HUGH HOWEY

ŠACHTA Romanas

Iš a n g lų k a lb o s v e r tė R ita K a m in s k a itė

/\lma littera
VILN IU S / 2016
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:
Ho-341 Hugh Howey
WOOL
Century, Random House,
London, 2013

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai,

personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus
vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė
priemonė.,Bet koks panašumas į tikrus įvykius,
vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais
atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-2180-1
Copyright © 2013 by Hugh Howey
Hugh Howey has asserted his right under the Copyright, Designs and Patents
Act 1988 to be identified as the author of this work.
© Viršelio nuotraukos, Melkor3D / „Shutterstock“, katalinks / „Shutterstock“,
Antializer / „Shutterstock“, Photobac / „Shutterstock“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Kaminskaitė, 2016
© Leidykla „Alma littera“, 2016
Tiems, kas išdrįsta neprarasti vilties
Holstonas
 1

u
■ ■ olstonui lipant pasitikti savo mirties viršuje girdėjosi žai-
■ V džiančių vaikų balsai - taip gali krykštauti tik laimingi
berniukai ir mergaitės.Jis neskubėjo: sunkiai, žingsnis po žings­
nio suko ratus įvijais laiptais, klausydamasis siautėjančių išdykė­
lių, seni batai aidžiai bilsnojo į metalines pakopas.
Laiptai buvo tokie pat nudrengti kaip Holstono tėvo batai.
Atsiknojusių dažų lopiniai išlikę tik pakopų kampuose ir apa­
čioje, kurjų nebruožė lipančios kojos. Sukiekvienužingsniu į orą
kilo dulkių debesėliai. Einant virpėjo metaliniai turėklai, liečian­
čių rankų nusvidinti iki blizgesio. Holstonas visuomet stebėjosi,
kaip per amžius pliki delnai ir kojos gali nudilinti net kiečiausią
plieną. Po vieną mažą molekulę kaskart, pagalvojo. Kiekvieno
žmogaus gyvenimas nuzulino po didžiųjų laiptų sluoksnelį, ojų
pačių gyvenimus ištrynė šachta.
Kiekviena karta vis giliau įduobė laiptelius, nulenkė jų
briauną, tad dabar laiptai priminė atkragintą apatinę lūpą. Pa­
čiam vidury dantukų nelikę nė pėdsako - kojai visai nebuvo už
ko užsikabinti. Kad tokie kažkada buvo, galėjai spręsti iš kelių
mažyčių rombo formos kauburėlių su dažų, dar likusių pakraš­
čiuose, pėdsakais.
Holstonas pakėlė senu batu apautą koją ir nuleido ant se­
nos pakopos, tada užkėlė kitą - pasilypėjo dar vienu laipteliu.
Jis mąstė apie tai, kaip metams bėgant sluoksnis po sluoksnio
sudyla ne tik molekulės, bet ir žmonių gyvenimai virsta mikro­
skopinėmis dulkelėmis. Vis dėlto Holstonui atrodė, ir ši mintis
10 ŠACHTA

ne kartą buvo atėjusi į galvą, kad gyvenimas - net šitie laip­

tai - nusipelnė geresnio likimo. Ilgi įviji laiptai, einantys per
visą šachtą, buvo neįtikėtinai siauri, tarsi šiaudelis gėrimo stikli­
nėje, akivaizdžiai skirti ne tam naudoti kaip beveik ir visa kita
jų cilindriniame name. Viskas čia buvo sukurta kitiems tikslams,
tikjau seniai pamirštiems. Dabar didieji laiptai virtę pagrindine
susisiekimo arterija tūkstančiams žmonių, kasdien zujantiems
aukštyn žemyn, nors tokie ankšti laiptai būtų labiau tikę avari­
nėms situacijoms ir daug mažesniems srautams.
Užpakaly liko dar vienas aukštas - „miegamasis rajonas“,
padalytas į kelias sekcijas tarsi apvalus pyragas. Kol Holstonas
užkopė kelis paskutinius aukštus, paskutinius savo gyvenime, iš
viršaus vis garsiau liejosi džiaugsmingi vaikų šūkavimai. Taip
juokiasi vaikystė, sielos, kurios nesuvokia, kur gyvena, kurios
nejaučia, kaip sunkiai slegia žemė, kurios protu neaprėpia, kad
yra palaidotos gyvos. Gyvos ir kupinos gyvenimo džiaugsmo.
Vaikų balsų skambesys pripildė nykų laiptų šulinį, ir šiame fone
dar niūriau atrodė Holstono pasiryžimas ir tikslas, dėl kurio jis
nusprendėpalikti šachtą.
Kai jau buvo beišeinąs, vienas vaikiškas balselis suskambo
garsiau už kitus, ir Holstonas prisiminė save, irgi tokį pat šach­
tos vaiką, prisiminė savo mokyklą ir žaidimus. Tais senais lai­
kais ankštas betoninis cilindras - daugybė gyvenamųjų sekcijų
ir dirbtuvių, hidroponiniai sodai ir ventiliacinės kameros, ištisa
vamzdžių raizgalynė - atrodė kaip beribė visata, begalinė erdvė,
kurios niekada niekas negalės iki galo ištirti, labirintas, kuriame
jis ir jo draugai galėjo pasiklysti amžiams.
Bet nuo tų dienų praėjo trisdešimt metų. Holstonui atrodė,
kad jo vaikystė liko už dviejų ar trijų žmogaus gyvenimų. Kaž­
kieno nugyventų visaverčių gyvenimų. Tik ne jo. Jis visą gyve­
nimą išdirbo šerifu, tačiau šios pareigos slėgė kaip sunki našta,
aklinai užvėrė duris į praeitį. Pastaruoju metu jis gyveno dar
vieną gyvenimą - tarp vaikystės ir šerifo darbo, per šį laiką daug
jo esybės sluoksnių virto dulkėmis, trejus metus jis laukė to, kas
 HOLSTONAS 11

niekada neįvyks, trejus ilgus metus, kur kiekviena diena tęsėsi

ilgiau nei bet kuris jo laimingo gyvenimo mėnuo.
Štai ir laiptų pabaiga, lenkti, nugludinti metaliniai turėklai
baigėsi ir Holstono ranka nusviro: priešais atsivėrė bene erdviau­
sia šachtos patalpa - užkandinė ir su ja sujungta poilsio salė.
Vaikai triukšmingai ūbavo visai čia pat. Tarp išstumdytų kėdžių
šmižinėjo ryškiaspalvės figūrėlės - vaikai žaidė gaudynes. Sau­
jelė suaugusiųjų bandė įvesti tvarką. Holstonas pastebėjo Doną,
renkančią ant purvinų grindų išmėtytas kreideles ir spalvotus
pieštukus. Jos vyras Klarkas sėdėjo už stalo, nukrauto sulčių sti­
klinėmis ir dubenėliais su kukurūziniais sausainiais. Jis pamo­
javo Holstonui.
Sis neatsakė, neturėjo nei jėgų, nei noro. Žvilgsnis nuklydo
pro suaugusiuosius, pro žaidžiančius vaikus ir įsmigo į tolimiau­
sią užkandinės sieną, ant kurios miglotai matėsi plačiausia ne­
svetingo pasaulio kitapus šachtos panorama. Jau aušo. Blausioje
rytmečio šviesoje matėsi kalvos be jokios gyvybės, jos nė kiek
nepasikeitė nuo tada, kai Holstonas buvo berniukas. Iš guvaus
vaikiščio, kadaise irgi šniurkščiojančio tarp užkandinės stabukų,
jis virto tuščiu kiautu, okalvos stovėjo kaip stovėjusios, tokios pat.
Už jų banguojančių viršukalnių matėsi gerai pažįstami, apgriuvę
dangoraižiai, dulkinuosejų stikluose vos vos atsispindėjo blyškūs
ryto spinduliai. Tik seno stiklo ir plieno krūva minė tą vietą, kur
kadaise, kaip manoma, gyveno žmonės. Ant žemės, ne po žeme.
Iš vaikų sūkurio kaip kometa išskriejo berniukas ir atsitrenkė
Holstonui į kojas. Vyras nudelbė akis irjau norėjo pakelti vaiką,
tai buvo Suzanos sūnus, tačiau berniukas atšoko kometos greičiu
ir vėl leidosi įtraukiamas į žaidimo orbitą.
Holstonas kažkodėl prisiminė loteriją, kurioje išlošė jis ir
Alison. Ji mirė tais pačiais metais. Holstonas išsaugojo bilietą,
visur jį tebesinešiojo. Vienas iš šių vaikų - berniukas arba mer­
gaitė - galėjo būti jų, net ir tas dvimetis mažylis, netvirtomis
kojytėmis svirduliuojantis tarp vyresnių. Nors jie, kaip ir visi
tėvai, svajojo būti palaiminti dvynukais. Juodu, aišku, stengė­
12 ŠACHTA

si. Holstono žmonai buvo išimtas implantas, jie praleido daug

nuostabių naktų bandydami išnaudoti šią it iš dangaus nukritu­
sią galimybę: vieni tėvai linkėjo jiems sėkmės, o nelaimėjusieji
loterijoje kantriai laukė kitų metų - gal laimė nusišypsos irjiems.
Žinodami, kad turi tik metus, jis ir Alison griebėsi visko -
net prietarų. Virš lovos pakabino česnakų, neva jie stiprina vai­
singumą, dvi dešimties centų monetos po čiužiniu turėjo padėti
susilaukti dvynių, o kur dar rausvas kaspinas Alison plaukuose
ir mėlynos dėmės Holstonui po akimis - iš pažiūros kvailas,
nekaltas žaidimas slėpė žūtbūtinį jų ryžtą. Jie privalėjo išmėginti
viską, kas tik įmanoma, būtina pasinaucįoti net pačia paikiausia
ir absurdiškiausia galimybe.
Tik nebuvo lemtaJų metams nepraėjus loterija išsirinko kitą
porą. Ne dėl to, kadjie būtų per mažai stengęsi, tiesiog neliko su
kuo stengtis. Žmonos neliko.
Holstonas nusisuko nuo žaidžiančiųvaikų ir migloto reginio
ant sienos ir nužingsniavo link savo nuovados, įsikūrusios tarp
užkandinės ir šachtos oro šliuzo. Beeidamas vėl nevalingai prisi­
minė seną savo skaudulį, kankinantįjį pastaruosius trejus metus:
kad ir kaip su tuo kovojo - šioje vietojejam nuolat vaidendavosi.
Jis žinojo, kad jei staigiai atsisuks ir įbes akis į plačią panoramą
ant sienos, jei prisimerkęs labai gerai įsižiūrės - nes kameros
vaizdas vis labiau blausėsi ir ore sklandė vis daugiau dulkių, jei
žvilgsniu paseks tamsų įlinkį, kylantį kalvos šlaitu link viršukal­
nės, kažkur ten išvys sustingusį jos siluetą. Taip, ant tos kalvosjis
matė savo žmoną.Ji gulėjo nejudri tarsi akmuo, susidėjusi rankas
už galvos, ir jos suakmenėjusį kūną ardė nuodingas oras.
Galbūt.
Taip toli buvo sunku ką nors įžiūrėti net gerokai anksčiau,
kai kameros lęšiai dar nebuvo apsinešę purvu ir dulkėmis. Be to,
vargu ar tuo vaizdu išvis derėjo tikėti. Tiesą sakant, čia mažai
kuo galima tikėti. Taigi Holstonas nusprendė paprasčiausiai ne­
žiūrėti. Paspartino žingsnį ir praėjęs vietą, kur jam vaidendavosi
žmona, kur amžiams apsigyveno slogūs prisiminimai, kurjis pa­
jusdavo beprotybės ribą, įžengė į savo nuovadą.
 HOLSTONAS 13

- Kas čia toks ankstyvas! - išsišiepė Marnsas.

Holstono padėjėjas uždarė vieną iš metalinių kartotekos
stalčiukų, senos spintelės vyriai nykiai sugirgždėjo, tarsi praradę
paskutinę viltį. Marnsas paėmė garuojantį puodelį ir tik tada
pastebėjo, kad Holstonas šiandien ypač niūrus.
- Šefe, ar gerai jaučiatės? - paklausė.
Holstonas linktelėjo, paskui mostelėjo galva į lentutę su rak­
tais, kabančią virš stalo.
- Paduok areštinės raktą, - burbtelėjo.
Padėjėjo šypsena dingo, dabar jis atrodė sutrikęs. Pasta­
tė puodelį ir pasisuko nukabinti rakto. Per tą laiką Holstonas
paskutinį kartą paglostė delne vėsų aštriabriaunį plieninį šerifo
ženklelį ir padėjo žvaigždę ant stalo. Marnsas atsisuko laikyda­
mas raktą. Holstonas jį paėmė.
- Ar man subėgioti šluostės? - Padėjėjas Marnsas nykščiu
parodė užkandinės link.Jei kameroje nebūdavo sulaikytųjų,juo­
du ten užeidavo tik išvalyti.
- Ne, - atsakė Holstonas. Jis mostelėjo galva kameros link,
taigi padėjėjui reikia sekti iš paskos.
Apsisukęs eiti išgirdo už nugaros sugirgždant kėdę, vadi­
nasi, Marnsas paklusniai pakilo. Holstonas netrukus baigs savo
žygį. Raktas lengvai įslydo į skylutę. Meistriškai sukonstruotas
ir gerai prižiūrėtas durų mechanizmas garsiai barkštelėjo, vyriai
atsidarė beveik be garso. Ryžtingas žingsnis į priekį, uždaromos
durys, vėl tarkštelėjimas - ir kankynė pagaliau baigėsi.
- Šefe?
Holstonas iškišo pro grotas raktą. Marnsas dvejodamas įbe­
dė į jį akis, tačiau pakėlė ranką ir paėmė.
- Šefe, kas čia vyksta?
- Pakviesk merę, - pasakė Holstonas. Jis atsiduso, tada su
palengvėjimu iškvėpė: ištisus trejus metus išbuvo užgniaužęs
kvapą. - Pasakykjai, kad noriu išeiti iš šachtos.
 2

v ▼ aizdas iš areštinės buvo ne toks miglotas kaip iš užkan-

BBm dinės, ir Holstonas paskutinę savo dieną šachtoje leido
apmąstydamas šį keistą dalyką. Ar gali būti, kad kamera šioje
pusėje lygužuovėjoje, apsaugota nuo nuodingų vėjų?Ar kiekvie­
nas pasmerktasis mirti, vykdydamas paskutinį paliepimą, sten­
gėsi ir kitiems išsaugoti tą vaizdą, kuriuo mėgavosi paskutinę
savo gyvenimo dieną? O gal tos pastangos tėra duoklė kitam
valytojui, kuris praleis savo paskutinę gyvenimo dieną toje pa­
čioje kameroje?
Holstonas pasiliko prie pastarojo paaiškinimo. Nes šis paaiš­
kinimas mintimis jį vėl grąžino prie žmonos. Jis priminė, kodėl
dabar jis čia, šioje grotų pusėje. Savo noru.
Prisiminęs žmoną atsisėdo ir įbedė akis į negyvą pasaulį -
jau seniai išnykusių žmonių palikimą. Ne geriausias iš vaizdų,
supančių jų požeminę šachtą, bet ir ne blogiausias. Tolumoje
dunksojo banguojančių neaukštų kalvų virtinė, maloniai rusvos
spalvos, tarsi baltinta kava. Virš jų plytėjo pilkas dangus, toks
pat kaip ir jo vaikystės laikais, kaip jo tėvo ir senelio vaikystės
laikais. Kitapus vieninteliai judėjo debesys. Apsunkę, švininiai,
gulantys ant kalvų, pamažujie keitė vietą, klaidžiojo lyg apsėsti,
lyg pabaisų iš vaikiškų knygelių banda.
Mirusio pasaulio vaizdas užėmė beveik visąjo kameros sie­
ną, kaip ir visas kitas sienas aukštutiniame šachtos lygmenyje, tik
kiekvienas ekranas rodė vis kitą neaiškių ar beveik neįžiūrimų
tyrų fragmentą. Ekranas Holstono kameroje prasidėjo prie lo­
 HOLSTONAS 15

vos, kilo iki lubų, ėjojomis iki kitos sienos ir nusileidęs ja baigėsi
beveik ties klozetu. Nors ir dengė išskydusi migla, lyg kas būtų
lęšius tėptelėjęs aliejumi, kraštovaizdis atrodė kaip gyvas, viliojo
ir kvietė, imtum ir žengtum kitapus, deja, vaizdą rėmino tvirtos
kalėjimo grotos.
Tačiau tikrumo iliuzija susidarė tik iš toli. Prisikišęs arčiau
Holstonas galėjo įžiūrėti aibę negyvų taškelių didžiuliame ekra­
ne: rudų ir pilkų atspalvių fone ryškiai išsiskyrė balti kvadratėliai.
Jie švietė su kažkokiu nuožmiu atkaklumu, kiekvienasjų (Alison
juos vadindavo „įstrigusiais“ taškeliais) atrodė kaip mažytis lan­
gas į kitą, šviesesnį, pasaulį, ertmė sulig žmogaus plauko storiu,
šaukianti į kažkokią kitą, geresnę, tikrovę. Dabar, kai žvelgė iš
visai arti, tokių langelių buvo keli tuzinai. Holstonas svarstė, ar
kas nors šachtoje moka tai pataisyti, ar jie turi įrankių tokiam
juvelyriniam darbui? A šie taškeliai „mirė“ amžiams, kaip Ali­
lt

son? Ar galiausiai jie visi išeis iš rikiuotės? Holstonas pabandė

įsivaizduoti dieną, kai pusė taškelių virs baltais, paskui užaugs
dar kelios kartos, ir liks visai nedaug pilkų ir rudų taškelių, ga­
liausiai - vos dešimt, ir pasaulis pereis į naują būseną: šachtos
žmonės ims manyti, kad visata anapus apimta visa niokojančios
liepsnos, ir vieninteliai dar veikiantys taškeliai klaidingai bus lai­
komi sugedusiais.
O gal jau dabar Holstonas ir kiti klysta?
Jam už nugaros kažkas kostelėjo. Holstonas atsisuko ir iš­
vydo kitapus grotų merę Džens, rankas ji laikė susidėjusi ant
kombinezono pilvo. Ji niūriai mostelėjo galva lovos link.
- Kai areštinė tuščia irjūs su padėjėju Marnsu nebudite, kar­
tais ateinu čia, atsisėdu ir gėriuosi šiuo nuostabiu vaizdu.
Holstonas atsisuko ir permetė akimis purviną, negyvą kraš­
tovaizdį. Slegiantis pasaulis, palyginti supaveikslėliais išvaikiškų
knygelių - tik jos ir liko po sukilimo. Daugeliui žmonių keistai
atrodė tų knygelių spalvos,jie netikėjo kadaise buvus purpurinių
dramblių ar rausvų paukščių, o Holstonas širdies gilumojejautė,
kad jie tikresni nei šis vaizdas prieš akis. Jis, kaip ir vienas kitas,
16 ŠACHTA

žiūrėdamas į tuos žalių ir mėlynų spalvųpliūpsnius nušiurusiuose

puslapiuose, jautė kažkokį pirmapradiškumą ir paslaptį. Šiaip ar
taip, palyginti su slegiančia šachtos ankštuma, net purvinai pilkas
kraštovaizdis kitapus atrodė kaip išsigelbėjimas, tarsi gurkšnis
tyro, laisvo oro žmogui, gimusiam kvėpuoti pilna krūtine.
- Čia jis visuomet atrodo šiek tiek ryškesnis, - pasakė
Džens. - Turiu omeny kraštovaizdį.
Holstonas nieko neatsakė. Jis stebėjo, kaip nuo masyvo at­
siskyrė garbanotas debesis, juoda ir balta sūkuriuojanti masė, ir
nuplaukė kita kryptimi.
- Gali išsirinkti, ką valgysi vakarienei, - tarė merė. - Kaip
paprastai...
-Tau nereikia man pasakoti proceso, - nutraukė ją Holsto­
nas. - Vos prieš trejus metus aš pats patiekiau paskutinę vaka­
rienę Alison. Šioje kameroje. - Jis jau norėjo iš įpročio pasukioti
ant piršto varinį žiedą, bet prisiminė, kad prieš kelias valandas
paliko jį namuose ant tualetinio staliuko.
- Negaliu patikėti, kad praėjo tiek laiko, - sumurmėjo sau
Džens. Atsisukęs Holstonas pamatė, kad ji prisimerkusi žiūri į
ekraną, stebi danguje plūkaujančius debesis.
- Ar pasiilgsti jos? - tulžingai paklausė Holstonas. - Ar tik
nerviniesi, kad per tiek laiko vaizdas vėl tapo neryškus?
Džens akimirką žybtelėjo akimis jo pusėn, paskui nudelbė
žvilgsnį į grindis.
- Zinai, kad aš to nenorėjau, nė dėl jokio vaizdo. Tačiau tai­
syklės yra taisyklės...
- Niekas dėl to nekaltas, - sutiko Holstonas stengdamasis
numalšinti pyktį. - Be to, kas geriau už mane išmano taisykles. -
Jo ranka nevalingai kilstelėjo link šerifo ženklelio, tik jį, kaip ir
žiedą, buvo palikęs. - Velnias, visą savo gyvenimą verčiau kitus
jų laikytis, net po to, kai supratau, kad taisyklės visiškas mėšlas.
Džens kostelėjo.
- Gerai, neklausiu, kodėl taip sugalvojai. Spėju, kad nebuvai
čia laimingas.
 HOLSTONAS 17

Holstono ir merės žvilgsniai susitiko,jis pastebėjo, kadDžens

akyse kaupiasi ašaros, bet merė sumirksėjo ir drėgnas blizgesys
išnyko. Smulkutė Džens vilkėjo platų kombinezoną, dar labiau
paryškinantį jos liesumą, tad atrodė kiekjuokingai. Raukšlės ant
kaklo ir akių kampučiuose atrodė gilesnės nei visada.Tamsesnės.
Holstonas dar pagalvojo, kad lūžinėjantis balsas veikiau rodo
nuoširdžią atgailą, o ne amžių ar per didelį kiekį tabako.
Staiga Holstonas išvydo save Džens akimis: palūžęs vyras,
sėdintis ant išklibusio gulto, oda pilka mirusio pasaulio fone.
Nuo to vaizdo jam pasidarė bloga. Galva ūžė nuo minčių, jis
karštligiškai bandė užsikabinti už ko nors esminio, apčiuopia­
mo, ko nors prasmingo. Jo gyvenimas virto nepakeliama kan­
čia. Per pastaruosius trejus metus tikrovė išnyko, jis gyveno tarsi
nugrimzdęs į sapną, į nesibaigiantį košmarą. Niekas dabar jam
neatrodė tikra.
Holstonas vėl pasisuko į rusvus kalnus. Jam pasirodė, kad
akies krašteliu pamatė dar vieną „mirštantį“taškelį - ekrane žie­
bėsi balta dėmė, naujas langelis pro iliuzijos šydą į kitą pasaulį,
kuriuo jis vis labiau abejojo.
„Rytoj mano išsilaisvinimo diena, - pagalvojo Holstonas, -
net jei aš mirsiu.“
- Aš per ilgai esu merė, - atsiduso Džens.
Holstonas grįžtelėjo ir pamatė, kadji stovi raukšlėtomis ran­
komis įsikibusi į šaltus metalinius virbus.
- Pats žinai, kad mes neturime tokios senos informacijos,
kuri siektų pradžią. Mūsų istorija prasidėjo prieš pusantro šimto
metų, po sukilimo, bet nuo tada nė vienas meras nėra išsiuntęs iš
čia tiek valytojų, kiek aš.
- Atsiprašau, kad apsunkinu tau dalią, - sausai tarstelėjo
Holstonas.
- Man tai neteikia malonumo. Tik tiek noriu pasakyti.Jokio
malonumo.
Holstonas mostelėjo ranka į didžiulį ekraną.
18 ŠACHTA

- Bet tu pirmoji rytoj vakare gėrėsiesi ryškiu saulėlydžiu,

ar ne? - Jis nekentė savo balso intonacijos. Holstonas susitaikė
su savo mirtimi - ar gyvenimu, kad ir kas jo laukė rytoj, - tik
kartėlis dėl Alison likimo neišnyko. Nors ir kokie neišvengiami
buvo praeities įvykiai, jam atrodė, kad jie galėjo susiklostyti ki­
taip,jei tik priešistorė būtų buvusi kitokia. - Jums visiems patiks
rytojaus vaizdas, - pasakė daugiau sau nei merei.
- Viskas taip neteisinga, - iškvėpė Džens. - Bet įstatymas
yra įstatymas. Tu jį pažeidei. Tu žinojai, ką darai.
Holstonas nudelbė akis į kojas. Abu tylėjo. Pirmoji prakalbo
merė Džens:
-Tu dar nepareiškei, kad nedarysi to. Kai kuriejaudinasi, jog
nesiimsi valyti, nes nepagrasinai to nedarysiąs.
Holstonas nusijuokė.
- Vadinasi, jie jausis geriau, jei pranešiu, kad nevalysiu ju-
tiklių?
Jis pakraipė galvą dėl tokios „geležinės“logikos.
- Kas tik čia sėdėjo, grasino to nedarysiantys, - paaiškino
Džens, - bet galiausiai kiekvienas pakluso. Todėl visi ir mano...
- Alison nesakė, kad to nedarys, - priminė jai Holstonas,
bet jis suprato, ką Džens turėjo omeny.Jis neabejojo, kad Alison
nebūtų valiusi lęšių.
Vyras galvojo, kad dabar supranta, ką ji jautė sėdėdama ant
šito gulto. Yra svarbesnių už lęšių valymą dalykų, apie kuriuos
dera mąstyti. Dauguma išsiųstųjų kitapus nesitikėjo būsią su­
gauti, atsidūrę šioje kameroje jie neįstengė suvokti, kad po kelių
valandų spręsisjų likimas. Kai grasino nevalysią,jų lūpomis kal­
bėjo kerštas. Tačiau Alison ir dabar Holstonui rūpėjo visai kas
kita. Valysjie ar nevalys, tai neturėjojokios reikšmės,jie atsidūrė
šioje kameroje, nes patys to norėjo. Kad ir kaip beprotiškai tai
atrodytų, jie norėjo būti čia. Juos ginė smalsumas. Jie troško su­
žinoti, koks tas pasaulis už negyvų ekranų šydo.
- Tai kaip, sutinki valyti, ar ne? - tiesiai šviesiai paklausė
Džens, nebegalėdama ilgiau laukti atsakymo.
 HOLSTONAS 19

- Tu pati jau atsakei, - gūžtelėjo Holstonas. - Visi tai daro.

Tikriausiai tam yra priežastis, ar ne?
Vyras norėjo apsimesti, kadjam nerūpi, kadjo visai nedomi­
na, kodėlkiti valo ar nevalo, nors patį jį visą gyvenimą, ypač pas­
taruosius trejus metus, kankino tas „kodėl“. Sis klausimas varė
jį iš proto. Ir jei išsisukdamas nuo atsakymo suerzins tuos, kas
nužudė jo žmoną, tebūnie.
Džens sunerimusi perbraukė rankomis per virbus.
- Ar galiu pasakyti, kad tu tai padarysi? - paklausė.
- Arba pasakyk, kad nedarysiu. Man vis vien. Aš manau, kad
jiems irgi tas pat.
Džens neatsakė. Holstonas pakėlė akis ir merė linktelėjo.
- Jei apsigalvosi dėl maisto, duok žinoti padėjėjui Marnsui.
Jis budės visą naktį, nes kaip įprasta...
Jai nereikėjo daugiau sakyti. Prisiminus savo oficialias parei­
gas Holstonui akys priplūdo ašarų.Jis budėjo prieš dvylika metų,
kai valyti buvo pasmerkta Dona Parkins, ir prieš aštuonerius, kai
atėjo Džekui Brentui eilė. Ir praklūpėjo visą naktį įsikirtęs ran­
komis į virbus arba raičiojosi ant grindų iš nevilties prieš trejus
metus, kai kameroje sėdėjojo žmona.
Merė Džens pasisuko eiti.
- Šerifui, - sumurmėjo Holstonas, kol dar ji galėjo girdėti.
- Kažką sakei?
Džens stabtelėjo, jos žili tankūs antakiai pakilo.
- Šerifui. Dabar jis šerifas Marnsas, - priminėjai. - Ne pa­
dėjėjas.
Džens pabeldė krumpliais į plieninį virbą.
- Suvalgykką nors, - pasakėji. - Ir gal neįsižeisi,jei patarsiu
nors kiek numigti.
 3

Prieš trejus metus

A
m mlison nustebo:
■V - Nieko sau. Mielasis, tik paklausyk. Tu nepatikėsi. Ar
žinai, kad buvo daugiau sukilimų, ne vienas?
Holstonas pakėlė akis nuo aplanko ant kelių. Aplink ant lo­
vos išmėtyti popieriai priminė chaosą: krūvos senų bylų, kurias
reikėjo sutvarkyti, ir naujos, laukiančios savo eilės. Alison sėdėjo
prie žemo stalelio šalia lovos. Juodu gyveno šachtos kambaryje,
kuris per kelis dešimtmečius buvo padalytas tik du kartus, todėl
jiems teko palyginti prabangūs metrai: galėjo sau leisti rašomąjį
stalą ir plačią lovą vietoje siaurų gultų.
- Iš kur man žinoti? - nusistebėjo jis. Žmona atsisuko ir
užsikišo už ausies plaukų sruogą. Holstonas mostelėjo aplan­
ku į jos kompiuterio ekraną. - Pati visą dieną bandai išaiškinti
šimtmečio senumo paslaptis, tad kodėl manai, kad aš tai būsiu
sužinojęs iki tavęs?
Ji kyštelėjo liežuvį.
- Klausimas retorinis.Tiesiog informuoju tave. Ei, nejau tau
visai nerūpi? Negirdėjai, ką prieš akimirką sakiau?
Holstonas gūžtelėjo.
- O aš ir negalvojau, kad mums žinomas sukilimas buvo pir­
masis - veikiau paskutinis. Vieno tikrai išmokau iš savo darbo:
bet koks nusikaltimas ar maištas jau yra buvę. - Jis paėmė nuo
kelių aplanką. - Manai, čia pirmasis vandens vagis šachtoje? Ar
paskutinis?
Kėdė šaižiai sudžeržgė bruoždama grindų plyteles, mat žmo­
 HOLSTONAS 21

na pasisuko įjį. Kompiuterio ekrane mirgėjo duomenys, kuriuos

ji traukė iš senų šachtos serverių - seniai trintos informacijos li­
kučiai, ant kurių buvo užrašyta nesuskaičiuojama daugybė naujų
duomenų. Holstonas neturėjo žalio supratimo, kaip atkuriama
informacija arba kodėl moteris, tokia protinga, kad tai sugebėtų,
pasirodė tokia kvaila,jogjį įsimylėjo, tačiau abu faktusjis priėmė
kaip akivaizdžią tiesą.
- Aš surenku senas ataskaitas, - paaiškino ji. - Jei gerai su­
prantu, iš jų galima spręsti, kad sukilimų vykdavo nuolat. Kie­
kvienai kartai tenka po sukilimą, ar panašiai.
- Mes nedaug žinome apie senuosius laikus, - pasakė Hols­
tonas. Pasitrynė akis: jo laukė krūvos darbo su popieriais. - Gal
jie tada dar neturėjo jutiklių valymo procedūros, ką manai?
Lažinuosi, jog žemės paviršiaus vaizdui blausėjant ir galiausiai
išnykus žmonės imdavo eiti iš proto - kildavo maištas ar kas
nors panašaus - ir kiek nors jų būdavo ištremiama, kad padary­
tų tvarką. O gal taip tada kontroliuodavo natūralų prieaugį, juk
loterijos dar nebuvo.
Alison papurtė galvą.
- Nemanau. Pradedu galvoti, kad... - Ji nutilo ir nužvelgė
aplink Holstoną išmėtytus dokumentus. Matydama kalnus nu­
sikaltimų dokumentų ėmė apdairiau rinkti žodžius. - Nenoriu
vertinti, nesakau, kas kaltas ir kas ne, ar panašiai. Tik miglotai
spėju, kad serverius galbūt išvalė ne maištininkai ir ne per pa­
skutinį sukilimą. Bent jau viskas buvo ne taip, kaip mums visą
laiką aiškinama.
Dabar Holstonas susidomėjo. Tuščių serverių paslaptis,
ištrinta šachtos pirmtakų praeitis nedavė ramybės visiems da­
bartiniams gyventojams. Ištrinti duomenys buvo virtę miglota
legenda. Jis užvertė aplanką, prie kurio dirbo, ir atidėjo į šalį.
- O ką tu manai? - paklausė žmonos. - Kaip informacija
galėjo dingti? Nelaimingas atsitikimas? O gal elektros tinklų
gedimas? - vardijo galimus variantus.
Alison susiraukė.
22 ŠACHTA

- Ne, - paneigė ji. Neramiai apsidairiusi pritildė balsą: -

Manau, mes patys ištrynėme duomenis. Noriu pasakyti, mūsų
pirmtakai, ne maištininkai. - Ji nusisuko ir palinkusi prie mo­
nitoriaus pervedė pirštu per skaičius, kurių Holstonas iš toli ne­
galėjo įžiūrėti. - Dvidešimt metų, - kalbėjo ji, - aštuoniolika.
Dvidešimt ketveri. - Pirštas slydo ekranu ir pasigirdo silpnas
cypimas. - Dvidešimt aštuoneri. Šešiolika. Penkiolika.
Holstonas atsistojo ir pabandė per išmėtytus popierius pra­
sibrauti iki rašomojo stalo: rinko ant grindų gulinčius dokumen­
tus ir krovė į krūvas. Jis prisėdo lovos kojūgalyje, viena ranka
apkabinęs žmoną per kaklą ir petį pažvelgė į kompiuterį.
- Ar čia datos? - paklausė jis.
Ji linktelėjo.
- Beveik kas du dešimtmečius vykdavo didesnis maištas.
Šioje ataskaitoje matome jų seką. Šita informacija buvo ištrinta
per paskutinį sukilimą. Mūsų sukilimą.
Ji pasakė „mūsų“, lyg nuo to laiko sukilėliai ar kas nors iš
jų draugų būtų išlikę gyvi. Bet Holstonas suprato, ką ji turi
omenyje. Sį maištą sukėlė jų esybės - dėl svarbiausio konflikto,
temdžiusio ne tik jų, bet net tėvų ir senelių vaikystę. Paskutinis
sukilimas tebebuvo gyvas: tyliai šnabždamasi ir nebyliai, bet iš­
kalbingai susižvalgoma.
- Kodėl pagalvojai, kad tai mes, gerieji, ištrynėme duomenis?
Ji grįžtelėjo ir liūdnai nusišypsojo.
- O kas sako, kad mes geri?
Holstonas sustingo. Atitraukė ranką Alison nuo kaklo.
- Nepradėk. Nesakyk nieko, kas gali...
-Juokauju, - atsakėji. Bet apie tai nejuokaujama. Jie per du
žingsnius nuo išdavystės, vadinasi, ir valymo. - Spėju... bet tai tik
teorija, - paskubom kalbėjo Alison pabrėždama žodį „teorija“, -
kad perversmų teko išgyventi kiekvienai kartai. Bentjau per pas­
taruosius šimtą metų, gal ilgiau. Kad tai veikė kaip laikrodis. - Ji
atkreipė dėmesį į datas. - Ir štai, per didįjį sukilimą, vienintelį,
apie kurį mes iki šiol žinome, ištrinami visi serveriai. Tik tai ne
 HOLSTONAS 23

taip lengva, keliais mygtukų paspaudimais neištrinsi. Yra atsar­

ginės kopijos. Atsarginės atsarginių kopijų kopijos. Tam reikia
pastangų, reikia veikti tikslingai, koordinuotai, tai negali būti
atsitiktinumas ar sabotažas...
- Bet tu kol kas nežinai, kas tai padarė, - pasakė Holstonas.
Jo žmona neabejotinai buvo kompiuterių stebukladarė, bet sekti
ir išaiškinti - ne jai. Tai jo profesija.
- Štai kas man įdomu, - nenurimo, - jei kiekvienai kartai
yra tekę išgyventi maištą, kodėl nuo tada neįvyko nė vieno suki­
limo? - ir Alison prikando lūpą.
Holstonas atsisėdo tiesiai. Apsižvalgė po kambarį, palaukė,
kol Alison žodžiai išsisklaidys ore. Jam pasirodė, kad žmona at­
ėmė išjo, seklio, tyrimo medžiagą ir neketina dalytis.
-Taigi tu manai... - Susimąstęs pasitrynė smakrą. - Tu ma­
nai, jog kažkas ištrynė mūsų istoriją, kad mes jos nekartotume?
- Arba dar blogiau. - Alison abiemdelnais suėmėjam ranką.
Žmonos veido išraiška pasikeitė: dabarji atrodė ne šiaip rimta, o
nejuokais sunerimusi. - Ojei šiuose kietuosiuose diskuose buvo
informacijos apie sukilimų priežastis? Kokia nors mūsų istorijos
dalis, duomenų iš žemės paviršiaus, faktų ar dar ko nors, kas
seniai seniai privertė žmones sulįsti į šachtą, - jei ta informacija
kėlė tokią įtampą, kad žmonės prarasdavo pusiausvyrą arba išei­
davo iš proto ir verždavosi laukard
Holstonas papurtė galvą.
- Nenorėčiau, kad į tai gilintumeisi, - perspėjo žmoną.
- Aš neteigiu, kadjie pagrįstai eidavo iš proto, - vėl apdariai
pasakė. - Bet iš to, ką pavyko atkapstyti, peršasi tokia teorija.
Holstonas šnairomis dirstelėjo į kompiuterį.
- Gal tau vis dėlto nereikėtų į tai kištis, - paprotino. - Nors
aš net nesuprantu, kaip tu tai darai, bet vis tiek- mesk tą reikalą.
- Mielasis, ta informacijajau yra. Jei aš dabar visko nesudė­
liosiu į vietas, kada nors tai padarys kas kitas. Džinas jau išleistas
iš butelio.
- Apie ką tu?
24 ŠACHTA

- Aš jau parengiau instrukciją, kaip atkurti ištrintas arba tas

rinkmenas, ant kurių kas užrašyta. Informatikai jau platina ins­
trukciją žmonėms, juk gali kam nors tekti atkurti netyčia ištrin­
tus duomenis.
- Vis tiek manau, kad turėtum liautis, - pasakė jis. - Neti­
kusi mintis. Geruoju tai nesibaigs.
- Manai, kad žinoti tiesą nėra gerai? Žinoti tiesą visuomet
yra gerai. Ir geriau, kad ją atskleisime mes, o ne kas nors kitas,
ar ne?
Holstonas pažvelgė į savo aplankus. Praėjo penkeri metai
nuo tada, kai paskutinis žmogus buvo išsiųstas valyti. Išorės
vaizdas prastėjo su kiekviena diena, ir jis, šerifas, jautė savotišką
spaudimą ką nors rasti. Įtampa augo, kaupėsi kaip garai, grasin­
dami išsiveržti, ir tai vertė veikti. Žmonėsjautė, kad ateina laikas,
ir darėsi vis nervingesni. O toliau viskas aišku: kurio nors nervai
neišlaikys ir tas kažkas padarys ar pasakys ką nors, dėl ko iškart
pasigailės, bet šaukštai bus po pietų - atsidurs areštinėje, stebės
paskutinį purviną savo saulėlydį.
Holstonas vėl ėmėsi vartyti bylas vildamasis ką norsjose ras­
ti. Jis buvo pasirengęs nors rytoj pasiųsti kokį nelaimėlį mirčiai
į nagus, kad tik ta įtampa atslūgtų. O čia dar jo paties žmona
susimanė besti adata į jau tuoj tuoj sprogsiantį balioną. Jis pri­
valoją aplenkti.
 4

Dabartis

UI ■ olstonas sėdėjo ant vienintelio plieninio suolelio oro šliu-

■ V ze, galva po nemiegotos nakties apsunkusi, vos įstengė
suvokti, kas jo neišvengiamai laukia. Nelsonas, valymo labora­
torijos viršininkas, priklaupęs tempė Holstonui ant kojos balto
apsauginio kostiumo kelnių klešnę.
- Mes papildomai užsandarinome vietas prie sąnarių ir su­
tvirtinome visą kostiumą užpurkšdami antrą apsauginį sluoks­
nį, - kalbėjo Nelsonas. - Taigi tu viršuje išbusi daugiau laiko
nei anie.
Nuo šių žodžių vyras atitoko ir prisiminė, kaip valyti išėjojo
žmona. Kol pasmerktasis valydavo, viršutinis šachtos aukštas su
didžiaisiais ekranais, rodančiais išorinį pasaulį, paprastai būdavo
tuščias. Žmonės viduje negalėdavo žiūrėti į tai, ką patys ir pada­
rė, o galjie norėdavo pakilti ir gėrėtis švariuvaizdu negalvodami,
kokia kaina už tai buvo sumokėta. Bet Holstonas liko stebėti,
jam ir į galvą neatėjo išeiti. Pro sidabrinio šalmo antveidį jis ne­
galėjo įžiūrėti Alison veido, išsipūtęs kostiumas slėpėjos plonas
rankas, laikančias šiurkščios vilnos šluostes, kuriomis ji šveitė,
trynė apsinešusius lęšius, tačiaujis pažinojos eiseną,josjudesius.
Holstonas žiūrėjo, kol ji baigė darbą - neskubėdama, kruopščiai
ir pareigingai, kaip ji žengė žingsnį atgal, kad paskutinį kartą
nužvelgtų kameras, paskui pamojavo jam ir nusisukusi nuėjo.
Kaip visi kiti iki jos, Alison nerangiai nusvyrinėjo iki artimiau­
sios kalvos ir ėmė sunkiai kopti link apgriuvusių senojo miesto
dangoraižių ties horizontu. Visą tą laiką Holstonas nė nekruste-
26 ŠACHTA

Įėjo. Nesujudėjo nė tada, kaiji griuvo ant šlaito, griebėsi už šalmo

ir ėmė raitytis purtoma konvulsijų: nuodai pamažu įsigraužė pro
apsauginį sluoksnį į kostiumą ir galiausiai į jo žmoną.
- Kitą koją.
Nelsonas pliaukštelėjo jam per kulkšnį. Holstonas pakėlė
kitą koją ir leido technikui užtempti ant jos kostiumą. Žiūrėda­
mas į savo rankas, aptemptas juodu apatiniu kostiumu iš anglies
pluošto, Holstonas įsivaizdavo, kaip jis ima tirpti, atšoka nuo
kūno ir byra smulkiomis draiskanomis tarsi perdžiūvusio tepalo
gabalai nuo generatoriaus vamzdžio, kaip iš odos porų pradeda
sunktis kraujas ir pripildo jo nebesaugantį kostiumą.
- Įsitverk rankenos, tada galėsi atsikelti...
Procedūrą, kuriai dabar vadovavo Nelsonas, Holstonas jau
buvo matęs du kartus. Pirmąkart buvo Džekas Brentas. Jis iki
pat galo elgėsi agresyviai, Holstonui net teko prisiminti šerifo
pareigas ir visą laiką neatsitraukiant stovėti šalia suolelio su už­
taisytu ginklu. Kitą kartą - jo žmona, tik tą sykį procedūrą jis
stebėjo pro mažą ortakio šliuzo liuką. Atrodo, po dviejų atvejų
Holstonas lyg ir turėjo žinoti, ką daryti, tačiau jam vis tiek rei­
kėjo priminti, mat mintys klajojo kažkur kitur.Jis įsitvėrė trape­
cijos formos rankenos, esančios jam virš galvos, ir tempdamasis
atsistojo. Nelsonas suėmė apsauginį kostiumą ir užtraukė jam
iki juosmens. Iš abiejų šonų tabalavo tuščios rankovės.
- Kairę ranką čia.
Holstonas bukai vykdė, kas sakoma. Buvo keista atsidur­
ti kitoje pusėje - ir mechaniškai, žingsnis po žingsnio judėti
mirties link. Holstonui visada knietėjo sužinoti, kodėl žmonės
pasiduoda, kodėl nesipriešina. Net Džekas Brentas padarė vis­
ką, kas buvo liepta, kad ir kaip burnojo ir visus keikė. Alison
pakluso tyliai, visai kaipjis dabar, pagalvojo kišdamas į rankovę
vieną ranką, paskui kitą. Vis daugiau kūno dingo kostiume, ir
Holstonas pamanė, kad pasmerktieji nesipriešino galbūt todėl,
jog apskritai netikėjo tai vykstant. Jam irgi viskas atrodė kaip
sapne ir net nekilo mintis maištauti. Antraip būtų prabudę pir­
 HOLSTONAS 27

mykščiai instinktai ir jis nesileistų kaip avis varomas į neišven­

giamą mirtį.
- Apsisuk.
Holstonas apsisuko.
Nelsonas prie juosmens trūktelėjo ir iki kaklo užtraukė už­
trauktuką. Dar vienas trūktelėjimas, vėl susivėrė užtrauktukas.
Du oro sluoksniai. Subraškėjo lipukas: užtrauktukus dar užden­
gė atvartas.
Nelsonas paplekšnojo per kostiumą, perbraukė, dar kartąvis­
ką patikrino. Tada nuėmė nuo lentynos šalmą ir apžiūrėjo vidų.
Holstonas tuo metu palankstė pirštus išsipūtusiose pirštinėse.
- Dar sykį pakartokime visą procedūrą.
- Nebūtina, - tyliai atsakė Holstonas.
Nelsonas pažvelgė į oro šliuzo duris, vedančias atgal į šachtą.
Holstonas neturėjojokio noro dirstelėti, matjambuvo nesvarbu,
ar kas stebi.
- Teks pakentėti, - tarstelėjo Nelsonas. - Turiu laikytis nu­
rodymų.
Holstonas linktelėjo, nors ir žinojo, kad nėra jokių nurody­
mų. Šachtoje buvo nemažai tradicijų, perduodamų iš kartos į
kartą, bet nė viena svarbumu neprilygo apsauginių kostiumų ga­
mintojų ir valymo technikų darbui, jų veikla buvo laikoma kone
kultine. Visi juos garbino. Nors valė pasmerktieji, bet tik tech­
nikų dėka tai tapo įmanoma. Jei ne šie vyrai ir moterys, gniuž­
dančio požeminio kalėjimo gyventojai negalėtų matyti platesnio
pasaulio.
Nelsonas padėjo šalmą ant suolelio.
- Šluostes įdėjau čia.
Jis paplekšnojo per kišenes kostiumo priekyje. Holstonas
vikriai ištraukė vieną, patyrinėjo šiurkščią vilnonę medžiagą ir
įkišo atgal.
- Du kartus užpurkši skysto valiklio, nuvalysi šluoste, nu­
sausinsi servetėle ir padengsi apsaugine plėvele, - vardydamas
jis plekšnojo per reikiamą kišenę, nors visos buvo sunumeruotos,
28 ŠACHTA

su etiketėmis, užrašytomis apverstomis raidėmis, kad Holstonui

būtų patogiau perskaityti, ir nudažytos skirtingomis spalvomis.
Holstonas linktelėjo ir pirmą kartą pažvelgė technikui į akis:
nustebo pamatęs jose baimę - kaip savo profesijos atstovas jis
buvo gerai išmokęs atpažinti šįjausmą.Jau norėjo klausti Nelso­
no, kas ne taip, bet tuoj susivokė: jis baiminasi, kad visi nurody­
mai bus veltui, kad Holstonas išeis - likusieji šachtoje vienodai
bijojo dėl kiekvieno valytojo - ir neatliks savo pareigos. Nevalys
lęšių dėl tų žmonių, kurių taisyklės - taisyklės, draudžiančios
svajoti apie geresnį gyvenimą, - pasmerkė jį mirti. O gal Nel­
sonas nerimavo, kad ši brangi ir tiek laiko atėmusi įranga, kurią
jis irjo draugai sukūrė pagal įslaptintas technologijas, paveldėtas
dar gerokai iki sukilimo, būdama išorėje neduos jokios naudos?
- Kaipjautiesi? - paklausė Nelsonas. - Neankšta, neveržia?
Holstonas apsidairė po šliuzą. Mano gyvenimas ankštas, no­
rėjo pasakyti. Mano oda veržia. Šitos sienos slegia.
Bet tik papurtė galvą.
- Aš pasirengęs, - sušnibždėjo.
Ir tai buvo tiesa. Holstonas buvo visiškai pasirengęs išeiti.
Ir staiga prisiminė, kad jo žmona irgi buvo visiškai pasiren­
gusi.
 Prieš trejus metus

-A—
■B W Holstonas strimgalviais atlėkė į užkandinę. Jo ra­
dijo stotelė cypė, padėjėjas Marnsas kažką kalbėjo apie Alison.
Holstonas negaišo atsakyti, iškart puolė į įvykio vietą.
- Kas atsitiko? - paklausė. Prasibrovęs pro duris užgulusią
smalsuolių minią pamatė ant užkandinės grindų besiraitančią
savo žmoną. Ją laikė Konoras ir dar du Visuomeninio maitini­
mo skyriaus darbuotojai. - Paleiskite ją! - Holstonas atplėšė jų
rankas nuo Alison blauzdų, šėlstanti moteris vos neįspyrė vyrui
į smakrą. - Nusiramink! - Jis suėmė jai už riešų, bet Alison
vis tiek karštligiškai raitėsi bandydama ištrūkti iš ją laikančių
gniaužtų. - Brangioji, kas čia,pogalais, vyksta?
- Šerife, tavo žmona bandė įsiveržti į oro šliuzą, - sustenėjo
uždusęs Konoras. Persis vėl užgulė jai kojas, o Holstonas jo
nestabdė. Dabar jis suprato, ką daro tie trys vyrai. Jis palinko
prie Alison, kad būtų tikras, jog ji jį mato. Susivėlę plaukai ir
pamišusios akys.
- Alison, brangioji, nusiramink.
- Aš noriu išeiti. Aš noriu išeiti, - kartojo ji, o balsas darėsi
vis tylesnis.
- Nekalbėk taip. - Girdint tokias žmonos kalbas Holstonui
kūnu perbėgo šaltukas. Jis suėmė delnais jai veidą. - Brangioji,
nekalbėk taip.
Dalelėjo suprato, ką tai reiškia.Jau per vėlu. Kiti išgirdo. Visi
tai girdėjo. Jo žmona pati pasirašė mirties nuosprendį.
30 ŠACHTA

Kambarys sukosi, o Holstonas vis įkalbinėjo Alison nusi­

raminti. Lyg būtų įvykęs nelaimingas atsitikimas kokiame nors
pramoniniame ceche: jo mylimas žmogus sužeistas ir iš pirmo
žvilgsnio aišku, kad sužeidimas mirtinas.
Holstonas braukė Alison nuo veido plaukus ir jautė, kad
jam skruostais ritasi karštos ašaros. Staiga žmona liovėsi blaš­
kytis, jų akys susitiko, ir tą akimirką - jam nespėjus pagalvoti,
kadji galėtų būti apsvaiginta narkotikais ar kitaip paveikta, - jis
suprato, jog Alison visiškai blaivaus proto ir supranta, ką daro.
Saitą išskaičiavimą - štai ką jis pamatė žmonos akyse, kol ji vėl
nepradėjo raičiotis kaip pamišėlė ir reikalauti išleisti.
- Pakelkite ją, - paliepė Holstonas. Jo, Alison vyro, akys
skendo ašarose, bet jis buvo ir šerifas. O šerifui nebuvo kitos
išeities, kaip tikją areštuoti, nors šią akimirkąjis tenorėjo vieno:
staugti iš skausmo. - Čionai, - įsakė jis Konorui, laikančiam
besiblaškančią Alison už pažastų, ir mostelėjo galva link savo
kabineto ir areštinės. Už jų, koridoriaus gale, matėsi geltonai
dažytos oro šliuzo durys, grėsmingos, laukiančios.
Areštinėje Alison iškart nurimo. Liovėsi blaškytis, šūkauti ir
tyliai atsisėdo ant gulto, tarsi būtų atėjusi čia pailsėti ir ramiai
pasigėrėti vaizdu. Užtat dabar jos beprotystė perėjo Holstonui.
Kol padėjėjas Marnsas ir merė užsiėmė formalumais,jis blaškėsi
kitapus virbų ir bėrė klausimą po klausimo, bet nė į vieną ne­
sulaukė atsakymo. Tiedu į abu - tiek Holstoną, tiekjo žmoną -
žvelgė kaip į ligonius. Holstonas, nors dabar mintys sukosi tik
apie paskutinio pusvalandžio siaubą, vis tiek išliko šerifu, jau­
čiančiu menkiausią nuotaikų kaitą šachtoje: o šachta prisipildė
gandų ir panikos, prasiskverbiančių net pro betonines sienas ir
geležinę armatūrą. Susikaupusi milžiniška įtampa šnypšdama
ėmė veržtis pro siūles.
- Brangioji, pasikalbėk su manimi, - vis meldė jis. Vyras
liovėsi blaškytis ir rankomis apkabino grotų virbus. Bet Alison
liko sėdėti nugara įjį.Ji žiūrėjo į ekraną sienoje, į rusvas kalvas ir
tamsius debesis. Sėdėjo nejudėdama ir netardama nė žodžio, tik
 HOLSTONAS 31

kartkartėmis nusibraukdavo nuo veido plaukus. Tik kai Holsto-

nas įkišo į spyną raktą, ji pasakė „nereikia“, ir jis pakluso.
Kol vyras maldavo nebylios Alison, po šachtąjau sklido gan­
dai apie artėjantį valymą. Koridoriumi bėgiojo technikai: rūpi­
nosi apsauginiu kostiumu, nešė į oro šliuzą valymo įrangą, talpas
pildė argono. Kilęs bruzdesys pasiekė ir areštinę, kur Holstonas
tebestovėjo nenuleisdamas nuo žmonos akių. Pro šalį tekini le­
kiantys technikai ties kamera nutildavo, prie Holstono jie bijojo
net kvėpuoti.
Ėjo valandos, o Alison vis tylėjo, ir toks jos elgesys tik dar
labiau didino įtampą šachtoje. Holstonas visą dieną prastovėjo
prie grotų įkalbinėdamas ir maldaudamas, jam smegenys degė
nuo įtampos ir kančių. Viena akimirka ir sugriuvovisasjo pasau­
lis. Jis bandė protu suvokti šią neaprėpiamą katastrofą, o Alison
sėdėjo kameroje, žiūrėjo į nykius tyrus ir atrodė visai patenkinta
savo nauju valytojos statusu.
Ji prakalbo tik sutemus, po to, kai be žodžių atsisakė vaka­
rienės, po to, kai technikai baigė savo darbus oro šliuze, uždarė
geltonas duris ir išėjo praleisti bemiegės nakties. Po to, kai išėjo
ir padėjėjas Marnsas dukart paplekšnojęs šefui per petį. Hols-
tonui atrodė, kad šis košmaras trunka visą amžinybę, įtampa ir
maldavimai išsunkė paskutines jo jėgas. Miglota saulėjau seniai
buvo nusileidusi už kalvų, matomų iš užkandinės ir poilsio salės,
kalvų, kur dunksojo tolimas, apgriuvęs miestas. Tada areštinės
prieblandoje Alison vos girdimai ištarė:
- Viskas netikra.
Bent jau Holstonui pasirodė, kad išgirdo kaip tik tai. Jis su­
judo.
- Brangioji? - Įsikibęs į virbus atsiklaupė. - Brangioji, - su­
šnibždėjo braukdamasis nuo skruostų sūrias ašaras.
Alison atsisuko. Lyg saulė būtų apsigalvojusi ir vėl pakilusi iš
už kalvų. Holstonas vėl atgavo viltį.Jam net kvapą užėmė: gal tai
tik laikinas proto užtemimas, karštligė, užteks gydytojo diagno­
zės, ir viskas, kąji iki šiol kalbėjo, bus pripažinta nepakaltinama.
32 ŠACHTA

Alison kalbėdama omeny turėjo visai ne taiJi išgelbėta, nes atsi­

peikėjo ir prakalbo, irjis išgelbėtas, nes žmona pagaliau atsisuko.
- Viskas, ką matai, yra netikra, - pasakė ji tyliai. Nors iš
pažiūros atrodė rami, jos beprotybė niekur nedingo, liejosi už­
draustais žodžiais.
- Pasikalbėk su manimi, - paprašė Holstonas ir mostelėjo,
kad prieitų.
Alison papurtė galvąir paplekšnojo į nudrengtą gulto čiužinį
šalia savęs.
Holstonas dirstelėjo į laikrodį: lankymo valandos jau seniai
buvo praėjusios. Jis galėtų būti išsiųstas valyti vien dėl to, ką
ketino padaryti.
Bet nedvejodamas įkišo raktą į spyną.
Metalas suskambo neįtikėtinai garsiai.
Holstonas įžengė pas žmoną ir atsisėdo šalia. Jį žudė mintis,
kad negali jos paliesti, negali apkabinti ar išvesti į saugią vietą,
į jų miegamąjį, jų lovą, kur abu galėtų apsimesti, kad visa tai tik
blogas sapnas.
Nieko tokio jis nepadarė. Tik sėdėjo ir grąžė rankas, kol ji
kalbėjo:
-Tai negali būti tikra. Viskas, ką matome. Niekas netikra. -
Ir pažvelgė į ekraną.
Holstonas palinko prie jos taip arti, kad galėjo užuosti jau
išdžiūvusį prakaitą.
- Mieloji, kas vyksta?
Jo iškvėptas oras sujudino Alison plaukus. Ji ištiesė ranką ir
pirštais perbraukė per tamsėjantį ekraną, tarsi norėdama pajusti
taškelius.
- Dabar gali būti rytas, bet mes niekaip nesužinosime. Ki­
tapus gali būti žmonių. - Ji atsisuko ir pažvelgė į vyrą. - Galbūt
jie mus stebi, - pasakė kreivai šyptelėdama.
Holstonas žiūrėjojai tiesiai į akis.Ji nė kiek nepriminė išpro­
tėjusios, ne taip, kaip anksčiau.Jos žodžiai skambėjo beprotiškai,
bet ji pati tikrai nebuvo pamišusi.
 HOLSTONAS 33

- Iš kur tu tai ištraukei? - paklausė Holstonas. Nors manė,

kad ir taip žino, vis tiek paklausė. - Ar ką nors radai kietuosiuose
diskuose? - Jis girdėjo, kad žmona tiesiai iš savo laboratorijos
nubėgo prie oro šliuzo rėkaudama it beprotė. Kažkas nutiko dar­
be. - Ką tu sužinojai?
- Ištrinta kur kas daugiau, ne vien duomenys iki sukilimo, -
sušnibždėjo ji. - Neabejoju. Ištrinta viskas. Net dabarties in­
formacija. - Ji nusijuokė. Staiga ėmė šnekėti labai garsiai, akys
bėgiojo. - Lažinuosi, kad ir tie elektroniniai laiškai, kuriuos man
neva siuntei!
- Brangioji. - Holstonas išdrįso paliesti jai rankas, irji nesi­
priešino. Vyras suėmė žmonos rankas į saują. - Ką tu sužinojai?
Ar buvo kažkoks elektroninis laiškas? Nuo ko?
Ji papurtė galvą.
- Ne. Aš radau programas, kurias jie naudoja. Tas, kurios
padaro vaizdus ekrane tokius tikroviškus. - Ji pažvelgė į tirštė­
jančias sutemas. - Tai informatikai. Tai jie. Jie žmo.Tikjie žino
šitą paslaptį. - Alison vėl papurtė galvą.
- Kokią paslaptį? - Holstonas nesumojo, ar žmona vėl ėmė
kliedėti, ar tai tikrai svarbu. Suvokė tik tiek, kad ji kalba.
- Bet dabar aš žinau. Ir tu sužinosi. Aš grįšiu tavęs, prisiekiu.
Viskas bus kitaip. Mes suardysime šitą užburtą ratą, tu ir aš. Aš
grįšiu ir mes pereisime tas kalvas kartu. - Ji nusijuokė. - Jeigujos
ten, - pasakė garsiai. - Jeigu jos ten ir yra žalios, mes pereisime
jas kartu.
Alison vėl atsisuko į jį.
- Nėrajokio maišto, tik lėtas merdėjimas. Tik žmonės, kurie
žino, kurie nori išeiti. - Ji nusišypsojo. - Ir jiems leidžiama iš­
eiti, - kalbėjo ji. - Jie gauna tai, ko prašo. Žinau, kodėl jie valo,
kodėl sako, kad to nedarys, bet vis tiek padaro. Dabar žinau.
Žinau. Ir jie niekada negrįžta,jie laukia ir laukia, ir laukia, bet aš
nelauksiu. Aš grįšiu iškart. Viskas bus kitaip...
Holstonas suspaudė jai rankas. Jam skruostais ritosi ašaros.
- Mažyte, kodėl taip elgiesi?
34 ŠACHTA

Vyras jautė, kad dabar, kai sutemo, kai šachta nurimo ir jie
vieni, Alison ryšis išsikalbėti.
- Aš žinau apie sukilimus, - pasakė ji.
Holstonas linktelėjo.
-Taip.Tu man sakei. Buvo kitų...
- Ne, - Alison atsitraukė nuo jo, bet tik tam, kad galėtų
pažvelgti jam į akis. Jos akys jau nebebuvo tokios laukinės kaip
anksčiau. - Holstonai, aš žinau, kodėl vyko sukilimai. Žinau,
kodėl.
Alison prikando apatinę lūpą. Holstonas laukė, kūnas įsi­
tempė.
- Visuomet kildavo abejonių, įtarimų, kad ten, išorėje, viskas
ne taip blogai, kaip atrodo. Juk jautei tai, ar ne? Kad tai melas,
kad mes galime gyventi bet kur\
Holstonas suprato, kad į šitą klausimą geriau neatsakyti.
Šitos temos gvildenimas visuomet baigtųsi valymu. Tad sėdėjo
nejudėdamas ir laukė.
- Manau, dažniausiai sukildavojaunimas, - pasakė Alison. -
Kas dvidešimt metų ar panašiai. Jie visada kapstydavo giliau,
jiems knietėdavo žinoti. Ar tu pats nejautei tokio poreikio? Kai
buvai jaunesnis? - Jos žvilgsnis vėl ėmė klaidžioti. - O gal tai
būdavo neseniai susituokusios poros, kurias iš proto varydavo
mintis, kad šitame prakeiktame, ribotame pasaulyje jie negalės
turėti vaikų. Ir dėl šios galimybės jie būdavo pasirengę rizikuoti
viskuo...
Alison akys įsmigo į kažką tolumoje. Galji regėjo tą loterijos
bilietą, kurio laikas dar nepraėjo, bet juodujuojau nepasinaudos.
Alison pažvelgė į savo vyrą. Šis galvojo, ar nepasiųs ir jo valyti
vien už tai, kad klausėsi tylėdamas, kad neužčiaupė jos ir leido
lietis uždraustiems žodžiams.
- O gal tai būdavo vyresni gyventojai, - toliau kalbėjo ji, -
per ilgai išbuvę narve ir senatvėjejau nieko nebijoję. Gal jie tie­
siog norėdavo išeiti, kad liktų daugiau vietos kitiems, keliems
brangiems anūkams. Kad ir kas tai būdavo, kiekvienas maištas
 HOLSTONAS 35

kildavo suabejojus, įtarus, kad čia jiems ne vieta, kad blogai yra
čia, ne ten.
Alison apsidairė po kamerą.
- Nekalbėk taip, - sušnibždėjo Holstonas. - Tai baisus nu­
sikaltimas.
Moteris linktelėjo.
- Panorėti išeiti. Pasakyti tai. Žinoma, tai sunkus nusikalti­
mas. Nejau nesupranti, kodėl? Kodėl tai taip griežtai draudžia­
ma? Nes visi sukilimai prasidėjo dėl šio noro, štai kodėl.
- „Gausi tai, ko nori“, - pacitavo Holstonas nuo mažens įkal­
tus žodžius.Jo tėvai perspėjojį - savo vienintelį brangiausią vai­
kelį - niekada neturėti tokios minties,kad galima išeiti iš šachtos.
Nes ta mintis reiškė neišvengiamą mirtį - jų vienintelio vaiko.
Holstonas vėl pažvelgė į žmoną. Jis vis dar negalėjo suprasti
to beprotystei prilygstančio jos pasiryžimo. Na, rado ji progra­
mas, kurios gali padaryti taip, kad pasauliai kompiuterio ekra­
nuose atrodytų tikri. Ir kas? Kam taip elgtis?
- Kodėl? - paklausė jis jos. - Kodėl taip pasielgei? Kodėl
neatėjai pas mane? Yra ir geresnių būdų išsiaiškinti, kas vyksta.
Būtume galėję po truputį pasakoti žmonėms, ką tu radai tuose
kietuosiuose diskuose...
- Ir tapti kito didžiojo sukilimo pradininkais? - Alison nu­
sijuokė. Vėl blykstelėjo pamišimo požymiai, o gal tik didžiu­
lė neviltis ar susikaupęs kunkuliuojantis pyktis. Gal prie ribos
ją atvedė siaubinga išdavystė, kuri vyko jau daug kartų. - Ne,
ačiū, - atsakė Alison, jos juokas išblėso. - Aš ištryniau viską, ką
radau. Nenoriu, kad jie žinotų. Tebūna jie prakeikti, tie, kas čia
lieka. Aš grįšiu tiktai tavęs.
- Iš ten negrįžtama, - piktai pasakė Holstonas. - Manai,
išvarytieji vis dar ten? Manai, jie negrįžta, nes jaučiasi mūsų iš­
duoti?
- O kaip tu manai, kodėljie valo? - paklausė Alison. - Kodėl
jie ima vilnones šluostes ir nesvarstydami griebiasi darbo?
Holstonas atsiduso. Jis jautė, kad pyktis po truputį mąžta.
36 ŠACHTA

- Niekas nežino, kodėl, - pasakė jis.

- O kaip tau atrodo?
- Mes jau kalbėjome apie tai, - atsakė jis. - Kiek kartų jau
tai aptarinėjome? - Vyras neabejojo, kad visos šeimos vienumoje
apie tai šnabždasi. Galvodamas apie tai jis žvelgė pro Alison - į
sieną, kur ekrane išvydo mėnulį, ir suprato, kadjau naktis. Laiko
liko nedaug. Rytoj jo žmona išeis. Si mintis - kaip debesis skro­
džiantis žaibas - vis dažniau švystelėdavo galvoje. - Kiekvienas
turi savo teoriją, - tarė jis. - Savo teorijomis mes jau dalijomės
begalę kartų.
- Bet dabar tu žinai kai ką naujo, - pasakė Alison.Ji ištraukė
rankas jam iš delnų ir nusibraukė nuo veido plaukus. - Dabar
mudu žinome kai ką naujo, ir viskas tampa logiška. Neginčijamai
logiška. Rytoj pati tuo įsitikinsiu. - Alison nusišypsojo, paplekš­
nojo Holstonui per ranką, lyg jis būtų vaikas. - O vieną dieną
tuo įsitikinsi ir tu, mielasis.
 6
Dabartis

P
■ atikėjęs beprotiškais Alison pažadais Holstonas pirmus
■■Pmetus ištikimai laukė, nors ir abejodamas, bet nuolat ieško­
jojos figūros kalvos šlaite, vylėsi, kadji grįš. Pirmąsiasjos mirties
metines jis pažymėjo šveisdamas areštinę, nuplovė ir geltonas
oro šliuzo duris, ir visą laiką tikėjosi išgirsti bent menkiausią
garsą, tyliausią bilstelėjimą, reiškiantį, kadjo žmonos vaiduoklis
čia, kad atėjo jo išlaisvinti.
Kai nieko panašaus neįvyko, ėmė svarstyti kitą galimybę -
išeiti pas ją. Jis praleido užtektinai dienų, savaičių ir mėnesių
žiūrinėdamas Alison kompiuteryje parengtas bylas, skaitinėda­
mas jos surinktus duomenis: pusė šios informacijos tikrai turėjo
logikos, ir nuo šių žinių jis pats vos neišėjo iš proto. Holstonas
patikėjo, kad jo pasaulis - vien melas, o jei taip, be Alison jam
čia nėra ko veikti, netgi jei tai pasirodytų netiesa.
Antrieji metai pojos išėjimo Holstonui įsiminė kaip baimės
metai. Kasdien eidavo į darbą ir kasdien nuodingi žodžiai - aš
noriu išeiti - sukdavosi jam ant liežuvio galo, bet paskutinę se­
kundęjisjuos nurydavo. Per antrąją sukaktįjis ir padėjėjas patru­
liavo. Holstono paslaptis Marnsą deginte degino: jis suvokė, kad
šefas arti mirties. Šie baimės metai buvo ilgi, labai ilgi - ir per
tuos metus jis atsisakė Alison. Pirmieji metai buvo jos žlugimo
metai, antrieji - jo. Daugiau to nebus.
Dabar praėjo dar vieni metai ir jis sėdėjo vienišas oro šliu­
ze, apsivilkęs valytojo kostiumą, besiblaškantis tarp abejonės ir
įsitikinimo. Kelias į šachtą jam buvo uždarytas, storos geltonos
38 ŠACHTA

durys užrakintos ir užšautos sklendėmis, ir Holstonas galvojo,

kad netaip įsivaizdavo savo mirtį ir tai, kas išjo liksJis manė, kad
iki dienų galo pragyvens šachtoje, kad jo palaikai atsidurs ten,
kur irjo tėvų - bus pakasti aštuntojo aukšto soduose. Kaip seniai
jis svajojo apie šeimą, apie savo vaiką, net dvynukus, ar dar vieną
laimingą loterijos bilietą, apie žmoną, su kuria kartu nusens. Tai
buvo taip seniai, regis, praėjo visa amžinybė.
Kitapus geltonų durų užkaukė sirena - įspėjimas visiems
pasišalinti. Tik ne Holstonui. Jis liko. Jam daugiau nebebuvo,
kur eiti.
Sušnypštė argono balionai, pumpuojantys į patalpą inerti­
nes dujas. Po minutės Holstonas pajuto oro spaudimą: valytojo
kostiumas glaudžiai aptempė kūną. Vyras kvėpavo deguonimi,
kurio buvo pripildytas šalmas, stovėjo prie kitų durų, uždraus­
tųjų, durų į baisųjį išorinį pasaulį, ir laukė.
Sienų gilumoje pasigirdo metalinis džeržgesys: pajudėjo stū­
mokliai. Plastikinės plokštės, dengiančios oro šliuzą iš vidaus,
nuo argono slėgio susiraukšlėjo. Vėliau, kol Holstonas valys ka­
merų lęšius, šias plokštes sudegins pačiame oro šliuze. Iki vakaro
visas oro šliuzas bus kruopščiai išvalytas ir išdezinfekuotas - pa­
ruoštas kitam pasmerktajam.
Didžiulės metalinės durys priešaisjį sudrebėjo ir perjų vidu­
rį atsirado plyšys į begalinę erdvę, durys pamažu vėrėsi ir plyšys
vis platėjo. Nors konstrukcija leido, durys iki galo neatsidarė, kad
vidun patektų kuo mažiau nuodingo oro.
Pro plyšį šnypšdama laukan išsiveržė argono srovė, plyšiui
praplatėjus liejosi net ūždama. Holstoną stūmė prie durų, jis
su siaubu pagalvojo, kad visai nesipriešina, o juk toks ankstes­
nių valytojų elgesys jį stebino. Jau geriau išeiti, bent vieną kartą
pamatyti pasaulį savo akimis, nei sudegti kartu su plastikinėmis
plokštėmis. Vis nors šiek tiek ilgiau išgyvensi.
Kai tik plyšys pakankamai prasivėrė, Holstonas išsispraudė
laukan, kostiumas gurgždėdamas trynėsi į duris. Ištekėjęs argo­
nas kondensavosi retesniame ore ir aplink susidarė rūko šydas.
 HOLSTONAS 39

Holstonas aklai stūmėsi į priekį, ištiestomis rankomis grabinė­

damas minkštame debesyje.
Vosjis atsidūrė rūke, išorinės durys gergždamos ėmė užsida­
ryti. Sirenos kauksmas vis duslėjo slopinamas storo užsiverian-
čių durų plieno, negrįžtamai atitveriančio Holstoną. Oro šliuzo
viduje iškart ėmė ūžti liepsnos, patalpoje ryjančios visus iš išorės
patekusius teršalus.
Apsižiūrėjęs Holstonas pamatė, kad stovi ant nuožulnios
betoninės rampos, vedančios aukštyn. Laikas nelaukė - galvoje
be perstojo dūzgė mintis: skubėk! skubėk! Gyvenimas seko kaip
smėlis laikrodyje. Jis žengė rampa pirmą žingsnį: keista, kad iš­
kart neatsidūrė ant žemės, nes žiūrint pro užkandinės ir poilsio
salės, kurios buvo tokiame pat lygmenyje kaip oro šliuzas, ekra­
nus susidarydavo įspūdis,jog šios patalpos virš žemės paviršiaus,
mat pasaulį matydavai iki pat horizonto.
Holstonas sunkiai nuvilko kojas siaura rampa, iš abiejų pu­
sių slėgė ištrupėjusio betono sienos. Netikėtai į šalmo antveidį
plykstelėjo nepaprastai ryški šviesa. Vyras net krūptelėjo. Rampa
baigėsi ir viršuje jis išvydo tą rojų, į kurį buvo ištremtas dėl pa­
prastutės savo nuodėmės - vilties. Holstonas apsisuko, apžvelgė
horizontą ir jam susvaigo galva: aplink, kiek akys aprėpė, vešėjo
sodri žaluma!
Žalios kalvos, žalia žolė, žalias kilimas po kojomis. Holsto­
nas sušuko iš džiaugsmo. Protas atsisakė suvokti tai, ką regėjo
akys. O virš žalios jūros tyvuliavo mėlynas vandenynas - visai
kaip tose vaikiškose knygelėse - su plūduriuojančiais baltutėliais
debesimis, ir toje aukštybėje jo akis pagavo plazdenant kažko­
kius gyvus padarus.
Vyras gręžiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę godžiai rydamas
akimis kraštovaizdį. Prisiminė, kad taip pat elgėsi ir jo žmona:
jis stebėjo, kaip Alison nerangiai, lėtai sukosi aplink, akivaizdžiai
sutrikusi, lyg svarstydama, ar apskritai imtis valyti.
Valymas!
40 ŠACHTA

Holstonas nuleido ranką ir atplėšė nuo kostiumo vilnonę

šluostę. Valymas! Dabarjis žino, paskubompagalvojo, smegenys
užkaito nuo minčių: dabar jis supranta, kodėl. Suvokimas prily­
go nušvitimui: štai kodėh
Jis pažvelgė ten, kur, kaip visuomet manė, yra stora apskrita
siena, juosianti viršutinį šachtos aukštą, bet siena, aišku, buvo
žemėje. Virš šachtos kyšojo tik nedidelis betoninis bokštelis,
aštuonių ar devynių pėdų, ne daugiau. Vienu jo šonu kilo me­
talinės kopėčios, viršuje stirksojo antena. Toje pusėje, kuri buvo
į jį - tiksliau, visose keturiose pusėse, suprato priėjęs, - buvo
pritvirtintos galingos kameros su plačiais išlenktais lęšiais, spok­
sančiais kaip negyvos žuvies akys.
Holstonas tvirčiau suspaudė šluostę ir nulingavo prie pirmos
kameros. Įsivaizdavo, kaip jis atrodo užkandinės ekrane: svir­
duliuojanti figūra artėja, didėja ir pagaliau užgožia visą ekraną.
Prieš trejus metus jis matė taip atrodant žmoną. Prisiminė, kad
ji sumosavo rankomis, tuomet pamanė, jog norėjo atgauti pu­
siausvyrą, o gal ji norėjo kažką jam pasakyti? Ar ji irgi šypsojosi
po tuo sidabriniu antveidžiu, kaip dabar šypsosi jis - plačiai it
beprotis? Ar širdis irgi šokinėjo iš džiaugsmo, kolji purškė, gran­
dė, šluostė lęšius, dengė apsaugine plėvele. Holstonas žinojo,jog
užkandinė tuščia: šachtoje neliko nieko, kas būtų jį taip mylėjęs,
kad būtų likęs stebėti, bet jis vis tiek pamojavo. Dabar žinojo,
kad pasmerktieji kruopščiai valydavo ne genami buko įsiūčio,
kaip įsivaizdavo anksčiau. Jo ranką su vilnone šluoste vedžiojo
nejausmas, jog yra išduotas, o žinojimas, kad pasmerkti likusieji
šachtoje, pasmerkti amžinai nelaisvei. Ir gailestis. Begalinis gai­
lestis ir nevaldomas džiaugsmas.
Pasaulis apsitraukė migla, tik šįkart tai buvo gera migla -
Holstonui akys paplūdo ašaromis. Jo žmona buvo teisi: vaizdas
viduje - melas. Kalvos tos pačios, atpažino iškart: per tiek metų
žiūrėdamas įsiminė kiekvieną linkį, tačiau spalvos visai kitos.
Ekranai viduje, tos programos, kurias aptiko jo žmona, kažkaip
 HOLSTONAS 41

sugebėjovešliąžalumą paversti pilka, paslėpti visus gyvybės pėd­

sakus. Ir dar kokios gyvybės!
Holstonas valė nuo lęšių purvą ir galvojo, ar tai, kad kame­
ros pamažu visiškai apsinešdavo, irgi melas? Taip, jos purvinos,
tai matė valydamas. Bet gal tai paprasčiausias purvas, o ne visa
ėdančios nuodingos oro dulkės? Ar Alison atrasta programa ga­
lėjo pakeisti tik tą vaizdą, kokį matė? Holstonui galva nuo naujų
spėlionių ir faktų ūžė kaip avilys. Jis jautėsi lyg suaugęs vaikas,
atgimęs plačiame pasaulyje, tiek visko turėjo suvokti iš naujo,
kad smegenys net gaudė.
Taip, jie išties matė murziną vaizdą, mąstė valydamas pur­
vo likučius nuo antros kameros lęšio. Tik tas purvas buvo ant­
sluoksnis, melas, kaip tos pilkos ir rudos spalvos, kurias sukūrė
programa, kad paslėptų žalias pievas ir mėlyną dangų su puriais
baltais debesimis. Jie slėpė nuo jo tokį nuostabų pasaulį, kad
Holstonas vos galėjo susilaikyti: norėjosi viską mesti ir išsižiojus
gėrėtis, gėrėtis, gėrėtis.
Jis valė antros kameros iš keturių lęšį ir galvojo apie tas
nežmoniškas sienas sau po kojomis, kur buvo keičiamas tikras
vaizdas. Kiek žmonių šachtoje žinojo tiesą? Ar apskritai kas
nors žinojo? Kiek reikėjo fanatizmo ir atsidavimo, kad sukurtų
ir palaikytų tokią slegiančią iliuziją? Ar ši paslaptis atėjo iš dar
senesnių laikų, iš laikųpries paskutinį sukilimą? Ar gali būti taip,
kad šis siaubingas, lemtingas melas, kurį skleidžia šachtos kom­
piuteriuose įdiegtos programos, nuodija daugybės kartų protus
be niekieno žinios? Nes jei kas nors žinojo, jeigujie galėjo paro­
dyti bet ką, kodėl nesukūrė gražesnio vaizdo?
Sukilimai! Gal taip yra dėl to, kad jų išvengtų? Holstonas
padengė apsaugine plėvele antrą lęšį ir svarstė, gal šiuo bjau­
riu melu - negyvu išorinio pasaulio vaizdu - buvo mėginama
atgrasinti žmones nuo noro išeiti? Ar galėjo kas nors nuspręsti,
kad svarbiau už tiesą yra išlaikyti valdžią, neprarasti galios ir
kontrolės? Ar priežastis dar mįslingesnė ir grėsmingesnė? Bai­
42 ŠACHTA

mė, kad nesuvaržytas gimstamumas gali tapti nevaldomas? Kiek

hipotezių, ir viena už kitą siaubingesnė.
O kaip Alison? Kur ji? Holstonas nerangiai nupėdino prie
trečio lęšio - aplink betoninį bokštelį, iš kur atsivėrė pažįsta­
mas, bet kiek kitoks tolimo miesto su dangoraižiais vaizdas.
Dabar jame buvo kur kas daugiau pastatų. Miestas išsiplėtęs
į abi puses, priekyje dunksojo nematyti namai. Kiti, kurie jau
buvo įsirėžę į atmintį, stovėjo nepažeisti ir tviskantys, o ne
apgriuvę ir pakrypę. Holstono žvilgsnis nubėgo į žaliuojančių
kalvų keterą, jis įsivaizdavo, kad štai ant vienos iš jų išvys atei­
nančią Alison. Pats suprato, kokia absurdiška ši mintis. Iš kur
ji galėjo žinoti, kad jis bus išvarytas kaip tik šiandien? Kažin,
ar ji prisimena, kad sukako trečios jos išėjimo metinės? Po to,
kai jis vienas praleido pirmąsias dvi? Holstonas iškoneveikė
save už bailumą, už tuos prarastus metus. Jis turi ją susirasti,
tvirtai nusprendė.
Akimirką Holstonas užsimanė tiesiog čia, dabar, nusiplėšti
šalmą, nelankstų kostiumą ir pasileisti kalva aukštyn vien su savo
anglies pluošto apatiniais drabužiais, dideliais gurkšniais traukti
gaivų orą ir juoktis, juoktis visą kelią iki didžiulio, nesuvokiamo
miesto, pilno žmonių ir krykštaujančių vaikų, miesto, kurjo lau­
kė žmona.
Bet ne, reikia apsimesti, reikia išlaikyti iliuziją. Nors nesu­
prato, kodėl, bet taip elgėsi ir jo žmona, ir visi kiti prieš tai iš­
varyti valytojai. Holstonas dabar šio klubo, šios išėjusiųjų į išorę
komandos narys. Taip elgtis jam liepia istorija, X21paprotys, ir jis
paklus. Jo pirmtakai žinojo, ką daro. Jis pabaigs savo pasirodymą
likusiesiems viduje dėl šios grupės, prie kurios ką tik pats prisi­
dėjo. Nors nesumojo, kodėl taip elgiasi, žinojo tik tiek, kad taip
elgėsi visi iki jo, taigi jis išsaugos jų bendrą paslaptį. Si paslaptis
svaiginojį kaip stiprus narkotikas. Žinojo tik, kad turi daryti, kas
liepta, naudotis prie kostiumo pritvirtintomis sunumeruotomis
valymo priemonėmis, valyti mechaniškai, o pats tuo metu galvos
apie stulbinamąjam atsivėrusį pasaulį, tokį didelį, kad neužtektų
 HOLSTONAS 43

gyvenimo visąjį pažinti, iki valios prisikvėpuoti jo oro, atsigerti

vandens, išragauti visojo maisto.
Štai apie ką svajojo Holstonas, kol pareigingai apipurškė,
nuvalė, nublizgino ir apsaugine plėvele padengė trečios kameros
lęšį, tada pajudėjo link paskutinės. Jo pulsas tvinksėjo ausyse,
krūtinė kilnojosi net pojudesius varžančiu kostiumu. Jau greitai,
jau visai greitai, kartojo sau. Antra šluoste nuvalė suodžius nuo
paskutinio lęšio. Apipurškė, nublizgino ir padengė paskutinį
kartą, tada viską grąžino atgal, kiekvieną daiktą įdėjo į sunume­
ruotas kišenes nenorėdamas suteršti šios nuostabios, gyvybingos
žemės sau po kojomis. Baigta, pagalvojo Holstonas, ir žengęs
kelis žingsnius atgal paskutinį kartą pažvelgė į nesančiuosius
užkandinėje bei poilsio salėje ir į jį nežiūrinčiuosius ir atsuko
nugarą tiems, kas atsuko nugarą Alison ir visiems kitiems iki
jos. Nė vienas iš išėjusiųjų negrįžo pas viduje likusius žmones,
ir tam buvo priežastis, kaip ir tam, jog visi valė, nors ir kartojo,
kad to nedarys. Jis laisvas, jis prisidės prie kitų. Taigi Holstonas
patraukė link to tamsaus įlinkio kalvagūbryje, tarsi sekdamas
savo žmonos pėdomis, žinodamas, kad to pažįstamo akmens, to
miegančio sustingusio silueto ten nėra. Tai tik dar vienas siau­
bingas taškelių sukurtas melas.
 7

U
■ ■ olstonas jau buvo įkopęs į kalvą geroką kelio galą, bet vis
■ V dar negalėjo atsigėrėti ryškia žole po kojomis ir nuostabiu
dangumi virš galvos, tačiau kaip tik tada skrandį pervėrė pirmas
aštrus skausmo priepuolis. Vyrą surietė bjaurūs traukuliai, lygdėl
stipraus alkio. Iš pradžių pagalvojo, kad galbūt pervargo, pirma
labai skubėjo valyti, o dabar kaip įmanydamas spėriai krypuoja
aukštyn su šiuo griozdišku kostiumu. Holstonas nenorėjojo nu­
siimti, kol neperlipo kalvos, kol nedingo aniems iš akių, tegul jie
ir toliau skendi iliuzijose, kad ir kąjiems rodytų užkandinės sie­
nos. Jis ėmė žiūrėti į dangoraižių viršūnes, liepė sau nusiraminti
ir žingsniuoti lėčiau. Po mažą žingsnį. Jis sugebės, juk ne veltui
tiek metų trisdešimt aukštų laipiojo tais įvijais laiptais - aukštyn
žemyn, aukštyn žemyn.
Vėl traukuliai, šįkart stipresni. Holstonas susiraukė ir su­
stojo laukdamas, kol diegliai praeis. Kada jis paskutinį kartą
valgė? Vakar tikrai nieko burnoje neturėjo. Kvailys. O kada
paskutinį kartą buvo tualete? Ir vėl neprisiminė. Tikriausiai
reikės išlįsti iš šio kostiumo anksčiau, nei tikėjosi. Kai pykini­
mo banga atslūgo, jis žengė dar kelis žingsnius vildamasis, kad
iki kito skausmo protrūkio pasieks kalvos viršūnę. Bet žengė
vos dešimt žingsnių ir jį vėl surietė, šį kartą ne juokais. Gyve­
nime jis taip nebuvo kankinęsis. Holstonas pradėjo žiaukčio-
ti, laimei, skrandis buvo tuščias, griebėsi už pilvo ir suklupo:
neišlaikė iš silpnumo tirtančios kojos. Vaitodamas susmuko
ant žemės. Skrandis degė, krūtinė liepsnojo. Įstengė nušliaužti
 HOLSTONAS 45

dar keletą pėdų į priekį, kakta žliaugė prakaitas, pavieniai lašai

tiško ant šalmo antveidžio. Akyse ėmė kibirkščiuoti, pasaulis
staiga keliskart nušvito akinama šviesa, tarsi būtų trenkęs žai­
bas. Apstulbęs, temstant sąmonei jis iš paskutiniųjų dar kiek
pašliaužė aukštyn, susitelkęs į vienintelį aiškiai suvokiamą tiks­
lą - persiristi per keterą.
Holstonui akyse tebemirgėjo, kartkartėmis vaizdas vėl nu­
švisdavo ryškia šviesa.Jis beveiknieko negalėjo įžiūrėti, atsimušė
į kažką priekyje, griūdamas dar bandė atsiremti ranka, bet neiš­
silaikė ir stipriai trenkėsi petimi į žemę. Markstydamasis žiūrėjo
į priekį, į kalvos viršų, tikėdamasis, kad žvilgsnis praskaidrės, bet
matė tik kartkartėmis atsirandančias žalios žolės juostas.
Staiga dingo visas vaizdas. Liko tik juoda, aklina tamsa.
Holstonas griebėsi už veido nepaisydamas, kad tuo metu jį
vėl pervėrė nepakeliamas priepuolis: skrandis virto skausmo
kamuoliu. Akims tamsoje apsipratus išvydo lyg pašvaistę, vos
įžiūrimą švytėjimą - vadinasi, jis neapako. Bet švytėjo tarytum
jo šalmo viduje. Pagaliau Holstonas suprato: apako ne jis, o jo
šalmo antveidis.
Holstonas pagraibė šalmą iš nugaros bandydamas apčiuopti
sklendes. Gal jis iškvėpavo visą orą ir dabar dūsta apsinuodi­
jęs iškvepiamu anglies dvideginiu? Žinoma! Kam jiems duoti
daugiau deguonies, nei užtektų valyti? Jis vėl bandė sugraibyti
sklendes - ne taip paprasta su storomis, nelanksčiomis pirštinė­
mis. Atskirai pirštinių nenusimausi, tik su visu kostiumu, o jis
buvo užtrauktas nugaroje dviem užtrauktukais ir šie užklijuoti
lipukais. Pats jis kostiumo nenusivilks. Jis mirs šiame kostiume,
nusinuodys savo iškvepiamu oru. Dabar Holstonas iš tikrųjų su­
prato, kas yra ankštumos baimė, baimė būti uždarytam ribotoje
erdvėje. Šachta vieni niekai, galvojo bandydamas išsilaisvinti,
raitydamasis iš skausmo šiame pasiūtame karste. Jis graibė ir
trankė sklendes, bet kimšti pirštai buvo per dideli ir minkšti. Ir
dar tas aklumas: jis varė iš proto, Holstonas jautėsi kaip spąstuo­
se, troško, lyg jam ant kaklo būtų veržiama kilpa. Vėl veriantis
46 ŠACHTA

skausmas. Jis susilenkė dvilinkas, ant žemės ištiestos rankos su­

trūkčiojo ir staiga apčiuopė kažką aštraus.
Pagraibė - tikrai! Dantytas akmuo. Įrankis. Holstonas pa­
sistengė nusiraminti ir susikaupti. Prisiminė tuos priverstinės
ramybės metus, kai pats tramdė kitus, kai stengėsi palaikyti tvar­
ką. Stipriai suspaudė akmenį - nes jei pames, tikrai nebesuras -
ir pakėlė prie šalmo. Trumpai šmėstelėjo mintis: gal pabandyti
juo nusirėžti pirštines, bet nebuvo tikras, ar tam užteks oro ir
ar jis galutinai nepraras sąmonės. Tad bedė aštriuoju akmens
galu prie kaklo, kur turėjo būti sklendė. Trekst, trekšt, sutreškėjo.
Turėjo liautis, nes vėl supykino ir jis keliskart sužiaukčiojo. Pas­
kui pačiupinėjo tą vietą storu pirštu ir nusitaikė tiksliau. Dabar
ne trakštelėjo, o spragtelėjo. Pro plyšelį šalmo vidun ėmė lietis
šviesa. Holstonas baigė užtrokšti nuo iškvėpuoto oro.Jis perėmė
akmenį į kitą ranką ir nusitaikė į kitą sklendę. Dar du trekštelė-
jimai ir šalmas atšoko.
Holstonas vėl matė. Jis užsikosėjo, akys ašarojo, bet jis ga­
lėjo matyti! Keliskart sumirksėjo, kad akys praskaidrėtų, ir pa­
bandė įkvėpti pilnus plaučius gaivaus, gurgždančio, gyvybingo
mėlyno oro.
Bet krūtinę užspaudė, tarsi kas būtų į ją stipriai trenkęs.
Holstonas ėmė žiopčioti, paskui spjaudytis, tada išvėmė skran­
džio rūgščių, jį tąsė taip stipriai, kad atrodė, jog tuoj išgokčios
visus vidurius. Aplink plytėjo rudas pasaulis. Ruda žolė ir pilkas
dangus. Jokio mėlynumo. Jokios žalumos. Jokios gyvybės.
Holstonas nukrito ant šono, vėl stipriai susitrenkė petį. Šal­
mas gulėjo priešais, antveidisjuodas, be gyvybės, bejokio vaizdo.
Holstonas sutrikęs ištiesė linkjo ranką. Iš išorės antveidis buvo
padengtas sidabrine plėvele, bet pojuo buvo ne stiklas, o šiurkš­
tus paviršius, išvagotas daugybės laidų. Užgesęs ekranas - vien
negyvi taškeliai.
Jį vėl sutąsė. Drebančia ranka nusivalė burną ir pažvelgė už
kalvos. Dabar pasaulį matė savo akimis: tokį, koksjisyra istikrų­
jų, tokį, kokį ir anksčiau manė esant. Tuščią ir atšiaurų. Jis tėškė
 HOLSTONAS 47

žemėn šalmą - atsikratė iš šachtos atsinešto melo. Holstonas

merdėjo. Nuodai ėdė jį iš vidaus. Prisimerkęs nužvelgė juodus
debesis virš galvos, sėlinančias dangaus pabaisas. Atsisuko pa­
žiūrėti, ar toli nuėjo, ar daug liko iki keteros, ir pamatė tai, į
ką atsitrenkė šliauždamas. Akmuo, nejudri sustingusi figūra. Jo
nebuvo antveidžio ekrane, vadinasi, tai ne melas, sukurtas vienos
iš programų, kurias rado Alison.
Holstonas ištiesė ranką ir palietė riedulį priešais. Jo baltas
kostiumas ėmė irti smulkiomis skiautelėmis tarsi skilinėtų trapus
akmuo,jis ilgiau negalėjo nulaikyti galvos. Susisuko į kamuoliu­
ką graužiamas lėtos mirties ir prisiglaudė prie suakmenėjusios
figūros - to, kas buvo likę iš jo žmonos. Tomis akimirkomis
Holstonas galvojo, kaip jo paskutinis atodūsis, jo mirtis atrodo
tiems, kas mato: vargana susirietusi figūra, merdėjanti juodame
negyvos rudos kalvos įlinkyje, apleisto, nykaus, baigiančio su­
griūti miesto fone.
Ką mato jie - tie, kurie išdrįso žiūrėti?
 Tinkamas
pasirinkimas
 8

M
■ Mezgimo virbalus, po dvi skirtingo dydžio medines laz-
mstm deles, primenančias trapius riešo kaulelius, aptrauktus
išdžiūvusia, sena oda, ji laikė odiniame dėkle sudėtus kartu.
Medis ir oda. Daiktai, perduodami iš kartos į kartą, nekaltas
protėvių palikimas, nepavojingi kaip tos vaikiškos knygelės ir
medžio drožiniai, išlikę per sukilimą ir naikinimą. Kiekvienas
daiktas - mažytis priminimas apie pasaulį kitapus, kur ant že­
mės dar stūkso pastatai, tie tebestovintys, bet jau negailestingai
yrantys griuvėsiai už pilkų, negyvų kalvų.
Ilgai svarsčiusi merė Džens pagaliau paėmė porą virbalų.
Ji visuomet labai atsakingai juos rinkdavosi, nes žinojo, kad
naudojant tinkamus mezginys bus vykęs. Išsirinksi per plonus,
megzti bus sunku ir drabužis išeis per tankus, aptemptas. Išsi­
rinksi storus - mezginys bus kaip maišas ir boluos skylės.
Apsisprendusi Džens ištraukė iš odinio dėklo medinius
kaulelius ir paėmė didelį medvilninių siūlų kamuolį. Sunku
patikėti, galvojo sverdama delne šį susukto pluošto gniutulą,
kad jos rankos iš to padarys ką nors naudinga ir gražaus. Ji
surado siūlo galą ir susimąstė, ką būtų galima numegzti. Kol
kas jos būsimas mezginys tebuvo idėjos. Kadaise ši balta me­
dvilnė augo ir žydėjo soduose, buvo nuimta, išvalyta ir suverp­
ta į ilgas gijas. O jei žvelgtume dar giliau, medvilnės materija
atsirado iš tų sielų, kurios atgulė poilsio sodų dirvoje, kurios
savo kūnais maitino augalų po galinga dirbtine lempų šviesa
šaknis.
52 ŠACHTA

Džens papurtė galvą, kad nugintų liguistas mintis. Kuo la­

biau ji seno, tuo dažniau pagalvodavo apie mirtį. Kad ir apie ką
mąstytų, viskas baigdavosi mirtimi.
Įgudusiai užnėrė ant virbalo galo kilpą ir suėmusi pirštais iš­
tempė siūlą trikampiu. Kito virbalo galiukas ėmė nardyti tarp šio
trikampio siūlų uždedamas vis naujas akis. Tai buvojos mėgsta­
miausia mezginio dalis - akių uždėjimas. Džens patiko pradžia.
Patiko pirma eilė. Kai iš nieko atsiranda kažkas. Kadangi rankos
dirbo pačios, ji pakėlė akis ir žiūrėjo, kaip kalvų šlaituose vėjo
šuorai kelia dulkių sūkurius. Šiandien debesys plaukė pačia pa­
žeme ir atrodė itin grėsmingi. Tarsi sunerimę tėvai jie dunksojo
virš vėjo gainiojamų smėlio verpetų, šmaižiojančių ten šen kaip
išdykę vaikai: šie sukosi, vartaliojosi, šokinėjo per daubas ir klo­
nius, kol galiausiai nuskriejo link keteros įlinkio, kur jungėsi dvi
kalvos. Ir tada Džens išvydo, kaip dulkių tumulai atsimuša į du
negyvus kūnus, kaip išdykę sūkuriai tampa dviem vaiduokliais,
dviem žaidžiančiais vaikais iš kūno ir kraujo, kaip po akimirkos
vėl išsisklaido it rūkas, virsta sapnu.
Merė Džens atsirėmė į išblukusios plastikinės kėdės atkaltę
ir stebėjo, kaip po uždraustą išorinį pasaulį siautėja permainin­
gi vėjai. Jos rankos spėriai mezgė vis naujas eiles, tereikėjo tik
retkarčiais užmesti akį. Kartais stiprus vėjo šuoras trenkdavosi
į šachtos kamerų jutiklius ir moteris atšlydavo tarsi fiziškai pa­
jutusi smūgį. Į ekranus teršiančius dulkių pliūpsnius visuomet
būdavo nemalonu žiūrėti, tas pojūtis ypač paaštrėdavo kitą dieną
po valymo. Kiekviena dulkelė ant besiniaukiančių lęšiųprilygda-
vo pasibjaurėtinam purvino žmogaus prisilietimui, teršiančiam
tai, kas tyra ir švaru. Džens šį jausmą puikiai žinojo. Jau praėjo
šešiasdešimt metų, ir merei atrodė, kad jai darosi vis sunkiau
susitaikyti su tais purvo sluoksniais ant lęšių ir tomis žmonių
aukomis, kurių reikia norint palaikyti jų švarą.
- Ponia?
Merė Džens nusigręžė nuo negyvų kalvų, priglobusių šerifą.
Salia stovėjo padėjėjas Marnsas.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 53

- Klausau, Marnsai?
-Jūs prašėte.
Marnsas padėjo ant užkandinės staliuko tris plonu popie­
riumi aplenktas bylas ir pastūmė link merės. Staliukas buvo
apdrabstytas trupiniais ir sulaistytas sultimis - žmonės šventė
vakarykštį valymą. Džens padėjo mezginį ir nenoriai ištiesė ran­
ką prie bylų. Dabar ji troško tik vieno: kad ją kuo ilgiau paliktų
ramybėje irji galėtų žiūrėti, kaip akių eilės virsta drabužiu. Troš­
ko mėgautis nesuteršto saulėtekio ramybe ir tyla, kol purvas ir
metai dar neišblukino vaizdo, kol nepabudo aukštutinės šachtos
gyventojai, neprasitrynė apsimiegojusių akių, nenusivalė sąžinės
dėmių, neatgarmėjo čia visa minia, nesusėdo ant plastikinių kė­
džių, kad irgi pasigėrėtų vaizdu.
Bet pareiga šaukė: ji merė, o šachtai reikalingas šerifas. Taigi
Džens pamiršo savo norus bei svajones ir pasidėjo bylas ant ke­
lių. Perbraukė delnu per pirmojo aplanko viršelį ir su skausmu
bei nuolankiu susitaikymu nužvelgė savorankas. Oda buvo sausa
ir susiraukšlėjusį kaip apdriskęs ir vietomis atsiknojęs bylų po­
pierius. Jos žvilgsnis nukrypo į šerifą Marnsą: jo ūsai irgi buvo
visai balti, tik vietomis kyšojo keli pilkšvi dryžiai. Džens dar
prisiminė senus laikus, kai šie ūsai buvo visai kitos spalvos, kai
šis aukštas, lieknas vyras tryško jaunyste ir jėga, o šiandien prieš
ją stovėjo sukumpęs, sulysęs senis. Jai ir dabar šis vyras atrodė
gražus, bet tik todėl, kad senos jos akys prisiminė jį visai kitokį.
- Juk supranti, - pasakė ji Marnsui, - šįkart viską galime
padaryti kitaip. Leisk man paskirti tave šerifu, o tu išsirinksi
padėjėją, tinkamą padėjėją.
Marnsas nusijuokė.
- Ponia, aš buvau padėjėju beveik tiek laiko, kiek jūs esa­
te mere. Nesitikėkite, kad šiame gyvenime galiu būti dar kuo
nors, - padėjėju ir mirsiu.
Džens linktelėjo. Si Marnso savybė jai labiausiai patiko: jo
mintys buvo tokios juodos, kadjosios palyginti atrodė tik pilkos.
- Bijau, kad mums abiem ši diena spėriai artėja, - neslėpė.
54 ŠACHTA

- Kas tiesa, tas ne melas. Niekada nemaniau, kad pragyven­

siu tiek žmonių. Bet prisiekiu, jūsų tikrai nesirengiu pragyven­
ti. - Padėjėjas pasiglostė ūsus ir įbedė akis į vaizdą lauke. Džens
šyptelėjo ir atsivertusi viršutinį aplanką ėmė skaityti biografiją. -
Čia trys verti kandidatai, - pasakė Marnsas. - Kaipjūs ir prašėte.
Mielai dirbčiau su bet kuriuo iš jų. Džuljeta, jos byla vidurinė,
man labiausiai patinka. Dirba pačioje gilumoje, Mechanikos
skyriuje. Į viršų nedažnai pakyla, bet mes su Holstonu... - užsi-
kirtęs nutilo.
Džens pakėlė akis ir pamatė, kad padėjėjo akys įbestos į tam­
sų įlinkį kalvoje. Jis prisidengė burną kumščiu su išsišovusiais
krumpliais ir apsimetė, kad kosti.
- Atsiprašau, - tarstelėjo. - Kaip jau sakiau, šerifas ir aš
prieš kelerius metus apačioje tyrėme vieną mirties atvejį. Šita
Džuljeta, jai labiau patinka trumpinys Džulė, pasirodė esan­
ti tikras lobis. Nepaprastai aštraus proto, pastabi, įsimena net
menkiausias smulkmenas, diplomatiška ir kartu nepalenkiama.
Labai, padėjo tiriant. Nemanau, kad ji dažnai pakyla aukščiau
aštuoniasdešimto aukšto. Tikra gilumų karalienė. Seniai tokių
neturėjome.
Džens pervertė Džuljetos bylą, susipažino su jos šeimos
medžiu, sąskaitomis, mokėjimo kreditais, atlyginimu. Ji dirbo
pamainos viršininke ir turėjo tik gerus įvertinimus. Apie daly­
vavimą loterijoje duomenų nėra.
- Ištekėjusi nebuvo? - paklausė Džens.
- Ne. Iš tų, kurios net neprasideda. Tada gal savaitę pra­
leidome apačioje, matėme, kaip vaikinai prie jos limpa: galėjo
išsirinkti bet kurį, bet nė į vieną nekreipė dėmesio. Matyti, kad
mėgsta padaryti įspūdį, bet tuo viskas ir baigiasi.
- Atrodo, ir tau ji paliko įspūdį, - įgėlė Džens ir iškart pasi­
gailėjo: pernelyg aiškiai balse pasigirdo pavydas.
Marnsas nejaukiai pamindžikavo.
- Na, jūs mane pažįstate, mere. Aš visuomet įvertinu kandi­
datus. Tegul laimi geriausi, svarbu, kad manęs nejudintų.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 55

Džens vėl nusišypsojo.

- O kaip kiti du?
Ji žvilgtelėjo į vardus abejodama, kad „gilumų karalienė" -
gera mintis. O gal baiminosi dėl Marnso: regis, ji jam patinka.
Vardas ant viršutinio aplanko jai buvo pažįstamas. Piteris Bi-
lingsas. Jis dirbo keliais aukštais žemiau, teisme, tarnautoju ar
teisėjo padėjėju.
- Atvirai, ponia? Jie tik statistai, kad neatrodytų, jog renka­
mės iš vienos kandidatūros. Kaipjau sakiau, esu dirbęs ir sujais,
bet manau, kad Džulė - ta, kurios reikia. Jau seniai turėjome
šerifę. Greitai rinkimai - ir šis sprendimas neabejotinai pakels
jūsų įvaizdį rinkėjų akyse.
- Ne tai turėtų lemti mūsų apsisprendimą, - pasakė Džens. -
Kad ir ką pasirinktume, tas žmogus dirbs dar ilgai po to, kai
mudviejų nebebus...
Merė prisiminė, kad tokia pat mintis jai buvo atėjusi į galvą
renkantis Holstoną.
Džens užvertė aplanką ir vėl pažvelgė į ekraną sienoje. Kal­
vos papėdėje susiformavo nedidelis viesulas: iš pradžių chao­
tiškai besisukančios dulkės greitai įgavo taisyklingą piltuvėlio
formą,jis tiesiog akyse ilgėjo, plėtėsi ir virto siautulingu uraganu,
nesustodamas sukosi kaip tas vaikiškas žaislas vilkelis, netrukus
pakeitė kryptį ir ėmė artėti prie kamerų mirguliuodamas blau­
saus ryto šviesoje.
- Ką gi, eime susipažinti, - galiausiai pratarė Džens. Aplan­
kai tebegulėjo jai ant kelių ir ji, pati to nejausdama, raukšlėtais
pirštais lankstė jų rankų darbo šiurkštaus popieriaus kampus.
- Ponia? Verčiau pasikvieskime ją. Priimkite savo kabinete,
kaip darydavome visuomet. Pernelyg ilgai reikėtų leistis, paskui
dar ilgiau lipti aukštyn.
- Vertinu tavo atsidavimą, padėjėjau, tikrai. Bet aš jau se­
niai nebuvau nulipusi žemiau keturiasdešimto aukšto. Ir mano
susidėvėję sąnariai - ne pasiteisinimas, kad nesimatau su savo
žmonėmis... - merė nutilo.
56 ŠACHTA

Dulkių sūkurys sustojo tarsi dvejodamas, bet netrukus vėl

patraukė tiesiai linkjų.Jis vis augo: stipriai išlenkti lęšiai iškreipė
vaizdą, tad viesulas virto tikra pabaisa, daug didesne ir baisesne,
nei buvo iš tikrųjų, jis trenkėsi į jutiklius ir akimirką nugramz­
dino visą užkandinę įjuodžiausią tamsą, tik iš paskos atskubėjęs
švelnus šiltas vėjas išblaškė dulkes ir dabar vaizdas ekrane atrodė
vos vos išplaukęs.
- Prakeikimas, - košdamas pro sukąstus dantis padėjėjas
Marnsas uždėjo ranką ant pistoleto rankenos, o nuo senumo
sudiržusi ginklo dėklo oda sugurgždėjo. Džens prieš akis neju­
čia iškilo senojo policininko paveikslas - kaip jis atrodytų ten,
lauke: lakstytų paskui vėją liesomis kojomis ir šaudytų salvėmis
į dulkių debesis.
,Abu kelias minutes sėdėjo tylėdami, svarstydami, ar stipriai
bus apgadinta. Galiausiai Džens prabilo:
- Mudu ten eisim ne dėl to, kad artėja rinkimai, Marnsai.
Ne balsų pelnyti. Kiek man žinoma, aš ir vėl vienintelė kan­
didatė. Taigi šis vizitas greičiau neoficialus, ramiai, nekeldami
bereikalingo triukšmo pasižmonėsime. Noriupasimatyti su savo
žmonėmis, o ne kadjie ateitų susitikti su manimi. - Ji atsisuko j
Marnsą, šis įdėmiai žvelgė į ją. - Dėl manęs, Marnsai. Man tie­
siog reikia pakeisti aplinką. - Merė vėl nusisuko į vaizdą. - Kar­
tais... kartais tiesiog pagalvoju, kad aš pernelyg ilgai užsisėdėjau
čia, viršuje. Abu mes. Šiaip ar taip, kad ir kur būtume, viršuje ar
apačioje, mudu per ilgai užsisėdėjome...
Ant įvijų laiptų pasigirdo energingi rytiniai žingsniai, ir
Džens nutilo. Abu atsisuko į tą gyvybingą bundančios dienos
garsą. Merė suprato, kad metas išmesti iš galvos mirusiųjų pa­
veikslus. Ar bent jau kuriam laikui juos palaidoti.
- Mudu eisim į apačią ir įvertinsim tą Džuljetą - tinkamas
ji pasirinkimas ar ne. Abu - tu ir aš. Sėdėdama čia ir žiūrėdama
laukan kartais mąstau, ką pasaulis privertė mus padaryti, - ir tas
suvokimas perveria mane kaip adata. Perveria kiaurai.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 57

Po pusryčių juodu susitiko Holstono kabinete. Nors praslin­

ko diena, Džens vis tiek laikė šį kabinetą Holstono. Per mažai
praėjo laiko, kad galvotų apie jį kaip apie kieno kito. Ji stovėjo
kitapus dviejų sustumtų rašomųjų stalų, senų dokumentų spintų
ir žvelgė į tuščią areštinę. Marnsas tuo metu davė paskutinius
nurodymus Teriui, stambiam Informatikos skyriaus apsaugos
darbuotojui: šis dažnai pavaduodavo į įvykio vietą tirti kokios
nors bylos išskubėjusius padėjėją su Holstonu. Teriui už nuga­
ros paklusniai stovėjo skyriaus mokinė Marča, paauglė tamsiais
plaukais ir švytinčiomis akimis. Ji slankiojo paskui Terį visur
kaip šešėlis, kone pusė šachtos darbuotojų turėjo tokius šešėlius.
Jie būdavo nuo dvylikos iki dvidešimties, irjų šmirinėdavo visur:
gerdavo informaciją kaip kempinės, mokydavosi visų technolo­
ginių ir profesinių gudrybių, kad šachta deramai funkcionuotų
bent tol, kol gyvens jų karta.
Padėjėjas Marnsas priminė Teriui, kad žmonės po valymo
visuomet būna pernelyg įsiaudrinę. Įtampa atslūgo ir jiems no­
risi prasiblaškyti. Dabar jie mano, kad bent jau kelis mėnesius
kito valymo nebus.
Tik vargu ar reikėjo perspėti: gretimoje patalpoje ūžavo taip,
kad buvo girdėti net per uždarytas duris. Dauguma gyventojų iš
keturiasdešimt viršutinių aukštųjau buvo susirinkę užkandinėje
ir poilsio salėje. Visą dieną čionai trauks šimtai smalsių žmonių
iš vidurinių ir apatinių aukštų: darbe pasiprašys išeiginės die­
nos ar atostogų, kad tik galėtų pasigėrėti aiškiu išorinio pasau­
lio vaizdu. Daugumai tai būdavo lyg kokia piligriminė kelionė į
šventąvietą. Kai kurie į viršų pakildavo tik kartą per kelerius me­
tus, pastovėdavo valandėlę murmėdami, kad viskas atrodo kaip
praėjusį kartą, tada nugindavo savo vaikus prie laiptų, patys nu­
pėdindavo iš paskos ir traukdavo namo braudamiesi prieš minią.
Teriui buvo įduoti raktai ir laikinai šerifo pareigas einan­
čiojo ženklelis. Marnsas patikrino savo radijo stotelės baterijas,
įsitikino, kad priėmimo pulto garsas kabinete įjungtas, ir apžiū­
rėjo pistoletą. Paskui paspaudė Teriui ranką ir palinkėjo sėkmės.
58 ŠACHTA

Džens suprato, kad laikas, ir nusisuko nuo tuščios areštinės. Ji

atsisveikino suTeriu, linktelėjo Marčai ir nusekė paskui Marnsą
pro duris.
- Ar nebijai išeiti iškart po valymo? - paklausė ji, kai abu
įžengė į užkandinę. Merė suprato, kad vakarop minia gali ne
juokais įsisiautėti. Ar ji ne savanaudiškai pasielgė tokiu metu
išsivesdama pagrindinį tvarkdarį?
- Juokaujate? Man reikia kur nors trumpam pasprukti. -
Marnsas dirstelėjo į minios užstotą ekraną sienoje. - Vis dar
negaliu suprasti, kas Holstonui užėjo, kodėl nepasikalbėjo su
manimi apie tai, kas dedasi jo galvoje. Gal kol grįšime, iš kabi­
neto išsisklaidys jo dvasia, o dabar ten dūstu.
Kol brovėsi pro sausakimšą užkandinę, Džens mąstė apie jo
žodžius. Iš plastikinių stiklinių tiško vaisių sultys, bet ji užuodė
ir alkoholio kvapą. Nutarė nekreipti dėmesio. Žmonės linkėjo
jai sėkmės, prašė saugotis, žadėjo balsuoti. Žinia apiejos kelionę
į apačią pasklido greitai, nors jie tik vienam kitam apie tai buvo
prasitarę. Dauguma manė, kad tai tiesiog geranoriškas gestas
prieš rinkimus - susitikimas su rinkėjais. Jaunesni šachtos gy­
ventojai, prisimenantys tik vieną šerifą - Holstoną, jau sveikino
Marnsą ir vadino jį šiuo garbingu titulu. Bet tie, kuriems aplink
akis jau susimetę raukšlelių, viską suprato. Jie žvilgsniais lydėjo
šiuodu per užkandinę ir be žodžių linkėjo visai kitokios sėkmės.
„Padėkite mums, - kalbėjojų akys. - Padarykite taip, kad mano
vaikai gyventų tiek pat ilgai, kiek aš. Neleiskite viskam sugriūti,
tik ne dabar.“
Ta atsakomybės našta slėgė Džens sielą labiau nei kelionė
nuvargusius kelius, todėl tylėdama žingsniavo link pagrindinių
laiptų. Keli iš minios šūktelėjo ragindami pasakyti kalbą, bet
nemažai pavienių balsų nepalaikė, ir Džens lengviau atsiduso.
Ką jiems pasakytų? Kad neturi supratimo, kodėl laikosi jų pa­
saulis? Kad pati dorai nesuvokia, kaip atsiranda jos mezginys:
tiesiog neri akį po akies ir, jei viską darai tinkamai, jis papras­
čiausiai išeina?Juk nesakysjiems, kad užtenka pamesti vieną akį
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 59

ir mezginys suirs. O jei įkirpsi, išbėgios visos akys ir iš drabužio

teliks siūlų raizgalynė. Nejaugi jie iš tikrųjų mano, kad ji viską
supranta? Ne, Džens tik paiso taisyklių, nes vien jos ir laiko jų
pasaulį - jau daugybę metų.
Džens nežinojo, kodėl išsilaiko jų pasaulis. Ir nesuprato
žmonių nuotaikos: kodėl jie švenčia? Ar jie geria ir šūkauja, nes
yra laisvi? Nes šį kartą likimas jų pagailėjo, mat ne jiems reikėjo
eiti valyti? Žmonės džiūgauja, nes kitas geras žmogus, jos drau­
gas,jos partneris, guli negyvas ant tos kalvos šalia savo žmonos -
jis pasiaukojo, kad jie būtų gyvi ir patenkinti. Ir jeigu ji drožtų
kalbą, jei nebijotų rėžti tai, kas uždrausta, pasakytų: „Du bene
geriausi žmonės išėjo valyti laisva valia, ir ką tai pasako apie tą
daugybę kitų, kurie liko?“
Bet dabar ne laikas kalboms. Kaip ne laikas ūžti ir džiūgauti.
Šiuo metu reikia viską apmąstyti, štai kodėl Džens susiruošė
išeiti. Gyvenimas pasikeitė. Ne per vieną dieną - per daugybę
metų, tai ji suvokė geriau nei bet kas kitas. Nebent senoji Ma-
kneil iš Tiekimo skyriaus supranta ir nujaučia, kas vyksta. Kad
tai pamatytum, reikia nugyventi ilgą gyvenimą. Tokį, kokį nugy­
veno Džens. Laikas bėgo greitai, sujuo keitėsi ir gyvenimas, jos
senos kojos nebesuspėjo žengti kartu su juo, ir Džens suprato,
kad netrukus ji gerokai atsiliks. Bet baisiausia, kad ji jautė, tik
niekada neišsakė savo baimės, jog šisjų pasaulis toks išliks ne ką
ilgiau užją.
 9

žens lazdelė aidžiai, lyg metronomo dūžiai, bilstelėdavo į

■ » kiekvieną metalinę pakopą, tad laiptinėje sklido muzikinis
ritmas. Perpildyti laiptai net vibravo nuo perteklinės energijos,
kurią sužadino paskutinis valymas. Visi, išskyrus juodu, nenu­
trūkstamu srautu kilo į viršų. Žmonės atsitrenkdavo į senyvą
porą, kliudydavo alkūnėmis, sveikindavosi: „Laba diena, mere!“,
ir linksėdavo Marnsui. Džens matė, kaip jiems knietėjo pava­
dinti jį šerifu, su visa derama pagarba atsižvelgiant į siaubingas
jo paaukštinimo aplinkybes.
- Kiek aukštų esate pasirengusi įveikti? - paklausė Marnsas.
- Kodėl klausi, arjau pavargai? - Džens, grįžtelėjusi per petį,
išdykėliškai mirktelėjo, padėjėjas irgi nusišypsojo pakrutinda­
mas ūsus.
- Žemyn - ne aukštyn, nesunku. Va, atgalinis kelias man bus
tikras išbandymas.
Jų rankos ant turėklų netikėtai susitiko: Džens nespėjo ati­
traukti savosios, ir Marnsas uždengėją delnu. Norėjo dar kartąjį
patikinti, kadji kupinajėgų, bet staiga pajuto nuovargį - veikiau
sielos, ne fizinį. Jai prieš akis iškilo vaikiškai nuostabi svajonė:
štai jie su Marnsujauni,jis pakeliają ant rankų ir nuneša laiptais
žemyn. Su kokiu saldžiu malonumu ji nusiimtų atsakomybės
naštą, atsiduotų kito galiai, kad tik daugiau nereikėtų apsimesti
stipriai. Tai ne prisiminimas iš praeities, o svajonė apie niekada
neišsipildysiančią ateitį. Džens susigėdo vien dėl tokių minčių,
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 61

jai pasirodė, kad šalia plevena vyro dvasia, pažadinta nuodėmin­

gųjos svaičiojimų...
- Mere, tai kiek manote nueiti?
Abu sustojo ir stipriai įsitvėrė turėklų. Į viršų sunkiai lipo
nešikas. Džens atpažino vaikiną: Konoras, nors dar paauglys, bet
jau plačių pečių ir tvirtos eisenos. Vilko ant nugaros užsivertęs
keletą virve perrištų ryšulių. Žingsniavo susiraukęs - ne iš nuo­
vargio ar skausmo, jį erzino tokia daugybė žmonių ant laiptų.
Kur jie visi, po galais, traukia? Džens norėjo jį pagirti, pasakyti
kokį malonų žodį: jis vienas iš tų vaikinų, dirbančių darbus, ko­
kiųjos keliai neatlaikytų. Tačiau po akimirkos Konoras jau buvo
toli, žirgliojo tvirtomis jaunomis kojomis, nešė iš apačios į viršų
maistą ir kitus daiktus, būtų ėjęs dar spėriau, bet jam vis kliudė
aukštyn vingiuojantis srautas: visi troško pasidairyti po aiškiai
matomas išorinio pasaulio platybes.
Vienoje vietoje, tarp aukštų, ji su padėjėju stabtelėjo kvapo
atgauti. Marnsas padavė savo gertuvę, Džens elegantiškai gurkš­
telėjo ir grąžino.
- Gerai būtų šiandien nueiti pusę kelio, - galiausiai atsakė. -
Bet pakeliui norėčiau keliskart sustoti.
Marnsas gerai gurkštelėjo ir gertuvę užsuko.
- Norite ką nors aplankyti?
- Panašiai. Norėčiau sustoti gimdymo namuose dvidešim­
tame aukšte.
Padėjėjas nusijuokė:
- Išbučiuoti kūdikių? Mere, visi ir taip užjus balsuos.
Džens nenusišypsojo.
- Ačiū, - atsakė neva užsigavusi. - Ne, kūdikių myluoti
neketinu. - Ji nusisuko ir ėmė lipti toliau. Marnsas pasekė iš
paskos. - Nepagalvok, kad nepasitikiu tavo profesionalia nuo­
mone dėl tos Džulės. Kiek dirbu mere, tu man pasiūlydavai tik
geriausius kandidatus.
-Net...?
62 ŠACHTA

-Ypač, - iškart atsakė Džens, žinodama, kąjis turi omeny. -

Jis buvo geras vyras, tik sužeista širdimi. Tai jį ir sužlugdė.
Marnsas pritariamai suniurnėjo.
- Tai ką mes veiksime gimdymo namuose? Džuljeta, kiek
pamenu, gimė ne dvidešimtame aukšte...
- Ne, bet ten dabar dirbajos tėvas. Pamaniau, kadjau einame
pro šalį, galime susidaryti nuomonę apie dukrą iš tėvo lūpų.
- Norite, kad tėvas papasakotų apie vaiko charakterį? - nu­
sijuokė Marnsas. - Jumis dėtas daug nesitikėčiau.
- Taip ir galvojau, kad nustebsi, - pasakė Džens. - Kol ruo­
šiausi kelionėn, paprašiau Alisos pašniukštinėti. Ji sužinojo kai
ką įdomaus.
- Ir ką gi?
- Šita Džuljeta per visą savo darbo laiką neišnaudojo nė vie­
nos atostogų dienos.
- Mechanikos skyriujeji ne viena tokia, - atsakė Marnsas. -
Jie amžinai dirba viršvalandžius.
-Ji ne tik kad niekada neišeina iš skyriaus, pas ją irgi niekas
nesilanko.
- Vis dar nesuprantu, kur link sukate.
Džens palaukė, kol jie prasilenkė su viena šeima: berniukas,
šešerių ar septynerių, sėdėjo tėvui ant pečių, nunarinęs galvą, kad
neatsitrenktų į viršuje esančius laiptelius. Iš paskos ėjo mama,
nešina per petį permestu krepšiu su būtiniausiais daiktais, jai
ant rankų sūpavosi kūdikis dar vystykluose. Pavyzdinė šeima,
pagalvojo Džens. Po savęs paliks pamainą. Du už du. Kaip tik
tokiems ir skirta loterija - kartais ji pasiteisina.
- Gerai, tuoj paaiškinsiu, - pasakė ji Marnsui. - Aš noriu
aplankyti šios merginos tėvą, pažvelgtijamį akis ir paklausti, ko­
dėl tuos beveik dvidešimt metų, nuo tada, kai jo dukra persikėlė
į Mechanikos skyrių,jis nė kartojos neaplankė. Nė kartelio! - Ji
pakėlė akis į padėjėją ir pamatė, kad šis raukosi pro ūsus. - Ir
kodėl ji nė sykio nepakilo pasimatyti sujuo, - pridūrė.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 63

Žemiau dešimto aukšto, kai baigėsi aukštutiniai gyvenamie­

ji kvartalai, žmonių srautas išretėjo. Žengdama nuo pakopos
Džens kaskart su baime pagalvodavo, kaip ją reikės įveikti ky­
lant. Dabar lengviausia kelionės dalis, primindavo sau. Laiptai
jai buvo panašūs į plieninę spyruoklę, kuri tiesdamasi į apačią
nešė žemyn ir ją. Džens prisiminė savo naktinius košmarus: ji
dažnai sapnuodavo skęstanti. Kvaili košmarai: juk nėra mačiusi
tiekvandens, vos galėdavopasinerti gulėdama, kąjau kalbėti, kad
jis semtų galvą stovint. Matyt, šie košmarai ir tie, kai sapnuo­
davo krintanti iš didelio aukščio, užsilikę iš anų laikų - buvusio
gyvenimo fragmentai, kurie, kaipji manė, snūduriavo kiekvieno
galvoje, tarsi sako: „Mes neturime taip gyventi.“
Todėl leisdamasi įvijais laiptais žemyn ji ir jautėsi taip, lyg
užsimerkusi grimztu į dugną. Neišvengiamai, nepermaldauja­
mai, tarytum prie kojų būtų pririštas akmuo ir ji žinotų, kad
niekada neišsilaisvins ir neiškils aukštyn. Juodu praėjo drabužių
gamybos kvartalą. Iš čia pasją atkeliaudavo įvairiaspalviai kom­
binezonai ir kamuoliai siūlų. Oras atsidavė dažais ir chemika­
lais. Slakbetonio sienoje buvo prakirstas langas: jis ėjo į mažytę
maisto parduotuvėlę, įsikūrusią pačioje kvartalo pradžioje. Tik
visos lentynos buvo tuščios - parduotuvę paprastai ištuštinda­
vo pro šalį traukiantys keliautojai, o dabar galutinai nusiaubė
norintieji pamatyti reginį po valymo. Laiptais vienas po kito
kilo keletas minios poreikius patenkinti skubančių nešikų su
sunkiais ryšuliais, ir Džens teko pripažinti tiesą dėl vakarykščio
valymo, kad ir kokia ji būtų siaubinga: ši barbariška tradicija
suteikia ne tik psichologinį palengvėjimą, ne tik galimybę vėl
mėgautis aiškiu vaizdu - ji skatina plėtotis šachtos ekonomi­
ką. Žmonėms staiga atsirado dingstis keliauti. Proga prekiau­
ti. Šachta prisipildė gandų, viršuje susitikdavo šeimos ir seni
draugai, kai kurie pirmą kartą po kelių mėnesių ar ne vienų
metų - žodžiu, gyvenimas virte virė. Lyg senas kūnas būtų pa­
sirąžęs, patraškinęs sąnarius, kad kraujas pasiektų visas galūnes,
ir nukaršęs organizmas vėl atgijo.
64 ŠACHTA

- Mere!
Ji atsisuko ir suprato,jog Marnsas atsiliko tiek, kadjo nema­
tyti. Džens palaukė, kol jis pasivys, užvertusi galvą stebėjo tarp
pakopų šmėsčiojant jo pėdas.
- Ne taip greitai, - sušvokštė jis, - nes aš sujumis nespėju.
Džens atsiprašė. Nepastebėjo, kad paspartino žingsnį. Kai
juodu pasiekė antrą gyvenamąjį kvartalą, prasidedantį žemiau
šešiolikto aukšto, merė pagalvojo, kad iki čia ji nebuvo nusilei­
dusi beveik metus. Laiptinėje pasigirdo jaunesnių kojų trep­
sėjimas, jaunimas laviravo tarp lėtesnių lipikų. Aukštutinio
lygmens pradinė mokykla buvo kaip tik virš gimdymo namų.
Sprendžiant iš judėjimo ir džiūgaujančių balsų, pamokas šian­
dien atšaukė. Nenuostabu, pagalvojo Džens, žinant, kiek ne­
daug vaikų ateitų į mokyklą, nes tėvai vesis juos kartu į viršų.
Be to, ir ne mažiau mokytojų norės pasimėgauti reginiu. Abu
praėjo mokyklos aukštą: ant grindų kreida nupieštas „klases“
daugybė kojų jau buvo beveik nutrynusios, laiptinėje sėdintys
vaikai rankomis tvirtai įsikibę į turėklus tabalavo per kraštą
nukabintas kojas apibrozdintais keliais. Pamatę suaugusiuosius
liovėsi linksmai klegėti bei šūkauti ir puolė paslaptingai tarpu­
savyje kuždėtis.
- Ačiū Dievui, beveik atėjome. Man reikia pailsėti, - pasakė
Marnsas, koljuodu leidosi dar viena įvija. - Tikiuosi, tas žmogus
turės laiko su mumis susitikti.
- Turės, - patikino Džens, - Alisa paskambino jam, kad
ateisime.
Laiptų aikštelėje prie gimdymo namų juodu skersai pra­
sibrovė per žmonių srautą ir sustojo atgauti kvapo. Kai pa­
dėjėjas vėl padavė gertuvę, merė godžiai nugėrė gerą gurkšnį,
paskui žiūrėdama į išlenktą glotnų jos paviršių pasitikrino
šukuoseną.
- Atrodote puikiai, - pagyrė Marnsas.
- Solidžiai? Kaip merė?
- Dar geriau, - taręs nusijuokė.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 65

Džens pasirodė, kad tai sakantjo senos rudos akys žybtelėjo,

bet veikiausiai jose tik atsispindėjo šviesa nuo gertuvės, kai kėlė
ją prie lūpų.
- Dvidešimt aukštų vos per dvi valandas, gal kiek ilgiau. To­
liau nerekomenduočiau taip skubėti, nors džiaugiuosi, kad nu­
ėjome šitaip toli.
Jis nusišluostė ūsus ir užkišęs ranką už nugaros pabandė
įgrūsti gertuvę į kuprinę.
- Palauk, - sustabdėjį Džens. Ji paėmė gertuvęjam iš rankų
ir įkišo į tinklinę kišenę jo kuprinės šone. - Beje, norėčiau pati
pasikalbėti su Džuljetos tėvu, - perspėjo padėjėją.
Marnsas pakėlė rankas rodydamas, kad sutinka, esą kitaip
nė negalvojęs. Jis žengė kelis žingsnius į priekį ir atidarė sun­
kias metalines duris, šie vyriai gailiai negirgždėjo kaip visų kitų
surūdijusių durų. Tyla merę išgąsdino. Ji jau priprato eidama
girdėti tarškančias barškančias atsidarančias ir užsidarančias
senas duris. Šie garsai buvo neatsiejami nuo laiptinės kaip fer­
ma ir galvijų baubimas. Bet šie vyriai sukiojosi tyliai, nes buvo
sutepti tepalu - duris kruopščiai prižiūrėjo. Iškabos ant sienų
tik sustiprino šį spėjimą. Kad čia reikia laikytis tylos, buvo aišku
ir iš užrašų stambiomis raidėmis, ir iš paveikslėlių, vaizduojan­
čių prie burnos prispaustus pirštus arba kryžmai perbrauktas
lūpas. Akivaizdu, kad gimdymo namuose į tylą žiūrėjo labai
rimtai.
- Neprisimenu, kad būčiau matęs tiek perspėjančių ženklų,
kai čia lankiausi paskutinį kartą, - sušnibždėjo Marnsas.
- Gal per daug plepėjai, tai ir nepastebėjai, - vėl įgėlė Džens.
Iš už stiklinės pertvaros į juos žiūrėjo medicinos sesuo, ir
Džens niuktelėjo Marnsą alkūne.
- Merė Džens atvyko susitikti su Piteriu Nikolsu, - pasakė
jis.
Moteris kitapus stiklo nė nemirktelėjo.
- Žinau, kas jūs tokia. Balsavau už jus.
- Ak, taip, žinoma. Ačiū jums.
66 ŠACHTA

- Apeikite iš kitos pusės. - Moteris paspaudė mygtuką ant

savo stalo ir durys jai už nugaros vos girdimai dūgzdamos at­
sivėrė. Marnsas nuėjo pirmas, atidarė duris iki galo ir pralei­
do Džens. - Prašau, apsivilkite šitai. - Margareta, kaip galėjai
spręsti iš kortelės prie atlapo su ranka užrašytu vardu, padavė
du tvarkingai sulankstytus baltus chalatus. Džens paėmė abu
ir vieną atkišo Marnsui. - Savo daiktus galite palikti pas mane.
Atrodo, Margaretai niekas neprieštaraudavo. Džens tai pa­
juto vos įžengusi pro švelniai dūzgiančias duris: dabar ji šios
jaunos moters pasaulyje, ji čia šeimininkė, ir ji, merė, turi jai
paklusti. Džens atrėmė savo lazdelę į sieną, nusiėmė kuprinę ir
padėjo ant grindų, tada užsimetė chalatą. Marnsui niekaip ne­
sisekė apsivilkti savojo, tad jam padėjo Margareta palaikydama
rankovę. Padėjėjas šiaip ne taip užsitempė chalatą ant džinsinių
marškinių ir sustingo abiem rankomis suėmęs ilgus jo diržus,
tarsi juos užsirišti būtų ne jo jėgoms. Galiausiai, nusižiūrėjęs,
kaip merė sumezga savuosius, pabandė ir pats surišti mazgą.
Nors ir nevykusiai, bet pagaliau išėjo. Svarbu, kad skvernai ne­
siskyrė.
- Kas yra? - burbtelėjo pamatęs jį stebinčios Džens veido
išraišką. - Tam aš turiu antrankius. Taip, iki šiol neišmokau su­
megzti mazgo, na ir kas?
- Per šešiasdešimt metų, - tarstelėjo Džens.
Margareta nuspaudė kitą stalo mygtuką ir mostelėjo ranka
į koridorių.
- Daktaras Nikolsas naujagimių palatoje. Aš jam pranešiau,
kad ateinate.
Džens nužingsniavo pirma. Marnsas nusekė iš paskos.
- Kas čia tokio neįprasto? - paklausė jis.
- Tiesą sakant, man tai pasirodė miela.
Padėjėjas sušnirpštė.
- Mano amžiuje šis žodis veikiau reiškia „siaubinga“.
Džens nusišypsojo pati sau. Koridoriaus gale buvo dvivėrės
durys, ji trumpai stabtelėjo ir netrukus jas vos vos pradarė. Pa-
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 67

talpoje tvyrojo blausi šviesa. Moteris plačiau pravėrė duris ir abu

įėjo į kukliai apstatytą, švarų ir tvarkingą laukiamąjį. Merė prisi­
minė panašų laukiamąjį viename iš vidurinių aukštų, kur ji buvo
adydėjusi draugę atsiimti kūdikio. Stiklo siena skyrė laukiamąjį
nuo palatos, pristatytos vaikiškų lovelių ir lopšių. Džens ranka
nevalingai nuslydo prie klubo. Ji paglostė nedidelį iškilumą ir
apčiuopė implantą, įsiūtąjai gimus ir niekada neišimtą, tik iš jo
nebuvo jokios naudos. Dabar, stovėdama gimdymo namuose, ji
ypač aštriai jautė, kiek prarado, kiek paaukojo dėl savo darbo.
Dėl savo vaiduoklių.
Viduje buvo tamsoka ir juodu negalėjo įžiūrėti, kurioje iš
mažų lovelių kruta kūdikis. Aišku, merei būdavo pranešama apie
kiekvieną gimimą. Visiems naujagimiams ji pasirašydavo svei­
kinimo laišką ir gimimo liudijimą, bet jų vardai išdilo kartu su
bėgančiais metais. Ji neatsiminė ir kokiame aukšte gyvena jų
tėvai, ar tai jų pirmas kūdikis, ar antras. Skaudu pripažinti, bet
ilgainiui tie gimimo liudijimai tapo tik bedvase rutina, mecha­
niškai atliekama pareiga.
Tarp mažyčių lovelių judėjo suaugusiojo siluetas, iš laukia­
mojo krintančioje šviesoje kartkartėmis žybtelėdavo metalinis
aplanko gnybtas ar tušinukas. Vyras buvo aukštas, iš eisenos ir
stoto galėjai spręsti, kad senyvas. Jis vaikščiojo neskubėdamas,
retkarčiais palinkdavo virš lopšio ir tuomet abu metaliniai at­
spindžiai susiliedavo - daktaras kažką brūkštelėdavo aplanke.
Baigęs apžiūrėti perėjo palatą, išėjo pro plačias duris ir atsidūrė
laukiamajame, kur jau buvo Marnsas ir Džens.
Merė turėjo pripažinti, kad Piteris Nikolsas išties įspūdin­
gas: aukštas ir lieknas, bet ne toks kaip Marnsas, ilgas galūnes
amžinai dėliojantis taip nerangiai, tarsi jos būtų ne savos. Pite­
ris lieknas it gerai treniruotas sportininkas, tarsi tie keli nešikai,
kurie, kaip žinojo Džens, galėdavo su sunkiais ryšuliais peršokti
per kelias pakopas ir atrodydavo, lyg kitaip ir vaikščioti nemokė­
tų. Sis vyras spinduliavo pasitikėjimą. Džens tai pajuto iš tvirto
rankos paspaudimo.
68 ŠACHTA

-Jūs atėjote, - ištarė daktaras Nikolsas. Šaltai konstatavo, ir

tiek, gal su vos juntama nuostabos gaidele. Jis paspaudė ranką
Marnsui,betjo akys iškart vėl grįžo prie Džens. - Jau paaiškinau
jūsų sekretorei, kad vargu ar galėsiujums daug padėti. Nemačiau
Džuljetos nuo tada, kai prieš dvidešimt metų ji tapo mokine.
- Kaip tik apie tai ir norėjau sujumis pakalbėti. - Džens nu­
žvelgė minkštasuolius: įsivaizdavo, kaip antjų sėdi seneliai, tetos,
dėdės ir nekantriai laukia, kol tėvai atsiims savo mažylius. - Ar
galime prisėsti?
Daktaras Nikolsas linktelėjo ir mostelėjo link minkštasuolių.
- Į kiekvieną iš paskyrimų žiūriu labai rimtai, - paaiškino
Džens įsitaisydama ant minkštasuolio priešais daktarą. - Bū­
dama tokio amžiaus suprantu, kad dauguma teisėjų ir kitų tei­
sėsaugos pareigūnų mane pergyvens, todėl turiu itin kruopščiai
juos atrinkti.
- Bet taip ne visada būna, ar ne? - Daktaras Nikolsas pa­
kreipė galvą į šoną: jo liesas švariai nuskustas veidas nerodėjokių
jausmų. - Turiu omeny, jie ne visadajus pergyvena.
Merė nurijo seiles. Marnsas nejaukiai pasimuistė.
- Galite didžiuotis savo dukterimi, - pasakė Džens pakeis­
dama temą supratusi, kad daktaras tik konstatavo faktą ir visai
nenorėjo įžeisti. - Taip ilgai išbūti šešėliu ir paskui eiti tokias
atsakingas pareigas...
Nikolsas linktelėjo.
- Kodėl jūs su Džuljeta niekada neaplankėte vienas kito?
Praėjo beveik dvidešimt metų. Ji - vienintelis jūsų vaikas.
Nikolsas lėtai pasuko galvą, jo akys įsmigo į sieną. Merės
dėmesį akimirkai atitraukė kita figūra už stiklinės pertvaros:
medicinos sesuo apžiūrėjo mažylius. Dar vienos dvivėrės durys,
kaip spėjo Džens, vedė į gimdyklą, kur galbūt dabar kokia nors
mama laukė minutės, kai galės paimti ant rankų savo neįkaino­
jamą kūdikį.
- Aš turėjau ir sūnų, - pasakė daktaras Nikolsas.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 69

Moteris susivokė, kad nevalingai graibo savo krepšio, mat

jame buvo bylos, tikjo šalia neturėjo. Faktą apie brolį ji praleido.
- Jūs ir negalėjote žinoti, - patikino Nikolsas, teisingai su­
pratęs apstulbusios merės veido išraišką. - Jis neišgyveno. Iš
esmės, jis net negimė. Laimingas loterijos bilietas perėjo kitai
porai.
- Atleiskite...
Ji vos susilaikė nesuspaudusi Marnsui rankos. Jau kelis de­
šimtmečiusjuodu sąmoningai, nors ir nekaltai, prisiliesdavo vie­
nas prie kito. Laukiamajame įsivyravusioje slogioje tyloje tie seni
laikai atrodė lyg sapnas.
- Norėjome pavadinti jį Nikolu, mano senelio vardu. Ber­
niukas gimė neišnešiotas. Nesvėrė nė septynių šimtų gramų.
Profesionalus tikslumas kažkodėl labiau perteikė šio vyro
skausmą, nei kad būtų neslėpdamas išliejęs jausmus.
- Jį perkėlė į inkubatorių, prijungė prie gyvybę palaikančių
aparatų, tačiau... kilo problemų. - Daktaras Nikolsas nuleido
akis į rankas. - Tuo metu Džuljetai buvo trylika.Ji taip džiaugė­
si, taip laukė broliuko, gal net labiau nei mudu. Mes planavome,
kad po metų ji taps savo motinos, akušerės, mokine. - Nikolsas
pakėlė akis. - Ne šituose gimdymo namuose, o senuose, vidu­
rinio lygmens, kur mes abu dirbome. Aš tada buvau rezidentas.
- Ir ką Džuljeta? - Merė Džens niekaip negalėjo susieti šių
dviejų dalykų.
- Inkubatorius sugedo. Kai Nikolas... - Daktaras nusisuko ir
prisidengė akis delnu, bet įstengė susitvardyti. - Atleiskite. Vis
dar taip jį vadinu...
- Viskas gerai, nurimkite.
Merė susivokė, kad laikosi įsikibusi padėjėjui Marnsui į ran­
ką, pati nežinojo, kada ir kaip tai atsitiko. Daktaras, regis, to
nepastebėjo arba, o tai tikėtiniau, jam nerūpėjo.
- Vargšė Džuljeta. - Vyras palingavogalvą. - Ji stačiai neteko
proto. Iš pradžių apkaltino Rondą, patyrusią akušerę, padariusią
viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad išgelbėtų mūsų sūne­
70 ŠACHTA

lį, nors šansų buvo neįtikėtinai mažai. Paaiškinau tai Džuljetai.

Manau, ji ir pati suprato, tiesiogjai reikėjo ko nors nekęsti. - Jis
pažvelgė į Džens. - Jos amžiaus mergaitės... na,pati suprantate...
- Gal sunku patikėti, bet prisimenu save tokio amžiaus. -
Merė nusišypsojo, ir daktaras atsakė tuo pačiu. Džens pajuto,
kad Marnsas spustelėjo jai ranką.
- Kai mirė motina, Džuljeta dėl visko ėmė kaltinti inkubato­
rių, veikiau ne patį inkubatorių, o aplinkybes, netvarką apskritai.
- Jūsų žmona mirė dėl komplikacijų? - Dar vienas faktas,
kurį Džens praleido vartydama bylą.
- Po savaitės mano žmona nusižudė.
Ir vėl tas šaltas profesionalumas. Džens nesuprato, ar tai
apsauginis mechanizmas, atsiradęs po šių įvykių, kad daktaras
galėtų ištverti, ar ta ramybė ir gebėjimas susitvardyti įgimti.
- Regis, šį tą prisimenu, - pasakė padėjėjas Marnsas, tai buvo
pirmieji jo žodžiai čia po to, kai prisistatė daktarui.
- Pats išrašiau mirties liudijimą. Taigi galėjau nustatyti bet
kokią diagnozę...
- Jūs taip paprastai prisipažįstate? - Marnsas vos nepašoko
nuo minkštasuolio. Tik kąjis ketino daryti, Džens nesumojo. Ji
stipriau suspaudė padėjėjui ranką.
- Pažeidžiau tvarką? Taip, sutinku. Tik tas melas nedavė jo­
kios naudos. Džuljeta buvo pernelyg protinga ir, nepaisant jos
metų, viską suprato. Ir tai buvo priežastis... - jis užsikirto.
- Priežastis ko? - paklausė Džens. - Priežastis žengti kaž­
kokį beprotišką žingsnį?
- Ne. - Daktaras Nikolsas papurtė galvą. - Neketinau pasa­
kyti nieko panašaus. Tai paskatinoją pasirinkti savotišką tremtį.
Ji pasiprašė kitokio darbo. Pareikalavo, kadją perkeltų į Mecha­
nikos skyrių, mokine į cechą. Nors buvoperjauna, mokine galėjo
tapti tik po metų, aš sutikau. Pasirašiau sutikimą. Pamaniau, pa­
bus ten, uždus toje gilumoje ir grįš. Koks buvau naivus. Galvojau,
kad truputis laisvės išeis jai į naudą.
- Ir nuo tada jos nematėte?
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 71

- Kartą. Po motinos laidotuvių, vykusių po kelių dienų. At­

ėjo viena, atbuvo, apkabino mane ir grįžo atgal. Girdėjau, kad
nusileido į tokį gylį iki pat Mechanikos skyriaus nepailsėjusi.
Stengiuosi domėtis jos gyvenimu. Gimdymo skyriuje apačioje
dirba mano kolega, taigi jis retkarčiais paskambina, papasakoja.
Darbas, darbas ir tik darbas - štai ir visas jos gyvenimas. - Ni-
kolsas nutilo, paskui nusijuokė. - Žinote, kol buvo maža, atrodė
tikra mamos kopija. O užaugusi tapo panaši į mane.
- Ar žinote ką nors, dėl ko ji negalėtų tapti šachtos šerife
ar galbūt blogai atliktų šias pareigas? Juk suprantate, koks tai
darbas, ar ne?
-Taip, suprantu. - Nikolsas nužvelgė Marnsą,jo akys stab­
telėjo prie varinio ženklelio, kuris matėsi pro pusiau atlapą cha­
latą, paskui nuslydo šonu žemyn prie pistoleto. - Visi žemesnio
rango šachtos pareigūnai turi turėti viršininką, kuris duotų nu­
rodymus, ar ne?
- Daugiau ar mažiau, - pritarė Džens.
- Kodėl pasirinkote ją?
Padėjėjas kostelėjo.
- Kartąjį padėjo mums atlikti tyrimą...
- Džulė? Ji buvo pakilusi į viršų?
- Ne. Mes buvome nusileidę.
- Bet ji nieko nežino apie šį darbą, nėra mokiusis...
- Nė vienas mūsų nesame to mokęsi, - pertraukė Marnsas. -
Si tarnyba daugiau politinio pobūdžio. Pilietiškumo įrodymas.
-Ji nesutiks.
- Kodėl? - paklausė Džens.
Nikolsas gūžtelėjo.
- Patys pamatysite. - Vyras atsistojo. - Norėčiau skirti jums
daugiau laiko, bet tikrai turiu grįžti. - Jis pasisuko į dvivėres
duris. - Laukiu pasirodant vienų tėvų...
- Suprantu. - Džens pakilo ir paspaudė, daktarui ranką. -
Dėkoju, kad mus priėmėte.
Jis nusišypsojo.
72 ŠACHTA

- Ar turėjau iš ko rinktis?
- Žinoma.
- Gaila, kad nesusiprotėjau anksčiau.
Daktaras vėl nusišypsojo ir Džens suprato, kadjisjuokauja ar
bent bando taip daryti. Žingsniuodama koridoriumi atgal pasi­
imti daiktų ir grąžinti chalatų Džens susivokė, kad ją vis labiau
intriguoja ši Marnso parinkta kandidatūra. Jo stilius: moteris iš
šachtos gilumos. Su tokia biografija. Tik ar jo sprendimui netu­
rėjo įtakos ir kiti veiksniai? O kai jis atidarė duris į pagrindinį
laukiamąjį, merė Džens pagalvojo, kadji ne geresnė už padėjėją,
nesjos veiksniai jai irgi dar nebuvo iki galo aiškūs.
 10

A
^^Atėjo pietų metas, bet nė vienas jų nesijautė labai alkanas.
IHB9 Džens eidama sukrimto kukurūzų paplotėlį ir išdidžiai
pagalvojo,jogji dabar visai kaip nešikas: valgo lipdama. Pakeliui
jie vis sutikdavo šių prekeivių, ir Džens pagarba jiems tolydžio
augo.Ją net nusmelkė kaltėsjausmas: kadleidžiasi beveiktuščio­
mis, o šie vyrai ir moterys lipa aukštyn palinkę po sunkia našta.
Ir dar kaip spėriai\ Juos kaip tik lenkė žemyn skubantis nešikas,
jis mandagiai atsiprašė, ir Džens su Marnsu, duodami jam ke­
lią, prisiplojo prie turėklų. Jo mokinė, penkiolikos ar šešiolikos
metų mergaitė, lipo jam ant kulnų, ant pečių užsivertusi maišą,
kuriame, regis, buvo perdirbti skirtos atliekos. Džens nulydėjo
akimis įvijomis pakopomis besileidžiančią merginą, žiūrėjo, kaip
šmėsčioja jos raumeningos kojos, neįtikėtinai ilgos su trumpu­
čiais šortais, ir staiga pasijuto labai sena ir pavargusi.
Jie su Marnsu pagavo ritmą: ištiesi koją virš naujos pakopos,
pasiduodi Žemės traukai, nuleidi koją ir perkeli antjos svorį, pa­
stumi ranką turėklu pirmyn, lazdelę perdedi į priekį - ir viskas iš
naujo. Ties trisdešimtu aukštu Džens apniko abejonės. Tai, kas
iš ryto atrodė kaip šaunus nuotykis, dabar veikiau panėšėjo į ali­
nantį įsipareigojimą. Dabar kiekvieną žingsnį ji žengė nenoro­
mis, galvodama, kad visą tą kelią reikės kažkaip nukeliauti atgal.
Jie praėjo trisdešimt antrą aukštą, kur buvo įrengti vandens
valymo įrenginiai, ir Džens pagalvojo, kad ši šachtos dalis jai
naujovė. Gėda prisipažinti, bet taip toli ji buvo nusileidusi labai
seniai. Per tą laiką daug kas pasikeitė: kai kas buvo perstatyta,
74 ŠACHTA

net sienos kitokios spalvos, nei ji prisiminė. Nors dabar jai ne­
vertėjo pasikliauti atmintimi. Kai priėjo Informatikos skyriaus
aukštus, judėjimas aprimo. Sis šachtos lygmuo buvo rečiausiai
gyvenamas: šiose valdose karaliavo apie dvi dešimtis vyrų ir
moterų - daugiausia vyrų. Šachtos serveriai užėmė beveik visą
aukštą: pamažu kaupė dabarties istoriją, pildė ja savo atmintį,
visiškai ištrintą po paskutinio sukilimo. Prieiti prie jų galėjo tik
tie, kas turėjo tamleidimą. Džens galėjo prisiekti, kad trisdešimt
trečio aukšto laiptų aikštelėje ji aiškiai girdėjo galingą serverių
gausmą - kiek energijos jie suryja! Kad ir kokia dabar buvo ar
turėjo būti šachta, jai ir taip aišku, jog šios keistos mašinos yra
pagrindinis jų požeminio pasaulio organas. Kompiuterių ener­
gijos sąnaudos buvo nuolatinių nesutarimų priežastis kaskart
svarstant eilinį biudžetą. Vis dėlto informatikai visuomet gau­
davo neribotą veikimo laisvę: visi suprato, kad valymas būtinas,
visi bijojo net pašnibždomis kalbėti apie išorinį pasaulį ir apie
visa, kas su tuo susiję. Kaip tik čia esančiose laboratorijose buvo
gaminami apsauginiai kostiumai, kiekvienas siuvamas specialiai
tam žmogui, kuris jau laukė areštinėje - jau vien todėl Informa­
tikos skyrius buvo laikomas išskirtiniu.
Ne, pagalvojo Džens, ne dėl to, kad valymas yra tabu, ne dėl
išorės baimės. Viltis padarė šį skyrių išskirtinį. Neišsakyta, nie­
kad nemirštanti viltis, rusenanti kiekvieno šachtos gyventojo šir­
dyje. Kvaila, naivi viltis,jog kada nors šachtos gyventojai - tegul
ne jie, tai nors jų vaikai ar jų vaikų vaikai - vėl galės gyventi ant
žemės paviršiaus. Ir tai įmanoma tik informatikų dėka, nes bejų
laboratorijose sukurtų kostiumų neįmanoma tyrinėti paviršiaus.
Džens pajuto, jog vien apie tai pagalvojus kūnu perbėgo
šiurpuliukai. Gyventi ant žemės paviršiaus. Vaikystėje jiems
buvo kalte įkalama: žiūrėk, Dievas išgirs tavo mintis ir nubaus.
Ji įsivaizdavo save su apsauginiu kostiumu, ir toli gražu ne pir­
mą kartą, tame minkštame karste, į kurį gultis ji pasmerkė tiek
žmonių.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 75

Pagaliau ji trisdešimt ketvirto aukšto aikštelėje. Netrukus

pasirodė ir Marnsas, rankoje laikė gertuvę. Džens galų gale su­
sivokė, kad visą dieną geria jo vandenį, ojos pačios gertuvė guli
kuprinėje neliesta. Kaip vaikiškai romantiška. Ir praktiška: juk
paprasčiau ištraukti gertuvę iš kito kuprinės, nei susirasti savąją
sau už nugaros.
- Gal pailsėkim? - Marnsas padavėjai gertuvę,joje buvo likę
gal du gurkšniai. Džens nugėrė vieną.
- Čia kitas mūsų sustojimas, - pasakė ji.
Marnsas pažvelgė į išblukusį užrašąvirš durų.Jis ir taip manė
žinąs, kokiame jie aukšte, bet norėjo būti tikras.
Džens grąžino jam gertuvę.
- Visą laiką pranešdavaujiems apie savo sprendimus paskirti
vieną ar kitą asmenį. Taip darė ir meras Hamfris iki manęs, ir
meras Džefris, vadovavęs prieš jį. - Ji gūžtelėjo. - Taip priimta.
- Nežinojau, kad jie turi patvirtinti. - Marnsas išgėrė pa­
skutinį gurkšnį ir patapšnojęs Džens per petį pirštu parodė jai
apsisukti.
- Na, jie neatmetė nė vienos mano kandidatūros. - Džens
pajuto, kaip jos gertuvė išslydo iš kišenės ir jos vietoje atsidū­
rė tuščia Marnso. Kuprinė šiek tiek palengvėjo. Ji suprato, kad
Marnsas paneš jos vandenį ir dalysis, kol ir ši gertuvė ištuštės. -
Manau, tai tiesiog nerašyta taisyklė: žinodami, kad teisėjai ir tei­
sėsaugos pareigūnai visuomet itin atidžiai stebimi, mes norime
labai kruopščiai atrinkti asmenis.
- Tik šį kartą nusprendėte tai atlikti asmeniškai.
Ji atsisuko į padėjėją.
- Pamaniau, kad jau einame pro šalį... - Ji patylėjo, kol pro
juos aukštyn prabėgo jauna pora: jie laikėsi už rankų ir šokinėjo
per dvi pakopas. - Be to, jei praeisime neužsukę, tai gali pasiro­
dyti įtartina.
- Suprantu, turime užsiregistruoti, - iškošė Marnsas. Aki­
mirką Džens pagalvojo, kad jis nusispjaus pro turėklus, toks
76 ŠACHTA

paniekinantis buvojo balso tonas. Ji suprato, kad nevalingai at­

skleidė jam dar vieną savo silpnybę.
- Galvok apie tai kaip apie geros valios vizitą, - pasakė nu­
sigręždama į duris.
-Jau veikiau kaip apie reidą faktams surinkti, - sumurmėjo
Marnsas sekdamas paskui ją.

Džens žinojo, kad čia, kitaip nei gimdymo namuose, niekas ne­
paskambins iš laukiamojo ir taip paprastai nenusiųs jų vidun, į
paslaptingąjį Informatikos skyrių. Kol laukė, kada juos priims,
merė stebėjo, kaip net personalo darbuotojai - juos galėjai at­
skirti iš raudonų kombinezonų - būdavo kruopščiai apieškomi,
tik tada leisdavo išeiti iš skyriaus į laiptinę. Žmogus su metali­
niu zondu - Informatikos skyriaus vidaus apsaugos komandos
narys - dar kartą apieškodavo kiekvieną, kuris praeidavo pro
metalo detektoriaus arką. Darbuotoja kitapus arkos su jais el­
gėsi gan pagarbiai, regis, jai buvo malonu, kad užsuko merė. Ji
išreiškė užuojautą dėl paskutinio valymo, o tai buvo keistoka, ir
Džens pagalvojo, kad dažniau norėtų girdėti atjautos žodžius.
Juos nuvedė į erdvų pasitarimų kambarį šalia pagrindinės fojė,
merė spėjo,jog čiabuvo susitinkama su kitų skyrių atstovais, kad
šiems nereikėtų eiti pro apsaugą.
- Tik pažiūrėkit į šituos plotus, - sušnibždėjo Marnsas, kai
jie liko vieni. - Ar kada matėte tokio dydžio fojė?
Džens linktelėjo. Ji pasidairė po lubas ir sienas ieškodama
skylučių ar plyšelių - ko nors, kas patvirtintų atgrasų jausmą,
kadjuos seka. Nusiėmė kuprinę, pasidėjo lazdelę ir pavargusi su­
smuko į vieną iš pliušinių kėdžių.Ji neįtikėtinai lengvai pajudėjo,
ir Džens suprato, kad kėdė su ratukais. Labai gerai suteptais
ratukais.
- Visuomet norėjau pasižvalgyti po šiąvietą, - pasakė Marn­
sas. Jis spoksojo pro stiklinę pertvarą į erdvią fojė. - Kaskart,
kai eidavau pro šalį - gal kokius dešimt kartų, - netverdavau
smalsumu, kas ten, viduje.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 77

Džens vos neliepė jam nutilti, bet pabijojo, kadjis įsižeis.

- Oho, kaip lekia! Tikriausiai pas jus.
Džens pasisuko ir pro langą pamatė, kad jų link skuba Ber­
nardas Holandas. Netrukus dingo iš akių: jau stovėjo už durų.
Rankena nusviro žemyn ir į vidų įžengė neaukštas vyras,jis pri­
žiūrėjo, kad visas Informatikos skyrius dirbtų kaip gerai suteptas
laikrodis.
- Mere.
Priekiniai Bernardo dantys buvo kreivi ir šį trūkumą jis
bergždžiai bandė paslėpti atsiaugintais ilgais ūsais: dabar jie
dengė visą viršutinę lūpą. Žemo ūgio, apkūnus, maža nosis pa­
balnota akiniais - kaip tik taip ir atrodo technikos ekspertai.
Nors apskritai, bent jau man, pagalvojo Džens, jis atrodo gan
mielas. Ir protingas.
Jis ištiesė Džens ranką. Moteris pakilo nuo kėdės, pasirėmusi
į atramas rankoms, ir tas prakeiktas daiktas vos nenuriedėjo iš
po jos.
- Atsargiai, - tarstelėjo Bernardas sugriebdamas ją už al­
kūnės, kad nenugriūtų. - Padėjėjau. - Jis linktelėjo Marnsui,
Džens per tą laiką atgavo pusiausvyrą. - Mums didelė garbė ma­
tyti jus čia, apačioje. Žinau, kad nedažnai nusileidžiate taip toli.
- Ačiū, kad iškart mus priėmėte, - padėkojo Džens.
- Savaime suprantama. Jauskitės kaip namie. - Bernardas
perbraukė ranka per lakuotą pasitarimų stalo paviršių. Atrodo
dailiau nei tas, kuris stovi mano kabinete, pagalvojo Džens, bet
paskui pasiguodė, jog taip blizga todėl, kad paprasčiausiai ma­
žiau naudojamas. Ji atsargiai nutūpė ant kėdės, pasiėmė kuprinę
ir ištraukė išjos bylas.
- Iškart prie reikalo, kaip visada. - Bernardas šyptelėjo sės­
damasis šalia. Jis stumtelėjo nedidelius apskritus akinius nosimi
aukštyn ir pavažiavo su kėde arčiau stalo, kol įsirėmė į jį savo
apvaliu pilvu. - Si jūsų savybė man ypač patinka. Nes mes, tu­
rint omeny nelemtus vakarykščius įvykius, itin užsiėmę. Reikia
apdoroti daugybę duomenų.
78 ŠACHTA

- Ir kaip sekasi? - paklausė Džens, kol dėliojo priešais save

aplankus su bylomis.
- Kaip visada: yra ir gerų, ir blogų žinių. Kai kurių jutiklių
rodmenys daug geresni. Astuonių iš mums žinomų atmosferos
toksinų kiekis sumažėjo, nors ir nedaug. Dviejų pakilo. Bet dau­
gumos lygis išliko nepakitęs. - Jis numojo ranka. - Tiek to, pa­
mirškime šią nuobodžią mūsų, technikų, kasdienybę, viską rasite
mano ataskaitoje. Pasistengsiu išsiųsti kuo anksčiau, kad grįžusi
rastumėte.
- Puiku, - atsakė Džens. Norėjo pridurti dar ką nors: padė­
koti už sunkų skyriaus darbą, pasididžiuoti, kad eilinis valymas
praėjo sėkmingai - nors pati nesuprato, kodėl. Tačiau šį kartą
išvarytas buvo Holstonas, kurisjai buvo lyg šešėlis,jį vienintelį ji
matė savo įpėdiniu, kai numirs irjos palaikai maitins vaismedžių
šaknis. Per mažai laiko praėjo, kad derėtų apie tai kalbėti, tuo
labiau džiaugtis.
- Paprastai dėl tokių reikalų jums skambinu, - pasakė
Džens, - bet kad jau ėjome pro šalį, ojūs nepakilsite iki manęs
iki kito komiteto posėdžio... kadajis bus? Po trijų mėnesių?
- Laikas bėga greitai, - filosofiškai tarė Bernardas.
- Tiesiog pagalvojau, kad mes galėtume neformaliai tai ap­
tarti dabar, kad geriausiam atrinktam kandidatui jau galėčiau
pasiūlyti darbą. - Ji dirstelėjo į Marnsą. - Jeigu ji sutiktų, grįž­
dami galėtume baigti visus popierinius formalumus. - Džens
stumtelėjo aplanką Bernardui ir kaip nustebo, kai šis, užuot jį
paėmęs, išsitraukė tokią pat savo bylą.
- Gerai, pažiūrėkim, - sutiko.Jis atsivertė savoaplanką,lyžte­
lėjo nykštį ir pervertė kelis kokybiško popieriaus lapus. - Mums
pranešė apie jūsų apsilankymą, bet jūsų kandidatų sąrašas ant
mano stalo atsirado tik šįryt. Antraip būčiau prašęsjūsų nesivar­
ginti taip žemai leidžiantis ir grįžtant. - Jis išsitraukė lygutėlio,
visiškai nesuglamžyto popieriaus lapą. Ir neišblukusio. Džens
nusistebėjo, iš kur Informatikos skyrius gauna tokių daiktų, o
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 79

net jos pačios darbuotojai vietoje klijų naudoja kukurūzų miltų

kleisterį. - Galvojau apie šituos tris kandidatus ir manau, kad
tinkamiausias yra Bilingsas.
- Tiesą sakant, mes jį laikome antru... - pradėjo sakyti pa­
dėjėjas Marnsas.
- Manau, turėtume dėl jo apsispręsti jau dabar. - Bernardas
stumtelėjo popieriaus lapą link Džens. Darbo sutartis. Su visais
parašais, išskyrus vieną. Lapo apačioje buvo palikta tuščia vieta,
o po ja tvarkingai atspausdinti merės vardas ir pavardė.
Jai užėmė kvapą.
- Kaip? Jūs jau pasirašėte sutartį su Piteriu?
-Jis sutiko. Jis jaunas ir energingas, tad teisėjo mantija jam
ankštoka. Neabejoju, kadjis puikiai atlieka savo dabartines par­
eigas, vis dėlto manau, kad iš jo išeis dar geresnis šerifas.
Džens prisiminė, kaip buvo paskirtas Piteris: vienas tų atve­
jų, kai ji nusileido Bernardui tikėdamasi, kad kitą kartą mainais
jis pritars jos pasirinkimui. Ji patyrinėjo parašą - Piterio raštas
jai buvo gerai pažįstamas iš daugelio pranešimų, kuriuosjis siųs­
davo į viršų teisėjo Vilsono vardu: Piteris buvo jo šešėlis. Džens
pagalvojo apie šiandien sutiktus nešikus, kurie juos pralenkė ir
atsiprašinėdami nuskubėjo peršokdami per kelias pakopas: va­
dinasi, vienas jų nešė šį dokumentą.
- Bijau, kad Piteris net ne antras, o trečias mūsų kandida­
tas, - galiausiai pasakė merė Džens. Jos balsas šiame erdviame,
beveik nenaudojamame pasitarimų kambaryje nuskambėjo ty­
liai ir silpnai, kaip pavargusios senos moters. Ji pažvelgė į Marn-
są: šis spoksojo į sutartį. Džens pastebėjo, kaip juda jo kietai
sukąsti žandikauliai.
- Na, manau, mes abu suprantame, kad Merfio vardas šiame
sąraše - tai tik duoklė jo garbingam amžiui. Jis per senas šitam
darbui...
- Jaunesnis nei aš, - pertraukė Marnsas. - Ir aš tvarkausi
puikiai.
80 ŠACHTA

Bernardas pakėlė galvą.

- Gerai, tegul, tik bijau, kad jūsų pirmasis kandidatas pa­
prasčiausiai netiks.
- Ir kodėl gi? - paklausė Džens.
- Nežinau... tikiu, kad jūs kruopščiai patikrinote jos biogra­
fiją, bet mes suja turėjome per akis problemų, tiek, kad aš prisi­
menu jos vardą. Be to, ji iš aptarnaujančio skyriaus.
Paskutinį žodį Bernardas spjaute išspjovė, tarsi gerklėje būtų
įstrigęs dygliuotas kamuolys.
- Kokių problemų? - neatlyžo Marnsas.
Džens perspėjamai dėbtelėjo į padėjėją.
- Patikinu, nieko tokio, ką būtų verta nurodyti ataskaito­
je jums. - Bernardas atsisuko į Marnsą. Mažaūgio vyro akys
buvo sklidinos nuodų, neslepiamos neapykantos padėjėjui, o gal
žvaigždei ant jo krūtinės. - Nieko tokio, į ką turėtų įsikišti įsta­
tymų saugotojai. Tačiau jos skyrius padavė kelias, hm... apgau­
lingas paraiškas, taigi mums skirti daiktai nukeliavo jų žinion,
dar buvo keletas nepagrįstų prašymų suteikti jiems tam tikras
paslaugas prioritetine tvarka ir panašiai. - Bernardas giliai at­
siduso ir padėjo sunertas rankas ant aplanko priešais. - Nors iš
esmės nepavadinčiau to vagyste, per skambu, bet aš išdėsčiau
rašte savo nusiskundimus ir nusiunčiau Diganui Noksui, Me­
chanikos skyriaus viršininkui, kad jis žinotų apie šiuos... nedi­
delius pažeidimus.
- Ir viskas? - suniurzgė Marnsas. - Dėl kelių pažeidimų?
Bernardas susiraukė. Dabarjis ištiesė delnus ir prispaudėjais
aplanką.
- Viskas? Ar jūs klausėtės? Ta moteris praktiškai pavogė
prekes, pasirūpino, kad mums skirti daiktai būtų nukreipti į jos
skyrių. Net neaišku, ar jie buvo panaudoti šachtos labui. Gal jų
reikėjojai asmeniškai. Dievas mato, ši moteris išnaudoja kur kas
daugiau energijos, nei jai galima. Gal ji ją pardavinėja, maino į
kreditus!
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 81

- Ar tai oficialus kaltinimas? - paklausė Marnsas. Pernelyg

demonstratyviai išsitraukė iš kišenės bloknotą su tušinuku ir pa­
sirengė rašyti.
- O, ne. Kaip jau sakiau, mes nenorime sukelti jums pa­
pildomų sunkumų. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad ši moteris
netinka dirbti teisėsaugoje. Tiesą sakant, manyčiau, kad bet koks
mechanikas turėtų likti ten, kur jam ir vieta - Mechanikos sky­
riuje. - Bernardas trenkė delnu per aplanką, tarsi sakydamas, kad
pokalbis baigtas.
- Vadinasi, tokia jūsų nuomonė, - konstatavo merė Džens.
- Taip. Ir manau, kad jei jau turime tokį puikų kandida­
tą, pasirengusį ir norintį tarnauti, ir jau gyvenantį viršutiniuose
aukštuose...
- Aš atsižvelgsiu į jūsų nuomonę. - Merė Džens paėmė
gurgždančią sutartį nuo stalo ir tyčia sulenkė ją perpus, dar
perbraukė pirštais stipriai spausdama, kad liktų ryški lenkimo
linija. Bernardas sustingo pasipiktinęs. Džens nerūpestingai
įgrūdo popieriaus lapą į savo kuprinę. - Ir kadangi jūs nepa-
reiškėte mūsų pirmajam kandidatui jokių oficialių kaltinimų, aš
traktuosiu tai kaip sutikimą ir pasiūlysiujam šį darbą. - Džens
atsistojo ir pasiėmė kuprinę. Įkišo aplankus į prisiūtą kišenę ir
užlipino atvartą, tada pasiėmė į stalą atremtą lazdelę. - Ačiū, kad
mus priėmėte.
- Taip, bet... - Bernardas pašoko iš už stalo ir pribėgo prie
Džens, tik ši jau buvo prie durų. Marnsas irgi pakilo ir nusekė
jai iš paskos. Jis šypsojosi. - Ką man pasakyti Piteriui? Jis juk
galvoja, kad gavo šį darbą!
-Jums apskritai nederėjo sujuo kalbėtis, - atšovė Džens. Ji
stabtelėjo ir rūsčiai nužvelgė Bernardą. - Perduodamajums savo
sąrašą maniau, kad suprantate, jog jis konfidencialus. Jūs mane
apvylėte. Noriu pasakyti, kad vertinu tai, ką darote dėl šachtos.
Mes sujumis ilgai ir našiai kartu dirbome, ir manyčiau, kad per
šį laiką šachta suklestėjo kaip niekada...
82 ŠACHTA

- Ir todėl... - įsiterpė Bernardas.

- Ir todėl aš atleidžiu jums jūsų išsišokimą, - pasakė merė
Džens. - Tai mano darbas. Mano žmonės. Jie išrinko mane, kad
aš priimčiau sprendimus. Taigi mes su šerifo padėjėju tęsime
savo kelionę. Ir pasikalbėsime su mūsų pirmuoju kandidatu, kaip
ir dera. Ir jei nuspręsiu pasirašyti jūsų sudarytą sutartį, patikinu,
kad grįždami atgal mes užsuksime.
Bernardas pasiduodamas iškėlė rankas.
- Puiku, - atsakė. - Aš atsiprašau. Tik norėjau paspartinti
procesą. Gal truputį pailsėsite, juk jūs mūsų svečiai? Leiskite
pasirūpinti, kad jums būtų patiekta maisto. Gal vaisių?
- Ne, mes jau eisime, - atsakė Džens.
- Gerai. - Bernardas linktelėjo. - Tuomet gal bent vandens?
Pripildysiujūsų gertuves.
Džens prisiminė, kad vienajau tuščia, ojiems dar tiek leistis.
- Būtų labai miela išjūsų pusės, - pasakėji. Džens mostelėjo
Marnsui pasisukti, kad galėtų ištraukti gertuvę jam iš kuprinės,
paskui apsisuko pati, kad jis padarytų tą patį. Bernardas mostu
liepė vienam iš savo darbuotojų, kad jas paimtų ir pripildytų,
bet pats neatitraukė akių nuo šio akivaizdžiai pernelyg intymaus
ritualo.
 11

T T ik pasiekusi penkiasdešimtį} aukštą Džens vėl įstengė

^ ■0 blaiviai mąstyti. Jai atrodė, kad Piterio Bilingso sutar­
tis tempia jos kuprinę žemyn. Per kelis žingsnius atsiliekantis
Marnsas visą kelią keiksnojo Bernardą, ir Džens pagalvojo, kad
ji jau nėra tokia tikra dėl savo užmačios. Kojos pavargo, ir nuo­
vargį dar labiau stiprino nuojauta, jog ši kelionė daugiau nei
klaida: ji visiškai beprasmiška. Džuljetos tėvas perspėjo, kad ji
nesutiks. Informatikos skyrius primygtinai siūlo kitą kandidatą.
Kiekvieną žingsnį žemynji žengė su baime, bet kartu širdyje vis
labiau tikėjo, kad toji Džuljeta ir yra jiems reikalingas žmogus.
Jie privalo įtikinti tą merginą iš Mechanikos skyriaus užimti
šitą postą, tegul vien tam, kad įsiutintų Bernardą, ar tam, kad ši
alinanti kelionė nebūtų visiškai veltui.
Džensjau sena ir ilgai eina merės pareigas iš dalies todėl, kad
geba dirbti šį darbą, moka išvengti blogiausio, bet labiausiai dėl
to,jogvisuomet išlaviruoja taip, kad nekiltų bereikalingas triukš­
mas. Tačiau šįsykji jautė, kad laikas patriukšmauti: ji ganėtinai
sena ir nebijo pasekmių. Džens grįžtelėjo per petį į Marnsą ir
suprato, kad jis galvoja tą patį. Jų laikas baigiasi. Geriausia, ką
jie dar gali padaryti dėl šachtos, tai surasti vertą įpėdinį, kuris
tęstų jų idėjas. Jokių sukilimų. Jokio piktnaudžiavimo valdžia.
Štai kodėl per pastaruosius kelis rinkimus Džens buvo vienin­
telė kandidatė. Dabar merė jautėsi taip, tarsi artėtų prie finišo,
tikją tuoj aplenks - stipresni irjaunesni varžovai. KiekBernardo
statytinių teisėjų ji paskyrė? O dabar dar jis nori spręsti ir dėl
84 ŠACHTA

šerifo! Jei taip bus ir toliau, Bernardas netrukus taps meru, o visi
šachtos gyventojai - už virvučių tampomomis marionetėmis.
- Lėčiau, - sušniokštė Marnsas.
Džens vėl susivokė, kad eina per greitai, tad sulėtino žingsnį.
- Tas šunsnukis jus sunervino, - pasakė jis.
- O tu manim dėtas nesinervintum? - sušnypštė ji.
-Taip jūs prabėgsite sodus.
Džens pasitikrino, kokiame jie aukšte, ir pamatė, kadjis tei­
sus. Jei nebūtų taip nugrimzdusi į savo mintis, būtų užuodusi
kvapą. Tą akimirką durys atsidarė ir į laiptinę išėjo nešikas, per
abu pečius buvo permesti krepšiai su vaisiais. Laiptinę pripildė
sodrus drėgnos žemės ir vešlios augalijos kvapas, jis maloniai
kuteno nosį.
Pietų metas jau buvo praėjęs, jųdviejų skrandžiai urzgė, ir
tas kvapas sužadino žvėrišką apetitą. Nešikas, nors ir apsikrovęs,
pastebėjo, kad jie ketina sukti iš laiptinės į koridorių, ir koja -
nes abi rankos buvo užimtos krepšiais - prilaikė masyvias duris.
- Mere, - pasisveikino, paskui linktelėjo Marnsui.
Džens jam padėkojo. Daugumą nešikų ji pažinojo iš veidų,
buvo mačiusi ne kartą: jie išnešiodavo prekes po visą šachtą. Ta­
čiau jie pasirodydavo ir dingdavo taip greitai, kad Džens net jų
vardų nespėdavo įsiminti, nors jos atmintis vardams buvo dau­
giau nei puiki. Kažin, galvojo ji, įžengdama su Marnsu į hidro-
poninius sodus, ar nešikai kiekvieną vakarą grįžta namo pas savo
šeimas? Ar jie apskritai turi šeimas? Gal jie kaip dvasininkai?
Keista, kad ji, tokia sena ir tokia smalsi, iki šiol to nesužinojo.
Šiaip ar taip, visą dieną praleidusi ant laiptų, ji iš tikrųjų suprato,
koks naudingas jų darbas, turėjo laiko gerai įjuos įsižiūrėti. Ne­
šikai buvo tarsi oras, kuriuo kvėpuojame: visuomet čia, visuomet
tarnauja mūsų labui, kad veikiai pradedamejų nepastebėti ir lai­
kyti jų darbą savaime suprantamu dalyku. Nuovargis sustiprino
pojūčius ir Džens pajuto nešikams begalinį dėkingumą: tarsi
staiga akimirką deguonis būtų dingęs ir vėl atsiradęs - tik tada
pajunti, kadjis būtinas.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 85

- Kaip kvepia apelsinai! - prabilo Marnsas nutraukdamasjos

mintis. Žengdamas pro neaukštus sodų vartus jis godžiai uostė
orą. Darbuotojas žaliu kombinezonu pamojavo pasilabindamas.
- Palikite krepšius čia, mere, - pasakė mostelėdamas ranka
link atviros lentynos pasienyje, kur buvo netvarkingai sumesti
krepšiai ir ryšuliai.
Džens pakluso: paliko savodaiktus vienoje iš lentynų. Marn­
sas stumtelėjo jos kuprinę giliau ir šalia padėjo savąją. Nežinia,
arjis tiesiog taupė erdvę, ar taip išreiškė savo norą apsaugoti, bet
Džens šitas poelgis pasirodė toks pat saldus kaip sodų oras.
- Mes užsisakėme vietas nakvynei, - pasakė Džens darbuo­
tojui.
Sis linktelėjo.
- Kambariai vienu aukštu žemiau. Manyčiau, kad jūsiškius
dar tvarko. Jūs čia tik pasižvalgyti ar pavalgysite?
- Ir tam, ir tam.
Jaunas darbuotojas nusišypsojo.
- Kol užkąsite, kambariai bus parengti.
Kambariai, pagalvojo Džens. Ji padėkojojaunuoliui ir nuse­
kė paskui Marnsą į sodo gilumą.
- Ar seniai čia buvai? - paklausė padėjėjo.
- O. Jau senokai. Gal prieš ketverius metus.
- Ak, tiesa, - nusijuokė Džens. - Kaip galėjau pamiršti?
Amžiaus vagystė.
- Džiaugiuosi, kad jus tai pralinksmino, - sumurmėjo
Marnsas.
Koridorius gale išsiskyrė, skilo į dvi atšakas ir į abi puses
nusidriekė painūs hidroponinių sodų labirintai. Sis pagrindinis
tunelis raitėsi per du šachtos aukštus, nuo vidurio iki išorinių be­
toninių sienų. Iš drėkinimo vamzdžių be perstojo lašėjo vanduo,
aidas atsimušdavo į žemas lubas, ir tas garsas keistai ramino. Tu­
nelis neturėjo sienų, tik pertvaras iš baltų plastikinių vamzdžių,
projas matėsi vešantys žali krūmai, daržovės ir nedideli medžiai.
Vijokliniams augalams palaikyti tarp pertvarų buvo nutiestos
86 ŠACHTA

virvės. Palinkę virš augalų plušėjo vyrai ir moterys su savo jau­

naisiais mokiniais, visi vilkėjo žalius kombinezonus. Žmonėms
po kaklais kabojo krepšiai, kur jie krovė nurinktą derlių.Jų ran­
kose kaukšėjo sekatoriai,jie genėjo medžius taip mitriai, lygžny­
plės būtųjų pačių kūno dalis. Darbininkų meistriškumas užbūrė,
regis, tam jiems nereikėjo jokių pastangų, tačiau tokių įgūdžių
galima įgyti tik praktikuojantis ilgus mėnesius ar net metus.
- Ar ne tu pirmas iškėlei versiją, kad pavogė vienas iš sodų
darbininkų? - paklausė Džens tebesijuokdama. Jie su Marnsu
žingsniavo link patalpos, kur buvo įrengti stalai, ten jie ketino
užkąsti. Kelią link valgomojo žymėjo rodyklės.
- Ar mums būtina apie tai kalbėti?
- Nesuprantu, kodėl tave tai trikdo. Galėtum iš širdies pa­
sijuokti.
- Gal. Su laiku. - Marnsas sustojo prie tinklinės tvoros ir
ėmė apžiūrinėti už jos augančius pomidorus. Jie buvo nunokę
ir taip kvepėjo, kad Džens suspaudė skrandį.
-Tąkart mes rimtai ketinome ką nors suimti, - tyliai pradėjo
Marnsas. - Holstonas nenustygo vietoje, skambindavo man kas
vakarą ir klausdavo, kas naujo. Niekada nemačiau, kadjam būtų
taip knietėję sugauti nusikaltėlį. Lyg tai būtų asmeniška, supran­
tat? - Padėjėjas įsikibo į tvoros pinučius, jo žvilgsnis nuslydo
pomidorais ir įsmigo kažkur į tolumą, lyg norėtų išvysti seniai
prabėgusius metus. - Dabar manau, kad jis jau tada nerimavo
dėl Alison. Lyg būtų numatęs tą artėjančią beprotybę. - Marn­
sas pasisuko į Džens. - Juk pamenate, kokia tvyrojo atmosfera
šachtoje prieš jos valymą. Ir jau gana ilgai. Visi buvo ties riba.
Nuo Džens veidojau seniai dingo šypsena.Ji stovėjovisai prie
pat Marnso. Padėjėjas vėl nusisuko į augalus, žiūrėjo, kaip darbi­
ninkas nuskina prisirpusį raudoną pomidorą ir įdeda į pintinę.
- Manau, Holstonas norėjo išleisti iš šachtos susikaupusį
garą. Norėjo pats nusileisti į apačią ir tirti. Jis nesiliovė kasdien
man skambinti ir vis reikalavo ataskaitos. Lyg nuo to būtų pri­
klausęs jo gyvenimas.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 87

- Atleisk, kad priverčiau visa tai prisiminti, - pasakė Džens

dėdama delną jam ant peties. Marnsas atsisuko, jo žvilgsnis nu­
krypo į jos ranką. Iš po ūsų kyšojo tik apatinė lūpa. Džens įsi­
vaizdavo, kaip jis pabučiuoja jai ranką. Ir atitraukė ją.
- Nieko tokio, - atsakė Marnsas. - Būtų išties juokinga, jei
nebūtų liūdna. - Jis nusisuko ir nužingsniavo koridoriumi.
- Tai kaip jis vis dėlto pateko į sodą?
- Laiptais, - paaiškino Marnsas. - Tikriausiai. Nors kai kas
kalbėjo, esąjį pavogė vienas vaikas, paaugino kaip naminį gyvū­
nėlį ir paskui paleido čia.
Džens nusijuokė. Negalėjo susilaikyti.
- Vienas triušis, - sukikeno, - vienas triušis tiek laiko ve­
džiojo už nosies geriausią policininką ir sunaikino tiek salotų,
kurios vertos vidutinio metinio atlyginimo!
Marnsas papurtė galvą ir taip pat nusijuokė puse lūpų.
- Ne, ne geriausio, - pasakė. - Aš niekada nebuvau geriau­
sias. - Jis įbedė akis kažkur į koridoriaus galą ir kostelėjo. Ir
Džens puikiai suprato, kąjis turėjo omeny.

Po gausių ir gardžių pietųjie nusileido aukštu žemiau, iki svečių

kambarių. Džens įtarė, kad juos apgyvendinti nebuvo taip pa­
prasta. Visi svečių kambariai buvo užimti, daugumoje gyveno po
du, po tris. O kadangi valymas buvo numatytas gerokai anksčiau
neijų neplanuotas vizitas, labiau primenantis nuotykį, merė spė­
jo, jog kai kuriems svečiams, deja, teko susispausti. Maža to, jie
su Marnsu gavo atskirus kambarius, ir merės kambaryje stovėjo
net dvi lovos. Džens susiraukė: ne tiek dėl neekonomiškumo,
kiek dėl to, kadji tikėjosi būti apgyvendinta... glaudžiau.
Regis, tą patį galvojo ir Marnsas. Miegoti dar buvo anksti,
ir po sočių pietų bei stipraus vyno abu jautė jėgų antplūdį, tad
Marnsas pakvietė ją į savo kambarį paplepėti, kol sodai aprims.
Jo kambarys buvo jaukus ir skoningai apstatytas, lova viena,
tačiau dailiai paklota. Aukštutiniai sodai buvo viena iš dešimties
didelių privačių įmonių. Visos jų kelionės išlaidos bus apmo-
88 ŠACHTA

ketos iš merijos biudžeto, šie pinigai ir tie, kuriuos palikdavo

kiti keliautojai, leido įsigyti prabangos daiktų, kaip antai plonų
austinių paklodžių ir čiužinių, kurie negirgždėjo.
Džens atsisėdo lovos kojūgalyje. Marnsas nusiėmė dėklą su
ginklu, pasidėjo ant komodos ir klestelėjo ant suoleliovos už ke­
lių pėdų nuo jos. Kol Džens nusispyrė batus ir ėmėsi masažuoti
pavargusias pėdas, jis kalbėjo neužsičiaupdamas: apie maistą,
atskirus kambarius (koks pinigų švaistymas!), ir vis glostėsi ūsus.
Džens trynė atmuštus kulnus.
- Atrodo, turėsiu apačioje prabūti kokią savaitę, kol vėl ga­
lėsiu lipti į viršų, - pasakė patylėjusi.
- Viskas ne taip jau blogai, - nuramino Marnsas. - Tikrai.
Ryte kiek skaudės visus kaulus, bet kai išsijudinsite, pamatysite,
jog turite daugiau jėgų nei šiandien. Tas pats ir keliaujant atgal.
Tereikia kiloti kojas, laiptelis po laiptelio, - svarbiausia negalvo­
ti, ir nė nepajusite, kad jau esate namie.
-Tikiuosi, tu teisus.
- Be to, kilsime keturias dienas, o ne dvi. Tiesiog galvokite
apie tai kaip apie nuotykį.
- Patikėk, - atsakė Džens, - aš jau taip galvoju.
Valandėlę jie pasėdėjo tylėdami, Džens ilsėjosi atsirėmusi į
pagalves, Marnsas spoksojo kažkur į tuštumą.Ji nustebusi pagal­
vojo, kaipjaukiai ir natūraliai jaučiasi būdama sujuo kambaryje.
Nereikėjo jokių žodžių. Jie galėjo tiesiog būti - savimi, ne šerifo
padėjėju ar mere, o dviem paprastais žmonėmis.
-Juk jūs nesilankote pas dvasininką, ar ne? - galiausiai pa­
klausė Marnsas.
- Ne, - papurtė galvąji. - O tu?
- Irgi ne. Bet galvoju, gal reikėtų nueiti.
- Dėl Holstono?
- Iš dalies. - Jis palinko į priekį ir ėmė trinti kojas rankomis,
lyg norėdamas išsklaidyti skaudulius. - Įdomu, ką pasakytų dva­
sininkai: kur dabar Holstono siela?
- Ji su mumis, kaip ir anksčiau, - pasakė Džens. - Manau,
jie atsakytų taip.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 89

- O jūs kuo tikite?

- Aš? - Ji kilstelėjo nuo pagalvių ir parėmė galvą ranka.
Džens ir Marnso akys susitiko. - Jei atvirai, tai nežinau. Aš per
daug užsiėmusi, kad apie tai susimąstyčiau.
- Ar manote, kad Donaldo siela vis dar čia, su mumis?
Džens kūnu perbėgo šiurpulys. Ji neprisiminė, kada pasku­
tinį kartą girdėjo ištariant šį vardą.
- Jis mirė taip seniai, praėjo daugiau metų, nei kad mes iš­
gyvenome kartu, - ištarėji. - Ilgiau išbuvau ištekėjusi užjo vai­
duoklio nei užjo paties.
-Jums nederėtų taip kalbėti.
Džens nudelbė akis į paklotą, pasaulis išskydo.
- Nemanau, kadjis girdi. Bet... taip,jis su manim. Prisimenu
jį kiekvieną dieną, man tai stimulas būti vertu žmogumi. Man
atrodo, kadjis stebi mane kas dieną.
- Man irgi taip atrodo, - prisipažino Marnsas.
Ji pakėlė akis ir jų žvilgsniai vėl susitiko.
- Kaip manote, ar jis nori, kad būtumėte laiminga? Visur
kur, turiu omeny? - paklausė Marnsas. Jis liovėsi trynęsis kojas
ir įbedė akis į Džens, žiūrėjo ilgai ir įdėmiai, bet galiausiai nu­
kreipė žvilgsnį.
- Tu buvai geriausias jo draugas, - pasakė Džens. - Tai tu
man pasakyk, kojis būtų norėjęs.
Marnsas pasitrynė veidą, dirstelėjo į uždarytas duris: korido­
riumi pro šalį prabėgo krykštaujantis vaikas.
- Manau, jis visada norėjo tik vieno - kadjūs būtumėte lai­
minga. Todėl jis ir buvo jums skirtasis vyras. Vyras, vertas jūsų.
Džens nusišluostė akis, dabar Marnsas žvelgė ne į ją, o že­
myn, į jos drėgnus pirštus.
-Jau vėlu, - tepasakėji. Nučiaužė nuo siauros lovos ir pasiė­
mė batus.Jos kuprinė ir lazda buvo palikti prie durų. - Tu teisus.
Ryte man truputį skaudės, bet galiausiai aš pasijusiu stipresnė
nei anksčiau.
 12

A
i^mntrą ir paskutinę leidimosi į pačias šachtos gelmes dieną
■GBP viskas, kas atrodė nauja, tapo įprasta. Didžiųjų įvijų laip­
tų žvangesys ir dundėjimas įgavo savo ritmą. Džens taip nu­
grimzdo į savo mintis, taip užsisvajojo, kad vėl užmetusi žvilgs­
nį į aukšto numerius - septyniasdešimt antras, aštuoniasdešimt
ketvirtas - nustebo, kur nemačiom dingo tuzinas aukštų. Net
skausmas kelyje išnyko, ir neaišku kodėl: ar iš nuovargio koja
visiškai sustingo, ar kelis išties išgijo. Ji vis rečiau rėmėsi lazdele,
nes pamatė, kad ta daugiau trukdo, mat nuolat nuslysdavo ir
įstrigdavo tarp pakopų. Galiausiai Džens pasikišo ją po pažas­
timi - ten jai ir vieta. Tarsi dar vienas papildomas, sutvirtinantis
kaulas griaučiuose.
Jie priėjo devyniasdešimtą aukštą: čia dvokė mėšlu ir šios
naudingos trąšos gamintojais - kiaulėmis ir kitais naminiais
gyvuliais. Džens nusprendė nesustoti, nepasilikti nei pietums,
nei ekskursijai, kaip planavo, tik probėgšmais pagalvojo apie tą
mažą triušiuką, kuris kažkaip sugebėjo pabėgti iš šios fermos,
nepastebėtas užšokuoti laiptais geras dvi dešimtis aukštų ir ga­
nytis soduose tris savaites, sukeldamas ant kojų pusę šachtos.
Kai nulipo į devyniasdešimt septintą aukštą, galėjo drąsiai
sakyti, kad nusileido į pačią šachtos gilumą. Čia prasidėjo tre­
čias, žemutinis aukštų lygmuo. Nors šachta matematiškai tiksliai
buvo padalyta į tris lygmenis, kiekvienas po dvidešimt aštuonis
aukštus, jos protas skirstė kitaip. Šimtasis aukštas jai atrodė ryš­
kesnė riba. Dabar ji skaičiavo aukštus, ir kai pasiekė pirmąjį,
pažymėtą trimis skaitmenimis, sustojo poilsiui.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 91

Marnsas garsiai šniokštavo, o Džens jautėsi puikiai: ener­

ginga ir atgijusi - to ji ir tikėjosi iš kelionės. Vakarykštės dienos
beprasmybės, baimės ir nuovargio neliko nė pėdsako. Ji tik bai­
minosi, kad šie nemalonūs jausmai gali sugrįžti, kad pakili nuo­
taika tik laikina, kad jei ji stabtelės ir ilgiau susimąstys, šviesus
jausmas išsisklaidys ir ji vėl liks niūrioje tamsoje.
Jie atsisėdo ant metalinių laiptų aikštelės grotelių ir pasida­
lijo mažą duonos kepalėlį, valgė alkūnėmis įsirėmę į turėklus ir
tabaluodami pro laiptų kraštą nuleistomis kojomis tarsi du iš pa­
mokų pabėgę išdykėliai. Simtajame aukšte gyvenimas virte virė,
žmonės zujo ten ir šen. Visą šį aukštą užėmė turgus: čia žmonės
uždirbtus kreditus keitė į prekes, būtinas, reikalingas ar tiesiog
užsimanytas. Visur šmirinėjo darbininkai su savo šešėliais, pasi-
metusios šeimos šūkavo vienos kitų, prekeiviai gyrė prekes, per­
rėkdami kits kitą. Durys buvo plačiai atvertos ir paremtos, kad
neužsidarytų, ir iš aukšto į dvigubai didesnę laiptų aikštelę sklido
kvapai ir garsai, ir metalinės grindys taip pat virpėjo ir gaudė,
tarsi pasidavusios visuotiniamjauduliui.
Džens atsipalaidavusi stebėjo beveidę minią. Ji suleido dan­
tis į savo pusę kepaliuko, mėgaudamasi šviežia, tik šįryt iškepta
duona su aiškiu mielių poskoniu, ir pasijuto visai kitu žmogu­
mi. Jaunesnė. Gyvybingesnė. Marnsas atpjovėjai riekelę sūrio ir
obuolio ir sudėjo kaip sumuštinį. Padavė ir jų rankos susilietė.
Nuostabios akimirkos nesugadino net trupiniai jo ūsuose.
- Mes lenkiame grafiką, - pasakė Marnsas atsikąsdamas
savo vaisiaus. Si žinia Džens irgi buvo maloni, tarsi kas gera­
širdiškai būtų paplekšnojęs jiems per senas nugaras. - Manau,
kad iki šimtas keturiasdešimto aukšto nusileisime dar iki pietų.
- Dabar aš nebijau net kelionės aukštyn, - prisipažino
Džens. Ji baigė sūrį ir obuolį, ir su pasimėgavimu sukramtė pa­
skutinį kąsnį. Kelyje viskas nepalyginti skaniau. O gal kalta mie­
la draugija ar iš turgaus sklindanti muzika: kažkoks linksmuolis
brązgino savo ukulelę ir to garso nenustelbė net bendras turgaus
šurmulys.
92 ŠACHTA

- Kodėl mes dažniau čia nenusileidžiame? - paklausė ji.

Marnsas vyptelėjo.
- Nes tai visas šimtas aukštų! Be to, pas mus ir vaizdas, ir po­
ilsio salė. Ir ar daug čionykščių žmonių pakyla iki mūsų dažniau
nei kartą per kelerius metus?
Su tais žodžiais Džens nurijo paskutinį kąsnį.
- Manai, kad tai natūralu? Nenutolti nuo savo gyvenamos
vietos?
- Nesupratau? - paklausė Marnsas pilna burna.
- Įsivaizduok, na, grynai hipotetiškai, tuose senoviniuose
dangoraižiuose paviršiuje, kuriuos matome už kalvų, gyvenan­
čius žmones. Juk nemanai, kad jie niekur neišeidavo? Kad sė­
dėdavo tik savo namuose, kaip mes šachtoje? Neišeidavo nei į
lauką, neužlipdavo ar nenulipdavo laiptais į kitus aukštus?
- Tiesiog apie tai negalvoju, - pasakė Marnsas.
Džens suprato tai kaip užuominą: kadjai irgi nederėtų. Kar­
tais sunku nuspėti, ką galima ir ko negalima kalbėti apie išorę.
Tokios kalbos tinka tik sutuoktiniams. Ko gero, kalta ši kelionė,
kartu praleista visa vakarykštė diena. O gal ji, kaip ir visi kiti,
pasidavė visuotinei euforijai, kaip visad būna po valymo, ir pra­
rado budrumą, pagalvojo, kad kartais galima pamiršti taisykles,
pasiduoti pagundai išsikalbėti. Ko gero, dar kokį mėnesį visi ne­
siliaus džiūgavę.
- Arjau galime eiti? - paklausėji Marnso, vos šis baigė čiau­
moti savo duoną.
Padėjėjas linktelėjo,jie atsistojo ir susirinko savo daiktus. Pro
šalį einanti moteris stabtelėjo ir išsprogino akis, akimirką iš vei­
de šmėstelėjusios išraiškos buvo galima suprasti, kadji atpažino
merę, bet po sekundės ji jau bėgo toliau, paskui savo vaikus.
Lyg būčiau atsidūrusi visai kitame pasaulyje, pagalvojo
Džens. Per ilgai ji niekur nebuvo kojos iškėlusi. Ir nors pažadėjo
sau daugiau negalvoti apie mirtį, dalisjos žinojo, kad tai paskuti­
nėjos kelionė - taip savo amžių nujaučia sena, surūdijusi mašina.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 93

Aukštas keitė aukštą. Žemutiniai sodai, dar didesnė ferma šim­

tas trisdešimtame aukšte ir dvokiantys vandens valymo įrengi­
niai aukštu žemiau. Džens vėl pasinėrė į apmąstymus: galvojo
apie vakarykštį pokalbį su Marnsu, apie tai, kad Donaldas ilgiau
gyvenajos atmintyje, nei gyveno suja tikrovėje - ir nepastebėjo,
kaip jie priėjo šimtas keturiasdešimtą aukštą.
Ji net nepastebėjo, kaip pasikeitė žmonės laiptinėje: dabar
dauguma jų vilkėjo mėlynus džinsinius kombinezonus, nešikai
tempė krepšius su dalimis ir įrankiais, o ne su drabužiais, mais­
tu ir asmeniniais daiktais. Minia prie durų merei aiškiai pri­
minė, kad ji atvyko į viršutinius Mechanikos skyriaus aukštus.
Susirinkę prie įėjimo darbininkai visi vilkėjo nudrengtus laisvus
kombinezonus, išmargintus įsisenėjusiomis dėmėmis. Iš įrankių,
kuriuosjie nešėsi, Džens beveikgalėjo atspėti jų profesiją. Diena
ėjo vakarop, ir ji suprato, kad dauguma dieną ką nors taisė po
visą šachtą ir dabar grįžta namo.Jai buvo sunku įsivaizduoti, kaip
galima praeiti tiek aukštų į viršų ir^>0to dar sugebėti dirbti! Bet
paskui prisiminė, kad pati ketina pasielgti lygiai taip pat.
Nenorėdami piktnaudžiauti savo padėtimi ar Marnso įga­
liojimais juodu laukė bendroje eilėje su visais darbininkais. Kol
išvargę vyrai ir moterys registravo žurnale savo darbo valandas
ir kelionės laiką bei pasirašinėjo, Džens mąstė, kiek laiko tuščiai
iššvaistėleisdamasi: mąstė apie savogyvenimą, užuot apsvarsčiusi,
kokiais tinkamesniais argumentais priversti apsigalvoti šitą Džul-
jetą. Eilė pamažu judėjo pirmyn ir merė su nuostaba susivokė,
kadji nervinasi, o tai nutikdavo retai. Darbininkas, stovintis prieš
juos, parodė savo tapatybės kortelę, mėlynos spalvos Mechanikos
skyriaus kortelę. Surašė savoinformaciją ant kreidos milteliais ap­
dulkėjusios lentelės. Pagaliau atėjo ir Džens su Marnsu eilė: abu
perėjo išorinius vartus ir parodė savo auksines tapatybės korteles.
Apsaugos darbuotojo antakiai pakilo, regis,jis atpažino merę.
-Jūsų prakilnybe, - kreipėsi, bet Džens jo nepataisė. - Ne­
laukėme jūsų taip greitai. - Jis mostelėjo, kadjie patrauktų kor­
teles, ir paėmė kreidą. - Leiskite man.
94 ŠACHTA

Jis atsisuko lentelę į save ir dailiu braižu išrašė jų vardus

delnu bruoždamas užsilikusį ploną kreidinių dulkių sluoksnį.
Marnsą užrašė vienu žodžiu: „Šerifas“, bet Džens ir vėl jo ne­
pataisė.
- Žinau, kad Džuljeta Nikols laukė mūsų vėliau, - pasakė
Džens, - tačiau ar galėtume susitikti suja dabar?
Apsaugos darbuotojas grįžtelėjo į tikslų laiką rodantį skait­
meninį laikrodį sau už nugaros.
- Ji dabar prie generatoriaus ir bus laisva ne anksčiau kaip
po valandos. O gal dviejų, žinant Džuljetą. Galėtumėte palaukti
jos valgykloje.
Džens pažvelgė į Marnsą, tas gūžtelėjo.
- Nesu labai alkanas, - pasakė. - O gal galėtume pasimatyti
su Džuljeta darbo vietoje? Įdomu pamatyti, kąji dirba. Mes pa­
sistengsime netrukdyti.
Apsaugos darbuotojas skėstelėjo rankomis.
-Jūs merė. Negaliujums atsakyti. - Jis bedė kreida į korido­
riaus galą. Žmonės kitapus vartųjau ėmė nekantriai mindžikuo­
ti. - Ieškokite Nokso. Jis paskirs ką nors jus palydėti.
Mechanikos skyriaus viršininko buvo sunku nepastebėti.
Pilna Nokso figūra vos tilpo į didžiausią iš kombinezonų, kokį
Džens kada nors teko matyti.Jai pasidarė įdomu, ar išjo atskaito
už papildomus metrus džinsinio audinio ir kaip žmogus sugeba
prisikimšti tokį milžinišką pilvą. Šitas apimtis dar labiau paryš­
kino stora barzda. Ji dengė pusę veido, tad negalėjai suprasti, ar
juos pamatęs Noksas nusišypsojo, ar susiraukė. Masyvus kaip
betoninė siena, tokio norėdamas nepajudinsi.
Merė paaiškino savo vizito tikslą. Marnsas pasilabino ir
Džens suprato, jog jie jau pažįstami iš ano karto, kai padėjėjas
buvo čia nusileidęs tirti bylos. Noksas išklausė, linktelėjo ir tada
užbaubė grubiu balsu, maurojo taip, kad žodžius buvo sunku
atskirti. Tačiau jo žmonės skyrė, nes kažkur jam iš už nugaros
išdygo vaikinukas, susivėlęs, apsileidęs kaip valkata, pritrenkian­
čiais ryškiai rudais, beveik oranžiniais, plaukais.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 95

- NuveskjuosžemynpasDžulę, - susniaukrojo Noksas, tarpų

tarp žodžių nebuvo, kaip nesimatė ir plyšio jo burnoje, iš kur
galėjo sklisti šie žodžiai.
Vaikinukas, veikiau dar berniukas, per jaunas net mokiniu
būti, mostelėjo jiems sekti iš paskos ir šovė kaip kulka. Marnsas
padėkojo Noksui, tas nė nemirktelėjo, ir abu nuskubėjo paskui
berniuką.
Džens pastebėjo, kad Mechanikos skyriaus koridoriai ankš­
tesni nei įprastai šachtoje. Jiems teko brautis per minią - ką tik
baigėsi eilinė pamaina. Betoniniai sienų blokai buvo nugrun-
tuoti, tačiau nenudažyti ir šiurkštūs - tą Džens pajuto keliskart
bruožtelėjusi petimi. Virš galvos matėsi atviri lygiagretūs vamz­
dynai ir persipinančių laidų raizgalynė. Džens visą laiką norėjosi
palenkti galvą, nors jai iki komunikacijų buvo apie pusę pėdos,
aukštesni darbininkai ėjo susikūprinę. Retai išdėstytos šviesos
pliskėjo blausiai, tad susidarė įspūdis, jogjie leidžiasi vis giliau ir
kūnu jaučia nenugalimą žemės slėgį.
Berniukas oranžiniais plaukais užtikrintai žengė pirmyn,
buvo matyti, kadjis šiais tuneliais nardo kaip žuvis vandenyje,jie
lenkėjau gal septintą posūkį. Galiausiai priėjo dar vienus laiptus:
kvadratinius, ne įvijus, ir nusileido dar per du aukštus. Leidžian­
tis dundesys garsėjo. Kai išėjo iš laiptinės šimtas keturiasdešimt
antrame aukšte ir perėjo koridoriumi, erdvioje patalpoje jo gale
išvydo keistą konstrukciją: plieninė ranka, ilgio kaip keli žmonės,
judėjo aukštyn žemyn sustumdama į betonines grindis stūmoklį.
Džens, sulėtinusi žingsnį, pagarbiai stebėjo ritmingai dirbančią
mašiną. Ore atsidavė chemikalais ir kažkokiais puvėsiais. Ji ne­
atpažino šio kvapo.
- Ar čia generatorius?
Marnsas nusijuokė: globėjiškai, vyriškai išdidžiai.
- Tai siurblys, - paaiškino jis. - Naftos gręžinys. Jei ne jis,
negalėtumėte skaityti naktimis.
Eidamas pro šalį jis spustelėjojai petį, ir Džens iškart dova­
nojojam šitąjuoką. Nieko neatsakiusi ji nuskubėjo paskui šerifo
padėjėją ir jaunąjį Nokso šešėlį.
96 ŠACHTA

- Generatorius kelia tą triukšmą, kurį girdite, - pasakė

Marnsas. - Siurblys išpumpuoja naftą iš žemės, gamykloje
dviem aukštais žemiau jie kažkaip ją perdirba, ir nafta tampa
kuru.
Džens kažką miglotai apie tai prisiminė, veikiausiai iš ko­
miteto posėdžių. Ji dar kartą nusistebėjo, kiek daug šachtos vei­
klos nežino net ji, merė, kuri - kad ir netiesiogiai - tvarkė visus
šachtos reikalus.
Baigiant pereiti patalpą dundesys sienose stiprėjo. Kai
berniukas oranžiniais plaukais atidarė ir prilaikė duris, garsas
pasidarė kurtinantis. Džens sustojo ir nesiryžo eiti toliau, net
Marnsas mindžikavo vietoje. Mokinys kviesdamas karštligiškai
mostagavo rankomis ir Džens pagaliau prisivertė žengti link to
pragariško triukšmo. Staigajai pasirodė, kad durys išeina į išorę.
Nelogiška, absurdiška mintis, atskleidžianti didžiausią jos įsi­
vaizduojamą baimę.
Kai Džens įžengė vidun slėpdamasi Marnsui už nugaros,
berniukas paleido duris irjos garsiai trinktelėdamas užsidarė. Jis
paėmė nuo lentynos ausines - be jokių laidų. Džens pasekė jo
pavyzdžiu ir užsidėjo kitą porą. Triukšmas liovėsi, tik krūtinė ir
nervų galūnės vibravo nuo gausmo. Tik jai buvo neaišku, kodėl
lentyna su apsauginėmis ausinėmis yra viduje, o ne prieš duris.
Berniukas vėl sumosavo rankomis ir kažką pasakė, bet tai ji
suprato tik iš lūpų. Jie nusekė siauru koridoriumi, kurio sienos
buvo iš plieninių grotelių, panašių į tas, iš kurių padarytos laiptų
aikštelės kiekviename šachtos aukšte. Kai koridorius pasisuko,
vienos sienos neliko,jos vietoje atsirado turėklai iš trijų horizon­
talių strypų. Už jų matėsi neįtikėtinų matmenų mechanizmas:
kaip visas butas ir dar kabinetas kartu. Bet iš pirmo žvilgsnio čia
niekas nejudėjo: tad iš kur tas dundesys, nuo kurio dreba krūtinė
ir vibruoja net oda. Tik kai apėjo iš kitos pusės, pamatė iš už
mašinos kyšančią plieninę ašį, kuri sukosi kaip pašėlusi, kitas jos
galas dingo kito masyvaus mechanizmo viduriuose. Išjo iki lubų
driekėsi laidai, storumo kaip žmogaus liemuo.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 97

Galia ir energija šioje patalpoje buvo veik apčiuopiamos. Kai

jie apėjo ir kitą mašiną, už jos Džens pagaliau pamatė vieni­
šą figūrą. Tai buvo jauna moteris su kombinezonu ir šalmu, iš
po kurio kyšojo ilga juodų plaukų kasa. Mergina buvo užgulusi
veržliaraktį, ilgio beveik kaip ji pati. Salia šios trapios būtybės
milžiniškos mašinos atrodė tikri monstrai, bet ji, regis, visai jų
nebijojo. Mergina iš visųjėgų spaudė veržliaraktį, nepaisydama,
kad jos kūnas pavojingai arti nuo riaumojančio žvėries. Vaizdas
Džens priminė seną vaikišką pasakėlę, kaip pelė ištraukė rakštį
iš sunkiai įsivaizduojamo gyvūno, vadinamo drambliu. Jau vien
mintis, kad mergina gali taisyti tokią nuožmią mašiną, atrodė
absurdiška, ir vis dėlto ši moteris dirbo kaip tik čia. Berniukas
pribėgo prie jos ir truktelėjo už kombinezono.
Ji atsisuko, bet nekrūptelėjo iš netikėtumo, tik prisimerkusi
įbedė akis į Džens ir Marnsą. Nusišluostė kaktą plaštaka, kita
ranka persimetė veržliaraktį per petį. Paskui paglostė mokiniui
*galvą ir žengė pasitikti atvykėlių. Džens pastebėjo, kad lieknos
merginos rankos - vieni raumenys. Po apačiaji nevilkėjo marš­
kinių, vien mėlyną kombinezoną, susegtą virš krūtinės, jos oda
blizgėjo nuo prakaito. Mergina buvo tamsaus gymio, kaip tie
ūkininkai, visą dieną triūsiantys po ryškia šviesa, bet gal tai tik
riebūs suodžiai ir dulkės, nors jos kombinezonas atrodė švarus.
Ties Džens su Marnsu ji trumpai stabtelėjo ir linktelėjo.
Marnsui dar ir nusišypsojo, akivaizdu, kad jį prisiminė. Bet
rankos neištiesė, ir Džens liko už tai dėkinga. Vietoje to mer­
gina mostelėjo link durų stiklinėje pertvaroje ir pati nužings­
niavo pirma.
Marnsas nusekė iš paskos, lipo jai ant kulnų kaip šunytis,
Džens neliko nieko kita, tik neatsilikti. Dar atsisuko patikrinti,
ar nesimaišo kur mokinys, bet jis jau skuodė iš kur atėjęs, tik
oranžiniai plaukai švietė blausioje generatorinės šviesoje. Savo
pareigą jis atliko.
Mažoje dispečerinėje su valdymo pultu triukšmas girdėjo­
si ne taip. O kai uždarė masyvias duris, ir beveik visai nutyko.
98 ŠACHTA

Džuljeta nusiėmė šalmą, ausines ir nusviedė ant lentynos. Džens

savo ausines iš pradžių nedrąsiai kilstelėjo, išgirdo, kad kurti­
nantis triukšmas virto silpnu gaudesiu, ir nusiėmė. Patalpa buvo
ankšta ir prigrūsta: blizgėjo metalinis pulto paviršius, mirkčiojo
įvairiaspalvės švieselės - nieko panašaus Džens nebuvo regėjusi.
Buvo keista suvokti, kadjos, merės, galioje ir ši valdymo patalpa,
nors apiejos egzistavimą ji net nenutuokė.
Džens klausa pamažu atsigavo, Džuljeta tuo metu pasukiojo
kelias apvalias rankenėles, stebėdama, kaip po stikliniais moni­
toriais virpčiodamos juda rodyklės.
- Maniau, susitiksime rytoj ryte, - tarstelėjo neatsitraukda­
ma nuo darbo.
- Tiesiog atkakome anksčiau, nei planavome.
Džens pažvelgė į Marnsą, šis nejaukiai sukiojo rankose au­
sines.
- Smagu vėl tave matyti, Džule, - išlemeno jis.
Ji gūžtelėjo ir palinkusi prie storo stiklo pertvaros įbedė akis
į milžiniškus mechanizmus kitapus,jos rankos bėgiojo pultu pa­
čios, nereikėjo nė žiūrėti, sukiojo juodas rankenėles su nusitry-
nusiomis baltomis žymomis.
- Užjaučiu dėljūsų partnerio, - pasakė Džuljeta žvelgdama į
rodmenis. Paskui atsisuko ir įdėmiai nužvelgė Marnsą, ir Džens
pamatė, kad ši moteris, nors ir prakaituota, suodina, yra labai
graži: liesas, taisyklingų bruožų veidas, žibančios, gyvos akys.
Žvilgsnis rodė aštrų protą, tą galėjai pastebėti iškart. Džulje­
ta žiūrėjo į padėjėją su nuoširdžiausia atjauta, kaktoje susimetė
raukšlė.
-Tikrai, - pakartojo, - man siaubingai gaila.Jis atrodė geras
žmogus.
- Pats geriausias, - išsprūdo Marnsui, jo balsas užlūžo.
Džuljeta linktelėjo, lyg kaip tik tai ir norėjo išgirsti. Tada
atsisuko į Džens.
-Jaučiate tą vibraciją grindyse, mere? Tai sankaba išsiskyrė,
vos per du milimetrus. Jei jums tai atrodo baisu, pabandytumėte
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 99

uždėti rankas ant apvalkalo. Pirštai iškart nutirpsta ir pasidaro

nejautrūs. Ojeigu palaikytumėte ilgiau, kaulai imtų taip drebėti,
jog, regis, tuoj išsiskirs.
Ji pasisuko, ištiesė ranką tarp Džens ir Marnso, kad perjung­
tų didžiulį jungiklį, ir vėl atsisuko į valdymo pultą.
- Taigi įsivaizduokite, ką reikia iškęsti vargšui generatoriui:
jis visą laiką kratosi taip, kad dar truputis - ir subyrės į gabalė­
lius. Pavarų dėžės krumpliaračių dantukai trinasi vienas į kitą,
smulkutės metalo drožlės užteršia tepalą ir dilina kaip švitrinis
popierius. Dar kiek, ir plienas neišlaikys, sprogs, ir tada visi sėdė­
sime be elektros, nebent atsarginis generatorius, bet kad...
Džens užėmė kvapą.
- Gal galime kuo padėti? - paklausė Marnsas.
Džuljeta nusijuokė.
- Tai kad čia seniai niekam ne naujiena, visose pamainose
vienas ir tas pats. Jei dėl naujų tarpiklių būtų neišardę atsargi­
nio generatoriaus ir bent savaitei galėtume sumažinti elektros
sunaudojimą perpus, galėčiau ištraukti šią jungiamąją movą,
patvarkyčiau tvirtinamuosius aptaisus, ir šis gražuolis vėl dirb­
tų kaip naujas. - Ji dirstelėjo į Džens. - Tačiau kadangi esame
įpareigoti nemažinti energijos tiekimo ir negalime daryti jokių
pertraukų, nieko neišeis. Taigi privalau vis užveržti, nes vibruo­
jant aptaisai atsilaisvina, atitaikyti tinkamą apsukų režimą, kad
generatorius kaip nors trauktų.
- Net nežinau, kada aš pasirašiau įpareigojimą...
- Maniau, savo ataskaitoje viską išdėsčiau taip aiškiai, kad ir
kvailys suprastų, - išpoškino Džuljeta.
- Ir kada, tavo nuomone, generatorius gali išeiti iš rikiuotės?
Džens staiga susivokė, kad pokalbis pakrypo kažkaip ne taip:
ne ji, merė, dėsto savo reikalavimus, o ši jauna moteris.
- Kada? - Džuljeta nusijuokė ir papurtė galvą.Ji baigė spau­
dyti valdymo pulto mygtukus ir sukinėti rankenėles ir, atsisukusi
į juos, sunėrė rankas ant krūtinės. - Bet kurią minutę. Arba po
šimto metų. Svarbu, ne kada, o tai, kad jis vis tiek suges ir kad
100 ŠACHTA

gedimo galima išvengti. Mūsų tikslas - užtikrinti, kad mecha­

nizmas veiktų kaip laikrodis per mūsų gyvenimą, dar kelis gy­
venimus ar kitą nustatytą laiko tarpą. - Ji pervėrė Džens aštriu
žvilgsniu. - Jei mes nesilygiuojame į amžinybę, galime susipa­
kuoti savo lagaminus ir nešdintis iš čia šitą pat sekundę.
Džens pastebėjo, kad išgirdęs tokius žodžius Marnsas nete­
ko amo. Jai pačiai kūnu perbėgo šiurpuliukai. Paskutinis sakinys
gerokai panėšėjo į išdavystę. Ir metafora čia nedaug padėjo.
- Galėčiau paskelbti laikiną energetinį apribojimą ar mora­
toriumą, - pasiūlė Džens. - Dėl tų, kurie išėjovalyti, - ir truputį
pagalvojusi pridūrė: - Tai būtų dingstis ne tik paremontuoti šią
mašiną. Galėtume...
- Cha, norėčiau pažiūrėti, kaip informatikai leisjums tą mėš-
latoriumą, - drėbė Džuljeta. Nusišluostė smakrą atgalia ranka ir
nusivalė ranką į kombinezoną. Paskui paskersakiavo į džinsinį
audinį, ant kurio liko tepalų dėmė. - Adeiskite, mere, kad taip
šiurkščiai šneku.
Džens norėjo nuraminti Džuljetą, esą nieko tokio: šios
merginos požiūris, jos stiprybė nepaprastai priminė merei ją
pačią - tokią, kokią jau vargiai prisiminė. Jauną moterį, kuri
rėždavo tiesą į akis nepūsdama miglos ir nerinkdama žodžių
ir kuri visados pasiekdavo savo. Džens pajuto, kad nemačiom
stebi Marnsą.
- Kodėl išgirdusi apie moratoriumą užsiminėte kaip tik apie
šį skyrių?
Džuljeta nusijuokė ir išnėrė rankas. Pasirąžė ištiesdama del­
nus link lubų.
- Kodėl? Nes Informatikos skyrius užima tris aukštus iš šim­
to keturiasdešimt keturių ir sunaudoja ketvirtį mūsų pagamina­
mos elektros energijos. Galiu pateikti skaičiavimus...
- Nereikia, man ir taip aišku.
- Ir nepamenu, jog kada nors serveris būtų ką pamaitinęs ar
išgelbėjęs gyvybę. Ar bent užlopęs skylę kelnėse!
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 101

Džens nusišypsojo. Staiga ji suprato, kuo Marnsui taip pa­

tiko ši moteris. Ir ką jis kadaise, kai buvo jauna ir kol nebuvo
ištekėjusi už jo geriausio draugo, įžvelgėjoje.
- O jei mes kokiai savaitei nutrauktume Informatikos sky­
riui energijos tiekimą? Ar tai padėtų?
- Hm, maniau, jog atvykome čia tam, kad pasiūlytume jai
naują darbą toli nuo viso šito, - suniurnėjo Marnsas.
Džuljeta paskersakiavo jo pusėn.
- O aš maniau, jog sakiaujums, tiksliau, jūsų sekretorei, kad
nesivargintumėte. Ne todėl, kaid būčiau prieš jūsų darbą, bet aš
reikalinga čia. - Ji pakėlė ranką ir patikrino kažką sau ant riešo.
Chronometras. Žiūrėjo į jį lyg būtų nustatytas.
- Ką gi, mielai dar paplepėčiau, - ji pažvelgė į Džens, - ypač
apie moratoriumą, bet turiu dar kai kąpadaryti, o mano pamaina
jau pasibaigė, taigi lyg ir dirbu viršvalandžius. Noksas pasius, kai
pamatys, kiek kreditų susidarė!
- Gerai, daugiau tavęs netrukdysime, - pasakė Džens. - Mes
dar nevakarieniavome, tad gal galėtume susitikti vėliau? Kai pa­
sižymėsite išeidama ir nusiprausite?
Džuljeta apsižiūrėjo tarsi norėdama įsitikinti, kad jai iš ti­
krųjų reikia nusiprausti.
- Taip, žinoma, - sutiko. - Jus apgyvendins darbininkų ba­
rakuose?
Marnsas linktelėjo.
- Gerai. Susirasiu. Nepamirškite ausinių. - Ji parodė sau į
ausis, pažvelgė Marnsui į akis, linktelėjo ir grįžo prie darbo duo­
dama suprasti, kad pokalbis, bent jau kol kas, baigtas.
 13

M
m I arnsą ir Džens į valgyklą palydėjo Markas,jis ką tik baigė
■ ■ P savo pamainą. Marnsas, regis, įsižeidė, kad juos kažkas
lydėjo. Padėjėjas aiškiai išsiskyrė grynai vyriška savybe: visada
įsivaizduoti, kad žinai, kur esi, ir žinai kelią, net kai visiškai ne­
nutuoki. Kad tai įrodytų, jis žingsniavo priekyje, bet ties kie­
kviena sankirta stabtelėdavo ir sutrikęs atsisukdavo į Marką. Sis
nusišypsojęs mostelėdavo reikiama kryptimi.
- Tie koridoriai visi vienodi, - niurnėjo jis, bet vis tiek ver­
žėsi į priekį.
Džens šitas vyriškumo demonstravimas kėlė juoką. Ji paži­
nojo šįjaunąjį mechaniką: jis dirbo Džuljetos pamainoje. Norėjo
jį pakalbinti, iškvosti, bet nesiryžo. Jaunasis vyras kvepėjo giliu
požemiu: šis kvapas buvojai pažįstamas,jį į viršų atsinešdavovisi
mechanikai, pakilę ko nors sutaisyti. Prakaito, tepalų ir vos jun­
tamo chemikalų kvapo mišinys. Bet Džens jau išmoko nekreipti
į jį dėmesio. Ji matė, kad Markas geras ir malonus vaikinas: kai
pro šalį dardėdamas prariedėjo vežimėlis su atsarginėmis dali­
mis,jis suėmėją už rankos ir atsargiai patraukė į šalį,jis pažinojo
visus, su kuriais jie prasilenkė šiame blausių koridorių labirinte,
painiame, su atsikišusiais vamzdžiais ir nukarusiais laidais virš
galvos. Šis vyrukas vertas daug geresnio gyvenimo, pagalvojo
Džens. Jis spinduliavo pasitikėjimą, jo šypsena sugebėjo išsklai­
dyti net šių gilumų tamsą.
- Ar gerai pažįsti Džuljetą? - paklausėji Marko, kai vežimė­
lis nutolo ir nesigirdėjo jo keliamo triukšmo.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 103

- Džulę?Ji man kaip sesuo. Mes čia, apačioje, visi kaip viena
šeima.
Pasakė taip, lyg likusioje šachtos dalyje būtų buvę kitaip. Jie
vėl priėjo koridorių sankirtą ir priekyje žingsniuojantis Marn-
sas turėjo ilgokai pasikasyti galvą, kol prisiminė kelią. Kito ko­
ridoriaus pradžioje stoviniavo pora mechanikų ir juokavo. Jie
su Marku persimetė keliais žodeliais, Džens nieko nesuprato,
tarsi jie būtų kalbėję užsienio kalba. Ir tada pagalvojo, gal tikrai
šachtos gilumoje viskas vyksta kitaip. Regis, čia žmonės neslėpė
minčių irjausmų, sakė, ką galvojo, buvo atviri ir matomi kaip tie
nuogi vamzdžiai ir laidai.
- Gal tenai? - Jiems atėjus į valgyklą Markas mostelėjo ran­
ka į kitą salės galą. Valgykla dūzgė nuo pokalbių, į metalines
lėkštes skimbčiojo peiliai ir šakutės.
- Tai ką galėtum papasakoti mums apie Džulę? - paklausė
Džens. Markas paslaugiai prilaikė duris, ir Džens nesusilaikė
jam nenusišypsojusi. - Ką nors, ką mums, tavo nuomone, derėtų
žinoti?
Jie abu nusekė paskui Marnsą ten, kur buvo laisvųvietų.Tarp
staliukų zujo virtuvės darbininkai: nešiojo maistą, kad mechani­
kams nereikėtų laukti eilėje.Jiems nespėjus prisėsti ant išduobtų
aliuminio suolų, ant stalo jau garavo dubenys su sriuba, stovėjo
stiklinės su vandeniu, o jų kraštelius puošė citrinų griežinėliai.
Duonos čia niekas neraikė, plėšė nuo kepalų dideliais gabalais ir
dėjo tiesiai ant subraižytų stalų.
- Ar norite, kad pateikčiaujos charakteristiką? - Markas at­
sisėdo ir padėkojo stambiamvyrui, dėliojančiamant stalo maistą
ir šaukštus. Džens pasidairė servetėlių, bet pamatė, kad dauguma
vyrų ir moterų valosi tepaluotais skudurais, kyšančiais iš užpaka­
linių ar priekinių kišenių.
- Bet ką, ką mums vertėtų apieją žinoti, - pakartojo Džens.
Marnsas tyrinėjo savo duoną, pauostė, tada pamirkė vieną
kampą į sriubą. Prie gretimo staliuko garsiai nusikvatojo: matyt,
kažkas paporino šmaikščią istoriją ar mestelėjo kokį juoką.
104 ŠACHTA

- Žinau, kad ji padarys bet kokį jai pavestą darbą. Visada.

Tik kažin ar verta pasakoti tai, ką ir taip žinote, antraip nebūtu­
mėte sukorę tokio kelio. Man atrodo, kadjūs jau apsisprendėte.
Markas pakėlė prie burnos sklidiną šaukštą sriubos. Džens
paėmė savo šaukštą ir pamatė, kadjis apdaužytas ir sulamdytas, o
išgaubta pusė tokia nubruožta, lygja kas būtų skaptavęs akmenį.
- Ar ilgai ją pažįsti? - paklausė Marnsas. Padėjėjas čiaumojo
suzmekusią duoną ir iš paskutiniųjų stengėsi neišsiduoti, kaip
jam čia viskas neįprasta.
- Aš čia gimiau, - atsakė Markas, turėjo pakelti balsą, kad
jo neužgožtų stalo įrankių dzingsėjimas. - Buvau mokinys
Energetikos skyriuje, kai pasirodė Džulė, vyresnė už mane tik
metais. Pagalvojau: duodu dvi savaites, kol ši panelytė spardysis
ir šauks, kad ją iš čia išleistų. Čia buvo nemažai tokių, vaikų iš
vidurinio lygmens, jiems atrodė, kad čia galės pabėgti nuo savo
problemų...
Markas nebaigė sakinio, jo akys sužibo: kitapus stalo šalia
Marnso įsispraudė moteris, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiski­
rianti. Ji nusišluostė rankas savo skepeta, kyštelėjoją į kišenę ant
krūtinės ir pasilenkusi per stalą pakštelėjo Markui į skruostą.
- Brangioji, prisimeni padėjėją Marnsą? - Markas mostelėjo
į Marnsą, šis atgalia ranka paskubom nusišluostė ūsus. - Tai
mano žmona Sirlė. - Jie padavė vienas kitam ranką. Juodos dė­
mės ant Sirlės krumplių atrodė nuolatinės, tarytum nuo darbo
įsigėrusi tatuiruotė.
- Čia merė Džens. - Moterys irgi paspaudė viena kitai ran­
ką. Džens nekreipė dėmesio į suodžius ir tepalą, įsigėrusius Sir-
lei į delną, ir liko savimi patenkinta.
- Malonu, - ištarė Sirlė. Ji atsisėdo. Per tą laiką ant stalo
priešaisją, tarsi burtų lazdele mostelėjus, atsirado maistas, sriuba
dubenyje dar kunkuliavo, iš jos virto garas.
- Ar čia įvyko koks nusikaltimas, padėjėjau? - Sirlė atsilaužė
gabalą duonos ir nusišypsojo Marnsui, duodama suprasti, kad tai
viso labo pokštas.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 105

-Jie atėjo įkalbėti Džulės pereiti į viršutinius aukštus, - pa­

aiškino Markas, ir Džens pastebėjo, kad šnekėdamas su žmona
jis kilstelėjo antakį.
- Sėkmės, - palinkėjoji. - Betjei šita mergina kur ir pajudės,
tai nebent žemyn, o ten jau tik kasyklos.
Džens norėjo paklausti, ką tai reiškia, bet Markas toliau pa­
sakojo:
-Taigi kai ji pasirodė, aš dirbau Energetikos skyriuje...
- Pasakoji apie savo mokinystę? Jie numirs iš nuobodulio.
- Pasakoju, kaip Džulė atsirado čia.
Jo žmona nusišypsojo.
- Tada aš mokiausi pas senąjį Volką. Tais laikais jis kilojosi
iš vietos į vietą, vertėsi tai šiuo, tai tuo...
- Ak, taip, Volkeris. - Marnsas mostelėjo šaukštu Džens. -
Nagingas vyrukas. Neišlenda iš dirbtuvių.
Džens linktelėjo. Iš už gretimo staliuko pakilo valgytojai.
Sirlė ir Markas pamojavojiems atsisveikindami ir su keliais per­
simetė žodeliu kitu, tada atsisuko ir tęsė pokalbį.
- Tad kur aš baigiau? - paklausė Markas. - Ak, taip: pirmą
kartą pamačiau Džulę, kai ji pasirodė Volko dirbtuvėse su siurb­
liu. - Markas gurkštelėjo vandens. - Štai kokį pirmą darbąjiejai
davė! Ir nepamirškite, kad tada ji buvo liaunutė, maža mergaitė.
Dvylikos metų. Liesa kaip vamzdis. Ką tik iš vidurinio lygmens
ar dar iš aukščiau. - Markas mostelėjo ranka į viršų, tarsi tarp
tų aukštų nebūtų jokio skirtumo. - Jie privertė ją tempti tuos
sunkius siurblius pas Volką, kad jis pervytų variklio apvijas, iš
esmės tereikėjo išvynioti apie mylią vielos ir vėl suvynioti ją at­
gal, - Markas nutilo ir nusijuokė. - Tiesą sakant, Volkas visą
tą darbą liepdavo nudirbti man. Tai buvo mano, kaip mokinio,
įšventinimas. Visi liepia šešėliams dirbti juodus darbus. Kad iš­
bandytų - o gal palūš?
Nei Džens, nei Marnsas nesujudėjo. Markas gūžtelėjo ir kal­
bėjo toliau:
106 ŠACHTA

- Šiaip ar taip, tie siurbliai buvo velniškai sunkūs. Svėrė gal

daugiau užją pačią. Gal dukart daugiau. Ir ji sugebėjo viena pati
įkelti juos į vežimėlį ir užtempti keturis aukštus į viršų...
- Palauk, ar tai įmanoma? - paklausė Džens bandydama
įsivaizduoti tokio amžiaus mergaitę, tempiančią dukart už save
sunkesnį metalo gabalą.
- Nesvarbu. Skriemuliai, virvės, papirkti ką nors - pati tu­
rėjo sugalvoti. Tam viskas ir buvo daroma. Išbandymas. Taigi jie
atidėjojai dešimt tokių siurblių...
- Dešimt, - pakartojo Džens.
- Taip, ir veikiausiai tik dviem iš jų reikėjo pervynioti apvi­
jas, - pridūrė Širlė.
- O, jei tik tiek! - Markas nusijuokė. - Taigi mes su Volku
lažinomės, po kiek laikoji dums neatsigręždama pas savo tėtušį.
- Aš daviaujai savaitę, - prisiminė Širlė.
Markas pamaišė sriubą ir papurtė galvą.
- Bet svarbiausia, kai Džulė tai padarė, niekas nesumojome,
kaip. Ji pasakė mums tik po daugybės metų.
-Tada sėdėjome už ano stalo, - mostelėjo Širlė. - Gyvenime
taip nesijuokiau.
- Ir kaip jai pavyko? - smalsiai paklausė Džens. Ji visai pa­
miršo savo sriubą, ir viralas jau seniai ataušo.
- Taigi tą savaitę pervyniojau dešimties siurblių apvijas. Ir
visą tą laiką laukiau, kad ji palūš. Tikėjausi. Nes mano pirštai
nuėjo žaizdomis. Ji negalėjo atitempti visų tų siurblių, papras­
čiausiai negalėjo. - Markas papurtė galvą. - Niekaip negalėjo.
Bet aš vyniojau ir vyniojau tas apvijas,ji ištempdavo vieną siurblį
ir netrukus atvilkdavo kitą. Per šešias dienas sutvarkėme visus
tuos siurblius. O ta snarglė nuėjo pas Noksą, kuris tada dirbo
pamainos viršininku, ir paklausė, ar galėtų pasiimti laisvą dieną.
Širlė nusijuokė ir nudelbė akis į savo sriubą.
- Vadinasi, ji susirado pagalbininkų, - pasakė Marnsas. -
Kažkam tikriausiai jos pagailo.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 107

Markas nusišluostė akis ir papurtė galvą.

- Tai kad ne, velniai griebtų. Kas nors vis tiek būtų sužinojęs
ir išpliurpęs. Ypač kai Noksas žūtbūt norėjo sužinoti. Jis kone
sprogo iš įsiūčio, rėmė ją prie sienos reikalaudamas paaiškinti,
kaipji tai padarė. Bet Džulė tik stovėjo ir gūžčiojo pečiais, nebyli
kaip iš rikiuotės išėjęs generatorius.
-Tai kaipjai pavyko? - nekantravo Džens. Dabar ir jai žūt­
būt knietėjo sužinoti.
Markas nusišypsojo.
- Ji atvilko tik vieną siurblį. Kone nugarą susilaužė, bet už­
tempė tik vieną.
-Taip, ir tu pervyniojai tą prakeiktą daiktą dešimt kartų.
- Klausyk, nereikia man priminti.
- Palauk. - Džens kilstelėjo ranką. - O kaip kiti?
- Pati juos sutvarkė. Bet čia kaltas Volkas: mergiotė užkal­
bėjo jam dantį, kai pirmą vakarą šlavė jo dirbtuvių grindis. Ji
ir mane kamantinėjo, lindo su klausimais, stebėjo, kaip tvarkau
pirmą siurblį. Kai baigiau, nuvilko tą griozdą koridoriumi, bet
į laiptinę tempti nė negalvojo, paliko dažų sandėlyje, net neiš­
kėlusi iš vežimėlio. Tada nulipo laiptais, pasiėmė kitą siurblį ir
niekamnematant įstūmė į įrankių sandėliuką. Pratupėjo ten visą
naktį mokydamasi pervynioti variklio apvijas.
- O, - išsprūdo Džens, supratus, kur čia šuo pakastas. - Ir
kitą dienąji atnešė tau tą patį vakarykštį siurblį, kuris stovėjo čia
pat, už kampo.
- Taigi. Tada ji nusileido ir vyniojo varį keturiais aukštais
žemiau, kol aš čia dariau tą patį.
Marnsas prapliupo juoku ir trenkė delnu per stalą taip, kad
net pašoko dubenys ir duona.
-Tą savaitę per dieną sutvarkydavau po du variklius, tempas
nežmoniškas.
- Bet jei iš tikrųjų, tai buvo vienas ir tas pats variklis, - pa­
aiškino kvatodamas! Sirlė.
108 ŠACHTA

-Taip. Ir ji spėjo su manimi. Parvežė visus siurblius į cechą

ir dar baigė darbą viena diena anksčiau. Todėl ir paprašė poilsio
dienos.
- Puikiai prisimenu tą dieną, kai ji pasiėmė išeiginę, - pri­
dūrė Sirlė ir papurtė galvą. - Mokinė pasiima laisvą dieną. Gy­
venime to nebuvo.
- Svarbiausia, kad niekas netikėjo, jog šią užduotį išvis įma­
noma atlikti.
- Gudri mergiotė, - pagyrė Džens šypsodamasi.
- Pernelyg gudri, - pasakė Markas.
- Ir kąji veikė per savo išeiginę? - paklausė Marnsas.
Markas pirštu panardino citrinos gabalėlį savo vandenyje ir
kiek palaikė.
- Visą dieną ji praleido su manim ir Volku: šlavė parduo­
tuvę, klausinėjo, kaip veikia mechanizmai, kur eina šitie laidai,
kaip atsukti varžtus ir pasižiūrėti, kas viduje, ir panašiai. - Jis
gurkštelėjo vandens. - Kalbujums visa tai, nes spėju, kad norite
pasiūlyti Džulei darbą, bet būkite atsargūs.
- Kodėl turime būti atsargūs? - paklausė Marnsas.
Markas pakėlė akis į vamzdžius ir laidus, susiraizgiusius virš
galvos.
- Nes ji dirbs velniškai gerai. Net kai to iš jos nesitikėsite.
K
I mai visi pavalgė, Širlė ir Markas parodė jiems, kaip nueiti
■BKiki barakų. Džens žiūrėjo, kaipjauna pora atsisveikindama
pasibučiuoja. Markas baigė savo pamainą, Sirlė tik pradėjo. Tai,
kas vienam buvo pusryčiai, kitam - vakarienė. Džens padėkojo
jiems abiem už kompaniją ir pagyrė maistą, tada jie su Marnsu
paliko valgyklą, kuri triukšmu nenusileido generatorinei, ir nu­
žingsniavo vingiuotais koridoriais į savo nakvynės vietą.
Marnsas turėjo apsistoti bendrame barake, skirtame jaunes­
niems mechanikams, dirbantiems pirmoje pamainoje. Jo lovelė
buvo neįtikėtinai maža. Pusę pėdos per trumpa, pamanė Džens.
Barako gale buvo įrengtas atskiras kambarys, jis teko Džens.
Abu nusprendė pratempti laiką čia: masažavo įsiskaudusias ko­
jas, kalbėjosi apie tai, kad čia, gilumoje, viskas kitaip, kol į duris
pasibeldė. Jos atsidarė ir į vidų įžengė Džuljeta.
-Jie sukišojus abu į vieną kambarį? - paklausė nustebusi.
Džens nusijuokė.
- Ne, padėjėją apgyvendino bendrame kambaryje. Aš irgi su
malonumu pernakvočiau ten, kartu su kitais.
- Pamirškit, - atrėžė Džuljeta. - Ten visada sugrūda visus
naujokus ir lankančias šeimas.
Džens stebėjo, kaip Džuljeta įsikandajuostelės galą, surenka
plaukus, dar drėgnus po dušo, ir suriša į uodegėlę. Ji persirengė
kitu kombinezonu, išskalbtu, bet Džens pastebėjo, kad dėmės
jame įsiėdė neišplaunamai.
110 ŠACHTA

- Tai kada galima paskelbti tą energijos moratoriumą? -

paklausė Džuljeta. Baigusi sukti ant pakaušio kuodą, sutvirti­
no segtukais, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į sieną
prie durų. - Kaip tik geras laikas: po valymo visi tokios pakilios
nuotaikos.
- Kada galėtumpradėti?- paklausė Džens. Staiga suvokė,
jog nori, kad ši jauna moteris būtų šerife, iš dalies todėl, jog at­
rodė nepasiekiama. Džens pažvelgė į Marnsą ir pagalvojo, ar dėl
tos pačios paprastos priežasties jis žavėjosi ja tada, prieš daugelį
metų, kai ji buvo jauna ir ištekėjusi už Donaldo.
- Galiu ir rytoj, - atsakė Džuljeta. - Iki ryto paruoštume
atsarginį generatorių. Galiu šiandien dirbti dar ir naktinę pa­
mainą, kad būčiau tikra, jog visi tarpikliai ir movos...
- Ne, - pertraukė ją Džens pakeldama ranką. - Klausiu,
kada galėtum pradėti eiti šerifo pareigas? - Ji pasikeitė savo at­
segtoje kuprinėje, išdėliojo aplankus ir ėmė raustis juose ieško­
dama sutarties.
- Aš... maniau, kad tai jau aptarėme. Neturiu jokio noro
būti...
-Tokie patys geriausi, - pasakė Marnsas. - Tie, kurie neturi
jokio noro. - Jis stovėjo priešais Džuljetą, irgi atsirėmęs į sieną,
susikišęs nykščius už kombinezono petnešų.
- Atleiskite, bet čia, apačioje, nėra nė vieno, kuris galėtų
mane pakeisti, - pasakė Džuljeta purtydama galvą. - Nemanau,
kadjūs abu suprantate, kuo mes čia užsiimame.
- O aš manau, kad tu nelabai supranti, kuo mes užsiimame
ten, viršuje, - pasakė Džens. - Ir kodėl mums tavęs reikia.
Džuljeta krestelėjo galvą ir nusijuokė.
- Klausykit, čia, apačioje, tokios mašinos, kad jūs negalite
net...
- Ir kokia iš jų nauda? - paklausė Džens. - Kąjos daro?
-Jei nejos, šios prakeiktos vietos nebūtų! - išpoškino Džul­
jeta. - Deguonis, kuriuo kvėpuojate? Mes jį gaminame! Nuo­
dingos medžiagos, kurias iškvepiate? Mesjas išpumpuojame at-
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 111

gal į žemę! Gal padaryti sąrašą, kuo naudinga nafta? Kiekvienas

plastiko gabalėlis, kiekviena uncija gumos - viskas iš naftos!
Visi tirpikliai ir valikliai, jau nekalbu apie energiją - vienu žo­
džiu, viskas!
- Bet visa tai čia buvo ir iki tau gimstant, - priminė Džens.
- Gal, bet tikrai nebūtų išsilaikę bent jau mano gyvenimą,
patikėkit. Neįsivaizduojate, kokios būklės viską radau, - ji vėl
sunėrė rankas ir atsirėmė į sieną. - Nemanau, kad suprantate,
kokia katastrofa ištiktų be šių mašinų.
- O aš nemanau, kad supranti, jog šitos mašinos bus visiškai
nereikalingos, jei neliks žmonių.
Džuljeta nusuko akis. Džens pirmą kartą pamatė ją sutri­
kusią.
- Kodėl tu niekada neaplankai savo tėvo, Džule? - paklausė
Marnsas.
Džuljeta staigiai atsisuko į sieną priešais. Nubraukė nuo
kaktos plaukų sruogą.
- O jūs pasižiūrėkite į mano darbo žurnalą, - išrėžė ji, - ir
pasakykite, kada man vaikštinėti!
Džens nespėjus atsakyti, kad tai vis dėlto jos tėvas, kad jam
visuomet galima rasti laiko, Džuljeta staigiai atsisuko į ją.
- Manote, man nerūpi žmonės? Manote, ne? Tai žinokite,
kad taip nėra! Man rūpi kiekvienas žmogus šachtoje. Bet šie
vyrai ir moterys, šitas visų pamirštas Mechanikos skyrius yra
mano šeimai Štai su kuo aš džiaugiuosi susitikusi kiekvieną die­
ną. Štai su kuo laužiu duonos kepalą keliskart per dieną. Mes
dirbame, gyvename petys į petį, drauge ir numirsime. - Ji atsi­
suko į Marnsą. - Juk taip? Jūs gi viską matėte.
Marnsas nieko neatsakė. O Džens pagalvojo, ar Džuljeta tik
šiaip užsiminė apie mirtį.
- O jo paklausėte, kodėl jis manęs niekada neaplankė? Jis,
kitaip nei aš, turi marias laiko. Jo ten niekas nelaiko.
-Taip, mes buvome sujuo susitikę. Ir manjis pasirodė labai
užsiėmęs. Toks pat atsidavęs darbui kaip tu.
112 ŠACHTA

Džuljeta vėl nusuko akis.

- Ir toks pat užsispyręs. - Džens paliko ant lovos išmėtytus
popierius ir nuėjusi atsistojo prie durų, per žingsnį nuo Džul-
jetos. Galėjo užuosti muilu kvepiančius jaunos moters plaukus.
Galėjo matyti, kaip virpa jos šnervės nuo greito, karšto alsa­
vimo.
- Dienos bėga nereikšmingus sprendimus versdamos reikš­
mingais. Pavyzdžiui, sprendimą nesimatyti, kuris iš pradžių ra­
dosi vien iš jaunatviško įkarščio, pykčio. Tik ilgainiui tas pyktis
kaupiasi kaip neperdirbtos šiukšlės, ar ne?
Džuljeta mostelėjo ranka.
- Nesuprantu, apie kąjūs kalbate.
- Kalbu apie tai, kaip dienos virsta savaitėmis, savaitės mė­
nesiais, mėnesiai metais. - Džens sukosi ant liežuvio pasakyti,
kad ir ji patyrė tą patį, pati kaupė dieną po dienos, bet Marnsas
buvo čia, klausėsi. - O po kiek laiko tebepyksti vien todėl, kad
pateisintum savo seną klaidą. Tai lyg žaidimas: du žmonės žvel­
gia į skirtingas puses, atsisako grįžtelėti per petį, abu bijo žengti
pirmą žingsnį...
- Viskas ne taip*- prabilp Džuljeta. - Aš nenoriujūsų darbo.
Neabejoju, kad yra daugybė tokių, kurie sutiks negalvodami.
- Jei ne tu, darbą gaus kas nors kitas. Tik bijau, kad tuo kai
kuo kitu aš negaliu pasitikėti. Daugiau nebegaliu.
-Tada atiduokite jį kokiai kitai merginai. - Ji nusišypsojo.
- Arba tu, arba jis. Tik spėju, kad jis labiau klausys įsakymų
iš trisdešimtų aukštų nei manųjų ar numatytų Pakte.
Džuljeta, regis, sukluso, rankos nusviro.Ji pasisuko irjos akys
susitiko su Džens. Marnsas stebėjo moteris iš kitos kambarėlio
pusės.
- O paskutinis šerifas, Holstonas... kas jam atsitiko?
-Jis išėjo valyti, - pasakė Džens.
- Savo noru, - šiurkščiai pridūrė Marnsas.
- Žinau, bet kodėl? - Ji susiraukė. - Girdėjau, dėl žmonos.
- Tai tik spėlionės...
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 113

- Prisimenu, kadjis kalbėjo apie ją, kai jūs abu buvote nusi­
leidę čia ištirti Džordžo mirties. Iš pradžių man šmėstelėjo min­
tis, jog su manimi flirtuoja, bet paskui pamačiau, kad jis galvoja
tik apie žmoną.
- Kai mes čia dirbome, jie kaip tik buvo laimėję loterijoje, -
priminė jai Marnsas.
- Ak, taip, teisingai. - Akimirką jos akys nukrypo į lovą.
Į popierius, išmėtytus ant jos. - Bet aš nieko neišmanau apie šį
darbą. Moku tik taisyti mašinas.
- Čia tas pats, - pasakė jai Marnsas. - Kai tyrėme bylą, tu
mums labai padėjai. Puikiai perpratai esmę. Tu pastebi smul­
kmenas, kurių kiti nemato, ir sugebi iš jų sudėlioti visumą.
- Kalbate apie masinas, - tarsi paklausė ji.
- Žmonės nedaug skiriasi, - atsakė Marnsas.
- Man regis, tu jau viską žinai, - pasakė Džens. - Tavo po­
žiūris teisingas. Sis darbas - tai politika. Svarbu išlaikyti tinkamą
atstumą.
Džuljeta papurtė galvą ir vėl pažvelgė į Marnsą.
- Tai jūs pasiūlėte mane į šį postą, ar ne? O aš vis galvoju,
kodėl aš, iš kur čia kojos dygsta?
- Tu puikiai susidorosi, - patikino ją Marnsas. - Velniai
griebtų, tu puikiai susidoroji su viskuo, ko imiesi. Be to, šis dar­
bas daug svarbesnis, nei tau atrodo.
- Ir aš gyvensiu viršuje?
- Tavo kabinetas pirmame aukšte. Salia oro šliuzo.
Džuljeta, regis, susimąstė. Džens susijaudino, kad mergina
pagaliau ėmė domėtis.
- Ir uždarbis didesnis, nei gauni čia, net su viršvalandžiais.
- Patikrinote?
Džens linktelėjo.
- Leidau sau šį bei tą prieš ateidama čia.
- Pavyzdžiui, pasikalbėti su mano tėvu. •
- Teisingai. Jis apsidžiaugs galėdamas su tavimi pasimatyti.
Jei eitumei su mumis.
114 ŠACHTA

Džuljeta nudelbė akis į batus.

- Nesu tikra.
- Liko dar vienas dalykas, - įsiterpė Marnsas pagavęs Džens
žvilgsnį. Jis pažvelgė į dokumentus ant lovos. Piterio Biling-
so sutartis, perlenkta perpus, gulėjo ant viršaus. - Informatikos
skyrius.
Džens suprato, kąjis turėjo omeny.
- Prieš tau sutinkant turime apsvarstyti dar vieną dalyką.
- Aš dar nesu tikra, kad sutinku. Norėčiau daugiau žinoti
apie tą energijos moratoriumą, man reikia čia suorganizuoti pa­
mainas...
- Yra priimta, kad Informatikos skyrius patvirtina parašu
visus naujus kandidatus.
Džuljeta užvertė akis ir garsiai iškvėpė.
- Ak, taip, informatikai.
-Taip, ir mes susitikome sujais pakeliui į čia, kad hm... ap­
tartume tam tikrus keblumus.
- Neabejoju, - pasakė Džuljeta.
-Tai dėl tų paraiškų, - įsiterpė Marnsas.
Džuljeta atsisuko į jį.
- Mes, aišku, suprantame, kad tai nieko svarbaus, tačiau gali
kilti...
- Palaukite, jūs čia apie vamzdžių izoliacinę juostą?
- Izoliacinę juostą?
- Taip. - Džuljeta susiraukė ir papurtė galvą. - Šunsnukiai.
Džens sudėjo nykštį ir smilių ore, palikdama dviejų colių
tarpelį.
-Jie tau užvedė tokio storio bylą. Sako, kad nugvelbei jiems
skirtas prekes.
- Negali būti. Juokaujat? - Ji mostelėjo į duris. - Tai mes
perjuos nieko negalime gauti. Kai man prireikė izoliacinėsjuos­
tos - prakiuro šilumokaičio izoliacija, - mes jos negavome, nes
Tiekimo skyrius pranešė, kad medžiagos izoliacinei juostai nėra.
Tai atsitiko gerokai anksčiau. Ir staiga sužinau iš vieno mūsų ne­
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 115

šiko, kad visajuosta nukeliavo į Informatikos skyrių, kad tenjos

jau kelios mylios ir kadjie nevają naudoja savo bandomiesiems
apsauginiams kostiumams. - Džuljeta giliai įkvėpė. - Taigi teko
šiek tiek iš jų perimti. - Lyg kokia sąmokslininkė pažvelgė į
Marnsą, tarsi šis būtų davęs tam sutikimą. - Klausykite, aš ap­
rūpinujuos energija, kadjie galėtų daryti tai, ką ten daro viršuje,
ir negaliu gauti gyvybiškai svarbių prekių. Ojei gaunu, tai tokios
kokybės, kad tinka vien išmesti, tikriausiai gamintojai irgi vel­
niškai apkrauti darbu...
- Jei tau iš tikrųjų reikėjo šių prekių, - pertraukė Džens, -
tada aš suprantu. - Ji pažvelgė į Marnsą, o jis iškalbingai nusi­
šypsojo tarsi sakydamas: „Matai, nemelavau, ši moteris idealiai
tinka šiam darbui.“
Džens apsimetė, kad nepastebėjo.
- Džiaugiuosi išgirdusi šios istorijos tavovariantą, - pasakėji
Džuljetai. - Reikėtų man dažniau nusileisti, kol dar skaudančios
kojos leidžia. Mes viršuje kai kuriuos dalykus priimamejau kaip
savaime suprantamus, nes iš tikrųjų nieko nesuprantame. Dabar
man aišku, kad mūsų padaliniai turi glaudžiau bendradarbiauti,
nuolat, kaip bendradarbiaujame su Informatikos skyriumi.
- Aš tą kartoju jau dvidešimt metų, - pabrėžė Džuljeta. -
Mes čia, apačioje, juokaujame, jog mus tyčia nukišo taip giliai,
kad būtume kuo toliau nuo akių. Bet kartais pamanau, jog taip
ir yra.
- Na, jei pakilsi į viršų, jei imsiesi šio darbo, žmonės tave
išgirs. Būsi viena iš pagrindinių grandžių valdymo grandinėje.
- O kas tada bus informatikai?
- Jie, aišku, priešinsis, bet to ir reikia tikėtis. Teko ir anks­
čiau su tuo susidurti, nieko, susitvarkiau. Pranešiu merijai, kad
įformintų kai kurių neatidėliotinų prekių tiekimo dokumentus
atgaline data, tada tu būsi įsigijusi tą prekių siuntą teisėtai. -
Džens įdėmiai nužvelgė merginą. - Bet tik jei patikinsi mane,
kad kiekviena iš šių „perimtų“prekių buvo būtina.
Džuljetos toks iššūkis visai neišgąsdino.
116 ŠACHTA

- Taip ir yra, - pasakė ji. - Čia ne mano įgeidis. Medžiagos,

kurias iš jų gaudavom, buvo tikras šlamštas. Būtų iškart subyrė­
jusios, lyg tam ir padarytos. Šiaip ar taip, galiausiai iš Tiekimo
skyriaus gavome tos izoliacinės juostos ir dabar turime dar ir
atsargai. Mielai užeičiau susitaikymo vizito, kai kilsime aukštyn.
Tiesą sakant, mes patys susikonstravome daug geriau...
- Kilsime? - paklausė Džens, pasitikslindama, ar gerai su­
prato: vadinasi, Džuljeta sutiko?
Džuljeta nužvelgėjuos abu ir linktelėjo.
- Turite duoti man savaitę, kad sutvarkyčiau generatorių.
Jūs pažadėjote moratoriumą, tad tesėkite. Ir manau, supratote,
jog aš iš esmės buvau ir liksiu mechanike, ir sutinku su šiomis
pareigomis tik todėl, kad matau, kas atsitinka, kai nekreipiama
dėmesio į problemas. Aš čiavisiems kalu, kad svarbiausia neleisti
kam nors sugesti. Kad nereikėtų strimgalviais pulti taisyti, kai
viskas sugriuvo po velnių ir stovi, tam būtina nuolat prižiūrėti,
kad mechanizmas veiktų kaip laikrodis. Per daug svarbių da­
lykų, į kuriuos pastaruoju metu nekreipiama dėmesio. Visiškai
nekreipiama, lyg to nė nebūtų. Kitaip tariant, jei į šachtą žiūrė-
tiume kaip į vieną didelį variklį, mes čia kaip alyvos dėmė po
juo, reikalaujanti kažkokio dėmesio. - Ji ištiesė Džens ranką. -
Paskelbkite tą energijos moratoriumą, ir aš jūsų.
Džens suėmė merginai ranką, ją sužavėjo šiltas ir galingas
rankos paspaudimas.
- Rytoj tai bus pirmas mano darbas, - pasakėji. - Ir ačiū tau.
Sveika atvykusi į komandą.
Marnsas perėjo kambarį ir taip pat paspaudė Džuljetai ranką.
- Džiaugiuosi, kad prisidėjai, šerife.
Džuljeta tik šyptelėjo.
- Liaukitės, neskubinkime įvykių. Man dar mokytis ir mo­
kytis, kol nusipelnysiu būti vadinama šiuo vardu.
 avaime suprantama, rytojaus dieną jie lipo jau paskelbus
energijos moratoriumą. Džens jautė, kadjos kūnas irgi da­
lyvauja moratoriume: su kiekvienu sunkiu žingsniu energijos
liko vis mažiau. Tai, kas leidžiantis atrodė tarsi agonija, palygin­
ti buvo vieni juokai: viso labo nesudėtinga mankšta. Bet dabar
jos netreniruotiems raumenims teko tikras išbandymas: reikėjo
užkariauti kiekvieną laiptelį. Džens statydavo koją ant kitos pa­
kopos, įsiremdavo ranka į kelį ir užkeldavo kūną per dešimt colių
į viršų - tie dešimt coliųjai prilygo milijonui įvijų laiptų pėdų.
Laiptų aikštelė iš dešinės buvo pažymėta penkiasdešimt aš­
tuntu numeriu. Kol kiekviena jų likdavo užpakaly, regis, praei­
davovisa amžinybė. Džens prisiminė, kad leisdamasi dažnai taip
pasinerdavo į mintis, jog nemačiom prašokdavo keletą aukštų.
Dabar, persisvėrusi per išorinį turėklą,ji matė kiekvieną teksiantį
iškentėti aukštą,jie dunksojovirš galvos skendėdami blausiai ža­
lioje avarinių lempų šviesoje, tyčiojosi matydami, kaipji senomis
drebančiomis kojomis velkasi pakopa po pakopos aukštyn.
Marnsas žingsniavo šalia, laikydamasis vidinio turėklo,
Džens išorinio, jos lazdelė taukšėjo į metalines grindis tarp jų­
dviejų. Kartkartėmisjų rankos susiliesdavo. Atrodė, tarsi abu ke­
liautų jau kelis mėnesius, toli nuo savo darbų, pareigų, pamiršę
šaltus oficialius santykius. Tas nuotykis leistis į šachtos gilumą
įkalbėti naujo šerifo pakrypo kiek kitaip, nei Džens įsivaizdavo.
Ji manė vėl pasijusianti jauna, tačiau negalėjo atsikratyti senų
vaiduoklių. Manė, kelionė įlies įją naujos gyvybės, bet tik aiškiai
118 ŠACHTA

pajuto sunkią metų naštą, slegiančią seną nugarą ir kelius. Tai,

kas turėjo būti jos pergalingu maršu per šachtą, tapo varginančia
ir beveik anonimine kelione, ir dabar ji uždavė sau klausimą,
ar išties jau toks svarbus jos, merės, vaidmuo valdant ir prižiū­
rint šachtą. Dabar Džens suprato, kadjų pasaulis aplinkją labai
aiškiai padalytas į lygmenis. Aukštutinio pasaulio gyventojams
labiausiai rūpi dulkėmis apsinešantis išorinio pasaulio vaizdas,
pusryčiams jie geria šviežiai spaustų sulčių ir nesuka galvos, iš
kur jos atsiranda, jiems tai atrodo savaime suprantamas dalykas.
Žmonės, kurie gyvena viduriniame lygmenyje ir triūsia soduose
ar valo gyvulių narvus, sukasi savo dirvožemio, žalumos ir trą­
šų pasaulėlyje. Išorinis vaizdas jiems antraeilis dalykas, o gal ir
visai nesvarbus, nebent prisimenajį po valymo. Ir dar apačia, gi­
luminis lygmuo: mechaninės dirbtuvės, chemijos laboratorijos,
ten siurbiama nafta, ten girgžda ir sukasi galingi mechanizmai,
ten sunkiai triūsia raumeningi darbininkai su nuolat juodomis
panagėmis ir neišsivadėjančiu prakaito kvapu. Šiems žmonėms
išorinis pasaulis - tik kažkur sklandantys gandai, o maistas - tik
būdas kūno energijai palaikyti. Jiems atrodo, jog šachtai svar­
biausia, kad dirbtų mašinos, o Džens visą savo gyvenimą galvojo
visiškai kitaip.
Prieblandojeji išvydopenkiasdešimt septintu numeriu pažy­
mėtą laiptų aikštelę. Ant metalinių laiptinės grotelių sėdėjo mer­
gaitė, apkabinusi rankomis kelius, ir blausioje šviesoje skaitė vai­
kišką knygelę, aplenktą plastikiniu aplanku. Džens ėmė stebėti
mergaitę: ši sėdėjo nekrustelėdama, tik akys bėgiojo spalvingais
puslapiais.Ji taip ir nepakėlė akių, kad pažiūrėtų, kas eina pro šalį.
Jie paliko mergaitę užpakaly, ir veikiai jos figūrėlė ištirpo prie­
blandoje. Džens ir Marnsas toliau sunkiai kopė aukštyn, išsunkti
trečios kilimo dienos. Laiptinėje buvo tuščia: jokios vibracijos,
jokių dundančių žingsnių viršuje ar apačioje, šachta pasidarė tyli
ir nyki tarsi visai be gyvybės, tik du seni draugai, du bičiuliai, pa­
mažu petys į petį žingsniavo išblukusiais laiptais, mostaguodami
rankomis, ir jos kartkartėmis netyčia susiliesdavo.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 119

Tą vakarąjie apsistojo viduriniame lygmenyje, pas vietinį šerifo

padėjėją: šis primygtinai kvietė paviešėti, ir Džens pagalvojo, kad
būtų neprašai užsitikrinti papildomą palaikymą dėl naujojo še­
rifo, kuris vėl bus išrinktas ne iš policininkų tarpo. Prieblandoje
pavalgę šaltų pietų ir užtektinai prisiplepėję su šeimininku ir jo
žmona, juodu nuėjo į nakvynės vietas: Džens - į policininko
kabinetą, kur buvo pastatyta ir paklota sudedama lovelė, mat
šeimininkai stengėsi, kad merė išsimiegotų taip patogiai, kaip tik
įmanoma tokiomis sąlygomis, net nežinia, iš kur gavo plonyčio
audinio patalynę, dar kvepiančią muilu, ir gana brangiu; Marnsą
paguldė ant gulto areštinėje, dar tebedvokiančioje pigia degtine
ir girtuokliu, čia atsidūrusiu po to, kai po valymo prisigėrė iki
žemės graibymo.
Buvo sunku susigaudyti, kada išsijungė šviesos, nes čia ir taip
buvo beveiktamsu. Džens ilsėjosi savolovelėje visiškoje tamsoje,
maudžiantys raumenys mėgavosi palaimingu poilsiu, pėdas su­
traukė mėšlungis, jos sustingo tarsi kaulas, nugarą gėlė ir suko,
jai verkiant reikėjo masažo. Tik protas tebedirbo: ji prisiminė
vangius pastarosios dienos kopimo pokalbius.
Ji ir Marnsas šiais spiraliniais laiptais sukosi vienas apie kitą,
prisiminė senus susižavėjimus, prisilietė prie seniai užgijusių
žaizdų, rodė vienas kitam švelnumą, kiek dar sugebėjo jų tra­
pios, palaužtos ir nuo politikos bei įstatymų sudiržusios širdys,
besislepiančios po susiraukšlėjusia ir plona kaip popierius oda.
Vis dažniau, nors nedrąsiai, bet pasigirsdavo Donaldo var­
das, taip į tėvų guolį vogčiomis įsėlina vaikas ir priverčia įsi­
mylėjėlius padaryti jam vietos per patį vidurį. Džens vėl ėmė
gedėti seniai prarasto vyro. Pirmą kartą gyvenime gedėjo tų de­
šimtmečių, kuriuos ji praleido vienatvėje. Tai, ką visuomet laikė
savo pašaukimu - tarnauti kitų gerovei pamirštant net asmeninį
gyvenimą, - dabar jai atrodė veikiau kaip prakeiksmas. Iš jos
atėmė gyvenimą. Sutrynė į košę. Jos pastangų ir paaukotų metų
120 ŠACHTA

syvai lašėjo šachta žemyn, tik jau keturiasdešimt aukštų po ja

niekas to nepastebėjo ir niekam tai nerūpėjo.
Ir dabar ji suprato, kad liūdniausia šios kelionės dalis buvo
susijusi su Holstono vaiduokliu. Džens suvokė, jog leidosi į šią
avantiūrinę kelionę ne tiek norėdama įkalbėti Džuljetą tapti še­
rife, kiek pasilaidoti pačiose šachtos gelmėse, kad tik nematytų
kalvos įlinkyje figūrų dviejų įsimylėjėlių, kurių beprasmiškai nu­
trauktąjaunystę baigia suėsti toksiškas vėjas.Ji iškeliavo, kad pa­
bėgtų nuo Holstono, o išėjo priešingai - jis neišėjojai iš galvos.
Ji pagaliau suvokė kai ką svarbesnio nei tai, kodėl visi, išvaryti
valyti, tai ir padarydavo: ji suprato, kodėl keli savo noru pasiprašė
šiam darbui. Jau geriau susijungti su vaiduokliais, nei gyventi
jų persekiojamiems. Jei gyveni tokį beprasmį, tuščią gyvenimą,
geriau negyventi išvis.
Padėjėjo kabineto durys sugirgždėjo: jų vyriai jau seniai ne­
matė tepalo. Džens pabandė atsisėsti, kažką įžvelgti tamsoje, bet
jos raumenys visai sustingo, senos akys pavargo nuo tamsos. No­
rėjo šūktelėti, kad šeimininkai žinotų, jog jai viskas gerai, nieko
netrūksta, bet tik klausėsi.
Žingsniai artėjo, vos girdimi ant nudrengto kilimo. Kažkas
ėjo prie jos, be žodžių, tik girdėjosi, kaip girgžda seni sąnariai,
kaip pakyla prabangi, gurgždanti antklodė. Bet dviem seniems
vaiduokliams žodžių ir nereikėjo.
Džens sulaikė kvapą. Ji apgraibomis susirado ranką, laikan­
čią antklodę, ir suėmė už riešo. Tada pasislinko siauroje sudeda­
moje lovelėje padarydama vietos ir trūktelėjo svečią link savęs.
Marnsas apglėbėją per nugarą, truputį pasimuistė po ja, kol
ji pasijuto gulinti jam ant šono, permetusi per jį koją, rankomis
apkabinusi kaklą. Jautė, kaip skruostą kutena jo ūsai, kaip jis
skubriai pabučiuoja ją į lūpų kamputį.
Džens suėmė delnais jam veidą ir įsikniaubė į petį. Ji verkė
kaip vaikas, kaip naujas šešėlis, kuris išsigandęs klaidžioja po
nežinomo ir bauginančio darbo džiungles. Ji verkė iš baimės,
bet ta baimė veikiai išnyko. Kaip praėjo ir skausmas nugaroje,
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 121

kai jis perbraukė per ją rankomis. Baimė dingo, ji tarsi pakibo

tuštumoje, ir staiga, kai jai atrodė, jog niekada nebaigs kūkčioti,
radosi visai naujas pojūtis.
Džens tarsi atgijo, jos oda pulsavo gyvybe: kiekvienas lo­
pinėlis, besiliečiantis su jo oda, dilgčiojo. Viena Džens ranka
spaudėsi prie išsišokusių Marnso šonkaulių, kita ilsėjosi jam ant
peties, jis laikė ją apkabinęs per klubus. Jos akimis dabar rie­
dėjo džiaugsmo ašaros, šviesus visa ko prarasto prisiminimas,
džiaugsmas, kad ši akimirka, taip ilgai laukta ir atidėliota, paga­
liau atėjo, kad šią akimirką ji gali tvirtai apkabinti jį ir niekada
jo nepaleisti.
Taip ji ir užmigo, išsunkta kai ko didesnio ir svarbesnio nei
lipimas aukštyn - kai pagalvoji, viso labo kelių nedrąsių bučinių,
sunertų rankų, pašnibždomis ištartų švelnių žodžių, trupučio
atjautos. Pavargę sąnariai ir kaulai atrodė lyg švino pripilti, mel­
dė poilsio ir Džens nugrimzdo į kietą miegą, nors ir nenorėjo,
bet jai verkiant reikėjo poilsio. Pirmą kartą per kelis dešimtme­
čius ji užmigo apkabinusi vyrą ir, nors pabudus lova buvo tuščia
kaip visada, širdis spinduliavo pilnatvę.

Įpusėjojų paskutinė, ketvirtoji, lipimo diena. Jie artėjo prie tris­

dešimtųjų aukštų - Informatikos skyriaus buveinės. Džens vis
dažniau sustodavo atsigerti, jai vis dažniau reikėjo patrinti ge­
liančias kojas, nors ir suprato, kad ji tik apsimetinėja: kaltas ne
nuovargis, o baimė. Ji bijojo vėl pasimatyti su Bernardu, kaip
bijojo ir to, jog jų kelionė pagaliau pasibaigs.
Energijos moratoriumas tęsėsi ir jie lipo prieblandoje bei
šešėliuose skendinčiais laiptais. Apytuščiais, nes dauguma pre­
keivių užtemus šachtai uždarė savo parduotuves. Džuljeta, li­
kusi apačioje prižiūrėti taisymo darbų, perspėjo, jog atsarginis
generatorius veikiausiai tieks elektros energiją su protrūkiais ir
lemputės gali mirksėti. Ir išties, taip ilgai lipant, tas mirgėjimas
ne juokais ištampė nervus. Nuolatinis mirgėjimas priminė jai
kabinete blyksinčią lemputę, kurią ji kentė beveik visą savo ka­
122 ŠACHTA

dencijos laikotarpį. Patikrinti lemputės atėjo du skirtingi meis­

trai iš Energetikos skyriaus. Ir abu pareiškė, kadji dar visai gerai
dirba ir kad nieko keisti nereikia. Turėjo įsikišti Maklein, Tieki­
mo skyriaus viršininkė, ji ir suveikė merei kitą lemputę.
Džens prisiminė, kaip Maklein pati atnešė tą lemputę. Ji
jau seniai vadovavo Tiekimo skyriui, tad be ypatingų pastangų
pernešė tą lemputę „kontrabanda“daug aukštų. Bet tai nesuma­
žino Džens pagarbosjai, Makleinjai pasirodė nepaprastos galios
ir didžios atsakomybės moteris. Merė prisiminė, kad Maklein
paklausė, kodėl ji nepasielgė taip, kaip visi: paprasčiausiai nesu­
daužė lemputės.
Tiesą sakant, Džens suirzo pagalvojusi, kaip tokia paprasta
mintis neatėjo jai į galvą, kol ilgainiui nepradėjo didžiuotis šia
savo savybe. O netrukus susivokė, kad Maklein pernelyg išmin­
tinga, ir ši nedidelė jos pagalba merei tiesiog buvo būdas padė­
koti, atsilyginti užjos nuopelnus.
Kai abu su Marnsu pasiekė trisdešimt ketvirtą aukštą, laiptų
aikštelę prie pagrindinio įėjimo į Informatikos skyrių, Džens
pasijuto tarsi būtų namie, taip gerai čia jai viskas buvo pažįsta­
ma. Atsirėmusi į turėklus pati ir atrėmusi lazdelę palaukė, kol
Marnsas atidarys duris. Staigavisąlaiptinę, skendinčią prieblan­
doje dėl sumažinto elektros tiekimo, akimirksniu nutvieskė ryški
šviesa. Nors viešai apie tai nebuvo kalbama, tačiau kai kuriems
aukštams elektros tiekimas buvobeveikvisiškai nutrauktas - kad
tik informatikai nepajustų moratoriumo keliamų nepatogumų.
Bernardas žinojo, kokius Pakto punktus pabaksnoti, kad pasiek­
tų savo. Džuljeta pabambėjo, jog šviesa augalams reikalingesnė
nei serveriams, bet nusileido, kad tik jai leistų sutvarkyti gene­
ratorių - dėl to ji buvo pasirengusi sutikti su bet kuo. Džens
patarė Džuljetai pažvelgti į tai kaip į pirmą politinio lankstumo
pamoką. Bet Džuljeta burbtelėjo, kad šiuo atvejuji tik pasirodė
esanti silpna.
Įėjusi vidun Džens suprato, kad Bernardas jų jau laukia, ir
buvo nutaisęs tokią veido išraišką, tarsi būtų suvalgęs citriną.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 123

Vestibiulyje šnekučiavosi keli darbuotojai, jiems įėjus jie nutilo,

ir merei neliko abejonių, kadjuos stebėjo ir jų laukė.
- Bernardai. - Pasisveikino stengdamasi neparodyti, kad už­
duso. Nenorėjo išsiduoti, kad yra be galo pavargusi. Tegul galvo­
ja, kad pakilti iš pačios gilumos jai vieni niekai.
- Mere.
Ne itin pagarbu. J Marnsą Bernardas net nepažvelgė, tarsi
šio nė nebūtų.
- Ar norėtum pasirašyti čia? Ar pasitarimų kambaryje? - Ji
pasirausė krepšyje sutarties, kur buvo įrašytas Džuljetos vardas.
- Kokius žaidimus jūs čia žaidžiate, mere?
Džens pajuto, kad šiaušiasi. Informatikai sidabriniais kom­
binezonais klausėsi pokalbio.
- Žaidimus? - paklausė ji.
- Manote, šisjūsų energijos moratoriumas —protingas žings­
nis? Ar taip bandote man atkeršyti?
- Atkeršyti?
- Serveriai - tai mano atsakomybė, mere...
- Tavo serveriai gauna tiek energijos, kiek visada, - priminė
jam Džens jau pakeltu balsu.
- Bet jie aušinami iš mechanikos cecho, ir jei temperatūra
nors truputį pakils, turėsime mažinti kompiuterių galingumą, o
tai neįmanoma!
Marnsas žengė į priekį ir atsistojo tarp jų pakeltomis ran­
komis.
- Raminkis, - pasakė šaltai, įbedęs akis į Bernardą.
- Liepkite savo apgailėtinam tarnui nesikišti, - iškošė Ber­
nardas.
Džens uždėjo delną Marnsui ant rankos.
- Bernardai, Pakte apie tai aiškiai pasakyta.Tai mano pareiga
pasirinkti. Mano kandidatas. Mes su tavimi pasitvirtinome ne
vieną vienas kito kandid...
- O aš jus perspėjau, kad šita mergšė iš duobės ne...
124 ŠACHTA

- Šis darbas jos, - įsiterpė Marnsas. Džens pastebėjo, kad

padėjėjas uždėjo ranką ant ginklo dėklo. Ji nebuvo tikra, ar tai
matė Bernardas, bet jis užtilo. Tačiau nenuleido akių nuo Džens.
- Aš nepasirašysiu.
-Tada kitą kartą aš išvis neklausiujūsų nuomonės.
Bernardas nusišypsojo.
- Manote, pergyvensite ir naują šerifą? - Jis pasisuko į dar­
buotojus su kombinezonais kampe ir mostelėjo vienamišjų pri­
eiti. - Kodėl aš tuo netikiu?
Vienas iš informatikų atsiskyrė nuo besišnabždančios gru­
pelės ir priėjo. Džens pažino jauną vyrą iš užkandinės, kartais
matydavo jį viršuje, kai užsisėdėdavo darbe. Lukas, jei neklydo
prisimindama jo vardą. Jis paspaudė merei ranką ir nedrąsiai
pasisveikino.
Bernardas vėl nekantriai mostelėjo ranka.
- Pasirašyk, ko jai ten reikia. Aš atsisakau. Padaryk kopijas.
Vienu žodžiu, pasirūpink. - Jis dar kartą mostelėjo, dabar ginda­
mas darbuotoją šalin, tada atsisuko į Marnsą su Džens, nužvelgė
juos nuo galvos iki kojų paskutinį kartą, tarsi bjaurėdamasis jų
išvaizda, jų amžiumi, jų padėtimi - bet kuo. - Ak, taip, ir liepk
Simsui pripildyti jų gertuves. Ir pasirūpink maistu, kad užtektų,
kol nusivilks iki namų. Viskuo, ko reikia, kadjų nukaršusios ko­
jos išneštųjuos iš čia ten, kur jiems ir vieta.
Taip pasakęs Bernardas nuėjo link grotuotų vartų, vedančių
į pačią skyriaus gilumą, atgal į savo ryškiai apšviestus kabinetus,
kur dūzgė viskuo patenkinti serveriai ir kur pamažu kilo tempe­
ratūra: taip staiga išmuša karštis įsiutusį žmogų, kai susitraukia
kūno kapiliarai ir užverda kraujas.
 16

iems artėjant prie namų aukštai keitėsi vis greičiau. Tam-

m siausiose laiptinės vietose, tarp tylių gyvenamųjų kvartalų,
kur tūnantys žmonės laukė, kada gyvenimas vėl grįš į vėžes,
Džens ir Marnso rankos susipindavo irjie mosuodavojomis su­
sikabinę, nesislapstydami, bejokios gėdos, vienas rankas supynę
pirštais, kitomis bruoždami per turėklus.
Džens tik kartais paleisdavo padėjėjo ranką, kad patikrintų,
ar tebėra lazdelė, užkišta už kuprinės ant nugaros, ar ištrauktų
Marnso gertuvę atsigerti. Juodu įprato gerti vienas iš kito ger­
tuvių, nes pasiekti kito nugarą lengviau nei savo paties. Be to,
tai buvo taip saldu: padėti kitam ir matyti, kaip jis atsilygina
tuo pačiu. Dėl to buvo verta paleisti vienamkito ranką. Bent jau
trumpam.
Džens baigė gurkšnoti, užsuko metalinį dangtelį, subarškin­
dama prie jo pritvirtintą grandinę, ir įkišo į išorinę jo kuprinės
kišenę. Jai nėjo iš galvos mintis: ar jiems grįžus vėl viskas bus
po senovei? Liko tik dvidešimt aukštų. Dabar Džens manė, kad
atstumą, kuris vakar atrodė neįveikiamas,ji gali pralėkti nepaste­
bėdama. Ar parėjus, atsidūrus įprastoje aplinkoje vėl nusistovės
įprasti santykiai? Ar praėjusi naktis kuo toliau, tuo labiau virs tik
sapnu? Ar grįžę seni vaiduokliai vėl juos persekios? Ji daug ko
norėjo paklausti, bet tik tauškė visokias banalybes. Kada Džulė -
ji spyrėsi, kad ją vadintų tik taip, - galės pradėti eiti pareigas?
Kokias dar Holstono užvestas bylas jiems reikės peržiūrėti pir­
miausia? Kokių nuolaidųjie galėtų suteikti Informatikos skyriui,
126 ŠACHTA

kad Bernardas nusiramintų? Kaip paguosti apviltą Piterį BiUng-

są? Ir kokią įtaką visi šie įvykiai turės jo, būsimo teisėjo, darbui?
Kalbėdama apie tai Džens nervinosi. O gal nervinosi todėl,
kad nepasakė visko, ką norėjo pasakyti. Opių temų jos galvoje
sukosi ne mažiau nei dulkių ore išorėje, ir nuo jų sausėjo bur­
na ir liežuvis darėsi kaip medinis. Merė pastebėjo, kad geria iš
padėjėjo gertuvės vis dažniau ir dažniau, jos pačios gertuvė te­
liūskavo už nugaros beveik pilna, skrandį su kiekvienu aukštu,
kurių numeriai sparčiai mažėjo, maudė vis stipriau: jų kelionė,
jų nuotykis, per kuriuos tiek visko įvyko ir tiek išsisprendė, ėjo
į pabaigą.
Visų pirma jie turi naują šerifą. Serifę. Karštą merginą iš
pačių šachtos gelmių, ir ji pasirodė besanti visiškai tokia, kokią
ją nupasakojo Marnsas: pasitikinti savimi ir įkvepianti. Žmonės
kaip ji - šachtos ateitis, pamanė Džens. Žmonės, kurie mąsto
toli į priekį, kurie planuoja ir įvykdo tai, ką suplanavo. Anksčiau
yra buvę, kad šerifai kandidatavo į merus. Ji tikėjosi, kad taip
bus ir šį kartą.
Be to, jeigu jau kalbama apie vadovavimą, kelionė įkvėpė
Džens naujiems tikslams ir ambicijoms. Ji su jauduliu laukė
naujų rinkimų, nors konkurentų neturėjo ir šį kartą, kildama
net sugalvojo keletą trumpų kalbų. Dabar ji matė, kad galėtų
vadovauti geriau, savo pareigas atlikti kruopščiau: senai šachtai
reikia įkvėpti naujos gyvybės.
Tačiau didžiausias įvykis - pasikeitė jos ir Marnso santykiai.
Ji net ėmė įtarti, tiesa, taip galvojo tik pastarąsias kelias valandas,
kad šis nepanoro siekti karjeros kaip tik dėl jos. Kol Marnsas
tebuvo padėjėjas, tarp jų liko didokas atstumas, irjis galėjo puo­
selėti viltį, tikėtis,jog kada nors irjam nusišypsos laimė ir Džens
bus jo. Jei būtų tapęs šerifu, apie tai negalėtų būti ir kalbos: per­
nelyg daug interesų konfliktų, pernelyg glaudžios viršininko ir
pavaldinio Unijos. Si jos teorija buvo kupina neišmatuojamo
Uūdesio ir neįtikėtino saldumo. Apmąstydama Džens spuste­
lėjo Marnsui ranką ir pajuto kūne skUndančią keistą tuštumą,
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 127

jai suspaudė širdį suvokus, kiekjis paaukojo, tylomis, pasirengęs

iškęsti bet kokius likimo skirtus sunkumus.
Jie priėjo gimdymo namų laiptų aikštelę. Džens neplanavo
šįkart sustoti pasimatyti su Džuljetos tėvu, nemanė įkalbinėti jį
pakeliui pasitikti aukštyn persikeliančią dukterį, bet teko keisti
nuomonę: jos šlapimo pūslė turėjo savo poreikių.
- Man būtinai reikia, - prisipažino Marnsui sutrikusi kaip
vaikas, kad turi pasisakyti, jog nebegali ilgiau tverti. Burna iš­
džiūvo, skrandį tampė mėšlungis - gal nuo tiek išgerto skysčio,
o gal iš baimės, kad tuoj namai... - Be to, ne pro šalį būtų pasi­
matyti su Džuljetos tėvu, - pridūrė.
Marnso ūsai kilstelėjo.
- Tuomet sustokime.
Laukiamasis buvo tuščias, tik užrašai, kaip anksčiau, prašė
tylos. Džens žvilgtelėjo per stiklinę pertvarą ir pamatė tamsiu
koridoriumi linkjų ateinančią seselę. Nepatenkintą veido išraiš­
ką pakeitė vos pastebima šypsena: ji pažino lankytojus.
- Mere, - sušnibždėjo ji.
- Atsiprašau, kad nepranešiau apie atvykimą, bet gal galėčiau
pasimatyti su gydytoju Nikolsu? Ir pasinaudoti jūsų tualetu?
- Žinoma. - Ji spustelėjo mygtuką ir durys dūgzdamos at­
sidarė, sesuo mostelėjo jiems užeiti. - Nuo jūsų apsilankymo
mes jau priėmėme du naujagimius. O čia dar ta sumaištis su
generatoriumi...
- Tai energijos moratoriumas, - pataisė Marnsas, jo balsas
nuskambėjo pernelyg garsiai ir grubiai.
Seselė dėbtelėjo į jį, bet linktelėjo rodydama, kad išgirdo.
Ji nukabino nuo pakabo du chalatus ir ištiesė. Daiktus paprašė
palikti prie jos stalo.
Laukiamajame seselė mostelėjo link suolelių ir pažadėjo tuoj
surasianti gydytoją.
- Tualetai štai ten. - Vėl mostu parodė duris su beveik nu­
sitrynusiu užrašu.
128 ŠACHTA

- Tuoj grįšiu, - pasakė Džens Marnsui. Šįkart nepasidavė

pagundai spustelėti jam ranką, nes per pastarąją kelionės dalį tai
jau tapo neslepiamu įpročiu.
Tualete buvo beveik visiškai tamsu. Džens teko pasikrapš­
tyti su nepažįstamu durų užraktu, ji net keiktelėjo, nes pūslė
negailestingai spaudė, galiausiai užraktas pasidavė ir merė lėkte
įlėkė į kabiną. Šlapinantis vidurius deginte degino. Bet ji liejo
deginantį šlapimą su tokiu palengvėjimu, kad net kvapą užėmė.
Atrodė, čiurkšlė niekada nesibaigs, net kojos ėmė trūkčioti nuo
įtampos, tikriausiai persitempė taip ilgai lipdama į viršų. Vien
pagalvojus apie kitus dvidešimt aukštų jai atėmė kvapą, kūne
plito stingdanti tuštuma. Baigusi nusiplovė prie kriauklės ran­
kas, veidą ir nusišluostė popieriniais rankšluosčiais. Prisiminusi
nuleido vandenį tualete. Viską reikėjo daryti apgraibomis, nepa­
žįstamoje vietoje, visai kitaip nei merijoje, kur iš tikrųjų bet ką
galėjo rasti užsimerkusi.
Iš tualeto išsvirduliavusią Džens kojos vos laikė. Gal vis dėlto
reikėtųčiapernakvoti, pamanė, ir iki namųpakilti rytoj?Atidariusi
laukiamojo duris, kur sėdėjo Marnsas, ji jau vos pastovėjo.
- Kaip jaučiatės? Geriau?
Padėjėjas sėdėjo ant vienos iš tų sofučių, ant kurių nekan­
traudami laukdavo gimdyvės šeimynykščiai, jis akivaizdžiai
paliko jai vietos šalia savęs. Džens linktelėjo ir sudribo greta.
Ji sunkiai alsavo. Kažin, ar Marnsas palaikytų mane silpna, jei
pasakyčiau, kad daugiau neturiu jėgų kilti aukštyn, pagalvojoji.
- Džens? Tikrai gerai jaučiatės? - Marnsas palinko į priekį.
Bet žiūrėjo ne į ją, o kažkur į grindis. - Džens?! Kas, po velnių,
jums atsitiko?!
- Tyliau, - sušnibždėjo ji.
Bet jis ėmė šaukti.
- Gydytojau! Sesele!
Už tirštoje prieblandoje skendinčios stiklinės pertvaros su­
judėjo šešėlis. Džens padėjo galvą ant sofos atkaltės ir iš pasku­
tiniųjų bandė suregzti žodžius - norėjo jį nutildyti.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 129

- Džens, mieloji, kas atsitiko?

Jis laikė ją už rankos ir ramindamas glostė plaštaką. Džens
spustelėjo jam pirštus. Ji tik norėjo numigti. Pasigirdo link jų
bėgančių kojų dundesys. Šviesos, nepaisant draudimo, įsižiebė
visu ryškumu. Kažką šaukė seselė. Paskui ji išgirdo pažįstamą
vyrišką balsą - gydytojo, Džuljetos tėvo.Jis paguldys ją į lovą.Jis
supras, kokiaji išsekusi...
Paskui tos kalbos apie kraują. Kažkas apžiūrėjo jos kojas.
Marnsas verkė, ašaros biro į jo žilus ūsus su dar keliais užsili­
kusiais juodais plaukeliais. Jis purtė ją suėmęs už pečių, žvelgė
tiesiai į akis.
- Man viskas gerai, - bandė pasakyti Džens. Ji apsilaižė lū­
pas. Burna visiškai išdžiūvusi. Ji paprašė vandens. Marnsas grie­
bė savo gertuvę, pridėjo jai prie lūpų: vidun liejosi palaimingas
vanduo.
Džens norėjo nuryti, bet negalėjo.Ją paguldė ant sofutės, gy­
dytojas apčiupinėjo šonkaulius, pašvietė žibintuvėliu į akis. Bet
ją pamažu pasiglemžė tamsa.
Marnsas viena ranka spaudė gertuvę, kita glostė jai plaukus.
Jis kažką šaukė, tikji nieko nesuprato. Ir atrodė toks liūdnas. Jis
toks stiprus, toks gyvybingas. Džens nusišypsojo ir sukaupusi
paskutines jėgas ištiesė jam ranką. Suspaudė jam riešą ir pasa­
kė, kad jį mylėjo. Mylėjo tiek laiko, kiek save atsimena. Protas
pavargo, daugiau neįstengė išlaikyti paslapčių: ji šnibždėjo, jam
veidu upeliais liejosi ašaros.
Ji pamatė, kaip Marnso akys, ryškios, su raukšlelėmis kam­
pučiuose, staiga nukrypo į laikomą gertuvę.
Gertuvę, kurią nešė jis.
Tas vanduo, suprato ji, tie nuodai buvo skirti jam.
 17

/*
eneratorinė buvo neįprastai perpildyta ir čia tvyrojo bau-
■ W ginanti tyla. Mechanikai nudrengtais kombinezonais
stovėjo susispietę už turėklų ir stebėjo pirmos pamainos darbą.
Džuljetai jie mažai rūpėjo, tyla - štai kas kėlė jai nerimą.
Džuljeta stovėjo palinkusi prie įrenginio, kurį pati ir sukūrė:
aukštos platformos, privirintos prie grindų su veidrodėliais ir
plonais plyšeliais, nuo jų po visą patalpą šokinėjo šviesos zui­
kučiai. Atspindžiai krito ant kitų veidrodžių - pritvirtintų prie
generatoriaus ir didžiulės jo dinamos: taip Džuljeta galėdavo
įsitikinti, kad abu mechanizmai išsidėstę tiksliai viename lygme­
nyje, kaip ant ašies. Šiuo metu merginos dėmesys buvo sutelktas
į veleną tarpjų, ilgą plieninį strypą, storio kaip gero vyro liemuo,
kaip tik jame kuras virsdavo elektros energija. Džuljeta vylėsi,
kad abu mechanizmai išlyginti vienos tūkstantosios colio tiks­
lumu. Nes viskas, ką ji ir jos žmonės dabar darė, buvo pirmas
kartas. Jie sėdėjo ištisomis naktimis ir paskubomis suko galvas,
kaip atgaivinti pagrindinį generatorių, kol atsarginis šiaip ne taip
aprūpino energija šachtą. Dabar Džuljetai beliko susikaupti ir
viltis, kad aštuoniolikos darbo valandų paros nenuėjo perniek
ir kad jos planas, sukurptas tada, kai ji dar spėdavo bent kiek
numigti ir daugiau ar mažiau blaiviai mąstyti, suveiks.
Kol ji viską paskutinį kartą patikrino, patalpoje buvo mir­
tinai tylu. Džuljeta davė ženklą ir Markas bei jo komanda pri­
veržė masyvius varžtus prie naujų grindyse įrengtų atramų. Ėjo
ketvirta energijos moratoriumo diena. Ryte pagrindinį genera-
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 131

torių jau reikia paleisti, o į vakarą jis turi dirbti visu pajėgumu.
Jie pakeitė visus tarpiklius ir movas naujais, nuvalė ir nupoliravo
cilindrinius velenus - dėl to jauniausiems mokiniams prireikė
įlįsti kone į žvėries vidurius - po viso to Džuljeta nerimavo, ar
generatorius išvis ims veikti. Per visąjos gyvenimą generatorius
nebuvo visiškai išjungtas. Senis Noksas dar prisiminė atvejį, kai
kartą generatorius išsijungė pats - įvyko kažkokia avarija, tada
pats Noksas dar buvo žalias mokinys - visiems kitiems mašinos
grumėjimas buvo toks įprastas ir artimas kaip širdies plakimas.
Džuljeta labiau už viską pasaulyje troško, kad pavyktų. Juk pa­
taisyti generatorių buvo visų pirma jos mintis. Tai buvo būtina,
pabandė ji paguosti save. Blogiausia, kas dabar galėtų būti, -
moratoriumą reikėtų pratęsti, koljie viską išnarpliotų. Vis geriau
nei energetinė katastrofa po daugelio metų.
Markas gestu parodė, kad varžtai sutvarkyti, veržlės priverž­
tos. Džuljeta nušoko nuo savo sumeistrautos platformos ir nu­
žingsniavo prie generatoriaus. Sunku eiti kaip niekur nieko, kai
į tave žiūri tiek akių. Džuljeta negalėjo patikėti, kad šis triukš­
mingas būrys, jos didžiulė ir netvarkinga šeima, gali būti tokie
tylūs. Stovėjo sulaikę kvapą, bijodami, ar beprotiškas praėjusių
dienų darbo tempas nebus veltui.
- Pasirengę? - paklausė Marko.
Jis linktelėjo, brūkštelėjo rankas į nešvarią skepetą, kuri visą
laiką karojo jam ant peties. Džuljeta žvilgtelėjo į laikrodį: ri­
tmingai tiksinti sekundinė rodyklė ją keistai ramino. Kai tik
suabejodavo, ar pavyks, Džuljeta visada dirsčiodavo į laikrodį.
Ne norėdama sužinoti laiką, o todėl, kad tą laikrodį ji sutaisė
savo rankomis. Darbas buvo toks nepaprastai sudėtingas, galima
sakyti, neįmanomas: išvalyti ir surinkti smulkutes, beveikneįžiū­
rimas detales prireikė kelerių metų - tad dabartinė jos užduotis
pasirodė palyginti lengva.
- Nuo grafiko neatsiliekame?- paklausė šypsodamasis Markas.
- Viskas kaip sviestupatepta. - Ji linktelėjo dispečerinės link.
132 ŠACHTA

Darbininkai ėmė susijaudinę šnabždėtis supratę, kad gene­

ratorius tuoj tuoj bus paleistas. Dauguma kilstelėjo per pečius
persimestas ausines ir užsidėjo ant ausų. Džuljeta su Marku nu­
žingsniavo į dispečerinę, kur už pulto sėdėjo Sirlė.
- Kaip reikalai? - paklausė Džuljeta antros pamainos virši­
ninkės, neaukštos ir guvios merginos.
- Geriau nebūna, - atsakė Sirlė tebesidarbuodama prie pul­
to: reikėjo anuliuoti visus pataisymus, kokie buvo užduoti per
tiek metų. Jie dabar pradeda nuo nulio, tad seni pataisymai tik
paslėptų bet kokį naują gedimą. - Galim pradėti, - pridūrė.
Ji atsitraukė nuo pulto ir atsistojo šalia savovyro, aiškiai duo­
dama Džuljetai suprasti: tai jos sumanymas ir galbūt paskutinis
didis darbas Mechanikos skyriuje. Jai turi tekti garbė paleisti
generatorių, kaip, beje, ir visa atsakomybė už padarinius.
Džuljeta stovėjo prie valdymo pulto ir žvelgė į visus myg­
tukus ir rankenėles: visus juos galėjo rasti užrištomis akimis. Jai
buvo sunku patikėti, kad šitasjos gyvenimo tarpsnis baigiasi, kad
tuoj prasidės kažkas visiškai nauja. Mintis, jog reikės persikelti į
patį viršų, jai kėlė daugiau baimės nei generatoriaus paleidimas.
Ji turės palikti draugus ir užsiimti politika, kurijai niekada nebus
tokia saldi kaip prakaitas ir riebūs suodžiai. Gerai bent jau tai,
kad viršuje ji turi sąjungininkų. Jei ten išgyvena tokie žmonės
kaip Džens ir Marnsas, susitvarkys ir ji.
Drebančia ranka - veikiau iš nuovargio nei jaudulio - Džul­
jeta įjungė starterį. Mažas elektrinis įrenginys suvaitojo bandy­
damas paleisti milžinišką dyzelinį generatorių. Tai užtruko, bet
Džuljeta ir supratimo neturėjo, kiek viskas galėjo trukti ir kokie
galėjo sklisti garsai. Markas stovėjo tarpdury ir laikė duris ati­
darytas, kadjie iškart išgirstų, jei komanda sušuks išjungti star­
terį. Jis dirstelėjo į Džuljetą, tebespaudžiančią degimo mygtuką,
starteris gretimoje patalpoje kaukė ir dejavo, ir Markui tarpuaky
susimetė nerimo raukšlė.
Kažkas iš darbininkų sumosavo rankomis bandydamas at­
kreipti už stiklinės pertvaros stovinčios Džuljetos dėmesį.
 TINKAMAS PASIRINKIMAS 133

- Išjunk, išjunk! - šūktelėjo Markas. Širlė nuskubėjo prie

valdymo pulto padėti.
Džuljeta paleido mygtuką ir jau tiesė ranką prie avarinio
jungiklio, bet ji pakibo ore: merginos dėmesį patraukė triukšmas
kitapus sienos. Galingas gausmas. Pagalvojo, kad jaučia jį net
savo pėdomis, nors grindys ir nevibravo kaip anksčiau.
-Jis veikia! - sušuko kažkas.
-Jis jau veikia, - pakartojo šypsodamasis Markas.
Mechanikai salėje džiūgavo. Kažkas nusiėmė ausines ir svie­
dė į orą. Džuljeta pastebėjo, kad starteris dirbo daug greičiau nei
pataisytas generatorius, kadji vis spaudė degimo mygtuką, nors
milžiniška mašina jau buvo užsivedusi ir dirbo.
Sirlė ir Markas apsikabino. Džuljeta patikrino iki šiol ant
nulio nustatytus prietaisus: kokią temperatūrą ir slėgį jie rodo,
šen bei ten reikėjo truputį pakoreguoti, bet kiek ir kaip, sužinos,
tik kai generatorius ims dirbti visu režimu. Iš džiaugsmo jai už­
ėmė kvapą, įtampa pagaliau atslūgo. Darbininkai peršoko per
apsauginius turėklus ir priėjo prie pat „pagydyto žvėries“. Kai
kurie, kas retai lankydavosi generatorinėje, tiesė rankas norėda­
mi paliesti, kupini beveik pagarbios baimės.
Džuljeta išėjo iš dispečerinės, kad pasiklausytų melodingai
dūzgiančios mašinos, tobulai suderinto prietaiso. Stovėjo už tu­
rėklų, uždėjusi rankas ant plieninio skersinio, kuris generatoriui
dirbant drebėjo, ir žiūrėjo, kaip į įprastai tuščią patalpą netikėtai
atėjo šventė. Generatoriaus dūzgesys buvo nuostabus. Galia be
baimės, šitiek neįtikėtinų pastangų ir planavimo per tokį trumpą
laiką - ir pagaliau kulminacija.
Sėkmė suteikė Džuljetai pasitikėjimo dėl darbo viršuje. Ji
buvo tokios pakylėtos dvasios ir taip susitelkusi į generatorių,
kad nepastebėjo, kaip į salę įlėkė jaunutis nešikas papilkėjusiu
veidu, jo krūtinė kilnojosi kaip dumplės: akivaizdu, kad ilgai ir
greitai bėgo. Nepastebėjo, kaip žinia ėmė plisti tarp generato­
rinėje stovinčių mechanikų: ėjo iš lūpų į lūpas, kol visų akys
prisipildė baimės ir liūdesio. Šventinė nuotaika netrukus išblėso,
134 ŠACHTA

patalpa paniro į tylą, tik visai kitokią nei iki šiol: kartkartėmis
pasigirsdavo pavieniai kūkčiojimai ir aikčiojimai - aimanavo su­
augę žmonės, ir Džuljeta suprato, kad įvyko kažkas baisaus.
Kažkas atsitiko. Kažkas siaubinga, protu nesuvokiama, kas
galėjo pakirsti visus šio pasaulio egzistencijos pamatus.
Ir tai neturėjo nieko bendra su generatoriumi.
 3 DALIS

Išvaryta
 18

V w isos kišenės ant krutinės buvo sunumeruotos. Džuljeta nu-

BBP leidusi galvą lengvai galėjo perskaityti skaičius: tik dabar ji
susivokė, kad jie atspausti aukštyn kojomis. Skaičiai buvo skirti
tik jai ir niekam kitam. Džuljeta nejudėdama spoksojo į tuos
skaičius pro šalmą: tuo metu jai už nugaros aklinai užsidarė du­
rys. Priešais dunksojo kitos - tos, uždraustosios, lemtingosios.
Laukė, kol jas atidarys.
Džuljeta sutriko šioje tuštumoje tarp dviejų durų, šliuzas,
išraizgytas ryškiai nudažytais vamzdžiais, besidriekiančiais palei
sienas ir lubas, jai priminė spąstus.
Vidun ėmė pumpuoti argoną, šalmas slopino šnypščiančių
dujų garsą, primenantį, kad pabaiga jau netoli. Slėgis augo ir
Džuljeta girdėjo, kaip nuo jo traška suolelio ir vamzdžių plasti­
kas, kaip kūną glotniau apgula kostiumas, tarsi ją būtų apkabi­
nusi nematoma ranka.
Džuljeta žinojo, kas nutiks paskui, ir dalelėjos negalėjo atsi­
stebėti, kaip ji čia atsidūrė - ji, mergina iš Mechanikos skyriaus,
kuriai niekad nė truputėlio nerūpėjo išorinis pasaulis, kuri jei
kada ir pažeidė įstatymus, tai tik smulkmenomis, ir kuri mielai
būtų pragyvenusi gyvenimą pačiame šachtos dugne, paišina te­
palais ir suodžiais, taisydama mechanizmus, abejinga plačiamją
supančiam mirusiam pasauliui...
 19

Prieš kelias dienas

žuljeta sėdėjo ant grindų areštinėje, atsirėmusi į plienines

■■D grotas, ekrane priešpriešinėje sienoje plytėjo atšiaurus iš­
orinis pasaulis. Pastarąsias tris dienas, kol bandė išmokti būti
šachtos šerife, ji vis žiūrėdavo į šį vaizdą, bet taip ir nesuprato,
dėl ko visas šis triukšmas.
Ji matė tik pilką žemės paviršių, tolumoje dunksančias kal­
vas, kylančias link dar pilkesnių debesų, blausią saulės šviesą,
bergždžiai bandančią nors kiek apšviesti šį nykų kraštovaizdį.
Po negyvus tyrus siautėjo vėjai: aršūs šuorai tai šen, tai ten de­
besimis kėlė žemę, įsukdavo sūkurius, kurie skriejo vienas paskui
kitą, tarsi persekiotų.
Džuljeta šioje dykynėje nematė nieko įkvepiančio, nieko, kas
sužadintų jai smalsumą. Negyvenama, mirusi, tuščia plynė, be
jokių naudingų išteklių. Vertingas nebent apgriuvusių dango­
raižių, dunksančių už kalvų, plienas, tik jį pervežti, išlydyti ir
išgryninti kainuotų daugiau nei paprasčiausiai išgauti iš kasyklų,
esančių po šachta.
Visos tos uždraustos svajos apie išorinį pasaulį - dabar ji
mato - vien bergždžios, liūdnos fantazijos. Mirusios fantazijos.
Aukštutinės šachtos gyventojai, kurie kone garbina šį vaizdą,
nesupranta, kad viskas yra atvirkščiai - ateitis apačioje, ne viršuje.
Apačioje siurbiama nafta, kuri teikia energiją, kasamos rūdos,
iš kurių viskas gaminama, gaunamas azotas, kuris tręšia dirvą.
Kiekvienas chemiko ar metalurgo mokinysjums tai pasakys.Tie,
 IŠVARYTA 139

kurie skaitovaikiškas knygeles, kurie bando iš gabalėlių sudėlioti

užmirštą ir nežinomą praeitį, tik klaidina save.
Jei ką ir galima garbinti tame išoriniame pasaulyje, tai ne­
aprėpiamą erdvę, nors Džuljetą, tiesą sakant, erdvė gąsdino. Gal
čia jai kažkas negerai, kad ji taip myli šachtos sienas, kad jai
patinka tamsūs, ankšti giluminiai aukštai. Ar bepročiai visi tie,
kurie kliedi mintimis apie išsigelbėjimą? Ar vis dėltoji pamišėlė?
Džuljetos žvilgsnis nukrypo nuo išdžiūvusių kalvų ir že­
mės sūkurių prie aplink išmėtytų bylų - nebaigtų jos pirmtako
darbų. Jai ant kelio gulėjo tviskanti žvaigždė - dar nenešiota.
Ant vienos bylos, sandariai uždarytame plastikiniame daugkar­
tinio naudojimo maišelyje gulėjo gertuvė. Toks nekaltas daiktas,
kas pagalvotų, kad ji jau padarė savo mirtiną darbą. Keli anks­
tesnių bylų numeriai, užrašyti ant maišelio juodu rašalu, buvo
perbraukti: vadinasi, bylos išaiškintos ar pasibaigė dėl senaties
termino. Neužbrauktas buvo tik vienas numeris, tik tos bylos čia
nebuvo - merės bylos, perpildytos daugybės parodymų ir išvadų
dėl jos mirties, moters, kurią visi mylėjo ir kurią vis dėlto kažkas
nužudė.
Džuljetą matė kai kurias išvadas, tiesa, tik iš toli, parašy­
tas šerifo padėjėjo Marnso ranka. Padėjėjas Marnsas neišleido
šios bylos iš rankų nei dieną, nei naktį: spaudė it beprotis net
krumpliai pabalo. Ji matė dokumentus tik iš kitos jo rašomojo
stalo pusės: kai kurie žodžiai buvo išsilieję nuo užtiškusių ašarų,
popierius tose vietose išbrinko ir susiraukšlėjo. Rašysena tarp
išdžiūvusių ašarų priminė vaiko keverzonę, nė kiek nepanaši į
tvarkingą braižą kitose bylose. Žodžiai tarsi piktos gyvatės šliau­
žė popieriumi, kai kuriuos jis įnirtingai perbraukė ir ant vir­
šaus užrašė kitus. Braižas tiksliai atspindėjo dabartinę padėjėjo
Marnso būseną - kunkuliuojantį įniršį. Viso to neapsikentusi
Džuljetą vis dažniau pabėgdavo į areštinę, kad galėtų ramiai pa­
dirbėti. Jai buvo nepakeliama sėdėti prieš tokią visiškai palaužtą
sielą,jau nekalbant apie protinį darbą. Priešais plytinčio išorinio
pasaulio vaizdas metė nepalyginti mažesnį depresijos šešėlį.
140 ŠACHTA

Taigi dabar areštinėje ji leido beveik visą laiką, jei tik ne­
sutraškėdavo atmosferos trukdžių veikiama radijo stotelė ir jos
neiškviesdavo malšinti kokių nors neramumų. Kartais tiesiog
dėliodavo ir perdėliodavo bylas: vartė, skaitinėjo. Dabar ji visos
šachtos šerife, dirbo darbą, kurio nesimokė, bet kurį po truputį
jau ėmė perprasti. Vienu iš paskutinių dalykų, kurį jai pasakė
merė Džens, jai tada buvo sunku patikėti - kad žmonės yra kaip
mašinos. Jie sugenda. Jie girgžda. Jie gali apdeginti tave ar suža­
loti,jei nebūsi atsargi.Jos darbas ne tik išsiaiškinti, kodėl taip at­
sitiko ir kas dėl to kaltas, bet mokėti atpažinti ženklus, rodančius
būsimus įvykius. Būti šerifu - tai tas pats, kas būti mechaniku:
jei nenori po avarijos iš naujo surinkti mechanizmo, reikia laiku
atlikti profilaktiką.
Ant grindų išmėtytose bylose buvo apgailėtini pastarųjų
dienų įvykiai: skundai dėl nesuvaldomų kaimynų, vagystės, pra­
nešimas apie sulaikytą naminukės partiją ir keli smulkūs nusi­
kaltimai, padaryti šį džiną išleidus iš butelio. Ir kiekvienai bylai
reikėjo naujų įrodymų, dėl kiekvienos reikėjo pabėgioti, karstytis
painiais laiptais ir vesti dar painesnius pokalbius, kol įstengsi
atskirti tiesą nuo melo.
Rengdamasi šiam darbui Džuljeta dukart perskaitė įstaty­
minę Pakto dalį. Dar gilumoje, gulėdama savo lovoje, išsekusi
nuo sunkaus pagrindinio generatoriaus derinimo darbo, ji stu­
dijavo, kaip tinkamai vesti bylas, kaip pavojinga sumaišyti ar
prarasti įkalčius, viskas jai atrodė logiška ir iš dalies labai artima
ankstesniam jos, mechanikės, darbui. Jei kalbėtume apie elgesį
nusikaltimo vietoje ar aktyvią apklausą, tai nedaug kuo skyrėsi
nuo veiksmų siurblinėje, kai kas nors sugenda. Dėl gedimo vi­
suomet kažkas bus kaltas - žmogus ar mechanizmas. O jos rei­
kalas klausytis, stebėti, uždavinėti klausimus visiems, kas galėjo
prisidėti prie sugedusios įrangos ar įrankių, kuriais jie naudojosi,
atsekti visą įvykių grandinę iki pačios pradžios. Aišku, kiekvie­
name darbe pasitaiko klaidų - dažniausiai neįmanoma sutvar­
kyti vieno įtaiso neišderinus kito, bet Džuljeta turėjo ypatingą
 IŠVARYTA 141

gebėjimą, tiksliau, net talentą: atskirti, kas svarbu, ir į ką galima

nekreipti dėmesio.
Ji spėjo,jog kaip tik šiąjos savybę įžvelgė padėjėjas Marnsas,
dėl to ją ir pasirinko, ir dar dėl kantrybės, su kokiaji uždavinėjo
klausimus, tegul kartais ir kvailus, bet galiausiai atvedančius ją
prie atsakymo. Be to, jai teikė pasitikėjimo ir tai, kad anksčiauji
tikrai padėjo atskleisti nusikaltimą. Nors tada to nenutuokė - jai
labiau rūpėjo, kad laimėtų teisingumas ir jos asmeninė širdgė­
la, - ta byla pasitarnavojai ir kaip pokalbis dėl šio darbo ir kartu
kaip pasiruošimas.
Džuljeta susirado tą bylą: praėjojau keleri metai, riebiosjuo­
dos didžiosios raidės išblukusiame raudoname atspaude ant vir­
šelio skelbė: BAIGTA.Ji nuplėšė lipniąjuostą, laikiusiąviršelius,
ir ėmė versti dokumentus. Dauguma jų buvo surašyti tvarkinga
Holstono rašysena, šį į dešinę pasvirusį braižą ji matė visame
kame, kas buvo ant jos rašomojo stalo irjo viduje, ant stalo, kuris
dar taip neseniai priklausė ankstesniajam šerifui. Ji skaitė Hols­
tono pastabas apie save pačią ir vėl prisiminė tą bylą, kuri iš pir­
mo žvilgsnio atrodė neabejotina žmogžudystė, o pasirodė kelių
neįtikėtinai sutapusių įvykių pasekmė. Mintimis Džuljeta grįžo
į praeitį, nors iki šiol kaip įmanydama to vengė, ir sena žaiz­
da vėl atsinaujino. Ji prisiminė, su kokiu įkarščiu stengėsi rinkti
įkalčius, nes tai padėjo jai užsimiršti, kokį malonumą jautė, kai
byla buvo išaiškinta, mat rasti atsakymai užpildė jos širdyje be­
ribę tuštumą, likusią po mylimojo mirties. Pats bylos tyrimas jai
priminė mechanizmo taisymą per papildomas pamainas: kūną
maudžia nuo pastangų ir išsekimo, tačiau jei gedimas yra paša­
lintas, viską atlygina rezultatas.
Džuljeta atidėjo bylą: ji dar nebuvo pasirengusi išgyventi
viską iš naujo. Pasiėmė kitą bylą ir pasidėjo ant kelių, plaštaka
pajuto ant kelio gulinčios žalvarinės žvaigždės vėsą.
Staigajos dėmesį patraukė ekrane šmėstelėjęs šešėlis. Džul­
jeta pakėlė akis ir pamatė, kaip nuo kalvos nušliaužia neaukšta
siena purvo. Sluoksnis suodžių, drebinamas vėjo šuorų, slinko
142 ŠACHTA

link jutiklių, kurie, kaip jai buvo įkalta, esą labai svarbūs, nes
pro juos matome išorinį pasaulį, nors jai tas išorinis visų taip
sureikšmintas uždraustas pasaulis nuo vaikystės kėlė tik baimę.
Džuljeta net dabar, kai suaugo, kad mąstytų savo galva, ir
kai atsidūrė taip arti išorės, jog gali gerai į ją įsižiūrėti, dar la­
biau nebuvo dėl nieko tikra. Si aukštutinių šachtos gyventojų
manija nepersidavė į pačias gelmes, kur, tiesą sakant, ir vyko ti­
krasis valymas - svarbiausi darbai, dėl kurių šachta dūzgė gyvy­
be kaip gerai suteptas mechanizmas. Ten, pačioje gilumoje, jos
draugams iš Mechanikos skyriaus nuo vaikystės buvo įskiepyta
nekalbėti apie išorę. Jie ir nekalbėjo - lengva, kai net nenutuoki,
kas tai per dalykas, tačiau dabar, tieklaiko prasėdėjusi priešais šių
protu neaprėpiamų platybių vaizdą, Džuljeta pradėjo suprasti,
kaip užgimsta šios neišvengiamos, lemtingos idėjos. Ji pradėjo
suvokti, kodėl taip svarbu kai kurias idėjas užgniaužti pačioje
užuomazgoje, kol visi masiškai nepuolė prie išėjimo, kol iš pami­
šusių lūpų neėmė lietis klausimai, galiausiai atvesiantys šachtos
žmones tiesiai į visųjų mirtį.
Ji atsivertė Holstono bylą. Po biografijos ėjo storas pluoštas
lapų supastabomis apiejo, kol kas šerifo, paskutinias dienas. Už­
rašai, tiesiogiai susiję sujo nusikaltimu, užėmė vos pusę puslapio,
likusi dalis baltavo tuščia. Vienoje vienintelėje pastraipoje buvo
išdėstyta, kad jis pats atėjo į areštinę, ten sėdėdamas ir pareiškė
norįs išeiti į paviršių. Ir viskas. Tik kelios šykščios eilutės apie
visą žmogaus likimą. Džuljeta perskaitė pastraipą kelis kartus,
tik tada pervertė puslapį.
Čia buvo merės Džens raštas: ji prašė, kad Holstoną visi
prisimintų dėl jo tarnybos šachtos labui, o ne kaip eilinį valy­
toją. Džuljeta skaitė eilutes, rašytas žmogaus, kurio jie ką tik
neteko. Neįprasta ir keista žinoti, jog žmonių, kuriuos ji pažino­
jo, daugiau niekada nepamatys. Ji tiek metų vengė ar atidėliojo
susitikti su tėvu iš dalies dėl to, kad jis tebebuvogyvas. Dėl tėvo
ji bet kada galėjo apsigalvoti. Kitaip su Holstonu ir Džens: jie
išėjo amžiams. Taip Džuljeta buvo pratusi atgaivinti įrengimus,
 IŠVARYTA 143

kurie buvo laikomi nepataisomais: atrodė, kadjei ji susikaups ar

atliks reikiamą seką teisingų veiksmų, sugebės grąžinti prarastą,
atkurti suirusias formas. Tik šiuo atveju tai nepadės, ir Džuljeta
puikiai tai suprato.
Ji vertė Holstono bylos puslapius ir galvoje vienas po kito
mezgėsi uždrausti klausimai, kai kurie kilo pirmą kartą. Gyve­
nant gilumoje jie būtų atrodę banalybe, gilumoje, kur nutekėjus
dujoms galėjai uždusti ar sugedus siurbliams būtų buvusi ap­
semta visa šachta. Dabar šie klausimai iškilo priešais ją visu savo
svarbumu. Kodėl jie gyvena čia, šioje ankštoje šachtoje? Koks
gyvenimas kitapus, už tų kalvų? Kodėljie čia, kokiajų gyvenimo
šachtoje prasmė? Ar tuos aukštus apgriuvusius bokštus tolumoje
pastatė tokie pat žmonės? Kam? Ir pats įkyriausias klausimas:
ką galvojo Holstonas, protingas vyras, ir jo žmona, kai sumanė
išeiti?
Dvi bylos, kurios niekaip nėjo jai iš rankų, abi su žymomis
„BAIGTA“. Abi turėtų dabar gulėti merijoje, užantspauduotos
ir atiduotos archyvui. Bet Džuljeta vis grįždavo prie jų, daug
dažniau nei prie „degančių“ dabarties bylų. Vienoje jai svarbių
bylų buvo gyvenimas vyro, kurį ji mylėjo, kurio mirtį padėjo iš­
aiškinti ten, šachtos gelmėse. Kitoje žmogaus, kurį gerbė ir kurio
pareigas dabar perėmė. Ji nežinojo, kodėl kaip apsėsta vis varto
šias dvi bylas, ypač dabar, kai neįstengė ramiai žiūrėti, kaip dėl
savo netekties kankinasi Marnsas, kaip beviltiškai jis gilinasi į
kiekvieną merės Džens mirties smulkmeną, skaito ir iš naujo
perskaito visus parodymus: jis neabejojo, kad žino žudiką, ir ne­
turėjo nė menkiausio įrodymo užspeisti jį į kampą.
Kažkas pabeldė į grotas Džuljetai virš galvos. Ji pakėlė akis
tikėdamasi išvysti padėjėją Marnsą, kaip visada priminsiantį,
jog darbo diena baigėsi, bet pamatė į ją žiūrintį visiškai nepa­
žįstamą vyrą.
- Šerife? - kreipėsi jis.
Džuljeta atidėjo bylas ir paėmusi nuo kelio žvaigždę suspau­
dė delne. Ji atsistojo ir apsisuko atsigręždama veidu į vyrą su at-
144 ŠACHTA

sikišusiu pilvu, akiniais ant nosies galo ir sidabriniu informatikų

kombinezonu, puikiai pasiūtu ir ką tik išlygintu.
- Kuo galiu padėti?
Vyras kyštelėjo pro virbus ranką. Džuljeta perdėjo žvaigždę
į kitą ranką ir atsakydama spustelėjo vyrui pirštus.
- Atsiprašau, kad taip vėlai pakilau iki jūsų, - pasakė jis, -
tiek daug visko susidėjo, laidotuvių ceremonija, ta nesąmonė su
generatoriumi ir visa teisinė painiava. Aš Bernardas, Bernardas
Holandas.
Džuljeta pajuto, kaip gyslose sustingo kraujas. Vyro ranka
buvo smulkutė, lyg be vieno piršto, tačiau paspaudimas tvirtas.
Ji bandė ištraukti ranką, bet jis nepaleido.
- Neabejoju, kad kaip šerife atmintinai žinote visą Paktą,
vadinasi, ir tai, jog aš laikinai eisiu mero pareigas, bent jau kol
bus surengti nauji rinkimai.
- Taip, žinau, - šaltai atsakė Džuljeta. Jai pasidarė įdomu,
kaip šiamvyrui pavyko nesužalotam praeiti pro Marnsą. Juk jis
pagrindinis įtariamasis Džens byloje - nors dabar stovėjo ne toje
grotų pusėje.
- Peržiūrite bylas? - Jis atlaisvino gniaužtus ir Džuljeta iš­
traukė ranką. Bernardas nužvelgė ant grindų išmėtytus doku­
mentus, Džuljetai pasirodė, kadjo akys akimirką stabtelėjo prie
gertuvės plastikiniame maišelyje, nors nebuvo dėl to tikra.
- Tik susipažįstu su einamomis bylomis, - atsakė ji. - Čia
šiek tiek daugiau erdvės... hm, pagalvoti.
- O, neabejoju, kad šioje patalpoje yra kilę daug įžvalgių
minčių. - Bernardas nusišypsojo. Džuljeta pastebėjo, kad jo
priekiniai dantys kreivi ir kai kur užėjo vienas ant kito. Dėl to
Bernardas atrodė kaip pelė, kurių knibždėjo siurblinėse.
- Taip, jūsų žodžiuose yra tiesos, čia man išties gera galvoti.
Tik... - Ji pažvelgė jam tiesiai į akis. - Nemanau, kad areštinė
ilgai bus tuščia. Ir kai ji bus užimta, man su savo mintimis teks
padaryti dienos ar dviejų pertrauką, kol kas išeis valyti...
 IŠVARYTA 145

-Jumis dėtas daug vilčių nepuoselėčiau, - atsakė Bernardas

ir nusišypsojo blykstelėdamas savo kreivais dantimis. - Žmonės
kalba, kad vargšė merė, tesiilsijos siela ramybėje, mirtinai išseki­
no save tuo beprotišku laipiojimu. Kiekžinau,ji nusileido į pačią
apačią, kad susitiktų sujumis, ar ne?
Džuljeta pajuto delne aštrų smaigalį. Ji atpalaidavo rankas,
nes buvo taip sugniaužusi žalvarinę žvaigždę, kad net krumpliai

Bernardas pasitaisė akinius.

- Bet dabar išgirstu,.kad, jūsų manymu, tai žmogžudystė ir
jūs atliekate tyrimą.
Džuljeta vis dar žvelgėjamtiesiai į akis, nesiduodama išblaš­
koma jo akiniuose atsispindinčio pilkų kalvų vaizdo.
- Manyčiau, jūs, kaip laikinai einantis mero pareigas, turite
žinoti, kad mes šį atvejį neabejotinai laikome žmogžudyste, -
atšovė ji.
- Kąjūs sakote! - Jo akys išsiplėtė, lūpos vangiai išsišiepė. -
Vadinasi, gandai pasitvirtino. Ir kas gi galėjo tai padaryti? - Jis
šiepėsi vis plačiau ir Džuljeta suprato turinti reikalų su žmo­
gumi, kuris laiko save neliečiamu. Ji ne pirmą kartą susidūrė su
tokiu purvinu ir išpūstu ego. Kai buvo mokine apačioje, tokių
sutiko ne vieną ir ne du.
- Manau, kad atsakingas už šią mirtį bus tas, kamji labiausiai
naudinga, - sausai atsakė ji. Ir patylėjusi pridūrė: - Mere.
Kreiva šypsena išblėso. Bernardas paleido virbus ir žengė
kelis žingsnius atgal. Rankas susikišo į kombinezono kišenes.
- Buvo malonu pagaliau sujumis pasimatyti, nes iki šiol pa­
žinojau tik iš pavardės. Žinau, kadjūs dar visai neseniai pakilote
iš apačios, ir aš, reikia pripažinti, taip pat pernelyg ilgai užsisė­
dėjau užsidaręs savo kabinete, tačiau gyvenimas keičiasi, eina į
priekį. Dabar mes - jūs ir aš, meras ir šerife, turėsime dirbti vie­
noje komandoje. - Jis nudelbė akis į bylas prie jos kojų. - Taigi
tikiuosi, kad apie viską mane informuosite. Apie viską.
146 ŠACHTA

Tai taręs Bernardas apsisuko ir išėjo, ir Džuljetai prireikė pa­

stangų, kad atgniaužtų kumščius. Kai ji pagaliau atplėšė pirštus
nuo žvaigždės, pamatė, kad aštrūs jos spygliai paliko žymes del­
ne, vietomis įpjovė odą net iki kraujo. Keli lašai sutepė tviskan­
tį metalą, atrodė kaip padengtas drėgnomis rūdimis. Džuljeta
švariai nuvalė žvaigždę į kombinezoną - įprotis, dar išsiugdytas
apačioje, nes taip valydavo suodžius ir tepalus. Ir nusikeikė pa­
mačiusi, kad ant švaraus kombinezono liko tamsi dėmė. Atver-
tusi žvaigždę gerąja puse į viršų įbedė akis į įspaustą ženklą: tris
trikampius, šachtos simbolį, viršuje puslankiu ėjo žodis „Šerifas“.
Apvertė žvaigždę ir pervedė pirštu per užsegimą - žiogelį su
aštriu smeigtuku. Atsegė ir smeigtukas laisvai nusviro žemyn.
Per daugelį metų ši žiogelio dalis keliose vietose buvo sulenkta
ir ištiesinta, dėl to atrodė kaip nukaldinta rankomis. Smeigtuko
sujungimas su žiogeliu išsiklaipė ir pats smeigtukas klibėjo, svy­
ravo į šalis - lygiai kaipji pati, dvejojanti įsisegti žvaigždę.
Kai Bernardo žingsniai nutolo, praeidamas jis kažką pasakė
padėjėjui Marnsui, tik ji nesuprato ką, ir Džuljeta pajuto, kad
jos ryžtas sutvirtėjo. Taip būdavo, kai jai reikėdavo išjudinti su­
rūdijusį varžtą. Susidūrusi su tokiu nepakenčiamu užsispyrimu,
nenoru pajudėti Džuljeta tik stipriau sukąsdavo dantis. Ji buvo
įsitikinusi, kad nėra sklendžių, kuriųji negalėtų atsukti. Ji išmo­
ko priversti jas pasiduoti tepalais ir ugnimi, alyva ir brutaliajėga.
Jei tik viską protingai suplanuoji ir parodai užtektinai atkaklu­
mo, jos visada pasiduoda. Galiausiai.
Džuljeta perdūrė kreivu smeigtuku kombinezoną ties krūti­
ne ir užsegė žiogelį. Nudelbė akis \ žvaigždę - jautėsi keistokai.
Jai prie kojų mėtėsi gal tuzinas bylų, reikalaujančių dėmesio, ir
pirmą kartą nuo tada, kai pakilo į viršų, Džuljeta suvokė, kad tai
jos darbas. Mechanikos skyrius - jau praeitis. Ji paliko tą vietą
daug geresnės būklės, nei rado atėjusi, dar spėjo užtektinai pri­
siklausyti, kaip tyliai ir švelniai burzgia pataisytas generatorius,
atsižiūrėti į tobulai nustatytos pusiausvyros ašį: neįgudusi akis
pasakytų, kad ši išvis nejuda. O dabar ji pakilo į viršų ir čia rado
 IŠVARYTA 147

tą patį: aparatas barška, žlega, trinasi, atskiri mechanizmai visiš­

kai išsiderinę, kaip ir perspėjo merė Džens.
Džuljeta paliko visas bylas areštinėje, pasiėmė tik Holstono, į
šią byląjai nebuvo reikalo žiūrėti, bet ji nieko negalėjo su savimi
padaryti, ir atidarė kamerds duris. Tik, užuot pasukusi į savo
kabinetą, nužingsniavo priešinga kryptimi - link geltono plieni­
nio įėjimo į oro šliuzą. Per pastarąsias kelias dienas ji daug kar­
tų žvelgė pro šį trigubo stiklo langelį ir įsivaizdavo vietoje kito
žmogaus stovint save: apsirengusią tuo absurdišku, išsipūtusiu
apsauginiu kostiumu, laukiančią, kol atsivers kitame šliuzo gale
esančios durys. Kokios mintys sukasi žmogui galvoje, kaijis stovi
čia ir laukia, kol bus išvarytas? Kažin ar vien tik buka baimė, nes
nuo jos Džuljeta prisikentėjo pakankamai. Tikriausiai kažkas
daugiau, visiškai naujas jausmas, skausmą permušanti ramybė ar
siaubą nustelbiantis sąstingis. Ne, neįmanoma įsivaizduoti tokių
unikalių ir nepatirtųjausmų, pagalvojo Džuljeta. Vaizduotė gali
tik atkurti ir sustiprinti jau turimą patirtį. Tai tas pats, kas pa­
sakoti nepatyrusiam, kas yra seksas. Ar orgazmas. Neįmanoma
to perteikti. Bet kada pats tai išgyveni, gali vaizduotėje susikurti
naujų tos patirties pojūčių.
Tas pats su spalvomis. Juk negali apibūdinti naujos spalvos
jau turimų spalvų ypatybėmis. Galima sumaišyti žinomas spal­
vas, bet neįmanoma sukurti naujos iš nieko. Todėl, ko gero, tik
valytojai supranta, ką reiškia stovėti čia drebant - o gal be ma­
žiausio krislelio baimės - ir laukti savo mirties.
Visi kaip apsėsti bandė rasti atsakymą į tą klausimą „kodėl“,
šachta ūžė nuo šnabždesių, žmonėms knietėjo žinoti, kodėl jie
taip pasielgė, kodėl jie visi paliko tviskančią, nuvalytą dovaną
tiems, kurie juos išvarė - bet kaip tik šitai Džuljetai visai nerū­
pėjo. Ji spėjo, kad jie matė naujas spalvas, pajuto kažką neapsa­
komo, o gal išgyveno religinę ekstazę, kokią tenka patirti stojus
akis į akį su giltine. O gal tiesiog neužtenka žinoti, kad viskas
praėjo sklandžiai? Kad problema išspręsta. Reikia priimti tai
kaip savaime suprantamą dalyką. Svarbiausia, kaip turėjojaustis
148 ŠACHTA

tas, kuriamprisiėjo visa tai išgyventi? Štai tikrasis gėdingas tabu:

ne tai, kad žmonėms negalima ilgėtis išorinio pasaulio, o kad
jiems tas kelias savaites po visko, kol valymas dar nepamirštas,
net neleidžiama užjausti išėjusiųjų, susimąstyti, ką jiems teko
iškentėti, ir deramai atsidėkoti bei išreikšti pagarbą.
Džuljeta pabaksnojo į geltonas duris Holstono aplanko
kampeliu, prisiminė tą žmogų geresniais laikais, kai jis buvo įsi­
mylėjęs, kai laimėjo loteriją, kai pasakojo jai apie savo žmoną. Ji
linktelėjojo šmėklai ir atsitraukė nuo įspūdingų metalinių durų
su nedideliu langeliu iš storo stiklo. Džuljetai šis vyras tapo keis­
tai artimas, ypač dabar, kai ji dirbo jo darbą, nešiojojo žvaigždę,
net sėdėjo jo areštinėje. Kartą ir ji mylėjo vyrą, tad žinojo, koks
tai jausmas. Ji mylėjo paslapčia, neatskleisdama šachtai jų san­
tykių, nekreipdama dėmesio į Paktą. Ji žinojo, ką reiškia praras­
ti brangiausią žmogų. Džuljeta beveik neabejojo, kad jeigu jos
mylimasis, jo suiręs kūnas, dabar gulėtų kažkur paviršiuje, ant
kalvos, o ne maitintų šaknis, ji irgi veržtųsi valyti, irgi norėtų
išvysti ryškias spalvas.
Grįždama prie savo rašomojo stalo - jo rašomojo stalo - ji
vėl atsivertė Holstono bylą. Šerifas žinojo apie jos slaptą meilę.
Džuljeta pati jam papasakojo tada, kai šachtos gilumoje buvo
užvesta byla. Ji pasisakė, kad vyras, kuris mirė, kurio bylą ji pa­
deda išaiškinti, buvojos mylimasis. Gal dėl to, kad visas tas die­
nas Holstonas tik ir tekalbėjo apie savo žmoną. O gal dėl jo
pavergiančios šypsenos: taip ir norėjosi mielam šerifui iškloti
visas savo paslaptis. Kad ir kokia buvo priežastis, ji prisipažino
įstatymo saugotojui, ir jis galėjo užtraukti jai dėl to bėdą, nes
tokie santykiai buvo neteisėti, gerokai pažeidžiantys Paktą, bet
šis vyras, kuriam buvo pavesta prižiūrėti tvarką, tepasakė: „Man
labai gaila.“
Jis apgailestavo dėl Džuljetos netekties. Ir apkabino ją. Tar­
si žinotų, ką ji išgyvena, tarsi jam būtų pažįstamas tas slaptas
sielvartas, nuo kurio širdis, kadaise spurdėjusi iš meilės, dabar
negrįžtamai sugrubo.
 IŠVARYTA 149

Ir ji buvo Holstonui už tai dėkinga.

O dabar ji sėdėjo už jo rašomojo stalo, jo kėdėje, priešais
jo senąjį padėjėją, kuris parėmęs rankomis galvą, nudelbęs akis,
nejudėdamas spoksojo į atverstą aplanką, į savo paties ašaromis
sulaistytus puslapius. Džuljetai užteko vieno žvilgsnio, kad su­
prastų, jog padėjėją su bylos puslapiais sieja ta pati uždrausta
meilė.
- Jau penkios, - pasakė Džuljeta stengdamasi kalbėti kuo
tyliau ir švelniau.
Marnsas pakėlė galvą nuo bylos. Ant kaktos liko raudonos
žymės. Akys buvo pasruvusios krauju, žiluose ūsuose blizgėjo
ašaros. Per savaitęjis paseno akyse,jei prisimintume, kaip atrodė
tada, kai lankėsi apačioje, kad ją įkalbėtų. Jis pasisuko ant savo
senos medinės kėdės, staigiai sujudėję sąnariai garsiai sutraškė­
jo, vyras dirstelėjo į sieninį laikrodį sau už nugaros, į valandas,
įkalintas po senu, pageltusiu plastiku, dengiančiu ciferblatą.
Tyliai linktelėjo tiksinčioms rodyklėms ir sunkiai atsistojo, ne
iš karto ištiesindamas nugarą. Perbraukė rankomis per kombi­
nezoną, paskui paėmė aplanką, atsargiai jį užvertė ir pasikišo po
pažastimi.
- Iki rytojaus, - sušnibždėjo linktelėdamas Džuljetai.
- Pasimatysimryte, - atsakė padėjėjui, velkančiamkojas link
užkandinės.
Džuljeta nulydėjo jį žvilgsniu ir širdį suspaudė gailestis. Sis
žmogus prarado savo meilę. Ji įsivaizdavo, kaip jis grįžta į savo
nedidelį kambarėlį, atsisėda ant siauros viengulės lovos ir rauda
pasidėjęs ant kelių šį aplanką, kol galiausiai nugrimzta į slogius
sapnus, - ir krūtinę vėl nusmelkė gailestis.
Likusi viena Džuljeta pasidėjo Holstono aplanką ant stalo ir
prisitraukė klaviatūrą. Klavišai buvo visiškai nusitrynę, bet kaž­
kas neseniai tvarkingai juodu rašalu išvedžiojo raides iš naujo.
Bet ir šios raidės jau vos matėsi, netrukus vėl reikės ryškinti. Ko
gero, šis darbas teks jai - ji nemokėjo spausdinti nežiūrėdama į
klaviatūrą kaip dauguma kabinetinių darbuotojų.
150 ŠACHTA

Neįgudusią ranka Džuljeta pamažu surinko žinutę ir pasiun­

tė į Mechanikos skyrių. Praėjo dar viena diena, o ji nieko doro
nenuveikė, visą laiką mąstė apie Holstono paslaptį, ir galiausiai
suprato: ji negalės eiti šio žmogaus pareigų, kol nesupras, kodėl
jis atsuko nugarą ir savo darbui, ir visai šachtai apskritai. Štai
tas įkyrus girgždesys - mechanizmo gedimas, kurio ji kol kas
neįstengė išsiaiškinti, o kol to nepadarys - negalės imtis jokių
kitų darbų. Taigi, užuot apgaudinėjusi save, Džuljeta nusprendė
priimti iššūkį. O tai reiškė, kadjai reikia žinoti daugiau, nei yra
šioje byloje.
Tiesą sakant, Džuljeta supratimo neturėjo, kaip prisikasti
prie papildomos informacijos, bet pažinojo žmones, kurie galėjo
jai padėti. Štai kodėl jai taip trūko gilumos: ten jie visi gyveno
kaip viena šeima, kiekvienas kažką sugebėjo ir savo sugebėjimais
dalijosi su kitais. Ir ji elgėsi taip pat: jei kam nors ko nors iš jos
reikėdavo, ji tai padarydavo. Ir žinojo, kad kiti pasielgs taip pat,
jei reikės, net kovos užją. Čia jai skaudžiai trūko to saugumo ir
artumos.
Išsiuntusi žinutę paėmė į rankas Holstono bylą ir atsilošė ant
kėdės. Jis buvo geras žmogus ir žinojo didžiausias jos paslaptis.
Tik jis vienas, daugiau Džuljeta niekam nepasipasakojo. O da­
bar, jei Dievas duos, ji atskleis Holstono paslaptį.
 20

D uvo jau gerokai po dešimtos, kai Džuljeta prisivertė atsi-

wam traukti nuo rašomojo stalo. Pernelyg pavargo akys ir ilgiau
ji negalėjo žiūrėti į monitorių, neįstengė perskaityti dar vieno
bylos dokumento. Ji išjungė kompiuterį, atidėjo bylą, išjungė
šviesas ir užrakino kabinetą.
Raktus įsidėjo į kišenę, ir tuo metu šnerves pakuteno triu-
šienos troškinio kvapas. Džuljetai suurzgė skrandis: tik dabar ji
prisiminė, kad vėl nepavakarieniavo. Trečią vakarą. Trečią vakarą
ji galvojo vien apie darbą, kurio niekas nemokė ir kuris pasta­
ruoju metu taip užėmė visas jos mintis, kadji pamiršdavo valgį.
Lyg šerifo kabinetas nebūtų šalia triukšmingos, kvapais persi­
sunkusios užkandinės.
Džuljeta vėl išsitraukė raktus ir perėjo blausiai apšviestą pa­
talpąvinguriuodama tarp prieblandoje beveiknematomų kėdžių,
kur ne kur pristumtų prie stalų. Iš užkandinės išėjo paauglių po­
relė: pavogė kelias intymias akimirkas blausioje sienos ekranų
šviesoje, bet komendanto valanda prasidėjo, ir jie privalėjo su­
skubti. Džuljetajiems pavymui šūktelėjo, kad leistųsi saugiai, ne­
žinia kodėl - galjautė šerifės pareigą, betjie tik sukikeno ir dingo
laiptinės prieblandoje. Džuljeta įsivaizdavo, kaip prieš pareidami
namo jaunuoliai susikabina rankomis ir niekieno nematomi ke­
liskart slapta pasibučiuoja. Suaugusieji apie tai žinojo, bet žvelgė
pro pirštus - tai buvo lygkiekvienos senesnės kartos dovana nau­
jajai. Tik Džuljeta visa tai patyrė vėliau: neteisėta meilė užklupo
ją jau suaugusią, dėl to jos veidmainystė nebuvo tokia akivaizdi.
152 ŠACHTA

Priėjusi virtuvę pastebėjo, kad iš užkandinės išėjo ne visi.

Šešėlyje priešais sieninį ekraną sėdėjo vieniša figūra ir žiūrėjo
į rašalo juodumo naktinius debesis, pakibusius virš tamsoje vos
matomų kalvų.
Regis, čia tas pats žmogus, kuris čia buvo ir praėjusį vakarą,
Džuljeta tąkart irgi užsisėdėjo kabinete ir matė jį stebint, kaip
pamažu blėsta saulė. Ji pasuko į virtuvę taip, kad praeitų tam
vyrui už nugaros. Visą dieną praskaičius bylas apie nusikaltimus,
nori nenori gali virsti paranoike. Iki šiol ji žavėjosi išsiskirian­
čiais žmonėmis, tačiau dabar jai jie ėmė kelti nerimą.
Džuljeta praėjo tarp sieninio ekrano ir artimiausio staliuko,
stabtelėjo tvarkingai sustumdyti kėdžių. Metalinės kėdžių koje­
lės šaižiai bruože plyteles, irji nenuleido akių nuo sėdinčio vyro,
bet šis taip ir neatsisuko triukšmo pusėn. Žiūrėjo kaip žiūrėjęs į
debesis, ranka parėmęs galvą, kažką laikydamas ant kelių.
Džuljeta priėjo dar arčiau, dabar atsidūrė tiesiai už to vyro,
žengė tarp staliuko ir jo kėdės. Jo kėdė buvo neįprastai arti pri­
stumta prie ekrano. Ji vos susilaikė nekostelėjusi ir neuždavusi
jam klausimo. Bet nieko neklausė, praėjo pro šalį žvangindama
kartu su nauju darbu gautu raktų ryšuliu prie metalinio žiedo.
Kol priėjo iki virtuvės durų, dukart grįžtelėjo per petį, bet
vyras nesujudėjo.
Atsirakinusi virtuvę įėjo vidun ir įjungė šviesą. Linksmai su­
mirksėjusios lemputės pagaliau įsižiebė ir Džuljeta prisimerkė:
atėjus iš prieblandos ryški šviesa žilpino akis. Ji išsitraukė iš šal­
dytuvo indą sulčių ir pasiėmė nuo džiovyklos švarią stiklinę. Vėl
dirstelėjo į šaldytuvą ir uždengtame inde radojau visiškai atšalu­
sio troškinio. Paėmė ir jį. Įsipylė du samčius troškinio į dubenėlį
ir pabarškino stalčiuje ieškodama šaukšto. Statydama didžiulį
puodą atgal į šaldytuvą dar pamąstė, ar maisto nepasišildžius,
bet patingėjo vargintis.
Vienoje rankoje nešina sultimis, kitoje dubenėliu grįžo į už­
kandinę. Eidama alkūne išjungė šviesą virtuvėje ir koja užstūmė
duris. Atsisėdo prieblandoje, vieno iš ilgųjų stalų gale ir ėmė
 IŠVARYTA 153

valgyti nenuleisdama akių nuo to keisto vyro, kuris spoksojo į

tamsą taip, lyg ten kažką matytų.
Galiausiai šaukštas dzingtelėjo į tuščio dubenėlio dugną, ji
išgėrė paskutinį lašą sulčių. Kol valgė, vyras nė karto neatitraukė
žvilgsnio nuo sieninio ekrano.Ji triukšmingai atstūmė nuo savęs
indus, tiesiog netvėrė smalsumu. Dabar žmogus sukrutėjo, nors
gal tai tebuvo paprastas sutapimas. Jis pasilenkė į priekį ir ištiesė
ranką link ekrano. Džuljetai pasirodė, kad jo rankoje lazdelė ar
virbas, bet tamsoje negalėjo tiksliai įžiūrėti. Po akimirkos jis pa­
silenkė prie to, ką laikė ant kelių, irji išgirdo, kaip sucypiabrangų
popierių bruožiantis pieštukas. Džuljeta pakilo ir pasinaudojusi
proga priėjo prie to keistuolio arčiau.
- Naikiname maisto atsargas? - paklausė jis.
Vyro balsas Džuljetą išgąsdino.
- Dirbau, nespėjau papietauti, - sumikčiojo lyg būtų priva-
lėjusi aiškintis.
- Gerai turėti raktus nuo visko.
Jis vis dar žiūrėjo į ekraną ir Džuljeta priminė sau, kad prieš
išeinant reikia užrakinti virtuvės duris.
- Kąjūs čia veikiate? - paklausė ji.
Vyras ištiesė ranką sau už nugaros, sugraibė pirmą pasitai­
kiusią kėdę ir atsukoją į ekraną.
- Norite pažiūrėti?
Džuljeta nepatikliai prisiartino, suėmė kėdę už atkaltės ir
stumtelėjo per porą colių toliau nuo vyro. Patalpoje buvo per
tamsu, kad įžiūrėtųjo bruožus, bet iš balso galėjai spręsti, kadjis
jaunas. Pasigailėjo, kad neapžiūrėjojo vakar, kai buvo šviesiau.Jei
noriu gerai dirbti savo darbą, turiu būti pastabesnė, priminė sau.
- J ką tiksliai mes žiūrime? —paklausė Džuljeta.Ji nemačiom
dirstelėjo į jo skreitą ir pamatė popieriaus lapą, vos boluojantį
blankioje iš laiptinės sklindančioje šviesoje. Lapas gulėjo vyrui
ant kelių tiesiai, tarsi ant tvirto lygaus pagrindo.
- Manau, šitie du greitai išsiskirs. Pažvelkite tenai. - Vyras
mostelėjo į ekraną. Džuljeta spitrėjo į beveikjuodų debesų san­
154 ŠACHTA

kaupą, tokių tamsių ir tirštų, kad atrodė kaip viena didelė dėmė.
Kiekpaspoksojusi Džuljeta lyg ir ėmė skirti kažkokius šešėlius ir
atskirus kontūrus, bet gal tai tik akių apgaulė ir tie šešėliai tokie
tikri kaip vaiduokliai. Vis dėlto ji nusekė akimis ten, kur rodė jo
pirštas, galvodama, kad kalbasi su bepročiu ar girtuokliu. Stojo
nejauki tyla.
- Štai ten, - sušnibždėjojis, nuojaudulio užsikertančiu balsu.
Staiga Džuljeta išvydo blyksnį. Šviesos kibirkštėlę. Lyg kas
būtų žybtelėjęs žibintuvėliu aklinoje generatorinės tamsoje. Tik
akimirka - ir švieselė dingo.
Džuljeta stryktelėjo nuo kėdės ir prisikišo prie ekrano nega­
lėdama patikėti tuo, ką matė.
Vėl cyptelėjo pieštuko grafitas.
- Kas čia, po galais, buvo? - paklausė Džuljeta.
Vyras nusijuokė.
- Žvaigždė, - atsakė jis. - Jei palauksite, vėl ją pamatysite.
Šiandien reti debesys ir stiprus vėjas.Tuoj tas debesis nuplauks...
Džuljeta pasisuko pasiimti savo kėdės ir pamatė, kad vyras
laiko pieštuką per ištiestą ranką ir užmerkęs vieną akį spokso į
tą vietą, kur žybtelėjo žvaigždė.
- Kaip jūs galite ką nors ten įžiūrėti? —paklausė sėsdamasi
atgal ant plastikinės kėdės.
- Ilgainiui akys pripranta matyti tamsoje. - Jis palinko prie
savo popieriaus, vėl suskrebeno pieštukas. - Aš jau seniai tuo
užsiimu.
- Užsiimate kuo? Spoksote į debesis?
Jis nusijuokė.
- Dažniausiai taip. Deja. Tik aš stengiuosi žvelgti užjų. Nagi,
žiūrim, gal mums vėl pasiseks.
Ji įbedė akis tenai, kur matė blyksnį. Ir staiga vėl blykste­
lėjo. Danguje virš kalvų įsižiebė mažytis taškelis, lyg kas duotų
signalą.
- Kiekjų pamatėte? - paklausė vyras.
- Vieną, - atsakė Džuljeta. Visa tai jai buvo taip nauja ir
netikėta, kad gniaužė kvapą. Ji žinojo, kad žvaigždės egzistuoja,
 IŠVARYTA 155

bent jau toks žodis buvo jos žodyne, bet niekada nė vienos ne­
buvo mačiusi.
- Salia šios yra dar viena, tik neryški. Leiskitejums parodyti.
Kažkas švelniai spragtelėjo ir vyro skreitą užliejo raudona
šviesa. Dabar Džuljeta pamatė, kad jam ant kaklo kabo žibin­
tuvėlis, jo stiklas buvo užlipintas raudona plėvele. Dėl to atrodė,
kad žibintuvėlio viduje dega ugnis, bet šviesa buvo švelni ir ne-
žilpino kaip virtuvės lemputės.
Dabar ji pastebėjo, kad vyrui ant kelio gulintis didelis lapas
išmargintas taškeliais, atsitiktine tvarka, kaip papuolė. Pats lapas
buvo suliniuotas tiesutėlėmis linijomis, kurios sudarė tinklelį.
Kai kur ji pastebėjo smulkutėmis raidėmis užrašytas pastabas.
- Bėda ta, kadjosjuda, - pasakėjai pašnekovas. - Jeiguvieną
šią naktį mačiau štai čia, - jis bakstelėjo į vieną tašką pirštu, šalia
buvo kitas, mažesnis, taškelis, - rytoj tiksliai tuo pačiu metu ji
bus maždaug čia. - Jis atsisuko į Džuljetą irji pamatė, kad vyras
tikrai jaunas, netoli trisdešimties, ir gana gražus bei tvarkingas,
tokie paprastai būna kabinetiniai darbuotojai. Jis nusišypsojo ir
pridūrė: - Pusę gyvenimo užtrukau, kol tai pastebėjau.
Džuljeta norėjo jam pasakyti, kad ne toks jau ilgas tas jo
gyvenimas, bet prisiminė savo mokinystės metus, kai nuolat gir­
dėdavo pašaipias replikas dėl savo amžiaus, ir nutylėjo.
- O kokia viso to prasmė? - paklausė ir pamatė, kaip išblėso
vaikino šypsena.
- O kokia visko apskritai prasmė?
Jis vėl nusisuko į ekraną ir išjungė žibintuvėlį.
Džuljeta suprato, kad uždavė netinkamą klausimą ir jį nu­
liūdino. Paskui pagalvojo, ar tuo užsiimdamas jis nedaro ko nors
draudžiama, to, kas pažeistų įstatymus. Ar duomenų iš išorės
rinkimas skiriasi nuo tiesiog spoksojimo į pilkas kalvas? Mintyse
prisakė saubūtinai paklausti apie tai Marnso.Tuo metu vyras vėl
atsisuko į ją tamsoje.
- Aš vardu Lukas, - prisistatė. Džuljetos akys jau buvo pa­
kankamai apsipratusios tamsoje ir ji pamatė, kad vyras laiko iš­
tiesęs ranką.
156 ŠACHTA

- Aš Džuljeta, - pasakė spustelėdamajam pirštus.

- Naujoji šerife.
Tai nebuvo klausimas,jis akivaizdžiai žinojo, kasji. Ir visi kiti
viršuje taip pat žinojo.
- O kuo užsiimate, kai nesėdite čia? - paklausė ji. Aišku,
kad jo darbas ne vien spoksoti į žvaigždes. Niekas negautų už
tai kreditų.
- Aš gyvenu viduriniuose aukštutinio lygmens aukštuose, -
paaiškino Lukas. - Darbe visą dieną prasėdžiu prie kompiuterio.
J patį viršų užlipu tik tada, kai matomumas geras. - Jis vėl įjungė
žibintuvėlį ir atsuko įją, matyt, žvaigždės liovėsi būti svarbesnės
už viską. - Vienas vaikinas iš mano aukšto dirba užkandinėje,
popietinėje pamainoje. Kai grįžta, duoda man žinoti, koks šian­
dien dangus: jei linkteli galva, lipu išbandyti laimės.
- Vadinasi,jūs sudarinėjate žvaigždžių žemėlapį? - Džuljeta
mostelėjo į popieriaus lapą.
- Bandau. Bet tai gali trukti net kelis gyvenimus. - Jis užsi­
kišo pieštuką už ausies, išsitraukė iš kombinezono kišenės sku­
durėlį ir švariai nusivalė grafitu suteptus pirštus.
- O kas tada? - paklausė Džuljeta.
- Na, tikiuosi savo aistra užkrėsti kokį mokinį, kad tęstų
mano darbą, kai manęs jau nebus, ir paskui perduotų kitam.
- Tikrai keli gyvenimai.
Jis nusijuokė ir Džuljeta pastebėjo, kadjo juokas irgi mielas.
- Mažiausiai, - atsakė jis.
- Gerai, man jau laikas, - pasakė Džuljeta. Kažkodėl ji pa­
sijuto kalta, kad kalbasi su juo, tad atsistojo ir atsisveikindama
ištiesė ranką. Jis šiltai ją paspaudė: suėmė abiemdelnais ir palai­
kė ilgiau, nei ji tikėjosi.
- Malonu buvo sujumis susipažinti, šerife.
Ir vėl šiltai nusišypsojo. Džuljeta sutrikusi tik sumykė kaž­
ką - ką, nė pati nesuprato.
 21

K
■ mitą rytą Džuljeta atėjo į darbą anksti, išmiegojusi vos ke-
■ 0 turias valandas. Salia kompiuterio rado paketą: nedidelį
ryšulėlį, suvyniotą į perdirbtą pilką popierių ir perjuostą dviem
baltomis plastiko juostomis, kokiomis paprastai sujuosia elek­
tros laidus. Pamačiusi šiasjuostas Džuljeta nusišypsojo ir įkišusi
ranką į kišenę sugraibė savo daugiafunkcinį įrankį. Susiradu­
si pačią smailiausią ylą įkišo į sąsagą ir lėtai, atsargiai atsegė -
juosta pravers ateityje. Ji prisiminė, kaip buvo įkliuvusi, kai dar
dirbo Mechanikos skyriuje šešėliu: ją pagavo elektros skydinėje
perpjaunančią plastikines juostas. Jau tada, prieš du dešimtme­
čius, Volkeris buvo nepataisomas senas burbeklis, aprėkėją, kad
gadina gerus daiktus, ir pamokė, kaip atlaisvinti sąsagą, kad liktų
sveika ir ją būtų galima panaudoti dar kartą.
Prabėgo metai ir ji pati, jau daug vyresnė, davė tą pačią pa­
moką kitam mokinukui, vardu Skotis, vargšelis, nors buvo dar
visaijaunutis, su kaupu atsiėmė už tą pačią aplaidžią klaidą.Tada
Džuljeta taip išgąsdino berniuką, kad šis išbalo kaip popierius, ir
dar kelis mėnesius, vos ją pamatęs, imdavo drebėti kaip epušės
lapas. Gal dėl šio savo protrūkio ji skyrė jam daugiau dėme­
sio nei kitiems ir galiausiai jie abu susidraugavo. Skotis išaugo į
gabųjaunuolį, tikrą elektronikos virtuozą, galėjo perprogramuo­
ti siurblio laikmačio mikroschemą greičiau, nei ji sutaisydavo
patį siurblį.
Džuljeta atsegė antros juostos sąsagą - žinojo, kad ryšulėlis
nuo jo. Prieš kelerius metus Skotį įdarbino informatikai ir jis
158 ŠACHTA

persikėlė į trisdešimtuosius aukštus. Jis pasidarė „pernelyg pro­

tingas“Mechanikos skyriui, kaip pasakė Noksas. Džuljeta atidė­
jo dvi plastikinesjuostas į šalį.Ji įsivaizdavo, kaipjaunuolis ruošė
jai šį siuntinį. Zinutę, kurią vakar nusiuntė į skyrių, akivaizdžiai
persiuntėjam, ir Skotis, ko gero, pareigingai prasėdėjo visą naktį,
kad padarytų jai paslaugą.
Ji atsargiai ėmė nuvynioti popierių. Jį ir plastikines juostas
reikės grąžinti, pernelyg brangūs daiktai, kad laikytų pas save
nenaudojamus, ir lengvi, tad nešikas neturėtų daug užsiprašyti.
Bevyniodama pastebėjo, kad Skotis sudėjo popieriaus kraštus
kartu ir keliskart užlenkė, šitos gudrybės visi išmoksta dar bū­
dami vaikai, taip galima paslėpti žinutę be brangių klijų ar li­
pnios juostos. Pagaliauji išlankstė šį kruopštų pakavimo šedevrą
ir viduje rado plastikinę dėžutę: tokiose mechanikai laikydavo
smulkius varžtus ir veržles.
Džuljeta atidarė dangtelį ir suprato, kad siuntinys ne tik nuo
Skočio, tikriausiai tai buvo perduotajam iš apačios kartu sujos
prašymo kopija. Merginai akys prisipildė ašarų, kai kambary­
je pasklido avižinių ir kukurūzinių sausainių kvapas. Ji paėmė
vieną, prisikišo prie nosies ir giliai įkvėpė. Gal jai tik pasirodė,
tačiau galėjo prisiekti, kad pajuto nuo senos dėžutės sklindantį
alyvos ar tepalo kvapą. Namų kvapą.
Džuljeta tvarkingai sulankstė vyniojamą popierių ir ėmė dėti
ant viršaus sausainius. Pagalvojo, kąjais galės pavaišinti: Marnsą,
be abejo, dar Pem iš užkandinės, kuri buvo tokia miela ir padėjo
jai persikraustyti į naują butą. Ir Alisą, jaunąją Džens sekretorę,
kurios akys jau daugiau nei savaitė raudonos nuo ašarų. Ištrau­
kė paskutinį sausainį ir galiausiai ant dugno subarškėjo mažytė
laikmena - USB atmintukas, gardus kąsnelis, pagamintas asme­
niškai Skočio ir paslėptas tarp trupinių.
Džuljeta išėmė atmintuką ir atidėjo plastikinę dėžutę į šalį.
Nupūtė nuo laikmenos trupinius ir prijungė ją prie kompiute­
rio. Ji ne itin gerai išmanė kompiuterius, nors naudotis mokėjo.
Mechanikos skyriuje nuolat reikėdavo išsiųsti tai užsakymą, tai
 IŠVARYTA 159

ataskaitą, tai paraišką ar kokį kitą niekalą - kitaip neapsieisi. Be

to, kompiuteriais per atstumą galėjai įjungti ir išjungti siurblius
ar reles, atlikti diagnostiką ir panašiai.
Kai tik atmintukas įsižiebė ir ėmė mirksėti, ji atidarė jo pik­
togramą ekrane. Viduje rado daugybę aplankų ir bylų, mažytė
laikmena tikriausiai plyšo nuo informacijos. Vargšelis Skotis
praėjusią naktį tikriausiai nei bluosto nesudėjo.
Virš visų aplankų ji pamatė vieną bylą, pavadintą „Džulė“.
Spragtelėjo pelyte ją ir atsidarė trumpa tekstinė žinutė, tikriau­
siai nuo Skočio, nors ji iškart atkreipė dėmesį, kad žinutė nepa­
sirašyta.

„Dž...
Tik žiūrėk, kad tavęs nesugautų su šiuo daikčiuku,
gerai? Čia viskas, ką išžvejojau iš pono policininko kom-
pų - namie ir darbe, per penkerius metus. Krūva info, bet
nežinojau, ko tau reikia, tai perkėliau viską nesismulkin-
damas, taip lengviau. Juostas pasilaikyk, aš turiu per akis.
(Paėmiau vieną sausainį. Tikiuosi, nepyksi.)"

Džuljeta nusišypsojo. Jai norėjosi perbraukti pirštais per žo­

džius, sugerti jų šilumą, bet juk čia ne popierius. Ji uždarė žinutę
ir ištrynė, tada ištrynė ir iš kompiuterio šiukšlių dėžės. Net pir­
moji jos vardo raidė - ir tai jau užtektinai informacijos.
Džuljeta atsilošė nuo stalo ir įbedė akis į užkandinę, aplink
buvo tamsu ir tuščia. Dar nėra penkių ryto, vadinasi, viršutinis
aukštas dar kažkiek laiko priklausys jai vienai. Pirmiausiaji per­
žiūrėjo visą aplankų sudėtį, kad susidarytų bendrą informacijos
vaizdą. Kiekvienas aplankas buvo tiksliai pavadintas. Atrodo,
čia visa Holstono dviejų kompiuterių informacija, kiekvienas
klavišo paspaudimas, kiekviena diena per kiek daugiau nei per
penkerius metus, viskas surikiuota pagal datą ir laiką. Džuljetą
pritrenkė toks informacijos kiekis- tiekvisko peržiūrėti ji nespės
per visą savo gyvenimą!
160 ŠACHTA

Šiaip ar taip, reikia džiaugtis, kad turi šią informaciją. Atsa­

kymai glūdėjo kažkur čia, tarp visų šių bylų. Ir kažkodėl pasidarė
geriau,ji pasijuto geriau vien dėl to, kad žinojo,jog šios mįslės -
kodėl Holstonas laisva valia išėjo valyti - įminimas jos, o ne
kieno nors kito rankose.

Kelias valandas prasėdėjo, kol atsirinko bylas. Į užkandinę pra­

dėjo rinktis apsimiegoję darbuotojai: reikėjo išvalyti praėjusio
vakaro šiukšles ir pasiruošti pusryčiams. Čia, viršuje,jai sunkiau­
sia buvo priprasti prie to, kad visi kuo pareigingiausiai laikėsi
grafiko. Trečios, naktinės, pamainos nebuvo.Tiesą sakant, antros
irgi, vakare dirbo tik užkandinės darbuotojai.Ten, gilumoje, ma­
šinos nemiegojo, taigi nemiegojo ir žmonės. Darbininkai dažnai
pasilikdavo papildomai pamainai, taigi Džuljeta buvo pratusi
tenkintis keliomis miegovalandomis - tiekjai užtekdavojėgoms
atgauti. Džuljeta žinojo vieną auksinę taisyklę: kartkartėmis, kad
jau visai neišsektum, reikėdavo „atsijungti“bent penkiolikai mi­
nučių - pasėdėti atsirėmus į sieną užmerktomis akimis, ir nuo­
vargis praeidavo.
Bet kas seniau buvo būdas išgyventi, dabar tapo prabanga.
Gebėjimas pasitenkinti trumpomis miego valandomis rytais ir
vakarais sutaupė jai daug laiko, kurį ji galėjo skirti savo reika­
lams, tirti tai, kasjai buvo įdomu, šalia einamųjų, privalomų bylų.
Laisvas laikas taip pat jai davė galimybę mokytis šio prakeikto
darbo, nes Marnsas buvo per daug paniręs į depresiją, kad jai
padėtų.
Marnsas.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį virš padėjėjo stalo. Buvo dešimt po
aštuonių, virtuvėjejau garavo paruoštos avižinė ir kukurūzų ko­
šės ir pusryčių kvapas sklandė po visą aukštą. Marnsas vėlavo.
Nors Džuljeta dirbo sujuo tik savaitę, dar nė karto nepasitaikė,
kad jis kur nors vėluotų. Šis nukrypimas nuo rutinos jai sukė­
lė nerimą: tarsi būtų nutrūkęs mechanizmo diržas ar užstri­
gęs stūmoklis. Džuljeta išjungė monitorių ir pakilo nuo stalo.
 IŠVARYTA 161

Pusryčiauti rinkosi pirma pamaina, žvangėjo metaliniai maisto

žetonai, metami į didelį kibirą, pastatytą prie senos sukamosios
užtvaros. Ji išėjo iš kabineto ir ėmė brautis per minią, tebe-
plūstančią iš laiptinės. Eilėje stovinti maža mergaitė patampė
mamą už kombinezono ir bedė pirštu į šerifę, einančią pro šalį.
Džuljeta dar spėjo išgirsti, kaip mama subarė dukrą, kad ši tokia
nemandagi.
Po jos paskyrimo pastarąsias kelias dienas netilo kalbos: kas
ta moteris, kuri dar būdama vaikas pradingo Mechanikos sky­
riuje, o dabar štai - pakilo į patį viršų, kad pakeistų populia­
riausią, kiek šie žmonės prisiminė, šerifą. Džuljeta susigūžė dėl
tokio dėmesio ir nuskubėjo į laiptinę. Ji leidosi įvijais laiptais
taip spėriai, kaip nešikas be krovinio, šokinėjo nuo pakopos ant
pakopos, vis greičiau ir greičiau - dar kiek, ir galėjo nusiristi sta­
čia galva žemyn. Keturiais aukštais žemiau, pralenkusi palengva
žingsniuojančią porą ir prasispraudusi pro aukštyn pusryčiauti
lipančią šeimą,ji atsidūrė gyvenamojo aukšto, esančio pojos pa­
čios, laiptų aikštelėje ir įžengė pro dvivėres duris.
Koridorius ūžė nuo rytinio triukšmo: švilpė virdulys, spiegė
vaikai, viršuje bildėjo kojos, šešėliai skubėjo pas savo mokytojus,
kad iš paskos sektų į darbą. Jaunesni vaikai nenoriai sliūkino į
mokyklą, tarpduriuose atsibučiavo vyrai su žmonomis, o jų dar
ant kojų nepastovintys mažyliai, metę šalin savo žaislus ir plas­
tikinius puodelius, kabinosi tėvams į kombinezonus.
Džuljeta praėjo keletą posūkių, patekdavo vis į kitą korido­
rių, kurie suko ratu aplink pagrindinius laiptus, ir atsidūrė kita­
me aukšto gale. Padėjėjo butas buvo pats paskutinis. Džuljeta
spėjo, kad Marnsui po tiek darbo metų priklausė bent keliskart
geresnė gyvenamoji vieta, bet jis, matyt, nepasinaudojo progo­
mis. Kartąjį paklausė apie tai Alisos, buvusios Džens sekretorės,
bet ši tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad Marnsas visuomet ten­
kinosi griežti antru smuiku. Tadaji pagalvojo, kad tai reiškia,jog
jis nenorėjo būti šerifu, bet dabar suprato, kad ši taisyklė apėmė
kur kas daugiau jo gyvenimo aspektų.
162 ŠACHTA

Kai Džuljeta įžengė į padėjėjo koridorių, pro ją prabėgo už

rankų susikibę du vaikai - vėlavo į mokyklą. Kikendami ir cy­
paudami jie dingo už kampo, ir Džuljeta liko viena. Ji galvojo,
ką pasakys Marnsui, kaip pateisins savo nerimą, dėl ko nusileido
čia. Gal dabar pats laikas paprašyti bylos, kurios jis neišleidžia
iš rankų. Gal pasiūlyti jam paimti laisvą dieną, pailsėti, o ji su­
sitvarkysianti darbe viena. O gal sumeluoti, neva ėjusi pro šalį?
Džuljeta sustojo prie jo durų ir pakėlė ranką ketindama pa­
belsti. Tikėsimės, jis nepalaikys jos negailestinga drausmės ser­
gėtoja. Tiesiogjai neramu. Štai ir viskas.
Ji nestipriai pabeldė į plienines duris ir palaukė, kol pakvies
vidun. Gal jis ir pakvietė - jo balsas per kelias dienas prigeso,
dabar Marnsas ne kalbėjo, o šnibždėjo.Ji pabeldė dar kartą, šįsyk
garsiau.
- Padėjėjau? - pašaukė ji. - Ar jums viskas gerai?
Iš gretimo buto kyštelėjo moters galva. Džuljetają atpažino:
ši moteris visuomet ateidavo į užkandinę, kai mokykloje būdavo
pietų pertrauka. Ir jos vardą įsiminė - Glorija.
- Labas rytas, šerife.
- Labas, Glorija. Ar šį rytą nematėte padėjėjo Marnso?
Ji papurtė galvą, įsikando metalinį smeigtuką plaukams, ir
ėmė sukti ilgas, sunkias sruogas į kuodą.
- Nmasiau, - neaiškiai sumurmėjoji. Paskui gūžtelėjo ir su­
tvirtino kuodą smeigtuku. - Vakarvakare mačiau laiptų aikštelė­
je, atrodė kaip botagu muštas, kaip visada. - Moteris susiraukė. -
O ką, jis nepasirodė darbe?
Džuljeta atsisuko į duris ir paklebeno rankeną. Durys, me­
lodingai spragtelėjusios - akivaizdu, kad buvo gerai suteptos, -
atsidarė. Džuljeta pravėrė jas plačiau ir šūktelėjo:
- Padėjėjau? Tai Džulė.Tik norėjau įsitikinti, ar jums viskas
gerai?
Už durų tvyrojo tamsa. Tik iš koridoriaus krito menkas švie­
sos spindulėlis, bet to užteko.
Džuljeta staigiai atsisuko į Gloriją.
 IŠVARYTA 163

- Kvieskite daktarą Hiksą... o, velnias... - Ji vis dar mąstė

kaip gilumos gyventoja. - Koks čiapasjus artimiausias daktaras?
Kvieskite jį!
Ir, nelaukdama atsakymo, įbėgo į kambarį. Kambarėlis buvo
toks mažas, kad vargu ar jame buvo vietos tam, kas sugalvo­
jo pasikarti, bet Marnsas sugalvojo, kaip. Jis užsinėrė iš diržo
sumegztą kilpą ant kaklo, o sagtį pritvirtino prie durų viršaus.
Kojos gulėjo ant lovos, bet tokiu kampu, kad neparėmė svorio.
Jo užpakalis buvo žemiau pėdų, veidas jau neberaudonas, diržas
įsirėžęs giliai į kaklą.
Džuljeta apkabino Marnsą per liemenį ir pakėlė.Jis pasirodė
sunkesnis, nei atrodė. Ji nuspyrė jo pėdas nuo lovos ir šios nu­
krito ant grindų, dabar laikyti buvo lengviau. Tarpdury kažkas
nusikeikė. Į vidų įbėgo Glorijos vyras ir padėjo Džuljetai laikyti.
Abu graibėsi po diržą bandydami atkabinti jį nuo durų. Galiau­
siai Džuljeta atidarė duris ir diržo galas atsilaisvino.
- Guldom ant lovos, - sušniokštė uždususi Džuljeta.
Jie užkėlė padėjėją ant lovos ir paguldė ant nugaros.
Glorijos vyras sunkiai dūsavo sulinkęs, įsirėmęs rankomis į
kelius.
- Glorija nubėgo daktaro O’Nilo.
Džuljeta linktelėjo ir atlaisvino kilpą Marnsui ant kaklo -
toje vietoje liko tamsiai violetinėjuosta. Ji bandė užčiuopti pulsą
ir prisiminė, kad lygiai taip pat atrodė Džordžas, kai rado Me­
chanikos skyriuje, - nejudantis ir į nieką nereaguojantis. Tik
tada ji susivokė, kad mato antrą negyvėlį savo gyvenime.
Džuljeta atsisėdo, suprakaitavusi, sutrikusi, ir kol laukė dak­
taro, galvoje šmėstelėjo mintis: kažin, ar tai paskutinis kartas.
Nes toks dabar jos darbas.
 22

s
^ 0 urašiusi visus raportus, išsiaiškinusi, kad Marnsas neturė-
■ V jo jokių artimųjų, pasikalbėjusi su koroneriu fermų aukšte,
atsakiusi į smalsių kaimynų klausimus Džuljeta pagaliau galėjo
leistis į ilgą ir vienišą kelionę aštuoniais aukštais aukštyn, į savo
tuščią kabinetą. Likusią dienos dalį ji vėl nieko doro nenuveikė.
Durų į užkandinę neuždarė, pernelyg daug vaiduoklių pleveno
mažame kabinete. Mėgino iš naujo užsiimti Holstono kompiu­
terių rinkmenų peržiūra, tačiau visiškai netekti Marnso buvo
nepalyginti sunkiau, nei matyti jį prislėgtą nepakeliamos depre­
sijos. Ji vis dar negalėjo patikėti, kad padėjėjo nėra. Jautėsi kone
įžeista: atviliotiją čionai ir iš karto palikti visiškai vieną! Suprato,
kad taip galvodama elgiasi nepaprastai savanaudiškai, jai buvo
gėda, jog tokios mintys išvis atėjo jai į galvą.
Džuljetos mintys klajojo nežinia kur, o žvilgsnis kartkar­
tėmis nuklysdavo pro duris, į ekraną ant tolimiausios sienos, į
plaukiančius debesis. Ji niekaip negalėjo suprasti, ar jie lengvi,
ar tiršti ir sunkūs, ar ši naktis bus tinkama žiūrėti į žvaigždes.
Džuljetą slėgė dar vienas kaltėsjausmas - ji jautėsi tokia vieniša,
nors visada didžiavosi, kadjai nereikiajokio artimo žmogaus.
Kol Džuljeta vis dar bandė susigaudyti rinkmenų labirinte,
nematomos saulės šviesa užkandinėje išblėso, žmonės papietavo
dviem pamainomis, paskui dviem pavakarieniavo ir šurmulys
nutyko, o ji vis nesiliovė dirsčioti į drumstą dangų, vildamasi,
pati nesuprato, kodėl, dar kartą susitikti su keistu žvaigždininku,
su kuriuo kalbėjosi praėjusią naktį.
 IŠVARYTA 165

Nors visą dieną prasėdėjo šalia užkandinės, viliojančios kva­

pais ir valgytojų iš keturiasdešimt aštuonių viršutinių aukštų
keliamais garsais, pati Džuljeta užmiršo papietauti. Tik kai išsi­
skirstė antros pamainos darbuotojai, kai iki ketvirčio galios buvo
prigesintos šviesos, į kabinetą įėjo Pem su dubeniu sriubos ir
bandele. Džuljeta padėkojo ir kyštelėjo ranką į kombinezono ki­
šenę ieškodama kreditų, bet Pem atsisakė. Jaunos moters akys -
raudonos nuo ašarų - stabtelėjo prie tuščio Marnso krėslo - ir
Džuljeta pagalvojo, kad kavinės darbuotojai, ko gero, buvo labai
prisirišę prie padėjėjo Marnso.
Pem išėjo netarusi nė žodžio ir Džuljeta pavalgė, nors ne­
turėjo jokio apetito. Galiausiai jai atėjo į galvą, kaip galėtų dar
paieškoti po Holstono rinkmenas: ji paleis paiešką pagal žodį,
kad surastųvardus, kurie galbūt padės praskleisti paslapties šydą.
Kiekpasėdėjusi, atrado ir kaip tai padaryti. Iki to laikojos sriuba
visai atšalo. Palikusi kompiuterį versti kalnus duomenų, ji pasi­
ėmė dubenį, kelis aplankus ir nuėjusi į užkandinę atsisėdo prie
vieno iš staliukų netoli sieninio ekrano.
Viena dairėsi žvaigždžių, tada patyliukais prie šono atsirado
Lukas.Jis nepratarė nė žodžio, tik prisistūmė kėdę, atsisėdo šalia
su savo lenta ir popieriaus lapu ir įbedė akis į tamsėjantį bekraštį
vaizdą.
Džuljeta negalėjo apsispręsti, ar jis pasielgė mandagiai, ne­
pertraukdamas jos tylos, ar nemandagiai - nes net nepasisvei­
kino. Galiausiai nusprendė, kad teisingas pirmasis variantas ir
kad visai jauku taip sėdėti tylint. Kartu. Ramybės valandėlė po
siaubingos dienos.
Praėjokelios minutės. Gal kokios dešimt. Danguje nėžvaigž­
dės, tad ir kalbėti nebuvo apie ką. Džuljeta ėmė maigyti skreite
gulinčius aplankus, tiesiog nežinojo, kur dėti rankas. Laiptinėje
pasigirdo juokas: tarp aukštų keliavo linksma draugija, paskui
juokas nutilo ir vėl stojo tyla.
- Užjaučiu dėl partnerio, - galiausiai prabilo Lukas. Delnais
išlygino ant kelių gulintį popierių. Kol kas jis nieko jame nepa­
sižymėjo.
166 ŠACHTA

- Ačiū, man tai svarbu, - atsakė Džuljeta. Ji nežinojo, ką

tokiu atveju reikėtų atsakyti, tad pasirinko neutraliausią varian­
tą. - Bandžiau žiūrėti į žvaigždes, bet nepamačiau nė vienos, -
pridūrė Džuljeta.
- Ir nepamatysite. Bent jau šiąnakt. - Jis mostelėjo ranka į
sieninį ekraną. - Šiandien patys blogiausi debesys.
Džuljeta įtempė akis, bet vos galėjo įžvelgti tamsias dėmes
beveik išblėsusioje prietemoje. Šiandien debesys jai atrodė tokie
kaip anksčiau.
Lukas vos vos pasisuko ant kėdės.
-Turiu jums kai ką prisipažinti, nesjūs teisėsaugos pareigū­
nė, ir taip toliau.
Džuljeta nevalingai palietė ranka žvaigždę ant krūtinės. Vis
dar pamiršdavo, kas esanti.
- Tikrai? Ir ką?
- Žinojau, kad šiandien debesys ne tokie, kokių reikia. Bet
vis tiek užlipau į viršų.
Džuljeta vylėsi, kad tamsoje nesimatys, jog ji šypsosi.
- Nesu tikra, kad Pakte užsiminta apie tokią veidmainystę, -
pasakė ji jam.
Lukas nusijuokė. Keista, koks pažįstamas ir reikalingas jai
pasirodė šis juokas. Staiga Džuljeta pajuto nenumaldomą norą
prisiglausti priejo, įsikniaubti smakru į krūtinę ir verkti, verkti...
Mintyse jau taip ir padarė, nors nepajudėjo iš vietos. To niekada
nebus. Žinojo, nors virpėjo kiekviena jos kūno ląstelė. Tai tik
dėl vienatvės, po to nepakeliamo siaubo, patirto laikant mirusio
Marnso kūną ant rankų, jaučiant, kad ką tik buvusi gyva būtybė
nerodojokių gyvybės ženklų. Ji karštligiškai ieškojo artumo, o šį
nepažįstamąjį pažinojo gana mažai, kad nebijotų atsiverti.
- Kas dabar bus? - paklausė jis ir šypsena dingo.
Džuljeta vos neleptelėjo: „Tarp mūsų?“Laimei, Lukas ją ap­
lenkė.
- Ar žinote, kadajį laidos? Ir kur? - paklausė.
Ji linktelėjo tamsoje.
 IŠVARYTA 167

- Rytoj.Jis neturėjo artimųjų, niekas nepakils į viršų, tyrimas

irgi nebus atliekamas. - Džuljeta nurijo ašaras. - Jis nepaliko
testamento, taigi visus tuos reikalus teks sutvarkyti man. Aš nu­
sprendžiau palaidoti jį šalia merės.
Lukas žvelgė į ekraną sienoje. Buvo labai tamsu, ir, laimei,jie
negalėjo matyti valytojų kūnų liekanų lauke.
- Taip, jo vieta ten, - pasakė Lukas.
- Manau, kad jie buvo slapti meilužiai, - išsprūdo Džulje-
tai. - Jei ne meilužiai, tai labai artimi.
- Ėjo kalbos, - sutiko jis. - Nesuprantu tik vieno: kam rei­
kėjo visa tai laikyti paslaptyje? Kam kas rūpi?
Keista, bet sėdint čia, tamsoje su šiuo nepažįstamuoju, apie
tokius dalykusjai kalbėjosi lengviau nei ten, apačioje, sudraugais.
- O gal jie patys nenorėjo, kad žmonės sužinotų, - garsiai
mąstė ji. - Džens anksčiau buvo ištekėjusi. Spėju, kad jie taip
pasielgė iš pagarbos tiems santykiams.
-Tikrai? - Lukas kažką brūkštelėjo savopopieriuje. - Džul­
jeta pakėlė akis, bet jokios žvaigždės danguje nebuvo. - Neįsi­
vaizduoju, kaip galima kažką mylėti paslapčia, - pridūrė jis.
- O aš neįsivaizduoju, kad meilei apskritai reikia leidimo -
kad ir kas tai būtų: Paktas ar merginos tėvas, - atrėžė Džuljeta.
- Neįsivaizduojate? O kaip kitaip gali būti? Du žmonės tie­
siog susieina, kai jiems patinka?
Ji neatsakė.
- O kaip tada tie du žmonės galėtų dalyvauti loterijoje? -
paklausėjis susimąstęs. - Ne, neįsivaizduoju slaptų santykių.Juk
šeimos sukūrimas - šventė, nemanote? Ir toks paprotys: vyras
prašo merginos tėvo dukters rankos...
- Gerai, ojūs... turite ką nors? - paklausė Džuljeta šiurkščiai
jį nutraukdama. - Turiu omeny... Klausiu todėl, jog matau, kad
turite tvirtą nuomonę, bet pats gal ne...
- Dar ne, - atsakė jis vėl išgelbėdamas ją iš keblios situa­
cijos. - Tik mama mane spaudžia, bet kol kas atsilaikau. Ji vis
primena man, kiek loterijų praleidau ir kokie apgailėtini netru­
168 ŠACHTA

kus bus jos šansai pasūpuoti anūkus. Lyg pats nežinočiau savo
statistikos. Bet man tik dvidešimt penkeri, taip kad...
- Tik? - perklausė Džuljeta.
- O jūs?
Ji vos neišklojo jam visko. Vos neatskleidė savo paslapties,
iškart, negalvodama. Lyg šiuo vyru, šiuo vaikinu būtų galima
visiškai pasitikėti.
- Aš taip ir nesutikau tinkamo žmogaus, - pamelavo ji.
Lukas vėl nusijuokė.
- Ne, aš turėjau omeny, kiekjums metų? Ar turėtų būti ne­
mandagu man šito klausti?
Ji pajuto palengvėjimą. Manė, kadjis klausiajos apie antrąją
pusę.
- Trisdešimt ketveri, - pasakė ji. - Taip, girdėjau, kad to
klausti nemandagu, tačiau aš niekada nepaisiau taisyklių.
- Pasakė šerife, - nusijuokė Lukas.
Džuljeta irgi nusišypsojo.
- Vis dar negaliu priprasti.
Vaikinas atsisuko į ekraną sienoje irjie abuvėl paniro įjaukią
tylą. Buvo keista sėdėti su šiuovyru. Saliajo Džuljetajautėsi jau­
nesnė ir kažkodėl saugesnė. Bent jau ne tokia vieniša. Jai atrodė,
kadjis irgi toks pat vienišius, tarsi nestandartinio dydžio veržlė,
kuriai netikojoks varžtas.Jis leido dienas čia, pačiame viršuje, ki­
tame šachtos gale, skaičiuodamas žvaigždes, oji kiekvieną laisvą
minutę leisdavosi į pačią apačią ir ieškodavo gražių akmenėlių.
- Regis, abu šį vakarą nieko gero nenuveiksime, - galiausiai
pasakėji nutraukdama tylą, glostydama pirštais taip ir neatverstą
aplanką.
- Na, nežinau, - atsakė Lukas, - tai priklauso nuo to, ko
tikėjotės čia ateidama.
Džuljeta nusišypsojo. Ir išgirdo savo kabinete pyptelint
kompiuterį, vadinasi, paieškos sistema peržiūrėjo rinkmenas ir
parodė rezultatus.
 23

K
■ m itą rytą Džuljeta, užuot pakilusi į savo kabinetą, nusilei-
do penkis aukštus iki aukštutinių fermų, kur turėjo vykti
Marnso laidotuvės. Jokios užvestos bylos, jokio tyrimo, jie tie­
siog nuleisjo seną, pavargusį kūną į žemę, kur jis suirs ir maitins
augalų šaknis. Keista: štai stovi ji minioje ir galvoja, bus pradėta
byla, ar ne.Ji dirba mažiau nei savaitę, ojau ima galvoti apie bylas
kaip apie vaiduoklių buveines. Vardai ir bylų numeriai. Gyveni­
mai, sudėti į maždaug dvidešimtį perdirbto popieriaus puslapių,
juodu rašalu surašytos liūdnos istorijos su kur ne kur raudonai
pabrauktomis eilutėmis.
Ceremonija užtruko, bet neprailgo. Žemė šalia dar nesuslū-
go - čia buvo palaidota Džens. Veikiai šios dvi sielos susijungs
per augalus ir kartu maitins šachtos gyventojus.
Džuljeta priėmė iš kunigo rankų sunokusį pomidorą: Dievo
tarnas irjo mokinys ėjo ratu dalydami žmonėms žemės dovanas.
Abu buvo apsirengę raudono audinio drabužiais, vaikščiodami
giedojo melodingais balsais, papildančiais vienas kitą. Džuljeta
atsikando vaisiaus nesibodėdama, kad keli sulčių lašai nutiško
ant kombinezono, sukramtė ir nurijo. Kad pomidoras buvo labai
gardus, galėjo pasakyti greičiau mechaniškai, nes tokiomis aplin­
kybėmis ji nejuto skonio.
Kai kastuvai ėmė berti žemes į duobę, Džuljeta apžvelgė
minią. Mažiau nei per savaitę aukštutiniame lygmenyje mirė
du žmonės. Dar du mirė kitose šachtos vietose. Siaubinga sa­
vaitė.
170 ŠACHTA

Nors kaip kam: kitiems gal ir gera. Jos akys nukrypo į be­
vaikes poras: susikibę rankomis jie godžiai valgė pomidorus ir
tylomis skaičiavo. Netrukus po mirties paprastai būdavo orga­
nizuojama loterija, Džuljetai visuomet atrodė, kad per anksti. Ji
manė, jog loterija turi vykti visada tomis pačiomis metų dieno­
mis, tiesiog kad visi žinotų, jog tai nepriklauso nuo to, mirė kas
nors, ar ne.
Kita vertus, nunokusio pomidoro valgymas beriant į kapą
žemes reiškė, kad gyvenimo ciklas neturi pabaigos, kad jis ne­
išvengiamas, kadjį reikia priimti, įvertinti ir branginti. Žmonės
ateina ir išeina, kad liktų vietos ir maisto kitiems, naujai kartai.
Mes gimstame, tampame šešėliais, paskui patys mokome šešė­
lius ir išeiname. Belieka tikėtis, kad mus prisimins bent dvi še­
šėlių kartos.
Kol duobė nebuvo visiškai užberta, ceremonijos dalyviai
žengė į priekį ir metė į kapą tai, ko nesuvalgė. Džuljeta priartėjo
prie kapo ir sviedė savo pomidorą į kitų ryškių minkštimų ir
odelių masę. Patarnautojas, pasirėmęs ant savo neįtikėtinai di­
delio kastuvo, stebėjo, kaip į duobę byra paskutiniai vaisiai.Tuos,
kurie nukrito šalia, jis sužėrė kastuvu į kapą, kartu su tamsia,
riebia žeme, žėrė, kol atsirado nedidelis kauburėlis, kuris, laikui
bėgant ir kelis kartus palaisčius, suslūgs.
Po laidotuvių Džuljeta leidosi kopti į darbą. Lipo sunkiai, su
kiekviena laiptų aikštele vis labiau maudė raumenis, keista, nes
iki šiol ji didžiavosi, jog yra puikios formos. Tačiau vaikščioti ir
lipti aukštyn - du skirtingi dalykai. Tai ne atsukti užsispyrusias
veržles, čia reikėjo visai kitokios ištvermės, nei kad išlikti bu­
driai ir darbingai per papildomą pamainą. Džuljeta nusprendė,
kad toks laipiojimas tiesiog nepriimtinas, kad žmonėms tai ne­
natūralu. Gamta nesukūrė jų laipioti aukštyn žemyn. Tačiau tą
akimirką pro ją laiptais žemyn kaip vėjas pralėkė nešikas, pasi­
sveikindamas šyptelėjo giedru veidu, be lašelio nuovargio, kojos
bildėjo į plienines pakopas tarsi šoktų, ir tada Džuljeta susimąs-
tė, jog gal tai tik treniruočių reikalas.
 IŠVARYTA 171

Kai galiausiai grįžo į užkandinę, jau buvo pietų metas, ir

patalpa aidėjo nuo balsų ir metalinių šakučių dzingsėjimo į me­
talines lėkštes. Prie kabineto durų rado krūvelę dokumentų, at­
virukų, šiaip popieriaus lapų, augalą plastikiniame kibire, batų
porą ir iš vielos išlankstytą figūrėlę. Džuljeta stabtelėjo ties šia
kolekcija. Kadangi Marnsas neturėjo artimųjų, dabar ji privalo
nuspręsti, ką daryti su jo daiktais, pasirūpinti, kad jie atitektų
tiems, kas juos geriausiai panaudos. Džuljeta pasilenkė ir paėmė
vieną atviruką, užrašytą spalvotu pieštuku neįgudusią ranka. Ji
įsivaizdavo, kaip aukštutinio lygmens mokykloje vaikai per dar­
bų pamoką daro atvirukus padėjėjui Marnsui. Ir Džuljetą užplū­
do toks liūdesys, kokio nejautė net per laidotuves. Ji nubraukė
ištryškusias ašaras ir prakeikė mokytojus, kad užduoda vaikams
tokius gedulingus darbus.
- Bent jau vaikų į tai nepainiotų, - sumurmėjo pati sau.
Džuljeta padėjo atviruką ir pasistengė nusiraminti. Padėjė­
jui Marnsui būtų patikę, paskui pagalvojo. Jis buvo paprastas
žmogus, jei ir suseno, tai tik ne širdyje, tai vienintelis organas,
kuris nenusidėvėjo, nes jis per savo gyvenimą taip ir neišdrįso
juo pasinaudoti.
Įėjusi į kabinetą nustebo: ji čia buvo ne viena. Prie padėjėjo
Marnso stalo sėdėjo nepažįstamas jaunuolis. Jis pakėlė akis nuo
kompiuterio ekrano ir nusišypsojo. Džuljeta jau norėjo klausti,
kas jis toks, bet iš areštinės įžengė Bernardas - ji niekaip nepri-
sivertė vadinti jo meru, kad ir laikinu, rankoje jis laikė aplanką.
Bernardas irgi nusišypsojo Džuljetai.
- Kaip praėjo ceremonija? - paklausė.
Džuljeta perėjo kabinetą ir ištraukė aplankąjam iš rankų.
- Prašyčiau čia nieko neliesti, - tarė griežtu tonu.
- Neliesti? - Bernardas nusijuokė ir pasitaisė akinius. - Si
bylajau baigta. Ketinau neštis ją į meriją ir perduoti archyvui.
Džuljeta pažvalgė į aplanką ir pamatė, kad čia Holstono byla.
- Juk žinote, kad privalote man atsiskaityti? Tikiuosi, iki to
laiko, kol Džens jus prisaikdino, bent šiek tiek susipažinote su
Paktu.
172 ŠACHTA

- Šitą bylą pasilaikysiu. - Džuljeta palikojį stovėti areštinės

tarpdury ir nužingsniavo prie savo rašomojo stalo. Įdėjo aplanką
į viršutinį stalčių, pasižiūrėjo, ar atmintukas tebėra kompiuteryje,
ir pažvelgė į priešais sėdintį vyrą.
- O jūs, atleiskite...? - jis atsistojo ir padėjėjo kėdė įprastai
gailiai sugirgždėjo. Džuljeta vis negalėjo prisiversti negalvoti,
kad ši kėdė yra Marnso.
- Piteris Bilingsas. - Jis ištiesė ranką. Džuljetają paspaudė. -
Ką tik daviau priesaiką. - Jis suėmė pirštais prie kombinezono
prisegtą žvaigždę ir, rodydamas jai, patraukė į priekį.
-Tiesą sakant, Piteris kandidatavo \jūsų pareigas, - pasakė
Bernardas.
Džuljeta nesuprato, kąjis tuo norėjo pasakyti ir kam apskri­
tai apie tai užsiminė.
- Jūs ko nors norėjote? - paklausė ji Bernardo ir mostelėjo
ranka į savo stalą, apkrautą dokumentais. Per praėjusią dieną jų
prisikaupė dar daugiau, nes ji visą laiką, užuot dirbusi, užsiimi­
nėjo Marnso reikalais. - Nes jei turite kokį reikalą, jūsų aplanką
pridėsiu prie visų šių. Pačioje apačioje.
- Bet kas, kąjums duosiu, guls ant aplankų krūvos viršaus, -
pasakė Bernardas. Jis pliaukštelėjo delnu į Džens bylą. - Beje,
darau jums paslaugą ateidamas čionai vesti susirinkimo, užuot
išsikvietęs jus pas save, į savo kabinetą.
- Vadinasi, čia susirinkimas? - paklausė Džuljeta. Nežiūrė­
dama į Bernardą ji užsiėmusi dėliojo dokumentus. Vylėsi, kad
supras, jog ji neturi laiko, ir išeis, tada ji galės perduoti Piteriui
bent tą truputį reikalų, kuriuos privalėjo nedelsiant tvarkyti, kuo
anksčiaujaunasis padėjėjas įsitrauks į darbą, tuo geriau.
- Noriu atkreipti dėmesį, kad per pastarąsias savaites buvo
šiokios tokios... hm... sumaišties,pasikeitė keletas darbuotojų.Tai
beprecedentis atvejis, nieko panašaus nebuvo nuo sukilimo laikų.
Gresia pavojus, kad tai gali pasikartoti. - Jis prispaudė pirštu
aplanką, kurį Džuljeta ketino perdėti.Ji pakėlė akis. - Žmonėms
reikia stabilumo ir tęstinumo.Jie nori žinoti, kad rytojus bus toks
 IŠVARYTA 173

pat kaip vakardiena.Jie nori garantijų. Visai neseniai buvo atlik­

tas valymas, po to mes praradome keletą žmonių, taigi, savaime
suprantama, šachtoje tvyro nerami atmosfera. - Jis mostelėjo į
aplankus ir pavienius dokumentus, kuriejau nebetilpo ant Džul-
jetos stalo ir dalis gulėjo ant Marnso. Jaunuolis priešais Džuljetą
skersakiavo didžiosios krūvos pusėn, tarsi bijodamas, kadji per­
eis jam ir pačiam teks nudirbti visą šį kalną darbo. - Štai kodėl
noriu paskelbti visuotinę amnestiją. Tai ne tik pakels šachtos
gyventojams dvasią, bet ir palengvins judviem darbo pradžią.
Mes užmiršime visus senus pažeidimus.
- Pamiršime pažeidimus? - perklausė Džuljetą.
- Visiškai teisingai. Visus tuos pakvailiojimus išgėrus. Štai
kad ir čia, kas per nusižengimas? - Jis paėmė vieną aplanką ir
perskaitė vardą. - Na, ir ką šįkart iškrėtė Pikensas?
- Suvalgė kaimynų žiurkę, - atsakė Džuljetą. - Mylimą šei­
mos augintinį.
Piteris Bilingsas sukikeno. Džuljetą dėbtelėjo į jį ir pagal­
vojo, kur ji girdėjo šio vyruko vardą. Ir tada prisiminė: viename
iš aplankų ji matė jo rašytą ataskaitą. Sis vaikinukas, tiksliau,
berniukas, buvo šachtos teisėjo mokinys. Į jį pažiūrėjęs, to nepa­
sakysi,jaunuolis labiau priminė informatiką.
- Maniau, kad laikyti žiurkes kaip naminius augintinius
draudžiama, - tarsi priminė Bernardas.
-Taip. Pikensas - ieškovas.Tai atsakomasis ieškinys į štai šią
bylą... - Ji pasirausė aplankuose.
- Pažiūrėkim, - sumurmėjo Bernardas. Jis paėmė kitą aplan­
ką, sudėjo juos kartu ir sviedė į Džuljetos šiukšlių dėžę, ir visi
kruopščiai surinkti dokumentai, liudijimai ir išvados išbyrėjo ir
susimaišė su šiukšlėmis ir beverčiais dokumentais, skirtais per­
dirbti. - Atleisk ir pamiršk, - ištarė perbraukdamas delnu į del­
ną. -Toks bus mano priešrinkiminis šūkis. Žmonėms to reikia.
Ateina nauji, audringi laikai, reikia pamiršti praeitį ir žvelgti į
ateity. - Jis stipriai pliaukštelėjo Džuljetai per petį, linktelėjo
Piterįui ir patraukė iš kambario.
174 ŠACHTA

- Priešrinkiminis šūkis? - paklausė ji Bernardui nespėjus

išeiti. Ir staiga ji suprato, jog tarp visų pamirštų bylų bus ir ta,
kuriojejis yra pagrindinis įtariamasis.
- O, taip, - tarstelėjo Bernardas grįžtelėdamas per petį. Jis
įsitvėrė staktos ir atsisuko į Džuljetą. - Kiekpasvarstęs nuspren­
džiau, kad nėra geresnio kandidato į mero kėdę nei aš. Aš puikiai
sugebėsiu derinti abu darbus: savo dabartines pareigas Informa­
tikos skyriuje su mero. Tiesą sakant, aš tai jau darau! - Bernardas
mirktelėjo. - Kaipjau sakiau, stabilumas ir tęstinumas. - Ir išėjo.

Likusią popietės dalį, Piterio Bilingso nuomone, normali dar­

bo diena turi trukti daug trumpiau, Džuljetą praleido supažin­
dindama naująjį padėjėją su darbais. Labiausiai jai reikėjo, kad
kas nors tirtų skundus ir vyktų į iškvietimus. Tiesą sakant, visa
tai anksčiau nudirbdavo Holstonas: jam priklausė sužiūrėti bet
kokius neramumus viršutiniuose keturiasdešimt aštuoniuose
aukštuose. Padėjėjas Marnsas tikėjosi, kad šis darbas bus kaip
tikjaunesnėms, stipresnėms Džuljetos kojoms. Be to, jis pasakė,
kad daili jauna moteris „pakels liaudžiai nuotaiką“. Bet Džuljetą
įtarė, kad Marnsas turėjo kitų priežasčių:jis norėjo išsiųstiją kuo
toliau, kad liktų vienas su savo aplanku ir jo vaiduokliu. Ir ji jį
suprato. Ji irgi išsiuntė Piterį Bilingsą namo su sąrašu kambarių
ir prekeivių, kuriuos reikėjo patikrinti kitą dieną, kad pati paga­
liau galėtų prisėsti prie savo kompiuterio ir pamatyti, ką pavyko
aptikti per vakarykštę paiešką.
Paieška pagal žodį davė įdomių rezultatų. Vardų pasirodė
ne tiekjau daug, bent jau tų, kurių tikėjosi Džuljetą, užtat rado
daugybę informacijos, kuri atrodė kaip užkoduotas tekstas: kaž­
kokie beprasmiai paistalai su keistais skyrybos ženklais ir įtrau­
komis, su įterptais žodžiais, žinomais, bet visai netinkančiais
kontekste. Tokios didžiulės pastraipos buvo išsimėčiusios po
visą Holstono namų kompiuterį, pirmosios atsirado maždaug
prieš trejetą metų. Laiko tarpas Džuljetos nestebino, stebino
kitkas: kad ta informacija labai dažnai buvo įrašyta dukterinėse
 IŠVARYTA 175

direktorijose, kartais dešimties ar daugiau lygmenų. Lyg kažkas

sąmoningai būtų pasistengęs, kad jų nerastų, tačiau bijodamas
prarasti šias rinkmenas padaugino daugybę kartų ir iškaišiojo
po visą kompiuterį.
Džuljeta galutinai nusprendė,jog tai užkoduota informacija,
vadinasi, ir svarbi, kad ir kasjoje būtų. Ji laužė mažus duonos ga­
balėlius ir trupino į kukurūzų miltų dažinį, ir tuo metu kopijavo
visas nesuprantamo teksto dalis į vieną rinkmeną, kad vėl išsiųs­
tų į Mechanikos skyrių. Ten dirbo pora sumanių vyrukų, prade­
dant Volkeriu, kurie galbūt galės iššifruoti šį kodą.Ji kramtė savo
maistą ir kelias valandas prasėdėjo bandydama eiti vienu pėdsa­
ku, kurį jai pavyko aptikti ir kuris vedė per paskutinius Holstono
darbo metus. Buvo sunku atsijoti informaciją: kas buvo svarbu
ir kas niekai, bet ir čia ji vadovavosi logika, kaip taisydama bet
kokį sugedusį mechanizmą. Nes tai ir yra gedimas, nusprendėji.
Laipsniškas ir ištęstas laike. Ir beveik neišvengiamas. Jis prarado
žmoną - tuomet ir atsirado įtrūkis jo sieloje. Visų paskesnių
Holstono gedimų priežastis yra kaip tik ši - jos mirtis.
Pirmiausia Džuljeta suprato, kad Holstonas prie kompiute­
rio nedirbo jokių slaptų darbų. Akivaizdu, kad jis buvo pelėda,
naktinėtojas, kaip ir ji, tad užsisėdėdavo iki pusiaunakčio ir il­
giau: dar vienas bendras jų bruožas, ir tai dar labiau sustiprino
Džuljetos susidomėjimą šiuo žmogumi. Regis, pusė jo namų
kompiuterio duomenų neverti dėmesio. Taip pat jai tapo aišku,
kad beveik visą laiką Holstonas praleido bandydamas suprasti
savo žmonos poelgį, kaip dabar Džuljeta bando perprastijį. Tai
ir yra stipriausias juos - Džuljetą ir Holstoną - siejantis ryšys. Ji
dabar bando pažvelgti į paskutinio savanorio valytojo sielą, kaip
jis žvelgė į mįslingą savo žmonos sielą, stengdamasis suvokti,
kokia kančia gali priversti žmogų pasirinkti uždraustą kelią į
paviršių.
Kaip tik čiaji ir pradėjo rasti šiurpių užuominų. Regis, kaip
tik Alison, Holstono žmona, atskleidė senųjų serverių paslap­
tį. Tas pats metodas, kurį dabar pritaikė Džuljeta, rausdamas!
176 ŠACHTA

po Holstono rinkmenas, padėjo Alison, o vėliau ir Holstonui,

išsiaiškinti kai kurias paslaptis. Džuljeta susitelkė prie ištrintų
elektroninių laiškų tarp sutuoktinių, ir pastebėjo, kaip suaktyvėjo
susirašinėjimas tuo metu, kai ji išleido atmintinę, kaip atkurti
ištrintas rinkmenas. Kaip tik prie to Džuljeta ir apsistojo, ji pa­
juto, kad šis pėdsakas tikras. Dabarji išties neabejojo, kad Alison
senuosiuose serveriuose rado kai ką itin svarbaus. Tik kaip suži­
noti, kas tai, ir arji pati sugebės atpažinti tą svarbią informaciją,
net jeigu ją aptiks.
Ji apmąstė įvairius variantus, net tai, kad Alison protą ap­
temdė vyro neištikimybė, tačiau Džuljeta neblogai pažinojo
Holstoną ir iškart atmetė šią mintį. Paskui pastebėjo, kad visi
pėdsakai veda atgal prie tų nesąmoningo teksto pastraipų, iki
šiol Džuljeta jas apeidavo, nes jų prasmė jai nebuvo įkandama.
Kodėl Holstonas ir Alison tiek laiko praleido skaitinėdami šias
nesąmones? Kompiuteris rodė, kad šios rinkmenos išbūdavo
atidarytos ištisas valandas - lyg tą raidžių ir simbolių plakinį
kas nors būtų galėjęs perprasti. Džuljetai tai atrodė kaip visiškai
nauja kalba.
Tad kas pastūmėjo Holstoną ir jo žmoną savo noru imtis
valyti? Žmonės kalbėjo, kad Alison pasimaišė, kad ji ėmė klie­
dėti beprotiškomis idėjomis išeiti į paviršių ir kad Holstonas
galiausiai nepakėlė savo širdgėlos. Bet Džuljeta tuo netikėjo. Jai
nepatiko sutapimai. Kai išardydavo mašiną, kad ją sutaisytų, ir
po kelių dienų išaiškėdavo naujas gedimas, ji žinodavo, jog rei­
kia žingsnis po žingsnio peržiūrėti paskutinį taisymą, ir visada
rasdavo atsakymą. Ir į šią mįslę ji žvelgė lygiai taip pat: kur kas
labiau tikėtina, kad myriop abu juos pastūmėjo viena ir tapati
priežastis.
Tik Džuljeta niekaip negalėjo susivokti, kas tai galėjo būti. Ir
iš dalies bijojo, jog kai susivoks,jai lygiai taip pat aptems protas.
Džuljeta pasitrynė akis. Kai vėl pažvelgė į savo rašomąjį
stalą, dėmesį patraukė Džens byla. Ant viršaus gulėjo gydytojo
ataskaita apie Marnso mirtį. Ji patraukė ataskaitą į šalį ir paė­
 IŠVARYTA 177

mė po ja gulintį lapelį: jį parašė Marnsas ir paliko ant naktinio

stalelio šalia lovos.
„Tai turėjau būti aš.“
Tik keli šykštūs žodžiai, pagalvojo Džuljeta. Bet ir vėl: į ką
jis kreipėsi, ar šachtoje liko Marnsui artimų žmonių? Ji spoksojo
į tuos kelis žodžius, bet kažin ko iš jų neišpeši. Vanduo buvo
užnuodytasjo gertuvėje, ne Džens. Taigi merės mirtį buvo gali­
ma pavadinti „netyčine žmogžudyste“ - nauja Džuljetai sąvoka.
Marnsas jai kai ką paaiškino dėl įstatymų: sunkiausias nusikal­
timas, kuriuo jie galėjo ką nors apkaltinti, yra pasikėsinimas nu­
žudytijį patį, o merės mirtis tėra viso labo nelaimingas atsitiki­
mas. Tai reiškė, kad jei jiems būtų pavykę pareikšti kaltinimus,
tas žmogus būtų pasiųstas valyti už tai, ko nepadarė Marnsui, o
už tai, dėl ko per nelaimingą atsitiktinumą mirė Džens, būtų ga­
vęs penkerius metus lygtinio paleidimo ir viešųjų darbų šachtoje.
Džuljeta pagalvojo, kad kaip tik toks „iškreiptas“teisingumas ša­
liaviso kito ir pribaigė vargšelį Marnsą. Nebuvojokios vilties su­
laukti tikro teisingumo - gyvybės už gyvybę. Šitie keisti įstatymai
ir žinojimas, kadjis ant savo kupros visą tą laiką tampėsi nuodus,
galiausiai privedėjį prie mirties. Antraipjambūtų iki dienų galo
tekę gyventi sumintimi, kad nuodytojasjis, kad ta bendra kelionė
dėl kilnaus reikalo galiausiai baigėsi jo mylimosios mirtimi.
Džuljeta laikė savižudžio raštelį ir keikė save, kad nesugebėjo
įžvelgti tragedijos.Juk to buvo galima išvengti, tereikėjo mažytės
profilaktikos. Pasakyti gerą žodį, pabūti šalia, ištiesti pagalbos
ranką. Tačiau tas pirmąsias dienas viršujeji buvo taip užimta tuo,
kad iš paskutiniųjų stengėsi išlikti ant vandens, jog nepastebėjo,
kad žmogus, atvedęs ją į viršų, pamažu gęsta akyse.
Sunkias mintis nutraukė mirksinti pašto programos pik­
tograma. Džuljeta ištiesė ranką link pelės ir vėl nusikeikė. Ti­
kriausiai grįžo laiškas, kurį prieš kelias valandas buvo išsiuntusi
į Mechanikos skyrių: ko gero, nepraėjo dėl per didelės apimties.
Tačiau pamatė, kad tai žinutė iš Skočio,jos draugo Informatikos
skyriuje, atsiuntusio jai atmintuką.
178 ŠACHTA

Laiške buvo rašoma: „Tuoj pat ateik.“

Keistas prašymas. Visiškai neiškus ir, atsižvelgiant į vėlyvas
valandas, net keliantis nerimą. Džuljeta išjungė monitorių, iš­
traukė atmintuką iš kompiuterio, jei kartais kabinete apsilanky­
tų dar kas nors, ir pagalvojo, ar neprisisegus jai senojo Marnso
ginklo. Ji atsistojo, priėjo prie raktinės ir perbraukė ranka per
minkštą diržą, jausdama įrantą ten, kur kelis dešimtmečius rė­
mėsi sagtis. Ji vėl prisiminė glaustą Marnso laiškelį ir pažvelgė
į jo tuščią kėdę. Galiausiai nusprendė palikti ginklą kaboti ten,
kur kabojo.Ji linktelėjo Marnso stalo pusėn, lygatsisveikindama,
įsitikino, kad turi raktus, ir nuskubėjo prie durų.
 2h

i ki Informatikos skyriaus reikėjo nusileisti trisdešimt keturis

■ aukštus. Džuljeta skriejo laiptais taip greitai, jog turėjo tvirtai
laikytis vidinio turėklo, kad netyčia neatsimuštų į ką nors lipantį
aukštyn, jei tik kas pasipainiotų tokią vėlyvą valandą. Šeštame
aukšteji pralenkė nešiką - šis net krūptelėjo: negirdėtas dalykas.
Ties dešimtu aukštu nuo posūkių jai ėmė suktis galva. Kažin,
kaip tai adaikydavo Holstonas su Marnsu, kai skubėdavo į iš­
kvietimą. Du kiti policijos postai, vienas viduriniame lygmenyje
ir kitas pačioje gilumoje, buvo įrengti per patį savo keturiasde­
šimt aštuonių aukštų vidurį - nepalyginti išmintingesnis spren­
dimas. Kaip tik apie tai ji mąstė skubėdama pro dvidešimtą
aukštą: kadjos kabineto vieta toli gražu ne ideali ir dabar, skubos
atveju ji negalės greitai nukeliauti iki tolimiausio valdų krašto.
Be to,ji turi sėdėti šalia areštinės ir oro šliuzo, ten, kur vykdoma
didžiausia šachtos bausmė. O kai pagalvojo apie kilimą aūkštyn,
nusikeikė balsu.
Netoli trisdešimto aukšto vos neišvertė iš kojųvyro, užsižiop­
sojusio ir lipančio kita puse. Laimei, spėjoviena rankajį apkabin­
ti, kita tvirtai įsikirsti į turėklus, antraip abubūtų nusiritę kūlvirs­
čia.Jis atsiprašė, oji šiaip ne taip susilaikė neišsiplūdusi.Tik tada
pamatė, kad tai Lukas,jo lenta su popieriumi kabojo ant nugaros,
o iš kombinezono kišenės kyšojo grafitinio pieštuko galiukas.
- O, - iškvėpėjis, - labas.
Pamatęs Džuljetą nusišypsojo, bet veikiai jo lūpų kampučiai
nukaro- vaikinas suprato, kad mergina skuba priešinga kryptimi.
180 ŠACHTA

- Atleisk, - atsiprašė ji. - Turiu skubėti.

- Žinoma.
Lukas žengė į šalį, ir Džuljeta atitraukė rankąjam nuo nuga­
ros. Linktelėjo nesumodama, ką dar pasakyti, dabar įstengė gal­
voti tik apie Skotį, ir pasileido toliau - kuo greičiau, kad neliktų
pagundos grįžtelėti per petį.
Galiausiai ji pasiekė trisdešimt ketvirtą aukštą, laiptų aikš­
telėje turėjo sustoti, kad atgautų kvapą ir liautųsi suktis galva.
Perbraukė rankomis per kombinezoną: pasitikrino, ar žvaigždė
ant krūtinės ir atmintukas kišenėje, ir, atidariusi pagrindines du­
ris į Informatikos skyrių, pasistengė įžengti taip užtikrintai, lyg
čia dirbtų.
Paskubomis apžvelgė erdvią fojė: dešinėje, už stiklinės sie­
nos, pamatė pasitarimų kambarį. Nors dabar buvo gili naktis,
ten plieskė šviesos. Už stiklo matėsi kelios galvos: matyt, vyko
posėdis. Pro duris ji išgirdo garsų, šniaukrojantį Bernardo balsą.
Priešais buvo žema apsaugos užtvara, už kurios prasidėjo
Informatikos skyriaus butų, biurų ir dirbtuvių labirintas. Džul­
jeta daugmaž įsivaizdavo aukšto planą, girdėjo, kad informatikai
užima net tris aukštus, panašiai kaip mechanikai, tik čia gyventi
nebuvo taip linksma.
- Kuo galiupadėti? - paklausė už apsaugos užtvaros stovintis
jaunuolis sidabriniu kombinezonu.
Ji prisiartino.
- Šerife Nikols, - prisistatė, pamojavojam prieš nosį tapaty­
bės kortele ir pridėjo prie lazerinio užtvaros skenerio. Užsidegė
raudona šviesa ir užtvara piktai suzvimbė. Varteliai neatsidarė. -
Atėjau čia susitikti su vienu iš jūsų technikų, Skočiu. - Ji vėl
pridėjo kortelę, ir vėl taip pat bergždžiai.
-Jūs susitarusi? - paklausė jaunuolis.
Džuljeta primerkė akis.
- Aš šerife. Nuo kada man reikia išankstinių susitarimų? -
Dar vienas bandymas su kortele ir vėl piktai zvimbiantys varte­
liai. Jaunasis vyras nė nemanė padėti.
 IŠVARYTA 181

- Prašau liautis, - pasakė jis.

- Klausyk, sūnau, aš atlieku čia tyrimą. O tu man trukdai.
Jis nusišypsojo.
- Esu tikras, kad žinote, jog mūsų skyriaus padėtis išskirtinė
ir mūsų įgaliojimai...
Džuljeta įsidėjo kortelę į kišenę ir ištiesusi rankas virš užkar­
dos abiem rankomis sugriebė vaikiną už kombinezono petnešų.
Ji kone pertempė apsaugininką pro užkardą: nuo besaikio varžtų
sukiojimo jos raumenys buvo tvirti kaip plienas.
- Klausyk, prakeiktas šunsnuki, arba aš įeisiupro šiuos vartus,
arba įeisiu ir išspardysiu tau subinę. Kad prisimintum, jog priva­
lau atsiskaityti tik Bernardui Holandui, laikinajammerui ir tavo
suknistamviršininkui. Ar aiškiai pasakiau?
Vaikinukas išpūtė akis, vyzdžiai išsiplėtė tiek, kad nesimatė
rainelės. Smakras ėmė mėšlungiškai trūkčioti.
- Tai atidaryk tuos sumautus vartus! - iškošė ji ir staigiai
atstūmė apsaugininką.
Vaikinukas drebančiomis rankomis ėmė grabalioti savo ta­
patybės kortelės ir radęs pridėjo prie skenerio. Džuljeta prasi­
spraudė pro sukamąją užtvarą ir praėjo pro jaunuolį. Tada stab­
telėjo.
- Į kurią pusę man eiti?
Vaikinukas vis dar bandė nepaklusniomis rankomis įsikišti
tapatybės kortelę atgal į kišenę.
- T-ten, p-ponia. - Apsaugininkas ištiesė ranką dešinėn. -
Antras koridorius į kairę. Paskutinis kabinetas.
- Geras berniukas, - pagyrėji. Apsisuko ir pati sau nusišyp­
sojo. Regis, tonas, kuriuo priversdavo atsipalaidavusius mecha­
nikus pulti prie darbo, veikė ir čia. Paskui pagalvojo, kad rado
neblogą argumentą: tavo viršininkas yra ir mano viršininkas, tai­
gi atidarykvartus. Bet paskui prisiminėjo plačiai išplėstas akis ir
tirtančias rankas, ir pamanė, jog taip pat sėkmingai būtų įėjusi,
jei tokiu pačiu tonu būtų perskaičiusi jam kad ir duonos receptą.
182 ŠACHTA

Ji pasuko antru koridoriumi ir prasilenkė suvyru ir moterimi

sidabriniais informatikų kombinezonais. Abu atsisukojai pavy­
mui. Koridoriaus gale buvo du kabinetai, priešingose pusėse, irji
nežinojo, kuris yra Skočio. Ji kyštelėjo nosį į vieną iš jų - durys
atviros, bet šviesa viduje nedegė. Tada apsisuko ir pabeldė į kitas
duris.
Iš pradžių jokio atsako, bet šviesa pro durų plyšelį apačioje
pritemo, tarsi kažkas būtų atsistojęs už durų.
- Kas čia? - sušnibždėjo kitapus pažįstamas balsas.
- Atidaryk tas suknistas duris, - burbtelėjo Džuljeta. - Pats
žinai, kas.
Spragtelėjo užraktas ir durys atsidarė. Džuljeta įsispraudė
vidun ir Skotis greitai uždarė duris. Vėl spragtelėjo užrakinama
spyna.
- Ar tave matė? - paklausė jis.
Ji nustebusi dėbtelėjo į jį.
- Ar mane matė? Žinoma, kad matė. Kaip, manai, aš čia įė­
jau? Čia visur pilna žmonių.
- Ar matė, kaip įėjai čia?- sušnibždėjo jis.
- Skoti, povelnių, ką čia šneki?- Džuljetajau pradėjo galvoti,
kad tuščiai lėkė tokį kelią. - Siunti man žinutę, iš ko sprendžiu,
kad reikalas degantis, pats gi prašei tuoj pat ateiti, tai aš ir atėjau.
- Iš kur tu gavai šitą info? - paklausė jis. Skotis sugriebė
pluoštą išspausdintų popierių ir ištiesė drebančiomis rankomis.
Džuljeta priėjo arčiau, suėmė Skočiui už rankos ir pažvelgė
į popierius.
- Nusiramink, - pasakė tyliai. Pabandė perskaityti kelias ei­
lutes ir iškart atpažino tą nesąmoningą rašliavą, kurią prieš kelias
valandas nusiuntė į Mechaninį.
- Iš kur tai gavau? Prieš kelias valandas nusiunčiau šias rin­
kmenas Noksui.
Skotis linktelėjo.
- O jis persiuntė man. Be reikalo. Per šitą info aš įklimpsiu
į mėšlą iki ausų.
Džuljeta nusikvatojo.
 IŠVARYTA 183

- Tu ką, juokauji?
Ir tada pamatė, kadjam ne juokai galvoje.
- Skoti, juk tai tu man visa tai persiuntei. - Ji žengė žingsnį
atgal ir įdėmiai jį nužvelgė. -- Palauk, tu žinai, kas rašoma šioje
nesąmonėje? Tu gali ją perskaityti, ar ne?
Jis pakinkavo galva.
- Džule, iš pradžių aš nežinojau, ką tau siunčiu. Ten buvo
gigai visokio šlamšto. Ašjų net neperžiūrėjau. Aš tik... ištraukiau
ir persiunčiau.
- Kodėl manai, kad tai taip pavojinga? - paklausė ji.
- Aš net kalbėti apie tai negaliu, - atsakė Skotis. - Nenoriu
tapti valytojų, Džule. Nenoriu. - Jis padavėjai atspausdintą me­
džiagą. - Štai. Neturėjau to net spausdinti, bet norėjau galutinai
ištrinti visą šitą mėšlą iš kompiuterio. Privalai tai pasiimti. Neš­
kis tai kuo toliau. Nenoriu, kad mane su tuo pagautų.
Džuljeta paėmė atspausdintus popierius, bet tik tam, kad
vaikinukas nusiramintų.
- Skoti, sėskis. Prašau. Klausyk, suprantu, kad tu išsigandęs,
bet man reikia, kad atsisėstumir ramiai man viską papasakotum.
Tai labai svarbu.
Jis papurtė galvą.
- Skoti, po velnių, atsisėsi tu ar ne?! - Ji mostelėjo ranka *
į kėdę ir Skotis kaip suparalyžiuotas sudribo ant jos. Džuljeta
prisėdo ant jo stalo kampo ir pastebėjo, kad patalai viengulėje
lovelėje kambario gale sujaukti, ir jai pasidarė gaila vargšelio.
- Kad ir kas tai būtų... - Džuljeta pakratė ore pluoštą po­
pieriaus lapų, - dėl to įvyko du paskutiniai valymai. - Pasakė
tokiu tonu, lyg tai būtų ne jos hipotezė, o įrodytas faktas. Gal
jos teoriją sustiprino baimė Skočio akyse, o gal Džuljeta jautė
pareigą išlikti tvirta ir stipri, kad nuramintų jį. - Skoti, privalau
žinoti, kas tai. Pažvelk į mane.
Jis paklausė.
- Ar matai šią žvaigždę? - Ji spragtelėjo pirštu ir metalas
tyliai suskambėjo.
Jis linktelėjo.
184 ŠACHTA

- Aš jau ne tavo pamainos viršininkė, bičiuli. Aš įstatymas,

ir tai labai svarbu. Nežinau, ar suvoki tai, tačiau už tai, kad atsa­
kysi į mano klausimus, tau negresia įklimpti į jokį mėšlą. Tiesą
sakant, tu privalai į juos atsakyti.
Jo akyse įsižiebė vilties kibirkštėlė. Jis akivaizdžiai neįtarė,
kad Džuljeta viso labo apsimeta. Ji nemelavo - aišku, niekada
nebūtų įdavusi Skočio - kita vertus, Džuljeta buvo tikra, kad
niekas šachtoje negali turėti neliečiamybės. Niekas.
- Tad kas čia? - paklausė ji, vėl pamojuodama popieriais.
-Tai programa, - sušnibždėjo jis.
- Turi omeny laikmačio užprogramavimą? Tai kaip...
- Ne, čia kompiuterinė programa. Programavimo kalba.
Tai... - Jis nusuko akis į šoną. - Aš negaliu. O, Džule, aš noriu
atgal į Mechanikos skyrių. Neįsivaizduoji, kaip trokštu, kad šito
nebūtų atsitikę.
Nuojo žodžiųji pasijuto tarsi šaltu vandeniu perlieta. Skotis
ne šiaip išsigandęs - jis apimtas siaubo. Siaubo mirtų Džuljeta
išslydo iš už stalo ir priklaupė prie vaikinuko, vieną ranką uždėjo
ant jo glebios plaštakos, kuri gulėjo ant tirtančių kelių.
- Ką daro ta programa? - paklausė ji.
Jis prikando lūpą ir papurtė galvą.
- Viskas gerai. Mes čia saugūs. Papasakok man apie prog­
ramą.
- Ji skirta kompiuterio ekranui, - galiausiai išspaudė jis. -
Bet ji susijusi ne su išvesties operacijomis, ne su šviesos diodais
ar taškine matrica. Aš pastebėjau čia algoritmus. Bet kas galė­
tų... -Jis nutilo. - Šešiasdešimt keturių bitų spalva, - sušnibž­
dėjo spoksodamas į ją. - Šešiasdešimt keturių bitų. Kam reikia
tokios sudėtingos spalvos?
- Būk geras, aiškink man kaip paskutinei kvailei, - paprašė
Džuljeta. Skotis atrodė tarsi ant beprotybės ribos.
-Juk tu matei tai, ar ne? Vaizdą viršuje?
Ji linktelėjo.
-Juk žinai, kur aš dirbu.
 IŠVARYTA 185

- Aš irgi čia į jį pasižiūriu, kaskart prieš pradėdamas valgyti,

nes darbo daug, tai niekur neišlendu. - Skotis perbraukė pirš­
tais per susišiaušusius smėlio spalvos plaukus. - Šita programa,
Džule, ji gali sukurti vaizdą ekranuose, kad ir tuose, sieniniuose,
tokį, jog atrodys kaip tikras.
Džuljeta „suvirškino“tai ir nusijuokė.
- Bet... palauk, kaip tik tam ekranai ir skirti! Skoti, juk iš­
orėje kameros! Jos nufilmuoja vaizdą, kurį mato, ir perduoda į
ekranus, ar ne? Ar aš kažko nesuprantu? Ar ši programa skirta
tam, kam aš galvoju? Perduoti vaizdą į ekraną?
Skotis ėmė grąžyti rankas.
-Tam nereikia tokios sudėtingos programos. Tu sakai, kadji
perduodavaizdus.Tamužtenka kelių dešimčiųužkoduotų eilučių.
Ne, ši programa nepalyginamai sudėtingesnė - ji kuria vaizdus!
Jis sugriebė Džuljetai už rankos.
- Džule, ši programa gali kurti naujus vaizdus. Ji gali paro­
dyti tau viską, ką tik nori.
Jam užgniaužė kvapą. Kelias minutes tvyrojo šiurpi tyla.
Tokia šiurpi, kad jie sustingo it negyvi: širdys neplakė ir akys
nemirksėjo.
Džuljeta atsitūpė ir ėmė siūbuoti remdamasi tik pirštų ga­
liukais. Galiausiai atsisėdo ir atsirėmė į metalinėmis plokštėmis
apkaltą kabineto sieną.
- Taigi dabar matai... - prabilo Skotis, bet Džuljeta nutildė
jį pakeldama ranką. Jai niekada neatėjo į galvą, kad vaizdas gali
būti suklastotas. Bet kodėl gi ne? Tuomet kokia... prasmė?
Ji įsivaizdavo, kaip šią paslaptį atskleidžia Holstono žmona.
Vadinasi,ji buvo ne mažiau sumani nei Skotis, bent jau naudojo
tąpačią techniką. Ir kąji darė su savoatradimu? Pasakė žmonėms
ir sukėlė riaušes? Atskleidė savo vyrui šerifui? Ką atskleidė?
Džuljeta galėtų pasakyti, tik ką ji pati būtų dariusi Alison
vietoje, jei būtų buvusi beveik tikra. Džuljeta iš prigimties buvo
smalsi, tad nė neabejojo tolesniais savo veiksmais. Paslaptis būtų
graužusi ją iš vidaus kaip džeržgiantys mechanizmo viduriai ar
186 ŠACHTA

neperprastas nežinomo įrenginio veikimas. Ji griebtų atsuktuvą,

veržliaraktį ir būtinai dirstelėtų vidun...
- Džule...
Džuljeta tildydama mostelėjo ranka. Jai prieš akis iškilo kai
kurios detalės iš Holstono aplanko. Pastabos apie Alison, apie
jai staiga aptemusį protą - galima sakyti nei iš šio, nei iš to. Ne,
tai smalsumas atvedė ją prie tokios būsenos. Nebent... nebent
Holstonas klydo, nebent jis nieko nežinojo. Nebent visa tai buvo
tik vaidyba. Nebent Alison norėjo apsaugoti vyrą nuo siaubo
žinoti ir apsimetė beprote.
Tačiau ar Holstonui būtų prireikę trejų metų, kad sudėliotų
iš gabaliukų tai, ką Džuljeta išsiaiškino per savaitę? Ar jis jau
viską žinojo ir tų trejų metųjam prireikė vien tam, kad sukauptų
drąsos ir išeitų paskui ją? Ar Džuljeta turi kokį nors pranašumą,
pagalbininką, kokio neturėjo ankstesnis šerifas? Ji, pavyzdžiui,
turi Skotį. Ar ji tik renka kieno nors išbarstytus trupinius, o tas
kažkas sekė paskui dar kieno nors trupinius ir jo pėdsakas buvo
lengvesnis ir geriau matomas.
Ji pažvelgė į savojaunąjį draugą, kuris neramiai spoksojo įją.
- Turi išnešti juos iš čia, - pakartojo skersakiuodamas į at­
spausdintus lapus.
Džuljeta linktelėjo. Ji atsistojo ir įsikišo lapus už kombine­
zono. Juos reikia sunaikinti, tikji nežinojo, kaip.
- Ištryniau visko, ką tau siunčiau, kopijas, - pasakė jis. -
Daugiau nenoriu to matyti. Ir tau nepatariu.
Džuljeta paplekšnojo per vidinę kišenę ir pajuto kažką kie­
ta - atmintukas.
- Ir, Džule, ar gali padaryti man paslaugą?
- Prašyk, ko nori.
- Pasidomėk, ar aš galėčiau vėl persikelti į Mechanikos sky­
rių, gerai? Daugiau nebenoriu gyventi viršuje.
Ji linktelėjo ir spustelėjojam petį.
- Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, - pažadėjo Džuljeta, ją grau­
žė sąžinė, kad įtraukė vargšą vaikinuką į visa tai.
 25

K
■ mitą rytą Džuljeta atėjo į darbą visiškai išsekusi, kojas ir
■BV nugarą maudė nuo vėlyvo leidimosi į Informatikos skyrių,
be to, nė bluosto nebuvo sudėjusi. Kelias likusias nakties valan­
das prasivartė nuo šono ant šono svarstydama, ar tos paslapčių
skrynelės, kurią aptiko, geriau neatverti, ar vis dėlto reikia kelti
klausimus, nors atsakymai į juos bus vienareikšmiškai blogi.
Jeiguji vėl nueitų j užkandinę ir pažvelgtų ten, kur draudė sau
žiūrėti, tai pamatytų paskutinius du valytojus, gulinčius kalvos
įlinkyje, šalia, tarsi vienas kito glėbyje. Ar šios dvi mylinčios sielos
atsidavė mirtiniems vėjams dėl tos pačios paslapties, kuri dabar
neduoda ramybės pačiai Džuljetai? Siaubas Skočio akyse privertė
ją rimtai susimąstyti, ar ji pakankamai atsargi. Džuljeta pažvelgė
priešais save: į savo naująjį padėjėją, dar labiau nepatyrusį šiame
darbe nei ji. Vaikinas rašė į kompiuterį duomenis iš aplanko.
- Ei, Piteri!
Sis pakėlė akis nuo klaviatūros.
- Klausau.
-Juk prieš tai tu dirbai teisme, ar ne? Buvai teisėjo šešėlis?
Piteris pakreipė galvą į šoną.
- Ne, aš buvau padėjėjas teisme. Šešėliu dirbau prieš kelerius
metus, tik ne teisėjo, o šerifo padėjėjo viduriniame lygmenyje.
Norėjau to darbo, bet niekas nepersikėlė į viršų.
- Ar išaugai ten? Ar viršutiniuose aukštuose?
- Viduriniuose. - Jis liovėsi spausdinti ir padėjo rankas ant
kelių, tada nusišypsojo. - Tėvas dirbo hidroponiniuose soduose
188 ŠACHTA

santechniku. Mirė prieš kelerius metus. Mama dirba gimdymo

namuose.
- Tikrai? Kuoji vardu?
- Rebeka. Ji viena iš...
- Pažįstu ją. Ji dirbo mokine, kai aš buvau dar vaikas. Mano
tėvas...
- Žinau, jis dirba viršutiniuose gimdymo namuose. Tik ne­
norėjau sakyti...
- Kodėl? Jei manai, kad taip atsidursi tarp mano numylėti­
nių, klysti. Šiaip ar taip, tu dabar mano padėjėjas ir noriu, kad
dirbtumėm kaip viena komanda.
- Ne, aš ne tai norėjau pasakyti. Tik nenorėjau, kad jūs tu­
rėtumėte ką nors prieš mane. Žinau, kadjūs ir jūsų tėvas ne...
Džuljeta nutraukė jį mostelėjusi ranka.
- Jis vis tiek mano tėvas. Tiesiog mes išsiskyrėme. Perduok
mamai linkėjimus.
- Perduosiu. - Piteris nusišypsojo ir vėl palinko prie klavi­
atūros.
- Klausyk, noriu kai ko tavęs paklausti. Pati niekaip negaliu
atsirinkti.
-Taip,žinoma, - jis pakėlė akis. - Klauskite.
- Kaip manai, kodėl pigiau perduoti dokumentus per nešiką,
nei tiesiog pasiųsti žinutę kompiuteriu?
- Ak, štai kas, - jis linktelėjo, - žinutė kainuoja ketvirtį kre­
dito už simbolį. Taigi paskaičiuokite.
Džuljeta nusijuokė.
- Ne, aš žinau, kiek tai kainuoja. Bet popierius irgi nepigus.
Ir nešiko paslaugos. Todėl kompiuterinės žinutės turėtų būti ne­
mokamos, supranti?Juk tai tik informacija. Ji nieko nekainuoja.
Jis gūžtelėjo.
- Zinutės kainavo ketvirtį kredito už simbolį. Kiek save ąt-
simenu. Nežinau, kodėl. Beje, darbas mums apmoka penkiasde­
šimt kreditų per dieną, o kritiniu atveju kreditų skaičius neribo­
tas. Taigi dėl to man galvos neskauda.
 IŠVARYTA 189

- Man irgi neskauda, aš tik stebiuosi. Pavyzdžiui, suprantu,

kodėl ne kiekvienas turi turėti radijo stotelę, nes vienu metu
gali kalbėti tik vienas žmogus, kad kritiniu atveju eteris išliktų
švarus. Bet kompiuteriais mes vienu metu galime siųsti žinučių
kiek panorėję.
Piteris įsirėmė į stalą alkūnėmis ir parėmė rankomis smakrą.
- Na, nežinau... čia serverių kaštai, elektra. Tam sunaudoja­
ma daugiau naftos, paskui kabelių priežiūra, serverių vėdinimas
ir taip toliau. Ypač jei perduodamų duomenų srautai pasidarys
ypač dideli. O popieriui: suploji popieriaus masę po presu, iš­
džiovini, parašai ką nors rašalu ir atiduodi žmogui, kuris ir taip
jau eina aukštyn ar žemyn - kur tau reikia. Nenuostabu, kad
išeina pigiau.
Džuljeta linktelėjo, bet vien tam, kad pamalonintų padėjėją.
Ji nebuvo dėl viso to tokia tikra. Nelabai norėjo atskleisti savo
abejonių bet nieko negalėjo su savimi padaryti.
- O jei priežastis visai kita? Jei kas nors nustatė tokią kainą
turėdamas tikslą?
- Kokį? Užsikalti pinigų? - Piteris spragtelėjo pirštais. - Ak,
taip, kad nešikai nesėdėtų be darbo!
Džuljeta papurtė galvą.
- Ojei visa tai tik tam, kad žmonėms būtų sunkiau bendrauti
vieniems su kitais? Kitaip tariant, brangiau. Na, supranti, atskirti
mus, kad mažiau bendrautume ir savo mintis pasilaikytume sau.
Piteris susiraukė.
- Kodėl kam nors reikėtų tai daryti?
Džuljeta gūžtelėjo ir vėl įbedė žvilgsnį į kompiuterį, viena
jos ranka slėpė ant kelių padėtą slaptai atspausdintų draudžiamų
lapų pluoštąjį dabar ne tarp žmonių, kuriais galėtų besąlygiškai
pasitikėti.
- Nežinau, - atsakė ji. - Pamiršk. Tai tik kvaila mintis.
Džuljeta prisitraukė klaviatūrą arčiau ir įbedė akis į ekraną.
Vis dėlto Piteris pirmasis pastebėjo neatidėliotino iškvietimo
piktogramą.
190 ŠACHTA

- O! - tepasakė. - Dar vienas iškvietimas.

Džuljeta spragtelėjo pelyte ant mirgančios piktogramos ir
išgirdo, kaip Piteris sunkiai atsiduso.
- Kas čia, po velnių, vyksta? - paklausė jis.
Ji atsidarė žinutę ir greitai perskaitė netikėdama tuo, ką
mato. Kažin, ar jos darbas visą laiką bus toks? Džuljeta buvo
tikra, kad žmonės taip dažnai nemiršta. O gal ji paprasčiausiai
anksčiau nieko tokio nežinojo, nes neiškišdavo nosies iš po kar­
terių ir variklių?
Zinutės viršuje aiškiai matėsi kodo skaičiai,ji iškart atpažino
šį kodą, nereikėjo nė žvilgtelėti įjų sąrašą: liūdna, bet pastaruoju
metu pernelyg dažnai teko su juo susidurti. Dar viena savižu­
dybė. Aukos vardo žinutėje nebuvo, tik kabineto numeris: irgi
gerai žinomas aukštas ir adresas, nuo vaikščiojimo tenai jai dar
ir dabar maudė kojas.
- Ne... - išlemeno įsitverdama stalo krašto.
- Nori, kad aš...? - Piteris ištiesė ranką prie savo radijo sto­
telės.
- Ne, velniai griebtų, ne! - Džuljeta papurtė galvą.Ji atsistū-
mė su kėde nuo stalo ir apvertė šiukšlių dėžę: iš jos pabiro visos
„amnestuotos“bylos. Popieriai jai nuo kelių nukrito ant šių bylų.
- Aš galiu... - žiojosi Piteris.
- Nereikia, aš pati, - pasakė ir mostelėjo jam, kad nieko ne­
darytų. - Prakeikimas! - Ir vėl papurtė galvą.
Kabinetas ėmė suktis, pasaulis aptemo. Džuljeta nusvirdu­
liavo prie durų ištiesusi rankas, kad neprarastų pusiausvyros, tuo
metu Piteris vėl įbedė akis į savo kompiuterį ir spragtelėjo ant
kažko pelyte.
- E... Džuljeta?
Bet ji jau žengė pro duris, nusiteikusi dar vienam ilgam ir
skausmingam nusileidimui.
- Džuljeta!
Ji atsisuko ir pamatė, kaip Piteris puola prie jos, viena ranka
prilaikydamas prie klubo tabaluojančią radijo stotelę.
 IŠVARYTA 191

- Kas yra? - paklausė ji.

- Atleiskite... Tai... Aš nežinau, kaip man...
- Na, klok gi pagaliau, - nekantriai pertraukė jį Džuljeta.
Dabar ji galėjo galvoti tik apie Skotį, mažąjį Skotį. Pasikorusį.
Prieš akis iškilo plastikinės juostos elektros laidams. Štai kaip
savo galvoje ji regėjo Skočio mirtį, jos baisiausi košmarai, jos
liguistos mintys virto tikrove.
- Aš ką tik gavau asmeninį pranešimą ir...
- Gerai, jei nori kalbėti, sek iš paskos, nes aš neturiu laiko. -
Ji sukosi eiti link laiptų, bet Piteris staiga griebė ją už rankos.
Tvirtai ir šiurkščiai.
- Atleiskite, bet man liepta jus suimti...
Džuljeta staigiai atsisuko į jį. Šerifo padėjėjas neatrodė labai
pasitikintis savimi.
- Ką pasakei?!
- Prisiekiu, šerife, aš tik atlieku savo pareigą. - Piteris ištiesė
ranką link savo metalinių antrankių.
Džuljeta spoksojo į jį, vėl netikėdama savo akimis: Piteris
uždėjojai ant riešo vieną antrankį, spragtelėjo užraktas, jis grai­
bėsi kito.
- Piteri, kas čia vyksta? Ten mano draugas, turiu eiti...
Jis papurtė galvą.
- Man pranešta, kad jūs įtariamoji, ponia. Aš tik darau, kas
liepta.
Su tais žodžiais spragtelėjo kitas antrankis. Džuljeta stovė­
jo priblokšta ir niekaip negalėjo išmesti iš galvos šiurpaus savo
jaunojo draugo mirties paveikslo.
 26

D etą buvo galima lankyti, tačiauji nenorėjo, kad kas nors

■SEP matytų ją tokią, taigi sėdėjo vienumoje, atsirėmusi į grotas
ir žiūrėjo į atšiaurų vaizdą kitapus: ten brėško, tekėjo kol kas
nematoma saulė. Areštinės grindys šįkart buvo tuščios: jokių
aplankų sujuose gyvenančiais vaiduokliais. Ji sėdėjo vienui vie­
na, be darbo, kurio kažin ar išvis kada norėjo, sąžinę slėgė keli
mirusieji,jos paprastas ir lengvas ankstesnis gyvenimas prarastas
visiems laikams.
- Esu tikras, viskas netrukus pasibaigs, - pasigirdo balsasjai
už nugaros. Džuljeta atsitraukė nuo plieninių virbų ir atsisukusi
pamatė Bernardą, rankomis įsikibusį į grotas.
Džuljeta pasislinko nuojo toliau ir atsisėdo ant gulto atsuk­
dama nykiamvaizdui ekrane nugarą.
-Juk žinote, kad aš to nepadariau, - tarė ji. - Jis buvo mano
draugas.
Bernardas susiraukė.
- Kaip manote, už ką jūs suimta? Berniukas pats nusižudė.
Regis, taip jį paveikė ištikusios tragedijos. Tai nieko nuostabaus,
taip gali atsitikti, ypač tiems, kurie persikelia į naują šachtos
lygmenį, toli nuo draugų ir šeimos, gauna darbą, kuriam nėra
pasirengę...
- Tai dėl ko aš čia? - paklausė Džuljeta. Tad gal ir nebus
dvigubo valymo. Kiek tolėliau, koridoriuje, ji matė Piterį, vaikš­
čiojantį pirmyn atgal, tarsi nematoma užtvarajambūtų neleidusi
prieiti arčiau.
 IŠVARYTA 193

- Neteisėtas įsibrovimas į trisdešimt ketvirtą aukštą, - pa­

aiškino Bernardas. - Grasinimas šachtos gyventojui, kišimasis į
Informatikos skyriaus reikalus, skyriaus nuosavybės išnešimas iš
apsaugos zonos...
- Paistalai! - atšovė Džuljeta. - Mane iškvietė vienas jūsų
darbuotojų. Aš turėjau visas teises būti ten!
- Mes į viską atsižvelgsime, - pasakė Bernardas. - Tuo už­
siims Piteris. Bijau, kad jam reikės paimti jūsų kompiuterį kaip
daiktinį įrodymą. Mano žmonės ten, apačioje, geriausiai kvali­
fikuoti šiam darbui...
- Jūsų žmonės? Jūsų - tai mero ar Informatikos skyriaus
viršininko? Aš tuo pasidomėjau, ir Pakte aiškiai parašyta, kadjūs
negalite užimti abiejų...
- Dėl šios pataisos netrukus bus balsuojama. Paktas jau yra
taisytas ir anksčiau. Jei aplinkybės reikalauja, pagrindinis doku­
mentas gali ir turi būti keičiamas.
- Taigi jūs norite manimi atsikratyti. - Džuljeta priėjo ar­
čiau grotų, kad galėtų matyti Piterį Bilingsą ir kad jis ją irgi
matytų. - Manau, seniai norėjote į šias pareigas paskirti savo
statytinį, ar ne?
Piteris skubiai dingo jai iš akių.
- Džuljeta. Džule. - Bernardas papurtė galvą ir priekaištau­
damas sucaksėjo liežuviu. - Man nė į galvą neatėjo mintis jūsų
atsikratyti. Negalėčiau taip pasielgti nė su vienu šachtos gyven­
toju. Tiesiog noriu, kad kiekvienas užimtų savo vietą. Tą, kuriai
jis labiausiai tinka. Skotis netiko darbui Informatikos skyriuje,
dabar dėl to neabejoju. Ir nemanau, kad jūs tinkate viršutiniam
lygmeniui.
-Tai ką, būsiu ištremta atgal į Mechanikos skyrių? Ar viskas
dėl to? Dėl kažkokių neaiškių kaltinimų?
- „Ištremta“, sakyčiau, per šiurkštus žodis. Esu tikras, kad
taip negalvojate. O argi jūs nenorite grįžti atgal prie savo senojo
darbo? Ar ten nesijautėte laimingesnė? Čia, viršuje, reiktų tiek
visko išmokti, ojūs net nebuvote čia šešėliu. Be to, žmonės, kurie
194 ŠACHTA

manė, kad jūs geriausiai tinkate šiam darbui, kurie, neabejoju,

būtų jums padėję įsivažiuoti...
Čia jis nutilo. Ir nuo to Džuljetai pasidarė tik blogiau, nes
neištarti žodžiai iškart virto paveikslais Džuljetos galvoje - pa­
matyti daug blogiau, nei išgirsti. Jai prieš akis iškilo du šviežios
žemės kauburėliai soduose ir gedulingų apeigų vaisių likučiai
ant viršaus.
- Leisiu jums susirinkti daiktus, jei tik jie nebus priskir­
ti daiktiniams įrodymams, ir persikraustyti atgal į apačią. Jei
pasielgsite, kaip sakiau, beje, lipdama būtinai pasirodykite kie­
kvieno lygmens šerifo padėjėjui, mes panaikinsime kaltinimus.
Galite laikyti tai mano mažytės... amnestijos dalimi.
Bernardas nusišypsojo ir pasitaisė akinius.
Džuljeta sugriežė dantimis. Netikėtai pagalvojo, kad niekam
per visą savo gyvenimą nėra sudavusi per veidą.
Ir tik baimė nepataikyti ir nusibruožti krumplius į metali­
nius virbus sulaikė ją nuo to, kad ištaisytų šią klaidą.

Praėjo tik savaitė, kai ji pakilo į viršų, ir štai jau leidžiasi atgal, ir
su mažesniu nešuliu, nei turėjo. Jai parūpino mėlyną Mechani­
kos skyriaus kombinezoną, gerokai per didelį. Piteris su ja net
neatsisveikino, ir Džuljeta pagalvojo, jog daugiau iš gėdos nei
pykčio ar to, kad laikė ją kalta. Jis palydėjo ją per užkandinę iki
laiptų ir kai Džuljeta ištiesė ranką, pamatė, kad vaikinas spokso
į batų galus, nykščius užsikišęs už kombinezono petnešų. Ant
krūtinės, kairėje pusėje, Piteris segėjojos šerifo žvaigždę.
Džuljeta pradėjo savo ilgą kelionę per visą šachtą. Fizine
prasme leistis lengviau, užtat nepalyginti sunkiau visais kitais
atžvilgiais. Kas atsitiko šachtai? Ir kodėl? Ji negalėjo liautis gal­
vojusi, kad yra visų šių įvykių centre ir kad ji iš dalies dėl visko
kalta. Nieko nebūtų įvykę, jei jie būtų palikę ją Mechaniniame,
tiksliau, jei išvis nebūtų jos atėję. Ji vis dar nervintųsi dėl seno
generatoriaus, nemiegotų naktimis baimindamasi, kadjis anks­
čiau ar vėliau išeis iš rikiuotės ir šios avarijos padarinių: tada
 IŠVARYTA 195

jiems reikėtų išmokti kelis dešimtmečius gyventi su atsarginiu

generatoriumi - tiek laiko būtų užtrukę prikelti senąjį, pagrin­
dinį. Vietoj tojai teko pabūti liudininke kitokių tragedijų: gedo
ne mechanizmai - mirė žmonės. Labiausiai ją graužė sąžinė dėl
vargšelio Skočio, tiek daug žadėjusio vaikinuko, tokio talentingo
ir taip anksti išėjusio.
Šerife ji prabuvo taip trumpai, žvaigždė švytėjo ant krūti­
nės tik vieną akies mirksnį - tačiaujai siaubingai knietėjo ištirti
Skočio mirtį. Kažkas čia buvo ne taip: negalėjo Skotis nei iš šio,
nei iš to imti ir nusižudyti. Šiokių tokių keistų požymių buvo,
pavyzdžiui, jis bijojo išeiti iš savo kambario, kita vertus, ilgai
išbuvo Volkerio mokiniu ir galėjo iš senio perimti įprotį gyventi
kaip atsiskyrėlis. Skotis savyje užgniaužė paslaptis, per sunkias
jojaunam protui, tadajis išsigando ir išsiuntė žinutę prašydamas
nedelsiant ateiti. Šiaip ar taip, Skotis buvo Džuljetos šešėlis ir ji
žinojo, kadjis negalėjo turėti savižudiškų užmačių. Ir staiga pa­
galvojo: o kaip Marnsas, ar jam galvoje irgi sukosi savižudiškos
mintys? Jei šalia dabar būtų Džens, ar ji primygtinai nereika­
lautų, kad Džulė ištirtų šias abi mirtis? Ar netvirtintų, kad jos
kažkokios keistos?
- Aš negaliu, - sušnibždėjo Džuljeta vaiduokliui, nustebin­
dama į viršų kylantį nešiką.
Tolesnes mintis pasistengė pasilaikyti sau. Kai nusileido iki
gimdymo namų, kur dirbo jos tėvas, laiptų aikštelėje stabtelėjo
ir susimąstė, užeiti pasimatyti ar ne. Šįkart mąstė daug ilgiau,
nei lipdama į viršų. Tada ją sulaikė išdidumas. O dabar neleido
gėda, ji prisivertė kiloti kojas. Džuljeta leidosi žemyn, toldama
nuo tėvo, ir koneveikė save, kadvėl įsileido anų laikųvaiduoklius,
kurie, kaip manė, jau seniai buvo išguiti iš atminties.
Trisdešimt ketvirtame aukšte, prie įėjimo į Informatikos
skyrių, ji vėl stabtelėjo. Gal Skočio kabinete rastų kokių nors
įkalčių, užuominų, ką nors, kojie dar nespėjo sunaikinti. Bet pa­
purtė galvą. Ji buvo beveik tikra, kad čia sąmokslas. Nors ir kaip
196 ŠACHTA

sunku buvo praeiti pro nusikaltimo vietą, ji suprato, kad niekas

nė iš tolo neprileis jos prie Skočio kabineto.
Džuljeta leidosi toliau ir galvojo, kad vieta Informatikos
skyriui šachtoje irgi parinkta neatsitiktinai. Ji turės nusileisti
dar trisdešimt du aukštus, kur ras kitą, vidurinio lygmens, šerifo
padėjėją, pas kurį ji privalėjo pasižymėti. Paties šerifo būstinė
dabar buvo trisdešimt trys aukštai jai virš galvos. Taigi Infor­
matikos skyrius buvo įsikūręs toliausiai nuo bet kurio šerifo tar­
nybos padalinio. Džuljeta papurtė galvą: ar tik jos vėl neapėmė
paranoja? Su tokiais požymiais diagnozės nenustatysi, būtų pa­
sakęs jos tėvas.
Vidurdienį ji pasižymėjo pas pirmąjį šerifo padėjėją, šis pa­
vaišino ją duona su vaisiais ir globėjiškai priminė, kad kelyje
nepamirštų pavalgyti, ir Džuljeta nukeliavo toliau per vidurinį
lygmenį. Eidama galvojo, arjau praėjo šio lygmens gyvenamuo­
sius rajonus. Ji prisiminė Luką: kažin, ar jis girdėjo apie jos su­
ėmimą?
Praėjusios savaitės našta slėgė pečius ir stūmė į apačią, kojo­
mis ji vis labiaujautė Žemės trauką, šerifo kabinetas ir pareigos,
taigi ir atsakomybė liko toli užpakaly ir jai tapo lengviau. Artė­
dama prie Mechanikos skyriaus ji vis dažniau pagalvodavo apie
savo draugus ir nekantravo kuo greičiau susitikti, tegul ir grįžta
su gėda.
Ji stabtelėjo pasimatyti su Henku, žemutinio lygmens šeri­
fo padėjėju, įsikūrusiu šimtas dvidešimtame aukšte. Pažinojo jį
daug metų, ir apskritai pažįstamųveidų daugėjo, žmonės mojavo,
labinosi, nors ir su liūdesio gaidele, lygbūtų girdėję kiekvienąjos
gyvenimo viršuje smulkmeną. Henkas bandė įkalbėti ją sustoti
ir bent kiek pailsėti, bet ji pasiliko tik tiek, kiek reikalavo man­
dagumas ir kad prisipiltų gertuvę. Jai liko įveikti dar dvidešimt
aukštų - iki vietos, kurią laikė savo tikraisiais namais.
Noksas, ją išvydęs, baisiausiai apsidžiaugė. Suspaudė savo
meškiškame glėbyje ir pakėlė nuo žemės, kutendamas veidą
 IŠVARYTA 197

šiurkščia barzda. Jis atsidavė tepalu ir prakaitu - kvapais, kurių

Džuljeta anksčiau nepastebėdavo, nes čia taip kvepėjo visi.
Kol ėjo iki savo senojo kambario, sutiktieji plekšnojo per
nugarą, linkėjo visa ko geriausio, klausinėjo apie viršų, juokais
vadino šerife ir laidė kitokius, grubesnius, juokelius, prie kurių
čia gyvendama ji jau buvo pripratusi. Tik nuo viso to Džuljetai
pasidarė dar liūdniau, kad ir kaip jos draugai džiaugėsi ją maty­
dami. Jai buvo pavestas darbas, oji nesugebėjo.
Sirlė iš antros pamainos pamatė Džuljetą ateinant korido­
riumi ir palydėjo ją iki jos kambario. Pakeliui papasakojo, kaip
veikia generatorius, kad atidarytas naujas naftos gręžinys - lyg
Džuljeta trumpambūtų išvykusi eilinių atostogų. Džuljeta tarp­
dury padėkojo ir įėjo vidun. Peržengusi slenkstį turėjo išspardyti
į šalis krūvą popierių, per tą laiką įkištų pro plyšį po durimis.
Permetė per galvą krepšio rankeną, nusviedė jį ant grindų ir
griuvo į lovą. Buvo tokia nuliūdusi ir išvargusi, kad neturėjojėgų
net verkti.
Prabudo vidurnaktį. Laikrodis žaliais skaičiais rodė 2.14.
Džuljeta atsisėdo ant lovos krašto vilkėdama per didelį kom­
binezoną ir ėmė vertinti savo padėtį. Nieko, gyvenimas nesibai­
gė, raminosi. Tik man dabar taip atrodo. Rytoj, net jei kiti iš jos
to nesitiki, ji grįš prie darbo, nusileis į pačią gelmę ir padarys
viską, kas jos jėgoms, kad šachta dūgztų kaip gerai suteptas va­
riklis. Ji turi gyventi šia tikrove, pamiršti savo paranoiškas idėjas
ir mintis apie atsakomybę. Viskas jau praeity.Ji net pagalvojo, ar
eiti į Skočio laidotuves, nebent jie nuspręstų palaidoti jį čia, kur
ir buvojo tikrieji namai.
Džuljeta ištiesė ranką prie klaviatūros, padėtos sieninėje ni­
šoje. Viskas buvo padengta sluoksniu riebių dulkių. Keista, anks­
čiau to nepastebėdavo. Klavišai purvini, nučiupinėti suodinųjos
pirštų, monitorius išmargintas tepalo dėmėmis. Džuljeta norėjo
pulti blizginti ekrano, valyti nuo jo žvilgantį riebalų sluoksnį,
bet nusiramino - viskam savo laikas. Be to, taip greitai čia iš
198 ŠACHTA

pagrindų nesusitvarkysi. Dabar Džuljeta aiškiai matė, kokioje

kiaulidėje gyveno.
Užuot bandžiusi bergždžiai užmigti, ji įjungė monitorių:
bent jau peržiūrės rytdienos darbų sąrašą, kad tik nereikėtų gal­
voti apie paskutinės savaitės įvykius. Tačiau prieš atsiversdama
savo sąrašą pamatė, kad pašto dėžutėje susikaupę nemažai gautų
žinučių. Dar niekadajų nebuvo tiek daug. Žmonės čia paprastai
įkiša žinutes pro durų apačią, pakeverzotas ant perdirbto po­
pieriaus. Tačiau Džuljetos čia nebuvo gana ilgą laiką, nebuvo ir
tada,, kai apačią pasiekė žinia apie suėmimą, ir ji iki šiol neturėjo
galimybės prieiti prie kompiuterio.
Džuljeta atsidarė paštą ir pradėjo nuo naujausios žinutės.
Nuo Nokso. Kabliataškis ir skliaustelis - padrąsinanti „šypsenė­
lė“už pusę kredito.
Negalėdama susilaikyti, ji irgi pasiuntė „šypsenėlę“: oda vis
darjautė Nokso kvapą, ir staiga suprato, kad į visus sunkumus ir
nesusipratimus, atsitikusius jai viršuje, jam nusispjaut, jis neat­
sidžiaugia, kad Džuljeta pagaliau grįžo atgal. Baisiausias Nokso
galvosūkis per praėjusią savaitę - ką vietoje Džuljetos paskirti
pirmos pamainos viršininku.
Džuljeta atsidarė kitą žinutę - nuo trečios pamainos vir­
šininko, jis sveikino grįžus namo, tikriausiai lengviau atsiduso,
kadjo žmonėms nereikės daugiau dirbti viršvalandžių padedant
tvarkytis jos pamainai.
Skaitė toliau. Kita žinutė nuo Sirlės - šita verta visos dienos
užmokesčio. Sirlė linkėjo jai geros kelionės. Šita ir daug kitų
žinučių buvo parašytos darjai esant viršuje, kad Džuljeta žinotų,
jog yra laukiama ir keliautų nesmerkdama savęs ir nesijausdama
pažeminta ar nevykėle. Nuo draugų dėmesio Džuljetai akyse
ėmė kauptis ašaros. Ji prisiminė savo rašomąjį stalą, Holstono
stalą, be kompiuterio, tik su styrančiais neprijungtais kabeliais ir
laidais: kaip gaila, kadji neperskaitė šių žinučių tada, kai draugai
tikėjosi ją perskaitysiant. Džuljeta nusišluostė akis ir pasistengė
 IŠVARYTA 199

galvoti apie žinutes ne kaip apie tuščiai iššvaistytus pinigus, o

kaip gilumos gyventojų draugystės ženklą.
Džuljeta įdėmiai skaitė kiekvieną laišką, stengėsi įsijausti į
geranoriškąjų nuotaiką, todėl paskutinė žinutėją tiesiog sukrėtė.
Ji buvo ilga- dviejų pastraipų. Iš pradžių Džuljeta pagalvojo, kad
tai oficialus dokumentas, gal jos pažeidimų sąrašas, oficialūs jai
pareikšti kaltinimai. Tokių žinučių ji gaudavo tik iš merijos, pa­
prastai dėl švenčių, tokiais atvejais vienodą pranešimą gaudavo
visi šachtos gyventojai. Bet tada susivokė, kad žinutė iš Skočio.
Džuljeta atsisėdo tiesiai ir pasistengė susikaupti. Skaityti
pradėjo nuo pat pradžios, keikdama savo ašarų aptemdytas akis.

„Dž.
Aš pamelavau. Negalėjau ištrinti šitos info. Radau
dar. Pameni tąjuostą? Tavo pokštas buvo tiesa. Ir ta pro­
grama - NE dideliamekranui. Ne tas pikselių tankumas.
32 768 ir 8 192! Neįsivaizduoju, kokiam tai ekranui. 8 ir
2 colių? Jei tokiam, tai labai daug pikselių.
Man kai kas aiškėja. Nepasitikiu nešikais, tai siunčiu
žinutę. Nepagailėk kreditų ir atsakyk irgi paštu. Man rei­
kia dingti atgal į Mechaninį. Čia nesaugu.
-S-“

Džuljeta perskaitė žinutę antrą kartą, šįsyk apsipylusi ašaro­

mis. Balsas iš anapus, perspėjantis ją apie pavojų.Tik per vėlai. Ir
šis balsas tikrai ne žmogaus, sumaniusio nusižudyti - tuoji buvo
visiškai tikra. Pasižiūrėjo, kada išsiųsta žinutė: diena iki ji grįžo
atgal į šerifo kabinetą, viena diena iki Skočio mirties.
Viena diena iki jis buvo nužudytas, pataisė save. Tikriausiai
sugavo jį šniukštinėjant, ar įtarimų sukėlė jos vizitas. Kažin, ar
informatikai buvo įsilaužę į jos elektroninį paštą? Arba dar neį­
silaužė, arba įsilaužė tada, kai žinutė dar nebuvo atėjusi.
Ji greitai šoko iš lovos, stvėrė vieną ant grindų nukritusį
perdirbto popieriaus lapelį ir, išsitraukusi iš kelioninio krepšio
200 ŠACHTA

pieštuką, atsisėdo ant lovos ir ėmė tiksliai perrašinėti žinutę:

su visu žargonu, rašybos klaidomis, dukart patikrino kiekvieną
skaičiuką, ir tada ištrynė laišką iš kompiuterio. Baigus rankos
pašiurpo: visą tą laiką jai atrodė, jog kažkas strimgalviais skuba
įsilaužti įjos kompiuterį, kolji nespėjo sunaikinti įkalčių. Paskui
sunerimusi pagalvojo, ar Skotis buvo atsargus ir ištrynė žinutę
iš išsiųstų laiškų aplanko. Turėjo, kaip būtų padaręs kiekvienas
sveiko proto žmogus.
Džuljeta atsisėdo lovoje spausdama rankoje perrašytą žinu­
tę, mintys apie kitos dienos darbus išdulkėjo iš galvos. Dabar ji
ėmė galvoti apie grėsmingą šachtoje siautėjantį įvykių sūkurį,
kuris įtraukė ir ją. Viskas blogai - ir viršuje, ir apačioje. Didžioji
šachtos ašis pakrypo, jų gyvenimas išsiderino. Džuljetai atmin­
tyje vėl atgijo praėjusios savaitės triukšmas, išsiderinusio šachtos
mechanizmo atgarsiai: šaižiai džergždamaji atitrūko nuo tvirti­
nimų ir griuvo byrėdama, palikdama krūvas negyvų kūnų.
Ir tik viena Džuljeta tai girdėjo. Tik ji viena žinojo. Bet ne­
sumojo, kuo gali pasitikėti, kas galėtų padėti jai visa tai pataisyti.
Žinojo tik viena: kad mechanizmas būtų pataisytas, vėl prisieis
atjungti energijos tiekimą. Tik busimasis moratoriumas tikrai
neprilygs anam energijos moratoriumui.
 27

žuljeta pasirodė Volkerio elektronikos parduotuvėje penk-

BBB tą, nerimaudama, kad rasjj knarkiantį ant sudedamos love­
lės, bet tą akimirką užuodė koridoriuje tvyrantį būdingą lydomo
metalo kvapą. Ji pabeldė į atviras duris ir įžengė vidun, Volkeris
pakėlė galvą nuo vienos iš savo žalių elektroninių mikroschemų,
nuo jo lituoklio tumulais kilo dūmai.
- Džule! - sušuko, nusitraukė nuo savo žilos galvos akinius
su didinamaisiais stiklais ir padėjo lituoklį ant plieninio dar­
bastalio. - Girdėjau, kad grįžai. Norėjau pasiųsti tau laiškutį,
bet... - Jis mostelėjo ranka rodydamas į krūvas besimėtančių
sugedusių detalių, visos su užsakymų numeriais, prikabintais
prie virvutės, visos laukė savo eilės. - Apsivertęs iki ausų, - pa­
aiškino jis.
- Pamiršk, - nuramino jį Džuljeta. Ji apkabino Volkerį ir
užuodė įprastą lituoklio dūmų prisigėrusios jo odos kvapą, vien
pajutusi šį kvapąji prisimindavo Volkerį. Ir Skotį. - Mane grau­
žia sąžinė, kad trukdau tau brangų laiką, - atsiprašė ji.
- Tikrai? - Jis žengė žingsnį atgal ir įdėmiai perbėgo ją
žvilgsniu, suraukęs tankius baltus antakius, kaktoje susimetė
nerimo raukšlelės. - Kažką man atnešei? - Volkeris nužvelgė
ją nuo galvos iki kojų ieškodamas sugedusios detalės - įprotis,
susiformavęs per tiek metų, nes visi jam nuolat nešdavo ką nors
taisyti.
- Iš tikrųjų norėjau apie šį bei tą pasišnekėti.
Ji atsisėdo ant vieno išjo darbastalių, Volkeris klestelėjo šalia.
202 ŠACHTA

- Klok, - paragino jis ir nusišluostė barzdą atgalia alkū­

ne. Džuljeta tik dabar pastebėjo, kaip stipriai Volkeris paseno.
Prisiminė jį, kai plaukus margino tamsesnės sruogos, odą be
raukšlelių ir senatvinių dėmių. Prisiminė, kai dar dirbo pas jį
mokine.
- Viskas dėl Skočio, - perspėjo ji senuką.
Volkeris pakreipė galvą ant peties ir linktelėjo.Jis bandė kaž­
ką atsakyti, bet turėjo kelis kartus pabelsti kumščiu sau į krūtinę
ir nusikosėti, kad atgautų balsą.
- Prakeikimas, - tepasakė ir kelias akimirkas spoksojo į
grindis.
- Aš negaliu laukti, - pasakė jam Džuljeta. - Jei tau reikia
laiko...
- Aš įtikinau jį pereiti į tą darbą, - prisipažino Volkeris lin­
guodamas galva. - Prisimenu, kai gavome tą pasiūlymą, išsi­
gandau, kad jis jį atmes. Dėl manęs, supranti? Jis bijojo, kad
siaubingai nuliūsiu, jei jis išeis, ir buvo pasiryžęs pasilikti čia
visam laikui. Taigi aš paraginau jį imtis naujo darbo. - Volkeris
pažvelgė į Džuljetą, jo akys blizgėjo. - Tik norėjau, kad žinotų,
jog gali laisvai rinktis, o išėjo taip, tarsi būčiaujį išvaręs.
-Tu jo neišvarei, - nuramino Džuljeta. - Niekas taip nema­
no, taigi mesk tą kvailą mintį iš galvos.
- Man tiesiog neatrodo, kad viršuje jis buvo laimingas. Ten
jis nesijautė kaip namie.
- Taip, bet Mechanikos skyriui jis buvo per protingas. Ne­
pamiršk to. Mes visi supratome.
-Jis mylėjo tave, - pasakė Volkeris ir nusišluostė akis. - Vel­
niai griebtų, kaip tas vaikis tave gerbė.
Džuljeta pajuto, kad akyse irgi kaupiasi ašaros. Ji kyštelėjo
ranką į kišenę ir išsitraukė Skočio žinutę, perrašytą ant kažkieno
laiškelio. Reikia liautis šniurkščioti, priminė sau, ji čia atėjo su
reikalu.
-Jis man nepanašus į tą, kuris renkasi lengviausią kelią... -
sumurmėjo Volkeris.
 IŠVARYTA 203

- Ne, tikrai nepanašus, - pritarė Džuljeta. - Volkeri, noriu

apie kai ką su tavimi pasikalbėti, bet mūsų pokalbis turi likti
tarp šių sienų.
Jis nusijuokė, veikiausiai tam, kad atsikratytų ašarų.
- Lyg išeičiau už šių sienų.
- Bet kokiu atveju, su niekuo kitu negali apie tai kalbėti. Nė
su vienu žmogumi. Supratai?
Jis linktelėjo galva.
- Aš nemanau, kad Skotis nusižudė.
Volkeris užsidengė delnais veidą. Pasilenkė į priekį ir ėmė
linguoti raudodamas. Džuljeta atsistojo nuo darbastalio, priėjo
prie senuko ir paglostė drebančią nugarą.
- Žinojau, žinojau, - raudojo Volkeris į delnus, - žinojau,
kad taip gali atsitikti.
Jis pakėlė akis: baltais neskustais šeriais riedėjo ašaros.
- Kas galėjo tai padaryti? Jie už tai sumokės, ar ne? Džule,
pasakyk man, kas tai padarė?
- Kad ir kas tai buvo, toli eiti jiems nereikėjo, - pasakė ji.
- Informatikai? Tegul būna jie prakeikti!
- Volkeri, man reikia, kad padėtumvisa tai išsiaiškinti. Sko­
tis atsiuntė man žinutę, prieš pat m... gerai, prieš tai, kai buvo
nužudytas.
- Atsiuntė žinutę?
- Klausyk, tądien, tik anksčiau, buvau su juo susitikusi, jis
paprašė manęs nusileisti pas jį.
- Nusileisti į Informatikos skyrių?
Ji linktelėjo.
- Kai ką radau buvusio šerifo kompiuteryje...
- Holstonas, - jis linktelėjo galva, - paskutinis valytojas.
Taip, Noksas perdavė man nuo tavęs kai ką. Lyg kokią progra­
mą. Pasakiau jam, kad Skotis susigaudys geriau nei bet kuris iš
mūsų, taigi persiuntėme jam.
- Gerai sugalvojote.
Volkeris nusišluostė skruostus ir pakinkavo galva.
204 ŠACHTA

-Jis buvo sumanesnis už mus visus kartu sudėjus.

- Žinau. Jis pasakė man, kad šis daiktas - tai programa, ga­
linti sukurti labai smulkius, sudėtingus paveikslus. Kaip tuos iš­
orinio pasaulio vaizdus, kokius matome ekranuose...
Ji palaukė valandėlę: ką atsakys senasis Volkeris. Šachtoje
buvo draudžiama net užsiminti apie išorinį pasaulį. Volkeris
nesujudėjo. Kaip ji ir tikėjosi, jis buvo gana senas, kad paisytų
kažkokių vaikiškų baimių, ir per daug vienišas ir liūdnas, kad
būtų lengvai išmušamas iš vėžių.
- Šioje jo žinutėje kažkas kalbama apie taškelius - labai
tankius taškelius. - Džuljeta parodė jam kopiją, kurią persirašė.
Volkeris griebė akinius su didinamaisiais stiklais ir užsidėjo.
- Taškeliai, - pasakė šniurkštelėjęs nosimi. - Jis kalba apie
tuos mažus taškelius, iš kurių sudarytas vaizdas. Visi vaizdai su­
daryti iš taškelių. - Volkeris paėmė iš jos raštelį ir perskaitė. -
Skotis rašo, kad čia nesaugu. - Vyras patrynė smakrą ir papurtė
galvą. - Tebūnie jie visi prakeikti.
- Volkeri, koks ekranas galėtų būti aštuonių ir dviejų co­
lių? - Džuljeta pasidairė į lentas su mikroschemomis, ekranus
ir į ritinius susuktus laidus, besimėtančius ant darbastalio. - Ar
turi kažką panašaus?
- Aštuoni ir du? Gal koks kontrolinis ekranas, kokie būna
ant serverių, ar panašiai. Tokio dydžio užtenka, kad tilptų kelios
eilutės teksto, vidinės temperatūros duomenys, laikrodžio ro-
dmenys... - Jis papurtė galvą. - Bet tam nereikia tokio tankumo
taškelių. Net jei tai įmanoma, nemataujokios logikos. Tavo akis
neatskirtų vieno taškelio nuo kito, net jeigu jie abu kabotų tau
prieš nosį.
Jis pasitrynė seniai skustą barzdą ir dar kartą įdėmiai per­
skaitė raštelį.
- O kokie čia niekai apie juostą ir pokštą? Ką tai reiškia?
Džuljeta atsistojo šalia ir įsižiūrėjo į juostą.
- Aš irgi apie tai galvojau. Tikriausiai jis turi omeny karščiui
atsparią izoliacinę juostą, kurią man prieš kiek laiko gavo.
- Kažką lyg prisimenu.
 IŠVARYTA 205

- O ar prisimeni, kokių turėjomsuja bėdų? Išmetamųjųdujų

vamzdis, kurį ja apvyniojome, beveik užsidegė. Ta juosta buvo
visiškas mėšlas. Tada jis pasiuntė žinutę klausdamas, ar gavome
juostą, ar viskas gerai, kažką panašaus, ir aš atsakiau, kad juostą
gavome, bet ta juosta suiro taip greitai ir noriai, tarsi tam būtų
ir sukurta.
- Tai ir buvo tavo pokštas? - Volkeris pasisuko ant sukamo­
sios kėdės ir pasirėmė rankomis į stalą. Jis nesiliovė spoksoti į
grafito pieštuku išvedžiotas raides, tarsi tai būtų Skočioveidas,jo
šešėlis, pasirodysiantis paskutinį kartą, kad pasakytų jam kažką
svarbaus.
- Ir jis pasakė, kad mano pokštas buvo tiesa, - tarė Džulje-
ta. - Aš atsikėliau jau prieš tris valandas ir vis apie tai galvojau,
man mirtinai reikėjo su kuo nors pasišnekėti.
Volkeris pažvelgė į ją grįžtelėjęs per petį, jo antakiai pakilo.
- Volkeri, ašjau ne šerife. Sis darbas ne man. Tad neturėčiau
kištis. Tik žinok: už tai, ką dabar tau pasakysiu, mane gali pa­
smerkti valymui...
Volkeris nedelsdamas pakilo nuo kėdės ir nuėjo prie durų.
Džuljeta keikė save, kad atėjo, kad išvis išsižiojo, kad nenuėjo
dirbti į pirmą pamainą ir nepasiuntė visos šios velniavos ten, kur
jai ir vieta - po velnių!
Volkeris uždarė duris į dirbtuvę ir užrakino. Pažvelgė į ją ir
kilstelėjo pirštą, nuėjo prie oro kompresoriaus ir ištraukė žarną.
Paskui įjungė mechanizmą, sugaudė variklis ir iš kompresoriaus
ėmė švilpdamas plūsti oras. Tada grįžo, atsisėdo ant kėdės, o
kompresoriaus variklio keliamas triukšmas kurtino. Plačiai iš­
plėstos senio akys maldavo tęsti.
- Paviršiuje yra kalva,joje įlinkis, - pradėjo kiekpakeltu bal­
su. - Nežinau, ar seniai matei tą kalvą, tačiau ten vienas šalia kito
guli du negyvi kūnai - vyras ir žmona. Jei geriau įsižiūrėtum, ant
tos kalvos pamatytum gal dešimtį kūnų, visi jie valytojai, vieni
labiau suirę, kiti mažiau. Dar kiti visai išnykę, per tiek metų jau
spėję virsti dulkėmis.
Volkeris papurtė galvą bandydamas įsivaizduoti paveikslą.
206 ŠACHTA

- Kiek metų jie tobulina tuos kostiumus, kad tik valytojai

turėtų galimybę išeiti į lauką? Šimtus?
Jis linktelėjo.
- Niekas nenueina per toli. Tačiau valyti laiko visuomet už­
tenka.
Volkeris pakėlė galvą ir jų akys susitiko.
- Tavo pokštas tiesa, - pakartojo jis. - Izoliacinė juosta. Ji
sukurta suirti.
Džuljeta suspaudė lūpas.
- Kaip tik apie tai aš ir galvoju. Ir ne tik dėl juostos. Pameni
tas plombas, kurios per klaidą pateko pas mus prieš kelerius me­
tus, o turėjo keliauti į Informatikos departamentą? Mes įdėjome
jas į vandens siurblį.
-Tada prisižvengėmiš informatikų, kokiejie kvaišos ir mo­
liai...
- O iš tikrųjų mes buvome kvailiai, - pasakė Džuljeta. Kaip
jai palengvėjo ant širdies, kad gali pasikalbėti su kitu žmogumi.
Kaip gera išsakyti savo naujas idėjas balsu. Dabarji žinojo, kodėl
taip brangiai kainuoja pasiųsti žinutę elektroniniu paštu: jie ne­
nori, kad žmonės kalbėtųsi. Mąstote? Tai ir mąstykite sau vieni.
Tik jokio bendravimo, jokio dalijimosi, jokio keitimosi minti­
mis. Nes jei reikės, sujūsų mintimis jus ir palaidos.
- Manai, jie laiko mus apačioje, nes čia mes arčiau naftos? -
paklausėji Volkerio. - Aš taip nemanau.Jau nebe. Kiekvieną, kas
bent kieknusimano apie mechaniką,jie laikokuo toliau nuo savęs,
kiek įmanoma toliau. Yra dvi tiekimo grandinės, dvi vietos, kur
gaminamos dalys - ir viskas laikoma didžiulėje paslaptyje. Kas tuo
domėsis? Kas ims klausinėti? Kas rizikuos būti išvarytas valyti?
- Manai, kad tai jie nužudė Skotį? - paklausė Volkas.
Džuljeta linktelėjo.
- Volkeri, manau, viskas kur kas blogiau. - Ji pasilenkė ar­
čiau, kompresorius kurtinamai tratėjo, oras švilpdamas veržėsi į
kambarį. - Galvoju, kadjie nužudė visus.
 28

K
■ m ai Džuljeta šeštą valandą prisistatė į pirmąją pamainą,
BB9 pokalbis su Volkeriu jai nėjo iš galvos. Grupelė technikų
įžengusią Džuljetą sutiko plojimais ir ji išties sutriko. Noksas
tik dėbtelėjo į ją iš už kampo: jis vėl užsidėjo įprastą šiurkštuolio
kaukę. Jis jau pasveikino Džuljetą grįžus ir tebūnie prakeiktas,
jei ims saldžiai glėbesčiuotis.
Mergina pasilabino su žmonėmis, kurių vakar vakare ne­
buvo sutikusi, ir peržiūrėjo darbų sąrašą. Surašyta buvo lyg ir
aiškiai, bet užtruko, kol susivokė: iš galvos nėjo vargšelis Skotis,
įsivaizdavo, kaip jis grumiasi, iš paskutiniųjų priešinasi, kol kaž­
kas stambesnis užjį ar keli stambesni žudikai pasiuntėjį myriop.
Džuljeta galvojo apie smulkutį Skočio kūną: ant jo tikriausiai
likę daugybė įkalčių, bet dabar jų neaptiksi, nes kūnas jau mai­
tina medžių šaknis laukuose. Paskui pagalvojo apie negyvą porą,
gulinčią ant kalvos - jiems taip ir nebuvo leista nueiti toliau,
pamatyti, kas už horizonto.
Ji išsirinko iš sąrašo darbą, tokį, kur nereikėtų daug galvoti,
ir ėmėsi mąstyti apie vargšus Džens ir Marnsą bei tragišką jų
meilę, jei tik ji teisingai suprato Marnso psichologiją. Džuljetai
magėjo išsilieti visamdispečerinės kolektyvui. Ji perbėgo akimis
per Megan ir Riksą, Dženkinsą ir Marką, pagalvojo apie juos
jungiančius stiprius brolystės saitus, tokius stiprius, kad galėtų
suburti mažytę ištikimą armiją. Šachta kiaurai perpuvusi, mero
poste laikinai sėdi absoliutus blogis, šerifo poste - marionetė, o
visi gerieji vyrai ir moterys mirę.
208 ŠACHTA

Ji įsivaizdavo, kaip suburia grupelę mechanikų ir veda štur­

muoti aukštutinio lygmens. Ir pačią suėmė juokas. Juokas pro
ašaras. O kas paskui? Ar apie tokį sukilimą skaitė jie, būdami
vaikais? Ar taip viskas prasidėdavo? Viena kvaištelėjusi moteris
su liepsnojančia širdimi uždegs legionams kvailių širdis?
Džuljeta tik stipriau sučiaupė lūpas ir, prisidėjusi prie kitų
mechanikų, nuėjo į siurblinę. Žingsniuodama galvojo, ką pri­
valėjo atlikti viršuje, o ne ką dabar rengėsi taisyti apačioje. Ji
nusileido šoniniais laiptais, įrankių kambaryje surado krepšį su
reikalingais įrankiais ir nuvilkojį prie vienos iš gilių duobių, kur
nesustodami nė akimirkos dirbo siurbliai, antraip pusė šachtos
netrukus atsidurtų po vandeniu.
Keril, kurią pervedė iš trečios pamainos, jau triūsė prie siur­
blio rezervuaro: lopė aptrupėjusį betoną. Ji mentele pamojavo
Džuljetai, ši linktelėjo ir prisivertė nusišypsoti.
Sugedęs siurblys dykas riogsojo pritvirtintas prie sienos, už
jį iš visųjėgų darbavosi atsarginis: burzgė ir taškė vandeniu per­
džiūvusius, suskilinėjusius tarpiklius. Džuljeta žvilgtelėjo į re­
zervuarą: kiekjame vandens. Pro drumzliną pliurzę vos matėsi
dažais užrašytas „9“.Žinodama rezervuaro skersmenį ir matyda­
ma, kadjis apsemtas 9 pėdas, Džuljeta greitai paskaičiavo. Gera
žinia: braidyti teks ne greičiau nei už dienos. Blogiausiu atveju
paleis iš atsarginių dalių surinktą.siurblį: Hendriksas, aišku, puls
keiktis, kad ima šitą siurblį, užuot bandę taisyti sugedusį.
Džuljeta ėmėsi išmontuoti sugedusį siurblį, nuolat apipurš­
kiama mažesnio, šalia esančio siurbliuko, ir galvojo apie savo
gyvenimą, kuris po rytinių jos išvadų atrodė nesuvokiamai pa­
sikeitęs. Apie šachtą ji visuomet galvojo kaip apie savaime su­
prantamą dalyką. Kunigai sakydavo, kad ji čia buvo visuomet,
ją su meile sukūrė Dievas, ir kad viskas, ko jiems kada prireiks,
bus duota. Džuljetai šitas pasakojimas atrodė kažkoks miglotas.
Prieš kelerius metus ji pirmąkart prisidėjo prie grupės gręžėjų,
kurie pirmieji nusileido žemiau nei dešimt tūkstančių pėdų ir
rado naujus naftos klodus. Ji jautė, koks didis ir platus pasaulis
 IŠVARYTA 209

driekiasijai po kojų. Paskui savo akimis pamatė išorinio pasaulio

platybes ir tuos vaiduokliškai lengvus dūmų kamuolius, vadina­
mus debesimis, skriejančius stebėtiname aukštyje. Ji išvydo net
žvaigždę, Lukas sakė, kadjos yra nesuvokiamai toli nuo čia. Tad
kodėl Dievas sukūrė tiek uolienos apačioje ir tiek oro viršuje - ir
vieną niekingą šachtą tarp jų!
O griuvėsiai horizonte ir paveikslėliai vaikiškose knygelėse!
Ir ten, ir ten ji įžvelgė užuominas. Kunigai, aišku, pasakytų, kad
griuvėsiai horizonte, tėra įrodymas, jog žmogui neleistina per­
žengti ribų. O knygelės su išblukusiais spalvotais puslapiais? Čia
tik žaisminga neribota leidėjų vaizduotė: jie kėlė per daug bėdų,
tad jais buvo greitai atsikratyta.
Bet Džuljeta nelaikė paveikslėlių žaisminga vaizduote. Ji
praleido vaikystę gimdymo namuose ir ten visas knygeles per­
skaitė daugybę kartų. Viskas jose ir nuostabiose pjesėse, vaidi­
namose turguje, jai turėjo kur kas daugiau prasmės nei šis griū­
vantis cilindras, kuriame jie gyveno.
Džuljeta atjungė paskutinę vandens žarną ir pradėjo imti iš
siurblio variklį. Iš plieno drožlių buvo galima spręsti, kad kaž­
kur trinasi mentė, vadinasi, reikia išimti veleną. Rankos judėjo
pačios, šį darbą ji jau dirbusi aibes kartų, todėl galvoje vėl ėmė
suktis mintys apie nesuskaičiuojamą daugybę gyvūnų knygelėse,
beveikvisųjų šachtos gyventojai akyse nebuvo matę. Vienintelė
keistenybė - kad visi tie gyvuliai ir žvėrys kalbėjo ir elgėsi kaip
žmonės. Pelės ir viščiukai keliose knygelėse kalbėjo, ginčijosi,
pasakojo, norsji žinojo, kad gyvūnai negali kalbėti. Visi šie ir kiti
gyvūnai kažkur egzistuoja. Ar egzistavo. Džuljeta jautė, kad tai
tiesa, nes jie neatrodė tokie jau fantastiški. Visi jie turėjo daug
panašumų, kaip šie šachtos siurbliai. Galėjai pasakyti, kad jie
sukurti pagal vieną pavyzdį.
Šachtoje ne viskas buvo taip logiška. Tad vargu ar ją sukūrė
Dievas - greičiausiai informatikai. Si mintis buvo nauja, bet kuo
toliau, tuo labiau atrodė tikroviška. Jie kontroliavo visas svar­
biausias šachtos sritis. Valymas buvo pagrindinis įstatymas ir
210 ŠACHTA

tikriausia religija, abu šie pagrindiniai ramsčiai susipynė ir buvo

globojami bei saugomi už paslaptingų Informatikos skyriaus
sienų. Ir dar: Informatikos skyrius įsikūręs toli nuo Mechani­
kos ir visų šerifo tarnybos būstinių - kuo ne naujos užuominos.
O kąjau kalbėti apie išlygas Pakte, kurios suteikia Informatikos
skyriui neliečiamybę. Štai dabar dar ir antros tiekimo grandinės
atradimas: aibė dalių, sukurtų tam, kad suirtų, dėl to išgyvenimo
trukmė išoriniame pasaulyje tampa griežtai apribota. Informa­
tikos skyrius sukūrė šią vietą ir Informatikos skyrius laiko juos
čia uždaręs.
_ Džuljeta vos nenuplėšė sklendės - tokia buvo susijaudinu­
si. Ji pasisuko į Keril, tačiau mergina jau buvo dingusi, liko tik
užtaisytas tamsesnės pilkos spalvos betono plotas, kuris po kiek
laiko pašviesės ir susilies su kitais. Džuljeta pakėlė galvą į siur­
blinės lubas ir įsižiūrėjo į laidų ir vamzdžių raizgalynę, einančią
ne tik palei lubas, bet ir sienų viršumi, neatskiriamai susivijusią.
Karšto garo vamzdžiai buvo nutiesti kiek nuošaliau - kad nety­
čia neišlydytų laidų. Nuo vieno iš vamzdžių tabalavo nukarusi,
susiraičiusi izoliacinėjuosta. Reikia kuo greičiau pakeisti, pagal­
vojo ji: šitai juostai, ko gero, dešimt ar dvidešimt metų. Ji pri­
siminė kažkada iš informatikų perimtą izoliacinę juostą, visą tą
triukšmą ir kaipjuosta išlaikė vos ilgiau nei dvidešimt minučių.
Štai tada Džuljeta ir sugalvojo, ką jai daryti. Sumanė, kaip
atverti žmonėms akis ir kaip palengvinti kitam kvailiui, kuris
netyčia leptelės ar sąmoningai išdrįs pasakyti garsiai, ką galvoja,
dalią. Ir juk tai visai lengva: pačiai jai nieko nereikės daryti, jie
viską padarys už ją. Tereikia kai ką įtikinti, o įtikinėti Džuljeta
mokėjo.
Ji nusišypsojo. Kol išėmė iš sugedusio siurblio mentę, galvoje
susidėliojo detalių sąrašas. Kad susitvarkytų su šia problema, jai
prireiks pakeisti vieną ar dvi detales. Tobulas sprendimas - ir po
to šachtoje vėl viskas ims veikti kaip pridera.

Džuljeta atidirbo dvi pamainas, raumenys visai sustingo ir nepa­

 IŠVARYTA 211

kenčiamai maudė, tik tada grąžino įrankius ir nuėjo į dušą. Nuo

kriauklės pasiėmė šiurkštų nagų šepetį, mat ketino nubrūžuoti
įsiėdusį purvą, kad ir čiajie būtų švarūs kaipviršutinių gyventojų.
Tada pasuko į valgyklą tikėdamasi gauti dubią lėkštę, pilną ka­
loringo maisto, o ne skysto triušienos troškinio, kokio valgydavo
užkandinėje viršuje. Prie įėjimo į Mechanikos skyrių pamatė
Noksą, šnekučiuojantį su šerifo padėjėju Henku. Iš to, kaip jie
atsisuko ir išpūtė akis, suprato, jog kalbėjosi apie ją. Džuljetai
suspaudė paširdžius. Pirma mintis buvo apie tėvą. Tada Piterį.
Kokį dar brangų žmogųjie gali išjos atimti? Bent jau ne Luką -
niekas nežinojo, kad jie pažįstami, ir ji pati dar nesusivokė, ką
jaučia Lukui.
Džuljeta staigiai pakeitė kryptį ir pasuko link jų, šie irgi
sujudėjo ir užstojo jai kelią. Vyrų veidų išraiška tik patvirtino
didžiausią jos baimę. Atsitiko kažkas siaubingo. Džuljeta nepa­
stebėjo, kaip Henkas paėmė antrankius.
- Atleisk, Džule, - pasakė jis, kai jie priėjo arčiau.
- Kas atsitiko? - paklausė Džuljeta. - Tėtis?
Henkas sutrikęs suraukė kaktą. Noksas purtė galvą ir kramtė
barzdą. Ir žvelgė į padėjėją, lyg būtų norėjęs jį praryti.
- Noksai, kas čia vyksta?
- Džule, man labai gaila. - Papurtė galvą dičkis. Regis, no­
rėjo dar kai ką pridurti, bet nerado jėgų. Džuljeta pajuto, kaip
Henkas paėmė jai už rankos.
- Tu suimama dėl sunkaus nusikaltimo šachtai.
Jis susakė tekstą rečitatyvu, tarsi tai būtų eilutė iš liūdnos
poemos. Spragtelėjo antrankių plienas.
- Būsi teisiama ir baudžiama pagal Paktą.
Džuljeta pakėlė akis į Noksą.
- Ką tai reiškia? - paklausė ji. Nejaują iš tikrųjų suima?
-Jei bus nuspręsta, kad esi kalta, taubus leista išeiti garbingai.
- Ką aš galiu padaryti... - sušnibždėjo Noksas, po kombine­
zonu trūkčiojojo galingi raumenys.Jis sunėrė ir garsiai sutraški­
no pirštus stebėdamas, kaip kitas antrankis apriečia kitą Džulje-
212 ŠACHTA

tos riešą. Regis, didžiojo mechaniko galvoje sukosi mintys apie

prievartą... ar dar blogiau.
- Nusiramink, Noksai, - ištarė Džuljeta ir niūriai palingavo
galva.Ji neištvers,jei dėljos kaltės nukentės dar daugiau žmonių.
- ...jei žmonės išvarys tave iš šio pasaulio, - toliau kalbėjo
Henkas su ašaromis akyse, gėdos ašaromis.
-Tebūnie, - pasakėji Noksui. Džuljeta žvelgė projį į ten, kur
rinkosi vis daugiau darbininkų, grįžtančių iš antros pamainos.Jie
apstulbę stebėjo, kaip jų paklydėlę dukterį sukausto antrankiais.
- Tegul išvaryta išpažinsi visas savo nuodėmes ir nuo jų ap­
sivalysi, - užbaigė Henkas. Jis pažvelgė į ją ir viena ranka suėmė
už grandinės jai tarp riešų. Policininkui skruostais tekėjo ašaros.
- Man labai gaila, - sumurmėjo jis.
Džuljeta linktelėjo. Sukando dantis ir akimis atsisveikino su
Noksu.
- Viskas gerai, - pasakė tebelinguodama galva. - Viskas ge­
rai, Noksai. Tebūnie, kaip turi būti.
 29

žlipti iki viršaus buvo skirtos trys dienos. Ilgiau nei įpras-
H P tai, bet toks protokolas. Viena diena iki Henko būstinės,
naktis areštinėje, kitą rytą iš vidurinio lygmens nusileido šerifo
padėjėjas Maršas ir palydėjoją dar penkiasdešimt aukštų iki savo
būstinės.
Antrą dieną ji lipo visiškai abejinga viskam, praeivių žvilgs­
niai nuslysdavo ja tarsi vandens lašai nuo tepaluoto paviršiaus.
Eidama negalvojo apie savo gyvenimą - mąstė apie prarastus
žmones, kai kurie jų mirė dėl jos kaltės.
Maršas, kaip ir Henkas, bandėją kalbinti, bet Džuljeta teno­
rėjo atsakyti, kad ir šj kartąji ne toje grotų pusėje. Blogis siautėja
nevaržomas. Bet nepasakė nieko.
Vidurinių aukštų policijos būstinėje ją užrakino tokioje pa­
čioje areštinėje kaip Henko apačioje. Jokio ekrano sienoje, tik
plikos betoninės sienos. Ji sudribo ant gulto nespėjus užsidaryti
durims ir pragulėjo, regis, visą amžinybę, laukdama, kol praeis
naktis ir ims švisti.Tada ateis naujasis Piterio padėjėjas ir palydės
ją paskutiniu kelionės ruožu.
Užsimiršusi Džuljeta vis žvilgčiojo į riešą, bet Henkas kon­
fiskavojos laikrodį. Greičiausiai jis nesusigaudys, kaipjį užvesti.
Galiausiai daiktas taps netinkamas naudoti ir liks tik pigiu be­
verčiu niekučiu, nebent kas sugalvotų nešioti jį kaip apyrankę,
kad ir aukštyn kojomis.
Si mintis Džuljetą nuoširdžiai nuliūdino. Ji patrynė pliką
riešą, mirtinai trokšdama sužinoti, kiek laiko, tą akimirką pasi­
rodė Maršas ir pareiškė, jog kai kas atėjojos aplankyti.
214 ŠACHTA

Džuljeta atsisėdo ant gulto ir nuleido kojas. Kas iš Mecha­

nikos skyriaus galėjo užlipti iki vidurinio lygmens?
Kai kitoje grotų pusėje išvydo Luką, jos jausmų užtvanka
kone sugriuvo.Ji pajuto, kaip gerkle aukštyn kyla gumulas, turėjo
tvirtai sukąsti žandikaulius, kad neimtų raudoti, tuštuma krūti­
nėje grasinosi prasiveršianti tą pat akimirką. Lukas suėmė virbus
ir priglaudė prie jų galvą, jo smilkiniai lietė glotnų plieną, veide
sustingo liūdna šypsena.
- Labas, - pasisveikino jis.
Džuljeta vosjį atpažino. Buvo pratusi matyti tamsoje, o aną­
kart, kai susidūrė laiptuose,ji labai skubėjo ir neturėjo laiko gerai
į jį įsižiūrėti. Vaikinas buvo stulbinamai gražus: akys atrodė se­
nesnės nei veidas, šviesiai kaštoniniai plaukai sulipę nuo prakai­
to, matyt, jis labai skubėjo nusileisti.
-Tau nereikėjo čia ateiti, - pasakė Džuljeta. Stengėsi kalbėti
lėtai ir ramiai - kad tik nepradėtų verkti. Apmaudžiausia buvo
tai, kad žmogus, kuris, kaip galiausiai suvokė, jai rūpėjo, dabar
mato ją tokiomis aplinkybėmis. Pernelygjautėsi pažeminta.
- Mes kovojame, - pasakė jis. - Tavo draugai renka parašus.
Nepasiduok.
Džuljeta papurtė galvą.
- Tai nepadės, - pasakė. - Nepuoselėk tuščių vilčių. - Ji
priėjo prie virbų ir apkabinojuos pirštais per porą colių žemiau
jo rankų. - Tu manęs net nepažįsti.
- Aš žinau, kad šie kaltinimai laužti iš piršto... - Lukas nu­
sisuko, skruostu nuriedėjo ašara. - Dar vienas valymas? - ištarė
ir jo balsas užlūžo. - Kodėl?
- Nes jie to nori, - pasakė Džuljeta. - Ir jų nesustabdysi.
Luko rankos nuslydo grotomis ir apkabino josios. Džuljeta
nenorėjo jų ištraukti, net kad nusivalytų ašaras. Bandė palenkti
galvą ir nusibraukti į petį.
- Tą dieną aš lipau pasimatyti su tavimi. - Lukas papurtė
galvą ir giliai įkvėpė. - Ėjau norėdamas pakviesti...
- Nereikia, - paprašė ji. - Lukai. Nereikia.
 IŠVARYTA 215

- Papasakojau savo mamai apie tave.

- Dieve, Lukai...
- Taip neturi būti, - pasakė jis ir papurtė galvą. - Tiesiog
negali. Tu negali išeiti.
Kai vaikinas vėl pažvelgė į ją, Džuljeta pamatė, kad jo aky­
se daugiau baimės, nei kad jautė ji pati. Ji išlaisvino vieną savo
ranką ir atlupo Luko pirštus nuo virbų: iš pradžių vienos rankos,
paskui kitos.
- Pamiršk viską, - pasakė ji. - Ir atleisk man. Susirask ką
nors. Nebaik savo gyvenimo kaip aš. Nelauk...
- O aš maniau, kad jau radau, - atsakė jis liūdnai.
Džuljeta nusisuko, kadjis nematytų jos veido.
- Eik, - sušnibždėjo.
Džuljeta stovėjo tyliai, jausdama, kad jis vis dar čia, kitoje
grotų pusėje, vaikinas, daug žinantis apie žvaigždes, bet nieko
apie ją. Ji laukė klausydamasi, kaip jis kūkčioja, ir pati patyliu­
kais braukė ašaras, kol galiausiai išgirdo nutolstant sunkius jo
žingsnius.

Dar viena naktis ant šalto gulto, dar viena naktis nežinant, už ką
ją suėmė, dar viena naktis sunkių minčių apie tai, kiek skausmo
ji nesąmoningai suteikė kitiems. Kitą dieną ji vėl kilo svetima
teritorija, lydima šnabždesių apie dvigubą valymą, nuo viso to
Džuljeta pasinėrė į keistą transą ir tik mechaniškai dėliojo ko­
jas - kairę, dešinę, kairę, dešinę.
Viršuje ją nuvedė į gerai pažįstamą kamerą, pro Piterį Bi-
lingsą irjos senąjį rašomąjį stalą.Jos palydovas skųsdamasis nuo­
vargiu išvirto ant girgždančios padėjėjo Marnso kėdės.
Džuljetajautė, kad per tas tris dienas, kol lipo,ji tarsi apaugo
kiautu, tvirtu abejingumo ir nepasitikėjimo kiautu. Nors žmonės
kalbėjo kaip įprastai, balsai atrodė keistai tolimi, tarsi už stiklo
pertvaros, nors jie stovėjo šalia, Džuljetai atrodė tarsi už mylių.
Ji sėdėjo ant vienintelio gulto ir klausėsi, kaip Piteris Bilingsas
kaltinąją sąmokslu. Subliuškusiame plastikiniame maišelyje gu-
216 ŠACHTA

Įėjo atmintukas - tarsi žuvis, kuri išgėrė visą vandenį ir išgaišo.

Jo kraštai buvo pajuodę: matyt, ištraukė iš krosnies šiukšlėms
deginti.Jai parodė ir spausdintus lapus, dalisjųjau buvo perdirb­
ti. Bilingsas išvardijo, kas buvo rasta jos kompiuteryje. Džuljeta
suprato, kad dauguma tos informacijos priklausė Holstonui, ne
jai, tik nebuvo prasmės jiems tai aiškinti. Jie ir taip turėjo me­
džiagos, kurios būtų užtekę keliems valymams.
Kol Piteris vardijo jos nuodėmes, šalia stovėjo teisėjas juo­
du kombinezonu, lyg šiuodu būtų iš tikrųjų sprendę jos likimą.
Džuljeta puikiai suprato, kad sprendimas jau seniai priimtas, ir
neabejojo, kas tai padarė.
Buvo paminėtas ir Skočio vardas, bet ji nesusivokė, kaip jį
su visu tuo susiejo. Gali būti, kadjo pašte rado žinutę jai. Nenu­
stebtų, jeigu ją apkaltintų ir dėl Skočio mirties - dėl viso pikto.
Kaulai šalia kaulų- ir kartu sujais bus palaidotos visos paslaptys.
Džuljeta atsiribojo nuo tųdviejų ir ėmė stebėti per petį, kaip
tyruose susiformuoja nedidelis viesulas ir sukdamasis nuskrieja
kalvų link. Galiausiai jis atsimušė į nestatų šlaitą ir išsisklaidė,
suiro kaip daugybė valytojų, paliktų numarinti nuodingam ar­
dančiam vėjui.
Bernardas taip ir nepasirodė. Arba bijojo, arba laikė save
aukščiau to - priežasties Džuljeta niekada nesužinos.Ji spoksojo
į savo rankas, į ploną riebaus purvojuostelę panagėse ir suprato,
kad ji, tiesą sakant, jau yra mirusi. Nesvarbu, kaip. Žmonės taip
mirė ikijos, mirs ir pojos.Ji tik dulkelė dabartyje, mažas mecha­
nizmo sraigtelis, sukasi, trinasi, dyla, kol sutrupa galutinai, virsta
šukių krūva, tačiau jos išsilaksto į šonus ir pridaro dar daugiau
žalos, tada tokį sraigtelį, kaip dabar Džuljetą, reikia išmontuoti,
išmesti ir pakeisti kitu.
Pem atnešėjai iš užkandinės avižinių dribsnių košės ir keptų
bulvyčių - Džuljetos mėgstamiausio maisto. Mergina paliko jį
nepaliestą garuoti kitapus grotų. Visą dieną iš Mechanikos sky­
riaus jai ėjo laiškučiai. Džuljeta buvo dėkinga, kad nė vienas iš
draugų nesumanėjos aplankyti.Jai buvo ganajų nebylių žodžių.
 IŠVARYTA 217

Džuljetai akys paplūdo ašaromis, bet kūnas buvo pernelyg

sustingęs, kad imtų kūkčioti ar raudoti. Ji skaitė širdingas ži­
nutės ir ant kelių kapsėjo ašaros. Noksas paprasčiausiai prašė
atleisti. Ji įsivaizdavo,jogjis jaučiasi kaltas dėl to, kad neužmušė
pareigūno ar dar ko nepadarė - net jei už tai būtų buvęs pats
išvarytas į paviršių, iš laiškelio buvo aišku,jog už šį neveikimąjis
grauš savevisą gyvenimą. Kiti siuntė dvasinius laiškelius, kalbėjo
apie susitikimą anapus, citavo žodžius iš knygų. Sirlė, ko gero,
geriausiai ją pažinojo, nes parašė, kaip veikia generatorius ir kad
gavo naują centrifūgą naftai valyti. Sirlė patikino, kad viskas dir­
ba ir dirbs puikiai dar ilgai, ir tik Džuljetos dėka. Po šito laiško
Džuljeta visai apsiašarojo. Ji glostė grafito pieštuku parašytus
žodžius išsijuodindama pirštus, tarsi dalis tamsių draugų minčių
būtų perėjusi jai.
Paskutinį ji pasiliko Volko laiškutį. Šitos žinutės ji niekaip
neįstengė suprasti. Kitapus, virš dykynės leidosi saulė, vėjas tyko,
nakčiai palikdamas ramybėje dulkių sūkurius, o ji vis skaitė ir
skaitė senio žodžius, nesumodama, kąjie galėtų reikšti.

„Džule,
nėra ko bijoti. Dabar pats laikas pasijuokti. Tiesa -
tai pokštas, o Tiekime moka papokštauti.
Volkas“

Džuljeta nepastebėjo, kaip užsnūdo. Prabudusi išvydo aplink

gultą besimėtant daugybę laiškučių, lyg apsilaupę dažų skivy-
tai, kai kurie buvo nuskrieję už grotų. Džuljeta pasuko galvą ir
įsižiūrėjo į tamsą: pajuto, jog kažkas ten yra. Už grotų stovėjo
vyras. Kai Džuljeta sujudėjo, vyras atšoko, į virbus skambtelėjo
vestuvinis žiedas - plienas į plieną. Ji staigiai pakilo nuo gulto
ir puolė prie grotų nuo miego nutirpusiomis kojomis. Dreban­
čiomis rankomis įsistvėrė į virbus ir įbedė akis į tamsą, į joje
ištirpstantį siluetą.
- Tėti? - šūktelėjo tiesdama rankas pro virbus.
218 ŠACHTA

Betjis neatsisuko. Aukštas siluetas pagreitino žingsnį ir ištir­

po tamsoje, vaiduoklis, miražas, tolimas vaikystės prisiminimas.

Nušvitęs saulėlydis buvo vertas pasigėrėti. Žemai kabančiuose

tamsiuose debesyse atsirado prošvaistė ir pro ją galėjai matyti,
kaip kalvų šlaitais leidžiasi auksinis rūkas. Džuljeta gulėjo savo
siaurame gulte ant šono, pasikišusi po galva sudėtus riešus, ir
stebėjo, kaip prieblandą keičia šviesa. Iš kitapus grotų sklido at­
šalusios nepaliestos avižinės košės kvapas. Ji galvojo apie vyrus
ir moteris iš Informatikos departamento, kurie tris pastarąsias
naktis specialiai jai siuvo kostiumą iš prakeiktos nekokybiškos
medžiagos, atkeliavusios iš Tiekimo skyriaus. Kostiumo jai už­
teks tik tiek, kad spėtų nuvalyti kameras, ir ne ilgiau.
Visą tą laiką, kol ropštėsi laiptais į patį viršų, surakintomis
rankomis, priblokšta ir sustingusi, negalvojo apie valymą- iki šio
ryto, kai iki šiurpios pareigos liko suskaičiuotos valandos. Džul­
jeta buvo visiškai tikra, jog valyti nesiims. Žinojo, visi taip kal­
bėjo, kiekvienas valytojas, ir visi, stovėdami ant mirties slenksčio,
patyrė kažkokį stebuklingą virsmą, gal dvasinį nušvitimą, nes vis
dėlto atliko savo pareigą. Tačiau Džuljeta aukštutiniame šachtos
lygmenyje nepaliko nieko, dėl ko būtų norėjusi pasistengti. Ji ne
pirma iš Mechanikos skyriaus, išvarytavalyti, bet bus pirma, kuri
atsisakys tai padaryti.
Taip ir pasakė Piteriui, kai šis išvedė ją iš areštinės ir lydėjo
link geltonų durų. Oro šliuzo viduje laukė technikas iš Informa­
tikos skyriaus, kad paskutinį kartą pataisytų kostiumą. Džuljeta
išsiblaškiusi klausėsijo nurodymų.Ji matė visas silpnas kostiumo
vietas, jai buvo aišku kaip dieną, kadjei nebūtų buvusi taip užsi­
ėmusi Mechanikos skyriuje: nedirbusi dviejų pamainų, nesiurb­
davusi laukvandens, nepumpavusi į šachtą naftos, neprižiūrėjusi
elektros generatoriaus - būtų sukūrusi geresnį kostiumą net už­
merktomis akimis. Džuljeta apžiūrėjo tarpiklius ir izoliaciją, jie
niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos naudojo siurbliuose, tik šitie
buvo pagaminti taip, kad po tam tikro laiko suirtų. Kostiumo
 IŠVARYTA 219

viršus buvo padengtas vienas ant kito užeinančiais tviskančios

apsauginės izoliacinės juostos sluoksniais - kaip žinojo Džulje-
ta, visiškai bevertės, tikslingai bevertės. Kai technikas ėmė girti
kostiumą, koks jis esąs naujausias ir tvirčiausias, ji vos nulaikė
liežuvį už dantų ir pirštu nepabaksnojo į akivaizdžius trūkumus.
Technikas užtraukė užtrauktuką, užmovė jai pirštines, padėjo
apsiauti batus ir paaiškino, ką reiškia skaičiai ant kišenių.
Džuljeta kartojo mantrą iš Volkerio žinutės: „Nėra ko bijotu
Nėra ko bijotu Nėra ko bijoti.“
Dabar pats laikas pasijuokti. Tiesa - tai pokštas, o vyrukai iš
Tiekimo moka papokštauti.
Kol technikas tikrino pirštines ir dengė užtrauktukus lipuko
atvartu, Džuljeta vis mąstė apie Volko žinutę. Kodėl jis parašė
žodį „Tiekimas“didžiąja raide? Arji neteisingai prisiminė? Da­
bar Džuljeta dėl nieko nebuvo tikra. Technikas užklijavo tarpą
tarp batų ir kelnių izoliacinejuosta, iš pradžių vienos kojos, pas­
kui kitos. Džuljeta tik šaipėsi iš tokio perdėto stropumo - juk
viskas beviltiška! Geriau būtų pakasę soduose, tada kūnas bent
būtų davęs kokios naudos.
Paskutiniam atėjo eilė šalmui - su juo elgėsi ypač atsargiai.
Technikas davė jai palaikyti šalmą, kol pats taisė aplink kaklą
metalinį žiedą - apykaklę. Džuljeta pasižiūrėjo į savo atvaizdą
šalmo antveidyje: akys buvo tuščios ir senos, daug senesnės, nei
prisiminė, kita vertus, jaunesnės, nei dabar jautėsi ji pati. Ga­
liausiai šalmas buvo uždėtas ir visa patalpa apsiblausė: Džuljeta
žvelgė per tamsintą antveidį. Technikas priminė apie argono
bangą ir liepsnas. Ji turi kuo greičiau išeiti į lauką, nes čia mirtų
dar baisesne mirtimi.
Ir paliko ją visko apmąstyti. Geltonos durys sužvangėjusios
užsitrenkė jai už nugaros, užrakto ratas ėmė suktis, tarsi valdo­
mas nematomos šmėklos.
Džuljėta ėmė galvoti, gal jai paprasčiausiai pasilikti ir at­
siduoti liepsnoms, kad nepatirtų to visuotinio nušvitimo, kuris
priverstųją apsigalvoti. Kažin, ką pasakytų Mechanikos skyriuje,
220 ŠACHTA

jei visa ši istorija nusileistų įvijais laiptais žemyn? Kai kurie, be

abejo, didžiuotųsi jos užsispyrimu. Kitus apimtų siaubas suži­
nojus, kadji sutiko mirti štai taip: siautulingos liepsnos pragare.
Būtų ir tokių, kurie pamanytų, kad jai neužteko drąsos žengti
žingsnio kitapus durų, kadji prarado galimybę pamatyti išorinį
pasaulį savo akimis.
Į šliuzą ėmė plūsti argonas ir jos kostiumas susiraukšlėjo,
argonas patalpoje sudarė tokį spaudimą, kad į šliuzą bent laiki­
nai neįsiveržtų teršalų iš aplinkos. Ji pajuto žingsniuojanti link
durų - prieš savovalią. Kai durys džergžtelėjusios atsivėrė ir visą
šliuzą, visus vamzdžius, žemą suolelį iš vidaus uždengė apsau­
ginės plokštės, Džuljeta suprato, kad tai pabaiga. Durys priešais
ją atsivėrė, šachta prasiskyrė kaip pupos ankštis ir pagaliau per
tankų garų šydąji išvydo išorinį pasaulį.
Džuljeta žengė pro atsivėrusį tarpą vieną žingsnį, paskui
kitą, ir išėjo į platųjį pasaulį tvirtai nusprendusi, kad elgsis, kaip
nori ji, kad pamatys žemę savo akimis, tegul ir per ribojantį an­
tveidį - ir staiga galvonjai šovė mintis,jog antveidis yra aštuonių
ir dviejų colių dydžio.
 30

D ernardas stebėjo valymą užkandinės ekrane, kol jo tech-

■BWnikai rinkosi savo rakandus Piterio kabinete. Buvo įpratęs
stebėti valymą vienas - technikai retai prisidėdavo. Susirinkę
įrangą,jie iš kabineto patraukė tiesiai prie laiptų. Kartais Bernar­
dui pasidarydavo gėda, kad skiepijo žmonėms tokius prietarus,
net baimę, neaplenkdamas ir savų darbuotojų.
Iš pradžiųjis pamatė šalmą, paskui virš žemės pasirodė ir pati
švytinti Džuljeta Nikols. Ji nevikriai užpėdino rampa, judesiai
buvo lėti ir neužtikrinti. Bernardas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį
ir pasiėmė puodelį su sultimis. Atsilošė ant kėdės ir pasirengė
stebėti eilinio valytojo reakciją į matomą aplinkinį pasaulį: gaivų,
ryškų ir spalvingą, neužterštą, kupiną gyvybės, suvėjyje vilnijan­
čia vešlia žole ir anapus kalvų švytinčiu naujutėliu miestu.
Per savo gyvenimą jis regėjo gal kokią dešimtį valymų, bet
jį visąlaik žavėjo tos pirmos akimirkos, kai valytojas apsižvalgo
aplink. Matė vyrų, kurie šachtoje paliko savo šeimas, ir vis dėlto
šoko priešais kameras, mojuodami, tarsi kviestų savo numylėtus
artimuosius laukan, bandydami jiems pavaizduoti tą nuostabią
apgaulę, kurią matė per savo šalmo antveidžiuose įmontuotus
ekranus. Tik veltui, nes įjuos niekas nežiūrėjo. Kai kurie valyto­
jai mojuodavo tarytum išprotėję rankomis, bandydami pasiekti
praskrendančius paukščius - paukščiais jie palaikydavo per arti
priskridusius vabzdžius. Vienas valytojas netgi grįžo rampa atgal
ir, reikia manyti, ėmė daužyti į duris, lyg norėdamas kažką per­
duoti, tik tada patraukė dirbti. Nesvarbu, kokia būdavo reakcija,
222 ŠACHTA

ji visuomet reiškė tik viena: sistema puikiai veikia. Kad ir kokia

būtų individų psichologija, matydami,jog išsipildėjų viltys - kol
nesužinojo, kad tai apgaulė, - jie galiausiai padarydavo tai, ko
prisiekė nedaryti.
Galbūt todėl merei Džens niekada neužtekdavo jėgų į tai
žiūrėti. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tie žmonės
mato,jaučia, į ką reaguoja. Geraširdė Džens ateidavo čiakitą rytą
per saulėtekį, gėrėdavosi švariu vaizdu bei savotiškai gedėdavo,
ir kiti šachtos gyventojai nedrumsdavo jai šių valandų. Tačiau
Bernardas mėgaudavosi šia transformacija, šia iliuzija, kurią jis
ir jo pirmtakai privedė iki tobulybės. Jis nusišypsojo, gurkštelėjo
šviežių vaisių sulčių ir stebėjo, kaip Džuljeta sukinėjasi vietoje
bandydama apsiprasti su naujais - apgaulingais - pojūčiais. Ka­
merų lęšiai buvo padengti visai plonu dulkių sluoksniu, nelabai
ten buvo ką valyti, tačiaujis žinojo iš praėjusių dvigubų valymų,
kad mergina vis tiek tai padarys. Visi pakluso - visi iki vieno.
Bernardas gurkštelėjo dar kartą ir atsisuko į šerifo kabinetą:
jam buvo įdomu, ar Piteris jau įsidrąsino ateiti pažiūrėti, tačiau
durys buvo uždarytos - likęs tik mažytis plyšelis. Į šį vaikiną jis
dėjo dideles viltis. Šiandien šerifas - rytoj, žiūrėk, ir meras. Kol
kas šį postą užims Bernardas, gal vienerius rinkimus ar dvejus,
tačiaujis tvirtai žinojo, kadjo vieta Informatikos skyriuje ir kad
mero darbas nejam. Jei tiksliau, Bernardas turėjo tam tikrų ypa­
tingų pareigų, ir vargu ar atsirastų kas nors kitas, kuris čia galėtų
jį pakeisti.
Jis nusisuko nuo Piterio kabineto ir vėl sužiuro į ekraną - ir
kone išmetė popierinį puodelį su sultimis.
Sidabrinė Džuljetos Nikols figūrajau kilo kalva į viršų. Ka­
merų lęšiai tebebuvo padengti plonu purvo sluoksniu.
Bernardas atsistojo taip staigiai, kad nuvertė kėdę. Puolė prie
ekrano, lyg būtų galėjęs pasileisti paskui ją.
Paskui sustingo ir nejudėdamas stebėjo, kaip Džuljeta kyla
tamsiu kalvos įlinkiu, kaip akimirką stabteli ties vis dar nesuiru­
siais kitų dviejų valytojų kūnais. Bernardas žvilgtelėjo į laikrodį.
 IŠVARYTA 223

Jau laikas... bet kurią minutę, bet kurią akimirką ji turi suklupti
ir imti grabalioti apie šalmą norėdama jį nuplėšti. Turi imti rai­
čiotis po dulkėtą žolę, karštligiškai mojuoti rankomis ir kojomis,
kol ims slysti šlaitu žemyn ir galiausiai nurims atėjus mirčiai.
Tačiau sekundinė rodyklė tiksėjo toliau ir Džuljeta irgi judė­
jo tarsi ta rodyklė. Jai už nugaros liko kitų dviejų valytojų kūnai,
bet merginos kojos neprarado stiprybės - ji lipo lėtai ir užtikrin­
tai, kol pasiekė viršūnę, ten sustojo ir įbedė akis į nežinomybę,
paskui - tai neįmanoma - dingo iš akių.

Bernardas strimgalviais pasileido laiptais, ranka pasidarė lipni

nuo sulčių: pats nejuto, kaip suspaudė popierinį puodelį ir nešėsi
beveik tris aukštus, o kai pasivijo savo technikus, sviedė puodelį
jiems į nugaras. Sulamdytas puodelis atsimušė ir vartaliodamasis
skriejo žemyn tarpu tarp laiptatakių, kol tekštelėjo ant vienos iš
apatinių laiptų aikštelių. Bernardas išplūdo nustebusius vyrus
ir lėkė toliau klupinėdamas, kone griūdamas. Dar už dešimties
aukštų susidūrė su pirmaisiais romantikais, lipančiais į viršų pa­
simėgauti po kelių savaičių atsiversiančiu aiškiu saulėtekiu.
Trisdešimt ketvirtą aukštą Bernardas pasiekė uždusęs, su­
prakaitavęs, nuo nosies slystančiais akiniais. Įpuolė pro dvivėres
duris ir subliuvo, kad atidarytų vartus. Išsigandęs apsaugininkas
pakluso, spėriai nuskenavo vartų įrenginyje savo tapatybės kor­
telę, ir tai vos spėjo: Bernardas įgriuvo taip, kad būtų ir vartus
sulaužęs, ir nubėgo koridoriumi. Už dviejų posūkių sustojo prie
masyviausių ir geriausiai saugomų durų visoje šachtoje.
Perbraukęs per skenavimo įrenginį savo kortele ir surinkęs
slaptą asmeninį saugumo kodą jis įlėkė vidun pro storoje vien­
tiso plieno sienoje atsivėrusias duris. Kambaryje buvo karšta
nuo daugybės serverių. Ant plytelėmis išklotų grindų stovėjo
vienodi juodi aukšti stačiakampiai korpusai - kaip paminklai
neįtikėtinam žmogaus protui, meistriškumui ir inžineriniams
gabumams. Bernardas žengė tarp jų, kakta išrasojo prakaitu,
lašai tekėjo žemyn ir strigo antakiuose, akis žilpino lempos, vir­
224 ŠACHTA

šutinę lūpą irgi nusėjo prakaito lašeliai. Jis braukė delnais per
mašinų korpusus, žybčiojančios lemputės tarsi mirksinčios akys
bandė išsklaidyti jo įtūžį, elektriniai viduriai melodingai dūzgė
ramindami šeimininką.
Tik jų pastangos nuėjo veltui. Bernardas tirtėjo iš baimės.
Jis kaip užsuktas galvojo ir galvojo, kur galėjo suklysti, kodėl
viskas atsitiko ne taip, kaip turėjo. Bijojo ne dėl to, kad Džuljeta
išgyvens - ji paprasčiausiai negalėjo išgyventi, tačiau Bernardo
pareiga,jo prievolė, už kurią svarbesnė buvo nebent saugoti šiuo­
se serveriuose esančią informaciją, buvo niekada nieko neišleisti
iš akių.Tai antras pagrindinis įsakymas.Jis viską puikiai suprato,
todėl taip drebėjo prisiminęs siaubingą šio ryto nesėkmę.
Keikdamas karštį pagaliau priėjo prie tolimiausios sienos
stovintį serverį. Iš ventiliacinių angų į serverinę plūdo vėsus
oras, keliamas iš pačių šachtos gelmių. Didžiuliai ventiliatoriai
išsklaidydavo ir sumaišydavo orą, kad kitais vamzdynais jis būtų
pumpuojamas į apačią, tokiu būdu vėsiuose ir purvinuose apati­
niuose aukštuose su triženkliais numeriais buvo galima palaikyti
žmogui gyventi tinkamą temperatūrą. Bernardas pakėlė akis į
angas ir prisiminė energijos moratoriumą, tą savaitę tempera­
tūra pakilo tiek, kad jis ėmė baimintis dėl savo serverių - ir vis­
kas dėl kažkokio generatoriaus, viskas dėl šios moters, kurią jis
ką tik išleido iš akių. Prisiminus vaizdą jį vėl išpylė prakaitas,
keli lašai nulašėjo net po apykakle. Bernardas dar kartą prakeikė
tokią šachtos struktūrą, kai už ventiliacinių angų darbą atsakė
Mechanikos skyrius, tos tepaluotos beždžionės, tie necivilizuoti
darbininkai. Jis pagalvojo apie atgrasias, triukšmingas mašinas
apačioje ir tarsi pajuto, kaip dvokia išmetamosios dujos ir de­
ganti nafta. Jam užteko vieną kartą visa tai pamatyti - tada, kai
nužudė tą vaikiną, - bet ir to vieno karto buvo per daug.
Prisiminus tuos burzgiančius variklius, ypač dabar, stovint
didingų serverių apsuptyje, jam niekada nesinorėjo palikti In­
formatikos skyriaus. Čia nuo duomenų apdorojimo įkaitusios
 IŠVARYTA 225

silicio mikroschemos skleidė maloniai aštrų kvapą. Čia galėjai

užuosti apsauginės, laidus dengiančios izoliacijos kvapą - dau­
gybę lygiagrečių laidų, sugrupuotų pluošteliais, tvarkingai sužy­
mėtų ir sunumeruotų, kuriais kiekvieną sekundę sruvo gigabaitai
šlovingų duomenų. Čiajis prižiūrėjo, kaip atkuriami duomenys,
kurie buvo ištrinti po paskutinio sukilimo. Čia žmogus galėjo
ramiai pamąstyti, apsuptas mašinų, kurios darė tą patį.
Tačiau kažkur tarp šių ventiliacinių angų, ko gero, įsiveisė
kažkas nešvaraus, dvokiančio. Bernardas nubraukė nuo kaktos
prakaitą ir nusišluostė rankas į kombinezoną. Jis galvojo apie tą
merginą, kuri iš pradžių kadaise jį apvogė, paskui Džens sutei­
kė jai aukščiausiąjį teisingumo sistemos postą, o dabar ji ne tik
išdrįso nevalyti, bet nuėjo kaip niekur nieko ir dingo iš akių...
Pačiam Bernardui temperatūra pavojingai pakilo.
Jis priėjo prie paskutinio eilėje serverio ir prasispraudė už
jo. Nusikabino nuo kaklo raktą ir įkišo į gerai suteptas mašinos
korpuso spynas. Kaskart pasukdamas raktą, vis guodėsi minti­
mi, kad ji negalėjo toli nueiti. Kažin, kiek bėdos atneš šis jos
akibrokštas? Nors dar svarbiau - suvokti, kas atsitiko ne taip?
Valymui skirtas laikas visada turėdavo būti apskaičiuotas neprie­
kaištingai. Taip ir buvo. Iki šiol.
Užpakalinė korpuso dalis atsiknojo, viduje buvo tuščia. Ber­
nardas įsikišo raktą atgal už kombinezono ir pakėlęs pastatė į
šalįjuodo metalo sienelę, metalas buvo įkaitęs tiek, kad skaudėjo
liečiant. Prie vienos sienos kabojo audeklo maišelis. Bernardas
atrišo maišelį, įkišo ranką vidun ir ištraukė plastikines ausines.
Užsidėjo ant galvos, įjungė mikrofoną ir išvyniojo laidą.
Aš galiu suvaldyti situaciją, tikino jis save. Jis juk Informa­
tikos skyriaus viršininkas. Jis meras. Jam dirba Piteris Bilingsas.
Žmonėms patinka sąstingis, ir jis gali palaikyti šią iliuziją. Jie
bijo pokyčių, ir Bernardas gali juos nuo jų nuslėpti. Dabar, kai
jis užima abu atsakingiausius postus, kas gali stoti jam skersai
kelio? Kas geriau užjį informuotas? Jis viską sugebės paaiškinti.
Viskas bus gerai.
226 ŠACHTA

Ir vis dėlto,jungdamasis prie reikiamo lizdo, Bernardas buvo

apimtas nenumaldomo, iki šiol nepatirto siaubo. Ausinėse iškart
pasigirdo pypsintis signalas - ryšys atsirado akimirksniu.
Jis vis dar gali prižiūrėti Informatikos skyriaus darbą, jis
gali užtikrinti, kad taip daugiau neatsitiks, sugriežtinti kontro­
lę. Padėtis valdoma! Taip kartojo tol, kol ausinėse spragtelėjo ir
pypsėjimas liovėsi. Bernardas suprato, jog kažkas paėmė ragelį,
nesvarbu, kad toje pusėje niekas nesiteikė bent jau pasisveikinti.
Jis juto, kad tyla slepia irzulį.
Bernardas irgi apsiėjo be mandagumų, perėjo iškart prie rei­
kalo.
- Pirmoji šachta? Čia aštuonioliktoji šachta. - Jis apsilaižė
suprakaitavusias lūpas ir pasitaisė mikrofoną. Delnai iškart tapo
šalti ir lipnūs ir jis staiga siaubingai užsinorėjo į tualetą.
- Mes... hm... mes čia turime... šiokių tokių problemų...
 h DALIS

Demaskavimas
 31

K
I melias buvo ilgas, o vaikui - dar ilgesnis. Nors savo mažomis
■ P kojytėmis Džuljeta žengė visai nedaug žingsnelių, atrodė,
kad ji ir tėvai lipa jau kelias savaites. Nekantriai mažylei viskas
truko amžinybę ir bet koks delsimas buvo tikra kankynė.
Mergytė sėdėjo tėčiui ant pečių, įsikibusi į pasmakrę, ko­
jomis stipriai, kone smaugdama, apsivijusi kaklą. Būdama taip
aukštai turėjo dažnai palenkti galvą, kad neatsitrenktų į viršuje
esančius laiptelius. Ji girdėjo, kaip virš galvos metalines pakopas
žvangina praeiviai, ir į akis jai biro rūdžių dulkės.
Džuljeta mirksėjo ir trynėsi veideliu tėvui į plaukus. Nors
keliavo kupina jaudulio, bet ritmingai besikilnojantys tėvo pe­
čiai čiūčiavo liūliavo ir lenkė į miegą. Kai tėvas pasiskundė, kad
įskaudo nugara, mergaitė kelis aukštus keliavo mamos glėby,
rankutėmis apsivijusi kaklą ir beveik snūduriuodama.
Jai patiko garsai aplink: žingsniai ir tylus, melodingas tėvo
ir mamos šnekučiavimasis apie visokius suaugusiųjų reikalus.
Jų balsai tai pritildavo, tai pagarsėdavo, nes mergytė tai migo,
tai budo.
Kelionė virto miglotų prisiminimų virtine. Ją pažadino iš
už pravirų durų atsklidęs kiaulių žviegimas, neaiškiai prisimi­
nė sodus, kuriuos praėjo, ir visiškai išsibudino užuodusi kažką
saldaus. Tada jie valgė - jau neprisimena, pietus ar vakarienę.
Nuslydusi tėvui nuo rankų į tamsią lovelę visą naktį išmiegojo
nė nekrustelėjusi. Kitą rytą pabudo šalia pusseserės, kurios ne­
pažinojo, bute, niekuo nesiskiriančiame nuojų pačių. Savaitgalis,
230 ŠACHTA

pagalvojo išgirdusi, kaip koridoriuje triukšmingai žaidžia vyres­

ni vaikai - šiandien jiems nereikėjo į mokyklą. Pavalgiusi šaltų
pusryčių su tėvais vėl išėjo į laiptus, ir Džuljetai pasirodė, kad
jie jau lipa ne vieną dieną, o visą gyvenimą. O tada ją vėl apėmė
alpus snaudulys, ištrinantis bet kokį laiko pojūtį.
Dar po dienos šeima atsidūrė nesuvokiamame šachtos gy­
lyje - šimtajame aukšte. Paskutinius žingsnius mergytė žengė
pati, tėtis su mama, laikydami ją už rankų, paaiškino šio aukšto
svarbą. Dabar ji stovi vadinamojoje „gilumoje“. Žemiausiame
šachtos trečdalyje. Tėvai prilaikė netvirtai stovinčią apsimiego­
jusią dukrelę, kol ši žengė kelis paskutinius žingsnelius iš devy­
niasdešimt devintojo į šimtąjį. Tėvas parodė virš atidarytų durų,
pro kurias pirmyn atgal zujo žmonės, triženklį skaičių, nudažytą
dideliais skaitmenimis.

100
Džuljetą pavergė tie du apskritimai. Lyg dvi plačiai atvertos
akys, pirmą kartą matančios pasaulį. Ji pasakė tėčiui, kad jau
moka suskaičiuoti iki šimto.
- Žinau, kad moki, - atsakė jis. - Nes tu labai protinga.
Džuljetą įžengė į turgų įkandin mamos, abiem rankytėmis
įsitvėrusi tvirtos ir šiurkščios tėčio plaštakos. Visur buvo pilna
žmonių. Triukšminga, bet tai neerzino: ore tvyrojo džiaugsmin­
gas triukšmas, visi šaukė ir norėjo būti išgirsti, taip vienas per
kitą ima šūkauti mokiniai, kai iš klasės išeina mokytojas.
Džuljetą bijojo pasimesti, taigi dar stipriau įsikibo į tėtį. Jie
laukė, kol mama išsimainys šį bei tą į pietus. Tam reikėjo stab­
telėti gal prie dešimties prekystalių, kad pagaliau turėtų viską,
ko reikia. Tėtis įkalbėjo vieną prekeivį, kad leistų Džuljetai įkišti
ranką į narvelį ir paglostyti triušį. Jo kailiukas buvo toks purus
ir minkštas - tarsi pūkas. Gyvūnėlis atsuko snukutį ir Džuljetą
staigiai atitraukė ranką, bet triušis tik kažin ką kramtė ir nuobo­
džiaudamas dirsčiojo į ją.
 DEMASKAVIMAS 231

Turgus, atrodė, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis driekėsi

tolyn, ten, kur neaprėpė žvilgsnis, kartais pro įvairiaspalviais dra­
bužiais apsirengusių žmonių kojas prasiverdavo gan platūs tar­
pai, bet galo nesimatė. Į šonus irgi tęsėsi koridoriai, tik siauresni,
bet ir šitie sausakimši atvirų ir dengtų prekystalių, kurie pynėsi
į spalvų ir garsų labirintą, bet Džuljetai ten nebuvo leista eiti, ji
turėjo būti šalia tėvų. Taip jie priėjo kvadratinius laiptus - tokių
mergaitė dar nebuvo mačiusi.
- Dabar atsargiai, - pasakė mama padėdama lipti.
- Aš pati, - atšovė Džuljeta, bet mamos ranką paėmė.
- Du suaugę ir vaikas, - pasakė tėvas kažkam laiptų viršuje.
Ji išgirdo, kaip į dėžę įkrinta metaliniai žetonai, sprendžiant
iš garso, dėžė buvo pilna. Kai tėvas žengė pro vartus, Džuljeta
pastebėjo, kad vyras šalia dėžės buvo su įvairiaspalviais drabu­
žiais ir užsivožęs juokingą nulėpusią skrybėlę, kuri jam aiškiai
buvo per didelė. Mergaitė norėjo geriau jį apžiūrėti, bet mama,
uždėjusi ranką ant nugaros, stumtelėjo ją pro vartus ir pašnibž­
dėjo į ausį, kad neatsiliktų nuo tėvo. Vyras pasuko galvą ir ant
skrybėlės skimbtelėjo skambaliukai, jis draugiškai nusiviepė
Džuljetai ir iškišo liežuvį.
Mergaitė nusijuokė, nors vis dar prisibijojo to keisto vyro,
net kai jie susirado vietelę prisėsti ir pavalgyti. Tėvas ištraukė
iš kuprinės ploną užtiesalą ir ištiesė ant vieno iš plačių suolų.
Mama, prieš Džuljetai stojantis ant užtiesalo, liepė nusiauti ba­
tus. Si, laikydamasi tėvui už peties, pažvelgė žemyn, į suolų eiles
ir atskiras kėdes, nusidriekiančias iki atviros, erdvios patalpos.
Tėvas paaiškino, kad ši atvira patalpa vadinama „scena". Gilu­
moje viskas buvo vadinama kitaip.
- Kąjie daro? - paklausė ji tėčio. Scenoje keli žmonės, apsi­
rengę taip pat įvairių spalvų drabužiais kaip žmogus prie vartų,
mėtė į orą kamuoliukus - nesuvokiamai daug - ir visus pagau­
davo, nė vienas nenukrito.
Tėvas nusijuokė.
232 ŠACHTA

- Jie žongliruoja. Šie žmonės linksmins mus, kol prasidės

tikrasis pasirodymas.
Džuljeta nebuvo tikra, ar nori, kad prasidėtų tikrasis pasiro­
dymas - taip jai patiko žonglieriai. Jie taip meistriškai mėtė ka­
muoliukus ir žiedus, kad Džuljeta pati nepajuto, kaipjos rankos
pamėgdžiodamos irgi ėmė sukti ratus. Ji pamėgino suskaičiuoti
žiedus, bet jie keitėsi vietomis pernelyg greitai.
- Valgyk, - paragino ją mama paduodama sumuštinį su
vaisiais.
Džuljeta jautėsi kaip apkerėta. Kai žonglieriai padėjo ka­
muoliukus bei žiedus ir ėmė gainiotis vienas kitą kritinėdami
ir krėsdami visokias nesąmones, mergytė juokėsi garsiai kaip
ir kiti vaikai. Ir visą laiką akies krašteliu žvilgčiojo į mamą ir
tėtę, ar jie mato. Džuljeta timpčiojo juos už rankovių, bet šie
tik atsainiai linksėjo galvomis ir toliau kalbėjosi, valgė ir gėrė.
Netrukus šalia prisėdo kita šeima suberniuku, šiektiekvyresniu
už ją, ir vaikas irgi ėmė juoktis žiūrėdamas į žonglierius. Tada
mergaitė suprato, kadji ne viena, ir iš susižavėjimo ėmė spygauti
dar garsiau. Šitie žonglieriai buvo nuostabiausias dalykas, ką ji
buvo mačiusi per visą savo gyvenimą. Būtų galėjusi žiūrėti įjuos
amžinai.
Tačiau tada prigeso šviesos ir prasidėjo vaidinimas, palyginti
su žonglieriais - tikra nuobodybė. Iš pradžių visi plakėsi kardais,
paskui žmonės scenoje ėmė keistai kalbėti, vyras ir moteris žiū­
rėjo vienas į kitą taip, kaipjos tėvai, ir kalbėjo taip pat juokingai.
Džuljeta užmigo. Sapnavo, kad skrenda virš šachtos su šimtu
spalvotų balionėlių, o aplink plevena žonglierių žiedai, tikji nie­
kaip negali nė vieno pasiekti, žiedai apskriti kaip tie skaičiai prie
įėjimo į turgaus aukštą - ir pabudo nuo plojimų.
Tėvai atsistoję šaukė, o scenoje stovintys žmonės keistais
kostiumais keliskart nusilenkė. Džuljeta nusižiovavo ir pažvelgė
į berniuką, sėdintį ant gretimo suolelio. Jis išsižiojęs miegojo
padėjęs galvą motinai ant kelių, kai ši imdavo audringai ploti,
berniuko pečiai drebėdavo.
 DEMASKAVIMAS 233

Džuljetos šeima sulankstė užtiesalą ir tėvas nusinešė ją prie

scenos, kur kovotojai su kardais ir keistai kalbėję žmonės dabar
šnekėjosi su žiūrovais ir spaudė jiems rankas. Džuljeta norėjo
susitikti su žonglieriais: išmokti mėtyti žiedus ore. Tačiau tėvai
laukė, kol galės pasikalbėti su viena iš moterų, jos ilgos kasos
buvo sulenktos ir surištos šonuose į kilpas.
- Džuljeta, - kreipėsi tėvas keldamas ją ant scenos, - no­
rėčiau tave supažindinti su... Džuljeta. - Jis mostelėjo į moterį
pūsta suknele ir keista šukuosena.
-Tai tavo tikras vardas? - paklausė moteris priklaupdama ir
imdama Džuljetai už rankos.
Mergytė greitai ištraukė rankutę, tarsi moteris būtų dar vie­
nas triušis, grasinantis įkąsti, bet linktelėjo.
-Jūs buvote nuostabi, - pasakė mama tai moteriai.Jos ištiesė
viena kitai ranką ir susipažino.
- Ar tau patiko pjesė?- paklausė moterisjuokingais plaukais.
Džuljeta linktelėjo. Ji jautė, jog iš jos laukė pritarimo, taigi
nieko tokio, jei sumeluos.
- Aš sujos tėvu žiūrėjome šį spektaklį prieš daugelį metų, kai
tik pradėjome susitikinėti, - pasakė mama. Ji paglostė Džuljetai
plaukus. - Ir nusprendėme pirmąjį vaiką pavadinti Romeo arba
Džuljeta.
- Na, matote, kaipjums pasisekė - jūs turite mergaitę, - pa­
sakė šypsodamasi moteris.
Džuljetos tėvai nusijuokė ir mergaitė jau ne taip bijojo šios
bendravardės moters.
- Ar galima paprašytijūsų autografo? - Tėvas nusikėlė dukrą
nuo pečių ir ėmė raustis kuprinėje. - Kažkur čia turiu progra­
mėlę.
- Kodėl jaunajai Džuljetai nepadovanojus pjesės? - Nusi­
šypsojo mergaitei moteris. - Ar jau pažįsti raides?
- Galiu suskaičiuoti iki šimto, - pasigyrė Džuljeta.
Moteris nutilo, tada nusišypsojo. Mergaitė žiūrėjo, kaip ji
atsistoja ir pereina sceną, jai žengiant suknelė grakščiai plėvė-
234 ŠACHTA

no, kaip niekada nepleventų kombinezonai. Moteris grįžo iš už

uždangos nešina mažyte knygele, kurios lapeliai buvo susegti
variniais smeigtukais. Ji paėmė iš Džuljetos tėvo anglinį pieštu­
ką ir užrašė skersai viršutinio lapo mergaitės vardą - didelėmis,
raitytomis raidėmis.
Moteris įbruko lapelius mergytei į mažytę ranką.
- Norėčiau, kad turėtum tai, Džuljeta iš šachtos.
- O, mes negalime, - paprieštaravo Džuljetos mama, - per
daug popieriaus...
-Jai tik penkeri, - pridūrė tėtis.
- Aš turiu kitą, - patikino juos moteris. - Mes darome jas
patys. Noriu, kad ji turėtų pjesę.
Moteris ištiesė ranką ir paglostė mergaitei skruostą, šįkart
Džuljeta neatsitraukė. Ji buvo pernelyg užsiėmusi: sklaidė pus­
lapius ir apžiūrinėjo laukeliuose šalia spausdintų raidžių raity­
tomis raidėmis prirašinėtas pastabas. Mergytė pastebėjo, kad
vienas žodis visur buvo apvestas. Daugelio žodžiųji nepažinojo,
bet šitą galėjo perskaityti. Tai buvo jos vardas. Ir juo prasidėjo
daugybė sakinių: Džuljeta.
Tai buvo ji. Mergytė pažvelgė į moterį, suprasdama, kodėl
jos tėvai ją čia atsivedė, kodėl jie ėjo taip toli ir ilgai.
- Ačiū, - pasakė ji prisimindama geras manieras. Kiek pa­
galvojusi pridūrė: - Gaila, kad aš užmigau.
 32

D
■ mytas po šio valymo buvo blogiausias Luko gyvenime, ir jis
nusprendė eiti į darbą nepaisydamas, kad šiandien išeiginė,
jis apsimes, jog ši diena kaip visos kitos. Lukas sėdėjo lovos gal­
vūgalyje kaupdamas drąsą pajudėti, ant kelių gulėjo vienas iš jo
žvaigždžių žemėlapių. Atsargiai, kad nesuteptų žymų,jis švelniai
perbraukė pirštais per vienos žvaigždės kontūrus.
Si žvaigždė skyrėsi nuo kitų. Visos buvo tiesiog taškeliai ant
kruopščiai subraižyto tinklelio, su žymomis, kada jas pamatė,
kokioje vietoje ir kokio ryškumo. Šita žvaigždė buvo visai kito­
kia: penkiakampė, kaip šerifo ženklelis, ir švytėjoji visai neilgai.
Lukas prisiminė, kad šią žvaigždę pažymėjo per vieną tų naktų,
kai kalbėjosi su Džuljeta, retkarčiais, pagavęs silpną iš laiptinės
sklindančią šviesą, plienas jai ant krūtinės nutviksdavo. Prisi­
minė, koks stebuklingas jam pasirodė jos balsas, kokia kerinti
ji pati. Džuljetos atsiradimas Luko gyvenime, tokiame nuobo­
džiame, priminė netikėtą prošvaistę tarp debesų.
Jis prisiminė ir kitką: kaip užvakar ji nusisuko nuo Luko
kameroje, manė, kad atstumdama jį pagailės, o ne įskaudins.
Lukas išverkė visas ašaras. Visą naktį raudojo dėl moters,
kurią vargiai pažinojo. O dabar nežinojo, kaip gyventi toliau,
kaip leisti dieną po dienos. Vien nuo minties, kad ji dabar
paviršiuje, kad dirba visų jų labui - valo - jam buvo nepake­
liama. Tikriausiai jau dvi dienas Lukas nieko burnoj neturė­
jo - kąsnis strigo gerklėje. Jautė, kad jei ką nors ir nuris, iškart
supykins.
236 ŠACHTA

Lukas atidėjo į šalį žvaigždžių žemėlapį ir veidą užsidengė

delnais. Taip ir liko sėdėti, išsekęs, vis dar bandydamas įtikinti
save keltis ir eiti į darbą. Darbejo bent nekamuos įkyrios mintys.
Pasistengė prisiminti, kuo užsiėmė serverinėje praėjusią savaitę.
Regis, aštuntuoju serveriu, kuris vėl „atsijungė“. Semis pasiūlė
pakeisti valdymo pultą, tačiau Lukas įtarė, kad sugedo kabelis.
Tad štai kąjis veikė: derino vietinio tinklo veiklą. Tuo užsiims ir
šiandien. Užsiims bet kuo, kad tik nereikėtų čia sėdėti ir eiti iš
proto dėl moters, apie kurią viso labo papasakojo savo motinai.
Lukas atsistojo ir užsitempė tą patį kombinezoną, kuriuo
vilkėjo vakar. Apsirengė ir sustojo, įsispoksojo į basas savo ko­
jas ir paklausė savęs: kodėl atsikėlė, kur jis eina? Galvoje buvo
tuščia, kūnas sustingęs. Atrodė, stovėsiąs čia taip visą gyvenimą,
nejudėdamas, skaudančiu pilvu. Galiausiai kas nors jį suras, juk
suras? Numirusį ir sustingusį, stovintį lavoną statulą.
Jis papurtė galvą gindamas niūrias mintis ir pasidairė batų.
Pagaliau rado - jau laimėjimas. Bent tiek nuveikiau, pagalvojo
Lukas - apsirengiau.
Jis išėjo iš kambario ir palengva nužingsniavo link laip­
tų aikštelės, vinguriuodamas tarp džiaugsmingai spygaujančių
vaikų: jiems šiandien nereikėjo į mokyklą ir tėvai veltui bandė
juos suvaryti namo, kad apautų ir užvilktų kombinezonus. Lukas
nekreipė į triukšmą dėmesio: zyzia kaip maudžiantis skausmas
kojose nuo ilgo leidimosi, kad pasimatytų su Džuljeta areštinėje,
ir dar labiau prailgusio kilimo aukštyn. Išėjęs į laiptų aikštelę, iš
įpročio norėjo lipti į viršų, į užkandinę. Paskutinę savaitę tik apie
tai ir galvodavo: kaip greičiau baigti darbus ir bėgti į viršų, kad
pasimatytų suja.
Staiga Lukui šovė mintis, kad jis vis dar gali tai padary­
ti. Nors saulėtekis - ne jo laikas, jam labiau patiko sutemos ir
žvaigždės, bet jei nori pamatyti Džuljetą, tereikia užlipti į už­
kandinę ir pasižvalgyti po kraštovaizdį. Ten bus naujas kūnas su
vis dar tviskančiu kostiumu, kad ir kokia neryški saulės šviesa
prasiskverbtų pro tuos prakeiktus debesis.
 DEMASKAVIMAS 237

Vaizduotėje aiškiai matė tą paveikslą: Džuljeta guli nepato­

giai pargriuvusi, kojos užlaužtos, ranka prispausta, šalmas nu­
smukęs į šoną - ir žvelgia tiesiai į šachtą. Sį vaizdą pakeitė kitas,
daug liūdnesnis: jis pats po daugelio dešimtmečių, pasenęs, vie­
nišas, sėdi priešais pilką sieninį ekraną ir piešia ne žvaigždes, o
kraštovaizdį. Vieną ir tą patį kraštovaizdį: žvelgdamas į tai, kas
galėjo būti, bet neliko, braižydamas vis tą pačią figūrą, ir skruos­
tais nesiliaudamos teka ašaros, krinta ant popieriaus, o anglinio
pieštuko linijos išskysta ir susitepa.
Jis bus kaip Marnsas, tas vargšelis. Pagalvojęs apie mirusį pa­
dėjėją, kurio nebuvo net kam palaidoti, Lukas prisiminė pasku­
tinius Džuljetos žodžius. Ji maldavo jį susirasti ką nors, nebūti
kaip ji, amžinai vieniša.
Lukas suspaudė šaltus, plieninius penkiasdešimto aukšto
laiptų aikštelės virbus ir persisvėrė per turėklus. Iš čia matėsi,
kaip įvija laiptinė leidžiasi iki pačių Žemės gelmių. Iš čiajis re­
gėjo penkiasdešimt šešto aukšto laiptų aikštelę, aikštelių iki šios
nesimatė, jos išėjo į laiptinę kitu kampu.
Kad ir sunkiai nustatė atstumą, bet spėjo, kad daugiau nei
pakankamai. Nėra ko eiti į aštuoniasdešimt antrą aukštą, kurį
ypač mėgo savižudžiai, nes šokant iš ten nebuvojokių kliūčių iki
devyniasdešimt devinto.
Staiga Lukas išvydo save krintant, vartaliojantis ore, mada­
ruojant išskėstomis rankomis ir kojomis. Spėjo, kad nors per
plauką, bet nelies laiptų aikštelės: atsitrenks į kokį nors turėklą ir
perlūš pusiau. Arba, jei iššoks truputį toliau ir dar galva žemyn,
mirtis bus greita.
Lukas išsitiesė: nuo įsivaizduotos savo mirties, ir dar tokios
tikroviškos, su visomis smulkmenomis, jį apėmė siaubas ir už­
plūdo adrenalinas. Jis apsidairė aplink, ar niekas jo nepastebėjo.
Pats ne kartą matė, kaip keletas žmonių lygiai taip pat persisvėrę
žiūrėjo žemyn, ir Lukas visą laiką manė, kad jų galvose sukasi
negeros mintys. Išaugęs šachtoje Lukas puikiai žinojo, kad tik
vaikai mėto daiktus nuo laiptų aikštelių. Kuo esi vyresnis, tuo
238 ŠACHTA

stipriau įsisąmonini, kad viską reikia tvirtai laikyti rankose. Tik

anksčiau ar vėliau kas nors vis tiek išslysta, tu ką nors išmeti,
daiktas vartaliodamasis nulekia kiauryme žemyn, o tau norisi
lėkti iš paskos...
Laiptų aikštelė sudrebėjo nuo skubančio nešiko žingsnių,
paskui, jau arčiau, pasigirdo basų pėdų šlepsėjimas į metalines
laiptų grindis. Lukas atsitraukė nuo turėklų ir pabandė nuspręs­
ti, kuo šiandien užsiimti. Gal grįžti namo, įlįsti į lovą ir užmigti,
pasinerti į nesąmoningą būseną ir taip prastumti laiką.
Kol svarstė, ką daryti, greitakojis nešikas praskriejo pro šalį.
Jo veide Lukas išvydo siaubą. Nors vaikinukas akimirksniu din­
go iš akių, ta siaubo išraiška nėjo Lukui iš galvos.
Ir staiga vyras susivokė. Nešiko kojoms sparčiai bildant že­
myn Lukas suprato, kad šįryt viršuje atsitiko kažkas svarbaus ir
tai bus susiję su valymu.
Ir širdyje vėl užgimė viltis. Maža vilties sėklelė, užkasta taip
giliai, kad ją pamirštų, kad nieko nenorėtų apie ją žinoti, dabar
atgijo ir ėmė dygti. Gal šis valymas neįvyko? Ar gali būti, kad
Džuljetos bausmę persvarstė? Gal Mechanikos skyrius atsiuntė
prašymą. Pasirašė šimtas drąsuolių, rizikuodami savo galvomis,
kad tik išgelbėtų jos. Ar galėjo toks beprotiškas gilumos žmo­
nių poelgis pakeisti teisėjų sprendimą? Mažytė vilties sėklelė
sparčiai šaknijosi. Ji augo, tvirtėjo, stiebas išsiveržė iš krūtinės,
pripildė vyrą jėgų ir noro lėkti aukštyn ir įsitikinti savo akimis.
Jis atsitraukė nuo turėklų, pamiršęs savo svaičiojimus nušokti ir
užbaigti kančias ėmė brautis aukštyn per ryto minią.
Lukas pastebėjo, kadprabėgęs nešikas sukėlėvisuotinį šnabž­
desį. Vadinasi, Lukas ne vienas pastebėjo vaikino veido išraišką.
Kai prisidėjo prie kylančio srauto, pajuto, kad praėjusių die­
nų nuovargio kojose neliko nė lašo. Jau rengėsi aplenkti lėtai
lipančią šeimą priekyje, bet išgirdo už nugaros garsiai sudūzgiant
radijo stotelę.
Atsisukęs už kelių pakopų pamatė padėjėją Maršą, besigra-
baliojantį prie klubo kabančios radijo stotelės. Prie krūtinės jis
 DEMASKAVIMAS 239

spaudė nedidelę kartoninę dėžutę, kakta lašėjo prakaitas. Lu­

kas sustojo ir įsitvėrė turėklų, laukdamas, kol prieis vidurinio
lygmens šerifo padėjėjas.
- Maršai!
Šerifo padėjėjas galiausiai prisuko savo radijo garsą ir pakėlė
akis. Linktelėdamas pasisveikino su Luku. Abu prisispaudė prie
turėklų: juos lenkė darbininkas su savo šešėliu.
- Kas naujo? - paklausė Lukas. Jis gerai pažinojo šį padėjėją
ir tikėjosi išgirsti naujienų.
Maršas nusišluostė kaktą ir pasikišo dėžutę po kitos rankos
pažastimi.
- Tas Bernardas šįryt visai nuvarė mane nuo kojų, - pasi­
skundė jis. - Užtektinai šią savaitę prisitąsiau aukštyn žemyn.
- O kaip su valymu?- nekantriai pasiteiravo Lukas. - Ką tik
pro šalį pralėkė nešikas, išbalęs kaip vaiduoklis.
Maršas pažiūrėjo laiptais į viršų.
- Man buvo liepta kuo greičiau atnešti jos daiktus iki tris­
dešimt ketvirto aukšto. Henkas, kol atbogino iki manęs, kone
kvapą išleido. - Maršas kalbėdamas pakilo keliais laipteliais, lyg
visai neturėdamas teisės sustoti. - Klausyk, turiu eiti,jei nenoriu
prarasti darbo.
Lukas stvėrė jam už rankos, judėjimas žemiau jų sulėtėjo:
suirzę žmonės šiaip ne taip brovėsi pro vieną atsitiktinį keleivį,
lipantį žemyn.
- Tai valymas įvyko ar ne? - dabar Lukas jau reikalavo at­
sakymo.
Maršas be jėgų atsirėmė į turėklus. Radijo stotelė tyliai kal­
bėjo.
- Ne, - sušnibždėjo padėjėjas, ir Lukas pajuto, kadjam išau­
go sparnai. Galėjo skristi tiesiai aukštyn pro laiptų aikšteles, cen­
trine šachtos kiauryme, vienu sparnų moju pakilti penkiasdešimt
aukštų... - Ji išėjo, bet nevalė, - pasakė Maršas tyliai, tačiau to
užteko, kad Luko svajos subyrėtų į smulkiausias šukes. - Ji nuėjo
už kalvų...
240 ŠACHTA

- Palauk. Ką?
Maršas linktelėjo, nuo nosies kaptelėjo prakaito lašelis.
- Dingo iš akių, - sušnypštė jis kaip radijo stotelė prisuktu
garsu. - Ir dabar aš turiu nunešti jos daiktus Bernardui...
- Aš galiu, - pasakė Lukas tiesdamas ranką, - vis tiek einu
į trisdešimt ketvirtą.
Maršas pakilojo dėžutę. Vargšas padėjėjas atrodė nukrisiąs
bet kurią akimirką. Lukas ėmėjo maldauti - kaip maldavo prieš
dvi dienas, kad leistų areštinėje pasimatyti su Džuljeta.
- Leisk man nunešti tai į viršų už tave, - pasakė jis. - Juk
Bernardui jokio skirtumo. Mes sujuo geri draugai, kaip tu ir aš,
visuomet buvome... - Padėjėjas Maršas nusišluostė lūpą ir pa­
galvojęs vos matomai linktelėjo. - Klausyk, aš vis tiek lipu į vir­
šų, - tebeįkalbinėjo Lukas ir pamažu, nežymiai traukė dėžutę iš
išvargusių Maršo rankų, nors dėl užplūdusiųjausmų bangos pats
vos įstengė susikaupti.
Judantys, kalbantys žmonės ant laiptų virto vientisu gausmu.
Viltis, kad Džuljeta dar šachtoje, žlugo, bet žinia, kad ji nesiė­
mė valyti, kad nuėjo už kalvų - visa tai pripildė jį visiškai nau­
jų jausmų. Tai atliepė tą jo esybės dalelę, kuri skatino braižyti
žvaigždes. Tai reiškė, jog niekas niekada nepamatys, kaip suirs
Džuljetos kūnas - kaip visų tų žvaigždžių.
-Tu atsargiau, - perspėjo Maršas žiūrėdamas į dėžutę, kurią
dabar glaudė Luko rankos.
- Saugosiu kaip savo akį, - pasižadėjo Lukas. - Patikėk.
Maršas linktelėjo duodamas suprasti, kad pasitiki. Ir Lukas
nuskubėjo laiptais aukštyn, lenkdamas tuos, kurie po valymo
rinkosi į viršų kaip į iškilmes, prie krūtinės prispaustoje dėžutėje
tyliai bilsnojo Džuljetos daiktai.
 33

E lektrikas Volkeris pasilenkė virš apversto darbastalio ir pa-

mm sitaisė savo didinamuosius akinius. Šių akinių stiklai buvo
pritvirtinti prie lanko, užmauto ant galvos - gal ir nelabai pato­
gu, bet tik ne Volkeriui, akinius jis nešiojo didžiąją savo gyve­
nimo dalį, ojamjau suėjo šešiasdešimt dveji. Pasitaisius akinius
mažytėjuoda mikroschema ant žalios elektroninės plokštės tapo
ryškut ryškutėlė. Tarsi voras su daugybe sidabrinių kojelių būtų
įsilipęs į sidabrinę balutę ir visur pripėdavęs mažyčių sidabrinių
taškelių.
Ploniausio lituoklio galiuku pakabino truputį lydmetalio ir
tuo pat metu koja paspaudė po stalu esančią pompą. Metalas
apie plonytę mikroschemos kojytę ištirpo ir buvo įtrauktas pro
šiaudelį - viena maža kojelė iš šešiolikos išsilaisvino.
Volkerisjau norėjo pereiti prie kitos mikroschemos - nemie­
gojo visą naktį, išėmė sudegusias mikroschemas, kad tik būtų
kuo užimti galvą - kai koridoriuje išgirdo atbildant pažįstamo
nešiko žingsnius. Volkeris paleido iš rankų plokštę su mikros­
chemomis, padėjo ant darbastalio įkaitusį lituoklį ir nuskubėjo
prie durų. Atsirėmęs į staktą iškišo nosį kaip tik tuo metu, kai
vaikis skuodė pro šalį.
- Nešike! - šūktelėjo ir berniukas nenoriai stabtelėjo. - Kas
naujo, berniuk?
Vaikas nusišypsojo parodydamas jaunatviškai baltus dantis.
- O, turiu didžiulių naujienų, - išpoškino jis. - Bet kainuos
žetoną.
242 ŠACHTA

Volkeris nepatenkintas suniurnėjo, bet kyštelėjo ranką į ki­

šenę. Tada mostelėjo berniukui.
-Tu Samsonas, ar ne?
Berniukas energingai pakinkavo galva, plaukai apkrito vai­
kišką veidelį.
- Mokeisi pas Gloriją, ar ne?
Vaikis vėl linktelėjo, jis nenuleido akių nuo sidabrinio žeto­
no, kurį Volkeris ištraukė iš savo barškančios kišenės.
- Juk žinai, Glorija visuomet pagailėdavo vienišo senio, be
artimųjų ir taip sunkiai pragyvenančio. Dalydavosi su manimi
naujienomis, ir apskritai.
- Glorija mirė, - pasakė berniukas tiesdamas ranką.
- Taip, “ atsidusęs patvirtino Volkeris. Jis metė žetoną į iš­
tiestą vaiko delną, tada mostelėjo savo raukšlėta, senatvinėmis
dėmėmis išmarginta ranka, reikalaudamas naujienų. Mirė iš
smalsumo, kaip norėjo sužinoti viską iki menkiausios smulkme­
nos, už tai būtų nepagailėjęs ir dešimties žetonų. - Na, kas ten
ir kaip, vaike, klok viską, nieko nepraleisk.
- Tai kad valymo nebuvo, pone Volkeri!
Volkerio širdis akimirkai stabtelėjo. Berniukas jau sukosi
bėgti toliau.
- Vaike, palauk! Kaip tai nebuvovalymo? Džuljetą išlaisvino?
Nešikas papurtė galvą. Jo ilgi plaukai buvo neįtikėtinai susi­
vėlę, tikriausiai nuo nuolatinio bėgiojimo laiptais aukštyn žemyn.
- Ne, pone. Ji nevalė\
Vaiko akys švytėjo,jis išsiviepė iki ausų: jukjis žinojo tai, ko
nežinojo kiti. Per visą jo gyvenimą dar niekas nebuvo atsisakęs
valyti. Per Volkerio gyvenimą to irgi nebuvo pasitaikę. Tikriau­
siai ir nepasitaikys. Volkeris suprato, kad nepaprastai didžiuojasi
Džuljetą.
Berniukas dar kiekpamindžikavo,jis nekantravo bėgti toliau.
- Daugiau neturi ko pasakyti? - paklausė Volkeris.
Samsonas linktelėjo ir įbedė akis į Volkerio kišenes.
 DEMASKAVIMAS 243

Volkeris suirzęs pratisai atsiduso: kas per karta? Įkišo į kiše­

nę vieną ranką ir nekantriai mostelėjo kita.
-Ji dingo)pone Volkeri!
Berniukas žaibišku greičiu grybštelėjo žetoną Volkeriui nuo
delno.
- Dingo? Kaip? Mirė? Kalbėsi tu pagaliau ar ne?
Samsonas išsišiepė, vos žetonas dingo jo kombinezono ki­
šenėje.
- Ne, pone. Ji pradingo už kalvų. Perėjojas. Nei valė, nei ką,
pone Volkeri, tiesiog ėjo, kol dingo iš akių. Link miesto, ir ponas
Bernardas viską matė!
Jaunasis nešikas pliaukštelėjo Volkeriui per ranką - išjaudu­
liojis kunkuliavo kaip virdulys, tad turėjo kažkur išlieti energiją.
Paskui nusibraukė nuo kaktos plaukus, plačiai nusišypsojo ir nu­
bėgo savais keliais - nors kišenė pasunkėjo, kojos, regis, kilnojosi
lengviau.
Apstulbęs Volkeris liko stovėti tarpduryje. Turėjo kaip rei­
kiant įsitverti rankenos, kad nenuvirstų. Taip ir liko stovėti, siū­
buodamas ir bukai spitrėdamas į krūvą lėkščių, kurias išnešė už
durų praėjusį vakarą. Paskui dirstelėjo per petį į neklotą lovą,
prie kurios taip ir neprisilietė, kad ir kaip norėjo. Nuo lituoklio
vis dar kilo dūmelis. Volkeris uždarė duris į koridorių: greitai čia
ims trepsėti kojos, skambėti indai - pabus pirmoji pamaina, tada
išjungė lituoklį, kol dar nesukėlė gaisro.
Dar kiek pastovėjo prie stalo, galvodamas apie Džulę, apie
pritrenkiamą naujieną. Kažin, ar ji gavo jo laiškutį laiku ir ar
žinutė atliko savo darbą, tada Volkeriui nereikėtų taip siaubingai
kankintis iš baimės dėl jos.
Volkeris grįžo prie durų. Giluma budo. Jį traukė išeiti, per­
žengti slenkstį, tapti šio negirdėto įvykio dalimi. Tikriausiai
greitai pasirodys Sirlė supusryčiais ir surinks vakarykščius indus.
Palauks jos, gal persimes žodeliu kitu. Gal tada išsivaduos iš šio
nesveiko kvaitulio. Tačiau pagalvojęs, kad reikės laukti, kad mi­
244 ŠACHTA

nutės kaupsis kaip tie neįvykdyti užsakymai, nežinant, kaip toli

Džuljeta nuėjo ir kaip į jos atsisakymą valyti reagavo kiti - visa
tai paskatino jį pasijudinti.
Volkeris pakėlė koją ir žengė per slenkstį, batas pakibo virš
koridoriaus grindų, kuriomis jis nebuvo žengęs daugybę metų.
Senis giliai įkvėpė ir nuleido koją - pirmas žingsnis žengtas.
Ir staiga pasijuto bebaimiu tyrinėtoju. Štai jis po daugiau nei
keturiasdešimt metų svirduliuoja pažįstamu koridoriumi, viena
ranka braukdamas per plienines sienas, jau netoli ir posūkis, tik
kas užjo - senukas jau neatsiminė.
Taip senis Volkeris tapo dar viena siela, išstumta į didžiąją
nežinomybę, ir jam galva sukosi pagalvojus, kąjisai ten ras.
 34

s
^ 0 unkios plieninės šachtos šliuzo durys prasivėrė ir iš vidaus
■■■B laukan piktai šnypšdamas išsiveržė argono debesis. Atrodė,
kadjis materializavosi iš nieko, suspaustos dujos, patekusios į šil­
tesnį, ne tokį tankų orą, pasklido, išdidėjo tarsi suplaktos putos.
Džuljeta Nikols prakišo pro siaurą durų plyšį vieną batą.
Durys prasivėrė tik truputį, kad vidun neprieitų nuodų, tam
pasitarnavo ir galinga srove laukan besiveržiantis argonas, taigi
Džuljeta turėjo pasisukti šonu, kad galėtų šiaip ne taip prasi-
sprausti, išsipūtęs kombinezonas trynėsi į storas duris. Dabar ji
galėjo galvoti tik apie siautulingas liepsnas, kurios tuoj įsiverš į
oro šliuzą. Jai atrodė, kad liepsnos jau laižo jai nugarą, tad sku­
bėjo, kaip tik galėjo.
Prakišo pro plyšį kitą batą ir po akimirkos atsidūrė lauke.
Lauke.
Virš jos šalmuotos galvos buvo vien debesys, dangus ir ne­
matomos žvaigždės.
Ji nerangiai nuslinko į priekį ir netrukus išnėrė iš šnypš­
čiančio argono rūko. Apsižiūrėjo stovinti ant nuožulnios ram­
pos, apačioje prie sienų vėjas buvo prinešęs storą sluoksnį purvo.
Džuljeta niekad nemanė, kad viršutinis šachtos aukštas įrengtas
po žeme: vaizdas išjos kabineto ir užkandinės sukurdavo iliuziją,
kad šachta iškilusi virš žemės paviršiaus, kadjos viršugalvis kyšo
ore, bet tokiame aukštyje buvo tik kamerų jutikliai.
Džuljeta pažvelgė žemyn į numerius ant krūtinės ir prisi­
minė, ko iš jos tikimasi. Ji pamažu ėmė kopti rampa aukštyn,
246 ŠACHTA

nudelbusi akis į batus. Tiesą sakant, nežinojo, kodėl pajudėjo: ar

kad įpuolė į transą, kaip dažnai atsitinka mirties akivaizdoje, ir
nieko negalvojo, ar ją vedė savisaugos instinktas - kad tik toliau
nuo netrukus įsiplieksiančio pragaro, o gal kūnas norėjo bent
kiek atitolinti tai, kas neišvengiama, nes bet kokie planai šią aki­
mirką tesiekė apgailėtinas sekundes.
Kai Džuljeta atsidūrė rampos viršuje, prieš akis atsivėrė me­
las, didinga ir kerinti netiesa. Žalia žolė dengė kalvas tarsi ką tik
ištiestas kilimas. Virš galvos plytėjo neregėto mėlynumo dangus,
neužterštas jokiais toksinais, jame plūkavo balti kaip ką tik iš­
skalbta patalynė debesys, ore skraidė kažkokios gyvos būtybės.
Džuljeta apsisuko aplink gėrėdamasi šia įspūdinga apgaule.
Tarsi būtų patekusi į vaikystės knygelę, kur gyvuliai kalbėjo, vai­
kai galėjo skraidyti, o pilkų spalvų apskritai nebuvo.
Net žinant, kad viskas netikra, kad tai tik aštuonių ir dviejų
colių ekranėlio iliuzija, taip ir traukė patikėti šia pulsuojančia
gyvybe. Ji troško patikėti. Norėjo pamiršti, ką žino apie velnišką
informatikų programą, pamiršti viską, apie ką kalbėjo su Volke-
riu, ir vietoje to kristi į minkštą žolę, kurios iš tikrųjų nebuvo, ir
ridentis, džiaugtis gyvenimu, kurio nėra, nusiplėšti absurdišką
kostiumą ir pasileisti šūkaujant per šią siaubingą apgaulę, melą,
iliuziją.
Ji pažvelgė žemyn į savo rankas, sugniaužė ir atgniaužė, kiek
leido pirštinės. Sis kostiumas - josios karstas. Mintys šokinė­
jo bandant prisiminti, kas tikra ir kas apgaulinga viltis, kurią
suteikė informatikai ir šalmo antveidis. Dangus netikras. Žolė
netikra. Tikrajos mirtis.Tikras tas atgrasus pasaulis, kokį žinojo
esant. Ir tą akimirką ji prisiminė, jog turinti kai ką padaryti. Ji
privalo nuvalyti kamerųjutiklius.
Džuljeta apsisuko ir pažvelgė į jutiklių bokštelį: matė jį pir­
mą kartą. Tvirtas plieno ir betono statinys su surūdijusiomis ir
apdaužytomis kopėčiomis vienoje pusėje. Išgaubti jutikliai ant
bokštelio atrodė kaip karpos ant veido. Džuljeta pakėlė ranką
prie krūtinės, susirado vieną valymo šluostę ir atplėšė ją nuo
 DEMASKAVIMAS 247

kostiumo. Galvoje nesiliovė suktis žodžiai iš Volkerio žinutės:

„nėra ko bijoti“.
Ji perbraukė šiurkščios vilnos šluoste per kostiumo rankovę.
Išorinis sluoksnis nesutrūkinėjo, neatsilupo ir nenuėjo skutais
kaip ta medžiaga, kurią ji kažkada „pavogė“ iš informatikų, tą
izoliacinę juostą jie ir sukūrė tam, kad suirtų. Šitajuosta buvo iš
tos partijos, su kokia ji dirbo Mechanikos skyriuje.
„...Tiekime moka papokštauti“, rašė Volkeris savo laiškutyje.
Išties Tiekimo skyriaus žmonės buvo tikri šaunuoliai. Daugybę
metų jie pagelbėdavo Džuljetai atsarginėmis dalimis, kai jai la­
biausiai reikėdavo, o dabar padarė dėl jos kai ką tikrai ypatinga.
Kol ji tris dienas lipo laiptais į bausmės vietą ir kol pakeliui tris
vienišas naktis praleido skirtingose areštinėse, jie pakeitė infor­
matikų apsauginę juostą šia, iš Mechanikos skyriaus. Sis užsa­
kymas buvo įžūliausia apgaulė, ir ne be Volkerio įsikišimo. Ir
informatikai - patys to nežinodami - bent kartą sukūrėpatvarų
apsauginį kostiumą.
Džuljeta nusišypsojo. Tiesa, jos mirtis neišvengiama, ji mirs
kiekvėliau.Džuljetailgokai žvelgėįjutiklius,paskui atgniaužėpirš­
tus ir numetė vilnonę šluostę į netikrą žolę. Pasisukusi į artimiausią
kalvą pasistengė nekreipti dėmesio į netikras spalvas ir gyvybės
apraiškas, slepiančias tikrąjį vaizdą. Užuot atsidavusi euforijai, ji
sukaupė dėmesį į tikrovės atgarsius: kaip į kietą, susigulėjusiąžemę
atsimuša batai, kaip aršaus vėjo šuorai atsitrenkia į kombinezoną,
kaip vos girdimai šiurendamos į šalmą atsimuša smėlio smiltelės.
Aplinkją plytėjo negyvas, šiurpus pasaulis, kurį dabar, kai įtempė
pojūčius, miglotai jautė, bet kurio negalėjo pamatyti.
Ji ėmė lipti į statų šlaitą, pasuko ton pusėn, kur ties horizontu
matėsi švytintis miestas. Tik vargu, arjį pasieks. Džuljeta norėjo
tik vieno: numirti kitapus kalvų, kad niekas negalėtų matyti jos
yrančio kūno, kad Lukas, žvaigždininkas, nebijotų sutemus ateiti
į viršų, nes ten pamatysiąs sustingusias jos liekanas.
Netikėtai ji pagalvojo, kad visai smagu tiesiog žingsniuoti -
jei eini su tikslu. Ji nueis ten, kur jos niekas nematys. Sis tikslas
248 ŠACHTA

daug tikresnis, nei pasiekti apgaulingą miestą, kuris visai netvis-

kėjo, o - ji tiksliai tai žinojo - iro ir dūlėjo.
Pusiaukelėje iki kalvos viršūnėsji priėjo du didelius akmenis.
Norėjo juos apeiti, kol susivokė, kur esanti: ji ėjo įlinkiu tarp
dviejų kalvų ir priešais ją gulėjo siaubingiausia iš apgaulių.
Holstonas ir Alison. Kuriuos nuo jos slėpė stebuklingasis
antveidis. Kuriuos pavertė miražu - akmenimis.
Jai pritrūko žodžių. Kai nieko nematai, nėra ko ir pasakyti.
Džuljeta pažvelgė šlaitu žemyn ir pamatė dar kelis pavienius
riedulius, gulinčius žolėje. Ir suprato, kadjie čia neatsitiktinai -
kaip tik ten susmuko ankstesnieji valytojai.
Džuljeta nusisuko, kad nematytų šio liūdno vaizdo. Ji visiš­
kai nesusigaudė, kiek dar turi laiko, ar spės paslėpti savo kūną
nuo piktdžiugiškų ir kelių nuoširdžiai gedinčių akių.
Kopdama į kalvos viršūnę vis dar skaudančiomis nuo laipio­
jimo šachta kojomis Džuljeta pastebėjo pirmus plyšius apgau­
lingame informatikų šyde. Atsivėrė nauji dangaus plotai ir toli­
mas miestas - šį vaizdą žiūrintiems iš apačios, iš šachtos, užstojo
kalvų virtinė. Regis, programa turėjo pabaigą, tam tikras melo
ribas. Nors viršutiniai tolimų namų aukštai atrodė neapgriuvę
ir tviskėjo netikroje saulėje, po šiais sveikais stiklo lakšteliais ir
švytinčiu plienu plytėjo suirusi seniai mirusio pasaulio tuštuma.
Ji galėjo matyti kiaurai apatinį pastatų lygmenį, buvo keista, kaip
tokie griuvėsiai atlaiko vientisą, nesuirusį viršų, Džuljetai atrodė,
kad statiniai nugrius bet kurią akimirką.
Šoniniai, iš šachtos nematyti pastatai išvis neturėjo jokių
atramų, jokių pamatų. Jie kabojo ore ir po jais plytėjo tamsus
dangus. Toks pat niūrus, tamsių debesų ir kalvų be jokios gyvy­
bės vaizdas tęsėsi iki pat horizonto - ryškiai mėlynos, nubrėžtos
Unijos, kur baigėsi antveidžio programa.
Džuljetą pribloškė, kad informatikų sukurta apgaulė tokia
neišbaigta. Ar jie nežinojo, kas yra už tų kalvų, ir nesumojo, ką
atvaizduoti? Ar manė, kad dėl to neverta stengtis, nes niekas
niekada taip toU nenueis? Kad ir kokia būtų buvusi priežastis,
 DEMASKAVIMAS 249

nuo akį rėžiančio,jokiai logikai nepasiduodančio vaizdojai susi­

suko galva.Todėl vėl sutelkė dėmesį į kojas ir, žengusi gal dešimt
paskutinių žingsnių žalia netikra kalva, atsidūrė ant viršūnės.
Viršuje teko sustoti, kad atsilaikytų prieš stiprius vėjo šuorus,
verčiančius į priekį. Ji apžvelgė horizontą ir suprato, kad stovi
ant slenksčio tarp dviejų pasaulių. Priešais, šlaito apačioje, nie­
kada nematytuose plotuose, driekėsi pliki dulkių ir išdžiūvusios
žemės tyrai su užnuodytu oru, aršus, siautulingas vėjas gainiojo
nedidelius sūkurius. Nors šias žemes matė pirmą kartą, vaizdas
atrodė pažįstamesnis nei visa, su kuo susidūrė iki šiol.
Ji atsisuko ir nužvelgė šlaitą, kuriuo ką tik užlipo: švelniame
vėjelyje siūbavo aukšta žolė, joje kai kur kėlė galvas pavienės gė­
lės, virš galvos plytėjo ryškiai mėlynas dangus ir plaukė akinamai
balti debesys. Kerintis blogis, viliojantis,'bet netikras.
Džuljeta paskutinį kartą susižavėjusi nužvelgė miražą. Ji
pastebėjo, kad įduboje, apsuptoje kalvų virtinės, lyg ir matyti
plokščio jos šachtos stogo linija, likusi jos pasaulio dalis slėpėsi
giliai po žeme. Iš viršaus aiškiai matėsi, kad šachta stovi duobė­
je, atrodė, kad žemę ten iškabino šaukštu koks alkanas dievas.
Apsunkusia širdimi Džuljeta suprato, kad pasaulis, kuriame ji
užaugo, dabar jai uždarytas, kad jos namai ir jos žmonės saugūs
už užrakintų durų, o ji turi susitaikyti su savo likimu. Ją išvarė.
Jos laikas baigiasi. Taigi ji atgręžė nugarą viliojančiam vaizdui
ir ryškioms spalvoms ir atsisuko į dulkėtą ir negyvą, užtat tikrą
pasaulį.

Pradėjusi leistis Džuljeta stengėsi kuo rečiau kvėpuoti. Žinojo,

kad Volkeris padovanojo jai tiek laiko, kiek neturėjo nė vienas
ankstesnis valytojas, bet kiek iš tikrųjų? Ir kam? Ji jau pasiekė
savo tikslą, sugebėjo pasislėpti nuojutiklių akių, tad kodėl vis dar
eina, kodėl leidžiasi šia nepažįstama kalva? Iš inercijos? Veikia­
ma Žemės traukos? Ar viliojama nežinomybės?
Džuljeta nusileido visai nedaug, priešais dunksojo sugriu­
vęs miestas, ir sustojo, kad apžiūrėtų nepažįstamą kraštovaizdį.
250 ŠACHTA

Iš tokio aukščio galėjo išsirinkti kokį nori kelią savo paskuti­

niam pasivaikščiojimui per aukštas išdžiūvusios žemės kopas,
pirmajam pasivaikščiojimui paviršiuje. Ir tada jos akis už kai ko
užkliuvo: žvelgdama link surūdijusio miesto ji pastebėjo, kad
įduba, kurioje buvo jos šachta, ne atsitiktinė. Tolyn nusitęsian-
čios kalvos susidėliojo į tikslų peizažą: apvalios įdubos, viena
po kitos, pavieniai milžiniško šaukšto grybšniai, apsupti aukštyn
kylančių kalvų virtinių, tarsi supiltų tam, kad apsaugotų įdubas
nuo pragaištingų vėjų.
Tebegalvodama apie tai Džuljeta nusileido į kitą daubą
atidžiai žiūrėdama, kur stato kojas. Nuspirdavo į šalį didesnius
akmenis ir kontroliavo kvėpavimą, kad sutaupytų kostiume liku­
sį orą. Džuljetai buvo tekę dirbti apsemtuose baseinuose, nerti į
dumblą ir išvalyti užsikimšusius vamzdžius - tokio darbo kratėsi
net tvirti vyrai - ir iš patirties ji žinojo, kad orą sutaupai tada, jei
kvėpuoji ramiai. Ji pakėlė akis svarstydama, ar užteks oro pereiti
šią daubą ir pasiekti kitą didelę kalvą.
Tą akimirką Džuljeta išvydo daubos viduryje kyšant nedidelį
bokštelį, jo metalas tviskėjo blausioje saulės šviesoje. Šioje vie­
toje neveikė apgaulinga jos antveidžio programa, tai, kąji matė,
buvo tikra. Regėdama pažįstamą bokštelį su jutikliais Džuljeta
pamanė, kad kažin kodėl - gal stovėdama kalvos viršūnėje ilgai
žvalgėsi į šalis ir prarado orientaciją - ji apsisuko ir grįžo atgal
savo pačios pėdomis.
Tai tik patvirtino jau suirusios negyvo valytojo liekanos: tik
kūno kontūrai, seno kostiumo skutai ir šalmo kiautas.
Ji sustojo ir bato galu palietė šalmą, šis iškart sutrupėjo. Kad
ir kieno mėsa ir kaulai buvo viduje, jie seniai sudūlėjo ir liekanas
po smiltelę išnešiojo vėjai.
Džuljeta pasižvalgė po šlaitą ieškodama miegančios poros,
bet tarp šių dviejų kalnagūbrių šlaite nebuvo įlinkio. Staiga pa­
sijuto visiškai sutrikusi ir pasiklydusi. Iš pradžių pagalvojo, kad
galiausiai per užraktus ir izoliacinę juostą prasiskverbė oras ir
smegenis pažeidė nuodai, bet ne. Ji dabar arčiau sugriuvusio
 DEMASKAVIMAS 251

miesto, tebeeina link horizonto, ore pakibusi viršutinė miesto

dalis vis dar atrodo sveika ir tviskanti, dangus virš jų mėlynas su
išsibarsčiusiais baltais debesimis.
Tai reiškia, kad bokštelis žemiau yra... ne jos šachtos. Ir šios
kopos, šios didelės negyvos kalvos skirtos ne tam, kad apsaugotų
nuo vėjo ar bent kiek sulaikytų nuodingą orą.Jos skirtos paslėpti
vaizdą nuo smalsių akių. Paslėpti vaizdą nuo kitų žmonių.
 35

iLukas pakilo iki trisdešimt aštunto aukšto laiptų aikštelės

wm stipriai spausdamas prie krūtinės dėžutę. Siame aukšte buvo
įsikūrusi visa ko maišalynė: biurai, parduotuvės, plastiko fabri­
kas ir net nedidelė vandens valymo stotis. Jis praėjo pro duris
ir nužingsniavo koridoriais, tyliais po šios dienos valymo, kol
priėjo kambarį, kur buvo įrengtas pagrindinis siurblio valdymo
pultas. Duris atidarė universaliu raktu - informatiko privalu­
mas - ir įėjo vidun. Patalpoje stovėjo aukštas, gerai pažįstamas
serveris, prie kurio jis dirbo antradienį. Lukas nedegė šviesos
viršuje, nes duryse buvo mažas langelis ir jis nenorėjo, kad ei­
nantieji pro šalį žinotų, jog kažkas yra viduje. Įlindo tarp ser-
verio ir sienos, atsisėdo ant grindų ir išžvejojo iš kombinezono
žibintuvėlį.
Švelnioje raudonoje šviesoje Lukas išpakavo popierinę dė­
žutę ir pažvelgė vidun.
Ir iškart pajuto didžiulį kaltės jausmą. Iki šiol jis nekantravo
atrasti, sužinoti, geriau pažinti nežinomą Džuljetą. Dabar liko
tik kaltė: ne dėl to, kad nepakluso savo viršininkui ar pamelavo
padėjėjui Maršui, ir ne dėl to, kad laiku nepristatė daikto, kuris,
kaip jam sakė, buvo labai svarbus. Jis jautėsi kaltas dėl to, kad
išniekino jos daiktus. Jos atminimą. Čia gulėjo tai, kas liko iš
Džuljetos. Ne išjos kūno, kuris išnyko, o kas liko išjos gyvenimo.
Jis sunkiai atsiduso, pasiryžęs vėl supakuoti dėžutę ir pamirš­
ti, ką matė. Tačiau tada pagalvojo: o kas vėliau atsitiks dėžutės
turiniui? Veikiausiai priejos prikiš letenas jo „draugai“informa­
 DEMASKAVIMAS 253

tikai. Suplėšys dėžutę ir ims keistis daiktais kaip vaikai saldai­

niais, taip dar labiau išniekindami Džuljetą.
Lukas vėl išlankstė dėžutę ir nusprendė pagerbti Džuljetos
atminimą.
Nukreipė vidun žibintuvėlio šviesąir pamatė ant viršaus krū­
velę šachtos čekių, perjuostų vielutė. Išrišo ir perbėgo pirštais.
Atostogų čekiai. Kelios dešimtys. Prisikišo čekius prie nosies ir
pajuto silpną tepalo kvapą, toks pat sklido ir iš dėžutės.
Po čekiais gulėjo kelios maisto kortelės, su pasibaigusiu ga­
liojimo laikotarpiu, iš po jų kyšojo tapatybės kortelės kamputis.
Lukas paėmė kortelę, ji buvo sidabrinė, kaip ir priklauso šerifui.
Tada paieškojo tarp smulkmės kitos tapatybės kortelės, bet ti­
kriausiai Džuljetai dar nebuvo spėję išduoti tokios spalvos kor­
telės, kokias turi Mechanikos skyriaus darbuotojai. Praėjo per
mažai laiko nuo jos atleidimo už vieną pažeidimą - ir netrukus
ji buvo pasmerkta mirčiai už kitą. Lukas apžiūrėjo nuotrauką ant
kortelės. Atrodė daryta neseniai. Joje Džuljetą buvo tokia, ko­
kią prisiminė: glotniai atgal sušukuoti plaukai surišti į uodegėlę.
Pastebėjo kelias iš uodegėlės išsikišusias neklusnias sruogeles ir
prisiminė pirmą naktį, kai stebėjoją dirbantįjį sėdėjo viena lem­
pos šviesoje ir lapas po lapo peržiūrinėjo bylas, paskui susipynė
trukdančius ilgus plaukus į kasą.
Lukas perbraukė pirštu per nuotrauką ir nusišypsojo, jis
dabar atkreipė dėmesį į jos veido išraišką: kakta suraukta, akys
primerktos, lyg bandytų atspėti, kuo ten užsiima tas fotografas,
kodėl, po galais, taip ilgai čiupinėjasi. Lukas prisidengė burną,
kadjuokas nevirstų kūkčiojimu.
Čekius sudėjo atgal į dėžutę, bet tapatybės kortelę įsikišo į
viršutinę kombinezono kišenę, lyg to būtų norėjusi pati Džul-
jeta. Dabar jo žvilgsnis užkliuvo už sidabrinio daugiafunkcinio
įrankio, naujo, šiek tiek kitokio modelio nei jo paties. Išėmė iš
dėžutės Džuljetos įrankį ir kiek pasilenkęs į priekį sugraibė už­
pakalinėje kišenėje savo. Abu palygino, paskui ištraukė kelis jos
įrankius, žavėdamasis, kaip lengvai jie pasiduoda ir kaip lengvai
254 ŠACHTA

spragtelėję grįžta į vietą. Tada kruopščiai nuvalė savo įrankį, nu­

trynė pirštų atspaudus, nuėmė prilipusį guminio kabelio dangos
gabalėlį ir sukeitė įrankius. Nusprendė, kad jau geriau nešio­
sis jos prisiminimą, o jo įrankis tegul nugula kokio sandėliuko
lentynoje ar patenka į nepažįstamojo rankas, kuris vargu ar jį
įvertins...
Pasigirdo žingsniai ir juokas, ir Lukas apmirė. Sėdėjo su­
laikęs kvapą, manydamas, kad po akimirkos kas nors įeis vidun
ir uždegs šviesas. Salia spragsėjo ir dūzgė serveris. Triukšmas
koridoriuje nutolo, juokas nutyko.
Lukas suprato, kad erzina likimą, tačiau dar neapžiūrėjo vis­
ko, kas buvo dėžutėje. Pasirausė ir rado išraižytą mažytę medinę
skrynutę, vertingą senovinį daiktą, vos didesnę užjo delną. Lukui
prireikė laiko, kad suprastų, kaip ją atidaryti. Nukėlęs dangtelį
pirmiausia pamatė žiedą, moterišką sutuoktuvių žiedą. Veikiau­
siai iš gryno aukso, plika akimi to nenustatysi. Raudona žibintu­
vėlio šviesa slopino spalvas ir viskas atrodė dulsva ir be gyvybės.
Jis paieškojo įrašo, bet nieko nerado. Įdomus daiktas šitas
žiedas. Lukas buvo tikras, jog kiek matė Džuljetą, ji žiedo ne­
nešiojo. Gal jis kokios giminaitės ar atiteko jai kaip palikimas,
išlikęs dar nuo sukilimo laikų? Jis įdėjo žiedą atgal į medinę
skrynutę ir išėmė kitą daiktą - lyg ir apyrankę. Ne, ne apyran­
kę. Ištraukęs suprato, kad tai laikrodis su mažyčiu ciferblatu, ne
platesniu už inkrustuotą dirželį. Lukas įsižiūrėjo į ciferblatą ir
po akimirkos sumirksėjo: ar tai jo akys jį apgauna, ar raudo­
na žibintuvėlio šviesa? Ir ar apgauna? Prisikišo arčiau, kad būtų
tikras - ir išties, viena iš neįtikėtinai mažų rodyklėlių matuoja
laiką. Laikrodis veikė.
Nepagalvojęs, koks įžūlumas, koks iššūkis slėpti tokį daiktą
ir kokie gali būti padariniai,jei laikrodį pasjį rastų, Lukas įsikišo
jį į viršutinę kišenę. Paskui pažvelgė į žiedą, tokį vienišą skry­
nutėje, ir akimirką padvejojęs suglobė į saują ir taip pat paslėpė
kišenėje. Dar pasirausė dėžutėje, rado kelis žetonus, sudėjo juos
į senovinę medinę skrynutę, uždarėją ir įdėjo į kartoninę dėžutę.
 DEMASKAVIMAS 255

Ką jis daro? Lukas pajuto, kaip nuo smilkinio nulaša pra­

kaito lašelis ir nurieda skruostikauliu. Jam pasirodė, kad oras
už serverio dar labiau įkaito. Lukas palenkė galvą ir nusišluostė
skruostą kutenantį prakaito lašelį į petį. Dėžutėje buvo dar kai
kas ir jis negalėjo susilaikyti nepasižiūrėjęs.
Užrašų knygutė. Vartydamas rado darytinų darbų sąrašus,
vieną po kito, ir visi darbai buvo tvarkingai išbraukti. Atidėjo už­
rašų knygutę ir paėmė nuo dėžutės dugno sulankstytą popieriaus
lapelį, paskui suprato, kad čia ne vienas lapelis.Jis ištraukė pluoštą
popierių, susegtų žalvarinėmis sąvaržėlėmis. Ant viršutinio la­
pelio tuo pačiu braižu kaip ir užrašų knygelėje buvo išvedžiota:
„Pagrindinio generatoriaus valdymopulto operatoriaus vadovas“.
Lukas pervertė lapelius ir rado juose nesuprantamas dia­
gramas ir aibę sutartiniais ženklais pažymėtų pastabų paraštėse.
Atrodo, šį vadovą sudarė pati Džuljeta, sudėliojo iš gabaliukų,
remdamasi savo darbo prie valdymo pulto patirtimi, arbajai pa­
dėjo ir kiti mechanikai. Popierius buvo panaudotas antrąkart,
bet neperdirbtas: Džuljeta rašė ant antros, švarios pusės. Lukas
apvertė vadovą ir pažiūrėjo, kas kitoje pusėje: kažkoks tekstas su
pastabomis paraštėse ir daug kartų apibrauktu vardu - Džuljeta,
Džuljeta, Džuljeta.
Lukas pervertė vadovą iki galo, vien tam, kad rastų teksto an­
troje lapų pusėje pradžią. „Tragiška Romeo ir Džuljetos istorija“,
perskaitė. Suprato, kad čia pjesė, buvo apieją girdėjęs. Serveryje
priešais jį įsijungė ventiliatorius ir ėmė vėdinti įkaitusias silicio
mikroschemas ir laidus. Lukas nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir
įdėjo susegtą pjesę atgal į dėžutę. Ant jos tvarkingai sudėjo kitus
daiktus ir užlankstė dėžutės viršų. Stodamasis Lukas užgesino
žibintuvėlį ir įsikišo į kišenę - šalia Džuljetos daugiafunkcinio
įrankio. Po viena ranka pasispaudęs dėžutę, laisvąja paplekšno­
jo per krūtinę ir pajuto kišenėje Džuljetos laikrodį, jos žiedą ir
tapatybės kortelę su nuotrauka - visa tai gulėjojam prie širdies.
Lukas papurtė galvą. Stebimas mirguliuojančių serverio
švieselių negalėjo susivokti, kurių galų taip apsivogė šitame ma­
žame ir tamsiame kambarėlyje.
 36

K
■ m unų gulėjo visur. Apneštų dulkėmis ir purvu, kostiumai
■ P suirę nuo ėdžių nuodingų vėjų - Džuljetai kojos kliuvo
už lavonų vis dažniau. Dar kiek, ir jie tįsojo nukloję beveik visą
žemę. Vieni su kostiumais, panašiais į jos, bet dauguma kūnų
buvo pridengti tik skarmalais, jų likučiai plaikstėsi vėjyje kaip
kaspinai. Vėjui prašvilpus pažeme skarmalų juostos subanguo­
davo kaip jūros dumbliai, kokių jie augino giliai šachtoje, žuvi­
ninkystės ūkiuose. Nesugebėdama apeiti Džuljeta ėmė lipti ant
žmonių liekanų. Ji pamažu artėjo prie bokštelio sujutikliais, čia
kūnų gulėjo šimtai, gal tūkstančiai.
Šie žmonės ne iš jos šachtos, suprato ji. Tai akivaizdu, bet
ši mintis jai sukėlė siaubą. Kiti žmonės. Džuljeta buvo sukrėsta,
kad šalia gyveno kitų žmonių ir ji apie tai nežinojo, o dabar jie
visi mirę. Tikriausiai jai pirmajai pavyko kirsti absoliučią tuštu­
mą, pereiti iš vienos visatos į kitą, ir vien tam, kad rastų nepa­
žįstamų sielų kapines, žmonių, tokių kaip ji, gyvenusių tokiame
panašiame pasaulyje ir taip arti jos.
Ji žengė per negyvus kūnus, gulinčius vienas šalia kito, su
laiku žmonių liekanos suvienodėjo, tapo neatskiriamos kaip dy-
lantys akmenys. Vietomis žmonės gulėjo krūvomis, vienas ant
kito, suvirtę į nedideles kalveles, ir jai reikėjo ieškoti, kaip apeiti.
Netrukus Džuljeta priartėjo prie rampos, vedančios į kitą šachtą,
ir pamatė, kad čia vėl turės ropštis per kūnus. Regis, šie žmonės
karštligiškai veržėsi į lauką, grūdosi, lipo vienas ant kito, tarsi
bepročiai, kad tik kuo greičiau pasiektų kalvas. Tačiau nusilei-
 DEMASKAVIMAS 257

dusi rampa išvydo ištisą minią, sausakimšai susigrūdusią prie oro

šliuzo durų, ir suprato, kadjie veržėsi atgal.
Mirtis, atrodo, alsavo į pakaušį: Džuljeta jautė ją kiekvieną
sekundę, kiekviena odos ląstele. Netrukus ir ji atguls prie šių
kūnų, tik kažkodėl jai nebuvo baisu. Didžiausią baimę jautė
stovėdama ant savo kalvos viršūnės, o dabar ji atrado nepažin­
tas žemes, pamatė daug nauja. Nors ir šiurpi dovana, Džuljeta
buvo užją dėkinga. Dabar ją irgi ginė pirmyn smalsumas, o gal
ji tiesiog supanašėjo su šia sustingusia minia, kur visi grūmė­
si, lipo vieni kitiems per galvas, kad tik žūtbūt pasiektų duris
apačioje.
Džuljeta irgi pasuko ten, kur visi. Irgi lipo per galvas, kai
reikėjo. Žengė per sulūžinėjusius tuščiavidurius kūnus, spardė
į šalis kaulus ir skarmalų likučius, ir pamažu brovėsi link vos
pravirų durų. Tarp metalinių dvivėrių durų žandikaulių stirksojo
įstrigusi figūra: viena ranka lauke, kita viduje, papilkėjusiame ir
išdžiūvusiame veide sustingęs riksmas, tuščios juodos akiduobės
žvelgia į tyrus.
Džuljeta buvo viena iš jų, iš šių svetimų jai žmonių. Ji irgi
buvo mirusi ar greit bus. Skirtumas tik tas, kad nepažįstamieji
sustingo atlikdami kokį nors judesį, oji vis dar stūmėsi į priekį.
Prieš ją buvo vienas kelias. Ji ėmė traukti durų plyšyje įstrigusį
kūną, garsiai alsuodama, nuo iškvepiamo oro antveidžio ekranas
aprasojo. Džuljetai pavyko ištraukti tik pusę kūno, kita dalis su­
iro tarpdury. Pakilo dūlėsių debesis.
Džuljeta įkišo vieną ranką vidun ir pabandė prasisprausti
šonu. Petys pralindo, koja irgi, bet šalmas įstrigo. Ji pasuko gal­
vą, pasukiojo šen ten, bet šalmas niekaip nepralindo. Akimirką
Džuljeta pasidavė panikai: geležiniai žandikauliai taip tvirtai su­
spaudė galvą, kad ji laikėsi vien ant šalmo, pusiau pakibusi ore.
Kiek galėdama ištiesė viduje esančią ranką ieškodama, už ko
įsitverti, gal taip pavyktų įtraukti save, bet liemuo irgi įstrigo. Ji
stovėjo viena koja viduje, kita išorėje, ir nebuvojokios patikimos
atramos, kad atsispirtų ar įsikibtų ir įveiktų tuos kelis colius.
258 ŠACHTA

Supratusi, kad pakliuvo į spąstus, karštligiškai grabinėjo ranka

viduje, tik veltui, sutankėjęs kvėpavimas godžiai degino orą.
Džuljeta pabandė įsprausti vidun kitą ranką. Nors negalė­
jo pasisukti per liemenį, bet įstengė sulenkti alkūnę ir prakišti
pirštus pro ankštą tarpą tarp pilvo ir durų. Užlenktais pirštais
įsikibusi į duris pabandė prisitraukti. Sis keistas svertas neturė­
jo atspirties taško. Ji galėjo pasikliauti tik savo pirštų stiprumu,
savo gniaužtais. Staiga Džuljetai praėjo noras mirti. Tik ne čia.
Ji stipriai suspaudė pirštus į kumštį, dar tvirčiau apėmė plieninių
žabtų kraštą, krumpliai net drebėjo nuo įtampos. Pamakalavo
galva šalmo viduje stengdamasi suduoti kakta į jo priekį, į tą
prakeiktą ekraną, kraipėsi, sukiojosi, trūkčiojo... ir staiga pajuto,
kad kūnas išsilaisvino.
Džuljeta klupdama įlėkė į oro šliuzą, vienas batas akimirką
įstrigo tarpdury ir ji, kad išlaikytų pusiausvyrą, sumataravo ore
rankomis ir koja išspardė krūvą apanglėjusių kaulų. J orą pakilo
juodi pelenai. Tai liekanos tų, kuriuos pagavo valanti oro šliuzo
ugnis. Džuljeta apsižiūrėjo stovinti aprūkusioje patalpoje, šiur­
piai primenančioje tą, kurią neseniai paliko. Jos iškankintas ir
suglumęs protas kūrė vis naujas iliuzijas: gal ji jau mirusi ir tuoj
susitiks su vaiduokliais, gal ji sudegė gyva savame oro šliuze ir
dabar kliedi, mato siaubingas haliucinacijas, kad tai tik būdas
pabėgti nuo skausmo, ir jai lemta klajoti po šias kraupias vietas
visą amžinybę.
Ji nusvirduliavo per išsimėčiusias liekanas link vidinių durų
ir prispaudė galvą prie storo stiklo. Akys ieškojo Piterio Bilingso,
sėdinčio už savo rašomojo stalo. Arba gal išvys šmėstelint Hols-
tono dvasią, klajojančią koridoriais, ieškančią tokia pat šmėkla
virtusios žmonos.
Ne, čia kitas oro šliuzas. Džuljeta pabandė nusiraminti. Ka­
žin, ar daug kostiume liko oro, ar ji jau kvėpuoja savo išdegintu
oru, tarsi išmetamais variklio garais, kurie drumsčia protą?
Durys buvo užrakintos. Tokia tikrovė. Tūkstančiai mirė, bet
ji gyva. Kol kas gyva.
 DEMASKAVIMAS 259

Džuljeta pabandė pasukti didžiulį užrakto ratą, bet jis arba

buvo užstrigęs, arba užrakintas iš vidaus. Ji padaužė į stiklą vil­
damasi, kad ją išgirs šachtos šerifas ar užkandinės darbuotojas.
Viduje buvo tamsu, bet jos neapleido mintis, kad kas nors ten
turi būti. Žmonės turi gyventi šachtose.Jiems ne vieta lauke.
Jokio atsako. Neįsižiebė jokia šviesa. Džuljeta vėl užgulė di­
džiulį ratą, prisimindama Marnso nurodymus, kaip veikia visi
šliuzo mechanizmai, bet tos pamokos dabar atrodė tokios toli­
mos ir tuo metujai neatrodė svarbios, tad klausėsi neatidžiai. Vis
dėlto kai ką prisiminė: argi po argono bangos ir ugnies vidinės
durys neatsiblokuoja? Automatiškai? Kad paskui oro šliuząbūtų
galima išvalyti? Regis, Marnsas kalbėjo kažką panašaus. Jis dar
pajuokavo, kad jei kas iš valytojų panorėtų, galėtų grįžti vidun,
vos tik ugnis baigtų savo darbą. Ar jis iš tikrųjų taip sakė, ar tai
tik jos vaizduotės vaisius? O gal deguonies išalkęs protas piešia
viltingus vaizdus?
Šiaip ar taip, ratas ant durų nepajudėjo. Džuljeta dar kartą
užgulė jį iš visųjėgų, bet durys nė krust, tarsi būtų užrakintos. Ji
žengė kelis žingsnius atgal ir apsižvalgė. Prie sienos pritvirtintas
suolelis, ant jo sėdintys valytojai prieš mirtį būdavo aprengiami
kostiumais, taip irviliojoprisėsti. Džuljeta pavargo nuo ilgovaikš­
čiojimo, nuo pastangų patekti vidun. Ir ko ji veržiasi į tą vidų?
Džuljeta neryžtingai pamindžikavo vietoje. Ką daryti toliau?
Jai trūko oro. Nežinia kodėl, bet atrodė, kad šachtoje jo yra.
Džuljeta nužvelgė išsimėčiusius daugybės kūnų kaulus. Kiek
žmonių čia mirė? Palaikai susimaišę, dabar neatrinksi. Kaukolės,
pagalvojo Džuljeta. Reikia skaičiuoti kaukoles, ir sužinos. Paskui
išmetė šią kvailą mintį iš galvos. Jai aiškiai temo protas.
„Durų ratas - tai užstrigusi veržlė, - išgirdo tolimą balsą
galvoje. - Surūdijęs varžtas.“
Argi ji, dar būdama šešėliu, nepelnė veržlių ir varžtų atsuki­
mo meistrės vardo?
Aš galiu tai padaryti, pasakė sau Džuljeta. Tepalas, karštis,
svertas. Štai ir visi vaistai, kad užsispyręs varžtas pajudėtų. Ji ne­
260 ŠACHTA

turėjo nė vieno iš trijų, bet, užuot nuleidusi rankas, apsidairė ap­

linkui. Atgal pro išorines duris ji nesugebės prasisprausti, antrą
kartą jai nepavyks - neužteks jėgų. Taigi telieka ši patalpa. Suo­
lelis rėmėsi į atbrailą sienoje ir kabojo pritvirtintas prie dviejų
grandinių. Džuljeta pajudino grandines, nors dar nesumojo, kaip
jas atkabinti ir kokia galėtų būti iš jų nauda.
Kampe išvydo vamzdį, nuo grindų kylantį į viršų, kur ma­
tėsi kelios angos. Tikriausiai pro čia išeina argonas, pagalvojo
ji. Abiem rankomis įsikibo į vamzdį, įsirėmė kojomis į sieną ir
trūktelėjo.
Tvirtinimas prie angos sujudėjo: jį išėsdino ir susilpnino
nuodingos dujos. Džuljeta nusišypsojo, sukando dantis ir trūk­
telėjo dar kartą - iš visųjėgų.
Vamzdis staigiai išsinėrė iš angos, jo galas, esantis grindyse,
užlinko. Džuljetai širdis suvirpėjo išjaudulio: it žiurkei, radusiai
didžiulį trupinį. Ji griebė laisvą vamzdžio galą ir pradėjo lanks­
tyti pirmyn atgal. Metalas būtinai sulūš, jei jį lankstysi, kad ir
po truputį, bet ilgai. Jai daug kartų yra tekę pajusti lankstomo,
suminkštėjusio plieno šilumą - po kiek laiko metalas visuomet
pasiduodavo.
Kakta išrasojo ir vaizdas antveidyje, ir taip prastas dėl blau­
sios šviesos, dar labiau susidrumstė. Prakaitas lašėjo nuo nosies
galiuko, ekranas apsitraukė rūku, bet ji vis tiek traukė ir stūmė,
pirmyn atgal, vis nirčiau,vis stipriau...
Galiausiai, Džuljetos nuostabai, vamzdis triokštelėjo. Per
šalmą ji išgirdo tik tylų pokštelėjimą ir rankose liko ilgas tuš­
čiavidurio metalo gabalas, viename gale suplotas ir persuktas,
kitame sveikas ir apvalus. Džuljeta grįžo prie durų, dabar su
įrankiu rankoje. Perkišo vamzdį per ratą palikdama kuo ilgesnį
galą išorėje, tiek, kad neliestų sienos. Suėmusi vamzdį abiem
pirštinėtomis rankomis pasistiebė ir užgulė laisvą galą, šalmu
įsirėmusi į duris. Ir ėmė ritmingai judėdama spausti vamzdį že­
myn: žinojo, kad varžtą išjudina ne ištisinis spaudimas, o atskiri
staigūsjudesiai. Kaskart suimdavo vamzdį vis arčiau galo, stebė­
 DEMASKAVIMAS 261

dama, kiekjis sulinksta, ir baimindamasi, kad gali sulūžti perpus

durims dar neatsidarius.
Dabar užgulė vamzdį pačiame jo gale, kad būtų didžiausia
svertojėga, ir spaudė, kiekleidžiajėgos: vieną kartą, kitą, trečią, ir
nusikeikė - vamzdis sulūžo. Ir tą pačią akimirką garsiai sužvan­
gėjo, tą garsą Džuljeta aiškiai išgirdo net per šalmą, ir ji tėškėsi
ant grindų bjauriai užsigaudama alkūnę.
Kampu sulinkęs vamzdis skaudžiai rėmėsi į šonkaulius.
Džuljeta pasistengė atgauti kvapą. Prakaitas lašėjo ant antvei­
džio ir vis labiau gadino vaizdą. Ji atsistojo ir pamatė, kad vamz­
dis vis dėlto nelūžo. Bet juk žvangėjo? Iš pradžių pamanė, kad
vamzdis išslydo iš rato, bet jis tebekyšojo tarp rato stipinų. Neti­
kėdama savo akimis, tankiai plakančia širdimi Džuljeta ištraukė
vamzdį. Tada įsikibo rankomis į stipinus ir pasuko.
Ir ratas... pajudėjo.
 37

v Wolkeris nuslinko iki koridoriaus galo. Štai lemtinga akimir-

mmn ka:jis priverstas palikti jaukią, ankštą erdvę ir įžengti į platų
vestibiulį prie įėjimo į Mechanikos skyrių. Čia buvo pilnajaunų
šešėlių. Būriavosi grupelėmis, kažką tarpusavy šnibždėdamiesi.
Prie vienos sienos trys berniukai žaidė kauliukais iš čekių. Iš
čia Volkeris galėjo girdėti susipinančius balsus, sklindančius iš
valgyklos kitame vestibiulio gale. Meistrai išsiuntė jaunas ausis
kuo toliau, kad galėtų ramiai pasikalbėti apie suaugusiųjų da­
lykus. Senis giliai įkvėpė ir prisivertęs kaip galėdamas greičiau
nužingsniavo per šią prakeiktą atvirą vietą, atsargiai dėliodamas
kojas: kiekvieną žemės lopinėlį jam reikėjo užkariauti.
Pagaliau Volkeris pasiekė priešingą sieną. Čia turėjo atsirem­
ti į plieninius lakštus, kad nesusmuktų. Mokiniai kikenojam už
nugaros, bet senis buvo pernelyg išsigandęs, kad kreiptų dėmesį.
Nugara remdamasis į kniedėmis sutvirtintus plieninius lakštus
slinko, kol sugraibė valgyklos durų kraštą ir traukte įtraukė save
vidun. Jį apėmė neapsakomas palengvėjimas. Nors keliskart
didesnė už jo dirbtuves, valgykla buvo apstatyta baldais ir čia
sėdėjo daug pažįstamų veidų. Tebestovėdamas nugara į sieną ir
vienu petimi remdamasis į atidarytų durų staktą jis įstengė save
įtikinti, kad yra daug mažesnėje patalpoje. Tada susmuko ant
grindų: turėjo pailsėti. Vyrai ir moterys iš Mechanikos skyriaus
karštai kalbėjosi tarpusavy, ginčijosi pakeltais balsais, perrėkda­
mi vienas kitą.
- Šiaip ar taip, jai jau turėjo baigtis oras, - pasakė Rikas.
 DEMASKAVIMAS 263

- Iš kur tu žinai, - atrėžė Širlė. Ji stovėjo ant kėdės, kad bent

jau ūgiu nenusileistų kitiems. Sirlė apžvelgė valgyklą. - Mes juk
nežinom, kiek ir kąjie pakeitė.
-Tai kad jie mums nieko nesako!
- Gal ten, paviršiuje, situacija pagerėjo.
Po šių žodžių patalpoje stojo tyla. Visi laukė, kad tas žmogus
išdrįs pasakyti dar ką nors, kad išsiduos. Volkeris įsižiūrėjo į jo
pusėn atsigręžusiųjų akis, išsiplėtusias iš baimės irjaudulio. Dvi­
gubas valymas privertė pervertinti ankstesnius draudimus.Todėl
šešėliams ir liepė likti atokiau. Suaugusieji suįžūlėjo ir nebijojo
išsakyti uždraustų minčių.
- O jei iš tikrųjų situacija paviršiuje pagerėjo? - paklausė
kažkas.
- Per dvi savaites? Viskas dėl apsauginių kostiumų! Paga­
liaujie išmokojuos daryti! - sušuko naftininkas Markas, jo akys
liepsnojo pykčiu. - Sakaujums, dabar jie gamina atsparius kos­
tiumus ir mes turime galimybę!
- Kokią galimybę? - susniaukrojo Noksas. Žilagalvis Me­
chanikos skyriaus viršininkas sėdėjo prie vieno iš stalų, palinkęs
virš dubens su pusryčiais. - Galimybę išsiųsti dar daugiau mūsų
žmonių klajoti po kalvas, kol jiems baigsis oras? - Jis palingavo
galva ir pakabino dar vieną kąsnį, tada bedė į susirinkusiuosius
šaukštu. - Ne apie tai mums reikia galvoti, - sumarmaliavo pilna
burna, - o apie suklastotus rinkimus, apie šitą storašiknį merą
ir apie save: ar ir toliau kaip kvailiai tupėsime tamsoje, šioje gi­
lumoje?
-Jie neišmoko daryti apsauginių kostiumų, - sušvokštė Vol­
kerisvis dar negalėdamas atgauti kvapopo neįtikėtino išbandymo.
- Tai mes palaikome šachtos gyvybę, - toliau kalbėjo Nok­
sas nusivalydamas barzdą. - Ir kas už tai? Sulaužyti pirštai ir
suknistas adyginimas! Ir kas paskui? Jie ateina, pasiima mūsų
žmones ir išmeta lauk dėl kažkokio sumauto vaizdo, į kurį mums
nusispjaut! - Ir jis taip trenkė į stalą galingu kumščiu, kad net
pašoko lėkštė.
264 ŠACHTA

Volkeris kostelėjo. Jis vis dar sėdėjo ant grindų, atrėmęs nu­
garą į sieną. Niekas nepastebėjo, kaip jis įėjo, niekas neišgirdo
pirmųjų jo žodžių. Dabar, kai valgykla nuščiuvo po Nokso žo­
džių, senis vėl prabilo:
- Jie neišmoko daryti kostiumų, - pakartojo jis, šįkart kiek
garsiau. Pirmoji jį pamatė Sirlė, stovinti ant savo pakylos. Išsi­
žiojo ir bedė į tą pusę pirštu, ir tuzinas galvų pasisuko Volkerio
pusėn.
Žmonės išsprogino akis. Volkeris vis dar bandė atgauti kvapą
ir tikriausiai atrodė arti mirties. Kortnė, viena išjaunųjų santech-
nikių, visuomet gera senukui, reikia nereikia užsukanti į jo dirb­
tuves, pakilo ir pribėgo. Nustebusi sušnibždėjo jo vardą, padėjo
atsistoti, privedė prie stalo ir pasodino ant kėdės.
Noksas nustūmė dubenį į šalį ir pliaukštelėjo delnu per stalą.
- Vadinasi, dabar žmonės gali kaip niekur nieko vaikščioti
po tą prakeiktą vietą, taip?
Volkeris droviai pakėlė akis ir pamatė, kad senasis jo virši­
ninkas šypsosi pro barzdą. Į senuką žvelgė dar gal dvi dešimtys
žmonių. Volkeris vos vos jiems mostelėjo ir vėl įbedė akis į stalą.
Staiga čiajam pasidarė pernelyg ankšta.
- Mūsų riksmai pažadino tave, seni, ar ne? Ketinai irgi pasi­
vaikščioti po kalvas, a?
Sirlė pašoko nuo kėdės.
- O Dieve, atsiprašau. Aš gi pamiršau nunešti jam pusry­
čius. -Ji nuskubėjo į virtuvę maisto, nors Volkeris mojo jai pa­
vymui, kad neitų. Jis nebuvo alkanas.
- Viskas ne taip... - prabilo jis vėl, bet balsas užlūžo. - At­
ėjau, nes kai ką sužinojau, - sušnibždėjo. - Džulė. Ji dingo iš
akių. - Senis nubrėžė ore lankąvaizduodamas iškilią kalvą. - Bet
prie to prisidėjo ne informatikai, sakiau,jie taip nieko ir neišmo­
ko, - pakartojo jis. Tada akimis susirado Marką ir padaužė sau į
krūtinę. - Aš tai padariau.
Šnabždesiai kampe nutilo. Niekas nesiurbė sulčių, niekas
nesujudėjo. Mechanikai dar negalėjo atsigauti pamatę, kad Vol-
 DEMASKAVIMAS 265

keris išėjo iš savo dirbtuvių, o kąjau kalbėti apie tai, kadjis atėjo
čia, į pačią žmonių tirštumą. Daugumajų buvojauni, ir nė vienas
neatsiminė, kad būtų matęs Volkerį vaikštant tarp žmonių. Visi
pažinojo jį kaip kvaištelėjusį elektriką, kuris tūno savo urve ir
atsisako imti naujų mokinių.
- Ką tupasakei} - paklausė Noksas.
Volkeris giliai įkvėpė. Jau buvo bepradedąs porinti, bet ša­
lia išdygo Sirlė ir padėjo priešais dubenį su karšta avižine koše,
tokia tiršta, kad šaukštas stirksojo stačias. Kaip tik tokią senu­
kas labiausiai mėgo. Jis suėmė dubenį abiemdelnais ir mėgavosi
karščiu. Staiga pasijuto labai pavargęs - juk nemiegojovisą naktį.
- Volkai? - kreipėsi Sirlė. - Tau viskas gerai?
Jis linktelėjo ir mostelėjo, kad nutiltų, pakėlė galvą ir susitiko
akimis su Noksu.
- Aną dieną pas mane buvo atėjusi Džulė. - Jis nulenkė
galvą ir patylėjo kaupdamas drąsą. Stengėsi negalvoti, kiek
žmonių jo klausosi ir kaip ašaroja jo senos akys, įsiskaudusios
nuo ryškiai spiginančių lempų virš galvos. - Ji kai ką įtarė. Dėl
šių kostiumų, dėl informatikų. - Viena ranka Volkeris maišė
savo košę kaupdamasis tam, ką norėjo pasakyti. Kuo sunkubuvo
patikėti. Kita vertus, ko jam bijoti kažkokių draudimų? Kiek
jam metų? - Ar pamenate tą izoliacinę juostą? - Jis atsisuko į
Rachelę, kuri dirbo pirmoje pamainoje ir gerai pažinojo Džul-
jetą. Si linktelėjo. - Džulė išmąstė, kad nėra atsitiktinumas tai,
jog juosta taip greitai suyra. - Jis linktelėjo pats sau. - Ji viską
suprato ir buvo teisi.
Senukas prarijo vieną kąsnį ne tiek iš alkio, kiek norėdamas
pasimėgauti karštu šaukštu ant liežuvio. Valgykloje tvyrojo tyla,
visi laukė. Girdėjosi tik prislopintas į koridorių išvarytų šešėlių
šnabždesys.
- Per tiek metų Tiekimo skyriui esu padaręs daugybę pas­
laugų, - paaiškino Volkeris. - Daugybę. Taigi už visas jas aš irgi
paprašiau paslaugos. Pasakiau, kad tada būsim atsiskaitę. - Jis
nužvelgė valgykloje sėdinčius mechanikus, girdėjo, kad kori­
266 ŠACHTA

doriuje stoviniuoja ir daugiau, šie priėjo vėliau, bet iš ištįsusių

veidų supratę, kad vyksta kažkas svarbaus, vidun nėjo. - Mes
ir seniau, kai labai prispirdavo, paimdavome prekių iš skirtųjų
Informatikos skyriui. Bentjau aš tikrai esu tai daręs. Visa geriau­
sia elektronika ir laidai atitenka jiems, kad darytų apsauginius
kostiumus...
- Suknisti šunsnukiai, - sumurmėjo kažkas, ir dauguma ėmė
pritariamai linguoti galvomis.
- Tai aš ir paprašiau Tiekimo skyriaus atsimokėti man už
paslaugas. Kai tik išgirdau, kad ją suėmė... - Volkeris nutilo ir
nusišluostė akis. - Kai tik išgirdau, nusiunčiau žinutę prašy­
damas pakeisti visas medžiagas, kurių tie šunsnukiai paprašys,
pagamintomis pas mus. Kad prekė būtų geriausia iš geriausių.
Ir kad jie nieko nesužinotų.
- K-ką... ką tu padarei? - išsižiojęs perklausė Noksas.
Volkeris patvirtindamas pakinkavo galva, jam patiko sakyti
tiesą.
- Jie darė tuos kostiumus tokius, kad suirtų. Ne dėl to, kad
ten, paviršiuje, nebūtų mirtinai pavojinga, manau, ne dėl to. Jie
nenori, kad žmonės nueitų per toli ir dingtų iš akių. - Jis vėl
pamaišė košę. - Jiems reikia, kad mes būtume matomi.
- Vadinasi, jai viskas gerai? - paklausė Sirlė.
Volkeris susiraukė ir papurtė galvą.
-Jau sakiaujums, - pakartojo kažkas, - jai seniai bus pasi­
baigęs oras.
-Ji bet kokiu atveju negyva, - pridūrė kitas ir po šių žodžių
visi vėl sujudo ginčytis.
- Tai tik įrodo, kokie jie niekingi šūdžiai!
Volkeris turėjo sutikti.
- Gerai, visi apsiraminam, - suriaumojo Noksas, nors pats
atrodė labiausiai įsiaudrinęs. Išgirdę, kad tyla baigėsi, į valgyklą
sugužėjo daugiau žmonių. Jie susispietė aplink stalą, visų vei­
duose buvo matyti nerimas.
 DEMASKAVIMAS 267

- Štai ir viskas, - sumurmėjo Volkeris sau po nosimi, maty­

damas, kas vyksta, kokią košęjis ką tik užvirė. Stebėjo, kaip kaista
jo draugai ir bendradarbiai, kaip rėkauja klausimus nelaukdami
atsakymų, kaip ima kunkuliuoti žmonių aistros. - Štai ir vis­
kas, - pakartojo jis, jausdamas, kad įtampa kyla, burbuliuoja ir
tuoj sprogs. - Štaiirviskas, štaiirviskas...
Kortnė, kuri vis dar stovėjo už Volkerio, prilaikydama už nu­
garos, tarsi šis būtų invalidas, plonais pirštais suėmė jam riešą.
- Kas „viskas“? - paklausė ji. Paskui rankos mostu nutildė
kitus ir pasilenkė prie Volkerio.
- Volkai, pasakyk man, kas „viskas“?Kas „viskas“?Ką tu ban­
dai pasakyti?
- Viskas baigta, ateina nauja pradžia, - sušnibždėjo jis mir­
tinoje tyloje. Volkeris pakėlė akis ir įdėmiai apžvelgė visų veidus,
ir iš jų įtūžio, iš noro sulaužyti visus draudimus suprato, kad
nerimauja ne be reikalo. - Štai taip prasideda visi sukilimai...
 38

ūkas atbėgo į trisdešimt ketvirtą aukštą be kvapo, spausda-

■V mas prie krūtinės nedidelę dėžutę, prisikankinęs dėl sulau­
žytų taisyklių labiau nei išsekęs nuo įprasto lipimo. Tiek laiko
prasėdėjęs už serverio ir prasirausęs Džuljetos daiktuose, burnoje
vis dar jautė metalinį adrenalino prieskonį. Paplekšnojo sau per
krūtinę: josios daiktai buvo ten, prie smarkiai plakančios širdies.
Kai šiek tiek apsiramino ir atgavo kvapą, ištiesė ranką link
durų į Informatikos skyrių ir vos negavo per krumplius: durys
staigiai atsidarėjo pusėn. Projas iššoko Semis, pažįstamas tech­
nikas, ir kaip kulka pralėkė pro šalį. Lukas šūktelėjojį vardu, bet
vyresnysis technikas jau buvo toli: nuskriejo laiptais aukštyn ir
dingo iš akių.
Vestibiulyje pateko į tikrą sambrūzdį: visi šaukė, rėkė ir
niekas nesiklausė. Lukas nedrąsiai įžengė vidun, svarstydamas,
kokia velniava čia vyksta. Alkūne tebespaudė prie krūtinės kar­
toninę dėžutę.
Garsiausiai, kaip pasirodė, stūgavo Bernardas. Informatikos
skyriaus viršininkas stovėjo šiapus apsauginių vartų ir lojančiu
balsu šūkavo ant visų technikų. Informatikos skyriaus apsaugos
viršininkas Simsas savo ruožtu irgi davė pylos trims savo dar­
buotojams pilkais kombinezonais. Lukas apstulbęs taip ir liko
stovėti prie durų, išsigandęs įtūžusios porelės.
Kai Bernardasjį pastebėjo, užsičiaupė ir ėmė brautis pro dre­
bančius technikus link jo. Lukas žiojosi pasisveikinti, bet virši­
ninkui jis nerūpėjo - tik tai, kas jo rankose.
 DEMASKAVIMAS 269

- Ar čia tai? - paklausė Bernardas čiupdamas iš jo dėžutę.

-Tai...?
- Viskas, ką ta tepaluota mergšė turėjo, tilpo į šitą mažą pra­
keiktą dėžutę? - Bernardas ją atidarė. - Ir tai viskas?
- Ee... tai viskas, ką man davė, - sumekeno Lukas. - Maršas
sakė...
- Taip, padėjėjas pranešė man, kad mėšlungis sutraukė jam
koją. Prisiekiu, Pakte turi būti numatytas amžiaus cenzas to­
kioms pareigoms! Simsai! - Bernardas atsisuko į apsaugos virši­
ninką. - Į pasitarimų kambarį. Dabar!
Lukas mostelėjo link apsaugos užtvaros ir už jos esančios
serverinės.
- Man regis, aš turėčiau...
- Eime su manim, - pasakė Bernardas dėdamas ranką Lukui
ant nugaros ir spustelėdamas petį. - Norėčiau, kad ir tu dalyvau­
tum. Regis, tarp šitų suknistų technikų vis mažiau tokių, kuriais
galiu pasitikėti.
- N-na,jei nenorite, kad eičiauprie serverių...Ten su tryliktu
kažkas...
- Tryliktas serveris palauks. Šitas reikalas svarbesnis. - Ber­
nardas stumtelėjo jį link pasitarimų kambario. Priekyje lingavo
dramblota Simso figūra.
Apsaugininkas atidarė duris ir prilaikė, tačiau supratęs, kad
vidun eina ir Lukas, susiraukė. Žengdamas per slenkstį Lukas
sudrebėjo. Jautė, kaip nugara bėga prakaitas, nuo kaltės jausmo
sudrėko pažastys ir sprandas. Galvoje šmėstelėjo vaizdas: jį par­
trenkia ant stalo, prispaudžia, ištraukia pasisavintus daiktus ir
ima mojuoti prieš akis.
- Sėskis, - burbtelėjo Bernardas. Jis padėjo dėžutę ant stalo
irjie abu su Simsu pradėjo traukti išjos daiktus. Lukas susmuko
ant kėdės, kojos visai nelaikė.
- Atostogų čekiai, - pranešė Simsas traukdamas krūvą po­
pierinių kuponų. Lukas stebėjo, kaip nuo menkiausio judesio
subanguoja Simso rankų raumenys. Kažkada Simsas buvo tech­
270 ŠACHTA

nikų, bet kai užaugo, tapo aišku, kad su tokiu kūnu geriau tinka
kitam, ne tokiam intelektualiam darbui. Jis pakėlė čekius prie
nosies, pauostė ir staigiai atitraukė. - Dvokia kaip suprakaitavęs
tepaluotas mechanikas.
- Padirbti? - paklausė Bernardas.
Simsas papurtė galvą. Bernardas ėmė apžiūrinėti senovinę
medinę skrynutę. Papurtė, pabeldė krumpliais, pasiklausė, kaip
viduje barška žetonai. Paskui ėmė ieškoti, kaip atidaryti.
Lukas vos neprasitarė, jog dangtelis nusistumia, jog skrynu­
tė taip meistriškai padaryta, kad beveik neįmanoma pamatyti
sujungimo vietos ir kad norint ją atidaryti reikia įdėti šiek tiek
pastangų. Bernardas kažką sumurmėjo ir atidėjo skrynutę į šalį.
- Ko tiksliai mes ieškome? - paklausė Lukas. Jis pasilenkė
į priekį ir sugriebė skrynutę apsimesdamas, kad mato ją pirmą
kartą.
- Bet ko. Suknistos užuominos, - sulojo Bernardas ir dėbte­
lėjo į Luką. - Kaip ši tepaluota mergšė galėjo perlipti per kalvą?
Ar ji kažką padarė? O gal kažkas iš mano technikų? Ir ką?
Lukas vis dar negalėjo suprasti, kodėl Bernardas toks įsiutęs.
Na, nevalėji jutiklių - vis tiek tai buvo dvigubo valymo dalis. Ar
jis tūžta todėl, kad nežino, kaip jai pavyko taip ilgai išgyventi?
Tai Lukas galėjo suprasti. Jeigu jis pats ką nors sutaisydavo at­
sitiktinai, nesuprasdamas kaip, pykdavo lyg būtų sugadinęs. Jis
ir anksčiau yra matęs Bernardą įpykusį, bet tai buvo visai kas
kita. Dabar viršininkas sėdėjo net pamėlęs iš pykčio. Elgėsi kaip
maniakas. Lukas įsivaizdavo,jog panašiai jaustųsi,jei būtų pasie­
kęs neįtikėtinų sėkmės aukštumų, neturėdamas žalio supratimo,
kaip jam tai pavyko.
Simsas rado užrašų knygelę ir ėmėją vartyti.
- Ei, šefe...
Bernardas stvėrė knygelęjam iš rankų ir ėmė godžiai skaityti
paskubomversdamas puslapius.
-Tegul kas nors visa tai įdėmiai perskaito, - liepėjis ir pasi­
taisė nuo nosies smunkančius akinius. - Čia gali būti kokių nors
sąmokslo pėdsakų.
 DEMASKAVIMAS 271

- Žiūrėkit, - pasakė Lukas tiesdamas skrynutę. - Ji atsida­

ro. - Ir parodė, kaip nustumti dangtelį.
- Duokš čia. - Bernardas sviedė užrašų knygelę ant stalo ir
čiupo medinę skrynutę. Žvilgtelėjo vidun ir suraukė nosį. - Čia
tik žetonai, - pasakė pasibjaurėjęs.
Šveitė juos ant stalo ir jau norėjo sviesti skrynutę į šalį, bet
ją paėmė Simsas.
- Čia senovinis daiktas, - pasakė milžinas. - Ar manote, kad
tai įkaltis, ar aš galiu...
- Aišku, gali pasilikti, dėl Dievo! - sušuko Bernardas, pas­
kui mostelėjo ranka link stiklinės pertvaros, už kurios matėsi
vestibiulis. - Nes nieko suknistai svarbiau šią akimirką nėra, ar
ne, idiote?
Simsas gūžtelėjo kaip niekur nieko ir įsikišo skrynutę į kiše­
nę. Ir Lukas pagalvojo, kad šią akimirką norėtų būti bet kur, tik
ne šioje prakeiktoje vietoje.
- Gal jai tiesiog pasisekė, - bandė spėti Simsas.
Bernardas tuo metu vertė kartoninės dėžutės turinį ant stalo,
turėjo pakratyti, kad iškristų vadovas, kurį Lukas buvo padėjęs
pačiame dugne. Jis liovėsi ir pažvelgė į Simsą per akinių viršų.
- Pasisekė? - pakartojo Bernardas.
Simsas nulenkė galvą.
- Dink iš čia po velnių! - užriko Bernardas.
Simsas linktelėjo.
- Taip, šefe.
- Pasakiau, nešdinkis! - Dabar Bernardas ne tik subliuvo, bet
ir bedė pirštu į duris. - Lauk, prakeiktas subingalvi!
Apsaugos viršininkas nusišypsojo, lyg tai būtų pokštas, bet
nudramblojo link durų. Išėjęs į vestibiulį kruopščiai uždarė pas­
kui save duris.
- Aplink mane vieni idiotai, - pasiskundė Bernardas, kai jie
liko vieni.
Lukas pasvarstė, ar viršininkas turėjo omeny ir jį ir ar jam
derėtų įsižeisti.
272 ŠACHTA

- Čia esantiems to netaikiau, - pridūrė Bernardas tarsi per­

skaitęs Luko mintis.
- Ačiū. *
-Tu bent jau sugebi pataisyti tą prakeiktą serverį. O už ką aš
moku visiems šitiems prietrankoms technikams?
Jis vėl stumtelėjo akinius aukštyn, o Lukas pabandė prisi­
minti, ar visada Bernardas šitiek plūsdavosi. Tikrai ne. Gal pri­
sidėjo įtampa dėl to, kad jis dabar dar ir laikinai eina mero par­
eigas? Kažkas pasikeitė. Dabar Lukas sunkiai galėjo įsivaizduoti
Bernardą savo draugu. Sis atrodė toks svarbus, toks užsiėmęs.
Gal jis palūžo po papildomos atsakomybės našta, gal jį kankina
nepakeliamas kaltės jausmas dėl to, kad yra priverstas siųsti ge­
rus žmones valyti...?
- Zinai, kodėl aš niekada neturėjau šešėlio? - paklausė Ber­
nardas.
Jis pervertė vadovą, pamatė ant kitos pusės pjesę ir apsuko
lapų šūsnį aukštyn kojomis. Tada pažvelgė į Luką: šis pasiduo­
damas pakėlė rankas ir gūžtelėjo.
- Nes mane supurtydavo vien nuo minties, kad čia galėtų
vadovauti kas nors kitas.
Lukas spėjo, kadjis turi omeny Informatikos skyrių, ne visą
šachtą: Bernardas dar ne taip seniai tapo meru.
Bernardas padėjo pjesę ir pažvelgė į langą: kitapus jo vėl pa­
sigirdo prislopinti besiginčijantys balsai.
- Vieną dieną turėsiu tai padaryti, ir jau greitai. Aš tokio
amžiaus, kai draugai, žmonės, su kuriais užaugai, dvesia kaip
musės, o tu apsimeti, kad tebesi ganajaunas ir tau taip neatsitiks.
Jo žvilgsnis nukrypo į Luką.Jaunajamtechnikui buvo nejau­
ku su Bernardu. Anksčiau taip niekada nesijautė.
- Šachtos sudegdavo iki pamatų dėl vieno žmogaus puiky­
bės - taip jau yra buvę, ir ne kartą, - kalbėjo Bernardas. - Už­
tenka netinkamai viską suplanuoti, imti galvoti, kad esi amžinas
ir nepakeičiamas, ir kai to vienintelio žmogaus nebėra... - Jis
 DEMASKAVIMAS 273

spragtelėjo pirštais. - Po jo lieka pavojinga tuštuma, kuri viską

susiurbia tarsi verpetas, ir to užtenka, kad pasaulis sugriūtų.
Lukui baisiai knietėjo paklausti viršininko, kokį velnią jis
čia kalba.
- Manau, ta diena atėjo. - Bernardas apėjo ilgą pasitarimų
kambario stalą, palikęs už nugaros išbarstytas Džuljetos gyve­
nimo liekanas. Lukas perbėgo akimis daiktus. Kaltė dėl to, kad
lietė, žiūrinėjo juos, dingo vos pamatė, kaip su jais elgiasi Ber­
nardas. Pagalvojo, kad galėjo pavogti daugiau daiktų.
- Man reikia žmogaus, kurisjau turi priėjimą prie serverių, -
pasakė Bernardas.
Lukas apsisuko ir pamatė, kad neaukštas, pilvotas Informati­
kos skyriaus viršininkas stovi tiesiai užjo. Lukas prispaudė ranką
prie viršutinės kišenės, kad būtų tikras, jog atvartas neatsiknojęs
ir Bernardas negali matyti, kas joje.
- Semis geras technikas. Aš juo pasitikiu, bet jis toks pat
senas kaip aš.
- Ne toksjūs senas, - paprieštaravo Lukas stengdamasis būti
mandagus ir laimėti laiko susikaupti. Jis vis dar nesuprato, kas
čia vyksta.
- Nedaug žmonių laikau savo draugais, - toliau kalbėjo Ber­
nardas.
- Aš dėkingas...
- Ir tu vienas iš artimiausių...
- Aš irgi laikaujus...
- Pažinojau tavo tėvą. Jis buvo geras žmogus.
Lukas kostelėjo ir pakinkavo galva. Kai pažvelgė į Bernardą,
susivokė, kad tas tiesiajamranką. Stovi taipjau kurį laiką. Lukas
ištiesė savo vis dar nesuprasdamas, kąjam siūlo.
- Man reikia šešėlio, Lukai. - Bernardo ranka buvo tokia
maža Luko delne. Viršininkas paspaudė jam ranką. - Noriu,
kadjuo būtum tu.
 39

v. rasispraudė pro vidines oro šliuzo duris ir įsikibu-

■UWsi pabandė jas uždaryti. Nežinia kiek laiko netepti vyriai
cyptelėjo ir masyvios durys užsidarė, Džuljeta atsidūrė aklinoje
tamsoje. Apgraibomis surado didžiulį užsukamą ratą ir vėl užgu­
lė stipinus: ratas pasisuko nepalikdamas nė menkiausio plyšelio.
Oras kostiume darėsi vis troškesnis, ji jautė, kaip vis labiau
svaigstagalva. Pasisukusi rankomis apčiuopė sieną ir laikydama­
sijos ėmė slinkti per tamsą.Jai atrodė, kad oro gūsis, kurį įleido iš
išorės vidun, geliajai nugarą tarsi išprotėjusių vabzdžių spiečius.
Džuljeta aklomis brido per koridorių, ją ginė noras nueiti kuo
toliau nuo užnugary likusių negyvėlių.
Čia nebuvo jokių šviesų, jokių švytinčių sieninių ekranų,
rodančių išorinį pasaulį. Džuljeta meldėsi, kad šioje šachtoje
viskas būtų išdėstyta taip pat ir kad ji greitai rastų kelią. Mel­
dėsi, kad deguonies kostiume užtektų dar kuriam laikui, kad
oras šachtoje nebūtų toks užterštas ir nuodingas kaip lauke.
Arba - ir tai nė kiek ne geriau - kaip jos kostiume, beveik be
deguonies.
Jos ranka užčiuopė grotųvirbus - kaip tik ten, kurjie ir turėjo
būti, ir tai suteikė vilties, kadji gali orientuotis tamsoje. Kol kas
Džuljeta pati nesusigaudė, ko ieško šioje aklinoje tamsoje,ji ne­
turėjojokio išsigelbėjimo plano, tiesiog norėjo nueiti kuo toliau
nuo išorinio pasaulio siaubo. Džuljeta vis dar negalėjo suvokti,
kad buvo tenai, kad išėjo į paviršių, ir kad dabar yra kažkokioje
kitoje vietoje.
 DEMASKAVIMAS 275

Kol slinko per šerifo kabinetą kvėpdama paskutinius oro li­

kučius, kojos už kažko užkliuvo irji nugriuvo, negrabiai nudribo
ant minkštos žemės. Pagrabaliojusi aplink užčiuopė kažkieno
ranką. Kūną. Kelis kūnus. Ir ėmė šliaužti perjuos. Šie sutrūniję
kūnai labiau panėšėjo į žmones, buvo vientisesni ir apčiuopia­
mesni nei tie kaulai ir išaižos lauke - ir todėl per juos buvo tik
dar sunkiau brautis. Ji apčiuopė kažkieno smakrą. Nuojos kūno
svorio negyvėlio kaklas pasisuko ir ji vos neprarado pusiaus­
vyros. Nugara nuo tokio siaubo nuėjo pagaugais, jai norėjosi
atsiprašyti, pagarbiai patraukti galūnes iš kelio, bet ji ir toliau
brido per palaikų kalnus, visiškoje tamsoje, kol šalmas tvojosi į
kabineto duris.
Smūgis buvo toks netikėtas ir stiprus, kad Džuljetai iš akių
pasipylė ašaros, akimirką pamanė, jog tuoj praras sąmonę. Ištie­
susi ranką ėmė grabalioti rankenos. Judėjo tarsi užsimerkusi, to­
kia tiršta buvo tamsa. Net pačiose Mechanikos skyriaus gelmėse
nebuvo taip - nors pirštu į akį durk.
Suradusi rankeną paspaudė ir stumtelėjo. Durys buvo neuž­
rakintos, bet neatsidarė. Džuljeta šiaip ne taip atsistojo ir, įsispy­
rusi batais į lavonus, įsirėmė į duris petimi. Ji trūks plyš turėjo
išeiti.
Durys pasidavė. Siek tiek. Kitapus kažkas lyg pasislinko, ir
Džuljeta nusprendė, kad duris laiko užrėmę negyvėlių kūnai. Ji
vis bandė atstumti duris, stenėdama ir net aikčiodama iš nevil­
ties. Plaukai išsidraikė, suprakaitavo ir lipo prie veido. Ji nieko
nemato.Jai nėra kuo kvėpuoti.Ji vis labiau silpo, nes pati nuodijo
savo orą.
Pagaliau durys šiek tiek prasivėrė ir Džuljeta pamėgino pra­
sibrauti pro plyšį: iš pradžių įspraudė vieną petį, paskui prakišo
šalmą, tada jau daug lengviau pralindo kita ranka ir kojos. Ne­
tekusi jėgų Džuljeta susmuko ant grindų ir atsirėmė į duris, šios
nuo jos svorio sandariai užsidarė.
Čia tvyrojo blausi šviesa, nors iš pradžių Džuljeta jos nepa­
stebėjo. Visai šalia dunksojo kalnas stalų ir kėdžių, bandydama
276 ŠACHTA

įsigauti vidun ji barikadą išvartė. Tarp kietų kraštų ir į ją nu­

kreiptų ilgų, plonų kojųjautėsi lyg patekusi į spąstus.
Džuljeta švokšdama traukė orą ir suprato, kadjos laikas bai­
giasi. Įsivaizdavo, kad visas kūnas prisigėrė nuodų tarsi tepalų.
Nuodingas oras, kurį ji įleido, atrodė kaip debesis parazitų, kurie
tik ir laukia, kol ji išlįs iš savo kiauto, kad galėtų sugraužti.
Gal geriau atsigulti ir palaukti, kol baigsis oras? Jos kūnas
liks šiame kokone, sąžiningai pagamintame apsauginiame kos­
tiume, dovanotame Volkerio ir Tiekimo skyriaus. Jos palaikai
liks dūlėti šioje blausioje šachtoje, kuri neegzistuoja, bet vis ge­
riau, nei irti ant negyvos kalvos, kol dulkelė po dulkelės ją išne­
šios niekada nenurimstantis vėjas. Visai nebloga mirtis. Džuljeta
sunkiai šnopavo, bet didžiavosi savimi, kad gali pasirinkti mirtį,
kad nugalėjo šias kelias paskutines kliūtis savo gyvenime. Atsi­
rėmusi į duris ji išsitiesė beveik horizontaliai ir užsimerkė - bet
ramybės nedavė smalsumas.
Džuljeta pakėlė rankas ir apžiūrėjo blausioje, iš laiptinės
sklindančioje šviesoje. Švytinčios pirštinės, apsuktos izoliacine
juosta, taip dailiai prigludusia, jog atrodė kaip balta oda, darė ją
pačią panašią į mašiną. Džuljeta perbraukė rankomis per iškilų
šalmą ir kažkodėl pagalvojo, kad dabar ji primena vaikščiojantį
skrudintuvą. Būdama mokine Mechanikos skyriuje turėjo blo­
gą įprotį ardyti daiktus, net tokius, kurie puikiausiai veikė. Ką
apie ją yra pasakęs Volkeris? Kad jai nėra nieko įdomiau, kaip
pažvelgti į skrudintuvo vidų.
Džuljeta atsisėdo ir pabandė susikaupti. Ji pamažu praranda
pojūčius ir kartu sujais viltį gyventi. Ji papurtė galvą ir atsistojo
išspardydama į šalis keletą kėdžių. Ji skrudintuvas, staiga supra­
to. Ir smalsumas skatino jį išardyti. Tik šį kartą, kad pamatytų,
kas yra išorėje. Įkvėpti vieną gurkšnį ir sužinoti.
Ji ėmė brautis pro stalus ir kėdes, kad nueitų kuo toliau nuo
nuodingo oro, kurio pati ir prileido. Žmonės, per kurių kūnus ji
šliaužė šerifo kabinete, buvo nesužaloti. Jie mirė savo mirtimi,
įkliuvę vidun kaip į spąstus: gal iš bado, o gal užduso. Bet ne­
 DEMASKAVIMAS 277

sudūlėjo. Nepaisydama svaigulio ir troškimo kvėpuoti, ji norėjo

būti bent kiek tikra prieš sudaužydama šalmą, norėjo praskiesti
nuodus, kaip darydavo išpylusi chemines medžiagas Mechani­
kos skyriuje.
Džuljeta perlipo per stalų ir kėdžių barikadą ir nuslinko nie­
kuo neužverstomis užkandinės grindimis. Blausiai žalią šviesą
liejančios laiptinės lemputės rodė kelią. Ji įėjo į virtuvę pro pa­
galbinį įėjimą ir pasukiojo čiaupus virš didelės kriauklės. Ranke­
nėlės sukosi, bet neištekėjo nė lašelis vandens, siurbliai irgi tylėjo.
Džuljeta priėjo prie ilgos žarnos, kabančios virš indų plovimo
kriauklės, ir nuleido svertą - tas pats, vandens nė lašo.
Paskui prisiminė kambarius šaldytuvus, gal išeis užšaldyti visą
tą bjaurastį, kuria, ji jautė, buvo aplipęs jos kostiumas. Džuljeta
praėjovirykles ir patraukė didelę sidabrinę šaldytuvo durų ranke­
ną, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, švokšdama vos traukė orą. Šviesa
virtuvės užpakalinėje dalyje buvo tokia silpna, kad ji vargiai ką
matė. Nepajutojokio temperatūrų skirtumo, tiesą sakant, to ir ti­
kėjosi. Kostiumas buvo skirtasją apsaugoti ir padarytas labai ko­
kybiškai. Lemputė viršuje neužsidegė, taigi Džuljeta nusprendė,
kad šaldytuvas neveikia. Atidariusi duris žvilgtelėjo į vidų ieško­
dama ko nors skysto, ir pamatė kažką panašaus į talpas su sriuba.
Džuljeta buvo pasiryžusi išbandyti bet ką. Ji įėjo į šaldy­
tuvą ir nepastebėjo, kad durys už nugaros pamažu ima vertis.
Pamatė ant lentynos kažin kokį plastikinį konteinerį, didumo
su didžiausiu puodu, ir nuplėšė dangtį. Durys spragtelėjusios
užsidarė irji liko visiškoje tamsoje. Džuljeta atsiklaupė prie len­
tynos ir pavertė didžiulį kibirą.Jautė, kaip skysta sriuba liejasijos
kostiumu ir taškydamasi nuteka ant grindų. Keliai paslydopliur­
zėje. Ji sugrabaliojo kitą konteinerį ir taip pat užsivertė, paskui
paplekšnojo pirštinėmis per klaną ir ėmė braukti ta pliurze per
kostiumą. Džuljeta ir pati negalėjo pasakyti, gal išėjo iš proto, gal
nuo viso šito tik pasidarys blogiau, o gal tai išvis nieko nepakeis.
Viena koja paslydo ir nučiuožė, Džuljeta plojosi ant nugaros,
kaukštelėjo šalmu į grindis.
278 ŠACHTA

Ji gulėjo šaltos sriubos klane, nieko nematydama ir sunkiai

traukdama orą. Jos laikas baigėsi. Galva sukosi, daugiau nesu­
galvojo, ką dar galėtų padaryti, kvėpuoti beveik neliko kuo ir ją
apleido paskutinės jėgos. Šalmą reikia nusiimti.
Ji pasikrapštė su užraktais, vos galėdama juos užčiuopti to­
kiomis storomis pirštinėmis. Pernelyg storos. Šitos pirštinės ją
nužudys.
Džuljeta persivertė ant pilvo ir ėmė ropoti sriuba, rankos ir
keliai slidinėjo. Gokčiodama dėl oro trūkumo ji pasiekė duris,
pagraibė rankenos, rado ir atsidarė. Ant stalo stovėjo dėklas su
tviskančiais peiliais.Ji atsistojo, paėmė vieną peilį, suspaudė sto­
romis pirštinėtomis rankomis ir susmuko ant grindų išvargusi
ir apkvaitusi.
Atsukusi ašmenis į kaklą ėmė braukyti, kol rado užraktą.
Sukaupusi paskutinį dėmesį drebančiomis rankomis, pamiršusi
savisaugos instinktą, nukreipė peilį į save ir paspaudė.
Pasigirdo silpnas spragtelėjimas.
Džuljeta aiktelėjo. Paskui paieškojo peiliu kito užrakto, ra­
dusi atidarė ir šitą.
Dar vienas spragtelėjimas ir šalmas atsilaisvino.
Mergina pati neprisivertė įkvėpti, užją tai padarė jos kūnas.
Oras nepakeliamai dvokė, betji negalėjo susilaikyti nekvėpavusi.
Sugedęs maistas, pūvanti biologinė masė, šilta, kone apčiuopia­
ma smarvė lindo į burną ir nosį, vėlėsi ant liežuvio.
Džuljeta pasivertė ant šono, ją ėmė pykinti, bet skrandis
buvo tuščias. Rankos tebebuvo slidžios nuo sriubos. Kvėpuo­
jant skaudėjo, odą degino, bet gal dėl visko kaltajos karštligiška
būsena. Džuljeta išropojo iš kambario šaldytuvo ir pasuko link
užkandinės, kuo toliau nuo surūgusios sriubos, tada įkvėpė dar
vieną gurkšnį oro.
Oro.
Įkvėpė pilna krūtine, nors vis dar šleikščiai dvokė, jukji visa
buvo išsitepusi sugedusia sriuba. Tačiau net toks dvokas neper-
 DEMASKAVIMAS 279

mušė kitko. Kažko labai silpno. Kažko tinkamo kvėpuoti, nuo ko

jai liovėsi svaigti galva ir praėjo panika. Deguonis. Gyvenimas.
Džuljeta vis dar buvo gyva.
Ji ėmė kvatotis kaip pamišusi ir svirduliuodama nuslinko
link laiptų, link blausiai žaliai šviečiančių lempučių. Buvo per­
nelyg išsekusi, kad įvertintų tai, kas atsitiko.Tai neįmanoma - ji
liko gyva.
 40

^ šurmulį Mechanikos skyriuje Noksas žiūrėjo kaip į paprastą

■P gedimą, kurį reikėjo sutvarkyti. Kaip tada, kai siena rūsyje
ėmė leisti vandenį ar kai gręždami pataikė į metano dujų kiše­
nę, tuomet reikėjo evakuoti aštuonis aukštus, kol oras nebuvo
išvalytas tiek, kad buvo galima grįžti. Jei nenori, kad prasidėtų
gaivališkas maištas - ojis, regis, neišvengiamas, - reikėjo tučtuo­
jau įvesti tvarką. Paskirstyti užduotis. Didžiulę užduotį padalyti
į atskiras dalis ir užtikrinti, kad kiekviena atitektų į patikimas
rankas. Tik šį kartą Noksas ir jo žmonės nesiims nieko taisyti.
Atėjo laikas, kai geraširdžiams mechanikams atsirado kągriauti.
- Svarbiausia - tiekimas, - pasakė pamainų viršininkams ro­
dydamas į didelę schemą, kabančią ant sienos. Jis nuvedė pirštu
trisdešimt aukštų į viršų, iki pagrindinio Tiekimo skyriaus aukš­
to, kur buvo įsikūręs jų Gamybos skyrius. - Mūsų didžiausias
privalumas tas, kad Informatikos skyrius nežinos, jog mes atei­
name. - Noksas pasisuko į pamainų viršininkus. - Sirle, Markai
ir Kortne, jūs eisite su manim. Pasiimsime atsargų ir kartu veši­
mės mokinius. Volkeri, gali nusiųsti jiems žinutę, kad žinotų,jog
ateiname. Tik būk atsargus. Nepamiršk, kad informatikai turi
ausis. Pasakyk, kad atnešim tai, ką tu suremontavai.
Noksas pasisuko į Dženkinsą, šis šešerius metus išbuvo Nok-
so mokiniu, kol užsiaugino barzdą ir perėjo į trečią pamainą. Visi
buvo įsitikinę, kad Dženkinsas perims Nokso darbą.
- Dženksai, būsi atsakingas už skyrių, kol manęs nebus. Iš­
eiginės kol kas atšaukiamos. Žiūrėk, kad mašinos veiktų, bet būk
 DEMASKAVIMAS 281

pasirengęs pačiamblogiausiam. Norėčiau, kad sukauptumėt kuo

daugiau maisto. Ir vandens, pasirūpinkit vandeniu. Žiūrėkit, kad
cisterna būtų pripilta iki viršaus. Galite mažiau vandens tiekti
hidroponiniams sodams, tik būkite atsargūs. Jeigu jie pastebės,
sugalvokite pasiteisinimą: nuotėkį ar panašiai. Ir kas nors tegul
apeina skyrių ir patikrina visas sklendes ir užraktus, jei neramu­
mai nusileistų iki mūsų. Ir prikaupkite ginklų - kokių gausite ar
pasidarysite. Tiks vamzdžiai, plaktukai - viskas.
Išgirdę tokius žodžius kai kurie pakėlė antakius, bet Džen-
kinsas linktelėjo, lygviskas logiška ir įmanoma. Noksas pasisuko
į pamainų viršininkus.
- Ką?Juk suprantate, kur link viskas krypsta, ar ne?
- Bet mes turime planą? - paklausė Kortnė žiūrėdama į jų
požeminio būsto schemą. - Tarkim, užimsime Informatikos
skyrių, o kas tada? Perimsime valdžią ir valdysime šachtą?
- Mes ir taip jau valdome šachtą, - susniaukrojo Noksas ir
plojo plaštaka per schemą ties trisdešimtaisiais aukštais. - Tik
iki šiol tai darėme tamsoje. Ir šitie aukštai mums skendėjo tam­
soje. Bet dabar aš ketinu apšviesti tą žiurkių urvą, išbaidyti juos
ir pažiūrėti, ką dar jie nuo mūsų slepia.
- Tu juk supranti, kąjie darydavo? - paklausė Markas pasi­
sukęs į Kortnę. - Jie siųsdavo žmones laukan mirti. Sąmoningai.
Ne todėl, kad taip turėjo būti, o todėl, kadjie to norėdavo!
Kortnė prikando lūpą ir nieko nepasakė, tik žiūrėjo į schemą.
- Atėjo laikas veikti mums, - tarė Noksas. - Volkeri, siųsk
žinutę. Eime krautis daiktų. Ir sugalvokite, apie ką kalbėsime
eidami, apie ką nors nekalta, kasdienio. Nėra ko šnabždėtis
apie mūsų planus, dar išgirs koks nešikas ir parduos už čekį
ar du.
Mechanikai pakinkavogalvomis. Noksas paplekšnojo Džen-
kinsui per nugarą ir linktelėjo.
- Atsiųsiu žinutę, kai mums prireiks jūsų visų. Palik keletą
žmonių, kiek tau atrodys tinkama, kad palaikytų tvarkingą visą
techniką, kitus atsiųsk. Svarbu nepražiopsoti laiko, supranti?
282 ŠACHTA

- Žinau, ką daryti, - atsakė Dženkinsas. Jis nebandė dėtis

įžūliu, tik norėjo, kad viršininkas žinotų, jog viskas bus adikta
kaip reikiant.
- Gerai, - pasakė Noksas. - Imkimės darbo.

Dešimt aukštų užlipo be ypatingų pastangų, tačiau nuo sunkios

naštos Noksui ėmė mausti kojas. Ant tvirtų pečių nešėsi drobinį
maišą, pilną suvirintojų kostiumų, ir ryšelį šalmų. Šalmai buvo
surišti virve per pasmakrių dirželius ir einant barškėjo daužy-
damiesi į plačią nugarą. Markas glėbyje tempė vamzdžių ryšulį
ir šie vis taikėsi išslysti jam iš rankų. Šešėliai pėdino gale, už
moterų, ir vilko sunkius maišelius su sprogstamaisiais milteliais,
surištus poromis, kad būtų patogu persimesti per kaklą. Projuos
į abi puses zujo profesionalūs nešikai su ne mažesniais krepšiais,
ir jų žvilgsniuose matėsi smalsumas ir varžovų pyktis. Kai viena
nešike - šią moterį Noksas pažinojo, nes ji dažnai nešiodavo
krovinius į Mechanikos skyrių - sustojo siūlydama pagalbą, jis
šiurkščiai pavijoją šalin. Nešike nuskubėjo laiptais vis gūžčioda­
ma per petį, kol vaizdą užstojo įvijos, ir Noksas pasigailėjo, kad
išliejo ant jos savo nuovargį.
- Nesustojam, - burbtelėjo kitiems. Jų grupelė, kad ir nedi­
delė, vis tiek traukė sutiktųjų dėmesį, ir jiems buvo vis sunkiau
nutylėti, nes gandas apie stebuklingą Džuljetos dingimą jau
sklandė po visą šachtą. Beveik kiekvienoje laiptų aikštelėje sto­
viniavo būrelis žmonių, dažniausiaijaunesnių, ir liežuvavo apie šį
įvykį spėliodami, ką tai galėtų reikšti. Draudžiamų temų neliko,
visiems buvo kas galvoje, tas ant liežuvio, ir neleistinos mintys
išsilaisvinusios sklandė ore. Noksas stengėsi nekreipti dėmesio
į skausmą nugaroje ir lipo nesustodamas, su kiekvienu žingsniu
jis artėjo prie Tiekimo skyriaus, bet kuo arčiau buvo, tuo labiau
jam atrodė, kad turi paskubėti.
Kai praėjo šimtas trisdešimtuosius aukštus, šachtajau gaus­
te gaudė. Jie artėjo prie viršutinės gilumos pusės. Žmonės čia
dirbo, valgė, apsipirkinėjo ir retkarčiais susidurdavo su tais, su
 DEMASKAVIMAS 283

kuo visai nenorėjo susidurti. Šimtas dvidešimt aštunto aukšto

laiptų aikštelėje stovėjo padėjėjas Henkas ir bandė išskirti dvi
besiginčijančias grupes. Noksas prasispraudė pro šalį vildamasis,
kad policininkas neatsisuks ir nepamatys neįprastai apsikrovusių
mechanikų voros, ir neims klausinėti, ką jie veikia taip aukštai.
Lenkdamas triukšmadarius Noksas grįžtelėjo, ar šešėliai irgi sė­
kmingai prasilenkė. Laimei, padėjėjas Henkas vis dar prašė kaž­
kokią moterį nusiraminti, ir veikiai triukšminga laiptų aikštelė
liko užpakaly.
Jie praėjo nuotėkų fermą šimtas dvidešimt šeštame aukšte,
ir Noksas pagalvojo, kad ši ferma pirminio svarbumo objektas.
Iki trisdešimtųjų aukštų, kur buvo įsikūręs Informatikos skyrius,
dar toli, bet jeigu jiems reikės trauktis, reikės įsitvirtinti Tieki­
mo skyriuje. Jeigu jų pusėje bus Gamyba, maisto atsargų iš šio
aukšto, ir dar įrengimai Mechanikos skyriuje, jie bus viskuo ap­
rūpinti. Noksas suprato, kadjo plane yra kelios silpnos vietos, bet
informatikai jų turės gerokai daugiau. Mechanikai visuomet ga­
lės išjungti jiems elektrą ar nevalyti vandens, bet jis nuoširdžiai
tikėjosi, kad to neprireiks. Užsigalvojęs tik dabar pastebėjo, jog
kojos, kad ir pavargusios, pagaliau užnešė juos į Tiekimo skyrių.
Šimtas dešimto aukšto aikštelėje juos pasitiko paniurę vei­
dai. Maklein, vyresnė už jį Tiekimo skyriaus viršininkė, stovėjo
sukryžiavusi rankas ant geltono kombinezono krūtinės ir neat­
rodė nusiteikusi svetingai.
- Sveika, valdove, - pasveikino Noksas ją plačia šypsena.
- Nepadlaiziauky - atrėžė Maklein. - Kokį velnią čia suma­
nėte?
Noksas pasižvalgė po laiptinę - į viršų, į apačią - ir pasitaisė
nuo peties smunkančią sunkaus krepšio rankeną.
- Ar nieko, jei užeisime ir apie tai pasikalbėsime?
- Nenoriu savo skyriui jokių nemalonumų, - pasakė iš po
surauktų antakių piktai žybčiodama akimis.
- Eime į vidų, - pasakė Noksas. - Kelyje nė karto nesusto­
jome. Nebent nori, kad nugriūtume laiptinėje.
284 ŠACHTA

Maklein, regis, susimąstė. Nuleido rankas. Pasisuko į tris

savo darbininkus, kurie stovėjo išsirikiavę už jos kaip mūras, ir
linktelėjo. Kol šie atidarinėjo tviskančias Tiekimo skyriaus duris,
ji pasisuko ir sugriebė Noksą už rankos.
- Tik per daug neatsipalaiduok, - perspėjo.
Vestibiulyje Noksas pamatė būrį vyrų ir moterų geltonais
kombinezonais - visi laukė. Dauguma stovėjo už žemo, ilgo
stalo, prie kurio šachtos žmonės laukdavo detalių, medžiagų,
kitokių prekių - naujai pagamintų, perdirbtų ar pataisytų. Blau­
sioje šviesoje matėsi, kaip už šio stalo tolyn nusitęsia ilgos eilės
lentynų, prikrautų dėžių ir pintinių. Viduje buvo neįprastai tylu.
Paprastai šioje patalpoje dūzgė dirbančios staklės, jų triukšmas
girdėjosi visame aukšte ir toli už jo, tarp lentynų šnekučiavosi
darbuotojai berdami į nepasotinamas pintines ką tik pagamintus
varžtus ir veržles.
Nokso žmonės numetė ant grindų sunkią savo naštą ir ty­
lėdami stovėjo nuo prakaito blizgančiomis kaktomis, o tiekėjai
stebėjo juos netardami nė žodžio, nejudėdami. Noksas tikėjosi
šiltesnio priėmimo. Mechanikos ir Tiekimo skyrius siejo sena
draugystė. Jie bendrai naudojosi nedidele kasykla po apatiniais
Mechanikos skyriaus aukštais, visą šachtą aprūpinančiais rūda.
Bet dabar Maklein,jausdama savovaikinų užnugarį, perliejo
Noksą tokiu niekinančiu žvilgsniu, kokio jis nebuvo matęs nuo
tada, kai mirė jo motina.
- Kokia velniava čia vyksta? - sušnypštė ji Noksui.
Noksą apstulbino šiurkštus jos kalbos tonas, ir dar girdint jo
žmonėms.Jis visuomet manė, kadjie suMaklein lygūs, bet dabar
ji elgėsi taip, tarsi jai būtų įkandęs vienasTiekimo skyriaus šunų.
Noksas pasijuto menkas ir bevertis.
Maklein perbėgo akimis išvargusius mechanikus irjų šešėlių
eilę, paskui jos žvilgsnis grįžo prie Nokso.
- Prieš pradėdama spręsti šią problemą noriu išgirsti, kokia
tavo pozicija savo darbuotojų atžvilgiu, kad ir kas būtų už tai
atsakingas. - Moteris akimis gręžte gręžė Noksą. - Ar neklystu
 DEMASKAVIMAS 285

manydama, kad tu su tuo nesusijęs? Kad atėjai manęs atsiprašyti

ir papirkti kyšiais?
Sirlė žiojosi kažką sakyti, bet Noksas rankos mostu ją nu­
tildė. Čia susirinko pernelyg daug žmonių, visi tik ir laukė, kol
situacija išeis iš diplomatijos rėmų.
- Taip, aš atsiprašau, - pasakė Noksas nulenkdamas galvą
ir patyliukais grieždamas dantimis. - Sužinojau apie tai visai
neseniai, tik šiandien rytą. Iškart po to, kai išgirdau apie valymą.
- Tai tavo elektriko rankų darbas? - pareiškė Maklein, vėl
sunerdama plonas rankas ant krūtinės. - Vieno žmogaus.
-Teisingai. Bet...
- Noriu, kad žinotum, jog saviems, prikišusiems prie to na­
gus, aš paskyriau bausmes. O tau reikėtų sugalvoti ką nors griež­
tesnio, nei užrakinti seną idiotą jo dirbtuvėse.
Keletas už ilgojo stalo sukikeno. Noksas ramindamas uždėjo
ranką Sirlei ant peties, kad tik ši nešoktų į akis, nužvelgė vyrus ir
moteris už Maklein nugaros.
-Jie atėjo ir pasiėmė vieną iš mano darbuotojų, - pasakėjis.
Gal jam ir buvo sunku ant širdies, bet balsas skambėjo garsiai ir
tvirtai. - Tu žinai, kaip tai atsitinka. Kai jiems reikėdavo kūno
valyti, jie ateidavo irpasiimdavo. - Jis trinktelėjo sau į krūtinę. -
Ir aš leisdavau jiems tai daryti. Stovėdavau ir nieko nedaryda­
vau, nes pasitikėjau sistema. Aš, kaip ir kiekvienas iš jūsų, bijau
sistemos.
- Ką gi... - pradėjo Maklein, bet Noksas ją nutraukė ir kal­
bėjo toliau savo griausmingu balsu, kuriuo perrėkdavo net riau­
mojančias mašinas.
- Suėmė vieną mūsų žmonių, ir tik seniausias ir išmintin­
giausias išdrįso įsikišti, padėti jai. Silpniausias ir labiausiai išsi­
gandęs iš mūsų ryžosi rizikuoti savo galva. Ir tiems jūsiškiams,
kurie nenusisuko nuo senuko, kurie padėjo, aš skolingas savo
gyvenimą. - Noksas sumirksėjo, kad sutramdytų besiveržian­
čias ašaras, ir kalbėjo toliau: - Jūs ne tik suteikėte jai galimybę
pereiti kalvą ir mirti ramiai, niekieno nematomai. Jūs suteikėte
286 ŠACHTA

man drąsos, atvėrėte akis. Dabar aš matau, kokiame mele mes

gyvenome...
- Užteks! - sustabdė jį Maklein. - Mus gali išvaryti valyti
vien už tai, kad klausomės tokių nesąmonių.
- Tai ne nesąmonės, - sušuko Markas. - Džuljeta mirė
dėl to...
-Ji mirė, nes sulaužė visas taisykles! - atrėžė Maklein aukštu
ir spigiu balsu. - O dabar jūs atėjote čia, kad sulaužytumėte dar
daugiau taisyklių? Čia, mano aukštuose!
- Mes atėjome tam, kad kristų galvos, - pasakė Sirlė.
- Baikit! - užriko ant abiejų Noksas. Jis matė, kaip pykčiu
plykstelėjo Maklein akys, bet žmonės jai už nugaros ėmė prita­
riamai linksėti ir susidomėję kėlė antakius.
Į vestibiulį įžengė nešikas su tuščiais maišais abiejose ran­
kose ir apsidairė, patalpoje tvyrojo slogi tyla. Vienas plačiapečių
tiekėjų, stovėjęs netoli durų, atsiprašė ir išgrūdo jį atgal į laiptų
aikštelę liepdamas ateiti vėliau. Noksas pasinaudojo pauze, kad
rastų tinkamus žodžius.
- Nė vieno žmogaus dar neišsiuntė valyti už tai,jogjis klau­
sėsi, kad ir kokie uždrausti žodžiai būtų nuskambėję. - Jis pa­
laukė, kol žmonės tai suvoks. Ir vėl piktai dėbtelėjo į Maklein,
lyg ir norinčią įsikišti, bet apsigalvojusią. - Ir tegul bet kuris iš
jūsų išsiunčia mane valyti už tai, ką dabar pasakysiu. Nesmerk­
siu jūsų, jei išklausę neprisidėsite prie manęs ir mano draugų.
Nes Volkeris ir keli narsios sielos jūsų draugai parodė mums šį
rytą kai ką svarbaus. Mes nusipelnėme daugiau, nei jie mums
duoda. Mes turime daugiau galimybių praplėsti savo horizon­
tus, nei jie mums leidžia. Mes užaugome penimi melu, gąsdina­
mi artimųjų liekanomis, yrančiomis ant kalvų, bet dabar viena
iš mūsų jas perlipo! Džuljeta perlipo kalvas ir pamatė naujus
horizontus! Mums duodavo izoliacijos ir tarpiklių ir sakydavo,
kad jie geri. Bet ar tikrai?
Noksas žvelgė į vyrus ir moteris už ilgojo stalo. Maklein,
regis, irgi šiek tiek atsileido.
 DEMASKAVIMAS 287

-Tos medžiagos buvo pagamintos specialiai tam, kad suirtų!

Klastotės, apgaulė! Ir kas žino, kiek ir ką mums dar meluoja.
O jei valytojus galima susigrąžinti ir čia padėti jiems išgyventi?
Dezinfekuoti, padaryti nekenksmingus? Jei išbandytume viską,
kas mūsų galioje? Daugiau nebegalime pasitikėti informatikais,
sakančiais, kad tie žmonės būtinai turi mirti!
Noksas matė, kad visi ima linguoti galvomis. Jis žinojo, kad
mechanikai pasirengę, esant reikalui, šturmuoti Tiekimo skyrių,
jie buvo ne mažiau įkaitę už jį.
- Mes čia ne tam, kad pridarytume jums bėdų, - pasakė
Noksas, - mes norime įvesti tvarką. Sukilimas jau vieną kartą
buvo. - Jis pasisuko į Maklein. - Nejau nesupranti? Nlts pergy­
venome sukilimą. Mūsų tėvai buvo sukilimo vaikai, o dabar mes
aukojame savovaikus šitai pačiai sistemai. Mums reikia pokyčių,
ir jie bus ne naujo gyvenimo pradžia, o veikiau senojo galas. Jei
Tiekimo skyrius su mumis, mes turime šansą.Jei ne, tegul mūsų
kūnai gadina jums vaizdą paviršiuje, nes ten, dabar tikrai žinau,
viskas ne taip supuvę kaip šioje sušvinkusioje šachtoje!
Noksas garsiai išrėžė paskutinius savo žodžius, atvirai ne­
pakildamas visiems draudimams. Ištarė ir mėgavosi jų skoniu,
mėgavosi prielaida, kad tikrovė už šių lenktų sienų gali būti ge­
resnė nei tarp jų. Žodžiai, pražudę tiek žmonių, dabar liejosi iš
galingos jo krūtinės drebindami sienas.
Noksas jautėsi puikiai.
Maklein susigūžė. Žengė žingsnį atgal, akyse atsirado kaž­
kas panašaus į baimę. Ji nusigręžė nuo Nokso ir atsisuko į savo
žmones - jis suprato, kad pralaimėjo. Jis turėjo progą, gal labai
mažytę, įkvėpti šią tylinčią, sustingusią minią veikti, bet paleido
ją iš rankų, o gal išbaidė.
Ir tuomet Maklein išties nustebino. Noksas pastebėjo, kaip
išsipūtė jos plono kaklo sausgyslės. Žiūrėdama į savo žmones ji
pakėlė galvą su žilais plaukais, susuktais į standų kuodą, ir labai
tyliai ištarė:
- Ką pasakysite, Tiekimo žmonės?
288 ŠACHTA

Tai buvo klausimas, ne įsakymas. Vėliau Noksas susimąstys,

ar jos klausime nenuskambėjo liūdesio gaidelė: ar ji nenusivylė
savožmonėmis, kurie tik stovėjo ir tylomis klausėsi beprotiškųjo
žodžių. Ir arji paklausė tik iš smalsumo, ar davė suprasti saviems,
kad laikas išgrūsti jį ir jo mechanikus lauk.
Bet po akimirkos jam veidu jau ritosi ašaros, o širdį pripil­
dė prisiminimai apie Džuljetą - Noksas suprato, kad negirdi
džiugių savo žmonių balsų, mat juos užgožė karingi Tiekimo
skyriaus vyrų ir moterų šūksniai.
 41

Liukas nusekė Bernardą Informatikos skyriaus koridoriais,

■ P jiems po kojomis pasipainioję technikai išsibėgiodavo kaip
švieson patekę tarakonai. Bernardas apsimetė, kad nepastebi,
kaip jie sulenda į savo kabinetus ir iš ten paslapčiomis spokso
pro langus. Lukas stengėsi neatsilikti, žingsniavo vogčiomis dai­
rydamasis į šalis, jautė, kadjį stebi iš visų pašalių.
- Ar aš ne per senas, kad tapčiau kieno nors mokiniu? -
paklausė. Lukas savo sutikimo nedavė, bent jau neištarė „taip“,
tačiau Bernardas kalbėjosi su juo taip, tarsi sutikimas jau būtų
buvęs gautas.
- Nesąmonė! - atrėžė Bernardas. - Tu tiesiog būsi kitoks še­
šėlis, nei visi supranta tradicine prasme. - Jis atsainiai mostelėjo
ranka. - Ir toliau dirbsi, ką dirbai. Man tiesiogreikiažmogaus, ku­
ris sugebėtųperimti darbus, kuris žinotų, ką daryti,jei man kartais
kas nors atsitiktų. Mano testamentas... - Jis sustojo priešais masy­
vias serverinės duris ir atsisuko į Luką. - Jei manęs neliktų,jei su­
siklostytų kritinė situacija, testamente bus duoti nurodymai mano
paveldėtojui, bet... - Jis pažvelgė Lukui pro petį į koridorių. - Bet
Simsas - mano testamento vykdytojas, tačiau tai reikėtų pakeisti.
Kažkodėl nemanau, kad reikalai toliau klostysis po senovei.
Bernardas pasikasė smakrą ir paniro į apmąstymus. Lukas
akimirką palaukė, tada atsistojo šalia ir įrašė į durų skydelį savo
kodą, išsitraukė iš kišenės tapatybės kortelę, pirmiau įsitikinęs,
kad taijo kortelė, ne Džuljetos, ir perbraukėja per skenerį. Durys
spragtelėjusios atsidarė, ir Bernardas atitoko iš savo apmąstymų.
290 ŠACHTA

- Taip bus geriau. Ir ne dėl to, kad ketinu kur nors dingti,
tu, beje, irgi. - Jis pasitaisė akinius ir žengė pro storas metalines
duris. Lukas nusekė iš paskos, ne be pastangų uždarė siaubingai
sunkias duris ir palaukė, kol klinktelės užraktai.
- Bet jeigu jums kas atsitiktų, man reikėtų prižiūrėti valy­
mus? - Lukas negalėjo to įsivaizduoti. Įtarė, kad apie kostiumus
jamprisieis sužinoti daugiau nei apie serverius. Šėmiui tai sekėsi
geriau irjis tikrai norėjo šito darbo. Be to, nejau daugiau nebega­
lės sudaryti savo žvaigždžių žemėlapių?
-Taip, tik tai maža darbo dalis. - Bernardas tuščiu veidu nu­
lydėjo Luką tarp serverių tylinčiais ventiliatoriais, pro tryliktąjį,
iki pat patalpos galo.
-Tai raktai nuo tikrosios šachtos širdies, - pasakė Bernardas
traukdamas iš po kombinezono žvangančių raktų ryšulį. Sunerti
ant odinėsjuostelėsjie kabojo Bernardui po kaklu. Iki šiol Lukas
jų nebuvo pastebėjęs.
- Šitas serveris atlieka ir kitas funkcijas, su laiku sužinosi.
O kol kas tau tereikia žinoti, kaip nusileisti žemyn.
Jis įkišo raktą į kelias spynas užpakalinėje serverio dalyje.
Spynos priminė įleistus varžtus. Kuris čia serveris? Dvidešimt
aštuntas? Lukas apsidairė po patalpą ir pamėgino įsivaizduoti,
kur jie esą, ir suprato, kad niekas niekada nėra prašęs prižiūrėti
šito serverio.
Švelniai spragtelėjęs užpakalinis serverio dangtis atsiskyrė.
Bernardas atidėjo jį į šalį ir Lukas suprato, kodėl jam niekada
nereikėjo dirbti su šiuo įrenginiu.Jis buvo praktiškai tuščias, tarsi
kiautas, lyg per ilgus metus išjo būtų išnešioję visas dalis.
- Labai svarbu, kad užrakintum, kai pakilsi atgal.
Bernardas surado kompiuterio korpuso apačioje rankeną,
patraukė į save ir šaliajo kažkas tyliai sugirgždėjo.
- Kai grotelės užsidarys, paprasčiausiai spustelėk šitą ranke­
ną, kad jos užsifiksuotų.
Lukas norėjo paklausti: „Kokios grotelės?“, bet Bernardas
žengė žingsnį į šalį ir pirštais įsikibo į metalinius skersinius
 DEMASKAVIMAS 291

ant grindų. Stenėdamas pakėlė sunkią grindų plokštę ir ėmė ją

stumti į šalį. Lukas prišoko iš kitos pusės ir pasilenkė padėti.
- Argi laiptais...? - žiojosi klausti.
- Iš laiptinės į šitą trisdešimt penkto aukšto dalį nepatek­
si. - Bernardas mostelėjo ranka į kopėčių skersinius, vedančius
žemyn, po grindimis. - Eik pirmas.
Nuo dienos staigmenų gausos Lukui susisuko galva. Kai
pasilenkė, kad įsikibtų į kopėčių skersinį, pajuto, kaip jo viršuti­
nės kišenės turinys pasislinko, tad staigiai prispaudė delną prie
krūtinės, kad prilaikytų laikrodį, žiedą ir tapatybės kortelę. Ką
jis sau galvojo? Ką galvoja dabar? Lukas leidosi kopėčiomisjaus­
damasis taip, tarsi kažkas būtų įdiegęs jo galvoje kompiuterinę
programą, kuri valdo visus jo veiksmus. Nusileidęs stebėjo, kaip
Bernardas nulipa kelis laiptelius ir užstumia groteles į vietą, ir
tą akimirkąjuodu atsidūrė tamsiame kalėjime po serveriu, kuris
jau ir taip atrodė kaip neprieinama tvirtovė.
- Netrukus gausi didžiulę dovaną, - pasigirdo tamsoje Ber­
nardo balsas. - Kaip kažkada gavaują aš.
Jis įžiebė šviesą ir Lukas pamatė, kad jo viršininkas šypsosi
kaip maniakas, ankstesnio pykčio nelikę nė trupinėlio. Priešaisjį
stovėjo visai kitas žmogus - pasitikintis ir energingas.
- Visa šachta ir kiekvienas žmogus joje priklauso nuo to, ką
tau parodysiu, - pasakė Bernardas.
Jis pamojo Lukui eiti ryškiai apšviestu siauru koridoriumi,
kuris baigėsi erdvesne patalpa. Serveriai dabar liko kažkur toli
viršuje. Lukui atrodė, kadjis atskirtas nuo visų žmonių šachtoje,
smalsumas sumišo su baime. Jis nebuvo tikras, ar nori tokios
atsakomybės, ir keikė save, kad apskritai į tai įsivėlė.
Ir vis dėlto ėjo iš paskos. Kojos pačios nunešė siauru ko­
ridoriumi į paslaptingą patalpą: čia viskas buvo keista ir kėlė
smalsumą, palyginti su šiuo kambariu, jo žvaigždžių žemėlapiai
pasirodė visai nereikšmingi, šiojevietoje pasaulio mastas,jo dydis
įgijo visiškai naujas proporcijas.
 42

D u — sriuba ištepliotą šalmą ant grindų ir patraukė

link blausios žalios šviesos. Dabar ji atrodė ryškesnė nei
anksčiau ir mergina pamanė, kad dalį šviesos slopinojos antvei­
dis. Pojūčiams grįžus prisiminė, kad žvelgė ne pro stiklą, o pro
kažkokį pragarišką ekraną, kuris tikrąjį pasaulį padengė melo
sluoksniu. Tikriausiai jis temdė visą vaizdą.
Kur ėjo, iš paskos driekėsi sutepto kostiumo dvokas, supuvu­
siųdaržovių ir pelėsių tvaikas - ogal taip atsidavė nuodingas oras,
atsineštas iš išorinio pasaulio. Kai perėjo užkandinę ir nuslinko
link laiptinės, gerklėje pajuto lengvą peršėjimą. Odą pradėjo nie­
žėti: nežinia, iš baimės ar ore iš tikrųjų kažkas buvo. Džuljeta
nerizikavo aiškintis, tiesiog sulaikė kvėpavimą ir, kiek leido pa­
vargusios kojos, nužingsniavo už kampo, kur turėjo būti laiptai.
„Sis pasaulis visai kaip mano, - pagalvojo leisdamasi pirmu
laiptatakiu blausiai blykčiojančių avarinių lempų šviesoje. - Va­
dinasi, Dievas sukūrė daugiau nei vieną tokį.“
Sunkūs batai, vis dar aplipę sriuba, slysčiojo ant metalinių
laiptų. Antro aukšto laiptų aikštelėje ji stabtelėjo ir keliskart gi­
liai įkvėpė, nuo šito oro ne taip graužė gerklę, ir Džuljeta ėmė
svarstyti, kad reikėtų nusivilkti tą pragariškai didelį kostiumą,
negana, kad jis varžė kiekvieną judesį, dar atsidavė puvėsiais ir
išorinio pasaulio dvoku. Pažvelgė į rankas: ji net pirštinių pati
neužsimovė. Per nugarą ėjo dvigubas užtrauktukas, iš viršaus už­
sandarintas lipuku. Netikėtai jos žvilgsnis nukrypo į peilį ranko­
je irji nepaprastai apsidžiaugė, kad nusiėmusi šalmąjo neišmetė.
 DEMASKAVIMAS 293

Viena gremėzdiška ranka suėmusi peilį ji atsargiai bedė

smaigaliu į kitos rankos rankovę, šiek tiek virš riešo, ir ėmė po
truputį, kad neįsidurtų į odą, pjauti audinį peilį pasukusi ašmeni­
mis į viršų. Audinys sunkiai pasidavė, tačiau sukiodama peilį pa­
galiau prapjovė kelias skylutes. Džuljeta įstatė peilį į vieną siaurą
prapjovą bukąja ašmenų puse odos pusėn ir perbraukė geležte
iš pradžių link alkūnės, paskui link krumplių. Peilio ašmenims
išlindus tarp pirštų ji sugebėjo ištraukti ranką iš ilgos prapjovos,
ir rankovė liko kyburiuoti.
Džuljeta atsisėdo ant laiptų, perėmė peilį į ką tik išlaisvintą
ranką ir ėmęsi kitos kostiumo pusės. Lygiai taip pat nupjovė ir
ją, sriuba lašėjo nuo pečių ir tekėjo rankomis. Paskui Džuljeta
įpjovė kostiumą ant krūtinės, dabar, kai buvo be storų piršti­
nių, rėžti buvo daug lengviau. Prapjautą išorinį metalo folijos
sluoksnį ėmė lupti lyg apelsiną. Šalmo apykaklę teko palikti, ji
buvo pritvirtinta prie apatinio kostiumo iš anglies pluošto ir prie
užtrauktukų ant nugaros - bet blizgantį išorinį sluoksnį ji su pa­
sibjaurėjimu pašalino skutelis po skutelio, visa medžiaga buvo iš­
tepta ir sriuba, ir ta bjaurastimi, kuri prilipojai einant per kalvas.
Atėjo laikas batams: kostiumo medžiagą apipjovė apie
kulkšnis, įpjovė vertikaliai iš išorinės pusės ir pagaliau vieną po
kitos išlaisvino abi pėdas.
Džuljeta nepuolė toliau plėšti likusių audinio draiskanų, pa­
miršo tą išorinį kostiumo sluoksnį, vis dar pritvirtintą prie už­
trauktuko. Ji atsistojo laiptų aikštelėje ir nuskubėjo žemyn, kuo
toliau nuo oro viršuje, kuris, regis, draskė gerklę. Nusileido dar
du aukštus, pamažu slinko žalioje laiptinės šviesoje ir tik tada
susivokė, kadji gyva.
Ji gyva.
Džuljetai tai buvo žiauri, nuostabi ir visiškai netikėta tiesa ir
šiektiek laikoji niekaip negalėjo suja apsiprasti. Tris dienas kilo
panašiais į šiuos laiptais pasitikti savo likimo. Dar vieną dieną
ir naktį praleido areštinėje, skirtoje pasmerktiesiems mirti, vir­
siantiems dar vienu taškeliu nykiame išoriniame peizaže. O da-
294 ŠACHTA

bar - šitai.Neįtikėtina kelionė per uždraustus tyrus ir įsilaužimas

į neįžengiamą nežinią.
Išsigelbėjimas.
Kad ir kas jos laukė paskui, šią akimirką Džuljeta laimin­
ga nubėgo laiptais, basomis kojomis, nekreipdama dėmesio į
tai, kad pėdos dilgčiojo nuo plieno šalčio. Su kiekvienu nauju
oro gurkšniu jai vis mažiau degino gerklę, dvokas ir prisimini­
mai apie negyvėlius liko vis toliau viršuje. Netrukus girdėjo tik
džiaugsmingą savo kojų bildėjimą, ringuojantį tuščioje, erdvioje
tamsoje, lyg skambėtų prislopintas varpas - ne mirusiems, o gy­
viesiems.

Šeštame aukšte ji sustojo atsikratyti apsauginio kostiumo liku­

čių. Atsargiai perpjovė apatinį kostiumą prie pečių ir raktikaulių,
apipjovė aplinkui ir atsikratė šalmo apykaklės, kartu ir tai, kas
buvo likę iš apsauginio kostiumo. Liko tik užtrauktukas prie nu­
garos, tarsi antras nugarkaulis, bet galiausiai ir jį atkabino nuo
kaklo. Numetė ant žemės, tada atsikratė juodo anglies pluošto
apatinio kostiumo: išsinėrė iš rankovių, kelnių ir paliko viską
netvarkinga krūvele šalia dvivėrių šešto aukšto durų.
Šeštame aukšte turėtų būti gyvenamasis kvartalas, pagalvojo
ji. Pasvarstė, gal užeiti vidun, pašūkauti, gal kas ateis į pagalbą,
ar paieškoti kambariuose drabužių ir maisto atsargų, bet apsi­
galvojo: norėjo nusileisti kuo žemiau. Viršutiniai aukštai gali
būti pavojingai užteršti. Nesvarbu, ar ji tai tik įsivaizdavo, o gal
kaltajos apgailėtina patirtis gyvenant savo šachtos viršutiniuose
aukštuose - ji instinktyviai jautė pasibjaurėjimą šia vieta. Saugu
pačioje gilumoje. Jai visuomet taip atrodė.
Galvoje išplaukė vienas viltingas prisiminimas, susijęs su
aukštutine virtuve: jų šachtoje ten buvo išrikiuotos eilės kon­
servuoto maisto - vien skardinės ir stiklainiai, jei kartais pa­
sitaikytų prastas derlius. Džuljeta pamanė, jog panašių atsargų
turėtų rasti ir žemesnių lygmenų valgyklose. Kai atgavo kvapą,
pagalvojo, kad oras šachtoje visai pakenčiamas, bent jau negėlė
 DEMASKAVIMAS 295

plaučių ir liežuvio. Arba didžiulėje šachtoje liko daug oro, ku­

riuo dabar niekas nekvėpavo, arba tebėra koks nors deguonies
šaltinis. Mintys apie atsargas teikėjai vilties. Ji paliko suplėšytus
drabužius ir, apsiginklavusi vien dideliu peiliu, nuoga ėmė leistis
įvijais laiptais. Su kiekvienu žingsniu jos kūnas vis labiau atgijo,
ryžtas stiprėjo, dabar jai buvo nebaisūs jokie sunkumai.

Tryliktame aukšte Džuljeta sustojo patikrinti, kas kitoje durų

pusėje. Juk ši šachta, kiekvienas aukštas, galėjo būti pastatyti vi­
sai kitaip, o jei nežinai, ko tikėtis, nėra prasmės planuoti toli į
priekį. Džuljeta kol kas buvo apžiūrėjusi tik kelias patalpas pa­
čiame viršuje: visos jos sutapo idealiai. Jei toks pat bus ir trylik­
tas aukštas, ji galės jaustis daugmaž tikra. Yra tam tikri dalykai,
kuriuos sužinai ankstyvoje vaikystėje ir kurie nusėda atmintyje
tarsi nepajudinami akmenys. Si dalis išnykusios praeities, smul­
kmenos, išlieka, kai visa kita jau išnešioja vėjas ar giliai sugeria
šaknys. Šią akimirką, praverdama trylikto aukšto duris, mintimis
ji buvo ne šiame apleistos šachtos kiaute, o savo praeityje - ji
atidarė duris į savojaunystę.
Viduje buvo tamsu, jokių avarinių ar apsaugos lempučių. Ir
kitoks kvapas: oras sustingęs ir atsidavė dūlėsiais.
- Ar čia kas yra? - šūktelėjo Džuljeta koridoriaus gilumom
Jos balso aidas grįžo atsimušęs į tuščias sienas. Grįžęs balsas
pasirodė keistai nutolęs, silpnesnis ir aukštesnis nei jos pačios.
Įsivaizdavo save devynmetę, bėgiojančią šiais ilgais koridoriais,
ir džiaugsmingi mergaitės šūksniai suskambo Džuljetai ausy­
se net po šitiek metų. Pamėgino įsivaizduoti, kaip mergytei iš
paskos skuba mama, bando suglobti ją į glėbį ir priversti elgtis
ramiai, bet veikiai vaiduokliai išgaravo tamsoje. Aidai nutyko, ir
Džuljeta liko tarpdury vieniša ir nuoga.
Kai akys apsiprato, vargiai įžiūrėjo priimamojo stalą korido­
riaus gale. Šviesa atsispindėjo nuo stiklinių pertvarų - kaip tik
ten jos ir turėjo būti. Patalpos buvo suplanuotos lygiai taip, kaip
jos tėvo Gimdymo skyriuje viduriniuose aukštuose - tenji gimė
296 ŠACHTA

ir užaugo. Džuljetai buvo sunku patikėti, kad tai kita vieta. Kad
čia gyveno kiti žmonės, kad čia gimė kiti vaikai, žaidė ir augo
taip arti, tik už kalvos, tokioje pat įduboje iškastoje šachtoje.
Kad žaidė slėpynių, gaudynių ar kitokius žaidimus visiškai vieni
apie kitus nežinodami. Gal dėl to, kad stovėjo ant Gimdymo
skyriaus slenksčio, Džuljeta negalėjo negalvoti apie žmones, gy­
venusius šioje šachtoje. Tie žmonės gimė, mylėjo, laidojo savo
mirusiuosius.
Visi šie žmonės dabar lauke. Jų kūnus ji išniekino trypdama
batais, spardė jų kaulus ir palaikus, kai brovėsi ten, iš kur jie
stengėsi pabėgti. Džuljeta susimąstė, prieš kiek laiko čia atsitiko
katastrofa, kiek laiko šachta jau stovi tuščia? Ir kas čia atsitiko?
Laiptuose tebedegė šviesa, o tai reiškė, kad generatorinėje vis
dar yra elektros atsargų. Jai reikėjo popieriaus, kad atliktų tam
tikrus skaičiavimus ir išsiaiškintų, kada šis gyvenimas virto mir­
timi. Ir ne vien iš smalsumo, Džuljeta turėjo ir kitų, praktiškų,
priežasčių.
Paskutinį sykį žvilgtelėjusi vidun ir dar kartą apgailestavusi,
kad taip ir nesustojo pasimatyti su tėvu, nors per pastarąsias die­
nas keliskart ėjo projo Gimdymo skyrių, Džuljeta uždarė duris,
paliko kitapus tamsą ir vaiduoklius, ir susimąstė apie savo keblią
situaciją. Ji veikiausiai vienui viena šioje merdinčioje šachtoje.
Džiaugsmas, kad išliko gyva, greitai išblėso, ji čia vienutėlė ir
vargu ar turi bent mažiausią galimybę išsigelbėti. Suurzgė pilvas.
Nosį vis dar rietė sugedusi sriuba, burnoje vėlėsi rūgštis nuo to
paskutinio pykinimo. Būtinai reikia atsigerti. Reikia apsirengti.
Svarbiausia dabar patenkinti natūralius poreikius ir kol kas ne­
galvoti apie sudėtingą situaciją, bauginančią ateitį ir apgailesta­
vimus dėl praeities.
Jei šioje šachtoje viskas išdėstyta kaip pas juos, pirmieji hi-
droponiniai sodai turėtų būti keturiais aukštais žemiau, o pojais
ir viena iš dviejų didžiųjų nuotėkų fermų. Džuljeta sudrebėjo: iš
apačios papūtė šaltas skersvėjis. Laiptinėje sava temperatūra, ir
leidžiantis žemyn darysis tik šalčiau. Bet Džuljeta vis tiek lipo
 DEMASKAVIMAS 297

žemyn - kuo žemiau, tuo geriau. Kitame aukšte pabandė atida­

ryti duris. Čia irgi buvo tamsu, neįmanoma ką nors įžiūrėti toliau
vestibiulio, bet atrodo, kad čia kadaise buvo biurai ir dirbtuvės.
Ji pamėgino prisiminti, kas įsikūrę keturioliktame jos šachtos
aukšte, bet neįstengė. Nenuostabu: ji beveik nežinojo viršutinio
savo namų lygmens. Ir dėl to ši šachtajai atrodė visiškai svetima.
Džuljeta prilaikė praviras keturiolikto aukšto duris ir įkišo
peilio ašmenis į laiptų aikštelės groteles rankena į viršų: pei­
lis neleis spyruoklinėms durims užsidaryti. Durims atsirėmus
į rankeną liko nedidelis tarpelis. Pro jį pateko tiek šviesos, kad
būtų galima prasisprausti vidun ir apgraibomis apieškoti keletą
artimiausių patalpų.
Ant kablių kitapus durų ji nerado kombinezonų, vienas iš
kambarių jai pasirodė lyg ir skirtas susirinkimams. Vanduo iš
ąsočių seniausiai išgaravęs, tačiau violetinės staltiesės audinys
atrodė gana šiltas. Vis geriau nei vaikščioti nuogai. Džuljeta
nuėmė puodelius, lėkštes, ąsočius ir čiupo staltiesę. Apsigaubė
ja pečius, bet judant staltiesė vis taikėsi nuslysti, taigi pabandė
surišti ją priekyje mazgu. Sekėsi prastai, tad išbėgo atgal į laiptų
aikštelę, į svetingą šviesą ir visiškai nusimetė audinį. Ištraukė
peilį - durys bjauriai sucypusios užsidarė - perdūrė juo audinį
per vidurį ir gerokai įpjovė. Perkišo galvą pro įpjovą, ir audinys
nukaro priekyje ir užpakalyje iki pėdų. Tada Džuljeta patrum­
pino žeme besivelkantį audinį, iš pusės atraižos pasidarė diržą,
iš kitos pusės kažką panašaus į šaliką, jį užsirišo ant galvos kaip
turbaną. Iškart pasidarė šilčiau.
Džuljetai tuoj pat pasitaisė nuotaika: jai patiko ką nors meis­
trauti, daryti, spręsti problemas.Ji turi įrankį, kuris prireikus gali
tapti ginklu, ir drabužius. Neįmanomai ilgas užduočių sąrašas
šiek tiek sutrumpėjo. Džuljeta ėmė leistis toliau, kojos šalo ir ji
ėmė svajoti apie batus, be to, labai norėjo gerti - teko prisiminti,
kiek dar jai reikės padaryti.
Penkioliktame aukšte tirtančios kojos sulinko per kelius -
štai dar vienas priminimas. Įsikibusi į turėklus Džuljeta suprato,
298 ŠACHTA

kad adrenalinas išsivadėjo irji mirtinai pavargusi. Pastovėjo aikš­

telėje rankomis įsirėmusi į kelius, kelis kartus giliai įkvėpė. Kiek
laiko ji jau ant kojų? Kiek dar galės ištverti? Džuljeta nužvelgė
savo atvaizdą peilio ašmenyse: atrodė baisiai, tad nusprendė pa­
ilsėti. O tadajau eis toliau. Pailsėti reikia dabar, kol dar šiltoka.
Iš pradžių norėjo susirasti lovą kokioje gyvenamojoje pa­
talpoje, bet apsigalvojo - nejauku nežinomoje vietoje miego­
ti aklinoje tamsoje. Taigi susisuko į kamuoliuką ant metalinių
penkiolikto aukšto aikštelės grotelių, pasikišo rankas po galva ir
kruopščiai apsikamšė staltiesę apie visą kūną. Atsigulusi Džul­
jeta pradėjo perkratyti galvoje ilgą darbų sąrašą, bet nuovargis
greitai įveikė. Netrukus ėmė grimzti į miegą, tik trumpą akimir­
ką ją apėmė panika, kad nereikėjo pasiduoti nuovargiui, kad iš
šio miego niekada neprabusianti, kadjai lemta prisidėti prie šios
keistos vietos gyventojų, kad ir liks tokia - susisukusi, sustingusi
ir be gyvybės, supus ir virs dulkėmis...
 43

“A
■H W
m m r bent supranti, ką mums siūlai?
Noksas pakėlė akis į Maklein ir pasistengė atlai­
kyti jos aštrių, raukšlelėmis įrėmintų akių žvilgsnį neprarasda­
mas pasitikėjimo. Si smulkutė moteris, kurios rankose buvo vi­
sos šachtos atsarginės dalys ir gamyba, darė įtakingos asmenybės
įspūdį. Ji neturėjo statinės pločio krūtinės ar tankios barzdos
kaip Noksas,jos riešai vargu ar buvo storesnį už dujo pirštus, bet
ori laikysena ir raukšlės apie pilkas akis rodė garbingą amžių, ir
Noksas šaliajos jautėsi kaip mokinukas.
- Tai ne sukilimas, - pakartojo jis. Dabar, po to, kai buvo
tiek kartų ištarti, draudžiami žodžiai liejosi savaime. - Mes tik
įvesime tvarką.
Maklein purkštelėjo.
- Neabejoju, kad taip kalbėjo ir mano proproseneliai. - Ji
nusibraukė nuo veido išsidraikiusias žilų plaukų sruogas ir įbedė
akis į tarp juodviejų ištiestą šachtos schemą.
Maklein elgėsi taip, tarsi žinotų, kad Noksas neteisus, ir vis
dėlto nusprendė jam padėti, o ne kliudyti. Tikriausiai kaltas jos
amžius, pagalvojo sau Noksas, žvelgdamas į jos rausvą pakaušį,
persišviečiantį pro plaukus, tokius plonus ir baltus, kad priminė
stiklo pluoštą. Tiek laiko praleidęs tarp šių sienų žmogus galbūt
susitaiko ir ima manyti, kad reikalai niekada nepagerės arba išvis
niekas niekada nepasikeis. Ir galiausiai praranda viltį - vienintelį
dalyką, kurį reikia branginti.
300 ŠACHTA

Noksas pažvelgė į brėžinį ir išlygino ploną popierių. Staiga

jis atkreipė dėmesį į savo rankas: kokios jos storos ir nė neat-
gramdytų į jas įsigėrusio tepalo. Kažin, ar Maklein nelaiko jo
tik netašytu stuobriu, kuris įsiveržia su nepagrįstomis iliuzijo­
mis apie teisingumą. Ji buvo gana sena, kad žiūrėtų į jį kaip į
karštakošį jauniklį, pagalvojo jis, nors sau Noksas atrodė senas
ir išmintingas.
Vienas iš kelių dešimčių šunų, gyvenančiųTiekimo skyriuje,
nepatenkintas suurzgė, lyg ši karo taryba būtų sutrukdžiusi jam
snūduriuoti.
- Dėl savo pačių saugumo turime nepamiršti, kad Infor­
matikos skyrius suuodžia, jog kažkas vyksta, - pasakė Maklein
pervesdama maža ranka per schemą, per daugybę aukštų tarpjų
ir trisdešimt ketvirto skyriaus.
- Kodėl? Ar mes nebuvome itin atsargūs kildami į viršų?
Ji nusišypsojojam.
- Esu tikra, kad ėmėtės visų atsargumo priemonių, bet, kaip
jau sakiau, dėl savo pačių saugumo geriau galvoti taip, o ne prie­
šingai - mažiau kils pavojų.
Noksas linktelėjo ir prikando barzdą po apatine lūpa.
- Kiek užtruks, kol iki čia pakils likę tavo mechanikai? - pa­
klausė Maklein.
- Jie išeis apie dešimtą, tuomet nakčiai prislopinama šviesa
laiptinėje, ir čia užlips apie antrą, vėliausiai trečią.Jie bus sunkiai
apsikrovę.
- Sakai, dešimties žmonių apačioje užteks, kad mechanizmai
tinkamai veiktų?
- Jei neįvyks didelė avarija, taip, - pasikasė sprandą Nok­
sas. - Kaip manai, kieno pusę palaikys nešikai? Ar vidurinio
lygmens žmonės?
Maklein gūžtelėjo.
- Dauguma vidurinių aukštų save irgi laiko viršumi. Žinau,
nes ten praleidau vaikystę. Radę laiko jie eina žiūrėti vaizdo
lauke ir pavalgyti užkandinėje, nepaisydami, kad reikia aukštai
 DEMASKAVIMAS 301

lipti. O štai viršus - kitas klausimas, manau, čia šalininkų rasi­

me daugiau.
Noksas sukluso, ar gerai išgirdo.
- Ką sakei?
Ji pažvelgė į jį. Noksas pajuto, kad apie kojas trinasi šuo: gal
ieškojo draugijos ar šilumos.
- Pats pagalvok, - pasakė Maklein. - Kodėl tu toks įsiutęs?
Kad praradai gerą draugę? Taip nutinka dažnai. Ne, tu įsiūtai
todėl, kad tau melavo. O viršutiniai žmonės tai nujaučia daug
geriau už tave, patikėk.Jie gyvena matydami tuos, kurie meluoja.
Vidurinis lygmuo trokšta pasikelti aukštyn bet kokia kaina ir
be jokios atjautos žiūri į mus, iš gilumos. Šitie labiausiai spirsis.
- Vadinasi, manai, kad viršuje galime turėti sąjungininkų?
- Taip, tik mes negalime su jais susitikti. Juos reikėtų šiek
tiek įtikinti. Kad ir tokia kalba, kokia užnuodijai mano žmonių
mintis.
Ji apdovanojo jį reta šypsena ir Noksas pasijuto švytįs. Ir tą
akimirką jis suprato, kodėl Maklein žmonės taip jai atsidavę.
Jis irgi sugebėjo suvaldyti žmones, tik dėl kitos priežasties: jo
pavaldiniai prisibijojo ir norėjo jaustis saugūs. Maklein žmonės
gerbė ir norėjo, kadji juos mylėtų.
- Problema ta, kad nuo informatikų mus skiria viduriniai
aukštai, - ji pervedė ranka per schemą. - Todėl turime praeiti
juos greitai ir be kovos.
- Maniau, kad į viršų skubėsime prieš aušrą, - suniurnėjo
Noksas. Jis atsilošė ir dėbtelėjo po stalu į šunį, tupintį beveik
jam ant kojų ir spoksantį, kvailai tabaluojantį liežuvį ir vizginantį
uodegą. Noksui tai buvo viso labo padaras, kuris ėdė maistą ir
palikdavo krūveles. Gauruotas mėsos gabalas, kuriojam nebuvo
galima suvalgyti. Jis nusispyrė purviną padarą. - Nešdinkis, -
suniurzgė.
- Džeksonai, pas mane, - spragtelėjo pirštais Maklein.
- Nesuprantu, kamjuos čia laikote, maža to, dar veisiate.
302 ŠACHTA

- Ir nesuprasi, - purkštelėjo Maklein. - Jie džiugina širdį,

bent jau tiems, kas ją turi.
Noksas pakėlė akis, kad įsitikintų, arji kalba rimtai, ir pama­
tė, kad Maklein šypsena sugižo.
- Kai įvesime čia tvarką, pasieksiu, kadjiems irgi būtų nusta­
tyta loterija. Kad nesiveistų be saiko. - Ir apdovanojo Maklein
tokia pat sarkastiška šypsena.
Džeksonas suinkštė ir Maklein pasilenkusi jį paglostė, kad
nuramintų.
-Jei mes būtume tokie pat ištikimi vieni kitiems kaip šunys,
nereikėtųjokių sukilimų, - pasakė žiūrėdama į jį.
Noksas nuleido galvą nenorėdamas sutikti jos žvilgsnio. Pas­
taraisiais metais Mechanikos skyriuje irgi gyveno keli šunys, ir
jis žinojo, kad kai kurie jo žmonės mąsto kaip Maklein, nors
jis pats buvo kitokios nuomonės. Noksas niekad nesuprato, ko­
dėl žmonės taip sunkiai uždirbtus čekius keičia į maistą ir šeria
gyvūną, iš kurio jokios naudos. Džeksonas vėl palindo po stalu
ir pasitrynė jam į kelį, inkšdamas, kad paglostytų, bet Noksas
užsispyręs laikė abi rankas ant schemos.
-Jei norime nepastebėti pakilti į viršų, mums reikia nukreip­
ti dėmesį, - pasakė Maklein. - Kažko, kas praretintų žmones vi­
duriniuose aukštuose. Būtų neblogai kažkaipjuos išvilioti į viršų,
nes eidami mes vis tiek sukelsime triukšmą.
- Mes? Palauk, nejau tu ruošiesi...?
-Jei eis mano žmonės, be abejo, eisiu ir aš. - Ji pakreipė gal­
vą. - Aš jau penkiasdešimt metų laipioju kopėčiomis sandėlyje,
manai, neįveiksiu kelių laiptatakių?
Noksas apskritai nemanė, kad yra dalykų, kurių ji neįveik­
tų. Džeksonas plakė uodega per stalo koją ir spoksojo į jį buka
kiemsargio šuns išraiška.
- Gal pakeliui vertėtų užvirinti duris? - paklausė Noksas. -
Tegul patupi viduje, kol viskas baigsis.
- O kas paskui? Atsiprašinėsime? Ojei tai užtruks savaites?
- Savaites?
 DEMASKAVIMAS 303

- Juk nemanai, kad bus lengva, ką? Tiesiog užlipsi į viršų ir

paimsi valdžią į rankas?
- Neturiu jokių iliuzijų, kaip viskas klostysis toliau. - Nok-
sas mostelėjo į jos kabineto duris, už kurių prasidėjo dirbtuvės,
pilnos bildančių mašinų. - Mūsų žmonės dabar gamina ginklus
ir kitą karo amuniciją ir, jei prireiks, aš paleisiu juos į darbą. Su
džiaugsmu taikiai perimčiau valdžią, mane tenkins, jei Bernar­
das ir dar keletas kitų bus išvyti valyti, bet aš niekada nesigėdijau
teptis rankų.
Maklein linktelėjo.
- Kol kas mes abu švarūs...
- Svarūs kaip stiklas, - pakartojo jis.
Noksas suplojo rankomis - į galvą šovė mintis. Džeksonas
nuo šito garso prilipo prie žemės.
- Sugalvojau! - išpoškino. - Diversija! - Jis bakstelėjo į že­
mesnius Mechanikos skyriaus aukštus schemoje. - Ojei Džen-
kinsas nutrauktų energijos tiekimą? Pamažu vis daugiau aukštų.
Galėtume pradėti keliais aukštais virš šio. Arba dar geriau - nuo
fermų ir valgyklų. Suversim viską paskutiniam generatoriaus
taisymui...
- Ir manai, kad viduriniai aukštai ištuštės? - paklausė prisi­
merkdama.
-Jei norės karšto maisto. Arba jiems prisieis tupėti tamsoje.
- Arbajie visi išeis į laiptinę ir ims liežuvauti, kas čia vyksta.
Ir mums po kojomis painiosis tik dar daugiau žmonių.
- O mes pasakysim, kad einam taisyti! - Noksą pradėjo ap­
imti neviltis. Prakeiktas šuo vėl tupėjo jam ant bato.
- Taisyti į viršų? - nusijuokė Maklein. - Sakyk, nuo kada
mes didelius gedimus šaliname viršuje?
Noksas nervingai papašė barzdą. Kuo toliau, tuo darosi sun­
kiau. O atrodė taip paprasta. Jie visą dieną gamino įrankius ir
ginklus. Jie pasirengę įkrėsti tiems informatikams, neūžaugoms
kaip Bernardas, kurie kiauras dienas trina kelnes ir kaukši kla­
304 ŠACHTA

viatūra kaip sekretorės. Jiems tereikia užlipti į viršų ir pagaliau

padaryti tai, ką turi padaryti.
-Turite geresnių minčių? - paklausė jis.
- Mes turime pagalvoti apie „paskm\ - patikino Maklein. -
Kas bus po to, kai jūs mirtinai pritvosite kelis žmones kuokomis
ir kraujas pradės lašėti per laiptų grotas, kas tada? Nori, kad
žmonės gyventų bijodami,jog tai pasikartos ir vėl, kad ir kąjiems
teks iškentėti?
- Aš noriu pamokyti tik tuos, kurie melavo, - pasakė jis. -
Tai viskas, ko nori bet kuris iš mūsų. Mes visi gyvenome bijoda­
mi. Bijodami išorinio pasaulio. Bijodami, kad mus išvarys valyti.
Bijojome net kalbėti apie geresnį pasaulį. Ir viskas pasirodė besą
melas. Sistema mus apgaudinėjo, kad laikytume galvas nulenk­
tas ir susitaikytume suja...
Džeksonas sulojo, ėmė stūgauti ir nevaldomai plakti grindis
uodega, ji priminė vandentiekio žarną užsikimšus antgaliui.
- Kai viskas bus baigta, - toliau kalbėjo Noksas, - kai ga­
lėsime ištirti pasaulį, į kurį iki šiol tik žiūrėjome, atsiras viltis.
Velnias, aš net dabar ją jaučiu. Nejaujūs nieko nejaučiate?
Noksas nuleido ranką ir pakasė Džeksonui galvą, šuo nuty-
ko. Maklein kelias akimirkas žvelgė į jį, paskui pritariamai link­
telėjo galva.
- Mes pajudėsime, kai bus išjungtos šviesos, - galiausiai nu­
sprendė Maklein. - Šiandien vėlai vakare, iki kol ims grįžti tie,
kurie nusivylė valymo rezultatais. Aš eisiu būrio su šviesomis ir
žibintuvėliais priekyje, tarytum tai būtų Tiekimo skyriaus geros
valios misija. Tu seksi mums įkandin po kelių valandų, su liku­
siais savo žmonėmis. Ir nepamiršk savo istorijos apie remontą,
pažiūrėsime, kiek suja galėsi nueiti, kol kils problemų. Tikiuosi,
kad daugelis pasiliks nakvoti viršuje ar grįš į savo lovas viduri­
niuose aukštuose pernelyg pavargę, kad kreiptų dėmesį į neį­
prastą sambrūzdį.
- Sutinku, apie vidurnaktį judėjimas aprimsta, - pritarė
Noksas, - vadinasi, rizika daug mažesnė.
 DEMASKAVIMAS 305

- Mūsų tikslas - užpulti Informatikos skyrių ir jį užimti.

Bernardas vis dar žaidžia merą, taigi vargu ar jis bus ten. Tačiau
vos trisdešimtieji aukštai bus mūsų ir saugūs,jis nusileis pas mus
arba mes pakilsime iki jo. Nemanau, kad jis ims rimtai kovoti,
kai jo aukštai atsidurs mūsų valdžioje.
- Sutinku, - tarstelėjo Noksas, jam kur kas palengvėjo, kai
atsirado bent koks planas. Ir sąjungininkas. - Ir... ačiū už viską.
Maklein nusišypsojo.
- Tu, kaip mechanikas, „suskelei“visai neblogą kalbą, - pa­
gyrėji. - Beje... - ji linktelėjo link šuns, - Džeksonui tu patikai,
ojis beveik niekada neklysta. Bent jau dėl žmonių.
Noksas pažvelgė žemyn ir suprato, kad iki šiol kaso tam
kvaišai kiemsargiui galvą. Jis atitraukė ranką ir šuo ėmė ilgesin­
gai šniokštuoti įbedęs akis į jį. Kitame kambaryje kažkas dėl to
nusijuokė, prislopinti mechanikų balsai susimaišė su tiekėjų. Bet
juokas neužgožė kitų garsų, Noksas girdėjo, kaip žmonės lanksto
plieninius virbus, kaip plokštės po priekalu tampa aštriu ginklu,
kaip kniedžių gaminimo įrengimai štampuoja kulkas. Dabar jis
suprato, ką turėjo omeny Maklein, kai kalbėjo apie ištikimybę.
Išvydo tai kvailo šuns akyse: kad dėl jo šis padaras būtų padaręs
viską,jei tik Noksas būtų paprašęs. Ir ši našta, slegianti jam krū­
tinę, našta dėl žmonių, kurie buvo visiškai atsidavę jam ar Ma­
klein, pasirodė esanti pati sunkiausia, kokią užkrovė gyvenimas.
U š nuotėkų fermos, esančios apačioje, į laiptinę sklido šviežių
m puvėsių kvapas. Džuljeta vis dar buvo iki galo neišsivadavusi
iš snaudulio, kai nusileido į kitą aukštą ir pajuto šį kvapą. Vi­
siškai nenutuokė, kiek laiko miegojo - atrodė, kad net kelias
dienas, bet iš tikrųjų galėjo būti tik kelios valandos. Prabudo
veidu prisispaudusi prie laiptų grotelių, ant skruosto turėjo likti
atsispaudusios raudonos žymės. Pakilo ir iškart ėmė leistis že­
myn. Skrandį iš bado tampė mėšlungis, tad fermos kvapas ragi­
no lipti dar spėriau. Ties dvidešimt aštuntu aukštu kvapas tapo
toks sodrus, jogjai atrodė, kad plaukiaper tą smarvę. Tai mirties
dvokas, pagalvojo ji. Laidotuvių. Riebios, mirtimi persigėrusios
dirvos, skleidžiančios į orą aštrias, nosį riečiančias molekules.
Trisdešimtame aukšte, hidroponiniuose soduose,ji sustojo ir
pabandė atidaryti duris. Viduje tvyrojo tamsa. Kažkur toliau, ko­
ridoriuje, girdėjosi, kaip ūžiaventiliatorius ar variklis. Buvo keis­
ta klausytis šio monotoniško gausmo: ilgiau nei parą Džuljeta
tegirdėjo savo žingsnių garsą ir nieko daugiau. Žalsvas avarinių
lempučių švytėjimas nesiskaitė: jos veikiau priminė mirštančio
kūno šilumą, baterijas, atiduodančias paskutinius savo fotonus.
Tačiau čia buvo kažkoksjudėjimas, kažkoks kitas garsas, ne jos
alsavimas ir ne žingsnių aidas, irjis sklido iš tamsių hidroponinių
sodų koridorių gilumos.
Džuljeta vėl paliko duryse įkištą savo vienintelį įrankį ir
ginklą, kad vidun įeitų bent kiek šviesos. Įsėlino į sodus: augali­
jos kvapas čia buvo ne toks stiprus kaip laiptuose, ir ji nuslinko
 DEMASKAVIMAS 307

koridoriumi į priekį, delnu braukdama per sieną. Vestibiulyje

ir kabinetuose buvo tuščia ir tamsu, oras išdžiūvęs. Lemputė
prie sukamosios kryžminės užtvaros nedegė, ir ji neturėjo nei
kortelės, nei žetono, kad ją atidarytų. Taigi įsikibo rankomis į
metalinius strypus ir peršoko, ir šis menkas nepaklusnumo aktas
kažkodėl pripildėją stiprybės, tarsi būtų pareiškusi, kad šioje mi­
rusioje vietoje negalioja jokie įstatymai, jokia civilizacija, jokios
taisyklės.
Šviesa iš laiptinės vos siekė pirmuosius sklypus. Džuljeta
palaukė, kol apsiprato akys, laimei, šį gebėjimą buvo išsiugdžiu­
si dirbdama Mechanikos skyriaus gelmėse bei krapštydamasi
sugedusių mechanizmų viduriuose, kone aklinoje tamsoje. Tai,
ką pagaliau įstengė įžiūrėti, jos toli gražu nenudžiugino. Viskas
šiuose soduose buvo supuvę. Nuo pakabintų vamzdžių tinklo tai
šen, tai ten kybojo stori stiebai, tarsi virvės. Iš toji galėjo spręsti,
kiek laiko negyvos šios augavietės, vadinasi, ir visa šachta. Ne
šimtą metų, bet ir ne keletą dienų. Tai buvo pirmas neįkainoja­
mos informacijos žiupsnis, pirmoji užuomina šios paslaptingos
vietos mįslei įminti.
Džuljeta pabeldė krumpliais per vieną iš vamzdžių ir iš garso
suprato, kadjis pilnas.
Taip, augalų nėra, užtat vanduo! Vien nuo minties apie van­
denį burna išdžiūvo. Džuljeta peršoko per turėklus ir atsidū­
rė prie vienos iš lysvių. Prispaudė burną prie vienos iš skylučių
vamzdyje, ties ta vieta, kur augo augalas, tai suprato iš kyšančio
stiebo, ir stipriai patraukė į save orą. Netrukus liežuviu pajuto
vandens skonį: sūroką, atsiduodantį žemėmis, bet tai buvo van­
duo! Irjame nesijautėjokių cheminių ar nuodingų medžiagų, tik
organika. Purvas. Vanduo skoniu buvo tik šiek tiekbjauresnis už
tepalus ir alyvą, kuriais per du dešimtmečius Džuljeta persigėrė
kiaurai.
Ji gėrė, kol pasijuto kone sprogstanti. Ir suprato, jog dabar,
kai turi vandens, gali išgyventi gana ilgai, kad rastų dar daugiau
užuominų.
308 ŠACHTA

Prieš išeidama Džuljeta nulaužė galą vamzdžio, atsargiai,

kad nepažeistų dangtelio. Vamzdžio galas buvo apie trijų colių
pločio ir gal dviejų pėdų ilgio, ir išjo išėjovisiškai padori gertuvė.
Džuljeta atsargiai palenkė likusio vamzdžio atvirą galą, kad išjo
imtų lietis vanduo. Kol pildė gertuvę, nusiplovė ir rankas, nes vis
dar baiminosi iš lauko atsineštų nuodų.
Pripildžiusi gertuvę nuslinko atgal prie apšviesto tarpdu­
rio koridoriaus pradžioje. Čia buvo trys hidroponiniai sodai,
kiekvienas su atskira vandentiekio sistema, vamzdžiai driekėsi
ilgais ir pinkliais koridoriais. Džuljeta pabandė mintyse apytiks­
liai paskaičiuoti ir suprato, kad vandens jai užteks labai ilgam.
Burnoje liko šlykštus poskonis: nenustebtų, jei skrandis atmestų
turinį, bet jei pavyktų uždegti ugnį, jei rastų užtektinai audinių
ar popieriaus laužui, kad galėtų ilgokai pavirinti vandenį,jo sko­
nis kur kas pagerėtų.
Išėjusi į laiptinę, vėl pateko į sodrią smarvę. Išsitraukė peilį
ir nuskubėjo žemyn, dukart apsisuko įvijais laiptais ir, atsidūrusi
kitoje aikštelėje, patikrino duris.
Smarvė aiškiai ėjo iš nuotėkų fermos, jos žemė buvo gausiai
tręšiama kanalizacijos turiniu. Ir vėl Džuljeta išgirdo variklio
dūzgimą, šįkart garsesnį. Ji vėl prilaikė pravertas duris peiliu,
gertuvę atrėmė į sieną ir įėjo apsižvalgyti.
Čia tvyrojo dusinamai sodrus augalijos kvapas. Priekyje,
blausioje žalsvoje šviesojeji įžiūrėjo susiraizgiusius tankius stie­
bus, persisvėręper turėklusjie virto ant tako. Džuljetavėl peršoko
apsauginę užtvarą ir ėjo apie priekinę patalpų dalį, ranka prisi­
laikydama sienos, kol vėl apsiprato akys. Kažkur čia neabejotinai
dirbo siurblys. Ji net išgirdo lašant vandenį: arba iš prakiurusio
vamzdžio, arba iš vandentiekio čiaupo. Džuljeta pajuto, kaip per
rankas braukia šalti lapai. Ir puvėsiai čia atsidavė savotiškai: taip
kvepiavaisiai ir daržovės, kurie yra nukritę ant žemės ar kabo ant
šakų. Ir dar: ji išgirdo zvimbiant muses - pirmieji gyvybės garsai.
Džuljeta įkišo ranką į šakų tankumyną ir grabaliojo tol, kol
užčiuopė kažką glotnaus. Trūktelėjo ir ištraukė į šviesą apvalai­
 DEMASKAVIMAS 309

ną pomidorą. Jos spėjamas šachtos mirimo laikas sutrumpėjo.

Kiek laiko gali išsilaikyti neprižiūrimi augalai? Ar pomidorus
sėja, arjie kiekvienais metais patys išauga kaip žolės?Ji negalėjo
atsakyti. Atsikandusi suprato, kad pomidoras dar ne visai suno­
kęs. Staiga už nugaros išgirdo kažkokį triukšmą. Ar įsijungė dar
vienas siurblys?
Ji dar spėjo atsisukti, kad pamatytų, kaip durys į laiptinę
užsidarė, ir ferma paskendo juodoje lyg rašalas tamsoje.
Džuljeta sustingo. Tuoj išgirs, kaip tarškėdamas laiptais že­
myn krinta jos peilis. Ar jis galėjo išslysti pats ir nuriedėti? Kai
šviesa dingo, regėjimą atstojo ausys. Ji girdėjo savo alsavimą ir,
regis, net pulsą, daug garsiau dabar ūžė ir siurblys.
Džuljeta, tebelaikydama pomidorą, susigūžė ir nusliūkino
prie priešingos sienos, ištiestomis rankomis grabaliodama kelią.
Tyliai sėlino link išėjimo, susilenkusi, kad netrukdytų augalai.
Pabandė nusiraminti. Čia nėra vaiduoklių, nėra ko baimintis,
kartojo sau slinkdama į priekį.
Ir tada pajuto ant peties nusileidusią ranką. Džuljeta sušu­
ko ir išmetė pomidorą. Ranka spaudė ją prie žemės neleisdama
išsitiesti. Mergina ėmė atsimušinėti nuo užpuoliko, bandė išsi­
laisvinti, galvos apdangalas nuslydo - kol galiausiai pajuto tvirtą
sukamosios užtvaros plieną, viena iš jos metalinių kryžmų buvo
išsikišusi į koridorių - ir suprato visiškai apsikvailinusi.
- Per tave gausiu širdies priepuolį, - suniurnėjo mechaniz­
mui. Apsičiupinėjusi peršoko į kitą pusę. Kai turės šviesos, grįš
čia pasiieškoti daugiau maisto. Užtvara liko už nugaros ir Džul­
jeta patraukė link išėjimo, viena ranka prisilaikydama sienos, kitą
atkišusi į priekį. Eidama galvojo, ar dabar imsianti kalbėtis su
daiktais? Ir po truputį išeis iš proto. Skendėdama tamsoje supra­
to, kad jos mąstysena keičiasi kiekvieną minutę. Dar vakar su­
sitaikiusi su mirtimi, šiandien baiminosi kažkokios beprotybės.
Šioks toks žingsnis į priekį.
Galiausiai ranka atsimušė į duris, ir Džuljeta stumtelėjusi jas
atidarė. Ir nusikeikė: vis dėlto ji prarado peilį - grotelėse nieko
310 ŠACHTA

nebuvo. Kažin, ar toli jis nukrito? Ar reikėtų susirasti šitą, ar

pasiieškoti kito įrankio. Ji pasisuko gertuvės...
Si irgi buvo dingusi.
Džuljetai aptemo akyse, širdis ėmė plakti tankiau. Nejau
gertuvę nubloškė užsitrenkdamos durys? Ir kaip galėjo peilis
praslysti pro groteles, jeigu jo rankena storesnė už tarpus? Kai
dūžiai smilkiniuose nutyko, ji išgirdo kai ką dar.
Žingsnius.
Aidinčius laiptuose po ja.
Kažkas bėgo.
 45

l lgasis Tiekimo skyriaus stalas buvo užverstas karo amunicija.

■ Ginklai, ką tik iš staklių, griežtai uždrausti, gulėjo išrikiuoti
kaip plieninės lazdos. Noksas paėmė vieną šautuvą - jo vamzdis
dar buvo šiltas nuo gręžimo ir sriegių darymo - ir atlaužė buožę:
pasirodė šovinių lizdas. Išėmė iš kibiro tviskančią kulką - jos tū­
telė buvo iškaldinta iš vamzdžio ir prikimšta parako - ir užtaisė
naujutėlį šautuvą. Naudotis atrodė lengva: nusitaikai ir nuspaudi
gaiduką.
- Atsargiau su šautuvu, žiūrėk, kur taikaisi, - perspėjo vienas
iš Tiekimo vyrų, traukdamasis į šalį.
Noksas nukreipė vamzdį į lubas ir pabandė įsivaizduoti, ką
gali vienas toks šautuvas. Iki šiol jis tik kartą buvo matęs ginklą,
daug mažesnį, prikabintą prie senojo šerifo padėjėjo diržo, tik
visuomet manė, jog tas ginklas daugiau dėl vaizdo. Noksas kyš­
telėjo į kišenę saują mirtinų šovinių, galvodamas, kad kiekvienas
jų gali užbaigti kieno nors gyvenimą, dabar jis suprato, kodėl
ginklai griežtai uždrausti. Žudyti žmogų negalima taip papras­
tai: pamojavai vamzdžiu prieš nosį, ir viskas. Atimti gyvybę rei­
kia lėtai, kad prabustų to žmogaus sąžinė.
Vienas iš Tiekimo skyriaus vyrų išlindo iš už lentynų laiky­
damas rankose krepšį. Iš to, kaip ėjo - sulenkęs nugarą, sukum­
pusiais pečiais - Noksas suprato, kad nešulys labai sunkus.
- Kol kas padarėme du tuzinus, - pasakė vyras keldamas
krepšį ant ilgojo stalo.
312 ŠACHTA

Noksas įkišo ranką krepšin ir ištraukė vieną sunkų cilindrą.

Mechanikai ir net kai kurie tiekėjai baimingai paskersakiavo į
pintinę.
- Reikia trenkti šituo galu į ką nors kieta, - paaiškino vyras
už stalo, ramiai, lyg išduotų užsakovui elektros relę ir instruk­
tuotų, kaip ją montuoti, - į sieną, grindis, šautuvo buožę, kažką
panašaus. Ir sviesti kuo toliau.
- Ar juos saugu nešiotis? - paklausė Sirlė, kai Noksas įsikišo
vieną į kišenę.
- Taip, nes trenkti reikia tikrai stipriai.
Keli žmonės priėjo prie pintinės ir patarškinę krepšyje pa­
siėmė po vieną sprogmenį. Noksas pagavo Maklein žvilgsnį,
kai ši irgi pasiėmė vieną ir įsikišo į viršutinę kišenę. Ji žvelgė
ramiai, su atviru iššūkiu. Tikriausiai suprato, kaip buvo apviltas
Nokso vyriškumas, kai šis sužinojo, kad ji irgi eina su jais, bet
Noksui iš pirmo žvilgsnio tapo aišku, jog ginčytis su ja nėra
prasmės.
- Gerai, - tarė Maklein, pilkai mėlynomis akimis nužvelgda­
ma prie stalo susispietusius vyrus ir moteris. - Dabar paklausy­
kit. Mums laikas atidaryti parduotuvę, tad tie, kurie turi ginklus,
išsidalykite ir šaudmenis. Ten rasite drobės atraižų. Įvyniokite
ginklus, ir kuo kruopščiau, kad niekas nepamatytų. Mano grupė
išeina po penkių minučių, aišku? Antra grandis truputį kur nors
palaukite, tik žiūrėkite, kadjūsų niekas nematytų.
Noksas linktelėjo.Jis pažvelgė į Marką su Sirle, trauksiančius
sujuo, antroje grupėje, pirmojoje eis lėčiau lipantys, ir elgsis kaip
niekur nieko. Kurių kojos tvirtesnės, žingsniuos iš paskos ir gan
spėriai, kad laiku pasivytų pirmuosius ties trisdešimt ketvirtu
aukštu. Kartu einančios abi grupės atrodytų įtartinai, o dabar -
niekamjų ketinimai nekris į akis.
- Viršininke, jums viskas gerai? - Susirūpinusi pažvelgė į jį
Sirlė, dėdamasi ant peties šautuvą. Sis pasiglostė barzdą ir pa­
galvojo, ar labai matyti jo įtampa ir baimė.
- Žinoma, viskas gerai, - suniurnėjo jis.
 DEMASKAVIMAS 313

Markas pasiėmė sprogmenį, paslėpė kišenėje ir uždėjo ranką

žmonai ant peties. Noksą apniko abejonės. Jis būtų norėjęs, kad
moterys nedalyvautų, bent jau žmonos. Jis vis dar vylėsi, kad
smurto, nors jam ir rengėsi, bus išvengta, bet dabar, kai nekan­
trios rankos graibstė šautuvus, vis sunkiau darėsi tuo patikėti.
Žmonės buvo pasirengę atimti gyvybes ir reikėjo pripažinti, kad
visi atrodė taip įpykę, jog tai padarytų.
Maklein išėjo iš už prekystalio ir įdėmiai nužvelgė Noksą.
- Na, mums laikas. - Ir ištiesė jam ranką.
Noksas paspaudė. Jis susižavėjo šios moters stiprybe.
- Pasimatysim trisdešimt ketvirtame aukšte ir toliau veik­
sime drauge, - pasakė jis. - Tik žiūrėkite, palikite linksmybių
ir mums.
- Gerai. - Ji nusišypsojo.
- Gero lipimo. - Jis pažvelgė į vyrus ir moteris, stovinčius
jai už nugaros. - Visiems jums. Sėkmės, netrukus pasimatysime.
Santūrūs linktelėjimai ir tvirtai sukąsti žandikauliai. Nedi­
delė armija geltonais drabužiais patraukė link durų, paskutinę
minutę Noksas sustabdė Maklein.
- Klausyk, - tarstelėjo. - Tik jokių išsišokimų, kol jus pavy­
sime, sutarta?
Ji pliaukštelėjojam per petį ir nusišypsojo.
- Ir kai viskas prasidės, - toliau kalbėjo Noksas, - tikiuosi,
kad stovėsi pačiame užpakaly, už...
Maklein prisikišo ir sugriebė Noksą už rankovės. Jos susi­
raukšlėjęs veidas iškart pasidarė rūstus.
- O kur būsi tu, Noksai iš Mechaninio, kai pradės griaudėti
sprogmenys? Kai šiems vyrams ir moterims, kurie eina su mu­
mis, teks sunkiausias gyvenimo išbandymas, kur būsi tu?
Noksas, taip netikėtai užpultas, sutriko, šie kone pašnibždo­
mis ištarti žodžiai smogė skaudžiau už riksmą.
-Tu žinai, kur būsiu... - žiojosi atsakyti.
- Tu velniškai teisus, - sušnypštė Maklein paleisdama jam
ranką. - Ir geriaujau pasistenk, kad tave ten pamatyčiau.
 46

l^^žuljeta užgniaužusi kvapą klausėsi, kaip laiptuose tolsta

žingsniai. Jautė vibruojant turėklus. Rankų ir kojų oda iš
baimės pašiurpo. Norėjo sušukti, kad žmogus sustotų, bet nuo
netikėto adrenalino antplūdžio krūtinėje pasidarė šalta ir tuščia,
tarsi į plaučius būtų įsisukęs ledinis vėjas ir atėmęs iš jos balsą.
Šachtoje kartu suja buvo gyvų žmonių. Ir dabarjie bėga nuojos.
Džuljeta atsitraukė nuo turėklų, šovė per laiptų aikštelę ir
tekina pasileido įvijais laiptais, lėkė kiek kojos nešė, kiek užte­
ko kvapo. Jau kitame aukšte, kai adrenalinas atslūgo, ji iš visų
plaučių sušuko: „Stok!“, tačiau basų kojų bildesys į metalinius
laiptus užgožė jos balsą. Ji pati jau negirdėjo žmogaus bėgant,
bet nesustojo, neįsiklausė baimindamasi, jog per tą laikąjis arjie
nubėgs per toli. Skuosdama per trisdešimt pirmo aukšto aikšte­
lę Džuljeta ėmė nerimauti, kad jie gali šmurkštelėti į kurį nors
aukštą ir pasislėpti gilumoje. Ir jei tokioje didžiulėje šachtoje jų
Ūko tik saujelė, Džuljeta gali niekadajų nerasti. Ypačjei žmonės
nenorės būti surasti.
Kažkodėl tai pasirodė baisiau už viską: kad ji iki dienų galo
prabus čia, apgriuvusioje šachtoje, bandydama išgyventi, kalbė­
damasi su daiktais, o tuo metu grupė žmonių darys tą patį, ir
ji jų niekada nesutiks. Džuljetą taip išgąsdino ši mintis, kad ji
nepagalvojo priešingai: ogal ši grupė ieškosjos ir ne sugeriausiais
ketinimais.
Gal jų ketinimai ir nėra blogi, bet, šiaip ar taip, jie turi jos
peilį.
 DEMASKAVIMAS 315

Trisdešimt antrame aukšte Džuljeta sustojo ir įsikibusi ran­

komis į turėklus įsiklausė. Kad ir kaip norėjo, neįstengė sulaikyti
kvapo: plaučiai godžiai traukė orą. Bet stovėjo nejudėdama,jaus­
dama, kaip tvinksi pulsas į šaltus turėklus įsikirtusiuose delnuo­
se, ir išgirdo tolimą žingsnių aidą apačioje,jau šiek tiek garsesnį.
Ji vejasi! Džuljeta vėl pasileido bėgti, pagyvėjusi, šokinėdama per
tris pakopas, pasvirusi į šoną, kaip lakstydavo jaunystėje: viena
ranka laikosi įvijo turėklo, kitą ištiesusi į šalį, kad neprarastų
pusiausvyros, vos liečia pakopas kulnais - ir skrieja nuo vienos
ant kitos, be galo susikaupusi, kad tik nepaslystų. Bėgant tokiu
greičiu parpulti reiškė mirtį. Galvoje atgijo sugipsuotų rankų ir
kojų vaizdai ir pasakojimai apie nelaimingus senyvus žmones
sulaužytais klubais. Bet vis tiek nemažino greičio, lėkė laiptais
kaip žaibas. Trisdešimt trečias aukštas dingo veik nepastebėtas.
Puse laiptatakio vėliau ji išgirdo, kaip trinktelėjo durys, garso
nenustelbė net jos žingsnių aidas. Džuljeta sustojo ir pažvelgė
aukštyn. Persisvėrė per turėklus ir žvilgtelėjo žemyn. Žingsniai
nutilo, girdėjosi, tik kaip ji švokšdama traukia orą.
Džuljeta apsuko dar vieną ratą laiptais ir patikrino trisde­
šimt ketvirto aukšto duris.Jos buvo uždarytos. Bet neužrakintos.
Rankeną ji nuspaudė ir durys klabėjo, bet kažkas neleido joms
atsidaryti. Trūktelėjo iš visų jėgų - nieko. Patraukė dar kartą
ir išgirdo, kaip kažkas trakštelėjo. Įsirėmė koja į kitą dvivėrių
durų pusę ir pabandė trečiąkart, trūktelėjo staigiai atkragindama
galvą, rankas prispausdama prie krūtinės ir atsispirdama koja...
Kažkas pokštelėjo. Durys staigiai atsidarė, rankena išslydo
Džuljetai iš rankų ir ji prarado pusiausvyrą. Iš vidaus pliūptelėjo
ryški šviesa, akinantis srautas užliejo laiptų aikštelę ir durys vėl
užsitrenkė.
Džuljeta prirepečkojo prie durų ir vėl įsikibo į rankeną. Ati­
darė duris ir šiaip ne taip atsistojo. Kitapus gulėjo pusė sulūžusio
šluotkočio, kita pusė stirksojo užkišta už kitos durų rankenos.
Džuljeta prisimerkė žilpinančioje šviesoje. Lempos lubose degė
visu pajėgumu, švytintys stačiakampiai tęsėsi koridoriaus palu­
316 ŠACHTA

biu, kol dingo iš akių. Džuljeta įsiklausė: jokio žingsnių aido, tik
dūzgiančios lempos. Kryžminė užtvara priekyje mirksėjo raudo­
na akimi, tarsi sakytų žinanti visas paslaptis, bet neišduosianti.
Džuljeta priėjo prie užtvaros, pažvelgė į dešinę, kur už stikli­
nės pertvaros matėsi pasitarimų kambarys, ten irgi ryškiai degė
lempos. Jau įprastu judesiu peršoko per užtvarą ir vėl šūktelėjo.
Balsas aidu grįžo atgal, keista, bet šviesa užlietoje patalpoje jis
skambėjovisai kitaip. Visur gyvybė, elektra, kitos ausys, galinčios
išgirsti jos balsą, ir dėl to aidas atrodė silpnesnis.
Džuljeta praėjo kabinetus, kyštelėdama į kiekvieną nosį, ti­
krindama, ar nėra gyvybės ženklų. Aplink, kur pažvelgsi, visiš­
kas chaosas. Ant grindų išmėtyti stalčiai, metalinės dokumen­
tų spintos atidarytos, visur mėtėsi brangus popierius. Vienas
iš rašomųjų stalų buvo atsuktas į ją ir Džuljeta pamatė, kad
kompiuteris antjo įjungtas, o ekranas pilnas žalių teksto eilučių.
Jai ėmė rodytis, kad pateko į sapnų pasaulį. Per dvi dienas - jei
manytume, kad tiek laiko ji pramiegojo, - protas pamažu pri­
sitaikė prie blyškiai žalios avarinių lempučių šviesos, Džuljeta
priprato gyventi chaose ir be elektros. Burnoje vis dar jautė
šlykštų sūroką vandens skonį, o dabar klaidžiojo nors po su­
jauktas, bet šiaip visiškai įprastas darbo patalpas. Ji įsivaizdavo,
kaip iš laiptinės juokaudama ateina kita pamaina (ar tokiuose
biuruose darbas pamainomis?), susirenka popierius, susitvarko
baldus ir imasi darbo.
Po minties apie darbą sekė kita: o ką jie čia dirba? Ji ne­
buvo mačiusi tokio išplanavimo. Sniukštinėdama aplink beveik
pamiršo, ko taip lėkė laiptais, šios patalpos ir elektra jai kėlė
tokį pat smalsumą kaip čia atvedę žingsniai. Už posūkio priėjo
plačias metalines duris, kurios, skirtingai nei kitos, neatsidarė.
Džuljeta įsirėmė į duris ir pajuto, kad jos vos vos sujudėjo. Sti­
priau įsirėmė petimi ir ėmė stumti, su kiekvienu paspaudimu
durys pasislinkdavo per kelis colius, kol tarpo pakakojai pralįsti.
Džuljeta turėjo peržengti aukštą, sunkią metalinę dokumentų
spintą - štai kodėl durys neatsidarė.
 DEMASKAVIMAS 317

Patalpa pasirodė besanti didžiulė, ne mažesnė nei genera-

torinė ir jau tikrai didesnė už užkandinę. Čia stovėjo daugybė
aukštų baldų, didesnių nei dokumentų spintos ir be stalčių. Jų
priekyje blykčiojo lemputės: raudonos, žalios ir gintarinės.
Džuljeta pasirausė dokumentuose, iškritusiuose nugriuvus
spintai. Ir tada susivokė, kad kambaryje ji ne viena. Nes spinta
negalėjo pati sau nugriūti, kažkas ją nuvertė skersai durų, ir tas
kažkas tai padarė iš vidaus.
- Ei, ar čia kas yra?
Džuljeta nusėlino tarp aukštų įrengimų eilių - dabar jau su­
prato,jog tai kažkokie įrengimai.Jie dūzgė nuo elektros srovės ir
jų viduriuose kažkas spragsėjo ir traškėjo, tarsi ten būtų vykę di­
džiuliai darbai. Ji pagalvojo, kad gal čia kokia nematyta elektros
stotis, kuri gamina energiją? Todėl čia taip šviesu. O gal viduje
daugybė akumuliatorių? Tikriausiai akumuliatoriai, pamanė pa­
mačiusi iš kitos įrengimų pusės daugybę laidų ir kabelių. Tikrai,
nenuostabu, kad šviesa čia akinanti. Čia jų gal dvidešimt kartų
daugiau, nei turi Mechanikos skyrius.
- Ar čia kas yra? - vėl sušukoji. - Aš nepadarysiujums nieko
blogo.
Džuljeta ėjo per patalpą įsiklausydama į kiekvieną krebž­
desį, kol atsidūrė prie vieno įrenginio su atidarytomis durimis.
Žvilgtelėjo į vidų ir ten pamatė ne akumuliatorius, o lentas su
mikroschemomis, kokias nuolat perlydydavo Volkeris. Tiesą sa­
kant, šio įrengimo viduriai beveik niekuo nesiskyrė nuo dispe­
čerinės kompiuterio. Džuljeta žengė žingsnį atgal - pagaliau ji
suprato, kur esanti.
-Tai serveriai, - sušnibždėjoji.Ji buvo šachtos Informatikos
skyriuje. Trisdešimt ketvirtas aukštas. Na, žinoma.
Prie kitos sienos išgirdo krebždesį: metalas trynėsi į metalą.
Džuljeta nuskubėjo į tą pusę vinguriuodama tarp aukštų ser-
verių ir galvodama, kas, po velnių, nuo jos bėgioja ir kur nori
pasislėpti.
Apsukusi paskutinę serverių eilę dar spėjo pamatyti, kaip
sujuda plotelis grindų: kažkas bandė užstumti metalinių grotelių
318 ŠACHTA

plokštę, kad uždengtų po ja esančią skylę. Džuljeta puolė ant

grindų, drabužis iš staltiesės apsisuko apie kojas, ir rankomis
įsitvėrė plokštės, kol ši dar nenugulė į vietą. Tiesiai po savimji
pamatė vyriškos rankos krumplius ir pirštus, įsikibusius į grote­
les. Pasigirdo išsigandusio žmogaus balsas, jis sustenėjo nuo pa­
stangų. Džuljeta stengėsi trūktelėti groteles į viršų, bet neturėjo
atsvaros. Viena vyro ranka dingo ir po sekundės išlindo supeiliu.
Ašmenys slystelėjo plyšiu taikydamiesi jai į pirštus.
Džuljeta atsisėdo pasikišdama po savimi kojas: dabar įgavo
daug geresnę atsvarą. Vėl trūktelėjo groteles ir tą akimirką jai į
pirštą įsmigo peilis.
Ji suriko. Vyras apačioje irgi suriko.Jis išlindo ir atkišo į prie­
kį peilį, ranka drebėjo, ašmenyse mirguliavo atsispindinti šviesa.
Džuljeta nusviedė į šalį groteles ir susigriebė už sužeistos rankos,
nuo jos lašėjo kraujas.
- Ei, ramiau! - riktelėjo ji staigiai atsitraukdama į šalį.
Žmogaus galva dingo, paskui vėl pasirodė. Jis žvelgė kažkur
Džuljetai už nugaros, tarytum ten būtų dar kažkas. Bet ji susi­
laikė neatsisukusi - geriau pasitikės tyla, kas žino, gal jis bando
ją apkvailinti?
- Kas tu? - Ji apsuko dalį savo drabužio apie sužeistą ranką.
Dabar galėjo geriau įsižiūrėti į vyrą: jis buvo tankia susivėlusią
barzda, apsirengęs pilku kombinezonu.Tokius pačius, gal su nedi­
deliais skirtumais, siuvoirjos šachtoje. Vyras spoksojoįją, sutaršyti
tamsūs plaukai buvo apkritę veidą.Jis kažką suniurnėjo, kostelėjo į
ranką ir atrodė, kad tuoj vėl ners ir pradings savo landoje.
- Palauk, - sustabdė Džuljeta. - Aš nepadarysiu tau nieko
blogo.
Vyras žvilgtelėjo įjos sužeistą ranką, paskui į peilį. Džuljeta
nuleido akis ir pamatė, kaipjos alkūne teka plonytė kraujo srove­
lė. Žaizdą maudė, bet dirbant tokiame skyriuje kaip Mechaninis
buvo tekę susižaloti ir stipriau.
- A-atsiprašau, - sulemenovyras.Jis apsilaižė lūpas ir nugur­
kė seiles. Peilis tirtėjo jo rankoje, jis negalėjo suvaldyti drebulio.
 DEMASKAVIMAS 319

- Aš vardu Džulė, - pasakė ji supratusi, kad vyras bijo jos

labiau nei ji jo. - O tu?
Vyras pažvelgė į tarp jų stirksančius peilio ašmenis kaip į
veidrodį. Tada papurtė galvą.
- Pamiršau savo vardą, - kimiu, gergždžiančiu balsu su­
šnibždėjo jis. - Kam?
- Tai tu čia vienas? - paklausė ji.
Jis gūžtelėjo:
- Taip, jau daug metų. Gali vadinti mane Solu*. - Vyras
pažvelgė į ją. - Tu... - Jis vėl apsilaižė lūpas, kostelėjo, pavan­
denijusios jo akys blizgėjo lempų šviesoje. - Iš kur tu atėjai? Iš
kokio aukšto?
-Tu čiavienasjau daugmetų?- paklausė nustebusi Džuljeta.
Ji negalėjo patikėti. - Aš ne iš kito aukšto, - pasakėjam. - Atėjau
iš kitos šachtos, - šiuos žodžius ji ištarė lėtai ir tyliai, bijodama,
kad žinia nepritrenktų šio iš pažiūros ir taip trapaus vyriškio.
Bet Solas linktelėjo kaip niekur nieko. Tokios reakcijos
Džuljeta nesitikėjo.
- O kaip lauke? - Solas vėl pažvelgė į peilį. Pakėlė ranką,
padėjo peilį ant grindų ir stumtelėjo toliau nuo jų abiejų. - Ar
ten saugu?
Džuljeta papurtė galvą.
- Ne, - atsakė. - Aš buvau su apsauginiu kostiumu. Bet jis
nepritaikytas ilgiems pasivaikščiojimams. Šiaip ar taip, aš netu­
rėjau išgyventi.
Solas sukinkavo galva. Jis pakėlė į ją akis: kampučiuose atsi­
radusios ašaros riedėjo veidu ir krito į barzdą.
- Kaip niekas iš mūsų, - ištarė jis. - Nė vienas.

Vienatvė (angį. solitude', vert. past.).

 47

-K
■ mas tai? - paklausė Lukas Bernardo.
■HBHBa Abu stovėjo priešais didžiulę schemą, kabančią
ant sienos - tarsi gobelenas. Kruopščiai nubraižytos diagramos,
įmantrios raidės. Schemoje pavaizduotas vienodai išsidėsčiusių
ratų tinklas, ratai sujungti Unijomis, ojų viduje daug smulkių de-
taUų. KeUratai raudonu rašalu riebiai perbraukti kryžmai. Kaip
tik tokią didingą schemą vieną dieną ir Lukas tikėjosi turėti, tik
su žvaigždėmis.
- Tai mūsų PaUkimas, - paprastai paaiškino Bernardas.
Lukas dažnai girdėjo, kaip jis lygiai taip pat paprastai kal­
bėdavo apie pagrindinį kompiuterių įrangos komplektą viršuje.
- Ar tai serveriai? - paklausė Lukas nedrąsiai braukdamas
ranka per popieriaus lapą, dydžio su nedidele paklode. - Jie iš­
dėstyti kaip serveriai.
Bernardas atsistojo šaUajo ir pasitrynė smakrą.
- Hmm. Įdomu. Tikrai. Niekada anksčiau nepastebėjau.
- Kas tie ratai? - Lukas prisikišo arčiau ir pamatė, kad jie
sunumeruoti.
Viename lapo kampejis išvydo nubraižytus kvadratus ir sta­
čiakampius, tarp jų ėjo lygiagrečios linijos, jos skyrė figūras vie­
nas nuo kitų. Figūrų viduje jokių žymų, tik apačioje stambiomis
raidėmis užrašyta „Atlanta“.
- Prie to dar grįšime. Dabar eime, noriu tau kai ką parodyti.
Kambario gale buvo durys. Bernardas įsivedė pro jas Luką
pakeliui įjungdamas dar daugiau šviesų.
 DEMASKAVIMAS 321

- Kas dar čia užeina? - paklausė Lukas sekdamas iš paskos.

- Niekas, - atsakė Bernardas grįžtelėdamas per petį.
Lukui nepatiko šis atsakymas. Jis irgi grįžtelėjo per petį, ap­
ėmė jausmas, kad leidžiasi ten, iš kur žmonės negrįžta.
- Žinau, kad tau tai išties netikėta, - ištarė Bernardas. Jis
palaukė, kol Lukas prieis, ir uždėjo savo mažą ranką jam ant
peties. - Tačiau šiandien ryte viskas pasikeitė. Pasaulis pasikeitė.
O tai dažniausiai nežada nieko gero.
- Ar tai dėl.-, valymo? - Jis vos nepasakė „Džuljetos“. Jos
nuotrauka viršutinėje kišenėje, regis* degino jam krūtinę.
Bernardo veidas surūstėjo.
“ Nebuvojokio valymo, - šiurkščiai atrėžėjis. - Ir dabar pra­
sidės tikras pragaras. Mirs žmonės. O šachtos nuo pat pradžių
buvo suprojektuotos tam, kad to išvengtų.
- Suprojektuotos, - pakartojo Lukas. Jo širdis stipriai su­
plakė - kartą, kitą. Smegenys įtemptai dirbo, jų vingiais žaibu
pralėkė kibirkštis ir galiausiai protas suvokė, kad Bernardas pa­
sakė kažką visiškai nesąmoningo. - Atleiskite, - ištarė jis. - Ar
jūs pasakėte šachtos?
- Tau tikriausiai bus įdomu susipažinti su štai šituo. - Ber­
nardas mostelėjo ranka į nedidelį rašomąjį stalą su pristumta
trapia medine kėde.
Ant stalo gulėjo knyga, tokių Lukas nebuvo matęs ir net apie
tokias girdėt negirdėjęs: storio beveik kaip plotis. Bernardas pa­
plekšnojo per viršelį, tada apžiūrėjo delną, ar antjo neliko dulkių.
- Duosiu tau atsarginį raktą, pasikabinkjį ant kaklo ir nie­
kada nenusiimk. Nusileisk, kai turėsi laiko, ir skaityk. Čia visa
mūsų istorija. Ir nurodymai, ką daryti bet kokios kritinės situa­
cijos atveju.
Lukas priėjo prie knygos,jos popieriaus būtų užtekę visamjo
gyvenimui, ir atvertė viršelį. Tekstas buvo atspausdintas spaus­
tuvėje juodutėliu rašalu. Pervertė dešimtį puslapių turinio, tik
tada prasidėjo tekstas. Keista, bet pirmąsias eilutes jis atpažino
iš karto.
322 ŠACHTA

- Tai Paktas, - pasakė jis pakeldamas akis į Bernardą. - Aš

jau nemažai žinau...
- Paktas štai čia, - atsakė Bernardas atskirdamas pusę colio
storosios knygos puslapių. - Visa kita - Įsakymas.
Ir žengė atgal.
Lukas padvejojo bandydamas tai suvirškinti, tada atvertė
knygą per vidurį.

Žemės drebėjimo atveju:

• Įtrūkus sienoms ir ėmus sunktis vandeniui iš išorės žr.
ŠLIUZO PRADAUŽIMAS, 2180 p.
• Sugriuvus vienam ar keliems aukštams, žr. ATRAMI­
NĖS KOLONOS, skyrius DIVERSIJA, 751 p.
• Kilus gaisrui, žr....

- Diversija? - Lukas pervertė keletą puslapių ir perskaitė

apie oro tiekimo sistemos atkūrimą ir uždusimą. - Kas visa tai
parašė?
- Žmonės, kuriems teko išgyventi daug katastrofų.
- Ar... - Jis suabejojo, ar gali klausti tokių dalykų, bet čia,
šiame kambaryje, regis, buvo galima laužyti taisykles. - Ar tie,
kurie gyveno iki sukilimo?
-Tie, kurie gyveno prieš tuos žmones, - pasakė Bernardas. -
Vieninga tauta.
Lukas užvertė knygą ir papurtė galvą svarstydamas, ar visa
tai ne akių dūmimas, kažkas panašaus į naujoko išbandymą. Net
kunigų žodžiuose būdavo daugiau prasmės. Net vaikiškose kny­
gelėse.
-Juk nemanote, kad turėsiu visa tai išmokti?
Bernardas nusijuokė. Jo veido išraiška visiškai pasikeitė.
-Tau tereikia žinoti, kas šioje knygoje, kad prireikus galėtum
greitai susirasti.
- O kas knygoje rašoma apie šį rytą? - Jis pasisuko į Ber­
nardą ir staiga suvokė, kad niekas nežino apiejo susižavėjimą,jo
jausmus Džuljetai.
 DEMASKAVIMAS 323

Ašaros akimirksniu išdžiūvo antjo įkaitusių skruostų: Lukas

jautėsi kaltas, kad pasisavino asmeninius jos daiktus, ir ta kal­
tė užgožė gėdą, jog taip stipriai įsimylėjo moterį, kurios beveik
nepažinojo. Bet jo paslapties niekas nežinojo, ir dabar, kai Ber­
nardas įdėmiai žvelgė į jį apmąstydamas klausimą, Luką galėjo
išduoti nebent raudonis.
- Septyniasdešimt antras puslapis, - ištarė Bernardas,jo nu­
sigiedrijęs veidas vėl surūstėjo.
Lukas vėl atsisuko į knygą. Tai tik išbandymas. Šešėlių ritu­
alas. Jau seniai jo nestebėjo griežtas mokytojo žvilgsnis. Versda­
mas puslapius jis pastebėjo,jog skyrius, kurio ieškojo, eina iškart
po Pakto, pačioje Jsakymo pradžioje.
Jis rado reikiamą puslapį. Pačiame viršuje pajuodintu šriftu
buvo parašyta:

Neįvykusio valymo atveju

Ir apačioje du baisūs žodžiai, reiškiantys siaubingą dalyką.

Lukas kelis kartus perskaitė nurodymą, kad būtų visiškai tikras.
Pažvelgė į Bernardą, šis niūriai linktelėjo. Lukas vėl nusisuko į
tekstą.
Neįvykusio valymo atveju
• ruoštis karui.
 48

D * nusileido paskui Solą į skylę grindyse. Iš ten ilgos

■DV kopėčios, paskui koridorius vedė į trisdešimt penktą aukštą,
Džuljeta spėjo, kad į tą dalį aukšto iš pagrindinių laiptų nebuvo
galima patekti. Solas tai patvirtino, kai jie išlindo iš siauro tako
ir nužingsniavo pinkliu ir ryškiai apšviestu koridoriumi. Atrodė,
kad iš šito vyro gerklės kažkas ištraukė ilgai laikytą kamšalą ir
dabar jis šnekėjo nesusičiaupdamas: pasakojo apie serverius virš
jų, kalbėjo apie dalykus, Džuljetai beveik nesuprantamus, kol
priėjo užgriozdintą kambarį.
- Mano namai, - ištarė Solas apvesdamas patalpą rankomis.
Kampe ant grindų mėtėsi čiužinys, ant jo suverstas kalnas
paklodžių, antklodžių ir pagalvių. Dviejose lentynose ji pamatė
kažką panašaus į virtuvę: ąsočiai su vandeniu, maistas skardinė­
se, tušti stiklainiai ir dėžutės. Siaubinga netvarka ir dvokas, bet
Džuljeta suprato, kad Solas to nemato ir neužuodžia. Per visą kitą
kambario sieną ėjo lentynos, ištisai pristatytos metalinių skardi­
nių, dydžio kaip gera įrankių dėžė, kai kurios buvo kiekpravertos.
- Tu čia gyveni vienas? - paklausė Džuljeta. - Daugiau čia
nieko nėra? - Kad ir kaip nenorėjo, balse nuskambėjo silpnutė
vilties gaidelė.
Solas papurtė galvą.
- O žemiau? - Džuljeta apžiūrėjo savo ranką. Beveik liovėsi
kraujuoti.
- Nemanau, - atsakėjis. - Nors kartais pagalvoju. Būna, pra­
dingsta koks pomidoras, bet manau, kad tai žiurkės. - Jis įbedė
 DEMASKAVIMAS 325

akis į kambario kampą. - Negaliu visų sugauti, - pasiskundė. -

Jų vis daugėja ir daugėja...
- O žmonių? Nemanai, kad čia yra daugiau žmonių? Dau­
giau išgyvenusiųjų? - Džuljeta norėjo, kadjis susikauptų.
- Na... - Solas pasikasė barzdą, apsižvalgė po kambarį, lyg
ieškotų, ką čia jai pasiūlius, kas paprastai siūloma svečiams. -
Kartais randu perstatytus daiktus. Ar paliktus. Daržuose įjung­
tas lempas. Paskui prisimenu, kad tai palikau.
Ir nusijuokė pats iš savęs: tai buvo pirmas natūralus jo po­
elgis, ir Džuljeta pagalvojo, kad per tuos metus jis tikriausiai
daug juokėsi. Žmonės juokiasi, kai nenori išeiti iš proto arba
kai pasiduoda irjau nebesistengia išlaikyti sveiko proto. Juokiasi
abiem atvejais.
- Maniau, peilį duryse irgi aš palikau. Tada radau vamzdį. Ir
pagalvojau: o gal jį atitempė labai labai didelė žiurkė.
Džuljeta nusijuokė.
- Aš ne žiurkė, - paprieštaravo.
Ji pasitaisė savo drabužį iš staltiesės ir pabandė prisiminti,
kur jos galvos apdangalas.
Solas, regis, susimąstė apie tai, kąji pasakė.
- Tai kiek metų tu čia? - paklausė Džuljeta.
- Trisdešimt ketverius, - išpoškino jis akimirksniu.
- Trisdešimt ketverius metus?Tiek metų tu vienas?
Jis linktelėjo ir Džuljetai pasirodė, kad žemė slysta jai iš po
kojų. Jai apsisuko galva pagalvojus, kiek metų šis vyras praleido
vienumoje.
- O kiek tau metų? - paklausėji. Solas neatrodė daug vyres­
nis už ją.
- Penkiasdešimt, - pasisakė jis. - Sukaks kitą mėnesį. Šitą
tikrai žinau. - Ir jis nusišypsojo. - Kaip smagu kalbėtis, - pasakė
ir apvedė rankomis kambarį. - Kartais aš kalbuosi su daiktais ir
švilpauju. - Vyras pažvelgė jai į akis. - Aš labai gerai švilpauju.
Džuljeta paskaičiavo, kadji buvo ką tikgimusi, kai šioje vie­
toje įvyko katastrofa.
326 ŠACHTA

- Kaip tau pavyko tiek metų išgyventi} - paklausė.

- Nežinau. Nemaniau, kad tiek išgyvensiu. Bandžiau iš­
tempti nors kelias valandas. Ir jos kaupėsi, ėjo dienos. Aš valgau.
Miegu. Ir... - Jis nusisuko į šalį, priėjo prie vienos iš lentynų ir
paieškojo tarp daugybės skardinių, dauguma iš jų buvo tuščios.
Rado vieną atidarytą, be jokios etiketės, ir ištiesė jai. - Pupe­
lių? - pasiūlė.
Pirma mintis buvo atsisakyti, bet jo žvilgsnis buvo toks pra­
šantis, varganas, kadji nepajėgė.
- Žinoma, - sutiko ir tik tada suprato, kokiaji alkana.
Burnoje vis dar jautė pošlykštį vandens skonį, skrandžio
sultis, nesunokusį pomidorą. Solas atnešė jai skardinę, ji įkišo
pirštus ir išžvejojovieną žalią ankštį. Įsimetė į burną ir sukramtė.
- Ir tuštinuosi, - pridūrė droviai, tik tą akimirką, kai Džul-
jeta nurijo maistą. - Nelabai gražu. - Jis papurtė galvą ir taip
pat išsitraukė ankštį. - Aš čia vienas, taigi einu į kurio nors buto
vonios kambarį ir darau, kol ten pradeda dvokti.
- Vonios kambarį1 ?- nusistebėjo Džuljeta.
Solas pasidairė, kur būtų galima padėti skardinę su pupelė­
mis. Galiausiai pastatė ant grindų, šalia nedidelės krūvelės kitų
šiukšlių ir viengungiško šlamšto.
- Tualetuose nėra ko nuleisti. Nėra vandens. Ir aš čia vie­
nas. -Jis atrodė sumišęs.
- Nuo šešiolikos metų, - pasakė Džuljeta galvoje primetusi
laiką. - Kas čia atsitiko prieš trisdešimt ketverius metus?
Jis pakėlė rankas.
- Kas atsitinka visuomet. Žmonės išprotėjo. Užtenka vieno
karto. - Jis nusišypsojo. - Niekas mūsų už sveiką protą never­
tino. Manęs irgi nevertino. Net aš. Net pats savęs. Aš laikiausi
ir laikiausi, dar vieną dieną, dar vienus metus, ir niekas manęs
už tai nevertino, nepagyrė. Jokio atlygio už tai, kad sugebėjau
išlikti normalus. Kad neišėjau iš proto. - Jis susiraukė. - Paskui
užtenka vienos nelemtos dienos, ir tu imi dėl savęs jaudintis.
Užtenka vieno karto.
 DEMASKAVIMAS 327

Jis staigiai atsisėdo ant grindų, sukryžiavo kojas ir išlygino

ties keliais susimetusį kombinezono audinį.
- Ir mūsų šachtai atėjo ta nelemta diena. Tiek ir tereikėjo. -
Jis pažvelgė į Džuljetą. - Supranti,jokio įvertinimo už visus tuos
metus. Jokio. Nori atsisėsti?
Jis mostelėjo ranka į grindis. Ir ji vėl negalėjo atsakyti. Džul-
jeta klestelėjo ant grindų, toliau nuo dvokiančio čiužinio ir atsi­
rėmė nugara į sieną. Buvo apie ką pamąstyti.
- Kaip tu sugebėjai išgyventi? - paklausė ji. - Tą nelemtą
dieną, turiu omeny. Na, ir paskui.
Ir iškart pasigailėjo, kad paklausė. Kažin, ar jai reikėjo tai
žinoti. Vis dėlto knietėjo: gal norėjo išsiaiškinti, kas laukia jos,
gal baiminosi, kad likti šioje vietoje pasirodys blogiau, nei mirti
lauke.
- Nes nepalioviau bijoti, - paaiškinojis. - Mano tėvo moky­
tojas buvo Informatikos skyriaus viršininkas. Šitos vietos. - Jis
linktelėjo. - Taigi tėvas buvo vienas svarbiausių šešėlių. Žinojo
apie šiuos kambarius, be tėvo, apiejuos žinojo gal tikvienas ar du
žmonės. Pirmąsias kovos minutes jis parodė man šią vietą, davė
savo raktus. Jis pradėjo diversiją, ir netrukus aš likau vienintelis,
kuris žinojo apie šią vietą.
Solas minutę spoksojo sau į kelius, paskui pažvelgė į Džul­
jetą, ir ji suprato, kodėl jis atrodo daugjaunesnis. Ne dėl baimės
ar drovumo - kažkas buvo jo akyse. Jis taip ir neišsivadavo iš
nuolatinio siaubo, patirto dėl sunkiausio paauglystės išbandymo.
Jo kūnas išaugo, o siela taip ir liko tarsi sustingęs kiautas - išsi­
gandusio berniuko. Solas apsilaižė lūpas.
- Nė vienas mūsiškių neišgyveno, ar ne? Iš tų, kurie išėjo iš
šachtos? - Vyras ieškojo jos veide atsakymo. Ji jautė, kad jame
teberusena viltis.
- Ne, - atsakė liūdnai, prisiminusi, kaip mindė kūnus, šliau­
žė perjuos. Atrodė, kad tai vyko prieš kelias savaites, o ne dienas.
- Vadinasi, tu matei juos ten? Negyvus?
Džuljetą linktelėjo.
328 ŠACHTA

Jis nunarino galvą.

- Išorinio pasaulio vaizdas greitai dingo. Tomis pirmosiomis
dienomis tik kartą sugebėjau išsėlinti iš slėptuvės. Visur dar vyko
kova. Laikui bėgant išlįsdavauvis dažniau ir nusėlindavau toliau.
Mačiau, kuo jie pavertė šachtą. Tačiau neradau nė vieno kūno,
gal kokius... - jis susimąstė, - dvidešimt metų?
- Vadinasi, kažkiek laiko čia dar buvo gyvų ir kitų?
Jis bedė pirštu į lubas.
- Kartais jie ateidavo ir čia. Kur serveriai. Ir kovėsi. Kovėsi
visur. Kuo toliau, tuo aršiau. Kovėsi dėl maisto, dėl moterų, ko­
vėsi vien tam, kad kautųsi. - Jis pasisuko visu kūnu ir parodė į
kitas duris. - Šitie kambariai yra tarsi šachta šachtoje. Įrengti
taip, kad galėtum išgyventi dešimt metų. O jei vienas, tai ir il­
giau. - Nusišypsojo.
- Ką turi omeny? Kaip tai šachta šachtoje?
Jis linktelėjo.
- Aišku, - pratarė jis. - Atleisk. Buvau pratęs kalbėtis su
žmogum, kuris žino viską, ką žinau aš. - Jis mirktelėjo, ir Džul-
jeta suprato, kad omeny turi save. - Tu nežinai, kas yra šachta.
- Be abejo, žinau, - paprieštaravoji. - Aš gimiau ir užaugau
tokioje pat vietoje kaip ši. Tik pas mus, pasak tavęs, vis dar geri
laikai, nors mes to gal neįvertinam.
Solas nusijuokė.
- Kas yra šachta? - paklausėjis ir akyse sutvisko paaugliškas
iššūkis.
-Tai... - rinko žodžius Džuljeta, - tai mūsų namai. Pastatas
kaip tie, už kalvos, tik po žeme. Šachta - tai pasaulis, kuriame
galima gyventi. Pasaulis viduje, - paaiškinoji ir pamanė, kad tai
sunkiau apibrėžti, nei galvojo.
Solas vėl nusijuokė.
- Tai šitas žodis reiškia tau. Bet mes dažniausiai vartojame
žodžius nesuprasdami tikrosios jų prasmės. - Jis bedė pirštu į
lentyną su metalinėmis dėžutėmis. - Visos tikrosios prasmės
yra jose. Viskas, kas kada nors įvyko. - Jis skubriai į ją žvilgte-
 DEMASKAVIMAS 329

Įėjo. - Ar esi girdėjusi sąvoką „įsiutęs bulius“? Arba „užsispyręs

kaip bulius“?
Džuljeta linktelėjo.
- Žinoma.
- O bulius? Kas tas bulius? - paklausė jis.
- Tas, kas neprotingai elgiasi, arba mušeika.
Solas dar kartą nusijuokė.
- Kiek mes dar nežinome, - pasakė ir įsispoksojo į savo ran­
kų nagus. - Šachta - tai ne pasaulis. Tai niekas. Si sąvoka, šis
žodis, atsirado seniai seniai, kai derlius buvo auginamas žemės
paviršiuje, ir tiems laukams galo nesimatė... - Jis pervedė ranka
virš grindų tarsi rodydamas neaprėpiamą lygumą. - Tada, kai
žmonių buvo daugiau, nei galėtum suskaičiuoti, tada, kai visi
gimdė vaikų, kiek norėjo. - Solas pažvelgė į ją ir ėmė gniaužyti
rankas, lygjambūtų drovu su moterimi kalbėtis apie vaikus. - Jie
užsiaugindavo tiek maisto, - toliau kalbėjo jis, - kad net tokia
daugybė žmonių negalėjojo suvalgyti, bent jau per trumpą laiką.
Taigi kaupėjo atsargas, jei kartais užeitų blogi laikai. Jie rinko
grūdus, nesuskaičiuojamą daugybę, ir pylė į didžiulius bokštus,
panašius į šachtas, tik ant žemės...
- Ant žemės, - pakartojo Džuljeta. - Šachtos ant žemės. -
Staigaji pagalvojo, kadjis ją mausto, nesąmoningai, kad per tiek
vienatvės dešimtmečių šie paveikslai paprasčiausiai susidėliojo
jo pamišėliškoje galvoje.
- Galiu parodyti paveikslėlius, - pasakė aikštingai, tarsi įsi­
žeidęs, kadji juo abejoja. Solas atsistojo ir nuskubėjo prie lenty­
nos su metalinėmis dėžėmis. Skaitė mažytes etiketes jų apačioje,
braukdamas per jas pirštais.
- Štai! - Stvėrė vieną iš jų, atrodė sunkios, ir atnešė jai. At­
segė užraktą šone ir viduje pasirodė besąs kažkoks storas daiktas.
- Leisk man, - pasakė jis, nors Džuljeta nė nekrustelėjo.
Jis pavertė dėžę ir tas sunkus daiktas iškrito jam ant delno.
Solas meistriškai jį sugavo. Dydžio atrodė kaip vaikiška knygelė,
tik dešimt ar dvidešimt kartų storesnė. Tiesą sakant, tai ir buvo
330 ŠACHTA

knyga. Džuljeta atkreipė dėmesį, kad lapų krašteliai nupjauti

stebėtinai lygiai.
- Tuoj surasiu, - tarstelėjo Solas.
Jis vertė lapus suėmęs storais pluoštais, ir kiekvienas iš tų
pluoštų buvo vertas didžiulio turto. Paskui vertė jau mažesniais
pluošteliais, po kelis puslapius, kol galiausiai ieškojojau kiekvie­
name lape.
- Žiūrėk, - bakstelėjo.
Džuljeta prisislinko arčiau ir pažvelgė. Paveikslėlis lyg ir
buvo pieštas, bet taip tiksliai ir aiškiai, jog atrodė kaip tikras.
Panašus į vaizdą iš užkandinės ar kieno nors nuotrauką ant ta­
patybės kortelės, tik spalvotas. Džuljetai net kilo mintis, ar toje
knygoje nėra baterijų?
- Vaizdas kaip tikras, - sušnibždėjo braukdama pirštais per
paveikslą.
-Jis ir yra tikras. Tai nuotrauka.
Džuljeta gėrėjosi spalvomis: žali laukai ir mėlynas dangus
priminė jai tą netikrą vaizdą, kurį matė per šalmo antveidį. Gal
šis vaizdas irgi apgaulė? Jis nė kiek nepriminė tų grublėtų ir
neaiškių nuotraukų, kurias ji matė.
- Šitie statiniai, - jis bakstelėjo pirštu į dideles baltas skar­
dines, stovinčias ant žemės, - tai bokštai, juose žmonės kau­
pė grūdų atsargas sunkiems laikams. Iki kol vėl ateis derlingi
metai.
Solas pažvelgė į ją. Juos skyrė tik pora pėdų - Džuljetą ir jį.
Dabar ji pastebėjo raukšleles apie jo akis ir kad barzda gerokai
slėpėjo amžių.
- Nelabai suprantu, kur tu lenki, - pasakė ji Solui.
Jis bedė pirštu į ją. Bedė sau į krūtinę.
- Mes esame grūdai, - paaiškino jis. - Tai yra bokštas. Jie
surinko mus ir apgyvendino čia, kol baigsis sunkūs laikai.
- Kas? Kas surinko? Ir ką turi omeny sakydamas „sunkūs
laikai“?
Solas gūžtelėjo.
 DEMASKAVIMAS 331

- Bet tai nepadės. - Jis papurtė galvą, tada atsisėdo ant grin­
dų ir įsižiūrėjo į nuotrauką storoje knygoje. - Negalima grūdų
palikti tokiam ilgam laikui. Tik ne tokioje tamsoje. Negalima.
Solas atitraukė akis nuo knygos ir prikando lūpą, jo akys
sublizgo nuo ašarų.
- Grūdai neišprotėja, - pasakė jis jai. - Neišprotėja. Grū­
dams irgi būna sunkių laikų, būna ir labai gerų, bet tai neturi
reikšmės. Jeigu juos paliksi per ilgai, nesvarbu, kiek tų grūdų
būtų bokšte, jiems visuomet atsitinka tai, kas atsitinka grūdams,
kai paliekami per ilgai...
Jis nutilo. Užvertė knygą ir priglaudė prie krūtinės. Džuljeta
žiūrėjo, kaip jis vos pastebimai linguoja pirmyn atgal.
- O kas atsitinka grūdams, kai paliekami per ilgai? - paklau­
sė Džuljeta.
Jis susiraukė.
- Mes supūname, - paaiškino. - Perpūname kiaurai, visi.
Čia, po žeme, mes visi sugendame ir perpūname kiaurai, ir jau
daugiau niekada nesuželiame. - Jis sumirksėjo ir pažvelgė į ją. -
Mes niekada vėl neužaugame.
 49

L§ aukti tarp lentynų Tiekimo skyriuje buvo sunku. Tie, ku-

■BV riems pavyko, snūduriavo. Bet daugelis nervingai juokavo,
erzinosi. Noksas vis dirsčiojo į sieninį laikrodį, įsivaizduodamas,
kaip pirmasis būrys su ginklais eina per šachtą. Dabar, kai šie
žmonės ginkluoti, jis galėjo tik melstis, kad valdžia būtų per­
imta ramiai ir be kraujo. Tikėjosi, kad jie gaus atsakymus į savo
klausimus, išsiaiškins, kas vyksta Informatikos skyriuje, pas tuos
slapukaujančius šunsnukius, ir galbūt išteisins Džulę. Nors ir su­
prato, kad viskas gali pasisukti daug blogiau.
Tą patį įžvelgė ir Marko veide, iš to, kaip jis žiūrėjo į Sir-
lę: nerimas įsirėžė surauktoje vyro kaktoje, rūsčiai išlenktuose
antakiuose, tarpunosy susimetusioje raukšlėje. Nokso pamainos
viršininkas nesugebėjo paslėpti nuo žmonos nerimo taip, kaip
galbūt jam norėjosi.
Noksas išsitraukė savo daugiafunkcinį įrankį ir patikrino
ašmenis.Tviskančioje geležtėje apsižiūrėjo savo tarpdančius, ar
neliko juose maisto likučių. Kai dėjosi įrankį atgal, tarp len­
tynų išdygo Tiekimo skyriaus mokinė ir pranešė, kad pas juos
atėjo.
- Kas? Su kokios spalvos kombinezonais? - paklausė Širlė,
kol grupė rinko ginklus ir svirduliuodami kėlėsi ant kojų.
Mergaitė bedė pirštu į Noksą.
- Mėlynais. Tokiais kaip jūsų.
Noksas paglostė mergaitei galvą ir nužingsniavo tarp lenty­
nų eilių. Tai geras ženklas. Vadinasi, jo žmonės aplenkė grafiką.
 DEMASKAVIMAS 333

Jis išėjo prie ilgojo stalo, Markas tuo metu telkė kitus, kelis teko
prižadinti, žmonės rinko daugiau šautuvų saviesiems.
Apeidamas ilgąjį stalą Noksas pamatė pro laiptinės duris
įžengiant Peterį, du Tiekimo skyriaus darbininkai, saugantys
įėjimą, praleido jį vidun.
Peteris nusišypsojo, ir jis su Noksu paspaudė vienas kitam
rankas. Peteriui už nugaros spietėsi jo žmonės, naftos perdirbė­
jai. Savo įprastus juodus kombinezonus jie pakeitė į ne taip akį
traukiančius mėlynus.
- Kaip ten reikalai? - paklausė Noksas.
- Laiptai sausakimši, - pranešė Peteris, jo krūtinė išsipūtė,
kai giliai įtraukė oro ir garsiai iškvėpė. Noksas įsivaizdavo, kaip
spėriai jie turėjo žingsniuoti, kad ateitų tiek laiko anksčiau.
- Visi kelyje? - Jis su Peteriu pasitraukė į šalį, kol suėjo abi
grupės, Tiekimo skyriaus žmonės pažindinosi su tais mechani­
kais, kurių nepažinojo, ar glėbesčiavosi su pažįstamais.
- Taip. - Linktelėjo Peteris. - Paskutiniams liepiau ateiti
ne vėliau kaip po pusvalandžio. Nors bijau, kad gandai nešikų
lūpose gali nukeliauti greičiau už mus. - Jis pakėlė akis į lubas. -
Dedu galvą, kad ten, viršuje, jie jau mus apkalbinėja.
- Manai, ką nors įtaria? - paklausė Noksas.
- Hm, taip. Žmonės prie žemutinio turgaus susidomėjo, kas
čia vyksta. Džordžis pasiuntė juos ir aš jau išsigandau, kad ne­
kiltų muštynės.
- Dieve, mes dar iki vidurinio lygmens nepakilome.
- Aha. Vis galvoju, kad su mažesnėmis pajėgomis būtume
turėję daugiau šansų laimėti.
Noksas susiraukė, bet suprato, kodėl Peteris taip galvoja: jis
buvo įpratęs su saujele stiprių savovyrukų kalnus versti. Bet vėlu
ginčytis dėl planų, kurie jau pradėti įgyvendinti.
- Kągi, manau, šviesasjau pradėjo atjunginėti, - pasakė Nok­
sas. - Mums nieko kito nelieka, kaip sekti pirmiesiems iš paskos.
Peteris niūriai linktelėjo. Jis apžvelgė pilną patalpą vyrų ir
moterų, kurie ginklavosi ir pakavo daiktus ruošdamiesi eiti toliau.
334 ŠACHTA

- Spėju, kad kelią į viršų skirsimės kuokomis?

- Mus turi išgirsti, - atsakė Noksas. - O tai reiškia, kad
turime sukelti triukšmą.
Peteris paplekšnojo viršininkui per ranką.
- Puiku, tokiu atveju mes jau laimėjome.
Jis nuėjo užsitaisyti savo šautuvo ir prisipilti gertuvės. Nok­
sas prisidėjo prie Marko ir Sirlės, lūkuriuojančių prie durų. Tie,
kurie neturėjo šautuvų, apsiginklavo baisiais suplotais geležies
strypais, kurių kraštai buvo nusvidinti iki kardo geležčių aštru­
mo. Noksas nusistebėjo, iš kur šie žmonės, net tokie jauni še­
šėliai, moka gaminti skausmą keliančius ginklus. Tas žinojimas
atėjo iš grėsmingųjų vaizduotės gelmių, iš instinktyvaus gebėji­
mo sužeisti vienas kitą.
- Kiti atsilieka? - paklausė Markas Nokso.
- Ne per daugiausia, - atsakė Noksas. - Veikiau šie vaikinai
atėjo anksčiau laiko. Kiti greit pasivys. Ar visi pasirengę?
Sirlė linktelėjo.
- Eime, - pasakė ji.
- Puiku. Tuomet, kaip sakoma, pirmyn ir aukštyn.
Noksas stebėjo, kaipjo mechanikai maišosi su tiekėjais. Ke­
letas veidų žvilgtelėjo jo pusėn laukdami kokio nors ženklo, gal
dar vienos kalbos. Bet Noksas kitos kalbos nesugalvojo. Dabar
jis jautė vien baimę, kad veda gerus žmones į skerdynes, kad visi
draudimai nevaldomai paminami vienas po kito ir kad visa tai
vyksta per greitai. Pagamintų ginklų neišardysi. Žmonėms virš
galvų kyšojo ant pečių užsimestų šautuvųvamzdžiai, todėl minia
atrodė panaši į adatų prismaigstytą pagalvėlę. Yra dalykų, kurių
atgal nepasuksi, kaip nesugrąžinsi ištarto žodžio. Ir Noksasjautė,
kad jo žmonės dabar pasiryžę daugeliui tokių dalykų.
- Paskui mane, - suurzgė Noksas, ir kalbos nuščiuvo. Žmo­
nės dėjosi kuprines, kišenėse skambėjo pavojingas metalas. -
Paskui mane, - pakartojojis dabarjau visiškoje tyloje irjo kariai
ėmė rikiuotis kolonomis. Noksas pasisuko į duris galvodamas,
kad dabar visa atsakomybė gula antjo pečių. Pasitikrino, ar ge­
 DEMASKAVIMAS 335

rai įvyniotas šautuvas, pasikišo jį po pažastimi ir spustelėjo jam

duris atidarančiai Sirlei petį.
Ant laiptų prie turėklų stovėjo du vyrai iš Tiekimo skyriaus.
Jie kreipė dabar jau išretėjusius žmones atgal aiškindami apie
elektros atjungimą. Kai lauko durys atsidarė, į laiptinę įsiver­
žė ryški šviesavai pavymui dundančių Tiekimo skyriaus staklių
triukšmas, ir Noksas suprato, ką turėjo omeny Peteris, kai sakė,
jog gandai eina greičiau už žmones. Jis pasitaisė savo nešulį:
įrankius, žvakes, žibintuvėlius, su šiais daiktais atrodė veikiau
skubąs į pagalbą, o ne einąs kariauti. Tačiau po šia nekalta našta
buvo paslėpti šoviniai ir dar vienas sprogmuo, tvarsčiai ir tepalas
nuo skausmo - jei prireiks. Į drobę įsuktą šautuvą jis ir toliau
nešėsi pakištą po pažastimi. Žinodamas, ką neša, pagalvojo, kad
tokia maskuotė atrodo absurdiškai. O pažvelgęs į bendražygių
veidus - nors vieni ėjo su suvirintojų drabužiais, kiti su statybi­
ninkų šalmais, turėjo pripažinti, kad jų ketinimai užrašyti jiems
ant kaktos.
ApšviestaTiekimo skyriaus laiptų aikštelė likojiems už nu­
garų, ir būrys pradėjo savo kelią aukštyn. Keletas mechanikų
apsirengė geltonais kombinezonais, kad neišsiskirtų vidurinia­
me lygmenyje. Jie triukšmingai kilo blausioje naktinio režimo
šviesoje skendinčiais laiptais, drebančiais nuo juos trypiančių
kojų apačioje, ir Noksas vylėsi, kad netrukus juos pasivys ir kiti
jo žmonės. Jam buvo gaila tų pavargėlių, bet tuoj prisiminė, kad
ta grupė keliauja be naštos.
Noksas stengėsi baisų ateinantį rytą įsivaizduoti kuo geriau.
Galbūt susidūrimas baigsis kitiems jo žmonėms dar nespėjus
ateiti. O gal, kai atkeliaus jie patys, tereikės prisidėti švenčiant
pergalę. Noksas ir Maklein jau bus įėję į uždraustas Informati­
kos skyriaus patalpas, nutraukę paslapties šydus nuo mįslingos
įrangos viduje, kad visi vieną kartą pamatytų besisukančius vel­
niškus sraigtelius.
Kol Noksas svajojo apie taikų valdžios nuvertimą, būrys ge­
rokai pasistūmėjo į priekį. Vienoje laiptų aikštelėje jie susidū-
336 ŠACHTA

re su moterimis, išnešusiomis ant turėklų padžiauti skalbinius.

Pamačiusios Noksą ir jo žmones mėlynais kombinezonais ėmė
skųstis atjungta elektra. Keli mechanikai sustojo, kad padalytų
žvakių ir žibintuvėlių ir primeluotų joms pilnas ausis. Išėjus iš
šios aikštelės, pusiaukelėje iki kitos Noksas pamatė, kad drobė
nuo Marko šautuvo nusivyniojo. Nokso paragintas Markas iki
kito aukšto vėl pridengė ginklą.
Kopimas virto tyliu, varginančiu išbandymu. Noksas pralei­
do kitus į priekį, o pats atsiliko, kad pasižiūrėtų, kaip laikosi
žmonės voros gale.Jis jautėsi atsakingas ir už tiekėjus.Jų gyvybė
taip pat priklausė nuo jo priimamų sprendimų. Volkeris, tas iš­
protėjęs kvailys, buvo teisus. Viskas baigta. Štai naujas sukilimas,
kaip išjų jaunystės legendų. Ir staiga Noksas pajuto niūrų artu­
mą su tais senų laikųvaiduokliais, suprotėviais iš mitų ir sakmių.
Vyrai ir moterys taipjau yra darę, gal dėl kitų priežasčių, galjuos
dusino ne toks garbingas pyktis, tačiau kažkada ir jie buvo su­
siruošę į panašų žygį. Panašūs batai drebino šiuos laiptus. O gal
net tie patys batai, tik su kitais padais. Visi su žvangančiais karo
įrankiais rankose ir nebijantys jų panaudoti.
Toks netikėtas ryšio su paslaptinga praeitimi suvokimas iš­
gąsdino Noksą. Juk tai, ko gero, atsitiko ne taipjau seniai? Ma­
žiau nei prieš du šimtus metų?Jis įsivaizdavo,jei kas gyveno taip
ilgai kaip Džens arba, tarkim, Maklein, trys tokie gyvenimai - ir
išeitų sukilimus skiriantis laiko tarpas. Trijų žmonių rankų pa­
spaudimai gali sujungti abu sukilimus. O metai tarp jų? Ilgos
taikos tarpsnis tarp dviejų karų?
Noksas kilojo kojas nuo vienos pakopos ant kitos, mąsty­
damas apie šiuos dalykus. Ar jis tapo vienu iš tų blogiukų, apie
kuriuos skaitė būdamas jaunas? Ar jam melavo? Nors nuo šios
minties skilo galva, bet štai - jis vadovauja perversmui. Ir Nok­
sas jautė, jog yra teisus. Kad tai būtina. O jei praėjusio sukilimo
žmonės išgyveno tą patį? Jei tie patys jausmai liepsnojo ano su­
kilimo vyrų ir moterų krūtinėse?
 so

-K
■ m ad visa tai perskaitytum, prireiktų dešimties gyveni-
HOEHPa mų. - Džuljeta atitraukė akis nuo išmėtytų dėžių ir
krūvų storų knygų. Šiuose smulkiai prirašytuose puslapiuose ji
rado daugiau stebuklų nei savo vaikystės knygelėse.
Solas atsisuko nuo viryklės, ant kurios kaitino sriubą ir vi­
rino vandenį. Ir mostelėjo varvančiu šaukštu į netvarką, kurią ji

- Nemanau, kadjos skirtos skaityti, - pasakė jai. - Bent jau

ne taip, kaip jas perskaičiau aš - nuo pirmo puslapio iki pasku­
tinio. -Jis palaižė šaukštą, įkišojį atgal į puodą ir pamaišė vira­
lą. - Čia viskas be jokios tvarkos. Lyg kokia atsarginės kopijos
atsarginė kopija.
- Nežinau, apie ką tu kalbi, - prisipažino Džuljeta.
Ji nuleido akis į skreite gulinčią knygą: jos vartomuose pus­
lapiuose buvo pilna gyvūnų, vadinamų „drugeliais“, nuotraukų.
Jų sparnai buvo juokingai ryškūs. Džuljeta susimąstė, kokio jie
galėtų būti dydžio: kaip jos delnas ar kaip žmogus. Ji dar nesu­
vokė gyvūnų matmenų.
- Aš apie serverius, - pasakė Solas. - Apie ką daugiau galiu
kalbėti? Apie jų atsargines kopijas.
Iš balso galėjai spręsti, kadjis kalba apimtas jaudulio. Džul­
jeta stebėjo, kaip Solas trepsi prie viryklės, judesiai nervingi ir
kažkokie maniakiški, ir suprato, kad taiji atsiskyrėlė ir nemokša,
ne jis. Jis turėjo visas šias knygas, dešimtmečiais jas skaitė, gy­
veno protėvių, apie kurių būvimąjį net nežinojo, draugėje. O ką
338 ŠACHTA

patyrė ji per savo gyvenimą? Daugybę metų praleido tamsioje

skylėje su tūkstančiais tokių pat neišprususių laukinių.
Pasistengė to nepamiršti pamačiusi, kaip Solas įsikiša pirštą
į ausį ir paskui įdėmiai apžiūri nagą.
- O ko tiksliai ta atsarginė kopija? - galiausiai paklausė, kone
su baime laukdama, kad iš jo atsakymo vėl nieko nesupras.
Solas surado du dubenis ir ėmė šluostyti kombinezono
priekiu.
- Visko. Visko atsarginė kopija, - paaiškino. - Visko, ką mes
žinome. Visko, kas kada nors buvo. - Padėjo dubenis ir sumaži­
no viryklės ugnį. - Eik paskui mane, - ištarė modamas ranka. -
Parodysiu.
Džuljeta užvertė knygą ir įdėjo į jos dėžutę. Pakilusi nusekė
paskui Solą į gretimą kambarį.
- Nekreipk dėmesio į netvarką, - pasakė rodydamas į šiukš­
lių ir visokio šlamšto kalną, suverstą prie vienos sienos.
Regis, ten buvo koks tūkstantis skardinių nuo maisto, bet
dvokė kaip dešimt tūkstančių. Džuljeta suraukė nosį ir vos su­
silaikė neėmusi žiaukčioti. Solas to nepastebėjo. Jis sustojo šalia
mažo medinio stalelio, ant sienos šalia jo kabojo schemos, at­
spaustos ant didžiulių popieriaus lapų. Solas ėmė pojuos raustis.
- Kurgi tas, kurio ieškau, - niurnėjo.
- O kas tai? - paklausė apstulbusi Džuljeta. Viena schema
jai priminė lyg ir kokį šachtos planą, bet Mechanikos skyriujejie
nieko panašaus neturėjo.
Solas atsisuko. Kelis lapus laikė persimetęs per petį, popie­
riaus sluoksniai dengė beveik visąjo kūną.
- Žemėlapiai, - atsakė. - Noriu parodyti, koks didelis pasau­
lis išorėje. Pridėsi į kelnes.
Jis papurtė galvą ir pats sau kažką sumurmėjo.
- Atsiprašau, nenorėjau to pasakyti.
Džuljeta nuramino, kad nieko tokio. Ji prisidengė atgalia
ranka nosį, nes tvaikas buvo nepakeliamas.
- Štai jis. Laikyk šitą galą. - Solas įdavė jai pusę tuzino po­
pieriaus lapų kampučius, pats suėmė už kito krašto ir jie pakėlė
 DEMASKAVIMAS 339

juos nuo sienos. Džuljeta pastebėjo prie žemėlapių pritvirtintus

žiedus ir norėjo pasakyti, kad čia kur nors tikriausiai yra karni­
zas ar kabliai jiems pakabinti, bet prikando liežuvį. Jei išsižios,
smarvė taps dar stipresnė.
- Čia mes, - tarė Solas ir bakstelėjo pirštu į taškelį žemėla­
pyje. Visur ėjo tamsios, vingiuojančios linijos.Jis nebuvo panašus
nė į vieną žemėlapį ar schemą, kokius Džuljeta kada nors buvo
mačiusi. Atrodė, kadjį nupiešė vaikai. Tikriausiai čia nebuvo nė
vienos tiesios linijos.
- Ir ką čia norėta parodyti? - paklausė ji.
- Sienas. Žemes! - Solas perbraukė ranka per vieną neper­
traukiama linija apibrėžtą figūrą, kuri užėmė gal trečdalį žemė­
lapio. - Tai vanduo, - paaiškino jis jai.
- Kur? - Džuljeta jau pavargo laikyti kitų didžiulių lapų
kampus.
Smarvė ir mįslės baigė išvesti ją iš pusiausvyros. Ji ėmė ilgė­
tis namų. Jaudulį dėl išsigelbėjimo pakeitė baimė ir liūdesys dėl
ilgos ir vargingos egzistencijos, dabar ji aiškiai matė tą kanki­
nančių metų perspektyvą.
- Štai čia!Jis supa sausumą. - Siektiek suirzęs Solas parodė į
sienas. Sutrikęsjis įbedė primerktas akis į Džuljetą. - Šachta,
šachta, žemėlapyje bus ne didesnė už plauką ant tavo galvos. -
Jis paplekšnojo ranka per žemėlapį. - Šachtos štai čia. Visos.
Gali būti, kad čia viskas, kas iš mūsų liko. Plotas, ne didesnis už
mano nykštį. - Bedė pirštu į susiraizgiusių linijų mazgą. Džul­
jeta matė, kadjis kalba nuoširdžiai. Ji prisikišo arčiau, kad geriau
įžiūrėtų, bet Solas atstūmėją atgal. - Paleisklapus. - Jis pliaukš­
telėjo Džuljetai per ranką, laikančią popieriaus lapų kampučius,
ir išlygino vėl prie sienos prigludusius žemėlapius. - Štai čia
mes. - Parodė į vieną iš nedidelių ratų ant viršutinio žemėla­
pio. Džuljeta perbėgo žvilgsniu per kolonas ir eiles ir apytiksliai
sumetė, kad jų gali būti apie keturis tuzinus. - Septynioliktoji
šachta. - Jo ranka nuslydo į viršų. - Dvyliktoji. Čia aštuntoji.
O viršuje pirmoji šachta.
-Ne.
340 ŠACHTA

Džuljeta papurtė galvą, ranka pasirėmė į stalą, nes kojos jos

nebelaikė.
- Taip. Pirmoji šachta. Tu tikriausiai iš šešioliktosios ar aš­
tuonioliktosios. Ar prisimeni, kaip toli nuėjai?
Ji stvėrė mažą kėdę ir ištraukė iš po stalo. Ir sudribo visiškai
be jėgų.
- Kiek kalvų perlipai?
Džuljeta neatsakė. Ji galvojo apie kitą žemėlapį ir lygino
mastelius. Ojei Solas teisus?Jei iš tikrųjų yra apie penkiasdešimt
šachtų ir visasjas žemėlapyje gali uždengti nykščiu?Jei ir Lukas
buvo teisus aiškindamas, kaip toli yra žvaigždės? Jai reikėjo kur
nors pasislėpti: kur nors įšliaužti, kuo nors užsikloti. Jai reikėjo
nors truputį pamiegoti.
- Kartą kalbėjausi su pirmąja šachta, - pasakė Solas. - Labai
seniai. Nesu tikras, kaip ten kitose...
- Palauk, - išsitiesė Džuljeta. - Ką norėjai pasakyti? Kalbė­
jaisū
Solas tebežiūrėjo į žemėlapį. Vedžiojo ranka nuo vienos
šachtos prie kitos su kažkokia vaikiška išraiška veide.
-Jis skambino. Patikrinti. - Solas atitraukė akis nuo žemė­
lapio, žvilgsnis praslydo pro ją ir nukrypo kažkur į tolimiausią
kambario kampą. - Kalbėjomės neilgai. Aš dar nežinojau visų
procedūrų. Jiems tai nepatiko.
- Gerai, bet kaip tu su jais susisiekei? Mes galime dabar su
kuo nors pasikalbėti? Tu kalbėjai per radijo stotelę? Ar ji turėjo
nedidelę anteną, tokį mažą, juodą atsikišusį strypą? - Džuljeta
atsistojo ir nuėjo per kambarį prie Solo, sugriebė už peties ir
atsuko į save. Kiek šis vyras žino visko, kas jai galėtų padėti, tik
ji niekaip negali to išjo išgauti! - Solai, kaip tu sujais kalbėjaisi?
- Laidais, - atsakė. Jis sugniaužė delnus tarsi norėdamas su­
dėti rieškučiomis ir prisidengėjais abi ausis. -Tiesiog kalbi įjuos.
- Privalai man parodyti, - pasakė ji.
Solas gūžtelėjo.Jis vėl ėmė raustis žemėlapiuose, kol rado rei­
kiamą, kitus vėl prispaudė prie sienos. Tai buvo šachtos schema,
 DEMASKAVIMAS 341

kuriąji matė anksčiau, vaizdas iš šono, padalytas į tris lygmenis,

į tris lygius trečdalius. Džuljeta padėjojam prilaikyti kitus lapus.
- Štai laidai. Jie tęsiasi visur. - Jis perbraukė pirštu storus
pluoštus iš daugybės linijų, kurios prasidėjo prie išorinių sienų ir
nusidriekė iki lapo kraštų ir, reikia suprasti, dar toliau. Jos buvo
sužymėtos mažytėmis raidėmis. Džuljeta prisikišo, kad galėtų
perskaityti, ji atpažino daug inžinerinių žymėjimų.
- Tai elektros kabeliai, - pasakė rodydama į linijas, virš jų
buvo surašyti rantyti simboliai.
- Aha. - Linktelėjo Solas. - Mes patys daugiau negaminame
elektros energijos. Manau, gauname iš kitų. Viskas automatiškai.
- Gaunate elektros energiją iš kitų? - Džuljeta pajuto, kaip
jos neviltis auga. Kiek dar pačių svarbiausių dalykų žino Solas ir
elgiasi taip, tarsi tai būtų visiškai nereikšminga? - Daugiau nieko
nenori pridurti? - paklausė ji. - Gal turi skraidantį kostiumą,
kuris galėtų viens du ir grąžinti mane atgal į mano šachtą? O gal
čia po visais aukštais yra slaptas koridorius, kuriuo mes kaip nie­
kur nieko pareitume pas mane?
Solas nusijuokė ir pažvelgė į ją taip, tarsi ji būtų beprotė.
- Ne, - atsakė jis. - Tada tai būtų vienas bokštas grūdamas.
Ir viena bloga diena galėtų sunaikinti juos visus. Beje, kasėjai
mirė.Jie iškasėjuos. - Jis bakstelėjo lygir kokį užkampį už šach­
tos, stačiakampę patalpą už Mechanikos skyriaus ribų. Džuljeta
gerai įsižiūrėjo. Ji iškart atpažino kiekvieną gilumos aukštą, bet
apie tokią patalpą ji nė neįtarė.
- Ką turi omeny sakydamas kasėjai?
- Tie, kas iškasė žemes. Tie, kas valdė mašinas. Jie sukūrė
šią vietą. - Jis pervedė ranka per visą šachtos aukštį. - Mašinas
buvo per sunku ištraukti, taigi jie jas užvertė, palaidojo po su­
griautomis sienomis.
- Ar mašinos vis dar veikia? - paklausė Džuljeta. Jai galvoje
gimė mintis. Ji prisiminė kasyklas, kaip padėjo kirsti uolieną,
tada jie dirbo be mašinų, rankomis. Ji pagalvojo, kad jei jau yra
mašinos, kurios gali iškasti visą šachtą, tai galėtų iškasti ir tunelį
tarpjų.
342 ŠACHTA

Solas caktelėjo liežuviu.

- Ne. Ten, apačioje, nieko neišliko. Viskas iškepė. Be to, - jis
padaužė delno šonu maždaug per vidurį gilumos, - iki čiaviskas
apsemta. - Vyras pasisuko į Džuljetą. - Palauk. Ar tu nori išeiti}
Kažkur eiti?- Jis papurtė galvą netikėdamas savo ausimis.
- Aš noriu namoy- pasakė Džuljetą.
Jo akys išsiplėtė.
- O dėl ko tau grįžti.?Juk jie tave išvarė, ar ne? Tu liksi čia.
Mes nenorime išeiti. - Jis pasigremžė barzdą ir palingavo galva
į šalis.
- Kažkas turi apie visa tai sužinoti, - pasakėjam Džuljetą. -
Visi tie žmonės, kurie kitur. Kitose šachtose. Žmonėms mano
šachtoje reikia tai žinoti.
- Žmonės tavo šachtoje jau žino, - pasakė jis.
Solas su pašaipa spoksojo į ją, ir Džuljetą staiga pagalvojo,
kad jis teisus. Mergina staiga susivokė, kokioje sios šachtos vie­
tojeji stovi. Pačioje Informatikos skyriaus širdyje, giliai viduje ne
blogiau už tvirtovę apsaugotame kambaryje su mitiniais serve-
riais, po serverine, įrengta slaptame koridoriuje, apie šį kambarį
tikriausiai nežinojo net žmonės, kuriems buvo atviros visos kitos
šachtos paslaptys.
Kažkas jos šachtoje žinojo. Ir ši paslaptis buvo išlaikyta per
kelių kartų gyvavimo laiką. Ir tas kažkas - vienas, be kitų žmo­
nių - nusprendė, ką jie turi ir ko neturi žinoti. Tas žmogus iš­
siuntė Džuljetą mirti, dėl jo kaltės mirė vienas Dievas težino
kiek žmonių...
- Papasakok man apie šituos laidus, - paprašė Džuljetą. -
Kaip tu susisieki su kita šachta? Papasakok su visomis smul­
kmenomis.
- Kam? - paklausė Solas ir tarsi susitraukė, jo akys buvo
pilnos baimės.
- Nes aš labai noriu su kai kuo pasikalbėti, - atsakė ji.
 SI

L§ aukimas virto amžinybe. Ilga tyla, kai girdisi tik kraujas,

■ P pulsuojantis smilkiniuose, ir kakta žliaugia prakaitas, kai
pasidaro siaubingai nepatogu sėdėti pasirėmus alkūnėmis, su­
lenkta nugara, pilvą prispaudus prie stalo pasitarimų kambaryje.
Luko žvilgsnis nuslydo ilgu bauginančio šautuvo vamzdžiu ir
per išmuštą skylę stiklinėje kambario pertvaroje. Staktos šone
tebestirksojo kelios tviskančios šukės tarsi permatomi dantys.
Lukui ausyse vis dar skambėjo po neįtikėtinai garsiai nugriau-
dėjusio Simso šautuvo, kuris ir pramušė stiklinę pertvarą, jis ore
tebejautė tvyrant aitrų parako dvoką, matė nerimą kitų techni­
kų veiduose. Nevertėjo daužyti to stiklo. Visas šis pasirengimas,
sunkūs, juodi ginklai, atgabenti čia iš saugyklos, pertrauktas jo
pokalbis su Bernardu, naujienos apie žmones, ateinančius čia iš
pačios gilumos - viskas jam atrodė kaip sapnas.
Lukas patikrino spyną šautuvo šone ir pabandė prisiminti,
ką jam sakė per penkių minučių instruktažą, kurį išklausė prieš
keletą valandų. Šovinio lizde yra šovinys. Šautuvo gaidukas at­
laužtas. Apkaboje kantriai laukia daugiau kulkų.
O apsaugininkai dar tyčiojosi isjo dėl jo techninio žargono!
Šiandien Luko žodynas sprogo nuo naujų žodžių. Jis galvojo
apie patalpas po serverine, daugybę Įsakymo puslapių, eiles kny­
gų, į kurias vos spėjo užmesti akį. Nuo viso šitojam sukosi galva.
Kitą minutę Lukas pabandė taikytis: žvelgė išilgai vamzdžio ir
bandė nustatyti, ar kryžiukas atsidūrė mažo apskritimo centre.
Jis nusitaikė į krūvą kėdžių, suvilktų iš pasitarimų kambario ir
344 ŠACHTA

netvarkingai suverstų į užtvarą prie durų. Jei teisingai suprato,

šitaip jie gali pralaukti dienų dienas - ir nieko neįvyks. Juk jau
praėjo nemažai laiko po to, kai kažkoks nešikas perdavė naujau­
sias žinias, kas vyksta ten, apačioje.
Kad dar labiau įgustų, Lukas įkišo pirštą į saugiklio ąselę ir
uždėjo ant gaiduko.Jis turėjo priprasti prie minties, kad gali pri­
reikti nuspausti šią svirtelę, tad reikėjo nepamiršti, jog, kaip sakė
Simsas, po šūvio visada būna atatranka: ginklas smarkiai atšoka.
Salia laukiantis Bobis Milneris, šešėlis, kuriam dar nesuė­
jo šešiolika, pabandė pajuokauti, bet Simsas liepė jiems abiem
užsičiaupti. Lukas pažvelgė už apsauginės užtvaros: ten kyšojo
juodų vamzdžių miškas. Ten stovėjo ir Piteris Bilingsas, naujasis
šerifas, nervingai čiupinėjantis savo mažą pistoletą. Bernardas
stovėjo užjo ir davė nurodymus savovyrams. Salia Luko sujudė­
jo Bobis Milneris, niurnėdamas kurį laiką muistėsi bandydamas
atrasti patogesnę poziciją.
Jie laukė ir laukė, ir tam laukimui, regis, nebus galo.
Aišku, jei Lukas būtų supratęs, kas artinasi, nebūtų keiks­
nojęs laukimo.
Būtų maldavęs, kadjis tęstųsi amžinai.

Noksas atvedė savo grupę iki šešiasdešimtų aukštų vos kelis kar­
tus leidęs stabtelėti atsigerti, pasitaisyti nešulius ir susivarstyti
batraiščius. Jie prasilenkė su keliais nešikais, gabenančiais nak­
tinius krovinius, tie puolė klausinėti, kur šie eina ir kodėl dingo
šviesa. Tik vargiai ką pešė ir dingo baisiai nepatenkinti.
Peteris buvo teisus: laiptai dūzgė nuo eismo, vibravo nuo
daugybės kojų. Tie, kas gyveno aukščiau, lipo į viršų tikėdamiesi
rasti šviesą, karšto maisto ir karšto vandens. Tuo metu Noksas ir
jo žmonės telkėsi užjų ir jiems rūpėjo visai kitokia galia.
Penkiasdešimt šeštame aukšte jie pirmąkart papuolė į bėdą:
laiptų aikštelėje stovėjo keletas žemdirbių iš hidroponinių sodų
ir permetę per turėklus leido žemyn glėbį kabelių tikėdamiesi,
kad jiems padės grupelė savų, laukiančių laiptų aikštelėje že­
 DEMASKAVIMAS 345

miau. Vienas iš žemdirbių, kai pastebėjo mėlynus mechanikų

kombinezonus, šūktelėjo:
- Ei, mes tai jus maitiname, tad kodėl neaprūpinate mūsų
elektra?
- Paklauskite informatikų, - patarė Markas, einantis voros
priekyje. - Tai jie nuolat išmuša visus saugiklius. Darom, ką
galim.
- Tai darykit greičiau, - tarstelėjo žemdirbys. - Maniau, tas
suknistas energijos moratoriumas ir buvo tam, kad daugiau ne­
tektų kęsti panašių nesąmonių.
- Iki pietų viską sutvarkysime, - pažadėjo jam Sirlė.
Noksas su kitais pasivijo pirmąją grupės dalį ir laiptų aikš­
telėje susidarė spūstis.
- Kuo greičiau užlipsime į viršų, tuo greičiau įjungsimejums
elektrą, - paaiškino jis.
Noksas stengėsi laikyti paslėptą ginklą nerūpestingai, lyg tai
būtų dar vienas įrankis.
- Tai gal padėsite mums susitvarkyti vandentiekį? Penkias­
dešimt septintame beveik visą rytą buvo elektra. Mums užteks
visai nedaug, tik kadveiktųvandens siurbliai. - Žmogelis parodė
į pluoštą kabelių, permestų per turėklus.
Noksas susimąstė. Tai, ko prašė tas vyras, nepažeidė jokių
taisyklių. Jei ims sujuo ginčytis, užtruks, bet jei paliks juos tvar­
kytis vienus, atrodys įtartina.Jis beveikjautė, kad Maklein grupė
laukia keliais aukštais aukščiau. Dabar svarbiausia greitis ir viską
padaryti suplanuotu laiku.
- Galiu palikti jums du savo vyrus, kad padėtų. Padarysiu
tokią paslaugą. Tik žiūrėkit, jei sužinosiu, kad mechanikams čia
nebuvo ko veikti, patys galėjote susitvarkyti...
- Man nusispjaut, ką tu galvoji, - atrėžė žemdirbys. - Man
reikia, kad veiktų mano vandens siurbliai.
- Sirle, padėkit jiems su Kortne. Pavysite, kai galėsite.
Sirlei atvipo lūpa. Ji žvilgsniu maldavo Noksą apsigalvoti.
- Eik, - paragino jis.
346 ŠACHTA

Markas priėjo prie žmonos, paėmėjos kuprinę ir ištiesė Šir-

lei savo daugiafiinkcį įrankį. Si nenoromis paėmė, paskersakiavo
į Noksą ir pasisukusi nuėjo, netarusi nei jam, nei savo vyrui nė
žodžio.
Žemdirbys paliko kabelius ir žengė žingsnį link Nokso.
- Ei, sakei paliksi mums du...
Bet Noksas taip dėbtelėjo į vargšelį, kad tas iškart susičiaupė.
- Tau juk reikia mano geriausių? - paklausė jis. - Tu juos
gavai.
Žemdirbys pakėlė rankas į viršų ir atsitraukė. Sirlė su Kortne
jau leidosi žemyn, kad padėtų žmonėms apačioje.
- Eime, - paliepė kitiems Noksas dėdamasis kuprinę.
Vyrai ir moterys iš Mechanikos ir Tiekimo skyrių vėl pa­
traukė pirmyn. Penkiasdešimt šeštajame likę žemdirbiai nuly­
dėjo vorą akimis.
Kol žemdirbiai leido žemyn kabelius, per šachtą nuvilnijo
nauja gandų banga. Virš šių žmonių galvų telkėsi galingos jė­
gos, blogi ketinimai stiprėjo ir grasino užsibaigti kažkuo išties
siaubingu.
Bet kuris, turintis ausis ir akis, galėjo pasakyti: ateina atpildo
valanda.

Lukas neišgirdo jokio perspėjimo, nebuvo nei atgalinės atskai­

tos. Valandų valandas jis prasėdėjo tyloje, nepakeliamoje tuštu­
moje, ir staiga erdvę sudrebino staigus smurto protrūkis. Nors
jam sakė, kad tikėtųsi blogiausia, Lukas suvokė, jog tiek ilgai
pralaukus šturmas tapo staigmena.
Dvivėrės trisdešimt ketvirto aukšto durys sprogo su galingu
trenksmu: masyvaus plieno plokštės užsilenkė į vidų kaip po­
pieriaus lapai. Nuo veriančio garso Lukas pašoko, ranka nuslydo
nuo šautuvo buožės. Salia sutratėjo šūvių papliūpa: Bobis Mil-
neris šaudė į niekur ir iš baimės šaukė. O gal iš susižavėjimo.
Simsas kažką baubė perrėkdamas visą šį triukšmą. Kai šaudymas
 DEMASKAVIMAS 347

liovėsi, kažkas per dūmus sviedė už apsauginės užtvaros kažkokį

pailgą daiktą.
Šiurpi pauzė - ir dar vienas kurtinantis sprogimas, Lukas
vos neišmetė ginklo. Dūmų debesis neuždengė kruvinos mės­
malės kitapus užtvaros: Informatikos skyriaus vestibiulį nuklojo
žmonių, kuriuos jis pažinojo, kūno dalys. Ir pro užtvarą pasipy­
lė priešai Lukui nespėjus atsitokėti, nespėjus išsigąsti, kad kitas
sprogmuo gali nugriaudėti jam prieš nosį.
Šautuvas šalia jo vėl prapliupo, tik šį kartą Simsas nebaubė.
Šiai šūvių papliūpai antrino dar kelios. Žmonės, lipantys per
sugriuvusią kėdžių barikadą, ėmė kristi, jų kūnai purtėsi, tarsi
kas traukytų už nematomų virvučių, ištryškusios kraujo čiurkšlės
brėžė ore lanką ir krito ant grindų dažydamos jas raudonai.
Pro duris virto nauji žmonės. Vienasjų, didžiulis vyras, kažką
griausmingai suriaumojo. Lukas kažkodėl matė viską sulėtin­
tai: štai vyras pražioja burną, štai sustunga taip, kad net barzda
suvilnija, štai kilnojasi jo krūtinė, dydžio kaip dviejų vyrų. Prie
juosmens jis laikė prispaustą šautuvą ir iššovė į jau sugriautą
apsaugos užtvarą. Piteris Bilingsas susilenkė spausdamas petį.
Tiesiai priešais Luką išsilakstė dar likusios pramuštos stiklinės
pertvaros šukės: vienas po kito pradėjo šaudyti budintys žmo­
nės prie pasitarimų kambario stalo, dabar dūžtantis stiklas jam
atrodė visiškai nereikšminga smulkmena. Jų pasala buvo išties
apdairus sumanymas.
Ant dičkiopasipylė nematomų kulkųkruša. Pasitarimų kam­
barys iš anksto buvo paliktas pasalai, šoninei atakai. Milžinas
sudrebėjo: kelios kulkos pasiekė tikslą. Didžiojo vyro barzdoje
atsivėrė plyšys: jis vėl kažką suriaumojo. Šautuvas tarsi lūžo per­
pus: jis bandė jį užtaisyti iš naujo, tarp jo pirštų sužibėjo kulka.
Informatikų ginklai tratėjo pernelyg greitai, kad suskaičiuo­
tumjų paleistas kulkas. Gaidukai buvo nuspausti, ir likęs darbas
teko spyruoklėms ir parakui. Milžinas vis dar krapštėsi su savo
ginklu, bet taip jo daugiau ir neužtaisė. Po akimirkos griuvo ant
348 ŠACHTA

kėdžių išsvaidydamas jas į visas puses. Duryse pasirodė dar vie­

nas siluetas: smulkutė moteris. Lukas stebėjo ją taikydamasis,
matė, kaipji pasisuko ir pažvelgė tiesiai įjį, iki jos atplaukę spro­
gimo dūmai išdraikė baltutėlius plaukus irjie ištirpo migloje, lyg
dūmai būtų šios moters dalis.
Jis matė jos akis. Jis vis dar nepaleido nė vieno šūvio, tik
išsižiojęs stebėjo, kaip aplink verda kova.
Moteris atmetė atgal ranką ir jau buvo besviedžianti kažką
jo pusėn.
Lukas pirmas spėjo nuspausti gaiduką. Jo šautuvas žybtelėjo
ir atšoko atgal. Per tas ilgas ir siaubingas sekundės dalis, kol
kulka lėkė per vestibiulį, jis suvokė,jog tai viso labo senutė. Kuri
kažką laikė rankoje.
Sprogmenį.
Moters kūnas išsilenkė ir krūtinė pražydo raudonai. Daiktas
iškritojai iš rankų. Ir vėl klaikios laukimo sekundės, per tą laiką
pro duris įvirto dar daugiau užpuolikų, šaukiančių iš pykčio, kol
vėl pasigirdęs sprogimas ištaškė kėdes ir žmones tarp jų.
Lukui skruostais ritosi ašaros, kol pradėjo pulti antroji prie­
šo banga. Tik bergždžiai. Jis verkė, kol ištuštėjo pirmoji apkaba,
raudojo, kol keitė ją atsargine, sūrus ašarų skonis degino lūpas,
kai atitraukė atgal šautuvo spyną ir paleido dar vieną papliūpą
mirtino metalo, tvirtesnio ir greitesnio nei kūnai, į kuriuos jis
smigo.
 S2

D
■Bernardas atgavo sąmonę nuo šūksnių, akis graužė dūmai,
WBBB*ausyse dar skambėjo seniai sprogusio sprogmens atgarsiai.
Piteris Bilingsas purtė jį už pečių, šaukė, akyse ir paišiname nuo
suodžių veide atsispindėjo baimė. Kombinezone plėtėsi rūdžių
spalvos kraujo dėmė.
- Uuhm?
- Pone! Ar girdite mane?
Bernardas nukratė Piterio rankas ir pabandė atsisėsti. Apsi-
čiupinėjo tikrindamas, ar nėra kraujo ar lūžių. Galvoje tvinkčio­
jo. Ranka perbraukęs nosį suprato, kad iš jos bėga kraujas.
- Kas nutiko? - sudejavojis.
Piteris prisėdo jam prie šono. Bernardas pamatė, kad už še­
rifo stovi Lukas su šautuvu ant peties. Jis žiūrėjo į laiptų pusę: iš
ten girdėjosi nutolę šūksniai ir šūvių papliūpos.
- Trys mūsų vyrai žuvo, - pasakė Piteris. - Keli sužeisti.
Simsas su šešiais nusivijojuos laiptais. Betjiems kliuvo daugiau.
Daug daugiau nei mums.
Bernardas linktelėjo. Jis pasičiupinėjo ausis ir nustebo, kad
jos irgi kruvinos. Nusibraukė panosę rankove ir paplekšnojo
Piteriui per ranką. Paskui linktelėjo galva rodydamas šiam už
nugaros.
- Pakviesk Luką, - išstenėjo.
Piteris susiraukė, bet linktelėjo. Tarstelėjo Lukui keletą žo­
džių ir jaunuolis priklaupė šalia Bernardo.
- Ar jums viskas gerai? - paklausė Lukas.
350 ŠACHTA

Bernardas linktelėjo.
- Kvailys, - pasakėjis. - Argi nežinojau, kadjie turės šautu­
vus? Turėjau susiprotėti ir apie sprogmenis.
- Nusiraminkit.
Jis papurtė galvą.
-Tau nereikėjo čia būti. Aš kvailys. Galėjome žūti abu...
- Na, bet nežuvome nė vienas. Dabar jie traukiasi laiptais
žemyn. Manau, viskas baigta.
Bernardas paplekšnojo jam per ranką.
- Palydėk mane prie serverio. Reikia apie tai pranešti.
Lukas linktelėjo, suprato, kurį serverį Bernardas turi omeny.
Jis padėjo Bernardui atsistoti ant kojų ir prilaikė apkabinęs iš už
nugaros. Piteris Bilingsas nulydėjojuos akimis, nusvyruojančius
padūmavusiu koridoriumi, ir vėl susiraukė.
- Nieko gero, - pasakė Bernardas Lukui, kai jie nuėjo toliau
nuo kitų.
- Bet juk mes laimėjome, ar ne?
- Dar ne. Jie pridarys žalos ne tik čia. Ir ne šiandien. Tau
reikės kažkiek laiko praleisti apačioje. - Bernardas susiraukė ir
pabandė paeiti vienas. - Negaliu rizikuoti, kad kas nors atsitiktų
mums abiem.
Lukui tai nepatiko. Prie didžiųjų durųjis surinko savo kodą,
išsitraukė savo tapatybės kortelę, nuvalė nuojos, paskui nuo ran­
kos kažkieno kraują ir perbraukė kortele per skaitytuvą.
- Supratau, - galiausiai pasakė.
Dabar Bernardas buvo tikras, kad pasirinko tinkamą įpėdinį.
Palikęs Luką uždaryti masyvių durų pats nuėjo prie tolimiausio
serverio. Prie aštunto serveriojį sumėtė irjis vos nenugriuvo, bet
spėjo atsiremti į įrengimą ir truputį pastovėjo, kol galva liovėsi
suktis. Lukas pasivijojį ir išsitraukė iš kombinezono universalų
raktą anksčiau, nei Bernardas priėjo galinę sieną.
Kol Lukas atidarė serverį, Bernardas laukė atsirėmęs į sieną.
Jis buvo pernelyg sukrėstas, kad pastebėtų ant priekinės serverio
 DEMASKAVIMAS 351

sienos žybsintį kodą. Jam ausyse vis dar skambėjo garsai iš pra­
eities, kad išgirstų tikruosius.
- Kas tai? - paklausė Lukas. - Koks čia garsas?
Bernardas nesusigaudydamas pažvelgė į Luką.
- Gaisro sirena? - Lukas bedė į lubas. Galiausiai Bernardas
išgirdo.Jis nusvirduliavoprie galinės serverio sienos ir,vos Lukas
atrakino paskutinį užraktą, nustūmė jaunuolį į šalį.
Kokie jų šansai? Nejau jie jau žino? Per dvi trumpas dienas
Bernardo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jis įkišo ranką
į maišelį, kabantį ant sienos, ištraukė ausines ir užsidėjo ant vis
dar jautrių ausų. Įkišo jų kištuką į skylutę su numeriu „1“ ir su
nuostaba išgirdo signalą. Įeinantį signalą. Tuo pačiu metu, kai jis
pats rengėsi paskambinti.
Jis skubiai ištraukė kištuką, nutraukdamas savo išeinantį
skambutį, ir pamatė, kad lemputė prie numerio „1“nedega, užtat
žybsi numerio „17“lemputė.
Bernardas pajuto, kaip kambarys ima suktis. Jam skambina
iš mirusios šachtos? Kažkas išgyveno? Šitiek metų? Ir tas kaž­
kas gali prieiti prie serverių? Ranka drebėjo, kol kišo kištuką į
skylutę. Lukas, stovintis jam už nugaros, kažko paklausė, bet per
ausines Bernardas negalėjo suprasti.
- Alio? - sukvarkė jis. - Alio? Ar ten kas yra?
- Labas, - atsiliepė balsas.
Bernardas pasitaisė ausines ir mostelėjo Lukui, kad, po vel­
niais, užsičiauptų. Jam ausyse vis dar gaudė, iš nosies varvantis
kraujas tekėjo į burną.
- Kas čia? - paklausė jis. - Jūs mane girdite?
- Girdžiu, - atsiliepė balsas. - Ar tu tas, apie ką aš galvoju?
- Kas čia, velniai griebtų, kalba!? - sukriokė Bernardas. -
Kaip jūs priėjote prie...
- Tu pats mane išsiuntei, - atsakė balsas. - Išsiuntei mirti.
Bernardas susmuko, kojos atsisakė klausyti. Ausinių laidas
išsivyniojo iki galo ir jos vos nenulėkė jam nuo galvos. Jis pri­
spaudė ausines ir pabandė prisiminti, kieno šis balsas. Lukas
352 ŠACHTA

prilaikė jį suėmęs už pažastų, kad Bernardas nenukristų ant nu­

garos.
- Tu dar ten? - paklausė balsas. - Ar žinai, su kuo kalbi?
- Ne, - atsakė Bernardas. Jis melavo. Tai neįmanoma, bet jis
pažino šitą balsą.
- Išsiuntei mane mirti, prakeiktas šunsnuki.
- Tu žinojai taisykles! - suriko Bernardas vaiduokliui. - Zf-
nojai!
- Užsičiaupk ir paklausyk, Bernardai. Užčiaupk savo suknis­
tą srėbtuvę ir klausyk labai įdėmiai.
Bernardas laukė, burnoje jautė savo kraujo geležies skonį.
- Aš ateinu tavęs. Grįžtu namo ir šį kartą aš išvalysiu.
 S DALIS

Susipynę
 S3

* 18 šachta '

M
I ■ arkas klupdamas leidosi didžiaisiais laiptais, paspaudęs
■n iP po ranka šautuvą, kita prisilaikydamas turėklo, jo batai
slidinėjo ant kraujo. Vos girdėjo visur aplink aidinčius riksmus:
aimanavo sužeistieji, draugų pusiau velkami žemyn; aikčiojo
siaubo apimti smalsuoliai, stebintys jų atsitraukimą kiekvienoje
aikštelėje; grūmojo persekiotojai, lipantys jiems ant kulnų aukš­
tas po aukšto.
Beveik visus garsus užgožė ūžesys ausyse. Nuo to prakeikto
sprogimo. Ne pirmojo, kuris išvertė Informatikos skyriaus du­
ris -jam Markas buvo pasirengęs,jis ir kiti laukė saugiai pasislė­
pę. Ir ne nuo antrojo, kai Noksas metė sprogmenį į pačią priešo
irštvą. Jis apkurto popaskutinio sprogimo, kurio visai nesitikėjo,
kai sprogmuo iškrito iš tos mažos žilaplaukės moters išTiekimo
skyriaus rankų.
Nuo Maklein sprogmens. Ji sprogo tiesiai priešais jį, atėmė
jam klausą ir Maklein gyvybę.
Nokso, stambaus ir neišmušamo iš vėžių vyro, Mechanikos
skyriaus viršininko ir gero draugo, irgi nebėra.
Markas skubėjo žemyn, sužeistas ir išsigandęs. Iki pačios
gilumos, kur jaustųsi saugiai, buvo dar labai toli, ir jis be galo
troško susirasti žmoną. Stengėsi galvoti apieją, o ne apie praeitį,
apie sprogimą, kuris nusinešėjo draugus, kuris sužlugdė visusjų
planus ir atėmė paskutinę galimybę pasiekti teisingumą.
Iš viršaus atsklido prislopinti šūviai ir veriantis kulkų švilpe­
sys -jos suskambo atsimušusios į plieną, laimė, kad tik į plieną.
356 ŠACHTA

Markas atsitraukė nuo išorinio turėklo, kad netaptų persekiotojų

taikiniu, šie sekė jų pėdomis atsilikę vos per kelias laiptų aikšte­
les ir nepaliaujamai šaudėJo atsitraukiančių draugų, mechanikų
ir tiekėjų, vora išsitęsė gal per dešimtį aukštų, ir jis meldėsi, kad
persekiotojai viršuje sustotų ir leistų jiems bent trumpam atsi­
kvėpti, deja, kaukšintys batai ir zvimbiančios kulkos tik artėjo.
Už pusės laiptatakiojis pasivijo tris tiekėjus, tas, kuris leidosi
per vidurį, buvo sužeistas, ir draugai jį vilko užsikėlę sužeistojo
rankas ant pečių, geltoni jų kombinezonai buvo sutepti krauju.
Markas šūktelėjo jiems nesustoti ir neišgirdo savo paties balso,
tikjautė sklindant iš krūtinės. Kraujas, ant kurio slidinėjo, buvo
ir jo paties.
Sužeistą rankąjis glaudė prie krūtinės, alkūne laikė prispau­
dęs šautuvą, kitos rankos neatitraukė nuo turėklų, kad nenusiristų
galva žemyn stačiais plieniniais laiptais. Už jo neliko bendražy­
gių, bent jau gyvų. Po paskutinio susišaudymo jis praleido kitus
į priekį, ir pats vos spėjo atsitraukti. Bet priešas nenumaldomai
artėjo. Retkarčiais Markas sustodavo, sugraibydavo vos nulaiko­
mą ginklą, užtaisydavo ir iššaudavo aukštyn nesitaikydamas.Tik
kad ko nors imtųsi. Kad nors kiek sulaikytųjuos.
Markas stabtelėjo atsikvėpti, persisvėrė per turėklus ir nu­
kreipė šautuvą į dangų. Šovinys užsikirto. O štai atsakančios
kulkos buvo labai taiklios. Atsirėmęs į centrinę laiptinės koloną
jis vėl užsitaisė šautuvą. Jo ginklas buvo kitoks nei jų, jį reikėjo
užtaisyti po kiekvieno šūvio, ir nusitaikyti buvo sunku. Informa­
tikų ginklai nauji, tobuli, apie tokius jis nebuvo girdėjęs, jie šau­
dė taip tankiai, kaip plaka išsigandusio žmogaus širdis. Markas
žengė prie turėklų ir patikrino aikštelę apačioje, matė smalsius
veidus tarp pravertų durų, pirštus, įsikibusius į plieninę staktą.
Čia. Penkiasdešimt šeštas aukštas. Šioje vietojejis paskutinį kar­
tą matė savo žmoną.
- Širle!
Saukdamas žmoną vardu Markas nusileido ketvirtadalį
laiptatakio ir atsidūrė aikštelėje. Laikėsi arčiauvidinės laiptų pu­
 SUSIPYNĘ 357

sės, kad nesiektų persekiotojų žvilgsnis, ir karštligiškai žvalgėsi

po šešėlyje skendinčius veidus kitapus durų.
- Mano žmona! - sušuko per visą aikštelę, sudėjęs delnus
rieškučiomis ir prispaudęs prie burnos, pamiršęs, kad nepakelia­
mas ūžesys girdisi tikjam ausyse, ne jų. - Kur ji?
Tamsioje minioje kažkas sujudino lūpas. Jis išgirdo pri­
slopintą ir keistai, tarsi iš toli, gaudžiantį balsą. Kažkas parodė
apačion. Veidai persikreipė ir durys greitai užsidarė: iš viršaus
pasipylė dar vienas pliūpsnis kulkų, laiptus sudrebino atsitrau­
kiančiųjų apačioje ir persekiotojų viršuje žingsniai. Marko akis
užkliuvo už žemyn nuleistų kabelių irjis prisiminė, kad žemdir­
biai norėjo nuvogti šiek tiek elektros iš apačioje esančio aukšto.
Jis nuskubėjo laiptais žemyn, kur ir ėjo storas kabelių pluoštas,
neprarasdamas vilties ten surasti Sirlę.
Vienu aukštu žemiau, neabejodamas, kad žmona viduje,
Markas drąsiai perbėgo atvirą laiptų aikštelę. Vėl pasigirdo šū­
viai. Markas sugriebė rankeną ir trūktelėjo šaukdamas ją vardu
taip garsiai, tarsi kiti būtų tokie pat kurti kaip jis. Durys sukla-
bėjo, tačiau neatsidarė, jas iš vidaus laikė stiprios, nematomos
rankos. Jis sudavė delnu per stiklinį durų langelį, pasimatė raus­
vas pėdsakas, ir surikojiems atidaryti, įleisti. Kraujo ištroškusios
kulkos supokšėjo jam apie kojas, viena iš jų atsitrenkė į duris ir
paliko gilią žymę. Susilenkęs ir įtraukęs galvąjis nuskuodė atgal
prie laiptų ir prisivertė leistis. Jei Sirlė už tų durų, jai bus tik
geriau,jeigujis atsitrauks. Ji galės atsikratyti uždraustų ginklų ir
ištirpti tarp kitų, kol viskas aprims. Jei ji apačioje - Markas turi
skubėti paskui ją. Bet kokiu atvejujam reikia žemyn.
Kitoje laiptų aikštelėje jis pasivijo tuos pačius tris tiekėjus,
kuriuos buvo sutikęs anksčiau. Sužeistasis sėdėjo ant aikštelės
grindų plačiai išplėtęs akis. Kiti du bandė jam kuo nors padėti,
ant šviesių jų kombinezonų aiškiai matėsi bendražygio kraujas.
Viena iš dviejų buvo moteris, Markas miglotai prisiminė, kadjie
kartu lipo į viršų. Jis sustojo paklausti, ar negali kuo nors padėti,
ir pamatė, kaip moters akyse įsižiebė šalta ugnis.
358 ŠACHTA

- Galiu jį panešti, - šaukė jis klaupdamasis šalia sužeistojo.

Moteris kažką pasakė. Markas papurtė galvą ir parodė sau
į ausis.
Ji pakartojo kuo išraiškingiau dėliodama lūpas, bet Markas
nesugebėjo suprasti, kąji nori pasakyti. Tadaji atsistojo ir atstū­
mė jį. Sužeistas vyras laikė užspaudęs pilvą, ant jo besiplečianti
raudona dėmė jau siekė tarpukojį. Pirštais jis spaudė kažką ky­
šantį: metalinį strypą, ant kurio galo matėsi nedidelis ratukas.
Kėdės koja.
Moteris ištraukė iš savo krepšio sprogmenį, vieną iš tų pra­
gaištingų pailgų daiktų, nešančių neabejotiną mirtį. Niūriu veidu
padavė ją sužeistajam. Sis neprieštaraudamas suėmė sprogmenį
drebančiomis rankomis ir suspaudė taip, kad net krumpliai pabalo.
Du kiti tiekėjai trūktelėjo Marką paskui save - toliau nuo
vyro, iš kurio kraujuojančių vidurių kyšojo biuro kėdės koja. Šū­
viai girdėjosi tolumoje, bet jis žinojo, kad jie arti. Tiesą sakant,
jie aidėjo beveik prie ausies. Netikėtai Markas pasijuto besitrau­
kiąs atbulas: tuščias šio sužeisto ir likimo pasmerkto myriop
vyro žvilgsnis traukė jį tarsi magnetas. Vyras įbedė akis į Marką.
Jis laikė sprogmenį ištiestoje rankoje, kuo toliau nuo savęs, ap­
gniaužęs pirštais siaubingą plieninį cilindrą, stipriai sukandęs
žandikaulius.
Markas pakėlė akis ir pamatė persekiotojų batus, juodus ba­
tus be dėmelės kraujo: nepavargstantis ir pranašesnis priešasjuos
galiausiai prisivijo. Jie sekė Marko ir kitų jo bendražygių kraujo
pėdsakais, nešini savo tobulais ginklais, kurie niekada neužsi­
kerta.
Markas, kiek laikė kojos, nusvirduliavo laiptais žemyn, abu
tiekėjai turėjo jį kone vilkte vilkti, viena ranka jis prisilaikė tu­
rėklų. Grįžtelėjęs dar spėjo pamatyti, kaip durys už palikto vyro
atsidarė.
Jose kyštelėjojaunas veidas - smalsaus berniuko, kuris išlin­
do pasižiūrėti, kas vyksta.Jam pavymui pasirodė keletas suaugu­
siųjų rankų ir įtraukė atgal.
 SUSIPYNĘ 359

Marką nutempė laiptais pakankamai toli irjis nepamatė, kas

įvyko paskui. Tačiau net jo apkurtusios ausys išgirdo tratančius
ginklus, zvimbiančias kulkas ir galiausiai sprogimą, smūgį, su­
drebinusį visą laiptinę. Smūgio banga nubloškėjį ir kitus žemyn,
Markas stipriai atsitrenkė į turėklus. Šautuvas iškrito iš rankų ir
nuriedėjo link laiptinės krašto, laimei, Markas dar spėjo jį su­
griebti prieš nusiritant į prarają.
Jis smarkiai papurtė galvą, atsirėmęs rankomis šiaip ne taip
atsistojo: iš pradžių ant keturių, paskui ant dviejų. Priblokštas
smūgio, mažai ką suvokdamas, nusvirduliavo drebančiais laip­
tais žemyn, pakopos po kojomis zvimbė ir vibravo: visa šachta
pamažu grimzdo į niūrią beprotybę.
 * 18 šachta *

D
I irmą kartą jis kaip reikiant atsikvėpė po kelių valandų Tie-
■BVkimo skyriuje, viršutiniuose žemiausio lygmens aukštuose.
Žmonės kalbėjo, kad reikia rengtis gynybai, statyti barikadas, ta­
čiau niekam nebuvo aišku, kaip galima visiškai atitverti pagrin­
dinius laiptus, įskaitant ir atvirą tarpą tarp turėklų ir centrinės
betoninės kolonos už jų. Siame tarpe švilpdamos lakstė kulkos,
čia šokinėdavo mirti nusprendę savižudžiai,jų priešas tikriausiai
irgi ras būdą, kaip pro šį tarpą prieiti iki jų. Nuo paskutinio
sprogimo laiptuose Marko klausa kiek pagerėjo. Tiek, kad ausys
pavargtų nuo ritmingo jo paties batų bildėjimo, nuo savo aima­
nų, nuo švogždžiančių plaučių, sunkiai traukiančių orą. Girdėjo,
kaip kažkas pasakė, jog paskutinis sprogimas apgriovė laiptus ir
sustabdė persekiotojus. Tik ar ilgam. Ar stipriai buvo apgriauti
laiptai? Niekas nežinojo.
Įtampa aikštelėje prie Tiekimo skyriaus vis augo, žinia apie
Maklein mirtį sukrėtė visus žuvusiosios pavaldinius. Sužeistuo­
sius su geltonais kombinezonais įnešė į vidų, tačiau mechani­
kams labai subtiliai buvo pranešta, jog bus geriau, kad savo su­
žeistaisiais jie pasirūpins patys, žemiau, ten, kur ir buvojų vieta.
Markas slinko klausydamasis šių ginčų, balsai vis tiek tebe­
skambėjo prislopintai, tarsi sklistų iš toli. Jis visų klausinėjo apie
Sirlę, keli tiekėjai geltonais kombinezonais atsainiai gūžtelėjo,
lyg jos nepažinotų. Vienas vyrukas pasakė, kad ji nužingsniavo
apačion kartu su keliais sužeistaisiais. Paskui pakartojo ir antrą­
kart, garsiau, kol įsitikino, kad Markas jį suprato.
 SUSIPYNĘ 361

Gera naujiena, to jis ir tikėjosi. Jau rengėsi išeiti, kai iš ne­

rimastingos minios netikėtai išniro jo žmona, Markas net gąs-
telėjo.
Sirlės akys išsiplėtė, kai ji jį pažino. Ir tada ji išvydo jo su­
žeistą ranką.
- Dieve!
Sirlė puolėjam ant kaklo ir prisiglaudė. Markas apkabino ją
viena ranka, ginklas atsidūrė tarp jų, šaltas vamzdis įsirėmė jam
į drebantį skruostą.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė jis.
Ji nepaleido vyro kaklo, prisispaudė kakta prie peties ir kažką
pasakė: jis neišgirdo, tik oda pajuto alsavimą. Atsitraukusi Sirlė
apžiūrėjo jam ranką.
- Aš negirdžiu, - pasakė jis jai.
- Man viskas gerai, - pakartojo ji garsiau ir papurtė galvą,
jos akys buvo išplėstos ir blizgėjo nuo ašarų. - Aš ten nebuvau.
Nebuvau ir negalėjaujums niekuo padėti. Ar tiesa, kad Noksas...
Ar jūs labai nukentėjote?
Ji vėl sužiuro į jo žaizdą, Markui buvo malonujausti jos ran­
kas - tvirtas ir pasitikinčias. Minia laiptų aikštelėje praretėjo:
mechanikai ėmė leistis. Keli iš Tiekimo skyriaus varstė Marką
šaltais žvilgsniais, skersakiuodami įjo žaizdą, tikriausiai nerima­
vo, ar neteksjiems jo slaugyti.
- Noksas žuvo, - pasakėjis Sirlei, - Maklein irgi. Ir dar keli.
Aš buvau visai prie pat, kai sprogo tas sprogmuo.
Jis nuleido akis į savo ranką. Sirlė nuplėšė nuojos sudraskytą
ir krauju suteptą kombinezono, paskui marškinių audinį.
- Kada tave pašovė? - paklausė ji.
Markas papurtė galvą.
- Aš nežinau. Viskas vyko taip greitai. - Jis grįžtelėjo per
petį. - Kur visi eina? Kodėl mes nepasiliekame čia?
Sirlė sukando dantis ir mostelėjo galva į duris, kur dviem
eilėmis stovėjo žmonės geltonais kombinezonais.
362 ŠACHTA

- Mes čia nepageidaujami, - paaiškino pakeltu balsu, kad

anie girdėtų. - Išvalysiu tau žaizdą. Atrodo, ten liko sprogmens
skeveldrų.
- Man viskas gerai, - spyrėsi jis. - Ieškojau tavęs. Labai dėl
tavęs nerimavau.
Jis pamatė, kad Sirlė verkia, ašaros tekėjo upeliais nuplauda­
mos prakaito lašelius.
- Pamaniau, kad tu žuvai, - kūkčiojo Sirlė. Markas perskaitė
tai jai iš lūpų. - Maniau, jie... kadjūs...
Ji prikando lūpą ir pažvelgė į vyrą su jai nebūdinga baime.
Markas dar niekada nebuvo matęs savo žmonos, netekusios
žado: nei kai juos pradėjo semti, nei kai įgriuvo kasyklos ir ki­
tapus liko keli artimi jų draugai, net kai Džuljeta buvo išvaryta
valyti. Bet dabar jos veide sustingo siaubas. Ir tai jį išgąsdino
labiau nei sprogmenys ir kulkos.
- Paskubėkime paskui kitus, - pasakė jis, imdamas Sirlę už
rankos. Jautė, kad įtampa aikštelėje darosi nepakeliama, kad visi
tie žmonės tik ir laukia, kol jie išsinešdins.
Kai iš viršaus vėl pasigirdo šūksniai ir tiekėjai dingo už savo
durų, Markas suprato, kad trumpa atokvėpio minutė baigėsi.
Nieko baisaus. Jis rado žmoną. Ji nesužeista. Dabar kiti jam nie­
ko negali padaryti.

Kai jie kartu pasiekė trisdešimt devintą aukštą, Markas supra­

to pagaliau esantis namie. Kojos jį vis dar nešė, nesustabdė net
tai, kad prarado daug kraujo. Sirlės prilaikomas Markas perėjo
paskutinį aukštą, po kurio jau prasidėjo Mechanikos skyriaus
valdos. Galvoje sukosi tik viena mintis: kaip sustabdyti tuos
šunsnukius, kurie šaudė į juos viršuje. Mechanikos skyriuje jie
turės elektrą, jie bus pranašesni skaičiumi, be to, namuose ir sie­
nos saugo. Bet svarbiausia, kad galės susitvarstyti žaizdas ir bent
kiek pailsėti. Jam labiausiai reikėjo poilsio.
Ant paskutinių kelių laipteliųjis vos nesuklupo ir nenugriu­
vo: kojosjau pamiršo, kas yra lygi vieta ir kad kitas žingsnis nėra
 SUSIPYNĘ 363

nusileidimas dar viena pakopa žemyn, laimei, Širlė spėjo ateiti į

pagalbą. Markas tik dabar pastebėjo, kad prie apsaugos užtvaros
į Mechanikos skyrių susibūrusi minia žmonių.
Komanda, likusi apačioje, kol jie žengė į kovą, nesėdėjo be
darbo. Apsaugos postą dengė plieninės plokštės, suvirintos į išti­
sinę sieną. Sis vientisas apsauginis lakštas su atsikišusiais rombo
formos spygliais ėjo nuo grindų iki lubų, nuo sienos iki sienos.
Išilgai vieno krašto šnypšdamos žybsėjo kibirkštys: kažkas baigė
virinti iš vidaus. Staigiai atsiradusi pabėgėlių ir sužeistųjų minia
karštligiškai bandė prasiveržti vidun. Prie užtvaros grūdosi ir
stumdėsi mechanikai, pamišę iš baimės jie šaukė ir daužė plie­
ninę sieną.
- Kas čia per velniava? - suriko Markas.
Jis nusekė paskui Sirlę, bandančią prasibrauti pro minią.
Besiveržiančiųjų priekyje jie pamatė, kaip kažkas, šliauždamas
ant pilvo, spraudžiasi pro nedidelę stačiakampio formos angą,
paliktą atvirą po kryžmine apsaugos užtvara: tokią angą lengva
apginti, ir ji pakankami plati, kad pro ją būtų galima pralįsti.
- Ramiai! Laukite savo eilės! - riktelėjo kažkas priekyje.
Geltoni kombinezonai susimaišė su kitais. Tokius vilkėjo
kai kurie mechanikai dėl maskuotės, kiti žmonės išties priklausė
Tiekimo skyriui, jie padėjo parvesti sužeistuosius ar per klaidą
įsimaišė ne į tą minią, o gal jiems jų lygmuo atrodė nesaugus.
Kol Markas bakino Sirlę, kadji spraustųsi greičiau, nuaidėjo
šūvis ir kažkur šalia tarkštelėjo atsimušdamas švininis šovinys.
Markas pakeitė kryptį ir nutempė žmoną prie laiptų. Minia prie
neįtikėtinai mažo takelio paklaiko. Žmonės abipus plieninės sie­
nos ėmė šūkauti: esantys šiapus rėkė, kad į juos šaudo, o iš kitos
pusės girdėjosi atsakas: „Lįskite po vieną!“
Keli jau gulėjo ant pilvų ir spraudėsi link mažos skylės. Vie­
nas prakišo rankas, iš ten jį trūktelėjo ir laimingasis greitai pra­
dingo tamsioje angoje. Kiti du žūtbūtinai stengėsi pralįsti po jo
ir grūdosi prie skylės. Visi, esantys laiptų aikštelėje, buvo gerai
matomi nuo viršutinių aukštų. Vėl driokstelėjo šūviai ir kažkas
364 ŠACHTA

nukrito susigriebęs už peties ir šaukdamas: „Mane sužeidė!“

Spūstis išsisklaidė. Keli nubėgo atgal prie laiptų ir pasislėpė nuo
šautuvų ugnies po pakopomis. Kiti blaškėsi be jokios tvarkos,
karštligiškai bandydami patekti į vidų pro angą, kurioje akivaiz­
džiai galėjo tilpti tik vienas žmogus.
Sirlė suriko ir suspaudė Markui ranką: šalia pašautas krito
kitas žmogus. Mechanikas. Jis raitėsi ant grindų iš skausmo. Sir­
lė vėl suriko klausdama Marko, kąjiems daryti.
Markas numetė kuprinę, pabučiavo žmoną į skruostą ir nu­
bėgo su šautuvu aukštyn. Stengėsi prašokti iš karto per dvi pa­
kopas, bet kojas pernelyg maudė. Vėl šūviai ir rikošetas: priešai
nepataikė. Markui kūnas atrodė kaip švino pripiltas, jis judėjo
lėtai lyg sapne. Su parengtu ginklu jis užlipo iki šimtas trisde­
šimt devinto aukšto aikštelės, bet šaudė iš aukščiau, priešas klojo
minią nepasiekiamas.
Markas pasitikrino, ar savadarbis šautuvas užtaisytas, atlaužė
gaiduką ir išslinko į laiptų aikštelę. Viršuje, persisvėrę per turė­
klus, stovėjo keli vyrai pilkais apsaugininkų drabužiais, nukreipę
vamzdžius į pirmą Mechanikos skyriaus laiptų aikštelę. Vienas
iš vyrų bakstelėjo savo kaimynui ir parodė į Marką. Sis žvelgė į
juos per savo šautuvo taikiklį.
Jis iššovė ir iš viršaus link jo ėmė ristis juodas graižtvinis
šautuvas,jį laikančios rankos nukaro per turėklus, paskui priešas
susmuko ir dingo jam iš akių.
Vėl nugriaudėjo papliūpa, bet Markas spėjo atšokti po laip­
tais. Viršuje ir apačioje pasigirdo įsiutę šūksniai. Markas perėjo
į priešingą laiptų pusę, nei jį matė paskutinį kartą, ir žvilgtelėjo
žemyn: minia prie apsauginės sienos išretėjo. Vidun be paliovos
traukė vis naujus žmones. Markas pamatė viršun besižvalgančią
Sirlę: ji žiūrėjo prisidengusi akis ranka, kad nežilpintų iš viršaus
plieskiančios šviesos.
Už nugaros išgirdo dundant batus. Markas vėl užtaisė šau­
tuvą, atsisuko ir nusitaikė į aukščiausią įvijų laiptų pakopą, kokią
galėjo matyti iš savo vietos. Laukė to, kas pasirodys.
 SUSIPYNĘ 365

Kai akiratin pateko pirmas batas, Markas sustingo, palaukė,

kol pasirodys daugiau priešo kūno, ir nuspaudė gaiduką.
Dar vienas juodas šautuvas tarškėdamas nusirito laiptais ir
atsimušė į turėklus, dar vienas vyras suklupo.
Markas apsisuko ir ėmė bėgti. Jo paties šautuvas netikėtai
išslydojam iš rankų, trenkėsi į blauzdą ir nukrito, irjis nesustojo
paimti ginklo. Staiga koja slystelėjo ir Markas prarado pusiaus­
vyrą, tėškėsi ant užpakalio, bet kitą akimirką pašoko. Bėgo steng­
damasis peršokti per dvi pakopas, bet ne taip greitai, kaip sapne,
kojos tarsi sumedėjusios...
Už nugaros nugriaudėjo, prislopintai suriaumojo ir lyg kaž­
kas būtų jį sučiupęs ir smogęs į nugarą.
Markas krito į priekį ir nusirito laiptais, smakru daužydama-
sis į plienines pakopas. Burna prisipildė kraujo. Iš paskutiniųjų
įsispyrė, sustojo, kažkiek laiko šliaužė, paskui atsistojo.
Ir vėl užpakaly suriaumojo, ir vėl smūgis į nugarą,jam atrodė,
kad vienu metu kažkas įkando ir spyrė.
„Tad štai koksjausmas, kai tave pašauna“, - pagalvojo lygper
miglą. Markas nuslydo paskutinėmis keliomis pakopomis, kojų
jau nejautė ir trenkėsi į groteles.
Aukštas apačioje beveikištuštėjo. Salia mažytės angos stovė­
jo tikvienas žmogus. Pusė kito kyšojo iš skylės,jis spardydamasis
yrėsi į priekį.
Markas pamatė, kad tai Sirlė, ji gulėjo ant pilvo ir laukė jo.
Dabarjie abu ant grindų. Gulėti taip patogu. Skruostujautė šal­
tą plieną. Jokių laiptų, kuriais reikia leistis,jokių kulkų, kuriomis
reikia užtaisyti šautuvą, ir nė į nieką nereikia šaudyti.
Sirlė šaukė, ji neatrodė laiminga gulėdama kaip jis. Ji tie­
sė rankas iš tos mažos stačiakampės angos link jo, nebijodama
susižeisti į grubiai išpjauto aštraus plieno plokštes. Jos kūnas
slystelėjo vidun, traukiamas kitapus stovinčių žmonių, iš čia ją
stūmė tas mielas žmogus geltonu kombinezonu, stypsantis prie
keistos plieninės sienos ties įėjimu į jo namus.
366 ŠACHTA

- Slėpkis, - pasakė jai Markas negalėdamas girdėti jos riks­

mo. Su kiekvienu žodžiu jis išspjaudavo ant grindų kraujo. -
Myliu tave...
Ir tarsi vykdydamos jo paliepimą žmonos kojos dingo tam­
sioje angoje, jos šūksnius prarijo stačiakampė, tamsi skylė.
Žmogus geltonu kombinezonu atsisuko. To mielo vyro akys
išsiplėtė, burna prasižiojo, kūną supurtė susmigusių kulkų kruša.
Tai buvo paskutinis dalykas, ką matė Markas: mirštančio
žmogaus šokį.
Ir jau grimzdamas į tamsą suvokė, kad kitas žmogus, kurį
pasiims mirtis, bus jis.
 SS

Po trijų savaičių
- 18 šachta *

V w olkeris liko savo sudedamoje lovelėje ir klausėsi tolimos

kovos garsų. Šūksniai nuo įėjimo į Mechanikos skyrių at­
aidėjo net iki jo koridoriaus. Pojų sekė gerai pažįstamos šautuvų
salvės: gerųjų pavienius pykšt pykšt pykšt nustelbdavo blogiukų
tra ta ta.
Paskui pasigirdo neįtikėtinas griausmas - parakas prieš plie­
ną, ir pyškesys akimirką nutilo. Vėl šūksniai, tik garsesni. Batų
dundesys jo koridoriuje, pro jo duris. Šie dundantys batai dabar
simbolizavo naujojo pasaulio muziką. Girdėjoją gulėdamas savo
lovelėje, net užsitraukęs ant galvos kelias antklodes, net ant vir­
šaus užsidėjęs pagalvę, net kai balsu nesiliaudamas maldavo, kad
tie garsai liautųsi.
Kartu su batais koridoriuje pasigirdo dar daugiau balsų. Vol-
keris susirietė į mažą kamuoliuką, kelius prispaudė prie krūtinės
galvodamas, kuri valanda, ir išsigando, kad gal jau rytas, metas
keltis.
Stojo trumpa tyla, tikriausiai perriša sužeistuosius, jų aima­
nos ne tokios garsios, kad prasiskverbtų per užrakintas duris.
Volkeris stengėsi vėl užmigti, kai ši muzika prasidėjo iš nau­
jo. Bet jam sunkiai sekėsi, su kiekviena minute jis vis labiau ne­
rimavo, su baime laukė naujo susišaudymo. Karštligiškas noras
užmigti, kaip visada, tik atbaidė miegą. Senukas su vis didesniu
siaubu galvojo, kad pasipriešinimas palaužtas, kad blogiukai lai­
mėjo ir ateina jo...
368 ŠACHTA

Kažkas ėmė trankyti į jo dirbtuvių duris - mažas, įširdęs

kumštis, Volkerio ausis nebūtųjo supainiojusi sujokiu kitu. Ke­
turi aršūs dūžiai ir ji nuėjo.
Sirlė. Tikriausiai paliko įprastoje vietoje pusryčius ir paėmė
lėkštę suvakariene, kuriosjis beveiknevalgė. Volkeris suniurnėjo
ir apvertė savo senus kaulus ant kito šono. Vėl sukaukšėjo batai.
Skubantys, neramūs žingsniai. Jo koridorius, iki šiol toks tylus,
toli nuo mašinų ir siurblių, dabar virto magistrale. Svarbiausia
vieta skyriuje dabar tapo vestibiulis, į jį, tarsi į piltuvą, liejosi visa
neapykanta. Velniop visą šachtą, žmones viršuje ir mašinas apa­
čioje, dabar svarbi tik kova už šį niekingai mažą lopinėlį, kas, kad
abiejose barikadų pusėse auga negyvų kūnų krūvos, kaukitės už
tai, kas įvyko vakar, nesjau niekas nenorėjo prisiminti, kas įvyko
iki to lemtingo vakar.
Bet Volkeris prisiminė...
Durys į jo dirbtuves atsidarė. Pro plyšį iš po savo purvinų
antklodžių Volkeris pamatė Dženkinsą, vaikiną dvidešimties, su
barzda, dėl kurios jis atrodė vyresnis, vaikiną, kuris perėmė šią
vietą nuo tada, kai žuvo Noksas. Dženkinsas veržliai žengė per
darbastalių ir išmėtytų detalių labirintą ir sustojo prie Volkerio
lovelės.
- Jau keliuosi, - suniurnėjo Volkeris vildamasis, kad Džen­
kinsas išeis.
- Ne, nesikeli. - Dženkinsas ištiesė ranką ir pabaksnojo šau­
tuvo vamzdžiu Volkeriui į šonkaulius. - Nagi, seni, ropškis iš
lovos!
Volkeris pasislinko nuo jo, ištraukė iš po antklodžių vieną
ranką ir mostelėjo gindamas vaikiną šalin.
Dženkinsas niūriai žiūrėjo į jį iš viršaus, kietai sučiauptas
lūpas dengė barzda, jaunas akis temdė nerimas.
- Mums reikia, kad pataisytumradijo stotelę, Volkai. Mes čia
stipriai gauname į kaulus, seni. Ir jei aš ir toliau negirdėsiu, apie
kąjie tarpusavy tariasi, nemanau, kad sugebėsiu apginti šiąvietą.
 SUSIPYNĘ 369

Volkeris pabandė atsisėsti. Dženkinsas šiurkščiai sugriebė jį

už kombinezono petnešų ir stipriai trūktelėjęs pasodino.
- Visą naktį nemiegojau, - pasiskundė Volkeris ir pasitrynė
akis. Kvapas iš jo burnos buvo siaubingas.
- Sutaisei? Mums reikia to ryšio, Volkai. Ar žinai, jog Hen-
kas rizikavo savo gyvybe, kad gautų mums šį daiktą?
- Geriau būtų surizikavęs labiau ir gavęs dar naudojimosi
instrukciją, - suniurnėjo Volkeris.
Jis įsirėmė delnais į kelius, bjauriai sugėlė senus sustingusius
sąnarius. Pagaliau Volkeris atsistojo ir nuslinko prie darbastalio,
ant grindų prie lovos liko nukritusių antklodžių krūva. Kojos dar
pusiau miegojo, užtirpusios rankos dilgčiojo, ir seniui atrodė, kad
nesugebėtų net kumščio sugniaužti.
- Subaterija manjau viskas aišku, - pasakėjis Dženkinsui. -
Ne dėl jos stotelė neveikia.
Volkeris dirstelėjo pro atidarytas dirbtuvių duris ir pamatė
koridoriuje stovintį Harperį, buvusį naftos perdirbėją, dabar ka­
reivį. Peteris žuvo, ir dabar Harperis tapo Dženkinso mokiniu.
Jis stovėjo ir spoksojo į Volkerio pusryčius, irjam iš burnos kone
žliaugė seilės.
- Vaišinkis! - šūktelėjo Volkeris ir atsainiai mostelėjo ranka
link garuojančio dubens su pusryčiais.
Harperis pažvelgė įjį išpūtęs akis ir ilgiau nedvejojo. Atrėmė
šautuvą į sieną ir atsisėdęs dirbtuvių tarpdury ėmė kimšti.
Dženkinsas nepatenkintas suniurzgė, bet nieko nesakė.
- Tai va, žiūrėk. - Volkeris apvedė ranka ant stalo išdėliotas
įvairias radijo stotelės detales: stotelė buvo išardyta ir detalės
sujungtos atskirai, kad kiekvieną būtų galima patikrinti. - Tu­
riu nuolatinį maitinimo šaltinį. - Jis paplekšnojo per transfor­
matorių, kuris buvo prijungtas vietoje baterijos. - Garsiakalbiai
veikia. - Įjungė perdavimo mygtuką, garsiakalbiai spragtelėjo ir
pasigirdo atmosferinių trukdžių ūžesys. - Bet ši radijo stotelė
tyli. Nes jie nieko nekalba. - Jis pasisuko į Dženkinsą. - Laikiau
ją įjungtą visą naktį, o aš miegujautriai.
370 ŠACHTA

Dženkinsas įbedė akis į Volkerį.

- Būčiau išgirdęs, - spyrėsi senis. - Jie nesikalba.
Dženkinsas pasitrynė veidą, viena jo ranka susigniaužė į
kumštį. Jis pastovėjo užsimerkęs, kita ranka parėmęs kaktą, balse
jautėsi didžiulis nuovargis.
- Nemanai, kad kai laužei, galėjai ką nors sugadinti?
- Kai ardžiau, - pataisė atsidusdamas Volkeris. - Aš jos ne­
laužiau.
Dženkinsas pakėlė akis į lubas ir atgniaužė kumštį.
-Tai sakai,jie daugiau nesinaudoja radijo stotelėmis? Ma­
nai, įtaria, kad vieną turime? Prisiekiu, šitas prakeiktas kunigas,
kurį jie atsiuntė, yra šnipas. Nuo tada, kai jį įsileidome, kad lai­
dotų žmones, viskas eina šuniui ant uodegos.
- Nežinau jų sumanymų, - tarė Volkeris. - Bet manau, kad
jie ir toliau naudojasi radijo ryšiu, tik kažkaip atjungė šią stotelę.
Pažvelk, padariau kitą anteną, galingesnę.
Jis parodė jam laidus, nusidriekusius nuo darbo stalo ir ap­
suktus aplink gegnes palubėje.
Dženkinsas pažvelgė ten, kur rodė Volkerio pirštas, paskui
staigiai pasuko galvą į duris. Koridoriuje vėl pasigirdo šūksniai.
Harperis sekundę liovėsi kimšęs ir įsiklausė. Bet tik akimirką,
paskui vėl ėmė kabinti šaukštu kukurūzų košę.
-Tik noriu žinoti, kadavėl galėsiujų klausytis. - Dženkinsas
pabeldė pirštu į plieninį darbastalį, tada pasiėmė šautuvą. - Mes
visą savaitę šaudome aklai. Man reikia rezultatų, o ne pamokos
apie... - jis apvedė ranka Volkerio stalą - ...visus šiuos burtus.
Volkeris klestelėjo ant savo mėgstamos taburetės ir įbedė
akis į daugybę mikroschemų, kurias kažkada kažkas sugrūdo į
mažos radijo stotelės vidų.
- Tai jokie burtai, - atsakė. - Tai elektrotechnika. - Volkeris
parodė į dvi mikroschemų plokštes, sujungtas laidais, visus lai­
dusjis pailgino ir perlitavo, kad geriau galėtų apžiūrėti kiekvieną
radijo stotelės elementą. - Žinau, kam skirti dauguma iš jų, bet
nepamiršk, kad apie šią įrangą nieko nėra žinoma, bent jau už
 SUSIPYNĘ 371

Informatikos skyriaus sienų. Taigi dirbdamas galiu remtis vien

savo teorijomis.
Dženkinsas pasikasė tarpuakį.
- Tiesiog pranešk man, kai tik ką išsiaiškinsi. Visi kiti tavo
užsakymai gali palaukti. Dabar svarbu tik ši radijo stotelė. Su­
pratai?
Volkeris linktelėjo. Dženkinsas apsisuko ir riktelėjo Harpe-
riui, kad tas, po velnių, keltų subinę ir leistų praeiti.
Jie paliko Volkerį prie jo stalo ir seniui vėl teko išklausyti
naujojo pasaulio muziką.
Likęs vienas senis įsispoksojo į įrenginį, išnarstytą per visą
jo stalą, žalios nesuprantamų mikroschemų lemputės žybsėjo
tarsi erzindamos. Jo ranka pati išsitiesė link didinamojo stiklo -
dešimtmečiais išsiugdytas įprotis, nors dabar Volkeris tenorėjo
šliaužti atgal į savo lovą, įsisukti į antklodes ir išnykti.
„Man reikia pagalbos“, - pagalvojo. Jis apžvelgė viską, ką
reikėjo pataisyti, ir, kaip visada, jo mintys nuklydo prie Skočio,
jaunojo savo šešėlio, kurį perkėlė į Informatikos skyrių, ten, kur
jie negalėjojo apsaugoti. Buvo toks laikas, kai Volkeris buvo lai­
mingas, bet jis tolo nutolo ir negrįžtamai nuniro į praeitį. Tada
jo gyvenimas ir turėjo baigtis, ir Volkeriui nebūtų tekę išgyventi
tiek kančių ateityje. Bet palaimingi metai buvo tokie trumpi ir
taip greitai prabėgo, kadjis vargiai gali juos prisiminti. Dabar jis
neįsivaizdavo, ką reiškia ryte atsikelti suviltimi, ovakare užmigti
patenkintam savimi.
Dabar liko tik baimė ir siaubas. Ir atgaila.
Jis pradėjo visa tai, visą šį sąmyšį ir smurtą. Volkeris buvo tuo
tikras. Jis kaltas dėl kiekvienos prarastos gyvybės, dėl kiekvienos
išriedėjusios ašaros. Niekas jam tiesiai nesakė, bet jis jautė, kad
žmonės taip galvoja. Viena trumpa žinutė įTiekimo skyrių,viena
paslauga Džuljetai, galimybė jam pasielgti garbingai, galimybė
patikrinti jos beprotišką ir siaubingą teoriją - ar galėtų numirti
ten, kur jos niekas nematys, ir štai kuo viskas virto: nevaldomų
įvykių griūtimi, aršaus pykčio protrūkiu, beprasmiu smurtu.
372 ŠACHTA

„Tai nebuvoverta tokių aukų“, - pagalvojojis. Štai kuo viskas

baigėsi: dėl to nebuvo verta pradėti. Niekas nevertas tokių aukų.
Volkeris užsikniaubė ant stalo ir užėmė savo senas rankas
darbu. Taip elgdavosi visada, darbas visada jį gelbėjo. Dabar jis
nesiliaus, nesustabdys darban įnikusių savo pirštų su plonyte
kaip popierius oda, šitų delnų su giliai įsirėžusiomis linijomis,
kurios, atrodė, niekur nesibaigia. Volkerio žvilgsnis nuslydo šio­
mis linijomis iki kaulėtų riešų, kur matėsi plonytės venos, tarsi
giluminiai laidai, apsukti mėlyna izoliacija.
Vienas pjūvis, ir jis galėtų susitikti Skotį, pamatyti Džuljetą.
Kokia viliojanti mintis.
Ypač dabar, pagalvojo Volkeris, kai abujo seni draugai geres­
nėje vietoje nei jis - kad ir kur ta vieta, kad ir ką kalbėtų kunigai:
tiesą ar skiestų į akis.
 S6

• 17 šachta *

P
■ lonytis varinis kabelio laidelis stirksojo nuo kitų atsikišęs
■P stačiu kampu. Panašiai nuo pagrindinės laiptinės atsišakoja
laiptų aikštelės: didelės plokštumos tarp susisukusios spiralės.
Kai Džuljeta apglėbė delnu laidelių pluoštą, kad supintųjuos su
kita kabelio dalimi, šis atsikišęs galiukas įsmigo jai į pirštą kaip
įsiutintas vabzdys.
Džuljeta nusikeikė ir pakratė ranką. Vos nepaleido kito ka­
belio, būtų kritęs kelis aukštus žemyn.
Ji nubraukė ištryškusį kraujo lašelį į pilką kombinezoną, su­
spaudė laidelius sujungdama dvi kabelio dalis irjį patį pritvirtino
prie turėklų. Ji niekaip negalėjo atsikratyti minties, kad kabelis
nutrūks: šitoje prakeiktoje apgriuvusioje šachtoje, regis, yra vis­
kas. Ir jos pojūčiai taip pat.
Ji toli išsikvempė per turėklus ir uždėjo delną ant pluošto
vamzdžių ir kabelių, pritvirtintų prie betoninės laiptinės sienos.
Bandė delnais, užgėlusiais nuo vėsaus gilumos oro, pajusti, kaip
vibruoja vienas iš vamzdžių nuo juo tekančio vandens.
- Na, kaip? - šūktelėjo apačioje esančiam Solui. Plastikinis
vamzdis lyg šiek tiek sudrebėjo, bet tai galėjo būti jos pulsas.
- Regis, teka! - ataidėjo iš toli plonas Solo balsas.
Džuljeta susiraukė ir įbedė akis į blausiai apšviestą skylę,
tarpą tarp plieninės laiptinės ir storo betono. Reikėjo eiti pačiai.
Palikusi savo nedidelį įrankių krepšį ant laiptų, mat nebuvo
ko bijoti, kad čia kas nors jį nugvelbs, ir šokinėdama per du
laiptelius, sukdama ratus nubėgo žemyn, į šachtos gilumą. Su
374 ŠACHTA

kiekvienu posūkiu prieš akis vėl išlįsdavo elektros kabeliai ir ilga

gyvate susiviję vamzdžiai, violetinė lipni juosta išryškino kie­
kvieną sujungimą, prie kurių Džuljetai teko paplušėti, kol viską
deramai supjaustė ir sutvirtino.
Saliajos sumeistrauto pluošto driekėsi kita laidų grupė: elek­
tros kabeliai, nutiesti iš toli viršuje esančioInformatikos skyriaus,
kad būtų galima įžiebti šviesas žemutinėse fermose. Džuljeta vis
susimąstydavo, kas tai padarė. Aišku, ne Solas, šie laidai tikriau­
siai buvo nuleisti pirmosiomis septynioliktos šachtos žlugimo
dienomis. Solui tiesiog pasisekė: jis galėjo nė piršto nepridėjęs
naudotis kažkieno sunkaus darbo vaisiais. Dabar lempos fer­
mose pakluso laikmačiams, žaluma pakluso gamtos dėsniams ir
noriai žydėjo, ir sodrų sunokusių vaisių ir daržovių kvapą galėjai
jausti keliais aukštais aukščiau,jis permušė net iš pačios gilumos
prasiveržiantį naftos ir dujų dvoką, sudvisusį stovinčio vandens
ir nejudančio oro tvaiką.
Džuljeta sustojo šimtas trisdešimt šešto aukšto laiptų aikš­
telėje, paskutinėje neapsemtoje. Solas juk sakė jai apie užlietas
patalpas, kai ji su neslepiama viltimi žvelgė į schemą didžiulia­
me popieriuje, kur pačioje šachtos apačioje buvo pavaizduota
patalpa su milžiniškomis kasimo mašinomis. Po velnių, lygji ir
be jo nežinotų, kas yra užliejimas. Gruntiniai vandenys nuolat
prasisunkdavo į jos pačios šachtą: kasdienė rizika, kai gyveni
žemiau gruntinio vandens lygio. Kai nebuvo elektros vandens
siurbliams įjungti, vanduo, kaip visada, rado kelią vidun ir ėmė
kilti.
Aikštelėje ji persisvėrė per turėklus ir sulaikė kvapą. Gal už
tuzino žingsnių Solas stovėjo ant pirmojo nusausinto laiptelio:
tik tiekjiems pavykopo milžiniškų pastangų. Beveiktris savaites
jie ruošė laidus ir vamzdžius, atjungė dalį vamzdžių nuo žemu­
tinių hidroponinių sodų, surado siurblį, nukreipė išpumpuotą
vandenį į vandens valymo įrenginių stoties bakus - ir atkovojo
tik vieną laiptelį.
Solas atsisuko į ją ir nusišypsojo.
 SUSIPYNĘ 375

- Veikia, ar ne? - Jis pasikasė galvą, nešukuoti plaukai stirk­

sojo į visas puses, vietomis pražilusi barzda taip nederėjo prie
jo jaunatviško džiūgavimo. Viltingas klausimas pakibo tirštame,
vėsiame apačios ore kaip debesėlis.
- Persilpnai, - atsakė Džuljeta, nusivylusi tokiu rezultatu.
Persisvėrusi per turėklus, pro atsikišusius savo batų, anks­
čiau priklausiusių kažkam kitam, galus ji spoksojo į dvokiantį
vandenį, apsitraukusį riebia įvairiaspalve plėvele. Veidrodinis
naftos ir dujų prisotintas paviršius nejudėjo. Iš apačios pro jį
prasimušė šiurpiai žalia avarinių laiptinės lempučių šviesa, dėl
to užlieta dalis dar labiau panėšėjo į vaiduoklių apsėstą vietą nei
visa šachta.
Tyloje Džuljeta išgirdo vamzdyje šalia savęs silpną vandens
gurgėjimą. Ji net pagalvojo, kad tai dūzgia siurblys, panardintas
maždaug apie tuziną pėdų po vandeniu. Kaip troško, kad galėtų
valios pastangomis priversti vandenį pakilti vamzdžiu apie dvi­
dešimt aukštų, per daugybę sujungimų iki tuščių vandens valy­
mo stoties bakų.
Solas kostelėjo į kumštį.
- O jei mes įrengtume kitą...
Džuljeta jį tildydama pakėlė ranką: ji mintyse skaičiavo.
Aštuoniuose aukštuose išsidėsčiusio Mechanikos skyriaus
apimtis buvo sunku apskaičiuoti: daugybė koridorių ir patal­
pų, vieni galėjo būti užlieti, kiti ne - tačiau ji galėjo apytiksliai
nustatyti cilindro formos šachtos aukštį nuo Solo pėdų iki Me­
chanikos skyriaus apsaugos posto. Vienas siurblys per dvi savai­
tes sumažino šachtoje vandens lygį mažiau nei per pėdą. Taigi
liko aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt pėdų. Jei bus dar antras
siurblys, prireiks maždaug metų, kad jie pasiektų Mechanikos
skyrių. Be to, reikia turėti omeny gruntinių vandenų galimybę
prasisunkti apskritai: gali būti, kad truks ir ilgiau. Ir dar tris ar
keturis kartus ilgiau, kol nusausins patį Mechanikos skyrių.
- Tai kaip dėl to kito siurblio? - paklausė Solas.
376 ŠACHTA

Džuljetai ėmė darytis silpna. Net jeigu jie prijungtų dar tris
tokius nedidelius siurblius iš hidroponinių sodų ir nutiestų dar
tris rinkinius vamzdžių ir kabelių, jai reikėtų laukti metus, o gal
ir dvejus, kol šachta būtų kaip reikiant nusausinta. Kažin, ar ji
galėtų ištverti metus, o ką jau kalbėti apie dvejus. Užteko kelių
savaičių šitoje apleistoje vietoje su pusiau išprotėjusiu vyru, ir
ji jau pradėjo girdėti balsus, užmiršdavo, kur paliko daiktus, arba
rasdavo įjungtas šviesas, nors galėjo prisiekti, kad jas išjungė.
Arba ji išties eina iš proto, arba Solas sumanė pasilinksminti
stengdamasis priversti ją taip jaustis. Dveji metai tokio gyveni­
mo, nors jos namai taip arti ir taip neįmanomai toli.
Džuljeta persisvėrė per turėklus, atrodė, kadją tuoj iš tikrųjų
supykins. Ir kol žiūrėjo į savo atvaizdą riebioje vandenį aptrau­
kusioje plėvelėje, jos galvoje ėmė gimti planai, vienas už kitą
beprotiškesni, bet vis geriau, nei dar dvejus metus tupėti šioje
šachtoje.
- Dveji metai, - pasakė ji Solui. Nuskambėjo kaip mirties
nuosprendis. - Dvejus metus. Štai kiek užtruktų, jei prijungtu­
me dar tris siurblius. - Šeši mėnesiai vien laiptinei nusausinti,
toliau viskas eitųsi lėčiau.
- Dveji metai! - išgiedojo Solas. - Dveji metai, dveji me­
tai! -Jis dukart treptelėjo batu į vandenį virš pirmojo apsemto
laiptelio ir jos atvaizdas bjauriai išsikreipė. Jis ėmė džiaugsmin­
gai trypti vietoje, paskui pasisuko į ją. - Juk tai vieni niekai!
Džuljeta pabandė nugalėti nusivylimą: jai dveji metai atrodė
kaip visa amžinybė. Ir ką dar jie ras toje apačioje, vienas Dievas
žino. Kokios būklės bus pagrindinis generatorius? Arba kasimo
mašinos? Mašinos, apsemtos gėlu vandeniu, išsilaikys tol, kol
iki jų neprieis oras, tačiau vos siurbliai nusiurbs vandenį ir me­
talas atsidurs ore, prasidės korozija. Čia, apačioje, deguonis tuo
ir bjaurus, kad negailestingai ėdė visą šlapią metalą. Mašinas ir
įrankius reikia nedelsiant išdžiovinti ir sutepti alyva. Ojų dabar
tik du...
 SUSIPYNĘ 377

Džuljeta su siaubu stebėjo, kaip Solas pasilenkė, išsklaidė

rankomis riebią paviršinę plėvelę ir pasėmė pilnas rieškučias
purvino vandens. Ir laimingas su didžiausiu triukšmu iššliurpė.
Jei tik vienasjų imsis uoliai gelbėti mašinas, to nepakaks.
Galjai pavyktų atgaivinti atsarginį generatorių. Tamprireiks
mažiau laiko, o energijos tikrai užteks.
- O ką mes veiksim tuos dvejus metus? - paklausė Solas,
braukdamas per barzdą atgalia ranka, ir pažvelgė į ją.
Džuljeta papurtė galvą.
- Mes nelauksime dvejų metų, - pasakė ji jam. Jau trijų sa­
vaičių septynioliktoje šachtoje jai buvo per akis. Bet toji garsiai
nepasakė.
- Gerai. - Solas gūžtelėjo ir atšlepsėjo priejos savo per dide­
liais batais. Jo pilkas kombinezonas irgi buvo per didelis, lygjis
tebebūtų paauglys, nešiojantis išaugtinius tėvo drabužius. Solas
atėjo iki laiptų aikštelės, kur stovėjo Džuljeta, ir nusišypsojo per
blizgančią riebaluotą barzdą.
- Regis, turi daugiau projektų, - pasakė jis patenkintas.
Džuljeta tylomis linktelėjo. Kad ir ką jie veiktų: taisytų se­
niausiai neveikiančius elektros laidus, įrengtų ką nors nauja fer­
mose ar taisytų dienos šviesos lempas - Solas visa tai vadino
„projektais“.Jis pareiškė, kad mėgsta projektus. Ji pagalvojo, jog
šis bruožas liko nuo jaunystės laikų, savotiškas išgyvenimo me­
chanizmas, kurį jis dar labiau išsiugdė per ilgus vienatvės metus:
kiekvieno darbo jis imdavosi su džiaugsmu, o ne siaubu.
-Taip, ateityje mūsų laukia daug projektų, - atsakė Džuljeta,
jau pradėdama bijoti to, ką sumanė. Galvoje ji jau sudarinėjo
sąrašą tų įrankių ir atsarginių dalių, kurių jiems prireiks norint
grįžti atgal.
Solas nusijuokė ir suplojo rankomis.
- Puiku! - sušuko jis. - Tada prie darbo! - Ir pasuko spirale
aukštyn iškeltą pirštą, rodydamas, kiek daugjiems teks lipti.
- Palauk, neskubėktaip, - pristabdėjį Džuljeta. - Pirmiausia
sustosime pavalgyti fermoje. Tada užeisime į Tiekimo skyrių,
378 ŠACHTA

reikės kai ką pasiimti. Paskui man reikės kurį laiką pabūti vienai
serverinėje. - Džuljeta nusisuko nuo turėklų ir to gilaus, sida­
briškai žaliu vandeniu užlieto šulinio. - Prieš pradėdama krapš­
tytis dirbtuvėse aš norėsiu paskambinti...
- Paskambinti! - išsižiojo Solas. - Ne, tu neskambinsi. Visą
laiką sėdi prie to kvailo daikto.
Džuljeta ėmė lipti laiptais, nekreipdama į jį dėmesio. Ir vėl
tas varginantis kopimas iki Informatikos skyriaus, penktasis per
tris savaites. Ji žinojo, kad Solas teisus: ji per daug laiko pra­
leisdavo bandydama prisiskambinti, per daug laiko prasėdėdavo
su ausinėmis, gaudydama signalus. Ji suprato, kad elgiasi kaip
pamišėlė, kad po truputį eina iš proto, bet sėdėdama prie gali­
nės tuščio serverio sienos su mikrofonu prie lūpų ir su ausinėse
tylinčiu pasauliu - užteko to, jog tai galimas mirusio pasaulio
ryšys su gyvenamu, - ji suprato, kad tai vienintelis dalykas sep­
tynioliktoje šachtoje, kuris gelbsti ją nuo visiškos beprotystės.
 57

- 18 šachta -

9 f— ir tais metais Pilietinis karas apėmė trisdešimt tris

HEHEpa valstijas. Per šį karą buvo prarasta daugiau amerikiečių
gyvybių nei per visus paskesnius kartu sudėjus, nes abi kariau­
jančios pusės buvo savi. Ketverius metus žemę siaubė, niokojo,
o kai dūmai išsisklaidė, laukai buvo nukloti lavonais - brolis ant
brolio. Prarasta daugiau nei milijonas gyvybių. Kiti sako, kad
beveik dukart daugiau. Ligos, alkis ir sielvartas užvaldė žmonių
gyvenimą...“
Knygos puslapiai paraudonavo kaip tik tuo metu, kai Lukas
priėjo vietą, kur buvo aprašomi kovos laukai. Jis liovėsi skaityti
ir pakėlė akis į apšvietimą virš galvos. Lygią baltą šviesą pakei­
tė tvinksinti raudona, tai reiškė, kad serverinėje jam virš galvos
kažkas yra.Jis paėmė ant kelių gulinčią sidabrinę virvutę ir tvar­
kingai įklojo tarp puslapių. Užvertė seną tomą ir atsargiai įdėjo
jį į nedidelę dėžutę, įstūmėją į tuščią tarpą lentynoje. Dabar visa
siena tviskėjo metalinėmis nugarėlėmis. Tyliai perėjęs kambarį
pasilenkė prie kompiuterio ir judindamas pelę atgaivino ekraną.
Ekrane pasirodė vaizdas: daugybė serverių, kiek iškreiptų
filmuojant plačiakampiu objektyvu. Dar viena šio kambario pa­
slaptis, neskaitant aibės kitų: galimybė matyti kitas, net gerokai
nutolusias vietas. Lukas peržvelgė kameras: tikriausiai Samis ar
kitas technikas atėjo taisyti serverių. Gurgiantis pilvas išreiškė
viltį: būtų gerai, jei tas žmogus būtų atnešęs pietų.
Galiausiai ketvirtos kameros vaizdas parodė lankytoją: ne­
aukštą žmogų pilku kombinezonu, su ūsais ir akiniais. Jis šiek
380 ŠACHTA

tiek kūprinosi, padėklas jo rankose truputį drebėjo: sidabriniai

įrankiai šokinėjo, iš stiklinės ištiško keli lašai vandens ir užkrito
ant uždengtos lėkštės. Padėklas rėmėsi vyrui į iškilų pilvą. Ei­
damas pro šalį Bernardas pakėlė akis į kamerą ir jo ūsuotą veidą
nutvieskė šypsena.
Lukas atsitraukė nuo kompiuterio ir nuskubėjo koridoriumi
atidaryti liuko, jo basos kojos minkštai šlepsėjo vėsaus plieno
grotelėmis. Lengvai, įgudusiai judėdamas jis užlipo kopėčiomis
ir stumtelėjo į šalį raudoną užrakto rankenėlę. Pakėlė groteles ir
angą užtemdė Bernardo šešėlis. Laukdamas, kol Lukas atstums
groteles, Bernardas dzingtelėjo padėklą ant grindų.
- Šiandien nutariau tave palepinti, - tarė Bernardas.
Jis pauostė ir atidengė lėkštę. Iš po metalinio dangčio išsiver­
žė kvapnūs garai: lėkštėje gulėjo du gabalėliai keptų kiaulienos
šonkauliukų.
- Oho! - Nuo mėsos vaizdo Lukui skrandis sugurgė taip
garsiai, jog vaikinas išsigando, kad neišgirstų Bernardas.
Jis išlindo iš liuko, atsisėdo ant grindų, kojas nuleido į angą.
Pasidėjo padėklą ant kelių ir paėmė sidabrinius įrankius.
- Maniau, šachtoje maistas ribojamas, bent jau kol nebaig­
sime su pasipriešinimu. - Jis atsipjovė švelnios mėsos kąsnelį ir
įsimetė į burną. - Tik negalvokite, kad skundžiuosi, tikrai ne. -
Gardžiuodamasis sukramtė baltymingą maistą, nepamiršdamas
mintyse padėkoti gyvūnui už auką.
-Taip, maisto daviniai nepadidėjo, - patvirtino Bernardas. -
Bet turguje aptikome pasipriešinimo židinį, ir šis vargšas paršelis
pateko į kryžminę ugnį. Negi leisi prapulti tokiamturtui! Aišku,
didžioji mėsos dalis buvo atiduota žmonoms ir vyrams tų, kurių
netekome.
- O, - nugurkė Lukas. - O kiek tokių?
- Penki, jei neskaitysime trijų, žuvusių per pirmąjį susirė­
mimą.
Lukas papurtė galvą.
 SUSIPYNĘ 381

- Galėjo būti ir blogiau, kai pagalvoji. - Bernardas delnu

susiglostė ūsus ir žiūrėjo, kaip Lukas valgo.
Godžiai kimšdamas Lukas vis dėlto mostelėjo šakute, kvies­
damas Bernardą prisidėti, bet šis numojo ranka. Storulis prisi­
glaudė nugara prie tuščio serverio, kuriame buvo ryšys su pasau­
liu ir liuko rankena. Lukas apsimetė nepastebėjęs.
- Ar ilgai dar man reikės čia būti? - stengėsi kalbėti ramiai,
lygjam nerūpėtų atsakymas. - Praėjo jau trys savaitės, ar ne? -
Jis atsipjovė dar kąsnelį mėsos ir pastūmė į šalį daržoves. - Dar
kokias porą dienų?
Bernardas pasitrynė skruostus ir persibraukė pirštais per re­
tėjančius plaukus.
- Tikiuosi, bet tiksliai pasakyti negaliu. Šituo užsiima Sim-
sas, jis tvirtina, kad pavojus dar nepraėjo. Aš juo pasitikiu. Me­
chanikai ten, apačioje, labai gerai įsitvirtino. Grasino, kad atjungs
mums elektrą, bet nemanau,jog to imsis. Spėju, kad galų galejie
suprato,jog negali kontroliuoti elektros energijos tiekimo mūsų
aukštuose. Veikiausiai mėgino tai padaryti dar prieš šturmą, ir
įsiveržę nustebo, kad mūsų patalpos ryškiai apšviestos.
- Betjuk nemanote, kadjie išdrįs atjungti elektrą fermoms?-
Lukas pagalvojo apie ribojamus maisto davinius ir išsigando,
kad šachtos žmonėms gali tekti kęsti badą.
Bernardas susiraukė.
- Galbūt. Kada nors vėliau. Jei puls į neviltį. Bet tada tie
tepaluoti smirdžiai neteks bet kokios paramos iš viršaus. Nesi­
jaudink, galų galejie patys išbadės ir pasiduos. Viskas vyksta taip,
kaip parašyta knygoje.
Lukas linktelėjo ir gurkštelėjo vandens. Šitie šonkauliukai
tikriausiai skaniausias patiekalas, kokį jis kada nors yra valgęs.
- Jei jau prakalbome apie knygą, - tarė Bernardas. - Kaip
sekasi mano mokiniui, gerai?
- Taip, - sumelavo Lukas ir linktelėjo. Tiesą sakant, prie
Įsakymojis nė neprisilietė. Kitos knygosjam pasirodė daug įdo­
mesnės.
382 ŠACHTA

-Tai gerai. Kai baigsis ši sumaištis, pasirūpinsiu, kad gautum

serverinėje daugiau pamainų. Galėsi išnaudoti šitą laiką moky­
damasis. Kai paskirsime rinkimų datą, ir aš abejoju, kad daugiau
kas nors kandidatuos - ypač po visų šių įvykių, man teks daugiau
laiko praleisti viršuje. Informatikos skyriui vadovausi tu.
Lukas padėjo stiklinę ir pasiėmė medžiaginę servetėlę. Nusi­
valė burną ir susimąstė apie paskutinius viršininko žodžius.
-Tikiuosi, neturite omeny kelių savaičių? Galvoju, man pri­
reiks metų...
Jį nutraukė dūzgimas. Lukas sustingo, servetėlė iškrito jam
iš rankų ir nugulė ant padėklo.
Bernardas atšoko nuo serverio, lygjį būtų trenkusi srovė ar
metalinis korpusas būtų staigiai įkaitęs.
- Prakeikimas! - sušukojis ir trenkė į serverį kumščiu. Tada
ėmė raustis kombinezone ieškodamas universalaus rakto.
Lukas prisivertė suvalgyti kąsnelį, kad atitoktų.
Serveryje nesiliovė skambėti, ir Bernardas vis labiau nerimo.
Jis ėmė elgtis neprotingai. Tai Lukui priminė gyvenimą su tėvu,
kol jis nusibaigė ir buvo palaidotas bulvių lauke.
- Velniai griebtų, - vėl nusikeikė Bernardas rakindamas vie­
ną po kitos spynas.Jis žvilgtelėjo į Luką, lėtai žiaumojantį mėsą,
staiga praradusį skonio pojūtį.
- Turiu tau užduotį, - pasakė Bernardas atrakindamas pa­
skutinę spyną. Lukas žinojo, kad užraktas truputį užsikerta. -
Noriu, kad čia įrengtum šviesos diodų skydelį, sugalvotumkodą
ar dar ką nors, kad žinotume, kas skambina. Ar svarbus tas skam­
butis, ar galima tiesiog nekreipti į jį dėmesio.
Jis nuėmė vieną serverio sienelę ir nusviedė už savęs, ši su
trenksmu nukrito priešais keturiasdešimtą serverį. Lukas gurkš­
telėjo dar vandens, Bernardas spoksojo į tamsų, grėsmingą įren­
gimo vidų, į mirksinčias lemputes virš ausinių įjungimo skylučių.
Tamsūs serverio viduriai ir nesiliaujantis dūzgesys prarijo pra­
keiksmus šnabždantį Bernardą.
Po akimirkosjis kyštelėjo iš serverio, veidas buvo raudonas iš
pykčio, pasisuko į Luką, ir šis iškart pastatė ant padėklo stiklinę.
 SUSIPYNĘ 383

-Tiesą sakant, noriu, kad čia būtų dvi lemputės. - Bernardas

bedė pirštu į serverio šoną. - Raudona,jei skambina iš septynio­
liktos šachtos, ir žalia, jei iš kur kitur. Supratai?
Lukas linktelėjo. Jis įbedė žvilgsnį į padėklą ir ėmė pjauti
bulvę perpus, galvoje vėl ėmė suktis mintys apie tėvą. Bernardas
apsisuko ir ėmėsi statyti į vietą užpakalinę serverio sienelę.
- Aš galiu pritvirtinti ją, - sumurmėjo Lukas su karšta bulve
burnoje. Kalbėjo išsižiojęs, iš burnos virto garas, liežuvis degė.
Lukas greitai nurijo kąsnį ir užgėrė vandeniu.
Bernardas paliko sienelę ramybėje, atsisuko ir piktai dėbte­
lėjo į mašinos vidurius: ten dūzgė ir dūzgė, lemputės palubėje
nerimastingai mirkčiojo.
- Puiki mintis, - iškvėpė Bernardas. - Ir pirmiausia imkis
mano užduoties.
Galiausiai serveris liovėsi karštligiškai dūzgęs, ir patalpoje
stojo tyla, tik Luko šakutė skrebeno į lėkštę. Visai kaip ruginukės
kvapo prisotintos ramybės akimirkos iš jo vaikystės. Netrukus
Bernardo neliks - taip „nelikdavo“ ir jo tėvo, išsipleikusio ant
virtuvės grindų ar vonioje.
Lyg perskaitęs Luko mintis, jo mokytojas ir Informatikos
skyriaus viršininkas atsistojo, taip vėl užstojo Lukui šviesą.
- Skaniai pavakarieniauk, - tarstelėjo. - Pasakysiu Piteriui,
kad vėliau ateitų indų.
Lukas pasmeigė šakute keletą pupelių.
- Jūs rimtai? Maniau, dabar pietūs. - Jis įsimetė pupeles į
burną.
-Jau po aštuonių, - pranešė Bernardas ir susiglostė kombi­
nezoną. -Tiesa, šiandien kalbėjau su tavo motina.
Lukas padėjo šakutę.
- Tikrai?
- Pasakiau jai, kad tu dirbi itin svarbų šachtai darbą, bet ji
labai nori su tavim pasimatyti. Pakalbėjau su Simsu, kad įleistų
ją čionai...
- Į serverinę?
384 ŠACHTA

- Ji tik peržengs slenkstį. Kad įsitikintų, jog tau nieko ne­

atsitiko. Norėjau jūsų susitikimą suorganizuoti kur nors kitur,
bet Simsas pasakė, kad tai bloga mintis. Jis abejoja technikų iš­
tikimybe skyriui. Vis dar bando išsiaiškinti, kaip galėjo nutekėti
informacija...
- Simsui paranoja, - nusišaipė Lukas. —Nė vienas iš mūsų
nesusidės su tepaluotaisiais. Mes ištikimi šachtai, tuo labiau
jums. - Jis paėmė šonkauliuką ir suleido dantis į likusią mėsą.
- Vis dėlto mane jis įtikino, kad svarbiausia tavo saugumas.
Pranešiu, kada suorganizuosime susitikimą su tavo motina. -
Bernardas palinko į priekį ir suspaudė Lukui petį. - Ačiū už
kantrybę. Džiaugiuosi, kad radau mane pakeisiantį žmogų, kuris
supranta, koks svarbus šis darbas.
- Taip, aš puikiai suprantu, - atsakė Lukas. - Dėl šachtos
padaryčiau viską.
- Šaunuolis. - Bernardas paspaudė Lukui ranką ir atsisto­
jo. - Ir toliau skaitykįsakymą. Ypač įdėmiai skyrius apie maištus
ir sukilimus. Ir noriu, kad pasimokytum ir iš šio maišto, neduok
Dieve, kitas sukilimas įvyks tada, kai vadovausi tu.
- Gerai, padarysiu, ką liepiate. - Lukas padėjo apčiulptą
kaulą ir nusivalė pirštus į servetėlę. Bernardas pasisuko eiti.
- Ir dar... - Bernardas stabtelėjo ir atsigręžė į Luką. - Žinau,
kad man nereikia tau priminti, bet tau griežtai draudžiama atsa­
kyti į skambučius šiame serveryje. Jokiomis aplinkybėmis. - Jis
dūrė pirštu į priekinę serverio sienelę. - Aš dar nepapasakojau
apie tave kitiems Informatikos skyrių viršininkams, todėl tavo
kandidatūrai gali būti... būsiu atviras, kilti mirtinas pavojus, jei
pasikalbėsi su bet kuriuo išjų prieš oficialiai pradėdamas eiti šias
pareigas.
- Juokaujate? - Lukas papurtė galvą. - Lyg man norėtųsi
kalbėtis su kažkuo, kas verčiajus nervintis. Ne jau, velniai grieb­
tų, ačiū.
Bernardas nusišypsojo ir nusišluostė kaktą.
- Tu geras vaikinas, Lukai. Džiaugiuosi, kad turiu tave.
 SUSIPYNĘ 385

- Visada jūsų paslaugoms, - atsakė Lukas. Jis paėmė kitą

šonkauliuką ir taip pat nusišypsojo savo mokytojui.
Bernardas pasuko link išėjimo, jo žingsniai metalinėmis
grotelėmis aidėjo vis toliau ir galiausiai ištirpo už storų durų,
ir Lukas vėl liko vienas įkalintas tarp serverių su visomis jų pa­
slaptimis.
Lukas valgė ir klausėsi, kaip Bernardas surenka naują spynos
kodą: pypsėjimai pažįstami, bet jų seka - ne. Naujo kodo Lukas
nežinojo.
Tai tavopaties labui, pasakė Bernardas. Kai masyvios durys
su trenksmu užsidarė, Lukas čiaumojo riebios mėsos gabalėlį.
Raudonos mirksinčios lempelės po jo kojomis užgeso.
Lukas numetė kaulą į lėkštę. Bulves nustūmė į šalį, jo vos
nesupykino prisiminus, kur pakasti tėvo palaikai. Padėjo padėklą
ant grotelių, ištraukė kojas iš angos ir nuėjo prie atviro, tylinčio
serverio.
Ausinės gulėjo šiek tiek išsikišusios iš maišelio. Lukas išsi­
traukė jas, užsidėjo ant ausų rankomis brūkšteldamas per trijų
savaičiųbarzdą. Paėmęs už laido įkišo kištuką į skylutę, pažymė­
tą septynioliktu numeriu.
Jį sujungė ir jis išgirdo ilgus kvietimo signalus. Įsivaizdavo,
kaip aparatas dūzgia kitoje laidų pusėje, kaip pradeda mirkčioti
lemputės.
Lukas laukė sulaikęs kvapą.
- Alio? - šūktelėjo balsas. Lukas nusišypsojo.
- Labas, - pasisveikino jis. Atsisėdo, atsirėmė į keturiasde­
šimtą serverį ir patogiai įsitaisė. - Kaip tau ten sekasi?
 58

• 18 šachta *

v w olkeris energingai mosikavo rankomis bandydamas paaiš-

■BV kinti savo naują teoriją, kaip veikia radijo stotelė.
-Taigi garsai, šie perdavimai,jie kaip bangelės ore, supran­
ti? -Jis pabandė parodyti pirštais, kaip keliauja garsas. Jamvirš
galvos ant gegnių kabojo trečia antena, kurią jis sumeistravo
per dvi dienas. - Šios bangelės ribuliuodamos sklinda laidais
pirmyn atgal, aukštyn žemyn, - tardamas paskutinius žodžius,
jis perbraukė ore rankomis rodydamas antenos ilgį, - tad kuo
antena ilgesnė, tuo geriau, tuo daugiau bangelių ji užgriebia
iš oro.
- Bet jei šios bangelės visur, tai kodėl mes nė vienos nepa-
gauname?
Volkeris palingavo galva ir iškėlė į viršų pirštą. Geras klausi­
mas. Velniškai geras klausimas.
- Sį kartą jas sugausime, - pasakė jis. - Mes vis arčiau tiks­
lo. - Jis sureguliavo savo padarytą stiprintuvą, daug galingesnį
nei tas mažylis, kurį jam davė Henkas, išėmęs iš savo senojo
imtuvo. - Klausyk.
Kambarį pripildė traškantis, šnypščiantis garsas, lygkas būtų
maigęs rankose plastikinę plėvelę.
- Nieko negirdžiu.
- Tai dėl to, kad neišbūni tyliai. Klausykis.
Štai. Per visą šį šnypštimą pasigirdo, tegul ir silpnas, perduo­
damo signalo garsas.
- Girdžiu!
 SUSIPYNĘ 387

Volkeris išdidžiai linktelėjo. Didžiavosi ne tiek sumeistrauta

įranga, kiek nuovokiu mokiniu. Žvilgtelėjo į duris, kad įsitikintų,
jog jos vis dar uždarytos. Jis galėjo kalbėtis su Skočiu tik prie
uždarų durų.
- Nesuprantu tik vieno: kodėl negaliu padaryti, kad signalas
būtų aiškesnis. - Volkeris pasikasė smakrą. - Nebent dėl to, kad
mes per giliai po žeme.
- Mes visuomet buvome taip pat giliai, - priminė Skotis. -
Tas šerifas, kuris buvo tada nusileidęs iki mūsų, pameni? Kalbė­
josi per savo radijo stotelę kaip niekur nieko.
Volkeris pasikasė apžėlusį skruostą. Jo jaunasis mokinys,
kaip visada, mąsto logiškai.
- Gerai, stotelėje yra viena mikroschema, kurios aš dar ne­
perpratau. Manau, ji skirta signalui išvalyti. Visi signalai turi
pereiti per ją.
Volkeris apsisuko ant savo taburetės veidu į stalą, ant kurio
gulėjo išdėliotos žalios mikroschemos ir spalvoti laidai, reika­
lingi šiai unikaliai užduočiai. Jis priartino didinamąjį stiklą prie
tos mikroschemos, apie kurią kalbėjo. Įsivaizdavo, kaip ant stalo
užsikvempia ir Skotis, kad geriau įžiūrėtų.
- Koks čia lipdukas? - Skotis bedė pirštu į mažytį užlipintą
kvadratėlį su atspausdintu numeriu „18“. Volkeris pats išmokė
Skotį, jog niekada ne gėda prisipažinti, kad ko nors nežinai. Jei
to nesugebėsi, niekada nieko neišmoksi.
- Nežinau, - prisipažino Volkeris. - Ar matai, kaip ši ma­
žytė mikroschema įjungta į bendrą stotelės elektros grandinę
šalutiniais laidais?
Skotis linktelėjo.
- Lyg ji ir buvo sumanyta kaip laikina grandinės dalis. Gal
ji greitai perdega. O jei tai ji yra pagrindinė mūsų kliūtis? Kaip
perdegęs saugiklis?
- Ar galime be jos apsieiti?
- Be jos? - Volkeris nesuprato, kąjis turi omeny.
388 ŠACHTA

- Na, kaip nors ją apeiti. Įsivaizduok, kad ji perdegė. Už­

trumpinkją.
- Ne, taip galime perdeginti kurią kitą grandinės dalį. Noriu
pasakyti, šios mikroschemos niekas nemontuotų, jei ji tikrai ne­
būtų reikalinga. - Volkeris akimirką užsigalvojo.
Norėjo pridurti, kad tą patį galėtų pasakyti apie Skotį, apie
jo raminantį balsą. Bet jis niekada nemokėjo reikšti šešėliui savo
jausmų. Tik mokė to, ką mokėjo.
- Aš pabandyčiau štai ką...
Staiga kažkas pabeldė į duris, paskui garsiai sucypė vyriai -
Volkeris sąmoningai jų netepė. Skotis išnyko šešėlyje po dar­
bastaliu, jo balsas ištirpo atmosferiniuose trukdžiuose iš garsia­
kalbių.
- Volkai, kas, po velnių, čia vyksta?
Jis atsisuko ant savo taburetės: mielas balsas ir šiurkštūs
žodžiai - taip kalbėti sugebėjo tik Sirlė. Ji atėjo į dirbtuves su
uždengtu padėklu, iš kietai suspaustų lūpų galėjai spręsti, kad ji
nusivylusi.
Volkeris prisuko garsiakalbių garsą.
- Bandau sutaisyti šitą...
- Ne, aš girdėjau, kad tu atsisakai valgyti? Kas čia per nesą­
monės? - Ji padėjo padėklą priešais jį ir nudengė garuojančios
kukurūzų košės dubenį. - Ar šiandien ryte pusryčiavai? Ar kam
nors maistą atidavei?
- Aš tiek nesuvalgysiu, - pasakė žvelgdamas į tris ar keturias
porcijas maisto.
-Tik ne tada, kai visiems daliji savo maistą. - Ji įgrūdo jam
į ranką šakutę. - Valgyk. Nes tuoj iškrisi iš savo kombinezono.
Volkeris spoksojo į kukurūzus. Pamaišė košę šakute, bet
skrandis jau taip susitraukė, kadjis nebejautė alkio. Seniui atro-
dė, jog valgė taip seniai, kad daugiau niekada neišalks. Skrandis
traukėsi, traukėsi, kol virto mažyčiu kamuoliuku, ir jis dabar iki
dienų galo jausis puikiai be...
- Ar tu valgysi, velniai griebtų!
 SUSIPYNĘ 389

Jis pakabino truputį košės, neturėjo jokio noro dėtis jos į

burną, bet įsidėjo, kad nuramintų Sirlę.
- Ir kad negirdėčiau, jog kas nors iš mano vyrų trinasi apie
tavo duris ir užkalba tau dantis! Tu daugiau neatiduosijiems savo
maisto. Supratai? Valgyk, pasakiau.
Volkeris nurijo. Turėjo pripažinti, kad karštos košės kąsnis
maloniai nuslinko gerkle į skrandį.
-Jei viską suvalgysiu, apsivemsiu, - pasakė.
- Ojei nesuvalgysi, aš tave nudėsiu.
Jis dėbtelėjo į ją manydamas, kad Sirlė juokauja. Bet Sirlė
nejuokavo. Čia daugiau niekas nejuokavo.
“ Kas čia per suknistas triukšmas? - Ji apsisuko ir pasidairė
po dirbtuvę ieškodama šaltinio.
Volkeris padėjo šakutę ir pritildė garsą. Garso reguliatorius,
arba vadinamasis potenciometras, buvo prilituotas prie kelių
varžų. Staiga jam labai užsinorėjo paaiškinti visa tai Sirlei, no­
rėjosi daryti bet ką, kad tik nereikėtų valgyti. Papasakoti, kaip
sugalvojo, kad reikia stiprintuvo, kad potenciometras, tai viso
labo varžas, tik kintamos varžos, ir kad garsas reguliuojamas vos
pasukus rankenėlę, ir... Volkeris nutilo. Paėmė šakutę ir pakne-
binėjo košę. Girdėjo, kaip iš šešėliojam šnabžda Skotis.
-Jau geriau, - pareiškė Sirlė turėdama omeny nutilusį
šnypštimą. - Bjauriausias garsas, kokį esi girdėjusi, net senas
generatorius burzgia mieliau ausiai. Palauk, jei gali jį nutildyti,
kodėl laikai įjungtą tokiu garsu?
Volkeris įsidėjo į burną dar vieną kąsnį. Kol kramtė, padėjo
šakutę ir paėmė lituoklį. Pasirausė dėžutėje su smulkiomis atsar­
ginėmis detalėmis ieškodamas dar vieno potenciometro.
- Palaikyk šičia, - paprašė Sirlės dėdamasis dar vieną kąsnį.
Parodė jai iš potenciometro kyšančius laidus ir padėjo prietaisą
taip, kad jo laidai eitų lygiagrečiai su atsikišusiais sidabriniais
savadarbio multimetro kontaktais.
- Gerai, bet pažadėk, kad dirbdamas nesiliausi valgyti. - Ji
suspaudė rodomaisiais pirštais ir nykščiais abi laidelių ir kon­
taktų poras.
390 ŠACHTA

Volkeris įsigrūdo burnon dar vieną kąsnį pamiršęs papūsti.

Košė nudegino liežuvį. Nurijo nekramtydamas, ir ugnis nuslin­
ko krūtine. Sirlė sakėjam neskubėti. Jis praleidojos žodžius pro
ausis ir pasuko potenciometro rankenėlę. Multimetro rodyklėlė
suvirpėjo, vadinasi, prietaisas nesugedęs.
- Kodėl tau nepadarius pertraukos ir nepavalgius? Dabarjau
matau, kad tave reikia prižiūrėti. - Sirlė atitraukė nuo darbasta­
lio sukamą taburetę ir klestelėjo ant jos.
- Košė per karšta, - rado kuo pasiteisinti Volkeris ir, kadbūtų
įtikinamiau, ranka pavėdino burną. Jis paėmė susuktą lydmeta­
lio vielos ritinėlį ir prilietė vielą lituokliu, jo galiukas pasidengė
sidabriška mase. - Reikia, kad palaikytum juodą laidą pridėtą
prie šito kontakto. - Jis vos prilietė lituokliu mažytę atsikišusią
rezistoriaus kojelę mikroschemoje, pažymėtoje numeriu „18“.
Sirlė palinko virš stalo ir įsižiūrėjo į tą vietą, kur rodė Volkeris.
- O tada baigsi valgyti?
- Prisiekiu.
Ji prisimerkė lyg sakydama, kad taip to nepaliks, tada padarė
ką liepta.
Volkerio rankos nebuvo tokios užtikrintos kaip Skočio, bet
jis prikišo arti didinamąjį stiklą ir greitai sulitavo. Tada parodė,
kur reikia pridėti raudoną laidą, ir jį taip pat prilitavo. Jei šis jo
spėjimas nepasitvirtins, jis visuomet galės nutraukti sujungimą
ir pabandyti ką nors kita.
- Tik nelauk, kol košė atšals, - pasakė Sirlė. - Žinau, kad
šaltos tu nevalgysi, ir aš neketinu vėl eiti į virtuvę ir ją šildyti.
Volkeris spoksojo į mikroschemą su užlipinta etikete. Jis ne­
noromis paėmė šakutę ir pakabino didelį kąsnį.
- Kaip ten mūsų reikalai? - paklausė jis, grūsdamas burnon
kukurūzus.
- Suknistai, - atsakė Sirlė. - Dženkinsas ir Harperis gin­
čijasi, reikėtų visai šachtai atjungti energiją, ar ne. Tačiau keli
vaikinai, kurie buvo ten, na, kai Noksas ir...
Ji nusuko akis nebaigusi sakinio.
 SUSIPYNĘ 391

Volkeris linktelėjo ir ėmė kramtyti.

- Kai kurie kalba, kad tą rytą Informatikos skyriuje lempos
švietė visu galingumu, net kai mes buvome atjungę elektros tie­
kimą.
- Gal jie prisijungė kaip nors kitaip, aplinkiniais kabeliais, -
svarstė Volkeris. - Ar turėjo atsarginių akumuliatorių. Pati žinai,
kadjie juos turi.
Senis įsidėjo dar vieną kąsnį, bet jam mirtinai knietėjo dar
pasukioti potenciometrą. Galvą galėjo dėti, kad atmosferinių
trukdžių garsas pasikeitė, kai jis prijungė antrą laidą.
- Aš visą laikąjiems kartoju, kad jei taip įžūliai pasielgsime
su šachta, tai atneš mums daugiau žalos nei naudos. Tai nuteiks
prieš mus visus šachtos gyventojus.
- Aha. Klausyk, ar gali pasukioti šitą rankenėlę? Kol aš val­
gysiu?
Jis padidino garsiakalbių garsą, bet tam, kad pasukiotų po­
tenciometro, kuris kabojo ant dviejų laidų, rankenėlę, reikėjo
dar dviejų rankų. Sirlė susigūžė nuo triukšmo, kuris sklido iš
savadarbių Volkerio garsiakalbių. Ji ištiesė ranką norėdama su­
mažinti garsą, bet Volkeris ją sustabdė.
- Ne, noriu, kad tu pasukiotum tą, kurį ką tik prilitavome.
- Volkai, velniai tave griebtų! Gal jau pagaliau nusiraminsi
ir baigsi valgyti tą prakeiktą košę!
Jis susigrūdo dar vieną kąsnį. Kiek paburbėjusi, Sirlė vis dėl­
to ėmė sukioti rankenėlę.
- Lėtai, - liepė Volkeris pilna burna.
Ir tikrai: atmosferinių trukdžių garsas pakito. Lyg po kam­
barį, atsimušdamas į sieną, imtų lakstyti gurgždantis plastiko
kamuoliukas.
- Dieve, ką aš čia veikiu?
- Padedi vargšui seniui...
- ...taip, man gali tavęs čia prireikti...
Volkeriui iš rankų iškrito šakutė, jis ištiesė ranką stabdyda­
mas Sirlę. Bet ji jau prasuko šią vietą ir vėl atsidūrė atmosferos
392 ŠACHTA

trukdžiuose. Širlė ir pati susiprato. Prikando lūpą ir ėmė lėtai

sukti rankenėlę atgal, kol iš garsiakalbių vėl pasigirdo balsai.
- Skamba neblogai. Šiaip ar taip, čia, apačioje, ramu. Ar man
atsinešti savo įrangą?
- Tau pavyko, - sušnibždėjo Sirlė Volkeriui, lyg tie žmonės
būtų galėję ją išgirsti, jei imtų kalbėti garsiau. - Tu sutaisei...
Volkeris vėl kilstelėjo ranką. Pokalbis tęsėsi.
- Ne, gali palikti. Padėjėja Roberts atsinešė savo. Kol mes čia
kalbame, ji jau ieško įkalčių...
- Taip, aš dirbu, kol jis nieko neveikia, - nuskambėjo fone
silpnas balsas.
Volkeris pasisuko į Sirlę: iš garsiakalbio pasigirdo juokas,
keli žmonės krizeno iš pokšto. Kaip seniaijis girdėjo ką norsjuo­
kiantis. Tikjis pats nesijuokė. Volkeris sutrikęs suraukė antakius.
- Kas ne taip? - paklausė Sirlė. - Mums pavyko! Mes ją
sutaisėme! - Ji pašoko nuo taburetės ir pasisuko bėgti, matyt,
nekantravo pranešti Dženkinsui.
- Palauk! - Volkeris delnu nusišluostė barzdą ir bedė šakute
į išnarstytą radijo stotelę ant stalo. Sirlė už kelių metrų sustojo
ir šypsodamasi atsigręžė.
- Padėjėja Roberts?- paklausė Volkeris. - Kasji tokia?
 S9

* 17 šachta *

^^^žuljeta įjungė šviesas laboratorijoje, kur gamino apsaugi-

nius kostiumus, ir įvilko dar vieną nešulį iš Tiekimo sky­
riaus. Kitaip nei Solas, ji negalvojo, kad nuolatinė elektros ener­
gija - savaime suprantamas dalykas. Nežinodama, iš kur ateina
elektra, ji nerimavo, jog kada nors ji gali baigtis. Todėl kai Solas
visur įjungdavo šviesas ir palikdavo, jam tai jau buvo tapę įpro­
čiu, net savotiška manija, ji stengdavosi kiek galėdama taupyti
paslaptingą elektros energiją.
Džuljeta numetė tai, ką pavyko surasti Tiekimo skyriuje,
ant sudedamos lovelės, ir pagalvojo apie Volkerį: juk jis irgi ga­
liausiai ėmė gyventi darbe. Kodėl? Manija? Poreikis? Noras kuo
greičiau išspręsti niekada nesibaigiančias problemas? Ar darbas
užėmė tokią didelę jo gyvenimo dalį, kad galiausiai jis negalėjo
miegoti toliau nei per kelis žingsnius nuo savo užsakymų?
Kuo geriauji perprato senį, tuo labiaujis atrodė nepasiekia­
mas, ir ji aštriai pajuto vienatvę. Džuljeta atsisėdo ir pasitrynė
kojas, šlaunys ir blauzdos po paskutinio lipimo buvo kaip su-
medėjusios. Per pastarąsias savaites kojos pasidarė raumeningos
ir tvirtos kaip nešiko, bet vis tiek visą laiką skaudėjo, nuolatinis
kojų skausmas buvo vienas iš naujų pojūčių. Spaudant raumenis
maudimas virto aštriu skausmu, kažkodėl tokį jai buvo lengviau
iškęsti. Aštrūs ir aiškūs pojūčiai geriau nei buki ir nenusakomi.
Jai patiko ir suprantami jausmai, kaip ir viskas gyvenime.
Džuljeta nusispyrė batus - keista buvo galvoti apie šią nu­
drengtą avalynę kaip savo - ir atsistojo. Užteks ilsėtis, daugiauji
394 ŠACHTA

negalėjo sau to leisti. Nutempė medžiaginius maišus prie vieno

iš kokybiškų darbastalių - viskas kostiumų laboratorijoje buvo
gražiau nei pas juos, Mechanikos skyriuje. Net dalys, skirtos
greitai suirti, buvo pagamintos nepaprastai išmanant chemiją ir
inžineriją, tai ji pradėjo suprasti tik dabar, kai žinojo jų pragaiš­
tingą paskirtį. Džuljeta prisirinko visą krūvą reikalingų detalių
ir medžiagų: kokybiškų iš Tiekimo skyriaus ir netinkamų liku­
čių, kuriuos rado mėtantis laboratorijoje, tad dabar turėjo viską,
kad suprastų, kaip veikia sistema. Viskas gulėjo palei galinį jos
darbastalio kraštą ir viskas jai priminė tą nežmonišką šaltakrau­
jiškumą, kaip ji buvo išsiųsta mirti.
Džuljeta iškratė iš krepšių tai, ką parsinešė iš Tiekimo sky­
riaus, ir pagalvojo, kaip keista atsidurti šioje uždraustoje vietoje,
pačioje kitos šachtos širdyje, maža X,o,gyventi čia. Bet dar sunkiau
jai buvo suvokti, kad visi šie darbastaliai, nepriekaištingi įran­
kiai - viskas buvo skirta išsiųsti žmones, tokius kaip ji, į mirtį.
O jei peržvelgdavo sienas, apsauginius kostiumus, gerą de­
šimtį, kabančius ant pakabų, pataisytus, pagamintus, beveik ga­
tavus ar tik pradėtus, susidarydavo įspūdis, kad gyvena ir dirba
kambaryje, pilname vaiduoklių.Jei koks kostiumas būtų nušokęs
ant žemės ir pradėjęs judėti, ji nebūtų nustebusi. Rankovės ir
kelnių klešnės pūpsojo lyg surankomis ir kojomis viduje, veidro­
diniai antveidžiai visiškai paslėpdavo veidus. Salia šių kabančių
formų Džuljeta jautėsi tarsi būtų ne viena. Kostiumai nebyliai
stebėjo Džuljetą, kol ši dėstė savo turtą į dvi krūveles: į vieną
daiktus, kurie jai bus reikalingi jos didžiajamprojektui, į kitą vi­
sokias naudingas smulkmenas, kurias pasiėmė šiaip, neturėdama
supratimo, kam panaudos.
Kaip tik ten, į antrą krūvelę, nukeliavo vertinga įkraunama
baterija, ištepta kažkieno krauju, kurio Džuljeta taip ir nesu­
gebėjo nuvalyti. Prieš akis vėl iškilo baisumai, kuriuos pamatė
Tiekimo skyriuje, pavyzdžiui, du savižudžius pagrindiniame
vestibiulyje perpjautais riešais, pojais liko didžiulės rūdžių spal­
vos dėmės. Šitas paveikslas gal buvo pats šiurpiausias,jis niekaip
 SUSIPYNĘ 395

nėjo Džuljetai iš galvos. Visur, kur vaikščiojo, aptikdavo smurto

pėdsakų. Visa šachta buvo virtusi šiurpia kapaviete, šmėklų bu­
veine. Dabar ji suprato, kodėl Solas nueidavo tik iki hidroponi-
nių sodų. Kaip ir jo įprotį kiekvieną vakarą užremti serverinės
duris dokumentų spinta, nors tiek metų niekas nesudrumstėjam
vienatvės. Džuljeta jo nekaltino. Ji pati kiekvieną vakarą, prieš
užmigdama, užšaudavo laboratorijos duris. Nors iki šiol netikė­
jo vaiduokliais, dabar nebuvo visiškai tuo tikra: ji jautėsi nuolat
stebima - ne, ne žmonių, o pačios šachtos.
Džuljeta pradėjo nuo oro kompresoriaus, mat jai, kaip visa­
da, patiko ką nors veikti, ką nors gaminti savo rankomis. Ką nors
taisyti.Tai išblaškydavo. Pirmąsias kelias naktis po to, kaijai teko
sunkiausias iš išbandymų - būti išvarytai valyti, kai didžiausiais
vargais atėjo iki šios šachtos, Džuljeta ilgai ir atkakliai ieškojo
vietos, kur galėtų užmigti. Kad nakvotų po serverine, tarp Solo
sukauptų dvokiančių šiukšlių ir šlamšto, negalėjo būti nė kalbos.
Ji apžiūrėjo Informatikos skyriaus viršininko kabinetą, bet jame
net sėdėti ramiai neįstengė: į galvą nuolat lindo mintys apie Ber­
nardą. Sofutės kituose kabinetuose pasirodė pernelyg trumpos,
ji buvo pasiklojusi minkštą guolį ant šiltų serverinės grindų, bet
be paliovos dūzgiantys ir spragsintys serveriai vos neišvedė jos
iš proto.
Kad ir kaip būtų keista, bet ši laboratorija su visomis jos
šmėklomis ir ant pakabų kabančiais vaiduokliais buvo vienintelė
vieta, kur jai pavyko padoriai išsimiegoti. Tikriausiai dėl daugy­
bės įrankių, suvirinimo aparatų ir veržliarakčių, sieninių spintų,
prikimštų visų įmanomų rūšių kištukinių lizdų, kištukų irjungi­
klių.Jei sumanytų ką pataisyti, net save, tai galėtų padaryti šiame
kambaryje. Kita vieta septynioliktoje šachtoje, kur ji jautėsi kaip
namie, buvo dvi areštinės, jose Džuljeta kartais nakvodavo pa­
keliui aukštyn arba žemyn. Ten, ir prie šio tuščio serverio galinės
sienelės, kalbėdamasi su Luku.
Džuljeta galvojo apie jį eidama per kambarį pasiimti iš stal­
čiaus su metalinėmis detalėmis reikiamo dydžio kaiščio. Įsikišo
396 ŠACHTA

jį į kišenę ir nuėmė nuo pakabo vieną iš užbaigtų valymo kos­

tiumų, neatsistebėdama jo svoriu, nes prisiminė, koks gremėz­
diškas ir sunkus buvo tas, su kuriuo išėjo ji. Džuljeta užkėlė jį
ant darbastalio ir nuėmė šalmo antkaklį. Nusinešė prie gręžimo
staklių ir išgręžė pradinę skylutę. Šalmą pritvirtinusi tarp spaus­
tuvų pradėjo kišti į skylutę kaištį: čia bus prijungta žarna orui. Ji
galynėjosi su metalu ir galvojo apie paskutinį pokalbį su Luku,
kai nosį pakuteno šviežios duonos kvapas, atsisukusi pamatė į
laboratoriją įeinantį Solą.
- Labas! - šūktelėjo nuo tarpdurio. Džuljeta pakėlė akis
ir galvos mostu parodė įeiti. Įkišti kaištį nebuvo taip papras­
ta, sukant metalinė rankena įsirėždavo į delnus, kakta išrasojo
prakaitu.
- Iškepiau dar duonos.
- Kvepia gardžiai, - burbtelėjo ji.
Nuo tada, kai Džuljeta išmokė Solą kepti bemielę duoną,
negalėjo jo sustabdyti. Vyras džiugiai puolė eksperimentuoti su
receptais ir didžiulės skardinės su miltais tuštėjo viena po kitos.
Džuljeta priminė sau, kad reikėtų išmokyti jį gaminti daugiau
valgyti, kadjis ir toliau užsiimtų mėgstamu darbu ir kad paįvai­
rintų valgiaraštį.
- Ir supjausčiau agurkų, - pasakėjis išdidus, tarytumtai būtų
puota, kuriai nėra lygių. Daugeliu atžvilgių Solas taip ir įstrigo
paauglystėje, įskaitant ir kulinarinius įpročius.
- Palauk, užtruksiu dar truputį, - tarstelėjo Džuljeta. Paga­
liau įsuko kaištį iki galo, štai ir srieginis sujungimas, padarytas
taip meistriškai, tarsi ką tik iš Tiekimo skyriaus. Norint kaištį
buvo galima lengvai išsukti.
Solas padėjo lėkštę su duona ir daržovėmis ant darbastalio
ir čiupo taburetę.
- Ką dabar darai? Dar vieną siurblį? - Jis spoksojo į didžiulį
oro kompresorių su stirksančiomis iš jo žarnomis.
- Ne. Tai užtruktų pernelyg ilgai. Darau kai ką, kas leistų
kvėpuoti po vandeniu.
 SUSIPYNĘ 397

Solas nusijuokė. Jis ėmėsi kramtyti duoną, kol suprato, kad

ji nejuokauja.
- Tu rimtai?
- Siurbliai, kurių mums iš tikrųjų reikia, yra vandenį su-
renkančiuose šuliniuose pačiame šachtos dugne. Man tereikia
nuvesti elektrą nuo Informatikos skyriaus žemyn, iki jų. Tada
nusausinsime šachtą per kelias savaites ar mėnesius, o ne metus.
- Kvėpuoti po vandeniu, - pakartojojis. Ir pažvelgė į ją taip,
tarsiji eitų iš proto.
- Panašiai aš atėjau nuo savo šachtos iki čia. - Ji apvynio­
jo įeinantį žarnos jungiamosios movos galą silikonine juosta ir
ėmėsi įsukti jį į antkaklį. - Šie kostiumai nepraleidžia oro, vadi­
nasi, ir vandens. Man tereikia turėti pakankamai oro, kad būtų
kuo kvėpuoti, ir aš galėsiu dirbti po vandeniu, kiek panorėsiu.
Bent jau tiek, kad paleisčiau siurblius.
- Manai, jie vis dar veikia?
- Turi veikti. - Džuljeta suėmė veržliaraktį ir stipriai, kiek
įstengė, prisuko movą. - Jie taip pagaminti, kad būtų po van­
deniu, be to, jie labai paprasti. Jiems tereikia elektros energijos,
kurios mes čia turime per akis.
- O ką daryti man?- Solas nusivalė rankas pribarstydamas
duonos trupinių ant darbastalio. Jis pasiėmė dar vieną gabalą
duonos.
--Tu prižiūrėsi kompresorių. Parodysiu tau, kaipjį paleisti ir
pripilti degalų. Šalme įmontuosiu nešiojamą šerifo radijo stotelę,
taigi mes galėsime kalbėtis. Tau reikės prižiūrėti daugybę žarnų
ir elektros laidų. - Ji nusišypsojo. - Nesijaudink, pas mane ne­
sėdėsi be darbo.
- Aš ir nesijaudinu, - atsakė Solas. Jis išpūtė krūtinę ir ėmė
valgyti traškų agurką, žvilgsnis nuklydo prie kompresoriaus.
Ir Džuljeta suprato, kad Solas, tas paauglys su menka gyve­
nimiška patirtimi, bet didžiuliais poreikiais, dar neišmoko kaip
reikiant meluoti.
 60

‘ 18 šachta *

y berniukai iš kitos stovyklos pusės. Šiuos rezultatus įdė-

■B B H P? miai stebėjo eksperimento nariai, apsimetę stovyklos
psichologais. Kai smurto nebuvo galima suvaldyti, eksperimen­
tas buvo nutrauktas pirma laiko, kol nesužlugdė viso kurso. Tai,
kas prasidėjo Rouber Keive su dviemgrupėmis berniukų, kurių
visų beveik vienodos biografijos ir vertybės, vėliau psichologi­
joje imta vadinti priklausymo arba nepriklausymo grupei sce­
narijais. Nereikšmingi skirtumai, pavyzdžiui, kuris nors kitaip
nešioja kepuraitę, kita kalbos moduliacija, virto neadeistinais
nusižengimais. Kai ėmė kristi akmenys ir per priešiškos grupės
antpuolius buvo pralietas kraujas, mokslininkams neliko nieko
kito, kaip baigti...“
Toliau Lukas neprisivertė skaityti. Užvertė knygą ir atsirėmė
į aukštas lentynas. Užuodė nemalonų kvapą: pakėlė prie nosies
seną knygą ir pauostė. „Dvokiu aš“, - galiausiai nusprendė. Kada
paskutinį kartą prausėsi?Jo įprasta dienotvarkė jau seniai išėjusi
iš vėžių. Jokių rėkiančių vaikų, kurie pažadindavo jį rytais, jokių
žvaigždžių, jokių prieblandoje skendinčių laiptų, kuriais'nusi-
leidęs eidavo ir virsdavo į savo lovą, kad ryte viskas prasidėtų iš
naujo. Dabar, šiame paslėptame trisdešimt penkto aukšto mie­
gamajame, jis guldavosi nežinia kada ir vartydavosi, vartydavosi
lovoje negalėdamas užmigti. Dvylika lovų ir vienas jis. Įprastą
kasdienybę pakeitė mirksinčios raudonos lemputės, sakančios,
jog kažkas atėjo, pokalbiai su Bernardu ir Piteriu, atnešusiais
jam maisto, ilgi pasikalbėjimai su Džuljeta, kai ji paskambin­
 SUSIPYNĘ 399

davo ir jis galėdavo atsiliepti. Ir tarp viso to - knygos. Knygos

apie istorinius sukrėtimus, apie milijardus žmonių ir dar daugiau
žvaigždžių. Pasakojimai apie smurtą, beprotybės apimtas mi­
nias, stulbinančią gyvenimo evoliuciją, apie orbita skriejančius
šviesulius, kurie kada nors užges, ginklus, kurie pajėgūs visa tai
nutraukti, ir ligas, kurios vos to nepadarė.
Kaip ilgai jis galės taip gyventi? Skaitydamas, miegodamas
ir valgydamas? Savaitės jam atrodė kaip mėnesiai. Jis jau pametė
dienų seką, neprisiminė, kieklaikovilki tuo pačiu kombinezonu ir
ar ne metas šį išsiskalbti ir apsivilkti tuo, kuris džiovykloje. Kartais
Lukui atrodydavo, kad persirengia tris kartus per dieną. Bet gali
būti, kad dukart per savaitę. Iš kvapo galima spręsti, kad ir ilgiau.
Jis prisiglaudė pakaušiu prie dėžučių su knygomis ir užsi­
merkė. Tai, ką perskaitė, negalėjo būti tiesa. Tas perpildytas ir
keistas pasaulis - jame nebuvo jokios logikos. Kai Lukas susi­
mąstydavo apie viso to mastą, paskui apie idėją priversti žmones
gyventi po žemėmis, siųsti juos valyti, gyventi aiškinantis vien
tai, kas ką ir iš ko pavogė, - jam imdavo svaigti galva, tik ne fizi­
niame, o mentaliniame lygmenyje. Jis išgyvendavo neapsakomą
siaubą, tarsi stovėtų ant bedugnės krašto, matytų toli apačioje
niūrią tiesą, bet nespėtųjos suvokti, nes visi jo pojūčiai ir tikrovė
paskutinę minutę atitraukia jį atgal.
Lukas negalėjo pasakyti, kiek laiko taip prasėdėjo, svajoda­
mas apie kitus laikus ir vietas, kol susivokė, kad raudonos lem­
putės vėl įsijungė.
Jis padėjo knygą į dėžutę ir sunkokai atsistojo. Kompiuterio
ekrane išvydo Piterį Bilingsą, stovintį prie įėjimo į serverinę.
Padėklas su Luko vakariene buvo ant spintos šalia durų.
Jis atsitraukė nuo kompiuterio, nuskubėjo koridoriumi ir
užlipo laiptais. Nustūmęs groteles išlipo ir kruopščiai užstūmė
atgal. Tada nužingsniavo vingiuodamas tarp aukštų, dūzgiančių
serverių.
- O, štai ir mūsų mažasis numylėtinis. - Piteris išsiviepė, bet
jo akys prisimerkė ir žvilgsnis buvo šaltas.
400 ŠACHTA

Lukas santūriai linktelėjo.

- Šerife.
Jo neapleido jausmas, kad Piteris iš jo tyčiojasi, žvelgia į jį
iš viršaus, nors jie buvo beveik to paties amžiaus. Kaskart, kai
Piteris pasirodydavo su Bernardu, ypač tą dieną, kai Bernardas
paaiškino, jog reikia užtikrinti Luko saugumą, tarp šių dviejų
jaunuolių kildavo įtampa, tokia atsiranda tarp dviejų varžovų,
nors Lukas, tegu} ir aiškiai ją jautė, nesistengė kurstyti. Kartą,
likęs su Luku vienumoje, Bernardas liepėjam pasižadėti saugoti
paslaptį ir atskleidė, kad mato Piterį savo, kaip mero, įpėdiniu
ir kad juodu su Luku kada nors turės dirbti išvien. Lukas pa­
sistengė tai prisiminti imdamas nuo spintelės padėklą. Piteris
.nenuleido nuo jo akių mąsliai suraukęs kaktą.
Lukas pasisuko eiti.
- Kodėl tau nepasėdėjus ir nepavalgius su manimi? - paklau­
sė Piteris nepasijudindamas iš tos vietos, kur kiūtojo atsirėmęs
į serverinės duris.
Lukas sustingo.
- Ne kartą mačiau, kaip čia valgai kartu su Bernardu, bet kai
ateinu aš, tu pašoki ir skubiai pasišalini. - Piteris atsirėmė į duris
šonu ir įbedė akis į serverių eiles. - Ką tu čia veiki visą dieną?
Lukas pasijuto kaip spąstuose. Tiesą sakant, nebuvo alkanas
ir manė pavalgysiąs vėliau, bet dabar suprato, kadjuo greičiau iš­
tuštins lėkštes, tuo greičiau atsikratys Piterio. Lukas gūžtelėjo ir
atsisėdęs ant grindų atsirėmė į nedidelę durų spintą. Ištiesė prie­
kin kojas. Atidengęs dangtį rado dubenį sriubos, išvirtos nežinia
iš ko, du griežinėlius pomidoro ir gabalėlį kukurūzų duonos.
- Daugiausia tupinėju apie serverius, kaip ir anksčiau. - Lu­
kas pradėjo nuo duonos, ši pasirodė prėskoka. - Vienintelis skir­
tumas, kad darbo pabaigoje man nereikia eiti namo, - tai pasakęs
nusišypsojo Piteriui, kol čiaumojo sausą duoną.
-Tiesa, juk tu gyveni viduriniuose aukštuose, ar ne? - Pite­
ris sukryžiavo rankas ir, regis, dar patogiau įsitaisė prie masyvių
 SUSIPYNĘ 401

durų. Lukas palinko į šalį ir pasidairė po koridorių. Iš už kampo

girdėjosi balsas. Staiga jam užsinorėjo pašokti ir bėgti, tiesiog
pabėgioti, pamiklinti kojas.
- Ne visai, - atsakė Lukas. - Mano kambarys beveik pačia­
me viršuje.
- Visi viduriniai aukštai taip galvoja, - nusijuokė Piteris pa­
šiepdamas šiuos gyventojus.
Lukas, kad tylėtų, prisikimšo pilną burną duonos. Jis nepa­
tikliai dėbčiojo į sriubą.
- Ar Bernardas pasakojo apie didžiulį puolimą, kurį rengia­
me? Pats galvoju dalyvauti.
Lukas papurtė galvą ir pasėmė šaukštu sriubos.
- Zinai tą sieną, kurią surentė Mechanikos skyrius, kaip tie
idiotai užsibarikadavo viduje. Taigi Simsas ir jo vaikinai nori
išsprogdinti juos visus į šipulius. Vyrukai turėjo marias laiko tam
pasirengti ir šiam mažyčiam maištui ateis galas daugiausia po
poros dienų.
Sliurpdamas karštą sriubą Lukas galėjo galvoti tik apie me­
chanikus, vyrus ir moteris, pakliuvusius į spąstus už savo pačių
sienos, jis ir pats jautėsi panašiai.
- Ar tai reiškia, kad greitai galėsiu iš čia išeiti? - Lukas pa­
dalijo šaukštu didelį pomidoro gabalą, tingėjo imti peilį ir šaku­
tę. -Juk man jau niekas negresia, ar ne? Niekas net nežino, kas
aš toks.
-Tai sprendžia Bernardas. Pastaruoju metujis elgiasi keistai.
Aišku, didelė įtampa.
Piteris nuslydo durimis žemyn ir pritūpė ant pirštų galiukų.
Lukui patiko, kad kalbantis nereikės iki palubių užversti galvos.
-Jis kažką minėjo, kad nori atvesti čia tavo mamą. Iš to su­
pratau, kad bent savaitę čia dar būsi.
- Nuostabu. - Lukas suvalgė dar kelis kąsnius. Kai tolimas
serveris ėmė dūgzti, Lukas kone pašoko, tarsijį su įrenginiubūtų
jungę nematomi saitai. Lemputės viršuje sumirguliavo, bet tą
signalą suprato tik išrinktieji.
402 ŠACHTA

- Kas tai? - Piteris dirstelėjo į serverinę kiek pakildamas ant

kojų pirštų.
-Tai reiškia, kad man reikia grįžti prie darbo. - Lukas pada­
vėjam padėklą. - Ačiū, kad atnešei. - Ir pasisuko eiti.
- Ei, meras liepė prižiūrėti, kad suvalgytumviską...
Lukas atsainiai mostelėjo ranka. Jis pasuko už pirmo aukšto
serverio ir puolė bėgti į patalpos galą, pakeliui nusišluostė burną.
Žinojo, kad Piteris neseks iš paskos.
- Lukai!
Bet Lukas buvo dingęs. Bėgdamas prie galinės sienos jis pa­
skubom traukė iš užančio raktą.
Kol krapštėsi su spynomis, pastebėjo, kad lempelės viršuje
liovėsi mirksėjusios. Vadinasi, Piteris uždarė serverinės duris.
Lukas nukėlė užpakalinę serverio sienelę, ištraukė iš maišelio
ausines ir užsidėjo.
- Alio? - pasitaisė mikrofoną įsitikinęs, kadjis prie pat lūpų.
- Labas! - Džuljetos balsas pripildė jį tokio džiaugsmo, ne­
palyginsi su maistu. - Turėjai bėgti?
Lukas giliai įkvėpė. Gyvendamas čia ir neturėdamas gali­
mybės nuolat laipioti laiptais pirmyn atgal jis ėmė prarasti gerą
fizinę būklę.
- Ne, - sumelavojis. - Bet tau reikėtų būti atsargesnei. Bent
jau dieną. Juk nežinai, kas tuo metu gali būti serverinėje. Vakar,
kai skambutis čirškė taip ilgai, mes su Bernardu sėdėjome netoli
serverio, ojis vis dūzgė ir dūzgė. Jį tai suerzino.
- Manai, man rūpi, kadjis pyksta? - nusijuokė Džuljeta. -
Noriu, kad jis atsilieptų. Noriu dar su juo paplepėti. Beje, ką
tu siūlai? Aš noriu su tavimi šnekėtis, man reikia su kuo nors
pasikalbėti. O tu visuomet čia. Užtat tu negali skambinti man,
nes nežinai, ar rasi vietoje. Prakeikimas, aš lakstau po šią dievų
užmirštą vietą. Ar žinai, kiek kartų per pastarąją savaitę buvau
nusileidusi nuo trisdešimtųjų iki Mechanikos skyriaus? Spėk!
- Nenoriu spėti. - Lukas pasitrynė akių vokus.
 SUSIPYNĘ 403

- Gal kokius šešis kartus. Ir žinai, jei jis visą laiką čia trinasi,
galėtum padaryti man paslaugą ir nužudyti jį - dėl manęs. Iš­
spręstomvisas mano problemas...
- Nužudyti} - Lukas pamojavo ranka. - Tiesiog užmušti?
Mirtinai?
- Tau reikia užuominų? Nes aš čia dažnai svajoju ir kai ką
sugalvojau...
- Ne, man nereikia pasakinėti. Ir aš nenoriu nieko zudytil
Niekada nesu nieko nuzudęs\ - Lukas pridėjo rodomąjį pirštą
prie smilkinio ir patrynė sukdamas mažais ratais. Jam galvos
skausmas visuomet prasidėdavo netikėtai. Nuo tada, kai...
- Pamiršk, - pasakė Džuljeta, ir jos pasibjaurėjimas greitai
ištirpo elektros laidų zvimbesyje.
- Klausyk. - Lukas pasitaisė mikrofoną. Jis nekentė tokių
pokalbių, jam labiau patiko kalbėti apie nieką. - Adeisk, tiesiog
čia... čia visiškas beprotnamis. Nežinau, kas ką veikia. Sėdžiu
šioje dėžėje vienas, tik su informacija, kurią gaunu, per radijo
stotelę tik tiek ir girdžiu, kad žmonės kaunasi, visą laiką, ir man
atrodo, kad, palyginti su kitais, aš nė velnio nežinau.
- Bet to žinai, kad gali manimi pasitikėti, ar ne? Kad aš nepa­
dariau nieko blogo, už ką mane būtų buvę galima išsiųsti valyti,
Lukai? Noriu, kad to tai žinotum.
Jis išgirdo, kaip Džuljeta giliai įkvėpė ir atsiduso. Įsivaizdavo
ją toje tuščioje, mirusioje šachtoje su išprotėjusiu vyru, prispau­
dusią prie lūpų mikrofoną, sunerimusi jos krūtinė kilojasi, galva
pilna sujuo susijusių lūkesčių.
- Lukai, ar supranti, kad aš teisybės pusėje? Nejau nesupran­
ti? Ir kad to dirbi blogam žmogui? Tas žmogus beprotis.
- Viskas aplinkdabar viena beprotybė, - atsakė Lukas. - Visi
išprotėjo. Žinau tik štai ką: mes dirbome Informatikos skyriuje
tikėdamiesi, kad mums nieko bloga negali nutikti, bet nutiko
visa, kas blogiausia.
404 ŠACHTA

Džuljeta dar kartą giliai įkvėpė, ir Lukas pagalvojo, ką jis

išklojojai apie sukilimą. Ir ką nutylėjo.
- Žinau, ką tu pasakojai apie mano žmones, tačiau tu su­
pranti, kojie ėjo? Ar supranti? Kažką būtinai reikėjo daryti, Lu­
kai. Ir vis dar reikia.
Lukas gūžtelėjo pamiršęs, kad ji negali matyti. Kad ir kaip
dažnai jie kalbėjosi,jis vis dar nepriprato prie tokio bendravimo.
-Tu gali padėti, - pasakė Džuljeta jam.
- Neprašiau, kad mane čia uždarytų. - Lukas vis labiau
grimzdo į neviltį. Kodėl jų pokalbiai visuomet baigias bjauria
nata. Kodėl jiems ir toliau nepasikalbėjus, ką skanaus šiandien
valgė, apie knygas, kurias skaitė vaikystėje, kas jiems abiem pa­
tinka ir ko negali pakęsti?
- Nė vieno iš mūsų neklausė, ar norime būti čia, kur esame, -
šaltai priminėjam Džuljeta.
Lukas nutilo ir susimąstė apie tai, kurji, kąjai teko išgyventi,
kad ten patektų.
- Kad ir kaip pakryptų likimas, mes galime būti atsakingi tik
už savo veiksmus.
- Man, ko gero, reikia eiti. - Lukas negiliai įkvėpė.Jis neno­
rėjo galvoti apie veiksmus ir likimą. Jis nenorėjo ilgiau tęsti šio
pokalbio. - Netrukus Piteris atneš man vakarienę.
Ragelyje stojo tyla. Jis girdėjo, kaip Džuljeta kvėpuoja. Lyg
klausytųsi jos minčių.
- Gerai, - atsiliepė Džuljeta. - Suprantu. Man vis tiek reikia
eiti bandyti to kostiumo. Jei seksis, manęs gali ilgokai nebūti.
Taigi jei nepaskambinsiu tau dieną kitą...
- Tik būk atsargi, - perspėjo Lukas.
- Gerai. Ir prisimink, ką sakiau. Tai, ką mes darome, galiau­
siai parodys, kas mes esame. Tu - ne vienas išjų. Tau čia ne vieta.
Prašau, nepamiršk šito.
Lukas sutikdamas kažką suniurnėjo, ir Džuljeta atsisveikino,
jos balsas vis dar skambėjo ausyse, net kai nusiėmė ausines ir
išjungė mikrofoną.
 SUSIPYNĘ 405

Užuot įdėjęs ausines į maišelį, Lukas atsirėmė nugara į ser-

verio sieną, maigė ausines ir galvojo apie tai, ką jis padarė, kas
jis esąs.
Norėjosi susisukti į kamuoliuką ir verkti, norėjosi užsimerk­
ti ir nieko nematyti. Bet žinojo, kad jei užsimerks, jei nugrims
į tamsą, matys vien ją. Tą smulkią žilaplaukę moterį, jos kul­
kų varstomą ir traukulių tampomą kūną. Luko kulkų. Vėl jaus
savo pirštą ant gaiduko, skruostais riedės ašaros, nosį ries aitrus
parako kvapas, jis girdės, kaip ant stalo krinta tuščios gilzės, ir
pergalingus savo bendražygių šūksnius.
 61

* 18 šachta *

-K I m etvirtadienį pasakiau, kad atnešiu tau tai per dvi dienas.

■■K - Po velnių, Karlai, dvi dienos jau praėjo. Ar su­
pranti, kad valymas numatytas rytoj rytą?
- O tu supranti, kad šiandien yra šiandien! Supranti?
- Nevaidink protingo šikniaus. Gauk man tą aplanką ir kuo
greičiau tempk į viršų. Prisiekiu,jei visas šitas mėšlas išlįs dėl to,
kad tu...
- Atnešiu, ko prašai. Baik, žmogau. Tik norėjau tave kiek
paerzinti. Atsipalaiduok.
- Atsipalaiduok. Eik po velnių, atsipalaiduosiu rytoj. Baigiu
pokalbį. O tu pasijudink.
- Iškart einu...
Sirlė sėdėjo parėmusi rankomis galvą, pirštus suleidusi į
plaukus, alkūnes padėjusi ant Volkerio darbastalio.
- Kas čia, po galais, apskritai vyksta? - paklausė ji senio. -
Volkai, kas čia? Kas šie žmonės?
Volkeris spoksojo pro savo didinamuosius stiklus. Jis ištrau­
kė iš valymo šepečio šerelį ir panardino į dangtelį, pripiltą baltų
dažų. Su didžiausiu kruopštumu, kita ranka prilaikydamas pir­
mos riešą, pervedė per potenciometro korpusą tiksliai priešais
savo paties atžymą rankenėlėje. Patenkintas suskaičiavo jau nu­
brėžtas baltas linijas: kiekviena rodė stipraus signalo vietą.
- Vienuolika, - pasakė ir pasisuko į Sirlę, lyg kažką tarstelė­
jusią, tikjis taip ir nesuprato ką. - Ir nemanau, kad mes kol kas
suradome savo šachtą.
 SUSIPYNĘ 407

- Mūsų? Tai veda mane iš proto. Tai iš kur tada ateina tie
balsai?
Jis gūžtelėjo.
- Iš miesto? Iš už kalvų? Iš kur man žinoti? - Jis ėmė lėtai
sukti rankenėlę klausydamasis daugiau pokalbių. - Vienuolika,
neskaitant mūsų. O jei jų daugiau? Juk turi būti daugiau, ar ne?
Kokios galimybės, kadjau suradome juos visus?
- Paskutinis balsas kalbėjo apie valymą. Kaip manai, ką jie
turėjo omeny? Kaip...?
Volkeris linktelėjo ir jo didinamieji akiniai nukrito. Jis vėl
juos užsidėjo ir toliau sukiojo rankenėlę.
- Vadinasi, jie šachtose. Kaip ir mes.
Volkeris parodė į mažą žalią lentelę su mikroschemomis, ku­
rią ji jam padėjo privirinti prie potenciometro.
-Tikriausiai tamji ir reikalinga: tikriausiai moduliuoja ban­
gų dažnumus.
Sirlę tie balsai išgąsdino, Volkerį šios naujos paslaptys tik
žavėjo. Pasigirdo atmosferinių trukdžių traškesys. Volkeris lio­
vėsi sukioti, tik vos vosjudino rankenėlę pirmyn atgal, bet nieko
nepagavo. Tada nukeliavo toliau.
- Tu apie šią mažą mikroschemą su numeriu aštuoniolika?
Volkeris be žodžių pažvelgė į ją. Pirštai liovėsi ieškoję. Jis
linktelėjo.
- Vadinasi, šachtų mažiausiai tiek, - pasakė ji susivokdama
greičiau, nei Volkeris tikėjosi. - Turiu surasti Dženkinsą. Reikia
jam apie tai papasakoti. - Sirlė atsistojo nuo taburetės ir patrau­
kė prie durų.
Volkeris palingavo galva. Nuo šio atradimo jamji susvaigo,
taburetė ir sienos ėmė suktis. Mintis apie žmones už šių sienų...
Nuo galingo smūgio subarškėjo dantys ir iš galvos išlėkė vi­
sos mintys. Žemei sudrebėjus grindys suvirpėjo ir išslydojam iš
po kojų, nuo viršuje susipynusių vamzdžių ir laidų pasipylė per
dešimtmečius susikaupusios dulkės.
408 ŠACHTA

Volkeris nusirito į šoną ir užsikosėjo įkvėpęs pelėsiais atsi­

duodančių dulkių. Ausyse skambėjo nuo smūgioJis paplekšnojo
rankomis per galvą ieškodamas akinių su didinamaisiais stiklais.
Ir pamatė, kadjų rėmai guli ant grindų po kojomis, lęšiai suskilę
į smulkiausias šukes.
- O, ne. Man reikia... - Volkeris pamėgino remtis rankomis.
Šone pajuto aštriai diegiant, ten, kur kaulas atsitrenkė į metalą.
Senukas neįstengė galvoti. Mostelėjo ranka maldaudamas Skotį
išlįsti iš šešėlio ir jam padėti.
Sunkus batas galutinai sutraiškė tai, kas buvo likę iš jo lęšių.
Stiprios, jaunos rankos stvėrė jį už kombinezono ir pastatė ant
kojų.
Visur šaukė. Girdėjosi salvės ir pavieniai šūviai.
- Volkai? Ar tau viskas gerai? - Dženkinsas laikė senį suė­
męs už kombinezono. Volkeris neabejojo, kad jei vaikinas būtų
jį paleidęs, jis būtų nudribęs ant žemės.
- Mano didi...
- Ei! Mums reikia eiti! Jie viduje!
Volkeris pasisuko į duris ir pamatė, kaip Harperis padeda
Sirlei atsistoti. Ji stovėjo išplėtusi akis, pečius ir tamsius plaukus
dengė pilkos dulkės. Mergina žvelgė į Volkerį ir atrodė ne ma­
žiau sutrikusi nei jis.
- Susirink daiktus, - liepė Dženkinsas. - Mes traukiamės. -
Jis pasidairė po kambarį, akimis perbėgo darbastalį.
- Sutaisiaują, - pasakė Volkeris kosėdamas į kumštį. - Sto­
telė veikia.
- Kiek pavėlavai, Volkai.
Dženkinsas paleido jo kombinezoną ir Volkeriui prireikė
įsikibti į taburetę, kad nenugriūtų. Šūvių papliūpos artėjo. Visur
dundėjo batai, šaukė balsai, grindis sudrebino dar vienas garsus
sprogimas. Dženkinsas ir Harperis atsistojo tarpdury, šūkavo
įsakymus ir mostais rodė žmonėms bėgti toliau. Sirlė priėjo prie
šalia stalo stovinčio Volkerio. Ji žiūrėjo į radijo stotelę.
 SUSIPYNĘ 409

-Turime ją pasiimti, - pasakė sunkiai kvėpuodama.

Volkeris nužvelgė ant grindų pabirusias tviskančias šukes.
Už šiuos akinius didinamaisiais stiklais jis atidavė dviejų mėne­
sių uždarbį...
- Volkai? Ką man imti? Padėk man.
Atsisukęs pamatė, kad Sirlė stveria radijo stotelės dalis, mi­
kroschemas jungiantys laidai ima painiotis. Prie pat jo durų nu­
aidėjo šūvis, šovė kažkas iš mechanikų, Volkeris susigūžė ir jo
mintys vėl susimaišė.
- Volkai!
- Antena, - sušnibždėjo jis rodydamas į gegnes, nuo kurių
vis dar biro dulkės. Sirlė linktelėjo ir užšoko ant jo darbastalio.
Volkeris apsidairė po kambarį, prisiekė sau, kad niekada dau­
giau iš šio kambario neišeisiąs, ir tąkart tvirtai tikėjo,jog pažado
nesulaužys. Ką imti? Kvailus atmintinus niekučius? Šlamštas...
Purvinus drabužius? Mikroschemas... Jis sugriebė atsarginių
detalių dėžę ir išvertė jos turinį ant žemės. Sušlavė į ją radijo
stotelės detales, atjungė transformatorių ir taip pat metė į dėžę.
Sirlė bandė ištraukti anteną spausdama prie krūtinės laidus ir
metalinius virbus. Volkeris dar įsimetė lituoklį, kelis įrankius,
Harperis rėkė, kad metas pajudėti - dabar arba niekada.
Sirlė sugriebė Volkerį už rankos ir trūktelėjo paskui save link
durų.
Ir Volkeris suprato, kad to niekada daugiau nebus.
 62

• 17 šachta •

P
■ anika, kurią pajuto užsivilkusi kostiumą, Džuljetai buvo
wm netikėta. Manė, gal prisibijos leistis į vandenį, bet užteko
vien apsivilkti valymo kostiumą, irją apėmė siaubas, atrodė, tuoj
apsivers viduriai. Džuljeta stengėsi ritmingai kvėpuoti, kol Solas
nugaroje traukė užtrauktuką ir dengė jį lipuku.
- Kur mano peilis? - paklausė Džuljeta Solo plekšnodama
per priekines kišenes, paskui paieškojo tarp instrumentų.
- Štai, - atsakė šis. Pasilenkė ir ištraukė iš įrankių dėžės, iš po
rankšluosčio ir drabužių pasikeisti. Ištiesė peilį rankenėle į priekį
ir Džuljeta įsikišojį į storą kišenę, kurią prisisiuvo ant pilvo. Te­
gul guli, supeiliujai net kvėpuoti lengviau pasidarė. Šitas peilis iš
užkandinės viršuje jai jau tapo apsaugos talismanu. Ji pastebėjo,
kad nuolat čiupinėja jo rankenėlę, kaip seniau vis žvilgčiodavo į
seną rankinį laikrodį.
- Su šalmu dar palauk, - sustabdėji Solą, pakėlusį nuo grin­
dų skaidrų apvalų daiktą. - Pirmiausia virvė. - Ji parodė išsipū­
tusios pirštinės pirštu. Stora apsauginio kostiumo medžiaga ir
du sluoksniai apatinių drabužiųją neblogai šildė. Džuljeta tikė­
josi, kad ten, po vandeniu, mirtinai nesušals.
Solas pakėlė suraišiotos virvės ritinį, prie vieno virvės galo
buvo pritvirtintas veržliaraktis, ilgio sujo dilbiu.
- Iš kurios pusės? - paklausė jis.
Ji parodė į tą vietą, kur tolygiai įlinkę laipteliai leidosi į žaliai
apšviestą vandenį.
 SUSIPYNĘ 411

- Leisk lėtai ir tolygiai. Ir laikyk virvę per atstumą, kad ne-

užsikabintų už apatinių laiptelių.
Jis linktelėjo. Džuljeta pasitikrino savo įrankius, o Solas
įmetė veržliaraktį į vandenį, ir sunkaus metalo gabalas staigiai
nutempė paskui save virvę iki paties šachtos šulinio dugno. Vie­
noje kišenėjeji turėjo keletą skriemulių, kiekvienas pririštas prie
kišenės keliomis pėdomis virvės. Kitoje kišenėje gulėjo veržlia­
raktis, dar kitoje žnyplės ir replės. Tikrindama kišenes Džuljeta
prisiminė, kaip atėjo į šią šachtą lauku: tąkart girdėjo, kaip šnara
į šalmą atsimušančios dulkelės, jautė, kaip smarkiai senka oro
atsargos, kaip į sudžiūvusią žemę dunksi jos batai...
Džuljeta įsikirto rankomis į turėklus ir pamėgino galvoti apie
ką nors kita. Bet ką. Laidus, tiekiančius elektrą, oro žarnas, jai
reikės daugybės vienų ir kitų. Reikia susikaupti. Ji giliai įkvėpė
ir patikrino didžiules vamzdžių ir elektros laidų rites, gulinčias
laiptų aikštelėje. Sudėjo jas vieną šalia kitos ir išėjo aštuoniukė,
taip abi ritės nesusipainios. Gerai. Kompresorius parengtas, So-
lui tereikės sekti, kad įranga gražiai leistųsi paskui ją ir už nieko
neužkliūtų...
- Veržliaraktis jau dugne, - pasakė Solas. Džuljeta stebėjo,
kaip jis pririša virvę prie laiptinės turėklų. Šiandien Solas buvo
geros nuotaikos. Šviesaus proto ir energingas. Reikia išnaudoti
šį laiką. Kažkiekvandensjie perpumpavo į vandens valymo stotį,
bet tai nedavė daug naudos, tai tik laikinas sprendimas. Me­
tas įdarbinti didžiuosius siurblius apačioje, kad šie atliktų darbą
kaip pridera: perpumpuotų vandenį kitapus betoninių sienų ir
išleistų atgal į gruntą.
Džuljeta mažais žingsniukais prisiartino prie aikštelės krašto
ir pažvelgė į sidabrinį dvokiančio vandens paviršių. O jeigu jos
planas - gryna beprotybė? Ar jai derėtų bijoti? O gal baisesnis
tas ilgesnis ir saugesnis kelias? Tuomet ji po truputį išeitų iš
proto. Tai tas pat, kas išeiti į paviršių, ramino save, kartąjį tai jau
padarė ir išgyveno. Ir šis kelias... saugesnis. Ji pasiims tiek oro,
kad dar Ūks, ir apačioje nėrajokių ėdžių toksinų.
412 ŠACHTA

Džuljeta žiūrėjo į savo atvaizdą ramiame vandenyje: su

milžinišku kostiumu atrodė absurdiškai. Jei šalia stovėtų Lu­
kas,jei suprastų, kąji sumanė, ar bandytųją atkalbėti? Ko gero.
Kažin, arjie gerai pažįsta vienas kitą? Kiek kartų buvo susitikę?
Du? Tris?
Bet nuo to laiko jie gal dešimt kartų kalbėjosi telefonu. Ar
galima pažinti žmogų vien iš pokalbių? Iš pasakojimų apie vai­
kystę? Iš svaiginančio juoko siaubingai nenusisekusią dieną, kai
norisi vienverkti. Ar ne dėl to elektroniniai laiškai tokie brangūs,
kad žmonės neužmegztų tokių santykių? Ar kitaipji stovėtų čia
ir galvotų apie vyrą, kurį vos pažinojo, o ne beprotišką užduotį,
kurijos laukė?
Gal Lukasjos gelbėjimosi virvė, plonytė vilties gija,jungianti
ją su namais. O gal mažytis šviesos spindulėlis, retkarčiais su­
žimbantis tamsoje, švyturys, rodantis kelią namo?
- Šalmą.
Solas stovėjo šalia ir žiūrėjo į ją, permatomo plastiko rutulį
laikė rankose, ant šalmo viršaus buvo pritvirtintas žibintuvėlis.
Džuljeta ištiesė ranką prie šalmo. Paėmusi patikrino, ar ži­
bintuvėlis stipriai pritvirtintas, ir pasistengė atsikratyti įkyrių
minčių apie Luką.
- Pirmiausia prijunk orą, - patarėji. - Ir įjunk radijo stotelę.
Solas linktelėjo.Ji palaikė šalmą, kol Solas tvirtino oro žarną
prie specialiai tam padarytos angos antkaklyje. Kai žarna atsi­
dūrė vietoje, iš jos šnypšdami gūsiu išsiveržė oro likučiai. Solas
perbraukė ranka jai išilgai kaklo ir radęs mygtuką įjungė radijo
ryšį. Džuljeta palenkė smakrą ir paspaudė savadarbį jungiklį,
įsiūtą į apatinį kostiumą.
- Alio, alio, - pakartojo. Iš stotelės, kabančios Solui prie
šono, pasigirdo keistas cypimas, sumišęs su Džuljetos balsu.
- Kiek garsiau, - paprašė Solas reguliuodamas garsą.
Džuljeta užsidėjo šalmą. Nuo jo buvo nuimtas antveidis ir
visas plastikinis apvalkalas. Mergina nugremžė dar ir išorinius
dažus, tad dabar beveik pusė šalmo buvo iš tvirto, visiškai per­
 SUSIPYNĘ 413

matomo plastiko. Smagu žinoti, galvojo ji, segdamasi antkaklį,

kad viskas, kąji mato, iš tikrųjų egzistuoja.
- Viskas gerai?
Solo balsą prislopino hermetiška jungtis tarp šalmo ir kos­
tiumo. Ji pakėlė pirštinę ir iškėlė nykštį. Paskui parodė į kom­
presorių.
Jis linktelėjo, atsiklaupėprie aparato irpasikasėbarzdą. Džul-
jeta stebėjo, kaip Solas pasuko pagrindinį nešiojamo kompreso­
riaus jungiklį, penkis kartus paspaudė rankenėlę, kad paduotų
oro, ir trūktelėjo starterio virvę. Nedidukas įrenginys išspjovė
dūmų kamuolį ir sudūzgęs ėmė dirbti. Net su guminėmis pa­
dangomis jis triukšmingai šokinėjo ant laiptų aikštelės, vibraciją
ji jautė net savo kostiumo padais, košmariškas kompresoriaus
garsas girdėjosi net per hermetišką šalmą. Džuljeta įsivaizdavo,
kaip šis triukšmas kidi po tuščią šachtą.
Solas palaikė droselį dar vieną sekundę, kaip ji buvo pamo­
kiusi, ir panardino į vandenį. Kol aparatas parpė ir pukšėjo, Solas
žiūrėjo į ją ir šypsojosi į barzdą, jai jis priminė vieną iš tų šunų
Tiekimo skyriuje, tikriausiai dėl ištikimų akių.
Ji parodė į raudoną kanistrą su kuro atsargomis ir vėl iškėlė
nykštį į viršų. Jis atsakė tuo pačiu. Džuljeta lėtai nužingsniavo
prie laiptų, pirštinėta ranka laikėsi turėklų, kad neprarastų pu­
siausvyros. Solas prasispraudė pro ją ir nuskubėjo prie turėklų ir
prie jų pririštos virvės. Padavė Džuljetai ranką ir prilaikė, kol ši
drimblino slidžiais laiptais sunkiais kostiumo batais.
Džuljeta vylėsi, kad vandenyje bus lengviau judėti, rėmėsi
vien nuojauta ir bendromis fizikos žiniomis: lygiai taip pat su­
gebėdavo įvertinti mašinos būklę gerai į ją įsižiūrėjusi. Nulipo
paskutiniais sausais laiptais, tada jos batai sudrumstė riebų van­
dens paviršių ir atsirėmė į laiptelį po vandeniu. Nusileido dar du
laiptelius laukdama, kol pajus per kostiumą stingdantį šaltį, bet
nieko panašaus nebuvo: kostiumas ir apatiniai drabužiai gerai
laikė šilumą. Tiesą sakant, net per gerai: ji pastebėjo, kad šalmo
414 ŠACHTA

plastikas iš vidaus ima rasoti. Smakru įjungė radijo stotelę ir

liepė Solui atidaryti sklendę - įleisti oro.
Solas pasikrapštė prie jos antkaklio ir pasuko sklendės svir­
telę, kad iš kompresoriaus galėtų įeiti oro. Prie ausies garsiai su­
šnypštė ir Džuljeta pajuto, kaip išsipūtė kostiumas. Kita sklendė,
skirta oro slėgiui reguliuoti, kuriąji įmontavo priešingoje antka­
klio pusėje, sucypusi atsivėrė ir išleido oro perteklių, neleisdama
jos kostiumui ir - kaip Džuljeta spėjo - jos galvai sprogti.
- Svorio, - pasakė įjungusi radijo stotelę.
Jis nubėgo atgal į laiptų aikštelę ir grįžo su svarmenimis.
Priklaupęs ant paskutinio sauso laiptelio priklijavo svarmenis
Džuljetai prie kelių stora lipnia juosta, tada įbedė į ją akis lauk­
damas kitų nurodymų.
Džuljeta sunkiai pakilojo kojas, vieną po kitos, kad įsitikintų,
jog svarmenys pritvirtinti patikimai.
- Laidą, - ištarė pratindamasi dirbti su radijo stotele.
Tai buvo pati svarbiausia dalis: elektros energija iš Informa­
tikos skyriaus turės atgaivinti vandens siurblius apačioje. Dvi­
dešimt keturi voltai. Ji įmontavo jungiklį laiptų aikštelėje, kad
Solas galėtų patikrinti siurblį, kai ji bus apačioje. Jai nesinorėjo
grįžti, kai laidas bus su įtampa.
Solas išvyniojo apie dešimt pėdų dvilaidžio kabelio ir užrišo
jai ant riešo kilpą. Jis gerai mezgė mazgus, tiek iš virvių, tiek iš
laidų. Pasitikėjimas augo kiekvieną minutę, ir Džuljeta vis geriau
jautėsi su kostiumu.
Solas, stovintis dviem laipteliais aukščiau, nusišypsojo, pa­
rodydamas pageltonijusius dantis. Džuljeta irgi nusišypsojo po
plastikiniu šalmu. Ji ramiai pastovėjo, kol Solas pasikrapštė prie
žibintuvėlio ir galiausiai jį įjungė. Baterija buvo ką tik įkrauta
ir žibintuvėlis galėjo šviesti visą dieną, daug ilgiau, nei jai, ko
gero, prireiks.
- Gerai, - iškvėpė Džuljeta. - Padėk man perlipti.
Pasmakre išjungusi radijo stotelę ji pasisuko ir atsirėmė į
turėklus, užkėlė ant jų pilvą, tada perkėlė galvą. Neįtikėtinas po­
 SUSIPYNĘ 415

jūtis - lipti per turėklus. Kažkas savižudiško. Štai pagrindiniai

laiptai, štai jos šachta, ji keturiais aukštais aukščiau negu Me­
chanikos skyrius, po ja - svaiginanti bedugnė, kur šokinėdavo
tik savižudžiai, o dabar ji ketina nerti ten savo noru.
Solas padėjojai perkelti koją. Net nulipo vieną laiptelį į van­
denį. Jam kilstelėjus, Džuljeta permetė vieną koją per turėklus.
Bet apžergusi siaurą slidaus plieno turėklą suabejojo, ar vanduo
ją bent kiek sulaikys, ar neims baisiu greičiu kristi žemyn. Aki­
mirką Džuljetą apėmė siaubinga panika, burnoje pajuto metalo
skonį, sunkumą skrandyje ir didžiulį norą nusišlapinti - visa tai
užplūdo, kol Solas kėlė jai kitą koją per turėklus. Ir visą tą laiką
ji kaip pamišusi laikėsi pirštinėtomis rankomis įsitvėrusi virvės,
kol batai su triukšmu tėškėsi į sidabrinį stovinčio vandens pa­
viršių.
- Mėšlas! - aiktelėjoji į šalmą išsigandusi, kad tėškėsi į van­
denį taip greitai, rankos ir kojos apsisuko aplink laikančią virvę,
kūnas madaravo išsipūtusiame kostiume, lyg nuo kūno būtų at­
siskyręs storas odos sluoksnis.
- Tau viskas gerai? - šaukė Solas priglaudęs prie barzdos
rieškučiomis sudėtas rankas.
Ji linktelėjo, šalmas nesujudėjo. Jautė, kaip svarmenys ant
kojų traukia žemyn. Dar norėjo pasakyti Solui gal dešimtį da­
lykų: patarti, priminti, palinkėti sėkmės, bet mintys ginė viena
kitą, irji paprasčiausiai pamiršo įsijungti radijo stotelę. Pirštinė­
mis ir keliais vis dar buvo įsikirtusi virvės, tad atlaisvino gniauž­
tus, virvė cypdama ėmė slysti kūnu ir Džuljeta pradėjo ilgą lei­
dimąsi į dugną.
 63

- 18 šachta *

L§ ūkas sėdėjo prie rašomojo stalo, pagaminto - tik pamany-

kit! - iš medžio, ir spoksojo į storą knygą iš brangaus plono
popieriaus. Kėdė po juo irgi tikriausiai verta tiek, kiekjis neuž­
dirbtų per visą savo gyvenimą, ojis ant jos sėdėjo. Lukui sujudė­
jus, šio elegantiško daikto sujungimai cypė ir girgždėjo, lyg kėdė
galėtų subyrėti kiekvieną sekundę.
Todėl Lukas sėdėjo plačiai išžergęs kojas ir dėl visa ko batais
stipriai įsirėmęs į grindis.
Lukas pervertė puslapį apsimesdamas, kad rengiasi skaityti.
Negali pasakyti, kad jam nesinorėjo skaityti apskritai, jį pur­
tė nuo šitos knygos. Lentynos buvo prigrūstos daug įdomesnių
skaitinių, ir Lukui atrodė, kadjos išjo šaiposi iš savo mažų meta­
linių dėžių. Knygos kvietė, viliojo atsiversti ir atidžiai perskaityti,
pamiršti Įsakymą, parašytą sausu, nuobodžiu stiliumi, su sunu­
meruotais sąrašais ir vidiniu nuorodų labirintu, jos ėjo ratais -
buvo kur kas daugiau ratų nei pagrindinių laiptų.
Kiekvienas Įsakymo įrašas kreipė į kitą puslapį ir kiekvie­
nas puslapis į kitą įrašą. Lukas perbėgo per kelis ir pagalvojo,
ar Bernardas jo kartais nestebi. Informatikų viršininkas sėdėjo
kitoje nedidelio kabineto pusėje, vienoje iš daugelio gerai įreng­
tų patalpų slėptuvėje po serverine. Kol Lukas apsimetinėjo, kad
rengiasi naujam darbui, Bernardas kažką veikė prie nedidelio
kompiuterio ant kito rašomojo stalo ir vis prieidavo prie radijo
stotelės, kabančios ant sienos, kad duotų nurodymus apsaugos
pajėgoms, veikiančioms pačioje gilumoje.
 SUSIPYNĘ 417

Lukas suėmė pirštais storą pluoštą Įsakymo puslapių ir per­

vertė. Praleido nurodymus, kaip išvengti bet kokių katastrofų
šachtoje ir ėmė žiūrinėti labiau akademinę medžiagą, esančią
arčiau knygos galo. Šitas skaitalas kėlė dar didesnį šiurpą: sky­
riai apie grupinius įtikinimus, proto kontrolę, baimės vaidmenį
auklėjant, prieauglio grafikai ir lentelės...
Lukas negalėjo skaityti tokių dalykų. Pasimuistė ant kėdės
ir kurį laiką stebėjo Bernardą: palengva linguodamas pirmyn at­
gal Informatikos skyriaus viršininkas ir laikinas meras skaitinėjo
kompiuteryje tekstą.
Dar po akimirkos Lukas išdrįso pertraukti tylą.
- Bernardai?
-Na?
- Kodėl čia nėra nieko apie tai, kaip viskas prasidėjo?
Bernardo kėdė sucypė: jis atsigręžė į Luką.
- Atsiprašau, ką?
- Apie žmones, kurie visa tai padarė, žmones, kurie parašė
šias knygas? Kodėl Įsakyme nėra nieko apie juos? Kada ir kaip
jie pastatė šią vietą?
- O kodėl čia turėtų būti apie tai parašyta? - Bernardas vėl
pusiau nusisuko į savo kompiuterį.
- Kad mes žinotume.Aš nežinau, paaiškintų, kaip kitose tose
knygose...
- Nenoriu, kad skaitytum tas kitas knygas. Ne dabar. - Ber­
nardas bedė pirštu į medinį stalą. - Pirmiausia išstudijuok Įsa­
kymą. Jei nesugebėsi tvirtai laikyti rankose šachtos, visos kitos
knygos bus vertos ne daugiau nei makulatūra. Jei nebus kamjų
skaityti, jos liks viso labo perdirbtas medis.
- Betjeigujos gulės užrakintos čia, niekas, be mūsų, ir negalės
jų perskaityti...
- Nė vienas gyvas. Bent ne dabar. Tačiau vieną dieną daugy­
bė žmonių tai perskaitys. Bet tik tada,jei tu mokysiesi. - Bernar­
das linktelėjo link storos, Lukui siaubą keliančios knygos, tada
nusisuko į savo klaviatūrą ir suėmė pelę.
418 ŠACHTA

Lukas dar kiek pasėdėjo spoksodamas Bernardui į nugarą,

akis užkliuvo už mazgu sumegztos virvelės, išlindusios iš po
jo apatinių marškinių, ant jos buvo sukabinti visi universalieji
raktai.
- Man atrodo,jiejautė, kad taip gali atsitikti, - pasakė Lukas
negalėdamas liautis apie tai kalbėjęs.
Jis nuolat apie tai galvodavo, tik užgniauždavo šias mintis,
intuityviaijautėmkad tolimų žvaigždžių žemėlapiai gali nukreipti
jo dėmesį nuo vietinių draudimų. O dabar atsidūrė vakuume,
šioje šachtos skylėje, apie kurią niekas nežinojo, kur buvo leistos
uždraustos temos irjis galėjo bendrauti sužmogumi, kuris, regis,
žinojo tikrą tiesą.
-Tu nesimokai, - pasakė Bernardas. Nors buvo palinkęs virš
klaviatūros, matė, kad Lukas į jį žiūri.
- Bet jie turėjo nujausti, kad taip atsitiks, ar ne? - Lukas
pakėlė kėdę nuo žemės ir kiek pasuko. - Turiu omeny, juk jie
įrengė šias šachtas iki tol, kol viršuje tapo neįmanoma gyventi...
Bernardas pasuko linkjo galvą ir stipriai sukando žandikau­
lius. Tada paleido pelę ir ėmėsi glostytis ūsus.
- Tai tu nori žinoti, kaip viskas atsitiko?
- Taip. - Lukas linktelėjo. Jis palinko į priekį ir įsirėmė al­
kūnėmis į kelius. - Kaip tik tai aš noriu žinoti.
- Manai, kad tai turi kokią nors reikšmę? Kas įvyko ten,
išorėje? - Bernardas vėl pasuko galvą ir įsižiūrėjo į schemas ant
sienos, paskui pažvelgė į Luką. - Kodėl manai, kad tai turi kokią
nors prasmę?
- Nes tai atsitiko. Atsitiko kaip tik taip, ir aš mirtinai noriu
sužinoti, kodėl. Noriu pasakyti, jie numatė, jog taip atsitiks, ar
ne?Juk įrengti tokią šachtą užtrunka metus...
- Dešimtmečius, - pataisė Bernardas.
- O tada reikia perkelti viską: įrangą, žmones...
-Tai užtruko daug trumpiau...
- Vadinasi, jūs žinote?
Bernardas linktelėjo.
 SUSIPYNĘ 419

- Visa informacija yra čia, tik ji saugoma ne knygose. Ir tu

klysti. Visa tai jau nebesvarbu. Visa tai - praeitis, o praeitis - ne
tas pats, kas mūsų palikimas. Turi išmokti skirti.
Lukas pagalvojo apie skirtumą. Nežinia kodėl, bet galvoje
atgijo pokalbis su Džuljeta, kai kas, kąji nuolat jam kartojo...
- Manau, kad supratau, - pasakė jis.
- Tikrai? - Bernardas stumtelėjo akinius nosimi aukštyn ir
įbedė akis į Luką. - Ir ką gi tu supratai?
- Visos mūsų viltys, laimėjimai tų, kurie buvo iki mūsų, pa­
saulis, toks, koks galėjo būti, - visa tai ir yra mūsų palikimas.
Bernardas nusišypsojo. Jis mostelėjo Lukui ranka rodyda­
mas, kad tęstų.
- Ir kad visi blogi dalykai, klaidos, kurios atvedė mus čia, -
visa tai praeitis.
- Ir ką tas skirtumas reiškia? Kaip tu manai, ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko, bet
galime turėti įtakos tam, kas dar įvyks.
Bernardas suplojo savo mažytėmis rankomis.
- Labai gerai.
- Ir tai. - Lukas pasisuko, uždėjo ranką ant storos knygos
ir spontaniškai kalbėjo toliau: - Įsakymas. Tai tarsi kelio žemė­
lapis, kuris rodo, kaip susidoroti su visu tuo, kas susikaupė tarp
mūsų praeities ir ateities vilčių. Tai viskas, kam galime užkirsti
kelią, ką galime ištaisyti.
Išgirdęs paskutinį Luko teiginį Bernardas pakėlė antakius,
tarsi būtų išgirdęs naują požiūrį į seną tiesą. Galiausiai nusišyp­
sojo,jo ūsai užsirietę, akiniai pakilo ant susimetusios viršunosėje
raukšlės.
- Manau, tu beveik pasirengęs, - pasakė jis. - Jau greitai. -
Bernardas nusisuko į savo kompiuterį ir ištiesė ranką prie pe­
lės. - Labai greitai.
 64

* 17 šachta *

i ki Mechanikos skyriaus leidosi keistai ramiai, procesas ją be-

■ veik užbūrė. Džuljeta grimzdo žaliame vandenyje, atsistum-
dama nuo įvijų turėklų kaskart, kai laiptai po kojomis pasisukda­
vo. Girdėjo tik kaip šnypščia į šalmą įeinantis oras ir gurguliuoja
perteklinio oro srovė už nugaros. Nesibaigianti burbuliukų srovė
per antveidį priminė lydmetalio lašelius, tik šie kilo aukštyn ne­
paisydami traukos dėsnio.
Džuljeta stebėjo, kaip sidabriniai rutuliukai persekiojavienas
kitą ir žaidžia lyg vaikai didžiuosiuose laiptuose. Prisilietę turė­
klų burbuliukai susprogdavo palikdami miniatiūrinius taškelius,
prilipusius prie paviršiaus, jie vartėsi ir virtavo, susidurdavo ir
išsiskirdavo. Kiti bangomis plaukė į laiptų vidų, rinkosi ertmėse
po pakopomis virsdami oro kišenėmis, kurios mirguliavo paga-
vusios šviesos blyksnius nuo žibintuvėlio ant jos šalmo.
Lengvai galėjai pamiršti, kurji ir ką veikia. Visa, kas pažįsta­
ma, tapo iškreipta ir keista. Žiūrint pro šalmo antveidį pasaulis
padidėjo, ir Džuljetai ėmė atrodyti, kad tai ne ji leidžiasi, o kyla
didieji laiptai, išsisuka iš žemės gelmių ir stiebiasi į debesis. Net
virvę, čiaužiančią projos pirštinėtas rankas ir pilvą, kažkas, regis,
traukė į viršų, o ne pati Džuljeta leidosi ja.
Tai truko tol, kol ji išrietė nugarą ir pažiūrėjo tiesiai į viršų.
Ir iškart prisiminė, kiek vandens jai virš galvos. Žalia avarinių
lempučių šviesa jau po vienos ar dviejų laiptų aikštelių šiurpiai
pajuodo, žibintuvėlis ant jos šalmo beveik neišsklaidė tamsos.
Džuljeta stipriai įkvėpė ir priminė sau, kad oro turi užtektinai,
 SUSIPYNĘ 421

kad visas šachtos oras - jos. Stengėsi nekreipti dėmesio į tai,

kokia daugybė vandens slegiajai pečius, įjausmą,jogji palaidota
gyva. Jei supanikuos ir negalės ilgiau tverti, jai užteks nupjauti
prie kojų pritvirtintus svarmenis. Vienas brūkštelėjimas virėjo
peiliu irji kaip kamštis iššoks į paviršių: leisdamasi nuolat sau tai
kartojo. Viena ranka paleidusi virvę, pasigraibė peilio, kad būtų
tikra, jogjis vietoje.
- LĖČIAU! - surikojos radijo stotelė.
Džuljeta abiem rankomis įsitvėrė virvės ir tvirtai suspaudė,
kol visiškai sustojo. Prisiminė, kad Solas viršuje prižiūri oro žar­
ną ir elektros laidus, jie buvo tvarkingai susukti į rites ir dabar,
matyt, išsivyniojo. Džuljeta įsivaizdavo, kaip Solasjuose susipai­
niojo ir dabar šokinėja ant vienos kojos stengdamasis išsivaduoti.
Iš sklendės išsiveržė oro perteklius ir burbuliukų spiečius žaliu
vandeniu nuskriejo į viršų. Džuljeta atlošė galvą ir stebėjo, kaip
jie vinguriuoja aplink įsitempusią virvę, ir galvojo, ko Solas taip
ilgai krapštosi. Jos išjudintos oro kišenės po įvijų laiptų pakopo­
mis tyvuliavo sidabru.
-JAU, - vėl sukvarkė radijo stotelė, - PAS MANE VISKAS
GERAI.
Džuljeta susiraukė nuo Solo balso ir pasigailėjo, kad prieš
užsidėdama šalmą neišbandė radijo stotelės - būtų sumažinusi
garsą. Dabar per vėlu.
Ausyse zvimbė ir dingo visa leidimosi tyloje didybė, Džul­
jeta nugrimzdo dar vienu aukštu žemiau, stengdamasi slysti lė­
tai, vienodu tempu, akylai stebėjo, kad neįsitemptų laidai ir oro
žarna. Kai leidosi pro šimtas trisdešimt devinto aukšto laiptų
aikštelę, pamatė, kad vienos dvivėrių durų pusės nėra, kita tava­
ruoja tik ant vyrių, tikriausiai nukelta galingo smūgio. Ko gero,
apsemtas visas aukštas, o tai reiškia, kad siurbliams bus daugiau
darbo. Aukštui dingstant iš akių ji dar spėjo pamatyti korido­
riuje vandenyje plūduriuojančias Figūras, tamsius šešėlius. Šalmo
žibintuvėlis nuslydo blyškiu, išpurtusiu veidu, bet ji jau leidosi
toliau ir seniai miręs negyvėlis dingo iš akių.
422 ŠACHTA

Džuljetai neatėjo į galvą, kadji gali aptikti ir daugiau kūnų.

Aišku, ne skenduolių, nes šachtą sėmė iš lėto ir žmonės turėjo
laiko pasitraukti, bet čia, apačioje, liko visos smurto aukos, am­
žiams užkonservuotos ledinėje gelmėje. Šią akimirką vandens
šaltis, regis, prasiskverbė net perjos kostiumo sluoksnius. O gal
tai tikjos vaizduotė.
Galiausiai Džuljetos batai dusliai dunkstelėjo į patį žemiau­
sią laiptų aukštą, tuo metu ji, užvertusi galvą, žiūrėjo į viršų, ar
neįtempti laidai ir žarna. Nuo smūgio jai sulinko keliai. Nusilei­
do daug greičiau, nei būtų keliavusi „sausumai Kad neprarastų
pusiausvyros, viena ranka tebesilaikė virvės, kita pamakalavo per
tirštai žaliągiluminį vandenį. Paskui palenkė galvąir įjungė radiją.
- Aš apačioje, - pranešė Solui.
Džuljeta žengė kelis nerangius, nedrąsius žingsnius, irda-
masi rankomis ir pusiau plaukdama link įėjimo į Mechanikos
skyrių. Šviesa iš laiptinės vos apšvietė apsaugos užtvarą. O už
jos Džuljetos laukę nafta ir tepalais persunkta namų giluma -
pažįstama ir kartu tokia svetima.
- GIRDŽIU TAVE, - atsiliepė kiek padelsęs Solas.
Džuljeta, vėl išgirdusi jo balsą šalmo viduje, susigūžė. Tai,
kad negalėjo sumažinti garso, vedė ją iš proto.
Žengė gal dešimt žingsnių, po kiekvieno vis stabtelėdama,
kol galiausiai priprato nerangiai judėti po vandeniu ir išmoko
vilkti plieninėmis grindimis sunkius batus. Rankos ir kojos ta­
balavo išsipūtusiame kostiume, irji tarsi stūmė tą burbulą užgul­
dama jo sieneles iš vidaus. Kartą stabtelėjo, kad patikrintų oro
žarną, ar neužkliuvo kur už laiptų, ir paskutinį kartą pažvelgė į
virvę, kuria nusileido. Net iš taip artiji atrodė kaip plonytis siūle­
lis užlietame laiptų šulinyje. Virvė palengva siūbavo išjudintame
vandenyje, lyg sakydama „sudie“.
Džuljeta pasistengė nepalaikyti tai ženklu ir pasuko link
Mechanikos skyriaus durų. „Neprivalau to daryti“, - vėl priminė
sau. Ji gali įjungti du, gal tris papildomus nedidelius siurblius iš
hidroponinių sodų. Kol viską parengs, praeis gal du mėnesiai, iš­
 SUSIPYNĘ 423

pumpuoti vandenį užtruks metus, bet galiausiai šachta bus sausa

irji galės apžiūrėti užverstas kasimo mašinas, apie kurias kalbėjo
Solas. Šiuo atveju rizika minimali, nebent kiltų pavojaus, kad ji
gali išeiti iš proto.
Jei vienintelė priežastis, dėl ko ji nori grįžti namo, kerštas,
jei tai vienintelis motyvas, ji gali ir palaukti, neskubėti, eiti sau­
gesniu keliu. Tą akimirką Džuljeta pajuto nenumaldomą norą
nusiimti nuo batų svarmenis ir kilti aukštyn, skrieti pro aukštus
taip, kaip visad svajojo: ištiesusi rankas, lengva kaip plunksnelė
ir laisva...
Bet Lukas pranešė, į kokią bėdą papuolė jos draugai, ir viso
to priežastis - ji, jos išvarymas valyti. Luko slėptuvėje po ser-
verine ant sienos buvo įtaisyta radijo stotelė ir jis dieną naktį
klausėsi apie šachtoje vykstančius žiaurumus. Solo būstinėje irgi
buvo tokia pat radijo stotelė, bet ji galėjo palaikyti ryšį tik su ne­
šiojamomis radijo stotelėmis septynioliktoje šachtoje. Džuljeta
prarado viltį ją nustatyti kitomis bangomis.
Iš dalies džiaugėsi, kad negali viso to girdėti. Nenorėjo klau­
sytis apie kovas - tenorėjo grįžti namo ir padaryti visam tam
galą. Ją apsėdo manija: grįžti į savo šachtą. Iš proto vedė mintis,
kad nuo namųją skiria vos trumpas pasivaikščiojimas, bet durys
šachtos viršuje atsidarydavo tik tada, kai reikėdavo ką nors pa­
siųsti mirti. Ir ką gero ji nuveiks grįžusi? Ar tai, kad išsigelbėjo
po valymo ir dabar žino tiesą, padės susidoroti su Bernardu ir
Informatikos skyriumi?
Bet taipjau atsitiko, kad Džuljetos galvoje gimė planai, kurie
beveik balansuoja ant beprotystės ribos. Gal tai tik neįgyvendi­
nama fantazija, bet tai teikė vilties. Džuljeta svajojo pataisyti vie­
ną iš kasimo mašinų, vieną iš tų, kurios iškasė šią šachtą, užverstą
atšakoje pačiame vertikalios šachtos dugne, ir iškasti ja tunelį
iki apatinių aštuonioliktos šachtos aukštų. Svajojo pralaužti šią
blokadą, atvesti savo žmones į šiuos nusausintus koridorius ir
atnešti gyvybę į šią mirusią šachtą. Svajojo gyventi ten, kur nėra
melo ir apgaulių.
424 ŠACHTA

Džuljeta brido per sunkius vandenis link apsaugos užtvaros,

svajodama lyg vaikas, jausdama, kaip šios svajonės sutvirtinajos
apsisprendimą. Priėjusi apsaugos užtvarą suprato, kad ši sugedusi
ir apleista užtvara taps pirma rimta kliūtimi jos kelyje. Neturėjo
supratimo, kaip reikės perją perlipti. Pasisukusi į užtvarą nugara
ji įsikibo rankomis ir ėmė prisitraukti raitydamasi ir spirdamasi
sunkiais batais į sieną, kol šiaip ne taip užkėlė sėdynės kraštą ant
valdymo pultelio.
Bet kojospasirodėper sunkios...bent tiek, kadgalėtųpermes­
ti jas per užtvarą į kitą pusę. Regis, su svarmenimisji persistengė,
kad nugrimztų, būtų užtekę ir daug lengvesnių. Raitydamasi ji
pasislinko atgal, kol atsisėdo tvirtai, ir pasistengė pasisukti šonu.
Padėjusi po keliu storą pirštinę Džuljeta įsitempė ir lošėsi atgal,
kol batas atsidūrė ant sienelės krašto.
Sekundę pailsėjo, sunkiai kvėpuodama ir tramdydama juo­
ką. Absurdas, kad reikia tiek pastangų tokiems paprastiems
veiksmams atlikti! Vos vienas batas atsidūrė viršuje, kitą pasi­
rodė daug lengviau užkelti. Džuljeta jautė, kaip įsitempia pilvo
ir šlaunų raumenys, vis dar skaudantys po tiek savaičių laipio­
jimo aukštyn žemyn, bet galiausiai ji užkėlė ir antrą prakeiktą
pėdą.
Su palengvėjimu papurtė galvą, pakaušiu ir sprandu tekėjo
prakaitas, ji jau ėmė su siaubu galvoti, kaip reikės visa tai pa­
kartoti grįžtant atgal. Nusileisti kitoje pusėje pasirodė lengva:
svarmenys atliko savo darbą. Akimirką užtruko, kad sužiūrėtų,
ar laidai, užrišti jai ant riešo, ir oro žarna, pritvirtinta prie ant­
kaklio, nesusipainiojo, ir nuslinko pagrindiniu koridoriumi, kur
vienintelė šviesa buvo žibintuvėlis ant jos šalmo.
- TAU VISKAS GERAI? - riktelėjo Solas ir jo balsas vėl
privertė ją krūptelėti.
- Taip, viskas gerai, - atsakė Džuljeta. Ji prispaudė smakrą
prie mygtuko ant krūtinės, kad ryšys veiktų. - Aš pati su tavimi
susisieksiu, jei reikės. Garsas čia per didelis ir tavo balsas mane
velniškai gąsdina.
 SUSIPYNĘ 425

Ji išjungė ryšį ir pasižiūrėjo, ar viskas gerai jos gyvybės lai­

dui - oro žarnai. Burbuliukai iš jos šalmo rinkosi paluby ir šoko
žibintuvėlio šviesoje kaip maži brangakmeniai.
- GERAI. SUPRATAU.
Vos liesdama batais grindis, atsispirdama abiem iš karto,
Džuljeta lėtai praplaukė vestibiulį, paskui valgyklą. Jei pasuktų
koridoriumi į kairę, už dviejų posūkių pasiektų Volkerio dirbtu­
ves. Kažin, ar ten visuomet buvo dirbtuvės? Šioje šachtoje galėjo
įrengti kad ir sandėlį. Ar gyvenamąsias patalpas.
Nedidelį savo kambarį pasiektų, jei eitų priešinga linkme.
Džuljeta pasisuko ir pažvelgė į tą pusę. Žibintuvėlio šviesa iš­
plėšė iš tamsos prie lubų prispaustą kūną, įsipainiojusį vamzdžių
ir laidų raizgalynėje. Džuljeta staigiai nusuko akis. Juk tai galėjo
būti Džordžas ar Skotis, ar dar kas nors jai brangus ir dabar
prarastas. Arba ji pati.
Džuljeta nuslinko link laiptų, jos kūnas siūbavo tirštame,
nors krištolo skaidrumo vandenyje, bet dėl sunkių batų, svar­
menų ir plūdraus kūno ji išsilaikė vertikalioje padėtyje net tada,
kai jai atrodė, jog tuoj tuoj nugrius. Prieš pradėdama leistis į
Mechanikos skyriaus gilumą stabtelėjo.
- Rengiuosi leistis, - pasakė smakru įjungusi ryšį. - Tik
žiūrėk, kad viskas veiktų. Ir būk geras, nešūkalok be reikalo, jei
nebus jokių bėdų. Ausis skauda nuo paskutinio karto.
Džuljeta pakėlė smakrą nuo mygtuko ir žengė kelis pirmuo­
sius žingsnius, vis bijodama, kad Solas tuoj ką nors užbliaus, bet
jis, regis, susiprato. Ji tvirtai laikė žarną ir laidą ir leidosi į tamsą
atsargiai apnešdama juos aplink aštrius laiptų kampus. Juodo
vandens ramybę aplink drumstė tik kylantys burbuliukai ir silp­
nas piltuvėlio formos jos žibintuvėlio spindulys.
Šešiais aukštais žemiau žarną ir laidus pasidarė sunku trauk­
ti, jie per stipriai trynėsi į pakopas. Džuljeta sustojo ir ėmė pa­
mažujuos traukti į save,jie vijosi žiedais ir plūduriavo vandenyje.
Pro pirštines praslydo keli kruopštūs žarnos ir laidų sujungimai.
Ji sustojo ir patikrino lipnia juosta ir klijais sutvirtintus sujun­
426 ŠACHTA

gimus, kad įsitikintų, jog jie stipriai laikosi. Iš vieno sujungimo

veržėsi mažyčiai burbuliukai ir vandenyje paliko neištisą ban­
guojančią mažyčių taškelių liniją. Nieko baisaus.
Pagaliau į laiptų apačią nusileido pakankamai laidų ir žar­
nos, kad pasiektų vandens surinkimo šulinį. Džuljeta apsisuko
ir ryžtingai patraukė prie darbo. Sunkiausia dalis užbaigta. Oras,
vėsus ir gaivus, veržėsi į šalmą, šnypštė švelniai kutendamas ausį.
Perteklius išeidavo pro kitą sklendę, kaskart pasukus galvą bur­
buliukai iškildavo prieš veidą balzgana siena. Ji turėjo užtekti­
nai laidų ir žarnos, kad pasiektų savo tikslą, ir visus reikalingus
įrankius. Ko gero, dabar, kai žinojo,jog žemiau leistis neprireiks,
galima truputį ir atsipalaiduoti.Jai tereikia prijungti elektros lai­
dus, dvi lengvos jungtys, ir galima grįžti atgal.
Būdama taip arti tikslo ji išdrįso pagalvoti apie išsilaisvi­
nimą, apie tai, kad nusausins šios šachtos Mechanikos skyrių,
atgaivins vieną iš generatorių, o tada vieną iš paslėptų ir užverstų
kasimo mašinų. Ji eina pirmyn. Ji pakeliui, ji išgelbės savo drau­
gus. Po kelių karštligiškų nesėkmingų bandymų dabar viskas
atrodė ranka pasiekiama.
Džuljeta pamatė, kad surenkamieji šuliniai yra kaip tik ten,
kur ji ir manė juos esant. Ji priėjo prie duobės patalpos centre
krašto. Pasilenkė į priekį ir apšvietė žibintuvėliu skaičius, ku­
rie rodė, kaip aukštai pakilo vanduo. Dabar, po tiek šimtų pėdų
vandens, jie atrodė juokingai. Juokingai ir kartu liūdnai. Šachta
sunaikino savo gyventojus.
Bet paskui Džuljeta pataisė save: tai žmonės sunaikino savo
šachtą.
- Solai, aš prie siurblio. Ketinu įjungti elektros kabelį.
Ji pažvelgė į duobės dugną, kad įsitikintų, jog siurblio van­
dens nutekėjimo anga neužnešta šiukšlėmis. Vanduo apačioje
buvo stebėtinai skaidrus. Tokiame savo šachtos šulinyje dirbo
iki juosmens tepaluose ir purve, čiajie išsisklaidė, ištirpo, vienas
Dievas težino, kokiame kiekyje prasisunkusių gruntinių vande­
nų. Aplink tyvuliavo toks švarus vanduo, kad, ko gero, jį buvo
galima gerti.
 SUSIPYNĘ 427

Netikėtai Džuljeta sudrebėjo: stingdantis giluminio van­

dens šaltis vis dėlto ėmė skverbtis per visus apsauginio kostiumo
sluoksnius ir atimti kūno šilumą. Šiaip ar taip, pusė darbo pa­
daryta. Ji pasuko prie didžiulio siurblio, pritvirtinto prie sienos.
Vamzdžiai, storumo kaip jos juosmuo, driekėsi nuo siurblio ant
žemės ir toliau, į duobę. Tokio pat storio nuotėkio vamzdis kilo
siena ir palubyjungėsi sulaidų mazgu. Stovėdama šalia didžiulio
siurblio ir narpliodama ant riešo užrištą kabelį Džuljeta prisimi­
nė paskutinį savo, kaip mechanikės, darbą.Ji ištraukė šio siurblio
veleną ir pamatė, kad jis susidėvėjo: sulūžo sparnuote. Susira­
do kišenėje reikiamą kryžminį atsuktuvą ir ėmė atsukti pliusinį
gnybtą, nepamiršo pasimelsti, kad šissiurblys imtų veikti, kai bus
įjungta elektra.Jai nesinorėjo dar kartą leistis čia irjį remontuoti.
Ne anksčiau, nei galės prieiti prie jo sausomis kojomis.
Pliusinis gnybtas atlaisvėjo daug lengviau, nei tikėjosi. Džul­
jeta nuėmė seną laidą ir prisuko naują. Dabar jai draugę palaikė
tikjos pačios kvėpavimas, gaudžiantis šalmo viduje. Kol prisuko
gnybtą ant naujo laido, suprato, kodėl girdi savo pačios kvėpavi­
mą: jai prie skruosto daugiau nebešnypštė įeinantis oras.
Džuljeta sustingo.
Ji pastukseno į plastikinį šalmą prie ausies ir pamatė, kad
oro perteklius vis dar išeina per sklendę, tikjau lėčiau. Kostiumo
viduje vis dar jautė spaudimą, bet oro iš išorės daugiau į vidų
nepateko.
Džuljeta prispaudė smakrą prie radijo stotelės jungiklio,
jautė, kaip ima prakaituoti kaklas ir jo lašeliai ritasi skruostais.
Pėdos ėmė stingti, kaklas ir galva rasojo.
- Solai? Čia Džuljeta. Ar girdi mane? Kas vyksta?
Ji palaukė, nukreipė žibintuvėlį į oro žarną žiūrėdama, ar ji
nesusimazgė. Kol kas kostiume dar buvo likę oro. Kodėl jis ne­
atsako?
- Ei! Solai! Prašau, atsiliepk.
Žibintuvėlį ant šalmo reikėjo pataisyti, bet ji jautė galvoje
tiksintį nematomą laikrodį. Kiek oro jai liko nuo šios akimirkos?
428 ŠACHTA

Apie valandą leidosi. Solas turėtų pataisyti kompresorių, kol jai

neliks kuo kvėpuoti. Laiko užtektinai. Gal jis dabar pila kuro.
Laiko į valias, pagalvojo, ir tuo metu atsuktuvas nuslydo nuo
minusinio gnybto. Prakeiktas gelžgalis užrūdijęs.
Po velnių, tam ji laiko neturėjo. Teigiamas laidas buvo pri­
jungtas ir stipriai priveržtas. Ji pabandė pareguliuoti prie šalmo
pritvirtintą žibintuvėlį, matjis buvo nukreiptas pernelyg aukštai:
einant tiko, tik ne dirbant. Džuljeta įstengė šiek tiekjį pakreipti,
atsukti į didžiulį siurblį.
{žeminimo laidą juk galima prijungti prie bet kokios kor­
puso dalies, ar ne? Prisimink, prisimink, kartojo sau. Juk visas
korpusas ir yra įžeminimas? Ar ne? Kodėlji neprisimena? Kodėl
staiga pasidarė taip sunku mąstyti?
Džuljeta ištiesino juodo laido galiuką ir pabandė storomis
pirštinėtomis rankomis susukti padrikų plonyčiųvarinių laidelių
pluoštą. Įkišo plikus laidelius į ventiliacinę gaubto angą, meta­
linis gaubtas buvo sujungtas su siurblio korpusu. Ji apsuko laidą
aplink nedidelį varžtą gaubte, užmezgė mazgą, kad būtų tvirčiau,
ir pasistengė įtikinti save,jog to užteks, kad tas prakeiktas siur­
blys imtų veikti. Volkeris žinotų. Kur, po velnių, senis dabar, kai
jai jo taip reikia?
Staiga radijo stotelė atgijo - garsiai sušniokštė atmosferiniai
trukdžiai. Džuljetai pasigirdo, lyg kažkur nuskambėjo jos vardo
nuotrupa, paskui duslus šnypšimas ir... viskas.
Džuljeta sumosikavo rankomis tamsiame, šaltame vandeny­
je. Ausyse ūžė nuo ką tik išgirsto triukšmo. Ji nunarino smakrą,
kad įjungtų stotelę ir pasakytų Solui atitraukti savąją toliau nuo
burnos, tačiau per stiklinį šalmo antveidį pastebėjo, jog iš sklen­
dės nugaroje nekyla oro burbuliukai ir nebesusijungia į tokią
gražią uždangą jai prieš akis. Slėgiojos kostiume neliko.
Ir šią akimirką ji pajuto visai kitą slėgį.
 65

- 18 šachta *

K
■ m ai Volkeris atsitokėjo, kažkasjį stūmė žemyn kvadratiniais
laiptais. Salia mechanikų brigada virino dar vieną plieni­
nių plokščių sieną - skersai siauro tako. Pagrindinės Volkerio
sumeistrauto radijo dalys gulėjo atsarginių dalių dėžėje, kurią
jis karštligiškai spaudė abiem rankomis. Senukas brovėsi per
mechanikų minią, bėgančią nuo puolimo viršuje, detalės barš-
kėdamos subildėdavo tai į vieną, tai į kitą dėžės pusę. Priekyje
einanti Sirlė prispaudusi prie krūtinės nešė svarbiausią antenos
dalį, laidai vilkosi jai iš paskos. Volkeris šokinėjo senomis kojo­
mis, kad nesusipainiotųjuose.
- Greičiau! Greičiau! Greičiau! - rėkė kažkas.
Visi stumdėsi, grūdosi alkūnėmis. Susišaudymas už nugaros
darėsi vis garsesnis, iš viršaus pabiro auksinis šnypščiančių ki­
birkščių lietus, dulkės nusėdo Volkeriui veidą. Jis prisimerkė ir
nėrė pro švytinčią krušą, į viršų nuskubėjo dar viena komanda,
rūdakasių su dryžuotais kombinezonais, nešinais dar vienu di­
deliu lakštu plieno.
- Čionai! - riktelėjo Sirlė vilkdama Volkerį paskui save. Ki­
tame aukšteji trūktelėjojį į šalį. Vargšės senioko kojos iš pasku­
tiniųjų stengėsi spėti jai iš paskos. Krepšys sujo manta nukrito,
vienas jaunuolis su šautuvu apsisuko ir grįžo jo paimti.
- Į generatorinę, - liepė jam Sirlė besdama pirštu, kur eiti.
Pro dvivėres duris jau plūdo minia žmonių. Dženkinsas re­
guliavo srautą. Keletas mechanikų su graižtviniais šautuvais už­
430 ŠACHTA

ėmė pozicijas šalia naftos siurblio, jo gervė su atsvarų sustingo,

tarsi jau būtų pasidavusi artėjančiai kovai.
- Kas čia? - paklausė Dženkinsas, kai jie priartėjo prie durų,
ir parodė smakru į laidų pluoštą Sirlės rankose. - Ar tai...?
- Tai radijo stotelė.
- Dabar labai daug naudos iš jos... - Dženkinsas mostelėjo
įeiti dar dviem žmonėms. Sirlė su Volkeriu pasitraukė iš kelio.
- K-ką?
- Veskjį į vidų, - užriko Dženkinsas turėdamas omeny Vol-
kerį. - Kad nesimaišytų čia po kojų!
- Bet palauk, ar nenori sužinoti...
- Greičiau vidun! - subliuvo Dženkinsas mostelėdamas ran­
ka atsilikusiems ir atsuko Sirlei su Volkeriu nugarą.
Kitapus liko tik mechanikai, savoveržliarakčius iškeitę į šau­
tuvus.Jie užėmė pozicijas, įgudusiai, tarsi jau būtų pripratę žaisti
šį žaidimą: laukė rankomis įsirėmę į turėklus, šautuvųvamzdžius
nukreipę aukštyn.
- Ei,jūs, abu! Einate į vidų ar liekate? - Dženkinsas riktelėjo
Sirlei su Volkeriu rengdamasis uždaryti duris.
- Eime, - paragino Sirlė Volkerį giliai iškvėpdama, - eime
į vidų.
Volkeris be žodžių sutiko, vis dar galvodamas apie dalis ir
medžiagas, kurias jam pavyko prigriebti, ir apie tai, kas liko
dviem aukštais aukščiau, ko gero, visiems laikams.
- Ei, išveskite visus tuos žmones iš dispečerinės! - Sirlė, vos
įėjusi, pasileido tekina per generatorinę,jai iš paskos barškėdami
vilkosi laidai ir savadarbės aliumininės antenos dalys. - Lauk!
Grupelė mechanikų ir keli žmonės geltonais kombinezonais
iš Tiekimo skyriaus susigėdę išslinko iš nedidelio kambarėlio ir
prisidėjo prie kitų, apstojusių turėklus,juosiančius galingą gene­
ratorių, užimantį beveikvisą didžiulę patalpą, kuri ir buvo pava­
dinta jo vardu. Bent jau triukšmas čia buvo pakenčiamas. Sirlė
įsivaizdavo, kas būtų buvę, jei šie žmonės būtų patekę čionai
įprastomis dienomis, kai dėl išsibalansavusios ašies grumėjimo
ir atsilaisvinusių variklio tvirtinimų buvo galima apkursti.
 SUSIPYNĘ 431

- Dar kartą sakau, laukvisi iš mano dispečerinės! - Ji rankos

mostu išginė paskutinius.
Sirlė žinojo, kodėl Dženkinsas taip uždarė šį aukštą. Čia tie­
siogine prasme buvo vienintelis priėjimas prie visų šachtos ište­
klių. Sirlė išvijo paskutinį žmogų iš savo valdų, prigrūstųjautrių
rankenėlių, ciferblatų ir nuskaitymo įtaisų, ir iškart patikrino
kuro lygį.
Abi cisternos buvo pilnutėlės, taigi bent tai jie suplanavo
kaip pridera. Elektros turės pakankamai dvi savaites, dėl viso
kito neaišku. Sirlė permetė akimis rankenėles ir ciferblatus, laidų
pluoštą vis dar tvirtai spaudė prie krūtinės.
- Kur turėčiau visa tai...?
Volkeris ištiesė savo dėžę. Tas nedaugelis horizontalių pavir­
šių dispečerinėje buvo pilni jungiklių ir visokių kitokių jautrių
daikčiukų, kurių geriau nejudinti. Volkeris, regis, tai suprato.
- Gal ant grindų? - Ji padėjo savo nešulį ir nuėjo uždaryti
durų. Žmonės, kuriuos išvijo, ilgesingai žvelgė pro stiklą į kelias
aukštas taburetes patalpoje, kur buvo kondicionierius. Bet Sirlė
nekreipė į juos dėmesio.
- Ar turim viską, ko reikia? Ar viską pasiėmėm?
Volkeris ištraukė radijo stotelės dalis iš dėžės ir sucaksėjo
liežuviu matydamas susisukusius laidus ir susimaišiusias detales.
- O elektra yra? - paklausėjis laikydamas transformatoriaus
kištuko šakutę.
Sirlė nusijuokė.
- Volkai, ar tu supranti, kur dabar esi? Žinoma, kad čia yra
elektra! - Ji paėmė šakutę ir įkišo į vieną iš pagrindinio skydelio
lizdų. - Volkai, ar viską turime? Ar galimvėl surinkti ir įjungti
radijo stotelę? Būtinai reikia, kad Dženkinsas išgirstų tai, ką iš­
girdome mes.
- Žinau. - Senis linktelėjęs ėmė atrinkti ir dėlioti dalis, kar­
tu sujungti atsilaisvinusius laidus. - Turime išvynioti šitai. - Jis
mostelėjo galva į susinarpliojusią anteną jos rankose.
Sirlė pakėlė akis. Čia nebuvo gegnių.
432 ŠACHTA

- Pakabink ten, ant turėklų, - patarė Volkeris. - Horizonta­

liai, ir kad galas būtų čia.
Širlė nuėjo link durų vyniodama anteną paskui save.
- Tik žiūrėk, kad metalinės dalys nesiliestų prie turėklų! -
šūktelėjo jai pavymui Volkeris.
Sirlė pasikvietė padėti kelis mechanikus iš savo pamainos.
Šie, vos tik supratę, ko išjų norima, griebėsi darbo: ėmėsi išpai­
nioti laidus, ir ji galėjo grįžti pas Volkerį.
- Palaukim minutę, - pasakė Širlė Volkeriui uždarydama
paskui save duris. Laidas laisvai išsiteko tarpe tarp jų ir staktos.
- Manau, mums pavyks, - pasakė Volkeris ir pažvelgė į Sirlę,
jo akys buvo įdubusios, plaukai susivėlę, žiloje barzdoje blizgėjo
prakaito lašeliai. - Mėšlas, - ištarė ir pliaukštelėjo sau per kak­
tą. - Mes neturime garsiakalbių.
Išgirdus Volkerį keikiantis Širlei širdis nusirito į kulnus, ji
pagalvojo, kadjie pamiršo ką nors svarbaus.
- Palauk čia, - pasakė ji jam ir vėl išbėgo iš dispečerinės į
kitą patalpą, kur buvo sudėtos ausinės. Paėmė vienas sulaidu, per
tokias dispečeriai prie valdymo pulto susisiekdavo su tais, kurie
dirbo prie pagrindinio ar atsarginio generatoriaus. Išbėgusi iš
jos, per smalsią ir išsigandusią minią nuskubėjo atgal į dispeče­
rinę. Staiga susivokė, kad ir pati turėtų išsigąsti, juk mūšis jau
visai čiapat.Tačiau kažkodėl galvojo tik apie balsus, kuriuos per­
traukė puolimas. Sirlės smalsumas visuomet nugalėdavo baimę.
- Šitos tiks? - Ji užvėrė duris ir parodė Volkeriui ausines.
- Puikiausiai, - atsakė šis išpūtęs akis iš nuostabos ir iškart
ėmėsi darbo: išsitraukė savo daugiafunkcinį įrankį ir įgrūdo juo
laidus į vieną iš elektros lizdų. - Gerai, kad čia bent tylu, - su­
krizeno jis.
Širlė irgi nusišypsojo, paskui pagalvojo, kas apskritai vyksta.
Kąjie ketina daryti? Tupėti čia ir dėlioti laidelius, kol ateis šerifo
padėjėjai ir informatikų apsauga ir ištemps juos į dienos šviesą?
Volkeris prijungė ausines ir iš jų pasigirdo silpnas atmos­
ferinių trukdžių šnypštimas. Širlė priėjo prie Volkerio, atsisėdo
 SUSIPYNĘ 433

šalia ir suėmė už riešo, kad nedrebėtų senukui ranka, nes jis vos
nulaikė ausines.
- Gal geriau tu... - Volkeris parodė jai į rankenėlę su balto­
mis žymomis, kurias jis buvo nudažęs.
Sirlė linktelėjo ir pagalvojo, kadjie pamiršo pasiimti dažų. Ji
suėmė rankenėlę ir įsižiūrėjo į baltas žymas.
- Ties kuriuo brūkšneliu nustatyti? - paklausė ji.
- Palauk, - sustabdė ją Volkeris, vos Sirlė pradėjo sukti ran­
kenėlę link vienos iš žymų, ties kuria jie pagavo balsus. - Suk
į kitą pusę. Noriu sužinoti, kiek jos... - jis kostelėjo į kumštį, -
kiek tos bangos užgriebia...
Ji linktelėjo ir lėtai ėmė sukti rankenėlę link baltais brūkš­
neliais nesužymėtos dalies. Abu užgniaužė kvapą, pagrindinio
generatoriaus ūžimo per storas duris ir dvigubą stiklą beveik
nesigirdėjo.
Sukdama rankenėlę Sirlė stebėjo Volkerį ir galvojo, kas bus
sujuo, kai juos apsups. Ar juos visus išsiųs valyti? Ar galės Vol-
keris ir keli kiti pareikšti, kad jie buvo tik stebėtojai? Su liūde­
siu Sirlė galvojo apie mechanikų pykčio pasekmes, jų troškimą
keršyti. Ji neteko vyro, jis žuvo, ir dėl ko? Tiek žmonių krito, ir
vardan ko? Galvojo, kodėl viskas taip atsitiko, kodėl žlugo jų
viltys - gal jie mąstė kaip idealistai: kad gali taip lengvai perimti
valdžią, išspręsti sunkiai ar visai neišsprendžiamas problemas.Jei
pažvelgtumį praeitį, taip, ten buvo daug melo, bet Sirlė bent jau
jautėsi saugi. Taip, vyravo neteisybė, bet ji turėjo mylimą žmogų.
Kas geriau? Kuri auka didesnė?
-Truputį greičiau, - paraginoją Volkeris, netekęs kantrybės
dėl per ilgai užsitęsusios tylos. Radijas kelis kartus pagavo ban­
gas, tai galima buvo spręsti iš atmosferinių trukdžių šnypštimo,
bet tuo metu tomis bangomis niekas nekalbėjo.
- Manai, antena... - prabilo ji.
Volkeris pakėlė ranką. Nedidelės ausinės jo skreite atgijo. Jis
nykščiu parodė sukti Sirlei atgal. Si pakluso. Pasistengė prisi­
minti, ar toli nusuko rankenėlę nuo šio garso, šiuos įgūdžiusji jau
434 ŠACHTA

buvo išlavinusi, kai čia reguliuodavo anksčiau tokį triukšmingą

generatorių...
- Solai? Čia Džuljeta. Ar girdi mane? Kas vyksta?
Sirlės ranka nusviro nuo rankenėlės. Si persisuko, atsiskyrė
nuo privirinto laido ir barkštelėjo ant grindų.
Sirlės rankos sustingo. Pirštų galiukus dilgčiojo.Ji išsižiojusi
atsisuko į Volkerio skreitą, iš kurio sklido vaiduokliškas balsas,
ir pamatė, kad senis bukai spokso į savo rankas.
Nė vienas jų nesujudėjo. Tas balsas, vardas... jie negalėjo su­
klysti.
Džiaugsmo ašaros nuriedėjo sutrikusiam Volkeriui veidu,
ritosi per barzdą ir krito į skreitą.
 66

• 17 šachta •

žuljeta abiem rankomis suėmė suglebusią oro žarną ir su-

■BBP spaudė. Atlygis - vos keli maži burbuliukai, iškilę priešais
šalmo antveidį: spaudimas žarnoje dingo.
Ji nusikeikė, smakru įjungė radijo stotelę ir pašaukė Soląvar­
du. Kažkas nutiko kompresoriui. Dabar jis tikriausiai krapštosi
prie jo, pila kurą. Juk aiškino, kad, norint pripilti kuro, nereikia
išjungti kompresoriaus. Paskui nežinos, ką daryti, nemokės vėl
įjungti. Mintys susijaukė, šviežias oras buvo aukštai irji neturėjo
jokios vilties išsigelbėti.
Atsargiai įkvėpė. Liko tik tai, kas kostiume ir oro žarnoje.
Kiek oro iš žarnos ji gali įtraukti vienu įkvėpimu? Tikriausiai
nedaug. Metė paskutinį žvilgsnį į siurblį surenkamajame šu­
linyje, greitosiomis prisuktus laidus, palaidi jų galai tyvuliavo
vandenyje. Džuljeta manė, kad turės pakankamai laiko saugiai
juos pritvirtinti, kad nenutrauktų ribuliuojantis vanduo ar atsi­
tiktinės stipresnės bangos. Tik dabar visa tai tikriausiai neturėjo
reikšmės - bent jaujai. Džuljeta atsispyrė nuo siurblio ir nusiyrė
per tamsų vandenį, bet negalėjo į nieką atsispirti ar prie ko nors
prisitraukti, todėl atrodė, kad stovi vietoje.
Dėl svarmenų ant kojų negalėjo laisvai judėti. Džuljeta
pasilenkė jų atrišti, bet suprato, kad negali pasiekti. Rankovės
plūduriavo, išsipūtęs kostiumas nesilankstė - ji pabandė atplėšti
lipukus, bet pirštai tik tuščiai makalavo vandenyje per du colius
nuo prakeiktos juostos.
436 ŠACHTA

Džuljeta giliai įkvėpė, nuo nosies nukrito keli prakaito lašai

ir ištiško priekyje ant antveidžio. Pamėgino dar kartą, šįkart pa­
siekė arčiau, pirštais beveik perbraukė per juodą juostą. Ištiesusi
rankas, stenėdama ir pūkšdama, įtempusi pečiusji bandė papras­
čiausiai pasiekti savo blauzdas...
Ir neįstengė. Tad metė šį darbą ir sunkiai žengė dar kelis
žingsnius koridoriumi: kelią rodė laidai ir žarna, kuriuos iš tam­
sos išplėšdavo jos žibintuvėlis. Džuljeta stengėsi neužkliūti už
laidų, suprasdama, kuo gali baigtis vienas atsitiktinis trūktelėji­
mas: puikiai žinojo, kaip nesaugiai pritvirtino siurblio įžemini­
mo laidą. Net kovodama už kiekvieną oro gurkšnį Džuljeta ne­
siliovė mąstyti kaip mechanike: keikė save, kad neskyrė daugiau
laiko pasirengimo darbams.
Peilis! Prisiminusi peilį liovėsi vilkusi kojas.Jis saugiai gulėjo
Džuljetos pasiūtoje kišenėlėje ant pilvo, išimtas suspindo žibin­
tuvėlio šviesoje.
Džuljeta pasilenkė ir pabandė užkišti peilį tarp kostiumo
ir vieno iš lipukų. Vanduo aplink buvo toks tamsus, jog atrodė
net tirštas. Šią akimirką, su silpnute šviesa pačiame Mechanikos
skyriaus dugne, po tokiu storu sluoksniu vandens, ji jautėsi be
galo vieniša ir išsigandusi, kaip niekada savo gyvenime.
Džuljeta tvirtai suspaudė peilį, su siaubu pagalvojusi, kas
būtų, jei jį išmestų, ir įtempusi pilvo raumenis ėmė braukyti
ašmenimis pirmyn atgal. Tas pats, kas daryti atsilenkimus, tik
stovint. Ji ryžtingai pjovė lipuką keiksnodama, kad tam prisirei-
kia tiek pastangų, pilvo presą jau ėmė skaudėti nuo lankstymo­
si į priekį, galva nuo kinkavimo pradėjo svaigti... kol galiausiai
svarmuo atsikabino. Apvalus metalo gabalas dusliai dunkstelėjo
į plieninėmis plokštėmis išmuštas koridoriaus grindis ir blauzda
pasidarė lengva kaip plunksnelė.
Džuljeta pakrypo į šoną: vieną koją svarmuo tebetempė že­
myn, kita kilo į viršų. Atsargiai užkišo peilį už antro lipuko, bijo­
dama prapjauti kostiumą. Neduok Dieve pamatyti, kaip brangių
burbuliukų srovelė išsiveržia lauk. Su karštligišku įkarščiu ji vėl
 SUSIPYNĘ 437

braukė ašmenimis pirmyn atgal per juodą juostą. Per šalmo sti­
klą matė, kaip vandenyje suribuliuoja juodi nailoniniai siūleliai,
prakaitas nutaškė šalmo antveidį, pagaliau peilis perrėžė lipuką
ir svarmuo nukrito.
Džuljeta sušuko: jos batai staigiai pakilo virš galvos. Ban­
dydama atgauti pusiausvyrą bejėgiškai raitėsi, kiek įstengdama
mostagavo rankomis. Po kiek laiko šalmas atsitrenkė į vamz­
džius koridoriaus paluby.
Stiprus smūgis, ir vanduo aplink ją pajuodo. Džuljeta pa­
sigraibė žibintuvėlio, kad vėl jį įjungtų, bet nieko neužčiuopė.
Kažkas atsitrenkė jai į ranką. Viena ranka ji pabandė pagauti
tą daiktą, kitoje tebelaikė peilį, tačiau tas daiktas praslydo pro
pirštinėtas rankas ir nuskendo. Kolji apgraibomis kišo peilį atgal
į kišenėlę, vienintelis šviesos šaltinis nukrito ant grindų, tad jo
nebepasieks.
Džuljeta girdėjo tik savo tankų kvėpavimą. Štai kaip jai
lemta mirti: prispaustai prie lubų. Dar vienas išpurtęs kūnas,
plūduriuojantis šiuose koridoriuose. Matyt, jai lemta gauti galą
viename tokių kostiumų, vienaip ar kitaip. Džuljeta atsispyrė
nuo vamzdžių ir pamėgino išsilaisvinti. Kuria linkme ji judėjo?
Į kurią pusę pasisuko? Aplink tamsa, nors į akį durk. Ji negalėjo
įžiūrėti net prieš save ištiestų rankų. Blogiau nei apakti: žinoti,
kad akys gali matyti, bet nieko neįžiūri. Jos panika nenumal­
domai augo, tuo labiau kad oras kostiume darėsi vis troškesnis.
Oras.
Džuljeta pasigraibė apie antkaklį ir užčiuopė oro žarną,
vos jusdama ją storomis pirštinėtomis rankomis. Džuljeta ėmė
stumtis slinkdama rankomis per žarną, lyg trauktų iš gelmių rū-
dakasių kibirą.
Jai atrodė, kad per rankas perleido jau kokią mylią žarnos.
Suglebusi žarna raitėsi aplinkją tarsi storas makaronas, trynėsi į
kostiumą. Džuljeta kvėpavovis tankiau. Ją apėmė panika. Kažin,
ar taip greitai ir lėkštai alsuoja iš baimės, adrenalino antplūdžio,
ar kad baigia iškvėpuoti visą gyvybišką orą? Staiga ją apėmė
438 ŠACHTA

siaubas, kad žarna, kurią traukia, nupjauta, kad ji laiptuose už

kažko užkliuvo, kad laisvas jos galas bet kurią akimirką praslys
jai pro pirštus, kad dar kartą trūktelėjus gelbėjimo virvęjos ran­
kose liks tik rašalojuodumo vanduo ir nieko daugiau...
Ir staiga pajuto, kad žarna įsitempia, tai buvo tolygugyvybei.
Jos rankose buvo tvirta, standi žarna, kuri, nors ir be oro, vedė
į viršų.
Džuljeta džiaugsmingai sušuko į šalmą, su naujomisjėgomis
čiupo virvę ir stipriai trūktelėjo. Šalmas vėl atsimušė į vamzdžius
irji atšoko nuo lubų, bet nesiliovė trauktis: vis tiesė ranką į prie­
kį, apčiuopdavo žarną, stipriai suspausdavo ir traukė, vilko save
per vidurnakčio tirštumo tamsą, iš šios skenduolių ir negyvėlių
karalystės, ir spėliojo, ar toli nuplauks, kol įkvėps paskutinį oro
gurkšnį ir prisidės prie šachtos vaiduoklių.
 67

• 18 šachta *

ūkas sėdėjo su motina ant plataus serverinės durų slenks-

B čio. Motina laikė apglėbusi pirštais vieną jo plaštaką, ir jis
žiūrėjo į jos rankas. Motina trumpam paleido sūnaus riešą, kad
nuimtų nuo peties medvilninio siūlelio galiuką, supykusi susuko
jį į gumulėlį ir nusviedė toliau nuo savo brangiausio sūnelio.
- Sakai, tavęs laukia paaukštinimas? - paklausė lygindama
mažiausias marškinių raukšleles sūnui ant peties.
Lukas linktelėjo.
- Taip, tikrai geras paaukštinimas. - Jis žvilgtelėjo per ma­
mos petį į koridorių, kur stovėjo Bernardas ir šerifas Bilingsas ir
patyliukais kalbėjosi. Bernardas laikė rankas sudėtas ant pilvo po
kombinezonu. Bilingsas žiūrėjo žemyn, į savo ginklą.
- Puiku, mano mielasis. Dabar man bus lengviau iškęsti iš­
siskyrimą.
- Manau, neilgai jau čia būsiu.
- Ar galėsi balsuoti? Negaliu patikėti, kad mano berniukas
užsiima tokiais svarbiais darbais!
Lukas pasisuko į ją.
- Balsuoti? Maniau, rinkimus atidėjo.
Ji papurtė galvą. Motinos veidas atrodė labiau susiraukšlėjęs
nei prieš mėnesį, plaukai baltesni. Lukas net nusistebėjo, kad
įmanoma taip pasikeisti per tokį trumpą laiką.
- Rinkimus vėl paskelbė,jie įvyks tą dieną, kaip buvo numa­
tyta, - atsakė ji. - Manoma, kad su tomis bjaurybėmis maišti­
ninkais netrukus bus susidorota.
440 ŠACHTA

Lukas dirstelėjo į Bernardą su šerifu.

- Esu tikras,jie ras būdą, kad ir aš galėčiau balsuoti, - atsakė
jis motinai.
- Tuomet šaunu. Džiaugiuosi matydama, kad gerai tave iš-
auklėjau. - Ji kostelėjo į kumštį ir vėl ėmė glostyti sūnui plaš­
taką. - Ar tave gerai maitina? Turiu omeny, dabar, kai apribotas
maisto davinys?
- Duoda daugiau, nei galiu suvalgyti.
Jos akys išsiplėtė.
- Vadinasi, galima tikėtis, kad davinius padidins...
Jis gūžtelėjo.
- Nesu tikras. Tikriausiai taip. Ir... klausyk, tavimi pasirū­
pins...
- Manimi? - Ji prispaudė ranką prie krūtinės, balsas suplo­
nėjo. - Manimi nereikia rūpintis.
-Juk žinai, kad tu man rūpi. Klausyk, mama... manau, taujau
laikas. - Jis linktelėjo galva į koridorių. Linkjųjau ėjo Bernardas
su Piteriu. - Turiu grįžti prie darbo.
- O! Taip... žinoma. - Ji susiglostė savo raudono kombine­
zono priekį ir neprieštaravo, kai Lukas padėjojai atsistoti. Paskui
sudėjo lūpas ir Lukas atkišo mamai skruostą.
- Mano mažasis berniukas, - sučiulbėjoji, triukšmingai pa­
bučiavusi sūnų ir spausdama jam ranką. Paskui žengė žingsnį
atgal ir didžiuodamasi nužvelgė Luką. - Rūpinkis savimi.
- Gerai, mama.
- Ir mankštinkis.
- Taip, mama.
Bernardas jau stovėjo šalia ir šypsodamasis stebėjo sceną.
Luko mama pasisuko į jį ir nužvelgė laikinąjį šachtos merą nuo
galvos iki kojų. Paskui ištiesė ranką ir paplekšnojo Bernardui
per krūtinę.
- Ačiū, - padėkojo užsikertančiu balsu.
- Buvo malonu sujumis susipažinti, ponia Kail. - Bernardas
paėmėjai už rankos ir mostelėjo Piteriui. - Šerifas jus palydės.
 SUSIPYNĘ 441

- Žinoma. - Motina paskutinį kartą atsisuko į Luką ir pa­

mojavo. Jis jautėsi kiek sutrikęs, bet irgi mostelėjo ranka.
- Miela ponia, - ištarė Bernardas žiūrėdamas, kaip šerifas
išlydi moterį. - Primena mano motiną. - Atsisuko į Luką. -
Pasirengęs?
Lukas lyg ir ketino išsakyti savo dvejones, atsakyti „tikriau-
siai“,bet tik ištiesė nugarą, pasitrynė drėgnus delnus ir linktelėjo
galva.
- Visiškai, - atsakė jis su apsimestiniu pasitikėjimu.
- Puiku. Tuomet atlikime viską oficialiai. - Bernardas spus­
telėjo Lukui petį ir pasuko į serverinės gilumą.
Lukas atsirėmė į storas serverinės duris, masyvūs jų vyriai
girgžtelėję lėtai užsivėrė. Automatiškai suveikė elektrinių spynų
užšovai mitriai įšokdami į staktą. Pyptelėjo apsaugos pultelis ir
grėsmingą raudoną švieselę, rodančią, kad durys atidarytos, pa­
keitė linksmai mirksinti žalia.
Lukas giliai įkvėpė ir nužingsniavo tarp serverių.
Stengėsi nesekti Bernardo pėdomis, jis visuomet vengė eiti
tuo pačiu keliu du kartus. Pasirinko ilgesnį, aplinkinį kelią, kad
sulaužytų monotoniją, bent vieną kasdienę rutiną šiame kalėjime.
Kai Lukas atėjo, Bernardas jau buvo nuėmęs galinę serverio
sienelę. Jis ištiesė Lukui pažįstamas ausines.
Lukas paėmėjas ir užsidėjo priekiu į užpakalį, kad mikrofo­
nas kyšotų iš už sprando.
- Ar taip?
Bernardas nusijuokė ir pasuko ore pirštu.
- Apsuk, - atsakė pakeldamas balsą, kad Lukas galėtų girdėti
per ausines.
Lukas pasikrapštė apie ausines ir susipainiojo laide. Bernar­
das kantriai laukė.
- Pasirengęs? - vėl paklausė Bernardas. Rankoje jis laikė
laisvą laido galą su jungikliu. Lukas linktelėjo ir žiūrėjo, kaip
Bernardas įjungia kištuką į skydelį. Įsivaizdavo, kaip Bernardo
ranka nuslenka žemyn ir į dešinę ir įkišajungiklį į septynioliktos
442 ŠACHTA

šachtos lizdą, tada viršininkas ima jį koneveikti už tai, kad tiek

laiko praleido kalbėdamasis šiame serveryje, užjo slaptą aistrą...
Tačiau mažaviršininko ranka neėmė blaškytis,ji sustojo kaip
tik toje vietoje, kur reikia. Lukas atmintinai žinojo, kas bus to­
liau: kištukas mikliai įlenda į Uždą, tarsi jo jau čia lauktų, pirš­
tų pagalvėlės pajunta lengvą trinktelėjimą jungikliui įsirėmus į
skydelio galą.
Lemputė virš lizdo įsižiebė. Lukui ausyse pasigirdo gerai
pažįstamas dūzgimas. Jam atrodė, kad tuoj išgirs jos balsą, kad
kitame gale atsilieps Džuljeta.
Spragtelėjimas.
- Vardas.
Lukui nugara perbėgo baimės šiurpuliukai, rankos pašiurpo
tarsi žąsies oda. Sis balsas, žemas ir duslus, nekantrus ir tolimas,
akimirką atsirado ir dingo kaip žvaigždė. Lukas apsilaižė lūpas.
- Lukas Kailas, - pasisakė stengdamasis nemikčioti.
Stojo tyla. Jis įsivaizdavo, kaip kažin koks žmogus kažkur
rašo arba ieško aplankuose žinių, arba dar baisiau - nagrinėja
apiejį surinktą informaciją. Oras serveryje kaito. Bernardas šyp­
sojosi akivaizdžiai jausdamas mirtiną tylą sau už nugaros.
-Tu mokeisi Informatikos skyriuje.
Tai nuskambėjo kaip teiginys, bet Lukas linktelėjo ir atsakė:
- Taip, pone.
Persibraukė delnu sau per kaktą ir per kombinezono užpa­
kalį. Karštligiškai norėjo prisėsti, atsiremti į keturiasdešimtąjį
serverį ir pailsėti. Tačiau Bernardas vis tebesišypsojo į jį žiūrė­
damas, jo ūsai krutėjo, išplėstos akys po akiniais išliko budrios.
- Kokia tavo pirmoji pareiga šachtoje?
Bernardas buvo parengęs jį tokiems klausimams.
- Prižiūrėti, kad būtų laikomasi Įsakymo.
Tyla. Jokio atsako, jokios užuominos, ar teisus jis, ar ne.
- Ką visų pirma turi apsaugoti?
Balsas skambėjo ramiai ir rimtai, bet su aiškiaijuntama galia.
Šiurpiai ir maloniai. Lukui išdžiūvo burna.
 SUSIPYNĘ 443

- Gyvenimą ir Palikimą, - išdeklamavo jis ir pasijautė kal­

tas, nes visa tai tik buvo iškalęs nesuvokdamas esmės. Norėjo
pasigilinti, kad tas balsas, tarsi stiprus ir blaivus tėvas, suprastų,
jog Lukas žino, kodėl tai yra svarbu. Juk jis ne kvailas. Jis gali
pasakyti daugiau, nei tik pakartoti įsimintus faktus...
- Ko reikia, kad apsaugotum tai, kas mums ypač brangu?
Jis nutilo.
- Reikalingos aukos, - sušnibždėjo Lukas. Jis pagalvojo
apie Džuljetą ir apsimestinai ramus elgesys, kuriuo dangstėsi
prie Bernardo, dingo. Buvo keletas dalykų, dėl kurių jis nebuvo
visiškai tikras, tiksliau, visai jų nesuprato. Ir šis - vienas iš jų.
Tad atsakęs pasijuto tarsi sumelavęs. Nežinojo, ar žmogaus pa­
aukojimas to vertas. Nejau pavojus toks didelis, kad reikia siųsti
žmones, gerus žmones ten, kur...
- Kiek laiko praleidai kostiumų laboratorijoje?
Balsas pasikeitė, lyg sušvelnėjo, ir Lukas pagalvojo, kad ofi­
ciali dalis veikiausiai baigėsi. Nejau tik tiek?Jis išlaikė išbandy­
mą? Iki šiol buvo sulaikęs kvėpavimą ir dabar su palengvėjimu
iškvėpė vildamasis, kad per mikrofoną to nesigirdi, ir pasistengė
atsipalaiduoti.
- Ne per daugiausia, pone. Bernardas... Norėjau pasakyti,
mano viršininkas, jis rengiasi paskirti man ten darbo pamainų
po to, kai... na, suprantate?
Jis pažvelgė į Bernardą, čiupinėjantį vieną akinių kojelę ir
įdėmiai jį stebintį.
- Taip. Žinau. O kaip reikalai jūsų apatiniuose aukštuose?
- Na, aš informuotas tik bendrais bruožais, bet, kiek žinau,
viskas einasi neblogai. - Lukas kostelėjo ir pagalvojo apie visus
tuos šūvius ir smurtą, apie kurį girdėjo per radijo stotelę kambarė­
lyje apačioje. - Taip, regis, reikalai taisosi, ir maištas ilgai netruks.
Ilga pauzė. Lukas prisivertė giliai įkvėpti ir nusišypsoti Ber­
nardui.
- O tu, Lukai? Ar būtum daręs ką kitaip? Nuo pat pradžių?
ŠACHTA

Lukas susvyravo, keliai sulinko. Prisiminė save prie stalo pa­

sitarimų kambaryje, su juodo plieno vamzdžiu, prispaustu prie
skruosto, akis įbedusį į mažą kryžiuką šautuvo vamzdžio gale,
besitaikantį it snaiperis į smulkutę moterį žilais plaukais ir spro-
gmeniu rankoje. Ir spiečių kulkų tarp jų. Jo paleistų kulkų.
- Ne, pone, - galiausiai atsakė. - Viskas buvo atlikta pagal
Įsakymą, pone. Viskas kontroliuojama.
Lukas laukė. Dabar, šią akimirką kažkas kažkur jį vertina.
- Tu būsi kitas, kuris valdys ir kontroliuos aštuonioliktą
šachtą, - pranešė balsas.
- Ačiū, pone.
Lukas jau buvo benusiimąs ausines, mat ketino duoti jas
Bernardui, gal šis norėsiąs ką pasakyti, išgirsti savo ausimis, kad
Luko kandidatūra buvo oficialiai patvirtinta.
- Ar žinai, kas blogiausia mano darbe? - paklausė duslus
balsas.
Lukui nusviro rankos.
- Kas, pone?
- Stovėti priešais šachtos žemėlapį ir piešti ant jos raudoną
kryžiuką. Ar įsivaizduoji, koks tai jausmas?
Lukas papurtė galvą.
- Ne, pone.
-Tarsi būtum tėvas, vienu metu praradęs tūkstančius vaikų.
Tyla.
-Tu turėsi žiauriai elgtis su savovaikais, kadjų neprarastum.
Lukas pagalvojo apie savo tėvą.
- Taip, pone.
- Sveikas atvykęs į Pasaulio tvarkos operaciją „Penkiasde­
šimt“, Lukai Kailai. O dabar, jei turi klausimų, galėsiu atsakyti,
tik trumpai.
Lukas norėjo pasakyti, kad neturi klausimų, jis troško kuo
greičiau atsijungti nuo šios linijos, paskambinti Džuljetai, pajusti
bent kokį sveiko proto dvelksmą šiame pamišusiame, troškiame
 SUSIPYNĘ 445

kambaryje. Tačiau tada prisiminė, kad Bernardas jį mokė gebėti

pripažinti savo neišprusimą, kad tai raktas į žinojimą, į išmintį.
- Tik vieną, pone. Nors man sakė, jog tai nėra labai svarbu,
ir aš tai suprantu, bet manyčiau, kad atliksiu savo darbą daug
geriau, jei žinosiu.
Jis nutilo laukdamas atsakymo, tačiau balsas, regis, laukė, kol
jis užduos klausimą.
Lukas kostelėjo.
- Ar yra... - Jis pasitaisė mikrofoną, prikišo lūpas arčiau,
akies krašteliu dirstelėdamas į Bernardą. - Kaipviskas prasidėjo?
Jis negalėjo būti tikras - gal atsibudo kuris nors iš serverinės
ventiliatorių - bet jam pasirodė, kad žmogus kitame laido gale
sunkiai atsiduso.
- Ar labai nori žinoti?
Lukas pabijojo tiesiai šviesiai atsakyti į šį klausimą.
- Tai ne gyvybinės reikšmės klausimas, bet būčiau dėkingas
už galimybę sužinoti, ko mes pasiekėme, ką išgyvenome. Tai lyg
nurodytų man - mums - tikslą, suprantate.
- Priežastis yra tikslas, - paslaptingai atsakė vyras. - Prieš
tau atsakydamas norėčiau išgirsti, ką tu galvoji.
- Ką aš galvoju? - Lukas kone užspringo.
- Minčių turi kiekvienas. Nori pasakyti, tu nieko negalvoji?
Siame šaltame balse galėjai išgirsti ironišką gaidelę.
- Manau, mes numatėme grėsmę, - paaiškino Lukas. Jis pa­
žiūrėjo į Bernardą, tik šis susiraukė ir nusisuko.
- Tai vienas iš variantų.
Bernardas nusiėmė stiklus ir ėmėsi valyti marškinių rankove,
akis nudelbė į batus.
- Ar žinai... - Sodrus balsas nuščiuvo. - O jei pasakyčiau,
kad visame pasaulyje buvo tik penkiasdešimt šachtų ir kad mes
esame be galo mažame Žemės kampelyje?
Lukas susimąstė.Jamtai pasirodė kaip dar vienas išbandymas.
- Pasakyčiau, kad mes buvome vieninteliai... - Jis vos nepa­
sakė, kadjie buvo vieninteliai su ištekliais, bet Palikime perskai­
446 ŠACHTA

tė, jog tai ne taip. Daugelyje pasaulio šalių stovėjo pastatai ant
savų kalvų* Daug kam buvo galima pasirengti. - Sakyčiau, kad
mes buvome vieninteliai, kurie žinojo, - spėjo Lukas.
- Labai gerai. Ir kodėl taip atsitiko?
Lukas jau nekentė šito pokalbio. Jam atsibodo minti mįsles,
tenorėjo, kadjam atsakytų į jo klausimą.
Ir tada, kaip sujungus du laidus žybteli kibirkštis,jam nušvito
tiesa.
- Todėl, kad... - Jis pats pabandė suvokti savo atsakymo
prasmę, įsivaizduoti, kaip tokia mintis galėjo prilygti tiesai. - Tai
ne dėl to, jog mes žinojome, - pasakė Lukas įtraukdamas didelį
oro gurkšnį. - O dėl to, kad mes tai irpadarėme.
-Taip, - atsilipė balsas. - Dabar tu žinai.
Jis dar kažką vos girdimai suniurnėjo, lyg kalbėtų kažkam
kitam.
- Mūsų laikas baigėsi, Lukai Kailai. Sveikinu su paskyrimu.
Ausinės prilipo Lukui prie kaktos, veidas tapo lipnus nuo
prakaito.
- Ačiū, - išspaudė jis.
- Ak, taip, Lukai, yra dar kai kas.
- Taip, pone?
- Patariu ateityje susitelkti į tai, kas tau po kojomis. Jokių
pramogų su žvaigždėmis, gerai, sūnau? Mes žinome, kur yra
dauguma iš jų.
 68

‘ 18 šachta *

i! Solai! Prašau, atsiliepk, - tai tas pats balsas, jo nega-

■B B a Įėjai nepažinti net per mažus išardytų ausinių garsia­
kalbius. Bekūnis balsas dispečerinėje, kur skambėjo tiek metų.
Sirlė prikaustė žvilgsnį ten, iš kur sklido garsas, spoksojo į mažus
garsiakalbius, sujungtus su radijo stotele, ir žinojo, kad tai nega­
lėjo būti niekieno kito balsas.
Abu su Volkeriu sėdėjo nedrįsdami kvėpuoti. Pirmoji prabi­
lo Sirlė, iki to, regis, praėjo amžinybė.
-Tai Džuljeta, - sušnibždėjoji. - Kaip mes... - Arjos balsas
kažkaip įstrigo čia, ore? Ir kiek laiko jis galėjo išsilaikyti?
Sirlė nieko neišmanė apie elektrą, nebuvo baigusi mokslų.
Volkeris vis dar spoksojo į ausines nejudėdamas, nieko nesaky­
damas, tik ašaros tebelašėjo į barzdą.
- Ar visas šias... šias bangas pagavome tavo antena? Jos tie­
siog sklido aplink mus?
Sirlė susimąstė, ar ne taip yra ir su visais kitais balsais, ku­
riuos jie girdėjo. Gal jie girdi pokalbius iš praeities? Ar tai išvis
įmanoma? Gal čia kažkas panašaus į elektrinį aidą? Pastarasis
variantas šokiravo mažiau nei pirmieji.
Volkeris atsisuko į ją, jo veidas įgavo keistą išraišką. Tebesė­
dėjo išsižiojęs, bet lūpų kampučiai pamažu kilo į viršų.
- Klausyk, čia viskas kitaip, - išlemeno jis. Dabar Volkeris
išties šypsojosi. - Viskas vyksta šiuo metu. Dabar. - Jis stvėrė
Sirlei už rankos. - Juk tu irgi tai girdėjai, ar ne? Aš neišprotėjau.
Tai iš tikrųjų buvo ji, ar ne?Ji gyva. Ji išsigelbėjo.
448 ŠACHTA

- Negali būti... - Sirlė papurtė galvą. - Volkai, ką tu šneki?

Kad Džuljeta gyva? Gyva? Tai kur?
-Juk girdėjai. - Jis parodė į radijo stotelę. - Girdėjai ir anks­
čiau.Tie pokalbiai. Apie valymą. Ten, išorėje,yra ir daugiaužmo­
nių. Daugiau mūsų. Ji sujais, Sirle. Ir visa tai vyksta dabar.
- Gyva.
Sirlė spoksojo į radiją bandydama susivokti.Jos draugė tebe­
buvo gyva. Kažkur.Ji kvėpavo. Siries galvojejau įsispaudė kitoks
Džuljetos paveikslas: tylus ir nejudrus kūnas kažkur kalvose, irjį
po truputį negailestingai ardo oras. O dabar jai sako, kad Džul­
jeta gyva, juda, kvėpuoja, su kažkuo kalbasi per radiją.
- O mes galime suja pasikalbėti? - paklausė Sirlė.
Žinojo, kad tai kvailas klausimas. Staiga Volkeris krūptelėjo,
jo rankos nervingai suvirpėjo.
- O, Dieve, taip. Taip! - Drebančiomis rankomis jis išbėrė
ant grindų atsargines radijo stotelės dalis, tačiau šį kartą, kaip
suprato Sirlė, jo rankos drebėjo dėl džiugaus jaudulio. Jie abu
pamiršo bet kokią baimę, ji išsisklaidė iš patalpos, pasaulis už
dispečerinės sienų tapo nesvarbus.
Volkeris pasikapstę savo dėžėje. Išsitraukė kelis įrankius ir
pasirausė pačiame dugne.
- Ne, - pasakė. Apsisuko ir peržvelgė dalis ant grindų. - Ne.
Ne. Ne.
- Kas yra? - Sirlė atsitraukė nuo detalių, kad neužstotų se­
niui šviesos. - Ko mums trūksta? Juk turime mikrofoną. - Ji
bedė pirštu į beveik išardytas ausines.
- Siųstuvo. Tai nedidelė mikroschema. Man regis,ji liko ant
mano darbastalio.
- Viską sušlaviau į šitą dėžę, - plonu, įtemptu balsu patikino
Sirlė. Ir nužingsniavo prie plastikinės dėžės.
-Jis buvo ant kito stalo. Ten dedu viską, kas ne taip reikalin­
ga. Dženkinsas norėjo, kad tik klausyčiausi. - Volkeris mostelėjo
ranka į radiją. - Dariau, kas liepta. Iš kur galėjau žinoti, kad man
prireiks siųstuvo...
 SUSIPYNĘ 449

- Žinoma, negalėjai, - sutiko Širlė ir guosdama uždėjo ranką

seniui ant riešo, matė, kaipjis sielojasi. Pakankamai prisižiūrėjo,
kad atspėtų iš pirmo žvilgsnio. - Ar galėtume ką nors panaudoti
iš to, ką turime čia? Nagi, Volkeri, galvok! Susikaupk.
Senis papurtė galvą ir bedė pirštu į ausines.
- Šitas mikrofonas niekamtikęs.Jis tik praleidžia garsą. Ma­
žos membranos vibruoja... - Jis pasisuko ir pažvelgė į ją. - Pa­
lauk... kai ką turim\
- Čia? Kur?
- Turėtų būti rūdakasių sandėlyje. Siųstuvai. - Jis gestais
parodė, tarsi turėtų įsivaizduojamą dėžutę ir perjungtų jungi­
klį. -Jie naudojami detonatoriams. Prieš mėnesį vieną sutaisiau.
Jis tiks.
Širlė pašoko.
- Einu, atnešiu, - pasakė ji. - Lik čia.
- Bet laiptai...
- Man nieko nenutiks. Aš lipu žemyn, ne aukštyn.
Volkeris linktelėjo galva.
- Nieko čia nedaryk. - Ji bedė pirštu į radijo stotelę. - Ne­
ieškok kitų balsų. Tegul liekajos. Palik viską, kaip yra.
- Žinoma.
Širlė pasilenkė ir spustelėjojam petį.
- Greitai grįšiu.
Išėjusi pamatė, kad įją atsuktos dešimtys veidų, išsigandusių,
akyse sustingęs nebylus klausimas. Jai užsinorėjo sušukti, kad
Džuljeta gyva, perrėkti net generatorių, kadjie ne vieni, kad už­
draustame pasaulyje už šachtos gyvena ir kvėpuoja kiti žmonės.
Norėjo, bet neturėjo tam laiko. Nuskubėjo link generatoriaus ir
prie turėklų susirado Kortnę.
- Sveika...
- Ten, pas jus, viskas gerai? - paklausė Kortnė.
- Taip. Ar gali padaryti man paslaugą? Prižiūrėk Volkerį,
kol grįšiu.
Kortnė linktelėjo.
450 ŠACHTA

- Kur tu...?
Bet Sirlė jau lėkė prie pagrindinių durų. Prasispraudė pro
grupelę žmonių, susispietusių prie įėjimo. Dženkinsas su Har-
periu stovėjo kitapus durų. Jai bėgant pro šalį abu nutilo.
- Ei! - Dženkinsas čiupo jai už rankos. - Kur, po velnių, tu
eini?
- J rūdakasių sandėlį. - Ji ištraukė ranką išjo gniaužtų. - Aš
greitai...
- Niekur tu neisi.Tuo] išsprogdinsim šiuos laiptus. Tie idio­
tai tiesiogine prasme įkris mums į rankas.
- Ką išsprogdinsit?
- Laiptus, - pakartojo Harperis. - Jiejau užminuoti. Vos tik
jie nusileis ir ims brautis čia... - Jis sudėjo rankas kamuoliu ir
staigiai išskėtė imituodamas sprogimą.
-Tu nesupranti. - Sirlė atsisuko į Dženkinsą. - Tai dėl radijo
stotelės.
Jis susiraukė.
- Volkas turėjo šansą.
- Mes pagavome daugbalsų, - pasakė ji Dženkinsui. - Jam
reikia vienos detalės. Aš tikrai greitai grįšiu, prisiekiu.
Dženkinsas žvilgtelėjo į Harperį.
- Kiek maždaug liko laiko?
- Penkios minutės, - atsakė šis ir nežymiai palingavo galva.
- Turi keturias, - pasakė jis Sirlei. - Tik žinok...
Daugiau ji nesiklausė, batai jau kaukšėjo plieninėmis grin­
dimis link laiptinės. Sirlė prabėgo pro naftos gavybos bokštą
liūdnai nuleista viršūne, pro sutrikusius ir įsitempusius vyrus:
visų šautuvų vamzdžiai buvo nukreipti į viršų.
Iššoko ant viršutinės laiptų aikštelės ir vikriai apsuko kampą.
Buvo nusileidusi pusę laiptatakio, kai kažkas šūktelėjo: paskelbė
pavojų. Prabėgomis Sirlė pastebėjo du rūdakasius su trinitroto­
luolo sprogmenimis. Nusileido dar aukštu žemiau.
Pasuko link rūdos šachtos. Koridoriuose buvo tylu, girdėjosi
tikjos kvėpavimas ir - dunkst! dunkst! dunkst! - batų dūžiai.
 SUSIPYNĘ 451

Džuljeta gyva.
Žmogus, išsiųstas valyti, gyvas.
Ji pasuko į kitą koridorių, pro gyvenamąsias rūdakasių ir
naftininkų patalpas.Visi tie žmonės, užuot gręžę žemę, dabar
rankose laikė graižtvinius šautuvus, įrankius pakeitė į ginklus.
Sirlė negalėjo negalvoti apie neįmanomą žinią, neįtikėtiną
paslaptį, todėl artėjanti kova jai atrodė kažkokia siurrealistinė.
Nereikšminga. Kaip gali kažkas kovoti, jei galima tiesiog išeiti
už šių sienų?Jeijos draugė vis dar ten? Gal irjiems geriau pasekti
paskui ją?
Štai ji ir sandėlyje. Praėjo gal dvi minutės. Siries širdis spur­
dėjo. Ji neabejojo, kad Dženkinsas nelies laiptų, kol ji negrįš.
Ėjo palei lentynas dirsčiodama į krepšius ir stalčius. Žinojo, kaip
maždaug atrodo tas daiktas. Čia turėtų būti bent keli siųstuvai.
Bet kurgi, kur jie?!
Ji peržiūrėjo spinteles, išsvaidė ant grindų ten kabojusius
purvinus kombinezonus, iššveitė lauk suverstus šalmus. Bet nie­
ko nerado. Kiek laiko jai dar liko?
Tada įsiveržė į meistro kambarėlį palikdama duris atviras.
Stalčiuose nieko. Nei sieninėse spintose. Vienas didelis stalčius
apačioje neatsidarė. Užrakintas.
Sirlė žengė atgal ir spyrė plienu kaustyto bato priekiu į me­
talinį stalčių. Kartą, kitą. Stalčiaus viršus atvipo.Ji stipriai įsitvėrė
ir trūktelėjo: silpnas užraktas pasidavė ir iškrypęs stalčius girgž­
dėdamas atsidarė.
Sprogmenys. Dinamito lazdelės. Ir kelios nedidelės relės,
kurios, kiek prisiminė, buvo naudojamos lazdelėms uždegti.
O po visu tuo - trys siųstuvai, kurių reikėjo Volkeriui.
Sirlė sugriebė du siųstuvus, kelias reles ir sugrūdo viską į
kišenę. Paėmė ir dvi dinamito lazdeles - vien todėl, kad gulėjo
po akimis, kas žinoxgal pravers, ir išbėgo iš kambarėlio, nuskuodė
per sandėlį ir iki laiptų.
Vis dėlto, ko gero, užtruko per ilgai. Krūtinėje buvo šalta
ir tuščia, kaskart įkvepiant gergždė. Bėgo, kiek kojos nešė, visą
452 ŠACHTA

dėmesį sutelkusi tik į tai, kaip dėlioja kojas, kad tik žingsnis būtų
platesnis, kad tik kuo toliau nubėgtų.
Koridoriaus gale pasuko ir vėl pagalvojo, kokia absurdiška
ši kova. Dabar sunku net prisiminti, kaip ir kodėl tai prasidėjo.
Noksas žuvo, Maklein irgi. Ar dabar žmonės kovotų, jei abu
lyderiai būtų gyvi? Gal viskas būtų pasisukę kitaip? Gal žmonės
būtų išsprendę savo rūpesčius vadovaudamiesi sveiku protu?
Atbėgusi iki laiptų net nusikeikė dėl šio karo kvailumo.
Penkios minutės jau tikrai praėjo. Tuoj virš galvos driokstelės
sprogimas, tuoj ją apkurtins stiprus trenksmas. Šokdama per du
laiptelius iškart pamatė, kad sprogdintojai dingę. Liko tik šau­
liai, jų neramios akys žvelgė virš nukreiptų aukštyn savadarbių
šautuvų vamzdžių.
- Bėk! - sušuko kažkas, rankų mostais rodydamas dingti į
šalį.
Sirlė susirado akimis Dženkinsą, irgi pritūpusį su šautuvu,
jam prie šono šliejosi Harperis. Bėgdama linkjų Sirlė vos nesu­
klupo ant laiptuose ištiestų laidų.
- Sprogdink! - sušuko Dženkinsas.
Kažkas paspaudė mygtuką.
Žemė Sirlei po kojomis sudrebėjo ir ji išsitiesė kiek ilga.
Skaudžiai trenkėsi į plienines grindis, smakras pačiuožė reljefi­
niu paviršiumi, dinamitas kone iškrito jai iš rankų.
Ausyse tebeskambėjo net tada, kai atsiklaupė. Tarsi pro mi­
glas matė, kaip vyrai leido salvę po salvės į dūmų debesį, virstan­
tį iš ką tik atsivėrusios dantytos skylės. Iš ten sklido sužeistųjų
riksmai. Kol vyrai kovėsi, Sirlė paplekšnojo sau per kišenes ieš­
kodama siųstuvų.
Ir vėl karo triukšmas jai pasirodė blankus, nereikšmingas,
moteris pasileido link generatorinės, pas Volkerį. Lūpa stipriai
kraujavo, bet Sirlė nekreipė dėmesio, mintimisji buvo visai kitur.
 63

• 17 šachta •

D, ljeta plaukė per šaltą, tamsų vandenį, aklai atsimušdama

Hff į lubas, į sienas - jau pati neatsirinko, kur.Ji aklai ir karštli­
giškai prisitraukinėjo suglebusia oro žarna, neturėdama supra­
timo, kaip greitai juda, kol atsimušė į laiptus. Nosis atsitrenkė į
šalmą, ir tamsą akimirkai išsklaidė kibirkštys akyse. Apsvaigusi
suprato, kad plūduriuoja paleidusi iš rankų oro žarną.
Po kiek laiko, kai pojūčiai galiausiai atsigavo, Džuljeta pirš­
tinėta ranka vėl apčiuopė savo gelbėjimosi šiaudą. Ji sugriebė
žarną, bet tai buvo kažkas daug plonesnio - elektros kabelis. Pa­
leidojį ir ėmė makaluoti rankomis po tirštą tamsą. Dabar į kažką
atsimušė batai. Kur viršus, kur apačia - sunku buvo atsirinkti.
Apsvaigusi Džuljeta visiškai prarado orientaciją.
Salia pajuto kietą paviršių ir nusprendė, kad veikiausiai ji
kyla ir kad pametė žarną.
Džuljeta atsispyrė nuo, kaipjai atrodė, lubų, ir nuplaukė link
numanomų grindų. Rankos į kažką įsipainiojo, tas kažkas drie­
kėsi skersai krūtinės irji įsikibo įjį manydama, kad tai dar vienas
laidas, bet už pastangas buvo atlyginta - rankose ji laikė oro
žarną, nors ir be oro, užtat ji rodė kelią į viršų.
Džuljeta trūktelėjo žarną į vieną pusę - suglebusi, taigi pa­
bandė į priešingą - dabar žarna įsitempė. Stenėdama mergina
vėl ėmė prisitraukti prie laiptų. Žarna ėjo į viršų ir už kampo,
Džuljeta kaskart ištiesdavo ranką kiekgalėdavo ir trūktelėdavo -
taip kilo šešis aukštus, kovodama už kiekvieną colį, kova, regis,
truko visą amžinybę.
454 ŠACHTA

Laiptų dar nepasiekė, o jau sunkiai šniokštavo. Ir suprato,

kad tai ne iš nuovargio - baigėsi oras ir ji duso. Mergina baigė
iškvėpuoti iš kostiumo oro likutį. Priešaky driekėsi šimtai pėdų
nematomos žarnos be lašelio oro.
Džuljeta dar kartą pabandė susisiekti per radiją, kostiumas
kėlė link lubų* tik lėčiau: dabar jis nebuvo toks plūdrus kaip
anksčiau.
- Solai! Ar girdi mane!
Nuo minties, kadviršjos storiausias sluoksnis vandens, šimtai
pėdų, jai gniaužė kvapą. Kažin, kiek oro dar liko kombinezone?
Kelioms minutėms? Kiek užtruks, kol išplauks į paviršių? Tikrai
ilgiau, daugilgiau. Viename šiųrašalojuodumo koridoriųtikriau­
siai yra balionai su deguonimi, tačiau kaipjuos surasti? Tai nejos
šachta. Ir ieškoti nėra kada. Jai reikia kuo skubiau kilti į paviršių.
Prisitraukdama ir atsispirdama ji apsuko paskutinį kampą ir
išplaukė į pagrindinį koridorių, raumenis maudė nuo neįprastųju­
desių:jai reikėjogrumtis sustandžių, nepaslankiu kostiumu ir sun­
kiu vandeniu. Staiga pastebėjo, jog vanduojau nebe rašalojuodu­
mo, o daug šviesesnis - akmens anglių spalvos. Ir žalsvo atspalvio.
Džuljeta sukryžiavo kojas ir prisitraukė prie vamzdžių pa­
luby, spėjo, kad priekyje apsaugos užtvara ir laiptai. Ji vaikščiojo
tokiais koridoriais tūkstančius kartų, dukart, kai iššoko saugi­
kliai, visiškoje tamsoje. Prisiminė, kaip slinko apgraibomis ra­
mindama savo pamainos žmones, kad viskas bus gerai, kad ji
viską sutvarkysianti.
Dabar lygiai taip pat ramino save, guodė, kad viskas bus ge­
rai, tereikia judėti į priekį ir nepasiduoti panikai.
Kai prisiyrė iki apsaugos užtvaros, pradėjo svaigti galva. Van­
duo virš jos švietė žaliai ir kvietė, viliojo aukštyn —daugiau ne­
bereikės grabinėtis aklinoje tamsoje, daugiau nesidaužys šalmu
į nematomas kliūtis.
Ranka trumpam įsipainiojo į elektros kabelį, papurtė ją, kad
išsilaisvintų, ir laikydamasi už kabelio prisitraukė arčiau apsem­
tos laiptinės.
 SUSIPYNĘ 455

Bet dar nespėjus išplaukti į laiptus gerklę pirmąkart stipriai

suspaudė: tampė mėšlungis, lyg norėtų žagsėti, krūtinė kilojosi
instinktyviai reikalaudama oro. Džuljeta paleido laidą, atrodė,
kad krūtinė tuoj sprogs nuo pastangų įtraukti oro. Ją apėmė be­
galinis noras nusiplėšti šalmą ir giliai įkvėpti, tegul ir vandens.
Mažytė, užsispyrusi proto dalelė kartojo, kad žmogus gali kvė­
puoti vandeniu. Tiesiog pabandyk, kuždėjo jai. Vienas didelis
gurkšnis vandens į plaučius. Bet kas, tik ne nuodingos medžia­
gos, kurias ji iškvepia į kostiumą, padarytą kaip tik tam, kad
nepraleistų nuodų, tik iš išorės.
Gerklę vėl suspaudė ir Džuljeta ėmė kosėti į šalmą, bet ne­
sustojo ir pagaliau atsidūrė laiptinėje. Virvė tebebuvo čia, pri­
spaustaveržliarakčiu. Džuljeta priplaukė suvokdama, kadjau per
vėlu. Trūktelėjo virvę ir suprato, kadji laisva: viršutinis galas ėmė
leistis,virvė spiralėmis gulėjai po kojų.
Džuljeta pradėjo pamažu kilti link paviršiaus, lėtai, nes kos­
tiume beveik nebeliko lengvo oro. Gerklę vėl sutraukė mėšlun­
gis. Reikia nusiimti šalmą. Džuljetai vėl ėmė svaigti galva ir ji
suprato, kad greitai gali netekti sąmonės.
Mergina ėmė grabalioti po metalinį antkaklį ieškodama už­
segimo. Dežavu: ji tai jau yra dariusi. Prisiminė sriubą, tą ne­
pakenčiamą dvoką, kaip šliaužė iš tamsaus kambario šaldytuvo.
Prisiminė peilį.
Paplekšnojo per kišenę. Iš jos kyšojo rankena. Keletas įran­
kių išslydo, bet neiškrito, tabalavo parišti prie specialiai tam skir­
tų virvelių. Dabarjie tik trukdė - bereikalingas svoris, tempiantis
žemyn.
Ji lėtai kilo laiptine drebėdama iš šalčio ir žiopčiodama
trūkstant deguonies. Praradusi bet kokį sveiką protą, pamiršusi,
kur dabar yra, Džuljeta galėjo galvoti tik apie nuodingą dusinan­
tį orą, apie tai, kad šiame prakeiktame šalme ji kaip spąstuose,
kad jis ją žudo. Mergina įstatė peilio galiuką į pirmą antkaklio
užsegimą ir stipriai spustelėjo.
Spragtelėjo ir kaklu nusruveno plonytė šalto oro čiurkšlė. Iš
kostiumo išsiveržė burbuliukai ir trumpam šmėstelėję antvei-
456 ŠACHTA

džiu pakilo į viršų. Sugraibiusi antrą užsegimą įkišo peilį. Šalmas

atšoko, į veidą šliūkštelėjo vanduo ir staigiai pripildė kostiumą.
Dėl ledinio šalčio Džuljeta trumpam neteko žado, pilnas van­
dens kostiumas jau traukė ją žemyn, ten, iš kur ką tik pakilo.

Nuo stingdančio šalčio akimirksniu prablaivėjo galva. Veidą už­

liejo žalsvas vanduo, Džuljeta tankiai mirksėjo. Žvilgsniui pra-
skaidrėjus pamatė rankoje peilį, šalmas nuniro gelmėn ir din­
go tamsoje kaip oro burbulas, pasukęs ne ta linkme. Džuljeta
grimzdo paskui jį, be jokio oro plaučiuose, ir iš viršaus ją slėgė
šimtai pėdų vandens.
Džuljeta kyštelėjo peilį atgal į pirmą pasitaikiusią kišenę ant
krūtinės, prieš akis plaukiojo ant virvučių kabantys atsuktuvai
ir veržliarakčiai. Atsispyrusi ji priplaukė prie žarnos, vienintelio
daikto, padėsiančio pakilti per keturis aukštus į paviršių.
Iš už antkaklio veržėsi burbuliukai, kilo kutendami kaklą ir
vėlėsi į plaukus. Džuljeta stipriai suspaudė žarną ir iškart liovė­
si grimzti, tada trūktelėjo save aukštyn. Gerklė prašyte prašėsi
gurkšnio - oro, vandens, bet ko. Noras įkvėpti, nuryti darėsi ne­
pakeliamas. Ji ėmė dar stipriau prisitraukinėti, kai netikėtai po
laiptais išvydo vilties spindulėlį.
Įstrigę oro burbuliukai. Gal užsiliko nuo tada, kai ji leidosi.
Ridinėjosi prispausti iš apačios prie įvijų laiptų, kaip lydmetalio
rutuliukai.
Džuljetai iš gerklės išsiveržė garsas - gergždžiantis riksmas,
karštligiškų pastangų pasekmė. Ji ėmė iš paskutiniųjų kepurnė-
tis vandenyje, nesileisdama nugramzdinama sunkaus kostiumo,
ir pagaliau įsitvėrė laiptų turėklo. Šiaip ne taip priplaukė prie
artimiausio mirguliuojančio burbuliukų telkinio, įsitvėrė laiptų
krašto ir prigludo lūpomis prie metalinės pakopos apačios.
Ji karštligiškai įkvėpė didžiulį gurkšnį, kartu į gerklę pateko
ir geras šliūksnis vandens. Džuljeta nunarino galvą ir užsikosė­
jo į vandenį, nosį nudegino vidun patekęs skystis. Vos susilaikė
neįtraukusi pilnų plaučių vandens, širdis stipriai daužėsi, atrodė,
 SUSIPYNĘ 457

iššoks iš krūtinės. Ji vėl prispaudė drebančias lūpas prie surūdi­

jusių laiptų apačios ir šiaip ne taip įkvėpė dar oro.
Akyse liovėsi mirguliuoti. Džuljeta nusuko galvą nuo laip­
tų ir iškvėpė, išleisdama debesėlį burbuliukų, tada vėl priglaudė
veidą, kad įkvėptų dar kartą.
Oras.
Ji tankiai sumirksėjo, kad vanduo nuskalautų nuo pastangų,
iš nevilties ir vėliau iš palengvėjimo ištryškusias ašaras. Pažvelgė
aukštyn, į susisukusias metalinių laiptų įvijas: pakopos, po kurio­
mis tyvuliavo švytinčių burbuliukų debesėliai, tviskėjo kaip vei­
drodžiai. Tai jos kelias į išsigelbėjimą. Džuljeta atsispyrė ir ėmė
kilti per kelias pakopas iš karto, pakaitomis prisitraukdama tai
viena ranka, tai kita. Prie kiekvienos oro kišenės po laiptais su­
stodavo ir gėrė, gėrė gyvybingus oro burbuliukus, ir dėkojo Die­
vui, kad pakopos buvo privirintos taip stipriai, jog siūlės išliko
sandarios net po kelių šimtų metų. Kiekvieną pakopą sutvirtino
aplink einanti kvadratinė briauna, kad laiptai adaikytų milijonų
batų trintį, ir dabar tose ertmėse slėpėsi gyvybės burbuliukai.
Džuljeta vis glaudė ir glaudė prie jų lūpas, nepaisydama metalo
ir rūdžių skonio, bučiavo išganingąsias pakopas.

Žalia avarinių lempučių šviesa nesikeitė, ir Džuljeta nepastebėjo,

kaip pro šalį slenka viena laiptų aikštelė po kitos. Ji tik skaičiavo
pakopas iki kitos oro kišenės: penkios, šešios, dabar ilgas ats­
tumas visai be oro, arba gurkšnis vandens ten, kur burbuliukų
sluoksnis buvo per plonas įkvėpti. Džuljeta kilojau visą amžiny­
bę, kostiumas suvandeniu tempė žemyn, aplink plūduriuojantys
įrankiai trukdė, bet ji nė nemanė sustoti, kad juos nupjautų, tik
atsispirdavo ir prisitraukdavo, tai viena ranka, tai kita, aukštyn,
tik aukštyn, nuo vieno laiptelio apačios iki kito, kuo daugiau ir
giliau įkvėpti, išsiurbti viską, kas po metaline briauna, ir neiš­
kvėpti, kol po laiptu likę bent kiek burbuliukų, neišbaidyti jų,
neleisti nuplaukti aukštyn. Dar penki žingsniai. Kaip žaidžiant
„klases“: peršokti vienu šuoliu penkis kvadratus, neapgaudinėti,
458 ŠACHTA

neužlipti ant kreidinių linijų. Džuljeta mokėjo žaisti „klases“, ir

dabar jai sekėsi.
Staiga lūpas bjauriai nudegino: eilinį kartą nunarinusi gal­
vą po laipteliu, pajuto teršalus, dvokiančią, riebią dujų ir naftos
plėvelę.
Džuljeta iškvėpė taip staigiai, kad užsikosėjo. Nusivalė veidą,
galvavis dar buvo pakišta po viršutiniu apsemtu laipteliu. Su pa­
lengvėjimu atsidususi nusijuokė ir atsistūmė nuo laiptelio, kakta
skaudžiai pokštelėjo į aštrų plieninio laiptelio kraštą. Ji laisva.
Paskutinįkart trumpampanėrė, kad apiplauktų turėklus, akis de­
gino paviršiuje tyvuliuojančios nafta ir dujos. Garsiai plakdama
vandenį rankomis ir šaukdama Solą ji perplaukė per turėklus.
Galiausiai apsunkusiais, drebančiais keliais užropojo ant laiptų.
Ji išsigelbėjo. Kabindamasi į sausus laiptelius, gokčiodama ir
šniokšdama, sustingusiomis kojomis Džuljeta norėjo pergalin­
gai surikti, kadjai pavyko, bet tik kimiai suinkštė.Ji buvo sušalusi
iki kaulų smegenų. Rankos drebėjo, kai prisitraukinėjo laiptais.
Bet viršuje neišgirdo jokio garso, nepajuto jokios gyvybės: ne­
tarškėjo kompresorius, niekas netiesėjai pagalbos rankos.
- Solai?
Ji užšliaužė gal dešimt laiptelių iki laiptų aikštelės ir apsi­
vertė ant nugaros. Keletas įrankių užsikabino už laiptų ir da­
bar tempė kišenes žemyn. Vanduo tekėjo iš kostiumo per kaklą,
galvą, liejosi į ausis. Džuljeta pasuko galvą, reikėjo nusivilkti šį
stingdantį kostiumą, ir pamatė Solą.
Jis gulėjo ant šono užsimerkęs, per veidą varvėjo kraujas, kai
kur jau buvo sukrešėjęs.
- Solai?
Ranka nevaldomai tirtėjo, kai tiesėją prie Solo. Papurtė. Kas,
po galais, jam atsitiko?
- Ei! Pabusk po velnių!
Džuljetai barškėjo dantys. Ji sugriebė Solą už peties ir kaip
galėdama stipriau papurtė.
- Solai! Man reikia tavo pagalbos!
 SUSIPYNĘ 459

Jis vos vos pramerkė vieną akį. Dukart sumirksėjo, tada su­
silenkė dvilinkas ir užsikosėjo, ten, kur lietėsi veidu, ant laiptų
aikštelės liko kraujo dėmė.
- Padėk, - paprašėji ir ėmė ieškoti užtrauktuko ant nugaros,
dar nesuvokdama, kad ne jai, ojam reikia pagalbos.
Solas vėl sukosėjo į delną, tada apsivertė ant nugaros. Iš žaiz­
dos galvoje vis dar sunkėsi kraujas, švieži lašai tekėjo jau sukre­
šėjusiu lataku.
- Solai?
Jis sudejavo. Džuljeta prisislinko arčiau, ji vos jautė savo
kūną. Solas kažką sušnibždėjo, jo balsas gergždė ir vos girdėjosi.
- Ei... - Ji palinko arčiau, jausdama, kad lūpos sutino ir su­
stingo, ant jų jautėsi šleikštus benzino skonis.
-Tai ne mano vardas...
Jis atsikosėjo krauju. Pajudino ranką, veikiausiai norėdamas
prisidengti burną, bet taip ir neįstengė jos pakelti.
- Aš vardu ne Solas... - išstenėjo jis. Vargšas nenulaikė gal­
vos,ji sviro tai į vieną, tai į kitą pusę, ir Džuljeta pagaliau suprato,
kadjis stipriai sužeistas.Jos protas praskaidrėjo pakankamai, kad
suprastų, kokia jo būklė.
- Gulėk ramiai, - sušnibždėjo ji. - Tik nejudėk.
Ji pabandė atsikelti, valios pastangomis priversti save paju­
dėti. Solas sumirksėjo ir pažvelgė į ją stiklinėmis akimis, žiloje
barzdoje aiškiai išsiskyrė kraujo raudonis.
- Aš ne Solas, - atsakė drebančiu balsu. - Mano vardas
Džimis...
Jis vėl smarkiai užsikosėjo ir užvertė akis.
- ...ir aš nemanau...
Jis užsimerkė, veidas persikreipė nuo skausmo.
- ...aš nemanau, kad buvau...
- Solai, laikykis, nepalik manęs! - maldavo Džuljeta, ir karš­
tos ašaros ritosi suledėjusiais skruostais.
- ...aš daugiau nemanau, kad buvau čia vienas, - sušnibždėjo
jis, raukšlės veide išsilygino ir galva nusviro ant šalto aikštelės
plieno.
 70

18 šachta

k lt viryklės triukšmingai burbuliavo puodas, į viršų kilo

■■B9 tiršti garai, per kraštą tiško vandens lašeliai. Lukas atida­
rė dėžutę su žolelėmis ir įbėrė į sietelį keletą lapelių. Kai dėjo
jį į puodelį, rankos drebėjo. Pakėlė puodelį ir truputis vandens
išsiliejo tiesiai ant degiklio, vanduo sušnypštė ir patalpoje paskli­
do silpnas degėsių kvapas. Plikydamas žoleles jis akies krašteliu
stebėjo Bernardą.
- Man tiesiog galvoje netelpa, - pasakė Lukas, spausdamas
abiemrankomis puodelį, kad sušiltų delnai. - Kaip kažkas galė­
jo... Kaip galimapadaryti kažką tokio sąmoningai?- Jis papurtė
galvą ir įbedė akis į žoleles, keli neklusnūs lapeliai išplaukė iš
sietelio. Lukas pažvelgė į Bernardą. - Ir jūs apie tai žinojote?
Kaip...? Iš kur jūs sužinojote?
Bernardas susiraukė. Viena ranka pakedeno ūsus, kitą laikė
pasidėjęs ant iškilaus pilvo.
- Norėčiau nieko apie tai nežinoti, - prisipažinojis Lukui. -
Dabar supranti, kodėl kai kurie faktai ir tam tikra informacija
turi būti užgniaužiami vos tik atsiranda. Smalsumas tik įpūs pa­
vojingas žarijas ir jos sudegins šachtą iki pamatų. - Jis pažvelgė
į savo batus. - Aš, kaip ir tu, irgi susidėliojau viską iš gabalėlių,
žinodamas tai, ką mums priklauso žinoti, jei norime dirbti šį
darbą. Štai kodėl pasirinkau tave, Lukai. Tu ir dar keletas kitų
suprantate, kas sukaupta šituose serveriuose. Ir tu pasirengęs su­
žinoti daugiau. Ar įsivaizduoji, kas būtų, jei papasakotum tai
kokiam raudonam ar žaliam kombinezonui?
 SUSIPYNĘ 461

Lukas papurtė galvą.

- Taip jau buvo atsitikę anksčiau. Kaip tik taip žlugo de­
šimta šachta. Aš sėdėjau štai ten. - Bernardas mostelėjo ranka
j nedidelį kabinetą su knygomis, kompiuteriu ir šnypščiančiu
radiju. - Klausiausi, kaip tai vyksta. Mano kolegos transliavovisą
tą beprotybę visiems, kas galėjo girdėti.
Lukas spoksojo į užplikytą arbatą. Keletas žolelių sukiojosi
patamsėjusiame vandenyje, kitos mirko sietelyje.
- Štai kodėl radijo bangos visiems neprieinamos, - pratarė
jis.
- Ir kaip tik dėl to mes laikome tave čia uždarytą.
Lukas linktelėjo. Jis tai jau suprato.
- Ojus ar ilgai čia pralaikė? - Jis pažvelgė į Bernardą ir jam
prieš akis iškilo paveikslas: šerifas Bilingsas, apžiūrinėjantis savo
ginklą, kai Luką lankė jo motina. Ar jie klausėsi jų pokalbio?
O jei jis būtų prasitaręs, ar jį ir jo motiną būtų nušovę?
- Praleidau čia daugiau kaip du mėnesius, kol mano moky­
tojas suprato, kad esu pasirengęs, kad įsisąmoninau ir supratau
viską, ko buvau mokomas. - Bernardas sunėrė ant pilvo rankas. -
Tikrai nenorėjau, kad užduotum man šį klausimą per anksti, nes
viskam savas laikas. Geriau tai sužinoti, kai esi vyresnis.
Lukas suspaudė lūpas ir linktelėjo. Keista štai taip kalbėtis
su daug vyresniu ir nepalyginti išmintingesnių žmogumi. Jis įsi­
vaizdavo, kad taip kalbasi tėvas su sūnumi - tik ne apie supla­
nuotą ir įvykdytą viso pasaulio sunaikinimą.
Lukas palenkė galvą prie puodelio ir įkvėpė. Mėtų aromatas
jampasirodė kaip gelbėjimosi siūlas,vedantis iš šio chaoso tiesiai
į ramybės centrą kažkur jo smegenų gilumoje. Įkvėpė, sulaikė
kvapą ir galiausiai iškvėpė. Bernardas priėjo prie nedidelės viry­
klės ir ėmė ruoštis arbatos.
- Kaipjie visa tai įvykdė? - paklausė Lukas. - Kaip sugebėjo
nužudyti tiek daug žmonių? Juk žinote, kaip?
Bernardas gūžtelėjo. Pirštu pabeldė į dėžutę su žolelėmis,
kad truputį jų iškratytų į kitą sietelį.
462 ŠACHTA

- Kiek suprantu, jie tai tebedaro ir dabar. Niekas nekalba,

kiek tai gali užtrukti. Bijoma, kad kur nors žemėje slapstosi
nedidelės grupelės išlikusių gyvųjų. Jei kažkas išsigelbėjo, ope­
racija „Penkiasdešimt“neturi prasmės. Populiacija turi būti ho­
mogeninė...
- Žmogus, su kuriuo kalbėjau, sakė, kad mes ir esame tie
išsigelbėjusieji. Tik penkiasdešimt šachtų...
- Keturiasdešimt septynios, - pataisė Bernardas. - Taip, kiek
mums žinoma, išlikome tik mes. Sunku įsivaizduoti,jog kas nors
dar galėjo būti taip pasirengęs. Bet tikimybė visuomet išlieka.
Juk praėjo vos keli šimtai metų.
- Keli šimtai? - Lukas atsirėmė nugara į stalviršį. Pakėlė
puodelį su arbata prie burnos, bet mėtos aromatas jau buvo pra­
radęs savo raminančią galią. - Vadinasi, prieš kelis šimtus metų
mes nusprendėme...
- Jie. - Bernardas prisipylė į savo puodelį verdančio van­
dens. -Jie nusprendė. Savęs neskaityk. Manęs, aišku, irgi.
- Gerai,jie nusprendė sunaikinti pasaulį. Nušluoti viską nuo
Žemės paviršiaus. Kodėl?
Bernardas pastatė savo puodelį šalia viryklės, tegul arbata
užsipliko. Nusiėmė aprasojusius akinius, nusivalė, tada mostelėjo
jais link kabineto, link sienos su didžiulėmis knygų lentynomis.
- Dėl blogiausios mūsų Palikimo dalies, štai kodėl. Bent jau
aš manau, kadjie atsakytų kaip tik taip, jei būtų dar gyvi. - Ber­
nardas pritildė balsą ir sušnabždėjo: - Ačiū Dievui, jų seniai
nebėra.
Lukas sudrebėjo. Jis vis dar negalėjo patikėti, jog kažkas ga­
lėjo priimti tokį sprendimą, kad ir kokios būtų susiklosčiusios
aplinkybės. Pagalvojo apie milijonus žmonių, kurie prieš tuos
kelis šimtus metų gyveno po žvaigždėmis. Niekas negali nužu­
dyti tiek žmonių. Kaip gali kažkas lyg niekur nieko atimti tiek
gyvybių?
- O dabar mes dirbame jų labui, - spjaute išspjovė Lukas.
Jis nuėjo prie kriauklės, ištraukė iš puoduko sietelį ir padėjo ant
 SUSIPYNĘ 463

nerūdijančio plieno, kad nuvarvėtų skystis. Atsargiai, kad neap­

sidegintų, siurbtelėjo. - Sakėte mūsų neįskaityti, bet šiuo metu
mes esame viso to dalis.
- Ne. - Bernardas nuėjo nuo viryklės ir atsistojo priešais
nedidelį pasaulio žemėlapį, kabantį virš pietų staliuko. - Mes
nesame dalis to, ką padarė tie išprotėję niekšai. Jei man pakliūtų
tie bjaurybės, jei dabar jie stovėtų šiame kambaryje, nužudyčiau
kiekvieną iš tų prakeiktų išperų. - Bernardas trenkė į žemėlapį
kumščiu. - Nužudyčiau plikomis rankomis.
Lukas nieko neatsakė. Nė nesujudėjo.
- Jie nepaliko mums jokios galimybės. Viskas ne taip, kaip
atrodo. - Bernardas apvedė ranka kambarį. - Tai kalėjimai. Nar­
vai, ne namai. Jie skirti mus ne apsaugoti, o priversti mirties
baimės kaina įgyvendintijų viziją.
- Viziją apie ką}
- Apie pasaulį, kuriame mes visi vienodi, kur mes taip vienas
nuo kito priklausomi, kad švaistytume laiką karams, kad eikvo­
tume resursus tam, jog apsaugotume tuospačius ribotus resur­
sus. - Jis pakėlė puodelį prie lūpų ir garsiai siurbtelėjo. - Bent
jau tokią teoriją aš susidariau dešimtmečiais skaitęs šias knygas.
Žmonės, kurie tai padarė, valdė galingą šalį, ir ji pradėjo žlugti.
Jie numatė galą, savo galą, ir tai juos siaubingai išgąsdino. Laikas
bėgo - turėk omeny, viskas matuojama dešimtmečiais - ir jie
suprato, kad turi vienintelį galimybę išsigelbėti, išsaugoti savo
gyvenimo būdą. Taigi kol neprarado tos vienintelės galimybės,
jie sukūrė ir ėmė įgyvendinti šį planą.
- Niekam nežinant? Kaip tai įmanoma?
Bernardas nugėrė dar vieną gurkšnį, sučepsėjo lūpomis ir
nusišluostė ūsus.
- Kas dabar žino. Gal niekas tiesiognegalėjotuo patikėti. Gal
tiems, kas saugos paslaptį, buvo pažadėtavieta tarp išrinktųjų.Jie
gamino atskiras dalis tokiose didelėse gamyklose, kad tu net įsi­
vaizduoti negali, apie kurias niekas nieko nežinojo. Tokiose pat
gamyklose gamino ir bombas, kurios, manau, suvaidino nemažą
464 ŠACHTA

vaidmenį šiuose įvykiuose. Ir vėl niekam nežinant. Palikime yra

pasakojimų apie žmones iš tolimos praeities, gyvenusius krašte,
valdomame didingų karalių, panašių į merus, tik jiems pakluso
daugybė žmonių. Kai šie didikai mirė, po žeme buvo įrengtos
kapavietės, pilnutėlės lobių. Tam dirbo šimtai paprastų žmonių.
Zinai, kaip išlaikydavo šių kapaviečių buvimo paslaptį?
Lukas gūžtelėjo pečiais.
- Mokėjo darbininkams daugybę čekių?
Bernardas nusijuokė ir nusiėmė prie liežuvio prilipusį žolelės
lapelį.
-Jie neturėjo čekių. Ne, jie turėjo būti visiškai tikri, kad šie
žmonės tylės. Jie paprasčiausiai juos nužudydavo.
- Savo žmones? - Lukas dirstelėjo per kambarį į kitoje pu­
sėje sustatytas knygas, svarstydamas, kurioje iš metalinių dėžių
galėtų būti ši istorija.
- Kai reikia žudyti tam, kad išsaugotum paslaptis, mes irgi
nesame išimtis, - pasakė Bernardas irjo veidas apniuko. - Vieną
dieną, kai imsi eiti šias pareigas, tai taps tavo darbo dalimi.
Lukas pajuto, kaip jam suspaudė po širdimi: staiga pradėjo
aiškėti siaubinga tiesa. Jis pirmą kartą suvokė, į ką įsivėlė. Paly­
ginti su visu tuo, šaudyti žmones buvo tik sąžininga gintis.
- Ne mes sukūrėme šį pasaulį tokį, Lukai, tačiau nuo mūsų
priklauso, ar jis išliks. Privalai tai suprasti.
- Mes negalime pakeisti to, kas jau yra, - sumurmėjo Lu­
kas, - tik tai, kas bus.
- Išmintingi žodžiai. - Bernardas siurbtelėjo dar arbatos.
- Taip. Tik dabar pradedu tai suprasti.
Bernardas padėjo savo puodelį į kriauklę ir įsikišo ranką į
kombinezono kišenę ant pilvo. Akimirką žvelgė į Luką, paskui
nusuko akis į mažą pasaulio žemėlapį.
-Taip, tai blogų žmonių darbas, betjųjau nėra. Pamirškjuos.
Tiesiog atmink: kad išgelbėtų savo rasę, jie pasirinko suknistai
iškreiptą būdą - įkalinti juos. Privertė mus žaisti šitą žaidimą,
kur sulaužyti taisykles reiškia visų mūsų mirtį, visų iki vieno.
 SUSIPYNĘ 465

Tačiau gyventi pagal šias taisykles, paklusti joms yra nepakelia­

ma kančia.
Bernardas pasitaisė akinius ir patraukė pro Luką, eidamas
pro šalį paplekšnojo jam per petį.
- Didžiuojuosi tavim, sūnau. Viską suvoki geriau, nei tikė­
jausi. Dabar pailsėk. Pravėdink galvą ir širdį. Rytoj vėl laukia
mokslai. - Jis nužingsniavo link kabineto, pro jį, koridoriumi ir
iki kopėčių.
Lukas linktelėjo, bet nieko nepasakė. Palaukė, kol Bernardas
išėjo: prislopintas metalo skambtelėjimas reiškė, kad grotelės pa­
stumtos į vietą. Tik tada priėjo prie didžiojo žemėlapio, to, kur
buvo užbrauktos negyvos šachtos. Ilgai žiūrėjo į pirmos šachtos
numerį, svarstydamas, kas, po velnių, viskam šitam vadovauja?
Ar šie žmonės gali savo veiksmus paaiškinti tuo, kad taisyklės
jiems buvo primestos? Ar jų negalima kaltinti, nes jie tik su­
sitaikė su tuo, ką paveldėjo, ir neprieštaraudami toliau žaidė šį
iškreiptą žaidimą, laikėsi jo suknistų taisyklių, verčiančių visus
sėdėti nežinioje ir po užraktu.
Kas, velniai griebtų, tie žmonės? Ar jis gali laikyti save vienu
iš jų? Nejau Bernardas nesupranta, kadjis tapo vienu išjų?
 71

• 18 šachta *

^^^urys į generatorinę užsidarė ir susišaudymo garsai pritilo,

■ ■ P tratėjimas dabar priminė prislopintus plaktuko smūgius.
Sirlė maudžiančiomis kojomis nubėgo į dispečerinę, nepaisyda­
ma daugybės klausimų, kas vyksta ten, laiptuose. Žmonės, išgąs­
dinti garsaus sprogimo ir pavienių šūvių, susigūžę spietėsi prie
sienų ir už turėklų. Prieš įbėgdama į dispečerinę Sirlė dar spėjo
pamatyti, kad keletas darbininkų iš antrosios pamainos, užsilipę
ant pagrindinio generatoriaus, krapštosi prie milžiniškos maši­
nos išmetimo sistemos.
- Radau, - sušniokštė Sirlė uždarydama dispečerinės duris.
Į ją susmigo ant grindų sutūpusių Kortnės ir Volkerio žvilgsniai.
Išplėstos Kortnės akys ir atvipęs žandikaulis pakuždėjo Sirlei,
kad ji kažką praleido.
- Kas yra? - paklausėji. Ir ištiesė Volkeriui du siųstuvus. - Ei,
Volkai, ar ji žino?
- Kaip tai įmanoma? - paklausė Kortnė. - Kaipji išgyveno?
Ir kas tavo veidui?
Sirlė palietė lūpą, skaudantį smakrą. Ant pirštų liko kraujo
žymės. Ji prispaudė marškinių rankovę prie lūpų.
-- Jei tai padės, - sumurmėjo Volkeris krapštydamasis prie
vieno iš siųstuvų, - galėsime paklausti Džulės patys. Ir nuleido
prie lūpos prispaustą ranką. - Ką ten Karlas ir kiti daro prie
išmetimo vamzdžio? - paklausė ji.
-Jiems kilo mintis, kaip pasukti jį kita kryptimi, - paaiškino
Kortnė ir atsistojo nuo grindų. Volkeris jau kažką litavo, kva-
 SUSIPYNĘ 467

pas Širlei priminė senąsiasjo dirbtuves. Volkeris kažką niurnėjo

apie savo regėjimą, Kortnė tuo metu priėjo prie lango stovinčios
Sirlės.
- Nukreipti kur?
- Į Informatikos skyrių. Bent jau taip sakė Helena. Atšal­
dytas oras jų serverinei eina pro čia, palubiu, tik tada patenka
į pagrindinį Mechanikos skyriaus ortakį. Kažkas schemoje tai
pastebėjo ir pagalvojome, kad taip galime duoti jiems atkirtį.
- Vadinasi, nuodysime juos išmetamaisiais dūmais? - Nuo
tokio plano Sirlei pasidarė negera. Ji pagalvojo, ką pasakytų
Noksas, jei būtų gyvas. Akivaizdu, kad žmonės, sėdintys biu­
ruose ten, aukštai, dabar niekam nerūpėjo. - Volkai, ar greit ga­
lėsime pasikalbėti? Na, pabandyti susisiekti suja?
-Tuoj, tuoj. Prakeikti didinamieji stiklai...
Kortnė uždėjo delną Sirlei ant rankos.
- Kaip tu? Ar gerai jautiesi?
- Aš? - Sirlė nusijuokė ir papurtė galvą. Žvilgtelėjo į krau­
jo dėmes ant rankovės, krūtine tekėjo prakaitas. - Man šokas.
Daugiau nebesuprantu, kas vyksta. Ausyse vis dar gaudžia nuo
trenksmo, kad ir kąjie padarė tiems laiptams. Ir tikriausiai niks­
telėjau koją. Be to, siaubingai noriu valgyti. Ir ar nepamiršau
pasakyti, kad mano draugė ne tokia mirusi, kaip galvojau ją
esant?
Ir Sirlė giliai įkvėpė.
Kortnė nenuleido nuo jos neramių akių. Sirlė suprato, kad
klausdama Kortnė turėjo omeny visai ką kita.
- Taip, aš ilgiuosi Marko, - ištarė tyliai.
Kortnė apkabino draugę per pečius ir prisitraukė arčiau.
- Man labai gaila, - pasakė ji. - Nenorėjau...
Sirlė atsainiai mostelėjo. Abi stovėjo tylėdamos ir pro langą
stebėjo, kaip nedidelė antros pamainos komanda dirba prie ge­
neratoriaus bandydama nukreipti nuodingus buto dydžio maši­
nos išmetamus dūmus į trisdešimtus aukštus.
- Zinai, kartais džiaugiuosi, kad jo nėra čia, su mumis. Kai
pagalvoju, kad ir man nedaug beliko, tereikia jiems iki mūsų
468 ŠACHTA

prisikasti. Aš laiminga, kad jam nereikės viso to ištverti, nerei­

kės galvoti, ką jie su mumis padarys. Su manim. Laiminga, kad
nereikės matyti, kaip jis kovoja žūtbūtinėje kovoje, kaip minta
skurdžiu daviniu, kaip turi užsiimti visa šia beprotybe. - Sirlė
mostelėjo galva į grupelę žmonių ant generatoriaus. Žinojo, kad
Markas dabar arba vadovautų šitam siaubingam darbui, arba
būtų kitapus apsauginės sienos prispaudęs šautuvą prie skruosto.
- Vienas. Tikrinu ryšį. Vienas, vienas.
Atsisukusios abi merginos pamatė, kad Volkeris spragsi
raudonu siųstuvo jungikliu, ausinių mikrofoną laikė prispaudęs
smakru, nuo įtampos kaktoje susimetė kelios raukšlės.
- Džuljeta? - kalbėjo į mikrofoną. - Ar girdi mane? Džul-
jeta?
Sirlė priėjo prie Volkerio, pritūpė šalia ir padėjo ranką jam
ant peties. Visi trys spoksojo į ausines laukdami atsakymo.
- Klausau? - iš mažyčių ausinių pasigirdo tylutėlis balsas.
Sirlė pliaukštelėjo ranka per krūtinę, nuo šio stebuklo, nuo
pasigirdusio atsakymo jai atėmė žadą. Tik po akimirkos, atslū­
gus karštligiškos vilties antplūdžiui, ji suprato, kad tai ne Džul­
jeta. Tai ne jos balsas.
-Tai neji, - sušnibždėjo nuliūdusi Kortnė. Volkeris tildyda­
mas ją mostelėjo ranka.
Raudonas jungiklis vėl spragtelėjo: Volkeris persijungė į
siuntimo režimą.
- Labas. Aš vardu Volkeris. Mes girdėjome radijo bangomis
kalbant vieną iš savo draugų. Ar ten dar kas nors yra?
- Paklausk, kur jie? - sušnypštė Kortnė.
- Kur tiksliai jūs esate? - pridūrė Volkeris prieš atleisdamas
jungiklį.
Mažytėse ausinėse ėmė traškėti.
- Mes niekur. Jūs mūsų niekada nesurasite. Laikykitės nuo
mūsų atokiau.
Balsas nutilo, girdėjosi tik atmosferiniai trukdžiai.
- O jūsų žmogaus nebėra. Mes jį nužudėme.
 72

• 17 šachta •

V w anduo kostiumo viduje stingdė, o kąjau kalbėti apie orą iš

MUK*išorės - mirtinas derinys. Kol Džuljeta krapštėsi su peiliu,
dantys garsiai barškėjo.Ji įbedė smaigalį ir perbraukė ašmenimis
per šlapią kostiumo medžiagą. Ir ją vėl nusmelkė dežavu - ji čia
jau yra buvusi ir visa tai dariusi.
Pirmiausia nupjovė pirštines ir iš prakiurdyto kostiumo plūs­
telėjo vanduo. Džuljeta pasitrynė rankas: jos taip suledėjo, kad
vos juto. Pjaustė medžiagą ant krūtinės, nenuleisdama nuo Solo
akių: šis gulėjo nejudėdamas, kaip negyvas.Ji pastebėjo, kad din­
go didysis veržliaraktis. Ir jų krepšys su daiktais. Kompresorius
gulėjo parverstas ant šono, užspaudęs susisukusią žarną, iš po
nesandariai užsukto kuro bako dangtelio sunkėsi vanduo.
Dabar Džuljeta suledėjo taip, kad vos galėjo kvėpuoti. Pa­
kankamai prapjovusi audinį priekyje, iškišo per skylę kojas ir
apsuko kostiumą nugara, kad galėtų atplėšti lipukus, atsegti už­
trauktuką bei antkaklį ir išsilaisvinti.
Bet sustingę pirštai nesugebėjo nė to. Taigi perbraukė per
lipukus peiliu, tik tada sugraibė užtrauktuką.
Galiausiai, suspaudusi pirštais taip, kad net šie pabalo, atse­
gė antkaklį ir nusimetė kostiumą: su viduje likusiu vandeniu jis
svėrė dukart tiek. Džuljeta liko su dvisluoksniu juodu apatiniu
kostiumu, varvanti, tirtanti, vos nulaikydama rankoje peilį. Salia
gulėjo kūnas gero ir niekuo nekalto žmogaus, kuris sugebėjo iš­
gyventi viską, ką jam pasiuntė šis negailestingas pasaulis, išsky­
rus jos pasirodymą.
470 ŠACHTA

Džuljeta prišliaužė prie Solo ir prispaudė pirštus jam prie

kaklo. Suledėjusios rankos nepajutojokio pulso, bet ji pagalvojo,
kad jos sugrubusios rankos tiesiog nieko nejaučia. Sustingusiais
pirštais vos jautė jo kaklą.
Sunkiai, iš paskutiniųjų laikydamasi, kad nenugriūtų, Džul­
jeta atsistojo ir iškart įsikibo į turėklus. Nusvirduliavo prie kom­
presoriaus, ji žūtbūt turi sušilti. Staiga pajuto nenumaldomą
norą griūti ir užmigti. Bet jei užmigs, niekada nepabus.
Atsarginis kanistras su kuru tebebuvo pilnas. Pabandė nu­
sukti dangtelį, bet sustingę, nevaldomai drebantys pirštai ne­
klausė. Iš burnos virto garai, primindami, kadji praranda šilumą,
paskutinius šilumos likučius.
Džuljeta sugraibė peilį. Laikydama abiem rankomis smeigė
galiuku į kuro bako dangtelį. Plokščią rankeną lengviau pasukti
nei plastikinį dangtelį. Kai dangtelis trakštelėjęs įtrūko ir pasi­
davė, Džuljeta ištraukė geležtę ir, pasidėjusi peilį ant kelių, iki
galo atsuko jį pirštais.
Tada parvertė kanistrą ant kompresoriaus ir apipylė benzinu
didelius guminius ratus, korpusą, variklį. Vis tiek daugiau juo
niekada nepasinaudos, niekada daugiau niekam nepatikės tiekti
jai orą. Pastatė kanistrą ant žemės, jame dar liko apie pusė tūrio
kuro, ir koja nustūmė toliau nuo kompresoriaus. Degalai varvėjo
pro laiptų aikštelės groteles ir melodingai lašėjo į vandenį apa­
čioje, aidu atsimušdami į betonines laiptinės sienas. Sujudinta
nuodinga plėvele nubėgo vaivorykštiniai ratilai.
Laikydama peilį smaigaliu žemyn ir neaštria puse nuo savęs
Džuljeta trenkė per metalinę radiatoriaus briauną. Atitraukė
ranką ir užsimojusi trenkė vėl tikėdamasi, kad pasirodys žiežir­
ba. Bet peilis neįžiebėjokios kibirkšties. Džuljeta smogė dar sti­
priau, gailėdamasi, kad tenka gadinti brangųjį įrankį, vienintelį
jos ginklą. Salia be gyvybės ženklų gulintis Solas priminėjai, kad
peilio gali prireikti, jei tik išsivaduos nuo to stingdančio šalčio...
Atsitrenkęs peilis paliko radiatoriuje įrantą, pasigirdo pokš­
telėjimas ir Džuljeta pajuto šilumą, iš pradžių ranka, paskui ir
veidu.
 SUSIPYNĘ 471

Ji numetė peilį ir išsigandusi sumosikavo ore ranka, bet ši

nedegė. Užtat liepsnojo kompresorius. Ir dalis grotelių.
Kai ugnis ėmė silpti, Džuljeta sugriebė kanistrą ir šliūkšte­
lėjo išjo dar kuro, į viršų traškėdami pliūptelėjo oranžinės lieps­
nos liežuviai. Spragsėdami degė kompresoriaus ratai. Džuljeta
susmuko arčiau ugnies ir mėgavosi karščiu, sklindančiu nuo
degančios metalinės mašinos. Paskui pradėjo nusirengti, kart­
kartėmis vis žvilgtelėdama į Solą: pažadėjo sau, kad nepaliks jo
kūno čia, kad grįš jo.
Galiausiai ėmėjausti galūnes: iš pradžiųjos šiek tiek peršėjo,
paskui ėmė skaudžiai dilgčioti. Džuljeta nuoga susisuko į ka­
muoliuką šalia silpstančios ugnies ir ėmė energingai trinti vieną
ranką į kitą, tada pasistengė atšildyti jas savo kvėpavimu. Dukart
turėjo iš naujo pakurstyti alkaną ir šykščią ugnį. Tik ratai degė
gerai, tad Džuljetai nereikėjo pakartotinai įskelti kibirkšties. Pa­
laiminga šiluma pamažu persidavė ir laiptų aikštelės grotelėms,
ir dabar jos nuogą kūną šildė dar ir metalas.
Bet vis tiek Džuljeta be perstojo kaleno dantimis. Ji ėmė
vis dažniau dairytis į laiptus, ją apėmė nauja baimė: kad iš vir­
šaus bet kurią akimirką gali pasigirsti batų bildesys, kadji dabar
lyg spąstuose - tarp kitų išlikusių žmonių ir ledinio vandens.
Ji pagraibė peilio, suėmė jį abiem rankomis ir pasistengė valios
pastangomis prisiversti nedrebėti.
Pamačiusi savo veido atvaizdą peilio geležtėje sunerimo dar
labiau. Atrodė blyški kaip vaiduoklis: lūpos violetinės, apie įkri­
tusias akis tamsavo ratilai. Pamačiusi, kaip nuo barškančių dantų
tirta lūpos, vos nesusijuokė. Prisislinko arčiau ugnies. Ant peilio
ašmenų šoko oranžinės liepsnos liežuviai, nesudegęs kuras lašėjo
pro groteles ir sklido vandens paviršiuje spalvotais ratilais.
Kai sudegė paskutiniai kuro lašai ir liepsna staigiai išblėso,
Džuljeta nusprendė, kad laikas judėti. Vis dar drebėjo, bet čia,
šachtos apačioje, toli nuo informatikų elektros, išties buvo labai
šalta. Džuljeta pačiupinėjo juodus apatinius kostiumus. Vienas
gulėjo ant grindų sugrūstas į gniužulą, tebevarvantis. Kitąji bent
472 ŠACHTA

jau ištiesė ant grotelių, bet nesusiprotėjo pakabinti džiūti. Kos­

tiumas tebebuvo drėgnas, bet geriau jau jį apsivilkti ir džiovinti
ant savęs, nei leisti šaltam orui siurbti iš kūno šilumą. Ji įkišo į
klešnes kojas, šiaip ne taip sugrūdo rankas į rankoves ir užsitrau­
kė užtrauktuką priekyje.
Basomis, sustingusiomis ir drebančiomis kojomis Džuljeta
grįžo prie Solo. Atšilę pirštai jau buvo atgavę pojūčius: Solo ka­
klas buvo šiltas. Kažin, per kiek laiko kūnas atšąla? Tą akimirką
pajuto silpną, lėtą pulsą. Jis gyvas.
- Solai! - Puolė purtyti suėmusi už pečių. - Ei! - Kokį ten
vardąjis sušnibždėjo? Paskui prisiminė: - Džimi!
Purtomo Solo galva tabalavo į visas puses. Džuljeta sukišo
pirštus į jo plaukų kaltūną ir apčiupinėjo kaukolę. Plaukai buvo
kruvini, bet kraujas jau beveik visur uždžiūvęs. Džuljeta pasi­
dairė krepšio - jie atsinešė maisto, vandens ir sausų drabužių,
kad ji turėtų kuo persirengti išnėrusi, bet jo niekur nesimatė.
Paėmė likusį apatinį kostiumą. Nebuvo tikra, ar tas vanduo bus
tinkamas gerti, bet vis geriau nei nieko. Stipriai susuko kos­
tiumą ir išgręžė kelis vandens lašus Solui ant lūpų, paskui kiek
daugiau ant galvos. Nubraukė atgal jo plaukus, kad apžiūrė­
tų žaizdą: pirštai užčiuopė gilų pjūvį. Į atvirą žaizdą pakliuvęs
vanduo suveikė tarsi paspaudus mygtuką: Solas staigiai atšlijo
nuo jos rankos ir nuo vandens. Suvaitojo iš skausmo, pro baltą
barzdą pasimatė geltoni dantys, rankos sutrūkčiojo, pakilo nuo
grotelių ir pakibo ties veidu, įtemptos, neklusnios. Jis vis dar
buvo be sąmonės.
- Solai? Nusiramink, viskas gerai.
Džuljeta prilaikė galvą, kol vyras atsigavo, nesusivokdamas
vartė akis ir mirkčiojo.
- Viskas gerai, - ramino ji. - Tu pasveiksi.
Susuktu į gniužulą kostiumu ji nusausino žaizdą. Solas vėl
suaimanavo ir sugriebė ją už riešo, bet rankos neatitraukė.
- Degina, - pasiskundė jis. Sumirksėjo ir apsidairė aplink. -
Kur aš?
 SUSIPYNĘ 473

- Šachtos apačioje, - priminė Džuljeta, laiminga, kad girdi

jo balsą. Norėjo apsiverkti iš palengvėjimo. - Manau, tave už­
puolė...
Solas pabandė atsisėsti, vėl suaimanavo iš skausmo ir stipriai
suspaudė jai riešą.
- Ramiau, - Džuljeta pamėgino jį paguldyti. - Tau galvoje
gili žaizda. Audiniai sutinę.
Solo kūnas suglebo.
- Kur jie? - paklausė jis.
- Nežinau, - atsakė Džuljeta. - Ką tu prisimeni? Kiek jų
buvo?
Solas užsimerkė. Džuljeta tebevalė jam žaizdą.
- Tik vienas. Man taip pasirodė. - Solas plačiai atsimerkė,
matyt, prisiminus užpuolimą jį vėl apėmė siaubas. - Jis buvo
mano metų.
-Turime grįžti į viršų, - pasakė Džuljeta. - Privalome nusi­
gauti ten, kur šilta, tave reikia nuprausti, man išsidžiovinti. Kaip
manai, ar galėsi eiti?
- Aš ne beprotis, - pasakė Solas.
- Žinau, kad tu ne beprotis.
- Daiktai, kurie judėjo, tos šviesos... tai padariau ne aš. Aš
ne beprotis.
- Ne, tu ne beprotis, - ramino jį Džuljeta. Prisiminė, kiek
kartų taip galvojo apie save būdama šios šachtos apačioje, ypač
kol rausdavosi Tiekimo skyriuje. -Tu ne beprotis, Solai, - guodė
kaip galėdama. - Tikrai ne beprotis.
 73

- 18 šachta *

L§ ūkas negalėjo prisiversti mokytis, bent jau to, kas jam pri-
mm klausė. Įsakymas kėksojo atverstas ant medinio rašomojo
stalelio, mažytė lemputė su lenkta kojele liejo ant jo šiltą šviesą.
Užuot jį skaitęs, Lukas klausėsi radijuje traškančių tolimos ko­
vos garsų ir nagrinėjo schemą ant sienos: šachtos buvo išdėstytos
visai kaip serveriai jam virš galvos.
Ėjo lemiama, žūtbūtinė kova. Simso komanda per siaubin­
gą sprogimą prarado kelis vyrus, sprogo kažkur laiptuose, bet
ne didžiojoje laiptinėje, ir dabar jo vyrai tikėjosi, kad ši kova
bus paskutinė. Mažyčiai garsiakalbiai traškėjo nuo atmosferinių
trukdžių, slopindami kovotojų balsus:jie derino tarpusavyveiks­
mus. Bernardas šūkalojo įsakymus iš savo kabineto vienu aukštu
aukščiau, atsakymus visuomet stelbė šūvių papliūpos.
Lukas žinojo, kad geriau nesiklausyti, bet negalėjo. Bet kurią
akimirką su juo gali susisiekti Džuljeta, paklausti, kas naujo. Ji
norės sužinoti, kas įvyko per tą laiką, kaip viskas baigėsi, ir blo­
giausia, ką jis galėtų atsakyti - kad nesiklausė, nes neįstengė to
girdėti.
Jis ištiesė ranką ir palietė ant schemos apskritą septynio­
liktos šachtos stogą. Lyg būtų Dievas, apžiūrinėjantis statinius
iš viršaus. Įsivaizdavo, kaip jo ranka nusileidžia, praskleidžia
tamsius debesis virš Džuljetos ir apglėbia stogą, po kuriuo tel­
pa tūkstančiai žmonių. Jis pervedė pirštais raudoną kryžiuką,
užbraukiantį visą šachtą: tik du brūkšniai, o kokią milžinišką
netektį jie simbolizuoja. Brūkšniai atrodė it vaškiniai, lyg būtų
 SUSIPYNĘ 475

nubrėžti kreidelėmis ar kažkuo panašiuJis įsivaizdavo, ką reiškia

vieną dieną gauti žinią, kad žuvo visi šachtos žmonės. Kažkada
jam prisieis pasirausti Bernardo rašomajame stale - savo stale -
susirasti raudoną kreidelę ir perbraukti dar vieną Palikimo dalį,
palaidoti dar vieną viltį.
Lukas pažvelgė į lemputes virš galvos, ramias, nemirksinčias.
Kodėl ji neskambina?
Jis pagremžė nagu vieną iš raudonų brūkšnių, nuo linijos
atsiskyrė kreidelės trupinėliai ir liko panagėje, olinija toje vietoje
pasidarė kraujo raudonumo spalvos. Nieko nebepakeisi, linijos
nenuvalysi...
Iš radijo vėl pasigirdo šūviai. Lukas priėjo prie lentynos, kur
buvo pritvirtintas nedidelis imtuvas, ir pasiklausė: kažkas rėkavo
įsakymus, kažkur žuvo žmonės. Kakta pasidarė lipni nuo pra­
kaito. Jis žinojo, ką reiškia paspausti gaiduką, atimti kam nors
gyvybę, ir pajuto krūtinėje baisią tuštumą, nuo kurios sulinko
kojos, Lukas turėjo atsiremti į lentyną. Jis įsitvėrė suprakaita­
vusiais delnais ir įbedė akis į imtuvą, užrakintą už metalinių
grotelių. Kaip jis troško susisiekti su tais žmonėmis ir pasakyti,
kad nekariautų, kad sustabdytų tą beprotybę, smurtą, beprasmes
žudynes. Antraip ir jie bus perbraukti raudonu kryžiumi. Štai ko
jiems reikia bijoti, o nevienam kito.
Lukas palietė metalines groteles, kurios neleido prieiti prie
radijo imtuvo. Jautėsi teisus, be galo troško tai pasakyti kitiems
ir kartu suprato, kaip kvailai atrodytų. Kaip tikras naivuolis. Jis
nieko nepakeis. Trumpalaikį pyktį pasotins tik atstatytas šau­
tuvo vamzdis. Jeigu jis nori sustabdyti visuotinį susinaikinimą,
reikia kai ko daugiau: begalinės kantrybės ir numatyti visas ga­
limybes. '
Jis perbraukė ranka per metalines groteles. Pažvelgė vidun, į
vieną iš ciferblatų, į padalą ties skaičiumi 18. Ant ciferblato buvo
penkiasdešimt padalų - po vieną kiekvienai šachtai. Ilgai žiūrint
nuo daugybės brūkšnelių ėmė svaigti galva. Lukas tuščiai trūk­
telėjo groteles, norėjo išgirsti ką nors kita. Pavyzdžiui, kas vyksta
476 ŠACHTA

kitose tolimose vietose. Ką nors nekalto, nepavojingo. Juokus

ir nerūpestingus pokalbius. Gandus. Įsivaizdavo, su kokiu jau­
duliu jis įsiterptų į vieną iš tokių pokalbių ir prisistatytų nieko
nenutuokiantiems žmonėms. „Aš Lukas iš aštuonioliktos šach-
tos“, - pasakytų jis. Ir jie panorėtų sužinoti, kodėl šachtos turi
numerius. Tada Lukas paprašytų jų būti geriems vieni kitiems,
paaiškintų, kad jų liko tik saujelė ir kad visos visatos knygos ir
žvaigždės neteks prasmės, jei niekas negalės vienų skaityti, ne­
galės į kitas žiūrėti pro prasiskyrusius debesis.
Jis paliko radiją ramybėje, tegul ir toliau transliuoja karą,
ir nužingsniavo pro rašomąjį stalą, ant kurio stovinti lempa ap­
švietė nuobodžią atverstą knygą. Perbėgo akimis per metalines
dėžutes su knygomis tikėdamasis rasti ką nors, kas nukreiptų jo
dėmesį. Jam buvo neramu, vaikščiojo iš kampo į kampą - kaip
kiaulė aptvare. Galėjo dar kartą pabėgioti tarp serverių, bet tada
reikės eiti į dušą, o dušas dabar jam atrodė kaip nepakenčiama
prievolė.
Susilenkęs prie vienos iš lentynų pačiamejų eilės gale Lukas
pasklaidė ten gulinčias šūsnis palaidų, į dėžes nesupakuotų po­
pierių. Čia daugiausia buvo ranka rašytų pastabų, prierašų prie
Palikimo, ir per tiek metų jų prisikaupė nemažai. Nurodymai
būsimiems šachtos valdytojams, instrukcijos, vadovai, atminti­
nės. Jis išsitraukė vadovą generatoriaus dispečeriams, kurį buvo
parašiusi Džuljeta. Matė, kaip prieš kelias savaites Bernardas
padėjo jį į lentyną sakydamas, kad pravers, jei problemos apa­
čioje taps katastrofa.
O radijas skelbė, kad katastrofa atėjo.
Lukas priėjo prie rašomojo stalo ir reikiamu kampu palenkė
lempą, kad galėtų perskaityti ranka rašytą tekstą. Buvo dienų, kai
bijodavo, jog Džuljeta paskambins, bijodavo, kadjį sučiups arba
kad atsilieps Bernardas, arba ji paprašys jį padaryti ką nors, ko
jis negalės. Bet dabar, kai virš galvos nemirkčiojo lemputės, kai
nedūzgė aparatas, jis labiau už viską troško, kadji paskambintų.
Troško taip, kad net maudė širdį. Dalisjo suvokė,jog tai, ką daro
 SUSIPYNĘ 477

Džuljeta, pavojinga, kadjai gali nutikti kas nors bloga. Galų gale,
ji apskritai gyveno perbraukta raudonu kryžiumi - mirties žyma.
Vadovo puslapiuose mirguliavo pastabos, prirašytos Džulje-
tos ranka smailiai nudrožtu grafitiniu pieštuku. Lukas perbraukė
per žodžius pirštu, odajausdamas pieštuko brėžius. Užrašų pras­
mė jam taip ir liko mįslė: ciferblatų padėtys, nesuskaičiuojama
daugybė, vožtuvų nustatymai, elektros grandinių schemos. Vers­
damas puslapius suprato, kadvadovas panašus įjo žvaigždžiųže­
mėlapius. Sukurtas žmogaus, mąstančio kaipjis.Tai suvokęs Lu­
kas dar skausmingiau pajutojuos skiriantį atstumą. Kodėl viskas
negali būti kaip anksčiau? Iki valymo, iki virtinės laidotuvių?
Kiekvieną vakarą po darbo ji prisėstų šalia Luko, besidairančio
po tamsų dangų, ir jie mąstytų ir stebėtų, kalbėtųsi ir lauktų.
Jis pervertė vadovą ir ėmė skaityti atspausdintus pjesės žo­
džius, kurie buvo beveik neįskaitomi. Paraštėse pastebėjo kita
ranka parašytas pastabas: spėjo, kad jos Džuljetos mamos ar
gal kurio iš aktorių. Ant kai kurių puslapių buvo nubraižytos
schemos: mažytės strėlytės rodėjudėjimą. Aktorių pastabos, nu­
sprendėjis. Judėjimas po sceną. Tikriausiai ši pjesė buvo dovana
Džuljetai - moteriai, kuriąjis mylėjo ir kurios vardas įamžintas
pjesės pavadinime.
Lukas perbėgo akimis eilutes ieškodamas ko nors poetiš­
ko, ko nors, kas praskaidrintų niūrią jo nuotaiką. Slysdamas per
tekstą žvilgsniu pastebėjo pažįstamą braižą - ne aktorių. Atvertė
kelis puslapius atgal ir pagaliau reikiamą.
Rašyta Džuljetos ranka, be jokios abejonės. Lukas prine­
šė pjesę arčiau prie lempos, kad galėtų perskaityti išblukusias
raides.

„Džordžai,
štai tu guli, toks ramus. Raukšlės kaktoje ir apie akis
išsilygino. Kol kiti svarsto, kol ieško įkalčių, užuominų,
tik aš viena žinau, kas tau atsitiko. Lauk manęs. Lauk.
Lauk, mano mielasis. Tegul tyli mano malda pasiekia
478 ŠACHTA

tave ir tegul lieka palaidota su tavimi. Tik vieną bučinį

pavogsiu nuo tavųjų lūpų, kaip mūsų slaptos meilės pri­
siminimą.“

Lukui tarsi durklu kas būtų pervėręs krūtinę. Ilgesys dingo,

jį užplūdo pyktis. Kas tas Džordžas? Jaunystės meilės romanas?
Džuljeta niekada neturėjo oficialių santykių, tą jis patikrino tą
pačią dieną, kai jie susitiko pirmąkart: priėjimas prie serverių
teikė daug galimybių, kartais ne visai legalių. O gal jis jos dū­
savimų objektas? Koks nors vyras iš Mechaninio, jau turintis
merginą? Jei taip, nuo to Lukui tik blogiau. Vadinasi, tai vyras,
kurį ji aistringai mylėjo. Ir nieko panašaus negalės jausti jam.
Ar ne todėl Džuljeta pasirinko darbą taip toli nuo namų? Kad
nematytų to Džordžo, kurio negalėjo turėti, kuriamjausmus ji
paslėpė pjesės apie uždraustą meilę paraštėse?
Lukas apsisuko ir klestelėjo priešais Bernardo kompiute­
rį, vedžiodamas pele netrukus prisijungė prie serverių viršuje.
Skruostai užkaito nuo pavydo, tik nemanė, kad dėl jo taip muša
kraujas į galvą. Prisijungė prie asmeninių duomenų bazės ir
paieškojo „Džordžo“, gyvenančio giliai šachtoje. Rado ketu­
ris įrašus. Nukopijavo tapatybės kortelių numerius ir sudėjo į
tekstinę rinkmeną. Patikrino tapatybės kortelių duomenis ki­
toje bazėje. Kai ekrane atsirado nuotraukos, peržiūrėjo įrašus
jausdamasis šiek tiek kaltas dėl tokio piktnaudžiavimo valdžia.
Užtat rado, kuo užsiimti, ir jo jau nebekankino tas siaubingas
nuobodulys.
Mechanikos skyriuje dirbo tik vienas Džordžas. Daug vy­
resnis. Lukui už nugaros sutraškėjo radijas, klausydamasis ausies
krašteliujis mąstė, kas galėjo atsitikti tam vyrui, jeigu jis vis dar
apačioje. Gali būti, kadjojau nėra tarp gyvųjų, nes dėl vykstančio
karo naujausi duomenys nebuvo įrašomi jau kelias savaites.
Du kiti pernelyg jauni. Vienam nebuvo nė vienų. Kitas še­
šėliavo pas nešiką. Liko tik vienas vyras, trisdešimt dvejų, dir­
bo turguje, profesija buvo įvardyta kaip „kita“, vedęs, turėjo du
 SUSIPYNĘ 479

vaikus. Lukas apžiūrėjo neaiškią nuotrauką, kurią rado tapaty­

bės kortelių duomenų bazėje. Ūsai. Retėjantys plaukai. Kreiva
šypsena. Ir akys, per daug nutolusios viena nuo kitos, iškart nu­
sprendė, ir antakiai per tamsūs ir per tankūs.
Lukas paėmė vadovą ir dar kartą perskaitė poemą.
Tas vyras miręs, susivokė jis. „...tegul lieka palaidota..."
Lukas paleido dar vieną paiešką, šįkart įtraukdamas ir įra­
šus apie mirusiuosius. Kompiuteris atrinko šimtus įrašų iš visos
šachtos, pradedant laikais nuo sukilimo. Bet Luko tai nesutrik­
dė. Jis žinojo, kad Džuljetai trisdešimt ketveri, taigi sumažino
paieškos laikotarpį iki aštuoniolikos metų, nusprendęs, kadjei ji
įsimylėjo iki šešiolikos, jam nėra ko nervintis ir pavydėti.
Iš Džordžų sąrašo per aštuoniolika metų šachtos gelmėse
mirė tik trys. Vienas per penkiasdešimt, kitas per šešiasdešimt.
Abu mirė natūralia mirtimi. Lukas dar pagalvojo, ar nevertėtų
paleisti kryžminės paieškos, susiesiančios šiuodu ir Džuljetą, gal
tarp jų buvo kokių darbo santykių ar gal juos siejo giminystės
ryšiai?
Ir tada pamatė trečią įrašą. Taip. Tai buvojo ieškomas Džor­
džas.Jos Džordžas. Lukas iškart suprato. Paskaičiavęs suprato,
kadjam, jei būtų gyvas, būtų trisdešimt aštuoneri. Mirė daugiau
nei prieš trejus metus, dirbo Mechanikos skyriuje, niekada ne­
buvo vedęs.
Lukas paleido tapatybės kortelių paiešką, ji tik patvirtino jo
baimes. Gražus vyras, ryškiai atsikišusiais žandikauliais, plačia
nosimi, tamsiomis akimis. Šypsojosi fotoaparatui, ramus, atsi­
palaidavęs. Sunku tokio nekęsti. Labai sunku, ypač žinant, kad
jis miręs.
Lukas pasidomėjo mirties priežastimi: dėl to buvo atliktas
tyrimas ir nuspręsta, kad tai nelaimingas atsitikimas darbe. Ty­
rimas.Prisiminė,jog kažką buvo girdėjęs apie Džulę,ją paskyrus
šerife. Jos kvalifikacija buvo diskusijų ir ginčų objektas, apkalbų
ir gandų priežastis. Ypač tarp informatikų. Kalbėjo, kad seniau
ji padėjo ištirti kažkokią bylą, štai kodėl ją pasirinko.
480 ŠACHTA

Tad štai kokia ta byla. Ar ji mylėjo tą Džordžą prieš jam

numirštant? Ar įsimylėjo to vyro atminimą jau po jo mirties?
Greičiau pirmas variantas, nusprendė Lukas. Paieškojo stalo
stalčiuje pieštuko, rado vieną ir persirašė Džordžo tapatybės
kortelės ir bylos numerius. Dabar turės kuo užsiimti, dabar dar
geriau pažins Džuljetą. Laikas neprailgs, o tada, žiūrėk, ji ir pa­
skambins. Lukas atsipalaidavo, pasidėjo klaviatūrą ant kelių ir
ėmėsi ieškoti.
 • 17 šachta •

TTirtėdama iš šalčio Džuljeta padėjo Solui atsistoti ant kojų.

■ V Jis susvyravo, bet abiemrankomis įsitvėrė turėklų ir išsilaikė
nenugriuvęs.
- Kaip manai, ar galėsi eiti? - paklausė Džuljeta.Ji nenuleido
akių nuo tuščių įvijų laiptų, baimindamasi, kad ten gali kas nors
tūnoti pasislėpęs - tas, kas užpuolė Solą ir vos nenužudė jos.
- Manau, galėsiu, - atsakė šis. Pridėjo sau prie kaktos delną
ir apžiūrėjo kruviną dėmę, likusią ant rankos. - Tik nežinau, ar
toli nueisiu.
Džuljetaprilaikydama nuvedėjį laiptais, išsilydžiusios gumos
ir benzino kvapas rietė nosį.Juodas apatinis kostiumas tebebuvo
šlapias ir lipo prie odos, šaltyje iškvepiamas oras virsdavo garais,
vos ji liaudavosi kalbėjusi, dantys imdavo nevaldomai barškėti.
Solas įsitvėrė į išorinį turėklą ir Džuljeta pasilenkusi pasiėmė
savo peilį. Pažvelgusi į viršų įvertino situaciją: ar įveiks tokį ke­
lią? Nesustoję vargiai pasieks Informatikos skyrių. Jos plaučiai
išsekinti plaukimo, raumenis traukė mėšlungis dėl drebulio ir
šalčio. Solas atrodė dar baisiau: žandikaulis bejėgiškai atvipęs,
akys bėgiojo į šalis - jis sunkiai susigaudę, kur esąs.
- Ar galėsi nueiti iki šerifo padėjėjo būstinės? - paklausė
Džuljeta. Tenji nakvodavo, kai eidavo į Tiekimo skyrių medžia­
gų. Areštinėje, kad ir kaip būtų keista, buvo visai patogu irjauku.
Raktai likę spynoje, tad jei užsirakintų iš vidaus, gal galėtų visai
saugiai praleisti naktį.
- Kiek aukštų reikės užlipti? - paklausė Solas.
482 ŠACHTA

Solas taip gerai nežinojo apatinių šachtos aukštų kaip Džul­

jeta. Jis retai surizikuodavo nusileisti taip toli.
- Apie dvylika. Įstengsi?
Jis užkėlė koją ant pirmojo laiptelio ir perkėlė ant jos svorį.
- Pabandysiu.
Jie leidosi į kelionę ginkluoti tik peiliu, laimė, kad Džuljeta
jo nepametė, kai plaukė per Mechanikos skyrių aklinoje tamsoje.
Dabar pagalvojus tai prilygo stebuklui. Džuljeta stipriai suspau­
dė šaltutėlę rankeną, bet jos ranka pasirodė dar šaltesnė. Papras­
tas virtuvinis įrankis tapo jos saugumo garantu, jos talismanu, ir
pakeitė kitą daiktą, be kurio iki šiol ji negalėjo apsieiti - laikro­
dį. Jiems lipant laiptais peilio rankena bilsnojo į vidinį turėklą
kaskart, kai Džuljeta jo įsitverdavo, kad neprarastų pusiausvy­
ros. Kita ranka ji prilaikė Solą per liemenį, šis kiekvieną laiptelį
įveikdavo stenėdamas ir aimanuodamas.
- Kaip manai, kiekžmonių čia galėtų būti? - paklausė Džul­
jeta žiūrėdama, kaip Solas kilnoja kojas, ir neramus jos žvilgsnis
nukrypo į viršų.
Solas vėl sudejavo.
- Neturėtų čia nieko būti, - atsakė ir susverdėjo, bet Džuljeta
neleido jam susmukti. - Visi mirė. Visi.
Kitoje laiptų aikštelėje jie sustojo pailsėti.
- Bet tu išgyvenai, - priminė Džuljeta. - Tu juk sugebėjai
išgyventi tiek metų.
Solas susiraukė ir persibraukė barzdą atgalia ranka. Jis sun­
kiai kvėpavo.
- Aš čia vienas. - Solas liūdnai papurtė galvą. - Visi kiti
mirė. Visi iki vieno.
Džuljeta žvilgtelėjo aukštyn, į plyšį tarp laiptų ir betono.
Blausiai žalioje šviesoje skendintis laiptinės šulinys viršuje niro
į nepermatomą tamsą. Džuljeta stipriai sukando dantis, kad
nebarškėtų, ir įsiklausė, ar neišgirs bent menkiausio krebžde­
sio. Solas nusvirduliavo į priekį, iki kito laiptatakio. Džuljeta
nuskubėjo prie jo.
 SUSIPYNĘ 483

- Ar gerai jį įžiūrėjai? Ką prisimeni?

- Prisimenu... prisimenu, jog pagalvojau, kadjis kaip aš.
Džuljetai pasirodė, kad Solas sukūkčiojo, o gal sustenėjo
stengdamasis įveikti dar keletą laiptelių. Ji atsigręžė į duris, ku­
rias praėjo: viduje buvo tamsu, čia neatėjo elektros energija iš
Informatikos skyriaus. Ar ne čia slepiasi Solo užpuolikas? Ar jie
ką tik nepraėjo tebegyvo vaiduoklio?
Mergina karštai vylėsi, kad ne. Iki šerifo padėjėjo būstinės
jiems dar likę tiek kelio.
Jie tylomis užlipo pusantro aukšto, Džuljeta drebėdama,
Solas aimanuodamas ir krūpčiodamas iš skausmo. Retkarčiais
patrindavo rankas vieną į kitą, nors lipant jos suprakaitavo, vis
dar nesiliovė drebėjusios. Džuljeta jau beveik sušilo, bet šlapias
kostiumas negailestingai traukė šilumą. Kai pakilo dar tris aukš­
tus, pajuto žvėrišką alkį ir pamanė, kad kūnas tuoj pasiduos. Jam
reikėjo energijos, kalorijų, kurias sudeginęs galėtų sušilti.
- Dar vienas aukštas ir turėsime sustoti pailsėti, - pasakė
Džuljeta Solui.
Jis sutikdamas kažką suniurnėjo. Su malonumu mąstė, kad
jų pastangos galiausiai bus apvainikuotos poilsiu, ir lipti buvo
smagiau, kai galėjai suskaičiuoti, kiek pakopų liko iki sustojimo.
Šimtas trisdešimt antro aukšto laiptų aikštelėje Solas, prisilaiky­
damas turėklų virbų, pamažu susmuko ant grindų. Kai užpaka­
lis šleptelėjo ant žemės, jis atsigulė aukštielninkas ir užsidengė
delnais veidą.
Džuljeta vylėsi, kad jam tik smegenų sutrenkimas. Dirbda­
ma suvyraisji prisižiūrėjo kietuolių, kuriems šalmo neuždėsi, tik
visas smarkumas iškart išgaruodavo, vos gaudavo per makaulę
įrankiu ar plienine sija. Solui tereikia gerai pailsėti.
Bet ilgai ilsėtis negalėjo: Džuljetai darėsi vis šalčiau. Kad
sušiltų, patrepsėjo kojomis. Vos sustodavo, prakaitas garuodamas
negailestingai vogdavo jos kūno šilumą. Kiekviena kūno ląste­
le jautė šachtą košiantį skersvėjį, nuo ledinio vandens atsklidęs
šaltas oras veikė kaip natūralus oro kondicionierius. Džuljetos
484 ŠACHTA

pečiai drebėjo, peilis rankoje vibravo vis stipriau, kol jos atvaiz­
das geležtėje susiliejo į miglotą sidabrinį debesėlį. Nors judėjo
sunkiai, bet stovėdama vienoje vietoje mirtinai sušals. Be to, iki
šiol neaišku, kur pasislėpė užpuolikas, belieka viltis, kad jis liko
žemiau.
- Turime eiti, - paragino ji Solą ir dirstelėjo į duris jam už
nugaros, į tamsą užjų. Kąji darytų,jei šią akimirką iš ten iššoktų
žmogus ir juos užpultų? Kokios kovos taktikos imtųsi?
Solas pakėlė ranką ir atsainiai mostelėjo.
- Eik, - išlemeno. - Aš liksiu.
- Na jau ne, tu eisi su manimi. - Džuljeta vėl pasitrynė ran­
kas, papūtė į jas šiltu kvapu, kaupdamasi žingsniuoti toliau. Pri­
ėjo prie Solo ir norėjo paimti jam už rankos, bet šis ją ištraukė.
- Dar truputį pailsėsiu, - pasakė jis. - Aš tave pasivysiu.
- Tebusiu aš prakeikta, jei... - Džuljetai dantys vėl pradėjo
nevaldomai barškėti. Ji atitraukė rankas ir ėmė jas kratyti, mo­
suoti, kad į galūnes priplūstų kraujo, - ...tebusiu aš prakeikta, jei
paliksiu tave vieną, - užbaigė mintį.
- Labai noriu gerti, - suaimanavo Solas.
Džuljeta, nors prisižiūrėjo tiek vandens, kad užteks visam
gyvenimui, irgi jautėsi ištroškusi. Ji pakėlė akis į viršų.
- Dar vienas aukštas ir būsime žemutinėse fermose. Nagi,
eime. Ir šiandienai užteks. Ten rasime maisto ir vandens, ir gal
kokių sausų drabužių man. Solai, kelkis. Man nerūpi, kiek už­
truksime, kol nusigausime namo, bet dabar negalime pasiduoti.
Ji sugriebė Solui už riešo. Šįkart jis neatitraukė rankos.
Iki kito aukštojie lipo visą amžinybę. Solas turėjo kelis kar­
tus sustoti: užsiguldavo ant turėklų ir bereikšmiu žvilgsniu spok­
sodavo į kitą laiptelį. Jam kaklu sruveno kraujas. Džuljeta dar
energingiau trepsėjo kojomis ir mintyse plūdosi. Kaip kvaila. Ji
elgiasi kaip paskutinė kvailė.
Likus iki laiptų aikštelės kelioms pakopoms, ji paliko Solą ir
nuskubėjo patikrinti įėjimo į fermas. Nelegaliai nutiesti elektros
kabeliai iš Informatikos skyriaus buvo kelių dešimtmečių pali-
 SUSIPYNĘ 485

kimas, kai tokie kaip Solas, sugebėję išlikti gyvi, bandė bet kokia
kaina išgyventi, bent kiek atitolinti mirtį. Džuljeta dirstelėjo vi­
dun ir pamatė, kad lempos augalams nedega.
- Solai? Aš nueisiu patikrinti saugiklių. Tu palauk čia.
Jis neatsakė. Džuljeta atidarė duris ir pabandė įkišti į metali­
nes groteles peilį, kad šis neleistųjoms užsidaryti, bet rankos taip
drebėjo, jog vos sugebėjo pataikyti ašmenimis į plyšį. Užuodė,
kadjos apatinis kostiumas dvokia degančia guma ir dūmais.
- Palauk, - sušvokštė Solas. Jis atsirėmė į atidarytas duris
prispausdamas jas prie turėklų.
Džuljeta priglaudė peilį prie krūtinės.
- Ačiū.
Jis linktelėjo ir mostelėjo ranka. Ir iškart užmerkė akis.
- Vandens, - sušnibždėjo laižydamasis lūpas.
Džuljeta paplekšnojo jam per petį.
- Tuoj grįšiu.

Tolstant vestibiuliu nuo įėjimo žalsva avarinių lempų šviesagrei­

tai blėso ir galiausiaiją apgaubėjuoda kaip rašalas tamsa. Kažkur
birbė vandens siurblys: prieš, kaip dabar atrodė, daugybę savaičių
toks pat garsas pasitiko ją aukštutinėse fermose. Tačiau dabar ji
žinojo, kieno šis garsas ir kad ten galima rasti vandens. Vandens
ir maisto, ir gal sausų drabužių. Jai verkiant reikia šviesos, kad
bent ką įžiūrėtų. Iškoneveikė save, kad nepasiėmė atsarginio ži­
bintuvėlio, kad prarado kuprinę ir įrankius.
Per apsaugos užtvarą lipo visiškoje tamsoje. Bet jau žino­
jo kelią. Kelias pastarąsias savaites, kol ji su Solu krapštėsi su
mažu vandens siurbliuku ir vamzdžiais bei kabeliais, fermos
juos maitino. Džuljeta pagalvojo apie naują siurblį, kurį įjungė,
ir joje prabudo mechanikės smalsumas: ar jis būtų dirbęs, jei
prieš jiems išeinant ji būtų įjungusi jungiklį laiptinės aikštelėje.
Kvaila, bet dalelė jos norėjo, kad ši šachta būtų nusausinta, net
jeiji pati neišgyvens tiek, kad tai pamatytų. Jos nesėkmė giliai po
vandeniu, kone mirtinas išbandymas, dabar atrodė keistai nuto-
486 ŠACHTA

lę, lygvisa tai ji būtų mačiusi sapne, o ne išgyvenusi iš tikrųjų, vis

dėlto Džuljeta norėjo, kad jos pastangos nebūtų beprasmės. Kad
Solo žaizdos nebūtų beprasmės.
Einant kostiumas garsiai čiužėjo, kojos trynėsi viena į kitą,
šlapios pėdos šlepsėjo grindimis. Viena ranka Džuljeta prisilaikė
sienos, kitoje spaudė peilį, įrankis teikėjai pasitikėjimo ir guodė.
Pamažuji ėmė justi šilumą, užsilikusią nuo dar neseniai degusių
lempų, ir džiaugėsi, kad išėjo iš ledinės laiptinės. Tiesą sakant,
jautėsi daug geriau. Akys pradėjo priprasti prie tamsos. Ji ras
maisto, vandens ir saugią vietą pernakvoti. O rytoj jie pasieks
vidurinių aukštų šerifo padėjėjo nuovadą. Ten apsiginkluos ir
atgaus jėgas. Iki to laiko ir Solas sustiprės. Nes jai jo reikia.
Koridoriaus gale Džuljeta apgraibomis surado duris į patal­
pą, kur buvo valdymo pultas. Kliuvinėdama tamsoje stamalinėjo
po kambarį, ištiesusi prieš save rankas, kad neatsitrenktų į sieną.
Peilio galiuku perbruožė per valdymo pultą. Ištiesusi ranką už­
čiuopė nuo lubų nukarusį laidą, kažkieno pritvirtintą prieš dau­
gelį metų. Pirštais braukdama išilgai laido pasiekė lempų jun­
giklį, surado rankenėlę ir lėtai pasuko. Pasigirdo spragtelėjimas.
Virš sklypelių su augalais garsiai sutraškėjo relės ir sušvito
blausi šviesa. Prireikė kelių minučių, kad lempos įšiltų ir kaip
reikiant įsipliekstų.
Džuljeta išėjo iš valdymo kambario ir nužingsniavo apžė­
lusiu koridoriumi tarp ilgų žemės plotelių. Artimiausios lysvės
buvo švariai išravėtos. Toliau teko brautis per sąžalynus, abipus
tako augalai tiesė šakas ir pynėsi jo viduryje, todėl gerokai sun­
kiau buvo brautis iki siurblio.
„Vanduo Solui, šiluma man“, - Džuljeta nesiliovė kartoti
šios mantros, mintyse maldaudama, kad šilumą skleidžiančios
lempos kuo greičiau įsidegtų visu pajėgumu. Blausus ir miglotas
vaizdas aplink priminė kraštovaizdį virš šachtos išaušus debe­
suotam rytui.
Džuljeta nužingsniavo pro seniai išdžiūvusių žirnių plan­
tacijas. Nusiskynė nuo virkščių kelias sausas ankštis, kad bent
 SUSIPYNĘ 487

kiek apramintų maudžiantį skrandį. Siurblys, tiekiantis vandenį

augalams, dūzgė vis garsiau. Džuljeta sukramtė žirnius, nurijo,
šmurkštelėjo pro turėklus ir atsidūrė nedidelėje aikštelėje prie
siurblio.
Dirva aplink siurblį buvo sutrempta: juodu su Solu daug sa­
vaičių gėrė šį vandenį ir pildė juo savo talpas, kelios liko numes­
tos ant grindų. Džuljeta atsiklaupė šalia ir paėmė vieną aukštą
stiklinį indą. Lempos jai virš galvos švietė vis ryškiau. Ji jau įsi­
vaizdavojų skleidžiamą šilumą.
Sukaupusi jėgas Džuljeta keliais sūkiais atsuko sklendę siur­
blio apačioje, spaudimo veikiamas vanduo išsiveržė stipria srove.
Prispaudė stiklinį indą prie ertmės, kad kuo mažiau brangių lašų
išsitaškytų. Vanduo gurgėdamas liejosi į indą.
Kol pildė antrą talpą, iš pirmosios iki soties atsigėrė, tarp
dantų girgždėjo smėlio ir purvo kruopelės.
Pripildžiusi abu indus Džuljeta stipriai įsriegė juos į šlapią
žemę, kad neapvirstų, tada užsuko sklendę ir palaukė, kol van­
duo liovėsi lašėti. Pasikišusi peilį po pažastimi, į kiekvieną ranką
paėmė po vandens indą. Priėjusi apsaugos užtvarą perkišojuos į
kitą pusę, tada permetė kojas per viršų ir perlipo pati.
Dabar jai reikėjo tik šilumos. Paliko indus su vandeniu, kur
stovėjo, ir sugraibė peilį. Už kampo kadaise buvo biurai ir valgy­
kla. Prisiminė savo pirmąjį drabužį šioje, septynioliktoje, šachto­
je: staltiesę, kurioje prapjovė skylę galvai. Susijuokusi užsuko už
kampo, jai pasirodė, kad laikas grįžo atgal, kad visos tos savaitės,
kai ji bandė pajudėti į priekį, dingo ir ji vėl atsidūrė ten, nuo ko
pradėjo.
Ilgas koridorius tarp dviejų sklypų skendėjo tamsoje. Nuo
vamzdžių, einančių virš galvos, karojo netvarkingai, paskubomis
pritaisyti laidai, jų pluoštai nusitęsė tolyn, ten, iš kur girdėjosi
dūzgesys ir matėsi blausus švytėjimas.
Džuljeta apieškojo biurus, bet nerado nieko, kuo galėtų per­
sirengti. Nei kombinezonų, nei užuolaidų - nieko. Nuėjo link
valgyklos ir jau rengėsi įeiti, kai jai pasirodė, jog už artimiausio
488 ŠACHTA

augalųplotelio kažką išgirdo. Kažkas lygspragtelėjo. O gal trakš­

telėjo. Įsijungė dar kelios lempų relės? Ar užstrigo veikiančios?
Ji įbedė akis į koridorių, į artimiausią plantaciją. Ten lempos
degė šviesiau, skleisdamos daugiau šilumos. Gal toje vietoje jos
tiesiog greičiau įsidegė. Drebėdama nuslinko koridoriumi link
šviesos, kaip drugelis skrenda link ugnies, rankos pasidengė žą­
sies oda. Nieko taip nenorėjo, kaip greičiau išdžiūti ir sušilti.
Kai priėjo prie pat sklypelio, dar kai ką išgirdo. Džeržgimą.
Lyg metalas trintųsi į metalą. Gal bando įsijungti dar vienas
vandens siurblys? Kitų vandens siurblių šiose fermosejie su Solu
netikrino. Pirmose lysvėse visko augo užtektinai, kad pakaktų
išsimaitinti ir atsigerti dviem žmonėms.
Džuljeta sustingo ir apsisuko aplink.
Kur ji pati įsikurtų, jei bandytų išgyventi šioje šachtoje? In­
formatikos skyriuje, kur yra elektra? Ar čia, kur maistas ir van­
duo? Įsivaizdavo kitą vyrą, panašų į Solą, sugebėjusį išlikti po
tų siaubingų žudynių, tikriausiai jis paskui kur nors įlindo ir
pratūnojo daugelį metų. Gal jis išgirdo dirbantį kompresorių,
atėjo pasižiūrėti, išsigando, trenkė Solui per galvą ir pabėgo. Gal
bėgdamas pagriebė jų krepšį su daiktais, o gal netyčia paspyrė,
šis nukrito per turėklus ir nugrimzdo vandenin į pačias Mecha­
nikos skyriaus gelmes.
Džuljeta ištiesė priešais save ranką su peiliu ir nusėlino ko­
ridoriumi tarp vešančių augalų. Žalia augalų sienajai braunantis
šiugždėdama skyrėsi. Tikri brūzgynai. Laukiniai, apleisti, gąsdi­
nantys. Džuljetą užplūdo sumišę jausmai. Gal jai pasivaideno,
gal ji vėl girdi nesančius garsus, kaip buvo prieš kelias savaites?
Kita vertus, ji norėjo, kad tai būtų tiesa. Norėjo rasti vyrą, tokį
kaip Solas. Norėjo susipažinti sujuo. Geriau nei gyventi baimėje
ir galvojant, kad kažkas slapstosi šešėliuose, tūno už kiekvieno
kampo.
Ojei čia yra daugiau nei vienas žmogus? Ar galėjo tiek laiko
išgyventi grupė žmonių? Kiekjų galėjo išlikti ir tiek laiko išbūti
nepastebėti? Šachta didžiulė, bet jie su Solu kelias savaites pra-
 SUSIPYNĘ 489

leido apačioje ir ne kartą buvo užėję į šias fermas. Tikriausiai

tai senyva pora, du žmonės, ne daugiau. Solas sakė, kad vyras jo
amžiaus. Labiausiai tikėtinas variantas.
Tokios ir panašios mintys sukosi Džuljetai galvoje, taigi ji
kiek nusiramino įtikinusi save, kad iš tikrųjų nėra ko bijoti. Nors
drebėjo visu kūnu, kraujas užkaito nuo adrenalino. Ji ginkluota.
Neprižiūrėtų, sulaukėjusių augalų lapai bruožejai veidą, Džulje-
ta patyliukais brovėsi jų pakraščiu, dabarji buvo tikra, kad kitoje
plantacijos pusėje tikrai ką nors ras.
Prasidėjo visai kitokios plantacijos. Tvarkingos. Prižiūrėtos.
Visai neseniai mačiusios žmogaus ranką. Džuljetą užplūdo bai­
mė ir palengvėjimas kartu, du priešingi jausmai susipynė kaip
laiptai ir turėklai.Ji nenorėjo būti viena, nenorėjo gyventi apleis­
toje ir tuščioje šachtoje, bet ir bijojo būti užpulta. Vienajos dalis
troško šūktelėti, pasakyti tiems, kas slapstėsi, kad ji nepadarys
jiems nieko bloga. Kita dalis privertė tvirčiau suspausti peilį, sti­
priau sukąsti dantis, kad nebarškėtų, ir maldavo ją apsigręžti ir
sprukti.
Prižiūrėto plotelio gale tamsus koridorius sukosi. Džuljetą
atsargiai iškišo nosį iš už kampo ir apsidairė po dar neišžvalgytą
teritoriją. Tamsus šešėlis driekėsi iki kito šachtos galo, tik toli
matėsi blausi šviesa, tikriausiai ta sodo dalis irgi mito elektra iš
Informatikos skyriaus.
Kažkas ten buvo, Džuljetą dėjo galvą. Ji vėl pajuto, kad ją
stebi kažkieno akys, kaip buvo anksčiau, kaip kažkieno žvilgsnis
šliaužia jos oda, tik šį kartą žinojo, jog tai ne vaizduotė, jog ji
neina iš proto. Laikydama peilį parengtyir galvodama, kad dabar
ji stovi tarp bejėgio Solo ir užpuoliko, lėtai, bet ryžtingai įsėlino
į tamsų koridorių, pro atidarytus kabinetus ir saugyklas slinko
į kitą galą, viena ranka prisilaikydama sienos, kad neprarastų
pusiausvyros.
Staiga ji sustojo. Kažkas čia ne taip. Ar ji tikrai tai girdėjo?
Verksmą? Grįžo prie durų, kurias ką tik praėjo, ir pamatė, kad
jos uždarytos. Vienintelės, kiek įžiūrėjo tamsoje, uždarytos du-
490 ŠACHTA

rys. Žengė žingsnį atgal ir atsiklaupė. Viduje girdėjosi triukšmas.

Tyli rauda, tuo ji neabejojo. Pažvelgusi į lubas pamatė, kad keli
laidai atsiskiria nuo jų pluošto ir dingsta sienoje virš durų.
Džuljeta prisislinko arčiau. Susilenkė ir priglaudė ausį prie
durų. Nieko. Paklabeno rankeną: užrakinta. Kaip gali būti užra­
kinta? Nebent...
Durys staigiai atsidarė: Džuljeta tebelaikė suėmusi rankeną
ir įvirto į tamsų kambarį. Blykstelėjo šviesa ir ji išvydo prie savęs
pasilenkusį vyrą: kažkuo užsimojęs jis taikėsi jai į galvą.
Džuljeta šleptelėjo ant užpakalio. Prieš akis sušmėžavo kaž­
kas sidabriškai pilka ir į petį trenkė masyvus veržliaraktis, smūgis
patiesė ją ant nugaros.
Kambario gilumoje spygtelėjęs aukštas balsas užgožė Džul-
jetos skausmo aimaną. Ji dūrė peiliu ir pajuto, kaip tas įsmigo
vyrui į koją. Veržliaraktis barkštelėjo ant grindų, dabar pasigirdo
daugiau spiegiančių, šaukiančių balsų. Džuljeta atsitraukė nuo
durų ir atsistojo ranka spausdama skaudantį petį. Manė, kad
vyras vėl puls, bet jis traukėsi atbulas, šlubčiodamas viena koja,
geriau įsižiūrėjusi suprato, jog užpuolikas tėra ne daugiau nei
keturiolikos penkiolikos vaikinukas.
- Lik, kur esi! - šūktelėjo Džuljeta sumosavusi peiliu.
Vaikinukas iš baimės buvo išpūtęs akis. Prie galinės sienos
ant išmėtytų čiužinių ir antklodžių gūžėsi būrelis vaikų. Jie ka­
binosi vienas į kitą ir visi spoksojo į Džuljetą iš siaubo paklai­
kusiomis akimis.
Mergina sustingo apstulbusi. Absurdas. Kur kiti? Kur suau­
gusieji? Tarsi juto, kaip linkjos tamsiu koridoriumi sėlina žmo­
nės su piktais kėslais, pasirengę pulti. Čia tikjų vaikai, užrakinti
dėl saugumo. Greitai grįš motinos žiurkės ir surengs jai teismą,
kad įsibrovė į jų lizdą.
- O kur kiti? - paklausė ji, peilį laikanti ranka drebėjo iš
šalčio, nuostabos ir baimės.
Ji pasidairė po kambarį ir suprato, kad stovintis vaikinukas,
tas, kuris ją užpuolė, iš visų vyriausias. Sustingusi ant sujauktų
 SUSIPYNĘ 491

antklodžių sėdėjo paauglė mergaitė, į ją kabinosi trys mažiai: du

berniukai ir mergytė.
Vyriausiasis,jos užpuolikas, įsmeigė akis į savo koją. Ant ža­
lio kombinezono plėtėsi raudona kraujo dėmė.
- Kiek čia jūsų? - paklausė Džuljeta ir žengė žingsnį artyn.
Akivaizdu, kad šie vaikai labiau bijo jos nei ji jų.
- Palik mus ramybėje! - suriko vyriausia mergaitė. Ji kažką
spaudė prie krūtinės. Mažoji įkniaubė veidelį vyresnei mergaitei
į skreitą tarsi norėdama tapti nematoma. Abu berniukai dilba-
kiavo it kampan užspeisti šunyčiai, bet nejudėjo.
- Kaip jūs čia atsiradote? - paklausė Džuljeta.
Peilį ji tebelaikė nukreiptą į vaikinuką, bet po akimirkos su­
prato, kaip kvailai elgiasi.Jis sumišęs žvelgė įją, aiškiai nesupras­
damas klausimo, ir Džuljeta susivokė. Žinoma. Kaip galėjo keli
dešimtmečiai kovos šioje šachtoje apsieiti be žmogiškos meilės
ir aistros!
- Jūs čia gimėte, ar ne?
Niekas neatsakė. Vaikinuko veidas persikreipė sumišęs, lygji
būtų paklaususi kažko beprotiško. Ji grįžtelėjo sau per petį.
- Kur jūsų tėvai? Kadajie grįš? Ar greitai?
- Niekada! - ištempusi kaklą iš visų jėgų išrėkė mergaitė. -
Jie mirę! - Burna liko pražiota, smakras tirtėjo, ant plono vaikiš­
ko kaklo išpampo sausgyslės.
Vaikinukas apsisuko ir dėbtelėjo į mergaitę, akivaizdžiai no­
rėjo, kad ji patylėtų. Džuljeta vis dar bandė suvokti, kad tai tik
vaikai. Jie negali būti čia vieni. Juk kažkas užpuolė Solą.
Tadajos akys, tarsi žinodamos atsakymą, nuklydo prie verž­
liarakčio ant grindų. Solo veržliarakčio. Ar taip gali būti? Juk
Solas sakė...
Ir Džuljeta prisiminė, ką sakė Solas.Ji suprato, kad šievaikai,
šitas vaikinukas buvo tokio amžiaus, kokio jis laikė save. Tokio
amžiaus, kokio jis buvo tada, kai liko vienas. Vadinasi, paskuti­
niai suaugusieji mirė ne taip seniai ir dar spėjo palikti palikuonių.
- Kuo tu vardu? - paklausė Džuljeta vaikinuko. Ji nuleido
peilį ir parodėjam kitą ranką. - Mano vardas Džuljeta, - pasakė
492 ŠACHTA

ji. Norėjo pridurti, kad atėjo iš kitos šachtos, iš geresnio pasaulio,

bet bijojo juos dar labiau išgąsdinti ir sutrikdyti.
- Riksonas, - suniurzgė vaikinukas ir išpūtė krūtinę. - Mano
tėvas buvo Rikas, vandentiekininkas.
- Rikas vandentiekininkas, - linktelėjo Džuljeta.
Prie vienos sienos, šalia kalno atsargų ir prisineštų daiktų ji
pamatė pavogtą savo krepšį. Iš jo kyšojo jos pasiimta drabužių
pamaina. Džuljeta pasirūpino ir rankšluosčiu. Ji iš lėto priėjo
prie krepšio, dirsčiodama į vaikus, susispietusius ant čiužinių, ir
nenuleisdama akių nuo vyriausio iš jų.
- Gerai, Riksonai, noriu, kad susirinktumėte savo daiktus.
Priklaupusi prie savo krepšio pasirausė ieškodama rankš­
luosčio. Suradusi išsitraukė ir ėmė šluostytis šlapius plaukus -
neapsakoma palaima. Ji jokiu būdu nepaliks čia šių vaikų. Susu­
kusi plaukus į rankšluostį atsigręžė į kitus vaikus, visi tebesėdėjo
įbedę į ją akis.
- Na, pasijudinkite, - paragino ji. - Susirinkite daiktus.
Daugiau negyvensite kaip dabar...
- Atstok nuo mūsų, - atrėžė vyriausia mergaitė. Abu mažes­
ni berniukai pakilo nuo lovos ir ėmė raustis daiktuose. Sutrikę
jie pažvelgė į mergaitę, paskui į Džuljetą nežinodami, kaipjiems
elgtis.
- Eik, iš kur atėjusi, - piktai pridūrė Riksonas. Abu vyresni
vaikai, regis, sėmėsi vienas iš kito drąsos. - Pasiimk savo triukš­
mingas mašinas ir dink.
Štai kas. Ji prisiminė parverstą kompresorių, vargšei ma­
šinai tikriausiai kliuvo daugiau nei Solui. Džuljeta linktelėjo
dviem mažesniems berniukams, jie atrodė kokių dešimties ar
vienuolikos.
- Ruoškitės, - paragino. - Padėsite man ir mano draugui
parsigauti namo.Ten mes turime skanaus maisto. Ir tikrą elektrą.
Karštą vandenį. Rinkitės daiktus...
Tai išgirdusi mažoji mergaitė suriko, kažkaip siaubingai
suklykė, tą patį garsą Džuljeta girdėjo tamsiame koridoriuje.
 SUSIPYNĘ 493

Riksonas žingsniavo pirmyn atgal, dirsčiodamas tai į ją, tai į

veržliaraktį ant grindų. Džuljeta pasitraukė nuo jo ir priėjo prie
lovos, kad nuramintų mažąją mergytę, ir tuomet suprato, jog tai
klykia ne ji.
Kažkas sujudėjo vyresnės mergaitės rankose.
Džuljeta sustingo prie lovos.
- Negali būti, - sušnibždėjo ji.
Riksonas žengė žingsnį linkjos.
- Nejudėk! - Džuljeta nukreipė į jį peilį. Vaikinukas pažvel­
gė į savo kojos žaizdą ir susipratęs sustojo. Abu mažieji sustingo
prie daiktų. Niekas kambaryje nejudėjo, išskyrus kūdikį, kuris
muistėsi vyresnės mergaitės rankose ir spygavo.
- Ar čia kūdikis?
Mergaitė palinko virš kūdikio. Motiniškas gestas, bet šiai
mergaitei ne daugiau kaip penkiolika. Džuljeta net nežinojo, ar
tai įmanoma. Tada pagalvojo, ar ne todėl jų šachtoje implantus
įdeda tokioms jaunoms moterims. Jos ranka nevalingai nuslydo
prie klubo, kad paliestų gūbrelį po oda.
- Išeik, palik mus, - praverkšleno paauglė. - Mes taip gerai
be tavęs gyvenome.
Džuljeta nuleido peilį. Keista likti beginklei, bet dar netei-
singiau su peiliu rankoje prisiartinti prie jų lovos.
- Galiu jums padėti, - pasakė. Ir atsisuko, kad įsitikintų,
jog jos žodžius girdėjo ir vaikinukas. - Aš dirbau ten, kur rū­
pinamasi naujagimiais. Leiskit man... - Džuljeta ištiesė rankas.
Mergaitė nusisuko ir prisiplojo prie sienos uždengdama savimi
naujagimį.
- Gerai, kaip norit, - pasakė Džuljeta ir pasiduodama pakėlė
rankas. - Bet daugiau taip negyvensite. - Ji linktelėjo berniu­
kams ir atsisuko į Riksoną, kuris tebestovėjo nejudėdamas. - Nė
vienas jūsų. Nė vienas žmogus negali taip gyventi, net jei jis
paskutinis iš išsigelbėjusiųjų.
Džuljeta vėl linktelėjo, šįkart pati sau - priimdama spren­
dimą.
494 ŠACHTA

- Riksonai, susirink daiktus. Tik tai, kas būtina. Jei ko pri­

reiks, grįšime.
Smakru mostelėjo berniukams: jų kombinezonai buvo nu­
kirpti ties keliais, kojosjuodos nuo žemės. Vaikai priėmė tai kaip
leidimą toliau krautis daiktus. Šiuodu, regis, buvo ne prieš, kad
jais rūpintųsi kas nors kitas, o ne jų brolis - jei jis juo buvo.
- Kuo tu vardu? - Džuljeta prisėdo ant lovos prie dviejų
mergaičių. Iš paskutiniųjų stengėsi išlikti rami, nors ją pykino
vien nuo minties, kad vaikai susilaukė vaikų.
Kūdikis pravirko iš alkio.
- Aš tik noriu padėti, - pasakė Džuljeta mergaitei. - Ar galiu
pažiūrėti? Čia berniukas ar mergaitė?
Jaunoji mama atlaisvino gniaužtus. Antklodės kraštas nu­
slydo ir Džuljeta pamatė primerktas kūdikio akutes ir raudonas
lūpytes, jam buvo ne daugiau nei keli mėnesiai. Jis pamojavo
mažute rankute savo motinai.
- Mergaitė, - atsakė ji tyliai.
Prie mamos šono prigludusi mažulė smalsiai sužiuro į Džul-
jetą.
- Ar jau davėte jai vardą?
Mama papurtė galvą.
- Dar ne.
Riksonas Džuljetai už nugaros subarė mažesnius berniukus,
kad nesipeštų dėl kažkokio daikto.
- Mano vardas Eliza, - pasisakė mažesnioji mergaitė iš-
kišdama galvą iš už vyresniosios. Ji parodė sau į burną. - Man
dantis kliba.
- Na, čia aš tau galėsiu padėti, - nusijuokė Džuljeta.
Ji pasinaudojo proga ir spustelėjo mažylei ranką. Ją užplūdo
vaikystės prisiminimai: gimdymo namai, sunerimę tėvai, vaikai
kaip iš aukščiau pasiųstas stebuklas, viltys ir svajonės, kilusios ir
prarastos per loteriją. Paskui Džuljetos mintys nuklydo prie jos
brolio, kuriam nebuvo lemta išgyventi, ir ji pajuto, kaip akyse
kaupiasi ašaros. Ką teko išgyventi šiems vaikams? Solo bent jau
 SUSIPYNĘ 495

vaikystė buvo normali. Jis žinojo, ką reiškia gyventi pasaulyje,

kur gali jaustis saugus. O ką matė augdami šie penki, ne, šeši
vaikai? Džuljeta pajuto begalinį, net skausmingą gailestį. Ir kar­
tu be galo troško - netinkamas, liūdnas noras - kad jie niekada
nebūtų gimę... Bet po akimirkos pasijuto kalta, kad išvis galėjo
taip pagalvoti.
- Pasiimsiu jus iš čia, - pasakė ji mergaitėms. - Susirinkite
daiktus.
Priėjo vienas iš mažesnių berniukų ir numetė Džuljetai po
kojomis jos krepšį. Tada atsiprašė ir ėmė krauti į jį iškritusius
Džuljetos daiktus. Tą sekundę pasigirdo dar vienas keistas, cy­
piantis garsas.
Kas čia?
Ji persibraukė lūpas rankšluosčiu, stebėdama, kaip mergai­
tės nenoriai vykdo jos paliepimą: renka savo daiktus. Džulje­
ta suprato, kad keistas garsas sklinda iš jos krepšio. Ji atitraukė
užtrauktuką peiliu - maža kas galėjo ten atsidurti šitoje vaikų
landynėje - ir išgirdo tylų balsą.
Jis šaukė ją vardu.
Rankšluostis iškrito Džuljetai iš rankų. Puolė raustis tarp
įrankių ir butelių su vandeniu, tarp atsarginio kombinezono ir
kojinių, kol apčiuopė radijo stotelę. Tik niekaip nesumojo, kaip
Solas sugebėjo užmegzti suja ryšį. Juk antroji stotelė nuskendo
sujos apsauginiu kostiumu...
- ...prašau, pasakyk ką nors, - šnypštė radijo stotelė. - Džul­
jeta, ar girdi mane? Čia Volkeris. Prašau, dėl Dievo meilės, at­
sakyk...
 75

• 18 šachta *

-K
I mas atsitiko? Kodėl jie neatsako? - Kortnė pažvelgė į
HHEHR3 Volkerį, paskui į Sirlę, lygkuris nors išjų galėtų žinoti.
- Gal sugedo radijo stotelė? - Sirlė paėmė mažą ciferblatą su
žymomis ir pasižiūrėjo, ar radijo bangos nepasikeitė. - Volkai, ar
mes ją sugadinome?
- Ne, ji veikia, - atsakė Volkeris. Jis laikė ausines prispaudęs
prie vienos ausies, akys bėgiojo po stotelės detales.
- Klausykit, bijau, kad mums liko nedaug laiko, - perspėjo
Kortnė, pro langą stebėdama, kas vyksta generatorinėje.
Sirlė atsistojo ir pažvelgė link pagrindinio įėjimo. Dženkin-
sas ir kai kurie jo vyrai buvo viduje, su šautuvais ant pečių, pasi­
rengę kovai, ir kažką šūkavo kitiems. Pro garso nepraleidžiančius
stiklus buvo neįmanoma nuspėti, kas vyksta.
- Ar mane girdite? - sutraškėjo balsas Volkerio rankose. At­
rodė, kad žodžiai liejasi jam pro pirštus.
- Kas ten? - šaukė jis perjungdamas jungiklį. - Kas kalba?
Sirlė pribėgo prie Volkerio ir netikėdama savo ausimis stvėrė
jam už rankos.
- Džuljeta! - sušuko ji.
Volkeris iškėlė ranką bandydamas nutildyti abi - ją ir Kor-
tnę. Jo rankos drebėjo, kol krapštėsi prie siųstuvo ir galiausiai
perjungė raudoną jungiklį.
- Džule? - jo senas balsas gergždė. Sirlė suspaudė jam ran­
ką. - Ar tai tu?
Trumpa tyla, tada ausinėse išgirdo verkiant, kūkčiojant.
 SUSIPYNĘ 497

- Volkai? Volkai, čia tu? Kas vyksta? Kur tu? Maniau...

- Kur ji? - sušnibždėjo Sirlė.
Kortnė spoksojo į juos abu suėmusi delnais veidą ir išsižio­
jusi.
Volkeris vėl perjungė jungiklį.
- Džule, kur tu?
Mažytėse ausinėse pasigirdo gilus atodūsis.
- Volkai, aš kitoje šachtoje.Jų yra ir daugiau. Tu nepatikėsi...
Jos balsas ištirpo atmosferinių trukdžių triukšme. Sirlė pa­
silenkė prie Volkerio, Kortnė vaikščiojo iš kampo į kampą, jos
žvilgsnis bėgiojo nuo radijo stotelės prie lango.
- Mes žinome apie kitas, - pasakė Volkeris laikydamas mi­
krofoną prie pat smakro. - Mes galime girdėti balsus iš jų. Iš
jų visų.
Volkas paleido jungiklį. Vėl pasigirdo Džuljetos balsas.
- Kaip jūs laikotės? Mechanikos skyrius? Girdėjau apie
kovas. Ar jūs irgi dalyvaujate? - Mergina prieš tai pasakydama
pirmiausia pratarė keletą žodžių kažkam kitam, bet jos balsas
vos girdėjosi.
Išgirdęs apie kovas Volkeris pakėlė antakius.
- Iš kur ji gali apie tai žinoti? - paklausė Sirlė.
- Norėčiau, kadji būtų čia, - pasakė Kortnė. - Džulė žinotų,
ką daryti.
- Pasakyk jai apie išmetamąjį vamzdį. Apie planą. - Sir­
lė mostelėjo rodydama, kad Volkas perduotų jai mikrofoną. -
Duok man.
Volkeris linktelėjo ir ištiesė Sirlei ausines ir siųstuvą.
Sirlė pastūmėjungiklį.Jis pasidavė daug sunkiau, neiji manė.
- Džule? Ar girdi mane? Čia Sirlė.
- Širle... - Džuljetos balsas sudrebėjo. - Sveika. Kaip jūs?
Laikotės?
Išgirdus susijaudinusį draugės balsą Sirlei ištryško ašaros.
-Taip... - Ji nuleido galvą ir kostelėjo. - Klausyk, čiavyrukai
sugalvojo nukreipti išmetamąjį vamzdį į informatikų vėdinimo
498 ŠACHTA

ortakį. Pameni tą atvejį, kai dingo spaudimas? Man neramu, kad

variklis gali...
- Ne, - nutraukėją Džuljeta. - Privalaijuos sustabdyti. Sirle,
ar girdi mane? Turi juos sustabdyti. Tai nieko neduos. Iš to orta­
kio šaldomi tik serveriai. Ir vienintelis žmogus, kuris ten yra... -
Ji nutilo ir kostelėjo. - Paklausyk. Sustabdykjuos...
Sirlė krapštėsi su raudonu mygtuku. Volkeris ištiesė ranką
norėdamas padėti, bet galiausiai Sirlė susitvarkė pati.
- Palauk, - nusteboji. - Iš kur tu žinai, kur eina šitas ortakis?
- Tiesiog žinau. Si vieta įrengta visai taip pat. Prakeikimas!
Leisk man sujais pasikalbėti. Negalima jiems leisti...
Sirlė vėl perjungėjungiklį. Vidun įsiveržė garsai iš generato-
rinės: Kortnė atidarė duris ir išbėgo.
- Kortnė jau išbėgo, - pasakė ji. - Tučtuojau jiems pasakys.
Džule... kaip tu? Kas ten su tavim? Ar jie gali mums padėti?
Mums čia visai prastai.
Mažos ausinės vėl suspragsėjo. Sirlė išgirdo, kaip Džuljeta
giliai įkvėpė, fone pasigirdo kiti balsai, paskui Džulė kažko tų
kitų paprašė ar paliepė. Sirlei jos draugė pasirodė labai išvargusi.
Ir labai liūdna.
- Aš niekuo negaliu padėti, - pasakė Džuljeta. - Daugiau čia
nieko nėra. Tik vienas vyras. Ir keli vaikai. Visi mirę. Žmonės,
kurie čia gyveno, negalėjo padėti net patys sau. - Radijo stotelė
nutilo, paskui spragtelėjo ir vėl pasigirdo Džuljetos balsas. - Kad
ir kiek tai kainuotų. Prašau... sustabdyk kovą. Neleisk, kad taip
atsitiktų. Dėl manęs. Prašau, liaukitės kovoję...
Durys vėl atsidarė: grįžo Kortnė. Sirlė išgirdo šūksnius ge-
neratorinėje. Susišaudymą.
- Kas ten? - paklausė Džuljeta. - Kur jūs esate?
- Mes dispečerinėje. - Sirlė pažvelgė į Kortnę, šios akys buvo
išsiplėtusios iš baimės. - Džule, nemanau, kad mums liko daug
laiko. Aš... - Ji tiek daug norėjo pasakyti. Norėjo pasiguosti dėl
Marko. Bet neliko laiko. - Jie ateina mūsų, - pranešė tik tai, kas
dabar buvo svarbu. - Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.
Radijo stotelė sutraškėjo.
 SUSIPYNĘ 499

- O Dieve, sustabdykjuos. Nutraukite tą karą! Širle, paklau­

syk manęs...
- Dabar jau nesvarbu, - atsiduso Sirlė, laikydama už jun­
giklio ir šluostydamasi skruostais tekančias ašaras. - Jie nesu­
stos. - Šovinių papliūpos girdėjosi vis arčiau, tratėjimo nenuslo­
pino net storos durys. Kol ji slapstosi dispečerinėje ir kalbasi su
vaiduokliu, jos draugai tenai miršta. Jos draugai miršta.
- Rūpinkis savim, - pasakė Sirlė.
- Palauk!
Sirlė padavė ausines Volkeriui. Nuėjo prie lango, kurjau sto­
vėjo Kortnė, ir žiūrėjo, kaip jų žmonės, pasislėpę už generato­
riaus, šaudo atrėmę vamzdžius į turėklus, kaip sudreba ginklai
išspjaudami ugnį. Keli mechanikai mėlynais kombinezonais ne­
judėdami gulėjo ant žemės. Kažkur supokšėjo pavieniai šūviai,
dar toliau girdėjosi prislopintos nesiliaujančios salvės.
- Džule! - Volkeris tebesikrapštė prie radijo stotelės. Jis
kvietė Džuljetą vardu, vis dar bandydamas suja susisiekti.
- Leisk man sujais pasikalbėti! - šaukė Džuljetą, jos balsas
skambėjo neįmanomai toli. - Volkai, kodėl aš girdžiu tik tave, o
jų ne? Noriu pasikalbėti su šerifo padėjėjais, su Piteriu ir Henku.
Volkai, kaip tu su manim susisiekei? Privalau sujais pasikalbėti!
Volkeris kažką suburbuliavo apie lydmetalį ir savo didina­
mąjį stiklą. Seniokas verkė ir bandė suglobti savo mikroschemas,
laidus ir detales, lyg tai būtų sužeisti vaikai, šnibždėjo jiems ir
lingavo pirmyn atgal, ir sūrios ašaros pavojingai kapsėjo ant jo
paskutinio sumeistrauto daikto.
Jis kažką tebevebleno Džuljetai, o už lango vienas po kito
krito žmonės mėlynais kombinezonais, jų rankos sviro ant turė­
klų, apgailėtini savadarbiai ginklai barškėdami krito ant žemės.
O tie, kurie visą mėnesį jiems kėlė siaubą, jau įsiveržė į vidų.
Viskas baigta. Sirlė su Kortne apsikabino ir bejėgiškai žiūrė­
jo į beprasmiškas žudynes, o joms už nugaros girdėjosi senojo
Volkerio kūkčiojimas ir pamišėliški kliedesiai, kartkartėmis už­
gožiami jau rimstančio šautuvų tratėjimo, lyg paskutinį kartą
graudžiai sudundėtų mašina, nevaldomai išeidama iš rikiuotės.
 76

* 18 šachta *

L§ ūkas balansavo ant apverstos šiukšlių dėžės, kabinosi kojų

WBBpirštais į minkšto plastiko kraštą galvodamas, kad tuoj ši
šiukšlių dėžė išslys iš po jo arba sulūš nuo jo svorio. Kad ne­
prarastų pusiausvyros, įsitvėrė dvylikto serverio viršaus, storas
dulkių sluoksnis rodė,jog čia daug metų nebuvo nieko su kopė­
čiomis ir šluoste. Prispaudė nosį prie ortakio angos ir dar kartą
pauostė.
Durys netoliese supypsėjo, spragtelėję iš staktos išlindo už­
raktai. Masyvūs vyriai tyliai cypdami pajudėjo ir sunkios durys
atsidarė.
Kai vidun įsispraudė Bernardas, Luko rankos voš nenuslydo
nuo dulkėto serverio paviršiaus.
Informatikos skyriaus galva pašaipiai nužvelgė Luką.
- Ten tu niekaip netilpsi, - pasakė juokdamasis ir nusisukęs
uždarė duris. Užraktai grįžo į savo vietą, supypsėjo davikliai ir
raudona lempelė pradėjo akylai stebėti patalpą.
Lukas atitraukė ranką nuo dulkėto serverio ir nušoko nuo
šiukšlių dėžės, plastikinė dėžė apvirto ir nuriedėjo grindimis.
Nusivalęs delnus vieną į kitą brūkštelėjo per kelnių užpakalį ir
priverstinai nusišypsojo.
- Man pasirodė, lyg kažką užuodžiau, - paaiškino jis. - Ar
jums čia neatrodo kaip per rūką?
Bernardas pauostė orą.
- Čia visuomet viskas kaip per rūką. Aš nieko neužuodžiu.
Tik įkaitusius serverius. - Jis įkišo ranką į viršutinę kišenę ir iš-
 SUSIPYNĘ 501

traukė kelis perlenktus popieriaus lapus. - Štai. Laiškai nuo tavo

motinos. Pasakiau, kad perduotų per nešikus, o aš atnešiu tau.
Lukas sutrikęs nusišypsojo ir paėmė laiškus.
- Vis tiek manau, kad turėtumėt paklausti... - Jis pakėlė akis
į ortakį ir suvokė, jog Mechanikos skyriuje jau nėra ko klausti.
Iš paskutinių naujienų, kurias išgirdo per imtuvą apačioje,
žinojo, kad Simsas susidorojo su mechanikais. Žuvo dešimtys
žmonių, tris ar keturis kartus daugiau suimta. Viduriniuose
aukštuose rengiamos patalpos jiems laikyti. Atrodo, valytojų
užteks daugeliui metų į priekį.
- Pavesiu kamnors iš mechanikus pakeitusių žmonių išsiaiš­
kinti, - pažadėjo Bernardas. - Beje, jau seniai norėjau su tavimi
kai ką apsvarstyti. Daugeliui teks žalius kombinezonus pakeisti
mėlynais, kai ūkininkus perkelsime į Mechanikos skyrių. Kaip
manai, ar Semis sugebėtų vadovauti visam skyriui apačioje?
Lukas linktelėjo bėgdamas akimis per vieną motinos laišką.
- Semis bus mechanikų viršininkas? Manau, jo kvalifikacija
daug aukštesnė, bet taip, jis puikiai tiks šioms pareigoms. Esu
daug ko išjo išmokęs. - Lukas pakėlė nuo laiško akis. Bernardas
atidarė dokumentų spintą prie durų ir peržvelgė paskyrimus į
darbą. - Jis puikus mokytojas, bet ar tai busjo nuolatinis darbas?
- Nieko šiame gyvenime nėra pastovaus. - Bernardas rado,
ko ieškojo, ir įsikišo į viršutinę kišenę. - Tau dar ko nors rei­
kia? - paklausė ir pasitaisė akinius. Lukas pagalvojo, kad per
pastarąjį mėnesį jis suseno. Suseno ir suvargo. - Pietus atneš po
kelių valandų.
Lukas norėjo kai ko paprašyti. Ketino pasakyti, kadjis pasi­
rengęs, kad jau nebebijo būsimo darbo, išmoko viską, ko reikia,
ir neišėjo iš proto. Ir norėjo paklausti, ar jau galėtų grįžti namo.
Bet kelio iš čia nebuvo, ir Lukas pats tai puikiai suprato.
- Na, - atsikrenkštė jis. - Norėčiau dar kai ką paskaityti...
Tai, ką aptiko aštuonioliktame serveryje, iki šiol nėjo iš gal­
vos. Baiminosi, kad Bernardas irgi tai perskaitys. Lukas susivokė
ir pats, bet dėl tikrumo turėjo paklausti apie šį aplanką.
502 ŠACHTA

Bernardas nusišypsojo.
- Dar neužtektinai turi ko skaityti? - paklausė jis.
Lukas pamojavo motinos laiškais.
- Kalbate apie šituos? Juos perskaitysiu, kol nueisiu iki ko­
pėčių,...
- Kalbu apie skaitinius apačioje. Įsakymą. Tavo mokymąsi. -
Bernardas pažvelgė į jį palenkęs galvą.
Lukas atsiduso.
- Taip, bet negaliu jo skaityti dvylika valandų per dieną.
Kalbu apie kokį lengvesnį skaitalą. Nieko tokio, pamirškite. Jei
negalite...
- Gerai, o ko tau reikia? - paklausė Bernardas. - Suprantu,
kadužkroviautau didelį krūvį. - Jis atsirėmė į dokumentų spintą ir
sunėrė pirštus ant pilvo. Ir įdėmiai nužvelgė Luką per akiniųviršų.
- Na, gal tai atrodys keistai, bet yra viena byla. Sena byla.
Serveryje radau, kad ši byla saugomajūsų biure kartu su kitomis
užbaigtomis bylomis...
- Kalbi apie tyrimą?- Bernardo balse girdėjosi nuostaba.
Lukas linktelėjo.
- Taip. Draugiška paslauga vienam mano bičiuliui, ir tiek.
Tiesiog įdomu, kaip buvo atliktas tyrimas. Serveryje nėra skai­
tmeninių kop...
- Tu kalbi apie Holstono bylą?
- Kieno? Ak, taip, senojo šerifo. Ne, ne. O kodėl klausiate?
Bernardas mostelėjo ranka, neva, nekreipk dėmesio.
- Ne, tai Vilkinso byla, - pasakė Lukas, irgi įdėmiai pažvel­
gęs į Bernardą. - Džordžo Vilkinso.
Bernardo veidas apniuko. Ūsai nukaro ant lūpų kaip nuleis­
tos užuolaidos.
Lukas kostelėjo. Jam užteko to, ką išvydo Bernardo veide.
- Džordžas mirė prieš kelerius metus Mechanin... - pradėjo
Lukas.
- Žinau, kaip jis mirė. - Bernardas nunarino galvą. - Kodėl
nori pasklaidyti šią bylą?
 SUSIPYNĘ 503

-Tiesiog iš smalsumo. Turiu draugą ir jis...

- Kuo tas draugas vardu? - Bernardas nuėmė mažas plašta­
kas nuo pilvo ir susikišo į kišenes. Jis atsitraukė nuo dokumentų
spintos ir žengė žingsnį artyn.
-Ką?
- Tas tavo draugas, ar jis kažkaip susijęs su Džordžu? Jie
artimai draugavo?
- Ne. Bent jau aš nieko nežinau. Klausykit, jei tai svarbus
tyrimas, tada pamirškime... - Lukas tiesiog norėjo sužinoti, kas
ten atsitiko. Tačiau Bernardas, regis, buvo pasirengęs viską pa­
aiškinti.
-Tai labai svarbi byla, - pasakė Bernardas. - Džordžas Vilkin-
sas buvo pavojingas žmogus. Kupinas uždraustų idėjų. Iš tų, kurie
pašnibždomis jas skleidžia nuodydami aplinkiniams protus...
- Ką? Kąjūs turite omeny?
-Tryliktas Įsakymo skyrius. Pasiskaityk. Kiekbūtų įsiplieskę
maištų,jei mes nebūtume sutrukdę, įsiplieskę akimirksniu,irjuos
kurstė tokie žmonės kaip jis.
Bernardas nunarino smakrą. Jis įdėmiai žvelgė į Luką per
akinių viršų ir noriai pasakojo, informacijos nereikėjo išgauti
suktybėmis, nors Lukas buvo ir tam pasiruošęs.
Tiesą sakant, Lukui visai nereikėjo tos bylos,jis atsekė visus
pėdsakus, paaiškinančius Džordžo mirtį, perskaitė kelias de­
šimtis pranešimų, kuriuose Holstonui buvo sakoma nutraukti
bylą. Bernardas nežinojo, kas yra gėda. Džordžas Vilkinsas ne­
mirė, jis buvo nužudytas. Ir dabar Bernardas jam norėjo paaiš­
kinti, kodėl.
- Ką tokio jis padarė? - tyliai paklausė Lukas.
-Tuoj pasakysiu, ką jis padarė. Jis buvo mechanikas, sutep­
davo mašinas. Vis dažniau iš nešikų išgirsdavome gandų, kad
apačioje šnabždamasi apie tai, jog reikia praplėsti šachtą, nu­
tiesti horizontalius tunelius. Kaip žinai, horizontalūs tuneliai
uždrausti...
- Taip, žinoma.
504 ŠACHTA

Lukas įsivaizdavo, kaip aštuonioliktos šachtos kasėjai išsika­

sa tunelį į šalį ir susiduria su devynioliktos šachtos kasėjais. Kebli
situacija, mažų mažiausiai.
- Teko ilgai kalbėtis su senuoju Mechanikos skyriaus virši­
ninku, kol šitoms nesąmonėms padarėme galą, ir tada Džordžas
Vilkinsas sugalvojo praplėsti šachtą žemyn.Jis ir keli kiti nubrai­
žė schemą iki šimtas penkiasdešimto aukšto. Paskui ir iki šimtas
šešiasdešimto.
- Šešiolika naujų aukštų?
- Tai tik pradžiai. Bent kalbos kol kas sukosi tik apie tai.
Šnabždėjosi, braižė brėžinius.Taigi tie šnabždesiai pasiekė vieno
nešiko, o netrukus ir mūsų ausis.
- Ir jūs jį nužudėte?
- Kai kas nužudė, taip. Nesvarbu kas. - Bernardas viena ran­
ka pasitaisė akinius. Kita Ūko užkišta už kombinezono petne­
šų. - Tau irgi vieną dieną reikės padaryti kažką panašaus, sūnau.
Juk supranti tai, ar ne?
-Taip, bet...
-Jokių „bet“. - Bernardas lėtai papurtė galvą. - Kai kurie
žmonės yra kaip virusas. Jei nenori, kad tai virstų epidemija, rei­
kia apsaugoti nuo jų šachtą. Reikia juos sunaikinti.
Lukas nutylėjo.
- Šiais metais keturiolika kartų buvo iškilęs pavojus ir mes
turėjome reaguoti. Ar įsivaizduoji, kokia būtų vidutinė mūsų
amžiaus trukmė, jei nesiimtume jokių veiksmų?
- Bet valymai...
- Naudingi tik sutais, kurie nori išeiti į išorę.Kurie svajojaapie
geresnį pasaulį. Ir dabartiniame sukilime pilna tokių žmonių, bet
tai tikviena iš ligų, su kuriomis mums prisieina kovoti. Valymas -
tik vienas iš gydymo būdų. Ir nesu tikras, ar žmogus, kuris serga
kita liga, išvis imtųsi valyti,jei mesjį išsiųstume. Kadvalymas būtų
sėkmingas,jie turi norėti matyti tai, ką mes jiems rodome.
Lukas prisiminė, ką sužinojo apie šalmus, apie antveidžius.
Manė, kad ši liga vienintelė. Jau pradėjo gailėtis, kad dažniau
skaitė ne Įsakymą, o Palikimą.
 SUSIPYNĘ 505

- Juk girdėjai per radiją, kas vyko. Viso to buvo galima iš­
vengti, jei anksčiau būtume susekę ligos židinį. Manau, sutiksi,
kad tokia išeitis būtų buvusi geresnė.
Lukas nudelbė akis į batus. Salia pūpsojo ant šono nuvirtusi
šiukšlių dėžė. Atrodė apgailėtinai, visiškai netinkama naudoti.
- Idėjos užkrečiamos, Lukai.Tai pagrindinė Įsakymo mintis.
Juk užtektinai jį išstudijavai, ar ne?
Lukas linktelėjo ir pagalvojo apie Džuljetą: kodėl ji neskam­
bina jau visą amžinybę. Ji viena iš tų virusų, apie kuriuos kalbė­
jo Bernardas, jos žodžiai įsiskverbė į Luko protą ir apnuodijo
keistomis, nesuprantamomis svajonėmis. Visąjo kūną apimdavo
karštis, kai suprasdavo, kad pagavojų esmę.Jis jautė nenumaldo­
mą norą paliesti savo kišenę, kur buvo sudėti jos asmeniniai daik­
tai: laikrodis, žiedas, tapatybės kortelė. Lukas paėmėjuos kaip at­
minimą, bet dabar, kai Džuljetą gyva, jie tapo jam dar brangesni.
- Sis maištas ne toks pavojingas kaip paskutinis sukilimas, -
kalbėjo Bernardas. - Bet net po to sukilimo pavyko viską už­
glaistyti, nuostolius atlyginti, žmones priversti viską užmiršti. Tą
patį padarysime ir dabar. Dabar tau aišku?
- Taip, pone.
- Puiku. Ar tai viskas, ką norėjai sužinoti apie šią bylą?
Lukas linktelėjo.
- Gerai. Tikrai tau reikia paskaitinėti ką nors kita. - Bernar­
das nusišypsojo puse lūpų, ūsai pakilo. Jis pasisuko eiti.
- Tai buvote jūs, ar ne?
Bernardas stabtelėjo, bet neatsisuko.
-Tai jūs nužudėte Džordžą Vilkinsą, ar ne?
- Ar tai svarbu?
-Taip. Svarbu man...Tai reiškia, kad...
- Tau? O gal tavo draugui?- Dabar Bernardas pasisuko į jį.
Lukui pasirodė, kad temperatūra patalpoje pakilo keliais
laipsniais.
- Sūneli, ar tavo galvoje sukasi keistokos mintys? Kalbu apie
šį darbą. Nejau dėl tavęs klydau? Gali būti, nes esu klydęs ir
anksčiau...
506 ŠACHTA

Lukas kostelėjo.
- Aš tik norėjau sužinoti, jei kartais man kada nors prisieis...
noriu pasakyti, jei jau mokausi būti...
Bernardas žengė kelis žingsnius artyn. Lukas nevalingai at­
sitraukė per pusę žingsnio atgal.
- Nemaniau, kad klysiu dėl tavęs. Betjuk suklydau, suklydau,
ar ne? - Bernardas papurtė galvą ir pažvelgė į Luką su pasibjau­
rėjimu. - Prakeikimas! - Ir nusispjovė.
- Ne, pone. Jūs nesuklydote. Tik man atrodo, kad aš čia per
ilgai užsisėdėjau. - Lukas nusibraukė nuo kaktos plaukus. Gal­
vos odą niežėjo. Jam būtinai reikėjo į dušą. - Gal man tiesiog
reikia įkvėpti šviežio oro, suprantate? Bent trumpam grįžti į na­
mus? Išsimiegoti savo lovoje? Kiek jau aš čia, mėnesį? Ir kiek
laiko dar turėčiau prabūti...?
- Nori iš čia išeiti?
Lukas linktelėjo.
Bernardas nudelbė akis į savo batus ir trumpai pamąstė. Kai
pakėlė akis, veidas atrodė liūdnas: ūsai nukarę, akys blizgėjo.
- Ar tai viskas, ko tu nori? Išeiti iš čia? - Bernardas pajudino
rankas kišenėse.
-Taip, pone, - linktelėjo Lukas.
- Tad pasakyk tai.
- Noriu iš čia išeiti. - Lukas dirstelėjo į masyvias plienines
duris Bernardui už nugaros. - Prašau. Išleiskite mane.
- Nori išeiti iš čia?
Lukas suirzęs linktelėjo, veidą išmušė prakaitas, keli lašai
nutekėjo skruostu. Staigajis išsigando šio vyro, dabar Bernardas
Lukui priminė jo tėvą.
- Prašau, - išlemeno Lukas. - Aš tiesiog... jaučiuosi lyg bū­
čiau uždarytas į narvą... Išleiskite mane.
Bernardas linktelėjo. Jo skruostai sutrūkčiojo. Lukui pasiro­
dė, kad jis tuoj pravirks. Lukas nebuvo matęs tokios Bernardo
veido išraiškos.
- Šerife Bilingsai, ar girdite mane?
 SUSIPYNĘ 507

Maža Bernardo ranka išlindo iš kišenės ir pakėlė radijo sto­

telę prie savo liūdnai nukarusių ūsų.
Pasigirdo traškantis Piterio balsas.
- Taip, girdžiu jus.
Bernardas perjungė jungiklį.
- Girdėjote šį žmogų, - prakalbo jis. - Lukas Kailas, aukš­
čiausios kategorijos informatikas, pasakė, kad nori išeiti iš čia...
 77

• 17 šachta •

-A m m r girdite mane? Volkai? Sirle?

■B H N Džuljeta nepaliaudama šaukė į radijo stotelę.
Našlaičiai ir Solas stebėjo ją stovėdami ant laiptų keliomis pa­
kopomis žemiau. Ji vis dėlto išvedė vaikus iš fermų, paskubom
supažindino su Solu ir prilipo prie radijo stotelės. Džuljeta pa­
kilojau kelis aukštus, kiti lipo paskui ją, bet iš radijo stotelės ne­
išgirdo nė žodžio nuo tada, kai Volkerio žodžius užgožė šūviai.
Bet Džuljeta nesiliovė galvojusi, jog jei užlips aukščiau, jei
pabandys dar kartą... Pažiūrėjo, ar neišsikrovė baterija - ne, ji
veikė. Padidino garsą, kol garsiakalbiuose kone kurtinamai ėmė
traškėti atmosferiniai trukdžiai - tikrai veikia.
Paspaudėjungiklį. Trukdžiai nutilo, stotelė buvo pasirengusi
perduoti jos balsą.
- Prašau, pasakykite ką nors. Čia Džuljeta. Ar girdite mane?
Kalbėkite, prašau.
Ji pažvelgė į Solą, prilaikomą vaikinuko, dar taip neseniai jį
apsvaiginusio.
- Turime pakilti aukščiau. Eime. Paskubėkime.
Būrelis suaimanavo: vargšai tremtiniai iš septynioliktos šach­
tos reagavo taip, tarsiji būtų išėjusi iš proto. Vis dėlto lipo laiptais
paskuiją, neatsilikdami nuo Solo: nors pavalgęs vaisių ir atsigėręs
jis kiek atsigavo, bet su kiekvienu aukštu žengė vis lėčiau.
- Kur tie tavo draugai, su kuriais kalbiesi? - paklausė Rik-
sonas. - Ar jie gali mums padėti? - suniurnėjo prilaikydamas
susverdėjusį Solą. - Jis sunkus.
 SUSIPYNĘ 509

-Jie neateis mums į pagalbą, - nuliūdinojį Džuljeta. - Iš ten

pas mus nėra kaip nusigauti. Ar atvirkščiai, - pridūrė pati sau.
Nuo nerimo jai sutraukė skrandį. Jai žūtbūt reikėjo susi­
siekti su Informatikos skyriumi ir paskambinti Lukui, sužinoti,
kas vyksta. Džuljeta norėjo papasakoti jam, kaip sugriuvo visi
jos planai, kad jai nesiseka kiekviename žingsnyje. Kelio atgal
nėra, suprato ji. Ji negali išgelbėti savo draugų. Negali išgelbėti
šios šachtos. Džuljeta grįžtelėjo per petį. Jai belieka viena: tapti
motina šiems našlaičiams vaikams, kurie išliko vien todėl, kad
žmonėms, kurie čia kovojo vienas su kitu, neužteko stiprybės jų
nužudyti. Ar drąsos, pagalvojoji.
Ir dabar visa tai užguls jos pečius. Ir Solo, nors jai teks nešti
didžiąją dalį naštos. Nes pats Solas iš dalies tėra tik vaikas.
Jie pamažu pakilo dar vienu aukštu. Solas, regis, po truputį
atsigavo, bet jo - kaip ir jų visų - laukė ilgas kelias.
Viduriniuose aukštuose jie stabtelėjo, kad atliktų gamtinius
reikalus tualetuose, kuriuose nenusileido vanduo. Džuljeta pa­
dėjo mažyliams. Jiems akivaizdžiai toks būdas nepatiko, buvo
įpratę šlapintis ir tuštintis tiesiog ant žemės. Džuljeta paaiškino,
jog taip ir turi būti, jog tualetais žmonės naudojasi tik tada, kai
keliauja. Ji nepapasakojo jiems, kaip Solas metų metus dergė
savuosiuose aukštuose. Ir nepapasakojo apie debesis musių.
Jie suvalgė visą pasiimtą maistą, bet liko daug vandens.
Džuljeta norėjo iki sustojant nakčiai nusigauti iki penkiasdešimt
šešto aukšto. Ji vis bandė susisiekti per radiją, rizikuodama, kad
stotelė išsikraus, bet jai niekas neatsakė. Džuljeta išvis stebėjosi,
kad išgirdo savo draugus: juk kiekvienoje šachtoje veikiausiai
skiriasi ryšys, kiekvienoje yra barjerai, kad šachtos negirdėtų vie­
na kitos. Tai vis Volkeris, tai jis kažką sugalvojo. Ir kai nusigaus
iki Informatikos skyriaus, arji sugebės susivokti, ką? Ar sugebės
susisiekti sujuo ar Sirle? Kažin. Lukas iš ten, kur buvo, irgi ne­
galėjo susisiekti suMechanikos skyriumi, nei sujungti jos sujais.
Klausė jo apie tai gal dešimtį kartų.
Lukas...
510 ŠACHTA

Ir Džuljeta
Radijas Solo slėptuvėje. Ką Lukas jai sakė vieną vakarą? Jie
kalbėjosi vėlai, irjis pasakė,jog norėtųsi kalbėtis suja iš patalpos
apačioje, nes ta vieta uždaresnė ir jaukesnė. Ar ne iš ten jis suži­
nodavo visas naujienas apie sukilimą?Taip, per tokią pačią radijo
stotelę, kaip čia, Solo irštvoje, esančią po serveriais, ją saugojo
metalinių grotelių narvas, nuo kurio Solas taip ir nerado rakto.
Džuljeta atsigręžė į kitus, jie liovėsi lipti ir įsitvėrę į turėklus
įbedė į ją akis. Helena, jaunoji mama, kuri gal net savo amžiaus
dorai nežinojo, bandė nuraminti vėl įsiverkusį kūdikį. Bevardei
mergytei labiau patiko, kai ją sūpavo einant.
- Man reikia į viršų, - pasakė jiems Džuljeta ir pažvelgė į
Solą. - Kaip tu jautiesi?
- Aš? Gerai.
Nors taip neatrodė.
- Ar galėsi juos atvesti į viršų? - paklausė ji Riksono. - Tau
viskas gerai?
Vaikinas linktelėjo. Regis, kol lipo, jo pasipriešinimas išga­
ravo, ypač po to, kai atliko savo gamtinius reikalus. Jaunesnieji
buvo sužavėti, kad pamatė tiek daug šachtos, kad gali laisvai
šūkauti, rėkauti ir nebijoti, jog jiems atsitiks kas nors bloga. Jie
pagaliau suprato, kad sujais tik du suaugusieji ir nė vienas iš jų
neatrodė blogas.
- Penkiasdešimt šeštame aukšte rasite maisto, - pasakė ji.
-Tie skaičiai... - Riksonas papurtė galvą. - Aš ne...
Žinoma. Kamjam pažinti kitus skaičius, nei jo aukšto, kam
jam numeriai tų aukštų, kurių manė niekada nepamatysiąs?
- Solas parodys tau, kur tai, - tarstelėjo Džuljeta. - Mes jau
buvome ten apsistoję. Ten yra skanaus maisto. Daug konservų.
Solai? - Ji palaukė, kol vyras pakels įją akis, dabarjo žvilgsnisjau
nebebuvo toks miglotas. - Turiu grįžti į tavo namus. Man reikia
kai kam paskambinti, supratai? Savo draugams. Noriu sužinoti,
ar jiems viskas gerai.
Solas linktelėjo.
 SUSIPYNĘ 511

- Susitvarkysite? - Džuljetai baisiai nesinorėjojų palikti, bet

ji privalėjo. - Pasistengsiu rytoj pas jus grįžti. O jūs lipkite ne­
skubėdami, gerai? Nėra reikalo skubėti, namai niekur nepabėgs.
Namai. Ar ji jau vadina šią vietą namais?
Visi sukinkavo galvomis. Vienas iš jaunesnių berniukų iš­
traukė iš kitos kuprinės butelį vandens ir atsuko dangtelį. Džul-
jeta apsisuko ir nuskubėjo į viršų peršokdama per dvi pakopas,
nors kojos maldavo to nedaryti.
Tik ties keturiasdešimtais aukštais ji suvokė, jog gali neį­
veikti likusios kelio dalies. Prakaitas šaldė odą, išvargintos, skau­
dančios kojos beveik nesilankstė. Tad dirbo rankos: kildamaji iš
paskutiniųjų kabinosi į turėklus, suprakaitavusios rankos slydo,
bet ji kabinosi dar stipriau, kad perkeltų kūną dar per dvi pako­
pas į viršų.
Jau kelis aukštus ji vos sugebėjo atgauti kvapą. Kažin, ar
nesusigadino plaučių taip ilgai išbuvusi po vandeniu? Ar taip
galėtų būti?Jos tėvas žinotų. Paskui pagalvojo apie tai, kad reiks
visąlikusią gyvenimo dalį praleisti be gydytojo, sugeltonais, kaip
Solo, dantimis, auginti kūdikį ir neleisti, kadjų atsirastų dar, bent
jau kol abu vyresnieji neužaugs.
Kitoje laiptų aikštelėjeji vėl palietė savo klubą su įsiūtu kon­
traceptiniu implantu. Po to, ką išvydo septynioliktoje šachtoje,
gimdymo kontrolė jai įgavo didesnę prasmę. Kiek daug visko
iš jos ankstesnio gyvenimo dabar atrodė prasminga. Dalykai,
anksčiau atrodę iškreipti, dabar tapo logiški ir pagrįsti. Bran­
gūs elektroniniai pranešimai, izoliacija tarp aukštų, vienintelė,
ankšta laiptinė, skirtingų spalvų kombinezonai įvairioms pro­
fesijoms, gimstamumo kontrolė... - viskas atsirado ne šiaip. Ji
ir seniau įžvelgė užuominas, tačiau nežinojo priežasčių. Jas jai
pakuždėjo ši tuščia šachta, šie vaikai, susilaukę vaikų. Atrodo,
kad kai kurie iškreipti dalykai ištiesinti atrodo dar kreivesni. Ir
kai kurie susiraizgę mazgai įgauna prasmę tik išpainioti.
Kol kilo, jos mintys klajojo, ji mintijo apie šį ir tą, kad tik
užmirštų raumenų skausmą, kad tik nereikėtų galvoti apie šiai
512 ŠACHTA

dienai tekusius sunkius išbandymus. Pagaliau Džuljeta pasiekė

trisdešimtus aukštus: kai atėjo galas kūno kančioms, galva pra­
skaidrėjo, ji ėmė mąstyti aiškiau. Dabar taip dažnai nebetikrino
nešiojamos radijo stotelės: joje vis taip pat monotoniškai dūzgė
atmosferiniai trukdžiai, be to,ji rado kitą būdą susisiekti su Vol-
keriu, tik gaila, kad anksčiau nesusiprotėjo, kaip galima apeiti
serverius ir bendrauti su kita šachta, nors ši galimybė juodviem
su Solu buvo ranka pasiekiama, tiesiog po nosimis. Aišku, ji ne­
buvo visiškai tikra, bet kam kišti už grotų radijo stotelę, kuri jau
ir taip apsaugota kitais būdais. Tik jei šis įrenginys nepaprastai
pavojingas. Tad Džuljeta vylėsi, jog neklysta.
Iki trisdešimt penkto aukšto lipo beveik nepavilkdama kojų.
Jos kūnui dar nebuvo tekę kęsti tokio sunkaus išbandymo, net kai
jungė laidus mažamsiurbliui, net kai ėjožemės paviršiumi. Dabar
žingsniavo vien valios pastangomis: pakeldavo koją, pastatydavo,
ištiesdavo, prisitraukdavo rankomis ir vėl viskas iš pradžių. Da­
bar vos įstengė užlipti po vieną laiptelį. Batų galiukai balansavo
ant laiptelio atbrailos, nes jai neužteko jėgų užkelti visos pėdos.
Žalios avarinės lemputės visur degė vienodai blausiai, ir Džuljeta
prarado laiko nuovoką: ar dabar naktis ir ar daug liko iki ryto?
Jai siaubingai trūko savo laikrodžio. Visas šias dienas guodė vien
peilis. Džuljeta nusijuokė pagalvojusi, kaip pasikeitė jos gyveni­
mas: nuo sekundžių skaičiavimo iki kovos už kiekvieną išjų.
Trisdešimt ketvirtas aukštas. Kaip jai norėjosi nuvirsti ant
plieninių grotelių ir miegoti, miegoti susisukus į kamuoliuką
kaip pirmąją naktį šioje šachtoje, kai buvo be galo dėkinga, jog
liko gyva. Bet susilaikė, trūktelėjo duris nustebusi, kiek jėgų
reikalauja paprastas judesys, ir įžengė į civilizaciją. Kur šviesa.
Elektra. Šiluma.
Svirduliuodama nuslinko koridoriumi, jos regėjimo laukas
susiaurėjo taip, tarsi būtų žiūrėjusi pro šiaudelį, o iš kraštų viskas
plaukė migloje ir sukosi.
Atsitrenkė petimi į sieną, nes vos paėjo. Norėjo tikviena: pa­
skambinti Lukui, išgirsti jo balsą. Ji įsivaizdavo, kaip susmunka
 SUSIPYNĘ 513

ir užminga šalia serverio,jo ventiliatoriai pučia šiltą orą, ant gal­

vos ausinės. Jis galės tyliai šnabždėti jai apie tolimas žvaigždes,
kol Džuljeta miegos daugelį dienų...
Bet Lukas palauks. Lukas užrakintas ir saugus. Jei nori pa­
skambinti jam - visas pasaulio laikas jos.
Todėl Džuljeta pasuko į apsauginių kostiumų laboratoriją,
pasirausė įrankių spintoje - į savo lovelę net pažvelgti nedrįso.
Užteks vieno žvilgsnio irji pabus tik kitą dieną. Ar po kelių dienų.
Susiradusi reples varžtams nupjauti ji jau norėjo išeiti, bet
grįžo ir pasiėmė plaktuką. Įrankiai buvo sunkūs, bet Džuljetai
patiko jausti jų svorį, kaip jie tempia rankų raumenis žemyn:
įrankiai padėjo išlaikyti jai pusiausvyrą.
Koridoriaus gale Džuljeta įsirėmė petimi į masyvias serve-
rinės duris. Palaikė užgulusi, kol jos cypdamos atsidarė. Tik per
nedidelį plyšelį. Bet užtektinai platų Džuljetai pralįsti. Kiek lei­
do sustingę raumenys, Džuljeta nuskubėjo link kopėčių.
Dabar vos vilko kojas. Bet stengėsi iš paskutiniųjų.
Grotelės buvo vietoje, Džuljeta atitraukė jas ir numetė įran­
kius žemyn. Šie nukrito su kurtinančiu triukšmu, bet ji nesuko
sau dėl to galvos - nesulūš. Ėmė leistis kabindamas! drėgnomis
rankomis, smakru prisilaikydama skersinių: nulipo daug grei­
čiau, nei tikėjosi.
Džuljeta sudribo ant grindų ištiesdama kojas ir skaudžiai
susitrenkė blauzdą į plaktuką. Kad atsikeltų, prireikė visų valios
pastangų ir Dievo malonės. Vis dėlto atsikėlė.
Nužingsniavo koridoriumi, praėjo mažą rašomąjį staliuką.
Čia ir rado didžiąją radijo stotelę už grotų, tarsi narve. Prisiminė
dienas, kai dirbo šerife. Panašią stotelę ji turėjo savo nuovadoje,
skambindavo Marnsui,jeigujis patruliuodavo, skambindavo pa­
dėjėjams Henkui ir Maršui. Bet šis radijo imtuvas buvo kitoks.
Džuljeta pasidėjo plaktuką ir suspaudė replėmis vieną iš vy­
rių. Rankos drebėjo, vos įstengė.
Atsistojo kitaip, vieną iš replių rankenų prispaudė po kaklu
ir įrėmė į petį, kitą suėmė abiem rankomis ir trūktelėjo žemyn.
Dabar replių rankenos ėmė pamažu artėti viena prie kitos.
514 ŠACHTA

Garsiai trakštelėjo, pokštelėjo skildamas metalas - vienas vy­

ris įveiktas. Lygiai taip nulaužė ir kitą. Raktikaulį, į kurį rėmėsi
rankena, siaubingai skaudėjo, Džuljeta baiminosi, kad skils ne
tik vyriai, bet ir jos kaulai.
Nulūžus paskutiniamvyriui Džuljeta sugriebė plieninį narvą
ir trūktelėjo. Vyriai išsinėrė iš rėmo. Ji karštligiškai lupo grotas
galvodama apie Volkerį ir savo šeimą, apie visus draugus, visus
tuos, kurių riksmus girdėjo per radijo stotelę. Privalo juos su­
stabdyti. Jie turi liautis kovęsi.
Vos tarp sienos ir išlenktų grotelių atsirado pakankamas tar­
pas, Džuljeta įkišo pirštus ir ėmė plėšti groteles nuo sienos, iš
visų jėgų lenkė narvą žemyn. Jai žūtbūt reikėjo pasiekti radijo
stotelę. Ir kam tie raktai? Velniop raktus. Galiausiai grotelės ka­
bojo priplotos prie sienos.
Ciferblatas ant radijo stotelės priekio pasirodė pažįstamas.
Džuljeta jį pasuko ir pastebėjo, kad jis juda ne tolygiai, o lyg
atkarpomis, kaskart spragtelėdamas. Išvargusi, vos atgaudama
kvapą Džuljeta susmuko ant kelių, per kaklą tekėjo prakaitas. Sis
radijas įsijungdavo kitujungikliu, įjungus garsiakalbiuose suūžė
atmosferiniai trukdžiai, triukšmas pripildė visą kambarį.
Dar viena rankenėlė. Štai ko ji norėjo, štai ką tikėjosi rasti.
Įsivaizdavo, kad tambus atskiras laidųjunginys, kaip prie užpa­
kalinės serverio sienelės, ar kiti jungikliai, kaip vandens siurbly­
je, tačiau pamatė apvalią kaip bumbulas rankenėlę su mažyčiais
numeriais aplink. Džuljeta nusišypsojo išvargusia šypsena ir pa­
suko rankenėlę ties skaičiumi „18“. Namai. Sugriebė mikrofoną
ir paspaudė mygtuką.
- Volkeri? Ar girdi mane?
Džuljeta susmuko ant grindų ir atrėmė nugarą į stalą. Sėdėjo
užsimerkusi, priglaudusi mikrofoną prie lūpų pagalvojo, kad tuoj
užmigs. Dabar suprato, ką turėjo omeny Lukas. Čia buvojauku.
Ji vėl paspaudė imtuvo mygtuką.
- Volkai? Širle?
Radijo stotelė sutraškėjusi atgijo.
 SUSIPYNĘ 515

Džuljeta atsimerkė. Žvelgė į aparatą ir jos rankos drebėjo.

Pasigirdo balsas:
- Ar kalba ta, apie kurią galvoju?
Balsas per plonas, kad būtų Volkerio. Bet pažįstamas. Tik iš
kur? Ji paspaudė mygtuką ant mikrofono.
- Čia Džuljeta. Kas kalba?
Henkas? Tikriausiai Henkas. Jis turi radijo stotelę. Arba jai
nepavyko ir ji pataikė visai į kitą šachtą.
-Tylos eteryje, - pareikalavo balsas. - Visiems tylėt!
Arjis tai šakojai? Džuljetai apsisuko galva. Eteryje pasigirdo
keletas balsų, vienas po kito, žodžius užgožė trukdžiai. Arjai irgi
reikia kažką sakyti, pagalvojo sutrikusi.
- Tu neturi teisės kalbėti šiuo dažniu, - vėl pasigirdo bal­
sas. - Už tokius dalykus išsiunčiama valyti.
Džuljetai ranka nukrito ant kelių. Priblokšta susmuko,jei ne
stalas, būtų nugriuvusi. Ji atpažino tą balsą.
Bernardas.
Kiek savaičiųji vylėsi pasikalbėti su šiuo žmogum, mintimis
prašė, kad atsilieptųjis. Bet dabar... dabar ji neturėjojam ko pa­
sakyti. Dabar ji norėjo pasikalbėti su savo draugais, norėjo, kad
šis baisus karas baigtųsi.
Džuljeta nuspaudė mygtuką.
- Liaukitės kovoję, - pasakėji. Ir su tais žodžiais baigėsi visa
jos valia, visa stiprybė. Ir noras atkeršyti. Ji tik troško, kad pa­
saulyje įsivyrautų ramybė, kad žmonės gyventų, augintų vaikus,
laimingai pasentų, kol galiausiai atguls maitinti medžių šaknų...
-Jei jau prakalbome apie valymus, - atsiliepė balsas. - Rytoj
bus vienas iš daugelio. Ojų bus labai daug...Tavo draugai sustaty­
ti į eilę.Manau, nutuoki, kas bus tas laimingasis, kuris eis pirmas.
Pasigirdo spragtelėjimas, ausinėse sušnypštė, sutraškėjo
atmosferiniai trukdžiai. Džuljeta nekrustelėjo. Jautėsi negyva.
Sustingusi. Valia paliko jos kūną.
- Įsivaizduok, kaip nustebau, - kalbėjo toliau balsas, - kaip
nustebau supratęs, kad geras, padorus vaikinas pasirodė beviltiš­
kai tavo apnuodytas.
516 ŠACHTA

Džuljeta nuspaudė mygtuką, bet nepakėlė mikrofono prie

burnos. Vietoje to ėmė kalbėti garsiau.
- Tu degsi pragare, - pasakė ji Bernardui.
- Neabejoju, - atsakė jis. - Šiuo metu laikau rankose kelis
daiktus, manau, jie priklauso tau. Tapatybės kortelę su nuotrau­
ka, dailią mažą apyrankę ir vedybinį žiedą, kuris visai nepanašus
į oficialų. Ir galvoju...
Džuljeta suvaitojo. Kūno visiškai nejautė. Vos girdėjo savo
mintis. Šiaip ne taip paspaudė mikrofono mygtuką, bet tamjai
prireikė visų likusių pastangų.
- Apie ką tu kalbi, velnio išpera?
Paskutinius žodžius spjaute išspjovė irjos galva nusviro į šalį,
kūnas mirtinai troško miego.
- Kalbu apie Luką, kuris mane išdavė. Pas jį radome keletą
tavo daiktų. Kiek ilgai jūs kalbėjotės? Ar ilgai pažįstami? Zinai
ką? Pasiųsiujį paskui tave. Pagaliau susiprotėjau, kas nutiko aną­
kart, kad tau padėjo tie kvailiai išTiekimo skyriaus, irjau patiki­
nu tave, galvą dedu, kad tavo draugas tokios pagalbos nesulauks.
Padarysiu tą kostiumą savo rankomis. Savo rankomis. Užtruksiu
visą naktį, jei reikės. Taigi, kai ryte jis iškeliaus, būsiu tikras, kad
nenueis toliau tų prakeiktų kalvų.
 78

* 18 šachta *

L§ ūką vedė į mirtį. Jiems priešpriešiais atbildėjo grupelė be-

■■ 0 sileidžiančių vaikų. Vienas iš jų suspigo su džiaugsminga
baime, tarsi jį būtų vijęsi. Lukui su Piteriu prisiėjo prisispausti
prie turėklų, kadjie galėtų prabėgti.
Piteris nepamiršo, kad yra šerifas, ir riktelėjo vaikams būti
atsargesniems, taip nutrūktgalviškai nelakstyti. Tie tik sukike­
no ir nudundėjo žemyn. Pamokos baigėsi, ir suaugusiųjų niekas
neklausė.
Stovėdamas prisispaudęs prie išorinių turėklų Lukas vos ne­
pasidavė pagundai. Laisvė taip arti - tik vienas šuolis. Tai bus
jo pasirinkta mirtis, mirtis, apie kurią galvojo ir anksčiau, kai
užeidavo niūrios nuotaikos.
Bet nespėjus priimti sprendimo Piteris suėmė jį už alkūnės
ir nutempė tolyn. Lukui beliko gėrėtis grakščia plieninių virbų
juosta, kuri vis sukosi tobulu ratu ir atrodė neturinti nei pradžios,
nei galo. Jis įsivaizdavo, kaip laiptinė tarsi milžiniškas kamščia­
traukis įsisriegia į žemę, jautė ją vibruojant tarsi kosminę stygą,
tarsi DNR viją pačiame šachtos centre, apie kurią sukasi visas
dabartinis jų gyvenimas.
Apimtas tokių minčių Lukas pakilo dar vienu aukštu arčiau
mirties. Eidamas žiūrėjo į suvirinimo siūles: vienos buvo plo­
nesnės ir dailesnės nei kitos. Kelios iškilusios tarsi randai, kitos
nugludintos taip lygiai, kad vos galėjai įžiūrėti. Kiekviena siūlė
rodė savo kūrėją: čia dirbo prityręs meistras, tokiu darbu galima
didžiuotis; čia kažkas skubėjo, matyt, dienai einant į pabaigą; čia
518 ŠACHTA

savo pirmą siūlę dėjo mokinys, o šita padaryta lengva profesi­

onalo, kuriam už nugaros dešimtmečiai panašaus triūso, ranka.
Lukas perbraukė surakintais delnais per šiurkštų dažytą
paviršių, įtrūkimus ir pūsleles, per nusilupusius lopinėlius, ati­
dengiančius daugelio metų dažų sluoksnius. Kaipjų spalva kito,
matyt, lėmė tai, kiek ir kokio brangumo dažais tuo metu buvo
dažyta. Sluoksniai priminė jam medinį rašomąjį stalą, į kurį jis
spoksojo beveik mėnesį. Kiekvienas, net menkiausiasjo griovelis
rodė laiko tėkmę, kaip kiekvienas vardas, išraitytas ant šių dažų,
rodė beprotišką žmogaus norą išgyventi ilgiau, neleisti laikui be
pėdsako nusinešti jo vargšės sielos.
Gana ilgai juodu su Piteriu lipo visiškoje tyloje, susitiko tik
vieną nešiką, sulinkusį po sunkiu kroviniu, ir jauną sutuoktinių
porą. Išėjęs iš slėptuvės po serverine Lukas netapo laisvas, kaip
svajojo visas pastarąsias savaites. Tai buvo pasala, kuri baigėsi
šiuo gėdingu maršu: visur jį lydėjo žvilgsniai - tarpduriuose,
laiptų aikštelėse, laiptuose. Bejausmiai veidai nemirksinčiomis
akimis. Draugų veidai, kuriuose dabar buvo sustingęs vienas
klausimas: ar jis priešas?
Gal jie buvo teisūs.
Jie kalbės, kadjis palūžo ir ėmė šnekėti uždraustus dalykus,
bet dabar Lukas žinojo, kodėl žmones išvaro į išorę. Jis - vi­
rusas. Jei kartą ištars neleistinus žodžius, jie galiausiai baigsis
mirtimi visų, kuriuos jis pažinojo. Šiuo keliu praėjo ir Džulje-
ta, lygiai taip pat beprasmiškai. Jis patikėjo ja, visuomet tikėjo,
visuomet žinojo, kad ji nepadarė nieko bloga, bet dabar jis iš
tikrųjų viską suprato. Ji buvo tokia panaši į jį. Labai daug kuo.
Išskyrus tik tai, kad jis neišsigelbės. Lukas tai suprato. Bernar­
das jam viską pasakė.
Informatikos skyrius liko apačioje, jie nutolo gal per dešimt
aukštų, kai Piterio radijo stotelė sudūzgė. Piteris paleido Lukui
alkūnę ir padidino garsą norėdamas sužinoti, ar kviečia ne jį*
- Čia Džuljeta. Kas kalba?
Tai jos balsas.
 SUSIPYNĘ 519

Luko širdis iš pradžių suspurdo iš džiaugsmo, paskui nusirito

į kulnus. Jis įbedė akis į turėklus ir įsiklausė.
Atsiliepė Bernardas, liepė visiems tylėt. Piteris prisuko ra­
dijo garsą, bet visai neišjungė. Balsai kilo kartu sujais. Kiekvie­
nas žingsnis ir kiekvienas žodis tarsi naikino Luką, pamažu, po
kruopelę. Jis žvelgė į turėklus ir vėl pagalvojo apie tikrą laisvę.
Įsitverti, peršokti ir kristi - ilgai kristi žemyn.
Lukas visu kūnu pajuto šuolį: kaip sulenkia kelius, kaip per­
meta per turėklus pėdas.
Balsai radijuje ginčijosi. Kalbėjo uždraustus dalykus. Šnekė­
jo apie paslaptis manydami, kad jų niekas negirdi.
Lukui galvoje vis sukosi jo mirtinas šuolis. Likimas laukė
už turėklų. Vaizdinys buvo toks galingas, kadjam pakirto kojas.
-Lukas sulėtino žingsnį, Piteris taip pat sumažino tempą.
Klausydamiesi, kaip Džuljeta ginčijasi su Bernardu, jie ėmė
trypčioti abejodami, ar tolesnis lipimas turi prasmę. Luko ryžtas
išsivadėjo, ir jis nusprendė nešokti.
Tą akimirką abiemvyrams kilo naujų minčių.
 79

* 17 šachta *

D eta pabudo ant grindų: kažkasją purtė. Vyras su barzda.

■■B P Solas. Ji „atsijungė“ Solo kambaryje, šaliajo stalo.
- Mes atėjome, - nusišypsojojis parodydamas geltonus dan­
tis. Atrodė geriau nei tada, kai matė paskutinį kartą. Gyvybin-
gesnis. Dabar Džuljetai atrodė, kad mirusi ji.
Mirusi.
- Kiek valandų? - paklausė. - Kokia šiandien diena?
Ji pamėgino atsisėsti. Kiekvienas raumuo atrodė plyštąs pu­
siau, tarsi visi jie būtų atsiskyrę ir dabar slidinėtų po oda.
Solas priėjo prie kompiuterio ir įjungė monitorių.
- Kiti ieško sau kambarių, tada eis į aukštutines fermas. -
Solas atsigręžė į ją. Džuljeta pasitrynė smilkinius. - Su mumis
yra ir kitų, - niūriai pranešėjis, tarsi Džuljetai tai būtų naujiena.
Džuljeta linktelėjo. Dabar ji galėjo galvoti tik apie vie­
ną žmogų. Prisiminė sapnus: Luką, visus draugus, uždarytus
areštinėje, laboratoriją, kur jiems buvo gaminami apsauginiai
kostiumai - ir nesvarbu, kad kamerų lauke nebūtina valyti. Ma­
sinės žudynės, pamoka tiems, kurie lieka. Ji prisiminė kūnus
šalia šitos9septynioliktos, šachtos. Nesunku įsivaizduoti, kas
įvyks toliau.
- Penktadienis, - pranešė Solas, pažvelgęs į kompiuterį. -
Arba ketvirtadienio naktis, nelygu, kas tau labiau patinka. Antra
nakties. - Jis pasikasė barzdą. - Man atrodė, kad miegojome"
daug ilgiau.
 SUSIPYNĘ 521

- O kokia diena buvo vakar? - paklausė Džuljeta ir iškart

papurtė galvą: kalba nesąmones. - Norėjau paklausti, kai aš lei­
dausi po vandeniu? Su kompresoriumi? - Galva visai nedirbo.
Solas pažvelgė į ją taip, tarsi skaitytųjos mintis.
- Leidaisi ketvirtadienį. Nuo tada praėjo viena diena. - Jis
pasikasė galvą. - Gal pradėkime nuo pradžių...
- Nėra kada, - sudejavo Džuljeta ir pamėgino atsistoti. Solas
pribėgo prie jos, suėmė už pažastų ir padėjo atsikelti. - Palydėk
mane į laboratoriją, - paprašė Džuljeta.
Solas linktelėjo. Džuljeta matė, kad jis irgi išvargęs, beveik
kaip ji, bet vis tiek stengėsi padėti. Ir ji susigraudino, jog kai kas
jai toks ištikimas ir atsidavęs.
Jie nuėjo siauru koridoriumi prie kopėčių. Kol lipo, nepa­
keliamai gėlė kojas. Džuljeta ropomis užšliaužė ant serverinės
grindų, pakilęs Solas padėjojai atsistoti. Iki serverinės ėjo drau­
ge, susikabinę.
- Man reikiavisos izoliacinėsjuostos, kurią turime, - aiškino
ji Solui, kol ėjo. Susvirduliavo ir atsitrenkė į vieną serverį. - Juos­
ta turi būti susukta ant geltonos ritės, išTiekimo skyriaus. Jokiu
būdu ne ant raudonos.
Solas linktelėjo.
- Gera juosta. Ta, kurią naudojome kompresoriui.
- Teisingai.
Jie išėjo iš serverinės ir nužingsniavo koridoriumi. Džuljeta
girdėjo, kaip už posūkio džiaugsmingai šūkaujavaikai, kaip dun­
dajų kojos. Keista buvo girdėti šį garsą - lyg ūbautų vaiduokliai.
Atvirkščiai, tai buvo normalu. Į septynioliktą šachtą ėmė grįžti
normalus gyvenimas.
Laboratorijoje ji iškart davė Solui darbo. Jis išvyniojojuostą
ant darbastalio, karpė ilgomis atkarpomis, dėjo vieną ant kitos ir
lydė siūles degikliu.
- Uždėk vieną kraštą ant kito bent per colį, - paliepė jam
Džuljeta pamačiusi, kadjis taupo juostą. Solas linktelėjo.
522 ŠACHTA

Džuljetos žvilgsnis nukrypo į lovelę: ši vis dar ją nenumal­

domai traukė. Bet miegoti nebuvo kada. Ji sugriebė mažiausią
kostiumą laboratorijoje, su antkakliu, kuris kaip tik tiks jos gal­
vai. Prisiminė, kaip sunku buvo įsisprausti į septynioliktą šachtą,
ir nenorėjo vėl pakliūti į tą pačią bėdą.
- Nėra laiko įtaisyti į kostiumą jungiklio, tad keliausiu be
radijo stotelės.
Džuljeta peržiūrėjo visą kostiumo turinį, visas valymo de­
tales, peržiūrėjo atidžiai, vieną po kitos, metė lauk suyrančias ir
keitė geromis, kurių prisirankiojo čionykščiame Tiekimo sky­
riuje. Kai kurias pritvirtino gera izoliacine juosta. Kostiumas
neatrodys taip kruopščiai ir tvarkingai padarytas kaip tas, prie
kurio gamybos prisidėjo Volkeris,bet nuo Luko kostiumo skirsis
kaip diena nuo nakties. Ištisas savaites ji stebėjosi tuo, kiek su­
manumo, ir pastangų reikia, kad sukurtum tokias nepatvarias ir
neatsparias medžiagas. Dėl įdomumo ištraukė iš kamšalo skiau­
tę ir patrynė tarp nagų. Kamšalas iškart išskydo. Džuljeta ėmė
ieškoti jam pakaitalo.
- Tu ilgam? - paklausė Solas, triukšmingai atplėšdamas dar
vienąjuostos atkarpą. - Dienai? Savaitei?
Džuljeta atitraukė akis nuo savo darbastalio ir pažvelgė į
Solo. Nenorėjo sakyti, kadjai gali nepavykti. Nusprendė niūrias
mintis pasilikti sau.
- Mes sugalvosime, kaip ateiti tavęs pasiimti, - pasakė ji. -
Bet pirmiausia turiu pamėginti kai ką išgelbėti. - Jos žodžiai
nuskambėjo kaip melas. Gali būti, jog ji išeina visamlaikui.
- Su šita? - Jis pakėlė sulydytą izoliacinę juostą, kuri tapo
panaši į antklodę.
Džuljeta linktelėjo.
- Durys į mano namus visuomet uždarytos, - pasakė ji
jam. - Atidaro tik tada, kai ką nors išsiunčia valyti.
Solas irgi linktelėjo.
- Tas pats buvo ir čia tais laikais, kai visi išėjo iš proto.
 SUSIPYNĘ 523

Džuljeta nustebusi pažvelgė į jį ir pamatė, kad jis šypsosi.

Solas pajuokavo. Ji irgi nusišypsojo, nors pokštas nepasirodė
linksmas. Staiga Džuljeta pajuto, kad jai palengvėjo.
- Durys atsidarys po šešių ar septynių valandų, - pasakė ji
Solui. - Ir kai jos atsidarys, aš noriu būti ten.
- Ir ką darysi tada? - Solas išjungė degiklį ir apžiūrėjo savo
darbą. Paskui pakėlė į ją akis.
- Tada norėsiu išgirsti, kaip jie paaiškins tai, kad likau
gyva. - Džuljeta pakeitė vienos rankovės užtrauktuką ir apvertė
kostiumą, kad tą patį padarytų kita rankove. - Man atrodo, kad
mano draugai kovoja vienoje barikadų pusėje, o žmonės, kurie
mane išsiuntė valyti, kitoje. Visi kiti tik stebi - dauguma šachtos
žmonių. Jie per daug išsigandę, kad palaikytų vieną kurią pusę,
vadinasi, jie nesiskaito.
Ji patylėjo, kol lupo užtrauktuką, jungiantį rankovę su pirš­
tine. Pakeitė jį geru.
- Manai, kad taip ką nors pakeisi? Išgelbėdama savo draugą?
Džuljeta pakėlė akis ir įdėmiai nužvelgė Solą, kuris jau be­
veik baigė klijuoti izoliacinę juostą.
- Išgelbėdama draugą tik išgelbėsiu draugą, - paaiškinoji. -
Manau, kadjuos privers susimąstyti tai,jog valyti išsiųstas žmo­
gus sugrįžo, gal tada abi kovojančios pusės blaiviai viską apmąs­
tys. O kur blaivus protas, ten ginklai ir kovos netenka prasmės.
Solas dar kartą linktelėjo. Jis ėmė lankstyti apdangalą net
nepaprašytas. Solo atsidavimas Džuljetą įkvėpė. Gal jai reikia
šitų vaikų, reikia, kad ja kas pasirūpintų. Džuljetai atrodė, kad
per šį laiką ji paseno dešimčia metų.
- Būtinai grįšiu tavęs ir kitų, - pažadėjo ji.
Solas pakreipė ant šono galvą ir akimirką žvelgė įją: regis,jis
įtemptai mąstė. Paskui priėjo prie jos darbastalio ir padėjo tvar­
kingai sulankstytą apdangalą iš izoliacinėsjuostos, paplekšnojo į
jį. Pro barzdą trumpam sušvito šypsena, tadajis nusisuko ir ėmė
įnirtingai gremžtis skruostą, lyg būtų užpuolęs baisus niežulys.
Jis vis dar paauglys. Paauglys, kuris gėdijasi ašarų.
524 ŠACHTA

Kol Lukas septynioliktoje šachtoje stūmė paskutines savo gy­

venimo valandas, aštuonioliktoje jie tempė sunkią įrangą į tre­
čią aukštą. Vaikai irgi padėjo, bet Džuljeta sustabdė juos aukštu
žemiau: jai nerimą kėlė oras viršuje. Solas padėjo jai apsivilkti
apsauginį kostiumą - antrą kartą per šias dienas. Ir niūriai ją
apžiūrėjo.
- Ar esi tikra dėl to, ką darai?
Ji linktelėjo ir paėmė sulankstytą izoliacinę juostą. Apačio­
je girdėjosi Riksono balsas: jis liepė vienam iš berniukų liautis
išdykavus.
- Tu tik nesijaudink, - paprašė Solo. - Kam lemta atsitikti,
tas atsitiks. Aš labai stengsiuosi.
Solas susiraukė ir pasikasė smakrą. Paskui linktelėjo.
-Tu pripratai gyventi su savo žmonėmis, - pasakėjis. - Ten
tikriausiai buvai laimingesnė. Bet kokiu atveju.
Džuljet^vieną stora savo pirštine suspaudė jam ranką.
- Išeinu ne dėl to, kad čia man blogai. Neatleisiu sau, jei
leisiujam mirti ir nieko nedarysiu.
- O ašjau pradėjau priprasti prie tavęs. - Solas nusuko galvą
į šoną, pasilenkė ir paėmė nuo grindų jos šalmą.
Džuljeta patikrino pirštines, įsitikino, kad viskas sanda­
riai apvyniota, ir pakėlė akis. Paskui su siaubu pagalvojo, kaip
nepaprastai sunku bus lipti į viršų su šituo kostiumu. Negana
to, vėl reikės praeiti pro tų žmonių liekanas šerifo nuovadoje ir
prasibrauti pro oro šliuzo duris. Džuljeta tirtančiomis rankomis
paėmė šalmą, ji jau išsigando savo planų, nors buvo tikra, kad
privalo taip pasielgti.
- Ačiū už viską, - padėkojoji. Jautėsi, lyg darytų kažką dau­
giau, nei atsisveikintų. Ji dabar sava valia eis ten, kur Bernardas
prievarta išsiuntė ją prieš daugelį savaičių. Tada ji nevalė, dabar
metas prie to grįžti.
Solas linktelėjo ir apėjoją iš nugaros, patikrino, ar ten viskas
gerai. Paplekšnojo per lipukus, trūktelėjo už apykaklės.
 SUSIPYNĘ 525

-Tu pasirengusi, - ištarė Solas, ir jo balsas užlūžo.

- Rūpinkis savimi, Solai. - Džuljeta ištiesė ranką ir paplekš­
nojo jam per petį. Nusprendė pasinešti šalmą dar vieną aukštą,
kad pataupytų orą.
- Aš Džimis, - priminė vyras. - Manau, nuo šiol vėl vadin-
siuosi Džimiu.
Ir nusišypsojo Džuljetai. Nors liūdnai palingavo galvą, bet
nusišypsojo.
 80

D praėjo pro oro šliuzo duris ir ėmė kilti rampa ne-

mam kreipdama dėmesio į mirties apraiškas aplink, tik stūmėsi
pirmyn, susitelkusi į kiekvieną žingsnį, kol slogiausia kelionės
dalis liko už nugaros. Priešais plytėjo atvira erdvė. Ir pavienės
valytojų liekanos, bet Džuljeta stengėsi apsimesti, kad tai akme­
nys. Kelią rado lengvai. Paprasčiausiai atsistojo nugara į miesto
griuvėsius tolumoje, tuos, link kurių ėjo prieš daugelį savaičių, ir
ėmė žingsniuoti nuo jų.
Sen bei ten plynėje vis dar pasitaikydavo negyvėlių liekanų ir
Džuljetą apėmė dar didesnis liūdesys nei einant į priekį: dabar, kai
tiek laiko pragyveno šių žmonių šachtoje,jų tragiškos mirtys kėlė
didesnę širdgėlą. Džuljeta žingsniavo atsargiai, kad nesutrikdytų
jų ramybės, su derama rimtimi ir pagarba, kurios jie nusipelnė.
O kadji būtų galėjusi padėti jiems, nes dabar gali tik pagailėti.
Kūnųpasitaikėvisrečiau, kol galiausiai dykynėjeji likovienut
vienutėlė. Lipant vėjų gairinama kalva smėlio smiltelės šiuren-
damos mušėsi į šalmą, ir tas garsas atrodė neįprastai pažįstamas
ir keistai ramino. Štai tas pasaulis, kuriame ji gyveno, kuriame
gyveno jie visi. Per skaidrų šalmą Džuljeta matė šį pasaulį labai
aiškiai. Dangų dengė skubantys debesys, niūrūs ir pikti, dulkės
tai šuorais plakė žemę, tai šėlo sūkuriais, dantyti akmenys atrodė
taip, tarsi juos kas būtų atkirtęs nuo didesnės uolos - tikriausiai
mašinos, kurios supylė šias kalvas.
Pasiekusi kalvagūbrį Džuljeta sustojo apsidairyti. Viršuje
vėjas švilpė itin nuožmiai ir negailestingai plakė jos kūną. Kad
 SUSIPYNĘ 527

nenugriūtų, ji įsirėmė į žemę plačiai išžergtomis kojomis ir įsi­

žiūrėjo įdubą priešais save, į plokščią savo namų stogą. Ją apėmė
pakilus jaudulys ir baimė. Žema saulė vos apšvietė tolimas kal­
vas, bokštelis sujutikliais tebeskendėjo šešėlyje, šachtą dar gaubė
naktis. Ji suspės. Tačiau vos pradėjo leistis kalva žemyn, sustojo
apstulbusi: išvydo link horizonto bėgančias tokių pat įdubų eiles.
Visai kaip schemoje su šachtomis, įdubos vienodais tarpais viena
nuo kitos - iš viso penkiasdešimt.
Ir staiga Džuljeta suvokė, nepaprastai aiškiai, kad netoliese
gyvena daugybė žmonių. Gyvų žmonių. Kadyra kur kas daugiau
šachtų nei jos ir Solo. Šachtų, skendinčių nežinioje, su daugybe
žmonių, kurie keliasi, eina į darbą, į mokyklą. Arba valyti.
Ji apsisuko ir apžvelgė kraštovaizdį: ojei šiuo metu kas nors
kitas stovi šiuose tyruose, apsivilkęs tokį pat apsauginį kostiumą
kaip ji, tik jo galvoje sukasi visiškai kitos mintys. Jei ji galėtų
sušukti tam žmogui ar žmonėms, tikrai netylėtų. Ir pamojuotų
visiems paslėptiems jutikliams.
Iš šio aukščio pasaulis įgavo visai kitą mastelį, kitokią apim­
tį. Jos gyvenimas prieš daug savaičių buvo pasmerktas, ji turėjo
mirti - jei ne ant kalvos šlaito priešais savo namus, tai jau tikrai
užlietose septynioliktos šachtos gelmėse. Tik viskas taip nesi­
baigė. Bet gali baigtis, dabar, čia, šį rytą, kartu su Luku. Jei jos
planas neišdegs, jei nuojauta nepasitvirtins, jie kartu sudegs oro
šliuzo liepsnose. Arba atguls šios kalvos įlinkyje kaip pora, ir
jų kūnus po smiltelę išnešios nuodingas vėjas. Kaip pora, kurių
artimas ryšys užsimezgė per karštligiškus pokalbius naktimis,
kaip dvi giminingos sielos, susaistytos jausmo, apie kurį niekada
nekalbėjo ir kurio nenorėjo pripažinti net sau.
Tiesa, Džuljeta buvo pasižadėjusi niekada nemylėti slaptai,
apskritai niekada nieko nepamilti. Tačiau šį kartą išėjo dar sudė­
tingiau: ji slėpė savojausmus netgi nuo jo. Net nuo savęs.
Gal šias mintis jai įkvėpė į akis žvelgianti mirtis, ta pjovėja
su dalgiu, plakanti jos šalmą smėliu ir toksinais. Tik ar dabar tai
svarbu, dabar, kai Džuljeta pamatė, koks platus ir kupinas gyvy­
bės pasaulis? Jos šachta tikriausiai išgyvens. Kitos neabejotinai.
528 ŠACHTA

Galingas vėjo šuoras vos neišvertė jos iš kojų ir kone išplė­

šė iš rankų sulankstytą apdangalą. Džuljeta atgavo pusiausvyrą,
susikaupė ir ėmė leistis link savo namų, šis kelio ruožas buvo
nepalyginamai lengvesnis. Kai vaizdai nuo kalvagūbrio ir viršū­
nės liko užpakaly, aprimo ir stiprus, nuodingas vėjas. Džuljeta
praėjo įlinkį, kur jungėsi dvi kalvos, ir ėmė leistis link liūdnai
pagarsėjusios poros liekanų, žymės, kuri ženklino jos lemtingą,
karštligišką ir varginantį kelią namo.

Prie rampos atsirado anksti. Be jos, tyruose daugiau nieko ne­

buvo, saulė vis dar slėpėsi už kalvų. Leisdamasi šlaitu galvojo, ką
pamanytų šachtos žmonės, jei pamatytų ją ekranuose, svirdu­
liuojančią link šachtos.
Nusileidusi rampa ji priėjo prie pat masyvių plieninių durų
ir ėmė laukti. Patikrino izoliacinės juostos apdangalą ir per­
mąstę suplanuotą veiksmų eigą. Kiekvieną scenarijaus žingsnį
ji jau buvo apgalvojusi beprotiškose savo svajonėse, lipdama į
viršų septynioliktoje šachtoje ir žingsniuodama per dykynę link
savo namų. Turėtų pavykti, kartojo sau. Mechanizmai čia tvirti
ir patikimi. Vienintelė priežastis, dėl kurios niekas neišgyveno
valymo - valytojams niekas nepadėjo, jie negalėjo pasiimti nei
įrankių, nei ką nors pasikviesti į pagalbą. Bet ji gali tai padaryti.
Laikas, regis, sustojo. Lyg būtų pamiršusi užvesti savo tra­
pų ir brangų laikrodį. Suplakto smėlio sluoksnis rampos šonais
irgi nerimo kaipjos mintys, keitė savo kontūrus šiaušiamas vėjo.
Ojei valymą atidėjo, pagalvojo Džuljeta,ji mirs vienumoje. Taip
daug geriau, tarė sau. Giliai įkvėpusi pasigailėjo nepasiėmusi pa­
pildomos talpos oro, kad užtektų ir grįžti - maža kas. Bet tada
jai terūpėjo būsimas valymas, ir į galvą neatėjo, kadjį gali atidėti.
Laukė ilgai, nervai buvo įtempti, o širdis šokinėjo, ir pagaliau
išgirdo viduje triukšmą - sugirgždėjo metaliniai vyriai.
Džuljeta sustingo, rankos pašiurpo, gerklę sugniaužė. Prasi­
deda. Ji mindžikavo vietoje, klausydamasi, kaip girgžda sunkios
durys, rengdamos! išspjauti vargšą Luką. Išvyniojo dalį apdan­
 SUSIPYNĘ 529

galo iš izoliacinės juostos ir laukė. Viskas vyks labai greitai. Kam

žinoti, jei nėjai. Bet ji pasirengusi. Niekas jos nesustabdys.
Pagaliau aštuonioliktos šachtos durys siaubingai girgždėda­
mos atsidarė ir įją smogė šnypšdamas argonas. Džuljeta paniro į
tirštą rūką. Aklai slinko į priekį, graibydamasi ištiesta ranka, prie
krūtinės prispausta apsauginė danga triukšmingai plakėsi. Bijo­
jo, kad gali susidurti su Luku, tadajai teks grumtis su nustebusiu
ir išsigandusiu vyru. Džuljeta buvo pasiruošusi jį sustabdyti, nu­
raminti, stipriai apsukti apdangalu iš izoliacinės juostos, tačiau
tarpdury nieko nebuvo, joks žmogus nebėgo į išorę, gelbėda­
masis nuo įkandin įsiplieksiančių visa valančių pragaro liepsnų.
Džuljeta tikėjosi pasipriešinimo, todėl nesutikusi jo kone
įgriuvo į oro šliuzą: panašiai būna užlipus ant paskutinio laip­
telio tamsioje laiptinėje, koja, vietoje kitos pakopos radusi vien
tuštumą, sminga kaip į prarają.
Kai argonas išsisklaidė ir durys pamažu ėmė vertis, Džulje-
tos galvoje šmėstelėjo menkutė viltis, mažytė fantazija, kadjokio
valymo nebuvo. Kad duris atidarė jai, kad jos čia laukia. Gal
kažkas pamatė ją ant kalvos šlaito ir pasinaudojo proga, adeido
jai, ir dabar viskas bus gerai...
Tačiau vos dujos prasisklaidė, Džuljeta pamatė, kad vidury
oro šliuzo klūpo žmogus su apsauginiu kostiumu, sudėjęs rankas
ant šlaunų ir atsisukęs į vidines duris.
Lukas.
Džuljeta pribėgo prie jo tą akimirką, kai patalpoje kaip
žiedas išsiskleidė ugnies nimbas, iš ugnies antgalių pliūptelėjo
liepsnos, ryškiai atsispindėdamos tviskančiame sienų plastike.
Išorinės durys užsitrenkė Džuljetai už nugaros ir užrakino juos
abu viduje.
Džuljeta žaibiškai išvyniojo apdangalą ir apėjo Luką, kadjis
galėtųją pamatyti, kad žinotų, jog nėra vienas.
Lukas atrodė pritrenktas, net kostiumas negalėjo paslėpti jo
šoko. Jis krūptelėjo, rankos išgąstingai kilstelėjo į viršų. Liepsnų
liežuviai ilgėjo.
530 ŠACHTA

Džuljeta linktelėjo žinodama, kad per skaidrų jos šalmą jis

gali matyti jos veidą, tik ji jo nematė. Tiksliu mostu, kurį min­
tyse buvo išbandžiusi tūkstantį kartų, ji išskleidė apdangaląjam
virš galvos ir pati skubiai priklaupė, kad apsauginė antklodė abu
uždengtų.
Po izoliacinės juostos danga buvo tamsu. Temperatūra išo­
rėje kilo. Džuljeta bandė sušukti Lukui, jog viskas bus gerai, bet
prislopintas jos balsas vos girdėjosi net šalmo viduje. Džuljeta
paskubomis kišo antklodės kraštus sau po keliais ir pėdomis, kol
sandariai apsikamšė. Pasilenkė ir pabandė apkamšyti ir Luką,
kad būtų tikra, jog jo nugara visiškai apsaugota.
Lukas, regis, suprato, kąji ketina padaryti. Pirštinėtosjo ran­
kos nusileido ant jos ir liko gulėti. Džuljeta jautė, koks jis tykus,
koks nuolankus. Negalėjo patikėti, kad nusprendė verčiau su­
degti, nei eiti valyti. Neprisiminė nė vieno, kuris būtų pasirinkęs
tokią mirtį. Kaip tik tai jai kėlė nerimą, kol jie susiglaudę tūnojo
tamsoje, aplink šėlstant liepsnoms. Temperatūra kilo.
Liepsnos šoko aplink izoliacinę juostą, daužėsi į apdanga­
lą taip stipriai, kad galėjai justi visai kaip nuožmų vėją lauke.
Temperatūra šoktelėjo dar ir Džuljetai ant kaktos ir viršutinės
lūpos atsirado prakaito lašelių, nors buvo pati geriausia kostiumo
apsauga. Apdangalas nepadės.Jis neapsaugos Lukojo kostiume.
Džuljeta baiminosi tik dėl jo, nors jai pačiai oda sparčiai kaito.
Regis, jos panika persidavė Lukui. O gal jis stipriau jautė
deginantį karštį. Jo rankos drebėjo. Ir tada Džuljeta tikrąja to
žodžio prasme pajuto, kad Lukas išėjo iš proto. Arbajis apsigal­
vojo. Arba pradėjo degti. Kažkas atsitiko.
Lukas ją atstūmė. Ryški liepsna įsibrovė po apdangalu: jis
ėmė keturiomis ropoti iš po jo.
Džuljeta suriko, kad jis sustotų. Šliaužė iš paskos, stvarstė
už rankų, kojų, bet Lukas ėmė spardytis, daužyti ją kumščiais,
žūtbūt stengdamasis išsivaduoti.
Apsauginė danga nuslydo Džuljetai nuo galvos ir liepsna
kone apakino. Ji pajuto nepakeliamai deginantį karštį, išgirdo,
kaip sutraška ir ima sproginėti jos šalmas, sluoksnis virš galvos
 SUSIPYNĘ 531

pradėjo riestis, trauktis - šalmas lydėsi. Lukas dingo, liko tik aki­
nama šviesa ir pragariškas karštis, oda, regis, prikepė prie kostiu­
mo tose vietose, kur lietėsi. Džuljeta sukliko iš skausmo ir užsi­
metė apdangalą ant galvos uždengdama skaidrų šalmo plastiką.
Liepsnos tebesiautėjo.
Lukas. Ji jau negalėsjo surasti. Jai ant kūno atsivėrė tūkstan­
čiai deginančių lopinių, tarsi tūkstantis peilių smigtų į raumenis.
Džuljeta tūnojo viena po plona apsaugine danga, degančia, tvos­
kiančia nepakeliamu karščiu, ir verkė karštomis ašaromis. Kūną
tampė konvulsijos - nuo ašarų ir pykčio. Džuljeta keikė viską:
ugnį, skausmą, šachtą, visą pasaulį.
Kai Džuljetos akyse išseko ašaros, degikliuose baigėsi kuras.
Pragariška temperatūra sumažėjo iki plikinančios, ir Džuljeta
galėjo saugiai nusimesti rūkstantį apdangalą. Bet oda ir toliau
degė, visur, kur iš vidaus lietėsi prie apsauginio kostiumo. Ji pa- (
sidairė Luko ir pamatė, kadjis netoliese.
Gulėjo priešais duris apanglėjusiu kostiumu, sueižėjusiu tose
vietose, kur neapgadino ugnis. Šalmas, nors apsilydęs ir sutrūki­
nėjęs labiau užjos, tebebuvo jam ant galvos, ir Džuljetai neteko
išvysti siaubingo vaizdo - apdegusiojaunojo Luko veido. Džul­
jeta prišliaužė arčiau žinodama, kad durys tuoj atsidarys, kadjie
jau ateina jos, kad viskas baigta. Jai nepavyko.
Pamačiusi nuogą Luko kūną tose vietose, kur pradegė apsau­
ginis ir apatinis kostiumai, Džuljeta apsiverkė. Štaijo apanglėju­
si ranka. Keistai pūpsantis pilvas. Jo plaštakos, tokios smulkios,
mažos, sudegusios iki...
Ne.
Negali būti. Ir Džuljeta vėl apsipylė ašaromis. Apglėbė pirš­
tinėtomis, rūkstančiomis rankomis pūslėmis nuėjusį šalmą ir
ėmė rėkti apimta šoko, iš pykčio ir keisto palengvėjimo.
Priešais ją negyvas gulėjo ne Lukas.
Čia gulėjo žmogus, kuris nebuvo vertas nė vienos jos ašaros.
 81

• 18 šachta •

s
^^ąmonė tai grįždavo, tai vėl išnykdavo - kaip netikėti skaus-
■BP mo priepuoliai. Džuljeta prisiminė tyvuliuojantį rūką, dun­
dančius batus aplink save, gulinčią ant šono krosnimi virtusiame
oro šliuze. Ji žvelgė į pasaulį, iškreiptą kaip jos apsilydęs šal­
mas - lipni, tąsi masė, vis arčiau smenganti jai prie veido. Paskui
akiratyje atsirado ryški sidabrinė žvaigždė, judanti, persiliejanti,
ji priartėjo visai prie pat šalmo. Į ją spoksojo Piteris Bilingsas.Jis
ėmė purtyti Džuljetą už apdegusių pečių, šaukė aplinkui trep­
simiems žmonėms, kad padėtų.
Jie pakėlė ją ir išnešė iš rūkstančios vietos, prakaitas lašėjo
jiems nuo veidų. Jai nuo kūno nukirpo išsilydžiusį kostiumą.
Džuljeta praplaukė pro savo seną nuovadą tarsi vaiduoklis.
Gulėjo ant nugaros, apačioje cypė smarkiai besisukantys ratukai,
pro šalį slinko plieniniai virbai, už jų, tuščioje areštinėje, matėsi
tuščias gultas.
Paskui ją nešė ratais.
Žemyn.
Džuljeta prabudo dėl savo širdies pypsėjimo: garsas ėjo iš
aparatūros, prijungtos jai prie kūno. Ją prižiūrėjo vyras, apsiren­
gęs kaipjos tėvas.
Jis pirmasis pastebėjo, kadji pabudo. Vyro antakiai pakilo,jis
nusišypsojo ir linktelėjo kažkamjai prie galvos.
Lukui. Jis buvo čia, irjo veidas, toks pažįstamas, toks keistas,
plaukė merginai prieš akis. Lukas laikė jai už rankos. Džuljeta
prisiminė, kad jis taip sėdi jau ilgai, kad jau seniai laiko už ran-
 SUSIPYNĘ 533

kos. Lukas verkė irjuokėsi, ir glostėjai skruostą. Džuljeta panoro

sužinoti, kodėl jis toks linksmas. Ir kodėl toks liūdnas. Bet jis tik
palingavo galva ir ji vėl nugrimzdo į miegą.

Džuljeta stipriai apdegė, negana to - nudegimų buvo daug.

Visas dienas, kol gijo, praleido skausmą malšinančių vaistų
ūke.
Pamačiusi Luką Džuljeta kaskart atsiprašinėdavo. Visija rū­
pinosi. Aplankė Piteris. Iš apačios gavo kalnus žinučių, bet nė
vieno lankytojo pasją neįleido. Niekas negalėjo čia įeiti, tikvyras,
apsirengęs kaip jos tėvas, ir moteris, primenanti jos motiną.

Pagaliaujai nereikėjo gerti vaistų, ir galva greitai praskaidrėjo.

Džuljeta pabudo iš gilaus sapno, iš daugelio savaičių migloje,
košmaruose, kur skendo ir degė, vaikščiojo žemės paviršiumi ir
po dešimtis šachtų, tokių kaip jų. Vaistai malšino skausmą, bet
drumstėjos sąmonę. Džuljeta buvo linkusi geriau kentėti skaus­
mus, kad tik susigrąžintų aiškų protą. Tad su džiaugsmu liovėsi
gerti vaistus.
- Labas.
Ji pakreipė galvą į šoną ir išvydo Luką. Ar jis buvo išėjęs?
Lukas palinko į priekį ir jam nuo krūtinės nukrito antklodė, jis
paėmė Džuljetos ranką ir nusišypsojo.
- Atrodai daug geriau.
Džuljeta apsilaižė lūpas. Burna buvo išdžiūvusi.
- Kur aš?
- Izoliatoriuje trisdešimt trečiame aukšte. Tik nesijaudink.
Gal tau ko nors reikia?
Ji papurtė galvą. Kaip nuostabu jausti, jog vėl gali judėti,
kalbėtis. Džuljeta pabandė suspausti Lukui ranką.
- Man skauda visą kūną, - ištarė silpnu balsu.
Lukas nusijuokė. Balse girdėjosi palengvėjimas.
- Kurgi ne.
Ji sumirksėjo ir pažvelgė į jį.
534 ŠACHTA

- Ar trisdešimt trečiame aukšte yra izoliatorius?

Lukas atsakė ne iš karto.
- Atleisk, bet jis geriausias šachtoje. - Niūriai linktelėjo. - Ir
čia tu būsi saugi. Pamiršk. Tiesiog ilsėkis. Pašauksiu slaugę.
Lukas atsistojo, jam nuo kelių nukrito stora knyga ir žnek­
telėjo į krėslą, ten pasislėpė tarp antklodės raukšlių ir pagalvių.
- Kaip manai, ar galėtum ką nors suvalgyti?
Džuljeta linktelėjo ir atgręžė veidą į lubas ir ryškią šviesą,
viskas grįžo, prisiminimai atgijo vienas po kito, kaip dilgčiojan-
tys skauduliai ant jos kūno.

Ji ištisas dienas skaitė jai atsiųstus laiškučius ir verkė. Lukas sė­

dėjo prie šono ir rankiojo tuos, kurie krito jai iš rankų ir tūpė
ant grindų tarsi išlankstyti popieriniai lėktuvėliai, paleisti nuo
laiptų aikštelės. Rinkdamas vis atsiprašinėjo, lyg tai jis būtųjuos
išmėtęs. Džuljeta kiekvieną laiškutį perskaitė po dešimt kartų,
bandydama įsiminti, ko jau nėra, o kas dar siunčia savo vardu
pasirašytas žinutes. Negalėjo patikėti siaubinga naujiena apie
Nokso žūtį. Džuljetai atrodė, kad kai kurie dalykai yra amžini,
kaip didieji laiptai. Noksas irgi. Džuljeta apraudojo jį ir Marką
ir be proto troško pasimatyti su Sirle, bet jai pasakė, kad kol kas
tai neįmanoma.
Kai užgesdavo šviesos, ją aplankydavo vaiduokliai. Džuljeta
prabusdavo išpurtusiomis nuo ašarų akimis, ant šlapios pagalvės,
tada Lukas glostydavojai galvą ir guosdavo, kad viskas bus gerai.

Piteris dažnai apsilankydavo. Džuljeta nesiliovė jam dėkojusi.

Viskas tik Piterio, tik jo dėka. Tik dėl jo pasirinkimo. Lukas
papasakojojai apie laiptus, apie savo kelionę į mirtį, kaip išgirdo
jos balsą per radijo stotelę ir kokį lemiamą vaidmenį tas pokalbis
turėjojos likimui.
Piteris surizikavo,jis viską išklausė.Todėl paskui ir išsikalbė­
jo su Luku. Ir Lukas išklojo viską, apie ką kalbėti buvo griežtai
uždrausta, jis neturėjo ko prarasti, nebuvo blogesnės vietos nei
 SUSIPYNĘ 535

ta, į kurią ėjo, papasakojo apie tai, kas sukrėtė Džuljetą: kad žmo­
nės gali būti kaip virusas, mirtina užkrečiama epidemija. Radijo
stotelė raportavo, kad Mechanikos skyrius pasiduoda. Tačiau
Bernardas vis tiek pasmerkė juos mirti.
Piteriui reikėjo priimti sprendimą. Kas jis: paskutinės tei­
singumo instancijos atstovas ar asmuo, skolingas tam, kuris jį
paskyrė į šias pareigas? Ar jis pasielgs teisingai, ar padarys tai,
ko iš jo tikimasi? Lengvesnis atrodė pastarasis kelias, bet Piteris
Bilingsas buvo geras žmogus. Lukas taip ir pasakė jam ten, ant
laiptų. Jis pasakė, kad juos suvedė likimas, ir dabar jie privalo
nuspręsti, kaip viskas klostysis toliau.Jie privalo nuspręsti, kieno
pusę pasirinkti.
Lukas pasakė Piteriui, kad Bernardas nužudė žmogų. Kad
Lukas turi įrodymų. Kad jis pats nepadarė nieko tokio, už ką
būtų reikėję jį išsiųsti valyti.
Ir Piteris pagalvojo, kad visa Informatikos skyriaus apsauga
dabar šimtu aukštų žemiau. O viršuje tikvienas ginklas. Ir vienas
įstatymas.
Jo įstatymas.
 82
Po keliųsavaičių
• 18 šachta *

trise sėdėjo aplink pasitarimų stalą. Džuljeta pasitaisė

WKmmarlės raištį ant rankos, kad uždengtų po nudegimo liku­
sius iškilius randus. Jai davė didesnio dydžio kombinezoną, kad
nespaustų ir nekeltų skausmo, tačiau apatiniai marškiniai dirgi­
no visur, kur tampriai apgulė kūną.Ji sėdėjo viename iš pliušinių
krėslų suratukais ir atsistumdama kojų pirštais vietoje važinėjosi
pirmyn atgal, nekantraudama kuo greičiau iš čia ištrūkti. Tačiau
Lukas su Piteriu turėjo kai ką apsvarstyti. Jie atsivedė ją į šią
patalpą šalia įėjimo, šalia didžiųjų laiptų, ir privertė susėsti sujais
prie stalo. Kad turėtų bent kiekprivatumo, pasakė jie. Jų veidų
išraiška kėlė Džuljetai nerimą.
Ilgai niekas nepratarė nė žodžio. Piteris, pasinaudojęs tylos
minute, pasiuntė vieną iš technikų vandens, tačiau kai šis atnešė
ąsotį ir stiklinės buvo pripiltos, niekas negėrė. Lukas su Piteriu
nervingai susižvalgė. Džuljetai pabodo laukti.
- Kas čia vyksta? - paklausė ji. - Gal aš jau galiu eiti? Man
susidarė įspūdis, kad jūs jau kelias dienas atidedate šį pokal­
bį. - Mergina dirstelėjo į savo laikrodį, pajudino ranką, kad jis
išlįstų iš po tvarsčio irji galėtų pamatyti mažytį ciferblatą. Paskui
žvilgtelėjo į Luką kitoje stalo pusėje ir nevalingai prajuko, toks
rimtas ir įsitempęs buvojo veidas. - Ar ketinate mane čia laikyti
amžinai? Nes draugams apačioje pažadėjau, kad pasimatysiu su
jais rytoj vakare.
Lukas pažvelgė į Piterį.
 SUSIPYNĘ 537

- Vaikinai, liaukitės. Klokite gi pagaliau, kas neduoda jums

ramybės. Gydytojas sakė, kad aš jaučiuosi gerai ir galiu keliauti
žemyn, be to, juk žadėjau, kad kreipsiuosi į Maršą ar Henką, jei
man reikės kokios pagalbos. Jei dabar neišeisiu, pavėluosiu.
- Gerai, - pasakė Lukas atsidusdamas. Regis, jis prarado
viltį, kad Piteris prabils pirmas. - Jau kelios savaitės...
- Man dėljūsųjos virto keliais mėnesiais. - Džuljeta pasuko
ratuką laikrodžio šone, ir senovinis laikrodis linksmai sutiksėjo,
tarsi niekada nebūtų sustojęs.
- Tiesiog mes... - Lukas kostelėjo į kumštį, kad pravalytų
gerklę, - mes negalėjome parodyti tau visų žinučių, kurias ga­
vai. - Pažvelgęs į ją Lukas susiraukė, atrodė prasikaltęs. Džul-
jetai širdis nusirito į kulnus. Laukdama ji net palinko į priekį.
Vadinasi, dar daugiau vardų pateks į liūdną sąrašą.
Lukas pakėlė rankas.
- Nieko panašaus, - skubiai ištarė atpažinęs nerimą jos vei­
de. - Dieve, atsiprašau, aš tikrai ne apie tai...
- Naujienos geros, - patvirtino Piteris. - Mes turėjome ome­
ny sveikinimo žinutes. - Lukas pervėrė Piterį tokiu žvilgsniu,
kad Džuljeta pagalvojo, vargu arji jas palaikys geromis. - Vienu
žodžiu... tai naujienos.
Lukas pažvelgė į Džuljetą iš kitapus stalo. Sėdėjo kaip ir
ji susidėjęs rankas priešais save, ant nuniokoto medinio stalo.
Regis, nuo susitikimo pradžios jų rankos pasislinko viena link
kitos per kelis colius, pirštai geidė susipinti kaip paskutines ke­
lias savaites. Juk taip ligoninėse ir elgiasi sunerimę draugai, ar
ne? Kol Džuljeta mąstė apie tai, Lukas su Piteriu pradėjo kalbėti
kažką apie rinkimus.
- Palaukite. Ką?! - Ji sumirksėjo ir pakėlė akis nuo savo ran­
kų, pagaliauji suvokė paskutinę pokalbio dalį.
-Tiesiog dabar rinkimų laikas, - paaiškino Lukas.
- Visi kalba tik apie tave, - tarė Piteris.
- Palauk... - Džuljeta dar iki galo'neatsitokėjo. - Ką tu pa­
sakei?
538 ŠACHTA

Lukas giliai įkvėpė.

- Bernardas buvo vienintelis kandidatas. Kai išsiuntėme jį
valyti, rinkimus nutraukėme. Bet pasklidus žiniai apie stebuklin­
gą tavo grįžimą žmonės vis tiek ėjo balsuoti...
- Daugybe žmonių, - pridūrė Piteris.
Lukas pritardamas linktelėjo.
-Tikras antplūdis. Daugiau nei pusė šachtos.
-Taip, bet... mere?- Ji nusijuokė ir nužvelgė subraižytą pa­
sitarimų kambario stalą, tuščią, tik su nepaliestomis stiklinėmis
vandens. - Ar galiu ką nors pasirašyti? Kad oficialiai atsisakau
šitos nesąmonės?
Abu vyrai susižvalgė.
-Taigi tokie reikalai, - pasakė Piteris.
Lukas papurtė galvą.
-Juk sakiau tau...
- Mes tikėjomės, kad tu sutiksi.
- Aš? Merė? - Džuljeta sunėrė rankas ir raukydamasi iš
skausmo atsilošė į krėslo atkaltę. Paskui nusijuokė. - Jūs tikriau­
siai juokaujate. Aš nieko apie tai neišmanau...
- Tau ir nereikia išmanyti, - pasakė Piteris palinkdamas į
priekį. - Turėsi kabinetą, spausi visiems rankas, pasirašysi šį bei
tą, kelsi žmonėms ūpą...
Lukas paplekšnojo jai per ranką ir papurtė galvą. Džuljeta
pajuto, kaip odą nutvilkė karštis, dėl to randai ir žaizdos ėmė dar
labiau mausti ir tvinkčioti.
- Svarbiausia, - prabilo Lukas Piteriui atsilošus ant kėdės, -
kad mums tavęs reikia.Viršuje nebėra valdžios. Piteris savo par­
eigas eina ilgiausiai, o tu žinai, kaip neseniai jį paskyrė.
Džuljeta klausėsi netardama nė žodžio.
- Pameni mūsų naktinius pokalbius? Pameni, pasakojai man,
kaip atrodo ta kita šachta? Ar bent supranti, kaip mes arti nuo to?
Džuljeta prikando lūpą, paėmė vieną iš stiklinių ir gerokai
gurkštelėjo vandens. Žvelgdama virš stiklinės ji laukė, kol Lukas
dar ką pasakys.
 SUSIPYNĘ 539

- Mes turime šansą, Džule. Išlaikyti šią vietą. Grąžinti

viską...
Ji padėjo stiklinę ir pakėlė ranką stabdydama Luką.
- Jei ketiname tai padaryti, - pasakė jiems ramiu, dalykiš­
ku balsu, perbėgdama žvilgsniu nuo vieno laukiančio veido prie
kito. —Jei padarysime tai, tai padarysime taip, kaip pasakysiu aš.
Piteris susiraukė.
- Daugiau jokio melo, - ištarė ji. - Suteiksime galimybę
tiesai.
Lukas nervingai nusijuokė. Piteris papurtė galvą.
- Dabar paklausykite manęs, - pasakėji. - Tai ne beprotybė.
Nemanykit, kad ši mintis man pirmą kartą atėjo į galvą. Velniai
griebtų, aš ištisas savaites nieko neveikiau, tik mąsčiau.
- Tiesai? - paklausė Piteris.
Džuljeta linktelėjo.
- Žinau, apie ką judu abu galvojat. Manote, kad žmonėms
reikia melo, baimės...
Piteris linktelėjo.
-Tačiau kas gali dar labiau gąsdinti nei tai, kas už šachtos?- Ji
bedė pirštu į viršų ir palaukė, kol jie įsisąmonins jos žodžius. -
Šachtas visų pirma statė tam, kad žmonės būtų vienoje vietoje.
Vienoje vietoje ir atskirai, nežinodami vieni apie kitus, kad ne­
galėtų apkrėsti vieni kitų, jei kur įsisuktų virusas. Bet aš nenoriu
žaisti šio žaidimo. Man nepatinka ši priežastis. Ir aš atsisakaują
pripažinti.
Lukas pakreipė galvą.
-Taip, bet...
- Taigi mes dabar lyg priešingose stovyklose. Tik taip mano
ne žmonės šachtose, ne tie, kurie dirba diena iš dienos ir nieko
nežino, o tie, kurie sėdi viršuje ir žino. Aštuoniolikta šachta bus
kitokia. Čia visi viską žinos, visi turės tikslą. Pagalvokite apie tad.
Užuot manipuliavę žmonėmis, kodėl negalėtume suteiktijiems
teisių?Tegul jie žino, kieno pusėje yra. Ir tegul tai tampa kolek­
tyvinės valios varikliu.
540 ŠACHTA

Lukas pakėlė antakius. Piteris persibraukė rankomis plaukus.

- Pagalvokite apie tai, vaikinai. - Džuljeta atsistūmė nuo
stalo. - Neskubėkite. Aš noriu pasimatyti su savo šeima ir drau­
gais. Bet yra tik du būdai: arba aš su jumis, arba prieš jus. Ir aš
visur kalbėsiu tiesą, vienaip ar kitaip.
Ji nusišypsojo Lukui. Tai buvo iššūkis ir jis suprato, kad
Džuljeta nejuokauja.
Piteris atsistojo ir pakėlė rankas rodydamas, kad pasiduoda.
- Ar bent galime susitarti, kad nepadarysime nieko neapgal­
vota, kol susitiksime kitąkart?
Džuljeta sunėrė rankas ir nuleido galvą.
- Gerai, - sutiko Piteris iškvėpdamas.
Džuljeta pasisuko į Luką. Sis žvelgė į ją stipriai sučiaupęs
lūpas, ir jai tapo aišku, kad jis viską suvokia. Buvo tik vienas
kelias į priekį, ir tai jį labiausiai baugino.
Piteris pasuko prie durų. Atidaręs pažvelgė į Luką.
- Ar gali duoti mums šiek tiek laiko? - paklausė Lukas sto­
damasis ir eidamas link durų.
Piteris linktelėjo. Jis atsisuko ir paspaudė Džuljetai ranką,
o ši gal milijoninį kartą jam padėkojo. Piteris pasitaisė šiek tiek
pakrypusią žvaigždę ant krūtinės ir išėjo iš pasitarimų kambario.
Lukas pasitraukė toliau nuo stiklinės sienos, griebė Džuljetai
už rankos ir trūktelėjo link nepermatomų durų.
- Tu juokauji? - paklausė ji. - Nejau iš tikrųjų manai, kad
imsiuosi šio darbo ir...?
Lukas ranka trinktelėjo į duris ir šios užsidarė. Džuljeta sto­
vėjo veidu į jį, sutrikusi, nes pajuto, kaip jo rankos švelniai, kad
tik neužgautų žaizdų, apglėbiają per liemenį.
- Tu buvai teisi, - sušnibždėjo Lukas. Jis palinko arčiau ir
padėjo galvąjai ant peties. - Aš stengiausi laimėti laiko. Neno­
riu, kad tu išeitum.
Šiltas jo alsavimas glostė kaklą. Džuljeta atsipalaidavo ir pa­
miršo, ką norėjo pasakyti. Ji apkabino Luką per pečius, pirštais
glostė kaklą.
 SUSIPYNĘ 541

- Viskas gerai, - nuramino jį.

Išgirdus, kad jis pagaliau tai ištarė, kad pripažino, Džuljetai
labai palengvėjoJi jautė, kaip Lukas dreba, girdėjo nelygų, trūk­
čiojantį kvėpavimą.
- Viskas gerai, - pakartojo pakuždomis, skruostu glusdama
jam prie veido, stengdamasi jį nuraminti. - Juk išeinu ne visam
laikui...
Lukas atsitraukė ir pažvelgė į ją. Džuljeta jautė, kaip jis įsi­
žiūri jai į veidą, ir ašaros telkėsi akyse. Jo kūnas - rankos, nuga­
ra - ėmė virpėti.
Tik paskui, kai Lukas priglaudė lūpas prie josios, Džuljeta
suprato, kad jis virpėjo ne iš baimės ar panikos, o iš jaudulio. Iš
aistros.
Džuljeta suaimanavusi atsidavė bučiniui, jo saldybė apsuko
jai galvą labiau nei gydytojo vaistai. Nebejautė skausmo ten, kur
Luko rankos glostė nugarą. Džuljeta jau neprisiminė, kada pa­
skutinį kartąją bučiavo. Ji atsakė į bučinį, bet šis buvo pernelyg
trumpas. Lukas atsitraukė ir suspaudėjai rankas, paskui nervin­
gai dirstelėjo į langą.
-Tai... eee...
- Buvo malonu, - pasakė jam Džuljeta spustelėdama ranką.
-Tikriausiai turėtume... - Jis mostelėjo smakru link durų.
Džuljeta nusišypsojo.
- Taip. Tikriausiai.
Jie nužingsniavo per Informatikos skyriaus vestibiulį iki
laiptų aikštelės. Ten jau laukė technikas su kuprine. Džuljeta
pastebėjo, jog Lukas prisiuvo prie petnešų minkšto audinio, kad
šios ne taip erzintų jai žaizdas.
- Esi tikra, kad tau nereikia palydos?
- Ne, jaučiuosi gerai, - atsakė Džuljeta kišdama plaukų
sruogas už ausų ir patraukdama kuprinės petnešas arčiau ka­
klo. - Pasimatysime maždaug po savaitės.
- Gali susisiekti su manimi per radiją, - tarė Lukas.
Džuljeta nusijuokė.
542 ŠACHTA

- Žinau.
Džuljeta suėmė Lukui ranką, spustelėjo ir pasuko link di­
džiųjų laiptų. Kažkas iš žmonių, einančių pro šalį, jai linktelėjo.
Ji buvo tikra, kad jo nepažįsta, bet atsakydama irgi linktelėjo.
Kiti žmonės irgi gręžiojosi jai pavymui. Džuljeta praėjo projuos
ir uždėjo ranką ant lenkto didžiųjų laiptų turėklo, kuris sukosi
pačioje jų pasaulio šerdyje ir tiek metų laikė šiuos ilgaamžius,
nutrintus laiptelius, per tą laiką prasidėjo ir baigėsi daugybės
žmonių gyvenimai. Džuljeta užkėlė koją ant pirmojo laiptelio,
jos laukė ilga kelionė...
-Ei!
Ją šaukė. Lukas. Jis perbėgo laiptų aikštelę, sutrikęs, nuleidęs
akis.
- Maniau, tu eini žemyn, pasimatyti su savo draugais.
Džuljeta nusišypsojo jam. Pro šalį skubėjo nešikas, apsikro­
vęs sunkiais nešuliais, ir mergina pagalvojo, kiek visos naštos
pastaruoju metu nusirito jai nuo pečių.
- Pirmiausia šeima, - pasakė ji Lukui. Pakėlė akis į viršų,
į didžiulį laiptų šulinį per vidurį dūzgiančios šachtos ir užkėlė
koją ant antro laiptelio. - Iš pradžių pasimatysiu su savo tėvu.
 EPILOGAS

* 18 šachta *

Trisdešimt du!
HBBHpa Šachtos gilumoje Eliza pasišokinėdama bėgo laip­
teliais į viršų, iškvėpto garo juostos driekėsi jai už nugaros, sun­
kiais batais apautos nerangios mažos kojytės trankiai bildėjo į
šlapią plieną.
- Trisdešimt du laipteliai, pone Solai!
Beveik pasiekusi laiptų aikštelę, ant paskutinio laipteUo EU-
za suklupo ir parpuolė ant rankų ir kojų. Nuleidusi galvą minutę
svarstė, ar verkti, ar apsimesti, kad nieko neatsitiko.
Solas laukė, kol ji ims bliauti.
Bet mažoji pakėlė veidelį ir plačiai nusišypsojo, tarsi saky­
dama, kad jai viskas gerai. Tarp dantukų žiojėjo skylė - vienas
iškrito ir jo vietoje dar nebuvo išdygęs naujas.
- Leidžiasi, - pranešė ji. Nusišluostė rankas į naują kombi­
nezoną ir pribėgo prie jo. - Vanduo leidžiasi!
Solas suniurnėjo, kai EHza pripuolė prie jo ir apkabino per
klubus, bet paskui pats paglostė mergaitei nugarą.
- Viskas bus gerai!
Solas viena ranka įsikibo į turėklą ir pažvelgė žemyn, į rūdžių
spalvos kraujo dėmes sau po kojomis, bet greitai nuginė šiuos
prisiminimus ir įbedė akis į slūgstantį vandenį toUapačioje.Tada
paėmė prie klubų kabančią radijo stotelę. Džuljeta bus sužavėta,
kai sužinos.
- Manau, tu teisi, - ištarė jis mažajai Elizai traukdamas ra­
dijo stotelę. - Aš irgi manau, kad viskas bus gerai...
 Howey, Hugh
-341 Šachta :romanas / Hugh Howey; iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskai­
tė. - Vilnius : Alma littera, 2016. - 544 p.

ISBN 978-609-01-2180-1
Įvykus paslaptingai katastrofai Žemė tampa nebegyvenama ir žmonija per­
sikelia į požeminį miestą - iš daugybės lygių susidedančią šachtą, uždarą pasaulį,
kuriame viešpatauja griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė. Išgyventi čia
gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas sistemai ir nekeldamas jokių klausimų.
Tačiau kai kas išdrįsta sulaužyti šachtos taisykles. Ilgai saugotos šachtos paslaptys
ir visa sistema atsiduria pavojuje...
„Mokslinė fantastika, trileris ar romanas apie visuomenę? Nepaprastai ta­
lentingai papasakota istorija apie žmones, ekstremaliomis sąlygomis atsidūrusius
izoliuotoje erdvėje ir priverstus ieškoti būdų išgyventi kartu. Sukrečiantis pasa­
kojimas apie žmogiškumo ribas.“ „, T_ „
Rhein-Neckar-Zeitung
Hugh Howey (Hju Haui, g. 1975 m., JAV) prieš tapdamas rašytoju daug
kuoužsiėmė: pilotavojachtas, dirbo laivųstatybose, prekiavoknygomis. Atsiduoti
rašymui paskatino milžiniška sėkmė, kurios sulaukė iš pradžių tik internete pu­
blikuotas jo pasakojimas apie žmoniją, ištikus paslaptingai katastrofai nublokštą
po žeme. Šiuo metu H. Howeyo knygos didžiuliais tiražais leidžiamos visame
pasaulyje.
UDK 821.111(73)-31

HUGH HOWEY
ŠACHTA
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Rita Kaminskaitė
Redaktorė Lina Kaminskienė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkas Karolis Žukas
Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 2200 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
Interneto svetainė: www.standart.lt
KA DARYTUM, JEI PASAULIS TAPTŲ NEGYVENAMAS?
IR JEI ŽMONIJAI LIKTŲ VIENINTELIS PRIEGLOBSTIS PO ŽEME?
O TU PATS NETIKĖTAI GAUTUM TEISĘ SPRĘSTI - KĄ IŠGELBĖTI,
O KĄ-PRAŽUDYTI?

Didžiulis miestas iš šimtas keturiasdešimt keturių lygių slūgso giliai žemėje.

Su išoriniu pasauliu šią milžinišką šachtą sieja tik didžiuliai ekranai, kuriuose
veriasi filmavimo kamerų fiksuojami vaizdai. Kadaise žemės paviršiuje buvo
miestai, virė gyvenimas. Dabar ten - tik nuolaužos ir griuvėsiai. Ir nė vieno
žmogaus - jie visi po žeme, šachtoje. Uždarame pasaulyje, kuriame viešpatauja
griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė. Niekas nebeprisimena, koks įvykis
žmoniją privertė apsigyventi po žeme, kaip ir niekas nežino, kas iš tikrųjų dabar
valdo visų jų gyvenimą. Išgyventi čia gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas
sistemai. Už svajones, klausimus ir bandymus maištauti baudžiama vienintele
bausme - mirtimi. Dauguma nuolankiai paklūsta. Tačiau ne visi. Alison kadaise
išdrįso pažeisti šachtos taisykles. Trečiųjų jos dingimo metinių išvakarėse patį
didžiausią šachtos tabu sulaužyti ryžtasi ir jos vyras šerifas Holstonas. Tačiau
jis nė nenutuokia, kad šis jo sprendimas bus lemtingas ne tik jam, bet ir visam
šachtos gyvenimui...

V ie n a s k it ą v e ja n t y s į v y k i a i, s u d ė t in g i s a n t y k ia i, m e ilė i r p a s ir in k im a i , su

k u r ia is s u s id u r ia ž m o n ė s , e k s t r e m a lių s ą ly g ų į k a l i n t i u ž d a r o je e r d v ė je ir

p r i v e r s t i r a s t i b ū d ą g y v e n t i ir iš g y v e n t i k a r t u . Š i k n y g a - d a u g ia u n e i t ie s io g

d ė m e s į p r i k a u s t a n t i is t o r i ja , t a i ž v ilg s n is j p a č ią ž m o g iš k u m o e s m ę .

„ J e i ie ško te re a lio s p a s a u lin ė s sensacijos, re k o m e n d u o ju „Š a c h tą “ - sa vila id o s

fen om en ą, k u ris visa m e p a s a u ly je m ilijo n in ia is tira ža is š lu o ja m a s n u o k n y g y n ą

p re k y s ta lių .''

Andrius Tapinas

O.knygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas j bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt