L I E T U V I Ų L I A U D I E S PA S A K O S A P I E G Y V Ū N U S

Girios.
trobele
 Girios
trobele
UDK 821.172-93
Gi331

Iš Jono Basanavičiaus, Aldonos Liobytės ir Prano Sasnausko

sudarytų rinkinių

© Iliustracijos, Erika Tumienė, 2013

ISBN 978-609-441-108-3 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013
LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOS
APIE GYVŪNUS

Girios
trobele

ust r avo Erika Tumien

Ili ė

Vilnius
2013
 ĮŽANGOS ŽODIS
Gyvulinės pasakos, dar vadinamos žvėrių pasakomis, pasakomis apie gyvū-
nus, sudaro apie dešimtadalį visų lietuvių liaudies pasakų ir yra vienas seniausių
tautosakos žanrų. Pagrindiniai šių pasakų veikėjai yra gyvūnai, bet kartais jose
kaip šalutinis veikėjas pasirodo ir žmogus. Šio žanro pasakose vaizduojami
laukiniai žvėrys ir naminiai gyvūnai, atskleidžiamos natūralios gyvūnų išorės
ir elgesio savybės: lapė gudri, vilkas piktas, kiškis bailus ir pan. Bet pasakų
savitumą lemia sužmoginimas. Gyvūnai mąsto, kalba, užsiima žmonių veikla.
Pasakų apie gyvūnus siužetas paremtas susitikimo motyvu ir nuolatiniu var-
žymusi. Jų tarpusavio santykiai vaizduojami alegoriškai – rodomas žmonių
gyvenimas, bendravimo įpročiai, tam tikras bendruomenės modelis, šaipo-
masi iš kokio nors neigiamo būdo bruožo.
Folkloro tyrinėtojai seniausių gyvulinių pasakų ištakas sieja su gentinėmis
bendruomenėmis. Pirmosios pasakos apie gyvūnus turėjo mitologinę ir maginę
reikšmę, jose atsispindėjo medžioklės patirtis, baisių žvėrių, tarp kurių gyveno
pirmykštės bendruomenės, baimės. Šiose pasakose vaizduotas ir žvėries totemo –
genties pirmtako ar globėjo – kultas, ir jos buvo skirtos suaugusiems klausytojams.
Vėliau pasakos prarado ankstesnę maginę reikšmę ir labai smarkiai keitėsi. Jose
išryškėjo stipraus bei silpno gyvūno opozicija, būdinga ir šių dienų gyvulinėms
pasakoms. Pagal liaudies pasakų logiką silpnasis privalo nugalėti, todėl dažniau-
siai jam pavyksta išsisukti iš blogųjų personažų pinklių. Silpnesnieji personažai
paprastai siekia nugalėti stipresnį veikėją gudraudami, apgaudinėdami – taip
išryškinamas apgaudinėjamo personažo kvailumas ar naivumas. Bet svarbiau-
sia – stipriųjų gyvūnų apkvailinimas tampa juoko šaltiniu.
Pereidamos į vaikų folklorą, pasakos švelnėjo. Iš esmės pasikeitė kai kurių
personažų charakteriai, pavyzdžiui, piktasis vilkas dabar dažnai tampa pajuo-
kos objektu. Į gyvūnus žiūrima pašaipiai, nebe kaip į šventus padarus. Visgi
kai kuriose pasakose išliko ryšys su senaisiais mitais ir tikėjimais, jose galima
įskaityti skirtingų epochų ženklų.
Šių dienų skaitytojams pasakos apie gyvūnus suteikia puikią progą pažin-
ti lietuvių liaudies kūrybos gyvybingumą, kalbos turtingumą ir šmaikštumą,
glaudų mūsų senolių santykį su gamta.

Guoda Rudnickaitė

5
 TURINYS

ĮŽANGOS ŽODIS /5

LAPĖ, STRAZDELIS IR VARNA /9

ŽMOGUS, LAPĖ IR VILKAS /11
KAIP LAPĖ VILKUI KAILINIUS SIUVO /14
LAPĖ IR ĄSOTIS /16
LAPĖS ROGUTĖS / 18
KAIP LAPĖ IR LOKYS PIRKO SVIESTO / 21
LIGONIO LANKYMAS / 23
MAIŠAS GUDRYBIŲ / 24
KAIP VOVERAITĖ LAPĘ PERGUDRAVO / 25
VARNA IR SŪRIS / 27
GAIDYS, ŠUO IR LAPĖ / 28
ŠUNS IR VILKO BIČIULYSTĖ / 29
ŠUO KAILIADIRBYS / 32
VILKAS IR SIUVĖJAS / 35
ŽVIRBLIS IR VILKAS / 37
KAIP VILKAS UŽSIMANĖ DUONOS IŠSIKEPTI / 39
OŽKA IR VILKAS / 41
OŽKELĖ, PUSĖ LUPTA, PUSĖ SKUSTA / 43
LAPĖS IR OŽIO TROBELĖ / 48
KIŠKIO IR EŽIO LENKTYNĖS / 51
EŽYS IR PONAS / 54
MERGELĖ UOGELĖ / 55

6
DEŠIMT VYRŲ DYKADUONIŲ / 58
DANGUS GRIŪVA / 61
GAIDYS IR LAPĖ / 64
VIŠTYTĖ IR GAIDŽIUKAS / 66
GAIDYS IR VIŠTA LAZDYNUOSE / 69
KAIP GAIDELIS PONO DVARĄ GRIOVĖ / 73
VERŠELIS IŠ KARKLŲ GRĮŽTELĖS / 77
KAIP ŽMOGUS IŠMOKĖ MEŠKĄ SMUIKU GRIEŽTI / 82
VĖŽYS IR VARNA / 83
LIŪTAS, UODAS IR ŽMOGUS / 84
LIŪTAS IR ŽMOGUS / 86
LIŪTAS IR VILKAS / 88
AVELĖS KAILINIAI / 90
GYVAČIŲ KARALIENĖS KARŪNA / 93
KIŠKIO BATAI / 94
KIŠKIO LŪPOS / 96
VILKO BAJORYSTĖ / 97
GUŽUTIS IR GERVĖ / 98
KAIP KARVELIS MOKĖSI SUKTI LIZDĄ / 101
KODĖL GEGUTĖ VAIKŲ NEPERI / 102
TRIJŲ KEPALŲ BYLA / 103
PELĖDŽIUKAS / 104
KREGŽDUTĖS KELIONĖ / 105
ŠIKŠNOSPARNIS, VARNALĖŠA IR TILVIKAS / 108

LIETUVIŲ LIAUDIES PATARLĖS SU GYVŪNAIS / 109

LIETUVIŲ LIAUDIES MĮSLĖS IR MINKLĖS APIE GYVŪNUS / 110

7
 AVELĖS KAILINIAI

Vienas
žmogus turėjo netikusią
avelę.
Jai viskas netikdavo, viskas buvo negerai ir negerai.
Šienas per kietas, vanduo per šaltas, žolė išstembus. Klausė
klausė jos skundų žmogus ir kartą supykęs sako:
– Eik tu, kur nori, kad aš daugiau tavęs nematyčiau. Nusibodo
tavo skundų klausyti.
Išvijo ją iš kiemo ir vartus uždarė.
Mato avelė, kad blogai, bet neturi ką daryti. Eina gilyn į mišką
ir bliauna. Išgirdusi jos balsą iš tankumyno išlindo lapė.
– Kur eini, avele, ko taip verkšleni?
– Šeimininkas mane išvarė iš namų. Einu, kur akys veda.
– Mane lapinas taip pat išvarė iš namų. Gal eikim kartu?

90
 – Eikim! – nudžiugo avelė. – Dviese vis smagiau.
Eina abidvi ir susitinka vilką.
– Kur išsiruošėte, kaimynės? – klausia jis.
– Avelę išvarė šeimininkas, o mane – lapinas, – paaiškino
lapė, – tai ir einam, kur akys veda.
– Matai kaip! Mane vilkė taip pat išvarė iš namų. Eikim kartu.
– Eikim, – sutiko lapė ir avelė.
Eina visi trys toliau, bet vilkui rūpi vien avelė. Pagaliau sako:
– Kažin, avele, ar tu ne mano kailiniais apsivilkusi?
– Dar ką sugalvosi, – suniekino jį lapė. – Avelė turi savo kaili-
nius ir jai tavųjų nereikia.
Eina toliau, bet vilkui taip norisi nuvilkti avelės kailinius, kad
net seilė nutįso.
– Na, jeigu ji ne mano kailinius vilki, tai tikriausiai mano tėvo.
Reikia man pažiūrėti.
– Ar tu iškvailai! – sušuko lapė. – Juk tavo tėvą seniai me-
džiotojai nušovė. Iš kur čia jo kailiniai! Bet jeigu tu nori sužinoti,
kieno čia kailiniai, tai aš tau parodysiu stebuklingus žiūronus, į
kuriuos pažiūrėjęs iš karto pažinsi kailinius.
– Gerai, – sutiko vilkas.
Netrukus jie priėjo miško galą ir pamatė kilpas vilkams gaudyti.
– Kišk galvą į šitą žiūroną, – sako jam lapė, – iš karto pažinsi,
kieno kailinius avelė vilki.
Vilkas šmukšt galvą į kilpą ir neištraukia.
Pamačiusi, kad vilkas įkliuvo į kilpą, avelė bliaudama pasi-
leido namo. Išsigelbėjusi iš vilko jau nieko nenorėjo, tik būti
kieme, kur jos nepasieks joks žvėris. Dabar viskas pasidarė ska-
nu ir gera.

92
 GYVAČIŲ KARALIENĖS
KARŪNA

Kartą
pelkių sausintojai ant vieno kemso užėjo
ilgą gyvatę, kuriai ant galvos buvo nedidelė,
bet graži karūnėlė.
Vienas senas darbininkas pasakė, kad tai būsianti gyvačių ka-
ralienė. Jis iš senų žmonių girdėjęs, kad kas tokią karūną gaunąs,
tas galįs paskui visokius nuostabius daiktus daryti. Tačiau gyvatės
karūną nuimti nelengvas daiktas: kitos gyvatės iš paskos vejasi.
Daugis mėginę ją įsigyti, bet retam kuriam pavykę – gyvatės
nugalėdavusios.
Tarp darbininkų radosi vienas drąsus stiprus jaunikaitis, kuris
panoro išbandyti savo laimę. Netoli nuo pelkės buvo tokia darži-
nėlė, ir visi sutarė tenai nuo gyvačių slėptis. Kad jos taip lengvai
į daržinę neįsigautų, sienas ir stogą storai ištepė derva. Kai viską
padarė, kiti darbininkai pasislėpė daržinėje, tik tasai drąsuolis
pasiėmė arklį ir nujojo pas gyvačių karalienę. Gyvačių karalienės
karūną nutraukęs, greitai šoko ant arklio ir atidūmė į daržinę.

93
 Vos spėjo užsidaryti – prisirado nežinia iš kur baisybė gyva-
čių ir atsiginė iš paskos: vienos skriste skrido, kitos, ratilais su-
silenkusios, kaip tekiniai ritosi. Gyvatės šoko daržinės sienomis
šliaužti, bet per dervą kur čia pasirangysi.
Pelkių sausintojai kelias dienas išbuvo daržinėje užsidarę, nes
niekas nedrįso laukan išeiti. Galop po kelių dienų išėję pamatė,
kad visa daržinė juodomis gyvatėmis aplipusi. Vienos dar buvo
leisgyvės, kitos saulėkaitoje ir dervoje nusibaigusios. O tasai drą-
suolis iš tiesų buvo laimingas ir galėjo daug gero padaryti. Nuo to
laiko jis gyveno pertekęs, bet ir savo buvusių draugų neužmiršo.

KIŠKIO BATAI

Kitados
kiškiai ir šunes gyveno didelėje draugystėje
ir susitikę pasikalbėdavo.
Būtų ir toliau taip gyvenę, bet vienas atsitikimas suardė jų
draugystę.

94
 Kaimo gale gyvenantis sargas turėjo didelį šunį Rudį, kuris
jam ištikimai tarnavo. Šeimininkas jį labai mylėjo ir gražiai pri-
žiūrėjo.
Vienais metais ištiko labai šalta žiema. Miško sargui pagailo
Rudžio, kad jis basas bėgioja ir gali nušalti kojas. Sumanė pasiūti
jam batus. Kaip tarė, taip padarė: surado senus batus, juos sulopė,
nuvalė ir padavė Rudžiui. Apsidžiaugė Rudis gavęs batus, tuojau
juos apsiavė ir nuskuodė į mišką pasigirti savo draugui kiškiui.
– Sveikas, brolyti, – nustebo jį pamatęs kiškis. – Iš kur gavai
batus?
– Tai šeimininkas man juos padovanojo, – ėmė girtis Rudis. –
Sakė, ir sermėgėlę pasiūs.
Apėmė pavydas kiškį ir jis sako:
– Duok man juos apsiauti. Labai jau jie gražiai atrodo. Gal ir
aš tokius pasisiūsiu.
Nelabai norėjo Rudis skolinti batų, bet neatsilaikė kiškio pra-
šomas: nusiavė juos ir padavė kiškiui. Kiškis apsiavė, apžiūrėjo ir
nieko nepasakęs spruko girion. Rudis lodamas pasileido iš pas-
kos.
– Au au! Atiduok batus, atiduok batus!
Bet kur tau! Kiškis nė neatsigręžė, nudūmė tankumynan, tiek
Rudis jį ir matė.
Parbėgo namo Rudis nukabinęs nosį. Blogiausia, kad visi iš
jo juokėsi, vadino kiškį gudruoliu, o jį – žiopleliu. Tada šuo su-
šaukė kitus šunes ir papasakojo apie kiškio apgaulę. Visi šunes
nusprendė pagauti kiškį ir atimti iš jo pavogtus batus.
Jie taip daro ir dabar. Kai tik pamato kiškį, tuojau pradeda jį
vytis garsiai lodami.

95
 KIŠKIO LŪPOS

Vieną
kartą kiškis ėjo girdytis ir
susitiko genį.
Genys jį klausia:
– Kodėl tu, kūmai, toks nusiminęs? Kur eini?
Kiškis sako:
– Kur aš nebūsiu nuliūdęs: manęs niekas nebijo, o aš turiu visų
bijotis. Einu ir prisigirdysiu!
Genys sako:
– Nebūk kvailas!.. Jei taip nori, kad tavęs bijotųsi, nueik krū-
man ir, kai pamatysi atvarant pievon aveles, šok iš krūmo: avelės
tavęs ir išsigąs.
Kiškis paklausė genio. Nuėjo krūman ir atsitūpė. Pamatęs ave-
les kaip šoko iš krūmo, avelės išsigando ir nubėgo tolyn. Apsi-
džiaugė kiškelis ir pradėjo juoktis. Juokėsi juokėsi, net jam lūpe-
lės perplyšo.

96
 VILKO BAJORYSTĖ

Vilkas
gyrėsi, kad jisai kilęs iš bajorų, o šuo
jį vis vadina mužiku.
Kartą vilkas atnešė savo dokumentus, kad jis nėra mužikas, ir
liepė šuniui juos perskaityti.
Šuo, būdamas nemokytas, nunešė tuos popierius katei. Katė
tuo metu neturėjo laiko skaityti ir padėjo dokumentus ant kros-
nies. Tie dokumentai buvo riebaluoti, ir pelės, juos suradusios, į
skutelius sugraužė.
Vilkas, atėjęs pas šunį, liepė grąžinti dokumentus. Šuo nuėjo
pas katę. Katė užlipo ant krosnies – kaip tik rado peles doku-
mentus bedraskant. Katė puolė peles, šuo – katę, o vilkas, sutikęs
šunį, vis liepia jam atiduoti bajorystės dokumentus.
Dar ir šiandien jie visi nesutaria. Katė davė sau žodį: kur tik
sutiksianti pelę, tuoj suėsianti. O šuo taip pat tebeturi pyktį ant
katės: kai tik pamato katę, tuoj nori pagauti. Katė gaudoma bėga
ir bėga – vis dokumentų ieškoti.

97
 GUŽUTIS IR GERVĖ

Vienoje
pelkėje gyveno gužutis
ir gervė.
Nusibodo jiems gyvent po vieną, ir nusprendė gužutis vesti.
Užsimanęs ir eina per pelkę tris varstus: dibu dibu dibt. Nuė-
jęs beldžiasi į gervės namus ir sako:
– Gerve, gerve, aš noriu tave vesti. Ar būsi mano pati?
Pažvelgė gervė pro langelį ir, nė durų neatvėrusi, sako:
– Nelabai tu dailus, gužuti: tos kojos – vieni stibinkauliai, pats
keršas, nemiklus, be jokio vikrumo. Netekėsiu už tavęs, gužuti,
man dar ne laikas. Palūkėsiu.
Susigėdo gužutis tokį atsakymą gavęs ir vėl traukia per balas
namo: dibu dibu dibt.

98
 Išėjus gužučiui, gervė ėmė galvoti ir štai ką sugalvojo: „Koks
yra tas gužutis, toks, o vis vyras. Tos jo kojos, kad ir stibinkauliai,
bet raudonos, o kad ilgos – tai ir pravartu pelkėse gyvenant, nes
kitaip plunksnos susiteršia. Ir iš viso – šaunus vyras tas gužutis, o
kai laksto, gražiai sparnais vasnoja, ne viena pavydės, kad gaunu
tokį kavalierių. Ir kvailumas gi mano: pats vyras atėjo pirštis, o aš
atsakiau! Šimtąkart geriau būt ištekėjusiai negu vienišai merge-
lei. Eisiu aš pati pas jį, atsiprašysiu, ir tegu sau mane veda.“
Ir eina gervė pas gužutį, grakščiai žirgliodama per pelkes: capu
capu capt... Atėjo, pasibeldė į gužučio duris ir sako:
– Aš pergalvojau, kad negerai padariau atsisakiusi nuo tavo
pasiūlymo, kaimyne. Tu geras ir dailus vyras, todėl ir atėjau pas
tave: imk mane per pačią, dviese bus smagiau.
– Kad nėjai, kai aš tau piršausi, tai dabar gali grįžti be nieko.
Gausiu aš pačią ir be tavęs, gal dar net ir gražesnę.
Susigėdo gervė, snapą nuleidusi, spūdina namo: capu capu
capt...
O tuo tarpu gužučiui širdis atlyžo, ir graužiasi jis, blogai pada-
ręs, gervės pasiūlymą atmetęs: „Gera paukštė ta gervė, pati atėjo,
be reikalo jos nevedžiau.“
Ir vėl dūlina pas gervę: dibu dibu dibt... Gervė nesileidžia į
kalbas, neina už jo, o kai jau gužutis nucapnoja nieko nepešęs
namo, gervė sielvartauja:
– Nebėra ko man ilgiau mergauti. Dar kokia kita gervė gu-
žutį iš po nosies nušvilps. Eisiu ir atsiprašysiu, gal ir sueisim į
porą.
Taip jie amžinai nesutaria. Ir ligi šiol vienas pas kitą vaikščioja.

100
 KAIP KARVELIS MOKĖSI
SUKTI LIZDĄ

Kitą
kartą karvelis pasiprašęs pas save strazdą,
kad šis išmokytų jį lizdą pasitaisyti.
Strazdas atlėkęs pas karvelį ir pradėjęs rodyti. Padėjus jam ke-
lis šapus, karvelis tuoj užlėkęs ant to savo lizdo ir ėmęs sukiotis
sakydamas:
– Moku, moku, moku.
Strazdas supykęs ir pasakęs:
– Kad tu moki, tai kam manęs prašai? Ir nulėkęs sau.
Tai karvelis daugiau ir nebežinąs, kaip lizdą taisyti. Moka su-
nešti tiktai tiek, kiek matė strazdo padėta, – pirmuosius šapus.
Tiek tai to viso karvelio lizdo.

101
 KODĖL GEGUTĖ VAIKŲ
NEPERI

Seniau
buvęs labai didelis ir baisus
paukštis Skukas.
Jis gaudydavęs ir rydavęs visus kitus paukščius.
Pagaliau juos išgaudęs visame pasaulyje, belikęs nedidelis
pulkelis. Likusieji susirinkę visi į vieną krūvą ir pasislėpę didelėj
tankynėj, kur Skukas negalėjęs įkišti nė snapo. Skukas skraidęs
aplink tą tankynę, tykodamas kurį nutverti, kad tik išlįstų, bet nė
vienas nesirodęs, ir jis nieko nebegalėjęs jiems padaryti. Nuo to
laiko Skukas nebesirodęs, bet paukščiai vis dar nedrįsdavę išeiti
iš tankynės, kad nebūtų kur Skukas pasislėpęs. Taip jie išbuvę
ilgą laiką, nematydami to baisaus paukščio, tačiau nė vienas pir-
mas nenorėjęs eiti žiūrėti, kur jis pasidėjęs. Pagaliau drąsiausia
atsiradusi gegutė. Ji tarusi: „Gerai, aš eisiu žiūrėti Skuko, tik jūs,
kuriam aš padėsiu kiaušinį, išperėkite ir užauginkite mano vai-

102
kus, jei aš pražūčiau Skuko naguose.“ Visi paukščiai sutikę, ir ge-
gutė išskridusi ieškoti Skuko. Ji radusi jį gulint išdvėsusį baloje,
nebegyvą ir išvertusį pilvą. Gegutė iš džiaugsmo užskridusi jam
ant pilvo, atsistojusi ir ėmusi linksmai šaukti: „Skukas, Skukas,
Skukas! Kukū, kukū, kukū!“ Visi paukščiai išskridę ir buvę laisvi.
Nuo to laiko gegutė nebeperi savo vaikų – jai išperi kiti paukščiai,
į kurių lizdą ji padeda kiaušinį. O ji, primindama tą linksmybę,
turi kasmet kukuoti pavasarį.

TRIJŲ KEPALŲ BYLA

Kitą
kartą tūtlys pasiskolino
iš griežlės duonos.
Paskui grąžino du kepalus. Griežlė reikalauja trijų: tiek buvę
imta. Liudytojų nėra. Ginčui spręsti pasirinko gegutę. Ta, neno-
rėdama supykinti nei griežlės, nei tūtlio, pareiškė: „Aš moteriškė,

103
negudrią galvą teturiu, galiu suklysti. Netrukus išperėsiu vaiką,
tas užaugęs išspręs judviem bylą.“ Bet, nenorėdama įvelti savo
vaiko į painią bylą, ji pati vaikų neperi, deda kiaušinius į kielės
lizdą. O tūtlys su griežle, laukdami bylos sprendimo, vis tvirtina:
vienas – du du, antras – trys trys. O gegutė, juos gudriai nuvylusi,
pakukavusi tankiai nusikvatoja.

PELĖDŽIUKAS

Kartą
paukščių karalius erelis paprašė savo išmintingą
patarėją pelėdą išrinkti ir atnešti jam parodyti
gražiausią paukščių jauniklį.
Pelėda tuojau išskrido ieškoti gražiausio paukščiuko. Ilgai
skraidė po visą mišką, peržiūrėjo visus lizdus, bet nė vieno nera-
do, kuris būtų jai gražesnis už jos pačios vaiką. Tai paėmė pelė-
džiuką ir atnešė jį karaliui parodyti.

104
 Pažiūrėjo erelis į pelėdos vaiką ir tarė:
– Koks bjaurus! Nejaugi nieko gražesnio nesuradai?
– Karaliau, – atsakė pelėda, – visus miškus aplaksčiau, visus
paukščių lizdus apžiūrėjau, bet niekur neradau gražesnio paukš-
telio už savo vaiką.

KREGŽDUTĖS KELIONĖ

Kartą
išėjo ponas Dievas į pasaulį pasidairyti, su savo
kūriniais pasikalbėti.
Buvo vasara, saulė labai kaitino, tai jo veidą tuoj išpylė prakai-
tas. Be to, puolė visokie vabzdžiai.
Paukščiai ir žvėrys nepažino pono Dievo ir ramiausiai pra-
bėgdavo bei pralėkdavo pro šalį. Tik viena kregždutė jį pažino ir
puolėsi jam pagalbon: sparneliais mojuodama nudžiovino pra-
kaitą ir nuvaikė vabzdžius.
Ponas Dievas nudžiugo ir sako kregždutei:

105
 – Kad tu tokia gera ir gailestinga, tai nuo šiol skraidysi už
visus paukščius greičiausiai ir niekada nepavargsi.
Dėkinga kregždutė lydėjo poną Dievą visur, kur tik jis ėjo. O
kai jis perėjęs mūsų šalį nukeliavo į šiltuosius kraštus, paskui nu-
skrido ir kregždutė.
Pamatė kregždutė, kad ir ten žmones kankina įkyruoliai vabz-
džiai, ir puolė juos naikinti. O kad skraidė labai greitai, tai žmo-
nėms daug padėjo.
Taip besidarbuojant praėjo pusė metų ir ponas Dievas susi-
ruošė keliauti atgal. Kartu su juo susiruošė ir kregždutė.
– Pasilik! – prašė ją šiltųjų kraštų žmonės.
– Negaliu, man labai gaila savo tėviškės žmonių. Juk uodai ir
musės juos nukankins.
Išgirdo šį pokalbį ponas Dievas ir pasakė:
– Gerai, pusę metų gyvenk savo tėviškėje, o kitą pusę lėk į šil-
tuosius kraštus ir padėk čia žmonėms.
Kregždutė sutiko ir linksma nulėkė paskui poną Dievą, keliau-
jantį į šiaurę. Žmonės labai apsidžiaugė vėl pamatę kregždutę.
Rudeniui atėjus ji pradėjo ruoštis kelionei. Sužinojo apie tai
kiti paukščiai ir ėmė prašyti:
– Kregždute sesute, pasiimk ir mus. Labai sunku žiemą čia
gyventi.
– Mielai pasiimsiu, – atsakė kregždutė, – tik pono Dievo pa-
klausiu, ar galima.
– Tegul keliauja, kurie tik nori, – sutiko ponas Dievas. – O
kad skrisdami nepaklystų, nutiesiu per dangų šviesų kelią, kurį
pavadinsiu Paukščių Taku.
Taip ir keliauja paukščiai į dausas žiemai artėjant, o kregždutė
išskrenda pirmoji, kad visiems paukščiams vietas paruoštų.

106
25
ŠIKŠNOSPARNIS, VARNALĖŠA
IR TILVIKAS

Kitą kartą
seniai seniai šikšnosparnis, varnalėša ir tilvikas,
pasisamdę laivą, važiavo į užmarį
prekių pirkti.
Bet šikšnosparnis, neturėdamas savo pinigų, skolinosi iš kai-
mynų. Kai nuvažiavo į užmarį, tai prisipirko daugybę prekių:
šikšnosparnis – nežinau, kokių pirko, varnalėša prisipirko ge-
lumbių, o tilvikas – brangių deimanto akmenėlių. Susidėjo į lai-
vą, plaukė namo, bet paskendo laivas su visomis prekėmis, tik
jie patys vos išsigelbėjo. Bet tos nelaimės jie neužmiršta. Šikš-
nosparnis, nebeturėdamas pinigų skolai užmokėti, po šiai dienai
slapstosi, kad nesutiktų tų, nuo ko turi pinigų paėmęs, – užtai
dienomis nelaksto, tiktai naktį. O varnalėša ir dabar dar patvo-
riuose ir šalikelėm tykinėja tų savo gelumbių. Kas eina pro šalį,
ji tam vis griebia už drabužių, čiupinėja, bene jos gelumbes dėvi.
Taip pat ir tilvikas vis paupiais tebelaksto ieškodamas tų savo
brangių akmenėlių.

108
 LIETUVIŲ LIAUDIES patarlės
su gyvūnais

Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji varna akis

krapštinėja.

Be gaidžio kurtu, be šuns baugu.

Bene sugaus vėžys zuikį.

Du kiškius vydamas, nė vieno nepagausi.

Glostyk gaidį kiek nori – vis tiek kiaušinio nesudės.

Gyvatė gelia skaudžiai, pikto žmogaus liežuvis –

dar skaudžiau.

Naktį visos katės juodos.

Nuo vilko bėgdamas ant meškos užbėgsi.

Pasitaikė, kaip aklai vištai grūdas.

Šimtas uodų ir kumelę suėda.

Su gandrais išlėksi, o su žvirbliais nukrisi.

Vilkas šuns nebijo, bet nekenčia, kai tas loja.

Zuikis ir savęs bijo.

109
 LIETUVIŲ LIAUDIES MĮSLĖS ir minklės
APIE GYVŪNUS

1. Pati nusivelka, o kitą apvelka.

2. Ant mėsos kalno geležiniais jaučiais aria.

3. Atsirita kamuolys, pilnas adatų prismaigstytas.

4. Kamuolin susiraitys – lapė griebt jo nebandys.

5. Ne karalius – su karūna, ne raitelis – su pentinais,

ne sargas – visus anksti žadina.

6. Stovi ant tvoros ponas su margu žiponu ir šaukia

ajajai!

7. Eina ponia per dvarą su šimtu suknelių. Papūtė

vėjelis  – grynas kūnelis.

8. Kibyklų kojos, kubuntų kaulai, ant aukšto kalno

vaikus veda.

9. Ir už stogą didesnis, ir už tvoras mažesnis, ir už sniegą

baltesnis, ir už žemę juodesnis.

10. Botagas dryžuotas, samanose surunguotas.

110
11. Kamuoliukas, liemeniukas, keturi pagalėliai
ir kačergėlė.

12. Juoda žmonelė molinėj būdelėj kukoriškai gieda.

13. Atbėga sakutis ir klausia sargutį, kur guli kniūsta.

14. Kas su barzda gimė?

15. Tyrangė perangė pasuolėj susirangė.

16. Koks paukštis snaudžia galvą žemyn nukoręs?

17. Kas mažutis, bet drąsutis, net ir jautį puola pjauti?

18. Po ledu dvejos žirklės.

19. Kokia moterėlė medžio žievėj riešutus kavoja,

tai maisto žiemą nestokoja?

20. Miške gimęs, miške augęs, išėjo į lauką – raudą rauda.

Atsakymai: 1. Avis. 2. Avį kerpa. 3. Ežys. 4. Ežys. 5. Gaidys.

6. Gaidys. 7. Višta. 8. Gandras. 9. Gandras. 10. Gyvatė. 11. Katinas.
12. Kregždė. 13. Kregždė. 14. Ožys. 15. Šuo. 16. Šikšnosparnis.
17. Uodas. 18. Vėžys. 19. Voverė. 20. Vilkas.

111
 Girios trobelė: lietuvių liaudies pasakos apie gyvūnus / iliustravo Erika Tumienė. – Vilnius:
Gi331 Nieko rimto, 2013. – 112 p.: iliustr.

„Girios trobelė“ – pirmoji knyga iš serijos „Pasakų skrynia“. Joje surinktos

įdomiausios lietuvių liaudies pasakos apie gyvūnus iš Jono Basanavičiaus,
Aldonos Liobytės bei Prano Sasnausko rinkinių. Čia rasite pamėgtus klasiki-
nius pasakojimus apie varną ir sūrį, vištytę ir gaidelį, nušalusią vilko uodegą,
taip pat kitas, dar negirdėtas, istorijas. Knygą puošia nuotaikingos dailininkės
Erikos Tumienės iliustracijos.

Redaktorė Bronė Vinevičienė

Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, 11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, 08217 Vilnius
 Paslaptingoje
pasakų girioje, pačioje tankmėje,
daugybė gyvulėlių gyvena.
Ten stovi jauki samanota trobelė.
Joje nuo seno meška, ožys ir žąsinas
gražiai tarpusavy sutaria, ugnį kūrena,
blynus kepa. Nieko nesibijo!
Gyvena ten ir vilkas, kuris per savo kvailumą
eketėj uodegą nušalo, ir lapė, kuri iš varnos
gudrumu sūrį išviliojo. O ar girdėjai,
kaip katinukas bailiukas nuo griūvančio
dangaus bėgo? Ar žinai, kaip kiškio lūpa
iš juoko pusiau perskilo?
Šios ir kitos gražiausios pasakos apie įvairius
gyvūnus tau, vaikeli, į šią knygelę sudėtos.
Eikš arčiau, paklausysi!

ISBN 978-609-441-108-3

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

9 786094 411083