjo ranką man ant dilbio.
— Ne. Tegu sau eina, -sumurmėjojis. - Mums jo daugiau nebereikia.
 Klausiausi, kaip sunkūs arkivyskupo žingsniai dundėdami tolsta
koridoriumi. Šunys inkšdami vėl įsitaisė ant sudėvėto kilimo ties židiniu.

Admirolas stovėjo nudelbęs akis ir laukė, ką pasakysime. Čakonas

dėbtelėjo į mane plieniniu žvilgsniu, kuriame perskaičiau savo pačios
suvokimą, kad viskas ką tik apsivertė
į priešingą pusę.
Visą gyvenimą praleidusi Kariljo valioje, aš staiga pasijutau laisva.
Atsigręžiau į Ferdinandą
ir tyliai pasakiau:
— Man reikia naujos plunksnos ir rašalo. —- Tai tarusi, vėl atsisėdau ir
paėmiau švarų popieriaus lapą.
Aš pasirinkau.

Nuo šiol tik mudu su Ferdinandu spręsime, ką ir kaip mums daryti.

 i
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

As išplatinau laišką, skelbiantį, kad „jei aistros ar piktavalių kalbų

paveiktas Henrikas atimtų man įpėdinystės teises, tai būtų didis įžeidimas
ir nešlovė visai karalystei. Viešpats Dievas priverstų karalių atsakyti už

tokią nedorybę, o mano ponas ir sutuoktinis princas bei aš liktume be

kaltės“.

Tai buvo gana įžūlus pareiškimas ir bene labiausiai iš visų mano kalbų
priartėjęs prie teiginio, kad Henrikas kelia pavojų visai karalystei. Per kelis
paskesnius mėnesius šis laiškas padarė tokį poveikį, kokio Ferdinandas ir
tikėjosi. Miestai ir miesteliai, anksčiau rėmę Henriką ar nepalaikę nei
vienos pusės, dabar viešai iškabino mano laišką ir stojo po mūsų vėliava. Jie
padabino savo sienas vėliavomis su mūsų inicialais ir skelbė šūkį: „Kastilija

Izabelei!“ Kai pamėginau Ferdinandui sakyti, kad man anaiptol nesinori

būti laikomai Henriko teisių užgrobėja, jis tik nusijuokė:
— Kokių dar teisių? Avila, Medina del Kampas ir dar šešetas miestų jau
musremia, o šįvakar aš ketinu nuvykęs išmesti Viljenos pakalikus iš
Sepulvedos - paties miesto prašymu. Jei ir toliau taip tęsis, tai iki Trijų
Karalių visa Kastilija bus mūsų!
Jisjau buvo savo stichijoje: apsivilkęs grandininius šarvus ir prisisegęs
krūtinšarvį, sėkmingai pavertė admirolo karius ir Medinos Sidonijos iš
pietų atsiųstas pajėgas šauniais nedideliais junginiais, gebančiais perkopti
per sienas, atrakinti vartus ir
vidury nakties vien tik mėnuliui šviečiant
netikėtai užpuolus nuginkluoti karaliaus įgulas. 1472 metams įpusėjus,
mesjau turėjome savo valdžioje daugiau kaip pusę iš keturiolikos didžiųjų
Kastilijos miestų, 01473 metų pradžioje tiek liovėmės bijoti dėl savo
saugumo, kad pagaliau ryžomės palikti Duenjasą ir persikelti į naują
įspūdingą rezidenciją Aranda de Duere, netoli Valjadolido. O vos tik
įsikūrėme prabangiuose rūmuose, net ir labiausiai užsispyrę didikai, ligi tol
atkakliai palaikę Henriką ir nenaudėlį jo favoritą, ėmė slapta siūlyti mums
savo paramą; kaip piktai burbtelėjo Ferdinandas: „Jie, aišku, supranta, kad
antraip nuversiujų pilių sienas tiesiai jiems ant galvų, o pačias galvas
pamausiu ant kuolų!“
Nors aš nieku gyvu nebūčiau garsiai to pripažinusi, pastarasis jo
pareiškimas labiau nei bet kas patvirtino neatsargų Kariljo pastebėjimą,
kad Ferdinandas nesupranta, kaip reikia tvarkytis Kastilijoje. Pulti didikus
buvo neišmintinga ir netgi pavojinga. Šių ponų savimyla ir ambicijos buvo
lyg dvi tos pačios monetos pusės; jiejau ištisus šimtmečius buvo įpratę
nuolat ko nors kaulyti iš savo valdovų, jiems meilikauti arba jų nepaisyti.
Didikus reikėjo įtikinti ir palenkti mūsų pusėn taip, kad patys to nė
nepastebėtų, - arba jie kibs mums į gerkles tarsi laukiniai šunys, kokie
širdies gilumoje ir buvo. Stebėjau juos visą savo vaikystę ir pati mačiau,
kokią sumaištį kėlė Henriko mėginimai kaip nors apmaldyti besiriejančius
didžiūnų klanus ir kaip vidinės intrigos bei visokios sąjungos apraizgė jį
patį tarsi žabangai ir pavertė marionete, besilankstančia nuo kiekvieno
vėjo gūsio.
Todėl per tuos metus, kol Ferdinandas rūpinosi karine mūsų reikalo puse,
aš ėmiausi diplomatijos: diena iš dienos begalines valandas skrebenau
vieną laišką po kito, kol priešais paraudusias mano akis pašėldavo šokčioti

o
spalvotos dėmės, iš pirštų pagalvėlių imdavo sunktis kraujas.
Atsakydavau
į žinutę, atėjusią man asmeniškai. Niekada
kiekvieną

nepamiršdavau pasiteirauti apie negaluojančio šeimos nario sveikatą,

pasveikinti su atžalos gimimu, pareikšti užuojautos dėl netekties - kaip
įmanydama mezgiau ryšius su šiais pasipūtusiais ponais, kurie lygiai
sėkmingai galėjo mus ir sunaikinti, ir apginti.
mano mažoji Izabelė,
Kol

įsitaisiusi greta, žaisdavo su savo lėlytėmis arba snausdavo minkštame

Ilopšelyje prie židinio, aš triūsiau sunkiau nei bet kada gyvenime, mat

Žinojau, kad šie iš pažiūros nereikšmingi mano parodyti draugiškumo

ženklai, šie paprasti apsikeitimai žiniomis ir mandagumo pareiškimais gali
kada nors patraukti didikus mano pusėn, kai man labiausiai jų reikės.
O patituo tarpu vaizdavausi, kokia neviltis tikriausiai bus apėmusi
Henriką, priverstą dar sykį bejėgiškai stebėti, kaip jo karalystė atsisuka
prieš jį. Ko gero, net Viljena pasiligojo iš sielvarto matydamas, kaip
sudėtinga jo grasinimais ir melu paremta sistema žlunga ir byra į dulkes.
Nors fizinės jo kančios ir nekėlė man džiaugsmo, visgi nudžiugau suvokusi,
kad Viljenai atgulus į ligos patalą bentjau turėsiu progą pagaliau aplankyti
savo motiną nesibaimindama, kad būsiu užklupta aršių markizo
sargybinių. Laikas bėgo greitai, o aš buvau tiek užsivertusi darbais ir
dukrelės priežiūra, kad pamiršau pasirūpinti motinos reikalais. Nors kada
tik nugriebdama siųsdavau
į Arevalą pinigų
ir rašiau laiškus, donjos Klaros
atsakymai ateidavo retai, o aptakus ir santūrus jų tonas kėlė man įtarimą,
kad gyvenimas motinos namuose klostosi ne taip, kaip norėčiau.
Tikėjausi, kad Ferdinandas kartu su manimi vyks
į Arevalą, nes dar
nebuvo susitikęs su mano motina, tačiau jo tėvas netikėtai iškvietė jį
į
Aragoną priimti kardinolo Bordžijos atsiųstos delegacijos, atgabenusios
mūsų taip ilgai lauktą popiežiaus leidimą. Kardinolas norėjo surengti
Aragono ir Prancūzijos atstovų susitikimą ir sutarti dėl taikos, ojos mums
labai reikėjo. Jei Aragonui pavyktų kuriam laikui apmaldyti savo kur kas
stambesnį ir aršesnį
kaimyną, atsilaisvinusius vyrus būtų galima
panaudoti mūsų tebesitęsiančiai kovai Kastilijoje. Vis dėlto tai buvo pirmas
mudviejų išsiskyrimas po vestuvių, ir
Ferdinandas galėjo negrįžti ne vieną
mėnesį. Suvokiau, kaip baisiai jo ilgėsiuosi, nors ir stengiausi neišsiduoti.
Prikroviau jam pilnus balnakrepšius mano pačios siūtų švarių marškinių,
pabučiavau atsisveikindama ir
ėmiau galvoti, ką per tą laiką nuveikus.

Buvau tikra, kad, jei nedykinėsiu, laikas bėgs greičiau ir lengviau sulauksiu
grįžtančio vyro.
Neįsivaizdavau, ką ir kaip rasiu Arevale, tad nenorom palikau mažąją
Izabelę, jau beveik ketverių metų amžiaus, su savo damomis ir
tarnais
naujojoje mūsų rezidencijoje. metų pavasarį išsiruošiau į Arevalą,
Kai 1474

mane lydėjo būrys kareivių ir Inesa su Čakonu. Tikslą pasiekėme be jokių

nuotykių, tačiau mano nuogąstavimai dėl vaikystės namų būklės pasirodė
nebe pagrindo: pilis buvo dar labiau nuskurdusi ir apleista, nei

prisiminiau; gyvuliai grūdosi purvinuose ir sausakimšuose aptvaruose, o

menėje nosį rietė dūmų
ir pelėsių smarvė. Motina buvo liesa kaip skeletas
ir klaikiai susenusi, ojos mintyse ir kalbose praeitis tolydžio pynėsi su

dabartimi, tarytum laikas būtų kokia keista upė be pradžios ir pabaigos.

Alfonsas jai tebesirodė esąs gyvas, o manęs ji
protarpiais nė nepažindavo —

tik žiūrėdavo bereikšmiu žvilgsniu, kuris lyg aštrūs dygliai smigo

širdį. Donja Klara, kurios plaukai jau buvo baltutėliai kaip sniegas, nors
man
į
valia ir gyvybingumas nėmaž nesumenko, nepaisant garbaus amžiaus,
man paaiškino, kad motina pastaruoju metu jau beveik nebeišeinanti iš
savo kambarių - netgi į numylėtąjį Šv. Onos vienuolyną nebeišsiruošianti.
Beje, ir keliauti
tokiais neramiais laikais esą pernelyg brangu ir pavojinga, —

-
pridūrė donja Klara, tuo tarpu pinigų išvis retai kada būną, tik tiek, kiek
aš atsiunčianti; mat Viljena, keršydamas man, nubraukęs jų ūkio
išlaikymui skiriamas iždo lėšas.
— Kartais kelioms dienoms pramisti teturime kokią vištą, lęšių ir kelis
svogūnus, - atsiduso donja Klara. O aš tuo metu širdyje kunkuliavau iš
pykčio matydama, kad netgi malkas (kurių šioje dykoje plynaukštėje
niekad per daug nebūdavo) tenka griežtai riboti: viduryje žiemos menėje
buvo taip šalta, kad net palubėje sukabinta mėsa negedo. Bet mes -
nepasiduodame, mano mergyt! O ką daugiau darysi?
Kol sėdėjau greta motinos ir
abi siuvinėjome, žiūrėjau, kaip ploni it
šakaliukaijos pirštai sunkiai beda į audinį adatą, ir mane tiesiog dusino
gėda. Suvokiau, kad nebegaliu palikti jos tokioje apgailėtinoje būklėje, kad
ir kokie ribotibūtų mano pačios ištekliai. Juk ji nė nesulaukusi senatvės
tapo paliegėle, suluošinta savo pačios nejudrumo ir šių klaikių gyvenimo
sąlygų, su kuriomis turėjo taikstytis. Žūtbūt reikėjo nupirkti jai bentjau
naujų apmušalų, kilimų, gorių šildymui ir medžiagų drabužiams; o pilį

privalėjome iškuopti nuo bokšto viršaus iki pat rūsio. Taigi Čakonas kibo į

darbus kartu su kareiviais, kuriems buvo liepta sutaisyti aplūžusius

aptvarus ir prišaudyti pilnus podėlius žvėrienos, o aš, pamynusi išdidumą,
parašiau Kariljui. Nebuvome matęsi nuo pat tos dienos, kai jis įsiutęs
staigiai paliko mus Duenjase, nors ne sykį mėginau rašyti jam taikytis. ir

Deja, į mano laiškus jis neatsakė - lyg koks „aikštingas šešiasdešimtmetis

mažvaikis“, anot Ferdinando. Tačiau dabar ryžausi visai nusižeminti, kad
gaučiau lėšų, kurių verkiant reikėjo; matyt, mano maldavimas visgi bus
kaip nors suminkštinęs jo širdį, nes vieną vakarą, kai jau ruošėmės sėsti
prie stalo, Čakonas įžengė pranešti, kad sulaukėme svečių.
—
- apstulbo donja Klara, kurios gyvenimas pastaruoju metu
Tokiu metu?
pasidarė toks uždaras, kad į bet kokį įsibrovėlį ji ėmė žiūrėti lyg į
neišvengiamą grėsmę. Kitos pagyvenusios moteriškės irgi baugščiai
susižvalgė; visoms jau buvo tekę susidurti su įžūliais Viljenos pareigūnais,
kurie įsiveržę imdavo gąsdinti ir grasinti.
Paliepiau Čakonui kviesti svečią vidun; turėjome vakarienei šviežio
triušienos troškinio su džiovintų obuolių ir morkų salotomis migdolų
piene, o kas paruošta šešiems valgytojams, padalijus iš bėdos pakaks ir
aštuoniems. Bet nedidelė apsiaustą susisukusi būtybė
kai per duris įžengė į

ir kilstelėjusi ranką atmetė nuo veido gobtuvą, aš nejučiom net šūktelėjau

iš nuostabos. O paskui, dideliam aplinkui stalą sėdinčiųjų nustebimui,
pribėgusi džiaugsmingai puoliaujai į glėbį.
—
- sušnibždėjau, karštai spausdama prie krūtinės mieląją
Negali būti!
savo bičiulę. - Iš kur tu čia atsiradai?
Vis per Karilją, žinoma, - šyptelėjusi atšlijo nuo manęs Beatrisė. - Jis
—

prašė perduoti jums štai ką, - sulig tais žodžiais ji įspraudė man delną į

odinį kapšelį, pilną prikimštą monetų. - Ir dar pranešti, kad Viljena miršta
nuo skrandžio vėžio, o planuota Beltranechos sąjunga su Portugalija iširo.
Karalius atsižadėjo savo vedybų su karaliene ir uždarė ją vienuolyne. Jis jau
pavargo nuo rietenų ir norėtų asmeniškai priimti jus Segovijoje.

Nžid

Iš Arevalo išvykau variu švytintį rudenį. Man nesinorėjo pasirodyti pernelyg

nekantriai ir lyg akis išdegus lėkti pas Henriką, vos šiam pasiūlius taikytis;
priešingai, aš pirmiausia surašiau atsargų laišką pranešdama, kad
rūpinuosi pasiligojusia motina, ir paprašiau jo, kad įrodytų savo ketinimų
nuoširdumą, atsiųsdamas man priklausančias, bet seniai uždelstas
išmokėti lėšas. O tada ėmiau kantriai laukti. Pinigai atėjo greitai - kas
aiškiai rodė, jog Viljena išties turbūt vaduojasi mirtimi. Tačiau Ferdinandas
laišku perspėjo mane nė nesiartinti prie Segovijos, kol neturėsime tikrų
Žinių, kad markizą galutinai palaužė liga ir kad tai nėra tikgudrūs spąstai
man privilioti. Patarimas atrodė protingas, tad nesiskubinau, o pati tuo

į
tarpu paliepiau pas mane Arevalą atgabenti mažąją Izabelę ir su naujai
gautais pinigais toliau tvarkiau motinos pilį.
Beatrisė man padėjo, sykiu linksmindama pasakojimais apie tai, kaip
Kariljas įniršęs užsidarė savo rūmuose Alkaloje ir ilgiausiai nieko
neprisileido, o paskui vieną gražią dieną netikėtai kreipėsi į karalių, įžūliai
mėgindamas atgauti jam neva prideramą vietą dvare.
— Matjis sužinojo, kad Viljena serga, o Henrikas lyg dvasia be vietos
blaškosi tarp Segovijos ir Madrido, niekaip neįstengdamas susitaikyti su
neišvengiama savo numylėtinio netektimi. - Beatrisė su nuostaba
kilstelėjo antakius; ji niekad nemokėjo apsimetinėti ir jau tikrai neketino
verkauti dėl liūdno Viljenos galo. - Henrikas sutiko jį priimti ir abu drauge
jiedu surezgė planą, kaip susitaikyti su jumis.
Mudvi matavome naujas užuolaidas mano motinos lovai; aš įtariai
dėbtelėjau į savo bičiulę.
— Tikjau nesakyk, kad abu su Kabrera nėmaž prie to neprisidėjote?
— Aš ir nesakau. Iš teisybės, mudu net labai prie to prisidėjome. Ne kas
kitas, o mano vyras nunešė Kariljo laišką karaliui, kai tas jau ne vieną
mėnesį neatplėštas sykiu su kitais išgulėjo ant neskaitytos
korespondencijos krūvos, aukštumo sulig pačia Segovijos tvirtove. Taigi,
kaijaujis įprašė Henriko įsileisti arkivyskupą, darbo ėmiausi aš. - Įtaigumo
dėlei ji trumpam pritilo. - Pasakiau Henrikui, kad susitaikęs su jumis jis
atkurtų taiką Kastilijoje ir būtų nelyginant „medis, kurio išdžiūvusios šakos
vėl sužaliuoja ir daugiau niekada nebevysta“.
— Tu tikrai
taip pasakei? — Man sunkiai sekėsi užgniaužti šypseną. - O aš
nė neįtariau, kadesi poetė!
 — Viskas dėl jūsų, mano ponia, - kandžiai atšovė ji, bet kai mūsų akys
susidūrė, abi pratrūkome kvatotis, išgąsdindamos kėdutėje prie lango
sėdėjusią mažąją Izabelę.
— Ak, kaip aš tavęs pasiilgau! - sušukau, braukdama iš akių džiaugsmo
ašaras. — Nė pati nesuprantu, kaip šitiek laiko be tavęs ištvėriau.
— Betgi ištvėrėt, ir kuo puikiausiai, - atrėmė ji. - Antai kokią nuostabią
mergytę turite, ir va šitą, -ji su geraširdiška pašaipėle mostelėjo į Inesą,
vyniojančią naujo damasto rietimą, - kuri dabarjumis rūpinasi, o ką jau
apie kalbėti jūsų šaunųjį riterį princą, ginantį jus skydu
ir kardu.
— Taip, - tyliai linktelėjau. - Man išties pasisekė.
Nors Beatrisė tebebuvo miela kaip visuomet, mačiau, kad ištekėjusi ji
gerokai suapvalėjo; aišku, kad santuokoje ji irgi buvo laiminga, tačiau man
toptelėjo, kad po šitiek metų ji
taip ir nepastojo. Vargu ar dėl savo kaltės, —
pamaniau. Nors paprastai dėl poros nevaisingumo visi būdavo linkę
kaltinti moterį, skaisčiu raudoniu žydintys Beatrisės skruostai ir švytinčios
akys neginčijamai liudijo puikią jos sveikatą. Gal bėda ta, kad Kabrera
gerokai vyresnis, - svarsčiau. Gal pagyvenę vyrai, sulaukę tam tikro
amžiaus, irgi praranda vaisingumo galią - lygiai kaip vidutinio amžiaus
moterys?
— Apie ką susimąstėte?— paklausė ji, nutraukdama mano svarstymus.
— Tikapie tai, kokia laimė, kad dabar esame kartu, - numykiau, oji iškart
pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu, kuris tarsi matė kiaurai. Tačiau daugiau
nebeklausinėjo, tiktai prišoko prie Izabelės ir pačiupusi krykščiančią
mergytę į glėbį ėmė smagiai sukti ją ratu. Mano dukrelė akimirksniu
prisirišo prie Beatrisės, vadino ją Tia Bi, o iš meilaus bičiulės žvilgsnio
mačiau, kadji irgi karštai pamilo mano mažylę. Geresnės už Beatrisę
motinos nė su žiburiu nebūtum radęs; net ir savo baisiausiai susenusiam ir
pasiligojusiam tėvui, donui Bobadiljai, kuris dabarjau nebesikėlė iš lovos
savo pilyje ir kuriam nebedaug bebuvo likę šioje žemėje, ji niekuomet
nepritrūkdavo stojiškos kantrybės ir net nakties vidury prireikus skubėdavo
juo pasirūpinti. Aš nuoširdžiai vyliausi, kad galjai vis dėlto kaip nors
pavyks susilaukti vaikelio.
Pagaliau lapkričio pradžioje, kai palaidojome vargšelį doną Bobadilją ir
Beatrisė ėmė jo gedėti, sulaukėme žinios ir
apie Viljenos galą. Baisiausias
mano priešas, nepaliaujamai persekiojęs mane nuo pat brolio mirties ir
niekingai išdavęs arba apgavęs kone visus, su kuo tik jam teko susidurti,
pagaliau iškeliavo anapus. Jis mirė baisiose kančiose, gyvas suėstas
skrandyje išsikerojusio auglio, bet aš vis tiek niekaip nepajėgiau išspausti
jam lašelio gailesčio. Viljenai mirus, man nebereikėjo baimintis, kad
nė

nuodingas jo liežuvis ir klastingos užmačios vėl iškreips Henriką iš doros

kelio. Pagaliau galėjau ryžtis susitaikyti su įbroliu ir užbaigti sumaištį dėl

Kastilijos sosto paveldėjimo.

Aš kuo skubiau pranešiau naujienas Ferdinandui. Vis dėlto, koljis gaus

laišką ir atsakys, turėjo praeiti mažiausiai dvi ar

trys savaitės. Taigi
atsisveikinau su motina, palikau ją naujai įrengtame ir gerai saugomame
būste, nugabenau mažąją Izabelę į Arandą de Duerą, o pati sykiu su
Beatrise leidausi
tą dvarą vežtis nenorėjau.
į Segoviją. Nepaisydama atgauto pasitikėjimo, dukters
į
Visgi, kai horizonte pasirodė tvirtovės bokštai - pliki ir aštriabriauniai lyg
iltys apniukusio žiemos dangaus fone, - mane staiga apėmė negera
nuojauta. Nuo tada, kai prieš septynetą metų išvykau iš Segovijos, nekėliau
įją daugiau nė kojos; prisiminimai apie nelaisvę prašmatniose tos pilies
menėse man ligi šiol varė šiurpą. O dabar aš ir vėl atsidūriau čia -jau
suaugusi moteris, beveik dvidešimt trejų, pati tapusi motina, - pasiryžusi
dar sykį ten įžengti.
Atsigręžiau į Beatrisę ir santūriame jos žvilgsnyje išskaičiau, kad ji viską
supranta.
— Nesijaudinkit, - nuramino ji. - Andresas drauge su rabinu Abraomu
Senjoru bus viską paruošę. Jums niekas negresia.
Tą rabiną jau buvau sutikusi, kai anąkart čia buvau. Tai buvo

išsimokslinęs žydas, kurį Henrikas visuomet mėgo ir vertino,

nepaisydamas priešiškumo, kurio šis tolydžio sulaukdavo iš Viljenos bei
kitų veikėjų, nepatenkintų sefardų įtaka dvare. Donas Abraomas buvo
vyriausiasis Henriko mokesčių rinkėjas; negana to, jis reikšmingai palaikė
Kabrerą, pagelbėdamas jam apginti ir išsaugoti iždą bei karūnos
brangenybes. Jei šis rabinas dalyvavo rengiantis mano sutikimui, tai išties
galėjau jaustis saugi, todėl tik linktelėjau ir pasukau Cinamoną
pilies kiemą, kurjau šimtai žmonių susirinkę laukė manęs.
į didįjį

Iš dangaus kaip sykis ėmė kristi lengvas sniegelis, lyg baltos dulkės

nuberdamas plunksnomis puoštas skrybėles ir prabangius aksomus,

kuriais buvo pasidabinę dvariškiai, dabar ceremoningai man
besilenkiantys. Cinamono kanopos garsiai caksėjo per grindinio akmenis,
aidu atsimušdamos
mane
į sienas. Besidairant po ištisą nepažįstamų veidų jūrą,
vėl persmelkė baimė. O ką, jei Beatrisė klysta? Jei,
nepaisant visų
įtikinėjimų dėl gerų Henriko ketinimų, staiga pasirodys, jog jis pasikvietė
mane vien tam, kad paimtų į nelaisvę?
Tada išvydau vienišą pavidalą, stovintį dvariškių minioje - tarytum juodą
koloną, padabintą amžinuoju raudonu turbanu.
Jei ne tas turbanas, gal būčiau jo ir nepažinusi. Čakonas padėjo man
nusėsti nuo arklio, ir aš Žengiau artyn, kaip įmanydama stengdamasi
nuslėpti nerimą dėl neįtikėtino karaliaus liesumo. Jis buvo visas išgeltęs, o
ryškiai išsišovę skruostikauliai, atrodė, tuoj perdurs odą. Liūdnos jo akys
buvo priblėsusios, giliai įkritusios pamėlusiose akiduobėse ir akivaizdžiai
liudijo begalinę širdgėlą. Jis atrodė tarsi koks vaiduoklis —-
kaip Žmogus,
pažinęs juodžiausias nevilties gelmes; tad aš, darydama priešais jį
reveransą, imdama ištiestą jo ranką, padabintą žiedu su antspaudu, ir
keldama
ją sau prie lūpų, vos įstengiau užgniaužti akis deginančias ašaras.
—Jūsų didenybe, - ištariau, - man didžiulė garbė vėl būti šalia jūsų.
Henrikas nieko neatsakė. Virpėdama pakėliau akis — nustebau, kad jis
nepasiūlė man keltis. Nejau pasikvietė mane čia tik tam, kad pažemintų
viso dvaro akivaizdoje? Gintarinės jo akys buvo įsmeigtos į mane ir atvirai
plūdo ašaromis, kurios ritosi per veidą ir maišėsi su ištirpusio sniego lašais,
krintančiais nuo turbano, o |ūpos drebėjo. Jis nekalbėjo tik todėl, kad
neįstengė pratarti nė žodžio. Šitaip ilgai tramdyti jausmai dabar grasino
prasiveržti ir visiškai jį palaužti.
Tadaš nelaukiau, koljis leis man stotis. Pakilau ir karštai apkabinau jį,
nepaisydama nei susirinkusių dvariškių, nei didikų. Tą akimirką galvojau
tik apie tai, kad mūsų gyslomis teka tas pats kraujas. Mudu buvome viena
šeima- brolis ir sesuo.
— Brolau, - ištariau patyliukais, kad tikjis vienas išgirstų, - man labai
gaila...
Pajutaujam iš krūtinės besiveržiančią raudą. Sulysęs jo kūnas karštai
spaudėsi prie manęs. Pagaliaujis lyg išsigandęs vaikas sušnibždėjo:
— Ne, tai mano kaltė. Mano! Aš prakeiktas. Sunaikinu viską, prie ko
prisiliečiu...

Mudu raitiiškilmingai prajojome gatvėmis, kad viešai parodytume

visiems, jog susitaikėme. Žmonės, tai matydami, netvėrė džiaugsmu,
mojavo vėliavomis ir sveikino mus garsiais šūksniais, kol beveik jau
sutemo, prireikė uždegti deglus, o tirpstantis sniegas virto šlapiomis
driūžėmis.
Tvirtovėje mūsų laukė vakarienė didžiojoje paauksuotoje menėje. Abu su
Henriku įsitaisėme greta ant pakylos, priešais nublizgintas grindis ir
sausakimšai apsėstus stalus, tarsi tarp mudviejų nieko nebūtų įvykę, o tie
ilgi tarpusavio kovų metai būtų išnykę be pėdsako. Henrikui kaip visuomet
patarnavo jaunuoliai - dailūs berniukai meiliomis akimis ir iškvėpintomis
rankomis, jie padavinėjo jam lėkštes, pilstė vyną, pjaustė mėsą. Išsirikiavę
maurai sargybiniai su kardais prie šonų budriai dairydamiesi stovėjo jam
už nugaros. Trūko tiktai ekstravagantiškosios, ryškiu raudoniu švytinčios,

ir
daugybę apkalbų sukeliančios jo karalienės, viskas būtų atrodę beveik
taip pat, kaip ir anksčiau.

Tačiau ne viskas buvo taip, kaip atrodė. Jutau, kad Henrikas kažkoks iš
esmės pasikeitęs. Nors ir sėdėjo valdovo soste drauge su manimi, savo
pripažinta įpėdinė, prie šono, jis rodėsi keistai nutolęs, atsiribojęs nuo
aplinkos. Žvelgdamas
į savo dvariškius, didikus ir smulkesnius
kilminguosius, geriančius jo vyną ir puotaujančius iš jo kišenės, kurie iš

pažiūros dėjosi esą nuolankūs, nors patys tuo tarpu stebėjo mus lyg
pasirengę šuoliui plėšrūnai, karalius atrodė išvargęs ir viskam abejingas —

lyg būtų matęs pantomimą, kurios prasmės jau nė nebesivargino suvokti.

Galiausiai aš paprašiau jo leisti man pasišalinti. Buvau baisiai išvargusi —

tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pabučiavau jam į skruostą, ojis tuo tarpu
sumurmėjo:
— Ryt pasikalbėsime, gerai? Reikia tiek daug visko aptarti, tiek
nuveikti... - nebaigęs sakinio, o veide pasirodė nerimastinga
Jis nutilo,
išraiška — tarsi artimiausiomis dienomis jam būtų grėsęs koks išbandymas,
kurį jis vargiai tikėjosi ištversiąs.
—Juk turime daug
- -
laiko, pasakiau. Mano ponas sutuoktinis dar net
neatvyko; gal tik po kelių savaičių jis galės ištrūkti iš Aragono. Nėra kur
skubėti. Pirma pasidžiaukime iš
naujo susitikę, gerai? Bet man dar
nebaigus kalbėti, širdį lyg replėmis kas būtų sugniaužę. Staiga apimta
nevilties skausmingai pasigedau šalia savęs Ferdinando. Man beviltiškai
norėjosi jį išvysti, paimti už rankos; troškau įsitikinti, kad jis bus man
atrama iir padės atsilaikyti prieš visas intrigas, su kokiomis tik teks
susidurti.
Pamėkliškame Henriko veide išskaičiau, kadjis jaučia lygiai tą patį,
galvodamas apie Viljeną.
Jis blausiai man nusišypsojo.
— Taip, kodėl gi ne? Pasidžiaukime, - linktelėjo ir paėmęs taurę vienu
maukują ištuštino. Taurininkas prišokęs iškart vėl pripylė, o man nebeliko

abejonių, kad tą vakarą Henrikas nusigers sąmonės netekimo. Kaip

iki

galėjau spėti iš pageltusios jo odos, šitaipjis elgėsi nuo pat Viljenos

mirties.
Eidama
per minią, netikėtai pajutau širdyje kylantį gailestį. Inesa
pasivijo mane prie durų, ir mudvi buvome nulydėtos mano į

apartamentus - tuos pačius pernelyg prašmatnius kambarius, kurie

kadaise priklausė Joanai. Pakeliui aš niekaip neįstengiau nusikratyti
įtarimo, kad iš dalies taip pat esu kalta dėl apgailėtinos Henriko būklės.
Jeigu būčiau buvusi pareigingesnė, ne tokia užsispyrusi ir atžagari, jei
būčiau atjautusi jį ir mylėjusi, kaip dera seseriai, o ne maištavusi ir
priešinusis, gal taip nė nebūtų nutikę. Galjis būtų klausęs mano patarimų,
užuot pasitikėjęs grobuonimi markizu, kurio mirtis dabar bloškė
jį į tokią
neviltį...
Inesa riktelėjo iš netikėtumo, nutraukdama mano apmąstymus. Ji lyg

įkalta stypsojo mano priimamajame ir spoksojo į pamėklišką figūrą, kuri

tarsi pleveno viršum spalvotų grindų plytelių — vos kelios žybsinčios žvakės,
kurių liepsna skleidė ne
tiek šviesos, kiek šešėlių, darė ją dar
fantastiškesnę.
Įsibrovėlis nulenkė tonzūruotą galvą.
 — Atleiskit už įsiveržimą, jūsų šviesybe, - žemu, dusliu balsu ištarė jis;
šviesios jo akys kambario prieblandoje atrodė tamsios ir neįžvelgiamos —

lyg vilko.
— Broli Torkemada! - šūktelėjau, ranka spausdama iš išgąsčio
besidaužančią širdį. Vieną klaikią akimirką palaikiau jį žudiku,
besislepiančiu po dominikono abitu; tai būtų buvęs įspūdingas pomirtinis
Viljenos kerštas! - Jūs mus išgąsdinote. Nesitikėjau išvysti jūsų čia, ir dar
tokiu metu.
— Kaipjau sakiau, atsiprašau už įsiveržimą. Bet
tai, ką turiu jums
pranešti, nepaprastai svarbu.
Nemirksinčių jo akių žvilgsnis aiškiai kėlė siaubą Inesai; ji drebančiomis
rankomis pamėgino įžiebti kambaryje dar bent kelias žvakes. Ryškesnėje
šviesoje Torkemada atrodė dar blyškesnis ir liesesnis - lyg savaičių savaites
saulės nematęs atsiskyrėlis.
Mostelėjau Inesai eiti į miegamąjį. Man nederėjo vienai likti su vyriškiu,
kuris nebuvo mano sutuoktinis; jei ne jo vienuolystė, būčiau nedelsdama jį
išvariusi, kad ir kokią svarbią žinią jis ketino pranešti. Tačiaujis atliko mano
nuodėmklausio pareigas, patarė, kai abejojau dėl savo sužadėtuvių, taigi
nusprendžiau, kad man niekas negresia. Nesvarbu, kieno apartamentuose
ir kokiumetu jis lankėsi - jo skaistybė negalėjo kelti jokių abejonių.
Vis dėlto, norėdama pabrėžti jo apsilankymo nepatogumą, aš pati

nesisėdau irjam nepasiūliau prisėsti. Tik pasakiau:

— Turbūt jūsų žinia išties labai skubi. Aš juk ką tik atvykau. Jei būtumėt
luktelėjes, tikrai būčiau radusi tinkamesnę vietą ir laiką pokalbiui.
— Laukti nebuvo kada,
- -
atsakė jis. Dievas pasiuntė mane pas jus kaip
tik dabar, nes jau beveik metas. Netrukus jūs rankoje laikysite skeptrą ir
šlovingas jūsų gyvenimo tikslas iškils į viešumą.
Man per nugarą perbėgo šiurpuliukas. Jis kalbėjo nelyginant koks
keistuolis pranašautojas - tokie neretai sukinėjasi dvare su daugybe
talismanų rankose, siūlydamiesi išburti ateitį.
— Prašyčiau kalbėti aiškiau,
- tariau jam. — Aš labai pavargusi. Buvo sunki
diena.
Jis žengė žingsnį artyn. Apstulbusi pamačiau, kad iš po apspurusio abito
kyšančios jo pėdos basos ir net pamėlynavusios nuo šalčio, o pirštų nagai
aplipę sukepusiu krauju. Ko gero, jis be jokio apavo atžygiavo tvirtovėn iš
savo vienuolyno. Aš ir vėl sudrebėjau.
— Dievas atsiuntė jums Ferdinandą, toliau dudeno Torkemada. - Jis
išklausė jūsų maldų ir patenkino žemišką jūsų aistrą, ko taip troškote. Jis
suteikė jums jėgų įveikti visas kliūtis, nugalėti visus priešus; tačiau jūs savo
ruožtu turite pasižadėti Jam tarnauti. Turite visų pirma šlovinti Jį, o tik
paskui galvoti apie visa kita. Tai jūsų priedermė, kaip žemiškos Jo
karalienės.
Vienuolis trumpam nutilo, ojo žodžiai keistu aidu atsimušė uždarame
kambaryje. Aš sunkiai nurijau seiles - gerklė man staiga perdžiūvo. Kodėl
jis taip kalba? Negi atėjo priekaištauti, kad nederamai vykdau savo
krikščioniškas pareigas?
— Patikėkite, aš nuoširdžiai Jam tarnauju. Diena iš dienos, - tariau.- Bet
manojėgos menkos, ir...
—Jūs būsite daugiau nei Jo tarnaitė, - pertraukė Torkemada
ir palinko
viršum manęs, deginte degindamas ugningomis akimis, kurios vienintelės
spindėjo išsekusiame jo
veide. Aš vos susiturėjau instinktyviai neatšlijusi. —
Juk neneigsite, kad ir pati matėte Šėtono ženklą mūsų iškrypėlio karaliaus
veide. HenrikasIV pasmerktas, mirtis jau persmelkė jam kaulus. Savo

nedorybėmis jis užrūstino Visagalį: lyg koks parsidavėlis nusigręžė nuo

tiesos kelio ir paskendo nuodėmėje. Bet jūs, - sulig tuo žodžiu jis žengė dar
žingsnį ir atsidūrė visai prie pat manęs — užuodžiau nuo jo sklindantį
senų
žvakių dūmų kvapą. —- Jūs esate Viešpaties išrinktoji. Jumyse skaisčiai dega
ir Jo šviesa, ir rūstybė. Jūs vienintelė galite išplėšti šias žemes iš Velnio
gniaužtų ir sugrąžinti mūsų šventumą. Jūs vienintelė įstengtumėt nulaikyti
kardą ir persmeigti pačią mūsų karalystę apėmusio blogio širdį!
Aš stovėjau it suakmenėjusi, nedrįsdama nukreipti nuo jo akių.
— Išdavikiška pranašauti karaliaus mirtį, - išgirdau save sakant.
— Aš nepranašauju. - Jis iškėlė kaulėtą pirštą lyg norėdamas mane
sugėdinti.— Aš tesu dulkė, kaip ir kiekvienas Žmogus, neišskiriant nė
karaliaus. Jis mirs, ojūs valdysite. Todėl turite prisiekti, kad apvalysite
Kastiliją nuo sugedimo, kad išrausite blogį su šaknimis, nesvarbu, kurjis
būtų iškerojęs, ir nusviesite į bedugnę, kad išgelbėtumėt savo nemirtingąją
sielą.
— Kokio sugedimo? - sušnibždėjau, nors jau Žinojau, ką jis turi mintyje,
tačiau baiminausi tai išgirsti. - Apie ką jūs kalbate?..
Jis įsispitrėjo tiesiai man
— Apie ereziją. Ji
į akis.
tyko mūsų visur. Ji persmelkė net šio krašto akmenis,
vandenį ir žemę. Ji aidi vaiko juoke, tūno moteryje prie fontano, slepiasi
vyriškyje ant asilo, kuris joja gatve pro šalį. Jos prisigėręs net oras, kuriuo
kvėpuojame. Jos įsikūnijimas — netikri krikščionys, kurie priima šventąją
Ostiją ir čia patją išspjauna, lyg kokią bjaurastį, kurie dedasi tarnaują
Bažnyčiai, o slapta laikosi žydų tikėjimo. Tai jie nelyginant pūliuojančios
votys nuodija Kastiliją, tai juos lyg gangrenavusią galūnę būtina nupjauti ir
sudeginti, kad apvalytume tikrąjį ir vienintelį tikėjimą!
Jis kalbėjo apie atsivertėlius- žydus, priėmusius mūsų tikėjimą.
Kastilijoje jų gyveno tūkstančiai, ir daugelis per masinį atsivertimą 1391
metais, prasidėjusį po siaubingo smurto prieš sefardus bangos, buvo
priėmę šventąjį krikštą. Jie tuokėsi su krikščionimis ir krikščioniškai auklėjo
savo vaikus. Beatrisė ir Andresas de Kabrera taip pat buvo kilę iš tokių
atsivertėlių, kaip ir nemaža dalis kilmingiausių Kastilijos šeimų. Kraujo
grynumas buvo abstraktus dalykas, ir tik labai nedaugelis mūsų šalyje
būtų galėję tuo pasigirti.
— Nejau norite, kad persekiočiau savo žmones?- paklausiau,

negalėdama patikėti savo ausimis.

— Tai, kas daroma Dievo vardu, negali būti persekiojimas. Jie
- nedori
apsimetėliai. Savo dvišakais liežuviais jie nuodija šventąją Bažnyčią.
Dedasi garbiną mūsų Švenčiausiąją Mergelę ir šventuosius, tačiau tik
šlykščiai meluoja. Jie be paliovos meluoja! Juos reikia išvilkti į dienos šviesą
ir nubausti. Pašalinti!
Užsimiršusi aš karčiai nusijuokiau.
Betgi jie sudaro daugiau nei pusę karalystės! Atsivertėlių kraujo esama
—

netir mano gyslose, kaip ir Ferdinando. Net irjūs pats, broli Torkemada,
esate kilęs iš atsivertėlių giminės. Tai nejau mes visi apsimetėliai?
Jo veidas tarsi suakmenėjo. Balsu, kuriame buvo girdėti aistra, Jjuodesnė
už įtūžį ir karštesnė už neapykantą, kurios aš nemokėjau apibūdinti, nes
nieko panašaus kaip gyva nebuvau patyrusi ir vyliausi niekada
nepatirsianti, jis sugriaudėjo:
— Aš jums parodysiu, kaip siaubingai jie meluoja!
Kurį laiką aš tylėdama žiūrėjau į jį. Tada kilstelėjau smakrą ir išdrožiau:
— Jūs elgiatės įžūliai. Aš juk kol kas nesu karalienė ir, Dievui leidus, dar
daugelį metų ja netapsiu, antraip turėčiau prarasti vienintelį man likusį
brolį. Bet net jeigu jau rytoj būčiau karūnuota, tikrai nepulčiau persekioti
savo pačios valdinių!
— Tai jūsų pareiga. - Jo akys buvo šaltos lyg ledas. Bejausmės. - Neturite
leisti, kad jums valdant erezija klestėtų. Dievas suteikė jums didžią
malonę, bet sykiu —ir milžinišką atsakomybę.
Kaipjis drįsta priminti man pareigas, kai šitiek turėjau ištverti, kad
 išsaugočiau nors teisę jas eiti? Tą
akimirką panorau, kadjis nešdintųsi. Jo
pasiutimas, jo nežabotas įžūlumas buvo man atgrasūs. Aš juk ką tik grįžau
į Segoviją, Henrikas sutrikęs ir ligotas, o aš— visiškai viena, be patarėjų,
dvare, kuriame niekad nesijaučiau saugi, be vyro ir vaiko. Kaip jis gali
užkrauti man tokią sunkią naštą?
— Aš puikiai Žinau savo pareigas, - atrėžiaujam, pati girdėdama metalą
savo balse. —- Ir galite būti tikras, broli Torkemada, kad man dėvint karūną
erezija šalyje neklestės. Tačiau nekaltų Žmonių aš neskriausiu. Daugiau
neturiu ką jums pasakyti. — Tai tarusi, linktelėjau, pagerbdama dvasinę jo
viršenybę. — O dabar prašau man atleisti. Jau seniai turėčiau ilsėtis.
Nelaukdama, kąjis atsakys, pasukau prie miegamojo durų. Suėmusi
rankeną, dar dirstelėjau per petį. Jis jau buvo spėjęs dingti užverti lauko ir
duris; net žvakė šalia jų degė nekrūpčiodama, tarsi jo išėjimas nebūtų net
suvirpinęs oro, tarsi jo išvis čia nebūtų buvę.
Tai jūsų pareiga... Dievas suteikė jums didžią malonę, bet sykiu — ir milžinišką

atsakomybę.
Aš sudrebėjau ir žengiau į šiltą manęs laukiantį kambarį, kur Inesa jau
buvo spėjusi pakloti patalą, įkurti gores ir lūkuriavo su chalatu ir plaukų
šepečiu rankose.
Bet kad ir kaip stengiausi pamiršti vienuolio žodžius, jie persekiojo mane
lyg šešėlis.
 i
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Pe. kitas kelias savaites kone be paliovos vyko visokie renginiai, pokyliai ir
iškylos.
Kad ir koks iš pažiūros sumenkęs ir išsekęs buvo Henrikas, jis ketino kaip
reikiant atšvęsti mudviejų susitaikymą, todėl kiekvieną dieną kas valandą
mes vis turėjome ką nors veikti. Šiltai apsikūtoję žvarbiu oru traukėme
katedrą dalyvauti mišiose, svečiavomės garbingiausių didikų rūmuose,
į
vykome
į prieglaudas klausytis vaikų chorų giedojimo, kalbėjomės su
svarbiausiais karalystės pirkliais. Kas vakarą, pasidabinę visomis sunkiomis
savo regalijomis, puotaudavome su dvariškiais, tarsi jau vien tai, kad sykiu
sėsdavome prie vieno stalo ir dalijomės valgiu, būtų galėję kaip nors
užkardyti visokius neaiškius sąmokslus ir intrigas, kurias slapta rezgė
didikai.
Vis dėlto aš stengiausi neturėti jokių reikalų su Henriko taryba. Nors
Kariljas grįžo į dvarą ir lyg koks grėsmingas milžinas tolydžio šmėžavo
veiklaus mūsų gyvenimo pakraštyje, aš persimesdavau su juo vos vienu
kitu maloniu žodeliu, kol sykį vakare jis tiesmukai paklausė:
— ketinate pagaliau išsireikalauti, kad jis oficialiai paskelbtų jus
Tai ar

savo įpėdine, kol dar mirtinai nenusigėrė? Jei ne, norėčiau aiškiai Žinoti,
kad galėčiau negaišdamas laiko vykti namo. Juk dėl tos vienintelės
priežasties ir surengiau šitą judviejų susitaikymą.
Aš nudelbiau jį akimis.
— Kiek man žinoma, Henrikas niekad nėra paskelbęs, kad atima iš manęs
paveldėjimo teisę. Joana Beltranecha įvardyta pavainike, o karalienė
atsidūrė vienuolyne. Tuo tarpu aš dar Gisande buvau prisaikdinta kaip
įpėdinė. Be to, - pridūriau pamačiusi, kaip jis susiraukė, - čia nėra
Ferdinando. O be savo vyro aš nieko nedarysiu.
Jis išsišiepė klastingai lyg žaltys.
— Ak, taip! Girdėjau, jūsų vyras vis dar Aragone, įklimpęs į derybas su
prancūzais. Nors jam berods pavyko gauti tą Bordžijos žadėtą popiežiaus
leidimą. Taigi viliuosi netrukus turėsiąs garbės vėl išvysti princą
Ferdinandą. Vis dėlto, kad ir kokie svarbūs jo karalystės reikalai, mus turėtų
labiausiai dominti Kastilijos karūnos likimas, tiesa?
Aš nutylėjau ir tik patyliukais sugriežiau dantimis. Kariljas vis dar
pasižymėjo kone antgamtiniu gebėjimu užuosti visokius nesutarimus, o aš
toli gražu neketinau jam prisipažinti, kad irgi laikausi tokios pat
nuomonės. Tiesą pasakius, paskutinysis Ferdinando laiškas sukėlė man
nemažai nerimo:jis rašė, kad neseniai pasiektas sėkmingas susitarimas su
prancūzais buvo itin trumpalaikis, - vos jam nusisukus, jie sulaužė
pažadus. Taigi, užuot derėjęsis dėl taikos, jis nusprendė verčiau jėga
atsiimti svarbiausias prancūzų užgrobtas Aragono žemes, todėl net
negalėjo pasakyti, kada pagaliau grįš. Tačiau mane įspėjo tuo tarpu jokiais
būdais nesudarinėti jokių susitarimų su Henriku ir nieku gyvu neleisti
arkivyskupui kištis į mūsų reikalus. Kariljui mūsų interesai nėmaž nerūpi, —

vašė jis. —- Vienintelis jo tikslas — laimėti karaliaus malonę

ir vėl pajungti tave savo
valiai.

Akivaizdus jo nejautrumas mano padėčiai ir visiškas nepasitikėjimas

mano gabumais baisiai mane suerzino. Atrašiau, kad ligi šiol puikiai
mokėjau pati tvarkyti savo reikalus, tad nesuprantu, kodėl turėčiau juos
patikėti Kariljui ar kam nors kitam. Dar paprašiau jo pasistengti kaip
galima greičiau viską ten užbaigti, nes esąs labai reikalingas čia. Visgi
mano sumišimas tikriausiai akimirką atsispindėjo mano veide, nes, kol
tylėjau, arkivyskupo šypsena darėsi vis nuožmesnė. Mačiau, kadjis puikiai
supranta, kokia vieniša čia jaučiuosi, būdama atskirta nuo savo naujosios
šeimos ir priversta kliautis nepastoviomis įbrolio nuotaikomis ir
ketinimais.
O ketinimai tikrai buvo nenuspėjami. Nežabotas Henriko gėrimas (ypač
turint omenyje, kad visą gyvenimą jis buvo kone blaivininkas) pavertė jį

pajuokos taikiniu; į vakaro pabaigą jis jau sunkiai besuregzdavo sakinį,

lydimas maurų ir pažų klajodavo po menę tarp dvariškių ir kone
glamonėdavosi su visiškai jam pagal padėtį netinkamais žmonėmis. Jis
turėjo galybę įžūlių favoritų, kuriuos dosniai lepino visokiomis dovanomis,
o ypač daug dėmesio skyrė gražuoliui pasileidėliui Viljenos sūnui Diegui.
Šis, paveldėjęs velionio tėvo titulą ir žemes, netrukus ėmė kelti man vis
daugiau nerimo. Kai
it prikalta sėdėdavau ant pakylos ir žiūrėdavau, kaip
Henrikas lyg kokią naują meilužę vedžiojasi po menę jaunąjį Viljeną, man
atmintyje nejučiom iškildavo tie baisūs laikai, kai būdama belaisvė infantė
negalėjau nieku būdu paveikti savo likimo.
ilgėjausi savo namų Arande, savo daiktų
Aš baisiai
ir
tarnų. Šlykštėjausi
dvaro gyvenimu su visais tais paauksuotais melais, įtartinais šnabždesiais
pakampėmis, nuodingais žvilgsniais ir nuolatinėmis intrigomis, nuo kurių
tvirtovė darėsi panaši į gyvačių lizdą. Aš skausmingai ilgėjausi savo dukters
Izabelės. O užvis labiausiai ilgėjausi Ferdinando. Sėdėdama ir žiūrėdama,
kaip mano įbrolis šlykščiai myluojasi su kokiu nors nauju draugeliu, kone
jusdavau savo vyro rankas, liečiančias mano kūną, slystančias man po
sijonu, kai abu kvatodami griūdavome
į lovą. Užklupta geismo,
skaudžiai suleisti sau į delnus nagus, kad prisiminčiau, jog dabar ne metas
gaudavau

pasiduoti aistroms.
Tą vakarą mane apėmė tokia neviltis ir pasiilgimas, kad paliepiau
sukrauti daiktus ir paskelbiau po valandos išvykstanti iš Segovijos. Mane
atkalbėti įstengė tik Beatrisė, ji išgavo pažadą pasilikti bent iki Trijų
Karalių.
— Šiaip ar
taip, jūs privalote čia įsitvirtinti, - pareiškė ji. - Pagalvokit, juk
ne tam sukorėte tokį kelią, kad pagauta apmaudo viską mestumėte.
Kad ir kaip man tai nepatiko, ji buvo teisi. Juk ne tam šitiek metų
grūmiausi už savo teisę vadintis Kastilijos sosto įpėdine, ištekėti už vyro,
kurį pasirinkau, ir gyventi vadovaudamasi savo galva, kad dabar staiga
pabrukusi uodegą sprukčiau —vien todėl, kad pasiilgau namų. Vis dėlto
palengva mano atjauta ir gailestis Henrikui ėmė blėsti, nors dėl to
nepatikau pati sau, jaučiausi nedora ir daugybę kartų skubinausi melstis ir

atgailauti koplyčią. Žinojau, kad jis nusipelno

į mano gailesčio: jis
tebegedėjo Viljenos ir, kaip daugelis mūsų, paguodos ieškojo ne ten, kur
derėtų. Vis dėlto man sunkiai sekėsi susitaikyti su mintimi, kad netrukus
mano gyvenimą užnuodys naujas favoritas, akivaizdu, jog paveldėjęs savo
tėvo klastą ir niekšingumą. Negana to, aš niekaip neįstengiau suprasti, kaip
karalius, šitiek nukentėjęs dėl savo silpnybių, beveik nieko nesugeba iš to
pasimokyti.
Gruodis užgriuvo su žvarbiomis pūgomis ir sniegais, nugramzdindamas
tvirtovę į ledo debesį. Dvariškiai ir toliau šoko sau
ir linksminosi po
šilkinėmis vėliavomis, sukabintomis palubėje, o aš sėdėjau su sustingusia
šypsena lūpose, nė žodžiu ar gestu neišduodama pasibaisėjimo, kuris vis
labiau žiūrint, kaip Henrikas tvarsosi dirbtinėje pavėnėje ant
ėmė

paauksuotos sofos, nukrautos blizgučiais siuvinėtomis pagalvėlėmis, su

jaunuoju Diegu Viljena prie šono, ir pats savo rankomis maitina jį
prieskoniais pagardintais keptos kurapkos kąsneliais. Mačiau, kad ir visi
aplinkiniai juos stebi; man pro akis nepraslydo ir tai, kaip Kariljas net
išsiviepė iš pasišlykštėjimo, ir ėmiau spėlioti, kiekgi ilgai dar visa tai truks,
kol koks nors didikasneapsikentęs griausmingai paskelbs esąs jau ligi
kaklo sotus šitų nedorybių ir iš pavydo, užgauto išdidumo ar įsiūčio
užsimos kardu - kaip prieš keletą metų padarė pats Viljena.
Paskui, vieną lemtingą vakarą, kai Henrikas savo papratimu po

o
vakarienės leidosi klajoti po menę, aš pakilau išeiti, netikėtai stojo tyla.
Pakėliau akis ir pagavau nustėrusį Beatrisės žvilgsnį, o po kelių akimirkų
jos vyras Kabrera paknopstom nulėkė prie savotiško paviljono, kurį
Henrikas buvo įsirengęs salės nišoje.
Karalius susirietęs dvilinkas gulėjo ant pagalvių, o Diegas Viljena
nerimastingai plekšnojo jam per nugarą, tarsi Henrikas būtų užspringęs.
Vienintelis Kabrera pripuolė jam padėti. Kol aš pasikėliau sijonus, kad
nesipainiotų bėgant per menę, visi dvariškiai paeiliui atšlijo, ir aš pamačiau
vienišą šone prie stalo su taure rankoje stovintį Karilją — vėjų nugairintame
plačiame jo veide sustingo mąsli išraiška.
Henrikas trūkčiodamas sunkiai gaudė orą. Kabrera iškart paklausė:
— Kąjis suvalgė? Kur
jo lėkštė?
Kai prisiartinau, Henrikas kilstelėjo pamėkliškai perbalusį veidą ir
sušnibždėjo:
— Kodėl dabar? Juk ir taip netrukus būčiau viską tau atidavęs! - Tada jo
veidas vėl persikreipė, o pats jis susirietė iš skausmo. Jam iš lūpų išsiveržė
ilga ir pratisa dejonė, paskui pasirodė kruvinos putos; jis suklupo ir
suaimanavo:- Ak, kaip skauda! Dieve, kaip degina!

Norėjau prie jo pasilenkti, bet jaunasis Viljena ištiesė ranką ir mane

sustabdė.
 — Traukitės nuo jo, - sušnypštė jis. - Tai jūsų darbas! Jūs pasistengėte,
norėdama užgrobti jo sostą! - O tada pats parklupo ir stvėrė mirštantį
karalių į glėbį.
Pasibaisėjusi tokiais kaltinimais, aš dar mėginau prieštarauti. Tačiau
nespėjau nė prasižioti, o kažkas lyg replėmis suėmė man už rankovės ir
Kariljo balsas į ausį tepratarė:
— Eikit. Greičiau!
Henrikas ir vėl sudejavo. Kabrera bejėgiškai stovėjo šalia karaliaus.
Pagavusi niūrų jo žvilgsnį, ištariau:
— Praneškite man, kas bus.
Jis linktelėjo. Žinojau, kad pagal savo galimybes jis sutrukdys viešai
mane apkaltinti, tačiau atsisukusi į savo damas, kurios išsigandusios
stoviniavo tarp dvariškių, kone išgirdau ore tvyrantį siaubingų jaunojo
Viljenos žodžių aidą.
Jie patikėjo, kad tai mano darbas.
Jų manymu, aš nunuodijau savo pačios brolį.

Po kelių valandų, per kurias neramiai blaškiausi po savo apartamentus,

karštai įrodinėdama Beatrisei su Inesa savo nekaltumą, pas mane pagaliau
atėjo Kabrera.
—Jo didenybei truputį - pavargusiu balsu ištarė jis, o Beatrisė
geriau,
iškart prišoko pasiūlyti jam vyno. - Nunešėme jį pailsėti jo kambarius,
į

tačiau Viljena pareiškė, esą negalima čia pasilikti. Jie išvyko į Madridą.
Aš įsispitrėjau į jį, negalėdama patikėti savo ausimis.
— Betgijis sunkiai
serga, o iki Madrido kone visa diena joti, ir dar beveik
be kelių! Galjie iš proto išsikraustė? Kur Kariljas? Kaip jis galėjo tai leisti?
Kaipjūs galėjote tai leisti?
— Jūsų šviesybe, karalius pats įsakė pabalnotijam žirgą. Jis nesiteikė
klausyti jokių atkalbinėjimų.
— Madridas priklauso Viljenos valdoms, - pasakiau, kreipdamasi į
Beatrise. - Ten jie surinks rėmėjus ir stos prieš mane. Dieve mums padėk,
bet tai- Diego Viljenos kaltė. Jis lyg iš akies luptas tėvas. Būtinai pasistengs

užnuodyti net menkiausią santarvę, atsiradusią tarp Henriko ir manęs.

Apimta baimės, aš nejučiom ištariau tą žodį, kurio nieku gyvu neturėjau
garsiai sakyti. Mano žodžių papliūpą sutiko nejauki tyla. Tada vėl puoliau
prie Kabreros:
— Mano pone, jūs juk pažįstate mane nuo tada, kai atvykau čionai dar
visai jaunutė mergaitė. Nejaugi jūs patikėsite, kad aš... kad aš galėčiau...
Jis papurtė galvą.
— Mes visi suprantame, kad jaunasis Viljena siekia apžavėti jo didenybę
taip, kaip anksčiau buvo pavykę jo tėvui, ir kad Henriko prisirišimas prie
jūsų jį smarkiai gąsdina. Manau, kadjums neverta jaudintis. To, kas buvo
pasakyta menėje, nederėtų priimti rimtai; karalius tuo metu negalėjo
blaiviai protauti. Tačiau jo sveikata kelia mums didelį nerimą.
Jis nutilo. Mačiau, kaip apsikeitė liūdesio sklidinais žvilgsniais su

Beatrise, o tada pridūrė:

— Nenorėjome jūsų gąsdinti, bet viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko iš

paskutiniųjų stengėmės judu sutaikyti, buvo tai, kadjo didenybė jau

daugelį mėnesių sirgo. Jį kamuoja skrandžio liga panašiai kaip Viljeną, dėl
jos jis vemia kraujais ir kraujuoja iš išangės. Aišku, jis dar labiau sau kenkia
nepaisydamas gydytojų nurodymų; o jie patarė jam nepiktnaudžiauti
vynu, mėsa, vengtijodinėjimo ir... kitų malonumų, kurie tik pablogintų
padėtį.
Mane užplūdo begalinis palengvėjimas. Visa tai dėl ligos; Henrikas
serga. Niekas jo nenunuodijo!
Bet paskui sustingau lyg įkasta.
 — Tai sakote...

Kabrera pažvelgė man į akis.

— Gali būti, kad jis miršta - netgi kaip tik dabar. Ir dar išvyko iš Segovijos,
tad nebegalime juo rūpintis. Turime pasirengti, jūsų šviesybe. Jeigu jis...
Aš kilstelėjau ranką, irjis nutilo. Apdujusi pasisukau ir Žengiau prie
siauro langelio, vedančio į rūmų kiemą. Per tamsą ir sūkuriuojantį sniegą
maža ką tegalėjau įžiūrėti; kol spoksojau į tą juodumą, prieš akis man
iškilo iškankintas mano įbrolio veidas - koks jis buvo tą akimirką, kai žemė
išslydo jam iš po kojų.
Kodėl dabar? Juk ir taip netrukus būčiau viską tau atidavęs!

Pamaniau, kadjis mane kaltina, bet klydau. Jis jau kelis mėnesius žinojo
mirtinai sergąs. Taigi ne vien sielvartas dėl Viljenos mirties paakino jį
mėginti susitaikyti. Širdies gilumoje jis suprato laiko turįs nedaug, lygiai
kaip aš širdimi jutau, kad tas metas, kurio taip ilgai laukiau, dėl kurio
kovojau ir kamavausi, tuoj turės ateiti. O aš tebesu viena, vos su keletu
ištikimų bičiulių. Ferdinandas - kažin kur už šimtų mylių, savo
nustekentoje karalystėje; tuo tarpu man netrukus gali tekti pasitikti
svarbiausią savo gyvenimo akimirką. Kamuojama begalinio ilgesio, aš kuo
karščiausiai troškau, kad jis būtų čia. Tuo metu kuo ramiausiai būčiau
leidusi prancūzams užimti Aragoną, kad tik mano vyras pagaliau galėtų
būti šalia.
Išgirdau, kaip trinktelėjo durys. Kabrera išėjo.
Greta manęs išdygo Beatrisė.
— Paklausykite, mano ponia. Ilgiau gaišti negalime. Jei neklystame, dabar
kiekviena valanda svarbi. Yra žmonių, kurie bet ką padarytų, kad tik
neleistų jums užimti sosto. Andresas ir arkivyskupas Kariljas ketina
nusiųsti patikimą Žmogų Madridą, kad stebėtų padėtį, tačiaujiems reikia
į

jūsų leidimo.
 Aš, rodės, ištisą amžinybę neįstengiau nė prasižioti. Bet kai pagaliau
prabilau, mano balsas skambėjo tvirtai:
— Darykite, ką reikia.
Po trijų dienų, gruodžio 12-osios vakarą, beprotiškai skubėdamas ir
nuvaręs du žirgus, mūsų pasiųstas Žmogus grįžo su Žinia, kad karalius
Henrikas IV mirė.
 III DALIS

Dviašmenis kalavijas
1474-1480
 i
DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Pabudau dar prieš aušrą, nusnūdusi vos kelias valandas. Įsisupau

kiaunės kailiuku apkraštuotą chalatą, šviežiai ištrinktus ir į kasą supintus

į
plaukus permečiau ant nugaros ir priėjau prie lango. Pirštu patrynusi
apšerkšnijusį stiklą, išvydau rožinį virš pilies brėkštančios aušros kraštelį.

Tas vaizdas mane tiesiog užbūrė: šviesa buvo tokia permatoma skaisti, ir
kad atrodė tartum opalinė, lyg atsispindėjusi tobulo perlo viduje.
Bus nuostabi diena, pamaniau sau, ir tuoj išgirdau veriamas savo

miegamojo duris. Atsigręžusi išvydau Beatrisę su Inesa -jos nešė mano

apdarus emaliuotą brangenybių dėžutę.
ir
— Ar bent kiek pamiegojote?-— paklausė Inesa, kol abi tvarkingai dėliojo

skaisčiai mėlyno aksomo suknelę, apvedžiotą šermuonėliais —

mėgstamiausiu mano kailiuku, tamsiai raudono atlaso pasijonį, auksu

kraštuotą apsiaustą ir perlais bei aukso siūlais siuvinėtą galvos apdangalą,
kurį visos karšligiškai kelias valandas siuvome - tarp Henriko laidotuvių ir

pasirengimo mano karūnavimui.

— Nė bluosto nesudėjau, -atsakiau, žengdama
prie dėžutės, kurią
Beatrisė buvo pastačiusi ant stalo. Ji pasuko jos raktelį ir pakėlė drožinėtą
antvožą. Man
prieš akis suspindo perlų vėriniai, švytintys smaragdai,
raudoniu degantys rubinai ir blizgantys deimantai, susipynę su visų
įmanomų atspalvių kvapą gniaužiančio grožio safyrais.
Kurį laiką žiūrėjau
į visa tai, neįstengdama
garbingi karališkos galios simboliai
pratarti nė žodžio. Šitie
jau puošė šitiek Kastilijos karalienių —

nuo Berengarijos Leonietės iki liūdnai pagarsėjusios Urakos.

— Čia viskas iki paskutinio akmenėlio, - patikino Beatrisė. - Andresas
pasirūpino, kad Joana ničnieko nepasisavintų. Jis netgi pasiuntė
pareigūnus į vienuolyną, kuriame ji uždaryta, kad atgautų viską, ką ji

galbūt įsigudrino pavogti, pirmąsyk sprukdama iš rūmų. Betji ne kažin ką

teturėjo.
Aš kilstelėjau smaragdinę apyrankę, sukabintą įmantriomis maurų
stiliaus aukso grandelėmis.
— Tikriausiai ji nesidžiaugia, kad viskas taip pasisuko, - pasakiau
prisiminusi, kaip sykį mačiau šią apyrankę švysčiojant ant jos riešo. Kažin,

ar Kabrerai atimant išjos papuošalą ji klykė ir aimanavo tarp aukštų savo

kalėjimo sienų, iš už kurių dabarjau tik mirtis galės ją išvaduoti?
— Ji... labai nuolanki. Meldė tik pasigailėti savo dukters, - atsakė Beatrisė,
žiūrėdama, kaip seguosi apyrankę. Ši pasirodė besanti sunkesnė, nei
maniau, o keturkampiai žali akmenys paslaptingai žybčiojo man ant
rankos. - Ką jūs darysite? Beltranechą kol kas globoja Mendosos, tačiau jos
motina nesiliauja tikinusi, kad mergaitė - Henriko duktė; ji ir pati taip
mano. Anksčiau ar vėliau jums teks su ja susidurti.
— Taip, - numykiau, apžavėta smaragdų spindesio. - Teks... Bet ne
šiandien.
— Na, žinoma, ne, įsiterpė Inesa. - Šiandien - jūsų karūnavimas!
Šiandien jūsų šviesybė turės...
— Didenybė, - pataisė Beatrisė. - Atsimink, kadji- karalienė.
Inesa skaisčiai išraudo.
 — Oi, visai pamiršau! Maldauju atleisti, jūsų didenybe!
Ji visa iškaitusi ir sutrikusi atsigręžė į mane; aš kurį laiką griežtai į ją
dėbsojau, tramdydama lūpas plėšiančią šypseną, bet paskui nebeištvėriau;
Beatrisė man už nugaros irgi garsiai nusikvatojo. Inesa supykusi treptelėjo
koja:
— Kaip negražu! O aš išsigandau, kad tikrai būsiu jus įžeidusi!
Aš paėmiaują už rankos.
— Atleisk man. Patikėk, man visiškai nesvarbu, kaip mane vadini, kol
esame vienos. - Tada pažvelgiau į Beatrisę ir šypsodamasi ištiesiau jai kitą
ranką. - Aš vis dar negaliu patikėti, kad tai tiesa. Nejau tikrai tapsiu
aš

Kastilijos karaliene?
— Na, jūs jau esate karalienė, - atsiliepė Beatrisė. - Ir labai karališkai
vėluosite, jei tuoj pat nepradėsime jūsų rengti!
Koljodvi šokinėjo aplinkui, vilkdamos chalatą ir vieną po kito ant manęs
maudamos visus mano karališkojo apdaro sluoksnius, aš pamažu
suvokiau, kad per pastarąsias porą dienų buvau panardinta tokį
prieštaringų jausmų sūkurį, kad dalis manęs nejučiom virto tarsi pašaline
į
mano asmenį užgriuvusių permainų stebėtoja. Henriko mirtis sukėlė man
prieštaringus jausmus - kaip irjis pats, kol dar buvo gyvas. Apsivilkusi
gedulingu balto seržo apdaru, aš nuėjau įjo šermenis, ir naujai paskirtasis
kardinolas Mendosa man pusbalsiu išklojo kraują stingdantį pasakojimą
apie paskutines Henriko gyvenimo valandas. Kol jis merdėjo viename iš
ledinių senosios Madrido tvirtovės kambarių, prie jo nebuvo nieko, išskyrus
ištikimuosius maurus. Visi tarnai ir bičiuliai, įskaitant ir nedorėlį Diegą
Viljeną, apleido jį, vos supratę, kad karalius nebeišgyvens. Pasak
Mendosos, jie pametė jį dvėsti lyg paliegusį šunį; kardinolui teko pačiam
samdyti svetimus žmones, kad deramai pašarvotų velionį valdovą.
Sekdama papročiu, aš pati nedalyvavau savo įbrolio laidotuvėse. Tačiau
užpirkau mišias Segovijos katedroje, kurios buvo giedamos, kortežui su jo
palaikais riedant
į Šv. Marijos Gvadalupės vienuolyną, kur
jis turėjo atgulti
amžinojo poilsio. Melsdamasi už jo sielą, aš stengiausi galvoti ne apie
įnoringą ir nenuspėjamą valdovą, kuriuo negalėjau pasitikėti ir kurio
bijojau, o apie keistą, drovų žmogų, kurį išvydau prieš daugelį metų
ir kuris
tada priėmė mane šiltai ir su meile. Nebūčiau galėjusi sąžiningai tvirtinti,

kadjo ilgėsiuosi, - tik ne po visko, kas tarp mūsų buvo, - tačiau jo netektį
išgyvenau kažkur giliai viduje — kaip vienatvę, kylančią iš suvokimo, kad iš
trijų savo tėvo atžalų belikau tik aš viena.
Tačiau, netjei ir būčiau norėjusi, gedėti ilgiau negalėjau, nes laukė
skubūs sprendimai. Sunkiausia buvo nutarti, ar sėsti į sostą nedelsiant, ar
palaukti, kol prie manęs prisijungs Ferdinandas. Kariljas įtikinėjo, kad
delsti nieku gyvu negalima. Kabrera irgi buvo įsitikinęs, kad net
menkiausias gaišavimas kelia grėsmę mano sostui. Juo labiau kad
negalėjome būti tikri, jog Ferdinandas apskritai įstengs atvykti - Aragone
nesiliovė neramumai. Vis dėlto aš svyravau ir neapsisprendžiau kone visą
dieną, kol pagaliau gavau progą pasitarti su kardinolu Mendosa, kai šis
grįžo iš Henriko laidotuvių. Tas santūrus dvasiškis, kuris visuomet rėmė
mane, sykiu likdamas ištikimas Henrikui, kėlė man pasitikėjimą; ir dabar
jis tylėdamas išklausė, kol audringai liejau jam savo abejones ir baimes, ar
neįžeisiu Ferdinando ir nesukelsiu grėsmės savo santuokai, jei pasiskelbsiu
karaliene vyrui nedalyvaujant.
— Suprantu, kokios nelengvos buvo pastarosios dienos, - tyliai prabilo
Mendosa, —ir kokia daugybė rūpesčių dabar prislėgė jūsų pečius, tačiau jūs
esate vienintelė šios karalystės sosto paveldėtoja. Kaip jūsų sutuoktinis,
Ferdinandas Aragonietis bus karalienės vyras, tačiau jis neturi jokių teisių į

Kastilijos sostą, ką ir pats pripažino, pasirašydamas vedybų sutartį. Teisė į

sostą, dukra mano, yra tikjūsų vienos.

 Aš dar ir visą vakarą praleidau, skausmingai blaškydamasi ir negalėdama
apsispręsti, suklupusi priešais altorių savo kambaryje. Meldžiau Dievą
mane apšviesti, parodyti man kelią ir išvaduoti nuo slegiančios

skausmingos sąžinės graužaties. Kastilija yra turėjusi ir daugiau karalienių,

bet nėvienai išjų nepavyko ilgai ir sėkmingai valdyti šią šalį. Ar tik
nenusidedu puikybe tikėdama, kad sugebėsiu padaryti tai, ko nė vienai
moteriai ligi manęs nepavyko? Juk karalystė, kurią paveldėsiu, yra tikras

ir
ydų dviveidiškumo katilas, jos iždas beveik tuščias, o žmonės nustekenti

visokių negandų. Dauguma didikų, o gal ir visi, ką jau kalbėti apie Romos
popiežių ir užsienio valdovus, būtų pasakę, jog Kastilijai reikia tvirto
karaliaus - tokio, kaip Ferdinandas, kurio drąsa
ir tvirtybė užgrūdinti su
kardu rankoje ir kurio negąsdintų daugybė mums iškilsiančių sunkumų.
Man nejauku darėsi pagalvojus, kad ir pats Ferdinandas taip pasakytų.
Vis dėlto, kad ir kiek tikinau save iš prigimties nesanti tinkama valdovė,
kažkuri mano dalis niekaip nenorėjo su tuo sutikti. Juk ne tam ligi šiol
kovojau, kad lemiamą akimirką kratyčiausi atsakomybės. Iš tiesų, karūna
teisėtai priklauso man - Trastamarų giminės palikuonei; mano gyslomis
teka kraujas valdovų, jau daugiau nei šimtą metų viešpatavusių Kastilijoje.
Mano valdiniai laukia ir tikisi, kad užimsiu sostą; jie nepakęs, kad vietoj
manęs valdytų aragonietis. Jei delsiu ar nuolaidžiausiu, jie palaikys tai
silpnybe. Negaliu duoti progos sakyti, neva Izabelei Kastilietei stinga ryžto.
Betvis tiek, kol Beatrisė dėjo man ant galvos apvalų lankelį ir
skrupulingai lygino nuo jo krintančias balto šilko klostes, o Inesa
priklaupusi avė man odinius medpadžius, aš su nerimu svarsčiau, kas bus,
kai Ferdinandas perskaitys laišką, kurį jam nusiunčiau.
Suskambo katedros varpai, kviesdami minią į aptvertas gatves, kuriomis
su palyda turėjau joti į didžiąją aikštę.
— Greičiau! - šūktelėjo Beatrisė. Susegusi man po kaklu juodo damasto
apsiaustą, ji kartu su Inesa pakėlė nuo žemės ilgus jo skvernus ir mes
skubiai nusileidome
į kiemą. Ten, po mėlynu žiemos dangumi, tokiu
skaisčiu, kad net akys skaudėjo žiūrint, jau laukė dvasiškiai rinktiniai ir
didžiūnai, pakviesti atvykti į mano karūnavimą. Visi žemai nusilenkė,
nusiimdami skrybėles ir žvarbiam ryto speigui atkišdami palaižyti plikes,
pilkais šeriais apkraštuotus viršugalvius ar dailiai susuktas vešlias
garbanas. Atpažinau Karilją su jo amžinuoju raudonu apsiaustu, kardinolą
Mendosą, pasidabinusį brangakmeniais puoštu dvasininko drabužiu, ir
mieląjį Beatrisės sutuoktinį Andresą kaip visuomet nepriekaištingu juodo
aksomo švarku.
Aš stabtelėjau. Išskyrus mane ir mano palydos damas, čia daugiau
nebuvo nė vienos moters. Nors žinojau, kad visų šių vyrų motinos, Žmonos,
dukterys ir net meilužės išsipusčiusios laukia išsirikiavusios išilgai kelio,
trokšdamos bent pažvelgti į mane, staiga man pasirodė, kad iš dangaus
nusileidęs saulės spindulys palietė tik mane vieną, išskirdamas iš kitų.
Žengiau prie Cinamono, kuris nekantriai prunkštė, užklotas stora
damastine gūnia su išsiuvinėtu Kastilijos herbu — pilimi ir ant užpakalinių
kojų pasistojusiu liūtu. Žirgo vadžios buvo padabintos juokingais kutais,
kuriuos jis vis taikėsi krimstelėti.
Donas Čakonas laikė mano žirgą. Jis vilkėjo ankštu žaliu švarku, ojuodą,
vešlią barzdą buvo tvarkingai pasikirpęs ir susišukavęs. Pažvelgusi į rudas
jo akis, išvydau jose spindintį džiaugsmą ir pasididžiavimą. Nuo pat
-
Alfonso mirties jis visuomet buvo greta manęs puikus draugas ir
ištikimas tarnas, kuriuo drąsiai galėjau pasikliauti. Jo buvimas šalia ir
dabar suteikė man drąsos. Šiandien kaip atlygis už tarnybą jam teks garbė
vesti mane Segovijos gatvėmis.
Eisenos dalyviai išsirikiavo. Priešakyje žengė Kardenasas su iškeltu
apnuogintu kalaviju rankoje. Jį išvydę, žmonės kaipmat nutildavo;
kilmingųjų, užėmusių geriausias vietas, kad galėtų stebėti procesiją,
veiduose mačiau baimingą nuostabą. Tas senas pajuodęs kalavijas,
įsakmiu mano nurodymu ištrauktas iš po ižde rūdijančių ginklų krūvos,
buvo šventas Trastamarų valdovų reliktas - teisingumo ir valdžios
simbolis; dar nė viena karalienė nebuvo įsakiusi jo nešti priešais save per
karūnavimą. Aš kilstelėjau smakrą ir nukreipiau žvilgsnį pirmyn, į centrinę
miesto aikštę, kur ant raudonomis vėliavomis nukabinėtos pakylos priešais
San Migelio bažnyčią manęs laukė sostas.
Aikštėje Čakonas rūpestingai padėjo man nusėsti nuo žirgo. Likau stovėti
viena ant kraujo raudonumo kilimo, kuriuo buvo užtiesta pakyla, su
priešais susibūrusiais tūkstančiais Segovijos gyventojų, ir klausytis, kaip
vėjyje šiugžda plevėsuojančios karališkosios vėliavos. Tada vaiskiame lyg
deimantas ore pasigirdo heroldo šauksmas:
— Kastilija! Kastilija sveikina jos didenybę donją Izabelę, šių žemių
valdovę, ir
jo šviesybę jos vyrą, doną Ferdinandą!
Visa minia aidu griausmingai atkartojo jo žodžius. Man akyse staiga
sutvisko ašaros.
Mendosa užlipo ant pakylos su Biblija rankose.
—Jūsų didenybe, - prabilo jis,- ar prisiekiate garbingai priimti ir vykdyti
šventąsias Dievo jums skirtas priedermes?
Uždėjau ranką ant Šventojo Rašto ir jau buvau besakanti kruopščiai
parengtą kalbą. Bet kažkas mane tarsi sulaikė. Tarp tūkstančių į mane
žiūrinčių Žmonių staiga pamačiau pamėklišką figūrą, stovinčią atskirai nuo
visų, baltu lyg kaulas veidu, kuriame degė ugninės akys...
Man tarsi kas gerklę užgniaužė. Nebejstengiau nusigręžti nuojo.
—Jūsų didenybe! - sušnibždėjo Mendosa. Malonėkite prisiekti...
—-

Aš sumirksėjau, o kai vėl pažvelgiau ton pusėn, figūra buvo dingusi.

Atitraukiau nuo tos vietos akis, nurijau seiles ir vos vos virpančiu balsu
ištariau:
— Aš priimu šią man tekusią didžią garbę
ir prisiekiu šiomis šventomis
evangelijomis, kad visuomet paisysiu mūsų Bažnyčios įsakymų, gerbsiu
šios karalystės įstatymus ir rūpinsiuosi visų savo pavaldinių gerove.
Sekdama savo šlovingais protėviais, aš stengsiuosi pelnyti kuo didesnę
garbę ir galybę savo šaliai, saugosiu ir ginsiu mūsų papročius, laisves ir
privilegijas kaipjūsų teisėtai patepta karalienė.
Per aikštę nuvilnijo keistas šnaresys — lyg kokiam milžiniškam

nematomam sakalui virš galvų praskridus; visi puolė ant kelių. Kilmingieji
vienas po kito žengė artyn prisiekti man savo ištikimybės. Dvaro

-
pareigūnai įteikė Kabrerai savo lazdas tarnybos ženklus, taip rodydami
valdžios pasikeitimą. O aš suklupau priešais Mendosą, kuris man virš
galvos nubrėžė kryžiaus ženklą.
— Telaimina Dievas karalienę Izabelę!
Mano pavaldiniai, Kastilijos žmonės, palydėjo šį palaiminimą garsiais
džiaugsmo šūksniais.

Kai pagaliau grįžau į savo kambarius, buvo jau po vidurnakčio. Kojas man
gėlė. Žandikauliai buvo sustingę nuo ištisinio šypsojimosi kiaurą dieną.
Išklausiusi iškilmingo Te Deum, grįžau pietų į pilį, o tada ištisas valandas
gavau sėdėti ant pakylos ir
klausytis begalinės virtinės sveikintojų, tarp
kurių buvo nemažai išsigandusių didžiūnų, kurie lenkdamiesi man
veikiausiai svarstė, ko gi dabar pirmiausia griebsiuosi.
Jų akyse lyg veidrodyje mačiau savo atvaizdą. Regėjau savo tiesiamą
baltą ranką su žiedais apmaustytais pirštais, blizgančią auksu drabužio
rankovę, gaubiančią apvalainą nepatyrusios dvidešimt trejų metų moters
dilbį. Perkreiptose didikų lūpose mačiau pašaipą, nuo kurios saldūs it
medus jų sveikinimai ir palinkėjimai darėsi panašūs
į patyčias.
 Šiems pasipūtėliams aš nebūsiu jokia karalienė, kol neįrodysiu esanti

stipresnė užjuos.
Vien nuo tos minties man darėsi silpna. tik lygiai taip pat sunkiai
Vos

kojas bepavelkančios mano damos spėjo mane nurengti ir svyruodamos,

markstydamosi iš nuovargio pasišalino, sykiu gesindamos žvakes, aš
susirangiau lovoje ir užsimerkiau. Reikia liepti greičiau atgabenti dukrelę.
Noriu, kad mano Izabelė būtų šalia.
O prieš užmigdama dar sušnibždėjau:
— Ferdinandai, aš laukiu! Grįžk namo...

Užid

Žvarbus, sniegą pustantis vėjas sustingdė į ledą spalvotas vėliavas ir

puošnius kilimus, iškabintus nuo balkonų mano vyro garbei. Vos
sužinojusi, kad jis atvyksta, nurodžiau arkivyskupui Kariljui, admirolui
Enrikesui ir dar keliems aukštiems didžiūnams joti ir pasitikti jį
pusiaukelėje, o tada palydėti į Segoviją taip iškilmingai ir su tokia pagarba,
kokia pridera aukštai jo padėčiai. Jis dar sugaišo vieną dieną norėdamas
atsipūsti mano parūpintais drabužiais: aksomine vyno
ir pasipuošti naujais

spalvos tunika, pamušta sabalo kailiu, puikiai išdirbtos Kordobos odos

batais, iškvėpintomis pirštinėmis ir auksiniu vėriniu, anksčiau priklausiusiu
Henrikui, o dabar iš naujo nušveistu ir padabintu mudviejų herbu —
strėlėmis irjungu, kurį nukalė geriausias Toledo auksakalys. Šiomis
dovanomis aš vyliausi jam akivaizdžiai parodyti, kaip džiaugiuosi jo
sugrįžimu; o kol kas nekantriai lūkuriavau menėje, vaizduodamasi kraują
stingdantį vėją, trukdantį jam keliauti, ir klausydamasi duslių minios
šūksnių - žmonės susirinko pasveikinti jo, įžengiančio į miestą.
 Vilkėjau violetinio šilko apdarą, o plaukus buvau susipynusi ir susukusi
ant galvos - tikėjausi, kad jam patiks. Dabar nervingai timpčiojau iš
rankogalio ištrauktą siūlgalį. Man norėjosi paknopstom lėkti į kiemą
ir
rankas išskėtus po tokio ilgo nesimatymo pulti savo vyrui į glėbį; deja,
karalienei nederėjo viešai rodyti savo jausmų. Juo labiau kad tai aš buvau
valdovė, vadinasi, jam buvo privalu pirmam ateiti pas mane.
Aš taip įsitempusi spiginau akimis

tarp menčių suprakaitavo ir po

į
duris menės gale, kad net nugara
suknele žemyn ėmė sroventi lašeliai.
Menėje buvo nepakenčiamai karšta ir tvanku: orą kaitino daugybė gorių su
žarijomis ir aliejinių lempų, įžiebtų nuvyti žiemos popietės žvarbai. Na,
kurgijis? Kodėl taip delsia?
Pagaliau pasigirdo balsai ir aukštaaulių batų žingsniai grindimis. Pro
atsilapojusias duris vidun įžengė pulkelis vyrų, ir aš vos susiturėjau
nešokusi prie jų. Dvariškiai sutartinai nusilenkė. Aš akimirksniu jį
atpažinau —tegu ir iš tolo: prie manęs žengė kresnas raumeningas vyriškis
naujutėliu švarku. Jam prisiartinus, žingtelėjau pirmyn ir atsistojau ant
pakylos krašto, džiugiai ir nevaržomai šypsodamasi.
— Mano pone ir vyre, - sušnabždėjau kone apsiašarojusi iš džiaugsmo,
kad matau jį priešais, tokį stiprų ir išdidų. Jis nusiėmė skrybėlę. Jo plaukai
buvo atauge ir dabar nelyginant tamsiai rudo šilko uždanga vešliai krito
jam ant pečių. O kampuotą smakrą dengė man dar nematyta trumpai
pakirpta barzdelė.
Jis palenkė galvą.
— Jūsų didenybe,
vėl būti sujumis.
- ištarė sausai ir oficialiai, - man didelė garbė pagaliau

Aš sutrikau. Mano ištiesta ranka

taip ir liko nepaliesta.
— Ir man taip pat, - ištariau patylėjusi. O tada nulipau nuo pakylos jo
apkabinti. Jo kūnas buvo lieknas
ir tvirtas, užgrūdintas ištisų mėnesių kovų
su prancūzais. Bet jis manęs savo ruožtu neapkabino. Atšlijusi susidūriau
su lediniu jo žvilgsniu.
Supratau, kad esu ta, kurią jam šiuo metu mažiausiai norisi matyti.

— Kaip tu galėjai?! Kaip galėjai taip su manim pasielgti?

Mudu stovėjome vienas priešais kitą mano asmeniniame kambaryje, kur
užsidarėme, vos tiktai leido mandagumas, prieš tai ištvėrę begalinį pokylį,
kurio metu gavau sėdėti šalia jo, vis labiau kamuojama juodos nevilties. Jis
vos porą kąsnių teparagavo iš
tų penkiasdešimties patiekalų, kuriuos
buvau įsakiusi paruošti, o vyno beveik nė nepalietė. Kai jam atvedė mūsų
mažąją mergytę, jis vos teikėsi pakštelėti jai į skruostą, o paskui sėdėjo
susimąstęs ir žiūrėjo į apačioje priešais mus puotaujančius dvariškius,
pyktį pabrukęs po savim nelyginant uodegą.
Užtat dabar nesivaržydamas davė jam valią.
— Tu mane taip pažeminai,- aštriu lyg skustuvas balsu varė jis. —

Sužinojau viską
tik iš tavo laiško, apsuptas tėvo dvariškių Saragosoje. Ten
mane pasiekė žinia, kad mano žmona pasiskelbė karaliene, nors pats esu
už daugybės mylių!
Jis žengė prie stalo, kur Inesa buvo palikusi lėkštę džiovintų vaisių ir

ąsotėlį vyno. Jis prisipylė sau pilną taurę. Mačiau, kad jo rankos dreba.
Jo pyktis užklupo mane visiškai nepasiruošusią; iš pradžių net
nesusizgribau, ką atsakyti. Paskui prabilau:
— Bet aš buvau tikra, kad tu suprasi. Juk viską tau paaiškinau tame laiške.
Henriko mirtis buvo netikėta, ir privalėjome nedelsti. Turėjau veikti greitai,
kol kokiam didikui nešovė į galvą užkurti sukilimo Beltranechos vardu.
Kariljas, Mendosa, netgi tavo senelis admirolas — visi man patarinėjo
būtent šitaip pasielgti.
Jis dėbtelėjo į mane pro taurės kraštą.
 — Ar tai viskas, ką gali pasakyti? Apkaltinsi patarėjus, kadjie nepagalvojo
apie mane?
Toks priekaištas mane įskaudino.
— Aš nieko nekaltinu, - atšoviau. - Bet privalėjau apsispręsti. Susiklostė
visiškai nenumatyta padėtis. Elgiausi taip, kaip reikalavo Kastilijos
interesai.
— Aišku, - burbtelėjo jis, statydamas į šalį taurę. - Kastilija tau svarbesnė
už mane. Maniau, kad sutarėme valdyti kartu ir būti lygūs, tada ankstesnis
susiskirstymas karalystėmis nebetektų reikšmės. Bet, ko gero, klydau.
— Tu... tu man labai svarbus, - atsidusau. - Bet Kastilijoje svarbiausia, kas
yra valdovas. Todėl privalėjau pasiskelbti karaliene, kitaip... - Nebaigusi
pasiaiškinimo aš nejaukiai nutilau, prislėgta įdėmaus jo žvilgsnio. Galėjau
tik apgailestauti, po laiko supratusi, kad, nors ir vedama garbingų
ketinimų, aš visgi padariau siaubingą klaidą.
— Kas aš tau?-— tyliai paklausė jis.
Aš pasimuisčiau krėsle.
— Žinoma, mano vyras.
— Ne. Kas aš esu?— pakartojo jis. — Ar aš turiu būti lygiavertis su tavim
valdovas, ar tu, kaip ir daugelis kitų, manai, kad aš, Aragono princas,
negaliu turėti čia jokių teisių? Ar tau atrodo, kad privalau tenkintis
būdamas tavo sutuoktinis, kurio vienintelė pareiga - aprūpinti Kastiliją
sosto paveldėtojais?
Dabar jau aš pašokau nuo krėslo.
— Kaip tu gali šito manęs klausti? Žinojau privalanti tvardytis, nes jis
balso nepakėlė. O jo klausimai, kad ir kokie skaudūs, buvo visiškai pagrįsti,
tačiau sveikas protas išdulkėjo man iš
galvos. Tą akimirką supratau tik tai,
kadjis manim abejoja ir kad sprendimas, kone sudraskęs man širdį, jam
atrodo visiškai nereikšmingas. - Aš šitaip kankinausi, nežinodama, ką
daryti, - sušukau. —- Aš valandų valandas meldžiausi! Tariausi su kuo tik
galėdama, bet vis tiek privalėjau...
— Su manim tu nesitarei,- pertraukė jis mane. - Tu nė neparašei
atsiklausti, ką aš manau. Tu pasiskelbei karaliene ir įsakei priešais save
nešti teisingumo kalaviją. Tu viską patvarkei taip, kad atrodytų, jog čia nėra
jokio kito valdovo, išskyrus tave.
Aš įsiutusi įbedžiau į jį akis. Po šitiek nerimo ir netikrumo savaičių, kai aš
be atilsio triūsiau ir be paliovos konsultavausi su patarėjais, kaip apsaugoti
Kastiliją, kol jis kovėsi su prancūzais... Na, nejau dar turiu jį atjausti! Bet
staiga jo veide įžvelgiau kažką netikėta — akyse akimirką šmėkštelėjo
kažkoks silpnumas. Nupuolusia širdimi aš pažinau
tą išraišką.
Baimė.
Ferdinandas paprasčiausiai išsigando. Jis manė, kad noriu sutelkti savo
rankose visą valdžią, o jį palikti be nieko ir paversti dvariškių patyčių
taikiniu: aragonietis, kuriam galima miegoti su karaliene, bet šiukštu
neleidžiama kištis į šalies valdymą. Jo vyriška savigarba patyrė skaudų
smūgį.
Mane užplūdo begalinis palengvėjimas. Na, šitai aš dar galiu sutvarkyti!
— Aš elgiausi taip, kaip privalėjau, - ištariau gerokai ramiau.- Nenorėjau

versti tavęs sunkią valandą palikti Aragono. Sykį jau taip padariau, kad
galėtume susituokti, ir žinau, kaip brangiai tau tai atsiėjo. Aš tenorėjau
apsaugoti mūsų karalystę, kol ateis laikas, kai tu būsi čia ir galėsi ją valdyti
kartu su manimi.
Mačiau, kad projo ausis neprasprūdo mano pabrėžiamas pasakymas
apie „mūsų karalystę“, nors jis ir neišsidavė. Ferdinandas nebuvo nusiteikęs
taip lengvai pasiduoti.
— Betjuk galėjai palaukti, - sumurmėjo, nudūręs akis.
— Taip, galėjau. Bet, jei būčiau laukusi, Kastiliją gal jau būtume praradę.
 — Taip tik sakai. — Jis ilgokai tylėjo. Paskui lyg nenoromis pridūrė: - Ko
gero, tai ir mano kaltė.
Aš stovėjau tylėdama ir laukiau, ką jis dar pasakys.
— Ašjuk pasirašiau tą nelemtą santuokos sutartį, - tarėjis. - Tuo metu
taip troškau būti tavo vyras, apsaugoti tave nuo Viljenos ir Henriko, kad
pats atsisakiau savo teisių, kaip Kariljas nepasikuklino man priminti vos
prieš keletą valandų, kai jojome čionai ir aš jam papriekaištavau, kadjis
privalėjo patarti tau, kaip elgtis pagal įstatymus. Jis atrėžė taip ir padaręs.
Tačiau pagal Kastilijos įstatymus visos teisės priklauso tau. Tu esi karalienė,
o kai tu numirsi, - tebūnie tai dar po daugybės metų, - Kastilija atiteks
vyriausiam iš mūsų vaikų. Aš niekada neturėsiu teisės būti šios šalies
karalius. Jis patarė man verčiau to nepamiršti.
Man
širdy užvirė pyktis. Kariljas pernelyg daug sau leidžia! Nejau jis
nesupranta, kad tokiu lemtingu momentu įsiplieskusi vieša nesantaika
tarp Ferdinando ir
manęs labai mums visiems pakenktų? Juk tebesame
pažeidžiami, o mūsų valdžia Kastilijoje dar labai netvirta; didikai tik ir
laukia kokio mudviejų susikirtimo, kad nedelsdami panaudotų savo
tikslams. Mūsų valdymą jie paverstų tikra katastrofa, mums dar nespėjus
dorai nė žingsnio žengti.
Turėjau sugalvoti, kaip užbaigti šį skaudų nesusipratimą ir visiems
laikams padaryti galą Kariljo pasipūtimui. Tai jis neturi čia jokių teisių, o ne
Ferdinandas!
— Mes galim pakeisti įstatymus, - pasakiau daug ryžtingiau, nei širdies
gilumoje jaučiausi. Iš teisybės, anaiptol nebuvau tikra, kad tai išties
įmanoma.
Jis kilstelėjo galvą.
— Ką pasakei?
— Sakau, kad galime pakeisti įstatymus. - Mano smegenys veikė labai
greitai, bandydamos rasti sprendimą. - Surengsime specialų svarstymą
taryboje — panašiai kaip teisme. Ištirsime visus precedentus, visus statutus;
peržiūrėsim kiekvieną mūsų vedybinės sutarties punktą. Kur tik įmanoma,
ištaisysim kiekvieną neatitikimą. — Aš patylėjau. Nors nė pati nežinojau, ar
mano pasiūlymą apskritai galima įgyvendinti, man buvo svarbiausia, kad
jis suprastų, jog esu pasiryžusi bet kam, kad tik užtikrinčiau, jog į mudu
abu bus žiūrima kaip į lygius.
Jis prikando apatinę lūpą.
— Tu tikrai taip padarytum dėl manęs?
—lrnevien tai, -sušnibždėjau. - Mano širdyje tu visuomet būsi pats
svarbiausias.
Jis iškart suspaudė mane glėbyje ir lūpomis įsisiurbė į manąsias. Man
pakirto kojas. Jis pakėlė mane ant rankų
ir nunešė į lovą. Tada nusiplėšė

nuo savęs švarką, paskui ilgai vargo, kol nusitraukė marškinius ir kelnes.
Žiūrėjau į jį, nors ir pati tuo metu vadavausi iš daugybės sijonų, visokių
kaspinų
ir nėrinių... Bet išvydusi jį nuogą sustingau. To randuoto,
stamantraus kūno buvau pasiilgusi daug labiau, nei pati suvokiau, troškau
iralkaujo taip, kaip išsekęs keleivis dykumoje - lašelio vandens.
— Tikiuosi, šiąnakt tu alkana, - sumurmėjo Ferdinandas, - kaip vilkė per
pilnatį!
Aš nustebusi sužiurau į jį. Paskui nusijuokiau.
— Tu pavadinai mane vilke?
— Taip. Matai, man patinka vilkės, - atsakė jis šypsodamasis išdykėliškai
kaip berniūkštis, bet sykiu —ir gašliai, tad mane suėmė dar didesnis
juokas. —- Man patinka jas sekti, užklupti ir nudirti joms kailį, ypač kai
pernelyg gerai apie save galvoja! Rrrr!
Sulig tais žodžiais jis užvirto ant manęs, urzgė ir draskėsi, o aš visa tarsi
ištirpau, apimta geismo ir palengvėjimo. Jis įgudusiais judesiais pabaigė
mane nurengti, o mano širdis jau daužėsi lyg pašėlusi. Kai jis per galvą
nutraukė man marškinius, išardydamas įmantrią mano šukuoseną ir
paskleisdamas ant pečių palaidus plaukus, iš lūpų man išsiveržė tyli
dejonė - nevalingas, bet neišvengiamas geismo prisipažinimas. Tai
išgirdus, jo vyriškumas sutvirtėjo ir kietai prisispaudė prie manęs.
— Otualkana,- sušnibždėjo jis ir tarsi apgobė mane savimi,
mane, erzino, kuteno, judėjo, pulsavo... Apsivijau jį šlaunimis, o pasaulis su
įsiskverbė
į
visais rūpesčiais, baimėmis, kvailystėmis ir neišvengiamai tykančiais
nusivylimais liko kažkur toli toli...
Pirmąsyk po daugybės mėnesių aš galėjau džiaugtis, kad iš tikrųjų esu tik
moteris.

Nžid

Ašjau kitą savaitę įsakiau pradėti žadėtą teisinį tyrimą. Subūriau rinktinę
aukštų didikų draugiją, įskaitant ir admirolą. Savo naująjį nuodėmklausį, —
nuolat užsisvajojusį, bet teisinį išsilavinimą turintį šv. Jeronimo ordino
vienuolį, brolį Hernandą de Talaverą, - paskyriau mūsų sekretoriumi;
kardinolas Mendosa turėjo būti mano atstovas, o Karilją piktdžiugiškai
kerštaudama paskyriau ginti Ferdinando teisių. Aš vis dar niršau ant
arkivyskupo, kam pakurstė mano vyro pyktį, todėl dabar pasistengiau, kad
jis suprastų, jog tikiuosi iš jo drąsaus ir racionalaus pasiūlymo, kaip
užtikrinti mudviejų karališką lygybę. Reikia pripažinti, kad Kariljas
sąžiningai įvykdė mano nurodymą ir net pačius atkakliausius didikus
privertė sutvirtinti keblią Ferdinando padėtį. Dauguma pripažino, kad
mūsų vedybinė sutartis— tas prieštaringas dokumentas, dėl kurio Kariljas
ištisus mėnesius derėjosi ir kurį laikė vienu iš
puikiausių savo laimėjimų, —
yra beprecedentis ir iš tiesų beveik neteisminis, turint omenyje mudviejų
su Ferdinandu santuokinę padėtį.
Tačiau kai kalba pasisuko apie mudviejų įpėdinius, aš pati pašokau ant
kojų.
—
-
Mano pone, prabilau, žvelgdama
į
Ferdinandą, sėdintį soste su savo
-
karališka raudona auksine mantija, mudviejų sąjungos dėka ši karalystė
visuomet priklausys mūsų palikuonims. Bet kadangi kol kas Dievas
malonėjo atsiųsti mums dukterį, Kastilijos sostą teks patikėti jai. Pagal
Aragono įstatymus, jūsų turimo sosto ji nepaveldės, bet vieną dieną jai
prisieis ištekėti už princo, kuris galės pajungti mūsų tėvonijas savo valiai, o
po mūsų mirties paversti tiek Kastiliją, tiek net ir Aragoną savo vasalais, jei
tik Dievas nemalonės padovanoti mums sūnų. Manau, neprieštarausite,
kad tai būtų siaubinga našta mūsų sąžinei ir nelaimė mūsų valdiniams.
Jo veidas apniuko. Aš neklydau spėdama, kad širdies gilumoje jis ir pats

skausmingai sprendžia, ką daryti su nepalenkiama savo karalyste, kurios

sostas nieku gyvu neatiteks mūsų dukteriai. Tai buvo lyg ne mudviejų valia

įvarytas pleištas tarp mūsų. Aš buvau pasirengusi nusileisti ir sutikti, kad

Ferdinando vardas būtų rašomas pirma maniškio oficialiuose karalystės
dokumentuose ir iškilmių raštuose, patikėti jam vyriausiojo mūsų
kariuomenės vado pareigas ir suteikti galimybę vykdyti teisingumą, tačiau
dėl dukters trauktis neketinau. Izabelė privalo tapti savarankiška
paveldėtoja. Kastilija niekuomet neturi kentėti dėl senoviško Aragono
užsispyrimo neturėti moterų valdovių.
Galiausiai Ferdinandas linktelėjo.
— Taip, sutinku. Daugiau dėl to nebesiginčysim. — Jis pavargęs man

šyptelėjo ir priėjęs pabučiavo į skruostą. - Tavo viršus, -sumurmėjo. - Tau

reikėjo tapti teisininke, mano mėnuliuk!
Paskui, tebelaikydamas mane už rankos, jis garsiai paskelbė:
 — Tebūnie taip! Mūsų susitarimo garbei mudu su jos didenybe įsakome
nukalti naują herbą, kuriame Kastilijos pilys ir liūtai būtų kartu su
raudonais ir auksiniais Aragono dryžiais.
— O apačioje,
- pridūriau aš, - tebūnie pavaizduotos mūsų strėlės ir
jungas sykiu su Gordijaus mazgu, simbolizuojančiu mūsų sąjungos
amžinumą.
Didikai prapliupo ploti. Ferdinandas iškaitęs nusišypsojo,
džiaugdamasis, kad sulaukė tokio pripažinimo, o paskui lydimas svitos

išėjo persirengti vakarinėms vaišėms.

Aš atsidususi pasukau prie kitų durų, kurjau laukė mano damos. Bet
Kariljas mane sustabdė. Mums už nugarų tarnautojai jau buvo pradėję
rankioti nuo stalo mūsų tyrimo dokumentus.
— Padarėte didelę klaidą, - pareiškė man arkivyskupas. - Suteikėt jam
tokių privilegijų, kurios paneigia jūsų santuokos sutarties principus ir net
kelia grėsmę Kastilijos suverenumui.
Aš nudelbiau
jį lediniu žvilgsniu.
— Aš sutikau tik su tuo, kad mano vyras būtų gerbiamas, kaip dera
karaliui. Pasilikau sau teisę skirti ir paaukštinti dvasininkus, mano žodis
bus lemiamas visuose finansiniuose reikaluose, nustatant išlaidas ir
surenkant mokesčius. Be to, tik aš viena galiu skelbti karą. Išties,
nepaisant
tų kelių nuolaidų, Kastilijos suverenumui niekas negresia. Po manęs sostą
paveldės mano duktė, o Ferdinandas niekad vienas pats netaps Kastilijos
valdovu. Argi ne su tokia padėtimijūs ir pats patarėte jam susitaikyti,
mano pone?
Nekreipdamas dėmesio į dygų mano kalbos toną, arkivyskupas tik
nepatenkintas mostelėjo stambia savo letena su ant piršto užmautu
didžiuliu žiedu.
—Jūs nepažįstate aragoniečių taip, kaip aš. Jie nežino jokių ribų! Jeigu jūs
mirtumėte pirmoji, nepalikusi po savęs sūnaus, jis nieku gyvu nepripažintų
jūsų dukters karaliene. Nustūmęs ją į šalį, jis neišvengiamai paverstų mūsų
karalystę Aragono vasale!
—Jūs per toli nuėjote, - atšoviau.— Jis — mano vaiko tėvas aš prisiekiau ir
ir
jam ištikimybę. Nors apgailestauju, kadjo karalystėje neleidžiama
moterims paveldėti sosto, bet padarysiu viską, ką tik galėsiu, kad mūsų
santuokoje vyrautų darna ir
sutarimas.
Jis prunkštelėjo.
— Na, tuomet keleto nuolaidų neužteks, galite tuo neabejoti!
Aš kilstelėjau smakrą. Man jau mirtinai pakyrėjo tas niekinamas jo tonas
ir baisiai magėjo visiems laikams jo atsikratyti.
— Ką turite omenyje? Kalbėkite aiškiai, mano pone.
— Noriu pasakyti, - pareiškė jis su neslepiama piktdžiuga, - kadjo
didenybė visus tuos mėnesius jus apgaudinėjo. Aragone jis turi meilužę,
todėl ir atidėliojo savo sugrįžimą. Kiek Žinau, ji laukiasi vaiko ir maldavo jo
pasilikti. Aišku, tai ne pirmas kartas, kai jis nuklydo į šalį, kaip turbūt ir pati
žinote.
Aš tylėjau ir nėnekrustelėjau, nors viduje kilo milžiniška jausmų banga,
kuri tiesiog degino ir
dusino. Kariljas nudelbė mane akimis.
— Ar
gali būti, kadjūs nežinojote? Maniau, kad dar prieš vestuves jis
prisipažino jums turįs pavainikį su kita moterimi! Betgi tai jokia paslaptis.
Visa Saragosa žino, kaipjis myli ir lepina tą berniuką. Net karalius Jonas
priėmė vaiką savo dvare ir apipylė jį dovanomis. Nepatikėsit, jie netgi
rengiasi skirti jam arkivyskupystę!
Man užgniaužė gerklę. Nebepajėgiau nė įkvėpti.
— Aišku, aš žinojau, - išspaudžiau vargais negalais.- Bet jūs sakote, kad
jis turi kitą?..
— Taip, sugyveno su kita meiluže, kažkokio smulkaus bajorėlio
dukterimi, - gūžtelėjo Kariljas. - Moralė toje šalyje visai pakrikusi.
Nenuostabu, kad prancūzai ten taip veržiasi! Aragonas tai išsigimėlių
tautai be galo artimas, nors pats nesutinka pripažinti. to
Aš kietai sugniaužiau rankas sau prie šonų. Nors iš paskutiniųjų
tramdžiau kauksmą, kuris kone grasino perplėšti mane perpus, tą akimirką
leidau sau išgyventi jausmus, kurie kaupėsi tiek, kiek tik save prisiminiau:
tos prieštaringos emocijos nuolatos virė manyje bendraujant su Karilju—
nuo pat pirmosios dienos, kai jis atsirado mano gyvenime. Dabar visa tai
pagaliau virto gryna neapykanta. Pasijutau soti iki kaklo. Šis žmogus turi
dingti iš mano gyvenimo!
— Jūs tučtuojau pasišalinsite iš dvaro, - pasakiau. - Keliaukite savo
į

rūmus Akunjoje arba Alkala de Henarese ir daugiau kojos iš ten nekelkit.

Nebenoriu daugiau jūsų matyti.

Jis sumirksėjo iš nuostabos.
—Jūs... Jūs nerimtai...
— Visiškai rimtai, - pasakiau. - Dar gyvenime rimčiau nekalbėjau. Niekas,
mano pone, neturi teisės mano akivaizdoje įžeidinėti karaliaus - mano
vyro. Netgijūs!
— Betgi aš jūsų patarėjas! Aš padėjau jums užimti sostą. Be manęs jūs
nesugebėsite valdyti!
— Man nereikia, kad kas nors valdytų už mane. Juo labiau man nereikia
patarėjo, kuris nesugeba gerbti mano sprendimų. Todėl ir įsakau jums
trauktis iš dvaro. Nedelsiant.
— Jūs... jūs man... įsakote?- Jo veidas papilkėjo, o akys tiesiog išsprogo. —

Jūs drįstate išvaryti mane, Toledo vyskupystės galvą, žmogų, kuris nutiesė
jums kelią į sostą? Vejate mane lauk lyg kokį liokajų? Juk jei ne aš, jūs dabar
čia nestovėtumėt, donja Izabele! Būtumėt buvusi ištekinta dar prieš
daugybę metų ir
ištremta į Portugaliją, ten vieną po kito gimdytumėt visą
pulką išperų
ir paskui ligi gyvenimo galo sėdėtumėt ir siuvinėtumėt kokioj
vėjo perpučiamoj pily prie jūros!
Bet aš nesidaviau jo provokuojama.
—Jūs per daug nuopelnų priskiriate sau ir per mažai -
man. Aš daugiau
nekartosiu. Turite išvykti per valandą arba atsiųsiu sargybinius jūsų
išlydėti.
Tai tarusi, ištiesiau jam ranką, kad pabučiuotų atsisveikindamas. Bet
jis
tiktylėdamas žiūrėjo į mane, o paskui, pabrėžtinai nesiteikęs pareikšti
man pagarbos, staigiai apsisuko ir nudundėjo prie durų. Bet tarpdury
stabtelėjo ir pažvelgė sau per petį.
—Jūs dar pasigailėsite, - burbtelėjo ir išdrožė lauk, garsiai šaukdamas
savo pažą.
Man davus ženklą, priblokšti tarnautojai irgi iškiūtino pro duris, palikę
mane vieną stovėti prie stalo. Po kelių akimirkų į vidų įžengė Ferdinandas.
— Izabele, mano meile, kas nutiko? Visi nustėrę, o Kariljas lauke stūgauja
kaip mulų varovas!
Aš atsisukau.
— Ar tai tiesa?

Darjam nespėjus suregzti atsakymo, aš jau išvydau tai jo veide: iš

pradžių jis akivaizdžiai išblyško, o paskui skaisčiai išraudo iš gėdos, kas
aiškiai liudijo kaltę. Aš vos sugebėjau išgirsti tolesnius jo žodžius:
— Vadinasi, jis tau pasakė. Turėjau susiprasti. Tas senas kekšės vaikas
tiesiog negali pakęsti, kad mudu laimingi. Jam tai visada buvo lyg rakštis.
Jis siekia tik...
— Bet savo duotą priesaiką sulaužė ne jis. - Gavau atsiremti rankomis į
stalą, nes širdyje vėrėsi siaubinga tuštuma. - Sulaužei tu. Ir dar man
melavai.
— Dieve šventas, tikrai nemelavau! Tai nutiko dar prieš mums
susituokiant. - Jis žengė artyn. - Norėjau tau papasakoti, Izabele, patikėk!
Tas berniukas... Jam dar tik dveji ir...
— Kalbu ne apie pirmą vaiką. Apie tą, kuris dar tik gims.
Jis

lūpą.
suakmenėjo. Pajutau burnoje kraujo skonį - nejučiom įsikandau sau
į
— Tai tu net neneigi, - ištariau.- Arji... ta moteris, artują myli?..
— Ne. Prisiekiu tau, ne.- Jis bejėgiškai Žiūrėjo į mane. - Tai buvo

akimirka, lyg kokia beprotybė. Buvau taip toli nuo tavęs, nuo
silpnumo

mūsų namų, toks pavargęs nuo karo, nuo tų begalinių naktų, praleistų
belaukiant, kol vėl užgrius prancūzai. Man atrodė, kad visas pasaulis tik
žiūri ir tikisi, kad anksčiau ar vėliau susimausiu. Aš... Aš ieškojau paguodos.
— Todėl nusitempei į lovą kitą moterį, kol aš galavausi čia viena, rūpinausi
motina, mūsų dukterimi ir kaip įmanydama mėginau suvaldyti sumaištį po
Henriko mirties? Tu išdavei mūsų santuoką, nes buvai pavargęs ieškojai ir
paguodos?
— Taip. — papurtė galvą. - Nesakau, kad teisingai
Jis patylėjo, paskui

pasielgiau. Dievas mato, kaip dabar to gailiuosi, bet aš tik žmogus. Nesu
tobulas, Izabele. Niekad ir nesakiau toks esąs.
Aš net persikreipiau, tarsi jis būtų man smogęs.
— Ar
tas vaikas tikrai tavo? — paklausiau, pati stebėdamasi, koks šaltas,
bejausmis, lyg visai svetimas mano balsas.
Jis krūptelėjo; matyt, nebuvo tuo suabejojęs.
— Manau, kad taip, - atsakė tyliai. - Neturiu pagrindo galvoti kitaip.
— Gerai. Tuomet, kai vaikas gims, turėsi deramai jį aprūpinti. Privalėsi
surasti jam vietą: jei bus berniukas - bažnyčioje, jei mergaitė - kokio nors
didiko dvare. Neleisiu niekam sakyti, kad Kastilijos karalius vengia
atsakomybės. - Sukaupusi aižinčią savitvardą, aš uždaviau paskutinį
klausimą, nors atsakymo į jį visiškai nenorėjau išgirsti. Mat, kai sužinosiu,
tai taps nepaneigiama tikrove. - O tas kitas vaikas, tavo berniukas. Kuo jis
vardu?
— Alfonsas, - švelniai ištarė jis. - Kaip tavo velionis brolis.
— Aišku. — Aš įdėmiai tyrinėjau jo veidą, mačiau jame atsispindinčią
meilę, kaltę ir liūdesį; ir dar nuoširdų apgailestavimą jis mane ir priveikė.
Pasijutau, lyg visas mūsų gyvenimas sudaužytas gulėtų man po kojų - tarsi
trapus stiklas pažiręs į tūkstantį šukelių. — Mes šitiek laiko čia sėdėjom, —
pasakiau, -tarėmės dėl lygių teisių, aukštinom mūsų tanto monta... Na,
štai, įvyko: pagaliau mes lygūs - popieriuje. Bet juk abu suprantame, kad
niekuomet iš tiesų nebūsime lygūs, kol vienas iš mudviejų turi šitokių
paslapčių.
— Izabele, nereikia! Tai buvo apgailėtinas poelgis. Man tai nieko nereiškė!
— Galbūt. Bet man tai reiškia daugiau už viską.
kadjis matytų, kokia palaužta jaučiuosi, kokia
Aš apsisukau. Nenorėjau,

sugniuždyta. Nebenorėjau daugiau rodyti jam savo jausmų.

— Izabele! - sušuko jis lyg negalėdamas patikėti. - Negi tu rimtai? Negi
taip imsi ir nueisi, palikusi mane? Aš juk pripažinau savo klaidą! Nejau
neleisi man nė pamėginti pataisyti mūsų santykius?
Man viskas aplinkui sukosi keistame rūke, tad nekreipiau dėmesio į jį ir
išėjau, netarusi daugiau nė žodžio. Tik lyg per miglą jutau, kaip šalia
manęs staiga atsirado Inesa ir
Beatrisė; jos nuvedė mane pro dvariškius,
besibūriuojančius koridoriuje, per menę, pilną lūkuriuojančių didikų, ir
suktais laiptais aukštyn —į mano kambarį. Vos tik užšovus duris, mane
apėmė laukinis troškimas staugti iš pykčio ir skausmo, pulsuojančių viduje.
Bet išgirdau save šnibždant:
— Man reikia išsimaudyti.
— Išsimaudyti? Bet juk nėra karšto vandens, - atsiliepė Beatrisė, neramiai
gniaužydama rankose suknelę. - Teks tampyti iš virtuvės!
 — Man tas pats. — Aš ėmiau plėšti nuo savęs drabužius, nagais draskyti
raištelius, ardyti ploną suknelės audinį. - Nuvilkitjuos nuo manęs! Jie
mane dusina. Aš negaliu įkvėpti...
Beatrisė su Inesa prišokusios nuvilko visus mano drabužius sluoksnį po
sluoksnio raštuotų, spalvingų apdarų, kol likau stovėti drebėdama vienais
šilko apatiniais.
— Užpilkit ant manęs vandens iš -
ąsočio, pasakiau, bet Inesa tik aiktelėjo.
— iš
-
Mano ponia, kąjūs! Jis juk akveduko gėrimui. Jis per šaltas! Tik
pažiūrėkit, jūs ir taip drebate!
— Pilkit!

Beatrisė čiupo ąsotį, o aš užsimerkiau ir ištiesiau rankas. Ji išvertė jį man

ant galvos, ir vanduo, atgabentas tiesiai iš tyro šaltinio, maitinančio dar
romėnų laikus menantį Segovijos vandentiekį, nutvilkė mane lyg ledas —

net suspigau neištvėrusi.

Tai buvo vienintelis garsas, nejučiom išsprūdęs man iš lūpų, lyg netikėtai
į žabangus įkliuvusio gyvulio riksmas, kurį pajėgiau išspausti. Nors širdį
man draskė skausmas, neišvarvinau nė ašarėlės. Sukrėtimas, kurį patyriau,
buvo pernelyg didelis. Negalėjau niekaip fiziškai jo palengvinti. Tiktai
stovėjau nejudėdama ir bežadė lyg kapas, o ledinio vandens lašeliai sruvo
man per krūtis ir šlaunis, šaldydami tą vietą, kuri dar prisiminė aistros
siautulį.
Leidau Beatrisei nuvilkti permirkusius apatinius, įsukti mane į aksomą
ir
pasodinti į krėslą prie ugnies, kurią Inesa rūpestingai kurstė. Aš netariau
daugiau nė žodžio. Tiktai sėdėjau ir žiūrėjau į liepsną.
Tapau Kastilijos karaliene. Įveikiau visas kliūtis, kad įgyvendinčiau tai,
kas buvo man lemta.

Bet dar niekad gyvenime nesijaučiau tokia vieniša.

 i
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Laikas buvo manir draugas, priešas.

ir
Reikėjo tiek daug nuveikti, ruošiantis ateinantiems mėnesiams, kad nė
valandų dienoje neužteko. Užtat naktys atrodė begalinės, kai viena

gulėdavau lovoje ir spoksodavau į mirkčiojančių pasieniais žvakių

metamus šešėlius.
Mudu su Ferdinandu sudarėme savo tarybą, atsižvelgdami tik įjos narių
patirtį ir reikalų išmanymą, o ne kokias nors aristokratų hierarchijos
į

nuostatas. Kilmingas kraujas mums buvo nieko vertas, jeigu tekėjo

gyslomis Žmogaus, stokojančio atsidavimo karalystės reikalams ir tik
demonstruojančio akivaizdų pasipūtimą. Įtakingiems žydams, kaip
rabinas Abraomas Senjoras, patikėjome šlubuojančius finansinius
reikalus. Ištikimasis Kabrera išsaugojo turėtas rūmų komendanto pareigas,
Kardenasas tapo oficialiu mano sekretoriumi, o Čakonas — vyriausiuoju
dvaro valdytoju. Keli patikimi Ferdinando tarnautojai aragoniečiai, tarp
kurių buvo ir jo iždininkas Santanchelis, irgi gavo garbingus postus mūsų
dvaruose.
Aišku, visa tai anaiptol nepatiko didikams, kurie įtarė, kad mes nusiteikę

apkarpytijų privilegijas. Per ištisus šimtmečius jie buvo pratę laisvai

statytis tvirtoves ir išlaikyti vasalų armijas; todėl, nors Kortesai ir patvirtino
mudu karaliais, keli miestai vis dar atsisakė mums paklusti, o dalis

didžiūnų, tarp kurių ryškiausi buvo Kadiso markizas iš Andalūzijos ir

Diegas, naujasis Viljenos markizas, karštai ginčijo mūsų teises sostą
į

įrodinėdami, kad Joanos Beltranechos įpėdinystės kol kas niekas taip ir

nepaneigė.
Išties, toji pavainikė karalienės duktė buvo tikras dyglys mūsų karūnoje.
Man ypač didelį nerimą sukėlė žinia, jog Diegas Viljena neva mėginęs
klasta įsigauti į pilį, kurji buvo laikoma. Reikėjo griežtai įsakyti uždaryti ją
vienuolyne, bet, nepaisant užgaulios Beltranechos pravardės, dabarkuri

jau lipte jai prilipo, man ji tebuvo viso labo dvylikametė mergaitė, netekusi
turėtos padėties ir
netgi likusi be motinos, galinčios padėti jai atlaikyti
likimo smūgius. Nors daugelį metų nebuvome viena kitos mačiusios, man
jivis dėlto rūpėjo, mat dar prisiminiau, kokia miela mažylė ji kadaise buvo.
Beatrisė negailestingai prikaišiojo man tokį atlaidumą, vis primindama,
kad Joana kelia grėsmę yra nelyginant simbolis, apie kurį gali pradėti
—ji

burtis visi nepatenkintieji. Tačiau aš neketinau versti jos be reikalo kentėti

suprasdama, kadji niekuo to nenusipelnė. Be to, daugelis kitų įtakingų
didikų, kaip admirolas bei markizas Santiljana - galingojo Mendosų klano
galva, - mielai raštu prisiekė mums ištikimybę. Jie, aišku, suvokė, kad
sumaištį, tvyrančią Kastilijoje, būtina pažaboti, kol šalies neištiko
negrįžtama katasrofa. O strategiškai svarbūs miestai, tokie kaip Medina del
Kampas, Avila, Valjadolidas ir Segovija pripažino mano teisę į sostą esant
išskirtinę irvienintelę.
Aš kibdavau
į
kiekvieną darbą su geležiniu ryžtu ir atkaklumu,
stengdamasi pamiršti asmenines negandas. Sykiu su Ferdinandu audringai
piktinausi sulaukus mūsų išsiųstų tyrėjų pranešimų, iš kurių ryškėjo baisūs
korupcijos mastai karalystėje ir nusikalstamas dvasininkų aplaidumas bei
 parsidavėliškumas. Keleri nederliaus metai ir ankstesniųjų karalių
valdymo laikais kilę ginkluoti konfliktai nuskurdino žmones, o šalies
valiuta buvo tiek nuvertėjusi dėl Henriko įvesto nežaboto monetų
kaldinimo, kad pirkliai jau atsisakydavo imti užmokestį už savo prekes
pinigais, taip visiškai žilugdydami eksportą ir klampindami
Ferdinandas pasiūlė sumažinti kaldinamų monetų skaičių nuo šimto
mus
į skolas.

penkiasdešimties iki vos penkių

ir peržiūrėti visą mokesčių rinkimo
sistemą. Tai buvo protingas, ateitį nulemsiantis sprendimas. Aš jam
pritariau, ir mano vyras pelnė mūsų kastiliečių patarėjų pagarbą.
Vis dėlto, nors mūsų svajonė atkurti Kastilijos didybę pradėjo įsikūnyti,
skausmas dėl Ferdinando išdavystės tarsi sustingdė man sielą. Būti šalia jo
atrodė nepakenčiama, nors aš ir stengiausi neišsiduoti. Aš šypsojausi ir
pagarbiai klausiausi, ką jis sako; apskritai elgiausi nepriekaištingai, kai
tekdavo priimti iš visų Europos šalių atvykstančius ambasadorius,
siunčiamus smalsumo kamuojamų valdovų, kuriems rūpėjo įvertinti mūsų
tinkamumą ar užčiuopti kokią mūsų silpnybę, kuria paskui galėtų
pasinaudoti savo tikslams. Nuo klastingojo Prancūzijos karaliaus Liudviko
iki niekšingojo Portugalijos valdovo Alfonso, nuo pasiputėlio Vatikano
popiežiaus iki suvargusių Anglijos Plantagenetų - dinastijos, su kuria aš
giminiavausi, - visi šypsojosi, stebėjo mus ir laukė. Jei mums pavyks, kaip
atlygio galėjome tikėtis sutarčių bei sąjungų, kurios išplės mūsų įtaką ir
sutvirtins padėtį. O jei žlugsime - būsime lengvas grobis.
Visam pasauliui atidžiai sekant pirmuosius nedrąsius mūsų kaip valdovų
žingsnius, aš neišvengamai turėjau slėpti savo širdies skausmą. Nebuvo nei
kaip, nei kada glaistyti asmeninių nuoskaudų. Visgi pasitaikydavo
akimirkų, kai baigdavome vakarieniauti menėje ir Ferdinandas nedrąsiai
atsisukdavo į mane su klausimu akyse. Man kaskart norėdavosi linktelėti,
pasiduoti ir atleisti; troškau vėl pajusti jo kūną, besiglaudžiantį prie
manojo. Gėdydamasi savo geidulingumo, per išpažintį pasisakiau broliui
Talaverai; šis mane patikino, kad Ferdinando nusižengimai neturėtų
kliudyti man atlikti šventos santuokinės pareigos jam kaip vyrui. Brolis
Talavera nutylėjo nepriminęs, kokią šventą pareigą aš turiu ir kaip
karalienė, bet
ir taip buvo aišku, ką jis galvoja: nors mūsų duktė Izabelė
augo sveika, aš geriau nei bet kas Žinojau, kaip staigiai ir nelauktai gali
užgriūti tragedija. Mudu su Ferdinandu privalėjome užtikrinti giminės
tęstinumą, o savo teisę į
sostą įtvirtinti ne vien reformomis.
Mums reikėjo susilaukti sūnaus.
Bet aš vis tiek negalėjau pasiduoti. Man rodėsi, lyg gyvenčiau kažkur
greta savęs, su baime stebėdama, ką darau, suvokdama, kad nieko
nepasieksiu jį atstumdama, tačiau nepajėgdama elgtis kitaip. O tai, kadjis
nemaldavo ir nepyko, tik paprasčiausiai nusisukdavo baigti gerti vyno
ir
paskui eidavo į savo kambarius, buvo man tarsi savotiškas pasiteisinimas,
kuriuo galėjau dangstytis.
Pirma teguljis atsiprašo, - kartojau sau. Tegul garsiai pasako, kad
apgailestauja, tada aš atleisiu. Aišku, aš žinojau, kad jis negali to padaryti —

kaip ir aš; nė vienas iš mūsų neįstengėme nusižeminti - netgi tarpusavio

santykiuose. Ferdinandas būtų atėjęs pas mane tik tada, jei būčiau davusi

-
suprasti, kad priimsiu jį tokį, koks yra.
Šitokioje aklavietėje, kurioje abu atsidūrėme, mes būtume galėję
kamuotis amžinai, kol būtume pavirtę dviem svetimais žmonėmis, viso
labo gyvenančiais po vienu stogu, jeigu nebūtų įsikišusios galingesnės
jėgos.
Tačiau jos įsikišo.
Buvo 1475 metų balandis.
Mudu nuvykome
į Valjadolidą dalyvauti iškilmėse, kurias mūsų garbei
surengė galingasis Mendosų klanas, tvirtai apsisprendęs paremti mūsų
valdymą
ir
užgniaužti bet kokį galintį kilti nepasitenkinimą.
Nepaisydama varganos iždo būklės, aš tokia proga gerokai patuštinau
mūsų skrynias suprasdama, kad tiktai pranokę didikų demonstruojamą
prabangą mudu su Ferdinandu galime palenkti juos savo pusėn. O kadangi
mūsų reformų programa jau įsibėgėjo, tai net menkiausia parama atrodė
verkiantreikalinga.
Aš maloningai, bet budriai stebėjau didikus, besirenkančius į miestą
pasigėrėti mūsų kilnumu. Nors Mendosoms teko garbė būti šio renginio
šeimininkais, svečių sąrašą sudariau aš, sąmoningai įtraukdama daugelį
tų, kurie dar nebuvo prisiekę mums ištikimybės. Jiems prisiartinus prie
mūsų pakylos, gavau slėpti sukilusį apmaudą, nes turtai, kuriais jie atvirai
puikavosi, galėjo atimti žadą: jų apsiaustai buvo apvedžioti auksu, o
dukterys ir žmonos apsikarsčiusios tokia gausybe brangakmenių, kad būtų
užtekę išlaikyti ištisoms kariuomenėms. Akivaizdu, kad ne visi karalystėje
buvo nustekenti, ir aš pasidžiaugiau, kad pati nesumaniau kuklintis. Tas
beprasmis ištaigos demonstravimas atrodė gėdingas, tačiau mes, kaip
naujieji Kastilijos valdovai, negalėjome šiuo atžvilgiu nusileisti.
Tądien, kai buvo rengiamas riterių turnyras, aš apsivilkau smaragdo
žalumo auksu atausto brokato suknelę, už kurią sumokėjau pardavusi
vieną savo vėrinį; ilgos jos rankovės buvo apsiūtos purpuriniu audeklu ir
apkraštuotos šermuonėlių kailiais, o rankogaliai susegti rubinais. Plaukus

apsigaubiau perlais padabintu tinkleliu. Ferdinandas irgi neatsiliko nuo

savo varžovų: jis šuoliais išlėkė į areną pasidabinęs įspūdingais Tolede
nukaltais šarvais su aukso ir
sidabro inkrustacijomis ant spindinčio
krūtinšarvio, kuriose buvo atvaizduotas mūsų herbas - strėlės ir jungas.
Man suspaudė širdį matant, kaip jis, raitas ant savo karo žirgo, nusilenkė
priešais pakylą, kaip reikalauja tradicija, laukdamas iš manęs palankumo
ženklo. Apsikaustęs tuo žibančiu metalu jis atrodė lyg koks legendinis
riteris; užgniaužusi užplūdusią sąžinės graužatį, aš toliau žiūrėjau, kaip jis
narsiai kaunasi su varžovais, įveikdamas visus iki vieno.
Mes pakilome ir ėmėme ploti, o Beatrisė šnibžtelėjo man į ausį:
— Kadir kąjis padarė, negi iki amžiaus galo jo neprisileisite?
Aš piktai į ją dėbtelėjau. Nors šimtus sykių buvau kartojusi, jog
viešumoje privalu nuolat rodyti man pagarbą, kad nesuvaldomi didžiūnai
pagaliau suprastų, jog aš- kitokia valdovė nei velionis mano brolis,
Beatrisė vis tiek rėždavo, ką galvoja, kada tik panorėjusi.
— Na?-—varėji toliau, įsisprendusi į šonus. - Ko darjums reikia? Juk dėl
jūsų jis ką tik sulaužė ietį! Gal verčiau pasiūlykit jo ginklui tinkamas
makštis, kol kokia ištvirkėlėnepasistengė!
Aš suakmenėjau. Bet staiga, didžiausiai savo pačios nuostabai, pajutau
krūtinėje kylant juoko bangą ir gavau kietai sučiaupti lūpas, kad
nepratrūkčiau kvatoti viso dvaro akivaizdoje.
— Na, tai ar nusiųsti jam žinelę?- dar paklausė mano bičiulė.
Aš ryžtingai kilstelėjau smakrą.
— Gerai, -šnibžtelėjau.- Bet tik slaptai! Nebūtina visiems žinoti apie
manoreikalus.

Tą vakarą pasipuošiau kaip niekad rūpestingai: pasidabinau dangaus

mėlynumo šilku, o riešus ir kaklą iškvėpinau brangiu levandų aliejumi.
Inesa savo ruožtu uždegė tiek kvapnių vaško žvakių, kad būtų užtekę visai
katedrai apšviesti; galiausiai teko liepti jai liautis, jei nenori apžlibinti
Ferdinando.
Aš neramia širdimi įsitaisiau prie židinio; mano damos susėdo šalia.
Visos dėjomės siuvinėjančios, bet, žinoma, veikiau pastačiusios ausis
klausėmės, kas girdėti už durų. Kai pagaliau mūsų ausys pagavo jo
žingsnius, visos sutartinai pakilome.
Nežinojau, ko tikėtis, kai pamačiau jį išdygusį ant slenksčio su kelius
siekiančia tunika — ta pačia, su kuria tądien vakarieniavo. Jo veidą slėpė
šešėlis.
Širdis man ėmė smarkiai daužytis.
Jis mostelėjo ranka.
— Ponios, norėčiau pasikalbėti su savo žmona akis į akį.
Inesa su Beatrise išsiskubino per duris, o mudu po trejeto ilgų mėnesių
likome

man ištisa
į
vieni. Dabar, žvelgiant niaurius jo bruožus, tie mėnesiai rodėsi
amžinybė. Jis pakėlė akis ir pažvelgė į mane. Jo žvilgsnis buvo
liūdnas, kone sielvartingas.
— Izabele, - prabilo jis, ir aš linktelėjau, įsitempusi laukdama, kadjis
prieis. Aš trokšte troškau susitaikymo, bet tiktai dabar iš tikrųjų supratau,
dėl ko ligi šiol jį buvau atstūmusi: man kažkodėl rodėsi, kad nusileisdama
tarsi duosiu suprasti, jog pritariu tam, kąjis padarė.
Tačiau paskesni jo žodžiai buvo man visiškai netikėti - jie lyg aštrus
durklas pervėrė širdį.
— Net nežinau, kaip tau pasakyti. Portugalijos karalius Alfonsas paskelbė
mums karą.
Aš nieko nesuvokdama
—
įbedžiau
Mums?- nevalingai sukuždėjau.
į- jį akis.
Bet... kodėl?
— Dėl Beltranechos. - Jo akyse priekaišto neįžvelgiau, nors, lygiai kaip ir

Beatrisė, jis daug sykių įkalbinėjo mane ją įkalinti. - Mainais už Alfonso

paramą užkariaujant Kastiliją, ji sutiko už jo tekėti ir padaryti jį karaliumi.
Pasak jų, būtent ji yra teisėta sosto įpėdinė, o tu tik uzurpatorė.
— Betjuk Alfonsas —jos dėdė! Be to, ji mūsų valdžioje.
 Ferdinandas susikrimtęs atsiduso.
— Deja, jau nebe. Kol mes čia viešėjome ir linksminomės, ji paspruko
kartu su Viljena. Jis sudarė sąjungą su Alfonsu, Andalūzijoje užverbavo
Kadisą ir užsitikrino Kalatravos bei Alkantaros riterių ordinų paramą. Prieš
-
musjiejau surinko didžiulę kariuomenę beveik dvidešimt tūkstančių
vyrų.
Aš vos sugraibiau kėdės atlošą atsiremti. Dvidešimt tūkstančių...
Nepajėgiau įsivaizduoti šitokio skaičiaus. Tai kur kas daugiau, nei
nė

galėjome bent pamėginti sutelkti, jei nesulauksime didikų palaikymo.

— Ašjau kalbėjau su Santiljana ir admirolu, - aiškino toliau
Ferdinandas. - Santiljana, aišku, kaltina save; šiaip ar taip, Beltranecha

kiek tik įstengs. Irjis, ir admirolas pažadėjo pasikalbėti su kitais didikais ir

paragintijuos stoti mūsų pusėn, bet mums vis tiek reikia tavęs, Izabele.
— Manęs?
— Taip. Tu esi valdovė. Tu privalai savo ruožtu paskelbti karą. Ir tik tu gali
uždegti žmones. Neapsisprendę miestai veikiausiai paklustų tavo
raginimui. Kad įveiktume Alfonsą, mums reikia gauti tiek vyrų, kiek tik

Įmanoma. O pasiruošti gynybai beveik nebeturime laiko.

Aš nudelbiau akis į savo rankas, kurios pabalusiais krumpliais

mėšlungiškai gniaužė kėdės atlošą, ir liepiau sau jį paleisti. Neturėjau

teisės pasiduoti panikai. Aš puikiai suvokiau, kokia rimta grėsmė mums
iškilo: lengvai galėjome būti sunaikinti. Portugalija, nors nedidelė, buvo
stipri šalis; jai neteko metų metais kęsti grobstymo ir niekam tikusių
valdovų karaliavimo, kaip Kastilijai. O Alfonsas buvo patyręs karvedys: tai

jis išvijo maurus berberus ir užvaldė milžiniškus jų turtus. Jei tučtuojau

nesiimsime žygių ir nesulauksime užtektinai didikų paramos, kad
atsispirtume jam Viljenai, tai neišvengiamai prarasime sostą.
ir
 — Taip, žinoma, - tyliai ištariau. - Aš nedelsdama parašysiu laiškus
kiekvienam miestui. Paskelbsiu įsakus, pažadėsiu suteikti malonę visiems
kaliniams ir nusikaltėliams, kurie stos į mūsų kariuomenę; padarysiu viską,
ko reikės.

Ferdinandas pritariamai linktelėjo, tarsi tik to ir tikėjęsis.

— Yra dar vienas dalykas, kurį tau reikėtų Žinoti, - pridūrė jis, o aš
nuščiuvau.
— Čia įsipainiojęs
ir Kariljas. Tai jis atvedė Viljeną pas Beltranechą. Raštas,
kuriuo pasinaudodamas Viljena pateko į pilį, buvo pasirašytas

arkivyskupo.
Jūs dar pasigailėsite...
Širdyje man užvirė pyktis.
— Tuomet jam teks atsakyti. Aš pati jo imsiuosi.
— Ne!- Ferdinandas skubiai žengė pirmyn ir suėmė man už dilbio. —

Kariljas labai pavojingas. Aš juo nepasitikiu. Niekuomet nepasitikėjau.

Aš patylėjau, per rankovės medžiagą jausdama karštą jo prisilietimą.
— ant galvos paliesti, - pasakiau. Nors tikėjausi,
Jis nedrįs nė plauko man
kad mano žodžiai nuskambės narsiai, mano balsas užlūžo; visgi tas
jaudulys buvo dėl Ferdinando artumo, o ne dėl to, kad būčiau bijojusi

arkivyskupo.

—
Ferdinandas pažvelgė man
į akis.
Izabele, suprask: jei kas nors tau nutiktų, aš... aš neištverčiau. Tiesiog
neišgyvenčiau.
Šis netikėtas prisipažinimas ištirpdė paskutinius įšalo likučius mano
širdyje. Aš ištiesiau ranką ir
paglosčiau švariai nuskustą jo smakrą.
— Turėtum išgyventi; kaipgi kitaip. Ką be tavęs darytų Kastilija?
Tai buvo panašiausi atleidimą žodžiai, kokius tik galėjau ištarti, bet tą
į

akimirką jie mus išlaisvino. Nors giliai širdyje žinojau, kadjis gali ir vėl
nuklystiį šalį, nes toks vyras, kaip jis, veikiausiai nė nepajėgtų elgtis kitaip,
aš nebejstengiau ilgiau laikytis atstu. Nebuvo prasmės ir toliau reikalauti,
kadjis taptų toks, koks iš esmės nėra, ar tikėtis, neva per stebuklą jis staiga
ims
ir tobulai prisitaikys prie mano poreikių.
Kad ir kas laukė mūsų ateityje, turėjome pasitikti ją drauge - kaip vyras ir
Žmona.
— Myliu tave, - išgirdau jį šnibždant ir pajutau sau ant rankos byrančias jo
ašaras —-
neįkainojamas lyg deimantai. - Aš nenorėjau tavęs įskaudinti.
Niekad nenorėjau tavęs užgauti ar apgaudinėti.
— Žinau.
Aš
prisitraukiau artyn,jį ir
jis tuoj apsivijo mane rankomis. Jis
tyliai verkė, įsikniaubęs man į krūtinę, o aš glosčiau jam plaukus,
jausdama, kaip jie praretėję viršugalvyje — vienintelėje vietoje,
išduodančioje jo silpnumą.
Aš esu stipresnė,pamaniau, kai jo rankos nuslydo man ant liemens
—
ir
ėmėsi mazgyti mano chalato raištelius. Aš galiu remtis savo įsitikinimais ir
moralinėmis nuostatomis, kurios padeda atsispirti niekingai kūno
silpnybei. Bet tada pajutau kietą jo vyriškumą, karštas ir godžias jo lūpas,
įsisiurbusias
Keletą
į mano
pliką
trumpų valandų
kaklą... Ir leidausi nešama savo pačios geismo.
aš daugiau apie nieką negalvojau.

Naid

Sėdėjau raita ant Cinamono vėjo košiamoje plynėje priešais Alkala de

Henareso miestą. Aš jojau nesustodama, nepaisydama Ferdinando
prieštaravimų ir admirolo nerimo, kad fiziškai atsiskirdami vienas nuo kito,
mudu
su Ferdinandu galime susilpninti savo padėtį. Bet mums nebuvo
kitos išeities. Reikėjo tokio įtakingo Žmogaus, kad asmeniškai pakeltų
miestus į kovą; kas geriau tai galėjo padaryti nei aš -jų valdovė?
Ferdinandas tuo tarpu, gavęs iš manęs atitinkamų įgaliojimų, turėjo
paskelbti karą ir pradėti keliones po šalį, rinkdamas būtiną mūšiams
-
ginkluotę, kurios mes stokojome tiek kiekio, tiek kokybės požiūriu.
Izabelę mudu palikome Beatrisės ir Kabreros globai, primygtinai nurodę
neišleistijos iš tvirtovės. Ir štai dabar aš atsidūriau priešais Kariljo miestą.
Jeigu priversčiau jį susitikti su manimi akis į akį, galjis ir nusileistų. Bet
žiūrėdama
į Kardenasą, kurį buvau nusiuntusi pas Karilją pranešti apie
savo atvykimą, grįžtantį pas mane pro miesto vartus, jau nė nebežinojau,
ko tikėtis. Vėjo gūsis nuplėšė jam nuo galvos kepurę
ir
sušiaušė vešlius
plaukus, tačiau jis nekreipė dėmesio ir šuoliais lėkė artyn, lyg šimto skalikų
genamas.
Aš tvirčiau sugniaužiau vadžias, ir Cinamonas ėmė neramiai trypti
akmenuotą žemę.
— Na?- kreipiausi
į
vos spėjusį sustoti Kardenasą. Jaučiau, kaip visi į mus
žiūri: donas Čakonas, Inesa, kiti mano sekretoriai ir keletas mane lydinčių
tarnų. Palydos buvau pasiėmusi tik tiek, kad išryškintų karališką mano
statusą, bet netrukdytų sparčiai keliauti.
Kardenasas sunkiai kvėpuodamas išpyškino:
— Jis sako, kad, jei jūs įžengsite per vienus vartus, jis išjos pro kitus.
Aš nė nekrustelėjau savo balne.
— Taijis man nepaklus?
Kardenasas linktelėjo, aiškiai jausdamasis nejaukiai, kad tenka pranešti
tokias naujienas.
—Jis man pareiškė, kad, kaip pats savo rankomis
dabartinę padėtį, taip ir nuvers.
iškėlė jūsų didenybę
į
— Tą bailį reikėtų pakarti! burbtelėjo šalia manęs Čakonas. — Dieve
—

padėk, jis tikrai gaus, ko nusipelnė. Pats savo rankomis nutempsiu jį į

kartuves!
— Ne, - nutraukiau jį, apsimestinai santūriai kilstelėdama ranką, nors
rami anaiptol nesijaučiau.
— Jūsų didenybe, - neatlyžo Čakonas, - jei dabar nepastatysim jo į vietą,
taijis niekad nesiliaus. Jis — viso šito reikalo ašis. Jo suėmimas būtų
perspėjimas visiems kitiems.
Aš pažvelgiau į jiems už nugarų stūksantį miestą, į senosios pilies
bastionus, vaizduodamasi gandralizdžius, susuktus ant dantytų mūrinių
sienų.
— Per vėlu, - pasakiau. - Net jei ir įsakyčiau jį suimti, žala jau padaryta.
Viljena pabėgo su Beltranecha, o portugalai veržiasi į mano valdas. Todėl
negaišiu laiko, vaikydamasi vieną žmogų, kai daug naudingiau surinkti
šimtus, kurių mums prireiks kovai.
Čakonas susiraukė.
— Tai kur dabar josim?
— Į Kariljo sostinę - Toledą. Jei pavyks palenkti tą miestą, jis liks be
pajamų. Otojau net Kariljas negalės nepaisyti. - Ir patyliukais pridūriau: —

Valdove mane padarė visagalis Dievas. Taigi tepadeda jis man apsiginti!

Toledas pasitiko mane išskėstomis rankomis ir pasiūlė didelį pulką vyrų

mūsų pajėgoms sustiprinti bei nemenką sumą pinigų ginkluotei įsigyti. Aš
lengviau atsikvėpiau: šis miestas buvo seniausia Kastilijos vyskupų sostinė
ir pagrindinis Kariljo pajamų šaltinis, tad jo pasidavimas reiškė tiek
strateginę, tiek ir simbolinę pergalę.
Tačiau mano vargai dar tiktai prasidėjo. Reikėjo palenkti savo pusėn dar
keletą svarbių miestų, tarp jų — Burgosą šalies šiaurėje, kuris dėl savo vietos
ir statuso turėjo lemiamą strateginę reikšmę mūsų gynybai. Turėjau
asmeniškai aplankyti kiekvieną neapsisprendusį miestą ir užsitikrinti jo
paramą -jei kas, netiratsiklaupusi. Be to, reikėjo papildomai kreiptis į
kiekvieną bent kiek daugiau gyventojų turintį miestą, nes mes vis dar
stokojome karių - daugybės karių!
Ferdinandas paskubomis atsiuntė žinią, kad portugalai, apsiginklavę iki

dantų, jau peržengė mūsų karalystės sieną. Plasensijos miestas

Estremadūroje atvėrė įsibrovėliams vartus; čia, didingoje katedroje ant
Chertės upės kranto, dalyvaujant klastingajam Viljenai irjo pakalikams,
Alfonsas susižadėjo su Beltranecha. Laimė, susituokti jie kol kas negalėjo,

nes, būdami artimi giminaičiai, pirma turėjo gauti popiežiaus leidimą.

Pati turėdama karčios patirties, susijusios su tokiais leidimais, aš
surašiau dalykišką raštą Vatikanui, pabrėždama neteisėtą Joanos kilmę
(atimančią jai teisę reikalauti sosto) ir prašydama Švenčiausiojo Tėvo

nelaimintijos sąjungos su Portugalijos valdovu. Dar pridėjau laiškelį

asmeniškai kardinolui Bordžijai, padėjusiam sutvarkyti painius mano
pačios vedybų reikalus, ir pažadėjau jam gausų atlygį bei amžiną savo
dėkingumą, jeigu sugebės atitinkamai paveikti popiežių.
Vienas kitam lyg kokį pašto balandį su žiniomis siuntinėdami Kardenasą,
mudu su Ferdinandu sutarėme, kadjis pradės karo žygį, o aš tuo tarpu
toliau keliausiu po šalį, stengdamasi surinkti kiek įmanoma daugiau
pinigų ir kareivių. Ketinau joti į Burgosą, paskui —į Avilą, o tada jau
prisijungti prie Ferdinando Tordesiljaso tvirtovėje, kuri buvo puikiai įrengta
ir nesunkiai apginama.

Nžid

Iš Burgoso išvykau pilant smarkiam lietui. Prieš tai kone ištisą mėnesį
derėjusis su užsispyrusiais pareigūnais, kurių daugelis baiminosi, kad
mudu su Ferdinandu neatimtume jų senovinių feodalų teisių, aš pagaliau
pelniau miesto paramą. Buvau pervargusi, nemiegojusi ir baisiai išsiilgusi
savo vyro. Tarsi dar būtų negana, po daugybės metų sausros dangus staiga
plyšo pusiau lyg koks pernokęs vaisius, užpildamas perdžiūvusią žemę
ištisa jūra vandens: upės išsiliejo iš krantų, o keliai virto neišbrendamomis
purvynėmis.
Šitokia gausybė lietaus nešė beveik tokią pat bėdą kaip sausra: skurdūs
javai išmirko, o silpnos jų šaknys supuvo ir žuvo peršlapusioje Žemėje.
Vadinasi, mūsų laukė dar vieneri nederliaus metai, lydimi bado
ir riaušių
miestuose. O dabar šis tvanas reiškė, kad sugaišiu bent kelias savaites, kol
nusigausiu ten, kur reikia. Žvelgdama priešais save, į pliaupiantį lietų, per
kurio širmą beveik nieko negalėjau įžiūrėti, su prie galvos prisiplojusiu
gobtuvu ir aplink kojas apsivijusiais kiaurai peršlapusiais sijonais, jutau
širdyje kylant nuožmų pyktį - tokį pat beviltišką kaip šitas oras.
Kodėl Dievas taip daro? Kaip jis gali dabar nuo manęs nusigręžti? Kada jis
pagaliau supras, kad aš gyvybės nepagailėčiau vardan jo šlovės ir būsimos
Kastilijos gerovės? Nejau dar per mažai prisikentėjau? Negi ši iškamuota
žemė dar per mažai sugėrė kraujo, ašarų ir prakaito? Argi nepaaukojome
jam savo sūnų, savo moterų, savo gerovės, taikos ir ramybės? Ko dar jam iš
mūsų reikia?
Ko darjam reikia iš manęs?
Nė pati nepajutau, kaip ėmiau užsimiršusi garsiai šaukti; bet staiga
išgirdau savo balso aidą, lydimą garsaus perkūnijos trenksmo. Cinamonas
po manimi krūptelėjo ir tyliai sužvingo iš
baimės. Atsigręžiau pažiūrėti į
savo palydą; visi spoksojo į mane taip, lyg būčiau išėjusi iš proto.
—Jūsų didenybe, - nedrąsiai prabilo Čakonas, — jūs pervargusi. Gal
verčiau grįžkim atgal.
— Atgal? Nieku gyvu! Josim pirmyn nesustodami, kol...
 Žvėriškas skausmas pilve atėmė man žadą. Aš dvilinka susiriečiau balne,
paleidau vadžias ir instinktyviai stvėriausi rankomis už pilvo. Skausmas lyg
geležiniais nagais raižė man vidurius. Tikriausiai neišlaikiusi susverdėjau ir
ėmiau šonu slysti nuo arklio, nes dar ne visai kančios aptemdytoje
sąmonėje lyg per miglą išgirdau Čakono riksmą; jis nušoko nuo arklio ir
pribėgęs griebė Cinamono vadžias. Inesa skubiai prijojo artyn ir spėjo
nutverti mane dar nenukritusią žemėn. Aš iš paskutiniųjų prisiverčiau
atsitiesti, nors teįstengiau tik mėšlungiškai gniaužti balno gugą - toks
nepakeliamas buvo staiga užklupęs skausmas.
O tada pajutau dar kai ką- šiltą lipnų skystį, plūstantį iš manęs.
Nudelbiau akis
ir lyg apsvaigusi žiūrėjau, kaip mano skreite skleidžiasi
didžiulė raudona rožė. Skausmas vėl mane surietė, ir temstančią sąmonę
perskrodė neįtikėtinas suvokimas: aš juk nieko nežinojau! Aš nė neįtariau,
kad laukiuosi...
— Karalienė kraujuoja! - suriko Inesa. - Greičiau, ji alpsta!
Mane pasiglemžė kriokianti tamsa. Dievas atsakė į mano klausimą.

—
- tikino daktaras Diasas, mūsų dvaro
Jūsų didenybei būtina pailsėti,
gydytojas. Jis kiek įkabindamas atlėkė raitomis Sebrerosą - nedidelį
į

miestelį vos už kelių mylių iki Avilos, kuriame apsistojome. - Prireiks

mažiausiai savaitės, kad atgautumėte jėgas.
— Aš... aš negaliu, — vargais negalais ištariau. - Ferdinandas... jam manęs
reikia. Jis laukia manęs Tordesiljase.
—Jo didenybei jau pranešta apie jus ištikusią negandą. Jis prašė jūsų
patausoti sveikatą. — Tai taręs, Diasas nusisuko nuo manęs, tarsi viskas jau
būtų nuspręsta, ir kreipėsi į Inesą: - Paliksiu jums šitų žolelių. Girdykit ją,
kaip mokiau, lygiais tarpais. Jei kartais vėl imtų kraujuoti, suspauskite, kaip
parodžiau. Turiu dabar joti į Avilą pasirūpinti daugiau vaistų, bet vėliausiai
ryt vakare sugrįšiu.
— Mūsų čia neberasite, - pasakiau jam.
Inesa pakilo nuo kėdutės. Ji visą naktį nesitraukė nuo manęs, kol
karščiuodama blaškiausi ir kliedėjau; atrodė išvargusi, bet ryžtinga.
Įbedusi mane akis, ji tarė gydytojui:
į

— Taip, mes jūsų lauksime. Dėkui, daktare. Keliaukit su Dievu.

Jis linktelėjo, užsivožė skrybėlę ir dar kartelį supratingai dirstelėjo į mane

švelniomis rudomis akimis. Gydytojas Diasas buvo be galo išsimokslinęs
Žmogus —atsivertėlis, kaip ir daugelis geriausių mūsų daktarų; jis išmanė ir
žydų, ir maurų gydymo meną. Jis gydydavo ir mano dukterį, kai
ji
persišaldydavo ar pasigaudavo kokią vaikišką ligą. O dabarjis ką tik
išgelbėjo man gyvybę, nors tam prireikė pasitelkti Bažnyčios draudžiamus
gydymo būdus; dvasininkų nuomone, kūno negalių priežastis buvo
dvasinės nuodėmės, tad vienintelis būdas pasveikti — melstis ir atgailauti.
— ||sėkitės, - dar sykį pakartojo jis ir išėjo lauk.
Inesa arčiau prisitraukė kėdutę, pamirkė audeklo palą šiltame ramunėlių
nuovire, kurio dubuo stovėjoant grindų jai po kojomis, ir
išgręžusi uždėjo
man ant kaktos. Aš užsimerkiau. Švelnus ramunėlių kvapas priminė man
vaikystę - sausringas vasaras Arevale, kur tos nelepios žolelės augdavo
tiesiog laukuose, lyg piktžolės.
Galiausiai sutelkusi jėgas įsidrąsinau paklausti:
— Ar tas vaikelis...
Inesa atsiduso.
— Dar per anksti. Nebuvo galima suprasti.
 i
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

As pirmyn atgal žingsniavau po savo kambarį Tordesiljase, kur aukštai

bokšto sienoje iškirsti langai žvelgė į kaimelį, pavadintą tuo pačiu vardu,
kaip ir pilis. Apačioje plačiai išsiliejusi plaukė drumzlina Duero upė, o

anapusjos, kiek tik akis užmatė, plytėjo dulkėta rusvai raudona

plynaukštė. Kažkur ten, toje lygumoje, Samoros miesto prieigose,
Ferdinandas stojo prieš Alfonsą V irjo pajėgas.
Mudu vos spėjome pasimatyti, kai aš, nepaisydama daktaro Diaso
nurodymų, praėjus vos porai dienų nuo persileidimo, išvykau iš Sebreroso.
Inesa persigandusi aimanavo ir blaškėsi, Čakonas mėgino tėviškai atvesti
mane
į protą, o Diasas gąsdino pražūtingomis komplikacijomis. Bet man
viskas buvo nė motais. Troškau tik kuo greičiau ištrūkti iš tos klaikios vietos,
paženklintos vaikelio praradimu. Norėjau kiek įkabindama šuoliais
perlėkti per savo žemes ir
dar sykį išvysti mylimojo veidą.

Ferdinandas laukė manęs pilies kieme. Kai po debesų aptrauktu dangum

žengiau linkjo grindinio plytomis, išvydau skausmą, įsirėžusį jo veide, ir
sielvartingai įdubusias akis. Aš nė nestabtelėjusi puoliau jam į glėbį,
nepaisydama nei aplink besibūriuojančių kareivių, nei pareigūnų, nei
dvariškių, nei didikų. Įsikniaubusi veidu jam į kaklą, atsiduodantį prakaitu
ir saulės kaitra, aš sušnibždėjau:
— Ak, kaip gaila! Man
taip gaila...
Jis tvirtai mane apkabino.
— Izabele, meile mano, mėnuli mano... Ką aš be tavęs daryčiau?
Jam nerūpėjo prarastas kūdikis - tik ne mano gyvybės kaina; drauge
mudu nuėjome į kambarius, kuriuos jis buvo liepęs man paruošti:
padabinęs apmušalais ir apstatęs baldais, jo įsakymu atgabentais net iš
Segovijos.
— Ką tu, nereikėjo... - dar mėginau priekaištauti, nors ašaros jau graužė
akis. Tiek išlaidų...
— Čia dabar! Dar keliais maravedžiais daugiau, ir tiek, - šyptelėjo jis.

Mažoji Izabelė laikosi puikiai, - patikino jis mane tąnakt, kai apsikabinę

gulėjome savo guolyje, klausydamiesi lietaus —- to nesibaigiančio lietaus, —

pliaupiančio anapus pilies sienų. Beatrisė su Andresu rūpestingai ją

globoja, neišleisdami iš tvirtovės, o ten jai nieko blogo negali nutikti. Mudu
nė neužsiminėme apie mums grasinančią didžiulę jėgą, apie grėsmę, nuo
kurios niekas negalėjo apginti. Mudu glamonėjomės ir bučiavomės,
gėrėme vienas kito kūno kvapą ir šilumą, be žodžių sutarę daugiau
nebeminėti praradimo, kurį abu skaudžiai jutome.
Jis paliko mane vos praaušus, apsišarvavęs nuo galvos iki kojų ir stojęs

priekyje margų lyg skiautinys pulkų, kuriuos mums šiaip taip pavyko
suburti. Mūsų kariuomenę sudarė vasalai irjų tarnai, iš atokių kaimų
atvykę savanoriai, vežikai, pažai, miestiečiai, smulkūs bajorai ir kaliniai,
kurių nuosprendžiai buvo sušvelninti, kad jie galėtų kautis už Kastiliją.
Jodamas pakeliamuoju tiltu, permestu per griovį, virš galvos plaikstantis
vėliavoms su mudviejų herbu -strėlėmis ir jungu, Ferdinandas atsigręžė ir
kilstelėjo pirštinėtą ranką.
— Izabele, meile mano, - sušuko jis, - lauk manęs!
 Aš ir laukiau - ištisas savaites; per tą laiką šlapią birželį pakeitė šutinanti
liepa. Apie visus įvykius man nedelsdami pranešdavo pirmyn ir atgal tarp
pilies ir Ferdinando stovyklos be perstojo siuvantys žygūnai. Taigi aš
žinojau, kad Alfonsas lyg paskutinis bailys pasislėpė už neįveikiamų
Samoros sienų
ir
nieku gyvu nestoja į atvirą mūšį, nors Ferdinandas ir
ragino jį susigrumti vienas prieš vieną. Mūsų vyrai buvo priversti laikyti
apgulę miestą, rausti apkasus ir nuodyti šulinius, kol atsargos išseko,
kantrybė baigėsi, o kariauna, kurią taip sunkiai sulipdėme iš vilčių, paskolų
ir valios jėgos, ėmė pamažu byrėti.
— Leisk mums nugalėti, - meldžiau Dievo. - Mums reikia pergalės! Jau
atėmei mano kūdikį, tai duok bent tai!
Aš niekaip nesuvokiau, kad derybomis su Visagaliu galima tik sukelti jo
rūstybę.
Liepos 22 dieną, vis dar nepaliaujamai blaškydamasi po Tordesiljaso
kambarius, aš sulaukiau žygūno su laišku, pakeverzotu rašysena, kurios iš
pradžių nė nepažinau. Perskaičius mane apėmė siaubas. Pakėlusi
išvargusį pasiuntinį, kietu lyg akmuo balsu pareiškiau:
akis
į
— Jok atgal. Pasakyk jam, kad aš draudžiu! Nė vieno Kastilijos miesto
neturijiems tekti!
—Jūsų didenybe, —išlemeno sutrikęs
žygūnas, —jau per vėlu. Portugalai
užėmė Torą ir atkirto tiekimą mūsų kariuomenei. Mūsų kareiviams ėmė
stigti maisto ir geriamo vandens. Paskui daugelis ėmė viduriuoti; susirgę
vyrai grasino palikti mūsų gretas ir pereiti portugalų pusėn. Taigi, kol
kareiviai neišsilakstė, karalius įsakė trauktis. Jie jau grįžta čionai.
Laiškas, kurį suplėšiau į skutelius, pabiro ant grindų.
— Atneškit man skrybėlę, - sušukau. — Ir pabalnokit arklį!
Kaitra lauke buvo nežmoniška lyg pragaro liepsnos. Jodama per
—

pakeliamąjį tiltą, aš vos įstengiau įkvėpti, bet vis tiek nusileidau stačiu
šlaitu žemyn, pro kaimelį pasiekiau pylimą, perkirtau upę ir atsidūriau iš
karščio mirguliuojančioje lygumoje. Čia įsakiau pastatyti pavėnę ir

atgabenti nešiojamą krėslą bei stalą. Cinamonas sunkiai šnopavo, greta

stovėjo mano sekretoriai ir Inesa. Aš laukiau. Taurė su vandeniu nepaliesta
stovėjo man ant stalo. Slinko valanda po valandos. Kai lygumą apgaubė
violetinės sutemos, paskandindamos mus prieblandoje, aš pagaliau
išvydau ties raudona
horizonto linija slenkančius išsekusius vyrus.
Aš sėdau ant Cinamono ir iškėlusi ranką įsakiau niekam paskui mane

nesekti. Tada viena pati leidausi sutikti grįžtančios mūsų kariuomenės.

Ferdinandas drauge su admirolu jojo priekyje; jų veidai buvo išvagoti
nuovargio, saulėje nudegusi oda luposi, o dulkini plaukai buvo sulipę lyg
virvės. Jų šarvai skimbčiojo, sudėti į pintines, kabančias ant vos paeinančių,
putotų arklių šonų.
Būtent tas nusimestų šarvų, taip ir nesuvilgytų priešo krauju,
žvangėjimas labiausiai mane ir paveikė.
Pamatęs mane artinantis, Ferdinandas apstulbo. O tada suragino arklį
ir
pasileido pirmyn, tikriausiai norėdamas kuo labiau atitolti nuo įdėmiai
mus stebinčių didikų ir suirzusių kareivių, kurių netikėjimas mūsų pergale
pasmerkė visą kampaniją, nespėjus sužeisti nė vieno portugalo.
— Izabele, - užsikirsdamas prabilo jis, - aš... mums nebebuvo, ką daugiau
daryti. Jie niekaip nelindo iš miesto; tupėjo už Samoros sienų ir be paliovos
laidė į mus akmenis ir strėles, net savo išmatas. - Jo balsas drebėjo iš
pažeminimo. Alfonsas tik juokėsi iš manęs nuo savo įtvirtinimų... Kvatojo
ir tyčiojosi iš manęs! Pasak jo, jis didesnis karalius, sėdėdamas ant savo
šikpuodžio, nei aš kada būsiu, apžergęs Kastilijos sostą. Jis atsisakė su
manimi kautis. Atseit verčiau palauksiąs ir pažiūrėsiąs, kaip mes iš lėto
dvesiam —lyg musės dūstam jo mėšle.
Aš
ilgai žiūrėjau Ferdinandui į akis. Mėginau toje gūdžioje tuštumoje, kur
turėjo būti mano širdis, rasti bent kiek gailesčio, atjautos, išvis kokio nors
jausmo. Bet paskui tik šaltai tariau:
— Tu neturėjai teisės grįžti, koljis laiko užėmęs bent vieną Kastilijos
bokštą!
Jis prisimerkė.
— Tai ką man reikėjo daryti? Mes neturėjom nei jokių apsupties įrenginių,
nei patrankų, nei parako. Juk tu žinojai. Mes nuo pat pradžių buvom
apgailėtinai tam nepasiruošę.
— Tai visiškai nesvarbu,

Dievas mūsų pusėje! Mes esame

- pareiškiau, suduodama kumščiu
teisūs, o ne tie vagys, atėję
sau
į krūtinę.
grobti, kas
—

jiems nepriklauso. Tu juk turėjai tikėjimą ir mūsų kariuomenę, tai kaip

galėjai leisti, kad Portugalijos Alfonso žodžiai atimtų tau drąsą kautis?
Jis krūptelėjo. O tada daug griežtesniu balsu pareiškė:
— Izabele, įspėju: liaukis! Tu ten nebuvai. Tu nesupranti.

Tačiau ašjo nesiklausiau; buvau lyg netekusi proto. Man rodėsi, kad visi
įžeidimai, kuriuos teko patirti, visos baimės, kurias teko iškęsti, visi tie
kartai, nuo pat ankstyvos ir nelaimingos savo vaikystės, kai teko bėgti ir
gelbėtis, - visa tai susikaupė ir išvirto
mirtiną pažeminimą, šią
į šį begalinį,

neįtikėtiną akimirką, išliaupsintas Aragono karys,

kai mano vyras,
pabrukęs uodegą spruko nuo priešo, kurio vienintelis tikslas ir troškimas —
atimti iš mūsų sostą.
— Aišku, sakysi, kad aš nesuprantu, - pratrūkau. - Visi vyrai mano, kad
moterys neturi teisės nė prasižioti apie karą, nes mes pačios nerizikuojame

ir neiname į mūšį. Bet patikėk, niekas nerizikavo labiau už mane, nes aš

pastačiau į pavojų savo vyrą ir valdovą, kurį myliu labiau už viską

pasaulyje... - Mano balsas užlūžo. - Vardan šios karalystės aš rizikavau savo

širdimi ir Žinojau, kad, jei pralaimėsime, aš irgi visko neteksiu!
Mano žodžiai garsiai aidėjo aplinkui, nuščiuvusioje plynėje. Mūsų
kariuomenė stovėjo nė nekrustelėdama
- ištisos mylios vyrų, jūra
nepažįstamų man veidų. Ferdinandas irgi nejudėdamas sėdėjo ant savo
karo žirgo, ojo veidas buvo sustingęs lyg kaukė.
— Tau reikėjo sugriauti Samoros sienas, - pridūriau. - Jeigu turėtum
mano valią, būtum taip ir padaręs, o tada portugalai su savo karalium būtų
nušluoti nuo šios Žemės, ir mums nebūtų reikėję patirti tokios gėdos.
Jis pliaukštelėjo ranka sau per balną, irjo žirgas nervingai sumindžikavo.
— Neįtikėtina! Po visko, ką mums teko patirti, tu nepatenkinta, kad mes
grįžom gyvi? Gal mes ir nelaimėjome Mūšio, tačiau ir nepralaimėjome!
— Kątu sakai! - atšoviau. — Tai gali didžiuotis savo pralaimėjimu, kad
nori, bet man reikia tiktai pergalės!
Tačiau dar nebaigusi kalbėti supratau, kad nuėjau per toli. Ferdinando
veidas tarsi užsisklendė.
— Ką gi, — tyliai ištarė jis, - tuomet mūsų laukia sunkūs laikai, nes, atrodo,
joks mirtingasis neįstengs patenkinti tavo reikalavimų.
Jo žodžiai tarsi perplėšė pykčio šydą, temdžiusį man akis, ir staigiai
grąžino mane į tikrovę, priversdami suvokti, ką matau priešais save: mūsų
kareivius, nuskurusius ir susibaigusius, bet, kaip jis mėgino man pasakyti,
vis dėlto nesužeistus; patį Ferdinandą - gyvą, o ne nužudytą ar sužeistą
gulintį po krūva lavonų. Jis kiek pasikėlė balne, tad aš vėl regėjau princą,
kurį pasirinkau dėl nepalaužiamo tvirtumo ir kuris daugybę kartų kovėsi
dėl savo karalystės. Jis buvo karalius, kuris šiandien ryžosi nepakeliamai
sunkiam sprendimui, kad apsaugotų mus nuo sunaikinimo rytoj. Jis buvo
mano vyras, kuris iš meilės man ir mano karalystei išėjo į karą, pasiryžęs
kautis su priešais ir žūti, jei prireiks, dėl Kastilijos gerovės.
Svaigstančia galva aš pagaliau apžvelgiau lygumą ir pirmąsyk išvydau
suvargusį admirolą, kuris sumišęs žvelgė mane nuo į savo žirgo, ir
kareivius - drąsius vyrus, — išsekintus viduriavimo, alkio ir kaitros. Jie
Žiūrėjo į mane su širdį draskančia pagarba ir nusivylimu akyse. Aš - jų
valdovė, bet, užuot dėkojusi Dievui užjų išgelbėjimą, dabar priekaištavau,
kad jie nesutiko aukotis ir eiti į mirtį.
Nebeturėjau kur dėti akių. Negi Ferdinando tiesa? Negi aš niekad taip
ir
nebūsiu patenkinta niekuo, o užvis mažiausiai - savimi?
— Atleisk man, -sušnibždėjau ir prisiverčiau pažvelgti Ferdinandui į akis.
Bijojau, kad išvysiu šaltą, atsainų jo žvilgsnį, kadjis niekad daugiau
nebebus mano pusėje. Juk užsipuoliau jį visų jo vyrų akivaizdoje, o tai
baisiausias įžeidimas vadui; jis tikrai turėjo teisę pareikalauti už tai
atsakyti. Tačiaujis nenoromis prisipažino mane suprantąs; aišku, puikiai
žinojo, iš kur kilo tas įsiūtis.
— Nėra čia ką atleisti, - atsakė. - Bet šiol teks deramai nusižeminti
nuo

prieš tą, kurio akivaizdoje net galiūnai yra silpni, ir melsti, kad sunkią
valandą jis mūsų pasigailėtų.
Man užgniaužė gerklę. Likau be žodžių. Nebuvo kaip atsiimti kaltinimų,
kuriuos taip nemąstydama pažėriau, tad tik apgręžiau Cinamoną
ir drauge
su Ferdinandu nujojau atgal į pilį, o mūsų kariuomenė sekė mums iš
paskos.

Nžid

Mes sušaukėme Kortesus susirinkti Valjadolide, ir aš išrėžiau ugningą

kalbą, prašydama pagalbos. Juk į Kastilijos žemę įsiveržė svetima
kariuomenė, kurios tikslas —-
mus sunaikinti. Tačiau miestų atstovai, jau
nemažai mus parėmę anksčiau, nubalsavo daugiau lėšų mums nebeskirti.
Taigi mums beliko tiktai Bažnyčia, - kaip pripažino kardinolas Mendosa,
kai paskui visi apsiblausę susėdome prie stalo taryboje. Jei aš paskelbčiau,
kad visi bažnytinės valdžios atstovai privalo paaukoti pusę turimo aukso
ir
sidabro karalystės gynybai, galėtume jį išlydyti vietoj trūkstamų pinigų.
Antraip nebeliks nieko kito, kaip derėtis su Alfonsu ir Viljena.
— Apie tai negali būti nė kalbos, - iškart atrėžė Ferdinandas, o paskui
dėbtelėjo į mane. - Sakei, kadjiems negalima palikti nė vieno bokšto. Tai
ir
nepaliksim!
Aš užgniaužiau šypseną. Mudviejų susikirtimas Tordesiljase paženklino
savotišką mūsų santuokos lūžį. Nors iš mano pusės toks elgesys atrodė
pernelyg įžūlus ir akiplėšiškas, jam tai tapo įrodymu, kad esu nusiteikusi ir
pati segtis šarvus ir imti į rankas kardą, kad prireikus ir aš esu pasirengusi
ne tik gyventi, ir mirti gindama savo sostą. Tas suvokimas itin pakurstė
bet

jo geismą, tad miegamajame jis užgriuvo mane su tokia aistra, kad ilgai
negalėjau atsipeikėti. O dar įdomiau, kad nuo tada jis ėmė dovanoti man
šitokias akimirkas, palikdamas man galutinį sprendimą: akivaizdu, kad
pripažino mane esant ne prastesnę už bet kurį vyrą.
— Romai tai nepatiks, - susiraukiau. - Jo šventenybė dar nenusprendė, ar
duoti Alfonsui leidimą tuoktis su Joana Bealtranecha, bet jei mes atimsim
Bažnyčios lobius, jis staiga gali parodyti aniedviem palankumą.
Iš kardinolo Mendosos veido mačiau, kadjis irgi taip mano.
— Otaip, visko gali būti, bet jo šventenybės patarėjai turėtų jį įtikinti, kad
jam kur kas naudingiau būtų palaikyti jūsų didenybes, nes judu pasiryžę
per ateinančius metus karštai ir negailėdami jėgų ginti mūsų tikėjimą.
Man buvo akivaizdu, ką reiškia šie kardinolo žodžiai, tačiau Ferdinandas
taip karštai troško pagaliau gauti pinigų ginklams,
— Taip, - -
kad

linktelėjo mano vyras. Žinoma, mes pasiryžę. Surašykite tai

į tai nesigilino.

raštu. - -
Paskuijis įdėmiai pažvelgė man į akis. Izabele, o ką tu pasakysi?
Mums reikia patrankų tų šiuolaikinių įrengimų. Galim
ir parako, visų

nusipirkti iš Vokietijos arba Italijos, bet jie reikalaus apmokėti iš anksto. Tai
mūsų vienintelė viltis!
Žinojau, kad jo tiesa, bet mane vis
tiek purtė nuo tos minties. Man
nesinorėjo tapti šitokia Bažnyčios skolininke —-
mat, kad ir kaip skrupulingai
mes paskui vykdysime savąją sandėrio dalį, vis tiek bus negana. Tačiau be
papildomų lėšų mes iš esmės jau galėjome atsisveikinti su sostu. Galėjom,
kiek norim, puldinėti portugalus, kaip ir ligi šiol darėm nuo savo
atsitraukimo, nukirsti jų tiekimo kelius ir supleškinti visus aplinkinius

ūkius, kad jiems nebūtų iš kur prisiplėšti maisto. Galėjom laikyti juos
uždarytus Samoroje, Tore ir dar keliuose Estremadūros miestuose, kuriuos
jie spėjo užimti. Tačiau mes neįstengtume jų išvyti. Ojie daugintųsi lyg
kenkėjai, vis plačiau skleisdami maišto užkratą. Anksčiau ar vėliau jiems
pavyktų palaužti mūsų žmonių užsispyrimą, ir galiausiai jų buvimas čia
daugeliui taptų priimtinas ar net pageidautinas, - jeigu tik jie savo ruožtu
nepagailėtų pažadų.
ir
Otadajau būtų Alfonso Beltranechos viršus. Jie pasirūpintų, kad mudu
su Ferdinandu būtume įkalinti ar nužudyti, ir užgrobtų mūsų sostą.
Taigi aš nenoromis linktelėjau.
— Tebūnie. Tačiau tik su sąlyga, kad per trejus metus mes grąžinsime
viską, ką dabar pasiskolinsime. O kiekvienas maravedis, kurį nukaldinsime,
turės būti panaudotas išimtinai karo reikalams. Nė vieno neimsime savo
asmeniniams poreikiams!
Mendosa pritariamai linktelėjo. O Ferdinandas ryžtingai atsistojo,
pasilenkė prie manęs ir pusbalsiu ištarė:
— Pažadu tau, kad šįkart nušluosiu tuos kekšės vaikus nuo Žemės
paviršiaus!
Mačiau, kad jis nejuokauja. Patirta gėda
ir įsiūtis giliai įsiėdė jam sielon.
Ferdinandui Aragoniečiui dar niekad gyvenime nebuvo tekę ko nors
maldauti, ir dabar jis su neišsenkama energija kibo į armijos aprūpinimo
reikalus: tikrino pirkinių sąrašus, prižiūrėjo ginklų įsigijimą, sekė, kur
keliauja atgabenami kroviniai, ir rūpinosi, kad jie iš uostų saugiai pasiektų
pagrindines mūsų stovyklas.
Aš savo ruožtu ėmiausi maisto tiekimo ir naujokų šaukimo bei
apmokymo. Sudarinėjau sutartis su didikais ir netgi nusiunčiau Kardenasą
pas maurų kalifą į Granadą — su juo taip pat pasirašiau susitarimą,
žadėdama maurams veikimo laisvę jų karalystėje ir kad aš asmeniškai
atlyginsiu žalą, jeigu jų sienas pažeistų Andalūzijos didikai. Kalifas savo
ruožtu atsiuntė mums keturis tūkstančius geriausių savo lankininkų, kurių
kiekvienas sugebėdavo raitas be atokvėpio iššauti apie šimtą strėlių.
Man patiko sunkiai ir ilgai triūsti; kaip ir Ferdinandą, patirtas
pažeminimas ir gėda mane deginte degino. Per tuos karštligiškus
mėnesius, kol abu su Ferdinandu kas minutę nėrėmės iš kailio, kad

apgintume tai, ką Joana Beltranecha taip begėdiškai atidavė Alfonsui,

paskutinė mano užuojauta jai galutinai išgaravo.

Savo dukters Izabelės nemačiau jau keletą mėnesių, nors reguliariai

susirašinėjau su Beatrise. Nustojau skaičiusi, siuvinėjusi ir visiškai

užmečiau visus moteriškus užsiėmimus, kurie ligi tol man patikdavo.
Trumpam nuvykau
į Arevalą su nauja įgula, mat tikrai nebūčiau nustebusi,
jei toks niekšas kaip Diegas Viljena būtų pamėginęs nusiaubti ir sugriauti
pilį. Jos gyventojus radau pilkus it plėnys, visiškai atsiskyrusius nuo

pasaulio. Jie beveik nieko nežinojo, kas dedasi anapus sienų, išskyrus tai,
kad nuolatos visko trūksta. Mano motina sutiko mane taip, lyg vos prieš
savaitę būtume mačiusios viena kitą, o netrukus išvis pamiršo, kas aš tokia,
ir nugrimzdo į amžinas savo klejones. Donja Klara, visiškai susuktais
sąnariais mano pasiūlymo išeiti
ir akivaizdžiai kretanti, vis tiek atsisakė

poilsio; prisiekinėjo verčiau mirsianti ant kojų, tarnaudama mano motinai,

kaip darė visą gyvenimą. Neabejojau, kad taip ir bus. Vis dėlto kaime
nusamdžiau dar kelias moteris ruošos darbams. Buvau ėmusi puoselėti
slaptą viltį, kad gal kartais jau metas perkelti mano
gyventų kaip našlė karalienė, o aš galėčiau geriauja pasirūpinti. Tačiau šio
motiną
į dvarą, kur
ji
liūdno apsilankymo metu suvokiau, kadji daugiau niekada nebeįstengs
išeiti į viešumą. Aš negalėjau taip rizikuoti; negalėjau leisti sklisti kalboms,
kad beprotybė teka mūsų giminės gyslomis, ir dar, neduok Dieve, sugadinti
savo dukteriai galimybę gerai ištekėti. Nors kalbos veikiausiai ir taip
pasklis, niekas neturėjo savo akimis išvysti akivaizdžių įrodymų. Mano
motina ligi pat mirties turėjo likti Arevale, atsiskyrusi nuo pasaulio, o aš
išvykau iš pilies, apimta to keisto graudulio ir sumišimo, į kurį
nugrimzdavau kaskart, apsilankiusi namuose, ir dar persekiojama amžino
kaltės jausmo, kad savo pačios kūną
ir kraują pasmerkiau šitokiam
uždaram gyvenimui — tiek dėl jos pačios, tiek ir dėl Kastilijos ateities.
Kalėdos praėjo tykiai. Žiema sustabdė karo veiksmus, tad, kol
Ferdinandas, pasinaudojęs atvanga, leidosi į Valensiją atsivesti karių
falangos, kuria Aragonas nusprendė mus paremti, aš galiausiai radau
progą nuvykti į Segoviją pas Izabelę. Mano dukteriai netrukus turėjo sueiti
penkeri, ji buvo neįtikėtinai miela, turėjo vešlius, švytinčius auksinius
plaukus ir turkio žalumo akis — visai kaip mano motinos. Aš mėgavausi
galimybe nieko neveikti: net ir žvarbiu oru, susisukusi į kailius,
vaikštinėdavau po pilies sodus drauge su Beatrise, o Izabelė smagiai
lakstydavo aplink, apkvaitusi nuo pasakiškai spindinčio sniego. Kurį laiką
apsimečiau, kad neprivalau daugiau niekuo rūpintis - tik tuo, ar kaitriai
pakurti židiniai.
Tačiau Naujieji netruko ateiti; sniegui dar nespėjus nutirpti, Ferdinandas
išvyko su mūsų naujai apginkluota kariuomene — iš turimų lėšų
išspaudėme viską, kas tik buvo įmanoma. Mūsų kavaleriją papildė
nuožmieji maurai, raiti ant savo žemaūgių arkliukų; jaučiais traukiami
vežimai gabeno vokiškas patrankas ir itališką paraką, o išsiraičiusios lyg
gyvatė geležimi kaustytos ir aštriais ginklais švytuojančios vilkstinės gale
nelyginant gremėzdiški milžinai riedėjo gerai suteptos apgulties mašinos
ir katapultos.
Aš ir vėl apsigyvenau Tordesiljase. Ir vėl žygūnai nešė man naujienas iš
mūšio lauko, o aš laukdavau, be perstojo laukdavau, kol pasirodys naujas
pasiuntinys.
Karo pradžia atrodė daug žadanti. Per prabėgusius mėnesius portugalai
gerokai atsipalaidavo, nutuko, bemisdami plėšiamų miestų gėrybėmis, tad
vienu ryžtingu žygiu Ferdinandas žaibiškai užėmė Samorą. Alfonsas įsiutęs
ėmėsi rengti išpuolius iš gretimo Toro,mėgindamas įvelti mūsų pajėgas į
padrikus susirėmimus ir taip nukreipti dėmesį, kol jo akiplėša sūnus
įsigudrins prasmukti pro mūsų pasienio apsaugą. Didžiausiai mano
nuostabai ir
pasipiktinimui, jis atsivedė portugalų pastiprinimą. Staiga
paaiškėjo, kad toji kariuomenė, kurią su tokiu vargu per aštuonetą
mėnesių surinkome, ir vėl neprilygsta priešui skaičiumi: mus iš visų pusių
lyg vandenynas apsupo svetimųjų pulkai.
Ferdinandas skubiai pasitraukė už aukštų viduramžiškų Samoros sienų, o
aš nedelsdama pasiunčiau atsargos dalinius pulti portugalų - šie
paknopstomis grįžo atgal į Torą. Vyliausi, kad Ferdinandas turės progą
atakuoti pirmas, bet trijų savaičių padrikų susišaudymų
po
ir
piktų žodžių,
svaidomųvienų kitiems per sienas, ėmė darytis aišku, kad, nors Alfonsas,
baisiame šaltyje įstrigęs Toro mieste, nieko nelaimi, mes irgi. Negana to,
paskutiniai iš Bažnyčios pasiskolinto aukso likučiai sparčiai seko, o
Ferdinandas, užsidaręs Samoroje, čia tūnojusių portugalų beveik
ištuštintoje, netrukus pradėjo jausti pasekmes. Susisiekti su juo man buvo
sunkiai įmanoma, nors vienas kitas jo pasiuntinys visgi sugebėjo iki manęs
prasibrauti.
 Jei nieko artimiausiu metu nenutiks, - rašė jis, - teks pradėti valgyti savo
ŽIVgUS.

Žinojau, kad šįkartjis taip ir padarys, bet nepasiduos. Įsakiau arba

užimti, arba sugriauti visas pilis per šimtą mylių aplink Samorą ir Torą. O
tada visose sankryžose išstačiau karių įgulas, nepalikdama porugalams
kito kelio trauktis, išskyrus tą, kuriuo jie atkeliavo. Taip pat išleidau įsaką,
grasindama pakarti visus —
vyrus, moteris ar vaikus, prastuolius ar
didikus, - kurie drįs užpuolikams pasiūlyti bent duonos plutelę.
Naktimis, ilgiausiai rymojusi prie apvarvėjusių žvakių, kai pirštus jau
traukdavo mėšlungis nuo begalinio laiškų didikams, reikalavimų miestams
ir atsišaukimų tautai rašymo, siekiant juos atgrasyti net nuo minties dėtis
su portugalais, aš eidavau
į koplyčią ir ilgai klūpėdavau priešais altorių. Jau
nieko nemaldavau. Nieko neprašiau ir nežadėjau mainais. Tiesiog
užmerkdavau akis ir nugrimzdavau
Aš beveik
į bekraštę ir bežadę tylą.
nemiegodavau. Ojei užsnūsdavau, ausyse man aidėdavo
senasis mūsų kovos šūkis: „Santjago!“ gožiamas kardų žvangėjimo, arklių
žvengimo, koktaus šlepsėjimo po kojomis, kai patižusi žemė virsdavo
kraujo prisigėrusia klampyne. Pašokdavau sunkiai gaudydama orą ir
mėšlungiškai gniauždama rankomis paklodes.
Aš galiujo netekti, - galvodavau. Ferdinandas gali žūti!
Vieną vėjuotą kovo mėnesio rytą, prabėgus kone dviem mėnesiams nuo
tada, kai Ferdinandas užėmė Samorą, Inesa pas mane atvedė žygūną. Tai
buvo mažas berniukas - daugiausia dvylikos metų amžiaus, kiaurai
peršlapęs nuo lauke pliaupiančio lietaus; jis puolė prieš mane ant kelių.
Apmirusia širdimi pastebėjau, kadjo apsiaustas toks purvinas, jog
nebegalėjau nustatyti, kokios jis spalvos.
—Jūsų didenybe, — vos girdimai iš nuovargio sušnabždėjo vaikas ir ištiesė
man popieriaus skiautę, nutaškytą purvu ir nusėtą rūdžių spalvos
dėmėmis.
Paėmusi popierių, gavau prisiversti, kad nenustočiau kvėpavusi.
Antspaudo nebuvo. Jausdama
įirsave įbestą nerimastingą Inesos žvilgsnį,
pasisukau
į blausiai švytintį langą kilstelėjau popierių prie akių. Akimirką
luktelėjau. Kad ir kas ten būtų parašyta, man nevalia palūžti. Neturiu
teisės alpti ar raudoti. Privalau būti stipri. Ferdinandas to iš manęs tikėtųsi,
kaip ir aš- išjo.
Išlanksčiau laišką. Ten buvo tik du žodžiai:

Mes nugalėjome.

Aš tučtuojau išjojau jo pasitikti. Tuo metu jau žinojau, kad Alfonsas įsakė
trauktis, nes man nukirtus visus jo tiekimo kelius ir sugriovus aplinkines
pilis portugalams visiškai nebeliko, kur dėtis. Ferdinandas leidosi jam iš

paskos. Abi kariuomenės susidūrė pelkėtoje kalnų perėjoje; ten mūsų vyrai
kovėsi taip narsiai ir ryžtingai, kad, nors ir neprilygo priešui skaičiumi, bet
sugebėjo jį įveikti.
Alfonsas spruko per sieną atgal į savo karalystę, inkšdamas dėl patirtų
nuostolių. Daugiau nei pusė jo vyrų žuvo, ojų ginklai ir
kitas turtas atiteko
mums. Po kurio laiko išgirdau, kad Joana Beltranecha irgi
Portugaliją prašyti prieglobsčio sužadėtinio dvare. Daviau sau žodį, kad ji
pabėgo
į
niekada daugiau nebejįžengs
į Kastiliją — nebent kaip mano belaisvė.
Mūšio vietoje išvydusi Ferdinandą, stovintį ant paskubom sukaltos
medinės pakylos, išvargusį, tačiau besišypsantį, pasidabinusį raudonu
puošniu damastu ir išdidžiai iškėlusį galvą, - kaip žmogus, kuriam pavyko
įrodyti savo vertę, aš vos įstengiau susiturėti tekinomis nepasileidusi prie
mūsų susitikimas įvyko su visomis karališkomis ceremonijomis,
jo. Šįsyk

priderančiomis jam kaip nugalėtojui. Susiėmę už rankų, mudu

atsigręžėme
į džiugiai mus sveikinančius kareivius; o priešais mus nulinko
apdriskusi Portugalijos vėliava -ją laikęs karys buvo sukapotas į gabalus,
bet neįstengė jos apginti. Daviau žodį mūsų pergalės atminimui
pašventinti ja naująją Toledo katedrą. Tada išklausėme mišių už visus
žuvusius mūšyje ir iškeliavome namo, į Segoviją, kur mūsų laukė duktė ir
dvaras.
Pagaliau Kastilija buvo mūsų.
 i
DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Maurai nuo seno turi posakį: prieš mirdamas, kiekvienas vyras turi

pamatyti Seviliją. Pridurčiau, kad tas pat tinka ir moteriai. 1477 metų
vasarą aš pagaliau gavau progą tai padaryti.
Ankstesni metai buvo nepaliaujamas vargas ir triūsas — mudviem su
Ferdinandu teko tvarkyti karo su portugalais padarinius. Mudu be paliovos
keliavome po
šalį, bausdami klastingus didžiūnus, kurie slapta rėmė
Alfonsą, ir griovėme jų tvirtoves, kad nebeturėtų storų sienų pasislėpti. Per
palaidus mano tėvo ir Henriko valdymo metus Kastilijoje buvo pridygę
begalė privačių pilių, o kai kuriems didikams vis dar atrodė, neva jie —

viršesni už karūną. Lyg kokie karvedžiai feodalai jie plėšdavo duoklę iš

aplinkinių kaimų, o savo valdose prikaišiodavo gynybinių tvirtovių, kuriose
įkurdindavo jiems vieniems pavaldžias įgulas. Dalis jų netgi atsisakė
paklusti mums ir atsiųsti pajėgų kautis su įsiveržusiais portugalais; taigi,
karui pasibaigus, mudu su Ferdinandu nutarėme taip pamokyti tuos
pasipūtėlius, kad ilgai nepamirštų. Užtat paskelbėme, kad palikti bus
galima tik tas tvirtoves, kurioms mes duosime oficialų leidimą. Ojei
žemvaldžiai patys nesusipras nugriauti neteisėtų savo statinių, mes jiems
padėsime -—ir dar už bausmę skirsime savininkams dideles baudas.
 Negana to, mes vėl sušaukėme Kortesus, norėdami dar patobulinti mūsų
piniginę ir teisinę sistemą ir atgaivinti pilietinę organizaciją - Šventąją
Broliją, skirtą teisėsaugai stiprinti; ji, kaip ir daugelis dalykų Kastilijoje,
buvo beveik visiškai suirusi. Pasitelkę Broliją, mes tikėjomės atkurti tvarką
net atokiausiose karalystės provincijose: išgaudyti plėšikaujančius
samdinius ir kitokius piktadarius bei nusikaltėlius. Taip pamažu —- miestas
po miesto, gyvenvietė po gyvenvietės, kaimas po kaimo, o kartais, regis, net
-
akmuo po akmens palenkėme Kastiliją savo valdžiai.
Kaip reikiant sumuštas
pamestas savo portugalų sąjungininkų, Diegas
ir

Viljena atvyko dvarą atsiklaupęs maldauti mūsų atleidimo. Jam grėsė

į

visko netekti ir, priešingai neijo tėvas, jis negalėjo kliautis Henriko
silpnumu. Nors Ferdinandas siūlė nukirsti jam galvą, aš nusprendžiau, kad
grąžindami Viljenai aristokrato privilegijas mes savo pusėn palenktume
kilmingus didžiūnus: jie pamatytų, kad mes įstengiame atleisti — net ir už
baisiausią išdavystę. Tai buvo rizikingas sumanymas, tačiaujis pasiteisino:
netrukus dar keli didikai, ligi tol atkakliai priešinęsi mūsų įsakymui
nugriauti savo tvirtoves, atvyko į dvarą ir, tegu nenoromis, prisiekė mums
ištikimybę.
Užtat arkivyskupas Kariljas nė nemanė atgailauti. Jis nepaliko man kitos

išeities, kaip atimti iš jo visas pasaulietines privilegijas ir uždaryti jį

Šv. Pranciškaus vienuolyne Alkaloje, kas beveik prilygo įkalinimui. Jį
ištikusių nesėkmių palaužtas ir visų apleistas, neišskiriant nė tarnų, kurie
pabėgo vidury nakties, pagrobę paskutinius jo turto likučius, Kariljas nė
nemėgino priešintis mano įsakymui ir leidosi sargybos nugabenamas
pranciškonų vienuolyną, kur turėjo nugyventi jam dar likusias dienas
į
skurde ir užmarštyje. Kad ir nuoširdžiai apgailestaudama, jog toks žymus
dvasininkas ir karys dėl savo paties užsispyrimo ir pasipūtimo turėjo taip
žemai smukti, ašjo nepasigailėjau. Priešingai nei Viljenos, kurį jaunystė ir
beatodairiškumas paskatino sudaryti pražūtingą sąjungą su Portugalijos
karaliumi Alfonsu, Kariljo išdavystė buvo sąmoningas žingsnis, jo norėta
atkeršyti man už
tai, kad paklausiau Ferdinando, o jo. Todėl šįkart aš
ne

negalėjaujam atleisti.
Vis dėlto, nors Karilją pavyko galutinai pašalinti, o mūsų sumanytas
karalystės atkūrimo planas irgi pamažu judėjo į priekį, mane tebekamavo
asmeninės bėdos. Po ano persileidimo man niekaip nesisekė vėl pastoti, o

patyrę gydytojai, su kuriais konsultavausi, irgi nieko negalėjo paaiškinti. Jie

visi siūlė man kuo daugiau ilsėtis ir kuo daugiau laiko skirti moteriškai
prigimčiai tinkamesniems užsiėmimams; kaip supratau, bendra nuomonė,
regis, buvo tokia, kad moteris, kuri elgiasi kaip vyras, kažkokiu būdu
užkerta kelią nėštumui. Man tai atrodė visiška nesąmonė. Buvau tikra, kad,
deramai eidama pareigas kaip šalies valdovė, aš nieku gyvu neprarandu
galimybės vykdyti savo moteriškas priedermes, kaip Dievo liepta.
Tačiau nerimas mane graužte graužė, ypač kai su Ferdinandu
mylėdavomės. Inesai slapta padedant, aš gerdavau šlykštų verbenos
nuovirą, neva turintį pagerinti mano galimybes pastoti. Aš dukart daugiau
melsdavausi. Aš net per baisiausią audrą nujojau į Burgosą šiaurėje
aplankyti ten esančios atokios šv. Jono iš Ortegos koplytėlės su joje esančiu
primityviu akmeniniu bareljefu, neva vaizduojančiu gimdyvę. Aš ištisas
valandas praleidau klūpėdama priešais tą atvaizdą ant šaltų akmeninių
grindų ir melsdama pagalbos. Padovanojau ganėtinai pinigų didesnei
bažnyčiai to paties šventojo garbei pastatyti. Tačiau mano įsčios vis tiek
liko bežadės. Kraujuodavau nereguliariai, kaip ir visuomet, tačiau kraujas
anksčiau ar vėliau pasirodydavo - kartais pratrūkdavo net taip smarkiai,
kad gaudavau stipriai sukąsti dantis iš skausmo. Aš niekaip negalėjau
suprasti, kodėl Dievas, kuris šitiek mums davė ir padėjo laimėti pergalę
prieš portugalus, dabar nesuteikia mudviem su Ferdinandu labiausiai
trokštamos palaimos - susilaukti princo, kuris po mudviejų mirties
paveldėtų mūsų abiejų karūnas, amžinai sujungdamas Kastiliją ir
Aragoną.
Galiausiai ir Ferdinandas pastebėjo, kokia aš susikrimtusi. Naktį
mudviejų apartamentuose, kai baigdavosi visi priėmimai ir mes
nusimesdavome brangakmeniais išdabintas regalijas, jis tyliai
padrąsindamas šnibždėdavo man į ausį, stengdamasis numaldyti mano
nerimą.
—
- kartojo jis, o aš
Viskas bus gerai, tik reikia sulaukti tinkamo meto,
šalta lyg akmuo nė nekrustelėdama gulėdavau jo glėbyje. - Meile mano,
mudu tikrai susilauksim sūnaus, kai tokia bus Dievo valia.

Man norėjosi klykti, rėkti, viską aplinkui daužyti, - kad bent taip išliečiau
sielvartą ir apmaudą. Ir pasidarė dar blogiau sužinojus, kad jo meilužė
Aragone pagimdė jam dar vieną berniuką. Aišku, nors jis tik papūtė lūpas
ir nusiuntė vaikui dovaną, vaidindamas, kad tai jam nieko nereiškia, visgi

šis įvykis tik patvirtino jo vyriškumą ir mano nesugebėjimą suteikti jam to,
ką įstengė toji kita moteris.
Atėjus 1477-ųjų vasarai, aš jau beveik nebegalėjau pakelti akių nei
į jį, nei
į ką nors kitą. Jaučiausi taip apgailėtinai, kad beveik apsidžiaugiau, gavusi
skubią Žinią, Jog tarp dviejų didžiausių ir galingiausių Andalūzijos didikų —

Medinos Sidonijos kunigaikščio ir Kadiso markizo — vėl įsipliekė

nesantaika.
Ferdinandas nuoširdžiai apstulbo išgirdęs, kad noriu pati asmeniškai
tarpininkauti ilgalaikėms paliauboms tarp tų dviejų pietinių didžiūnų.
Mudu jau buvome sutarę galutinai sunaikinti didikų pasipriešinimo
likučius Estremadūroje, taigi negalėjo būti nė kalbos, kad tokiu svarbiu
metu abu išvyktume iš Kastilijos. Tačiau, nors Ferdinandas keliauti
negalėjo, aš buvau tam pasiryžusi. Jis dar mėgino mane atkalbėti,
gąsdindamas pavojais, tykančiais kelionėje per puslaukines, maurų
knibždančias Andalūzijos žemes, bet aš nenorėjau nė klausyti.
Atsisveikindama pabučiavau jį ir savo apstulbusią mažąją Izabelę,
susikroviau mantą, įsakiau pabalnoti Cinamoną ir leidausi į pietus.
Pietuose, kur tvyrojo švytinti iki baltumo kaitra, o Andalūzija atrodė lyg
vešlus sodas, pilnas nokstančių granatų, figų, datulių ir citrinų,
švytruojančių ant žalių vaismedžių nelyginant brangakmeniai ant sultono
Žmonos kaklo; kur balti lyg sniegas pietų miestai spietėsi aplinkui skaisčiai
mėlynas įlankėles, - ten aš galėjau likti viena su savo sielvartu.
Aišku, aš buvau girdėjusi pasakojant apie Seviliją. Kaipgi kitaip? Tai buvo
vienas iš seniausių ir didžiausių mūsų miestų, buvusi maurų užkariautojų
sostinė, kol karalius Ferdinandas III
dar amžiuje juos išvijo. Pastatyta
XIII

antsmaragdo žalumo Gvadalkivyro upės krantų, kur į uostą kasdien

atplaukdavo laivai su prekėmis iš Afrikos, Levanto, tolimosios Anglijos ir
Žemutinių provincijų, Sevilija buvo lyg sniego baltumo žaisliukas,
sunarstytas iš filigraninių bokštų ir pinučiais padabintų balkonų, kybančių
virš vingiuotų gatvelių; ji mėgavosi didingų palmių ir aitriųjų
apelsinmedžių pavėsiu; pastarųjų vaisiai buvo nevalgomi, bet iš jų sulčių
buvo gaminami svaiginantys kvepalai. Čia, po paauksintu miesto
paviršiumi, tebekunkuliavo prievarta ir kraujo kerštas nelyginant dvi -
Andalūzijos monetos pusės; čia, pasaulio širdyje, kur prieš daugelį metų
kuriam laikui buvo išmokę kartu sugyventi maurai, žydai ir krikščionys,
viskas atrodė įmanoma.
Aš ir tikėjausi išvysti žadą atimančius garsiuosius miesto atspindžius
vandenyje, įkvėpti svaigaus apelsinų aromato ir persikelti į laikus, kai
skirtingi tikėjimai ar odos spalva neturėjo tokios didelės reikšmės. Taip ir
nutiko. Tačiau išlipusi iš savo baržos ties Magdalenos tiltu, kur miesto
gyventojai susirinko manęs pasveikinti rožių žiedlapių lietumi ir gitarų
melodijomis, aš nedrįsau niekam prisipažinti, kad Sevilijos grožis mane ne
tik apžavėjo, o kur kas daugiau. Stovėdama priešais didingus atvirus
miesto vartus aš pagaliau pajutau savyje tai, ko jau bijojau daugiau
niekuomet nebepajusianti —
tą vos juntamą virpėjimą, kai kraujas ima

greičiau tekėti gyslomis.

Aš vėl pasijutau gyva.
Apsistojau prašmatnioje tvirtovėje vidury miesto, netoli nuo statomos
mūrinės katedros, kylančios viršum buvusios didžiosios mečetės griuvėsių.
Rūmuose visur galėjau girdėti ir justi vandenį: jis čiurleno fontanų
mozaikomis, aukštomis arkomis trykšdavo viršum tykaus tvenkinio parke,
tyvuliavo lelijų prižėlusiuose baseinėliuose. Karštis ir vanduo drauge taip

svaigino, kad man norėjosi sviesti šalin dusinančius drabužius ir nuogai lyg
laukinė katė tykinti per kambarius, lyg koks begalinis sandalmedžio,
spalvotų plytelių ir marmuro labirintas besiveriančius vienas paskui kitą.
Savo viešąjį oficialų priimamąjį aš įkurdinau didžiojoje menėje. Čia, oriai
įsitaisiusi po karališkuoju baldakimu ir dusdama iš karščio ir su net

ploniausia suknele, aš priėmiau Medinos Sidonijos kunigaikštį, kuriam

priklausė Sevilija ir didžioji dalis aplinkinių žemių.
Jis pasirodė besąs aukštas ir liesas —- kone perkaręs, su žilstelėjusiais
juodais plaukais, atmestais atgal nuo siauros kaktos ir atidengiančiais per
smilkinį vinguriuojantį randą; tikras pietietiško išdidumo įsikūnijimas. Jis
žvelgė į mane kiek atlaidžiai, nors tai anaiptol nederėjo prie
nepriekaištingų jo manierų
ir aiškiai rodė, kad jis nepratęs niekam
nusileisti - juo labiau moteriai.
Be galo elegantiškai nusilenkęs, jis tarė:
— Leiskit pasveikinti jūsų malonybę ir įteikti jūsų karališkajam asmeniui
šio manojo miesto raktus, taip parodant, kad nuo šiol jums čia priklauso
aukščiausioji valdžia.
 Tie žodžiai, aišku, turėjo simbolinę prasmę; jokių raktų jis man neatnešė.
Tiesą sakant, jis išvis atėjo tuščiomis rankomis, akivaizdžiai būdamas

tikras, kad žodžių pakaks jo ištikimybei paliudyti, - nors per pastaruosius

dešimt metų sugebėjo paversti karalystės pietus savo asmeniniu iždu, be
paliovos kariaudamas su Kadisu ir užiminėdamas žemes bei pilis, kurios
teisėtai priklausė karūnai. Visa sritis nugrimzdo į sumaištį ir
nebaudžiamumą, ojis tuo tarpu sukaupė milžiniškus turtus ir nesiteikė
mokėti mokesčių.
Aš pasistengiau neparodyti, kaip mane juokina jo užsispyrimas. Jei būtų
turėjęs bent kruopelę gėdos, tikrai būtų sutrikęs. Bet kur tau! Priešingai, jis
dar pridūrė:
— Aš negaliujums perleisti nieko daugiau, kol Kadisas siautėja
nevaržomas, jūsų didenybe. Jam didžiausias džiaugsmas ir pramoga —
puldinėti mano žemes, grobti pasėlius, arklius, gyvulius ir net valstiečius.
— Tuomet jam taip pat teks atsakyti už savo veiksmus ir atiduoti tai, man

kas pridera, - sausai atšoviau.

Kunigaikštis įžūliai nusikvatojo, tuo nemaloniai mane nustebindamas.
— Kadisuiatsakyti? Jis kaip gyvas to nedarys! Jis nepaiso jokių
—-

autoritetų, netgi suvereno valdžios! Jis ne geresnis už paprastą plėšiką.

Turėtumėt įsakyti jį suimti ir nukirsdinti už nepaklusnumą.
— Tikrai? — Medinos Sidonijos tonas man visiškai nepatiko. O dar labiau
nepatiko tai, kad jis drįso mane mokyti viso dvaro akivaizdoje. Jis, matyt,
pamiršo, kad ir pats, lygiai kaip Kadisas, neturi jokių teisių į tas daugybę
teritorijų, kurias abudu besivaržydami užgrobė. Dar daugiau, šis pasipūtęs
kunigaikštis buvo ne mažesnis nedorėlis nei jo priešas, ir man baisiai
magėjojam taip ir pasakyti. Vis dėlto susivaldžiau
ir tiktai pridūriau: —

Patikėkite, aš pasirūpinsiu įvykdyti teisingumą ir nutraukti jūsų nesantaiką

su markizu. Todėl nedelsdama įsakysiu ir ponui Kadisui atvykti ir stoti
mano akivaizdon.
Medina Sidonija prunkštelėjo.
— Pažiūrėsim, kiek truks, kol sulauksime jo atsakymo, jeigu jis apskritai
teiksis atsakyti!
Bet aš nenusiminiau. Laukdama Kadiso atsakymo į savo raštą, aš
nutariau parodyti kunigaikščiui deramą pavyzdį. Todėl įsakiau menėje
įrengti pakylą ir kas rytą priiminėdavau atvykstančius gyventojus. Išgirdę,
kad mielai sutinku išklausyti jų vargų, Žmonės ištisas valandas stovėdavo
eilėje, norėdami pas mane patekti.
Aš pareikalavau, kad Medina Sidonija irgi dalyvautų tuose

priėmimuose, - tai buvo jam lyg perspėjimas, mat, kaip aš įtariau, man
nebuvo pranešta nė pusės to, kas dėjosi mieste. Po pasakiška Sevilijos
prabanga pulsavo juoda ir nedora širdis. Visi čia troško pasipelnyti - ir
paprastai kito mirties ar sunaikinimo sąskaita. Pavyzdžiui, pas mane atėjęs
Žmogus ėmė pasakoti, kad apylinkėse siautėjantys plėšikai pagrobė jo
ožkų bandą. Jis jau skundėsi miesto valdžiai, bet, užuot sulaukęs pagalbos,
gavo mokėti baudą. O kai nesutiko, kaukėti vyrai įsiveržė į jo namus ir jį
sumušė; dar irjaunėlę jo dukterį, kaip su šiurpu išgirdau, išprievartavo
tiesiog tėvo akivaizdoje.
— Niekas manimi netiki, - grublėtose rankose gniaužydamas kepurę,
skundėsi man žmogelis, tolydžio baugščiai dirsčiodamas į Mediną
Sidoniją, lyg niūri akmeninė uola stūksantį šalia mano sosto. - Sako, kad
mes visi meluojam, visi vieno, nors aš paskui sužinojau, kad visą mano
iki

bandą pardavė turguje. Jūsų didenybe, aš meldžiu teisingumo! Tos ožkos —

visas mano gyvenimas; iš jų pieno aš spaudžiu sūrį ir išlaikau savo šeimą. O
mano duktė... Jo balsas užlūžo. - Jai nuplėšė garbę. Joks garbingas
Žmogusjos nebeves...
— Kam rūpi kažkokios žydės garbė? — man nė
nespėjus prasižioti, lyg
kirviu nukirto Medina Sidonija. O kai atsisukau
į jį, pridūrė:

piktžodžiauja, kaip ir visa jų padermė! Veikiausiai jis nepakluso įstatymui

- Šitas žmogus
ir peržengė savo geto ribas. Ojeigu jam šauna
į galvą pačiam vežioti savo
sūrį į turgų, tai kodėl mūsų miesto valdžia turi atsakyti už tai, kas jam tuo
metu nutinka?
Medinos Sidonijos kietaširdiškumas manęs jau nebestebino. Jis kasdien
pasirodydavo dvare, išsipustęs brangiausiais šilkais ir aksomu, lydimas
didžiausios svitos, lyg koks pasaulio galiūnas. Jo kardas buvo pačių
geriausių meistrų darbo, o pirštinės ir rankogaliai nusagstyti
brangakmeniais ir auksu; kad šitaip gyventum, reikėjo nemažų pajamų.
Kaip ir daugelis didikų ištisus šimtmečius lig šiol, jis neabejotinai rėmė
miestų valdžią, o šie savo ruožtu mokėjo jam procentą nuo grobio, kurį

parvilkdavo jų plėšikų gaujos. Tai buvo seniai išmėgintas būdas prabangiai

gyventi ir pajungti savo valion nemažas žemes; būtent šitokį šlykštų
pagedimą aš ir buvau pasiryžusi su šaknimis išrauti iš savo karalystės.
Neatitraukdama nuo kunigaikščio akių, aš paklausiau:
— Tai ar žydams draudžiama kartu su krikščionimis lankytis turguje?
Aš puikiai Žinojau, kad tokio draudimo nėra. Priešingai nei Kastilijos, kur
santykiai su žydais visuomet buvo gana įtempti, Andalūzijos istorinė
patirtis buvo kur kas švelnesnė. Žydų atskyrimo nuo krikščionių čia ištisus
šimtmečius niekas nereikalavo, nors daugelyje sričių jie ir šiaip buvo linkę

kurtis susitelkę jų nuo seno apgyventose vietose.

Medina Sidonija apstulbo.
— Ne, -išlemeno jis, - bet sveikas protas reikalauja...
— Sveikas protas? Pone, net jei žydams ir būtų draudžiama vykti į
turgų,
nors taip nėra, tai šis Žmogus vis tiek buvo užpultas ir apiplėštas, jo turtas
pagrobtas, ojo duktė šlykščiai išniekinta. Kodėl šio miesto gyventojai
privalo drebėti dėl savo turto ar net gyvybės?- Aš vėl atsigręžiau į Žmogelį,
kuris stovėjo susigūžęs, lyg norėdamas kiaurai žemę prasmegti. - Ar
pažįstat tuos užpuolikus, kurie įsiveržė į jūsų namus?
Jis linktelėjo ir vos girdimai išlemeno:
— Taip, tai tie patys plėšikai. Jie... jie ir anksčiau, su kitais taip elgėsi, ir

miesto valdžia tai gerai Žino. Jie mus plėšia todėl, kad mes - žydai ir
negalime ginklu apsiginti nuo krikščionių.
Aš pamojau Kardenasui, kuris per šiuos klausymus ėjo vyriausiojo mano
sekretoriaus pareigas ir vadovavo teisininkų komisijai, sudarytai iš
universiteto mokslininkų, ir pasakiau Žmogeliui:
— Nurodykite mano sekretoriui tų nusikaltėlių vardus ir kur juos būtų
galima rasti. Pasirūpinsiu, kad juos suimtų ir...

Mediną Sidoniją, - nuteistų. Jei teismas

—- aš griežtai dėbtelėjau
nuspręs, kad jie kalti, o esu tikra,
į
kad taip ir bus, jie bus sukapoti į gabalus, ojų kūnų dalys pasmeigtos ant
miesto vartų, kad visi žinotų, jog Kastilijos karalienė Izabelė gina ir globoja
visus savo valdinius, kad ir kokio tikėjimo ar padėties jie būtų.
Žmogelis panarino galvą, jo skruostais paplūdo ašaros, irjis vos įstengė
sušnibždėti:
— Tegu Dievas laimina jūsų didenybę, — o tada Kardenasas nusivedė jį

prie stalo surašyti skundo.

—Jūsų didenybei nevertėtų pataikauti netikėliams, - piktai suniurzgė
šalia manes Medina Sidonija. - Tai tik skatina jų nepaklusnumą.
— Man regis, ne kas kitas, ojūs, mano pone,
čia pataikaujate
netikėliams, - atšoviau aš, įbedusi į jį negailestingą žvilgsnį. Jis iškart

žemai nusilenkė ir pusbalsiu atsiprašė.

Jausdama burnoje geležies skonį, aš vėl atsigręžiau į laukiančių prašytojų
eilę. Medina Sidonija suprato, ko aš tikiuosi, ir kai po kelių dienų man buvo
pranešta, kad Sevilijos vartus jau papuošė kruvinos į gabalus sukapotų
pasmerktųjų kūnų dalys, man tik dar labiau pakilo ūpas. Jeigu šio
anarchijos katilo gyventojai vylėsi, kad pasirodysiu gailestinga ar
kratysiuosi nemalonios savo priedermių pusės vien todėl, kad esu moteris,
taijie labai apsiriko. Aš neketinau trauktis, kol neatkūriau visiško
paklusnumo. Aš irtoliau vykdžiau teisingumą nepriklausomai nuo rangų
ar lyties, neleisdama nė vienam nusikaltėliui išvengti pelnytos bausmės. O
kad įkvėpčiau dar daugiau baimės sau ir pagarbos ligi šiol taip atsainiai
mindytiems įstatymams, vieną dieną aš menėje tyčia garsiai pareiškiau,
kad niekas nekelia man didesnio džiaugsmo, nei žiūrėti, kaip vagis lipa į

kartuves; tai išgirdę, daugelis ketinusiųjų kreiptis į mane susigūžė, o kai

kurie net patyliukais išsmuko iš eilės ir dėjo į kojas.
irgi panoro susitikti su manimi akis į akį.
Galų gale Sevilijos vyskupas
Aš nedelsdama mostu paliepiau Medinai Sidonijai pasišalinti, o kai

išgirdau, ką norėjo man pasakyti vyskupas, labai apsidžiaugiau, kad taip

padariau. Vyskupas garsėjo kaip malonus Žmogus, atsidavęs mokslams ir
gailestingas, bet aš nesitikėjau tokių jo žodžių.
—Jūsų didenybė pasirodė besanti tikras dorybės įsikūnijimas, - prabilo
jis, - tačiau Žmonės Sevilijoje... pradėjo bijoti. Daugelis bėga iš miesto
baimindamiesi, kadjums atvykus jiems nebeliko vilties sulaukti
gailestingumo.
Aš susiraukiau ir dėbtelėjau į Kardenasą:
— Tai tiesa?

Prieš atsakydamas, Kardenasas atsivertė po ranka laikomą bylą, o

pakėlęs nuojos rimtas žalsvai mėlynas akis linktelėjo:
— jūsų didenybe. Daugiau kaip šimtas bylų, kurias ligi šiol
Taip,
išklausėme, liko neišspręstos, nes kaltintojas arba kaltinamasis negrįžo
išklausyti nuosprendžio.
Aš sutrikusi vėl pažvelgiau į vyskupą.
— Nė neįsivaizdavau, kad taip yra. Apgailestauju, kad taip pergąsdinau
savo valdinius, nes siekiau visiškai ne to.
— Aš taip ir nesakau, - paskubėjo paneigti vyskupas. - Bet, matot... na,
Žmonės čia, pietuose, kur kas labiau linkę į bloga, nes mums taip ilgai teko
taikstytis su niekam tikusiais žemvaldžiais ir nuolatine maurų grėsme. Jūsų
didenybės atvykimas mums tikra palaima ir
didelė garbė. Vis dėlto, jei
leisit kalbėti atvirai, pasakysiu, kad tokios ydos, kokios yra įsišaknijusios
Sevilijoje, pernakt neištaisomos.
Jo žodžiai mane supurtė. Staiga visiškai aiškiai suvokiau, kad aistringos

mano pastangos atkurti tvarką Sevilijoje iš dalies tebuvo nevaisingas

bandymas kaip nors pasiteisinti Dievo akyse, parodyti, kad tebesu verta jo
malonių. Aš juk palikau savo dukterį ir vyrą, savo priedermes Kastilijoje, ir
leidausi vytis tuščio atgailos įžado. Aš ir vėl leidau savo tuštybei nustelbti
sveiką protą - lygiai kaip tą siaubingą dieną laukuose prie Tordesiljaso, kai
užsipuoliau Ferdinandą visos mūsų kariuomenės akivaizdoje.
— Ne, tyliai atsidusau aš, - turbūt ne. Ir jūs labai išmintingas, kad man
tai priminėte, mano pone.
Aš pakilau, o brangakmeniais nusagstytos mano suknelės klostės lyg

skystas auksas nuvilnijo man ligi pat pėdų. Prabangi karūna spaudė kaktą,
ir man norėjosi eiti į savo kambarius ir kuo greičiau nusimesti šituos
valdžios ženklus, kurie staiga tapo tokie beprasmiai.
— Prašom pranešti Žmonėms, kad neketinu atsisakyti gailestingumo, —

ištariau. — Visi nusikaltusieji gali tikėtis atleidimo už savo blogus darbus,

jei tik daugiau nebenusikals ir laikysis įstatymų... Aišku, išskyrus eretikus ir
Žmogžudžius, - pridūriau.
Vyskupas linktelėjo.
— Dėkoju, jūsų didenybe, - pasakė jis, o kai jau buvau benusigręžianti,
pridūrė: Tiesa, dėl eretikų norėčiau
šį tą jums pasakyti.
— Klausau, —-atsiliepiau, žvilgtelėdama per petį.
 — Aš dėl žydų, - prabilo vyskupas, ir, vos jam ištarus tą žodį, viskas
aplinkui, regis, aptemo.
Aišku, tiesiogine prasme
-jie
Čia, Sevilijoje, neapykanta jiems labai sustiprėjo.

nėra eretikai, nes nėra atsivertę, tačiau jums

atvykus jų kvartale buvo keletas nutikimų, apie kuriuos, mano galva,
turėtumėte Žinoti.
Aš linktelėjau, ragindama
jį tęsti, nors ir bijojau išgirsti, ką jis pasakys.
Prisiminiau tą vargšą, kuriam pagrobė ožkas. Galėjau tik įsivaizduoti, kiek
dar tokių baisių nusikaltimų įvykdyta, apie kuriuos aš nieko nežinojau.
— Geto gyventojo, kuris augino ožkas ir kurio bylą jūs neseniai išklausėte,
šeima neseniai buvo jėga ištempta iš namų
ir mirtinai uždaužyta
akmenimis, - pasakė vyskupas. - Keletas sinagogų irgi nusiaubtos, o viena
sudeginta pamatų. Žydams vis dažniau neleidžiama prekiauti ir
iki

apsipirkti turguje arba už tai imami didžiuliai mokesčiai. - Jis atsiduso. —

Deja, visa tai - ne naujiena. Šita neapykanta tai paūmėja, tai vėl atslūgsta,
lyg koks maras. Bet dabar kai kurie užpuolikai teisindamiesi dangstosi jūsų
didenybės atvykimu; pasak jų, Kastilijos valdovė nepakęsianti šalia savęs
Kristaus žudikų, tad reikią savo rankomis vykdyti teisingumą, nors jūs pati
nurodėte nubausti žydo skriaudikus.
Aš suakmenėjau.
— Visi, kas drįs mano vardu vykdyti teisingumą, sulauks griežtos
bausmės. Šioje karalystėje gyvenantys žydai irgi yra mano valdiniai ir
mano globojami.
— Taip. Deja, ne taip seniai Kastilijos žydams teko rinktis - prievarta
apsikrikštyti arba mirti. Nenorėčiau daugiau matyti tokių apgailėtinų
dalykų. Sakoma, kadjie patys to nusipelnė, kaupdami turtus, kai

krikščionys aplinkui badauja, ir regzdami sykiu su atsivertėliais sąmokslus

pakenkti Bažnyčiai. Bet aš neturiu jokių įrodymų, kad jie taip darytų.
Jis mane iš tiesų nustebino. Nesitikėjau, kad Bažnyčios tarnas kalbės apie
praeities siaubus, įvykdytus mūsų bažnytinės valdžios įsakymu, ar mėgins
užstoti skriaudžiamus žydus.
— Aš pasirūpinsiu šiuo reikalu,

Kardenasą. —-
- pasakiau, dar

parenkite mano įsaką, kad už bet

O kol kas skubiai
sykį žvilgtelėdama
į
kokį žydų

turto naikinimą ar prievartą prieš juos bus griežtai ir nedelsiant

baudžiama. Paskelbkite tai visose miesto aikštėse.
Kai vėl atsisukau į vyskupą, jo veide išvydau neslepiamą susižavėjimą.
— Turiu prisipažinti, kad pradžioje nežinojau, ko iš jūsų tikėtis, - pasakė
jis. -
Daugelis valdovų ligi šiol yra žadėję mums pokyčių, bet jūs, mano
karaliene, pranokote visus lūkesčius. Jūsų įsakas labai padės atkurti
teisingumą ir atlyginti skriaudas sefardams. Tačiau, -jis pritilo, lyg
nežinodamas, kaip suformuluoti tolesnį perspėjimą, — jis gali turėti ir

nemalonių pasekmių. Jūsų teisingumo jausmas daugeliui pasirodys

nepriimtinas.
Aš šyptelėjau.
—Pasekmės manes negąsdina. Tegu visi nepritariantys ateina čionai, ir
patys sužinos, ką ir kodėl palaiko Kastilijos karalienė.
Jis nusilenkė ir išėjo. Aš išklausiau likusius tos dienos prašytojus, o kai
atsisėdau prie stalo pietauti, asmeninės negandos jau buvo išdulkėjusios
man iš galvos.
Tądien gavau progą pažvelgti įateitį, kurios turėjau bet kokiomis
priemonėmis išvengti. Ši smilkstanti nesantaika tarp žydų ir
krikščionių
galėjo dar smarkiau įsiplieksti ir sukelti tokį gaisrą, kuris nuniokotų likusią
karalystę. O aš negalėjau leisti, kad mūsų trapi, taip sunkiai sudurstyta
vienybė po šitokios daugybės vargų vėl atsidurtų pavojuje.
— Privalome imtis ir kitų priemonių žydams apsaugoti, pareiškiau kitą -
dieną tarybos posėdyje. - Nors jų tikėjimas man nepriimtinas, aš
nepakesiu, kad jie būtų persekiojami arba kaltinami kurstantys
atsivertėlius, kurie, kiek Žinau, yra geri krikščionys.
Aš pritilau išvydusi, kaip mano nuodėmklausys, brolis Talavera,
iškalbingai susižvalgė su donu Čakonu. Ištikimasis mano tarnas buvo jau
pražilęs, plaukai išretėję, o stambus, raumeningas jo kūnas su amžiumi
gerokai suglebęs. Tačiau jo būdas liko toks pats nepalenkiamas, kaip
anksčiau, ir tomis retomis progomis, kai jis nutardavo išsakyti man savo
nuomonę, aš buvau pratusi dėmesingaijo išklausyti.
— Galjūsų didenybė teiktumėtės drauge su mumis rytoj išklausyti

pamokslo,- pasiūlė jis.

— Pamokslo?- susiraukiau aš. - Kieno? Apie ką?
— Gal verčiaujūs tiesiog ateikite, - įbedęs mane rimtas, tamsias akis,
į

pasakė Talavera. - Niekas neturi Žinoti, kadjūs ten. Pasirūpinsiu pasodinti

jus už širmos, virš sakyklos.
— Dėl Dievo, kodėl turėčiau slėptis?
— Matot, jeigu kalbėtojas žinos, kad jūs klausotės, jis nebebus toks
atviras, - paaiškino mano nuodėmklausys. -O patikėkite, jūsų didenybe,
jums bus labai įdomu išgirsti, ką jis sako.

Kitą dieną įsitaisiau, slėpdamasi už celiozijos su Inesa prie šono, ir visa

net šiurpau iš baimės klausydamasi, kaip griaudėja galingas dominikonų
dvasininko, tėvo de Hochedos, balsas.
—Jie sąmoningai nutaiso apgaulingą veidą, kad galėtų vykdyti savo
netikras apeigas, - dundėjo Hocheda.- Jie niekina šventuosius mūsų
sakramentus, mūsų šventųjų tyrumą, netgi neigia palaimintosios
Švenčiausiosios Mergelės skaistybę. Dienomis šitie šlykštūs dviveidžiai
apsimetėliai vaikšto klausytis mišių, o naktimis tyčiojasi iš apiegų,
kuriomis buvo priimti į mūsų šventosios motinos Bažnyčios glėbį, ir dedasi
prie savo niekingos brolijos, kuri visaip skatina jų įžūlumą. Juos reikia rasti,
ištraukti į dienos šviesą ir sunaikinti, kol pražūtingas jų užkratas dar mūsų
visų nepakirto!
Jo žodžiai sukėlė man didžiulį nerimą. Vos grįžusi į pilį, puoliau
kamantinėti brolį Talaverą, kuris pasakė ne panašių kalbų
sykį girdėjęs

apie tai, kad žydai neva skatiną atsivertėlius slapta grįžti prie ankstesnio
tikėjimo, sykiu apsimetant, kad laikosi krikščionybės. Teisybė, daugelis
mano, kad taip dėjosi visoje Kastilijoje ištisus amžius, tačiau aplaidūs
kunigai verčiau nudavė, kad nemato, mat patys buvo pernelyg dideli
neišmanėliai ar palaidūnai.
— Aišku, visa tai gali būti perdėta, - pridūrė Talavera, - bet aš manau, kad
prieš imantis šito reikalo, jums reikėtų visa tai žinoti. - Jis iškalbingai
patylėjo. — Čia slypi didelis pavojus,
- jis dėstė toliau, nejučia atkartodamas
Sevilijos vyskupo perspėjimą. - Juk labai nedaugeliui bus prie širdies
užstoti tuos, kas yra kaltinami nukryžiavę mūsų Išganytoją. Nors daugybę
metų mes siekėme sugyventi su žydais, tai dar nereiškia, kad visiems tokia
politika patiko. Tiesą pasakius, galiu atvirai pasakyti, kad tik labai
nedaugelis krikščionių norėtų gyventi kartu su jais, jeigu galėtų rinktis.
— Suprantu,
- tarstelėjau. — Kaip visuomet, dėkui jums už atvirumą. Aš

nedelsdama parašysiu kardinolui Mendosai ir paklausiu šiuo reikalu

autoritetingo jo patarimo.
Tą vakarą, išsiuntusi laišką, aš ilgai pro briaunoto stiklo
tvankią, šiltą naktį. Nors pati karštai smerkiau žydams daromas skriaudas,
langus žvelgiau
į
nes šie žmonės ištikimai tarnavo mano dvare ir iš jų buvo kilę nemažai

karalystės didikų, įskaitant ir mylimiausiąją mano Beatrisę, aš negalėjau

pro pirštus žiūrėti į galimybę dar labiau pakenkti ir taipjau nusilpnintai
mūsų Bažnyčiai. Mano protėvių valdymas toli gražu nebuvo religijos
stiprinimo pavyzdys. Ilgi pilietinių karų metai ir didikų rietenos dar labiau
pagraužė Bažnyčios pamatus; buvo vieša paslaptis, kad dauguma mūsų
dvasininkų turi suguloves, o Kastilijos vienuolynuose tiesiog veši
paleistuvavimas ir nepaisoma net pačių svarbiausių Šventojo Rašto
priesakų. Aš buvau pasiryžusi grąžinti Bažnyčiai ankstesnę šlovę. Tačiau
per visas vos užėmus sostą užklupusias audras taip ir neliko laiko imtis
tokios didingos užduoties.
Aš vadovavausi šūkiu Con blandura - švelniai. Tikrai nenorėjau kartoti
praeities; vien pagalvojus apie persekiojimą, kraują ir kančias - po visko, ką

Kastilija jau buvo patyrusi, - mano ryžtas tik dar labiau sustiprėjo, nors ir
suvokiau, kad man nepavyks amžinai išvengti šios grėsmės karalystės
vienybei. Kad galėtų tapti rimta tarptautine jėga ir sudaryti sąjungas
pažaboti Prancūzijai, o mums pelnyti pagarbą, deramą valdovams,
Ispanija turi atgręžti pasauliui vieną veidą - katališkišką veidą. Ir šiukštu
negalima leisti, kad kokie nors įsiplieskę nesutarimai mus silpnintų.
Man teks liepti surengti tyrimą ir nustatyti, kiek tiesos yra tose
grėsmingose kalbose, sklindančiose apie atsivertėlius; ojei paaiškės, kad
visa tai ne iš piršto laužta, teks imtis priemonių. Būdama karalienė
krikščionė, aš nieko kito negalėjau padaryti. Dvasinis mano valdinių
klestėjimas buvo ne mažesnė mano atsakomybė už fizinę jų gerovę, o gal
net didesnė, nes kūnas —tik laikinas prieglobstis, pavirsiantis į dulkes, tuo
tarpusiela yra nemirtinga.
Aš baisiai ilgėjausi Ferdinando. Gaudavau iš jo laiškų, kuriuose jis
smulkiai aprašė, ką nuveikęs Estremadūroje: ten jis rado ir sėkmingai
pribaigė dar užsilikusius maištininkų portugalų ir jų rėmėjų būrelius. Man
norėjosi įsirangyti šalia jo į lovą ir

išlieti jam visus širdį slegiančius

rūpesčius, išklausyti rimtą jo vertinimą ir pajusti, kad esu ne viena, kad jis —
visuomet šalia, kad ir kas nutiktų.
Aš užsimerkiau. Man beveik rodėsi, kad vaizduotės akimis regiu jį greta
savęs, juntu ant liemens jo ranką, o ausyse skamba jo balsas - kiek
prikimęs nuo vakare išgerto vyno...
 Į duris kažkas pabeldė. Aš krūptelėjau ir tvirčiau susisiaučiau chalato
skvernus, o Inesa nusiskubino atidaryti, nors gelsvi jos plaukai jau buvo
išpinti prieš miegą.
Koridoriuje ant sienų pritvirtintų mirgančių deglų šviesoje juodavo
Čakono siluetas.
— Atleiskit, kad taip veržiuosi, jūsų didenybe, bet atvyko Kadiso markizas.
Jis prašo jūsų
jį priimti.
— Tokiu metu?- Aš jau norėjau atsisakyti, bet persigalvojau. Jeigu
Kadisas tikrai čia, verčiau jį priimsiu. Atsižvelgiant į amžiną jųdviejų
priešiškumą su Medina Sidonija, geriau nelaukti, kol jis susidurs su
kunigaikščiu, man dar nespėjus pačiai išsiaiškinti, ko jis vertas. —- Na, ką gi,
palydėkite jį vidinį kiemelį,- pasakiau.
į

Išėjusi pro savo miegamojo duris ir į

įžengusi alebastro kiemelį, kuriame
vakaro oras buvo prisigėręs jazminų aromato, aš tiesiog žado netekau,
išvydusi manęs laukiantį žmogų. Klausydamasi Medinos Sidonijos skundų
dėl Kadiso elgesio, nejučiomis vaizduotėje susikūriau nevaldomo plėšrūno
vaizdą. O šis iki žemės man besilenkiantis didikas atrodė neįtikėtinai
jaunas, vargu ar vyresnis už mane, sulaukusią dvidešimt šešerių metų
amžiaus. Jis buvo vidutinio ūgio ir liekno kūno sudėjimo, su vešliais
ugniniais plaukais ant galvos, strazdanotas, o žalias jo akis gaubė ilgos
gelsvos blakstienos. Tos akys atrodė nuostabios, jų gelmėse švysčiojo
aukso spinduliai; tiktai susimaišęs šio krašto giminių kraujas galėjo sukurti
tokį stebuklą.
Jis vilkėjo violetinio atlaso drabužį sidabriniais apvadais; kai elegantiškai
iki žemės man nusilenkė, šilkinis jo apsiausto pamušalais paslaptingai
sušnarėjo. Tai buvo apskaičiuotas mostas, sąmoningai skirtas padaryti
Įspūdį, ir man teko nuslėpti šypseną. Medina Sidonija akivaizdžiai įkūnijo
Andalūzijos aristokratų griežtumą ir senas tradicijas, o Kadisas -jų aistrą ir
polinkį į dramatizmą.
Tačiau aš pasistengiau atrodyti nepalenkiama ir kalbėti kuo griežčiau,
nes joks vyras pasaulyje, nors ir kaip dailiai apsirengęs, nors ir koks
elegantiškas būtų, negalėjo tikėtis meilikavimais ar maloniu elgesiu
manęs užliūliuoti.
—
prieš mėnesį, pone markize. Tikiuosi, galėsite
Aš kviečiau jus dar

paaiškinti, kur taip nelemtai užtrukote?

— Jūsų didenybe, - prabilo jis tokiu švelniu ir melodingu balsu, kad bet
kurį trubadūrą būtų įvaręs į neviltį, - neturiu jokio pasiteisinimo, tik tai,
kad jūsų pasiuntiniui prireikė daugelio dienų nusigauti iki mano pilies
Cherese, matjis turėjo kirsti priešiškas man žemes, valdomas nedraugiško
Medinos Sidonijos kunigaikščio, kurio patruliai neteisėtai braunasi į mano
valdas. Aš savo ruožtu irgi turėjau persirengęs, slapta įveikti tas pačias
teritorijas, kad pasiekčiau jus gyvas ir sveikas.
Aš treptelėjau koja - garsiai, kadjis išgirstų.
— Nuoširdžiai viliuosi, kad sukorėte tokį kelią ne vien tam, kad šitai
pasakytumėte. Jei kartais būsite pamiršęs, aš esu jūsų karalienė, ir man
nepatinka, kai paminama mano valdžia. Jeigu aš įsakau Žmogui atvykti, tai
jis privalo paklusti — tiek didikas, tiek eilinis valdinys.
Jis priklaupė ant vieno kelio ir pakėlė į mane nuostabias savo akis,
kuriose švietė toks meilumas ir nusižeminimas, kad išgirdau, kaip Inesa
netoliese nejučiomis aiktelėjo. Nors aš stengiausi jokiu būdu neparodyti,
kad jo maivymasis mane kaip nors veikia, bet slapta būčiau turėjusi
pripažinti, kad šis vyras tiesiog nepakartojamas.
— Jūsų didenybe, aš visiškai atsiduodu jūsų valiai, - pareiškė jis, plačiai
skėstelėjęs rankomis. —- Neturiu daugiau kaip apsiginti, tik tvirtinti, kad esu
nekaltas ir niekuo jūsų neužrūstinau, kad ir kokių melagysčių mano priešas
būtų spėjęs jums prišnekėti. Be to, - pakiliai ir aistringai varė jis toliau, - aš
atvykau čia ne vien kalbėti. Esu pasiryžęs veikti. Pasiųskite, mano karaliene,
savo Žmones perimti mano valdomų jūsų tvirtovių Chereso ir Alkalos, o jei
dar kas nors mano valdose galėtų būti jums naudinga, mielai jums
atiduosiu, kaip ir pats kuo paklusniausiai atsiduodu į jūsų rankas.
Jam baigus šią audringą kalbą, kurį laiką stojo tyla. Aš dėbtelėjau
Čakoną. Šis stovėjo, sukryžiavęs rankas ant plačios
į
krūtinės, nepatikliai
pakėlęs antakius. Jis buvo kastilietis iki kaulų smegenų, ir nei įspūdinga
išvaizda, nei pasipūtimas nėmaž jo neveikė. Bet aš, vėl nukreipusi žvilgsnį
į
tebeklūpantį markizą, staiga sugalvojau priimtijo pasiūlymą už gryną
pinigą. Aišku, čia neabejotinai būta ir išskaičiavimo; jis puikiai mokėjo
nustatyti, kas jam naudinga. Bet jeigu jis bus išgirdęs apie mano ketinimus
įvesti laukinėse jo valdose tvarką, kaip jau mėginau padaryti Sevilijoje, ir
nusprendė būsiant išmintingiau nusileisti, o ne toliau įžūliai demonstruoti
savo galią, man toks sprendimas puikiai tiko. Jam kapituliavus, pusė
vakarinės Andalūzijos, kurios didžiuma buvo užgrobta neteisėtai dar
mano tėvo ir velionio brolio valdymo laikais, grįžtų suverenion mano
valdžion sykiu su daugybe tenykščių pilių, miestų ir vasalų.
— Pone markize, - pasakiau, — taip, tiesa, kad girdėjau apie jus nemažai
blogo, tačiau jūsų pasiūlymas liudija gerą valią. Jei perduosite man tas
tvirtoves, aš pažadu tarpininkauti jūsų ginče su Medina Sidonija ir
užtikrinti, kad nė vieno iš jūsų garbė nenukentėtų.
atidengiančia tobulus baltus dantis.
Jo veidas nušvito kerinčia šypsena,
— Jūsų didenybe, esu nuolankiausias jūsų tarnas! Viskas, ką turiu, jūsų

paslaugoms!
Aš leidau ir sau nusišypsoti atsakydama. Gal tas vyrukas ir nenaudėlis,
tačiau labai žavus!
— Mano sekretorius Kardenasas parengs atitinkamą sutartį. Kai tik gausiu
tų pilių raktus, mes aptarsime nuolankaus jūsų tarnavimo man sąlygas.
 Aš ištiesiau jam ranką, irjis nesidrovėdamas įsisiurbė įją lūpomis. Tai
buvo įžūlus flirtavimas, keliantis kone pasipiktinimą, bet aš likau labai
patenkinta. Kadisas gal ir laimėjo pergalę prieš Mediną Sidoniją, kuris,
sužinojęs apie šį vidurnakčio susitikimą, neturės kitos išeities, kaip irgi
nusileisti, bet iš tikrųjų nugalėtoja tapau aš.
Man pavyko sutramdyti du galingiausius Andalūzijos didikus, neišliejus
nė lašo kraujo.

Kaip ir tikėjausi, Medina Sidonija pasistengė pranokti Kadisą ir atidavė

man šešis iš penkiolikos savo miestų; tada Kadisas pasiūlė dar dešimtį
savų. Tarpininkauti jų ginče pasirodė gana paprasta, turint omenyje, kadjų
abiejų valdos dabar gerokai sumažėjo. Aš lygiosiomis padalinau likusią jų
ginčijamų Žemių dalį, didžiausią gabalą pasilikdama Kastilijai.
Atsidėkodamas Kadisas prisiekė mano vardu paskelbti šventąjį karą
maurams; išgirdusi tokį įžūlų pareiškimą, aš tik patyliukais nusijuokiau.
Medina Sidonija savo ruožtu pasiūlė supažindinti mane su savo globojamu
jūrų keliautoju Genujos, kuris sumanęs išvengti paprastai turkų valdomų
iš

jūrų kelių ir rasti kitą būdą, kaip pasiekti Kinijos turtus; šio pasiūlymo aš
mandagiai atsisakiau, kol ateis tinkamesnis laikas, nors irgi sunkiai
įstengiau užgniaužti juoką iš tokio tariamo dosnumo. Mediną Sidoniją
man galir pavyko sutramdyti, tačiau dar ko nors iš
savo turtų jis laisva valia
neatsisakys ir grėsmės savo saugumui be reikalo nekels; verčiau jau
pasiūlys perleisti man globotinį, iš kurio pats, matyt, daugiau nesitiki
jokios naudos.
Taip užtikrinusi taiką pietinėje karalystės dalyje, aš pradėjau rengtis
susitikimui su Ferdinandu ir
ta proga nusprendžiau iš pagrindų pertvarkyti
senoviškus apartamentus Sevilijos pilyje. Jo pergalės Kastilijoje buvo ne
mažiau reikšmingos už manąsias: jam pavyko pažaboti paskutinius
užsispyrėlius didikus Estremadūroje ir numalšinti visą regioną. Negana to,
jis dar sustiprino kiaurą mūsų sieną su Portugalija, kad ateityje būtų
sunkiau įsiveržti mūsų žemes. Jis nusipelnė deramo
į priėmimo, ir aš buvau
nusiteikusi kaip reikiant pasistengti.
Man mirtinai pakyrėjo visokios rietenos. Troškau pagaliau vėl būti su
savo šeima.

Rugsėjį Seviliją užgriuvo baisinga kaitra; vidurdienį gatvėje ant grindinio

galėjai kiaušinį iškepti, tad popietės valandomis visi išsislapstydavo už
uždarų langinių perkentėti karštį. Nelaimei,
ir stengdavosi kaip nors

Ferdinandas atvyko į miestą kaip tik tokiu metu, tačiau jam plaukiant
žemyn Cvadalkivyro upe barža, padabinta aksomo vėliavomis gėlių ir
girliandomis, įsitaisius soste po baldakimu, su karūna ant galvos naujai ir
užsiauginta barzdele, rėminančia platų vyrišką veidą, heroldas taip
skardžiai sutrimitavo pasveikinimą, kad tai puikiausiai atstojo
pasitinkančių žmonių minių trūkumą.
Koljis padėjo Izabelei su Beatrise išlipti į krantą, aš vargiai nustygau iš

nekantrumo. Nors buvau įsitikinusi, kad viešumoje mes privalome

visuomet elgtis kaip dera karaliams (nes kaipgi kitaip įdiegtume savo
padūkusiems valdiniams sveiką pagarbą mūsų valdžiai?), aš entuziastingai
žengiau pirmyn, priversdama ir visą savo po storais apdarais leipstančią
palydą sekti paskui mane per tiltą.
Ferdinando akys nušvito.
— Mano mėnuli, -sumurmėjo jis, imdamas mane už rankų, —tu puikiai
atrodai! Net skruostai truputį parudo, - pajuokavo jis, nes šiaip visuomet
šaipydavosi, kad saulės spinduliai atšoka nuo manęs lyg nuo skydo. Per visą
pastarųjų dienų jaudulį aš pati to nė nepastebėjau (veidrodis niekada
nebuvo didžiausia mano silpnybė), bet tikriausiai visi tie pasirodymai
atvirame ore bus nurudinę šiaipjau itin blyškią mano odą. Jis irgi neprastai
atrodė. Tie keli mėnesiai karo žygių sustiprino jo raumenis, ir liaunas jo
kūnas dabar tiesiog spinduliavo jėgą - nelyginant nepailstančio jauno
elnio.
Šiaip taip atplėšusi žvilgsnį nuo valiūkiškos jo šypsenos, išvydau savo
dukterį, kuri pagarbiai tūptelėjo pasisveikindama.
— Jūsų didenybe,
- ištarė ji taip rimtai
ilgai ir skrupulingai repetavo, - man
ir susikaupusi, kad buvo aišku, jog
didelė garbė būti čia sujumis ir
pasveikintijus su pergalingais laimėjimais.
Pajutau gerklėje įstrigusį kamuolį.
— Ačiū, dukrele. Būk gera, stokis. Leisk tavim pasigrožėti.

Ji buvo tokia nuostabi, kad man sunku darėsi patikėti, jog pati ją
pagimdžiau. Būdama beveik septynerių, ji buvo daili ir gana aukšta - stotą
aiškiai paveldėjo iš mano giminės. Jos plaukai buvo tamsesnio aukso
spalvos nei manieji, akys išmargintos gintaro lašeliais - lyg turkis su aukso
gyslelėmis. Bežiūrint
į tas akis, tokias dar naivias ir nekaltas,

užgriuvo kaltės jausmas. Izabelė buvo neįtikėtinai panaši į mano motiną —

mane

atrodė lygiai taip, kaip ir anoji tikriausiai, būdama tokio amžiaus, prieš
užgriūvant vienatvei, našlystei ir kitiems vargams. O aš juk net dvejus
metus nebuvau nuvykusi į Arevalą aplankyti motinos...
— Tik pažiūrėk, kokia tu gražuolė! -—
pagyriau, ir Izabelė nušvito plačiausia
šypsena parodydama, kad neseniai pametė dantuką. Bet staiga tai
prisiminusi, skubiai ranka užsidengė burną ir visa skaisčiai nuraudo. Aš
paėmiaują užrankos ir nusivedžiau su savimi, nusišypsojusi Beatrisei, kuri

rūpinosi Izabele Segovijoje, kol mudu su Ferdinandu buvome išvykę.

— Kaip laikaisi, miela bičiule?— paklausiau patyliukais, ir ji išdidžiai
linktelėjo, žavinga kaip visuomet su savo ryškiai mėlyno šilko suknia; rusvo
atspalvio jos oda buvo iškaitusi nuo saulės, ant putlios krūtinės išsimušė
keletas prakaito lašelių, ojuodos akys smagiai žibėjo. Aš staiga baisiai
panūdau stvertijai už rankos ir sykiu lėkti į palėpę dalintis
kur paslaptimis,
kaip darydavome, kai dar buvome mažos mergaitės.
Tą vakarą aš sėdėjau ant pakylos pilies kieme greta savo vyro ir dukters,

puotavau irjuokiausi, pokštavau su Beatrise, o Sevilijos gyventojai iš kailio

nėrėsi, norėdami tinkamai sutikti atvykusį karalių ir princesę. Ferdinandas
išgėrė daugiau vyno nei paprastai, irjo ranka, nejučiomis nuslydusi po
staltiese, glamonėjo mano šlaunį.
Tą pačią naktį aš pastojau.

Užid

Po kelių savaičių mes nuplaukėme Cvadalkivyro upe žemyn - išsvajoto

atokvėpio Medinos Sidonijos pakrantės pilyje.
Ten aš pirmąkart gyvenime išvydau jūrą.
Vos ją pamačiusi, pasijutau tiesiog užburta tų saulės svaidomų ugninių
žiežirbų, žaidžiančių tolydžio besimainančiame vandens paviršiuje;
bangos sklaistė ir kaitaliojo visokias spalvas lyg pabodusius drabužius —

nuo ryškiai mėlynos iki smaragdinės, prietemoje — ir žydrai violetinės. O

kur dar garsas — tas duslus grumėjimas ir kriokimas, atsimušus į uolas,

virstantis tyliu geidulingu šnabždėjimu, šiltoms viliokėms bangelėms
tingiai lyžčiojant basas mano kojas ant smėlio. Aš pasikaišiau sijonus, o
druskos prisigėręs jūros vėjas (tą druską aš paskui jutau visur, lyg ji būtų
Įsismelkusi man į odą) dūkdamas plaikstė man šydą. Man norėjosi stačia
galva nerti į tą mirguliuojantį Viduržemio jūros spindėjimą, nors kaip gyva
nemokėjau plaukti.
Jaučiau jūros šauksmą kažkur giliai viduje - lyg kokį pirmykštį ilgesį,
neįveikiamą lyg nuodėmė.
Tada ašir suvokiau, kad laukiuosi, nes tie bekraščiai vandenys priešais
mane kažkaip susišnekėjo su vandenimis manyje. Apkvaišusi iš džiaugsmo
pasisukau šūktelėti Ferdinandui. Jis kartu su Medina Sidonija stovėjo ant
kranto ir greitosiomis skaitė laišką, kurį kunigaikštis ką tik buvo jam įteikęs.
Man dar nespėjus nė prasižioti, jis pats atsigręžė ir sparčiai atžingsniavo
prie manęs, o niūriame jo veide išvydau nerimą.
— Kas yra?- paklausiau, kaijis priėjo. - Kas nutiko?
Jis padavė man pergamentą.
— Raštas nuo kardinolo Mendosos. Jis išnagrinėjo tavo prašymą dėl
bažnytinio tyrimo, susijusio su atsivertėlių padėtimi mūsų karalystėje. Jis
sako, kad tai, ką tu girdėjai Sevilijoje, tėra tik žiedeliai. Pasak jo pareigūnų,
esama daugybės liudijimų apie tai, kad atsivertėliai laikosi uždraustų
žydiškų papročių, nors dedasi išpažįstą mūsų tikėjimą.
Burna man išdžiūvo. Nenorėjau nė pažvelgti į tą laišką.
— Mendosa prašo mūsų sutikimo kreiptis į Romą edikto dėl Šventosios
Inkvizicijos Tribunolo įsteigimo Kastilijoje, - kalbėjo toliau Ferdinandas. —

Tai rimtas reikalas, Izabele. Jį remia ir palaiko Torkemada, kuriam turbūt

buvo pranešta apie tavo palankumą Sevilijos žydams, kuo jis toli gražu
neapsidžiaugė; jis priekaištauja, kad mes labai jau vangiai vykdome savo
karališkąsias pareigas. Tiek jo, tiek Mendosos įsitikinimu, inkvizicijos
atgaivinimas padėtų išnaikinti apsimetėlius krikščionis ir parengtų kelią
mūsų žadamai Bažnyčios reformai.
Stovėdama kartu su juo toje beribėje pakrantėje, pamažu gaubiamoje
prieblandos, mūsų dukters juokui maišantis su jūros purslais, lyg ūkana
tvyrančiais ore, ir žinodama, kad kitas mūsų vaikas jau dabar auga manyje,
aš netikėtai pajutau, kaip mane persmelkė šaltis.
Sulanksčiau tą pergamentą ir su visu antspaudu susibrukau
į sau prie
juosmens kabantį šilkinį krepšelį.
—Jų prašymas per ankstyvas, - burbtelėjau. - Šventasis Tribunolas
Kastilijoje neveikia jau daugybę metų; jį irgi reikėtų reformuoti - kaip ir
pačią Bažnyčią. O mums ir be to reikia daug ką apsvarstyti. Turime dar
sušaukti Kortesus — peržiūrėti įstatymų kodeksų ir apkarpyti kilmingųjų
privilegijų; o juk dar, kaip ir visi ankstesni valdovai, privalėsime imtis
Rekonkistos prieš maurus. Dabar netinkamas metas užsiversti ant pečių
dar vieną naštą - ypač tokią reikšmingą.
Ferdinandas kurį laiką žiūrėjo į Ilūžtančių bangų mūšą; švelnioje
prieblandoje jo ereliško profilio linija atrodė minkštesnė, ne taip ryškiai
užbrėžta. Galiausiai jis susimąstęs tarė:
— Tu, žinoma, teisi, bet būtų klaida nepaisyti kardinolo prašymo. Nuo
tada, kai užėmėme sostą, visas pasaulis nenuleidžia nuo mūsų akių ir tikisi,
kad susimausim kaip ir mūsų pirmtakai. Nenorėčiau duoti dingsties mūsų
pačių bažnytininkams skųstis Romai, esą mes per menkai atsidavę
tikėjimo gynimui. O jei, kaip sakai, dar turėsime imtis Rekonkistos prieš
maurus, tai reikės, kad Roma palaimintų mūsų kryžiaus žygį. Jo šventenybė
gali atsisakyti duoti palaiminimą, jei manys, kad mes nepakankamai
stengiamės išnaikinti Ispanijoje ereziją. Be to, - pridūrė jis, - negi jau taip
sunku susitvarkyti su keliais iš doros kelio išklydusiais atsivertėliais?

Aš uždėjau ranką jam ant alkūnės.

— Ferdinandai, jų gali būti daug daugiau nei keli. Nejau nesupranti? Jeigu
tai, ką sako Mendosa su Torkemada, yra tiesa, mums gali tekti pasmerkti
šimtus, o gal net tūkstančius savo valdinių suėmimui ir žiauriam tardymui.
Šitaip pasėtume žmonių širdyse baimę, ojuk mums reikia pelnyti jų
pasitikėjimą.
— Tačiau kito kelio nėra. Šventasis Dominykas tam ir sukūrė inkviziciją, —

kad atskirtų tikinčiuosius nuo susitepusių ir išgelbėtų bei apvalytų tuos,

kurių sieloms gresia amžina pragaištis. Aš pats nieku gyvu netikiu, kadjų
būtų tūkstančiai; bet jeigu ir taip, ar ne geriau būtų imtis to iškart?
Išjo kalbos supratau, kad mano vyrui tai atrodo savaime suprantamas
veiksmas: jis nėmaž neabejojo, kad atgaivinti Šventąjį Tribunolą —
vienintelė protinga išeitis. Akimirką nė nežinojau, ką pasakyti. Žinojau,
kadjis toks pat pamaldus, kaip ir aš; mudu abu nepriekaištingai
lankydavome mišias ir kasdien melsdavomės. Mums Bažnyčia tebuvo
viena, kaip ir tikėjimas. Bet kaip man paaiškinti tą nesuprantamą baimę,
užplūstančią mane vien pagalvojus, kad gali tekti žengti tuo keliu?
— Ar mudu tikrai to norime? galiausiai prabilau. - Įkurti instituciją, kuri
bus atsakinga Romai ir mūsų atžvilgiu turės absoliučią teisinę viršenybę?

Jei kreipsimės į jo šventenybę tokio edikto, turėsim pripažinti irjo valdžią

šioje srityje. O bentjau man visai nesinori, kad Roma nurodinėtų, kaip ir

kada mums veikti.

Pamačius, kaipjo veidas apniuko, man kiek atlėgo širdį. Jis ne labiau už
mane troško įsileisti Romą mūsų reikalus. Nors su Šventuoju sostu mes
į

pyktis neketinome, nė vienam nesinorėjo, kad mūsų pastangų vaisiai kristų

į kiaurą Vatikano poreikių maišą; ypač kai mūsų pačių iždo skrynios —

pustuštės. Tam, kad mūsų šalis klestėtų, mes patys turėjome tvarkyti
vidaus politiką - net subtilioje srityje, kaip religinė santarvė.
ir tokioje
— Oką, jei paprašytume patikėti inkviziciją mūsų kontrolei?- pasiūlė
jis. - Kaip Kastilijos valdovai, galėtume prižiūrėti jos veiklą, skirti Tribunolo
teisėjus ir prievazdus; galėtume net sukurti naują inkviziciją pagal savo
reikalavimus.
— Galėtume, -linktelėjau, apstulbinta taip greit jo surasto sprendimo.
Ferdinandas kartais gebėdavo štai šitaip vienu kirčiu pasiekti reikalo

-
esmę. Tikarjo šventenybė sutiks? Kiek žinau, dar jokiam monarchui
niekada nebuvo suteikta tokių galių.
 — Gal joks monarchas niekada neprašė.
Aš nusisukau. Vėjas kiek sustiprėjo, bangų keteros pasipuošė
paauksuotomis putų karūnomis. Kardinolo laiškas mano krepšelyje atrodė
sunkus lyg akmuo. Ar tokia Dievo valia? Ar Ferdinandą ir mane pasirinko jis
savo įrankiais, kad skaisčia ugnimi išgrynintume tikėjimą? Aš nežinojau;
mano pačios tikėjimas, paprastai tvirtas lyg uola, staiga išslydo man iš po
kojų.
— Jei su tuo sutiksime, - galiausiai tariau, vis dar neatitraukdama akių
nuo putojančio vandens, - turime būti labai atsargus ir viską daryti kaip
dera. Kardinolas Mendosa privalo pasižadėti, jog užtikrins, kad kiek tik
įmanoma bus stengiamasi taikiais būdais grąžinti paklydėlius į Bažnyčios
glėbį. Aš nesutiksiu, kad būtų taikomos griežtos priemonės, nebent
nebeliktų kitos išeities. Aš nenoriu, kad žydai nukentėtų. Tiktai tie, kurių
atsidavimas mūsų tikėjimui kelia abejonių, galės būti tikrinami.
Aš pakėliau akis į Ferdinandą. Jis pagavo nerimastingą mano žvilgsnį ir
rimtai tarė:
— Bus, kaip nori. Pats tuo pasirūpinsiu, - pridūrė.
— Tada taip ir padaryk, - tyliai pasakiau. - Parašyk Mendosai ir pranešk,
kad mes pritariame jo pasiūlymui. Bet tik kad gautume ediktą; aš pasilieku
teisę įgyvendinti jį tada, kai manysiu esant tinkamą metą.
Jis linktelėjo ir suėmė mane už rankų.
— Dieve mano, tu sušalusi į ledą! - Jis griežtai nudelbė akimis Inesą, kuri

su kitomis mano damomis mindžikavo netoliese. - Jos didenybei šalta! Kur

jos apsiaustas?
Jau po kelių minučių mes sparčiai kopėmė takeliu į skardį, ant kurio
stūksojo Medinos Sidonijos pilis. Mano damos linksmai čiauškėjo, o
mažosios Izabelės skruostai nuo saulės buvo skaisčiai įraudę. Ji nesitvėrė
džiaugsmu; gavusi progą taip smagiai praleisti visą popietę, kaipmat
pamiršo visas manieras ir reveransus.
— Kaip čia gražu, tiesa, mama?-aikčiojo ji, brukdama rankutę
delną, kai abi valandėlei sustojome skardžio viršuje pasigėrėti jūra, kuri
man
į
vilnydama lyg begalinis šilkas driekėsi ligi pat horizonto. - Kokia ji didžiulė!
Beatrisė sako, kad galima perją plaukti ir plaukti, be galo, ir nepriplaukti
kito kranto. Kaip turėtų būti liūdna...
— Taip, - svajingai atsidusau aš. - Turbūt...
 i
DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Visos pribuvėjos (kurių, mano galva, buvo gerokai per daug) tikino mus,

kad pagimdysiu sūnų. Visa kas esą neginčijamai tai rodo, - kartojo jos, iki
mažiausių smulkmenėlių narstydamos visokius menkus mano
nusiskundimus, įskaitant net ir šlapimo kvapą. Aišku, mes jau buvome visa
tai girdėję: panašių kalbų prisiklausiau ir nešiodama Izabelę. Tačiau,
leisdama dienas Sevilijos pilyje - tikrame rojuje, lyg tyčia sugalvotame
būsimiems nėštumo vargams kuo lengviau iškęsti, - aš vis labiau
įsitikinau, kokią didelę įtaką tie senių karksėjimai daro Ferdinandui. Ir kuo
labiau mane erzino tas įkyrus tupinėjimas aplinkui, tuo
visas

rūpestingesnis paslaugesnis jis darėsi.

ir

Nieku gyvu nesutikdama su

įsigalėjusia visuomenės nuostata nėščias
moteris laikyti niekam netinkamais padarais, aš užsispyriau ir laukdama
kūdikio gimimo nuveikti ką nors naudinga, tad ėmiau dairytis, kas
pamokytų mane lotynų kalbos. Mat kone kasdien turėdavau progų
apgailestauti, kad per menkai moku šią tarptautinės diplomatijos kalbą;
man nepatiko, kad tenka nuolatos pasikliauti vertėjais - jaučiausi lyg tikra
provincialė, neturinti nei padoraus išsilavinimo, nei įgūdžių. Tačiau nuo
mokytojo paieškų mane kuriam laikui atitraukė iš Anglijos atvykęs
pasiuntinys: jis atgabeno dovanų dar vieną įmantrią krikštyklą (ligi toljau
buvome gavę kelis tuzinus), o per priėmimą užsiminė, kad jo karalius davęs
leidimą statyti pirmą toje šalyje spausdinimo mašiną.
— Kąjūs sakote! — Susidomėjusi aš net palinkau
į
laikui pamiršusi maudžiančias ištinusias pėdas, įspraustas į ankštus
priekį savo soste, kuriam

batelius. - Esu girdėjusi apie nepakartojamą Italijos Renesansą: ten seniai

pamiršti ar prarasti tekstai šių mašinų dėka darosi plačiai prieinami!
— Taip, jūsų didenybe, - šyptelėjo pasiuntinys. - Spauda, muzika, poezija
ir skulptūra šiuo metu išgyvena tikrą pakilimą daugelyje šalių, kurias valdo
išsilavinę monarchai - pradedant Florencijos Medičiais ir baigiant
Austrijos Habsburgais. Jų dėka tų kraštų menininkai gali naudotis klasikos
kūriniais. Jo malonybė karalius Edvardas IV savo ruožtu siekia, kad šie
neprilygstami lobiai, mokslas bei išmintis suklestėtų ir Anglijoje.
— Tiesiog nuostabu! - šūktelėjau susižavėjusi. Buvau girdėjusi, kad
spausdinimo mašina gali pagaminti šimtus knygų per dvigubai trumpesnį
laiką, nei raštininkas sugaišta perrašinėdamas ranka; jei įsigyčiau daugiau
šių nepaprastų įrengimų, galėčiau pripildyti mūsų graudžiai nuskurdintas
bibliotekas, visiškai apleistas per sumaišties ir
pilietinio karo metus.
Raštingi Kastilijoje buvo tik vienuoliai, mokslininkai arba turtuoliai; labai
nedaugelis Žmonių galėjo įsigyti knygų, ką jau kalbėti apie jų skaitymą.
Pagaliau gavau progą nuveikti šį tą išties reikšminga!
Ašnedelsdama ėmiausi kurti labdaros fondus švietimui remti. Paliepiau
Kardenasui Vokietijoje nupirkti dvidešimt spausdinimo mašinų ir
nurodžiau pastatyti jas Salamankoje ir kituose didžiuosiuose

universitetuose. Įvertinę mano pastangas, Valensijos gyventojai atsiuntė

pirmąjį naująja spausdinimo mašina atspaustą kūrinį - giesmių
Švenčiausiajai Mergelei rinkinį, dedikuotą man ir būsimam mano kūdikiui.
Tas prabangus tomelis, įrištas veršiuko oda ir aitriai tebekvepiantis rašalu,
mane tiesiog užbūrė. Sunku buvo patikėti, kad jį pagamino mašina. Aš
tol
aikčiojau ir gyriau jį Ferdinandui, kol tas geraširdiškai nusijuokęs pasakė:
— Na, ir ko čia taip
gi džiūgauji? Juk tai viso labo knyga!
Aš su nuostaba pažvelgiau į jį viršum atsikišusio savo pilvo.
— Negi nesupranti, kad turėdami šias mašinas galime visus karalystės
gyventojus išmokyti skaityti?!
Jis smalsiai dėbtelėjo į mane per taurės kraštą; taukuoti ką tik sudorotos
kurapkos likučiai tebegulėjo išdriekti jo lėkštėje. Pastaruoju metu mudu

įpratome vakarieniauti mano kambariuose: taip buvo patogiau, be to,

man, šeštą mėnesį nėščiai, nereikėjo laipioti pavojingais sosto pakylos
laipteliais.
—
suprantu, sakydama „visus“, turi omenyje
Kaip ir moteris?- dar plačiau
šypsodamasis pasitikslino jis.
— Žinoma! Kodėl gi ne? Italijoje moterys gali mokytis universitete ir gauti
mokslo laipsnį! Nejau sakysi, kad moterims negalima mokytis nieko
daugiau, tik namų ruošos darbų?
— Ar aš? Kad taip sakyčiau? Gink Dieve!
- Jis plačiai skėstelėjo rankomis,
juokais rodydamas, kad pasiduoda.
Aš įtariai nudelbiau jį akimis.
— Ar pataikauji man todėl, kad pribuvėjos taip liepė? Nes aš puikiai Žinau,
jog daugelis vyrų pritaria paplitusiam teiginiui (beje, labiausiai
skleidžiamam tų, kas patys vos raides pažįsta), neva išsimokslinimas
silpnina iš prigimties ir taip gležną moters moralę.
— Nieko panašaus negirdėjau, - atrėmė jis. - Nors gal čia ir esama
tiesos...
Aš patyliukais net sušnypščiau iš piktumo; laimei, laiku pastebėjau
linksmus žiburiukus jo akyse. Ferdinandas iš paskutiniųjų stengėsi
nepratrūkti juoku.
 — Puiku, - tariau, atsilošusi didžiuliame minkštame savo krėsle, dar
apdėliotame pagalvėmis. Man kažkodėl buvo baisiai apmaudu, kadjis taip
Ilengvabūdiškai žiūri į tokį svarbų dalyką. - Nes ketinu paskelbti įsaką, jog
moterims leidžiama ne tik mokytis, bet ir dėstyti mūsų šalies
universitetuose. Ir dar noriu nusamdyti moterį mokyti mane lotynų kalbos.
— Kažin, ar išvis rasi šitokį stebuk!lą?— vyptelėjo Ferdinandas.
— Atsiras, - atšoviau, jei tik bus paisoma mano valios!
Daugiau nebejstengdamas tvardytis, jis pratrūko tokiu smagiu juoku,
kad net aš nenorom šyptelėjau. Tada pakilo ir priėjo manęs pabučiuoti.
— Dėl Dievo,
-
tai skelbk greičiau tą savo įsaką, sumurmėjo, nors esu -
tikras, kad netrukus nemažai vyrų Kastilijoje apgailestaus, kam
Gutenbergas apskritai išrado tą mašiną!
— Tu nepakenčiamas,
- suniurzgiau. Bet jam išėjus, vėl pasiėmiau nuo
šoninio staliuko man atsiųstą giesmių tomelį ir meiliai perbraukiau ranka
per paauksuotą jo viršelį.
Nusprendžiau, kad pats metas šiai karalystei įsitikinti, jog išsilavinusios
moterys geba būti visokeriopai naudingos. Juk mano pačios duktė Izabelė
kada nors ištekės ir taps mūsų šalies atstove kokiame nors užsienio dvare.
Kaip labai tada jai pravers išsilavinimas, kurio pati taip stokojau! Tiekji,
tiek Kastilija privalo pasinaudoti nepaprastomis šios naujosios epochos
teikiamomis galimybėmis. Aš troškau, kad moterų išsilavinimas, kaip ir

pasiryžimas mokytis apskritai, taptų šios šalies kasdienybe.

Visgi į pabaigą einantis nėštumas kuriam laikui sustabdė mano
pastangas. Gimdymo diena atėjo porą savaičių vėliau, nei tikėjomės, mat
nesutikau būti izoliuota; vos po kelių dienų, praleistų
ligi tol aš užsispyrusi
užsidarius su savo damomis, man nubėgo vandenys. O dar po valandos ar
dviejų aš jau sunkiai, kankinamai gimdžiau.
Sunkiai pūtuodama po prakaitu permirkusiu šydu, aš kietai sukandau
dantis ir, sutelkusi paskutinius spėriai mąžtančių jėgų likučius, ėmiau
smarkiai stumti. Skausmas buvo žvėriškas, jis draskyte draskė man
vidurius; tą visiško išsekimo akimirką pamaniau, kad tikrai neišgyvensiu, o
šis vaikas, kurio taip troškau ir
kurio taip atsidavusi laukiau visus tuos ilgus
devynis mėnesius, bus mano pražūtis.
— Stumk, Izabele,
šydą atrodė palaimingai vėsi.
į
- šnibždėjo man ausį Beatrisė, ojos ranka pro varvantį
- Pribuvėja sako, kad jau galvytė matyti. Dar
trupučiuką...
— Maloningoji Kristaus motina, - sušnibždėjau, įtempdama raumenis
dar vienam bandymui. - Kad tik būtų sūnus! Tebūnie tai princas!
Viskas, ką Žinojau ir ko siekiau, tą akimirką susitelkė ir virto vienu

trūksmingu kvėptelėjimu, skausmo aimana ir kūną gniuždančiu spazmu, 0

tada pagaliau plūstelėjo karštas kraujas.
— Jau! išgirdau šaukiant pribuvėją.
- Kūdikis gimė!
Aš iš paskutiniųjų kilstelėjau galvą savo gimdymo krėsle ir virš

susivėlusių sijonų mačiau, kaip susirietusi pribuvėja nupjovė ir perrišo

virkštelę, šiek tiek apvalė mažą baltą kūnelį ir pavertusi į pravirą kūdikio
burnytę įlašino medaus. Aš laukiau, visu kūnu virpėdama lyg ugnyje, kol
pasigirdo pirmasis nuostabos kupinas klyksmas, o pribuvėja džiūgaudama
atsigręžė į mane.
— Kastilija, - paskelbė ji, tarsi tai būtų asmeninis jos nuopelnas, - sulaukė
princo!

Mes pavadinome jį Jonu - abiejų senelių ir mūsų šventojo globėjo, Jono

Krikštytojo, garbei.
Vėliau išgirdau pasakojimą, kaip Ferdinandas su ašaromis akyse išnešė
sūnų parodyti dvarui. Aš tuo tarpu ilsėjausi savo apartamentuose ir
oficialiai pasirodyti galėjau tik pakrikštijus vaiką, kai būsiu įvesdinta
į
bažnyčią. Tačiau Beatrisė smulkiai pranešdavo man visas naujienas:
pradedant tuo, kaip išdidžiai mano vyras laikė iškėlęs mūsų sūnų,
dvariškiams audringai jį sveikinant (mažasis Jonas net pravirko
išsigandęs), ir baigiant visokiausiomis linksmybėmis, nuvilnijusiomis per
visą šalį. Segovijoje Žmonės šoko aplink degančius laužus, o Salamankoje
buvo nudobta šimtas bulių. Aš supykau, išgirdusi apie tokį baisų dalyką;
nieku gyvu nebūčiau davusi tam leidimo. Senasis Aragono karalius Jonas
atsiuntė mums milžinišką auksinę krikštyklą; šešetas vyrų vos pajėgė įnešti
to, asmeniniame laiške jis
ją į Šventosios Marijos bažnyčią. Negana
paprašė mūsų atleisti Kariljui už buvusius nusižengimus ir grąžinti jam
pajamas tiek iš džiaugsmo dėl sūnaus gimimo, tiek iš pagarbos
arkivyskupui, kuris taip stengėsi pasodinti mus į sostą, o dabar liko
„liūdnas ir sužlugdytas“.
Aš sutikau. Mano širdyje nebebuvo vietos pykčiui. Pasiekiau viską, ko
norėjau: po aštuonerių santuokos metų man pagaliau pavyko užtikrinti
mūsų dinastijos tąsą pagimdžius princą, kuris po mudviejų su Ferdinandu
mirties paveldės ir Kastiliją, ir Aragoną. Aš pelniau net labiausiai
užsispyrusių mūsų valdinių susižavėjimą, o per kelias dienas po Jono
gimimo paskutinieji užsilikę Sevilijos nusikaltėliai, gelbėdamiesi nuo
persekiojimo, paspruko į
maurų valdomą Malagos uostamiestį. Visoje
karalystėje suskambę varpai ragino kunigus kur nors paslėpti savo
suguloves su pavainikiais ir tvirčiau suspausti rankose Biblijas— jie puikiai
suprato, kad, pagaliau sulaukusi vyriškos lyties įpėdinio, aš netrukus
galėsiu visa jėga imtis mūsų Bažnyčios reformos.
Per šv. Mortos atlaidus, šešios savaitės po gimdymo, mudu su Ferdinandu
drauge oficialiai pristatėme sūnų Sevilijos gyventojams. Mes raiti jojome
sausakimšomis gatvėmis, vietomis pertvertomis, kad galėtų praeiti arkliai.
Tądien kaitino tokia ryški saulė, kad net dangus atrodė baltas. Po mano
perlais siuvinėta plačiarankove suknia ir karūna upeliais sruvo prakaitas.
Ištvermingasis mano Cinamonas, irgi prabangiai pabalnotas, neramiai
trypė kanopomis, skeldamas žiežirbas iš įkaitusių grindinio akmenų.
Minia prapliupo tokiais griausmingais sveikinimo šūksniais, kad nuo
stogų išsigandę pakilo balandžiai. Jonas buvo vežamas dengtoje karietoje
pirma mūsų; jį glėbyje laikė krikštamotė Medinos Sidonijos
—-

kunigaikštienė. Infantą lydėjo Kadiso markizas, kuris, kaip ir dera tokiam

išvaizdžiam vyrui, nerūpestingai mėgavosi dėmesiu. Medinos Sidonijos
kunigaikštis jojo pats pirmas, nešinas mūsų vėliava; tai buvo garbinga
pareiga, liudijanti didžiulį mūsų palankumą.
Bet staiga sveikinimo šūksniai liovėsi ir stojo tyla. Žmonės sutartinai
užvertė galvas dangų, kuris
į keistai apniuko; šviesa pritemo, aplinkui
nutįso šešėliai. Ferdinandas šalia manęs trūktelėjo vadeles. Jis irgi užvertė
galvą aukštyn, net rubinais padabinta auksinė karūna slystelėjo jam ant
kaktos.
Jis sustingo.
— Dieve mano, nugirdau jį šnabždant. - Saulė gęsta!
—

kur
Ką? Saulė negali užgesti,

jis
- šūktelėjau aš, savo ruožtu žvelgdama
kreipė nusigandusį žvilgsnį. Sunkus galvos apdangalas ir karūna
į viršų,

skaudžiai svarino man galvą.

Per įkaitusį dangų slinko kažkoks šešėlis, it juodas pjautuvas jau nurėžęs
saulės disko kraštą.
Aplinkui pasigirdo persigandusių Žmonių šūksmai. Daugelis klupo ant
kelių. Bet aš likau rami; mat, dar būdama princesė ir tyrinėdama Segovijos
biblioteką, buvau aptikusi bent keletą šio reiškinio aprašymų. Regis, tai
buvo vadinama saulės užtemimu. Taip ir paaiškinau Ferdinandui, kuris
sustingęs tebesėdėjo ant žirgo.
— Užtemimas?- pakartojo jis, tarsi niekaip nesuvokdamas
to žodžio.
 — Taip. Pasitaiko, kad mėnulis užlenda priešais saulę irją uždengia, tada
ji kiek aptemsta, bet paskui tai baigiasi ir viskas grįžta į įprastas vėžes. —

Mane ėmė apmaudas. Buvo klaikiai karšta. Aš visa buvau permirkusi

prakaitu. Man norėjosi greičiau pasiekti sosto pakylą didžiojoje aikštėje,
atlikti tai, kas būtina, ir grįžti atgal į pilį, kol su šitais apdarais visi negyvai
neiškepėme. Be to, nerimavau ir dėl sūnaus, kurį tokioje pragariškoje

kaitroje turbūt neišvengiamai išbers.

— Bet... betgi tai - ženklas, - išlemeno Ferdinandas. Netikėjau savo
ausimis. - Kaip tik tą dieną, kai mūsų sūnus turi būti oficialiai pristatytas,
nutinka šitas... užtemimas? Tai ne prieš gera!
Aš vos susilaikiau neėmusi vartyti akių. Nepaisant plačių užjūrio valdų,
Aragonas vis tiek buvo neįtikėtinai prietaringas kraštas - kaip ir
Andalūzija.
— Joks tai ženklas, - atšoviau irzliau, nei pačiai norėjosi. - Mūsų sūnus gi
jau pakrikštytas, ir Dievas jį palaimino. O čia viso labo tik mėnulis ėmė ir
išklydo iš kelio. — Aš šyptelėjau ir patyliukais pridūriau: - Tu geriau nei kas
kitas turėtum žinoti, kad taip būna!
Jis irgi bandė nusišypsoti atsakydamas, bet mačiau, kad ne juokais
išsigando. Jis tikėjo, kad šis nereikšmingas nutikimas danguje pranašauja
ateities negandas.
Aš nekantriai mostelėjau Medinai Sidonijai, su neslepiama panieka

stebinčiam visuotinės baimės apraiškas aplinkui.

— Pone kunigaikšti, malonėkite!..
Jis garsiai sukomandavo sargybiniams, lyg druskos stulpai stypsantiems
aplinkui ir spoksantiems
— Pimyn! Jos didenybė įsako!
į perpus užstotą saulę:

Mūsų arklių kanopų taukšėjimas kraupiu aidu atsimušė dabarjau

nutilusiose gatvėse. Vis dėlto, kol pasiekėme aikštę ir ten susirinko Žmonės,
šviesa pamažu ėmė grįžti, o įžūlus mėnulio šešėlis pradėjo trauktis.
Aš užkopiau ant pakylos, paėmiau iš kunigaikštienės rankų Joną
ir
pažvelgiau į beveidę Žmonių minią, priversdama juos liautis spoksojus
į
dangų
ir atkreipti akis į mane ir į kūdikį mano rankose.
Aš netikėjau jokiomis pranašystėmis. Man nebuvo didesnės galybės už
Dievą.
O Dievas niekuomet neleis, kad mano sūnui nutiktų kas nors bloga.

Nžid

Ankstyvą 1479
Kastiliją.
metų pavasarį, palikę Andalūzijos sodus, mes grįžome
į
Keliavome pamažu, dažnai sustodami, kad nepervargtų mažasis Jonas,
kurįnuolatos laikiau prie savęs, mat jį tolydžio kamavo diegliai pilvuke.
Sunerimusi aš per pusmetį dukart pakeičiau jo žindyvę, bet tai negelbėjo.
Aš taip baiminausi dėl jo sveikatos, kad šįsyk leidausi įkalbama nežindyti jo
pati, nors ir Žindyvių kaita pagerėjimo neatnešė. Teiravausi viso pulko
mokytų daktarų patarimo — tiek žydų, tiek ir maurų; o Sevilijos „Senovės
Mergelei su Kūdikėliu Kristumi“ paaukojau nemenką sumą — tas paveikslas
garsėjo gydymo galiomis. Ferdinandas bandė mane raminti, kad daugelį
vaikų kūdikystėje kamuoja diegliai, o vėliau išjų išaugama, tačiau aš
kiekviena savo kūno dalele jaučiau sūnelį kamuojantį skausmą ir daugiau
beveik apie nieką neįstengiau galvoti. Karietoje drauge su manimi dar
važiavo mažoji Izabelė, Beatrisė ir Inesa —visos kartu kentėme klaikų
kratymą, ratams šokinėjant per kelio duobes, bet mano dukrelė vis tiek
meiliai šnekino broliuką ir barškino jam prieš nosį sidabriniu žaisliuku, kad
tik kaip nors nukreiptų jo dėmesį nuo pilvą raižančių skausmų.
 Vos atvykusi į Segoviją, aš supratau, kad ir vėl laukiuosi. Kai pakėliau
galvą nuo dubens, į kurį ką tik išvėmiau visus pusryčius, Beatrisė ilgai ir
užjaučiamai į mane žiūrėjo. Ferdinandas užsispyrė grįžti į mūsų vedybinį
guolį gerokai anksčiau, nei buvau pasirengusi jį priimti; jis nebuvo
šiurkštus, bet ir ne itin nuolaidus. Sykį, pagauta reto atvirumo priepuolio,
aš net pasiguodžiau Beatrisei, kadjis išvis nesupranta, ką reiškia žodis
„vėliau“. Bet dabar, išvydusi jos žvilgsnį, aš kaipmat supratau priežastį:
silpna Jono sveikata kėlė Ferdinandui kur kas didesnį nerimą, neijis
nudavė. Kūdikiai nuolat mirdavo — tiek nuo dieglių, tiek nuo kitokių
negalių. Mūsų dinastijos ateitis dar nebuvo užtikrinta — reikėjo dar vieno
sūnaus.
Tas poreikis dar sustiprėjo, mus kad ilgus metus vis gesęs
pasiekus žiniai,
ir silpęs, pasimirė Aragono karalius Jonas. Ferdinandas nedelsdamas

išvyko į savo karalystę dalyvauti tėvo šermenyse ir tenykščių Kortesų

susirinkime - pagal mūsų vedybinę sutartį, šie liko atskiri nuo Kastilijos
Kortesų. Man norėjosi keliauti su juo; Ferdinando tėvui mirus, mūsų
karalystės dabar liko išties suvienytos ir turėjo tą patį valdovą. Bet tokiai
kelionei nepasiryžau: juk turėjau rūpintis mažu vaiku, o patijau laukiausi
kito.

Trečiasis mano nėštumas jau nuo pat pradžių buvo labai sunkus. Aš
tolydžio nesutariau pati su savim: imdavau ilgėtis Ferdinando, vos šiam
spėjus išeiti per duris,
bet neturėjau jėgų nė pereiti per kambarį; mane be
paliovos pykino, tad bijojau ir pagalvoti, kas laukia per ateinančius
mėnesius.
Nuotaikos man nepraskaidrino ir naujienos apie dar vieną sukilimą
Estremadūroje, prasidėjusį dėl Joanos Beltranechos ir sukurstytą to seno
ožio- karaliaus Alfonso, kurį tebedegino apmaudas dėl ankstesnio
pralaimėjimo, dar paaitrintas paskesnio Romos atsisakymo suteikti jam
leidimą vesti Joaną. Kyšiais papirkęs pulką amžinai nepatenkintų smulkių
bajorų, jis sukurstė jų maištą, vos Ferdinandas spėjo atsukti jiems nugarą.
— Ką man dabar daryti? - sušukau, kreipdamasi į Beatrisę. Sėdėjau prie
stalo ir skaičiau naujausią pranešimą, gautą iš admirolo, kurį buvau
paskyrusi vadovauti pajėgoms, išsiųstoms malšinti sukilimo. - Donas
Fadrikas praneša suėmęs visus į tą reikalą įsivėlusius kilminguosius. Aišku,
jie visi neteks turto ir bus nubausti mirti, bet jam dar teko padegti laukus,
suimti daugybę kaimiečių, o portugalus lyg pasiutusius šunis vyti iki pat
sienos. - Aš mostelėjau jai prieš nosį popieriumi, kas akimirką jausdamasi
vis labiau pavargusi ir netekdama kantrybės. - Tie išgamos pabėgo, nešini
maišais turto, pagrobto iš mūsų bažnyčių! Jie prisiplėšė tiek, kiek mes
negalim netekti, o anapus sienos dar šaipydamiesi grasino mūsų vyrams!
iš

Aš piktai numečiau pranešimą ant stalo - net žvakių liepsnos supleveno.

— Negaliu leisti Alfonsui
taip lengvai išsisukti! Turbūt buvo pernelyg
naivu manyti, kad tremtis Portugalijoje pagaliau privers Joaną apsiraminti.
Fadrikas rašo, kad tardomi dauguma bajorų prisipažino ryžęsi sukilti prieš
mane todėl, kad Joana tvirtina esanti tikra Henriko duktė irvienintelė
Kastilijos karalienė! Kaipji drįsta dar abejoti mano teise į sostą, juk visi
Žino, kadji - Beltrano de la Kuevos meilės vaisius?!

Beatrisė stabtelėjo prie lovos, kur baigė kvėpinti mano patalynę

Ilevandomis ir anyžiais, ruošdamasi sudėti viską į skrynią.
— Gal verta pasiūlyti taikos sutartį, - ištarė ji.
Aš prunkštelėjau.
— Greičiau pavaišinsiu juos pabūklų ugnim!
— Neabejoju, - šyptelėjo ji, - bet parakas brangiai kainuoja, o Alfonsas —

bailys. Pasislėps savo tvirtovėje, ir turėsi viską daryti pati. Tačiau, jei
pasiūlytum paliaubas, dėl kurių norėtum tartis su savo motinos seserimi,
princese Beatriče, tuomet...
 — „galėčiau pareikalauti, kad Beltranecha būtų įkalinta, - šypsodamasi
užbaigiau aš. - Beatrise, tau reikėtų imtis diplomatijos! Tiesiog tobula:
Alfonsas nedrįs man atsakyti, ypač jei pasaldinsiu reikalavimą pažadu,
kad, vos tik ūgtelės manoji Izabelė, mes galėsim apsvarstyti jos vedybas su

jo įpėdiniu — sosto paveldėtojo sūnumi, kurio jis nesutuokė su Beltranecha

dėl per didelio amžiaus skirtumo. Galiu sumušti jį jo paties ginklu
ir vis tiek
duoti, ko nori: išsaugotą garbę ir nemenką Izabelės kraitį.
Beatrisė linktelėjo, toliau dėliodama mano lovos skalbinius.
— Tuomet prie darbo, - paragino ji. - Kad tik nereikėtų dar ištisus
aštuonis mėnesius žiūrėti, kaip kamuojiesi, vos bepavilkdama kojas.
Nusijuokiau ir ryžtingai pasisukau
į stalą padažyti
Karalius Alfonsas atrašė, siūlydamas mudviem susitikti pasienyje ir
į rašalą plunksnos.

aptarti sutarties sąlygas. Esą jau seniai metas visiems laikams užbaigti šią
nesantaiką, - aš,
tikino jis. Tačiau kai
ir
palikusi vaikus Beatrisės globai
ištisas dvi dienas kračiusis karietaite, pagaliau atsidūriau vėjų košiamoje
Alkantaros pilyje, man buvo pranešta, jog karalius apsirgo. Gavau be darbo
laukti ir kankintis ten dvi savaites, o tada sužinojau, kadjis siunčia pas
mane pačią Joaną, lydimą mano pageidautos derybininkės - mano
motinos sesers, Portugalijos princesės Beatričės.
Susitikusi aš maloniai apkabinau aukštą ir elegantiškai pasipuošusią
savo tetą, kurios ligi šiol net nebuvau mačiusi. Melsvai žalios jos akys ir
pailgas veidas skaudžiai priminė man motiną. Aš akimirksniu pajutau, kad
Beatričė — mano sąjungininkė. Iš tiesų, vos mudvi apsikeitėme
privalomomis mandagybėmis, ji iškart pareiškė trokštanti tvarios taikos
tarp mūsų tautų.
—Juk mes - kaimynai! Vargu ar verta kandžioti vieni kitiems gerkles, —

pasakė ji, kilstelėjusi šviesius antakius, - juo labiau kad turime bendrą
sieną
ir šeimos ryšius.
 — Visiškai su jumis sutinku, - pritariau. - O karalius ar sutinka perleisti
jums mergaitės priežiūrą?
— Taip. - Beatričė patylėjo, paskui pridūrė: - Tik bijau, kad pati mergaitė
visiškai su tuo nesutinka.
Tai tarusi, ji pakilo iš minkšto krėslo ir atidarė duris. Ant slenksčio išdygo
Joana - pasidabinusi prabangiu tamsiu aksomu, bet tiesi ir sustingusi, lyg
kuolą prarijusi. Aš prisiverčiau nusišypsoti.
— Kaip miela vėl tave matyti, vaikeli; tapai jau beveik suaugusia
moterimi!
Tai buvo tiesa; ir tai kėlė man didžiulį nerimą. Buvau visai pamiršusi, kad

ji- toli gražu nebe ta mažylė, kurią vedžiodavau po pilies sodą, ir ne putli
mažametė, kurią galėčiau stumdyti kaip panorėjusi. Joana buvo
šešiolikmetė mergina ir galėjo atrodyti tikra gražuolė, jeigu jos bruožai
nebūtų persiėmę kažkokiu pernelyg ankstyvu pykčiu ir kartėliu.
Paslapčiomis bandydama įžvelgti joje bent kiek panašumo
brolį, aš aptikau tiktai jos motinos, karalienės Joanos, bruožų.
į savo velionį
Ji buvo
liekna kaip nendrė, turėjo tokias pat vylingas juodas akis, vešlius plaukus ir
putlias lūpas. Aš stengiausi nepaisyti atkaklaus jos nenoro padaryti
reveransą
ar kaip kitaip pareikšti man pagarbą, tačiau jos vaizdas deginte
degino man širdį. Ji buvo pikčiausias mano priešas ir puikiausiai galėjo
tapti dar kokio nors įžūlaus princo žmona, jei ir nepavyktų ištekėti už
Alfonso; o man užvis mažiausiai reikėjo varžovės, kurios šešėlis temdytų
kiekvieną mano žingsnį, ar simbolio, kuris skatintų vienytis ir maištauti
visus kuo nors nepatenkintus veikėjus - kaip nutiko Estremadūroje.
— Ar pameni mane?- paklausiau, ir piktai blykstelėjusios jos akys
patvirtino, kad ji puikiai mane prisimena, nors ir nudavė priešingai. Ji
nutylėjo.
— Atsakyk jos didenybei, - piktai kumštelėjusi, subarė mergaitę Beatričė.
 Joana prisimerkė.
—
čia karalienės, - aukštu, sniaukrojančiu ir veriamu balsu
Kad nematau

prabiloji. - Nebent norite, kad pati sau atsakinėčiau?

Beatričė perliejo ją įniršio sklidinu žvilgsniu, tada pasisuko į mane.
— Gyvendama dvare, mergaitė prisigraibė visokių netinkamų kvailysčių. Ji
per daug dedasi į galvą svetimus meilikavimus.
— Akivaizdu, -linktelėjau. ir toliau apžiūrinėjau Joaną, tačiau, mano
Aš

apmaudui, ji anaiptol nenudelbė akių- priešingai, tyčia įsispitrėjo į mane

taip įžūliai, kad nejučiom sugniaužiau kumščius po plačiais rankogaliais.
— Vadinasi, tu manai turinti daugiau teisių į
sostą nei aš?- paklausiau
tiesmukai.
Ji krūptelėjo, išsiduodama nesanti visa taip persismelkusi panieka man,
kaip norėjo parodyti. Atsakė ne
iš karto; kurį laiką stovėjo, perkreipusi
lūpas, tarsi kramtydama skruostą iš vidaus. Paskui atrėžė:
— Aš esu vienintelė karaliaus Henriko įpėdinė. O tu, princese Izabele,

užgrobei mano sostą ir paleidai gandus, neva aš esanti pavainikė. Tačiau

mano gyslomis teka toks pats karališkas kraujas, kaip tavo, nes aš irgi esu
kilusi iš Portugalijos ir Kastilijos valdovų.
— Mat kaip?- Aš nė nekrustelėjau, tik viduje vis labiau tvirtėjo ledinis
ryžtas. Jos būtina atsikratyti. Nebegalėjau ilgiau taikstytis su grėsme, kurią
ji kėlė. Kreipdamasi į savo tetą, tariau: - Matau, kad mudviem reikės daug
ką aptarti. Suprantu, kad pradinis mano pasiūlymas buvo pernelyg
švelnus.
Išgirdusi tokį atvirą grasinimą, Joana sureagavo taip, kaip ir tikėjausi.
— Nedrįskite savintis to, kas man priklauso! - pratrūko ji. —

Neapmulkinsit manęs savo niekingais susitarimais ir melagystėmis. Aš esu

teisėta Kastilijos karalienė! Ir aš niekad neatsisakysiu teisių į sostą! Niekad!
Seilės tiško jai iš burnos; ji visa įsitempė. Mačiau, kaip sumišimą ir gėdą
Beatričės veide keičia tvirtumas ir ryžtas.
— Mergaitei reikėtų nusiraminti, - pasakė ji, o tada pakilo, priėjo prie
manęs ir, paėmusi už parankės, nusivedė į galeriją. Joana taip ir liko stovėti
kur buvusi tiesi kaip styga, pamažu imdama suvokti, kad visi klastingijos
planai ir visos jos neva patirtos neteisybės tuoj bus niekam nebejdomu.
Aš neatsigrežiau, bet jutau, kaipjos žvilgsnis deginte degina man
nugarą.

Po mėnesio aš meiliai atsisveikinau su savo teta. Čaižoma vėjo,

į visas puses
plaikstančio mano apsiaustą, stovėjau ant pakeliamojo tilto ir žiūrėjau,

kaip portugalų vilkstinė pamažu nyksta tolumoje. Tos keturios derybų

savaitės tikrai buvo sunkios; be to, man teko kasdien dorotis su savo
negalavimais. Beatričė pasirodė besanti puiki ir iškalbinga Portugalijos
interesų gynėja: ji tikrai kur kas sumaniau kovojo už savo tautos reikalus,

nei būtų įstengęs pasipūtėlis Alfonsas.

Tačiau aš vis tiek pasiekiau savo. Aš tvirtai atsisakiau daryti kokių nors
nuolaidų dėl prarastų teritorijų ar piniginės kompensacijos, motyvuodama
tuo, kad būtent Portugalija mus užpuolė, o ne priešingai. Nors neatsiėmiau
pradinio pasiūlymo ištekinti savo dukterį Izabelę už Portugalijos sosto
įpėdinio sūnaus ir perleidau svarbias tolimų jūrų žvalgymo teises, dėl vieno
dalyko nė

mano sostą.
į Jeigu
kalbas nesileidau: Joana privalo atsisakyti bet kokių pretenzijų į
nori, ji gali atitinkamą metų skaičių pagyventi griežtai
saugomame vienuolyne, kol paaugs mano sūnus; per tą laiką aptartume
jųdviejų vedybų sąlygas. Arba ji gali tučtuojau duoti vienuolės įžadus. Kad
užkirsčiau kelią tolesniems sąmokslams jos vardu, aš išreikalavau sutartyje
privalomai įrašyti, kad ji jokiu būdu nebegali toliau skelbti nepagrįstų
teiginių apie savo kilmę.
Daviau jai pusmetį apsispręsti. Žiūrėdama, kaip nuvažiuoja karieta,
spėjau pastebėti kilstelint užuolaidą ir paskutinįsyk išvydau jos veidą.
Neapykanta jos akyse kone privertė mane suakmenėti, tačiau blyškumas ir
kartėlis veide jau rodė neišvengiamą pralaimėjimą.
Ji verčiau mirs, bet nenusileis man. Kaip irjos motina, ji buvo baisiai
pasipūtusi, bet labai stokojo sveiko proto. Aišku, ji dels, kiek tik galės,
visaip atidėliodama tai, kas neišvengiama, kol vis tiek nebeliks ką daryti.
Užsidariusi vienuolyne, ji nugyvens likusias dienas kaip Kristaus nuotaka
per prievartą, pamiršta viso pasaulio.
Vis dėlto, žiūrėdama, kaip ji dingsta iš mano gyvenimo, aš net pašiurpau

pagalvojusi, kokią sumaištį ji būtų galėjusi sukelti, jei tik būtų įstengusi
įrodyti tai, kuo pati taip aistringai tikėjo.

Nžid

Vos pasirašiusi sutartį su Portugalija, nuvykau; Toledą susitikti su

Ferdinandu. Ten lapkričio 6 dieną pagimdžiau trečiąjį vaiką.
Šįkart gimdymas buvo trumpas — vos kelios valandos nepatogumo. Kai
pribuvėja padavė man naujagimę, aš be menkiausios abejonės
nusprendžiau, kadji- pati gražiausia mano vaikų: visais atžvilgiais tikra
iš

tobulybė, su švelniais rusvais plaukučiais ant dar nesukietėjusio

viršugalvio, balta lyg pienas oda ir
švelniomis, gintaro atšvaitais
spinduliuojančiomis akutėmis. Ji visiškai netriukšmavo, patenkinta gulėjo
šalia manęs lopšyje; atrodė, kad tas spartus atėjimas į pasaulį nėmažjos

-
nepaveikė. Nors lyg ir turėjau apgailestauti, kadji ne berniukas, kurio
taip vylėmės sulauksią, laikant ją glėbyje mane pagavo kažkoks laukinis
noras gintiją ir globoti, sumišęs su staiga apėmusiu liūdesiu.
Lygiai kaipjos sesuo Izabelė, ji užaugs ir vieną dieną ištekinta turės
keliauti toli, į svetimą šalį. Aš kaip įmanydama stengiausi nesileisti
užvaldoma jausmų, kai galvodavau apie dukteris; priešingai nei Jono, kuris
liks čia ir paveldės mūsų karalystes, infančių priedermė kita, ir aš nuo pat
pradžių tai Žinojau.
mane jungė kažkoks neįtikėtinas artumas — tarsi
Vis dėlto su šia dukrele

nukirpus virkštelę mudvi nėmaž nebūtume atsiskyrusios. Aš nepaleisdama

laikiau ją prie savęs, kol Ferdinandas, patyliukais įsliūkinęs į kambarį,
sustojo mano lovūgalyje ir ėmė smalsiai mane nužiūrinėti.
— Girdėjau, kad neduodijos žindyvei. Damos baisiausiai pasipiktinusios.
Jos mano, kad ruošiesi pati ją žindyti.
— Kadji dar neišalko. - Aš kilstelėjau minkštą avikailį, dengiantį mergytės
veiduką. - Matai, ji kietai miega. Taip ir neprabudo nuo tada, kai manją
padavė. Ji tokia rami, kad net keista. Ar esi kada matęs tokį tylų naujagimį?

Jis apėjo lovą iš šono ir pažvelgė į mergaitę.

—Jos plaukai rudi - kaip mano motinos.
— Tai pavadinkim ją Joana, - pasiūliau, - tavo motinos garbei.
Aš pasilenkiau ir pabučiavau šiltą jos kaktytę, kurioje gyvenimas dar
turės įrėžti savo pamokas.
— Infantė Joana, -šypsodamasis pakartojo Ferdinandas. — Taip, jai tinka.

Naid

— Jūsų didenybės, mes privalome įgyvendinti ediktą.

Mes sėdėjome Toledo pilies tarybos menėje; lauke žvarbus vakaro lietus
blaškė gatvėmis suplėšyto žiemos šydo skivytus. Buvo jau vėlu. Mes ką
tik
baigėme darvieną ilgą pasitarimų dieną su mūsų Kortesais, sudarytais iš

trisdešimt keturių įgaliotinių, atstovaujančių septyniolikai didžiųjų

Kastilijos miestų. Mudu su Ferdinandu, suvieniję pajėgas, ėmėmės
stiprinti savo valdžią ir pradėjome įgyvendinti ambicingą, ne vienerius
metus rengtą karalystės įstatymų ir mokesčių sistemos pertvarkos planą.
O dabar mudu padėrusiomis iš nuovargio akimis žvelgėme
į
kardinolą
Mendosą ir bažnytinio komiteto narius, kuriems prieš dvejus metus
pavedėme ištirti Kastilijos naujakrikštams metamus kaltinimus erezija.
Ferdinandas šalia manęs visiškai sudribo kėdėje ir, žieduota ranka parėmęs
smakrą, įkritusiomis akimis dėbsojo kalną popierių, sukrautų
į ant stalo
priešais mus: stropiai surinktus skandalingus kaltinimus kunigams, neva
draudusiems garbinti Švenčiausiąją Mergelę ir šventuosius; nedrąsius

liudijimus kaimynų, neva mačiusių kitus valgant neraugintą duoną ir žydų

papročiu dedant numirėliams į burną monetas; pasakojimus apie
naujakrikštus tėvus, seilėmis mazgojančius naujagimiams nuo kaktų
šventojo krikšto aliejų; netgi niekuo nepagrįstus klaikius gandus apie
krikščionius berniukus, siaubingai nukankintus per Didžiąją savaitę,
tyčiojantis iš Atpirkėjo kančių. Visa tai neišvengiamai vertė daryti tikvieną
išvadą.
— Jūs tikras?
prikimusiu po sunkios dienos balsu ištarė Ferdinandas.
— —

Jūs nėmaž neabejojate, kad šie apsimetę naujakrikštai kenkia mūsų

Bažnyčiai, taip dargi gaudami sau naudos?
— Taip, jūsų didenybe. - Mendosa pamojo broliui Torkemadai. Aš net
sustingau krėsle. Asketiškasis brolis dominikonas stojo priešais mus; po
juodujo abitu kyšojo kampuoti pečiai. Nuo tada, kai paskutinįsyk jį
mačiau, jis dar labiau sulyso; o dabar išvydusi net pamaniau, kadjis gal
mirtinai serga, nes išjo beliko tik oda aptemptas gyslotas skeletas, o
perkarusiame veide nebuvo nė ženklo raudonumo. Atrodė neįmanoma,
-
kad jis apskritai įstengtų judėti toks buvo išsekęs, tačiau blyškiose akyse
visdar degė ugnis. Štai pagaliau toji akimirka, kurios jis
taip ilgai laukė!
 Jis prabilo, o aš kaip įmanydama stengiausi nuslėpti mane apėmusią
baimę.
— Visa tai tiesa, - žemu, santūriu balsu patikino jis.- Ir čia dar ne viskas;
tų liudijimų kur kas daugiau, nei galėtume įsivaizduoti. Negana, kad tie
šykštūs apsimetėliai slapta išpažįsta judaizmą jie dar susideda su žydais
ir skolina doriems krikščionims pinigus, plėšdami iš jų lupikiškas
palūkanas ir užvaldydami visus pinigų srautus. Nė vienas žydas nenori
dirbti žemės, būti dailide ar paprastu darbininku; visi jie ieško šiltų vietelių,
kad galėtų pelnytis svetima sąskaita. Jų turtai gerokai pranoksta karalystės
iždą. Tie netikėliai valgo iš aukso indų, kai kiti badauja.
Jisnepasakė nieko ypač naujo; aš daugelį metų klausiausi panašių
kaltinimų dar velionio savo brolio dvare. Tačiau Torkemada dabar kreipėsi į
kitokius klausytojus: jis siekė palenkti savo pusėn ne mane, o Ferdinandą.
Jis ilgai iš tolo stebėjo mano vyrą, pasitelkęs tą neįtikėtiną nuojautą, kurią
kadaise pademonstravo man, ir užčiuopė dvi ryškias Ferdinando silpnybes:
plintančios erezijos baimę ir apmaudą dėl nuolatos mus persekiojančio

pinigų stygiaus.
— Tai sakote, jie turtingesni už mus?- iškart sukluso Ferdinandas. Visas jo
nuovargis ir susimąstymas kaipmat išgaravo.
Torkemada nulenkė tonzūruotą galvą.
— Taip, karaliau. Bet kai, jums leidus, mes imsimės įgyvendinti jo
šventenybės ediktą ir įkursime inkviziciją, niekas nebetrukdys atlikti Dievui
malonaus darbo: atskirti tyruosius nuo susitepusių, sykiu grąžinant šlovę
mūsų Bažnyčiai ir pagausinantjūsų iždą.
— Kaipgi taip? —-
įsiterpiau, Ferdinandui nespėjus nieko atsakyti. - Kokiu
būdu Šventasis Tribunolas gausins mūsų iždą?
Torkemados žvilgsnis nukrypo į mane -lyg į seną pažįstamą. Man
pasidarė nejauku.
 — Nuteistųjų turtas atiteks karūnai, jūsų didenybe. Argi ne tokią sąlygą

jūs pati iškėlėte jo šventenybei? Jūs pareikalavote, kad visa šventosios

inkvizicijos veikla, pradedant pareigūnų skyrimu ir baigiant bausmių
vykdymu, liktų jūsų rankose.
Aš kietai sukandau dantis ir šiaip taip atsispyriau norui nusukti akis į šalį.
Laikas tarsi sustojo ir grįžo atgal: aš vėl išvydau save tokią, kokia buvau

tąnakt, kai pirmąsyk sutikau Torkemadą Segovijoje - išsigandusi paauglė,

prislėgta visų pasaulio rūpesčių. Tada jis įžvelgė slapčiausius mano
troškimus ir suteikė paguodą, pagelbėjusią man sukaupti vidines jėgas.
Bet dabar aš ėmiau abejoti jo ketinimais. Nuo tada, kai Henrikui mirštant
jis atėjęs bandė išplėšti iš manęs pažadą, abejonių dėljo veiksmų sėkla
manyje vis labiau augo.
Abejonė - tai nelabojo tarnaite, siunčiama įvilioti mus
į pražūtį.
— Esu tikra, kad jų turtai nėra tokie gausūs, kaip tvirtinate, - pasakiau,
jausdama
į
kaip Torkemados.
save įbestą Ferdinando žvilgsnį, kuris degino
- Ir aš nedaviau leidimo
beveik

imtis kokių nors priemonių prieš

taip pat,

žydus. Juk sakiau, kad tai nukreipta tik į atsivertėlius - tuos, kurie niekina
mūsų tikėjimą.
Torkemada liko stovėti be žado, net nemirksėdamas. Mano žvilgsnis
galiausiai nuklydo jam už nugaros, kur stovėjo mano nuodėmklausys,
brolis Talavera. Jis paskubomis padrąsinamai man linktelėjo. Jam irgi vis
didesnį nerimą kėlė atkaklus Torkemados siekis išvyti iš karalystės žydus.
Nors mūsų paskirtai komisijai vadovavo kardinolas Mendosa, aistringas ir
iškalbus brolis dominikonas pamažu pajungė visus savo valiai.
— O kaipgi mano numatyta švietimo programa?- variau toliau. - Juk
siūliau po visą karalystę išsiuntinėti išsimokslinusius ir patyrusius prelatus,
kad skelbtų tikėjimo tiesas ir
užtikrintų, jog visi, kurie suklydo iš
nežinojimo ar nesupratimo, galėtų pasitaisyti ir neskausmingai grįžti į
Bažnyčios glėbį.
— O taip, mūsų prelatai su atsidavimu vykdė jūsų didenybės valią, —

atsikrenkštęs pasakė kardinolas Mendosa. — Tarp šių popierių yra

aštuoniasdešimties prelatų parengtos ataskaitos. Deja, jie visi sutaria, kad
iš esmės tos atsivertėlių erezijos yra tiek įsišaknijusios, kad jų neįmanoma
išnaikinti vien skelbiant tikėjimą ir pamokslaujant. Ypač sudėtinga padėtis
Andalūzijoje: ten daugelis atsivertėlių įžūliai nepaiso Bažnyčios
reikalavimų
ir niekina jos skelbiamas tiesas. Jų sieloms gresia amžina
pražūtis. Jūsų, kaip Dievo pateptos valdovės, pareiga yra jas gelbėti.
— Regis, jūsų didenybė pamiršta,
-
staiga įsiterpė Torkemada, kad pati -
pažadėjote, tapusi karaliene, iš visų jėgų kovoti su erezija. Neigti šį pažadą
dabar būtų iš esmės tas pats, kas ir pačiai atsiduoti erezijai.

Aš desperatiškai sugniaužiau krėslo ranktūrius, o Talavera neiškentęs

pareiškė:
— Suvisa derama pagarba aš, kaipjos didenybės nuodėmklausys, galiu
jus patikinti, kad ji atsidavusi tarnauja Bažnyčiai ir labai rimtai Žiūri visus į

jūsų pareikštus įtarimus...

— Tai ne įtarimai! -sugriaudėjo Torkemada taip, kad net mediniai menės
sienų apmušalai sudrebėjo. Niekaip nebūčiau patikėjusi, kadjo plaučiai
dar gali
išgauti tokį garsą; Ferdinandas, regis, irgi to nesitikėjo, nes
-
krūptelėjo.- Tai tiesa! Vienuolis išraiškingai ištiesė ranką kiek sulenktais
liesais pirštais - lyg laikytų delne nematomą liepsną. - Ir tai neigti tolygu
atmesti patį Kristų! Verčiau įžengti į rojų, netekus vienos akies, nei
kamuotis pragare su abiem!
Aš atsargiai dirstelėjau į Ferdinandą; šis be žado spoksojo į vienuolį.
Mano vyras turėjo savą nuodėmklausį, atsigabentą dar iš
Aragono, irjuo
pasitikėjo, bet dabar mačiau, kad religinė Torkemados aistra jį tiesiog
užbūrė. Man nejauku buvo stebėti, kokį didžiulį poveikį vienuolio dvasios
jėga daro manosutuoktiniui, nes pati tą akimirką suvokiau, kad to
nebejaučiu. Aš lioviausi tikėti Torkemada.

Galiausiai Ferdinandas prabilo:

— Betgi šiuose kraštuose visuomet būta atsivertėlių, kurie ištikimai mums
tarnavo. Kaip atpažinti, kas išjų — eretikas, o kas — ne?
Kalbėdamas jis paėmė ir suspaudė mano ranką, nors viešumoje
paprastai to nedarydavo. Jo delnas buvo šiltas, o mano ranką spaudžiantys
pirštai suteikė man stiprybės. Galjis ir jautė Torkemados skleidžiamą jėgą,
bet nesiruošė leistis jo užvaldomas. Praktiška aragoniečio prigimtis
reikalavo neginčijamų įrodymų, kad imtųsi veikti.
— Esama
ir nuoširdžiai atsivertusių, kurie karštai tiki ir baisisi tais, kas

tyčia atlieka nešvarias apeigas, - atsakė Torkemada. Jo balsas vėl buvo

ramus ir santūrus, tarsi jis nė nebūtų ką tiktai visa gerkle plyšojęs savo
valdovų akivaizdoje. - Bet
yra ir tokių, kurie meluoja. Juos nelengva
kur visi taip ilgai gyveno kartu. Štai kodėl mes
atskirti, ypač Andalūzijoje,
prašome pirmąjį Šventosios Inkvizicijos Tribunolą įkurti būtent Sevilijoje;
tai šventas darbas, kurį geriausia patikėti tvirtos širdies žmonėms. Šiaip ar
taip, tik išrausime šį blogį, sulauksime Dievo gailestingumo. Jis nuties
kai

mums kelią šlovę leis įkurti vieningą karalystę —viena karūna, viena
į ir

šalis, vienas tikėjimas. Jis padės jums atsikratyti eretikais, apsimetėliais ir

netikėliais, kad galėtumėt sukurti naują pasaulį, kuriame aukščiau už visus
klestės Ispanija, o teisieji džiaugsis ir gyvens be rūpesčių.
Ferdinandas kurį laiką patylėjo. Matyt, kažkaip mano veide išskaitęs
nepasitikėjimą, jis staiga griežtai tarė:
— Mudviem su karaliene reikia pasitarti.
Jis padėjo man atsistoti ir, priglaudęs ranką man prie nugaros, nulydėjo į

gretimą kambarį, nušviestą gorių su Žarijomis ir sietynų, įžiebtų gintis nuo

tamsos ir šalčio.
 Pro langą,sudalytą briaunotais rėmeliais, buvo matyti kone visas
miestas. Tolumoje, išsišovęs aukštai viršum stačių, akmenimis grįstų
gatvelių raizgalynės, stūksojo įspūdingas Šventosios Marijos katedros
bokštas. Tai buvo seniausia Kastilijos bažnyčia, pradėta statyti dar
Ferdinando III, išvijusio maurus.
Kol Ferdinandas, nuėjęs prie šoninio staliuko, pylėsi vyno, aš žengiau prie
lango. Galvojau apie visas šventoves, esančias mano karalystėje, kurių
daugelis, valdant mano tėvui ir broliui, buvo baisiai apleistos. Argi ne tas
nuosmukis ir bažnyčios tarnų apsileidimas kalti dėl šios piktžaizdės, dabar
ėedančios mūsų tikėjimą? Aš neseniai išleidau įsaką, papildomai įtvirtinantį
reikalavimą dvasinininkams laikytis celibato, ir paskyriau vyskupų komisiją
prižiūrėti visų vienuolynų ir abatijų pertvarkos, o sykiu — ir naujų prelatų
skyrimo. Negana to,
įtikinau Kortesus numatyti daugiau lėšų griūvančioms
-
bažnyčioms atstatyti įskaitant ir
Toledo Šventosios Marijos katedrą. O
mūsų pergalei prieš portugalus atminti nurodžiau pastatyti naują San
Chuano de los Rejeso vienuolyną.
— Visa, ką tik darau,

Ferdinandą,
- ištariau, išgirdusi prie manęs artinantis
- darau didesnei Dievo garbei šioje šalyje. Tai kodėl gi man
atrodo, kad ši sumaištis neturi nei sprendimo, nei atsako, nei pabaigos?
— Pabaiga yra. Tik ne tokia, kokios norėtum.
Aš atsisukau į jį.
—Jau metas, Izabele. Nebegalime ilgiau išsisukinėti. Kaip katalikai
valdovai privalome rodyti pavyzdį. Neturime teisės ilgiau kęsti erezijos
savo karalystėse.
— Artu tikrai manai, kad kito kelio nėra?- paklausiau.
— Taip. Mes esame Dievo patepti karaliai. Jis neleis mums paklysti. —

Ferdinandas pasilenkė prie manęs; žvakių šviesoje griežti jo bruožai kiek

sušvelnėjo. - Tai mūsų šventa pareiga, Izabele. Ir tu, ir aštai žinome.
Kartais tenka eiti net prieš savo širdį, jei tai - teisinga ir būtina.
Aš ilgai žiūrėjau jam į akis.
— Jei taip padarysime, mūsų valdiniai mirs.
— Tiktai kaltieji— tie, kas neatgailaus. Tikriems krikščionims nėra ko
bijoti. - Jis paglostė man skruostą. — Vyk šalin dvejones, mėnuli mano. Tu
vis abejoji, ar mes teisingai vykdome Dievo valią, o aš sakau: taip. Nieko
kito mums ir nelieka. Torkemada pernelyg įžūlus, bet jis kalba lyg
pranašas: viena karūna, viena šalis, vienas tikėjimas. Negalime tenkintis
niekuo kitu. Mes kuriame naują tautą, kuri gyvens naujame amžiuje; argi
ne apie tai mudu šitiek metų svajojome? Dabar -—
laikas. O išvalę
mūsų

Kastiliją su Aragonu, nukreipsime kardą link Granados. Mes pratęsime

Rekonkistą ir amžiams išvaduosime šį kraštą nuo netikėlių.
Man norėjosi nusileisti. Norėjosi pritarti tokiam tvirtam jo tikėjimui
mūsų lemtimi, kuris niekad nė nekryptelėjo ir nesusvyravo - kas benutiktų.
Staiga pajutau panieką sau pačiai, kad esu tokia silpna, kad mano
nepraktiška moteriška širdis taip lengvai duodasi suvedžiojama ir
paklaidinama. Aš nebepasitikėjau pati savimi.
— Kodėl gi tie apsimetėliai naujakrikštai šitaip mums priešinasi? —

sušnibždėjau. - Kam jiems neigti Dievo žodį ir pražudyti savo nemirtingas

sielas? Netikiu, kad kas nors laisva valia taip darytų. Jie turbūt suklaidinti;
jiems tereikia laiko suprasti, kaip sunkiai nusideda, ir pradėti atgailauti.
Jis priglaudė mane prie savęs. Prisispaudusi prie jo krūtinės, girdėjau
ritmingą jo širdies plakimą. Pasimetusi šioje netikrumo jūroje, aš galėjau
kliautis vien juo.
— Eretikas — tai užkietėjęs nusidėjėlis, - tarė Ferdinandas. - Nesikankink
dėljų įžūlumo. Mudu esam karalius ir karalienė. Kad ir ką įsakytume,
darome tai dėl didesnio gėrio. - Suėmęs mane už smakro, jis kilstelėjo
mano veidą prie savojo. - Tegu Torkemada imasi darbo. Tepradeda nuo
Sevilijos ir teparodo mums, ką gali. Jeigu jo veikimo būdai mums nepatiks,
įsikišime. Nors jo pareiga bus vadovauti naujajai inkvizicijai, pagal mūsų
išreikalautą popiežiaus ediktą jis privalės atsakyti mums ir tik mums.
Aš tylėjau. Tyla užsitęsė; ji buvo pritvinkusi mano abejonių. Prisiminiau,
ką sakiau prieš daugelį metų, kai Torkemada pirmąsyk atėjo pas mane su
savo reikalavimais: Bet net jei jau rytoj būčiau karūnuota, tikrai nepulčiau
persekioti savo pačios valdinių!
Nuo pat tos dienos pajūryje
prieš porą metų, kai daviau sutikimą kreiptis
į Romą dėl inkvizicijos įkūrimo edikto, aš žinojau, kad galiausiai ligi šito

prieisime. Šis reikalas pūtėsi lyg audros debesis tolumoje, ir tai buvo baisi
kaina, kurią turėjau sumokėti už visa, ką Dievas man suteikė.
— Gerai, aš sutinku, - ištariau pagaliau, - bet tik su keliomis sąlygomis.
Pirma, visas atimtas pasmerktųjų turtas privalo būti panaudotas
tolesniam mūsų vienybės stiprinimui. Antra, inkvizitoriams leidžiama
imtis veiksmų vien
tik prieš atsimetėlius naujakrikštus.
— Puiku, - sumurmėjo jis. — Aš tuo pasirūpinsiu. O dabar ar tu pasirengusi
grįžti atgal?
Mudu vėl susikibome už rankų
ir grįžome
menę, kur Torkemada kantriai į

mūsų laukė stovėdamas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, tarsi jau iš anksto
žinodamas, ką pasakysime.
— Mes labai sunerimę dėl visko, ką čia išgirdome,
tėvas Talavera jau spėjo jus patikinti, kuo rimčiausiai žiūrime į šį reikalą.
- pradėjau, - ir, kaip
—

Aš trumpam nutilau ir perbėgau akimis susirinkusiuosius. —- Parenkite

pasirašyti įsaką. Mes leidžiame steigti inkviziciją Kastilijoje.
Tai tarusi, aš iškart apsisukau ir paskubomis išėjau iš menės, kad niekas
nepastebėtų, kokia esu susikrimtusi. Savo kambariuose paliepiau Inesai
užpūsti visas žvakes, išskyrus apžadų žvakeles ant mano altoriaus, o pati

suklupau priešais jį.

 — Mano Dieve
ir Atpirkėjau, - sušnibždėjau, - išklausyk nuolankios savo
tarnaitės prašymą. Parodyk man, kur tiesa. Apreikšk per mane savo valią.
Neleisk man suklysti per savo neišmanymą; suteik man jėgų deramai
įvykdyti savo priedermę ir
paskleisti tavo tikėjimo šviesą šiose karalystėse,
patyrusiose tiek daug blogio ir kančių.
Aš panarinau galvą ir ilgai klūpėjau laukdama.
Bet Dievas tąnakt man neatsakė.
 IV DALIS

Zlugusi karalystė
1481—1492
 i
DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

P-akelėse rikiavosi triukšmingos žmonių minios. Vyrai ką tik išskalbtomis

tunikomis iraptemptomis kelnėmis mojavo mums kepurėmis su prisegtais

gėlių žiedais. Moterys, apsigobusios siuvinėtomis skaromis, tvirtai laikė už
rankų nerimstančius vaikus. Visi žiūrėjo, kaip mūsų vilkstinė iš lėto juda
pro šalį. Visi dvariškiai jojo raiti ant dailiomis gūniomis padabintų arklių:
damastu išsipustę didikai atrodė tarsi įsprausti į auksinius ažūrus, damos
buvo apsigaubusios prašmatniais apsiaustais su vėjo plaikstomais šydais, o
livrėjuoti tarnai ir niūrūs sargybiniai ristele jojo greta begalinės virtinės
mulų traukiamų vežimų, gabenančių visą mūsų mantą.
Pro savo karietos langą žiūrėjau į žmones, besibūriuojančius neįprasto
gamtovaizdžio - žalių slėnių ir stačių skardžių — fone. Čia buvo derlingoji
mano vyro gimtinė, kurią regėjau pirmąsyk. Aš iš paskutiniųjų stengiausi
šypsotis. Jo valdiniai laukė mūsų pasirodant ištisas valandas ar netgi
dienas, iš anksto pasklidus žiniai, kad keliaujame
Aragono Kortesai viešai paskelbs mudviejų dvimetį sūnų sosto
į sostinę Saragosą, kur

paveldėtoju. Tai turėjo būti kertinis mūsų dinastijos akmuo, simboliškai

suvienysiantis abi karalystes — tas pats sosto įpėdinis.
Mano žvilgsnis vis krypo į vilkstinės pradžią, kur žinojau Ferdinandą
jojant su priešais save ant balno pasisodintu Jonu. Jie mojo Žmonėms ir
šypsojosi. Aš tik valios pastangomis įstengiau susitvardyti nepareikalavusi
tučtuojau atnešti man sūnų.
— Jo šviesybei infantui nieko nenutiks, - ramino mane Beatrisė, įsitaisiusi
priešais ant krūvos pagalvių. Inesa ir mano dukterys važiavo atskiroje
karietoje. O Beatrisė neseniai man prasitarė, jog pagaliau laukiasi, tad
pasirūpinau, kad ji važiuotų drauge su manim, mat pati puikiai žinojau,
kaip nelengva keliauti tokioje padėtyje. - Tik paklausyk, kaip aragoniečiai
jį sveikina! Ir jo didenybė su Čakonu
juk čia pat, jei kartais infantas
pavargtų.
— Žinau.
- Aš kilstelėjau ranką pamojuoti suvokdama, kad minia mane
pamatė. Ir pati norėjau joti raita, kad būčiau arčiau Jono, tačiau mums
išvykstant iš Segovijos suklupau ant pilies laiptų ir nikstelėjau čiurną, todėl
gavau riedėti šita karieta, kas greičiausiai buvo tik į gera. Aš tiek nervinausi
dėl nepakenčiamai ilgos kelionės iš
Kastilijos, dėl to, ar švaru bus ten, kur
turėsime apsistoti, ar bus tyro vandens ir
šviežio maisto, o kur dar nerimas
dėl sūnaus sveikatos, tad šiuo metu veikiausiai nebūčiau atrodžiusi itin
patraukliai. Juo labiau, - pamaniau, dirstelėjusi į šalia gulintį odinį
aplanką, grūste prigrūstą visokių skundų ir prašymų, - kad, kol pasieksime
Saragosą, dar turėjau nemažai nuveikti.
— Tie diegliai jam beveik praėjo,
- pridūrė Beatrisė, kai aš nenorom
paleidau užuolaidą, ir ši vėl uždengė karietos langą. - Ir jau daugiau nei
mėnesį jis nė sykio nesukarščiavo. Esu tikra, kad gydytojai teisūs ir kadjo
sveikata išties gerėja.
— Verčiau jau tegu jie būna teisūs,
nusamdžiau ir
- suniurnėjau, - kai šitiek jų

- valandėlę pritilau, iš liūdno bičiulės

tiekjiems moku! Aš

veido pamačiusi, kadji viską supranta. - Izabelė, būdama maža, nė tolo iš

tiek nesirgo, kiek Jonas, - pridūriau drebančiu balsu. — O Joana dar tik
metukų, bet tokia stipri, kad beveik pavydu! Ir kodėl Dievas šitaip mus
bando? Juk dėl Jono padarėme viską, ką tik galėjome, visas dvaras jam
atsidavęs, o ta gydytojų armija su savo dėlėm ir visokiais nuovirais kone
visą kraują jam išsiurbė! Bet
jį vis tiek nuolat beria, kamuoja sausas kosulys
ir tas nelemtas karščiavimas... — Aš net pasipurčiau, prisiminusi daugybę
bemiegių naktų, praleistų budint prie sūnelio lovos. - Tarsi kas tyčia mus

baustų...
— Liaukis, niekas čia nieko nebaudžia, - nukirto Beatrisė. - Kam Dievui
bausti tave arba tavo sūnų? Jonas tiesiog gležnas vaikas. Bet jis užaugs ir
sustiprės, pamatysi.
Aš išsiblaškiusi linktelėjau. Girdėdama sveikinimo šūksnius ir minios

džiūgavimą, suvokiau, kad Jonui turbūt labai smagu, -jukjam taip retai
tenka viešai pasirodyti; o ir Ferdinandas tikriausiai džiaugiasi proga
pasipuikuoti mūsų sūnumi prieš savo pavaldinius. Beje, ir patiems
Aragono Žmonėms tai turėtų išeiti naudą -jukjie taip aršiai
į gina savo
nepriklausomybę ir nesileis lengvai įkalbami jungtis su Kastilija. Bet mano
vaizduotė be atvangos piešė visokiausias grėsmes, tykančias kiekviename
žingsnyje: pradedant akmenimis, galinčiais pasitaikyti ant kelio ir priversti
suklupti žirgą, ir baigiant pūliuojančiomis votimis ant kieno nors ištiestos
rankos.
Aš giliai įkvėpiau ir prisiverčiau paimti aplanką su popieriais. Bet vos tik
ištraukiau pirmąjį pranešimų pluoštą, man net pilvą suskaudo. Beatrisė
irgi veikiausiai pastebėjo persimainiusį mano veidą, nes tyliai sukikenusi
paklausė:
— Ką, ir vėl nuo Torkemados? Ką dabar tas kranklys karksi?
Aš vos susiturėjau nenusijuokusi. Beatrisė, nepataisoma kaip visuomet,
kai būdavome be pašalinių, vyriausiojo mūsų inkvizitoriaus niekad kitaip ir

nevadino; pasak jos, jis kur beeidamas lyg koks juodas pranašas vis
prišaukia nelaimę.
— Ką gi daugiau?- atsidusau, greitosiomis permetusi akimis tankia jo
rašysena primargintą pirmąją pastraipą. - Reikalauja dar pinigų savo
šnipams apmokėti. Praneša, kad nuo tada, kai Sevilijoje įsteigė mūsų
tribunolą, jau suimta daugiau kaip aštuoniasdešimt įtariamųjų, o šią
savaitę nuteisti dar šeši, tepasigaili jų sielų Švenčiausioji Mergelė. — Aš

persižegnojau, nuliūdinta šios minties. Aišku, aš žinojau, kad kitos išeities

nėra: tik ugnis gali išgelbėti tuos, kas neatsižada savo paklydimų, nes dar
žemėje atkentėjus pragaro kančias, jų sielos gali patekti į rojų. Vis dėlto
man nepakenčiama buvo vaizduotis, kaip svylančios mėsos smarvė
nuodija tą nuostabų kvepiantį miestą.
— Pala, tai kiekjis jau iš viso sudegino? Dvylika, trylika? pasitikslino
Beatrisė, timpčiodama iš kikliko išsipešusį siūlo galą. Aš nieko neatsakiau ir
baisėdamasi toliau skaičiau laišką.
— -šūktelėjau po valandėlės. - Jis praneša, kad reikia
Tik paklausyk,

daugiau pinigų, nes šimtai naujakrikštų sprunka į Granados karalystę, kur

maurai žadajiems prieglobstį. - Aš pakėliau akis.- Negijiems tikrai
atrodo verčiau gyventi su netikėliais? Bet juk Šventasis Tribunolas
Andalūzijoje veikia dar tik šešis mėnesius; kažin, ar tos kelios mirties
bausmės - taip daug? Pasak Torkemados, toks gyventojų bėgimas gali
pakenkti šalies pietinės dalies gerovei. Naujakrikštai meta savo namus ir
verslą, dažnai net niekam nepranešę, ir prekyba jau kone visiškai sustojo!
— Otai kojis tikisi iš tavęs? — paklausė Beatrisė.- Negi tu išreikalausi iš
maurų, kad nebejsileistų naujakrikštų savo karalystėn? Esu tikra, kad vos

atvykusius jie juos kaip reikiant numelžia!

Aš sunerimusi
— Vis
atidėjau
dėlto reikia
pranešimą
į šalį.
ką nors daryti. Negalime taikstytis su tuo, kad mūsų
valdiniai verčiau bėga, nei paklūsta mūsų valiai. Kai tik pasieksime
Saragosą, nusiųsiu jam pinigų ir sykiu su Ferdinandu paskelbsiu įsaką,
draudžiantį gyventojams be leidimo išvykti iš miestų, kuriuose darbą
pradeda inkvizicija. Pasak Ferdinando, tikriems krikščionims nėra ko bijoti,
nes jie neturi ko slėpti.
— Taijau tikrai, - burbtelėjo Beatrisė, lengviau atsipūtusi, kad
pasibaisėjimas gautomis žiniomis privertė mane pamiršti nerimą dėl
sūnaus. Aš atsiverčiau kitą pranešimą ir netrukus jau kaip reikiant
pasinėriau į darbą; kaip visuomet, karalystės reikalai užvaldė visas mano

galėjau pati daug

į
mintis, nustumdami kitokius rūpesčius šalį. Bent jau šioje srityje aš
tvarkydama savo karalystę, aš buvau
ką spręsti;

aukščiausioji valdžia po Dievo, tad retai pajusdavau tokį nerimą ir

bejėgiškumą, kokį išgyvendavau kaip motina.

Dar
po dviejų dienų mes pasiekėme Saragosą. Švytintis šiaurės dangus lyg
vaiski sidabrinė drobulė gaubė plačią Ebro upę, aukštas Išganytojo
katedros smailes ir alebastrinius Alchaferijos rūmų bastionus, kur gimė
mano prosenelė, šv. Izabelė Portugalė. Čia mes turėjome apsistoti, kol
viešėsime. Saragosos gyventojai net kelias dienas šventė mūsų atvykimą, o
dar po keleto savaičių, nukamuoti daugybės renginių ir paaukoję kalnus
gėlių miesto globėjai, Mergelei Marijai ant Kolonos, mudu su Ferdinandu
išdidžiai stebėjome, kaip Aragono Kortesai iškilmingai skelbia mūsų sūnų
Aragono sosto įpėdiniu.
Dar pabuvę Saragosoje iki lapkričio, mes grįžome
Kampą, kur savo rūmuose ketinome praleisti
į Kastiliją, į Mediną del
žiemą. Čia paaiškėjo, kad ir
aš, kaip Beatrisė, laukiuosi. Ir čia vieną žvarbią popietę mes gavome žinių,
kurios turėjo nulemti mūsų likimą.
Ferdinandas sėdėjo, įsitaisęs prie ugnies, ojo medžiokliniai šunys
drybsojo jam prie kojų. Mudvi su Izabele siuvinėjome užtiesalą altoriui,
skirtą vietos katedrai. Aš vis viena akimi dirsčiojau į grupelę damų,
siuvančių netoliese. Beatrisė į nėštumo pabaigą nusprendė grįžti
Segovijon, kad būtų šalia Kabreros, o vietoj savęs paliko pulkelį čionykščių
kilmingų merginų, kurių dauguma buvo dar labai jaunos įžūlios, tad jas ir
reikėjo nuolat prižiūrėti, kad per kvailumą neįsismarkautų ir nepradėtų
netinkamai elgtis. Aš anaiptol netroškau per jų
tuštybę būti priversta
paskubom rengti vedybas iš reikalo. Tarpjų buvo
ir viena tolima Beatrisės
pusseserė, Marija de Bobadilja —tamsiaplaukė putli gražuolė
įspūdingomis žaliomis akimis. Būdama protingesnė už kitas, Marija
puikiai nutuokė apie savo privalumų vertę ir
vos atvykusi per kelias dienas
sugebėjo patraukti daugumos dvariškių akį. Tačiau mane domino tiktai
vieno vyriškio požiūris, užtat dabar aš įdėmiai sekiau, kaip Marija
valiūkiškai dėbčioja į mano vyrą, kad ir varstoma mano deginančių lyg
basilisko akių.
Į
vidų paknopstom įpuolė Inesa, lydima apsiaustu apsigaubusio
jaunikaičio; šis buvo toks dulkėtas ir purvinas, kad net livrėjos spalvų
nebesimatė. Jis sukniubo prieš mane ant kelių ir iš purvino švarko ančio
ištraukė tokį pat purviną voką.
— Atnešu skubią žinią nuo Kadiso markizo, - trūkčiojančiu iš nuovargio
balsu prabilo pasiuntinys. -
Maurai užgrobė Saharos miestą. Mano ponas

-
savo ruožtu stojo į kovą ir užėmė maurų tvirtovę Alamą de Granada, bet
jam skubiai reikia pastiprinimo, kad ją išlaikytų ir atkeršytų už Saharos
netektį.
Mano dešimtmetė duktė Izabelė tiesiog sustingo šalia manęs, išplėtusi
savo nuostabias melsvai žalias akis. O Ferdinandas staigiai pakirdo iš
snūdulio, spėjęs nugirsti paskutinius pasiuntinio žodžius.
— Negali būti! - sušuko jis. - Sahara juk neįveikiama kaip vienuolynas! O
Alamoje trykšta tie garsūs karštieji šaltiniai, irji visai netoli Granados,
todėl ten baisiai mėgsta ilsėtis kalifai. Karalius Abu al-Hasanas Ali veikiau
pasismeigs ant savo kardo, nei leis kam nors užimti Alamą!
— Taip, - padūkusiai besidaužančia širdimi pritariau aš. - Be to, nuo karo
su Portugalija laikų esam sudarę sutartį su karalium al-Hasanu. Jis tikrai
nesiryš taip lengvabūdiškai jos sulaužyti!
Nors darir nesumokėjo mums nė kruopelytės žadėtos duoklės, - irzliai
—

suniurzgė Ferdinandas, o tada sunkiai pakilęs iš krėslo pačiupo pasiuntinio

atgabentą laišką. Aš mostelėjau Inesai įpilti vargšui žmogui bent taurę

vyno, o Ferdinandas tuo tarpu perlaužė antspaudą.

Jis skaitė tylėdamas, niūriai suraukęs antakius. Paskui pakėlė į mane
apstulbusias akis.
— Tai tiesa, - iškošė su lediniu įsiūčiu balse. —- Al-Hasanas užgrobė Saharą;
tas maurų šuo taip atsilygino už kažkokius pasienio kivirčus, kilusius tarp
jo ir Kadiso. Maurai ten išžudė visus vyrus, o moteris su vaikais paėmė
vergiją ir išgabeno į Rondos miestą kalnuose. Kadisas savo ruožtu netikėtai
į
puolė ir paėmė Alamą. Dieve jam padėk, jis smogė į pačią maurų
karalystės širdį!
Ferdinandas nusviedė man laišką; sugraibiau jį drebančiom rankom ir
paskubom perbėgau akimis per surašytas eilutes.
— „Ajde mi, Alama!-
sustugo al-Hasanas, išgirdęs apie Alamos
užėmimą, - garsiai perskaičiau visiškai nuščiuvusiame kambaryje, nors
pati vargiai įstengiau užgniaužti aimaną.- Kadisas rašo, kad al-Hasanas su
tokiu baisiu pasiutimu užgriuvo
jį irjo vyrus, kadjam teko prašyti savo
Žmonos ir Medinos Sidonijos kunigaikščio kuo skubiau siųsti pagalbą.
Pasiuntinys, jau šiek tiek sudrėkinęs gerklę, kimiu balsu pridūrė:
mano ponui kol kas pavyko atremti al-Hasaną irjo
—Jūsų didenybe,

pasiutusius šunis, bet jam reikia kur kas daugiau vyrų, kad išlaikytų Alamą
ir atsiimtų Saharą. Darjis liepė man jums pranešti, kad al-Hasanas
susikivirčijo su savo sūnumi, princu Boabdiliu; šis išvijo tėvą iš Granados ir
užėmė jo sostą. Visa maurų karalystė dabar nusilpninta jų rietenų, sako
mano ponas.
— Ar tie maurai gali mus užpulti, mama?- baimingai sušnibždėjo Izabelė.
Drebantis dukters balsas pažadino mane iš klaikaus stingulio.
— Ne,
-pasakiau, atsisukusi į ją. Žinoma, ne, dukrele. Jukjie —
—-

Andalūzijoje. O čia maurų nėra.

— Bet anksčiau buvo, - atsiliepė ji, žiūrėdama mane didžiulėmis,
į

išgąsčio sklidinomis akimis. - Juk kadaise maurai buvo užėmę ir dalį

ir vėl čia pasirodyti?

Kastilijos, tiesa? O jei jie sumanys
Aš tylėjau, nesumodama, ką atsakyti į netikėtą ir šiurpą keliantį jos
klausimą.
— Mes jiems neleisim, - atrėžė Ferdinandas. —- Mudu su tavo mama
sugrūsim visą tą purviną netikėlių gaują tiesiai į jūrą, kad ir kiek mums tai
atsieitų.- Jis pažvelgė į mane. - Mes negalime delsti, Izabele. Turime
paremti Kadisą. O al-Hasano pjautynės su Boabdiliu tikrai gali mums
praversti, jei tik spėsime tuo pasinaudoti.
— Pasinaudoti?— pakartojau aš. - Tai tu sakai, kad mes... kad mums
reikia?..
Jis linktelėjo, o Marija de Bobadilja džiaugsmingai suplojo rankutėmis.
— Otaip, jūsų didenybe! - lyg kokia žvejo žmona paleido gerklęji.- Tie
maurai- niekšai! Jeigu jų nesunaikinsit, jie kibs mums
į
Izabelė išblyško; taip ir mačiau, kaip naktimis ją persekioja košmarai apie
gerkles!

pabaisas su turbanais, nors Granada jau keletą šimtmečių buvo suskilusi

karalystė, nualinta vidinių nesutarimų ir
gelbstima vien tik palankios
geografinės padėties kalnuose bei pelningos prekybos su turkais ir kitais
Rytų kaimynais.
— Negasdinkite infantės! - subariau Mariją. Ši iškart tūptelėjo
atsiprašydama ir dosniai parodydama visiems aplinkiniams gundančią
savo iškirptę. Išvydusi į jos krūtinę įsmigusį Ferdinando žvilgsnį, aš išrėžiau
netgi griežčiau, nei buvau ketinusi: - Mudu su jo didenybe turime dviese
aptarti šį reikalą. Inesa, pasirūpinkite mūsų pasiuntiniu, o likusios damos
malonėkite palydėti infantę į galeriją. Aš ateisiu pas jus, kai tik galėsiu.
Jos paliko mudu su Ferdinandu vienus. Giliai širdyje lyg pikta angis
susirangė pavydas. Gavau nustumti ją į šalį, kad galėčiau sutelkti dėmesį į

Ferdinando žodžius:
— Mes turime skelbti Rekonkistą, Izabele. Suprantu, kad ne
šitaip
tikėjomės jos imtis, tačiau negalime leisti netikėliams užgrobti nė vieno
akmens iš krikščioniškos žemės. Mano protėvis Ferdinandas I dar prieš
keturis šimtus metų atėmė iš
maurų Saharą; dabar turime ją apginti.
Aš visa sudrebėjau. Šito mažiausiai tikėjausi ir nė galvoti apie tai

nenorėjau.
— Tu neblogiau už mane žinai, kiek mūsų istorijoje būta protėvių
padarytų klaidų. Kaskart, kai kovoje su maurais kas nors būdavo laimima,
ką nors ir prarasdavome. Tokį karą visuomet lengviau pradėti, nei laimėti.
— Vis tiek turime bandyti. - Jis žengė artyn ir uždėjo man ant pečių
rankas. - šventa pareiga. Be to, jau seniai metas
Tai mūsų, kaip valdovų,

padaryti galą tam aštuonis šimtus metų trunkančiam netikėlių

pasipūtimui, nevykusioms sutartims, išdavystėms ir melui. Maurai kaip ir
mes supranta, kad tokia neaiški padėtis negali būti amžina. Jie ištisus
amžius laiko užėmę geriausias Andalūzijos žemes, Viduržemio jūros
uostus ir patį Granados miestą. Dabar turime atsiimti tai, kas mūsų.
Aš pažvelgiau į ugnim degančias jo akis.
— Ogaltiesiog prisidėkim prie Boabdilio kovos prieš karalių al-Hasaną
ir
nusiųskim Kadisui pastiprinimų?
— Žinoma, taip mes ir padarysim! Pasinaudosim Boabdiliu, kad
 į
įvarytume pleištą maurų karalystei širdį, o kai jie nusilps, galutinai juos
sunaikinsim. Granada ir
visi jos turtai atiteks mums! trumpai Jis ir
skardžiai nusikvatojo, apsvaigęs iš susižavėjimo. - Tik pagalvok, mano
mėnesėli: visa Ispanija pagaliau bus suvienyta — viena karūna, viena šalis,
vienas tikėjimas. Tai mūsų lemtis; mes turime priimti šį iššūkį ir parodyti

pasauliui, ko verti Izabelė ir Ferdinandas!

Viskas manyje atkakliai priešinosi šiai brangiai ir galbūt pražūtingai
avantiūrai, kurią toli gražu negalėjome tvirtai tikėti laimėsią. Vos keletui
karalių per visą istoriją tebuvo pavykę įveikti maurus, ir niekuomet- iki
galo. Tačiau Ferdinandas taip karštai ir nekantriai troško išbandyti
mūsų
sąjungos tvirtumą šiame svarbiausiame mūsų gyvenimo žygyje, kad aš
nusprendžiau verčiau neatskleisti jam savo būgštavimų.
Kad ir ką būčiau pasakiusi, palaikymo tikrai negalėjau tikėtis. Pasklidus
Žiniai apie Saharos užgrobimą, visame dvare kilo toks triukšmas, kad jo
nutildyti niekaip nebuvo įmanoma. Kad ir kiek praktinių sunkumų kėlė šis
žygis, mes privalėjome priimti iššūkį. Be to, Ferdinandas buvo teisus —

šventasis karas su maurais mums išties buvo lemtas likimo. Mes

negalėjome leisti jiems ir toliau valdyti mūsų žemių - laikyti užgrobus
turtingą ir geidžiamą pietinę mūsų karalystės dalį. Aš būčiau norėjusi stoti
įšį karą tada, kai būsime pasirengę: kai iždas bus pilnas, o visoje šalyje

įsiviešpataus tvarka; pageidavau turėti galimybę pati spręsti, kada ir kur

pradėti kautis, mat iš istorijos žinojau, kad toks kryžiaus žygis žada būti
brangus ir itin sunkus.
Tačiau, norėjau to ar ne, Rekonkista vis vien prasidėjo.
Kai apkabinau Ferdinandą, jis sušnibždėjo:
— Nė vieno bokšto, mano meile! Nepaliksim jiems nė vieno bokšto
pasislėpti...
Man beliko pasiduoti ir imtis vykdyti didįjį Viešpaties sumanymą.
 Nžid

1482 metų sausį mes kreipėmės

išsiuntėme prašymą
į Kortesus, kad skirtų lėšų karui, o į Romą
popiežiui išleisti ediktą dėl kryžiaus žygio. Mudu su
Ferdinandu dalyvavome mišiose Tolede ir meldėmės už vergijon paimtus
Saharos gyventojus, o sykiu dėkojome Viešpačiui už Alamos išvadavimą.
Paskui abu pakilome ant auksu padabintos pakylos ir paskelbėme ketiną
asmeniškai leistis kelionėn
į pietus

galėtume prižiūrėti kampaniją prieš maurus.

ir įkurdinti ten savo dvarą, kad
Nors aš ir stengiausi garsiai nereikšti savo abejonių, mūsų Kortesai
pasirodė ne tokie politiški. Jie nubalsavo skirti mums tik tiek lėšų, kad
ir atsisakė duoti daugiau,
pakaktų susidoroti su dabar iškilusia neganda,
kol nejrodysime, kad sumanymas vertas tokių išlaidų. Aš laikiausi tvirtai ir

kaip galėdama rėmiau Ferdinandą, kuris beveik pamiršo miegą, o kartais —

netirvalgį, rūpindamasis įgyvendinti pradinį mūsų planą ir regzdamas
slaptą sąjungą su Boabdiliu. Aš puikiai suvokiau, kad vaikus turėsime
palikti Segovijoje Beatrisės ir Kabreros globai. Negalėjau imtijų į karą
pietuose, ypač kad ir pati buvau nėščia ir visiškai neįsivaizdavau, kas mūsų
laukia. Bet vien pagalvojus, kad ištisus mėnesius jų nematysiu, man
imdavo rodytis, jog visas mano gyvenimas virsta aukštyn kojomis.
Negana to, kad buvau priversta skirtis su vaikais, tai dar reikėjo gerokai
sumažinti ir mūsų dvarą - tarnai brangiai atsiėjo, ir tokių išlaidų mes

negalėjome sau leisti. Nelengva buvo apsispręsti, ką pasilikti, o ką išsiųsti,

tačiau galėdama atsisakyti Marijos de Bobadiljos paslaugų aš pajutau
piktdžiugišką malonumą. Neturėjau įrodymų, kad ji būtų sugebėjusi
nuveikti ką daugiau, nei vien viliojamai klapsėti akutėmis priešais mano
vyrą, tačiau nedelsdama pasinaudojau proga ištekinti ją už mūsų naujojo
Kanarų salų gubernatoriaus ir išsiųsti kuo toliau. O kai lyg tarp kitko
užsiminiau apie jos išvykimą Ferdinandui ir šis nėmaž neatkreipė į tai
dėmesio, man labai palengvėjo. Mintis apie artėjančią galimybę suvilgyti
savo kardą maurų krauju, regis, išstūmė jam iš galvos visa kita.
Balandžio viduryje mes jau buvome įsikūrę Kordobos mieste
Andalūzijoje —- kadaise buvusioje šlovingoje pietinėje maurų sostinėje,
garsėjančioje savo įspūdinga mečete raudonomis kolonomis bei įtvirtinta
pilimi. Čia mudu su Ferdinandu susitikome su karalystės pietinių žemių
didikais bei karo vadais ir nusprendėme pirmiausia bandyti užimti Lochos
miestą, esantį taip arti Alamos ir Granados, kad labai praverstų tolesnei
mūsų gynybai. Be to, Lochos netektis būtų aiškus ženklas maurams.
— Al-Hasanas verčiau tegu nemano, kad sudvejosime, - pareiškė man
Ferdinandas, kai užėjau į jo apartamentus dar kartą peržiūrėti planų. —

Užėmus Lochą, Granada bus dar labiau pažeidžiama, tad jis supras, kad
mūsų ketinimai rimti. Sykiu mes labai palengvinsim gyvenimą Kadiso
įgulai, kuri ligi šiol beveik pati viena laikosi Alamoje. Štai, Locha yra čia, —

tarė jis, besdamas pirštu į žemėlapį. - Kaip ir daugelis Andalūzijos miestų,

ji tupi ant uolos viršum tarpeklio.
Aš atidžiai apžiūrėjau pavaizduotą teritoriją.
— Jei tas tarpeklis tikrai toks status, kaip atrodo, mums nepavyks užklupti
to miesto gynėjų, kaip Kadisui pasisekė padaryti Alamoje, ar ne? Teks ryžtis
rimtai apgulčiai.
Jis linktelėjo.
— Ir todėl tau tenka svarbus vaidmuo, mano meile.
— Man?- šyptelėjau, uždėdama ranką ant atsikišusio pilvo. - Nejau
tikiesi, kad būdama tokioje padėtyje aš įsisprausiu į šarvus irjosiu drauge
su tavim?
Jis nusijuokė.
 — Ojuk neblogai atrodytų, ką? Bet, kad ir kaip smagu būtų tai pamatyti,
manvis dėlto svarbiau, kad tu imtumeisi rūpintis mūsų kariuomenės
tiekimu. Niekas geriau nemoka taupyti už tave, o mums reikia kuo ilgiau
ištempti su ta apgailėtina suma, kurią Kortesai teikėsi mums skirti. Mūsų
vyrai privalo būti gerai pasirengę. Atmink, tas senas vilkas al-Hasanas jau
turėjo užtektinai laiko, kad numatytų tolesnius mūsų veiksmus sutelktųir
kuo didesnes pajėgas. Ir nors Boabdilis sutartyje su mumis pasižadėjo
neremti savo tėvo, al-Hasanas vis tiek nestokoja nei vyrų, nei iečių.
Mane be galo sujaudino Ferdinando pasitikėjimas; labai apsidžiaugiau
galėdama padėti, kad ir kokia vangi bei nerangi būdama. Ėjo jau aštuntas
nėštumo mėnuo, tad vos pabudusi ryte iškart pasijusdavau nuvargusi.
Vilkdavausi tik plačius kaftanus, kokius nešiojo šio krašto gyventojai, kad
kaip nors sutalpinčiau pojais didžiulį pilvą ir bent kiek apmaldyčiau
nuolatinį prakaitavimą, mat Kordoba vasarą buvo tikras pragaras - dargi
karštesnė už Seviliją.
Vidiniuose pilies kiemeliuose gausiai žydėjo levandos, jazminai ir rožės;
jų žiedai buvo tokie kvapnūs, kad vos brūkštelėjus sijono palankais
pasklisdavo debesys svaigaus aromato. Tačiau aš eidavau pro šalį
nekreipdama
įgėles nė menkiausio dėmesio — nuo pat ankstyvo ryto
vidurnakčio nė akimirką nestokojau veiklos. Turėjome tiek nedaug pinigų,
iki

kad neišvengiamai teko suktis kaip tik įmanoma. Aš negailestingai

apkarpiau dvaro išlaidas, kad liktų kuo daugiau lėšų sumokėti prekijams
už ginklus, šarvus ir palapines, už galvijus, vištas ir kitokią smulkme, taip
pat-—-už vyną, miežius bei kitus javus; viso to reikėjo per ilgą apgultį
išmaitinti mūsų vyrams. Naktimis aš drauge su kruopščiuoju Kardenasu
peržiūrinėdavau mūsų sąskaitas, po kelis sykius pertikrindama kiekvieną
sumą ir net iš pinigų, skirtų savo pačios apdarams, pridurdama kiek nors

karo reikmėms, mat puikiai žinojau, kad bet kokie netikėtumai gali
pareikalauti papildomų išlaidų.
Mano darbus nutraukė birželio 28 dieną per patį tarybos posėdį staiga
prasidėjęs gimdymas. Prieš minutę dar vardinau iš sąrašo įsigytas prekes, o
netrukus jau susirietusi dvilinka alpėjau nuo baisaus skausmo. Visi didikai
akimirksniu nutilo, o Ferdinandas skubiai pakėlė mane ant kojų ir perdavė
mano damoms, kad palydėtų į gimdyklą, kur man nutekėjo vandenys,
aptaškydami siuvinėtus raudonos odos batelius.
Tolesnes dvidešimt keturias valandas prisimenu lyg per miglą.
Ferdinandas irgi atkakliai nesitraukė nuo manęs, įžūliai nepaisydamas
papročio, draudžiančio vyrams rodytis gimdyvės kambary. Jis vilgė man
kaktą vėsiu mėtų nuoviru ir piktai gainiojo persigandusias pribuvėjas,
kurios išvis nebežinojo, ko griebtis jo akivaizdoje. Nors aš ir nelabai
suvokiau, kas dedasi aplinkui, ir jutau tik skausmų draskomą savo kūną,
visgi supratau, kadjis yra šalia, jaučiau ant savo kaktos jo ranką ir girdėjau
jo balsą, be paliovos kuždantį man į ausį:
— Stumk, mano mėnesėli! Stumk iš visų jėgų. Aš čia. Aš tavęs nepaliksiu...
Pagaliau priešaušriu, apžergusi gimdymo kėdę, aš kimiai suklikau ir
išstūmiau iš savęs ketvirtąjį mūsų vaikelį - mergaitę. Ją nuprausė ir padavė
Žindyvei, o ašvis dar stanginausi, pati negalėdama patikėti, kokia kraujo
upė tebeplūsta iš manęs. Vyriausioji pribuvėja sumurmėjo, kad veikiausiai
mano įsčiose slypi dar vienas kūdikis dvynys. Naktis prarijo ir kitą dieną,
o ašvis arčiau regėjau mirties šešėlį; užtinusiomis akimis mačiau jos
šmėklą, tiesiančią į mane juodus sparnus. Pribuvėjos galiausiai išgrūdo

į
Ferdinandą lauk, koridorių, kur būriavosi susirinkę didikai. Vietoj jo šalia
manęs įsitaisė Inesa; ji ragino mane padaryti tai, kas atrodė neįmanoma,
nes tuo metujau buvau tiek išsekusi, kad bepajėgiau tik inkšti.
Galiausiai su baisiu kraujo pliūpsniu iš manęs išslydo antra mergytė —

dvynė. Pribuvėja vikriai sugavo kūdikį; pamačiusi, kad ji greit nusigręžė ir

jau vynioja kūnelį į drobulę, uždengdama net ir veidą, aš taip klaikiai
sustugau, kad net pilies sienos sudrebėjo.
Inesa su ašaromis akyse šiaip taip išlaisvino sustingusį mano kūną
iš
permirkusių marškinių ir apvilko švariais naktiniais. Kol ji kamšė mane
Ilevandomis iškvėpintomis paklodėmis, aš mėšlungiškai kabinausi į ją ir
šnibždėjau:
— Aš noriu ją pamatyti. Parodykit man mano vaikelį...
Betji tik papurtė galvą.
— Ne, jūsų didenybe, - sumurmėjo. - Nereikia. Verčiau pailsėkit, dėl
Dievo meilės. Jūsų dukrelė sveika, ji puikiai žinda. O kita mergytė jau
danguje su angelais.
Tačiau tai buvo netiesa. Ji juk mirė nekrikštyta — nekalta siela, pasmerkta
amžiams klaidžioti skaistykloje. Aš nenumaldomai sielvartavau ir niekaip
neįstengiau nusiraminti, kol Ferdinandas ryžtingai įsakė kardinolui
Mendosai suteikti mirusiam kūdikiui paskutinį patarnavimą
ir pašlakstyti
mažutę, suluošintą mūsų negyvos dukrelės galvytę švęstu vandeniu.
O tada mano vyras tvirtai mane apkabino
ir
laikė glėbyje, kol raudodama
užmigau.
 i
DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Kepinant tokio karštumo liepos mėnesio saulei, kad žemė po kojomis

pleišėjo lyg perdžiūvusi oda, Ferdinandas išjojo vienuolikos tūkstančių

vyrų kariuomenės priešakyje. Man teko atsisveikinti su juo tebegulint
lovoje: atsigauti po gimdymo sekėsi nepaprastai sunkiai. Naujagimė mūsų
dukrytė, pakrikštyta Marija Švenčiausiosios Mergelės garbei, buvo rami,
šviesiaplaukė ir sveika. Supratau, jog mums išties labai pasisekė, kad po
šitokio sunkaus gimdymoji nepatyrė jokių pasekmių sveikatai, tačiau pati
nejutaujai ypatingo prieraišumo: tarsi visos mano puoselėtos viltys būtų
nukeliavusios į kapą sykiu su dvyne jos seserimi. Pribuvėja tikino, kad
ilgainiui ašją pamilsiu, tačiau kol kas maudžianti krūtinė ir džiūvantis
pienas kėlė man širdyje tik nerimą ir tuštumos jausmą, nors pati dėl to
graužiausi ir gėdijausi.
Kol laukiau žinių apie tai, kaip klostosi Lochos apgultis, vėsiomis
sambrėškos valandomis vis prisiversdama iš lėto pasivaikščioti po kiemelį,
atėjo laiškas iš Portugalijos, nuo mano tetos Beatričės. Joana Beltranecha,
negalėdama pakęsti mano primestų sąlygų, nusprendė duoti vienuolės
įžadus ir likusį gyvenimą praleisti vienuolyne. Man labai palengvėjo. O

netrukus sužinojau, kad mirė mano senasis globėjas ir amžinas priešas,

arkivyskupas Kariljas.
Jo mirtis nebuvo didelė staigmena, bet aš pati nustebau, kokį liūdesį
širdyje sukėlė Žinia apie jo netektį. Aš jau kuris laikas žinojau, jog Kariljo
sveikata vis prastėja; jis pamažu silpo nuo tada, kai priverčiau jį užsidaryti
vienuolyne. Uždaras ir vienodas gyvenimas veikiausiai buvo sunkiai
pakeliamas tokiam aistringam ir plačių užmojų Žmogui. Atėjus žiniai apie
jo mirtį, aš daugelį dienų vis matydavau jį prieš save, koks jis buvo pasiekęs
didžiausią galią ir šlovę- plačiapetis, narsus karys ir dvasininkas, kurio
beatodairiškumas atvėrė man kelią sostą ir kuris netrukus lyg koks
į

pavydus meilužis atsigręžė prieš mane. Nors aš jau seniai nebebuvau toji
patikli infantė, kurią jis taip atkakliai mėgino palenkti savo valiai, vis dėlto
pasaulis bejo kažkaip tarsi susitraukė ir sumenko.
Bet netrukus mano mintys nukrypo kitur- pasirodė pirmieji žygūnai su
naujienomis apie Lochos apgultį. Ferdinandas rašė, kad žemė tose vietose
tiesiog siaubinga —vieni akmenys ir tarpekliai; mūsų pajėgoms teko
persiskirti ir įkurti net dvi stovyklas, o pats Ferdinandas, Kadisas ir Medinos

Sidonijos kunigaikštis su savo didikais ilgai iš tolo apžiūrinėjo ant skardžio

užsikorusį miestą, ieškodami kokios nors silpnos vietos, kurią galėtų
išnaudoti.
Bet jie per ilgai delsė. Kolsusiruošė perkelti kariuomenę į saugesnes
pozicijas, maurai iš Lochos užgriuvo juos taip nuožmiai, kaip gali tik ištisas
savaites atskirtį ir nepriteklius kentę Žmonės. Kilo mūšis, žuvo nemažai
mūsų riterių. Aš drebančiomis rankomis vos nulaikiau popierių
skaitydama, kaip Ferdinandas ir pats buvo užkluptas riestu kardu
mosuojančio mauro, pasiryžusio nurėžti jam galvą lyg vertingą trofėjų. Jei
ne padūkusiai grūmęsis Kadisas, vargu ar mano vyrui būtų pavykę
išsigelbėti.
Kartu su visais dvariškiais stovėdama prie pilies vartų, aš pasitikau
grįžtančius varganus mūsų kariuomenės likučius. Ferdinandas jojo pirmas;
buvo rudai įdegęs, apžėlęs barzda
skutus sudraskytą karališkąją vėliavą.
ir apsitaškęs krauju, o rankoje gniaužė
į
Kaijis nusėdo nuo žirgo, aš vargais negalais išspaudžiau šypseną, vis dar
prisimindama prieš daugelį metų ties Tordesiljasu gautą pamoką. Nors
viduje tiesiog putojau dėl tokios neteisybės, - kad šitaip pralaimėjome, ir
ištisi pasirengimo mėnesiai bei tokios išlaidos nuėjo šuniui ant uodegos,
bet supratau, jog pyktis ir apmaudas nieko nepakeis. Mes apsirikome ir kai
ko neįvertinome. Pagauti įkarščio ir puikybės, pamiršome, kokie nuožmūs
priešai yra maurai. Dabar teks dorotis su pasekmėmis. Išvargusiame
Ferdinando veide perskaičiau, kaipjam palengvėjo, kad taip santūriai
elgiuosi, nors mačiau, kaip baisiai pažemintas jis jaučiasi, turėdamas viešai
pripažinti pralaimėjimą.
— Kitąmet pamėginsim iš naujo, - pasakiau, kai jis priešais mane nusėdo
nuo žirgo.
— Pamėginsim?- karčiai šyptelėjo jis. - Mes ne tik pamėginsim, mano
mėnesėli. Aš po vieną išlupsiu visas sėklytes iš to maurų granato. Kitąsyk
nepaliksim jiems žemės nė pėdos!
Narsi kalba. Tačiau kol kas turėjome rūpintis suluošintais kariais ir iš
naujo rinkti armiją, be to, teko palaidoti tūkstančius žuvusiųjų. Reikėjo
rengti laidotuves, pranešti giminėms, mokėti našlių pensijas. Kordoba
netrukus sielvarto miestu. Ferdinandas pasiūlė man grįžti Kastiliją ir
tapo į

ten pasirūpinti mūsų reikalais (teks prašyti Kortesų skirti daugiau lėšų), o
pats ketino likti čia saugoti sienos. Aš mielai sutikau, nes už viską labiau
troškau grįžti namo.

Segovijoje mūsų vaikai buvo rimtai įnikę į mokslus. Izabelė atrodė rimta ir
susikaupusi kaip visada. Jonas tebebuvo išblyškęs ir liesutis, dažnai
karščiuodavo. Joana tryško gyvumu ir energija, o švytinčių rudų garbanų
kupeta antjos galvos puikiai „atitiko jos būdą“, pasak Beatrisės. Mano
bičiulė buvo spėjusi susilaukti sveiko sūnaus, kurį abudu su vyru tiesiog
dievino. Tėvo garbei berniuką pakrikštijo Andresu. Vis dėlto
besirūpindama savo kūdikiu Beatrisė pernelyg pataikavo Joanos
įgeidžiams. Antroji mano duktė nuo mažumės buvo gabi kalboms ir
muzikai, tačiau nepakentė griežtos tvarkos ir drausmės — maištavo kur kas
labiau, nei derėtų trimetei.
Man teko griežtai sudraustiją dėl nederamo įpročio nusispyrus batelius
basomis braidyti po tvenkinius sode.
— Infantei nedera taip elgtis, - paaiškinau, kai
ji aikštingai išdrožė, jog
kojos tinsta nuo karščio. - Svarbu visada paisyti etiketo.
Bet Joana tik papūtė lūpas ir toliau elgėsi taip, kaip įpratusi. Todėl
nusprendžiau pasiimti ją drauge su savim į gerokai uždelstą kelionę
Arevalą, aplankyti mano motinos. Tikėjausi, kad būdama vien tik su
į
manim, toli nuo dvaro šurmulio ir smagumų, ji įpras kiek santūriau elgtis.
Deja, dideliam savo nerimui ir pasipiktinimui, per tą poros dienų trukmės
kelionę gavau įsitikinti, kad su Joana visiškai neišeina susitvarkyti. Ji lyg

niekur nieko strykčiojo ant pagalvėlių neštuvuose, norėdama pasižiūrėti į

plynaukštę už lango, džiugiai rodė pirštu ir čiauškėjo vos ką pamačiusi —

tiek viršum dykynės ratu sukančius erelius, tiek kokio bokšto griuvėsius,
liūdnai stūksančius ant atokaus kalno. Aš žvelgiau įją su nuostaba, o

galvoje sukosi kadaise girdėtos sakmės apie dvasių sukeistus vaikus.

Žinoma, visos tos istorijos buvo paikystė; bet, nors savo gymiu ir būdu
ji
panėšėjo į Ferdinandą, pasitaikydavo akimirkų, kai ji taip perverdavo mane
skvarbių savo akių žvilgsniu, kad staiga imdavo atrodyti daug vyresnė nei iš
tiesų — tarsi jos kūne būtų apsigyvenusi kažkokia kita būtybė.
Vis dėlto, kai pasiekėme Arevalą, Joana kiek pritilo. Atoki, niūri pilis,
stūksanti po bekraščiu dangumi, regis, kažkaip ją paveikė, irji tylėdama,
išpūtusi akis spoksojo į senus tarnus, lyg šmėklos slankiojančius po menes
ir nedrąsiai, negrabiai mėginančius ją kalbinti; šiaip ar taip, tie žmonės
metų metus nebuvo nė akyse regėję mažo vaiko. Aš mėginaują raminti,
kad baimintis visai nėra ko, pasakojau, jog kadaise čia buvo mano namai,
bet Joana atkuto tik tada, kai vienas iš
pilyje gyvenančių šunų - mano
brolio numylėtinio Alarkono palikuonis - prisliūkinęs ėmė ją uostinėti. Ji

puikiai sutarė su gyvūnais — kaip kadaise Alfonsas.

Joana netikėtai tapo itin tyli ir santūri, išvydusi mano motiną; ji atrodė
tartum jaugusi į apšepusius, nors buvusia prabanga dar tebedvelkiančius
savo apartamentus, iš kurių jau visiškai nebeišeidavo. Mano motina
tebevilkėjo senoviškas suknias, kurios buvo madingos dar tada, kaiji
trumpai gavo pasidžiaugti karalienės šlove; dabar ji buvo taip sulysusi, kad
rankos lyg pliki kaulai barkšojo iš apdriskusių rankogalių. Ji ilgai ir įdėmiai
spoksojo į Joaną, otada pamojo jai sulenktu liesu pirštu, kad prieitų. Joana
nesijudino. Jaučiau, kaipji mėšlungiškai kabinasi į mano sijoną, nors
patyliukais ir raginaują eiti pabučiuoti senelės.
Paskui mano motina sušnibždėjo:
— Kaip gaila... Tokia graži ir tokia nelaiminga — visai kaip aš...
Joana išgąstingai aiktelėjo; kad ir būdama dar maža, ji suvokė, ką reiškia
šis nuosprendis, ištartas su antgamtišku tikrumu -lyg pranašystė.
—
- -
Mama, būk gera, pasakiau, nekalbėk taip. Juk ji dar visai vaikas!
— Ir aš kadaise buvau vaikas. Pavandenijusių motinos akių žvilgsnis
—-

kažkur nutolo. Ir tu. Jaunas amžius nieko nereiškia; gyvenimas visiems

mums palieka randų...
Po to karto daugiau Joanos pas savo motiną nebevedžiau. Pabuvau tik
kol spėjau įsitikinti, kad pilyje tinkamaitvarkomasi. Senoji donja Klara jau
buvo visiškai paliegusi, beveik akla dėl kataraktos ir podagros išsukiotais
sąnariais, tad motina rūpintis nusamdžiau kitą garbingą damą, o tada
įsakiau sudėti Joanos ir savo daiktus, ir mudvi grįžome į dvarą. Buvau
pasirengusi grumtis su Kortesais dėl pinigų, reikalingų kitam žygiui prieš
maurus; reikėjo raginti didikus skirti naujokų mūsų kariuomenei, rašyti
laiškus į Vokietiją ir Italiją prašant nuleisti kainas didžiuliams mūsų
perkamo parako ir artilerijos kiekiams, ir tartis su savo iždininku rabinu
Senjoru, kaip ir iš ko gauti paskolų žemesnėmis palūkanomis, jei kartais

Kortesai atsisakytų skirti užtektinai lėšų. Kaip visuomet, pabuvus Arevale,

mane apėmė nerimas ir troškimas veikti.
Vos grįžus Segoviją, pas mane užsuko nuodėmklausys, brolis Talavera.
į

—
-
Šitą atsiuntė Torkemada, tarė jis, ant užversto mano stalo dėdamas
dar vieną pergamentą. - Išgirdęs, kad norite gauti pinigų iš žydų
palūkininkų, jis tiesiog pašėlo. Atseit, kol jis iš paskutiniųjų bandąs apvalyti
Bažnyčią ir pelnyti Dievo malonę jūsų kryžiaus žygiui prieš netikėlius, jūs
nepaisote nelabojo, įsitaisiusio tarp mūsų.
Aš paėmiau laišką, kaip visuomet tankiai primargintą smulkia
Torkemados rašysena. Bet tik atsidusau ir padėjau
plyšo; o jei dar reikės
į šalį. Mano galva ir taip
eilutė po eilutės skaityti visus tuos priekaištus ir
skundus, turėsiu kuo nors pasistiprinti. Verčiau jau paprašysiu persakyti
žodžiu.
— Kas dar? Juk vyriausiasis mūsų inkvizitorius niekad šiaip sau
nepriekaištauja - jis visuomet pasiūlo ir norimą sprendimą.
Liesą, žila barzda aprėmintą Talaveros veidą nušvietė šypsena. Jis nebuvo
karštakošis ir nė iš tolo nepriminė Torkemados; Talavera pasižymėjo
ramybe ir santūrumu — šias savybes aš vis labiau vertinau irjomis
pasiklioviau.
— Deja, ir toliau vieni skundai ir priekaištai. Jis tikina, kad, kol žydai gali
daryti, ką nori, jų įtaka pakerta bet kokias pastangas išnaikinti tarp
atsivertėlių išplitusią ereziją. Pasak jo, nebegalima ir toliau nekreipti į tai
dėmesio. Jis reikalauja, kad išleistumėt ediktą: arba žydai tegul krikštijasi,
arba bus ištremti grasinant jiems mirtimi.
— Mat kąjis sugalvojo, - burbtelėjau bejausmiu balsu. — O ko dar nori?
Talavera atsiduso.
—Jis rašo, kad mes nebūtume pirmieji. Anglija ir Prancūzija dar prieš kelis
šimtmečius ištrėmė žydus. Vos viena kita krikščioniška šalis juos iki šiol

pakenčia.
— lrjis reikalauja, kad imčiausi šito dabar, per patį kryžiaus žygį? Aš —

sunkiai įkvėpiau, norėdama nusiraminti. - Ar tikjis neperžengia savo

priedermių? Malonėkite jam parašyti, kad nesikištų, kurjo neprašo. Kaip
jau ne kartą sakiau, žydai ligi šiol ištikimai mums tarnavo ir mes jau ilgus
amžius sėkmingai sugyvename vieni su kitais. Aš negaliu nei iš šio, nei iš to
ryžtis šitokiam sprendimui. Ir neketinu to daryti.
— Taip, jūsų didenybe, - linktelėjo Talavera irjau pasisuko eiti iš menės.
Paskui stabtelėjo ir per petį atsigręžė į mane. Visgi ateis diena, kai teks
suvesti sąskaitas, — tyliai ištarė jis. —- Tai neišvengiama, kad ir kaip mums
nesinorėtų.
Aš sustingau ir pažvelgiau į rimtas, gilias jo akis.
— Tačiau kol kas dar ne laikas, - atsakiau, nors toks atsikalbinėjimas net
man pačiai ėmė atrodyti bevaisis. - O kaijis ateis, jiems gali tekti
apsikrikštyti. Juk jie — paklydėliai, nematantys mūsų Išganytojo šviesos.
Taip, bet irjie verti atpirkimo. Kaipjų valdovė, aš privalau juos ginti, kartu
mėgindama kreipti juos vienintelio tikrojo tikėjimo link. Bet man reikia
laiko. Aš juk nesu stebukladarė.
Nuodėmklausys nulenkė galvą.
— Bijau, kadjiems išgelbėti tikrai prireiks stebuklo.
 Nžid

Sulig pirmais Žiemos šalčiais mudu su Ferdinandu vėl susitikome

Gvadalupės vienuolyne Estremadūroje, kur stovi labiausiai garbinama
Kastilijos šventykla, skirta šv. Luko išdrožtai juodajai Madonai. Čia, tarp
ūksmingų arkadų ir spalvotomis plytomis grįstų kiemelių, tolumoje
stūkstant ūkanose paskendusiems atšiauriems kalnams, mes vėl galėjome
pasijusti esą viena šeima.
Aš stengiausi kuo dažniau ir kuo ilgiau būti su Izabele. Sulaukusi
dvylikos, ji tapo tikra gražuole: buvo labai grakšti, o nepriekaištinga oda ir
šviesios garbanos darė ją panašią į angelą. Visos jaunesnės dvaro damos
dėbčiojo įją, slėpdamos pavydą, oji pati nieko nė nepastebėdavo, tarsi
nematytų net savo atvaizdo veidrodyje. Užuot prieš jį staipiusis, ji mieliau
mokėsi, skaitė ir tobulino savo portugalų kalbą, ruošdamasi tekėti už tos
karalystės sosto įpėdinio.
Kai sumanydavo garsiai tarti portugališkus žodžius, Joana imdavo įtariai į
ją dėbčioti. O kartą net pasipiktinusi suraukė nosytę ir išpyškino:
— Atrodo, kad tu nekantrauji kuo greičiau sprukti iš Ispanijos!
— O, čia tai mano duktė! - nusijuokė Ferdinandas. - Tikra ispanė iki pat
kaulų smegenų!
Tai taręs, jis čiupo Joaną į glėbį ir švystelėjo aukštyn; ši garsiai suspigo ir
nutraukė jam nuo galvos kepurę, apnuogindama jau kone visiškai
nuplikusį viršugalvį. Aš susivaldžiau nesuraukusi antakių. Jis pernelyg
lepino Joaną. Net pravardžiavo ją Motušėle, matji labai priminėjam
velionę motiną. Aš jam šimtus sykių aiškinau, kad negalima leisti Joanai
manyti, esą ji kuo nors geresnė už kitas mūsų dukteris, nes juk ateis diena,
kai irji turės užimti jai skirtą vietą pasaulyje. Bet Ferdinandas juokėsi ir tik
suėmęs ją už smakro sakydavo:
— Kur beatsidurtų, Motušėlė tikrai nepadarys gėdos Ispanijai, ar ne?
OJoana rimtai linksėdavo:
— Taip, tėveli!
Vis dėlto aš tuo abejojau. Šitaip elgdamasis, Ferdinandas veikiausiai
išlepins ją tiek, kad Joana ims manyti, neva joks princas žemėje jos
nevertas, nes nė vienas išjų neprilygsta jos tėvui.
Tų metų Kalėdas mes atšventėme visi kartu: klausėmės menestrelių
giesmių, pjaustėme pyragus, iš kurių kilo pulkai persigandusių žvirblių, ir

darėme prakartėlę su drožinėtomis dramblio kaulo figūrėlėmis. Sniego

buvo nedaug -—
vos plonas baltas sluoksnelis, nelyginant šventiniai
pabarstai be įprastinės geliančios žvarbos. Trijų Karalių išvakarėse mes
sykiu su žvakėmis nešina procesija patraukėme
vidurnakčio mišių. Šv.
į Segovijos katedrą klausyti
Marijos dominikonų choras skambiomis giesmėmis
šlovino Kūdikėlio gimimą. Apsupta visų savo vaikų
ir vyro, o amžinajai
bičiulei Beatrisei klūpant už nugaros, aš suklupau priimti komunijos ir iš

visos širdies padėkojau Dievui už viską, ką jis man suteikė.

Deja, tuo metu nė neįsivaizdavau, kiek daug netrukus bus pareikalauta iš

manęs mainais.
 i
DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Pabudau vidury nakties. Nors mudu su Ferdinandu, kaip ir pridera

karaliams, turėjome atskirus apartamentus, tą vakarą įsigudrinome kartu
pavakarieniauti, o tokią retą intymumo akimirką - juk pastaruoju metu
šitaip mažai berasdavome laisvo laiko! - jį pagavo meilinga nuotaika.
Paskui jis užmigo mano glėbyje, padėjęs galvą man ant krūtinės. Gulėjau,
švelniai glostydama šiurkščius susisukusius jo krūtinplaukius. Pastebėjau
ir keletą sidabrinių gijų; jas pamačius, mane užliejo graudus švelnumas.
Po keleto valandų pabudau nuo atkaklaus beldimo į duris. Nustūmiau
šoną Ferdinandą, ir šis niurnėdamas įsirausė į pagalvę. Pati užsimečiau
į
chalatą ir nuskubėjau prie durų. Nors jau buvo kovo mėnuo ir
žiema beveik
baigėsi, pilies akmenys tebealsavo nakties žvarba, todėl pravėrusi duris jau
visa tirtėjau nuo šalčio. Koridoriuje pamačiau stypsančią Inesą: į kasą
supintijos plaukai buvo subrukti po naktine kepuraite, ir ji taip pat supstėsi
į paskubom užsimestą chalatą.

— Kas yra? — sušnibždėjau, stengdamasi vėl nepažadinti Ferdinando. —

Jonui kas nors? Susirgo?

— Ne, ne, jo šviesybė sveikas ir kietai miega. Aš dėl Kadiso markizo. Jis čia
ir norijus matyti. Sako, kad labai skubu.
 Per nugarą iškart perbėgo šiurpas.
— Kadisas čia? Betgi jis turi vadovauti dabartinei mūsų kampanijai

Andalūzijoje! Ferdinandas jam tai patikėjo, kol pats ten nuvyks!

Tai sakydama, dirstelėjau į lovą. Ferdinandas nesijudino - atrodė kietai
Įmigęs. Jis keletą savaičių be atvangos plušėjo, kurdamas naują karinę
strategiją, ir netgi leidosi į ilgą kelionę, kad pasiektų savo Kortesus Aragone
ir išpeštų išjų papildomų lėšų. Mes jau buvome beveik pasirengę; po kelių
savaičių, kol aš rūpinsiuosi griozdiško mūsų dvaro perkraustymu atgal į
pietus, jis turėjo išjoti pirmas ir imtis vadovauti kryžiaus žygiui.
— Tuoj ateisiu, - pasakiau, braukdama per savo išsitaršiusius plaukus. -O
dabar eik, nepažadinome karaliaus.
kol

Apsivilkau tamsią suknelę, suimtus plaukus subrukau po tinkleliu, o ant

pečių užsimečiau vilnonę mantiją. po spingsinčiais šaltyje deglais lipau
Kol

laiptais žemyn, mano ausis pasiekė menėje aidintys balsai. Išsitiesiau,

kilstelėjau galvą ir žengiau vidun. Manęs jau laukė Čakonas, brolis Talavera
ir dar keli įtakingi dvariškiai, apstoję Kadiso markizą.
Pamatęs mane, jis priklaupė ant vieno kelio. Sumišusi ir nustebusi, aš
nužvelgiau, kaipjis atrodo: juodi rūbai purvini, apsiaustas ir batai
nutaškyti purvu, tarsi be sustojimo būtų šuoliais lėkęs nuo pat Andalūzijos.
Negana to, jis atrodė daugybę metų pasenęs - toks suvargęs ir papilkėjęs
buvojo veidas.
—Jūsų didenybe, - sušnibždėjo jis, nebyliai spoksant akis išpūtusiems
dvariškiams, - meldžiu man atleisti...
Aš suirzau pamaniusi,kadjis veikiausiai vėl susipeikštė su Medinos
Sidonijos kunigaikščiu. Ir šįsyk turbūt neapsieita be kraujo, antraip kam gi

jis būtų jojęs tokį kelią?

—Jūs nemažai mylių sukorėte prašyti mano atleidimo, - pasakiau. - Gal
paaiškinsit, kas nutiko?
 Kadisas neįstengė prasižioti, tikjo akys priplūdo ašarų. Nustėrusi aš
pasisukau
—
į brolį Talaverą. Mano nuodėmklausys
Mes patyrėme žiaurų pralaimėjimą.
tyliai ištarė:

— Pralaimėjimą?- Aš vėl pažvelgiau į vis dar prie mano kojų sukniubusį

Kadisą.— Kokį pralaimėjimą?
— Prie Malagos miesto, - dusliai atsakė Kadisas. - Acharkijos perėjoje.
Mes trys... Medina Sidonija, Alkantaros valdytojas ir aš... nusprendėme
prasiveržti per perėjas ir padegti laukus, kad geriau pasirengtume jo
didenybės atvykimui ir
greičiau užimtume Malagą. Tačiau El Sagalas
suuodė mūsų planus ir
puolė lyg perkūnas giedro dangaus. iš
Mano ankstesnis nerimas ir
baimė susiraitė sieloje lyg angis. El Sagalas
buvo al-Hasano brolis ir varžovas - grėsmingas maurų karo vadas, kuriam
priklausė derlingi Malagos apylinkių kalnų slėniai ir pats taip visų
trokštamas uostamiestis. Ferdinandas ištisus mėnesius rezgė planus, kaip
paimti Malagą, mat netekę jos, maurai liktų be tiekimo kelių, o mes
pašalintume didžiausią kliūtį, trukdančią apsupti Granadą.
Kadiso balsas suskambo šaižiau:
— Veikiausiai jį perspėjo Boabdilis. Mes kliovėmės, kad jis tylės, tačiau jis
mus išdavė
ir susidėjo su El Sagalu - turbūt tikėdamasis bendromis
jėgomis įveikti al-Hasaną. El Sagalas užklupo mūsų karius siaurame
tarpeklyje. Jau temo, ir mes beveik nieko nematėme. Netikėliai lyg lavina
raiti pasipylė abiejų tarpeklio galų, ojų valstiečiai ėmė versti akmenis
iš

nuo šlaitų. Mes pakliuvom į tikrą pragarą ir nebeturėjom kur dėtis.

— Dieve
mano, -drebėdama persižegnojau aš.- Ar daug... vyrų Žuvo?
Iš Kadiso lūpų išsiveržė dusli rauda.
— Daugiau kaip du tūkstančiai, tarpjų— ir trys mano broliai. Viešpatie
gailestingas, tie šunsnukiai arabai nurėžė jiems galvas ir pamovę ant iečių
nusinešė į Malagą! Man pasisekė pasprukti pėsčiom, nes mano žirgą
nušovė po manimi, bet mačiau tiek sužeistų, tokią daugybę paliktų mirti
be jokio paguodos žodžio, o čigonai su vietos valstiečiais jau zujo aplinkui,
dar tebealsuojančius juos plėšdami ir pribaiginėdami...
Aš susverdėjau, negalėdama patikėti savo ausimis. Čakonas kaipmat
prišoko prie manęs.
— Reikia... kuo skubiau pranešti mano vyrui karaliui...
- išlemenau.
— Bet dabar mes turime Boabdilį,- pridūrė Kadisas, iš susirūpinimo net
pamiršęs paprašyti mano leidimo stotis. - Sužinojau prieš pat čionai
atvykdamas: mūsiškiai sučiupo tą niekingą išdaviką! Jis išjojo iš Granados
ketindamas surengti antpuolį; manė, kad mes taip sumušti, jog
nebejstengsime pasipriešinti. Bet Kabros grafas tai išgirdęs jį užpuolė. Šiuo
metujis-— Kordobos pilyje. Jo motina sultonė eina iš
galvos ir žada
sumokėti kiek tik panorėsime, kad jį paleistume...
— Ką gi, teks suja pasiderėti, - atsiliepė Ferdinandas iš menės tarpdurio.
Visi nuščiuvo, o mano vyras —vienplaukis ir susisupęs į auksu siuvinėtą
raudoną chalatą - žengė vidun. Aš įdėmiai žiūrėjau jam į veidą.
Ferdinandas priėjo prie Kadiso, kuris vėl parpuolė ant kelių. Tikėjausi
išgirsti visą laviną keiksmų ir priekaištų, tuoj pasipilsiančių markizui ant
galvos. Juk tai buvo tikra katastrofa: per vieną neapgalvotą sprendimą
praradome daugiau nei pusę Andalūzijoje sutelktos kariuomenės, kurią
vos prieš kelias savaites buvome pastiprinę naujais samdiniais ir
papildomomis lėšomis. Bet Ferdinandas tik sustojo priešais Kadisą ir tyliai

tarė: - Stokitės, mano pone. Kaip suprantu, dėl mūsų jums teko pereiti
tikrą pragarą.
Kadisas pakilo, net persimainęs iš baimės.
—Jūsų didenybe, maldauju...
Ferdinandas tik kilstelėjo pirštą, irjis nutilo.
— Nėra ko čia atleisti. Dievas, kurio keliai mums dažnai nesuprantami,
nusprendė pamokyti mus nuolankumo. Jis kol kas baudžia geruosius,
tačiau visuomet yra mūsų pusėje. Išties, - pridūrė jis, karčiai
šypsodamasis, - juk ką tik nubloškė niekingąjį al-Hasano šuniūkštį tiesiai
mumsįrankas!
Nebepajėgdamas tvardytis, Kadisas drebančia ranka užspaudė sau
burną, o Ferdinandas atsisuko į mane iš ištiesė ranką. Tvirtijo pirštai
švelniai suspaudė manuosius. Stovėdama greta, didžiavausi juo labiau nei
bet kada gyvenime. Paskui išgirdau jį sakant:
— Privalome mokytis iš savo klaidų. Apraudosime žuvusiuosius ir
paguosime gyvuosius, bet niekada nepamiršime, kad Dievas yra su mumis.
Vardan visko, kas šventa, netikėliai gaus, ko nusipelnę!

Balandį, kai man sukako trisdešimt dveji, mes jau vėl buvome
Andalūzijoje. Ten, didingoje Kordobos pilyje, padabintoje raudono porfyro
piliastrais ir pusapvalėmis arkomis, mudu su Ferdinandu, iškilmingai
įsitaisę sostuose po karališkuoju baldakimu, ant kurio puikavosi mūsų
simbolis sumazgytos virvės
-—
ir
jungas, priėmėme mums atvestą Granados
maurų valdovą Boabdilį.
Mūsų įsakymu nelaisvėje jam nieko netrūko: galėjo naudotis visomis
privilegijomis, išskyrus laisvę. Princas buvo elegantiškas ir
dailus: tamsiai
gelsva oda liudijo maišytą kraują, galvą puošė vešlios juodos garbanos, o
tanki barzda rėmino lyg iš marmuro iškaltą burną ir ilgą nosį; nedrąsus
Žibančių akių žvilgsnis visgi liudijo neryžtingumą. Po karštų ginčų, kilusių
taryboje, mes buvome sutarę jį paleisti - su sąlyga, kad šiol taps mūsų
nuo

sąjungininku ir
vasalu, privalės kasmet mokėti mums po dvylika
tūkstančių aukso dublonų, paleis visus nelaisvėn paimtus krikščionis ir
netrukdys mūsų kariuomenei laisvai žygiuoti per savo valdas. O mes savo
ruožtu paremsime jį
kovoje dėl Granados sosto su tėvu, nuožmiuoju al-
Hasanu.
Aš netikėjau, kadjis sutiks; o jei ir sutiktų, buvau tikra, kad veikiausiai

tam griežtai pasipriešins jo motina. Nors sultonė ir

siūlė mums dosnią
išpirką už savo sūnų, bet ji pati buvo kadaise nelaisvėn paimta krikščionė,
paversta odaliska, ir garsėjo kaip puikiai įgudusi valdžios žaidimuose. Kas
jau kas, oji tai tikrai turėjo lengvai perprasti, ko siekiame tokiomis
sąlygomis, ir pasistengti prieš sutikdama išspausti kuo daugiau naudos
sau. Vis dėlto, didžiausiai mano nuostabai, sultonė iškart sutiko — nė
nesusimąsčiusi apie tai, kuo
iš tikrųjų gresia mūsų sąjunga.
Taigi ši iškilmingo priėmimo parodija, kai princas, pasidabinęs
plevėsuojančiu šilko rūbu ir kutais puošta kepuraite, suklupo pabučiuoti
mudviejų su Ferdinandu drabužių kraštelio, tokiu būdu pripažindamas
mus savo viešpačiais, o paskui iškilmingai pasirašė naująją mūsų sutartį,
išspaudė man tik sarkastišką šypseną.
Atsistoję Mudu paeiliui apkabinome Boabdilj; Ferdinandas netgi
pabučiavo jį į abu skruostus - tarsi tikrą brolį. Kai atėjo mano eilė, aš
akimirką sulaikiau glėbyje liauną jaunojo mauro kūną
ir šnibžtelėjau jam į

ausį:
— Nesumanyk laužyti susitarimo! Jei dar kartą mus išduosi, pažadu, kad
visoje žemėje nerasi kur pasislėpti.
Jis nustėręs pažvelgė į mane ir net kiek atšlijo. Nebuvau tikra, ar supranta
kastilietiškai; ligi tol derėjomės tik per vertėją. Visgi šis staigus sumišimas
leido įtarti, kad jis supranta kur kas daugiau, nei išsiduoda.
Aš linktelėjau ir garsiai tariau:
— Tebūnie taika tarp mūsų tikėjimų!
Ferdinandas garsiai suplojo rankomis, ir variu kaustytos dvivėrės menės
durys akimirksniu atsilapojo, įleisdamos vidun visą virtinę tarnų, nešinų
atsisveikinimo dovanomis garbiajam mūsų svečiui.
 Mudu su Ferdinandu iškalbingai susižvalgėme, kai Boabdilis net
aiktelėjes pripuolė apžiūrėti prabangių odinių balnų, skirtų aštuonetui
baltų žirgų, kurie laukė jo kieme. Dar įteikėme jam kelias dėžes šilko,
aksomo
irdamasto bei kaldintais ornamentais puoštus Toledo šarvus. Jis
visas švytėdamas atsigręžė ir ėmė kažką susijaudinęs balbatuoti savo
vertėjui. Šis pareiškė:
— Jo šviesybė tiesiog priblokštas jūsų didenybių dosnumo. Jis sakosi
neabejojąs, kad visame krikščioniškajame pasaulyje nėra didesnių valdovų
užjudu!
Ferdinandas tik nusijuokė ir atsainiai mostelėjo ranka:
— Čia tik kuklūs mūsų pagarbos ženklai! Mudu su jos didenybe tikimės,
kad princas Boabdilis laikysis savo žodžio, kaip dera karališkojo kraujo
asmeniui.
— Išties, - pridūriau aš, maloningai šypsodamasi Boabdiliui, - neabejoju,
kad mes vienas kitą supratome.
Skambant ragams ir
plaikstantis vėliavoms, mes išlydėjome Boabdilį pro
pilies vartus. Rinktinė dviejų šimtų mūsų paskirtų Kastilijos riterių palyda
turėjo saugiai nulydėti jį iki Granados kalnų ribos. Žiūrėdamas, kaip jis
išjoja, išdidžiai pakėlęs galvą, o abipus kelio sustoję miestiečiai džiugiai jį
sveikina ir mano paliepti mėto po kojom gėles, Ferdinandas pro sukąstus
dantis iškošė:
— Dievui padedant, dar metams nesibaigus jis laižys dulkes man nuo
batų, kai išspirsiu jo prabangiųjų Alhambros rūmų duris!
— Amen, —užbaigiau aš ir kilstelėjau smakrą.
Atėjo metas parodyti maurams tikrąją mūsų galią.

Nžid
Grįžusi į Seviliją ir įkurdinusi ten savo dvarą, atsikviečiau ir vaikus. Karas
žadėjo būti ilgas ir trukti mažiausiai metus. Aš nenorėjau vėl taip ilgai
gyventi atskirta nuojų, juolab kad Marija dar tebebuvo maitinama
krūtimi. Ferdinandas visas nušvito, išvydęs nuo Kastilijos pusės
atlinguojančią didžiulę vilkstinę; jis dievino mūsų atžalas, jam patikdavo
ta neišvengiama sumaištis, kurią jie keldavo kur pasirodę.
Tačiau aš netir vaikams neleidau dykaduoniauti. Kaipmat iš savo damų ir
dvariškių Žmonų sudariau drausmingus būrius, kurių pareiga buvo rūpintis
vyno, duonos, galvijų ir kitokių atsargų tiekimu. Pristačiau Izabelę ir Joaną
siūti kilnojamų palapinių lauko ligoninėms, kuriose turėjo būti slaugomi
mūsų sužeistieji; šią naujovę įdiegiau sukrėsta šiurpaus Kadiso pasakojimo
apie mirčiai prie Acharkijos pasmerktus vyrus. Nepamiršau įsigyti ir indų
su švęstu vandeniu mečetėms pašventinti. O sužinojusi, kad varpų
skambesys baisiai nervina maurus, kuriuos melstis šventikai šaukia balsu,
užsakiau iš Galicijos atgabenti didžiulius
varpus, kurie kilnojamose
varpinėse turėjo keliauti sykiu su mūsų kariuomene; negana to, mažais
varpeliais dar nukabinėjome kareivių rankoves ir mulų bei arklių
pakinktus.
Visoje Andalūzijoje kalviai suplukę kalė ginklus ir gamino apgulties
įrenginius. Jiems reikalingą didžiulį kiekį parako, kurio sumažinta kaina
man pavyko įsigyti Italijoje ir Flandrijoje, sukrovėme talpiuose sandėliuose
pasienyje, kad prireikus jis būtų lengvai pasiekiamas. Mano teta Beatričė
netatsiuntė man tūkstantį statinių dovanų. Senasis mūsų priešas karalius
Alfonsas V jau buvo miręs, o naujasis Portugalijos valdovas Jonas II karštai
palaikė mūsų kryžiaus žygį, nes Izabelė buvo pažadėta jo sūnui į žmonas.
Kasdien po keturis kartus per dieną aš eidavau mišių į koplyčią ir
melsdavau Dievą pergalės. Ir kas vakarą iki vėlumos sėdėdavau su
Ferdinandu, Kadisu ir mūsų karo vadais, aptarinėdama strategiją: reikėjo
apgulti ir paimti šimtus pilių ir miestų, kad pagaliau atkirstume Malagą —

tą nuostabų uostą, kuris lyg perlas švytėjo Viduržemio jūros pakrantėje,

užtikrindamas maurams gyvybiškai svarbių prekių tiekimą. Tiktai užėmę
Malagą
ir sunaikinę El Sagalą galėjome atkeršyti už Acharkijos skerdynes —

tą vietą krikščionys praminė „Žudynių kalnu“.

Dabarjau negalėjau nė pagalvoti apie pralaimėjimą. Nebuvo nė
valandos, kad nepasvajočiau, kaip gera būtų pačiai paimti į rankas kardą ir
joti mūsų kariuomenės priešakyje; man buvo keista, jog kadaise tikėjau,
kad moterys privalo tūnoti namie, kol vyrai rizikuoja gyvybe. Vis dėlto man
teko kaip visuomet apsišarvuoti kantrybe, mat pasijutau vėl besilaukianti;
o Ferdinandas tuo tarpu žygiavo iš vieno miesto į kitą, paeiliui visus
užkariaudamas ir nepaisydamas didelio žuvusiųjų bei sužeistųjų skaičiaus.
Jis užsispyręs ginė netikėlius tolyn iš savo žemių ir lyg sultingą granatą
sėklelė po sėklelės laupė maurų emyratą.
1485 metų rudenį mes jau buvome užėmę devyniasdešimt keturias pilis

daugiau Žemių nei bet koks ankstesnis krikščionis valdovas. Tačiau

ir

Malaga, kaip ir pati Granada, vis dar priklausė maurams. Mes ir

nesitikėjome, kad pergalė bus lengva: nors ir įsprausti į kampą, maurai
tebebuvo grėsmingi priešai. Vis dėlto buvo aišku, kad mūsų viršus;
netikėlių karalystė iro ir aižėjo gabalais. Artėjant žiemai, palikome gana
gausias įgulas saugoti užimtų miestų, o patys grįžome
pasidžiaugti pasiektais laimėjimais.
į Kastiliją

Gruodį freskomis išdabintuose Alkalos rūmuose, kurie kadaise priklausė

velioniui Kariljui, aš pagimdžiau penktąjį vaiką. Kaip visuomet, mudu su
Ferdinandu tikėjomės susilaukti sūnaus, tačiau nusivylimą gimus dukrelei
netrukus pakeitė didžiulis nerimas ir baimė — mat mergytė gimė tokia
mažutė, kadvisi aplink baiminosi, arji išgyvens. Sutelkusi jėgas, ašjau
rengiausi dar vienai netekčiai, tačiau naujagimė mus visus nustebino. Ji ne
tik išgyveno, bet netrukus ėmė sparčiai augti. Vos po kelių savaičių ji jau
atrodė tarsi visai kitas kūdikis: balta lyg pelėdos pasparnė oda ir tokiais pat
rusvai auksiniais, kaip mano, plaukais - tiktai garbanos buvo vešlesnės.
Ferdinandas man pašnibždomis prisipažino manąs, kadji- pati
gražiausia iš mūsų vaikų.
Mes pavadinome ją Katalina — mano anglės močiutės iš tėvo pusės
garbei.

Nžid

Pirmąsyk tą jūrininką iš Genujos aš išvydau Gvadalupės vienuolyne

Estremadūroje, kur buvome trumpam nuvykę, kai atšventėme Naujuosius
metus.
Mes jau įnirtingai rengėmės pavasariniam antpuoliui prieš maurus;
buvome kaip reikiant susilpninę priekines jų linijas, o tada atėjo Žinia, kad
mirė mūsų priešas karalius al-Hasanas. Dabar visi keliai tapo atviri jo
broliui El Sagalui, kuris iškart ėmė vilioti savo pusėn Boabdilj. Nenaudėlis
princas neatsispyrė dėdės įkalbinėjimams ir slapta susidėjo su juo, sykiu
dėdamasis tebesąs mūsų sąjungininkas. Kai al-Hasano nebeliko, jam
niekas nebetrukdė užimti Granados, tad ir mūsų paramos jam nebereikėjo.
Nors man buvo baisiai pikta ir gaila tų dosnių dovanų, kurias praradome,
užuot papildę jomis savo iždą, Ferdinandas užtikrino, kad dabartinė
Boabdilio išdavystė dar labai mums pasitarnaus, kai užspeisime jį
Granadoje ir priversime prašyti malonės. Aš jį perspėjau, kad nebeturės
kur slėptis, jeigu mus išduos, tačiau, Ferdinando nuomone, ir išdavystė gali
netikėtai pasirodyti naudinga, o aš ketinau kaip reikiant ja pasinaudoti.
Padrąsintas tokių pokyčių, Ferdinandas paskelbė, kad šiemet privalome
užimti Malagą, mat šio miesto praradimas visiškai susilpnintų Boabdilio
valdžią Granadoje, kuri ir buvo svarbiausias mūsų tikslas.
Tą popietę Ferdinandas ilgai rymojo prie didžiojo stalo vienuolyno

menėje. Garas kamuoliais virto jam iš burnos, nors sausis buvo palyginti
šiltas. Drauge su savo iždininku Luisu de Santancheliu ir kardinolu
Mendosa jis kruopščiai tyrinėjo aptrintus žemėlapius ir smulkiai
aptarinėjo strategiją.
Aš sėdėjau prie gorės su žarijomis ir šildžiausi kojas (po gimdymo jos

man nuolatos šalo), skaitinėdama laiškus, kurių nuo Kalėdų prisikaupė

nemaža krūva. Inesa su Beatrise prižiūrėjo mano vaikus: Katalina ramiai
snaudė lopšyje, Joana ją sūpavo, Marija žaidė su lėlėmis, o Izabelė su Jonu
tyliai skaitė psalmes. Kaip dažnai būna šeimose, artimiausi pagal amžių
vaikai sutarė ne per geriausiai: Izabelė labai suartėjo su Jonu, o Joaną kur

kas labiau traukė Katalina. Marija išvis menkai tesidomėjo, kas darosi
aplinkui; sulaukusi trejų, ji buvo tokia romi, kad tiesiog stulbino aukles,
kurios vienu balsu tvirtino dar kaip gyvos neregėjusios šitokio vaiko, kuris
visiškai nekeltų jokių rūpesčių.
Mano žvilgsnis dažniausiai krypo į Joną, dar neseniai persirgusį drugiu ir
labai nusilpusį nuo karščiavimo. Staiga prie manes prisiartino Čakonas ir
pranešė, kad labai prašosi priimamas toks ponas Kristobalis Kolonas.
— Jis įteikė štai ką, - pridūrė Čakonas
ir
nepatenkintas susiraukė,
duodamas man rekomendacinį laišką su galingo Kastilijos didiko,
kunigaikščio Medinačelio antspaudu.
—Jis nori, kad dabar jį priimtume?- paklausiau. Mane lyg tyčia labai
marino miegas irjau svarsčiau, gal verta kuriam laikui atidėti laiškus ir
leisti sau retą prabangą — nusnūsti pokaičio. Negana to, nebuvau deramai
pasipuošusi priimti lankytojams. Vilkėjau paprastą juodo aksomo naminę
suknelę, sujuostą ties liemeniu, o susuktus plaukus buvau pridengusi baltu
šydu
ir perrišusi kaspinu.
— Taip, - burbtelėjo Čakonas. Peržengęs septintąją dešimtį, jis gerokai
aptuko, bet vis budriau lyg koks sarginis šuo gynė ir saugojo mūsų šeimą. —

Jis sakosi atkakęs čia iš toli iš pietų ir prašo leidimo susitikti su jumis
asmeniškai. Tas Žmogus užsispyręs lyg mulas; jau daugiau nei tris valandas
laukia atviroje galerijoje. Sakiau jam, kadjūs tarybos posėdyje, o paskui —

kad pietaujate, bet jis vis tiek nesijudina iš vietos.

Aš linktelėjau ir atsainiai permečiau akimis laišką. Dabar miglotai
prisiminiau, kad šį jūrininką kadaise globojo Medinos Sidonijos
kunigaikštis. O kunigaikštis Medinačelis rašė, kad Medinai Sidonijai
galiausiai pakyrėjo nesibaigiantys genujiečio reikalavimai ir jis atsikratė
globotinio. Kolonas persimetė pas Medinačelį, kuris patikėjo jūrininko
tvirtinimais, esą tikrai įmanoma išvengti ilgametės turkų blokados
Viduržemio jūroje ir perplaukus vandenyną nauju, dar neatrastu keliu
pasiekti Indiją. Medinačelis mielai sutiko iš dalies apmokėti Kolono kelionę
ir parūpintijam laivų, tačiau tas užsispyręs reikalavo mūsų karališkojo
leidimo. Ojo negavęs grasino palikti Ispaniją ir pasiūlyti savo paslaugas
Prancūzijos karaliui.
— Įdomu, - sumurmėjau. Sulanksčiau laišką ir padaviau
jį savo
sekretoriui Kardenasui. Staiga man visi miegai išlakstė. - Ferdinandai, ar
girdėjai? Tas jūrininkas čia.
Mano vyras dėbtelėjo mano pusėn. Jo skruostai buvo skaisčiai įraudę,
mat ką tik karštai ginčijosi su Mendosa dėl būsimojo mūšio plano. Nors
ir
sulaukęs penkiasdešimt devynerių, manieringasis kardinolas tebebuvo
patyręs generolas, ne sykį vedęs mūsų karius į kovą, o dabarjis tvirtai tikėjo
žinąs, kaip geriausia užimti Malagą.
—Jūrininkas? Koks jūrininkas? suniurzgė Ferdinandas ir piktai nudelbė
žvilgsniu Mendosą, kuris ramiausiai siurbčiojo vyną, kaip visuomet nėmaž
nesijaudindamas dėl mano vyro įsiūčio.
— Tas pats, kurį kadaise globojo Medina Sidonija, pameni?- pasakiau,
puikiai žinodama, kadjis tikrai neprisimins. Jis vargu ar būtų galėjęs
pasakyti, ką valgėme vakarienei; tomis dienomis visos Ferdinando mintys
sukosi tik apie būsimą kryžiaus žygį; atrodė, jog per ištisus pereitus metus
pasiektų pergalių nepakako, kad ištrintų jam iš atminties vienintelį patirtą
pralaimėjimą. Ferdinandas neketino atlyžti, kol neparklupdys Granados.
— Taip, taip,
- nekantriai atrėžė jis dabar. - Ir ką?..
—lrjis čia, Gvadalupėje, - šyptelėjau. - Prašo, kad priimtume.
— Na, tai priimk, - atsainiai mostelėjo mano vyras ir tuoj pat grįžo prie
ginčo su Mendosa. Aš linktelėjau Čakonui:
— Gerai, pakvieskite jį. Tik perspėkit, kad kalbėtų trumpai.
Čakonas netrukus grįžo, lydimas aukšto, plačiapečio vyro, vilkinčio

paprastu juodu švarku. Šis nusiėmė skrybėlę, atidengdamas smėlio

spalvos plaukų kupetą su vienur kitur žibančiomis sidabrinėmis gijomis; o
kai nusilenkė, nusistebėjau, koks jis pasipūtęs — net pagarbą reiškė su
Įgimtu išdidumu, lyg tikras didikas.
Kaijis pagaliau pakėlė į mane žydras akis, apstulbau - kiek jose švietė
aistros ir atkaklumo!
— Jūsų didenybe, man didelė garbė, - ištarė jis sodriu balsu.
Na, galir taip, - pamaniau, nors jis aiškiai nė neketino atsiprašyti, kad
įsiveržė niekieno nekviestas. Aš vos susilaikiau nenusijuokusi. Buvo
akivaizdu, kadjis išties nemažai bendravęs su Medina Sidonija: tik artimi
santykiai su tokio rango Žmogumi galėjo įkvėpti šitokį nepalaužiamą
pasitikėjimą savimi.
— Man sakė, kad jums teko ilgokai palaukti, -tariau. - Gal kartais
norėtumėt pakaitinto vyno?
— Ne, jeigu neprieštarausite. — Jis ir toliau nenuleido nuo manęs akių; net
mano damos tai pastebėjo ir susibūrė atidžiau jo apžiūrėti. Dauguma vyrų
nedrįsdavo be leidimo spoksoti į mane, ojuolab- atsisakyti mano
pasiūlyto gėrimo. - Turiu labai daugjums papasakoti, pridūrė jis, ir aš su

malonumu išvydau raudonjįjo blyškiuose, lyg iš marmuro iškaltuose

skruostuose. — Man išties teko ilgai laukti — iš teisybės, daugiau nei dvejus
metus.
— Čia, vienuolyno galerijoje?- įsiterpė Beatrisė. Jis rimtai pažvelgė į ją.
— Taip, mielai būčiau sutikęs tai padaryti, jei tik tokiu būdu pagaliau
gaučiau sprendimą, - atsakė jis, ir man neliko nė menkiausių abejonių, kad
jis nejuokauja.
— Ką gi, aš klausau, - pasakiau ir su apsimestiniu abejingumu
patogiai
atsilošiau kėdėje, nors kraujas jau kone ūžė man gyslose. Šis žmogus
pasižymėjo neįtikėtina įtaiga; kai kam tai galėjo pasirodyti net įžūlu. Buvo
tvirto, iškilaus stoto, turėjo kumpą lyg erelio snapas nosį ir mąslias akis bei
ganėtinai ryžto ir užsispyrimo, tačiau akivaizdžiai stokojo nusižeminimo,
privalomo žemakilmiui; priešingai, jis buvo tvirtai įsitikinęs prigimtine
savo verte - kas paprastai būdinga tik kilmingiesiems. Jis stovėjo priešais
mane, ryžtingai atkišes smakrą, tarsi aš būčiau turėjusi labai džiaugtis jo
atvykimu, o visa, kas
mudviejų susitikimą.
nutiko ligi šiol, tebūtų buvę vien įžanga
į šį lemiamą

Akimirką ir aš tuo beveik patikėjau.

Jis ėmė dėstyti savo prašymą. Kalbėjo įtikinamai, kaip tikras oratorius;
aiškiai buvo iš anksto apgalvojęs kalbą. Pirmiausia pareiškė esąs tvirtai

įsitikinęs, kad pasaulis yra apvalus, o iš slapta gautų žemėlapių galįs

-
spręsti, jog vandenynas toji bekraštė vandens plynė toli gražu nėra -
tokia beribė, kaip manoma. Jo kalboje nebuvo justi jokio ryškesnio
akcento, ir aš suabejojau, arjis tikrai yra kilęs iš italų vilnos karšėjų šeimos,
kaip sakėsi; bet jis pats netrukus išblaškė mano abejones papasakojęs, kad
jaunystėje, sudužus laivui, buvęs išmestas
daugelį metų praleidęs Lisabonoje
į Portugalijos krantą, o paskui
tarp jūrininkų ir geografų. Ten

perskaityti Egipto astronomo Ptolemajaus ir graiko matematiko

Eratosteno raštai atvėrę jam akis ir pakuždėję galimybę pasiekti tolimas
šalis, kuriose gausu prieskonių, deimantų ir šilko. Aš irgi nejučiom
prisiminiau savo pačios jaunystės metus Segovijoje, kai vieną po kito ryte
rijau senuosius veikalus ir žavėjausi Žmonių drąsa bei nutrūktgalviškumu,
kurių vedamijie leisdavosi ieškoti nežinomų žemių. Atrodė, kad jis
instinktyviai geba užčiuopti tas slaptas mano dvasios stygas ir
nedvejodamas drįsta jas liesti, nėmaž nepaisydamas skirtingos mudviejų
padėties.
Žinoma, jo įtikinėjimai buvo niekuo nepagrįsti ir pernelyg beatodairiški,
o reikalavimas tučtuojau imtis veiksmų
jo įsitikinimams įrodyti - stačiai
akiplėšiškas. Negana to, už savo būsimus atradimus jis tikėjosi gauti titulų
ir žemių —tai man atrodė kone visiškas kliedesys. Dar niekas kaip gyvas

nedrįso lįsti valdovui į akis ir šitiek reikalauti, mainais siūlydamas nežinia

ką.

Tačiau, kaijis baigė kalbėti ir liko stovėti, plačiai išskėtęs rankas, menėje
tebeaidint jo žodžiams, aplinkui stojo tiesiog bežadė tyla. Net mano
vaikai, palikę žaidimus, susibūrė jo paklausyti, o aš pati susivokiau

į
nejučiom net palinkusi priekį savo kėdėje ir dabar sėdinti parėmusi
smakrą rankomis, godžiai gaudydama kiekvieną jo žodį.
Paskui mano ausis pasiekė tylus barbenimas, ir atsisukusi pamačiau
Ferdinandą, stuksenantį pirštais per žemėlapiais nuklotą stalo paviršių.
Šalia jo išpūtęs akis ir
iš pažiūros visiškai užsimiršęs stypsojo iždininkas

Santanchelis, o Mendosa atlaidžiai šypsojosi, tarsi jam būtų buvę labai

smagu.
— Tai bent audrą jūs čia sukėlėte,
- prunkštelėjęs pasakė Ferdinandas. -O
gal verčiau patartumėt, kaip mums ištaškyti maurų įtvirtinimus, jūrininke?
Mendosa sukikeno, o aš nejučiom susigūžiau. Laimė, ponas Kolonas tik
oriai linktelėjo, turbūt ir pats suprasdamas, kad neturi daugiau ką
pasiūlyti, išskyrus savo teorijas.
—Juk turbūt žinote, kad mes kariaujame, ar ne?- varė toliau Ferdinandas,
taip išsiduodamas, kad, nors ir dėjosi esąs užsiėmęs kuo kitu, iš tikrųjų
viską girdėjo. - Ir vis tiek tikitės, kad apmokėsime šias neįtikėtinas jūsų
užmačias, pasikliaudami vien jūsų kalbomis?
— Jūsų didenybių pradėtas karas atneš tikėjimo šviesą tūkstančiams
Žmonių, - atsakė Kolonas.— O aš galiu padėti jums nunešti šią šviesą dar
daugeliui tūkstančių ir sukurti jums galingą imperiją, kurią paveldės jūsų
Įpėdiniai ir kurioje niekuomet nenusileis saulė.
— Tikjeigu jūs neklystate, - atšovė Ferdinandas. —-
Irjeigu nenusiversit
žemyn nuo pasaulio krašto, amžinai pradingdamas drauge su visais mūsų
duotais pinigais ir laivais.
— Pavojaus visuomet
yra, - patylėjęs atsakė Kolonas. - Bet jūsų
didenybės niekuomet nesibaimino rizikuoti. Gal kas net pasakytų, kad jūsų
dabartinis bandymas išvyti maurus, kurie tiek šimtmečių valdė Granadą
ir
kuriais niekam ligi šiol nepavyko nusikratyti, irgi yra tiesiog
nutrūktgalviška kvailystė.
— Gal tai ir - suniurzgė mano vyras, - bet mes įrodysim, kad taip
kvailystė,
manantys klysta. - jis atsigręžė mane ir tarė: - Turime svarbių
Tada į

reikalų. Dabar ne metas tuščiai svaičioti.

Man teliko pritarti. Tai, ko prašė ponas Kolonas, dabartinėmis
aplinkybėmis viršijo mūsų galimybes. Tačiau man nesinorėjo paleisti jo
visai tuščiomis, mat giliai širdyje aš puoselėjau tokią pat aistrą. Aš tikėjau,

kad jo žodžiuose esama tiesos, nors nė pati nebūčiau galėjusi paaiškinti

kodėl.
 — Norėčiau dar su juo pasikalbėti, - išgirdau save sakant ir atsistojau.
Ferdinandas išsiblaškęs linktelėjo ir vėl palinko prie stalo, spragtelėjęs
pirštais Santancheliui, kuris suskato įpilti jam dar vyno. Kolono paskleisti
burtai staiga neteko galios, o gyvenimas vėl grįžo į įprastas vėžes: Katalina
pabudusi pravirko, Joana puolė jos tildyti, ir Beatrisė iškart žengė prie jų;

Marija vėl pasičiupo savo lėles, damos ėmė patyliukais šnibždėtis, Izabelė
vėl ėmėsi knygos, o Jonas paslapčia nusižiovavo.

Aš visa tai mačiau ir girdėjau, bet kažkodėl nekreipiau dėmesio. Inesa

padavė man apsiaustą. Kolonas ir toliau nenuleido nuo manęs akių.
Užsimetusi ant pečių lūšies kailiu pamuštą brokato apsiaustą, pamojau
jam:
— Eime, pasivaikščiosime galerijoje.

Nors Inesa sąžiningai turseno pagarbiai atsilikusi nuo mūsų, aš netrukus

išvis pamiršau apie jos buvimą. Žingsniuodama šalia jūrininko, mačiau ir
girdėjau tik jį. Aukštas jo ūgis vertė mane gerokai užversti galvą, jei

norėjau pažvelgti į kampuotą, erelišką profilį. Erdvioje galerijoje jo batų

kulnai aidu atsimušė
aksominės
į
šaltas akmenines plytas, o gerokai aptrintos
kelnės tyliai šiureno jam žengiant. Blausi menės šviesa ligi tol
neleido man įžiūrėti, koks padėvėtas jo drabužis, o ryškiai nušviestoje
galerijoje tai labai krito į akis. Dėl to mane dar labiau stulbinojo
pasitikėjimas savimi. Retas iš mano pažįstamų būtų drįsęs stoti karalienės
akivaizdon, vilkėdamas ne pačiu brangiausiu apdaru, nors jam įsigyti būtų
tekę užstatyti net šeimos namus.
Vienuolyno galerija
supo nedidelį sodelį su dailiai apkarpytais krūmais ir
šiuo metu tuščiais gėlynais. Švytintys vienuolyno bokštai aplinkui tarsi vėrė
mėlyną dangų. Vienišas gandras suko ratus apie aukštybėse sukrautą
lizdą; aš stabtelėjau į jį pasižiūrėti, o Kolonas tyliai sumurmėjo:
 — Tikras stebuklas, kaip lengvai šie paukščiai atsiduria ten, kur mes su
visais savo pranašumais nedrįstame nė kojos įkelti.
—Jūs čia apie skrydžius ar apie plaukiojimą, pone Kolonai?- paklausiau,
dėbtelėjusi į jį.
Jis atlaidžiai nusišypsojo.
— Man tai —tas pats, - atsakė, o patylėjęs pridūrė: - Toks italas
menininkas, vardu Leonardas da Vinčis, tvirtai tiki, kad vieną dieną mes
sukursime mašinas, kurios pakels mus į dangų. Jis sako, kad Žmonės netgi

pralenks paukščius, skraidydami po pasaulį.

— Išties būtų nuostabu, —atsidusau.
-
Bet juk tada viskas Jabai sumažėtų,
tiesa?
— Pasaulis yra tokio didumo, kokį jį matome, mano ponia. O vaizduotė
neturi ribų.
Nesumojau nei kaip į tai atsakyti, nei kaip reaguoti į tai, kadjis liovėsi
kreipęsis į mane kaip į karalienę ir perėjo prie visiškai neformalaus, net
nederamo, bendravimo būdo.
— Karalius, mano vyras, sakė teisybę, - galiausiai ištariau, kai pasukome
už kampo ir nužingsniavome toliau skliautuotu koridoriumi. Lauke
pradėjo po truputį snigti, bet lengvutės snaigės sukosi tirpo nė ir
-
nepasiekusios žemės. Šiuo metu mes esame pačiame didelio ir
nuožmaus karo įkarštyje ir turime visas jėgas skirti vien tam.
Mano užuomina buvo daugiau nei aiški; vyliausi, kad neteks jam
tiesmukai išrėžti, jog mūsų iždas nepajėgus remti tokio ambicingo plano,
kokį jis išdėstė, bent jau tol, kol esame įsivėlę į karą.
Jis apmaudžiai atsiduso.
— Ką gi, to ir reikėjo tikėtis. Užsienyje jus garbina kaip įžvalgią ir karingą

valdovę, kuri vien savo valios jėga įstengs pakelti šią kadaise nustekentą
šalį į neįtikėtinas aukštumas. — Jis nutilo ir įsistebeilijo į tyliai
sūkuriuojančias snaiges. - Tiesa, kai kas mane perspėjo, kad jūsų
toliaregiškumas nesiekia toliau savo šalies sienų.
Aš nusikvatojau, nors ta pastaba pataikė tiesiai
į širdį.
— Na, apkalbos manęs niekad nejaudino!
Jis atsigręžė, bet netarė daugiau nė žodžio, o aš kažkodėl pajutau poreikį
užpildyti jo tylėjimą pasiteisinimais:
- Žinote, tie, kas mane smerkia, nėmaž nesuvokia, ko siekiu. Išties, nors
viešai tai dar nepaskelbta, man jau beveik pavyko sudaryti vedybinę sutartį
tarp Habsburgų imperatoriaus dukters ir mano įpėdinio princo Jono, o
Habsburgų sosto įpėdiniui išpiršau savo dukterį Joaną. Vyriausioji mano
duktė Izabelėjau pažadėta Portugalijos valdovui, o vieną iš likusių dukterų
aš labai tikiuosi ištekinti
Angliją. Taigi, kaip matote, mano žvilgsnis
į

aprėpia toli už mūsų sienų, nors šiuo metu didžiausi mūsų rūpesčiai ir slypi
viduje. Kokia gi būčiau valdovė, jei nieko aplink nematyčiau! Bet Kastilija
man svarbiau už viską. Tokį įžadą daviau tądien, kai sėdau į sostą.
Jis nulenkė galvą.
— Aš nenorėjau jūsų įžeisti. Man neįtikėtina garbė, kad šiandien teikėtės
mane priimti, juolab tokiomis aplinkybėmis. Suprantu, kiek daug rūpesčių
jūs turite ir kad retai pasitaiko laimė pabūti su savo šeima.
Staiga aš panūdau paliesti jam petį, suteikti bent kiek vilties. Tačiau tik
ištariau:
— Nenorėčiau, kad dar kam nors pateiktumėt savo pasiūlymą. Nors šiuo
metu mesir neturime galimybių patenkinti jūsų prašymo, aš ketinu
sudaryti komitetą jūsų teiginiams išnagrinėti. Jam vadovaus mano
nuodėmklausys Talavera - labai išmintingas žmogus. Be to, aš skirsiujums
stipendiją, kurios pakaks, kad būtumėt nuo nieko nepriklausomas. Ar
turite šeimą?
— Taip, jūsų didenybe, turiu sūnų, vardu Diegas. Jis eina mokslus La
Rabidos vienuolyne.
— Ojūsų Žmona?..
Jo veidas aptemo.
—Ji mirė prieš daugelį metų, kai dar gyvenome Lisabonoje.
— Kaip gaila, - sušnibždėjau.- Telaimina ją Dievas. Tuomet skirsiu jums
tokio dydžio stipendiją, kad įstengtumėt pasirūpinti savo berniuku.
Aš ištiesiau ranką; pasilenkęs jis lengvai palietė lūpomis mano žiedą ir
tarė:
— Dėkoju, jūsų didenybe. Jūs iš tiesų didi valdovė, ir man bus garbė jums
tarnauti visu kūnu ir siela.
Aš sumišusi pajutau, kaip skruostus užlieja raudonis. Kokiu būdu šis
Žmogus sugeba pažadinti man tokius jausmus? Jei būčiau ne taip gerai
save pažinojusi, galėjau įtarti, kad juntu jam potraukį. Bet supratau, kad
to, ką jam jaučiu, nepaaiškinsi vien paprasta kūno trauka. Aš jau patikėjau,
kad mudviem išties buvo lemta susitikti, ir tos lemties negaliu nei
nustumti, nei išvengti.
Aš ištraukiau ranką
ir žengiau žingsnį atgal.
—

perspėju,
į
Kai leisimės

mūsų
pietus, maloniai prašom prisijungti prie mūsų dvaro. Tik
laukia sunkūs laikai, ir turėsime pasitelkti visą tikėjimą bei
ištvermę, kad nuveiktume šį Dievui malonų darbą.
— Dievo darbai manęs negąsdina, - atsakė jis.
Tai taręs, jis apsisuko ir patraukė sau, truputį krypuodamas, nė nesiteikęs
deramai atsisveikinti. Aš nejučiom nusišypsojau. Jis tikrai ne ištų, kas

Norsjis man nieko nepasiūlė, tik davė žodį, šis paslaptingas svetimšalis
mane tarsi užbūrė, atverdamas man didžiąsias pasaulio paslaptis.
Tad pasižadėjau sau padaryti viską, kas įmanoma, kad jis galėtų leistis į

savo išsvajotą kelionę.

 i
TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

As nerimastingai žingsniavau po kolonadą, leipėdama nuo

nepakenčiamos Andalūzijos kaitros, ir gaudyte gaudžiau kiekvieną žodį iš

pareigūnų ir kitų dvariškių, zujančių aplinkui po pilies kiemą. Baisiai
nekantravau sulaukti Žinių iš karo.

— Na, kurgijis?— klausinėjau bene šimtąjį sykį, o vargšė mano Inesa

iš
paskutiniųjų stengėsi neatsilikdama sekioti man iš paskos, nors prakaitas
čiurkšlėmis pylėsi jai nuo kaktos ir merkė sudrėkusią suknelę. - Kiek laiko
reikia atjoti vienam žygūnui? Ferdinandas su mūsų vyrais jau daugiau kaip
prieš dvi savaites pajudėjo į Lochą; juk pagaliau turi būti kokių nors
naujienų!
— Mano ponia, jo didenybė įspėjo, kad Lochos apgultis gali trukti ilgai,
jau kelintą sykį pakartojo Inesa. - Lochą užimti bus nelengva, sakė jis, ypač
kai ponas Boabdilis užsispyręs saugo tą miestą kaip savo karališkąją valdą.
— Jis neturijokių teisių į tas žemes, - atšoviau, juolab kai pats mus

išdavė ir susidėjo su tuo vilku El Sagalu!- Aš pritilau susigriebusi, kad be

reikalo lieju antjos savo nerimą ir įniršį.- Atleisk man. Turbūtjau

kraustausi iš proto. Man taip norisi ką nors nuveikti; negaliu amžinai
laikytis nuošaly nuo savo pačios karalystės atkariavimo!
 Jiužjaučiamai linktelėjo; mūšis dėl Lochos turėjo ypatingą simbolinę
prasmę. Ten Ferdinandas buvo pirmąsyk žiauriai sumuštas maurų, o dabar
ją užgrobė tas kirminas Boabdilis, ką tik susidėjęs su El Sagalu. Mūsų
pasiryžimas atsiimti šį miestą ir priversti Boabdilį uodegą pabrukus sprukti
Į Granadą, - kad žinotų, kas jo dar laukia, - galėjo turėti rimtų padarinių.
Svarbiausia, jei pralaimėtume, El Sagalas ir jo karingų plėšikų ruja gautų
taip trokštamą progą atsigriebti už visas ankstesnes savo nesėkmes. Tada
išsyk daugelyje vietų prasidėtų naujos apgultys ir staigūs puolimai.
Ašjau vėl buvau bepradedanti kloti Inesai visas savo baimes, kai staiga
pasigirdo sparčių žingsnių taukšėjimas - kažkas bėgo, lydimas dvariškių
šurmulio. Atsisukusi kaipmat išvydau pasiuntinį mūsų dvaro livrėja, kuris
paknopstom skuodė pas mane, o įsiaudrinusi minia kone lipo jam ant
kulnų. Jis parklupo ant vieno kelio ir
ištiesė man keturkampjį pergamentą.
neįstengiau nė pajudėti. Nepajėgiau net paimti to popieriaus. Tik
Aš

neatitraukiau žvilgsnio nuo nulenktos pasiuntinio galvos, kol galiausiai

Inesa vietoj manęs paėmė laišką ir, man vos pastebimai linktelėjus,
perlaužė antspaudą.
— Kas... kas

dvariškių akis.
ten parašyta? — sušnibždėjau, jausdama
į save įsmeigtas

— Locha pasidavė, jūsų didenybe! - |ūžtančiu iš jaudulio balsu pranešė

Inesa.

—Josiu į Lochą, ir viskas!

Mano patarėjai sutiko šį apsisprendimą bežade tyla, o paskui pasipylė
nerimastingi šūksniai:
— Ne, jūsų didenybe, negalima! Pagalvokit, kaip tai pavojinga, kas jums
grėstų! Pakeliui pilna maurų žudikų, jums gali kažin kas nutikti, o
gyvenimas stovykloje visiškai netinka aukštos kilmės damai, juolab —
karalienei!
Aš tik nusišypsojau.
— Negaliu apsidrausti nuo nelaimingų atsitikimų kelyje ar pakeisti
gyvenimo sąlygų stovykloje; visa tai - Dievo valioje. O jei maurai žudikai
tokie grėsmingi, tai įsakysiu nukalti man lengvus šarvus, kad mane
apsaugotų.
— Šarvus?! — vienu balsu žioptelėjo visi, tarsi būčiau pasakiusi, kad
mausiuosi vyriškas kelnes su antuku.
Aš vos susilaikiau nepavarčiusi akių. Čakonas linksmai stebėjo mane iš
menės kampo, sukryžiavęs ant pūpsančios krūtinės rankas.
— Ką gi, -atsidusau,
- apsieisiu be šarvų. Vis tiek per karšta. Užteks
krūtinšarvio ir kardo, - pridūriau, jei kartais mane ištiktų kokia neganda,
dėl kurių jūs čia berods taip jaudinatės.
Dvariškiai ir toliau atvirai piktinosi, bet aš mačiau, kad jie nerimauja ne
tiek dėl mano saugumo, kiek dėl to, kadjiems gali tekti mane lydėti;
dauguma buvo jau pagyvenę ir
savo noru nebūtų nė artinęsi prie fronto.
Jiems kur kas mieliau buvo siųsti tarnus, sūnus ar ką kitą kautis vietoj
savęs. Jų bailumas kėlė man juoką. Visi jaunesnieji didikai seniai stojo po
mūsų vėliava; išties, netgi kai kurie pagyvenę ponai, kaip antai Medina
Sidonija, vardan didesnės mūsų šlovės nesibodėjo iki kelių braidyti po
netikėlių kraują.
— Puiku, kad man priminėte, jog esu šios šalies karalienė, - pasakiau. - Jei
šią pergalės valandą stosiu greta savo vyro, tai įkvėps mūsų karius dar
narsiau kautis ateityje. Tad aš ketinu ten pasirodyti ne kaip silpna moteris,
o kaip kovotoja, pasirengusi sykiu su jais kautis ir žūti dėl Kastilijos!
Tai tarusi, nudrožiau prie durų; ėjau pro šalį, Čakonas smagiai
kai

vyptelėjo. Po savaitės karališkasis auksakalys atgabeno į mano

apartamentus nuostabaus grožio kaldintą krūtinšarvį, pagamintą iš
grūdintos geležies papuoštą juodomis ir auksinėmis grotelėmis, o
ir iš

vidaus pamuštą purpuriniu aksomu aptrauktu multinu, patogiai

apgaubiančiu krūtis.
Kaijis padėjo man
jį užsisegti ir užtraukė diržus, pasijutau lyg apdėta
akmenimis.
— Koks sunkus! —aiktelėjau, nerangiai sukdamasi į veidrodį. - jie visi
Ar

tokie sunkūs?
Auksakalys priėjęs dar pataisė savo gaminį, kad geriau priglustų.
— bene lengviausias iš visų, kokius man yra tekę kalti, jūsų didenybe.
Šis

Tie šarvai, kuriuos dėvi mūsų riteriai ir jo didenybė, yra kone dvigubai

sunkesni, nes juos sudaro daugiau dalių, kad apsaugotų kūną.

— Dvigubai sunkesni?!
Pajutau dar didesnę pagarbą mūsų vyrams. Kažin, koks jausmas, kai
tenka svilinančioje kaitroje ropštis aukštyn stačiu šlaitu, įsispraudus tokio
sunkumo geležis? Pasisukau paimti kardo; tai buvo plonytė, švytinti ilga
į
geležtė su karūnos formos rankena, padabinta rubinais ir smaragdais. Bet
ji irgi pasirodė sunkesnė, nei tikėjausi. Vėl atsistojusi prieš veidrodį su

iškeltu kardu rankoje, aš ryškiai prisiminiau

tą vaikystės akimirką, kai
mudvi su Beatrise, žiūrėdamos
dėl savo moteriškos lemties.
į ties Avila besileidžiančią saulę, ginčijomės

Kas nusprendė, kad moteris negali imti į rankas kardo ir kryžiaus ir žygiuoti į
Granadą kautis su maurais?
—Ji buvo teisi, - ištariau balsu; Inesos akys veidrodyje pagavo mano
žvilgsnį.
— Kas, mano ponia?
Bet
aš tik šyptelėjau ir papurčiau galvą. Beatrisė šiuo metu buvo
Kastilijoje: krovė mūsų daiktus ir rengėsi kartu su mūsų mažyliais netrukus
leistis į pietus, pas mus.
 Oi, kaipji pašėls išgirdusi, kad pražiopsojo tokią progą!

Kad ir kokie išvargę bei paplūdę kraujais, mūsų kariai pratrūko kurtinamais
džiaugsmo šūksniais, netikėtai išvydę mane, raitą ant balto žirgo, su
spindinčiu krūtinšarviu ir prie šono prisegtu kardu šuoliais atlekiančiąjjų
stovyklą. Garsūs vyrų balsai aidu atsimušė į apgriautus užimto miesto
įtvirtinimus, irjų džiaugsmas man aiškiai parodė, kad buvau teisi, jodama
čionai kaip viena išjų, o ne kaip pasipūtusi karalienė, kuri atvyksta
pasidžiaugti jų krauju ir prakaitu pelnyta šlove. Nelaisvėn paimti netikėliai
nuolankiai puolė ant kelių daužė į Žemę, ojų moterys
ir trilinki kaktomis

saujomis sėmė dulkes ir raudodamos sielvartingai barstėsi galvas.

— Tu tik pažiūrėk, - apstulbęs ištarė Ferdinandas, jie tavęs bijo!
— Ir neveltui,- atšoviau. Pasilypėjusi ant pakylos, aš atsisukau į mūsų
karius ir paskelbiau: - Didžiausia šlovė jums šiandien, nes kaip tikri
karžygiai apgynėte mūsų tikėjimą nuo netikėlių, grasinančių mūsų šaliai.
Dievas mato, kad mūsų kova
teisinga, ir žino,
kiek vargų jums tenka patirti.
Mūsų laukia atlygis Rojuje. aš savo ruožtu visos širdies dėkoju jums už
O iš

pasiaukojimą!
Sulig tais žodžiais aš plačiu mostu nusitraukiau nuo galvos plačiakraštę,
kutais padabintą skrybėlę, kaitriems saulės spinduliams atidengdama su
amžiumi kiek patamsėjusius, dabarjau beveik kaštoninius plaukus ir taip
pagerbdama karių narsą. Sugriaudėjo toks garsus sveikinimo šūksnis, kad
belaisviai maurai išvis prarado žadą. Pagauta įkvėpimo, aš apkabinau
Ferdinandą ir, aukštai iškėlusi sunertas mudviejų rankas, sušukau:
— Tanto monta, monta tanto! Pirmyn į Malagą! Į pergalę!
Tą naktį Ferdinandas paėmė mane kaip niekad aistringai.
— Tu— mano karingoji karalienė, - šnibždėjo jis, skverbdamasis vis gilyn į

mane. Nagi, pagimdyk mums sūnų, mano mėnesėli! Pagimdyk mums

dar vieną princą...
Tačiau vos po kelių savaičių man prasidėjo mėnesinės. Kai sykiu su kitais
mano vaikais atvyko Beatrisė, pasiguodžiau jai, kad po Katalinos gimimo
kraujuoju kada papuola, o kartais- dargi su skaudžiais traukuliais, nors
man dar nėra nė keturiasdešimties.
Kurį laiką nirčiai it liūtė narve blaškiausi po Kordobos pilį, neturėdama nė
kūdikio įsčiose, kuris pateisintų mano neveiklumą, ir
staiga sumojau, ką
turiu daryti. Vos tik sužinojusi, kad mūsų kariuomenė įsitvirtino apkasuose
ties Malaga, aš vėl prisisegiau krūtinšarvį ir kardą, palikau mažuosius
vaikus prižiūrėti Inesai, o pati, lydima Beatrisės su Izabele, išjojau įkvėpti
kovai mūsų karių.
Kai pirmąsyk gyvenime išvydau Malagą, iš vienos pusės apsuptą Siera
Blankos kalnų,
o iš kitos - skalaujamą akinamo mėlynumo jūros, man
atėmė žadą. Karštas gegužės vėjas šiureno ilgas karpytas palmių ir datulių
šakas, o viršum aukštų miesto sienų tvyrojo alsus dūmų, smilkalų ir
sodraus, sunkiai nusakomo prieskonių ir žolelių aromato debesis.
Maurai neabejojo dėl mūsų ketinimų; jie puikiai juos perprato dar prie
mūsų žuvusiųjų galvas, pamautas
Lochos. Prisiartinę išvydome apirusias

ant miesto sienų irjuodomis tuščiomis akiduobėmis dėbsančias žemyn

mus. Mūsų kariuomenę dabar sudarė penkiasdešimt tūkstančių vyrų, kurie
į
lyg keršto angelai pasklido po išdegusią plynę.

Malaga su visais šimtu dvylika savo įtvirtintų bokštų lyg koks didingas
liūtas tvarsėsi dantytų kalnų papėdėje. Pagalvojusi, kaip baisiai ir
neišvengiamai mes ją suniokosime, aš sunkiai įstengiau nuslėpti liūdesį ir
apmaudą, tad ėmiausi tikrinti rikiuotę ir turimas atsargas, pietavau su karo
vadais ir rūpinausi, kad Ferdinando šarvai ir kardas būtų kaip reikiant
suteptiir tinkamai tarnautų jam mūšyje. Nors naujosios mūsų patrankos ir
katapultos turėjo padaryti miestui daugiausia žalos - pralaužti sienas ir
sugriauti įtvirtinimus, kad maurai negalėtų nuo jų pilti karšto aliejaus ar
verdančios dervos ir laidyti užnuodytų strėlių, kova akis į akį vis tiek buvo
neišvengiama, tad man beliko klaikiai jaudintis, iš tolo kartu su Izabele
stebint kautynes ir meldžiantis už savo vyro saugumą.
Diena po dienos mes daužėme Malagos sienas. Sutrupinto akmens ir
skiedinio dulkės troškiais debesimis kilo į orą ir trukdė įkvėpti turėjome -
audeklu užsirišti sau nosis ir burnas. Tos dulkės gulė ant visko, lindo visur;
jos nuklojo mūsų drabužius, lovas, rykus, net valgant geriant grikšėjo ir
tarp dantų. Juk žinojome, kad bus nelengva, - drąsinau dukterį, kai abi
sėdėjome palapinėje, klausydamosi nepaliaujamo varpų aidėjimo, - mat
buvau įsakiusi jais skambinti dieną naktį. Tas skambesys maišėsi su
sužeistųjų aimanomis ir apsiaustų Malagos gyventojų nevilties riksmais.
Neįtikėtinas maurų atkaklumas jau glumino netgi mane: uoste stovėjo
mūsų laivai, miestas buvo aklinai apsuptas, tad jame veikiausiai seniai
prasidėjo badas ir ligos.
Galiausiai, po trijų mėnesių nuo apgulties pradžios, mus pasiekė žinia,
kad maurai nori derėtis. Jiems turėjo būti jau visiškai akivaizdu, kad jokio
pastiprinimo iš Granados nebesulauks. Miestiečiai pasiuntė savo
dvasininką, kuris išreiškė didžiulę pagarbą man, kaip karalienei, tad
sutikau
jį priimti savo didžiojoje palapinėje, kol Ferdinandas atsipūs po dar
vienos sekinančios vadovavimo apgulčiai dienos. Pasistengiau tinkamai
pasidabinti karališka purpurine suknia, auksu ataustu šydu safyrais ir
inkrustuota diadema, tačiau paskutinę minutę, kai jau turėjome žengti į
palapinę, Beatrisė prišokusi nutraukė man nuo galvos diademą ir
pastūmusi prasibrovė pirma manęs.
— Ką čia dabar darai?- piktai sušnypščiau. Bet
ji nieko neatsakė, ir man
teliko apstulbus žiūrėti, kaip ji ryžtingai eina per prabangiai išdabintą
palapinę ir sėda į mano sostą. Tuo tarpu aš stovėjau net išsižiojusi ir žado
netekusi iš pykčio. Galjai protas pasimaišė? Nejau kaitra ir tos
nepaliaujamos dulkės šitaip ją veikia?

Dar po akimirkos į vidų įžengė rudaplaukis Kadiso markizas, o su juo —

ilgu apsiaustu apsisiautęs vyras su turbanu. Tas vyras degančiomis akimis

piktai nudelbė Beatrisę, įsitaisiusią ant pagalvėlių mano soste, ir, niekam iš

mūsų nespėjus nė susivokti, gūdžiai sustugęs šoko pirmyn. Jis nustūmė

šonan Kadisą ir kažką išsitraukė iš užančio. Aš nustėrusi pamačiau iškeltoje
jo rankoje blykstelint riestą durklą.
Beatrisė garsiai suriko. Prie durų stovėję sargybiniai skubiai puolė į vidų,
vos neparmušdami manęs žemėn. Jie prišoko prie mauro, kuris kažką
tužmingai šaukė, nors niekas iš mūsų nesuprato ką, ir sugriebę užlaužė jam
rankas, kad išmestų durklą. Kai ginklas pagaliau nukrito ant kilimo, aš
žengiaujo paimti.
— Ne! sušuko Beatrisė. - Nelieskit!
Paskui, sugniaužusi sijono palanką, ji atsargiai medžiaga uždengta ranka
pakėlė durklą, suėmusi už rankenos, ir parodė man. Man net oda pašiurpo,
išvydus graviruotus ašmenis, kuriuos dengė plonytė žalsva plėvelė.
— Matot?— sušnibždėjo mano bičiulė. - Nuodai! Jis ketino perverti jus
užnuodytu durklu...
— Dieve mano! - Aš su nuostaba pažvelgiau įją.- Tu išgelbėjai man
gyvybę! Bet
iš kurtu žinojai?
— Nujaučiau, ir tiek, - gūžtelėjo ji. O paskui nedrąsiai šyptelėjusi
pridūrė: - Atleiskit, kad pagrobiau jūsų karūną. Bet jeigu jam būtų pavykę,
verčiau tegu būtų nužudęs mane neijus.
—Jam galas,- piktai suurzgė Kadisas. - Pakarsim ir ketvirčiuosim

dykvietėje priešais miestą, kad jo niekingi šeimininkai pamatytų!

Aš atsigręžiau į žudiką, vis dar tvirtai laikomą sargybinių. Jis nė
nevirptelėjęs atlaikė mano žvilgsnį, nors jau turėjo žinoti, kas jo laukia.
Nemaniau, kad jis kalba mūsiškai, tad net krūptelėjau, kai abejingu balsu
ištarė žodžius, nuo kurių kraujas sustingo man gyslose:
— Šįsyk tavo nukryžiuotas dievas tave išgelbėjo. Tačiau nuo šiol žinok,

krikščionių karaliene, kad kiekviena tavo gyvenimo valanda yra pavogta iš

mirties!
Aš ryžtingai pakėliau galvą.
— Išveskit jį, - tyliai tariau.
Visas tas sąmyšis pažadino Ferdinandą, ir po minutės jis
svirduliuodamas
sau prie krūtinės.
įvirto palapinėn. Iškart stvėrė mane
į glėbį ir prispaudė

— Mėnesėli mano, meile mano, kai pagalvoju, kas galėjo nutikti... - Jis dar
tvirčiau sugniaužė mane glėbyje. - Purvini šunys tie maurai! Išvis nežino,
kas yra garbė, siųsti žudiką, apsimetusį derybininku! Aš pats jį nudėsiu,
plikomis rankomis! Išplėšiu tą niekingą širdį jam iš krūtinės! O paskui iki
paskutinio akmens sugriausiu tą prakeiktą miestą, ir tepadeda man
Dievas!
— Ne, nereikia. - Aš sunkiai atšlijau nuo jo, iš paskutiniųjų blankiai
nusišypsojau ir mostelėjau, kad visi išeitų. Kai likome vieni, negarsiai

pasakiau: - Mes jau praradome beveik du tūkstančius vyrų, o kiek dar

miršta mano lauko ligoninėse! Mūsų atsargos jau beveik baigėsi. Ilgai
nebeištversim. Ferdinandai, bijau, kad turėsime tartis dėl taikos, nors tam
ir tektų pasitraukti nuo Malagos. Ateis kiti metai, dar turėsime progą...
— Ne, kietai atrėžė jis.
- Niekur iš čia nesitrauksim. Neleisiu jiems
nebaudžiamiems kėsintis į mano žmoną!
Irjis išlėkė lauk, šaukdamas Kadisą. Išpuolusi jam iš paskos, išgirdau,
kaipjis sako markizui:
— Pasiųskite šauklį prie miesto sienų. Tegu jis paskelbia, kad, jei Malaga
per tris dienas besąlygiškai nepasiduos, sugriausiu miestą iki pamatų, o
visus jo gyventojus išžudysiu!
— Ferdinandai! - pašaukiau. Jis atsigręžė: akys pilkame lyg pelenai veide
buvo juodos ir nepalenkiamos. Aš prikandau liežuvį - ginčytis buvo
beprasmiška: turėjau paklusti jo sprendimui.
Po trijų dienų persigandę Malagos gyventojai patys nuvertė savo vadus ir
atsiuntė mums taikos pasiūlymą. Bet Ferdinandas iš baimės paklaikusio
pasiuntinio akivaizdoje į skutus sudraskė jo atneštą popierių:
— Juk sakiau: turit pasiduoti besąlygiškai. Besąlygiškai!
— Betjūsų didenybe, - klūpodamas meldė vyriškis, - mieste yra ir
krikščionių, ir žydų. Mano ponas El Sagalas grasina juos išžudyti, jei
nesutiksite derėtis.
— Jeigu jis palies bent plauką nuo krikščionio galvos, tai skaudžiai
pasigailės, - atšovė mano vyras. - Irjūs pasigailėsit. - Jis pasilenkė visai

prie patto Žmogaus — prisikišo taip arti, kad vos nugirdau, ką pasakė: - Aš
nukirsdinsiu jus visus —vieną po kito, jūsų šeimų akivaizdoje; priversiu jūsų
žiūrėti, o
Žmonas paskui irjas
nužudysiu. Nepaliksiu gyvo nė vieno
mauro- nei vyro, nei Moters, nei vaiko. Perduokit tai savo ponui.
Pasiuntinys aiktelėjo ir be žado maldaujamai sužiuro į mane. Izabelė
šalia manęs sunkiai tramdė raudą. Apgultis smarkiai ją nukamavo: ji
sulyso ir taip išblyško, kad pro odą buvo matyti kiekviena gyslelė. O artinosi
jos vestuvių diena; vargu ar galėjome siųsti ją Portugalijon taip
apgailėtinai atrodančią. Negalima buvo leisti, kad ši nepakenčiama
padėtis toliau tęstųsi.
Aš garsiai tariau:
— Pažadame jūsų pasigailėti, jei pasielgsite taip, kaip liepia mano vyras
karalius. Bet jei nepasiduosite per savaitę, galėsit kaltinti patys save.
Pasiuntinys nuskubėjo atgal į rūkstantį miestą. Iš pradžių Malagos
gyventojai nuolat tyčiodavosi ir įžeidinėjo mus nuo savo miesto sienų. Bet
kai katapulta permetėme
be galvos, visi nutilo. Dabar ten
į
jiems vidų suluošintą jų nevykėlio žudiko kūną
išvis nieko nebesimatė, tik pasiuntinys
skubiai šmukštelėjo vidun po sunkiomis pakeliamomis grotomis.
Po dviejų dienų Malaga pasidavė.
Nebūčiau galėjusi pasakyti, kad Malagos laimėjimą krikščioniškosios
Kastilijos karūnai išties verta švęsti. Mūsų žuvusių karių skaičius beveik
pasiekė tris tūkstančius. O ir likę gyvi miesto gyventojai atrodė
apgailėtinai. Priversti iš pradžių suvalgyti visus šunis ir kates, o paskui dar ir
arklius, ištisus mėnesius kentę nepaliaujamą artilerijos apšaudymą, jie
iškankintais, bukais žvilgsniais sekė mus iš po savo namų griuvėsių, aiškiai
suvokdami, kad buvo palikti likimo valiai.
Kadisas ir daugelis didikų reikalavo surengti masinę egzekuciją. Jų
manymu, Malagos gyventojai privalo atkentėti už nusikalstamą
pasikėsinimą mane; negana to, El Sagalui pavyko pasprukti prieš pat
į

miesto pasidavimą — be abejo, padedant tiems patiems miestiečiams, o tai

dar labiau įsiutino didikus. Tačiau aš nieku gyvu nesutikau, kad mano
vardu būtų vykdomos tokios skerdynės. Įtikinau Ferdinandą visus parduoti
vergijon, o tuos, kas išgalės išsipirkti, - paleisti į laisvę. Tokiomis
aplinkybėmis daugiau nieko negalėjau padaryti; Ferdinandas kone
suakmenėjo, išgirdęs mano pasiūlymą, ir gavau vargti net kelias valandas,
kol pagaliau įtikinau jį nusileisti.
Taigi daugelio Malagos gyventojų laukė ilgi metai galerose ar net mirtis.
Tokia siaubinga buvo šio kryžiaus žygio kaina, tad laimėjimas manęs visai
nedžiugino - net kai sidabrinis kryžius, atsiųstas velionio popiežiaus
Siksto, buvo skriemuliais užkeltas viršum Malagos mečetės, dabarjau
pašventintos ir pavadintos Šventosios Marijos Įsikūnijimo katedra.
Visoje toje sumaištyje gavau laišką nuo savo iždininko, rabino Senjoro,
kuris taip sėkmingaisutarė dėl paskolų mūsų kryžiaus žygiui finansuoti. Jis
rašė, jog Kastilijos žydų komitetas norėtų išpirkti savo brolius iš Malagos.
Gerai viską apmąsčiusi, aš sutikau priimti jų siūlomus dvidešimt tūkstančių
dublonų, ir keturi šimtai perkarusių žydų, vyrų ir moterų, buvo paleisti
laisvėn ir ištirpo kažkur tarp Kastilijos gyventojų.
Tai buvo menkas gailestingumo gestas, kuris nedaug tereiškė, bet aš vis
vien užsispyriau tai padaryti.
 i
TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

N ors mes atsidūrėme visiškai nebetoli Granados - to paskutinio

viliojančio perlaužtos maurų karūnos brangakmenio, kur už rusvų

-
Alhambros sienų slapstėsi persigandęs Boabdilis, mūsų vyrai jau buvo
visiškai išsekę ir nebeturėjo jėgų. Tad nutarėme grįžti peržiemoti į Kastiliją.
Iš užsienio pilte pylėsi sveikinimai su ką tik laimėta pergale; net
Prancūzija, amžinas mūsų priešas, teikėsi atsiųsti šventųjų statulėlių
rinkinį patalpinti naujai pašventintose bažnyčiose. Ferdinandas tik
paniekinamai prunkštelėjo, jas pamatęs:
— Na, žinoma, ne auksinės, o vos paauksuotos! Ot šykštuoliai tie
prancūzai gaili net Dievo garbei!
Tačiau aš jaučiausi pakylėta ir sužavėta to naujojo
išskirtinumo, o
mūsų

ypač- mūsų vaikams siunčiamų vedybų pasiūlymų. Neskaitant sąjungos

su Habsburgais, dėl kurios jau kurį laiką derėjausi, ir naujasis Anglijos
valdovas Henrikas VII, kuris ką tik įkūrė savąją Tiudorų dinastiją, nužudęs
paskutinį karalių Plantagenetą, dabar jau išsakė karštą troškimą
apvesdinti savo naujagimį sūnų Artūrą su viena iš mano dukterų. Tokios
sąjungos turėjo išplėsti mūsų galias ir apjuosti Prancūziją šeimyninių ryšių
tinklu, neabejotinai lemsiančiu šios grobuonių tautos pražūtį. Visus tuos
pasiūlymus reikėjo deramai įvertinti, paskirti ambasadorius į kiekvienos
užsienio šalies dvarą, o tada oriai viską apsvarstyti. O kadangi mūsų iždas,
kaip visuomet, buvo apytuštis, sutariau su žydais palūkininkais iš

Valensijos dėl naujų paskolų, kaip garantiją pasiūliusi dar keletą savo
brangenybių. Jie turėjo simboliškai jas saugoti ir mainais parūpinti man
lėšų, kurių reikėjo stulbinamiems priėmimams iš svečių šalių
atvykstantiems pasiuntiniams rengti, kad liktų priblokšti mūsų karalystės
spindesio ir prabangos.
Aš taip pat apsisprendžiau toliau lavinti savo vaikus ir mokytis pati, nes
kol kas man toli gražu nesisekė siekti išsimokslinimo taip sparčiai, kaip
buvau ketinusi. Iš Kardenaso nugirdusi apie gabią moterį mokslininkę,
pramintą Lotyne, aš labai susidomėjau. Ji buvo vardu Beatrisė Galindo,
kilusi iš smulkių bajorų šeimos ir dar vaikystėje vienintelė iš savo seserų
paskirta tapti vienuole. Tačiau mergaitė nuo mažumės pasirodė besanti
tokia gabi raštui ir lotynų kalbai, kad, užuot davusi vienuolės įžadus, buvo
išsiųsta mokytis į Salerno universitetą Italijoje tiktai šios šalies
universitetai vieninteliai Europoje priimdavo moteris. Ten įgijusi lotynų
kalbos ir filosofijos mokslinius laipsnius, ji grįžo į Kastiliją siekti profesorės
vardo Salamankos universitete — tai buvo tiesioginė mano edikto,
suteikiančio moterims teisę į aukštąjį mokslą, pasekmė. Ji taip išsiskyrė
kalbų mokėjimu ir retorikos bei medicinos žiniomis, kad tapo tikra
žvaigžde tarp savo kolegų.
Aš nutariau pakviesti ją į dvarą.
Kaiji įžengė į mano kabinetą —smulkutė moterytė paprasta rudos vilnos
suknele ir plaukus dengiančiu lininiu kyku, puikiai pabrėžiančiu žydras jos
akis ir rausvus skruostus, - aš net išsižiojau iš nuostabos.
— Jūs... jūs visai jaunutė! - šūktelėjau, kai ji atsistojo, padariusi gilų
reveransą.
 — Man dvidešimt metų, jūsų didenybe, - tyliai, bet tvirtai atsakė ji.
Atrodė, kadjai niekad neprireikia kelti balso, kad būtų išgirsta. - Devynerių
mane išsiuntė į vienuolyną, ir būčiau ten likusi, bet mano meilė ir
atsidavimas mokslui atkreipė vyresnybės dėmesį. Aš mokiausi Salerne, bet
pasirodžius jūsų ediktui grįžau dėstyti ir toliau lavintis, vadovaujama savo
globėjo, dono Antonijo de Nebrichos.
Turbūt pamačiusi mano nuostabą, ji pridūrė:
—Donas de Nebricha gerai žinomas tiek mūsų šalies, tiek užsienio
mokslininkams. Šiuo metu jis
rengia ispanų kalbos gramatikos aprašą, kurį
tikisi dedikuoti jūsų didenybei.
— Knygą apie ispanų gramatiką? susimąsčiusi nutęsiau, žiūrėdama
išsipūtusį odinį krepšį, kurį viešnia padėjo ant Žemės ties mano stalu.
į- O

kamjos reikia? Aš gi moku savo kalbą.

—Jūsų didenybe, senovės romėnams jų kalba padėjo sukurti imperiją. Jie
taip paskleidė lotynų kalbą po visą pasaulį, kad mes ir
ligi šiol ją vartojame.
Kodėl negalėtume tokiam pat tikslui pasitelkti savo kalbos? Mūsų šaliai

tikrai būtų naudinga, jei kuo daugiau jos gyventojų mokėtų rašyti ir
skaityti savo gimtąja kalba. Kad ir kaip aš vertinu lotynų kalbą, ji nėra
visiems prieinama.
Aš nutilau. Nė nevirptelėjusiu balseliu ji ką tik priminė man, kokia esu

neišmanėlė. Bet aš nėmaž neįsižeidžiau; mačiau, kad ji neketino manęs

užgauti. Pastebėjusi, kur krypsta mano žvilgsnis, ji irgi mostelėjo į savo
krepšį ir paklausė:
— Norėtumėt pažiūrėti?
Aš linktelėjau. Kai ji sunkiai užkėlė krepšį ant stalo ir atsegė, aš vos

susiturėjau nesuplojusi rankomis iš džiaugsmo. Pasijutau kaip kalėdinių

dovanų gavęs vaikas. Beatrisė Galindo iš Salamankos atsivežė visą maišą

knygų!
 — Štai čia — De Finibus, - tarė ji, duodama man ploną, oda įrištą tomelį,
svarbus veikalas apie etiką, parašytas garsaus Romos mąstytojo Cicerono.
Očia,-—ji ištraukė kitą dailią knygą veršiuko odos viršeliais, yra Carmen -
Paschale, penktojo amžiaus epinė poema, evangelijų pagrindu sukurta
Sedulijaus. — Patylėjusi ji pridūrė: - Daugelis mano, kadjis tik begėdiškai
mėgdžiojo Vergilijų, bet man jo pateikta Biblijos interpretacija atrodo
gana originali. Pamaniau, kad galėtume nuo jo ir pradėti, kadangi jūsų
didenybė garsėjate kaip tvirta tikėjimo gynėja.
Man baisiai magėjo pulti vartyti tas knygas, bet, žvelgdama įjos ramias,
santūrias akis, staiga susigėdau.
— Bet šios knygos lotyniškos. O aš... Bijau, kad ne itin gerai moku lotynų
kalbą. Bandžiau mokytis, kiek tik nugriebdama laiko, bet nedaug
tepasistūmėjau
Kaip ir sakėte,
į
ta
priekį. - Sumišusi trumpai nusijuokiau
kalba nėra visiems lengvai prieinama.
ir pridūriau: —

Ji pasilenkė
ir lyg geriausiai bičiulei paplekšnojo man per ranką.
— Netrukus išmoksite, - pasakė, — jei tik suteiksite man didžią garbę jus
mokyti. Aš puikiai išmanau lotynų, kaip rodo ir mano pravardė! - Ji
šyptelėjo, ir apvaliuose jos skruostuose išryškėjo mielos duobutės. - O
laikui bėgant, tikiuosi, rasis vis daugiau puikių, naujoviškų knygų, parašytų
ispanų kalba. Juk ne veltui jūsų didenybė garsėjate kaip šios šalies meno
atgimimo globėja!
Ji nebūtų galėjusi rasti mano širdžiai mielesnių žodžių. Aš tikrai troškau
tokia tapti, - kad mano valdymo metai liktų žinomi ne vien karais.
Siekdama dvasiškai ir fiziškai suvienyti visą Ispaniją, aš nepalaužiamai
tikėjau, jog
iš tiesų didi šalis, kad atlaikytų šimtmečių išbandymus, privalo
remtis mokslu ir visuomenės santarve.
Kone dusdama iš susijaudinimo, aš pagaliau atsiverčiau knygą, oji
prisitraukė kėdę ir įsitaisė šalia manęs. Po keleto valandų užėjęs
Ferdinandas su neslepiamu susidomėjimu nužvelgė Beatrisę Galindo, kuri,
jam pasirodžius, tiesiog prasmego išsipūtusiuose sijonuose, darydama
reveransą.
Kai aš paaiškinau, kas ji tokia, ir pridūriau, kad Beatrisė sutiko prižiūrėti ir
mūsų dukterų lavinimą, jis šyptelėjo:
— matau, tu pagaliau radai sau mokytoją moterį!
Kaip
Jispatenkintas nusijuokė, atsainiai mostelėjo Beatrisei stotis, o paskui

uždegė dar kelias žvakes, murmėdamas:

— Tokiam patamsy judvi apaksit...
Paskui išėjo, palikęs mudvi prie knygų. Visa tai aiškiai rodė, kad jis nė kiek
neprieštarauja. Ferdinandas jau buvo patyręs ir puikiai žinojo, kad
išsilavinusi Žmona gali atnešti daug naudos karalystei.

Nžid

Paskesni pora metų praėjo be sukrėtimų. Kadisas, Medina Sidonija ir kiti

mūsiškiai Andalūzijos didikai laikė frontą ir atremdavo nesibaigiančias El
Sagalo maurų raitelių atakas. Nors pats El Sagalas pabėgo iš Malagos,
palikęs ją likimo valiai, dabar jis degte degė troškimu atkeršyti už šio
miesto, kuriame kadaise nebaudžiamas viešpatavo, praradimą. Bet jo
veiksmai tik kurstė Ferdinando ryžtą pagaliau pamauti įžūliojo mauro
galvą ant ieties.
Taigi, iš naujo surinkę pajėgas ir sukaupę kiek reikiant ginklų, mes vėl
grįžome
į pietus ir pirmiausia nusitaikėme
į El

Pasislėpę kalnuose tarp gilių tarpeklių ir žalių derlingų slėnių, Baesos

Sagalo tvirtovę Baesą.

gyventojai buvo bene geriausiai įsitvirtinę iš visų maurų, o per ilgus

kryžiaus žygių metus įsiliepsnojusią jų neapykantą mums Malagos
paėmimas įkaitino iki baltumo. Kadisas mums pranešė, kad El Sagalas
suuodė apie mūsų planus ir, laukdamas puolimo, nusiuntė į miestą dešimt

tūkstančių geriausių savo karių. Baesos gyventojai turėjo sukaupę atsargų

tiek, kad pakaktų daugiau nei metams, jie sutvirtino gynybines sienas ir
per daugelį mylių aplinkui sunaikino visus pasėlius, palikę tik plikus
medžius, brūzgynus ir krūmynus, kad kliudytų mums judėti. Be to, ir pats
miestas buvo įsikūręs ant stataus šlaito, išvagoto medžiais apaugusių
griovų. Todėl Kadisas įspėjo, kadjo apgultis bus baisiai sunki ir ilga.
Buvome ir anksčiau girdėję
panašių gąsdinimų, ir, nepaisant jų, mums
vis pasisekdavo, tačiau dabar aš nerimastingai drebančia širdimi
atsisveikinau su Ferdinandu ir išlydėjau jį į žygį mūsų keturiasdešimt trijų
tūkstančių vyrų kariuomenės priešakyje. Jie patraukė Gvadalkivyro upės į

slėnį, iš kurio atsišakojo Baesos tarpeklis. O aš vėl likau dvare kliautis

mudviejų ryšį palaikyti turinčių dvariškių malone. Negana to, manęs laukė
dar viena itin sudėtinga užduotis: parengti mūsų mylimiausiąją Izabelę
kelionei
į Portugaliją.
ašir taip vilkinau kiek įmanydama: teisinausi karu, amžinu
Tą reikalą

lėšų trūkumu, jaunu Izabelės amžiumi ir būtinybe jai kuo ilgiau nesiskirti

nuo savo šeimos. Bet dabarjai jau ėjo dvidešimti metai, ir Portugalijos
karaliaus kantrybė buvo išsemta iki paskutinio lašo. Mano teta Beatričė
laiške perspėjo, kad verčiau paskubėti ir sutvirtinti sutartį, kol dar koks
nors valdovas nepasiūlė kitos nuotakos karaliaus sūnui princui Alfonsui.
— Portugalija juk čia pat, tik už sienos, - pasakiau dukteriai, kai abi

krovėme jos daiktus. - Galėsime kasmet viena kitą lankyti, ar net dažniau,
jeigu panorėsime.
— Taip, mama, - linktelėjo ji, o plonyčiai balti jos pirštai, ant kurių nebuvo
nėvieno žiedelio (ji negalėjo jų nešioti, kol pirma neužsimaus vestuvinio),
tvarkingai lankstė daugybę siuvinėtų lininių paklodžių, nėriniuotų
marškinių, storų mantijų, apsiaustų su gobtuvais ir prabangių suknių,
apkraštuotų mano mėgstamu šermuonėlio kailiu, kurių buvau liepusijjai
pasiūti. Izabelės kraičiui aš nepagailėjau ištiso lobio, kurio pati neturėjau,
tad gavau papildomai skolintis, kad parūpinčiau jai visko, ko tik galėtų
prireikti bet kokiu oru ar metų laiku, tarsi jos būtų laukusi ne kelionė čia
pat, per sieną, o skersai vandenyną
šalį.
į tolimą, nepažįstamą ir pavojingą
Matydama, kaip ji stojiškai pasitinka likimą, aš vos įstengiau nuryti
gerklėje vis kylantį gumulą. Šiai dienai aš ilgai ir rūpestingai ruošiausi, bet
vien nuo minties, kad netrukus ji atsidurs toli nuo manęs, svetimame
dvare, ir
tekės už princo, kurio nė akyse nebuvau mačiusi, mane imdavo
krėsti drebulys; iš

ir prispaudusi prie širdies

paskutiniųjų turėjau tvardytis, kad
daugiau niekada nebepaleisčiau.
nečiupčiau jos
Ji pirmoji
įiš
glėbį

mano dukterų turėjo mane palikti; kaip reikės šitai atlaikyti dar tris sykius?
Kaip aš ištversiu?
Beatrisė matė, kokia aš prislėgta; ligi paskutinės atsisveikinimo
akimirkos ties Portugalijos ir Ispanijos siena ji nė per žingsnį nesitraukė
nuo manęs. Čia, skambant fanfaroms ir
plaikstantis šilko vėliavoms, aš
atidaviau Izabele savo tetai Beatričei irjos palydai. Portugalija atsiuntė
šimtus damų, didikų ir
pareigūnų, kurie turėjo su didžiausia pagarba lydėti
mano dukterį iki Lisabonos. Vis dėlto, paisydamas senovinio papročio, kad
karališkieji jaunikiai nuotakų nepasitinka, jos būsimasis vyras nepasirodė.
Kai vėjo košiamame lauke aš paskutinįsyk apkabinau Izabelę, ji nedrąsiai
paklausė:
— Kaip manai, arjis mylės mane taip, kaip tėtis myli tave?

Taip ji pirmąsyk išsidavė bijanti, nors ligi tol baimę slėpė nuo visų,
dangstydama ją rimtumu ir susikaupimu. Suėmusi delnais jos veiduką, aš

sušnibždėjau:
 — Taip, dukrele, mylės. Duodu žodį!
Ji pabandė nusišypsoti. Tą akimirką būčiau pažadėjusi jai bet ką, kad tik

nors kiek nuraminčiau, betjuk negalėjau Žinoti, ką jai jaus būsimasis vyras,
irji tai puikiai suprato. Ji paskutinįsyk pažvelgė man į akis, tada žengė
atatupsta, ryžtingai pasisuko į šimtus jos laukiančių svetimšalių ir nuėjo
tuos kelis žingsnius per pievą, skiriančią ją nuo būsimosios karalystės.

ir
Beatrisė stovėjo šalia manes, abi žiūrėjome, kaip mano vaiką
pasiglemžia portugalų minia. Apsupę jie nuvedė Izabelę prie laukiančios
kelionei pabalnotos kumelės; visa, kas jai liko iš Kastilijos, buvo drabužiai,
kuriais ji vilkėjo, ir skrynios su kraičiu.
Plyštančia širdimi grįžau į Seviliją. Neįstengiau pratarti nė žodžio nei
atsakyti į nerimstančių damų klausinėjimus; baiminausi, kad prisipažinusi,
koks sielvartas drasko man širdį, prapliupsiu nevaldomai raudoti visų
akivaizdoje. Daugelį dienų paskui aš tyliai, bejėgiškai ir kankinamai
ilgėjausi savo Izabelės; netgi išsėdėta pagalvėlė lango nišoje, kur ji
mėgdavo popietėmis įsitaisyti siūdama ar skaitydama kartu su manimi,
skaudžiai priminė, kadjos nebėra. Kitos mano dukterys dar buvo per
mažos, kad užpildytų Izabelės paliktą tuštumą, o vienuolikmetis Jonas
kaip sykis įžengė į brendimo tarpsnį, ir visokia princui būtina veikla
surydavo visą jo dėmesį ir laiką. Net oras prisitaikė prie niūrios mano
nuotaikos: Andalūziją užgriuvo itin retai čia pasitaikančių audrų
laikotarpis, ir patvinusios upės išėjo iš krantų, pražudydamos derlių ir lyg
vaikų žaisliukus nušluodamos ištisus kaimus.
Praėjus keliems mėnesiams nuo Izabelės išvykimo, gavau laišką iš
Ferdinando, įstrigusio prie Baesos.

Mes skęstame juodžiausioje neviltyje. Miestas priešinasi lyg paties

nelabojo apsėstas, netikėliai iš pasalų užgriūva mus vidury nakties, o ryte

 pranyksta kaip rūkas, palikę mūsų žuvusiuosius kraujo klanuose.
Nesibaigiančios audros pavertė mūsų stovyklą purvo jūra, beveik nėra kur

statyti palapinių nei kuo pašerti kelių dar likusių gyvulių. Lietus pūdo

pašarą ir visa kita šioje nelemtoje vietoje. Liepiau vyrams per ištisas mylias
aplinkui iškirsti visus sodus ir miškelius, nes žemė tokia šlapia, kad

negalime jų padegti, tačiau tai truks ne vieną mėnesį, o mes jau imame
stokoti maisto. Be to, grasina prasidėti viduriavimas, nes maurai
užnuodijo vandenį, į šaltinius kalnuose gramzdindami lavonus. Arkliai
dvesia vienas po kito, o daugelis mūsiškių tokie prislėgti, kad žada

dezertyruoti. Jie sako, kad Dievas nuo mūsų nusigręžė...

Aš sušaukiau tarybą
ir pareiškiau:
— Turime tučtuojau siųsti pagalbą mano vyrui karaliui irjo kariams. Jiems
reikia gyvulių, pašaro, vaistų ir maisto. Maurai Baesoje turi visko prikaupę
tiek, kad atlaikytų daugelį mėnesių apgulties, taigi negalime tikėtis įveikti
jų badu. Kad laimėtume, turime būti apsirūpinę ne prasčiau užjuos.
Taryba niūriai tylėdama išklausė mano kalbą. Galiausiai prabilo
kardinolas Mendosa:
— Jūsų didenybe, mes jau atidavėme viską, ką galėjome, kai jo didenybė
susiruošė į šį žygį. O turint omenyje, kiek neseniai išleidome infantės
Izabelės kraičiui... Bijau, kad daugiau nieko nebeliko.
— Nieko nebeliko? pakartojau netikėdama savo ausimis. - Ką gi tai
reiškia?
— Ogi tai, kad ižde nebėra lėšų apmokėti tam, ko jūs prašote.
— Negali būti! - sušukau, nenorėdama patikėti tuo, ką jis sako. Bet
apmetus akimis niūrius aplink stalą sėdinčiųjų veidus, man net širdis
nupuolė. Žinojau, kad išruošdama Izabelę kelionėn aš tikrai netaupiau:
man taip rūpėjojos gerovė, kad nė nepagalvojau, jog Baesa gali šitaip ilgai
priešintis.
— Bet juk galima ko nors griebtis, - pasakiau Mendosai.
Jis atsiduso.
— Na, visuomet galima dar padidinti mokesčius, tačiau kilmingieji
neabejotinai priešinsis, o papildomų lėšų reikalavimą turi patvirtinti
Kortesai...
— Tai užtruks mėnesius! Negi turiu palikti karalių su kariuomene ties
Baesa be jokios paramos, kol derėsimės su diduomene ir
lauksime, kada
Kortesai pagaliau apsispręs?! Gerbiami ponai, jūs esate mūsų paskirti į
tarybą. Turite pasiūlyti ką nors geresnio.
Niekas daugiau nebeatsiliepė, bet iš to, kaip jie visi sumišę suko nuo
manęs akis, man pasidarė aišku: jie neturi ko pasiūlyti.
— Na, ką gi, -atsidusau. — Teks tvarkytis pačiai. —- Aš piktai mostelėjau
jiems nešdintis; mane siutino jų vangumas. Kol jie vienas po kito ėjo iš

menės, aš nė nepakėliau akių, o kai pagaliau atsitiesiau, susidūriau su

plieniniu Mendosos žvilgsniu. Jis buvo jau perkopęs šeštąją dešimtį, įrudęs
ir tvirtas — mat irgi nemažai dalyvavo mūsų kryžiaus žygiuose ir ne sykį
pats vedė savo vyrus į mūšį. Laikiau jį patikimu vedliu sprendžiant visokius
Kastilijos reikalus: jis ne tik aistringai mėgo architektūrą ir buvo atsidavęs
mokslui, bet
ir puikiai prižiūrėjo naujai įkurtą mūsų Šventąją Inkviziciją.
Kaip ir aš, jis troško paversti būsimąją mūsų karalystę didžia ir patrauklia
galybe, nenusileidžiančia niekam visoje Europoje; tai turėjo būti klestinti
šalis, kuria kitos tautos žavėtusi irją gerbtų.
— Suprantu, jūsų didenybės galvoje, - tarė jis. - Ir maldauju to
kas

sumanymo atsisakyti. Jūs pernelyg dažnai sukate į tą pusę, ojie ir taipjau

turi pernelyg daug jūsų turto. Negi tam, kad laimėtumėt šitą karą, visą
savo šalį įkeisite žydams?
—Jūs puikiai žinot, kad taip ir padarysiu. Jei prireiks, užstatysiu net savo
apatinius!
— Negalite to daryti. —- Jis žengtelėjo artyn. - Torkemada stebi kiekvieną
jūsų žingsnį. Jis jau reikalavo juos ištremti, bet jūs atsisakėte. Jis grįš prie to
reikalavimo vėl, vos tiktai baigsis Rekonkista. Neturėtumėt suteikti jiems
tiek galių, kad jie nesumanytų kelti sukilimo.
— Bet Rekonkista dar nesibaigė, - atšoviau.- Irjei taryba niekuo negali
man pagelbėti, tai kas gi belieka? Pasakykite rabinui Senjorui, kad užeitų
pas mane.
—Jūsų didenybe, maldauju! Ką darjiems atiduosite?
— Geriau neklauskit, jeigu tai jus taip erzina, - atsakiau ir išraiškingai
Įsistebeilijau į duris. Jis išėjo, daugiau nieko nesakęs. O kol laukiau rabino
Senjoro, vidun įsmuko Inesa, norėdama paklausti, ar man ko nereikia.
— Reikia, - linktelėjau. - Atneškit dėžutę su mano vestuviniu vėriniu.
Jiįsispoksojo į mane, lyg netekusi žado, tad aš nekantriai caktelėjau
liežuviu.
— Ką, negi turėsiu kartoti? Neškit čia! Greičiau!

Jai grįžus, atidengiau dėžutę ilgai žiūrėjau į prabangų rubinų

ir

perlų ir
vėrinį, kurį prieš mudviejų vestuves Ferdinandas atsiuntė man iš Aragono.
Ne sykį dar ir paskui juo puošiausi, keldama dvaro damų susižavėjimą ir

pavydą; tai buvo lyg apčiuopiamas mudviejų meilės simbolis, kurį

branginau beveik taip pat, kaip ir karūną.
Aš ryžtingai uždengiau dėžutę ir užmerkiau akis.
— Tebūnie mano auka verta tavo dieviškos šlovės, - sušnibždėjau.
dėžutę saugoti rabinui Senjorui, o mainais gavau
Tą patį vakarą įteikiau

nemažą asmeninę paskolą. Tada sušaukiau savo palydą ir be didelių kalbų

jau kitą dieną per baisią audrą išjojome Baesą.
į
Klaiki purvynė perėjose šliurpsėdama gramzdino mano žirgo kanopas,

keliai vietomis buvo visiškai išardyti, ir mums tekdavo patiems ręsti

laikinus tiltus per kriokiančius ir kunkuliuojančius upelius. Gūždamasi

balne ir markstydamasi nuo skaudžiai kertančio lietaus ir šlapdribos, aš

irgijau ėmiau abejoti, ar Dievui mūsų dar reikia. O kai pagaliau pasiekiau
kariuomenės stovyklą, supratau, kad tokio šiurpaus vaizdo dar kaip gyva
nebuvau mačiusi.
Ferdinandas išlindo iš palapinės mūsų pasitikti — visas sulysęs ir purvinas,
nuo nemigos pajuodusiais paakiais. Aplinkui tvyranti netvarka aiškiai
liudijo, koks jis palūžęs. Keletas dar gyvų arklių sunkiai bepastovėjo, nusėti
vočių ir barkšančiais kaulais. Gyvulių aptvarai buvo sulūžę ir tušti, o visa
stovykla skendėjo purve. Poją slankiojo pusnuogiai vyrai bukais veidais, o
kiti tuo tarpu dejuodami tūpė, kur papuola, ir
tuštinosi kraujais. Man kone
užėmė kvapą aplinkui tvyrantis dvokas — net oras rodėsi pritvinkęs irimo
ir
mirties smarvės.
Ferdinandas liūdnai mane pabučiavo ir nuvedė apžiūrėti stovyklos. Iškart
supratau, kad tokioje sunkioje padėtyje dar niekada nebuvome atsidūrę.
Daugiau nei pusė mūsų kariuomenės buvo žuvę. Kita pusė sunkiai sirgo ir
lėtai merdėjo nuo viduriavimo. O užsukusi į perpildytą lauko ligoninę,
išvydau Žmones, lyg malkas suguldytus vienas šalia kito suzmekusiuose,
utėlių knibždančiuose gultuose. Pakėlę į mane akis, daugelis jų
pravirkdavo lyg maži vaikai.
Tą vakarą pasakiau Ferdinandui, kad gavau mums dar pinigų.
— grūdų
Atvešime
iriškasime naujus šulinius, - pasakiau. - Atstatysime
liūčių nuplautus kelius ir sušauksime visus Andalūzijos vyrus. Jei prireiks, iš

Kastilijos irgi pareikalausim dar kareivių ir surinksime tiek lėšų, kiek reikės.
Mestikrai nepasiduosime, - pasakiau, spausdama ant stalo padėtą jo
ranką.- Nieku gyvu!
— Kaip visada, tavo narsa žadina viltį, - pasakė jis. - Bet vien viltis šito
miesto tikrai neįveiks, mano mėnesėli. Artinasi žiema. Kaip mumsją
ištverti? Kartą tu siūlei man trauktis nuo Malagos, bet tada aš atsisakiau. O
dabar bijau, kad galime tik trauktis.
Dar nebuvau mačiusi jo tokio nusiminusio; atrodė, lyg visą jo gyvybę ir
energiją kažkas iščiulpė lašas po lašo. Tą akimirką supratau, kadjis ligi
dugno išsėmė savo tariamai begalinę dvasios stiprybę; jam buvo trisdešimt
septyneri, ir dauguma karalių, sulaukę tokio amžiaus, jau džiaugiasi savo
jaunystės žygių vaisiais. Per visus mūsų santuokos metus jam neteko
patirti daugiau nei kelių ramybės ir
taikos mėnesių: jis amžinai arba
kariaudavo, arba ruošdavosi karui. O štai dabarjis sėdėjo priešais mane,
suvargęs ir iškankintas, kaltindamas save sužlugdžius mūsų tariamai
neįgyvendinamą svajonę apie vieningą Ispaniją.
— Ne, tyliai ištariau. - Vien viltis šito miesto nejveiks, bet mes galime.
Mes privalome. Tu jau tiek daug padarei! Dabar palik viską man.
Jis liūdnai atsiduso ir linktelėjo:
— Jei kas
ir gali užkariauti Baesą, tai tik tu, mano mėnuliuk!
Niekad nemaniau, kad teks išjo lūpų išgirsti tokius žodžius; nors širdyje
Žinojau, kaipjis vertina ir gerbia mane už tvirtybę, nebūčiau nė
pagalvojusi, kad jis savo noru į mano rankas atiduos tokį svarbų reikalą
kaip miesto apgultis. Jeigu man nepavyks, mes greičiausiai sužlugdysime
visą kryžiaus žygį. Tuomet ateinančius dešimtį metų turėtume praleisti
nepaliaujamose kautynėse, begalinėse apgultyse ir beviltiškuose

mūšiuose, kaskart per pavasarį ir vasarą krauju ir prakaitu atkovodami tai,

ką maurai vėl nugvelbtų iš mūsų per žiemą. Galiausiai mūsų lėšos visiškai

išsibaigtų ir nebebūtų net iš kurjų paimti: nei popiežius, nei kiti

krikščionys valdovai, - nors visi labai trokšta, kad netikėliai būtų užspeisti į
kampą
ir -
per Gibraltaro sąsiaurį išvyti ten, iš kur atėjo, nesutiktų laisva
valia paaukoti mums tiek turto, kad mūsų kryžiaus žygiai galėtų tęstis be
galo.
 Jeigu norime užimti Granadą, Baesa turi būti mūsų. Ir nors tai atrodė
gana rizikinga, aš jau buvau sumaniusi, kaip tai padaryti.
Davusi Ferdinandui kelias dienas atsikvėpti, aš susitikau su kitais karo
vadais ir aptariau mūsų padėtį. Nors mums trūko beveik visko, ką tik
galima buvo įsivaizduoti, aš atkreipiau dėmesį, kad tikrai turėjome
nemažai rąstų ir šakų, likusių po ankstesnių mėginimų iškirsti aplinkinį
mišką, kuris sudarė gamtinį barjerą, skiriantį mus nuo Baesos. Aš pasiūliau
sukrauti visą tą medieną į krūvą ir prikirsti dar; o pati per tą laiką užsakiau
papildomų išteklių ir pasikviečiau patyrusių Žmonių, padėjusių palaužti ne
vieną tariamai nepaimamą citadelę.
Pakėlusi ant kojų visus dar paeinančius vyrus, liepiau jiems iškirsti viską
aplinkui. Jie jau buvo iškapoję girią aplink stovyklą ir išvalę vingiuotą
proskyną link to įžūlaus miesto ant kalno, tačiau nelietė vaismedžių - mes
juk buvome Žmonės, kurie žinojo, kas yra badas. Bet dabar mano įsakymu
jiems teko išguldyti visus medžius - iškapoti ir išdeginti viską, kas
pasitaikys po ranka, kad liktų didelis tuščias plotas. O prikirtus šitiek rąstų,
toliau nurodžiau kalti statinių tvoras — ręsti aukštas pertvaras ir bokštus,
mat priešais Baesą turėjome pastatyti naują fortą, lyg milžiniškas

šungrybis kėpsantį ištuštėjusiame slėnyje.

Čia mes įsitvirtinome visai žiemai: medinės sienos saugojo karius nuo
maurų antpuolių. Nors lauke buvo per šalta ir per daug sniego, kad
kariuomenė galėtų stoti į mūšį, aš nesidaviau įbauginama prasto oro.
Įsakiau sukrauti visus gyvulius, maisto produktus, papildomas patrankas ir
apgulties mašinas, kurių nupirkau už savo vėrinį, į dervuota drobe dengtus
vežimus ir
atgabenti per klastingąsias perėjas. O pavasarį tiesiog
apstulbusių Baesos gyventojų akyse viską surinksime ir
sustatysime prieš
juos.
— Mums reikės dar vyrų, ypač arkebuzininkų, artileristų ir lankininkų, —
pasakė Ferdinandas, jau spėjęs kiek atsigauti ir kaip visuomet rūpestingai
— Jau pareikalavau jų atsiųsti, - patikinau, - nors viliuosi, kad mumsjų
neprireiks.
Tada palinkau prie popieriais užversto savo kilnojamojo stalo ir padaviau
jam laišką, kurį ištisas šešias savaites kurpiau, skrupulingai apgalvodama
kiekvieną žodį, kiekvieną frazę, kol pagaliau buvau tikra, kad surašiau
viską, kaip reikia.
Ferdinandas tylėdamas perskaitė ir pakėlė į mane apstulbusias akis.
— Izabele, tai, ką tu siūlai, - atsargiai ištarė jis, - yra tiesiog išdavystė.
Taip, Boabdilis - niekšas, kuris ne ką daugiau už kiemo
šunį nutuokia, kas
yra garbė, bet netgi jis nesutiks su tokiomis sąlygomis. Ir kas jam iš to? Tu
tik pažadėjai išsaugoti jam gyvybę, nors dėl jos jam kol kas netenka
rūpintis.
— Mat kaip?— Aš dėbtelėjau į jį. - Boabdilis jau kartą mums parsidavė, ar
ne?lrjis nėra tiek kvailas, kad nesuprastų, jog galiausiai ir vėl ikijo
prisikasime — teks arba sudaryti sutartį, arba mūsų kariuomenė išlauš jo
pilies vartus. O kai paimsim Baesą, jam nebeliks daugiau kam mūsų
išduoti. Taigi šiomis aplinkybėmis manau, kad mano pasiūlymas visai
protingas.
— Protingas? — nusikvatojo Ferdinandas. — Tu reikalauji jo viską išduoti ir
stoti prieš savo Žmones. Jeigu jis sutiks, tai pasirodys besąs dargi didesnis
bailys ir mulkis, nei aš maniau! Bet sulig tais žodžiais jo veide nušvito
susižavėjimo šypsena. — Nė nesitikėjau, kad tu šitai sugebi...
— Mūsų karalystės labui, - pasakiau, - aš sugebėčiau dar ne tiek!
Aš slapta išsiunčiau laišką į Granadą. Atsakymo neteko ilgai laukti; jau po
kelių savaičių per pasiuntinius mus pasiekė žinia, kad Boabdilis mielai
sutiko su mano sąlygomis kaip - ir
tikėjausi. Kai tik gavau rašytinįjo
atsakymą, sėdau kurti laiško El Sagalui, kuris, kiek žinojau, Granadoje
turėjo šnipų tr iš savo tvirtovės įdėmiai sekė, ką aš darau, nors ir negalėjo

niekaip paveikti ar pakreipti mano veiksmų.

Mano pasiūlymas jam buvo trumpas ir aiškus: jeigu nenori patirti dar
vieno triuškinančio pralaimėjimo, kaip prie Malagos, tegu verčiau
pasiduoda. Dar perspėjau, kad priešingu atveju šįsyk pasigailėjimo nebus.
Paliepsiu savo kariams ne tik sulyginti su žeme Baesos sienas, bet dar ir
pabarstyti tą vietą druska, o visus gyventojus - išžudyti. Bet jeigu jis priims
mano sąlygas, žadėjau būti gailestinga. Ketinau dovanoti jam gyvybę ir
suteikti prieglobstį tyčia tam paskirtoje valdoje Alpucharase, kur jis
galėsiąs ramiai sau gyventi su savo žmonėmis ir nekliudomai laikytis savo
papročių. Dar pridūriau, kad jis turėjęs jau suprasti, jog mes tikrai
nugalėsime, nors tam tektų paaukoti ir visą savo gyvenimą; mes
nepasiduosime. Negana to, aš pasimėgaudama pranešiau, kad iš sūnėno
Boabdilio pagalbos jis galįs nesitikėti, o kaip įrodymą pridėjau pasirašytą
naująją mūsų sutartį su tuo išdaviku, kurioje buvo nurodyta, kad, kai El
Sagalas bus sumuštas, Boabdilis pasižada visą jo karalystę perleisti mums
mainais už savo paties saugumą.
Prireikė dar mėnesio, per kurį aš tiesiai po Baesos sienomis sustačiau
mūsų patrankas ir
iškirtau paskutinius didžiosios girios likučius. Galiausiai
sulaukėme El Sagalo atsako.
Jis nebenorįjs daugiau kariauti. Dėkojąs man už pasiūlymą, bet verčiau
paliksiąs Ispaniją ir keliausiąs į Šiaurės Afriką. O apie savo sūnėną Boabdilį
tepasakė tik tiek:
Lai Granada žlunga.
Pirmąkart Granadą mes išvydome 1491 metų pavasarį, visiškai nusiaubę
aplinkinį slėnį. Aš dar kartą įsakiau kirviais, pjautuvais ir deglais sunaikinti
visus aplinkinius sodus, javų laukus ir alyvmedžių giraites, kad
užspeistiems miestiečiams nebeliktų jokios vilties.
Nepaisant pajuodusių laukų, dar joks miestas pasaulyje neatrodė taip
nuostabiai, kaip ta iškilni sostinė, kurios taip ilgai geidėme, - tikra svajonė
snieguotų viršukalnių fone; gelsvi lyg medus Alhambros bokštai stūksojo
kiparisų ir pušų apsuptyje. Vingiuotose ir painiose miesto gatvelėse lyg
labirinte grūdosi ir šurmuliavo tūkstančiai pabėgėlių - žydų, maurų ir
netikrų atsivertėlių, kurie susibūrė čia, vengdami viską naikinančio mūsų
kryžiaus žygio.
Boabdilis paskutinę akimirką atsižadėjo savo pasirašytos sutarties su
mumis; išgirdus apie Baesos pasidavimą, jam teko susidurti su skaudžia
tikrove. Aišku, jis nesitikėjo, kad jo dėdė El Sagalas ims ir pasiduos, tad
dabar paskubomis kėlė ant savo sienų pabūklus ir prisiekinėjo ginsiąs

Granadą iki paskutinio atokvėpio. Mane įsiutino toks įžūlus sutarties

sąlygų nepaisymas, bet, paėmę Baesą ir matydami po savo kojų
besimėtančias kadaise tokios išskirtinės maurų valstybės šukes, abu su
Ferdinandu sutarėme, kad ši paskutinė pergalė turi būti laimėta be kraujo.
Atėjo metas sultingajam granatui savo noru atiduoti mums savo syvus;
taigi mes sustatėme šilkines palapines ir paviljonus, lyg būtume susiruošę
iškylauti, ir į;sakėme atgabenti mūsų vaikus, kad savo akimis pamatytų
istorinę akimirką.
Per tą laiką mūsų šeimą buvo ištikusi tragedija: praėjus vos devyniems
mėnesiams po vestuvių, jaunasis Izabelės vyras, Portugalijos princas, žuvo
nukritęs nuo žirgo, ir tapusi našle ji grįžo namo. Aš nujojau visą kelią iki
sienos jos pasitikti ir parlydėti namo, ir buvau sukrėsta ir nuliūdinta
dukters pasikeitimo. Su savo juodu našlės apdaru ji buvo plonytė lyg vytelė,
gražiejijos plaukai - trumpai nukirpti ir styrantys it ražienos, ji pati be
paliovos verkė
ir tikino norinti eiti į vienuolyną. Didžiausiam mano siaubui,
ji aiškino, kad Dievas veikiausiai trokštąs pasiimti ją sau, jeigu verčiąs šitaip
kentėti. Aš mėginau jai sakyti, kad ir pati tikiu, jog kartais Dievas įkvepiąs
Žmogui pašaukimą vien jam tarnauti, tačiau jos pasinešimas į vienuolyną
veikiau esąs įkvėptas didžiulio sielvarto, tačiau mano žodžiai buvo lyg
Žirniai į sieną. Ji atsisakė bet kokios paguodos, ir man netgi teko paskirti

gydytojus ir visą pulką tarnų, kad priverstų ją valgyti ir ilsėtis, antraip ji

kiaurą parą būtų išklūpojusi koplyčioje.

Likusi viena kambaryje su savo damomis, aš nesivaržydama liejau

apmaudą:
— Išsiunčiau į Portugaliją auksu švytinčią infantę, o grįžo tikra šmėkla! Kas
gi, po galais, jai nutiko? Pagirtina, kad mano duktė trokšta atsiduoti
tikėjimui, betji turi ir kitų priedermių šitame gyvenime, kurių vienuolyne
neatliksi!
Inesa tik liūdnai atsiduso:
— Turbūt vargšė mergaitė labai mylėjo savo princą!
Beatrisė savo ruožtu pažvelgė man į akis, ir nebyliame jos žvilgsnyje aš
išskaičiau šiurpiausią savo baimę. Vyriausioji mano duktė elgėsi lygiai kaip
mano motina atsidavė melancholijai ir kažkokiam įgimtam polinkiui į
dramatizmą, nuo kurio mane ėmė siaubas.
Tai suvokusi, aš ryžtingai ėmiausi priemonių: įsakiau namiškiams nieku

gyvu nesileisti į jokias kalbas apie vienuolyną, net jei tai ir paguostų
Izabelę. Visi man pakluso, tik Joana senu papratimu negailestingai erzino
seserį. Nors dar tik vienuolikmetė, antroji mano duktė nekentė bet kokio
silpnumo savyje, o dar labiau- kituose.
— Atrodai kaip varna, - pareiškė Joana, kai visos vakare pavalgiusios
sėdėjome mano palapinėje, o šiltas vėjelis maloniai dvelkė pro pakeltus
angokraščius. Lauke tūkstantis laužų nelyginant nuo dangaus nukritusios
žvaigždės žibėjo Granados slėnyje - mūsų vyrai rengėsi nakčiai. - Amžinai
juoda irapsižliumbusi, net bjauru žiūrėti! Po galais, juk pabuvai ištekėjusi
mažiau nei metus! Negijau tikrai taip baisiai spėjai jį pamilti?
Izabelė net sustingo ant kėdutės, o altoriaus užtiesalas, kurį visos
siuvinėjome, taip ir liko sugniaužtas jai tarp pirštų.
— Okastu tokia, kad drįsti spręsti? Ką tu Žinai apie meilę ir praradimą,
išlepinta savimyla mergiūkšte?!
— Gal ašir išlepinta, - atšovė Joana, - užtat esu tikra, kad nieko taip
neįsimylėsiu, kad pamirščiau pati save!
Izabelė tik aaiktelėjo, o aš griežtai nukirtau:
— Gana! Kad man daugiau nebesipyktumėt! Jei jau neištveriat
nesiginčijusios, tai bent žiūrėkit, kad aš negirdėčiau. Ir iš viso,
priekaištingai nudelbiau jas akimis, - kas čia judviem užėjo?

Izabelė nusuko akis, o Joana parodė liežuvį. Aš atidėjau rankdarbj.

Niekuomet nemaniau, kad teks griebtis Azinių bausmių, tačiau Joanos
įžūlumą reikėjo kaip nors tramdyti dėl jos pačios gerovės. Todėl pasiryžau
šįkart...
Bet stabtelėjau.
— Kas čia per kvapas? Ar
tik ne
dūmai?..- Bet man dar nebaigus sakinio,
Joana jau pašoko ant kojų, sviedė beviltiškai sunarpliotus siūlus žemėn ir
keliais šuoliais atsidūrė prie palapinės angos. O tada aiktelėjo.
— Mama, žiūrėk! Stovykla dega!
Aplinkui užvirė tikras pragaras. Kol auklės ir
kitos damos paknopstom
nulėkė į palapinės gilumą traukti iš lovų jau sumigusių Katalinos su Marija,
aš su vyresniosiomis dukterimis išpuoliau į lauką. Ten paklaikusi iš siaubo
išvydau liepsnas, kurios lyg velniūkščiai strykčiojo nuo vienos palapinės ant
kitos, ryte rydamos aksomą, šilką ir brokatą ir per kelias minutes
sunaikindamos viską, kas pasitaikydavo pakeliui. Aplinkui aidėjo dvariškių

ir kareivių riksmai, klaikiai žvengė pasibaidę arkliai, o ištrūkę apimti siaubo

blaškėsi aplink, piktai skalijo šunys. Nesumojau, katron pusėn bėgti;
dūmaijau buvo tokie tiršti, kad vargiai begalėjau įkvėpti. Staiga iš kažkur
netikėtai atsirado Kadiso markizas suodinu veidu ir
apsvilusiais drabužiais.
— Jūsų didenybe, greičiau!
— Kur mano vyras ir sūnus?- šaukiau, kai jis nuvedė mus aplink
liepsnojančias palapines link netoliese stūksančios saugios kalvos.
— Jie sveiki ir gyvi, - atsakė jis. - Ugnis įsiplieskė mano palapinėje, kur
jiedu miegojo, betjiems pavyko laiku ištrūkti. Karaliaus šunys ėmė loti vos
pamatę liepsnas.
— Dėkui Dievui! pasakiau, spausdama prie savęs Kataliną. Tamsoje
—

švysčiojant liepsnoms, išvydau Joanos veidą. Ji buvo išblyškusi, išpūtusi

akis ir išsižiojusi — aiškiai iš susižavėjimo ir džiaugsmo, tarsi ši katastrofa
būtų buvusi skirta jai palinksminti. Aš pasibaisėjau. Nejauji visai
nepažįsta baimės, nemato, kokia baisi neganda siautėja aplinkui?
Tarsi perskaičiusi mano mintis, Izabelė tyliai tarė:
— Jai nė motais. Ji mano, kad čia žaidimas. Ji nieko nevertina ir nepaiso.
Aš mostelėjau jai nutilti. Vis dar laikydama glėbyje Kataliną, o Beatrisei
šalia nešant Mariją, aš kartu su dukterimis įkopiau
atsivėrė šiurpi gaisro panorama. Iš tamsos bėgte
į kalvos viršūnę, iš kur
atlėkė Ferdinandas,
lydimas savo ištikimųjų skalikų. Šalia jo išvydau irmūsų sūnų Joną —vis dar
su naktiniais marškiniais, bet rankoje gniaužiantį į deimantais nusagstytas
makštis įkišto kardo rankeną. Neseniai tryliktojo gimtadienio garbei jis
buvo įšventintas į riterius ir nuo tada nė akimirką nesiskyrė su savo ginklu —

netir miegodamas. Pamačius

jį susitaršiusiais šviesiai gelsvais plaukais,
pajuodusiu nuo suodžių veidu, bet šiaip nėmaž nenukentėjusį, man iš akių
pasipylė palengvėjimo ašaros.
 Joana iškart puolė Ferdinandui į glėbį. Apkabinęs ją viena ranka, jis
suglobė mus visus prie savęs ir
atsisukę stebėjome, kaip mūsų didysis
medžiaginis miestas - tikras mūsų lengvabūdiškumo įrodymas likimo ir
užgaidos auka - sudegęs virsta pelenais.

Paskui Joana karštai įrodinėjo, kad maurai degančia strėle pataikė į

stovyklą ir sukėlė gaisrą, nors susikrimtęs Kadisas ir pripažino, kad kažkas —

veikiausiai kuris šunų iš — apvertė aliejinę lempą ir uždegė jo palapinę. Kad

ten buvo, mes netekome didžiosios dalies savo mantos, įskaitant
ir kaip ir
drabužius, tad dvaro damoms teko paskolinti mums suknelių ir kitokių
apdarų, kol spėsiu ką nors nusiųsti
į Seviliją atgabenti naujų.
Granados gyventojai viską matė nuo savo sienų
ir dabar garsiai džiūgavo.
Jiejau kone patikėjo, kad gaisras bus mums pražūtingas, tačiau mes
likome kur buvę. Nors mūsų turtas ir virto plėnimis, bet valia ir ryžtas
nepasikeitė. Aš įsakiau sudegusios stovyklos vietoje pastatyti naujus
būstus — tik šįkart iš akmens. Nusprendėme pavadinti šią gyvenvietę Santa
Fė,pagerbdami savo šventąjį tikėjimą, kurio dėka ištrūkome iš ugnies
nasrų ir radome saugų prieglobstį.
Pamačius triūsiančius mūrininkus, Granados gynėjų pašaipos liovėsi.
Santa Fė buvo daugiau nei miestas - tai buvo mūsų ryžto deklaracija. Čia
mes prireikus galėjome gyventi ne vienerius metus; tai buvo vienintelė
maurų nesuteršta Andalūzijos vieta. Boabdilis mėgino apšaudyti mus iš
patankų ir
siųsti raitelius, kurie neduotų ramybės mūsų pajėgoms. Tačiau
prasidėjus žiemai ir apsiaustam miestui ėmus badauti, viduje kilo riaušės.
Žmonėmsvis labiau netenkant vilties ir nirštant, Boabdilis suprato, kad
jam nebelieka nieko kito, kaip tik priimti mūsų siūlomas sąlygas. O mes

pažadėjome visiškai dovanoti jo žmonėms ir leisti jiems toliau laikytis savo

papročių, kalbėti savo kalba ir rengtis kaip nori. Visi, kas pageidaus išvykti,
galės taip ir padaryti; mes netgi duosime transporto priemonių. O visi, kas
sutiks apsikrikštyti, bus mielai priimti į mūsų Bažnyčią, Šventajam krikštui
nuplovus ankstesnes nuodėmes. Negana to, kaip mūsų vasalas Boabdilis
galės gauti tą pačią valdą Alpucharase, kurios atsisakė jo dėdė El Sagalas.
Tačiaujam per amžius draudžiama net koją įkelti į Granadą. Šiuo požiūriu
aš buvau nepalenkiama.
1492 metų sausį jo pasiuntiniai įteikė mums jo pasidavimo raštą.

Mes įžengėme
į nugalėtą miestą - paskutinę maurų tvirtovę. Sniegas lyg
smulkūs pelenai sukosi ir biro aplink mūsų kortežą. Žmonės stovėjo niūriai
tylėdami, susispietę pakelėse, ir
žiūrėjo, kaip jojame pro šalį, žvarbiam ryto
vėjui plaikstant heraldinės mūsų kilmingųjų vėliavas. Nemažai dvariškių
apsivilko tradicines siuvinėtas maurų stiliaus tunikas, taip savotiškai
pagerbdamišią įspūdingą civilizaciją, palikusią neišdildomą pėdsaką
mūsų žemėje. Vis dėlto kartkartėmis vis pasigirstanti rauda, išsprūdusi
kokiai neregimai moteriai, pro užvertas langines stebinčiai mūsų
pasirodymą, liudijo, kad šie Žmonės puikiai suvokia, jog jiems įprastas
pasaulis žlugo.
Boabdilis asmeniškai pasidavė mums prie miesto vartų ir puolė
kniūbsčias mums po kojų. Ferdinandas nusėdo nuo žirgo ir apkabino jį
kaip sau lygų valdovą; dabar, mums nugalėjus, mano vyras mokėjo būti
kilnus.
Drebančiomis rankomis ir su ašaromis akyse Boabdilis atidavė mums
miesto raktus.
— Tai —visa, kas liko iš mūsų imperijos, - užsikirsdamas ištarė jis. - Jums
atitenka mūsų turtai, mūsų karalystė ir mes patys; tokia Alacho valia.
Jam už nugaros ant nuostabaus arabiško ristūno sėdėjo apkūni moteris,
nuo galvos iki kojų įsisukusi į juodas skaras. Ji nudelbė mane neapykantos
sklidinu juodai apvedžiotų akių žvilgsniu. Mane lydėjo dukterys, visos
apsirengusios naujomis ryškiai raudono brokato sukniomis ir maurų
papročiu prisidengusios šydais, nors Joana jau spėjo pasikelti savąjį, kad
aiškiau matytų, kas dedasi aplinkui. Pagavusi tos moters žvilgsnį, aš iškart
supratau, jog tai —sultonė, Boabdilio motina, taip aršiai kovojusi už savo
sūnaus laisvę. Įžūliame jos žvilgsnyje aš mačiau išdidumą, kuris
nebeturėjo kuo misti, išskyrus save patį; dar aš staiga, be mažiausios
abejonės, suvokiau, kad kas kitas, oji pasiuntė į mano palapinę žudiką,
ne

pati savo rankomis užnuodijusi durklą.

Jodama šalin kartu su sūnumi, ji paskutinįsyk atsigręžė ir pažvelgė į

mane. Jos akyse nebuvo nevilties ar atgailos — tik įniršis ir apmaudas, kad
man pasisekė, ojai- ne.
Mes pakilome keliuku į Alhambrą. Besiartindama prie tos įžymiosios
pilies, sumūrytos iš legendų ir kraujo, aš nejučiom net

balne, tramdydama norą suraginti arklį ir šuoliais pasileisti tiesiai į tuos

palinkau
į priekį

didžiulius rusvus vartus. Tačiau dabar aš buvau karalienė, o ne įžūlijauna

infantė, kaip Joana. Sulaukusi brandaus amžiaus, aš nurimau ir apsunkau,
kaip ir mano numylėtasis žirgas Cinamonas, kurį jau prieš keletą metų dėl
garbaus amžiaus buvau atleidusi iš tarnybos, bet šiandien vėl išdidžiai
ir
užsėdau ant liesos, besiplaikstančia auksu atausta gūnia užklotos jo
nugaros. Nors ir nebe toks glotnus ir raumeningas kaip jaunystėje, šis
Žirgas buvo su manim nuo pat pradžių, ir dabar aukštai iškėlęs laikė pilkai
nušarmojusią galvą, žengė guviai ir drąsiai, tarsi suprasdamas akimirkos
svarbą.
Pagaliau mes aiškiai išvydome rūmus, patogiai įsitaisiusius plynaukštėje,
omedaus spalvos mūrinės jų sienos, regis, piktinosi mūsų artėjimu. Tie
patys architektai, kurie statė šiuos rūmus, vieno iš
mano protėvių įsakymu

darbavosi ir Sevilijos pilies statybose; pagal arabų paprotį, valdovui nedera

viešai puikuotis prieš pasaulį savo turtais, kad nesukeltų pavydo. Žinojau,
kad rūmų viduje slypi neprilygstamos grožybės: alebastro kambariai,
padabinti akmeniniais frontonais ir dailiomis lyg nėriniai arkomis, vidiniai

kiemeliai ir arkados, apsuptos grakščių lyg šokėjų kūnai piliastrų, žydinčių

lelijų pilni tvenkiniai, kuriuose atsispindintis dangus nudažo marmuro
sienas vaiskiu mėlynumu, ir sodai, kvepiantys rožėmis, levandomis ir
jazminais, kurių aromatas smelkiasi į kedro medžiu dengtas sales,
vėsinamas vidun prasiskverbiančio vėjelio ir aukštų skliautuotų angų,
pagaunančių ir
išsklaidančių saulės spindulius.
Aš visa tai Žinojau, tačiau net ir aš nesitikėjau išvysti, kokie didingai tušti
pasirodys šie rūmai. Sofos ir dygsniuotos pagalvės buvo netvarkingai
suverstos ir išmėtytos
atrodė, tarsi šių kambarių gyventojai ką tik
—

paskubomis pabėgo, ir ore vis dar lyg aimana sklaidėsi smilkalų kvapas.
Joana slankiojo aplinkui ant pirštų galiukų, laikydama už rankutės žado
netekusią Kataliną. Vėliau ji ims kurti fantastines istorijas apie pasmerktas
suguloves, puolančias žemyn nuo pilies bokštų, ir pamėkliškais žvilgsniais
mus varstančius mirusius kalifus; tačiau dabar, kol ėjome per vienas po kito
atsiveriančių kambarių virtines išsklaidytos žiemos saulės nušviestomis
keraminių plytelių sienomis, mane labiausiai pribloškė tyla, - tokia
spengianti, kad girdėjau savo pačios širdies plakimą, - kone tokį pat garsų,
kaip marmurinėmis grindimis kaukšintys mano kulniukai.
Atrodė, tarsi čia niekas niekuomet negyveno. Maurai su visa savo šlove
ir
trenksmu pradingo it nebuvę.

Lauke viršum rūmų stogo jau kėlė apdaužytą sidabrinį mūsų kryžių.
Iškilmingai dundėjo patrankos, o heroldai visa gerkle plyšojo:
— Granada! Granada mūsų valdovų, dono Ferdinando ir donjos Izabelės!
Ferdinandas paėmė mane už rankos; jo delnas kietas ir amžinai
buvo

nusėtas nuospaudomis, šitiek metų mojavus kardu. Pažvelgusi jam į akis,

išvydau jose liepsnojančią aistrą.
— Mes tai padarėme, mano mėnesėli,- tarė jis. —- Mes nugalėjome.
Ispanija mūsų!
Ir drauge mudu suklupome padėkoti Dievui.
Tai įvyko.
 TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Sveikinimų pergalės proga sulaukėme iš visų didžiųjų Europos galybių, o

Romoje naujai išrinktas ispanas popiežius Rodrigas Bordžija, pasivadinęs
Aleksandro VI vardu, Šv. Petro bazilikoje laikė ypatingas mišias su procesija
ir suteikė mums garbingą katalikų monarchų - Tikėjimo gynėjų titulą.
Kadirdžiaugdamasi visomis šiomis liaupsėmis, aš troškau tik vieno, —

kad gyvenimas kuo greičiau grįžtų įprastines vėžes. Dešimt karo metų
į

pagaliau baigėsi; atėjo laikas gydyti žaizdas ir vienyti mūsų tautą, rūpintis
vaikų ateitimi ir didinti Bažnyčios šlovę. Įsikūrusi Alhambroje, aš
pirmiausia stengiausi kuo daugiau dėmesio skirti savo vaikams. Jie
privalėjo atnaujinti nutrauktus mokslus, kad deramai pasiruoštų tam
vaidmeniui, kurį vieną dieną turės atlikti.
Joanai ypač reikėjo griežtos priežiūros; įspūdingus jos mokymosi
rezultatus gerokai temdė maištingas būdas ir polinkis kaip laukinei
bastytis sode, kur
ji blaškydavosi iš vieno kampo
rankutės tampydama mažąją Kataliną. Izabelė
į kitą, paskui save už
irgi nesiliovė kėlusi man

nerimą: nors ir atsigavo iš juodžiausio sielvarto, bet

ir toliau įrodinėjo
esanti sukurta vienuolės gyvenimui. Ji nesileido į jokias kalbas apie dar
vieną santuoką, nors Portugalija ir siūlė jai kitą vyrą - velionio jos
sutuoktinio dėdę.
 Užtat Marija buvo tikras džiaugsmas, nors prie širdies dėk: romi mergytė,
kuri nepasižymėjo išskirtiniais talentais, bet visuomet pasiekdavo, ką
sumaniusi. O Jonas, brangiausias mano berniukas, tapo didžiausiu mano
rūpesčiu ir džiaugsmu, mat ėmiau įtarti, kad daugiau vaikų nebeturėsiu.
Mėnesinės man beveik liovėsi. Tad ant gležnų Jono pečių dabar gulė visa
mūsų dinastijos ateitis: jis bus pirmasis karalius, kuris valdys mūsų
suvienytą karalystę. Aš pati sudarydavau jam dienotvarkę ir stengiausi, kad
išmoktų nelengvo meno būti valdovu.
Tačiau mano poilsis namuose ilgai
netruko. Vos kelios savaitės po
Granados užėmimo mus pasiekė žinia, kad mūsų finansininkai žydai
skubiai prašosi priimami.
Kaijie įžengė į mūsų menę pajuodusiais nuo rūpesčių barzdotais veidais
ir dulkėtais po ilgo jojimo rūbais, supratau, kad neverta tikėtis nieko gero.
Tikriausiai juos jau pasiekė Torkemados kalbos apie plintantį kenkėjišką
žydų sąmokslą, kurio tikslas - sustiprinti atsivertėlių priešinimąsi ir
sunaikinti inkviziciją; turbūt jie bus girdėję apie Kastilijoje ir Aragone
kilusias riaušes, kurias įplieskė gandai apie neva žydų nukankintus
krikščionių vaikus ir kitokias baisybes, tariamai vykdomas jų tautos
atstovų. Ir, kaip Mendosa buvo sakęs, pasipylus šiems grėsmingiems
pranešimams, Torkemada ėmėsi iš naujo reikalauti, kad išleisčiau ediktą,
nurodantį, jog visi šios karalystės žydai privalo apsikrikštyti arba netekti
turto ir būti ištremti iš šalies.
Aš nė perpus netikėjau tais gandais, nors viešai ir reiškiau deramą
susirūpinimą. Mat per visą savo gyvenimą sykio nebuvau mačiusi, kad
nė

žydas ką nors nuskriaustų, ojuo labiau — kad žydai žudytų vaikus,

tyčiodamiesi mūsų Išganytojo. Tačiau nebegalėjau toliau neigti, kad
iš

ištisus šimtmečius kaupęsis nepasitikėjimas žydais ir

įtampa santykiuose
sujais, kuri visuomet lyg nuodai ruseno po mūsų išgirtąja taikaus
sugyvenimo tradicija, žlugus Granadai ir pagaliau suvienijus karalystę,
pasiekė aukščiausią tašką. Visoje šalyje, pasak Torkemados, dori
krikščionys eina
į gatves ir puola žydų getus, naikina jų verslus, ojuos
pačius varo lauk. Jie daugiau nebenori tarp savęs kęsti žydų, - tikino
vyriausiasis mano inkvizitorius. Kristaus žudikų klestėjimui Ispanijoje
pagaliau atėjo galas!
Kadir neturėdama įrodymų, aš buvau tikra, jog tie neva savaiminiai
maištai yra dalis Torkemados plano, skirto įvaryti mudviem su Ferdinandu
kampą. Jo agentai, dabar išsibarstę visoje Ispanijoje ir veikiantys
į
inkvizicijos vardu, kaip įmanydami kurstė šį baimės ir neapykantos laužą, o
šio tikslas buvo priversti mane žengti žingsnį, kurio vis dar atkakliai
vengiau. Mane ėmė siutas vien nuo minties, kad Torkemada tariasi galįs
šitaip tampyti mane lyg lėlę už virvučių. Vis dėlto aš negalėjau nematyti,
kuo visa tai gresia. Negalėjau rizikuoti pilietiniais neramumais Kastilijoje,
kad apginčiau žmones, kurie netgi nėra mūsų tikėjimo.
Tačiau dabar, žiūrėdama
kelią iš
į tuos šešis suvargusius vyrus, sukorusius tokį
Kastilijos vien tam, kad galėtų į mus kreiptis, aš prisiminiau, kadjie
paskolino net šešis milijonus mūsų kryžiaus žygiui finansuoti, o už tai ligi
šiol kaip užstatą laiko dalį vertingiausių mano brangenybių, ir lyg savą
pajutau juos slegiančią baimę. Prisiminiau, kaipjau prieš daugelį metų
susidūriau su šia dilema, bet tada nieko nesiėmiau, nes atrodė
neapsakomai kvaila atsisakyti ilgaamžės mūsų pakantumo politikos.
Senasis rabinas Senjoras nusilenkė, gumbuotais pirštais gniauždamas
mėlyno aksomo dėžutę su mano vestuviniu vėriniu, o aš prisiminiau
Talaveros žodžius:
Visgi ateis diena, kai teks suvesti sąskaitas. Tai neišvengiama, kad ir kaip mums

nesinorėtų.
Rabinas Senjoras prabilo vos girdimai — tiek buvo nukamuotas ilgos
kelionės:
— Mes atvykome maldauti jūsų didenybių netenkinti vyriausiojo
inkvizitoriaus reikalavimų ištremti mus iš šios karalystės. Kaip jūs puikiai
žinote, mes visuomet kuo galėdami jus rėmėme. Todėl prašom dabar
pasakyti, ko pageidautumėt iš mūsų, nuolankiausiųjų savo valdinių?
Prašykite, ko panorėję, ir tai bus jūsų.
Ferdinandas skubiai dėbtelėjo į mane. Vos atvykėliams prisiartinus prie
mūsų pakylos, jis visas įsitempė, ojo veidas įgavo nepalaužiamą išraišką —

kartais jis taip atrodydavo, kai jausdavosi puolamas. Jis juk palaikė
inkvizicijos steigimą; įtariau, kad nejaučia žydams didelės meilės, nors jie
ir buvo mūsų iždininkai. Tai ką jis dabar darys?
— Mes nieko daugiau nenorime, tik kad paklustumėt mūsų valiai,- staiga
tarė Ferdinandas. - Kad ir kaip mums nesinorėtų, atėjo metas pareikalauti
išjūsų įrodyti savo ištikimybę ne vien apčiuopiamais dalykais.
Mane apstulbino netikėtas Talaveros žodžių atgarsis jo lūpose; aš to
nelaukiau, Senjoras juo labiau. Jis akivaizdžiai išblyško ir kreipėsi į mane:
—Jūsų didenybe, maldaujame jūsų kaip savo karalienės. Mūsų tiek daug
ir mes visai bejėgiai; kliaujamės išskirtine jūsų išmintimi.
Tai buvo klaida; niekas taip neįsiutindavo Ferdinando, kaip jo
paniekinimas, o manęs - išaukštinimas. Man dar nespėjus nieko atsakyti,
jis bedė pirštu į rabiną.
— Kaip drįsti manęs nepaisyti? — su tramdomu įtūžiu balse tyliai ištarė
jis. —- Aš irgi esu šios karalystės valdovas; mano širdis — mūsų Viešpaties
rankose, ir tikjam —jam vienam privalai atsakyti!
— Ferdinandai, - sumurmėjau, - būk geras, išklausykime jų. - Mano vyras
perbalęs atsišliejo į sosto atkaltę, o aš kreipiausi į rabiną: - Tai ko

norėtumėt iš mūsų, done Senjorai?

Jis skubiai pamojo sau už nugaros susispietusiam būreliui juodais
drabužiais; nuojų atsiskyrė ir priekin išėjo jaunuolis atsikišusiais
skruostikauliais ir rudomis, liūdnomis akimis. Tai buvo rabinas Meiras,
Senjoro žentas - irgi patikimas finansinis mūsų dvaro rėmėjas.
— Eik, - paliepė jam Senjoras, - atnešk.
Meiras ir dar pora kitų išsiskubino pro duris; po kelių akimirkų jie grįžo,
nešini didele skrynia, kurią pastatė prie mūsų pakylos. Rabinas Meiras
atrakino sunkią spyną ir atvožė vyriais pritvirtintą dangtį. Skrynioje gulėjo
keletas maišų, užrištų virvele ir užantspauduotų raudonu vašku.
— Čiatrisdešimt tūkstančių dukatų, - paaiškino Senjoras, kitiems
atsitraukus. - Surinkome iš
savo brolių jūsų didenybių skoloms apmokėti.
Mūsų palūkininkai irgi sutiko anuliuoti visas jūsų skolas ir neatlygintinai
grąžinti mums įteiktas jūsų brangenybes.
Man
gerklė išdžiūvo. Aš vėl pažvelgiau į Ferdinandą; iš nervingai
tvinkčiojančio jo smilkinio supratau, kad jiems pavyko užčiuoptijautrią jo
vietą. Religijos reikalai buvo viena, tačiau mes buvome visiškai nuskurdę,
nors nieku gyvu nebūtume sutikę to pripažinti. Tiesą pasakius, šie Žmonės
vieninteliai ir
žinojo, kokie iš tiesų mes esame vargšai. Tikjie ir suprato,
kaip reikšmingai tie trisdešimt tūkstančių dukatų papildytų mūsų iždą, o
kąjau kalbėti apie daugybės per ilgus metus susidariusių skolų

anuliavimą.
— Mano gerbiamas vyre, - kreipiausi,- ar tai jums priimtina?
Jis sėdėjo tyliai, nė nekrustelėdamas; tik tas vos pastebimas
tvinkčiojimas rodė, kad jis svarsto pateiktą pasiūlymą. Paskui jis iškvėpė ir
jau žiojosi kažko sakyti, tačiau sutrukdė tarpduryje kilęs triukšmas.
Didžiausiam savo apmaudui, išvydau prie mūsų atžirgliojantį perkarusį lyg
šmėkla Torkemadą -jo sutana lyg rūko šuorai plaikstėsi apie čiurnas, o

akys lyg agatai degė sukritusiame veide, kuris bėgant metams pasidarė dar
Įtaigesnis ir grėsmingesnis.
 Jo žvilgsnis užkliudė atvirą skrynią; man širdis kone apsivertė krūtinėje —

taip nuožmiaijis puolė prie mūsų pakylos.

— Girdėjau, kad priimat savo menėje šituos šlykščius apsimetėlius, bet
tikrai nesitikėjau išvysti šito! Judas Iskarijotas pardavė mūsų Viešpatį už
trisdešimt sidabrinių, ojūs dabar jį parduosit už trisdešimt tūkstančių? Na,
ką gi, štai jis! Imkit ir iškiškit už pinigus!
Nusiplėšęs sau ant krūtinės kabantį Nukryžiuotąjį, jis sviedė jį mums po
kojomis ir išlėkė lauk iš menės. Jam dingus, stojo spengianti tyla. Pažvelgęs
jant žemės gulintį kryželį, Ferdinandas sušnibždėjo:
— Palikit mus...
Trūksmingai atsidusęs, rabinas Senjoras dar pamėgino klauptis.
— Ne! -suriaumojo Ferdinandas. - Tuoj pat!
Žydai pasišalino; prieš jiems iš paskos užsiveriant dvivėrėms menės
durims, rabinas Meiras dar atsigręžė ir per petį pažvelgė į mane. Jo
žvilgsnyje išvydau visišką neviltį ir nuolankumą likimui.
Aš likau sėdėti nejudėdama.Išeidami jie paliko skrynią ir dėžutę su
mano vestuviniu vėriniu ant grindų, bet man nesinorėjo į tai nė pažiūrėti.
Nė neįsivaizdavau, kad Ferdinandas gali taip pašėlti; tarsi vien kryžiumi
mosuojančio Torkemados vaizdas būtų pažadinęs kažką laukinio,
nesąmoningo, kas ligi tol tyliai tūnojo jo viduje.
Galiausiai jis prabilo virpančiu balsu:
— teisus: mes kruvinais pinigais
Tie pinigai kruvini. Torkemada

nusipirkome sau pergalę, o dabar turime išpirkti kaltę. Reikia išleisti tą

ediktą, Izabele. Nė vieno žydo neturi likti mūsų karalystėje, antraip mes
patys irgi būsime pasmerkti.
Man sunkiai sekėsi nuryti seiles. Burna
ir gerklė taip perdžiūvo, lyg ką tik
būčiau susipylusi į burną puodelį smėlio.
— Savo pergalę mes nusipirkome skolindamiesi,- teišgalėjau pasakyti, —
kaip ir daugybė ankstesnių karalių. Žydai visuomet tvarkė mūsų pinigus, ir
tu tai Žinai ne prasčiau už mane. Jie buvo ištikimi patarėjai, iždininkai ir
reikalų tvarkytojai; ką darysime likę be jų, jei jie nepanorės apsikrikštyti?
Jis perbraukė rankomis sau per smakrą; tyloje buvo girdėti, kaip šiugžda
kedenami barzdaplaukiai.
— Negi sakai, kad galėtum šitaip gyventi?
Jis nudelbė mane deginančiu
žvilgsniu.- Negi ištvertum baimę amžinai degti pragare užtai, kadjuos
gelbėjome?
Aš nedrebėjau. Nenusigręžiau ir nebandžiau kaip nors išsisukti. Aš

pažvelgiau jam akis ir leidau sau kristi į pačias jų gelmes; prisiverčiau

išvysti, pajusti ir paragauti tų kančių, kurios kamavo jį ir kurios lengvai
galėjo užklupti mus abu, jei pasiduosiu savo abejonėms.
— Ne, -sušnibždėjau ir panarinau galvą, tarsi sunkaus pasirinkimo našta
jau būtų prislėgusi man pečius. - Aš negaliu taip gyventi. Ir negaliu
reikalauti, kad Ispanija taip gyventų. Bet tai gali reikšti ištisos jų tautos
ištrėmimą. Argi įmanoma prisiimti tokią atsakomybę?
Jis ištiesė ranką per abiejų mūsų sostų ranktūrius ir suspaudė maniškę.
— Kad nieko kito nelieka, - sau prie lūpų. —
tarė, keldamas mano ranką

Tau reikia laiko? - dar sumurmėjo, ir aš linktelėjau, mėgindama užgniaužti

karčias ašaras, staiga užplūdusias man akis.
— Kadir ką nuspręstum, aš susitaikysiu, - išgirdau jį sakant. - Nes
nuspręsti turi tu— kaip visada. Tu esi Kastilijos valdovė.

Tą naktį savo kambaryje, kurio glazūruotos sienos vis dar skleidė

muskusinį nugalėtų odaliskų aromatą, o už lango giedojo Granados
lakštingalos, aš suklupau priešais altorių su atversta spalvinga „Valandų
knyga“, kaltinėmis aukso žvakidėmis ir švelniąja Mergele Marija su
Kūdikėliu Jėzum ant rankų: rausvai violetiniai apdarai pleveno aplinkuiją,
jau bežengiančią ant debesies ir tuoj pakilsiančią į dangų...
Žydai juk irgi turi vaikų — sūnų, dukterų. Jie taip pat yra motinos, tėvai,
seneliai. Šeimos. Kaip man tai padaryti? Kaip vienu plunksnos
brūkštelėjimu nubraukti šimtametes mūsų sugyvenimo tradicijas?
Nuspręsti turi tu - kaip visada.
Aš visą naktį lyg pasmerktoji klūpojau priešais altorių, kol paskutinės
šventintos žvakės liepsnelė sušnypštė ir užgeso ištirpusio vaško klane, o

mano kūnas taip sustingo, kad vos bejįstengiau pakilti. Visa mano esybė
priešinosi šiam baisiam dalykui: man buvo neramu, kokia žyme jis
paženklins visą mano valdymą, baiminausi, kad paskui kaip gyva
neberasiu dvasios ramybės ir
tas sprendimas persekios mane iki amžiaus
galo. Aš visuomet tam priešinausi, nes bijojau galimų pasekmių; aš
ieškojau kompromisų, ieškojau kokių nors kitokių būdų, kuriuos galėčiau
pasitelkti, kad tik kaip nors pridengčiau tarp mūsų irjų vis plačiau
besižiojančią prarają. Bet dabar kitų būdų nebeliko.
Jei stosiu žydų pusėn, galiu nuteikti prieš save visą karalystę, o juk

gyvenimą paaukojau jos labui. Aš atstumčiau Dievą, kurio ranka vedė

mane į šią šlovingą valandą
ir kuris leido man —silpnai moteriai, gležnai
kaulų ir dulkių saujelei, - padaryti tai, ko ištisus amžius nepavyko mano
protėviams: išvyti netikėlius ir suvienyti Ispaniją — viena karūna, viena šalis,
vienas tikėjimas.

Negana to, aš rizikuočiau nemirtingąja savo siela, kuri vienintelė liks

man mirties valandą.
Nušvito aušra —tingiai, lėtai, kaip įprasta kalnuose. Tą rytą, jau
išsimaudžiusi, užkandusi ir leidusi Beatrisei aptvarstyti iki kraujo nutrintus
mano kelius, aš nurodžiau ministrams paruošti ediktą, vėliau pramintą
Alhambros dekretu.
Karalienės valia visi žydai, kurie nepriims katalikų tikėjimo, privalės
išvykti.

Naid

— Ką? — Aš pavargusi dėbtelėjau į Čakoną. Didžiulis senojo mano tarno

pilvas lyg išsipūtęs balionas pūpsojo po plačiu švarku, o žingsnis buvo lėtas
ir apsunkęs, nes
jį
tolydžio kamavo podagra. Tačiau jo protas liko skvarbus
ir guvus kaip anksčiau, jis vis
taip pat ištikimai prižiūrėjo Joną kaip šešėlisir
sekiojo paskui mano sūnų. Jeigu jau jis pasirodė čia šią popietės valandą,
kai dauguma dvariškių tingiai snaudžia pokaičio, o aš prisėdusi rašau
laiškus, tai veikiausiai nutiko kas nors svarbaus.
— Tas jūrininkas, -suurzgė Čakonas, suraukęs vešlius antakius. — Jis ir vėl
čia! Už durų, laukia jūsų. Matyt, jis nežino, ką reiškia žodis „ne“.
Aš atsidusau ir žvilgtelėjau į rašaluotus savo pirštus.
— Na ką gi, aš tuoj.
Kai pakilau, Kardenasas irgi kilstelėjo galvą. Jiedu su Luisu de
Santancheliu mėgino rasti kokį nors patikimesnį būdą, kaip sutvarkyti
nustekentus mūsų finansus. Nors mano dekretas dėl žydų išvarymo turėjo
įsigalioti tik gegužę, ankstyvas jo paskelbimas Kastilijoje sukėlė didžiulę
sumaištį, o mokesčių ir kitų pajamų surinkimas neišvengiamai nukentėjo.
Iš visų karalystės kampų mane užplūdo ir pareigūnų prašymai
merų

patikslinti galutinius savo ketinimus ir nustatyti aiškią tvarką, kaip ediktas

bus įgyvendinamas. Tie žydai, kurie nuspręs išvykti, iki rugpjūčio pirmos
dienos turės išplaukti iš keleto nurodytų uostų. Jiems draudžiama su
savimi pasiimti aukso, sidabro ir kaldintų monetų, nors kitus vertingus
daiktus gabentis leidžiama. Savo namus ir
verslą jie privalės perleisti arba
parduoti tikriems krikščionims. Aš nenoromis daviau leidimą uostuose
apieškoti visus išvykstančiuosius ir konfiskuoti visus draudžiamus daiktus,
kurie bus surasti: reikėjo kaip nors sušvelninti dekreto įgyvendinimo
pasekmes ir atsverti nesumokėtus mokesčius ir kitokias prarastas įplaukas.
Santanchelis, nors pats buvo perkrikštas, pasirodė tiesiog neįkainojamas.
Jisjau spėjo įkalbėti rabiną Senjorą šeimą priimti šventąjį krikštą,
ir visą jo
tačiau kiti įtakingi žydai, su kuriais daugelį metų bendradarbiavau
ieškodama lėšų kariuomenei ir kitiems savo sumanymams finansuoti,
priešinosi mano dekretui ir skatino kitus savo bendruomenių narius daryti
tą patį. Tai sukėlė pareigūnų, įgaliotų skelbti dekretą ir prižiūrėti, kadjo
ir
būtų laikomasi, plėšikavimus kitokį žydų persekiojimą, nors visi jie tuo
pačiu dekretu buvo skelbiami esą karališkoje mūsų globoje, kol išvyks. Aš
sunkia širdimi tikėjausi sulaukti siaubo ir pasipiktinimo šūksnių, baimės ir
pykčio, masinių raudų aikštėse ir maldavimų pasigailėti, bet vis tiek
vyliausi, kad, lygiai kaip praeityje, toks griežtumas paskatins masinių
apsikrikštijimų bangą, tačiau nesibaigs visuotiniu egzodu Žmonių, taip
ilgai gyvenusių šioje Žemėje.
Bet vis tiek, kad ir kas būtų, man svarbiausia buvo Kastilija.
Mano karalystė privalo išlikti.
Vidun įpuolė Inesa, kaip visuomet pasirengusi pildyti visus mano norus.
— atnešti jūsų didenybei šalį? Lauke visgi vėsoka...
Gal

Aš dėkinga linktelėjau ir rašaluotomis rankomis brūkštelėjau per

suglamžytą suknelę, mėgindama nors kiek ištiesinti jos raukšles. Leidau

Inesai apgaubti mane ilgu vilnoniu šaliu ir jos lydima patraukiau
prieškambarį, pakeliui mąstydama, kad tas jūrininkas išties sugeba
į
užklupti mane nepasirengusią. Laimei, Ferdinando čia nebuvo -jis išvyko
medžioti. Slegiantis dykinėjimas dvare po daugybės kryžiaus žygio metų
gadinojam ūpą- pastaruosius keletą mėnesių jis pasidarė beveik
nesugyvenamas. Man nesinorėjo, kad mano vyras susikaupusį apmaudą ir
pagiežą išlietų ant pono Kolono - šiaip ar
taip, juk ne jis kaltas, kad taip
ilgai neapsisprendėme, ar remtijo kelionę.
Kai įžengiaumenę, Kolonas priklaupė ant vieno kelio. Aš mostelėjau
į

jam stotis, o kaijis pakilo, atkreipiau dėmesį, kad atrodo liesesnis nei
anąsyk, kai mačiau. Tiesa, jo švarkas ir apsiaustas dabar jau buvo kur kas
geresnės kokybės ir pasiūti iš brangaus juodo aksomo, kuris nepadarytų
gėdos jokiam didikui. Tikjo žydros akys ir balsas liko tokie pat įtaigūs kaip
anksčiau.
— Jūsų didenybe, - be jokių įžangų prabilo jis, - aš šešerius metus laukiu
jūsų atsakymo.
— Atsakymo?- vangiai šyptelėjau aš. - Bet man buvo pranešta, jog
komitetas jus patikino, kad jūsų sumanymas perplaukti vandenyną, nors ir
kelia susižavėjimą savo drąsa, yra nepagrįstas ir pernelyg pavojingas. Išties,
juk galite atsisveikinti su gyvybe!
— Kaipjau Žinote, pavojai manęs negąsdina, atsakė jis. — Ojūs -
toliau ir
mokate man stipendiją, nors komitetas siūlė liautis. Gal klystu, bet man

atrodo, jog Kastilijos karalienė pati sprendžia, kaipjai elgtis.

Aš mąsliai dėbtelėjau į jį. Beatrisė su Joana netoliese sėdėjo ir siuvo,

įsitaisiusios alkove; abi žiūrėjo į mus su neslepiamu susidomėjimu.

Beatrisei šis jūrininkas visuomet žadino smalsumą, o Joana - irgi nuotykių
ieškotoja iš prigimties - taip pat negalėjo juo nesidomėti.
— Eime, - pasiūliau, - pasivaikščiokim po sodą.
Mes išėjome Liūtų kiemą
per ir
patraukėme prie fontano, apsupto iš
akmens iškaltų Žvėrių. Jis visiškai nesivaržydamas ėjo šalia manęs, lyg
būtume buvę vieni, be iš paskos sekančių tarnų palydos. Mane
ir vėl
apstulbino jo laikysenos laisvumas ir savivertės jausmas: šis žmogus nė
kiek neabejojo paliksiąs reikšmingą pėdsaką pasaulyje.
Pavasario diena buvo vėsoka, kaip dažnai pasitaiko kalnuose, tačiau bent
jau nesimatė nė ženklo liūčių, kurios dažnai tokiu metų laiku užgriūva
Andalūziją. Mane džiugino blyški saulės šviesa, nors ji beveik nė nešildė.
Aš užsimerkiau ir
atkišau smakrą, kad saulės spinduliai paglostytų man
veidą. Atrodė, kad nuo tada, kai vaikštinėjau gryname ore, užuot vykdžiusi
savo pareigas, prabėgo jau ištisa amžinybė.
Kai atsimerkiau, Kolonas smalsiai mane stebėjo.
—Jūs to nedarysite, - tarė jis.
Aš papurčiau galvą.
— Negaliu. Vis dar... netinkamas metas. Žinau, kad ir anksčiau jums taip
sakiau, bet mes turime neatidėliotinų priedermių, ir dar labai daug ką
reikia nuveikti. Kol kas nepavyks. Net jei ir galėtume tai sau leisti,
dauguma mūsų patarėjų laiko šį sumanymą beprotybe.
— Man regis, jūs galite rinktis, kieno patarimų klausyti,
- atsakė jis. - Esu
tikras, kad nemažai Žmonių manė, jog jūsų pačios veiksmai nuo pradžių
buvo savotiška beprotybė.
—Jūs drįstate man priekaištauti?— paklausiau griežtai.
Jis nulenkė galvą, ir saulės šviesa lyžtelėjo praplikusį viršugalvį. Jis neteko

gelsvai rusvų savo plaukų; kaip ir

aš, jis sensta. Šis skaudus mudviejų
mirtingumo suvokimas persmelkė mane lyg keista nuojauta.
— Kąjūs, aš kaip gyvas nedrįsčiau, - atsiliepė jis. — Norėjau tik pasakyti,
kadjūs elgiatės pagal savo sąžinę ir kaip tik todėl jau įrodėte esanti
vertesnė valdovė už visus savo pirmtakus. Esu tikras, kad apie jūsų valdymą
pasakos legendas. Tik norėčiau ir pats čia atlikti bent nedidelį vaidmenį.
Manopyktis beregint išgaravo.
— Aš irgi norėčiau,
tyliai tariau. - Mielai prašom pasilikti pas mus,
pažadu jums svarbias pareigas dvare. Esu tikra, kad būtumėt labai
naudingas.
Jis nusišypsojo, bet akys išliko rimtos.
 — Dėkoju, jūsų didenybe, tačiau bijau, kad taip, kaip jūsų širdis priklauso
Kastilijai, maniškė veržiasi į jūrą. - Jis žemai nusilenkė, nors aš dar
neleidau jam eiti. Man nespėjus nė susivokti, tvirti jo pirštai atgniaužė
manuosius ir kažką įbruko man
į delną.
Jis tučtuojau išėjo, o aš likau stovėti, netekusi žado. Tikjam pasišalinus
nudelbiau akis ir pažiūrėjau, ką jis man davė; tas daiktas dar tebealsavo jo
rankų šiluma.
Tai buvo miniatiūrinis galeonas, iškaltas iš blyškiai rausvo aukso.
Ašaros aptemdė man akis. Nejučiom sušukau:
— Sulaikykit jį! Grąžinkit atgal!
Čakonas išsiskubino paskui Koloną. O Beatrisė kandžiai pareiškė:
— Man regis, ponia, turite paslapčių...
Bet aš tik nusigręžiau ir prispaudžiau mažytį galeoną sau prie širdies.
Ir nusišypsojau.

Nžid

Penktadienį, 1492 metų rugpjūčio 3 dieną, donas Kristobalis Kolonas, ką tik

paskirtas vyriausiuoju admirolu ir pakeltas mūsų dvaro didiku, išplaukia iš
Paloso uosto. Jis keliauja trimis laivais — „Ninja“, „Pinta“ ir „Santa Marija“.
Pašlovintas savo komandos, jis stovi „Santa Marijos“ priekyje, o jūros vėjas
taršo pasidabruotus jo plaukus. Kaip visuomet, jis žvelgia pirmyn - į

horizontą.
Įsivaizduoju, kaip jis plaukia upe žemyn, pro vienuolyną, kur mokosi jo
sūnus, ir, kirtęs Salteso upę, atsiduria sūriuose jūros vandenyse, kurių
srovės nuneš jįpro mums priklausančias Kanarų salas į begalines
vandenyno platybes.
 Neįsivaizduoju, ką jis atras, jei iš viso ką nors atras; arjam pavyks aptikti
tą paslaptingą jūrų kelią, o gal tik susidurs su nesibaigiančiomis audromis
ir milžiniškomis baltakartėmis bangomis, kur dūžta laivai ir siautėja

gelmių pabaisos. Jis teturi vien savo tikėjimą ir svajonę - kaip ir viena
jaunutė infantė, kadaise prieš daugelį metų išvykusi iš namų Arevale
pasitikti nežinomo likimo.
Ne, aš nežinau, ką atras Kolonas. Žinau tik viena: jis grįš. Mudu abu esam
panašūs; kadaise, labai seniai, niekas nebūtų patikėjęs, kad manęs laukia
didi ateitis.
Oštai—aš esu Izabelė, Ispanijos karalienė.
 AUTORIAUS PABAIGOS ŽODIS

Kiekvienas, tyrinėjantis Izabelės Kastilietės gyvenimą, patiria didžiulį

džiaugsmą ir nemažai sunkumų. Izabelės narsa ir prieštaringumas

neleidžia įsprausti jos į kokius nors rėmus; jos ryžtas suvienyti šalį žadina
didžiulę pagarbą, tačiau begalinis pamaldumas, neretai temdęs jai protą,
leido atsirasti liūdnai pagarsėjusiai persekiojimų sistemai, vadinamai
Ispanijos inkvizicija.
Izabelės valdymas padėjo pamatus imperijai, kurijos vaikaičio Karolio V

laikais įgijo didžiulę galią, o šlovės viršūnę pasiekė valdant jos provaikaičiui
Pilypui II. Izabelės palikimą sudaro jai valdant priimti statutai ir įstatymų
kodeksai, jos dėka įkurti universitetai, kuriuose gavo teisę dėstyti
pirmosios Ispanijos moterys mokslininkės, daugybė jos atstatytų ir
globotų katedrų bei vienuolynų, o sykiu — ir juodas fanatizmas bei
Šventosios Inkvizicijos siautėjimas. Ji padarė tokią didžiulę įtaką Ispanijos
istorijai, kadjos valdymo laikotarpis tapo šlovės sinonimu Izabelės -
epocha, kurios palikimas ligi šiol žavi, kai žiūrime į išlikusius dailės,
muzikos, architektūros kūrinius ir besirandančią literatūrą, suklestėjusią
jai viešpataujant.
Izabelė neturėjo tapti valdove, o sėdusi į sostą paveldėjo nuskurdintą,
suskaldytą
ir tragiškai supriešintą šalį, ilgus metus kentusią grobuonių
didikų siautėjimą ir niekam tikusių karalių valdymą. Kartu su savo tokiu
pat įspūdingu sutuoktiniu Ferdinandu Aragoniečiu ji sukūrė modernią
renesansinę valstybę, galinčią užimti deramą vietą pasaulyje. Negana to,
Izabelei pakako toliaregiškumo patikėti nelabai žinomo jūrininko iš
Genujos Kristobalio Kolono (mes
jį pažįstame kaip Kristupą Kolumbą)
kalbomis — tai baigėsi vadinamojo Naujojo Pasaulio atradimu ir išplėtė
europiečių žinias apie toli užjų žemyno ribų esančius kraštus.
Prabėgus daugeliui amžių po ankstyvos jos mirties, sulaukus vos
penkiasdešimt trejų metų, Izabelė ir toliau žadina tiek istorijos žinovų
pagarbą, tiek ir panieką. Vienų ji liaupsinama kaip karalienė, kuriai,
nepaisant nieko, pavyko įsitvirtinti soste ir po daugelio baisių karų atvesti
Ispaniją į pergalę, o kitiems ji tėra siauraprotė fanatikė, įplieskusi
persekiojimų bangą ir kaltinama dėl tūkstančių žydų išvarymo, daugelio
savo valdinių žūties ir abiejų Amerikų apiplėšimo.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad Izabelė, kaip ir mes visi, tebuvo silpna

žmogiška būtybė — savo meto atstovė, nors sykiu— ir išskirtinė.sugebėjo

Ji

ir nepaisyti taisyklių, ir aklaijų laikytis; tai, kad ji pati išsirinko sau vyrą,
nors tais laikais reta kuri princesė galėjo tuo pasigirti, o sykiu — kad
baimingai tikėjo, jog Dievas tikrai ją nubaus, jeigu neįvykdys
jo valios,
puikiai liudija jos charakterio prieštaringumą. Ji nebuvo nei auka, nei
šventoji; tiesiog darė tai, ką manė esant geriausia savo šaliai, nors kai kurie
jos veiksmai, vertinant iš labiau apsišvietusių laikų perspektyvos, ir atrodo
smerktini. Ją ginant galima pasakyti, kad Izabelė negalėjo Žinoti, jog
Kolumbo atradimai baigsis turtingos ir unikalios civilizacijos sunaikinimu,
arkadjos palikuonys nevaržomai plėš užkariautas šalis. Izabelė savo
testamentu pasirūpino ir vietiniais tų tolimų šalių, kurių niekad nebuvo
mačiusi, gyventojais: ji troško, kad su jais būtų „švelniai elgiamasi“ ir kad
jie būtų atversti krikščionybėn, o ne pasmerkti vergauti. Bet jos valios
niekas nepaisė.
Žydų ištrėmimas 1492 metais irgi pragaištingas veiksmas, smarkiai
aptemdęs jos vardą. Praėjus keliems šimtams metų neįmanoma nustatyti,
ką jautė pati karalienė, kurios dekretas sukėlė tokią didžiulio masto
tragediją. Vargu ar galima patikėti, kadji nenumatė padarinių; vis dėlto
išlikusiuose dokumentuose nėra jokių užuominų, kad ji būtų norėjusi
keršyti irjautusi priešiškumą žydams, kurių daugelis, kaip antai rabinas
Senjoras, ištikimai tarnavo jos dvare. Akivaizdu, kad ji nemanė, jog ir kiti
tikėjimai, ne vien katalikybė, turėtų teisę egzistuoti; nė vienas tų laikų
Europos monarchas taip negalvojo. Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti
daugybę įrodymų, kad jai teko patirti didžiulį išorinį spaudimą: visoje
Kastilijoje vienas po kito plieskėsi prieš žydus nukreiptos riaušės ir maištai,
taigi užėmus Granadą jai teko ko nors griebtis. Ypač įdomu tai,
kad
Ferdinandas dėl savų priežasčių irgi galėjo raginti ją įsakyti ištremti žydus.
Izabelė turbūt išties puoselėjo viltį, kad jos edikto pasekmė bus masinis
žydų valdinių apsikrikštijimas, o ne tremtis. Tokiu atveju ji labai apsiriko,
neįvertinusi šios tautos, kuri ilgus amžius išgyveno tik laikydamasi savojo
tikėjimo, religingumo ir uolumo. Vis dėlto abejotina, kad ji nuo pat pradžių
būtų siekusi išvaryti, kaip tikina patys pikčiausi jos kritikai, pirma
juos

pasinaudojusi žydų turtais ir vilkinusi laiką, kol suras tinkamą būdą jais
atsikratyti. Kur kas labiau tikėtina, kadji pirmiausia priešinosi šiai idėjai ir
tik labai pamažu įsitikino, jog tai neišvengiama. Tačiau apsisprendusi, kaip
ir visais kitais atvejais, kai ko nors imdavosi, Izabelė buvo
nepalenkiama.
- dar
Ispanijos inkvizicijos įsteigimas vienas jos veiklos aspektas,
liūdinantis netgi pačius karščiausius gerbėjus ir
kurstantis kritikus. Šiame
romane aš pateikiu vieną galimą paaiškinimą, kaip ir kodėl ji priėjo prie šio

sprendimo; aš remiuosi išsamiu jos asmenybės ir pasaulėžiūros tyrimu. Aš

nebandaujjos teisinti, nors Izabelės nepakanta žiaurumui yra ne sykį
paliudyta dokumentų. Ji tiesų
iš baisėjosi bulių kovomis ir uždraudė savo
garbei rengti koridas, nors jos valios neretai nepaisyta. Be to, aš neradau
jokių užuominų, kad ji kada nors asmeniškai būtų stebėjusi eretikų
deginimą. Manau, taip pat svarbu nepamiršti, kad inkvizicija kiek
nuosaikesniu pavidalu gyvavo ištisus amžius ir
iki Izabelės. Ojos laikų

išskirtinumą sudaro tai, kad didžiausias inkvizicijos dėmesys buvo

nukreiptas į vadinamuosius netikrus atsivertėlius, įtariamus slapta
praktikuojant judaizmą, nors viešai išpažįstant krikščionybę. Žinoma,
Šventasis Tribunolas išplėtojo kur kas plačiau siekiantį baimės tinklą, nei ji
galėjo numatyti, bet turint omenyje Izabelės nuostatas apskritai galima
nedvejoti, kad ji nežiūrėjo palankiai į savo valdinių persekiojimus, nors
veikiausiai manė, kad tikslas pateisina priemones. Čia matome dar vieną
jos prieštaringos prigimties apraišką, kurią nelengva suderinti su jos
humaniškumu. Verta prisiminti, kad Izabelei, kaip ir daugeliui jos

amžininkų, tikėjimas reiškė sielos nemirtingumą, taigi priesakai, kurių ji

laikėsi, nebuvo grįsti vien išskirtiniu pamaldumu. Kiti to meto valdovai irgi
ne mažiau užją buvo atsidavę katalikybei ir paprastai tiek įstatymais, tiek
ir kitomispriemonėmis draudė bet kokius nukrypimus nuo įteisintos
doktrinos. Ironiška, kad būtent šie draudimai ir nutiesė kelią protestantų
Reformacijai.
Tokio sudėtingo gyvenimo, kaip Izabelės, neapibūdinsi vos keliais
žodžiais. Nors ir stengdamasis atvaizduoti ją kuo tiksliau ir nenutolti nuo
istorinių faktų, prisipažįstu leidęs sau laisvokai elgtis su datomis ir įvykiais
meninės interpretacijos dėlei. Tarp tokių nukrypimų yra ir
pirmasis
Izabelės susitikimas su Ferdinandu. Pasak tradicijos, iš tikrųjų ji su
būsimuoju vyru akis į akį susitiko tik vestuvių išvakarėse. Tačiau man
atrodė svarbu dar romano pradžioje parodyti Ferdinandą kaip svarbų
veikėją, dariusį įtaką Izabelės charakteriui, todėl išgalvojau jųdviejų
pažintį Segovijoje, vos jai atvykus į dvarą. Aš pakeičiau ir Joanos
Beltranechos gimimo metus (ji gimė 1462, o ne 1464 metais), kad sutaptų
su Izabelės pakvietimu
Granados užkariavimą
į
ir
dvarą; sutrumpinau dešimtį metų trukusį
perkėliau pirmojo jos žento, Portugalijos princo,
mirtį (jis žuvojau po gaisro stovykloje). Taip pat kiek stumtelėjau
momentą, kai popiežius paskelbė Izabelę su Ferdinandu „katalikybės
gynėjais“ iš tiesų tai įvyko 1494 metais. Aš savaip surikiavau ir kai kuriuos
smulkesnius įvykius, kad sklandžiau klostytųsi pasakojimas. Vis dėlto
Inesa yra vienintelė išgalvota romano veikėja. Nors viena iš Izabelės damų
tikrai taip vadinosi, bet nėra jokių įrodymų, kad karalienę su ja būtų sieję
kokie ypatingi santykiai. Be to, nors mylimiausio Izabelės ristūno vardo
mes nežinome, pavadinau jį Cinamonu, norėdamas pagerbti šaunų
arabišką žirgą, kuriuo kadaise, dar būdamas jaunas, jodinėjau Ispanijoje.
O galiausiai romane įteisinau vėlyvesnius kreipinius į karališkąjį asmenį:
t. y. „jūsų didenybe“, sakomą monarchui, ir „jūsų šviesybe“ — princui ar
princesei. Iš tikrųjų „Majestad“ Ispanijoje imtas vartoti tik Izabelės vaikaičio
Karolio V — mat jam atrodė, kad „šviesybė“ menkina jo
laikais rangą.
Skaitytojai, kuriems įdomu, kas vyksta pasibaigus šios knygos veiksmui,
gali perskaityti pirmąjį mano romaną „Paskutinioji karalienė“, kuriame
pasakojama apie Izabelės dukterį Joaną. O tiems, kas nori daugiau sužinoti
apie Izabelę irjos laikus, rekomenduočiau keletą knygų. Tik prašom
atkreipti dėmesį, kad ne visos šios knygos lengvai prieinamos ir ne visos jos
parašytos angliškai:
Alvarez, Manuel Fernandez. Isabel la Catėlica. Madrid: Espasa Calpe, S. A.,
2003.
Azcona, Tarsicio. Isabel la Catėlica: Vida y Reinado. Madrid: La Esfera de los

Libros, 2004.

Hume, Martin. Oueens of Old Spain. London: Grant Richards Ltd., 1906.
Junta de Castilla y Leėn. Isabel la Catolica: La Magnificencia de un Reinado.
Valladolid: Lunwerg Editores, 2004.
 Kamen, Henry. The Spanish Inguisition: A Historical Revision. London:
Weidenfeld 5 Nicolson, 1997.
Liss, Peggy K. Isabel the Oueen: Life and Times. New York: Oxford University

Press, 1992.
Miller, Townsend. The Castles and the Crown: Spain 1451—1555. New York:
Coward-McCann, Inc., 1963.
Miller, Townsend. Henry IV of Castile. New York: J. P Lippincott Company,

1971.
Prescott, William H. History of the Reign of Ferdinand and Isabella the
Catholic. New York: J. P Lippincott Company, 1872.

Rubin, Nancy. Isabella of Castile: The First Renaissance Oueen. New York: St.
Martin's Press, 1991.
Val Valdivieso, M. Isabel de. Isabel la Catėlica y Su Tiempo. Granada:
Universidad de Granada, 2005.

Ypatingas C. W. prašymas.

Kasmet tūkstančiai ispanų kurtų, vadinamųjų galgo, pasibaigus trumpam

medžioklės sezonui, yra pametami, suluošinami ar nužudomi. Nemažai
entuziastingų gelbėjimo grupių ir paskirų Žmonių tiek Ispanijoje, tiek
užsienyje daro viską, kad nutrauktų tokį baisų elgesį su galgo —vienu
iš
seniausių Ispanijos diduomenės simbolių. Daugiau informacijos apie tai
rasite www.galgorescue.org ir www.baasgalgo.com. Ačiū, kad nesate
abejingi.
 PADĖKA

N uoširdžiausios mano padėkos pirmiausia ir labiausiai nusipelno mano

partneris Erikas, kuris nuolat sugeba mane padrąsinti, bei mylimas mūsų
korgis Paris. Mano agentė Jennifer Weltz iš Jean V. Naggar literatūrinės

agentūros yra tikra sąjungininkė, draugė ir kovotoja — be jos aš pražūčiau.

Drauge su savo kolegėmis Tara, Laura, Jessica, Elizabeth ir Alice ji sudaro
pačią geriausią atstovų komandą, kokios autorius gali tikėtis. Man be galo
pasisekė, kad mano knygų redaktorė yra Susanna Porter, kuri
nesvyruodama tiki manimi, kaip irjos padėjėja Priyanka Krishnan;
jųdviejų atidumas ir įžvalga gerokai praturtino šį romaną. Aš taip pat labai
dėkingas savo korektorei Kate Norris už skrupulingumą ir kruopštumą, bei
visai šauniai ir kūrybingai Ballantine leidyklos komandai. O Jungtinės
Karalystės leidykloje Hodder S Stoughton man lygiai taip pat pasisekė turėti
puikią redaktorę Suzie Doorė ir redaktorės padėjėją Francine Toon.
Man trūksta žodžių padėkoti daugybei tinklaraštininkų, dalyvavusių
virtualiose mano kelionėse, ypač Lizzy Johnson iš „Istorijos apsėstųjų“. Aš
taip pat dėkingas nepailstančioms virtualiųjų savo kelionių gidėms Cheryl
Malandrinos iš Pump Up Your Book Promotion ir Amy Bruno iš Historical

Fiction Virtual Tours. Kai šios damos greta, knygų reklama — tikras
džiaugsmas!
Man didelė garbė, kad skaitytojų grupės dažnai kviečiasi mane
pabendrauti gyvai, telefonu ar per skaipą. Labai smagu kalbėtis su
skaitytojais iš viso pasaulio ir dalytis požiūriais į šias nepaprastas istorines
asmenybes. Aš ypač dėkingas daugeliui Kalifornijos knygų mėgėjų klubų,
ne sykį lepinusių mane vynu, juoku
ir neblėstančia parama. noriu
Dar

padėkoti West Portal knygyno darbuotojams, kurie visuomet išdėlioja

mano knygas pačiame priekyje ir per vidurį.
O galiausiai ir labiausiai dėkoju jums, skaitytojai. Jūsų atsiliepimai ir
Žinutės praskaidrina man ilgas valandas, kurias praleidžiu prie darbo stalo.
Tikuosi dar ne vienus metus jus džiuginti.
Jei norite daugiau sužinoti apie mano darbą, prašom apsilankyti
WWwW.cwgortner.com.