1.

Teisės filosofijos objektas: šiuolaikinės teisės išskirtiniai pozityvūs bruožai

Objektas - ką nagrinėja?

Teisės filosofija yra filosofinė disciplina. Kaip ir filosofijoje taip ir teisės filosofijoje klausiama
apie “pradžių pradžią“. Filosofijoje klausiama: „kas yra pasaulis“ arba „kas yra žmogus“ ? Panašiai
teisės filosofijoje klausiama: “kas yra teisė?“ arba „kokia teisė yra teisinga?“ Tačiau teisės filosofija
nėra viena iš filosofijos pošakių arba specializuota filosofinė disciplina: teisės filosofija, anot
žymaus vokiečių teisininko ir teisės filosofo Arthuro Kaufmanno, apmąsto teisę kaip socialinį-
institucinį faktą, t.y „filosofine maniera“ narplioja „pamatinius“ teisės, kaip socialinio fakto,
“klausimus ir problemas“. Teisės filosofija, pažindama teisės idėją, atskleisdama teisės principus ir
teisines vertybes, turi atsižvelgti į jos įgyvendinimo valstybių įstatymuose subtilybes. Teisės
filosofijos uždavinys parodyti, kodėl valstybių teisė yra tokia, kokia yra, arba kodėl ji nėra tokia,
kokia pagal teisės prigimtines savybes privalėtų būti.
Teisės filosofijos teikiamų žinių kaip matematinių teoremų negalima “iškalti“ ir automatiškai
pritaikyti. Teisės filosofijos žinios gali būti produktyvios tik jei jos paveikia teisininko asmenybę,
jei teisininko mąstymo stilius įgyja itin svarbų bruožą“būti teisingam“.

Šiuolaikinės teisės išskirtiniai pozityvūs bruožai:

Terminas šiuolaikinis pažymi išskirtinį mūsų laikmečio pozityviosios teisės bruožą - būti moraliai
pateisinama. Demokratinių-teisinių valstybių šiuolaikiškumas pasireiškia tuo, kad įstatymai šiose
valstybėse didžia dalimi atitinka universalius „geros teisės“ kriterijus. Teisės filosofija kaip tik yra
tas teorinis instrumentas, kurio pagrindu parodoma, kokie yra tie universalūs “geros teisės“
kirterijai, koks jų turinys ir kokiu būdu jie yra įtvirtinami valstybių institucinėje sąrangoje.
Ankstesnių ar klasikinių teisės filosofijos raidos etapu teisės filosofija apsiribodavo spekuliatyviais
pamąstymais apie teisę, jos santykį su morale, o šiuolaikinės teisės filosofija kelia sau uždavinį
kiekviename teisiniame fakte atskleisti veikiančius principus ir teisines vertybes.

Ar valstybės teisinė sistema atitinka „ geros, teisingos“ ir šiuolaikiškos teisės reikalavimus, galima
nustatyti penkiais kriterijais:
1.Valstybės teisinė sistema įtvirtina piliečių pagrindines teises.
2.Valstybės teisinė sistema yra demokratiška.
3.Valstybės teisinė sistema dera su pažangiomis istorinėmis tradicijomis.
4.Valstybės teisinė sistema užtikrina teisingumą.
5.Valstybės teisinė sistema garantuoja teisės autoritetą ir teisės viešpatavimą.
Daugelio pasaulio valstybių teisinė sistema atitinka ar bent siekia atitikti minėtus kriterijus, būtent
todėl šiose valstybėse galiojanti teisinė sistema gali būti tituluojama šiuolaikine teisine sistema.

„Geros, teisingos teisės“ teisės kriterijai:

1.Teisės moralumas.
2.Teisės demokratiškumas
3.Teisės istoriškumas
4.Teisės teisingumas
5.Teisės autoritetas.
 2.Kantas apie žmogaus situacijos pasaulyje dvilypumą: laisvės pagrindimo problema
gamtoje.

Kantas teigia, kad realus žmogus vienu metu priklauso dviem realybėms : juslinei ir
intelektinei, t. y.vienu metu egzistuoja dvilypiu būviu : kaip juslinė, kūniška būtybė ir kaip
protaujanti, mąstanti būtybė. Egzistuodamas ne tik jusliniame bet ir intelektiniame ( protu
suvokiamame) pasaulyje, žmogus turi motyvą įveikti gamtinę priklausomybę ir suprojektuoti savo
egzsitenciją pagal proto idėjas pertvarkytoje aplinkoje. Žmogus nepasitenkina tuo, ką jam duoda
gamta. Jis nori gyveni gražesniame, jo paties pastangomis pagerintame pasaulyje.

Savo svarbiausią filosofinį kūrinį Grynojo proto kritika Kantas ir skiria žmogaus proto galimybių
atskleisti universalius gamtos ir žmogaus būties pradus analizei šių pradų socialinio funkcionalumo
veertinimui. Žmogaus protui, anot Kanto būdinga klausti apie tikrąją daiktų esmę, išsiaiškinti,
kokia buvo pasaulio pradžia, kokia pirminė medžiaga sudaro visą kūriniją.

Apie žmogaus būtį gamtiniame pasaulyje empiriškai byloja tai, kad žmogus yra priverstas paisyti
gamtos dėsnių, paklusti gamtos jėgų diktuojamai tvarkai.

Kantas tvirtai laikosi nuostatos, kad žmonių jusliniai pojūčiai byloja apie žmogaus neišvengiamą
lemtį pasiyti gamtinių prižasčių priklausyti nuo fizinių troškimų ar materialinių poreikių.

Kantas taria, kad laisvė gamtinėje priežasčių-padarinių grandinėje yra negalima, tai galbūt ji
galima protu suvokiamame pasaulyje? Iš tiesų žmogus, kaip protaujanti būtybė, gali nepaklusti
jokiai gamtinei priežasčiai, tieisog pasielgti impulsyviai, t.y taip,kaip nenumato joekie gamtos
priežastiniai dėsniai. Žmogus savo valia gali atsisakyti tarnauti ne tik kitam asmeniui, bet ir
nebijodamas patiriamo fizinio skausmo elgtis prieš gamtos nustatytą tvarką. Bet ar tokia impulsyvi,
nuo jokių išorinių priežasčių nepriklausanti lasivė yra teoriškai pagrindžiama? Į šį klausimą Kantas
atsako kitame savo veikala Praktinio proto kritika.

Apie žmogaus priklausomybę jusliniam pasauliui byloja tai, kad žmogus yra priverstas
paisyti gamtos dėsnių. Pvz.: žmogus turi pasitraukti iš kelio, jei tiesiai į jį važiuoja mašina. Gamtos
objektų sąveikoje, anot Kanto, objektai keičia vienas kitą. Šis poveikis gali būti nebepataisomas.

Kantas teigia, kad žmogus vienu metu priklauso dviem pasauliams: jusliniam ir intelektiniam, t. y.
egzistuoja dvilypėje padėtyje. Apie žmogaus priklausomybę jusliniam pasauliui byloja tai, kad
žmogus yra priverstas paisyti gamtos dėsnių. Žmogus pav. turi pasitraukti iš kelio jei tiesiai į jį
važiuoja mašina. Jei jis to nepadarytų, tai suveiktų gamtos priežastingumo dėsnis. Vienas kūnas –
mašina (priežastis) paveiktų kitą kūną – žmogaus kūną - taip, kad šis būtų sužalotas ar visai
sumaitotas (pasekmė). Gamtos objektų sąveikoje, anot Kanto, objektai keičia vienas kitą. Šis
poveikis gali būti nebepataisomas. Pav. po autoavarijos gali nelikti galimybių ir pataisyti mašiną ir
išgelbėti žmogaus gyvybę.
Visai kitokie dėsniai galioje intelektiniam (protu suvokiamam) pasaulyje, kuriam
žmogus taip pat priklauso. Jei žmogus, būdamas gamtos būtybe, negali pav nuskristi į mėnulį, tai
kaip protaujanti būtybė žmogus savo fantazijoje gali įveikti žemės trauką ir kitas kliūtis bei
įsivaizduoti Mėnulio kurį nors fragmentą. Kita intelektinės būties ypatybė yra ta, kad žmonės šiame
protu suvokiamame pasaulyje gali tarpusavyje bendrauti praktiškai nepatirdami fizinio poveikio
pasekmių. Pav. vienas žmogus gali išreikšti kokią nors mintį kitam žmogui (perduoti informaciją).
Jei žmogus perduoda kitam žmogui kokį nors fizinį daiktą, ar kaip nors kitaip jį fiziškai paveikiia,
tai jis pats to daikto jau nebeturi ar jo kūnas patiria fizinio poveikio pasekmes (keičia fizines
savybes). Bet jeigu žmogus tik perduoda informaciją, tai informacija ne tik atsiduria kito žmogaus
dispozicijoje, bet ir išlieka nepakitusi pas buvusį informacijos sąvininką. Informacija tarsi dalijama į
begales dalių bet kiekviena dalis išlieka visaapimanti. Tai labai svarbi mūsų komunikavimo
intelektinėje erdvėje ypatybė.

4. Žmogaus praktinis protas ir moralinė laisvė Kanto filosofijoje. Kategorinio imperatyvo

reikšmė žmogaus oriai egzistencijai.

Kanto „Praktinio proto kritikoje“ filosofas nagrinėja teoriškai nekonstruktyvių žmogaus proto idėjų
praktinio konstruktyvumo galimybę.Kantas samprotauja labai paprastai. Jei kai kurios žmogaus
proto idėjos ne tik kad negali būti empiriškai patvirtintos ir gamtos pažinimui reikalingos, tai gal jos
gali būti prasmingos kitu- praktiniu požiūriu? Praktinis požiūris būtų toks požiūris, kai žmogus
pagal iš anksto savo susikurtą planą siekia pažintus aplinkos reiškinius pritaikyti savo reikmėms.
Žinoma, labai nesunku būtų priimti Kanto pasiūlymą net ilgai nemąstant apie jį. Visiems aišku, kad
žmonės atlieka begales praktinių veiksmų. Tačiau vienas klausimas kyla labai rimtas. Gamtoje
žmogus gali normaliai orientuotis, nes turi tvirtus materialių procesų pažinimo pagrindus. Kaip
tuomet vertinti tiesos požiūriu praktinius reikalus, jei daugelis žmogaus proto idėjų visai neseka iš
gamtos pažinimo? Kiek jos patikimos? Galų gale kiek jos nepavojingos?

Savo kūrinyje Kantas pasiūlo labai solidų pagrindą, kuris visuose žmogaus samprotavimuose apie
bet kokius praktinius dalykus užtikrina būtent praktinį konstruktyvumą. Šį pagrindą Kantas atranda
ne gamtos reiškinių stebinyje. Šį pagrindą Kantas atranda žmogaus prote, proto saviįžvalgoje ir
suteikia šiai įžvalgai kategorinio imperetyvo titulą. Kategorinis imperatyvas arba praktinio proto
fundamentinis dėsnis. Kantas taria, kad šis dėsnis skelbia: „Elkis taip, kad tuo pačiu metu tu
norėtum, jog tavo valios maksima galėtų būti universaliu dėsniu“.

Taigi, anot Kanto, būtina laisvės sąlyga yra protingas visų interesų paisantis sprendimas.
Žmogaus sprendimas gali būti protingas, jei kaip to reikalauja kategorinis imperatyvas, yra
atsižvelgiama į visas aplinkybes, į visas tiek teigiamas, tiek ir neigiamas poelgio pasekmes ir
siekiama ne asmeninės bet visuotinės naudos. Taip interpretuojant laisvės idėją tampa akivaizdu,
kad kuo žmogus apdairesnis, kuo jis savo veiksmuose atidžiau atsižvelgia į savo bendrapiliečių
interesus, tuo jis laisvesnis.
Kantas moralinę žmogaus laisvę laiko jo vienintele prigimtine teise (teise į moralinę
autonomiją). Elgtis taip, kaip reikalauja kategorinis imperatyvas (būti moraliai autonomišku)
žmogui yra natūralus dalykas, dalykas atitinkantis jo moralinę prigimtį. Kiti žmonės negali ir neturi
pagrindo tam protestuoti todėl, kad neįmanoma uždrausti žmogui būti protaujančiu moraliu
subjektu, ir be to būtų absurdiška neleisti žmogui elgtis protingai, elgtis pagal kategorinio
imperatyvo reikalavimus.

Vienintelė galimybė būti iš tiesų laisvam, anot Kanto, yra veikti taip, kaip įsako žmogaus
protas

Apie orumą: Kategorinis imperatyvas verčia žmogų atsižvelgti į sąlygų visų visuomenės narių
gerai būčiai sukūrimą. Šios sąlygos gali būti išreikštos bendru vardikliu – bendrasis gėris. Vadinasi
žmogaus elgesys nukreiptas į gėrio kūrimą ir blogio vengimą yra svarbiausia žmogaus gyvenimo
norma. Jei ši norma žmogaus egzistencijoje yra svarbiausia, tai žmogus, kuris ja natūraliai
vadovaujasi, išreiškia savo giluminę žmogišką prigimtį – savo gerą valią. Žmogaus gera valia, tai jo
prigimtis būti moraliu. Savo ruožtu žmogus gali didžiuotis savo moralia prigimtimi. Ji išreiškia
žmogaus kilnumą, kuris įgalina žmogų jausti šį kilnumą kaip asmens orumą. Kantas teigia, kad
žmogaus orumas ženklina tai, kad žmogus savo moraline prigimtimi išreiškia savo priklausomubę
visai žmonijai. Gerbdami žmogaus orumą, mes gerbiame ne tik šį konkretų žmogų, bet moralinės
būtybės vaidmenyje mes gerbiame jo asmenyje žmogų apskritai, tiesiog išreiškiame pagarbą visai
žmonijai. Štai kodėl modernioje teisėkūroje žmogaus orumui suteikiamas išskirtinis, fundamentinis
vaidmuo. Žmonija pripažndama pareigą gerbti kiekvieno žmogaus orumą, demonstruoja pagarbą
sau pačiai.

Papildomai skaityti : TTP 23 psl. Praktinis protas(dvasinės būties(.

Žmogus, kaip moraliai autonomiškas subjektas turi teisę pasirinkti tokį veiklos planą ir tokius
veiklos tiklsu,kurie pasirnkančiojo nuomone kiekvienam išoriniam stebėtojui turėtų reikšti elgesio,
atitinkančio moralės dėsnį, etaloną. Šiuo požiūriu filosofiškai preziumuojama subjekto teisė ekgtis
pagal asmeninį supratimą apie gerą elgesį. Gerą ne tik žmogui asmeniškai, bet ir kitiems žmonėms,
ir ne tik todėl, kad žmogaus pasirinktas elgesio projektas yra universalus, bet todėl, kad žmogus
paisydamas, kategorinio imperatyvo reikalavimų, savo elgesio maksimą rinkosi kaip universalią.
Šitaip kategorinio imperatyvo dėka determinuojama žmonių nuomonių apie gero elgesio modelius
įvairovės pateisinimo galimybė ir kartu draudžiami tokie žmonių pasirinkimai, kurie yra
neapgalvoti, nepasverti asmens suprantamo aukščiausiojo gėrio požiūriu.
Nuomonių apie gero elgesio standartus įvairovės filosofinis pateisinimas yra kritinės moralės
esminis vedinys. Šios filosofinės pozicijos pagrindu sukuriamas fundamentalus prigimtinės ir kartu
šiuolaikinės teisės pincipas-kiekvienos mąstančios būtybės teisė turėti savo supratimą apie gėrį ir
blogį. Tad šiuolaikinė teisė savyje įkomponuoja tvirtą moralinę dimensiją ir pasižymi aiškia
moraline ideologija-pripažinti kiekvieno žmogaus teisę į savo nuomonę apie gėrį ir blogį.
Šiuolaikinės teisės moralinės „ideologijos“ esmė yra ta, kad, remiantis žmogaus moralinės
autonomijos teorine galimybe, teisiškai pripažįstama moralinių požiūrių įvairovė ir kiekvienos
protaujančios būtybės įgimta teisė turėti savo individualų gėrio planą.
Žmogaus, kaip moraliai autonomiško subjekto, teisė turėi svao gėrio planą veda prie kitos
svarbios Kanto filosofijos daromos išvados : visi moraliai autonomiški subjektai pagal prigimtį yra
lygūs.

Antra dalis:

6. Gėrio kūrimo (sąžinės laisvės) teisė (Turiningieji teisės pagrindai 182-186psl).

Žmogus turi teisę realizuoti savo moralinę prigimtį. Moralinės prigimties realizavimas iš esmės yra
susijęs su gėrio kūrimu arba, galima sakyti, su gėrio kūrimo teise. Juridiškai identifikuojamas
moralinis gėris yra praktinio proto nustatomų sąlygų visuma, kuri garantuoja visų moralinės
bendruomenės narių geros būties kokybę. Kalbant apie kiekvieno bendruomenės nario moralinę
teisę į „gerą būtį“ galima teigti, kad kiekvienas moralinis subjektas turi neatimamą subjektinę teisę
kurti „visumą sąlygų“, kurios garantuoja bendruomenės narių „geros būties“ kokybę. Kokios tai
sąlygos galėtų būti,moralinis subjektas sprendžia vadovaudamasis kategoriniu imperatyvu, t.y ir
savo sąžine.Asmuo privalo turėti sąžinės laisvės teisę, kaip pagrindinę turiningąją teisę
legalizuojančią jo gėrio plano įgyvendinimą.
Disponuodamas sąžinės laisve žmogus turi teisę veikti ne kaip pageidauja, bet tik taip, kaip
reikalauja geros būties tikslas. Sąžinės laisvės juridinę kompetenciją išreiškia žmogaus pareigos
suformuoti visumą sąlygų žmonių gerai būčiai užtikrinti. Jo moralinį elgesį juridiškai determinuoja
gėrio vertybė, kuri savo ruožtu susijusi su žmonių geros būties sąlygų formavimu.

Moralinė sutartis kaip ir civilinė sutartis faktinėmis aplinkybėmis įgyvendinama spontaniškai tyliu
aktu. Todėl moralės įstatymo pripažinimas yra pakankamas sąžinės laisvės teisės procedūrinio
legitimavimo aktas.
Žmogaus saviraiška - tai jo galimybė ir lemtis būti tokiu fiziniu individu, koks yra. Sąžinės
laisvės teisė, arba, kitaip tariant, geros būties kūrimo teisė - tai žmogaus teisė ir priedermė
įgyvendinti, jo požiūriu, pačią geriausią socialinių sąlygų visumą, kuri šiam aukščiausiam tikslui
tarnauja.

Arba:

Žmogus turi teisę realizuoti savo moralinę prigimtį, kurios realizavimas susijęs su gėrio kūrimu arba
gėrio kūrimo teise. Žmogaus dvasinė laisvė yra moralinės prigimties,t.y. nukreipta į aukščiausiojo
gėrio kūrimą, kuris reiškia visų bendruomenės narių „geros būties“ sąlygų sudarymą.
Disponuodamas sąžinės laisve žmogus turi teisę veikti ne kaip pageidauja, bet tik taip, kaip
reikalauja „geros būties“ tikslas. Sąžinės laisvės juridinę kompetenciją išreiškia žmogaus pareigos
suformuoti visumą sąlygų žmonių „gerai būčiai“ užtikrinti. Vadovaudamasis savo sąžine žmogus
neturi teisės elgtis bet kaip. Jo moralinį elgesį juridiškai determinuoja gėrio vertybė, kuri susijusi su
žmonių „geros būties“ sąlygų formavimu.Sąžinės laisvės teisė-visų žmogaus teisių prielaida, o
sąžiningo veikimo tikslas-visuotinai gera būtis-visų žmogaus teisių tikslas.

Sąžinės laisvės („geros būties“ kūrimo) teisė vienu metu yra subjektyvi ir subjektyvinė teisė. Ji,
kaip ir teisė į gyvybę arba teisė i nuosavybę, žmogui, atsidūrusiam moralinėje situacijoje,
subjektyviai iškyla dėl praktinio proto refleksijos. Žmogus savo protu susikuria subjektyvią teisę
kurti sąlygas garantuojančias visų bendruomenės narių gerą būtį. Sąžinės laisvės teisė,kaip ir
subjektinės teisės į gyvybę arba nuosavybę,subjektinama specialia procedūra,būtent moraline
procedūra,kurią numato Kanto suformuluotas kategorinis imperatyvas: „Elkis taip,kad tavo valios
maksima galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas“.

Moralinei procedūrai nustatyti nebūtina filosofiškai mąstyti apie kokią nors specialiai juridizuotą
bendruomenės narių moralinę sutartį. Užtenka to,kad savo elgesio principu žmogus pripažįsta
moralės dėsnį.Vadovaudamasis moralės dėsniu žmogus siekia visų bendruomenės narių „geros
būties“ kokybės. Moralinė sutartis, kaip civilinė sutartis, faktinėmis aplinkybėmis įgyvendinama
spontaniškai „tyliu“ aktu, todėl „individualus“ moralės įstatymo pripažinimas yra pakankamas
sąžinės laisvės teisės procedūrinio legitimavimo aktas.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 19 straipsnis numato lyg ir
nepriklausomą nuo sąžinės laisvės(9str.)žmogaus saviraiškos laisvės teisę, kurios kompetencija
tarytum pranoksta sąžinės laisvės teisę. Žmogaus „saviraiška“ reiškia jo laisvą veikimą.
Objektyviai laisvi žmogaus veiksmai-tai jo palikti ženklai (darbai)materialinėje aplinkoje, kitų
žmonių atmintyje. Suprantama mkad žmogus negali veikti bet kaip,nepaisyti bendruomenės
interesų.
Sąžinės laisvės funkcija yra moraliai determinuoti žmogaus saviraišką. Žmogaus saviraiška –tai jo
galimybė ir lemtis „būti tokiu fiziniu individu,koks yra“,būti tokiu faktiniu socialiniu indicidu,koks
yra. Kartu žmogaus saviraiška –tai jo priedermė būti tokiam,kokiam būti reikalauja dorovės dėsnis.
Žmogaus moralinę saviraišką (sąžinės laisvę) taip pat legitimuoja moralinė bendruomenė.
Sąžinės laisvės teisė,arba,kitaip tariant,:geros būties:kūrimo teisė- tai žmogaus teisė ir priedermė
įgyvendinti,jo požiūriu,pačią geriausią socialinių sąlygų visumą,kuri šiam aukščiausiam tikslui
tarnauja.

+Tai,kad žmogų saisto arba nesaisto jo sąžinė,subjektyviai reiškia,jog jis vadovaujasi arba
nesivadovauja konkrečiomis socialinėmis vertybėmis,o objektyviai pažeidžia arba nepažeidžia
konstitucinių normų reikalavimus.

Galima kolizija tarp subjektyvios socialinių vertybių skalės ir konstituciškai sunormintos socialinių
vertybių visumos.Žmogus gali teikti pirmenybę kuriai nors vienai socialinei vertybei, kitas tuo metu
laikydamas nereikšmingomis.
Gali socialinių vertybių samprata pasirodyti legitimesnė, nei oficialiai deklaruojama ir
propaguojama socialinių vertybių ideologizuota forma
Kas kam turi paklusti, žmogaus sąžinė oficialiems reikalavimams ar oficiali tvarka žmonių
reikalavimams, reiškiamiems galbūt netgi protesto,visuotinio nepaklusnumo akcijomis.
Suprantama,kad teisė sukilti prieš tironišką režimą yra dėsninga. Tačiau valstybėje, kurioje yra
konsensualiai pripažintos visos pamatinės žmogaus teisės, kur konstituciškai įkūnyta liberaliose
tradicijose pasitvirtinusi ir racionaliai pagrįsta socialinių vertybių sistema, sukilimo prieš
egzistuojančią konstitucinę tvarką teisė galėtų būti kvestionuojama.
(kvestionúoti - laikyti abejotinu, ginčyti, kelti abejonių; konsensusas – ginčo sprendimo būdas,
kuriame remiamasi ne geriausio ar teisingiausio sprendimo paieška, bet sprendimo priimtinumu
ginčo dalyviams.)

Išvados
1. Kanto veikalas ,,Praktinio proto kritika― padeda suprasti, kodėl, kaip mano žmogaus teisių
specialistai, sąžinės laisvės teisė yra svarbiausia žmogaus teisė. Taip yra dėl tos priežasties, kad
visos žmogaus teisės yra nulemtos aukščiausiojo gėrio idėjos, kuri yra žmogaus laisvos moralinės
valios objektas.
2. Sprendžiant bylas, susijusias su imogaus teisių paieidimais, būtina atsiivelgti į tai, kokiomis
socialinėmis vertybėmis žmogaus teisės yra paremtos ir su kokiomis socialinėmis vertybėmis jos
konfliktuoja. Jei žmogaus teisės gynimas kelia pavojų kokios nors kitos socialinės vertybės
funkcionavimui, tuomet turi būti ieškoma kompromiso. Neleistina žmogaus vienos teisės gynimą
grįsti kokios nors kitos teisės ignoravimu.

7.Tikėjimo laisvės teisė kaip moralinės motyvacijos teisė (Turiningieji teisės pagrindai 186-
194psl)
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 9 str. skelbia liberalią žmogaus teisę pasirinkti tikėjimą ir jį skleisti.
Kiekvienas valstybės, konvencijos dalyvės, gyventojas, remdamasis konvencijos normomis, turi
laisvę keisti savo religiją arba tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją arba tikėjimą
tiek vienas, tiek kartu su kitais, viešai arba privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas,
praktikuojant tikėjimą arba mokant jo. Tačiau Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos to paties 9straipsnio antra pastraipa nurodo, kad laisvė skelbti savo religiją
arba tikėjimą gali būti ribojama tik tiek, kiek: “ ...yra nustatęs įstatymas ir tik kai tai būtinai reikia
demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ir moralei
arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.
Tikėjimo jausmas žmoguje- labai asmeniškas dalykas. Tikėjimo klausimai yra delikatūs, todėl
daugelis šiuolaikinių teoretikų mano, kad tikėjimo laisvės teisė, panašiai kaip ir žodžio laisvės
teisė,palyginti su visomis kitomis žmogaus teisėmis, privalo būti konstituciškai privilegijuota. Todėl
demokratinėje visuomenėje maksimaliai liberalaus tikinčiojo įsitikinimų toleravimas yra dėsningas
reiškinys. Bet žinoma ši tikėjimo laisvė netgi demokratinėje visuomenėje turi juridines ribas.
Bandant išsiaiškinti kokią funkciją žmogaus egzistencijoje vaidina tikėjimas, galima remtis Kanto
filosofiniais argumentais. Kiekviena moraliai laisva būtybė yra pasmerkta rūpintis gėrio kūrimu.
Žmogus būdamas moraliai įpareigotas kurti aukščiausiąjį gėrį,t.y jausdamas savo sąžinės paliepimą
gyvenimą skirti moraliniams idealams įprasminti ,norėtų būti tikras,jog tai turi kokią nors prasmę.
Kitaip tariant, kai žmogaus protas, kuris jam kategorinio impertavyvo forma įsako aukotis,
nesuteikia būtinos informacijos iš kurios jis galėtū spręsti, kad ryt, poryt, gyvenimo gale visas jo
triūsas nenueis veltui, belieka tikėjimas, kad tai kaip jis gyvena yra prasminga. Kantas teigia: „...
aukščiausias gėris galimas tik jei yra Dievas...“ Kanto požiūriu, Dievo idėja ir yra tikėjimo žmogaus
moralinio pasiaukojimo prasmingumo garantas. Dievo idėja,kaip gėrio pergalės prieš blogį
įvaizdis,užpildo žmogaus dvasią tikėjimu kasdienės moralios veiklos perspektyvumu ir taip
kompensuoja proto bejėgiškumą pagrįsti žmogaus moralinio gyvenimo imperatyvumą.
Taigi Kanto argumentacija vienareikšmiškai teigia, jog prasmingą moralinį gyvenimą gyvenantis
žmogus neišvengiamai tiki Dievą, nesvarbu, ar priklauso kokiai nors bažnyčiai, ar save laiko
laisvamaniu, ateistu.
Kadangi moraliniu gėriu laikome visumą sąlygų, kurios veda į gyvybės atsiradimą ir išsaugojimą,
blogis reikš priešingą kryptį. Blogis bus visa tai, kas veda į mirtį, į nebūtį. Moralinis gėris yra
nukreiptas į žmogaus būties palaikymą. Blogis tuo tarpu nukreiptas į šios būties sunaikinimą.
Vadinasi, tikėjimas šėtonu arba kitu destruktyviu įvaizdžiu reiškia žmogaus egzistencinę orientaciją
į sunaikinimą to, kas sukuriama pozityviai tikint. Tikėjimas be pozityvios moralės yra
papraščiausiai netikėjimas moraliniais idealais. Tai tikėjimo neigimas.

Naudojantis Kanto argumentais tikėjimo laisvė yra kiekvieno laisvo žmogaus dvasios siekis
remiantis gėrio idėja įprasminti savo egzistenciją,atsiranda teorinis pagrindas apibrėžti ir tikėjimo
laisvės ribas. 1)Kadangi tikėjimas yra grynai asmeniškas dalykas , tai negali būti jokio išorinio
autoriteto,kuris turėtų teisę versti žmogų tikėti kokiais nors jam svetimais dievais ir apskritai
kokiomis nors „oficialiomis“ gėrio ideologijomis. 2) Tolerancija tikėjimo laisvės srityje. 3)Nevartoti
prievartos asmens tikėjimo laisvės atžvilgiu įpareigojama būtent valstybė4)Turi teisę privačiai ir
viešai skelbti savo religinį tikėjimą.

Apskritai, būtų galima teigti, kad tikėjimo laisvė ir iš jos išplaukianti tikėjimų įvairovė yra tik
priemonė, tarnaujanti tam tikram tikslui. Tas tikslas yra visuomenės suformuluota bendro gėrio
samprata, bendri moraliniai principai.

8.Asmeninės (neprofesionalios) nuomonės reiškimo teisinio reglamentavimo pagrindai.

(Asmeninių nuomonių reiškimo teisinio ribojimo kriterijai). Šiuolaikinės teisės filosofija 72-73 psl.
ir Arlausko straipsnis.
Asmeninė nuomonė- nors teisėtai skelbiama, tačiau labiausiai nekvalifikuota nuomonė.
Asmeninė žmogaus nuomonė paremta individualiu,neretai ribotu patyrimu ir gali būti neteisinga.
Informuotumo ribotumas lemia asmeninių nuomonių imuniteto teisinei atsakomybei prielaidą.

Nuomonės autorius privalo atsižvelgti į bendruosius kiekvienai reiškiamai nuomonei nustatytus

reikalavimus – nemeluoti ir kalbėti gėrio intencija, gera valia. Tačiau savaime suprantama, kad
asmeninė nuomonė gali būti labai dažnai neteisinga, ribota. Be to, jos autorius gali turėti ne tik
kilnių, bet ir piktų ketinimų. Pikta ir neteisinga nuomonė kartais gali turėti žalingų padarinių.
Moralinė žala,padaryta nuomonės adresatui,klasifikuojama kaip orumo įžeidimas ir šmeižtas.Tokio
pobūdžio įžeidimus nagrinėja difamacijos teisė.Difamacija yra galima bet kuriam asmeniui ir
nepriklauso nuo jo socialinės padėties.
*Amerikos teisininkai,pranešime visiškai pagrįstai teigia, kad gali būti leistina ir nebaustina
įžeidžianti nuomonė. Jei asmeniui pasakoma karti tiesa apie jį ir jis įsižeidţia, tai įžeidimas tokiu
atveju nėra smerktinas. Įžeidimas šiuo atveju gali būti traktuojamas kaip tam tikra teigiama kritika.

*Kita situacija susidaro, kaip pagrįstai įžeidžiama asmeninė nuomonė išreiškiama ne privačiai , bet
viešai, ir tai daroma tikslingai. Tuomet asmeninė nuomonė pažeidžia asmens garbę,pakenkia jo
reputacijai,žmogus dėl to susiduria su aplinkinių kritika ir patiria ne tik moralinę,bet ir materialią
žalą,apčiuopiamai nukenčia jo autoritetas ir garbė. Tad asmeninei nuomonei priskirti imunitetą
teisiniam persekiojimui būtų nelogiška. Tačiau šios nuomonės autoriui inkriminuojant kaltę
nežinia,kas turėtų būti laikoma teisės pažeidimo pagrindu? Klaidingos informacijos paskleidimas
negali būti teisės pažeidimo įrodymu. Asmeninė nuomonė iš principo gali būti klaidinga. Tada
pagrindas asmeninę nuomonę kvalifikuoti kaip teisės pažeidimą(inkriminuoti kaltę) kyla,jei viešai
išsakant nuomonę tikslingai siekiama asmeniui pakenkti, nuomonė reiškiama tiesogine tyčia.

Išvados:
Asmeninės nuomonės teisinės atsakomybės pagrindas yra tyčia skleidžiama žinomai melaginga
informacija, kurios sukeliami neteisiniai padariniai gali būti kito asmens įžeidimas ar garbės
suteršimas.
*Difamacijos objektas gali būti ir pavienis žmogus, keli žmonės ar masė žmonių, jei įžeidžianti
informacija yra skleidžiama per visuomenės informavimo priemones.

Bendra: Žinoma, absoliučiai visoms nuomonėms turi būti taikomas geros valios reikalavimas.
Kiekviena nuomonė pagal galimybes privalo skleisti gėrį. Tačiau taikant tiesos žinojimo arba kitaip
vadinamo profesionalumo reikalavimą, nuomonės išsiskiria pagal savo kvalifikaciją. Regis
nesuklysime, jei išskirsime nuomonių, kai apie konkretų dalyką kalba žmonės, kurie nėra pripažinti
tos srities profesionalai, kategoriją. Tai būtų asmeninių nuomonių kategorija. Suprantama, kad šių
nuomonių atžvilgiu teisiniai apribojimai privalo būti specifiniai ir ko gero liberaliausi. Galima būtų
išskirti ir kitą kategoriją nuomonių, kai apie dalyką kalba profesionalai. Šią kategoriją nuomonių
būtų galima laikyti profesionalių nuomonių grupe ir ieškoti tokių nuomonių reiškimo teisinių
ypatybių. Pagaliau būtų galima kalbėti apie nuomonių, kurias reiškia oficialūs valstybės atstovai,
pareigūnai, kategoriją. Tai būtų oficialių nuomonių kategorija. Suprantama, kad oficialioms
nuomonėms taikomos teisinės sąlygos turėtų būti specifinės.

9.Profesionalios nuomonės reiškimo visuomenės informavimo priemonėse teisinės

atsakomybės ypatumai: Šiuolaikinės teisės filosofija 74-75 psl. ir Arlausko straipsnis.

Yra nuomonių,kurias klausytojai priima kaip autoritetingas,kurios kelia pasitikėjimą jau vien dėl to,
kad šių nuomonių autoriai yra visuomenėje garbūs žmonės,turi mokslinius vardus.
Kalbant apie nuomonės profesionalumą vyrauja įsitikinimas,kad šios nuomonės autorius apie
kalbamą dalyką yra sukaupęs daugiau informacijos nei neprofesionalai.
*Profesionalumo kvalifikaciją suteikia aukštojo mokslo diplomas,mokslinis vardas. Tapti pripažintu
profesionalu ir pelnyti visuomenės pripažinimą galima išėjus,kaip sakoma,“gyvenimo
universitetus“.
*Dar vienas svarbus dalykas – profesionalo nuomonė turi būti empiriškai verifikuojama.
Profesionalus žinojimas – tai praktiškai veiksmingas žinojimas.
*Jei žmogus nori, kad jo kompetencija būtų pripažinta, jis savo profesionalias žinias privalo apginti
viešai.

Ten kur profesionalai nuomonių reiškėjai ir klausytojai, ten dažniausiai būna išsiaiskinama ir
pasiekiama tam tikra tiesa. Tačiau būna ir profesionalios nuomonės susipynusios su
neprofesionaliomis,kurioje kyla diskusijų aistros. Į tokią erdvę yra įtraukta
spauda,radijas,televizija,internetas. (Žmonės,kurie stengiasi per spaudą pareikšti nuomonę apie
visuomeninius įvykius,formuluoja asmeninę,dažniausiai subjektyvią klaidingą nuomonę.Čia nieko
smerktino nėra.Sveikintina,kad spauda yra neprofesionalių nuomonių tribūna). Tačiau tenka
pripažinti, kad spauda,radijas ir televizija vis dėlto yra profesionalų tribūna.

Ir asmeninėms,ir profesionalioms(žurnalistų)skleidžiamoms nuomonėms egzistuoja vienoda

privilegija-teisė klysti. Vis dėl to žurnalistas privalo klysti mažiau ir rečiau.

Jei kalbama apie valstybės kompetenciją teisiškai persekioti žurnalistus už melagingos informacijos
skleidimą,pažymėtina specifinė žurnalisto ar leidėjo kaltės už neteisingos informacijos skleidimą
forma-nerūpestingumas. Nerūpestingai publikavimui rengiama medžiaga laikytina,jei
vadovaujamasi gandais,faktai apdoromaji nekruopščiai, aplaidžiai ieškoma papildomos
informacijos, nepaisoma žmogaus privačių interesų.
Siekiant,kad žurnalisto laisvė nenukentėtų ir,kad kartu egzistuotų veiksmingas žiniasklaidos
atsakomybės mechanizmas,demokratinėse šalyse laikomasi nusistovėjusios nuostatos skirti leidinio
arba kitos žiniasklaidos priemonės juridiškai atsakingą subjektą už skleidžiamą klaidingą
informaciją-tai žiniasklaidos priemonės leidėjas.
Taigi juridinė prielaida, leidžianti valstybei ir bet kuriam visuomenės nariui apeliuoti į kokios nors
publikacijos, radijo ar televizijos laidos atsakingumą ir kompetentingumą, yra nustatoma aiškiai
įvardijant asmenį, kuriam visos šios pretenzijos įstatymų nustatytu keliu gali būti adresuotos.
Logiška būtų galvoti, kad registruojant ar licencijuojant leidinį ar radijo stotį, numatant juridiškai
atsakingą asmenį, turėtų būti nustatyti ir tam tikri profesiniai–kvalifikaciniai reikalavimai šiam as-
meniui.
Tuo tarpu žurnalo leidėjas prisiima įsipareigojimą ne tik skelbti įvairias nuomones, bet kartu skelbti
teisingas žinias, taip pat propaguoti į gėrio teigimą nukreiptas nuostatas. Tai rodo, kad prieš
pradėdamas leisti dienraštį ar vadovauti radijo stočiai leidėjas privalo žinoti apie žurnalisto darbo
išskirtinį visuomeninį reikšmingumą ir atsakingumą. Todėl, regis, nebus nusižengta VIP laisvei ir
netgi bus solidžiau, jei laikraščio leidėjui ar radijo, televizijos stoties vadovui bus keliami dar ir
kvalifikaciniai–profesiniai reikalavimai.

Išvados:
*Viena iš profesionalios nuomonės atmainų yra spaudos darbuotojo (žurnalisto) skelbiama
nuomonė. Atsižvelgiant į ypatingą VIP misiją visuomenėje žurnalisto profesijai galėtų būti suteiktas
visuomenės tarnautojo statusas. Žurnalisto, kaip visuomenės tarnautojo, teisinė atsakomybė už savo
profesinę veiklą suponuoja įstatymo normą, numatančią sankciją už šališkos ir neobjektyvios
informacijos skleidimą. Žurnalisto profesijos visuomeninis reikšmingumas taip pat lemia valstybės
teisę kelti profesinius kvalifikacinius reikalavimus leidinio ar radijo, televizijos stoties vadovui.
*Žurnalistinio reportažo atsakomybės pagrindas, kaip ir asmeninės nuomonės atsakomybės
pagrindas, yra tyčia skleidžiama žinomai melaginga informacija. Papildomas atsakomybės
pagrindas yra nerūpestingas informacijos rinkimas, apdorojimas ir pateikimas.

Oficialios nuomonės viešinimo teisiniai ypatumai ir teisės kritikuoti viešus asmenis ribos:
Šiuolaikinės teisės filosofija 76-77 psl. ir Arlausko straipsnis.

Griežčiausi informacijos objektyvumo reikalavimai keliami oficialių valstybės atstovų reiškiamai

nuomonei apie visuoemeninės reikšmės dalykus. Žmonės paprastai mano, kad valstybės pareigūnai
negali skleisti ne tik tikrovės neatitinkančios,bet ir nepatikrintos informacijos. Valstybės pareigūnui
skleisti maksimaliai objektyvią informaciją nėra sudėtinga,nes jam paprastai prieinami visi galimi
informacijos šaltiniai. Valstybės viešinama informacija dažniausiai esti kolegialiai aprobuota,todėl
jos patikimumas yra dar svaresnis.
(Aprobuota: pritarti, patvirtinti, leisti.)

Valstybės pareigūnų atsakomybė už neteisingą viešųjų klausimų interpretavimą dažniausiai yra

įgyvendinama per konstitucinį valdžių pusiausvyros mechanizmą. Na, o tuo atveju, kai valstybės
pareigūnas įžeidžia privatų asmenį, suteršia pastarojo garbę, nukentėjęs asmuo bendra tvarka gali
teikti ieškinį teismui.

Valdžios veiksmų, kurie iš esmės yra nukreipti į viešų interesų tenkinimą, kritika visada yra
inspiruojama teigiamų ketinimų ir kilnių tikslų, nes visada siekiama nepasiekiamo idealaus
valdymo. Piktavalė kritika yra neleistina tuo atžvilgiu, kad ji yra nukreipta ne į viešuosius interesus,
bet į privatų asmenį, kuris vykdo valstybines pareigas. Šiuo atžvilgiu nepagrįstai kritikuojamas
valstybės pareigūnas turi teisę kreiptis į teismą ir įrodinėti jį šmeižiančios informacijos autoriaus
kaltę.

Papildymas:
Valdžios ir viešų asmenų privatus gyvenimas privalo būti gerbiamas.
Jei viešo asmens kritika, reiškiama viešai, yra nulemta asmeninių sąskaitų suvedinėjimo (yra
piktavalė), tai ji neleistina. Privataus kaltinimo tvarka kritikuojamas valstybės pareigūnas ar kitas
viešas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir įrodinėti jį šmeižiančios informacijos autoriaus kaltę.
Į viešo amsnes privatų gyvenimą ,kiek jis nesisijęs su viešais interesais,yra nesikišama. Tačiau
oficialaus asmens,ypač valstybės vadovo,visos gyvenimo smulkmenos gali būti visuomeniškai
reikšmingos. Jei valstybės pareigūnas ar kitas viešas asmuo nederamu būdu elgiasi valstybės ar
kitose viešose institucijose, jo veiksmai gali būti paviešinti be jokių išlygų. Visai kas kita,kai viešas
asmuo yra privačioje teritorijoje. Tuomet jo buitį galima aprašyti tik viešam asmeniui sutinkant ,
arba jei detales iš privataus gyvenimo paviešinti būtina dėl įtariamo rimto nusižengimo ar
nusikaltimo.

Išvados : Oficialaus asmens pateikta nuomonė apie viešuosius dalykus gali būti kritikuojama bet
kokiu konstituciškai leistinu pagrindu. Oficialus asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeminimo ir
įžeidimo tik tuo atveju, jei paskleista informacija liečia būtent jo asmenį. Tuo atveju, kai oficialaus
asmens privataus gyvenimo detalės yra visuomeniškai reikšmingos, jos gali būti skelbiamos
nepaisant konfidencialumo. Oficialus asmuo privalo teikti informaciją apie savo privataus
gyvenimo detales, jei jos yra visuomeniškai reikšmingos ir visuomenė pageidauja apie jas žinoti.

 Visuomenės nario institucinę padėtį apibūdinantys skiriamieji požymiai:

T. Parsonsas
*Statusas užtikrina kiekvieno visuomenės nario specifinę padėtį(vietą) visoje visuomenės
organizacijoje, jis gali sutapti ir nesutapti su kitų visuomenės narių padėtimi.Statusą lemia
daugelis veiksnių: giminystės ryšiai, asmeninės savybės(lytis, amžius, protas, jėga ir kt.),veiklos
rezultatai, valdos(daiktai ir kiti objektai, kurie gali būti perduoti kitiems subjektams),
autoritetas(instituciškai pripažinta teisė daryti poveikį kitiems), valdžia.

*Vaidmuo-atlikdamas vaidmenį visuomenės narys vykdo tam tikrą funkciją,kurią lemia su kitų
visuomenės narių lūkesčiais susijusi jo veikla. Žmogus arba kolektyvas-kitiems visuomenės
nariams yra svarbus tam tikromis savo veiklos arba neveikimo galimybėmis ir rezultatais.

*Galia- galimybė įgyvendinti savo interesus . Kiekvienas visuomenės narys, kiek leidžia jo
statusas, atlikdamas tam tikrą vaidmenį, disponuoja tam tikra galia, t.y galimybėmis paveikti
kitus visuomenės narius, kad šie būtų jo atleikami vaidmens bendraautoriai arba nekliudytų jam
veikti.

*Valdžia-tai tam tikra „viršenybės rūšis,kuri implikuoja savyje įstatymiškai įtvirtintą

teisę(ir/arba pareigą)kontroliuoti socialinių santykių sistemoje kitų veiksmus“.

Atsižvelgiant į Parsonso minėtus požymius, lemiančius visuomenės nario padėtį socialinėje

institucinėje struktūroje, galima daryti prielaidą, kad šios padėtys gali būti lygios, ir nelygios.

11 ir 12 kl :

38psl.

Poreikis teisės moksle radikaliai atskirti teisę nuo moralės ir aiškinti teisę kaip autonominę nui
moralės nepriklausomą disciplią išryškėjo moderniaisiais laikais. Pirmasis teisės filosofas, ryžęsis
sukurti fundamentalią“ grynosios“ teisės teoriją, turinčia teorinį uždavinį parodyti, kad teisė,
neatsižvelgdama į kitas normines disciplinas, turi savo specifines šaknis, buvo Hanas Kelsenas.
Pasak Kelseno,

Teisės, kaip nuo moralės nepriklausančios sistemos teorinį modelį, yra sukūręs Kelsenas.Šio
autoriaus sumanymas sukurti „ grynają teisės teoriją“ savaime rodo, kad teisės sampratoje bsu
siekiama atriboti teisės kūrėją nuo, bet kokių teisės turiningumą nustatančių veiksnių , įskaitant ir
moralę. Kelsenas teigia, kad teisė kaip moralinė kategorija yra išreiškiama teisingumo idėja.
Teisingumo kriterijus nusatato tai, kad socialinė tvarka yra abosliučiai teisinga ir tai yra visiškai
pasiekima, kai ji objektyviai tenkina kiekvieną žmogų.

„ Grynojoje teisės teorijoje“ esminis skirtumas tarp teisės ir moralės yra stas, kad teisė yra
prievartinė tvarka,t.y norminė tvarka, kuri siekia paskatinti tam tikrą elgesį, priešingą elgesį
siekdama socialiai organizuotu prievartos aktu“, o moralė“ yra socialinė tvarka be sankcijų“, kitaip
tariant „ jokių prievartos veiksmų, kaip sankcijų nenustato“.

Prisiejimo principas-jį taikome apibūdindami normatyvinę žmonių elgesio tvarką. ???

Kelzenas pastebi, kad teisinėje prievolėje skirtingai nei moralinėje prievolėje yra kitaip
išreikštas ryšys tarp priežasties ir padarinio. Antai moralinėje prievolėje, jei yra priežastis, pav.
elgeta parašo išmaldos, natūraliai egzistuoja būtina moralinė pareiga duoti elgetai išmaldą (jei yra
A, tai yra B). Kitaip yra teisinės prievolės atveju. Jei žmogus padaro kokį nors pažeidimą, pav
vairuotojas viršyja leistiną greitį, tai pasekmė – vairotojo sustabdymas ir nubaudimas – seka ne
natūraliai, bet dirbtinai prisiejama (jei yra A, tai privalo būti B). Kitaip tariant nubaudimas nėra
neišvengiama pasekmė ar šios pasekmės reikalavimas. Nubaudimas kaip sankcija yra įstatymo
leidėjo dirbtinai sukurtas ir kaip pasekmė prisietas prie priežasties – bet kurio tariamo teisės
pažeidimo. Realybėje šis prisiejimas gali įvykti ar neįvykti. Ir tai priklauso nuo konkrečių
empirinių aplinkybių.

Internete

Teisės mokslas skirasi nuo gamtos mokslų tuo, kad pastarieji yra priežastingumo mokslai, o teisės mokslas –
normų mokslas. Normų moksle vadovaujamasi prisiejimo principu : jeigu yra A, tai privalo būti B. Teisės
normų atveju žmonių elgesiu prisiejamos sankcijos : jeigu yra elgesys A, tai privaloma taikyti sankciją B.

Koncepcija?
Hierarchija

Kalbant apie tai, kaip teisės norma yra galima, galima tvirtinti, kad norma, yra tam tikra loginė
struktūra, kuri savyje implikuoja normatyvinę prasmę, nurodančią ką žmonės turėtų daryti arba
neturėtų daryti. Tai savaime suprantama, bet tai kartu slepia ir galimas dviprasmybes. Kelsenui
labiau rūpi ne tai, kad loginė struktūra turi normatyvinę prasmę, bet tai kodėl ši normatyvinė prasmė
turi specifinę galią, t. y. yra teisinė norma? Kitaip tariant kokiu būdu ši loginė struktūra
neapeliuojant į moralę priverčia ar paskatina tam tikrus subjektus – žmones ar institucijas -
atitinkamai elgtis ar nesielgti? Jei Kelsenas pasakytų, kad ši norma nustato gero elgesio standartą,
tai tuomet iš jo idėjos atskirti teisę nuo moralės nieko nebeliktų. Todėl jis taria, kad teisės normos
nustatytų reikalavimų yra laikomasi ne todėl, kad ji gera ar bloga, bet todėl, kad ji galioja.
Galiojimo konceptas tampa esminiu teoriniu punktu, kuriuo Kelsenas atskiria teisinę argumentaciją
nuo moralinės. Kelsenas tikisi, kad teisės normos galiojimą galima pagrįsti visai kitais būdais nei
grindžiama moralės normų galia.

Anot Kelseno teisės norma galioja todėl, kad jos atsiradimas numato jos sukūrimo specifinį būdą.
Taigi teisės normos galiojimą, jos galią specifiniu būdu reguliuoti žmonių santykius, sukuria
įstatymų leidėjas. Todėl kyla klausimas, kaip, kokiu būdu įstatymų leidėjui pavyksta sukurti teisinę
galią turinčią normą. Kelzenas į tokio pobūdžio klausimą atsako taip. Kiekviena teisės norma įgyja
teisinę galią todėl, kad ji priklauso teisės sistemai. O teisės sistemai normos priklauso todėl, kad jų
galiojimas gali būti patikrintas atitikimu aukštenės normos reikalavimams, kol galų gale visos teisės
sistemos galiojimas pagrindžiamas pamatine teisės norma, t. y. konstituciniu įstatymu. Pamatinė
norma yra aukščiausias teisinės sistemos galiojimo pagrindas.

Anot Kelseno pamatinės normos – konstitucijos - sukūrimas nereiškia, kad pamatinė norma
yra koks nors moralinis kriterijus. Teisės norma priklauso teisės sistemai ne dėl jos turinio atitikimo
konstitucinėms moralinėms vertybėms, įtvirtintoms pamatinėje normoje, bet todėl, kad kiekviena
žemesnės galios teisės sistemos norma yra sukurta pagal tam tikrą taisyklę, ar metodą, kuris yra
nustatytas aukštesnėje normoje. Šiuo požiūriu konstitucija taip pat nustato taisykles, kaip kurti
žemesnio rango galiojančias teisės normas. Kita vertus, kiekvienos teisės normos galiojimą galima
patikrinti ar ji atitinka aukštesnėje normoje nustatytus jos sukūrimo pagrindus. Taip pav. prievartinis
įkalinimo aktas, kurį atlieka pareigūnas kurio nors asmens atžvilgiu yra galiojantis, jei jis
atliekamas pagal teismo nuosprendį. Teismo nuosprendis yra galiojantis, jei jis padarytas pagal
baudžiamojo kodekso reikalavimus. Na, o baudžiamasis kodeksas turi galią, jei jis sukurtas pagal
konstitucijoje numatytas taisykles.

Ir vis dėlto gali kilti klausimas, kodėl tarp visų teisės normų egzistuoja ypatingai privilegijuotos
pagrindinio įstatymo normos. Kelsenas taip pat nepasitenkina tuo empiriniu faktu, kad kiekvienoje
pozityvios teisės sistemoje yra privilegijuotos aukščiausios galios normos. Kelsenas taria, kad
pamatinė norma teisės sistemoje atlieka ypatingą visos teisės sistemos galiojimą užtikrinantį
vaidmenį todėl, kad ji išreiškia teisės idėją. Paprasčiausiai tokia yra teisės idėja: hipotetiškai suteikti
išskirtinį normatyvinį vaidmenį pamatinei normai ir jai hierarchiškai subordinuoti visas likusias
normas pagal jų galiojimo rangus. Kitaip tariant teisės idėja yra teisės normų hierarchijos idėja ir ši
idėja yra ne fakto, bet žmogaus praktinio proto nustatyta struktūra. Kaip matome, Kelsenas
ieškodamas savo grynajai teisės teorijai patikimų teorinių pagrindų, panašiai kaip Kantas, juos
randa praktiniame prote. Anot Kelzeno teisės idėja (teisės normų hierarchijos idėja) egzistuoja
žmogaus prote. Visuomenės nariai remdamiesi šia idėja nustato tam tikras elgesio taisykles kaip tam
tikrą teisinę prezumpciją (hipotezę), kurios turinyje įtvirtinamos nuostatos, turinčios pamatinės
normos galią. Toliau atsižvelgiant į pamatinę normą, kuriamos žemesnio galiojimo rango normos.

+14. Teisė kaip pirminių ir antrinių normų junginys. Aukščiausioji pripažinimo taisyklė ir jos
vaidmuo teisės sistemoje.

Hartas - teisė: tai pirminių ir antrinių normų junginys.

Pirminės normos, anot jo, yra tokios normos, kurios yra susiję su žmogaus veiksmais, įskaitant
fizinius judesius, ir kurios reikalauja susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, nors žmogus ir norėtų tuos
veiksmus atlikti. Tokiose normose yra įkūnijami apribojimai, draudžiantys laisvai naudoti jėgą,
vogti, apgaudinėti, ir kuriuos būtina drausti.

Kalbėdamas apie antrines normas Hartas atskleidžia kito pobūdžio taisyklių rinkinį, kur
nenustatomos prievolės, bet suteikiamos galios. Poreikis antrinėms normoms atsiranda todėl, kad
pirminėms normoms būdingas neapibrėžtumas, nes gali kilti abejonių - kurios normos gali būti
tiksliai priskiriamos pirminėms normoms. Kitas pirminių normų trūkumas - jų statiškumas. Kintant
gyvenimo sąlygoms gali kisti žmonių požiūris į tai, kas privaloma, bet pačios pirminės normos gali
pasirodyti konservatyvios. Pagaliau pirminių normų laikymasis yra mažiau užtikrintas, nes
socialinio spaudimo gali būti per mažai, kad pirminių normų reikalavimų vykdymas būtų
garantuotas. Dėl šios priežasties pirminės normos, anot Harto, yra neefektyvios. Siekiant įveikti
pirminių normų neapibrėžtumą, statiškumą ir neefektyvumą, kyla specialių procedūrinių taisyklių
poreikis. Tai pripažinimo, keitimo ir bylų sprendimo taisyklės.

Pripažinimo taisyklės numato procedūrinius reikalavimus, kurių laikantis pirminės normos yra
patikslinamos, nustatoma jų galiojimo sritis. Keitimo taisyklės leidžia atskiriems individams ar jų
grupėms įdiegti naujas normas. Bylų sprendimo taisyklės numato procedūrinius reikalavimus bylų
sprendimams.

(Taigi, antrojo tipo normos numato, kad žmonės darydami arba sakydami tam tikrus dalykus, gali
įdiegti naujas pirmojo tipo normas, panaikinti ar modifikuoti senąsias arba įvairiais būdais apibrėžti
jų galiojimo sritį ar kontroliuoti jų veikimą.)

Aukščiausioji pripažinimo taisyklė ir jos vaidmuo teisės sistemoje:

Hartas siekia pagrįsti teisės normų galiojimo pripažinimo aukščiausią autoritetą ne įstatymų leidėjo
(pvz: suvereno valia), bet priešingai netgi suvereno veiksmus padaryti priklausomais nuo aukštesnio
autoriteto – ypatingos teisės normos egzistavimo. Šią ypatingą teisės normą Hartas vadina
aukščiausia pripažinimo taisykle. Ši taisyklė numato procedūrą pagal kurią galima išsiaiškinti ar
konkreti teisės norma galioja (ar ji priklauso teisės sistemai). Tokia taisykle Anglijos teisinėje
sistemoje jis laiko išsireiškimą: „...teisė nustato, kad..., jeigu Karalienė Parlamente nustato, kad...“.
Taigi, jei Anglijoje pvz: teismui ar kitam subjektui nepavyksta pagrįsti kad konkreti norma išplaukia
iš to, ką Karalienė Parlamente yra nustačiusi, tai tokiu atveju norma nėra galiojanti. Kalbėdamas
apie specifinę Anglijos teisinės sistemos identifikavimo procedūrą, Hartas kartu pasako, kad kitose
šalyse ši aukščiausioji pripažinimo taisyklė gali būti savita. Valstybėse, kuriose teisė yra grindžiama
Konstitucija, teisės identifikavimo procedūros gali būti suformuluotos pačioje konstitucijoje.

arba:

Aukščiausia pripažinimo taisyklė nustato kriterijus, pagal kuriuos vertinamas kitų sustemos normų
galiojimas, Bet kuri teisės sistemos norma galioja, jei jos galiojimas gali būti patvirtinta
spripažinimo taisykle. Pripažinimo taisyklė, Harto supratimu, yra teisės identifikavimo kiterijus.
Anglijoje, jo žodžiais tariant, visuotinai priimama tokio turinio aukščiausioji norma: „ Anglijoje
pripažįstama, jog teisė mustato, kad...“Jeigu Karalienė Parlamente nustato, jog...“
Aukščiausioji pripažinimo taisyklė-tai „faktiškai“ naudojama teisės norma.

15. Komunikacinis protas kaip kategorinio imperatyvo išraiška Habermaso procedūralistinėje

teisės teorijoje. Komunikacinio proto privalumai norminių teiginių formulavime.
83 psl. Š ir straipsnis
Nagrinėdamas normatyvinių teiginių prigimties sąlygas, Habermasas vartoja Kanto praktinio proto
įstatymo idėją, tačiau ją transformuoja į komunikacinio proto idėją. Habermasas santūriai žvelgia į
atskiro žmogaus galimybes, remiantis kategoriniu imperatyvu, išprotauti visuotinius, visiems
priimtinus teisingo elgesio standartus (proto maksimas). Habermasui labai svarbu atrasti realiai
pasiekiamą visuotinai privalomų praktinio proto reikalavimų įgyvendinimo būdą, apsaugotą nuo
individualaus žmogaus samprotavimų klystkelių,. Būtent sąlygų paieška objektyviųjų žmogaus
elgesio taisyklių dedukcijai skatina Habermasą žmogaus praktinį protą, kaip subjektyvų
normatyvinių teiginių šaltinį, transformuoti į komunikacinį protą, objektyviai tenkinantį įvairių
rūšių visiems privalomų socialinių normų kūrimo sąlygas.
Komunikacinis protas skiriasi nuo praktinio proto pirmiausia ir labiausiai tuo, kad jis toliau
nebepriskiriamas individualiam veikėjui ar makrosubjektui valstybės ar visos visuomenės lygiu.
Habermasas, aiškindamas norminę galią turinčių teiginių kilmę, tvirtina, kad tai yra komunikacinio
proto veiksmo rezultatas, o patį komunikacinį protą sieja su žmonių lingvistiniu bendravimu, t.y. jų
sąveika per kasdienę kalbą. Kalbinė komunikacija paprastai gali reikšti asmenų siekį suformuoti
bendrą nuomonę, sukurti savo teises ir pareigas. Suformuota bendra nuomonė apie kokį nors dalyką
jau gali būti tam tikra socialine norma. Kadangi komunikuoja mažiausiai keli partneriai, aišku, kad
socialinės normos gali turėti galią tik tuomet, kai bus vienodai priimtinos visiems komunikacinio
proceso dalyviams.

Papildomai įterpti
Kalba kaip žmonių santykių priemonė tampa specifiniu norminę
galią turinčiu tarpininku dėl svarių priežasčių. Visų pirma ji visada
turi faktinio buvimo pobūdį. Žmonių komunikavimas kalbos
priemonėmis vyksta nuolatos ir visada faktinėje realybėje. Taip yra
todėl, kad žmonių komunikacinis santykis: klausimas – atsakymas
visada byloja apie realų įvykį.
Bet kuri kalbinė komunikacija gali reikšti asmenų valią surasti
bendrą nuomonę. Bendra nuomonė dėl ko nors jau yra tam tikra
socialinė norma. Savo ruožtu žinant, kad visada komunikuoja
mažiausiai keli partneriai, aišku, kad socialinės normos gali turėti
galią tik tuomet, kai bus vienodai priimtinos visiems komunikacinio
proceso dalyviams.

16.Konsensinės tiesos sampratos reikšmė pagrindžiant norminius teiginius Habermaso teisės

teorijoje. Diskurso principas kaip konsensinės tiesos paieškos procedūrinė forma.

Habermasas savo socialinių normų teorijoje tradicinę kaip jis vadina korespondentinę tiesos
sampratą keičia nauja modernia konsensine tiesos samprata. Habermasas mano, kad tradicinė
korespondentinė tiesos samprata, kurios požiūriu pvz.: teisingą teiginį „Čia yra stalas“ atitinka tai,
kad iš tiesų šis objektas „čia“ egzistuoja yra nepagrįsta, nes mes niekada negalime atsakyti į
klausimą, kas egzistuoja už mūsų suvokimo ribų.
Negalimybė korespondentinės tiesos sampratos erdvėje paaiškinti kas objektyviai egzistuoja,
skatina Habermasą pritarti moderniose tiesos teorijose pripažintą konsensinę tiesos prigimtį. Anot
R. Alexy, Habermasas laikydamasis kitų autorių tiesos kriterijaus esmės aiškinimo, faktais laiko tai,
„ką konstatuoja (teisingi) tvirtinimai“; „patys jie nėra tų tvirtinimų objektai“; faktų „negalima
paliudyti, išgirsti ar pamatyti, kaip kokių nors pasaulio daiktų ar įvykių“; bet jie gali būti
pavaizduoti „teisingais sakiniais“; kitaip tariant „be sakinių negali ... būti faktų“; „faktai yra
tiesiogiai priklausomi nuo kalbos“. Pasirėmęs tokią filosofine poziciją faktų statuso atžvilgiu,
Habermasas teigia, kad tiesa yra „galios, kurią mes siejame su ką nors tvirtinančiais kalbos aktais
siekimas. Teiginys yra teisingas, jei galima pateisinti kalbos aktų, kuriais mes vartodami sakinius
tvirtiname tą teiginį, pretenzijas galioti“

Kaip matome, Habermaso tiesos sampratoje apie faktą, kaip apie objektyvią realybę, jau nekalbama,
bet teigiama, kad faktas yra ypatingas sakinys ar sakinių grupė, kuriuos subjektas laiko teisingais
arba kitaip tariant pripažįsta, kad sakiniais išreiškiančiama tam tikra gamtos ar socialinio reiškinio
norma (patvirtinama pretenzija galioti). Pabrėžtina, kad teiginio (ių) teisingumas kyla ne iš kokio
objektyvaus šaltinio, bet iš diskurso dalyvių konsensualaus apsisprendimo pripažinti, kad teiginys
turi galią (galioja). Tai ir yra konsensinės tiesos teorijos esmė. Kaip teigia R. Alexy, pagal šią
teoriją „potencialus visų pritarimas yra tiek nenorminio teiginio tikrumo, tiek ir norminio teiginio
teisingumo sąlyga“. Tiesos kriterijumi šiuo atveju yra laikoma tai, kad “Tam tikram daiktui tam
tikrą savybę galiu priskirti tik tuo atveju, jei ir bet kuris kitas (asmuo), galintis pradėti su manimi
pokalbį, tam pačiam daiktui priskirtų tą pačią savybę” i. Vadinasi norėdami atskirti teisingus
teiginius nuo klaidingų, turime remtis visų asmenų, dalyvaujančių šiame procese vertinimais, jų
bendru sutarimu (konsensusu).

Habermasas teigia, kad konsensusui pasiekti yra svarbūs ne bet kokie argumentai, bet tik tie, kurie
yra geresni, svaresni. Svaresni argumentai turi remtis tam tikromis teorinėmis prielaidomis, kurias
diskurso dalyviai vykdant diskursą, jį atnaujinat ar iš naujo pradedant diskursą laiko teisingomis,
svariomis. Tokiu būdu J. Habermasas lyg ir pripažįsta, kad bet kokiame diskurse, nepaisant kas
jame dalyvauja, tie patys ar kiti dalyviai, visada yra garantuota, kad tam tikri baziniai teiginiai bus
pripažinti teisingais, nes jie paremti atitinkamomis bet kuriame diskurse kiek norima kartų
patvirtinamoms teorinėmis prielaidomis (kognityviomis schemomis).

(paprasciau: Pagrįstas konsensas yra tas , kuris remiasi „geresnio argumento galia“. (tačiau kas
vieną argumentą padaro geresnį už kitus ir kaip apsireiškia to geresnio argumento galia?
Atsakydamas į šiuos klausimus Habermasas imasis diskurso logikos).
Habermasas teigia,kad konsensui pasiekti svarbūs ne bet kokie argumentai, bet tik tie, kurie yra
„svarūs“. Svarus gali būti ne bet koks argumentas,bet tas,kuriuo patvirtinamas sprendimo priėmimo
pagrįstumas arba kuris remiasi aukštesnio lygmens visuotinai pripažįstama tiesa. )

Konsensinė tiesos samprata nurodo sąlygas, kuriomis ši tiesa gali būti numatoma. Ją galima
atrasti tik
racionaliame diskurse, kuriame partneriai turi vienodas galimybes pritarti arba nepritarti kokio
nors teiginio teisingumui. Tokia pozicija yra susijusi su „idealios kalbinės situacijos“
modeliavimu. J. Habermaso teigimu,
idealioje kalbinėje situacijoje „visi kalbėtojai lygiateisiai; nėra prievartos“..

Galiojančios yra tik tokios veiklos normos, kuriomos visi galimi suinteresuotieji asmenys, kaip
racionalaus diskurso dalyviai, galėtų protarti.

17. Ideali kalbinė situacija kaip norminių teiginių formulavimo procedūrinė forma.
Racionalumo ir pagrindimo taisyklės.

Siekiant užtikrinti demokratišką protingų sprendimų priėmimą, pirmiausia būtina vykdyti idealios
kalbinės situacijos reikalavimus. Ideali kalbinė situacija, tai situacija , kai „visi kalbėtojai
lygiateisiai; nėra prievartos“, kai sutariama tik dėl tų normų, „kurias įgyvendinti nori visi“. Idealioje
kalbinėje situacijoje diskurso dalyviai turi turėti vienodas sąlygas dalyvauti svarstymuose, išreikšti
abejones, teikti savo įrodymus ir panašiai. Habermaso įsitikinimu, idealioje kalbinėje situacijoje
įgyvendinama tai, ko reikalauja šis fundamentinio sprendimo priėmimo principas- diskurso
principas. Patį diskurso principą jis formuluoja taip: „Galiojančios yra tik tokios veiklos normos,
kurioms visi galimi suinteresuotieji asmenys, kaip racionalaus diskurso dalyviai, galėtų pritarti“.
Habermasas pastebi, kad konsensinės tiesos kriterijus, reikalaujantis, kad tam tikrą savybę objektui
priskirtų kiekvienas, kuris realiai gali dalyvauti diskurse, yra praktiškai neįgyvendinamas. Tiesiog
neįmanoma sukurti tokią situaciją, kad visi be išimties patvirtintų ginčyjamo teiginio teisingumą.
Tiesiog neįmanoma gauti visų pritarimo jau vien dėl to, kad mirusieji negali dalyvauti pokalbyje, ir
ne visada yra aišku, kokią nuomonę aptariamu klausimu jie pareikštų. O jeigu, anot Habermaso, tai
ir pavyktų padaryti, tai nėra garantijų, kad atskira nuomonė nebūtų grįsta kokiais nors
atsitiktinumais. Siekdamas įveikti šiuos sunkumus, Habermasas modeliuoja idealią kalbinę
situaciją. Modeliuodamas šią situaciją, Habermasas aptaria pakankamai paprastą dalyką. Jo
manymu, diskurse gali būti pasiekta tiesa (konsensas), jei diskurso dalyviai turės vienodas sąlygas
dalyvauti diskurse, išreikšti abejones, teikti savo įrodymus ir panašiai.

R. Alexy, remdamasis Habermaso samprotavimais ir juos kiek papildydamas kaip tik ir atskleidžia,
kokios taisyklės realiai „valdo“ kiekvieną diskursą, kuriame jo dalyviai priima visuotiną galią
turinčius sprendimus.

R. Alexy‘s iš idealios kalbinės situacijos išplaukiančias demokratinio proceso dalyvių lygiavertį

socialinį statusą užtikrinančias taisykles vadina „racionalumo taisyklėmis“.
Racionalumo taisyklės numato lygiateisiškumo,universalumo ir prievartos
šalinimo reikalavimus. Šias iš Habermaso teorijos išeinančias taisykles R.
Alexy‘s pateikia šiomis formuluotėmis:
(1) Kiekvienas, sugebantis kalbėti, gali dalyvauti diskursuose.
(2) (a) Kiekvienam leidžiama užginčyti bet kurį tvirtinimą.
(b) Kiekvienam leidžiama pateikti svarstyti bet kurį tvirtinimą.
(c) Kiekvienam leidžiama išsakyti savo nuostatas, norus ir poreikius.
(3) Jokiais prievartos aktais, nesvarbu, ar jų šaltinis būtų pats diskursas, ar kas kita,- nė vienam
kalbėtojui negali būti trukdoma naudotis teisėmis, kurias numato 1 ir 2 taisyklės.

R. Alexy formuluoja ir kitą taisyklių grupę, kurią vadina pagrindimo taisyklėmis ir kurių paskirtis
atsižvelgti į diskurso dalyvių asmenines preferencijas:
1. Normos įgyvendinimo tenkinant kiekvieno asmens poreikius pasekmės turi būti visiems
priimtinos.
2.Poreikiai, aiškinami kaip visuotinai priimtini, turi išlaikyti savo kilmės kritinį patikrinimą

Procedūrinio sprendžiamojo (politinio) teisingumo principai-taisyklės. 270 psl. Ttp

1.Legitimūs yra tokie sprendimai, kuriuos konsensuso arba kompromiso būdu sankcionuoja
visi suinteresuotieji priėmimo dalyviai.
2.Demokratiškoje bendruomenėje yra legitimūs daugumos priimti sprendimai, kurių
neįmanoma priimti konsensualiai ar kompromiso būdu ir kurių persvarstymą paaiškėjus jų
neteisingumui gali inicijuoti bet kuris bendruomenės narys.
3.Demokratiškoje bendruomenėje legitimūs yra įgaliotųjų asmenų priimti kvalifikuoti
sprendimai, kurie nepažeidžia jų kompetencijos ir procedūrinių reikalavimų.

Protingi (patikimi ir visiems naudingi) sprendimai numato tam tikras racionalias tokių sprendimų
priėmimo sąlygas.
Jei sprendimą priima vienas asmuo, tai šis sprendimas asmeniškai šiam asmeniui bus legitimus, jei jis jį
priims vienasmeniškai, manys, kad jis jam naudingas ir tikės, kad jis atitinka pamatines vertybes. Legitimus reiškia
“teisingas”. Taigi neatsižvelgiant į tai, ar tokie sprendimai teisingi , ar neteisingi, jie yra legitimūs, jei jų galiojimo
nekvestionuoja pats jų autorius. Privatus asmuo turi neribojamą teisę laikyti savo privataus pobūdžio sprendimus
legitimiais.
Problemiškiau, kai sprendimą priima du asmenys. šiuo atveju procedūrinė sąlyga yra sudėtingesnė.
Procedūriškai dviejų asmenų sprendimas veiksmingai galios, jei abu dalyviai sprendimą priims kolegialiai. Be to, toks
sprendimas turi atitikti protingumo reikalavimą abu dalyviai turi sutarti dėl vertybių, t.y. turėti artimas tikėjimo
nuostatas. Jie privalo naudotis tais pačiais gyvenamojo pasaulio šaltiniais. Jų tikėjimai privalo formuoti pasitikėjimo
atmosferą. Be to, kad jų sprendimas būtų legitimus, jis privalo atitikti abiejų partnerių naudos maksimumą. Jei šios
sąlygos išpildomos, tuomet dviejų subjektų priimtas sprendimas jiems bus legitimus.
Dar kebliau, kai sprendimą priima trys ir daugiau interesantų. Tokios grupės, panašiai kaip ir priimant
sprendimą dviem žmonėms, sprendimas bus legitimus, jei procedūriškai bus užtikrintas ‘visų bendruomenės narių
kolegialus dalyvavimas” sankcionuojant sprendimą, jei jis tenkins kiekvieno interesanto racionaliai įsivaizduojamą
naudos maksimumą, jei sprendimo dalyviai tikės sprendimu ir pasitikės vienas kitu. Tačiau didesnės nei 2 asmenys
grupės priimtas sprendimas dažnai gali pasirodyti nenaudingas arba mažai naudingas vienai daliai (mažesnei) grupės
narių (gali neatitikti mažumos įsivaizdavimo apie naudos maksimumą ir tt.). taigi toki atveju apie nešališką procedūrą
galima kalbėti, jei tik išpildoma viena iš sprendimo protingumo sąlygų. Protingas sprendimas toks, kuriuo pasitikima ir
kurį priima partneriai, pasitikintys vienas kitu.
Visi aptarti 3 sprendimų priėmimo atvejai numato galimybę priimti legitimų sprendimą. Legitimumas
priklauso nu to, ar jį sankcionuoja kiekvienas interesantas, ar jis atitinka racionalius vaizdinius apie naudos
maksimumą, ar juo pasitikima ar partneriai pasitiki vienas kitu. Taigi liberalioje bendruomenėje, kurios nariai pasitiki
vienas kitu ir kolegialiai ieško maksimaliai naudingo sprendimo, gali būti priimtas legitimus sprendimas santaros arba
kompromiso forma. Tai leidžia suformuluoti pamatinį sprendžiamojo teisingumo principą (taisyklę): legitimūs yra
tokie sprendimai, kuriuos konsensuso (santaros) arba kompromiso būdu sankcionuoja visi suinteresuotieji
sprendimo priėmimo dalyviai.
Sprendimų priėmime itin svarbus daugumos principas. Kiekvienas bendruomenės narys, kuris
suinteresuotas, kad sprendimai būtų priimami laiku, turi suvokti ir suvokia, kad daugumos sprendžiamosios galios
principas yra racionali išeitis, kai sprendimų priėmimas neįmanomas santaros ar kompromiso būdu. Čia galimos
išlygos. Daugumos sprendimas turėtų būti teisingas, t.y. jis negali būti nukreiptas prieš mažumą, tiksliau – negali
neatsižvelgti į jų teisėtus lūkesčius. Bet koks daugumos sprendimas negali pažeisti soc.teisingumo principų ir
pagrindinių subjektinių privačių ir viešųjų teisių. Mažumai priimtinas gali būti bet koks daugumos sprendimas, jei
nepažeidžiant teisingumo reikalavimų jis atsižvelgia irį mažumos interesus. Taigi iš daugumos principo (taisyklės)
išsirutuliuoja kitas sprendimų priėmimo principas (taisyklė): demokratiškoje bendruomenėje yra legitimūs
daugumos priimti sprendimai, kurių neįmanoma priimti konsensualiai ar kompromiso būdu ir kurių
persvarstymą paaiškėjus jų neteisingumui gali inicijuoti bet kuris bendruomenės narys.
Dar reikia aptarti procedūrinio sprendimų priėmimo principo variantą, kai legitimų sprendimą priima
vienas ar keli tam tikslui įgalioti bendruomenės nariai. Racionalu, kad nariai, kuriuos vienija tarpusavio pasitikėjimas
ir bendros naudos siekis, deleguoja sprendimų priėmimo teisę atskiriems kompetentingiems nariams ar specialioms
institucijoms. Tokiems subjektams paprastai nustatoma kompetencija, pagal kurią jis gali priimti sprendimus, taip pat
specialios procedūrinės taisyklės, kurių jie privalo laikytis. Be abejo, bendruomenės nariai pasilieka sau teisę
pertikrinti įgalioto asmens priimtą sprendimą, jei yra pagrindas manyti, kad jis nekvalifikuotas, priimtas pažeidžiant
diskrecijos ribas ar procedūrinius reikalavimus. Atsižvelgiant į šias sąlygas,formuluotinas dar vienas modifikuotas
procedūrinio sprendžiamojo teisingumo principas (taisyklė): demokratiškoje bendruomenėje yra legitimūs
įgaliotųjų asmenų priimti kvalifikuoti sprendimai, kurie nepažeidžia jų kompetencijos ir procedūrinių reikalavimų.

19. Pagrindinės sprendimų priėmimo dalyvių subjektinės teisės. Politinės teisės kaip
pagrindinės sprendimų priėmimo teisės vediniai.
101 pls. Š.; 275 ttp.
Demokratiškos bendruomenės nariai, kaip moraliniai asmenys, privalo turėti galimybę arba
patys spręsti, kokias veiklos programas bendruomenė privalo įgyvendinti, arba turėti galimybę
vertinti kitų siūloma sveiklos programas. Visa tai susiję su demokratiškos bendruomenės nario
teisėmis būti sprendimų priėmimo subjektais. Procedūros gali būti tik tokios, kurios užtikrina
sprendimų priėmimo dalyvių kolegialumą, galimybę būti tikriems, kad priimtas sprendima satitinka
jų lūkesčius. Kokios gi galėtų būti šios sprendimų priėmimo dalyvių subjektinės teisės?

1. Viešų sprendimų priėmimo dalyvio teisė į informaciją.

Kiekvienam sprendimui susijusiam su kognityvinėmis prielaidomis paremti reikia
užtenkamai informacijos. Sprendimo priėmimo dalyviams arba interesantams būtina disponuoti
kuo išsamesne informacija, žinoti visą tiesą apie svarstomą dalyką. Teisė disponuoti informacija yra
principinė kvalifikuoto sprendimų priėmimo sąlyga.
Be išsamios informacijos neįmanomas joks racionalus diskursas.
Informacijos patikimumo besąlygiškas reikalavimas gali būti susijęs tik su viešais
informacijos šaltiniais.
2. Viešų sprendimų priėmimo dalyvio teisė pritarti sprendimui ir teisė jam nepritarti.
Pagrindinės politinės piliečiu teisės.
Visi suinteresuotieji sprendimais turi turėti vienodas galimybes dalyvauti jų priėmimo
procedūrose. Sprendimų priėmimo dalyviai privalo būti apsaugoti nuo galimos išorinės prievartos ir
vidines prievartos, kuri gali turėti įtakos jų pasirinkimui : taip, ne. Pareikšta nuomonė turi būti
motyvuota geriausiia argumentais, o ne prievarta. Jei siekiama išvengti išorinės ir vidinės prievartos
turi būti numatytos procedūrines apsaugos priemonės, tarp jų galimybė ginčyti šališką sprendimą,
ne tik teisme, bet ir per patį sprendimo priėmimo procesą.
 Jei žmogus jau priimant sprendimus jaučiasi esąs diskriminuojamas, tuomet demokratiškoje
bendruomenėje turėtų būti numatytos procedūrinės galimybės, visų pirma jam pačiam pasiūlyti
sprendimą, kuris gintų jo paties ir kitų bendruomenės narių socialinę padėtį.

Suprantama, kad tiesiogiai dalyvaujant priimant politinius prendimus per tiesioginės

demokratijos procedūras piliečiai dažniausiai negali. Tiesioginės demokratijos forma tuomet
pavaduoja atstovaujamoji demokratija. Atitinkamai piliečių teisė dalyvauti priimant politinius
sprendimus visrta politinių teisių kompleksu dalyvauti atstovaujamoje demokratijoje.
Kiekvienas pilietis be jokios diskriminacijos turi teisę ir galimybę dalyvauti valdant valstybę
tieisk tieisogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus, balsuoti ir būti išrinkta speriodiškai rengiamuose
teisinguose rinkimuose.

20. Proto (prigimtinės) teisės ir pozityviosios procedūrinės teisės normų antagonizmo galimybė.

Modernioje prigimtinės teisės interpretacijoje teisė pateikiama kaip žmogaus praktinio proto
kūrinys, išplaukiantis moralės įstatymu ir numatantis egzistencinius tikslus (pamatines vertybes).
Pastarųjų įgyvendinimas užtikrina žmogaus būties gerą kokybę. Žmogaus praktinio proto sukuriami
norminiai reikalavimai dėl jų “protingumo” savaime įgyja „legitimę“ teisinę vertę.

Kiekvienas protingas žmogus disponuoja galimybe autonomiškai spręsti, kokia yra visiems
vienodai reikšminga moralia determinuotos leistino elgesio taisyklės, kokie jo asmeniniai poelgiai
arba kitų žmonių veiksmai yra legitimūs (grįsti proto argumentais), ir kokie ne.
Žinoma, “proto teisės” požiūriu keli žmonės kokį nors socialinį institutą arba kokio nors trečiojo
asmens poelgį gali vertinti panašiai arba netgi vienodai. Tačiau nebus nieko keisto, jei jų vertinimai
skirsis ir netgi prieštaraus vienas kitam.
Žmogaus proto veikla – tai nuolatinė naujų idėjų generacija. Kone kiekvienas žmogus ne kartą savo
gyvenime pervertina daugelį dalykų. Tai, kas jam anksčiau atrodė kaip gėris, šiandien gali
pasirodyti kaip blogis, kurį reikia šalinti. Svarbiausia, kad vakarų liberalios civilizacijos nariui „turi
būti leista“ veikti pagal savąją autonomiškai susikurtą gėrio planą. Tokia socialinė praktika, kaip jau
minėjome, organiškai išplaukia iš žmogaus moralinės autonomijos (Kanto žodžiais tariant,
pagrindinės ir vienintelės prigimtinės teisės būti laisvam, t. y. veikti pagal proto reikalavimus),
determinuojančios vakarų civilizacijos žmonių mentalitetą, pripažinimo.

Moraliai autonomiškas vakarų civilizacijos žmogus gali būti kaip potencialus arba aktyvus
revoliucionierius, siekiantis pertvarkyti jį supančią „sugedusią“ socialinę aplinką pagal savo paties
proto sukurtą „geros socialinės tvarkos“ viziją.
Vakarų liberalioje bendruomenėje žmogaus teisė vien savo proto pastangomis spręsti, kokia
socialinė tvarka yra teisinga, o kokia ne, bei imtis iniciatyvos ją tobulinti yra traktuojama kaip
žmogaus „teisė į savo individualumą“. Istoriniai faktai akivaizdžiai liudija, kad žmogaus proto
sukurti teisingumo standartai neretai virsta esamos socialinės tvarkos griovimo, pačios teisės, kaip
vertybės, paneigimo ir „teisinio chaoso“ priežastimi. Pripažįstant vakarų liberalios civilizacijos
nario teisę į moralinę atonomiją ir teisę reikši ir įgyvendinti savo gėrio viziją, tenka konstatuoti, kad
žmogaus „įgimta teisė į laisvę (moralinę autonomiją)“ gali tapti ir neretai tampa didžiausiu
socialinio gyvenimo destabilizavimo veiksniu.
Atrodytų, kad proto teisės (prigimtinės teisės) „ideologijos“ keliamo teisinio chaoso grėsmę galėtų
atremti pozityvistinė teisės samprata, pabrėžianti represinę valdžios funkciją, nukreiptą prieš bet
kokius socialinės tvarkos destabilizavimo sumanytojus. Valstybė turi priedermę išsaugoti socialinę
tvarką nepaisant teisės pažeidėjų blogų ketinimų ją sugriauti arba gerų ketinimų ją pataisyti.
Valstybėje teisė įstatymų forma funkcionuoja kaip pozityvi norminė disciplina, turinti „suvaldyti“
pačius įvairiausius žmonių veiksmus bei neretai revoliucinius žmonių polėkius sukurti „geresnę
socialinę tvarką“. Tačiau ar pozityvioji teisė yra tokia visagalė, kad gręsiant revoliuciniam
moralinių novacijų spaudimui pajėgtų užtikrinti tradicinės teisinės tvarkos palaikymą?
Natūralu, kad pozityvioji teisė veikia efektyviai, kai teisės adresatas paklūsta įstatymų
reikalavimams, žinodamas apie galimas sankcijas ir jų bijodamas. Tačiau nesunku įsivaizduoti, jog
kai kurie teisės adresatai gali turėti tokias tvirtas moralines paskatas nepaklusti viešpataujančiai
teisinei tvarkai, kad jų neatbaidytų netgi pačios griežčiausios sankcijos. Vienintelis vaistas nuo
panašaus moralinio fanatizmo, kurį gali panaudoti pozityviųjų įstatymų leidėjas, – tai „dar
žiauresnių“ sankcijų už pavojų socialinei tvarkai keliančias veikas numatymas ir taikymas. Bet
fanatikai į bet kokias didinamas represijas paprastai atsako dar didesniu fanatizmu. Patenkame į
užburtą ratą.

Pripažįstant žmogaus teisę protestuoti prieš esamą socialinę tvarką, neišvengiamai komplikuojasi
teisės ir moralės santykio supratimas. Esama socialinė tvarka paprastai įtvirtinama pozityviais
įstatymais. Tuo tarpu protestuojantis prieš šią socialinę tvarką atskiras žmogus ar žmonių grupė
savo revoliucinę poziciją paprastai grindžia kokiais nors moraliniais argumentais. Taigi tokiais
atvejais tampa akivaizdus atotrūkis tarp galiojančios teisės ir bent jau tam tikros visuomenės dalies
moralinių įsitikinimų. Kaip jau aiškinomės pozityvistinė-procedūralistinė teisės samprata (J.
Habermaso teorija) rodo, kad teisės ir moralės konfliktas neturėtų kilti, jei tik patenkinamas teisinės
tvarkos legitimumo reikalavimas. Savo ruožtu teisinės tvarkos legitimumą lemia nebūtinai
moraliniai argumentai. Kiekvienas socialinės organizacijos dalyvis gali veikiančius įstatymus
akceptuoti dėl jam vienam reikšmingų motyvų. Jis gali laikytis teisės reikalavimų pav. dėl savo
religinių įsitikinimų ar dėl pragmatinių sumetimų ir visai nesvarstyti ar veikianti teisė moraliniu
(protingo argumentavimo) požiūriu yra gera ar bloga. Būtent tokiu būdu užtikrinamas moralės ir
teisės atskyrimo - pamatinės teisinio pozityvizmo nuostatos - gyvybingumas. Na, o kasdienė teisinė
praktika pakankamai akivaizdžiai tai patvirtina. Atskiroje valstybėje teisininkai profesionalai ar
paprasti piliečiai labai dažnai turi skirtingus religinius įsitikinimus, skirtingus materialinius
interesus, bet jie visi vienodai akceptuoja galiojančios teisės standartus. Taigi, teisinis pozityvizmas
bent jau Habermaso procedūralistinės teisės sampratos kontekste, lyg ir eliminuoja galimą įtampą
tarp teisės ir moralės reikalavimų. Na, o jei kas nors esama socialine tvarka vis dėlto lieka
nepatenkintas, jam galima būtų pasiūlyti susitaikyti su realia teisės galia arba pasieškoti kitos
socialinės-teisinės sistemos, kurioje jis galėtų jaustis saugiau ir komfortabiliau.

Prigimtinės teisės samprata kaip įsitikinome siekia teisę ir moralę radikaliai sutapatinti, o teisinis
pozityvizmas radikaliai juos atskirti.

21. "Gyvenamojo pasaulio" integracinė funkcija. Gadameris apie hermeneutinį žmogaus

santykį su padavimais (tradicijomis).

Gyvenamojo pasaulio sąvoka: Per kartų kartas išsikristaliavusios patikimos žmonių

sugyvenimo formos, kurios nėra kieno nors individualios fantazijos vaisius arba privilegijuoto
įstatymo leidėjo savavališkas aktas. Šios normos byloja apie tvirtą daugelio žmonių kartų supratimą,
kas yra gėris ir kas yra blogis, Iš tradicinės gyvensenos gauname konstruktyvių ir tipiškų pavyzdžių,
kaip spręsti problemas, ir pamokančių taikingo sugyvenimo. Habermaso filosofijoje ši istorinė
patirtis patirtis įvardijama gyvenamojo pasaulio sąvoka.

Hansas Georgas Gadameris subtiliai ir įtikinamai paaiškina žmogaus tikėjimo gyvenamojo

pasaulio simbolių tikrumu priežastis ir pobūdį. Siekdamas atskleisti gyvenamojo pasaulio simbolių
tikrąją vertę žmogui, Gadameris nuodugiai aptaria Apšvietos amžiuje sumenkintą prietaro funkciją.
Prietaro sąvokoje jis ieško pozityvaus, padavimo vaidmens žmogaus savivokai, žmogaus supraimui
apie savo vietą ir vaidmenį pasaulyje. Gadameriui nėra priimtina mintis, kad mokslinės eros
žmogui tradicinis žmonių tikėjimas tam tikrais simboliais, kurių negalima gamtamoksliniais
metodais patvirtinti, kurie laikytini tieisog prietarais- suklydimais, visais atžvilgiais yra bevertis.
Gadameris pastebi, kad prietaras anaiptol nereiškia neteisingo sampročio; jo sampratoje slypi tiek
teigiamo, tiek ir neigiamo vertinimo galimybės. Formaliai prietaro(Vorurteil) sąvoka reiškia
„pirminį samprotį“, t.y samprotį, prie kurio prieinama nepatikrinus visų faktinių apibrėžiančių
aplinkybių. Šiuo požiūriu pirminis samprotis, kažkieno laikoma stik prietaru, ilgainiui gali
pasirodyti esantis teisinga ir svarbu žmogaus praktinio proto nuostata ir tikėjimo atrama.
Tradicinių vertybių (prietarų) diskreditavimo kampanija, pasak Gadamerio, ypač reiškėsi
Apšvietos epochoje, kai prietaras buvo suprantamas paviršutiniškai, būtent tik kaip proto
paklydimas arba tikėjimas autoritetais. Gadameris nepritaria požiūriui, jog pagarba tradicijai arba
istoriniam padavimui visų pirma reiškia auką prietarams ir laisvės apribojimą. Jis teigia, kad dar
gerokai iki to, kol pradedame suvokti savo būtį refleksyviai, mes akivaizdžiai suvokiame save kaip
šeimos, visuomenės ir valstybės narius, kuriuose gyvename, Todėl daug didesnę žmogaus istorinės
būties tikrybės dalį sudaro prietarai(Vorurteile), o ne samprotavimai(Urteile). Žinoma, pasitikėjimas
padavimais negali būti aklas. Gadameris paaiškina, kad tikėjimas autoritetu( pvz., Šv. Rašto) gali
reikšti ir sveiką žmogaus nuovoką. Jeigu autoritetas pagrįstas pripažinimu ir, vadinasi, paties proto
tam tikru veiksmu, protui suvokiant svao ribotumą bei kitus laikant labiau išmanančiais, tuomet
nėra aklo paklusimo autoritetui ir yra teisingai suvokiama šio autoriteto prasmė.
Panašiaia pagalvotu būdu Gadameris reabilituoja ir pasitikėjimą tradicijomis. Tradicija – tai
praeities išsaugojimas.
Gadameris argumentuotai parodo, kad žmogaus gyvenamojo pasaulio gilumine sprasmes
autentiškiausiai išreiškia būtent padavimai ir tradicijos, kurias protaujantis žmogus ne šiaips aklai
tiki, o racionaliai apsvarstydama spriima kaip socialinė stikrovės konstruktyvias prielaidas. Kitaip
tariant, protaujantis žmogus tik racionaliia įvertinęs tradicijų svarbą patikti jų substancine reikšme,
korektiškumu ir įtikinamumu. Netgi jei kalbame apie Šv. Rašto tiesas, neįmanoma atimti iš
žmogaus galimybės galvoti ir tikėti, kad Dievas yra visagalis ir žmogaus pareiga gyventi taip, kaip
moko religija. Pasulis, nušviestas „sąmoningo“ religinio tikėjimo, žmogui visai pagrįstai yra
substanciškai tikras ir etiškai pamokantis.
Padavimai, pasak Gadamerio, egzistuoja tradicijoje. Tradicija, Gadamerio nuomone, egzistuoja
santykiaudama su žmogaus protu, tiesiog žmogaus proto įprasminama. Tradicijos žmogui
aktualizuojasi, pasak Gadamerio, aktyviai permąstant ir priimant padavimų turinį.Autentiškas
santykis su tradicija žmogui reiškia hermeneutinį asmeninės patirties įsisamoninimo uždavinį.

Gadameris nurodi tris hermeneutinio patirties įsisamonimo proceso momentus : suprasti,

interpretuoti, pritaikyti.

Supratimas, interpretavimas bei aplikavimas, pasak Gadamerio – tai buvimas padavime. Ši mintis
reiškia, kad dėl hermeneutinio santykio žmogus išsaugo tikėjimą padavime atsleistu elgesio modelio
reišmingumu dabarčiai, nors gyvenimo aplinkybės ir keičiasi. Padavimas nuolat pritaikomas prie
naujų aplinkybių.

23. Valstybingumo tradicija kaip žmogaus kolektyvinės būties atrama. Istorinė tauta kaip
suverenas M.Romerio darbuose.
133psl.š

Veikale Suverenitetas M. Römeris galima sakyti, pateikia apibendrintą tautos suvereniteto sampratą.

Gerokai iki tol kol pradedame suvokti savo būtį refleksyviai, akivaizdžiai suvokiame save kaip
šeimos, visuomenės ir valstybės, kur gyvename narius. Tad žmogaus savivokai svarbus jo sąsajos su
istorine tradicija prioritetas. Žmogaus prisirišimas prie savo tautos, savo valstybės paties žmogaus
asmenybės identitetui yra nepaprastai reikšmingas. Žmogus identifikuoja savo asmenį kaip tautos
atstovą ir kaip makrosubjekto pilietį. Priskirdamas save konkrečiai tautai ir valstybei žmogus įgyja
fundamentinę socialinę atramą ir kartu pareiškia, kad jam svarbios tautos tradicijos ir
papročiai,kad jis pasirengęs vykdyti savo valstybės įstatymus ir, kad tokį elgesį jis laiko dorybe.
Tauta ir valstybė šiuos atevju iškyla kaip žmonių grupės kolektyvinio elgesio normų šaltinis ir
viešas socialinės tvarkos autoritetas.
Tęstinė tauta yra „nebe fizinių esamų žmonių visuma ir nebe jų bendroji valia . Tai tam tikros
teritorijos žmonių upė, kuri eina per amžius ir per besikeičiančius gyvųjų žmonių kartas lygiai taip
pat, kaip pavyzdžiui Nemunas nesutampa su tuo konkrečiu vandeniu, kuris šiuo laiku, šiandien, vakar,
užvakar, ryt, poryt sudarė ar sudarys Nemuno srovę” . Vanduo, kuris Nemune buvo vakar, prieš metus, prieš
šimtą metų – jau nutekėjo, jo nebėra, tačiau Nemunas buvo, yra ir bus. Testinės tautos idėja, vaizdžiai
sulyginta su Nemuno vandenimis, laikytina pamatine struktūra, kurios imperatyviai valiai turėtų paklusti
kiekviena gyva istorinės tautos karta.

Taigi suverenas – tęstinė tauta, kaip ir amžini Nemuno vandenys, jungia visas kartas. Tas, kurių jau nėra,
tas, kurių dar nėra, ir, žinoma, gyvąją kartą. Skirtumas yra tik tas, kad gyvoji karta yra vienintelis amžinosios
tęstinės tautos regimas pavidalas. Suprantama, kad būtent todėl ji yra tęstinės tautos reprezentantas.

Būtent reprezentacinėje demokratijoje gyvoji žmonių karta pasirodo esanti suvereno – istorinės tautos
reprezentantas

Gyvąją kartą testinę tauta „apdovanoja“ imperatyvais tarnauti tęstinės tautos idėjai. Kaip suvereno
atstovė gyvoji karta privalo paklusti suvereno-tęstinės tautos- valiai. Gyvosios kartos paklusimą
istorinės tautos valiai užtikrina nustatytos valdžių kompetencijos, kurių jos engali viršyti. Gyvosios
kartos morali istorinė misija pasireiškia per pagarbą konstitucijoje nustatytai demokratinei vasltybės
tvarkai. Konstitucinės valstybės valdžių sąranga išreiškia suvereno valią. Piliečių patriotinė pagarba
valstybės konstitucijai reiškia jų istorinio pasirinkimo kurti demokratinę valstybę šlovinimą.

Istorinės tautos prioritetas svarbiausias yra:pačios istorinės tautos išlikimas. Būtų absurdiška, jei
tauta, kurdama savo valstybę, savo pačios istorinį tęstinumą laikytu neesmingu, antraeiliu dalyku.
Šiuo atžvilgiu tautos, kaip suvereno valią , teisiškai reglamentuoja imperatyvas užtikrinti tautos
tęstinumą. Tautos tęstinumas nėra galimas jokias kitais būdais kaip tik per visavertę gyvosios
kartos būtį. O visavertės gyvosios kartos buvimas numato valstybės imperatyvą rūpintis bendruoju
gėriu.

Paklusimas vasltybės įstatymų galiai yra ne prievartinis, o laisvanoriškas.

Priklausymas istorinei kultūrinei žmonių bendrijai byloja apie piliečių laisvanorišką įsipareigojimą
vykdyti įstatymus užtikrinančius šios benrdijos istorinę tasą ir tarnaujančius bendrajam gėriui.
Išvada: Suverenas(istorinė kultūrinė bendruomenė) savo įgaliotos teisinės tautos vardu nustato
imperatyvias konstitucines taisykles, skirtas tautos istorinei būčiai ir bendrajam gėriui užtikrinti, ir
joms privalo paklusti kiekvienas gyvosios kartos narys.

Nereikia;

Suvereni valstybė negali būti įsteigta savavaliu kokio nors vadovo ar žmonių grupės sprendimu.
Suverenumo idėja yra –monių bendruomenės istoriškai trunkančiobuvimo tam tikroje teritorijoje
moralinio apsisprendimo steigti valstybę politinė manifestacija. Suverenaus valstybingumo siekis
turi subręsti bendruomenės narių sąmonėje , virsti bendruomenės narių tvirtu kolektyviniu ryžtu
turėti svao valstybę ir patriotišku atsidavimu tarnauti šiai valstybei bei ginti jos nepriklausomybę.

Tautos suvereniteto sampratoje vienas iš svarbiausių akcentų yra tautos sąvoka.

Tauta sutampa su valstybe, kaip jos būtinasis ir esminis elementas. Be jos nėra ir negali būti
valstybėsm bet ir ji be valstybės nebūna.

Tautos suvereniteto idėja neišvengiamai implikuoja žmogaus- fizinio subjekto- dalyvavimą(narystę)

valstybės gyvenime.

24. Žmogaus kaip istorijos subjekto pagrindinės teisės istorinėje kultūrinėje bendruomenėje.
Tautos kaip istorinės kultūrinės bendrijos pagridinės teisės :
142 psl. š

1)Žmogaus teisė į pilietybę(narystė bendruomenėje) : Kokia žmonių bendruomenėje svarbiausią

teisę, kaip visų teisių prielaidą, gali ir privalo turėti kiekvienas žmogus? Svarbiausias žmogiškai
būtyvei dalykas yra teisė teiėtai būti bendruomenėje. Istorinės kultūrinės bendruomenės narystė
teisiškai yra pilietybės teisė, t.y visuomenės nario teisė į pilietybę. Pilietybės turėjimas-tai žmogaus
susitapatinimo su šios bendruomenės nariais įrodymas, o pilietybės įgijimas- susitapatinimo aktas.
Pilietybės įgijimas, tai žmogaus pasižadėjimas būti lojaliam politinei bendruomenei(valstybei),o
kartu įsipareigojimas puoselėti šios istorinės –kultūrinės bendruomenės tradicijas.

Jei žmogaus gimdytojai priklauso istorinei bndruomenei, tai žmogaus narystę istorinėje kultūrinėje
bendruomenėje valstybė įpareigota pripažinti automatiškai.

Pilietybės pripažinimas paprastai siejamas su gimimu šeimoje, priklausančioje konkrečiai istorinei

kultūrinei bendruomenei, o pilietybės įgijimas teisiškai saistomas su kalbos, valstybės istorijos, jos
konstitucinės santvarkos išmanymu ir įsipareigojimu visa tai gerbti.

2) Tautos ir jos nario teisė išsaugoti savo kultūrinį identitetą:

tautinis identitetas žmogui yra pamatinė vertybė, todėl tautinių mažumų nariams turi būti
garantuotos tokios teisės, kurios reikalingos jų identitetui ir savitumui apsaugoti. Tačiau tai
nereiškia mažų tautų privilegijų prieš didesnes ar didžiąsias tautas. Visos tautos ir mažos ir didelės
turi vienodą teisę turėti savo kultūrą,kalbą,praktikuoti savo tradicinę religiją. Valstybėms priklauso
pareiga rūpintis kultūrinio paveldo išsaugojimu.

3)tautos ir jos nario teisė turėti savo tėvynę:

(teisė gyventi apibrėžtoje geografinėje teritorijoje),tautai be savo tėvynės išlikti labai sudėtinga.

4)Tautos ir jos nario teisė turėti savo valstybę:

Teisė turėti savo valstybę kaip savo istorinio išlikimo politinį garantą bei tautos istorinės būties
ženklą.
Valstybė yra jų istorinės valios išraiška. Istorinės kultūrinės bendruomenės vardu valstybė įgija teisę
ir pareigą ginti ir saugoti valstybę kaip vertybę.Čia tenka kalbėti apie valstybingumo atributus ir jų
valstybinę apsaugą. Valstybė turi savo simborlius: vėliavą, herbą, himną. Daugelyje valstybių šių
simbolių išniekinimas yra kriminaliuojamas, Tai parodo,kad valstybės simboliuose istorinė
kultūrinė bendruomenė išreiškia pagarbą sau, kad jos būtis yra grynai etinė, galima sakyti
simbolinė.

26. Hobsas, Lokas ir Spinoza apie prigimtinę būklę ir laisvę.

Straipsnis.

Hobsas į žmogaus prigimtį žvelgė labai kritiškai. Žmogus savo prigimtimi, anot Hobso yra asociali
būtybė, visiškas egoistas. Gamtinėje arba kitai tariant prigimtinėje būklėje visi žmonės yra neribotai
laisvi. Jie gali napaklūsti vienas kito valiai. Pati prigimtinė būklė dėl šios priežasties yra karo būklė,
karo, kurioje visi kariauja su visais. O žmones gelbsti ne tai, kad jie dėl savo natūralaus polinkio
susivienija į visuomenę. Žmones gelbsti tai, kad jie turi protą ir gali kritiškai pažvelgti į savo
gamtinę padėtį. Būdami savikritiški žmonės laisvanoriškai paklūsta pagrindiniams proto dėsniams:
1) Reikia siekti ramybės tol kol turima vilties, o jos siekiant reikia atitinkamai veikti, net atsisakyti
savo teisių į viską, ko tose ribose ir kiti atsisako; 2) Reikia vykdyti sutartis; 3) Vykdytinos ir kitos
dorybės, kaip antai dėkingumo pareiga už gautus patarnavimus, visuotinis mandagumas, įžeidimų
dovanojimas, gailestingumas, ką esi negero padaręs, per didelio keršto arba žiaurumo draudimas,
paniekinimo ir kitų pažeminimo veiksmų draudimas, lygybės pripažinimas, teisių sau pripažinimas
tik tuomet, kai jas turi ir kiti, teisėjų bešališkumas ir pan. Nebūdami pajėgūs natūraliai niekieno
neraginami paklūsti šiems proto reikalavimams, žmonės, anot Hobso, turi vieną išeitį, - paklūsti
valstybės valdovo (vieno asments ar grupės asmenų) valdžiai, kurios misija kaip tik ir yra palaikyti
visuomenėje tokią tvarką, kokios reikalauja žmogaus proto dėsniai. Kaip matome, Hobso
samprotavimuose prigimtinės teisės galia jau nebepasižymi tuo dievišku autoritetu, kuris savaime
pajėgus paskatinti žmones elgtis dorybingai. Proto reikalavimai yra tokie neautoritetingi, kad jų
vykdymo užtikrinimui prireikia pasaulietinių valdovų prievartos. O tai jau visai naujas motyvas
teisiniame argumentavime, kuris, kaip vėliau pamatysime, atveria visai naują modernybės laikų
teisinių reiškinių aiškinimo perspektyvą – teisinį pozityvizmą, puoselėjamą J. Austino, H. Kelsen ir
daugelio kitų autorių darbuose.

Hobso samprotavimus apie žmogaus prigimtį ir prigimtinę teisę esmingai pakoregavo Benediktas
Spinoza (1632-1677). Spinoza kaip ir Hobsas siekia realistiškai pažvelgti į žmogaus gamtinę padėtį.
Jis taip pat pripažįsta, kad žmonės kaip grynai gamtinės būtybės paklūsta aklai geidulių valiai. Bet
priešingai nei Hobsas Spinoza nelaiko tai nukrypimu nuo prigimtinės teisės, kurią diktuoja protas.
Prigimtinė galia, kurią pav. turi galingesnė žuvis suryti silpnesnę žuvį kartu ir yra prigimtinė teisė
tai padaryti. Ir žmonės nusprendžia jungtis į visuomeninę būklę ne todėl, kad siektų „pabėgti‘ nuo
savo gamtiškos prigimties, bet todėl, kad be valstybės žmonės negali tinkamai naudotis savo
gamtine prigimtimi. Taigi, pilietinė būklė (valstybė ir yra tas instrumentas, kurio dėka užtikrinamos
sąlygos žmonės gyventi santaroje su gamta, su savo gamtiniais polinkiais ir instinktais. Sudarę
politinę sąjungą – valstybę, žmonės, anot Spinozos, sukuria ypatingą jėgos ir teisės derinį, kuris
daugelį kartų pranoksta atskiro žmogaus teises ir galias. Būtent todėl šis politinis darinys ir yra
pajėgus užtikrinti kiekvieno atskiro žmogaus teisių apsaugą.

128 psl. Ttp

Johnas Locke;as oponuodamas Hobbesui, griežtai skiria prigimtinę ir karo būklę. Šios būklės
skiriasi viena nuo kitos taip, kaip taikos , geros valiso, savitarpio pagalbos ir saugumo būklė skiriasi
nuo priešiškumo, piktos valios, prievartos ir tarpusavio naikinimo būklės. Prigimtinę būklę valdo
prigimties įstatymas, kuris privaloma skiekvienam, o protas, kuris ir yra šis įstatymas, visus į jį
besikreipiančius žmones moko, kad esant visiems lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali
kėsintis į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ar nuosavybę.

27. Žmogaus būties gamtinėje situacijoje ypatumai ir subjektyvios teisės į gyvybę

atsiradimo veiksniai.
Kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į gyvybę, niekam negali būti savavališkai atimta
gyvybė. Teisė į gyvybę laikoma pagrindine žmogaus teise, pagarbos visoms kitoms teisėms
prielaida.
Hipotetiškai galima tarti, kad visų žmonių bendruomenė kadaise dar nebuvo sukaupusi jokios
socialinės patirties, gyveno vadinamoje prigimtinėje arba gamtinėje aplinkoje. Tuomet žmonių
elgesį lemdavo ne racionalios taisyklės, o atsitiktinės išorinės aplinkybės ir jų pačių „kaprizai". Kita
vertus, visada galima surasti nemažai emipinių pavyzdžių, kurie rodo, jog bet kurioje socialinėje
evoliucijos pakopoje „žmonių bendruomenės“ ir „atskiro žmogaus“ elgesį lemia socialinės ir
gamtinės aplinkybės.Nepriklausomai nuo civilizacijos galios valdyti sociumą, neretai susidaro
ekstremalios situacijos, kai į jas pakliuvusių žmonių elgesį visiškai valdo gamtiniai impulsai, o
sąmoningas paklusimas viešoms socialinio elgesio taisyklėms pasidaro beveik neįgyvendinamas.
Šis staigus „nuopuolis į gamtinę būklę“ pasitaiko stichinių nelaimių metu ir kitais panašiais atvejais.
Maža to, kalbant apie išorinių aplinkybių galią žmogui nebūtina išskirti socialiniame gyvenime
pasitaikančias ribines situacijas. Žmogus bet kurią savo sąmoningo gyvenimo akimirką stoja
akistaton su gamtos tikrove. Žmogui nepriklausomai nuo jo idealizuotų norų, nuolatos tenka
„taikytis“ prie gamtos keliamų reikalavimų, kurie pasireiškia kūniškais troškimais ir kurių priverstas
paisyti. Parmanentinis buvimas kūniška būtybe yra gryniausias žmogaus buvimas gamtinėje
situacijoje.
Bet Žmogus netgi gamtinėje situacijoje yra žmogus todėl, kad turi protą. Jis gali suvokti
savo gamtinį ribotumą, jį vertinti ir atitinkamai veikti. Todėl galima sakyti, kad žmogus, vos tik
suvokęs savo gamtinę determinacija, tampa šiek tiek laisvas.
Kalbant apie žmogaus gamtinę būtį dėmesio vertos Thomo Hobbeso mintys.
Pasak filosofo, gamtinėje padėtyje visada vyksta kiekvieno su kiekvienu karas. Žmonės tarpusavyje
linkę kariauti todėl, kad jų prigimtyje slypi „noras lenktyniauti, tarpusavio nepasitikėjimas ir
pagaliau garbės troškimas“. Tačiau Hobbesas nelaiko agresyvumo vieninteliu žmogaus elgesį
gamtinėje padėtyje lemiančiu veiksniu. Jausmai, kurie lenkia žmones į taiką, yra mirties baimė,
noras tokių daiktų, kurie būtini patogiam gyvenimui, ir viltis įgyti juos savo darbštumu. Ir protas
pasiūlo patogias taikos sąlyhas, kurių laikydamiesi žmonės gali susitarti. Žmonių elgesį taip pat
lemia proto veiksnys. Hobbesas žmogui, esančiam gamtinėje padėtyje, priskiria du esminius
požymius: gaivališką vitališkumą ir racionalų vitališkumą. Jis didelę reikšmę teikia gamtiniam
vitališkumui, nes žmones racionaliai elgtis skatina „ieškojimas taikos arba „bėgimas“ iš gamtinės
padėties. Nebūtų atgrasios gamtinės padėties, nebūtų ir prielaidų pilietinei būklei atsirasti.

Jh. Lockas griežtai skiria prigimtinę ir karo būklę. Prigimtinę būklę valdo prigimties įstatymas,
kuris privalomas kiekvienam, o protas, kuris ir yra šis įstatymas, visus į jį besikreipiančius žmones
moko, kad, esant viešiems lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali kėsintis į kito gyvybę,
sveikatą, laisvę ar nuosavybę. Lockas didesnę reikšmę teikia racionaliam vitališkumui.

Hėgelio požiūriu instinktyvi geidžiančio žmogaus valia yra žemiausia ir paprasčiausia

žmogaus savimonės pakopa, kai žmogus suvokia save kaip geidžiančią būtybę. Geidžiančiai
savimonei išorinis objektas yra niekingas, tačiau buvimas šiuo gaivališku individu yra visų žmonių
lemtis. Kiekvieną žmogų, kadangi jis geidžia materialaus pasaulio dalykų, šiuos materialius gėrius
vartoja ir suvokia savo gamtinę priklausomybę, galima laikyti gamtiniu ir mąstančiu individu.
Žmogus išgyvena gamtinę priklausomybę nuo išorinio objekto ir turi polinkį patenkinti geidulį.
Tenkinti fizinius poreikius jį verčia gamtinė būtinybė, kurią žmogus yra pajėgus įsisavinti.
Hobbesso požiūriu, būtent žmogaus protas leidžia tvirtinti, kad žmogui jo asmeninė gyvybė yra
absoliuti vertybė ir egzistuoja prigimtinė pirmapradė kiekvieno žmogaus teisė išlikti „naudojant tam
visas būtinas priemones“. Žmogus pats susikuria teisę ir pareigą rūpintis savo fizinės būties
išsaugojimu. Gamtinėje padėtyje žmogus turi individualiai susikurtą teisę laikyti savo gyvybę
prioritetiniu dalyku ir tuo remdamasis tenkinti juslinius poreikius, vartoti gamtos objektus ir taip
palaikyti savo fizinę būtį bei įgyvendinti psichofiziologinį tapatumą – momentinį išsivadavimą iš
gamtinės priklausomybės. Fizinės būties išsaugojimas yra tiesiog žmogaus gyvybės tenkinant
juslinius poreikius palaikymas. Žmogaus gyvybė (fizinė būtis) gamtiniam individui vaidina
pamatinės teisinės vertybės vaidmenį. Tiesiogiai žmogus pajaučia fizinį tapatumą, kai patenkina
savo juslinius poreikius ir patiria juslinį malonumą, pasitenkinimą. Būtent šią pasitenkinimo formą
ir būtų galima laikyti psichologiniu motyvu gamtinėje padėtyje įveikti „aš“ ir gamtos skirsnį.

Trumpiau: Mirties baimė paakina žmogų manyti, kad jo asmeninė gyvybė yra kažkas
svarbiau nei visa kita ir todėl jis ją privalo pasirūpinti. Žmogaus gyvybė gamtiniam individui
vaidina pamatinės teisinės vertybės vaidmenį. Taip pat žmogus turi būti psichologiškai motyvuotas
išsaugoti savo gyvybę, savo fizinę būti. Motyvas gali būti pasitenkinimas, jaučiamas patenkinus
savo juslinius poreikius.

28. Moralinė teisės į gyvybę legitimacija ir teisnumo turinys.

TTP 131 psl.

Gyvybės teisė – „teisė išsaugoti ir palaikyti fizinę būtį – išryškėja žmogaus praktiniam protui
reflektuojant ir savarankiškai susikuriant subjektyvią teisę „būti gyvam“. Kad ši teisė būtų
pripažinta kaip subjektinė teisė, reikalingos subjektyvią teisę į gyvybę legitimuojančios papildomos
sąlygos. Kokios gi jos? Pagrindžiant žmogaus „teisę būti gamtiniu individu“ arba teisę į gyvybę
labai svarbi Hėgelio mintis, kad vartojimo objektai vartojančio subjekto atžvilgiu yra „niekingi“.
Hėgelis žmogaus gamtinės būties ir jį supančių gamtos objektų vertę pagrindžia per subjektyvybės
principą. Subjektyvybės principe objektyvus komponentas, tarkime, obuolys, pasak Hėgelio yra
„niekingas“, nes žmogussuvalgydama sobuolį, parodo, kad šis :“ ...nėra vertas , negali savarankiškai
egzistuoti ir privalo išnykti veikiant realiai subjekto galiai“.
Jeigu žmogaus ekspansijos erdvėje vartojimo objektai savaime yra „niekingi“, tai iš to neseka kad
jie „nėra vertingi žmogui“. Būtent žmogaus protas pareiškia, kad materialaus pasaulio objektai, kaip
žmogaus fizinės būties šaltinis, turi vertę( ne vertę savaime, o vertę žmogui). Šiuo atžvilgiu apie
„gamtines sąlygas“ ir apie visus materialius gėrius, kurie užtikrina žmogaus fizinės būties
tęstinumą, galima kalbėti kaip apie moralius gėrius. Materialūs objektai, būdami vertingi žmogaus
gyvybei palaikyti, yra moraliniai gėriai.
Trumpiau apie hėgelį : Pagrindžiant žmogaus teisę būti gamtiniu individu arba teisę į gyvybę labai
svarbi Hėgelio mintis, kad vartojimo objektai vartojančio subjekto atžvilgiu yra niekingi. Tačiau tai
nereiškia, kad jie nėra vertingi pačiam žmogui. Būtent žmogaus protas pareiškia, kad materialaus
pasaulio objektai, kaip žmogaus fizinės būties šaltinis, turi vertę pačiam žmogui. Todėl materialūs
objektai, būdami vertingi žmogaus gyvybei palaikyti, yra moraliniai gėriai.

Kantas teigia, kad tik žmogus, o su juo ir kiekviena protinga sukurtoji būtybė, yra tikslas pats
savaime, o kita kūrinija gali būti panaudota kaip priemonė. Taigi galima teigti, kad viena iš sąlygų
žmogaus subjektyviai „pasisavinta" teisę į gyvybę laikyti subjektine objektyviai determinuota teise
yra ta, kad empirinio žmogiško subjekto asmenyje kiekvienas žmonių bendruomenės narys gali
įžvelgti žmonijos reprezentantą. Todėl skirtingi subjektai vienas kito gyvybę laiko tikslu o ne
priemone, vieno žmogaus subjektyviai prisiskirta sau teisė į gyvybę derinama su kito žmogaus
subjektyviai prisiskirta teise į gyvybę.
Kai natūralioje aplinkoje pasigendama žmogaus gyvybę universaliai pateisinančių pagrindų,
tuomet belieka vienintelė galimybė – žmogaus fizinę būtį sakralinti kultūriniais simboliais. Tokiu
keliu ėjo Schellingas, išaukštindamas gamtinę žmogaus prigimtį tuo pagrindu, jog ši yra aukštesnės,
kilnesnės, tiesiog dieviškos būties įsisąmoninimo galia.
Tai, kad žmogaus gyvybė šių dienų pasaulyje yra skelbiama aukščiausiąją vertybe, yra ne
kas kita kaip humanistinės vakarų civilizacijos kultūrinės tradicijos padarinys. Joje dominuoja
krikščionybės išpuoselėta artimojo meilės dorybė dėl pagarbos dėl pagarbos Visatos Kūrėjo
nustatytai moralinei tvarkai.
Kanto suformuluotas principas, kad kiekvienas žmogus, kaip fizinė būtybė, turi būti laikoma
tikslu, o ne priemone gali būti klasifikuojamas kaip pamatinis teisės principas, apibrėžiant visas
subjektines teises, kurios reglamentuoja žmogaus, kaip faktinės gamtinės socialinės būtybės,
juridinį statusą, vadinamą teisnumu. Teisnumas – tai žmogaus gebėjimas turėti civilines teises ir
pareigas pripažįstamas visiems asmenims. Žmogaus teisnumas priklauso nuo bendruomenės
pripažinimo. Bendruomenė privalo, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos būklės, laikyti
jį lygiateisiu teisinių santykių dalyviu.

29. Žmogaus klonavimo galimybių filosofinis-teisinis vertinimas.

Moralinis principas įpareigoja kiekviena žmogų laikyti tiksiu ir nesielgti su juo, kaip su
priemone. Iš šios sąlygos išplaukia bendruomenės priedermė vertinti konkretų žmogų kaip
aukščiausią vertybę, gerbti jo individualybę (orumą, privatumą). Niekam nėra leistini tokie
veiksmai, kurie sukeltų pavojų fizinei žmonių būčiai. Dar vienas įpareigojimas - suteikti būtiną
parama (apsaugą) kiekvienam individui, kai jo gyvybei arba sveikatai gresia pavojus.
Žmogus turi teisę būti kitokiam nei kiti, tačiau nei vienas žmogus nėra menkesnis už kitus
žmones. Pripažinti ir gerbti žmogaus unikalumą reiškia su juo elgtis gerbiant jo subjektinę teisę būti
unikaliam. Būtent čia slypi giluminė subjektinės teisės į gyvybę apibrėžtis.

Žmogaus klonavimo pateisinimo problema. Žmogaus gimimo empirinis faktas yra unikalus,
žinoma, tol, kol turime reikalų ne su klonu, o su nuo žmogaus valios nepriklausomai atsiradusia
gyvybe. Žmogaus gimimo „ nežinomybė“, kuri tikinčiųjų gali būti priskirta Dievo kompetencijai, ir
yra tai, kas žmogaus teisėje į gyvybę paliekama už žmogaus racionalios kontrolės ir įtakos
ribų.Kitaip tariant, žmogaus teisės gimti, jo teisės į gyvybę sudedamoji dalis yra nuostata „turėti
savo gamtinėje psichinėje prigimtyje ką nors tokio, kas nėra nulemta arba sumodeliota kitų
žmonių“, t.y būti kitoniškam. Ir jeigu žmogaus atsiradimą, tiksliau jo prigimtį, sukuria gyvi
žmonės, tuomet iš pat pradžių, tik žmogui gimstant pažeidžiama jo pamatinė, pirminė teisė į gyvybę
todėl, kad iš embrioninio žmogaus atimama jo „natūrali laisvė" ir „teisė būti unikumu", teisė būti
kitoniškam.
Daugumoje valstybių viešoji teisė draudžia klonuoti žmogų. Lietuvoje biomedicininių tyrimų
etikos įstatyme, be draudimo klonuoti žmogų, pasakyta, kad leidžiama atlikti tik klinikinius
žmogaus embrionų (neinvazinius) tyrimus.

Dirbtinio apvaisinimo idėja.Nevaisingos moterys gali būti apvaisintos be natūralios sueities

su vyru. Tai gelbsti moteris arba šeimas, negalinčias susilaukti kūdikio.
Mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis tokiomis sąlygomis, kurias sukuria žmonės. Atsakomybė
dėl mėgintuvėlyje pradėto kūdikio negalavimų ir apsigimimų gula ant šio kūdikio kūrėjų pečių.
Taigi dirbtinis apvaisinimas, nors ir gali pasirodyti humaniška išeitis tėvams, tačiau pernelyg
nehumaniška gimusio kūdikio atžvilgiu ir dėsningai užtraukia juridinę atsakomybę tiems žmonėms,
kurie imasi panašaus „verslo".

30. Teisė į gyvybę ir abortų bei eutanazijos legitimumo problema.

Kiekvienas žmogus turi progimtinę teisę į gyvybę. Šią teisę turi saugoti įstatymas. Niekam negali
būti savavališkai atimta gyvybė,“- teigiama „ Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto“ 6
straipsnio pirmoje dalyje. Lyginant žmogaus teisę į gyvybę su kitomis žmogaus teisėmis būtent
“žmogaus teisė į gyvybę laikoma pagrindine žmogaus teise, pagarbos visoms kitoms teisėms
prielaida“.

Abortai:

Ypač svarbi juridiniame diskurse yra abortų problema. Ji susijusi su empirinių aplinkybių
identifikavimu, kurioms esant galima tarti, jog užsimezgusi gyvybė tampa teisinės apsaugos
objektu. Neginčytina yra viena aplinkybė – ką tik gimęs arba dar negimęs kūdikis bejėgis priešintis
suaugusiųjų valiai, neturi galmybių aktyviai pareikšti apie savo teisę gyventi. Tuo tarpu kūdikio
arba vaisiaus gyvybę globojantys žmonės gali sauvališkai spręsti, nuo kurio momento vaisius gali
būti laikomas gyvu žmogumi ir kada dar ne.
Kaip žinoma , abortų įteisinimo klausimu pasaulyje bendro susitarimo nėra. Pavyzdžiui,Vokietija
iki šiol išlaikė „baudžiamąją atsakomybę už abortus“. Vokietijoje laikoma, kad abortai būna teisėti,
tik kai jie yra „terapinio pobūdžio(pavojus motinos gyvybei ar sveikatai), eugeninio pobūdžio
(vaikas pasmerktas kančioms dėl nepagydomos ligos) arba moralinio pobūdžio (nėštumas išžaginus,
kuris gali būti nutrauktas tik dirbtinai).

Kaip pagrindinė priežastis, dėl kurios nėštumo nutraukimas gali būti laikomas teisėtu, yra minima
moters teisė į savo kūną. Moteris neva turi teisę pašalinti iš savo kūno gemalą, kaip dalį savo kūno,
panašiai kaip pašalinamas apendiksas apendicito operacijos metu.
Jungtinių Valstijų Aukščiausiais Teismas byloje nustatė, kad abortas yra galimas dėl „ teisės į
privatų gyvenimą, kuri yra ganėtinai plati, kad apimtų moters teisę apspręsti, nutraukti nėštumą ar
ne. Tačiau embriono genetinis kodas skiriasi nuo motinos genetinio kodo. Moters privatus
gyvenimas ir jos „kūdikio privatus gyvenimas“ yra dvi visiškai nepriklausomos moralinės
konstantos.
Tai išplaukia iš principo, jog kiekvienas žmogus turi būti laikomas tikslu, gerbiamas jo
kitoniškumas.Moteris negali naudotis kūdikio kaip priemonės savo įsivaizduojamam privatumui
užtikrinti. Ir vis dėlto lieka atviras klausimas, nuo kurio momento moteris privalo atsižvelgti į faktą,
jog su jos kūnu yra glaudžiai susijęs kito žmogaus kūnas.

Eutanazija:
Ne mažesnės nei gyvybei atsiradus kyla moralinės ir juridinės problemos gyvybei nutrūkus.
Žmogaus biologinės mirties faktus paprastai siejamas su negrįžtamu žmogaus kraujotakos ir
kvėpavimo nutrūkimu arba su žmogaus smegenų mirtimi. Kaip žinoma, pasitaiko atvejų, kai
žmogaus smegenys yra komos būsenos, žmogaus gyvybinės funkcijos palaikomos dirbtiniu būdu ir
gali trukti neapibrėžtą laiką. Arba dirbtinai gali būti palaikoma širdies veikla ir kvėpavimas. Visi šie
faktai rodo, kad žmogaus biologinė mirtis nėra absoliučiai vienareikšmiškai nustatoma riba. Kita
vertus, biologinės mirties fakto juridinis pripažinimas iš esmės priklauso nuo biomedicininių
argumentų. Tuo tarpu judėjimas“ link biologinės mirties fakto“ jau gali būti ne tik biomedicininio,
bet ir moralinio vertinimo objektas. Viena iš aktualiausių diskusinių temų šiuo klausimu yra
eutanaijos(švelnios ir nesukeliančios kančių mirties) pateisinimo problema. Šiandien pastebimas
eutanazijos dekriminalizavimas. Nors eutanazija de jure ir yra draudžiama, tačiau de facto teisminės
institucijos neskuba inicijuoti baudžiamąjį persekiojimų. Baudžiamasis persekiojimas dažniausiai
nevykdomas, jeigu pacientas nepraranda sąmonės. Jeigu pacientas yra netekęs sąmonės
(cerebrinėsmirties būklė), tuomet skiriama aktyvi eutanazija ir pasyvi eutanazija. Esant aktyviai
eutanazijai vertinimą lemia prokurorai ir teisėjai, o pasyviai – bylą automatiškai nekeliama arba
nutraukiama.
Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje vienareikšmiškai įtvirtinta nuostata,
jog „Valstybė ne tik įpareigojama neteisėtai nežudyti žmonių, bet ir imtis priemonių saugoti jos
jurisdikcijoje esančių žmonių gyvybes“ ir kad „žmogaus privataus gyvenimo gerbimas nėra didesnė
teisė už gyvybę“.

35. 217 psl skaityti š .

Civilinės teisinės prievolės nuo moralinių pareigų skiriasi teisine sankcija, kuri taikoma
neįvykdžius prievolės. Reikalavimo teisę turintis asmuo gali kreiptis pagalbos į atitinkamas
valstybės institucijas ir reikalauti taikyti teisinės gynybos būdus. Taigi teisinės pareigos vykdymas
užtikrinamas ne moraline, o teisine sankcija. Toks atskyrimas neabejotinai teisingas, jei
vadovaujamės valstybės autoritetu.
Pareiga - toks nusiteikimas veikti, kuris turi išplaukti iš asmens valios, valstybės grasinimai
neturėtų vaidinti pagrindinio vaidmens. Hartas mano, kad teisinė prievolė nebūtinai yra susijusi su
sankcija už nevykdymą. Jis prievolę sieja su vidiniu požiūriu, kad teisės normų adresatas
savanoriškai priima teisės normas ir savo valia paklūsta joms. Jei asmuo pats savo noru įgyja
nuosavybę, jei suinteresuotas, kad tai pripažintų kiti asmenys, tai šio asmens nebūtina raginti ar jam
grasinti. Negalima nepastebėti, kad pareiga naudotis savo teisėmis ir pareiga vykdyti teisinę
prievolę kitam - netapatūs dalykai. Tačiau jas abi turi lemti asmens atsakingas elgesys su privatinės
teisės institutu. Kiekvienas materialus daiktas gali daryti tam tikrą neigiamą poveikį kitam. Kitas
asmuo gali reikšti pretenziją savininkui, kuris privalo pajusti prievolę pašalinti tą neigiamą poveikį.
Kas gali priversti daikto savininką atsižvelgti į reikalavimą? Sankcijos, tas kitas žmogus pats gali
pasirūpinti, kad neliktų to žalingo poveikio ar priversti savininką tai padaryti. Kas kita, jei pats
savininkas pajus tai, ką jaučia neigiamą poveikį patiriantis asmuo, jį supras ir nenorės tokių
pasekmių.
Tokia turėtų būti deliktinės atsakomybės esmė. Teisinės prievolės negali sukurti grasinimai
sankcijomis. Teisinė pareiga yra paties teisės subjekto savanoriškas nusiteikimas atlikti kokius
nors veiksmus kito asmens naudai arba susilaikyti nuo jų. Kiekvienas asmuo privalo laikytis
tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų žalos kitam
asmeniui. Todėl šia prasme turtinius santykius galime kvalifikuoti kaip formaliai teisinius, nes
turtiniai santykiai šalims nustato jų teises ir pareigas, kurias jie dažniausiai savo noru pasirengę
vykdyti.

Kitas:

Neįvykdžius prievolės taikoma teisinė sankcija. Neivykdžius teisinės pariegos, reiklavimo teisę
turintis asmuo gali kreiptis pagalbos į atitinkamas valstybės institucijas ir reiklauti teikyti
teisinės gynybos būdus, priversiančius kitą teisinio santykio šalį įvykdyti savo pareigą. Taigi
teisinės pareigos įvykdymas yra užtikrintas ne moraline, o teisine sankcija. Teisinė pareiga
(prievolė) – tai toks nusiteikimas veikti, kuris turi išplaukti iš asmens valios, ir valstybės
grasoinimai neturėtų vaidinti esminio vaidmens. Baudžiamosios teisės normomis gali būti
siekiama paskatinti asmenmį nepadaryti nusikaltimo, bet teisės normos, kurios, pvz.apibrėžia
teisėtų sutarčių arba testamentų sudarymo būdus ir kutrios nereikalauja, kad asmenys elgtųsi
tam tikru būdu, t.y. nenustato tam tikrų pareigų ar prievolių, o tik suteikia galias. Hartas
civilinės teisės normų įgalinantį pobūdį pateikia kaip argumentą, bylojantį, jog teisinė
prievolė nebūtinai yra susijusi su sankcija už šios prievolės nevykdymą. Teisinė prievolė
daugiau siejama su vidiniu požiūriu, kuriuo pabrėžiama, kad pats teisės normų adresatas
savanoriškai priima teisės normas ir savo valia “iš pareigos” paklūsta joms.Jis tiesiog “turi
prievolę” kuri nėra socialinio spaudimo ar prievartos padarinys. Jei asmuo pats savo noru
įgyja nuosavybę, jei jis suinteresuotas, kad daiktą, kaip jo nuosavybės objektą, pripažintų kiti
asmenys, tai šio asmens nebūtina raginti, kad jis gerbtų daiktinės teisės normas, ar jam
grasinti kad jis nepažeidinėtų daiktinės teisės normų reikalavimus. Pareiga naudotis savo
teisėmis į savo daiktą ir pareiga vykdyti teisinę prievolę kitam asmeniui-netapatūs dalykai.
Tačiau tai nereiškia, kad prievolių vykdymą lemia kas nors kita, o ne atsakingas elgesys su
privatinės nuosavybės institutu. Kiekvienas daiktas, esantis asmens nuosavybe dėl savo fizinių
savybių, gali daryti(daro)neigiamą poveikį kitam asmeniui. Kitas asmuo greičiausiai reikš
pretenzijas daikto savininkui. Daikto savininkas, reaguodamas į reikalavimą, privalo pajusti
prievolę pašalinti jam priklausančio daikto žalingą poveikį aplinkiniams. Priežastys
verčiančios daikto savininką atsižvelgt į reikalavimą gali būti neigiamos sankcijos, kurių
daikto savininkas gali tikėtis.Kt.asmuo, nepakęsdamas svetimo daikto žalingo poveikio,pats
pasirūpins kadto žalingo poveikio jam neliktų, arba kitaip privers tai padaryti daikto
šeimininką. Tai bus sankcijos tam asmeniui, kuris nevykdo pareigų, susijusių su savo
nuosavybe. Skolininkui, kuris vertiną daiktą įgytą už suteiktą kreditą, labiausiai bus nepatogu
ne todėl kad kreditorius grasina sankcijomis, o todėl, kad kol kreditas negrąžintas, daiktas
turi savybę “būti ne jo”. Teisinės prievolės(pareigos) negali sukurti grasinimai sankcijoms.
Teisinė pareiga yra paties teisės subjekto savanoriškas nusiteikimas atlikti kokius nors
veiksmus kito asmens naudai arba nuo jų susilaikyti. Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio
elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Šiandien dauguma prievolių yra ne asmeninio, o turtinio pobūdžio. Turtinius santykius galime
kvalifikuoti kaip formaliai teisinius, nes turtiniai santykiai šio santykio šalims nustato jų teises
ir pareigas, kurias jie dažniausiai savo noru, remdamiesi vien teisine pareiga, pasirengę
vykdyti.

36. Pasak Rawlso egzistuoja du pagrindiniai principai:

a) kiekvienas asmuo turi vienodą teisę į visiškai adekvačią lygių pamatinių teisių ir laisvių schemą, kuri
yra visiškai suderinta su tokia pačia visų kitų schema; lygių politinių laisvių schemoje yra lygios politinės laisvės
ir tik tokios laisvės, kurių dora vertė turi būti garantuota;
b) socialinė ir ekonominė nelygybė yra priimtina, jeigu:
i) pirmiausia siejama su padėtimis ir pareigybėmis, kurios yra atviros visiems esant nešališkoms
galimybių lygybės sąlygoms;
ii) teikia didžiausią naudą gerinant žmonių, kurių padėtis blogiausia sąlygas.

Kalbant apie pirmą principą, nustatantį visuomenės narių“vienodą pamatinių teisių ir laisvių
schemą“, nesunku atpažinti politinį teisingumą, kai demokratinės visuomenės nariai įgyja veinodą
teisę į moralinę autonomiją( sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvę) ir politinę autonomiją(politinio
dalyvavimo ir pilietybės teises)/

(Antrojo Rawlso principo jaujumas socialinuo teisingumo koncepcijoje pasireiškia keliais

aspektais: ekonominiu ir socialiniu.Jei tik žmogus turi motyvaciją ir reikiamų gabumų, jam realiai
turi būti prieinamos padėtys, kurios tokių gabumų reikalauja, nesvarbu kokia jo vieta socialinėje
sistemoje).
 Antrojo Rawlso suformuluoto principo formuluotės yra dvi. Teisingumo antrojo principo
formuluotė skelbia, kad bet kuriam visuomenės nariui nešališkos galimybių lygybės sąlygomis turi
būti atviros visos padėtys ir pareigybės. Žmonės laisvai gali rinktis profesijas ir karjeras.
Teisingumo antrojo laipsnio formuluotė sprendžiant socialinės nelygybės pagrįstumo
problemą akivaizdžiai parodo Rawlso teisingumo sampratos socialinę paskirtį. Ja yra išreiškiamas
Rawlso ‘’diferenciacijos principas’’. Jis grindžiamas bendra prielaida , jog socialinės kooperacijos
rezultatai turi būti skirstomi po lygiai, tačiau leistina nukrypti nuo šios prielaidos, jei blogiausios
padėties asmenims seksis geriau nelygaus pasiskirstymo sąlygomis, nei esant griežtai lygybei.

41. Visuomenės nario teisė į profesinį parengimą ir į darbą.

Kiekvienas visuomenės narys gali tikėtis gerovės dirbdamas, realizuodamas savo

intelektines galias profesinėje veikloje arba versle. Tačiau realybėje tai ne visada įmanoma. Vieni
visuomenės nariai patys susikuria geroves, kiti ne. Teisingumo principo sistemos formuluotė
skelbia, kad socialinė ekonominė nelygybė pateisinama, jei ji nekliudo užtikrinti visiems, turinties
atitinkamą motyvaciją, nešališkos galimybių lygybės sąlygomos įgyti geidžiamą padėtį ar
pareigybes. Iš šio principo išeina, kad valstybė konstituciniais veiksmais pamatinėje struktūroje
privalo nešališkai užtikrinti galimybes kiekvienam valstybės gyventojui gyventi iš savo veiklos
rezultatų. Nešališka galimybių lygybė įgyjant geidžiamą padėtį arba pareigas pirmiausia
visuomenės nariui reiškia galimybę susirasti darbo vietą,kurioje įmanoma realizuoti savo potencijas.

Siekiant padaryti prienamą darbą visiems motyvuotiems visuomenės nariams, būtina tikslinga
valstybės išteklių perskirstymo ir intervencinio įsikišimo į rinkos santykius politika. Šios politikos
galimybė pateisinama Rawlso diferencijos principu. Diferencijos principas suteikia valstybei teisę
imtis priemonių, kad blogiausios visuomenės narių padėtis neblogėtų. To pasiekiama centralizuotai
perskirstant išteklius ir siekiant asignuoti darbo vietų kūrimą ar net darbo užmokesčio minimumo
užtikrinimą pažeidžiamiems visuomenės nariams.
Valstybės fonduose kaupiamas turtas turi racionalią paskirtį- jis sudaro sąlygas ne būtinai tik dabar,
bet ir ateityje garantuoti nešališką galimybių lygybę.
Valstybės lygiu perskistant išteklius, skatinama kurti darbo vietas ne tik privačiose struktūrose, bet
ir per centralizuotas investicijas valstybės iniciatyva bei padedama kiekvienam visuomenės nariu
įgyti profesiją.
Dworkinas teigia, kad reikia atsisakyti tokių paskirstymo schemų, pagal kurias viena piliečių grupė-
neturintys kvalifikacijos, išsilavinimo arba talento, taip pat ir fizinių trūkumų- būtų visam
gyvenimui pasmerkiama turėti miglotas perspektyvas.

Valstybė turi imtis tikslingų veiksmų - kiekvienam visuomenės nariui, turinčiam motyvaciją gyventi
iš savo darbo , sudaryti prielaidas tą darbą susirasti , t.y. vykdyti tokią ekonominę politiką valstybės
viduje ir santykiuose su kitomis valstybėmis, kuri užtikrintų nepaliaujamą darbo vietų kūrimą.

Teisė į darbą numato dar vieną sąlygą - visuomenės nario profesinį rengimą. Profesinis
pasirengimas visų pirma susijęs su bendrojo išsilavinimo įgijimu ir vėliau su specializuotų
profesinių žinių ir įgūdžių įgijimu. Bendrasis išsilavinimas yra būtinas bet kokio profesinio
apsirengimo pamatas, tad kiekvienos modernios liberalios visuomenės narys, neatsižvelgiant į
turimus privačius išteklius turi neginčijamą teisę nemokamai įgyti bendrąjį išsilavinimą. Žinoma
kiekvienas asmuo turi teisę įgyti ir aukštąjį išsilavinimą. Negali būti jokių visuomenės narių, kurie
turėtų privilegijas įgyti aukštąjį išsilavinamą, todėl, kad tam turi užtektinai privačių išteklių. Negali
būti diskriminuojami visuomenės nariai vien dėl to, kad jie neturi iš ko susimokėti už studijas
aukštojoje mokykloje. Vienintelė žmogaus privilegija galima šiuo atveju - tai jo intelektualinis
sugebėjimas įgyti aukštąjį išsilavinimą.

42. Visuomenės nario subjektinės socialinio aprūpinimo teisės.

Rawlsas atsižvelgia į tai, kad dėl objektyvių socialinių aplinkybių visuomenės narys negali gyventi
iš savo darbo rezultatų dėl prastos sveikatos, senyvo amžiaus ar darbo vietų stygiaus. Visuomenėje
visada yra socialiai pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Vieni tokiais tampa dėl savo kaltės, kiti –
dėl blogos sveikatos, dėl kokių nors socialinių aplinkybių ar dėl sėkmės stokos. Žmogus turi
suvokti, kad jo aktyvi veikla yra ne amžina ir kad būtina apsirūpinti pragyvenimo šaltiniu
nedarbingumo atveju.
Žmogus, aktyvios profesinės veiklos metu suvokiantis savo pareigą gyventi pagal darbo rezultatus
rinkos sąlygomis, turėtų suvokti, kad aktyvi jo veikla yra ne amžina ir kad būtina pasirūpinti
pragyvenimo šaltiniu, jei taps nedarbingas. Toks žmogus planingai kaups savo pensinio ir sveikatos
draudimo lėšas socialinio draudimo fonduose.

Pasak Rawlso, socialiniam teisingumui turi tarnauti „visa mokesčių sistema“: socialiniai ištekliai
privalo būti perduoti vyriausybei, kad ši galėtų užtikrinti kolektyvinių gėrių sukūrimą ir įgyvendinti
neatlyginamų išmokų, kurios yra būtinos pagal diferenciacijos principą, mokėjimą. Diferencijos
principas, Rawlso požiūriu, reikalauja nustatyti tam tikrą“ socialinį minimumą“. Jis patenkinamas,
tarkime, išmokant asmenims, kurių padėtis blogiausia, „neatlygintinas išmokas“.

Teisė į senatvės pensiją. Senatvė – neišvengiama lemtis. Gauti senatvės pensiją iš valstybės
organizuotų socialinio draudimo fondų turi teisę kiekvienas visuomenės narys, kuris dalyvavo
kuriant šiuos fondus ir kuris sulaukė pensinio amžiaus. Pensijos dydis turėtų priklausyti nuo asmens
sumokėtos sumos į pensinio draudimo fondą.Bet tai nėra vienintelės sąlyga. Žmogus gali gauti
pensiją, bet jos gali neužtekti tenkinti būtiniems poreikiams. Remiantis Rawlso teisingumo
principu1)žmogaus, gyvenančio iš pensijos, padėtis negali bent jau blogėti(t.y pensija privalo būti
atitinkamai indeksuojama); 2) pensija turi būti tokio dydžio, kad būtų tenkinami gyvybiniai
poreikiai (užtikrinamas gerovės minimalus standartas).
Teisė į socialinę paramą dėl nedarbo. Jei valstybė ne dėl žmogaus kaltės neužtikrina jam darbo
vietos, tuomet automatiškai ji yra įpareigojama rūpintis šiuo žmogumi, kol jis neturi darbo.

Teisė į sveikatos apsaugą. Žmogaus sveikata yra jo gyvybės sąlyga, todėl neįkainojama vertybė
įgyvendinat visas žmogaus subjektines teises. Būtent ši aplinkybė ir sudaro sąlygas, kad sveikatos
apsauga kartu su gyvybės apsauga būtų kolektyvinis visuomenės poreikis ir valstybės rūpestis ir kad
valstybė papildytų privatų sveikatos draudimą tiek, kiek yra būtina žmonių sveikatingumui
užtikrinti. Valstybėje turi būti tinkamai ir visuotinai prieinama valstybinė sveikatos apsaugos
sistema, leidžianti suteikti būtiną medicininę pagalbą visiems gyventojams, užtikrinti ligų
profilaktiką ir diagnostiką, taip pat kitas priemones, užtikrinančias sveiką gyvenimo aplinką.

43. Valstybė kaip teisinis ir etinis autoritetas. Teisės viešpatavimo užtikrinimo konstitucinės
galimybės.

Taikinga sir efektyvus žmonių sugyvenima snegali apsiriboti vien tik visuomenės narių sąmoninga
motyvacija laikytis bendro elgesio taisyklių. Visada atsiranda žmonių, kurie siekdami savo interesų
tenkinimo, nepaiso nieko, netgi daro kitiems žmonėms žalą. Siekiant užkirsti kelią nukrypimams
nuo bendro elgesio standartų, civilizuotoje visuomenėje pasitelkiamas valstybės autoritetas.

Rousseau ir Kanto politinėje filosofijoje valstybė yra traktuojama kaio visuomenės narius
nešališkai atnarnaujanti institucija, kurios imperatyvinė galia driekiasi tik tiek, kiek tai būtina
visuomenės narių subjektinėms teisėsms apsaugoti. Jokio suvereninio norminio autoriteto, savo
nuožiūra nustatančio žmonių teises ir pareigas, šis valstybės modelis neturi. Valstybinės valdžios
kūrimo mechanizmas tokioje doktrinoje yra arba tieisoginė, arba atstovaujamoji demokratija.

Hegeliui – valstybė tai ypatingas subjektas, iškylantis virš visuomenės, virš kiekvieno jos nario.
Valstybės autoritetas iškyla kaip proto galia ir kaip monarchui istorinės išminties paskirta
suvereninė teisė valdyti. Valstybė- jau ne tiek patarnaujanti visuomenei institucija, kiek proto
objektyvus įsikūnijimas, savaiminė vertybė. Piliečio pareiga pasiduoti dorovinei valstybės jėgai,
tarnauti valstybei ir jos reprezentantui monarchui.

Rousseau-Kanto valstybės kilmės koncepte valstybė figuruoja kaio teisinis autoritetas, nes ji
vienodai ir nešališkai atstovauja kiekvieno visuomenės nario interesams. Visuomenės narys paklūsta
valstybės valiai, kadangi ši valia yra jo teisių apsaugos ir jo interesų tenkinimo garantas.

Dvilypis valstybės teisinio autoriteto kilmės pobūdis, kaip visuomeninio susitarimo ir istorinės
tradicijos raiška, nusako piliečių ir valstybės, valdžios ir valstybės teisinio santykio pobūdį. Pilietis
turi etinį motyvą(dorybę) būti teisiškai lojalus savo valstybei, nes valstybė, kaip visuomeninė
sutartis reprezentuoja jo paties teisėtus interesus. Pilietis turi etinį motyvą paklusti valdžios
teisiniams sprendimams, nes šių sprendimų autoritetas išplaukia iš istorinje tradicijoje
susiformavusios suvereninės vasltybės ir ją reprezentuojančios valdžios galios įsakinėti, leisti
imperatyvius įstatymus. Savo ruožtu valstybės valdžia turi etinę pareigą būti lojaliai savo valstybei
todėl, kad tokiu būdu ji reprezentuoja valstybės istorinę raišką. Or pagaliau valstybės valdžia turi
etinę pareigą būti lojaliai savo pilieąiams, nes ji atstovauja jų valiai ir interesams.

2 dalis: Šiuolaikinės demokratinių valstybių konstitucijų sistemos užtikrina : viešosios politikos

formavimo galimybę??
Tačiau išrinkti gerą valdžią gali būti sunkiai įgyvendinama, todėl reikia atsižvelgti ir į kitą politinių
procesų tėkmę lemiantį veiksnį-teisės, kaip sistemos veikimą. Teisinėje valstybėje valdžia per
konstitucinius mechanizmus priverčiama kontroliuoti pati save. Kitaip tariant viena valdžios šaka
disponuoja kompetencija kontroliuoti kitą valdžios šaką. Tai rodo, kad ne tik nuo išrinktos valdžios
atstovų moralinių savybių ir kompetencijos, bet ir nuo valstybės valdžių konstitucinės sąrangos
ypatumų priklauso tai , ar valstybėje viešpatauja teisė.

44. Teisė į gerą valdymą turinys. Valstybės konstitucinės sandaros vaidmuo užtikrinant teisės
viešpatavimą.
284psl. Š.t.f

Piliečiai turi teisę į gerą valdymą. Kalbant apie visuomenės narių teises valstybėje , viena iš
pagrindinių valstybės fukncijų yra administravimas. Administracinės funkcijos
kompetencija- organizuoti valstybės institucijų ir procedūrų tinklą- pamatinę struktūrą,
atveriančią pileičiams galimybes naudotis savo teisėmis bei savo ruožtu užtikrinančią paties
tinklo sklandų veikimą.
Demokratinės valstybės uždavinys tinkamai ginti žmonių teises, sudaryti sąlygas žmonės
įgyvendinti savo teisėtus interesus, logiškai išeina, kad savo ruožtu pilietis turi teisę reikalauti,
kad valstybė deramai atliktų šią instrumentinę funkciją. Pilietis turi teisę reikalauti, kad
valstybės valdžios vykdytų socialinių procesų administravimą kuo geriau. „Teisė į gerą
administravimą“ Europos Sąjungos teisėje yra įtvirtinta kaip viena iš pilietinių teisių.
Sčjungos pagrindinių teisių chartijoje , nurodoma, kad Sąjungos institucijos piliečio reikalus
tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką; administracijos turi pareigą pagrįsti
savo sprendimus; piliečiai turi teisę būti išklausyti prieš taikant nepalankią indivualią
priemonę, asmuo turi teisę susipažinsti su savo byla. Europos Sąjungos teisės sistema
grindžiama atstovavimo principu, todėl visai natūralu, kad teisės aktai įtvirtina pilieąio
reikalavimą į gera administravimą.

Kad valstybės administracinė sistema veiktų sklandžiai iš valstybės institucijų atstovų

reikalaujama, akd jie pareigas atliktų atsakingai. Tam tarnauja visas valstybės
adminsitracinės sistemos kompleksas, pareigūnų ir tarnautojų kompetencijų apibrėžimo bei
jų įgyvendinimo procedūrų tinklas. Netasižvelgiant į sudėtingą valdžios funkcinį mechanizmą
galima tarti, kad prielaidos pareigūnų ir valstybės tarnautojų atsakomybei bei deramam
piliečių interesų aptarnavimui pirmiausia turi būti užtikrinamos aukščiausiu-konstituciniu-
lygiu.

275psl.
Blogai tvarkoma valstybė gali sukelti žmonių nusivylimą savo valstybe. Kad taip nenutiktų,
svarbu žinoti, kokie esminiai gerai tvarkomos valstybės komponentai. Pirmasis komponenta-
tai – žmonių moralinės autonomijos bei žmonių pagrindinių teisių pripažinimas ir apsauga.
Tokia gerai tvarkoma valstybė yra demokratinė valstybė. Kitas svarbus komponentas- tai
socialinio teisingumo valstybėje kūrimas. Ši komponentą išreiįkia visuma socialinio
teisingumo principų ir socialinių-ekonominių teisių.

2dalis : Teisinėje valstybėje valdžia per konstitucinius mechanizmus priverčiama kontroliuoti

pati save. Kitaip tariant viena valdžios šaka disponuoja kompetencija kontroliuoti kitą
valdžios šaką. Tai rodo, kad ne tik nuo išrinktos valdžios atstovų moralinių savybių ir
kompetencijos, bet ir nuo valstybės valdžių konstitucinės sąrangos ypatumų priklauso tai , ar
valstybėje viešpatauja teisė.

45. Teisės į teisinį saugumą turinus. Pačios teisės saugumo reikšmė. Teisė į teisinį teisingumą.
292 psl. Š.t.t.

Saugumo funkcija numato valstybės paskirtį ginti visuomenės narių teisėtus interesus nuo galimų
pažeidimų ir pažeidėjų.

Teisės į teisinį saugumą turinys:

1) Socialinis saugumas:reiškia ištisą komplksą valstybė staikomų teisiškai grindžiamų
priemonių užtirinančių teisingą, centarlizuotą ir dcentralizuotą išteklių paskirstymą. Valstybė
užtikrina, akd piliečiia ne tik normaliai, bet ir realiai galėtų naudotis savo teisėmis bei
alisvėmis ir nejaustų skurdo bei bado grėsmės. Prie socialinio saugumo užtikrinimo
priskiriama valstybės teisėsaugos sistema ir baudžiamoji jurisdikcija, kurių dėka nuo galimų
nusikalstamų veikų ginama piliečių fizinė gyvybė, turtas, kiti interesai.
2) Politinis saugumas. Tik gyvendami valstybinėje ir skirdami išteklių gynybai, žmonės gali
tikėtis būti saugūs. Valstybės saugumas tai- valstybės vidaus ir užsienio politikos gairė.
Valstybės politinio saugumo doktrina numato ne tik karinių bet ir ekonominių priemonių
kompleksą, užtikrinantį saugų vasltybės klestėjimą.
3) Teisinis saugumas. Dvi reikšmės1) saugumas per teisę (taip pat saugumą nuo apiplėšimų,
nužudymų, vagysčių,sutarčių sulaužymo)2) pačios teisės saugumas(jos pažinumo,
veiksmingumo, įgyvendinimo saugumą).
Saugumas per teisę yra galimas jei pati teisė yra saugi. Teisinio saugumo vienas iš aspektų yra
teisminių sprendimų teisinė galia, tai reiškia, kad šie sprendimai negalėtų būti tvarkingomis
teisinėmis priemonėmės užginčyti.
Teisiniam saugumui keliamas uždavinys teisiniais instrumentais garantuoti valstybės ir piliečių
veiksmų bei padėčių teisinį apibrėžtumą.
Teisė į teisinį teisingumą:

Nė viena steisės subjektas negali teisės taikyti vien sau naudingu, o kietiems nenaudingu būdu,
nes tikrovė reikalauja, kad teisė būtų iš tiesų visiems lygiai teisinga, kitaip patriant atliktų visų
bendruomenės narių teisėtus lūkesčius. Kiekviena steisės subjektas tiek savo, tiek ir kitų teisės
partnerių teisėtus interesus privalo vienodai gerbti.

47. Norminio nešališkumo (koherentiškumo) procedūrinio taikomojo (teisinio) teisingumo

principas.

Tik visapusiškai juridiškai kvalifikuojant kokį nors žmogaus veiksmą galima vertinti, kiek jis
teisiškai teisingas, o kiek ne.
Žmogaus veiksmo juridinis kvalifikavimas juridinių aplinkybių suderinta visuma gali būti įvardytas
norminiu nešališkumu.

Pastaruoju metu teisės filosofijoje plačiai aptarinėjamas reikalavimas teismams

suderintu būdu (koherentiškai) atsižvelgti į visas normines sąlygas ir kitas
tipines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai. Tuo atveju, kai
teismai, spręsdami baudžiamąją bylą, įvertina visas lengvinančias ir
sunkinančias aplinkybes, kai suderintu būdu panaudoja bylai reikšmingas
konkuruojančias įstatymų nuostatas, galima tarti, kad byla norminiu (teisiniu)
požiūriu išspręsta nešališkai (teisingai). Tokiu atveju yra pagrindas teigti, kad
egzistuoja „metanorma“, reguliuojanti visumos teisinių argumentų
panaudojimą sprendžiant konkrečią bylą, kurią būtų galima
vadinti norminio nešališkumo (teisingumo) principu

Koherentiškumo sąlyga savo ruožtu reikalauja, kad šios aplinkybės, ypač jei
tarp jų yra tam tikrų prieštaravimų, bylos nuosprendyje privalo būti sujungtos į
darnų santykį ir suderintos (koherentiškos).

Teisėjo pareiga net ir sunkiose bylose yra ta pati: atskleisti,kokios yra šalių teisės, o ne kurti
naujas. Teisėjas negali savo iniciatyva išgalvoti, kokią nors normą ir bylą išspręsti vienos iš
šalių naudai. Teisėjas privalo atrasti normą iš kurios išplauktų būtent vienos, o ne kitos šalies
teisumas. Teisėjas turi nustatyti galiojančius teisinius principus („sukurti teisės teoriją"), kuri
konkrečioje byloje koherentiškai sujungtų visas teisines aplinkybes.Juridinių aplinkybių
visumos relevantiškų konkrečiai bylai koherentiškumą ir butų galima laikyti pamatine bylos
teisingo (nešališko) sprendimo sąlyga.

Teisinės argumentacijos būdu pasiekiamu nešališku sutarimu yra užtikrinamas teisingas

teisės taikymas, jei koherentiškai suderinami visi konkrečiai bylai relevantiški teisiniai
reikalavimai. Tik tuomet teisės standartai, kuriais teisės naudotojai kolektyviškai remiasi, tuo
pat metu ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu yra svarbūs, išreiškia teisinį teisingumą
(nešališkumą). Visi šie samprotavimai galėtų būti pagrindas apibrėžiant „koherentiškumo
principą" kaip teisės taikymo teisingumą reglamentuojančią pamatinę sąlygą (norminį
nešališkumą): teisės taikymas yra normiškai nešališkas (teisiškai teisingas), kai šiam
sprendimui relevantiškos teisės normos principai ir kitos teisinės aplinkybės argumentuotai
jas panaudojant yra koherentiškos (suderintos).
 49. Pagrindinės teisinio santykio dalyvio apsauginės subjektinės teisės jo teisių pažeidimo
atveju.

Jei teisinio santykio santykio nepriekaištingai vadovaujasi teise, tuomet nėra pagrindo kalbėti apie kokias
nors ypatingas subjektines teises, kurios juos saugotų nuo deliktų ir išplauktų iš teisinio teisingumo principų.
Poreikis išskirti ypatingas subjektines teises į teisinį teisingumą iškyla, jei teisinio santykio dalyviai ima
pažeidinėti teisinio teisingumo principų reikalavimus.

1.Teisimo santykio dalyvio reikalavimo teisė atlyginti žalą.

Kiekvienas visuomenės narys, taikydamas teisę, tenkina savo interesus, o kartu ir visuomenės narių teisėtus
lūkesčius. Tai reiškia, kad vieno visuomenės nario veikla, kuri gali būti jam pačiam naudinga, yra
naudinga ir kitiems visuomenės nariams. Jeigu nauda pasiskirsto pagal tai, kokie yra lukesčiai,
tuomet galima daryti prielaidą, jog teisės taikymas atitiko nešališkumo, koherentiškumo ir
pusiausvyros principų reikalavimus. Suprantama, tokiu atveju jokiam teisiniam ginčui kilti nėra
pagrindo .

Jeigu asmuo savo poreikius tenkina pažeisdamas kitų asmenų teisėtus interesus, tai pastarasis turi viešąją
subjektinę teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Teismas teisinius ginčus
nagrinėja pagal visus procedūrinius sprendžiamojo bei taikomojo teisinio teisingumo reikalavimus.

Taikomojo procedūrinio teisingumo principo požymiai:

A) Reikalavimas traktuoti asmenis kaip lygius prieš teismus ir tribunolus bei teismo
sprendime nustatyti ginčijamas civilines teises ir pareigas reiškia, jog sprendžiant bylas
būtina griežtai laikytis pusiausvyros principo. Pusiausvyros principo atžvilgiu visos
teisminio ginčo šalys turi vienodą teisę į teisminės gynybos prieinamumą, lygias teises
nagrinėjant bylą teisme, vienodas teiss įrodinėti svao tiesą, teisę būti išklausytos.
B) Reikalavimas teismams būti nepriklausomiems ir nešališkiems determinuoja objektyvų
bylos nagrinėjimą, tikrina, kaip veikia visų lygybės prieš įstatymą principas. Viena
svarbiausių teismo nešališkumo sąlygų – teismo proceso viešumas. Nešališkumas
reikalauja, kad teisėjai iš pagrindų įsigilintų į bylos aplinkybes.

C) Reikalavimas, kad teismas būtų kompetentingas ir kad byla būtų išnagrinėta pagal
įstatymą, reiškia, jog turi būti išpildyta koherentiškumo sąlyga. Pirmiausia teismas
privalo grįsti savo sprendimą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių nagrinėjimu šalių
įrodymų išklausymu, antra – šiais aplinkybes įvertinti atsižvelgiant į konkretiškumo
sąlygą.

2. Teisė į gynybą
Kiekvienas visuomenės narys disponuoja tam tikra valdžios galia, kuria naudodamasis gali pritaikyti
sankcijas kitam visuomenės nariui, pažeidžiančiam jo teises bei interesus arba bandančiam tai padaryti.
Gynybos būdas - tai galimybė kreiptis į teismą tuomet, kai yra teisminės gynybos pagrindas. Kita kraštutinė
socialines gynybos forma: politinio nepaklusnumo akcija prieš valdžią, kuri negina arba netinkamai gina
ekonominius ir kitus piliečių interesus.
Taigi teisė į gynybą yra teisinių santykių dalyviu teisė , leidžianti savaimingai, su teismo pagalba arba be jo
suderinti jų tarpusavio santykius.
50. Teisė į gerovę.
312 psl.

Diskursas dėl žmogaus teisių gali būti prasmingas, jei visuomenėje galimas bent minimalus gerovės
lygis. Žmonėms teisės reikalingos siekiant viešai pateisinamos gerovės. Todėl valstybės teisinė
sistema turi tarnauti žmonių gerovei. Taigi, norint, kad asmenų lygiateisiškumas, žodžio laisvė bei
kitos žmogaus teisės nebūtų tik formali deklaracija reikia užtikrinti tam tikrą socialinės gerovės
lygį.
Asmens gyvebimo kokybė yra nevienareikšmiška sčvoka, kadangi ją forrmuluoja ir jos
įgyvendinimą vertina visų pirma pats žmogus. Kita vertus, nors ir sčlygiškai galima nustatyti tam
tikrus minimalius standartus, t.y gerovės minimumą, turinti būti palaikomą tam, kad asmuo galėtų
pasinaudoti savo turimais gebėjimais ar, jei jų turi per mažai, tikėtis, jog sulauks pagalbos
siekdamas savo tikslų, tenkindama sporeikius ir pan. Kitaip tariant, nors gerovės sčvoka reliatyvi,
visuomenės nariai gali susitarti, kas yra skurdas, o kas prabanga.
Gerovės kaip gyvenimo kokybės sampratos nevienareikšmiškumas leidžia teigti, kad jos
užtikrinimui labai svarbus visas žmogaus teisių katalogas. Kalbant apie žmogaus organiškus
gerovės standartus galime teigti, kad pirmiausia ji yra susiję su žmogaus egzistenciją užtikrinančių
poreikių tenkinimu. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje Dėl asmenų, patekusių į
ypač sunkią padėtį, svarbiausių materialinių poreikių tenkinimo, kaip svarbiausi materialiniai
poreikiai įvardijami maistas, drabužiai, pastogė ir pagrindinė medicinos pagalba. Remiantis
tarptautinėje praktikoje įprasta kvalifikacija, su šių poreikių tenkinimu susijusios teisės vadinamos
socialinėmis žmogaus teisėmis. Šios teisės yra tieisogiai susijusios su ekonominėmis teisėmis,
tokiomis kaio teisė užsiimti ūkine veikla, teisė į darbą, teisė į nuosavybę.
Apskritai galima skirti du gerovės ir žmogaus teisių santykio aspektus. Viena vertus, žmogaus teisių
įgyvendinimas reikalauja bent minimalaus gerovės lygio. Aktualus toks gerovės standarto lygis,
kurį nustato kiekviena visuomenė, atsižvelgdama į gyvybiškai svarbius savo narių poreikius bei
specifines savo raidos aplinkybes. Kita vertus, pati gerovė yra žmogaus teisių sėkmingumo
naudojimo siekinys. Teisės į gerovę(socialinių ir kitų teisių) turėjimas atveria žmogui galimybes
susikurti trokštamą gyvenimo kokybės lygį ir sustiprina jo autonomiškumą. Gerovės ir žmogaus
teisių rušio analizė leidžia teigti, kad šiuolaikinėje socialinėje teisinėje valstybėje pagridninis
dėmesys turėtų būti teikiamas ne visuomenės nario aprūpinimui gėrybėmis, bet žmogaus teisių
atsveriančių galimybe srealiuoti asmenes gero gyvenimo sampratąm apsaugai. Tad visuomenės
gerovės lygį reikia vertinti kaip žmogaus realią galimybę naudotis savo teisėmis.
i