Antikos teisė

Pagrindiniai Atėnų teisės šaltiniai: Drakono, Solono įstatymai. Nuosavybės ir valdymo, prievolinė, santuokos ir baudžiamoji teisė.
Senovės Romos teisės archainis, ikiklasikinis, klasikinis, poklasikinis laikotarpiai, pagrindiniai teisės šaltiniai, principai.

Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, plėtojosi vietos papročių ir tradicijų pagrindu, pasižymėjo teisės partikuliarizmu (margumu, regioniniu pobūdžiu). Labiausiai išplėtota senovės
Graikijos teisės sistema buvo Atėnuose. Seniausias teisės šaltinis Atėnuose buvo papročiai, tačiau anksčiau nei kitose senovės pasaulio šalyse, (jau nuo VIIa. pr. Kr. pab.) pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Drakono įstatymai (621m. pr. Kr.)
buvo skirti nusikaltimams ir bausmėms. Iki šių dienų išliko tik jų dalis reglamentuojant atsakomybę už nužudymus. Jie buvo labai griežti (sakoma, kad jie parašyti krauju, ne rašalu): pvz., mirties bausmė buvo skiriama už šventvagystę, vagystę,
dykinėjimą ir net už svetimų daržovių pasisavinimą. Tačiau jie jau draudė keršyti žudiko giminei, saugojo žudiką nuo kankinimo, ribodami kraujo kerštą, įvesdami į visuomenės santykius tam tikrą fiksuotą tvarką ir varžydami eupatridų savivalę
Drakono įstatymai savo laikmečiu buvo teigiamas reiškinys. Solono įstatymai (594m. pr. Kr.) buvo didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose. Solonuo tapus archontu (aukščiausiu to meto Atėnų pareigūnu) teko spręsti sudėtingą uždavinį, iškilusį
atėniečiams dėl padidėjusių vidinių prieštaravimų. Jis panaikino skolas ir skolinė vergiją, išlaisvino piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją. T.p. likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, reglamentavo naujus
civilinius teisinius santykius. Įstatymai paskatino prekybos ir amatų plėtrą Atėnuose. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus paliko keletą nuostatų dėl nužudymų. Nuosavybės ir valdymo teisė – tokio spec. termino nebuvo. Valstybės turtas
buvo atiduodamas naudotis privatiems asmenims, kurie buvo laikomi jos savininkais. Tačiau galima įžvelgti turto valdymo ir nuosavybės skirtumą: žemė galėjo būti ir valstybinė ir privati, tačiau šios priklausomybės buvo tarpusavyje susipynę,
privat. nuosavybė kildinama iš valstybinės, o valstyb. buvo realiai gyvavusi privat. nuosavybės forma. Prievolės Atėnų teisėje buvo skirstomos į laisvąsias (kylančias iš sutarčių) ir nelaisvasias ( dar vad. deliktais) – kylančias iš teisės pažeidimų.
Svarb. sutartys buvo sudaromos raštu. Sutarčių rūšys buvo tokios: hipoteka (žemės įkeitimas), pirkimo-pardavimo sutartis, bendrovės sutartis (žmonių grupėsusitaria kuo nors verstis) nuomos, paskolos, samdos, pasaugos, panaudos, rangos. Deliktų
prievolės atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui – ją reikdavo kompensuoti. Santuoka t.p. buvo sutartis tarp jauniko ir nuotakos tėvo. Nuotaka – sutarties objektas. Jaunikis sumokėdavo už nuotaką, o ji iš tėvų gaudavo kraitį. Moteris patekdavo į
vyro valdžią, nors likdavo ir tėvo valdžioje. Daugpatystė ir nesantuokinis gyvenimas nebuvo leidžiami. Neištikima žmona būdavo smerkiama visuomenės. Ištuoka vyrui buvo laisva, tik reikėjo grąžinti kraitį (jei išsituokiama ne dėl žmonos neištik.).
Moteriai išsituokti buvo daug sunkiau. Baudžiamoji teisė – nusikaltimai ir bausmės reglamentuoti primityviai, skirti nusikaltimai valstybei ir nusikalt. asmeniniams interesams. Sunkiausi nusikaltimai – valstybės išdavimas, kėsinimasis į
demokratinę santvarką, dievų ižeidimas, vagystė iš šventyklos. Nužudymas, šmeižtas, žmonos neištikimybė, vagystė viešojo vietoje – laikyti ir nusikalt. valsybei ir nusikalt. asm. interesams. Visais atvejais teisminis persekiojimas būdavo pradedamas
suinteresuotojo, kad nusikaltėlis būtų nubaustas iniciatyva. Už sunk. nusikalt.-mirties bausmė. Taikyta atimija - politinių teisių atėmimas. Populiariausios bausmės – bauda ir turto konfiskavimas.T.p. pavertimas vergu.
Skiriami 4 romėnų teisės raidos laikotarpiai: seniausias (VI-IIIa.pr.Kr.) – teisė archainė, primityvi, siaurai tautinė polio, neišplėtota. Seniausia teisė vadinta kviritų teise (pagal kviritų genties pavad.), vėliau ji ėmė galioti visiems Romos piliečiams ir
buvo pavadinta civiline. Prekiniai-piniginiai santykiai buvo menkai išplėtoti, todėl romėnų teisė ypatingai neišsiskyrė iš kitų senovės šalių teisės. ikiklasikinis (III-Ia.pr.Kr.); (kartais neskiriamas) amžiams bėgant plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai,
primityvi teisė ėmė trukdyti jiems žengti į priekį. Pretoriai civilinę teisę ėmė taikyti naujiems gyvenimo poreikiams, taip Romoje pradėjo kurtis naujoviška teisė. Buvo pripažinti teisinio santykio šalių lygiateisiškumo. teisingumo ir kt. principai – taip
buvo padėti pamatai klasikinei Romos teisei. klasikinis (I a.pr.Kr.-IIIa.) – teisė tampa tobuliausia ir l. išplėtojama. Teisė pritaikoma naujoms kintančioms gyvenimo normoms, romėnų teisė tampa ryškiu Europos civilizacijos elementu. Ši teisė davė
pradžią teisės kultui ir pagarbai visuomenėje, laikytis įstatymų tampa garbės reikalu. Kyla teisinės valstybės idėja. Išplėtota romėnų teisė tampa universalia teisės sistema, kurios pagrindas yra privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai. poklasikinis (IV-
Via.)- tai teisės sisteminimo pabaiga. Pagrind. teisės šaltiniai –1) papročių teisė-iki 12lent.įst.,tyli tautos valia,kol visuomen.sant nesudėtingi. Plečiantis teritorijai,stūmė rašyt.šalt.,kad pareigūnai nepiktnaudžiatų.2)Įstatymai pasirodė respublikos
laikotrp.tai tautos susrinkimo priimtas aktas,sudarytas iš įžangos,teisinių reikalavimų ir sankcijos.Plebėjų priimti aktai vad. Plebis scita,286m tapo privalomi visiems gyv.3)Senato_nutarimai.Senatą_sud.princepsas,senat.neturejo ist.leidz,galios,tik
tvirtino taut.susirinkimo piimtus ist.Principato pab.senatas tik išklausydavo princepso pranšimą apie senato nutarimo projektą,bet net del jo nebalsavo.4)Imperatorių konstitucijos-principato laikotrp prasiplėtė imp. Ist.leidybos teisės,imp.leidziami
norminiai aktai vad.konstitucijomis. Formos:a)ediktai-bendrojo pobudzio imp. Norminiai aktai,panašūs i įst. b)mandatai-imp. Instrukcijos provinciju vietininkams ir kt valdininkams c)dekretai-imp.,kaip auksc. Teisejo sprendimai d)reskriptai- imp.
Atsakymai i teiseju,valdininku,papr.pilieciu teisinius kl. Dominato laikotrp ist.leidz.valdz.sutelkta imp.rankose,jo leidz.aktai vad leges. 5)pretoriu ediktai-busimo valdymo programa,is pradziu tai tik bendrojo pobudzio proklamacijos,taciau veliau
pretorius eme skelbti formules,kurios suteike galimybe tenkinti ieskonius ir nurode salygas,kuriomis tenkins arba atmes prasymus. Ivairiu pretoriu nustatyti desniai sukure pretoriu teise,pataisancia civiline. Salvijus Julijonas susistemino pret.teise i
edictum perpetuum formule.6)teisės mokslas labiausiai suklestejo resp laikotrp. Pirmieji teises komentatoriai vad pontifikais. Imp. Augusto laikais teisininkams leista oficialiai aiskinti teise,teisejai privalejo vadovautis ju atsakymais.1a.issikyre
mokyklos-prokulieciu ir sabinieciu. 426 valentiniano II konstitucija („ist. Apie citavima‘) leido remtis tik Papiniano (lemiamas),Gajaus, Pauliaus,Ulpiano ir Modestino darbais. Rom. Teisininkai suformulavo daug teises terminu ir principu,kurie
taikomi ir db.
Antikos teisė: Senovės Romos teisės kodifikacija: Gregoriano, Hermogeniano,
Teodosijaus kodeksai. Justiniano kodofikacija: struktūra, šlatiniai; XII
lentelių įstatymas:nuosavybės, prievolinė, šeimos, baudžiamoji,teismo_proceso_teisė.
Pirmieji neoficialūs kodeksai,sudaryti privačia iniciatyva-Gregoriano ir Hermogeniano 3-4a. Pirmakart pavartotas kodekso terminas(istatymai,surinkti i 1 knygą). Surinkta Romos imp nuo Adriano iki Konstantiano(196-365m.) konst. tekstai. Buvo l.
populiarūs, praktiškai turėjo oficialių teisės šaltinių reikšmę.Iki db neišliko.
Pirmasis oficialus kodeksas-Teodosijaus II. 438m.,galiojes R ir V romos imp. Sudaro imp. Konst nuo Konstantino. Susikirstytas i 16 knygų,jos- į titulus,kiek1ame titule įst. Textai išdėstyti chronologiškai.,praktiškai nepakeistu pavidalu.
Visi įie 3 kodeksai apima tik romėnų teisės šaltinių dalį,vadinamą leges.
Išsamiausia kodifikacija nuo 12 lent. įst. iki naujausių imp. konstitucijų- tai Justiniano kodeksas(528-534m.). Visas rinkinys išleistas tik 1583m.ir pavadintas Corpus Iuris Civilis. Justinianui esant gyvam,išleistos 3 dalys-Kodeksas,Digestai ir
Institucijos. 1)Kodeksas-imperatorių konstitucijų ištraukų rinkinys(naudota Hermogeniano,Gregoriano,Teodosijaus kodeksai ir velėsnes konst.) Nauja redakcija- 534m. Susideda is 12 knygu,padalytu i skyrius(titulus), kur chronologine tvarka
išdėstytos konstitucijos, o šios dar skirtomos i paragrafus(fragmentus)Iš viso Kodekse panaudota ~4600 konst. 2) Digestai( Pandektai)-dalis,sudaryta iš 38 Romos teisininkų veikalų,parengta 530m.,išleista 533m. Sudaro 50 knygų, šios skirstomos
skyrius (titulus), įstatymus(fragmentus), ir fragmento paragrafus. 1/3-Ulpiano,1/6-Pauliaus, t.p. Papiniano,Julijano,Pamponijaus,Modestino darbai. Daugiausia dėmesio-privatinei teisei, ypač daug vietos-daiktinei t. Digestai sudarė svarbiausiąją
Justiniano Kodekso dalį,vėliau tapo pagr. Romenų teisės studijų šaltiniu. Seniausias ir išsamiausias-Florencijos rankraštis(pirminis varaintas neišliko)Atspindėjo poklasikinį laikotrp. 3) Institucijos(Pagrindai)-elemantarus romėnu teisės vadovėlis
pradedantiesiems teisininkams ar teisės studentams. Daugiausiai remtasi Gajaus „Institucijomis“, t.p. Florentino,Marcijaus,Ulpiano ir Pauliaus. Skirstomos i 4 knygas(asmenims,daiktinei t., prievolems iš sutarčių ir prievolėms iš deliktų+teisių
gynybai),jos- į skyrius ir paragrafus. Jos t.p. laikytos teisės šaltiniu,jomis privalėjo naudotis teismai. Atspindėjo poklasikinį laikotrp. Teisė skirstoma į reglamentuojančią asmens teisinę padėtį, daiktus ir proceso formas. Paskelbtos 533m.
Novelos-tai 4ta dalis. Justinianas ir jo palikuonys leido norminius aktus,kurie aiškino ir pildė normas,įtrauktas i kodifikuojamą teisę.,t.p. nustatė naujas teisės normas,kai to reikėjo pri besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Justinianas ketino novelas
kodifikuoti,bet oficialiai tai nebuvo padaryta,ta padarė prv kompiliatoriai.
Trūkumai: Tiksliai neatkūrė ankstesnių laikotrp. Romos teisės,medžiaga skyrėsi nuo klasikinio laikotrp. Tai nebuvo vientisas harmoningas kūrinys, turinys priklausė ne 1 autoriui,apėmė ne 1 laikotrp. Medžiagos gausa ir spartus darbas neleido
pastyebėti ir pašalinti gan dažnų prieštaravimų.
Romos bendruomenėje visiškai tavrkėsi palyginti nedidelė turtingų šeimyninių klanų (patricijų), valdžiusių žemės plotus, grupė. Gausią romėnų laiudį- plebėjus skyrė nuo patricijų gii politinė ir socialinė praraja. Seniausias romėnų teisės šaltinis
buvo papročiai. Vėlaiu svarbų vaidmenį
įgavo karalių leidžiami įstatymai. Ypač reikšmingi buvo Va.pr.Kr. pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai - sutvarkytos papročių teisės rinkinys. Jam pasirodyti padėjo nuolatinė patricijų kova su plebėjais, nes patricijai laisvai interpretavo nerašytas
papročių normas, neatsižvelgdami į plebėjų
interesus.Nuosavybės apsaugai daug dėmėsio neskirta, svarbiausia kilmingųjų turtiniai santykiai, o valstiečio turto apsauga ignoruojaa. Valstybė aktyviai dalyvauja ūkiniame gyvenime, pati turėjo daug dirbamos žemės. Toks turtas
buvo dalinamas privatiems asmenims už tarnybą ar kitokius nuopelnus. Žemė buvo privati ir valstybinė, bet jos negalėjo įsigyti vergai ir svetimšaliai.Vyravo tik elementarios tartys: pardavimas, pirkimas, paskola. Skyrė prievoles kylančiasiš sutarčių
ir už teisės pažeidimus. Sutartys sudaromos pasižadėjimu, retai raštu. Kaip laidasvimas naudojamas turto įkeitimas, bet dažniausiai pasikliauta fizinėmis bausmėmis. Aptikus pirkto daikto defektą, buvo galima sutartį nutraukti. Prievolė uz teiės
pažeidimą reikalaudavo
piniginės kompensacijos.Šeimos teisėje sutartis daroma tarp jaunikio ir nuotakos šeimos galvos. Moteris jokių teisių neturėjo, buvo sutarties objektas, ištekėjusi papuldavo
į visišką vyro priklausomybę. Vyro neištikimybė nebaudžiama, o moteris už tai būdavo vejama iš namų. Trtą pirmiausia paveldėavo sūnūs, jų nesant, dukros.
Labai dažnai leidžiamas saviteismis, jeigu įrodoma, kad nusikaltusiojo veiksmai buvo teisingi. Skiriami nusikaltimai valstybei ir asmeniniams interesams. Sunkiausias nusikaltimas buvo valstybės išdavimas, dievų
įžeidimas. Mirties bausmė taikoma dažnai, kūno bausmės paplitusios tik vergų nusiklatimuose. Taip pat populiari bausmė-turto konfiskavimas.Svarbiausias bruožas: besąlygiškai klausyti respublikos įstatymų yra ne tik
pareiga, bet ir garbės reikalas.

.Antikos teisė
"Vulgarioji" romėnų teisė viduramžiais: Alariko "Romos vestgotų įstatymas", "Teodoriko ediktas".
Viduramžių teisė daug perėmė iš antikos kultūros, tačiau žlugus Romos imperijai, nusilpo ir romėnų teisė. Žlugusios Romos imperijos teritorijoje greta papročių teisės galiojo ir romėnų teisė, tačiau ji buvo gerokai „subarbarinta“, sutrumpinta,
supaprastinta, suvulgarinta.
Romos vestgotų įstatyma 506m.: (Xa. Pavadintas Alaricho žinynu)
 Tai žinomiausias romėnų teisynas, kuris buvo supaprastintas ir populiarinamas karalių, kurie siekė padėti teismams.
 Skirtas vestgotų karalystėje gyvenantiems romėnams
 Komentuojami žymių romėnų teisės atstovų šaltiniai
 Gana tobula lotynų kalba
 Struktūros požiūriu primena Justiniano teisės paminklą
 Turtingas turinys
 Paplito už vestgotų karalystės ribų, buvo pavydžiu kitiems
 Anuliuotas 654m.. Tačiau juo ir toliau buvo remiamasi. Frankų neužkariautuose karalystės rajonuose jis ir toliau liko autoritetingas teisės šaltinis, nekart pataisytas išleistas skirtingais pavadinimais ir teikytas keletą
šimtmečių; išverstas į ispanų kalba.
 Panašaus pobūdžio buvo: Romos burgundų įstatymas, Karaliaus Teodoriko ediktas. „Fuero Juzgo“ (1229m.,Kordoba)
Visuose minėtuose teisynuose buvusi teisė paprastai vadinama vulgariąja romėnų teise. Jai būdingas primityvus teisės sąvokų aiškinimas, joje neliko tiksliai nugludintos civilinės teisės institutų sistemos, painiojami įvairūs sutarčių tipai ir pan.
Jau po VI a. Iš romėnų teisės sistemos, tebeklestėjusios Bizantijoje, Vakarų Europoje buvo išlikę tik fragmentai: net supaprastinta romėnų taisė atrodė esanti pernelyg sudėtinga. Nemažai rom. teisės liekanų išsaugojo ir bažnyčia. Šia teise dar kurį
laiką spontaniškai naudojosi gyventojai – buvę romėnai. Benat jau tokį romėnų teisės išlikimą lėmė germanams buvęs gyvas principas, neprimetantis nugalėtiesiems nugalėtojo teisės, visiems leidžiantis gyventi pagal savo genties teisę.

Romėnų teisės renesansas XI a. ir pirmieji universitetai.

XI-XII a. Gerokai pagyvėjo Vakarų Europos ekonominis gyvenimas, ypač prekyba, bet tolesnei jo raidai labai didelė kliūtis buvo senoji papročių teisė, pritaikyta uždarai visuomenei.
Pukiausių galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti galėjo suteikti romėnų teisė. Pagrindiniai rom. teisės šaltiniai buvo digestai (autentiškas šaltinis) .
Romėnų teisė tapo pagrindiniu veiksniu, galėjusiu padėti nugalėti ne tik to meto Vakarų Europos šalų nacionalinės teisės partikuliarizmą, bet ir valstybines bei kitas teritorines sienas ir sukurti bendrą Vakarų Europos teisinę kultūrą, teisės mokslą ir
teisinį išsilavinimą.
Rastas Digestų rankraštis staiga atkreipė į save visų dėmesį. Senieji romėnų teisės tekstai pirmiausia buvo perrašyti, o paskui įvairiuose Š. Italijos , o netrukus ir kitų šalių miestuose jie imti studijuoti. Daugelį taip sudominę senieji bizantiniai tekstai
buvo parašyti senąja romėnų kalba, juose minima daugybė jau pamirštų teisės institutų ir problemų, todėl paprastam skaitytojui jie buvo sunkiai suprantami.
Teisininkai buvo įsitikinę, kad jų stuijuojamuose senuosiuose teisės tekstuose užfiksuota teisė nepraradusi reikšmės, esanti universali ir nekintanti. Romėnų teisės mokslas vis lačiau buvo laikomas tiesiog teisės mokslu.
Pirmieji universitetai – Italijoje (Bolonijos u. Yra garsiausias ir seniausias.jame vienu metu studijavo 10 tūkst. studentų ). Teisės mokyklos buvo pavadintos universitetais ,ir tai turėjo reikšti, kad išsilavinimą jose galėjo gauti visi norintieji, t.y. ne tik
vietos gyventojai. Universitetai buvo originalus viduramžių kūrinys, neturėjęs analogų privelegijomis ir mokslo laipaniais – bakalauro, licenciato, magistro, daktaro, suteikiamais gavusiems universitetinį išsilavinimą.
Atsiradę Š. Italijoje, universitetų teisės fakultetai greitai ėmė plisti vakarų Europoje, atkreipdami į save, ypač P. Prancūzijoje, vis daugiau visuomenės dėmesio.
Pirmosiose šio pobūdžio V. Europos teisės mokyklose gana ilgai mokytasi galiojančios „praktinės“ teisės, nes jos, kaip sistemos, faktiškai dar ir nebuvo. Iš pat pradžių romėnų teisė buvo vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas. Studijų
pagrindą sudarė garsioji Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija, kuri, ėmus kurtis uniersitetams, jau nuo XII a. kol kas neoficialiai imta vainti Civilinės teisės sąvadu – Corpus juris civilis. Iš sudedamųjų kodifikacijos dalių svarbiausia
laikyti Digestai.
Studijų programa teisės mokykloje prasidėjo Digestų teksto skaitymu. Mokytasi lotynų kalba. Dėl sudėtingumo ir sunkumo tekstus aiškinavo profesoriai (glosavo). Mokymasis vadintas paskaitomis, jų būdingas bruožas – disputai.
Studijų programa ir metodai Bolonijos ir kitų universiteų teisės fakultetuose XII-XIII a. Rėmėsi nauju analizės ir sintezės būdu, vėliau pavadintu scholastiniu (remiasi absoliutaus, neginčijamo tam tikrų tiesų autoriteto pripažinimu-šiuo atveju Corpus
juris civilis).
Į universitetų studijų programą įtraukiama ir Kanonų teisė. Ji buvo galiojanti, nuolat papildoma popiežių ir bažnyčios susirinkimų nutarimų. Dar buvo papildoma nacionaline teise, naujomis pasaulietinės teisės problemomis.
Universitetų kūrimosi reikšmė: ėmė rastis teisininkų profesionalų sluoksnis, pasirodė pirmieji teisės traktatai.

Glosatoriai ir konsiliatoriai.
Glosatoriai – tai dėstytojai,kurie buvo taip vadinami dėl savo dėstymo stiliaus(glosavimo).
Glosatoriai nekreipė dėmesio į istorines savo nagrinėjamų teisės šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo romėnų teisės istorija, todėl jiems buvo sunku suvokti įvairių institutų reikšmę. Jie net nemėgino lyginti Digestų su galiojančios teisės
normomis.
Glosatoriai pasireiškė ne tik savo moksline veikla bet ir išskirtiniais pedagoginiais gabumais. Jų vadovaujami, studentai mokėsi vidutiniškai 7 metus. Glosatorių tikslas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus
ir intelektualus. Glosatorių pastangomis vyravo įsitikinimas, kad galima tapti mokytu teisininku išmanant tik romėnų teisę ir kad savo galiojančią partikuliarinę teisę galima drąsiai ignoruoti.
Pirmųjų romėnų teisės profesorių glosos netrukus įgijo ne mažesnį autoritetą nei pats jų aiškinamas tekstas. Glosatoriai rašė teisės vadovėlius ir savarankiškas studijas. Apie 1250 m. išleistas vieno žymiausių glosatorių – Akursijaus aiškinimų
rinkinys „susiteminta glosa“ tapo visuotinai pripažintu autiritetingu veikalu.Akursijus savo veikalu, iki šiol tebelaikomas teisės mokslo klasika, iš esmės baigė milžinišką glosatorių darbą.
Po jo atsirado nauja teisės žinovų karta, komentuojanti ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas. Tai darė postglosatoriai arba kitaip vadinami konsiliatoriai (patarėjai, konsultantai). Jie neretai nutoldavo nuo pirminių romėnų teisės konstrukcijų, bet
padarė didelį dabą suderindami ją su kanonų, miestų ir papročių teisės normomis labai daug dėmesio konsiliatoriai taip pat skyrė eksperimentinei veiklai:teisinia politinių, administracinių, privatinės teisės aktualijų vartinimui.Žymiausiu
konsiliatoriumi laikomas italų viduramžių teisininkas Bartolusas de Sasoferatas, o jo darbas bubo Justiniano kodifikacijos komentaras, pavadintas „Opera omnia“.

Genciu teise
Esminiai bruožai.
 Pasižymėjo primitivyste
 Iš pradžių galiojo nerašyta paprotinė teisė, negausus vietinės valdžios išleisti aktai, bažnytinės teisės normos.
 Nedidelis skaičius paprasčiausių terminų (paveldėti iš romėnų).
 Nebuvo teisininkų, prof. teisėjų, teismų hierarchijos.
 Asmeninis teisės taikymas – kiekviena gentis , įėjusi į Frankų valstybę, turėjo savo teisę, taigi kiekvienas narys gyveno pagal savo genties papročius. Užkariautiems romėnams buvo leista naudotis savo teise (jos laikėsi ir bažnyčia). Susidūrus
interesams, pirmenybė teikiama atsakovo ar kaltinamojo teisei, barbarų teisė viršesnė už romėnų.
 Užrašymą paspartino romėnų teisės pavyzdys, užrašymas leido karaliams jiems palankiai koreguoti įstatymus, kėlė karaliaus autoritetą, davė gyventojams stimulą laikytis teisės.
 Teisė užrašyta lotynų kalba su germanų priemaiša.
 Svarbus simboliniai ir ritualiniai veiksmai atliekant aktus.
 Taikinamoji teisės funkcija.
 Asmens teisė nebuvo skiriama nuo kolektyvinės.
 Teisė reguliavo neplačią visuomeninių santykių sferą.
Salijų teisynas.
 Išleistas Frankų valstybėje karaliaus Chlodvigo 496 m.
 Susidėjo iš 62 titulų, buvo pildomas, padidėjo iki 93 tit.
 Didelis vaidmuo būsimoje Europos teisėje – ‘Salijų taisyklė’ – žemės paveldėjimo teisė suteikiama tik vyrams. Ši norma buvo net paskelbta pagrindiniu Prancūzijos konstitucinės teisės principu.
Nuosavybė.
 Nėra vienareikšmės sampratos.
 Skiriamas kilnojamas turtas nuo žemės (neminimas jos pirkimas ir pardavimas ).
 Skiriama šeimos valdoma žemė (ji įstatymu saugoma daugiau) nuo kolektyvinės.
 Žemės savininkus laiko lygiais.
 Nuosavybės objektas – ir vergai.
Sutartys.
 Sutartiniai santykiai menkai išvystyti (nes mažai paplitę prekiniai piniginiai santykiai). Tik paprasčiausios buitinės sutartys.
 Susitarimo objektas – viskas, išskyrus žemę.
 Nenustatyti bendri reikalavimai sutartims galioti. Sutarčių pažeidimai užtraukdavo turtinę ir asmeninę skolininko atsakomybę.(Bavarų įst. yra reglamentuojančios nuostatos – rašytos sutarties su 3 liudytojais sąlygos negali būti pakeistos,
prievarta pasirašyta sutartis negalioja).
Santuoka, šeima.
 Skiriama nedaug dėmesio.
 Šeimos patriarchalinės.
 Dėl santuokos tarėsi jaunikio ir nuotakos tėvai.
 Draudžiamos santuokos tarp laisvųjų ir vergų, tarp giminių. Tokios santuokos negaliojančios, o vaikai neteisėtai gimę.
 Žmonos turtas – santuokinė vyro dovana, po jos mirties atitekdavo vaikams.
 Iki 7-9 a. nebuvo kliūčių santuokai nutraukti. Bažnyčia vėliau įvedė santuokos sudarymo tvarką, santuoka nenutraukiama.
Paveldėjimas.
 Skiriama nedaug dėmesio.
 Nustatytos bendros taisyklės – pirmiausiai paveldėti kviečiami sūnūs, jei nėra – mirusiojo motina, jei nėra – brolis arba sesuo, motinos sesuo, kiti.
 Nežinomas testamentinis paveldėjimas. Reglamentuojama dovanojimo sutartis – afatomija.
Nusikaltimai ir bausmės.
 Skiriama daugiausiai dėmesio.
 Teisės pažeidimas – skriauda asmeniui ar žala turtui.
 Kompozicijos sistema – piniginė kompensacija.
 Nenorėta kraujo keršto, užtat norėta taikos – įvesta atsakomybė.
 Baudos už neatvykimą į teismą.
 Baudos už savateismį ir jį primenančius veiksmus.
 Baudos buvo efektyvi priemonė dėl jų dydžio.
 Baudos už padarytą žalą (kompensacijos bausmės).
 Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltėlio ir nukentėjusio socialinės padėties.
 Taikytas išvarymas iš bendruomenės, paskelbimas ‘ už karaliaus globos ribų’. Išvaryto turtas atitekdavo ieškovui, numatytos baudos padedantiems išvarytam.
 Mirties bausmė skiriama dažniausiai vergams.
 Papildomai be baudos už turtinius nusikaltimus reikalaujama atlyginti nuostolius, už sužalojimą – sumokėti gydymo išlaidas.
 Žinomos kaltę mažinančios (prisipažinimas) ir sunkinančios (garbę žeminantys veiksniai, gaujos nusikaltimas) aplinkybės. Kaltės laipsnis priklausė nuo tuo, ar nusikaltimas buvo baigtas, ar ne.
 Atskiros bausmės už kurstymą, kėsinimąsi, bendrininkavimą.
 Matoma išskirtinė moters padėtis (nes ji negali gintis su ginklu).
 Kalbama apie nusikaltimus karaliaus pareigūnams.
 Kai nusikaltimas baigdavosi mirtimi, reikėdavo mokėti žuvusiojo giminaičiams vergeldą. Jis priklausė nuo nužudyto amžiaus, lyties, soc. padėties. Už vergo nužudymą mokėti reikėjo kaip už svetimo daikto sunaikinimą.
 Numatytos nusikaltimų prieš teisingumą sudėtis (pvz. melagingas liudijimas).
 Detaliai reglamentuotas įvairių rūšių kūno sužalojimas (didžiausia bausmė už žmogaus iškastravimą).
 Turtiniai nusikaltimai reglamentuojami, ypač vagystės – jos buvo paprastos (bausmės dydis priklausė nuo vagystės objekto) ir klasifikuotos (su įsilaužimu ar raktu padirbimu). Už vagystes laisviems – baudos, vergams – kūno bausmės.
 Baudą mokėti nusikaltėliui padėdavo giminės, vienišas mokėjo gyvybe.
Teismo procesas.
 Procesas buvo kaltinamojo ir rungimosi pobūdžio.
 Ieškovo reikalas – ieškoti vogto daikto, kviesti į teismą atsakovą ir liudytojus.
 Detalus reglamentavimas, daug formalių reikalavimu.
 Įrodymai – ordalijos ( Dievo teismas) – išmėginimas ugnimi ir vandeniu. Taip pat liudytojų parodymai, kai nebuvo liudytojų – kviesdavo gimines, draugai, kurie įrodinėjo gerą nusikaltusio vardą.

Bavarų įstatymai.
 Individuali nuosavybė ne tik laukai, bet ir pievos ir miškai.
 Bendro pobūdžio sutartinius santykius reglamentuojančios nuostatos: dėl sutarties, sudarytos raštu, sąlygų nepakeičiamumo, dėl prievarta sudarytos sut. negaliojimo. Aptarinėjamos ir sąlygos.
 Baudos už vagystes buvo lygios daikto vertei , padidintai 9 kartus.
Vadovėlyje mažai kalbama apie Bavarų įstatymus.

Saksų įstatymai.
 Išleistas 803 m. , kai Karolio Didžiojo iniciatyva barbarų įstatymai buvo pildomi, perrašomi ir keičiami.
 Sudaro 66 straipsniai.
 Pagrindą sudarė saksų papročiai, kiti barbarų įstatymai, Karolio D. nutarimai.
 Rodo pažangią feodalinių santykių plėtrą, privačios neribojamos žemės nuosavybės ir soc. diferenciacijos didėjimą.
 Skelbė teisėtos sutarties nepažeidžiamumą.
 Žmona yra perkama iš jos tėvų už 300 solidų.
 Žemę galėjo paveldėti tik sūnus, jiems nesant – dukteris, globojamos vyrų-giminaičių. Negalima atimti paveldėjimo jį perleidžiant, nebent bažnyčiai, karaliui, ar jei verčia badas.
 Daugeliu atveju atsisakyta kompensacijos ir taikyta mirties bausmė.
 Detaliai reglamentuotos nusikaltimų sudėtis ir bausmės.
 Baudos dydis priklausė nuo nukentėjusiojo soc. padėties.
 Dar leido kraujo kerštą (pvz. nužudžius kilmingąjį).

Anglosaksų gentinės teisės ypatumai.

 Senoji keltų genčių teisė didelio vaidmens nesuvaidino, kaip ir romėnų, kuri reguliavo santykius tik tarp romėnų-okupantų.
 V a. įsiveržė anglosaksai, atnešė savo teisę, susimaišė su keltais.
 Rašytinė teisė – karalių nuopelnas, skirta teisėjams. Rašyta senąja anglų kalba (ne kaip kontinente – lotynų), todėl nėra romėnų teisės įtakos.
 Reglamentavo tik negausius visuomeninius santykius, svarbiausia – baudos, teisės pažeidimai. Dėmesys bažnyčios teisinei padėčiai.

5.

Genčių teisė

Etelberto teisynas. Paskelbtas apie 600 metus. Įstatymo pagrindas – genčių teisė, tik buvo nustatytos didesnės baudos už nusikaltimus karaliui ir bažnyčiai. Įstatyme daugiausiai dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, be to reguliuojama
santuoka ir paveldėjimas. Įstatymas numatė materialinį išieškojimą karaliaus naudai. Pavyzdžiui už laisvojo žmogaus nužudymą numatomas vergeldas ne tik jo šeimai, bet mokama bauda ir pačiam karaliui. Visų laisvųjų žmonių gyvybė vertinta
vienodai. Įstatyme detaliia išskaičiuoti pačių įvairiausių žmogaus sužalojimų tarifai, net numatytos bausmės už įsikibimą į plaukus, sudavimą kumščiu į nosį., detaliai diferencijuojama bauda už išžaginimą. Įstatymas rūpinosi aptverto kiemo
saugumu.
Inės įsatymas. Tai taip pat pakoreguotų papročių rinkinys, išleistas siekiant užtikrinti tautai “teisingą teisę ir teisingą valdžią”.Gyventojai buvo įpareigoti uoliai atlikti bažnytines pareigas – mokėti jai mokesčius, nedirbti sekmadieniais, laiku krikštyti
naujagimius. Plačiai reglamentavo turtinius nusikaltimus. Skyrė vagystę, apie kurią vagies šeima nežinojo – tai užtraukdavo atitinkamą baudą. Vagies namiškiai, žinoję apie vagystę, turėjo būti paverčiami vergais.Visais atvejais žmogus, kuriam grėsė
bausmė, spėjęs pasišalinti į bažnyčią, jos galėjo išvengti.

Alfredo įstatymas. Tai pirmasis suvienytos Anglijos teisynas. Alfredas surinko visus iki tol galiojusius įstatymus ir juos sutvarkė. Įstatymas skirtas karaliaus taikai ir bažnyčiai saugoti. Kovojo prieš kerštą, numatė bausmes už sužalojimus,
nužudymus, užpuolimus, vagystes. Nustatomų bausmių įstatymas pagal luominę nukentėjusiojo ar nusikaltėlio padėtį nediferencijavo., nors pabrėžė kiekvieno pareigą gerbti savo šeimininką. Už pasikėsinimą už karaliaus ar šeimininko gyvybę grėsė
mirties bausmė ir turto praradimas. Ribojo priklausomų žmonių perėjimą iš vieno glafordo pas kitą.

Etelstano įstatymas. pasirodė X a. pirmoje pusėje, po įstatymų leidybos suaktyvėjimo. Įstatymas įpareigojo mokėti bažnyčiai dešimtinę (visų turimų gyvulių ir gauto derliaus). Kita dalis įstatymų skirta vagių persekiojimui – leista susidoroti be
teismo, uždrausta keršyti už užmuštą vagį. Detaliai reglamentuota ordalijų tvarka. Įstatymas reikalavo, kad karalystėje būtų naudojamos tik tos pačios monetos ir niekas, be karaliaus, jų nekaldintų.

Knuto įstatymai, pasirodę XI a. pirmoje pusėje grupuojami į bažnytinius ir pasaulietinius. Pasaulietiniuose pabrėžiama, kad bus laikomasi senų tautos papročių, naikinama neteisybė. Kreipė dėmesį, ar nusikaltimas padarytas tyčia, ar kam nors
verčiant. Silpnesnįjį reikėjau bausti švelnesne bausme, atsižvelgti į socialinę padėtį, amžių, sveikatą. Aukštesnio luomo žmogus turėjo griežčiau išpirkti savo kaltę. Taigi įstatymus paveikė krikščionių mokymas apie visų žmonių lygybę Dievui.
Teismo proceso, kaip ir prieš tai buvę įstatymai – nereglamentavo.

Teritorinio teisės taikymo įsigalėjimas. Iki tol vyravo nusistatymas, kad teisė susijusi su priklausymu genčiai.. Dėl ilgalaikio gyvenimo greta, priėmus krikščionybę prasidėjo germanų genčių susiliejimas – asimiliacija, ėmė susidaryti viena tauta,
bendra kalba ir papročiai. Vietoj primityvios genčių teisės ėmė kurtis teritorinė papročių teisė. Frankų valstybėje IX a. atsirado nebe gentiniai, bet sričių, teritorijų papročiai, galiojantys visiems ten gyvenantiems žmonėms. Suaktyvėjusi karalių
įstatymų leidyba, bažnyčios įtaka VIII – IX a. taip pat vedė prie teritorinio teisės taikymo ir išstūmė asmeninį teisės taikymą.

Kanonų teisė. Krikščionybės atsiradimas ir raida viduramžiais: bažnyčios skilimas, popiežių revoliucijos raida, reformacija.
Krikščionybė pradėjo formuotis I a. pradžioje Romos imperijos teritorijoje. Iš pradžių krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Imperatorius Konstantinas 313 m. ediktu leido viešai išpažinti krikščionybę. IV a. pab. Krikščionybė tapo
valstybine Romos imperijos religija. Bažnyčia gavo teisę įsigyti nuosavybę, įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti jai pavaldžius žmones. Didžiausia bažnyčios taikoma bausmė – ekskomunikavimas – pašalinimas iš savo tarpo, uždraudimas dalyvauti
šventose apeigose. Bažnyčiai buvo mokamos dešimtinės. Po truputį bažnyčia tapo stambia žemės savininke. Skirtinga Vakarų ir Rytų Europos politinė ir ekonominė raida, nuo VII a. atsiradę bažnyčių dogmatikos skirtumai 1054 m. privedė prie
krikščionių bažnyčios skilimo – Didžiosios schizmos. Bažnyčia suskilo į Vakarų (Romos katalikų) ir Rytų (graikų katalikų) bažnyčias.
Plintant feodaliniam susiskaldymui, silpninančiam karalių valdžią, didėjo popiežių politinės ambicijos. 1075 popiežius Grigalius VII uždraudė pasaulietinę bažnyčios hierarchų investitūrą ir paskelbė politinę ir teisinę popiežiaus
viršenybę visoje bažnyčioje. Popiežiai pradėjo kovoti su pasaulietine valdžia dėl valdžios. Popiežiaus Grigaliaus VII reformos dar vad. Popiežių revoliucija. Pasikeitimai po Popiežių revoliucijos:
1. Bažnyčios galva oficialiai paskelbtas popiežius;
2. Tik popiežius galėjo šaukti bažnyčios susirinkimus ir sankcionuoti jų nutarimus;
3. Panaikinta pasaulietinė hierarchų investitūra. Dvasininkai gaudavo valdžią tiesiogiai iš popiežiaus;
4. Europos monarchai karūnuojami popiežiaus aktu.(ši tvarka galiojo iki XIV a.);
5. Bažnyčia pradėta laikyti visus tikinčiuosius jungiančia monarchija;
6. Dvasininkija virto savarankišku aukščiausiuoju feodalinės visuomenės luomu;

Vėliau, prasidėjus centralizacijai, karaliai ėmė prieštarauti popiežių politikai ir absoliutinės monarchijos laikais popiežius neteko savo didelės valdžios. Dar labiau bažnyčios pozicijas susilpnino XVI a. prasidėjusi reformacija,
lėmusi protestantizmo atsiradimą. Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir kt. valstybėse įsteigtos savarankiškos bažnyčios.

Kanonų teisė
Kanonų teisės atsiradimas ir raida, šaltiniai: Gratiano “Nesuderinamų kanonų harmonija”, Corpus juris canonici.
Sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė IVa., kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Bažnytinės normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios susirinkimų nutarimuose. Kanonų teisę plėtojo popiežių nutarimai –
dekretalijos ir reskriptai. Kanonų teisė visa, kas jai atrodė reiklainga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Todėl ypač civilinės teisės institutai sutapo su romėnų teisininkų idėjomis. Bažnyčios teisės sąvokas veikė ir lygia greta gyvavusi germanų
genčių teisė, gaug dėmesio skirianti garbei, priesaikai, kerštui, suitaikymui, kolektyvinei atsakomybei. Tačiau pretenduodama į savarankiškumą, nepriklausomumą nuo pasaulietinės valdžios, bažnyčia sukūrė savąją teisę. Dvasininkija buvo raštinga,
todėl iš karto buvo sukurta rašytinė teisė. Ji atsirado kaip bendra visai krikščionių bažnyčiai, bet pastarajai suskilus atsirado dvi savarankiškos kanonų teisės šakos. Rytų bažnyčios teisė, surinkta į nomokanonus, daugiau ar mažiau veikė Rytų Europos
šalių teisę. Romos katalikų kanonų teisės šaka dėl Popiežių revoliucijos ypač plačiai pasklido Vakarų ir Centrinėje Europoje ir virto savarankiška viduramžių teisės sitema.

Kanonų teisei tenka išskirtinė vieta kuriantis Europos teisinei kultūrai. Kanonų teisė išsiskyrė eksteritorialumu – ji buvo vienintelė teisės sitema, veiksnys, jungaintis lokalias skirtingų Europos šalių teisės sistemas, jos normos galiojo visose
katalikybę priėmusiose šalyse. Kanonų teisė taip pat išsiskyrė universalumu, nes ji labai greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime,
kompleksą. Kanonų teisė darė didžiulę įtaką dar ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos mokė universitetuose greta romėnų teisės.

Kanonų teisės šaltiniai siekia Šventąjį Raštą, pradedant Senuoju Testamentu, taip pat kitą ankstyvąją krikščioniškąją literatūrą. Popiežių revoliucijos metu ir vėliau pagrindiniu kanonų teisės šaltiniu tapo Grigaliaus VII ir jo įpėdinių leidžiami aktai –
konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kt., beje laikomi ne paprastais esamų kanonų papildymais, o visai naujais nuostatais, sudarančiais taip vadinamą popiežių teisę (ius pontificum), taip pat visuotinių bažnyčios susirinkimų
nutarimai. Šitaip atsirado ir kanonų teisės periodizacija, skirainti senąją (ius antiquum) ir naująją (ius novum) teises.
Pirma, nors ir neoficiali kanonų teisės kodifikacija atlikta Bolonijos vienuolio Gratiano apie 1140 m. Buvo surinkta apie 4000 katalikų kanonų tekstų, jie perdirbti, pridedant teisinio pobūdžio intarpus ir pavadinta “Nesuderinamų kanonų harmonija”.
Šis traktatas laikomas autoritetingu senosios kanonų teisės apibendrinimu ir jos sujungimu su naująja kanonų teise. Rinkinį prie pasaulietinės teisės priartino tai, kad jame teisė nejungiama su teologija. 1582 m. Į vieną rinkinį sujungti keli kanonų
rinkiniai ir pavadinti corpus juris canonici. Kanonų teisės sąvadas tapo pripažintu oficialiu Romos katalikų bažnyčios kanonų teisės šaltiniu. Reikšmingiausias kanonų teisės vaidmuo – skeldžiant Vakarų Europoje pačią teisingumo idėją.Popiežių
revoliucijos metais baigėsi kurtis kanonų teisė kaip savarankiška Vakarų Europos visuomenės teisės sistema. XVI a. paplitusi Reformacija dar labiau pakirto katalikų bažnyčios pozicijas ir kartu susilpnino ir kanonų teisės vaidmenį.
Kanonų teisės struktūra: konstituciniai principai, nuosavybės, santuokos, paveldėjimo, baudžaimoji teisė.

Kanonų teisės sitemos pagrindas – tam tikri fundamentalūs konstituciniai bažnyčios, politinės organizacijos principai. XII-XIIIa. kanonistai įtviirtino bažnytinę, vyriausiąją popiežiaus valdžią. Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės
normomis reglamanentavo nuosavybės statusą ir bažnytinių žemių valdymo bei naudojimo režimą, bažnyčios pajamų šaltinius. Be to kanonų teisė neliko nuošalyjeir nuo teisių bei preigų ,susijusių su pasaulietine nuosavybe, nustatymo. Bažnyčios
nuosavybės ypatybė ta, kad ji priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnyčios bendruomenei. Bažnyinė žemės nuosavybė skurėsi nuo pasaulietinė tuo, kad kad buvo dažnai atleidžiama nuo feodalinių prievolių. Bažnyčia nuo senų laikų pritarė
monogaminei santuokai. Kunigų santuoka kanonų teisės iš pradžių toleruota, įvedus celibatą, buvo paskelbta neteisėta. Taip pat ji neleido išsituokti, sudaryta teisėta santuoka kanonų teisėje galiojo iki vieno iš sutuoktinių mirties. Santuoka buvo
pripažįstama šeimos pagrindu ir sudaroma tik abiems sutuoktiniams sutinkant (monogaminė santuoka).,šeima taip pat buvo kurima moterystės sakramento pagrindu. Įvaikinti asmenys šeimoje įgydavo tokias pasčias teises kaip ir tikrieji vaikai, tuo
tarpuy tėvams nesant susituokus gimusių vaikų teisės buvo labai suvaržytos.
Kanonų teisė sukūrė ir testamento teisę – teisėtu tėestamentu laikyti ir mirštančiojo pasakyti žodžiai, girdint dvasininkui ir 2 liudytojams. Kanonų teisė įvedė ir testamento vykdytojo institutą. Mirtis nepalikus testamento prilyginta nuodėmei. Dalis
turto mirusio asmens sutuoktiniui ir vaikams atitekdavo nepriklausomai nuo to, tai nustatyta testamentu ar ne. Testamento dalis pagal kanonų teisę tekdavo ir bažnyčiai;giminaičiai, nepatikėti testamente, neturėjo teisės paveldėti.. Iš pradžių manyta,
kad santuokai nereikia formalumų, bet nuo XVa. Tridento visuotinis bažnyčios susirinkimas leido tuoktis tik dalyvaujant kunigui ir 2-3 liudinnkams (kitu atveju-santuoka niekinė). Santuoka negalioja, jeigu įvyko klaida dėl partnerio asmens ir
asmeninių savybių, konstatavus prievartą, veikant baime ar apgaule. Nuo XII-XIIIa svetimautojas, sudaręs su partnere santuoką, laikytas išpirkusiu savo kaltę, kaip ir pagrobėjas, prieš tai išlaisvinęs pagrobtąją.
XI-XIIa. Kanonistai sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą. Iki to laiko žodžių “nusikaltimas” ir “nuodėmė” prasmė buvo identiška. Nebuvo griežtai atskirta nuodėmės ir nusikaltimo prigimtis, visi nusikaltimai laikyti ir nuodėmėmis. Kartu
galiojo epitimijų (bažnytinių bausmių), skiriamų už nužudymą, melagingą priesaiką ir kai kuriuos kitus nusikaltimus, sąrašas. Taigi kanonų teisė numatė ne tik bausmes už nusikaltimus, bet ir viešą atgailą už nuodėmes. Bqažnyčia buvo išleidusi daug
“bausmiu nuostatų” su nusikaltimų (nuodėmių) ir bausmių už tai sąrašais. Iš pradžių šie nuostatai taikyti tik dvasininkams, bet greitai paplito visiems regionų tikintiesiems.
Inkvizicinio proceso atsiradimas ir jo bruožai.

Bažnyčios žinioje buvo gausūs nusikaltimai tikėjimui – erezija, šventvagysė, raganavimas ir t.t. bažnyčios teismai tenkinosi kaltės nustatymu, skirti bausmę ir vykdyti nuosprendį paliko pasaulietiniams teismams. Toks jurisdikcijos pasidalijimas
plačiai taikytas kovojant su eretikais. Šiam tikslui XIIIa, bažnyčia sukūrė bažnytinių tribunolų sistemą – inkviziciją, bet mirties nuosprendžius vykdė pasaulietinė valdžia. Vėliau bažnytinė hierarchija perėmė persekiojimą už nuodėmes, o valstybei
teko rūpintis bausti už pasaulietinių įstatymų pažeidimus. Inocento III iniciatyva 1215m. IV Laterano susirinkimas įdiegė inkviziciją kovoti su klaidatikiais. Iš pradžių tai buvo skirta ne procesui, skirtam nusikaltimamms, o religiniam eretiko ar
nusidėjelio sielos išgelbėjimui. Inkvizicijos tikslas – ne įrodyti kaltę, o ieškoti būdų išgelbėti sielą. Sukurta speciali institucija – Inkvizicijos tribunolas, inkviziciją vykdė spec. popiežiaus deleguoti teisėjai (pranciškonai ar dominikonai). Tardymas
buvo slaptas, kaltino spec.kaltintojas, kaltinimo pagrindui užteko pasaklos padarius nusikaltimą, lemiamas vaidmuo priklausė teisiamojo pareiškimams ir prisipažinimui. Inkvizicija paskelbė nekaltump prezumpciją, žiaurius teisiamojo kankinimus,
bet atmetė ordalijas ir formalių įrodymų sistemą. Nusikaltėliui prisipažinus ir gailintis, jo siela – išgelbėta, kitu atveju – mirtis ant laužo. Xva. Kaltinamųjų procesą baigia išstumti inkvizicinis:

 Baudžiamoji byla keliama pranešimų ir skundų pagrindu;

 Baudžiamoji byla keliama valstybės iniciatyva;
 Teismo tardytojas renka raštiškus įrodymus;
 Formalių įrodymų teorija;
 Parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas, išlikęs iki šių dienų;
 Įteisinti kankinimai.

Lenų ir dvarų teisė

1.Vasaliteto-siuzereniteto sistemos raida ir teisinis reguliavimas anglosaksų ir frankų tesėje.

Neformalūs, papročių teisei pavaldūs senjoro ir vasalo santykiai Vakarų Europoje susiformavo ir plačiai paplito IX-Xa., bet tada dar neturėjo tesinės išraiškos. Iš teisės sistemos ėmė skirtis tik XI-XIIa. Teisių ir pareigų, atsirandančių esant
senjoro (siuzereno) ir vasalo santykiams, teisinio reguliavimo sistemą apie XIIa. Imta vadinti lenų, arba feodaline, teise.
Frankų gentims VI-VIIa. užgrobiant Galiją, į frankų rankas pateko daug galų ir romėnų dvarų. Tokie frankai tapo stambiais dvarininkais. Jau VIIa. Šiaurės Galijoje ėmė rastis dvarų su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes.
Turtiniu atžvilgiu laisvieji diferenciavosi į smulkius dvarininkus ir pusiau laisvus litus.
Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis. Vykstant turtinei diferenciacijai, VIIa. Ėmė skirtis gimininė gentinė diduomenė (erlai), laisvieji bendruomenės nariai (kerlai), pusiau laisvieji (kerlai) ir namų tarnai-vergai.
Ypač audringai feodaliniai santykiai plėtojosi VII-IXa. Per šį laiką visur įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, o daug buvusių bendruomenės narių neteko ne tik laisvės, bet ir žemės.VIIIa. viduryje vis daugiau nuskurdusių valstiečių ėmė
atsiduoti didžiažemių globai.
Minėtą procesą reglamentavo jau vėlesni barbarų įstatymai-Bavarų įstatymas, Alemanų įstatymas.
Po frankų valstybės valdytojo Karolio Mertelio beneficijų reformos, tarp beneficijos, o vėliau feodo, teikėjo ir gavėjo atsirasdavo siuzereniteto ir vasaliteto santykiai.Vienas pagrindinių vasalo įsipareigojimų senjorui buvo jo dalyvavimas
senjoro karo žygiuose. Tipiškomis senjoro teisėmis IX-Xa. Tapo senjoro teisė įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją, gauti vasalo piniginę pagalbą, reikalauti dalyvauti savo taryboje ir teisme. Senjoras įsipareigodavo vasalui neviršyti savo teisių ir
ginti jį nuo visokiausios grėsmės.
2.Feodalinė žemėvalda
Alodas-tai žemės nuosavybė, nesusijusi su kokiais nors feodaliniais ribojimais.
Beneficija -feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai daudoti. Beneficijos buvo teikiamos žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių. Pradžioje gautos beneficijos negalima
buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės grįždavo jos davėjui. Tačiau greitai buvo pasiekta, jog beneficijos taptų paveldimos. Kartu laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet ne
terminuotu. Tokia nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Netrukus feodas tapo pagrindine ir net vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma.

3. Omažas-tam tikra iškilminga ceremonija, kai siuzereno ir vasalo santykiai buvo nustatomi tam tikra sutartimi.
Investitūra- po omažo atliekamas leno perdavimo vasalui juridinis aktas su simbollinėmis apeigomis.

4. Imunitetiniai raštai
Nepajėgdami centralizuotai valdyti savo teritorijų, daryti didesnę įtaką žemės magnatams, nuo VI a. karaliai magnatams ėmė dalinti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose
suteikimą. Imuniteto raštų turėtojai buvo atriboti nuo policinės, teismo, finansinės karaliaus pareigūnų valdžios. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių. Kartu imuniteto raštai padėjo magnatams karaliaus vardu
sutvirti savo valdžią priklausomiems žmonėms. Teisė valdyti priklausomus žmones ypač reiškėsi vykdant jiems teisingumą.

5. Senjoriniai teismai
Kilusį dviejų ar daugiau to paties senjoro vasalų ginčą turėjo spręsti bendras jų senjoras. Senjoro ir vasalo ginčo dėl leno senjoras neturėjo spręsti. Tokiu atveju ginčą buvo rekomenduojama spręsti vienam ar dviems kitiems to senjoro
vasalams. Teismas turėjo spręsti tik vasalo ir pašalinio žmogaus arba vasalų, priklausančių skirtingiems senjorams, ginčus. Senjorų teismų veikla Vakarų Europoje buvo panaši. Profesionalaus teisingumo tradicijos nebuvo iki XI a. pabaigos.
Feodalai, kaltinami nusikaltimų ar prievolių nevykdymu, turėjo teisę į vadinamąjį lygiųjų (perų) teismą. Teismo procesas buvo žodinis, neformalus. Iki XIII a. senjorų teismuose buvo pripažįstamos ordalijos ir teismo dvikova. Savo senjoro teismo
sprendimą vasalas galėjo apskųsti aukštesniojo senjoro teismui. Teismai buvo ne tik ginčų sprendimo ar įstatymų saugojimo institucijos, o ir susirinkimai, tarybos, sprendžiančios įvairius klausimus.

Lenų ir dvarų teisė

1. VII – IX a. Įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, daug bendruomenės narių netenka ne tik žemės, bet ir laisvės. Ypač VIII a.daug smulkiųjų žemės savininkų buvo priversti ieškoti išsigelbėjimo pas stambiuosius žemvaldžius.
Prekariumas – savo žemės sklypo nuosavybės teisės atidavimas žemės magnatui ir jos atgavimas (kartais ir didesnio ploto) su teise naudotis, už kurią atiduodantysis įsipareigoja atlikti tam tikras prievoles magnatui ir mokėti duoklę (gali
naudotis žeme, bet negali ja disponuoti). Prekariumo procesą reglamentavo Bavarų įstatymas VII a., Alemanų įstatymas VIII a.
Komendacija – valstietis atsiduoda asmeniniai magnato globai; ne tik turtinės, bet ir asmeninės priklausomybės nustatymas: savo žeme tegalėjo naudotis kaip laikinas sąlyginis laikytojas. Įsipareigoja iki gyvos galvos tarnauti ir klausyti su
sąlyga, kad tas atsižvelgdamas į jo darbo rezultatus padės jam drabužiais ir maistu.
Vis didesnę reikšmę įgyja priklausomų valstiečių - Servų sluoksnis. Jie besąlygiškai nepriklauso šeimininkui. Jie neperkami, gali tuoktis, patys apsirūpina maistu ir drabužiais, turi teisę į žemę ir turtą, bet yra prirašyti prie žemės: turi eiti lažą,
mokėti duokles.
XI – XII a. suformuluota teisinė servažo (Anglijos servai - vilonai) samprata (servažas-teisių ir pareigų dalykas), patvirtintos, o kartu apribotos senjoro teisės. Servo pareigos (darbo prievolės, natūraliosios rentos, paprotinės duoklės)
fiksuotos, imtos reguliuoti (lažas apribotas arba pakeistas piniginėmis įmokomis, vienintelis servo turto paveldėtojas - senjoras). Svarbiausia servo pareiga – materialinė prievolė: moki pinigus – gali gyventi už senjoro jurisdikcijos ribų (tik iš miesto
gali parsišaukti). Prancūzijoje išliko negausus laisvųjų valstiečių – vilanų sluoksnis; Vokietijoje činčininkai ir nuomininkai (pirmieji buvo dvarininko žemės laikytojai, įpareigoti mokėti činčą, kai kurie galėjo ją perduoti paveldėjimo būdu ar parduoti,
antrieji naudojosi žeme trumpalaikės nuomos sąlygomis). Anglijoje – sokmenai (galiojo tik senjorų teismų valdžia).
Valstiečio padėtis ir laisvės statusas paveldimas pagal motinos liniją.
XII a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų saugomas teises (svarbiausia teisė – tam tikromis sąlygomis laikyti senjoro žemę ir naudotis jo globa ir apsauga). Plečiantis miestams, plintant prekiniams piniginiams
santykiams, servažas ima nykti: XIV a. servai visur įgijo teisę išsipirkti ir tapti laisvi. Iki 1450 metų servažas anaikintas beveik visose Vakarų Europos srityse: servai tapo cenzininkais (asmeniškai laisvais, privalančiais už naudojimąsi žeme mokėti
cenzą). Anglijoje XV a. susidarė friholderių ir kopiholderių (prirašytųjų palikuonys, tebeturėję atlikti natūraliąsias ir pinigines prievoles) valstiečių grupės.
2. Lenų teisė kūrėsi papročių teisės pagrindu, bet išsiskyrimui į savarankiškas teisės šakas įtakos turėjo XI – XII a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas. Iš pradžių papročiai užrašomi įtraukiant į chartijas ir privilegijų raštus. XI a. italas
Umbertas de Ortas išleido “Feodų papročius”. Kiti privatūs papročių teisės rinkiniai kuriuose nesisteminta dauguma fundamentalių lenų teisės principų – 1200m. Normandijos kutiomai. XIII a. P. de Bomanuaro “Bovės kutiumai”; XII a. Glenvilio
traktate apie Anglijos įst. Mėginama teoriškai įprasminti lenų teisę.
3. vI a. italas Umbertas de Ortas “Feodalų papročiai”, “ Feodų knyga” - pirmą kartą susistemino lenų papročių teisę – papročius ir siuzereniteto ir vasaliteto santykius reglamentuojančius pavienius imperatorių Lotaro II, Frydricho I ir
Henriko IV nutarimus – tai buv lenų teisė bendra vakarmas ir tinkanti feodaliniams santykiams apskritai. Vokietijoje lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės. Būtent taip - į žemės ir lenų – teisė buvo skirstoma apie 1221m. šiaurinėje
Vokietijoje pasirodžiusiame “Saksų veidrodyje”.

Miestų ir prekybos teisė

Miestų atsiradimas Vakarų Europoje ir jų kova už savarankiškumą.
Miestų savivaldos institucijos, teisės šaltiniai.
Miestų teisės šeimos.

Miestų atsiradimas Vakarų Europoje ir jų kova už savarankiškumą.

Tik labai nedaugelio viduramžių Vakarų Europos miestų pradžia siekia Romos laikus.Iki 1050 metų visoje Europoje tebuvo du miestai- Venecija ir Londonas, turintys daugiau nei 10 tūkst. gyventojų.Beveik visos bent kiek didesnės gyvenamosios
vietovės buvo kaimai ar įtvirtintos gyvenvietės su šalia esančiu turgumi arba be jo.Praėjus kuriam laikui-X a. pab.-XI a. prad.- ėmus atsiskirti amatams nuo žemdirbystės, amatams ir prekybai plisti patogesnėse vietose, t.y prie natūralių susisiekimo
kelių (jūrų, upių), pilių , bažnyčių,pan.,feodalų žemėse ėmė rastis naujų miesto užuomazgų.Nors didesnėms gyventojų susikaupimo vietoms karai ir visuotinės epidemijos (pvz., maras) turėjo nepaprastai sunkių padarinių, dėl tuo laikotarpiu
prasidėjusio spartaus žemės ūkio našumo kilimo susidarė sąlygos atsirasti kaimo gyventojų pertekliui, aprūpinti miestus maisto produktais ir gamybos žaliava.(Kaimo gyventojų perteklius, amatai ir prekyba pradėjo plisti patogesnėse vietose, kaimo
gyventojai aprūpino miestus ir ten pasiliko).Šios aplinkybės atvėrė galimybes plėtotis gamybai ir prekybai, teigiamai veikiantiems miestų augimą.Labiausiai miestai suklestėjo XI-XII a.Per kelis šimtus metų Vakarų Europoje atsirado tūkstančiai
didelių gamybos ir prekybos centrų, kai kurių iš jų gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst. žmonių.
Visose savo gyvenimo sferose miestai juto feodalinės tvarkos poveikį.Miestų bendruomenė ilgai gyvavo žemėse, buvusiose karalių, pasauliečių senjorų, todėl miestai laikyti senjorų nuosavybe.Europos miestų istorija- tai miesto gyventojų kova už
asmens bei kitas laisves ir privilegijas, už politinę savivaldą, kartais- už visiška nepriklausomybę.Politinė miestų autonomija buvo įgyjama įv. Priemonėmis- nuo paprasto savivaldos teisių pirkimo iki ginkluotos kovos.Prancūzijoje didžiausią politinę
autonomiją pasiekė miestų bendruomenės, įgijusios komunos, t.y visiškos savivaldos, statusą.Š.Italijos miestams dėl silpnos centinės valdžios pavyko įgyti savarankiško miesto valstybės statutą ir pagal valdymo forma virsti miestais
respublikomis.Reikšmingų laimėjimų pasisekė Vokietijos miestai(Liubekas, Brėmenas)- tiesioginiai imperatoriaus vasalai- turėjo savo teismus, kariuomenę, pinigus;jie turėjo būti ištikimi imperatoriui ir atvykusį tinkamai priimti.Jie nemokėjo
mokesčių ir buvo atleisti nuo karo tarnybos.Vokietijos miestai ėmė jungtis į sąjungas 1210 m. Hamburgo ir Liubeko miestų sąjunga, Hanzos sąjunga.Anglijos miestai buvo priversti pirkti karaliaus chartijas.Tapę savarankiški, miestai nesugebėjo
įveikti luominio nevisavertiškumo; net miesto gyvenimo pagrindas- gamyba ir prekyba- nebuvo laisvas nuo feodalinių varžymų.

Miestų savivaldos institucijos.

Miestuose buvo sukurtos institucijos jų visiškai arba dalinei savivaldai įgyvendinti.Daugumą naujų mistų valdė visų piliečių susirinkimas- jis priėmė įstatymus ir rinko pareigūnus.Tautos dalyvavimas valdant miestą XI- XII a. apėmė ir teisdmo
valdžią: daugelyje vietų dalyvauti teismo darbe imti rinkti gyventojų atstovai.Tačiau XII- XIII a. visoje Europoje išryškėjo tendencija visuotinį susirinkimą keisti mažesnės sudėties institucija- taryba.Šitaip atsirado miestų tarybos, disponuojančios
karinėmis pajėgomis, tvarkančios miesto finansus, prekybos ir amatų organizavimą.Tarybai vadovavo taip pat renkamas pareigūnas.

Teisės šaltiniai.

Miestelėnų teisės ir laisvės paprastai apėmė jų teisę dalyvauti valdant miestą.Iš pradžių miestų valdžią buvo užgrobęs miestų patriciatas- turtingiausias, privilegijuotas pirklių, miesto žemių valdytojų, riterių sluoksnis.Tačiau plėtojantis amatams ir
stiprėjant cechams, didėjo paprastų gyventojų vaidmuo, jie pasiekė nemažų laimėjimų kovodami su diduomene.Būdinga teisinė šio reiškinio išraiška yra florencijos 1293m. “Teisingumo nuostatai”, atėmę iš magnatų (grandų) svarbiausias jų politines
teises, užtvėrę jiems kelią eiti valstybės ppareigas, nustatę specialią sugriežtintą baudžiamąją atsakomybę už žmogaus iš liaudies nužudymą, sužalojimą, jo namo ar žemės užgrobimą ar nusiaubimą.

Miestų teisės šeimos.

Mietų teisės kokybė buvo labai nevienoda.Mažų miestų teisė buvo daug primityvesnė.Jie dažnai kreipdavosi į pažangius prekybos centrus su prašymu leisti naudotis jų teise.Tipišku atveju tai reiškė, kad naujo miesto feoalinis senjoraas suteikia jam,
pvz., Magdeburgo teisę, įtvirtinančią teisę turėti savo valdžią (magistratą), teismą iš miestiečių išrinktų prisiekusiųjų-šefenų (vokiet.,) patiems reguliuoti amatus ir prekybą.Paskui to miesto valdžios atstovai vyko į Magdeburgą ir ten gaudavo naują
galiojančių įstatymų, kurių normas vėliau diegė pas save, rinkinį, tų įstatymų komentarus.Šitaip susidarė didelės, tos pačios teisės vienijamos miestų teisės šeimos, kai motininio miesto taryba dažnai vykdė aukščiausios instancijos funkcijas dėl
dukterinio miesto tarybos sprendimų, apeliacinės instancijos- dėl dukterinių miestų teismų sprendimų.Plačios miestų teisės šeimos prisidėjo prie teisės taikymo visoje šeimos teritorijoje vienodinimo.

1.