ERICHAS MARIJA REMARKAS

VAKAR FRONTE NIEKO NAUJO

ROMANAS

Spausdinama pagal leidin: E. M. Remarkas. Vakar fronte nieko naujo. V., Valstybin groins literatros leidykla, 1960.

I vokiei kalbos vert JONAS KABELKA.

i knyga nra nei kaltinimas, nei ipaintis. Ji tik mgina papasakoti apie kart, kuri praud karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir iveng jiems skirt granat.

I
Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto. Vakar mus pakeit. Ms pilvai net braka nuo pupeli su jautiena, ir dabar mes sots bei patenkinti. Net ir vakarienei kiekvienas galjo pasiimti po piln katiliuk; be to, dar turime po dvigub davin deros ir duonos, vadinasi, gyventi galima. Tokio atsitikimo jau seniai nebuvo: ms virtuvs karalius, kurio galva raudonuoja kaip pomidoras, tiesiog bruka valg; kiekvienam, kuris eina pro al, jis pamoja su savo samiu ir smagiai veria atsakani porcij. Jis visai nusimins, nebeimano, kaip itutinti savo pabkl. Tjadenas ir Miuleris kakur susirado por praustuvi ir dav jas prikrauti lygmalas atsargai. Tjadenas tai daro i rajumo, Miuleris i apdairumo. Kur Tjadenas visa tai deda, tikra msl. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko liesas kaip silk. Bet svarbiausia gavome ir po dvigub davin rkal. Kiekvienam teko deimt cigar, dvideimt cigarei ir po du gabalus kramtomojo tabako. odiu, tai visai padoru. A savo tabak ikeiiau su Katinskiu cigaretes ir dabar turiu keturiasdeimt cigarei. Tiek jau utenka vienai dienai. Ties sakant, visos itos dovanos mums nepriklauso. Prsai ne tokie jau dosns. U tai turime dkoti tik nesusipratimui.
3

Prie dvi savaites buvome pasisti prieakines linijas pakeisti kitos kuopos. Ms bare buvo gana ramu, ir todl ms grimo dienai maistininkas gavo normal kiek produkt ir parpino maisto visai imto penkiasdeimt vyr kuopai. Bet kaip tik paskutin dien angl artilerija netiktai i savo ilgavamzdi pabkl taip m pilti sunkiaisiais sviediniais, kurie be paliovos dau ms pozicijas, kad mes patyrme dideli nuostoli ir grome tik atuoniasdeimt moni. Mes atvykome unugar nakt ir tuojau sugulme nordami pirmiausia gerai isimiegoti; Katinskis sako ties: kare visai nebt jau taip bloga, jeigu mogus galtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk prieakinse linijose nra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaits vis dlto ilgas laikas. Jau buvo piets, kai pirmieji msikiai m lsti i barak. Po pusvalandio kiekvienas pasiiupo savo katiliuk, ir visi susirinkome prie virtuvs, nuo kurios sklido riebus ir malonus kvapas. Prieakyje, aiku, sustojo al-kaniausieji: maasis Albertas Kropas, geriausia galva ms kuopoj ir todl neseniai pakeltas grandinius; Miuleris Penktasis, kuris dar tebetampo su savimi vadovlius ir svajoja apie lengvatinius egzaminus; uraganins ugnies metu jis kala fizikos dsnius; Lras, kuris neioja didel barzd ir kurio irdis linksta merginas i karinink bordelio; jis dievagojasi, kad sakymu armijai jos pareigotos neioti ilkinius markinius ir, prie priimdamos sveius nuo kapitono laipsnio ir aukiau isimaudyti vonioje; ketvirtasis a, Paulius Boimeris. Visi keturi po devyniolika met, visi keturi ij kar i tos paios klass. ia pat u ms stovi ms draugai: Tjadenas, liesas altkalvis, ms vienmetis, didiausias rajnas visoje kuopoje, jis sda valgyti lieknas, o atsikelia isipts kaip prisisiurbusi blak; Ha j Vesthusas, to paties amiaus, durpi kasikas, kuris lengvai gali sugniauti rankoje kareivikos duonos kepaliuk ir paklausti: Atspkit, k a turiu saujoj?" Dteringas, valstietis, kuris galvoja tik apie savo k ir savo mon; ir pagaliau Stanislavas Katinskis, ms skyriaus siela, itvermingas, gudrus, suktas mogus. Jis turjo keturiasdeimt met, jo veidas buvo emi spalvos, akys mlynos, peiai nusmuk, ir jis nuostabiai mokjo uuosti pavoj, skan ksn ir tokias vietas, kur galima gerai pasislpti nuo virinink akies.
4

Ms skyrius buvo pats pirmutinis eilje prie lauko virtuvs. Mes jau mme nekantrauti, nes nieko nenumanantis virjas vis kako dar stovjo ir lauk. Pagaliau Katinskis jam kteljo: Na, Henrichai, denk savo bartpuod! Ir taip ma tyti, kad pupels gatavos. Tasai mieguistai papurt galv: Pirma tegul visi susirenka. Tjadenas parod dantis: Mes visi ia. Puskarininkis vis dar nieko nesuprato: Taip, jums tai patikt! O kurgi kiti? Juos ne tau iandien reiks maitinti! Vieni lauko ligoninje, kiti po emm. Tai suinojs, virjas buvo pribloktas. Jis net pasverdjo: O a iviriau imtui penkiasdeimiai moni. Kropas stukteljo jam paon: Vadinasi, ir mes bent kart soiai pavalgysime. Na, pradk! Bet staiga Tjadenui ov galv mintis. Jo smailas kaip pels snukutis veidas viste nuvito, akys klastingai prisimerk, skruostai m virpioti, ir jis prijo ariau: mogau plaukuotas, bet tu ir duonos gavai imtui penkiasdeimiai moni, ar ne? Apstulbs puskarininkis linkteljo isiblaks. Tjadenas stvr ji u skverno: Ir deros? Pomidoro galva vl linkteljo. Tjadeno andas suvirpjo: Ir tabako? Taip, visko. Tjadenas, visas nuvits, atsigr. Velniai griebt, ia tai sekasi! Juk tai viskas da bar bus mums! Tada kiekvienam ieina palaukit! taip ir yra, lygiai po dvigub porcij! Bet dabar Pomidoras vl atsigavo ir pareik: Taip negalima. Taiau dabar ir mes atkutome ir pasislinkome ariau. Kodl gi negalima, morka tu? paklaus Katinskis. Kas yra skirta imtui penkiasdeimt moni, negali juk bti atiduota atuoniasdeimiai.
5

 Tai mes tau dar parodysim, kaip tai padaryti, suurzg Miuleris. Sriub galite imti, tiek jau to, bet duon ir der galiu iduoti tik atuoniasdeimiai moni, spyrsi Pomidoras. Katinskis supyko: Tave turbt reikt pakeisti, k? Tu gavai maist ne atuoniasdeimiai moni, o antrajai kuopai, ir baig tas kriukis. J tu ir iduosi! Antroji kuopa tai mes. Vyruk pradjome imti nag. Niekas jo nemgo, kelet kart jau buvo kaltas, kad valg apkasuose gavome per vlai ir alt; utekdavo sukaukti vienam kitam sviediniui, ir jis jau nedrsdavo su savo katilu privaiuoti ariau, tad ms valgianeiai turdavo sukarti daug ilgesn keli negu kit kuop. Bulk i pirmosios kuopos kur kas geresnis. Nors jis buvo riebus kaip iurknas iem, bet prireikus pats tempdavo puodus iki pat prieakins linijos. Mes buvome nusiteik karingai ir tikriausiai btume susipe, jeigu nebt staiga pasirods ms kuopos vadas. Jis pasiteiravo, ko mes ia ginijams, ir tiek tepasak: Taip, vakar mes turjome dideli nuostoli... Paskui jis vilgteljo katil: Pupels, atrodo, neblogos. Pomidoras linkteljo: Su taukais ir msa. Leitenantas pavelg mus. Jis inojo, k mes galvojame. I viso jis daug k inojo, nes i ms tarpo ikilo: kuop jis atjo puskarininkiu. Leitenantas dar kart kilsteljo katilo dangt ir pauost. Nueidamas pasak: Ir man atnekite koki lkt. O davinius reikia idalyti visus. Jie mums pravers. Pomidoras nutais kvail min. Tjadenas okinjo aplink j. Juk tau nieko dl to neatsitiks! Atrodo, lyg jo inioje bt visa intendantra. Na, pradk gi, senas sukiau, ir neapsiskaiiuok tiktai... Pasikark! sunypt Pomidoras. Jis vos nesprogo i piktumo, jo galva neine toki dalyk, jis nesuprato, kas dedasi iame pasaulyje. Ir, lyg nordamas parodyti, kad dabar viskas vis tiek, jis dar pats nuo savs idav kiekvienam po pus svaro dirbtinio medaus.
6

iandien i tikrj gera diena. Net ir patas atjo, ir beveik kiekvienas gavo po kelet laik ir laikrai. Dabar mes velkams piev u barak. Kropas neasi po paastimi apval margarino statins dangt. Deiniame pievos pakratyje pastatyta didel bendra iviet, dengtas, tvirtas pastatas. Taiau tai naujokams, kurie dar nra imok i kiekvieno daikto turti naudos. Mes iekome ko nors geresnio. Mat ia vienur, ia kitur stovi nedidels atskiros ds, skirtos iam paiam tikslui. Jos yra keturkamps, varios, sukaltos i lent, visikai udaros, su puikia, labai patogia sdyne. Prie on yra rankenos, tad jas galima kilnoti. Tris tokias des sustumiame ratu vien prie kitos ir patogiai sutupiame. Anksiau kaip po dviej valand mes i ia nepasikelsime. Lyg iandien atsimenu, kaip i pradi mes varyda-voms, kai dar buvome naujokai kareivinse ir mums reikdavo naudotis bendra iviete. Dur ten nra, ir dvideimt vyr tupi alia vienas kito kaip traukinyje. Juos galima apvelgti vienu vilgsniu kareivis turi bti nuolatinje prieiroje. Per laik mes imokome daug daugiau, o ne vien nugalti truput gdos. Ilgainiui ir ne prie toki dalyk pripratome. ia, tyrame ore, itaip patupti tikras malonumas. A nebesuprantu, kodl anksiau mes gdydavoms toki dalyk juk tai taip pat natralu kaip valgymas arba grimas. Ir galbt nereikt apie tai tiek daug kalbti, jeigu ie dalykai ms gyvenime nebt vaidin tokio esminio vaidmens ir nebt mums buv tokie nauji, kaip tik mums, nes kitiems visa tai jau seniai buvo savaime suprantama. Kareiviui skilvys ir virkinimas yra kur kas reikmingesn sritis negu bet kuriam kitam mogui. I ia yra paimti trys ketvirtadaliai jo odyno, ir kaip tik ia kareivis randa tas sodrias spalvas, kurios padeda jam ireikti tiek didiausi diaugsm, tiek ir stipriausi pasipiktinim. Niekaip kitaip negalima taip trumpai ir drtai pareikti. Kai grime namo, ms namikiai ir ms mokytojai gerokai nustebs, bet ia visi taip kalba. Mums visi ie procesai vl atgavo savo nekalt pobd, nes norom nenorom turime juos atlikti vieai. Dar
7

daugiau: mums jie yra tokie savaime suprantami, kad proga atlikti savo reikalus jaukioje aplinkoje yra vertinama lygiai taip, kaip, sakysim, grai kombinacija loiant skato partij. Ne veltui visokiems plepalams pavadinti atsirado posakis iviets naujienos"; itos vietos karo tarnyboje yra lieuvavimo kampeliai ir pakeiia nuolatin staliuk alinje. iuo metu mes jauiams geriau negu kokiame baltais kokliais iklotame liuksusiniame klozete. Ten gali bti tik higienika, o ia yra puiku. Tai nuostabios, nerpestingos valandos. Vir ms mlynas dangus. Horizonte kybo rykiai apviesti geltoni aerostatai ir balti zenitini pabkl sviedini debesliai. Kartais, persekiodami lakn, jie ilekia vir kaip pdas. Tik kaip tolimas tolimas griaustinis pasiekia mus duslus fronto dundenimas. Suzvimbia pro al lekianti kaman, ir to gausmo nebegirdti. O aplink mus aliuoja ydinti pieva. Supasi velnios oli luotels, ties jomis plazdena kopstinukai, jie plevena maloniame, iltame vlyvos vasaros vjelyje, mes skaitome laikus bei laikraius ir rkome, nusiimame kepures ir pasidedame alia, vjas aidia ms plaukais, jis aidia ms odiais ir mintimis. Trys ds stovi vytini raudon laukini aguon viduryje. Mes pasidedame ant keli margarino statins dangt. Taip pasidarome ger padkl loti skatui. Kropas pasim kortas. Po kiekvieno loimo atidengtomis kortomis eina ramso partija. Bt galima aminai taip sdti. I barak atskrenda armonikos garsai. Kartais padedame kortas ir irime vienas kit. Tuomet kuris nors Bako: Vaikai, vaikai...", arba: O galjo baigtis lidnai..." ir valandl nutylame. Mus pagauna stiprus jausmas, kurio n vienas nerodo, kiekvienas j jauia, ir ia nereikia daug odi. Kiek ia betrko, kad iandien mes jau nesdtume ant savo di, juk mes, imts pypki, ilikome tik per plauk. Ir todl viskas mums yra taip nauja ir ryku raudonos aguonos ir geras valgis, cigarets ir vasaros vjelis. Kropas klausia: Ar kas matt Kemerich po to? Jis Sen ozefe, ligoninje, sakau a. Miuleris pastebi, kad jam kiaurai perauta launis tikras ansas grti namo.
8

Nusprendiam po piet j aplankyti. Kropas isitraukia kakok laik: Lab dien nuo Kantoreko. Mes juokiams. Miuleris numeta cigaret ir sako: Noriau, kad jis bt ia.

Kantorekas, grietas, mao gio mogelis, pilku surdutu, smailiu kaip pels snukutis veidu, buvo ms klass aukltojas. Jis madaug tokio pat sudjimo kaip ir puskarininkis HimeltosasKlosterbergo siaubas". Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip danai sukelia mao gio mons; jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukto gio. A visuomet stengdavausi nepatekti dalin, kuriame kuop vadai mao gio; tai daugiausia baiss unkaros. Per gimnastikos pamokas Kantorekas mums tol sak ilgas kalbas, kol visa ms klas, isirikiavusi ir jo vadovaujama, nuygiavo apygardos karo valdyb ir usira savanoriais. Dar ir dabar man stovi akyse, kaip jis, velgdamas mus pro ybiojanius akini stiklus, klausdavo: Juk js irgi eisite su visais, draugai?" Tokie aukltojai visuomet neiojasi savo jausmus liemens kienje jau gatavus ir prireikus itraukia juos nustatytomis valandomis. Taiau tuomet apie tai mes dar negalvojome. Vienas i ms, tiesa, dels ir nelabai norjo eiti su visais. Tai buvo Jozefas Bmas, storas, nuoirdus vaikinas. Bet pagaliau ir jis leidosi prikalbamas, kitaip bt neturjs kur dtis. Gali bti, kad dar vienas kitas galvojo kaip ir jis, taiau ir isisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tvai lengvai tkdavo od bailys". mons staiai neturjo jokios nuovokos, kas vyks. Ties sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti mons, jie isyk pairjo kar kaip nelaim, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galv i diaugsmo, nors kaip tik jie turjo greiiau numatyti, kas i viso to ieis. Katinskis tvirtina, kad ia kalti mokslai, nuo j, es, mons eina kvailyn. Kas jau kas, o Kats tuiai burnos neauina.
9

Ir atsitik tu man taip, kad Bmas uvo vienas i pirmj. Atakos metu jis buvo sueistas akis, ir mes palaikme j nukautu. Pasiimti jo negaljome, nes turjome skubiai trauktis. Po piet staiga igirdome j rkiant ir pamatme, kad jis liauia prie apkasus. Pirma jis buvo tiktai neteks smons. Aklas ir pamis i skausmo, jis neiekojo priedangos, ir buvo paautas, niekam i ms nespjus prie jo priliauti ir pasiimti. inoma, Kantorekui to negalima prikiti, kas gi bt, jeigu tokius dalykus imtume laikyti nusikaltimu. Juk toki Kantorek buvo tkstaniai, ir visi jie buvo sitikin, kad tokiu sau patogiu bdu jie dirb ger darb. Taiau kaip tik dl to jie ms akyse ir subankrutavo. Jie turjo vesti mus, atuoniolikmeius berniokus, brand gyvenim, darbo, pareigos, kultros ir paangos pasaul, tarpininkauti tarp ms ir ms ateities. Kartais mes pasityiodavome i j ir ikrsdavome jiems kok pokt, bet irdies gilumoje jais tikjome. Tikdami j autoritetu, mes savo mintyse siejome j su didesniu imanymu ir geresniu gyvenimo painimu. Taiau pirmas nukautasis, kur pamatme, sutriukino sitikinim. Mes supratome, kad ms karta yra garbingesn negu j; jie pralenk mus tiktai mokjimu graiai pakalbti ir apsukrumu. Pirmoji uraganin ugnis parod mums, kad klydome, ir ioje ugnyje sugriuvo ta pasaulira, kuri jie buvo mums skiepij. Jie vis dar ra ir kalbjo, o mes jau matme ligonines ir mirtaniuosius; jie vis dar kal, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau inojome, kad mirties baim yra stipresn. Nuo to mes netapome nei maitininkais, nei dezertyrais, nei bailiais, jie taip lengvai svaidydavosi visais iais odiais, mes myljome savo tvyn ne maiau kaip jie ir drsiai jome kiekvien atak; bet dabar jau t supratome, tartum mums i karto bt atsivrusios akys. Ir matme, kad i j pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vienii ir ieit i tos vienatvs turjome susirasti patys.

Prie eidami pas Kemerich, sudjome jo daiktus; pravers jam kelionje. Lauko ligoninje didelis judjimas; kaip ir visuomet, ia atsiduoda karboliu, pliais ir prakaitu. Pagyvens
10

barakuose, daug prie ko pripranti, bet ia ir pripratusiam gali pasidaryti bloga. Mes klausinjame, kur ia rasti Kemerich; jis guli vienoje palatoje, ir, mus pamaius, jo veide msteli diaugsmas ir bejgikas susijaudinimas. Kai jis buvo be smons, kakas pavog jam laikrod. Juk a tau visuomet sakiau, kad nereikia neiotis tokio gero laikrodio. Miuleris truput nerangiai galvoja ir mgsta pasiginyti. Kitaip jis bt prikands lieuv, nes kiekvienas mato, kad Kemerichas jau nebeieis i itos palatos. Ar jo laikrodis atsiras, ar ne, visai vis tiek, geriausiu atveju j bus galima nusisti namo. Na, Francai, kaip sekasi? klausia Kropas. Kemerichas nuleidia galv: Bt nieko, tik baisiai skauda koj. Mes irime antklod. Jo koja guli po viel gurbu, vir jo styro pasiptusi antklod. A stukteliu Miuleriui blauzd, nes jis, kad kokios, ims ir pasakys Kemeri-chui, k mums pasakojo lauke sanitarai: Kemerichas jau nebeturi pdos. Koja amputuota. Jis atrodo baisiai, pagelts ir iblyks, veide atsirado svetim bruo, kuriuos mes taip gerai pastame, nes jau imtus kart esame juos mat. Ties sakant, tai jau ne veido bruoai, tai greiiau enklai. Po oda jau nebe-pulsuoja gyvyb; ji nustumta tolimiausius kno kratelius, i vidaus skinasi keli mirtis, jinai jau akyse. <5ia guli ms draugas Kemerichas, kuris dar taip neseniai kartu su mumis kepdavo arklien ir tupdavo sviedinio iraustoje duobje; tai dar jis, ir vis dlto tai jau ne jis; jo vaizdas kakoks ibluks, neaikus, kaip fotografijos ploktel, kurioje padarytos dvi nuotraukos. Net ir jo balsas skamba kaip pelenai. A atsimenu, kaip mes ivaiavome front. Jo motina, stora, geraird moteris, palydjo j stot. Ji verk be paliovos, nuo to jos veidas papurto ir ibrinko. Ke-merichui buvo nesmagu, kad motina taip verkia, niekas taip nesantriai nesielg kaip ji, atrod, kad visi jos taukai itirps nuo aar. Be to, ji kakodl nuirjo mane: vis stvarst man u rankos ir maldavo fronte priirti Franc. Ir tikrai jo veidas buvo kaip vaiko ir tokie minkti kaulai, kad, keturias savaites paneiojs kuprin, jis jau pasidar plokiapdis. Bet priirk, kad geras, mog fronte!
11

 Dabar tu greitai vaiuosi namo, sako Kropas, o iaip btum turjs tris keturis mnesius laukti ato stog. Kemerichas linkteli galva. A negaliu irti jo rankas jos atrodo kaip vakins. Panags pilnos apkas purvo. Man staiga ateina galv, kad nagai dar augs ir tada, kai Kemerichas jau bus ileids paskutin atods, jie augs dar ilgai ilgai, tarsi vaiduokliki grybai rsyje. A aikiai sivaizduoju: jie susiraito kaip kamiatraukiai ir vis auga ir auga, o kartu su jais auga ir plaukai ant dljanio kiauo, tarsi ol riebioje emje, visai kaip ol... Argi i tikrj taip gali bti?.. Miuleris pasilenkia: Mes atneme tavo daiktus, Francai. Kemerichas parodo ranka: Padkite po lova. Miuleris kia daiktus palov. Kemerichas vl pradeda kalbti apie laikrod. Kaip ia j nuraminus nesukeliant tarim? Miuleris ilenda i palovio su pora lakn bat. Tai puiks angliki batai i minktos, geltonos odos, aulai iki keli, iki pat viraus suvarstomi, kiekvienas toki nort. Miuleris negali jais atsigrti, jis prideda j padus prie savo gremzdik bat pad ir klausia: Francai, ar tu juos imsiesi? Mes visi trys galvojame t pat: net jeigu jis ir pasveiks, jam tereiks vieno bato, vadinasi, jie nereikalingi jam. O dabar tiesiog baisiai gaila, kad jie liks ia: juk vos tik jis numirs, tuoj juos nudiaus sanitarai. Miuleris dar kart klausia: O gal tu juos paliksi ia? Kemerichas nenori. Tai geriausi jo daiktai. Mes galtume juos ikeisti k nors, vl pasi lo Miuleris, ia, fronte, tokie dalykai labai reikalingi. Taiau Kemerichas neperkalbamas. A uminu Miuleriui ant kojos; jis nenoromis kia graiuosius batus po lova. Mes dar truput pasikalbame, o paskui atsisveikiname: Sveik greiiau, Francai! A jam priadu rytoj vl ateiti. Miuleris irgi apie tai usimena: jis vis tebegalvoja apie suvarstomus batus ir todl nutar juos pasaugoti. Kemerichas sudejuoja. Jis turi kario. Ij mes susistabdome sanitar ir kalbin j ame j leisti Kemerichui vien adat.
12

Tas atsisako: Jeigu mes kiekvienam duotume morfijaus, reikt Jo turti pilnas statines... Tu tikriausiai rpiniesi tik karininkais, kandiai sako Kropas. A greitai sikiu kalb ir pirmiausia duodu sanitarui cigaret. Jis paima. Tuomet klausiu: Ar tu i ties turi teis duoti morfijaus? Jis sieidia: Jei netikit, kam klausiat?.. A spraudiau jam sauj dar kelet cigarei: Bk malonus, padaryk... Na, gerai, sako jis. Kropas nueina su juo vid, jie nepasitiki sanitaru ir nori pamatyti savo akimis. Mes laukiame kieme. Miuleris vl ima kalbti apie batus: Jie man tikt, kaip ant mano kojos siti. Su itomis eldijomis a tik psles prisitrinu. Kaip tu manai, ar jis dar itvers iki ryto, ligi to laiko, kai mes baigsime tarnyb? Jeigu jis numirs nakt, tiek ir tematysim tuos batus... Grta Albertas. Manot, kad?.. klausia jis. Po visam, ubaigia Miuleris. Mes grtame savo barakus. A galvoju apie laik, kur turiu rytoj parayti Kemericho motinai. Mane kreia altis, mielai igeriau degtins. Miuleris skabo oli stiebelius ir kremta juos. Staiga maasis Kropas numeta savo cigaret, sutrypia j ts, apsivalgo kakokia apstulbusia ir sutrikusia veido iraika ir sumurma: Prakeiktas das, itas prakeiktas das! Mes einame toliau, einame ilgai. Kropas nusiramino; mes inome, kas jam buvo .uj: tai fronto pasiutys, kur igyvena kiekvienas. Miuleris j klausia: O k gi tau rao Kantorekas? Jis rao, kad mes esame geleinis jaunimas, juokiasi Kropas. Visi trys piktai nusijuokiame. Kropas plstasi; jam diugu, kad gali kalbti. Taip, itaip galvoja jie, itaip galvoja jie, imtai tkstani Kantorek! Geleinis jaunimas. Jaunimas! I ms nra n vieno vyresnio kaip dvideimt met. Bet argi mes jauni? Argi tai jaunimas? Tai buvo seniai. Dabar mes jau seniai.
13

II
Keista pagalvojus, kad namie, raomojo stalo staliuje, guli pradta rayti drama Saulius" ir snis eilrai. Ne vien vakar a prasdjau prie i savo krini beveik visi mes esame t panaaus dar; bet visa tai dabar atrodo taip nepanau ties, kad a to nebegaliu kaip reikiant n sivaizduoti. Nuo to laiko, kai mes atsidrme ia, ankstyvesnis gyvenimas trkte nutrko, nors mes n pirtu prie to neprisidjome. Kartais mginame visa tai pervelgti ir isiaikinti, taiau tai mums kakodl nepavyksta. Ypa viskas neaiku yra kaip tik mums, dvideimtmeiams, Kropui, Miuleriui, Lrui, man, visiems tiems, kuriuos Kantorekas vadina geleiniu jaunimu. Vyresni mons yra tvirtai susij su praeitimi, jie turi pagrind po kojomis, jie turi monas, vaikus, profesij, turi savo interesus, ir ie saitai yra jau tokie stiprs, jog karas nestengia j sutraukyti. O mes, dvideimtmeiai, turime tik savo tvus ir vienas kitas mergait. Tai nedaug, nes ms amiuje ryys su tvais yra silpniausias, o mergaits dar nra svarbiausias daiktas. O be ito, mes nedaug k teturjome: truput svajoni, vien kit pomg ir mokykl; daugiau dar nebuvome spj pergyventi. Ir i to nieko nepasiliko. Kantorekas pasakyt, kad mes stovjome kaip tik prie gyvenimo slenksio. Panaiai ir yra. Mes dar nebuvome spj leisti akn. Karo banga mus nune. Kitiems, vyresniesiems, karas tra pertrauka, ir jie gali mintimis per j perokti. O mus karas pastvr ir nusine, ir neinome, kaip visa tai baigsis. Tuo tarpu tiek teinome, jog kakaip keistai surambjome, kad tas suramb-jimas kakoks melancholikas, nors dabar ir lidime ne taip jau danai.

Jeigu Miuleris labai nori Kemericho bat, dar nereikia, kad jis maiau jo gailisi negu bet kuris kitas, kuris i skausmo nedrst apie tai ir pagalvoti. Tik jam tai skirtingi dalykai. Jeigu batai Kemerichui galt bent
14

kiek padti, Miuleris mieliau basas vaikiot spygliuota viela, o ne galvot, kaip juos gauti. Bet dabar batai yra toks dalykas, kuris neturi nieko bendro su Kemericho bkle, o Miuleriui jie labai praverst. Kemerichas mirs, ir ar ne vis tiek, kam jie teks? Kodl tad Miuleris negali j tykoti, juk jis turi juos daugiau teisi negu koks nors sanitaras! Kai Kemerichas mirs, bus jau per vlu. tai kodl Miuleris jau dabar nenuleidia nuo j aki. Mes nebemokame kitaip galvoti, nes visa kita yra dirbtina. Mes pripastame tik faktus, tik jie mums svarbs. O geri batai niekur nesimto.

Anksiau ir tai buvo ne taip. Kai jome apygardos karo valdyb, mes dar buvome klas i dvideimties jaunuoli, kurie, prie engdami kareivini kiem, ididiai usuko kirpykl bendrai nusiskusti; kai kurie tai dar pirm kart. Mes neturjome joki tvirt ateities plan, tiktai nedaugelio mintys apie karjer ir profesij buvo jau tiek susiformavusios, kad galjo t reikti gyvenime; utat mes turjome daugyb neaiki idj, kurios ms akyse idealizavo gyvenim ir kar, teik jiems romantinio pobdio. Deimt savaii mes jome karin mokym, ir per laik mus labiau peraukljo negu per deimt met mokykloje. Mes mokms, kad nuveista saga yra svarbiau negu keturi tomai openhauerio. I pradi nusteb, paskui pyk ir pagaliau abejingi suinojome, kad visk lemia ne protas, bet bat epetys, ne mintis, bet sistema, ne laisv, bet mutras. Mes tapome kareiviais i entuziazmo, laisva valia; bet ia dar visk, kad mums ivaryt tokius jausmus. Po trij savaii jau nesistebjome, kad laikaneys su puskarininkio juostelmis turjo mums daugiau galios negu anksiau ms tvai, ms aukltojai ir visi kultros atstovai nuo Platono iki Gts, krv sudjus. Savo jaunomis, valgiomis akimis matme, kad ms mokytoj skiepyta klasikin tvyns svoka ia buvo realizuota tokiu atsisakymu nuo individualybs, kokio niekam neateit galv reikalauti net i emiausio tarno. Atidavinti pagarb, stovti isitempus, paraduoti, gerbti autuvu, suktis kairn, suktis deinn, sudauti kulnimis, klausyti keiksm ir kentti tkstanius priekabi,
15

savo udavin mes visai kitaip vaizdavoms ir manme, kad mus ruoia ygdarbiams kaip cirko arklius arenai. Bet greitai prie to pripratome. Mes net supratome, jog kai kurie i i dalyk yra reikalingi, o kiti lygiai taip nereikalingi. Kareiviai tokiems dalykams turi ger uosl.

Ms klas po tris ir keturis buvo iblakyta po skyrius, kartu su friz vejais, valstieiais, darbininkais ir amatininkais, su kuriais mes greitai susidraugavome. Kropas, Miuleris, Kemerichas ir a patekome devintj skyri, kuriam vadovavo puskarininkis Himeltosas. Jis buvo inomas kaip didiausias kirvis visose kareivinse ir tuo didiavosi. Maas, kresnas vyrukas, itarnavs dvylika met, viesiai rudais, riestais sais, civiliniame gyvenime laikaneys. Ant Kropo, Tjadeno, Vest-huso ir mans jis ypa neturjo akies, nes jaut ms tyl pasiprieinim. Vien ryt a keturiolika kart klojau jo lov. Kiekvien kart jis rasdavo prie ko prikibti ir vl visk sujaukdavo. Pasidarbavs dvideimt valand, inoma su pertraukomis, a taip nublizginau por prietvanini, kaip akmuo kiet bat, kad jie pasidar minkti kaip sviestas ir net pats Himeltosas nerado prie ko prisikabinti; jo sakytas, a su dant epetliu ko variausiai iveiiau ms skyriaus kambario grindis; jo paliepimu,, mudu su Kropu, pasim epet ir semtuvl, turjome ivalyti kareivini kiem nuo sniego ir, galimas daiktas, btume sual bevalydami, jeigu atsitiktinai nebt pasirods vienas leitenantas, kuris mus pasiunt kareivines, o Himeltosui dav gerokai pipir. Deja, po to Himeltosas dar labiau ant ms dko. Keturias savaites i eils a kiekvien sekmadien turdavau stovti sargyboje ir per vis laik budti kareivinse; su visa apranga ir autuvu jis mane tol vaik po patius, lapi arim komanduodamas ,,kelk!", bgte mar!" ir gulk!" kol a pavirtau purvo gniutulu ir igriuvau; po keturi valand a parodiau Himeltosui savo varutliai ivalyt aprang, tiesa, mano rankos buvo pratrintos ligi kraujo. Mes su Kropu, Vesthusu ir Tjadenu per didiausi alt, be pirtini ketvirt valandos mokms stovti ramiai", plikais pirtais spausdami ledin autuvo vamz16

d, o Himeltosas, nordamas apkaltinti mus komandos nevykdymu, vis laik slankiojo aplinkui, tykodamas, ar nekrustelsime nors trupuiuk. Atuonis kartus antr valand nakties vienmarkinis turjau bgti i virutinio kareivini aukto kiem u tai, kad mano apatins kelns per kelet centimetr buvo isikiusios nuo suolelio krato, ant kurio visi turdavo sudti nakiai savo drabuius. Greta mans, lipdamas man ant pirt, bgo budintis puskarininkis Himeltosas. Durtuv kautyni pratimuose man visada reikdavo grumtis su Himeltosu, ir a turdavau rankose sunki gelein lazd, o jis lengv medin autuv, kuriuo man puikiausiai galdavo iki mlynumo apdauyti rankas; tiesa, kart a taip siutau, kad, nieko neirdamas, puoliau j ir taip djau pilv, kad jis isities. Kai jis nujo pasisksti, kuopos vadas j ijuok ir pasak, kad nereikia iopsoti; jis paino savo Himeltos ir, atrod, neturjo nieko prie, jei tas kartais apsimulkindavo. A tobulai imokau karstytis spintomis; po kurio laiko niekas nemokjo taip pritpti kaip a; mes drebdavome vos igird jo bals, taiau ms veikti itam pasiutusiam pato arkliui nepavyko. Vien sekmadien mudu su Kropu neme pro barakus, pasimov ant kartels, kibirus i iviets. Tuo tarpu pasirod visas isipusts Himeltosas, pasirengs eiti miest. Mus pamats, jis sustojo prieais ir paklaus, kaip mums patinks is darbas. Mes tarsi netyia suklupome ir ivertme kibir jam ant koj. Jis visai pasiuto, taiau ir ms kantryb buvo pasibaigusi. A jus grsiu tvirtov! suriko jis. Kropas neitvr. Bet pirma bus tardymas, ir tuomet mes visk iklosim, pasak jis. Kaip js kalbate su puskarininkiu! subliov Himeltosas. Js i galvos ijote? Palaukite, kol jus paklausiu! K js adate pasakyti? Ikloti visk apie pon puskarinink! atsak Kropas ir prispaud rankas prie kelni sili. Dabar Himeltosas vis dlto pajuto, kuo viskas kve pia, ir, netars n odio, pasitrauk. Nors nueidamas jis dar amteljo: Na, palaukit, a jums parodysiu", bet jo valdiai buvo atjs galas. Jis dar kart pamgino mus pavaikyti po arimus komanduodamas gulk!" ir kelk, bgte mar!". Mes, be abejo, klausme kiekvieno sakymo, nes sakymas yra sakymas, j reikia vykdyti.
17

Taiau tai darme taip ltai, kad Himeltos sum neviltis. Mes pamau atsiklaupdavome, paskui atsiremdavome alknmis ir taip toliau; tuo tarpu jis siuts jau duodavo kit komand. Mes nespjome suprakaituoti, o jis jau buvo ukims. Tuomet jis paliko mus ramybje. Tiesa, jis mus vis tebevadino kiaulmis. Bet iuose odiuose buvo jauiama pagarba. Buvo daug ir padori puskarininki, kurie elgsi protingiau; padorij buvo netgi daugiau. Bet kiekvienas norjo pirmiausia kaip galima ilgiau ilaikyti ger vietel ia, tvynje, o tai pavykdavo tik tam, kuris grietai elgdavosi su naujokais. Mes imginome savo kailiu turbt visok, koks tik galimas, kareivini mutr ir ne syk esame kauk i pykio. Kai kurie i ms net susirgo, o Volfas net ir numir plaui udegimu. Bet mes btume buv juokingi patys sau, jeigu btume pasidav. Mes tapome kieti, tars, negailestingi, kertingi, iurkts, ir tai buvo gerai, nes kaip tik it ypatybi mums ir trko. Jeigu, neij ios mokyklos, btume patek apkasus, tikriausiai daugumas i ms bt ij i proto. O itaip mes buvome paruoti tam, kas ms lauk. Mes nepalome, mes prisitaikme; ia mums padjo ms dvideimt met, kurie daug k kita mums labai pasunkino. Bet svarbiausia, kad mumyse pabudo stiprus, praktikas vieningumo jausmas, kuris fronte virto tuo geriausiu dalyku, kur tik gali duoti karas, draugikumui

A sdiu prie Kemericho lovos. Jis vis labiau gsta. Aplink mus didelis triukmas. Atjo sanitarinis traukinys, ir renkami sueistieji, kuriuos galima evakuoti. Pro Kemericho lov gydytojas praeina net nevilgteljs j. Kit kart, Francai, sakau a. Jis, pasirms alknmis, kiek pasikelia nuo pagalvio. Jie man amputavo koj. Vadinasi, vis dlto jis jau ino. A linkteliu galva ir atsakau: Diaukis, kad tik tuo baigsi. Jis tyli. A toliau kalbu:
18

 Galjai likti ir be abiej koj, Francai. Vegeleris neteko deiniosios rankos. Tai daug blogiau. Ir tu juk vyksi namo. Jis iri mane: Tu taip manai? inoma. Jis pakartoja: Tu taip manai? Tikrai, Francai. Tau tik reikia pirma atsigauti po operacijos. Jis pamoja, kad a prisislinkiau ariau. A pasilenkiu prie jo, ir jis nibda: A netikiu. Nekalbk niek, Francai; po poros dien tu pats tai pamatysi. Baisus daiktas amputuota koja; ia sulopomi ne tokie dalykai. Jis pakelia rank: Pairk ia, iuos pirtus. Tai nuo operacijos. Tik kirsk gerai ir tuojau atkusi. O ia jus padoriai maitina? Jis parodo duben, kuris tebra artipilnis. A susijaudinau. Francai, tau reikia valgyti. Svarbiausia valgyti. O maistas ia visai neblogas. Jis neklauso. Po valandls Francas i lto prataria: Kitados a norjau tapti vyresniuoju girininku. Tai tu puikiausiai galsi, raminu a. Dabar yra nepaprast protez; tu net ir nepastebsi, kad tau ko trksta. Jie pritaisomi prie raumen. Su rankos protezu galima judinti pirtus ir dirbti, net rayti. Be to, dabar vis laik mons iranda k nors naujo. Kur laik jis guli tyldamas. Paskui sako: Gali paimti mano suvarstomus batus ir atiduoti Miuleriui. A linkteliu ir galvoju, k galiau pasakyti jam padrsinti. Jo lpos inyko, burna pasidar didesn, dantys isiskiria, tarsi jie bt kreidiniai. Knas tirpsta, kakta darosi statesn, isiauna skruost kaulai. Skeletas veriasi ior. Akys jau dumba. Po keli valand bus viskas baigta. Kemerichas ne pirmas, kur a matau mirtant; bet mes kartu uaugome, o tai jau visai kas kita. A nusiraindavau nuo jo raomuosius darbus. Mokykloje jis daniausiai neiodavo rud eilut su diru, kuris ties alku19

nmis bdavo nutrintas net blizgjo. Taip pat ne vienas i ms nesugebdavo taip gerai suktis ant skersinio kaip jis. Kai jis sukdavosi, plaukai tarsi ilkas udengdavo jam veid. Kantorekas juo didiuodavosi. Taiau cigarei Kemerichas negaldavo paksti. Jo oda buvo labai balta, ir jis iek tiek primin mergait. A pavelgiu savo batus. Jie dideli ir sunks, juos sukitos kelns; kai atsistoji su iais plaiais vamzdiais, atrodai storas ir stiprus. Bet kai mes nueiname maudytis ir nusirengiame, staiga ms kojos vl pasidaro laibos ir peiai siauri. Tuomet mes nebe kareiviai, o beveik vaikai, ir niekas nepatikt, kad mes galime valkioti sunkias kuprines. Keista pasidaro, kai mes nusirengiame nuogi; tuomet mes civiliai ir beveik taip jauiams. Maudydamasis Kemerichas atrodydavo maas ir lieknas kaip kdikis. Ir tai dabar jis guli kaipgi ia dabar? Reikt pro i lov pravesti vis pasaul ir pasakyti: tai Francas Kemerichas, devyniolikos su puse met, jis nenori mirti. Neleiskite jam numirti! Mano mintys pinasi. Nuo io karboliu ir pliais atsiduodanio oro apgleivja plauiai, tai kakokia lipni ko, kuri dusina. Temsta. Kemericho veidas iblykta, jis pasikelia nuo pagalvio ir yra toks ibals, kad net iba. Lpos tyliai kruta. A pasilenkiu prie jo. Jis nibda: Jeigu surasite mano laikrod, nusiskite j namo. A neprietarauju. Nebeverta. Jo negalima tikinti. Man baisu, kad nieku negaliu jam padti. i kakta su kritusiais smilkiniais, i burna, i kurios telik dantys, i susmailjusi nosis! Ir stora verkianti moteris namie, kuriai a turiu parayti. O kad is laikas jau bt isistas! Aplinkui su buteliais ir kibirais vaikioja sanitarai. Vienas prieina, tiriamai vilgteli Kemerich ir vl nueina. Matyti, kad jis laukia, turbt jam reikalinga lova. A pasislenku ariau prie Franco ir imu kalbti, lyg tai j galt igelbti: Francai, galbt tu pateksi Klosterbergo sanato rij, inai, tarp vil. Tuomet tu galsi pro lang matyti vis lauk iki t abiej medi horizonte. Dabar gra iausias laikas brsta javai, ir vakarais laukai mirga saulje lyg perlamutras. O topoli alja ties vienuolyno upeliu, kuriame mes gaudydavome dygles! Tu vl galsi sitaisyti akvarium ir auginti uvis, galsi niekieno ne20

siklauss ieiti, galsi net pianinu skambinti, jeigu tik panorsi. A pasilenkiu ties jo veidu, ant kurio krinta elis. Francas dar kvpuoja, tyliai tyliai. Jo veidas drgnas, jis verkia. Na, ir pridirbau a su savo kvailom kalbom! Nereikia, Francai, a apkabinu j per peius ir priglaudiu savo veid prie jo veido. Ar tu nenori miego? Jis neatsako. Aaros teka jam per veidus. A noriau jas nuluostyti, bet mano nosin per daug nevari. Praeina valanda. A sdiu ir susikaups stebiu jo veido iraik, gal jis dar nors k pasakyti. Ak, kad jis atvert burn ir imt rkti! Bet jis tik verkia nusisuks al. Jis nieko nekalba apie savo motin, savo brolius ir seseris, jis nieko nesako, visa tai turbt jam nebe galvoj; dabar jis visikai vienas su savo trumpuiu devyniolikos met gyvenimu ir verkia, nes tas j palieka. Niekad nebuvau mats, kad kas taip sunkiai, su tokia neviltim bt atsisveikins su gyvenimu, nors ir j Tjadeno mirt nelengva buvo irti; tas stiprus kaip lokys vaikinas visa gerkle auksi motinos ir, iplts baims sklidinas akis, su durtuvu vijo nuo savo lovos gydytoj, kol pagaliau susmuko. Staiga Kemerichas sudejuoja ir pradeda" gargaliuoti. A paoku, paknopstom lekiu lauk ir klausiu: Kur gydytojas? Kur gydytojas? Pamats mog su baltu chalatu, a iumpu j u rankos: Einam greiiau, kitaip Francas Kemerichas numirs. Jis itraukia rank ir klausia alia stovint sanitar: Kas ia dabar? Tas atsako: Dvideimt eta lova, amputuota koja aukiau kelio. Gydytojas piktai aukia: Kaip a galiu visus inoti, iandien amputavau penkias kojas. Jis pastumia mane al, pasako sani tarui: Pairkit! ir nubga operacin. Eidamas su sanitaru, a drebu i pykio. Jis pavelgia mane ir sako: Operacija po operacijos, nuo penki ryto, pasiust gali, sakau a tau. Tiktai iandien mir eiolika tava sis bus septynioliktas. Tikriausiai pasieks dvideimt...
21

Man darosi bloga, a daugiau nebegaliu. Nebenoriu n plstis tai beprasmika, a noriau kristi ir daugiau nebeatsikelti. Mes prie Kemericho lovos. Jis mirs. Veidas dar drgnas nuo aar. Akys praviros, jos pageltusios kaip senos kaulins sagos... Sanitaras kumteli man paon: Jo daiktus pasiimsi? A linkteliu. Jis kalba toliau: Turim j tuojau ineti, mums reikia lovos. Ten jau guli priebutyje. A paimu daiktus ir nusegu Kemericho atpainimo enkl. Sanitaras klausia kareivio knygels. Jos nra. A sakau, kad ji turbt ratinje, ir ieinu. Upakaly mans sanitarai jau nea Franc ir guldo ant palapins audeklo. Prie dur tarsi iganym pajuntu tams ir vj. Kiek galdamas a kvepiu oro ir jauiu, kad jis, toks iltas ir velnus kaip niekad, glosto man veid. Staiga mano galvoje blyksteli mintys apie mergaites, apie ydinias pievas, apie baltus debesis. Mano batuotos kojos nea mane pirmyn, a einu vis greiiau, a bgu. Pro mane eina kareiviai, j kalbos mane jaudina, nors a ir nesuprantu, apie k jie kalba. 2em sklidina jg, kurios per bat padus plsta mane. Naktis spraga tarsi elektrinta, dusliai dunda frontas lyg bgn orkestras. Mano knas lankstus, a jauiu, kokie tvirti mano snariai, a narpiu ir prunkiu. Naktis gyvena, a gyvenu. A jauiu alk, didesn negu pilvo alkis... Miuleris stovi prie barako ir laukia mans. A atiduodu jam batus. Mes sueiname vid, ir jis prisimatuoja juos. Batai kaip jam siti... Jis pasirausia savo atsargose ir pasilo man ger gabal servelato. Be to, yra kartos arbatos su romu.

III
ms dalin atvyko nauj kareivi. Tuios vietos gultuose uimamos, ir greitai barake nebelieka laisv iuini. I dalies tai seni kareiviai, bet gavome ir dvi22

deimt penkis vyrus i naujok apmokymo stovykl. Jie beveik metais jaunesni u mus. Kropas man kumteli. Ar matei tuos vaikus? A linkteliu. Mes vaikiojame gurklius patemp, surengiame kieme barzd skutim, susikiame rankas kelni kienes, irime naujokus ir jauiams kaip seni seni kareiviai. Prie ms prisideda Katinskis. Mes einame per arklides ir atsiduriame prie jaunj kareivi, kurie kaip tik iuo metu gauna dujokaukes ir kav. Kats klausia vien i pai jaunj: Na, turbt jau ilgai nieko padoresnio negavote ukrimsti, ar ne. Tas susiraukia: I ryto runkeli duona, pietums runkeli vine gretas, vakarienei runkeli kotletai su runkeli salo tomis. Katinskis, nutaiss inovo min, vilpteli: Runkeli duona? Tai jums dar pasisek, iaip jie kepa j ir i pjuven. O k tu galvoji apie pupeles, ar nenortum kokio samtelio? Jaunuolis parausta: Nra ko ia tau laikyti mane ant juoko. Katinskis daug neneka: Pasiimk katiliuk. Mes smalsiai sekame juos. Jis atveda mus prie statins, kuri stovi alia jo iuinio. I tikrj statin pilna pupeli su jautiena. Katinskis atsistoja prie jos kaip generolas ir sako: Neiopsok ir iupk! Tai prs kis. Mes pritrenkti. A klausiu: Po imts pypki, Katai, kur tu gavai? Pomidoras apsidiaug, kad a sutikau paimti. U tai a daviau tris gabalus paraiutinio ilko. Na, pupels juk visai skanios ir altos. Jis kaip koks globjas krauna jaunuoliui porcij ir sako: Jei kit kart ia ateisi su katiliuku, kairiojoj rankoj atsinek cigar arba kramtomojo tabako. Su pratai? Paskui jis atsisuka mus: Js, inoma, gausit dykai.
23

Katinskis yra nepakeiiamas mogus, jis turi etj pojt. Visur yra toki moni, taiau niekad j i karto nepainsi. Kiekviena kuopa toki turi po vien arba du. Katinskis labiausiai velni prids i vis, kuriuos a pastu. I profesijos jis, rodos, kurpius, bet tai nieko nereikia, jis moka visus amatus. Gera su juo draugauti. Mudu su Kropu draugaujame su juo, Haj Vesthusas, galima sakyti, irgi priklauso ms utvei. Tiesa, tai daugiau vykdomasis organas: kai pasitaiko koks reikalas, kur neapsieisi be stipri kumi, jis darbuojasi Kato vadovaujamas. U tai jis gauna savo dal. Pavyzdiui, nakt mes atvykstame visikai neinom viet, kok apgailtin miesiuk, kur i karto matyti, kad ia viskas jau igrobstyta, likusios tik plikos sienos. Buvein mums paskiria maame, tamsiame fabriklyje, kuris k tik iam reikalui pritaikytas. Jame stovi lovos, tiksliau medins kartels, tarp kuri itemptas viel rezginys. Viel rezginys yra kietas. Mes neturime ko pasikloti antklods mums reikalingos usikloti. Palapins brezentas per plonas. Kats visk apiri ir sako Ha j ei Vesthusui: Eime. Jie ieina visikai nepastam vietov. U pusvalandio grta su dideliais glbiais iaud. Kats rado arklid ir joje iaud. Dabar galtume iltai isimiegoti, jeigu mums taip arna arnos neryt. Kropas kreipiasi vien artilerist, kuris jau senokai stovi ioje apylinkje: Ar ia nra kur nors kantinos? 1 Tas juokiasi: Dar ko usimanysi! ia nieko nepei. Net ir plu tels duonos ia negausi. Argi ia nebra n vieno gyventojo? Artileristas nusispjauna: Kur nebus, vienas kitas yra. Bet ir jie patys trai niojasi aplink kiekvien lauko virtuv ir elgetauja. Reikalai prasti. Matyt, reiks susiverti dirus ir laukti iki ryto, kol atgabens maisto. Bet ia a matau, jog Kats usideda kepur, ir klausiu:
1

Kantina valgykla, bufetas, ukandin (kareivinse). 24

 Kur tu, Katai? Eisiu pasivalgyti. Gal k dar isunksim. Jis ieina. Artileristas aiposi: Sunk, sunk! Tik nepatrk besunkdamas. Nusivyl mes virstame lovas ir svarstome, ar nesugrauti kokio ksnelio i nelieiamo davinio. Bet tai per daug rizikinga. Todl pamginame umigti. Kropas perlauia cigaret ir pus duoda man. Tjadenas pasakoja apie pupas su lainiais valg, kur visi labai mgsta jo krate. Jis keikia tuos, kurie jas taiso be anki. Svarbiausia, reikia visk virti kartu, jokiu bdu negalima atskirai virti bulvi, pup ir laini. Kakas ima niurnti, kad jis pat Tjaden sutrinsis pup ko, jeigu is tutuojau nenutilsis. Po to dideliame ceche pasidaro tylu. Tik pora vaki mirksi buteli kakluose, ir kartkartmis nusispjauna artileristas. Mes jau pradedame po truput snduriuoti, kai staiga atsidaro durys; ir eina Kats. A tariuosi sapnuojs: po paastimi jis turi du kepaliukus duonos, o rankoj kruvin mai su arkliena. Artileristui ikrinta pypk i burnos. Jis apiupinja duon. I ties tikra duona ir dar ilta. Kats apie tai nekalba. Jis gavo duonos, o visa kita nesvarbu. A esu sitikins, kad, jeigu j kas isodint dykumoje, per valand jis sumediot vakarien i datuli, kepsnio ir vyno. Jis trumpai pasako Ha j ei: Priskaldyk malk. Paskui i po munduro isitraukia keptuv ir i kiens isiima sauj druskos ir net gabal tauk; jis nieko nepamiro. Haj asloje ukuria ugn. Ji garsiai spraga tuiame fabriko ceche. Mes ilipame i lov. Artileristas svyruoja. Jis svarsto, ar reikia girti, tuomet galbt ir jam is tas nukrist. Bet Katinskis net nepavelgia j, tai tuia vieta. Tada artileristas keikdamas ieina. Kats ino, kaip minktai ikepti arklien. Nereikia jos i karto dti keptuv, tuomet ji bus kieta. I pradi j reikia truput pavirinti vandenyje. Mes su savo peiliais sutupiame ratu aplink ugn ir prisikemame, kiek tik lenda.
25

Tai toks yra Kats. Jeigu bt kur nors pasaulyje tokia vieta, kur tiktai vien valand per visus metus bt galima gauti k nors valgomo, jis kaip tik i valand, tarsi kokio kvpimo genamas, usidt kepur, ieit, nueit tiesiai lyg pagal kompas ten, kur yra valgis, ir j surast. Jis randa visk: kai alta, jis ras ma krosnel ir malk, ieno ir iaud, stal, kdi, bet pirmiausia k nors pasti. Tai yra kakokia msl, galima pamanyti, kad jis i ems ikasa. Didiausias jo laimjimas buvo keturios ds omar. Beje, mums mieliau bt buv taukai.

Mes drybsome prie barak i sauls puss. Atsiduoda degutu, vasara ir prakaituotomis kojomis. Kats sdi alia mans, nes mgsta paplepti. iandien vidurdien mes vis valand mokms atiduoti pagarb, nes Tjadenas nerpestingai pasveikino kakok major. Katui tai niekaip neieina i galvos. Jis pareikia: Pamatysit, mes pralaimsime kar, nes per daug gerai mokame atiduoti pagarb. Atstypioja Kropas, basas, pasiraitojs kelnes. Jis padiauna ant ols savo iskalbtas kojines. Kats ir j dang, paleidia stipr gars ir priduria svajingai: Kiekviena pupel ileidia garsel. Juodu abu pradeda diskutuoti. Tuo paiu metu jie susilaina i butelio alaus: kas laims oro kautynes, kurios kaip tik vyksta vir ms. Kats tvirtai laikosi savo nuomons, kuri jis, kaip senas fronto veteranas, vl ireikia rimuot: Jei lygyb mes turtum, n kariauti nereikt." Kropas, prieingai, yra filosofas. Jo nuomone, karo paskelbimas turt bti savotika liaudies vente su bilietais ir muzika, kaip buli kovose. aren turt ieiti abiej ali ministrai ir generolai su maudymosi kelnaitmis, apsiginklav lazdomis, ir tegu muasi tarp savs. Kurie likt gyvi, t alis ir nugalt. Tai bt daug paprasiau ir geriau negu ia, kur kovoja visai ne tie mons. Tas pasilymas visiems patinka. Paskui pokalbis nukrypsta kareivini mutr.
26

A atsimenu tok vaizd. Kartas vidurdienis kareivini kieme. Aikt uliejusi tyli kaitra. Kareivins lyg imirusios. Visi miega. Girdti tik, kaip treniruojasi bgnininkai; jie kakur netoli sustoj ir bgnija nevykusiai, monotonikai, bukaprotikai. Kas per derinys: vidurdienio kaitra, kareivini kiemas ir bgnijimo pratybos! Kareivini langai tuti ir tamss. Kai kur ant palangi kybo distanios kareivikos kelns. iuos langus velgi ilgesingai. Kareivinse dabar vsu... O js, tamsios, tvankios kareivins su geleinmis lovomis, languotomis antklodmis, spintelmis ir taburetmis prie jas! Net ir js galima trokti; ia, fronte, js esate pasakikas gimtins atspindys, o js, kareivins, kareivins, pakvipusios usiguljusiu maistu, miegani moni tvaiku, tabako dmais ir drabuiais! Katinskis jas pieia labai spalvingai ir su kvpimu. K mes duotume, kad galtume jas grti! Juk daugiau apie k nors pagalvoti mes net ir nedrstame... O rytmetins pamokos: I kuri dali susideda autuvas 98?" ' O gimnastikos pratimai po piet: F,Kas skambina pianinu, ingsn pirmyn. Dei-nn. Prisistatyti virtuv bulvi skusti..." Mes avims atsiminimais. Staiga Kropas nusijuokia ir sako: Lionje perssti. Tai buvo mgstamiausias ms kapralo aidimas. Lion yra persdimo stotis. Kad ms atostogininkai ten neklaidiot, Himeltosas mok mus kareivinse, kaip reikia perssti. Mes turjome imokti, kaip Lionje tuneliu patekti i vieno traukinio kit. Lovos atstodavo tunel, ir kiekvienas i ms atsistodavo savo lovos kairje pusje. Paskui pasigirsdavo komanda: Lionje perssti!", ir visi aibo greitumu lsdavo pro palov kit pus. Tai darydavome itisas valandas... Tuo tarpu vokiei lktuvas buvo numutas. Kaip kokia kometa krito jis emyn palikdamas paskui save dm uodeg. Kropas pralaimjo butel alaus ir nenoriai skaiiuoja pinigus. Bdamas laikaneiu, Himeltosas tikriausiai buvo kuklus mogus, tariau a, kai Albertui prajo nusivy limas, ir kaip galjo atsitikti, kad, taps puskarininkiu, jis pasidar toks unkara?
1

1898 met pavyzdio autuvas. 27

is klausimas atgaivina Krop: Toks yra ne vienas Himeltosas, toki yra labai daug. Kai tik jie gauna antsiuvus arba kard, tuojau pasidaro kiti mons, tarsi bt betono prisirij. Tai padaro uniforma, spju a. Apskritai taip, sako Kats ir atsisda pasiruos ilgai kalbai, bet prieasties reikia iekoti kitur. Matai, jei tu pripratinsi un sti bulves ir paskui pakii jam gabal msos, tai jis vis dlto griebs ms, nes tokia jau jo prigimtis. O jeigu tu mogui duosi iek tiek valdios, bus lygiai taip pat: jis griebs j. Tai pasidaro savaime, nes mogus, kaip toks, pirmiausia yra gyvulys, ir galbt tik i paviriaus jis pateptas kiek padorumu nelyginant duona taukais. Karo tarnybos esm ir yra ta, kad visuomet vienas turi valdi kitiems. Bloga tik tai, kad kiekvienas turi per daug valdios: puskarininkis gali gainioti eilin, leitenantas puskarinink, kapitonas leitenant, ir dar taip, kad mogus gali i galvos isikraustyti. Ir kadangi kiekvienas i t gainioto j inof kad jis turi teis taip daryti, jie greitai prie to pripranta. Imkim paprasiausi pavyzd: mes einame i pratim aikts pavarg kaip unys. Ir tai komanda: Dain!" Na, daina ieina prasta, nes kiekvienas diaugiasi, kad jis dar gali pavilkti savo autuv. Kuopa grinama atgal aikt ir u bausm turi dar valand pasimokyti rikiuots. ygiuojant atgal kareivines vl komanda: ..Dain!", ir dabar jau dainuojame kaip reikiant. Koks viso to tikslas? Kuopos vadas pasiek savo, nes turi valdi. Niekas jo nepapeiks, atvirkiai, visi j laiko auniu karininku. Bet tai juk tik mamois, jie ne toki dalyk gali sugalvoti mogui pakamuoti. Ir dabar a klausiu jus: ar gali mogus civilinje tarnyboje, kad ir kain kas jis bt, k nors panaaus leisti nebijodamas gauti snuk? Tai galima tik kariuomenje! Matot, tas viskas ir apsuka kiekvienam galv! Ir kuo maesn viet mogus um civiliniame gyvenime, tuo labiau jis stato er ia. Na taip, bet, kaip sakoma, drausm turi bti, atsainiai terpia Kropas. inoma, suurzgia Kats, jie visuomet turi kuo paaikinti. Gal taip ir turi bti. Bet nereikia kankinti moni. Ir pamgink tai paaikinti kokiam altkalviui, bernui ar darbininkui, paaikink tai paprastam eiliniui, o toki ia kaip tik daugiausia, jis mato tik, kad visi jam joja ant sprando, o paskui, kai ateina front, jis puikiai
28

ino, kas reikalinga ir kas ne. Ir jeigu paprastas kareivis ia, prieakinse linijose, taip auniai laikosi, tai labai daug, sakau a jums! Tai labai daug! Visi sutinka, nes kiekvienas ino, kad dresra baigiasi tiktai apkasuose, bet jau u keleto kilometr nuo fronto ji vl prasideda, ir tai su didiausiomis nesmonmis su pagarbos atidavimu ir parado marais. Toks jau yra geleinis dsnis: kareivis visuomet turi bti uimtas. Tuo metu pasirodo Tjadenas, jo veidas imutas raudonomis dmmis. Jis taip susijaudins, kad net mikioja. vytdamas i diaugsmo, jis sako aikiai tardamas kiekvien skiemen: Himeltosas atvaiuoja pas mus. Jis vyksta front.

Tjadenas ypa siuts ant Himeltoso, nes is barakuose aukljo j pagal savo metod. Tjadenas prilapindavo lov, tai pasitaiko jam miegant. Himeltosas grietai tvirtino, kad tai tik tinginyst, ir sugalvojo puiki, savo iradjo vert priemon, kaip igydyti Tjaden. Gretimame barake jis surado kit kareiv, pavarde Kinderfateris, kuris taip pat prilapindavo nakt lov. J perkl pas Tjaden. Barakuose stovjo paprastos kareivikos lovos, dviem auktais, j apaios buvo i vielos tinkl. Himeltosas juodu taip suguld, kad vienas gavo virutin, o kitas apatin lov. Suprantama, apatiniam buvo bjauru. Utat kit vakar juodu turdavo pasikeisti vietomis: apatinis eidavo vir, kad galt atsilyginti. Tai buvo Himeltoso saviaukla. Sumanymas buvo niekikas, taiau smojingas. Deja, jis nieko nepadjo, nes prielaidos buvo neteisingos: abiem tai atsitikdavo ne i tinginysts. Tai galjo kiekvienas pastebti vos pavelgs j blyki od. Viskas baigsi tuo, kad vienas i j visuomet miegodavo ant grind. ia jis lengvai galjo nualti... Tuo tarpu ir Haj prigul alia ms. Jis mirkteli man ir pagarbiai trina savo leten. Kartu su juo mes esame pergyven graiausi ms kareiviko gyvenimo dien. Tai buvo ms ivaiavimo front ivakarse. Buvome
29

paskirti pulk su labai dideliu numeriu, bet prie tai mus dar grino gul gauti mundiruots, taiau ne naujok stovykl, bet kitas kareivines. Kit ryt anksti mums reikjo ivaiuoti. Vakare susiruome atsiteisti su Himeltosu. Jau prie kelet savaii buvome viens kitam prisiek tai padaryti. Kropas net nujo taip toli, jog buvo pasirys po karo stoti pato tarnyb ir vliau, kai Himeltosas vl bus laikaneys, tapti jo virininku. Jam irdis salo i diaugsmo, pagalvojus, kaip jis okdins Himeltos. Kaip tik todl Himeltosas niekaip negaljo ms palauti; visuomet buvome sitikin, kad vien kart jis pateks mums nagus, jei ne kitaip, tai bent karui pasibaigus. Tuo tarpu rengms j kaip reikiant apkulti. Ir kas galjo atsitikti, jeigu jis ms nepains, o rytoj anksti i ryto juk vis tiek ivaiuojam? inojome, kurioje smuklje jis kiekvien vakar sddavo. Grdamas i ten kareivines, jis turjo eiti tamsia, neapstatyta gatve. Ten, pasislp u akmen krvos, mes ir tykojome jo. A turjau antklods uvalkal. Mes drebjome i nekantrumo. O gal jis bus ne vienas? Pagaliau igirdome jo ingsnius, kuriuos puikiai painojome, juk mes juos tiek kart buvome girdj rytais, kai kareivini durys mai atsidarydavo ir pasigirsdavo riaumojimas: Kelk!" Vienas? sunibdjo Kropas. Vienas! Mudu su Tjadenu mme liauti aplink akmen krv. tai jau sublizgjo jo diro sagtis. Himeltosas atrod kiek kaus: jis dainavo. Nieko nenujausdamas jis prajo pro mus. Mes iupome uvalkal, tyliai okome prie jo, umovme i upakalio jam ant galvos, patraukme emyn, tad Himeltosas stovjo lyg baltas maias, negaldamas pakelti rank. Daina nutrko. Per akimirksn prie jo prioko Haj Vesthusas. Iskts alknes, jis atstm mus, nordamas bti pirmasis. Su pasigardiavimu jis um paranki pozicij, ikl tarsi semafor savo rank su plaia lyg kastuvas plataka ir taip vo baltj mai, kad tokiu kiriu jaut galjo umuti. Himeltosas persivert kliu, nulk kokius penkis metrus ir paleido gerkl. Bet mes buvome numat ir tai:
30

su savimi turjome pagalv. Haj atsitp, pasidjo ant keli pagalv, iupo Himeltos u tos vietos, kur buvo galva, ir prispaud j prie pagalvio. Tonas tuojau pasidar duslesnis. Haj kartkartmis j atleisdavo, duodavo atgauti kvap, ir tuomet gargaliavimas pavirsdavo auniu skambiu riksmu, kuris tutuojau vl nusilpdavo. Dabar Tjadenas atseg Himeltoso petneas ir nusmauk kelnes. Tai darydamas, rimb jis laik dantyse. Paskui atsistojo ir m darbuotis. Tai buvo nuostabus vaizdas: guls ant ems Himeltosas, pasilenks ties juo ir pasidjs jo galv ant keli Haj, ypss velnika ypsena ir isiiojs i malonumo, paskui krpiojanios dryuotos apatins kelns su kreivomis kojomis, kurios nusmauktose kelnse sulig kiekvienu kiriu idarinjo originaliausius judesius, ir vir jo darbuojasi kaip malkakirtys nepavargstantis Tjadenas. Pagaliau turjome j tiesiog plte atplti, nes ir mes norjome savo atsiimti. Paskui Haj vl pastat Himeltos ant koj ir pabaigai atliko individual numer. Usimojs deinija vos ne ligi pai vaigdyn, jis smog antaus. Himeltosas parvirto. Haj vl j pakl, pastat prieais save ir skl jam antr, puikiai nutaikyt smg syk jau kairija ranka. Himeltosas sustaug ir leidosi bgti keturpsias. Jo dryuotas laikaneio upakalis bolavo mnesienoje. Mes nudmme kiek kabindami. Haj dar kart atsigr ir pasak su pasitenkinimu, piktai ir kiek mslingai: Kertas tai kraujin dera... I tikrj Himeltosas galjo diaugtis, nes jo odiai, kad vienas visuomet turi auklti kit, dav vaisi, kuri paragavo jis pats. Pasirodo, ms bta suprating mokini, kurie gerai imoko jo metod. Jis niekad ir nesuinojo, kam turi u visa tai dkoti. Vis dlto i io primo jis laimjo uvalkal; nes, po keleto valand gr t viet dar kart pasivalgyti, jo ten neberadome. is vakaras buvo kaltas, kad kit ryt mes ivaiavome gana rams. Kakoks senis su plaia plevenania barzda, kur sujaudino vali ms ivaizda, mus pavadino jaunais didvyriais.
31

IV
Vykstame prieakines linijas daryti tvirtinim. Temstant privaiuoja sunkveimiai. Mes sulipame juos. Vakaras iltas, ir prietema atrodo mums lyg marka, kurios apsaugoje mes jauiams visai gerai. Ji suartina mus; net yktusis Tjadenas pasilo man cigaret ir duoda ugnies. Mes stovime prisispaud vienas prie kito, atsissti niekas negali. Mes ir nepriprat sdti. Pagaliau ir Miulerio nuotaika pasitais: jis su naujais batais. Suburzgia motorai, ima trinksti ir vangti sunkveimiai. Keliai ivainti ir pilni duobi. viesos jungti negalima, todl mus taip mto, kad vos neilekiame i mainos. Taiau tai ms nejaudina. Kas gi gali ia atsitikti? Sulauyta ranka vis geriau negu perautas pilvas, ir ne vienas apsidiaugt gavs toki ger prog patekti namo. Greta ms vaiuoja ilgos voros main su audmenimis. Jos skuba ir vis laik mus lenkia. Mes ukaujam jas lydintiems kareiviams visokius juokus, o jie atsakinja tuo paiu. Pasirodo mrin siena tai toliau nuo kelio stovinio namo aptvaras. Staiga pastatau ausis. Ar neapsirinku? Ne, vl aikiai girdiu s gagenim. A vilgteliu Katinsk, jis mane, mes suprantame vienas kit. Katai, a girdiu kandidat puod... Jis linkteli: Sudorosim, kai grime. A ia visk inau. inoma, Kats puikiai ino. Jis tikriausiai ino kiek vien sies koj dvideimties kilometr spinduliu. Mainos vaiuoja artilerijos rajon. Pabklai nuo lakn aki umaskuoti krmais, tarsi bt rengiamasi savotikai karikai lapini ventei. itos lapins atrodyt linksmai ir taikiai, jeigu jose nelindt patrankos. Nuo pabkl dm ir miglos oras darosi tvankus. Lieuvis jauia karius parako dmus. viai dunksi, net ms maina dreba, po j ritasi triukmingas aidas, viskas aplinkui sibuoja. Ms veidai nepastebimai keiiasi. Tiesa, mes vaiuojame ne prieakin linij, o tik tvirtinim daryti, taiau kiekviename veide parayta: ia yra frontas, mes engme jo sfer.
32

Taiau tai dar nra baim. Tam, kuris taip danai yra vainjs prieakines linijas kaip mes, kailis surambja. Tik jaunieji naujokai jaudinasi. Kats juos pamoko: Tai buvo 30,5 cm pabklas. Girdit, kaip iov, tuoj bus sprogimas. Bet duslus sprogim garsas ms nepasiekia. Jis dingsta fronto gaudesyje. Kats siklauso: inakt duos garo. Klausoms visi. Frontas neramus. Kropas sako: Tomiai jau audo.1 viai aikiai girdti. Tai angl baterijos, dein nuo ms baro. Jos pradjo valanda anksiau. Kai mes ia buvome, jos visuomet praddavo lygiai deimt. K jie ten sugalvojo, suunka Miuleris, matyt j laikrodiai skuba. Duos garo, sakau a jums, man prie tai visada kaulus maudia. Kats traukia galv peius. alia ms sugriaudi trys viai. Ugnies stulpas pastriai perria migl, pabklai gaudia ir griaudia. Mus nupurto altis, ir diaugiams, kad rytoj is ryto vl bsime barakuose. Ms veidai neiblyko ir neparaudo labiau kaip paprastai; jie nepasidar ir labiau tempti ar sugleb, ir vis dlto jie yra kitokie. Jauiame, kad ms kraujyje jungtas kakoks kontaktas. Tai ne tuti odiai, tai faktas. Frontas, suvokimas, kad esi fronte, tai kas jungia kontakt. T akimirksn, kai nuvilpia pirmosios granatos, kai viai ima draskyti or, staiga ms gyslose, ms rankose, ms akyse atsiranda temptas laukimas, saugojimasis, padidjs budrumas, nuostabus poji jautrumas. Knas i karto pasidaro viskam pasiruos. Man danai atrodo, kad ia kaltas oras, kuris vibruoja nuo sprogim ir tuo tyliu savo virpjimu sudirgina visus ms pojius; o gal tai daro ir pats frontas i jo spinduliuoja lyg kokia elektra, kuri mobilizuoja neinomus nerv galiukus. Visuomet tas pats: kai ivaiuojame, mes esame staiai kareiviai, kartais paniur, kartais gerai nusiteik, bet vos tik pasirodo pirmosios artilerijos pozicijos, kiekvienas ms pokalbi odis ima skambti kitaip...
1

Tomiai pajuokiantis angl pstinink pavadinimas. 33

Kai Kats, stovdamas ties barakais, pasako: Duos garo...", tai tra tik jo nuomon, ir tiek; bet, kai jis tai pasako ia, jo odiai vysteli kaip durtuvas mnesienoje, jie perskrodia mintis lyg peilio amenys, jie yra svaresni ir savo grsminga prasme: ,,Duos garo" prabyla t nesmoning instinkt, kuris pabunda mumyse. Gal tai ms vidin ir slapiausia gyvyb sudreba ir pakyla gintis.

Man frontas atrodo kaip kraupus verpetas. Dar bdamas toli nuo jo centro, ramiame vandenyje, jau pradedi justi jo traukiamj jg, kuri suka tave savo gelmes ltai, ir tu negali atsilaikyti, negali daug pasiprieinti. Taiau i ems, i oro mus plsta jgos, padedanios mums gintis, labiausiai i ems. Niekam em neturi tokios reikms kaip kareiviui. Kai jis tvirtai prisispaudia prie jos ir ilgai laiko j apkabins, kai fronto ugnyje jis, mirties baims pagautas, sirausi j veidu ir visu knu, ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina, jai, tyliajai savo utarjai, aimana ir riksmu jis ilieja vis savo baim, jinai iklauso ir vl paleidia j deimiai sekundi bgti ir gyventi, paskui vl priglaudia, kartais aminai. eme... eme... eme!.. eme, su savo rauklmis, duobmis ir lomelmis, kur galima okti ir pasislpti! Kai mes raitydavoms i siaubo, kai i vis pusi tikdavo visk naikinanti ugnis, riaumodavo mirt neantys sprogimai, tu, eme, grindavai mums gyvenim, kuris galinga vilnimi vl sibteldavo ms gyslas. Paklaikusi, bema sudraskyt gyv btybi smyis, atsimus tave, plsdavo atgaline srove per ms rankas, ir mes, pajut, kad isigelbjome, rausdavoms tave ir, be ado baukiai diaugdamiesi, jog pergyvenome dar vien minut, sisiurbdavome tave savo lpomis!.. Pirmj granat sprogim trenksmas vienu smgiu nusviedia kakoki dal ms bties tkstanius met atgal. Mumyse pabunda vries instinktas, kuris mums vadovauja ir mus saugoja. Jis nra smoningas, jis daug greitesnis, daug tikresnis, daug labiau neklaidingas negu
34

smon. To negalima iaikinti. Eini sau nieko negalvodamas ir staiga pasijunti beguls duobje, o vir tavs pasipila skeveldros; bet niekaip negali atsiminti, kad btum girdjs atlekiani granat arba galvojs, kad reikia atsigulti. Jeigu btum tuo pasikliovs, i tavs jau tebt likusi tik idrabstytos msos krva. Tai buvo kas kita, tai buvo ms aikiareg nuojauta, kuri mus partrenk ir igelbjo nuo mirties, nors mes visai neinome, kaip ia atsitinka. Jeigu ne ji, jau seniai nuo Flandrijos iki Vogez nebebt n vieno gyvo mogaus. Ivaiuodami mes esame staiai kareiviai, kartais paniur, kartais gerai nusiteik, bet vos tik patenkame zon, kur prasideda frontas, ir tuojau pavirstame pusiau monmis, pusiau gyvuliais.

vaiuojame nuskurdus mikel. Riedame pro lauko virtuves. U mikelio ilipame. Mainos grta. Rytoj dar su patamsiu jos turi mus vl paimti. Vir piev mums ligi krtins driekiasi rkas ir pabkl dmai. vieia mnuo. Keliu ygiuoja kakokie daliniai. Blykiai vilga mnesienoje plieno almai. Galvos ir autuvai kyo i balto rko, linguojanios galvos, svyruojantys autuv vamzdiai. Toliau priek rko nra. Galvos ia virsta mogystomis; mundurai, kelns ir batai inyra i rko lyg i pieno kdros. Jie susiformuoja kolon. Kolona ygiuoja tiesiai, mogystos susilieja kakok pleit, atskir moni nebegalima irti, tik tamsus pleitas slenka priek, ir j keistai papildo i rko inyranios galvos ir autuvai. Tai kolona, o ne mons. Vienu skersiniu keliu prieais mus vaiuoja lengvieji pabklai ir veimai su audmenimis. Mnesienoje vilga arkli nugaros, j judesiai gras, jie mojuoja galvomis, matyti, kaip blizga j akys. Pabklai ir veimai plaukia pro mus sklidiame mnesienos fone, raiteliai su savo plieno almais atrodo kaip prajusi laik riteriai, visa tai yra kakaip grau ir jaudinama. Mes einame pionieri sandl. Vieni usidedame ant pei riestus, smailius geleinius mietus, kiti ant lygi geleini lazd usimauname ritinius spygliuot viel ir einame toliau. Natos nepatogios ir sunkios.
35

2em vis labiau irausta. Einantys priekyje nuolat spja: Dmesio, kairje gili granatos duob", Atsargiai, apkasai." Ms akys temptos, ms kojos ir lazdos, prie priimdamos ant savs ms kno svor, apiupinja em. Staiga kolona sustoja; kai kurie veidu atsitrenkia viel ritin, kur nea prieais eins kareivis, ir ima keiktis. Ant kelio guli keletas sudauyt veim. Naujas sakymas: Baigt rkyti!" Mes prijome prie pat apkas. Tuo tarpu visai sutemo. Apeiname nedidel mikel, ir prie mus atsiveria fronto baras. Vis horizont, nuo vieno dangaus krato iki kito, buvo uliej neaiks rausvi gaisai. Jie vis laik juda, blykiojim vir pabkl vamzdi raiomi. vir kyla raketos, sidabriniai ir raudoni kamuoliai, kurie sprogsta ikil ir krinta emyn ali bei raudon vaigdi lietumi. Ilekia padang prancz raketos, kurios iskleidia ore ilkinius paraiutus ir pamaliais leidiasi emyn. Nuo j visur pasidaro viesu kaip dien, j viesa pasiekia ir mus, ir mes matome emje aikius savo elius. Raketos kabo ore po kelet minui, kol sudega. Tutuojau i vis pusi kyla naujos, ir j tarp vl simaio alios, raudonos ir mlynos. Prasti popieriai, sako Kats. Pabkl perknija stiprja ir susilieja vien dusl griausm, paskui vl suskyla atskirus grupinius sprogimus. Trata sausos kulkosvaidi salvs. Vir ms galv kakas nematoma lekia, kaukia, vilpia ir nypia, ir t gars pilnas oras. Tai maesnieji sviediniai; taiau protarpiais nakt ugroja ir stambaus kalibro pabklai, kuri sunks sviediniai krinta kakur toli u ms. J garsas primena kim baubim, einant kakur i toli, sakytum, tai bt elni maurojimas poravimosi metu, ir jie plaukia auktai vir maesnij sviedini kauksmo ir vilpimo. Juod dang pradeda griozti proektoriai. Jie slankioja po dang kaip didiuls, galus siaurjanios liniuots. Vienas sustoja ir tik truput virpa. Tuojau prie jo atsiranda kitas, juodu susikryiuoja, tarp j matyti juodas vabzdys, jis mgina pabgti: tai lktuvas. Proektoriai imua j i kelio, apakina, ir jis krypteli.
36

Mes kalame em geleinius kuolus lygiais tarpais vien nuo kito. Du vyrai laiko ritin, kiti nuvynioja spygliuot viel. Tai bjauri viela, jos spygliai tanks, ilgi. A atprats nuo tokio darbo ir susidraskau rank. Po keleto valand mes savo padarme. Bet, kol atvyks mainos, dar turime laiko. Daugumas i ms sugula pamiegoti. A irgi mginu umigti. Taiau per vsu. Jauiama, kad mes esame netoli jros: nuolat pabundame nuo alio. Pagaliau giliai umiegu. Paskui staiga pabundu ir neinau, kur a esu. Matau vaigdes, matau raketas, ir akimirksn man atrodo, kad esu umigs per koki vent sode. A neinau, ar dabar rytas, ar vakaras, guliu balzganame prieaurio lopyje ir laukiu velni odi, kurie turi tuoj pasigirsti, velni odi, kurie tarsi globte priglobia tave, ar a neverkiu? A palieiu savo akis, kaip keista, negi a kdikis? Oda velni... Tai trunka tik sekund, paskui a pastu Katinskio siluet. Jis sdi ramiai, is senas kareivis, ir rko pypk, inoma, pypk su dangteliu. Pastebjs, kad a pabudau, jis sako: Tu smarkiai krpteljai. Tai buvo tik degtuvas. Ana i krm nukrito. A atsisdu; jauiuosi nuostabiai vienias. Gerai, kad Kats ia. Jis susimsts iri fronto pus ir sako: Visai graus fejerverkas, jei tik nebt toks pa vojingas. U ms sprogsta sviedinys. Keletas naujok isigand paoka. Po keli minui sprogsta dar vienas, syk ariau. Kats ikrato savo pypk. Dabar ukurs pirt. Artilerijos ugnis prasideda. Mes liauiame al, kiek tai galima padaryti per toki skub. Kitas sviedinys jau krinta tarp ms. Kakas rkia. Horizonte kyla alios raketos. Purvas tyka vir, vilpia skeveldros. Girdti, kaip jos neksi dar ir tada, kai sprogim triukmas jau seniai nutyla. alia ms guli mirtinai isigands naujokas su lininiais plaukais. Veid jis usidengs rankomis. almas nusirits al. A prisitraukiu j ir noriu uvoti jam ant galvos. Jis pakelia akis, nustumia alm ir kaip vaikas pakia galv po paastimi, spausdamas j prie kr37

tins. Siauri peiai virpioja. Tokie peiai buvo Kemericho. A neatstumtu jo. Bet, kad ir almas duot iokios tokios naudos, a j uvoiu jam ant upakalio, tai darau ne dl to, kad noriau pasijuokti, o todl, kad tai labiausiai atsikiusi jo kno vieta. Tiesa, ten daug msos, taiau viai t viet yra pasiutusiai skausmingi, be to, reikia itisus mnesius gulti ligoninje, vis laik ant pilvo, o paskui dar gerokai pasibuoti. Kakur vl smarkiai sprogo sviedinys. Tarp sprogim girdti riksmas. Galiausiai pasidaro ramu. Ugnis pravilp virum ms ir dabar svilina tolimuosius atsargos apkasus. Mes rytams pasivalgyti. Danguje plevena raudonos raketos. Matyt, tuojau prasids puolimas. Pas mus vis dar ramu. A atsisdu ir papurtau u peties naujok. Ei mayli! syk viskas gerai baigsi. Jis sumis apsivalgo. A j kalbinu: Na, niekis, priprasi. Jis pamato savo alm ir usideda j. Palengva atsikvoi. Staiga parausta kaip ugnis, jo veide pasirodo sumiimas. Jis atsargiai palieia ranka upakal ir gailiai iri mane. A tuojau suprantu, kas atsitiko: jis susirgo patrank drugiu. A, ties sakant, ne todl jam buvau kaip tik ant tos vietos udjs alm, taiau vis tiek j raminu: ia nra ko gdytis; ne tokie vyrai kaip tu, pirm kart patek ugn, pridirbo kelnes. Eik u krmo, nusi mauk apatines, ir baigtas kriukis..

Jis dlina u krmo. Pasidaro tyliau, taiau riksmas nesiliauja. Kas atsitiko, Albertai? klausiu a. Ten tiesioginis pataikymas por kolon. Riksmas vis nenutyla. Tai ne mons, mons negali taip baisiai rkti. Kats sako: Sueisti arkliai. A dar niekad nesu girdjs arklius rkiant ir vos galiu patikti. Tai aimanuoja visas pasaulis, tai gyvo
38

kno kania, tose aimanose aidi klaikus, iurpus skausmas. Mes iblyktame. Dteringas atsistoja. Niekai, kailialupiai! Nuaukit gi juos! Dteringas yra valstietis ir nusimano apie arklius. J tai jaudina. Ir lyg tyia ugnis dabar beveik visai liovsi. Todl juo aikiau skamba gyvuli riksmas. Jau nebeinia, i kur jis atsiranda ioje, dabar taip nutilusioje, sidabru tvaskanioje alyje; jis yra nematomas, vaiduoklikas, jis girdti visur, kakur tarp dangaus ir ems, jis eina skardyn ir skardyn ir, rodos, niekad nebesiliaus. Dteringas siunta ir riaumoja: Nuaukit, nuaukit juos pagaliau, kad jus velniai kur griebt! Juk pirmiausia jie turi surinkti sueistus mones, sako Kats. Mes atsistojame ir pradedame iekoti tos vietos, kur taip atsitiko. Matant arklius, bt lengviau visk pakelti. Mejeris turi ironus. Mes matome dluojant sanitar grup su netuvais ir kakokius juodus, didelius gniutulus, kurie juda. Tai sueistieji arkliai. Bet ne visi. Kai kurie uoliuoja dar toliau, griva ant ems ir vl lekia tolyn. Vieno sudraskytas pilvas, i jo kyo ilindusios arnos. Arklys susipainioja jose ir griva, bet ir vl atsikelia. Dteringas prisideda autuv ir taiko. Kats, sudavs kumiu, nukreipia vamzd vir: Ar pasiutai?.. Dteringas dreba ir trenkia autuv emn. Mes atsisdame ir usikemame ausis. Taiau negalima pabgti nuo ito siaubingo klyksmo, ito aimanavimo ir vaitojimo, nuo jo niekur negalima pabgti. Mes visi esame daug k mat. Bet dabar ir mus imua prakaitas. Rodos, atsikeltum ir bgtum vis tiek kur, kad tik negirdtum ito riksmo. O juk tai ne mons, tai tik arkliai. Nuo tamsaus kamuolio vl atsiskiria netuvai. Paskui pykteli keletas atskir vi. Gniutulai pasitampo ir pasidaro lktesni. Pagaliau! Taiau tai dar ne galas. mons negali prieiti prie sueistj gyvuli, kurie, baims genami, laksto, vis skausm irkdami plaiai atvertais snukiais. Viena mogysta priklaupia, vis arklys griva, paskui dar vienas. Paskutinis siremia prieakinmis kojomis em ir sukasi ratu lyg karusel; sdi ir sukasi atsispyrs prieakinmis kojomis, matyt, sutrupintas jo
39

stuburas. Pribga kareivis ir j nuauna. Palengva, nuolankiai susmunka arklys ant ems. Mes atitraukiame rankas nuo aus. Riksmas nutils. Tik pratisas, mirtantis atodsis dar virpa ore. Paskui aplinkui vl lieka tik raketos, granat daina ir vaigds, ir tai beveik keista. Dteringas eina sau ir keikiasi: Noriau inoti, kuo nusikalto itie padarai. Paskui jis vl prieina prie ms. Jo balsas susijaudi ns ir skamba beveik ikilmingai, kai jis taria: Didiausia niekyb varyti karo lauk gyvulius, sakau jums.

Mes grtame atgal. Laikas eiti prie main. Dangus jau truput viesesnis. Treia valanda ryto. Vjas gaivus ir vsus, ryto blandoje ms veidai pasidar pilki. Per griovius ir duobes vorele slenkame priek ir vl patenkame rko zon. Katinskis neramus tai blogas enklas. Kas tau, Katai? klausia Kropas. A noriau, kad mes greiiau btume namie. Sakydamas namie", jis turi galvoje barakus. Dabar jau nebeilgai utruksime, Katai. Jis nervinasi: Neinau, neinau... Pasiekiame tranjas, o paskui ir pievas. Jau matyti mikelis; ia mes pastame kiekvien ems pd. tai ir auli kapins su kauburliais ir juodais kryiais. akimirksn upakaly ms pasigirsta vilpesys. Jis smarkja, virsta trenksmu, griausmu. Mes pasilenkme u imto metr prie mus ikyla ugnies debesis. Kit minut nuo antro sprogimo palengva iki medi virni ikyla gabalas miko, o kartu su juo ilekia trys keturi mediai ir sutrupa ipulius. niokdamos lyg garo katilo votuvai, atvilpia kitos granatos uraganin ugnis... priedang! subliauna kakas. priedang! Pieva lygi, mikas per toli ir pavojingas; kitos priedangos nra, kaip tik kapins ir kapai. Klupdami tamsoje, mes sugrivame jas, ir tutuojau kiekvienas lyg spjvis prilimpame u kap kauburli.
40

Tai padarome paiu laiku. Tamsa virsta pragaru. Dangus maiosi su eme. U nakt juodesns kuprotos pabaisos lekia kaip palusios ant ms ir per mus. Sprogim liepsna mirgania viesa nuplieskia kapines. Daugiau nra kur dtis. Granat sprogim viesoje a idrstu vilgtelti piev. Ji virtusi lstania jra, sprogstani sviedini liepsnos lyg fontanai mua auktyn. Ne, nra ko n manyti, kad kas galt per j perbgti. Mikas dingsta granatos j sudauo, sutrupina, sudrasko ipulius. Mes turime likti ia, kapinse. Prie mus trkinja em. Lyja grumstais. A pajuntu stukteljim. Skeveldra perpl man rankov. Sugniauiu kumt. Neskauda. Taiau tai mans nenuramina, kai sueidia, visuomet pradeda skaudti tik vliau. A apiupinju rank. Ji drksta, bet sveika. Staiga kakas trenkia man pakau, net akyse tamsu pasidaro. galv kaip aibas man auna mintis: kad tik neapalpiau! Susmunku juod mas, bet greitai vl ioku paviri. mano alm atsitrenkia skeveldra, taiau ji jau buvo i taip toli atlkusi, kad negaljo jo pramuti. A isivalau prikrstas akis. Prie mane ineta duob, a neaikiai matau jos kontrus. Granatos retai kada pataiko t pai viet, todl a noriu patekti j. Vienu uoliu neriu priek, prisiploju kaip uvis prie dugno, bet ia vl suvilpia, a greitai susirieiu, graibausi priedangos, kairje kak uiumpu, prisispaudiu prie jo, jis pasislenka, a suaimanuoju, em eija, oro banga griaudia mano ausyse, a lendu po tuo neinomu daiktu, kuris pasislinko, traukiu j ant savs, tai medis ir gelumb, bet tai priedanga, menka, bet vis dlto priedanga nuo krintani i viraus skeveldr. A atsimerkiu; mano pirtai sikib kakoki rankov, kakieno rank. Sueistasis? A jam surinku. Niekas neatsako. Negyvas. Mano ranka iupinja toliau, palieia lent nuolauas, ir tada a atsimenu, kad mes 'gulime kapinse. Taiau ugnis yra stipresn u visa kita. Ji sunaikina smon, a lendu dar giliau po karstu, jis mane apsaugos, net jeigu ir mirtis jame gult. Prieais mane juoduoja granatos irausta duob. A ryte ryju j akimis, man reikia vienu uoliu patekti j. Tuo metu kakas suduoda man veid, kakieno ranka sikimba man pet. Nejaugi pabudo negyvlis? Ranka
41

purto mane, a pasuku galv ir sprogimo viesoje, blyksteljusioje vos sekund, siiriu Katinskio veid; jis plaiai isiiojs ir kak aukia; a nieko negirdiu, jis purto mane, prisilenkia prie mans; akimirk atlgus triukmui, mane pasiekia jo balsas: Dujos, du-u-u-u-jos, du-u-u-jos, perduok toliau! A iumpu dujokauks dut... iek tiek toliau nuo mans kakas guli. A viena tegalvoju: itas mogus turi suinoti! Du-u-u-jos, du-u-u-jos! A aukiu, priliauiu prie jo, suduodu jam dujokauks dute, jis nieko nepastebi; suduodu dar ir dar kart. Jis tik dar labiau susigia, tai vienas i naujok. A nusimins iriu Kat, jis jau usidjs dujokauk; a isitraukiu savj, mano almas nukrinta, dujokauk aptempia mano veid; galiausiai pasiekiu naujok, jo dujokauk kaip tik netoli, a stveriu j ir umaunu jam ant galvos, jis pats irgi griebiasi u jos, a j paleidiu ir vienu uoliu atsiduriu granatos inetoje duobje. Duslus dujini granat pokjimas susimaio su sprogstamj sviedini trenksmu. Tarp sprogim nuaidi varpas; gongai ir metalins terkls skelbia visur: Dujos, dujos, du-ujos!.." Upakaly mans kakas nekteli kart, kit. A nusivalau aprasojusius nuo kvapo savo dujokauks akini stiklus. Tai Kats, Kropas ir dar kakas. Mes gulime keturiese, slogiai, temptai laukdami, ir stengiams kiek galima maiau kvpuoti. itos pirmosios minuts isprendia gyvenimo ir mirties klausim: ar dujokauk sandari? A atsimenu baisius vaizdus i ligonins: apsinuodijusius dujomis, kurie itisas dienas duso, spjaudydami gabalais sudegusius plauius. A kvpuoju atsargiai, prispauds burn prie votuvo. Dabar duj banga skleidiasi paemiu ir skverbiasi visus dubimus. Tarsi minkta, plati medza nugula jos ms duob, susirango joje. A kumteliu Kat: bt geriau iropoti ir gulti viruje negu ia, kur susirenka daugiausia duj. Taiau mes nesuspjame to padaryti: vl pasipila sviedini krua. Atrodo, kad jau griaudia nebe atskiri sviediniai, o lsta pati em. Su trenksmu lekia mus kakas juodas ir nukrinta visai alia ms. Tai sprogimo imestas karstas.
42

A matau Kat judant ir liauiu prie jo. Karstas ukrito ant itiestos rankos kareiviui, kuris guljo ketvirtas ms duobje. Su kita ranka jis mgina nusitraukti dujokauk. Kropas laiku spja j sulaikyti, ulauia jam rank u nugaros ir tvirtai j laiko. Mudu su Katu mginame ilaisvinti sueistj rank. Karsto antvoas yra atoks ir suskils, mes lengvai j atpliame, negyvl imetame lauk, ir jis nusirita duobs dugn; paskui mginame pakelti apatin karsto dal. Laim, sueistasis netenka smons, ir Albertas gali mums padti. Mums dabar nebereikia bti tokiems atsargiems, ir dirbame isijuos. Pagaliau karstas sugirgdjs pasiduoda ir pakyla ant pakit po juo kastuv. Pasidar viesiau. Kats paima lentgal nuo antvoo, pakia po sulauyta ranka, ir mes j sutvarstome, tam sunaudodami visus ms tvarsius. Tuo tarpu nieko daugiau padaryti negalime. Mano galva dujokaukje ia ir spengia, ji, atrodo, tutuojau sprogs. Plauiai dirba sitemp, jie turi kvpuoti vis tuo paiu kartu ikvpuotu oru, smilkini gyslos ipampusios, atrodo, a tuojau utrokiu... Pas mus skverbiasi pilka viesa. Po kapines laksto vjas. A persiritu per duobs krat. Purvinoje prieblandoje prie mane guli nutraukta koja, batas sveikutlis, tai iuo metu a matau visai aikiai. Bet tai u keleto metr kakas pakyla nuo ems; a nuluostau dujokauks stiklus, i susijaudinimo jie tuoj vl aprasoja, a siiriu tas mogus jau be dujokauks. A dar palaukiu kelet sekundi: jis negriva, jis valgosi kako iekodamas ir engia kelis ingsnius, vjas ineiojo dujas, oras varus. Tada gargaliuodamas ir a nusitraukiu dujokauk ir krintu; tarsi altas vanduo mane tvinsta oras, akys beveik oka i kaktos, mane uplsta kakokia banga, ir a netenku smons.

Sprogimai liovsi. A atsigriu duob ir moju kitiems. Jie lipa vir ir nusiplia dujokaukes. Mes pakeliame sueistj, vienas i ms laiko jo sutvarstyt rank. Paskubomis einame i ia. Kapins pavirto griuvsi krva. Visur guli imtyti karstai ir lavonai. Jie buvo nukauti dar kart, bet kiek43

vienas i j, kuris tik buvo sudraskytas, igelbjo gyvyb kuriam nors i ms. Tvora sudauyta, fronto geleinkelio bgiai u jos nuplti, jie styro ore uriestais vir galais. Prie mus kakas guli. Mes sustojame, tik Kropas su sueistuoju eina toliau. emje guli naujokas. Jo launis visa kruvina; jis toks nusilps, kad a siekiu savo gertuvs, kurioje turiu romo su arbata. Kats sulaiko mano rank ir pasilenkia ties juo: Kur tau pataik, draugui? Jis tik vedioja akimis; per silpnas, kad galt atsakyti. Atsargiai perpjauname jo kelnes. Jis dejuoja. Ramiai, ramiai, dabar bus geriau... Jeigu sueistas pilv, jis negali nieko gerti. Jo neveria vemti, o tai jau gerai. Mes atidengiame laun. I jos telikusi kruvina msos ko su kaul trupiniais. Pataikyta snar. is jaunuolis niekados nebegals vaikioti. Drgnu pirtu a perbraukiu jam per smilkinius ir duodu igerti gurkn romo. Jo akys pagyvja. Tik dabar mes pamatome, kad ir deinioji jo ranka kraujuoja. Kats ipao du tvarsius, stengdamasis padaryti juos kuo platesnius, kad bt galima jais udengti aizd. A iekau kokios nors mediagos, nordamas ja apvynioti vir tvarsi. Mes nieko nebeturime, todl a dar labiau praardau sueistojo kelni kik, nordamas tvarsio vietoje panaudoti gabal jo apatini kelni. Bet kurgi jos? A siiriu j geriau: juk tai mano ankstesnysis pastamas su lininiais plaukais. Tuo tarpu Kats i vieno nukautojo kieni itrauk dar pakel tvarsi, kuriuos mes atsargiai udedame ant aizdos. A sakau jaunuoliui, kuris nenuleidia nuo ms aki: Dabar mes nueisime netuv. Tuomet jis praveria burn ir nibda: Pasilikite ia... Kats sako: Mes tuoj grim. Tik paimsim tau netuvus. Neinia, ar jis suprato; jis tarsi kdikis inkia mums kandin: Nenueikite... Kats apsivalgo ir nibda:
44

 O gal tiesiog paimti revolver, kad viskas greiiau baigtsi? Jaunuolis vargiai pakels perveim ir daugi daugiausia pagyvens dar kelet dien. Taiau viskas, kas buvo iki iol, bus vieni niekai, palyginus su tuo, kas jo laukia prie mirt. Dabar jis dar apsvaigs ir nieko nejauia. Po valandos jis pavirs msos gabalu, spiegianiu nuo nepakeliam skausm. Dienos, kurias jis dar gali pagyventi, jam reikia tiktai nepertraukiam palusi kani. Ir kokia kam i to nauda, kad jis pasikankins tas kelias dienas... A linkteliu: Taip, Katai, reikt paimti revolver. Duok en, sako jis ir sustoja. A matau, kad jis pasirys. Mes apsivalgom, esame jau nebe vieni. Netoli ms susirenka brelis kareivi, i duobi ir kap lenda galvos. Atsigabename netuvus. Kats linguoja galv: Tokie jaunuiai... Jis dar pakartoja: Tokie jauni, niekuo nenusikalt vaikinukai...

Ms nuostoliai maesni, negu buvo galima laukti: penki nukauti ir atuoni sueisti. Tai buvo tik trumpas artilerijos antpuolis. Du i nukautj guli viename iraustame kape; mums tereikia juos uberti emmis. Einame atgal. Tyldami kitiname vienas paskui kit. Sueistieji gabenami sanitarin punkt. Rytas rkanas, sanitarai bginja su numeriais ir kortelmis, sueistieji dejuoja. Pradeda lyti. Po valandos pasiekiame savo mainas ir sulipame jas. Dabar vietos jose daugiau negu pirma. Lyti ima smarkiau. Mes iskleidiame palapini brezentus ir usidengiame jais galvas. Laai papsi juos ir ritasi emyn. onais teka vandens srovels. Mainos liuksi per duobes, ir mes pusiausnda linguojame alis. Mainos priekyje stovi du vyrai, laikydami rankose ilgas, galuose dviakas lazdas. Jie stebi telefono laidus, kurie kybo skersai keli taip emai, kad gali mums nupjauti galvas. Kareiviai su savo dviakomis lazdomis lai45

ku paiumpa laidus ir pakelia juos vir ms galv. Mes girdime j kiojimus: Dmesio laidai!", pusiausnda priklaupiame ir vl atsistojame. Monotonikai supasi mainos, monotonikai skamba auksmai, monotonikai lyja lietus. Jis lyja ant ms galv ir ant galv tiems, kurie uvo prieakinse linijose, ant maojo naujoko kno, kurio aizda per didel jo launiai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant ms irdi. Kakur sprogsta sviedinys. Mes krpteljam, akys sitempia, rankos vl pasiruoia permesti kn per mainos bort pakels griov. Bet daugiau nieko negirdti. Tik monotoniki kiojimai: Dmesio laidai!" Mes klaupiams, mes vl snduriuojame.

V
kyrus darbas umuinti utles po vien, kai turi j imtus. Tie gyvulliai kietoki, ir gal gale nusibosta traikyti juos nagu. Todl Tjadenas pam bat tepalo duts dangtel ir su viela pritais j vir deganio vakigalio. Nespjai mesti utl i maut keptuvl, kai ji tik spragteli, ir gatava. Mes sdime aplinkui, pasities markinius ant keli, iki puss nuogi. Barake ilta, ms rankos dirba. Hajs utls kakokios ypatingos veisls: ant galvos jos turi raudon kryi. Todl jis tvirtina, kad atsines j i Turu ligonins ir kad gavs asmenikai i vieno medicinos tarnybos majoro. J taukais, kurie pamau renkasi skardiniame dangtelyje, Ha j ketina tepti batus ir vis pusvaland garsiai kvatoja i savo smojo. Taiau iandien jis neturi didelio pasisekimo: mus per daug domina kas kita. Gandai pasitvirtino: Himeltosas jau ia. Jis atvyko vakar, mes jau girdjome taip gerai pastam jo bals. Kalbama, kad jis persistengs bevaikydamas po arim kelet jaun naujok. Jis visai neinojs, kad tarp j buvo ir vieno labai aukto provincijos valdininko snus. Tai j ir praud.
46

ia jam teks isiioti. Jau kelet valand Tjadenas nagrinja, kaip geriau jam atsakyti. Haj susimsts apirinja savo didij leten ir mirksi man viena akimi. Anas Himeltoso apklimas buvo jo gyvenimo virn; jis man pasakojo, jog kartais dar ir dabar tai sapnuojs.

Kropas ir Miuleris kalbasi. Kropui vieninteliam iandien pasisek: jis kakur gavo piln katiliuk li, greiiausiai i pionieri virtuvs. Miuleris godiai vairuoja katiliuk, bet susivaldo ir klausia: Albertai, k tu darytum, jeigu dabar pat bt paskelbta taika? Taikos negali bti! trumpai atsako Albertas. Na, bet vis dlto, usispiria Miuleris, k tu darytum? Mauiau i ia! suurzgia Kropas. Tai aiku. O paskui? Pasilakiau, atsako Albertas. Neplepk niek, a rimtai... Ir a, sako Albertas, o k gi daugiau darysi? Ir Kats susidomi pokalbiu. Jis pareikalauja i Kropo savo dalies li, j gauna, ilgokai galvoja ir pareikia: Pasigerti, inoma, galima, o apskritai artimiau si stot ir namo pas bob. Albertai, vyruti, juk taika... Jis pasirausia savo ceratinje piniginje, iima kakoki fotografij ir ididiai rodo visiems aplinkui: Mano sen! Paskui vl kia j pinigin ir nusikeikia: Prakeiktas karas... Tau bepiga kalbti, sakau a. Tu turi sn ir mon. Teisyb, linkteli jis, ir man reikia rpintis, kad jie turt k valgyti. Mes juokiams: Na, ito, Katai, netrks, jei kitaip neieis, tu rekvizuosi. Miuleris alkanas ir nepasitenkina tais atsakymais. Jis mai nutraukia Hajs Vesthuso svajones apie Himeltoso apklim. Haje, o k darytum tu, jeigu bt paskelbta taika?
47

 Jis turt gerai krsti tau pasturgal, kad pradedi ia tokias kalbas, sakau a. I kur ia tau ir ujo? I kur karvadis ant stogo? lakonikai atsako Miuleris ir vl kreipiasi Haj Vesthus. Hajei i karto sunku atsakyti. Jis kraipo savo lakuot makaul: Tu apie tai, jeigu baigtsi karas? Taip. Tu ne toks kvailas, kaip atrodai. Tuomet vl bt ir bob, ar ne? apsilaio Haj.. Na, inoma. imts kalakut, sako Haj, ir jo veidas nuvinta. Tuomet a iupiau alik merg, tok, inai, dragn su sijonu, kad bt k kaip reikiant sikibti, ir tutuojau lov! sivaizduok tiktai, tikra patalyn su spyruokliniu matracu! Vyruiai, vis savait neusimauiau kelni. Visi tyli. Vaizdas per daug avus. iurpuliai perbga mums per kn. Pagaliau Miuleris susitvardo ir paklausia: O vliau? Visi tyli. Paskui Haj pareikia kiek sutriks: Jeigu a biau puskarininkis, a dar pasilikiau liktiniu. - Haje, tau galvoj negera, sakau a. N kiek nesieids, jis paklausia: O tu kada nors esi kass durpes? Tai pabandyk. Tai sakydamas, jis isitraukia i aulo aukt ir siekia Alberto katiliuk. Blogiau kaip kasti apkasus ampanje juk negali bti, atsakau a. Haj kramto ir ypsosi: Bet ilgiau trunka. Ir tinginiauti ten taip pat negalima. Bet klausyk, Haje, namie vis dlto geriau. Kaip kada, sako jis ir susimsto prasiiojs. I jo veido matyti, apie k jis galvoja. Ten lna durpyne, ten sunkus darbas nuo ankstaus ryto iki vakaro tyrlauki kartyje, menkas atlyginimas, nevari samdinio drapana... Taikos metu kariuomenje niekas tau nerpi, pra byla jis, kiekvien dien gauni valgyti, o jei ne, gali patriukmauti, turi savo lov, kas savait vars balti niai kaip kokio kavalieriaus, eini sau puskarininkio pa48

reigas, turi grai uniform; vakarais esi laisvas mogus* ir eini smukl. Ha j nepaprastai didiuojasi savo idja. Jis tiesiog simyljs j. O atitarnavai dvylika met, gauni paymjim, pensijai ir pasidarai kaimo andaru. Tada gali vis dien, vaiktinti. Jis net suprakaituoja besvajodamas apie toki ateit. Tik sivaizduok, kaip tave visi vaiins. ia stiklas konjako, ten puslitris. Juk su andaru kiekvienas nori graiuoju sugyventi. Bet tu niekuomet nebsi puskarininkiu, Haje, siterpia Kats. Haj sumis pavelgia j ir nutyla. Dabar jis tikriausiai galvoja apie giedrus rudens vakarus, apie sekmadienius lauk tyloje, kaimo varp skambjim, popieius ir naktis su mergomis, griki blynus su spirgais, ilgas valandas, nerpestingai prapleptas kaimo smuklje... Su tokiais vaizdais jie negali taip greit susidoroti; todl tik piktai suniurna: Koki tik kvailysi js nesugalvojat! Jis usitraukia per galv markinius ir susisegioja? mundur. O k darytum tu, Tjadenai? kteli Kropas. Tjadenas ino tik viena: iriau, kad nepasprukt Himeltosas. Jis, matyt, mieliausiai udaryt j narv ir kiekvien ryt apventint su lazda. Jis svajingai atsako Kropui: Tavim dtas, a pasistengiau tapti leitenantu. Tuomet tu galtum j taip pavaikyti, kad vanduo sdynje uvirt. O tu, Dteringai? nenurimsta Miuleris. Jis tiek daug klausinja, kad galt eiti mokytojus. Dteringas ne i kalbij. Taiau klausim jis atsako. Jis pairi dang ir itaria tik vien sakin: A kaip tik spiau pai rugiapjt. Sulig tais odiais jis atsistoja ir nueina. J kamuoja rpesiai. kyje dabar turi eimininkauti jo mona. Be to, i jo dar buvo rekvizuota pora arkli. Kasdien jis skaito visus laikraius, kuriuos tik mes gauname, ir ieko, ar jo gimtame kampe Oldenburge irgi nelyja. Jei taip, tai jie nesuve ieno.
49

 akimirksn pasirodo Himeltosas. Jis eina tiesiai prie ms grups. Tjadeno veid imua dms. Jis isitiesia visu ilgumu olje ir i susijaudinimo usimerkia. Himeltosas elgiasi iek tiek nerytingai, jis sultina ingsn. Paskui vis dlto atingsniuoja prie ms. Niekas ir nesirengia atsistoti. Kropas susidomjs iri j. Dabar jis stovi prie mus ir laukia. Kadangi niekas nieko nesako, jis bando umegzti kalb: Na? Praeina keletas sekundi; Himeltosas aikiai neino, kaip jam elgtis. Vis mieliausiai jis dabar pavaikyt mus atsakaniai. Vis dlto, atrodo, jis jau suprato, kad frontas tai ne kareivini aikt. Jis pamgina dar kart ir kreipiasi jau ne visus, o tik vien, tikdamasis itaip greiiau susilaukti atsakymo. Kropas sdi ariausiai prie jo. Todl pirmiausia j ir teikiasi paklausti: Na, irgi ia? Taiau Albertas jam ne draugas. Jis atsako trumpai: Atrodo, iek tiek ilgiau negu js. Rudi sai suvirpa. Js turbt mans nebepastat, k? Dabar atmerkia akis Tjadenas: Kur nepainsi. Himeltosas atsigria j: Tai juk Tjadenas, ar ne? Tjadenas pakelia galv: O tu inai, kas tu toks? Himeltosas pribloktas: Nuo kada mes sakome vienas kitam tu? Juk mes kartu kiauli neganm. Jis visikai neino, k ia dabar daryti. Tokio atviro prieikumo jis nesitikjo. Bet tuo tarpu jis dar valdosi; tikriausiai jam kas nors jau priplepjo nesmoni apie vius nugar. Nuo odi apie kiaules Tjadenas taip dksta, kad pasidaro net smojingas: Ne, tu vienas ganei. Dabar uverda irdis ir Himeltosui. Taiau Tjadenas skubiai ubga jam u aki. Jis turi visk ilieti: Nori inoti, kas tu toks? Tu esi nusususi kiaul, tai kas tu toks! T jau seniai a norjau tau pasakyti. Jo blizganiose kiauls akutse spindi pasitenkinimas, jis tiek mnesi lauk tos minuts, kada gals it kiaul" tkti Himeltosui veid.
50

Dabar nebeilaiko ir Himeltosas: Tu, apskrets unie, tu, purvinas durpi velne! Stot ramiai, kai su jumis kalba virininkas! Tjadenas didingai mosteli: Laisvai, Himeltosai. Ap-link! Himeltosas pavirsta siuntaniu rikiuots statutu. Kaizeris, ir tas, nesijaust taip eistas. Jis kaukia: Tjadenai, a jums sakau tarnybos tvarka: stoki K dar sakysit? klausia Tjadenas. Ar js klausysit mano sakymo, ar ne? Tjadenas atsako ramiai ir, pats to neinodamas, ubaigia savo kalb itin populiaria vieno klasiko citata. Kartu jis atidengia savo upakal. Himeltosas dumia alin: Js atsakysite karo teismui! Mes matome, kaip jis nubga kuopos ratins kryptimi. Haj ir Tjadenas nusivengia kaip tikri durpi kasjai. Haj taip juokiasi, kad isinarina andikaul, ir staiga nutyla isiiojs, neinodamas, k daryti. Albertas kumio smgiu vl j atstato jam viet. Kats susirpins: Jei jis tave sks, bus blogai. Manai, jis sksis? paklausia Tjadenas. Be abejo, sakau a. Ma maiausiai krs tau penkias paras sunkaus areto, pareikia Kats. Tjadeno tai negsdina: Penkios dienos sunkaus penkios dienos poilsio. O jei tave ki tvirtovn? teiraujasi nuodugnusis Miuleris. Kol ten sdsiu, ir karas pasibaigs. Tjadenas laims vaikas. Jis neturi joki rpesi. Jis kartu su Haje ir Lru pasialina, kad vyresnyb nerast jo, kol dar nespjo atauti piktumas.

Miuleris vis dar nebaig savo klausim. Jis vl prikimba prie Kropo: Albertai, o jei tu dabar i tikrj grtum namo, k tu darytum? Dabar jau Kropas sotus ir todl pasidar nuolaidesnis:
51

 Kain kiek mokini dabar i tikrj susirinkt ms klas? Mes skaiiuojame: i dvideimties septyni nukauti, keturi sueisti, vienas pamili namuose. Vadinasi, daugiausia dvylika moni. Trys i j yra leitenantai, sako Miuleris. Ma nai, jie leistsi, kad Kantorekas vl ant j kaut? Mes manome, kad ne; mes taip pat daugiau neleistu-me, kad jis ant ms kaut. O k tu gali pasakyti apie trigub veiksm Viliuje Telyje"? staiga atsimena Kropas ir plyta i juoko. Kokius tikslus buvo usibrusi Giotingeno Giraits sjunga"? klausia Miuleris, staiga nutaiss labai griet ton. Kiek vaik turjo Karlas Drsusis? ramiai atkertu a. I js nieko doro neieis, Boimeri, kvarkteli Miuleris. Kada vyko mis ties Zama? klausia Kropas. Jums trksta moralini princip, Kropai, sskite, trys su minusu... numoju a. Kokius udavinius Likurgas laik svarbiausiais valstybje? nibda Miuleris ir apsimeta taiss pensn. Kaip bus taisyklingai: Mes, vokieiai, bijome dievo ir nieko kito pasaulyje" ar Mes, vokieiai, bijome tiktai dievo ir daugiau nieko pasaulyje"? klausiu a. Kiek gyventoj Melburne? iauka Miuleris. Kaipgi js gyvensite, jeigu neinote toki dalyk? pasipiktins klausiu a Albert. O k js galite papasakoti apie sankabos jgas? ^atkerta jis. I vis it gudrybi mes atsimename ne per daugiausia. Jos mums nedav jokios naudos. Utat niekas ms mokykloje nepamok, kaip per liet ir vtr usidegti cigaret, kaip ukurti lau i lapi malk; niekas nepaaikino, kad durtuvu geriausiai smeigti pilv, nes ten jis taip tvirtai stringa kaip tarp onkauli. Miuleris susimsts sako: Kas i to? Juk mums vis tiek reiks ssti mokyk los suol. A manau, kad to jokiu bdu nebus: Gal mums padarys lengvat per egzaminus. Vis tiek tursi pasiruoti. O jeigu ir ilaikysi, kas paskui? Bti studentu ne kain kiek geriau. Jei neturi pinig, vis tiek reikia kalti.
52

 Vis dlto iek tiek geriau. Bet ir ten jie tau kals galv visokius niekus. Kropas ireikia ms vis nusiteikim: Kaip galima visa tai rimtai irti, kai kart pabni fronte? Bet juk tau reikia turti koki nors profesij, prietarauja Miuleris, lygiai taip, kaip sakydavo pats Kantorekas. Albertas peiliu valosi panages. Mes stebims, ko jis ia taip dabinasi. Bet jis tai daro tiktai todl, kad susimsts. Jis pastumia peil ir pareikia: Tai tiesa. Ir Kats, ir Dteringas, ir Haj vl gr prie savo profesijos, nes jie turjo j jau anksiau. Himeltosas taip pat. O mes jos neturjome. Ir kaip mes galime po viso ito ia, jis parodo galva fronto pus, priprasti prie kokio nors darbo? Reikt pasidaryti rentininku, tuomet galtum visikai vienas apsigyventi kokiame nors mike... sakau a, bet tuojau man pasidaro gda itos didybs manijos. Tai kas gi i ms bus, kai grime? klausia Miuleris, net ir jis jauiasi suglums. Kropas gteli peiais: Neinau. Pirmiausia reikia sugrti, o jau tada pamatysim. I ties n vienas i ms neinome, k sakyti. Tai k gi mes veiktume? klausiu a. Mans niekas nevilioja, pavargusiu balsu atsako Kropas. Vien dien vis tiek mirsi, ir kas tau i visko? A netikiu, kad mes apskritai kada grime. Kai pagalvoju apie tai, Albertai, sakau a po valandls ir apsiveriu auktielninkas, rodos, jei igirsiau od taika" ir jei i tikrj tai bt tiesa, galiau padaryti k nors nesivaizduojamo, staiai galva svaigsta nuo to odio. Zinai, k nors tokio, kas parodyt, kad ne be reikalo mes guljome iame purve. Tik a negaliu nieko sivaizduoti. Visa tai, kas galima, visas tas profesijos sigijimas ir studijos, ir alga, ir taip toliau, nuo to mane veria vemti, nes taip buvo visuomet ir visa tai yra lyktu. Bet a nieko nerandu, nieko nerandu, Albertai. Staiga nuo viso to mane suima neviltis, ir a nematau jokios provaists. Ir Kropas apie tai galvoja.
53

 Apskritai mums visiems bus labai sunku. Nejaugi jie ten, namie, tikrai niekuomet apie tai nepagalvoja? Dvejus metus audyti ir mtyti rankines granatas juk to negalima paskui taip paprastai imesti kaip sen ko jin... Mes visi sutariame, kad panaiai yra kiekvienam, ne tiktai mums ia; taip yra visur, visiems, kurie atsidr panaioje padtyje; tik vienas tai jauia labiau, kitas maiau. Toks jau bendras ms kartos likimas. Albertas i mint pasako garsiai: Karas mus visus pagadino. Jis sako ties. Mes jau nebe jaunimas. Mes jau nebenorime turmuoti pasaulio. Mes bgliai. Mes bgame patys nuo savs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome atuoniolikos met ir tik pradj mylti pasaul ir gyvenim; mes turjome tai audyti. Pirmoji sprogusi granata pataik mums ird. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo mogaus siekim, nuo paangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.

Ratinje sujudimas. Matyt, j sukl ant koj Himeltosas. Kolonos prieakyje risnoja drukis virila. Keista, kad beveik visi kuop virilos yra drukiai. J seka kerto itroks Himeltosas. Jo batai blizga saulje. Mes atsistojame. Virila suniokia: Kur Tjadenas? Aiku, niekas to neino. Himeltosas piktai blykioja akimis. Js tikrai inote. Tik nenorite pasakyti. Na, saky kit greiiau! Virila apsivalgo; Tjadeno niekur nematyti. Tuomet jis pamgina kitaip: Per deimt minui Tjadenas turi prisistatyti ra tin. Tai pasaks, jis nueina. Himeltosas traukia jam i paskos. A nujauiu, kad kit kart, kai mes kasime ap kasus, Himeltosui ant kojos ukris viel ritinys, sako Kropas.
54

 Apskritai dar mes tursime i jo daug pramog, juokiasi Miuleris. Mes didiuojams, kad idrsome pasiprieinti laikaneiui... A nueinu barak ir pasakau Tjadenui, kad jis tuoj igaruot. Paskui pereiname kit viet ir sugul vl imame loti kortomis. Juk mes tiek ir temokame: loti kortomis, keiktis ir kariauti. Nedaug dvideimiai met per daug dvideimiai met. Po pusvalandio Himeltosas vl aplanko mus. Niekas nekreipia j dmesio. Jis teiraujasi Tjadeno. Mes giojame peiais. Juk js turite j surasti, spiriasi jis. Kaip tai,Js"? pasiteirauja Kropas. Na, js, ia... A prayiau jus ms netujinti, pulkininko tonu sako Kropas. Himeltosas apstulbs: Kas gi jus tujina? Js! A? Taip. Jo galva temptai dirba. Jis nepasitikdamas pavairuoja Krop, nes visai nesupranta, k tas turi galvoje. iaip ar taip, syk jis ne visikai pasitiki savimi ir pasidaro nuolaidesnis: Tai js nesuradote jo? Kropas atsigula ol ir sako: Ar js bent kart jau esate buvs ia, fronte? Tai jums nerpi, atkerta Himeltosas. A reikalauju atsakyti. Gerai, atsiliepia Kropas ir atsistoja. Pavelkite ten, kur tie mai debesliai. Tai zenitini patrank sviediniai. Vakar mes buvome ten. Penki nukauti, atuoni sueisti. O tai, ties sakant, tebuvo tik juokai. Kai kit kart nuvyksime mes ten su jumis, kareiviai, prie mirdami, atsistos prie jus ramiai, sumu kulnais ir auniai paklaus: ,.Leiskite ieiti i rikiuots! Leiskite numirti!" Mes toki kaip js ia tik ir telaukme. Jis vl atsisda, o Himeltosas dingsta kaip kometa. Trys paros areto, spja Kats. Kit kart a kibsiu jam akis, sakau Albertui.
55

Bet tuo viskas ir baigiasi. Utat vakare, patikrinimo anetu, vyksta tardymas. Ratinje sdi ms leitenantas Bertinkas ir aukia visus i eils. A, kaip liudininkas, taip pat einu ir idstau, kodl Tjadenas pakl mait. Istorija apie lapinims lov padaro spd. Pakvieiamas Himeltosas, ir a pakartoju savo parodymus. Ar tai tiesa? paklausia Bertinkas Himeltos. Tas mgina isisukinti, bet, kai ir Kropas patvirtina mano odius, pagaliau turi prisipainti; Kodl gi tuomet niekas apie tai neprane? klau sia Bertinkas. Mes tylime, juk ir jis pats gerai ino, k kariuomenje reikia skstis tokiomis smulkmenomis. I viso argi galima kariuomenje skstis? Matyt, ir jis t supranta ir pirmiausia gerai itrenka galv Himeltosui, energingai paaikindamas, kad frontas tai ne kareivini aikt. Paskui ateina eil Tjadenui, kuris iklauso grieto pamokslo ir gauna tris paras areto. Kropui leitenantas mirkteli ir liepia urayti vien par areto. Kitaip negalima, apgailestaudamas sako jam Ber tinkas. Jis yra protingas vaikinas. Paprastas aretas vienas malonumas. Aretin taisyta buvusioje vitidje; ten jie gali priiminti sveius, mes inome, kaip pas juos sigauti. Griet aret reikt atsdti rsyje. Anksiau mus dar ridavo prie medio, "bet dabar tai udrausta. Kartais ir su mumis elgiamasi kaip su monmis. Vos praeina valanda, kai Tjadenas su Kropu pateko u vielini grot, mes jau keliaujame j aplankyti. Tjadenas mus pasveikina gaidio balsu. Paskui iki inakt loiame skat. Laimi, inoma, tas kvailas stuobrys Tjadenas.

Besirengiant ieiti, Kats klausia mane: K tu manai apie kept s? Bt ne pro al, atsakau a. Mudu sulipame main su audmenimis. Kelias mums kainuoja dvi cigaretes. Kats gerai sidmjo viet. Tvartas priklauso kakokio pulko tabui. A imuosi ineti
56

s, ir Kats painstruktuoja mane. Tvartas stovi u mrins tvoros, ir jo durys ukitos tik kaiiu. Kats pakia rankas, a atsispiriu jas koja ir perlipu per tvor. Kats pasilieka saugoti. Kelet minui pastoviu, kad akys priprast prie tamsos. Paskui iriu pauktid. Patyliukais prislenku prie jos, apiupinju kait, itraukiu j ir praveriu duris. Tamsoje pamatau dvi baltas dmes. 2sys dvi tai negerai: iupsi vien kita ims girgsti. Vadinasi, reikia stverti abi, jei vikriai apsisuksiu, pavyks. Vienu uoliu a prioku prie j. Vien nutveriu i karto, po akimirksnio antr. Lyg pals dauau j galvas i sien, nordamas jas apsvaiginti. Taiau, matyt, reikjo trenkti smarkiau. Tos prakeiktos bjaurybs gargia ir dauo aplink save kojomis bei sparnais. A kovoju nirts, taiau, velniai griebt, kiek jgos turi tai tokia sis! Jos tampo mane taip, kad a svyrine j u visas puses. Bjauru irti, kaip jos plaikstosi tamsoje lyg balti skarmalai; man uaugo sparnai, ir a beveik bijau, kad tuoj pakilsiu padang, lyg biau sikibs aerostat. tai jau kyla ir triukmas: viena ilgakakl trauk oro ir suirk lyg adintuvas. Nespju n apsidairyti, kai kakas atlapsjo prie pauktides, a gaunu smg, pasijuntu beguls ant ems ir girdiu pikt urzgim. uo. vilgteliu al; jis jau tai griebs mane u gerkls. A tuojau sustingstu ir pirmiausia traukiu smakr apykakl. Tai dogas. Praeina itisa aminyb, kol jis atitraukia galv ir atsitupia alia mans. Bet kai tik a pamginu sujudti, jis urzgia. A galvoju. Vienintelis daiktas, k a galiu padaryti, tai kaip nors pasiekti savo revolver. A turiu btinai i ia isinedinti, kol ateis mons. Centimetras po centimetro siekiu ranka ginklo. Man atrodo, kad prajo kelios valandos. Vos tik sujudu, dogas ima pavojingai urgzti; guliu sustings ir vl mginu siekti. Kai revolveris jau mano rankoje, toji pradeda drebti. A prispaudiu j prie ems ir galvoju, k daryti: staiga pakelti revolver, iauti, kol dogas sps sikabinti, ir sprukti. A palengva atsikvepiu ir aprimstu. Paskui, sulaiks kvap, greitai pakeliu revolver; vis, dogas kaukdamas metasi al, a oku prie dur, suklups ant vienos i pabgusi s. Bgdamas a dar suskumbu paiupti j, vienu mostu permetu per tvor ir lipu pats. Nespju perlipti, kai do57

gas atsigauna ir oka prie mans. A greitai nusiritu emn. U deimties ingsni stovi Kats su simi po paastimi. Kai tik jis pamato mane, mudu leidiams bgti. Pagaliau mes galime atsikvpti. 2sis jau nebegyva. Kats kaip mat nusuko jai galv. Mes nusprendiame j tutuojau ikepti, kad n lap nesulot. A atneu i barako puodus ir malk, mudu sulendame apleist darinl, kuri buvome numat tokiems dalykams. Vienintel langel aklinai udengiame. ia yra lyg kokia viry ki: ant plyt udta gelein plokt. Ukuriame ugn. Kats pea s ir ruoia j kepti. Plunksnas rpestingai dedame al. I j mes rengiams padaryti du pagalvlius su rau: Saldaus mieguio patrankoms griaudiant!" Fronto artilerijos dundesys supa ms prieglobst. Liepsnos atspindiai mirga ms veiduose, eliai okinja ant sienos. Kartais nuaidi duslus trenksmas, tuomet darin suvirpa. Tai aviacijos bombos. Vien kart igirstame neaikius riksmus. Matyt, bomba pataik barak. Dzgia lktuvai; pasigirsta kulkosvaidi tratjimas. Taiau i darins neprasiveria n spindullis viesos, kur bt galima pastebti. Taip mudu sdime prie kits kit, Kats ir a, du kareiviai su palaikiais mundurais, ir vidurnakt kepame s. Mes daug nekalbame, bet parodome kits kitam tiek velniausio rpestingumo, kad turbt vargiai jo tiek gali parodyti net simylj jaunuoliai. Mes esame du mons, dvi menkuts gyvybs kibirktls, o aplinkui naktis ir mirties viepatija. Mes sdime prie jos ribos, pavoj tykomi ir nuo j pabg, mums per rankas teka taukai, ms irdys plaka ivien, ir i valand jose dedasi tas pats, kas ir ioje darinlje: velnioje ugnies viesoje virpdami msioja jausm atspindiai ir eliai. K jis ino apie mane? K a inau apie j? Anksiau n viena mudviej mintis negaljo bti panai, o dabar mes sdime prieais s, jauiame vienas antr ir esame tokie artimi, kad net nenorime apie tai nekti. sis ne taip jau greit ikepa, net jeigu ji jauna ir riebi. Todl mudu kepame pakaitomis. Vienas laisto j taukais, o kitas tuo metu miega. Pamau darinje pasklinda nuostabus kvapas.
58

Garsai lauke virsta itisine juosta, sapnu, bet smon dar ne visai isijungia. A pusiausnda matau, kaip Kats pakelia ir nuleidia aukt; a myliu j, jo peius, jo kampuot, palinkusi figr ir tuo paiu metu matau u jo mikus ir vaigdes, ir kakieno geras balsas itaria odius, kurie mane ramina, mane, kareiv, kuris su savo dideliais batais, savo diru ir savo duonmaiiu toks maas po auktu dangaus skliautu traukia nutsusiu prie j keliu, kuris greitai visk umirta ir tiktai retkariais bna lidnas, kuris eina vis tolyn ir tolyn po didiuliu naktinio dangaus stogu. Maas kareivis ir geras balsas, ir jeigu kas nors j paglostyt, galbt jis jau nebegalt to suprasti; is kareivis su dideliais batais ir emmis apiberta irdimi, kuris ygiuoja todl, kad avi didelius batus ir yra umirs visk, iskyrus tai, kad jam reikia ygiuoti. Kas ten matyti horizonte? Ar gls ir kakoks peizaas, toks ramus, jog kareiviui irdis sugrunda? Gal ten vaizdai, kuri jis neumiro, nes niekad j ir neinojo, jaudin vaizdai ir vis dlto jam aminai ding? O gal ten jo dvideimt met? Ar ne drgnas mano veidas? Kur a dabar? Kats stovi prie mane, jo milinikas sulinks elis krinta ant mans tarsi sveikinimas i gimtj nam. Jis tyliai kak sako, ypso ir nueina atgal prie ugnies. Paskui jis sako: Ikep. Taip, Katai. A pasipurtau. Vidury darins vilga paskruds kepsnys. Mes isitraukiame sudedamsias akutes bei kieninius peilius ir atsipjauname po kul. Mes valgome kepsn su kareivika duona, kuri pamirkome pada. Valgome palengva, pasimgaudami. Skanu, Katai? Labai! Tau irgi? Labai, Katai. Mes esame broliai ir duodame vienas kitam geriausius ksnius. Paskui a usirkau cigaret, Kats cigar. sies dar daug pasiliko. Kain, Katai, jeigu taip nunetume po gabal Kropui ir Tjadenui? Gerai, sako jis. Mes atpjauname porcij ir rpestingai suvyniojame j laikrat. Likuius mes, ties sakant, rengiams netis savo barak, bet paskui Kats nusijuokia ir itaria tik vien od:
59

 Tjadenas. A suprantu, kad reikia paimti visk. Taip mes vykstame i vitid priadinti abiej draug. Bet pirmiau dar sutvarkome plunksnas. Kropas ir Tjadenas palaiko mudu fata morgana. Paskui sutraka j andikauliai. Tjadeno burnoje sparnas, kur jis laiko abiem rankomis tarsi lpin armonikl ir kramto. Jis ugeria taukais i puodo ir epsi: To a niekada neumiriu! Mes einame savo barak. Vir ms vl auktas dangus su vaigdmis ir apyaurio balzganumu, ir a einu po juo, kareivis su dideliais batais ir pilnu pilvu, maas kareivis ankst ryt, o greta mans, palinks ir kampuotas, ingsniuoja Kats, mano draugas. Ryto prieblandoje barako kontrai artja prie ms tarsi juodas, malonus miegas.

VI
Kalbama apie puolim. Mes vykstame front dviem dienomis anksiau negu paprastai. Pakeliui pravaiuojame pro sviedini sugriaut mokykl. Iilgai jos fasado stovi dviguba, aukta, vienas ant kito sukraut naujutli, viesi, nepoliruot karst siena. Jie dar kvepia sakais, puimis ir miku. J ia bus koks imtas. Vis dlto neblogai pasiruota puolimui, nustebs sako Miuleris. Tai mums, suniurzga Dteringas. Neplepk, rikteli ant jo Kats. Diaukis, jei tu dar gausi grab, aiposi Tjadenas, pamatysi, tokiai baidyklei kaip tu duos tik gabal palapins brezento. Kiti taip pat kreia juokus, nejaukius juokus, bet k gi kita mes galime daryti? Juk karstai tai i tikrj skirti mums. Tokie dalykai gerai suorganizuoti. Visas frontas juda. Pirmj nakt mes mginame susiorientuoti. Visur gana tylu, todl mes girdime, kaip u prieininko fronto linijos rieda transportas, rieda be paliovos, iki pat auros. Kats sako, kad jis rieda ne nuo
60

fronto, o, atvirkiai, gabena kariuomen front kariuomen, audmenis, pabklus. Angl artilerija sustiprinta, tai mes tuojau girdime. dein nuo fermos stovi maiausiai keturios naujos 20,5 cm baterijos, o u apdauyto topolio pastatyti minosvaidiai. Be to, ia permesta gerokai t maui pranczik bestij, kurios audo sviediniais su dauomaisiais degtuvais. Ms nuotaika prislgta. Prajus dviem valandoms po to, kai mes pasislpme blindauose, ms pai artilerija pradjo audyti ms apkasus. Tai jau treias kartas per keturias savaites. Jeigu tai dar bt tik taikymo klaida, niekas nieko nesakyt, bet ia kalti idil pabkl vamzdiai; j sklaida tokia plati, kad sviediniai krinta kaip pakliuvus ir pasiekia net ir ms bar. Dl to inakt buvo sueisti du msikiai.

Frontas tai narvas, kuriame, tempus nervus, reikia laukti, kas vyks. Mes gulime po grotomis, kuri virbai tai granat trajektorijos, ir temptai laukiame neinios. Vir ms pakibs atsitiktinumas. Kai atlekia sviedinys, a galiu pasilenkti, ir viskas: kur jis kris, a negaliu nei tiksliai inoti, nei jo paveikti. itas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prie kelet mnesi a sdjau blindae ir loiau skat; po kurio laiko atsistojau ir ijau kit blinda aplankyti pastam. Kai grau, i pirmojo blindao nieko nebebuvo lik: sunkusis sviedinys j visikai sumal. A vl grau antrj ir kaip tik laiku suspjau: reikjo padti j atkasti. Per laik jis buvo ubertas. Kaip atsitiktinai galiu bti nukautas, taip atsitiktinai ir ilieku gyvas. Blindae mane gali sutraikyti jo sienos, o plyname lauke deimt valand galiu igulti nepaliestas, nors aplink mane lsta ugnies uraganas. Kiekvienas kareivis tik tkstanio atsitiktinum dka ilieka gyvas. Ir kiekvienas kareivis tiki ir pasitiki atsitiktinumu.
61

Mums reikia susirpinti savo duona. Pastaruoju metu, nuo to laiko, kai apkasuose nebra geros tvarkos, labai pagausjo iurki. Dteringas tvirtina, kad tai ess tikriausias enklas, jog bus visai riesta. ia iurks ypa lykios todl, kad labai jau didels. Jos yra tos veisls, kuri vadinama lavon iurkmis. J snukiai bjaurs, pikti ir visikai pliki, o ilgiau pairjus j ilgas, plikas uodegas, gali pasidaryti bloga. Jos, atrodo, labai alkanos. Beveik kiekvienam i ms jos apgrau duon. Kropas tvirtai susuko j palapins brezent ir pasikio po galva, taiau jis negali miegoti, nes iurks, stengdamosi pasiekti duon, bginja jam per veid. Dteringas nutar parodyti savo gudrum: jis pririo prie lub plon viel ir ant jos pakabino savo ryull su duona. Kai nakt jis uieb savo kienin lemput, pamat, kad viela sibuoja visas puses. Ant jo duonos jojo riebi iurk. Pagaliau mes nusprendiame padaryti tam gal. Tuos duonos gabalus, kuriuos apgrau iurks, mes rpestingai apipjaustome; duon imesti jokiu bdu negalime, nes rytoj patys neturtume k valgyti. Ipjautus gabalus sudedame ant grind paiame blindao viduryje. Kiekvienas pasiima savo kastuvl ir atsigula pasirengs kirsti. Dteringas, Kropas ir Kats laiko paruotas savo kienines lemputes. Po keleto minui jau igirstame krebdjim ir bruzdes. ie garsai stiprja, ir dabar jau girdti daugelio koj ejimas. Tuomet usidega lemputs, ir visi kerta per juod krv, kuri ypdama isisklaido. Rezultatai geri. Sukapotas iurkes imetame per apkas krat ir vl gulame s tykoti. Tokios skerdyns mums pavyksta kelet kart. Paskui iurks kak pajunta, o gal uuodia krauj. Jos daugiau nebeateina. Ir vis tiek duonos likuius nuo grind rytojaus dien jos ineioja. Gretimame bare jos upuol dvi dideles kates ir un, negyvai juos ukandiojo ir apgrau.

Kit dien gauname damo srio. Kiekvienam tenka beveik po ketvirtadal rutulio. Tai i dalies gerai, nes sris skanus daiktas, ir i dalies blogai, nes iki iol ie
62

dideli raudoni rutuliai visuomet rodydavo, kad mums ateina kartos dienos. Ms nujautimas dar sustiprja, kai gauname ir degtins. Igerti tai mes j igeriame, bet nuotaika nuo to nepakyla. Itis dien mes lenktyniaujame audydami iurkes ir bastoms kaip dvasios be vietos. ovini ir rankini granat atsargos vis papildomos. Durtuvus patikriname mes patys. Mat kai kuri i j bukojoje pusje yra ikirsti danteliai kaip pjklo. Jeigu kuris nors patenka nelaisv su tokiu durtuvu, jis be pasigailjimo nugalabijamas. Gretimame fronto bare buvo rasta msiki, kuriems su tokiais pjkliniais durtuvais buvo nupjaustytos nosys ir ibadytos akys. Paskui jiems burn ir nos buvo privaryta pjuven, ir taip jie uduso. Kai kurie naujokai dar turi tokius durtuvus; mes juos atimame ir parpiname jiems kitus. Ties sakant, durtuvai jau yra netek savo reikms. Dabar ujo mada atakuoti tik su rankinmis granatomis ir kastuvais. Igalstas kastuvas yra lengvesnis ir universalesnis ginklas; su juo galima ne tiktai durti pasmakr, bet pirmiausia kirsti. Toks smgis smarkesnis, ypa jeigu pataikai pastriai tarp pei ir kaklo; tuomet galima lengvai perkirsti mog iki pat krtins. Durtuvas danai stringa, ir, norint j itraukti, reikia smarkiai atsispirti prieininkui pilv, o tuo metu ir pats gali lengvai gauti paon. Be to, jis kartais dar ir nulta. Nakt paleidiamos dujos. Mes laukiame puolimo ir gulime su dujokaukmis, pasiruo jas nusimauti, kai tik pasirodys pirmasis prieo kareivio elis. Auta rytas, taiau nieko nevyksta. Tiktai anoje pusje vis dar nesiliauja itas nervus ardantis bildesys. Traukiniai ir traukiniai, sunkveimiai ir sunkveimiai, k jie ten tiek daug ir gabena? Ms artilerija vis laik audo t pus, taiau bildesys nenutyla ir nenutyla... Ms veidai pavarg, ir mes neirime kits kit. Bus kaip tuomet prie Soms, kai po viso to mus septynias dienas ir naktis laik uraganinje ugnyje, niriai sako Kats. Nuo to laiko, kai mes ia, jis nebejuokauja, ir tai blogai, nes Kats yra senas fronto vilkas, turs neprast uosl. Tik Tjadenas diaugiasi geru maisto daviniu ir romu; jis net mano, kad mes taip ir ufront grime, kad nieko ia neatsitiks.
63

Mums jau beveik ima atrodyti, kad taip ir bus. Dienos slenka viena po kitos. Nakt a sdiu klausomajame poste. Vir mans kyla ir leidiasi raketos ir vieiamieji paraiutai. A esu budrus, mano nervai tempti, irdis garsiai plaka. Mano akys nuolat krypsta laikrod su vieianiu ciferblatu: rodykl, atrodo, nejuda i vietos. Akys man limpa, ir a krutinu koj pirtus batuose, kad neumigiau. Mano budjimo metu nieko nevyksta; tik tolydio bilda ir bilda traukiniai anoje pusje. Pamau mes nusiraminame ir vis laik pliekiame skat ir mauel. Gal mums ir pasiseks. Vis dien padangje tirta aerostat. Kalbama, kad per atak dabar ir prie ms bar bus mesti tankai ir pstinink lktuvai. Taiau tai ms taip nedomina, kaip pasakojimai apie naujus liepsnosvaidius.

Vidurnakt mes pabundame. em dunda. Smarki ugnis pakibo vir ms. Mes spaudiams kampus. I klausos atskiriame vis kalibr sviedinius. Kiekvienas iumpa savo daiktus ir kas akimirksnis tikrina, ar viskas vietoje. Blindaas dreba, naktis kaukia ir svaido aibus. Kai akimirk blyksteli viesa, mes velgiame vienas kit ir, iblyk bei suiaup lpas, kraipome galvas. Kiekvienas jauia, kaip sunkieji sviediniai dauo apkas brustverus, kaip jie rausia blindao lait ir trupina betono luitus. Kartais pajuntame duslesn, smarkesn smg, lyg prunkiantis plrusis vris bt djs savo letena, tai sviedinys pataik tiesiai apkas. Ryt kai kurie naujokai jau paaliav ir vemia. Jie dar per maai mat. Pamau apkasus ima skverbtis bjauriai pilka viesa, ir sprogim blyksniai darosi blykesni. Iauo rytas. artilerijos ugn dabar simaio min sprogimai. Nra nieko siaubingesnio u pasiutus viesul. Kur jis pravilpia, lieka tik masinis kapas. Pamaina ieina, o vid sugriva atbudj stebtojai, apdrabstyti purvais, virpantys. Vienas tyldamas atsigula kampe ir valgo; kitas, paauktas atsarginis, ima kkioti; oro banga, sprogim sukelta, du kartus j permet per brustver, bet jam nieko neatsitiko, tik gavo nerv ok.
64

Naujokai iri j. Panas dalykai labai ukreiami, ir mes turime bti pasiruo, vienam kitam jau pradeda virpti lpos. Gerai, kad jau pravito diena; galbt ataka vyks priepiet. Ugnis nesilpnja. Ji siekia ir ms unugar. Kiek tik galima matyt, visur tykta purvo ir geleies fontanai. Apaudomas labai platus ruoas. Ataka neprasideda, bet sviediniai tebesproginja. Mes pamau kurstame. Beveik niekas nebekalba. Vis tiek nieko negalima suprasti. I ms apkaso beveik nieko neliko. Daugelyje viet jis tesiekia jau tik pus metro gylio, visas suardytas vienos kiauryms, duobs ir krvos emi. Tiesiai prie ms slptuv sprogsta granata. Aplinkui pasidaro tamsu. Ms apkas uvert, ir mes turime isikasti. Po valandos jimas vl laisvas, ir mes jauiams kiek ramiau, nes turjome darbo. Pas mus lipa kuopos vadas ir pranea, kad du blindaai sugriauti. J matydami, naujokai nusiramina. Jis sako, kad iandien vakare bus mginama atgabenti valgio. Tai iokia tokia paguoda. Niekas, iskyrus Tjaden, apie tai ir negalvojo. Tai jau esama iokio tokio ryio su ioriniu pasauliu; jeigu rengiamasi atgabenti valgio, vadinasi, ne taip jau blogai, galvoja naujokai. Mes negriauname j iliuzij, nes inome, kad valgis lygiai tiek pat svarbus dalykas kaip ir audmenys, ir tik todl j reikia trks ply atgabenti. Taiau i pirmo karto nieko neieina. Siuniama antra grup. Ji taip pat grta be nieko. Pagaliau io reikalo imasi Kats, taiau net ir jis grta nieko nepes. Pro i ugn niekas negali prasmukti net uodas ir tas snapo ne prakit. Mes tviriau susiveriame dirus ir kramtome kiekvien ksn triskart ilgiau negu paprastai. Taiau vis tiek duonos neutenka; i alkio mums staiai arna arn ryja. Vien riek a dar turiu; minktim suvalgau, o plut palieku duonmaiyje; kartkartmis jos ir pagrauiu.

Naktis nepakeniama. Mes negalime umigti, irime sustingusiu vilgsniu prieais save ir snduriuojame. Tja65

denas apgailestauja, kad apgrautus duonos gaballius igaiinome iurkms. Mums reikjo juos pasilikti, ir tiek. Dabar kiekvienas juos suvalgyt. Mums trksta ir vandens, taiau dar galima ksti. Paryiu, dar su patamsiu, pas mus kyla subruzdimas. Pro jim siveria brys bgani iurki ir greitai lipa sienomis auktyn. Kienins lemputs apvieia iuos besiblakanius padarus. Visi rkia, keikiasi ir kapoja iurkes. Tai isiveria daugel valand kaupsis siutimas ir neviltis. Veidai perkreipti, rankos tik kerta ir kerta, gyvulliai ypia. Taip sismaginome, kad jau sunku liautis, nedaug tereikia, kad oktume ant kits kito. is pykio prasiverimas ibaig ms jgas. Mes gulime ir vl laukiame. Tikras stebuklas, kad ms blindae dar nra nuostoli. Tai vienintel i nedaugelio gili slptuvi, kurios tebra ilikusios. Pas mus liauia puskarininkis; jis atnea kepaliuk duonos. Vis dlto trims monms pasisek prasmukti nakt ir atneti iek tiek maisto. Jie papasakoj, kad tokio paties stiprumo ugnis siekianti iki ms artilerijos pozicij. Tiesiog msl, i kur prieas m tiek pabkl. Mes turime laukti, vis laukti. Vidurdien atsitinka tai, ko a ir tikjausi. Vien naujok itinka priepuolis. A jau seniai stebjau, kaip jis neramiai grieia dantimis ir gniauo kumius. Jau pakankamai esame mat toki uguit vilgsni, toki isprogusi aki. Paskutinmis valandomis jis tik i pairos buvo nurims. Jis susmuko pats savyje lyg sutres medis. Dabar jis atsistoja, nepastebimai liauia per blinda, valandl padelsia ir paskui metasi prie jimo. Ai apsiveriu ant kito ono ir paklausiu: Kurgi tu dabar? A tuoj griu, sako jis ir nori praeit pro mane. Truput palauk, ugnis silpnja. Jis pasiklauso, ir valandlei jo akys nuvinta. Paskui jos vl apsiblausia kaip pasiutusio uns, ir jis tyldamas stumia mane al. Palkk, draugui, aukiu a. Kats pakelia galv. Tuo metu, kai naujokas nustumia mane, jis stveria j, ir mudu tvirtai j laikome. Kareivis tuojau pradeda dkti: Leiskit mane, ileiskit mane, a noriu ieiti i ia! Jis nieko neklauso, blakosi ir muasi, jo burna apsi putojusi, i jos tyka beprasmiki odiai, kuriuos jis
66

pusiau nuryja. Tai tokia baim, kai mogus bijo pasilikti blindae, jam atrodo, kad jis ia udus, ir jis trokta tik vieno: kaip nors itrkti i ia. Jeigu mes j ileistume, jis dumt niekur nesislpdamas, kur kojos nea. Jis ne pirmas. Naujokas labai dksta ir jau stulpu pastat akis, todl mes priversti j aplupti, kad vl ateit prot, kito nieko nebelieka. Mes padarome tai greitai ir negailestingai ir pasiekiame, kad jis tuo tarpu vl ramiai sdi. Kiti naujokai, matydami it scen, iblyko; reikia tiktis, kad tai juos atbaidys nuo panai dalyk. i kanonada per baisi vargams vaikinams; i naujok paskirstymo punkto jie pateko staiai tok pragar, kuriame net ir senas kareivis gali prailti. Trokus blindao oras po io vykio mus dar labiau erzina. Mes sdime tarsi savo kape ir tik laukiame, kad mus ubert. Staiga iurpus kauksmas ir akinantis blyksteljimas, blindaas subraka iki pai pamat, j pataik sviedinys, laim, lengvas, ir betono mras ilaik. Girdti metalinis vangesys, sienos svyruoja, autuvai, almai, em, purvas ir dulks lekia vir. vid veriasi tirti sieros dmai. Jeigu mes btume sdj ne tvirtai pastatytame blindae, o kurioje nors i t bdeli, kurios statomos pastaruoju metu, tai n vienas nebtume ilik gyvas. Taiau ir dabar utenka bdos. Anas naujokas vl ima siautti, prie jo prisideda dar du kiti. Vienas i j itrksta ir pabga. Mes tuo tarpu kamuojams su dviem kitais. A metuosi paskui pabgl ir galvoju, ar nepaauti jam kojos, bet tuo metu kakas kaukdamas atlekia ant mans, a krintu ant ems, o kai atsistoju, apkaso siena jau aplipusi kartomis skeveldromis, msgaliais ir uniformos skiautmis. A liauiu atgal blinda. Pirmasis, atrodo, i tikrj pamio. Kai tik mes j paleidiame, jis lekia tarsi oys, atstats kakt sien. Nakt reiks pamginti nugabenti j unugar. Tuo tarpu j taip suriame, kad bt galima tutuojau paleisti, kai prasids ataka. Kats pasilo suloti skat, vis tiek nra kas daugiau veikti, gal nuo to bus lengviau. Taiau i to nieko neieina, mes gaudome ausimis kiekvien sviedin, kuris tik ariau sprogsta, ir darome klaidas skaiiuodami
67

kirius arba supainiojame kortas. Loim tenka mesti. Mes sdime lyg kokiame nemonikai bildaniame katile, kuris i vis pusi dauomas. Dar viena naktis. Dabar mes jau atbuk nuo tempimo. Tai mirtinas tempimas, kai atrodo, jog kakas atipusiu peiliu tau drasko nugaros smegenis. Kojos nebenori klausyti, rankos dreba, knas pavirts tiktai plona oda, po kuria tno sunkiai tramdoma beprotyb, slypi kiekvienu metu gals nesuvaldomai prasiverti nenutildomas klyksmas. Mes jau nebeturime kno, nebeturime raumen, mes jau nebegalime pavelgti kits kit, bijodami pamatyti k nors netikto, k nors siaubingo. Mes kietai suiaupiame lpas. Tai praeis... tai praeis... Gal dar iliksime.

Urnai artimieji sprogimai nutyla. Sviediniai tebekrinta, bet jie dabar atitraukti atgal, ms apkas nebesiekia. Mes iumpame rankines granatas, metame jas prie blinda ir okame laukan. Kanonada liovsi, utat upakaly ms lsta utveriamoji ugnis. Ataka prasideda. Niekas nepatikt, kad ioje sviedim iraustoje dykumoje dar galt bti moni; taiau dabar visur ii apkas inyra almai, o penkiasdeimt metr nuo ms jau pastatytas kulkosvaidis, kuris tuojau ima tratti. Viel utvaros sudraskytos. Vis dlto jos dar gali iek tiek sulaikyti prieinink. Mes matome artjant atakuojanius. Ms artilerija pliekia. Trata kulkosvaidiai pyka autuvai. Atakuojantieji vis artja. Haj ir Kropas ima mtyti rankines granatas. Jie mto kiek galdami greiiau, mes jas padavinjame jiems jau itrauk saugikli kaiius. Haj numeta eiasdeimt metr, Kropas penkiasdeimt, tai jau ibandyta ir labai svarbu. Puoljai bgdami ne kain k gali padaryti, pirma jiems reikia priartti prie ms bent per trisdeimt metr. Mes jau matome perkreiptus veidus ir plokius almus. Tai pranczai. Jie pasiekia viel utvaros likuius ir jau turi gerokai nuostoli. alia ms esantis kulkosvaidis iguldo vis grandin; paskui jis ima springti, ir pranczai prieina ariau. A matau, kaip vienas i j, auktai ikls veid, griva ant spygliuotos vielos. Knas sudrimba, rankos
68

ikyla, tarsi jis rengtsi melstis. Paskui knas visikai nukrinta, ir tiktai per alknes nutrauktos rankos palieka kyboti ant viel. T akimirksn, kai mes imame trauktis, nuo ems prieais mus pakyla trys veidai. Po vienu i alm tamsi smaila barzdel ir dvi akys, smeigtos mane. A pakeliu rank, bet negaliu mesti granatos ias keistas akis; vien padkus akimirksn lyg cirke sukasi visas mis aplink mane ir ias dvi akis, kurios vienintels atrodo man nejudanios; paskui krusteli galva, pakyla ranka, ji daro kakok judes, ir mano granata lekia ten, tas akis. Mes bgame atgal, veriame spygliuotas utvaras apkas ir mtome upakal granatas, kuri sprogimai dengia ms atsitraukim. I artimiausi pozicij plekina kulkosvaidiai. Mes virtome pavojingais vrimis. Mes nekovojame, mes ginams nuo sunaikinimo. Mes svaidome granatas ne mones, i kur mes akimirksn inome, kas ten? Mus vejasi pati mirtis, kuri turi rankas ir almus, pirm kart po trij dien mes galime pavelgti jai veid, pirm kart po trij dien mes galime gintis nuo jos, mus sum beprotikas pasiutys, mes nebe tos bejgs aukos, kurios laukia ant eafoto, mes galime griauti ir udyti stengdamiesi isigelbti, isigelbti ir atkeryti. Mes priglundame u kiekvieno kampo, u kiekvieno spygliuotos vielos pastovo ir, prie bgdami toliau, sviediame po atakuojanij kojomis granat po granatos. Granat sprogim trenksmas smarkiai atsimua ms rankas ir kojas. Mes bgame susiriet kaip kats, pagauti ios bangos, kuri padaro mus iaurius, paveria plikais, mogudiais, pasakyiau paiais velniais, kuri, sukeldama mumyse baim, nir ir trokim gyventi, padaugina ms jgas, kuri padeda mums isigelbti ir veikti mirt. Jeigu su puolaniaisiais eit ir tikrasis tavo tvas, tu nedelsdamas trenktum granat ir jam krtin! Prieakinius apkasus uleidiame. Bet argi tai dar apkasai? Jie nusiaubti, sunaikinti, i j teliko atskiros dalys, duobs, kurias jungia eigos, granat irausos, ir viskas. Bet prieininko nuostoliai didja. Jis nesitikjo tokio pasiprieinimo.
69

Artja vidurdienis. Saul kepina, prakaitas grauia akis, mes j luostoms rankove, kartais ant jos pasirodo ir kraujas. Sudluoja pirmas iek tiek sveikesnis apkasas. Jis uimtas ir paruotas kontratakai, j priimami ir mes. Ms artilerija atidengia galing ugn ir sulaiko prieininko atak. Atakuojanij eils upakalyje ms sustoja. Jie negali eiti priek. Ms artilerija sulugdo atak. Mes nekantriai laukiame. Ugnis peroka imt metr toliau, ir mes vl veriams priek. alia mans vienam grandiniui nutraukia galv. Jis dar pabga kelet ingsni, o i jo kaklo lyg fontanas trykta kraujas. Iki grumtyni vyras prie vyr neprieiname, nes prieininkas turi trauktis. Mes vl pasiekiame savo apkas likuius ir per juos einame toliau. O, ios kontratakos! Jau pasieki mogus saugias atsargines pozicijas, nortum liauti jas ir dingti, o ia staiga reikia apsisukti ir vl eiti t siaub. Jeigu akimirksn mes nebtume automatai, pasiliktume gulti, bejgiait bevaliai. Bet kakas mus vl traukia pirmyn, mes einame be noro, taiau beprotikai t ir siut, mes norime udyti, nes tie ten dabar yra ms mirtini prieai, j autuvai ir granatos nukreipti prie mus, jeigu mes nesunaikinsime j, jie sunaikins mus! Nepavargsta, atbuk automatai juda ruda eme, irausta, sutrkinjusia ruda eme, kuri riebiai blizga sauls spinduliuose; ms nioktavimas tai viduje atsisukanios spyruokls irkimas, ms lpos idivusios, galva sunkesn kaip po naktinio girtuokliavimo. Mes svirduliuojame pirmyn, ir ms suaudytas* sudraskytas sielas skausmingai rykiai sisiurbia ta ruda em su riebia saule ir besiraitaniais i skausmo bei negyvais kareiviais, kurie ia guli, lyg taip ir turt bti, kurie griebia mums u koj ir rkia, kai mes per juos okinjame. Mes nieko nebejauiame vienas kitam, ir kai ms uguitas vilgsnis krinta ant kurio i draug, j vos bepastame. Mes esame bejausmiai negyvliai, kuriems kakoks fokusininkas, kakoks pavojingas raganius vl suteikia gali bgti ir udyti. Vienas jaunas pranczas atsilieka. Mes pavejame j, jis ikelia rankas, vienoje, dar turi revolver. Neinia, ko jis nori, ar auti, ar pasiduoti. Kastuvo smgis perskelia
70

Jam veid. Kitas pranczas, tai pamats, mgina bgti toliau, durtuvas grikteljs sminga jam nugar. Jis paoka ir, iskts rankas, plaiai iiojs rkiani burn, svirduliuoja tolyn, o jo nugaroje supasi durklas. Treiasis numeta autuv ir atsitupia usidengs rankomis akis. Jis pasilieka su keletu kit belaisvi nuneti sueistj. Taip vydamiesi, mes staiga atsiduriame ties prieininko pozicijomis. Mes taip prisivijome bganius prieininkus, kad mums pavyksta pasiekti j apkasus beveik kartu su jais. Dl to ms nuostoliai nedideli. Dar sutrata kakoks kulkosvaidis, taiau granata j tuoj nutildo. Vis dlto ir t keli sekundi uteko, kad penkiems ms kareiviams bt perauti pilvai. Kats trenkia buoe vienam i likusi nesueist kulkosvaidinink, sugrsdamas veid ko. Kitus nudurtame, nesuspjus jiems paiupti rankini granat. Paskui mes godiai igeriame vandens i auintuv. Visur traki viel karpomosios irkls, bilda ant utvar metamos lentos, mes okinjame per siauras eigas apkasus. Haj vienam milinikam pranczui suvaro kakl savo kastuv ir meta pirmj granat; kelet sekundi mes pasiliekame u brustvero, paskui tiesi apkaso dalis prie mus pasidaro tuia. Dar viena granata nuvilpia striai per kamp ir praskina mums keli; bgdami mtome blindaus ryulius granat, em dreba, dunda, rksta ir vaitoja, mes klumpame ant glii msgali, ant minkt kn, a parkrintu ant sudraskyto pilvo, ant kurio guli nauja, vari karininko kepur. Kautyns nutyla. Slytis su prieu nutrksta. Mes ia ilgai isilaikyti negalime, todl artilerijos dengiami turime trauktis savo pozicijas. Vos tai suinoj, staiagalviais okame artimiausius blindaus, prie pasitraukiant mums dar reikia pasiiupti konserv, kokie tik paklius po ranka, ir pirmiausia skardini su sdyta jautiena bei sviestu. Grtame laimingai. Tuo tarpu prieininkas atakos nepakartoja. Vis valand gulime, sunkiai alsuojame ir ilsims visai nesikalbdami. Esame tiek nusivar, kad, bdami ir labai ialk, visai nepagalvojame apie konservus. Tik palengva daroms vl panas mones. Sdytos jautienos konservai, pagrobti i prieo, pagarsj visame fronte. Kartais jie bna net pagrindinis
71

ms netikt atak tikslas, nes maitina mus, apskritai pamus, prastai, ir mes nuolat alkani. I viso nuiupome penkias skardines. Taip, anoje S pusje mons bent dorai aprpinami. Nra ko n lyginti su ms badmiriais, kuriuos eria runkeli marmeladu; msos ten nors sprok bevalgydamas, netingk tik rank itiesti. Haj, be to, nujojo dar ilg pranczik band ir usikio u diro kaip kastuv. Vienas jos galas truput kruvinas, bet tai galima nupjauti. Tikra laim, kad mes dabar galime gerai pavalgyti, mums dar reiks daug jg. Soiai pavalgyti yra toks pat vertingas daiktas kaip geras blindaas; tai kodl mes taip godiai puolame prie valgio, juk tai gali igelbti ms gyvyb. Tjadenas dar nutvr dvi gertuves konjako. Mes leidiame jas aplinkui.

Prasideda vakaro palaima. Artinasi naktis, i granat inet duobi kyla rkas. Atrodo, lyg ten bt pilna paslapting vaiduokli. Balta migla bailiai slankioja aplinkui, kol idrsta iliauti per krat. Paskui ilgos juostos ima driektis nuo duobs duob. Vsu. A esu sargyboje ir, smeigs akis, iriu \ tams. Jauiuosi silpnai, kaip visuomet po atakos, ir todl man sunku bti vienam su savo mintimis. Tai, ties sakant, ne mintys, tai atsiminimai, kurie mane upldo silpnumo valandl ir nuteikia kakaip keistai. | padang kyla raketos, ir a matau vaizd: vasaros vakaras, a stoviu dengtoje katedros galerijoje ir iriu auktus roi krmus, ydinius viduryje mao sodelio, kuriame palaidoti kapitulos kanauninkai. Aplinkui stovi kryiaus keli statulos. Daugiau ia nra n gyvos dvasios; ydint keturkamp supa gili tyla, saul ildo storas pilkas plytas, a udedu ant j rank ir pajuntu ilum. Vir skalno stogo deiniojo kampo dulsv, velni vakaro mlyn stiebiasi alias katedros boktas. Tarp sauls nutviekst kolonli, i vis pusi supani galerij, vsi paunksn, kokios bna tik banyiose; a stoviu tenai ir galvoju, kad, sulauks dvideimt met, painsiu tuos painius daiktus, kurie susij su moterimis. Tas vaizdas yra gsdinamai arti, jis net palieia mane, kol inyksta tvyksteljus kitai raketai.
72

A iumpu savo autuv ir pastatau j tiesiai. Vamzdis aprasojs, a tvirtai suspaudiu j ranka ir pirtais nutrinu drgm. Ms miesto pakratyje, tarp piev, ant upelio kranto augo eil aukt, sen topoli. Jie buvo i tolo matyti ir, nors stovjo tik vienoje pusje, buvo vadinami Topoli alja. Mes pamgome juos dar mai bdami, jie kakodl trauk mus, dien dienas praleisdavome prie j ir klausydavoms tylaus j oimo. Mes sddavome po jais ant upelio kranto, nukor kojas viesias, skubanias bangeles. Tyras vandens kvapas ir vjo daina topoli akose kerdavo ms vaizduot. Mes labai juos mgome, dar ir dabar smarkiau ima plakti mano irdis, kai prie akis msteli an dien vaizdas. Nuostabu, kad visi atsiminimai, kurie mus aplanko, turi dvi ypatybes. Jie visuomet alsuoja tyla, tai yra rykiausia j ypatyb, ir net tuomet, kai tikrovje ne visai taip buvo, jie vis tiek dvelkia tyla. Tai begarss vizijos, kurios kalba su tavimi vilgsniais ir gestais, be odyn ir tyldamos, o j tyljimas yra toks sukreiantis, jog veria mane timptelti savo rankov ir tviriau suspausti autuv, kad nepasiduoiau vilionei itirpti ioje tyloje, kurioje mano knas nort isipltoti ir lengvai inykti, susiliejs su tomis tyliomis galiomis, kuri nesiekia ms tikrov. Jos tokios tylios yra todl, kad mes nesuprantame, kas yra tyla. Fronte nra tylos, o fronto galia siekia taip toli, kad mes niekuomet neieiname i jos rib. Net ir tuose formavimo punktuose bei poilsio vietose, kur yra toliau ufrontje, ms ausyse visuomet skamba gaudesys ir duslus sprogim trenksmas. Mes niekados neatsiduriame taip toli, kad to visko nebegirdtume. Taiau iomis dienomis bildesys buvo nepakeniamas. Toji tyla kalta, jog praeities vaizdai sukelia ne tiek trokimus, kiek lides, didiul, neaprpiam maudul. Jie buvo, bet jie niekad nebegr. Jie prajo, tai jau kitas pasaulis, kur mums nebra kelio. Kareivini aiktse tie praeities vaizdai sukeldavo maiting, laukin trokim, tuomet jie dar buvo su mumis susieti, mes priklausme jiems ir jie mums, nors mes buvome ir atskirti. Jie inirdavo su kareivi dainomis, kurias mes dainuodavome ygiuodami rikiuots pamokas; i vienos puss rytmeio gaisai, i antros juodas miko siluetas; tada tai buvo ryks atsiminimai, kurie dar gyveno mumyse ir kildavo i ms pai.
73

Bet ia, apkasuose, mes j netekome. Jie jau nebepabunda mumyse; mes esame mir, o jie stovi toli akiratyje, jie yra ms vizija, paslaptingas atspindys, kuris mus aplanko, kurio mes bijoms ir kur beviltikai mylime. Jie yra stiprs, ir ms trokimas yra stiprus; bet jie yra nepasiekiami, ir mes tai inome. J laukti yra taip pat tuia, kaip tiktis tapti generolu. Net jeigu mus ir grint tuos kratus, kur prabgo ms jaunyst, mes beveik nebeinotume, k ten veikti. velnios ir slaptos galios, kurios i j plauk mus, nebegali prisikelti. Mes btume tarp t vaizd ir vaikiotume po tuos kratus; mes juos atsimintume ir myltume, ir jaudintume s juos pamat. Bet tai bt tas pat kaip ir susimstymas prie uvusio draugo fotografijos: tai jo bruoai, tai jo veidas, ir ms atmintyje atgyt t dien iliuzija, kada dar buvome kartu; bet tai vis tiek ne jis pats. Mes jau nebebtume susij su tomis vietomis, kaip kad buvome susij anksiau. Juk mus trauk jas ne todl, kad mes suvokme j gro ir savotik j nuotaik, ne, mes staiai jutome, jog sudarome vien visum su visais ms bties daiktais ir vykiais, jutome brolik artum jiems, igyvenome tok jausm, kuris ms kart atskyr nuo kit kart ir dar ms tv pasaul mums iek tiek nesuprantam; juk mes buvome kakaip velniai vis savo ird atidav itoms vietoms, ir kiekviena smulkmena visuomet buvo tarpsnis kelyje, einaniame begalyb. Galbt tai buvo tiktai ms jaunysts privilegija; mums atrod, kad pasaulyje nra nieko, kas turt t^avo ribas, ir mums n galv netopteldavo, kad visam kam ateina galas; ms kraujyje slypjo laukimas, suliejs mus su ms dien tkme. iandien mes klaidiotume gimtosiose ms jaunysts vietose kaip turistai. Mes sudegme fakt ugnyje, mes mokame atskirti daiktus tik kaip pirkliai ir suprantame neivengiamum kaip msininkai. Mes jau nebe tie nerpestingi berniokai, mes pasidarme baisiai abejingi. Galbt mes ten grime; bet ar mes gyvensime? Mes esame bejgiai kaip pamesti vaikai ir patyr kaip seniai, mes esame iurkts ir lidni, ir pavirutiniki, a manau, kad mes esame prauv.
74

Man alta rankoms, ir per od bga iurpuliai, nors naktis ilta. Tik rkas yra vsus, itas klaikus rkas, kuris apgaubia prie mus gulinius negyvlius ir iiulpia i j paskutinius, kakur dar slypinius gyvybs likuius. Rytoj jie bus iblyk ir paaliav, o j kraujas sustings ir pajuos. Raketos vis dar tebekyla padang ir negailestingai apvieia suakmenjus peiza, kuris yra pilnas krateri ir spindi alta viesa kaip mnulis. Kraujas, sruvenantis po mano oda, nea mano mintis baim ir nerim. Mintys nusilpsta ir dreba, jos nori ilumos ir gyvybs. Jos negali itverti be paguodos ir apgauls, jos susipainioja ivydusios nuog nevilties vaizd. A girdiu tarkant katiliukus ir tuojau smarkiai usinoriu ilto valgio, nuo jo man pasidaryt geriau, ir a nusiraminiau. Sunkiai prisiveriu palaukti, kol mane kas pakeis. Paskui nueinu blinda ir ten randu dubenl su kruop koe. Ji riebi ir skani, a valgau j palengva. Bet vis dar nepratariu odio, nors kiti yra nusiteik geriau, nes ugnis nutilo.

Dienos eina viena po kitos, ir kiekviena valanda yra nesuvokiama ir kartu savaime suprantama. Atakos keiiasi su kontratakomis, ir granat iraustame lauke tarp apkas kaupiasi nukautieji. Sueistuosius, kurie guli nelabai toli, mums daniausiai pavyksta nuneti. Taiau kai kuriems tenka ilgai pagulti, ir mes girdime juos mirtant. Vieno mes veltui iekome dvi dienas. Matyt, jis guli knipsias ir negali apsiversti. Kitaip negalima paaikinti, kodl mes jo nerandame, mat, jei kas rkia prispauds burn prie ems, tai labai sunku nustatyti krypt. Turbt jam pataikyta toki viet, kur aizda bna ypa skaudama, ji nra tokia sunki, kad mogus tutuojau netekt jg ir pusiau apsvaigs ugest, ir ne tokia lengva, kad jis galt pakelti skausm, vildamasis vl pasveikti. Kats mano, kad jam arba sutrupintas dubuo, arba perautas stuburas. Krtin, matyti, nesueista, nes tuomet jis nepajgt taip rkti. Jeigu bt su75

eistas kuri kit viet, jis galt liauti, ir mes j pamatytume. Palengva sueistasis ukimta. Nelaim, jo balsa9 skamba taip, kad niekaip negalima nustatyti, i Kurios puss jis girdti. Pirmj nakt ms mons tris kartus eina jo iekoti. Kartais jiems atrodo, kad jau nustat krypt, ir jie pradeda ten liauti, bet vos tik pamgina vl pasiklausyti, balsas suskamba visai kur kitur. Mes iekome iki auros, bet veltui. Dien vietov gerai apirime pro ironus; niekur nieko nematyti. Kit dien riksmas jau tylesnis; matyti, perdivo sueistojo lpos ir burna. Tam, kuris j suras, ms kuopos vadas paadjo duoti be eils atostog ir dar pridti tris dienas. Tai didelis paskatinimas, bet mes ir be ito padarytume visk, kas tik galima, nes riksmas yra siaubingas. Kats su Kropu net popiet ieina dar kart paiekoti. Albertui beiekant buvo perautas ausies spenelis. Bet viskas veltui, jie gro be nieko. Be to, galima aikiai suprasti, k sueistasis rkia. I pradi jis vis laik auksi tik pagalbos; antr nakt, matyti, jam pakilo kartis, jis kalbasi su savo mona ir vaikais, ir mes danai igirstame Elizs vard. iandien jis tik verkia. Vakare jau girdti tik karkimas. Bet dar vis nakt jis tyliai dejuoja. Mes girdime tai aikiai, nes vjas puia ms apkasais. I ryto, kai jau manme, kad jis seniai visai nurimo, mus dar kart pasiekia priemirtinis gargaliavimas... Dienos kartos, o nukautieji guli nelaidoti. Mes negalime vis ineti, neinome, k su jais daryti. Juos laidoja granatos. Kai kuri pilvai isipuia lyg balionai. Jie nypia, gurgia ir juda. Juose kelia triukm dujos. Dangus mlynas ir giedras. Vakare darosi tvanku, ir i ems kyla kartis. Kai vjas papuia ms pus, jis atnea kraujo tvaik, sunk ir leikiai salsv tvaik, kylant i duobi, kuriose pva lavonai; jis primena chloroformo ir puvsi miin, nuo jo darosi leiktu ir veria vemti.

Naktys pasidaro ramios, ir mes pradedame medioti varinius granat iedus ir ilkinius prancz vieiamj raket paraiutlius. Kodl taip visi gaudo tuos vari76

nius iedus, ties sakant, niekas tikrai neino. J rinkjai tiktai tvirtina, kad tai ess labai vertingas daiktas. Yra moni, kurie turi prisirink tiek daug it ied, jog, kai mes grtame ufront, jie eina trilinki susiriet nuo savo natos. Tik Haj pasako, kam jis juos renka: jis ada juos pasisti savo suadtinei vietoj keliaraii. Tai igird, fryzai, inoma, leipsta juokais; jie susiriesdami pleki sau per kelius tai bent juokas, imts pypki, tai bent turi tas Haj lieuv! Ypa negali susivaldyti Tjadenas; jis laiko rankoje didiausi ied ir tolydio kaiioja j koj, nordamas parodyti, kiek dar lieka laisvos vietos. Klausyk, Ha j e, bet kokios jos kojos! Tai bent ko jos! jo mintys pakyla kiek aukiau: O upakalis, kas per upakalis... kaip... kaip dramblio. Jis niekaip negali nurimti: Su tokia ne pro al bt paidykauti, imts per kn... Haj spindi i diaugsmo, kad jo suadtin taip giriama, ir trumpai ireikia savo pasitenkinim: Taip, atsakanti merga! ilkiniai paraiutliai praktikesnis daiktas. I trij arba keturi, nelygu krtin, ieina palaidin. Mudu su Kropu juos vartojame vietoj nosini. Kiti siunia namo. Jeigu moterys pamatyt, kokius pavojus mes danai lendame rankiodami tuos plonus skudurlius, jos ne juokais isigst. Kats uklumpa Tjaden tuo metu, kai tas ko ramiausiai mgina nuimti ied nuo nesprogusio sviedinio. Bet kuriam kitam sviedinys bt sprogs, o Tjadenas, kaip visuomet, turi laims. Kart vis priepiet prie ms apkas aidia du drugeliai. Tai kopstinukai, j sparneliai geltoni su raudonais takuiais. Kas ia juos atne, kiek tik akis imato, aplinkui nra jokio augalo, jokios gls. Drugeliai pailsi ant kaukols dant. Tokie pat nerpestingi kaip ir jie yra paukiai, kurie jau seniai priprato prie karo. Kas rytas vir fronto juostos pakyla vieversiai. Prie metus matme juos dargi perinius, ir jiems pavyko isivesti jauniklius. iurks nebelanko ms apkasuose. Jos dabar nusikraust priek, ir mes inome kodl. Jos tunka; kur tik pamatome bent vien, mes auname jas. Naktimis anoje pusje mes vl girdime rat bildes. Dienomis vyksta tik77

tai normalus apaudymas, ir mes galime pasitaisyti apkasus. Pramog taip pat netrksta, tuo pasirpina laknai. Gausios j kautyns kasdien pritraukia nemaa publikos. Bomboneiai mums patinka, o valgybos lktuv neapkeniame kaip maro, jie utraukia ant ms artilerijos ugn. Prajus porai minui nuo j pasirodymo, pasipila rapneliai ir granatos. Dl to vien dien mes netenkame vienuolikos moni, i j penki sanitar. Du i j taip sudirbti, kad .Tjadenas sako, jog juos galima su auktu nugramdyti nuo apkaso sienos ir palaidoti katiliuke. Treiam nutraukta kno apaia su kojomis. Jis stovi, atsirms krtine apkaso sien, nukautojo veidas pagelts kaip citrina, barzdoje dar rusena cigaret. Ji rusena, kol, pasiekusi lpas, nypdama ugsta. Nukautuosius mes laikinai suguldome didel duob. Ten jau trys eils guli viena ant kitos.

Staiga vl sugriaudia patrankos. Netrukus mes vl sdime nieko neveikdami ir temptai laukiame. Ataka, kontrataka, smgis, kontrsmgis tai tik odiai, bet kiek daug jie slepia! Mes netenkame daug moni, daugiausia naujok. ms bar vl atsiuniamas pastiprinimas. Tai vienas i naujj pulk, beveik itisai paskutini aukim jaunuoliai. Jie labai menkai paruoti. Prie patekdami front, vos spjo gauti ioki toki teorini ini. Tiesa, jie ino, kas yra rankin granata, bet neturi jokios nuovokos, kaip reikia slptis, o svarbiausia, visai nemato priedangos. Norint, kad jie pamatyt ems kauburl, jis turi bti ne emesnis kaip puss metro. Nors pastiprinimas mums ir labai reikalingas, taiau i t naujok daugiau bdos negu naudos. Siame sunkiame kautyni rajone jie yra bejgiai ir krinta kaip muss. iandienin pozicin kova reikalauja ini ir patyrimo, reikia gerai painti vietov, ausis turi gerai skirti vairius sviedinius, j lkimo ir sprogimo gars, reikia sugebti i anksto nustatyti viet, kur jie kris, inoti, kiek lekia j skeveldros ir kaip nuo j apsisaugoti. is naujasis papildymas, aiku, apie tai dar beveik nieko neino. Jis nykte nyksta, naujokai beveik nesu78

geba atskirti rapnelio nuo granatos, patrankos ir kulkosvaidiai juos ienaute ienauja, nes jie, baikiai klausydamiesi, kaip kaukia dideli, ne tokie pavojingi sviediniai, sprogst toli upakaly, neigirsta tyliai zvimbiant ma bjaurybi, kuri skeveldros itykta paemiu. Uuot isisklaid visas puses, jie grdasi krv kaip avys, ir netgi sueistus juos laknai nupykina lyg zuikius. Mes gerai inome iuos vargus unyius iblykusiais kaip grietis veidais, suleistomis em rankomis, matome, kokie jie pasigailtinai narss, kada, nepaisydami nieko, eina pirmyn ir grumiasi su prieininku, mes inome ituos aunius vargus unyius, kurie taip bauginti, kad nedrsta net garsiai rkti ir, guldami su sudraskytomis krtinmis ir pilvais, su nutrauktomis kojomis ir rankomis, tyliai dejuoja aukdamiesi savo motin, ir tutuojau nutyla, kai tik kas vilgteli juos! J negyvi, pkuoti smulks veidai yra netek bet kurios iraikos, nelyginant mirusi vaik. Kartlis sugniauia gerkl, irint, kaip jie paoka, bga ir krinta. manytum, iluptum juos, kad jie tokie kvaili, arba paimtum ant rank ir inetum i ia, kur jiems ne vieta. Jie neioja pilkus mundurus, kelnes ir batus, taiau daugumai uniforma yra per didel, ji kakaip karo ant j; j peiai per siauri ir knas per menkas, nebuvo tokios uniformos, kuri tikt iam vaikikam giui. Kiekvienam kritusiam senam kareiviui tenka nuo penki iki deimties naujok. Daug j paguldo staigi duj ataka. Jie dar nra tiek patyr, kad nujaust, kas j laukia. Vien blinda randame piln pamlynavusi veid ir pajuodusi lp. Vienoje duobje jie per anksti nusim kaukes; jie neinojo, kad dujos dugne ilgiausiai isilaiko; pamat viruje kitus be dujokauki, jie nusipl ir savsias ir dar pakankamai kvp duj, kad susidegint plauius. J bkl beviltika, jie mirta nuo kraujopldio ir dusulio priepuoli.

A staiga akis ak susidriau su Himeltosu. Mes priglundame tame paiame blindae. Sulaik kvap, visi guli alia vienas kito ir laukia, kol reiks pulti atak.
79

Nors esu labai susijaudins, vis dlto, bgant laukan, man auna galv mintis: o kodl niekur nematau Himeltoso? Greit vl oku blinda ir randu j ten; jis guli kampe, kulkos truput nudrkstas, ir simuliuoja sueist. Jo veido iraika kaip apkulto. J itiko baims priepuolis, juk ir jis ia naujokas. Taiau mane siutina, kad jaunuiai naujokai atakuoja, o jis ia. Lauk! suniokiu a. Jis nepajuda i vietos, jo lpos trkioja, sai dreba. Lauk! - pakartoju a. Jis surieia kojas, prisiglaudia prie sienos ir iiepia dantis kaip uo. A griebiu j u rankos ir noriu pastatyti. Jis suunkia. Mano nervai neilaiko. iumpu j u gerkls, purtau tarsi mai, net galva maskatuoja visas puses, ir aukiu staiai veid: Nieke, ar tu eisi lauk? Tu unie, tu kailialupy, pasislpti nori? Jo akys pasidaro stiklins, a imu dauyti jo galv sien. Galvijau!Spiriu jam on. Kiaule! Stumiu j link dur, galva priek. Kaip tik pro al bga nauja msiki grandin. Su jais yra ir leitenantas. Jis pamato mus ir suunka: Pirmyn, pirmyn, neatsilikti! Ir ko negaljo padaryti mano smgiai, t padaro ie odiai. Himeltosas igirsta virininko bals, tartum pabuds apsivalgo ir pasiveja atakuojanius. A bgu paskui ir matau, kaip jis dumia pasiokdamas. Jis vl tapo tuo auniuoju kareivini Himeltosu; jis net pavijo leitenant ir dabar bga toli vis priekyje.

Uraganin ugnis, utveriamoji ugnis, ugnies udangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidiai, rankins granatos tai vis tik odiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas. Ms veidai nua, ms mintys nusiaubtos, mes mirtinai pavarg; kai prasideda ataka, ne vien reikia muti kumiais, kad pabust ir pult kartu su visais; akys kariuoja, rankos subraiytos, keliai kruvini, alkns nudauytos.
80

Kiek laiko prajo? Savaits mnesiai metai? Ne^ tik dienos. Laikas bga mes matome tai irdami bespalvius mirtanij veidus; mes stiprinams i katiliuk, bgame, mtome granatas, audome, udome, gulime ant ems; mes nusilpome ir atbukome, ir mus palaiko vien tai, kad ia yra dar silpnesni, dar labiau atbukusi, dar didesni bejgi, kurie, iplt akis, iri mus kaip dievus, kartais sugebanius pabgti nuo mirties. Tomis trumpomis valandomis, kai fronte ramu, mes juos mokome: Matai ten t sukut? Tai mina atlekia. Gulk ramiai, ji kris ten, toliau. O jeigu ji lekia tai taip, tai mauk! Nuo jos galima pabgti." Mes mokome juos pagauti klasting maj sviedini zvimbim, kurio beveik negirdti; jie turi j painti tarp viso dundesio, kaip uodo zyzim; mes aikiname jiems, kad ie maieji yra pavojingesni u didiuosius, kuriuos galima igirsti jau i tolo. Mes parodome jiems, kaip slptis nuo lktuv, kaip apsimesti nukautu, kada prieas siveria apkasus, kaip mesti rankin granat, kad ji sprogt prie pus sekunds nukrisdama ant ems; mes mokome juos aibo greitumu kristi duob, gelbjantis nuo brizantini sviedini, pademonstruojame, kaip su ryuliu rankini granat iardyti apkas, aikiname, ar prieininko, ar ms rankins granatos ilgiau, dega prie sprogdamos, atkreipiame j dmes dujini granat ton ir parodome jiems visas gudrybes, kaip galima isigelbti nuo mirties. Jie atidiai klausosi, tai klusns vyrukai, bet kai tik. vl reikia eiti m, i susijaudinimo daniausiai padaro ne taip. Haj Vesthus sanitarai inea su perplta nugara; pro aizd matyti, kaip su kiekvienu atsikvpimu pulsuoja plauiai. A dar suspju paspausti jam rank. Baigta, Pauliau, sudejuoja jis ir i skausmo kanda sau rank. Mes matome mones, kurie dar gyvi, nors jiems trksta galvos; mes matome bganius kareivius, kuriems nutrauktos abiej koj pdos; jie kepstuoja ant kruvin aptriukint blauzdikauli iki artimiausios duobs; vienas grandinis du kilometrus nuliauia ant rank, vilkdamas paskui save sutrupintas kojas; kitas eina tvarstymo punkt, rankomis spausdamas i pilvo besiverianias arnas; matome mones be burnos, be smakro, be
81

veido; randame vien kareiv, kuris, nenordamas nukraujuoti, dvi valandas laik sukands dantimis savo rankos arterij; teka saul, ateina naktis, granatos vilpia, gyvenimas baigtas. Utat sklypelis iraustos ems, kur mes giname, vis tiek ilaikytas, kad ir kokia didel prieo persvara; atidavme tik kelis imtus metr. Taiau kiekvienam metrui tenka vienas nukautas.

Mus pakeiia kiti. Ratai rieda po mumis, mes stovime sunkveimiuose, pavarg ir atbuk, ir, igird kteljim: Dmesio laidai!", priklaupiame. Kai mes vaiavome pro tas vietas, buvo vasara, mediai dar aliavo, dabar jie atrodo rudenikai, ir naktis pilka ir drgna. Mainos sustoja, mes ilipame nedidelis brelis, kuriame susimai daugelio padalini likuiai. I on stovi tamsios mogystos ir aukia pulk, kuop numerius. Ir kiekvien kart paaukus atsiskiria saujel, visai maut saujel purvin, iblykusi kareivi, baisiai maa saujel, menkuts liekanos. tai kakas paaukia ms kuopos numer, i balso galima painti, kad tai ms kuopos vadas, vadinasi, jis liko gyvas, tik ranka parita. Mes prieiname prie jo, ir a pastu Kat ir Albert, mes sustojame greta, suremiame peiais ir irime vienas kit. Dar ir dar kart girdime aukiant ms numer. auk neauks, vis tiek neigirs tie, kurie ligoninse ir duobse. Ir dar kart: Antroji kuopa, pas mane! Paskui tyliau: Daugiau i antrosios kuopos nieko nra? Jis patyli, ir jo balsas prikims, kai paklausia: Tai visi? ir sukomanduoja: Paeiliui isiskai iuok! Auta rytas; kai mes vykome front, buvo dar vasara, ir ms buvo imtas penkiasdeimt vyr. Dabar mums alta, jau ruduo, lapai nara, pavarg balsai plazdena ore: Pirmas antrastreiasketvirtas..." ir, prij iki trisdeimt antro, nutyla. Tyla trunka ilgai, pagaliau balsas paklausia:
82

 Daugiau nra? palaukia ir paskui tyliai sako: Briais... bet nutraukia ir ubaigia: Antroji kuopa... su dideliu vargu: Antroji kuopa engte mar I Laisvai! Viena eil, tik viena trumpa eil ingsniuoja anksti ryt. Trisdeimt du vyrai.

VII
kart mus atitraukia toliau negu paprastai, naujok persiuntimo punkt, kur mus performuos. Ms kuopai reikia daugiau kaip imto vyr papildymo. Kai neatliekame tarnybos pareig, mes bastoms ir dykinjame. Po dviej dien pas mus atvyksta Himeltosas. Pabuvus apkasuose, jo pasiptimas dingo. Jis silo susitaikyti. A sutinku, nes maiau, kaip jis ine Haj Vesthus, kuriam buvo perplta nugara. Be to, jis tikrai protingai kalba, ir todl mes neturime nieko prie, kad jis mus pakviest kantin. Tik Tjadenas iri j su nepasitikjimu ir santriai. Taiau ir jis pasiduoda, kai Himeltosas pasisako, kad pavaduosis ieinant atostog virj. Nordamas tai rodyti, jis tuojau duoda mums du svarus cukraus ir pus svaro sviesto asmenikai Tjadenui. Jis net pasirpina, kad kitas tris dienas mes btume pasisti virtuv skusti bulvi ir runkeli. Ten jis mus vaiina puikiausiais karinink valgiais. Taip mes tuo tarpu vl turime visk, ko reikia kareivio laimei: ger maist ir ramyb. Kaip reikiant pagalvojus, tai nedaug. Prie por met mes u tai btume save baisiai niekin. Dabar esame beveik patenkinti. Prie visko galima priprasti, net ir prie apkas. is pripratimas padeda mums tariamai labai greitai visk umirti. Uvakar mes dar buvome ugnyje, iandien paikiojame ir trankoms po apylinkes, rytoj vl eisime apkasus. I tikrj mes nieko nepamirtame. Kol turime bti ia, karo lauke, kiekviena prajusi fronto diena nugrimzta siel kaip akmuo, nes tos dienos per sunkios,
83

kad bt galima tuojau jas apgalvoti. Jeigu mes tai darytume, atsiminimai nuudyt mus; iaip ar taip, a jau spjau tai k pastebti: siaub galima pakelti, kol tu pasiduodi savo likimui, bet jis tave nuudo, jeigu tik imi apie j galvoti. Kaip, eidami prieakines linijas, mes tampame vrimis, nes tiktai tokiu bdu galime ilikti gyvi, lygiai taip ilsdamiesi mes virstame pavirutinikais atrialieuviais ir tinginiais. Kitaip elgtis mes negalime, nieko ia nepadarysi. t bt norime gyventi; todl negalime varginti savs jausmais, kurie, galbt puoia mog taikos metu, bet ia yra veidmainiki. Kemerichas mir, Haj Vesthusas mirta, daug bus bdos paskutiniojo teismo dien su Hansu Krameriu, kuriam tiesiai pataik sviedinys, jo kn reiks lipdyti i gabaliuk; Martensas nebeturi koj, Mejeris nukautas, Marksas nukautas, Bejeris nukautas, Hemerlingas nukautas, imtas dvideimt vyr guli ligoninse sueisti, tai vis velnikai lidni dalykai, bet kas mums, juk esame gyvi. Jeigu btume galj juos igelbti, o, tuomet bt visai kita kalba, mums bt buv viskas vis tiek, mes btume j kad ir pat pragar, tegul dl to btume ir patys galvas paguld; mat esame pasiutusiai auns vyrai, jei tik norime; baims beveik nepastame, mirties siaub taip, taiau tai yra kas kita, tai grynai fizinis jausmas. Bet ms draugai yra mir, mes nebegalime jiems padti, jie turi ramyb, o kas ino, kas dar ms laukia? Tad mes norime isitiesti ir miegoti, arba ryti, kiek tik telpa, ir gerti bei rkyti, kad tos valandos nebt tokios tuios. Gyvenimas trumpas.

Fronto siaubas kakur prasmenga, kai tik nusigriame nuo jo, ir mes stengiams veikti j, krsdami nepadorius ir piktus juokus; jei kas mirta, tai apie ji sakoma, kad urauk subin, ir tokiu tonu kalbame apie visk. Tai gelbja mus nuo pamiimo. Kol mes taip visk irime, galime prieintis. Bet mes nieko neumirtame! Visa, k rao kariniai laikraiai apie neprilygstam kareivi humor, kad jie, vos spj grti i uraganins ugnies, jau rengia pasiokimus, yra didiausia nesmon. Mes juokaujame ne to84

dl, kad turime humoro, bet esame priversti turti humoro, nes kitaip pratume. Be to, taip per daug ilgai negali trukti, kas mnes humoras darosi vis kartesnis. Ir a inau: visa tai, kas dabar, kol mes esame kare, nugrimzta sieloje kaip akmuo, po karo vl ikils, ir tik tuomet prasids kalba apie tuos dalykus, ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti. Dienos, savaits, metai, praleisti prieakinse linijose, sugr dar kart, ir tuomet prisikels nukauti ms draugai ir ygiuos su mumis, ms galvos bus aikios, mes tursime tiksl ir ygiuosime kakur petys pet su nukautais draugais, mums i paskos trauks fronte praleisti metai. Bet prie k, prie k?

ioje apylinkje prie kur laik buvo fronto teatras. Ant vienos lentins tvoros dar tebekybo margos spektakli afios. Mudu su Kropu stovime prie vien toki afi ir, akis iplt, irime j. Mums atrodo netikima, kad pasaulyje dar bt toki dalyk. Ten atvaizduota mergait viesia vasarine suknele, susijuosus raudonu lakuotu direliu. Viena ranka ji atsirmusi turklus, kitoje laiko iaudin skrybl. Ji mvi baltomis kojinmis ir avi baltus batukus, grakius batukus su sagtimis ir auktais kulniukais. U jos spindi mlyna jra su putotomis bang keteromis, alia sausum sirusi viesi lanka. Tai labai puiki mergait, siaura nosimi, raudonomis lpomis ir ilgomis kojomis, nesivaizduojamai vari ir ipuoselta; ji tikriausiai maudosi du kartus per dien; ir jos panagse niekuomet nebna purvo. Nebent kartais viena kita papldimio smiltel. alia jos stovi vyras, baltomis kelnmis, mlynu varku ir jreivio kepure, taiau jis mus domina daug maiau. Mergait ant lentins tvoros mums atrodo kaip stebuklas. Mes buvome visai pamir, kad pasaulyje yra kas panaaus, ir dabar dar ne visai tikime savo akimis. iaip ar taip, jau keletas met, kai mes nieko panaaus nesame mat, nieko panaaus, kas bent i tolo galt lygintis su ia mergaite, tokia linksma, graia ir laiminga. Tai yra taika, mes susijaudin jauiame, kad tokia jinai ir turi bti.
85

 Tik pairk, kokie lengvi batukai, su jais ji negalt n kilometro nuygiuoti, sakau a ir ia pat pasijuntu kvailai pasaks, nes tik beprotis gali galvoti apie ygiavim, matydamas tok paveiksl. Kiek jai galt bti met? klausia Kropas, Daugiausia dvideimt dveji, Albertai, nusprendiu a. Tuomet ji bt vyresn u mus. Jai ne daugiau kaip septyniolika, sakau tau! iurpuliai nueina mums per kn. Albertai, tai bt puiku, ar ne? Jis linkteli. Namie ir a turiu baltas kelnes. K ten baltos kelns, sakau a, bet kokia mer gait!.. Mes apirinjame vienas kit nuo galvos iki koj. Daug ia nra k irti, abiej uniforma iblukusi, sulopyta ir nevari. Nra ko ia ir lyginti. Todl pirmiausia mes nugramdome nuo lentins tvoros jaunj vyr su baltomis kelnmis, atsargiai, kad nesugadintume mergaits. Vis dlto tai jau is tas. Paskui Kropas silo: Galtume nueiti apsivalyti nuo utli. I pradi a ne visai sutinku, nes nuo to nukenia daiktai, o utli po poros valand vl atsiranda. Taiau, kai dar geriau siirime paveiksl, sutinku eiti. A silau dar daugiau: O gal pavykt gauti varius markinius?.. Albertas kakodl sako: Autai bt dar geriau. Galbt ir autai. Einam pairti, gal juos isikei sim k nors. Bet tuo metu kakoks galas atnea Lr ir Tjaden; jie apiri afi, ir pokalbis tutuojau darosi nevankus. Lras pirmutinis i ms klass turjo santyki su moterimis ir pasakodavo apie tai jaudinani smulkmen. Jis savaip avisi mergaits paveikslu, Tjadenas jam pritaria kiek manydamas. J kalbos mums nekelia ypatingo pasibjaurjimo. Kas neblevyzgoja, tas ne kareivis; tik iuo metu ms prie to kakaip netraukia, todl mes nueiname al ir traukiame dezinfekcin punkt su tokiu jausmu, lyg eitume puikiausi vyrik rb siuvykl.
86

Namai, kuriuose mes kurdinti, stovi netoli nuo kanalo. Anapus kanalo telko kdros, aplink kurias auga topoliai; anapus kanalo yra ir moter. Ms pusje namai evakuoti. Anoje pusje kartais dar matyti ir gyventoj. Vakare mes maudoms. Ir tai krantu ateina trys moterys. Jos eina palengva ir nenusigria, nors mes ir be maudymosi kelnaii. Lras joms kteli. Jos juokiasi ir sustoja pairti mus. Darkyta prancz kalba mes kaujame joms sakinius, kokie tik mums ateina galv, kaujame painiodamiesi, skubdami, kad tik jos nenueit. Tai ne kakokie komplimentai, bet i kurgi mes juos imsime? Viena i j liekna, tamsi. Kai ji juokiasi, matyti, kaip blizga jos dantys. Jos judesiai staigs, sijonas laisvai plaikstosi apie kojas. Nors vanduo ir altas, mes esame nusiteik itin pakiliai ir stengiams jas sudominti, kad tik nenueit. Mes mginame juokauti, ir jos atsakinja mums, nors mes j ir nesuprantame; mes juokiams ir mojam joms. Tjadenas protingesnis. Jis nubga namo, atsinea kepaliuk kareivikos duonos ir laiko j ikls. Tai turi didel pasisekim. Jos linkioja galvomis ir moja, kad mes pereitume kit pus. Bet mes to padaryti negalime. Pereiti kit krant udrausta. Ant vis tilt stovi sargybos. Be leidimo nieko nepadarysi. Todl mes stengiams iaikinti, kad jos ateit pas mus; bet jos purto galvas ir rodo tiltus. J irgi nepraleidia. Jos apsisuka ir palengva eina kanalo pakrante auktyn. Mes lydime jas plaukdami. Pajusios kelet imt metr, jos pasuka al ir rodo nam, kuris dunkso toliau nuo kranto, pasislps tarp medi ir krm. Lras klausia, ar jos ten gyvena. Jos juokiasi: taip, tai j namas. Mes joms aukiame, kad mginsime ateiti, jei tik sargybiniai ms nepamatys. Nakt. i nakt. Jos ikelia rankas, sudeda jas, prisiglaudia veidu prie j ir umerkia akis. Jos suprato. Lieknoji juok padaro kelis okio ingsnius. Blondin iulba: Duona... gerai... Mes kartai patvirtiname, kad duonos atneime. Ir dar kit ger daikt; mes vartome akis ir vaizduojame tuos daiktus rankomis. Lras vos neprigeria besistengda87

imas pavaizduoti derigal". Jeigu reikt, mes paadtume joms vis maisto sandl. Jos nueina danai griodamos. Mes ilipame savo krant ir irime, ar jos tikrai eina t nam, juk galbt jos apgaudinja mus. Paskui plaukiame atgal. Be leidimo nieko neleidia per tilt, todl nakt kanal tiesiog plaukte perplauksime. Imame jaudintis ir negalime nurimti. Mes nestygstame vietoje ir einame kantin. Ten kaip tik yra alaus ir kako panaaus pun. Geriame pun ir pasakojams nebtus dalykus. Kiekvienas mielai tiki pasakotoju ir nekantriai laukia savo eils nordamas k nors dar smagiau nuriesti. Ms rankos kakokios neramios, mes dumiame vien cigaret po kitos, pagaliau Kropas sako: O kodl mes negaltume nuneti ir cigarei? Tuomet sidedame cigaretes kepures ir saugoj ame jas ten. Dangus pasidaro alias lyg nenunoks obuolys. Mes esame keturiese: o eiti galime tik trise; todl mums reikia atsikratyti Tjadenu, ir tol j vaiiname romu bei punu, kol jis ima svirduliuoti. Kai sutemsta, mes grtame savo nam, vesdamiesi Tjaden viduryje. Mes degte degame nuotyki aistros pagauti. Man ta lieknoji juok, jau pasidalyta ir nutarta. Tjadenas krinta ant savo iuinio ir ima knarkti. Kiek palaukus, jis nubunda ir taip klastingai nusiypso mums, jog mes isigstame ir pagalvojame, kad jis mus apmov, ir veltui mes vaiinome j punu. Paskui jis vl krinta ir miega toliau. Kiekvienas i ms paima po vis kepaliuk kareivikos duonos ir suvynioja j laikrat. Kartu pakuojame cigaretes ir dar tris geras porcijas kepenins deros, kuri gavome iandien vakare. Tai jau visai padori dovana. Tuo tarpu visk sukiame savo batus; mat batus mums vis tiek reikia pasiimti, kad ten, kitoje pusje, neuliptume ant spygliuotos vielos ir uki. Kadangi kit krant vis tiek tursime plaukti, drabui mums n nereikia. Pagaliau juk tamsu ir eiti netoli. Mes ivykstame rankose nedamiesi batus. Greitai lendame vanden ir plaukiame auktielninki, laikydami batus su dovanomis vir galv. Pasiek kit krant, atsargiai ilipame, iimame paketus ir apsiauname batais. Daiktus paimame po paas88

timi. lapi, nuogi, tik su batais, tekini leidiams toliau. Nam surandame tuojau. Jis tamsuoja krmuose. Lras> ukliuvs u aknies, suklumpa ir usigauna alkn. Niekai, linksmai sako jis. Langins udarytos. Mes vogiomis apeiname nam ir mginame pro plyius pavelgti vid. Paskui pradedame nekantrauti. Kropas staiga ima bktauti: O kas, jeigu ten pas jas linds koks majoras? Tuomet mes tuojau maunam alin, aiposi Lras, o ms pulko numer tegul perskaito tai ia, ir pliaukteli sau per upakal. Iorins durys neurakintos. Ms batai kauki gana. garsiai. Kakur atsidaro durys, pro jas isiveria viesa, kakokia moteris isigandusi suunka. Mes nibdame: Tss, tss... camarade... bon ami..." l ir maldaujamai ikeliame savo paketus. Dabar pasirodo ir abi kitos, durys atsidaro visai, ir viesa nutvieskia mus. Jos mus pasta, ir visos trys nesulaikomai juokiasi i ms aprangos. Jos stovi tarpduryje ir raitosi i juoko. Kokie gracingi j judesiai! Un moment! 2 Jos dingsta ir imeta mums kakokius skarmalus, kad turtume kuo iaip taip i bdos prisidengti. Po to mums jau leidiama eiti vid. Kambaryje dega maa lempa, ia ilta ir truput dvelkia kvepalais. Mes ivyniojame savo paketus ir atiduodame joms. J akys blizga, matyt, kad jos alkanos. Paskui mums visiems pasidaro truput nesmagu. Lres gestu paragina valgyti. Tuomet jos vl pagyvja, atnea lktes ir peilius ir puola prie valgio. Prie dedamos burn grieinl kepenins deros, jos pakelia j vir apiri susiavjusios, o mes ididiai sdime alia. Jos be perstojo mala savo kalba, mes nedaug k te suprantame, bet girdime, kad tai draugiki odiai. Galbt mes atrodome joms labai jauni. Lieknoji juok glosto man plaukus ir kalba, k visuomet kalba visos pranczs: La geurre... grand malheur... paurves garcons...' A tvirtai laikau jos rank ir lpomis palieiu jo? deln. Pirtai suima mano veid. Visai prie pat savo
1

Draugas... geras biiulis... {piane). * Valandl! (piane). ' Karas... didel nelaim... vargai berniukai... (piane). 89

veido a matau jaudinanias jos akis, velniai rud od ir raudonas lpas. Tos lpos taria odius, kuri a nesuprantu. A ne visikai suprantu, ir k sako jos akys, jos ada daugiau, negu mes, ia eidami, tikjoms. alia yra daugiau kambari. Eidamas a matau Lr; jis tvirtai apkabins savo blondin ir garsiai juokiasi. Juk jis visa tai jau ino. O a, a nieko nebeinau, mane ulieja kakoks nepatirtas, tylus ir nesuvaldomas jausmas, ir a visas jam atsiduodu. Mano norai yra keistai sumi i geismo ir trokimo nugrimzti umirt. Man ima svaigti galva, ia nra nieko, k galiau atsiremti. Savo batus mes palikome u dur, j vietoj jos dav" mums lepetes, ir dabar a neturiu nieko, kas galt man grinti kareivio pasitikjim savimi ir lum: nei autuvo, nei diro, nei munduro, nei kepurs. A krintu neinomyb, kas bus, tas bus, vis tiek man truputj baisu. Kai lieknoji juok galvoja, jos antakiai kruta; o kai ji kalba, jie nejuda. Taip pat kartais garsas nepavirsta visu odiu, jis nutrksta arba, pusiau itartas, perlekia per mane kaip tilto arka, kaip kelias, kaip kometa. K a apie tai inojau? K a apie tai inau dabar?.. ios svetimos kalbos odiai, kuri a beveik nesuprantu, mane migdo, pusiau apviestas kambarys su rudomis sienomis inyksta, ir tiktai palinks ties manim veidas gyvena ir vyti mieguistoje tyloje. Koks vairus gali bti veidas, jei dar prie valand jis buvo tau svetimas, o dabar palinko ties tavim ir ada velnum, kuris kyla ne i jo, bet sruvena i nakties, i pasaulio ir i kraujo, ir tik atsispindi tame veide. Tas velnumas ulieja visus daiktus kambaryje, ir viskas aplinkui pasikeiia, darosi nepaprasta; ir a beveik jauiu pagarb savo viesiai odai, kai ant jos krinta lempos viesa ir kai j glosto vsi rusva ranka. Kaip nepanau viskas kareivi vienamiuose, kuriuos mums leidiama eiti ir kur reikia stovti ilgoje eilje. A nenoriau j atsiminti; bet jie nenoromis lenda man galv, ir a isigstu, nes galbt niekados nebegalsiu atsikratyti iais atsiminimais. Bet tai pajuntu lieknosios juoks lpas ir nekantriai siekiu j, umerkiu akis ir noriau, kad kartu inykt viskas ir karas, ir siaubas, ir lyktybs, ir kad a pabusiau jaunas ir laimingas; a atsimenu mergaits
90

paveiksl afioje, ir akimirksn man atrodo, jog mano gyvenimas priklausys nuo to, ar a j laimsiu. Ir a dar labiau spaudiuosi prie apkabinusi mane rank, gal vyks koks stebuklas... Paskiau mes vl kakaip visi susitinkame. Lras labai pakilios nuotaikos. Mes irdingai atsisveikiname ir sispiriame savo batus. Nakties oras vsina kaitusius ms knus. Tamsoje stkso ir oia topoliai. Danguje ir kanalo vandenyje spindi mnulis. Mes nebgame, mes dideliais ingsniais einame alia vienas kito. Lras sako: U tai buvo verta atiduoti kepaliuk duonos. A nesirytu kalbti, ir man visai nelinksma. Staiga igirstame ingsnius ir ulendame u krmo. ingsniai artja, kakas eina visai arti pro mus. Mes matome nuog, tik su batais, kareiv, visai kaip ir mes, po paastimi jis turi paket ir dumia kiek kabindamas. Tai Tjadenas taip skuodia. Jau jis inyko mums i aki. Mes juokiams. Rytoj jis keiksis. Niekieno nepastebti, mes pasiekiame savo iuinius.

Mane aukia ratin. Kuopos vadas teikia man atostog paymjim, biliet ir palinki laimingos kelions. A pairiu, kiek dien gaunu atostog. Septyniolika dien keturiolika atostog ir trys kelionei. Tai per maai, ir a klausiu, ar negaliau kelionei gauti penkias dienas. Bertinkas parodo mano paymjim. Tik dabar a pamatau, kad man nereikia tutuojau grti front. Pasibaigus atostogoms, a turiu vykti kursus vienoje i ufronts stovykl. Kiti man pavydi. Kats duoda ger patarim, kaip isisukti nuo fronto. Jeigu galv ant pei tursi, ten ir liksi. Tikrai sakant, man bt maloniau, jeigu galiau vaiuoti tik po kokios savaits, mat tiek laiko mes dar ibusime ia, o ia gana gerai. Suprantama, kantinoje a turiu pastatyti butel draugams. Mes visi truput igrme. Man pasidaro lidna; mans ia nebus eias savaites, tai, inoma, didel laim, taiau kas bus, kai sugriu? Ar juos visus dar tebe91

rasiu ia? Hajs ir Kemericho jau nebra; kieno dabai eil? Mes geriame, ir a iriu kiekvien paeiliui. Albertas sdi alia mans ir rko, jis smagiai nusiteiks, mudu visuomet bdavome kartu; prieais kikso Katas, jo peiai nusmuk, nykiai plats ir balsas ramus; toliau Miuleris su atsikiusiais dantimis ir lojamu juoku; Tjadenas su pels akimis; Lras, kuris usiaugino barzd ir atrodo kaip keturiasdeimties met. Vir ms galv plaukia debesys dm. Koks ten kareivis be tabako! Kantina tai ramus prieglobstis, alus ia ne vien grimas, tai enklas, kad galima ramiai itiesti snarius ir pasiraivyti. Mes taip ir darome: susdame ities toli prie save kojas, maloniai spjaudome aplinkui, net grau irti. Kaip keistai visa tai atrodo, jeigu rytoj reikia ivaiuoti! Nakt mes dar kart nukeliaujame anapus kanalo. A beveik bijau pasakyti liekna j ai juokei, kad ivykstu ir kad, kai griu, mes tikriausiai bsime kur nors kitur, ir, vadinasi, daugiau su ja nebesimatysime. Bet ji tik linkioja, ir neatrodo, kad per daug dtsi tai ird. I pradi a negaliu to dorai suprasti, bet paskui suvokiu, kas ia yra. Matyti, Lro tiesa: jei eiiau front, biau vl igirds ,,pauvre garcon"; o atostogininkas tas jai maai rpi, tai ne taip domu. Na, ir trauk j velniai su visu jos zyzimu ir visais plepalais! mogus tikiesi stebuklo, o paskui pamatai, kad visk daro tik kepaliukas kareivikos duonos. Kit ryt, apsivals dezinfekciniame punkte, a ygiuoju fronto stot. Albertas ir Kats palydi mane. Sustojimo vietoje mes igirstame, kad traukinio reiks palaukti kelet valand. Mano palydovai turi grti tar-nyb. Mes atsisveikiname. Viso gero, Katai! Viso labo, Albertai! Juodu nueina ir atsisuk dar kelet kart man pamojuoja. J figros vis maja. Kiekvienas j ingsnis, kiekvienas judesys man pastamas a juos atskiriau jau i tolo. Paskui jie dingsta. A atsisdu ant savo kuprins ir laukiu. Pagaliau mane apima pals nekantrumas, a noriu kaip galima greiiau ivaiuoti.
92

Ne vien stot turjau pravaiuoti, ne vienoj eilj prie sriubos pastovti, ne ant vieno medinio suolo pakiurksoti, bet tai u vagono lango pasirodo tokios kraupiai pastamos vietos, kad kvap ugniauia. Jos slenka pro vakaro gais nudaytus langus: kaimai su iaudiniais stogais, kurie tarsi kepurs umauklinti ant baltint nam sien, jav laukai, mirg lyg perlamutras pajstriuose vakaro sauls spinduliuose, sodai, darins ir senos liepos. Stoi vardai virsta svokomis, nuo kuri virpa mano irdis. Traukinys bilda ir bilda, a stoviu prie lango Ir laikausi tvirtai sikibs jo rmus. ie vardai tai mano jaunysts pasienio stulpai. Slnios pievos, laukai, sodybos; keliu, kuris eina lygiagreiai su horizontu, vaiuoja tarsi dangumi vienias veimas. lagbaumas, prie kurio laukia valstieiai, mergaits, kurios mums mojuoja, vaikai, kurie aidia prie pylimo, keliai, kurie bga tolyn, lygs keliai, be artilerijos. Vakaras. Ir jeigu traukinys nebildt, a imiau rkti. Lyguma vis platja, ir melsvame tolyje ima dluoti kaln keter siluetai. A pastu bdingus Dolbenbergo kontrus, t dantyt skiauter, kuri staiga nulta toje vietoje, kur pasibaigia medi virns. U jos turi pasirodyti miestas. O tuo tarpu visk uliejusi jau blstanti raudonai auksin viesa, traukinys trinksi per ving, paskui dar vienas poskis, ir i tikrj ten toli toli, rko apgaubti, pasirodo tamss topoliai, isirikiav ilga eile, nuausta is eli, viesos ir ilgesio. Laukas palengva sukasi kartu su jais; traukinys juos apvaiuoja, tarpai tarp j vis maja, virns susilieja krv, ir vien akimirksn a matau tiktai vien med; paskui kiti vl pradeda lsti pro prieakinius, ir dar ilgai tik jie vieni stkso horizonte, kol pagaliau juos udengia pirmieji namai. Geleinkelio pervaa. A stoviu prie lango, nepajgdamas atsitraukti. Kiti keleiviai, ruodamiesi ilipti, tvarkosi savo daiktus. A tariu vardus gatvi, kurias mes perkertame; tai Brmerstras... Brmertras... Ten, apaioje, dviratininkai, automobiliai, mons; tai pilka gatv ir pilkas viadukas; bet jie sujaudina mane, lyg tai bt mano motina.
93

Paskui traukinys sustoja, ir tai stotis, jos triukmas, auksmas ir uraai. A usimetu ant pei kuprin, usegioju kabliukus, paimu rank autuv ir laiptais nerangiai leidiuosi emyn. Perone apsivalgau; tarp i skubani moni nematau n vieno pastamo. Kakokia Raudonojo kryiaus sesuo pasilo man igerti kavos. A nusisuku: per daug jau kvailai ji man ypsosi nebeimanydama, kaip didiuotis savo darbo svarbumu: irkit, a duodu kareiviui kavos. Ji kreipiasi mane draugas". Tik to man ir betrko! Ijus i stoties, palei gatv niokia up. Putodama ji veriasi pro liuzus prie Malno tilto. Ten pat stkso senas keturkampis sargybos boktas, prie j aliuoja didel plaiaak liepa, o u jos vakaras. Kakada ia mes sddavome ir danai kaip seniai tai buvo! vaikiodavome per tilt ir kvpuodavome vsiu, sudvisusiu utvenkto vandens kvapu; mes pasilenkdavome vir ramios srovs iapus liuz, kur ant tilto poli kybodavo alios gebens ir dumbliai; kartomis dienomis anapus liuz grdavoms tryktaniomis putomis ir plepdavome apie savo mokytojus. A einu per tilt ir valgausi vien pus ir kit; vanduo vis taip pat pilnas dumbli ir vis taip pat tebekrinta viesiu lanku nuo liuz emyn; bokte, kaip ir anuomet, tebestovi plikomis rankomis laidyto jos prie krvas balt skalbini, ir kartis nuo laidyni plsta pro atvirus langus. Siaura gatvele bidzena unys, prie dur stovi mons ir iri mane, kai a, purvinas ir apsikrovs, einu pro al. ioje cukrainje mes valgydavome ledus ir mokms rkyti cigaretes. ioje gatvje, kuri dabar slenka pro mane, a inau kiekvien nam, kolonijini preki krautuv, vaistin, kepykl. Ir pagaliau a stoviu prie rudas duris, su nuiupinta rankena, ir mano ranka pasidaro sunki. Atidarau duris: mane pasitinka nuostabi vsuma ir aptemdo man akis. Laiptai sugirgda po mano batais. Viruje trinkteli durys, kakas pro turklus pavelgia emyn. Tai virtuvs durys atsidar, ten kaip tik kepami bulviniai blynai, visas namas jais kvepia, juk iandien etadienis, o toji, kur pasilenkusi per turklus turbt mano sesuo. Akimirksn man pasidaro gda, ir a nuleidiu galv, paskui nusiimu alm ir pasiiriu vir. Taip, tai mano vyresnioji sesuo.
94

 Pauliau, suunka ji, Pauliau!.. A linkteliu galva, mano kuprin atsimua turklus, mano autuvas toks sunkus. Ji atplia duris ir aukia: Mama, mama, Paulius parvaiavo! A nebegaliu paeiti: Mama, mama, Paulius parvaiavo!" Atsiremiu sien ir spaudiu savo alm ir savo autuv. A spaudiu juos, kiek tik galdamas, bet nestengiu engti n vieno ingsnio, laiptai dingsta i mano aki, a trinkteliu autuvo buoe sau per koj ir piktai sukandu dantis, bet esu bejgis prie vien od, kur itar mano sesuo, negaliu nieko padaryti prie j, a skausmingai stengiuosi nusijuokti ir prakalbti, bet negaliu itarti odio, ir taip stoviu ant laipt, nelaimingas, silpnas, baisaus mlungio sutrauktas, ir prie mano vali man per veid taip ir rieda aaros. Sesuo sugrta ir klausia: Kas tau yra? Tada a suimu save rankas ir iaip taip ulipu laipt aiktel. autuv pastatau kamp, kuprin atremiu prie sienos, ant jos udedu alm. Taip pat nusijuosiu dir su viskuo, kas prie jo prikabinta. Paskui piktai sakau: Na, duok pagaliau man nosin! Ji paduoda man i spintos nosin, ir a nusiluostau veid. Vir mans ant sienos kabo stiklin d su margais drugeliais, kuriuos anksiau rinkdavau. Dabar igirstu motinos bals. Jis eina i miegamojo. Ji jau guli? klausiu a seser. Ji serga, atsako toji. A einu pas j, paduodu rank ir sakau kiek galdamas ramiau: tai ir a, mama. Ji tyliai guli prieblandoje. Paskui baukiai klausia, ir a jauiu jos tyrinjant vilgsn: Tu sueistas? Ne, a gavau atostog. Mano motina labai iblykusi. A bijau udegti vies. tai a ia guliu ir verkiu, uuot diaugusis, sako ji. Tu sergi, mama? paklausiau a. iandien a truputi atsikelsiu, sako ji ir kreipiasi | seser, kuri vis turi bgioti virtuv, kad neprisvilt
95

blynai: Atidaryk ir stiklain su brukni uogiene... Juk tu j mgsti? klausia ji mane. Taip, mama, a jos jau seniai neragavau. Lyg mes btume nujautusios, kad tu parvyksi, juokiasi sesuo, kaip tyia pagaminome tavo mgstamus valgius bulvinius blynus, o dabar net ir su brukni uogiene. Taip, juk iandien etadienis, atsakau a. Ssk pas mane, sako motina. Ji iri mane. Jos rankos liguistai baltos ir liesos, palyginus su mano. Mes pasakome vienas kitam tik po kelet odi, ir a esu jai dkingas, kad ji nieko neklausinja. Ir k gi a galiu jai pasakyti? Juk viskas vyko ko geriausiai, esu gyvas ir sveikas, parvaiavau ir sdiu alia jos. O virtuvje stovi mano sesuo ir dainuodama ruoia vakarien. Mano mielas vaikeli, tyliai sako motina. Savo eimoje mes niekuomet nesame buv per daug velns vienas kitam, tai neprasta neturtingiems monms, kurie priversti daug dirbti ir turi vairi rpesi. iuos dalykus jie supranta savikai ir nemgsta per danai kartoti vienas kitam tai, kas jiems ir iaip jau inoma. Jeigu mano motina man sako mielas vaikeli", ji tuo pasako tiek, kiek kita dievai ino k prinekdama. A tikrai inau, kad is stiklainis su brukni uogiene namie jau kelet mnesi yra vienintelis ir kad ji isaugojo j man, lygiai kaip ir jau pasenusius sausainius, kuriais ji dabar mane vaiina. Tikriausiai ji kakada atsitiktinai j gavo ir tuojau atidjo man. A sdiu prie jos lovos, o pro lang ri rusvai geltoni katonai, aug prieais, smukls sode. A palengva kvpuoju ir kalbu pats sau: ,,Tu esi namie, tu esi namie." Taiau dar negaliu atsikratyti tam tikro nedrsumo, vis dar nestengiu apsiprasti su aplinka. tai mano motina, tai mano sesuo, ten mano drugeli d, o ten raudonmedio pianinas, bet a dar ne visai ia. Tarp mans ir viso kito yra kakokia udanga, kakas tokio, k dar reikia perengti. Todl a ieinu i kambario, atsineu kuprin ir ikraunu visk, k atsiveiau: vis damo sr, kur man parpino Kats, du kepaliukus kareivikos duonos, tris ketvirius svaro sviesto, dvi skardines su kepenine dera, svar lydyt tauk ir krepel ryi. Tai jums turbt pravers...
96

Ji linkteli. ia turbt toki dalyk trksta? pasiteisinau a. Taip, ne per daugiausia. O jums ten utenka? A nusiypsau ir parodau atvetuosius daiktus: Tiek daug, inoma, bna ne kasdien, bet iaip taip gyventi galima. Erna inea produktus. Motina staiga tvirtai sugriebia mano rank ir mikiodama klausia: Ar ten labai bloga, Pauliau? Mama, k a galiu tau atsakyti? Tu to nesuprasi, niekuomet nesuprasi. Ir gerai, kad niekad nesuprasi. Tu klausi, ar buvo bloga. Ak mama!" A papurtau galv ir sakau: Ne, mama, nelabai. Ms ten daug, ir todl kartu su visais ne taip jau bloga. Taip, bet neseniai ia buvo Henrichas Bredemejeris, tai jis pasakojo, kad fronte labai baisu tos dujos ir visa kita. Tai kalba mano motina. Ji sako: tos dujos ir visa kita". Ji neino, k ji kalba, ji tik bijo dl mans. Ar nepapasakoti jai, kaip mes kart radome tris prieo apkasus, kurie buvo pilni sustingusi, kaip kuris stovjo ar sdjo, kareivi, tarsi juos bt nutrenks perknas? Ant brustver, blindauose, visur kur juos uklupo mirtis, visur stovjo ir guljo mons pamlynavusiais veidais, negyvi. Ak, mama, ko tik mons neprineka, atsakiau a. Bredemejeris pats neino, k plepa. Juk matai, kad esu sveikas ir net pasitaiss... Motinos baim ir susirpinimas grina man ramyb. Dabar a jau galiu vaikioti, kalbti ir atsakinti klausimus, nebijodamas, kad staiga reiks atsiremti sien, nes pasaulis pasidarys minktas lyg guma, o raumenys sutre it kempin. Motina rengiasi keltis, o a tuo tarpu nueinu virtuv pas seser. Kas jai yra? klausiu a. ~ Sesuo gteli peiais: Jau pora mnesi, kai ji guli, bet mums neleido tau apie tai rayti. Buvo keletas gydytoj. Vienas vl sak, kad turbt vys.
97

A einu apygardos karo valdyb usiregistruoti. Palengva ingsniuoju gatvmis. Tai vienas, tai kitas pastamas ukalbina mane. Ilgam a nesustoju, nes nenoriu per daug kalbti. Grtant i kareivini, kakas garsiai mane paaukia. Paskends mintyse, atsigriu ir matau prie save major. Jis mane aprkia: Pasisveikint nemokat, k? Atsipraau, ponas majore, sakau a sumis, a js nepastebjau. Jis ima aukti dar garsiau: Js nemokat ir kalbti kaip pridera! A noriau duoti jam per veid, bet susivaldau, nes tada bt baigtos mano atostogos, isitempiu ir sakau: A nepastebjau pono majoro. Tai bkit toks malonus ir neiopsokit! niokia jis. Js pavard? A raportuoju. Jo raudonas, riebus veidas vis dar piktas. Dalinys? A raportuoju pagal statut. Jam vis dar negana. Kur jis stovi? Bet man jau utenka, ir a sakau: Tarp Langemarko ir Biksoto. Kaip tai? kiek sumis klausia jis. A jam paaikinau, kad tik prie valand esu parvyks atostog ir manau, jog dabar jis atsikabins. Bet kur tau. Jis net dar labiau dksta: Jums labai patikt ir ia vesti fronto paproius, ar ne? Bet to nebus! ia, ai dievui, tvarka! Jis komanduoja: Dvideimt ingsni atgal, engte mar! A verdu i pykio. Bet nieko negaliu jam padaryti, nes jis gali tutuojau mane suimti, jei tik panors. Ir a vikriai nuingsniuoju dvideimt ingsni atgal, paskui vl engiu priek, per eis metrus prie j guviai pridedu rank prie kepurs ir, tik pajs dar eis metrus, staigiai j nuleidiu. Jis vl pasiaukia mane pas save ir dabar jau draugikiau pareikia, kad syk jis padarysis malon. A isitemps parodau savo dkingum. Aplink mar! sukomanduoja jis. 98

A sumuu kulnais ir nueinu. Ir taip vakaras man sugadintas. Pareinu namo ir trenkiu uniform kamp, iaip ar taip, rengiausi taip padaryt. Paskui isiimu i spintos savo civilin eilut ir apsirengiu ja. Pasirodo, visai atpratau nuo jos. Eilut pasidariusi per trumpa ir ankta, kariuomenje a paaugau. Man sunkoka usidti apykakl ir pasiriti kaklarait. Pagaliau man j paria sesuo. Kokia lengva tokia eilut, mogus jautiesi, lyg btum tik su apatinmis kelnmis ir markiniais. A apirinju save veidrodyje. Nei is, nei tas! mane iri su nuostaba saulje nudegs, kiek per daug itss paauglys. Motina diaugiasi, kad a apsirengiau civiliai: toks a jai atrodau artimesnis. Utat tvui labiau patikt, kad a apsivilkiau uniforma: jis nort mane itaip nusivesti pas savo pastamus. Bet a atsisakau.

Malonu kur nors pasdti tyliai, pavyzdiui, smukls sode prieais, po katonais, netoli kgelbano. Lapai krinta ant stalo ir ant ems, j krinta dar nedaug, tik pirmieji. Prie mane stiklas alaus, kariuomenje mogus imoksti gerti. Stiklas nugertas dar tik iki puss, vadinasi, a dar galsiu igerti kelet padori, vsi gurkni, o, be to, jeigu norsiu, usisakysiu antr ir trei stikl. ia nra nei patikrinimo, nei uraganins ugnies, kgli aiktelje aidia eimininko vaikai, o jo uo padjs galv man ant keli. Dangus mlynas, pro katon lapus kyo alias Margaritos banyios boktas. ia gera, ir man patinka taip sdti. O su monmis man sunku. Vienintelis mogus, kuris nieko neklausinja, yra mano motina. O tvas jau kas kita. Jis nort, kad a jam t papasakoiau apie front, jis reikia pageidavimus, kurie man atrodo grauds ir sykiu kvaili, a jau nebestengiu su juo dorai susikalbti. Jis nort, kad vis laik k nors pasakoiau. A suprantu: jis nenutuokia, jog yra dalyk, apie kuriuos nepapasakosi; su noru suteikiau jam t malonum, taiau man pavojinga iuos visus dalykus pavadinti tikraisiais vardais, nes a
99

bijau, kad tuomet jie ikils prie mane kaip kokie milinai ir a j nebegalsiu suvaldyti. Kur mes atsidurtume, jeigu visa, kas ten fronte vyksta, mums pasidaryt visikai aiku? Todl a tik papasakoju jam kelet linksm vyki. Bet jis klausia mane, ar man jau teko dalyvauti kautynse vyras prie vyr. Ne, sakau a, atsistoju ir ieinu. Taiau nuo to ne geriau. Po to, kai a jau kelet kart isigandau tramvaj viegimo, nes jis man primena atstaugianias granatas, kakas suduoda man per pet. Tai mano vokiei kalbos mokytojas, kuris apiberia mane prastais klausimais: Na, kaip ten? Baisu, baisu, ar ne? Taip, tai siau binga, bet mes vis tiek turime itverti. Pagaliau fronte, kaip a girdjau, jus bent gerai maitina. Js, Pauliau, gerai atrodote, tikras alikas. ia, inoma, blogiau, tai ir savaime suprantama, kaip kitaip, visa, kas geriausia, ms kareiviams! Jis nusitempia mane kavin, kurioje kasdien sdi. Ten mane auniai sutinka, kakoks direktorius paduoda man rank ir sako: Tai js, vadinasi, i fronto? Kokios ten nuotaikos? Puikios, puikios, ar ne? A pareikiu, kad kiekvienas i ms mielai nort grti namo. Jis ima griausmingai juoktis: A tikiu! Bet pirmiausia reikia apkulti prancz! Js rkote? tai cigaras, dekite. Kelneri, vien alaus ir ms jaunajam kariui. Deja, a pamiau cigar ir todl turiu pasilikti. Visi jie tiesiog tirpsta i palankumo man, tai reikia pripainti. Bet a vis tiek pykstu ir dumiu cigar kiek galdamas smarkiau. Kad nesdiau visikai nieko neveikdamas, vienu mauku imetu stikl alaus. Tutuojau man usako antr; mons ino, kiek jie yra skolingi kareiviui. Jie ginijasi, k mes turime aneksuoti. Direktorius su geleine laikrodio grandinle nori gauti daugiausia: vis Belgij, Pranczijos angli rajonus ir didelius plotus Rusijos. Jis nuodugniai iaikina, kodl visa tai mums reikia turti, ir tol nenusileidia, kol pagaliau visi kiti pasiduoda. Paskui jis ima nagrinti, kurioje vietoje reikia pralauti Pranczijos front, ir retkariais kreipiasi mane: 100

 Dabar pasistmkite bent truput priek, meskite t savo pozicin kar. Itrenkite tuos pranczpalaikius, tuomet ir bus taika. A atsakau, kad, ms nuomone, pralauti front nemanoma. Prieas turi per daug rezerv. Be to, karas vis dlto atrodo kitaip, negu kai kas j sivaizduoja. Jis i aukto numoja ranka mano nuomon ir rodinja man, kad a apie tai nieko neimanau. Atskiro kareivio poiriu taip, sako jis, bet reikia imti visum. O apie tai js negalite sprsti. Js matote tiktai ma savo bar ir todl negalite aprpti viso fronto. Js atliekate savo pareig, js rizikuojate savo gyvybe, ir jums u tai didiausia pagarba, kiekvie nas i js turt gauti gelein kryi, bet pirmiausia turite pralauti prieininko front Flandrijoje; o paskui nuluoti j i iaurs. Jis nopuoja ir nusiluosto barzd. Front reikia visikai nuluoti i iaurs pietus. Ir tada Paryi. A noriau suinoti, kaip jis visa tai sivaizduoja, ir imaukiu trei stikl alaus. Tutuojau jis liepia atneti dar vien. Bet a atsistoju ieiti. Jis kia man kien dar kelet cigar ir atsisveikindamas draugikai patapnoja per pet: Viso gero! Tiksims, kad greitai igirsime apie jus t rimtesnio.

Atostogas a buvau kitaip sivaizdavs. Pernai jos ir buvo kitokios. Matyt, per t laik pasikeiiau a pats. Tarp dabartini ir pernyki atostog atsirado praraja. Tuomet a dar neinojau, kas yra karas, mes stovjome ramesniuose fronto baruose. iandien pastebiu, kad a, pats to neinodamas, smarkiai susmukau. ia a jau nebesijauiau kaip reikiant, tai kakoks svetimas pasaulis. Vieni klausinja, kiti neklausinja, ir i j veid matyti, kad jie tuo didiuojasi; danai jie, nutais suprantanio mogaus min, pareikia, kad apie tai negalima kalbti. Jie sivaizduoja es labai taktiki. Geriausiai a jauiuosi vienas, tuomet mans niekas netrukdo. Juk gal gale visos kalbos sukasi apie t pat:
101

kaip blogai sekasi ir kaip gerai sekasi, vienam atrodo taip, o kitam kitaip, ir vis tiek jie visuomet greitai pereina prie dalyk, kurie sudaro j gyvenimo esm. inoma, anksiau ir a visai taip gyvenau, bet dabar tai mans visai nedomina. Jie su manimi per daug kalba. Jie turi savo rpesi, tiksl ir trokim, kuri a nestengiu suvokti taip, kaip jie. Kartais a sdiu su kuriuo nors i j maame smukls sode ir mginu jam iaikinti, kaip i tikrj puiku yra taip ramiai pasdti; tikrai sakant, mogui daugiau nieko n nereikia. Jie tai, inoma, supranta, sutinka su manimi, pripasta, kad mano tiesa, bet tiktai odiais, ia ir visa bda, kad tiktai odiais; jie tai jauia, bet visuomet tik pusiau, jie yra kitokie mons, ir jiems rpi kiti dalykai, jie yra tokie dvilypiai, kad n vienas i j nejauia to visa savo btybe; pagaliau ir a pats negaliu tikrai pasakyti, ko noriu. Kai juos matau j kambariuose, j staigose, j darbe, tas j pasaulis ir mane nesulaikomai traukia, ir a noriau bti tarp j ir umirti kar; bet greitai jis vl atstumia mane, atrodo man per anktas. Kaip jis gali upildyti gyvenim? T pasaul reikt sudauyti. Kaip galima jame gyventi, kada ten, fronte, vir granat inet duobi dabar kaukia skeveldros ir kyla raketos, ant palapini brezento velkami sueistieji ir mano draugai apkasuose spaudiasi prie sien! ia kitokie mons, kuri a gerai nesuprantu, kuriems a pavydiu ir kuriuos niekinu. Man neieina i galvos ir Kats, ir Albertas, ir Miuleris, ir Tjadenas. K jie dabar veikia? Gal jie sdi kantinoje, o gal plaukioja kanale. Greitai jiems vl reiks eiti prieakines linijas.

Mano kambaryje u stalo stovi ruda odin sofa. A atsisdu ant jos. Prie sien daug smeigtukais prismaigstyt paveiksl, kuriuos anksiau isikarpydavau i laikrai. Tarp j atvirukai ir pieiniai, kurie man patiko. Kampe maa gelein krosnis. Prie sienos prieais lentyna su mano knygomis. iame kambaryje a gyvenau prie tapdamas kareiviu. Knygas a pirkinjau vien po kitos u pinigus, ku102

ri usidirbdavau duodamas pamokas. Daugelis i jr pavyzdiui, visi klasikai, pirktos antikvariate. Vienas tomas kietais mlynais vireliais kainavo mark ir dvideimt pfenig. A pirkdavau pilnus leidimus, nes buvau rimtas knygos mgjas, rinktiniais ratais nepasitikdavau, o gal leidjas nebus atrinks geriausi krini? Todl pirkdavau tik pilnus rat rinkinius. A perskaiiau juos su pagarbiu uolumu, bet dauguma j mane ne visai patenkino. Daug labiau man patikdavo kitos knygos, modernesns, kurios, inoma, buvo ir daug brangesns. Kai kurias i j a sigijau ne visai garbingai: pasiskolinau ir negrinau, nes negaljau su jomis skirtis. Atskiroje lentynoje stovi vadovliai. A juos ne taip branginau, todl jie gerokai apdraskyti, i kai kuri iplti lapai, aiku, kuriems tikslams. O apaioje guli ssiuviniai, popierius ir laikai, pieiniai ir mano literatriniai bandymai. A stengiuosi mintimis sugrti anuos laikus. Jie dar tebra kambaryje, a tuojau tai pajuntu, sienos juos isaugojo. Mano rankos guli ant sofos atloo; dabar a sitaisau visai patogiai, susikraustau ant sofos su visomis kojomis, ir taip sdiu sau jaukiai kamputyje. Langelis atidengtas, pro j matyti tokia pastama gatv, kurios gale stiebiasi dang banyios boktas. Ant stalo puoktel gli. Plunksnakoiai, pietukai, kriaukl vietoj prespapj, raalin, niekas ia nepasikeit. Taip viskas ir bus, jeigu man nusiypsos laim, jeigu karas baigsis ir a sugriu visikai. A lygiai taip sdsiu ia, apirinsiu savo kambar ir lauksiu. Esu susijaudins; bet jaudintis nenoriu, nes i to nieko gero. A noriau, kad mane vl pagaut tas nenusakomas polkis, tas stipraus, odiais neireikiamo verimosi jausmas, kuris pagaudavo mane anksiau, kai a prieidavau prie savo knyg. Tegul mane vl ima neti trokim viesulas, pakils i marg knyg nugarli, tegul jis itirpdo kakur manyje nugulus sunk, negyv vino luit ir tegul vl paadina manyje nekantr ateities ilges, sparnuot diaugsm leistis mini pasaul; tegul jis man grina mano prarast jaunyst su jos pasiruoimu gyventi. A sdiu ir laukiu. Man ateina galv, kad reikia nueiti pas Kemericho motin; taip pat galiau aplankyti ir Miteltet, jis
103

turt bti kareivinse. A iriu pro lang; u sauls nuviestos gatvs vaizdo pasklidai ir lengvai kyla virtin kalv, palengva jos virsta viesia rudens diena, a sdiu prie lauo ir su Katu bei Albertu i dubenlio valgau keptas bulves. Taiau apie tai galvoti nenoriu ir vaizd nuveju alin. Turi prabilti kambarys, jis turi apglbti mane ir neti, a noriu jausti, kad priklausau ia, klausytis jo, kad inoiau, kai griu front; karas inyks ir dings, grimo namo bangos nunetas, jis praeis, jis nesutriukins ms, jis neturs mums kitos galios, kaip tik grynai iorin! Knyg nugarls stovi alia viena kitos. A jas pastu ir atsimenu, kaip sustaiau. A praau jas akimis: kalbkit su manim, priimkit mane, priimk mane, priimk mane, ankstesnysis mano gyvenime, tu nerpestingas, tu graus, priimk vl mane... A laukiu, laukiu. Vaizdai slenka pro mane, jie tviriau neukliva, tai tiktai eliai ir atsiminimai. Nieko nra, nieko nra. Mano nerimas didja. Staiga mane suima baisus svetimumo jausmas. A negaliu rasti kelio praeit, a tapau tremtiniu; kad ir kaip praau, kad ir kaip stengiuosi, niekas nesujuda; lidnas ir kakoks paalinis sdiu a ia, o praeitis nusigria nuo mans tarsi nuo pasmerktojo. Kartu a bijau j per daug maldauti, nes neinau, kas i to gali bti. A esu kareivis ir neturiu to umirti. Pavargs atsistoju ir iriu pro lang. Paskui pasiimu vien knyg ir imu j vartyti mgindamas paskaityti. Bet greitai j padedu ir imu kit. Joje kai kurios vietos pabrauktos. A iekau, vartau, imu knyg po knygos. alia mans jau susikrov j visa krvel. Prie jos atsiranda ir kitos, jau greiiau, lapai, ssiuviniai, laikai. Tyldamas a stoviu prieais. Lyg prie teism. Prastai. odiai, odiai, odiai, jie nepasiekia mans. Palengva vl sustatau knygas vietas. Viskas baigta. Tyliai ieinu i kambario.
104

A vis dar nenoriu pasiduoti. savo kambar, tiesa, daugiau nebeinu, bet guodiuosi tuo, kad kelios dienos nebtinai turi nulemti visk galutinai. Tam a dar tursiu laiko paskiau, kada nors vliau met metus. Tuo tarpu einu kareivines pas Miteltet, mes sdime jo kambaryje ir kvpuojame oru, kurio a nemgstu, bet prie kurio esu priprats. Miteltetas turi paruos naujien, kuri mane tutuojau elektrina. Jis man papasakoja, jog Kantorekas paauktas t apsauginius dalinius. sivaizduok, sako jis ir itraukia por ger cigar, a atvykstu ia i ligonins ir tuojau susiduriu su juo. Jis atkia man savo leten ir kvarkia: ,,irkit, juk tai Miteltetas, kaip sekasi?" A iriu nustebs j ir atsakau: Apsaugini Kantorekai, draugyst tai draugyst, o tarnyba tai tarnyba, js pats turite labai gerai tai inoti. Atsistokite ramiai, kai kalbate su virininku." Kad tu btum mats jo veid! Sakytum, raugintas agurkas ar nesprogusi granata. Nedrsiai jis pamgino dar kart prisimeilinti. Tada a aprkiau j truput smarkiau. Pagaliau jis met m savo stipriausi baterij ir slapiomis paklaus: Gal js norsit gauti lengvat per egzaminus?" Jis norjo man priminti praeit, supranti? Tada mane pam pyktis, ir a jam kai k taip pat priminiau: Apsaugini Kantorekai, prie dvejus metus js mus kalbjote eiti kar savanoriais; ms tarpe buvo ir Jozefas Bmas, kuris, ties sakant, nenorjo patekti front. Jis krito trys mnesiai, prie ateinant jo stojimo terminui. Jeigu ne js, jis dar bt palauks tris mnesius. O dabar: ap-link! Mes dar pasikalbsim." Man buvo vieni niekai patekti jo kuop. Pirmiausia a j nusivediau sandl ir pasirpinau, kad jis bt graiai aptaisytas. Tu tuojau j pamatysi. Mes ieiname kiem. Kuopa irikiuota. Miteltetas sukomanduoja laisvai" ir ima tikrinti. Tuo metu pamatau Kantorek ir vos susilaikau nesijuoks. Jis apvilktas kakuo panaiu i iblukusios mlynos spalvos frak. Ant nugaros ir rankovi dideli tamss lopai. T mundur, matyt, anksiau neiojo koks milinas. O juodos nudryusios kelns, atvirkiai, vos siekia iki puss blauzd. Utat batai kaip rogs tai kietos kaip geleis, i on suvarstomos prietvanins pu105

nys, kuri galai usiriet vir. Vis i aprang vainikuoja kepur, kuri, prieingai nei batai, vl maut. Tai kakoks baisiai nevarus, bjaurus blynas. Bendras spdis pasigailtinas. Miteltetas sustoja prie j: Apsaugini Kantorekai, argi taip turi bti nuveis tos sagos? Js turbt niekada to neimoksit. Negerai, Kantorekai, negerai... irdyje a vengiu i pasitenkinimo. Mokykloje Kantorekas lygiai taip prikaiiodavo Miteltetui, dargi tuo paiu tonu: Negerai, Miteltetai, negerai..." Miteltetas barasi toliau: Pairkite Betcher. Tai pavyzdys, i kurio ga ltumte pasimokyti. iriu ir savo akimis netikiu. Betcheris taip pat ia, Betcheris ms mokyklos veicorius. Ir jis rodomas pavyzdiu Kantorekui! Kantorekas taip pavelgia mane, lyg nort susti. Bet a tiktai nekaltai ypteliu irdamas jo fizionomij, tarsi jo visai ir nebepainoiau. Kaip kvailai jis atrodo su tuo savo blynu ir munduru! Ir tokios baidykls mes anksiau bijodavome kaip velnias kryiaus, kai jis, sddamas katedroje, pietuku nutaikydavo kur nors i ms ir liepdavo pasakyti prancz kalbos netaisyklinguosius veiksmaodius, su kuriais vliau Pranczijoje neturjome k veikti. Nuo to laiko neprajo n dveji metai, ir tai stovi prie mane apsauginis Kantorekas, staiga, lyg burtininko lazdele mosteljus, neteks visos savo galios, kreivakojis, rankos panaios puodo sas, sagos prastai nuveistos, visa laikysena kakokia juokinga. Ne kareivis, o balain kas. A niekaip negaliu sivaizduoti, kad tai ta pati griausminga figra katedroje, ir be galo noriau inoti, k daryiau, jeigu is stuobrys kada nors mane, sen kareiv, vl turt teis paklausti: ,,Boimeri, kaip bus im-parfait1 nuo aller 2 ?.." O tuo tarpu Miteltetas ima mokyti, kaip reikia isiskleisti grandine. Kantorek jis maloningai paskiria skyrininku. Bet ia reikia inoti vien aplinkyb. Isiskleidiant grandine, skyrininkas visuomet turi bti dvideimt ingsni prieais savo skyri; sukomandavus Aplink mar!",
1

Eigos veikslo btasis laikas (piane). * Eiti [piane). 106

skyrius tik apsisuka, o skyrininkas, kuris tokiu bdu atsiduria per dvideimt ingsni skyriaus upakalyje, turi risia bgti priek, kad vl atsidurt per dvideimt ingsni prieais skyri. Taip pasidaro i viso keturiasdeimt ingsni bgte mar". Bet kai tik jis pasiekia savo viet, vl pasigirsta komanda Aplink mar!", ir jam reikia vl ko skubiausiai dumti keturiasdeimt ingsni kit pus. Tokiu bdu skyrius vis laik tik ramiai apsisuka ir paeina kelet ingsni, o skyrininkas laksto i vieno galo kit kaip padks. Tai tik vienas i daugelio ibandyt Himeltoso recept. Kantorekas nieko kito negali laukti i Mitelteto, nes jis vien kart paliko j antriems metams, ir Miteltetas bt paskutinis kvailys, jeigu nepasinaudot ia gera proga prie ieidamas vl front. Turbt po to ir mirti lengviau. O tuo tarpu Kantorekas blakosi kaip upjudytas ernas. Po kurio laiko Miteltetas liepia baigti, ir dabar prasideda labai svarbios liauimo pratybos. Ant keli ir alkni, laikydamas pagal statut autuv, Kantorekas su visa savo groybe liauia per sml pro pat mus. Jis smarkiai nioktuoja, ir tas jo nioktavimas mums skamba tarsi muzika. Miteltetas padrsina apsaugin Kantorek, guosdamas j vyresniojo mokytojo Kantoreko citatomis: Apsaugini Kantorekai, mums teko laim gyventi didingais laikais, todl turime tempti visas jgas ir pa kelti vien kit nemalonum. Kantorekas ispjauna purvin skiedrel, patekusi jam burn, ir prakaituoja. Miteltetas pasilenkia ir tvikai tikinja: Ir dl smulkmen niekada nereikia umirti didi dalyk, apsaugini Kantorekai. A stebiuosi, kaip Kantorekas nesprogsta ypa dabar, kai prasideda gimnastikos pamoka, kurios metu Miteltetas puikiausiai mgdioja savo buvusj mokytoj: kai tas rankomis traukiasi prie skersinio, jis paiumpa j u sdyns ir padeda kaip pridera pakelti smakr vir skersinio, vis laik berdamas imintingas sentencijas. Lygiai taip anksiau Kantorekas elgdavosi su Miteltetu. Po to Miteltetas paskirsto tolesnes tarnybas: Kantorekas ir Betcheris pargabenti duon! Pasi imti ratukus.
107

Po poros minui juodu abu ieina su ratukais. Kantorekas piktai nunrs galv. veicorius ididus, kad gavo lengv darb. Kepykla yra kitame miesto gale. Vadinasi, jiems reikia nueiti ir grti per vis miest. Jie ten vaikioja jau kelint dien, ypsosi Miteltetas. Jau yra moni, kurie tik ir laukia, kada gals juos pamatyti. Puiku, sakau a, bet ar jis dar nesiskund? Mgino! Ms vadas, igirds vis istorij, baisiai juoksi. Jis nepakenia mokytoj. Be to, a flirtuoju su jo dukteria. Kantorekas ikrs tau kiaulyst per egzaminus. Nusispjaut, abejingai pareikia Miteltetas. Jo skundas dar ir todl liko be pasekmi, kad a galjau rodyti, jog jis daniausiai paskiriamas lengv tarnyb. O tu negaltum j prigriebti visai kaip reikiant? klausiu a. Nenoriu su tokiu terliotis, per daug jis kvailas, didiadvasikai atsako Miteltetas.

Kas yra atostogos? Tai svyravimas ir abejojimas, po kurio viskas pasidaro tik dar sunkiau. Jau dabar skverbiasi atsisveikinimo kartlis. Motina tyldama iri mane; ji skaiiuoja dienas, a tai inau; rytais ji nulidusi. Vl viena diena maiau. Ji paslp mano kuprin, nenori, kad toji primint apie atsiskyrim. Kai susimstai apie k nors, valandos bga greitai. A sukaupiau jgas ir einu palydti sesers. Ji isireng skerdykl parneti keleto svar kaul. Tai didel lengvata, ir mons stoja eil jau nuo pat ryto. Kai kurie apalpsta. Mums nepasiseka. Kai mudu pakaitomis ilaukiame tris valandas, eil isivaikioja. Kaulai pasibaig. Gerai, kad dar gaunu savo davin. A j parneu motinai, ir taip mes visi galime kiek geriau maitintis. Dienos eina vis sunkyn, ir motinos akys darosi vis lidnesns. Dar keturios dienos. Man reikia nueiti pas Kemericho motin.
108

To negalima aprayti. Kur rasi odi papasakoti apie i drebani, raudani moter, kuri purto mane ir rkia: Kodl gi tu gyveni, jei jis negyvas!", kuri ulieja mane aaromis ir aukia: ,,Kodl jus i viso ten siunia, juk js dar vaikai...", kuri susmunka kdje ir verkia: Ar tu j matei? Ar tu dar spjai j pamatyti? Kaip jis mir?" A sakau jai, kad kulka pataik jam staiai ird, ir jis vietoje krito negyvas. Ji iri mane ir abejoja: Tu meluoji. A geriau inau. A jauiau, kaip sunkiai jis mir. A girdjau jo bals, naktimis a jutau, kaip jis. bijojo. Sakyk teisyb, a noriu inoti, a turiu tai inoti. Tikrai, sakau a, a buvau alia jo. Jis mir i karto. Ji tyliai prao mane. Pasakyk. Tu turi pasakyti. A inau, tu nori ma ne paguosti, bet argi tu nematai, kad itaip mane dar labiau kankini? Geriau sakyk teisyb. A negaliu pakelti neinios, pasakyk, kaip buvo, net jeigu bt ir labai bai su. Tai vis tiek geriau, negu dabar a manau. To a jai niekuomet nepasakysiu, nors ji mane ir gabaliukus sukapot. A j ujauiu, bet kartais ji man atrodo ir truput kvaila. Ir kas i to, jeigu jinai inos, Kemerichas vis tiek mirs. Kai mogus pamatai tiek daug negyvli, negali gerai suprasti, kad galima tiek sielotis dl vieno. Todl a sakau iek tiek nekantriai. Jis mir i karto. Jis netgi nieko nepajuto. Jo veidas buvo visai ramus. Ji tyli. Paskui i lto klausia: Ar gali tai prisiekti? Viskuo, kas tau yra vento? Ak viepatie, kas gi man dabar yra vento? Tokie dalykai mums labai greitai keiiasi. Taip, jis mir i karto. Kartok paskui mane: ,,Tegul a negriu namo, jei gu tai ne tiesa." Tegul a negriu namo, jeigu jis mir ne i karto. A galiau ir dar dievai ino k jai prisiekti. Bet, atrodo, ji patikjo. Ji ilgai aimanuoja ir verkia. A turiu papasakoti, kaip viskas buvo, ir sugalvoju istorij, kuria dabar ir pats beveik imu tikti.
109 Taip.

Kai a rengiuos ieiti, ji pabuiuoja mane ir padovanoja man jo fotografij. Jis nusitrauks su naujoko uniforma, atsirms apval stal, kurio kojos padarytos i netayt bero ak. U jo dekoratyvinis mikas. Ant stalo stovi bokalas alaus.

Paskutinis vakaras namie. Visi tyls. A anksti nueinu gulti, apsikabinu pagalvius, prisispaudiu juos ir sikniaubiu juos. Kas ino, ar dar teks man kada nors gulti lovoje su tokia patalyne! Vlai mano kambar dar ateina motina. Ji mano, kad a miegu, ir a apsimetu miegs. Kalbti, budti alia vienas kito bt per sunku. Ji sdi beveik iki ryto, nors j kamuoja skausmai ir kartkartmis ji susirieia. Pagaliau a nebeitveriu ir apsimetu, lyg tik dabar pabusiau. Eik gult, mama, ia tu peralsi. Ji sako: Isimiegosiu ir vliau. A atsisdu: A dar ne i karto vykstu front, mama. I pra di dar keturias savaites pabsiu stovykloje. Gal kok sekmadien i ten dar galsiu parvaiuoti pas jus. Ji tyli. Paskui negarsiai klausia: Ar tu labai bijai? Ne, mama. A dar norjau tau tai k pasakyti: saugokis moter Pranczijoje. Moterys ten blogos. Ak mama, mama! Tau a dar tebesu vaikas kodl a negaliu padti tau galvos ant keli ir paverkti? Kodl a visuomet turiu bti stipresnis ir santresnis, juk ir a kartais noriau paverkti ir igirsti paguodos od, juk a i tikrj dar beveik vaikas, spintoje dar tebekybo mano trumpos kelnaits, tai buvo dar taip neseniai, kodl gi visa tai jau prajo? Kiek galdamas ramiau sakau: Ten, kur mes stovime, moter nra, mama. Ir ten, fronte, bk atsargus, Pauliau. Ak mama, mama! Kodl a negaliu tavs apkabinti ir taip kartu su tavimi numirti. Kokie mes vis dlto esame vargeliai!
110

 Taip, mama, bsiu atsargus. A kasdien melsiuosi u tave, Pauliau. Ak mama, mama! Kelkims ir eikime kartu su tavimi, eikime per vis met eil atgal praeit, kol nusikratysime visomis tomis bdomis, praeit, paius save! Gal tu gali gauti viet, kuri ne tokia pavojinga? Taip, mama. Galbt a pateksiu virtuv, tai visai galimas daiktas. Tik neatsisakyk, nors kiti ir kain k kalbt. Man ne galvoj, k kiti kalba, mama. Ji atsidsta. Tamsoje jos veidas vyti kaip baltas lopas. Dabar eik gulti, mama. Ji neatsako. A atsistoju ir apgaubiu jos peius savo antklode. Ji atsiremia mano rank, j vl suima skausmai. A nuvedu j miegamj. Valandl dar pasilieku pas j. Tu, mama, irgi turi pasveikti, kol a griu. Taip, taip, vaikeli mano. Js man nieko nesiuntinkite, mama. Valgyti mes ten gauname pakankamai. ia jums labiau reikia. tai. guli savo lovoje varg mama, kuri myli mane labiau u visk. Kai jau noriu ieiti, ji skubiai sako: A tau parpinau dar dvi poras apatini kelni. Jos i geros vilnos. Su jomis bus ilta. Neumirk si dti. Ak mama, a inau, kiek tu pristovjai eilje, prilakstei, primaldavai dl it apatini kelni! Ak mama, mama, kaip ia suprasti, kad a turiu su tavimi skirtis, kas, be tavs, dar gali turti mane teisi? A dar sdiu ia, o tu guli ten, mes turime vienas kitam tiek daug pasakyti, bet mes niekuomet negalsime to pasakyti. Labanakt, mama. Labanakt, vaikeli mano. Kambaryje tamsu. Tamsoje girdti, kaip alsuoja motina. Tiksi laikrodis. U lango puia vjas. Oia katonai. Priekambaryje a suklumpu ant savo kuprins, kuri ia guli visikai paruota, nes rytoj man reikia labai anksti ivaiuoti. A kandioju pagalvius, rankomis spaudiu geleinius lovos virbus. Man visai nereikjo ia vaiuoti. Fronte buvau viskam abejingas ir neturjau joki vili; dabar
111

jau a niekada toks bti nebegalsiu. A buvau kareivis, o dabar jauiu vien skausm, skausm, kad gaila savs paties, savo motinos, kad suprantu visa, kas yra taip lidna ir trunka be galo. Man visai nereikjo vaiuoti atostog.

VIII
Stovyklos barakus a dar atsimenu. ia Himeltosas aukljo Tjaden. Bet i moni beveik nieko nepastu; kaip ir visuomet, viskas pasikeit. Tik vien kit anksiau esu i tolo mats. Tarnyb atlieku mechanikai. Vakarais beveik visuomet bnu kareivi klube; ten yra urnal, bet a j neskaitau, utat ten yra pianinas, kuriuo a mielai skambinu. Mus aptarnauja dvi merginos, i kuri viena dar jaunut. Stovykla aptverta aukta viel tvora. Grtant vlai i kareivi klubo, reikia turti leidimus. Kas moka susinekti su sargybiniu, inoma, prasmunka ir taip. Kasdien pievoje tarp kadagyn ir berynli vyksta kuopos karin mankta. Tai visai pakeniama, kai i ms nieko daugiau nereikalaujama. Bgi priek, krinti emn, ir gli stiebeliai ir iedai linguoja nuo tavo alsavimo. Smlis, kai i taip arti j iri, atrodo varus kaip "laboratorijoje, susidars i daugybs smulkiausi titnago grdeli. Taip ir vilioja kiti j rank. Taiau graiausias daiktas yra mikai, kuri pakraiuose boluoja berai. Kas akimirksnis jie keiia savo spalv. Tik dabar j kamienai viet skaisiu baltumu, tarp j pleveno, tarsi pastele nutapyta, ilkin ir lengva lap aluma, o po valandls viskas nusidao melsvu opalu, kuris, spinddamas it sidabras, atslenka nuo pamiks ir udengia alum; bet tai vienoje vietoje opalas ima tamsti ir beveik visai pajuoduoja, tai debesiukas ujo ant sauls. Ir jo elis lyg vaiduoklis bga per nublankusius isyk kamienus ir toliau per piev iki pat horizonto, o berai tuo tarpu jau stovi lyg ventins vliavos su baltais kotais, ir j lapai ri purpuru ir auksu.
112

Danai a taip susiaviu ituo velniausi viesos atspalvi ir permatom eli aismu, kad beveik neigirstu komandos; kai esi vienas, pradedi stebti ir mylti gamt. Ir a ia neturiu daug paini ir netroktu j daugiau, negu normaliai reikia. Mes per maai pastami ir nenorime matyti vienas kitame k nors daugiau kaip mog, su kuriuo galima paplepti arba suloti dvideimt vien". alia ms barak yra didel rus belaisvi stovykla. Nors j skiria nuo ms viel utvara, taiau belaisviams vis dlto pavyksta prasigauti pas mus. Jie labai nedrss ir baukts, be to, daugiausia barzdoti ir dideli; todl jie primena apkultus, nusieminusius senbernarus. Jie slankioja aplink ms barakus ir apirinja atmat statines. Sunku sivaizduoti, k jie ten randa. Maisto ir mes patys gauname maai, ir tas pats prastas. eria mus grieiais, kuri kiekvienas pjaustomas eias dalis ir verdamas vandenyje, neskustomis, purvinomis morkomis; papuvusios bulvs yra didelis skanstas, taiau didiausias gardumynas skysta ryi sriuba, kurioje turt plaukioti smulkiai supjaustytos galvij gyslos. Bet jos bna taip smulkiai supjaustytos, kad j niekaip nesurasi. Ir vis tiek, aiku, viskas suvalgoma. O jeigu kuris i tikrj yra toks turtuolis, kad gali nesuvalgyti visko iki paskutinio trupinio, alia jo stovi deimt kit, kurie mielai paima, kas tik atlieka. Tiktai tokie likuiai, kuri jau nebegalima pasiekti auktu, iplaunami ir ikreiami atmat statines. Be to, ten kartais patenka viena kita griei lupena, apipeljusios duonos riekut ir iaip visokio lamto. tai itas skystas, drumzlinas, purvinas vanduo ir traukia belaisvius. Jie godiai semia j i dvokiani statini ir neasi, pasiki po palaidinmis. Keista taip arti matyti ituos ms prieus. J veidai veria susimstyti. Tai geri valstiei veidai, plaios kaktos, plaios nosys, plaios lpos, plaios rankos, papur plaukai. Juos reikt sisti kaim, kur jie galt arti, pjauti ir skinti obuolius. Jie atrodo dar didesni gerairdiai negu ms Frislando valstieiai. Lidna irti j judesius, tai, kaip jie prainja ko nors valgyti. Jie visi yra gana nusilp, nes gauna tik tiek, kad nenumirt badu. Mes patys jau seniai negauname iki soties pavalgyti. Jie serga dizenterija, ir kai
113

kurie, bailiai valgydamiesi, vogiomis parodo kruvinas markini apaias. Susiriet, nukor galvas, sulenk per kelius kojas, nairuodami i apaios vir, jie tiesia rankas ir maldauja tardami tuos kelet odi, kuriuos spjo imokti, maldauja savo velniais, tyliais bosais, kurie primena iltas krosnis ir gimtins pirkias. Yra moni, kurie juos taip paspiria koja, kad tie net parvirsta; bet toki nedaug. Dauguma jiems nieko nedaro ir, nekreipdami juos dmesio, praeina pro al. inoma, kai kada jie atrodo taip pasigailtinai, jog mogus ipyksti ir jiems spiri. Kad tik jie tave taip neirt! Kiek vis dlto sielvarto gali sutilpti dviejuose tokiuose mauose lopinliuose, kuriuos galima udengti vienu nykiu, mogaus akyse! Vakarais jie ateina barakus prekiauti. Visa, k tik turi, jie keiia duon. Kartais jiems pasiseka, nes j geri batai, o ms prasti. J aukt aulini bat oda yra nuostabiai minkta, kaip juchtas. Ms kareiviai, kil i kaimo ir gaun i nam siuntinius su riebalais, gali tokius batus sigyti. Pora toki bat kainuoja nuo dviej iki trij kepaliuk duonos arba vien kepaliuk duonos ir nedidel kiet rkyt der. Taiau beveik visi rusai jau seniai ikeit visus daiktus, kuriuos turjo. Dabar jie neioja jau tik pasigailtinus skarmalus ir mgina keisti smulkius droinius bei kitus niekuius, kuriuos padaro i granat skeveldr ir varini granat ied. inoma, u ituos daiktelius kain ko negausi, nors juos dta ir daug darbo belaisviai atiduoda juos u por rieki duonos. Ms valstieiai moka dertis, tai atkakls ir gudrs mons. Gabal duonos arba derigal jie tol laiko rusui panosje, kol tas i godumo iblykta ir iveria akis. Tada jam viskas vis tiek. O jie susipakuoja savo grob, kaip moka padaryti tik kaimieiai, paskui isitraukia didelius kieninius peilius, palengva ir atsargiai atsiriekia i savo atsarg griein duonos ir ima kramtyti, ant kiekvieno ksnio dar usiddami lyg atlyginim sau riekut kietos, geros deros. Matydamas, kaip jie taip ukandiauja, mogus susierzini, ir tave suima noras apdauyti kietus j pakauius. Retai kada jie k nors duoda draugams. Ties sakant, mes per maai ir pastami.
114

A danai stoviu sargyboje prie rus stovyklos. Tamsoje juda j figros, lyg serg gandrai, lyg dideli paukiai. Jie praeina prie pat utvaros, prispaudia prie jos veidus ir sikabina pirtais vielos tinkl. Danai jie stovi dideliais breliais. Jie alsuoja kvapais, kuriuos atnea vjas i lauk ir mik. Jie kalba retai, o jei ir pasako k nors, tai tik kelet odi. Jie elgiasi vienas su kitu monikiau ir, kaip man atrodo, brolikiau negu mes savo tarpe. Bet taip yra turbt tik todl, kad jie jauiasi labiau nelaimingi negu mes. Be to, juk karas jiems jau pasibaig. Taiau laukti, kol susirgsi dizenterija, taip pat ne gyvenimas. Apsauginiai, kurie juos saugoja, pasakoja, kad i pradi jie buvo gyvesni. Pasitaikydav, kaip stovyklose visuomet kad bna, pederastijos atvej, ir dl to belaisviai danai susipedav, paleisdami darb kumius ir peilius. Dabar jie jau visai apduj ir abejingi, daugumas j net nustoj onanizuotis, taip jie nusilpo, nors iaip danai stovyklose net taip atsitinka, kad mons tai daro bendrai, itisu baraku. Jie stovi prie utvaros; kartais kuris nors nusvyruoja alin, tuomet tutuojau viet eilje uima kitas. Daugumas tyli; tik kai kurie kaulija cigarei nuork. A matau tamsias j figras. J barzdas plaiksto vjas. A nieko apie juos neinau, tik tiek, kad jie yra belaisviai, ir kaip tik tas mane sukreia. Tai bevards btybs, niekuo nenusikaltusios; jeigu a inoiau apie jas k nors daugiau kaip jos vadinasi, kaip gyvena, ko laukia, kas jas slegia, tuomet mano sukrtimas turt kakok tiksl ir galt virsti uuojauta. O dabar, irdamas belaisvius, a matau tik gyvo padaro skausm, bais gyvenimo nirum ir moni negailestingum. Kakieno sakymas padar ias tylias mogystas ms prieais; kitas sakymas galt paversti jas ms draugais. Prie kakurio stalo keletas moni, kuri n vienas i ms nepasta, pasira dokument, ir tai kelerius metus aukiausias ms tikslas yra daryti tokius dalykus, u kuriuos paprastai pasaulis niekina ir baudia grieiausia bausme. Kur rasi tok, kuris, matydamas ituos tylius mones su j vaikikais veidais ir apatal barzdomis, galt palaikyti juos ms prieais? Kiekvienas puskarininkis naujokui, kiekvienas vyresnysis moky115

tojas mokiniui yra didesnis prieas negu jie mums. Ir vis dlto, jeigu jie bt laisvi, mes vl audytume juos, o jie mus. A isigstu; toliau man jau nebegalima galvoti. itas kelias veda i bedugn. Apie tai galvoti dar neatjo laikas; bet a nenoriu visikai atmesti ios minties, a isaugosiu j, pasilaikysiu ligi tol, kol baigsis karas. Mano irdis plaka: ar ne ia tas didysis, vienintelis tikslas, apie kur a galvojau apkasuose, kurio a iekojau kaip kako tokio, kas gali pateisinti moni egzistavim po ito vis mogikj ideal sutriukinimo? Ar tai ne udavinys, kur galima usibrti bsimam gyvenimui, udavinys, vertas it siaubo met? A isiimu savo cigaretes, perlauiu kiekvien pusiau ir atiduodu jas rusams. Jie man nusilenkia ir usirko. Dabar kai kuriuose veiduose rusena raudoni takai. Jie mane nuramina; atrodo, tarsi tamsiuose kaimo namuose suvito mai langeliai, kurie sako, kad u j yra jauks kambariai.

Dienos slenka viena po kitos. Vien miglot ryt vl laidojamas vienas rusas; dabar j beveik kasdien numirta po kelet. Kai jis laidojamas, a kaip tik stoviu sargyboje. Belaisviai gieda kakoki giesm, gieda keliais balsais, ir j giesm skamba taip, jog atrodo, lyg tai bt ne moni balsai, o grot toli laukuose pastatyti vargonai. Laidotuvs greitai baigiasi. Vakare belaisviai vl stovi prie tvoros, ir i beryn juos puia vjas. altai mirga vaigds. Dabar a pastu kelet i j, kurie gana gerai kalba vokikai. J tarpe yra muzikantas, jis pasakoja, kad yra buvs Berlyne smuikininku. Kai jis igirsta, kad a truput skambinu pianinu, atsinea savo smuik ir ima groti. Kiti susda, atsirm nugaromis tvor. Jis stovi ir groja, kartais jo veide pasirodo toji usimirimo iraika, kuri danai matome smuikinink veiduose, kai jie umerkia akis, paskui smuikas vl ima judti jo rankose pagal ritm, ir jis nusiypso man. Jis turbt groja liaudies dain, nes kiti niniuodami jam pritaria. Sakytum, kad tai tamsios kalvos, kurios niniuoja giliai po eme. Smuiko balsas, viesus ir vienias,
116

tarsi liekna mergait aidi vir j. Balsai nutyla, o smuikas groja toliau, jo garsas atrodo laibas laibas, tarsi smuikui bt alta nakt; reikt atsistoti visai arti jo, kokioje nors patalpoje, tikriausiai bt geriau jo klausyti; o ia, lauke, kai jis taip klaidioja vienias, darosi lidna.

Sekmadieniais man neleidia ivykti i stovyklos, nes k tik turjau ilgesnes atostogas. Todl paskutin sekmadien prie ivaiuojant mane aplanko tvas ir vyresnioji sesuo. Vis dien mes sdime kareivi klube. Kurgi daugiau dsiesi? barakus eiti nenorime. Vidurdien einame pasivaikioti pievas. Laikas slenka baisiai pamau; mes neinome, apie k kalbti. Todl kalbame apie motinos lig. Dabar jau aiku, kad jai vys; ji jau guli ligoninje ir greitai bus operuojama. Gydytojai tikisi, jog ji pasveiks, bet mes dar niekada negirdjome, kad vys bt igydytas. Kurgi ji guli? klausiu a. Luizos ligoninje, sako tvas. Kurioje klasje? Treioje. Reikia palaukti, kol suinosime, kiek kainuos operacija. Ji pati norjo gulti treij. Ji sak, kad ten bus su kuo pasikalbti. Be to, ir pigiau. Bet ten daugyb moni vienoje palatoje! Kain, ar ji gali miegoti naktimis. Tvas linkteli galva. Jo veidas nuvargs ir pilnas raukli. Motina daug sirgo; tiesa, ligonin ji eidavo tik prievarta, bet vis dlto tai mums kainavo daug pinig, ir mano tvas, ties sakant, tik jais ir rpinasi vis gyvenim. Kad bent inotum, kiek kainuos operacija, sako jis. Ar js nepaklauste? Tiesiog klausti nepatogu, nes gydytojas gali supykti. Taip negalima, juk jis operuos motin. Taip, su kartliu galvoju a, tokie jau esame mes, tokie jau yra neturtingi mons. Jie nedrsta paklausti kainos ir dl to baisiai rpinasi; o tie, kiti, kuriems ir klausti nereikia, laiko savaime suprantamu dalyku i anksto susitarti dl kainos. Ir gydytojas ant j nesupyks." Po operacijos reiks daryti pert varstymus, o tai irgi brangu, sako tvas.
117

 O ligoni kasa argi nieko neprimoka? klausiu a. Motina jau labai seniai serga. O js dar turite kiek pinig? Jis papurto galv: Ne. Bet dabar a vl galiu dirbti virvalandius. A inau: iki dvyliktos nakties jis stovs prie savo stalo ir falcuos, klijuos bei pjaustys. Atunt valand vakaro jis truput ukas to niekam netinkamo lamto, kur jie gauna pagal korteles. Paskui igers milteli nuo galvos skaudjimo ir dirbs toliau. Nordamas j iek tiek pralinksminti, a papasakoju kelet man galv atjusi nuotyki kareivik anekdot, t apie generolus ir virilas, kurie kakada kakur buvo ijuokti. Paskui abu palydiu stot. Jie paduoda man stiklain marmelado ir ryull bulvini blyn, kuriuos motina man dar spjo ikepti. Jie vaiuoja, o a grtu atgal. Vakare a usitepu ant blyn marmaledo ir pradedu valgyti. Taiau man kakodl neskanu. Todl a ieinu lauk, rengdamasis atiduoti blynus rusams. Bet tuo metu ateina man galv, kad motina pati juos kep, ir kai ji stovjo prie kartos viryklos, gal j buvo sum skausmai. A dedu ryull atgal kuprin ir rusams paimu tik du blynus.

IX
Vaiuojame kelet dien. Danguje pasirodo pirmieji lktuvai. Mes aplenkiame transporto traukinius. Patrankos, patrankos. Persdame fronto geleinkelio traukin. A iekau savo pulko. Niekas neino, kur jis iuo metu stovi. A kakur pernakvoju, kakur i ryto gaunu davin ir kakoki neaiki nurodym. Usimets kuprin ir autuv, vl leidiuosi kelion. Kai a atvykstu paskyrimo viet, nuniokotame miestelyje nebra n vieno msiki. Suinau, kad mes paskirti prie skrajojanios divizijos, kuri metama visur, kur tik pasidaro striuka. Tai mans per daug nenudiu118

gina. Man pasakoja apie didiulius nuostolius, kuri mes turjome. A klausinju apie Kat ir Albert. Niekas nieko apie juos neino. A iekau toliau, klaidioju po apylinkes; mane apima keistas jausmas. Dar vien nakt ir dar vien a kaip indnas praleidiu po atviru dangumi. Pagaliau gaunu tiksli ini ir po piet prisistatau ratin. Virila palieka mane vietoje. Po dviej dien kuopa grsta, ir nra prasms sisti mane prieakines linijas. Kaip prajo atostogos? klausia jis. Gerai, a? iaip sau, atsakau a. Taip, taip, atsidsta jis, jeigu nereikt vl grti. Dl to antroji atostog pus visuomet bna sugadinta. A dykinju ligi to ryto, kai sugrta kuopa, pilka, purvina, pykusi ir paniurusi. A paoku ir siveriu j kareivi tarp; mano akys ieko, tai ten Tjadenas, ten nypia nos Miuleris, o tai ir Kats su Kropu. Mes pasidedame iuinius alia vienas kito. irdamas juos, a jauiuosi kaltas, nors nesu jiems nieko blogo padars. Prie einant gulti, a iimu likuius bulvini blyn ir marmelado, juk reikia, kad ir draugams is tas tekt. Abu kratiniai blynai apipelij, bet juos dar galima valgyti. A juos pasiimu sau, o vieesniuosius atiduodu Katui ir Kropui. Kats kramtydamas klausia: Turbt motina kep? A linkteliu. Gards, sako jis, mamos kept isyk painsi. A vos neapsiverkiu. A nebepastu pats savs. Taiau niekis, tuoj vl pasidarys geriau ia su Katu, su Albertu ir visais kitais. ia tikroji mano vieta. Tau pasisek, panibda man Kropas, kai mes rengiams migti. kalbama, kad mes vyksime Rusij. Rusij? Ten juk karas jau pasibaig. Tolumoje griaudia frontas. Barako sienos tirta.

Pulkas isijuoss tvarkosi ir valosi. Patikrinimas po patikrinimo. Mes inspektuojami i vis pusi. Suply daiktai pakeiiami gerais. A nuiumpu naujutl mundur, Kats, inoma, vis aprang. Pasklinda gandai, kad
119

bus taika, taiau kita versija yra patikimesne kad mes bsime perkelti Rusij. Bet kam mums Rusijoje reikalingos geresns uniformos? Pagaliau prasiskverbia inia, kad pas mus apir atvyksta kaizeris. Todl ir tiek daug visoki tikrinim.

Itis savait atrodo, kad mes vl patekome naujok kareivines, tiek daug reikia dirbti ir manktintis. Visi pikti ir nervingi, nes mes nemgstame per didelio varinimosi, o paradins rikiuots n tiek to. Tokie dalykai kareiv pykdo dar labiau negu gyvenimas apkasuose. Pagaliau ateina ikilmingoji valanda. Mes stovime isitemp, ir pasirodo kaizeris. Mums domu pamatyti, kaip jis atrodo. Jis apeina rikiuot, ir a, ties sakant, jauiuosi kiek nusivyls: i portret atrod, kad jis auktesnio gio ir didingesnis, o svarbiausia, kad jo balsas daug griausmingesnis. Jis idalija geleinius kryius ir pakalbina vien kit kareiv. Paskui mes isiskirstome. Po to mes kalbams savo tarpe. Tjadenas nustebs sako: Vadinasi, tai vis vyriausias, koks tik gali bti pasaulyje?! Prie j visi turi stovti isitemp, visi be iimtiesl Jis pagalvoja. Ir Hindenburgas turi stovti isitemps, a? inoma, patvirtina Kats. Tjadenui to dar negana. Jis valandl pagalvoja ir klausia: O karalius irgi prie kaizer turi stovti isitem ps? To niekas tiksliai neino, bet mes manome, kad ne. Juk jie abudu yra jau tokie aukti asmenys, kad apie jok stovjim isitempus ia, aiku, negali bti kalbos. Ir kas per niekai ateina tau galv, sako Ka ts. Svarbiausia, kad tu pats turi stovti isitemps. Taiau Tjadenas kaip uburtas. Jo paprastai labai menka fantazija syk sismagina kaip reikiant. Klausyk, pareikia jis, a staiai negaliu sivaizduoti, kad ir kaizeris taip pat vaikioja iviet, lygiai kaip ir a. U tai gali galv guldyti, juokiasi Kropas. 120

 Klausyk, Tjadenai, priduria Kats, tu esi kvai las per vis pilv, ir tavo makaul prilindo utli, drok pats ko greiiausiai iviet, kad praskaidrt tavo gal va ir nekalbtum kaip indomas kdikis. Tjadenas inyksta. Bet vien dalyk a vis dlto noriau inoti, sako Albertas: ar karas bt kils, jei kaizeris bt pasaks ne"? Esu sitikins, kad bt kils, siterpiu a, juk, sako, i pradi jis visai jo nenorjs. Ne, jeigu jis vienas negaljo sulaikyti, tai, jeigu taip dvideimt trisdeimt moni pasaulyje bt pasak ne", gal bt ir sulaik. Gal ir bt, sutinku a, bet anie kaip tik norjo karo. Keista vis dlto, kai pagalvoji, kalba toliau Kropas. Juk mes ia giname savo tvyn. Taiau pranczai ia irgi gina savo tvyn. Tai katr pusje tiesa? Galbt abiej, sakau a, pats tuo netikdamas. Na, tegul, sako Albertas, ir a mata*u, kad jis nori priremti mane prie sienos; betgi ms profesoriai ir pastoriai, ir laikraiai sako, kad ms tiesa, ir, reikia manyti, jog taip ir bus; taiau prancz profesoriai ir pastoriai, ir laikraiai tvirtina, kad j tiesa. Tai kaip ia ieina? To a neinau, atsakau, bet, iaip ar taip, karas vyksta, ir kiekvien mnes prie jo prisideda vis daugiau ali. Vl pasirodo Tjadenas. Jis vis dar susijaudins ir tutuojau sikia pokalb; dabar jam parpo, kaip apskritai kyla karas. Daniausiai bna taip, kad viena alis sunkiai ei dia kit, atsako Albertas, jausdamas iok tok prana um. Taiau Tjadenas apsimeta neimanliu: alis? Nieko nesuprantu. Juk Vokietijos kalnas negali eisti Pranczijos kalno. Negali to padaryti nei up, nei mikas, nei kviei laukas. Ar tu tikrai esi toks mulkis, ar tik tokiu dediesi? murma Kropas. Juk a to nesakiau. Viena tauta eidia kit... Tai man nra ko ia veikti, atsako Tjadenas, a nesijauiu eistas. Ir iaikink, kad geras, k nors dabar tai tokiam,
121

piktai sako Albertas, toks kaimo vpla, kaip tu, ia niekam ne galvoj. Jei taip, tai a be niekur nieko galiu keliauti namo, spiriasi Tjadenas, ir visi juokiasi. Ak mogau nelaimingas, taut ia reikia suprasti kaip tam tikr visum, tai yra, kaip valstyb! suunka Miuleris. Valstyb, valstyb! Tjadenas gudriai spragteli pirtais. Lauko andarmerija, policija, mokesiai tai js valstyb. Jeigu tu tai turi galvoje, labai dkui. Tai tiesa, sako Kats, tu, Tjadenai, pirm kart pasakei protingus odius; valstyb ir tvyn i tikrj yra skirtingi dalykai. Bet vis dlto jie yra susij, samprotauja Kropas, tvyns be valstybs nra. Teisingai, taiau atsimink, kad mes beveik visi esame paprasti mons. Ir Pranczijoje daugumas moni taip pat yra darbininkai, amatininkai arba smulks valdininkai. Kodl gi i tikrj koks nors prancz altkalvis arba batsiuvys turt mus upulti? Ne, tai daro tik vyriausybs. A, kol patekau ia, nebuvau mats n vieno pranczo, ir lygiai taip yra buv daugumai prancz. J taip pat niekas neklaus, kaip ir ms. Tai kodl vis dlto kyla karai? klausia Tjadenas. Kats gteli peiais: Matyt, yra moni, kuriems karas naudingas. Na, man tai jau ne, ypteli Tjadenas. Nei tau, nei mums, inoma. Tai kam gi jis naudingas? spyriojasi Tjadenas. Juk kaizeriui jis irgi nenaudingas. Juk jis turi visko, ko tik jam reikia. Taip nekalbk, atsako Kats, iki iol jis nra kariavs n vieno karo. O kiekvienam padoriam kaizeriui reikalingas bent vienas karas, kitaip jis nepagarss. Pavelk savo mokyklos vadovlius. Generolai taip pat kare pagarsja, sako Dteringas. Dar labiau u kaizerius, patvirtina Kats. Tikriausiai u j slepiasi kiti mons, kurie nori i karo udirbti, suniurna Dteringas. Man atrodo, kad tai greiiau kakoks drugys, sako Albertas. Norti niekas jo nenori, o irk jis jau ir ia. Mes karo nenorjome, kiti tvirtina t pat, ir vis tiek pus pasaulio sivlusi j.
122

 Vis dlto anoje pusje meluojama daugiau negu pas mus, sakau a. Tik atsiminkite tuos lapelius, ku riuos radome pas belaisvius. Juose buvo parayta, kad mes valgome belg vaikus. Tuos niekus, kurie rao pa naius dalykus, reikt pakarti. Tai ir yra tikrieji kalti ninkai. Miuleris atsistoja. Vis dlto geriau, kad karas vyksta ia, o ne Vokietijoje. Tik pairkite sviedini iraustas duobes! Tai tiesa, kart sutinka net ir Tjadenas, bet dar geriau bt, kad karo nebt visai. Jis nueina ididus, nes pagaliau ir jam pavyko nugalti mus, jaunim. Ir jo nuomon i tikrj ia yra tipika, j galima nuolat igirsti, ir nieko protingo negalima prie j pasakyti, nes, atmetus j, kartu netenka tarpusavio ryio ir visi kiti dalykai. Eilinio nacionalin jausm sudaro tai, kad jis yra ia. Bet tuo tas jausmas ir baigiasi, apie visa kita eilinis sprendia praktikai ir pagal savo sitikinim. Albertas supyks atsigula olje. Geriausia apie tokius dalykus visai nekalbti. Juo labiau kad nuo to niekas nepasikeis, pritaria Kats. Lyg to tik bt tetruk mes turime grinti beveik visus neseniai iduotus daiktus ir gauname senuosius savo skarmalus, Gerieji buvo iduoti tik paradui.

Uuot vaiav Rusij, mes vl traukiame prieakines linijas. Pakeliui vaiuojame per skurd mik su suskaldytais medi kamienais ir surausta eme. Vietomis matyti didiuls duobs. Velniai griebt, tai dav, sakau a Katui. Minosvaidiai, atsako jis ir rodo vir. Medi akose kybo nukautieji. Nuogas kareivis strigs tarp medio kamieno ir vienos akos, jam ant galvos dar liks almas, o iaip jokio drabuio. Ten, viruje, sdi tik virutin jo pus, liemuo be koj. Kas gi ia dabar? klausiu a. it jie ikrat i drabui, urzgia Tjadenas. Kats sako: Keistas daiktas! Mes jau kelet kart esame tai
123

mat. Kai tokia mina trenkia, ji tikrai ikrato mog i drabui. Tai padaro oro banga. A iekau toliau. Tikrai taip ir yra. Ten kybo tik uniformos skarmalai, kitur vl prilipusi kruvina ko, kuri kitados buvo mogaus knas. tai guli knas; ant vienos jo kojos dar iliks gabalas apatini kelni, ir ant kaklo tebesilaiko munduro apykakl. iaip jis visai nuogas, drabuiai kybo aplinkui mediuose. Trksta abiej rank jos lyg bt isuktos. Vien i j a radau u dvideimt ingsni krme. Nukautasis guli knipsias. Tose vietose, kur nutrauktos rankos, em pajuodavusi nuo kraujo. Lapai po jo kojomis ikapstyti, lyg jis dar bt spardsis. ia ne juokai, Katai, sakau a. Granatos skeveldra pilv taip pat ne juokai, atsako jis gteljs peiais. Tik neapsiliumbkite, siterpia Tjadenas. Visa tai, matyti, ia vyko neseniai, kraujas dar vieias. Kadangi visi mons, kuriuos mes matome, yra negyvi, ilgiau ia neutrukame, o tik praneame apie tai artimiausi sanitarin punkt. Pagaliau ir ne ms dalykas atimti darb i it sanitarpalaiki.

Norint nustatyti, kaip toli siekia prieininko pozicijos, reikia isisti valgus. Po savo atostog a vis dar jauiuosi kakaip nesmagiai prie kitus ir todl pats pasisilau eiti valgyb. Mes aptariame veikimo plan, pralendame pro spygliuot viel utvaras, o toliau liauiame po vien. Po kurio laiko a randu negili granatos iraus ir lendu j. I ia pradedu valgytis. vietov nukreipta vidutin kulkosvaidi ugnis. Ji apaudoma i vis pusi, nelabai smarkiai, bet vis dlto pakankamai, ir negali per auktai pakelti nosies. Isiskleidia vieiamosios raketos paraiutas. Visa apylink tarsi sustingsta blykioje viesoje. Utat dar juodesn atrodo tamsa, kuri vl visk apgaubia. Msikiai pirmiau pasakojo, kad apkasuose prieais mus es negrai. Tai nemalonu: juos sunku pamatyti tamsoje, be to, kaip valgai jie labai akyli. Nuostabu, kad danai jie yra lygiai tiek pat neprotingi; Kats, ijs kart valgyb, nuov kelet juodj prieininko valg, nes ie
124

mons, bdami labai dideli rkytojai, liaudami rk. Tas pats atsitiko ir Kropui. Katui ir Albertui tereikjo taikyti rusenanius cigarei galiukus. alia mans sunypia maa granata. A negirdjau, kaip ji lk, ir smarkiai isigstu. T pat akimirksn mane suima beprasmika baim. A ia esu visai vienas ir beveik bejgis tamsoje, galbt i kurios nors duobs mane jau seniai seka dvi kitos akys ir kur nors guli paruota mesti rankin granata, kuri mane sudraskys. A mginu sukaupti jgas. Tai ne pirmoji mano valgyba ir ne tokia jau pavojinga. Taiau pirm kart liauiu i valgyb po atostog, ir, be to, vietov man beveik nepastama. A stengiuosi save tikinti, kad mano susijaudinimas yra kvailyst, kad tamsoje turbt niekas mans netyko, kitaip prieas neaudyt taip paemiu. Viskas veltui. Mano galvoje pinasi ir ia visokios mintys: a girdiu spjant savo motinos bals, matau viel tinkl atsirmusius rusus su plazdaniomis barzdomis, nuostabiai aikiai sivaizduoju kantin su krslais, kin Valansjene; mano vaizduotje ikyla bjaurus, skausmingas paveikslas: pilkas, iaurus autuvo vamzdis tykodamas seka mane, kad ir kur a pasuku galv. Mane vis ipila prakaitas. A vis dar tebeguliu duobje. Pavelgiu laikrod: prajo tik keletas minui. Mano kakta visa lapia, paakiai drgni, rankos dreba, a tyliai ir sunkiai alsuoju. Tai nieko daugiau, tik baisiai smarkus baims priepuolis, paprasta niekika, gyvulika baim, kuri man neleidia pakelti galvos ir liauti toliau. Kaip ko itykta mano sitempimas trokim pasilikti gulti. Mano snariai prilip prie duobs dugno, ir a veltui mginu juos atplti. A prisiglaudiu prie ems, negaliu pajudti priek, nusprendiu pasilikti gulti. Taiau tuojau mane vl uplsta gdos ir atgailos banga, bet kartu vis ulieja diaugsmas, kad a dar esu saugioje vietoje. Truput pakylu nordamas apsivalgyti. A taip sitemps iriu tams, kad net ima gelti akis. Ikyla raketa; a vl pasilenkiu. A kovoju pats su savimi beprasmik, chaotik kov: noriu ilsti i duobs, taiau ir vl slenku j atgal. A sakau sau: ,,Tu turi, juk tai tavo draug labui, tai ne koks nors kvailas sakymas!" Ir tutuojau vl atsakau:
125

Kas man rpi, a turiu tik vien gyvenim, kurio galiu netekti..." Vis per itas atostogas", su apmaudu atleidiu sau. Taiau pats tuo netikiu, man pasidaro negera, a palengva pasikeliu ir, pasirms rankomis, patraukiu nugar ir guliu ant duobs krato, iki puss ilinds i jos. Tuo metu igirstu kakok lames ir susigiu. Tegu sau griaudia artilerija, kiek tik patinka, mes vis tiek igirstame kiekvien tartin lames. Pasiklausau lamesys eina i ms puss. Tai msikiai vaikioja po apkasus. Dabar a girdiu ir neaikius balsus. Sprendiant i intonacijos, tai galt bti Kats. I karto mane uplsta nepaprasta iluma. itie balsai, itie keli tyliai itarti odiai, itie ingsniai apkase upakaly mans ir a mai nusikratau mirties baime, kuri daro mog baisiai vieni ir nuo kurios a vos galo negavau. Jie yra man brangesni u gyvenim, itie balsai, brangesni u motinos meil, stipresni u bet kuri baim, jie yra didiausia ir patikimiausia apsauga, kokia tik gali bti, juk tai mano draug balsai. A jau nebesu tamsoje pamestas, vienias, virpantis gyvenimo gumullis, dabar a priklausau jiems, ir jie priklauso man, mus jungia ta pati baim ir tas pats gyvenimas, mus sieja labai paprasti ir nelengvi ryiai. A noriau prisiglausti prie j savo veidu, prie it bals, prie it keli odi, kurie mane igelbjo ir kurie man pads.

Atsargiai persiritu per duobs krat ir kaip gyvat liauiu pirmyn. Keturpsias ropoju toliau; viskas sekasi gerai, a nustatau krypt, valgausi aplinkui ir i pabkl blykiojim stengiuosi sidmti viet, kur stovi ms baterijos, kad galiau rasti keli atgal. Paskui mginu umegzti ry su draugais. A vis dar tebebijau, bet tai jau protinga baim, tai nepaprastai padidjs atsargumas. Naktis vjuota, ir, kai i vamzdi blyksteli ugnis, eme bgioja eliai. Dl to matyti ir per maai, ir per daug. Danai sustingstu vietoje, bet kiekvien kart sitikinu, kad pavojaus nra. Taip a nusigaunu gana toli ir, padars lank, grtu atgal. Umegzti ry su draugais taip ir nepavyko. Art126

j ant prie ms apkas, kiekvienas metras didina mano pasitikjim, inoma, a vis labiau ir labiau skubu. Dabar kliti jau bt visai kvaila. Bet dabar staiga a vl isigstu. Nebegaliu nustatyti, ar teisinga kryptimi liauiu. Tyliai atsitupiu vienoje duobje ir mginu susiorientuoti. Ne kart yra atsitik, jog kareivis patenkintas oka apkas ir tik tada pamato, kad apkasas ne ms. Po kurio laiko a vl imu klausytis. Vis dar negaliu nustatyti, kuri pus liauti. Granat iraust duobi tokia daugyb ir jos taip susimaiiusios, kad susijaudins a galutinai nebeinau, kur man sukti. Galbt a liauiu lygiagreiai su apkasais? Tuomet liaui liaui, ir galo nebus. Todl a vl pasuku. Prakeiktos raketos! Atrodo, kad jos dega vis valand. Vos krustelsi, ir tutuojau ims aplinkui vilpti kulkos. Taiau nieko nepadarysi, man reikia i ia kraustytis. Sustodamas slenku toliau, kaip vys rplioju eme ir iki krauj susidraskau rankas dantytas skeveldras, kurios atrios kaip skustuvai. Kartais man atrodo, kad dangus akiratyje lyg ir darosi kiek viesesnis, bet galbt ir man tik vaidenosi. Vis dlto palengva pasidaro aiku, kad dabar a liauiu vien gelbdamas savo gyvyb. Drioksteli granata. Tuojau po jos dar dvi. Na, ir prasideda. Ugnies ataka. Kulkosvaidiai trata. Dabar nieko kito nelieka, kaip tiktai gulti. Atrodo, bus ataka. Visur kyla raketos. Viena po kitos. A guliu susiriets didelje granatos duobje, iki juostos vandenyje. Jei prasids ataka, krisiu vanden, veidu dumbl, lsiu kiek galima giliau, kad tik neprigeriau. Man reikia apsimesti negyvu. Staiga igirstu, kaip ugnis atoka atgal. Tuojau nuslystu emyn vanden, alm nustumiu visai ant pakauio, burn laikau ikis i vandens tik tiek, kad galiau kvpuoti. Paskui visas sustingstu; kakur kakas vanga, kakas lepsi ir tapnoja artyn, mano nervai susitraukia ledin kamuoliuk. Kakas pravanga vir mans, pirmoji puolanij grandin prabgo. Man galv strigo viena mintis, ir atrod, kad nuo jos ims ir sprogs mano kiauas: k tu darysi, jei kas nors oks tavo duob? Dabar a greitai isitraukiu savo maj durkl ir, tvirtai suspauds jo ranken, kiu j kartu su ranka dumbl.
127

Jei tik kas nors ia oks, a tutuojau dursiu", kaip kjis kala mano galvoje mintis; reikia isyk perdurti gerkl, kad negalt rkti, kitaip negalima: jis isigs ne maiau u mane, ir jau i baims mudu pulsime vienas kit. Tad a turiu bti pirmasis. Dabar pradeda audyti ms baterijos. Vienas sviedinys sprogsta netoli mans. Dl to a baisiai siuntu: to betrko, kad mane pataikyt ms pai sviedinys; a keikiu ir grieiu dantimis, net dumblas lenda burn; tai pykio priepuolis; gal gale a galiu tiktai aimanuoti ir melstis. Mano aus pasiekia granat trakjimas. Jeigu kontratak eina msikiai, a esu igelbtas. Prispaudiu galv prie ems ir girdiu dusl dundes, lyg tolimus sprogimus kasyklose, paskui vl j pakeliu nordamas igirsti garsus viruje. Trata kulkosvaidiai, A inau, kad ms viel utvaros stiprios ir beveik nesugadintos; kai kur per jas paleista auktos tampos elektros srov. autuv ugnis eina smarkyn. Jie nepraeis, jie turi trauktis atgal. A vl krintu ant duobs dugno, nepaprastai sitemps. Vis ariau girdti barkjimas, lepsjimas ir vangjimas. simaio vienas vienintelis spiegiamas riksmas. Jie apaudomi, ataka atmuta.

Dar labiau pravito. Pro mano duob dunda skubs ingsniai. Pirmieji. Prabgo. Vl ingsniai. Kulkosvaidi tratjimas susilieja vien nenutrkstam grandin. Kaip tik tuo metu, kai a noriu truput pasisukti, pasigirsta duslus triukmas, ir, sunkiai nekteljs, pas mane duob krinta knas, nusirita emyn ir ugriva ant mans... A nieko negalvoju, niekam nesirytu, tik aibo greitumu duriu ir jauiu, kaip knas trkioja, o paskui suglemba ir susmunka. Kai a atsikvoiu, mano ranka kakokia lipi ir lapia. mogus gargaliuoja. Man atrodo, kad jis riaumote riaumoja, kiekvienas jo atsikvpimas tai lyg koks riksmas ar griausmas, bet i tikro tai tik kraujas tvinksi mano gyslose. A noriau uspausti jam burn, prikimti j emi, dar kart jam durti, kad tik jis nutilt; juk jis iduos mane; taiau a jau tiek atsikvojau ir staiga
128

taip nusilpau, kad daugiau nebegaliu pakelti prie j rankos. A nuliauiu tolimiausi kamp ir ten pasilieku nenuleisdamas nuo jo aki, tvirtai suspauds durkl ir pasirengs, kai tik jis sujuds, vl pulti; bet to jis nepadarys, tai jau girdiu i jo gargaliavimo. A j vos iriu. Dabar tenoriu vieno pasialinti i ia. Ir ilgai laukti negalima, nes pasidarys per viesu; jau ir dabar sunku. Bet, vos pamgins pakelti galv, i karto pamatau, kad pabgti i ia jau negalima. Kulkosvaidi ugnis yra tokia tanki, kad, dar nespjs padaryti n vieno uolio, jau biau suaudytas, kaip rtis. A mginu dar kart patikrinti tai su savo almu, kur truputi pro duobs krat ikiu ir pakeliu, nordamas nustatyti, ar auktai lekia kulkos. Po akimirksnio kulka imua j man i rankos. Vadinasi, kulkos lekia visikai paemiu. A esu taip arti prie prieininko pozicij, kad jeigu pamginiau pabgti, snaiperiai tuojau mane nupilt. Vis labiau vinta. A, degdamas nekantrumu, laukiu msiki atakos. Mano pirtai per krumplius pabla, taip a juos spaudiu, taip maldauju, kad ugnis liautsi ir ateit mano draugai. Minut slenka po minuts. A nebedrstu pavelgti juoduojani mogyst duobje. sitemps stengiuosi neirti j ir laukiu, laukiu. Kulkos vilpia be pertraukos, jos sudaro plienin tinkl, j vilpimas nesiliauja, n kiek nesiliauja. ia a pamatau, kad mano ranka kruvina, ir staiga man pasidaro bloga. Paimu emi ir trinu jomis od; dabar ranka bent jau purvina, ir kraujo nebematyti. Ugnis nemaja. Ji vienodai stipri i abiej pusi. Msikiai turbt mane laiko jau seniai uvusiu.

Iauta viesus, pilkas rytas. Gargaliavimas nesiliauja. A usikemu ausis, bet tuojau vl itraukiu pirtus, nes kitaip negirdiu ir kit gars. mogysta prieais mane sujuda. A isigstu ir nejuiomis pavelgiu j. Dabar jau nebegaliu atitraukti nuo jos aki. Ten guli vyras maais seliais, jo galva nusvirusi on, viena ranka pusiau sulenkta, ant jos bej129

gikai guli galva. Kita ranka guli ant krtins, ji kruvina. Jis negyvas, sakau a sau, jis turbt negyvas, jis nieko nebejauia; gargaliuoja tiktai jo knas. Taiau staiga jis mgina pakelti galv, vien moment aimanavimas pasidaro garsesnis, paskui kakta vl nusvyra ant rankos. mogus dar nenumir, jis mirta, bet jis dar nenumir. A pradedu slinkti ariau prie jo, sustoju, pasiremiu rankomis, vl pasislenku iek tiek toliau, palaukiu, vl toliau be galo ilgas is bjaurus trij metr kelias, baisus kelias! Pagaliau atsiduriu alia jo. Tada jis atmerkia akis. Matyt, jis igirdo mane ir dabar iri mane su didiausiu siaubu. Knas guli ramiai, utat akyse toks baisus trokimas bgti, jog valandl man atrodo, kad joms utekt jg nuneti su savim vis kn. Vienu trkiu nuneti imtus kilometr. Knas yra ramus, visikai ramus, dabar neileidia n garso, gargaliavimas nutils, bet utat akys aukia, rkia, jose susitelk visa gyvyb, virtusi netikimomis pastangomis pabgti, baisiu siaubu, kur sukelia mirtis, kur ukeli a. Man sulinksta kojos, ir a krintu ant alkni. Ne, ne, nibdu a. Akys seka mane. Kol jos mane iri, a nestengiu n krustelti. Paskui jo ranka palengva nuslenka nuo krtins, ji sujuda tik trupuiuk, paslenka kelis centimetrus, taiau su iuo judesiu jo akys netenka galios man. A pasilenkiu priek, purtau galv ir nibdu: Ne, ne, ne", pakeliu rank, a turiu parodyti, kad noriu jam padti, ir paglostau jo kakt. Pastebjusios artjant mano rank, akys baikiai krpteljo, dabar i j dingsta sustingimas, blakstienos nusileidia emiau, tempimas atslgsta. A atsegu jam apykakl, ir patogiau pataisau galv. Jo burna pravira, ji stengiasi sudaryti odius. Lpos idivusios. Gertuvs a neturiu, jos nepasimiau su savimi. Taiau duobs dugno dumble yra vandens. A nuropoju emyn, isitraukiu savo nosin, iskleidiu j, prispaudiu prie dumblo ir sauja semiu isisunkus pro j gelsv vanden. Sueistasis j nuryja. A atneu dar. Paskui atsegioju jo mundur, rengdamasis, jeigu bus galima, j perriti. Tai a turiu btinai padaryti, nes, jeigu patekiau nelaisv, jie pamatyt, jog a norjau jam padti, ir mans
130

nenuaut. Jis mgina gintis, taiau jo rankos yra per silpnos. Markiniai prilip, ir a nepajgiu j nutraukti on jie i upakalio usegioti. Nieko kito nelieka, kaip tik juos perpjauti. A iekau durklo ir j randu. Bet kai tik pradedu pjauti markinius, dar kart atsimerkia akys, ir vl jose matyti riksmas ir beprotikas vilgsnis, tad norom nenorom turiu udengti, uspausti jas ir nibdu: A gi noriu tau padti, drauge, camarade, camarade, camarade... A primygtinai kartoju od, kad jis suprast. Jo kne trys aizdos. Mano tvarsiai jas udengia, bet kraujas vis tiek sunkiasi pro juos; kai a juos tviriau suveriu, jis sudejuoja. Tai ir viskas, k a galiu padaryti. Dabar mums reikia laukti, laukti.

Ak, itos valandos! Jis vl pradeda gargaliuoti. Vis dlto kaip palengva mirta mogus! Juk a inau: igelbti jo jau negalima. Tiesa, i pradi a mginu tikinti save, kad jis gyvens, bet vidurdien jo dejavimas iblak, pavert niekais it mano sikalbjim. Jei tik liaudamas nebiau pamets savo revolverio, a j nuauiau. Nudurti jo negaliu. Vidurdien mano smon ima temti. Mane kamuoja alkis, ir a vos neverkiu taip noriu valgyti, taiau niekaip negaliu suimti savs rankas. Kelet kart atneu mirtaniajam vandens ir pats j geriu. Tai pirmasis mogus, kur a nuudiau savo rankomis ir kuris mirta mano akyse, kurio mirtis yra mano darbas. Katui, Kropui ir Miuleriui taip pat yra pasitaik matyti moni, kuriuos nukov j kulkos, daugeliui i ms taip yra atsitik, kautynse vyras prie vyr danai taip bna... Ir vis dlto kiekvienas jo atodsis perveria man ird. itas mirtantysis turi sjunginink: minutes ir valandas, jis turi nematom peil, kuriuo mane bado. Tai laikas ir mano mintys. A neinau, k duoiau, kad tik jis pasilikt gyvas. Taip nepaprastai sunku ia gulti ir irti, kaip jis mirta.
131

Trei valand popiet jis numirta. A lengviau atsikvepiu. Taiau neilgam. Greitai man pasirodo, kad pakelti tyljim dar sunkiau negu dejavim. A noriau vl girdti jo gargaliavim, su protrkiais, ukimus, kartais tyliai vilpiam ir paskui vl ukimus ir gars. Tai, k a darau, yra beprasmika. Bet a turiu k nors veikti. Taip a dar kart pataisau negyvl, kad jam bt patogiau gulti, nors jis jau nieko nebejauia. Uspaudiu jam akis. Jo akys rudos, plaukai juodi, ties smilkiniais truput garbanoti. Po sais putlios ir minktos lpos; nosis trupuiuk kumpa, oda rausva, dabar ji neatrodo tokia iblykusi, kaip pirmiau, kai dar jis buvo gyvas. Vien akimirksn veidas atrodo net beveik visai sveikas; paskui jis greitai virsta tuo svetimu negyvlio veidu, kuriuos a tiek kart esu mats ir kurie panas vienas kit. Dabar jo mona tikriausiai galvoja apie j, ji neino, kas atsitiko. Jis atrodo taip, lyg bt jai danai ras; ji dar gaus i jo laik, gaus rytoj, po savaits, o gal koks paklyds laikas ateis ir po mnesio. Ji skaitys laik, ir tame laike jis kalbsis su ja. Man darosi vis blogiau ir blogiau, a nebegaliu sulaikyti mini antpldio. Kaip atrodo jo mona? Gal kaip ta lieknoji juok anapus kanalo? Ar ji man nepriklauso? Galbt dabar, po to, kas vyko, ji vis dlto man priklauso! Ak, kad ia alia mans sdt Kantorekas! Jeigu dabar mane pamatyt mano motina?.. Tas mogus tikrai bt dar galjs igyventi trisdeimt met, jeigu a biau geriau sidmjs keli atgal. Jeigu jis bt bgs du metrai toliau kair, sdt dabar savo apkase ir rayt nauj laik savo monai. Bet k pads tokie svarstymai! Juk toks ms vis likimas: jeigu Kemerichas bt laiks savo koj per deimt centimetr toliau dein, jeigu Haj bt pasilenks penkiais centimetrais emiau...

Tyla vis dar nenutrksta. A kalbu, nes turiu kalbti. A kreipiuosi j ir sakau: Draugui, a nenorjau tavs nuudyti. Jeigu tu oktum ia dar kart, a to nepadaryiau, inoma, jeigu
132

ir tu elgtumeis protingai. Bet anksiau tu man buvai tiktai abstrakti svoka, mini kombinacija, kuri gyveno mano smegenyse ir sukl man pasiryim; i kombinacij a ir nudriau. Tik dabar matau, kad ir tu esi toks pat mogus kaip ir a. A galvojau apie tavo rankines granatas, apie tavo durtuv ir tavo ginklus; dabar a matau tavo mon, tavo veid ir tai, kas tarp mudviej yra bendro. Atleisk man, draugui! Mes visuomet per vlai praregime. Kodl mums niekas vis laik nekartoja, kad js esate tokie pat nelaimingi vargai kaip ir mes, kad js motinos taip pat kenia baim dl js kaip ir msiks, kad mes visi vienodai bijome mirties ir visi vienodai mirtame ir vienodai keniame skausm?.. Atleisk man, draugui. Kaip tu galjai bti mano prieas? Jeigu mes numestume ituos ginklus ir itas uniformas, tu galtum bti taip pat mano brolis, kaip Kats ir Albertas. Imk, draugui, i mans dvideimt met ir kelkis, imk daugiau, nes a neinau, k man dabar su jais daryti. Visai tylu, fronte ramu, girdti tik autuv pokjimas. Kulkos lekia tankiai, audoma planingai, abi puss audo taikinius. A negaliu i ia pasialinti. A paraysiu tavo monai, greitai sakau negyvliui, a jai paraysiu, tegul ji i mans visk suino, a noriu jai pasakyti t pat, k sakau tau; ji neturi ksti skurdo, a noriu jai padti, ir tavo tvams, ir tavo vaikui... Jo munduras vis dar pusiau atsegiotas. Pinigin rasti nesunku. Bet a neskubu j atidaryti. Joje yra kareivio knygut su jo pavarde. Kol a jo pavards neinau, a galbt dar galiu j umirti, laikas itrins jo paveiksl. O jo pavard tai vinis, kuri bus kalta mane ir kurios niekad nebus galima itraukti. Ji turs pakankamai jgos ir visada gals visk man priminti, ir viskas vl gals nuolat sugrti ir atsistoti prieais mane. Nepajgdamas rytis, a laikau pinigin rankoje. Ji ikrinta ant ems ir atsidaro. I jos islysta keletas fotografij ir laik. A visk surenku ir noriu sudti atgal, bet prislgta nuotaika, kuri ujo man, neaiki padtis, alkis, pavojus, itos valandos su negyvliu, visa tai stm mane nevilt. A noriu pagreitinti atomazg, sustiprinti kanias ir isyk padaryti joms gal; taip mogus trenkia nepakeniamai skaudam rank med, visai negalvodamas, kas i to bus.
133

Tai vienos moters ir maos mergaits fotografijos, siauros mgjo padarytos nuotraukos gebenmis apsivijusios sienos fone. alia j guli laikai. A juos iimu ir mginu skaityti. Didesns dalies nesuprantu, raysena sunkiai skaitoma, be to, a labai maai moku pranczikai. Taiau kiekvienas odis, kur stengiu isiversti, sminga man krtin kaip kulka, kaip durklas... Mano smegenys visikai sudirgintos. Bet tiek a dar suprantu: itiems monms a niekuomet negalsiu parayti, kaip buvau galvojs anksiau. Negalima. A dar kart pairiu fotografijas; tai neturtingi mons. A galiau jiems sisti pinigus, nenurodydamas savo pavards, kada nors vliau, kai jau iek tiek udirbsiu. A sikimbu i mint, tai yra bent ioks toks atramos takas. is negyvlis yra susijs su mano paties gyvybe, todl a turiu visk daryti ir priadti, kad isigelbiau pats; nieko negalvodamas, prisiekiu, kad noriu gyventi tik jam ir jo eimai; drgnomis lpomis tikinju j, o kakur mano sielos gilumoje slypi viltis, kad itais paadais isipirksiu ir galbt man vis dlto pavyks i ia isikapstyti, tai maa klasta, kuri vliau visuomet dar galima kaip nors pataisyti. Ir todl a atveriu jo kareivik knygut ir palengva skaitau: ,,eraras Diuvalis, spaustuvininkas." Mirusiojo pietuku voke usiraau adres ir staiga skubiai visk sukemu jam kien. A nuudiau spaustuvinink erar Diuval. A turiu tapti spaustuvininku, galutinai sumis galvoju a, tapti spaustuvininku, spaustuvininku..."

Popiet iek tiek nusiraminu. Mano baim buvo be pamato. Jo vardas mans nebegsdina. Priepuolis prajo. Drauge, sakau a, pasisuks nukaut kareiv, bet dabar jau ramiu tonu. iandien tu, rytoj a. Bet jeigu a griu namo, draugui, tai kovosiu prie tai, kas mudu abu sunaikino: tau gyvyb, o man?.. Taip pat gyvyb. A tau priadu, draugui. Tai niekada neturi pasikartoti. Saul jau emai. A visai apdujs nuo alkio ir nuovargio. Vakarykia diena man atrodo kaip migla, a nebesitikiu i ia itrkti. Snduriuoju ir net nesuvokiu,
134

kad artinasi vakaras. Pradeda temti. Dabar man atrodo, kad temsta labai greitai. Dar viena valanda. Jeigu bt vasara, tai dar bt trys valandos. Dar valanda. Staiga a imu drebti. O kas bus, jeigu kas nors man sutrukdys? A jau nebegalvoju apie nukautj, dabar man jis visai neberpi. Manyje staiga pabunda trokimas gyventi, ir prie j nublanksta viskas, kam a buvau pasirys. Tik bijodamas usitraukti dabar dar koki nelaim, a mechanikai tarku: A visk itessiu, k esu tau paadjs, visk i tessiu, bet jau dabar gerai inau, kad to niekad ne padarysiu. Staiga man topteli galv, kad jeigu a liauiu savo pus, tai j mane gali imti audyti mano paties draugai, juk jie neinos, kad tai a. A pradsiu aukti ko i toliau, kad jie mane suprast. A tol gulsiu prie apkasus, kol jie man atsakys. Pasirodo pirmoji vaigd. Fronte visai ramu. A giliai atsikvepiu ir i susijaudinimo kalbuosi pats su savimi: Dabar tik nepadaryk kvailysts, Pauliau. Ramiai, Pauliau, ramiai, tuomet tu isigelbsi, Pauliau. A tariu savo vard, ir tai padeda. Atrodo, lyg su manim kalbt kakas kitas, kuris turi man daugiau galios. Darosi vis tamsiau. Mano susijaudinimas praeina, a laukiu tik i atsargumo, kol pradeda kilti pirmosios raketos. Tada a iliauiu i duobs. Nukautj jau umirau. Prieais mane prasidedanti naktis ir blykiai apviestas laukas. siiriu duob; kai tik ugsta viesa, puolu j, iekau akimis kitos duobs, smunku j, pasilenkiu, slinu toliau. Priartju prie apkas. Staiga raketos viesoje pamatau, kaip prie viel utvaros kakas dar sujuda ir sustingsta; a guliu nejuddamas. Kitai raketai suvitus, a vl matau kak judant; tai tikriausiai kareiviai i ms apkas. Bet a esu atsargus ir tyliu, kol pastu ms almus. Tada imu aukti. Tutuojau atsakymo vietoje pasigirsta mano vardas: Pauliau! Pauliau!" A vl aukiu. Tai Kats ir Albertas, kurie, pasim palapins brezent, traukia mans iekoti. . Tu sueistas?
135

 Ne, ne... Mes sulendame apkasus. A papraau valgyti ir godiai ryju. Miuleris duoda man cigaret. Keliais odiais papasakoju, kas man atsitiko. ia nra nieko naujo; tokie dalykai nra kokia retenyb. Nepaprasta yra iuo atveju tiktai naktin ataka. O tai Katui Rusijoje yra tek kart dvi dienas igulti u rus pozicij, kol pavyko prasiverti pas savuosius. Apie nukautj spaustuvinink a nieko nesakau. Tik sekant ryt nebegaliu ilaikyti. Turiu papasakoti Katui ir Albertui. Juodu abu mane ramina: Nieko ia nepadarysi. Kas gi tau daugiau beliko? Tam tu ia ir esi! A klausausi j ir jauiuosi saugus, mane paguodia j artumas. Koki tik nesmoni a prikalbjau, bdamas ten, duobje! irk ten, parodo Kats. Prie brustvero stovi keletas snaiperi. Prisitais prie autuv optinius taikiklius, jie seka bar anoje pusje. Kartkartmis pokteli vis. Dabar mes igirstame kiojant: Tai gavo! Ar matei, kaip jis paoko? Serantas Elrichas ididiai atsigria ir usirao tak. iandien jis su trimis tiksliai nustatytais pataikymais uima pirmj viet auli srae. K tu pasakysi? klausia Kats. A palinguoju galva. Jeigu jis ir toliau taip varys, tai iandien vakare sagos kilpoje turs dar vien juostel, pareikia Kro pas. Arba greitai taps vicevirila, priduria Kats. Mes pavelgiame vienas . kit. A to nedaryiau, sakau a. Vis dlto, sako Kats, labai gerai, kad tu t visk matai kaip tik dabar. Serantas Elrichas vl prieina prie brustvero. Jo autuvo vamzdis krypsta ia vien, ia kit pus. Utat apie savo pergyvenimus tau nra ko ir kal bti, linkteli Albertas. Dabar a ir pats nebesuprantu savs. Tai tik dl to, kad man reikjo taip ilgai kartu su juo igulti, sakau a. Pagaliau karas yra karas. Elricho autuvas pokteli trumpai ir sausai.
136

X
Mums pasisek. Ms grup i atuoni moni turi saugoti kaim, kuris evakuojamas, nes prieininkas j per smarkiai apaudo. Svarbiausia, mes turime priirti maisto sandl, kuris dar ne visai tuias. Maistu sakyta apsirpinti patiems i esam atsarg. Tokiems dalykams mes patys tie. Mes tai Kats, Albertas, Miuleris, Tjadenas, Lras, Dteringas. Visas ms skyrius vl kartu. Tiesa, Haj jau nebegyvas. Taiau vis tiek mums smarkiai pasisek, nes kiti skyriai patyr daug daugiau nuostoli negu msikis. Bstine mes isirenkame betonuot rs, j i lauko eina laiptai. jim dengia dar speciali betono siena. Paskui imame smarkiai veikti. Mums vl pasitaiko proga leisti pailsti ne tiktai kojoms, bet ir sielai. O tokias progas mes mgstame gerai inaudoti, ms padtis per daug beviltika, ir mes negalime ilgai rodyti kakokius sentimentus. Tokie dalykai galimi tik tol, kol dar nra visai bloga. Juk mums nebelieka nieko kito, kaip tik irti visk blaiviai. Taip blaiviai, kad man pasidaro baisu, kad kartais bent vienam akimirksniui uklysta mano galv mintis i ankstesnij, priekarini laik. Bet tokios mintys ilgai nesilaiko galvoje. savo bkl mes turime irti kaip galima lengviau. Todl stengiams tam inaudoti kiekvien prog, ir ms gyvenime visai alia karo siaubo, prie pat jo, tiesiog be jokio perjimo gali atsidurti kvailyst. Kitaip mes negalime ir staia galva metams j. Ir dabar mes aistringai stengiams sukurti idilij, inoma, valgymo ir miegojimo idilij. Pirmiausia ant aslos priguldome matrac, kuriuos atsivilkome i palikt nam. Kareivio upakalis kartkartmis irgi mgsta minktai pasdti. Tik rsio viduryje lieka laisvos vietos. Paskui susirandame antklodi ir patal, puiki, minkt. To gero kaime yra valias. Mudu su Albertu aptinkame iardom raudonmedio lov su mlyno ilko baldakimu ir nrini utiesalu. Mus ipyl devyni prakaitai, kol atitempme j, taiau juk negalima palikti toki dalyk, juo labiau kad po poros dien i jos tikriausiai neliks n ipuli.
137

Mudu su Katu ieiname truput pasivalgyti po namus. Neilgai trukus, ms rankose atsiduria tuzinas kiauini ir du svarai gana vieio sviesto. Mes valgoms kakokiame salone, kai staiga pasigirsta trenksmas, ir, pramuusi sien, pravilpia pro pat mus gelein krosnel ir per kok metr nuo ms vl pramua kit sien. Lieka dvi skyls. Krosnel atlk i namo prieais mus, kur pataik granata. unikai pasisek, isiiepia Kats, ir mudu iekome toliau. Staiga mudu pastatome ausis ir leidiams bgti. Ir tuojau sustojame kaip uburti: maame tvartelyje bginja du gyvi parai. Pasitriname akis ir dar kart atsargiai pairime. I tikrj jie dar ten. Mes palieiame juos. Jokios abejons, tai tikrai du gyvi pariukai. Tai bent bus valgis! Madaug u penkiasdeimt ingsni nuo ms buveins stovi maas namelis, kuriame gyveno karininkai. Virtuvje randame didiul virykl su dviem skylmis, keptuvi, puod, katil. ia yra visko, net daugyb smulkiai priskaldyt akali sukrauta darinje. Tikra pasak alis. Nuo pat ryto du vyrai laukuose ieko bulvi, mork ir irni. Mes dideli ponai ir negalime n irti konservus i sandlio, mums reikia vieienos. Sandliuke jau guli dvi galvos kalafior. Parai paskersti. Juos sudorojo Kats. Prie kepsnio mes norime turti bulvini blyn. Bet niekur nerandame trintuvs. Taiau ir ia greitai randame ieit. Imame skardinius dangtelius ir vinimis imuame juose daugyb skylui, ir trintuvs padarytos. Trys vyrai apsimauna storomis pirtinmis, kad tarkuodami nesusidraskyt rank, kiti du skuta bulves, ir darbas eina kaip i pypks. Kats rpinasi parais, morkomis, irniais ir kalafiorais. Prie kalafior jis pagamina dargi balto padao. A kepu blynus po keturis i karto. Po deimties minui isimiklinu taip krestelti keptuv, kad i vienos puss apkep blynai ilekia or, apsiveria ir vl nukrinta savo viet. Parai kepami nesupjaustyti. Visi stovi aplink juos kaip apie kok altori. Tuo tarpu atjo svei: du radistai, kuriuos mes vaiingai pakvietme piet. Jie sdi svetainje, kur stovi pianinas. Vienas ima skambinti, o kitas dainuoja ,,Prie Vzerio". Dainuoja jausmingai, bet aikiai saks tarme. Vis tiek daina jaudina mus, stovinius prie viry klos, kur taisomi visi tie puiks dalykai.
138

Pamau mes pastebime, kad gausime pylos. Pririamieji aerostatai pastebjo i ms kamino kylanius dmus, ir prieininkas pradeda mus apaudyti. Tai tie prakeikti mai sviedinukai, kurie irausia toki ma duob ir kuri skeveldros taip toli ir taip emai lekia. Jie vilpia vis ariau aplink mus, bet mes juk negalime pamesti valgio. Niekai ima vis ariau pataikyti. Pora skeveldr pro lango vir lekia virtuv. Kepsnys jau greit bus gatavas. Bet blynus kepti dabar pasidaro sunkiau. Sviediniai krinta taip tankiai, kad skeveldros vis daniau ir daniau atsimua sien ir lekia pro lang. Kiekvien kart, kai tik igirstu atvilpiant, a, pagriebs keptuv su blynais, priklaupiu ir pasislepiu u sienos ties langu. Paskui vl i karto atsistoju ir kepu toliau. Saksas liovsi skambins, skeveldra pataik pianin. Bet ir mes palengva ubaigme visus reikalus ir organizuojame atsitraukim. Po kito sprogimo du vyrai iumpa puodus su darovmis ir bga ms blinda, kuris yra u penkiasdeimt metr. Mes matome, kaip jie dingsta jame. Dar vienas vis. Visi pasilenkia, o paskui vl ibga du vyrai kiekvienas nea po didel sot pirmars pupeli kavos ir pasiekia blinda prie sprogstant naujam sviediniui. Dabar Kats su Kropu iumpa ms puotos papuoal: didij keptuv su paskrudusiais parais. Sviedinio kaukimas, priklaupimas ir tai jie jau dumia penkiasdeimt metr ploio plynu lauku. A dar ikepu keturis paskutinius blynus; per laik turiu du karius priklaupti ant grind, utat prisidjo dar keturi blynai, o tai mano mgstamiausias valgis. Paskui iumpu kupin duben blyn ir prisiglaudiu u dur. Vl sunypia granata, trenksmas, ir a dumiu kiek kabindamas alin, abiem rankomis prisispauds prie krtins duben. Jau nebetoli blindaas, kai staiga vl pasigirsta smarkjantis vilpesys. A lekiu kaip briedis, smunku u betonins sienos, j atsimua skeveldros. Neriu laiptais rs, nusidauau alknes, bet nepametu n vieno blyno ir neapveriu dubens. Antr valand sdame valgyti. Valgome iki ei. Iki puss septyni geriame kav, karinink kav i maisto sandlio, ir rkome karinink cigarus ir cigaretes taip pat i maisto sandlio. Lygiai pus septyni pradedame vakarien. Deimt valand imetame u dur pariuk
139

griauius. Paskui ateina eil konjakui ir romui, vis i to palaimintojo maisto sandlio, ir vl ilgi, stori cigarai su iedeliais per vidur. Tjadenas tvirtina, kad trksta tik vieno: mergin i karinink bordelio. Vlai vakare igirstame kniaukiant. Maut raina kat tupi prie dur. Mes siviliojame j vid ir duodame sti. Nuo to vl mums atsiranda apetitas. Dar tebekramtydami nueiname gulti. Taiau nakt mums einasi nekaip. Per riebiai prisivalgme. Nuo vieios pariuk msos mums paleidia vidurius. Kiaur nakt neusidaro blindao durys. Lauke vis laik nusismauk kelnes tupi du trys vyrai ir keikiasi. Man paiam tenka sulakstyti devynis kartus. Apie ketvirt valand pasiekiame rekord: visi vienuolika vyr, sargybiniai ir sveiai, tupi aplink blinda. Nakties tamsoje tarsi fakelai liepsnoja degantys namai. Kaukia ir sproginja granatos. Keliu dumia voros main su audmenimis. Maisto sandlis i vieno ono nugriautas. Lyg bii spieius, nepaisydami skeveldr, veriasi sandl kolon oferiai ir vagia duon. Mes jiems netrukdome. Jeigu mes k nors sakytume, jie mus apkult, ir tiek. Todl mes darome kitaip. Paaikiname, kad esame sargybiniai ir kad inome visus sandlio kampus, atneame konserv ir keiiame juos tokius daiktus, kuri mums trksta. Ir nieko ia blogo, vis tiek greitai viskas bus nuluota. Sau atsineame i sandlio okolado ir valgome j itisomis plytelmis. Kats sako, kad tai es gerai nuo greitosios... Beveik dvi savaites mes taip valgome, geriame ir dykinejame. Niekas ms netrukdo. Granatos pamau luoja kaim nuo ems paviriaus, o mes sau laimingai gyvename. Kol tebra sveika bent dalis maisto sandlio, mums nieko daugiau nereikia, ir tik norime ia sulaukti karo pabaigos. Tjadenas taip ilepo, kad cigarus surko tik iki puss. Jis ididiai pareikia ess taip priprats. Kats irgi labai pagyvjo. Is ryto jis pirmiausia aukia: Emili, atnekite ikr ir kakavos! Apskritai visi mes baisiai iponjom, kiekvienas laiko kit savo pasiuntiniu, sako jam js" ir paliepinja. Kropai, man nieti pad, pasistenkite pagauti utl. Ir, tai sakydamas, Lras atkia jam koj kaip kokia artist, o Albertas iumpa u jos ir tempia j laiptais auktyn.
140

 Tjadenai! K? Laisvai, Tjadenai. Beje, sidmkite: ne ,,k", o klausau". Taigi: Tjadenai! Tjadenas vl nusikeikia pasinaudodamas ta citata i Gts ,,Geco fon Berlichingeno", kuri jis vis laik sikands. Dar po savaits gauname sakym pasitraukti. Geros dienos baigsi. Mus paima du dideli sunkveimiai. Jie auktai prikrauti lent. Bet mudu su Albertu dar taisome ant j savo lov su baldakimu ir mlyno ilko utiesalu, su matracais ir dviem mezginiais papuotomis antklodmis. Galvgalyje pasidedame po mai, piln puikiausi maisto produkt. Kartkartmis juos paiupinjame, ir nuo kiet rkyt der, kepenini der skardini, konserv ir cigar di ms irdis ulieja diaugsmas. Tok piln mai su savimi turi kiekvienas i ms. Be to, mudu su Kropu dar igelbjome du raudonus aksominius fotelius. Jie stovi lovoje, ir mudu karksome juose lyg kokioje teatro loje. Vir ms kaip baldakimas isipts apdangalo ilkas. Kiekvienas sikands cigar. Taip mes sdime ir i auktybi valgoms po apylinke. Tarp ms stovi papgos narvelis, kur susiradome katei. J pasimme su savimi, ir dabar ji guli narvelyje prieais savo dubenl su msa ir murkia. Mainos palengva rieda keliu. Mes dainuojame. Upakalyje ms, ten, kur dunkso dabar visai jau paliktas kaimas, nuo granat sprogim trykta vir fontanai emi. .

Po keleto dien mes iygiuojame uimti vieno kaimo. Pakeliui sutinkame bganius gyventojus; jie yra i ten ivaryti. Su savimi jie gabenasi mant, sukraut karuius, vaik veimlius ir ant nugaros. Jie eina sulink, j veidai susirpin, pilni nevilties, skubos ir nuolankumo. Vaikai sikib motinoms rankas, kartais vyresn mergait veda maesniuosius, kurie tipena priek, vis laik atsigrdami. Kai kurie neasi skurdias lles. Eidami pro mus, visi tyli. Mes tuo tarpu traukiame ygio kolona, juk pranczai neaudys kaim, kuriame tebra j tautieiai. Bet
141

jau po keleto minui ore ima aidti kauksmas, sudreba em ir pasigirsta riksmas: granata sumal ms paskiausiai einant br. Mes pabyrame visas puses ir krintame ant ems, bet tuo paiu metu a pajuntu, kad tempimo jausmas, kuris kitais kartais, atsidrus ugnyje, nesmoningai man nurodydavo teising keli, dabar visai paliko mane; galvoje blyksteli mintis: Tu esi uvs"; ji susijungia su neapsakoma baime, kuri smaugia mane. -Kit akimirksn pajuntu tarsi botago kirt per savo kairij koj. A girdiu, kaip suriko Albertas; jis kakur alia mans. Stok, Albertai, bkim! suriaumoju a, nes mes .gulime plyname lauke, be jokios priedangos. Jis svyrindamas pakyla ir bga. A greta jo. Mums reikia persigauti per aliatvor; ji auktesn u mus. Kropas sikimba akas, a iumpu j u kojos, jis surinka, a j pastmiu, ir jis perlekia per tvor. Vienu uoliu a atsiduriu upakaly jo ir krintu kdr, kuri yra u aliatvors. Ms veidai aplip maurais ir dumblu, bet priedanga ia gera. Todl lendame iki kaklo. Kai tik igirstame kaukiant, tuojau paneriame po vandeniu. Kai itaip murkteljame po tuzin kart, man jau -utenka. Ir Albertas aimanuoja. Einam i ia, kitaip a parkrisiu ir prigersiu. Kur tau pataik? klausiu a. Rodos, kel. Ar tu gali bgti? Manau, galiu... Tai bgam! Mes pasiekiame paplents griov ir pasilenk bgame juo. Ugnis mus seka. Kelias eina audmen sandl. Jeigu jis ilks or, niekas nesuras niekada ms n sagos. Todl pakeiiame savo plan ir pasukame laukus. Albertas pradeda bgti liau. Bk, a pasivysiu, sako jis ir krinta ant ems. A traukiu j u rankos ir purtau: Albertai, kelk! Jei tu dabar atsigulsi, daugiau ne bepabgsi. Einam, a tave prilaikysiu. Pagaliau pasiekiame nedidel blinda. Kropas krinta j, ir a sutvarstau jam koj. Pataikyta iek tiek vir kelio. Paskui apiriu pats save. Kelns kruvinos, ranka taip pat. Albertas savo tvarsiais apria man perautas
142

vietas. Jis nebegali pajudinti savo kojos, ir mudu stebims, kaip apskritai galjome atsivilkti iki ia. Tai padar tik baim; mes btume bg tolyn net ir tuomet, jei mums bt buvusios nutrauktos kojos. Vienais staibiais btume bg. A dar galiu iaip taip paliauti ir paaukiu pro al vaiuojanti veim, kuris mus paima. Jis pilnas sueistj. Juos lydi sanitarijos grandinis, kuris suvaro mudviem krtin po virkt skiep nuo stabligs. Lauko ligoninje taip susitvarkome, kad mus paguldo alia vienas kito. Gauname skysto buljono, kur isrebiame godiai ir kartu su panieka mat esame mat ir geresni laik, bet vis dlto mus kamuoja alkis. Na, dabar tai jau namo, Albertai, sakau a. Reikia manyti, atsako jis, kad tik a inoiau,,, kas man yra. Skausmai padidja. Sutvarstytos vietos dega kaip ugnis. Mes geriame ir geriame vanden, stiklin po stiklins. Ar auktai vir kelio mano aizda? klausia Kropas. Maiausiai deimt centimetr, Albertai, atsakau a. I tikrj tra gal trys centimetrai. tai k a nusprendiau, po valandls sako jis, jeigu jie man nupjaus koj, a pasidarysiu gal. A ne noriu su lazdomis kildiiuoti po pasaul. Taip mes gulime paskend savo mintyse, ir laukiame.

Vakare mus nugabena skerdykl". A isigstu ir greitai svarstau, k daryti; juk visiems inoma, kad lauko ligonini gydytojai per daug galvos sau nesuka, ir kaip mat nuria rankas ir kojas. Kai sueistj daug, tai kur kas paprasiau, negu iupintis ir lopyti. Atsimenu Kemerich. Jokiu bdu nesileisiu chloroformuojamas, net jeigu reikt kam nors ir pakau praskelti. Tuo tarpu viskas gerai. Gydytojas kraptosi po aizd, net man akys aptemsta. Tik jau neapsimeskite, plstasi jis ir kapoja toliau.
143

Instrumentai blizga rykioje viesoje lyg pilki vrys. Skausmai nepakeliami. Du sanitarai tvirtai laiko mane u rank, bet a vien ilaisvinu ir noriu voti gydytojui per akinius, taiau jis tai pastebi ir atoka al. Duokit itam tipui narkoz! suunka jis siuts. A tuoj nurimstu. Atleiskite, pone daktare, a bsiu ramus, tik nechloroformuokite mans. Na, mat, sukudakina jis ir vl imasi savo instrument. Tai viesiaplaukis vyrukas, daugiausia trisdeimties met, su rapyr randais veide ir lykiais auksiniais akiniais. A pastebiu, kad dabar jis tyia mane kankina, tik iaip sau rausiasi po aizd ir per savo akini vir vairuoja mane. Rankomis a sikimbu turklus ir greiiau padvsiu, negu jis igirs i mans nors vien aikteljim. Jis ikrapto skeveldr ir numeta j man. Matyt, patenkintas mano laikysena, nes rpestingai udeda tvarus ir sako: Rytoj galsit vaiuoti namo. Paskui man sugipsuoja koj. Pateks palat pas Krop, a jam pasakoju, kad tikriausiai jau rytoj ateis sanitarinis traukinys. Mums reikia pakalbti su feleriu, kad palikt mus kartu, Albertai. Man pavyksta duoti feleriui du cigarus su iedeliais per vidur ir tarti kelet reikaling odi. Jis pauosto cigarus ir klausia: Ar ir daugiau turi toki? Ger sauj, atsakau a, mano draugas, a parodau Krop, taip pat. Rytoj mudu juos mielai perduosime jums i sanitarinio traukinio lango. Jis, inoma, isyk visk supranta, pauosto dar kart ir sako: Tvarka. Nakt negalime n minuts sudti aki. Ms palatoje mirta septyni mons. Vienas itis valand auktu pavagdusiu tenoru gieda choralus, kol pagaliau pradeda gargaliuoti. Kitas, prie mirdamas, suspja ilipti i lovos ir nuliauti iki lango. Jis guli po langu, lyg nordamas paskutin kart pairti lauk.
144

Ms netuvai stovi stotyje. Laukiame traukinio. Lyja, o stotis be stogo. Antklods plonos. Mes laukiame jau dvi valandas. Feleris rpinasi mumis kaip motina. Nors man ir labai bloga, taiau ms plano neumirtu. Lyg netyia a parodau pakelius su cigarais ir vien duodu rankpinigi. U tai feleris mus apkloja palapine. Ak Albertai, draugui, atsimenu a, kur ms lova su baldakimu ir kat?.. Ir foteliai, priduria jis. Taip, raudono aksomo foteliai. Vakarais mes juose sddavome kaip kunigaikiai ir jau rengms vliau pradti juos nuomoti. U valand po cigaret. Btume gyven sau be joki rpesi ir dar udirb. Albertai, atsimenu a dar, o ms maiai su dalu... Mums pasidaro lidna. Tie daiktai mums bt labai ne pro al. Jeigu traukinys eit viena diena vliau, Kats tikrai bt mus surads ir atnes vis t ger. Prakeiktas likimas! Ms pilvuose buza skystas ligonini srbalas, o ms maiuose kiaulienos konservai. Bet mes esame taip nusilp, kad nebestengiame dl to jaudintis. Kai ryt ateina traukinys, netuvai jau kiaurai permirk nuo lietaus. Feleris pasirpina, kad mudu patektume t pat vagon. ia pilna Raudonojo kryiaus seser. Kropas paguldomas apaioje. A pakeliamas auktyn ir turiu gulti lov vir jo. Dl dievo meils, staiga isiveria man. Kas yra? paklausia sesuo. A dar kart vilgteliu lov. Ji utiesta sniego baltumo drobinmis paklodmis, nepaprastai variomis, jose dar matyti laidyns pdsakai. O mano markiniai eias savaites neskalbti ir labai nevars. Ar js pats negalite ulipti? susirpinusi klausia sesuo. Galti tai galiu, sakau a prakaituodamas, bet pirmiau nuimkite tuos baltinius. O kodl? A pats sau atrodau purvinas kaip kiaul. Ir nejaugi turiu ia gulti? Jie pasidarys... Nedrstu visko pasakyti.
145

 Truput nevars? klausia ji padrsindama. Tai niekis, paskui mes juos iskalbsime. Ne, ne tas... sakau a susijaudins. Prie tokio kultros antpldio a nepriaugs. - Argi u tai, kad js ten guljote apkasuose, mes negalime iskalbti bent lovos baltini? kalba ji toliau. A iriu j: ji atrodo maloni ir jauna, varut ir dailut, kaip ir viskas ia aplinkui. Sunku sivaizduoti, kad tokie dalykai yra ne tiktai karininkams, ir mogus pasijunti nejaukiai ir net kakaip nesaugiai. Ir vis dlto i moteris tikras budelis: ji veria mane pasakyti visk. Tiktai... A nutylu: juk ji privalo suprasti, k a turiu galvoje. Na, k gi dar? A turiu utli, pagaliau ibliaunu. Ji juokiasi: Joms irgi reikia kartais gerai pagyventi. Dabar man viskas vis tiek. A sikraustau lov ir usikloju. Kakieno ranka grabinja po antklod. Tai feleris. Gavs cigarus, jis nueina. Po valandos pastebime, kad jau vaiuojam.

Nakt pabundu. Kropas irgi sujuda. Traukinys tyliai rieda bgiais. Viskas atrodo dar kakaip nesuprantama: lova, traukinys, namo. A sunibdu: Albertai! Na? Ar neinai, kur ia iviet? Rodos, tos durys po deinei. Pairsiu. Vagone tamsu, a apsiiupinju gulto krat ir noriu atsargiai nuiuoti emyn. Taiau mano koja neranda kur atsiremti, a paslystu sugipsuota koja neatsistosi ir su triukmu atsiduriu ant grind. imts velni, sakau a. Usigavai? klausia Kropas. O tu negirdjai? suniurnu a. Taip daviau gal va, kad...
146

Vagono gale atsidaro durys. Sesuo ateina su iburiu rankoje ir pamato mane. Jis ikrito i lovos... Ji paiupinja man puls ir prideda rank prie kaktos. Bet temperatros js neturit. Ne... prisipastu a. O gal susisapnavot? klausia ji. Turbt, isisukinju a. Dabar vl prasideda klausinjimas. Ji iri mane savo viesiomis akimis, tokia vari ir nuostabi, ir a niekaip negaliu jai pasakyti, ko man reikia. Mane vl ukelia vir. Niekis, kaip nors susitvarkysim. Kai ji ieis, a tuojau vl pamginsiu nulipti emyn. Jeigu ji bt sena moteris, dar bt galima jai pasakyti, ko man reikia, bet ji tokia jauna, daugiausia dvideimt penkeri met. Nieko nepadarysi, jai a negaliu pasakyti. Tuo metu man pagalb ateina Albertas, jam nra ko varytis, nes visas is reikalas jo juk nelieia. Jis paaukia seser. Toji atsigria. Sesute, jis norjo... Bet ir Albertas nebeino, kaip reikt tinkamai ir padoriai pasakyti. Fronte savo tarpe mes tai pasakydavome vienu odiu, bet ia, tokios damos akivaizdoje... Taiau staiga jis atsimena mokyklos laikus ir sklandiai pabaigia: Jis nort laukan, sesute. Ak, taip, sako sesuo, dl to jam visai nereikia lipti i lovos, juk jo koja sugipsuota. Ko js, ties sakant, norjote? kreipiasi ji mane. is naujas poskis mirtinai igsdina mane, nes neturiu jokio supratimo, kaip tuos daiktus specialist prasta vadinti. Sesuo ateina man pagalb: Mao ar didelio? Kokia gda! A apsipilu prakaitu ir suglums sakau: Tik mao... Vis dlto viskas baigiasi dar madaug laimingai. A gaunu butel. Po keleto valand nebe man vienam taip atsitinka, o ryt mes visi jau apsiprantame ir nesigdydami praome to, ko mums reikia. Traukinys vaiuoja pamau. Kartkartmis jis sustoja, ikraunami mirusieji. Sustoja jis gana danai.
147

Albertas turi kario. A jauiuosi pus bdos, koj skauda, bet blogiausia, kad po gipsu turbt yra utli. Baisiai nieti, o a negaliu pasikasyti. Itisas dienas mes snaudiame. Pro lang tyliai slenka peizaas. Trei nakt atvykstam Herbestal. I sesers suinau, kad Albertas stotyje bus ikeltas, mat jam nekrinta temperatra. O iki kur eina traukinys? klausiu a. Iki Kelno. Albertai, mudu pasiliksime kartu, sakau a, pamatysi. Kai sesuo vl pasirodo, a sulaikau kvap ir suvarau or galv. Veidas ipampsta ir parausta. Sesuo sustoja: Jums skauda? Taip, sudejuoju a, staiga ujo. Ji paduoda man termometr ir nueina toliau. A nebiau Kato mokinys, jeigu neinoiau, k daryti. itie kareiviki termometrai nra skirti patyrusiems kariams. Reikia tik uvaryti gyvsidabr gerokai vir, tuomet jis pasilieka ploname vamzdelyje ir nebekrinta. A pasikiu termometr po paastimi striai, gyvsidabriu emyn, ir imu tauknoti j smiliumi. Paskui kresteliu apverts. Taip gaunu 37,9. Bet to dar maa. Atsargiai pakaitins degtuku privarau iki 38,7. Kai sesuo grta, a nioktuoju, nutrkstamai alsuoju, spoksau j beprasmiku vilgsniu, imu neramiai vartytis ir nibdu: Oi, nebeitursiu... Ji usirao mane lapel. A tikrai inau, kad be rimto reikalo mano gipsinis tvarstis nebus nuimtas. Mudu su Albertu ikelia drauge.

Mes gulime katalikikoje ligoninje, toje paioje palatoje. Tai didel laim, nes katalikikos ligonins garsios gera prieira ir geru valgiu. Ligonin pilna sueistj i ms traukinio; tarp j daug sueist sunkiai. iandien ms dar neapiri, nes ia per maa gydytoj. Koridorium be paliovos vainja emi veimliai su guminiais ratais, ir juose visuomet kas nors guli isitiess.
148

Taip gulti, visu ilgiu isitiesus, pasiutikai nepatogu; taip gerai tik miegoti. Naktis labai nerami. Niekas negali umigti. Tik paryiu mes truput usnstame. Kai pravinta, a pabundu. Durys atdaros, ir i koridoriaus girdiu balsus. Ir kiti pabunda. Vienas i j, kuris ia guli jau kelet dien, mums paaikina: ia viruje seserys kiekvien ryt meldiasi. Jos tai vadina rytmetine malda. Kad ir js gautute savo dal, jos atidaro duris. Tai labai grau i j puss, bet mums gelia kaulus ir galvas. Tai kvailyst, sakau a. Vos spjau umigti. ia viruje guli lengvesni ligoniai, todl jos taip ir daro, atsako jis. Albertas ima dejuoti. A pykstu ir aukiu: Ei js ten, nurimkit! Po valandls pasirodo sesuo. Savo juodai baltu apdaru ji primena daili ll, kuri umaunama ant kavinuko, kad kava neataut. Udarykite duris, sesute, sako kakas. Ten meldiamasi, todl durys atidarytos, atsako ji. Bet mes dar nortume pamiegoti... Melstis geriau, negu miegoti. Ji stovi ir nekaltai ypsosi. Be to, jau septinta valanda. Albertas vl sudejuoja. Udarykite duris! surinku a. Ji visai sutrinka toki dalyk, matyt, ji negali suprasti. Juk meldiamasi ir u jus. Vis tiek! Udarykite duris! Ji dingsta neudariusi dur. Vl pasigirsta litanija. A dkstu ir sakau: Dabar a skaiiuosiu iki trij. Jeigu jos per t laik nesiliaus, leisiu kuo pakliuvus. A irgi, pareik kitas. A skaiiuoju iki penki. Paskui paimu butel, nusitaikau ir paleidiu pro duris koridori. Butelis sudta j tkstanius uki. Malda nutyla. Pasirodo visas brys seser; jos barasi, bet labai saikingai. Udarykit duris! aukiame mes. Jos pasitraukia. Maoji, kuri pirmiau buvo pas mus, nueina paskutin.
149

 Pagonys, suiulba ji, bet duris udaro. Mes nugaljome.

Vidurdien ateina ligonins inspektorius ir oka mums akis. Jis ada kiti mus tvirtov ir dar daugiau. Ligonins inspektorius tai visai tas pats kaip ir intendantas. Nors jis neioja ilg pag ir antpeius, bet vis tiek yra valdininkas, ir todl j net ir naujokas rimtai neiri. Tegul sau kalba. K jis gali padaryti... Kas met butel? klausia jis. Man dar nespjus sugalvoti, prisipainti ar ne, kakas sako: A! Vienas susivlusi barzda vyras pasikelia lovoje. Visiems baisiai domu, kodl jis pasisako. Js? Taip. A buvau susijaudins, kad mus be jokio reikalo paadino, ir nesusitvardiau. Pats neinojau, k darau. Jis kalba kaip i rato. Js pavard? Atsarginis Jozefas Hamacheris. Inspektorius ieina. Visi nesitveria smalsumu. Kodl tu pasisakei? Juk ne tu metei! Jis aiposi: Tai nieko. A turiu leidim". Dabar visiems viskas aiku. Kas turi leidim", gali daryti, k nori. Taip, pradeda jis pasakoti, a buvau sueistas j galv ir po to gavau liudijim, kad tarpais esu nepa kaltinamas. Nuo to laiko man gerai. Mans negalima erzinti. Taigi man nieko nepadarys. Tas dd i apaios gerokai supyks. O pasisakiau a todl, kad tas butelio metimas man patiko. Jeigu jos rytoj vl atidarys duris, mes vl leisim. Mes smarkiai diaugiams. Dabar, turdami savo tarpe Jozef Hamacher, galime daryti rizikingiausi dalyk. Paskui ms paimti atvaiuoja begarsiai, emi veimliai. Tvarsiai pridiv. Mes baubiame kaip buliai.
150

Ms kambaryje guli atuoni vyrai. Sunkiausiai sueltas Peteris, tamsus papurgalvis, jo plauiuose sudtinga aizda. Jo kaimynui Francui Vchteriui perauta ranka; i pradi neatrodo, kad ia bt kas blogo. Taiau treij nakt jis kteli mums, kad paskambintume, jis mano, kad jam bga kraujas. A smarkiai skambinu. Budinti sesuo neateina. Vakare mes j gerokai privarginome, nes visi buvome pertvarstyti, ir todl mums labai skaudjo. Vienam reikjo koj paguldyti taip, antram kitaip, treiasis pra vandens, ketvirtam ji turjo ipurtyti pagalv; pagaliau storoji sen m piktai burbti ir trenk durimis. Dabar ji tikriausiai mano, kad mes pradsime visk i naujo, ir todl neateina. Mes laukiame. Paskui Francas sako: Paskambink dar kart. A skambinu. Ji vis dar nepasirodo. Nakt ms fligelyje bna tik viena budinti sesuo, ir gal kaip tik dabar ji uimta kitose palatose. Ar tu tikras, Francai, kad tau bga kraujas? klausiu a. Jei ne, tai mes vl gausime pylos. Tvarstis lapias. Ar kas nors negali udegti viesos? Ir to nemanoma padaryti. Mygtukas yra prie dur, o atsikelti niekas negali. A tol laikau nykt ant skambuio, kol jis nutirpsta. Galbt sesuo usndo. Juk jos turi tiek daug darbo ir jau dien pervargsta. O kur dar begalins maldos. O gal meskim butel? klausia Jozefas Hamache ris, kuriam viskas leista. Jei negirdi skambuio, tai to tikrai neigirs. Pagaliau durys atsidaro. Pasirodo usimiegojusi sen. Kai ji pamato, kas atsitiko Francui, ima skubti ir suunka: Kodl niekas nieko nepasak? Mes skambinom. O vaikioti ia niekas negali. Jis neteko daug kraujo, ir sesuo j perria. I ryto mes pamatome jo veid: jis pasidars atresnis ir labiau pagelts, o vakar vakare dar atrod beveik sveikas. Dabar sesuo ateina jau daniau. Kai kada ateina ms slaugyti pagalbins seserys i Raudonojo kryiaus. Jos yra gerairds, bet kartais truput
151

nevikrios. Perkeldamos mus i lovos veiml, jos danai ugauna ir paskui taip isigsta, kad nuo to mums dar blogiau pasidaro. Vienuols yra patikimesns. Jos ino, kaip reikia paimti ligon, bet mes nortume, kad jos bt iek tiek linksmesns. Kai kurios, tiesa, turi humoro, ir tos yra aunios. Kas, pavyzdiui, nepadaryt malonumo seseriai Libertinai, itai puikiai seseriai, kuri vos i tolo pamaius, visame fligelyje pakyla nuotaika? Toki ia yra ir daugiau. Dl j mes pasiruo okti ugn. Ne, tikrai nra ko skstis vienuols ia elgiasi su mumis visai kaip su civiliais. Utat vos tik atsimeni gulos ligonines, i karto pasidaro baisu. Francas Vchteris taip ir nebeatgauna jg. Vien dien jis igabenamas ir nebegrta. Jozefas Hamacheris ino, kas atsitiko: Jo mes daugiau nematysim. Jie nugabeno j mirties palat. Kas tai per mirties palata? klausia Kropas. Na, kur mons mirta... O kas tai yra? Toks maas kambariukas fligelio kampe. Kas jau rengiasi greitai pastatyti kojas, tas ir gabenamas ten. Ten stovi dvi lovos. Visi j vadina mirties palata. Bet kodl jie taip daro? Taip jiems paskui maiau darbo. Be to, ir patogiau, nes kambariukas prie pat lifto lavonin. Galbt taip daroma ir todl, kad niekas nenumirt palatose, kit akyse. Pagaliau tok geriau ir slaugyti, kai jis guli vienas. O kaip jis pats jauiasi? Jozefas gteli peiais: Paprastai jis jau maa k besupranta. Ar t ino visi? Kurie ia jau seniau guli, tie, aiku, ino.

Popiet Franco lov paguldomas naujas ligonis. Prajus porai dien, jis irgi igabenamas. Jozefas reikmingai mosteli ranka. Dar ne vienas itaip ms akyse ateina ir vl ieina. Kartais prie lov sdi gimins ir verkia arba tyliai, nedrsiai kalbasi. Viena senut labai nenori ieiti, bet
152

nakt jai ia negalima pasilikti. Kit ryt ji pasirodo itin anksti, taiau vis tiek jau per vlu, kai ji prieina prie lovos, ten jau guli kitas. Jai reikia eiti lavonin Obuolius, kuriuos atsine, ji atiduoda mums. Ir maajam Peteriui darosi vis blogiau Jo temperatros kreiv atrodo labai negerai, ir vienadien? alia jo lovos sustoja emasis veimlis. Kur? klausia jis. tvarstomj. Jis perkeliamas veiml. Bet sesuo padaro klaid: ji nuima nuo kablio jo mundur ir taip pat padeda ant veimlio, kad nereikt vaikioti antr karta. Peteris i karto visk supranta ir stengiasi nusiristi nuo veimlio: A pasiliksiu ia! Jie laiko j. Jis tyliai aukia savo perautais plauiais: A nenoriu mirties palat! Mes tave veame tvarstomj. O kam jums mano munduras? Jis nebegali kalbti. Tik nibda ukimusiu, susijaudinusiu balsu: Palikit mane ia! Jie nieko neatsako ir ivea j. Prie dur Jis dar mgina pasikelti. Jo juoda garbanota galva kreta, akys pilnos aar. A sugriu! A sugriu! aukia jis. Durys usidaro. Mes visi susijaudin, bet tylim. Pagaliau Jozefas sako: Tai jau ne vienas sak. Bet kas jau ten pateko, niekas neilaik.

Man padar operacij, ir a dvi dienas vemiu. Gydytojo ratininkas sako, kad mano kaulai nenori suaugti. Kitam jie suaugo negerai, ir reikia vl juos lauti. Tai jau tikra bda. Pas mus tarp naujai atgabent yra du jauni kareiviai plokiais padais. Vizitavimo metu tai pamato vyriausiasis gydytojas ir diaugdamasis sustoja prie j lov. Tai mes paalinsim sako jis. Padarysim ma operacij, ir js kojos bus sveikos. Sesute, uraykit juos.
153

Kai jis ieina, visainis Jozefas spja: Tik jau nesileiskit operuoti! Senis truput kvteljs. Jis kaip pals iumpa kiekvien, kur tik pamato su tokiomis kojomis. Jis ioperuos jums plokius padus, i tikrj jie nebus plokti; bet utat js pdos pasiliks kreivos, ir vis gyvenim tursite su lazdomis vaikioti. Tai k gi mums dabar daryti? klausia vienas. Nesutikti! Js ia aizdoms gydyti, o ne ploktiems padams! O fronte js kojos buvo kitokios? Na, matot! Dabar js dar galit vaikioti, o kai senis padirbs su savo peiliu, tai pasidarysite luoiai. Jam reikia bandomj triui, todl karas jam, kaip ir visiems gydytojams, yra puikiausi laikai. Pairkite, kas darosi ten, apaioje, ten liauioja visas tuzinas moni, kuriuos jis operavo. Kai kurie ia guli met metus, nuo keturioliktj ir penkioliktj met. N vienas i j nepradjo vaikioti geriau, negu vaikiojo, atvirkiai, beveik visiems pablogjo, daugumos kojos sugipsuotos. Kas pus met jis griebia juos vl ir lauo jiems kaulus i naujo, ir kiekvien kart sako, kad dabar jam pasiseks. Bkit atsargs, be js sutikimo jis negali operuoti. Ak draugui, nuvargusiu balsu sako vienas i j, geriau kojas negu makaul. K gali inoti, kuri viet gausi, kai vl atsidursi ten, fronte? Tegul jis daro man, k tik nori, kad tik a galiau grti namo. Geriau bti lubam, negu nukautam. Kitas, to paties amiaus kaip ir mes, nenori. Kit ryt senis liepia abudu nugabenti apai ir tol kalbinja juos geruoju ir piktuoju, kol tie pagaliau sutinka Ir k gi jie daugiau darys? Juk jie tik eiliniai, o jis didelis virininkas. Sugipsuoti ir chloroformuoti atgabenami jie atgal.

Alberto popieriai prasti. Jis iveamas, ir jam amputuojama koja. Nupjaunama visa koja iki pat viraus. Dabar jis beveik visai nekalba. Tik kart prasitaria, kad, jei tik gaut savo revolver, tuojau nusiaut. Atvyksta naujas transportas. ms palat paguldomi du aklieji. Vienas i j visai jaunas muzikantas. Paduodamos jam valgyti, seserys niekada neatsinea pei154

lio, kart vienai jis jau buvo itrauks j i rankos. Bet ir laikantis tokio atsargumo, vyksta nelaim. Vakare seser, kuri j valgydina, kakas paaukia, ir ji padeda lkt su akute ant jo staliuko. Jis apiuopomis susiranda akut ir, pagriebs j, i vis jg smeigia sau ird; paskui stveria savo bat ir, kiek pajgdamas, kala juo akuts kot. Mes aukiame pagalbos, ir prireikia trij vyr akutei itraukti. Buki akuts dantys buvo jau giliai varyti. Vis nakt jis mus plsta, ir niekas negali miegoti. Ryt j itinka isterijos priepuolis. Vl kelios lovos itutja. Slenka diena po dienos, pilnos skausm ir baims, dejavim ir gargaliavim. Net ir mirties palatos nieko nepadeda, j per maa, ir mons naktimis mirta ir ms palatoje. Mirtis greitesn u seser valgum. Bet tai vien dien atsidaro durys ir rieda emasis veimlis, o jame sdi iblyks, sulyss Peteris, su nugaltojo mina pakls juod garbanot galv. vytiniu veidu sesuo Libertina pristumia j prie jo senos lovos. Jis sugro i mirties palatos. Mes jau seniai j laikme mirusiu. Jis apsidairo: K js dabar pasakysit? Ir net Jozefas turi sutikti, kad pana dalyk jis mato pirm kart.

Palengva kai kuriems i ms leidiama atsikelti. A taip pat gaunu ramentus ir po truput pradedu kildiiuoti. Taiau a juos maai vartoju, negaliu pakelti Alberto vilgsnio, kur jis smeigia mane, kai einu per kambar. Jis visuomet iri mane tokiomis keistomis akimis. Todl retkariais isprunku koridori, ten jauiuosi laisvesnis. Vienu auktu emiau guli sueisti pilv ir nugarkaul, galv ir su amputuotomis abiem rankomis arba kojomis. Deiniajame fligelyje ligoniai sutrupintais andikauliais, apsinuodij dujomis, su perautomis nosimis, ausimis ir kaklais. Kairiajame fligelyje aklieji ir tie, kuriems sueisti plauiai, dubenys, snariai, inkstai, manels, skilviai. Tik ia gali pamatyti, kur tik mogus gali bti sueistas. Du mons mirta stablige. J oda iblykta, snariai sustingsta, gal gale tik vienos akys
155

gyvena dar ilgai ilgai. Kai kuri sueistj perautos rankos ar kojos dtos kilpas ir kybo ore, tarsi kartuvse; po aizda pastatytas dubuo, kur laa pliai Kas dvi arba tris valandas indas itutinamas. Kitiems ligoniams prie lov pritaisyti sunks svoriai, kurie nukar emyn ir laiko itemp rank ar koj. A matau sueistas arnas, kurios nuolat pilnos imat. Gydytojo ratininkas parodo man rentgeno nuotrauka? kuriose matyti visikai sutrupinti dubens, keli ir pei kaulai. Negali suprasti, kaip tokie sudraskyti knai dar gali turti moni veidus, kurie gyvena prast kasdienin gyvenim. O juk tai tik viena ligonin, ienas skyrius! J yra imtai tkstani Vokietijoje, imtai tkstani Pranczijoje, imtai tkstani Rusijoje. Kaip beprasmika yra visa tai, kas kada nors buvo rayta, daryta galvota, jeigu dar galimi tokie dalykai! Viskas yra melas ir neturi jokios reikms, jeigu tkstantmet kultra negaljo nieko padaryti, kad nebt liejamos ups kraujo ir nereikt imt tkstani toki tai kankinimo kambari. Tik ligoninje galima pamatyti, kas yra karas. A esu jaunas, man tik dvideimt met; bet gyvenime a nemaiau nieko kito, kaip tiktai nevilt, mirt, baim ir beprotikiausio pavirutinikumo supynim su neapsakytomis kaniomis. A matau jog kakas siundo tautas vien prie kit, ir mons tyldami, nieko nesuprasdami kvailai, paklusniai ir nekaltai udo vienas kit. A matau, kad protingiausios pasaulio galvos iradinja ginklus ir odius, kad visa tai bt galima daryti dar rafinuoiau ir pratsti dar ilgiau. Ir kartu su manimi visa tai mato mano amiaus mons vienoje ir kitoje pusje, visame pasaulyje, tai kartu su manimi pergyvena visa mano karta. K darys ms tvai, jeigu mes kada nors prisikelsime atsistosime prieais juos ir pareikalausime ataskaitos? Ko jie sulauks is ms, jeigu ateis laikas, kada nebus karo? Ilgus metus mes nieko daugiau neveikme, tik udme mones. Tai buvo pirmoji profesija ms gyvenime. Visa, k mes inome apie gyvenim, tai mirtis. Kas gi bus po viso to? Ir kas bus i ms?

Seniausias ms palatoje yra Levandovskis. Jam keturiasdeimt met, jis smarkiai sueistas vidurius ir jau
156

deimt mnesi guli ligoninje. Tik paskutinmis savaitms mogus jau tiek pasitais, kad gali iek tiek pa-lbuoti susiriets. Jau keletas dien, kai jis smarkiai susijaudins. Jo mona para jam i kakokio Lenkijos ukampio miestelio, kur ji gyvena, kad sutaup tiek pinig, jog gali atvaiuoti jo aplankyti. Ji jau vaiuoja ir gali bet kuri dien pasirodyti. Levandovskis visikai prarado apetit, dereles su kopstais, ir tas, vos atkands kok ksn, jis atiduoda kitiems. Vis laik vaikioja po palat su laiku rankose, kiekvienas j yra jau tuzin kart skaits, pato tampas dievai ino kiek jau kart tikrintas, ratas pasidars vos skaitomas nuo riebal dmi ir pirt atspaud, ir pagaliau vyksta, kas ir turjo vykti: Levandovskis pakyla temperatra, ir jis vl turi gulti lov. Savo monos jis nemat jau dveji metai. Per laik ji pagimd jam kdik, kur atsivea su savimi. Bet Levandovskis neieina i galvos visai kas kita. mogelis tikjosi, kad, atvaiavus jo senei, jis gaus leidim ieiti miest juk kiekvienam aiku: pasiirti savo mon, inia, malonus dalykas, bet kai mogus po tokio ilgo laiko vl susitinka su ja, jis, kiek galima, nori ir io to daugiau. Levandovskis valand valandas yra svarsts su mumis it klausim, nes tarp kareivi nra joki paslapi. Niekas ia ir nemato nieko ypatingo. Tie i ms, kurie jau gali ieiti, nurod jam kelet puiki kampeli mieste, skveruose ir parkuose, kur jam niekas netrukdyt, o vienas suuod net ir nedidel kambariuk Bet kas i to? Levandovskis guli lovoje, ir j kamuoja rpesiai. Jeigu jis nepasinaudos ia proga, nebemielas jam bus ir gyvenimas. Mes j guodiame ir priadame kaip nors visk sutvarkyti. Kit popiet atvyksta jo mona, maut, susitraukusi moterikait, su baikiomis ir skubiai bgiojaniomis paukio akutmis, apsivilkusi kakuo panaiu juod mantilij su daugybe juosteli ir kaspin. Dievai ino, i kur ji ir trauk tok aprangal, turbt paveldjo. Ji kak tyliai sumurma ir baukiai sustoja prie dur. Isigsta pamaiusi eis vyrus. Na, Marija, sako Levandovskis, ir Adomo obuolys jam taip sukruta, kad baisu darosi, eik drsiai, jie nieko tau nedarys.
157

Moterk eina aplinkui ir kiekvienam i ms paduoda rank. Paskui ji parodo kdik, kuris per t laik spja pridirbti vystyklus. Su savimi ji turi didel, karoliukais nusagstyt krep, i kurio iima var skarul ir vikriai per vysto vaik. Tai jai padeda nugalti pirmj sumiim, ir abu pradeda kalbtis. Levandovskis labai neramus ir vis laik savo apskritomis isprogusiomis akimis nairuoja mus. Jo vilgsnis didiai nelaimingas. Dabar laikas patogus, gydytoj vizitavimas baigtas, daugi daugiausia palat galt kiti galv kokia sesuo. Todl vienas i ms dar ieina pasivalgyti. Grs jis linkteli galva: Ninieko nematyti. Na, Johanai, sakyk jai, koks reikalas, ir negaik. Juodu kalbasi savo kalba. mona kiek paraudusi ir sumiusi iri mus. Mes gerairdikai rodome dantis ir nerpestingai numojame ranka, didelio ia daikto! Velniop visus prietarus! Jie tinka kitokiems laikams. ia guli stalius Johanas Levandovskis, sualotas kareivis, o tai jo mona. Dievai ino, kada juodu vl pasimatys, jis nori j turti, ir jis turi j gauti, ir baigtas kriukis. Du vyrai atsistoja prie dur, pasireng sulaikyti ir ukalbinti seser, jeigu ji atsitiktinai eit pro al. Jie priada saugoti apie ketvirt valandos. Levandovskis gali gulti tik ant ono, todl vienas i ms ukia jam u nugaros dar por pagalvi. Albertas paima palaikyti kdik, paskui mes truput nusigriame, ir juodoji mantilija dingsta po antklode; mes, garsiai trankydami kortas ir plepdami visokius niekus, loiame skat. Viskas eina kaip i pypks. A surinkau tik giles, ir tai dar menkas, bet iaip taip dar isisuku. Mes taip sigilin, kad beveik umirtame Levandovsk. Po kurio laiko vaikas pradeda liumbti, nors Albertas spuoja j kaip pals. Paskui kakas truput subraka ir sulama, ir kai mes iaip sau, tarp kitko pakeliame akis, pamatome, kad vaikas jau turi burnoje buteliuk ir vl yra pas motin. Viskas pavyko. Dabar mes jauiams kaip viena didel eima; Levandovskio mona smarkiai palinksmjo, o jis pats guli iprakaitavs ir vytte vytdamas. Jis ikrauna isiuvintj krep; pasirodo pora ger der; Levandovskis ikilmingai, lyg puokt gli, pa158

ima peil ir supjausto deras gabalus. Plaiu mostu jis parodo mus, ir maut, susitraukusi moterik ypsodamasi eina nuo vieno prie kito ir dalija der; dabar ji atrodo i tikrj grai. Mes j vadiname motina, ji diaugiasi ir ipurto ms pagalvius.

Po keleto savaii man reikia kiekvien ryt vaikioti Canderio gydomosios gimnastikos institut. Ten mano koja pritvirtinama prie pedalo ir judinama. Ranka jau seniai sugijo. I fronto ateina vis nauji transportai. Tvarsiai jau daromi nebe i marls, o i balto gofruoto popieriaus. Su tvarstomja mediaga fronte labai striuka. Alberto koja gyja gerai. aizda beveik usitrauk. Po keleto savaii jam reiks vykti protez dirbtuv. Jis vis dar kalba maai ir yra daug rimtesnis negu anksiau. Danai jis nutyla vidury pokalbio ir iri prieais save pastirusiu vilgsniu. Jeigu ne mes, jau seniai bt nusiovs. Bet dabar pavojingiausias laikas jau prajo. Kartais jis jau iri, kaip mes loiame skat. A gaunu atostog. Motina nebenori mans ileisti. Ji labai silpna. Namie dar blogiau negu prajus kart. Paskui gaunu aukim pulk, ir vl vaiuoju front. Man sunku atsisveikinti su savo draugu Albertu Kropu. Taiau kareivis ilgainiui pripranta prie visko.

XI
Mes jau nebeskaiiuojame savaii. Kai a atvykau, buvo iema, ir sprogstani granat imetami sual ems grumstai buvo beveik tokie pat pavojingi, kaip ir skeveldros. Dabar mediai vl sualiav. Frontas barakai, barakai frontas, ir taip bga ms gyvenimas. I dalies mes prie to jau pripratome, karas yra tokia pati mirties prieastis, kaip vys ir tuberkulioz, kaip gripas
159

ir dizenterija. Tik ia mirties atvejai yra daug danesni, vairesni ir siaubingesni Ms mintys yra molis; jas minko besikeiianios dienos; jos geros kai mes ilsims jos mirta, kai mes gulime ugnyje. Ms vidus granat iraustas kaip iraustas laukas aplinkui. Taip yra visiems, ne tiktai mums vieniems; praeitis dabar nebeturi reikms, ir i tikrj niekas jos nebeprisimena Skirtumai, kuriuos slygoja isilavinimas ir aukljimas, beveik inyko ir yra vos pastebimi. Kartais jie suteikia tam tikr pirmenybi, paddami susivokti aplinkybse, bet turi ir blogybi, nes sukelia klii, kurias reikia veikti Tarsi kadaise mes btume buv vairi ali monetos; paskui jos buvo perlydytos, ir dabar visose spaustas tas pats tampas Norint irti skirtumus, reikia labai kruopiai itirti metal Pirmiausia mes esame kareiviai ir tik jau paskui kakokiu keistu ir gdingu bdu dar ir atskiri mons. Mes esame didiul broli eima, j sieja keisti saitai, kuriuose yra tam tikro draugikumo, liaudies dainose apdainuoto, vienokio a* kitokio solidarumo, kur pasta tik kaliniai palusio ugningumo bdingo vien mirti pasmerktiems monms mus vienija tas pats pavojingas gyvenimas, kuris pasiymi tempta mirties laukimu bei vieniumu ir kurio esm yra ta, kad mogus nerpestingai pasiima laimtas valandas ir daro tai be jokios patetikos Jeigu reikt J vertinti, jis ir herojikas, ir banalus, taiau kas nors tai daryti? tai kad ir toks vykis- gauname ini, kad prieininkas pradeda atak, ir Tjadenas, palusiai skubdamas, isrebia savo irni sriub su lainiais nes jis neino, ar dar bus gyvas po valandos. Mes ilgai ginijoms, ar jis gerai pasielg, ar ne Kats sako, kad negerai, nes gali bti sueistas pilv, o tai pavojingiau tada, kai skrandis pilnas negu tada, kai jis tuias. Tokie dalykai mums problema, mes irime juos rimtai, ir kitaip negali n bti. Gyvenimas ia, kur kiekvienu meta tavs laukia mirtis, yra pasibaistinai paprastas, jam utenka to kas reikalingiausia, visa kita miega giliu miegu, mes esame labai primityvs, ir is primityvumas mus gelbja. Jeigu mes btume kiek sudtingesni, jau seniai btume pami dezertyrav arba krit. Tai lyg kokia ekspedicija poliarinius ledynus, kiekviena organizmo funkcija turi tarnauti tik gyvybs
160

palaikymui ir priverstinai dirba iam tikslui. Visa kita yra paalinta, kad nereikt be reikalo eikvoti jg. Mums tai yra vienintelis bdas isigelbti, ir ramybs valandomis, kai paslaptingas praeities atspindys tarsi dulsvame veidrodyje parodo man atsiskyrusius nuo mans mano dabartins bties kontrus, a danai sdiu prie save lyg prie svetim ir stebiuosi, kad ta bevard aktyvi galia, kuri vadinasi gyvyb, sugebjo prisitaikyti net ir prie i form. Visos kitos funkcijos miega iemos miegu, gyvybei rpi tik viena, kaip pabgti nuo vis laik gresianios mirties; gyvenimas, nordamas isaugoti ms instinkt, pavert mus galvojaniais gyvuliais; jis padar mus bukus, kad nesutriukint ms siaubas, kuris mus ugrit, jeigu galvotume aikiai ir smoningai; jis paadino mumyse draugikum, kad mes nenusiristume vienatvs bedugn; jis suteik mums laukinio mogaus abejingum, kad mes, niek nepaisydami, kiekvien moment jaustume pozityvisias puses ir sukauptume jas kaip atsarg prie nebties antpuol. Taip mes gyvename udar, rst gyvenim, kuris vyksta kakur paiame paviriuje, ir tik retkariais koks nors vykis iskelia kibirktis. Bet tuomet staiga prasiveria sunkaus ir baisaus ilgesio liepsna. Tai yra pavojingi akimirksniai, kurie mums parodo, kad ms prisitaikymas yra tik dirbtinis, kad tai ne ramyb, o didiausios pastangos bti ramiems. Savo iorinmis gyvenimo formomis mes beveik nesiskiriame nuo bumen; bet jeigu jie gali visuomet taip gyventi, nes jiems tai yra natralu, o, tempdami savo dvasines jgas, jie tik tobulja, tai mums visai kas kita: ms vidins jgos yra temptos ne tam, kad tobultume, o tam, kad engtume atgal. Jiems tai prasta ir savaime suprantama, o mes tai pasiekiame tik didiausiomis pastangomis ir dirbtinai. Kartais nakt, kai per sapn uplsta mus avios vizijos ir mes pabundame j uburti, staiga, siaubo apimti, pajuntame, koks silpnas tas ramstis ir kokia menka toji riba, skirianti mus nuo tamsos; mes esame maos liepsnels, kurias silpnos sienos vos saugoja nuo sunaikinimo ir beprotybs audros ir kurios nuolat virpa nuo jos gsi ir kas akimirksn gali ugesti. Tuomet duslus kautyni imas virsta iedu, kuris mus apjuosia, mes susitraukiame save ir iplstomis akimis irime nakties tams. Tik miegani draug alsavimas kiek nuramina, ir taip mes imame laukti ryto.
161

Kiekviena diena ir kiekviena valanda, kiekviena granata ir kiekvienas nukautasis vis labiau pakerta it silpn atram, ir slenkantys metai j greitai dilina. A matau, kaip ir aplink mane ji pamau griva. tai kaip kvailai atsitiko Dteringui. Jis buvo vienas i t, kurie labai mgsta laikytis atskirai. J praud vynia, kuri jis pamat viename sode. Mes kaip tik grome i fronto, ir i vynia, rytui autant, netiktai pasirod kelio vingyje netoli naujosios ms buveins. Ji dar buvo be lap, bet visa aplipusi baltais iedais. Vakare Dteringas kakur dingo. Pagaliau jis sugro laikydamas rankoje kelet ydini vynios akeli. Mes pradjome i jo aipytis ir paklausme, ar jis nesirengia pravalgus. Jis nieko neatsak ir nujo gulti. Nakt a igirdau j kraptantis, atrod, kad jis kraustosi daiktus. Mane apm negera nuojauta, ir a prijau prie jo. Jis apsimet lyg niekur nieko, ir a jam pasakiau: Nedaryk kvailysi, Dteringai. K tu ia, a tik negaliu umigti... O kam tu atsineei tas vyni akeles? Argi man jau negalima n vyni akels atsineti? atauna jis paniurs ir po valandls priduria: Namie a turiu didel sod, jame yra ir vyni. Kai jos ydi, nuo ieno prslo atrodo kaip patiesta paklod toks baltumas. Kaip tik dabar pats ydjimas. Gal tu greitai gausi atostog. Taip pat gali bti, kad tave, kaip kinink, komandiruos namo. Jis linkteli, bet jo mintys kakur kitur. Kai iems valstieiams kas ugula ird, j veidas pasidaro kakoks keistas ir primena lyg karv, lyg ilgesio kamuojam diev, i dalies atrodo kvailas, i dalies jaudinantis. Nordamas nukreipti jo mintis, a papraau j gabaliuko duonos. Jis duoda nesigaildamas. Tai man tartina, nes iaip jis yktokas. Todl a nemiegu. Nieko neatsitinka, ryt jis elgiasi kaip ir visuomet. Matyt, jam krito ak, kad a j stebiu. Ir vis dlto kit ryt jo jau nra. A tai matau, taiau nieko nesakau, kad jis laimt laiko; gal jam ir pavyks pasprukti. Jau daug kam yra pasisek pabgti Olandij. Taiau per patikrinim jo pasigendama. Po keleto savaii igirstame, kad j sugavo lauko andarai, tie vis
162

niekinami kariuomens policininkai. Jis vyko tiesiai Vokietij tai buvo, inoma, beviltika ir apskritai jis visk labai kvailai dar. I to kiekvienam turjo bti aiku, kad jis bgo staiga sutriks, smarkaus nam ilgesio pagautas. Taiau k apie tai nusimano kariuomens teismo nariai, kurie sdi u imto kilometr nuo fronto linijos? Nuo to laiko mes daugiau nieko apie Dtering negirdjome.

Taiau kartais ie pavojingi, i lto susikaup prasiverimai esti ir kitokie, jie panas perkaitinto garo katilo sprogim. ia dar reikia papasakoti, kaip uvo Bergeris. Ms apkasai jau seniai sviedini sugriauti, ms frontas pasidars elastikas, ir mes, ties sakant, jau nebekariaujame tikro pozicinio karo. Kai atakos ir kontratakos eina viena po kitos, fronto linija sutraukoma, ir prasideda ari kova dl kiekvienos duobs. Prieakin linija pralauta, visur sitvirtinusios atskiros grups, irausose pasilik ugnies takai, i kuri ir kovojama. Mes tupime tokioje duobje, mums i ono sitvirtin anglai; jie nuluoja ms sparn ir atsiduria upakalyje ms. Mes esame apsupti. Pasiduoti dabar sunku, mus dengia rkas ir dmai, niekas nepamatyt, kad mes norime kapituliuoti, galbt mes to visai ir nenorime, tokiais momentais ir pats neinai, k daryti. Mes girdime, kaip vis ariau ir ariau sproginja rankins granatos. Ms kulkosvaidis apaudo prieais esant pusrat. Vanduo auintuve igaruoja, mes skubiai leidiame per rankas skardines, kiekvienas nusilapina jas, tokiu bdu mes vl turime vandens ir galime toliau audyti. Taiau trenksmas u ms nugar vis artja ir artja. Po keli minui bsime uv. Staiga visai arti ms, i gretimos duobs, padkusiai sutrata antras kulkosvaidis. J atgabeno Bergeris. Dabar upakalyje ms prasideda kontrataka, mes isivaduojame i apsupimo ir pasitrauk susijungiame su savikiais. Kai atsiduriame gana geroje priedangoje, vienas i valgio nej papasakoja, kad u poros imt ingsni guli sueistas ryi uo.
163

 Kur? klausia Bergeris. Tasai jam smulkiai nupasakoja. Bergeris rengiasi eiti atneti uns arba j nuauti. Dar prie pus met tai jam bt visai ne galvoj, ir jis nebt dars kvailysi. Mes mginam j sulaikyti. Taiau, kai jis visai rimtai nueina, mes galime tiktai pasakyti: Pamis!" ir netrukdyti jam. Mat, jeigu nepavyksta mogaus i karto partrenkti ant ems ir tvirtai suiupti, ie fronto pasiuio priepuoliai yra pavojingi. O Bergeris yra metro atuoniasdeimt aukio, tai stipriausias vyras kuopoje. Bergeris i tikrj pamis, nes turi pereiti per ugnies sien; taiau j trenk aibas, kuris tykoja ms vis; nuo io aibo smgio jis ir pasidar lyg apsstas. Kitiems atsitinka kitaip: jie pradeda dkti, bga patys neinodami kur; vienas toks vis laik mgino rankomis, kojomis ir burna sikasti em. inoma, tlas tok priepuol ir pasimuliuoja, taiau is simuliavimas i esms taip pat yra tam tikras simptomas. Bergeris, norjs pribaigti un, ineamas su perautu dubens kaulu, o vienas i t, kurie j ne, gavo kulk blauzd.

Miuleris nukautas. Jam visai i arti pilv pataik signalin raketa. Jis dar igyveno pus valandos, turdamas vis smon ir kentdamas baisius skausmus. Prie mirt jis perdav man savo pinigin ir paliko savo batus tuos paius, kuriuos jis tuomet paveldjo i Kemericho. A juos neioju, nes jie man gerai tinka. Kai a siu, juos gaus Tjadenas, a jam jau paadjau. Mes palaidojome Miuler, taiau turbt jis neilgai paguls savo kape. Ms pozicijos perkeliamos atgal. Anoje pusje yra per daug viei angl ir amerikiei pulk. Jie turi per daug jautienos konserv ir kvietini milt. Ir per daug pabkl. Per daug lktuv. O mes sulys ir ibadj. Ms -maistas toks prastas, jame primaiyta tiek daug surogat, kad mes nuo jo susergame. Fabrikantai Vokietijoje pralobo, o mums suka arnas kruvinoji. Ivietse niekad nerandi kur atsitpti; reikt parodyti unugaryje ituos pilkus, geltonus, sunykusius, nuolankius veidus, itas susirietusias figras, kurias diegliai viduriuose veria stenti ligi krauj ir kurios ikreiptomis, dar virpaniomis i skausmo lpomis aiposi:
164

 Nra jokios prasms usitraukti kelnes... Ms artilerija nusilpo, ji turi per maai audmen, o vamzdiai taip idil, kad audo labai netaikliai ir kartais apdauo granatomis ms pai pozicijas. Mums trksta arkli. Ms nauji daliniai komplektuojami i maakrauj, nusilpusi vaik, kurie nepanea kuprins, bet moka mirti. Tkstaniais. Jie nieko neimano apie kar, jie tik eina priek ir leidiasi nuaunami. Vienas vienintelis prieininko laknas kart dl juoko nulav dvi kuopas toki vaik, kai jie k tik ilipo i traukinio ir dar neturjo nuovokos, kaip pasislpti. Greitai Vokietijoje nebeliks moni, sako Kats. Mes jau praradome vilt kad visa tai kada nors baigsis. Ms mintys apskritai taip toli nesiekia. Gali gauti kulk kakt, tada tau galas; gali bti sueistas, tuomet artimiausias etapas ligonin. Jeigu tau neamputuos rankos ar kojos, anksiau ar vliau pateksi nagus vienam i t medicinos tarnybos kapiton su kryiaus u karinius nuopelnus juostele munduro kilpoje, kuris pasakys: ,,K, viena koja trupute trumpesn? Jeigu js narsus, fronte bgioti nereikia. Tinkamas karinei tarnybai. Galite eiti!" Kats pasakoja vien i t anekdot, kurie apjo vis front nuo Vogez iki Flandrijos, apie vien karo gydytoj, kuris, tikrindamas paauktuosius, skaito i srao vardus ir, kai iauktasis prieina n nepavelgs j, sako: Tinka. Fronte mums reikia kareivi." Prieina mogus su medine koja, gydytojas ir vl kartoja: Tinka." Ir tada Kats pakelia bals, kareivis jam sa ko: Medin koj a jau turiu; jeigu dabar a vl ieisiu front ir man nutrauks galv, a usisakysiu medin ir tapsiu karo gydytoju." Mes visi labai patenkinti ituo atsakymu. Yra ir ger gydytoj, ir toki yra nemaai; bet per visus tuos imtus tikrinim kiekvienas kareivis pagaliau patenka nagus ir vienam i t gausi didvyri mediotoj", kurie stengiasi savo srauose kaip galima daugiau tinkam darbui" ir tinkam gulos tarnybai" pakeisti tinkamus karo tarnybai". Toki anekdot nemaa, ir jie daugiausia dar kandesni. Taiau jie neturi nieko bendro su maitingomis nuotaikomis ar murmjimu, tie anekdotai yra dori ir vadina daiktus j tikraisiais vardais: labai jau daug kariuomenje yra apgauls, neteisybs ir niekikumo. K
165

gi kita gali manyti, jeigu vis dlto pulkas po pulko traukia i kov, kuri vis labiau ir labiau darosi beviltika, jeigu ataka seka po atakos, nors fronto linija traukiasi atgal ir trupa? Tankai, i kuri neseniai visi juoksi, dabar virto pavojingu ginklu. Jie atrieda ilga grandine, arvais apkalti, ir mums atrodo, kad tai vis didiausias karo siaubo siknijimas. Pabkl, kurie mums siunia uraganin ugn, mes nematome, prieininko grandinse mus atakuoja tokie pat mons kaip ir mes, o itie tankai yra mainos, j vikrai sukasi be galo kaip ir karas; tai tikri naikinimo pabklai, ir kai jie altai sirita granatos imut duob ir vl iliauia is jos lyg nesulaikomai slenkanti staugiani, dmais spjaudani arvuoi flotil, lyg nesueidiami plieno vrys, traik negyvlius ir sueistuosius, mes, juos pamat, ivyd j milinik gali, susitraukiame kamuoliukus ir jauiame, kokia plona ms oda, kaip ms rankos virsta iaudeliais, o ms granatos degtukais. Granatos, duj debesys ir tank flotils sutrypimas, unuodijimas, mirtis. Kruvinoji, gripas, iltin skausmai, deginimas, mirtis. Apkasai, ligonin, masinis kapas daugiau galimybi nra.

Vienos atakos metu va ms kuopos vadas Bertinkas. Jis buvo vienas i t auni fronto karinink kurie visada priekyje, kada tik darosi karta Jis ibuvo pas mus dvejus metus ir nebuvo sueistas; pagaliau turjo kas nors atsitikti. Mes sdime duobje ir esame apsupti. Kartu su parako dm tvaiku vjas atpuia naftos ar ibalo smarv. Mes pastebime du vyrus su liepsnosvaidiu; vienas ant nugaros nea bak, kitas rankose laiko arn, i kurios trykta liepsna. Jei jie prieis taip arti, kad liepsna sieks mus, mums galas, nes iuo metu pasitraukti negalime. Mes atidengiame juos ugn. Taiau jie slenka artyn, ir mums darosi visai riesta. Bertinkas guli su mumis duobje. Pastebjs, kad mes nepataikome, nes ugnis labai smarki, ir turime per daug galvoti apie priedang, jis paima autuv, iliauia is duobs ir, pasirms ant
166

alkni, ima taikyti. Jis iauna, t pat akimirksn alia jo pliaukteli kulka, kuri jam pataiko. Taiau jis pasilieka gulti ir taiko toliau; trumpam nuleidia autuv ir vl prisideda; pagaliau pokteli vis. Bertinkas paleidia autuv, pasako: Gerai" ir sirita atgal duob. Upakaly js liepsnosvaidininkas sueistas, jis griva, antrajam isprsta i rank arna, liepsna trykta visas puses, ir kareivis usidega. Bertinkui perauta krtin. Po valandls skeveldra jam nunea smakr. Ta pati skeveldra dar turi jgos perplti Lrui laun. Lras dejuoja ir keliasi ant rank, jis greitai nukraujuoja, niekas negali jam nieko padti. Po poros minui jis susmunka lyg maias. Kas jam dabar i to, kad mokykloje jis buvo toks geras matematikas!..

Mnesiai slenka. i 1918 met vasara yra kruviniausi ir sunkiausia. Neipasakyto graumo dienos, auksu ir ydriu pasidabinusios, nelyginant angelai sklendia vir mirties iedo. ia kiekvienas ino, jog kar mes pralaimime. Apie tai daug nekalbama, mes traukiams atgal, po itos didels prieo ofenzyvos mes jau nebegalsime pulti nebeturime nei moni, nei audmen. Taiau karas vyksta toliau... mons mirta toliau... 1918 met vasara. Dar niekados gyvenimas su savo ykiomis dovanomis neatrod mums toks troktamas, kaip dabar; raudonos aguonos pievose prieais ms barakus, slids vabalai oli stiebeliuose, ilti vakarai prietamsiuose, vsiuose kambariuose, juodi, paslaptingi mediai prieblandoje, vaigds ir vandens iurlenimas, sapnai ir ilgas miegas... O gyvenime, gyvenime, gyvenime! 1918 met vasara. Niekados dar tylomis nebuvo tiek ikentta, kaip vykstant front. m sklisti padkusios jaudinanios kalbos apie paliaubas ir taik, jos drumsia irdis, ir traukti front darosi sunkiau negu kada nors! 1918 met vasara. Niekados dar gyvenimas prieakinse linijose nebuvo toks kartus ir siaubingas kaip tomis valandomis, kurias praleidiame ugnyje, kada iblyk veidai sirausi i purv ir mlungikai susigniauusios rankos maldauja tik vieno: Ne! Ne! Tik ne dabar! Tik ne dabar, kai artja paskutinis akimirksnis!"
167

1918 met vasara. Vilties vjas, dvelkis per idegintus laukus, palusi nekantrumo ir nusivylimo kartlig, nepaprastai skausminga mirties baim, deginantis klausimas: kodl? Kodl nepadaromas galas? Ir kodl sklinda itie gandai apie gal?

ia yra tiek daug lktuv, ir laknai tokie drss, kad jie medioja atskirus mones nelyginant zuikius. Vienam vokiei lktuvui tenka maiausiai penki angl ir amerikiei lktuvai. Vienam alkanam, pavargusiam vokiei kareiviui apkasuose tenka penki stiprs, vals kareiviai prieininko apkasuose. Vienam vokiei kareivikos duonos kepaliukui tenka penkiasdeimt skardini msos konserv anoje pusje. Ms niekas nesumu, nes mes esame geresni ir labiau prityr kareiviai; mus tik sugniud ir atstm atgal keleriopai didesn jg persvara. Keletas lieting savaii pilkas dangus, pilka patiusi em, pilka mirtis. Kai tik mes ivaiuojam, drgm tuojau skverbiasi per milines ir drabuius, ir taip trunka vis laik, kol bname prieakinse linijose. Mes niekaip negalime iditi. Tie, kas dar turi aulinius batus, apria j aulus viruje smlio maieliais, kad juos taip greitai nepatekt molinas vanduo. autuvai purvini, mundurai purvini, viskas teka ir viskas praskyd, em pavirto varvania, lapia, alyvuota mase, kurioje telko geltoni klanai su raudonomis spiralinmis kraujo dmmis ir kurioje palengva sksta nukautieji, sueistieji ir gyvieji. Mus aio ugnies antpuoliai, skeveldr krua i pilkai geltono chaoso iplia atrius, vaikikus sueistj riksmus, o naktimis dejuoja sudraskytos gyvybs, grimzdamos amin tyl. Ms rankos yra em, ms knai molis, o ms akys lietaus klanai. Mes neinome, ar dar gyvename. Paskui ms duobes tarsi medza liauia drgna, tvanki kaitra, ir vien i it vlyvos vasaros dien, eidamas atneti valgio, krinta Kats. Mudu esame vieni. A sutvarstau jam aizd; atrodo, kad sutrupintas blauzdikaulis. Teko kaul, ir Kats nusimins aimanuoja: Dabar... Lyg tyia kaip tik dabar... A j guodiu:
168

 Kas ino, kiek ita makalyn dar truks! O tu bent isigelbjai... aizda ima smarkiai kraujuoti. Kato negalima palikti vieno, kol a surasiu netuvus. Be to, a neinau, kur ia arti bt sanitarinis punktas. Kats nelabai sunkus; todl imu j ant pei ir grtu atgal, tvarstomj punkt. Du kartus sustojame pailsti. Nuo neimo Katui skauda. Mudu kalbams maai. A atsisegiojau palaidins apykakl ir tankiai alsuoju, mane pila prakaitas, ir mano veidas nuo tempimo pritvinks kraujo. Vis dlto a raginu Kat eiti toliau, nes vietov ia pavojinga. Na kaip, Katai, eisim? Reikt, Pauliau. Tai einam. A j pakeliu, jis atsistoja ant sveikosios kojos ir laikosi u medio. Tuomet a atsargiai imu sueistj koj, jis paoka, ir a pasibruku po paastimi ir sveikosios kojos kel. Eiti darosi vis sunkiau. Kartais girdti, kaip atvilpia granata. A skubu, kiek galdamas, nes is Kato aizdos ant ems laa kraujas. Mes negalime kaip reikiant apsisaugoti nuo sprogim, nes, kol suskumbame pasislpti, sviedinys jau bna sprogs. Nusprendiame kiek palaukti ir sugulame nedidel duob. A duodu Katui arbatos i savo gertuvs. Surkome po cigaret. Taip, Katai, sakau a lidnai, dabar vis dlto mudviem reiks isiskirti. Jis tyldamas iri mane. Ar dar atsimeni, Katai, kaip mudu rekvizavome s? Ir kaip tu igelbjai mane i bdos, kai a buvau dar naujoklis ir pirm kart sueistas? Tuomet a dar verkiau. Nuo to laiko, Katai, prajo jau beveik treji metai. Jis linkteli. Mane suima vienatvs baim. Kai Kats ivaiuos ligonin, a nebetursiu n vieno draugo. Katai, mudu btinai turime susitikti, jeigu, kol tu gri, i tikrj bus taika. Ar tu manai, kad su itokia koja jie mane dar pripains tinkamu karinei tarnybai? klausia jis su kartliu.
169

 Tu j neskubdamas isigydysi. Juk snarys sveikas. Galbt viskas bus gerai. Duok man dar vien cigaret, sako jis. Gal po karo mudu drauge imsims kokio darbo, Katai. Man labai lidna, a negaliu sivaizduoti, jog Kats, mano draugas Kats su nusmukusiais peiais ir retais, minktais sais, Kats, kur a pastu taip, kaip niek kit, Kats, su kuriuo a praleidau visus ituos metus... ne, tai nemanoma, kad a galbt daugiau nebesimatysiu su Katu. Duok man savo nam adres, Katai, dl visa ko. O tai mano, a tau j uraysiu. A sikiu ratel vidin kien. Koks a jau dabar vienias, nors jis dar sdi alia mans! O gal man persiauti koj, kad galiau pa likti su juo? Staiga Kats sugargaliuoja, ir jo veidas pasidaro aliai geltonas. Einam toliau, sumurma jis. A paoku, trokdamas jam padti, usikeliu ant pei ir imu bgti, bgu ilgais, ltais ingsniais, kad per daug nesikratyt jo koja. Mano gerkl idivusi, akyse mirga raudoni ir juodi ratilai, kai a, sukands dantis, klupdamas ir mirtinai nuvargs, galiausiai pasiekiu sanitarin punkt. ia a suklumpu, bet dar turiu tiek jg, kad nuvirsiau j t pus, kur yra Kato sveikoji koja. Po keleto minui palengva vl atsistoju. Mano kojos ir rankos smarkiai dreba, vargais negalais susirandu savo gertuv, nordamas nuryti gurkn arbatos. Geriant virpa lpos. Taiau a ypsausi, dabar Kats saugioje vietoje. Po valandls jau imu suprasti surizgusius garsus, kuriuos sugauna mano ausis. Be reikalo tu taip stengeisi, sako sanitaras. Nieko nesuprasdamas, a iriu j. Jis parodo Kat: Juk jis negyvas! A jo nesuprantu. Jam sueistas blauzdikaulis, sakau a. Sanitaras tebestovi. Blauzdikaulis irgi... A apsigriu. Man vis dar tamsu akyse, mane vl ipila prakaitas, jis teka per vokus. A nusiluostau prakait ir iriu Kat. Jis guli nejuddamas.
170

 Apalps, sakau a skubiai. Sanitaras tyliai vilpteli: A tai inau geriau. Jis negyvas. Galiu laytis, i ko tik nori. A papurtau galv: Negali bti! Prie deimt minui a dar su juo kalbjau. Jis apalps. Kato rankos iltos, a paimu j u pei, rengdamasis itrinti j arbata. Bet tuo metu pajuntu, kad mano pirtai sulampa. Kai a juos itraukiu jam i po gaivos, pamatau, kad jie kruvini. Sanitaras vl tyliai vilpteli pro dantis: Na, matai... N nepastebjau, jog Katui pakeliui pataik galv skeveldra. Skylut visai nedidel, skeveldra turjo bti visai mayt, i kain kur uklydusi. Taiau ir jos uteko. Kats nebegyvas. Pamau atsistoju. Ar tu paimsi jo kareivio knygut ir daiktus? klausia mane grandinis. A linkteliu, ir jis man visk atiduoda. Sanitaras nustebs: Juk js ne gimins? Ne, mes ne gimins. Ne, mes ne gimins. Argi a einu? Argi a dar turiu kojas? A pakeliu akis, vedioju jomis aplinkui ir sukuosi kartu su jomis, vis ratu, ratu, kol pagaliau sustoju. Viskas tebra kaip buv. Tik eilinio Stanislavo Katinskio nebra. Daugiau a nieko nebeatsimenu.

XII
Ruduo. Senj kareivi nedaug teliko. I septyni mano klass draug a esu paskutinis. Visi kalba apie taik ir paliaubas. Visi laukia. Jeigu ir vl teks nusivilti, jie sugniu, per daug jau stiprios viltys, j nebegalima paalinti nesuklus sprogimo. Jeigu nebus taikos, bus revoliucija.
171

A gaunu dvi savaites poilsio, prarijau, truput duj. Vis dien sdiu nedideliame sodelyje ir ildausi saulje. Paliaubos greitai bus sudarytos, tuo dabar ir a tikiu. Tuomet vaiuosime namo. ia mano mintys sustoja, ir a niekaip nepajgiu pastmti j toliau. Kas mane ten traukia su tokia neveikiama jga, kas ten mans laukia? Trokimas gyventi, gimtins ilgesys, kraujo balsas, apsvaigimas, kad tu isigelbjs. Bet tai tik jausmai. Tai ne tikslas. Jeigu btume sugr namo 1916 metais, skausmingi ir baiss ms pergyvenimai bt privert mus sukelti audr. O dabar sugrime pavarg, sugniu, idegusiomis irdimis, netek akn ir vilties. Mes jau nebegalsime niekur prigyti. Ms niekas ir nesupras, nes prie mus augusi vyresnioji karta, nors ir praleido su mumis visus ituos metus, bet ji turi savo eimos idin ir profesij ir dabar gr savo sensias vietas visuomenje ir greitai umir kar, o paskui mus auga karta, kuri panai mus, kokie mes buvome anksiau, ir kuri bus mums svetima ir nustums mus al. Mes esame nereikalingi patys sau, mes eisime senyn, vieni i ms prisitaikys prie gyvenimo, kiti nusilenks likimui o daugelis neras sau vietos; metai prabgs, ir pagaliau mes sime. Bet galbt visa tai, apie k a galvoju, sukelia tik lidesys ir sumiimas, kurie isisklaidys kaip dulks, kai a vl atsistosiu po topoliais ir imsiu klausytis, kaip lama j lapai. Negali bti, kad visa tai jau prajo ir niekad nebegr, tas velnus gyvenimo alsavimas, kuris jaudino ms krauj, toji neinia, tai kas stulbina ir neiven-giamai artja, tie tkstaniai ateities veid, tos melodijos i sapn ir knyg, ta svaiginanti suartjimo su moterimi nuojauta. Negali gi bti kad visa tai uvo uraganinje ugnyje, nevilties kaniose ir kareivi bordeliuose Mediai ia mirga visomis spalvomis ir spindi auksu, ermukni uogos raudonuoja tarp lap, balti viekeliai bga iki pat horizonto, o kantinos lyg bii aviliai ia nuo gand apie taik. Atsistoju. A esu labai ramus. Tegul ateina mnesiai ir metai jie jau nieko i mans nebeatims, jie jau negali nieko i mans atimti. A esu toks vienias ir taip nieko nebelaukiu, kad galiu juos pasitikti be jokios baimes. Gyvastis, kuri mane perne per iuos metus, dar teberusena mano rankose ir mano akyse. A neinau, ar
172

veikiau tai, k man teko pergyventi. Bet kol tebesu gyvas, gyvastis iekos sau kelio, ar to nori, ar nenori tas, kuris manyje taria a".

Jis uvo 1918 met spalio mnes, vien i t dien, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomens praneim sudar tiktai vienas sakinys: Vakar fronte nieko naujo". Jis krito knipsias ir guljo ant ems lyg umigs. Atvertus buvo matyti, kad jis negaljo ilgai kankintis, jo veidas buvo toks ramus, tarsi jis bt buvs beveik patenkintas, kad taip vyko.