Vanda Markovska

Graik mitai
Mitai

Vert Vytautas Martiius Skaitmeninta i knygos: Vanda Markovska. Graik mitai. Vilnius: Vaga, 1971. ISBN 978-5-430-05946-0

Krinys suskaitmenintas vykdant ES struktrini fond remiam projekt Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (58 kl.) mokini esmini kompetencij ugdymas, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

TURINYS
DIEV KILM . . . . . . . . . . . . . . . . . . . PROMETJAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . DEUKALIONAS IR PIRA . . . . . . . . . . . DEMETRA IR KORA . . . . . . . . . . . . . . . FAETONAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . MELEAGRAS IR ATALANT . . . . . . . . Atalant ir Hipomenas . . . . . . . . . . . PERSJAS IR ANDROMEDA. . . . . . . . SIZIFAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . BELEROFONTAS. . . . . . . . . . . . . . . . . HERAKLIS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ALKESTID . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ARGONAUT YGIS. . . . . . . . . . . . . . DEDALAS IR IKARAS . . . . . . . . . . . . . . TESJAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . TANTALAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . SLIBINO NUODAI. . . . . . . . . . . . . . . . Europa. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tb slibinas. . . . . . . . . . . . . . . . . . Semel ir Dionisas. . . . . . . . . . . . . . Dionisas baudia Agav ir Pentj . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4 30 39 48 57 67 79 83 98 103 118 182 187 228 233 264 268 268 269 272 275

Akteonas . . . . . . . . . . . Antiop ir Dirk. . . . . . Niob. . . . . . . . . . . . . . Edipas . . . . . . . . . . . . . Septyni prie Tbus. . . Antigon . . . . . . . . . . . Tb sugriovimas . . . . KARALIUS MIDAS. . . . . . ORFJAS IR EURIDIK. .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

. . . . . . . . .

285 287 292 302 313 320 323 325 329

DIEV KILM
I pradi tebuvo chaosas, ir i jo kilo visokia gyvyb. Pirma beribj bty radosi Gaja Motina em. Bet ji buvo dyka ir nebyli, joks balsas netrikd jos neaprpiam plot aminos tylos. Nuo ems gelmi atsiskyr nirusis Tartaras, bedugnis tamsos kratas. Paskui em sukr ydrj Uran (Dang) ir galingj Pont (Jr). I Gajos ir Ponto kilo vairios jr dievybs, kuri pats maloniausias buvo Nerjas. Jisai turjo penkiasdeimt grauoli dukr nereidi, kurios, takydamosi aliose bangose, jros platybes pripild lengvabdiko juoko. Gajos ir Ponto snus Taumantas dav gyvyb grauolei vaivorykts deivei Iridei, vilkiniai daugiaspalv drabu, taiau sukr ir lykisias harpijas pusiau pauktes, pusiau moteris. Kiti Gajos ir Ponto palikuonys pasaulyje priveis visoki pabais, i kuri siaubingiausios buvo grajos ir gorgons.
4
Turinys

Pirmoji Gajos ir ydrojo Urano karta buvo trys milinai imtarankiai, vardu Kotas, Briarjas ir Gigis. Jiems gimus, pasaul itiko ems drebjimai, baisios audros ir potvyniai. Isigands savo sn neapsakomos galios, Uranas ryosi nutrenkti juos Tartaro gelmes, kad nepavert pasaulio valdios. Nulido Motina em, kartai myljusi savo vaikus, taiau nedrso prietarauti vyro valiai. Po ami pasaul ivydo antroji Gajos ir Urano karta trys apvaliaakiai kiklopai, kurie buvo labai tvirto sudjimo, o j balsai primin griaustin. Tai buvo Brontis (Perknas), Steropas (aibas) ir Argas (Spindintis). Bet ir jie susilauk lidno savo broli likimo. Skradiai pasaulio prarajos jie nugarmjo Poemio karalysts gelmes, kur dusliai staug imtarankiai. Treioji Urano karta i ems si buvo titanai. Tai bta teising pasaulio valdov. J ididios galvos siek kaln virnes, o akys svaid aibus. Titan buvo ei: Okeanas, Kojas, Krejas, Hiperionas, Japetas ir Kronas. eios buvo ir titanids: Tja, Rja, Temid, Mnemosin, Feb ir Tetija. I jr dievybi Okeano ir Tetijos kilo nimfos okeanids, kuri buvo trys tkstaniai, i Hiperiono ir
5
Turinys

Tjos skaistusis sauls dievas Helijas, sidabrin mnulio deiv Selen ir aura rausvapirt Eos. Nauja gyvyb dabar pradjo rastis emje. Lig tol plika ir ideginta Gajos pluta, vir kurios drieksi vien rko tumulai, ir tvyrojo amina tamsa, dabar nuvito nuo sauls spinduli, sualiavo joje laukai, suo girios, praydo lankose kvapns iedai. ali mik tankynse prisiveis vri visoki, aukto dangaus ydrynje suskambo pauki balsai. Tuo metu atsirado ir pirmieji mons. Pats imintingasis i titan buvo jaunylis Kronas (Laikas), kur Gaja labiausiai myljo. Ji danai sksdavosi snui dl Urano iaurumo jis pats savo vaikus pasmerks aminai tamsai. Motinos leidiamas, Kronas ne kart priddavo aus prie ems ir klausydavos dusli smgi ir dejoni, sklindani i gilumos. Tai imtarankiai ir kiklopai tuiai lig krauj galuodavos, stengdamiesi iversti Tartaro vartus. Kai Kronas suaugo jaunikait, ryosi ipildyti Gajos vali, atkeryti u broli kanias ir ivaduoti juos i nuomaus tvo valdios. Vien kart Kronas slinko Urano kambar, kai tas miegojo, ir patrauk jam su atriu pjautuvu, o paskui nusvied emyn i dangaus auktybi. Dar neseniai toks galingas dangaus valdovas devynias
6
Turinys

dienas ir naktis krito em, o i ten dar devynias dienas ir naktis lk niriojo Tartaro gelmes. Nugaljs tv ir ums jo sost, Kronas imtarankiams ir kiklopams atvr Poemio vartus, o paskui, titan pritariamas, patsai m valdyti pasaul. Jo mona tapo viena i titanidi Rja. Po rsi Urano laik emje stojo ramyb ir laim. velni ir dosni Motina Gaja neyktjo savo vaisi dievams ir monms, gyvenantiems pagal aminus jos dsnius. Pasauliui prasidjo aukso amius, kuriame nebuvo varg nei kar, kani nei nusikaltim. Taiau Krono kakt neretai temd nirus rpestis. Mat, emyn garmdamas, Uranas baisiu prakeikimu prakeik savo sn: Nedkingasai, u savo nusikaltim susilauksi tokios pat lemties. Kad tvo prakeiksmas isipildyti negalt, Kronas m ryti k tik gimusius savo vaikus. O vyresniuosius brolius, imtarankius ir kiklopus, kuriems ne taip seniai buvo atvrs Tartaro vartus, dabar vl nugrdo pragaro bedugn, bktaudamas dl savo viepatavimo. Nelaiminga jo mona Rja tuiai maldavo pasigailti savo vaik valdia ir baim prarasti j
7
Turinys

Krono ird pavert akmeniu, kurio nejaudino nei aaros, nei praymai. Poseidonas ir Hadas du Rjos sns kaip kokioj prarajoj jau dingo Krono gerklje. Toks pat likimas itiko ir tris dukteris deives Demetr, Her ir Hestij. Laukdamasi eto vaiko, Rja pasiryo tbt j igelbti. Patarta motinos Gajos, ji susuko drob akmen ir dav praryti Kronui, sakydama, kad tai naujagimis snus. N netardamas klastos, Kronas prarijo t akmen. Tuomet Rja pasislp Kretos saloje, ir ten kaln urve pasaul ivydo neregtai dailus kdikis, bsimasis diev ir moni tvas Dzeusas. Palikdama t laimingj sal, maj dievait ji dav globoti kaln nimfoms. Vaikas uaugo girios tankmje, kur lopys jam buvo rudos samanos ir veli ol. Maloningoji oka Amaltja maitino j savo pienu, aukso bits ne kvapniojo medaus, laukiniai vrys glaustsi prie koj, mediai tyliai lamjo prie mieg, laukymje dailiai oko ir dainavo nimfos. Devyni Rjos yniai kuretai oko karo ok ir trank kalavijais skydus, kad kdikio riksmo neigirst iaurusis Kronas.
8
Turinys

Dzeusas labai pamilo savo maitintoj ok Amaltj, todl, vienkart nusilauus med jai rag, nusprend ypatingu bdu atlyginti t nuoskaud. Nulaut rag jis pripild kvepianio medaus ir vaisi, kurie niekuomet nesibaigdavo. Nuo tol Amaltjos ragas ir vadinamas gausybs ragu. Suaugs nemogikos jgos jaunikait, Dzeusas ryosi grumtis su tvu dl pasaulio valdios. Taiau jis inojo, kad pats vienas nestengs atlikti tokio didelio ygio. Todl ir patar savo motinai Rjai per puot duoti Kronui vaist, kad j pykinti imt. Patarimo bta nuostabaus. Kai tik Kronas igr tuos vaistus, bemat j skausmai surm ir turjo iriaugti visus prarytus vaikus. Graus jaun deivi ir diev brys stojo alip savo igelbtojo Dzeuso. Tuo pat metu Dzeusui pasisek i Tartaro ivaduoti imtarankius ir kiklopus, kurie irgi stojo kovon su savo engju Kronu. Su senuoju dievu jo didesn dalis titan ir titanidi, kuri galia taip pat nemaa buvo. Mio lauku virto Tesalija. ionai, Otrijo kalno virnje, stovjo Krono pajgos, o Dzeuso briai buvo susirink Olimpo laituose. Uvir baisi diev kova. Tvirta savo kaire ranka Dzeusas laik milinik skyd egid, kaln aras
9
Turinys

neiojo jam liepsningus perknus, kuriuos Poemio kalvje kal ivaduotojui dkingi kiklopai. Tai buvo baisus ginklas, kuriuo Dzeusas guld titan eiles, akindamas juos aibais ir degindamas griaustiniais. Deimt met tssi tasai karas, vadinamas titanomachija. Griaudjo kalnai nuo krintani prarajas uol ir akmen, kuriuos svaid imtarankiai. I pamat drebjo em po galingais titanais, siaubo pagautas, virpjo dangus, matydamas milin grumtynes. mons, ligi tol tokie laimingi, imir i baims, regdami praami kov. Juos gailestingai priglaud Gaja, kurios gelmse jie ir gyveno kaip gerieji demonai. Gal gale Kronas ir titanai pralaimjo ir nugaltoj buvo nutrenkti Poem. imtarankiai dabar stojo sergti kalinamos diev gimins. Taigi kronidai su Dzeusu prieakyje tapo pasaulio viepaiais ir pasidalijo valdi. Dzeusas pam valdyti dang, savo broliui Poseidonui atidav jr, o Hadui Poemio karalyst. em sutar visi drauge valdyti. Poseidonas pam u mon Nerjo dukter Amfitrit ir su ja karaliavo puikiuose jros dugno rmuose. Jis buvo mus dievas ir lengvai pykio pagaunamas. Tuomet vargas jreiviams, uklup10
Turinys

tiems jroje. Lkdamas su veimu, kur pakinkyti laukiniai irgai isidraikiusiais kariais, Poseidonas kaip vzd mosuodavo savo didiul triak ir dauydavo su juo povandenines uolas. I jros dugno kildavo dkusios bangos ir dusliai riaumodavo, tarytum pritardamos savo valdovo pykiui. Tuomet netgi mona Amfitrit negaldavo jo nuraminti. Todl jroj deiv tesirodydavo giedri dien, o alios bangos, velnios ir ramios, tyliai driekdavosi jos kelyje. Baukiosios sidabravyns nereids, raitos ant Poseidono sn triton, nutrktgalvikai lenktyniaudavo ir kaip vaikai aisdavo su linksmaisiais delfinais. Kitas Dzeuso brolis, nirusis Hadas, vos tik gavs savo siaubingj karalyst, sandariai utrenk jos vartus ir i ten nenorom dang atvykdavo. Tik neaiks gandai apie t eli viepatyst sklido tarp mirtingj, o ir dievai be didelio noro prisimindavo jos tamsij praraj. Apie j daug bt galjs papasakot Dzeuso ir titanids Majos snus sparnuotkojis Hermis, kuris, kaip diev pasiuntinys, Hado teism lyddavo mirusi moni elius. Tartaro valdovas ten sdjo su trimis rsiais teisjais: Minu, Radamantu ir Ajaksu. Poemyje tekjo nirioji Stikso up, kuri devynis kar11
Turinys

tus juos vis Tartar. j plauk aiman up Kocitas. ionai dvasios jau laukdavo senasis Hado tarnas, kljas Charontas, kuris el u vien obol1 paimdavo savo valt ir perplukdydavo per Stiks ir pelkt eer kani ups Acheronto uutek. Tenai laukdavo Poemio sargas trigalvis uo Cerberis, kuris atgalios neileisdavo n vienos dvasios. Sulig teisj duotu enklu teisieji traukdavo dein, i kur jo takas usimirimo up Let. Atsigr ios ups vandens, jie pamirdavo visas emje patirtas kanias ir diaugsmus, o paskui gaudavosi Eliziejaus laukus, palaimintj dvasi buvein viesiausioje Poemio karalysts vietoje. Drsuoliai, kuri sin buvo sutepta krauju, negaudavo palaimintj dvasi ramybs ir klaidiodavo kaip eliai po tamsiausias Tartaro sferos lankas, nustas ydiniais asfodelais. Tuo metu nusikaltliai turdavo sukti kair, baisiausi Hado karalysts dal, tikrj Tartar, kur j laukdavo pragaro pabaisos, kerto deivs, iauriosios erinijos arba rsi teisj skirtos bausms. ionai tekjo ugnies up Piriflegetontas, kur sruvo ne vanduo, o raudona liepsna.
1Smulki

moneta senovs Graikijoje.

12
Turinys

Tolumoj dunksojo didiuliai geleiniai vartai, u kuri kaljo nugaltoji titan gimin. I ten sklido galingi veikt milin balsai. Hado tarnai buvo tamsos deiv Hekat ir juodsparniai Nakties sns Hipnas (Sapnas) ir Tanatas (Mirtis). ionai gyveno ir moiros (parks). Tai buvo trys seserys, Dzeuso ir teisingumo deivs titanids Temids dukros. Jos inojo pasaulio ateit ir, kaip lemties deivs, savo rankose laik diev ir moni likim. Netgi patsai dangaus ir ems valdovas griausmavaldis Dzeusas turjo klusti j valios. Gimus kokiam mogui, viena sesuo Klot laik kuodel, kita sesuo Laches verp ir suko sil; imuus valandai, treia moira, vardu Atropa, pati rsioji ir negailestingoji, nesudrebania ranka irklmis kirpo mogaus gyvenimo gij. Tartaro valdovas Hadas retai lanksi naujojoje diev buveinje. Mat, debesingj Olimp, aminus pergal prie titanus, Dzeusas pasirinko savo bstu. ionai puoniuos aukso ir kritolo rmuos jis linksmai puotaudavo drauge su dievais. Rjos dukter baltarank Her jisai pam u mon; Olimpo puotose nuo tol ji sddavo Dzeusui i deins. Dzeuso sesuo, maloningoji Demetra, tapo derliaus ir gamtos
13
Turinys

naumo deive, o garbinga ir grieta Hestija sergjo nam idin, didiausi diev ir moni ventenyb. Taiau neilgai truko ramyb Dzeuso karalystje. Olimpas dar gavo patirti sunki, varginani kov, kol uviepatavo pasaul, ir negreitai Dzeusas galjo padti savo grsmingus perknus. Mat, Motina Gaja, supykusi ant Dzeuso, kad tasai drso stoti prie jos mylimus snus titanus, i kerto prigimd gigant. Savo gyslose jie turjo Krono kraujo, kuriuo jis aptak em, kai krito sueistas i dangaus praraj. Miliniki gigantai kl siaub visam pasauliui. Po j galingais knais su gyvai uodegom drebjo em, tikroji motina. Taiau ir itas Gajos jgas veik Dzeusas, kart padedamas savo snaus Heraklio. Mat jis prisimin Prometjo pranayst. Tasai aikiaregys titanas kakada pasak, kad ateis diena, kai dievai nebestengs atsilaikyti prie ems gimdytus galinus; tuos galinus, girdi, veiks paios ems tvarinys mogus, gims i mirtingosios moteriks. Tatai inodamas seniai prie atsirandant gigantams, apdairusis Dzeusas nusiirjo Alkmen, Tb galingo heln alies miesto karalien.
14
Turinys

Pasiverts jos vyru Amfitrionu, Dzeusas dav gyvyb didiausiam Helads didvyriui Herakliui, bsimajam Olimpo gynjui. Sunkus buvo Dzeuso snaus gyvenimas emje. Kova ir darbas anuomet lydjo moni kart. Laimingas aukso amius seniai buvo apgaubtas laiko kan, prabgo kaniom ymtas sidabro amius, karus utrauks vario amius, iauo geleies amius, kuris atne varg ir nusikaltimus. Sunki kov ugrdintas, Heraklis diev mio lauke neisigando galing gigant ir pradjo juos guldyti i lanko savo mirtamom strlm. Tuomet ir kiti Dzeuso vedami dievai, matydami mirtingojo mogaus nars, su dviguba jga puol triukinti gigantus, ir tasai karas baigsi olimpiei pergale. Dar kart Motina em stojo kovon savo sn vaduoti. Olimp ji nusiunt Tifon, imtagalv slibin, kuriam i nasr versi liepsna ir dmai. Pabaisa buvo tokia siaubinga, kad, baims pagauti, dievai spruko i Olimpo, pasivert laukinius vris ir davsi Egiptan. Tik vienas Dzeusas ididus likosi Olimpe, pasirengs ligi galo ginti savo karalyst.
15
Turinys

Sparnuotu veimu jis irko grumtis su Tifonu. Pirma jo grumjo debesys auksini perkn. Dusls griaustiniai drask erdves, o kaln skardiai juos kartojo imtabalsiu aidu. Galingasai Tifonas isigando skaisiojo dangaus valdovo ir umerk savo liepsningas akis prie vytinius aibus. Tuomet Dzeusas j pervr spinduli strlm ir vos gyv prislg Etnos kalnu. Nuo tol ir iandien dejuoja dreba kalnas, isigands riaumojanios pabaisos, kuri tuiai stengiasi isivaduoti. Nuo ami nuodingas slibino tvaikas sklinda ore, o ugninis dm ir kart pelen debesis apgaubia kaln, kai galingai atsidsta tasai milinas. Taip buvo veiktas paskutinis didysis Dzeuso prieininkas. Dabar niekas nebedrso stoti prie jo valdi. Dzeusas tapo dangaus ir ems valdovu. Jisai pradjo nauj olimpiei kart ir daugel narsi didvyri emje, tapdamas diev ir moni tvu. Hera jautak jam pagimd sn Arj karo diev. Jis nuolatos barkino kalaviju ir skydu ir iekojo kivir tarp dangaus gyventoj ir mirtingj. Miuose jam paddavo du sns: Fobas ir Deimas, kurie vien savo pasirodymu keldavo baim ir siaub. Jaunut Olimpo valdov dukt Heb tapo meils deive. Puotose olimpieiams ji neiodavo dievikj
16
Turinys

ambrozij ir aukso taures pilst kvapnj nektar, kuris teik jiems amin jaunyst ir nemirtingum. Kitas Dzeuso ir Heros snus Hefaistas, ugnies dievas, neilgai diaugsi dangikomis linksmybmis. Vien kart, kai pavyduol Hera susikivirijo su Dzeusu, Hefaistas drso ustoti motin. Tuomet pyks tvas j nutrenk i dangaus em. Kiaur dien lk Hefaistas emyn, kol, saulei leidiantis, nukrito Lemno sal. Jis buvo vos gyvas ir ilgai negaljo atsipeikti. Pagaliau, salos gyventoj slaugomas, atgavo jgas, taiau nuo tol lubavo viena koja, kuri krisdamas susilau uolas. Taip eistas, jis nebenorjo grti Olimpan, nors Dzeusas, pykiui atlgus, gailjosi pasikariavs ir siunt pas j savo sn Herm parvesti dangaus rmus. Nirus ir usispyrs Hefaistas atstm olimpiei draugyst ir likosi savo pamgtoj Lemno saloj. ionai, vidur liepsnojanio Mosichlo kalno, jis pasistat ugnies kalv ir ten patenkintas leido sau dienas, lydydamas kartus metalus. Kita jo pamgta buvein buvo Etnos kalnas Sicilijoj, kur, jo vadovaujami, kiklopai kal savo perknus. Hefaistas tapo geru meistru ir dievams bei didvyriams nuostabius ginklus nukaldavo. Tai jo darbo
17
Turinys

buvo karo dievo Arjo ginklai, nuostabusis Dzeuso skydas egid, sauls dievo Helijo ratai, Poseidono triakis ir puiks deivi puoalai. Nordamas atlyginti snui padaryt skriaud, Dzeusas jam dav per mon pai graiausi i deivi skaisiaak Afrodit. Nuostabus buvo Afrodits gimimas. Vien gra ryt ji iniro i jros put netoli Kipro salos. Todl ir vadinama kilusioji i put (Anadiomen). Oro veimu, traukiamu baltj balandi, jinai nuvaiavo Citero sal, o paskui Kipr. ia j puol dabinti trys dievikosios Dzeuso ir okeanids Eurinoms dukros baltaranks charits, graktumo ir groio deivs. Aglaja jai apjuos dir, Eufrosin suukavo dailius plaukus, o Talija papuo gli iedais. Deiv lydjo Potas ir Himeras Geismas ir Ilgesys, o taip pat Himenjas vestuvi diaugsm dievaitis. Taip Afrodit plauk Olimp. Visas pasaulis diaugsi, ugimus visagalei Meils valdovei. Jai po kojom skleidsi margos gls, plaukuose rasa kaip perlai spindjo, virum galvos linksmai giedojo paukiai vestuvines giesmes. Kai ji pasirod Dzeuso buveinje, visi dievai ado neteko i nustebimo ir pasigrjimo. Tik deivs j prim altai ir ididiai, pavyddamos groio, bet
18
Turinys

ir jos negaljo atsispirti Afrodits avesiui ir, umirusios pavyd, pakviet savo br. Tai i nuostabiausi deiv Dzeusas sujung moterysts ryiais su savo lubu snum Hefaistu. Juodu nebuvo laiminga pora. Grauol deiv nuobodiavo su savo niriu ir visuomet nusiplkusiu vyru. Mat Hefaistas, beveik vienintelis i olimpiei, labiau vertino darb, negu nuolatines puotas ir malon diev dykinjim. Taigi Afrodit tik vargais negalais isitempdavo j Olimpo rmus. Netrukus aiktingoji deiv i nuobodumo paverg ird karingajam Arjui ir su juo susilauk dukters Harmonijos ir snaus auksaplaukio Eroto, meils dievaiio. Tasai lengvabdis berniukas greitai ukariavo vis Olimp, o ir ems aly nepaliko. Plasnodamas auksiniais sparneliais, jis visur lyddavo savo motin ir, jos leidiamas, o kartais iaip idykaudamas, jai u nugaros imdavo taikliai audyti i mao lanko auksines meils strles, nuo kuri niekas negaldavo apsiginti nei dievas, nei mirtingasis. Vien kart deiv ivydo gra jaunikait Adon, Asirijos karaliaus dukters Mirchos sn, ir pamilo j neapsakomai. Tatai sumet pavydusis Arjas ir, kai syk Adonis, buvs aistringas mediotojas, vaiktinjo po tvo giri, paleido ant jo didiul ern.
19
Turinys

Adonis drsiai puol vr, taiau, sunkiai sueistas, sukniubo ant ols, visas kraujais pasruvs. Igirdusi it nelaim, Afrodit kuo greiiausiai iskubjo mylimajam pagalbon. Ji lk per girios tankynes, atrs spygliai bad baltas kojas, ir kraujo laai ymjo keli. Taiau per vlai atbgo. Adonis nebegyvas guljo ant miko saman. I deivs aar, nubirusi prie mylimojo lavono, iaugo nuostabios gls anemons. Matydamas Afrodits sielvart ir jos praomas, Dzeusas sutiko, kad Adonis pus met bt Poemio eli karalystje, o pus alia deivs Olimpe. Nuo tol pavasar, kai ateina metas grti mylimajam, deiv ima puotis, o podraug su ja ir visa gamta, ruodamasi sutikti Adon. O kai iem jis turi palikti em, tuomet didis Afrodits skausmas sukausto pasaul aliu ir lidesiu. Smagiausia deivei bdavo Kipre, savo gimtojoj saloj, kur j ir labiausiai garbino. Kipro karalius buvo Pigmalionas, garsusis skulptorius. Jo kalto darbai netgi dievus stebindavo. Vien kart Pigmalionas ikal neregto groio moters statul ir pavadino j Galatja. O paskui pats j kartai pamilo.

20

Turinys

Kart geroji deiv Afrodit igirdo karaliaus mald ir pasigailjo jo kanios. Mat norjo, kad jos saloj teviepataut laim, meil ir diaugsmas. Vien vakar, kai Pigmalionas altai Galatjos statulai kudjo meils odius, deiv pasirod skulptoriaus kambaryje. Dievika ranka palietusi marmurin moters statul, altam akmeniui j kvp gyvyb. Staiga sujudjo statulos kojos, lig tol tarsi priaugusios prie postamento, ypteljo sustingusios Galatjos lpos, o rankos isities Pigmalion. Tik tada Kipro karaliaus rmuos apsilank laim. Galatja jam padovanojo sn, vardu Patos, kuris vliau saloje kr savo vardo miest, o jame pastat puiki, visam pasaulyje igarsint Afrodits ventykl. Afrodit buvo graiausia i graiausi deivi, o tarp diev nebuvo lygaus Apolonui. Jis buvo Dzeuso ir Ltojos snus. Laukdamasi Apolono, Ltoja turjo slapstytis emje, nes bijojo pavyduols Heros, dangaus valdovs, kerto. Pagaliau Delo saloje pasaul ivydo dvyniai Apolonas ir Artemid. Jaunas ir graktus, dievikai nuaugs ir visuomet susimsts, Apolonas niekada nepaddavo savo auk21
Turinys

sins formingos2, su kuria grodavo nuostabiausias melodijas. J lyddavo devynios mzos, kurios jam patarnaudavo kelionse. Tai buvo Dzeuso ir titanids Mnemosins atminties deivs dukros. Su savo valdovu jos gyveno Apolono mgstamoj buveinj Helikono kalne Beotijoj arba dviej virni Parnase, kurio papdje tryko ventasis Kastalijos altinis. Kaliop, vaizduojama su stiliumi3 ir raomja lentele, buvo herojinio epo mza ir savo menu lovino didius diev bei moni ygius; vynuogienojo lapais apsikaiiusi Melpomen su herojika kauke rankoje buvo tragedijos deiv; Talija, kurios atributas komika kauk, buvo komedijos mza; Euterp lyrikos, simbolizuojamos dviguba fleita, mza; Erata meils dain mza; garbingoji Polihimnija buvo muzikos valdov; grakioji Terpsichor su lyra rankoje dieviko okio mza; Kljo, laikanti pergamento ritin, buvo istorijos mza ir urainjo Olimpo ir Helads lovingus ygius, o

2Senovs

graik muzikos instrumentas, lyros (ir kitagraik raomoji lazdel.

22
Turinys

ros) ris.
3Senovs

Uranija, kuri vlesni skulptoriai vaizdavo su dideliu gaubliu rankoje, buvo astronomijos mza. Apolonas savo dienas leido Parnase, skambindamas lyra, klausydamasis mz meno arba mediodamas. Bet prie apsigyvenant Parnase Apolonui su mzomis, ia viepatavo kitas valdovas. Tai buvo Gajos snus slibinas Pitonas, kuris sergjo Kastalijos altin, itekant i Parnaso lait; kadaise ten buvo senasis Motinos ems orakulas. Apolonui patiko itoji vieta, ir jis umu Piton, o paskui nusprend ia rengti savo buvein. Ir ten atsirado garsusis Delf orakulas, kur Apolono yn Pitija, sddama ant trikojo svaiginaniam oli tvaike, dievo kvpta, pranaaudavo paslaptis, dengiamas ateities ydo. U Pitono umuim Dzeusas metus laiko itrm Apolon i Olimpo. Tuomet spinduliuojantis dievas pasivert varg piemen ir gan karaliaus Admeto galvojus Tesalijoje. Bet vien kart, atjs tvart, rado j tui. Kakas isigin band. Supyks Apolonas, ilgai negalvodamas, itrauk kelionn, nes bemat suprato, kieno ia poktas. Vakarop jis nusigavo Kilens kaln, kur pasislpusi gyveno deiv Maja. Autant ji buvo susilau23
Turinys

kusi Dzeuso snaus Hermio ir kaip tik vyst kdik. Apolonas m aukti, kad Majos snus pavogs kaimen, bet ji tik parod lop ir linksmai nusijuok, girdi, Parnaso valdovui poezija bus prot pamaiiusi, jeigu i tikrj gali tok darb priskirti naujagimiui, vos vienos dienos tesulaukusiam. Sudvejojo Apolonas ir liovsi j kaltins. Negi jis, aikiaregis dievas, galjo suklysti? Negi ne Hermis sivog Admeto tvartus? Sutriks jis irjo suvystyt kdik. Staiga kalnai sudrebjo nuo griausmingo juoko. Tai maasis Hermis, kiek galdamas tvardsis, dabar nusikvatojo visa gerkle ir prisipaino t pokt ikrts. Mat jis numigo por valand ugims, paskui isiropt i lopio ir ijo i urvo. Netrukus sutiko didiul vl. Umu j ir i jo kiauto pasidar citr. Paskui nukeliavo Admeto krat, sigavo tvart, isivar band, nusigin j mik ir ten paslp tarpu kaln. Pakeliui jis umu jaut, usikr lau, isikep ketvirtadal msos, suvalg ir atsigr vandens i altinio. Paskui patrauk atgal Kilen. Patyliukais lindo urv, ant gal pirt prajo pro miegani Maj ir graiai atsigul lop. Galima sivaizduoti, kaip nustebo varg motina, igirdusi pasakojim. Taip, tik Hermis galjo taip
24
Turinys

padaryti, tasai gudrus, linksmas ir greitakojis dievaitis, visuomet pasiovs krsti idaigas. Apolonas atleido jam visk, o u tai gavo citr i vlio kiauto. Mz valdovas netgi dovanojo jam stebukling lazdyno rykt, kuri turjo gali visokius ginus raminti. Vien kart Hermis pamat du susipynusius alius, nirtingai vien su kitu besigrumianius. J slidius knus tik paliet santaikos rykte, aliai tutuojau liovsi kapotis ir apie j apsivyniojo. Nuo tol Hermis i rank nebepaleido savo stebuklingos lazdels, vadinamos kaducjumi. Majos snus vliau tapo vis olimpiei numyltiniu, be kurio tiesiog niekas negaljo apsieiti. Patsai Dzeusas pasiskyr j sau pasiuntiniu, o kiti danai praydavo atlikti vairiausius reikalus emje. Su sparneliais prie koj Hermis tolydio skraidydavo tarp Olimpo ir ems, buvo greiiausias ir vikriausias i vis diev. Apolono sesuo buvo Artemid, mediokls deiv. Su lanku ir pilna strline ji lakstydavo po mikus su skalikais ir nimf briu. Tik retai ji bdavo Olimpe. Artemid mgo plaias erdves, neengiamus ali giri tankumynus ir varb kaln or. Taigi, nors olimpieiai dabar gyveno ramiai ir graiai, nors nestigo jiems diaugsmo ir laims, taiau daugeliui pabodo Olimpo prabanga, ir jie,
25
Turinys

nueng emn, mieliau gyvendavo tarp mirtingj, mokydami juos men vairiausi. Hefaistas imok mones lydyti ir kalti metal, Apolonas muzikos ir dain, Demetra emdirbysts, Dionisas, linksmasis Dzeuso ir mirtingosios moteriks Semels snus auginti vynuoges. Vis dlto didiausia heln biiule tapo deiv Atn Palad. Negirdtas dalykas buvo Palads gimimas. Nugaljus titanus, jau seniai niekas nebedrumst diev ir moni tvo ramybs. Tad tuo labiau buvo nesuprantami baiss galvos skausmai, kurie pradjo j kamuoti. Nebegaldamas skausm paksti, vien kart Dzeusas pasiauk savo sn Hefaist ir liep kirviu atvoti galv, pairti, kodl gi ji taip sopa. Hefaistas ipild tvo sakym. Kaip nustebo abudu dievai, pamat i galvos iokant daili mergel su visais arvais, su skydu rankoje ir ietimi, su kariku almu. Tai buvo Atn Palad, kuri nuo tol tapo Dzeuso numyltine, o kaipo gimusi i jo minties, paveldjo vis dangaus valdovo gudryb. Atn Palad, peldak iminties deiv, buvo didel drsuoli biiul. Jinai lm taik ar kar emje, palaik didvyrius ir buvo grieta karini paproi sergtoja. Paskui Atn Palad, isktusi
26
Turinys

savo sparnus, nuolatos skraid laurais vainikuotoji pergals deiv Nik. Skaisioji Dzeuso dukt labiausiai i vis Helads miest pamgo Atnus. Todl, jr valdovui Poseidonui panorus taip pat graiojo miesto, abudu dievai susivar dl viepatavimo Atnams. Po pasitarimo Dzeusas nusprend, kad tas i j gaus valdyti miest, kuris gyventojams padovanos brangiausi dovan. Poseidonas, galinga deine iups savo triak, smeig j uoling em; nustebusi atniei akyse itryko stebuklingas altinis i plikos uolos, kur buvo smeigtas triakis. Tuomet pasirod Atn Palad. Plaiai usimojusi, ji svied toli savo iet. Ir tai toj vietoj, kur krito ietis, iaugo alyvos medis. Dievai ir mons, pamat t stebukl, vienu balsu pergals palm pripaino deivei. Alyvmediai nuo tol pasidar Atikos turtas. Savo globjai dkingi atnieiai Akropolio kalne pastat puiki ventykl ir skaisiosios deivs garbei pavadino Partenonu. Atn Palad taip pat buvo amat globja. Moteris ji imok austi, nes pati buvo didi audja. Vien kart su Atne stojo varytis nimfa, vardu Arachn, kuri puikavosi prie drauges, kad mokanti graiau u pai deiv austi.
27
Turinys

Tuomet Atn Palad iauriai nubaud ipuikl nimf ir pavert j lykt vor; nuo tol varg Arachn audia ir audia savo dailiuosius tinklus ir gaudo su jais neatsargius vabzdius. *** Vis pasaul graikai upild dievais ir pusdieviais. Giriose knibdte knibdjo mik ir medi nimf, driadi ir hamadriadi, ups ir upeliai buvo aliaplauki najadi karalyst, kalnuose, nuklyds koki nuoali lank, galjai sutikti okani oreadi ratel, jroje, vaikydamosi su delfinais ir tritonais, aid baukiosios nereids, naktimis mikuos trepsjo laukiniai kentaurai pusiau mons, pusiau irgai, kvatojo ir laig keistieji silfai, silenai ir oiakojai satyrai. O vidudien, keliaudamas per Arkadijos giri, galdavai igirsti lidnus siringos, dievaiio Pano ddels, garsus. O, tuomet geriau jau bemat usikimti ausis ir bgti i miko, nes gali pagauti panika baim u bausm, kad sudrumstei girios valdovui pokait. Negraus buvo mik ir piemen dievas Panas. Barzdotas, mlingais plaukais, oiakojis ir stambus, negaljo jis save palenkti n vienos nimfos irdies.
28
Turinys

O pats kartai buvo pamils nimf, vardu Siring, ir persekiojo j neatstodamas. Pamaiusi Pan, Siringa isigsdavo ir sprukdavo miko tankyn, nenordama n klausytis to bjauraus padaro. Vien kart, bgdama nuo kyraus garbintojo, ji visai i jg isimu ir pasibaisjusi m maldauti Motin Gaj pagalbos. Tuomet Gaja pavert j nendr. Nebeteks mylimosios, dievaitis Panas nusimin ir i siruokls nendrs pasidar ddel. Nuo tol miko tylumoj su siringa jis tebegroja savo gailias ir ilgesingas melodijas.

29

Turinys

PROMETJAS
Tuo metu dar neseniai danguje viepatavo jaunasis dievas Dzeusas, sunkioj kovoj veiks savo tv Kron ir i auktybi nutrenks senj titan gimin. Naujasis dangaus valdovas atidiai stebjo, kas dedasi emje, bktaudamas, kad jo valdiai tenai nekilt kokio pavojaus. Mat, emje buvo liks vienas nenugaltas titanas imintingasis Prometjas, Japeto ir Temids snus. Po neseniai vykusi baisi grumtyni em buvo tyli ir imirusi. Tada Prometjas ryosi atgaivinti dykynes ir i naujo sukurti moni gimin, kad toji galt diaugtis ems dovanomis. Jis pam molio gniuul, suvilg j altinio vandeniu, sumink savo dievikais pirtais ir nulipd mog. Titano praoma, Atn kvp moni knams gyvyb. Taiau silpni ir menki buvo tie pirmieji Prometjo mons. irjo, bet nieko nemat, klaus, bet nieko negirdjo; bejgiai ir susnd jie lyg vaiduokliai slankiojo po jaun em, nestengdami minti josios paslapi. Jie nieko nenutuok apie darbo na30
Turinys

gius, nemokjo tayti akmen ir i molio degti plyt, taip pat i medi rsti trob. Nelyginant akli termitai, jie glaudsi po emmis, tamsiuose, drgnuose uol urvuose. Naktimis tie mons stiro nuo alio ir drebjo, igird girioje gdiai staugiant laukinius vris. Jie dar nebuvo patyr, kas toji karta ugnis, neiman, kaip lydyti ir kalti metal. it kodl dien nakt suko galv Prometjas, kaip pagelbti monms, kuriems jis suteik gyvyb. Imintingai titano vedami, bendro darbo suvienyti, ingsnis po ingsnio atskleisdami gyvenimo paslaptis, pamau jie kilo auktesn buities pakop. Bet ididusis Dzeusas nusprend moni gimin atimti i Prometjo valdios. Tada jis suauk visus mones brin, kur nurod ir apskelb j teises ir pareigas naujiesiems dangaus valdovams. U tai paadjo malon ir glob, kad nuo tol siviepataut teisinga diev ir moni sjunga. Susirinkimo dien prie aukuro pasirod Prometjas. Kaip moni gimins tvas ir gynjas, jis bijojo, kad dievai u savo glob neukraut monms ant pei per didels natos. Nordamas juos apsaugot, imintingasis titanas ryosi imtis apgauls. Kai visi dievai sujo prie aukuro, ir mons sustojo aplinkui, jisai eng priek, umu aukai didel jaut,
31
Turinys

nulupo jam od, atriu peiliu perr pilv, ivert vidurius ir padalijo skerdien dvi nelygias dalis. Vienoj aukuro pusj padjo geriausius msos gabalus, laj ir visk suvyniojo gyvulio od, o kitoj kaulus ir vidurius dailiai apdjo lajaus gumulais. Visk slaptomis sutvarks, gro jisai pas Dzeus, kad tas pasirinkt sau auk: kuri gyvulio dal parodys, t mons dievams ir aukos lig pat pasaulio pabaigos. Kairje aukuro pusje tematydamas od ir maum msos, o kitoj balt, gard laj, Dzeusas pasirinko dein dal. Kaip jis nustebo ir usirstino, po plonu lajaus sluoksniu rads plikus kaulus ir kruvinus jauio vidurius. Pyktis aptemd jam veid. O Prometjas diaugsi apgavs nekeniamus dievus, kurie smurtu paver jo protvi sost ir dabar norjo uvaldyti mylimiausi jo krin mog. Tos klastos dka nuo iol mons dievams atnaaus tik gyvulio kaulus ir vidurius, o patys pasiims ms ir laj. eistas ir ts Dzeusas nusprend rsiai nubausti akipl, drsus taip apgauti diev ir moni valdov. Nordamas kuo labiau skaudinti titan juk inojo, kaip jis myli mones, Dzeusas nebedav jiems ugnies dovanos, paskutins ir
32
Turinys

didiausios malons, kuri troko savo kriniams suteikti Prometjas. Tatai matydamas, Prometjas ryosi monms gauti ugn prie Olimpo valdovo vali. Vien nakt jis nusikirto ilg alyvmedio ak ir slapta prisigavo prie Helijo, sauls dievo, veimo. Ugnies irgai dau kanopomis em, erdami auksines kibirktis, kurios nuviet tamsi dangaus bedugn. Jie nekantriai lauk Auros rausvapirts, kad galt leistis kelionn aplink dang. Ryki pavaist nutviesk veim. Prometjas prikio alyvmedio ak prie rat aies; sausas medis bemat usipliesk, linksmai sutrakjo, ir titanas patyliukais, kaip ir ion atsigavs, paliko Helijo arklides. Su liepsnojaniu deglu rankoje Prometjas nueng em ir udeg joje pirm ugniakur. Tuomet mogus ir patyr, kaip gera prie liepsnojanio lauo, nuo tol galjo pasitaisyti karto valgio, maitintis ne vien alia msa ir aknimis. Jis paliko nir urv giliai po eme ir susirent erdvi trob paviriuje ir saulje. Vakarais visur galjai matyti virpanius liepsnos iburlius, mons ities alio sugautus peius, ir nuo tol giriose traukdavosi jiems i kelio laukiniai vrys, o idrsusius priartti prie sodyb nuvaikydavo su liepsnojaniais deglais.
33
Turinys

Gerasis titanas, moni biiulis, imok juos men visoki, atvr daugel dangaus ir ems paslapi, prijaukino laukinius vris, kad tie mogui padt, pamok, kaip dirbti em ir isiauginti auksini grd. Parod jiems, kur gldi ems gelmse ligi tol neinomi metalai varis, sidabras ir auksas. Olimpo valdovas net sudrebjo ir pykio, pamats ventj ugn degant emje. Ir vl, nordamas nubausti Prometj, pirmiausia Dzeusas siunt nelaim jo mylimiems monms. Liep jis ugnies dievui Hefaistui, pagarsjusiam savo kalvysts menu, nulipdyt i ems ir vandens dailios mergaits statul. Netrukus meistras ir nulipd neregto groio statul, kuriai Dzeusas savo valia kvp gyvyb. Prometjo prieinink Atn mat ji titanui iminties pavydjo mergait imok austi ir siuvinti, charits jos galv apgaub baltu, skaidriu ydu ir udjo dieviko groio gli vainik, Hermis suteik jai smojo ir ikalbos, o Kipro valdov Afrodit savo neapsakomo avesio. Toji moteris buvo pavadinta Pandora, o tai reikia: vis apdovanotoji. Kai darbas buvo atliktas, Pandora, velniai ypsodama pro skaidr yd, atsistojo vidur Olimpo puot sals ir savo graumu netgi die34
Turinys

vus apakino. Hermis pam j u rankos ir nuved i dangaus emn. ia jis padav mergaitei dailiai apkalt ir iraiyt stebukling skrynel, o paskui liep eiti garbingo ir gerairdio Epimetjo, Prometjo brolio, namus. Bet prie palikdamas j, diev pasiuntinys Dzeuso vardu prigrasino neatvoti skrynels dangio. Epimetjas net ado neteko, savo namuos ivyds neemiko groio Pandor. O kai mergait pasak atjusi pasveikinti diev ir moni tvo vardu, eimininkas prim j su diaugsmu ir pasididiavimu. Veltui j perspjo Prometjas nepasikliauti neinoma diev dovana jisai numan ia esant klast; apavtas grauols Dzeuso pasiuntins, Epimetjas umiro visk ir gal gale pam j u pai. Bet neilgai truko jo laim. Aiktingoji Pandora netvr smalsumu ir kasdien meld Epimetj atidaryti slpining paauksuot skrynel ir parodyti, kas jos viduj. Ilgai spyriojosi Epimetjas, persergtas savo brolio, bet vien dien nusileido paiai, ir abu drauge atvo skrynels dangt. Taiau t pat mirksn juodu atoko nustr. I tos skrynels m lsti nuodingos gyvats, liuai, skorpionai, lykts didiuliai vorai, bjaurs ropliai,
35
Turinys

kuri kandimas mirtamas, ir nypdami isklido po vis em. mai i skrynels dugno m kilti lengva kaip rkas, neapsakomai daili moterik. Tai buvo Viltis. Taiau Pandora, igirdusi Dzeuso kudes, greitai pribgo ir utrenk dangt, aminai uvodama Vilt. Tuo metu i nelemtos skrynels pasprukusios nuomios ligos, drugiai ir kita bjaurastis m nuodyti lig tol sveik moni ir vri krauj. Kanios aminai sikr emje, jroje ir ore, o mirtis vir viso pasaulio iskleid savo juodus sparnus. Bet tuo nesibaig Dzeuso kertas. Jisai pasiauk Hefaist ir liep jam sugauti ir grandinmis sukaustyti Prometj. Nenorom kluso Hefaistas tvo sakymo, taiau prieintis jam neidrso. Hefaisto tarnai Kratas ir Bija (Jga ir Prievarta) nutemp titan skit dykumon ir ten prikaust grandinmis prie uolos Kaukazo kalnuose. Ir pakibo Prometjas vir prarajos ant plikos sueijusios uolos, kur negaljo nei keli sulenkti, nei aki sumerkti ir bent sapne rasti atils. Taiau veltui j meld Hefaistas, sujaudintas titano iauraus likimo, veltui pra nusilenkti diev tvo valiai, prisipainti klydus ir padaryti gal savo kanioms. Nepalenkiamas Prometjas ant uolos
36
Turinys

kent baisius skausmus, taiau nenorjo isiadti moni gimins meils ir maldauti Olimp pasigailjimo. Matydamas to nenuolankaus pasmerktojo didyb, Dzeusas liep ereliui kas dien draskyti Prometjui kepenis, o tie turjo nuolatos stebuklingai ugyti. Vjas ir audra, jra, em ir saul buvo jo kani liudininkai. Niekur aplinkui nebuvo girdti mogaus balso. Tyl trikd vien niokianios bangos, krintantys akmenys ir kraupus kaln ereli riksmas. Nelaimingojo kankinio kn svilino karti sauls spinduliai. Baisus trokulys kamavo j dien nakt, ir tik ats gailestingas lietus kartais pavilgydavo jo sukepusias lpas. Ir itaip turjo tstis amius. Prometjo kanios galjo baigtis tik tuomet, kada koksai nemirtingasis savo noru u j sutiks eiti Tartaran. Kart jros pakrante jo Heraklis, jisai trauk vien i daugelio savo ygi. Staiga igirdo k dejuojant: apsidair aplinkui ir i tolo pamat ant uolos prikalt milinik Prometj, o alia pikt erel, draskant jam kepenis. Siaubo pagautas, didvyris temp lank ir paleido strl, kuri mirtamai pervr krauger paukt. Ir prijo tuomet Heraklis prie titano uolos.
37
Turinys

 lov tau, didis viepatie! tar jis. Tavo lemtis isipild. Pasibaig tavo kanios. Diev kertas iblso prie tavo narsum! A tave ivaduosiu. Sulig tais odiais jis smog kuoka, sudau kaustanias titan grandines ir j paleido. O garbingasis kentauras Chironas, kuris buvo nemirtingas ir kent neapsakomas kanias netyiomis Heraklio sunkiai sueistas, sutiko savo noru eiti Had, palaimintus Eliziejaus laukus; itaip buvo ipildyta Dzeuso valia. Olimp grs titanas neumiro moni gimins, gyvenanios emje, ir nuo tol tapo jos geriausiu globju ir gynju.

38

Turinys

DEUKALIONAS IR PIRA
Kai Prometjas paliko em, mons pasidar nuoms, ir tarp j pasklido nusikaltimai. O kai j nedorybs pasidar besaiks, ir Motina em nebenorjo moni gimins neioti, Dzeusas nutar ipildyti jos praym nuengti i Olimpo pas mirtinguosius ir savo akimis pamatyti j pikt vali. Vien vakar diev ir moni valdovas atjo pagarsjusio iaurumais Arkadijos karaliaus Likaono rmus. Sdo jis su karaliumi prie puotos stalo, ir visi bemat suprato, koks nepaprastas sveias valgo su jais vakarien. Tik karaliaus Likaono nejaudino rinios dievo akys. Jis nusprend nuudyti keistj svei, kurio viesus vilgsnis kiaurai smelk mog. Taiau prie tai, nordamas sitikinti, ar ia mirtingasis, ar dievas, jis liep umuti vien savo tarn ir gabal jo kno pataisyti svetimaliui vakarienei. Kai tik buvo atnetas naujas valgis, Dzeusas su pasibjaurjimu atsistojo nuo stalo ir savo aib liepsna suplekino piktavalio valdovo rmus. Siaubo pagautas karalius Likaonas, keikdamas dang ir em, ibgo mik. Kad dievikos ausies nepik39
Turinys

tint tie keiksmai, Dzeusas j pavert kraujo itrokusiu vilku. Baisiai irds diev ir moni tvas gro Olimpan. Ir suauk dievus pasitarti. Jau nebr pasigailjimo. Taur perpildyta. moni gimin vienan balsan sutarta inaikinti. Kerto pagautas, dangaus valdovas aib ugnim norjo sudeginti bedievik mirtingj buvein, bet susiturjo, pagalvojs, kad nuo tos ugnies gali usiliepsnoti visatos eteris.4 Tuomet padjo alin liepsningus griaustinius ir nutar, kad vanduo vykdys jo itarm. Dzeusui sakius, buvo ileisti keturi galingi viesulai, ligi tol kalinti Eolo salos urve. Speiguotas iaurs vjas Borjas, baisiai kaukdamas, itrko em. Jo paniurus veid gaub nakties tamsa. Barzda buvo sunki nuo lietaus debes, ant kaktos karojo rusvi kruos skaruliai, nuo plauk liaug vandens latakai, o i burnos damas niokt audringas kaln srautas. Sausas, kartas pietys su liepsnos ir smlio garbanom galingais peiais siek kaln virns ir i ten m tempti u plauk debesis, ligi tol besiildiusius saulje tarp uoltj skardi.
4Galima

visatos erdvs substancija. Senovs graik

40
Turinys

svoka.

Netgi visada velns vjai, vakaris ir rytys, dabar nirt, kaip nuo grandins paleisti pikti unys, palusiai puol pasaul. Atriomis iltimis jie drask ir kandiojo visa, k tik kelyje patiko. Tkstantmeiai mediai, dar menantys ems vaikyst, griuvo dejuodami, mikai kl siaub ipltom akn erplom ir milinik kamien svartom. Uolos amius stovjo augusios em ir padengtos rudai alsvu saman apklotu, o dabar galingi uragano uorai blak jas kaip kokius apus. dks gaivalas nulav moni namus, vri urvus ir pauki lizdus. emje siviepatavo tamsa, vtra ir vanduo. Saultasis Helijas usideng savo spinduling veid, nenordamas irti ems pragait. Baisi litis utemd dang, niokianios ups ir itvin srautai stelb net griaustinio dundes. Tiktai melsvi aib zigzagai tenuviesdavo vandens prisigrusi ertm. Dzeuso brolis Poseidonas, Okeano valdovas, stovdamas ant audring bang keteros, smeig povandenin uol savo triak ir suuko: Pakilkit i gelmi, vandens verpetai, palikit jros dugn ir uliekit nieking moni gimin! Antr kart jis smog triakiu pakrants granit ir atvr plaias iotis dkusio vandens kalnams.
41
Turinys

Kaip tkstaniai buivol suriaumojo bangos. Baisyb vandens teljo emyn. Mikus, kalvas ir laukus, varg lnas ir karali rmus utvind sisiautjusi vandens stichija. I rud verpet tekyojo aukiausios puys, taiau ir tos, paplautos i akn, virto viena po kitos vanden. Bangos ne nam stogus, sienojus, gegnes, ventykl kolon liekanas, moni ir vri lavonus. *** Dar gerokai prie tvan vri viepatij apm keistas nerimas. Dan nakt mons girddavo dusliai riaumojant giriose laukinius vris. Kur blausiam danguje mlynavo kaln virns, blaksi siaubo pagaut arkli, lit, vilk ir taur kaimens. Genamos tos paios nuojautos, baims, plrios ir vingrios panteros, taip pat klastingos lys bgo drauge su avimis ir gazelmis. Kalnuose knibdte knibdjo vri, dien nakt jie aidjo nuo trepsjimo ir kauksmo. Igstis suspaud ir moni irdis. Pasaul aptemd artjanios praties baim. Tomis dienomis ne vienas nusikaltlis degino aukas prie seniai
42
Turinys

pamirt aukur. Taiau jau buvo per vlu. Imu ems valanda. Jau ir aukiausius kalnus prarijo verpetai. Susiliejo jra ir em, nebeskiriama grietos ribos. Nieko neliko, vien vandens platybs, vir kuri tvyrojo tamsa. Nedaugis moni, isigelbjusi nuo praties kaln virnse, mir i bado, alio ir negalios. Ir uvo visa nelaiminga moni gimin, kaip kad buvo diev nusprsta. Dang ir em deng neperregima lietaus marka. uol akose uvys leido ikrus, o pintys apraizg granito uolas, po kurias dar neseniai lakst kaln okos. Fokids alyje stksojo kaln grandin su dviem virnm. Tai buvo Parnasas, pavstas dievui Apolonui. Tik ionai nesiek potvynio bangos, ir kaln virns vienios ir plikos kyojo vidur lstani vanden. Netoli Parnaso ant sisiautjusi jros bang sibavo menka valtel, o joje virpdami gsi du seni mons vyrikis ir moterik. Tai buvo titano Prometjo snus Deukalionas ir jo mona Pira, Prometjo brolio Epimetjo ir Pandoros dukt.
43
Turinys

Dar seniai prie tvan imintingasis Prometjas persergjo Deukalion kerysiant dievus ir liep pasistatyti laiv, pasiimti j maisto ir pasirengti kelionei, kad drauge su Pira galt nuplaukti prie Parnaso virns, kai vanduo utvindys vis em. itaip gerasis titanas norjo igelbti savo paties sutvert moni gimin, kuri Dzeusas pasmerk ti. O pasirinkimo geresnio nereikjo, nes visam pasauly nebuvo doresnio, teisingesnio, kilnesnio vyro u senj Deukalion, velnesns ir darbtesns monos u Pir. Dabar jiedu plaukia su savo menka valtim ir baimingai nabda maldos odius. Vjas kaukia aplinkui, bangos liejasi valt, ir kiekvienas mirksnis jiems regisi paskutinis ioje emje. Jau ventojo Parnaso virn prieais juos juoduoja. Dar akimirka, kad tik pasisekt laimingai praplaukti tuos baltus put karius prie kranto, o ten jau igelbti! Pagaliau jie igirdo uolas brazdant valties dugn. Priplauk sausum. I Olimpo auktum velgdamas vandens utvindyt tui em, Dzeusas nutar jau suturti niokojanius gaivalus. moni gimin uvo, kaip buvo nulemta, betgi negali ti em. Taigi velnesnis
44
Turinys

pasidar diev tvas ir liep vjui nuvaryti juodus debesis ir isklaidyti vir vandens rk. Podraug ir Poseidonas, jr valdovas, padjo savo triak ir nuramino bangas. Jra vl turjo grt savo krantus, ups savo vagas, lietaus dryiai nebeai erdvs, rk marka suskydo, ir pagaliau pro j prasiskverb em sauls spinduliai. Vanduo pamau nuseko. I pradi tik aukiausi kalnai vtroj diovino virnes, paskui i vandens gelmi iniro ulieti mikai, apneti dumblu ir maurais. Vjai ir saul sugr nuo ems vanden, ir galop liko jinai drgna ir plika kaip sutvrimo dien. Tik tvankus rkas dar ilgai kilo nuo lauk, taiau auktai j puol sausas ir kartas pietys, drask skivytais jam balt apdar, kad negalt emn lietum ikristi. Deukalionas ir Pira gyveno saugiai Parnase, ak trobelje, ir meld dievus pasigailti ems. Kai lietus liaudavos lijs, ir debesys inykdavo, juodu irdavo pasaul. em buvo didiulis moni, vri ir medi kapinynas. Jokios gyvos btybs: nei pauktis suiulba, nei drieas sujuda tarp akmen. Aaros m ristis Deukalionui.
45
Turinys

 Pira, sako jis, kiek mano akys umato, visur dykuma ir dykuma. Mudu vieninteliai mons pasaulyje. Ak, kodl gi mus paliko gyvus diev tvas! Ar dl to, kad mirtume vienii, pergyven pasaulio pabaig? Kad prie mirt ivystume ems prat? Tve ms, sisk mums greit mirt ir neleisk velgti moni gimins pragait! Ir senukai raudodami ikl rankas vir, meld nemirtinguosius kuo greitesnio galo. Staiga Deukalionas igirdo galing savo tvo Prometjo bals ir akies mirksniu pamat jo iminting, lidn veid, nutviekst viesios ypsenos. Snau, nesibaimink! Pira, neraudok! Prisidenkite veidus, prisirinkite drabuiuosna savo motinos kaul ir mtykite juos paskui save! Balsas nutilo. Pira tuos odius igirdo ir, siaubo apimta, suuko: Ar girdjai, Deukalionai? Tai koks piktas patarimas! Nedera mogui mtyti vent savo tv palaik! Betgi ne veltui Deukalionas buvo imintingojo titano snus. Ikart jis suvok savo tvo dievik mint: vis motina yra em, o jos kaulai tai akmenys.
46
Turinys

Prisirinko jie drabui klostes akmen, veidus apsisiaust skaromis ir, eidami priek, paskui save mt tuos akmenis. Ir vyko stebuklas. Akmenys keit pavidal, nebeteko tvirtumo, m lankstytis, augti ir virsti monmis. Akmenins gyslos prisipild kraujo, gumbai ir raukls iburko raumen gumulus vyr peiuos, moter skruostai pasidar balti raudoni. I Deukaliono sviest akmen radosi vyrai, o paskui Pir eng pulkas moter. Tai buvo tvirta gimin, akmenin, vargui ir prakaitui sutverta. Be baims jie kibo darb nuniokotoj emj, neveng joki pastang ir nesitrauk prie jokias klitis. Deukalionas ir Pira imok naujuosius gyventojus men ir amat, emdirbysts, statybos, diev ir moni teisi, o ypa pagarbos vis motinai emei.

47

Turinys

DEMETRA IR KORA
Ant jros kranto, ydinioj pievoj, aidia nimf apsupta Kora, derliaus deivs Demetros dukt. Skainioja ji raudonas aguonas, ydrus varpelius ir auksaakius vdrynus. Juokaudama purto baltagalves pienes ir iri, kaip vjas toli skraidina pkelius, barsto sau ant kas ied lapelius, pina vainik i violetini vaigdni. Papievyje stebuklingu aromatu Kor vilioja baltas narcizo iedas. Taiau mergait jo nelieia, prisiminusi motinos odius, kad tasai iedas apgaulingas, pavstas baisiam Poemi dievui. Betgi j traukia nuostabi kvapsnis ir balti kaip kritolas lapeliai. Korai regisi, kad i taurels dugno, pro auksinius kuokelius, velgia j Narcizas, patsai dailiausias mediotojas, kur pamilusios visos upi ir medi nimfos. Taiau Narcizui terpjo mediokl, jis net nevilgterdavo dievaites, nors tos ne kart mikuose viliojo dainomis ir okiais. Nelaimingiausia i j buvo nimfa Echo, kurios irdis be galo linko t grauol jaunikait. Gaili jos rauda aidjo po Helads kalnus ir mikus.
48
Turinys

Vien kart, ivargintas mediokls ir itroks baisioje kaitroje, Narcizas pasilenk vir miko altinio ir vandenyje pamat savo atspind. Ir deiv Afrodit, sieidusi dievaii priprayta, udeg Narcizui meil paiam sau. Umiro jis mediokl ir greitakojus elnius, umiro ygio draugus ir tik dien dienas irjosi virpant altinio paviri. Gal gale jis numir i ilgesio ir meils savo atspindiui. Ant jo kapo uaugo gl, kurios iedas buvo baltas kaip sniegas ir skleid stebukling kvap. Ir toji gl buvo pavadinta jaunikaiio vadu narcizu. Klpo Kora pievoje ir msto apie lidn grauolio mediotojo likim. Bet vis labiau j traukia balti lapeliai, tyliai tyliai narinami vjo. Pagaliau, pamirusi motinos odius, ji nuskina narciz. T pat mirksn tamsa udengia piev, tarsi auksu uliet sauls spinduli, kur neseniai skardjo vieversio giesm, ir oko nimfos. mai prasivr em, ir juodais irgais kinkytu veimu pasirod Hadas, Poemi valdovas. Silpnu balsu i baims tesuriko Kora, ir siaubingasis dievas iupo j veiman, nusigabeno savo nirij eli karalyst.
49
Turinys

Maoji Koros biiul undin Kian, aisdama alia Demetros dukters, igirdo pagalbos auksm. Ji viena temat Tartaro valdovo ristnus ir veim. N negalvodama, puol lekiantiems irgams po kanopom ir pastojo keli. Bet viskas veltui. Veimas su Kora pralk kaip aibas ir dingo ems gelmse. Praraja vlei usivr, o ydinioj pievoj pasklido stebuklingas narciz kvapas, ir suskambo vieversio giesm. Nimfos aid, idykavo sau vejoje, n neinodamos, kas nutiko. Tiktai Kian sdjo olje nulidusi, plov altinio vandeniu peties aizd, kur savo kanopom spyr Poemio irgai, ir tyliai raudojo pagrobtosios biiuls. I jos aar radosi ydras upelis, josios vardu pavadintas. Koros motina Demetra, derling lauk ir ydini sod valdov, taip pat rauda. Graudios aaros jai byra i sopuling aki ir krinta ant ems. Dien nakt ji nulidusi klaidioja po laukus be miego ir poilsio, apsigaubusi paukin drabu, rankoje suspaudusi pajuodusi varp, ir ieko po vis em savo dingusios dukros. Ant kaln virni liepsnoja lauai enklas gal pasiklydusiai girioje mergaitei. Viskas veltui.
50
Turinys

Ir kur tik praeina nusiminusi Motina, ten blykta ir gelsta aluma, vysta gls, ir juosta kviei varpos, lta ir trupa neseniai dar vej stiebai, em bemat pilkja, virsta kario deginama dykuma. Jausdama Motinos skausm ir irdgl, rauda ji i gailesio drauge su savo valdove, nenori klausyti nei linksmo pauki ulbjimo, nei diaugtis kvepianiais alumynais ir naraniais, pjiai subrendusiais javais. Idivo vandens altiniai, ir ydri kaln eeriukai virto pelktom balom. Baisi pragaitis itiko pasaul. O sopulingoji deiv vis eina ir eina per em, tuiai aukdama ir iekodama savo dukters. Jau pdos atmutos atrius akmenis, ir kraujas ymi keli, akys nuo dulki ir kaitros ninieko nebemato, o ji kanios sukepintomis lpomis dar nabda t vienintel vard: Kora!.. Bet tyli negailestingasai dangus, o sausros ideginta em vien audros blakom pageltusi lap naresiu lyg aid tekartoja: Kora Vien dien sopulingoji Motina sutiko tamsos deiv Hekat ir, jos patariama, nujo pas sauls diev Helij. Visaregintis dievas apsak Demetrai, kaip Kora buvo pagrobta. I jo Motina taip pat suinojo, kad Dzeusas be jos inios jau seniai Kor paadjs Hadui u mon, ir kad dabar jo odis isipilds.
51
Turinys

Baisus pyktis pagavo Demetr, kai ji patyr vis teisyb. Vadinasi, pats Dzeusas drso padaryti jai toki didel skriaud ir pasmerkti jos kdik aminai tamsybei. O, ji kojos nebekels idavikiko Olimpo rmus. Puolusi nevilt, Demetra prakeik em, kuri prarijo josios kdik. Teneduoda ji vaisiaus ir derliaus auksinio. Tesudegina j kartis, kad bt nenai ir dyka, kaip tuia ir vienia paliko ji, Demetra! Veltui, pragaities igsdinti, mons krov dievams hekatombes5 galingos deivs prakeiktoji em nebedav vaisi. Demetra paliko dievikj Olimp ir kaip mirtinga moterik gyveno nuo pasaulio atsiskyrusi, vienia, kamuojama skausmo ir lidesio. Du kartus Dzeusas siunt pas j savo pasiuntin Herm, kad grt savo dievik bst ir nebekankint ems kaitra ir badu. Net nesuvirpjo jos akmeninis veidas, pati buvo lyg sustingusi i neapsakomo sopulio. Aaros giliai irai jos skruostus. Galop pasigailjo savo dukters motina Rja ir prikalbjo Dzeus pakeisti rsi itarm.
5imto

gyvuli auka.
52
Turinys

Kart Demetra sdjo savo mgstamoj uuoglaudoj Atikos mieste Eleusine, tik staiga prie j idygo Rjos sistas sparnuotkojis Hermis. Viltis atgijo deivs irdyje, ir syk ji nesispyr leidosi nuvedama Olimp. Be odio nulidusi deiv eng Dzeuso sosto sal, kur jau visi dievai buvo susirink. Apsidair aplinkui Demetra, iekodama savo dukters, taiau Koros tarp olimpiei nemat. Tuomet Dzeusas mosteljo paauksuotu skeptru ir itaip prabilo: Tenusiramina tavo irdis, Demetra. Savo itarms ataukti negaliu, bet padarysiu taip, kad ir tu apsidiaugsi. Nuo iol tavo dukt Kora tredal met gyvens pas savo vyr kaip Poemi karalien Persefon, o du tredalius met tursi j prie savs. T pat mirksn valdovo lieptas ydraakis Ganimedas, Dzeuso pataurininkis, atvr sals duris, ir vidun eng Kora Persefon su narciz vainiku ant galvos ir puokte aguon rankoje dailesn, nei kada nors buvusi. Ilgai negaljo atsidiaugti motina ir dukra, o ir kiti dievai patenkinti ypsojosi, matydami jdviej laim ir meil.
53
Turinys

Nuo tol kaip emn mestas grdas Persefon tredaliui met dingsta eli karalystje, o paskui dvigubu diaugsmu atlygina motinos ilges. Laiminga po itokio Dzeuso sprendimo, Demetra atauk ems prakeikim, ir ji staiga atgijo tkstaniais upeli, praydo sod baltuma ir medi aluma, pakvipo mtom ir iobreliais, sunaro auksini jav mikais. Nuo tol kas pavasar em Demetra dailiai apsitaiso, su diaugsmu sveikindama savo dukr, o vl ruden, kai vlei reikia su ja skirtis, verkia lietumi ir dargana dl savo nedalios. *** Vien kart Demetra, dar tebeklaidiodama po pasaul kaip mirtinga moterik, atsisdo ant ulinio netoli Eleusino, Kiterono kalno papdje. Tuio dukters iekojimo ji buvo baisiai ikamuota. Demetr tenai ir pamat Eleusino karaliaus Keljo ir jo monos Metaniros dukros. Atjusios prie ulinio pasisemt vandens ir sutikusios ion nepastam senut, mergaits parsived j savo tv namus. O tuo metu karaliai kaip tik buvo susilauk snaus, ir jiems reikjo aukls.
54
Turinys

Deivei patiko Keljo eima, ir ji mielai likosi ten tarnauti. Motinika deivs irdis bemat palinko prie mao vaikelio. Ir nusprend Demetra j padaryti nemirting. Vien nakt ji isim kdik i lopio, ukr stebukling ugn ir pakl vaik virum jos, kad ventoji liepsna idegint visa mirtinga ir suteikt karalaiiui nemirtingum. Jau netrukus bt isipild deivs ketinimai, bet it Metanira, vidur nakties igirdusi triukm snelio kambary, atjo pasiirti, kas ten dedasi. Baisiai isigando motina, ivydusi savo kdik liepsnose, o prie jo aukl, nabdani paslaptingus ukeikimus. Surikusi ji puol prie deivs ir mgino iplti jai i rank snel. Tuomet irdusi Demetra pasirod Metanirai savo dievika graybe ir rsiai prabilo: Norjau tavo sn padaryt nemirting, bet man sukliudei. Pasiimk dabar savo vaik. Jisai bus pasmerktas myriop, kaip ir tu, nes mirtis vis moni likimas. Sulig tais odiais deiv dingo i aki siaubo pagautai Metanirai. Taiau Demetra nepamiro vaiing Keljo nam ir toliau teik jiems savo malon; o Eleusinas liko jos mgstama buveine. Savo ruotu ionai Demetra kuo didiausiai buvo lovinama vadinamosiose Eleusino
55
Turinys

misterijose. Tai buvo ventos apeigos, kuriose prisimenamas deivs sielvartas, dingus Korai, paverstai Persefone, ir diaugsmas, sugrus dukteriai i Poemi. Kai Metaniros ir Keljo snus, vardu Triptolemas, iaugo jaunuol, vienkart galingoji deiv pasirod jam su aukso varp vainiku ant galvos. Ir liep suaukti Eleusino gyventojus ir eiti paskui j laukus. Tenai nustebusi moni akyse jinai ivar emje gili vag ir pasjo auksini grd. Atsitiko stebuklas. Vienu mirksniu i ems isikal ali elmenys, kurie augdami greitai pagelto ir nulinko nuo sunki varp. Tuomet deiv nukirto juos pjautuvu, suklojo ant ems, liep jauiams su kanopomis javus iminti, o paskui musi sumal grdus tarp dviej ploki akmen. Tuomet i balt kaip sniegas milt deiv ikep pirmj duon emje. itaip ji mones ems darb imok. O kad visi galt paragauti duonos, Triptolemui Demetra dovanojo sparnuot veim ir liep apskrieti visus kratus, imokyti mones sjos ir pjties paslapi. Hefaistas padovanojo monms gelein arkl, kur nukal savo kalvje, ir nuo tol duona pasidar kasdieninis ir visada mgstamas maistas.
56
Turinys

FAETONAS
Faetonas buvo nimfos Klimens ir sauls dievo Helijo snus. Kai jis gim, tvas itokiais odiais prabilo savo mon: Pasiadu tau, mieloji, ipildyti vien savo snaus trokim. Tai bus mano dovana jam. Klimen i odi nepamiro ir, kai Faetonas paaugo, apsak jam Helijo paad. Sauls dievo snus, kur motina vadino Spindulliu, buvo neregto graumo jaunikaitis. Aukso garbanos vijosi jam ant skaisios kaktos, dideles safyrines akis temd ilgos, juodos blakstienos, pats buvo graktaus sudjimo ir vaikiojo i didio, jo ypsena nudiugindavo ir lidniausi mog, o pei tvirtumu jis neturjo sau lygaus. Taiau nuo jo veido niekuomet nenuslinkdavo sielvarto elis. Dan kart motina su nerimu stebdavo plon irdglos raukl tarp tiesi snaus antaki. Jis mgo pats vienas vaikioti po mikus ir alias pievas, mgo gulti tarp pakrants vendri ir ajer ir irti dang, per kur nuolatos, ami amius savo vm riedjo saultas tvo veimas.
57
Turinys

skausdavo akys nuo to irjimo saul, priplsdavo aar ir merkdavosi nuo padangi spindesio. Tuomet Faetonas nuleisdavo galv ir lidnas, ilgesio slegiamas, grdavo motinos namus. Fajetono draugai, kuri jis alindavosi, kadangi nuo maens mgdavo vienumoj sau mstyti, danai aipydavosi i jaunikaiio, kuris djosi Helijo snumi, o kaip ir jie negaljo atvirom akim irti jo spindulingj veid. Faetonas tylomis kent vienmei paeminimus ir paaipas, kartais tik priekaitingai velgdavo Klimenei akis. Mano snau, Spindulli brangiausias, kodl sielvartas temdo tau veid? Ko neini kaip kiti goj pasipuoti galvos iedais ir paokti, grojant fleitai? Juk tu esi vis irinktasis, viesus spindullis i didiojo tvo karnos! tar Klimen. Motule, visi i mans aiposi, vadina apsiaukliu, girdi, neteisyb, kad dievas Helijas davs man gyvyb, pasiguod snus. Nulido Klimen ir sako: Faetonai, Spindulli, paklausyk, k a tau apsakysiu. Kai tavo saultas gimdytojas iridens savo veim dang, tu nusigauk jo rmus. Stosi tvo akivaizdon ir tuomet suinosi, ar esi jo teistas snus, ar ne. Ir k tik panorsi, jisai ipildys.
58
Turinys

Ikilni sauls buvein stovi ant graki kolon ir ri auksu bei liepsnaspalve bronza. Baltuoja dails dramblio kaulo boktai, o dvipusi vart velks vyti sidabru. Prijs stat kaln takel ir i tolo pamats sault rm, Klimens snus paspartino ingsn, nors jau taip kvap vos gaud, ir eng pro vartus. Staiga sustojo kaip bestas. J apspalgino neapsakomas spindesys, net akis gavo usidengti delnu. aliais smaragdais riniame soste sdjo Helijas, apsigerbs purpuro drabuiais. Abipus dievo stovjo stebuklingoji palyda: Diena, Mnuo, Metai ir Amiai, ir greitakojs Valandos. Margais iedais buvo apvainikuotas jaunutis Pavasaris. Vasara turjo usidjusi auksini varp vainik, vynuogi sultimis buvo aptakyti Rudens drabuiai, sidabriniu erknu vilgjo snieguotos iemos garbanos. Visaregintis Helijas pamat savo sn susijaudinus ir nustebus. Faetonai, kas tave atved mano pil? Gal ko nori, mielas snau, sakyk? viesiausiasis bekrats visatos viepatie, tu inai mano vard ir snumi vadini mirtingj ems gyventoj? Ak, rodyk, kad esi mano tvas, tegul mans nebekamuoja netikrumas.
59
Turinys

Tuomet Helijas nusim nuo galvos spinduli karn ir pam sn savo kart glb. Tikrumo trokti, Spindulli, tai prayk bet kokios dovanos, nieko tau neatsakysiu, tuoj pat ipildysiu tavo nor. Prisiekiu Poemi Stiksu! Tve, ninieko netroktu, nei turt, nei emik malonum, praau tik ipildyti mano didiausi trokim, ir a bsiu aminai laimingas. Leiski tik vien dien pasivainti tavo saultais ratais! Suvirpjo Helijas padangi soste ir savo viesij galv papurt. Mielai priesaik ataukt, betgi j igirdo Poemi Stiksas, ir odio jau nebelauysi. Snau! Nelemtas tavo noras! Spindulli, mogus esi, ne dievas, ne mirtingajam toksai trokimas! Net dangaus gyventojai tam nesiryta, net patsai Dzeusas, aminojo Olimpo valdovas, kuris savo deine svaido baisingus aibus, neimt rankas mano veimo vadi! Sunkiu ir baisiu keliu man reikia vaiuoti. I pradi jis eina auktyn, ir mano irgai vos ne vos kopia dangaus skliaut. I ten netgi a su siaubu velgiu em ir jr, ir irdis man apmirta i baims. O mano kelio galas status tenai stiprios rankos reikia!
60
Turinys

Netgi Tetid, kurios bekrats bangos mane kasdien sutinka, bktauja, kad nenukrisiau bedugn praraj. Ir dar inok, Faetonai, kad dangus aminai sukasi verpetu, neapsakomai greitai skrieja kartu su sidabrinmis vaigdmis. Nestengsi suvaldyti irg, kurie alsuoja liepsna ir arijomis. Kai jie pliasi i rank ir lekia tol baisiu greiiu, netgi man sunku ilaikyti j neklusnius sprandus. Dar gali atsisakyti savo trokimo, nenoriu, kad mano dovana tau nelaim net. Praai rodymo, kad esu tikras tavo tvas? Pavelk man veid. Ar ne geriausias rodymas tasai nerimas ir baim, kur dl tavs suspaud mano ird. Apsidairyk aplinkui matai, kiek ia dangaus, ems ir jros stebukl prayk, kas tau ateina galv, visk ipildysiu, tiktai nereikalauk savo pragaities. itaip pasak spindulingasai Helijas, nordamas persergt sn nuo neprotingos ugaidos. Taiau Faetonas neperkalbamas, tik tuo vieninteliu noru dega jo irdis. Galop Helijas nusived sn prie savo veimo, Hefaisto dovanos.
61
Turinys

Faetonui besigrint dailiu dangiko kalvio darbu, budrioji Aura Eos rytuose atvr purpuro vartus. Rausva ara nuvito danguje, m nykti vaigds, ir blsti mnulio viesa. Helijas tuojau paliep: Atveskite man irgus! Horos skubiai atved i arklidi ambrozija eriamus dievikuosius ugnies ristnus ir umov aukso pakinktus jiems ant lenkt sprand. Stebuklingu balzamu Helijas itep Faetonui skruostus, kad bt jie liepsnai atspars. Udjo ant galvos savo spinduli vainik ir, lyg bloga nujausdamas, sako: Jei nenori klausyt tvo perspjimo, bent viena, snau, prisiminki: tvirtai laikyk rankose vadias, o botago kuo reiau imkis, nes irg nebesuvaldysi. Ir nesuk nei kair, nei dein, vaiuok praulniai plaiu lanku per tris dangaus juostas. Tai geriausias tau kelias, toli nuo jo palieka kartas Piet aigalis ir altoji Arktis. Ten leisk irgus, kur pamatysi mano rat ves. em ir dang apdalyki kariu po lygiai. Ir per emai nenuleisk veimo, mano vaike, neilakdink jo erdvs auktybes.
62
Turinys

Jei pakilsi aukiau nei reikia udegsi dievikj Olimp, jei per emai duosiesi suplekinsi liepsnomis em. Laikykis, snau, vidurio. Pavedu tave diev globai. Jau nebegalima ilgiau delsti, jau drgnoji Naktis paliet Hesperijos krantus, ir Aura rausvapirt apviet tamsybes. Mielas mano snau, dabar paskutin akimirka, kai dar gali ataukti savo nor ir likti gyvas. Kol nesi palytjs t ai savo aminai praiai, leisk man, kaip kasdien, duoti vies itrokusiai emei, kad tu be pavojaus ja vien grtis galtum. Taiau Faetonas nebeklaus tvo odi sdos liepsnos veim ir, visas virpdamas, su diaugsmu iupo vadias. Ugnis, Kibirktis, Kaitra ir Rytas saulti irgai jau nekantriai vengia, stoja piestu ir kanopomis dauo vartus. Tetid juos atidar. Priekyje tolimoj sutemoj snduriuoja visatos platybs. Paoko oro irgai, savo sparnais dauydami papurusius debesis. Kakodl nuostabiai lengva jiems iandien, veimas regisi be prasto sunkumo; kaip tui laiv per bekrat jr gena smarkus vjas, taip ir veimas ia sklendia lengvai oru, ia pasuka on.
63
Turinys

irgai tuojau pajuto laisv ir kaip patrak oko i kasdienio kelio! I baims suvirpjo Faetonas, nebenea galva, kaip tramdyt irgus, o kelio, ties sakant, juk taip pat neino. Po juo bedugnj gilumoj sukasi neregti pasauliai. Iblyko kaip negyvas jaunikaitis, ir, nors veimas tviskjo nuo viesos, baisi baim akis jam apgaub nakties tamsa. Dabar gal net gailjosi, sds tvo ratus. O irgai lekia ir lekia priek. Sauls veimas lyg tas laivas, kur gena irds Borjas (pavargs turmanas jau ileido i rank vair, jau maldauja dievus pagalbos). K daryti? Aplinkui nepastamos dangaus platybs. iri Faetonas vakarus, paskui rytus atsigria. Visai nebeino, ko imtis, bet vadi dar nepaleidia, nors ir sunku jas laikyti. Su baime akyse jis velg dangaus mklas aplinkui. Staiga i siaubo net sudrebjo, pamats, kad one dvi lenktas gauruotas nyples tiesia baisus skorpionas. Jo uodega ir astai uima du dangaus enklus. Jau artinasi jis, jau taikosi suvaryt savo gyl. Suriko visas nustrs Faetonas, kraujas i baims sustingo gyslose, ranka bejgikai paleido vadias irgams ant nugar, ir sauls ristnai, sakytum, botagu perlieti, staiai padko. Pliasi priek
64
Turinys

be atodairos, tai auktyn duodamiesi, dauydami vaigdes ais ir tekinius, tai krisdami praraj. ia skrieja jie baisiam auktyje, ia sklendia visai netoli ems. Stebisi sidabrinis Mnulis, kas itiko Sauls irgus, kad emiau jo veimo prabgo. Pavaist krauju dao debesis visur draikosi juodi dmai. Jau liepsnos laio ir em, dega auktos kaln virns, vagose aija idiv grumstai, ol ir mediai pelenais virt, o javai dar liepsnoja. Ugnies galyb taut ir krat, ir dideli miest griuvsius tepalieka. Mikai ir tankiosios girios pleka net damos. Ugnis apmusi vis pasaul. Faetonui nuo kaitros jau trksta oro. Ir it veimas ima degti! Karti pelenai ir juodi dmai virsta kamuoliais ir po juo, ir vir jo. Kurgi lekia tie pal irgai? Kur jo veimas atsidrs, kurioje dangaus pusje? Nieko neino nelaimingasai Faetonas, nes j gaubia kaits rkas. O irgai uoliuoja, genami nypianios liepsnos. mons sako, kad tuomet etiopams nuo kario oda pajuodusi, o Nilas i baims pabgs ems krat. Savo galv versm nuo ugnies ligi iol jisai slepia. Septynios jo atakos teberodo idivus dugn. Galop pamat Dzeusas visagalis, kad pasaulio laukia neivengiama pratis. Jisai ubgo Olimpo virn atskleist vir ems lietaus udangos, taiau
65
Turinys

gaisrai buvo idiovin net debesis. Tuomet atsivdjs Dzeusas svied perkn t palus vej. Gavs mirtam smg, Faetonas ikrito i veimo bedugn praraj. irgai, igsdinti griaustinio, nutrenk pakinktus, sutrauk vadias ir dirus, o Sauls veimas subiro ipulius. ia guli danguj abokls, o ten ays, o toliau dar sudauyt rat stipinai. Faetonas kaip vaigd liepsnodamas krito i padangi. altojo Eridano bangos gailestingai suvilg apangljus jo kn, o Hesperijos nimfos kaip dera j palaidojo. Ant jaunikaiio kapo tok ura jos ikal: ia ilsis Faetonas, Helijo rat vejas, didel yg pakils, nors jo netesjs.

66

Turinys

MELEAGRAS IR ATALANT
Kalnuotoj Etolijoj prie srauniojo Achelojo krant stovjo Kalidono miestas. Vir jo ikilusios kalvos virnje stksojo karaliaus pilis. Joje gyveno garsus Etolijos karalius Oinjas su savo mona grauole Altaja. J rmus laim aplank, kai susilauk pirmagimio snaus. Ir pavadino j Meleagru. Karalien Altaja dien nakt dabar kojos nekl i miegamojo, kur ratuotam lopyje guljo maas snelis. Karalait umigd velni motinos daina. Dangik vilgsn udeng tamsios blakstienos. Altaja dar tebeniniavo, tiktai tyliau ir graudiau. Ramyb ir nedrumsiama laim viepatavo aplinkui. Tik ant kambario sien tamsoj vilgjo tvo ginklai ir skydai, iraiyti keistais, graikams neprastais ratais. Juos paliko laukiniai grobikai, kurie i jros upuol Oinjo krat ir, iauriai sumuti jo narsi kari, gavo sprukti, i kur atj. Kambary buvo kap tyla.
67
Turinys

Tik idiny deganios puins pliauskos kartkartmis linksmai sutrakdavo, paerdamos arij spiei. Ir it Altaja giliai migo. Jai regjosi, kad vir snaus lopio pasilenk trys neregto groio deivs, tiktai rsios ir abejingos kaip lemtis. Tai buvo moiros, trys mergels, kuri rankose yra mogaus gyvyb, likimas ir mirtis Klot, Laches ir Atropa. Viena i j tar: Meleagrai, dovan tau atneiau neemik gro, bsi kaip ryto dangus, atsispindintis altinio vandenyje. Kita sako: A tau atneiau nars ir tvirtyb. Prie tavo iet ir lank neatsilaikys nei laukinis vris, nei prieas. O treia, toji rsiausio veido, taip byloja: Meleagrai, keistas mogaus likimas, tu btum dailiausias ir drsiausias jaunikaitis visoje Heladje, bet nepakeiiamu nuosprendiu turiu perkirpti tavo gyvybs sil, kai tik iam idiny baigs degti puins pliauskos. I siaubo netekusi ado, Altaja pamat likimo deivs rankose sidabro irkles, kurios grsmingai suvilgo kambario tamsoj.
68
Turinys

Be galo isigandusi, pabudo karalien ir smeig akis snaus lop. Kaip drob ibalo jos veidas. Meleagras, maas snelis, raitosi, traukomas baisaus mlungio, vaiko veidukas ikreiptas skausmo, maos lputs plaiai iiotos, gaudyte gaudo or, rankels dauosi spalvotus lopio droinius ir virpa mirties konvulsijose. Kaip paklaikusi, Altaja m blakytis po kambar, nieko nemataniom akim dairytis aplinkui pagalbos. Tuo laiku idiny smarkiau suliepsnojo pliauskos, sutrakjo suspragsjo ugnyje sausas puies medis, o liepsnos atvaitas nutviesk sirus kdikio kn. tai kas! kaip aibas blyksteljo motinai moiros odiai, viskas sudegs, ir galas Meleagrui. Vienu uoliu prioko karalien prie idinio, plikomis rankomis iupo i ugnies liepsnojant nuodgul, ugesino j savo drabuiais ir, visa tebevirpdama, paslp pliausk giliai skrynios dugn. Paskui apdegusiomis rankomis iupo vaik glb, m glausti j prie krtins, verkdama ir juokdamasi i laims. Tikras stebuklas! Meleagras nebemlynuoja i skausmo ir linksmai ypsos nusigandusiai motinai. Prajo dvideimt met. Meleagras iaugo dailiausi ir drsiausi kar visoje Heladje.
69
Turinys

Jaunikaiio tvas, imintingasis karalius Oinjas, sumaniai ir teisingai vald Etolij. Tuomet Heladje kur ne kur mons jau mokjo dirbti em, ir vietoj ali ganykl slniuose plytjo jav laukai. Oinjas lovino ne iaurij giri ir mediokls deiv Artemid, o geraird ir maloning Demetr, kuri laukams duoda auksin derli ir mones moko gerbti Motinos ems dovanas. Vidur vasaros, kai nuo Etolijos lauk buvo nuimtas gausus derlius, karalius Oinjas Kalidone, savo sostins aiktje, dievams aukojo padkos aukas. Apsigerbs baltais ilgais atnaavimo drabuiais, su vilganiu peiliu rankoje, jis pamerk degani baland ind su altinio vandeniu ir aplakst ja kalidonieius, sustojusius aplinkui aukur. yniai ved prie jo aukai parinktas aveles, avinus, vilganius kaip ilkas vienameius jautukus ir jaunas telyias. Gyvuliai krito vienas po kito. Peilis blykiojo Oinjo rankose. Auk kraujas tryko jam ant veido ir drabui, ir ranka ligi alkns niro gyvuli vidurius. Mat viduriai, oda, kaulai ir kraujas skiriami dievams. Tirti dmai pamau kilo dang ir temd saul vir Kalidono auk aikts. Aplink mons puotavo ir
70
Turinys

oko, diaugdamies vente. Paskerst gyvuli ms pasim yniai, o dal atidav monms, kad ir jie galt puotauti drauge su dievais. Jau pagarbintas Dzeusas ir jo pati Hera, debesuoto Olimpo valdovai, ir Hestija, nam idinio deiv, ir jr viepats Poseidonas, ir spindulingasai Helijas, ir mz valdovas Apolonas. Taiau ilgiausiai meldsi karalius savo mylim deiv Demetr ir paaukojo jai, be balt kaip sniegas kaln virnse avi hekatombs, jav ir vaisi i Etolijos lauk pirmuonis. Nepayktjo auk ir lubajam Hefaistui, ir jo dievikai monai Afroditei Kipro valdovei, ir iminties deivei Paladei, ir jaunajam vyno bei diaugsmo dievui Dionisui. Jau vir vienuolikos aukur kilo dmai. Tiktai Artemids, mediokls deivs, aukuras buvo tuias. Neaplakst jo aukos kraujas, ir neliepsnojo ant jo ventoji ugnis. Liko umirtas jis, veniant derliaus dien. Pyktis ir kertas pagavo deiv. Nusprend ji sunaikinti Oinj ir parklupdyti prie savo koj. Ir vien dien Etolijos laukuose josios valia atsirado pabaisa: didiulis juodas ernas, kuris niokojo laukus, naikino javus, griov trobas, puldinjo mo71
Turinys

nes ir gyvulius. Kalidono laukai ir apylinks buvo iknaisiotos ir itremptos, tarsi pralkus laukini arkli kaimenei. Visam kratui ikilo grsm. Visi patyr, kad tai Artemids kertas. Jaunasis Oinjo snus Meleagras pasiov ivaduoti krat i nelaims ir pelnyti erno nugaltojo lov. Jis sukviet visos Helads didiavyrius mediokl. I tolimiausi kamp suplauk jaunieji karygiai, palovinti savo pergalm ir nutikimais. Atvyko nenugalimas didvyris Antjas ir Atn valdovas Tesjas, ir Peljas, bsimasis Achilo tvas, ir Admetas, narsusis Tesalijos karalius, ir daug daug kit. I netolimojo Pleurono taip pat atvyko du karaliens Altajos broliai, galingi kariauninkai. Prigujo Oinjo miestas aukt svei, suvango jame ginklai. Paskutin dien prie mediokl rmus eng ir nuostabioji mediotoja Atalant, Artemids numyltin. Maa bdama tvo pamesta kaln girioje, gailiairds mekos indyta, jinai pasidar tokia pat stipri ir nuomi. Mergait augo egli paunksnje, laisva ir greita kaip stirna, bebaim ir grai kaip jos dievikoji globja. Mediotojams ji pasirod su trumpu chitonu, per juosmen perjuostu briedio odos diru, su sanda72
Turinys

lais ant koj, kaip jaunikaiio susegtais plaukais, su pilna strline ant peties, su lanku ir ietimi rankoje. Ididi ir pasiptusi, ji nekreip dmesio Oinjo rmuose susirinkusius karius, garsiai reikianius savo susiavjim. Meleagras, pamats Atalant, negaljo veikti keisto irdies virpesio. Tik jinai, tokia puiki, narsi ir daili, galjo udegti meil jaunuoliui, kuriam dar lopyje moiros suteik savo dovanas. Meleagras pamilo Atalant meils dar nepatyrusia irdim. Medioklj jis stengsi bti kuo ariau mergaits ir nenuleido aki nuo jos ididaus stoto. Ilgai vijsi ern, mediotojai liko nakvoti miko laukymje. Aplinkui linksmai liepsnojo lauai, trakjo kadagiai ir emags puys, kibirki spieius ov staiai tamsiai mlyn dang, kuriame tykiai deg Artemids mylimasis Orionas, ir rjo sidabrinis Dioniso suadtins Ariadns vainikas. Lau lieuviai okinjo po mediais, virpanios pu akels sibavo vir ugnies tarsi kokie nriniai juodame nakties dugne. Miko ir oli aromatas buvo sumis su kepam ant iemo tetervin ir stirn kvapais. Laukymje vis laik skardeno juokas ir aidjo toli mike.
73
Turinys

Miko dievaits driads ir hamadriads drebjo savo drevse ir, pabalusios i baims, bet smalsios kaip vaikai, kaiiojo savo galvutes pro akas ir dirsiojo garsius Helads didvyrius. ia prie lauo narsusis Tesjas pasakoja savo nutikimus, ten vl du broliai dvyniai, Kastoras ir Polideukas, mena savo ygius siklausiusi riteri bryje. Jie buvo kaip tikri dievai gras ir jauni ir taip myljosi, kad po mirties maloningasai Dzeusas abu kartu pam dangaus viepatij. Prie didiausio lauo sdi patsai Etolijos karalius garbingasis Oinjas ir porina apie senus ygius aplinkui susibrusiems auniausiems vyrams. Jaunas jis mgs triukmingas mediokles, o dabar, senatvje, jam didiausias diaugsmas sdti vidur lauk ar vynuogyno auktumoj ir klausytis, kaip emje teka gyvybs sultys. Jauniesiems karygiams jis pasakojo apie Etolij, kur vaikysts dienomis lamjo neengiamos girios, o mons nebuvo ragav grdo ir kvietins duonos. Pasakojo apie maloningosios Demetros sn Triptolem, kuris su sparnuotu veimu atskriejo pas jo tv ir atskleid jam Motinos ems paslapt. Nuo tol kasmet dideli plotai giri ipliami i nuomios Artemids, ir tarpumikse sjami auksiniai javai ir mlyniediai linai.
74
Turinys

 Taip, taip, sako, linguodamas galv, garbingasis Oinjas, ir a kadaise buvau aunus mediotojas, ir Artemid teikdavo jg mano ieiai, o mikas buvo man namai, taiau tik didioji Demetra suteik tikrj diaugsm. Sti grdus ir nuimti derli nieko nra brangiau pasaulyje. Betgi js ito neimanote, tar jis nusimins, velgdamas jaunikaiius, kurie, nuj nuo lauo, trauk ten, kur skardeno linksmas juokas. Lengvabd jaunyst bodisi imintingos senatvs. Laukyms pakraty ant imtameio uolo kelmo sdi Atalant. Iet pasidjusi ant keli, lank pakabinusi ant krykls krmo. Linksma ypsena velnina rst jos veid. Ididios akys smeigtos dailiai nuaugus Meleagr. Atalante, jokia mirtinga moteris neprivert mano irdies smarkiau plakti. Tiktai tu, Artemids augintine, esi man skirta, nabda jaunasis Oinjo snus. Tik tam atiduosiu ird ir rank, kas nugalabys Kalidono ern, sako Atalant. Tu bsi mano, a tai padarysiu! suuko, visas usidegs, Meleagras. Apyauriu miko tankumynuos kilo neapsakomas triukmas ir urmulys. Tai skalikai ibaid ern i
75
Turinys

guolio ir dabar trkiagalviais spruko nuo jo atri ili. Paoko mediotoj stovykla. Visi pasiruo lankus ir strles, pamgino rankose ietis; aplinkui suvango arvai, subrazdjo strlins. Meleagras atsistojo alia Atalants; ji pirmoji svied iet, kai tik ivydo pabais. Merginos ietis pervr ernui ak. Subliuvo i skausmo vris ir siuts puol prie Atalants, i snukio drabstydamas putas. Prie jo oko kiti mediotojai ir m svaidyti ietis; du Altajos broliai, Meleagro dds, pataik vriui per col nuo irdies. ernas buvo baisus, apsipyls krauju, prismaigstytas styrani strli, kurios vos eid pabaisos od; unys bruko uodegas ir kraupiai kauk, kai kurie, grybtelti vries ili, garsiai cyp i skausmo, o jis, milinikas, juodas, su viena kruvina akim ir liepsna, einania i snukio, atkio iltis, galv prilenk prie ems ir pasileido Atalant. Tuomet Meleagras prioko prie jo ir suvar iet gerkl. Sustugo pabaisa, m kriokti, klaikiai kratyti iet ir griuvo emn, plsdama krauju. Kalidono ernas, Etolijos siaubas, nusibaig. Pergaltojas buvo Meleagras, Oinjo snus. Taiau kertingoji Artemid nesnaud.
76
Turinys

Dalijantis grob, meils apakintas Meleagras u pirmj ieties metim ir vries sueidim atidav Atalantei galv ir iltis. Tuo pasipiktino kiti mediotojai, tarp kuri buvo visos Helads palovint didvyri. Labiau nei j drs Meleagras ikl mergait, mediotoj Atalant, niekam neinom valkat, kaip kalbjo ird kariai. Meleagro dds taip pat baisiai sieid ir supyk puol plti jam i rank erno od ir galv. Kario pagautas ir nesiins k dars, jausdamas paaip mergaits vilgsn, Meleagras umu savo motinos Altajos brolius Pleksip ir Ifikl. *** Tyli kaip em traukia karaliaus pil gedulinga eisena. Veime ne vriena, o umutj knai. lovingasis Oinjas, prilaikomas Tesjo, sunkiai engia i paskos ir rauda, linguodamas il galv. Paskutinis eina be odio Meleagras. Didis sielvartas suspaud jam ird, kai atsitokjo i pykio ir suvok savo nusikaltim. Tik viena Atalant, ididi, pasiptusi, eina sau nuoaliai su pakelta galva. O pavymui tarnai tem77
Turinys

pia milinik, kruvin erno galv, jos mediokls trofj. Karaliaus Oinjo dvare jau pasklidusi inia apie Meleagro nusikaltim. Senas tarnas su baime eina praneti naujienos savo valdovei, karalienei Altajai. Altaja nustro i sielvarto. Sugniuo nuo iauraus smgio, ir dar skaistus jos veidas staiga suseno nuo kanios. Bet kit mirksn kakokia mintis blyksteljo jos ugesusiose akyse. Jinai atsistojo nuo suolo, ities nulinkusius peius, ididiai pakl galv ir rsti, abejinga, nepalauiama atidar miegamajame skryni, kurios nebuvo lietusi dvideimt met. Ir pradjo svaidyt alis brangius rytietikos mediagos apdarus, jaunystje dvtus peplumus ir baltus chitonus. Skrynios dugne guli apdegs pagalys. Altaja paima j ir iri tyldama. Kak ji svarsto giliai irdyje ir pati su savimi kovoja. Paskui t lemties nuodgul sviedia liepsnojant idin. Ir iri, kaip savo nagais j paiumpa ugnis, kaip jos deganiuos nasruos pamau nyksta sausa puin pliauska. Dar ilgai stovi karalien prie ugesusio idinio, kur tik pilki pelenai belik. Paskui iumpa nuo sienos savo vyro kard ir perveria sau ird.

78

Turinys

T pai akimirk, kada idiny baig liepsnoti nuodgulis, Meleagras sukniubo ant miko tako ir m rankom dauyti em. Netrukus ir pasimir jisai, velgdamas akis Atalantei. Jaunikaiio lavonas buvo ukeltas ant to pat veimo, kur guljo jo pykio aukos. Atalant tyldama prijo prie veimo. Valandl irjo nebegyv Meleagro veid. Paskui pamau, n neatsigrdama, patrauk girios tankumyn. Oinjas, engs savo pil, sdo ant slenksio, o rmuose tebuvo girdti vien raudos ir aimanos. velgdamas mirties pjt savo namuose, jisai suuko: Tu nugaljai, Artemide, bet nebeilgai viepatausi, kruvinoji deive. Ateis diena, kada pasaul valdys ne kraujas ir kertas, o taika ir darbas, ir ne tau tuomet kils dmai nuo moni aukur!

Atalant ir Hipomenas Po Meleagro mirties Atalant ilgai ibuvo miko tankmje, ir viena sau mediojo vris. Ji valand valandas sddavo kur ant upelio ar eero kranto
79
Turinys

Etolijos giriose, ivaikiojo Arkadijos kalnus, taiau j visur persekiojo mirties paenklintas jaunikaiio veidas. Vien dien Atalant, pasiilgusi moni ir idinio ilumos, eng savo tvo Iaso rmus. Visi miesto gyventojai grjosi ja tokia paprasta, tvirta, drsia, vyriko vilgsnio mergaite. Jos tvas, amiaus ir vienatvs palautas senis u jo iaur darb dievai nebedav daugiau vaik su diaugsmu prim stebuklingai isigelbjusi dukr ir net neinojo, kuo j pamylti, kad umirt patirt skriaud. Tiktai vieno jisai tetroko: prie mirt ant rank paneioti vaikaiius ir pamatyti savo gimin, suklestjusi karalikoje sostinje. Ir nusprend jis leisti Atalant u vyro. O mergait, po Meleagro mirties davusi apad vis gyvenim likti viena, n galvot nenorjo apie vedybas ir itaip tvui atsak: teksianti tik u to, kuris j aplenksis bgtynse, o pralaimjus drsuol jinai pati umuianti. Sutiko tvas ir visam krate apskelb varybas dl karalaits mediotojos rankos.

80

Turinys

Suvaiavo daugyb jaunikaii i visos Helads, nes graiosios puikuolis Atalants lov ir garsas apie Kalidono mediokl buvo plaiai pasklids. Bet netrukus iaurioji mediotoja savo ietimi tiek nugalavo bgtynes pralaimjusi varov, kad net drsiausi ir labiausiai troktantys lovs ir karalaits rankos nebedrso su ja rungtis. Taiau radosi narsus jaunikaitis, vardu Hipomenas, kurio nebaid garsas apie iaurij mergait. Hipomenas stojo varybas. Karaliui davus enkl, jis greit paoko ir pasileido bgti. Bet greitakoj Atalant, gudusi medioklje lakstyt staiais kaln takeliais, jau m prisivyti. Hipomenas net jaut u nugaros j alsuojant. Tuomet jis svied emn aukso obuol ir davsi toliau. Atalant stabteljo, nes neitvr, nepamusi to puikaus vaisiaus, kokio lig tol nebuvo niekur maiusi. Pasiiupusi obuol, lekia toliau, bet Hipomenas meta antr ir trei, ir ketvirt obuol. Kaipgi j nesurinksi, jei ri kaip saul danguje. Ir penktas obuolys it greitai rieda eme. Atalant pasilenk ir bgs toliau. Taiau jau per vlu! Hipomenas, nuotol nubgs, ypsosi ir pergalingai j velgia. Laimjo bgtynes per klast, kurios,
81
Turinys

kaip sako mons, jaunikait pamok meils deiv Afrodit. Taip Atalant ir tapo Hipomeno mona. Taiau laukinei mediotojai ne taip lengva buvo gyventi tarp moni, kurie ramiai sau dirbo em ir kasmet aukojo derliaus pirmuonis maloningai ir gerairdei Demetrai. Nelengva jai buvo gyventi tarp jav ir lank, kur ikirst mik vietoj plyti dirbamieji laukai, o jos valdovei ir globjai skaisiajai Artemidei nebedeginamos aukos. Atalant nenorjo garbinti Eleusino deivs Demetros, stengsi savo mones grinti neengiamus mikus ir mediokl. Tuomet Demetra u bausm pavert Atalant ir Hipomen du nuomius litus.

82

Turinys

PERSJAS IR ANDROMEDA
Galingam Argo mieste viepatavo karalius Akrisijas, kuris turjo grauol dukter Danaj. Taiau m jos baisiai neksti, kai Delf orakulas jam ipranaavo, kad Danajos snus nuudys savo senel. Dl to jisai nusprend Danaj udaryti savo pilyje ir pastatyti sarg prie jos kambario, kad joks mirtingasis nepamatyt grauols karalaits. Taiau Dzeusas, kuris pasirinko Danaj didvyrio motina, sigavo pas mergait, pasiverts aukso lietumi, ir ji susilauk snaus. Pagautas baims ir pykio, karalius eng nusikalstam ingsn. Jis liep Danaj su kdikiu ukalti skrynioje ir mesti jron. Bet nelaimingos motinos ir vaiko likimu pasirpino patsai jos dievikasis numyltinis. Nepaskendo jroje skrynia, tik plauk, neama velni bang, o paskui Amfitrits sisti delfinai ant savo nugar nuplukd j Serifo sal, kur Danaj priglaud po savo stogu jos valdovas karalius Polidektas. Ilgus metus jie gyveno saloje tarp palmi
83
Turinys

ir ali vynuogyn. Taiau Danajs grois tapo jos nelaime. Pamilo j salos valdovas Polidektas, ligtolinis jos globjas ir geradarys, ir panoro imti u mon. Kadangi Danaj nemyljo karaliaus, tai ir atsisak duoti jam rank. Taiau Polidektas nepais jos atsisakymo ir nesiliov pirtis. Tuomet Danajs snus, kuris jau buvo iaugs jaunikait, stojo ginti savo mylimos motinos garb. Nuo to mirksnio Polidektas dien nakt suko galv, kaip ia umuti didvyr. Karalius inojo, koks jis narsus, kaip trokta didi nuotyki ir loving ygi. Mat drsj jaunikait visa irdim veriantis i maos palmi salels. Mat rint jo akis, kai vakarais prie idinio seni kariai, ne vien jr perplauk ir lank tolimus kratus, pasakodavo apie garsi Helads didvyri ygius ir pergales. Ir it gudruolis Polidektas sugalvojo, kaip atsikratyti Persjo. Jis pareikalavo, kad jaunikaitis dovan atnet jam Medzos paios baisiausios i gorgoni galv. Persjas, kurio irdis nepainojo baims, sutiko ir, atsisveikins su motina, tuoj pat itrauk kelion. Visi apgailjo jaunikaiio likim ir pranaavo jam tikr mirt, nes vien blyki Medzos
84
Turinys

aki vilgsnis akmen paversdavo kiekvien gyv padar. Taiau narsj jaunikait vl globojo maloningieji dievai, kaip anuomet, kai dar maas kdiklis plauk per jros platybes. Atn jam patar pirmiausia eiti pas tris seseris Grajas imintingas raganas, gyvenanias tamsiam kaln urve. Grajos buvo ilos ir senos kaip pasaulis. Jos turjo tik vien dant ir vien ak. Ir ta akim, ir dantimi visos trys raganos pakaitom dalydavosi. Deivs patartas, Persjas pavog raganoms ak ir dant, o kai tos, aklos, alkanos ir vilties nebetekusios, meld pasigailti, jis m spirti, kad pirmiau parodyt Medzos buvein. Sudrebjo siaubo pagautos raganos ir usideng rankomis galvas, isigandusios vien baisaus gorgons vardo. Bet, matydamos, kad kitaip neisisuks, kad gaus mirti badu, negi be danties sukramtys viei ms, kuria jos minta, m ir ipild Persjo reikalavim. Paliks Graj urv, didvyris ikeliavo toliau, kur buvo j nurodyta. jo per mikus ir kalnus, per laukus ir dykumas, kol galop atsidr uoltoj emumoj, kuri niokdamos dausi vandenyno bangos. ia kaln oloj ir buvo gorgoni slpyn. Persjas nusim nuo pei strlin, isitrauk pai smai85
Turinys

liausi strl ir temp lank. Ant pirt gal jis prislino prie siaubing pabais urvo j bijojosi ir dievai, ir mons. Tarp sauls paauksint krm vingiavo takelis, ir staiga jame prieais Persj idygo sparnuotkojis diev pasiuntinys Hermis ir padav jam Atns Palads dovanas alm, su kuriuo daraisi nematomas, sandalus, kuriais ore gali skraidyti, atr sidabro pjautuv ir alvario skyd, taip nuostabiai nugludint, kad visk jis lyg veidrodis rod. Persjas pam dovanas i Hermio rank, kartai padkojo dievams u glob, ypa savo galingiausiai gynjai Atnei. Prisimins tolim salel vidur jros ir jo pagalbos laukiani Danaj, n nedvejodamas leidosi toliau. Vandenyno pakrantje ujo visas tris gorgones. Jos buvo ilindusios i urvo ir dabar drybsojo ant smlio kaitino savo lykius knus. Tai buvo moterys pabaisos su gyvai plaukais ir kraupiu vilgsniu. Taiau siaubingiausioji buvo Medza, nors ir vienintel i seser mirtinga. Jos alt aki vilgsnis akmeniu paversdavo kiekvien gyv btyb. Aplinkui ol guljo nelaiming auk kaulai, o visur uol tarpekliuose ir tarpu krm styrojo akmenins moni statulos, kuri veiduos buvo sustingusi
86
Turinys

neapsakoma baim. Nuo sauls kario ir sraus vandens pursl tie akmenys buvo balti kaip kalks ir trupjo, vos prisilietus Persjui. Su stebuklingu almu ant galvos, su sparnuotais sandalais ant koj, su spindiniu skydu ir pjautuvu rankoje Persjas pritykino prie mieganios Medzos. Kad nevirst akmeniu, j ivyds, jis usideng spindulingu skydu, kuris visk lyg veidrodis rod. irdamas t skyd, jis lengvai pakilo oran virum pragarikos pabaisos ir sidabro pjautuvu greit nur Medzai galv. Juodas kraujas trykteljo i perpjautos gerkls ir baisia srove m kliokti i aizdos. Vos tik sukriokus nugalabytai gorgonei, bemat pabudo kitos dvi seserys. Riaumodamos paoko jos nuo smlio ir, rangydamosi kaip gyvats, puol iekoti drsuolio, kuris umu Baisiausij. Taiau nematomas Persjas su savo stebuklingaisiais sandalais auktai auktai vir j pakilo. Kruvin Medzos galv, vis dar j neirdamas, grdo odin mai ir, pergals apsvaigintas, nuskrido iaurn, kur tolimoj salelj lauk, jo nesulaukdama, mylima motina. Staiga su triukmu jam proal kakas praskrido. Tai buvo sparnuotas, baltas kaip sniegas ilgakartis irgas, kuriam i nervi jo ieirbos. Garsiai su87
Turinys

vings, jis kaip viesulas nurko ir dingo dangaus ydrynje. Tai i Medzos kraujo radsis eiklus Pegasas nulk vent Helikono kaln, ms buvein. Ten spyr jis kanopa uol ir atvr Hipokrens, arba kitaip vadinam irgo, altin. Tik retas didels dvasios mirtingasis drsta ssti ant padangi ristno ir gerti vanden i stebuklingojo altinio, bet jau kam pritrksta kvapo, t be gailesio nuo savo nugaros nutrenkia kilnusis pasiuntinys padangi Pegasas. O tuo laiku, jr vjo neamas, Persjas nuskrido jau toli nuo gorgoni olos. Tolumoje mirgjo blykios upi gijos, lank ir giri kvadratai, ali mikai ir auksins dykumos, virpanios nuo kario ir apgaubtos smlio dulki. Kur ne kur mat Persjas moni sodybas mikuot kaln laituose arba medi temdomuose slniuose. Kaln pievose tysojo piemenys ir velg dangaus ydryn, o baltos avys ramiai sau gansi, skabydamos veli ol. Per dykum trauk kupranugari karavanai, sibuodami vienodu ritmu, nelyginant jros bangos didiuliame smlio vandenyne. Nukamuotas ilgos kelions, Persjas m skristi liau ir dairytis oazs, kur galt pasislpti nuo sauls kaitros. Dabar kaip tik skrido vir jros
88
Turinys

kranto. Bangos nuomiai dau skardius. Aplink buvo tuia vien jra, dykuma ir uolos. Palaitje augo vienia palm aukta ir liekna. ionai Persjas ir nusileido. Palms paunksnje atsigul ant smlio, nusibrauk prakait nuo kaitusios kaktos ir visa krtine atsikvp. Paskui umigo ant neinomos jros kranto, prie pat dykumos. I miego j paadino kakokia aimana. Nustebs atsistojo ir atidiai aplink apsidair. Bet visur buvo tuia ir be galo tylu. Net kirai buvo ding ir nekl triukmo pakrantje. Prieais j dusliai gaud jra, u jo kariu alsavo dykuma. Buvo giedras rytas. Ir vl ta aimana, tik syk aikesn ir dar gailesn. Per ianias bangas Persjas girdi auksm: Ak, gailestingi dievai! Ak, Amfitrite, pasigailk mano jaunysts! Persjas greitai uolomis nubga prie pat jros ir sustoja kaip bestas. Ant granito uolos, isikiusios jron, guli grandinmis prikalta grai mergait. Juodi plaukai kaip ilko apsiaustas gaubia jos kn. Didels akys su siaubu smeigtos vandenyn. Kas esi, nelaimingoji? paklaus, gailesio pagautas, Persjas.
89
Turinys

Suvirpjo ji, igirdusi nepastamojo bals, ir pakl nuvargusias akis didvyr. Kad ir kas tu btum, keleivi, bk sau kuo greiiausiai. Kas akimirk ia gali pasirodyti baisingas slibinas. Koks slibinas? pasiteiravo, jos odi nustebintas, Persjas. Kuo tu vardu, ir kas ia tave prirakino? A esu Andromeda, Etiopijos karaliaus dukt. O sus mane netrukus liepsningas slibinas, kerting jros nimf nereidi pasiuntinys. Bk i ia, nelaimingasis, nes ir tu prasi jo nasruose. Neatmainomos diev itarms. Didvyrio ird suspaud gailesys ir pyktis. Net dievams nevalia duoti neteisingos itarms! suuko jis. Greitai prioks prie Andromedos, sidabro pjautuvu Persjas perkirto grandin. Paskui mergait nune palms paunksn. Staiga baisus nyptimas nustelb jros bang gaudes. Tai slibinas Poseidono ir nereidi pasiuntinys atplauk pasiimti grobio. Pamat jis tui uol ir nirs m dauyti uodega akmenis, tie net trupjo
90
Turinys

nuo galing smgi. Siaubno kauksmas igsdino Andromed. Tai jis! Ak, gelbk mane, jaunikaiti, nesvarbu dievas ar mogus esi! Nusiramink, Andromeda, kai a alia, tau niekas negresia, atsak didvyris. Visa virpdama, ji prisiglaud prie Persjo. Sustingusios lpos nabdjo kakokius negirdtus odius. Persjas usidjo ant galvos alm, prie tai perspjs Andromed, kad nenusigst, kai pasidarys nematomas, iupo rank Atns Palads pjautuv ir be baims irdyje patrauk ton pusn, kur nypt slibinas ir dusliai dau uodega em. Pakils or, jis kirto tuo pjautuvu pabaisai per liepsningus vynus. Bet pjautuvas tik dzvangteljo ir atoko kaip nuo akmens. I viraus pajuts pavoj, slibinas uvert lyki galv ir, stovdamas vien ant uodegos ir pelek, sibavo abi puses, nypdamas ir skleisdamas bjaur dvok; jo ilgos nuodingos iltys klaikiai kaukjo, o gremzdikas knas drebjo i nirio, kad niekur prieo nemato. Persjas staigiai usimojo pjautuvu ir smog plik slibino pakakl, kuri buvo vyn neapsaugota; bemat likteljo kraujas, ir galva nukaro be gyvybs enklo.
91
Turinys

Persjas iklupo slibinui i nasr iltis ir gro prie Andromedos, nusims nuo galvos alm. Rado j iblykusi ir vos gyv i baims. Mergait jau tikrai galvojo, kad keistasis gynjas uvs, kad diev lemtis dabar ir j itiks. Ir krimtosi varg, kad, nordama gyva likti, mirt nusiunt nekalt keleiv. Pavelk, Andromeda, staiga igirdo auksm ir prie save pamat didvyr su baltom slibino iltim rankoje. Mergait prasidiugo neapsakomai. Aaros aptemd jai akis, ji tiesiog negaljo patikti savo laime. Persjas, kurio irdis lig tol buvo patyrusi vien motinos meil, dabar pajuto, kad toji i mirties igelbta mergait jam pasidar brangesn u visk pasauly. Apsakyk man dabar, Andromeda, kas pasmerk tave tokiai baisiai miriai, paklaus Persjas. Prie daugel met mano tvas laimingai vald Etiopij, pradjo pasakoti kiek aprimusi Andromeda. Mano motina karalien Kasiopja, daili kaip rinti Aura. Vien dien ji, kaip paprastai, prie veidrod ukavo savo graias juodas kasas, o vergs vsino palms lap vduoklmis. Draugs ir tarnaits buvo apstojusios ratu mano motin, bet
92
Turinys

pikta nesantaikos deiv erinija pakio jai bedievikus, puikybs kupinus odius: Tik pasakykit, Etiopijos dukros, ar a ne dailesn u Amfitrits palydos nimfas, ar nenublanksta prie mane sidabravyns nereids su uv pelekais? m juoktis moterys, suiurusios karalien. Graios nereids, graios jr ir upi nimfos, taiau tu, Kasiopja, u visas graiausia, atsak jos vienu balsu. Bausm bemat itiko, toliau kalbjo Andromeda. Nereidi ir vandenyno valdovs Amfitrits pyktis audrino jr platybes nuo dugno ligi pat bang keter, ir isiliejo i krant vanduo, apsm mano gimtin. I okeano iniro baisus slibinas, jros diev rstybs enklas, ir m traukti gelmes mones ir vris. Kasdien i tolimiausi krato kamp ateidavo pasiuntiniai, raudodami ir aimanuodami jie meld karali pagalbos. Jra utvind j namus, ir tik aukiausios palms kyojo i bang kaip kokie ali takai vir lusi vandens gelmi. Mano tvo rmai stovi ant auktos kalvos, ksmingam alke. Vanduo ten dar nesiek. imtai valdini upldo rm kiem ir pusplikiai, nebetek pastogs, isigand Poseidono pykio, dien nakt
93
Turinys

ant akmens aukur degino aukas. Nelaim itiko Etiopij kaip mi audra dykumoj ir kaip audra i ryt vakarus. Tuomet tvas suauk seniausius ynius pasitarti. Jie susirinko ventajame alke ir ilgai meld irdusius dievus, atnaavo jiems aukas ir band patirti j vali i smlio ir vandens, dm, gyvuli kaul ir viduri, pagaliau i pauki, pamtt oran, skridimo. Gal gale paskelb tok nuosprend: Etiopijos karalien supykd rsias jr nimfas nereides, manydama esanti graesn u jas. Savo nimf praoma, Amfitrit reikalauja paaukoti Kasiopj, kitaip jra praris bedievik al. Igirdo iuos odius mano tvas ir pravirko, nes labai myljo motin. O Kasiopja ibalo kaip drob ir m visa i siaubo drebti. A puoliau aukdama prie jos, maldavau iaurius dievus pasigailti, bet dangus mans neiklaus. Dmai nuo aukur nekilo vir, tik kyriai draiksi paeme, dusino ir juodu debesiu aptrauk ventj alk. Tai rod, kad dievai neprim ms mald. Ir tuomet, Persjau, a pajutau savyje didel stipryb ir tariau:

94

Turinys

 Mama, sunkiai nusidjai ir bausms nebeivengsi; taiau, Amfitrite ir tu, Poseidonai, jr valdove, kerto aukai imkite mane u motin. Sulig tais odiais dmai nuo dvylikos aukur pakilo staiai vir, ir ryki saul pavelg pro palmi virnes. Dievai prim mano auk. Ir it mane atved yniai ir prikaust su grandine, o Amfitrits sistas slibinas turjo ne Kasiopj, bet mane sudraskyti. Daugel ilg kaip amius valand laukiau ia savo mirties. Bet pasakyk man, ar esi mogus, ar dievas, kad stengei pakeisti diev itarm? paklaus mergait. A mogus, kaip ir tu, Andromeda, bet man buvo leista tave ivaduoti dl tavo meils ir pasiaukojimo. Pati suvelninai kietas nereidi irdis, atsak Persjas. Dar ilgai kalbjosi Persjas ir Andromeda palms paunksnje. Paskui juodu gro Etiopijos karaliaus rmus, kur visi labai diaugsi, kai Persjas pam Kasiopjos dukr u mon. Netrukus ikeliavo, dabar jau dviese, Serifo sal, kur buvo likusi didvyrio motina Danaj. Po ilgos kelions nusigavo jie salon, bet ten igirdo nelinksm ini.
95
Turinys

Kai Persjas kelet met buvo ivyks, piktavalis karalius Polidektas liep udaryti Danaj kaljiman ir duoti jai tik duonos ir vandens. Ir dar grasino mesis sukapot gyvatm, jeigu nesutiksianti bti jo mona. Itikimiems tarnams tatai apsakius, Persj tis pagavo, ir jis nedelsdamas atsidr Polidekto rmuose. Ten, didin apsuptas, puotavo karalius, atsidrbs ant brokato, apsvaigs nuo vyno, su roi vainiku ant galvos. Tuiai Persjas band ir geruoju, ir piktuoju palenkt nenaudlio ird Polidektas liep tarnams suimti didvyr ir kardu perverti jam ird. Tuomet Persjas staiga iupo i maio nebegyv Medzos galv ir, laikydamas j u susisukusi gyvai, tokie, mat, gorgons plaukai, pakl vir. T pat akimirksn visi sustingo akmen. Vieni stovjo, temp kilpin, kiti su kardais rankose, dar kiti tebelaikydami pilnas vyno taures, o pats karalius suakmenjo purpuro ir brokato loje, kur ilsjosi puotos metu. Po to nutikimo, kuris Serifo salai met lidesio el, Persjas su motina ir Andromeda ikeliavo gimtj Arg, o sal valdyti paliko karaliaus Polidekto broliui Dikiui. Danaj visus tuos tremties
96
Turinys

metus ilgjosi savo vaikysts ir jaunysts krato. Akrisijas vis dar gyveno Argolidje, bet, kai igirdo sugrus Persj, pabgo i argo ir jo i miesto miest, apsitaiss keliauninku, bijodamas pranaysts, kad us nuo vaikaiio rankos. Ir it Persjas, keliaudamas savo sostin, ugaio Larisos mieste. Kaip tyia, ten vyko aidimai ir varybos. Ir Persjas pasiov su kitais pasirungti. Atsistojs stadione, jis baisiai toli nusvied disk, nes buvo ne tik drsiausias Helads didvyris, bet ir geriausias rungtyniautojas. Likimo jau buvo taip lemta, kad diskas krisdamas pataikyt galvon kakokiam seniui, stovjusiam per arti ribos. Tasai senis ir buvo Akrisijas, kuris, bgdamas nuo vaikaiio, netyia uklydo t miest. Taip isipild pranayst. Persjas ilgai gyveno Arge, kur teisingai ir laimingai vald. Andromeda jam padovanojo narsi sn ir grauoli dukr. Atsidkodamas u gautas malones, Medzos galv Persjas paaukojo deivei Atnei, savo geriausiai globjai. Nuo tol Baisiausiosios galva kelia baim drsuoliams i Mergels Atns egids.

97

Turinys

SIZIFAS
Sizifas viepatavo graiajam Korinte. Tai buvo galingas ir turtingas miestas, jo uoste sukiojosi laivai i vis, net tolimiausi, krat, kur tik pasiek inia apie klestini heln em. Sizifo miest puo puiks sodai, plaios terasos, rykiaspalvs diev ventyklos. Dievai labai myljo Korinto karali ir neyktjo jam savo maloni. Pasikviesdavo j kartkartmis net Olimp, savo padangi buvein. Ilgus metus laimingai gyveno karalius Sizifas sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas, nors jau gerai metjs. Mat, ambrozija ir nektaras diev maistas, kurio ne kart puotose ragavo teik jam jg ir saugojo nuo senatvs. Bt dar ilgai taip gyvens olimpiei malonje, jeigu ne jo plepumas ir pasiptimas. Jis mgo be saiko girtis savo draugyste su dievais ir danai puotose pasakodavo biiuliams apie olimpiei kalbas ir sumanymus, skleisdavo girdus apie j meils nutikimus ir silpnybes. O kartais, nordamas pasirodyti prie savo draugus, dar lesnis bdavo. Antai, puotaudamas Olimpe, patyliukais
98
Turinys

pasiimdavo truput nektaro, o paskui vaiindavo juo savo bendrus. Nors ir matydami jo idaigas, dievai irjo pro pirtus, nes j buvo labai pamg. Atleisdavo jam netgi apkalbas. Bet vien kart po kakoki ikilmi Olimpe Sizifas savo rmuose ikl didi puot ir sismagins iplepjo svarbi diev paslapt, kuri buvo nugirds Dzeuso viepatijoje. Dabar jau baigsi diev kantryb. Sizifas nebeteko j malons ir u kalt turjo galva atmokti. Bet itai nepatiko karaliui, kuris jau buvo ragavs dangik malonum. Todl mirdamas gudrusis karalius liep savo monai jo nelaidoti. Sizifo knas, nepapuotas glm, nepaarvotas, be ventojo obolo lpose, guljo prie Korinto rm sienos. Visas miestas smerk pikt karalien, kuri neskuba atlikti ventos pareigos savo mirusiam vyrui. O tuo laiku visoje Poemio karalystje aidjo Sizifo dejons ir verksmai. Jis kaip elis klaidiojo netoli Charonto valties ir skundsi pikta mona, o aaros kaip pupos jam ritos per skruostus. Charonto paklaustas, ko jis taip sielvartauja, Sizifas raudodamas apsak savo lidn istorij, kaip bediev mona umiro savo pareig ir nenori jo palaidoti, kaip jo knas mtosi kakur patvory, koks jis varg99
Turinys

as ir paemintas, kad neturi n obolo apsimokti u perklim per Stiks. Sizifo skund ir aimanas gal gale igirdo Hadas ir Persefon. Jie gerai Sizif painojo i Olimpo puot ir dabar pagailo seno numyltinio. Pasiauk j ir, suinoj Sizifo nelaim, leido grti em, kad tenai, mirties dievo Tanato globojamas, galt kalbti pikt mon deramai j palaidoti. Klastingasis Sizifas be galo dkingas puol po kojom Tartaro valdovams ir tutuojau su Tanatu iskrido em. em, em, kur saul ir vynas, kur gyvenimas ir linksmybs! Vos tik atvyks Korinto rmus, Sizifas liep tvirtai suriti mirties dievait ir mesti j tams, drgn pilies Poem. Ilgus metus vargas Tanatas sdjo udarytas, o Sizifas sau gyveno ir gyveno. Podraug su juo ir visi mons emje tuo laiku nei lig, nei mirties nepatyr. moni gimin kaip niekuomet prie tai ir po to paplito, o visam pasauly viepatavo juokas, sveikata ir laim. Cerberis ir Charontas ilsjosi sau po darb ir slapta jau stebjosi, kad neturi ko veikti. Tiktai dvasios Eliziejaus laukuos baisiai nuobodiavo. Jau seniai jos bemat savo artimuosius
100
Turinys

ir draugus i saultojo krato ir juos tik per miglas teprisimin, jau seniai buvo patyr t vienintel, menk pramog. Ir vienkart Hadas prisimin Sizif. Pasiaukia Charont ir klausia, ar jau perves kitapus Stikso Korinto karali. O kai senis papurt galv, valdovas liep paaukti Tanat. Visas Hadas nuo pat jimo ligi giliausi, slapiausi sfer buvo iiekotas, taiau nei juodojo dievaiio, nei Sizifo n kvapo. Tuomet Hadas isiunt em Herm, kad tas surast prauvlius. Greitakojui dievui tai juok darbas. Rado jis Sizif puotaujant Korinto rm terasoj. Hermio akyse sutriko gudrusis senis ir prisipaino savo kalt. Dzeuso pasiuntinys ivadavo Tanat i pani ir ilgamets nelaisvs. Nakties snus iskleid savo juodus sparnus, taip seniai bekilotus, ir tyliai nuskrido karaliaus rmus. Patsai Sizifas pirmas pajuto alt jo prisilietim, o paskui ir visi draugai, ir rmininkai. Paskui Korint ir Pelopones, ir vis Graikij sukaust mirties dvelksmas. Tanatas visur lanksi vej trobose ir karali rmuose, kaln ganyklose ir slni alkuose, visur m dvigub derli, nordamas atsikeryti visai moni giminei.
101
Turinys

Siaubas pagavo em. Mirties sparn lamesys nutraukdavo vaiko dainel, nuo motinos veido nubraukdavo ypsen. Ir taip truko tol, kol Hadas vl buvo pilnas mirusij eli, ir Charonto laivas vos neskendo nuo j svorio. Tuomet Hadas liep Tanatui pamaiau skraidyti. O Sizifas? Kas jam po mirties atsitiko? Sunkiai j nubaud dievai. Hado Poemiuos trilinkas susilenks stumia jis milinik uolos gabal. Turi j uritinti aukt kaln. sirusi nelaimingojo nugara, ant rank isivertusios gyslos, kraujas tvinksi galvoje, o burna vos gaudo kvap. Jau nebetoli virn. Tenai atsilss. Bet it visai prie jos akmuo isprsta i rank ir nurieda emyn. Vargas Sizifas turi pradti savo tui darb ir vl plktis ligi devinto prakaito. Ir itaip jam lemta kamuotis be galo, per ami amius.

102

Turinys

BELEROFONTAS
Sizifo vaikaitis buvo Belerofontas, Korinto karaliaus Glauko snus. Tai buvo taurus ir narsus jaunikaitis. Bet vien dien, aisdamas su tvo lanku, jis netyia umu miesto gyventoj, kaip tik einant per rm kiem. Susiteps mogaus krauju, Belerofontas turjo bti nubaustas: eiti tremtin ir ilgose klajonse siekti apsivalymo. O u statym rstesniu paproiu kalt atleidiama tada, kai nusidjl kas priima prie nam aukuro ir ventom apeigom nuplauna nuo jo pralieto kraujo sutept. Nelaimingas jaunikaitis, atsisveikins su artimaisiais ir j apgailtas, ikilo pasaul. Prie daugelio aukur jis band prisigauti ir nuo daugelio buvo pavarytas, nes visi bjaurjosi keleivio nusikaltimu. Nusiplks ir alkanas jis guljo viendien po aliu alyvmediu prie garsiojo Tirinto kelio. I praeivi Belerofontas suinojo, kad Tirinte viepatauja karalius Pretas. Jis ryosi nueiti rmus ir maldauti atpirkimo malons. Kai nelaimingasis
103
Turinys

prijo prie aukuro, karalius su savo eima kaip tik atnaavo vakaro auk. Sujaudintas jaunikaiio nedalios ir sugraudintas tyro jo vilgsnio, karalius prim keleiv savo namus kaip sn ir apval nuo mogudysts dms. Jau dvejus metus Belerofontas gyveno Tirinto rmuose ir visus avjo savo narsa, taurumu ir gymio graumu. O karalius Pretas turjo nuostabi mon ipuikl Steneboj6. Ji pamilo dailj jaunikait nuodminga meile ir panoro pavergti jo ird. Bet Belerofontas pasibaisjs atstm karaliens meil, nes nenorjo idavyste suterti gelbtojo nam. Tuomet Steneboj pradjo jo neapksti. Trokdama praudyti idid jaunikait, jinai skund Belerofont savo vyrui, karaliui Pretui. Girdi, tasai praytojas, kur i pagailos prim prie savo aukuro, dabar nori sutepti savo geradario garb. Sulig tais odiais Pret pagavo pyktis, pirm mirksn norjo net umut nedkingj. Bet jis buvo dievobaimingas mogus ir laiksi senj heln paproi. Kiek atsitokjs nuo nirio, karalius pagalvojo, kad nedera graikui teptis rank savo

6Kitose

versijose Antja.
104
Turinys

sveio krauju. Taiau u niekyb reikia atkeryti, kitaip paiam liks nuplta lov. Ilgai svarsts, jis nusprend kitokiu bdu nugaluoti Belerofont. Pasiauk j ir sako: Klausyk, Belerofontai, Korinto karaliaus Glauko snau. Dar iandien pat trauksi kelion. T laik paduosi mano uoviui Iobatui, kuris viepatauja tolimojoj Likijoj, ir vlei gri mano namus. Belerofontas apsidiaug, nes buvo nusibod rmuose ir svajojo apie didius nuotykius, o ir dl Stenebojs seniai jau norjo palikti Tirint. Todl nedelsdamas ir ikeliavo. Laimingai perplauks jr, be didesni nutikim jis pasiek Likij Maojoje Azijoje ir pagaliau atsidr karaliaus Iobato rmuose. Tai buvo geras, svetingas ir narsus valdovas, garsjs dievobaimingumu, tebesilaikantis prie daugel met paliktos Helads paproi. Su diaugsmu jis prim Belerofont, myljo j prie savo stalo, dav kuo geriausius apdarus, kuo dailiausius kambarius ir sveio garbei vis sugalvodavo nauj aidim ir varyb. itaip truko devynias dienas ir naktis, ir tik deimt dien vaiingasis eimininkas paklaus Belerofont, ko tasai atkeliavs.
105
Turinys

Tuomet didvyris i uanio itrauk Preto laik ir apsak karaliui savo reikal. Iobatas skaito savo ento laik, skaito, o kai Belerofont pavelgia, kakt jam ivagoja grsmingos raukls, ir susimsts veidas darosi rstus. Juk Preto itaip parayta: Jaunikait Belerofont, Korinto Glauko sn, kuris teiks tau mano rat, liepk umuti dl ms giminysts. Isigando karalius, nes buvo labai pamils atviro ir skaistaus vilgsnio jaunikait ir visikai nenorjo patikti, kad bt jis galjs kuo nusikalsti. Bet gerai painojo ir Pret, buvo tikras, kad be svarbios prieasties toki odi niekada nebt ras. Didiai nulido Iobatas. Kaip ir Pretas, jis nenorjo udyti mogaus, kuris valg prie jo stalo ir miegojo po jo stogu, globojamas nam dievybi. Todl pasiauk jaunikait ir sako: Buvai man mielas sveias, mano namai buvo tavo namai, ar galiu tave paprayti vienos paslaugos? Prayk, ko nori, karaliau, visk ipildysiu, kad tik gauiau tau atsidkoti u vaiingum, atsak Belerofontas. Iobatas gailiai nusiypsojo ir sako:
106
Turinys

 Likijos kalnuose yra sparnuota pabaisa su lito galva, slibino uodega ir oio liemeniu, o i nervi jai eina ugnis ir dmai. Tasai sutvrimas vardu Chimera. Neseniai ji atsirado mano krate ir ryja mones bei vris ir visk niokoja aplinkui. Eik, umuk chimer ir ivaduok Likij i diev sistos nelaims, o mano mons ir a bsim tau dkingi, visoj aly lovinsime tavo nars. Sublizgo akys Belerofontui, igirdus toki ini, o jo vyrik ird apm aistra ir drsa. it gal gale jo vertas udavinys! Dkui dievams nemirtingiems, kad pasirinko j atlikti did ygdarb, kuris igarsins jo vard nuo Azijos ligi aliosios Graikijos! O Iobatas n nedvejojo, kad Belerofontas us pabaisos nasruose, ir jis itokiu bdu, pats nesusiteps sveio krauju, ipildys Preto praym. Didvyris tutuojau itrauk ygin, apraudotas viso miesto moter ir apgailtas vyr. Juk jie inojo, kad dar niekas negro gyvas i Chimeros nag, o Belerofontas savo jaunatve ir dailiu augumu buvo palenks vis likiei irdis. Jau koks dienos kelias nueitas nuo Iobato miesto, kalnai darosi vis atiauresni, ir niekur nebematyti mogaus pdsako. Nuvargs ir itroks jaunikaitis
107
Turinys

atsisdo prie Pirens ups ir m prausti sau veid altu sidabriniu vandeniu. Staiga jis igirdo kakok gars, lyg arklio vengim, lyg juok. Belerofontas bemat paokio, galvodamas, kad ia jau Chimera, atstat iet ir pasiiupo lank. Bet stebuklai! prieais save ivydo balt kaip sniegas sparnuot irg su ilgais kariais, tarsi pieno puta drimbaniais nuo sprando. irgas dauo sidabro kanopa uol, sakytum, nekantraudamas skristi. Juodos, ugnim rinios akys auniai blykioja. Lengvai pasiokuodamas, tarytum plaukdamas ore, jis priuoliuoja prie jaunikaiio, stabteli ant ups kranto ir karius papurto. Belerofontas oka prie dieviko irgo, nordamas ant jo ussti. Bet tuios pastangos. Baltakartis tik suvirpina nugar, mosteli galingais sparnais, numeta j emn ir vl, tarytum aisdamas, oka ir rangosi, net akys raibsta. Tai buvo Pegasas, nemirtingas irgas, atsirads i Medzos, kuri kadaise umu Persjas. Galop Belerofontas, nukamuotas tuio darbo, atgul ant ols paupio krm pavsyje ir umigo. Ir jam prisisapnavo Atn jo globja.

108

Turinys

 Ko miegi, Belerofontai? Didvyris nemiega, neatliks ygio. Imk auksin apynasr ir slus, umauk juos Pegasui ir ssk ant jo, tada ir umui Chimer. Sulig tais odiais deiv dingo jaunikaiiui i aki, o Belerofontas mai pabudo i gilaus miego ir alia savs ant ols pamat auksin apynasr ir slus. Pegasas kaip sniego debeslis ramiai sau gansi kaln pievoje. Didvyris paoko, prijo prie sparnuotojo irgo, greitai umov jam slus, apynasr ir uoko ant nugaros. kart Pegasas n kiek nesiprieino, tik visas sitemp, pajuts ant savs mirtingj mog, net atlasin jo oda suvirpjo. Sulamjo sidabriniai sparnai, ir irgas, tarsi inodamas kelions tiksl, pakilo auktyn ir nuskrido tiesiai Chimeros urv. Ji kaip tik buvo ilindusi ir ildsi prie saul. Ilga uodega vyniojosi vilganiu iedu ir, dusliai vangdama, dau uolt em. I nasr versi dmai ir liepsna, o gelsvi kariai rjo rudu atvaitu. Ji tingiai judino milinikus, raudonus kaip ugnis sparnus. Pamats pabais, Pegasas pakilo auktliau, kad raiteliui bt lengviau smogti slibin ietimi. Igirdusi narant Pegaso sparnus, Chimera pakl lito galv ir smeig upuolik didiules aukso spalvos
109
Turinys

akis. O jga j buvo tokia didel, kad Belerofontas bt nusirits liepsnojanius Chimeros nasrus, jeigu paskutin mirksn nebt nusiiups Pegaso kari. Kiek atsitokjs, jaunikaitis m audyti pabais strles, bet jos vangdamos atokdavo nuo slibino alvarins odos ir tik dar labiau j siutino. Chimera iiojo nasrus, ir bemat visk aplink aptrauk dmai, duslus lito riaumojimas tkstaniais aid nusirito kalnais, keldamas siaub. Ji pakilo or ir puol Belerofont. Taiau Pegasas paskrido aukiau ir, iskleids sparnus kaip vanagas, pakilo ore vir Chimeros. Belerofontas iaud i lanko visas strles ir iupo rankas iet savo paskutin ginkl. Jeigu ji apvils, liks vien mirtis. O ididus Pegasas tikriausiai nutrenks j nuo savo nugaros. Todl kai tik Chimera irdusi pakl galv, Belerofontas stipriai svied iet neapsaugot vynais pabaisos gerkl, ir ji lengvai smigo. Sudrebjo, mirtam smg gavusi, Chimera, beviltikai suplazdjo sparnais, paskutin kart ileido liepsn i krauju plstani nervi ir negyva negteljo ant ems. Pegasas diugiai suvingo ir nusileido ant uolos. Belerofontas prijo prie pabaisos ir tik dabar i arti pamat t neregt Chimer, jos galing lito
110
Turinys

galv, dailius karius, ugninius sparnus ir susivijusi gyvats uodeg, vis spindini tarytum deimantas. Kardu atsikirts jos gelsv kari, sudjs padkos auk Atnei, jis sdo ant Pegaso ir nuskrido karaliaus Iobato pil. Likieiai, pamat didvyr su sparnuotu irgu ir liepsningais Chimeros kariais rankoje, pasveikino j, dainuodami pergals dain. Moterys mt po kojom ibui, laur ir roi vainikus, Pegaso kanopos taip pat skendo margaspalvse glse. Tiktai karalius Iobatas nesidiaug su savo monmis. Didvyr jis sutiko altai, ididiai ir po kiek laiko isiunt nauj tolim ir pavojing yg prie laukinius solimus, kurie upuol jo valstyb. Ir tuokart karalius slapta vylsi, kad Belerofont pakirs kokia unuodyta laukini upuolik strl. O kai Belerofontas ir dabar gro nugaltojas, Iobatas j isiunt prie tolimsias amazones, kurios kaunasi narsiau ir u vyrus. Sparnuotasis Pegasas, tarytum paindamas visas ems tautas, per nakt nuskraidino jaunikait nuoal ir neengiam krat, kur viepatavo amazoni gimin. Padedamas savo sparnuotojo irgo, Belerofontas sumu lig tol nenugalim moter kari brius. J drsa igaravo, kai pamat sparnuotj raitel, j em nusileidus
111
Turinys

i ydros padangs. Didvyris ir kart gro Iobato rmus nugaltojas. Po vis Likij ir heln miestus Maojoje Azijoje pasklido inia apie Belerofonto lov. Visur jis buvo sveikinamas kaip didiausias karygys ir diev numyltinis. Iobatas suprato, kad neteisinga ir galvoti, jog tas rapsod apdainuotas vyras, Likijos pasididiavimas, yra mirties tevertas niekas. Dievai nepads nenaudliui. Pretas tikriausiai suklydo arba tapo klastos auka ir todl jam para tok pikt lemiant laik galvojo senasis karalius. Ir kilniairdis Iobatas nusprend pasilikti jaunikait, ileisti u jo mylim dukr Filonaj ir atiduoti pus karalysts. Filonaj dabar papasakojo Belerofontui apie nieking Stenebojs poelg ir Preto laik. Baisiai supyko didvyris, kai visk suinojo, o noras atkeryti jam nedav ramybs n valandl. Vien dien jisai sdo ant Pegaso ir irko Tirinto pil. Ivydusi didvyr su sparnuotuoju irgu, Steneboj visa sudrebjo i baims. Betgi tuojau nusiramino, nes Belerofontas atrod toks mielas, tarsi nieko nebt inojs apie jos kalt. Vien kart Steneboj usimet pajodinti su Pegasu virum Tirinto. Belerofontas mielai ipild
112
Turinys

karaliens nor ir, pasisodins j ant Pegaso sau u nugaros, liep irgui pakilti or. Kai jau labai auktai atsidr, Belerofontas nieking idavik nustm nuo irgo, o pats skubiai leidosi Likijon. Kerto trokulys buvo numalintas. Nuo tol ilgai gyveno Belerofontas Iobato pilyje laimingojoj Likijoj. Filonaj j myljo labiau nei gyvenim. Myljo j ir visi likieiai, nes ramiai sau galjo gyventi Pegaso ir jauno, drsaus savo karaliaus prieglobstyje. Per t Pegas Belerofontas pasidar galingiausias emje valdovas. Niekas nesteng jo veikti. Taiau didvyris nebuvo laimingas. Jam neganjo Filonajs meils ir vaik glamons, jo ilgesio nemald moni pagarba. Ne kart jisai ssdavo ant Pegaso ir leisdavosi ilgas keliones po pasaul, nusigaudavo toliausias alis, kur ne tik mogaus, bet ir aro niekuomet nebta. Belerofontas mat prarajas, kur mestas akmuo dingsta juodoj kiaurymj, mat didiules jras, kuri net mintimis negali aprpti, tolimas parudusias stepes, skrido per dykumas, virpanias nuo sault dulki regjo toki dalyk, apie kuriuos n lakiausios vaizduots mogus nedrst galvoti. Ir i t kelioni grdavo namo dar lidnesnis ir niresnis valand
113
Turinys

valandas sddavo jis pilies terasoje ir be odio velgdavo dang ir snieguotas kaln virnes, nurausvintas vakars aros. Nuo beprotik, nebt mini skilo jam galva. Veltui velnioji Filonaj prieidavo tyliai prie jo ir praydavo paaisti su vaikais, nusiypsoti namikiams, o ne sdti paniurusiam ir lidnam, tarsi itiktam kokios nelaims. Tada jis valandl atitrkdavo nuo savo mini, su meile glostydavo vaik galvutes, vyresnj snel sodindavos ant Pegaso ir diaugdavosi eimos laime. Bet tai neilgai trukdavo. Tuoj pat Belerofontas vl susimstydavo ir niekam neleisdavo trikdyt jam ramybs. Vien gra vakar, kai auktai sumirgo blykios vaigds, o ydras dangus kone susiliejo su eme, Belerofontas, kaip visada, sdjo ant pilies sienos ir svajojo apie nuostabius ygius ir kratus, kuri dar nebuvo aplanks. Tuo metu tamsus dangus staiga nuvito. Tai krito vakarin vaigd. Blausi viesa iblso dangaus skliaute ir inyko. Ten a dar nebuvau, pagalvojo Belerofontas, painau ems paslaptis, valgiaus prarajas ir virnse mgavaus kaln vju, taiau
114
Turinys

ten, auktam danguj, kur gyvena nemirtingi dievai, dar nesu buvs! Ak! Kad bt galima nuskristi giedrj Olimp ir ssti kaip lygiam su dangaus gyventojais prie puotos stalo! I Dzeuso atimt griaustin ir viepataut visam pasauliui! Patirti diev paslaptis ir paiam bti kaip dievui! Beje, turi jis Pegas, kuris visur nuskraidina, bet vis dlto yra jo belaisvis! Belerofontas paoko, nubgo arklid, pasiiupo apynasrius, isived irg ir akies mirksniu j usdo. Betgi keista! Pegasas, visuomet atspjantis savo pono mint, klstantis kiekvienam jo enklui, dabar n krust i vietos. Tuomet, pykio pagautas, didvyris aukso pentinais sir jam baltus kaip sniegas onus. Paoko Pegasas ir norjo nutrenkti nuo nugaros drsuol m muti sparnais ir pro iplstas nerves liepsnas prunkti. Kraujas raudona srove pasipyl i ono ir nutekjo jam per balt od. Belerofontas laiksi kari i paskutinij, nebeteks jg ir apkurtintas sparn esio. Bet staiga Pegasas nurimo, matyt, persigalvojo ir jau stovi sau tykiai, tik sidabro kanopa nekantriai kasa em.
115
Turinys

 Olimp! Olimp! suuko Belerofontas, draskydamas irgui karius. Pegasas ov or kaip sidabrin kulka ir nakties danguj drauge su raiteliu atrod lyg dar viena spindinti vaigd. Juodu skrido aukiau ir aukiau jau pranyko giedras dangus, ir staiga iniro suvirtusios pkini debes krvos, o tamsa juos gaub tarsi vanduo. Bet debesys tuojau baigsi, vl suibo rykios vaigds, didels ir spindinios, koki niekuomet neregsi i ems. Aukiau, aukiau, Pegasai! Olimp, Olimp! auk lyg pamis Belerofontas. Krtinj jam trko oro, kraujas skl galv, rodos, prasimu pro gerkl ir ausis, gysl tvinksniai ugo net Pegaso sparn im, o jis vis dar tamp irgo karius ir skubino skristi. Jau i tolo matyti vaigdi nuviesta diev kalno Olimpo snieguota virn. Keli utvrusios, grsmingai stkso smailios, dantytos uolos, o nuo laus sibrovlio saugo gilios kaip naktis prarajos. Deimantais ri nemirtingj rmai ir aplink skleidia virpanius spindulius. Staiga Pegasas stabteljo, atsistojo piestu padangse ir nutrenk nuo nugaros l raitel, o pats
116
Turinys

nudm Olimpo arklides, diaugsmingai vengdamas ir kanopom dauydamas kiem. Septynias dienas ir septynias naktis Belerofontas krito i dangaus emn, kol usimu pajrio uolas. Taip uvo drsus didvyris, panors iplti pasaulio paslapt i diev, kurie valdios su niekuo nesidalija.

117

Turinys

HERAKLIS
Heraklis buvo Dzeuso ir mirtingosios Alkmens i Persjo gimins snus. Jo patvis, Tirinto karalius Amfitrionas, prie ivarytas, gyveno Tbuose, kur dienos vies ivydo Heraklis. Hera, Dzeuso mona, nekent savo emikosios varovs Alkmens ir pavydjo jai snaus, kuriam Olimpo valdovas pranaavo didvyrio lov. Utat vis gyvenim Heraklis turjo kentti ir grumtis su nepalankiu likimu, kur jam lm prieinink deiv. Vien kart, kai Heraklis dar buvo vaikas, Hera pas j nusiunt dvi baisias gyvates. Pro atviras duris jos liau kambar, kur miegojo Alkmens sns Heraklis ir Ifiklis, usirang ant lopio, apsivijo Herakliui apie kakl ir m smaugti. Nakties tyloj sukliko vaikas. Heraklis smaugiamas ibudo ir norjo nuplti nuo kaklo slid lank; viena rankute jis iupo gyvat u galvos ir nusvied emn, antra bemat sutraik kit bjauryb. Heraklio riksmo igsdinta, Alkmen pribgo prie lopio ir nustro. Karalius Amfitrionas su kalaviju rankoj taip pat atbildjo miegamj. Jis sustojo prie lopio
118
Turinys

ir nustebs velg sn. Heraklis linksmas ypsojosi, pamats tvus, o alia ant ems tysojo dvi jo nudobtos juodos gyvats. Amfitrionas, tatai palaiks stebuklingu enklu, isikviet didj Helads yn Tiresij ir papra ipranaauti snaus ateit. Aklasis Tiresijas paglost atnetam kdikiui galv ir tar: Sunkus bus tavo kelias, Herakli, taiau lovingas ir didus. Galynsies su siaubingom pabaisom emje ir po eme, taiau i kovos ieisi nugaltojas ir tapsi didiausiu Helads didvyriu. O u ygius ir kanias pelnysi amin jaunyst ir nemirtingum. Suinojs apie didi Heraklio paskirt, Amfitrionas nusprend bsimj didvyr deramai ilavinti. Jis pats vaik pratino vaiuoti ratais, garsusis Euritas rod, kaip audyti i lanko, Autolikas atskleid jam imtyni paslaptis, garbingasis Eumolpas lavino skambinti lyra, o Kastoras mok kautis su sunkiais arvais. Jaunasis Heraklis buvo labai gabus audyti ir rungtis, bet su muzika maai teeng priek, todl ne kart usitrauk rsiojo Eumolpo pykt. Viensyk, kai mokytojas m j bausti, irds jaunikaitis svied lyr seniui galv ir vietoje j umu.
119
Turinys

Nuo tol Herakl m grauti sin. Jis nebegaljo likti gimtuos namuos, kuriuos suter nekalto mogaus krauju, ir, Amfitriono patartas, itrauk kalnus ganyti avi. Tenai ir prabgo jo jaunyst. Savo nemonika jga jis stebino visus piemenis. Heraklis buvo tvirtas ir augalotas kaip uolas. Niekas u j toliau nesvied ieties, taikliau neaud i lanko. Bdamas atuoniolikos met, jis visam krate garsjo kaip stipriausias ir dailiausias jaunikaitis. Ateitis turjo parodyt, ar geram, ar piktam panaudos jis t savo jg. Prie grdamas Tbus, kur gyveno jo tvai, Heraklis ukop toli kalnus ir vienas klajodamas mst, kaip nusiplauti netyiom padaryt nusikaltim. Vien kart, eidamas miku mediokl, staiga jis atsidr krykelje. Besvarstydamas, kuri pus sukti, mai pamat dvi deives. Viena, grai kaip vasara, avingai nusiypsojo ir meiliais odiais Herakliui m adti didiausi malonum ir gyvenimo diaugsm, jeigu j pasirinks palydove. Tai buvo Palaima. Kita moterik buvo Dora; rimta, rstoka, jaunojo Amfitriono snaus ji neviliojo laims paadais. Anaiptol. Kalbjo apie erkiuot ir sunk keli,
120
Turinys

kuriuo nori j vesti. T keli renkasi narsieji, kurie gina silpnuosius ir prispaustuosius, kuri nebaido joks pasiaukojimas. U varg ir kanias Heraklis susilauks nemirtingumo ir aminos lovs. Heraklis nesvyruodamas pasirinko didvyri palydov ir jau norjo sukti paskui j keliu dein, bet staiga abidvi deivs dingo i aki, ir vl jis liko krykelje vienas. Nuo tol Heraklis visuomet jo vargo ir kovos keliu, kuris ved didij lemt. Anuomet Graikijoj buvo pilna siaubing pabais, laukini vri ir iauri mogudi, kurie kelyje upuldavo ramius gyventojus, pirklius ir keliauninkus. Grs tv namus, didvyris suinojo, kad Kiterono kalne seniai lindi baisus litas, kuris naikina Amfitriono gyvuli bandas. Nesvyruodamas ikeliavo narsusis jaunikaitis, umu lit, jo kail usimet ant pei, o i vries galvos pasidar alm. Grdamas i kelions, jis sutiko minij karaliaus Ergino auklius. Anuomet tas karalius Tbams buvo udjs sunki duokl ir be gailesio eng j mones. Tbiei praomas, Heraklis apkl upuoliko auklius ir suritus isiunt karaliui. Didiai usirstino Erginas ir pareikalavo, kad Tb karalius Kre121
Turinys

ontas iduot jam nubaust Herakl. Bailys Kreontas isigando galingojo valdovo ir jau ketino pildyti jo vali iduoti Tb gynj Herakl, savo biiulio Amfitriono sn. Tuomet Heraklis pasiauk kelet drsi jaunikaii, kurie jau seniai troko nusimesti minij jung, ir nutar su jais traukti prie Ergin. Bet kas i to? Norai geri, taiau nra joki ginkl. Heraklio vedami, jie iiekojo visas aplinkines pilis ir rmus. Taiau niekur nebuvo nei kard, nei skyd, nei arv, nes minijai nuginklavo visus Beotijos gyventojus, bktaudami engiam moni sukilimo. Tuomet drsuoliai jaunikaiiai perjo per ventyklas ir ten i yni gavo senovini ginkl, kuriuos kadaise protviai buvo atm i prie ir paaukoj savo dievams. Apsiginklav tvirtais vzdais, milinikais alvario kalavijais, trumpais durklais, usidj sunkius arvus, itrauk jie prie em. Netrukus atsidr giliam tarpekly ir pamat, kaip toli i uol ieina Ergino kariauna. Minij valdovas negaljo myje iskleisti savo kari, per anktas buvo tarpeklis, ir tuomet Heraklis su draugais jo brius m baisiai kapoti. Jau krito geriausi lankininkai ir svaidytojai, jau praretjo gretos, ir kai kurie bailesnieji m be galvos bgti. Pagaliau Hera122
Turinys

klis su savo vzdu nukov pat Ergin, ir beveik visa jo kariuomen buvo iguldyta. Bet ir nugaltojai turjo auk. uvo keli drsuoliai ir daug j buvo sueista. Krito ir Heraklio patvis Amfitrionas, kuris drauge su snum jo yg. Po mio Heraklis greitai patrauk Orchomen, kuris buvo tuomet minij sostin, sudau miesto vartus ir padeg karaliaus rmus atsikerijo u tvo mirt. Visa Helad grjosi jo didiais ygiais, ir Tb karalius Kreontas, nors ir bailus, mokjo bti dkingas, atidav didvyriui u mon savo dukr Megar. Megara susilauk trij vaik ir kur laik su Herakliu gyveno ramiai ir laimingai. Didvyrio motina Alkmen antrkart itekjo u Radamanto. Dievai buvo palanks Heraklio eimai ir neyktjo maloni. Tik pavyduol Hera, neumirusi eidimo, tebegalvojo apie kert. *** Dar prie Heraklio gimim diev taryboj Dzeusas apskelb, kad pirmas Persjo vaikaitis viepataus visai kartai, kilusiai i to didvyrio, o per savo lov ir nars jis prilygs patiems dievams.
123
Turinys

Ir pasak, kad tasai didvyris bus jo ir Amfitriono monos Alkmens snus. Po it odi Her pagavo baisus pyktis, ir ji ryosi bet ko imtis, kad tik nekeniamos varovs Alkmens palikuonis negaut ssti prie Olimpo puotos stalo. Atvirai stoti prie Dzeuso vali ji nedrso ir pakeisti jo itarms negaljo. Todl pavydulingoji deiv suman klasta apgauti savo vyr ir neleisti iauktinti laukiamojo Tb karaliens snaus. Taip, pirmasis Persjo vaikaitis laikys rankoje visos gimins valdovo skeptr ir pelnys nemirting didvyrio lov, taiau tasai vaikaitis niekuomet nebus Alkmens snus! Ir kol jinai, dangaus ir ems valdov, karaliauja giedriajam Olimpe, tuios bus Dzeuso pastangos! Nieko nelaukdama, deiv nuskubjo em, Miknus prie Argo. Ten viepatavo Persjo snus Stenelas su savo mona Pelopo dukra Nikipe. Juodu jau lauksi kdikio. Heros dievika galia snus anksiau atjo pasaul ir buvo pavadintas Euristju. Taigi pirmasis Medzos nugaltojo vaikaitis nebebuvo Dzeuso snus. Lygia greta Hera sak gimimo deivei Ilitijai, kad Alkmens kdikis ivyst dienos vies septynio124
Turinys

mis dienomis vliau. Kai Heraklis gim, buvo jau po laiko. Lemties nepakeisi. Euristjas tapo jo viepaiu. Jisai karaliavo visoj Argolidj ir buvo gimins valdovas. Atrod, kad deiv jau atsikerijusi. Suinojs, kas nutiko Argolidje, Dzeusas smarkiai usirstino. Visas Olimpas nustro i baims, kai igirdo griaudiant perknus, svaidomus pykusio diev ir moni valdovo. Taiau ir jis negaljo pakreipti lemties. Dabar tik nuo paties Heraklio priklauso jo likimas. Tik jis vienas, mirtingas mogus, gali pasukti ir pakeisti seniai numatyt vyki tkm. Vien jis pats, jo darbas ir kova, jo vargas ir drsa lems pergal, amin didvyrio lov ar pralaimjim ir paeminim. Ilgas ir skausmingas jo kelias. Ar Heraklis nugals, ar veiks j nemonikom pastangom? Tik iaugs vyrus, Heros prikalbtas, Euristjas pasiauk didvyr savo pil ir pareikalavo, kad Heraklis tarnaut jam, gimins valdovui i paties Dzeuso griausmavaldio malons, ir pildyt visus jo sakymus. Didvyris piktas ijo i rm ir n neman klausytis Euristjo pagyr. Tuomet nukeliavo Delfus ir paklaus orakul, k jam daryti, kur teisyb, kad jis, didvyris, prie kur dreba visi Helads prieai,
125
Turinys

turi klusti didiuoklio ir bailio karaliaus? Dzeuso lieptas, orakulas atsak Herakliui, kad nuo iol jis turi tarnauti Euristjui, kol nuveiks deimt jo skirt darb. O kai juos nuveiks, paliks laisvas ir pelnys nemirtingum ir amin lov. Pyktis pagavo didvyr, sielvartas suspaud jam ird. Jisai niekaip nenorjo tikti orakulo odiais, kurie pranaavo tok gding likim. Jis, Heraklis, Dzeuso griausmavaldio snus, turi kakam tarnauti, ir dar tam niekingam Euristjui! Ne, ito bti negali! Veikiau us jisai pats, o su juo podraug ir tas niekas, klastingas bailys! Taip galvojo didvyris, grdamas i Delf gimtus namus. Megara paman, kad jos vyr kelionj itiko koks skaudus smgis. Jo veid apniauk lidesio elis, kartais jis, glostydamas viesias vaik galveles, staiga susimstydavo, ir jo akys piktai, grsmingai suaiaruodavo. Rmuos nutilo linksm puot klegesys, nebebuvo girdti nei formings gars, nei biiuli dain, netgi itikimas Heraklio draugas, gerairdis Iolajas, jo akivaizdoj bijodavo balsiai prabilti. Ir it vienkart atsitiko nelaim. Didvyris it pamis paoko nuo puotos stalo ir iupo nuo sienos plik kard. Visi isigand nutilo ir tik dairs aplin126
Turinys

kui, iekodami drsuolio, kuris supykd didvyr. O jis, paklaiks, isidraikiusiais plaukais, grsmingai surauks kakt, eng prie savo biiulio Iolajo ir, usimojs kardu, baisiai suriko: Mirk, niekingas unie, a tau netarnausiu geriau pragaitis! Iblyks Iolajas paskutin mirksn isilenk smgio ir ibgo i sals, aukdamas pagalbon draugus: juk mat jisai, kaip beprotikai ri Heraklio akys. Tuomet galino kardas krito ant jo paties nekalt vaikeli galv, pervr ird mylimai monai Megarai. Baim pagavo sal. Niekas nedrso prieit prie pamilio, iplt jam i rank mirtam ginkl. O jis, visas kruvinas, prakeiksmu keikdamas savo engj, lakst po rm kambarius ir kl siaub kitiems namikiams. Pagaliau nusiplks, su apsiputojusiom lpom, krito jis be smons patal. Kelias dienas ir naktis guljo be amo, o kai galop atsikl ir atsitokjo, igirdo namuos verksm ir pamat visus ko gedint. Kai Heraklis suinojo apie savo bais nusikaltim, jo veidas iblyko kaip negyvlio. I gailesio jis negaljo odio pratarti, usidar kambary,
127
Turinys

neprim jokio valgio nei grimo ir nenorjo nieko i artimj matyti. Netgi Alkmens, savo mylimos motinos, nesileido. Nuolatos galvodamas apie savo nusikaltim, grauiamas nevilties ir sielvarto, jis taip atgailavo kelet ilg dien. Pagaliau vienkart atsivr kambario durys, ir pro jas eng didvyris. Betgi koks pasikeits! Tankiose, viesiose garbanose sidabravo ilos sruogos, veidas buvo ivagotas skausmo raukli, o jaunatvikai rausvi skruostai pasidar pilki nuo kanios. Heraklis nusprend savo noru eiti tarnaut Euristjui ir itaip atgailauti u savo nusikaltim. Euristjas tuo metu gyveno savo pilyje Tirinte, kur jis taip pat buvo paveldjs. Ididiai ir i aukto prim Herakl Euristjas, net rmus jo nusikaltlio nesileido, tik per savo tarn Koprj perdav sakym. Heraklis turjo savo valdovui atneti Nemjos lito kail. Tasai Litas siautjo Argolids mikuos netoli Nemjos, niokojo vis krat, drask gyvulius ir mones. Jokia strl nei tviriausia ietis negaljo pramuti jam kailio, mirtingo mogaus ranka niekuo negaljo jo sueisti. Vieni kalbjo, kad jis yra bai128
Turinys

saus slibino Tifono ir gyvats Echidnos snus, kiti sak, kad jis pilnatyje nukrits emn i mnulio. Heraklis persimet per pet piln strlin ir itrauk kelion. Viena ranka nesi lank, o kita didel kuok. J buvo pasidars i laukinio alyvmedio, kur isirov Helikono kalne. Prijs Nemjos mik, m iekoti vries pdsak, nordamas surast jo slpyn. Buvo vidudienis. Kartis diovina gerkl, prakaitas pila kakt, o jis jau kelias valandas slina per tankm ir negali utaikyti n maiausio pdsako. Niekur n gyvos dvasios nei vris, nei mogus nedrso bti arti pabaisos. Ir it vakarop, jau visai prarads vilt sugauti vr, Heraklis igirdo trakant akas ir pamat didiul gelton lit, grtant savo urvan i mediokls. Apsunks po kruvinos puotos, jis eng pamau, godiai laiydamasis. Pamats ant tako lit, didvyris greit pasislp tankiuose brzgynuose ir palauk, kada jis prieis ariau. Paskui Heraklis nusitaik i lanko ir paleido strl, o ta vilpdama nuskriejo ir smigo litui on. Valandl pasibavusi, ji vangdama atoko nuo vries kaip nuo akmens ir net odos nebr.
129
Turinys

Litas pakl savo galing galv ir liepsningom akim m skvarbyti aplinkui, iekodamas upuoliko, sudrumstusio ramyb jo karalystje. Litas dusliai suriaumojo, o baisios iltys sublizgo iiotuos nasruos. Heraklis dar kart temp lank, nusitaik ird, bet ir syk strl dzvangteljusi atoko nuo geltono kno. Tuo laiku vris pamat Herakl, jo ilga uodega smarkiai m dauyti onus, plati krtin i nirio pasipt. Supurts ugningus karius, jis iriet nugar ir vienu uoliu atsidr prieais didvyr. Tuomet Heraklis nusvied lank ir strles ir savo kuoka taip trenk pabaisai per sprand, kad ji tik susvyravo ir vos nesukniubo ant ems. Sukaups paskutines jgas, litas antrkart puol Herakl ir savo galinga letena itrenk jam i rank kuok. Tada didvyris tvirtom rankom iupo lit u kaklo ir m smaugti, nors tas savo nagais ligi kraujo drask jam kn. Netrukus baisingas vris dusliai sukriok ir krito negyvas, o i snukio jam m dribti kruvinos putos. Nudyrs litui kail, Heraklis i jo pasidar arvus ir alm, ir dabar nebebuvo jam baisios ietys ir strls, nes nei akmuo, nei geleis negaljo j pramuti. Pasims lank ir iet, jis ikeliavo atgal Tirint. Pilies kieme ivyds didvyr, apsigerbus lito kai130
Turinys

liu, karalius Euristjas labai isigando ir pasislp akmeniniam vynkubily. Ir vl per Koprj jis perdav kit sakym: Heraklis turi umuti Lernos hidr, siauiani netoli Argo miesto. Tai buvo milinika pabaisa su devyniom galvom, i kuri atuonios buvo mirtingos ir tik viena, vidurin, nemirtinga. Heraklis t yg ijo drauge su Iolajum, savo itikimu biiuliu ir draugu, kuris jo nepaliko nelaimje po Megaros mirties. Ilgai keliav, juodu atsidr prie Lernos pelks. ia savo landynj ir tnojo hidra. Iolajas likosi mike netoliese, o Heraklis m leisti pabaisos urv deganias strles, kad toji virun ilst. Pagaliau hidra iplauk i lino, i devyni jos nasr tvosk bjaurs nuodai, o imtas lyki iuptuv tiessi upuolik pabaisa norjo j nustverti ir pasmaugti. Heraklis drsiai eng priek klampiu krantu ir m leisti strles baisj slibin. Taiau strls atokinjo nuo hidros kaip nuo Nemjos lito ir krito vanden. Tuomet didvyris iupo kirv. Usimojo jis kart ir kit, ir dvi hidros galvos nusirito. Taiau, nukirts trei, Heraklis isigands pamat, kad t trij vietoj po dvi naujas ataug, ir dabar jau dvylika baisi nasr jam iepia nuodingas iltis.
131
Turinys

Hidra apvijo j savo iuptuvais, ir didvyris pajuto, kad silpsta. O ia dar koks milinas krabas iropojo i pelks dugno ir savo nyplm sugnybo koj. Tuomet Heraklis tar sau: Kovos slygos sulauytos: jeigu js dviese prie mane vien, tai ir a galiu pasiaukti Iolaj pagalbon. Bemat pribga itikimasis Iolajas, biiulio sakytas, usidega pagal ir, kai tik Heraklis hidrai nukerta koki galv, tutuojau gyva ugnim aizd pridegina. Dabar jau nebeataugo hidros galvos, liko tik viena, toji nemirtingoji. Taiau ir j Heraklis kirviu nuritino, met duob, ikast Iojalo, uraus emm ir dar uolos nuolaua prislg. Paskui jis kardu perskrod pabaisos kn ir hidros tuly sumirk savo strles. Nuo tol prieui jos nedavo tikr mirt, netgi dievai prie tok nuod nestengdavo atsilaikyti. Taiau Mikn tironas to ygio nepripaino, nes Heraklis, girdi, ne pats j nuveiks, o tik padedamas Iolajo. Treias darbas, kur liep atlikti Euristjas, buvo itoks: Heraklis turjo sumedioti bried Kerinitid ir gyv atvesti karaliaus pil. Toji bried buvo labai
132
Turinys

daili: aukso kailiu, alvario ragais, vario kojom, sidabro kanopom. Jinai gansi Arkadijos laituose. Kiaurus metus j vaiksi Heraklis, net pasiklydo, sekdamas i paskos ligi hiperborj ems ir Istro (Dunojaus) versms, kol pagaliau suiupo ksmingam kaln tarpekly. Suris grauol bried, usimet ant pei ir patrauk atgal per Arkadijos kalnus. Staiga gdioj girioj prie j stojo irdusi deiv Artemid, mediokls valdov ir vri globja. Kas tau leido liesti mano mylim bried, Herakli? paklaus ji, piktai kratydama iet. Ne dl tuios pramogos tai dariau, valdove, o kitaip pasielgt negaldamas. Karalius Euristjas, Heros malone mano valdovas, sak sugauti t bried ir gyv atvesti jo pil. Po i didvyrio odi kiek suvelnjo rstus mediotojos veidas. Pamaiusi jo akis lidnas ir susirpinusias, deiv maloningai mosteljo ranka ir pradingo girios tankynje. Tik ilgai dar buvo girdti skalik balsai ir tolstani jos palydos nimf ksniai. N negavs kaip reikiant atsilsti po ygio varg, Heraklis turjo leistis nauj kelion. syk jam
133
Turinys

buvo liepta gyv sugauti Erimanto ern, kuris niokojo Artemids pykio itikt apylink. Pakeliui Heraklis stabteljo pavieti pas kentaur Fol. Kentauras j graiai prim ir brangiam sveiui pastat duben msos. Taiau Heraklis buvo ilgai keliavs per kaitr, labai norjo gerti ir papra eiminink vyno. Turiu rsyje sot vyno, betgi jis skirtas visiems kentaurams, o tu juk inai, kokie mano broliai nuoms ir ms. Jie gali nepaisyti vent sveio teisi. Nesibijok, Folai, kur a esu, ten gali bti saugus. Mirtu i trokulio, atsak Heraklis. T sot kentaurams kakada buvo dovanojs patsai vyno dievas Dionisas. jo gandas, kad tas vynas jiems utrauks nelaim. Taiau Folas lovingo didvyrio akivaizdoj umiro perspjim ir nuskubjo rs. Kai tik jis atidar soio dangt, pasklido toks nuostabus kvapas, jog abu i karto paino ia esant ne paprast, o dievik vyn. Tasai kvapas atviliojo kentaurus, kurie mediojo apylinkje. Pasiiup uol nuolauas ir didiulius kelmus, jie bemat subgo Folo bst. Baisingai kaukdami ir keikdami Fol bei jo svei, kentaurai puol prie vyno soio, taiau Heraklis, n nekrpteljs, m audyti juos strlmis.
134
Turinys

Kaip perkno trenkti, jie krito viens po kito nuo Lernos hidros nuod, kuriuose buvo padaytos strls. Kitus, akmenimis prisidengusius nuo mirtamo lanko, jis idau su kuoka, o likusieji isigand leidosi bgti ton pusn, kur gyveno vyriausiasis ir imintingiausias kentauras, lovingasis Chironas, heln didvyri biiulis, daugelio narsi karygi aukltojas ir mokytojas. Jis gerai painojo Herakl, kuris, prie daugel met itrauks tolimon kelionn, pas j viejo. Kentaur br Heraklis nusigin lig pat Chirono urvo. Senis kaip tik buvo ijs pasiirti, kas ia taip drumba ir kelia triukm jo ramiam nuoaly. Palaukj jis pamat atidumiant brolius baims ikreiptais veidais, o u j milin karyg su lanku rankoje. Staiga Chiron pervr baisus skausmas, ir jis dejuodamas susmuko ant ems. Viena Heraklio strl smigo jam koj, ir neapsakomas sopulys m deginti kaulus. Pribgs Heraklis paino savo biiul. Pamats, kas atsitiko, jis tutuojau pripuol prie senio ir itrauk strl i aizdos. Taiau prie hidros nuodus vaist nebuvo. Jokios emikos ir dangikos priemons nebegaljo igelbti vargo kentauro. Mirtinai iblyks, Chironas
135
Turinys

tyliai papra didvyr, kad nunet urv norjo ten tylumoj ir vsoj numirti. Taiau senis umiro, kad mirtis negali jo ivaduoti i baisi skausm, nes jis, vienintelis i kentaur, buvo nemirtingas. Heraklis su aaromis akyse atsisveikino su draugu, kur ne savo valia pasmerk aminoms kanioms, ir ikilmingai paadjo netrukus atsisti gailestingj mirt, nors tekt dang ir em i vietos ijudinti, nors jos paioj pragaro bedugnj iekoti reikt. Grdamas pas Fol, Heraklis umu dar daug j tykojusi kentaur, taiau, atsidrs prie savo eimininko bsto, pamat j gulint ant slenksio nebegyv. Mat, Folas, nordamas igelbti Heraklio sueist draug, itrauk strl i aizdos, neatsargiai sibr rank ir tutuojau krito negyvas. Taip baigsi pirmas mis su kentaurais.7 Sunkaus lidesio slegiamas, vaikiojo Heraklis po kruvin kautyni lauk. Su pagarba jis palaidojo Fol, sudjo gedulo aukas ir pasitrauk i tos nelaims vietos. Prijs krat, kur siautjo garsusis Erimanto ernas, jau i tolo pamat nagomis iraustus tu7Tai

buvo vadinamasis pirmas mis, o antras vyko Tesalijoj. r. mit apie Tesj.
136
Turinys

ius laukus, paliktas trobas, ivartytus medius ir itremptus javus. Visi mons buvo pagauti baims. Lig tol derlingas ir gyvenamas kratas virto kone dykyne. engs mikan, Heraklis m garsiai kauti ir su kuoka dauyti medius jis norjo ibaidyti vr i landyns. Ir i ties tatai pavyko jam keli tuoj pastojo baisus, juodas ernas su milinikom baltom iltim. Jo galinga galva buvo prilenkta prie pat ems, i snukio dribo putos, o maos, nirio sklidinos akys tartum svaid aibus. Didvyris umet jam ant sprando storos virvs kilp ir prismaugs tvirtai surio vr, paskui usimet ant pei ir ikeliavo Miknus. Pamats j su siaubingu ernu ant pei, Euristjas taip isigando, kad neleido Herakliui n atsikvpti ir liep tutuojau keliauti i Mikn ir per vien dien imti karaliaus Augjo tvartus. Nusimin didvyris, nes lig iol nebuvo dar gavs tokio eminanio sakymo. Jisai galjo umuinti litus ir pabaisas, po kalnus ir skardius gainioti greitakojes briedes, o dabar ml mti! Ne, tai jau per daug! Taiau, prisimins umut Megar ir nuudytus vaikus, jis bemat sutramd pykt ir ijo nauj yg. Heraklis turjo irdy uslpti pui137
Turinys

kyb, kitaip juk negaus diev atleidimo, nenusiplaus mogudysts dms. Karalius Augjas buvo Elids valdovas. Jis turjo didiules kaimenes irg ir bandas galvij. Prie karaliaus rmus stovjo miliniki tvartai, kur buvo trys tkstaniai irg. Per daugel met, tarnams nestengiant t tvart ivalyti, susikaup neapsakoma daugyb dvokianio mlo. Atrod, joks mogus negals ivalyt t tvart per tok trump laik. Didvyris atjo prie karaliaus Augjo sosto ir pasak, kad stoja pas j tarnauti, kad apsiima per dien imti tvartus. Valdovas tik nusikvatojo, galvodamas, kad tas kilnus, tvirtas karygys su lito kailiu, taip nelauktai atvyks jo pil, suman pajuokauti. Na, linksmai tar karalius, jeigu nuveiksi t darb, atpildo gausi visos mano kaimens deimtj dal. Dkoju tau, Augjau, tik neumirk savo odi, atsak didvyris ir nudro karaliaus tvartus. Kur laik jisai vaikiojo po artimiausi apylink, valandl irjo sraunius Alfjo vandenis, pastovjo prie Penjo, srvanio i kaln sln, ir msi darbo.
138
Turinys

Jis atlapojo i abiej pusi tvart vartus ir m kasti griov tarp t dviej upi. Ikasus griov, vanduo damas sugurgjo j ir m srti nauja vaga. O tas griovys jo lig pat atlap dur. Galingas Alfjo ir Penjo srautas siver vid ir akies mirksniu ine per daugel met susiguljus ml. Ivals tvartus, Heraklis uvert emmis griov ir abi upes nukreip senj vag. Jau temo. Darbo diena baigsi. Heraklis atjo Augjo rmus ir apreik, kad viskas atlikta. Taiau gudrus valdovas nenorjo didvyriui duoti adto atpildo. Tuomet usirstins Heraklis iauk j dvikovon ir nudjo, o paskui, pasims Augjo kaimens deimtj dal, itrauk pas Euristj. Taiau Mikn karalius nenorjo pripainti jo darbo, nes Heraklis, girdi, j atliks ne klusdamas jo sakymo, o trokdamas atpildo. Todl beregint j isiunt nauj yg. kart Heraklis turjo medioti siaubingas pauktes, vadinamsias stimfalides. Tai buvo plrs sutvrimai didumo sulig gerve, su geleiniais sparnais, snapais ir nagais. Jos gyveno pelkse prie Stimfalo eero Arkadijoje. Savo snapais tos paukts pramudavo ir tviriausi arv, o nuo galing sparn kaip nuo perkno trenksmo drebdavo oras.
139
Turinys

Visa apylink imir, moni sodybos itutjo, visur tik baltavo sparnuot plrn auk kaulai. Po ilgos kelions Heraklis drauge su savo itikimuoju Iolaju atsidr prie Stimfalo eero. Nirus rkas aptrauks sustingus vanden. Kap tyla gaubia em. mons kalbjo, kad netoli eero yra anga Poemio karalyst. Keistas nerimas pagavo keliautojus. Bejgikai apsidair Heraklis, bet aplink niekur nemat nelab pauki. Prisigrusios kraujo, jos lindjo kur savo slpynse. Visus pavojus ir ygius padjusi veikti tvirta valia ionai, niriam mike prie meldais ir brzgynais apaugusio tamsaus eero, didvyriui m blsti. Baisus nuovargis jgas jam pakirto. Vien mirties ir amino poilsio tetroko Heraklis. Tuomet pasirod jo globja deiv Atn, vl kvp irdin drsos ir dav du didelius barkalus. Tartum pabuds i gilaus miego, didvyris liep Iolajui barkinti barkalais, ir tie kl baising triukm. itaip Atn padjo Herakliui stimfalides ivilioti i lizd ir ibaidyti i miko. Barkalai priadino plrnes baidykles, ir netrukus jos kaip tamsus debesis m suktis ratu virum miko ir eero. Ilgi geleiniai snapai ir lenkti nagai i tolo blizgjo, o nuo sunkaus j plasnojimo aidjo visas mikas.
140
Turinys

Paukts karksjo iurpiais balsais, i pykio net kibirkiavo j plienins akys. Tuomet Heraklis iupo savo patikim lank ir strles ir taikliais viais m galabyti baidykles. Pauki debesis pradjo retti, viena po kitos jos sunkiai krito eero bangas, o kitos isigandusios spruko pasaulio krat ir daugiau nesugro. Dabar Euristjas sak Herakliui atvesti gyv Kretos jaut. Karalius Minas, Dzeuso ir Finikijos karaliens Europos, valdiusios Kretos sal, snus, kart prisiek Poseidonui paaukoti pat pirm gyvn, kuris ikils i jros bang. Mat jis teisinosi, kad saloje nra gyvulio, verto aukoti tokiam didiam dievui. Tada Poseidonas i jros dugno atsiunt neregto groio jaut, tas iplauk i bang ir ulipo ant pakrants uol. Minui taip patiko jautis, kad j slapta pakeit ir liep iginti ganyklon su savo banda, o jr valdovui paaukojo kit gyvul. Usirstins Poseidonas nusprend nubausti gudrj karali ir sak savo jauiui niokoti Kretos laukus8.
8Pagal

kit pasakojim tai tas pats jautis, kuris kakada pagrob Agenoro dukr Europ ir atgabeno j Kret. r. cikl Slibino nuodai.
141
Turinys

Tai it jaut Heraklis dabar turjo sugauti ir atvesti Euristjui Miknus. Kai didvyris atjo Kret ir Minui apsak savo ketinimus, karalius be galo apsidiaug, tikdamasis, kad pagaliau baigsis salos nelaims ir prakeikimas. Ir Heraklis i tikrj sutramd jaut. Dkingo karaliaus Mino dovanotu laivu jis perplauk jr ir ilipo Euristjo uoste Nauplijoj. I ten gro Miknus ir nusigavo savo engjo rmus. Apsidiaugs, kad jo banda padids tokiu dailiu jauiu, Euristjas liep Herakliui j paleisti ganykl. Bet, vos tik atsidrs lankoje, tasai jautis oko bgti ir dingo tankynse. Dabar jis m niokoti vis Lakonij ir Arkadij, per Istm nusibeld Atikos Maraton ir ten toliau siautjo, kaip ir Kretoje. Ir tik Tesjas teveik sidkus gyvul. Paskui Euristjas liep Herakliui parvaryti Miknus Trakijos valdovo Diomedo irgus. Diomedas turjo visam pasauly palovintus ristnus, kurie buvo tokie smarks, kad prie akmens di buvo riami geleinm grandinm. Nuomusis karalius savo irgus r ne ienu ir grdais, o nelaimingais keleiviais, kurie uklysdavo jo al.
142
Turinys

Heraklis tatai inojo ir, atsidrs Diomedo krate, njo miegoti nei ilstis, kad nepaklit iauruolio tarnams nagus. Jisai stojo prie karaliaus rm vartus, ir sargyba, pamaiusi didvyr su dailiu Nemjos lito kailiu, su kuoka rankoje ir didiuliu lanku ant pei, baims pagauta, ilakst. Diomedas, ivyds didvyr, net sudrebjo savo soste, nes pajuto, kad imu jo paskutin valanda. Taiau jis veik baim ir ididiai suuko: Ko atjai mano namus, svetimali? Atjau tavo irg, Trakijos karaliau, ramiai atsak didvyris. Cha, cha, cha! Mano irgai apsidiaugs, gav tok gard ksn! nusijuok nuomusis karalius. Taiau nebaig jis savo odi, nes t mirksn krito nuo Heraklio kuokos. Didvyris nusikaltlio kn numet susti jo paties irgams. Paskui juos supaniojo, isived i tvarto ir nusivar pajr, ketindamas i ia laivu plukdyti savo tvyn. Taiau laukiniai trakai, pasiov atkeryti u karaliaus mirt, apsiginklavo kirviais ir ietimis, apsupo didvyr ir norjo umuti. Tuomet Heraklis irgus globoti atidav savo draugui Abderui, Hermio snui, o pats susirm su upuolikais. Pasibaigus miui, kur buvo nukauta daugyb trak, Heraklis gro
143
Turinys

pakrant ir koks siaubas! pamat savo biiul, sudraskyt plrij irg. Ilgai raudojo jis vargo jaunikaiio, graiai palaidojo ir atminimui toj vietoj kr miest, kur pavadino Abderu. Supaniojs irgus, Heraklis persikl per jr ir jau be klii pasiek Miknus. Euristjas, tuokart nebesugalvodamas, kaip praudyti savo nekeniam giminait, Herakl kur laik paliko ramybj. Tada didvyris, igirds apie Jasono yg, iplauk su argonautais9 pasakikj Kolchid iekoti aukso vilnos, nes jau nebegaljo ramiai gyventi prie tylaus nam idinio. Jo eima ir laim sudauyta, juk savo paties ranka j sugriov, nebe jam salds ramybs vaisiai. Ilgai keliavs, Heraklis gro tv al. Nekeniamas Euristjas j tutuojau pasiauk rmus ir per Koprj sak atneti Hipolits dir. Hipolit buvo amazoni karalien. Jos gyveno laukiniam skit krate prie Termodono ups Juodosios jros pakrantje. Tai buvo narsi moter kari tauta, kuri vertsi vyrikais amatais, niekino vyrus ir laik juos kaip belaisvius. Karu jos mansi, ir karas jas aukljo. Sako, jog amazons nusipjaudavusios
9Argonautai

Argo laivo irklininkai.

144
Turinys

dein krt, kad nekliudyt audyti i lanko ir svaidyti iet. Amazoni karalien, narsi grauol Hipolit, buvo gavusi i karo dievo Arjo stebukling dir valdios enkl. Tasai diras buvo nepaprasta dovana kas j turjo, tas darsi neveikiamas myje. Heraklis t yg subr daug jaun narsi didvyri, i kuri drsiausias buvo Atn karalius Tesjas. Sd laiv, po daugelio nuostabi nutikim jie iplauk Juodj jr ir pasiek Termodonto ups iotis, kur isilaipino amazoni uoste Temiskiroje. Heraklio didvyrik ygi lov buvo atjusi net t nuoal krat, jais grjosi karalien Hipolit ir jos daugs, taip mgusios drs ir nuotykius. Todl Herakl ir j lydinius helnus jos pasikviet didi puot, kur linksmam klegesy leido ilgas valandas, gerdami vyn, dainuodami ir nekuiuodami. Bet staiga tarp amazoni pasklido inia, kad vienas i ujrio svei taikosi kakuri j pagrobti. Akies mirksniu jos iupo ginklus ir nubgo heln stovykl, kuri buvo rengta pakrantje. Kilo kruvinas mis. I netyi uklupti helnai kovsi kaip litai, Heraklis kapote kapojo amazones, taiau grumtynes stojo vis nauji negirdtos inios urstint kari briai, ir pergals svarstykli lkt jau sviro j
145
Turinys

pus. Stebuklingas Hipolits diras nusilpusioms amazonms grindavo jgas, ir jau atrod, kad garsus Nemjos lito nugaltojas kris nuo moters rankos, neatliks usibrto ygdarbio. Taiau m nulm jaunasis Atn valdovas Tesjas. Jisai laiv pasigrob grauol amazon Antiop, kuri dl karygio meils paaukojo savo drauges ir pasim Hipolits dir. Netekusios stebuklingosios galios, amazons tuojau my nusilpo ir liko heln nugaltos10. Grdamas atgalios, Heraklis Trojos pakrantje patyr dar kit nuotyki. Tuo metu Trojos karalius buvo Laomedontas. Kadaise, jo praomas, Poseidonas pastat miesto sienas, taiau klastingas karalius nenorjo duoti dievui priklausomo umokesnio. Tuomet didiai supyko Poseidonas ir atsiunt jr slibin, kuris m niokoti ir siaubti Laomedonto al. ventasis orakulas taip ipranaavo: jeigu Laomedontas nori permaldauti Poseidon ir Troj igelbti nuo nelaimi, turi paaukoti jam savo tikr dukter.
10 Pagal

kit versij Hera, persirengusi amazone, paskleid ini, kad Heraklis nors pagrobti karalien. Kilusiam myje Heraklis nugaljo amazones, umu Hipolit ir pasim Arjo dir,
146
Turinys

Kaip tik tuo laiku pro al plauk Heraklis ir pamat ant uolos gulini surit grauol mergait. Tai buvo Hesion, vienatin Laomedonto dukt. Vos pains Herakl, Laomedontas su aarom puol glaboti didvyr, kad jo dukr igelbt i slibino nasr. U tai jam paadjo puikius irgus, gautus i Dzeuso dovan. Ir sutiko Heraklis, nes jam pagailo vargs Hesions. Kai tik slibinas atplauk, didvyris j umu su kuoka ir ivadavo karalait i grandini. Taiau Laomedontas odio netesjo. Dabar, kai Hesionei ir kratui gresiantis pavojus prajo, jis pasidar ididus ir begdikai ijuok Herakl, kai tas paklaus apie adtus irgus. irdo didvyris ant nenaudlio karaliaus ir iplauk tvynn, giliai irdy pasirys atkeryti nedkingajam. Ivyds prie savo koj stebuklingj Hipolits dir, Euristjas net sudrebjo i baims, nes suprato, kad netrukus jo valdia baigsis, ir Heraklis isivaduos i jo tironijos. O tada? Kas bus tada? Juk tiek kart jis tyia siunt didvyr tikr mirt, dav jam paius pavojingiausius darbus, dl jo ugaid Heraklis turjo ivaikioti tkstanius keli ir takeli, sunkioj tarnyboj praleido jaunyst ir vyro metus!
147
Turinys

Ilgai svarst Euristjas ir pagaliau nusprend Herakl isisti pasaulio krat parvaryti Geriono bandos. I ten jis nebegr, tikriausiai pakely gaus gal, ir jis, Euristjas, pagaliau turs rami galv. Gerionas buvo i siaubingosios gorgons Medzos gimins. Tai milinas su trim galvom, eiom rankom ir eiom kojom, jis gyveno Eritjos saloj (vadinamoj Raudonja), paiam pasvietyje, kur spindulingasai Helijas eina ilstis. Jis turjo band daili al jaui, kuriuos sergjo piemuo milinas ir dvigalvis uo. Heraklis, inodamas nemonik Geriono stipryb, ilgai rengsi itam ygiui. Kretos saloje jis subr savo bebaimius biiulius, su kuriais ne vien nuotyk patyr, ir i ten itrauk kelion. Pikti vjai j nune prie Libijos krant. Tai buvo laukinis, kartas dykum kratas. Heraklis ia gausiai patyr nuotyki, kr daug nausdij, visur paskleid heln paproius ir geltonuos smlynuos pristat aukur tviks dievams. Vien kart jam keli pastojo Antjas. Jis buvo Poseidono snus, neapsakomai stiprus milinas, dar n vieno mirtingojo neveiktas. Jo motina buvo em, ir kai tik jis paliesdavo j koja, bemat gaudavo nauj jg.
148
Turinys

Heraklis ilgai grmsi su tuo didvyriu, net jo galingos rankos nusilpo nelygioj kovoj. Prakaitas liaug upeliais, kvap jau vos begaud, o Antjui nieko, tarsi tik dabar bt grumtis pradjs. Nei pastang koki matyti, nei nuovargio. Sukaups paskutines jgas, Heraklis iupo Antj u pei ir ikl vir, nordamas trenkti emn. T pat mirksn jis pajuto, kad milino knas glemba jo rankose, kad silpsta tvirti raumenys, o stiprios rankos bejgikai svyra emyn kaip palautos uolo akos. Atsivedjs Heraklis svied j em, kad tas net suvaitojo. Bet stebuklas! Antjas, tarsi jam bt kas nauj jg kvps, atsistojo ir su niriu puol didvyr. Tuomet Heraklis suprato Antjo paslapt. Jis vl stvr milin per liemen ir tol laik ikls, kol tas ikvp dvasi, nebegaudamas prisiliesti prie savo gaivintojos motinos ems. Ilgai keliavo didvyris per tvanki smlio dykum, kepinam kartos Piet sauls. Gal gale jis atsidr ydiniam krate, kur kirto upi kaspinai. Linksma aluma diugino jam akis, pavargusias nuo lakaus, saulje kibirkiuojanio smlio. Tame krate jis pastat gra miest ir pavadino Hekatompilu (imtavariu). Pagaliau Heraklis sustojo siauroj uoltoj nerijoj, skirianioj jr nuo didiulio vandenyno. Galingom
149
Turinys

savo rankom jis m trupinti akmenis ir uolas, tampyti juos abipus ssmaukos, kol atvr iotis nuo ami atskirtam vandeniui. Putojanios jros bangos m vertis pro ply ir damos susiliejo su vandenyno platybm. Paskui jis paliko savo enkl mat lig tol mogaus koja tuos tolimus kratus nebuvo engusi suvar em dvi didiules uol virnes, kurios Heraklio stulpais vadinamos. Dar ir iandien gali jais grtis Gibraltaro ssiauryje. Aikiai viet saul, vidudienio kartis kepino plik didvyrio galv. Jis pakl akis dang ir piktai smeig jas vytint Helijo veim. Apakintas Heraklis usirstins iupo lank, temp j, nusitaik diev mirtama strle ir pagrasino nutrenksis i dangaus auktybi. Kodl gi j, ikamuot ilgos kelions, taip negailestingai kepina savo spinduliais? Skaistaveid Helij suavjo Heraklio narsa; dievas nusileido prie nuvargusio didvyrio, pasisveikino ir pakviet savo aukso laivan, kuriuo kasnakt keliaudavo hiperborj mikus11 ir ten ilsdavosi lig pat auros.
11Hiperborj

mikai tolimojoje iaurje. Hiperborjai senovje pasakiki tolimosios iaurs gyventojai, kurie buvo laikomi idealiai laimingais monmis, neinaniais kar, lig ir senatvs. Juos mini Delo, Delf ir Temps ventykl mitai.
150
Turinys

Apsiramins milinas nuleido savo lank ir sdo sauls laiv. Su tuo laivu Heraklis nuplauk prie Iberijos (Ispanijos) krant, o toliau Eritjos sal, kur gyveno Gerionas. Vos j pamats, dvigalvis bandos sargas su baisiu niriu puol narsuol. Heraklis vienu smgiu umu un, bet netrukus gavo susidurti su nauju pavojumi. Milinas Geriono bandos piemuo jau bgo jam prieais, mosuodamas irauta puim kaip kokiu vzdu. Taiau ir j nugaljo Heraklis ir tuojau m ginti alus jauius purpurin pakrant, kur ant bang spavosi jo laivas, k tik sukaltas i medi. Taiau Gerionas, igirds baubiant savo band, be kvapo atidm ganykl. Nerads galvij ir utiks nebegyv piemen ir un, vieiais pdsakais jis leidosi pakrants linkui. Ir ia susigrm didvyris su tuo trigalviu slibinu. Pamaiusi, kad pergals lkt svyra Heraklio pus, pati Hera stojo m greta Geriono. Bet narsusis didvyris paleido i lanko unuodyt strl ir kliud Dzeuso monai krtin. Didiai sugdinta, deiv gavo skristi Olimpan, kur ilgai j turjo liginti dangikieji gydytojai, nes hidros nuodai veik ir nemirtingj dangaus valdov.
151
Turinys

Umus Gerion, Heraklis gro tvyn i ilgos kelions po Iberij ir Italij. Italijos pietuose i bandos jam paspruko vienas jautis, perplauk ssiaur ir ilipo Sicilijoje. Tuomet didvyris visus kitus jauius suvar jr, sdo vienam ant nugaros ir nuplauk Sicilijon gaudyti pabglio. Didvyrio pdsakus saloje dar ilgai rod Sicilijos gyventojai. *** Taiau, prie grdamas tvyn, Heraklis atliko savo didiausi ygdarb. Tuo metu vyko smarkios grumtyns tarp olimpiei ir ems gigant. Dzeuso sakyta, Atn Palad su kariku almu ant galvos atvyko pas Herakl ir nuved didvyr kautis su pabaisom. Heraklis drsiai stojo m. Gigantai, ivyd mirtingj, tarsi greitai, vienu rankos moju, umut j ir sunaikinti. Bet netrukus pasimat klyd, nes Heraklis m siaubti j gretas. Patsai galingasis i gigant, Alkionjas, ivyds nauj prieinink, nuo kurio trkiagalviais bgo jo broliai, stojo su juo grumtis, pasikliaudamas savo jga. Heraklis pervr j taikliom strlm, bet Alkionjas, sukniubs ant ems, po valandls paoko su naujom jgom ir dar smarkiau m svaidyti didvyr
152
Turinys

akmenis. Tatai regdami, gigantai taip pat sidrsino ir vl suskato versti ant kits kito kalnus ir uol luitus, kad galt sigauti Olimpan. Alkionjas vis ariau puol Herakl, n kiek nebijodamas jo strli. Tada sumet Heraklis, kad gimtoji em savo snui teikia nauj jg, kad jis bus neveikiamas, kol jaus j po kojomis. Tuomet didvyris iupo gigant pusiau ir nusine svei al, kur paia pirma strle j nudjo. Grus mio lauk didvyr tuojau pasitiko naujas prieas. j lk galingasai Porfirionas, ikls rankose didiul akmen. Bet t pat mirksn, kai akmen gigantas buvo jau bemets, Dzeusas aibu apakino Porfirion, o tuomet Heraklis jau nesunkiai j nugaljo. Gigant jgos pagaliau m sekti, nes ir kiti dievai gerokai iretino j gretas. Nugaltojai puol vytis sprunkanius milinus. Apolonas strlmis aud tuos didiulius siaubnus. Atn Palad vien i j, Enkelad, prislg Sicilijos sala, ir iki iol jis ten kamuojasi po sunkia nata. Artemid Mediotoja, pasivertusi elniu, subad nuomj Kration, o kitus gigantus utrenk Dzeuso perknas. Ilydtas pasigrjimo ir dkingumo kupin olimpiei, Heraklis gro prie savo emik darb, o
153
Turinys

dievai jo drsos dka galjo vl spindti savo padangi buveinje. Per Ilyrij ir Trakij grs Graikijon, Heraklis ikeliavo prie Istmo ir Geriono band i ten pargin Euristjo tvartus. Taigi baig jis savo deimt darb. Atjo isivadavimo valanda. Taiau, kaip inome, gudrusis Euristjas jam nenorjo uskaityti dviej darb: Lerno hidros umuimo, kur jam pagelbjo Iolajas, ir Augjo tvart mimo, u kur, girdi, Heraklis pams umokesn. Todl, nordamas kuo ilgiau turti didvyr savo valdioj, privert j ipildyti dar du sakymus. *** Kitados, per Dzeuso ir Heros vestuves, kurios pradjo Olimpo nauj er, visi dievai valdovams ne dovanas. Gaja (em) taip pat nenorjo liktis nuoaly ir suman savo vaikus kuo dosniau apdovanoti. Toli vakaruose, vandenyno pakrantj, jos valia iaugo stebuklinga obelis, kuri ved aukso obuolius. Keturios nimfos hesperids saugojo ventj sod, o stebuklingj obel dar sergjo imtagalvis slibi154
Turinys

nas. Miegas niekuomet neumerkdavo jam aki, o i viso imto nasr kyojo nuodingos iltys. Tai nuo itos obelies Heraklis turs nuskinti tris hesperidi obuolius it kok sakym dav Mikn valdovas. Taigi didvyris itrauk nauj kelion ir kart atsidav likimo valiai, nes niekas neinojo, koks kelias veda hesperidi alk. Pirmiausia jis atjo Tesalij. Tuomet ten gyveno milinas, vardu Termeras, kuris upuldavo pakeleivius ir umudavo juos su tvirta lazda i tauro rago. Taiau nuomus galvaudys neatsilaik prie Herakl, ir nuo tol viekelis buvo nebe pavojingas praeiviams. Toliau keliaudamas, Heraklis sutiko kit milin Kikn. Kai didvyris paklaus kelio hesperidi sod, tasai, uuot atsaks, puol j umuti. Taiau netrukus pats jau guljo po nugaltojo kojom. Paskui Heraklis keliavo per Ilyrij ir gal gale atsidr prie Eridano krant. ionai gyveno nimfos, Dzeuso ir Temids dukros. Ir jas i eils m klausinti Heraklis. Eik pas senj vanden diev Nerj, atsak nimfos. Jisai ino visas ems ir dangaus paslaptis. Taiau jis savo noru kelio neparodys. Tursi j veikti kovoje ir tuomet priversi pasakyti.
155
Turinys

Padkojs u patarim, Heraklis atsisveikino su nimfom ir nudro nurodyton pusn. Ant ups kranto sdjo senis su ilga ila barzda, visas apsiklts dumblu ir kiaukutais. Tai buvo patsai Nerjas. Pamats j, prijo didvyris ir papra parodyti keli hesperidi sod, nes jau daug daug dien keliaujs ir neins, kur sukti. Dievas tik nusijuok: Mielas keleivi, kol mans nenurungsi, nieko tau nesakysiu. Jis beregint pasivert elni ir pasileido bgti uoltu krantu. Heraklis, negaidamas n mirksnio, temp lank ir jau leis strl, taiau Nerjas isigando (mat gerai inojo, k reikia jo mirtamos strls) ir pasivert riaumojaniu litu, kuris dau alis uodeg ir, pasirengs okti, sprogino didvyr geltonas iverstas akis. Bet ir dabar Heraklis nepabgo, iupo vr u sprando savo geleinm rankom ir m smaugti. Tuomet Nerjas vl atsivert sen ir, nestengdamas itrkti i didvyrio glbio, turjo pildyt jo nor ir parodyti keli hesperidi sod. Dabar Heraklis jau guviau patrauk iekoti aukso obuoli. Kelias jo per Libij ir Egipt. Anuomet Egipt vald iaurus karalius Busiridas. Jis nuga156
Turinys

luodavo kiekvien svetimal, kuris tik pasirodydavo jo emje. Apie tai nieko neinodamas, Heraklis jo sau ramiai keliu. Staiga j apsupo brys laukini, tie paiupo ir kaukdami, kurtinamai mudami bgnus, nutemp prie kakokio dievo aukuro. Atsipeikjs ir suprats, kas atsitiko, Heraklis sutrauk panius, umu karali Busirid ir pavergtus to krato gyventojus imok graesni paproi. Jis jiems kalbjo, kad dievai nesidiaugia kruvinom moni aukom, kad jiems mieliausios dovanos riuk kraujas, vynas, pienas ir medus. Su visokiausiais nuotykiais Heraklis nusigavo ligi Kaukazo kaln, kur prie uolos prikaltas vaitojo nelamingasis Prometjas. Didvyris sutrupino jo grandines, umu plrj ar ir ivadavo didj titan. Taiau pagal Dzeuso itarm, Prometjas tik tada gals diaugtis laisve, kai atsiras nemirtingasis, kuris savo noru atsisakys gyvenimo po Helijo saule ir nusileis tamsij Hado karalyst. Titano ivaduotoju tapo kentauras Chironas, savo urve lauks mirties nuo pat atsiskyrimo su Herakliu, kuris netyiomis j sueid. Su diaugsmu Chironas sutiko ini apie ivadavim ir dienos vies ikeit Eliziejaus lauk umart.
157
Turinys

Taigi Heraklis tesjo imintingajam kentaurui duot od, ivadavo j i amin skausm, o lygia greta ir Prometjo kanioms padar gal. Pagaliau didvyris atsidr paiam gale pasaulio prie aukt kaln, kur Atlantas ant savo pei parms dang. Pasak Nerjo, ia netoliese turjo bti hesperidi sodas. Prometjas, imintingasis titanas, trokdamas atsidkot Herakliui, patar jam paiam neskinti stebukling obuoli, o paprayti itos paslaugos Atlant. Igirds didvyrio praym, Atlantas neapsakomai nudiugo, nes jam jau buvo gris aminai ant pei laikyti dangaus skliaut. Jis kuo greiiausiai perdav laikyti dang Herakliui, o pats, itiess tkstantmeiais sulenkt nugar, giliai atsikvp ir nuskubjo hesperidi sod. Jo papraytos, hesperids stebukling arf garsais umigd imtagalv slibin, ventosios obels sergtoj, ir leido Atlantui nuo Motinos Gajos medio nusiskinti tris aukso obuolius. Netrukus gro Atlantas pas Herakl ir, mets jam po kojom obuolius, juokdamasis sako: Nuo ami pirmkart paragavau laisvs, mano pei nebeslegia dangaus nata, dabar gausi j visados laikyti. A n negalvoju ia daugiau kamuotis.
158
Turinys

Pasak itaip ir jau eis sau. Matydamas, kad i tikrj teks per amius laikyti dangaus skliaut, jei nestengs Atlanto suturti, Heraklis suuko: Mielai apsiimu tai daryti, Atlante, man didel garb ant pei laikyti vis pasaul, bet pirmiau pamokyk, kaip stovti, kad taip baisiai neslgt toji nata. Matyt, blogai man dang udjai, todl dar kart parodyk, kaip reikia remtis. Lengvatikis Atlantas, nordamas j ito meno imokyti, pakio peius po dangaus skliautu, o Heraklis tik iupo nuo ems aukso obuolius ir greitai spruko alin, genamas irdusio titano ksni. Atvyks Miknus, jis itaip tar Euristjui: Tu sakei, karaliau, nuskinti tris aukso obuolius i hesperidi sodo. it juos matai. Bet nieko nesakei, kad tau dovanoiau, todl juos paaukosiu ant deivs Atns aukuro. Kaip tar, taip padar. Taiau maloningoji deiv pasirod didvyriui ir liep paiam suvalgyti ventus vaisius. Kai tik suvalg juos Heraklis, tuoj pat nuvargs knas atgavo jaunatvikas jgas, visos raukls isilygino veide, ir vl suspindo akys. Taigi, nusiunts nekeniam didvyr parneti hesperidi aukso obuoli, Euristjas patsai grino jam jaunyst, uuot tenai j pragaiins.
159
Turinys

Usirstino tironas ir kart nusprend Herakl isisti nirj Hado Poem, i kur niekas negrta. sak atvesti pat Cerber, pragaro sarg. Toji pabaisa turjo tris liepsn spjaudanius nasrus ir slibino uodeg, o jos plaukai buvo nuodingos gyvats. Jinai tupjo prie tamsybi vart ir saugojo, kad jokia dvasia nepabgt i Poemio. Lidnas ir susimsts dl savo likimo, Heraklis ijo t nauj, paskutin, kaip jo tiktasi, yg. Sunku jam buvo skirtis su sauls viesa, neberegti ali mik ir heln lauk, nebeengti ta pamilta eme, kur jo tiek nenuilstamai vaikiota. Menkai laims jis patyrs savo gyvenime, mats daug vargo, kani ir kov, kurioms reikjo nemonik jg. Taip svarstydamas, Heraklis trauk Atikos krat, Eleusino linkui, kur gyveno garsusis ynys Eumolpas, imanantis dangaus, ems ir Tartaro paslaptis. ia Heraklis suinojo, kokiu keliu pasukti, ir nudro Peloponeso pusn, Lakonijos miest Tainar, kur buvo Poemio anga. Jis dar kart su ilgesiu pavelg ydrj dang, saul, ididiai pakilusi vir ems, pasiklaus ups iurlenimo, pauki ulbjimo ir, giliai atsiduss, eng tamsi Tartaro praraj.
160
Turinys

Hermis, dvasi palydovas, nuved j per mirties karalyst pat valdovo rmus. Blauss eliai, lidnai slankantys apie vartus, nestabteljo, netgi j pamat; abejingi, bevaliai ir mieguisti jie klaidiojo pilkoj prieblandoj. Vien vaiduokl Heraklis atpaino esant Meleagr, Heladje gars nuo Kalidono erno mediokls laik. Didvyris prijo prie jo ir pasveikino. Meleagras dar maokai buvo igrs Lets vandens ir ne visk umirs i ano pasaulio, todl paino didvyr, truput ypteljo ir paklaus, kas gero jo giminaiio Oinjo rmuose. Ar jau uaugusi jo sesut Dejanira, kuri paliks dar ma mergait? Heraklis dav od jaunikaiiui, kad, grs em, perduos Oinjui ir Dejanirai jo linkjimus, ir patrauk toliau, raginamas Hermio. Prie Hado pilies vart nustebs jis pamat savo sen biiul Tesj ir jo draug Piritoj12. pyks Hadas juodu skaudiai nubaud u beprotikus ketinimus pagrobti Persefon, poemi karalien. Prikaustyti prie uolos, juodu turjo stovti per amius be jokio poilsio ir miego.
12r.

mit apie Tesj.

161
Turinys

Pain Herakl, sielvartingai ties j rankas ir su aaromis maldavo gelbti. Galingu kuokos smgiu didvyris nudau Tesjo grandines ir j ivadavo, nes ne nusikaltimas, o draugyst Atn valdov atved eli viepatij. Bet netgi Heraklis nesteng ivaduoti Piritojo. J laik didesni paniai, negu jo galia Hado ir Persefons pyktis. Tuomet Heraklis nuygiavo niriojo tamsybi valdovo rmus. Taiau ant slenksio stovjo patsai Hadas su Hefaisto nukaltais arvais ir utvr jam keli. Tada irds didvyris iupo lank, ir strl beregint dergteljo arvus, pramu juos ir sueid diev. I skausmo nebeteks jg, jis gavo nusileisti Herakliui ir leido jam pasiimti trigalv pragaro sarg. Tiktai vienos slygos pareikalavo: Heraklis j turs veikti plikom rankom, be jokio ginklo. Didvyris sutiko ir, padjs lank ir kuok, davsi mediokln. Baisj un jis suiupo prie pelktos Acheronto ups ioi ir, nepaisydamas siaubingo lojimo, grieb pabais u trij galv kaklo ir stipriai j suspaud. Paskui greitai surio Cerber ir usimet ant pei. Pasims ginklus, drauge su ivaduotuoju Tesju jis paliko eli karalyst ir
162
Turinys

pro kit Tartaro ijim prie Troidzenos Argolidje laimingai ikop paviri. Pamats sauls vies, pragaro sergtojas i baims pabruko uodeg ir m gdiai kaukti. Jam i nasr pradjo dribti putos, i j dygo nuodingos gls. Heraklis pasirio Cerber virve ir nuved karaliaus Euristjo rmus. Pamat pragaro pabais, karalius ir rmininkai isigando ir pabgo. O uo, pasiliks vienas, nutrauk virv ir nurko atgal Tartar. Tai buvo dvyliktas Heraklio ygis. Gal gale didvyris nusimet Euristjo jung. Po nemonik darb ir baisi pavoj jis gaus pailsti, ramiai atsikvpti nam uuovjoj. Lig tol Heraklis n galvoti negalvojo apie laim ir ramyb, taiau, isivadavs i gdingos priklausomybs, m ilgtis nam idinio ilumos. Keliaudamas po daugel ali, Eubojos saloje jis buvo mats Echalijos karaliaus Eurito dukter jaunut grauol Ijol. Heraklis dabar igirdo, kad tasai karalius apsiskelb savo dukr monas atiduosis jaunikaiiui, kuris j nurungsis audynse i lanko. Didvyris m ir nuvyko sal, kur, drauge su kitais stojs varytis, nugaljo senj karali. Euritas didvyr graiai pavaiino savo rmuose, taiau
163
Turinys

irdy dar vis krpsjo, kad jo vienatins, mylimos dukters neitikt nelaimingosios Megaros likimas. Heraklio paklaustas apie vestuvi dien, jis atsak, kad dar daug laiko, kad Ijol esanti labai jauna mergait. Heraklis ijo i Eurito nam sieids, tetrokdamas kruvino kerto u paeminim. Nordamas umirti apgaul, su kitais biiuliais jis patrauk Azij. Taiau irdin sigavo sielvartas ir abejons, kurios padar tai, ko nesteng padaryti jokie sunkumai ir kanios. Didvyris sunkiai susirgo, visikai nusilpo. Upultas plik korsar, jis nebegaljo apsiginti ir kaip belaisvis buvo parduotas Lidijos karalienei Omfalei. Po negalios Heraklis ilgai neatgavo jg ir buvo tokios nevilties apimtas, kad savo likimu visai nebesirpino. Karalien Omfal, jo naujoji valdov, buvo keista be galo. Pati gerbdavosi vyrikais drabuiais, o savo tarnams ir kariams liepdavo taisytis moterikai. Ir Heraklis, tas nenugalimasis Heraklis, kurio nei litai, nei milinai, nei pragaro pabaisos neveik, dabar nuolankus ir bevalis sdjo karaliens rm eimyninj, ant savo galingo kno usivilks moterik sukni ir, Omfals lieptas, aud drob. Igird apie keist nutikim, jo draugai Graikijoje nenorjo tikti gandais ir visaip suko gal164
Turinys

vas, kaip ia galt bti. Vieni tikino, kad didvyris pamils grauol karalien ir todl pilds jos visas ugaidas, kiti kad jis pasidavs gdingon nelaisvn, nordamas atpirkti mogudyst, netyiomis vykdyt kokiam tolimam krate. Kaip buvo i tikrj, niekas neinojo, taiau Heraklio nelaisv ir paeminimas truko kiaurus metus. Vien ryt jis nusimet moterik apdar, nusvied al kuodel, isitrauk paslpt kalavij ir savo neatskiriam kuok ir vl pasijuto Dzeuso snus, pusdievis, nenugalimas ir lovingas visos Helads didvyris. I savo sandal ikrats Lidijos dulkes, sugro jis tvyn. Visi graikai sveikino savo gynj, savo pasididiavim ir lov. Minios narsi jaunikaii pasivent jam tarnauti. Miestuos ir sodiuos jo garbei buvo imta statyti statulos ir aukurai. Dabar Heraklis nusprend atkeryti savo prieams. Anksiau negaljo to daryti, nes turjo tarnaut Euristjui. Tada jis panoro traukti Troj, galingo karaliaus Laomedonto miest. Tasai karalius kitados buvo atsisaks duoti jam adt umokesn u dukters Hesions igelbjim. Heraklis suauk savo kariaun ir paskelb ujrio yg. eis laivus susdo narss, nuotyki ir lo165
Turinys

vs itrok jaunikaiiai, su kuriais buvo ir pirmieji Graikijos karygiai, Ajako sns Peljas ir skaistaveidis Telamonas, ir iplauk prie Trojos krant. Trojnai drsiai gynsi; Laomedontas drauge su snumis patys kovsi prie miesto sien, taiau j jgos iseko, daugis krito nuo Heraklio strli, o kitus helnai pam nelaisv. uvo karalius Laomedontas ir bema visi jo sns. Diaugsmingai aukdami, graikai pam miest. Karaliaus dukter grauol Hesion Heraklis kaip belaisv atidav narsiajam Telamonui. Trojos karalait puol po kojom savo naujam valdovui ir su aarom meld duoti laisv tam i likusi gyv broli, kur jam parodys. Ji lig savo amiaus galo neiosianti vanden pil nugaltojui, tik tegul Laomedonto gimin nestanti nelaisvje. Telamonas, sujaudintas belaisvs aar ir groio, paklaus Herakl patarimo. Tuomet didvyris tar Hesionei: Gerai, pasirink brol, paleisime j, taiau tursi ipirkti kokia dovana kaip tikr verg. Apsidiaugusi Hesion nusim nuo galvos diadem ir udjo j vienam broliui. Jis buvo vardu Podarkas, taiau nuo tol liko pavadintas Priamu, o tai reik ipirktasis.
166
Turinys

Po ios pergals Heraklis laimingai gro tvyn, nors ir pt nepalanks vjai. Juos buvo siuntusi Hera, kuri niekuomet nepamiro savo kerto. Keliaudamas jis usuko karaliaus Pelopo rmus, ir ia pirm kart jam pasirod Dzeusas griausmavaldis, jo olimpinis tvas. Jis meiliai nuvelg sn ir ypsodamas tar, kad nori su juo pasigalynti. Po ilgos kovos Heraklis veik savo tv. Nustebintas didvyrio jgos, Dzeusas palinkjo kloties ir palaimins inyko. Didvyriui ausyse ilgai skambjo atsisveikinimo odiai: Mano snau, sunk likim tau skyriau, taiau tavs laukia didyb ir amina lov. Ir nebetoli diena, kada ssi su manim u Olimpo puotos stalo. Toms varyboms su Olimpo valdovu atminti Heraklis Olimpijoj sureng aidynes, kuriose dalyvavo garsiausieji Helads kariai. Prieais karaliaus Pelopo rmus jis pastat milinik aukur Dzeusui ir dvylikai Olimpo diev. Dabar Heraklis nusprend duotis Etolij ir aplankyti senj Oinj Meleagro tv ir jaunut karalait Dejanir. Juk Poemiuose jaunikaiio eliui buvo davs od perduoti jiems sveikinimus. Karaliaus rmus jis rado sunerimusius ir nulidusius. O prieastis buvo nepaprasta.
167
Turinys

Tai atsitiko Pleurone, graiam mieste, kuris priklaus Dejaniros tvui. Pie kelet met, kai mergait tik iaugo vaikikus drabulius, viensyk lankoj j pamat upi dievas Achelojas ir be galo kartai pamilo. Pasiverts bais jaut, jis atjo Oinjo rmus ir papra karalaits rankos. Ivydusi tok jaunik, Dejanira nemonikai isigando ir verkdama nubgo savo kambar. O Oinjas grietai atsisak dukr u jo leisti. Taiau meils pagautas Achelojas neatstojo. Jis antr kart aplank karaliaus rmus, tik dabar pasiverts neregt slibin su blizganiais vynais. Taiau Dejanira i baims nualpo, ir tarnai turjo ilgai gaivinti, kol jinai atsipeikjo. Oinjas, jaunystje buvs narsus riteris ir tik gyvenimo smgi per anksti susendintas, n dabar neisigando siaubingo sveio ir jam tiesiog ir, kad neatiduos mylimos vienturts, kad jai laims trokta. Juk negali mona bti laiminga su vyru, kurio jinai bijosi, kuris jai pasilyktjim kelia. Taiau kyrusis gerbjas negaljo tenkintis tokiu atsakymu ir trei kart atjo pas Oinj reikalaut karalaits monas. Grasino vis Etolij uliesis vandeniu, jeigu jos negausis. Ilgai svarst Oinjas, neinodamas, k paaukoti: dukter ar savo krat.
168
Turinys

itaip jam besukant galv, pilies kieme kilo kakoks triukmas. Netrukus jis pamat dail, augalot vyrik, kuris ant pei buvo usimets lito kail, o ant galvos usidjs alm i jo nasr. Su diaugsmu ir palengvjusia irdim Oinjas puol jam ant krtins, nes paino svetimal esant sen biiul Herakl. Lig tol Dejanira lidna ir susijaudinusi guljo savo kambariuos, bijodama kelti koj i rm, kad nepaiupt lyktusis Achelojas. Igirdusi, kas sveiuojasi pas tv, ji vogiom vilgterjo puot sal. Pamaius lovingj didvyr, karalaitei neramiai suspurdo irdis. O ir jis, ivyds nuostabi mergait, nebegaljo nuo jos atitraukti aki. mai visi paoko ir ibgo kiem. Ausis ugul baisus triukmas, tarsi nuo kaln bt pasipyl imtai kriokli. Tai Achelojas jo pas savo irinktj. Jo knas buvo mogaus, galva jauio, o i snukio tryko vandens srautai. Dejanira usideng veid rankomis ir aukdama leidosi bgti atgal rmus. Oinjas nustebusiam Herakliui trkiomis papasakojo apie baisingj dukters garbintoj. Tuomet didvyris, kuriam miela mergait giliai krito ird, itaip pasak: Nedaugel kart gyvenime esu ko pras mog, bet iandien savo likim atiduodu tau rankas, Oin169
Turinys

jau. A veiksiu t upi atklydl ir jei tuomet atiduosi man Dejanir, bsiu tau vis gyvenim dkingas! A j pamilau i pirmo vilgsnio. Paniuro senasis Oinjas, nes prisimin ne tik Heraklio lov, pergales, nemonik jg, bet ir kruvin Megaros el, sukapotas jo vaik galvutes, ir j pagavo baim dl savo vienturts likimo. Taiau nebuvo laiko ilgai svarstyti: siuts, kad karalait nuo jo bga ir taip ilgai spyriojasi, Achelojas jau prie rm vart nuomiai riaumoja ir drabsto i snukio putas. Ir Oinjas, nebeteks vilties, sutiko: Kuris nugals, tas ir gaus Dejanir. Taigi karaliaus ir etoliei akyse uvir kova tarp dviej varov. Nors ir talomas galing didvyrio kumi, Achelojas atstat j kruvinus ragus ir m siaubingai vartyti akis. Susikib u pei, ilgai galynjosi abu prieininkai ir kits kito niekaip negaljo veikti. Juodu apgaub vandens pursl debesis, kuris saulje suspindo vaivorykts spalvom. Pagaliau, sukaups paskutines jgas, Heraklis partrenk po kojom upi diev. Achelojas t mirksn pasivert nuoding gyvat ir nypdamas m lykiai vyniotis didvyriui apie kojas. Taiau
170
Turinys

Heraklis, n negalvodamas apie pavoj, iupo liu aukiau plokios galvos, nordamas j pasmaugti. Tik staiga jis pajuto, kad nieko nebra tarp pirt, ir prie j radosi milinikas jautis, palenks galv su kruvinais ragais. ts didvyris stvr j u rag ir taip smarkiai trenk em, kad tas net suvaitojo i skausmo, o rankoje liko nulautas vienas ragas. Dabar Achelojas gavo prisipainti nugaltas ir, atsiverts ikarus sen su alia barzda, pradingo ups bangose. Prasidiugo karaliaus Oinjo rmai. Po Kalidone ikelt vestuvi, kur buvo suvaiav daugyb riteri i viso krato, kiek laiko Heraklis gyveno laimingas su savo mylima mona ir diaugsi lig tol nepatirta ramybe. Dejanira susilauk dailaus berniuko, kuriam buvo duotas vardas Hilas. Heraklis ne kart glostydavo kdikiui galvel ir svajodavo apie jo ateit. Vien dien jisai suinojo, kad geriausias ir seniausias biiulis Iolajas sunkiai serga. Heraklis nusprend j aplankyti. Nenordamas skirtis su savo mona, pasim ir j kelion. Ilgai j, pagaliau jie atsidr prie Eueno ups. ia gyveno senas kentauras Nesas, vienas i nedaugelio, kurie liko gyvi po Heraklio ir Tesjo
171
Turinys

surengt skerdyni. Jisai pernedavo per up keleivius. Heraklis pats perbrido patvinusi up, o Dejanir pam neti Nesas. Vidur ups klastingasis kentauras oko on ir leidosi bgti, nordamas pagrobti didvyrio mon. Mat, vis laik nekent jo u tai, kad kitados pas Fol igalabijo brolius. Heraklis atsigr, igirds Dejaniros riksm, ir pamat sprunkant Nes. Suprats niekingus kentauro ketinimus, didvyris paleido j unuodyt strl. Mirtamai sueistas Nesas sukniubo ant kranto ir, paleids Dejanir, prie krtins pridjo silpstani rank, nordamas sustabdyti krauj. Karalien jau buvo bebganti pas vyr, taiau igirdo nabdant mirtant kentaur: Iklausyk mane, Oinjo dukterie! Kadangi tave paskutin perneiau per Eueno up, noriau dar patarnauti. Paimk i mano aizdos kreuliuk kraujo ir turk j paslpusi. Kai pajusi, kad vyro irdis tau atalo ir palinko kit moter, patrink tuo krauju paios siuvintus markinius ir padovanok savo vyrui. Kai tik juos usivilks, svetima meil igaruos jam i irdies, ir bus tau itikimas ligi pat mirties. Dejanira padkojo kentaurai u patarim, pam jo kraujo kreuliuk ir greitai nubgo pas vyr, kuris jau nekantravo ant kranto.
172
Turinys

Toliau be joki nuotyki juodu nusigavo Iolajo namus ir, koki valand pas j pasisveiav, nukeliavo Trachin, kur nusprend ilgiau pabti. Bet neinia, ar senas protis keliaut ir iekot nuotyki, ar neumirta skriauda Herakl vl iviliojo nuo nam idinio. O gal kur irdies kertelje jisai ilgjosi grauols Ijols i Eubojos, todl ir ryosi patraukt nauj yg, veikti Echalijos karali Eurit, kuris jam kakada atsak savo dukters rank. Jis surinko narsi heln kariaun ir ikeliavo Euboj. Laim jam buvo palanki, pam pil, nugaljo karali ir tris jo snus, o grauol Ijol kaip belaisv atsidr jo pergals veime. Tuo metu Dejanira nulidusi ir pasiilgusi lauk ini i savo vyro. Bet diena bgo po dienos, o ji vis keldavos su neramia irdim ir tuiai laukdavo Heraklio pasiuntinio. Ir galop vien grai dien prie rm pasigirdo triukmas ir diaugsmingi ksniai. Dejaniros kambar bemat bgo Lichas, Heraklio pasiuntinys, ir suuko: Sveikinu tave, garbingojo Heraklio mona! Dievai palaimino didvyrio kalavij ir dar kart j apvainikavo pergale bei love. Garbingai grdamas su triumfu, jis nori padkoti u malon savo tvui Dzeusui ir dabar atnaauja auk ant jros kranto. O tau,
173
Turinys

valdove, jis siunia i belaisv, kuri tarnaus kaip verg. Tars iuos odius, jis parod Ijol, o ta, paklusi galv, velg karalien savo lidnom, ydrom akim. Susijaudinusi Dejanira paklaus mergait apie jos gimin ir artimj likim. Taiau Ijol tyljo, nudrusi akis em, tik dvi didels aaros nuriedjo jai i po blakstien. Utat Lichas Dejanirai greitai paaikino, kad ji esanti kakokio myje uvusio Echalijos karygio dukt. Su uuojauta pavelgusi belaisv, Dejanira atidav j tarnams ir liep jos neskriausti. Ir toliau karalien nekantriai lauk savo vyro, skaiiuodama, kada imu jo sugrimo valanda. Staiga tyliai girgteljo kambario durys, ir linkiodamas vidun jo tarnas. I baims kas akimirk dairydamasis, jis m nabdti: Karaliene, netikk Licho odiais. Jis tavo vyro patiktinis ir kalba tik tai, k jam valdovas liepia. Taiau jis slepia teisyb. I jo paties lp agoroje13 girdjau, kad Ijol ves ne kaip tavo verg, o kaip tavo vyro ir valdovo meilu. Prie tave paindamas, Heraklis jau myljo Ijol, galingojo karaliaus Eurito
13Turgaviets

aikt senovs Graikijos miestuose.

174
Turinys

dukter, ir todl dabar, panors gauti grauol karalait, jis ir ygiavo nukariauti Echalijos. Igirdusi iuos odius, Dejanira labai nulido. Ji negaljo tikti savo nelaime, veng ir galvoti apie Heraklio idavyst, taiau i irdies gelmi klastingai ir tyliai iplaukdavo abejons, kurios paniodavo j tarumo ir nepasitikjimo paniais. Karalien raudodama slankiojo po kambarius kaip elis. Staiga tarp tarnaii ji pamat Ijol. Dejanira stovjo prie kuodelio ir su lidesiu velg pablykus mergaits veidel, jos nulinkusius grakius peius, auksines veli plauk garbanas. Matydama paniekint gro ir jaunyst, galvodama apie nelaiming belaisvs dali, apie jos umut tv ir brolius, karalien nepatyr jokio diaugsmo, nes skaisioj Dejaniros irdy nebuvo vietos kertui. Ji gailjosi Ijols, kurios grois tapo prakeiksmu ir praud tvyn, o tvui ir broliams atne mirt. Ltai nujo sau Dejanira, netarusi Ijolei n odio. Juk nekalta Eurito dukt. Tokia pat, o gal ir labiau u j nelaiminga. mai jai topteljo kokia mintis. Ji greitai paoko i lovos, pribgo prie senos skrynios, atsivetos dar
175
Turinys

i tvo nam Etolijoj, atvo dangt ir, skubiai pasiraususi tarp drabui, kak pasiiupo. Tai buvo kentauro Neso dovana. Dabar ji pravers. Tik greitai reikia veikti. Heraklis engs namus tik j, o ne Ijol myldamas. Dejanira usidar kambaryje, pasim i skrynios brang apdar, patryn j vandeniu, praskiestu kentaur krauju, ir djo dailiai ratuoton dn. Mediaga rjo skaisiai kaip rubinas ir atrod tikrai verta karaliaus pei. Tuomet Dejanira pasiauk Lich ir sako: Nunek mano vyrui Herakliui drabu, paios rankomis aust. Tegul j, kaip kukli mano dovan, usivelka per ikilmes, kada nemirtingiems dievams atnaaus padkos aukas. Paimk dar ied kaip enkl, kad esi mano sistas. Lichas tutuojau ivyko kelion, o jam i paskos ijo vyriausias, Heraklio mylimiausias snus Hilas, kuris niekaip negaljo sulaukti tvo. Valandos eina ltai. Nerasdama vietos i nerimo, Dejanira slampinja be darbo po visus rmus. Apie vidudien ji atsidr kambary, kur da t drabu savo vyrui. Ji atkreip akis vilnos gniuul, kur mirk kentauro krauj. Su juo karalien tryn mediag ir skubdama ionai paliko. Pasibais176
Turinys

jusi jinai pamat, kad kraujas keistai suputojs ir virts gelsvai aliais nuodais, o jie spj pragrauti net skryni toj vietoj, kur guljo gniuulas. Nelaims nuojauta apm Dejanir. Nebegaldama nusdti rmuose, ji ijo u vart pairti keli. Kas ten? Ar ne Hilas? Bet koks pasikeits? Dievai! Kas gi nutiko? Dejanira, tar snus, kodl utraukei nelaim mano tvui didvyriui? Ak, nebus gyvenimo nei tau, nei man! Motina sustojo, prispaudusi rank prie krtins, ir nebegaljo pratarti n odio. Grau pas tv, trkiomis kalbjo toliau Hilas, negaldamas sutramdyti aar, ir pamaiau j t akimirk, kai krov auk ant diev aukuro. Kai mes atjom, jis labai apsidiaug ir, pams i Licho rank tavo nieking dovan, m grtis dailiu apdaru. Beregint j apsigerbs, tvas eng su peiliu rankoje prie Dzeuso aukuro paskersti dvylikos juod grauoli jaui. Staiga, aukos dmams pradjus kilti vir, Heraklis susverdjo, prakaito laai imu jo kakt, skausmas ikreip veid, ir visas knas m virpti. Tvas norjo nuo savs nusimesti apdar, kuris
177
Turinys

degino gyva ugnim, bet deja! Jis buvo sigraus kn ir tik su oda galjai atplti. Pamis i skausmo, jis m aukti nemoniku balsu ir keikti Lich, tavo nelemt pasiuntin. Svirduliuodamas Heraklis stvr j ir nusvied pajrio uolas. mons m auktis diev pagalbos, ir niekas nedrso prie tvo prieiti, bijodami Licho dalios. Tuomet Heraklis krito ant ems ir siuts prakeik tave, udike, kad pasmerkei tokioms kanioms. Pagaliau jis pavelg mane ir suuko: Hilai, mano snau mieliausias, jei dar tavo irdy rusena meil tvui, paimk mane i ia ir pargabenk namo, kad nemiriau sveioje emje. Ir it j atveiau ionai mirtant nuo baisi kani, gali pasiirti, iauruole, savo darbo! Didiausi Helads didvyr nuudei, Dejanira! Nuo iol tu man nebe motina! Vargas man! Vargas tau! Vargas mums visiems! Diev pyktis atsikreip prie mus! Igirdusi iuos snaus odius, Dejanira ities priek rankas, tarsi nuo ko gindamasi, ir pamau nuslikino, klupdama kaip nereg. Tuomet prie Hilo prijo sena aukl, kuri inojo savo valdovs paslapt. Igirdusi jaunikaiio odius, jam visk apsak: kaip Dejanira kentjusi dl Ijols, kaip ji gavusi i kentauro Neso dovan, kaip kara178
Turinys

lien norjusi grinti sau vyro ird, ir tik ia jos kalt. Jaunikaitis net ibalo ir nubgo pilin paskui motin. Taiau buvo jau per vlu. Dejanira guljo ant lovos be gyvybs enklo, i nevilties nusidrusi kalaviju. Snus sukniubo prie motinos, kurios mirt patsai pagreitino. Snau, snau, kur tu? i alpulio paadino j tvo balsas. Draug padedamas, Heraklis atsvirduliavo rmus. Imk mano kalavij ir perverk mane, kad baigtsi kanios! Matai, juk a, Heraklis, kaip moteris verkiu i skausmo! Pavelk mane tai a, umus Nemjos lit, sutramds Diomedo irgus, veiks Erimanto ern, a, nepabgs Tartaro tamsybi, pagrobs i pragaro pat Cerber. Nei dievas, nei mogus, nei joks laukinis vris mans nra nuveiks, o kritau nuo silpnos moters rankos. Ak, umuk mane, snau Hilai, ir atkeryk u mano mirt! Staiga didvyris nutilo. Ant lovos jis pamat savo monos Dejaniros lavon. Kruvin kalavij laikanti ranka buvo sustingusi ant krtins. Pyktis atlgo didvyriui, ird suspaud neapsakomas gailestis, kai jis suinojo, kaip viskas atsitiko.
179
Turinys

 Ak, mylimoji Dejanira! Kaip galjai pagalvoti, kad a lioviausi tave myljs? O su tavim, klastingasai Nese, Poemiuose atsiskaitysiu. Jis liep su pagarba palaidot Dejaniros kn, o pats, kad ir skausm kankinamas, bet jausdamas artjant mirt, pasiauk prie lovos sn su Ijole, savo skaisiaake belaisve, ir juodu sutuok. Tuomet Heraklis sak save uneti Oitos kalno virn. I pu rst ten buvo sukrautas milinikas lauas. Heraklis vargais negalais ulipo ant jo ir liep padegti. Taiau niekas i jo artimj nenorjo tai padaryti. Vis irdis spaud skausmas ir gailestis. Niekas nedrso pildyti baisaus sakymo. Nebegaldamas klausytis gailiai maldaujanio nelaimingojo didvyrio, kuris jau alpjo i skausmo, Neso nuodai jam drask vidurius, o deginantys markiniai kurst vis didesn kart jo gyslose, senasis draugas Filoktetas eng prie lauo ir padeg j su liepsnojaniu deglu. Atsidkodamas u it paskutin paslaug, Heraklis biiuliui atidav savo taiklisias strles ir pergaling lank. Kai liepsnos apm sausus rstus, aplinkui didvyr sustoj mons m vaitoti. Staiga giedr mlyn perskrod aibai, ir liepsnojant lau trenk perknas. Sidabrinis debesis
180
Turinys

apgaub lau ir, dundant griaustiniui, Herakl nune Olimp. Kai lauas baig degti, ir beliko vien krva pelen, prijo snus, gimins ir biiuliai, nordami urnon surinkti pusdievio palaikus. Taiau jo kaul ionai nebuvo n yms. Dabar jau niekas neabejojo, kad Olimpo valdovas Herakl pasim savo padangi viepatij, kur jo lauk nemirtingojo dalia. *** Olimpe tuo laiku buvo didis diaugsmas ir linksmyb. Herakl pas dangaus gyventojus atsived peldak valdov Atn. O jo galingoji prieinink Hera, dl kurios tiek prisikentjo emje, padav jam maloning rank ir prim kaip sn, paskui monas atidav dukr aminosios jaunysts deiv Heb. Savo narsumu Helads didvyris pasiek didiausi pergal, nes nugaljo Olimpo valdov, todl jis ir vadinamas Herakliu Heros palovintuoju.

181

Turinys

ALKESTID
Tesalijoj gyveno narsus karalius Admetas. Jis buvo diev ir moni biiulis. Visoki men dievas Apolonas, kitados u slibino Pitono umuim metams itremtas i Olimpo em, Admetui gan gyvuli bandas. Karalius neinojo, kad tasai jaunas, dailus piemuo, kur mikuose ir lankose su arfa groja nuostabias melodijas, yra dievas, taiau labai j mgo ir danai kviesdavo prie savo stalo puotauti. Apolonas, po bausms sugrs Olimp, ito nepamiro. O karalius Admetas turjo jaun ir grai mon, vardu Alkestid. velni ir grakti, ji buvo karaliaus draug ir patiktin. Kart karalius, grs i pergalingo karo ygio, staiga susmuko prie puotos stalo ir griuvo ant ems be amo. Tai juodasparnis Tanatas atskrido karaliaus kambar aukso peiliu nukirsti drsiajam kariui kuokto plauk ir paaukoti juos Poemio dievui. Jau tamsus mirties elis krito Admetui ant veido, bet apie tai suinojo Apolonas, dangikasis jo globjas. Jis kuo
182
Turinys

greiiausiai leidosi Hado karalyst (netgi dievams tai nebuvo maloni kelion) ir tokius odius tar Poemio valdovui: Ak, teisingasis Hadai ir js, baiss teisjai Radamantai, Minai ir Ajaksai, sulaikykite Atropo peil, kad jis be laiko nenutraukt Tesalijos karaliaus Admeto gyvybs silo. Jisai narsus, garbingas vyras ir daug gera emj gali nuveikti. Tai jis vaiindavo mane savo namuose, kai, ivarytas i Olimpo, klaidiojau po kalnus ir mikus. Amin draugyst jam esu prisieks. Apolonas vos vos paliet auksines dievikos arfos stygas, ir niriajame Poemy, kur viepatavo tamsa ir nuo ami tebuvo girdti Stikso nioktimas, suskambo saulta daina. Suvelnjo rstus valdovo Hado veidas, netgi Radamantas, Minas ir Ajaksas nusiypsojo visa burna ir pakeit savo tvirt sprendim. Tegul Klot ir Laches toliau verpia Admeto gyvybs sil. Taiau emje turi rastis mirtingasis, kuris pats, savo noru, eis prat u Tesalijos karali. Apolonas skubiai gro i Poemio. Bet nei mirtanio karaliaus biiuliai, nei tarnai, nei karo ygi ar mediokls bendrai, nei karalik puot daly183
Turinys

viai nenorjo savo gyvybs aukoti u Admet. Net senukai karaliaus tvai, kurie jau viena koja karste buvo, mieliau tiko matyti sn nebegyv, o ne patys palikti it pasaul. Prie mirtanio vyro lovos budjo nulidusi jaunoji Alkestid. Pro aaras, kurios temd akis, jinai mat pageltusius Admeto skruostus, skausmo surakintas lpas ir ugesusias akis. Ji buvo praradusi nuovok, negirdjo, kas aplinkui dedasi, nemat, kaip tutja karaliaus dvaras, kaip i jo bga ir po kampus slapstosi seni biiuliai, net nepastebjo, kaip savo kambarius nulindo uoviai. Paskutin akimirk nuo skausmo nebylios Alkestids lpos virpteljo, ir ji sunabdjo: Ak, didysis Poemi valdove, imk mano gyvyb u Admet. Be savo vyro a nevaikiosiu po em, nutviekst ryki Helijo spinduli. Sulig tais odiais tamsa udeng jai akis, ir Alkestid pajuto velniai prisilieiant altus Nakties snaus sparnus. Vis labiau seko jgos, bet gstaniu vilgsniu ji dar pamat, kad mylimas vyras Admetas atsisdo lovoje ir pasitryn akis. Jau ir skruostai iblyk paraudo, akys suvilgo, ir ypsena pasirod veide.
184
Turinys

Bet koks siaubingas buvo jo prabudimas! Prie galvgalio ant ems negyva guljo mylima jo mona Alkestid. Ak, rstusis Hadai! U k man tok iaur skyrei likim! Geriau jau biau uvs myje, negu ivyds savo mylimos Alkestids mirt! K tu man padarei! Ir i sielvarto krito ant mirusios kno. Kaip tik tuomet pro karaliaus Admeto rmus Heraklis jo iekoti Diomedo irg. Ilgai keliavs, jis dabar dairsi nakvyns. Jau i tolo nuo rm vart Heraklis igirdo raudant ir vaitojant miestieius. Dvariki minios su gedulo drabuiais lakst po kiem, kak baimingai nabddamosi. Heraklis greitai eng karaliaus kambarius ir ten pamat lidn vaizd. Ant netuv guljo grauol Tesalijos karalien Alkestid, o dl jos pasiaukojimo nevilt puols Admetas bejgikai velg, kaip Tanatas nea Poemius mirusios vl. Karaliaus skausmo sujaudintas, Heraklis galingom rankom iupo mirties diev ir tol su juo grmsi, kol Tanatas karalienei grino gyvyb. Tuomet Admeto sielvartas ir gedinij raudos virto laime ir diaugsmu. ermenys dabar paliko
185
Turinys

linksma puota, ir visiems vir galv auksin Apolono arfa skleid neemikos muzikos garsus. O nenugalimas didvyris diaugsi ia susirinkusij laime. Po to atsitikimo Nakties snus ilgai lenksi karaliaus pilies, nes negaljo umirti, kaip stipriai j u sprando buvo nuiups didvyris. O visi tesalieiai po to ilgus metus gyveno rams ir sveiki.

186

Turinys

ARGONAUT YGIS
Vien kart jaunikaitis Jasonas, Esono snus, jo ups pakrante. Tai buvo sraunioji Anaura, kuri tekjo netoli graaus Tesalijos miesto Jolko. Staiga prieais j i griovos ilipo susikprinusi, susiraukljusi senut ir papra perneti per up. Jaunikaitis pam senut ant rank ir perne kit ups krant. Senoji moteris jam padkojo ir dingo. Jasonas nujo toliau, n neinodamas, kad tai bta paios deivs Heros. Ji norjo ibandyti didvyr, todl ir pasivert nepastam senut. Nuo tol deiv tapo galinga Jasono gobja ir ne kart jam padjo. Jaunikaitis eng ankst ryt linksmas, dainas sau niniuodamas. Jam buvo gera ir smagu. Ei! Dar daug kas gyvenime nenuveikta, tiek tolim krat eikliu ingsniu nepraeita, tiek nepaprast nuotyki nepatirta, tiek didvyrik ygi neatlikta! Usisvajojs Jasonas n nepastebjo, kad, nedamas senut, ups dumble paliko sandal, ir dabar trauk toliau viena basa koja.
187
Turinys

Taip jis atsidr prie klestinio Jolko vart. Vir miesto dunksanioj kalvoj rko ventieji aukurai. Tai karalius Pelijas, vyresnij ir yni apsuptas, atnaavo dievams aukas. Jolko valdovas buvo labai neramus ir prislgtas. Apie kak jis sunkiai galvojo ir atidiai stebjo praeivi kojas, tarsi ko iekodamas ant ems. Staiga karalius sudrebjo ir visas ibalo. Jis ulindo u uolo ir i ten isigands stebjo jaunikait, dail kaip Apolonas, imintingo vilgsnio, garbanot plauk ir graaus augumo. Jisai artjo prie atnaautoj minios. Nerpestingai atsirms iet, jaunikaitis irjo aukur dmus, kurie ltai kilo virun. Karalius Pelijas negaljo atitraukti aki nuo jo koj. Nepastamas ateivis teturjo vien sandal, kita koja buvo basa. Pelijas pamat, kad pildosi jo likimas. Mat kakada ventojo Delf orakulo yn Pitija jam buvo ipranaavusi: Saugokis to, kuris avs tik vien sandal. Bet atjo metai, o lig iol niekas jam negrs. Ir it dabar tasai jaunas keliauninkas! Kas jis galt bti? galvojo susijaudins Pelijas.
188
Turinys

Ir tuojau liep tarnams kviesti ateiv pasisveiuot jo rmuose. Tenai prie vaii stalo ir iklausins, kas jis toks, kur ir ko keliauja. Esu Jasonas, uaugintas imintingojo kentauro Chirono. O einu pasaul iekoti nuotyki, nes nusibodo man uol urve, kur vien mokiausi ir mediojau. Noriu gyventi ir pelnyti lov, aiaruojaniom akim suuko jaunas keliauninkas. Igirds Jasono vard, karalius Pelijas suvirpjo, taiau bemat susitvard ir dar irdingiau m prayti savo svei ragauti vyno ir midaus. Tik vli nakt baigsi puota, ir Jasonas, neprats gerti, tutuojau kietai umigo jam skirtam kambary. O Pelijas, liks vienas, suko galv, kaip pragaiinti t neprayt svei. Savo pilyje jo umuti negaljo, nes Jasonas, kaip sveias, kuris valgo jo duon ir miega po jo stogu, pasidar nelieiamas. Betgi galima kam liepti nuudyti, kai tik ieis u miesto vart, galvojo klastingasis valdovas. Taip, teisyb, itaip bus geriausia. Reikia tuoj pat pasiaukti galvaud i priemiesio. Jau ne kart jis rmuose atliko visokius juodus darbus. Tuo laiku Jason i gilaus miego priadino kakoks negirdtas ir kyrus balsas virum lovos.
189
Turinys

Pro miegus atsisdo jaunikaitis ir pamat prieais save susiraukljus sen su prastu tarno apdaru. Pabusk, pone, negaik n valandls! nabda virpanios lpos. Kas nutiko, seni, kam mane adini? Negi iam krate tokie keisti paproiai, kad sveiui neleidiama ramiai isimiegoti? Atleisk man, Jasonai, ir iklausyk, k tau pasakysiu. Ar inai, kieno namuose esi? Savo tv rmuose, kur prie dvideimt met gimei. Ir visas Jolkas yra tavo palikimas, lygiai kaip ir ie pramatns rmai. Seni, ar ne per daug vienas i mudviej esame vyno igr? pradjo juokauti Jasonas. Nepertark mans, pone, maa turime laiko. Senasis Pelijas jau tikriausiai k sugalvos, kaip tave nugaluoti. O tu turi atkeryti u savo lovingojo vo Esono skriaud. Greiiau apsirenk, Jasonai, ir eime pas tv, kuris su ilgesiu tavs laukia. Jau jam sakiau apie tavo atvykim. A pon i karto painau, kai tik pamaiau auk kalvoj, baig pasakoti tarnas ir greitai padav jaunikaiiui drabuius. Jasonas, jau visai prabuds po t nelaukt naujien, sutriko ir apsidiaug, kad netrukus pamatys lig iol neregtus tvus, liep tarnui tutuojau
190
Turinys

vesti j namus. Pakeliui i seno tarno ir igirdo savo istorij. Prie dvideimt met Jolk vald narsus ir garbingas karalius Esonas. Jisai turjo gudr ir pavyd brol Pelij, kuris tik djosi j myls, o i tikrj tegalvojo, kaip paverti i jo tvo palikim ir paiam atsissti sost. Jis apginklavo stipri kariaun ir vien nakt slapta upuol brolio miest. Po trumpo mio mat nei Esonas, jei Jolko gyventojai nesitikjo upuolimo um pil ir ivar brol su mona ir mau sneliu. Taiau bailus ir nuomus Pelijas po to niekur ramybs nerado. Nors Esonas kautynse buvo sunkiai sueistas ir jau niekuomet nebeatgavo vis jg, Pelijas bktavo jo pdinio, maojo Jasono, kuris uaugs gali atimti klasta ugrobt valdi. Todl karalius nusprend broln umuti. Pelijo ketinimus suinojo senas ivarytojo karaliaus tarnas ir perspjo Eson, kokiam piktam darbui rengiasi jo brolis. Tuomet Esonas visiems apskelb, kad jo snus Jasonas staiga mir, o itikimam tarnui liep berniuk isisti pas senj Chiron, gerj kentaur, kuris jau ne vien didvyr iaukljo. itaip ir isaugojom tau gyvyb, Jasonai, baig pasakoti senis.
191
Turinys

Didiai apsidiaug Esonas ir jo mona, pamat savo sn uaugus. Jis buvo toks graus, tvirtas, kupinas jaunatvs, kad net nuvito j vargana pastog, kurioje drauge su keliais tarnais gyveno. Kiaur nakt Jasonas tarsi su tvu, k reikia daryti, kad atgaut palikim ir sost. Ankst ryt Jasonas su lanku ir Chirono ietimi ijo Pelijo rmus. Karalius j meiliai prim ir paklaus, kodl taip anksti atsikls. Pelijau, tar Jasonas, nevadinu tavs karaliumi, nes toks nesi. Nenoriu dtis tavo draugu. A visk inau ir reikalauju grinti palikim, kur iplei i mano tvo Esono. Igirds tuos odius, Pelijas ibalo ir ilgai negaljo pratarti odio i pykio ir baims. Pagaliau jis susitvard ir klastingai ypteljo, tardamas: Esi lus, jaunikaiti, irk, kad dl to gailtis negautum. Taiau jaunyst turi savo teises, todl senatv privalo bti pakanti. Taigi ir a tau atleidiu, Jasonai, mano brolio Esono snau. A neuginu tau tvo palikimo teiss, juoba kad esu senas, ir neilgai gausi laukti sosto, juk Afrodit man nedav sn. N nemanau laukti tavo mirties! Dar iandien pat Jolko sost turi ssti mano tvas, teistas val192
Turinys

dovas. Kitaip mudu grumsims, i didio atr Jasonas. Gudrusis karalius, inodamas, kad jaunikaitis, Chirono iaukltas grietai pagal statymus ir paproius, tutuojau sumet klast, kaip nekeniamu brolnu nusikratyti. Gerai, Jasonai, mielai atiduoiau tau karalyst, nes man, prisipainsiu, griso valdymo vargai, taiau diev valia a negaliu to padaryti, kol neipildysi vienos slygos. Sakyk, kokia ta slyga! vento Delf orakulo pasakyta, kad po mans Jolko sost gaus tik tas, kas vir karaliaus lovos pakabins auksin avinlio kail i Kolchids. Po t odi Jasonas susimst, taiau, bdamas iaukltas diev pagarboj, nedrso prieintis ir tar: A tau atneiu t auksin kail, taiau prie t yg turi priimti pil mano tvus, nes negaliu n galvoti, kad jie lindi varganoj lnoj, o tu naudojiesi j teismis, kurias esi pamyns. Matydamas, kad kitaip nebus, Pelijas sutiko. Jisai tikjosi, kad tolimam ygyje Jasonas tikrai us, o jis susidoros jau su paliegusiu Esonu. ***
193
Turinys

Orchomenos mieste Beotijoj tarp ydini alk stovjo karaliaus Atamanto rmai. Jo mona buvo rko ir debes deiv Nefel. Juodu turjo du vaikus, sn Friks ir dukrel Hel. Vaikai laimingai gyveno savo tv namuose. Jie aid alyv giraitse, okinjo lankose, skyn gles mik laukymse ir gaud margasparnius drugius. Rmai skardjo nuo Frikso ir Hels juoko, laim nebuvo nusigrusi nuo karaliaus eimos. Deiv danai pasikinkydavo irgus stebuklingus ratus ir veiodavo vaikus po dang, o balti debesliai lenkdavo savo valdovs ydrj veim. Kvapnus zefyras pamaliais spuodavo j vainjantis. Vien kart Friksas ir Hel ibgo kalno lait ir lauk, kaip visuomet, kada ydrais rko ratais sugr j miela motul. Jau besileidianti saul auksino kaln keteras, mikai m sksti violetinse sutemose, jau laukus apgaub rkas, o ydrj motinos rat vis nematyti. Gal ji umiro juos savo tolimoj padangi kelionj? Neverk, Hele, motul tikriausiai atvaiuos ir pasiims mus, guod verkiani sesut Friksas. Bet veltui vaikai kasdien dairsi motinos rat. Dangus atrod labai tolimas ir nemielas.
194
Turinys

Bgo laikas, auksingasis Helijas jau daug kart apsuko dang, o Nefel vis nesirod. Karalius Atamantas ved antr kart, ir piktaval Ina, Tb karalait, tapo Frikso ir Hels pamote. Jinai buvo grai, taiau kietos ir altos irdies. Ina nekent deivs Nefels vaik ir visaip stengsi j nusikratyti. Kart drauge su tarnais ji verdaniu vandeniu nuplikino sjai parengtus grdus. Pavasar grdai nesudygo, laukai liko pliki ir tuti. Badas pavelg karaliaus Atamanto valdini trobas, ir mons i nelaim laik diev pykio enklu. Tuomet karalius isiunt tarnus pas orakul, kad tasai patart, k daryti, kaip dievus permaldauti. Piktoji Ina papirko tarnus ir liep jiems karaliui sakyti, kad dievai reikalauja paaukoti Friks ir Hel. Ir nelaimingas tvas turjo paaukoti savo vaikus iauriam statymui. Buvo paskirta kruvinos aukos diena. Ina diaugsi. Pagaliau ji atsikratys nekeniam povaiki. Taiau paskutin nakt Friksui prisisapnavo motut Nefel, liep pasiimti seser ir tutuojau bgti i rm. Ir pasak, kad u miesto laur mikely j lauks avinlis; jis ir nune tolimus kratus, kur joks pavojus nebegrs.
195
Turinys

Friksas priadino sesut, pam j ant rank ir slapta ismuko i rm. Viskas buvo taip, kaip motinos sakyta. Jau i tolo vaikai igirdo bliaunant avinl, o kai j pamat, net suuko i pasigrjimo. Tai buvo ne paprastas, o auksavilnis avinlis, kuris mokjo kalbti mogaus balsu ir oru skristi. Vaikai susdo jam ant nugaros. Maoji Hel i vis jg laiksi u aukso vilnos. Stebuklingasis avinas akies mirksniu pakilo or. Kalnai, salos ir jros tik mkiojo vaikams pro akis taip palusiai skrendant. Staiga tolumoj sugrumjo duslus griaustinis. Danguje skriejo juodi debes kamuoliai, genami vtros. Apaioj grsmingai riaumojo jra. Juoda naktis ugesino dienos vies, ir em apgaub tamsa. Vaikai, virpdami i alio, prisiglaud prie kits kito. Isigandusi Hel m verkti ir i baims paleido aukso viln. Susisuko mergaitei galva, ir ji nukrito jr, kuri nuo tol vadinama Helespontu, arba Hels jra. O Friksas laimingai nuskrido pasak al Kolchid. Ji buvo prie Juodosios jros, nuo tol vadi196
Turinys

namos Svetingja, nes jos krantuos prisiglaud vargas tremtinys. Kolchids valdovas, Sauls snus Ajetas, berniuk irdingai prim, pavaiino j ir apgyvendino savo rmuose. Friksas labai myljo auksin avinl, kuris primin jam prarast motin ir seser, ir niekuomet su juo nesiskirdavo. Danai su savo padangi ristnu jis leisdavos ilgas keliones ir ne kart auktai tarp besileidianios sauls nurausvint debes sutikdavo savo motinos Nefels ydruosius ratus. Kai stebuklingo avinlio dienos baigsi, Friksas jo auksin kail padovanojo savo geradariui karaliui Ajetui, o tas pakabino j ant uolo ventajame Arjo alke. *** Klastingasis Pelijas ito kailio parneti ir isiunt jaun didvyr. Jasonas kuo skubiausiai po vis Helad isiuntinjo auklius, kurie skelb ini apie tolim ujrio yg. Dar n vienas graikas nebuvo nusigavs lig to nuoalaus krato, apie kur sklido tik neaiks pasa197
Turinys

kojimai. Todl ymiausi didvyriai, narsiausi ir lovingiausi kariai panoro dalyvauti ygyje, patirti nepaprast nuotyki ir nuveikti didi darb, kurie Graikijos vard igarsint paiuos tolimuos pasaulio kampuos. Taigi Jolk atvyko didysis pusdievis Heraklis, visoj Heladj pagarsintas didvyris, ir narsusis Atn karalius Tesjas drauge su savo neatskiriamu biiuliu Piritoju, ir du broliai Dioskurai, Dzeuso sns Kastaras ir Poliuksas, kurie taip myljosi, kad ir po mirties nesiskyr, o Dzeuso valia ir iandien vieia danguje kaip Dvyni vaigdynas; atvyko ir jaunas, bet lovingas karygis Nestoras tasai pats, kur tiek apdairumo ir iminties Trojos kare parod. ia buvo ir vitriaakis Linkjas, ir drsusis valdovas Peljas, bsimasis Achilo tvas, ir sparnuotieji iaurs vjo Borjo sns Kalaidas ir Dzetas, ir jaunylis Peljo brolis Telamonas, i Argo atvaiavo lovingas karalius pranaas Amfiarajas, o galiausiai atvyko Tb karalius Amfionas ir dievikasis dainius Orfjas su savo arfa. Paakinti toki nuostabi vyr, dalyvauti ygyje plauk ir plauk dar daugiau narsuoli. Galop prisirinko apie penkiasdeimt pats heln jaunikaii iedas.
198
Turinys

Pagal deivs Atns nurodymus buvo pastatytas didelis laivas su penkiasdeimia irkl ir pavadintas Argu, tai reikia greituoju. Jo priekyje buvo ipjaustyta Jasono globjos Heros statula. Tai buvo pirmas didelis Helads laivas. Laivo vairininku tapo narsusis Tifis. Buvo sudtos aukos dievams, ir vien ankst pavasario ryt argonautai, palydti Jolko ir jo apylinki gyventoj, iplauk tolim kelion parsigabenti auksinio kailio ir pelnyti lovs. Oras buvo nuostabus. Trauk stiprus pietryi vjas, ir linksmai plazdjo Argo burs, ipstos kaip balti debesys. Sidabraspalviai delfinai okinjo apie laiv, inirdami i jros bang. Jaunatvika linksmybe, aistra ir narsa deg ygio didvyri veidai. Jau kelias savaites be joki nuotyki ne juos palankus vjas. Maloningi graik dievai draugikai ypsojosi argonautams i Olimpo auktybi, nes jie mgo drsias mirtingj irdis ir verl jaunatvikum. Taip jie priplauk Lemn ir nusprend ia ilipti krant pailsti, nes prie irkl ir buri buvo labai nusiplk. Kai tik pririo Arg prie uolos ir atsidr pakrantje, juos bemat apsupo daugyb moter. Palusio diaugsmo pagautos, jos m okti apie
199
Turinys

argonautus ir dainuoti koki nuostabi, negirdt dain. Keistas buvo t salos gyventoj likimas. Prie daugel met jos usitrauk Afrodits pykt, ir u bausm deiv nuo j nukreip vyr irdis; uuot mylj, jie m savo mon ir mylimj neksti ir jomis bjaurtis. Todl ir sugalvojo jas mesti ir i netolimos Trakijos sau kitas monas parsigabenti. Tuomet paniekintos Lemno moterys suman bais kert. Slaptom pasitarusios, jos ryosi vien nakt saloj iudyt visus vyrus. Taip ir padar. Suteptos nusikaltimo, prakeiktos vis diev ir moni, nuo tol jos vienios gyveno saloje, aplakstytoje j vyr ir broli krauju. Argonautai ilgai neugaio pas lemnietes nenorjo toj prakeiktoj emj terti vardo. Salos gyventoj su aarom ir aimanom palydti, pasim vandens ir valgio, jie iplauk tolesn keli. Paskui nusigavo prie alij Frigijos krant, kur buvo Kisiko miestas. Bet ia liovsi pt palanks vjai, ir graktusis Argas ilgai liko stovti nurimusioj jroj. N maiausias vjelis nedrumst lygaus paviriaus. Didvyriai leido dienas mediodami laukinius vris arba vakarais prie idinio porindami apie drsius ygius ir tolimas keliones, o jiems vadovavo
200
Turinys

Heraklis ir Tesjas, kurie jau buvo patyr gausyb nuotyki. Taiau labiausiai karygiai mgo klausytis Orfjo skambinimo. Tuomet visa nutildavo, net jra ramiau niokdavo, tarsi ir ji bt norjusi pasiklausyti dievikosios arfos muzikos. Ir toliau nesulaukdami vjo, didvyriai m nerimauti ir nekantrauti. Tuomet jie ulipo aukt kaln, norjo i ten pasidairyti po apylinkes, taip pat duoti auk dievams, o ypa Jasono globjai Herai, kad jinai sist palank vj. Auk dmai kaip stulpas pakilo auktai giedr dang, ir staiga padvelk gaivus vjo gsis, o jroj suputojo balti bang kariai. Padkoj Olimpo valdovei, argonautai skubiai nusileido prie kranto nustumti vanden pririto laivo. Bet apaioj jie sustojo kaip besti. Visa pakrant buvo nusta akmen nuolauom ir baisi milin lavonais. Ant vienos uolos jie pamat Herakl su kuoka rankoj grumiantis prie tris milinus, kurie j svaid akmenis ir su aknim irautus medius. Paiu laiku atbgo draugai, nes Heraklio jgos jau seko. Dabar lengvai jie veik likusius upuolikus ir po trumpo poilsio, nebenordami ilgiau bti nesvetingoj emj, nuplauk nuo kranto. Pasirodo, jiems atnaaujant aukas ant kalno, laukiniai mili201
Turinys

nai, itos ems gyventojai, nusprend prieplauk uverst akmenimis, atkirst didvyriams keli, o nakt juos uklupt ir igalabinti. Bet laim, kad jie utaik Herakl, kuris liko pakrantj prie laivo ir juos gerai pamok. Neamas palankaus vjo ir varomas penkiasdeimties tvirt irklinink, Argas kaip kregd skrod jr gelmes. Dabar jie plauk palei kalnuotos Trakijos apsnigtus krantus ir po ilgos kelions ilipo Bitinijos lankoje. Krato gyventojai juos prim svetingai ir su smalsumu apirinjo j ginklus ir drabuius, klaussi heln kalbos. Heraklis atsistojo nuo puotos stalo ir nujo netolim mik nusikirsti storos akos irklui, nes senasis jam buvo suls. Su argonautais plauk ir jaunlis Hilas, Heraklio myltinis ir augintinis, kuriuo garsus didvyris rpinosi kaip tikru snumi. Tada Hilas atsistojo nuo stalo, pasim sot ir nujo miko altin vandens atsigaivinti. Netoli stovyklos tankiuos brzgynuos buvo gilus altinis. Jaunikaitis pasilenk prie sidabrinio vandens. Kaip tik patekjo mnulis, ir vandeny atsimu virpantis ir sibuojantis bangose Hilo veidas. lamesio paadinta, i vandens iniro altinio nimfa ir, pamaiusi
202
Turinys

jaunikait, susiavjo jo groiu. Apkabinusi ranka berniuko kakl, sitrauk j gelmes. Hilo riksm igirdo Heraklis. Jis tutuojau pasileido per krmus ton pusn, kur suuko berniukas. Kai jis atbgo prie altinio, sujudintam vandeny dar tebesklido ratai. Baisiai nulido Heraklis, prarads savo augintin. Nenorjo patikti jaunikait mirus ir ryosi j surasti; visaip jisai svarst: gal kur pagrob laukiniai krato gyventojai, o gal girioje pasiklydo. Ne, jis berniuko nepaliks, nieko nepadarysi, neplauks su argonautais j loving yg, tekeliauja vieni, tebnie jiems dievai maloningi. Jis nekels kojos i ia, kol neras vargo Hilo, kuriam atstojo ir tv, ir motin. Veltui jam draugai aikino, kad Hilas tikriausiai nuskends altinyje, nes ant kranto rastas tuias sotis. Heraklis buvo neperkalbamas ir liko tame krate apgailtas draug, kurie kit dien iplauk tolesnn kelionn. Dar ilgai argonautai mat ant kranto galing didvyrio figr, kol toji pagaliau dingo i aki. Argonautai plauk toliau ir toliau pasitikti savo likimo. Netrukus jie atsigavo Trakijos Salmides, kur gyveno karalius Finjas. Jo mona buvo grauol Borjo dukt Kleopatra, kuri, piktavals burtinin203
Turinys

ks Idos prikalbtas, karalius laik udars kaljime. Dievai skaudiai nubaud Finj. Jis buvo apdovanotas aikiaregio galia ir monms spdavo likim. Todl dabar Apolonas, jau seniai pavyduliavs tokio inojimo, atm jam aki vies ir uleido baisias pauktes su moters veidu, vadinamsias harpijas. Jos grobdavo i po rank nelaimingam karaliui valg ir grim arba taip bjauriai j apterdavo, kad Finjas visikai badmiriavo. Ir taip turjo trukti tol, kol isipildys pranayst: Finjo bausm pasibaigsianti, kai podraug su graik jreiviais atplauksi Borjo sns. Taigi viltis atgijo senio irdyje, kai suinojo atplaukiant graik laiv. Ijo jis i savo urvo ir sukluss velg jros pusn, tarsi bt stengs veikti savo aki tamsyb. Galgi i ten atplaukia igelbjimas. Argonautai ilipo krant ir nujo karaliaus rmus vienagn. Bet tenai jie rado tik isigandusius tarnus, tuius, apleistus, voratinkli ir iknosparni pilnus kambarius, kurie vien lides tekl. Suinoj Finjo nelaim, argonautai kuo greiiau nuskubjo urv, kur gyveno savo pil paliks karalius. Jie pamat prie angos stovint susikpri204
Turinys

nus sen, kuris nejuddamas velg jr. Pagailo didvyriams karaliaus. Tai buvo vien mogaus elis. Sudivs tiesiog vieni kaulai, atsirms akot lazd, jis visas virpjo i alkio ir nusilpimo. Kai argonautai prijo ariau, jisai pakl rank ir suuko: Ak, didieji Helads karygiai! Juk i ties ia esate js, apie kuriuos kalbjo Dzeuso orakulas, pasigailkite mans vargo ir pagelbkite! A esu Agenoro snus Finjas, toks pat graikas, kaip ir js. Buvau trak karalius, o mon turjau grauol Borjo dukter Kleopatr. Sunkiai a jai nusikaltau, bet jau gant u tai atgailauti. Ar tarp js nra Borjo sn Dzeto ir Kalaido? Jau daugel met a j laukiu, dien nakt maldauju rsiuosius dievus, kad juos greiiau atsist. Sulig tais odiais i argonaut brio eng du jaunikaiiai su sparnais ant pei, apkabino j, irdingai priglaud ir pasak, kad ivaduos i piktj harpij smurto. Tutuojau jie patais nelaimingajam valgio ir pastat soius vyno. Bet kai tik karalius m valgyti, su triukmu atskrido nypdamos pliks paukts ir kaip padkusios puol prie maisto. Didvyriai norjo jas nubaidyti auksmais ir lazdomis, taiau lykts padarai taip pasmardino or, kad jie
205
Turinys

gavo sprukti, usim nosis. O vargas Finjas liko vienas prie tuio ir apdergto stalo. Staiga pakilo vjas, ir vieias gsis isklaid bjaur kvap. Tai Kalaidas ir Dzetas, narss Borjo sns, iskleid sparnus ir su kardais m baidyti lykias pauktes. Harpijos nypdamos pakilo or, o sparnuoti didvyriai puol jas vytis. Nusigin lig pat Stikso slnio, ir i ten harpijos niekuomet nebesugro Finjo krat. Dabar Borjo sns paleido i kaljimo savo seser ir jos du snus, kuriuos apakino piktoji Ida. Kleopatra paliet ranka savo snums akis ir sugrino regjim. Borj eima vl paliko laiminga. Finjas neinojo, kaip atsidkoti narsiems didvyriams. U tai imintingasis aikiaregys itok dav jiems patarim: Js priplauksite ssiaur, kuriam i dviej pusi stkso didiuls uolos Simplegads. Tai dvi judamos akmenins baidykls, kurios plauko po jr. Lygiais laiko tarpais jos suartja, udaro ssiaur ir sutraiko visk, kas tik ten pakliva. Jei nenorite ti tarp t uol, pirma paleiskite baland, ir kai tik Simplegads susiglaus, tutuojau pasirenkite irkluoti. Netrukus jos prads viena nuo kitos tolti,
206
Turinys

o tada turite kaip strl tarp j pralkti, kitaip jums neivengiama mirtis. Karygiai padkojo karaliui ir, jo palaiminti, iplauk toliau. Finjo sns sdo prie irkl vietoj Heraklio ir Hilo ir iplauk drauge su argonautais. Gana ilgai jie yrsi be joki klii, bet staiga jra baigsi ssiauriu, ir jie i tolo pamat nirius Simplegadi siluetus. Pamokyti imintingojo Finjo, argonautai priek paleido baland. Pauktis taip greitai praskrido, kad grsmingos uolos nespjo susiglausti ir jo sutraikyti. Tuomet didvyriai pagal Orfjo enkl i vis jg ugul irklus ir t pat mirksn, kai akmenins baidykls atlijo viena nuo kitos, greitai praplauk ssiaur. Prakaitas liaug argonautams nuo pei, raumenys buvo tempti i paskutinij, lygus bang teliukavimas susiliejo su velniais Orfjo arfos garsais, ir Argas greitai kaip mintis skriejo laisv, atvir jr! Pagaliau! Pagaliau! Toli liko ssiaurio nasrai, ir argonautai iplauk Svetingosios jros platybes. O Simplegads nuo tol sustingo vietoje ir niekuomet jau nebepajudjo.
207
Turinys

Dabar su naujom jgom argonautai plauk vis toliau ir toliau. Vakarop jie pasiek amazoni krat. Termodonto up ia ne savo sraunius vandenis jr. Prisimindami Finjo perspjim, keliautojai nelipo i laivo, tik prisiyr prie kranto ir nakvojo denyje po atviru dangum ir pro ausis nepraleido n menkiausio naresio krante. Mat amazons neleisdavo vyrams ilipti krant. O kaip karo dievo Arjo dukros, buvo neveikiamos ir bebaims. Jeigu riteriai bt panor ilipti j emn, kruvinos kovos nebt ivengta. Ankst ryt jreiviai atrio laivo lynus ir iplauk i nesvetingo krato toliau. Kai kurie plauk, gailaudami giliai irdyje, nes norjo pamatyti tas moteriskarius ir su jom pasigalynti, taiau Jasonas buvo grietai udrauds nakt ieiti i laivo, o jo, ygio vado, visi turjo be atodairos klusti. Tolesnj kelionj ilgai nieko domaus nenutiko. Tik maos salels krante keliautoj lauk maloni staigmena. Keli karygiai miko gilumoj rado du plikus, i bado ir alio virpanius jaunikaiius, kurie graiausia graik kalba prasi pagalbos. Pasirod, tai buvo Frikso sns. Po tvo mirties nordami ipildyti paskutin jo vali, juodu leidosi kelionn Graikij iekoti senojo
208
Turinys

Orchomeno, pasveikinti senel Atamant. Veltui nuo to ygio su aarom stengsi atkalbti varg Chalkiop, Ajeto dukt. Netgi senojo Ajeto pyktis nebeatvsino juodviej kario. Menku laiveliu su keliais tarnais jie iplauk jron iekoti saultos savo tvo alies, apie kuri tiek nuostabi dalyk jiems buvo pripasakota. Taiau audra sudau jiems valt, neteko vis draug ir patys tik per stebukl iplauk tos salos krant. Argonautai susigraudin klaussi jaunikaii pasakojimo, dav jiems varius drabuius, pagird ir pavalgydino, nes buvo alkani kaip vilkai, ir pasim savo laiv. Didvyriai su malonumu vilgiojo grakius jaunikaiius, viesias j garbanas ir be galo dailius veido bruous. I tvo ir savo dievikos senels Nefels jie paveldjo nepaprast graik efeb14 gro. Tik aiaruojanios akys primin, kad j gyslose teka Sauls anks Chalkiops kraujas. Suinoj argonaut ketinimus, jaunikaiiai su baime pavelg kits kit. Ar graik karygiai nepasta j senelio valdovo Ajeto? I savo saultojo tvo jis paveldjo gali, prie kuri nieks neatsilaiko. Aje14Efebas

senovs Graikijoje jaunikaitis, besirengiantis karo ir valstybs tarnybai. ionai: dailus jaunikaitis.
209
Turinys

tas labai nuomus ir ididus kaip dievas, kuris jam dav gyvyb. Ak, tegul kuo greiiau gria laiv ir plaukia savo tvyn, nes jos niekuomet neivys, urstin Kolchids karali. Taiau argonautai tik pasijuok i jaunikaiio odi, o Tesjas atsak: Nusiraminkite, nepraris tas js baisus senelis, o jei gausime stoti m, tuo geriau ir mes esame diev vaikai, nebijome lovingos kovos! Jaunikaiiai nutilo ir nustelb tik vilgiojo graikus keliautojus. O tolumoj, melsvam rke, jau dunksojo tamsus krantas. jr leidosi kaln gaugarynas, kurio virns buvo tarsi apdrabstytos baltom putom. Baiss ir galingi atrod tie rsts kontrai. Tai buvo kalnuotas, turtingas ir laukinis kratas. Prie nustebusi keliautoj akis, nelyginant sniego kaskados, stksojo aptrupjusios Kaukazo virns. ionai kentjo prie uolos prikaltas titanas, didysis Prometjas. Kaln papdje, vsiame klony, kur pilna vynuogi ir roi, stovjo Sauls snaus Ajeto miestas. Karaliaus deimantiniai rmai sauls spinduliuos mainsi tkstaniais spalv. Perj pirm kiem, apstatyt kolonom kaip kokiais bronziniais mediais, jie pasuko kit, kur
210
Turinys

tyliai iurleno fontanai, ir augo nuostabaus kvapo neregti krmai. Tuo laiku i galerijos ijo moterik su auksu situ apdaru. Pamaiusi keliautojus, ji tyliai aikteljo ir kaip besta liko stovti. Tuomet nuo argonaut brio atsiskyr du grakts jaunikaiiai ir bgte pribgo prie moteriks, aukdami: Mama! Mama! Tai buvo Chalkiop. Iplaukus snums, ji kaip pamiusi slankiojo po rm kambarius, kiemus ir galerijas. Kasdien ji vis labiau geso, nerimdama ir ilgdamasi vaik, kurie kakur negailestingoj jroj grmsi su mirtimi. Sunku apsakyti jos diaugsm, kai pamat snus gyvus ir sveikus. Kiek atsipeikjusi ir padkojusi karygiams u sn igelbjim, Chalkiop tuojau nuved juos pas savo tv. Karalius Ajetas graiai prim atvykusius graikus, nors jam ir parpo, ko ia prisirinko tiek auni didvyri. Jis sdjo auksinj salj, soste su lito kojomis, o aplinkui stovjo kariai, apsigerb aukso arvais. Tuomet i heln brio eng Jasonas ir itokius tar odius: Galingasai karaliau Ajetai, saultos Kolchids valdove! Tavo lov pasiek tolimj Helad, kurios
211
Turinys

sns mes esame. Prie daugel met tavo rmus atvyko graikiko kraujo jaunikaitis, vardu Friksas. Jis atsigavo ionai raitas ant auksavilnio avinlio. Mano tvyns dievai per orakul liep gauti avinlio kail ir pakabinti j karaliaus kambary, klestiniam Jolko mieste, kur a esu paveldjs. Todl atvykome pas tave, karaliau, perplauk neinom jr, veik daugyb pavoj, ir praome atiduoti mums ventojo avinlio kail. Tuomet rams grim savo tvyn ir visoj Graikijoj lovinsim tavo vaiingum. tai Ajetas atsak: Narsieji vyrai! Tarp js matau daug ymi karygi, kuri garsas atsklids net ionai, nuoal mano krat. Nieko jums negaliu atsakyti, nes esate sveiai. Duosiu tau, jaunikaiti, auksinio avinlio kail, nors jis ventajame alke paaukotas dievui Arjui ir nea laim mano kratui. Taiau gausi vien darb atlikti. plg pasikinkysi Hefaisto dovanotus Sauls jauius ir su jais suarsi Arjo lauk. Tam lauke passi slibino dantis ir veiksi i j atsiradusius ginkluotus vyrus slibino vaikus. Kai visa tai atliksi, galsi pats pasiimti aukso kail. urmulys nujo per sal. Sunkus buvo darbas. Taiau Jasonas tikjo savo laime, o kita vertus, kuo
212
Turinys

ia baisu pakinkyti plg jauius, kad ir paius ariausius? Blogiau su tais slibino snumis, bet ir juos turt nurungti, padedamas savo globjos Heros. Taigi sutiko jis su Kolchids karaliaus slyga. Taiau helnai riteriai nemat, kaip diaugsmu nuvito Ajeto veidas, kaip isigandusios suiuro jo dukterys, kurioms pagailo tikrai miriai pasmerkto dailaus jaunikaiio. Vos vintant, visi didvyriai ijo Arjo lauk, kur Jasonas turjo pakinkyti Sauls jauius. Varyb pasiirti prigujo moni i kaln ir slni. Aikt prieais jaui tvart knibdte knibdjo. Apsuptas kari, karalius Ajetas su Hefaisto arvais ant krtins sdjo aukso soste, pakls rank. Argonautai, susispiet glaud br, stovjo kolch minioje. Ajetas dav enkl, ir Jasonas, plikas, visas vilgantis nuo alyvos, kuria isitep kn prie grumtynes, eng drsiai pakelta galva link tvarto, kur dusliai maurojo jauiai. Jis atstm alvario sklst ir be baims jo vidun. mons lauk nustr. Jauiai liovsi baubti, utat buvo girdti, kaip j alvarins nagos pasiutusiai dauo tvarto sienas. Netrukus ijo Jasonas,
213
Turinys

geleine grandine vedinas dviem alvario baidyklm. Jos buvo su didiuliais plieno ragais, o i nervi tryko liepsna ir siera. Karalius Ajetas sujudo savo soste. O Jasonas paleido grandin ir plikom rankom iupo pabaisas u rag, nepaisydamas n liepsnos, einanios jauiams i snuki. Be vargo udjo ant sprand jung, paskui kink juos plgan ir su ietimi nusivar lauk. Jauiai kaip rams avinliai klusniai trauk plg. Per pus valandos laukas liko uartas. Tuomet Jasonas nuved jauius tvart ir pririo prie di. Visi be galo nustebo. Helnai su diaugsmu ir pasididiavimu garsiai auk Jasono vard. Laukiniai kolchai i susiavjimo dau sau platakom per launis. Tik karalius Ajetas sdjo tyldamas ir paniurs. Mosteljs ranka, jis pasiauk Jason ir met jam po kojom slibino iltis. Eidamas vagomis, didvyris visas jas pasjo dirvoje. I j beregint iaugo brys ginkluot vyr, ir jie su kardais rankose puol Jason. Tuomet jis svied pat brio vidur didiul akmen, kuris prislg kelis karius, o kiti, neino214
Turinys

dami, kas j prieas, su niriu puol vieni kitus ir m piktai tarpusavy grumtis. Netrukus visi slibino sns guljo negyvi Arjo lauke, krit broludikam myje. Argonautams aukiant, Jasonas prijo prie karaliaus sosto ir tar: Atlikau uduot, Ajetai. Taigi parodyk man viet, kur yra aukso kailis. Kolchids valdovas ilgai tyljo ir niriai velg didvyr. Pagaliau tar: Didel darb nuveikei, Esono snau Jasonai, ir, matyt, tave lydi diev ir paties Arjo malon, kad jie leido tau pakinkyti jauius ir nugalti karius. Dabar tikiu, kad tau atiteks Kolchids aukso kailis; jisai kabo ventajam dievo Arjo alke, ir j saugo imtaakis slibinas, kuris niekuomet nemiega. Sulig tais odiais karalius Ajetas atsistojo, pakviet argonautus puot ir nujo rm link. Didvyriai spaud Jasonui dein ir prie vyno soi lovino jo ygius. Jasonas klaussi pagyr, truput ypsodamas, tik kartais atsigrdavo ton pusn, kur sdjo karaliaus palydos moterys, tarytum bt ko tarp j iekojs.
215
Turinys

Staiga atsistojo Tesjas, nuliejo dievams lak vyno ir tar: Dzeusai griausmavaldi, diev ir moni tve! Dkojame tau, kad Graikijai davei tok didvyr, jaunj ms Jason i Jolko. Kad daugiau ms kratas turt toki sn, kurie lovina jo vard. Po t odi suklego karygiai ir puol sveikinti Jasono. O jis sdjo pakelta galva, tol smeigs akis. I ties jo kuklumas prilygsta didvyrikumui, nusteb nabdjosi argonautai, o dievikasis Orfjas paliet arfos stygas ir udainavo rapsodij15 apie jaun narsuol. Jasonas gdijosi didvyri pagyr, net jo veidas nukaito. Mat ne jo drsa lm pergal, o tamsi moters burt galia. Be Chalkiops, karalius Ajetas turjo ir kit dukr pavojing grauol Medj. Ji buvo niriosios nakties deivs Hekats yn ir beveik vis gyvenim praleido jos ventykloje, kruvin auk rmuose ir verdam slaptos galios oli ir akn tvaike. Jinai inojo gamtos paslaptis, ir Hekat jai
15Senovs

graik epinio veikalo fragmentas, dainuojamas keliaujani daini rapsod.

216
Turinys

buvo suteikusi neemik gali stebuklingai rastis ia vienoj, ia kitoj vietoj, mones paversti vris ir prikelti juos i numirusi. Kai Medja savo tvo puotoje pirmkart pamat Jason, jos irdis usideg karta meile. Igirdusi tvo itarm jaunikaiiui, jinai sunerimo ir pasiryo tbt j igelbti. Nakt pas j nusiunt vien savo patikim tarnait ir liep jam ateiti Hekats alk, kuris yra kalvoj u pilies sienos. Smalsumo pagautas, didvyris su tarnaite atsidr tamsiam, niriam mikelyje, kur alia akmens aukuro prieais juod baisiosios deivs statul stovjo Medja ir kudjo savo slaptingus ukeikimus. Isigands Jasonas jau norjo bgti i tos baisios vietos, taiau j sulaik burtininks odiai: Eik pas mane, Jasonai, Esono snau, imk stebukling balzam ir isitepk vis kn, prie eidamas Sauls jaui tvart. Jis tave apsaugos nuo Hefaisto liepsn, ir tuomet be vargo atliksi savo darb. Nustebs didvyris eng priek ir i Medjos rank pam ma indel su stebuklinguoju tepalu. Mnulio viesoje sublizgo Medjos akys, ir kaip ugnies gyvats rykiai sukibirkiavo garbanoti plaukai. Jasonas ilgai stovjo prieais yn, pake217
Turinys

rtas jos neemiko groio, negaldamas net itarti padkos odi. nabddama ukeikim, Medja pakl rank jam virum galvos ir pamau m trauktis nuo jo, paskui visai dingo u Hekalts juodos statulos. Tarsi i sapno nubuds, Jasonas gro pilies kambar. Miegoti negaljo, guljo atmerktom akim, irdamas mnulio disk, kuris tyliai plauk vir Kolchids. Ryt isitep kn stebuklinguoju balzamu ir ijo Arjo lauk. Todl dabar puotoje jam buvo nesmagu klausytis biiuli pagyr, nes jautsi j nenusipelns. Vakare Jasonas liep savo draugams pasirengti kelionei ir laukti laive. O pats, vlei tarnaits lydimas, nujo Hekats alk. Tenai jau lauk Medja. Ant trikoj prieais deivs aukur ji vir kakokias burtaoles. Pagaliau viralas buvo gatavas. yn atsistojo nuo ugnies ir, pamusi Jason u rankos, tar: Dabar eime Arjo alk. Po uolu ten guli imtaakis slibinas ir diennakt saugo aukso kail. A eisiu su tavim ir itom oli nuovirom umigdysiu slibino akis, kurios lig iol nebuvo usimerkusios. O tu nuo uolo akos pasiiupsi avino kail ir kuo
218
Turinys

greiiau spruksi laiv. Nes kai slibinas pabus, vargas tau, jisai ras tave ir rmuos, ir laukuos, ir kaln tarpekliuos. Tik jra tave nuo jo apsaugos, nes jinai jau Poseidono viepatija. Medja, kaip tau atsidkoti u igelbjim? Be tavo pagalbos a biau sudegs Hefaisto ugnyje. O mano narss draugai tikriausiai jau gult Kolchidj po velna. Dabar antrkart gelbsti. Kaip a galiu bgti laiv, iplaukti ir tavs, savo geradars, daugiau neberegti? Ne, prisiekiu Afrodite, maloningja Kipro valdove, ito nebus! Turbt, nesu a tau, valdove, nemielas, jeigu man tiek pasiventei ir prie savo tvo Ajeto vali nori nuo mirties igelbt! Plaukime drauge, Medja, mano sault tvyn. Ten lygiai su manim viepatausi gimtojo Jolko soste, tau jis daugiau nei man priklauso, nes juk tu savo burtais gausi avinlio kail! Ilgai tyljo Medja, velgdama Jasonui akis. Pagaliau pam jo rank ir, prijusi prie deivs Hekats aukuro, tar: Ar prisieki didija Hekate, tamsos valdove, kad bsi man itikimas ir nepaliksi ligi mirties? Sudrebjo Jasonas, igirds tuos odius, taiau drsiai atsak:
219
Turinys

 Prisiekiu! Tuomet Medja gstanion aukuro ugnin br koki svaiginani oli ir, paklusi galv, valandl velg juod savo deivs veid. Galop paleido Jasono rank, iupo ind su nuovirom ir nusived j keleliu Arjo alk. Kai tik eng juodu alk, igirdo dusliai maurojant slibin. Tolumoj pamat blyk aukso atvait. Tai ant uolo viet Frikso avinlio kailis. Medja greitai pribgo prie slibino ir, kai tas iiojo narsus, kliusterjo jam gerkl burtaoli skystim. Beregint slibinui nulinko galva, viena po kitos usimerk akys, galiausiai ir pati imtoji, veikta slaptingosios galios, neatsilaik prie mieg. Dabar jau be joki klii Jasonas gali pasiimti taip troktam aukso kail. Paskui greitai greitai priek, prie jros, pas draugus! Palauk mans, sunabdjo Medja, tuojau atbgsiu, turiu kai k i rm pasiimti! Sulig tais odiais ji dingo Jasonui i aki. Laimingai atbgs prie jros kranto, Jasonas su diaugsmu pamat lieknj Arg, lengvai ir grakiai spuojant ant bang, tarsi nekantraujant ir
220
Turinys

raginant skubti. Visi vyrai sdi prie irkl. Laivas akies mirksniu gali iplaukti nuo kranto. Bet reikia laukti Jasono sakymo. Kas gi dar turi ateiti kas? Neinia. Susirauk karygiai nabdasi: juk aukso kailis jau gautas, niekas nebekliudo kuo greiiau sprukti i io laukinio krato. Dabar, atlik yg, jie taip m ilgtis Helads, kad buvo gaila kiekvienos valandos. Jeigu ne sugaitis, tai bt jau ivyd tolimos, tokios brangios tvyns krantus. Ei, meskite liept, kakas atbga! pasigirdo ksnis i laivo priekio. Apsigaubusi tamsi mark, bgo Medja ir keli patikimi tarnai. U rankos ji laik maj Absirt, savo broliuk, kur pasim laiv. Stebjosi argonautai, nabdjosi tarpusavy, bet nra kada aikintis. Laikas plaukti nuo kranto atvir jr, Graikij. Jau mta kalnuotos Kolchids krantai ir nyksta toli rke, tiktai dar baltuoja snieguotos Kaukazo virns. Netrukus ir jos dingsta jros bangose. Medja neramiai vaikto po den. Suinoj, kad tai Jasono suieduotin, karygiai i smalsumo nenuleidia nuo jos aki. Greiiau, greiiau irkluokite, staiga suuko Medja. Karaliaus Ajeto laivai mus vejasi! Greiiau!
221
Turinys

I tikrj tolumoj pasirod mai takeliai, kurie greitai augo ir artjo. Tai kolch laivai! Juos vejasi! Prie irkl! suuko Jasonas. O Ajeto laivai jau per strls v priartjo prie Argo. Bet kas tai? I karaliaus laivo m okti jr mons ir gaudyti kak bangose. Aukso ir purpuro spalvom daytas karaliaus laivas, uuot vijsis pabglius, pradjo tolti ir visai kit pus pasuko savo nos. Ir vl mons oka jr ir atkakliai nardo. K tai reikia? Ne metas splioti. Reikia pasinaudoti prieo sutrikimu ir skubti skubti priek. Po kurio laiko argonautai ymiai nutolo nuo kolch laiv ir pagaliau visai dingo i aki. Pavojus prajo. Taiau vis irdyse liko baim ir grsm. Mat visi jau inojo, kodl Ajetas liovsi juos vytis. Medja umu savo maj broliuk Absirt, sukapojo j ir po gabal sumt jr. Ajetas, pamats savo mylimo vienturio galv, i sielvarto umerk akis ir liep irklininkams itraukti jo kno dalis, kad galt palaidoti. Medjos nusikaltimas aptemd vis yg. Giedr tyli nakt denyje jau nebeskambjo Orfjo arfa. Dievikasis dainius nutilo ir nulido, o artimiausiame Trakijos krante ilipo ir paliko Arg. Nebuvo girdti
222
Turinys

dain ir linksm panekesi visi baukiai nutildavo, kai tik prieidavo ididioji barbar. Netgi Jasonas, tik per i moter liks gyvas, liovsi j myljs ir negaljo savo irdy veikti siaubo. Pagauti pykio ir pasibjaurjimo, dievai nusigr nuo argonaut. Olimpo valdov, Jasono globja Hera, i baims net veid usideng. Vargai keliautojai ilgai bastsi po jras ir patyr daugyb pavoj bei nuotyki. Jie aplank nemaa sal, kurias nebuvo engusi mogaus koja, bet, persekiojami audros ir nepalankaus vjo, negaljo rasti tvyns krant. Ilgai klaidioj, pagaliau jie prisiyr prie Eginos salos. I ia jau laimingai pasiek gimtj al, kur juos su diaugsmo aarom pasitiko gimins ir artimieji. Mat visi jau galvojo, kad j kaulai dla tolimuos kratuos ar guli nuskend jros dugne. Visas Jolkas ibgo sveikinti didvyri. Nuo tol avinlio kailis viet karaliaus kambaryje, o Jasonas atsisdo tvo sost. Karalius Pelijas su savo eima gavo persikelti kukl nam slnyje. Senj Eson tik snaus grimo viltis palaik, todl jis i diaugsmo jg neteko, kai pamat Jason, toki lov pelnius jr ygyje. Senis vis
223
Turinys

labiau silpo ir jau visai prie mirties buvo. Jasono praoma, Medja sutiko savo burt galia tvui grinti gyvyb. I slapting oli, kuri pati Tesalijos mikuos ir tarpekliuos su pjautuvu tamsi nakt prisipjov, ji patais nuoviral ir mirtaniam tvui pyl burn. Hekat ir kart jai nepagailjo malons. Esonas atsikl i mirties patalo sveikas ir pilnas jaunatvik jg. Visame krate pasklido inia apie t stebukl. I toli ir arti Jasono rmus pradjo plaukti keliauninkai ir prayti burtininks pagalbos. Vienkart sunkiai pasiligojo senasis Pelijas, kuris kadaise buvo Jolko valdovas ir i Jasono paver palikim. Pelijo dukterys atjo Medjos rmus, usidengusios veidus, ir m maldauti karalien pasigailti, sugrinti j tvui sveikat. Medja inojo Pelijo darbus ir vyrui padaryt skriaud, jo dukras sutiko ididiai ir altai, taiau pagelbti neatsisak. Jinai dav joms visoki oli ir pamok, k daryti, kad tvas i ligos atsikelt. Laimingos karalaits padkojo burtininkei ir gro namo. Rytojaus dien vis miest sukrt siaubas. tai po gatves svirduliuoja basos, palaidais drabuiais,
224
Turinys

paklaikusios i sielvarto Pelijo dukros, o j tvo lavonas guli menje. Nuomioji Medja joms dav kit oli, nuoding, kurios, uuot pagydiusios, numarino Pelij. Po io nusikaltimo Jasonas nebegaljo likti mieste. Prie jo gimin atsikreip diev ir moni rstyb. Susirink miestieiai ir vyresnieji pasmerk j drauge su vaikais ir Medja itremti. Jasonas ivyko Korint, Kreonto rmus. Karalius, tiek legend ir rapsod girdjs apie gars didvyr, prim j iskstomis rankomis. Bet Korinto pily neilgai truko ramyb ir laim. Kreontas turjo nuostabi dukter, vardu Glauk. Jos grois ir ydros akys i pirmo vilgsnio suavjo Jason. Karygio irdis palinko t skaisi, miel mergait, kuri savyje buvo tarytum knijusi vis tv ems gro. Medjos jis bijojo, grjosi ja, jaut amin dkingum, taiau nemyljo. Dabar jis pamilo visa irdimi. Karalait Glauk, pati to neinodama, lygiai pamilo avingj didvyr. O ir pats senasis Kreontas mielai bt tiks, kad jo gimin pratst toksai narsuolis. Ir it Jasonas met Medj su vaikais, ved Glauk ir apsigyveno Kreonto rmuose.
225
Turinys

Jisai umiro savo baisi priesaik, Medjai duot tolimoj Kolchidj, tamsiame Hekats alke, umiro, kad ji tiek kart igelbjo jam gyvyb ir dl jo susitep rankas nusikaltimais. Atsiskirdamas Jasonas pasak, kad pagal graik statymus tos barbarikos priesaikos nieko nereikia, kad juodviej vaikai nes teisti jo pdiniai. Pyktis ir skausmas suspaud ird pamestai Medjai. Ji ryosi atkeryti neitikimam vyrui. Ir iauriai atkerijo. Ji apsimet norinti atsisveikinti su Jasonu ir Glauke, nes su vaikais ivaiuojanti tolimon kelionn, kur tikisi umirti juodviej padaryt skriaud. O atminimui karalienei ji atne puik apdar, dar Kolchidje aukso ir sidabro silais paios siuvint. Sulig tais odiais ji iklt ant suolo savo dovan ir ijo drauge su vaikais. Suavta dailaus audeklo, Glauk usimet apsiaust ant pei ir nubgo prie veidrodio pasiirti. Staiga rmuose nuskardjo baisus riksmas ir aimanos. Varg karalien i skausmo raitsi ant ems. Paslapting oli syvuose sumirkytas apsiaustas gyva ugnimi jai degino kn, grausi od ir niekaip nebuvo galima jo nuplti. Gelto226
Turinys

nos ir ydros liepsnels jau lai Glauks plaukus, o netrukus apm j vis. Igirds dukters riksm, kambar bgo tvas, senasis Kreontas. Pamats liepsnojani dukter, puol prie jos, nordamas ugesinti ugn. Nelaimingasis! Glauks neigelbjo, o ir pats sudeg nuo tos unuodytos Medjos dovanos. Tuo metu pilies kieme kaip tik buvo Jasonas. Igirds aimanas ir pamats i Glauks kambario besiverianius dmus, jis strimgalviais puol rmus. Dar nepribgs monos kambario, miegamajame jis pamat kruvinus savo sn knelius. Tai Medja, trokdama kuo skaudiau atkeryti, umu savo paios vaikus ir j lavonus numet Jasono namuose, o pati sparnuotais slibinais pakinkytu veimu iskrido i Korinto. Jasonas vienas liko ant savo nam griuvsi; i sielvarto jis pasismeig ant kardo ir nugriuvo prie rm slenksio. O Argas? Kas itiko greitaeig Arg? Po Jasono mirties jis buvo paaukotas dievams, o tie legendin laiv pam dang, ir dabar kasnakt gali juo grtis, kai jis ramiai plaukia per mlynas gelmes.
227
Turinys

DEDALAS IR IKARAS
Kretos saloje gyveno Dedalas, didysis skulptorius, statytojas ir visoki men meistras, kuris buvo itremtas i Atn, savo saultosios tvyns. Visose alyse buvo pasklids garsas apie jo darbus. Dedalo statulos stovjo Helads ventyklose ir taip jau primin gyvus mones, jog net gamtos paslaptis imanantys yniai priridavo jas grandinmis, kad nepabgt nuo aukur. Taiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos ir lovs jam nestokojo. J grau tvyns ilgesys. Vienintel jo svajon tebuvo dar kart pamatyti Atnus, savo mylim gimtj miest. Tuo metu Kretoj viepatavo rstus karalius Minas Antrasis. Jis nenorjo Dedalo leisti u savo karalysts rib. Tuiai Dedalas skundsi savo dalia ir maldavo rstj valdov, kad leist jam grti savo krat. Taiau, Minui tebesispyriojant, Dedalas vis daniau imdavo galvoti apie pabgim. Deja, tvyn buvo u tolim jr, o sal, karaliui sakius, diennakt saugojo sargai.
228
Turinys

Buvo saultas rytas. Dedalas susimsts vaikiojo prie jros, su ilgesiu velgdamas gervi br, skrendant iaurs linkui. Laimingos, netrukus pamatys Graikij ir Atnus, atsiduso jisai. Ak, kad taip galtum prisitaisyti sparnus ir skristi oru kaip pauktis! Nuo tos akimirkos ioji mintis Dedalui nedav ramybs. Valand valandas jis stebjo skrendanius paukius ir tyr j sudjim. Pagaliau Dedalas min gamtos paslapt. Dabar ne vien paukiai viepataus erdvse. keist ir paslapting tvo darb susidomjs stebjo meistro snus Ikaras. Dirbtuv buvo pilna pauki plunksn. Sulyss, liepsnojaniom akim tremtinys dien nakt buvo niks savo iradim. Su itirpintu vaku jis lipino plunksnas, kol ijo didiuliai sparnai lyg kokio pasak paukio milino. Snau, sugalvojau, kaip isigelbti! Netrukus pamatysime savo namus, ir tu galsi aisti Atnuos alyvmedi pavsyje. Piktasis Minas tra ems ir jros valdovas, bet niekuomet jam nepriklaus dangaus ydryn. Ir nebereiks tau, Ikarai, pavydti kregdei jos greitojo skrydio.
229
Turinys

Sulaiks kvap, Ikaras klaussi tvo odi. Nuo tol berniukas kasdien aisdavo vjo neiojamom plunksnom ir maigydavo tarp pirt gelton vak, o kai tvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti plunksn, jo diaugsmui nebdavo galo. Pagaliau atjo laukta diena, kada meistro svajon isipild, ir jis pirmsyk lengvai kaip pauktis pakilo vir ems. Padangje, ariau sauls, Dedalas susijaudino ir, apsvaigs nuo pergals, ididiai pagalvojo: Kuo a nelygus dievams? Ir jam pasirod, kad emai, tarp kiparis mikeli ir balt, graki kolon, mato savo jaunysts miest. Vis aukiau ne j sparnai, em vis majo ir majo jo akyse, o po ivargt met atgauta laisv net gniau krtin. Tiktai pagalvojs apie sn, likus kalti Mino saloje, jis prisivert leistis i auktybi ir grti emn. Nuo skridimo dar virpaniom rankom jis rio Ikarui prie pei sparnus ir susijaudins nabdjo: Neskrisk, snau, arti prie sauls, kad nuo jos kario neitirpt vakas, taiau nenusileisk ir prie pat jros, kad bangose nesulaptum sparn.
230
Turinys

Ir kaip du dideli paukiai juodu pakilo or, skrido vis aukiau ir aukiau, o nelaisvs sala m tolti, kol pagaliau visai paskendo rke. Apsvaigintas skridimo, Ikaras n negalvojo apie imintingus tvo perspjimus. Umirs pavoj, jis skrido vis ariau ir ariau prie sauls. Jau balti debesys liko emai jam po kojom. Vir jo virpjo tik safyrinis dangus ir didiul auksin saul. Buvo vidudienis. Kaitra vis didjo. Nuo Ikaro sparn m tekti sunks vako laai. Berniuko keli vis daniau ymjo nuo sparn nukritusios plunksnos. Jau praskristos Paro, Delo ir Samo salos. Ikaras m plasnoti sunkiai ir nelygiai, kaip paautas pauktis. Tatai pamats, tvas isigando. I vis jg jis m mosuoti sparnais, puol snui pagalb. Jau buvo visai prie Ikaro, taiau per greit skridim jis negirdjo tvo beviltiko auksmo. Dabar juodu skrido virum maos vienios salels. Senis vejys sdjo ant jros kranto ir tais savo tinklus. Jisai mat keistus, didiulius mogaus pavidalo paukius ir isigands nubgo gretim mik. Tveli, gelbk! i paskutinij jg suuko alpdamas Ikaras ir kaip akmuo m kristi emyn. alios jros bangos j aminai prarijo. Paviriuje dar
231
Turinys

ilgai plduriavo auksins Ikaro sparn plunksnos. O toji jra nuo tol vadinama Dedalo snaus vardu Ikaro jra.

232

Turinys

TESJAS
Tesjas buvo Atn karaliaus Egjo ir Aitros, Troidzenos valdovo Pitjo dukters, snus. Egj skaudiai paliet diev rykt, ir jis ilgus metus neturjo palikuoni. Veltui jis ventyklose maldavo Afrodit palaiminti laikas jo, o pdinio vis nebuvo. Jam tiesiog gl ird, ypa kai pamatydavo laiming savo brol Palant, kuris turjo penkiasdeimt sn ir ne kart usimindavo, kad po Egjo mirties Atn sostas atiteks Palantid giminei. Kart Egjas ikeliavo Delfus maldauti diev malons ir ten igirdo neaiki pranayst, kurios niekaip negaljo minti. Grdamas atgalios, jis aplank savo sen biiul Pitj, kuris buvo Troidzenos karalius. Jisai apsak draugui savo rpest ir pakartojo paslaptinguosius odius, kuriuos igirdo Apolono alke. Savo imintim garsjs Pitjas nesunkiai suprato pranayst. Pagal j Egjo artimiausias moterysts ryys bus palaimintas, ir jis susilauks snaus, kuris bus vienas i didiausi Helads didvyri.
233
Turinys

Tuomet Troidzenos karalius prikalbino Egj slapta vesti jo dukr Aitr, nes norjo igarsinti savo gimin didiojo pdinio love. Bet po kurio laiko Egjas turjo grti Atnus, kur turjo teist mon. Prie palikdamas jaunut Aitr, jis nusived j ant jros kranto, nusiav nuo koj sandalus, nusijuos kard, pakio juos po didele uola, kuri savo galinga ranka pakl. Tuomet tar: Jeigu dievai palaimins ms santuok, kuriai ryausi ne i lengvabdikumo, o paties Dzeuso valia, ir jei susilauksi snaus, auklk j pagal paproius auniu karygiu. O kai uaugs ir gaus vyro jg, atvesk j ionai, prie ios uolos, ir liepk i po jos pasiimti savo tvo sandalus ir kard. Kai stengs tatai padaryti, tuomet atsisk j pas mane Atnus. Ivaiavus Egjui, Aitra susilauk snaus ir pavadino j Tesju. Berniukas laimingai augo savo senelio rmuose ir vis buvo laikomas Poseidono snumi. T diev troidzenieiai itin garbino kaip savo miesto globj. Poseidonas neyktjo savo maloni jaunajam Tesjui ir ne kart j kviet vandens karalyst jros dugne. Jo mona Amfitrit taip pamilo jaunikait,
234
Turinys

kad padovanojo jam stebukling aukso vainik ir pati udjo ant galvos. Atjus metui, Tesjo motina liep eiti paskui j ant jros kranto. Sustojusi prie uolos, jinai itaip tar: Mieliausias snau! Diev valia turiu tau pasakyti teisyb. Nuritink t akmen ir pasiimk savo tvo sandalus ir kard! Nustebs Tesjas pasiirjo motin, bet, pamats sakm jos vilgsn, rm peius uol, temp raumenis ir bemat nuvert akmen. Paskui apsiav tvo sandalus ir prie ono prisijuos kard. Ididiai suibo Aitros akys: Dabar inau, kad esi vertas savo didiojo tvo. Jis yra Egjas, Atn karalius, ir pas j, Tesjau, turi skubti, paremti j senatvje ir sustiprinti jo valdi. Tai eik, ir tebna palanks tau dievai. Anuomet kelias Atnus buvo baisiai pavojingas, nes jame knibdjo plik ir galvaudi. Daugel j savo kelionse nurung Heraklis, ir tuomet ramiai galjo keliauti pirkliai ir praeiviai, taiau dabar tasai didvyris buvo toli vienam savo ygyje, ir Graikikoj vl pakl galvas plikai, laukiniai milinai ir mogudiai, kuri taip bktavo taiks gyventojai.
235
Turinys

Taiau Tesjas nesibijojo pavoj ir troko eiti Heraklio pdomis, nes j nuo vaikysts laik sau pavyzdiu. Kai jam tebuvo septyneri metai, kart Heraklis aplank senel Pitj. Sveiams sdint prie stalo, maasis Tesjas drauge su kitais Troidzenos berniukais norjo pasiirti narsj didvyr. Nuo vyno apils Heraklis buvo nusimets lito kail ir pasidjs alia savs ant suolo. T kail pamat, berniukai isigando ir akies mirksniu ilakst, galvodami, kad tai tikras litas. Tiktai vienas Tesjas niekur nebgo, o greitai iupo tarnui i rank kirvuk ir oko prie suolo, usimojs kirsti litui per galv. Visi sveiai m juoktis i maylio drsos, o Heraklis pasisodino j ant keli ir, glostydamas galv, pasak Pitjui, kad i jo iaugs garsus didvyris. Nuo tol Tesjas dien nakt svajojo vien apie savo bsimus didius darbus ir ygius, kovas ir nuotykius. Todl dabar jis n valandls nedvejojo ir pasirinko pavojingiausi sausumos keli i Peloponeso Atnus. Pirmiausia jis patiko plik, vardu Perifet. Jis buvo ginkluotas didiule geleine kuoka, su kuria triukindavo visa, kas tik po ranka paklidavo.
236
Turinys

Kai Tesjas eng Epidauro apylink, i tankaus miko ioko, baisiai aukdamas, Perifetas ir pastojo jaunikaiiui keli. Taiau Tesjas neisigando ir puol j su kardu rankoje. Po trumpos kovos Perifetas, n nespjs gerai usimoti kuoka, jau tysojo prie nugaltojo koj. Tesjas pam umutojo ginkl ir nujo toliau. Kit plik jis sutiko netoli Korinto ssmaukos. Tai buvo Sinidas Puialenkis. Mat jis kiekvien uklupt keleiv priridavo prie dviej pu, paskui jas galinga ranka prilenkdavo prie ems ir paleisdavo tos, staiga atsitiesdamos, perpldavo nelaimingj. it piktadar Tesjas umu su kuoka ir nukeliavo toliau. Gausiai patyrs nuotyki ir pavoj, veiks dar daug plik ir laukini vri, Tesjas nusigavo Megar ir ia sutiko Skiron. Tai buvo milinas, kuris gyveno didiulje uoloje prie jros, tarp Megaros ir Atikos. Kiekvienam suiuptam pakeleiviui jis liepdavo plauti jam kojas, o kai tas pasilenkdavo, bemat nustumdavo praraj. Tesjas veik ir siaubn j lygiai taip nuud, kaip tas kad savo aukas galuodavo.
237
Turinys

Jau Atikos emje, netoli Eleusino miesto, Tesjui keli pastojo milinas Kerkionas. Kiekvien patikt keleiv jisai iaukdavo kumtynes ir tutuojau umudavo. Tesjas stojo su juo grumtis, nugaljo ir mones ivadavo dar nuo vieno piktadario. Nuvargs po kovos su Kerkionu, Tesjas pamau jo toliau, bet staiga i pakels krm ioko Damastas, nuomaus vilgsnio milinas. Jis dar buvo vadinamas Prokrustu, t.y. Kojatempiu. Jisai turjo dvi lovas, vien labai trump, kit labai ilg. Kai jo apylinkn engdavo mao gio keleivis, iaurus plikas guldydavo j didij lov ir tol varg tempdavo, kol tas gal gaudavo. O kai suiupdavo aukt keleiv, guldydavo trumpj lov ir nukirsdavo jam vir gal isikiusias kojas. Atkaklioj kovoj j nugaljo Tesjas ir nuud taip, kaip buvo nusipelns. Dabar jau niekas nebekliud tolesns kelions jaunajam didvyriui, ir jis netrukus atsidr Atnuose, savo tvo mieste. Didiai apsidiaug Egjas, kai rmus atjo narsus jaunikaitis, kuris rankoje laik jo kard ir buvo apsiavs jo sandalus. Jis pakl dang rank ir m kartai dkoti dievams u malon. Jau nebereiks drebti prie Palantidus, kurie trokta uvaldyti
238
Turinys

sost, jau nebeus jo lovinga gimin, o senatvs nebeteks vienumoj leisti. Bet neilgai diaugsi Atnai inia apie karaliaus snaus sugrim. Mat uost atplauk Kretos laivas su karaliaus Mino pasiuntiniais, kurie reikalavo jiems priklausanios kruvinos duokls. Mieste pasigirdo verksmai ir dejons. Moterys usideng veidus ir garsiai raudojo, o vyrai, vangindami kardais, nirs susirinko Egjo pilies kiem. Jau treti metai Atnai vaitojo dl savo rstaus likimo. Trei kart jie turi duoti pabaisai praryti savo jaunimo ied, savo aki diaugsm ir senatvs dien ramst. Prie trejus metus Atnus atplauk jaunylis Mino snus Androgjas. Tai buvo dailus ir narsus jaunikaitis. O Atikos apylinkse anuomet siautjo baisus Maratono jautis, ir daugis karygi rengsi vr medioti. Mediokln ijo ir Androgjas ir krito, jauio subadytas. Tuomet Kretos karalius Minas, umutojo jaunikaiio tvas, baisiai irdo ant Atn, kad juose prarado savo sn, atplauk su dideliu laivynu ir m visk lig pamat niokoti ir deginti. Atnieiai drsiai gynsi, taiau prieai buvo ymiai pranaesni, ir karalius Egjas gal gale turjo pasiduoti.
239
Turinys

Mino slygos buvo sunkios. I atniei jis pareikalavo kasmetins duokls: septyni mergaii ir septyni jaunikaii, kuriuos turi susti baisus Minotauras, gyvenantis Kretoje, tam tikram statiny Labirinte. Minotauras buvo Mino ir karaliens Pasifajs snus, kuriuo juos nubaud dievai, kada ipuik m neberodyti jiems deramos pagarbos. Tai buvo pabaisa su vyro liemeniu ir jauio galva, ir mito ji mogiena. Nordamas paslpti sn nuo moni aki, Minas sak ymiam architektui Dedalui, kuris tuomet kaip tik gyveno Kretos saloje, pasatyti tok statin, kad j kiekvienas galt eiti, bet niekas nerast kelio atgalios. itaip iaurusis valdovas norjo savo snui parpinti maisto ir paslpti j nuo valdini aki. Tuomet Dedalas ir pastat Labirint. Dabar vl atjo metas Atnams duoti kruvinj duokl. Visas miestas apsigaub gedulu. mons vis labiau piktinosi nevykliu valdovu, kuris sutiko tenkinti tokius baisius reikalavimus. Mino pasiuntiniai grasino, kad j karalius Atnus sudegins ir sulygins su eme, jeigu kada bus netestas susitarimas. Tuomet ijo Tesjas ir pasak atnieiams, kad plauks Kret su briu jaunikaii. Arba us tenai, arba umu Minotaur ir gimtj miest ivaduos
240
Turinys

nuo kasmetins duokls. Kai mons tatai igirdo, m garsiai aukti i diaugsmo. Visi patikjo, kad lovingas didvyris atliks yg. Juk buvo girdj, kad karaliaus snus apval kelius nuo baisi plik, kad veik Perifet ir Skiron, kad Prokrust perkirto jo paties lovoje. Skirt dien visas miestas ijo ant jros kranto atsisveikinti su savo vaikais, plaukianiais pasitikti mirties ar isigelbjimo. Palautas moni ir savo paties nelaims po trumpo diaugsmo vl aminai gali prarasti vienatin sn pakrant atjo ir Egjas. Laive suplazdjo juoda bur. Vis apverkiamas ir gailaujamas, Tesjas drauge su septyniais jaunikaiiais ir septyniom mergaitm eng den. Tuomet Egjas liep vairininkui ikelti balt bur, jeigu Tesjas laims; visas miestas turt linksmai pasipuoti igelbtj sutikimui. Dievams sudjus paskutin auk, laivas iplauk Kretos linkui. Atplauk jie buvo nuvesti pas rstj karali Min. Valdovas prim ididiai, sddamas aukso soste. Paskui ikl puot, liep neti stalan kuo gardiausius patiekalus ir kuo geriausius vynus, taiau graik jaunikaiiai ir mergaits n neprisiliet val241
Turinys

gio kaupin ind ir vyno amfor16, nes niekaip negaljo umirti j laukiani baisum. Karaliaus kairje sdjo grauol jo dukt Ariadn. Gailestis ir lidesys suspaud karalaitei ird, kai ji pamat tiek auk, atiduot miriai nagus. Ji negaljo atitraukti aki nuo skaisiaveidio Tesjo, kuris atsilos, su Amfitrits vainiku ant galvos, ididiai sdjo prie jos tvo stalo ir ramiai kalbjo su karalium, tarsi n negalvodamas apie tykant pavoj. Tuomet karalait ryosi Tesj ir atnieius igelbti nuo praties. Kit dien, kai aukos buvo nuvestos prie Labirinto vart, atlap ir tamsi kaip pragaro iotys, ji slapta padav Tesjui kamuoliuk sil ir pamok, k reikia daryti, kad nepaklyst vingiuotuos paslaptingojo statinio koridoriuos. Tesjas pririo silo gal prie Labirinto angos ir, eidamas priekin, vyniojo kamuoliuk, kur laik rankoje. Auksinis Amfitrits vainikas savo spindesiu
16Amfora

senovinis dvisis sotis su siauru kaklu, naudojamas vynui, aliejui ir kitokiems skysiams. Amforos bdavo danai puoiamos paveikslais ir pieiniais, kurie turi didiul reikm graik ir romn gyvenimui painti.
242
Turinys

sklaid tams. Netrukus jie igirdo tolumoj dusliai riaumojant Minotaur. Jisai pajuto savo aukas ir dabar lauk viduriniam kambaryje, kur i visur jo uoloje ikalti koridoriai, isiakoj ir raizgs, bet galop vedantys tik pabaisos nasrus. Pagaliau Tesjas, engs vis priekyje, pamat Minotaur. Tai buvo tankiais plaukais apls milinas su jauio galva ir kruvinom akim. Negaidamas n valandls, Tesjas suspaud rankoj gelein Perifeto kuok ir i vis jg smog. Jautis sudrebjo, baisingai subaub i skausmo ir pritrenktas suklupo. Tuomet Tesjas j pervr kardu. Laimingi Atn jaunikaiiai ir mergaits i didelio diaugsmo m kauti, okti prie umutos pabaisos ir lovinti didvyrio nars. Taiau reikjo kuo greiiau sprukti i niri Labirinto urv. Pamaiusios imtytus moni kaulus, drabui skutus ir krauju aplakstytas kambario sienas, mergaits isigando, o jaunikaiiams irdis suspaud siaubas, kai pagalvojo apie savo likim, kuris galjo juos itikti. ingsnis po ingsnio, pamau vyniodami kamuol, jie pagaliau atsidr prie jimo ir diaugsmo bei palengvjimo ksniais pasveikino skaisius sauls spindulius.
243
Turinys

Dabar jie turjo skubiai nedintis i prakeiktos salos, nes rstusis Minas galjo keryti u umut sn. Taigi jie greitai leidosi prie laivo, kuris spavosi, imets inkar, atrio lynus ir iplauk nuo Kretos krant. Bet ne jie vieni buvo laive. Su jais plauk j igelbtoja Ariadn, Tesjo suadtin, kuri slapta nuo Mino jis vesi savo tvyn, Egjo pil. Aukso vainikas dabar tviskjo ant Ariadns galvos, pats Tesjas j papuo brangija Amfitrits dovana. Vir j ydravo pavasario dangus, jros vjas glamonjo veidus, o grauoliai delfinai lyg vestuvi palyda okinjo aplinkui laiv. Taip jie atplauk Dijos sal, vliau pavadint Naksu. ia sapne Tesjui pasirod dievas Dionisas, liep palikti Ariadn ir tutuojau iplaukti Atnus. Girdi, Dionisas j monas pasirinks. Tesjas, Aitros ir Pitjo dievobaimingai aukltas, nedrso prieintis likimui. Nors ir labai krimsdamasis, turjo pildyti Dioniso vali. Nakt paslapiom, kad nepaadint ramiai mieganios suadtins, jis iplauk i Nakso ir Ariadn vien pai paliko saloje. Su skaudama irdim plauk didvyris Atnus. Meil aminai prarastai karalaitei j kankino lig pat gyvenimo galo.
244
Turinys

O Dioniso irinktoji pereng Olimpo slenkst. Itekjusi u jaunojo dievo, kuris j apdovanojo nemirtingumu ir amina jaunyste, Ariadn umiro Tesj ir toliau sau kaip deiv gyveno. Dionisas savo mylimajai nuo galvos num auksin Amfitrits vainik ir pakabino danguje, kur jis skleid savo spindulius, nuviesdamas keli jreiviams beribse vanden platybse. Tuo laiku atniei laivas skrod bangas ir greitai artjo prie nam. Jau i tolo matyti vir miesto kpsantys kalnai, jau ri Egjo rmai. Bet kas tai? I miesto sklinda aimanos ir raudos, visur plazda gedulo kaspinai, vir kyla auk dmai, lydimi graudi giesmi. Ne diaugsmo muzika, o gedulu ir dejonmis Atnai sutinka savo snus. Karaliaus pilyje guli Egjo lavonas, o raudotojos sielvartingai drasko savo drabuius. O buvo itaip: Palads miesto gyventojai neinojo, kad laivu plaukia sveiki j sns, dukros ir karaliaus pdinis, neinojo, kad jie isigelbj i Minotauro nasr. Mat, skubdamas ir strimgalviais bgdamas i tos nelemtos salos, o paskui gailaudamas prarastos Ariadns, Tesjas umiro tvo sakym juodas laivo bures pakeisti baltom, kurios turjo visiems
245
Turinys

skelbti apie gimto miesto ivadavim. I tolo pamat juodus mirties enklus, besiplaikstanius ant stieb, nusimin atnieiai ir paskelb gedul. Senasis karalius Egjas, igirds tolumoj pasirodius graik laiv, nujo ant auktos uolos u savo pilies sien. Kai tik pamat laive plevsuojant juodas bures, jisai oko jr, nebenordamas gyventi be snaus ir savo akimis ivysti nelaim. Nuo tol toji jra ir vadinama nelaimingojo karaliaus Egjo vardu. *** Sudjs gedulo aukas, Tesjas sdo tvo sost. Laivas, kuriuo igelbti atnieiai gro namo, tapo brangiausia miesto ymybe ir ilgus amius buvo rodomas keleiviams. Naujasis karalius pasirod ess ne tik narsus didvyris, prie kur drebdavo prieai, bet ir imintingas valdovas. Ligi tol Atikos gyventojai buvo isibarst aplink pil ir miest, gyveno atskirom bendruomenm ir kaimais, kurie neretai tarp savs kivirydavosi ir susigrumdavo. Tesjas pirmasis sutaik nesutarian246
Turinys

ias gentis, suvienijo jas visas ir padjo Atikos valstybs pamatus. Bet jis nebuvo tironas. A js vadas kautynse, diev ir moni teisi gynjas, o taikos metu, kaip ir kiekvienas miestietis, klstu savo liaudies paproi ir statym, sakydavo jis valdiniams. Jo laikais, sakoma, gyventojai buv suskirstyti aristokratus, emdirbius ir amatininkus. Jam viepataujant, iaugo Atnai, suklestjo menai ir amatai, miest i tolo pldo visi, kam buvo brangi ramyb ir tvarka. Tuomet Palads miestas pasidar galingas ir didus. Ikilmingos vents sutraukdavo visus Atikos gyventojus ir sujungdavo juos tvirtais bendruomens saitais. Taiau neilgai buvo lemta ramiai viepatauti Tesjui. it vien nakt prie Akropolio sien atsibast laukini amazoni briai, vadovaujami drsios karaliens Hipolits. Jos jau buvo pavergusios didel dal Azijos ir dabar ksinosi paimti Tesjo miest, apie kur igirdo savo karalystje. Jau atrod, kad kris Atnai, nes Tesjas buvo upultas netiktai; jau nusiaub jos Atik, ligi vieno ipjov vyrus, apsupo Akropol, ir miestas su baime lauk savo likimo. Bet ir kart j igelbjo jaunasis karalius Tesjas. Daugelyje kautyni jis buvo susirms su amazonmis, pats patyr j tvirt rank,
247
Turinys

ir tik stori arvai gelbjo nuo j taikli iei. Vien dien voroje jis pamat grauol amazon, karaliens Hipolits biiul, jaunut Antiop. Tesj taip ubr jos dailumas, kad net ranka su ietimi sustingo. Grauol amazon taip pat ivydo susiavjus riter, ir ird jai pervr Eroto strl. Pamaiusi Antiops irdy gimstant meil dailiam jaunikaiiui, Hipolit atauk savo brius, nutrauk apsupim ir ivyko Temiskiros miet, nes bijojo netekti savo numyltins. Pasitraukus amazonms, nusilpusi karalyst upuol Palantidai, Tesjo giminaiiai, kurie pavydiai stebjo jo valdym ir seniai troko siviepatauti Atnuose. Taiau Tesjas nugaljo Palantidus ir ivar u savo valstybs sien. Toje kovoje karaliui padjo narsus didvyris, vardu Piritojas, Iksiono snus. Jo tvas kadaise buvo galingas karalius. Jaunystje Iksionas atliko daug drsi ygi, taiau vienkart baisingai nusikalto. Pykio pagautas, jisai umu savo uov ir turjo palikti gimt krat, iekoti, kaip atpirkt savo kalt. Matydamas karyg atgailaujant, patsai Dzeusas jo pasigailjo, sileido prie savo aukur ir apval nuo mogudysts
248
Turinys

sutepties. Paskui pasim Olimp, ir ten Iksionas sdo prie puotos stalo drauge su deivm ir dievais. Kai tik ivydo Dzeuso monos Heros dievik gro, irdyje suliepsnojo nusikalstama meil, ir jaunikaitis ryosi j i olimpieio pagrobti. inodamas Iksiono mintis, Dzeusas nusprend j imginti. Pams vien debes, plduriuojant apie Olimp, Griausmavaldis suteik jam Heros pavidal. Matydamas deiv vien sau vaiktinjani rojaus sode, Iksionas iupo j ir nusine kalnus, galvodamas, kad tai Hera. sitikins Iksiono bedievikumu, Dzeusas j nutrenk Tartar, kur, prikaltas prie deganio rato, aminai turi suktis liepsnose. O i jo santuokos su tariama Hera m rastis kentaurai, pusiau mons, pusiau irgai. Tai buvo laukiniai, nesutramdomi vrys tikra ems nelaim. I j tebuvo vienas teisingas ir imintingas kentauras Chironas, diev nemirtingumu apdovanotas. Tai va kurio Iksiono snus buvo Piritojas. I tvo jis paveldjo neabot charakter ir drs. mons sako, kad, prie susibiiuliaudami, Tesjas ir Piritojas buvo atkakls prieai. Vien kart Piritojas nusivar Tesjo band, besiganani Maratono laituose. Tesjas ijo laukus iekoti grobiko.
249
Turinys

Du prieininkai su arvais ir ietimis rankose susitiko, pasireng kautis. Staiga abu nuleido ginklus ir padav vienas kitam rank. Jie buvo taip suavti kits kito vyriko stoto ir narsos, kad i prie tapo nuoirdiais biiuliais ir abu prisiek amin draugyst. Vienoje savo kelionje Piritojas susipaino su Tesalijos karaliaus dukra Hipodamja i lapit gimins ir nusprend j imti u mon. Tuomet jis pasikviet Tesj savo vestuves. Lapitai buvo idids Tesalijos kalnieiai, kurie pirmieji Graikijoj imoko jaukinti laukinius arklius. Taiau Piritojo suadtin niekuo nepanjo savo laukinius giminaiius ji buvo grakti, avinga, velnaus vilgsnio ir nuostabios ypsenos, savo dailumu ji palenkdavo vis irdis. Patys galingieji Tesalijos didvyriai dalyvavo tose vestuvse. Piritojas puot turjo pasikviesti ir savo giminaiius kentaurus. Jie abu ars lapit prieai; taiau prie vyno senoji neapykanta buvo umirta, j pakeit santaika ir draugyst. Piritojo rmai gaud nuo juoko, karygi klegesio ir vestuvini dain. Stalai linko nuo msos ir vyno soi. Pilies kieme po mediais drauge sdjo lapitai ir kentaurai.
250
Turinys

Taiau nuo stipraus vyno uvir laukinis kentaur kraujas. Vienas j, vardu Euritionas, jau puotos pradioj nenuleids spindini aki nuo grauols Hipodamjos, dabar ryosi j pagrobti. Igird kentauro tempiamos suadtins riksm, visi paoko nuo stal. Pamat itaip liai pasielgus Eurition, padko ir kiti kentaurai. Su riksmu jie puol grobstyti Tesalijos moteris, kurios su savo vyrais ir broliais buvo atvykusios puot, ir bemat visuos rmuos teskardjo sielvartingi nelaimintj pagalbos auksmai. I pradi lapitai stovjo apstulb, o paskui su niriu puol kentaurus. Atgijo senoji neapykanta tiems, kurie tremp pievas ir grobst bandas, prisimin visas j padarytas skriaudas. O paskutinis eidimas perpild taur ir auksi kruvino kerto. Vos tik suukus suadtinei, Piritojas paoko nuo suolo ir su kardu rankoje puol per stalus, vartydamas vyno amforas, stumdydamas brius lapit ir kentaur, susikibusi mirtinose grumtynse. Nusivijo jisai Eurition, bet j aplenk biiulis Tesjas. Nespjs pasiiupti kardo, jis grieb netoliese stovint didiul akmens sot i Kretos ir trenk juo galv grobikui. Gavs mirtam smg, kentauras susmuko ant ems ir paleido i rank Hipodamj.
251
Turinys

Dabar uvir kova visam kieme ir u rm vart. Visur galjai matyti, kaip nir kalnieiai su peiliais, kardais ir ietimis rankose galuoja sprunkani kentaur brius. Tesjas su Piritoju guld visus, kurie tik pakliuvo jiems po kertinga ranka. Dar ilgai truko kova tarp siutusi lapit ir kentaur, kol pagaliau krito bema visi Iksiono sns, ir naktis mio lauk apgaub tamsa ir tyla. Kitdien Tesjas atsisveikino su savo draugu ir ikeliavo atgal Atnus. Bendroje kovoje dar labiau sustiprjo abiej biiuli draugyst. Grs Atnus, Tesjas rado atvykusius Heraklio pasiuntinius Iolaj ir Hil, Heraklio sn. Jie pakviet didvyr ygin amazoni krat, kur Heraklis turs Euristjui gauti stebukling Hipolits dir. Tesjas, kuris nuo amazoni antpuolio danai galvodavo apie skaisisias Antiops akis, su diaugsmu sutiko. Jis dievino Heraklio didyb ir svajojo atsidurti jo draug bryje. Taigi mielai itrauk jis nauj yg. Laivas plauk garsiojo Argo keliu, ir Heraklis susijaudins minjo savo verlios jaunysts ir draugysts su Jasonu akimirkas. Jie praplauk siaur ssiaur pro sustingusias Simplegades ir atsidr Juodojoje
252
Turinys

jroje. Pagaliau pasiek Termodono ups iotis, kur stovjo amazoni miestas garsioji Temiskira. Amazoni karalien Hipolit atvykusius graik didvyrius prim svetingai, nes drsia savo irdim mokjo vertinti Heraklio ir jo garsi draug didyb. Puotos metu Tesjas tik ir dairsi tarp amazoni Antiops, kurios n metai jam i atminties neidild. O ji sdjo karaliens deinje ir velg j savo didelm, skaisiom akim. Vos Tesjui pavelgus, jos veidas nukaito, bet mergait tutuojau susitvard, nenordama parodyti, kad jaudinasi. Nors ir nuoirdiai amazoni kvieiamas, Heraklis nusprend nakvoti laive, ir visi riteriai paliko Hipolits rmus. Taiau, prie ieidamas, Heraklis spjo kak sunibdti Antiopei aus. Ir it ankst ryt, dar tamsos gaubiama, heln laiv atjo Antiop, po apsiaustu neina Hipolits diru, dl kurio Heraklis ion sureng yg. Didvyriai apsidiaug be galo. Tesjas su pasididiavimu velg nuostabij Antiop, kuri dl jo atsisak karaliens meils ir paliko savo gimin. Karygiai greitai puol riti lyn, ir laivas jau turjo iplaukti i Temiskiros.
253
Turinys

Taiau amazons apsiirjo, kad nebra diro, kad neitikimoji Antiop pabgusi, ir oko graikus vytis. Dar nespjusius sulipti laiv apsupo brys siutusi kari. Prasidjo mis. Nors amazoni buvo gausyb visas miestas Hipolits sakymu stojo kov, taiau be Arjo diro jos nebeturjo ankstesns galios. Myje krito karalien, narsioji Hipolit, krito deimtys kit, ir pergals svarstykls pakrypo heln pus. Kertingai aukiant mieste likusioms amazonms, jie pagaliau nusiyr nuo kranto ir m plaukti tvyn. Grs Atnus, Tesjas Antiop nusigabeno rmus ir pam u mon, nors atnieiai kiek murmjo, kad turs karalien barbar. Antiop i Tesjo susilauk snaus, kur savo mylimos karaliens atminimui pavadino Hipolitu. Taiau ji nebuvo su Tesju laiminga. Buvusiai amazonei nedav ramybs sen, laisv dien ir draugi, tolim ygi ir linksm puot prisiminimai, sins priekaitai, kad idav savo tvyn dl svetimtauio vyro. Ji danai naktim ieidavo prie jros kranto ir su ilgesiu velgdavo pietus, kur buvo jos gimtasis miestas. Srus jros vjas glost jai kakt, tarsi nedamas ini apie tolim tviks al. Nors ir kupina
254
Turinys

meils savo vyrui Tesjui ir sneliui Hipolitui, Antiops irdis buvo nulidusi. Todl ji vyto kas diena ir pagaliau, staiga gavusi koki neinom lig, daugiau nebesikl i lovos. Paskutiniai jos odiai buvo: Hipolite, ar man atleisi? Neteks Antiops, Tesjas tuojau ivyko nauj yg, negaldamas paksti tutumos ir lidesio, kuris siviepatavo rmuose. Maasis Hipolitas augo, globojamas tarn, ir trauk vis ak savo groiu ir skaisiu vilgsniu. Ilgai nebuvo Tesjo namuose; Hipolitas girdjo i tarn ir globj apie savo lovingo ir galingo tvo ygius ir nars, ir jo vaikik irdel uliedavo saldus pasididiavimas. Pagaliau Tesjas gro i ygio. Apkabino sn, paklaus, ar moka audyti i lanko ir svaidyti iet, ir nujo savo kambarius. Usims valstybs reikalais, kurie per danus jo ygius buvo apleisti, Tesjas negaljo daug laiko pavsti snui. Todl Hipolitas aminai ilgjosi savo tvo, o vienatv be laiko rimtimi paenklino jam kakt. Po keleto met, valstybs vyresnij patartas, Tesjas nusprend antrkart vesti. Kratas negali bti be karaliens. Tuomet didvyris, niekados nepamirs savo gelbtojos Ariadns, ryosi keliauti Kret ir ten i
255
Turinys

Mino, to paties, kuris j kitados siunt mirti Minotauro nasrus, nam paimti sau mon. Jis prisimin, kad Ariadn turjo seser, maj Fedr. Dabar Fedra tikriausiai iaugusi ir tokia pat grai, kaip jo neumirtama suadtin. Prie Kretos krant priplauk puikus graik laivas su purpuro burm, su Palads, Atn globjos, statula priekyje. Mino snus, kuris tuomet, po tvo mirties, viepatavo Kretoje, graik sveius labai graiai sutiko. Senos skriaudos buvo umirtos, kita vertus, dabar Tesjo suvienyta Atika pasidar kur kas galingesn, o Kretos didyb buvo pradjusi smukti. Su diaugsmu, bet ir su skausmu Tesjas velg Fedr. Ji buvo taip panai Ariadn, kad didvyris delnu prisideng akis ir akimirk jam net pasirod, jog girdi sald karalaits bals: Imk t sil kamuol ir vyniok j, eidamas Labirinto koridoriais Kada tai buvo? Tiek met prajo, o jis umirti negali Kretos karalius savo seseriai Fedrai ikl aunias verstuves, prikviet svei, ir po kelias dienas trukusios puotos bei aidim Tesjas su savo laivu isive jaunut mon Atnus. Atrod, kad dabar laim gro Tesjo namus. Fedra buvo gera
256
Turinys

ir velni, Hipolitas myljo pamot, o jinai taip pat jam draugyst rod. Neilgai trukus, pasaul ivydo du berniukai: Demofoontas ir Akamantas. Tesjas labiau lauk dukter, nes slapta troko sost palikti savo mylimam Hipolitui. O atnieiai labai diaugsi, karaliui gimus snums, nes vislaik buvo nepatenkinti Tesjo ir Antiops vedybomis ir bodjosi minties, kad barbars amazons snus turs ateity juos valdyti. Tuo laiku Tesjas buvo senojo biiulio Piritojo reikalais vl gavo ilgai i nam ivykti. Mat pasimir jo mona Hipodamja, ir Piritoj prislg sunkus sielvartas. siuts i didelio skausmo, garbingas Iksiono palikuonis ryosi pagrobti Hado mon Persefon ir itaip priversti Poemi diev atiduot Hipodamj. Atvykusiam Tesjui jis apsak savo lidn likim ir patikjo paslapt, k ketina daryti. I siaubo Tesjas net ado neteko. Pagrobti Persefon, Hado valdov! Ne, turbt Piritojas bus proto neteks. Reikia kuo greiiau jam t mint ivyti, kad kertingasis Hadas neigirst ir nepakelt prie j savo bausms rankos. Taiau veltui Tesjas stengsi tikinti Piritoj, kad jo ketinimai beprotiki. Pabals i sielvarto, Piritojas apie niek kit n girdt nenorjo.
257
Turinys

 Grk Atnus, Tesjau, grk pas savj Fedr. inau, kad be jos nerimsti. O mane palik savo likimui. Niekad nebuvai man tikras biiulis ir dabar nesi. Draug nelaimj painsi! tar jis vienkart, besiginydamas su Tesju. Didvyr pyktis pagavo; pirm mirksn jis norjo paokti ir ieiti i nedkingojo nam, taiau dora karygio irdis neleido jam palikti draugo tokio susikrimtusio. Taigi Tesjas nusprend nevaiuoti ir likti su Piritoju ligi galo. Taip, dl draugysts reikia iksti su juo ir t nelaim, kitaip negalima. Ir podraug su savo pamiliu biiuliu jisai pereng Hado vartus. Kai tik juodu atsidr Persefons karalystje, jai sakius (juk deiv inojo j ketinimus), buvo prie uolos tvirtom grandinm prikalti. Vis ami jie turjo taip kentti u savo bedievikus kslus. Taiau Tesj ivadavo Heraklis, kuris kaip tik tuo laiku Euristjo buvo atsistas Hado Poemi karalyst atvesti Cerberio, o Piritojas turjo likti amiams prikaltas, nors j taip pat utar herojus. irds Poemi valdovas nesileido Heraklio perkalbamas ir nenorjo ivaduoti pamilio. Trejus metus Tesjas ibuvo Poemyje. Hado eliai ir sutemos taip pakeit jo ivaizd, kad,
258
Turinys

pagaliau ijs paviri, atrod kaip gyvenimo palautas senis. Ir jo siel lygiai taip prislg pragaro tamsybs. Jis pasidar nirus ir nesukalbamas, tylus ir aminai usisvajojs. Iblso jo aki spindesys, ir linksma ypsena dingo nuo lp. Vien dien jisai atsidr Atnuose. Taiau nebuvo lemta Tesjui pasidiaugt ramybe savo rmuose. Mat jo mona Fedra, pagalvojusi, kad Tesjas uvo ygyje, apie kur su baime kalbjo visa Graikija, m dairytis savo posn grauol Hipolit ir kartai pamilo j nusikalstama meile. I pradi jaunikaitis nekreip doms Fedros keist elges, nemat spindint jos aki, kai j ukalbindavo, ir toliau savo pamotei rod tik snaus pagarb. Taiau pyktis ir siaubas pagavo Hipolit, kai Fedra, nestengdama veikt aistros, liovsi slapstytis, prisipaino jaunikait mylinti ir norinti turti j u vyr. Tatai vyko visai prie sugrtant Tesjui. Suinojusi, kad vyras jau parkeliauja Atnus, Fedra isigando, kad Hipolitas tvui apsakys jos idavyst. Ir nusprend ji geriau mirti, negu Tesjui akis pavelgti. Taiau prie mirt Fedra dar troko atkeryti jaunikaiiui, kuris drso atstumti jos meil. Tuomet ji para vyrui laik, kuriame apkaltino
259
Turinys

Hipolit, kad tas ksinsis jos lov, ir kad ji, negaldama paksti tos gdos, nusiudanti. Baisiai nulido Tesjas, kai, po daugelio met grs namo, rado Fedros lavon menje ir perskait jos priemirtin laik. Juk neteko ne vien monos, bet ir snaus, kur labiau u gyvenim myljo. Pagautas pykio ir siutulio, net Hipolito akyse nepamats, jis m maldauti savo dievik globj Poseidon, kad mirtim nubaust idavik, kad jo nebeneiot Atn em. Poseidonas iklaus karygio praym, ir nekaltas Hipolitas uvo savo mylimo tvo valia. Jaunikaiio irgai pasibaid slibino, kur atsiunt prie juos Poseidonas, oko on, ir veimas su Hipolitu suduo uolas. Tesjas nuo tol usitrauk diev pykt. Po snaus mirties atjo vienas namikis ir papasakojo karaliui vis teisyb apie Fedros klast. Ir itos nelaims jam nepayktjo likimas. Ne mogaus jgoms tokios kanios. Juk praud nekalt, praud tauriausi pasaulyje savo pirmagim sn. O Fedra, ta mieloji Fedra, tokia panai Ariadn, toji Fedra pasirod esanti idavik! Taip, ir dar didesn nusikaltim padar, i kerto mirti pasmerkusi Hipolit.
260
Turinys

Tesjas usidar rmuose ir sdjo, niriai susimsts, niekam netardamas odio, baisus. Tuo laiku Atnuose vyko sukilimas prie Tesj. Vyresnieji, yniai ir galingos eimos, o ypa lik Palantidai, kuriuos kitados jis sutriukino, vl pakl galvas ir skleid kuo pikiausius gandus, kad likimas baudia Atn valdov, kad Atnams Dzeusas sis didias nelaimes, jeigu diev prakeiktas Tesjas pasiliks juose. Ir miestas sukilo prie karali. I pradi sielvarto slegiamas Tesjas nenorjo n gintis nuo upuolik, taiau, praomas saujels savo alinink ir biiuli, jis dar kart kaip parbloktas litas puol m. Bet nebebuvo jaunysts jg ir galios. Nusileido jis pranaesniems prieams ir, nenordamas daugiau lieti kraujo, nusprend savo valia palikti Atnus. Jisai ikrat i sandal gimtosios ems dulkes, nes ji pasirod tokia nedkinga ir nelaim stm, ir iplauk Skiro sal pas savo sen biiul Likomed, o Atn valdi paliko maitinink vadui Menestjui. Skiro valdovas Likomedas praeity daug gera patyr i Tesjo. Gausyb turt ir karo grobio tasai atidav apdairiam pataiknui Likomedui. Taiau dabar, kai likimas nusigr nuo nelaimingo senio,
261
Turinys

gudrusis Likomedas umiro draugyst ir dkingum ir slaptomis palaik Menestj. Tesj savo mieste jis dl aki graiai prim, o irdyje slp klastingus ketinimus. Mat jis bijojo, kad i Atn ivytas Tesjas panors tapti Skiro valdovu ir j nuvers nuo sosto. Vien dien jis nuved Tesj ant auktos uolos, nuo kurios buvo toli toli matyti. Tesjas ulipo virn ir, prisidengs delnu pavargusias akis, m velgti tenai, kur buvo jo jaunysts ir lovs miestas Atnai. Ir Likomedas Tesj staiga nustm praraj. Tuomet Atnuose viepatavo Menestjas. Tesjo sns, kuriuos didvyris, prie iplaukdamas Skir, paliko savo artimo draugo Elefonaro rmuose, buvo dar nesuaug ir negaljo kovoti u savo paveldjimo teises. Taigi Menestjas galjo sau vienas be jokios baims viepatauti. *** Prajo daugel imtmei. Dulks nuklojo Tesjo laik atniei kapus ir namus. Graikai kariavo su persais. Po pergals su padkos dovanom Delfus atvykusiems Atn pasiuntiniams orakulas sak:
262
Turinys

Atnai turi i Skiro parsigabenti Tesjo palaikus ir juos su derama didvyriui pagarba palaidoti. Bet kaipgi rasti kap? Juk jo knas prie amius sutiko kalv akmenis! Turbt, n dulki i kaul neliko. Ir it k sako legenda. Garsus atniei vadas Kimonas um Skiro sal. inodamas pranao odius, jis ijo iekoti Tesjo kapo. Kimonas trauk kaln takeliu, tuiai dairydamasis, ir staiga ivydo uol, vir kurios skland didiulis aras. Jisai stabteljo ir pamat, kad aras nutp ant uolos ir m j draskyti tvirtais savo nagais, tarsi nordamas vidun sirausti. Kimonas tai palaik diev enklu, tutuojau liep monm suskaldyti uol ir giliai emje rado milino kaulus su didiuliu kalaviju rankoje. Vis buvo pripainta, kad tai Tesjo kaulai. Brangs palaikai buvo paimti karo laivan ir atveti Atnus. ionai, miesto agoroje, sudjus aukas dievams, buvo ikilmingai palaidotas Tesjas, ir iam kitados ivytam karygiui pastatytas dailus antkapis. Taip po daugelio umarties ami didvyris gro savo didij tvyn.

263

Turinys

TANTALAS
Turtingojoj Frigijoj, Sipilo pilyje, kitados viepatavo galingas karalius Tantalas. Jis buvo laimingas diev irinktasis, ir patsai Dzeusas kviesdavos j Olimpo puotas, kur Tantalas, mirtingasis, galjo gerti dievikj nektar ir valgyti ambrozij. Tantalas regjo neemik deivi gro ir diev lov, grjosi nimf okiais, o baltaranks charits iedais jam puodavo galv. Jis klausydavos dangikos muzikos ir i ties galdavo usimirti ess tik mogus. Ir kieksyk Tantalas dalyvaudavo Olimpo puotose, visuomet gaildavos, kad jo nemato draugai ir biiuliai emje. Vien kart jis nusprend imginti, ar dievai i ties visainiai, ar tik liepia monms tuo tikti. Taiau bd pasirinko baising. Jis pasikviet vis Olimp puoton Sipilo pil. Skirt dien olimpieiai susirinko prie savo numyltinio stalo. ia buvo kuo gardiausi valgym ir vyno i toliausi pasaulio kamp. Prie atneant kit patiekal, tyliai grojo arfos, ir oko nuostabiausios okjos i Medijos. Ore sklido roi, miros ir ibuo264
Turinys

kli kvapas. ydraakis Ganimedas, Dzeuso taurininkas, jo lieptas, pasim i Olimpo kiek ambrozijos ir nektaro, ir dabar dievikas maistas puotaujani gyslomis skleid nuostabios laims bangas. Baigiantis puotai, vergs su aukso pusdubeniais atne dar vien patiekal, dailiai papuot vynuogi lapais. Tantalas apskelb, kad nemirtingj svei garbei vakare pats nuov elni, ir ia yra jo kepsnys, naujo virjo pataisytas ligi iol neinomu bdu. Naujas valgymas buvo idalytas, o taurs pripiltos vyno. Tylutliai grojo muzika, o roi lapeliai be paliovos biro ant stal ir dievams ant drabui. Tantalas, slpdamas smalsum, stebjo savo sveius dievus. Ivyd kepsn, olimpieiai pasibjaurjo ir pasipiktino. N vienas neparagavo patiekalo. Tik deiv Demetra, susimsiusi ir lidna nes k tik buvo isiskyrusi su mylima dukra Persefone, per savo isiblakym suvalg gabaliuk msos nuo ments, bet tutuojau su pasilyktjimu atstm j ir, baisiai irdusi, pakilo nuo stalo. Kap tyla stojo puot salje, Tantalas ibalo kaip negyvlis. Visi dievai ir mons baimingai suiuro Dzeus. Piktai surauks antakius ir kakt, akim svai265
Turinys

dydamas aibus, Griausmavaldis stovjo ir irjo Tantal, o jo tyljimas buvo baisesnis u riksm. Net dievai niekuomet nebuvo mat jo tokio rstaus. Baisus buvo Tantalo nusikaltimas ir svei eidimas. Mat, visai suljs, jis sak umuti savo vienatin sn Pelop ir pataisyti i jo kepsn olimpieiams. Tantalas vylsi, kad tie nepains klastos, o tuomet jis sitikins ir dievus klystant. U t negirdt nusikaltim jo lauk baisi bausm. Jis buvo nutrenktas Tartaro dugn ir per amius turjo ksti trokul, pats ligi keli stovdamas upje. altas vanduo taip arti, o pasiekti j ranka niekaip negalima. Kai tik pasilenkia, nordamas numalinti trokul ir vandeniu pavilgyti sukepusias lpas, staiga up nusenka, ir akys temato saus em. Tantalas kenia ir amin alk. Jam vir galvos nuo medio prie ups svyra dails, sultingi vaisiai. Kai tik pakelia akis, i jo tarsi aiposi didiuls, geltonos kriaus, gaivinantys granatai ir raudoni obuoliai, o i po lap kyo violetins figos ir saldios datuls. Bet kai tik pasmerktasis itiesia juos rank, viesulas mai supurto kamien, ir akos su vaisiais pakyla auktyn.
266
Turinys

Be trokulio ir alkio, Olimpo valdovas Tantal pasmerk dar iauresnei kaniai. J vis laik persekioja mirties baim, nes jam vir galvos ore pakibusi milinika juoda uola. Jinai linguoja, nusvyra, atrodo, lyg tuojau, tuojau nugrius, sukneins jam kiau ir sutrupins kaulus. Taip nesibaigiania triguba kania nubaud Dzeusas nedorl Tantal, Frigijos Sipilo karali, kitados buvus savo numyltin. Tantalo snui Pelopui, kuris paties tvo buvo umutas, verpja Klot diev valia grino gyvyb, o Demetros prakston mentn stat gabal dramblio kaulo. Nuo tol visi Pelopo palikuonys ant ments turi didel balt ym. I j ir j pdini kils Peloponeso pavadinimas.

267

Turinys

SLIBINO NUODAI
Europa Turtingame Sidono mieste gyveno Finikijos valdovas galingasis Agenoras. Jis turjo neregto groio dukter, vardu Europa. Vien kart karalait Europa su savo draugm ir tarnaitm aid ydinioj pievoj ant jros kranto. Jos skyn gles, pyn vainikus, maudsi sriose jros bangose ir oko saultoj pakrantj. Staiga iri, pievoje baltas, dailus jautis, kurio kailis tikras atlasas, o akys velnios, ir jis visai j nesibijo, netgi tarytum domisi, kaip jos aidia. Smalsumo pagautos, mergaits prijo prie gyvulio, m grtis jo meiliomis, didelmis, protingomis kaip mogaus akimis, jo vilganiais plaukais ir milinikais ragais. Ir Europa prijo prie jauio ir m glostyti jo balt kaip jros puta nugar. Tuomet stebuklas! jautis priklaup prie j, sakytum, silydamas pasijodinti. Karalaits draugs m ploti i diaugsmo, puol kalbinti Europ, kad nesibijot ir sst ant
268
Turinys

gyvulio. Europa valandl dvejojo, paskui staiga uoko jauiui ant nugaros ir sikibo rankomis jam ragus. Tasai atsistojo ir vis greiiau ir greiiau m lakstyti su Europa po lank. Mergait juoksi i diaugsmo, jos biiuls okinjo aplinkui ir pliaukjo delnais, o jautis dar smarkiau bgti pagavo; karalaitei jau ir oro trksta, visa ibalo kaip drob, isigandusi pradjo aukti. Dabar jautis kaip baltas debesis lk per pakrants pievas, net birus smlis iro veidan karalaitei, tarsi viesulo neamai jros linkui. Jau melsvos bangos skalauja jauio nagas, ir altos putos laksto mergaitei kakt. Tuiai auk ir verk ant kranto likusios draugs, tuiai plaukus rovsi i sielvarto ir siaubo! Jautis nuplauk per putojanias jros bangas neinomus tolius ir pagaliau dingo joms i aki, ant nugaros nusinedamas pagrobtj Europ.

Tb slibinas Tatai Dzeusas, pasiverts jauiu, pagrob Sidono valdovo dukr ir nusine toli Kretos sal. Ten
269
Turinys

jai pastat puikius deimanto ir aukso rmus, kur Europa susilauk trij sn: Mino, Radamanto ir Ajakso. Tuo metu Sidone dukters neteks Agenoras niekaip negaljo nusiraminti. Pagaliau, kai visi iekojimai apvyl, jis pasiauk savo sn Kadm ir isiunt pasaul, lieps be dingusios sesers gimtus namus nebegrti. Ilgus metus klaidiojo Kadmas po toliausius kratus. N maiausi Europos pdsak niekur neujo. Kai jau nebeteko vilties rasti seser, nusprend kur nuolatos sikurti ir atsikvpti po ilg kelioni. Mat bijojo grti tvyn ir ivysti tvo klausianias akis. Taigi nusigavo jis Delf Apolono orakul ir paklaus diev, kokiam krate jam patart apsigyventi. Apolonas sapne jam pranau pasirod ir itaip atsak: Nuoalioj pievoj rasi telyi, kuri dar jungo nebus maiusi. Kur ji tave nuves, ten ir sustok; o toje vietoje, kur atsiguls, statykis mrus ir miest pavadink Tbais. Vos tik ijs i ventojo urvo, Kadmas netoliese pamat telyi, ramiai sau besiganani olje. Ltai gromuliuodama, ji pamau jo priekin. Jaunikaitis patrauk i paskos. Jau ger gal nujo, ir kojos
270
Turinys

pradjo neberemti; jau ir saul suskato leistis u jros poilsio, tik staiga gyvulys stabteljo, atsigr atgalios, pasiirjo vakar dang, o paskui ramiai atsigul velioj olj. Kadmas apsidair. Vieta buvo puiki miestui kurti, em derlinga ir nai. Nuo figmedi ir alyv giraii lankon krito maloni ksm. I dkingumo Apolonui Kadmas puol ant ems ir susijaudins j pabuiavo. Jisai norjo pagerbti savo globj ir liep tarnams atneti aukai vandens. Tiems ilgai negrtant, isiunt j iekoti kit draug br, bet, ir t nesulauks, pagaliau pats pdom ijo. Netolimais, tarp rudom samanom apaugusi uol, juodavo didelis urvas, i kurio tryko skaidraus vandens altinis. Ir ia prie jo angos Kadmas pamat bais vaizd. Tenai tysojo umut jo draug knai, o greta tupjo siaubingas slibinas, kuris i nasr kvp ugn. Jam i aki tvosk pragarikas kartis, milinikas knas rangsi ir vijosi, o abtuose klaikiai kaleno keturios eils ili. Dl uvusi narsi ir itikim tarn pagautas pykio, Kadmas neisigando pabaisos, stojo su ja kov ir mirtamai pervr ietimi. Sueistas slibinas riaumodamas liau urv, ir netrukus skaidrus altinio vanduo paraudo nuo jo kraujo.
271
Turinys

Tuomet dailios moteriks pavidalu Kadmui pasirod Atn Palad ir liep ilauti slibinui iltis ir pasti telyios parodytoj emj. Kadmas taip ir padar. Suar piev ir vieiose vagose pasjo slibino iltis. Nustebs iri, ogi i ems dygsta arvuoti kariai su ietimis ir skydais rankose ir bemat su neapykanta puola kits kit, eisdamies ir udydamies broludikame myje. Jau beveik visi slibino kareiviai guli negyvi ant ems, kuri godiai geria j krauj. Liko tik penki. Atns paliepti, jie numet ginklus ir liovsi kautis. J padedamas Finikijos keliautojas Kadmas pasistat miest ir pagal Apolono pranayst pavadino Tbais, o vis krat tos lemtingosios telyios atminimui Beotija. Kadmas vald imintingai ir teisingai, ir dievai j globojo, netgi ileido u jo Arjo ir Afrodits dukter grauol Harmonij.

Semel ir Dionisas Ir Kadmas susilauk keturi dukter: Semels, Agavs, Autonojs, Inos, o taipgi snaus Polidoro. Slibino kariai u monas pam ionyki giri ir lauk nimfas, o j palikuonys buvo vadinami spar272
Turinys

tais stiniais. Bet j kraujas tebeturjo baisi slibino nuod, kuri buvo prisigrusi Beotijos em, dl to ilgai negaljo patirti laims ir saldios ramybs. Karaliaus Kadmo sn Polidor medioklje sudrask ernas. Vyriausioji dukt Semel savo groiu palenk paties Dzeuso ird, ir nuo to prasidjo jos nelaims. Kiekvien mnesien Dzeusas rasdavosi jos kambaryje, pasiverts dailiu jaunikaiiu. Niekas i mirting moni nepatyr tokios laims, ir Semel tartum praydo dangiku groiu, keldama savo seser irdyse pavyd. Pavyduols Dzeuso monos Heros patartos, jos prikalbjo Semel paprayti savo mylimj, kad kit kart jai pasirodyt visa dievika didybe; tik tuomet jos patiksianios, kad tikrai dievas lankantis. Neapdairioji Semel leidosi seser kalbama ir sidabruot mnesienos nakt, kada jauno mediotojo pavidalu kambaryje pasirod Dzeusas, m j maldauti: Kakada adjai, viepatie, ipildyt bet kok mano nor. Nieko ligi iol netrokau, vien tavo meils, bet dabar praau: pasirodyk man toks, kok tave mato dievai debesuotam Olimpe.
273
Turinys

Nulido spindulingosios Dzeuso akys, bet negaljo lauyti kart duoto odio. Semelei i aki dingo jaunikaitis, nibdjs jai meils odius, o po akimirkos tyli mnesienos nakt, aidini nuo laktingal bals, sugrumjo perknas, ir sustugo uraganas. Visoj Beotijoj kilo gaivalinga audra. Semel ijo pilies kiem ir, abi rankas prispaudusi prie sunerimusios irdies, pakl akis juodus debes gaugarynus. Tuo laiku dar smarkiau sugriaudjo, erdves nutviesk akinanti viesa, ir prasiskyrusiame danguje Semel pamat Olimpo valdov Dzeus su aib vainiku ant galvos. Mirtingos karalaits akys neitvr dievikos didybs spindesio, ir ugnies aibas j sudegino savo kariu. Saujel suangljusi palaik vjas isklaid po pasaul. Taiau emje, toj vietoj, kur stovjo Semel, audros igsdintas, pravirko maas vaikelis. Dzeuso lieptas, Zefyras pasiguld j tarp vjo sparn ir nune Olimp. Tasai vaikelis buvo Dzeuso ir Semels snus Dionisas. mons sako, kad po mirties Dzeusas Semel paverts mnulio deive, kad sidabrinje viesoje j ne kart es galima matyti su spinduli veimu vieiani savo snui, kuris oka ant Kiterono kalno.
274
Turinys

Maasis Dionisas buvo toks graus, kad net rsioji Hera, pamaiusi kdik, motinikai jam nusiypsojo ir panoro pati savo krtim maitinti. Tikriausiai ji neinojo, kad tai jos vyro ir mirtingos moteriks snus. Bet kakuri i paslaugij nimf tatai pasak jai (mat lieuvautoj netrksta ir Olimpe). Deiv kaip tik maitino maj Dionis. Igirdusi apie savo vyro neitikimyb, jinai supykusi itrauk vaikui i burnyts krt. Balta srove pienas trykteljo dang ir sustingo altose erdvse. itaip atsirado viesus Pauki Takas.

Dionisas baudia Agav ir Pentj Antra Tb karaliaus dukt Agav itekjo u vieno i penki spart slibino sn ir susilauk kdikio, vardu Pentjas. Agav buvo moteris pavydi ir troktanti valdios. Kadangi jos brolnas, erno sudraskyto Polidoro snus, buvo maas vaikas ir dar lubas (todl jis pramintas Labdaku), o kitos seserys, Autonoj ir Ina, dar jaunuts mergaits, tai jos snui ir buvo lemta uimti Tb sost. O Kadmas, jau pasens ir gyvenimo nuvargintas, su diaugsmu atidav valdi vaikaiiui. Ipuikl Agav dar
275
Turinys

didel tak savo snui, kuris j be galo gerb ir visais klausimais su ja tarsi, visikai priklaus nuo motinos valios. Tai buvo laikai, kada naujo dievo Dioniso, jaunatviko ir diaugsmingo, kultas apm vis senovin Helad. Vyno ir diaugsmo dievo garbei mons visur linksminos, pasipuo gebenmis, dieviko siautulio pagautos moterys palikdavo nam idinius ir eidavo okti ventj Kiterono kaln. sismaginusios bakchants su tirsais17 rankose, grojant timpanams18, cimbolams ir fleitoms, lakst po mikus ir girias, visur skelbdamos ini apie naujas misterijas. Apie Dionis buvo pasakojama daug legend, girdi, jis vaiuoja veimu, kur pakinkyti leopardai ir litai, girdi, pasipuos vynuogienojo atala, o rankoj turi laurais apipint tirs. J lydi brys miko pabais, gauruot silen, oiakoj satyr, nimf ir menadi, apsigerbusi elniuk kailiais. Naktimis prie liepsnojani lau, i mik ir kaln laukymi aidint frigik fleit garsams ir
17alia

lazda su viruj umautu kankoriu.

18Graik

ir romn instrumentas, panaus bgn, naudojamas orkestre ir religinse ikilmse Dioniso ir Kibels garbei.
276
Turinys

auksmams: Euoi!, Euoi!, mons vienas kitam porindavo nuostabius pasakojimus, kaip Dionisas baudia netikinius jo dievybe, kaip, dar paauglys bdamas, j pagrobt pasiovusius piratus pavert delfinais. Arba prisimindavo Minijo dukter istorij. Karalius Minijas turjo tris neregto groio dukteris. Nuo pat vaikysts visos trys karalaits kiauras dienas siuvindavo dailiausius audeklus ir drabuius, ir jau taip mgo savo darb, kad nenordavo nuo jo atsitraukti. Rmuose visur buvo pilna j rankdarbi. Stalai ir suolai udengti nuostabaus rato gobelenais, ant sien kabo siuvinti audeklai, kur pavaizduoti ne vieno Helads didvyrio ygiai. Vien dien j karalyst atkeliavo Dionisas su savo okania palyda, ir bemat vis miest ir jo apylinkes pagavo dievik misterij siautulys. Visos moterys ibgo kalnus dalyvauti ventuose okiuose, vieiant mnesienai. Tiktai trys atkaklios siuvintojos, karaliaus Minijo dukros, nenorjo eiti dionisij apeigas, su panieka tarydamos, kad gaila laiko toms laukinms, barbarikoms orgijoms. Dionisas jas iauriai nubaud. Rmus pavert vynuogynu, o karalaites trim bjauriais, plvtais
277
Turinys

iknosparniais, kurie bijosi sauls viesos ir gyvena tamsiuose urvuose. Ir Kadmo karalystje karygiai ir moterys, laisvieji ir vergai kartojo ias legendas bei pasakojimus. Beotija didiavosi, kad jai teko garb pagimdyti diaugsmo dievyb, kuri garbino visa heln em. Tiktai Agav ir jos dvi seserys, Ina ir Autonoj ididios pavyduols, negaljo n pagalvoti, kad Dionisas buvo Semels, j sesers, snus. Tos bedievs Semels, kuri gyrsi, kad j lanko Dzeusas, ir kuri u tai dievas sudegino aibo ugnimi. Ir Agav nusprend udrausti savo valdiniams dalyvauti ventose apeigose naujojo dievo garbei. O tuo laiku Dionisas su savo silen ir nimf palyda patrauk Beotij, savo gimtj em. Taiau prie Tb vart niekas nepasveikino jo su glm ir apeig dainom, moni akys neliepsnojo i diaugsmo ir siautulio, ir vynas nesiliejo upeliais jo garbei. Tik nedaugis drsuoli, neisigandusi karaliaus ir karaliens pykio, ijo pasitikti dievo, puol knibsti prieais jo veim ir maldavo pasigailti usispyrlio miesto.

278

Turinys

Paniuro Dioniso veidas, visuomet toks giedras ir ramus. Jis inojo, kad Agav ir Pentjas jo nekenia, ir nusprend juos nubausti. Tarytum pasiutimas pagavo Agav, jos seseris ir visas Kadmo miesto moteris. Plikos, ant pei teusimetusios laukini vri kailius, jos ilk mikus ir ten m beprotikai okti. Igirds, kas ia atsitiko, Pentjas baisiai upyko ir suuko: Tbieiai! Koks ia pamiimas jus itiko, jus, slibino snus, prie niek nesudrebjusius? Ko isigandote silpno paauglio, ileplio, kuris, apsuptas moter ir seni, oka vyro nevertus okius! Jis toks pat mogus, kaip ir js, ir tuojau pamatysite j surit prie mano koj, maldaujant pasigailti. Karalius sak savo tarnams iupti Dionis ir atgabenti gyv ar mirus. Netrukus gro pasiuntiniai sukruvintais veidais. Kur Dionisas? juos pamats, suuko Pentjas. Niekur jo neradome, su baime tie atsak. Taiau tau, valdove, atvarm kok sen i jo palydos. Ir prie karaliaus sosto jie atved sen su gebeni vainiku ant galvos. Ar inai, seni, kad tau gresia mirtis? Sakyk, kas tavo tvai, ir i kokio krato kils? Jo daugiau
279
Turinys

nebematysi. Kodl t girtuokl kaip diev garbini? grsmingai paklaus kalin karalius. Vadinuosi a Atetas, o mano tvyn Meonija, ramiai atsak senis, be baims velgdamas Pentjui akis. Kaip ir mano tvas, buvau jreivis. Vien kart, plaukiant Delo sal, vjas nune mus dyk em, kur nebuvo n gyvos dvasios. Mano draugai ilakst po mikus, o a, drebdamas i alio, pernakvojau ant smlio kranto. Kitos dienos ryt kopiau aukt kalv ir norjau apsidairyti, kur esu. Jau i tolo pamaiau prie kranto spuojant laiv ir savo draugus, kurie temp kakok nuostabaus groio jaunikait su vynuogienoj vainiku ant galvos. Jis buvo suritas virvmis. Tutuojau nubgau laivo linkui ir miau smalsiai irti berniuk. I pirmo vilgsnio pamaiau, kad tai nra mirtingasis. Dar neinojau, koks dievas juo pasiverts, bet su baime puoliau kojas, maldaudamas nekeryti mums u tai, kad j pagrobm. Draugai m juoktis i mans, kvailiu vadinti ir, nepaisydami mano spjimo, surit jaunikait usitemp ant denio. Kai, baisiai isigands, okau su jais grumtis, nordamas ivaduoti dievikj belaisv, vienas jreivis mane nusvied jr. Tikriausiai biau nusken280
Turinys

ds, jei nebiau sikibs laivo bort. Tuo metu berniukas, kuris lig tol ramiai sdjo, staiga tarytum i sapno pabudo ir atsistojo, papurt tankias garbanas, nustebs pairjo savo panius, nuomius jreivi veidus ir paklaus: Kur a esu, kas man atsitiko? Pasakykit, gerieji mons. Nieko nebijok, mano berniuk, tar vyriausiasis jreivis, tavs nenuskriausime, tik pasakyk, kur nortum bt nuvetas, ir mes mielai tau pagelbsim. Tai gerai, atsak ypsodamas berniukas, nuvekite mane Nakso sal, tenai mano gimtin. Niekai djosi sutink, ikl bures ir nuplauk nuo kranto, betgi a maiau, kad pasuko visai ne t pus, kur yra Naksas. O jaunikaitis apsidair po jr, pasiirjo dang ir suuko: Klausykit, klausykit, sukite vakarus, paklydote, tasai krantas ne Nakso! Jreiviai garsiai nusijuok, ir tada berniukas suprato ess apgautas. Lidnai jis nuvelg visus ir nuleido galv ant krtins. Staiga laivas stabteljo kaip kaltas ant jros bang. Tuiai stengsi vairininkas, jreiviai veltui
281
Turinys

tamp virves ir plksi su irklais, laivas tarsi augo vandenin ir nejudjo i vietos. Tuomet Dionisas, mat jisai ten buvo, atsistojo, nuo kno jam nukrito paniai, rankoje sualiavo sausa aka ir apkibo sulting vynuogi kekmis, prie koj radosi meilikaujantys tigrai ir plrios panteros, o nuostabus vyno kvapas beregint pasklido ore. Korsarai pamat, kad pat diev suiupo, ir isigand m aukti, vienas per kit okti jr. Dionisas juos pavert uvis; i rank jiems iaugo iaunos, kojos virto uodegom, knas apsideng vynais. Tik a vienas i dvideimties likau denyje ir visas drebjau i baims. Nebijok, tar man maloningas dievas, plauk Nakso salos linkui. Su diaugsmu iupau laivo vair. Plaukme lengvai, lyg su sparnais skriejome, nors irklinink nebuvo, ir vjas visai nept. Kai ilipome krant, Dionisas mane nusived alkan, kur stovjo jo aukuras, ir liep man aukoti vyn ir mid, baig pasakoti senis. Per ilgai jau klausoms tavo paistal, piktai suuko Pentjas, imkite j ir meskite kaljim! Tarnai tutuojau surio sen ir met rm poem.
282
Turinys

Taiau vakare nematoma ranka j ivadavo i kaljimo. Tuo metu pil pasiek naujos inios apie nepaprast pergalingojo dievaiio yg. Atbgo mons deganiom akim, isidraikiusiais plaukais ir susijaudin pasakojo minioms agoroje, kad Tb emje stebuklai dedasi. Moterys su tirsais rankose lydi Dionis, o kur jis tik maloningai pavelgia, ten sodai praysta, kur savo palaimingu tirsu prisilieia, ten vandens altiniai itrykta, pieno upeliai baltuoja, i uol saldus midus ima tekti. Pentjas, kur tos inios dar labiau urstino, ryosi pats stoti prie naujo dievo palydovus ir smurtu juos atsivaryti miest. Susiauk savo itikim kariaun, apginklavo j skydais ir ietimis ir nuskubjo prie Kiterono, kur skambjo linksmos dainos ir velns fleit garsai. Netrukus pasigirdo triukmas ir auksmai. Jie eng dar spariau, ir staiga prieais idygo patsai Dionisas. Tvirta ranka stvrs auktos puies virn, dievaitis prilenk j lig ems, iupo Pentj ir pririo prie medio ak. Paskui paleido pu, ir Pentjas liko auktai kyburiuoti. Tuomet dievas rsiu balsu suuko:
283
Turinys

 Ei, greiiau ionai, pasiirkit it bediev ir nubauskit, kaip jis nusipelns. Beregint subgo bakchants ir, pamaiusios puy i baims drebant Pentj, ikl prie j savo tirsus. okdamos ir garsiai kaudamos, jos nutrauk karali nuo medio, paskui m draskyti ir plti jo drabuius. Jo motina Agav, kertingo dievo dkulio pagauta, savo snaus nepaino ir pati pirmoji puol prie jo. Mama, auk Pentjas, negi nepasti savo snaus?! Mama, k darai?! Taiau Dionisas beprotybs rku aptrauk motinai akis, o jos ausys nebegirdjo snaus balso. Tarsi nelabojo apssta, ji galvojo, kad prieais j kaln litas, ir baisingu balsu ragino savo seseris ir kitas bakchantes muti. Nukirst Pentjo galv Agav usimov ant savo tirso ir, ja neina, eng pro Tb vartus. Po tokio nusikaltimo Kadmo dukterys, susitepusios krauju, nebegaljo liktis Tb karalystje ir turjo eiti tremtin. Ina ikeliavo gretim Orchomeno miest, kur itekjo u karaliaus Atamanto ir tapo iauria deivs Nefels vaik Frikso ir Hels pamote.
284
Turinys

Taiau po daugelio met ir Inai imu atgailos valanda. Nordama atpirkti savo kalt, ji oko jr ir jos gelmse, jau kaip baltoji nimfa Leukotja, gelbjo audros sudauyt laiv jreivius. Ikars Kadmas, palautas jo namus itikusi nelaimi, paliko nelemt Tb em ir drauge su savo mona Harmonija nusigavo tolimj Ilyrij, kur abu dar ilgus metus ramiai ir tyliai gyveno, kol dievai juos pavert aliais.

Akteonas Kadmo vaikaitis Akteonas irgi mir baisia mirtimi. Jis buvo aistringas mediotojas ir kiauras dienas praleisdavo mike. Kart, tankynj mediodamas elni, Akteonas stabteljo pailsti prie nuostabiai dailaus eeriuko. Jo skalikai, garsiai lodami, laig po krmus, auganius aplinkui. Akteonas velg ali vanden, skaidr kaip kaln kritolas, dang, atsispindint eero paviriuje, ir baltus debesis, plaukianius tarp vandens lelij. Staiga pro pakrants gluosni akas jis pamat nimfas, rateliu okanias apie savo valdov Artemid.
285
Turinys

Akteonas bemat j paino ir, uuot nukreips akis nuo dieviko mik valdovs groio, susiavjs irjo, kaip ji maudosi. Tuojau pamaiusios mirting mog, nimfos kak sunabdjo savo valdovei ir nr gilyn vanden. Artemid surauk antakius ir piktai nuvelg t l jaunikait, kuris drso savo mirtingom akim irti apsinuoginusi deiv. Staiga Akteonas pajuto, kad jam keisti dalykai dedasi: it i galvos jau dygsta tvirti, didiuliai plaiaakiai ragai, ant rank ir koj ima rastis elnio nagos, o visas liemuo apauga gelsvais ir tankiais plaukais. Nelaimingas mediotojas dar band aukti ir maldauti, bet ne mogaus, o vries balsas pasigirdo lyg tai baubimas, lyg tai vaitojimas. Kai tankmj lakstantys skalikai netoliese pajuto elni, bemat visi apipuol Akteon. Veltui mgino vargas ragais gintis sudrask j gabalus paties unys. Taip rsioji Artemid negarbingai praud drsuol, kuris savo lumu sudrumst jai ramyb.

286

Turinys

Antiop ir Dirk Savo valia ivykus Kadmui i Tb, jo rmai liko tuti ia tegyveno senojo karaliaus vaikaitis, anksti mirusio Polidoro snus, palieglis ir silpnadvasis Labdakas drauge su savo mona ir snum Laju. Nusilpusi karalyst m valdyti du broliai: Likas (vilkas) ir Niktjas, kil i netolimos Eubojos salos. Tb sostan sdo Likas, o broliui atidav pus karalysts. Niktjas turjo dukter, vardu Antiop. Jinai buvo tokia grai, kad ja susiavjo pats Dzeusas, pamats kakada vienmei bryje. Per dionisijas ventajame Kiterono kalne Olimpo valdovas pasigrob j ir nusine nuoali piemen ln tankmje. Ten su ja susilauk dviej vaik dvynuk: Dzeto ir Amfiono. Jau dvejus metus Antiop gyveno tam mike ir buvo be galo laiminga. Bet vien ryt atsibudusi neberado troboj savo numyltinio. Liko viena pati tankynje su dviem verkianiais vaikais. Nusiminusi ji lauk daug dien ir nakt, vis dar vildamasi, kad vyras sugr, kad tik trumpai j paliko. Taiau miko lapin telank vien paprasti piemenys, kurie gan avis kaln pievose. Pagaliau, nebe287
Turinys

tekusi jokios vilties, Antiop nusprend grti tvo Niktjo rmus ir maldauti j pasigailjimo. Dvynius paliko saugoti senam piemeniui, o pati basa, sudriskusiais drabuiais, tik su vynuogi lap vainiku ant juod kas, itrauk tvo rmus. Vl vakar po ilgos kelions jinai sustojo prie Niktjo vart. Taiau isigand tarnai nuo jos nusigr ir neleido pas usirstinus tv. Mirtamai sergantis Niktjas udraud dukrai kelti koj pil. Kedro lovoje jis guljo kambary, nuo sauls udangstytam storu lininiu audeklu. Igirds sugrus palaidn vienturt, jis nenorjo jai atleisti, o prie mirt prakeik dukter ir, pasiauks savo brol Lik, pra j ipildyti paskutin vali ir umuti Antiop, kuri namams utrauk nelov. Mat rstusis Niktjas galvojo, kad dukt pabgo kalnus su kokiu aviganiu, kuris j suvediojo, ir dabar gro pamesta meiluio. Jis buvo nuomus mogus, gailestis niekuomet jam irdies nesuvelnindavo. Net tikros dukters nepasigailjo. Po Niktjo mirties Likas pasim Antiop savo rmus Tbuose, taiau, palenktas jos groio ir sielvarto, nebesiryo nuudyti. Todl paliko gyv ir kaip verg atidav savo monai, grauolei Dirkei.
288
Turinys

Antiop, su lidesiu irdy vislaik galvojusi apie snelius, paliktus nuoalioj kaln lnoj, puol karalienei po kojomis ir apsak jai savo nutikim, tik vieno praydama: kad leist jai i lapins pasiimti vaikus, nes negalinti gyventi, kol j likimas neaikus. Tik it praym ipildyk, karaliene, ir tau bsiu dkinga vis gyvenim. A, karaliaus dukt, Dzeuso myltin, vis gyvenim bsiu tau kuo itikimiausia verg, susijaudinusi auk Antiop. Bet piktaval Dirk, bijodama, kad uaug Antiops sns nepareikalaut paveldtj Tb, nusprend j praudyti. Tegauna gal toji merg, kuri drsta didiuotis paties dievo meile, ir tesprogsta jos vaikai kaln tankynse! O pagaliau ir pernelyg grai toji verg! viena sau svarst karalien. Ir iaurioji Dirk liep Antiop mesti drgn Tb pilies rs. Tegul tavo mylimasis Dzeusas igelbsti tave ir snus! tyiojosi ji i kalins. Daugel met Antiop ibuvo drgnam rsy, ilgesio ir kani met, kurie iiulp jos gro ir jaunyst.
289
Turinys

Taiau Dzeusas neumiro savo myltins, nors ir skyr jai tokias kanias. Vien vakar, kai viet mnulio pilnatis, ir buvo linksm dionisij metas, o i Kiterono kalno sklido fleit ir timpan garsai, Antiop pajuto kak nepaprasta. Isekusiu knu perbgo pulsuojanio kraujo banga, jos gyslas siliejo nepatirta jga, o irdis krtinj m plakti kaip senais senais laims ir jaunysts laikais. Dzeuso valia ji sutrauk panius ir ibgo i poemio laisvn. Antiop nuskubjo tenai, kur skamba muzika ir dainos, kur prie met metus imu jos likimo valanda. Susirado ji miko laukym, kur didiulio jovaro paunksmje stovjo piemens lna, rsta i uolini rst. Sukaupusi paskutines jgas, ji puol vidun ir ten pamat kokia laim! du tvirtus nuostabaus groio jaunikaiius. Ant balt kakt jiems krito juodos garbanos, didiuls akys vytjo neemikos viesos spinduliais, o stotas rod gali ir didyb. Taip, tai jos sns, niekas kitas neturi toki aki. Nustebusiems jaunikaiiams ji visk apsak, ir tie bemat iupo lankus ir ietis. Palauk ia, mama, ms, eisime atkeryti u tavo skriaud! Dirkei ir Likui nebus vietos po Helijo spinduliais!
290
Turinys

Ir ibgo i lnos. kvpti neemikos jgos, Dzeuso sns nugaljo Liko kariaun. Pats Likas krito myje, o jo mon kerytojai pririo laukiniam jauiui prie rag, ir tas j mirtinai utamp. Josios palaikus jaunikaiiai met altin tam paiam urve, kur Kadmas kitados umu slibin. Dirks vardu nuo tol ir pavadintas tasai altinis. Antiops sns drauge su motina apsigyveno Tb sostinje. Daugel met jie gyveno laimingai, miestas isiplt, iaugo jo galyb ir reikm, mons buvo turtingi ir rams. Broliai vald teisingai ir imintingai ir visur klaus savo motinos patarimo. Patyrusi tiek kani, Antiop pagaliau diaugsi saldia ramybe. O apie jos sn meil visa Beotija dainavo legendas. Antiops irdiai ypa mielas buvo Amfionas, kur Dzeusas apdovanojo gebjimu groti lyra. Jo muzika, kaip sakoma, pakerdavo ne tik mones ir laukinius vris, bet net medius, uolas ir altinius. Senoliai, dar menantys Pentjo ir Agavs laikus, pasakojo, kad broliai kart sutar vis tebeaugant miest apmryti nauja siena. Amfionas atsisdo ant akmens ir m skambinti su arfa. Ir jis taip graiai skambino, kad didiuls uolos ir akmenys, kuri joks mogus nebt galjs pajudinti, m apie j okti ir
291
Turinys

patys gulti sienas, o medi kamienai, palik savo kelmus, sustojo tvirtus vartus, kuri joks prieas nebt stengs nuversti. Aplinkui Tbus atsirado septyneri tokie vartai, panaiai kaip Amfiono lyros septynios stygos. Pastats miesto sien, Amfionas itrauk tolim yg po pasaul. Visur, kur tik eng, sklido jo lov, subgdavo mons, laukiniai vrys glaustydavos jam apie kojas, mediai lenkdavo prie j vainikus ir maldaudavo dievikos muzikos. I to ygio Amfionas parsive mon, Frigijos karalait, Tantalo dukter, vardu Niob. O jos brolis Dzetas ved grauol mik nimf Tb, ir kai kas sako, kad jos vardu buvs pavadintas septynboktis miestas, kurio istorija tokia lovinga ir kraupi.

Niob Nuiuvo Parnaso uolos. Nei pauktis nedrso suiulbti, nei svirplys utraukti savo melodijos. Kartas auksinis sauls diskas persirito per zenit ir siunt em vytinius spindulius. Mike liovsi kudti mediai, i susiavjimo apmir ol. Visi
292
Turinys

tvariniai, sulaik kvap, klaussi dievik Apolono arfos gars. Tiktai Kastalijos vandenys, kaip visuomet, iurleno tankmje ir ne sln nuostabi ini apie Apolon, mz valdov. Tvanki popiet em ir dang aptrauk ydru rku. Ant rausvos uolos, prie pat upelio, sdi jaunikaitis dievas su arfa rankoje ir ypsodamas velgia ma, kaip vanduo ali drie, ropojant lyros kratu. Jo smulkus knelis rangosi kaip gyvaiuk, o arfos stygos vos vos virpa, skleisdamos prislopintus garsus ia lyg dejons, ia lyg nerimo. Aplink diev tyliai oka mzos su ilgais drabuiais, nuo rank emn lakstydamos sidabrinius ventojo altinio laus. Staiga tyli arfos melodij nustelbia kakokie garsai tai dainuoja nimfos, lydinios Apolono ir Artemids motin deiv Ltoj. Jinai su deivi palyda artja prie snaus. Paoko dievas, ivyds savo garbingj motin. alias drieas tik suvinguriavo olje ir dingo uolos plyyje. Jis ten per amius pasakos kaln uoloms apie t vienintel palaiming valandl, kai j pavelg maloningos Delf valdovo akys. oli luotels staiga nulinko nuo maus vjo uoro. Mzos kaip oko, taip ir sustingo. Tik garbingoji Kaliop
293
Turinys

atsisdo, pasirengusi atidiai klausytis, kad paskui galt dievikais metrais apsakyti epopj. Deiv pikta ir skaudinta. J, diev motin, griausmavaldio Dzeuso, dangaus ir ems viepaio, myltin, drso eisti mirtinga moterik. Snau, ar tu paksi i mano gd, ar leisi mirtingam padarui auktintis prie deiv, tavo ir Artemids motin? Antai Niob, bedievio Tantalo dukt, Tb karaliaus Amfiono mona, atsisak man aukoti auk ir dar piktaodiavo, kad jai paiai toji dievika garb priklausanti, nes ji esanti septyni dukter ir septyni sn motina. Niekai ir bailiai jos mons mano alke ugesino ventj ugn ir m giedoti himnus savo karalienei. Apolonai, ar tavo irdies dar nedegina pyktis? Sunkiai alsuodama, deiv atsisdo po uolu. Grsminga kerto kibirktis surjo ydrose Apolono akyse. Pam dievas savo arf, ir suskambo ji ilgu, pratisu, galingu garsu. Tarsi kovos trimitai nuskardjo mikais, atsimudami kalv virnes ir smailias uolas, o kaln nimfos j aid nune tolyn, giri tankumynus. itaip Apolonas aukia savo seser Artemid Mediotoj.
294
Turinys

Igirdo garsus miko deiv ir, iupusi lank su strlm ugninm, o iet kit rank, nuskubjo, aukiama brolio. Tankmse jau ambrija unys, ir vis ariau traka lauomos akos. Parnaso saultuos laituos pasipila Mediotojos palyda: laukiniai vrys, medi nimfos, skalikai, o jiems kandin skuba pati Artemid isidraikiusiais plaukais, su diru perjuostu trumpu chitonu, ir pilna strline u pei. *** Tuo gi metu Tb karalystje mons sau oko ir ied vainikais puo karalien Niob, sdini ant pakylos. Ji buvo apsupta daili mergaii ir jaunikaii brio. Tatai jos sns ir dukros. Palaiminga valdov ir i ties verta tos garbs, galvojo ne vienas jos valdinys, garsiai lovindamas Niobid motin. Dainas, okius, gli vainikus ir amforas su medum, pienu, vynu ir vandeniu visk gaubia dmai, kylantys nuo aukuro, kur liepsnoja auka vieneri met riukas. Garb ir lov tau, karaliene! Garb, Niobid motina! Viepatauk mums per amius, ms valdove! Diaukis, aukiausioji, esi diev numylta ir pati tikra deiv. Palaimintos tavo sios, Niobe!
295
Turinys

Moterys, apsitaisiusios baltais drabuiais, su roi vainikais ant galv ir glbiais gli rankose, lenkiasi prie karalien ir galais pirt lieiasi jos apdaro. Nuo to randasi diaugsmas santuokos gyvenime, vaik balsai suskamba namuose. Ne viena moteris, kuri aarom laist savo nelaim, palytjusi karaliens drabu, netrukus jau supdavo rankose kdik. Ak, laimingas kratas, kuriam viepatauja tokia valdov. I tikrj Tb karalien didesn u Ltoj, kalbdavo viens kitam valdiniai. I ties su ja negali lygintis Ltoja, kuri teturi du vaikus, Apolon ir Artemid. O Niob? Tiesiog ak veria jos sns ir dukros, vytte vyti jaunikaiiai ir mergaits, auksins Niobid garbanos. Staiga debesis utrauk giedr spinduling dang, visas puses isidraik aukuro dmai; uuot kil vir, jie m virsti paeme, aitriu tvaiku skverbdamiesi moni mini. Kakas sielvartingai suriko. Tai vyriausiasis karaliens snus, narsusis Ismenas, krito pervertas auksins strls. Dar nenustojo virpt jo krtinj strl, o jau brolis Sipilas ir treias, Tantalas, tokiu vardu pavadintas savo senelio atminimui, ir ketvirtas ydraakis Fedimas it guli prie motinos koj,
296
Turinys

pakirsti kertingj vi. Kaip perkno nutrenktas, sukniubo ir dieviko groio Alfenoras, ir drsusis Damasichtonas. mons nustro i siaubo. Nuiuvo linksma daina. Tik ynys virpaniom lpom isigands nabdjo: Tai diev kertas! Diev kertas, kertas! ibal kudjo ir valdiniai. Dievai, atleiskite ms kalt! Lyg suakmenjusi, Niob valandl dar pasdjo soste, paskui vargais negalais atsistojo ir, labiau iblykusi, nei jos vaik veidai, be odio pavelg mirtanius snus, tarsi netikdama savo akimis, kad tai jos kraujas ir knas, jos mylimi sns guli dulkse ir mirta, kakieno nukauti. Gailiai raudodamos ir aukdamos, dukterys puol prie broli, itrauk jiems i krtini auksines strles ir delnais norjo sustabdyti krauj, taiau viskas veltui. tai vl suvilp strl, ir paskutinis snus, patsai jauniausias ir mylimiausias, Ilionjas skausmingai sudejavo, o gstanias jo akis aptrauk mirties rkas. Motina stovi kaip besta, rankas sugniauusi, tiktai virpanios lpos ir baltas lyg drob veidas terodo j esant gyv. Bet staiga ji rsiai surauk antakius,
297
Turinys

pykiu ir niruliu suaiaravo akys; paklusi rank juodais dmais aptraukt dang ir itiesusi j vir umut sn, m aukti: O kertingoji ir rsioji Ltoja! Nori mane sunaikinti ir stumti sielvart. Tu man atmei aki diaugsm ir irdies paguod, mano mylimus snus, nepalikai n vieno, netgi jaunylio nekaltyb nesujaudino tavo akmenins irdies, iauruole! Taiau mans nepalaui, Ltoja! Dar ir dabar, ir dabar tave pranokstu! Septyni dukr kaip gli vainikas dar tebepuoia man galv. Netgi dabar, pavyduole, a nugaltoja! mons isigand ado neteko ir stovjo tarytum susting. Kiti, siaubo pagauti, ilakst, bijodami klausytis bedievik paklaikusios karaliens odi. ynys m garsiai kalbti ukeikimus ir paslaptingas maldas, nordamas nukreipti diev pykt. Kraupioj tyloj tegaljai girdti sielvartingai raudant seseris, sukniubusias ant savo broli lavon. Pievos aluma ir gls, dar neseniai tokios ydraspalvs ir lyg paauksuotos, dabar nusida jaunikaii krauju. Svaidydama pykio aibus, Niob pakl rank vir vaik lavon.
298
Turinys

O Apolonas ir Artemid i padangi, kurios aptrauktos rudais dmais, jau vl audo strles u motinos eidim. Ididioji Ltoja kursto j pykt ir kert. Jau dvi vyriausiosios dukros krito ant savo broli, kuriems k tik luost nuo iblykusi kakt mirties prakait, o tuoj pat treia ir ketvirta griebsi u irdies, nordamos itraukti ugnines strles, dar tebevirpanias krtinje. Likusios gyvos, gailiai verkdamos, m glaustis prie motinos. Ak, motute, gelbk mus, gelbk nuo mirties! Motute, mes norim gyventi! Motute, motute! O dievai, pasigailkite ms! Tuomet karalien pagavo siaubas ir baim. Su sielvartu jinai apglb dukras ir savo paios krtine norjo apsaugoti nuo praties. Taiau ji veltui blaksi ir beviltikai glaust dar gyvas dukteris. Silpstaniomis rankomis jos apdar kabinosi penktoji dukt ir staiga susmuko ant ems mirdama. Niob puol ant keli. Jos didyb palauta. m maldauti kerytojus gailestingumo:

299

Turinys

 Pasigailk, Ltoja! Pasigailkite, dievai! Juk esi tokia pat motina, kaip ir a Palik man nors tas dvi jauniausias paguodai vienatvj! Ji sukniubo ant ems ir m raudoti, virpdama visu knu. I paskutinij ji glaud prie savs vaikus, tarsi nordama juos udengt savo knu nuo diev strli. Bet ore vl suvilp nelemtoji strl, ir nauja auka krito motinai ant krtins, aplakstydama j srvaniu i aizdos krauju. Jauniausioji mergait, dar visai kdikis, silpna ir liauna, glaud galvel prie motinos keli, grdamasi nuo baisaus mirties vaizdo aplinkui. Viena ranka Niob guld ant vejos mirusi dukter, kita spaud prie savs jauniausij vaik. Jg nebetekusi karalien su paskutine dukra ant rank nusvirduliavo prie atauusio Ltojos aukuro ir m maldauti negailestingj deiv: Ltoja, paliki man nors t vienintel! Aplinkui stojo tyla. Ugeso auk lauai. Trylika lavon guli laukymje, Niobid kraujas sunkiasi miko vej. mons paklaikusiom i siaubo akim iri, tyli ir klauso.
300
Turinys

O ten padangse, vir debes, Apolonas dievikom akim velgia savo motin Ltoj ir laukia, k ji pasakys. Taiau Ltojos lpos lyg sustingusios, o pyktis ikreips jos veid. O Artemid? Mediotojos irdis alta, ir gailestis jos nepalenkia. ypsodama deiv temp lank paskutin kart, ir jauniausioji Niobs mergait susmuko motinai prie koj su strle dar vaikikam knelyje. Bkite prakeikti js ten padangse, triskart bkite prakeikti, tarsi apdujusi i sielvarto, suuko Niob ir be ado krito ant dukrels. Umutj lavonai guli laukymje, kuri gaubia kap tyla. Netoli stovi moni minia ir iri. iri jaunikaiiai ir seniai, moterys ir jaunuts mergaits. Vis akys kupinos baims ir gailesio. Joks balsas netrikdo tylos. mons stovi, sulaik kvap. O gal ir jie nebegyvi? Taip, bausms liudininkai sustingo prie Niobid kn ir nebegro savo namus. Dievai pavert juos akmens statulas, o altasai Zefyras paiupo karalien Niob ir ant savo sparn nune jos gimtin Frigij, toli u jros.
301
Turinys

Ir ligi iol ant Sipilo kalno tebestovi Niobid motinos akmens statula. Po daugelio ami keliautojai gali apirti t skausming granito statul, pamatyti, kaip tikros aaros rieda sustingusiu veidu, kaip akmenyje jos igrau gilias, juodas kanios vagas. *** Kai, grs po kelions, Amfionas suinojo apie nelaim, i sielvarto jo irdis viskam alta paliko. Ilgai jis buvo toks pusiau mirs, pusiau gyvas, kol pagaliau susitvard ir su savo broliu Dzetu ikeliavo Delfus, Apolono ventovn, maldauti Ltojos snaus, kad pasigailt ir atleist kalt. Kai tik juodu atsidr prie dievo aukuro, tuojau krito ant laipt, perverti auksini strli. Tatai Apolonas, negailestingos ir kertingos Ltojos praomas, umu juos abudu, kad prat visa ididioji Amfiono gimin.

Edipas lugus Amfiono namams, Tb karaliumi tapo Lajas, Labdako snus. Jo tv kitados nuo sosto nuvert Likas ir Niktjas.
302
Turinys

Lajo mona buvo grauol Jokast, Tb kunigaikio Kreonto sesuo. Kadangi ilgus metus juodu neturjo vaik ir labai troko susilaukti sosto pdinio, Lajas isiunt Delfus ygnus suinoti i Apolono orakulo, kodl dievai nuo jo nusigr. Orakulas dav tok iurp atsakym, kad net kraujas gyslose stingo: dievai draudia jam turti palikuon, nes j nuo pat lopio lyds baisiausios nelaims ir nusikaltimai. O jeigu Lajas su Jokaste prie diev vali susilauks snaus, tai jis umu savo tv ir ves tikr motin. Todl, kai Jokastei po keleto met gim snus, isigand tvai nusprend j nuudyti, kad savo baisiu nusikaltimu neplt namams lovs. Geleim perdr pdas ir dar suri, jie liep itikimam tarnui Forbui, karaliaus band piemeniui, kdik nuneti Kiterono kaln ir ten numesti girioje. Piemuo adjo siningai ipildyti karaliaus sakym. Ukopus kalno virn, kur turjo berniuk palikti laukiniams vrims susti, pagailo Forbui tyliai verkianio kdikio, ir jis ryosi igelbti naujagim i tikros mirties. Uuot numets girioje, piemuo nune berniuk savo senam biiuliui Euforbui, kuris buvo kils i Korinto. Euforbas adjo pasirpinti vaiku ir tu303
Turinys

tuojau itrauk savo gimt miest, kur atidav j Korinto valdovams Polibui ir Meropei, visai vaik neturjusiems. Kilnusis karalius ir karalien su diaugsmu pam svetim kdik ir j kaip sav augino. Berniuk jie pavadino Edipu jo itinusi koj atminimui. Berniukas augo laimingas Korinto rmuose, nieko neinodamas apie savo kilm, gerbdamas senus globjus kaip tikrus tvus. Vien kart, bdamas jau narsus jaunikaitis, puotoje jis igirdo, kaip vienas kaulis m kauti, kad Edipas ne tikras Korinto valdovo snus, o neinomos kilms rastinukas, kur i pasigailjimo pam auklti Polibas ir Merop. Usirstino ididus jaunikaitis. Veltui tvai maldavo j netikti moni kalbom ir nekreipti dmesio visokius gandus, kuriuos visuomet skleidia pavyduoliai. Taiau Edipas jau prarado ankstesn ramyb. tarimo geluonis giliai smigo jam ird. Pagaliau jis nusprend i Delf orakulo suinoti teisyb ir isiaikinti savo kilms paslapt. Siaubingi buvo Apolono vaidiluts odiai, kuriuos igirdo jaunikaitis ventykloje. Negalima Edipui grti savo gimt krat, kur jis turi umuti tv ir vesti motin.
304
Turinys

Polib ir Merop Edipas laik savo tikrais tvais, todl dabar isigands nutar niekuomet nebekelti kojos Korintan, kad neisipildyt orakulo pranayst. Taip ir jo i vietos viet jaunikaitis, n neinodamas, kur nuves likimas. Ir atsidr jis mikais apaugusiam siauram tarpeklyje, kuriam i abiej pusi stksojo staios uolos. ionai sujo keliai i Korinto, Atn, Fokids ir Tb. Ir it prieais j vaiuotas idygo kakoks senyvas keleivis drauge su savo palyda. Greit riedantis veimas utvr keli siauram tarpeklyje, ir Edipas nuo irg kanop turjo okti on, prie uol sienos, nirs jis m grasinti neakylam vejui, nes po tokio eidimo uvir jaunas kraujas. Netruko jisai susiremti ir net krauj pralieti. Bdamas nemonikai stiprus, Edipas umu nepastam sen ir tris jo draugus. Nuo mirties isigelbti pavyko tik vienam tarnui, kuris pabgo ir pasislp tankmje. Edipas nujo toliau savo keliu, net nenujausdamas, kad umu tikr savo tv Laj. Tai jis ia vaiavo su savo tarnais Delfus. itaip isipild pirmoji pranayst. inia apie karaliaus umuim tutuojau pasklido po Tbus ir j apylinkes. Isigelbjs tarnas anksiau atsidr Tbuose negu Edipas. Kai jaunikaitis
305
Turinys

atjo miest, ten jau buvo kils didelis sujudimas. Umutojo Lajo giminaitis Kreontas pasigrob skeptr, taiau krat itiko nauja nelaim. Mat eisti dievai Tbus atsiunt neregt pabais Sfinks, atsiradus i slibino Tifono gimins. Virutin jo dalis buvo jaunos moteriks, o apatin stipraus geltono lito. Ant pei jam buvo iaug aro sparnai, o uodega vijosi kaip slibino. Sfinksas kl siaub visiems Tb ir apylinks gyventojams. Kas tik prie jo prieidavo, nuo mirties nepabgdavo. Sfinksas nelaimingajam uduodavo keist msl, nuo kurios minimo priklausydavo jo gyvyb ar mirtis. it toji msl: Kokia btyb ryt vaikto keturiom, vidudien dviem, o vakare trim kojom? Niekas negebjo jos minti, ir vis daugiau ir daugiau auk davo keisto padaro lito naguose. Tb gyventojai, palik em ir turt, m bgti i savo sodyb tolias alis. Tuomet karalius Kreontas visas puses apskelb, kad tas, kas Tbus ivaduos i Sfinkso, gaus karaliens Jokasts, umutojo Lajo monos, rank ir sost. Tai itokie dalykai djosi Tbuose, kai juos eng Edipas. Tatai igirds, narsus jaunikaitis tuoj pat itrauk pas Sfinks. Stojs prieais pabais,
306
Turinys

Edipas drsiai atlaik liepsning vilgsn, o jos klausim atsak: Tai mogus toji btyb, kuri ryt vaikto keturiom, vidudien dviem, o vakare trim kojom. Jis dar vaikas ropoja keturiomis, amiaus brandume vaikto dviem kojom, o gyvenimo vakare turi lazda pasiramstyti. Kai tik tuos odius pasak, iri, ogi graiosios Sfinkso akys apsiblaus, aro sparnus mirties traukuliai m tampyti. Lito nagai pagavo rausti em, ir po akimirkos negyva pabaisa nugarmjo praraj. Laimingi tbieiai savo igelbtoj ne ant rank ligi pat Kreonto pilies. ionai Edipas ved dar visai grai Jokast, kuri, bdama spart kraujo, ne taip greitai seno, kaip kitos moterys, ir m valdyti vis krat. Keturi vaik i Edipo susilauk Jokast. Dviej sn Eteoklio ir Poliniko ir dviej dukter Antigons ir Ismens. Atrod, joks elis netemdo karaliaus eimos laims. Tbieiai myljo Edip kaip teising ir kiln valdov, jo imintingai tvarkomas kratas isiplt ir suklestjo. Niekas nenujaut, kad netrukus likimo ir bausms deivs Nemezids ranka palies Edipo gimin.
307
Turinys

Jau dvideimt met Edipas viepatavo Tb emje, ir staiga baisi liga paplito po vis krat ir unuodytu pjautuvu m guldyti jaunus ir senus, vaikus ir moteris. mons krito kaip nukirstos varpos, nebeliko nam, i kuri nebt sklid nalaii raudos ir mirtanij dejons. Edipas su savo monmis daugyb auk dievams aukojo, nordami permaldaut j prakeikim, taiau viskas veltui mirties pjtis darsi vis gausesn. Tuomet Edipas, patartas visoj Heladj igarsjusio burtininko Tiresijo, Delfus nusiunt Kreont i Apolono ynio suinoti diev pykio prieasties. Delfuose buvo apreikta nemirtingj valia. Tbus baudia dievai, usirstin, kad lig iol neatkeryta karaliaus Lajo mirtis. Kol udikas nebus nubaustas, nesiliaus diev kertas. Tuomet Edipas pasiauk Tiresij, kad padt iaikinti tamsias lemties paslaptis. Tiresijas ilgai veng eiti, nes seniai inojo apie karaliaus nusikaltimus, taiau jam buvo gaila nelaimingojo Edipo. Bet pagaliau jis stojo prie karali aklas, senas, sukaups penki kart imint, savo aikiaregyste nuvieiantis likimo kanas. Baisus pyktis sigavo Edipo irdin, kai Tiresijas mgino jam pakelti praeities ir ateities udang.
308
Turinys

Kaip jis galjs bti savo tvo udikas? Tai nemanoma! Juk dl to ir ijs i Korinto, kur ligi iol gyvena mylimi tvai, juk dl to aminai isiadjs j ir sosto, kad nepadaryt to nusikaltimo, kur ipranaavo Pitija. Toji idavyst sumanyta sosto itrokusio Kreonto, kuris ir prikalbino sen apjuodinti Edip moni akyse. Igirdusi kiviro atgarsius, Jokast taip pat stojo Edipo pusn. Neverta tikti pranaystmis, jos tamsios ir pinklios, ir mons klaidingai jas aikinasi. it ir Lajui prie daugel met buvo pranaauta, kad us nuo snaus rankos, ir todl ji, motina, prarado savo vienturt kdik, pamet j kalnuose, o tuo metu Laj nuud plikai kaln tarpeklyje prie Delf krykels. Sudrebjo Edipo irdis, kai igirdo savo monos pasakojim, ligi tol slpt visus j gyvenimo metus. Kakoks neaikus tarimas m neduoti jam ramybs. Nejaugi tasai senis, kur kitados, jaunysts kario pagautas, umu kely, galjo bti jo tvas Lajas? Betgi tai nemanoma, juk Lajas, kaip mons pasakoja, umutas gaujos plik! Dievai, nuplkite t siaubing udang!
309
Turinys

 Kad ir i emi ikaskit man tarn, kuris buvo Tb karaliaus mirties liudininkas, sak Edipas slapto nerimo kupinu balsu. Ir puol jis prie nam aukur, maldoj iekodamas paguodos. Tuo laiku Tb rmus atjo Korinto ygnas. Tai buvo Euforbas, tasai piemuo, kuris kitados priglob vaik, jam duot Forbo, ir nune savo valdovo Polibo rmus. Dabar ilgai gyvens Polibas numir, ir Euforbas atskubjo praneti Edipui, kad lovingas Korintas j, kaip teist sosto pdin, isirinko karaliumi. Sunku apsakyti Edipo jausmus, kai igirdo t ini. Polib jis myljo kaip tikras snus ir labai nulido, suinojs apie jo mirt. Bet, kita vertus, baisus akmuo nukrito jam nuo krtins. Vis dlto Polibas mir savo mirtimi. Mir jo tvas, taigi pirmoji pranayst neisipild. Taiau Korint Edipas nenori grti, nors ir kalbina miesto pasiuntinys. Tenai dar yra Merop, jo motina, ir nieku gyvu negalima leistis, kad likimas j painiot savo pinkles. Euforbas, igirds, kad dl kokios senos pranaysts Edipas vengia grti motinos namus, itaip pasak:
310
Turinys

 Merop ir Polibas nra tavo tvai jie pam tave auginti i mano rank, o a tave gavau i Tb piemens, vardu Forbo, kuris, uuot paliks tave ant Kiterono kalno, kaip buvo liepta jo valdov, atidav man globoti. Tuomet ir atneiau tave savo karaliaus Polibo ir jo monos Merops rmus. Neseniai jie buvo netek savo vaikelio, kuris gim negyvas, ir su diaugsmu tave priglaud kaip tikr sn. Taigi, tau niekas nekliudo grti Korint ir uimti savo tvo sost. Pranayst, apie kuri kalbjai, negali liesti Merops. Grk drauge su manim, Edipai, a tik vienas inau tavo paslapt. Po tarno odi stojo tyla, kuri sutrikd sielvartinga dejon. Tatai Jokast, igirdusi Euforbo pasakojim, sverddama ijo i sals. Taiau Edipas nieko nemat ir negirdjo. altas prakaitas ipyl jam kakt. Nujautimas pamau virto tikrove. Vadinasi, tasai senukas tarpekly prie Delf sankryos buvo Lajas? Ak, tegul saul utemsta, jeigu tai teisyb. Netikrumo paksti negalima, reikia suinoti vis teisyb. Kur Forbas, mano igelbtojas? Kuo greiiau j atveskite, pagaliau vargais negalais pasak. Senasis Forbas jo ir atsistojo prieais karali.
311
Turinys

 Sakyk teisyb, nieko neslpk, sako Edipas tarnui. Tu esi Edipas, Lajo ir Jokasts snus, tar piemuo drebaniom lpom, tavo pdos buvo pervertos geleim, todl garsiai verkei, ir a negaljau ipildyti tv sakymo. Po daugelio met pat painau tarpeklyje, kur gavau sprukti nuo tavo kalavijo. Grsmingai sukudjo minia. Paskutin udanga nukrito Edipui nuo aki. Tuo laiku Jokast, igirdusi korintieio pasakojim ir visk supratusi, negaljo paksti nelovs, greitai nubgo savo kambar ir ten pasikor su juosta. Suklups prie savo motinos ir monos lavono, Edipas pats sau ibad akis, kad neberegt Helijo viesos. Jeigu jos buvo tokios aklos ir nesergjo nuo lemties, te nemato ir sauls, nes nra jos vertos. Su kruvinom akim ir kanios ibalintais plaukais, pasiramsiuodamas elgetos lazda, Edipas ijo i prakeiktj Tb. J ved mylima dukt Antigon, kuri nepaliko tvo nelaimje. Juodu atkeliavo Atnus ir apsigyveno kerto ir atgailos deivi erinij alke. Jos dien nakt kankino, neduodamos n valandls atlgio, taiau juodu nieko nepais ir ryosi ionai lig mirties pasilikti. Po daugelio met gailes312
Turinys

tingoji em pasim Edip gyv ir padar gal jo kanioms. Kaip pasakojama, ilgus amius Edipas gyveno jos gelmse kaip Atn geroji dvasia ir globjas.

Septyni prie Tbus Po Edipo Tb valdi antrkart pam rankas Kreontas, kuris pavadavo nepilnameius karaliaus snus Eteokl ir Polinik. Kai berniukai suaugo, jis atidav jiems sost, tik pareikalavo, kad pameiui krat valdyt. Taiau Eteoklis, patsai pirmas sds tvo sost, ivijo i miesto savo brol Polinik, nes nenorjo su juo dalytis karna. Tada Polinikas kreipsi Argo karali Adrast. Tuo metu Argo pilyje atsitiko keistas dalykas. Ir kitas tremtinys radosi prie Adrasto nam aukuro ir papra vienags bei globos. Tai buvo Tidjas, Oinjo i Etolijos snus, Meleagro ir Dejaniros brolis, ivarytas i gimtins tv prie, kuriems norjo sukliudyti klastingas abangas. Abu jaunikaiiai, nakia susitik, pradjo kivirytis, ir juos taikyti gavo patsai Adrastas. Geriau sii313
Turinys

rjs nepastamuosius, karalius nustebs pamat, kad Tidjas (dalyvavs garsiojoje Kalidono medioklje) ant almo atminimui neioja erno galv, o Polinikas Heraklio garbei ant skydo isikals lito galv. Tuomet Adrastas prisimin sen pranayst, kurios paslaptinga reikm pradjo tik dabar aikti. Pitija kakada jam buvo liepusi savo dukteris ileisti u lito ir erno. Taigi dabar Adrastas apsidiaug, galdamas ipildyti diev vali, atidav tremtiniams savo dukras monas ir nusprend tol nenurimti, kol abu entai neatgaus prarast sost. Tuomet jo karalyst, prisijungusi turtingas Etolijos ir Tb emes, taps galingiausia Heladje. Taigi visi trys sutar skelbti karo yg prie Eteokl ir jga grinti karn itremtam Tb karalaiiui. Ir m visam krate rinkti karygius. Greit po Helad pasklido garsas apie yg ir vl, kaip Meleagro ir Jasono laikais, i tolimiausi kamp pradjo atsiaukti jauni, garbs itrok didvyriai ir gausiai plsti Adrasto rmus. Atvyko narsusis Partenopjas, Atalants ir Hipomeno snus, ir drsusis Kapanjas, ir bebaimis Hipomedontas. Taiau karalius Adrastas dar norjo
314
Turinys

 sumanyt yg traukti savo svain lovingj Amfiaraj, kuris kitados dalyvavo argonaut ygyje ir garsjo kaip narsus karys ir pranaas, diev apdovanotas aikiaregyste. Ilgai spyriavosi Amfiarajas, nenordamas dalyvauti ygyje prie Tbus, nes Poliniko poelg laik gdingu. Nevalia, girdi, prie tvyn eiti su prieais dl savo paties tiksl. Gal gale Amfiarajas nusileido, praomas savo giminaii. Matydamas j taip atsisakinjant ir inodamas, kad be io argonauto nepasiseks upulti Tb, Polinikas jo monai, Adrasto seseriai Erfilei, padovanojo savo motinos karolius, kuriuos buvo pasims i Tb lobyno. Tai buvo garsi Kadmid brangenyb, vadinama Harmonijos karoliais, nes jie priklaus Tb karali gimins prosenelei. Kadaise juos Kadmas ipl i umuto Tb slibino. Nuo tol iais Harmonijos karoliais paeiliui puosi visos Tb karaliens. Negaldama atsispirti prie grai dovan, Erifil paadjo Polinikui padti ir parod, kur rasti jos vyr. Amfiarajas, labai sukrstas monos idavysts, nenorjo pasirodyti bailys ir leidosi perkalbamas, nors pats visai kitaip galvojo. Aikiai matydamas
315
Turinys

ateit, jisai inojo, kad ygis baigsis nelaimingai, kad jo laukia mirtis. Taip pagaliau prie Tbus buvo surinkti septyni vad briai. Kariai iygiavo i Argo ir m kopti staiu takeliu kalnus. Netoli Dzeuso ventojo alko Nemjoj jie patyr ygiui pikta lemiant enkl. Iekodami altinio, argieiai pasiklaus kelio kakoki moter su mau kdikiu ant rank. Tai buvo Ofelto, Dzeuso ynio Likurgo snelio, aukl. Palikusi vaik ant ols, Hipsipil (toksai buvo jos vardas) patrauk altinio linkui. Koks siaubas pagavo aukl, kai grusi rado vaik pasmaugt didiuls gyvats. Bet tas atsitikimas neatvsino jaun vad kario. Tik vienas Amfiarajas inojo tai esant diev enklu ir perspjimu prie yg. Galop upuolj briai sustojo prie Tb sien ir apgul lovingj Kadmo miest. Argieiai nusprend vienu metu pulti septynerius miesto vartus ir paskirst juos septyniems vadams. Isigando Tb gyventojai, pamat gausias prie voras. Tuomet Kreontas nusprend pasiaukti senj burtinink Tiresij, kad tas apsakyt diev vali. Pranaas atjo, remdamasis tvirto Kreonto snaus Menoikjo peties. Kai senis eng sosto sal, nutilo tbieiai, laukdami apreikimo.
316
Turinys

Tuomet Tiresijas prisideng ranka nereges akis ir tar: Tbams lemta pratis, jei neatsiras kas i Kreonto gimins, kuris savo noru paaukos gyvyb u tvyn. Igirds tuo odius, Menoikjas, kilnus ir drsus jaunikaitis, kartai myljs savo gimt miest, nepaisydamas seno tvo praymo ir maldavimo, ryosi pasiaukoti vis labui. Taigi jis ulipo ant miesto sienos ir ten vis moni akyse pervr save kalaviju, kad tv miestas bt igelbtas. Tuo metu prie iedas vis smarkiau ver Tbus. Taiau tbieiams Menoikjo ygdarbis kvp drsos, ir jie su dvigubu niriu puol argieius. Prie vis septyneri vart uvir ari kova. Prie vien vart, vadinamj Kaln vart, grmsi patsai tremtinys karalaitis ir nelaims kaltininkas Polinikas. Prieais j nutar stoti jo brolis Eteoklis. Taip prasidjo broludika dvikova, kurioje abu Edipo sns vienas kit nuud. Taiau svarbiausi atak tbieiai atrm. Argiei vadas Hipomedontas krito myje, jo kariauna miesto gynj buvo iudyta, o lik gyvi leidosi bgti. Ir kiti vadai patyr pralaimjim. Krito ir nar317
Turinys

susis Atalants snus Partenopjas. Tiktai karaliui Adrastui pavyko isigelbti j ine i mio stebuklingas irgas, vardu Arionas. Vienas bebaimis Tidjas dar atkakliai grmsi su minia prie ir n negalvojo trauktis. Atn Palad, dangikoji jo globja, labai mgo nars, todl savo galia sergjo jo rank. Jeigu ne nuomi Tidjo irdis, jis bt isigelbjs nuo neivengiamos mirties, nes jau buvo ikapojs sau laisv prajim prie minioje. Tbietis Melanipas, kuris gyn Tidjo puolamus vartus, matydamas savo karius vis labiau isigstant Etolijos milino smgi, ryosi tbt nukauti baisj karyg. Kelet kart jau svied iet, bet vis pro al. Gal gale pasisek pataikyti. Tidjas krito, sueistas pilv, bet, smons dar neprarads, ragino savo draugus m. Argieiai pamat savo vad mirtant ir nirt puol prieus, nordami krauju atkeryti u jo t. Melanipas m trauktis nuo iei ir kard sienos, bet netrukus j apsupo prieai, ir tbieio galva nusirito mirtanio Tidjo rankas. Su niriu jis suleido dantis prieo kiau. Nors mirtis jau trauk jam akis rku, taiau neapykanta buvo neatvsusi.
318
Turinys

 bais vaizd pamat Atn Palad, kaip tik jusi prie savo myltinio, neina taure nemirtingo nektaro, ir nusigr nuo jo su pasibjaurjimu. Ne, nesuvilgys jinai nektaru kraujuot Tidjo lp, jis vertas ne didvyrio, o laukinio barbaro vardo. Ir gyvybs taur deiv sudau mirtaniam vir galvos. Tuo laiku prie Senj vart tebevir kova. Tenai kartakraujis Kapanjas, negaldamas sigauti anapus sienos, nuo kurios ant jo kari lk akmen ir iei krua, nusprend ugnimi sudeginti Tbus. Jisai pam liepsnojant degl ir m lipti kopiomis, nordamas j nusviesti miest. Taiau Dzeusas j pamat ir t pat mirksn i dangaus nutrenk perknu. Kapanjo knas nukrito emyn ir tksi uolas. Tatai palaik Dzeuso malons enklu, tbieiai atidar vartus ir visa jga puol argieius. Kovos baigm buvo nulemta. Netgi drsusis argonautas Amfiarajas, tiek jau miuose patyrs, apgr savo veim ir leidosi bgti. Bet netoli tenubgo nuo besivejanio tbieio. Prie Ismeno ups pasivijo j prieas ir jau taiksi umuti vir galvos pakelta ietim, bet staiga em prasivr po Amfiarajo kojomis ir paslp j savo gelmse drauge su irgais ir veimu.
319
Turinys

Taip baigsi visoj Heladj garsus Septyni ygis prie Tbus.

Antigon Po pergals prie argieius Tb diaugsmui ir didiavimuisi nebuvo galo. Tik gedulingai apsitaisiusios Antigon ir Ismen graudiai raudojo prie savo uvusi broli. Jos norjo garbingai palaidot umutj knus, kad jie gaut atils eli karalystje. Taiau Kreontas, jau trei kart valdios vair pams rankas, liep miestui ikilmingas laidotuves kelti vienam Eteokliui, Tb gynjui. O Polinik, gimtj miest atvedus prieus puolikus, sak imesti u sienos, kad lavon sukapot grifai. Siaubas sukaust seser irdis po itokios itarms. Bdama neveikli ir baikti, Ismen nedrso prietarauti Kreonto valiai, bet ididi ir kilni Antigon negaljo paksti brolio nelovs ir ryosi prie karaliaus vali ipildyti savo vent pareig uvusiam. Nepaisydama isigandusios Ismens praymo, Antigon nujo ton vieton, kur guljo nepalaidoti Poliniko palaikai. Briai grif ir un sukiojosi apie
320
Turinys

karalait. Antigon apibr plik mirusiojo kn eme ir atliko ventj ritual pagal senovinius paproius, kuri laiksi visi helnai. ia j ir uklupo sargas, kuris, Kreonto sakytas, saugojo Poliniko kn, kad niekas nedrst jo laidoti. Suiupta ir atvesta pas senj valdov, Antigon drsiai ir ididiai r jam akis: Taip, a apibriau nelaimingojo brolio kn eme ir aukas aukojau, nes gyvieji negali mirusiam uginti jo teisi, ir nedera keryti umutiesiems. Teisyb, Polinikas idav tvyn, taiau buvo nubaustas mirtimi. Kreontas, grietas valstybs statym sergtojas, pasmerk myriop Antigon. N nedvejodamas, jis paskelb tok nuom nuosprend savo tikrai seseriai ir vienatinio snaus Haimono suadtinei. Ji turi bti nubausta, kad mons inot, jog statymas yra statymas, jog iimties jis nedaro net karaliko kraujo palikuonims. Tuiai maldavo Haimonas nepalenkiam tv, karaliaus nesujaudino n Ismens praymai. Kreontas nepakeit nuosprendio. Antigon turi mirti. Ir liep j nuvesti poemin ir gyv ten umryti. Visus mones apm siaubas.
321
Turinys

Nesuvirpjo Antigonei lpos, kai suinojo savo likim. Ji ramiai sutiko kankins mirt. Nors ir buvo gaila jaunysts, dar nepatyrusios laims ir meils, taiau Antigon n valandls nesigrau dl to, k buvo padariusi. mons nedrso prieintis karaliaus valiai, nors ir palaik Antigon. Ivedus seseri, Kreontas nusimins bastsi po savo kambarius, kamuojamas niri mini. Taiau kitaip pasielgti negaljo. Bdamas karaliaus valdios atstovas, jis turjo sergti valstybs statymus. Ir pats Dzeusas, diev valdovas, tikriausiai bt taip pasielgs. Taip jam besvarstant, staiga prieais idygo senis Tiresijas ir, tolyn smeigs savo nereges akis, dauydamas akota lazda grindis, piktai m aukti: Du kartus nusikaltai, Kreontai, ir dievai nuo tavs nusigr. Poemis priklauso mirusiems, o gyvenimas gyviesiems. Tu paeidei ventj tvark ir u tai bsi nubaustas. N diena nepraeis, o tavo namus aplankys mirtis. Niekuomet Tiresijas neatrod toks grsmingas. Isigands pranaysts, Kreontas nusprend ataukti savo sakym. Rkdamas ibgo pilies kiem: tegul kuo veikiau nea Poliniko kn
322
Turinys

Kadmid kap, tegul paleidia umryt Antigon! Greiiau, greiiau! Kur Haimonas? Kur jo snus? Nuskubjo Kreontas poem, kur liep gyv palaidoti Antigon. Nelaim lemianti nuojauta gin j bausms viet. Atsidrs prie uolos urvo, karalius liep idauti ang mro sienoje ir lindo nir poem. Tenai pamat siaubing vaizd. Ant ems guli negyva Antigon su kilpa ant kaklo, o jai prie koj dejuoja Haimonas, sukniubs ant suadtins lavono. Ivyds tv, jis pervr save kalaviju.

Tb sugriovimas Tuo metu Adrasto kariuomens likuiai lidna laidotuvi eisena trauk Argo vart link. Ten j lauk raudanios didvyri monos, seserys ir motinos. Atn karaliui Tesjui utarus, Kreontas sutiko atiduot giminms uvusij knus. Umutj vad sns savo tv laidotuvse prisiek rsiai atkeryti u j mirt. Karali palaikai buvo sudeginti ant bendro lauo Atikos Eleusine, ir Tesjas pats atliko ventj ritual. Septyni sns, vadinami epigonais, t. y. vliau gimusiais, sudar tarpusavy glaudi sjung. Po
323
Turinys

deimties met, jau suaug vyrus, su didiule kariuomene patrauk jie Tbus. Kerytoj priekyje jo Poliniko snus Tersandras, Tidjo snus Diomedas, Kapanjo snus Stenelas ir narsusis Amfiarajo snus Alkmeonas. Prie j prisidjo dar gyvo Adrasto snus Aigialjas. Su jais jo ir kit kari, uvusi Septyni ygyje, sns ir broliai. Vadovaujami Alkmeono, visi jie itrauk yg ir netrukus sustojo prie Tb vart. kart laim ypsojosi epigonams. Po Kreonto mirties Tb sost buvo ums Eteoklio snus Laodamas. Su juo kov stojo narsusis Aigialjas, taiau krito nuo Tb karaliaus rankos. Tuomet geriausias Aigialjo draugas Alkmeonas, nordamas atkeryti u biiulio mirt, puol Laodam ir nukirto su kalaviju. Pamat uvus karali, tbieiai liovsi kautis. Didingieji septynvariai Tbai liko atviri nugaltojams. Pasim vis savo turt, gyventojai nakia pasitrauk i Kadmid miesto ir isisklaid po vis Helad. Kit dien epigonai, eng paimtus Tbus, terado apleistus namus ir tuias gatves. Jie nusprend sudeginti prakeiktj slibino miest ir suarti jo nuod prisigrusi em.
324
Turinys

KARALIUS MIDAS
Sen senovj gyveno karalius Midas. Savo rm poemiuos jis turjo gausyb lobi. Jo idinj kpsojo krvos aukso ir sidabro luit, didiuli deimant, gelton topaz, ali smaragd, ydr safyr. Kas ryt ir vakar karalius apirdavo savo turtus ir viena tegalvodavo kaip juos dar pagausinti. O alkani valdiniai tuiai beldsi savo valdovo rm vartus. Tuomet Dionisas ryosi nubausti j u godum. Buvo vakaras, jau temo. Karalius Midas kaip tik sunkiais raktais rakino geleines lobyno duris. Staiga prieais save jis ivydo miko deivi, menadi, silen ir satyr, pasipuousi vynuogienojais, ratel. Tai buvo Dioniso palyda. Karaliau Midai, nuo iol visi tavo norai bus ipildyti! tar dievas. Tik sakyk, ko trokti. Apsidiaug karalius ir, n nepagalvojs, sako: Padaryk, didysis Dionise, Dzeuso griausmavaldio snau, kad visa, ko prisiliesiu, virst auks.
325
Turinys

 Tebnie tavo valia, Midai, tar dievas ir pranyko su savo palyda. Nuo tos akimirkos visa, ko prisiliesdavo Midas, ir grindys po kojom, ir karaliaus drabuiai, ir lova, ir sienos, prie kuri prisiglausdavo, viskas virsdavo auksu. Karalius nenustygo i diaugsmo ir vaizdavosi ess laimingiausias pasaulyje valdovas. Auksas, auksas, kur tik pavelgi. Ilgai klaidiojo Midas po savo rm kambarius, negaldamas atsigrti vilganiu brangiuoju metalu. Pagaliau nuvargo ir ialko. Taiau bda! Kai tik palieia maist tasai ir sustingsta alt aukso gabal. Netgi vynas, pilamas i amforos, virto aukso srove. Taigi karalius Midas merdjo i bado prie puotos stalo, nors aplinkui kpsojo krvos aukso. Lyg i proto isikrausts, jis m bgti nuo aukso, kuris pasidar jo prakeiksmu. Sukaups paskutines jgas, karalius puol Dioniso ventyklon, atsiklaup prie altori ir m maldauti diev, kad jo pasigailt. Dionisai, mirtu, pasigailk mans! Tuomet dievas tar karaliui:
326
Turinys

 Tu, Midai, buvai godus aukso ir likai pelnytai nubaustas. Bet syk tau dar dovanosiu. Ir ivadavo karali nuo bausms, kuri pats Midas buvo usitrauks. Prajo kiek laiko. Karalius Midas vaiktinjo po alius Arkadijos alkus. Ant medi narjo lapai, srauns upeliai kaskadomis krito nuo kaln, tyliai gurgjo alti mik altiniai, paukiai linksmai ulbjo tankynse. Taiau Mido ausys negirdjo miko muzikos, o akys neregjo stebuklingojo alies groio, nes godus ir besotis karalius, kad ir Dioniso pamokytas, toliau galvojo vien apie savo turtus. ventajame alke stovjo balta dievo Apolono ventykla. Vien kart dievas pastojo Midui keli ir m skambinti su arfa, o mikas pritar stebuklingai melodijai. Taiau Midas skaiiavo savo lobius ir n nestabteljo pasiklausyti kerini gars. Apolonas usirstino ir tar: Ne tokioms asilo ausims, kvailas yktuoli, mano dainos! Ir stebuklai! Karaliui iaugo ilgos asilo ausys.
327
Turinys

Siaubas pagavo Mid. Jis norjo paslpti savo nelov, bet tuiai maldavo dievus, kad juok valdiniams i jo nedaryt. Taigi nulindo jis miko tankm, taiau vikruols vovers, ali mediai ir net meldai svyruokliai su paaipa nabdjo: Karalius Midas su asilo ausim! Karalius Midas su asilo ausim! Paukiai, vjas, dangaus debesys taip pat suinojo i paslapt, ir po vis krat pasklido inia: Karalius Midas su asilo ausim! Taip dievai nubaud turtingj karali, kuris labiau u visk pasaulyje myljo auks ir buvo nejautrus muzikos groiui.

328

Turinys

ORFJAS IR EURIDIK
Led ir sniegyn nuklota kalnuotoji Trakija buvo didiausio Helads dainiaus ir pranao Orfjo gimtin. Apolono jis buvo apdovanotas gebjimu groti arfa. Ir jis taip graiai grodavo, kad pats dievas ne kart su pavydu klausydavosi jo muzikos, o laukiniai vrys ratu apstodavo stebuklingj daini. Netgi alti akmenys palikdavo mike savo samanot guol ir tarsi gyvi jam po kojom nuklodavo lyg tak. Orfjo mona buvo grauol miko nimfa hamadriad, vardu Euridik, kuri jis myljo labiau nei gyvenim. Vien kart Euridik pamat Apolono ir nimfos Kirens snus, drsusis mediotojas Aristjas. Tatai atsitiko graiausiame Graikijos slnyje Tempje. ionai atvyko Euridik su savo vyru ir, iam nujus netoliese esanion ventyklon, aid sau su nimfom lankoje. Aristjas nesitikjo, kad graioji hamadriad gali bti itekjusi u Orfjo, kur jis painojo ir myljo u graias dainas, todl leidosi Euridik vytis. Bgdama mik, ji nepamat ant tako besiildanios nuodingos gyvats ir umyn jai uodeg.
329
Turinys

Gyvat nypdama susirang kamuol ir kirto nimfai pd. Euridik mir nuo nuod. Neapsakomai nulido Orfjas, kai grs neberado monos. Jisai m bastytis po mikus, kalnus ir alkus, tikdamasis j rasti, kur paklydusi tankynse. Nutilo jo auksastyg arfa, nebejaudino moni irdies velni dainos melodija. Pagaliau dainiaus pasigailjo viena miko nimfa, pati maiusi Euridiks mirt, ir visk jam apsak. Tuomet Orfjas nutar keliauti Hado karalyst ir maldauti Poemio valdovus, kad jam grint mylimj. Veltui biiuliai stengsi j atkalbti nuo to iurpulingo ketinimo, primindami visus eli karalysts baisumus. Niekas negaljo jo sulaikyti. Pasims savo brangi lyr, jis itrauk ten, kur i Poemio lank bei pelki iteka Stikso up, ir eng didiul urv, einant ems gelmn, niekuomet nenuvieiamom skaisiojo Helijo spinduli. Su arfa rankose jo Orfjas per pragaro tamsybes, o jo arfos auksins stygos viet keli. Prie vart sutiko trigalv Cerber, baisingj Poemi sarg, taiau uo, usiklauss keisto atjno muzikos, tiktai iiojo savo siaubingus nasrus ir j pra330
Turinys

leido, nors jaut, kad ia ne dvasios, o gyvo mogaus esama. Kritolini arfos gars aidas atsimu nuo niri Poemio uol. Ar tamsa kiek prasisklaid, ar akys prie jos priprato, taiau Orfjas m irti, kur atsidrs. Prie j niokt juodos Stikso gelms. Toji up devynis kartus juos Poemio karalyst. Pelktam Acheronto krante prie kits kito glaudsi briai moni eli, virpdami i alio ir baims, jie lauk perkeliami. Senas kljas barzdotasis Charontas, pams savo valt br mirusij, atsistm irklu nuo kranto ir per tekanias bangas plauk kit pus. Tolumoj bolavo palaimintj Eliziejaus laukai. Irkl plekenimas nutrauk Orfjo mintis. Dainininko stipriau ugauta, arfa suskambo skaidriais garsais, koki nebuvo girdjusios Stikso bangos. Numirli eliai su smalsumu apstojo Orfj, nes dar ne visi buvo gr Lets usimirimo vandens, ne visi prisiliet baltj uol Leukadi, kurios sugeria visas mogaus mintis, svajones ir trokimus, o irdyje palieka vien tutum ir alt, padaro j nebejautri nei diaugsmui, nei skausmui. Netgi nirusis Charonas atsirm irklo ir klaussi, umirs savo amin kljo pareig. Ir stojo didel tyla pra331
Turinys

garo Poemyje. T vienut vienutl akimirk liovsi pasmerktj kanios, ir nuomiausios erinijos atstojo nuo savo auk. Tuomet Tantalas pirmkart po savo mirties numalino trokul, nes ups bangos, usiklausiusios dievik gars, valandl vliau pasitrauk nuo jo sukepusi lp. Ir aminas pasmerktasis Sizifas pagaliau nors trumpai gavo atsitiesti, nes akmuo, kur jis ritino kaln, stabteljo sukluss. Arfos muzika vis labiau artjo prie galing Tartaro valdov rm, prie dantyt j sien. Sujaudintas dain, Charontas veltui perkl Orfj kitapus Acheronto, nepams netgi prastinio obolo, ir drsusis dainius netrukus ivydo milinikus Hado ir Persefons rm vartus. Stojs prieais Poemio valdov sost, Orfjas neatitrauk rankos nuo styg, o jomis kart skambjo sielvartas ir skundas. Gailia daina jis pasakojo valdovams apie savo skausm, praradus mylim mon, maldavo juos pasigailti ir grinti jai gyvyb. Gailestis suspaud jautri Persefons ird, jinai ujaut daini dl tokios nelaims ir stebjosi jo meile, kuri nepabgo pragaro tamsybi ir pabais.
332
Turinys

Ir prikalbjo ji savo vyr, rstj Had, ipildyti Orfjo praym. Pragaro valdovas linkteljo galv ir sutiko atiduoti Euridik, taiau su viena slyga: Atsidrs u Tartaro vart, Orfjas turi eiti pirmas, o paskui j Hermis ves Euridik. Taiau Orfjui nevalia atsigrti, kol isigaus i Poemio. N kiek nedelsdamas, kadangi tamsus pragaro tvaikas alingas gyvam mogui, Hadas liep Hermiui atvest Euridik ir tuoj pat leistis kelionn. Ilgai jie jo Hado takais. Laimingam ir nekantraujaniam Orfjui atrod, kad keliui niekuomet nebus galo. Takas vingiavo auktyn ir auktyn, jau pro ems plyius m skverbtis sauls viesa, jau keletas ingsni teskyr juos nuo Hado vart. O ten viruj j laukia gyvenimas, laim, saul ir diaugsmas. Ir Orfjas, umirs dievo sakym, su diaugsmu galvodamas apie greit Euridiks ivadavim, jau norjo pribgti prie stebuklingai igelbtos monos ir drauge su ja i nepaprast, nepakartojam akimirk pavelgti dievik Helijo veid. Atsigria jisai ir aminoji tamsa! Euridik prapuol. Visadai dingo prarajoj!
333
Turinys

Apmirus Orfj paadino trenksmas, su kuriuo usivr pragaro vartai. Pamiusiom akim, su ilgesiu ir deginaniu skausmu irdy bastsi nuo tol Orfjas po savo altosios tvyns kalnus ir tankynes. Bet netgi Trakijos ar nurausvinti sniegynai nedav jo sielai atvangos ir ramybs. Vien pilnaties nakt, eidamas, kaip paprastai, per mik, Orfjas igirdo kak nemonikai dainuojant, dundant bgnus, grojant siringas, lengvai trepsint kojomis, ir staiga j apstojo brys dkstani Dioniso okj, bakchantikam siautuly besisukani menadi. Pamaiusios Orfj, jos kaip beprots puol j ir sudrask gabalus. Apolonas liep savo mzoms surinkti kvpto dainiaus palaikus ir Lemno saloj palaidoti.

334

Turinys