Čilė

Čilės teritorijos šiaurinės sritys buvo neatsiejama Senovės Peru civilizacijos

dalis. Čia koncentravosi šios civilizacijos Pietinis ir Tolimųjų pietų regionai.
XV a. šiuos regionus į savo imperiją įjungė inkai.

Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus

Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo
nuverstąjį monarchą remianti chunta (valdymo forma, kuomet šalį valdo
karinių lyderių taryba). Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos
monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę.
Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas. Karas
tęsėsi iki 1817 m.

XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose

pajungdama mapučius (indėnų tautą) ir užbaigdama prieš tris šimtmečius
pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su
Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui.
Po Ramiojo vandenyno karo (1879–1883) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik
trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius,
kurių eksploatavimas praturtino valstybę.
Vėlesnę politinę šalies raidą nutraukė Augusto Pinočeto diktatūra, trukusi
nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.

Šalies ekonomika remiasi naudingųjų iškasenų eksportu. Varis yra

svarbiausia iškasena, pagal kurią šalis pirmauja pasaulyje. Pagrindiniai
žemės ūkio produktai yra vynuogės, obuoliai, kriaušės, svogūnai, avižos,
šparagai
Dauguma Čilės gyventojų yra europiečių palikuonys. Vietiniai indėnai sudaro
3,2 % gyventojų. Didžioji jų dauguma – mapučiai.