Robert Heilbroner Didieji Ekonomistai PDF

ROBERT
HEILBRONER
DI DI EJI
EKONOMISTAI
Iš anglų kalbos
ve rtė
JONAS Č IČINSKAS
Am žius
UDK 3 3 0 (091)
H c-122
Versta iš: Robert L. Heilbroner. The Worldly Philosophers:

The Liues, Tim es and Ideas o f the Great Economic
Thinkers. — 6th ed. — Simon & Sc huster, 1986
Knygos vertimą ir išleidimą fin a n s a v o

A tv iro s L ietu v o s fo n d a s
C o p y r i g h t © R o b e r t L. H e i l b r o n e r
1953. 1961, 1967, 1972. 1980. 1986
T ra n sla tio n C opyright © 1 9 9 5 by
ISBN 9 9 8 6 -4 3 0 -2 5 -9 A tviros L ietuvos fon d as
Mano mokytojams
TURINYS
Prata rm ė šeštajam l e i d i m u i .......................... . 7
I. | v a d a s ..................................................................... 15
II. Ekonominė r e v o l i u c i j a .................................... 21
III. N uostabusis Adamo Smitho pasaulis . . . . 47
IV. Niūrios kunigo Malthuso ir Davido Ričardo
n u o j a u t o s .............................................................. 82
V. Utopinių socialistų v i z i j o s .............................. 116
VI. Nep ermal dau ja ma Karlo Marxo sistema . . 151
VII. Karalienės Viktorijos pasaulis ir
nekonvencionalioji ekonomikos teorija . . 189
VIII. Laukinė Thorsteino Vebleno visuomenė . . 235
IX. J o h n o Maynardo Keyneso e r e z i j o s ............. 275
X. Jo se p h o Schum pe terio priešta ringumai . . 319
XI. Anapus ekon ominės f i l o s o f i j o s .................... 34 4
Ką d a r skaityti apie e k o n o m i k ą .................... 360

Nuorodos .............................................................. 368
Rodyklė 382
PRATARM Ė ŠEŠTA JA M L E ID IM U I
Tai ja u š eštą ka rtą p erž iūrė ta knyga, ku rią p a ra šia u prieš tri s
dešimt ketverius metus; per visų tų leidimų laiką Didieji e k o
n om istai tapo vyresni už mane tuomet, kai aš ju o s ra šia u.
Toks visai nenumaty ta s šio suman ym o — o jis atėjo man J gal
vą, kai dar buvau vyresniųjų k u rs ų stu d en tas — gyvavimas s u
teikia dingstj bent tr u m p ai p a pasakoti jo istoriją prieš im a n
tis apibūdinti šiame, šeštajame, leidime pa dar ytu s pakeitimus.
6-ojo dešimtmečio pradžioje, bebaigdamas universitetą, p r a
gyvenimui u ž d ir b da v a u kaip n e p r ik la u s o m a s publicis ta s,
g riebd amasis, kai p rispausdavo vargas ar pasitaikydavo p r o
ga, ir labai tolimų nuo ekonomikos dalykų. Paskelb us vieną
kitą tokj dalykėlį, J o s e p h a s B arn esas, leidyklos Sim on &
Schuste r vyresnysis re dakto rius, pakvietė ma ne priešpiečių
metu pasvarstyti galimos knygos idėjų. Nė viena iš jų n e p asi
rodė vykusi, todėl ū pas dingo nė neįpusėjus valgyt, ir aš s u
p ra ta u, kad mano pirmieji priešpiečiai su leidėju vargu ar
baigsis knygos išleidimo sutartimi. Tačiau B arnesa s neketino
taip lengvai pasiduoti. J is ėmė teirautis apie mano m a g istra
tūros stu dijas Naujojoje socialinių mokslų mokykloje, ir n e
truk u s aš pasijuta u entuziastingai pasakoją s ja m apie n e p a
p ra s tai jd om ų s e m in a r ą Adamo Smitho tema; jį lankia u
įkvėptas Adolpho Lowe, apie kurį skaitytojas sužinos kiek vė
liau, dėstymo. Dar prieš patie kiant d esertą m u m s abiem ja u
buvo aišku, kad aš rad au savo knygos temą. Po kito seminaro
p askubėja u pris ipažinti profesoriui Lowe apie pasiryžimą r a
šyti eko nominės minties raidos istoriją.
8 PRATARMĖ ŠEŠTAJAM LE ID IM U I
Lowe, tikras vokiškojo akademinio išsilavinimo įs ikūn iji

mas, buvo apstulbintas. “J ū s nepajėgsite!”, — pa re iškė jis taip,
lyg skelbtų teismo nuos pre ndį. Bet aš buvau tikras, kad p a
jėgsiu — kaip ja u esu kažk ur rašęs, šitoks įsitikinim as atsi
r a n d a dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savim ir drauge nenu-
s imanym o, koks p a p ra sta i esti bū din gas vyresniojo k u rs o
studentui. Per p e rtra u k a s tarp įvairių sav an oriš k ų įsipareigo
jim ų ir studijų aš p a ra šia u tris pirm uo sius s kyrius ir j a u d in
damasis parodžiau juos profesoriui Lowe. Profesorius perskaitė
ra n kra štį ir, kaip būdinga šiam įstabiam žmogui (kuris ir šian
dien, ja u pradėjęs dešimtąjį dešimtmetį, tebėra pats p rie la n
kia usi as ir griežčiausias ma no kritikas), pasakė: “J ū s pr iv alo
te rašyti!" J a m padedant aš ir p a ra šia u tai, ka s d a b ar prieš
jū s ų akis.
Kai knyga ja u buvo baigta, reikėjo sugalvoti jai pavadini
mą. Aš s up ra tau , kad žodis “ekonomika" iš anksto gara ntu oja
komercinę knygos nesėkmę, ir laužiau galvą, kuo jį pakeitus.
Kaip tik tada susita riau antriesiems lemtingiems priešpiečiams
su Fredcricku Lewisu Allenu, žurnalo Harper's re dakto riu m ,
k uriam buvau parašęs ja u keliolika dalykėlių ir kuris ma n
buvo stebėtinai malonu s ir globėjiškas. P apasakoja u ja m apie
savo vargus dėl pavadinimo ir pasa kia u, kad knygą ketinu
pavadinti Pinigų filo sofa i (The Money Philosophers), no rs ir
pats žinojau, kad tie "pinigai” čia nelabai tinka. “Tu, matyt,
turi omeny ne ‘pinigų', o ‘pasaulio’", — tarė jis. “Priešpiečiai —
nuo manęs", — tepa sakiau aš.
Leidėjai nebuvo taip patenkinti pavadinimu, kaip aš pats,
ir kai, visų nuostabai, knyga su sila ukė pirkėjų dėmesio, jie
pasiūlė ją pavadinti kitaip — Didieji e konom is ta i (The Great
Eco n om is ts ). Laimei, to nebuvo padaryta. Matyt, pradžioje jie
manė. kad publikai nebus prii mtinas tas re tas žodis “worldly”
(“p a sa ulio ”), kuris tū kstančių s tu d entų re fe ratuose iš tiesų
ra šo m as su klaida — “\vordly” (“žodingas"), o galbūt n um atė ir
kitokių keblumų, apie k urių vieną po daugelio metų ir aš s u
PR AT ARME ŠEŠ TA JA M L E I D I M U I 9
žinojau*. Vienas stu dentas savo koledžo knygyne teiravosi kny

gos, kurios auto riaus jis neprisiminė, bet ku rios keistas pava
dinimas, kiek jis pamenąs, buvo “Omarų pilnas p a sa u lis ”**.
Per visus tuos metus Didžiųjų eko n om istų egzempliorių
buvo p a rd u o ta daugiau, negu aš kada nors galėjau įsivaizduo
ti; kaip ma n pasako ja, knyga ekonomikos teorijos stud ijoms
suviliojo dešim tis tūkstančių nieko neįta riančių aukų. Aš n e
galiu atsakyti už kančias, kurias tie studentai patyrė dėl tokio
savo pasirin kim o, bet buvo malonu iš daugelio ekonomistų
išgirsti, kad jų susidomėjim ą būsim ąja profesija pirmoji s u
kėlė būtent šioje knygoje pateikta ekonomikos teorijos vizija.
Dėl to visada ja u sd av au didžiulį pasitenkinimą.
Šis leidimas nuo ankstesnių jų skiriasi trimis aspektais.

Pirmiausia, kaip ir anuose, šviežias žvilgsnis į jo p u sla pius
įgalina mane ištaisyti klaidas, kurios neišvengiamai įsėlina
ra n k ra š tin arb a išaiškėja įdėmiau patyrinėjus ja u išleistą kny
gą. Be to. nauja s leidimas yra proga keisti kai k uriuos ak ce n
tus ir interpretavimą, atspindinčius mano paties evoliucionuo
jantį požiūrį. Nedideli keitimai, kuriuo s pastebėtų nebent šios
srities specialistai, yra tokie nereikšmingi, kad dėl jų n e ap si
mokėtų nauja s knygos leidimas.
Antrasis pak itim as jau ryškesnis. Kai Didieji eko no m is ta i
pasirodė p irm ą kartą, J o h n a s Kennethas Galb ra ithas pasvei
kino ju o s itin plačia recenzija, tačiau kartu papriekaištavo dėl
dviejų trūk u m ų. Pirmasis — visai neminiu Alfredo Marshallo,
* L ie tuviš ko jo ve r ti m o leidėjai s u s id ū r ė su šie k liek p a n a š ia is r ū p e s

č i a i s ir d v e j o n ė m i s , b e t a r g u m e n t a i š i ų d i e n ų L i e t u v o s s ą l y g o m i s b u
v o kit i; tai ir l ė m ė l i e t u v i š k ą j į k n y g o s p a v a d i n i m ą — D i d i e j i e k o n o m i s
t ai . Ž o d i s “f i l o s of a i " l i e t u v i ų k a l b o j e t ur i k u r k a s s i a u r e s n ę p r a s m ę
n e g u a n g l ų k a l b o j e , o ž o d ž i a i " e k o n o m i k a " , “e k o n o m i s t a i " , p r i e š i n g a i
n e g u R. H e i l b r o n e r i o p a s a k o j a m u l a i k o t a r p i u , m u m s k o l k a s y r a g r e i
č i a u a t r a k c i n g u m o n e g u n u o b o d u m o p o ž y m i s ( č i a ir t o l i a u p a s t a b o s
vertėjo).
** S t u d e n t a s p a s a k ė pa va din im ą , ku ris f on etiška i labai p a n a š u s į tikr ą
jį: "A \ V or l d F u ll o f L o b s t e r s " ; p a l y g i n k i t e s u “T h e W o r l d l y P h i l o -
sophers".
10 PRATARMĖ ŠEŠTAJAM L E ID IM U I
didžiojo kara lienės Viktorijos epochos ekonomisto. Šitą n e ap

sižiūrėjimą tuoj pat ištaisiau. Antrasis tr ū k u m a s — knygoje
nebuvo nuorodų, kurių aš nedėjau, bijo damas atbaidyti s k a i
tytojus. G albra ithas dėl šio rikto, kaip ir dėl pirmojo, buvo
teisus, tačiau labai nesinorėjo keisti knygos a piform inimo, kai
ji ja u buvo pelniusi pripažinimą. Vis dėlto pats ilgai g rau žia u
si, jog minčių neparem iu citatomis, ir štai šiame leidime p a
galiau su sita ik ia u su sąžine knygos gale pa ta lpin d a m as n u o
ro d a s. Tu riu p rid urti, ka d visos tyrimų medžiagos, k uria
remiantis buvo p ara šy ta s pirm inis tekstas, ja u seniai nebėra,
tad tuos šaltinius turėjau suieškoti iš dalies p a d ed a m a s a t
minties, iš dalies n au do d am asis Dr. J a s p a lo C hatha’os e ru d i
cija ir s tr o p um u, už ką jam esu didžiai dėkingas. Vienu kitu
atveju visos pastang os buvo bergždžios: aš pažymėjau tuos
atvejus pastabo se.
Iš visų šj pertvarkytą leidimą sk ati n u sių motyvų s v arb iau
sias man buvo nora s iš naujo apmąstyti problemas, keliamas
p askuti niu osiu ose skyriuose. Anksčiau juose analizavau š iu o
laikinių ekon om istų pan oram in iu s vaizdus, viltis, nuojautas.
Po penkių knygos leidimų pamačiau, kad nė viena iš tų p ro
gnozių nepasitvirtino, apie tai bylojo ir besikeičią sistemos
institucinės realijos, ir nesėkmingos m ode rniosios ekonomi
kos teorijos pastang os įtikinamiau ir bent kiek tvirčiau a p ib ū
dinti m ū s ų nū dienės istorinės situacijos ekonominę logiką.
Tad, užuo t bandęs sisteminti da r vieną ateities scenarijų,
aš n u sp re n džia u pakeisti pask u ti n iu osiu s skyrius taip, kad
būtų iš ryškinta pati ekonominės analizės esmė. Viliuosi, kad
šis nauja s išryškin im as sudom in s skaitytojus eko nomikos te
orija kaip socialinio tyrinėjimo forma, nes toks tyrinėjimas
siekia net giliau nei dra m atiški pasakojimai apie didžiuos ius
ekonom istus. Ekonom ikos teorija yra besiplečianti tema žmo
nių savivokos istorijoje, tačiau ji egzistuoja ne pati sau viena.
E konomikos filosofija galiausiai pavergia kom pleksiniais lai
mėjimų ir p ra ra d im ų tyrinėjimais, kurie yra varomosios jėgos
PR AT AR MĖ Š E Š T AJ A M L E I D I M U I 11
da r giliau slypinčioms d ra m o m s — dorovės pro ble m o m s, j ė

gos konfliktam s, o d ar gilesniame lygyje ir grėsmė visuom enės
sąveikos gyvybiniams ryšiams. Ekon om in ės minties istorijoje
galbūt labiausiai stebina tai, kad nei jos autoriai, nei jų m o
kintiniai p a p ra sta i ne suvokia šių sv arb ia u sių jų atlieka mos
analizės aspe ktų.
Bet visa tai d a r teks parodyti. Leiskite šj labai asm enin i
pris is ta ty m ą baigti p adėka mano skaitytojams, ypač s tu d e n
tams ir dėstytojams, kurie buvo tokie dėmesingi, kad siuntė
man p a sta b a s dėl klaidų, reiškė ne p rita rim ą a rb a pala n k ią
nuomonę — už tai visiems be išimčių esu dėkingas. Ir noriu
išreikšti viltj, kad Didieji e ko n o m is ta i ir ateity atvers ek o n o
miko s teorijos perspektyv as tiek tiems skaitytojams, kurie n e
tru k u s ta ps om arų žvejais ar knygų leidėjais, tiek ir n a r s u o
liams, p asir yžusie m s tapti ekono mistais.
R obert L. H eilbroner
Brid geham pto n, N.Y.

1986-ųjų vasara.
I SKYRIUS
{VADAS
Ši knyga pa sa koja apie grupelę žmonių, k u rių teisė j šlovę

kiek savotiška. Pagal visus mokyklinių istorijos vadovėlių k ri
terijus jie buvo tiesiog niekas: nevadovavo armijom s, nesiuntė
myriop žmonių, nevaldė imperijų, menkai teprisidėjo prie is
torinių sp re nd im ų . Keli pelnė pripažinimą, bet nė vienas n e
tapo tautos didvyriu; kai kurie buvo atvirai pajuokiami, bet nė
vienas nebuvo laikomas visišku tautos išgama. Tačiau isto ri
joje jie paliko gilesnį p ė dsa k ą negu daugelis valstybės veikėjų,
kurie šildėsi kur kas ryškesnės šlovės spinduliuos e, vis uo me
nę su ju din o labiau nei skersai išilgai valstybių žygiuojančios
armijos, gėrio ir blogio suvokimą paveikė stip ria u už ka ra lių
ir pa rla m e n tų ediktus. Jie veikė, formavo žmonių protus .
Kas užvaldo žmonių protus, tampa galingesnis netgi už k a r
dą ar k a ra lia u s s keptr ą, todėl tie žmonės kūrė ir keitė p a s a u
lį. Gal vos vienas kitas iš jų bent kiek prisidėjo prie p raktin ės
veiklos; daug iausia jie darbavosi kaip moks lo žmonės — ty
liai, nepastebim ai ir ne itin paisydami, ką apie ju o s mano kiti.
Tačiau po savęs jie paliko sugriuvu sias imperijas, užsiplies-
kusiu s žemynus; rėm ė arb a sm erkė politinius režimus; s u k i r
šino klases ir netgi valstybes — ir taip da rė ne todėl, kad būtų
norėję kenkti, o dėl to, kad tokios galingos buvo jų idėjos.
16 I SKYRI US
Kas buvo tie žmonės? Mes pažįstame ju o s kaip didžiuosius

ekonom istus. Bet keista, kad taip mažai apie ju o s težinome!
Atrodytų, ekonominių proble mų d ra s k o m am e pasaulyje, n u o
latos k u pin am e ūkinių rū pesčių bei ekonominių dis kusijų,
didieji ekono mistai turė tų būti žinomi ne menkia u už didžiu o
sius filosofus ar valstybės veikėjus. O iš tik rų jų jie tėra b la n
kios praeities figūros, ir klausimai, kuriu o s jie taip k aršta i
svarstė, šiandien tekelia pagarbų nepasitikėjimą. Taip, s a k o
ma, ekonomikos teorija neabejotinai sv arbu s dalykas, bet ji
šalta ir sudėtinga, taigi — geriausia ją palikti tiems, kurie šio
je painioje minties viešpatijoje jaučiasi kaip namuose. Vargu
ar galima labiau klysti. Kas mano, kad ekon omik os teorija —
vien pro fesoriams sk irta s moks las, p am iršta , jog būte nt šis
moksla s nuvedė žmones prie barikadų. J ei kas, užmetęs akį į
ekonom ikos vadovėlius, pa darė išvadą, kad ekon omik os teo
rija atg rasu s moks las, tas p an aš u s į žmogų, pers kaič iu sį lo
gistikos pra d m e n ų vadovėlį ir n u sp re n d u sį, jog k a rų studijos
yra gryna nuobodybė.
Ne, yra visai ne taip; didieji eko nomistai darė tokius steb i
nančius ir tokius pavojingus tyrimus, kokių pasaulis n ėra re
gėjęs. J ų svarsto m os idėjos, skirtingai nei didžiųjų filosofų,
nebuvo visai be re ik šm ės m ūsų vargo pelių kasdie nia m gyveni
mui; jų eksperimentai, priešingai nei gamtos m okslų praty
bos, negalėjo būti atliekami izoliuotose laboratorijose. Didžiųjų
ekonomis tų išvados drebino pasaulį, o jų klaidos buvo tiesiog
pražūtingos.
“Ekonom is tų ir politikos mąstytojų idėjos, — ra šė lo rd as
Keynesas, pats didis ekonomistas, — tiek pagrįstos, tiek ir klai
dingos, yra galingesnės, nei įp ra sta manyti. Iš tikro, vargu ar
ka s nors kita vairuoja pasaulį. Praktiškieji žmonės, tikintys
esą neveikiami jo kių mokslinių srovių, p a p ra sta i esti kokio
nors mir usio ekon om isto vergai. Kokie no rs valdžios žinybų
pu spročiai, savo idėjas imantys iš lubų, faktiškai visą savo
ekstazę semiasi iš kokio n ors prieš keletą metų ra šiu sio m o k s
{ VA DA S 17
linio rašeivos. Esu tikras, ka d įvairių gru pių in te re sų galia

gerokai pervertinama, o idėjų nuolatinės įta kos re ik šmė m e n
k in a m a .”*
Žinoma, ne visi ekonomistai buvo tokie titanai. T ū k s ta n
čiai jų ra šė s tra ip sn iu s ir knygas; dalis tų d a rb ų yra nuobody
bės ir vid ura m žių m okslinin kų uolumu ištyrinėtų sm u lk m e n ų
paminklai. J ei šian dien ekonomikos teorijoje taip mažai žave
sio, jeigu ji stokoja nuotykių dvasios, kalti jos pačios d a r b i
ninkai. Nes didieji ekon om istai nebuvo vien intelektualūs e n
tuziastai. Tyrimo objektu jie ėmė visą pa saulį ir vaizdavo jį
įvairiausiais pož iūriais — piktai, de spera tiškai, viltingai. J ų
eretiš kos mintys evoliucionavo į visuotines sveiko proto tie
sas, visuotinės sveiko proto tiesos galop tapo pažintos kaip
p rietarai, ir tai buvo ne kas kita, kaip la ip sn išk a s didelės
šiuolaikinio gyvenimo dalies intelektualinio k a rk a so k o n s tr a
vimas.
Keistesnį žmonių s am b ū r į — da r mažiau tin k am ą p e rtv a r

kyti pa sa uliui — s u n k u būtų ir įsivaizduoti.
Tarp jų yra filosofas ir pamišėlis, kunigas ir biržos b ro k e
ris, revoliucionierius ir didik as estetas, sk epti kas, valkata.
Skirtingos tautybės, likimai, tempe ramentai. Vieni n u o staba u s
intelekto, kiti — nuobodyb ės įsikūnijimas; vieni malonū s, kiti
ne pakenčiami. Mažiausiai trys iš jų susikrovė turtą, bet d a u
gelis nepajėgė susitvarkyti net su p a p ra sč ia u sia savo pačių
finansų ekonomika. Du buvo žymūs verslininkai, vienas nie
kad nepakilo au k ščia u komivojažieriaus, d a r vienas iššvaistė
visą savo turtą.
J ų požiūriai į pasaulį skyrėsi tiek pat, kiek ir turt ai —
nie ka da n ėra buvę tokios vaidingos mąstytojų grupės.
Vienas visą gyvenimą kovojo dėl mote rų teisių; kitas tvirti
no, jog moterys akivaizdžiai atsiliekančios nuo vyrų. Vienas
skelbė, jog džentelm enai tėra užsim aska vę ba rb a ra i, o kitas
* N u o r o d a s žr . k n y g o s p a b a i g o j e .
18 I SKYRIUS
buvo jsitikinęs, ka d kiekvienas nedžentelm ena s yra laukinis.

Vienas iš jų, labai turt in gas, ragino p a n aik inti turtin gųjų
sluoksnį; kitas, visiškas sk u rdžiu s, n eprita rė la bd ara i. Kele
tas tvirtino, esą šis pasaulis, kad ir koks netobu las, šiaip ar
taip geriausi as iš visų įmanomų; keletas kitų pa au kojo visą
savo gyvenimą įr odinėdami priešingai.
Visi jie ra šė knygas, ir nėra pasaulyje m arg esnės bibliote
kos. Vieno ar dviejų knygos buvo bestseleriai, kurie pasiekė
netgi purv in as lūšnas Azijoje; kiti privalėjo sumok ėti, ka d p ai
nios jų knygos būtų išleistos, ir nieka da ne su silaukė bent kiek
platesnio žmonių rato dėmesio. Tiktai keletas ra šė tokia kal
ba, kuri uždega milijonus širdžių; kiti, ne mažiau nusipelnę
žmonijai, rašė tokia proza, kad tarp žodžių, rodos , pasiklysta
mintis.
Todėl galime tvirtinti, kad ne jų asmenybės, ne gyvenimo
kelias, ne polinkiai ir netgi ne idėjos ju os siejo. J ų b e n d ra sis
vardiklis buvo kas kita: p ap ra sč ia u sias žinių troškulys. Visus
ju o s kerėjo pasaulis, plytintis aplinkui, — savo su dėti ngumu
ir išoriniu ch ao tiškumu, žiauru mu, k uris taip dažnai m a s
kuoja mas šventeiviškumu, ir pažanga, ku rios lygiai taip pat
dažnai niekas nesuvokia. Visi tie žm onės labai domėjosi tokių
pat kaip jie žmon ių elgsena — kaip šie kuria materialinį t u r
tą ir kaip pa sk ui to turto dalybose negailestingai n u stu m ia
kaimyną.
Dėl to jie ir gali būti vadinami pasaulio mąstytojais, nes į
filosofinės schemos drabuž į stengėsi įvilkti labiausiai p a p litu
sią žmonių veiklos rū šį — turto siekimą. Tai, ko gero, ne pati
gra kščia usia filosofijos rū šis , bet ji yra svar biausia , ja labia u
siai do mimasi. Kam gi šau tų į galvą ieškoti Tvarkos ir Siste
mos elgetos šeimoje ar pas biržos spek uli an tą , ku ris užgnia u
žęs kvapą laukia ka tastrofos, arb a ieškoti Tvirtų Dėsnių ir
Principų gatvės minioje ar pas daržovių pardavėją, šypsantį
savo pirkėjui? Vis dėlto kaip tik didieji ekonomistai tikėjo,
kad šitokios, iš pirm o žvilgsnio paskir os, gijos gali būti įa u s
ĮVADAS 19
tos j vientisą kilimą, kuriame, jei pažvelgsime iš atokiau, p a

krikę s p asau lis atrodys kaip tvarkinga visuma, o s u m aištis
virs akord ais .
Kokio tvirto būta įsitikinimo! Ir net n uosta bu, tasai įsitiki
nim as pasir od ė esąs pagrįstas. Kada ekon omis tai atskleidė
am žin in k am s savo teorines sch emas, elgeta ir biržos s p e k u
liantas, da rž ovin in kas ir nevaldoma minia liovėsi buvę vienas
kito n epažįs ta nči ais veikėjais, nesuvo kiamu b ū d u vienusyk a t
s id ū ru s iais scenoje: d a b ar kiekvienas jų vaidino savo vaid me
nį, laimingą arba dra m a tišk ą, ir jų visų dėka scenoje r u t u
liojosi žm onijos d ra m a . P a sir o d ž iu s ek o n om is tam s, ta sai
b analu sis a rb a cha otiškasis pasaulis tapo d a rn ia visuomene
su nu osav a gyvenimo istorija.
Būtent šis visuomenės gyvenimo tva rkos ir esmės ieškoji
mas yra ekonomik os teorijos šerdis. Taigi tai yra sv arbiausio
ji šios knygos tema. Mes iš siruošėme ne skaityti p a ska itų apie
ūkininkavimo princip us, bet į kelionę po istoriją lėmusias idė
jas. Kelyje su tiksi me ne vien moks lo vyrus, bet ir daugybę
s k urd žių , sp ek uli an tų , tiek nusigyvenusių, tiek ir p ra lo busių ,
daug minios žmonių, netgi vieną kitą krautuvin in ką. Keliausi
me praeitin ir tenai, didžiųjų ekono mistų atskleistų s chem ų
chaose, a tr asim e m ū s ų pačių visuomenės šaknis , taip s u s ip a
žinsime ir su pačiais didžiaisiais ekonomis tais — s u s ip a ž in si
me ne vien dėl to, kad neretai šie žmonės buvo itin spalvingos
asmenybės, bet ir todėl, kad jų idėjos yra neatsiejamos nuo jų
pačių.
Patogiausia būtų pra dėti iš k art nuo pirm ojo iš tų didžiųjų
e konomikos vyrų — nuo paties Adamo Smitho. Bet Sm ith as
gyveno A merikos revoliucijos laikais, ir m u m s tektų atsižvelg
ti į s tu lb in antį faktą, kad ja u buvo praėję šeši tūksta nčiai r a
šytinės istorijos metų, o jo ks pasaulinio mast o ūkio filosofas
d ar nebuvo pasir o dęs scenoje. Iš tikrųjų keistas dalykas: žmo
nės grū mėsi su ūkio pro ble momis da r iki fa ra onų laikų, ir per
tuos šim tm ečiu s žmonija su sila ukė ne vieno įžymaus filosofo,
20 1 SKYRIUS
daugybės gars ių mok slinin kų, politikų, is torikų, men in in kų,

šim tų pasižymėjusių valstybės veikėjų. Kaip galėjo atsitikti,
kad neatsir ad o nė vieno tokio ekonomisto?
Tam išsiaiškinti m u m s ir p rir eiks vieno sk yriaus. Neištyrę
ankstesnio jo ir k ur kas ilgiau nei m ūs išk is egzistavusio p a
saulio — pasaulio, k uria m e ekonom is ta s buvo ne tik n e re ik a
lingas, bet ir neįm anomas, — nesugebėsime įrengti scenos, k u
rioje veiks didieji ekonomistai. Daugiausia dėmesio sk ir sim e
saujelei žmonių, gyvenusių per du p a s ta ru o s iu s šimtmečius.
Bet p ir m ia u sia turime suvokti pasaulį, k uris p a r e n g ė j ų p a s i
rodymą, ir įsižiūrėti, kaip didžiosios revoliucijos p erv ers m u
ir agonija jis pagimdė m odern ią ją visuom enę — ek onomis tų
visuomenę.
II S K Y R I U S
EKONOMINĖ REVOLIUCIJA
Vos išlipusia m iš medžio žmogui iškilo pro ble ma, kaip išlikti,
ir ne vien kaip individui, bet ir kaip socialinės grupės nariui.
Žm onijos egzistavimas nenutrūko, vadinasi, tą pro ble mą ž m o
nėms išspręsti pasisekė, bet ligi šiol netgi turt in gia usiuose
k ra š tu o se tebėra daug s k u rd o ir nepatenkin tų reikmių, ir tai
rodo, jog tasai sp re n d im a s ge riausiu atveju tebuvo dalinis.
Tačiau ned era žmogų per da ug griežtai sm erk ti už tai, ka d
ja m nepasis ekė s u k u rti rojaus žemėje. Nėra lengva su ra sti b ū
dą išgyventi m ū s ų planetoje. P ritrū k s ta netgi vaizduotės, kai
mes norime mintimis atkurti tas, rodos, amžinai nesibaig sia n
čias p asta n g as prijaukinti p ir m u o siu s gyvulius, su ra sti sėjai
tinkam ų grūdų, p ir m ąsy k apdoro ti pa viršines rū d as. Žmogus
yra visuom eninė būtybė, ir tik todėl sugebėjo išsilaikyti.
Bet kaip tik dėl to, kad žmogus visąlaik prik lau sė nuo savo
gentainių, išlikimo pro ble ma ja m tapo ne p ap rasta i kebli. Žm o
gus — ne skruzdėlė, ku rią Apvaizda maloningai a p rū p in o Įgim
tais b e nd ru om e n in ia is instinktais. Priešingai, žmogus dosniai
ap dovan otas egocentrinės prigimties. Palyginti silpnos fizinės
jo jėgos verčia koope ruotis, o vidinės jėgos nuolat gra sin a s u
sik lo sčiu siu s bend ravimo ryšius išardyti.
Pirmykštėje bendru om enėje konfliktą tarp s av a n a u d iš k u
mo ir be nd ra d arbia vim o iš sprendžia pati aplinka: kai bado
22 II SKYRIUS
šmėkla ima žvelgti bendruomenei, pavyzdžiui, eskimams, j akis,

akivaizdi būtinybė išlikti verčia kolektyviai dirbti kasdie niu s
d a rb u s. Kai aplinkybės nėra tokios atšiaurio s, vyrai ir m o te
rys, kaip aiškina antropologai, su savo d a rba is su sitv ark o lai
kydamiesi tvirtų, įp rastin ių giminystės ir tarp usav io pagalbos
n o rm ų . Nuostabioje knygoje apie Afrikos b u š m e n u s Eliza-
bctha Marshall Th om as apra šo, kaip su m edžio ta antilopė yra
d alinam a ta rp giminių ir tų giminių giminių, kol galiausiai “nė
vienas asm uo negauna daugiau negu bet k u ris k ita s ”. Tačiau
brand žiose visuomenėse tokio a iška us aplink os spaudim o, taigi
ir vis uo meninių prievolių sistemos, nebelikę. Kai vyrai ir m o
terys nedirba petys petin, kad išgyven tų,— ju k du trečdaliai
žmonijos a p skrita i neprisiliečia prie žemės darb ų , nesileidžia
| kasyklas, savo ra nk o m is nestato n a m ų ir netgi neina | fabri
kus, — arba kada giminystės ryšiai nebetekę p ra ktin ė s r e ik š
mės, žmogiškųjų būtybių tolesnis egzistavimas p a sid a ro įs ta
b u s vis uo meninis reiškinys.
Toks įsta bus, kad iš tikrųjų visuomenės egzistencija p a
kim ba ant plaukelio. Nūdienės žmonių b e n d ru o m e n ė s tyko
tūksta nčia i pavojų: jei ūkin inkai ne užaugins p a k a n k a m a i j a
vų, jei geležinkelininkai užsimanys tapti b u h alteriais a rb a b u
h a lte r ia i— geležinkelininkais, jei pernelyg mažai žmonių p a
n o rė s būti ang liakasia is , plieno lydytojais, d ip lo m u o tais
inžinieriais — žodžiu, jei be nt kuris iš tū k sta n čių p e rs ip y n u
sių vis uomenės d a rb ų b u s n epadary tas, ūk in is gyvenimas ne
tru k u s bus beviltiškai de zorganizuotas. Kiekvieną dieną žm o
nija yra ties žlugimo galimybe — ir ne dėl gamtos jėgų grėsmės,
o pa p ra sč ia u siai todėl, kad žmogaus veiksmai negali būti iš
anksto numatomi.
Per visą savo istoriją žmogus tėra s u m an ę s tris b ū d us, kaip

nuo šios didelės nelaimės apsisaugoti.
Viena vertus, jis ga rantavo savo giminės tęst in umą, vis uo
menės gyvenimą organiz uodamas pagal tradicijas, — kai įvai
EKONOMINĖ REVOLIUCIJA 23
riaus ios būtinos prie derm ės perd u od am o s iš k arto s } kartą,

laikantis pa pro čių ir įpročių: s ū n u s tęsia tėvo veiklą, ir visa
stru k tū ra išlieka. Senovės Egipte, ra šo Adamas Sm ithas, “re
liginiai principai kiekvieną žmogų įpareigodavo perimti tėvo
profesiją, ir buvo laikoma didžiausia šventvagyste, jei jis d a r
bo rūšį pakeisd avo”. Dar visai neseniai panašia i tvarkytas! ir
Indijoje, kai tam tikri da rb ai pagal tradiciją buvo sk iria mi
tam tikrai kastai; iš tiesų daugumoje ncindust rializuotų k r a š
tų ir d a b ar kiekvienam žmogui nuo pat gimimo s k ir ta s tam
tikras darb as.
Visuomenė gali elgtis ir kitaip. Norėdama iš sp ręsti savo
uždavinius, ji gali griebtis auto rita ri nės valdžios rimbo. Seno
vės Egipto pira m id ės buvo pastatytos ne todėl, kad šitai šovė
i galvą kokiam s u m an iam rangovui, o Tarybų Sąjungos p e n k
mečio planai buvo su darin ėjam i ne dėl to, kad tokia buvusi iš
senų senovės perim ta tradicija arb a kad jie atitiko a sm e n i
nius individų interesus. Tiek Rusija, tiek senovės Egiptas yra
auto rita ri nės visuomenės; daug nepolitikuoda mi galime teigti,
kad abi šios valstybės ekonom iš kai išsilaikė visagalės valdžios
dekretais bei bausm ėmis , kurių griebtis manė esant reik alin
ga aukščiausioji valdžia.
Daugybę šimtmečių žmogus s p re ndė savo išlikimo pro ble
mą pirmuoju arb a antruoju būdu. Kol buvo re m ia m asi tra d i
cijomis arb a kom andomis , ši veikla negalėjo pakilti iki tyrinė
jim ų srities, kuri vadinama “ekonom ik a”. Nors vis uomenės
istorijoje rasime stulbinančią ūkinę jvairovę, n ors žmonių b en
dru om enės garbino ka ralius ir kom is aru s, vietoje pinigų v a r
tojo džiovintas me nk es ir nepakelia mus akmenis, gėrybes s k ir
stė p a p ra sč ia u siais komunis tinia is prin cip ais ar pagal itin
mjslingus ritualus, — kol visuomenė tvarkėsi pagal tradicijas
arba komandas, ekono mistų jai, kad suvoktų save, nereikėjo.
Teologų, politikos teoretikų, valstybės veikėjų, filosofų, isto
r i k ų — taip, bet ekonomistų, kaip nebūtų keista, — ne, ne rei
kėjo.
24 II S K Y R I U S
Ekon om istai turėjo laukti, kol bus ra s ta s trečiasis b ū das

žmonių egzistavimo problemai spręsti. J ie turėjo laukti, kol
susiklostys toji išganinga tvarka, kuri įgalins visuomenę p r a
tęsti savo būtį, kiekvienam individui d a ra n t būtent tai, ką jis
pa ts ma no esa nt reikalinga; sąlyga vienintelė — individas turi
laikytis vienos svarbiausios taisyklės. Ta tva rka buvo pava
dinta “rinkos sis te m a ”, o toji taisyklė buvo apgaulingai p a
prasta: kiekvienas turi daryti tai. kas duoda ja m didž iausią
piniginę naudą. Rinkos sistemoje ne tradicijų tra u k a ar val
džios botagas, o pelno vilionė kiekvieną nukre ip ia prie jo (a r
ba jos) darbo. Ir nors kiekvienas laisvas eiti ten, k ur jo nosis
užuodžia naudą, žmonių tarpusavio veiksmų sąveika g a ra n
tuoja, jog visa, kas bū tina visuomenei, bus padaryta.
Kaip tik šitokiam pa ra doksa liam, subtiliam ir kebliam iš
likimo problemos s pre ndim ui ir prisireikė ekonomistų. Pa
pročių arb a kom an d ų tvarkoma visuomenė p a p ra sta , o d a b ar
anaiptol nebuvo akivaizdu, kad jei kiekvienas a sm uo ims siekti
vien savo naudos, visuomenė išsilaikys. Nebuvo visai aišku,
kad visi visuomenės darbai — ir purvinieji, ir tie “poniš kie
j i " — bus atlikti, jei papročiai ir įsakymai nebedarys tvarkos.
Kuo gali baigtis, kai visuomenė ima nebep aklu sti valdovo dik
tatui?
Galvosūkio ėmėsi ekonomistai. Bet kol pati rin k o s s is te
mos idėja nebuvo suvokta, tol nebuvo nė paties galvosūkio.
Dar vos prieš kelis šimtmečius žmonės anaiptol nebuvo tikri,
kad rinkos sistema nebekels įtarimo, pasidygėjimo ir n e p as i
tikėjimo. Pa saulis amžių amžiais ėjo patogiu tradicijų ir įs a
kymų keliu; ir kad to saugaus būdo būtų atsisakyta, keičiant
jį įtartina ir painia rinko s sistema, reikėjo tikros revoliucijos.
Moderniosios* visuomenės formavimosi požiūriu tai buvo
pati reikšmingiausia revoliucija iš visų ka da no rs buvusių —
ji iš pagrindų sukrėtė žmoniją kur kas daugiau nei Pran cū zi
* S i e k d a m i v e r t i m o t i k s l u m o , č i a ir t o l i a u m o d e r n i ą j a v i s u o m e n e v a
d i n s i m e m a ž d a u g n u o X IX a m ž i a u s p r a d ž i o s s u s i k l o s č i u s į v i s u o m e
n ė s s t r u k t ū r o s t ipą.
jos, Amerikos ir netgi Rusijos revoliucijos. Norėdami [vertinti

jos didumą, suvokti posūkį, kuriuo ji p astū m ėjo visuomenę,
turime patys pasinert i į tą ankstesnįjį, seniai p a m irš tą p a s a u
lį, iš ku rio galiausiai ir išsirutuliojo m ū sų visuomenė. Tik
tuomet pa aišk ės, kodėl ekon omistai turėjo taip ilgai laukti.
Pirm asis stabtelėjim as: Prancūzija, 1305 metai.

Atvykome į mugę. Šįryt čia atsik ra ustė keliaujantys p i r k
liai su ginkluota apsauga, pasista tė link sm as dryžuota s p a la
pines ir ėmė prekia uti — tiek su vietos gyventojais, tiek t a r p u
savyje. Pa rd u o d a įvairiausias egzotiškas pre kes: šilką ir taftą,
p rieskoniu s ir kvepalus, odas ir kailius. Vienos pre kės atga
bentos iš Artimųjų Rytų, kai kurios iš Ska ndinavijos, kitos —
iš visai netoli, keli šimtai mylių nuo čia. Visai kaip pa p ra sti
žmonės, vietiniai žemvaldžiai ir jų ponios uoliai apžiūrinėja
pre kystalius, aiškiai džiaugdamiesi tuo, kad gali no rs t r u m
pam paįvairinti savo mono toniško, n eja u k au s gyvenimo dva
ruose nuobodybę. Kartu su nematytomis prekėm is iš a ra b ų
šalių jie noriai įsigyja ir nauju s žodžius iš tų neįsivaizduoja
mai tolimų k ra štų : chalva, sirupas, tarifas, a rtiš okas, š p in a
tas.
Bet palapinių viduje užtinkame keistą vaizdą. Prekybos kny
goje, kuri guli atversta ant stalo, dažnai tėra vien s and ė rių
įrašai; užmetę akį į vieno pirklio knygą, pers kaitome: “Apie
Se km ines p asis kolinau dešim t guldenų iš vieno žmogaus. Pa
m ir šau jo v a rd ą ”. Skaičiuojama daugiausia rom ė n iš k a is s k a it
menimis, s u su m u o ta dažnai klaidingai; bent kiek sudėti nges
nė dalyba — lyg ir kokia paslaptis , kaip vartoti nulį — nelabai
aišku. Ir no rs žmonės šventiški, nuo ta ik a gera, pati mugė yra
menkutis įvykis. Visos prekės, per metus įvežamos į P r a n c ū
ziją per Saint G o th a rd ’o perėją (ten buvo įtaisytas p ir m asis
istorijoje kabantis tiltas), neužim tų vieno šiuolaikinio p re k i
nio traukinio; visos didžiojo Venecijos pirklių laivyno prekės
nepripildytų net vieno šiuolaikinio preky bos laivo.
26 II S K Y R I U S
Antras stabtelėjimas: Vokietija. Maždaug po 1550 metų.

A ndre asas Ryffas, barz dota s, b ra ngių kailių drabu žia is
vilkjs pirklys, grjžta į Badeną; laiške žmonai jis ra šo, kad
apla nkęs trisdešimt} mugių ir nuo balno net jo sėdynė pra-
sitrynusi. Dar dide snį a p m a u d ą keliančios kliūtys; kelyje jį
m ažd aug kas d e šim t mylių s tabd ž iu s io s m u itų užk ard o s;
vien ta rp Bazelio ir Kolno jis turėjęs sumok ėti tr isde šim t vie
n ą rinkliavą.
Ir tai d a r esą ne viskas. Kiekviena jo aplankyta b e n d ru o
menė turinti savo pinigus, savo taisykles ir n o rm a s , savo [sta
tymus ir tvarką. Vien Badeno apylinkėse esą 112 skirtingų
ilgio matų, 92 ploto matai, 65 biriųjų medžiagų tūrio matai,
163 matai ja vam s seikėti ir 123 skysčio matai, 63 specialūs
stipriųjų gėrimų matai bei 80 skirtingų svaro s tand a rtų.
Keliamės dar toliau: Bostonas, 1639 metai.
Vyksta teismas: toks Robertas Keayne’as, “lig šiol buvęs
evangelijos išpažinėjas, didžiai gabus, turtingas vyras, tu ri n
tis tik vieną vaiką, atvykęs j šią šalj sąžiningai gyventi ir evan
gelijos tiesoms skleisti", ka ltin amas p a d aręs b a is ų nu sik alti
mą: jis gavęs daugiau negu šešis p e n su s pelno iš vieno
šilingo — tiesiog begėdiškas pasipelnymas. Teis mas svarsto,
ar reikia už šią nuod ėmę jį ekskomunikuoti, bet atsižvelgia į
jo neprieka ištingą praeitį, pasigaili ir paleidžia, u žd ed am as
dviejų šimtų svarų baud ą. O vargšas ponas Keayne’as taip s u
k rėstas, kad bažnyčios tėvų akivaizdoje “su a ša rom is p ris ip a
žįsta turįs tokią godžią, sugedu sią širdį". Bostono klebonas
neat sispiria pagu ndai panaud ot i tokį puik ų gyvą godaus n u s i
dėjėlio pavyzdį — šykštuolio Keayne’o atvejis ja m p ad ės per
sekmadienio p a m okslą da rs yk iškoneveikti kai k uriu o s neti
kusius prekiavimo principus. Tarp jų yra ir tokie:
1. Žmogus p a rd u o d a taip brangiai, kaip begali, ir perk a

taip pigiai, kaip sugeba.
2. J ei žmogus dėl nelaimės jū ro s e ar dėl kitos prie ž a s

ties nete nka dalies prekių, jis gali pakelti likusių prekių
kainas.
3. J i s gali pa rd uoti už tiek, už kiek buvo pirkę s, nors
pirko per brangiai...
Visa tai nedora , nedora, nedora, šau kia klebonas; siekti

turto dėl tu rto — reiškia įpulti godumo nu odėmėn.
Grįžtame į Angliją ir Prancūziją.
Didžioji anglų prekybos organizacija, Tolimųjų j ū r ų p ir k
lių bendrovė (The Merchant Adventu rers Com pany) , s u ra š ė
savo bend rovės oficialaus įforminimo stra ipsn ius; ta rp jų yra
ir tokios be nd rovės n a rių taisyklės: neleidžiama ne pad oria i
kalbėti, d ra u d ž ia m a ginčytis su brolijos nariais, negalima loš
ti kortomis, laikyti medžioklinių šunų; negalima gabenti gat
vėmis netvarkingų ryšulių. Tai tikrai savotiška verslo firma; ji
veikiau panaši į m a so n ų ložę.
Prancūzijoje tuo metu ribas peržengė iniciatyva audimo p r a
monėje, ir Colbert’as, sten gdamasis sustabdyti tą pavojingą
ir destruk tyvią tendenciją, 1666 metais paskelbė taisyklių s ą
vadą. Nuo šiol Dijono ir Selangey audiniai privalėjo turėti
1408 gijas, įs kaita nt ir p a kra ščiu s, nei daugiau, nei mažiau.
Auxerre’o, Avallone’o ir dar dviejuose tekstilės m ie stuose gijų
skaičius turėjo būti 1376, Chatillone’o — 1216. Bet koks d r a
bužis, tu rį s kitokį audeklo gijų skaičių, turėjo būti k a b in a
m as ant gėdos stulpo žmon ių pajuokai. J ei pa žeid im as p a si
kartoja tris k a rtu s, prie gėdos stulpo s ta to m as pa ts pirklys.
Visiems šiem s pa pasakotiem s fr agmentams iš seniai p r a
ėjusių laikų bū din gas vienas bruož as. Štai jis: pirm a, mintis,
kad a s m e n in ė s n audos pagrindu organizuota sis te m a būtų p ri
imtina (jei ne būtina), d ar nėra įleidusi š aknų. Antra, atskira ,
sava ra n k iš k a ekonominė sfera d ar neišsis kyru si iš be ndro vi
suomeninio konteksto. Kasdienių ūkinių reik alų sfera tebėra
neišpa iniojamai surizgusi su politinio, socialinio ir religinio
28 II SKYRIUS
gyvenimo visuma. Kol šios dvi sferos n eatsis k irs, n e atsiras

nieko p a n a š a u s į dabartinio gyvenimo te m pu s ir emocijas. O
ka d jos ats iskir tų , d ar reikės ilgos ir atk aklios kovos.
Gali atrodyti keista, kad pasipelnymo p rin c ip a s yra paly

ginti nesena s; m u m s įkalta į galvą, jog žmogus iš esmės yra
savanaud is ir jei tik paliktum jį veikti savo valia, jis visada
elgtųsi kaip bet k u ris savigarbos nestokojan ti s vers lininka s.
Nuolat girdime, jog pelno siekim as yra toks pat sena s kaip ir
žmogus.
Bet taip nėra. Mūsiškai s u p ra n ta m a s pelno motyvas senas
tiktai tiek, kiek senas yra “m od e rn usis ž m ogus”. Netgi š ia n
dien pelno dėl pelno siekimas yra svetimas didelei daliai p a
saulio gyventojų, ir visiškai akivaizdu, kad šito motyvo ne b u
vo per beveik visą rašytinę istoriją. Se ras Williamas Petty, įstabi
septynioliktojo šimtmečio asmenybė (buvęs junga, sak a lin in
ku, dra b u žių pirkliu, gydytoju, m uzikos mokytoju ir galop įkū
ręs Politinės aritm etikos mokyklą), tvirtino, ka d kai d a rb o
už mokestis geras, no rinčių dirbti “išvis reta, tokie pasileidę
yra tie, kurie s am dosi dirbti tik dėl to, ka d tu rėtų pavalgyti
arba, greičiau, išgerti". Seras Williamas ne vien davė valią s a
vo meto buržuazi jo s p rie ta ram s. J i s pastebė jo reiškinį, k uris
ir šian dien būdingas neindust rializuoto pasaulio žmon ėms:
nekvalifikuoti darb in in kai, neįpratę prie sam dom ojo darbo,
nesmagiai ja učia si fabriko gyvenime, nesuvokia minties, kad
sun k ia u ir daugiau d irb a n t didės atlyginimas ir nuola t kils
gyvenimo lygis; jie, užuot s u nkia u ir daugiau dirbę, verčiau
p a sir in k s galimybę turėti daugiau laisvalaikio. Didesnių p a ja
mų siekimas, mintis, kad kiekvienas d ir b a n tis asm u o ne tik
gali, bet ir turi siekti geresnės savo mate rialinės būklės, buvo
visiškai svetima didelei daliai Egipto, Graikijos, Romos ir vi
d u ra m žių k ultū rų žem esniojo ir vidutiniojo s lu oksnio žmo
nių; ta mintis šiek tiek ima sklisti Renesanso ir re formacijos
epochose; beveik visiškai jo s nėra ir daugumoje Rytų civiliza

cijų. Kaip universali visuom enės savybė, ši idėja yra tokia pat
na uja ka ip ir knygų s p au sd in im a s.
Taigi pasipelnym o idėja nieku gyvu nėra tokia visuotinė,
kaip kad me s k a rta is manom e, o visuom enės p rit a r im ą ta idė
ja gavo d a r vėliau ir nelengvai. Dar vidura mžia is bažnyčia m o
kė, kad jo k s krikščio nis neturi būti pirklys; to kiame mokyme
slypėjo mintis, jog pirkliai yra ta rs i visuom enės tešlos raugas.
S h a k e sp e a re ’o laikais eilinio, o iš tikrųjų kiekvieno piliečio,
iš skyrus a ukštu om enę, gyvenimo tikslas buvo ne siekti a u k
štesnės pak op o s visuomenėje, bet išlaikyti tu ri mąj ą. Netgi m ū
sų tėvams piligrimams* mintis, kad pasipeln ymas gali būti
to le ru oja mas ar net prii mtinas gyvenimo tikslas, b ū tų a tro
džiusi ne kas kita kaip velnio sum anym as.
Žinoma, tu rta s egzistavo visada, o go dumas yra s en a s kaip
Biblija. Bet yra didelis s k irtu m a s ta rp pavydo, kurį sukelia
įtakingų žmonių tu rtas, ir visuotinės turtėjimo ais tro s, p a sk li
du sio s visuomenėje. Į tolimas šalis ke liaujančių pirklių buvo
ja u finikiečių jūreivių laikais, ju o s sutiksim e ir kaip Romos
p e rpirkliu s, ir kaip Venecijos pirkl ius, ir kaip Hanzos d raug i
ją, ir kaip didžiu osiu s portugalų bei isp an ų keliautojus, ieš
kančius kelio į Indiją ir trok šta n čiu s pralobti. Bet nedidelės
grup ės rizikingų kelionių negali nė lyginti su tuo, kai rizikos
ir verslo idėja išjudina visą visuomenę.
Pažvelkime, pavyzdžiui, į n e p ap r as tą Fuggerių šeimą, d i
džiuosius šešioliktojo amžiaus Vokietijos b a nk in in ku s. Savo
klestėjimo metu Fuggeriai valdė au kso ir s id ab ro kasyklas,
turėjo pre kybos licencijas ir netgi teisę kaldinti savus p ini
gus; jų lobiai p ra n o k o ka ralių ir im pera to ri ų turt ą, jie net
finansuod avo valdovų k a ru s, dengdavo jų dvarų išlaidas. Bet
kai sen asis Antonas Fuggeris mirė, jo vyriausiasis sū n ėn a s
* P i l g r i m s — a n g į . p u r i t o n a i , k u r i e 1 6 2 0 m e t a i s I š v y k o j A m e r i k ą ir
įkūrė P ly m o u t h o k olo nij ą M a s s a c h u s e t s o valstijoje.
30 II SKYRI US
H ansa s J a k o b a s atsisa kė perimti b a n k ų imperiją, motyvuoda

m a s tuo, ka d ja m p a k a n k a miesto bei savo paties reikalų;
Hanso J a k o b o brolis Georgas pareiškė , kad ja m geriau gyven
ti ramiai; trečiasis s ū n ėn a s C hristo pheris irgi ne p aro dė jokio
noro. Nė vienas iš galimų tu rtų kara ly st ės paveldėtojų n e m a
nė, kad dėl viso to verta vargintis.
Iš sky rus k ara lius (tuos, kurie fin ans iška i nebuvo b a n
krutavę) ir saujelę tokių šeim ų kaip Fuggeriai, pamatysime,
kad ankstyvieji kapita lis tai nebuvo vis uom enės ramsčiai, o
greičiau jo s atstumtieji ir dėracinės*. Šen bei ten verslus
ja unuolis, ka ip šv. Godrikas Finkalietis, pra dėdavo rinkti
pe rlus j ū ro s pakra ntė je, prisirin k ęs prek ių iš s u d u ž u s ių lai
vų likučių imdavo prekia uti ir, p a k a n k a m a i pra lo bęs, p a s i
traukdavo lyg šventasis į atsiskyrėlio gyvenimą. Bet tokių
žmonių buvo nedaug. Kol viešpatavo mintis, jog gyvenimas
žemėje tėra preliudija į amžinąjį gyvenimą, verslininkys tės
dvasia nei buvo skati nam a, nei rasdavo p a la n kesn ė s dirvos.
Karaliai geidė lobių ir dėl to skelbdavo k arus; diduo menė
troško žemių ir kadangi jo k s savigarbos tu rin tis kilmingasis
savo valia ne p a r d u o s iš protėvių paveldėtų dvarų , tai dėl jo s
taip pat tekdavo kariauti. Tačiau dau gu m a žmon ių — b a u
džiauninkai, k aim ų amatininka i, netgi cechų meis trai — te-
troško vieno: gyventi taip, kaip gyveno tėvai ir kaip, savo
ruožtu, s ū n ū s turėtų gyventi.
Kasdieniniame gyvenime nebuvo sie kiam a pasipelnyti, ir
tokį neigiamą požiūrį j pasip eln ymą visoker iopai palaikė b až
nyčia; šia p ra s m e savotiškas pasaulis, egzistavęs nuo d e šim
tojo iki šešioliktojo am žiaus, iš esm ės skyrėsi nuo pasaulio,
k uris a ts irad o vienu ar dviem šimtmečiais prieš A da mą Smi-
thą ir k uris buvo Jau p a n a š u s į mūsiškį. Bet buvo ir d a r d ide s
nis skirtu m a s . Dar neegzistavo mintis apie galimybę “s u s i k u r
ti gyvenimą”. Buvo m a n om a , jog e k on o m in is ir socialinis
* D ė r a c in ė (p ra nc .) — Išrau tas s u š a k n i m i s , n e t e k ę s ša k n ų .
gyvenimas yra tas pa ts dalykas. D arb as nebuvo priem onė tik s

lui pasiekti — užsidirb ti pinigų, kad galėtum p ir k tis geidžia
m ų daiktų. D arb as pats ir buvo tikslas, jis apėm ė, žinoma, ir
pinigus, ir prekes, bet tai buvo tik tradicijos, na tū ra lios gy
vensenos dalis. Žodžiu, d a r nebuvo didžiojo socialinio a tra d i
mo — “r i n k o s ”.
Pačios rin k o s egzistavo seniai, kiek tik siekia žmonijos a t

mintis. Tell-el-Amarnos lentelės p asak o ja apie gyvą prekyb ą
ta rp fa ra on ų ir Viduržemio jū ro s rytų p a k ra n tė s kara lių dar
1400 metais prieš Krista us gimimą: a u k sa s ir karo vežimai
buvo main om i į vergus ir žirgus. Nors m ain ų idėja yra beveik
tokia p at sena kaip žmogus, mes netu rė tu m e klysti, m a n y d a
mi, kad p a sa u lis vis ada turėjo polinkį main ik auti kaip dvide
šimtojo a m žia u s amerikiečių moksleiviai. Grynai dėl vaiz du
mo p aim kim e keistą pavyzdį iš Naujosios Zelandijos maorių:
sak oma, kad jų genčių negalima klausti, kiek mais to p r o d u k
tų vertas kablys tu n a m s gaudyti, nes tokių m a in ų nie kada n e
b ū na ir pats k la u sim as yra ab su rd išk a s . Pasitelkime ir p rie
šingą pavyzdį — kai kuriose Afrikos be n d ru o m e n ė se visiškai
n o rm a lu b ūtų teirautis, kiek jaučių verta moteris, no rs tai
tokie mainai, į k uriu o s mes žiūrime lygiai taip pat, kaip mao-
riai į mais to iškeitim ą į žuvų kabliukus (nors ten, k ur yra
išlikęs kraičio papro ty s, s k irtu m a s ta rp m ū s ų ir afrikiečių
mažesnis).
Bet rin kos, kurios e vyksta mainai ta rp pirm ykšč ių genčių,
k u r main omi nerūpe stingai ant žemės išdėlioti daiktai, a rb a
šventiškos klajojančios viduramžių mugės yra visai ne tas,
k as rin ko s sistema. Sk irtum a s čia esminis: rin ko s sistema
n ėra vien b ū d a s mainytis pre kėm is — tai visos v isu o m e n ė s
g y v e n im ą p a la ik a n tis ir le m ia ntis m e c h a n iz m a s.
V iduramžių pasa ulio p ro ta m s šis mechaniz mas tebebuvo

visai neaišk us. Kaip matėme, mintis dėl paplitu sio pasipeln y
32 II SK YR I US
mo buvo d a r gana šventvagiška. Kiek pla tesnė mintis, kad vi

su otinis siekimas gauti pelno suvienytų žmonių b e n d ru o m e
nę, bū tų buvusi laikoma mažne bepročio teiginiu.
Toks ak lu m a s turėjo priežastį. Viduramžiai, Ren esansas,
reformacija, iš esmės visas pasaulis iki šešioliktojo ar septy
nioliktojo šimtmečio, negalėjo numatyti rin ko s siste mos dėl
labai svarbios priežasties: žemė. d a rb a s ir k ap itala s — s v a r
biausieji gamybos veiksniai, ku riu o s išsk irsto ir s u d er in a r i n
kos sis te m a — da r neegzistavo. Žinoma, žemė, d a rb a s ir k a p i
talas dirvos, žmonių ir p a dargų pavidalu vis ada gyvuoja su
pačia visuomene. Bet a p sk rita i žemės ir ap skrita i d a rb o idė
jos ne taip greitai s u s ir a n d a vietą žmonių protu ose, lygiai kaip
ir a b str ah u o to s energijos a rb a materijos sąvokos. Žemė, d a r
bas ir kapitala s kaip gamybos proceso “agentai", kaip n u a s
meninti, dehu manizuoti ekonominiai elementai yra šiuola ik i
nės sąvokos, kaip, sakysime, diferencialinis skaičiavimas. Bent
ja u nė ra daug vyresnės.
Imkime, pavyzdžiui, žemę. Ne taip seniai, d ar k etu rioli kta
ja m e ar penkioliktajame šimtmetyje, žemė kaip laisvai p a r
d u o d a m a s, nuo m o s paja m ų d u od an tis tu rtas nebuvo žinoma.
Žinia, pati žemė buvo — valdos, dvarai, ka ra liškosios žemės, —
bet tai anaiptol nebuvo nekilnoja masis tu rtas, kurį, kai re i
kia, b ūtų galima p a rd uoti ir pirkti. Visos tos žemės sud arė
visuomeninio gyvenimo pagrindą , socialinės padėties ir p r e s
tižo bazę ir buvo visuomenės karinės, te isminės bei a d m in is
tracin ės s tru k tū ro s pa mata s. Nors tam tikrom is sąlygomis (su
daugybe apribojim ų) žemė galėjo būti p a rd u o d a m a , bet a p
skrita i ji ne buvo p a r d a v in ė ja m a . Tvirtai stovintis kilmingas
vidura m žių žmogus apie savo žemės pard a vim ą negalėjo nė
pagalvoti, lygiai kaip Connecticuto g u b e rna to riu s apie kelių
grafysčių p ard av im ą Rhode Island gubernatoriui.
Nebuvo prekybos ob jektas ir da rba s. Kada šiandien kalb a
me apie da rb o rinką, turime galvoje didžiulį da rb o vietų p a
ie škų tinklą, k uris žmonėms paded a p a rd u oti savo paslaugas
pala nkia usio mis sąlygomis. Prieškapitalistiniame pasaulyje to

kio tinklo nebuvo. Buvo daugybė b au d žiaun in k ų , p a ra n k in ių
ir padie nių sam dinių , bet d augum a šios d a rb o jėgos n e sin a u
dojo rinka, kad ją ten pir ktų ar pardu o tų . Kaimuose valstie
čiai gyveno pririšti prie žemvaldžio dvaro; jie kepė du on ą p o
nų krosnyse ir malė miltus ponų malūnuose, dirbo ponų laukus
ir ta rnavo jų kariuomenėje, bet tik labai retai jiems už tai
būdavo m o k a m a a rb a ir visai nemokama. Visa tai buvo jų,
b au d žiaun in k ų , prievolės, o ne “d a r b a s ” pagal laisvai s u d a r y
tą su ta rtj. O mie stu ose p aran k in ia i ta rn audavo m e istra m s; jų
mokymosi trukm ę, mok in ių skaičių, atlyginimo dydį, d a rb o
valandų skaičių ir visa, ko jie konkrečiai buvo mokomi, —
apibrėždavo m e is tr ų gildijos. Meistras ir p a ra n k in is labai m a
žai derėd avosi a rb a visai nesiderėdavo, nebent ūmai dėl n e p a
keliamų sąlygų kilus streikui. J o k io s d a rb o ri n k o s nebuvo,
kaip jos nėra, pavyzdžiui, medicinos specialybės absolventams
ėmus stažuotis ligoninėje.
Arba imkim e kapitalą. Prieš kapitalizmą jis tikrai buvo kaip
privatus tu rt as. Bet n o rs toks tu rtas egzistavo, nebuvo jokio
akstino n audoti jį naujai besiplėtojančiai veiklai. Užuot sie
kus keisti ir rizikuoti, vyravo p rincip as “p irm iau s ia s au g u
m a s ”. Pirmenybė prik lau sė ne tru m p ia u s ie m s ir efektyviau
siem s gamybo s b ū d a m s, o tokiems, kurie tru kdavo ilgiausiai
ir reikalaudavo daugia usia darb o sąn a u dų . R eklam uotis buvo
d ra ud ž ia m a, ir pati mintis, kad vienas gildijos m e is tra s galėtų
gaminti gere sn iu s p r o d u k tu s nei Jo b e n d ra d arb ia i, buvo lai
koma išdavikiška. Šešioliktojo šimtmečio Anglijoje, kai a u d i
mo p ra m o n ė s masi nė gamyba p irm ą k a rt pa rod ė savo blogąją
pusę, au dėj ų gildijos kreipėsi su p ro te stu į kara lių. Tas n e re
gėto n a šu m o dirbtuves (manoma, kad jose buvo du šimtai a u
dimo staklių, o j a s aptarn avo didelis p e rso n ala s, į ku rį Įeida
vo ir m ė sin in k ai bei kepėjai) J o Didenybė u ž d ra u dė: toks
efektyvumas ir tokia didelė turto kon centracija galėjo parody-
li blogą pavyzdį.
34 II SKYRI US
/,.
Taigi viduramžių pasa ulis negali būti la ikom as rin k o s sis
tema dėl to, Jog ja m e nebuvo ab str ak čių paties gamybos p r o
ceso elementų. Viduramžiai neturėjo žemės, d a rb o ir ka p ita
lo, todėl tais laikais nebuvo rinkos; n e tu rė d a m a rin k os
(nepainiokime jos su spalvingais vietiniais turg um is ir su kla
jojančiomis mugėmis), visuomenė tvarkėsi pagal pap ro čiu s ir
tradicijas. Žemvaldžiai duodavo nuro dymus, ir gamyba arb a
kildavo, a rb a smukd avo. Jei nuro dym ų nebūdavo, gyvenimas
tekėdavo įp ra sta vaga. J ei Adamas S m ith as b ūtų gyvenęs prieš
1400-uosius metus, jam nebūtų buvę jokio reikalo kurti poli
tinės ekonomijos mokslą. Tada nebuvo jokių mįslių, s k a ti
nančių aiškintis, kas palaiko viduramžių vis uom enės gyveni
mą, ir jokių uždangų, už kurių p rir eik tų dirstelti, kilus norui
sužinoti, iš ku r ats irad usi tokia tva rka ir s tru k tū ra . Etika ir
politika — taip; reikėjo daug ką išsiaiškinti ir pa tobu linti iš
žemesniųjų žemvaldžių luomų ir didikų bei didikų ir k a r a
liaus santykių, be to, pasu kti galvas dėl konflikto ta rp bažny
čios doktrinos ir aiškiai į kitą pusę sukančių prekeivių luomo
tendencijų. Bet ekonomika — ne! Kam reikia ieškoti a b s t r a k
čių pasiūlos ir p ak la u sos dėsnių, kaštų ir vertės, k ad a žemės
naudojim o įstatymai, bažnyčios tiesos ir senolių papročia i iki
galo paaiškin a visą to meto pasaulį ta rs i atversta knyga? Tais
ankstyvaisiais laikais Sm ith as būtų galėjęs būti didis moralės
filosofas, bet niekaip nebū tų tapęs didžiu ekon om istu; ja m
tada dar nebūtų buvę kas veikti. _
Jo k ia m ekon om istui nebuvo kas veikti dar kelis š im tm e
čius — kol pagaliau šis didysis, nuolat atsinau ji nan ti s, savimi
pasir ū pin antis pasaulis prasiveržė triukšm in gu, veržliu, a n a r
chiškai su ju d usiu aštuonioliktuoju šimtmečiu. Žodis “p r a s i
veržė” gal kiek per d ra m a tiškas, nes pokyčiai pam ažu bre ndo
šimtmečiais, o ne pliūptelėjo kaip vienkartinis gaivališkas p r o
trūkis. Nors ir ilgai formavęsi, pokyčiai nebuvo ra mi evoliuci
ja, jie prasiveržė kaip agoniška visuomenės konvulsija, revo
liucija.
J a u vien paversti preke žemę, t.y. visuomeninių santykių

hie ra rchiją pakeisti galimybe rin ktis tarp daugybės laisvai p r i
einamų ir n audą duodančių žemės sklypų, reikėjo labai daug —
iš p a š a k n ų suardyti įsisenėjusią feodalinę gyvenseną. Kad iš
dvarų globojamų valstiečių bei m eistrų para n k in ių (nesvarbu,
ko ks išn au d oto jišk a s bebūtų toks pa te rn alizmas) a tsira stų
samdom i darbin in kai, reikėjo, jog s u sik u r tų įbauginta ir de
zorientuota klasė, va din amasis proletariatas. Gildijų meis trų
virtimas kapitalistais reiškė, ka d drovūs, niekada nerizikavę
už dar ų cechų nariai turėjo išmokti gyventi pagal džiunglių įs ta
tymus.
Vargiai tai pavadintume taikia p anora m a. Niekas nenorėjo,
kad šitaip komercializuo tųsi gyvenimas. Kaip įnirtingai tam
buvo priešin amasi, įsitikinsime, jei leisimės d a r į vieną, ja u
p askutinę, kelionę pra eitin ir pažiūrėsime, kaip vyko ekono
minė revoliucija.
Mes vėl Prancūzijoje; eina 1666 metai.

To meto ka pitalista m s nerimą kėlė iššūkis, kurį n e n u m a l
domai sau iš p askos vilko besiplėtojantis rin k o s mechan iz
mas — pokyčiai.
Antai iškilo kla usi mas, ar audimo m eis trų gildijos nariui
leistinos gamybos naujovės? Sprendim as: “J ei aud ėj as s u m a
nė išausti savo sugalvotą audeklą, jis neturi tuojau pat riesti
metmenų, bet p irm a privalo gauti miesto teisėjų leidimą austi
geidžiamo gijų skaičiaus ir ilgio audeklą; leidimas iš d u o d a
mas po to, kai keturi vyriausi pirkliai ir keturi vyriausi gildi
jos audėjai p ritaria tokiam leidimui". Galime įsivaizduoti, kiek
panašių prašym ų galėjo būti pate nkinama.
Vos iš sp ren d u s šią audimo bylą, s k ria u d žiam ų jų š au k s m a s
atsk lin da iš sagų gamintojų gildijos; negirdėtas dalykas —s iu
vėjai p ra d e da gaminti sagas iš audeklo! Valdžia, pasipiktinusi,
kad naujovė gresia nusistovėjusiai verslo šakai, audeklinių
sagu gamintojams uždeda baudą. Bet sagų gildijos sen iū na m s
36 II S K Y R I U S
šito nepakanka. Jie reikalauja teisės krėsti žmonių n a m u s ir

dra bužių spintas, bausti ir netgi suimti žmones gatvėse, jei jie
dėvi drabužiu s su tomis klastingosiomis sagomis.
Tokia ko miš ka pokyčių ir naujovių baimė nebuvo vien ke
lių išsigandusių pirklių p riešinimasis. Kapitalas kovojo su p a
sikeitimais, nepai sy damas nieko. Keletą metų an k sčia u Angli
joje ne tik atsisakyta patentuoti naują rėm ą kojinėms megzti,
bet Slaptosios tarybos netgi įsakyta pavojingąjį išra d im ą s u
naikinti. Marginto kartū n o įvežimas Prancūzijon ėmė grėsti
visai tenykštei audimo pramonei. Ir prieš tai im amasi p rie m o
nių, kurios kainavo 16 000 žmonių gyvybių! Vien Valence’os*
mieste ir tik vienoje byloje už nu sik altim us dėl u ž d ra u stų k a r
tūno gaminių 77 žmonės buvo nuteisti pakarti, 58 suketvir-
čiuoti ant rato, 631 iš sių sta s į galeras ir tik vienas vienintelis
laimingasis, nusidėjęs su margintu k artū n u, išteisintas.
Bet ka pitalas nėra vienintelis gamybos veiksnys, kaip p a
klaikęs siekiantis išvengti pavojų, k u riu o s sukelia rin kos gy
vensena. Dar baisesnis likimas gresia darbui.
Vėl grįžkime į Angliją.
Šešioliktojo šimtmečio pabaiga, didžioji anglų eksp ansijos
ir kelionių epocha. Karalienė Elžbieta su triumfu apkeliavo
šalį. Bet ji sugrįžo n epaprasta i sielvar tauda ma. “Visur pilna
elgetų!”, š au k ia ji. Tai tikrai neįprasta, nes da r prieš šim tą
metų Anglijos kaimuose didžiuma valstiečių dirbo savo že
mę — tai buvo jomenai, Anglijos pasididžiavimas, laisva, ne
p rik lau so m a ir klestinti to meto šalies piliečių daugum a. O
d ab ar — “visur elgetos”! Kas gi atsitiko per tą šimtmetį?
O atsitiko štai kas: m asinis nusavinim o pro cesa s arba, tik
riau sakant, šio proceso pradžia, nes nu savin imas tada tik
prasidėjo. Nauja ir pelninga preke tapo vilnos, o jų gamin to
ja m s reikėjo ganyklų. Ganyklos k u ria m o s atitveriant b e n d ru o
menių žemę. Ir staiga paskelbiama, kad tiek šitos bendruo-
M ie st a s P rancūzijoj e, netoli Grenoblio, R o n o s u p ė s krante .

menės žemės, k u r kiekvienas galėjo ganyti gyvulius a rb a p a s i

kasti durp ių , tiek maži valstiečių sklypai, be jo kios tvarkos
išmėtyti lyg lopai skudurinėje antklodėje (jie neaptverti, ir žmo
nės ats k iria savo sklypus tik pagal medį vienur a rb a akmenį
kitur), esą dvarininko nuosavybė ir apylinkių žmonėms ne be
prik lau so. Kur anksč ia u buvo bendru om enės, d a bar ats ira d o
privati nuosavybė. Kur an ksčia u dirbo jom ena i, da b ar ganosi
avys. Toksai J o h n a s Halesas 1549 metais rašė: “...kur a n k s
čiau gyveno XL asm enų, dabar viskas prik lau so vienam žm o
gui ir jo kerdžiui. Tikrai tos avys yra visų šių nelaimių p rie
žastis, nesgi jos visame kra šte sunaikino žemdirbystę, kuri
teikė vis okiausią maistą, o da b ar visur tik avys, avys".
Beveik neįm anom a įsivaizduoti atitvėrimų m a stų ir p a s e k
mių. J a u šešioliktojo amžiaus viduryje prieš ju o s kilo m a iš
tai; per vieną tokį sukilim ą žuvo 3500 žmonių. Aštuoniolikto
jo šimtmečio viduryje šis pro cesa s vis da r tebesm arkavo; savo
baisiąją istorinę kelionę jis baigė beveik pasiekęs devyniolik
tojo šimtmečio vidurį. Antai 1820 metais, vos ne 50 metų po
Amerikos revoliucijos, Su th e rlan d o kunig aik štienė išvarė
15 000 savo nuomininkų, dir b u sių 794 000 a k rų žemės, ir
paleido toje žemėje ganytis 131 000 avių; kaip kompensaciją
kiekvienai iškeldintai šeimai išnuomojo vidutiniškai po du a k
rus visokių p a k ra šč ių žemės.
Bet ne vien šis visuotinis žemės užgrobimas p a tra u k ia dė
mesį. Tragedija ištiko valstiečius. Netekę teisės naudotis b e n
d ruo m en ės žeme, jie nebegalėjo išlikti kaip ūkininkai. F a b ri
kų da r nebuvo, todėl jie negalėjo, net jei ir būtų norėję, tapti
fab rikų d arb in in kais . Šitaip jie virto pačia sk u rd ž iau s ia vi
suom enės klase, žemės ūkio proletara is, o k u r žemės ūkio
d a rb ų stigo — valkatomis, kartais plėšikais, o a psk ritai — el
getomis. Anglijos p arlamenta s, ne ju ok ais s u sirū pin ęs dėl b a u
ginančio s k u rd o plitimo visoje šalyje, bandė jį lokalizuoti. J i s
pririšo s ku rd ž ius prie jų gimtų parapijų, m ok ė d a m as ten m en
kutę nuolatinę išm aldą, o klajojančius elgetas nuro d ė plakti,
deginti jiem s žymes arb a luošinti. Vienas Adamo Smitho laikų
38 II SKYRI US
dv asininkas para pijos darb o namus, k uriuose buvo laikomi

vargšai, be jo kios pašaip o s pavadino “siaubo n a m a is ”. Bet vi
sų blogiausia buvo tai, kad visos šios priemon ės, kuriom is
valstybė ėmėsi gintis nuo skurd žių , p rir iš d a m a ju o s prie vie
tinių para pijų, kurios e jų gyvastį palaikydavo tik s k u rd i p a
šalpa, užkirto kelią vieninteliam galimam pro ble mos s p re n d i
mui. Ne. Anglijos valdančiosios klasės nebuvo visiškai beširdės
ir žiaurios. Bet jos nesuvokė, kad šie žm onė s galėtų būti j u d
ri, mobili d a rb o jėga, kuri ieškotųsi d a rb o visur, k u r tik rin ka
jj pasiūlytų. Kur tik pažiūrėsi, visi iš kreiptai suvokė darbo,
kaip ir kapitalo, supre kin im ą, to bijojo ir su tuo kovojo.
Taigi r inkos sistema su savo pagrindiniais kompone ntais —
žeme, d a rb u ir kapitalu — gimė agonijoje, ku ri tru ko nuo try
liktojo šimtmečio ligi pat devynioliktojo amžiaus. Ši revoliuci
ja, palyginti su kitomis, buvo be galo n e su p ran ta m a , nelaukta,
netikėta. Bet niekas negalėjo sustabdyti didžiųjų rin k o s jėgų.
J o s iš pasalų suaižė pa pro čių ko rs etą ir įžūliai n u stū m ė į šalį
tradicijų norm as. Kad ir kiek triukšm avo sagų gamintojai, a u
deklinės sagos įžengė rinkon. Kad ir kaip stengėsi Slaptoji
taryba, kojinių mezgimo rėmelis tapo toks vertingas įtaisas,
kad septy niasdešimt metų vėliau ta pati Slaptoji taryba už
d rau dė jį išvežti iš šalies. Nors kažin kiek pad aryta n u o s p re n
džių mirti ant rato, marginto kartū no gamyba išsiplėtojo a k i
moju. Nors senoji gvardija prie šin o si iš pa sk u tin ių jų , iš
paveldimų žemės valdų su sik ūrė žemė kaip ekonominis ob
jektas; nors pa ra nkin ia i ir meistrai p ro te stu o da m i s uta rtin ai
aimanavo, iš bed arb ių mokinių ir nuvarytų nuo žemės valstie
čių išaugo kitas esminis ekonominis veiksnys — da rb a s.
Didysis vis uomenės vežimas, taip ilgai riedėjęs švelnia tr a
dicijų nuo žuln uma, staiga ėmė lėkti va ro mas vidaus degimo
variklio. Sandėriai, sandėriai, sandėriai ir pelnas, pelnas, pel
nas d ab ar s u te i k ė ja m na ują ir stulbinančiai galingą p askatą .
Iš k ur kilo tos galingos jėgos, įstengusios su triu škin ti p a

togų, tvarkingą pasa ulį ir jo vietoj įk urd in usio s na ują negei

džiamą visuomenę?
Nebuvo kokios nors vienintelės jėgos a rb a priežasties. N au
joji gyvensena bre n d o senos ios viduje it peteliškė lėliukėje ir,
kai ji įgijo pa k a n k a m a i gyvybinės galios, sen ąją s t r u k t ū r ą iš
sprogdino į šipulius. Ekonominę revoliuciją sukėlė ne ry škū s
istoriniai įvykiai, ne pask ir i žygiai, ne tas ar kitas Įstatymas ir
ne įtakingos asmenybės. Tai buvo vidinio augimo pro cesas.
Pirma, Europoje p a m a ž u klostėsi nacionaliniai politiniai
vienetai. Po valstiečių k a rų bei didžiųjų užk aria vim ų a n k sty
vajam feodalizmui būdingas izoliuoto egzistavimo b ū d as u ž
leido vietą centraliz uo toms monarc hijoms. Ats iradus m o n a r
chijoms, s u stip rėjo žmonių ta utiniai ja u sm a i; savo ruo ž tu
mon arc h ai ėmė globoti kai kurias ūkinės veiklos sritis, tokias
kaip gars ių jų p ran cū zų gobelenų a udim as bei laivyno ir k a
riu om en ės išsiplėtojimas; kartu buvo globojamos ir su tuo
su sijusio s šakos. Begalę taisyklių ir norm ų, k urios kamavo
A ndreasą Ryffą ir jo bendražygius, šešioliktojo amžiaus ke
liaujančius pirklius, pakeitė nacionaliniai įstatymai, b endri
matai ir gerokai sta n d art iz u oto s valiutos.
Būdingas E u rop ą revoliucionizuojančių politinių pokyčių
a spe k ta s — užjūrio kelionių ir atra d im ų s k ati n im as. Trylikta
ja me šimtmetyje pirkliai broliai Polo įveikė rizikingą kelią iki
pat didžiojo chano žemių; penkioliktajame šimtmetyje k a r a
lienės Izabelės globojamas Kolumbas leidosi į kelionę, m a n y
da m a s p la u k ią s tų pačių žemių link. Geografiniai a tr ad im ai
pasid arė ja u ne privatus, o visos šalies reikalas, nes ir visą
gyvenimą ėmė lemti visuomeniniai prada i. Savo ruož tu anglų,
is panų ir portugalų jūrinink ai-verslininkai tiesiog užtvindė E u
ro pą turtais ir užkrėtė ją turto geismu. “Kas turi au kso , —
sakė Kristu pas Kolumbas, — daro, ką tik nori, pagaliau net
sielą gali pa sių sti į rojų." Kolumbo požiūris buvo amžiaus po
žiūris, todėl spar čiai kūrėsi pelno ir ja m gauti progų siekianti
visuomenė, ku ri vis labiau troš ko pinigų. Tarp kitko, Rytų
40 II SKYRIUS
lobiai iš tiesų buvo pa sakiš ki. Karalienė Elžbieta, gavusi savo

dalį kaip ser o Franciso D rak e’o kelionės laivu “Golden Hynd ”
dalininkė, išmokėjo visas Anglijos užsienio skolas, s u b a la n
savo biu džetą ir d a r investavo užsienyje tokią sum ą, ka d tie
pinigai, k a rtu su priaugančiomis palū kanom is , prilygo visam
Britanijos užsienio tu rtui 1930 metais!
Antra sis did ysi s p o k yč ių s rau ta s p a s ire iš kė lėtu religinės
dvasios irimu, veikiant itališkojo Ren esa nso s k e p tiš k a m , a n a
liz uoja nčia m bei h u m a nis tinia m požiūriui. Šia ndienos p a s a u
lis išsikovojo vietą greta rytdienos pasaulio; kuo gyvenimas
šioje žemėje darė si svarbesnis, tuo svarbesni ėmė darytis ir
materialinė gerovė bei kasdieniai patogumai. Padidė jus religi
n iam tole ra ntiškum ui, iškilo prote sta ntizm as, ku ris p a s p a r ti
no na ujo požiūrio į da rb ą bei turt ą kū rim ąsi. Romos bažnyčia
j pirklį vis ada žiūrėjo įtariai ir nesvyravo, p a sk e lb d a m a palū-
kininkavimą nuodėme. Bet dabar, kai pirklys socialiniais laip
teliais kasdie n lipo vis aukštyn, kai iš naudingo priedėlio tapo
integruota naujojo pasaulio dalimi, pirklio vaidmenį no ro m
nenoro m teko įvertinti iš naujo. Prote sta ntizmo vadai grindė
kelią dvasinio ir žemiškojo gyvenimo vienovei. J ie m s buvo sve
timi gyvenimas nepritekliuje ir dvasinės kontempliacijos, jie
skelbė, kad tik rasis p a m a ld u m a s yra stengtis kuo geriausiai
panaudoti Dievo du otu s gabumus kasdienei veiklai. Turto k a u
p im as tapo pripažin ta dorybe, ir tai ne dėl žm oga us mėgavi
mosi, o dėl didesnės Dievo garbės. Iš čia tik žingsnis bebuvo
likęs, ka d tu rtin g um as b ūtų prilygintas dvasiniam tobulum ui,
o turtuoliai — šventiesiems.
Viena dvyliktojo amžiaus p a sa k a kalba apie palūkin in ką,
kurį užm ušė krintanti statula, ja m įžengus bažnyčion tuoktis.
Paaiškėjo, kad statula buvo ne kieno nors , o kito palūkininko;
šitaip atsiskleidė Dievo nemalonė pinigų skolintojams. Net sep
tynioliktojo amžiaus viduryje, kaip prisim enam e, vargšelis Ro
bertas Keayne’as dar turėjo rimtų n e m a lon u m ų su p urito n i
š k ąja dvasine valdžia dėl savo verslinin kavim o. Tokioje
p rie š išk u m o atmosferoje rinkos sistemai plėtotis buvo nelen

gva. Todėl kai dvasiniai lyderiai po truputj pripa žino, kad r in
ka ne tik nekenkia, bet yra netgi naudinga, rin k os sis te m a
gavo ak stin ą laisvai rutuliotis.
Buvo dar vienas gilus m aterialinių p o k yč ių srauta s, kuris
ga lia usia i ir lėm ė rinkos s is te m o s g im im ą . E sam p ra tę m an y
ti, kad viduramžia i buvo stagnacijos ir su sta ba rė jim o laik me
tis. Tačiau per tuos penkis šim tu s metų feodalinė san tva rk a
įkūrė visą tū k sta n tį mie stų (milžiniškas pasiekim as), sujungė
ju o s n ors ir p ra sta is, bet naudoti tinkam ais keliais ir aprū pi-
no jų gyventojus mais tu iš kaimų. Dėl to išplito pinigai ir m u
gės, žmonė s įpra to pirkti ir parduoti. Vykstant šitokiems p o
kyčiams, galia vis labiau telkėsi piniginius reik alu s išmanančių
žmonių — pirklių — rank o se ir pam ažu slydo iš pasip ū tu sių
kilmingųjų, kurie tų reikalų nepajėgė su p rasti, rank ų .
Pažangą s u d arė ne vien tik pinigų na udojimo išplitimas.
Buvo ir labai svarbi techninė pažanga. Komercinė revoliucija
negalėjo pra sidėti, kol neišsirutuliojo tam tikra pinigų a p s k a i
tos tvarka: no rs dvyliktojo šimtmečio venecijiečiai ja u n a u d o
jo gan sudėting as ap skaito s priemone s, E u ro p os pirkliai a p
skaitos žiniomis mažai tesiskyrė nuo šiandien in ių mokin ukų.
Reikėjo daug laiko, kol buvo įsitikinta, ka d b ūtina vesti b u
halterinę apskaitą; dvigubo įrašo p rincip as prigijo tik septy
nioliktame šimtmetyje. Ir kol pinigų a p sk aita nebuvo ra c io n a
liai s utv arkyta , didelio m asto verslo opera cijo s buvo
neįm anom os.
Galbūt s varbia usia piniginių operacijų paplitimo pa sekm ė
buvo mok slinio intereso su žadin im as. Nors p a sa u lis d a r tu rė
jo palaukti, kol, ja u po Adamo Smitho laikų, plykstelės gamy
bos technologijos perv ers m as, bet visa virtinė esm inių ikiin-
d u strin ių iš ra d im ų j a u buvo pare ngusi p ra m o n ė s revoliuciją.
Ikikapitalistinė epocha regėjo, kaip gimsta sp au s d in im o p r e
sas, po p ie ria u s fabrikas, vėjo malū nas, mechanin is laikrodis,
žemėlapis ir daugelis kitų naujovių. Vietą po saule išsikovojo
42 II S K Y R I U S
pati išra d im o idėja; p irm ą k a rt i ban d y m u s ir naujoves imta

žiūrėti palankiai.
Nė vienas minėtųjų s ra u tų s av arank iš k ai ne būtų galėjęs
tr an sfo rm u o ti visuomenės. Daugelis jų pavieniui tegalėjo s u
kelti konvulsijas žmonių ben dru o m en ės organizme. Istorija
nedaro staigių posūkių, ir visas didysis p e rv e rsm as užėmė
tam tikr ą laiko a tkarp ą. Rinkos princip ais tvarkomo gyveni
mo elementai pra sikalė greta senųjų tradicinių gyvensenos for
mų, o senųjų laikų liekanos išliko d a r ilgai po to, kai rin ka
tapo vyraujančiu vis uomenės ūkinės organizacijos principu.
Antai m eis tr ų gildijos ir feodalinės privilegijos Prancūzijoje
išsilaikė iki pat 1790 metų. o Amatininkų sta tuta s, reguliavęs
gildijų veiklą Anglijoje, buvo pan aikin ta s tik 1813 metais.
Bet ja u 1700 metais. 23 metai prieš Adamo Smitho gimi
mą. pasaulis, ku ris kamavo Robertą Keayne’ą, d ra u d ė p ir k
liams gabenti nedailiai sup ak u o tu s ryšulius, rūpin osi “te isin
gomis" kain omis ir kovėsi dėl teisės kiekvienam tęsti savo
tėvo veiklą, buvo nykstantis pasaulis. J o vietoj visuo menė ėmė
pripažinti naują “akivaizdžių" nu osta tų sistemą. Štai kai k u
rios iš jų:
“Kiekvienas žmogus siekia naudos".
“Jo kie įstatymai negali dra usti pelnytis".
“Prekybinė s veiklos pagrindinis tikslas yra p e ln a s ”.
Atsirado nauja sąvoka — “ekonominis žmogus" — bespalvė
š m ėkliš ka būtybė, einanti ten, kur veda jo s nuolat sk aič iu o
ja nč ios smegenys. Netrukus vadovėliai pra d ė s pasa koti apie
robin zonus k ru z u s negyvenamose salose, savo reik alu s tvar
ka nčius taip, lyg b ū tų šykščiausi sąskaitin in kai.
Visą Euro p o s kasdienį ūkinį gyvenimą ėmė krėsti nauja
turto ir spekuliavimo karštligė. 1718 me tais Prancūzijoje š k o
tas av an tiū rista s, vardu J o h n a s Law, užsuko didžiulę b e p ro ti
šką vertybinių popierių platinimo kampaniją, p ard av in ėd am as
Mississippi bendrovės akcijas: toji be ndrovė žadėjo imtis k a s
ti a u k są Amerikos kalnuose. Vyrai ir moterys tiesiog mušėsi
gatvėse dėl teisės nusip irk ti akcijų, neišvengta net žmogžu

dysčių, galima buvo p ra tu rt ėti per vieną dieną. Vienas vie šb u
čio pa ta rna u to ja s pelnė tri sd eši m t milijonų livrų. Kai bendrovė
priart ėjo prie kra cho ir b ais ū s nuostoliai visiems dalin in k am s
buvo nebeišvengiami, vyriausybė, no rė da m a atitolinti ne la i
mę, su rin k o tū k sta ntį valkatų, apginklavo ju o s kapliais bei
ka stuvais ir p ervarė m a rš u per Paryžiaus gatves, vaiz duodam a
ta rs i ka lna k asia i išvyksta į Eldora do žemę. Žinoma, bendrovė
žlugo. Bet koks didžiulis s k irtu m a s ta rp b aik ščių kapitalistų,
gyvenusių prieš šim tą metų, ir šios žaibiškai p ra tu rtėti tr o k š
tančios minios, besis tu m d an čio s Rue de Quincampoix. Kaip
ištroškę pinigų turi būti žmonės, jei taip lengvai užkim ba už
tokios akivaizdžios apgavystės kabliuko!
Suklysti buvo n e įm anom a — gimdymo kančios baigėsi, p a
saulis išvydo rin kos sistemą. Nuo šiol egzistavimo pro b le m as
turi sp rę sti ne tradicijos ir ne komandos, bet laisva pelno
siekianč ių žmon ių veikla; o tuos žmones sieja vien tik rinka .
Ši s is te m a buvo pa vadinta kapitalizmu. J o s pag rin d ą s u d a
ranti pelno idėja taip giliai įleido šaknis, kad žmonės n e tr u
kus ėmė atk akliausiai tvirtinti, esą ši idėja nuo am žių buvusi
žmoga us prigimties savastis.
Tokią idėją reikėjo pagrįsti filosofiškai.

Žmogus, kaip nuola t kartojama, iš kitų gyvūnų p irm iau sia
s kiria si savimone. Tai turė tų reikšti, kad s u k ū rę s savo vis uo
menę, žmogus nepalieka jos klostytis savaime; ja m reikia įsi
tikinti, kad toji konkre ti visuomenė, kurioje jis pats gyvena,
yra geriausia iš visų galimų visuomenių ir ka d visa tvarka joje
daugsyk s um ažin tu masteliu tiksliai atspindi tvarką, k u rią Ap
vaizda s u k ū rė už šio pasaulio ribų. Todėl kiekvienas amžius
išsiugdo savus filosofus, gynėjus, kritik us ir re fo rm atorius.
Tačiau kla usim ai, dėl kurių laužė galvas ankstyvieji so cia
liniai mąstytojai, narpliojo daugiau politinę, o ne ekonom inę
v isuomenės gyvenimo pusę. Kol pasaulyje viešpatavo p a p r o
44 II SKYRIUS
čiai ir įsakymai, vargu ar ankstyviesiems filosofams tu rt o ir

s k u r d o p ro b le m a apsk rita i iškildavo, nebent tik kaip dingstis
bejėgiškai a ts id usti a rb a kaip d ar vienas arg um enta s, įro d a n
tis žmogaus vidinį bevertiškum ą. Kol žmonės, kaip kad bičių
šeimoje, gimsta būti tranais , nieka m per da ug n erū pi d a rb o
varguolių s k u rd o priežastys — kara lienių užgaidos nepalygi
nam ai kilnesnė ir įdomesnė sritis.
“Nuo gimimo valandos, — ra šė Aristotelis, — vieni yra p a
ženklinti būti prik lausom i, kiti — valdyti." Šiame teiginyje api
ben d rin ta ne tiek panieka, kiek abejingumas, su ku riu o a n k
styvieji filosofai žvelgė į k asdie nį p asaulį. Buvo tiktai
p rip a ž įs ta m a, jog egzistuoja platus p am atin is dirbančio s vi
suo m en ės slu oksn is , o pinigų ir pre kybos dalykai rodėsi ne
tik per daug a tsiduodanty s prakaitu, bet ir pernelyg vulgarūs,
kad jais do mėtų si kilmingi bei mokyti žmonės. Idėjų kova vy
ko dėl kara lių teisių, Dievo jos duotos ar kitaip ats iradu sio s,
bei didžiųjų žemiško sios ir dvasinės galios kla usi mų, o ne dėl
veržliųjų prekeivių reikm ių. Nors asm enin ia i turtai ir turėjo
re ik šm ė s pasa ulio reikalų tvarkymui, bet kol kova dėl turto
nebuvo ta pu si visuotine ir gyvybiškai svarbia visuomenei, tol
neprire ik ė ir bend ro sio s turto teorijos.
Tačiau nepaisyti tokio ko kta us stumdymosi prekyviečių p a
saulyje galima tik kurį laiką; ateina metas, kai atsilaikyti ne
beįm anoma. Kai rin kos reikalai pra sism e lk ė į pačių filosofų
da rb o kabin etu s, beliko klausti, ar čia nėra kokių no rs rimtos
siste m os požymių. J a u du šimtai me tų prieš Adamo Smitho
gimimą filosofai pradė jo kreipti į tą pusę savo teorijas apie
kasd ie nį gyvenimą.
Betgi į kokią keistą form ų virtinę jie įrėmino pasaulį, steng
damiesi atskleisti svarb ia u siu s jo motyvus!
Iš p ra dž ių ta pasigailėtina kova dėl būvio tiek turinio, tiek
p ra sm ės aspektais buvo apibūdinta kaip aukso ka upimas. Kris
tu p a s Kolumbas. Cortezas ir F ran c is as Dra ke'as buvo ne vien
valstybės re mia mi keliautojai; jie buvo laikomi pris id ėju sia is
ir prie e ko n o m in ė s p a ž a n g o s. B uljonistams (taip vadina me

knygelių ir esė apie prekybą rašytojus)* buvo akivaizdu, jog
ekonominių siekių tiks las — tautos galybė, o pats s v a r b ia u
sias tos galybės elementas yra a u k sas. Todėl jų filosofija buvo
didelių a rm a d ų ir žygių, k a ra liškų tu rtų ir nacionalinio s a i
kingumo filosofija, ir jie buvo visiškai įsitikinę, kad jei turto
siekti seka si, tai ta uta turė tų klestėti.
P ras id e d an t aštuo niolikta ja m šimtmečiui, an k ste s n is a u k
so ga rb in im a s ėmė atrodyti kiek naivokas. Ėm ė ra stis naujų
koncepcijų, vis labiau pabrėžiančių p r e k y b ą kaip didįjį nacio
nalinio gyvybingumo šaltinį. J ų keliami filosofiniai kla usi m ai
sukosi ne apie tai, kaip užvaldyti au kso rinką, o kaip įgyti vis
daugiau ir daug iau turto, kaip su kylančios pirk lių kla sės p a
galba siekti savo tikslų.
Naujoji filosofija iškėlė ir naują socialinę p ro ble m ą — kaip
s k u rd ž iu s išlaikyti skurd žia is. Visi buvo įsitikinę, ka d vargšai
d irbs s u n k ia u s iu s kasdie niu s d a rbu s, n e reik ala ud am i per d i
delio atlyginimo tik tol, kol jie b u s sk urd žia i. “Kad visuomenė
bū tų laiminga..., bū tina, kad daug jo s n arių b ū tų bemoksliai
ir skurdžiai", — rašė, B ernard as Mandeville’is, s ark as tiš k ia u -
sias ir pik čia usias aštuonioliktojo šimtmečio prad žio s k o m e n
tatorius. Kaip tik todėl m erkantilistai rašytojai žvelgė į pigią
Anglijos žemės ūkio ir p ra m o n ė s darb o jėgą ir niūriai prit arė
tokiai būklei.
Ne vien dėl aukso ir prekybos a ts ira do šiek tiek tva rkos
elementų kasdienio gyvenimo chaose. Begalė publicistų, dva
sininkų, keistuolių ir fanatikų įvairiausiomis koncepcijomis
teisino a rb a sm erk ė tokią visuom enės tvarką. Bėda tik ta, kad
visi modeliai buvo visiškai nep at en kin ami. Vienas dėstė, ka d
ta uta jo k iu bū d u netu ri pirkti daugiau negu pa rd u o d a , o kitas
taip pat atkaklia i tvirtino, jog ta uta gyvens geriau, jei įsiveš
daugiau nei išveža. Vieni teigė, ka d tauta turt ėja iš prekybos,
Iš a n g l ų k. ž o d ž i o b u l l i o n — a u k s o a r b a s i d a b r o l y d i n y s , l u i t a s .
46 II S K Y R I U S
ir šlovino pirklius, kiti įrodinėjo, jog prekyba tėra parazitinė

atauga ant sveiko ūkininko kūno. Dar vieni sakė, kad s k u r
džiams paties Dievo lemta būti skurd žia is, ir net jei Dievas
nebūtų taip padaręs, jų s k u rd a s vis tiek būtų lemiama ta utos
turtingu mo sąlyga; kiti visuotinį s k u rd ą laikė socialiniu blo
giu ir neįsivaizdavo, kaip s k u rd a s gali kurti turtą.
Visoje toje prieštaring ų aiškinimų maišatyje vienas daly
kas buvo aiškus: žmogui reikia tam tikros intelektualinės s is
temos, padedančios s u p ra sti pasaulį, kuriame gyvena. Š iu r k
štus ir trikdanti s ekonominis pasaulis grėsmingai darė si vis
svarbesnis. Nėra ko stebėtis, kad ir pats dr. Samuelis J oh n -
so n as rašė: “Prekybai labiau nei bet kam kitam reikia filoso
finio pagrindo". Žodžiu, atėjo ekonomistų laikas.
Iš tos maišaties iškilo stulbinančios galios mąstytojas. 1776

metais Adamas Smithas paskelbė savo Tautų turto prig im ties
ir p rie ža sčių ty ri mą (Inąuiry into the Nature a nd C au ses o j
the Wealth ojN ations), ir tai buvo a n tr a sis revoliucinis įvykis
tais lemtingaisiais metais*. Vienoje vandenyno pusėje gimė
politinė demokratija; kitoje jo pusėje susidarė visuomenės ūkio
mechanizmas. Amerikos keliu pasu ko anaiptol ne visa E u r o
pa, bet, Smithui iš dėsčius pirm ąją tikrą šiuolaikinės visuo
menės stru k tū rą , visas Vakarų pasa ulis tapo Smitho p a s a u
liu: tai, ką jis pamatė, ėmė matyti daugelis ka rtų po jo. Smithas
niekada nelaikė savęs revoliucionieriumi, jis tik aiškino tai,
kas jam pačiam buvo labai aišku, p ra sm in ga ir pastovu. J is
nupiešė pasaulio vaizdą, kurio šis taip troško. Po Tautų turto
žmonės pasauli ir aplinką išvydo lyg kitomis akimis; jie p a
matė, kad jų atliekami darbai atitinka visos visuomenės re ik
mes, sužinojo, kad visa visuomenė didingais žingsniais eina į
tolimą, bet aiškiai regimą tikslą.
1 7 7 6 m. lie pos 4-ąją p a sk e lb ia J ungtin iu Š ia u r ė s A m e r ik o s Valstijų

n e p r i k l a u s o m y b ė s deklaracija.
III S K Y R I U S
NUO STA BU SIS ADAMO SMITHO PASAULIS
Kas XVIII a. 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje, greičiausiai gir

dėjo apie kažkokį Adamą Smithą iš Glasgow universiteto. D ak
ta ras Sm ith as buvo plačiai žinomas, o gal net g a rsu s žmogus:
apie jį buvo girdėjęs Voltaire’as, Davidas H um e’as b u v o jo bi
čiulis, net iš Rusijos keliavo studentai pasiklausyti jo m o k s
lingų, bet entuziastingų disputų. Pridursime, kad dr. Smithas
buvo žinomas ne tik dėl mokslinių laimėjimų, bet ir kaip ry š
ki asmenybė. Antai jis garsėjo ir savo išsiblaškymu: kartą,
vaikščiodamas su draugu ir rimtai nagrinėdamas kažkokią p ro
blemą, Įkrito į odų rauginimo duobę, kitąkart, pa sa koja ma,
jis pasigaminęs gėrimo iš duo nos bei sviesto ir pasipiktinęs,
kad p ra stesn ė s arb ato s dar nėra ragavęs. Tokių keistenybių
jis turėjo daug, bet jos netru kdė intelektualiniams sugebėji
mams. Sm ith as buvo vienas iš pačių žymiausių savo am žiaus
mąstytojų.
Glasgow Smithas skaitė moralės filosofijos paskaita s: tuo
metu ši disciplina buvo s u p ra n tam a daug plačiau nei m ū sų
laikais. Į moralės filosofiją įėjo gamtos teologija, etika, teisė ir
politinė ekonomija. Taigi ji aprėpė viską nuo ta u ria u sių žmo
gaus polinkių į tvarką ir harm oniją ligi kur kas mažesne tv ar
ka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje ko
voje dėl vietos gyvenime.
48 III SKYRIUS
Gamtos teologija — sistemos paieškos visatos ma išalyn ė

je — nuo s eniaus ių laikų buvo žmogaus racionalizuojančio im
pulso objektas; m ū sų atvykėlis galėjo ja u stis gana laisvai, kol
dr. Sm ith as aiškino gamtos dėsnius, kurie su darė tariamo vi
sato s chaoso pagrindą. Bet kai jis perėjo į kitą sp ektr o p u
sę — didingos konstrukcijos paieškas kasdienio gyvenimo s a m
brūzdyje, — m ū sų kelia utojas galėjo pa justi, kad g a rs u sis
da k ta ra s iš tiesų ištempė filosofiją už jp ra stų ribų.
Mat jei Anglijos aštuonioliktojo šimtmečio pabaigos socia
linė scena ir rodė ka žką esant, tai tikrai ne racionalią tva rką
ar moralinius siekius. Vos n u sis uk u s nuo pu ik au s dykinėjan
čių klasių gyvenimo, visuomenė pasirodydavo esanti arena,
kurioje vyksta žiauri, bjauriausia kova dėl egzistavimo. Už Lon
dono svetainių arb a malonių turtingų dvarų kaimo vietovėse
sienų regėjai vien godumą, ž ia uru m ą ir išsigimimą, atmieštą
pačiais iracionaliausiais, net gluminančiais daug an k ste snių
ir seniai ja u atgyvenusių dienų papročiais bei tradicijomis.
Visuomenės organizmas priminė ne rūpestingai s ud erin tą m e
chanizmą, kur kiekviena dalis atlieka savo funkciją, o veikiau
keistąją J a m e s o Watto garo mašiną: tamsu, triukšminga, j o
kios naudos, pavojinga. Net keista, kad dr. Smith as visoje toje
maišatyje ėmėsi ieškoti tvarkos, sistemos ir tikslingumo!
Tarkim e, pavyzdžiui, kad m ūsų keliautojas nuvyko p a si
žiūrėti Cornwallo kasyklų. Ten jis b ūtų pamatęs, kaip anglia
kasiai tamsiais šuliniais leidžiasi žemyn, pasiekę dugną, iš si
traukia iš už juosto s žvakę ir išsitiesia pamiegoti, kol žvakė
visai apvarva. Tada dvi ar tris valand as kasa rū d ą iki kitos
įpra stinės pertr au k os, kuri šjk art tru n k a tiek, kiek laiko re i
kia pypkei surūkyti. Ištisa pusė dienos praleidžiama dykinė-
jant, kita pusė — k asan t rūdą. Bet jei m ūsų keliautojas būtų
p a tr a u kę s kiek į šiaurę ir įsid rą si nęs būtų apla nkęs Durh amo
arb a N orthum berl ando kasyklas, išvydęs būtų visai ką kita.
Čia vyrai ir moterys dirb a ka rtu, išsirengę iki ju o sm e n s, n e re
tai išsekę ir apsk ritai n ebepanašūs j žmones nuo nepakeliamo
N U O S T AB U SI S ADAMO S M I T H O PASAULI S 49
nuovargio. Viešpatauja grubiaus i laukiniai papročiai; žvilgs

nių sužadin ti seks ua liniai potraukia i te nkina mi čia pat, ko
kioje n o rs tuščioje šachtos atšakoje. Septynių ar dešim ties
metų vaikus, kurie per žiemą nie kada ne mato saulės šviesos,
angliakasiai išnaudoja ir sk riaudži a, te duodami jiem s m en k ą
iš maldą už pintinių su anglimi tampymą. Nėščios moterys ang
lių vagonėlius traukia kaip arkliai ir net gimdo ta msiu ose u r
vuose.
Bet ne tik kasyklų gyvenimas atrodė margas, tradicinis ar
žiaurus. Ir žemės paviršiuje p asta b u s keliautojas galėjo p a
matyti daugybę dalykų, kurie mažai kuo te prim in tų tvarką,
h arm o n iją ir sistemą. Daug ku r klajojo gru pės bežemių val
stiečių, ieškanč ių darbo. Iš Velso a u k štu m ų per javapjūtę že
myn keliaudavo senųjų britų būriai (taip jie patys save vad in
davo); k a rta is visas bū ry s turėdavo vieną arklį, ir tą be balno,
be kam anų; kitą k a rt jie visi p aprasčia u siai eidavo pėsčiomis.
Dažnai tarp jų būdavo tik vienas, mokantis angliškai; jis ir
ta rp in in kaudavo tarp bū rio ir neprik la u so m ų fermerių, k u
riems siūlydavosi į java pjūtės talkininkus . Nenuostabu, kad
uždarbiai tebuvo kokie šeši pensai per dieną.
Galiausiai, jei m ū s ų lankytojas būtų sustoję s p ra m o n ė s
mieste, jis būtų pastebėjęs ir daugiau ryškių vaizdų — bet ir
vėl — neišlavintam žvilgsniui visai neprim enančių p r a n a š a u
ja m os tvarkos. J is būtų galėjęs pasigrožėti fabriku, brolių Lom-
be’ų pastatytu 1742 metais. Tų laikų mast ais tai buvo did žiu
lis penkių šimtų pėdų ilgio ir šešių au k štų p asta ta s; jo viduje
buvo maši nos, k u ria s Danielis Defoe apib ūdino kaip s u sid e
dančias "iš 26 586 ratų ir 97 746 ju da n č ių dalių; mašinos
suverpia 73 726 j a r d u s šilko siūlų su kiekvienu vandens rato
apsis uk im u, o rata s a p sisu k a tris k a rtu s per minutę". Verta
paminėti ir vaikus, kurie visą p a rą po dvylika ar keturiolika
valand ų be p e rtra u k o s prižiūrėjo tas maši nas, valgyti virėsi
bja uriuose ju o d u ose katiluose ir pam ain om is ilsėjosi b a r a
kuose, kur, kaip buvo sakoma, lovos visada išlikdavo šiltos.
50 I II SKYRI US
Aštuonioliktajame amžiuje toks pa saulis galėjo atrodyti sve

timas, žia uru s, netikėtas — lygiai kaip atrodytų ir šiuolaiki
nia m žmogui. Todėl juo nuostabiau, kai matai, jog tai d e rin a
ma su dr. Smitho įsivaizduojama mora lė s filosofijos schema,
ir kad šis mokslo vyras faktiškai tvirtino m atą s visame tame
margumyne aiškius didelių tikslingų dėsnių k o n tū ru s, a p rė
piančius ir įp ra sm in a n čiu s visą visumą.
Kas per žmogus buvo tasai ra finuotasis filosofas?

“Tik mano knygose esu gražuolis ”, — taip k a rtą apibūdino
save Smithas, su pasididžiavimu rodydamas draugui savo b r a n
gina mą biblioteką. J is tikrai nebuvo labai gražus. Iš profilio
me da lionuo se matyti atsikišusi apatinė lūpa, kone siekianti
didelę erelišką nosį, liūdnos, kiek išverstos akys po sunkia is
vokais. Visą gyvenimą Smithą kan kin o nervinė negalia: ja m
kretėjo galva, kalbėjo jis keistai ir u ž sik irsd a m a s.
O d ar tas jo g arsusis išsiblaškymas. XVIII a. 9 d ešim tm e
tyje, kai Sm ith as buvo bebaigiąs šeštą ją dešimtį, Edinburgho
gyventojai nuolatos regėdavo juokingą vaizdą: įžymiausias mies
to pilietis, apsirengęs šviesiu paltu, su kelnėmis iki kelių,
baltomis šilkinėmis kojinėmis, batais su sagtimis, žema pla
čiabryle bebro kailio kepure, su lazda, eina grįstomis gatvė
mis, akis įsmeigęs į vieną tašką, lūpas ju d in d a m a s lyg po te
ria u d a m a s. Kas porą žingsnių suabejoja — sukti į šalį, o gal
net eiti atgal; vienas bičiulis jo eiseną yra pavadinęs kirm ėli
ška.
Liudijimų apie jo išsiblaškym ą yra daug. Kartą jis išėjęs į
sodą apsirengę s vien tik chalatu ir s u sim ą s tę s nuėjo penk ioli
ka mylių, kol atsitokėjo. Kitą sykį, kai Smithas su garsiu draugu
vaikštinėjo po Edinburghą , sargybinis sveik indam asis p a k ė
lęs ietį. Smithą, k uris taip pager bia mas buvo daugybę kartų,
šįk art saliutuojantis kareivis staiga užhipnotizavo. J i s atid a
vęs pagarbą savo lazda ir dar labiau apstu lbin ęs svečią, kai
ėmęs žengti tiksliai sargybinio žingsniu, lazda kartodam as kiek
N U O S T AB U SI S ADAMO S M I T H O P ASAULI S 51
vieną ieties judesį. Kerams praėjus, Sm ith as stovėjęs au k štų

laiptų viršuje, lazdą laikydamas parengties padėtyje. Visiškai
ne suvokdam as p a d a r ę s ka žką neįp rast a, nuleidęs lazdą ir s u
grįžęs prie tos pokalbio vietos, kurioje šis buvo n utrūkęs.
Šis išsib laškęs profesorius gimė 1723 me tais Kirkealdy
miestelyje, Fife grafystėje, Škotijoje. Miestelyje gyveno p u s
an tro tū ksta nčio žmonių; kai gimė Sm ithas, kai kurie vietos
miestiečiai vietoj pinigų tebevartojo vinis. Kai Sm ithui suėjo
ketveri metai, įvyko keisčiausias atsitikimas. Smith ą pagrobė
pro šalį keliaujantys čigonai. Dėdės rū pesčiu (Smitho tėvas
mirė prieš ja m gimstant) čigonai buvo aptikti ir nusivyti; bėg
dami jie ir paliko ja unąjį Adamą šalikelėje. “Bijau, kad iš jo
būtų išėjęs pra s ta s čigonas”, — ra šė vienas jo ankstyvųjų bio
grafų.
Nuo mažų dienų Sm ith as buvo s tro p u s mokinys, n o rs la
biau nei kiti vaikai išsiblaškęs. J i s aiškiai linko į mokslu s,
todėl s u lau k ę s septyniolikos raitas atvyko į Oxfordą studijuoti
ir ten liko šešeriems metams. Bet Oxfordas tuo metu nebuvo
toks mok slo centras, kokiu tapo vėliau. Dauguma žinomų p r o
fesorių ja u seniai net ncapsimetinėjo dėstą. Vienas sveti mša
lis keliautojas yra u žrašęs, kaip jį nustebino 1788 metais k a r
tą tenai vykusi dis kusij a. Visi keturi jo s dalyviai prale id o
dis ku sijai s k ir tą laiką ne praver dam i b urn os, kiekvienas p a s i
nėręs į po p u lia ra u s romano skaitymą. Kadangi mokymas b u
vo daugiau išimtis negu taisyklė, Smithas tuos metus leido
beveik ne auklėja mas ir ne mokomas, s kait ydam as ką tin k a
mas. Kartą jo vos neišmetė iš universiteto, nes kambaryje ra‘-
do Davido Hume’o Tra k ta tą apie ž m o g a u s prigim tį (A Trea-
tise o j H u m a n Nature) — H u m e’o d a rba i buvo laikomi
n etinkam a litera tū ra net b usim aja m filosofui.
1751 metais S m i t h u i —jis da r neturėjo 28 me tų — buvo
pasiūlyta Glasgow universiteto logikos katedra, o neilgai t r u
ku s jis gavo moralės filosofijos katedrą. Ne taip kaip Oxfor-
das, Glasgow tais laikais, Škotijos švietimo amžiuje, buvo r im
52 I II SKYRIUS
tas mokslo centras; universitete telkėsi gausybė talentingų žmo

nių. Bet jis vis vien sm arkia i skyrėsi nu o šiuolaikinio unive r
siteto. Pedantiškieji profesoriai čia n epritarė Sm itho entu zia
zmui ir dėstymo laisvumui. J į kaltino tuo, kad ji s k a rta is
šypsosi pe r religines apeigas (be abejo, b ū d a m a s su simąstę s),
kad yra geras to begėdžio H ume’o draugas, kad sek m adie nia is
nesu ren gia krikščionybės pamokų, kad ra šin ėj a r a š tu s u n i
versiteto senatui, p ra š y d am a s leisti išsiversti be m ald ų prieš
p ask aitas ir kad skaito ma ldas, p rim en an čia s “gamtos religi
ją". Visa tai tikriausia i galėtų būti vertin am a ir ganėtinai tei
giamai, ypač jei pris im insim e, kad paties Sm itho mokytojas
Francis H utc hesonas pralaužė ledus Glasgow, a ts isa k yd a m as
skaityti stu d en tam s p a ska ita s lotynų kalba!
Tas n e p rita rim as tikriaus iai nebuvo pernelyg griežtas, jei
1758 me tais Sm ith as pakilo iki de kano. Be abejonės, Glasgow
jis buvo laimingas. Vakarais žaisdavo vistą (dėl išsiblaškym o
jis buvo šiek tiek nepatik im as žaidėjas), lankydavosi m ok sli
n inkų s u sib ū rim uo se , gyveno ramiai. S tudentų buvo mylimas,
kaip d ė s ty t o ja s — ga rs us, net Boswellas ateidavo jo p a sik la u
syti, o jo keistą eiseną bei kalbos m a n ie rą jo garbintojai net
ėmė pamėgdžioti. Knygų pardavėjų vitrinose netgi pa sir odė
ma žų jo bius tų.
Bet toli gražu ne vien ekscentriš kumas garsino Smithą. 1759
metais jis išleido knygą, akimoju su k ėlu sią sensaciją. Tai b u
vo Moralės j a u s m ų teorija (The Theory o j Morai S e n tim e n ts );
ji be m a tant iškėlė Sm ith ą į p riešakines Anglijos filosofų gre
tas. Teorijoje buvo nagrinė jama moralinio p rit arim o ir n e p ri
tarim o kilmė. Kaip atsitinka, kad žmogus, k u ris yra s a v a n a u
diška būtybė, su sikuria moralinę nuostatą, ignoruojančią savus
in te re sus a rb a kilstelinčią ju os į a u kšte snį lygį? Sm ith as tei
gė, kad ats akym as glūdi m ū sų sugebėjime pe rsikelti į trečiojo
asm ens, nešališko stebėtojo padėtį ir šitaip susid ary ti p rie
lankią nuomonę apie objektyvias (priešingas savanaudiškom s)
kokio n ors dalyko ypatybes.
N U OS T A B U S I S ADAMO S M I TH O PASAUL IS 53
Knyga ir jos tir iam os problemos sukėlė didžiulį s u sid o m ė

jimą. Vokietijoje d a s A d a m S m ith proble m tapo mėgst am a d is
kusijų tema. Mūsų požiūriu, d a r svarbiau tai, kad ta s tr a k ta
tas s u sila u k ė intriguo jančio žmogaus, v a rd u C h arle sa s
To w nshendas, p ala nkum o. Tow nshendas yra viena iš tų n u o
s tabių asm enybių, k u rių aštuonioliktajame amžiuje, kaip a t
rodo, tikrai nestigo. Sąmojingas ir išsilavinęs To wnshendas,
Horace’o Walpole’o žodžiais tariant, buvo “ap dovan otas visais
didžia usiais talentais, jis galėjo tapti didžia usiu savo amžiaus
vyru, jei tik ja m nebūtų trū kę p a p ra sto nuo šir du m o , p a p ra sto
p astovumo ir sveiko proto". Townshendo n epasto vum as buvo
plačiai pagarsė ję s; buvo ka ndži ai ju o k a u ja m a , kad p o na s
Tow nshendas serga, nes ja m s k au d a šoną, bet atsisa ko p a
tikslinti — kurį. Kaip trū k s ta sveikos nuovokos, jis p a d e m o n
stravo, kai, b ū d a m a s Didžiosios Britanijos iždo kancleriu, p a
greitino A merikos revoliuciją, — p irm ia u s ia a tim d a m a s iš
kolonistų teisę patiems rinkti teisėjus, o po to u žded am as d i
džiulį m u itą Amerikos arbatai.
Bet nepaisa nt politinio trumparegiškumo, Towns hend as b u
vo atsidavęs filosofijos ir politikos tyrėjas, ir šioje srityje —
ištikimas Smitho šalininkas. Dar svarbiau tai, kad jis davė
ja m n e įp ra stą pasiūlymą. 1754 metais Tow nshendas la im in
gai ir pelningai susitu okė su Dalkeitho grafiene, Buccleucho
kunigaikščio našle, ir d a b a r ieškojo auklėtojo savo žm ono s
sūnui. A ukštųjų slu o ksn ių ja unuolių lavinimo p agrindą s u d a
rydavo Didžioji kelionė — išvyka į Eu ropą, k u r ja u n uo lis įsi
gydavo rafinuotumo, taip išgarsinto lordo Chesterfieldo. Town-
s hendui šovė į galvą, ka d dr. Sm ith as būtų idealus palydovas
ja u n a jam kunigaikščiui, ir negaišdamas pasiūlė Sm ithui p e n
kių šimtų svarų metinę algą, padengti visas kelionės išlaidas
ir da r pe nkių šim tų svar ų metinę pensiją iki gyvos galvos.
Pasiūlymas buvo pernelyg geras, kad būtų galima atsisakyti.
Ir geriausiu atveju Smith as nie kada negaudavo daugiau nei
šimtą sep ty niasd ešim t svarų, k u riu o s jis, kaip buvo įp ra sta
54 III SKYRIUS
tais laikais, pats surinkdavo iš savo stu dentų kaip mok estį už
mokslą. Miela pažymėti, kad jo auklėtiniai ats isakė priim ti iš
Smitho jo g rą žin am ą mokesčio dalj, sakyda mi, kad jie ja u ga
vę iš jo daugiau nei sumokėję.
Auklėtojas ir jo ja u n a sis Grace’as išvyko į Pran cūziją 1764
metais. Aštuoniolika mėnesių jie gyveno T oulouse’oje; draugi
ja čia buvo nepak enčia mai nuobodi, Sm itho p ra n c ū zų kalba
baisi, ir ra m u s gyvenimas Glasgow rodėsi buvęs tiesiog len
gvapėdiškų linksmybių metąs. Po to jie persikėlė į P ran cū zi
jos pietus (čia Sm ith as sutiko ir ėmė garbinti Voltaire’ą bei
atstūmė vieną jį įsimylėjusią markizę), iš ten — į Ženevą ir
galiausiai į Paryžių. Ste ng da masis išsklaidyti provincijos n uo
bodulį, S m ith as ėmė rašyti darb ą iš politinės ekonomijos, d a
lyko, dėstyto Glasgow, kurį vakar ai s nuolat svarstė Edinbu r-
gho Rinktinėje draugijoje bei plačiai apta rin ėjo su savo
numylėtu bičiuliu H ume’u. Tai buvo knyga, kuri vėliau vadin
sis T a u tų turtas (The Wealth o j Nations), bet d a r p ra eis dvy
lika metų, kol ji bu s baigta.
Paryžiuje buvo geriau. Tuo metu S m ith as pra nc ū zišk a i te
bekalbėjo siaubingai, bet ja u galėjo ilgai šnekučiu otis su di
džiausiu Prancūz ijos eko nomikos mąstytoju. Tai buvo Fran-
ęois Quesnay, Liudviko XV dvaro ir a sm e n in is pon io s
Po m p a d o u r gydytojas. Quesnay įkūrė ekonomikos mokyklą,
žinom ą fiziokratizmo va rd u, ir s u k ū rė ekonomik os schemą ,
vadin am ą table au ė conom ią ue *. Buvo akivaizdu, kad toji tab-
leau su m an yta gydytojo: neigda mas to meto įsitikinimą, kad
tu rta s — tai aukso ir sid ab ro luitai, Quesnay aiškino, Jog t u r
tas gimsta gamyboje ir keliauja iš ra n k ų į ra n k a s per vis uome
nę, pripild ydam as visuom enės org aniz mą kaip k ra u ja s k r a u
jo ta k o s in dus. T a b le a u pa d a r ė s tip r ų į s p ū d į — M irabeau
vyresnysis apib ūdino j ą kaip iš ra dim ą, prilygstantį ra štu i ir
pinigams. Bet fiziokratų tr ū k u m a s buvo tas, kad jie teigė, jog
* T a b l e a u ė c o n o m i ą u e (p r a n c .) — e k o n o m i n ė l e n t e l ė , F. Q u e s n a y i š
ra sta s c h e m a apie p r o d u k t ų s r a u tu s n ac io n a lin ia m e ūkyje.
N U O ST A B U S I S ADAMO S M I T H O PASA UL IS 55
tiktai žemės ūkio darb uoto ja i kuria tikrąjį turt ą, o žemės ūkio
pro dukcijos p erd irbėja i bei ko m e rsantai esą tik “ster ilia i” kei
čia jos pavidalą. Dėl to praktinei ūkinei veiklai Q i i e s n a y s iste
ma mažai tegalėjo p a sit arnauti . Tiesa, ji palaikė la is se z -fa ir e *
politiką — tais laikais tai buvo rad ik ali mintis. A p ibūdin dam a
p ra m on ė s sekto rių kaip atliekantį vien sterilius, nieko nauja
n e su k u rian č iu s veiksm us, ji nesugebėjo įžvelgti, jog d a rb a s
gali k u rti tu rtą bet kurioje srityje, ne tik žemės ūkyje.
Vienas iš did žia usių Smitho atra d im ų buvo tai, kad jis a t
skleidė, jog d a rba s, o ne gamta, yra vertės šaltinis. T ik ria u
siai tam įtakos turėjo ir tai, kad m ok slin in k as užaugo šalyje,
kurioje virte virė prekyba, o ne dominavo, kaip Prancūzijoje,
žemės ūkis. Kokia be būtų priežastis, Sm ith as negalėjo sutikti
su tuo, ka d fiziokratizmo kultas (Quesnay pasekėjai, tokie kaip
Mirabeau, tebuvo tik pata ikūnai) taip iškelia žemės ūkį. Sm i
thas labai žavėjosi p ran cū zų d a k t a r u , —jei ne Quesnay m i r
tis, jis bū tų dedikavęs ja m Tautą turtą, — tačiau fiziokratiz-
mas buvo visiškai ne priimtinas škotiškai Smitho pasaulėjautai.
1766 me tais kelionė netikėtai nu trū ko. J a u n e s n y sis k u n i
gaikščio brolis, k uris buvo kiek vėliau prisijungęs prie jų,
susirgo k arštine ir, no rs Sm ith as n e p ap ras ta i rūp in o si (išsi
kvietė ir Quesnay), mirė neatgavęs sąm on ės. J o globotinis
Gra ce’as grįžo namo į Dalkeithą, o Sm ith as pirm a nuvyko į
Londoną, o p a sk u i — į Kirkcaldy. Nepaisyda mas H um e’o a t
kalbinėjimų, tenai jisai išgyveno vos ne visą dešim tmetį, kol
didysis tra k ta ta s įgijo apibrė žtą pavidalą. Didžiąją darb o dalį
Sm ith as diktavo, stovėda mas priešais židinį ir nervingai t r i n
d a m a s galvą į sieną, kol pla ukų tepalas paliko ta m s ų ru ožą
ant panelio. Retkarčiais jis aplankydavo savo buvusįjį a u k lė
tinį n am u o se Dalkeithe ir k a rtk a rtė m is vis vykdavo į Londoną
p adis k u tu o ti apie savo idėjas su garsiais to meto m o k s lin in
kais. Vienas iš jų buvo dr. Samuelis J o h n s o n a s , kurio rin k t i
* L a i s s e z - f a i r e ( p r a n c . ) — t e or i ja , t e i g i an t i , k a d v y r i a u s y b ė t u r ė t ų k u o
m a ž ia u k išt is į e k o n o m i k o s v al dym ą.
56 III SKYRI US
nia m klubui S m ith as priklaus ė, n o rs j is ir garbinga si s leksi

ko grafas retai k a da susitikdavo d ra ugiš kom is aplinkybėmis.
Seras Walteris Scottas pasakojo, kad J o h n s o n a s , p ir m ąsyk
susitikęs su Sm ithu, už sipuolė šį dėl ka žkokio pareiškimo.
S m ith as apgynė savo tiesą. Visi klausinėjo: “Ką p a sa k ė J o h n -
sonas?" — “Ką gi, Jis pa sa kė, — tarė Sm ith as bais iausia i p a s i
piktinęs, — jis pasakė : T u meluoji!’” — “O ką jū s atsakėte?" —
“Aš p asak ia u : — T u esi ... vaikas!’" Tokiais žodžiais, p a s a k o
ja Scottas, p irm ą k a rtą susitiko ir išsiskyrė šie du didieji
moralis tai, ir taip atrodė kla sikinis dviejų gars ių jų filosofijos
mokytojų dialogas.
Sm ith as d a r sutiko žavų ir inteligentišką amerikietį, vard u
Benjam inas F ran k li n as, k u ris p a te ik ė j a m daugybę fa ktų apie
Amerikos kolonijas ir padėjo gerai suvokti vaidmenį, ku rį jo s
k ada nors gali suvaidinti. Nėra abejonių, kad kaip tik F r a n k li
no paveiktas Sm ith as apie Amerikos kolonijas vėliau rašė, jog
jose gyvena tauta, “kuri tikrai gali tapti viena iš didžia usių ir
grėsmin gia usių pasauly je ”.
1776 metais T a u tų turtas buvo iš sp a u s d in ta s. Po dvejų
metų S m ith as buvo p a sk ir ta s E d inburg ho muitinės įgalioti
niu, ga u d am as sin e k ū r ą su šešių šim tų svarų p a ja m o m is per
metus. Kartu su motina, kuri išgyveno devyn iasdešimt metų,
Sm ith as leido savo tylų ir ra m ų viengungišką gyvenimą; gied
ras, p a te nk in ta s ir, reikia manyti, toks p a t iš sib laškęs iki a m
žiaus pabaigos.
O knyga?
J i ap ib ū d in a m a kaip “ne tik galingo proto, bet ir visos epo
chos p a s ir e i š k im a s ”. Tačiau tiksliai kalb an t tai n ė ra originali
knyga. J a u prieš S m ith ą buvo gana daug stebėtojų, k urie gal
vojo apie pasaulį panašiai kaip ir jis: Locke'as, Stewartas, Man-
deville’is, Petty, Cantillonas, Turgot, n e k alb ant ja u apie Ques-
nay ir H u m e’ą. Smith as pasinaudojo jų visų d arb ais : jo veikale
pam in ėta daugiau nei š im ta s auto rių pa vardžių. Bet visi kiti
N U O S T A B U S I S ADAMO S M IT H O PASAULI S 57
šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, o Sm ith as aprė p ė viską;

kiti a p ta rė tik kai k u ria s pro ble mas, S m ith as nušvietė visą
padėt}. T a u tų turtas n ėra absoliučiai originali knyga, bet ji be
jokių abejon ių yra šedevras.
P ir m ia u sia ji pateikia didžiulę p a n o ra m ą . Knyga p ra s id ed a
gars iu oju epizodu, ku ria m e a p ra šo m a itin s ia u r a specializ aci
ja, g am in ant segtuku s, ir apima tokius įvairius dalykus, kaip
“p ask uti nia i bruzdėjimai Amerikos kolonijose" (aiškiai matyti
S m ith ą m aniu s, kad kol knyga išeis, revoliucinis k a ra s ja u
b u s pasibaigęs), n e naudingas stu d en tų gyvenimas Oxforde ir
silkių žvejybos sta tisti ka nuo 1771 metų.
Pažvelgus į dalykinę rodyklę, su d ary tą vėlesniajam Canna-
no leidimui, mato si Sm itho informacijos ir minčių dia p a zo
nas. Štai bent dešim t str aip sn ių , pra sideda n č ių ra ide A:
Abasidas, Sa ra c ėn ų imperijos tu rtin g um as

A bra h a m as, sveriamieji šekeliai
Abisinija, d ru s k o s pinigai
Aktoriai, viešieji, apm ok am i už panieką, te nkančią jų p r o
fesijai
Afrika, galingas k a ra liu s daug vargingesnis už valstietį E u
ropoje
Aludės, jų skaičius, netiesioginė girtuokliavimo priežastis
Ambasadoriai, pirmoji jų pask yrim o prie žastis
Amerika (pate ikia mas ištisas pusla pis nuoro d ų )
Arabai, jų kariavimo b ū da s
Armija, ... jokio saugum o m o n arch u i prieš n ep aten kin tą
dvasininkiją.
Sm ulkiu šriftu iš sp a u s d in ta dalykinė rodyklė užima šeš ia s

dešimt tris p usla pius; ji baigiasi, pa minėjusi bene viską: “T u r
tai, didžia usia jų nauda, jų ko nk retū s pavidalai; Sk u rd as , k a r
tais p a stūm ėja visuomenę prie nežm oniškų įpročių; S k rand is ,
maisto tro š k im a s siejasi su jo ma ža talpa; Mėsininkas, žia u
58 I II SKYRIUS
ru s ir a tg ra sus u žsiė m im as”. Perskaitę devynis šim tu s knygos

puslapių, turime gyvą XVIII amžiaus 8-ojo dešim tmečio Angli
jos vaizdą, su mokiniais ir am atininkais, kylančiais k ap italis
tais ir žemvaldžiais, dvasininkais ir karalia is, s u dirbtuvėmis,
valstiečių ūkiais ir užsienio prekyba.
Knyga sunkia i skaitoma. Dėstoma su visu enciklopedinės
minties a p dairum u, bet joje nera sim e enciklo ped išk umui b ū
dingo tiks lumo ir tvarkos. Tai buvo am žius, kai autoriai n e a p
kamšydavo savo minčių visokiais “jei", “o” ir “tačia u ”, ir kai
žmogui su Smitho intelektu faktiškai buvo visiškai įm anoma
pa sinaudoti visomis iki jo s u kau pto m is žiniomis. Todėl knyga
nieko nevengia, nieko nemenkina ir nieko nebijo. Kokia erz i
nanti knyga! Kiek ka rtų joje ats isakom a glaustu sakin iu for
muluoti išvadą, kuri kruopščiausia i buvo įro dinėjama ištisus
p enkia sdešim t puslapių. Įrodyme taip ga usu sm u lk m e n ų ir
pastabų, kad nuolat tenka lupinėti visas pu o šm en as, norint
prisikasti iki plieninio karkaso, laikančio visą stru k tū rą . Ėm ę
sis sidabro klausimo, Sm ith as sk iria sep ty niasdešimt penk is
pusla pius vien “e k s k u r s u i” apie jį; perėjęs prie religijos, jis
parašo visą skyrių apie moralės sociologiją. Nors te kst as s u n
kiasvoris, bet iš margintas giliomis įžvalgomis, pastebėjim ais
ir taikliomis frazėmis, kurios pagyvina šią didžiąją studiją.
Kaip tik Sm ith as pir m asis pavadino Angliją “k ra u tu vin in kų
nacija"; kaip tik jis parašė, kad "iš esm ės filosofas genialumu
ir sugebėjimais sk iria si nuo p a p ra sto gatvės nešiko p e rp u s
mažiau negu šuo pėdsekys nuo š u n s k u rto ”. O apie Rytų Indi
jos bendrovę, kuri tais laikais niokojo Rytus, jis rašė: "Labai
keista tokia valdžia, kurioje kiekvienas ministerijos d a rb u o
tojas tro kšta išvykti iš šalies... kuo greičiausiai ir ja u kitą
dieną, vos išvykęs ir išsiveždamas savo laimę, ta m p a visiškai
abejingas savo šaliai, no rs ją praryti grėstų žemės drebėji
m a s ”.
Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. Sm ith as rašo savo
amžiui, o ne savo mokiniams; jis dėsto doktriną, kuri gali būti
N U OS TA B US IS ADAMO S MI T HO PASAULI S 59
reikšm inga valdant imperiją, o ne ab strak tų tra k ta tą a k ad e

m iniams svarstymams. Drakonai, kuriuos jis medžiojo (saky
sim, merkantilizmo filosofija, kuriai sutriuš kinti jis skiria d a u
giau kaip du š im tu s puslapių), jo laikais tebebuvo gyvi,
tebealsavo, n o rs buvo ja u truputei} pavargę.
Ir p askutinė pastaba — knyga yra revoliucinė. Žinoma, Sm i
thas vargiai būtų p rit aręs perversmui, gria unančia m kilm in
gųjų klases ir } sostą keliančiam vargdienius. Nepaisant to,
Tautų turto reikšmė yra revoliucinė. Sm ith as nėra, kaip p a
prasta i manoma, apsu k rio sio s buržua zijos gynėjas, jis žavisi
jos veikla, bet įtariai žvelgia } jos motyvus, ir ja m labai rūpi
didžiųjų d a rb o masi ų kasdienė s reikmės. Tačiau jis neturi
tikslo palaikyti kurios no rs vienos klasės intere sus. J a m rūpi,
kaip padidinti visos tautos turtą. O tu rt as Smithui susideda iš
prekių, k u ria s vartoja visi tos visuomenės žmonės; a tk re ip ki
te d ė m e s}} žodį visi — tai demokratinė, vadinasi, radikali t u r
to filosofija. Nebėra aukso, lobių, kara liškų tu rtų kategorijų;
nebėra pirklių, fermerių a rb a cechų m eistrų privilegijų. Mes
esame mode rniame pasaulyje, kuriame kiekvieno žmogaus var
tojamos pre kė s ir paslaugos yra galutinis ūkinio gyvenimo tiks
las ir prasmė.
Ko moko m us Smitho knyga?

Smitho dėmesys sutelktas į dvi didžiules problemas. Pir
ma, jis stengiasi atskleisti mechanizmą, kuris palaiko vis uo
menės vienovę. Kaip gali būti, kad bendru omenė, kurioje kiek
vienas užsiėmęs vien savu interesu, neišsid raik o į šalis nuo
išcentrinės jėgos? Kokia jėga vairuoja kiekvieno asm ens in di
vidualią veiklą, kad ji atitinka visų interesus? Kaip vis uome
nė, n etu rėd am a centrinio planuojančio a parato ir nebeveikia
m a amžiais gyvavusių tradicijų, įstengia pasiekti, kad ja i
išgyventi būtini uždaviniai būtų išspręsti?
Šie klausimai įgalino Smithą suformuluoti rin kos dėsnius.
Tai, k o jis ieškojo, b u v o j o žodžiais tariant, “nematomoji r a n
60 III SKYRIUS
k a ”, nukreip ia nti “žmonių asmenin iu s in teresus ir aistras" ta

kryptimi, “kuri labiausiai atitinka visos visuo menės intere
s u s ”.
Bet rinkos dėsniai — tiktai Smitho tyrimų dalis. Jį domina
ir kitas klausimas: kur eina visuomenė? Rinkos dėsniai tai
ta rsi tokie dėsniai, kurie paaiškina, kodėl paleistas vilkelis
išlaiko pusiausvyrą; bet yra dar kitas kla usim as — ar gali s u k
dam asis vilkelis slinkti per stalą.
Sm ith as ir kiti po jo dirbę gars ūs ekonomistai nelaikė vi
suomen ės statiška žmonijos būsena, nemanė, kad visuomenė
k a rta po k artos nuo lat re p rodukuosis , nekeičiama ir nesikeis
dama. Priešingai, visuomenę jie regėjo kaip savo gyvenimo is
toriją turintį organizmą. Faktiškai visas Ta utų tur tas yra di
dis isto rinis tr a k ta ta s, aiš kinanti s, kaip “tobulos laisvės
s is te m a ”, kitaip d a r vadina ma “prigimtinės laisvės sistema"
(taip Sm ith as vadino komercinį kapitalizmą), s u sid a rė ir kaip
ji veikia.
Bet kol seka me Smitho mintį, na rp lioja nč ią 'r in k o s veiki
mo dė snius, tol negalime pereiti prie šios dide snės ir d a r įdo
me snės problemos. J u k rin kos dėsniai patys yra d ar galinges
nių dėsnių, lemiančių visuomenės klestėjimą a rb a sm ukim ą,
sudėtinė dalis. Mechanizmas, kuris susieja nerūpestingą in
dividą su visais kitais jo gentainiais, veikia tą kitą mechaniz
mą, kuris paded a istoriškai keistis visai visuomenei.
Todėl iš pradžių turim e pažvelgti į rin kos mechanizmą.
Tai nėra dalykas, ja u din a n tis vaizduotę arb a pagreitinantis
pulsą. Nepaisant sausum o, rinkos mechaniz mas yra įdom us
ir verčia m us žiūrėti į jį su pagarba. Rinkos dėsniai yra s v ar
būs ne tik norint suvokti Smitho pasaulį, bet ir tada, kai sie
kiame p e rp ra s ti labai skirtingą Karlo Marxo a rb a d ar kitokį
m ūsų dienų pasaulį. Ir kadangi mes visi, sąmon ingai ar ne,
pasiduodam e jų galiai, reikia gana rūpestingai su jais s u s ip a
žinti.
Smitho suformuluoti rinkos dėsniai iš esmės yra papra sti.
Jie teigia, kad tam tikras elgesys tam tikroje socialinėje siste-
N U O ST AB U SI S ADAMO S M I T H O PASAUL IS 61
moję suk elia aiškiai apib rė žtu s ir n u m a to m u s rezultatus. Kal

b ant konkrečiau, jie rodo, kaip savo naud o s siekimo in te re
sas analogiškai motyvuotų individų aplinkoje virsta k o n k u
rencija. Toliau jie parodo , kaip konkure ncija gara ntuoja, kad
visuomenei reikalingos gėrybės bus pagamintos ir jo s bus re i
kiamos kokybės, o jų kainos bu s tokios, kokia s vis uomenė
galės sum ok ėti. Pasižiūrėkime, kaip tai įvyksta. _
Pir m ia u sia taip yra dėl to, kad asm eninės n a u d os siekimas
veikia kaip vairuojanti jėga, nuk re ip ia nti žm on es dirbti tuos
d arb us, už k u riu o s visuomenė pa sirengusi mokėti. “Mes tiki
mės pietų ne dėl mėsininko, aluda rio ar kepėjo dosnumo, —
sak o Sm ith as, — bet dėl jų savanaudiškum o. Mes kreip ia mės
ne Į jų žmogiškum ą, bet į jų egoizmą ir niekada ne kalbam e
jiems apie m ū s ų reikmes, bet apie jų n a u d ą .”
Bet sav a n a u d išk u m as yra tik pusė vaizdo. J i s verčia žm o
nes veikti. Kažkas dar turi neleisti naudos ištrošku sie m s žmo
nėms veržtis iš varžančios visuomenės į besaikį pinigavimąsi;
jei visuomenę s kati ntų vien s av an au d iš ku m as, ji tebū tų negai
lestingų sp ek u li antų bendruomenė. Tas regulia torius yra k o n
kurencija, sava n auda tesuinteresuotų veikėjų su sid ū rim a s r in
koje. Kiekvienas žmogus, sie k dam as kuo did esn ės gerovės sau
ir n e su k d a m a s galvos dėl veiklos p asekm ių visuomenei, s u s i
tinka akis į akį su pulk u panašia i nu siteik usių asm enų, n o
rinčių to paties. Taigi kiekvienas tro kšta p asin audoti savo k ai
myno go dumu. Žmogus, kurį s a v a n a u d iš k u m a s iš m u šė iš
savitvardos, greitai pastebės, kad k o nkure nta i ja u užėmė jo
vietą versle: jei jis perd aug u žsip rašo už savo pre kes arba
atsi sako mokėti d a rb in in k a m s tiek, kiek moka kiti, jis vienu
atveju neteks pirkėjų, kitu — d arb in in kų. Šitaip, labai p a n a
šiai, kaip ja u buvo dėstom a Moralės j a u s m ų teorijoje, sav a
naudiški žmon ių motyvai sąveikaudami duoda visiškai netikė
tą rezultatą: socialinę darną.
Pažvelkime, pavyzdžiui, į didelių kainų problemą. T a rk i
me, kad yra šim ta s pirštinių mezgėjų. Kiekvienas iš jų, tr o k š
62 I I I SKYRI US
d am as asm eninės naudos, norėtų padidinti savo gaminių kai

ną virš j ų gamybos kaštų ir šitaip gauti papildom o pelno. Bet
nie kas negali to padaryti. Jei kuris n ors pakels kainą, jo k o n
kurenta i pa verš jo pirkėju s ir išplės prekybą. Tik jei visi p ir
štinių mezgėjai s u sita rtų ir vieningai to s usita rim o laikytųsi,
jie galėtų išlaikyti perdėta i dideles kainas. Šiuo atveju s u s i
mokėlių koaliciją galėtų sugriauti vers lus kitos šako s fabri
kanta s, ta rkim e, avalynės gamintojas, kuris k apitalą perkeltų
j pirštinių gamybą ir, nustatęs mažesnę kainą, užim tų rinką.
Bet rinko s dėsniai ne vien tik palaiko konk uren cin es gami
nių kainas. Jie verčia gamintojus domėtis, k ie k tų a rb a kitų
prekių geidžia visuomenė. Įsivaizduokime, kad vartotojai n u
sprendžia , jog jie ms reikia daugiau, negu g aminama, pirštinių
ir mažiau batų. Tada prie pirštinių rik iuosis pirkėjų eilės, o
batų pre kyba sum enks. Pa sekmės — varto to ja m s norint pirkti
daugiau, negu yra pard uoti, pirštinių kain a ims didėti, o batų
kainos p ra d ė s kristi, nes vis mažiau žmonių b e u žsuks } batų
parduotuves. Bet kylant pirštinių ka inoms, didės ir pelnas
pirštinių pramonėje : o batų kainoms s m un kan t, kris ir avaly-
ninin kų pelnas. Ir vėl naudos siekimas a tk u rs pusiausvyrą .
D arbininkai bus atleidžiami iš batų gamybos įm onių, nes ga
myba bus mažinama: jie pereis dirbti j pirštinių įmones, k ur
gamyba plėsis. Rezultatas akivaizdus: pirštin ių gamyba p a d i
dės, o batų — sumažės.
Pir m ia usia šito ir nori visuomenė. Kai pirštin ių b us gami
nama daugiau, negu reikala uja paklausa, jų kainos vėl bus
kokios buvusios. Kadangi batų bus gam in am a mažiau, jų p e r
teklius n e tru k u s išnyks, ir kainos vėl ta ps įprastos. Per r in
kos m echaniz mą visuomenė bus pakeitusi gamybos veiksnių
išsidėstymą taip, kad šis atitiktų jo s nau juo sius pore ikius.
Tačiau niekas ne nurodinėjo taip daryti, ir jokia centrinė p la
nuojanti žinyba nesudarinėjo gamybos planų. Naudos sieki
mas ir konkurencija, galynėdamiesi vienas su kitu, pa d arė
reik ia m us pokyčius.
N U O S T A B U S I S ADAMO S M I T H O P AS AUL IS 63
Ir d ar vienas laimėjimas. Reguliuodama p r ek ių k ain as ir jų

kiekį pagal neginčijamą pirkėjų pakla usą, rin k a k a rtu regu
liuoja ir p a ja m a s tų, kurie b e nd ra darb ia u ja gam in dam i tas
prekes. J ei pe lnas vienoje veiklos sferoje yra nepagrįstai dide
lis, į ją plūste lės ir kiti verslininkai, kol galiausiai k o n k u re n
cija s um ažin s viršpelnius. Jei vienoje šakoje darbo u ž m o ke s
tis gerokai didesnis, į šią privilegijuotą da rbo sritį p a tra u k s
daugybė žmonių, kol pagaliau už tos rūšies d a rb ą bus vėl m o
kam a ne daugiau kaip už bet kokį kitą pan ašio s kvalifikacijos
ir įgudimo reikalaujantį darbą. Priešingai, jei pelnas arba darbo
užm okestis kurioje n ors verslo šakoje bus mažesni nei kitur,
kapitala s ir d a rb a s s p ru k s iš jo s , kol ir joje galiausiai k a pita
lo ir darbo pasiū la tiksliau atitiks pakla usą.
Visa tai gali pasirodyti ganėtinai elementaru. Bet p a sv a r
stykime. ką p a d arė Smithas. s a v a na ud išk um ą apibrėžęs kaip
varomąją ūkio jėgą. o konkurenciją — kaip jo reguliatorių. Vi
s ų pirm a, jis išaiškino, kaip užk ertam as kelias nepagrįstam
kainų ato trū kiu i nuo prekės gamybos kaštų. Antra, jis p a d e
m onstravo, kaip visuomenė gali paskatinti savuosiu s prekių
gamintojus tiekti jai tai, k o j i nori. Trečia, parodė, kaip dide
lių kainų liga savaime praeina, nes didelės kainos p a ska tina
kilti tokių prekių gamybą. Ir pagaliau jis atskleidė priežastį,
dėl kurios kiekvieno didesnio visuomenės s luoksnio žm onių
paja m os yra p a n a š a u s dydžio. Žodžiu, jis atskleidė rin ko s m e
chanizmą kaip savaime susireguliuojančią tinkam o visuom e
nės a p rū pin im o sistemą.
Atkreipkime dėmesį į žodžius “savaime susireguliuojančią ”.
N uostabusis rink os rezultata s yra tai, kad ji pati apsisaugo.
J ei tik gamybos apim tis a rba kainos, a rba tam tikros p ajam ų
rūšys n u k ry p s ta nuo visuomenėje nusistovėjusio lygio, įsikiša
jėgos, grąžinančios ju o s atgal. Taigi turime įd om ų p a ra dok są :
b ū d a m a individualios ekonominės laisvės viršūnė, rinka yra
ir jo s griežčiausia prižiūrėtoja. Pla nuojančios žinybos s p r e n
dim us galima ginčyti, galima netgi išsiderėti išlygų iš m in ist
64 I II SK YRI US
ro, o rin ko s m echaniz mas neteikia jo kių galimybių apeliuoti

ir ne p rip a ž įsta jokių išlygų. Vadinasi, šiuo atveju ekonom inė
laisvė yra daug ne tikresnė, negu atrodo iš pirm o žvilgsnio.
Rinkoje gali veikti ką tinkam as. Bet jei užsigeisi daryti tai,
k a m n e p rita ria rinka, individualiosios laisvės kaina bus eko
nom in is žlugimas.
Ar iš tik rų jų pasaulis veikia šitaip? Smitho laikais beveik
taip ir buvo. Žinoma, ir jo laikais jau buvo veiksnių, kurie
tru k d ė laisvai funkcionuoti rin ko s sistemai. J a u ra d osi ga
mintojų grupių, kurio s dirbtinai kėlė kain as, ir profesinių s u
sivienijimų, kurie nepasidavė konkurencijos spaud im u i, kai
dėl to turėjo mažėti jų atlyginimai. J a u tada buvo galima įžvelgti
da r didesnį ne rim ą keliančių ženklų. Brolių Lombe’ų fabrikas
buvo ne vien tik inžinerinis stebuklas ir lankytojų stebėjim osi
objektas; jis skelbė stam bio sio s m asinės p ra m o n in ė s gamy
bos ir ne p ap ras ta i galingų individualių darb dav ių pasirodymo
rinkoje pradžią . Vaikai medvilnės verpim o fabrik uose tikrai
negalėjo būti laikomi rin kos veiksniu, tu rinčiu tokią pat galią
kaip ir darbdavia i, kurie ju os apgyvendindavo, maitindavo ir
išnaudodavo. Nepaisant visų tų nerim ą keliančių ženklų, a š
tuonioliktojo am žiaus Anglija buvo labai a rtim a Smitho api
brėžtam modeliui, nors ir neatitiko jo absoliučiai. Visa verslo
veikla tikrai buvo konkurencinė, vidutinė įmonė tikrai buvo
m a ž a , kainos tikrai kilo ir krito pak lausai didėja nt ir mažė
jant, o j ų kitim as tikrai sukeldavo g a m y b o s ir u ž im tu m o po
kyčius. Smitho pasau lis buvo vadinam as a to m is tinės k o n k u
rencijos pasauliu; joks gamybinio mechaniz mo dalyvis, tiek iš
kapitalo, tiek iš darbo sferos, ja m e nebuvo toks galingas, kad
paveiktų konkurencijos m echaniz m ą a rb a ja m pasipriešintų.
Tai buvo pasaulis, kuria m e kiekvienas rink os veikėjas, n a u
dos siekimo ge namas, turėjo lėkti beribėje socialinės laisvės
erdvėje.
O šiandien? Ar tebeveikia tas ko nkurencinis rink os m e
c hanizm as?
N U O S T A B U S I S ADAMO S M I T H O P AS AU LI S 65
Tai ne toks klausim as, į kur} p a p ra s ta atsakyti. Palyginti

su aštu onioliktu oju šimtm ečiu rink os turinys s m ark ia i p a s i
keitė. Mes ja u nebegyvename atomis tinės k onkurencijos p a
saulyje, kuria m e jo k s žmogus neįstengdavo plaukti prie š s r o
vę. Nūdienio rink os mechaniz mo ypatybė yra dideli jo dalyvių
mastai: gigantiškos korporacijos ir tokios pat gigantiškos p r o
fesinės sąju ngos tikrai nesielgia taip, kaip elgtųsi individu
alūs savininkai ir d arbininkai. Patsai tų gigantų d idu m a s įga
lina ju o s atlaikyti konkurencijos spaud im ą, nepaisyti kainų
signalų ir k u r kas daugiau atsižvelgti į ilgalaikius savo intere
sus, o ne vien rū pin tis tiesioginiais kasdie nia is pirkim o ir
pardavim o sand oriais.
Be to, rin kos mechaniz mo veikimo erdvę pakeitė ir vis d i
dėjantis valdžios kiš im asis . It tas vid uram žių feodalas, val
džia n e p ripažįsta jokio s viršesnės jėgos rinkoje; ne tiek la ik o
si jo s taisyklių, kiek stengiasi ją p e rtv a rky ti. Akivaizdu, kad
visi tie veiksniai susilpnino kažkada buvusią vadovaujančią
rinkos funkciją: vėliau mes pažiūrė sime, ką apie tai yra p a s a
kę kiti ekonomis tai. Tačiau kad ir kokia naujo viš ka b ūtų dvi
dešimtojo am žia us in du strinė visuomenė, didieji n a ud os sie
kimo ir konkurencijos principai, nors jie bū tų ir nusilpę ar
apkarpyti, ir d a b ar tebediktuoja svarbiausias elgsenos ta is yk
les, ku rių jo k s šiuola ikinis ūkio procesų dalyvis negali visiš
kai nepaisyti. Pasaulis, kuria me gyvename, ja u nėra atomisti-
nis Smitho p asaulis, bet, pažvelgę giliau, vis ada pamaty sim e
veikiant rin kos dėsnius.
Bet rinko s dė snia i n usak o tik ūkio subje ktų elgseną, kuri
susieja visuomenę. Kažkas dar turi priversti ją rutuliotis. P r a
ėjus devyniasdešimčiai metų po Ta u tų turto p asirodym o Kar
las Marxas atskleidė “judėjimo dėsnius", a iškinančius, kaip
kapitalizmas lėtai, nenoromis , bet nenum aldom ai eina į savo
pražūtį. Tačiau ir pats Ta utų tur tas ja u turėjo savo ju dėjimo
dėsnius. Visiškai priešingai Marxo prognozėms, Smitho p a
66 I I I SK YRI US
saulis lėtai, noriai ir daugiau ar m ažia u neišvengiamai ėjo į

Valhalą*.
Valhala turėjo būti p a sku tin is kelionės tiksla s, ku rį buvo
num atę daugum a tyrėjų. Seras J o h n a s Byngas, 1792 meta is
keliaud am as po Šiaurės kra štą, ap rašė, ką m atęs pro karie to s
langą: “Ką gi, d a b ar čia didžiulis, m irgantis šviesomis fab ri
kas... visas slėnis sugadintas... Se ra s R ichardas Arkwrightas
galbūt ir pelnė daug tu rto savo šeimai ir savo gimtinei, bet,
kaip keliautojas, aš neapkenčiu jo pro je ktų , kurie atsėlino į
kiekvieną ramybės slėnį, sugriovė tv arką ir ga mtos grožį". “O!
Kas per u žk am pis tas Mancliesteris", — išta rė s e r a s J o h n a s ,
atvykęs į tą miestą.
Tiesą sak a n t, didžioji Anglijos dalis buvo užkam piai. Trys
šim tm ečiai suirutės, kuri prikėlė žemę, d a rb ą ir kapitalą, d a
b a r ro dėsi tik kaip p a siru o šim as tole sniem s pokyčiams; nes
pagaliau išlaisvinti gamybos veiksniai ėmė jungtis į naują b ja u
rų d e r i n į — fabriką. O su fabriku ra d osi ir na ujų proble mų.
Dvidešimt metų prieš sero J o h n o išvykimą R ic hard as Arkw-
rightas, k uris susikrovė nedidelį kapitalą , p re k ia u d a m a s pe
ru k ų gamybai sk irta is m ote rų pla uk ais, išra d o (ar nugvelbė)
s u k a m ą ją verpstę. Tačiau, s u k o nstravę s savo m ašiną, p a m a
tė, jog nėra taip lengva gauti žmonių dirbti su ja. Vietiniai
d arbin ink ai nepajėgė ištverti naujojo proceso “reikiam os s p a r
to s ”; s am d o m as is d a rb a s vis d a r buvo nie kin am as, ir ne vieno
ka pitalisto nauji fabrikai buvo sudeginti iki p a m a tų vien dėl
aklos neapykantos. Arkwrightui teko kreiptis į vaik us — M jų
maži piršte liai labai m iklūs!” Be to, b ūd a m i da r neįpratę prie
ne p rik la u som o valstiečių arba a m a tin in k ų gyvenimo, vaikai
da ug lengviau pris itaikydavo prie fabrikinio gyvenimo d r a u s
mės. Šita akcija buvo sveikinama kaip filantropinis poelgis —
argi vaikų d a rb a s nepalengvins “nenaudingųjų va rg šų ” gyveni
mo sąlygų?
* V a l h a l a ( v o k . — W a . l h .a l l a) — s e n o v ė s s k a n d i n a v ų m itologijoje —
d ie v o O d in o rūm ai, m ū šyje k r itu sių kar ių b u v einė.
NU OST ABU SIS ADAMO SM ITH O PASAULIS 67
Greta žavėjimosi, o k a rtu ir baisėjim osi fa brik ais v is uom e

nę slėgė d a r viena problema — tai visuotinė “nenaudingųjų varg
š ų ” proble m a. 1720 metais Anglijoje jų buvo p u s a n tr o milijo
no — s tu lb in a n tis skaič ius, ypač prisim en an t, kad joje iš viso
tegyveno dvylika ar trylika milijonų žmonių. Todėl buvo a p stu
planų, kaip gelbėtis. Dauguma jų — kupini nevilties. Visi s k u n
dėsi išsike rojusiu vargšų tingumu, visus ėmė siau b a s regint,
kaip žemieji sluoksnia i mėgdžioja aukšte sniu osius. Darbo žmo
nės ja u gėrė arbatą ! Paprasti žmonės, a tsisakę tradic inės r u
ginės a rb a miežinės duonos, įsigeidė kvietinės! Kur visa tai
nuves, kla usė tų dienų protai; argi vargšų s k u rd a s ("kurį būtų
išmintinga sumažinti, bet kvaila — panaikinti", kaip pa sa kė
skandalingai pagarsėję s Mandeville’is 1723 metais) nėra e s
minis valstybės gerovės la id as? Kas ištiktų visuom enę, jei b ū
tų leista išnykti neįveikiamoms vis uomenės slu o k sn ių pe rtva
ro m s?
Smitho laikais į didelę ir grėsmingą “žem esniųjų s lu o k s
nių" p ro b le m ą tebebuvo žiū rima su siaubu, bet toks požiū ris
tikrai nebuvo būdin gas paties Smitho filosofijai. “J o k ia v isuo
menė negali būti tikrai laiminga ir klestėti, jei jo s didžioji
dalis yra vargšai ir nuskriaustieji", — ra šė jis. Sm ithas ne tik
drą siai suform ula vo tokį radik alų teiginį, bet ir ėmė įrodinėti,
kad visuomenė iš tikrųjų nuola t tobulėjo; tiksliau saka n t, ji
buvo no ro m n eno rom stum ia m a teigiama kryptimi. J i judėjo
ne todėl, kad kas n ors to norėjo ar kad p a rla m e n ta s priėmė
tokius įs ta ty mus, a rb a kad Anglija laimėjo kokį mūšį. J u d ė jo
todėl, kad po išorės reiš kin ia is slypėjo varom osio s jėgos, k u
rios s tū m ė visą žmonių bendriją it galingas variklis.
Ste bint Angliją, S m ith ą s uk rėtė vienas ry šk us faktas. Tai —
didžiulis n a šu m o padid ėjim as dėl darb o p asid alijim o ir s p e
cializacijos. Ta utų turto pradžioje Sm ithas a p ra šo segtukų fab
riką: ‘‘Vienas vyras tempia vielą, kitas ją tiesina, trečias — karpo,
ketvirtas aštrin a, p enk tasis šlifuoja, kad būtų galima pritaisyti
galvutę; galvutei pagaminti reikia dviejų ar trijų operacijų; vi
68 III SKYRIUS
sai a tsk ira operacija — segtukus padėti, d ar v i e n a — ju o s n u

baltinti; rim ta s d a rb a s yra netgi sudėlioti segtu kus į popie
rių... Aš esu matę s nedidelį tokio tipo fabrikėlį, k u ria m e dirbo
tik dešim t žmonių, ir dėl to kai kurie iš jų turėjo atlikti po dvi
a rb a tris skirtingas operacijas. Ir no rs jie, b ū da m i labai n e tu r
tingi, tik bėdos verčiami dirbo prie m ašinų, įtempę jėgas, ga
lėjo pagaminti apie dvylika svarų segtukų per dieną. Viename
svare yra daugiau kaip ketu ri tūksta nčia i vidutinio dydžio seg
tukų. Vadinasi, tie dešim t žmonių k a rtu galėjo pa gam inti apie
k e tu ria s d eš im t aštuonis tūk sta n čius segtukų per dieną... Bet
jei kiekvienas iš jų b ū tų dirbęs atsk ira i ir n e p rik la u s o m ai nuo
kitų..., nė vienas, galima drąsiai sakyti, neb ūtų pagam in ęs nė
dvidešimties, o k artais gal net nė vieno segtuko per dien ą...”
Vargu ar reikia aiškinti, kaip daug sudėtingesni yra šių
die nų gamybos būdai, palyginti su a štuonioliktu oju š im tm e
čiu. Ką b esakytų Smitho kritikai, rašyti apie dešim ties žm o
nių fabrikėlį ėmėsi ganėtinai stipriai jo paveiktas; o ką jis
bū tų m a nę s apie tokį fabriką, k u riam e d irb a dešim t tū k s ta n
čių žmonių! Bet didžia usia s d arb o pasid alijim o priv alu m as
yra n ė j o s u d ė ti n g u m a s — jis kaip tik s u p a p r a s tin a daugum ą
darbų. Privalumas yra tas, kad darbo pasidalijim as įgalina
padidinti tai, ką S m ith as vadina “vis uotiniu turtingum u, a p
imančiu ir žem iausius žmonių s lu o k s n iu s ”. Žiūrint iš š ian die
nos pozicijų, tasai visuotinis aštuonioliktojo šim tm ečio t u r
tingumas atrodo kaip vien nia u ru s egzistavimas. Bet pažvelgę
į tai iš isto rin ės perspektyvos ir palyginę aštuonioliktojo š im t
mečio Anglijos d a rbin ink o dalią su jo p irm tako dalia šim tu ar
dviem šim ta is metų anksčia u, aiškiai pa matysim e, kad no rs ir
m en kas buvo gyvenimo lygis, jis ja u buvo gerokai pažengęs į
priekį. Sm ith as įtikinamai pabrėžia šį faktą:
Pažvelkite į pa p ra sč ia u sių a m atinink ų arba padie nių d a r

bin inkų b ūstą civilizuotoje klestinčioje šalyje ir p a m a ty si
te, kad žmonių, kurie nors kiek yra prisidėję prie šio b ū s
to {rengimo, yra k u r kas daugiau, negu manėte. Pavyzdžiui,

vilnonis a p sia u s ta s, kuriuo rengiasi p adie nis d a rb inin ka s,
kad ir iš pažiū ros p ra s ta s ir š iu rk š tu s, yra daugybės d a r
b in ink ų da rb o b e n d ra s vaisius. Avių piemuo, vilnų rū š iu o
tojas, vilnų kirpėja s ar šukuotoja s, dažytojas, karš ėja s, ver
pėjas, audėjas, vėlėjas, siuvėjas ir daugelis kitų turi prisidėti
savo tokia is skirtingais darbais, kad pagam in tų tokį p a
p r a s tą daiktą. O d a r kiek pirklių ir nešik ų tu ri dėl to d ir b
ti... kiek dau g prekybos firmų ir laivų... kiek laivų statyto
jų, jūreivių, b u rių siuvėjų, virvių vijėjų...
Jei p a n ašia i p risim intum e visus kitus to žm ogaus a p r a n

gos ir n a m ų ūkio reikmenis, jo šiu rk š čiu s lininius a p ati
nius m a rš k in iu s , avim us batu s, lovą, kurioje jis miega,...
viryklę, ant kurios gaminasi valgį, anglis, ku riom is jis n a u
dojasi šiam tikslui, iš k asta s iš šachtų žem ės gelmėse ir
galbūt atgabenta s iš toli jū ro m is ir s a u sum a , visus kitus
virtuvės reikmenis , stalo įrankius, peilius ir šakute s, m o
lines a r alavines lėkštes, į ku ria s jis deda ir patiekia m a is
tą, jei atkreip sim e akis į daugybę rankų , kepančių ja m d u o
ną, da ra n čių alų, stiklo langą, k u ris įleidžia sau lės šilum ą
bei šviesą, bet sulaiko vėją ir lietų, n e p am irš d am i, kiek
žinių ir mokėjimo reikia, n o rin t pagam inti šiu os n u o s ta
bius ir patogius dalykus...; jei, kartoju, paty rin ėtu m e vi
su s tuos daiktus,... su p ra stu m e , kad be daugelio tū k s ta n
čių pagalbos ir b e nd rad arb iavim o net pats m e n kia usia s
žmogus civilizuotoje šalyje negautų, ko ja m reikia, m ū s ų
klaidingu įsitikinim u, nesudėtingam, p a p ra s ta m jo tra d i
ciniam gyvenimui. Be abejo, palyginus su k ur kas iš taigin
gesne turtin gųjų prabanga, visi jo patogum ai neabejotinai
atrodys itin p a p ra s ti ir menki; ir vis dėlto, matyt, tiesa,
kad bet kurio Europo s princo materialinė a plinka d a žniau
siai tiek daug n e pranokdavo d a rb š ta u s ir ta u p a u s valstie
čio aplinkos, kiek valstiečiai šiuo pož iūriu pra n o k o dauge
70 I II S KYRI US
lį Afrikos karalių, n ors šie buvo absoliutū s dešimčių tū k s

tančių nuogų laukinių gyvenimo ir mirties viešpačiai.
Kokia jėga veda visuomenę į tą nu ostabų gerovės ir turto

didėjimą? Iš dalies tai daro pats rin kos mechaniz mas; m at r in
ka žmogaus kūrybines galias į t r a u k i a } tokią aplinką, kuri s k a
tina, netgi verčia j} kurti, tobulinti, plėsti, rizikuoti. Tačiau, be
nepailsta nčios rinkos energijos, yra dar gilesnių jėgų. Iš tiesų
Sm ith as mato du giliai glūdinčius elgsenos dėsnius, kurie su ka
rin kos m echaniz mą didėjančio darbo n a šu m o spirale.
Pir m asis yra kaupim o dėsnis.
Prisim inkim e, kad Sm ith as gyveno tokiu metu, kai kylan
tys p ram o nės kapitalistai galėjo sutelkti ir iš tikrųjų su telk d a
vo turtus iš savo investicijų. Ric hardas Arkwrightas, b ūd a m a s
ja u n a s dirbęs kirpėjo mokiniu, mirė 1792 metais, p a lik d a
mas 500 000 svarų sterlingų turto. Samuelis Walkeris, p ra d ė
ję s savo kelią dirbda m a s kalviu vinių dirbtuvėje Rotherhame,
paliko jos vietoje 200 000 sv.st. vertės plieno liejyklą. Josia -
has Wedgwoodas, šlu bčiodam as medine koja po savo k e ra m i
kos fabriką ir, k ur tik pamatęs apla idumo, keverzojęs "Tai
netinka J os. Wedgwoodui”, paliko 240 000 sv.st. tu rto ir daug
žemės sklypų. Pramoninės revoliucijos ankstyvoji stadija už
tikrindavo krūvas pinigų kiekvienam, kas buvo p a k ank a m a i
greitas, pak ank am ai a p su k r u s bei pa k an ka m a i d a rb š tu s ir ne
atsiliko nuo to meto tempų ir galimybių.
O pirm as ir paskutinis, pats svarbia usia s vos ne kiekvieno
kylančio kapitalisto tikslas visada buvo taupyti ir kaupti. De
vynioliktojo šimtmečio pradžioje Manchesteryje buvo s u r in k
ta 2500 sv.st. sekmadienio mokykloms kurti. Bendra suma,
kurią pateikė šiam vertingam sum anym ui didžiausi regiono
darbdaviai, medvilnės verpimo fabrikantai, su d arė 90 sv.st.
Jaunoji p ram on ės aris to kratija turėjo geresnių vietų savo pi
nigams įdėti, negu skirti juos neproduktyviai la bdarai — p in i
gus reikėjo kaupti, ir Smithas nuoširdžia i tam pritarė. Vargas
N U O S T A B U S I S ADAMO S M I T H O P ASAULI S 71
tam, kas nekaupia! Lygiai ir tam, kuris eikvoja nuosavą k a p i

talą — “kaip tam, k uris neteisėtai panaudoja kokio n ors reli
ginio fondo paja m as pasaulietinia ms tiksla ms, a pm okė d am a s
jom is už dykinėjimą, n ors tas lėšas sutau pę jo p irm tak ai buvo
paaukoję d a rb š tu m u i pa re m ti”.
Tačiau Sm ithas neteisino ka upim o dėl paties kaupim o.
J is vis dėlto buvo filosofas su mąstytojui būdinga panie ka
turtingųjų tuštybei. Kapitalo k au pim ą S m ithas vertino kaip
teikiantį didžiulę n a udą visuomenei. J u k kapitala s, p a n a u d o
tas m ašino m s įsigyti, lemia tą nuostabųjį d arb o pasidalijim ą,
kuris did in a produktyviąsia s žmogaus galias. Šitaip k a u p i
mas tam pa d a r vienu Smitho dviašmeniu k ardu: asm enin is
godumas ta rna uja visuomenės gerovei. Sm ith as ne suka gal
vos dėl proble mos, su kuria s u sid u rs dvidešimtojo š im tm e
čio ekonomistai: ar asmeninės s an ta u po s tikrai sąlygoja d a u
giau darb o vietų. Pasaulį jis mato gebantį amžinai tobulėti, o
rinkos dydį ja m riboja tik jos geografiniai param etrai. K aup
kite, sako Sm ithas, ir pasaulis tik laimės. Sveikoje jo laikų
atmosferoje iš tikrųjų nebuvo pagrindo nepritarti, kad k a u p
tų tie, kas pajėgia.
Tačiau — ir čia visas sudėtingum as — ka u pim a s greitai p a
sieks tokią padėtį, kai daugiau kaupti bus nebeįmanom a. Mat
kaupti — tai turėti vis daugiau įrengimų, o daugiau įrengimų
reikala uja vis daugiau sam dom ųjų d arbin in kų. Savo ruožtu
šitai a nksčiau ar vėliau pareik ala us vis didesnių atlyginimų,
kol pelnas, kaupim o šaltinis, išsibaigs. Kaip šią kliūtį įveikti?
Su šia kliūtimi s u sid oros a n tra sis didysis siste m os dėsnis:
gyventojų skaič ia us dėsnis.
Sm ithas darb in in k u s traktavo kaip ir bet kurią kitą p re
k ę —jei yra paklausa, turi būti ir darbin in kų. Jei atlyginimai
dideli, dirbančių žmonių skaičius didės; jei atlyginimai kris,
mažės ir dirbančių žmonių skaičius. Sm ith as tiesiai p a re iš
kia: “...pakla usa žmonėms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, b ū
tinai reguliuoja žmonių gamybą".
72 I II SK YRI US
Šitoks sam protav im as nėra toks naivus, kaip gali pasiro dy

ti iš pirm o žvilgsnio. Smitho laikais žemesniųjų visuomenės
sluoksnių kūdik ių mir tingumas buvo stulbinančiai didelis. “Ne
retenybė, — ra šo Smithas, — ...kad Škotijos a u k štum o se dvi
dešim t vaikų pagimdžiusiai motinai neliko nė dviejų gyvų.”
Daugelyje Anglijos vietų pusė vaikų mirdavo, nesulaukę nė
ketverių metų, ir beveik visur pusė vaikų išgyvendavo tik iki
devynerių ar dešimties. Prasta mityba, baisios gyvenimo sąly
gos, šaltis ir ligos rinko šiurpią duoklę iš vargingesniųjų gy
ventojų. Taigi nors didesnis darbo užmokestis galėjo paveikti
gimimų skaičių tik nežymiai, užtat kur kas labiau galėjo a tsi
liepti darbingo amžiaus sula uksia nčių vaikų skaičiui.
Vadinasi, pirm asis kaupim o rezultata s būtų didesni d a rb i
nin kų klasės atlyginimai, o tai, savo ruožtu, sąlygotų d a rb i
nin kų sk aič ia us padidėjimą. Dabar ims veikti rin ko s m echa
nizmas. Lygiai kaip didesnės kainos rinkoje sukėlė pirštinių
gamybos padidėjimą, o dėl didesnio pirštinių kiekio, savo ruož
tu, ėmė kristi pirštinių kainos, taip ir didesnis d arb o užm o
kestis sąlygos didesnį sam d om ų jų d arb in in k ų skaičių, o tai
ims veikti kaip darbo užmokesčio mažinim o veiksnys. Gyven
tojų skaič ius, kaip ir pirštinių gamyba, yra liga, ku ri pati p r a
eina, jei tik tai priklausytų vien nuo darbo užmokesčio.
Vadinasi, kaupim o pro cesas yra a p d ra u sta s . J o sužadintą
atlyginimų padidėjimą, kuris ėmė kelti grėsmę tolesnio k a u p i
mo pelningumui, švelnina gyventojų skaič ia us kilimas. Kaupi
mas ima pats sau kelti pavojų, bet pačiu laiku tas pavojus
pašalinamas. Didelio užmokesčio kliūtį pašalina gyventojų skai
čiaus didėjimas, kurį ir buvo paskatin ęs tas didelis darbo
užmokestis. Tiesiog žavingas šis savaim inis kliūčių kūrim o ir
jų šalinimo, skatinim o ir stabdym o procesas, kuria m e tas pats
veiksnys, lyg ja u trau kiantis siste mą pražūtin, k a rtu ne paste
bimai s u k u ria sąlygas, būtinas jos stiprybei palaikyti.
O d ab ar pastebėkime, kad Sm ithas suko nstravo milžiniš
ką, begalinę visuomenės grandinę. J o vizijoje visuomenė p r a
N U O S T A B U S I S ADAMO S M I T H O P A SA UL IS 73
deda žygį aukšty n taip pat dėsningai ir neišvengiamai, kaip

vienas kitą sąlygojančių m ate matinių teiginių siste ma. B alan
suojantis rink os m echaniz m as bet kuriam e p rad iniam e ta ške
pirm iau sia sulygina bet kurioje šakoje g a u nam as darbo ir k a
pitalo p ajam as, žiūri, kad būtų gamin ama tiek p a k la u sių p re
kių, kiek jų reikia, ir seka, kad prek ių kainos, veikiamos k on
kurencijos, n e p ra no ktų savo gamybos kaštų. Be to, visuomenė
da r ir keičiasi. J a u nuo pat pradžio s ka up ia m as turtas, ir dėl
to didėja gamybos pajėgumai bei darbo pasid alijim as. Kol kas
viskas — į gerąją pusę. Tačiau dėl kaupim o kils darbo u ž m o
kestis, nes kapitalistai kvies d a rbin ink us į na u jus fabrikus.
Kylant atlyginimams, tolesnis kaupim as ta ps nebepelningas.
Sistemai ims grėsti sustingimas. Bet tuo metu da rb inin ka i p a
sin au dos didesniais atlyginimais ir augins vaikus geresnėmis
sąlygomis, j ų m irtingum as sumažės. Vadinasi, d a rb in in k ų p a
siūla padid ės. Didėjant gyventojų skaičiui, konkurencija tarp
da rb in in k ų n u m u š darb o užmokestį. K aupim as galės tęstis
toliau, p ra s id ės naujas visuomenės kilimo spiralės la nkas.
Tai, ką a p ra šo Smithas, nė ra verslo ciklas. Tai ilgai t r u n
kantis procesas, šim ta metė evoliucija. Ir ji n uostabiai tikra.
Jei tiktai nesik išam a į rinkos mechanizmą, viską negailestin
gai sure guliuoja a nksčiau susiklostę ryšiai. Didžiulis sąvei
kauja ntis mechaniz m as su derin ta s su visa jam e esančia vi
suomene: tik žm onių įgeidžiai, kad orientuotųsi gamintojai, ir
turimi tautos fiziniai ištekliai lieka šitos prie žasčių ir p a s e k
mių gra n din ės išorėje.
Pažymėkime ir tai, kad Smitho siste m a num ato , jog p a d ė
tis nuola tos gerėja. Tiesa, d a rb inin kų sk aič ia us didėjimas vi
sad a te mpia atlyginimus žemyn link m in im ala us dydžio, kad
tik užte ktų pragyventi. Bet link nereiškia į; kol tebevyksta k a u
pimas, o tai, Smitho manymu, truk s labai ilgai, visuomenė iš
tikrųjų turi n e išse n kam as galimybes gerinti savo dalią. S m i
thas nepasidavė pagundai teigti, jog šis pasaulis yra pats ge
riausias iš visų įmanomų; jis buvo skaitęs Voltaire’o Kanclidą
74 I I I SKYRI US
ir nebuvo dr. Panglosas. Bet nėra priežasčių, dėl kurių p a s a u

lis ne galėtųjud ėtf geresnio gyvenimo ir pažangos link. Jei tik
rin ko s m echaniz m as nebūtų trikdom as, jei ja m ir didiesiems
visuomenės dėsniam s būtų leidžiama laisvai veikti, neabejoti
na pažanga bū tų akivaizdi.
Gale labai ilgo la ikotarpio, nusitęsiančio gerokai už a k ira
čio, galima bū tų įžiūrėti ir galutinį visuomenės judėjimo tik s
lą. J į pasiek us “natū ralu s" darbo už mokestis , ilgai ir po tr u
putį kilęs, galiausiai vėl n u s m u k s iki vien egzistavimą
te palaikančio lygio, nes visuomenė bu s iš nau do ju si visus savo
išteklius ir nebegalės kaupti. Gerai seksis žemės savininkams,
nes gyventojų bus daug ir jų sp au d im as Dievo duotam ir n e
kintam am turtui — žemės pasiūlai — padidės. Tačiau k a p ita
listų dalia bus ganėtinai sunki; kadangi turtingieji bus p a d a u
ginę savo turtą iki neregėtų mastų, verslo tvarkymo d a rb a s ir
toliau bus atlyginamas, bet pelno beliks ašaros; kapitalistai
tu rės sunk iai triūsti, už tai jie gaus gerus atlyginimus, bet
turtuolių prabangos tikrai neturės. Taigi tai būtų keistas t u r
to ir s k u rd o kratinys.
Bet kelias į galutinio visuomenės sustojimo vietą da r buvo
tolimas, ir reikėjo labai daug nuveikti, norin t pateisinti di
džiules kelionės nuo Smitho pasaulio iki tos galutinės stovyk
lavietės laiko sąn a u da s. Tau tų tu rtas yra veiklos p rogram a, o
ne utopijos projektas.
Knygos idėjos plito lėtai. Praėjo beveik aštuoneri metai,

kol ji p irm ąsyk buvo pacituota parlamente , — tai p a d arė Char-
lesas J a m e s a s Foxas, įtakingia usias B endruom enių rū m ų n a
rys (kuris vėliau prisipažino, kad iš tiesų nie kada ne sk a itė
tos knygos). Tik 1800 metais knyga tapo visuotinai p rip a ž in
ta. Iki to laiko ji jau devynis k a rtu s buvo išleista Anglijoje,
s u sir a d u s i skaitytojų Europoje ir Amerikoje. J o s šalininkai
pasir odė iš visai netikėtos pusės. Tai buvo kylanti ka pitalistų
klasė — ta pati klasė, ku rią Sm ithas negailestingai kritikavo
N U O S T A B U S I S ADAMO S M I T H O PASAUL IS 75
už jo s “bjaurųjj go du m ą”, o apie jo s atstovus sakė, jog jie

“n ėra ir neturėtų būti žmonijos vadovai”. { visa tai buvo n u m o
ta ra n k a dėl vienos išvados, kurią Smithas p a d arė savo veika
le: n e tru k d y k ite rinkai veikti.
Ką S m ith as norėjo tuo pasakyti — tai vienas dalykas, visai
kas kita — kaip tai su p ra to jo šalininkai. Kaip ja u minėjome,
Sm ith as nebuvo kurios n o rs vienos kla sės interesų reiškėjas.
J is buvo savo siste mos tarnas. Visa jo ekonominė filosofija
kilo iš besąlygiško tikėjimo rin kos sugebėjimu pakreip ti s is
temą taip, kad b ūtų gaunam a didžia usia nauda. Rinka — tas
n u ostab usis socialinis m e c h a n iz m a s — gali p a sirūp inti viso
mis visuomenės reik m ėm is tik tuo atveju, jeigu ja i nie kas ne
trukdys veikti: tik ta da evoliucijos dėsniai galės kelti vis uo
menę į d e ra m ą lygį. S m ithas nebuvo n usite ikęs nei prieš
sam d o m u o siu s d a rb inin ku s, nei prieš kapitalistus; prie la n
kus buvo nebent vartotoja ms. “Vienintelis visos gamybos tik s
las ir p ra s m ė yra vartojimas", — ra šė jis, p ra tę sd a m a s mint}
pla te sne kritika, n uk re ipta į siste mas, kurio s gamintojų in te
re su s kėlė a ukščiau už p a p ra stų vartotojų inte resus.
Tačiau šitoje Smitho laisvos ir netrikdom os rinko s panegi
rikoje kylantys pram o nin inkai rado, ko jie ms labai reikėjo:
Smitho tyrinėjimai teoriškai pateisino jų siekimus užkirsti kelią
p irm iesie m s valdžios b andym am s pagerinti skan dalin gas to
meto gyvenimo sąlygas. J u k Smitho teorija neabejotinai veda
j laissez-Jaire doktriną. Smitho nuom one, žinoma, kuo m a
žiau valdžios — tuo geriau: visos vyriausybės yra išlaidžios,
neatsakingos ir neproduktyvios. Ir vis dėlto Sm ithas nebū ti
nai yra n u sista tę s prieš visus vyriausybės veiksm us, s k irtu s
b end ram gerovės lygiui pakelti, nors po jo mirties gerbėjai ir
norėjo šitai įrodyti. J is, pavyzdžiui, įspėja apie kvailinantį m a
sinės gamybos poveikį: “didžiosios žmonių dalies sąm on ė for
m uoja ma da rb o vietose. Jei žmogus visą gyvenimą atlieka vos
kelias p a p ra s ta s operacijas..., p a p ra sta i jis ta m p a toks kvai
las ir nem okša, koks tik gali būti žmogiškasis p a d a r a s ”. Ir
76 I II SK YRI US
p ra n a ša u ja , kad eilinio da rbininko žmogiškosios savybės su-

menkės, “jei valdžia n e p asirū p in s ir neužkirs tam kelio”. J is
p ritaria ir visuotinia m švietimui, kad valstybės gyventojai n e
bū tų p a s m e rk ti nieko n e n utu ok ia n čių did žiu lė s m a šin o s
k ru m p liarač ių vaidmeniui.
Tai, pr ie š ką pa sisa k o Smithas, yra valdžios kiš im asis }
rin ko s mechaniz mą. J i s yra prieš im porto apribo jim u s ir len
gvatas e k spo rtinin ka m s, prieš įsta tymus, saugančiu s p r a m o
nę nuo ko nk ure n tų, ir prieš vyriausybę, leidžiančią pinigus
neproduktyviems tikslams. Įsidėmėkime, kad visi tokie vyriau
sybės veiksm ai tru kdo rin kos mechanizmui. Smithui nie kad
neteko s u sid u rti su problema, kuri vėlesnėms k a rto m s sukėlė
tiesiog intelektualinę k a n č i ą — vyriausybė s tip rin a ar silpnin a
rinko s ūkio siste mą, k iš d a m a s !į ją su socialiniais įstatymais?
Be va rgšų globos, Smitho laikais iš esmės nebuvo jo kių socia
linių įs ta tymų — vyriausybė nesivarž ydama buvo valdančiųjų
kla sių sąjungininkė, o joje vyko didžia usios grumtynės, s p r e n
džiant, k am tu ri atitekti daugiau n a u dos — žemvaldžių ar p r a
m o ninin kų klasei. Nė vienam rim tam asmeniu i nė į galvą ne
ateidavo mintis, ar darbo žm onių klasei n etu rėtų priklausyti
koks n o rs balsas, s p re nd žia n t ūkio proble m as.
Didysis Sm itho siste mos prie šas yra ne tiek pati vyriausy
bė, kiek bet kurio pavidalo monopolija. “To paties verslo žm o
nės retai s u sitin ka tarpusavyje, — ra šė Smith as, — bet jų p o
kalbiai baigiasi s ąm ok slu prieš visuomenę a rb a kokiu nors
s u tarim u padidinti kainas." Ir bėda dėl tokio elgesio yra ne ta,
kad jis pats savaime moraliai s m erktin a s, — tai pagaliau tėra
neišvengiama žmogaus sav a n a u dišku m o p asekm ė, — o ta, kad
jis s u trik do tolygų rin ko s funkcionavimą! Ir Sm ith as, žinoma,
teisus. Jei rin kai patikėta pagam inti didžiausius prekių kie
kius m ažiausio m is kainomis, tai bet kuris iš orės veiksnys,
tru k d a n tis rinkai, būtinai s u m en kins visuomenės gerovės ly
gį. Jei, kaip buvo Sm itho laikais, jo k s skrybėlių m eistras vi
soje Anglijoje negali priimti daugiau nei du p a m e istriu s arba
N U O S T A B U S I S ADAMO S M I T H O P ASA UL IS 77
Joks peiliakalys Sheffielde — daugiau kaip vieną pameistr į, tai

rin ko s sistem a nebegalės duoti didžia usios naud os. Jei, kaip
Smitho laikais, elgetos yra prir išti prie vietinių p a ra pijų ir
jie m s neleidžiama ieškotis darbo ten, k u r jo galėtų būti, rin k a
nepajėgs p ritra u k ti tiek d a rbininkų, kiek ja i reikėtų. Jei, kaip
buvo S mitho laikais, didžiosioms bendrovėm s suteikiam a m o
nopolinė užsienio prekybos teisė, tai visuom enė nebegaus vi
sos n audos, kurią galėtų teikti pigesnės užsienio prekės.
Todėl, sako Sm ith as, visos tokios kliūtys tu ri būti pa ša lin
tos. Rinka turi pati laisvai nusistatyti na tū ra liu s kainų, darbo
užmokesčio, pelno ir gamybos lygius; jei kas kištųsi į rin kos
veiklą, tik padarytų nuostolių tik raja m šalies tu rtui. Bet k a
dangi kiekvienas vyriausybės veiksm as — netgi tokie, kaip įsta
tymas, re ikalaujantis baltinti kalkėmis fabrikų p a sta tu s, a rb a
įstatymas, d ra udž ia ntis rakinti vaikus prie sta klių — gali būti
laikomi tru kd a n č ia is laisvą rink os veiklą, T a u tų turtas buvo
dažnai cituoja mas, priešinantis h um anis tinio pobūdžio įsta ty
m am s. Žm ogus, ku ris perspėjo visuomenę, kad godūs a š tu o
nioliktojo šimtm ečio p ram o nin inkai “p a p ra sta i linkę a p gaud i
nėti ir netgi engti žm o ne s”, keistai ir neteisingai tapo tų pačių
p ra m o n in in k ų šventuoju ekonominiu patronu. Netgi šiandien,
kada kai kas atm eta tik rąsias jo idėjas, S m ith as visuotinai
laikomas konservatyviuoju ekonomistu, nors iš tikrųjų jis buvo
da ug atviriau nusistatęs prieš vers lininkų m o ty v u s negu patys
naujau si liberalieji ekonomistai.
Tam tikra p ra s m e visas n uostabu sis Smitho pasau lis iš
reiškia aštuonioliktojo šimtmečio tikėjimą neabejotinu ra c io
nalu mo ir tvarkos triumfu prieš sum aištį ir chaosą. N esis te n
kite daryti gera, — sako Smithas. Tegul gėris a tsira n d a pats
kaip šalutinis savan aud išk um o p ro du kta s. Kaip troško šis fi
losofas įdiegti tokį tikėjimą į didįjį visuomenės m echanizm ą ir
s a v a n a u d išk u s in s tin k tu s paversti vis uom enės vertybėmis!
Sm ithas nedvejodamas tiki išvadomis, išpla ukia nčio m is iš jo
filosofinių pažiūrų. J i s įtikinėja, kad teisėjus tu ri apmokėti
78 II I SKYRI US
ne valstybė, o tie, kas bylinėjasi, nes šitaip sav an aud is inte re
sas privers ju o s greičiau spręsti iškeltas bylas. J i s nemato
geros ateities naujo m s verslo organizacijoms, v adinam osiom s
akcinėms bendrovėms (korporacijoms), nes s u n k u patikėti,
kad tokie nuasm enin ti darinia i galėtų sutelkti p a k a n k a m ą s a
v a n audiškum o potencialą, reikalingą im antis p ain ių ir daug
triūso reik ala uja nčių sumanym ų. Netgi didžiuosius h u m a n i
stin iu s ju dėjim u s, tokius kaip, pavyzdžiui, vergovės p a n aik i
nim as, Sm ithas remia savais argumenta is; vergovę reikėtų p a
naikinti, sakė jis, nes visuomenei galiausiai tai bus pigiausia.
Visas pa inu s iracio nalu sis pa sa u lis Smitho sistemoje re
du ku ota s iki racionalios schemos, kurioje žmogiškosios dale
lės ju d a paprasčiau sioje erdvėje ta rp dviejų polių, s i e k d a
mos prie pelno ir toldamos nuo nuostolių. Didžioji siste m a
veikia ne todėl, kad ją valdo žmogus, o dėl to, kad s av a n a u d i
š ku m as ir konkurencija išrikiuoja visas dalelytes reikiama tvar
ka; daugia usia, ką čia gali padaryti žmogus, tai padėti reali
zuotis šiai n a tū ra lia i socialinei tra uk a i, pa ša lin ti kliūtis,
tru k d a n č ia s laisvai veikti šiai socialinei fizikai ir liautis ne
protingai ban džius gelbėtis iš šitokios nelaisvės.
Ir vis dėlto, nep aisan t visos tos aštuonioliktojo šimtmečio
atm osferos, tikėjimo racionalumu, prigim tiniais dėsnia is , m e
chanišk a žm onių veiksm ų bei refleksų sąveika, Smitho p a s a u
lyje rasim e ir n u o širde sn ių vertybių. N epamirškime, kad šioje
doktrinoje didysis visos nau dos a d re sa ta s yra vartotoja s, o ne
gamintojas. Pir m ą k a rtą kasdien} gyvenimą aiškinančioje filo
sofijoje vartotoja s yra kara lius.
Kas išliko iš viso to?

Didžioji evoliucijos schema neišliko. N etrukus p am aty si
me, kad vėlesnieji ekonomis tai žiūrėjo į tai ja u gerokai kitaip.
Bet nelaikykim e Smitho pasaulio vien prim ityviu bandy m u
sp ręsti uždavinį, k uris ja m buvo neįveikiamas. Sm ith as buvo
prie šin dustrin io kapitalizmo ekonomistas; jis nesula ukė tų die
N U O S T A B U S I S A DAMO S M I T H O PA S AU L IS 79
nų, kai rin ko s siste m ai ėmė grasinti milžiniškos įm onės ir kai

jo atskleistu s k aupim o bei gyventojų skaič ia us dėsniu s, p r a
ėjus penkiasdešim čiai metų, s utrikd ė socialinės tėkmės. Kai
Sm ithas gyveno ir kūrė, da r nebuvo pažintas reiškinys, kur}
galėtume pavadinti verslo ciklu. Tada egzistavo kaip tik Jo
apra šyta sai pasaulis, ir jo susiste m in im a s buvo įs tabi to p a
saulio veržliųjų te ndencijų analizė.
Kažko vis dėlto Smitho koncepcijoje stinga. J i s įžvelgė vi
suo m enės evoliuciją, bet nepam atė revoliucijos, Pram on ės r e
voliucijos. Stebėdam as grėsmingą fa brik ų siste m ą, ką tik p r a
dėtą bandyti korporacin ę verslo organizavimo fo rm ą bei d a r
silpnas sam d o m ų jų d a rb in in k ų pastangas s u k u rti jų re ikalu s
ginančias organizacijas, Sm ith as nepam atė, k ad p asirod ė n a u
jos, galingos ir grėsmingos socialinės jėgos. Iš esm ės jo s iste
ma teigia, kad aštuonioliktojo šimtmečio Anglija amžinai liks
nepasik eitusi. J i didės vien kiekybiškai: b us da ugia u žmonių,
daugiau prekių, daugiau turto; jo s turinys liks koks buvęs.
Sm ithas matė s tatišk os visuomenės dinamiką; ji plečiasi, bet
nebręsta .
Bet n o rs Smitho evoliucijos sis tem a buvo gerokai p a to b u
linta, jo nu pie šta didžioji rin ko s p a n o ra m a ir šiandien lieka
kaip įsta bu s la imėjimas. Tiesą sakant, Sm ithas ne atra do r i n
kos, kiti ja u an ksčiau už jį buvo pastebėję, kaip s av a n a u d i
šk um o ir konkurencijos sąveika p a rū p in a visuomenei visa,
kas jai reikalinga. Tačiau Sm ithas p irm asis suvokė tokios s ą
veikos re ik a la uja m ų veiksm ų filosofiją, p irm a s is nupie šė tokį
platų, s u sis te m in tą vaizdą. J i s buvo žmogus, privertęs Angli
ją, o p a sk u i ir visą V akarų pasaulį, suvokti, kaip rin k a susieja
vis uomenę, p irm as is tuo pagrindęs visą visuomenės sąran go s
rūm ą. Vėliau ekonomis tai nugludins Smitho rink os a p ra šy
m u s ir iš narp lios rim tu s to a prašym o trū k u m u s. Bet nie kas
nepatob ulin s a pra šym o formos — taip sod riai ir gyvybingai
Sm ith as apibūdino pasaulį šiuo aspektu.
Galima tiktai žavėtis Smitho enciklopediniu akiračiu ir
žiniomis. Tik aštu oniolikta ja me šimtmetyje galėjo būti para-
80 II I SK YRI US
syta tokia didelė, išsami, argumentuota , kandi ir nuodugni

knyga. Kalbant iš esm ės, Tautų turtas bei Moralės j a u s m ų
teorija k a rtu su keliais kitais rašin iais rodo Sm ith ą buvus
daug daugiau negu vien ekonomistą. J i s buvo filosofas, ps i
chologas, isto rik as, sociologas; s u k ū rė pasaulėžiū rą, a p im a n
čią žmogaus p a ska ta s, istorijos stadijas, ekonom ik os m echa
nizmą; visa tai buvo (kaip Sm ith as vadino) Didžiojo Gamtos
Architekto pla no išraiška. Šia p ra s m e T a u tų turtas yra d a u
giau negu tik politinės ekonomijos šedevras. J i s yra didžiojo
žmonijos kelionės epo dalis.
Tai d a r ne viskas; Tautų turtas tebestebina m us savo s k var
biais paste bėjimais . S m ith as šim tą p e n k ia sd e šim t metų a n k s
čiau negu Veblenąs parašė, jog "turtingųjų žmonių daugumai
did žia usia s džia ugsm as iš turto yra jo dem onstravim as; ir to
turto, jų akim is žiūrint, niekada negana, kol negali parodyti,
jog tavo tu rta s tu ri tokių ypatybių, kokių niekieno kito tu rtas
negali tu rė ti”. Sm ith as, kaip savo laiką pralen kęs politinis vei
kėjas, rašė: “Jei kurios nors Britų im perijos provincijos n e
du oda savo dalies visos imperijos n audai, tai tikrai laikas Di
džiajai Britanijai atsisakyti išlaidų toms provincijoms ginti karo
metu, bet kuria i civilinei ar karinei žinybai palaikyti jose ta i
kos metais, ir reikia stengtis pritaikyti savo ateities p e rs p e k
tyvas ir p rojektus prie realių aplinkybių ”.
Tikriausiai jo ks ekonom is ta s niekada taip plačiai nebeap-
rėps savo am žia us kaip Sm ithas. Tikrai niekada niekas ne b u
vo toks blaivus, toks b ešališkas, toks aštriai kritišk as, be p a
giežos, toks o ptim istiškas, nors ir ne utopis ta s. Žinoma, jis
operavo savo meto įsitikinimais; faktiškai jis padėjo tuos įsi
tikinimus nukalti. Tai buvo hu m an izm o ir proto amžius; bet
tiek h u m an izm as, tiek proto veikla tais laikais galėjo būti taip
iš kreipti, kad juos buvo galima p anau do ti kaip argu m entu s
žiau rum ui ir sm urtu i; tuo ta rp u S m ith as n ie kada nebuvo šovi
nis ta s, apologetas ar nuola idžia utoja s. “Pakla uskim e, vardan
ko, — rašė jis Moralės j a u s m ų teorijoje, — triūsia ir b ruz d a
šis pa sa ulis? Koks yra godumo ir ambicijų, turto, valdžios ir

p r a n a š u m ų vaikymosi tiksla s? ” T a u tų turtas atsa ko į šį k la u
simą: vis as tas tu rtų ir garbės graibstymas turi savo galutinį
pate isin im ą — šitaip kyla p a p ra s tų žmonių gerovė.
Gyvenimo pabaigoje Sm ithas susilaukė garbės ir šlovės.
B u rk e ’as iš siru ošė į Edin burg hą jo aplankyti; Sm ithas buvo
išrin k ta s jo senojo Glasgow universiteto lordu rekto riumi; ja m
da r gyvam esant pasirodė T a u tų turto vertimai į danų, p r a n
cūzų, vokiečių, italų, isp anų kalbas. Tiktai Oxfordas jį ig nora
vo — taip ir nesiteikė suteikti Smithui garbės laipsnio. Vieną
sykį Pittas ja un esny sis, tada m inistras p irm inin ka s, surengė
su sitikim ą su Addingtonu, Wilberforce’u ir Grenville’u, k a rtu
buvo pakvie sta s ir Smith as. Kai senasis filosofas įžengė į k a m
barį, visi atsistojo. “P rašom sėdėti, d žentelm enai”, — tarė jis.
“Ne, — atsa k ė Pittas, — mes stovėsime, kol J ū s atsisėsite, nes
visi esam e J ū s ų mokiniai."
Sm ithas mirė 1790 metais; jam buvo š e š ia sde šim t septy
neri. Keista, jo mirtis susilaukė palyginti nedaug dėmesio; m a
tyt, žmonės buvo pernelyg su sirū p in ę Pranc ūz ų revoliucijos
įvykiais ir galimais jų atgarsiais Anglijos provincijoje. Sm ithą
palaidojo Canongate ’o bažnyčios kapinėse; ku klu s a ntka p is
skelbia, kad čia guli Adamas Sm ithas, Ta u tų turto kūrėja s.
Su n k u b ū tų sugalvoti amžinesnį paminklą .
IV SKYRIUS
NIŪRIOS KUNIGO MALTHUSO IR

DAVIDO RIČARDO NUO JAU TO S
Greta visuotinės s k u rd o proble mos d a r vienas įkyrus k la u si

mas trikdė Angliją beveik visą aštuonioliktąjį šimtm etį — kiek
žmonių gyvena šalyje. Nerimą kėlė tai, kad n a tū ra lių Anglijos
prie šų Europos kontinente žmonių skaič ius, b ritų akimis, ky
la kaip potvynis, kai Anglijoje, jų įs itikinimu, dėl m enkų iš
teklių gyventojų skaič ius mažėja.
Tai nereiškė, kad Anglija bent kiek tiksliau žinojo, kiek
brit ų gyvena salyne; kaip tikra hipochondrik ė Anglija ėmė ai
manuoti, n etu rėd am a jokių statistinių duomenų. Dar tik a rti
nasi 1801 metai, kai įvyks p irm asis gyventojų su ra šy m a s ir
kai jis bus ap ša u k ta s kaip “galutinis smūgis p a sk u tin iam s
anglų laisvės lik učia m s”. Todėl ligtolinės b ritų žinios apie s a
vo žm onių išteklių būklę p rik lausė nuo statistikų mėgėjų p a
stangų: nuo dr. Price’o, nonkonformistų* dvasininko, vaisti
ninko bei kavos ir arbatos pirklio Houghtono ir Gregory’o
Kingo, pagal profesiją žem ėlapių gamintojo.
Rem damasis d ūm trau kių mokesčių įrašais bei krik što kny
gomis, Kingas 1696 metais apskaičiavo, kad Anglijoje ir Velse
yra apytikriai penki su puse milijono gyvųjų sielų — regis, tai
* N u o v i e š p a t a u j a n č i o s a n g l i k o n ų b a ž n y č i o s a t s k i l ę t ik in t ie j i.
N I Ū R I O S M A L T H US O IR RIČ AR DO N U O J A U T O S 83
buvo n e pap rasta i tikslus jvertinimas. Bet Kingui rūpėjo ne tik

esama būklė. Žvelgdamas į ateit}, jis rašė: “Tikėtina, kad kitą
ka rtą žmonių skaič ius Anglijoje padvigubės m aždaug per atei
nančius šešis šim tus metų, tai yra m ūsų Viešpaties 2300 m e
tais... Dar k a rtą padvigubės, kaip galima tikėtis, per dvylika
arba trylika šim tų metų, kitaip sakant, apie m ū s ų Viešpaties
3500 a rb a 3600 metus. Tada karalystėje gyvens 22 milijonai
gyvųjų sielų... su sąlyga, — apdairiai p ridū rė žem ėlapių ga
mintojas, — kad pasaulis tvers taip ilgai".
Tačiau Smitho laikais Kingo prognozės apie švelniai didė
jantį gyventojų skaičių užleido vietą kitokioms pa žiūroms. Gre
tind am as aštuonioliktojo šimtmečio }rašus apie piniginį d ū m
traukių mokest} su a nkstesniais duomenim is, dr. R ic hardas
Price’as įrodė, kad, palyginti su re sta uracijos periodu*, Angli
jos gyventojų skaič ius su m a ž ė jo 30 procentų. Tokio skaičiavi
mo p a tik im u m a s buvo aiškiai įtartinas, ir kiti tyrėjai ka rštai
ginčijo jo rezultatus. Nepaisant to, dr. Price'o išvados, k u rio
mis jis pats taip tvirtai tikėjo, gana daug kieno buvo laikomos
tikru faktu, nors, atsižvelgiant į to meto politinius inte resus, —
labai nemaloniu faktu. “Gyventojų skaič ia us mažėjim as, — de
javo Williamas Paley, teologas re fo r m a t o riu s ,— yra d idžiau
sia nelaimė, kokia tik gali ištikti valstybę, ir ją atitaisyti turi
būti tiksla s, kurio reikia siekti... pirm iau negu bet kokių kitų
politinių tikslų". Savo įsitikinimais Paley nebuvo vienišas; m i
nistras p irm in ink a s Pittas ja unesnysis netgi išleido naują įs a
ką dėl pagalbos s ku rstan tiem s, specialiai s k irtą d id esniam
gim stam um ui skatinti. Įsake buvo nurodyta vaikams mokėti
dosnias pašalpas, m at Pittui buvo visiškai aišku, kad žmonės,
turintys vaikų, turtina valstybę, net jeigu jų atžalom s lemta
skursti.
Žiūrint šiuolaikinėmis akimis į tas nu om ones dėl gyvento
jų skaič ia us, stebina ne pats svarstymas — mažėja tauta ar
* R e s t a u r a c i j a — l a i k o t a r p i s , p r a s i d ė j ę s p o 1 6 6 0 m ., k a i A n gl ij oje b u
vo a t k u r t a m o n a r c h i j a ir K a r o l i s II t a p o k a r a l i u m i .
84 IV SKYRIUS
ne. Retrospekcija rodo kitą įdomų dalyką — kaip tiksliai kie k

vienas požiūris į gyventojų skaič ia us proble m ą atitinka b e n d
rą filosofiją, kuri tiki gamtos dėsniais, prie žastim is ir p a ža n
ga. Gyventojų skaič iu s mažėja? Tad reikia paskatinti, kad
didėtų, kad “natū raliai” atitiktų tuos švelnius dėsnius, k uriu os
Smithas parodė esant laisvo rinkos ūkio pagrindinia is princi
pais. Gyventojų skaič ius didėja? Labai gerai, nes visi sutinka,
kad gyventojų daugėjimas yra valstybės tu rto šaltinis. Nesvar
bu, kaip dalija mas pyragas, nes pats faktas pa la n ku s optim is
tinėms visuomenės raid os prognozėms. Kitaip tariant, gyven
tojų skaič ia us problematikoje, kaip ji tada s u p ra sta , nebuvo
nieko tokio, kas p a k irs tų žmonių tikėjimą savo ateitimi.
Niekas, regis, neapibendrino šitų optimistinių p ažiūrų taip
naiviai ir taip plačiai kaip Williamas Godwinas. Pam ok slinin
kas ir publicista s Godwinas įsižiūrėjo į jį su pan tį negailestin
gą pasaulį ir, didžiai susikrim tęs, užsisklendė savyje. Bet žvelg
dam as į ateitį, jis regėjo ją šviesią. 1793 meta is jis išleido
knygą Politinis te is in g u m a s (Political J u s ti c e ), kurioje išpei
kė dabartį, bet pažadėjo, nors ir negreit, ate isia nt laikus, k a
da “nebus karų, nebus nusikaltimų, nebus teisingumo a d m i
nistravim o, kaip d a b ar vadiname, ne bu s ir vyriausybės.
Nebebus nei ligų, sielvarto, liūdesio ir pagiežos". Kokia nu o
stabi vizija! Knyga, žinoma, buvo labai maištinga, nes Godwi-
no utopija kvietė į visišką lygybę ir grynia usią a n arch išk ą ko
munizmą: net vedybų s u tartis dėl tu rto nuosavybės turėjo būti
panaikinta. Slaptoji taryba, atsižvelgdama į tai, kad knyga la
bai brangi (egzempliorius kainavo tris ginėjas), nu s p re n d ė ne
traukti a u toriau s atsakomybėn, o aris to k ra tų salo nuose tapo
labai madinga diskutuoti apie pono Godwino bebaimes idė
jas.
Vienas iš tokių salo nų buvo Albury namai netoli Guildfor-
do; juose gyveno senas džentelmenas, kurį nekrologe 1800
metais D žen te lm en o žurna la s (Gentleman's M a g a z in e ) a pi
būdino kaip “e kscentrišką individą pačia tik riausia to žodžio
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR RI ČA RD O N U O J A U T O S 85
re ik š m e ”. Tas ekscentrikas buvo Danielis M althusas, H um e’o

bičiulis ir aistrin gas R ousseau gerbėjas; su p a sta ru o ju jis ne
k a rtą rinko augalus netolimose apylinkėse, vėliau iš Jo gavo
dovanų h e rb a riu m ą ir knygų rinkinį, — kai šis p ra n c ū zų filo
sofas d a r k a rtą pamėgino įgyvendinti savo ragin im us atsisak y
ti turto. Kaip daugelis kitų laisvalaikio nestokojančių, bet s m a l
sių to meto džentelmenų, Malthusas niekuo taip nesidžiaugė
kaip sužadin ančio inte le ktuala us pokalbio galimybe; o p a š n e
kovu jis p a p ra sta i pasitelkdavo savo talentingąjį sūnų, dvasi
škąjį tėvą T h om asą Robertą Malthusą.
Godwino a p rašytasai rojus, savaime su p ra n ta m a , tuojau
tapo svarstym ų objektu, ir senaja m Malthusui, kaip ir buvo
galima tikėtis iš tokio patikla us keistuolio, toji itin protingai
sutvarkyta utopija buvo “prie širdies". Tuo ta rp u ja u n a sis Mal
thu sas nebuvo toks patiklus kaip tėvas. Dar daugiau, d is k u si
jai rutulioja ntis, jis įžiūrėjo vis daugiau neįveikiamų kliūčių,
sk iriančių realiąją žmonių visuomenę nuo tos mielos įsivaiz
duoja m os šalies, kurioje amžinai viešpata uja ramybė ir g au
sa. Kad įtikintų tėvą, s ū n u s detaliai s u ra šė visus savo p rie š ta
ravim us. S ū n a u s idėjos Malthusui pa d arė tokį }spūd|, jog šis
įtikino sū n ų tezes iš spausd inti ir pateikti visuomenei.
Šitaip 1798 meta is nepasirašytas dešimties tū kstan čių žo
džių tra k ta ta s išvydo pasaulį. J is vadinosi A p y br a iža apie g y
ventoją ska ič ia u s principą, kaip busim osios v isu o m e n ė s to
bulinim o vei ksnį (An E ssa y on the Principle o f Population as
It AJJects the Future Im p ro ve m e n t o j Society). Veikalui p a s i
rodžius, vienu ypu į šipulius subiro visos tuščios viltys, kad
visata yra harm onin ga. Vos keliais pusla piais ja u n a sis Mal
th u sas išm ušė žemę iš po kojų savimi pate nkin tiem s to meto
mąstytoja ms ir vietoje pažangos nupiešė skurdžio s, n iū rios ir
a tšiaurio s ateities paveikslą.
Apybraiža teigė, kad pati gyventojų skaič ia us kitimo p r i
gimtis turi tendenciją prale nkti visų gyvenimo reik m enų kie
kį. Dar toli gražu nepasie kusi aukšte snio lygio visuomenė p a
86 IV S KYRI US
kliūva į beviltiškus s p ą s tu s — žm onių re pro duk cija neišven

giamai veda žmoniją į tikros žūties pra ra ją . Užuot su k u si į
Utopijos šalį, žmonija savo likimo yra visiems la ik am s p a
sm erkta beviltiškoms grumtynėms ta rp godžių vis daugėjan
čių b u rn ų ir nie kados visų nepatenkinančio Gamtos aruodo,
nors ir kaip stropia i bešniuk štinėtu m tame aruode.
Nenuostabu, kad Carlyle'is, p e rskaitęs Malthuso kūrinį,
ekonomikos teoriją pavadino “niū riuoju mokslu", o vargšas
Godwinas skundėsi, jog Malthusas š im tus pažangos šalinin kų
pavertė reakcionieriais.
Vienu prib loškia nčiu intelektualiu sm ūgiu M althusas s u

griovė visas savimi pate nkin to ir patogia pa žanga įtikėjusio
amžiaus viltis. Bet lyg to dar n e paka k tų — tuo pačiu metu da r
vienas visai kitokio kirpim o mąstytojas lik usio m s aštu on io
liktojo am žia us pabaigos ir devynioliktojo am žiaus pradžio s
n u sira m inim o n uota ik om s rengė coup de grace*. T ik ra s lai
mės vaikas biržos b rok eris Davidas Ričardo n e tru k u s baigs
ekonomikos funkcionavimo teoriją, kuri, n ors ir ne taip staiga
kaip Malthuso, bet tyliai pasklis pasaulyje, gria ud a m a Smitho
atvertą gerovės vaizdą.
Tai, ką nustatė Ričardo, buvo n uo s p re n d is vis uomenės te
orijai, teigiančiai, kad kiekvienas narys drauge su visais kyla
pažangos laipteliais aukštyn. Priešingai negu Sm ith as, R ič ar
do matė, kad tie laipteliai įvairioms klasėm s veikia s k irtin
g a i — vieni su triumfu ropščiasi į pačią viršūnę, o kiti, pakilę
vos kelis žingsnelius, vėl bloškiami atgal į papėdę. Dar blo
giau — tie, kurie suk a tų laiptelių ran ken ą, a p sk rita i nie kur
nejuda, o daugia usia laimi tie, kurie nė piršto nepajudin a. Jei
toliau, plė todami metaforą, pažvelgtume į tuos, kurie artėja
prie viršūnės, pamatytume, jog ir jie tenai nesijaučia gerai;
vyksta nuožmi amžina kova dėl saugios vietos ant laiptelių.
• C o u p d e g r d c e į p r a n c . ) — g a i l e s t i n g u m o ki r t is ; j u o r i t e r is n u t r a u k
d a v o m ir t i n a i s u ž e i s t o d r a u g o k a n č i a s .
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R I ČA RD O N U O J A U T O S 87
Sm ithas visuomenę laikė didele šeima, o Ričardo ją suvokė

kaip iš vidaus susiskaidžiu sią stovyklą; ir nere ikia stebėtis,
kodėl jis regėjo ją būtent tokią. Praėjus ketu ria sdešim čia i m e
tų po T a u tų turto pasirodymo, Anglija ja u buvo skilusi \ dvi
p rie šišk a s frakcijas: kylančius p ra m o nin ink us, užsiėm usius
savo fa brik ais ir s u s ir ū p in u siu s socialiniu prestižu bei teise
būti atstovauja mie ms parlamente , ir didžiuosius žemvaldžius,
turtingą, galingą ir įsitvirtinusią a ris to kratiją , kuri žvelgė }
jžūlių n o u v ea u x riches* brovim ąsi ir piktinosi.
Žemvaldžiai ant kapitalistų niršo ne dėl to, kad šie “darė
pinigus". Pasipiktinim ą kėlė atkaklus p ra m o n in in k ų tvirtini
mas, esą mais to kainos per didelės. Mat n e tru k u s po Sm itho
Anglija, lig tol ilgai e ksporta vusi javus, buvo priversta pirktis
g rūdų iš užsienio. Nors dr. Price’as pliauškė, kad n e tru k u s
Anglijos gyventojų skaič ius labai labai s um ažės, būten t dėl
gyventojų gausėjimo grūdų poreikis viršijo pasiūlą, ir kviečių
bušelio kain a pakilo k eturgub ai. Kylant kain oms, didėjo ir
žemės ūkio pelnas. Štai Rytų Lotijos (E ast Lothian) fermoje,
Škotijoje, pelnas ir renta kartu s u d arė 56% investuoto k a p ita
lo; kitoje trijų šim tų a k rų fermoje, tipiškame vidutinio dydžio
ūkyje — peln as 1790 m. buvo 88 sv.st., 1803 m. — 121 sv.st.,
o dar po dešim ties metų — 160 sv.st. Apskritai visoje šalyje
žemės re nta per 20—25 metus padidėjo m ažiausia i dvigubai.
J a v a m s taip s m ark ia i brangstant, verslū s prekeiviai ėmė
pirkti kviečius bei k u k u rū z u s užsienyje ir gabenti ju o s j šalį.
Savaime s u p ra n ta m a , kiekvienam žemės savininkui tai kėlė
rim tą nerim ą. Aristokratijai žemės ūkis buvo ne vien gyveni
mo b ū da s, bet ir verslas, didelis verslas. Pavyzdžiui, 1799 m.
Lincolnshire’o grafystės Reevesby’o dvare serui J o se p h u i Bank-
sui prir eikė net dviejų k a m b a rių raštinei įrengti. J is perskyrė
ju os nedegama siena ir geležinėmis durim is ir didžiavosi, kad
prireikė šimto p en kiasdešim t šešių stalčių visiems ūkio p o
* N o u u e a u r l c h e (p r a n c .) — p a ž o d ž i u i : n a u j a s i s t u r t u o l i s : s t a i g i a i p r a
turtėjęs n au jok as.
88 IV SKYRIUS
pieriam s iš skirstyti. Nors šis žemvaldys gyveno savo žemėje ir

mylėjo ūk}, no rs kasdie n susitikdavo su savo n u o m in ink a is ir
dalyvaudavo s v arsta n t ja vų sėjo m ain as bei įvairių trą š ų n a u
dingumą, jis ne pam iršdavo, kad jo pajam os p riklau so nuo d e r
liaus kainų.
Štai kodėl į pigių užjūrio javų s ra u tą negalėjo būti žiū rim a
abejingai. Žemvaldžių laimei, priem onės kovai su tokia gre
siančia bėda buvo čia pat, po ra n ka . V iešpata udami p a rla
mente, dvarų savininkai papra sč ia u siai apsiš arvavo ju o s gi
nan čia teisine protekcionizm o sistem a. J ie išleido G rū d ų
įsta tymus, ku ria is nusta tė pa sla n kia s m uitų rinkliavas įveža
m ie ms javam s; kuo mažesnė įvežtinių ja vų kaina, tuo didesnis
muitas. Šitaip buvo s u k u rta s bū das neįsileisti į Anglijos rin k ą
pigių kviečių.
Bet atėjus 1813 m eta m s, padėtis p a sida rė nebevaldoma.
Vienu metu sutap o p ra s ta s derlius ir k a ra s su Napoleonu, ir
javų kainos pakilo iki badmečio lygio. Kviečiai buvo p a rd a v i
nėjami ja u po 117 šilingų už kvoterį* — m aždaug 14 šilingų
už bušelį**. Taigi bušelis kviečių kainavo d u k a rt tiek, kiek
da rb in in k a s u ždir bdavo p e r sa va it ę (kad geriau įsivaizduotu
me, palyginkime tai su a ukščiausia kviečių kaina Amerikoje
ligi šio am žiaus aštuntojo dešimtmečio: 3,50 dolerio už bušelį
1920 metais, kai vidutinis savaitės atlyginimas s u d arė tais
metais 26,00 dolerių).
Nėra abejonių, tai buvo fa ntastišk a g rū dų kaina, ir šaliai
iškilo gyvybinis k la usim as, ką daryti. P a rla m e nta s gerai ištyrė
padėtį ir pa d arė išvadą, kad muitai užsienio jav am s turi būti
d a r padidinti! S a m p ro tau ja m a buvo taip: padidėjusios ka inos
ims veikti kaip paskata, po kurio laiko p adid ės kviečių augi
nim as Anglijoje.
* Kvoteris ( ą u a r t e r — a n g į. ) — tr ad ic in is a nglų g r ū d ų s a ik a s . Kvole-

rį s u d a r ė 8 b u š e l i a i .
** B u š e l i s (b u s h e l — a n g į . ) — t r a d i c i n i s a n g l ų g r ū d ų ir v a i s i ų s a i k a s ,
m a ž d a u g 3 6 , 4 lit ro. J į s u d a r ė 8 g a lo n a i.
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R IČ A RD O N U O J A U T O S 89
Šito p ra m o n in in k a m s buvo ja u per daug. Priešingai nei

žemės savininkai, kapitalistai geidė pigių grūdų, nes nuo maisto
kain ų labai priklausė atlyginimai, k uriuo s Jie turėjo mokėti
da rb in in k a m s. Pram on inin kai kovėsi dėl pigesnio m ais to ne
dėl h u m a n is tin ių motyvų. Žymus Londono b a n k in in k a s Ale-
xanderis Baringas parlam ente pasakė, kad “sam d o m aja m d a r
binin kui ta s pats, ar kaina b us 84, ar 105 šilingai už kvoterį,
jis tu rės duo no s riekę ir pirm uoju , ir a n truo ju atveju”. B arin
gas tuo norėjo pasakyti, kad ir kokia būtų d uo no s kaina, d a r
binin kas tu rės gauti atlyginimą, p a k a n k a m ą n u sip irk ti d u o
nos, bet vien tik duonos. O tiems, kurie m oka m okesčiu s nuo
sam d os s u m ų ir siekia pelno, yra didelis s k irtu m a s , ar j a
vai — ir atlyginimai — kainuoja daug, ar mažai.
Verslininkai organizavosi; pa rla m e nta s buvo užversta s p e
ticijomis, k u rių dar nie kada negauta tiek daug. Iš nuotaik ų
šalyje d a rė si aišku, kad, geriau n epasvarsčius, skelbti na uju s
G rūdų įsta ty m us ir did esnes javų k ain as neb ūtų išmintinga.
Abejuose — B endruom enių ir Lordų — rū m u o s e buvo s u d a r y
tos naujos komisijos, ir s p re n d im a s laikinai atidėta s. Laimė,
po metų Napoleonas buvo su m u šta s , ir grū dų kain os vėl n u
krito iki norm ale snio lygio. Kokią politinę galią tebeturėjo žem
valdžių klasė, galime sprę sti iš to, kad tik po trisdešim ties
metų G rū dų įs tatymai galutinai buvo išbra u kti iš {statymų s ą
vadų ir pigūs javai galėjo būti laisvai }vežami | Didžiąją B rita
niją.
N esunku su p ra sti, kodėl Ričardo, ra šęs pačiame to krizės
laikota rpio v id u ry je ,} ekonomikos pro blem as žiūrėjo kitaip ir
daug pesim istiškiau negu Smithas. Sm ith as žvelgė | pasaulį ir
matė ja m e didelę santarvę; Ričardo regėjo a štrų konfliktą. T a u
tų turto autoriu i buvo p a kan ka m a i argum entų tikėti, k ad mie-
laširdingoji Apvaizda kiekvieną apdovanos ja m d e ra m a dali
mi; domia ja m biržos brokeriui, rašiu siam puse amžiaus vėliau,
ne tik visuom enė buvo suskilusi į n e suta iko m a s grupes, bet
rodėsi neišvengiama, kad ir teisusis konflikto la imėtojas —
90 IV SKYRIUS
sun kiai triū sia ntis p ra m o n in in k a s — praloš. Mat Ričardo b u

vo jsitikinęs, jog vienintelė klasė, k u ri tik rai gali turė ti n a u
dos iš vis uomenės pažangos, yra žemvaldžiai — kol jie d a r ga
li valdyti g rū d ų kainas.
“Žemvaldžių inte re sai visada yra priešingi bet k u rio s kitos
vis uom enės kla sės inte re sams", — ra š ė Rič ardo 1815 metais,
ir šia vie nareik šm e išvada ne paske lbta sis k a ra s buvo p r ip a
žinta s le m ia m a stiprėja nčios rink os sistem o s politine kova.
Atvirai ap ibrė ž u s tok| prie šišku m ą, galutinai išnyko n e pagris
ta viltis, k ad šis pa sa u lis galėtų būti geriausias iš visų [m ano
mų. D abar atrodė, kad jei visuomenė n enu sk e n d o M althuso
num atytam e tvane, ji bu s suplėšyta | gabalus Ričardo k la stin
gų ju d a n č ių laiptų.
Turim e [dėmiau pasiž iū rėti } niūriojo dvasiš kio ir s k ep ti

škojo biržos brokerio didžiuli ne rim ą skleidžia nčia s idėjas.
Bet p irm iau s ia pažvelkime | ju os pačius.
S u n k u b ū tų [sivaizduoti du žmones, kurie savo kilme ir
tolesne k a rje ra sk irtų s i labiau negu M althusas ir Ričardo. Malt
husas, kaip žinome, buvo ekscentriško Anglijos vid urinės k la
sės a ukšte snio jo sluoksnio airio sū n u s; Ričardo buvo iš Ola n
dijos imigravusio žydų pirklio ir ba nk inin ko s ū n u s. Į filosofiją
linkusio tėvo p riž iūrim a s M althusas buvo nuosekliai re ngia
m as stu dijom s universitete (vienas iš M althuso repetitorių p a
teko | kalėjimą, m at pareišk ė vilt}, kad p ra n c ū zų revoliucionie
riai įsiverš } Angliją ir u ž k aria u s ją); Ričardo, vos keturiolikos
metų sulauk ęs, pradėjo dirbti pas tėvą. M althusas visą savo
gyvenimą paskyrė a kade m in iam s ty rimam s; jis buvo p irm as is
profesio nalu s ekonomis tas, dėstantis koledže, kur} Rytų In di
jo s bendrovė }kūrė Haileybury savo ja u n ie m s a d m in is tra to
ria m s mokyti; Ričardo, sulauk ę s dvidešimt dvejų metų, ėmėsi
s ava ra nk iško verslo. Malthusas n ie kada nebuvo turtuolis; tu
rė d a m a s dvidešimt šešerius metus Ričardo ja u buvo fina nsiš
kai n e prikla uso m as, o 1814 metais, kai, s u lau kę s k e tu ria s d e
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R I Č AR D O N U O J A U T O S 91
šim t dvejų, p a sitra u k ė iš aktyvios veiklos, turė jo turto, kurio

vertė buvo ta rp 500 000 ir 1 600 000 svarų sterlingų.
Bet, n o rs tai kiek ir keistoka, m ok slinin kas M althusas d o
mėjosi re a la u s pasaulio faktais, o verslo žmogus Ričardo —
teorija; verslinin kui rūpėjo vien neapčiuopia mi dėsniai, p r o
fesorius nuogąstavo, a r tie dėsnia i atitinka tik rąjį pasaul{.
Pagaliau b ū te n t M althusas, kurio paja m os buvo kuklios, gynė
tu rt ing uo siu s žem valdžius, o Ričardo, tu rtuolis ir vėliau pats
ta pęs žem ės savininku, priešingai, — kovojo prie š j ų inte re
sus.
Kaip nevienodi jie buvo kilme, iš sim okslinim u ir profesine
k arjera, taip visiškai skirtingai buvo ir priimam i. Vargšo Mal-
th uso pa dėtį n u sako jo biografo J a m e s o Bonaro žodžiai: “Tuo
metu jis buvo labia usia i įž eidinėjamas žmogus. Pats B o n ap a r
tas nebuvo d id esnis už jį žmonijos p rie šas. Publikos akyse tai
buvo žmogus, ginantis ra u pus, vergiją ir vaikų žudymą; žm o
gus, siūlantis panaikin ti n e m ok am as sriub a s, u ž d ra u sti a n k
styvas vedybas, nebeteikti p arap ijų išm okų varg šam s ir k uris
‘buvo toks įžūlus, kad pa m o k slau d a m a s apie pra žūtin gus šei
mų kū rim o pavojus, pats drįso vesti’". “Nuo pat p r a d ž i ų , —
ra šo B onaras, — M althusas nebuvo ignoruojamas. Iš tisus tr i s
dešim t m etų liete liejosi jo teiginių paneigimai".
Ir visi įžeidinėjimai buvo skirti žmogui, k u ris kvietė p a
saulį į “dorovinį susila ik ym ą ”. Žinoma, M althusas nebuvo nei
šventuolis (pagal to meto s tand a rtus), nei, be abejo, koks žm o
gėdra. Tiesa, kad jis ragino panaikin ti pagalbą vargšam s ir
net p areiškė, kad nereikia remti nam ų statybos darbo žm onių
kla sėms. Bet visa tai jis darė giliai širdyje tu rė d a m a s kaip tik
vargingųjų kla sių tikru osius in te re sus, ir iš esmės jo pažiūros
buvo kai ku rių šiuola ikinių socialinių teoretikų pa žiū rų p rie
šybė, kai šie abejingai aiškino, esą vargšams turi būti leidžia
ma ram ia i mirti mie stų gatvėse.
Taigi M althuso pozicija buvo ne taip b ešird išk a, kaip iki
k ra š tu tin u m o logiška. Pagal jo teoriją didžiausias pasaulio
92 IV SK YRI US
rū pe stis yra tai, kad jam e per daug žmonių, o visa, kas galėtų
pa sk a tinti “ankstyvą sueit}”, tiktai did in a bendrąj} žmonijos
sk u rd ą . Žmogus, k uriam “nėra jokio s laisvos užuobėgos ga
lingojo Prigimties kumščio akivaizdoje”, gali būti palaikom as
la bdara; bet jei jis dėl to dauginsis, toji la b d a ra te bus u ž m a s
kuota s žiauru m as.
Tačiau logika ne visada bū na populiari, ir tas, k u ris rodo
niūrią visuomenės ateit}, vargiai gali tikėtis visuotinio p rip a ž i
nimo. J o k ia kita d ok trin a nebuvo taip plūstam a; Godwinas
paskelbė, kad “tikrasis pono Malthuso rašin io tik sla s yra Įro
dyti, kokia s pražūtingas klaidas d aro tie, kurie siekia apgal
votai ir iš esm ės tobulinti žmonių visuomenę". Tad n e n u o sta
bu, kad } Malthusą buvo žiūrima kaip } nepageid autiną tarp
padoriai m ąstan čių žmonių.
Tuo ta rp u Ričardo fo rtū na šypsojosi nuo pat pradžių. Gi
męs žydų šeimoje, jis n u tra u k ė ry šiu s su Ja, ta po krik ščio niu
unitaristu*, kad galėtų vesti kvakerių** merginą, k u rią buvo
įsimylėjęs. Tais laikais tolerancija nebuvo visuotinis re iški
nys, anta i jo tėvas turėjo p rekia uti toje biržos vietoje, k uri
buvo vadinam a Žydų taku, bet Ričardo pasiekė ir atitin kam ą
socialinĮ statu są , ir platų asmenin} pripa ž inim ą bei pagarbą.
Antroje gyvenimo pusėje, ja u b ū d a m a s B end ru om enių rū m ų
narys, jis buvo pakvie stas kalbėti abejų rū m ų pu s ių vardu.
“Aš netu riu iliuzijų, — pasak ė j i s , — jog Įveiksiu nerimą, k u
ris apim a m ane kiekvieną kartą, kai išgirstu savo pa ties b a l
s ą .” Vienas jo am žininkas tą balsą a pibūdino kaip š iu rk š tų ir
rėksmingą, kitas — kaip švelnų ir malonų, n o rs ir n e p a p r a
stai aukštą; kaip ten bebuvę, Rūmai visada Įdėmiai šito balso
klausydavosi. K arštais ir logiškai neprie kaištingais aišk in i
* U n i t a r i s t a l ( u n l t a r i a n s — a n g į . ) — k r i k š č i o n i ų b a ž n y č i o s n a r ia i , k u
rie a t m e t a T r e j y b ė s s a m p r a t ą ir tiki , k a d D i e v a s y r a v i e n a s a s m u o .
** Kvakerlai [ ą u a k e r s — an gį.) — k r ik š č io n iš k o s B ičiulių b e n d r u o m e
n ė s n a r i a i, k u r i e vie to j f o r m a l i ų b a ž n y t i n i ų a p e i g ų r e n g ia n e f o r m a l i u s
s u s i t i k i m u s ir b e Iš ly gų n e p r i p a ž | s t a p r i e v a r t o s b e i k a r o .
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R I Č A R D O N U O J A U T O S 93
mais, ig n oruo da m a s pavienių faktų a tsitik tinu m us ir s u site lk

d am as ties baziniais visuomenės sąrangos dalykais, “ta rs i pats
būtų atėjęs iš kitos p la n e to s”, Ričardo pagarsėjo kaip žmogus,
lavinantis B en dru om e n ių rūm us. Netgi jo r a d i k a l u m a s — jis
buvo atsidavęs žodžio ir s u sirin k im ų laisvės š a linin kas ir p a r
lamenta rų korupcijos bei katalikų persekiojimo p rie šin in kas —
nepakenkė ja m re iškiam ai pagarbai.
Abejotina, ar jo ištikimieji šalininkai daug suvokė, ką p e r
skaitė, nes nė ra ekonomisto, kur} s u p ra sti b ū tų s u nk iau negu
Ričardo. Bet n ors te kstas buvo keblus ir pain us, jo p ra s m ė
aiški: kapitalistų ir žemvaldžių inte resai n esutaiko m ai p rie
šiški, o žemvaldžių inte resai visuomenei žalingi. Todėl, kiek
Ričardo su pra tę, kiek ne, pra m on inin ka i pa sirink o jį savo tri
būnu: jų intereso dėka politinė ekonomija tapo tokia po p u lia
ri, kad n a m ų ponios, s am dy da m o s guvernantes, ėmė te ira u
tis, ar šios galinčios dėstyti va ikams jo s p rincipus.
Kol e k on om istas Ričardo žengė kaip dievaitis (nors iš tik
rųjų jis buvo itin ku klu s ir drovus žmogus), M althusas buvo
n u s tu m ta s į žemesnį statusą. J o apybraižą apie gyventojų s k a i
čių žmonės skaitė, ja žavėjosi, o p asku i vėl ir vėl ją neigė: ir
tas neigimo aistring um a s akivaizdžiai liudijo Malthuso s tu d i
jos galią. Taigi Ričardo idėjos buvo k arštai apta ria m os, o Mal
thuso indėlis į ekonomik os m okslą — išsk yrus apybraiž ą apie
gyventojų skaič ių — susilaukė tik pala nkio s tolerancijos a rb a
buvo visai ignoruojamas. Mat Malthusas jautė , kad vis kas š ia
me pasaulyje negerai, bet visiškai nesugebėjo pateikti savo
arg um entų aiškiai ir logiškai. J is buvo toks eretiškas, kad
teigė, jog gamybos s m ukim a s, depresija, “visuotinis pris o tin i
mas", kaip jis sakydavo, gali kelti rūpesčių visuomenei; R ič ar
do be vargo įrodė, kad ši mintis yra a b su rd išk a . Kaip a p m a u
du šiuola ik in ia m skaitytojui! Intuityvusis M althusas rėmėsi
vien fakta is ir puik ia i nuja utė rim tas proble m as, bet jo aišk i
nimai su painia is pavadinim ais neturėjo jokių galimybių Įveikti
94 IV S KYRI US
kandaus biržos brokerio, kuris pasaulį traktavo vien kaip didelį

ab strak tų mechanizmą, talento.
Todėl jiedu ginčydavosi dėl visko. Kai Malthusas 1820 m e
tais pa skelbė savo Politinės ekonom ijos princi pu s (Principles
oj Political Economy), Ričardo nepasibodėjo surašyti daugiau
kaip 220 pusla pių pasta bų, kad nurodytų gerbiamo dvasin in
ko įrodinėjimų klaidas, o Malthusas būtinai suko iš kelio s a
vo knygoje, kai tik atsirasdavo proga parodyti klaidingą arg u
mentaciją, kuri, Jo įsitikinim u, buvo bū dinga Ričardo
pažiūroms.
Keisčiausia, kad ju odu buvo artim i bičiuliai. J ie s u sipa ž i
no 1809 metais, kai Ričardo laikraštyje Morning Chronicle
paskelbė cilką m eistriškų laiškų dėl a ukso lydinių kainos, o
paskui s utriušk ino tokį poną Bosanąuet, k uris buvo toks ne
atsargus, jog išdrįso aiškinti priešingai. Pirma J a m e s a s Mil-
lis, o pasku i ir M althusas susirad o tų la iš kų autorių, ir tarp
trijulės užsimezgė draugystė, kuri tru ko iki jų dienų p a bai
gos. J ie nuolat susirašinėjo ir sukę ap suk ę lankė vienas kitą.
“Jie drauge ieškojo Tiesos, — ra šė tų metų rašytoja Maria Ed-
geworth savo žaviame dienoraštyje, — ir guviai džiaugdavosi
ją radę, nepaisydami, kuris tai pa darė p irm a s is .”
Ne visada tai buvo rim tos diskusijos, jie buvo gyvi žmonės.
Malthusas, a r laikydamasis savo paties teorijos, ar dėl kokių
kitų priežasčių, vedė vėlai, bet visada mėgo su sib ū rim u s. Kai
jis mirė, vienas iš pažįsta m ų taip apib ūdin o jo gyvenimą Rytų
Indijos koledže: “Prislopinti ja u n ų žmonių juokeliai, išorinė
pagarba, retk arčia is pamaištavimai; ja u n o s panelės, š a u d a n
čios iš lanko; keistas profesoria us perso m a n dagum as... ir
truputį senam adžių susib ū rim ų v asaros vakarais pala im a —
viskas pasibaigė".
Feljetonistai lygino jį su šėtonu, bet M althusas buvo a u k š
tas, gražus švelnios sielos vyras; studentai, jam negirdint, va
dino jį “Tėvuku". J is turėjo vieną savotišką defektą — iš savo
proprosenelio buvo paveldėjęs skeltą gomurį, todėl kalbėjo
labai neraiškiai; ypač p ra s tai ta rdavo raidę 1, ir žmonėse kla i

džiojo lin ksm as pasakojim as, kaip jis vienai kurčia i ir įžymiai
ledi šaukė į klausom ąjį ragelį: “Gal ledi galėtų aplankyti Kil-
larney’o m alū nus?" Dėl šio defekto bei jo pavardės asociacijų
su gyventojų perte kliaus idėja viena Jo p a žįstam a rašė:
Aną savaitę svečiavosi filosofas Malthusas. Aš p a rink a u ja m

malonią nevedusių žmonių draugiją... jis yra gero c h a r a k
terio vyras ir, jei tik nėra kokių n ors gim stam um o pa did ė
jimo požymių, labai paslaugus kiekvienai damai... Malthu
sas yra tik ras m oralė s filosofas, ir aš beveik sutikčiau
kalbėti taip ne ra iškiai, jei tik sugebėčiau galvoti ir elgtis
taip išmintingai.
Ričardo irgi mėgdavo nam uose atsipalaiduoti; plačiai p a

garsėję buvo jo pusryčiai, ir, regis, jis buvo itin susižavėjęs
šaradomis*. Panelė Edgeworth savo knygoje G y ve n im a s ir raš
tai perteikia vieną tokios š arad o s ratą:
d abita — p. Sm ithas, p. Ričardo, Fanny, H arrie t ir Maria,

vaizduoja gaidį. Tie patys ir tos pačios kruopščiai š u k u o
j a s i. P. Ričardo, vienas pats pasipūtęs eina, dabita, la
bai juokinga.
J is buvo n e p aprasta i talentingas vers linin kas. “Tale nta s

turtėti, — rašė jo brolis, — nėra pernelyg vertinamas, bet gal
jokioje kitoje srityje ponas R. neparodė tokių retų sugebėjimų
kaip versle. J o a bsoliutu s susigaudymas verslo vingrybėse,
stebėtinai greitas operavim as skaičiais, jo sugebėjimas be j o
kių m a to m ų pasta ngų susitvarkyti su savo didžiuliais s a n d ė
riais, jo blaivumas ir sveikas protas — visos šios savybės įga
lino jį toli aplenkti visus a m žin in kus fondų biržoje." Seras
* Š a r a d a Ip ra nc . — c h a r a d e ) — ž a id im a s , k u r ia m e reikia a tsp ė ti u ž
m i n t ą ž o d į , ka i ta s ž o d i s a r b a j o d a l y s v a i z d u o j a m i n e d i d e l e s c e n e l e .
96 IV SKYRIUS
J o h n a s Bowringas vėliau teigė, kad Ričardo sėkmė rė mėsi s u

pratim u, jog žmonės apskritai linkę perdėti įvykių re ikšm in
gumą. “Todėl jei, pavyzdžiui, biržoje būdavo priežastis k ursui
trup utį kilti, jis pirkdavo akcijas, nes buvo tik ras, kad k u rs a s
nepagrįstai kils da r labiau, ir Jis gaus pelno; o kai akcijų k u r
sas krisdavo, jis ja s parduodavo, nes žinojo, jog nerim as ir
panika n u m uš tą k u rs ą daug žemiau, negu aplinkybės reika
la u tų .”
Juodviejų su Malthusu draugija iš tiesų buvo ta rsi aukštyn
kojomis suko m p on uo ta — teoretizuojantis biržos b ro keris ir
p ra k tiš k a sis teologas; ji buvo juo labiau kurioziš ka, jei pridė
sime, kad teoretikas pinigų pasaulyje jautė si kaip namuose, o
faktų ir skaičių mylėtojas tenai visiškai nesiorientavo.
Napoleono k a rų metais Ričardo įėjo į sindikatą, ku ris iš
iždo įsigijo vyriausybės vertybinių popie rių ir po to platino
juos žmonėms. Ričardo ne k a rtą darė pasla ugas Malthusui, o
vieną ka rtą atsivedė jį pasirašyti nedidelio paketo obligacijų,
kurio s davė kunigui šiek tiek pelno. Waterloo mūšio išvakarė
se Malthusas pakliuvo į tipiš ką “buliaus" padėtį* fondų biržo
je, ir toji įtampa jo nervams pasir odė per didelė. J is pa ra šė
laišką Ričardo, ragindamas šį “pasinaudoti dar tebesančia p ro
ga realizuoti tą nedidelį manosios dalies pelną, ku rį jū s buvo
te toks m alo nus man pažadėti... jei tai tik nėra neteisinga ar
nepatogu”. Ričardo pakluso draugui, bet, s k atin am a s s tip re s
nės profesionala us biržos perpirklio nuojautos, pats m a k si
maliai pasin audojo “b ulia us” padėtimi. Wellingtonas nugalė
jo; Ričardo pelnė didžiulę sum ą, o vargšo Malthuso dėl
neapdair um o niekas negalėjo paguosti. Tuo ta rp u Ričardo dva
sišk a m tėvui lyg ta rp kitko rašė: “Aš laimėjau tiek daug, kiek
* V e r t y b i n i ų p o p i e r i ų p r e k i a u t o j a i f o n d ų b i r ž o j e s k i r s t o m i į “b u li u s" ir
“l o k i u s ”; “b u lia is " v a d i n a m i tie a k c ij ų p r e k e i v ia i , k u r i e t i k i s i j ų k u r s o
k i l i m o ir t o d ė l s u p e r k a Jas, k a d v ė li a u p a r d a v ę g a u t ų p e l n o . “Lokiai"
yr a b e s i t i k i n t y s a k c ij ų k u r s o k r i t i m o , to d ė l j a s p a r d u o d a , v ė l i a u k e
tindam i supirkti kur kas m a ž e sn ė m is k ain om is.
tik galėjau tikėtis a r geisčiau laimėti kylant k u rsu i. Toji p a

skola davė m an didelį pelną... D abar truputį apie sen ąją m u d
viejų problemą", — ir jis vėl pasinėrė į dis ku siją apie teorinę
prekių kain ų kilimo reikšmę.
J ų ne siliaujanti diskusija laiškais bei susitikinėjant tęsėsi
iki 1823 metų. Paskutinia ja m e laiške M althusui Ričardo rašė:
“Savo darbą, m ano b ra n gu sis Malthusai, aš Jau atlikau. Kaip
įpra sta diskutuojantiem s, m ud u kiekvienas po daugybės gin
čų likome su savo nuomone. Bet šie ginčai niek ada nežalojo
m ū sų draugystės; ir aš visai nenorėčiau, kad jū s su m ano
nuomone sutiktu m ėte labiau, negu aš sutinku su jū s iš k e ”. Tais
metais jis staiga mirė, sulaukęs p en kiasdešim t vienerių; Mal
th usui d a r buvo lemta gyventi iki 1834 metų. Štai Jo nuomonė
apie Ričardo: “Nieko, išskyrus savo šeimą, aš nemylėjau la
bia u nei jį".
Malthuso ir Ričardo nuomonės skyrėsi beveik visais k la u

simais, bet dėl Malthuso teiginių apie gyventojų skaič ių ginčų
nekildavo. Savo garsiojoje 1798 metų Apybraiž oje Malthusas,
atrodė, ne tik visiems laik am s atskleidė šią proble mą, bet ir
da ug ką paaiškin o apie žiaurų, nesibaigiantį, Anglijos vis uo
menę persekio jantį sk u rd ą . Kai kurie kiti tyrėjai taip pat, no rs
ir miglotai, suvokė ryšį ta rp gyventojų skaič ia us ir s k u rd o, ir
t u o metu p o pu lia rus buvo abejotinas pa sa k ojim a s apie salą
n etoli Čilės, kurioje toksai J u a n a s F ernandezas paleido pora

ožkų, kad ka da nors vėliau prireik us tose vietose ra s tų m ė
s o s P o kiek laiko aplankęs salą ir pamatęs, kad ožkų p ris i
d a i l i n o be skaič ia us, jis įkurdino ten ir pora šun ų, kurie taip
p.H dauginosi ir medžiojo ožkas. “Šitaip, — rašė autorius, dva

s i n t a s i s tėvas J o se p h a s Townshendas, — vėl buvo atstatyta p u
s i . i i i s v y r 'a. Iš dviejų biologinių rūšių pirmoji, silpnesnioji, tu-
i c | <> s u m o k ė t i skolą gamtai; o aktyvioji ir stiprioji savo gyvastį
iš 1,.iujjoĮo". Ir pridūrė: “Žmogiškųjų būtybių skaič ių reguliuo-

|.i m . i l s t o kiekis".
98 IV SK YRI US
Gamtoje turi būti išlaikyta pusiausvyra, — teigė ši p a ra dig

ma, — bet jo s d a r nepakako padaryti ga lutinėms tri u š k in a n
čioms išvadoms, kurias, sp re n d žia n t šią teorinę proble mą,
galėjai numanyti. Tai liko padaryti Malthusui.
J is pradėjo nuo susižavėjimo grynai s k aitm eninėm is gali
mybėmis, k urio s glūdėjo dvig ubin im o idėjoje. J o s u p ra tim ą
apie stu lb in ančią dauginimosi galią gausiai pala ik ė kiti, vėles
nieji tyrėjai. Vienas biologas apskaičiavo, kad kiekviena gyvu
lių pora, k a sm e t atsivedanti dešim t p o rų palikuonių, per dvi
dešim t m etų s u sila u k tų 700 000 000 000 000 000 000
palikuonių; o Havelockas Ellisas pateikė pavyzd} apie vieną
sm ulk utį organizmą, kuris, be kliūčių daug ind am asis, iš vie
nos mažytės savo gyvasties per trisd e šim t die nų pagam in tų
masę, milijoną k a rtų didesnę už Saulę.
Tačiau m ū s ų tiksla m s tokie pavyzdžiai apie gamtoje glū
dinčią vaisingumo galią yra beprasm iai. Esm inis k lausim as
yra toks: kiek stipri norm ali re pro du kcin ė žmonių galia? Mal
th u s as pa darė prielaidą, kad žmogiškosios būtybės linkusio s
padvigubinti savo skaičių per d vid ešim t p e n k e r iu s metu s.
Tiems laik am s ši prie la ida buvo palyginti nuosaiki. J i reiškė,
kad vidutinė šeima turėtų būti iš šešių žmonių, k u rių du m ir
tų nesula ukę vedybinio amžiaus. Pasitelk dam as Amerikos d uo
menis, M althusas įrodė, kad gyventojų skaičius tenai per p r a
ėjusius pusantro šimto metų padvigubėjo kas dvidešimt penkeri
metai, o kai kurio se miškingose vietovėse, k u r gyvenimas b u
vo laisvesnis ir sveikesnis, net kas penkiolika metų!
Šitą žmonijos dauginimosi tendenciją (įrodinėjimui neturi
re ik šm ės, ar žmonių skaič ius padvigubėja per dvidešimt pe n
kerius, a r per pen kiasd ešim t metų) Malthusas s u p rie šin o su
nenuginčijamu faktu, kad žemės plotas, skirtingai nei žm o
nės, negali didėti. Sunkia i triūsia nt, žemės plotą galima p r a
plėsti, bet nedaug ir iš lėto; priešingai nei žmonės žemė negali
daugintis . Vadinasi, b u rn ų skaičius didėja geometriš kai, o
dirb a m os žemės plotas plėstis gali tik aritmetiškai.
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R IČ AR DO N U O J A U T O S 99
Rezultatas, žinoma, toks pa t neišvengiamas kaip ir logiška

išvada: ank sčiau ar vėliau žmonių skaič ius viršys mais to kie
kį. “Pasaulio gyventojų skaičių laikydami bet kokio dydžio,
kad ir, pavyzdžiui, tūksta nčio milijonų, — ra šė Malthusas A p y
braižoje, — ... pamatysime, kad žmonių giminė didės san ty
kiu 1, 2, 4, 8, 16, 32, 64, 128, 256, 516 ir 1.1., o pragyvenimo
reikmenys — 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 ir 1.1. Po dviejų su
ketvirčiu amžiaus gyventojų skaič ia us ir jų pragyvenimo r e ik
m enų kiekio santykis bu s kaip 512 su 10; po trijų šim tm e
č i ų — 4096 su 13, o po dviejų tūksta nčių metų s k irtu m a s ta rp
šių dviejų dydžių negalės būti net apskaič iuota s."
Tokio š iu rp a u s ateities vaizdo pa k ak tų išgąsdinti bet k u
ria m žmogui. “Šis požiūris, — rašė M althusas, — yra kiek m e
lancho lišk as.” S u sirū pin ę s kunigas pa darė išvadą, kad neati
ta is o m as ir vis labiau gre sian tis a to trū k is ta rp valgytojų
sk aič ia us ir maisto kiekio gali turėti tik vieną pa sekmę: di
desnioji žmonijos dalis amžiam s p a sm e rk ia m a skurdu i. Bet
didžiulis ir d a r didėti gresiantis ato trūk is šiaip a r taip turė s
būti sustabdytas: kaip bežiūrėtum, žmonės be m ais to išgyven
ti negali. Štai kodėl primityviose gentyse egzistuoja kūdik ių
žudymo paprotys; štai kodėl karai, epidemijos, bet visų p i r
m ia usia — sk u rd a s.
Ir d a r lyg šito b ūtų negana: “Badas, atrodo, yra paskutinis,
pats ba isiausia s gamtos ginklas. Gyventojų skaičiau s didėji
mo galia yra tiek stip resnė už žemės galią užtikrinti egzistavi
mą..., kad pirm alaikė m ir tis vienokiu ar kitokiu būd u privalo
lankyti žmones. Žm onijos ydos yra aktyvūs ir s u m a n ū s gyven
tojų sk aič ia us mažėjimo pagalbininkai... Bet jei jos šitame iš
naikinim o kare nuveiktų per mažai, kaip siaubinga rikiuotė
atakon pakils masinės ligos, epidemijos, m ara s, šluodam i žmo
nes tū kstan čiais ir dešim timis tūksta nčių . J e i ir d a r sėkm ė
nebus garantu ota , iš užnugario prisėlins didžiulis neišvengia
mas b a das ir vienu galingu kirčiu su b ala n s u o s žmonių s k a i
čių su mais to kiekiu pasaulyje".
100 IV SKYRIUS
Nėra ko stebėtis, kad vargšas Godwinas skund ėsi, esą Mal

th u s a s pažangos bičiulius pavertęs reakcijos šalinin kais. Nes
jo m okym as iš tiesų yra nevilties doktrina. Niekas, n ie k as ne
gali išvaduoti žmonijos iš nuola tinės grėsmės p ražū ti dėl savo
pačios dydžio — tik tra p u s “dorovinio susilaikym o” šiaudas.
Bet kiek p atik im as tasai dorovinis susilaikym as didžiojo lyti
nio geismo akivaizdoje?
Ar M althusas buvo te isus?

Dar visai neseniai, m ū s ų am žia us 8-ojo dešim tm ečio p r a
džioje, b e n d ra s p asaulio gyventojų skaičiaus didėjimo vaizdas
rodėsi patv irtinąs jo nuogąstavim us, bent ja u m enkiau iš si
vysčiusiose pasaulio dalyse. Tais meta is demografai ja u kal
bėjo apie 20 milijardų žmonių — p e n k i s k a rtu s daugiau, negu
gyveno 1970 metais — galimybę, jei to augimo tempai n e trik
domi išsilaikytų ir ateinančius p e nk ia sde šim t metų.
Š ia ndie n švytuoklė ta m tik ru laip sniu pakeitusi kryptį. Iš
tiesų, gyventojų sk aič ia us proble mos svarstym as visada a tr o
do lyg švytuoklės ju dėjim as ta rp dviejų priešingų nuomonių:
pastebim e, kad ir pats Malthusas savo garsio sio s apybra iž os
a n trajam e leidime, p asirodžiusiam e vos penkeri metai po p ir
mojo, ja u k ur kas o ptim istiškesnis ir viliasi, kad da rb o žm o
nės išm oks savanoriškai “susilaikyti", atidedam i vedybų lai
ką.
Apdairų šių dienų optimizmą labiausiai lemia esminiai tech
nologijos šuoliai, ypač vadinamoji žalioji revoliucija, kuri to
kiose šalyse, kaip Indija, ne p ap ras ta i padid in o derlingumą.
Šiandien Indija gamina tiek maisto p ro d uktų , kad nedidelę jų
dalį gali net eksportuoti. Ir nors agronomai vis d a r k asm et
sulaikę kvapą laukia, koks bus derlius, baisioji pasaulinio
bado vizija, išpla ukianti iš Malthuso pasiū los ir p a kla usos
skaičiavimų, ja u nebėra realistinė prognozė. Priblokšti televi
zijos žiūrovai, 1980 metais stebėję skeletais ta p u siu s Etiopi
jos ir Sac haro s zonos šalių žmones, regėjo ne išsip ild ančia s
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R I ČA R D O N U O J A U T O S 101
Malthuso pra na šy ste s, o vietinių sąlygų — s a u s ro s ir n e p a k a n

kamo tra n s p o rto tinklo — pasekm es.
Vis dėl to Malthuso p ra n a ša u ta i šmėklai nuvyti reikia d a u
giau nei vien maisto gamybos padidėjimo. Nors pasaulinis b a
das vargu a r tikėtinas, bet, p a sa k ekspertų, gyventojų s k a i
čius auga sparčia i. Ju ng tinių tautų organizacija, re m d a m a si
dabartiniais gim stam um o ir mirtingumo rodikliais, progno
zuoja, kad po penkiasdešim ties metų Indijoje gyvens tiek žm o
nių, kiek šiandien gyvena Kinijoje, Bangladeše jų bus tri s k a rt
daugiau, o Kenijoje — net penkiskart! Tie skaičiai tiesiogiai
da r nereiškia, kad ja u bu s badas, bet jie sukels ne p ap ras ta i
pavojingas socialines proble m as, kai vis daugiau gausėja nčių
kaimo gyventojų b us priversti palikti žemę ir keltis } mie stus.
1981 m. Nobelio instituto surengtam e sim poziu m e gyventojų
skaičiaus kla u sim ais demografai kalbėjo apie pavojų, kurį ke
lia gal penkiolika besivystančiose šalyse augančių megapolių
su daugiau kaip 20 milijonų gyventojų kiekviename. “Driek-
damie si lyg kokios ataugos tie tiršta i apgyventi žmonių gardai
iš tiesų meta kuo rim čiausią politinį iš šūkį to pasaulio š a
lims, — kalbėjo vienas stebėtojas. — Kaip šitas mie stų gyven
tojų m a se s apsaugoti nuo apatijos dūlėsių, s uturė ti nuo a n a r
chijos ir maiš to pagundų?"
Galbūt da r svarbiau, — mes negalime p am iršti, jog Mal
thu sas buvo teisus, kai teigė, jog gyventojų skaič ius, didė da
mas eksponentiškai, neišvengiamai yra p a jė g us praryti be pė d
s a k ų bet k u rį žem ės ūkio n a šu m o padidėjim ą. Vadinasi,
stengiantis b ala nsuoti, būtina valdyti ne tik pa siūlos, bet ir
p a kla usos veiksnius. Vaikų gamybą reikia kontroliuoti taip
kaip ir maisto.
Ar pasaulio gyventojų skaičių apskritai įm anom a k o n tro
liuoti? Gal ir stebėtina, bet atsakym as — taip. Stebėtina todėl,
kad demografai visada abejojo, ar tautos, labiausiai ken čian
čios nuo gyventojų skaič ia us “ligos", įveiktų valstiečių ta m s u
mą, orga niz uotą religijos priešinim ąsi ir politinę apatiją. D a
102 IV SKYRIUS
ba r Įsivyravusi daug o ptim istiškesnė pažiūra. Net tokios s k i r

tingos šalys, kaip Meksika ir Kinija, nesenia i abejingos arba
atvirai p rie šiškos gimimų reguliavimui, p a skutin iaisia is m e
tais ėmėsi entuziastingai jį diegti. Netgi Indija, ilgus metus į
neviltį variusi demografus, ėmėsi ryžtingų, k artais, tiesą s a
kant, net negailestingų prie m onių planinei tėvystei realizuoti.
Ir p astangos ėmė duoti rezultatus. 1970—1975 metais, ne
p a isa n t vyravusio pesimizmo, p ir m ą ka rtą Istorijoje gyventojų
skaičiaus augim as sulėtėjo. Pats gyventojų skaič iu s anaiptol
nenustojo didėjęs — JTO eksperta i n um ato , kad šiandien 5
m ilijardų Žemės gyventojų skaič ius gali didėti iki 10 m ilijar
dų, kol didėjimas su sto s. Bet pagaliau bent jau augimo tempai
lėtėja, vadinasi, per dviejų ka rtų laik ota rpį augim as gali liau
tis, o tai prieš dešimtį metų buvo p a p ra sč ia u siai neįtikėtina.
Bėda tik ta, kad ši pažanga p a sis k irs č iu si netolygiai. Vaka
r ų Europoje, pavyzdžiui, ja u da bar yra NGSA — Nulinis gyven
tojų skaičiaus augimas. J u ngtin ių Amerikos Valstijų būsim o
gyventojų skaič ia us apskaičiavimai vis s u m ažinam i ir d a b ar
m anoma, kad 250 milijonų amerikie čių sulau ksim e tik m a ž
daug 2020 metais; tas skaič ius kiek padid ins m ū s ų koncen
traciją, bet nepajėgs rim čia u grėsti m ū s ų gyvensenos kokybei.
Tačiau sk urdž iausio se pasaulio dalyse, k ur mais to santy
kinai mažiausia , prognozės nėra tokios guodžiančios. Tiesa,
gimimų skaič iu s po tru p u tį mažėja ir tenai, bet lėčiau nei Va
k aruo se ir, be to, iš daug aukštesnio išeities ta ško. Malthuso
iš p ra n a š a u ta šm ėkla d a r ilgai nedings iš S a c h a r ą juo siančių
Afrikos šalių.
Įdomu, kad pats Malthusas nie kada nenukreipė žvilgsnio į
tas pasaulio dalis, k u r šiandien ši problem a itin aštri. J a m
rūpėjo ne žemynai rytuose ir pietuose, o Anglija ir V akarų
pasaulis. Ir čia, laimei, M althusas visiškai klydo. 1860 m.
Didžiojoje Britanijoje apie 60% vedusių porų turėjo ketu ris ir
daugiau vaikų. 1925 m. ja u tik viena šeim a iš penkių turėjo
tiek vaikų. Ir priešingai, šeimų tik su vienu a rb a dviem vai
N I Ū R I O S M A L T H U S O IR R IČ A RD O N U O J A U T O S 103
kais sk aičius per tą patį la ik ota rpį padidėjo nuo 10% iki d a u
giau nei pu sės visų šeimų.
Kas išgelbėjo V akarus nuo Malthuso p rognozuotų dvigubė-
jim ų ir j ų kartojim osi? Pagrindinį vaidmenį, be abejo, suvai
dino gim im ų reguliavimas. Pradžioje jis buvo va d ina m as neo-
maltusianizm u, — M althusas nuo šio pavadinim o k rūpte lė tų ,
nes jis n iekada tokiai p raktikai nepritarė. A ukštuom enė per
visą istoriją, sakytum e, reguliavo gimimus, ir tai buvo viena iš
priežasčių, dėl kurio s turtingieji sutelkdavo vis daugiau turto,
o vargšai susilauk dav o vis daugiau vaikų. Anglijoje ir a p s k r i
tai V akaruose pala ipsniu i įsigalint gerovei, vargšai ne tik m a i
tinosi ir rengėsi vis geriau, bet ir išmoko riboti savo p a lik u o
nių skaičių, kaip tai darė turtingesniosios klasės.
S varbus procesas, neigiantis Malthuso p ra n a šy s te s Vaka
ruose, buvo ir neregėto masto urbanizacija. Kaimo ūkiuose
vaikai gali būti aktyvas, o mie stuose jie esti pasyvas. Šitaip
ekonominia i motyvai susijungė su gilėjančiomis žiniomis apie
gimimų reguliavimo b ū d u s ir užkirto kelią baugin ančia m d e
mografiniam sprogim ui.
Taigi Anglijai pačios blogiausios prognozės nepasitvirtino,
ir žia uriaja i Malthuso apskaič ia vim ų logikai liko p a sm e rk to s
tik tos pasaulio dalys, kurio se tu rtas ir pažanga vėlavo. Žino
ma, Malthuso laikais nieko p a n a š a u s net apytikriai nebuvo
galima numatyti. 1801 m. Britanijoje, n e p aisa n t didžiausių
nuogąsta vim ų ir gandų, kartais net p ra n a ša u ja n č ių , kad r u o
šiam a ka rin ė d ik tatūra, buvo surengtas p irm a s is gyventojų
su ra šy m a s . J o h n a s R ic kmanas, valstybės ta rn a u to ja s ir stati
stikas, apskaičiavo, kad per tris de šim tm ečiu s Anglijos gyven
tojų skaičiu s išaugo 25% . Nors toks re zultatas buvo tolimas
padvigubėjimui, nie kas neabejojo, jog jei m a sė s žmonių negy
ventų s k u rd e ir ligose, gyventojų skaič iu s did ėtų kaip sniego
griūtis. Niekas nesugebėjo numatyti, kad ateityje gimim ų te m
pas lėtės; ja u greičiau visiems atrodė, kad Brita nija amžiam s
p a sm e rk ta s k u rd u i, kurį pla tina nepalia ujam ai besid augin ą
104 IV SKYRIUS
žmonės, vargiai ka p an oda m ie si dėl menko d uo no s kąsnio.

S k u r d a s nebeatr odė atsira d ęs atsitiktinai ar Dievo valia, ar
net dėl žmonių neja utrum o. Rodės, lyg kokia pikta apvaizda
žmonių giminę p a sm e rk ė am žin am sielvartui, ta rsi šykštuolė
gamta iš visų žmonijos pasta ngų tobulėti kūrė k a nd ų farsą.
Visa tai varė į neviltį. Paley, kuris pasis akydavo už didesni
gyventojų skaičių “kaip prioritetini ta rp visų kitų politinių tik s
lų”, d a b ar staiga persim etė Malthuso pusėn; Pittas, ku ris t r o š
ko, kad šalis nuola tos turtėtų vaikais, d a b a r iš pagarbos k u
nigo teiginiams a tša uk ė savo įstatymą dėl did esnės pagalbos
sku rd žiam s. Coleridge’as apibendrino liūdną p anoram ą. “Baig
d a m a s sakau: pažiūrė kite į šią galingą t a u t ą , — ra šė jis, — į
jo s valdovus ir išminčius, p a k lūstan č iu s ir Paley’ui, ir Mal
thusui! Vargas jai, vargas!”
Kas d a r nebuvo galutinai prislėgtas M althuso rašinių, galė

jo k reip tis į Ričardo.
Iš pirm o žvilgsnio jo pasaulis — bent jau po Malthuso —
nebuvo toks ba uginantis. Ričardo vis uom enės c h a r a k te r isti
ka, pa te ikta 1817 m. išleistuose Politinės ekonom ij os p rin ci
p u o s e (Principles o f Political Economy), yra s au s a , s a n tū r i ir
koncentruota ; čia nė su žiburiu n erasi gyvenimo, jo s o d rių
detalių, taip būdingų Smithui. Ričardo knygoje nė ra nieko,
išsk yru s ab strak č iu s esm iniu s teiginius, k u riu os dėsto intele
kta s, su sitelk ęs ties k u r kas pa stovesnia is dalykais nei nuola t
besikeičianti kasdienio gyvenimo tėkmė. Tie teiginiai tokie fun
d am entalūs, paprasti, neišgražinti ir proporcingi, kokios yra
Euklido tezės, bet, skirtingai nuo grynai geometrinių išvadų
visumos, ši siste m a žmogiška, nes tai yra tragiška siste ma.
Norėdami suvokti tą tragizmą, tru m p a m stabtelė kim e ir
su sipažin kim e su p agrin din ia is pjesės veikėjais. Kaip ja u s a
kėme, tai ne ž m o n ė s , o prototipai. Ir, s u p ra n ta m a , tie p ro to ti
pai ne g y ve n a , įp ra s ta šio žodžio reikšme, o p a p ra sč ia u siai
veikia pagal “elgsenos d ė s n iu s ”. Čia n erasim e nieko p a n a š a u s
į triu kšm in gą Smitho pasaulį; vietoje jo stebėsim e lėlių teatro

spekta klį, ku ria m e iš re ala us pasaulio belikę vien eko no m i
niai motyvai.
Taigi su kuo mes su sitiksim e? Pirm iau sia ten bus d a rb i
ninkai, neindividualizuoti ekonominės energijos vienetai, k u
rių vienintelis žmogiš kas b ruožas — beviltiškas pris irišim a s
prie švelniai v adinam ų “šeimyninės visuomenės d ž ia u gsm ų”.
J ų neišgydomas po tra u k is tiems džiaugsm am s ir lemia, kad
kai tik padid ėja atlyginimai, nedelsiant pagausėja ir gyvento
jų. D arbin in kai gauna savo s a u s ą duonos plutą, nes, anot Ba-
ringo, be jo s n e pra tę stų giminės. Tačiau jeigu žiūrėtum e Į a t
eitį, dėl tokios savo bejėgystės šie žm onės p a s m e rk ti vos
egzistuoti. Kaip ir Malthusas, Ričardo matė vienintelę išeitį
da rbo ž m onėm s — “susilaikym ą”, ir nors trošk o jie m s gero,
gebėjimu save kontroliuoti tikėjo ne per daugiausiai.
Toliau sutin ka m e ka pitalistus. Tai ne nuolaidū s Smitho
prekeiviai. Šitie yra pilka ir vienoda kohorta, ku rios vieninte
lis gyvenimo tiksla s — kaupti, tai yra telkti pelną ir jį reinves-
tuoti, s a m d a n t dirbti vis daugiau žmonių; ir tai jie daro su
ne n u k ry p s tam u patikim um u. Bet kapitalistų dalia nelengva.
Viena, k o n k u ru o d a m i tarpusavyje jie labai greitai p r a r a n d a
galimybę gauti didėlesnį pelną, kuris galėtų atitekti laim inga
ja m , iš ra d u sia m nau ją gamybos bū d ą ar a ptiku siam n e įp ra s
tai pelningą realizavimo rinką. Antra, Jų pelnai be galo p r i
kla uso nuo atlyginimų, k u riu o s turi mokėti, o tai, kaip
matysime, sukelia rim tų sun ku m ų.
Bet kol kas, ju o b a ne sa n t realistinių detalių, šis pa sa ulis
nėra pernelyg tolimas Smitho pasauliui. S k irtu m a i a tsira nd a,
kai Ričardo perein a prie žemės savininkų.
Žemės savininkai, Ričardo akim is, yra tie vieninteliai lai
mingieji, kurie m s dėl esam os visuomenės san tva rk os atite nka
visa n auda. D arbin in kai dirba ir už tai gauna d arb o u ž m o k e s
tį; k apitalistai užsiima verslu ir ga una pelną. O žemės savin in
kai pelnosi iš žemės galių, ir jų paja m ų — re nto s — tiesiogiai
106 IV SKYRIUS
neveikia nei konkurencija, nei gyventojų skaič ia us kitimas.

Faktiškai jie pelnosi visų kitų sąskaita.
T ru m pam stabtelėkime ir pasiaiškinkime, kaip Ričardo p ri
ėjo tokios išvados, juola b kad jo n ia u ru s požiūris } visuomenę
remia si tuo, kaip jis apibrėžė žemės savininkų gaun am ą r e n
tą. Ričardo renta nebuvo p a p ra sta kaina, m ok a m a už n a u d o
ja m ą žemę, kaip, sakysim, palū kanos yra kapitalo kaina, o
darbo užmokestis — darbo kaina. Renta ja m buvo labai savo
tiška pajam ų rū šis , ats iran dan ti neabejotinai dėl nevienodo
žemės sklypų produktyvumo.
Tarkime, aiškino Ričardo, yra du kaimynai-žemės savinin
kai. Vieno savininko žemė yra derlinga, ir su šim tu žmonių
bei turim a te chnika jis gali surinkti p u s an tro tūksta nčio b u
šelių grūdų. Antrojo savininko žemė ne tokia vaisinga; su tiek
pat žmonių ir technikos jis gaus tik tūkstantį bušelių. Tai
grynai gamtos sąlygotas faktas, bet jis turi ekonomines p a se k
mes; laimingesniojo savininko ūkyje grūdai pagal s ą n a u d a s
vienam bušeliui bus pigesni. Kadangi abiejų kaimynų kapitalo
išlaidos vienodos ir abu turi mokėti vienodus atlyginimus, tai,
savaime aišku, kaštų požiūriu p ra n a še s n is bus tas, k u ris gaus
penkiais šim ta is bušelių grū dų daugiau.
Renta ir a tsira nd a dėl šio kaštų skir tu m o, aiškino Ričardo.
Jei, pavyzdžiui, p ak lau sa tokia didelė, kad dirbti žemę a p s i
m oka ir prastesniu ose ūkiuose, tuomet auginti g rūd us derlin
gesnėse žemėse bus tikrai labai pelninga. Kuo didesnis s k ir
tum as tarp dviejų ūkių, tuo didesnė diferencinė renta. Tarkime,
vos b eapsim oka auginti javus labai nederlingoje žemėje, k ur
kaštai — 2 doleriai už bušelį; tuomet laimingasis žemės savi
ninkas. savo derlingame sklype iš auginąs grū d us, a tsiein a n
čius ja m po 50 centų už bušelį, tikrai gaus didelę rentą. J u k
abu ūkiai p ard u o s rinkoje grūdus vienoda kaina, sakykime,
po 2,10 dolerio, ir derlingesnio sklypo šeim in in kas į kišenę
įsidės nuo kiekvieno bušelio po 1,50 dolerio, t.y. tą gamybos
kaštų skirtum ą.
Lyg ir nematyti čia kokio pavojaus. Bet pata lp in kim e tai

Ričardo vaiz duojam ame pasaulyje, ir aikštėn iškils g rė sm in
gos šio proceso pasekmės.
Ričardo ekonominį pasaulį regėjo kaip nuola t besiveržia n
tį plėstis. Kapitalistai kaupė pelną ir statė naujas dirbtuves
bei fabrikus. Dėl to didėjo darbo jėgos pakla usa. Šis procesas
keldavo atlyginimus, bet tik laikinai, nes geresnis darbo a p
mokėjimas ne tru k u s paskatindavo nepataisom as d irbančių jų
mases pasinaudoti apgaulingais šeimyninės visuomenės džiaug
smais, ir, rin kon plūstelėjus dar daugiau sam d om ų jų d a rb i
ninkų, visi pasie kim ai nueidavo šuniui ant uodegos. Štai čia
Ričardo pasaulis sm ark iai skiria si nuo viltingųjų Smitho p e r
spektyvų. Gyventojų skaičiui didėjant, įrodinėjo Ričardo, n e
iš vengia m ai te ks plė sti dirbamų ž e m ių ribas. Daugės valgyto
jų, daugiau prireiks ir grūdų, o tam reikės turėti daugiau žemės.
Natūralu, kad naujai apsėti sklypai nebus tokie derlingi, kaip
ja u naudoja mi, nes ar ra s tu m ūkininką, kuris pirm iausia ne
būtų pradėję s dirbti derlingiausios žemės.
Taigi, kai daugės gyventojų, teks dirbti vis daugiau žemės,
ir grū dų gamybos kaštai tolydžio didės. Tas pats bus, žinoma,
ir su g rū dų pardavim o kainomis, vadinasi, ir su geras žemes
valdančių savininkų renta. Ir augs ne tik renta , bet ir darbo
užmokestis. Nes kuo brangia u atsieis grū dų gamyba, tuo d a u
giau reikės mokėti už sam dom ųjų darb inink ų darbą, kad jie
ir toliau įstengtų nusip irkti savąją duonos žiauberę ir išliktų
gyvi.
Tai ir yra tragedija. Kapitalistai — žmonės, užtikrinantys
visuomenės pažangą — patirs dvigubą spaudim ą. Viena ver
tus, atlyginimai, ku riuos jie turi mokėti, kyla, nes b rangsta
duona. Kita vertus, turtėja žemės savininkai, nes kuo daugiau
p ra s tų žemių įtrauk iam a gamybon, tuo didesnę rentą d uoda
derlingi sklypai. Žemės savininkams tenkanti visuomenės py
rago dalis didėja, ir tėra tik viena klasė, kurio s sąskaita toji
žemvaldžių dalis gali didėti, — kapitalistai.
108 IV SKYRI US
Kaip ši išvada skiriasi nuo puik aus Smitho pažangos regi

nio! Smitho pasaulyje, plečiantis darbo pasidalijim ui ir tu rtė
ja n t visuomenei, kiekvieno jos nario gyvenimas pala ipsniui
gerėja. D abar matome, kad Sm ith as taip samprota vo todėl,
jog nesugebėjo suvokti žemės išteklius esant ypatingai silpna
pažangos vieta. Smitho koncepcijoje nėra derlingos žemės sty
giaus, taigi — ir tos ribos, už kurios renta ima didėti, augant
gyventojų skaičiui.
Kaip k o n tra s ta s Smitho schemai, Ričardo pasaulyje pelnė
si tiktai žemės savininkai. Darbininkai visiems la ikams buvo
p asm erkti vien egzistuoti, nes po kiekvieno atlyginimų p a d i
dėjimo atsirasdavo pulk as vaikų, ir atlyginimų prieaugis k a ip
m at išgaruodavo. Kapitalistai, kurie dirbo, kaupė ir investavo,
susigriebė, kad visos jų pastangos eina perniek, m at atlygini
mų išlaidos didėja, o pelnas vis mažesnis. Tuo ta rp u žemval
džiai, kurie a pskritai nieko neveikė, tik susir in kdavo rentą,
galėjo ramia i sau sėdėti ir žiūrėti, kaip auga rento s suma.
Tad nėra ko stebėtis, kad Ričardo kovojo prieš G rū dų įs ta
tymus ir įrodinėjo, jog pigių javų im po rtas į Britaniją duotų
didelės naudos. Netenka stebėtis ir dėl to, kad žemės savinin
kai trisdešim t metų nagais ir dantim is laikėsi įsikibę, neleis
dami įvežti į šalį pigių grūdų. Natūralu, jog Ričardo aiškinim ų
teorija labia usia i atitiko jaunosios p ra m onin ink ų klasės re ik
mes. Argi p ram on inin kai galėjo atsakyti už tai, kad darbo už
mokestis mažas? Ne, nes čia kaltas pačių d a rb in in k ų a k lu
mas, stu m iantis juos nuolatos daugintis. Ar jie buvo atsakingi
už visuomenės pažangą? Taip, bet kokia na u da iš to kapitali
stam s, kad jie eikvoja jėgas ir kaupia pelną, id ant toliau rizi
kuodami plėstų gamybą? Viskas, ką jie gaudavo už savo va r
gus, buvo abejotinas m alo num as matyti, kaip didėja renta ir
darbo užmokestis, o ių gaunam as pe lnas mažėja. J u k būte nt
jie, pram onin in kai, vairavo krašto ūkio mašiną, o žemvaldžiai
tik sėdėjo išsidrėbę ant užpakalinės tos m ašinos sėdynės, p a
siėmę s au ir visus uždarbiu s, ir m alonumą. Iš tiesų, nuovokus

kapitalista s turėjo kla usti savęs, ar apsk ritai ve rta prasidėti.
Kas galėjo tokiomis aplinkybėmis staiga atsistoti ir p a s a

kyti, kad Ričardo žemvaldžių atžvilgiu neteisus, Jei ne kunigas
Malthusas!
Prisim inkim e, kad M althusas buvo ne vien gyventojų s k a i
čiaus kla usim ų žinovas. Pirmiausia ir svarbiausia jis buvo eko
nom istas ir faktiškai būte nt jis iškėlė “rik a rd iš k ą ją ” rento s
teoriją d a r iki šios ėmėsi ir išplėtojo pats Ričardo. Bet iš s a
vosios teorijos M althusas padarė anaiptol ne ta s išvadas, k o
kiomis pa garsėjo jo bičiulis. “Renta, — aiškino M althusas Po
litinės ekonom ij os principuose, kurie išėjo trim metais vėliau
už Ričardo k n y g ą ,— yra atlyginimas už šiandienin ę d rą s ą ir
išmint} bei už praeities pasta ngas ir su m an u m ą. Kiekvieną
dieną žemė įkainoja ma d a rbštu m o ir gabum ų vaisiais." “Tiesą
sakant, — pridėjo Malthusas išnašoje, — p. Ričardo pats yra
žemvaldys ir geras pavyzdys to, ką aš noriu pasakyti."
Tai nebuvo labai Įtikinantis atsakas. Ričardo nevaizdavo
žemvaldžio kaip klastingos blogio figūros. J i s gerai žinojo,
kad žemių savininkai neretai didina savo ūkių produkty vum ą,
n ors pažymėdavo, jog šitaip elgdamiesi jie atlieka ja u k a p ita
listų funkcijas. Bet su nepaneigiama logika R ičardo Įrodinėjo,
kad kaip žemės savin inkai, net ir visai ne sirū pin da m i ūkiais,
jie vis tiek gaus vis daugiau pajam ų grūdų kain om s kylant. Be
niekieno valios ekonomikos augimo jėgos veikė taip, kad vi
sas prieaugis plaukė į žemės savininkų kišenes.
Galėtume ir toliau stebėti šio ginčo peripetijas. Bet svarbu
pažymėti, kad baisiosios rentos p a s e k m ė s , n usakytos R ič ar
do, nie kada nefsikūnijo. Pram oninin kai galiausiai pergalėjo
žemvaldžius ir užsitikrino pigaus maisto im portą. Kalvų š lai
tai, kuria is Ričardo laikais ja u grėsmingai kopė aukšty n kvie
čių laukai, per keletą dešimtm ečių vėl virto ganyklomis. S v a r
bu buvo ir tai, jog gyventojai gausėjo ne taip sparčia i, kad
110 IV SKY RI US
suvalgytų šalies išteklius. Ričardo teorija teigia, kad renta a t

sira n d a dėl s k irtu m ų tarp geriausių ir blogiausių žemių; aki
vaizdu, jog jei gyventojų gausėjimas valdomas, tai ta s s k irtu
m as nebus toks, kad rentinės paja m os išaugtų iki socialiai
pavojingų proporcijų. Bet minutėlę pam ąsty kim e apie tai, kas
būtų, jei Britanijai šiandien tektų iš maitinti vien savo k rašte
išaugintais grūdais , tarkim e, šim tą milijonų gyventojų. Ir įsi
vaizduokime, kad senieji G rūdų įstatymai niekada nebuvo p a
naikinti. Ar d a r kyla abejonių, kad Ričardo apib ūd inta vis uo
menė su vie šp ataujančiais joje žem valdžia is — ne š iu rp i
realybė? Šiandie ninia me Vakarų pasaulyje re nto s proble m a
ja u beveik vien akadem in is kla usimas. Bet taip yra ne dėl to,
kad Ričardo analizė būtų buvusi klaidinga; Ričardo iškeltos
dilemos m u m s neteko išgyventi tik todėl, kad industria lizuoto
gyvenimo tempai išgelbėjo m us nuo Malthuso prognozių: in-
du strializm as ne tik pristabdė gimimų te m pus, bet ir be galo
padidino pajėgumus gaminti maisto p ro d u k tu s tu rim ose že
mėse.
Tuo ta rp u Malthusas rado ir dėl ko kito nerimauti. J is
su sirū pin o dėl vadinamojo “visuotinio prisotinimo", — kai r in
ka užtvindoma pirkėjų neturinčiomis prekėmis .
Ši mintis m um s anaiptol ne svetima, bet Ričardo ji atrodė
kvaila iki a b surdo. Anglija turėdavo rūpesčių prekyboje, bet
v is ų jų p rie žastis buvo galima n esunkia i aptikti konkrečiu ose
re iš kiniuose — tai bankruta vo koks b a n kas, tai prasiveržė r i
zikingų spekuliavim ų banga, tai kilo karas. Ričardo m a te m a
tiniam protu i svarbiausia buvo tai, kad visuotinio “p risotini
mo” sąvoką nesunku jrodyti esant logiškai negalima. Vadinasi,
taip negalėjo būti.
Ričardo įrodinėjimus buvo atskleidęs ja u n a s prancūzas,
vardu Jean-B aptiste Say. J is paskelbė dvi labai p a p ra sta s p rie
laidas. Pirma, Say tikėjo, kad p rekių g e id im a s yra beribis.
Maisto troškim ą gali riboti žmogaus skrandžio pajėgumai, kaip
sakė Smithas, bet drabužių, baldų, prabangių ir puošnių dalykų
geidimas atrodo neišm atuojamai didelis. Ne tik p a k la u sa yra
N I Ū RI O S M AL T HU S O IR R IČARDO N U O JA U TO S 111
be galo didelė, teigė Say, bet ir p a jė g u m a s visa tai pirkti ga

rantuotas. Mat kiekvienos prekės gamybai kažkas s u n a u d o ja
m a — kiekviena tų s ą n a u d ų rū šis , apskaič iu ota pinigais, t.y.
kaip ka štų rū šis, yra kažkieno pajamos. Ar tuos k a štu s s u d a
rė atlyginimai, ar re nta , ar pelnas, prekę pard avu s, visa tai
virsta kieno nors p a ja m o m is . Tai kaip galėtų a tsira sti tas vi
suotinis prisotin im as? Yra prekių p a k la u sa , bet yra ir p a j a
mos jo m s pirkti. Tik laikini a psir ik im ai gali sukliudyti rin kai
s u siras ti pirkėju s, kad šie iš tu štintų jos sandėlius.
Nors Ričardo pripažin o tokį iš paviršia us pagrįstą aišk in i
mą, M althusas — ne. Buvo nelengva s u ra sti silpnąją šio įro di
nėjimo vietą, jis rodėsi logiškai nepažeidžiamas. Tačiau Mal
th usas pažvelgė giliau Į tą išorinį prekių keitimą į p a ja m as ir
iškėlė keistą mintį. Ar negali būti taip, pasak ė jis, kad t a u p y
mo akta s prekių p a k la u są daro per mažą, lyginant su jų p a
siūla?
P a sikartod am i pažymėsime, kad šia ndienos tyrinėtojam s
tai s k a m b a kaip ja udin ančiai perspektyvi analizės kryptis. Bet
Ričardo sakė, kad tai akivaizdi ir banali nesąmonė. “Ponas
M althusas, atrodo, visai neprisim ena, kad taupyti reiš kia iš
leisti, lygiai kaip ir visa, ką jis pats vadina išlaid om is”, — ra š ė
Ričardo vienoje kritinėje pastaboje. Tuo jis norėjo pasakyti,
kad neįsivaizduoja žmogaus, kuris savo pajam as atsidėjęs ta u
pytų ne d a rb u i ir įrengim ams pirkti, nes tik šitaip jis gautų
d a r daugiau pelno, o kokiam kitam tikslui.
Tai pastatė M althusą į keblią padėtį. J is kaip ir Ričardo
manė, kad taupymas reiškia išlaidas, žinoma, gamybiniais tiks
lais. Ir vis dėlto k a ž k a s buvo tame Malthuso įrodinėjime — o,
jeigu jis galėtų parodyti pirštu. Bet šito jis taip ir nesugebėjo
padaryti. Pavyzdžiui, įrodinėdam as, kad ka u p im a s savo esme
n ėra visi škai toks, kaip manė Ričardo, M althusas rašė:
Daugelis pirklių susikrovė didelius turtu s, ta čiau iš to t u r

tėjimo laikota rpio vargu ar a tsira stų bent vieneri metai,
112 IV SKYRIUS
ka d a k u ris n o rs pirklys būtų ne padidinęs, o sum ažinęs

savo išla id as pra bangos, p asilink sm inim ų ir la bd a ros d a
lykams.
Į tai Ričardo atsakė triuškinančiu k om enta ru:
Tai tiesa, bet ta s iš pirklių, kuris, ga ud am as tokį patį pel

ną, vengtų išlaidauti prabangos, p a silin ksm inim ų ir la b d a
ro s da lykams, p ra tu rtėtų greičiau nei kiti.
Vargšas Malthusas! J a m šioje dvikovoje amžinai nesiseka.

J o argumenta i su pain io ja m i, ir jis p a ts tai tikriausiai žin od a
vo. Kartą M althusas parašė: “Apie p. Ričardo, kaip socialinio
ekonomisto, talentą esu tokios geros n uom onės ir taip įsitiki
nęs jo absoliučiu n u o š ird u m u bei tiesos meile, kad atvirai
p risip ažįstu — k a rta is jaučiuosi beveik paraližuotas jo au to ri
teto, bet lieku neįtikinta s a rgum e ntų”. Busim ųjų k a rtų nelai
mei Malthusas pats nie kada nesugebėjo įrodinėti įtikinam ai
ar visiškai s u p ra n tam ai. Nes suklu po ties reiškiniu, k u ris vie
ną gražią die ną p a tra u k s didžia usią ekonom is tų dėmesį — ga
mybos pakilim ų ir sm u k im ų proble ma, tuo ta rp u Ričardo iki
kaklo buvo p asin ėręs visai į kitą — p a skirstym o proble mą.
Malthusui nepaprasto s svarbos kla usim as buvo “kiek ten yra?",
o Ričardo — “kas ką g a u n a? ” Tad nė ra ko stebėtis, kad jiedu
taip ir nesiliovė diskutavę, m at kalbėjo apie skirting us daly
kus.
Ką jie davė mokslui, kai ginčas liovėsi?

Ričardo įn ašas yra aiškus. J is apnuogino pasaulį iki p a
čios esmės ir leido jį tyrinėti bet kam p a no ru siam : visas m e
chanizm as atviras. To mechanizmo a b strak tu m e glūdėjo jo jė
ga, nes s m ark ia i su p ap ras tin to pasaulio iš gryninta s tru k tū ra
leido ne tik atskleisti rentos dėsnius, bet ir nušvietė tokius
gyvybinius k la usim us, kaip užsienio prekyba, pinigai, mokės-
N I Ū R I OS M A L TH U SO IR RIČARDO N U O J A U TO S 113
čiai, ekonominė politika. S u k u r d a m a s pasaulio modelį, Ri

čardo ekonom ik os teorijai įteikė galingą Įrankį — abstr akciją,
kuriai te nka p a grin din is vaidmuo, kai reikia pašalinti k a sd ie
nio gyvenimo de form acijas bei suvokti viduje slypintį m e c h a
nizmą. Be abejo, kaip pastebėjo ja u ir Ričardo am žininkai,
abstrak cijos įrankį galima naudoti ir kebliems re iškin iam s
ignoruoti; šis meto das d a b a r žinomas kaip "Ričardo yda”. Ir
vis dėlto turim e būti dėkingi Ričardo s u p ap ras tin im o talentui
už tai, kad ekonom ik a šiandien gali prete nduoti į mokslą . Ir
galbūt dėl to Ričardo polinkio pernelyg s u p a p r a s tin ti ekono
mikos m o k sla s vis dėlto laikomas kaip m oksla s.
M althusui nie kada nesisekė taip, kaip Ričardo, kurti a b
straktųjį pasaulį, todėl ir jo išliekam ąją vertę tu rintis m oksli
nis indėlis yra mažesnis . Tačiau jis išryškino bauginančią gy
ventojų gausėjimo problemą, ir vien ja u dėl šito jo vardas išliks
gyvas. M althusas jautė , nors ir negalėjo paaiškinti, ir b e n d ro
jo gamybos sm ukim o problemą, kuri p a ru p s eko no m istam s
praėju s šimtm ečiui po jo knygos pasirodymo.
Ir vis dėlto, žiūrint šių dienų akimis, sv arb iau sias juodvie-
jų įn ašas yra, ko gero, ne tie. tyrimų pasiekim ai. Visai n e są m o
ningai M althusas ir Ričardo pa darė vieną nuo s tab ų dalyką.
Jie pakeitė savojo šimtmečio optimistinę pa sa u lė ž iūrą į p e si
mistinę. Tapo nebeįmanom a į žmoniją žiūrėti kaip į areną,
kurioje prigimtinės visuomenės jėgos kiekvienam jos nariu i
būtinai garantu oja geresnį gyvenimą. Priešingai, tos prig imti
nės jėgos, kurio s lig šiol atrodė kaip kažkieno tikslingai orie n
tuotos garantu oti pasauliui santa rvę ir taiką, d a b ar p asirodė
besą linkinčios bloga ir grėsmingos. Jei žmonija ir ne aim a
nuos perteku si alkanų burn ų, tai, atrodė, jai teks kentėti nuo
pirkėjų n e ra nd an č ių prekių pertekliaus. Ir bet kuriuo atveju
ilgos kovos už pažangą baigtis — niūri būklė, kai d a rb in in k a s
vos gali egzistuoti, iš kapitalisto nesąžiningai atim am os jo p a
jam os, o žemės savin inkas džiaugiasi nepelnytu ir nuolat d i
dėjančiu grobiu.
114 IV SKY RI US
Šie ms dviem vyrams visai n e m e nk as laim ėjimas buvo įti

kinti žmones, kad jie gyvena nerealiam e pasaulyje. Bet jų įro
dinėjimai pasiro dė tokie įtaigūs, jog žmonės ėmė ieškoti išei
ties ne atsižvelgdami J num ano m ų prigimtinių socialinių dėsnių
siste mą, bet ignoruodami ją. M althusas ir Rič ardo pa rodė,
kad visuomenė, palikta pati sau, galiausiai pritvinks neteisy
bės ir skurdo. Užtat nenuostabu, kad reformatoriai ėmėsi teigti,
esą jei ja u taip tu ri atsitikti, tai reikia sutelkti p a sta n ga s kovai
prie š šitą “natūra lią" visuomenės ra id os tendenciją. J e i drei-
favimas išmes m us ant uolų, tai tu rėsim e irtis prieš srovę;
šitaip utopiniai socialistai atmetė liūliuojanti tikėjimą fun da
menta liu pasaulio teisingumu.
Tam tikra p ra s m e Malthusas ir Ričardo buvo paskutinioji
karta, kuri da r tikėjo protu, tv arka ir pažanga. J ie nebuvo
apologetai ir negynė jų nepatenkin ančio s tvarkos. Pasakytu m e
kitaip: jie buvo bešališki; stovėjo toliau ir auk ščiau gyvenimo
upės ir objektyviai stebėjo srovės krypt}. Ir jei p am atė ką n e
m alon aus — ką gi, jų negalima už tai kaltinti.
Žmonės, rutulioję savo idėjas, k u r jo s bevestų, buvo sk ru-
pulingiausio sąžiningumo tyrinėtojai. Gal d era pacituoti iš n a
šą, kurioje Malthusas nurodo, jog žemvaldžių p rie š as Ričardo
pats yra žemvaldys:
Šiek tiek keistas faktas, kad p. Ričardo, pats s ta m b u s r e n

tos gavėjas, taip menkai te|vertintų jo s svarb ą valstybei;
tuo ta rp u aš, kuris nie kada rentos nesu gavęs ir nesitikiu
gauti, turėčiau, ko gero, būti a p kaltin tas jo s reikšm ės p e r
vertinim u. Šių m ū s ų padėties ir nuom o nių sk irtu m ų p a
k a n k a liudyti abiejų n u o š ird u m ą bei remtis tvirta prie la i
da, kad ir kokių subjektyvių nukrypim ų kas b e atra stų m ūsų
su k u rto s e doktrinose, niekas ten neaptik s to, nuo ko, m a
nyčiau, su n k iau s ia apsid rau s ti — nesąmoningo savo p a
dėties ir in te resų pasir eiškim o.
Kai abiejų tyrinėtojų ja u nebebuvo, s eras J a m e s a s Mackin-

toshas, šk o tų filosofas, šitaip n uosta biai išreiškė jie ms d e ra
mą pagarbą. “Aš šiek tiek pažinojau Adamą Smithą, — ra šė
j i s , — gerai p ažinau Ričardo, o su M althusu buvome artim i
bičiuliai. Argi nieko nebyloja apie m ok slą faktas, kad trys įžy
m ia usi jo atstovai k a rtu buvo ir trys geriausi žmonės, ku riu os
aš pažinojau?"
V SKYRIUS
UTOPINIŲ SOCIALISTŲ V IZIJO S
Nesunku s u p ra sti, kodėl Malthusui ir Ričardo p a sa ulis atrodė

toks niūru s. XIX a. 3-ojo dešimtmečio Anglija — tikrai gūdi
vieta; ji buvo ką tik atšventusi pergalę po ilgo karo žemyne,
bet d a b ar susipančiojo d a r sunkesnėje kovoje čia, nam uose.
Buvo akivaizdu, kad kerojanti fabrikų sistem a vis ilgina s o
cialinių n u o s k a u d ų s ąsk aitą ir kad tu rė s išaušti atlygio diena.
Iš tiesų, p asakojim ai apie viešpata vusias ankstyvojo fabri
kų la ik ota rpio darb o sąlygas tokie šiu rp ū s , kad šiandieniniam
skaitytojui šiaušiasi plaukai. 1828 meta is The Lion, ra dik a lu s
to meto žurnalas, iš sp a u sdin o nejtikėtiną istoriją apie R ober
tą Blincoe, vieną iš aštuon iasdešim ties beglobių vaikų, n u
s iųstų į fabrik ą Lowdhame. Maždaug dešimties metų b e rn iu
kus ir mergytes ten dieną ir naktj plakdavo ne tik už menkia usią
pražangą, bet ir šitaip p alaik an t jų silpstant} darbingum ą. T a
čiau sąlygos Lowdhame d a r buvo hu m a n iš k o s palyginus su
Littono fabriku, ku r vėliau atsidū rė perkeltas Blincoe. Čia vai
kai k artu su kiaulė mis grumdydavosi dėl jovalo lovyje; ju os
spardydavo, kumščiuodavo ir prievartaudavo; Ellice’as Need-
ham as, darbdavys, turėjo baisų įprotį taip sugnybti vaiko a u
sį, kad jo nagai, p e rs k ro sd a m i gyvą audin}, įsiremdavo vienas
į kitą. įmonės dešim tininkas buvo da r b aisesnis. J is p a k a b in
davo Blincoe už riešų virš mašinos, kad kojas per kelius vai-
UTOPINIŲ SOCIALISTŲ VIZIJO S 117
kui te ktų sulenkti, o tuomet ant jo pečių kraudav o su n k iu s

nešulius. Žiemos šaltyje b e rniu ka s ir visi jo likimo draugai
stirendavo beveik nuogi, o jų d antis (kaip galima s u p ra sti,
grynai dėl sad istinė s užgaidos) brūžindavo dilde!
S u p ra n ta m a , to ks b a isu s ž ia u ru m a s buvo veikiau išimtis
negu taisyklė; galime Įtarti, kad užsidegęs taisyti bloga ž u rn a
listas kiek p e rs ū d ė pasakojim ą. Bet net jeigu ir taip — p ub li
kacija vis tiek n e p ap ras ta i Įtaigiai iliustruoja to meto vis uo
menės atmosfe rą, kurioje net b e širdiškiausi nežm o nišku m ai
būdavo la ikom i Įp rasta tvarka, dar daugiau — už tokią tv ark ą
nie kas neatsakė. Šešiolikos vala ndų darbo diena anaiptol ne
buvo jo k ia išimtis, ir daugum a darb in in k ų šeštą ryto s lin k d a
vo Į dirbtuves, o dešim tą vakaro vilkdavosi namo. Daugelyje
fabrikų valdytojai neleisdavo d a rbin ink a m s atsinešti savų laik
rodžių, la ikydami tai didžiuliu įžeidimu, o vienintelis k o n tro
linis fabriko la ikrodis pasižymėdavo keista savybe — skubėti,
kai išpuldavo tos s k urdž ios pietų minutės. Turtingia usieji ir
įžvalgiausieji pram on inin kai tikriausiai apgailestaudavo dėl to
kių išsiš okim ų, bet jų fabrikų a d m inistratoriai a rb a į k a m p ą
įspeisti ko n k u re n ta i toleruodavo tai per daug ne sijaudindam i.
Siaubingos darbo sąlygos nebuvo vienintelė n e ram um ų prie
žastis. Visuotinai plito mašinos, o tai reiškė, kad žm onių r a n
kas d a b a r keitė niekada nesisk und žiąs plienas. J a u 1779 m e
tais a štu on ių tū kstan čių d a rb in in k ų minia atakavo fabrik ą ir
sudegino jį iki pam atų, aklai s u kild am a prieš ne p e r m a ld a u ja
mai efektyvias m ašinas, o apie 1811 m etus tokie protestai
prieš n aują technologiją apėm ė visą Angliją. Kraštovaizdį iš
margino sudaužyti fabrikai, o Įkandin skam bėdavo žodžiai —
“Nedas L u dda s p raėjo”. Sklido gandai, kad minios v eik sm am s
vadovavo karaliu s L uddas ar generolas Luddas. Žinoma, tai
netiesa. Luditus, kaip ju os vadino, buvo užvaldžiusi grynai
s p o n tan išk a neapykanta fabrikams, kuriu os laikė savo kalėji
mais, ir sam d o m aja m darbui, su kuriu o vis d a r negalėjo a p s i
prasti.
118 V SK YRI US
Tačiau bruzdėjimai sukėlė rim tą su sir ū p in im ą šalyje. Ri

čardo bene vienintelis iš respekta bilių piliečių pripažino, kad
m ašin os galbūt ne vis ada iš k art duoda n a u d ą s am d o m aja m
darbin ink ui, ir dėl tokios savo n uom onės buvo pa la ikyta s p r a
r a d u s iu įp ra s tą įžvalgumą. Dauguma stebėtojų nelinko daug
sam p rota uti: žemieji slu oksnia i n u trū k o nuo saito, ir už tai
turi būti griežtai nubausti. Diduomenei atrodė, kad artė ja įtū
žęs ir siau bą keliantis Armagedonas. Poetas Southey rašė: “Nie
kas, išskyrus kariu om enę, d a b ar ja u nebegali apsaugoti m ū s ų
nuo tos baisiau sios iš nelaimių, nuo vargšų m aiš to prieš t u r
tinguosius, ir vargu a r beišd rįsiu pak lau sti savęs — ar ilgai
bu s galima p asik liauti kariuomene"; o Walteris Scottas d eja
vo: “... žemė slysta iš po kojų".
Kas dar stebėsis, kad Malthusas ir Ričardo buvo su tem ų ir
nesantaik os pra našai!
Bet Didžiojoje Britanijoje buvo viena vieta, kuri tais ta m

siais ir nerim astingais metais švietė lyg švyturys per au drą.
Atšiauriuose Škotijos kalnuose, dienos kelio a tstu m u nuo Glas-
gow, tokiame primityviame krašte, kad muitinės u ž kard os s a u
gotojai iš pra d ž ių net atsisakė priimti auk so m o netas (mat
niekad nebuvo tokių matę), stovėjo n iū rū s septynių a u k štų
plytiniai mažos b endru om enės, v adin am os New L anark u, fab
rikai. Kalvotu keliu iš Glasgow į jį jodavo n e n u trū k s ta m a s
lankytojų s ra u ta s (nuo 1815 iki 1825 m etų New L anarko sve
čių knygoje p a sirašė dvidešimt t ū k sta n čių žmonių), o tose lan
kytojų miniose buvo ir tokių kilmingų, kaip antai didysis k u
nigaikštis Nikolajus, vėliau tapsiąs Rusijos caru Nikolajum I,
Austrijos princai J o h a n a s ir Maksim ilianas bei iš tisa virtinė
pa ra p ijų delegacijų, publicistų, re form atorių , ja u sm in g ų p o
nių bei sk ep tišk ų verslininkų.
Visi jie atvykdavo pamatyti gyvą įrodymą, kad pra m o nin io
gyvenimo s k u r d a s ir p a la idu m a s n ė ra vienintelė ir neišvengia
ma socialinė išeitis. Čia, New Lanarke, drie kėsi tvarkingos
UTOPINIŲ SOCIALISTŲ VIZIJOS 119
eilės d a rb in in k ų namų, k urių kiekviename buvo po du k a m

barius; gatvėse šiu kšlė s buvo pilamos į tvarkingas krūvas ir
laukia ma, kol bus išvežtos, užuot vertus k ur papuola. O fabri
kuose — d a r neįprastesnis vaizdas, džiuginantis lankytojų akis.
Virš kiekvieno d a rb inin ko kabo nedidelis m edin is kubelis,
kurio ketu ri šonai nudažyti skirtingomis spalvomis: ju oda,
mėlyna, geltona ir balta. Spalvos, p ra d e d an t nuo šviesiausios
ir baigiant tam siausia , žymėjo darbininko elgesį: balta reiškė
pavyzdingą elgesį, geltona — gerą, mėlyna — neutralų , ju o d a —
blogą. Vienu žvilgtelėjimu fabriko vadovas galėjo pamatyti, kaip
elgiasi visa jo darbo jėga. Vyravo geltona ir balta spalvos.
Dar kas n u ostab u — fabrikuose nebuvo vaikų, bent ja u nė
vieno, turinčio mažiau kaip de šimt ar vienuolika metų, o tų,
kurie dirbo, darbo diena buvo trum pesnė, tik dešimties ir
trijų ketvirčių valandos. Dar daugiau, jie nie kada nebuvo b a u
džiami, ap sk ritai nė vienas čia nebuvo n u b a u sta s, išskyrus
keletą nepataiso m ų suaugusiųjų, kuriu os išvijo už nuolatinį
girtavimą ar kokią kitą panašią ydą; drausm ė, rodos, čia buvo
pala ikoma greičiau gerumu negu baime. Fabriko valdytojo d u
rys buvo visada atviros, ir bet kas galėjo (taip ir darė) p a re ik š
ti ne su tin kąs su kokia n ors taisykle ar nurodymu. Kiekvienas
galėjo pa sižiūrėti į knygą, kurioje būdavo smulkia i ap ra šo m a s
jo elgesys ir pagal k urią nustato m a jo kubelio spalva, ir jei
kas nors ja utėsi įvertintas neteisingai, galėjo skųstis.
Nuostabia usi buvo maži vaikai. Užuot laigiusius lyg be gal
vos po gatves lankytojai juos matydavo organizuotai d irb a n
čius a rba žaidžiančius didžiulėje mokykloje. Mažiausieji m o
kėsi aplinkinių uolienų ir medžių pavadinimų, kiek vyresni —
g ra m a tik os iš piešinių, kuriuo se generola s D aik ta vardis
kovėsi su pulkin in ku Būdvardžiu ir kapralu Prieveiksmiu. Tai
nebuvo da rba s, o jei ir taip, tai — džiaugsm ą teikiąs darbas.
Tolydžio vaikai susib urdavo padainuoti ir pašokti, pa m o k o
mi ja u n ų merginų, k uriom s buvo įteigta, kad jo k s vaiko k la u
sim as negali likti neatsakytas, kad joks vaikas nėra blogas
120 V SKYRIUS
be priežasties, kad bausm ė neturi būti skausm inga ir kad vai

kai greičiau iš m oksta veikiami pavyzdžio, o ne jtikinėjimo.
Tai iš tiesų turėjo būti nuostab us ir įkvepiantis reginys. O
dalykiškai n usiteik usie m s džentelmenams, kuriu os, beje, la
biau patraukdavo ne tiek laimingų vaikų vaizdas, kiek švel
niosios panelės mokytojos, reikšmingas buvo ir nepaneigia
mas faktas, jog New L an ark as yra renta bilus, ne pap rasta i
renta bilus. Šią įstaigą tvarkė šventasis, bet ne tik — tas a s
muo buvo ir neregėtai praktiškas.
Taigi šventasis, tvarkęs visą New Lanarką, buvo ne tik p r a k

tiškas, bet išvis sunkiai įsivaizduojamas asm uo. Kaip ir d a u
gelis devynioliktojo šimtmečio pradžio s reformatorių, kuriu os
mes d ab ar vadiname utopiniais socialistais, Roberta s Owe-
nas, “kilnia širdis p. Ovvenas iš New La n a rko ”, buvo keistas
prakticizmo ir naivumo, pergalių ir ne sėkmių, sveiko proto ir
beprotystės mišinys. Tai buvo žmogus, kuris plūgus kvietė
keisti kastuvais, kuris, pradėję s vos ne nuo nulio, tapo s ta m
biu kapitalistu, o iš s tam baus kapitalisto virto a ršiu privačios
nuosavybės priešininku; žmogus, kuris skatino plėsti la b d a
rą, nes už tai bus susilaukta dividendų, ir k uris vėliau ragino
pinigus apskritai panaikinti.
Su nk u patikėti, kad vieno žmogaus gyvenime gali būti tiek
perm ainų. Pradžia buvo ta rs i iš Horatio Algero* kūrinių. Owe-
nas gimė vargingų tėvų šeimoje Velse 1771 metais; devynerių
metų liovėsi lankęs mokyklą ir tapo lino audin ių pirklio, ne
įtikėtina McGuffogo pavarde, mokiniu. J is galėjo pasilikti pas
tą pirklį visam laikui ir galiausiai susilaukti meto, kai konto
ra ims vadintis “McGuffogas ir Owenas", bet kaip tik ras legen
dų apie verslinin kus heroju s jis n u s p re n d ė vykti į Mancheste-
rį; tenai, būdam as vos aštuoniolikos metų ir teturėdamas šimtą
svarų sterlingų, pasis kolintų iš brolio, jis įs ik ūrė kaip mažas
* H o r a t i o Al g e r ( 1 8 3 2 — 1 8 9 9 ) — J A V r a š y t o j a s , j a u n i m o m ė g i a m ų n u o
ty k i n i ų k n y g ų a u t o r i u s .
kapitalistas ir ėmė gaminti tekstilės dirbtuvių įrangą. Bet di

džia usia sėkmė dar buvo prieš akis. Didelės verpyklos savi
nin kas p. Drinkwate ris vieną gražią dieną liko be įmonės val
dytojo ir į vietinį la ikraštį davė skelb im ą, kviesdam as
ka ndidatus. Ovvenas niekad neturėjo re ikalų su verpyklomis,
bet k o n k u rs ą laimėjo taip, kad gausybei rašytojų, pro pag uo
ja nčių principą “drą siem s sek a si”, būtų g eria usias pavyzdys.
“Aš užsidėjau skrybėlę, — rašė Owenas po daugiau nei pu sės
šimtmečio, — ir p a tra u kia u tiesiai į p. Drinkw aterio kontorą .
‘Kiek tau m etų?’ ‘Gegužę bus dvidešimt’, — atsakia u. 'Kiek k a r
tų per savaitę būni g irtas? ’... ‘Aš niekada savo gyvenime n e b u
vau g irtas ’, — tariau, ir mane nuo tokio netikėto kla usimo iš
pylė ra u d o n is . ‘Kokio nori atlyginimo?’ ‘Trijų šim tų per
m etus’, — atsakiau jam. ‘Ką?, — p. Drinkwateris ganėtinai n u
stebo ir pakarto jo mano žodžius. — tris šim tu s per metus! Šį
ryt čia ja u net nežinau kiek teiravosi vietos ir nemanyčiau,
kad visų jų pageidavimai kartu sudarytų sum ą, kurios pats
p ra š a i’. ‘Aš negaliu vadovautis kitų reikmėmis, — atsakia u, —
ir mažiau prašyti negalėsiu'.”
Toks poelgis buvo būdingas Owenui, ir jis laimėjo. Žavus
dvidešimtmetis ja unu olis tiesia nosimi pailgame veide ir dide
lėmis, nu oširdžio m is akimis, bylojančiomis apie atvirą būdą,
tapo kone stebuklu tekstilės pramonėje. J a u po šešių m ėne
sių p. Drinkwate ris pasiūlė ja m ketvirtadalį verslo. Bet tai
tebuvo legendinės karjeros pradžia. Po kelerių metų Owenas
nugirdo apie eilę dirbtuvių, p ard u o d a m ų aple ista me New La-
narko kaime — visai atsitiktinai jos p rik lausė žmogui, kurio
dukte rį jaun uo lis mylėjo. Laimėti ir dirbtuves, ir jų savininko
du kters ra n k ą rodėsi neįm anomas žygdarbis: p. Dale’as, tų
dirbtuvių šeim ininkas, aistringas presbiterio nas, nie kada n e
būtų p ritaręs ra dikaliom s la is vamaniš koms Oweno idėjoms,
todėl teko rimtai pasu kti galvą, kur gavus kapitalo d irb tu
vėms įsigyti. Nė kiek nedvejodam as Owenas nužygiavo tiesiai
pas p. Dalc’ą, kaip kažkada buvo ėjęs pas p. Drinkwaterį, ir
122 V SKYRIUS
pa d arė neįm anoma. Gavo pa sis kolinti pinigų, nu p irk o d irb tu

ves ir, be viso to, laimėjo du kters ra nką.
Viskas galėjo taip ir nusistovėti. Per vie nerius m etu s Owe-
nas iš esmės pertvark ė New Lanarko bendruom enę; per p e n
keriu s ji tapo nebeatpaž|stam a; da r po de šim ties metų ji buvo
garsi visam e pasaulyje. Tokių la imėjim ų daugeliui ja u ir p a
kaktų, ju o lab kad greta visoje Europoje p rip ažin to |žvalgumo
ir la bd a ros Owenas dar susikrovė mažiausia i 60 000 svarų
sterlingų asm enin i turtą.
Bet pasiektu Ovvenas nepasitenkino. Nepaisant staigaus š u o

lio | a u k štu m as , jis save laikė ne veiklos, o idėjų žmogum;
New La n a rk a s nie kada nebuvo ja m vien tuščias filantropijos
gestas, o veikiau proga išbandyti teorijas, k u ria s plėtojo v a r
dan visos žmonijos pažangos. Mat Owenas tikėjo, kad žmonija
nėra geresnė už savo aplinką, ir jei tik toji aplinka pasik eis tų ,
žemėje galima būtų su k u rti tikrą rojų. New Lan ark e jis ir ga
lėjo iš bandyti savo idėjas lyg la boratorijoje, ir kadangi jos aki
vaizdžiai pasitvirtino, atrodė, nėra jo kių priežasčių, kliu d a n
čių atskleisti ja s pasauliui.
N etrukus Owenas sulaukė tokios progos. Nurimo Napole
ono karai, jkandin jų atslinko neganda. Šal| krėtė k a rų p a s e k
mė. ku rią M althusas b ūtų pavadinęs “visuotiniu p ris o tin im u ”;
nuo 1816 iki 1820 metų, išskyrus vienerius metus, ūkio re i
kalai buvo labai blogi. S k u rd a s gra sino sprogim u: kilo “d u o
nos ir kraujo" maištai, šal| pagavo isterija. Yorko ir Kento
kunigaikščiai kartu su grupe kilmingųjų su d arė komitetą tirti
nelaimės priežastim s ir, savaime su p ra n ta m a , pakvietė g arsų
filantropą p. Oweną supažindinti ju o s su savo pa žiūromis .
Vargu, ar kom itetas tikėjosi to, ką išgirdo. Be abejonės,
komiteto žmonės laukė maldavim ų re formuoti fabrikus, mat
p. Owenas buvo plačiai žinomas kovotojas už tru m p esnę d a r
bo dieną ir vaikų darbo u ždraudim ą. Bet vietoj to kilmingieji
asmenys pasijuto besiklausą paskaitos apie tai, kaip iš p a
grindų reorganizuoti visuomenę.
Owenas įrodinėjo, kad sk u rd o proble m a b ū tų iš spręsta,

jei vargšai taptų produktyviais darbuotojais. Tuo tikslu jis siūlė
kurti b e n dro darbo kaim us, kuriuose nuo 800 iki 1200 žm o
nių drauge d irb tų la ukuose ir fabrikuose, s u darydam i save
išlaikantį vienetą. Šeimos gyventų namuose, išdėstytuose ly
giagretainiu (Ovvenas vadino jį pa rale logramu, ir tas pavadini
mas iš k a r t p a tra u k ė publikos dėmesį), ir kiekviena šeima tu
rėtų a ts k i r ą k a m ba rį, bet svetainė, skaitymo k a m b a rys ir
virtuvė būtų bendri. Vaikai, sulaukę trejų metų, turėtų būti
dažnai m aitin ami atskira i, kad būtų galima ju o s tuo pat metu
ir auklėti, fo rmuoja nt charakterį tolesniam gyvenimui. Aplink
mokyklą būtų sodai ir daržai — juo s turėtų prižiūrėti kiek vy
resni vaikai, o už d a rž ų plytėtų javų l a u k a i — ja u nebereikia
nė sakyti, kad jie bū tų įdirbami ne plūgais, o vien kastuvais.
Atokiau nuo gyvenamųjų n am ų tu rėtų stovėti fabrikų pa stata i,
taigi iš esmės tai b ūtų iš anksto s u p lan uo tas komple ksin is
miestelis, kibucas, komuna.
Kilmingasis kom iteta s pasijuto užklu pta s iš netyčių. J i s
vargiai buvo pa siru ošę s skatinti planingas socialines b e n d ru o
menes tomis nevaržom o laissez-faire dienomis. P. Owenui p a
dėkojo, bet jo idėjas rūpestingai ignoravo. Tačiau reta s galė
davo taip susitelkti vienam tikslui kaip Owenas. J is reikalavo
dar sykį peržiūrėti, kaip būtų galima įgyvendinti jo pla nus, ir
tiesiog užvertė pa rla m e ntą savo pažiūras aiškinančia is tr a k ta
tais. Ir Oweno atk a k lum a s vėl laimėjo. 1819 m. buvo s u d a r y
tas specia lus komitetas (į jį įėjo ir Ričardo), kurio tiksla s —
pamėginti s urink ti 96 000 svarų sterlingų vienam reikiamo
dydžio b ando m ajam bendro darbo kaimui.
Ričardo į tai žvelgė skeptiškai, nors ir norėjo išbandyti
planą, tuo ta rp u šalis nebuvo nė s k e p t i š k a —ji a p sk rita i tą
idėją laikė pasib jaurėtina. Vieno vedamojo a u toriu s rašė: “Ro
berta s Owenas, eskvairas, kilnia širdis medvilnės verpėjas...
mano, kad visos žmogiškosios būtybės yra tarsi augalai, ja u
kelis tūk sta n tm e čiu s augantys ne žemėje ir d a b ar prašan tys
124 V SKYRIUS
vėl ju os pasodinti. Todėl jis n usp re n d ė diegti ju o s naujoviš

kais kvadratais".
Williamas Cobbettas, tada buvęs tremtyje Amerikoje už s a
vo paties radikalias idėjas, pasisakė d a r kandžiau: “Šis džen
telmenas, — rašė jis, — siekia kurti elgetų b endruom enę.. . Bus
pasie kta nuostabi santarvė, laimė ir nau da visai šaliai. Kaip
visi tie mažieji ju o d ų akių, sukru vin tų nosių ir užm au kšlin tų
kepurių reikalai gali būti su tv a rkyti, aš negaliu su p ra sti. Kaip
bežiūrėtum, p. Oweno p la nas siūlo vis išką naujovę, nes, m a
nau, joks žmogus pasaulyje dar n ėra girdėjęs apie elgetų b e n
d ruom enę ... Sudie, p. Owenai iš L a n a rk o ”.
Owenas, žinoma, neplanavo elgetų b e ndruom enės. Priešin
gai, jis tikėjo, kad sku rd ž iai gali tapti turto gamintojais, jei
jie ms bū tų suteikta galimybė dirbti, o jų b ja u rū s socialiniai
įpročiai, veikiami geros aplinkos, n esunkia i virstų doryb in
gais. Šitaip galėtų kilstelėti ne tik skurdžia i. Bendro darb o
kaim ai b ūtų taip akivaizdžiai tobulesni, lyginant su p ra m o n i
nio gyvenimo netvarka, kad kitos bend ru om e n ė s visai n a tū r a
liai pa se ktų jų pavyzdžiu.
Tačiau aiškiai matėsi, kad Owenas šali nink ų neturi. Rim
tai nusiteikę žmonės Oweno plane matė grėsmę nusisto vėju
siai tvarkai, o ra d ik a la m s jis atrodė tiesiog fa rs as. B and om a
ja m ka im ui įkurti reikalingi pinigai taip ir nebuvo surin kti.
Užtat atkakliojo filantropo ja u nie kas nebegalėjo sustabdyti.
J is visada buvo hum an istas, o d a b ar n u tarė tapti p rofesiona
liu švietėju. J is susikrovė turtą, o d a b ar n u s p re n d ė skirti jį
savo idėjoms realizuoti. Owenas pardavė savo dalį New Lanar-
ke ir 1824 m. ėmėsi kurti ateities bendruom enę. Visai ne be
pagrindo reikalingai aplinkai jis pasirin ko Ameriką, nes kur
geriau kurti utopiją, jei ne ta rp žmonių, kurie ja u pe n k ia sd e
šimt metų n audoja si politinėmis laisvėmis?
Iš vokiečių atsikėlėlių religinės ra p itų sektos jis n usipirko
trisdešimties tūksta nčių a k rų žemės ruožą prie Wabasho upės
Posey apygardoje India nos valstijoje. 1826 metų liepos ket
virtąją Owenas oficialiai Įkūrė bend ruom en ę viltingu pavadi

nim u Naujoji d a rn a (New Harmony), p a sk e lb d a m a s Dvasinės
n e priklausom ybės dekla ra ciją — ne priklausom ybės nuo p r i
vačios nuosavybės, iracionalios religijos ir vedybų — ir paliko
ją vers tis s avarankiškai.
Šis p la n a s negalėjo pavykti ir nepavyko. Owenas Įsivaizda
vo, kad uto pija im a skleistis visame pasaulyje, be t visai n e b u
vo pasir engęs atp ratin ti žmones nuo netobulos senosios vi
suo m enės aplinkos. Nebuvo jokio išankstinio pasiruo šim o:
visiškoj sum aišty per kelias savaites pasipylė aštu oni šim ta i
naujak urių. Nebuvo net pagalvota apie galimus p ik tn audžia vi
mus. Vienas Oweno ko m panionas Įžeidė j}, neteisėtai užgro
bęs dalĮ žemės ir ėmęs tenai varyti degtinę. Kadangi pats Owe-
nas gyveno kitur, ta rpu savy besiv aržančio s b e n d ru o m e n ė s
suskilo: atsiskyrė tokio Williamo McClure’o vadovaujama Mak-
lurija, kiti dis identai perėmė likusia s bend ruo m en es. Įprotis
savintis pasirod ė s tip re sn is už idėjos diktuojam ą discipliną:
žiūrint atgalios, galima tik stebėtis, jog be n druo m e nė pajėgė
išlikti taip ilgai, kiek ji apsk ritai gyvavo.
Atėjus 1828 meta ms, jau buvo aišku, kad s u m an ym as žlu
go. Ovvenas pardavė žemę (per šią pavojingą u žmačią jis nete
ko ketu rių penktadalių savo turto) ir dėl savo p roje ktų išvyko
pas pre zid entą J ac k s o n ą, o po to pas Santa Anną* Meksikoje.
Išskyrus m andagų dėmes}, jokio intereso šiedu džentelmenai
neparodė.
Tada Owenas gr}žo Anglijon. J is vis dar buvo la b da ring a
sis p. Owenas (nors gal kiek pašlijusios reputacijos), ir čia
jo laukė dar vienas, netikėtas, jau pa sk utinis p osūkis. Rei
kalas štai koks: daugum a išjuokė tuos ben d ro d arb o k a i
mus, bet Oweno mokymas viename visuomenės sluoksnyje —
da rbin inkų klasėje — suleido gilias šaknis. Tai buvo pirm ųjų
Anlonio Lopcz de Santa Anna (m aždaug 1 7 9 5 — 1876) — m eksik iečių

r e v o l i u c i o n i e r i u s ir g e n e r o l a s , k e l e t ą k a r t ų M e k s i k o s p r e z i d e n t a s .
126 V SK YR IU S
profesinių sąju ngų laikai, ir verpėjų, puodžių, statybin in kų

lyderiai ėmė laikyti Oweną žmogumi, k uris galėtų atstovauti
jų inte resams — būti tikru visų jų vedliu. Skirtingai nei Oweno
luom o žmonės, šie jo mokymą trakta vo rimtai, ir kol kilm in
gųjų komitetai diskuta vo apie b e n dro darbo kaim us, tik ro
sios d a rb in in k ų kooperatinės sąjungos, besirem ią jo tr a k ta
tais, visoje šalyje k ū rė s i kie k k u k le sn iu m a stu — kaip
'gamin tojų ir vartotojų kooperatyvai; buvo, beje, ir keli ne
lemti bandym ai p. Oweno idėjas įkūnyti p araid žiu i ir b a n dy
ti apsieiti be pinigų.
Gamintojų kooperatyvai žlugo be išimčių visi, o bepinigiai
ma inai baigėsi tokiais pat bepinigiais ir neatitaisom ais b a n
krotais. Bet vienas kooperatyvų elementas prigijo. Dvidešimt
aštuoni idėjai atsidavę žmonės, pasivadinę Rochdale ’o pionie
riais, pradėjo vartotojų kooperatyvų sąjūdį. Owenas neteikė
Jam didelės reik šm ės, bet laikui bėgant tas jud ė jim a s išaugo
toks s tip ru s, kad iš jo, kaip vieno did žia usių šaltinių, galios
sėmėsi Didžiosios Britanijos le iboristų partija. Parado ksalu ,
kad liko gyvuoti judėjimas, k u riam Owenas skyrė mažia usia
dėmesio, tuo ta rp u projektai, ku riem s atidavė šird į ir jėgas,
nugrimzdo nebūtin.
Laiko kooperatyvams Ovvenas neturėjo dėl rim tos p rie ž a s
ties: grįžęs iš Amerikos, jis s um an ė didžiulę moralinę k a m p a
niją, k urion p aniro su ja m būdingu veržlumu. Kadaise n e tu r
tingas ja unuolis, vėliau — kapitalistas, d a r vėliau — socialinis
reform atoriu s, d a b ar jis apie save sutelkė d a rb in in k ų klasės
judėjimo lyderius. Šiam pro je ktu i jis suteikė tik rai įspūdingą
pavadinimą: Gamybinių ir naudingųjų klasių didžioji nacio
nalinė moralinė sąjunga. Po kiek laiko pavadinim ą s u tr u m p i
no iki Didžioji nacionalinė jungtinė profesijų sąjunga, bet ir
toks jis buvo pernelyg ilgas, tad n e tru k u s liko: Didžioji nacio
nalinė sąjunga (Grand National). Po jo s vėliava susivienijo p r o
fesinių sąjungų vadovai, ir 1833 m. Anglijos d a rb in in k ų kla
sės ju d ėjim as pradėjo oficialiai veikti.
Ši visą šalį vienijanti sąjunga buvo šiuola ikinių p ra m o n i

nių profsąju ngų p irm tak a s . J i turėjo penkis š im tu s tū k s ta n
čių n a rių — tiems la ikam s tai m ilžiniš kas skaičiu s — ir a p
ėmė kiekvieną svarbesnę d arb inin kų sąjungą Anglijoje. Tačiau,
skirtingai nuo šia ndienin ių profsąjungų, tos sąjungos tikslai
ne apsiribojo d a rbo dienos trukm e, atlyginimais ar net fa brik ų
valdytojų prerogatyvomis. Didžioji nacionalinė sąju nga turėjo
būti ne tik žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo, bet ir rim tų
socialinių pokyčių Įrankis. Todėl greta d id esnių atlyginimų ir
geresnių d a rbo sąlygų reikala vim ų sąjungos program oje buvo
ir neaišk u s mišinys iš Oweno raštų : b e n dro da rb o kaimai,
pinigų p a n aik inim a s bei daugelis kitų idėjų.
Owenas suglumino šalį dar k a rtą — d a b a r ja u p askutinį.
Tai ja u buvo fiasko. Anglija pro fesin ėms sąju ngom s buvo p a
sirengusi ne daugiau negu Amerika rojui jo s žemėse. Vietinės
d a rb in in k ų sąjungos nebegalėjo kontroliuoti savo n arių, o spo-
radiški streikai silpnino nacionalinę organizaciją. Owenas ir
jo padėjėjai susikivirčijo: p asta rieji apkaltino jį ateizmu, o šis
juo s — klasinės neapykanto s kursty mu. įsik iš o vyriausybė ir,
be s k ru p u lų n a u d o d a m a prievartą, stengėsi sužlugdyti au g an
tį sąjūdį. Darbdaviai išgirdo privatinei nuosavybei s k a m b a n t
laidotuvių va rp u s Didžiojoje nacionalinėje sąjungoje, todėl r a
gino b a u sti ją pagal įstatymus, išleistus varžyti profesinių s ą
jungų kū rim ąsi. J o k s besif orm uoja ntis ju dė jim a s neatlaikytų
tokio antpuolio. Per dvejus m etu s Sąjungos nebeliko; š e š ia s
dešim t ketverių metų Owenas buvo suvaidinęs p a sku tin į is to
rinį vaidmenį.
Šis didis ir nepailsta ntis, n o rs ja u senas, kovotojas triūsė
d ar dvidešimt metų, propagavo savo kooperatyvų idėjas, tebe-
agitavo už kastuvus, kurstė naivų nepasitikėjim ą pinigais. 1839
metais, n e p aisa n t grupės įžymių žmonių, s u s ib ū r u s ių į Bedie
vybei taikiai slopinti sąjungą, prote stų , jis gavo audie nciją pas
karalienę Viktoriją. Bet Oweno giesmė Jau buvo sugiedota.
Pask utin iaisiais gyvenimo metais jis p a sitra u k ė į s p iritu a liz
128 V SKYRIUS
mą, toliau ra šė nesibaigiančius tra k ta tu s apie vieną ir tą patį,

o k a rtu savo nuostabiąją Autobiografiją. Mirė Owenas 1858
m., b ū d a m a s a štu on iasd e šim t septynerių ir d a r kup inas vil
čių bei idėjų.
Koks ro m a n tiš k a s ir fa n ta stiška s gyvenimas! Žiūrint atgal,
ko gero, ir tra u k ia labiau Jo gyvenimo istorija nei idėjos. Owe-
nas nie kada nebuvo iš tiesų originalus, o juo labiau la nk stus
mąstytoja s. “Roberta s Owenas yra žmogus, negalintis galvoti
kitaip, negu buvo dėsto m a knygoje, k u rią jis perskaitė", —
šita ip negailestingai jį apib ūdin o vienas to meto publicistas,
o Macauley, k uris spruk davo į šalį ja u vien išgirdęs jo balsą,
pasakė, kad Owenas — “amžinai romi nuobodybė".
Net ir labia usia i no rė d a m a s n epavadin tu m jo ekonomistu.
Bet jis buvo daugiau negu e k o n o m is ta s — jis buvo e konom i
kos novatorius, ėmęsis perkurti pirm ines charakteristikas, k u
riom is ekonomis tai buvo įpratę operuoti. Kaip visi utopiniai
socialistai Owenas troško pertvarkyti pasaulį, bet kol kiti apie
tai rašė, įtikinamai a rb a nelabai, jis ėjo visų priešakyje ir iš
tikrųjų ba nd ė jį keisti.
Geriau pagalvojus, vieną didelę idėją jis m u m s vis dėlto
paliko. J ą nuostabiai perteikia epizodas, p a p a s a k o ta s jo s ū
naus Roberto Dale’o Oweno autobiografijoje.
“Mano brangioji Karolina, kai vaikas rėkia vien dėl užgai
dos, — ta r ė jo tėvas (Robertas Owenas), — pa sod ink jį ant grin
dų vidury k am b ario ir neim k ant ra nk ų, kol nenu sto s š a u
kęs.” “Bet, brangusis, jis klyks visą va la nd ą.” “Ir tegul klykia.”
"Jis pak en k s savo mažiems pla učiam s, gali net a tsira sti spaz-
m o s .” “Nemanau. Kaip bebūtų, ja m pak en k s nepalyginam ai
daugiau, jei išaugs n e p ak lu sn u s b e rniukas. Žm ogus yra a p
linkybių kū rin y s .”
“Žm ogus yra aplinkybių kūrinys." O kas kuria aplinkybes,
jei ne pats žmogus? Pa saulis nė ra neišvengiamai geras arb a
blogas, jis yra toks, kokį mes jį padarom e. Šitaip m ąsty dam as
Owenas paliko m u m s vilties filosofiją, k uri galingesnė už vi

sas nerealias jo idėjas apie kastu vus, plūgus, pinigus ar b e n
dro da rb o kaim us.
Owenas, be abejonės, yra rom a n tiš k ia u sias iš visų devy

nioliktojo am žiaus publicistų, p rotestavusių p rieš ankstyvąjį
kapitalizmą, be t anaiptol ne savotiškia usias. Pagal c h a r a k te
rio tv ir tu mą pirm enybė atite ktų grafui Henri de Rouvroy de
Saint-Simonui, o neginčijamu idėjų eksc e n trišk um u lygaus s au
n etu ri C harle s’as Fourier.
Sain t- Sįm onas, kaip ja u liudija jo ilga ir sudėtinga p a v ar
dė, buvo a ris to k ra ta s; jo šeim a tvirtino kilusi iš Karolio Di
džiojo. Gimęs 1760 m. jis buvo auklėjam as taip, kad giliai
suvoktų savo protė vių kilm ingumą ir svarbą išlaikyti vardo
šlovę; ja u n u o li jį kas ry tą žadindavo ta r n a s s u š u k d a m a s :
“Kelkitės, pone grafe, šiandien ju m s reikia atlikti didelius
d a r b u s ”.
Žinojimas, kad esi istorijos iš rinktasis, gali išk rėsti žm o
gui keistų pokštų. Saint-Sim onui tai suteikė tiesiog e k strav a
gantiško atlaid um o s a u privilegiją. Dar b e rn iu k a s jis painiojo
ištikimybę prin c ip a m s su grynai bukagalvišku užsis pyrim u;
pasako jam a, kai pravažiuojantis vežimas p e rtra u k ė jo vaik iš
ką žaidimą, jis krito s kersa i kelio ir užsis pyrė nesikelti — o
kas ja uną jį grafą iš d rįs tų n ustu m ti į griovį? Vėliau lygiai taip
pat u žsis pyręs jis atsisakė eiti komunijos, kaip buvo liepęs
tėvas, bet šis, matyt, labiau įpratę s prie s ū n a u s užgaidų ir ja u
tikrai n e ja u sd a m a s ja m dėl to jokio s pagarbio s baim ės, p a
pra sčia usia i užd arė jį į kalėjimą.
Saint-Sim ono n uolaid um as sau galėjo nuvesti jį į la b ia u
siai nesivarž ančią socialinę grupę valstybėje — į Liudviko XVI
dvarą. Bet šią jo būdo savybę išpirko meilė nepriim tiniausiai
k arališkiesiem s rū m a m s idėjai — demokra tija i. 1778 m. j a u
nasis grafa s išvyko j Ameriką ir pasižymėjo Amerikos revoliu
cijos kare. J is kovėsi penkiuose mūšiuose, buvo apdovanotas
130 V SK YRI US
Cincinato ord inu ir, svarbia usia , ta po aistringu nau jųjų la is
vės ir lygybės idėjų šalininku.
Bet tai d a r nebuvo jo didieji darb ai. Revoliucijos mūšia i
pasibaigė ja m esant Louisianoje; iš ten jis nukeliavo Meksi-
kon, kad paragin tų vicekaralių kasti kan alą (Panamos kanalo
d a r nebuvo). Tai b ūtų galėję išgarsinti jo vardą, bet idėja n u
ėjo niekais, m at devyni d ešim tadaliai čia buvo idėjos ir tik
vienas dešim tad alis plano, ir ja u n a sis revoliucionierius didi
ka s grįžo į Prancūziją.
J i s kaip tik spėjo } revoliuciją, p ra s id ed a n č ią Prancūzijo
je, ir energingai į ją įs itraukė. Grafo gimtojo Falvy miesto,
netoli Peronne, gyventojai p a p ra šė jo būti m eru, bet jis a ts is a
kė, p a aišk in d a m a s, girdi, iš rinkti j šį postą senos kilmingos
šeimos atstovą būtų blogas precedenta s, o kada miestiečiai
vis dėlto jj išrinko, š įk a r t į Nacionalinį s u sirin k im ą , grafas
pasiūlė panaikin ti titulus ir p irm iau sia tai pa d arė su savuoju,
ta p d a m a s tiesiog piliečiu Bonhomme*. J o dem okratiniai p o
linkiai nebuvo poza, Sain t- Sim onas iš tik rų jų labai atjautė
visus žmones. Kartą, d a r prieš revoliuciją, jis p ra š m a tn ia k a
rieta skubėjo į Versalį ir prasilenkė su valstiečio važiu, įklim
pusiu kelyje. Sain t- Sim onas išlipo iš karietos, pla sn o d a m a s
savo elegantiškais rūbais , padėjo valstiečiui iš sikapstyti iš p u r
vo ir taip su sid om ėjo jo šneka, kad savąją karietą paleido ir
su naujuoju bičiuliu nukeliavo į Orleaną.
Revoliucija pasielgė su juo labai keistai. Viena vertus, jis
s um an iai perpardavinėjo bažnyčios žemes ir iš to susikrovė
nedidelį turtą; kita ve rtus, k ūrė didžiulį švietimo projek tą ir,
kadangi dėl to tekdavo b e n dra u ti su užsieniečiais, — pate ko
nemalonėn, kol galiausiai buvo p a so d in tas Į are štinę. Iš tenai
pabėgo, bet n e tru k u s kaip tik ras ro m a n tiš k a s kilmingasis vėl
pasidavė, m at sužinojo, kad jo viešbučio šeim in ink a s netei
singai apkaltintas, girdi, padėjęs ja m pabėgti.
B o n h o m m e (p r a n c .) — ž m o g u s .
Š įka rt Saint-Slm oną uždarė į kalėjimą. Ir tenai, vienutėje,

staiga jį apla nkė idėja, kurios, pasirodo, laukė visą gyvenimą.
Kaip da žnai esti, idėja gimė s apne; Saint-Sim onas taip a p ra šo
šį epizodą:
“Pačiu žiauriausiu revoliucijos laikota rpiu, kai aš kalėjau
Liuksemburgo pilyje, naktį mane apla nkė Karolis Didysis* ir
tarė: ‘Nuo pat pasaulio sutvėrimo jokia šeim a neturėjo ga rbės
padovanoti žmonijai didvyrį ir k a rtu aukščia usio lygio filoso
fą. Ši garbė buvo palikta mano nam am s. Sūnau, tavo sėkmė
filosofijoje prilygs manajai šlovei mūšiu ose ir valstybės gyve
nim e”’.
Saint-Simonui nieko daugiau nereikėjo. J į paleido iš k a
lėjimo, ir d a b ar jis visus pinigus, k uriu os turėjo s ukaupęs,
skyrė malšinti pašėlu sia m žinių troškuliui. Šis žmogus iš
tiesų užsim ojo sužinoti viską, ką tik buvo galima sužino
ti, — mokslininkai, ekonomistai, filosofai, politikai, visi P r a n
cūzijos šviesuoliai buvo kviečiami į jo na m u s, j ų tyrimai
ap mokami, o jie patys nuolatos klausinėjami, ar gali Saint-
Sim onas aprėpti visą pasaulio intelektualiąją sferą. J o p a s i
ryžimas buvo grote skiškas. Kartą n usp rendęs, kad jo socia
linėms stu dijom s vis d a r n ep ak anka žinių iš p irm ųjų lūpų
apie šeimos gyvenim ą,— vedė, su d ary d am a s trejų metų s u
tartį. Pakako vienerių: žmona per daug kalbėjo, svečiai per
daug valgė, ir Saint-Sim onas n usprendė, kad vedybos kaip
edukacinė institucija turi trūkum ų. Vietoj to jis siekė p o
nios de Stael, įsta biausio s mote rs Europoje, rankos; ji vie
nintelė moteris, n usp re n dė Saint-Simonas, galinti s u p ra sti
jo pla nus. Jie susitiko, bet pasim aty m as išėjo b lankokas; ji
pastebėjo, kad jis yra kupinas e sprit•*, bet vargu ar did žia u
sias filosofas pasaulyje. Šitaip susik lo sčiu s aplinkybėms, iš
blėso ir jo entuziazmas.
* K ar ol is D i d y s i s ( 7 4 2 — 8 1 4 ) — fr a n k ų k a r a l i u s ( 7 6 8 —8 1 4 ) . š v e n t o s i o s
R o m o s im perijos im peratorius (8 0 0 —81 4 ).
•* E s p r i t ( p r a n c . ) — p r o t a s , d v a s i a , s ą m o n ė , n u o t a ik a .
132 V SKYRI US
Enciklopedinio išsilavinimo siekimas, kad ir tikrai vilio

jantis, finansiniu požiūriu pasir odė esąs pražūtingas. J o iš
laidos buvo gausios iki beprotybės, nela uktai labai da ug pin i
gų pris ireik ė vedyboms. Todėl n e tru k u s Saint-Sim onui teko
apsiriboti visai kukliomis išlaidomis, o dar po kurio laiko jis
tiesiog ėmė skursti. J is buvo privers ta s s u siras ti raštininko
d a rb ą ir galiausiai tapo priklauso m a s nuo savo seno tarno,
duodančio m ais tą ir būstą, malonės. Ir visą laiką jis rašė,
kaip pašėlęs liejosi nesibaigiantis traktatų , pastab ų, pam oky
mų ir visuomenės tyrimų srau tas. J is siųsdavo savo rašiniu s
įžymiausiems to meto mecenata ms, patetiškai kreipdam asis:
Pone:
Būkite mano išgelbėtojas, aš m irštu iš bado... J a u 15 die

nų gyvas vien duona ir vandeniu... pardavia u viską, išsky
ru s d rabužiu s, kad galėčiau sumokėti už m ano da rb ų p a
dauginimą. Žinojimo aistra ir visuomenės gerovės siekis,
tro škim a s rasti ta ikius b ūd us užbaigti tą baisiąją krizę,
kuri apėmė visos Europos visuomenę, Jstūmė m ane j šią
vargingą būklę...
Niekas neužsisakė Saint-Simono darbų. Nors šeima 1823 m.

ja m paskyrė nedidelę pensiją, iš nevilties jis bandė nusišauti.
Bet nieko negalėdavo padaryti taip, kaip norėdavo. Ir d abar
tik neteko akies. Ligotas, nu s k u rd ę s, pa sišventę s ir iš didus
Saint-Sim onas gyveno d ar dvejus metus. Prieš pat mirtį jis
pasikvietė kelis išlikusius savo mokin iu s ir pasakė: “Atm inki
te, kad dideliems da rb a m s reikia aistro s!”
Ką gi jis nuveikė, kad pateisintų tokią teatrališką mirtj?

Keistas dalykas: su k ū rė pram oninę religiją. Ir p ad arė tai
ne savo knygomis, kurių, niekieno neskaitomų, buvo ganėti
nai daug, ne savo paskaitomis, netgi ne “didelių d a r b ų ” da ry
mu. Kažkokiu būdu pats inspiravo sektą, su rin ko nedidelę
pasekėjų grupę ir pateikė visuomenei įvaizdį, kokia ji galėtų

būti.
Tai buvo keista, pusiau mistinė neorganizuota religija, ir
dėl to stebėtis netenka, kadangi ji buvo s u rę sta ant nebaigto ir
svyruojančio įvairių idėjų karkaso. Nebuvo netgi manyta, kad
ji ta ps religija — n ors tuoj po Saint-Simono mirties ja u fakti
škai egzistavo sen-simoniečių bažnyčia su šešiomis jai p r i
kla usančio mis šventyklomis Prancūzijoje ir filialais Vokietijo
je bei Anglijoje. Galbūt geriau j ą lyginti su brolijos ordinu; jo
mokiniai dėvėjo mėlynus ap sia ustu s ir tarpusavyje skirstėsi į
“tėvus" ir “s ū n u s ”. Ir kaip gražus idėjos, vardan kurios kovojo
pats įkūrėja s, simbolis, buvo dėvima speciali liemenė, kurios
jie negalėdavo nei užsivilkti, nei nusivilkti be kits kito pa gal
bos, o tai d a r labiau pabrėždavo kiekvieno žmogaus p rik la u
somybę nuo jo brolių. Bet gana greitai toji bažnyčia išsigimė į
eilinį kultą, nes vėlesnieji sen-simoniečiai s u k ū rė savą m o ra
lės kodeksą, kuris kai kuriais atvejais mažai kuo tesiskirdavo
nuo rafinuotai užšifruoto amoralumo.
Evangelija, kuriai meldėsi Saint-Simonas, šiandien vargu
ar ką nustebintų . J i skelbė, kad “žmogus privalo dirbti”, jei
nori ragauti visuomenės išaugintus vaisius. Tačiau palyginus
su išvadom is, kurios buvo darom os iš šios prielaidos, R ober
to Oweno lygiagretainių (“paralelogramų") visuomenė buvo tie
siog neregėto aiškumo.
“Tarkime, — rašė Saint-Sim onas, — kad Prancūzija staiga
netenka penkia sdešim ties savo žymiausių fizikų, p e n kia sd e
šimties žymiausių chemikų, penkia sdešimties žymiausių fi
ziologų... matematikų... m echan ikų ” ir taip toliau, kol n e p ri
sk aičiuo jam a trys tū k stančiai m okslin ink ų, m e nin ink ų ir
a u ksa k a lių m eistrų (niekas nė ra pagyręs Saint-Simono už sti
liaus ekonomiš kumą). Koks bus rezultata s? Ištiks katastrofa,
kuri s un aikins pačią Prancūzijos sielą.
O d a b ar tarkim e, tęsia Saint-Sim onas, užuot nete kusi to
palyginti nedidelio skaičiaus asmenybių, Prancūzija vienu ypu
134 V SKYRI US
p ra ra n d a visą viršutinįjį socialin} sluoksnį: poną karaliau s

brolį,,hercogą de Barry, keletą hercogienių, a u k štu s valdžios
pare igūnus, m inistru s, teisėjus ir dešim t tū ksta nčių tu rtin
giausių žemės savininkų — iš viso trisdešim t tū kstančių žmo
nių. Kokios bus pasekm ės? Labai apgailėtinos, sako Saint-
Sim onas, kadangi visi jie geri žmonės, tačiau pats nuostolis
bus grynai emocinis: valstybė vargu ar n ors kiek nukentė s.
Bet kurie kiti žmonės galės atlikti tų mielų padykėlių fu n k
cijas.
Pasakojimo m oralas aiškus.. Visų profesijų ir socialinių
sluoksnių darbo žmonės — les industriels — iš visuomenės n u
sipelnė didžia usio atlyginimo, o dykaduoniai užsitarnavo m a
žiausio. O kaip yra pas m us? Keisčiausiai iš kreip iant teisin
gumą, yra visai priešingai: tie, kurie d irb a mažiausia i, ga una
daugiausia.
Saint-Sim onas siūlo pastatyti piramid ę teisingai. Visuome
nė iš tiesų yra organizuota kaip milžiniškas fabrikas, todėl tą
fabriko prin cip ą reikia realizuoti iki galo. Vyriausybei turi r ū
pėti ekonomika, o ne politika, ji turi tvarkyti reikalus, o ne
valdyti žmones. Atlyginimas turi būti proporcingai p a s k ir s to
mas pagal žmogaus visuomeninį indėlį, didžioji dalis turi ati
tekti aktyviesiems fabriko nariams, o ne tingiems stebėtojams.
Tai, ką skelbia Saint-Sim onas, nėra revoliucija ir net ne s o
cializmas, kaip mes šiandien jį s u p ra n tam e. Tai šlovinimo
giesmė ind ustrin iam procesui ir p rotestas prieš tai, kad triū
siančioje visuomenėje tokia didžiulė turto dalis te nka dyka
duonia ms.
Bet nėra nė žodžio apie tai, ką reikėtų daryti; vėlesnieji
sen-simoniečiai žingtelėjo žingsnį toliau už savo idėjinį tėvą ir
ragino panaikin ti privatinę nuosavybę, bet net ir tai nepadėjo
jiems aiškiai išdėstyti visuomenės pertvarkymo program os.
Visas jų mokymas buvo darbo religija, bet jai labai stigo tin
kamo katekizmo; tas mokymas atskleidė didelį neteisingum ą,
s kirsta nt visuomenės turtą, bet labai menkai tenurodė, ką d ary

ti tiems, kurie norėjo sutvarkyti reikalus, kaip derėtų.
Gal kaip tik toks programos stygius ir padėjo išgarsėti žmo

gui, k uris buvo vis iška Saint-Simono priešingybė. Ek sdid iką
inspiravo jo aistra didžiajai idėjai, o C harles’io Fourier veiklą
įkvėpė a istra sm ulkm enom s. Kaip ir Sain t- Sim onas Fourier
tikėjo, kad tvarkos pasaulyje beviltiškai maža, už ta t jo siū lo
ma s receptas buvo k onkretizuota s iki sm ulkm enų .
Sain t- Sim onas buvo nuotykių ieškotojas gyvenime, F ou
rier — vaizduotėje. J o biografija gana blanki: gimė 1772 m.,
Besanęono prekybininko sūnus, gyvenimą prale ido kaip nevy
kęs keliaujantis pirklys. Tam tikra p ra sm e jis nieko ir n e n u
veikė, nebuvo netgi vedęs. Turėjo dvi aistras: gėlėms ir k a
tėms. Tik gyvenimo pabaigoje viešai s k u n d ės i, jog vis us
pa sk u tiniu osius m etu s sąžiningai sėdėdavęs nu rodyto m is va
landomis savo kambarėlyje, la ukdam as pasirod ant kokio s ta m
baus kapitalisto, k u ris pasisiūlytų finansuoti jo s u k u rtu s p a
saulio pertvarkymo proje ktus. Mažasis prekeivis taip ir rašė:
“Aš vienintelis pe rtra u k ia u dvidešimt amžių tr u n k a n č ią politi
nę silpnaprotystę: tik mane vieną minės da bartin ė ir būsimo-
sios karto s, kai ieškos savo begalinės laimės ištakų". Slegia
mas tokios didelės atsakomybės jis tikrai negalėjo nesėdėti
nustatytomis vala ndomis savo vietoje, jei pasirodytų išganyto
ja s kapitalistas su palyda, gabenančia m aišus pinigų. Bet jo ks
kapitalistas nepasirodė.
Fourier, kalbant mandagiai, buvo ekscentrikas, kalbant dar
tiksliau, ko gero, kvaištelėjęs. J o pasaulis buvo išgalvotas: jis
tikėjo, kad Žemei s kirta gyvuoti 80 tū k stančių metų — ke tu
ria s d eš im t tū ksta nčių metų stiprėja nčios vibracijos ir tiek
pat — silpnėjančios. T arp tų dviejų fazių (ne aritmetine p r a s
me!) yra aštu onių tūkstančių metų Laimės apogėjaus la iko ta r
pis (Apogėe du Bonheur). Mes gyvename penktoje iš a štuonių
pažangos stadijų, ja u perkopę Sumaišties, Laukin iš kum o, Pa-
136 V SKYRI US
triarchalizm o ir Barbarystė s stadijas. Priekyje d a r laukia Ga-

ranta eijos stadija (neprastas įžvalgumas) ir tada ja u ryškus
kilimas į Darną. Bet p asiekus au kščiausią palaim ą, s ū p u o k
lės pa keis kryptį, ir toliau mes keliausime atgal visomis pa k o
pomis iki p at pradžios.
Kuo toliau žengsime keliu į Darną, tuo daugiau pastebėsi
me neregėtų pakitim ų: Šia urės polių apju os Šia u rė s karūna,
paskle isda m a švelnią rasą, jū r a ta p s limonadu, senąjį vienišą
Mėnulį pa keis šeši nauji, a tsiras naujos gyvūnų rūšys, labiau
atitinkančios D arnos stadiją: antiliūtas, p a k lu sn u s ir itin p a
slaugus žvėris, antibanginis, kuris galės būti įkinkom as į lai
vus, antilokys, antivabzdžiai, antižiurkės. Žmogaus gyvenimas
tru k s šim tą ke tu ria sdešim t ketverius metus, iš k urių šim ta s
dvidešimt teks nevaržom am mėgavimuisi lytine meile.
Visa tai, prid ėju s d a r kitų pla netų gyventojų a p ra šym us
pirm uoju asm eniu, Fourier rašiniam s suteikia pam išim o po
žymių. Gal jis toks ir buvo. Bet n uk reip ęs savo kosm in į regė
jim ą į Žemę, jis mato joje chaosą ir vargą, k a rtu — b ūd us,
kaip pertvarkyti visuomenę.
J o siūlomi s pre n dim a i yra labai detalūs. Visuomenė turės
būti organizuota į falangas — p rancū ziškai ph ala nstė res, —
kurio s tvarkytųsi maždaug kaip koks “G rand Hotel” viešbutis
ir nedaug kuo skirtų si nuo Oweno be ndro darb o kaim ų. Tas
viešbutis a prašy tas labai kruopščiai: yra c en trinis p a sta ta s
(apgalvoti visi jo kam b ariai ir jų išmatavimai), o aplink plyti
laukai ir pra m o nin iai statiniai. J ū s galėsite p a sirin kti gyveni
mą viešbutyje pagal savo finansines išgales; bus pirm a, a n tra
ir trečia klasės, su tiek privatumo, kiek pageidausite (galima
ir valgyti savo kambariuose), ir bent tiek buvimo draugijoje,
kad ju s pasiektų k ultūrin ės įtakos. Veiklos efektyvumą užtik
rins jos centralizavimas; senas viengungis Fourier piešia tokį
smagų centra lizuotos virtuvės paveikslą, kad seilės skiria si.
Visi, žinoma, privalės kasdie n keletą vala ndų dirbti. Bet
niekas ir taip nevengs darbo, nes kiekvienas galės dirbti tai,
ką labia usia i mėgsta. Taip b ų s j š s p r ę s t a ir purvin o da rb o pro-

blema, kla usiant, kam šis d a rb a s p a tin k a . Vaikam s, žinoma.
Taigi susidarys Mažosios gaujos, kurios linksmai t r a u k s ] s k e r
dyklas a rb a eis taisyti kelių, žodžiu, mėgausis gyvenimu. O ta
vaikų m ažum a, kuri vengs purvin ų da rb ų, susitelks į Mažuo
siu s būriu s, kurie p rižiūrės gėles ir taisys savo tėvų tarties
klaidas. Darbuotoja i draugiš kai lenktyniaus, kas, pavyzdžiui,
geriau išaugins k ria u š es a rb a špin atus, o galiausiai (kada fa
langų p rin c ip a s įsigalės visam e pasaulyje ir ja m e a ts ira s
2 985 984 privalančios s usiku rti ph ala nstė res) kils ir didelės
batalijos ta rp omleto m eistrų ir š a m pa no specialistų.
Visa s istem a bus n e p aprasta i pelninga, jos renta bilu m a s
sieks 30 procentų. Bet tai bus visos b e ndruo m e nė s pelnas:
penkios dvyliktosios jo dalys atiteks darbui, ketu rio s dvylik
tosios — kapitalui ir trys dvyliktosios — “ta lentui”; šita ip k iek
vienas bu s raginam as tapti turto bendrasavin in kiu , lygiai kaip
ir bendro darbo dalyviu.
Nors Fourier idėja atrodė keista ir fanta stiška, j ą pasigavo
net tokioje p ra k tiš k u m o ir sveiko proto tvirtovėje ka ip J u n g
tinės Amerikos Valstijos. Vienu metu čia buvo virš k e tu ria s
dešimties falangų, o pridėję da r Oweno b e n druo m e ne s ir įvai
rių tipų religinius ju d ė jim u s , gautum e m a ž iau sia i šim tą
septyniasdešim t a štuo nias veikiančias uto pis tines grupes, k u
rių kiekvienoje — nuo penkiolikos iki devynių šim tų narių.
J ų įvairovė buvo neaprėpiam a: vienos religingos, kitos a p
siėjo visai be Dievo; vienos griežtos, kitos pala idos; vienos
kapitalistinės, kitos anarchistinės. Buvo Trum b ullo falanga
Ohio valstijoje ir Moderniųjų la ikų — Long Isla n d’e; buvo Onei-
da, Brook Farm , New Ikaria ir d a r viena ryškesnė Šia urės
Amerikos falanga New Je r se y valstijoje, gyvavusi nuo 1843 iki
1855 metų, o po to, ja u pusiau viešbutis, pu s iau b e n d ru o m e
nė, vegetavusi d a r iki dvidešimtojo am žia us ketvirtojo d e šim t
mečio. Iš žymių žmonių, gimusių tenai, pam inėtin as kritikas
Alexanderis Woolcottas.
138 V SKYRIUS
Nė viena iš tų sufanta zuotų b e n druo m e nių neįleido giliai

šaknų. Svajonių pasauliai, su sid urd am i su realybe, patiria r ū s
čius išbandym us, o iš visų utopinių visuomenės pertvarkymo
proje ktų nė vienas nebuvo taip nutolęs nuo p ra ktišk ojo gyve
nimo kaip p h a la n stė re idėja. Ir vis dėlto nė viena idėja nevi
liojo taip kaip ši. Kas gi nenorėtų gyventi falangoje, jei tik
būtų galima? Fourier negailestingai tiksliai pavaizdavo v a r
gingą, nelaimingą savo meto gyvenimą, tačiau jo receptuose
buvo pernelyg daug dangiškų elementų m ir tin om s ligoms gy
dyti.
Ar utopista i atrodo juokingi? Tiesa, kad_visi buvo svajo

tojai, be{, ^ a į r ^ Y a p a sa k ę s Anatole’is F ranc e ’as, jei nebūtų
svajotojų, žmonija tebegyventų urvuose. Tarp jų tikrai nebuvo
nė vieno, k uris neturėtų pamiš im o požymių: net Saint-Simo-
nas rim tai samprota vo, kad vieną gražią dieną bebrai, kaip
protingiausi gyvūnai, galėtų užimti žm onių vietą. Bet dėmesio
utopista i nusipelnė ne dėl ek scentrišk um o ar turtin gų bei p a
trauklių savo fantazijų, ^lils iv dėmesio jie nusip elnė d rą sa, o
norėdam i įvertinti jų d rąsą, turime p e rp ra s ti ir suvokti to m e
to inte lektualinę atmosferą.
.Jie gyveno pasaulyje, kuris buvo ne tik š iu rk š tu s ir negai
lestingas, bet d ar ir tobulino savąjį ž iaurum ą, priside ng da
m as ekonomikos dėsniais. Prancūzų fin ansin ink as ir valsty
bės veikėjas Neckeris devynioliktojo šimtmečio pradžioje rašė:
“Jei tik b ū tų įm anom a atrasti maistą, ne tokį m alonų kaip
duona, bet dvigubai maistingesnį, žmones priverstų valgyti tik
k a rtą per dvi d ie n a s”. Žodžiai skam bėjo atšiauriai, bet ju ose
būta logikos. Žiaurus buvo pasaulis, o ne žmonės. Tą pasaulį
tvarkė ekonomikos dėsniai, o su ja is niekas nei galėjo, nei
drįso ju okauti^ jie. tiesiog veikė, ir pik tintis dėl neteisybės,
kokia ji bepasirodytų, veikiant tiems dėsn iam s, buvo taip pat
kvaila, kaip ir a p ra u doti jū ro s potvynius bei atoslūgius.
Dėsnių buvo nedaug, bet jie neperm aldaujam i. Mes ja u m a

tėme, kaip Sm ith as, M althusas ir Ričardo ištyrė ekonominio
pask irsty m o dėsnin gum us. J ų atskleisti dėsniai, atrodė, ne
tik paaiškin a, kaip žmonių darbo rezultatai vis uomenėje linkę
pasis kirsty ti, bet ir kaip jie turi būti paskirstom i. Dėsniai ro
dė, kad konk urencija peln us suvienodina ir apriboja , kad a t
lyginimai vis ada susiję su gyventojų skaičiumi, o žemės savi
n in kų s u re n k a m a renta, visuomenei plėtojantis, auga. Čia ir
buvo visa esmė. Rezultatas galėjo nepatikti, bet buvo neabejo
tinai aišku, kad tas rezultatas yra natū rali visuomenės ra ido s
išdava: čia nėra a s m e n in ė s piktos valios ar manipuliacijų. E ko
nomikos dėsnia i veikia kaip tra u ko s dėsniai, ir nesutikti su
ja is atrodė taip p at a b surd išk a , kaip ir abejoti tra u k o s d ė s
niais. Užtat vienas iš ele mentarių ekonomikos p rin c ipų ir tei
gia: “Prieš šim tą metų tik mokslo žmonės galėjo ju os (ekono
m ikos d ė sniu s) suvokti. Šia ndie n jie žinomi kie kvie nam
p ra din uk ui, ir vienintelė tikra proble ma, kad jie yra pernelyg
paprasti".
Todėl n ė ra ko stebėtis, kad utopis ta i buvo tokie radikalūs.
Dėsniai iš tiesų rodėsi nepažeidžiami, o vis dėlto vis uomenės
būklė, susik losčiusi jie m s veikiant, buvo nepakenčia ma. Tad
utopis ta i s u k a u p ė d r ą s ą ir paskelbė, jog b ū tina keisti visą
sistemą. Jeig ujtai kapitalizmas, sakė jie, ro dydam i j Robertą
Blincoe, p rir a k in tą prie staklių, — tai reikia kažko kito: b e n
dro darbo ka im ų, m oralinių kodeksų a rba k u ro rtišk a i m a lo
nios p h a lan s tė re atm osferos. J Jto p is ta i — o jų buvo gerokai
daugiau nei paminėtieji šiame skyriuje — ketino je f p r m u o t i
širdį, o ne galvą.
T_ąi viena priežastis, dėl ko m es ju os vadiname utopiniais
socialistais. “Utopija” čia reiškė ne vien idealistinius tikslus;
ji b u v o !r b ū d a s pasirfnjttl priemones. Skirtingai nuo ko m u n i
stų, šie re form atoriai vylėsi įtikinti a u k š te s n ių jų klasių a tsto
vus, kad socialinė p ertv ark a galiausiai būsian ti naudin ga ir
jiems. Komunista i kreipėsi į mases ir ragino p rir e ik u s p rie
varta artėti prie tikslo, o socialistai, ie škodami savo projektų
140 V SK YRI US
šalinin kų, kreipėsi į Jiems a rtim iau s iu s slu o k sn iu s — į inteli

gentiją, p e tlt bourgeois, la is vamaniu s vid urinių jų slu oksnių
piliečius bei intelektualiai išsilais vin usiu s aris to k ra tu s . Net
Owenas vylėsi, kad jo bendraluom iai dirbtuvių savininkai s u
p ras, kas teisus.
Bet, antra, nepam irškim e, kad jie buvo utopiniai socialis
tai. O tai re iškia — e ko n o m ik os re formatoriai. Utopijų kūrėjai
egzistavo ja u nuo Platono laikų, bet tik nuo Prancū zų revoliu
cijos jie ėmė reaguoti ne vien J politinę, bet ir j ekonominę
neteisybę. O kadangi tą “siaubo k a m b a rį”, prie š kurį utopista i
sukilo, su k ū rė ankstyvasis kapitalizmas, tai nieko nuosta baus,
kad jie nusigręžė nuo privatinės nuosavybės bei grumtynių už
asm enin į turtą. Retas iš jų galvojo apie reform as sis tem os vi
duje, pris im in kim e, kad tai buvo pirm ųjų , d a r labai ne d rą sių
fabrikų įsta tymų epocha ir kad tps nenoriai įvykdytos re fo r
mos, kain avusio s tiek kančių, buvo itin gerb ia mos kaip p ir
moji spraga tvirtovėje. Utopistai trošk o daugiau negu re fo r
mos — jie svajojo apie naują visuomenę, kurioje artim o meilės
prin cipas ta p tų s tip re sn is už a sm eninės n a u do s siekimą per
kitų galvas. Žm onijos pažangos svertu s jie tikėjosi s u ra sti te
nai, k ur tu rtas naudojam as bendru omeniš kai, ku r sklinda ben
dros nuosavybės šiluma.
J ie buvo labai gerų ketinim ų žmonės. Ir vis dėlto, n e p ai
sa n t visų gražių no rų bei n uoširdžių teorijų, uto pis ta i stpkojo
respekta bilum o; jiem s trūko asmenybės, ku rios šird is įbūtų
su jais , bet galva daug tvirčiau laikytųsi ant pečių. Ir jie s u r a
do tokį žmogų, paty rusį neįsivaizduojamą metamorfozę, — iš
vis uotinai prip ažin to iš kiliausio to šimtmečio ekonomis to ta
pusį įs itik in usiu socialistu, tai — J o h n a s S tu a rta s Millis.
Kiekvienas iš a prašytųjų šiame skyriuje žmonių yra ypatin

ga asmenybė, bet J . S. Millis, ko gero, įstabiau sias iš jų. J o
tėvas buvo J a m e s a s Millis, is to rikas, filosofas, publicista s,
a rtim a s Ričardo ir Jerem y'o Benthamo draugas, vienas iš žy
m ia usių devynioliktojo šim tm ečio p ra d ž io s inte le ktu alų .

J a m e s a s Millis turėjo tvirtą nuomonę beveik apie viską, o ypač
apie auklėjimą. J o s ū n u s J o h n a s S tu a rtas Millis buvo n e p a
p ra s ta s šito paliudijim as.
J o h n a s S tu a rta s Millis gimė 1806 metais. 1809 (ne 1819)
metais jis p radėjo mokytis graikų kalbos. Septynerių metų
buvo p e rskaitęs d au gu m ą Platono dialogų. Dar po metų, ja u
išstudijavęs Herodotą, Ksenofontą, Diogeną, Laercijų ir dalį
Lukiano, ėmėsi lotynų kalbos. Tarp aštu onerių ir dvylikos įvei
kė visą Vergilijų, Horacijų, Livijų, Salustijų, Ovidijų, Terenci-
jų, Lukrecijų, Aristotelį, Sofoklį ir Aristofaną; išm oko geomet
riją, algebrą ir diferencinį skaičiavimą; p a ra šė Rom os istoriją,
visuotinės ankstyvųjų amžių is torijos s an trau k ą , Olandijos is
toriją ir keletą eilėraščių. “Aš iš viso nie kada ne ra šia u graikų
kalba, net ir proza, ir tik tru pu tį lotyniškai, — ra šė jis savo
garsiojoje Autobiografijoje. — Ne dėl to, kad m ano tėvas netei
kė reikšm ės tokioms praty boms..., bet todėl, kad tik rai n e tu
rėjau tam laik o.”
S ulau kęs b ra n d a u s dvylikos metų amžiaus Millis ėmėsi lo
gikos ir Hobbeso veikalų. Trylikos pa d arė visų esa m ų politi
nės ekonomijos žinių apžvalgą.
Tai buvo keistas ir m ū sų įp rastiem s s ta n d a rt a m s s iau b in
gas auklė jimas. J o k ių atostogų, idant šios “ne p ak e nktų įp ro
čiui dirbti ir neišugdytų pomėgio dykinėti”, jokių b e n d ra a m
žių d ra u g ų ir net galimybės suvokti, jog jo au klė jim a s ir
ugdymas taip s m arkia i skiria si nuo įpra stinio. Ste bukla s ne
tai, kad vėliau Millis s u k ū rė įžymius veikalus, bet kad pajėgė
išlikti nesužlugdyta s kaip asmenybė. Vis dėlto, b ū d a m a s dvi
dešimties, patyrė tam tikrą nervinį išsekim ą; n u ob od us ir r a
finuotas intele ktu ala us d arbo ir įtampos pasaulis, kuriam e jis
išaugo, staiga tapo sterilus ir ne bepate nkin antis, ir kai kiti jo
amžiaus ja un uo liai tik pradėdavo suvokti, kad grožį galima
ra sti intelektualiojoje veikloje, vargšas Millis d a r turėjo grožį
rasti grožyje. J i s iškentėjo nykios melancholijos laikota rpį,
142 V SK YRI US
po to skaitė Goethe, W ordsworthą, Sain t- Sim oną — auto riu s,

kurie apie šird j kalbėjo taip rimtai, kaip jo tėvas apie protą . Ir
tada jis susitiko su Harrie ta Taylor.
Nelaimei, egzistavo ir ponas Tayloras. H arrieta Taylor ir
Millis nepaisė jo; jie du pamilo vienas kitą ir ištisus dvidešimt
metų susirašinėjo, k a rtu keliavo ir net gyveno k a rtu — visą tą
laik ą (jei tikėtum e jų la iš kais ) išlik dam i nekalti. O po to
p. Tayloras mirė, taigi kliūties nebeliko, ir jied u pagaliau s u
situokė.
Tai buvo n uo stab iausia pora. H arrieta Taylor (o vėliau jos
duktė Helena) tarsi vainikavo taip vėlai prasidėjus} Millio p a
budim ą; abi moterys ja m atvėrė akis } m oterų teises ir, dar
svarbiau, } žmonių teises. J a u po H arrie to s mirties, ap m ą sty
d a m a s savo gyvenimą, Millis apžvelgė jųdviejų persiliejant} po
veikį ja m ir rašė: “Kas d a b ar ar kada n ors vėliau galvotų apie
mane ir m an o da rb u s , n ie kada n e tu rė tų p am iršti, kad visa tai
ne vieno, bet trijų intelektų ir sąžin ės vaisiu s”.
Kaip ja u minėjome, Millis išstudijavo visą iki tol buvusią
politinės ekonomijos lite ra tūrą d a r trylikos metų. Dar po t r i s
dešimties p a ra šė garsųjį savo veikalą, du didžiulius, m e is tri
š k us Politinės ek onomij os principų [Principles ojPolitical Eco-
nomy) tomus. T arsi būtent šiam tikslui ir būtų ka up ęs žinias
iš tisus trisd e šim t metų.
Millio knyga yra visa a prėpia nti tos mokslo sritie s apžval
ga: ji nagrinėja re ntą ir d arb o užmokestį, kain as ir m o k e s
čius, joje apžvelgiamos ir tos tyrimų kryptys, k u ria s k ažk ad a
nužymėjo Smithas, Malthusas ir Ričardo. Bet veikalas toli gražu
ne vien atšviežina senąsias, ja u iki dogmų su ra m b ėju sia s d o k t
rin as. J is atskleidžia naują tiesą, kuri, Millio įsitikinim u, yra
tiesiog fundamenta liai svarbi. Kaip ir daugelis didžiųjų įžval
gų, a tra d im a s labai p a p ra sta s . J o esm ė ta, kad tikroji e kono
mikos dėsnių sfera yra ne pa sk irsty m as, o gamyba.
Tai, ką teigė Millis, buvo labai aišku: ekonominia i gamy
bos dėsniai turi ryšį su gamta. Nėra nieko subjektyvaus, k ada
sprendžiam a, kurioje šakoje d a rb a s yra našesnis, ir nieko s a

vavališko ar pasirinktino n u statant tok} reiškin}, kaip mažė
ja ntis žemės produktyvumas. Gamtos išteklių stoka, jo s ne-
p e rm a ld a u ja m u m a s — realiai egzistuojantys dalykai, ir ūkio
veikimo taisyklės, aiškinančios mums, kaip pagerinti savo d a r
bo rezultatus, yra tokios pa t neprikla usiančio s nuo žmogaus
ir besąlygiškos, kaip ir dujų plėtimosi arba chem inių elemen
tų sąveikos dėsniai.
Bet — ir tai, ko gero, didžia usias bet ekonomikos te orijo
je — ekonomikos dėsniai nieko nekalba apie pa skirstym ą. Mes,
kaip tik sugebėdami geriausiai pagaminę tam tikrą turtą, gali
me elgtis su juo kaip tinkami. “Kai daiktai ja u sukurti, — s a
ko Millis, — žmonės, individualiai ar kolektyviai, gali daryti
su jais ką nori. Gali atiduoti juos naudoti kam tik sum anys ir
kokiam nori laikui... Net jei daiktą pagam ino vienas žmogus,
niekieno ne padedam as, jis vis tiek negalės jo be visuomenės
leidimo laikytis sau. Ne tik visuomenė, bet ir kiti žmonės gali
ir galiausiai paim s iš jo tą daiktą, jeigu visuomenė... n e a p r ū
pins d a rbu ir nemokės atlyginimų žmonėms, kad šie leistų
pagam in usia ja m turė tis savo daiktą. Vadinasi, turto p a s k ir
stymą lemia visuomenės Įstatymai ir papročiai. Taisyklės, p a
gal kurias skirstom a, prik lauso nuo to, kokios yra v iešpatau
ja nčiosios b e n d ru o m e n ė s dalies n u ostato s ir pažiūro s, ir
skirtingu metu bei skirtingose šalyse jos esti labai Įvairios, o
tuo labiau bu s nevienodos, jei žmonės sąmoningai ja s rin k
sis..."
Tai buvo galingas smūgis Ričardo pasekėja ms, kurių m o
kytojas iš savo objektyvistinių a pib endrin im ų nunėrė visuo
menei tik ru s tra m d om uo sius m arš k iniu s. Tai. ką pasakė Mil
lis, kai jau kartą tapo pasakyta. — buvo aiškiau aiškaus. Niekai,
jei visuomenėje išryškėjo “n atūralūs” atlyginimų mažėjimo, pel
nų išsilyginimo, re ntos didėjimo ar kitokie procesai. Jei vi
suomenei nepatin ka “natū ralū s" tų procesų rezultatai, telieka
juos pakeisti. Visuomenė gali apmokestinti ir teikti s u b sid i
144 V SKYRIUS
jas, ji gali nusavinti ir išdalinti. J i gali visą tu rtą atiduoti k a

raliui a rb a iš savo ūkio padaryti vieną milžinišką la bdaros
kiemą; gali reik ia m ą dėmesį skirti ekonominėms p askato m s
ir gali — rizikuodam a pati — to nedaryti. Kaip ji besielgtų, “ta i
syklingo" pask irstym o nebus — be nt ja u pagal ekonomik os
mokslo kriterijus. Todėl nėra jokio pagrindo visuomenės d a r
bo vaisių paskirstym ą teisinti “dė sn ia is”: s kirsto patys žmo
nės taip, kaip jie ms atrodo tikslinga.
Vis dėlto Millio atradim as nebuvo toks fundamenta lus, kaip

jis pats manė. Konservatyvieji ekonomistai tuoj atkreipė dė
mes}, kad žmonės, kišdamiesi } paskirstym o procesą, neiš
vengiamai kišis ir } gamybos procesą: pavyzdžiui, 100 pro cen
tų pelno m okestis neabejotinai darys didžiulį poveikį
gaminamos produkcijos kiekiui, lygiai kaip ir tą mokestį su-
re nkančiaja m. Marxas, žvelgdamas kitu aspektu , pažymėjo,
kad n eįm anoma taip griežtai atskirti paskirstym o nuo gamy
bos, kaip tai padarė Millis, nes įvairios visuomenės kuria s a
vo mokėjimų s tru k tū ra s kaip integruotas jų gamybos būdo
dalis: antai feodalinė visuomenė apskrita i neturi "darbo už
mokesčio”, lygiai kaip kapitalistinėje visuomenėje nėra feoda
linių duoklių.
Šitaip ir iš kairės, ir iš dešinės kilusi kritik a atkreipė dė
mesį, jog bet kurios visuomenės laisvė formuoti paskirstym o
s tru k tū rą turi ribas, ir daug siauresnes, negu manė Millis. Ir
vis dėlto būtų neteisinga nuvertinti Millio atradim ą, kaip, be
je, ir pervertinti. Nes tos ribos reiškia, kad išlieka galimybė
manevruoti, kad ka pitalizmas gali būti reformuoja mas. Iš tie
sų Naujasis kursas* ir gerovės kapitalizmas Skandinavijos val
stybėse ir yra realizuotas Millio suvokim as apie visuomenę,
N a u j a s i s k u r s a s ( N e w D e a l ) — p r e z i d e n t o F. D. R o o s e v e l l o v a d o v a u
j a m o s J AV v y r i a u s y b ė s 1 9 3 3 m. p r a d ė t a s įvair ių p r o g r a m ų s i s t e m o s
į g y v e n d i n i m a s , s i e k i a n t k u rt i d a r b o v i e t a s ir te ikti fi n a n s i n ę p a g a l b ą
ve r sl u i D i d ž i o s i o s k r i z ė s m e la i s .
kuri ba ndo taisyti savo “natūra lų" plėtojimąsi, pasitelkdam a

ir m oralinius kriterijus. Ar kas pasakytų, jog visa tai n e sk a ti
no rim tų, kad ir ribotų, socialinių pokyčių?
Be jokio s abejonės. Millio laikais jo padaryto s išvados vei
kė kaip šviežio oro gurkšnis . Tokiu metu, kai m anie rin gum as
ir veidmainiavimas buvo įpra sti dalykai, Millis pra bilo r e m d a
masis itin aiškiomis moralinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, savo
Principuose, apibrėžęs atrastąjį didįjį s k irtu m ą ta rp gamybos
ir paskir sty m o, jis ėmėsi tyrinėti įvairius tuometinių utopis tų
siūlomus “komunizmo" projektus; skubame pridurti, kad Mar-
xo komuniz mo tarp j ų nebuvo, Millis apie tokį visai nežinojo.
Millis apsvarstė įvairias kritines pastabas, ku ria s galima
būtų pareik šti tiems “ko m u nistin ia m s” projektam s ir daugelį
jų įvertino kaip neblogai argumentuotus. Bet galiausiai savo
nuomonę jis apib endrin o tokia smogiančia pastraipa:
Jei... tektų rinktis tarp komunizmo su visomis jo galimy

bėmis ir dabartinės padėties visuomenėje su visomis jo s
kančiomis ir neteisybėmis; jei privatinė nuosavybė ir to
liau neišvengiamai sąlygos, kad visas d a rb u s u k u rta s p ro
duktas bus skirsto m as, kaip dabar matome, beveik atvirkš
čiai proporcingai darbo indėliui — didžia usia dalis te nka
tiems, kurie iš viso niekada nėra dirbę, geroka dalis eina
tiems, kurie darbuojasi beveik tik nominaliai, ir taip to
liau vis mažėjančia proporcija, atlyginimui k a s k a rt menkė-
jant, kai d a rba s vis sunk esn is ir vis purv in esnis, kol paga
liau už patį su nkia usią , alinantį fizinį d a rb ą negali tikėtis
netgi tiek. kad n u sipirktum b ūtinia usių daiktų; jei a lte rn a
tyva būtų šitai ar komuniz mas, tai visi dideli ar maži ko
m uniz mo su n k u m ai tesvertų tiek, kiek dulkelė ant s v a r
styklių.
Tačiau, p rid ūrė Millis, tokio p asir in kim o anaiptol nerei

kės daryti. J is buvo įsitikinęs, kad pats privatinės nuosavybės
146 V SKYRI US
principas da r nėra gerai išbandytas. E uropos įsta tymuose ir

institucijose vis d a r gausu iš feodalinės praeitie s atsinešto s
prievartos, jie stokoja reformų dvasios, kuri, Millio manymu,
atsirastų , jei tik bū tų įgyvendinami jo veikaluose nagrinėjami
principai.
Todėl galiausiai, visai prieš p a ta rd a m a s imtis tikrai revo
liucinių perm ainų, jis sustojo; sustojo dėl dviejų priežasčių.
Pirma, atšiaurią ir šiu rkščią kovą už kasdie nin į duonos kąsnį
jis laikė vožtuvu, kuris reikalingas išleisti žmonių energijai.
“Aš pris ip ažįstu , — ra šė jis, — kad nesižaviu gyvenimo ide
alu, kurį gina maną, jog norm ali žmogaus bū sen a yra nuola tos
grumtis, idant galėtum stu m tis į priekį; kad trypti, grūstis,
irtis a lk ūnėm is ir lipti kitiems ant kulnų, kas ir s u d aro d a
bartinio visuomenės gyvenimo t u r i n į , — yra labiausiai tro k š
ta ma žmogaus dalia arba d ar kas nors, o ne vienos iš in d u s tri
nės pažangos fazių bruožai, su kuria is nederėtų taikstytis.”
Kita vertus, antipatija turto goduliui neapakin o Millio, jis
suvokė ir jo naudingumą: “Bet tokia išeitis, kada žm onių e n er
gija naudojam a grumtis už pra turtėjim ą, kaip senia u būdavo
pa n aud ojam a kara m s, kol protingesnės galvos nėra sugalvo
jusios būdų, kaip išmokyti visus siekti au kšte sn ių dalykų, yra
nedvejotinai geriau, nei kad ta energija stingtų ir rūdytų. Kol
ja u sm ai grubūs, jiems reikia ir grubių paskatų, tad tegu jie
visa tai ir tu risi”.
Ir antroji, ko gero, įtikinamesnė prie žastis . Pasverdam as
visus įsivaizduojamos komunistinės visuomenės “už” ir “prie š”,
Millis įžvelgė vieną sudėtingą aplinkybę, kurią apib ūdin o ši
taip:
Sv arbus kla usim as, ar ra s ten sau kokią priebėgą c h a r a k

terio individualumas; ar b en dru om enės opinija nebus tiro
niškas jungas; ar kiekvieno a sm ens visiška prik lausom ybė
nuo kitų bei galimybė visiems sekti kiekvieną nesum als
visų } nuobodžią minčių, ja u s m ų ir veiksm ų monotoniją...

Visuomenė, kurioje uja m as eksc e n triškum a s, nėra sveika.
Čia Millis ra šo ja u “politinį" tekstą, o po kiek laiko ta ps

trakta to Apie laisvę (On Liberty), ko gero, žymiausio savo vei
kalo, auto riu m i. Bet d a b ar mus domin a Millis ekonomis tas.
J o Principai buvo ku r kas daugiau nei vien socialinių reform ų
galimybių tyrinėjimas. Ši knyga kartu pateikė ir stam b au s m a s
telio socialinį modelj, brėžiantį kapitalistinės siste mos tr a
jektoriją, panašiai kaip anksčia u Smitho ir Ričardo modeliai.
Bet Millio modelio p a skirtis buvo kitokia nei visų ligšiolinių.
Kaip ja u matėme, pirm iausia Millis, be viso kito, tikėjo gali
mybe pakeisti socialinę elgseną. Todėl jis ne bepriė mė a iškini
mo apie n iū rias Ričardo pažiūras lėmusį pagrindinį m echani
zm ą — aišk in im o apie gyventojų skaič ia u s kitimą, ku ris
sužlugdo bet kokia s galimybes gerinti darbo žmonių būklę.
Millis galvojo, jog d a rb inin kų klasės gali būti taip išsilavinu
sios, kad p e rp ra s tų Malthuso atskleis tą pavojų ir pačios s ą
moningai reguliuotų savo narių skaičių.
Ir jeigu žm onių skaič ia us sp au dim o darbo užmokesčiui ne
belieka, tai Millio modelis s u ka į šalį nuo Ričardo ir Smitho
modelių. Kaip ir šiuose modeliuose, čia kaupim o procesai di
dins d a rb o užmokestį, bet Millio modelyje padid ėju s d arb o
užmokesčiui nekils vaikų antplūdis , k uris m ažin tų atlyginimų
sp au d im ą pelnui. Todėl samdom ojo darb o a pm okėjim as p a
kils, o kapitalo kaupim o procesas baigsis. Šitaip Millio s iste
ma pasie kia a u k štą stabilų plokštikalnį, kurį prieitų ir S m i
tho a rb a Rič ardo modeliai, jei juo se n e b ūtų nu m a tyta s
nuola tinis gyventojų skaič ia us didėjimo sp aud im as.
O tada a tsira n d a nauja išeitis. Užuot trakta vęs tą s tab ilu
mo stadiją kaip baigiamąją kapitalizmo sistemoje ir e konom i
nės pažangos raidoje, Millis laiko ją pirm ąja švelnaus socia li
zmo faze, kurioje žmonės rūpinsis ne vien ekonomikos augimu,
bet ir n u k re ips savo energiją į tokius svarbiu s dalykus kaip
148 V SKYRIUS
teisingumas ir laisvė. Toje būsim oje stabilioje visuomenėje

bus galimi dideli socialiniai pokyčiai. Valstybė neleis žemės
savininkam s naudotis neuždirbto mis paja momis , mokesčia is
pa k irs palikim us. Sam dom ųjų d arbin ink ų sąjungos pakeis o r
ganizacinę įm onių s tru k tū rą , kurioje žmonės pavaldūs m eist
rams. Dėl akivaizdaus konkurencinio p ran ašu m o suklestės d a r
bininkų kooperatyvai. Kai ankstesni šeim in in kai iš p ard u o s
Jmonių darbuoto ja m s turtą ir atsistatydins, gavę nuolatinę p en
siją, kapitalizmas pala ipsniui išnyks.
Ar visa tai tik utopinė fantazija? Žvelgdami atgal į neregėto
ekonominio vystymosi šimtmetį, k u ris praėjo nuo p a sk u tin io
jo Principų leidimo, galime tik šyptelti, prisim in ę Millio tikė
jim ą, jog Anglija (ir tuo pačiu pasaulio kapitalizmas) nuo s ta
biliosios pak o p o s tebuvo “r a n k o s a ts t u m u ”. Ir vis dėlto,
žiūrėdami J būsim a s pro ble mas, ku rių kapitalizmo ra id a s u
lauks per kitą vienos ar dviejų k a rtų la ikotarpį, ir vėl a p m ą s
tydami, kokiu la ipsniu kai kurios kapitalistinės valstybės, p a
vyzdžiui, Švedija a rb a Austrija, sugebėjo pritaikyti ir pakeisti
savo institucijas socializmo pusėn, — negalime atm esti Millio
vizijos kaip p ap rasčiausio karalienės Viktorijos epochai b ū
dingo “gerų no rų galvojimo". Millis tikrai yra iš tos epochos ir
galbūt kaip tik dėl to į jį kartais pernelyg lengvai n um ojam a
ranka, m at jo rami, argum entu ota proza, santū ri net iš kalb in
gumo ekstazėje, n e ska m b a taip, kad p a tra u k tų šiandieninio
klausytojo ausį. Šiaip ar taip Millis turi kelią grįžti — jis s u s i
ra s užpakalines duris , jei ja u nebuvo įleistas pro paradines.
Tarkime ja m pagarbų “sudie". J i s gyveno iki 1873 metų,
garbin am as, kone dievinamas, buvo atleisti nedideli jo polin
kiai į socializmą m ain ais už suteiktą viltį ir išskla id ytą Mal
thuso bei Ričardo neviltį. Pagaliau ir jo siūlymai nebuvo ja u
tokie radikalūs, kad jų negalėtų priimti ir daugum a ne socia
listų: žemės rento s a pm okestinim as, paveldėjimo mokesčiai,
darbo žm onių kooperatyvų kūrim as. J is nepervertino profesi
nių sąjungų galimybių, o tai irgi buvo į gera, nes tarnavo re sp ek
ta bilioms pažiūrom s. Visas jo mokymas buvo angliškas iki

p a ša kn ų: evoliucinis, optimistinis, realistinis, vengiantis bet
kokių ra d ik a lių virštonių.
Politinės ekonom ij os pr incipai tapo n e p ap ras ta i p o pu lia
rūs. Milliui esan t gyvam išėjo septyni to b ra n ga us dvitomio
leidimai ir, kaip ja m buvo būdinga, pigią vieno tomo knygą,
kad ji ta ptų priein am a darbo žmonėms, Millis išleido savo
lėšomis. Iki jo m ir ties buvo išparduoti penki tokie pigūs vei
kalo leidimai. Millis buvo pripažin ta s didžiuoju savo laikų eko
nomis tu; apie j} kalbėta kaip apie teisėtą Ričardo pasekėją ir
įpėdin}, ne vienas j} lygino net su pačiu Smithu.
J i s pelnė didelę pagarbą ne tik dėl nuopeln ų ekonomikoje.
Greta veikalo Apie laisvę Millis pa ra šė Logiką (Logic), S v a r
s t y m u s apie a ts tov a u ja m ą ją v yria u syb ę (Con siderations on
R epr esentative Government) ir Utilitarizmą (Utilitarianism) —
kiekvienas iš tų veikalų buvo kla sika atitinkamoje m okslo s r i
tyje. Šis žmogus buvo daugiau negu įžymybė, jis ja u artėjo
prie šventojo. Kai H erberta s Spenceris, jo didysis varžovas
filosofijoje, a tsidū rė tokiame s ku rd e , kad nebegalėjo baigti
sum anyto ciklo apie socialinę evoliuciją, ne kas kitas, o Millis
pasis iūlė finansuoti jo sumanym ą. “Labai p ra š a u jū s ų ne sv a r
styti šio pasiūlymo asm eninio p rielankum o aspektu , — ra šė
jis savaja m oponentui, — nors netgi ir tuo atveju turėčia u vil
ties, jog m an būtų leista tai pasiūlyti. Bet vis kas yra kitaip —
tai pa p ra sč ia u sias siūlymas b e n d ra d arb ia u ti v a rda n svarbau s
visuomeninio tikslo, k uriam įgyvendinti jū s atiduodate savo
d a rb ą ir ja u atidavėte sveikatą."
Tai nebuvo labai būdingas poelgis. Millis rūpinosi tik dviem
dalykais: savo žmona, kuriai, draugų nuomone, buvo a tsid a
vęs kone aklai, ir žinių troškim u, nuo kurio ja u nie kas nebūtų
jo nu kreipęs. Išrink tas } parlam entą, g indam as žm onių teises,
Millis peržengė to meto n uostatas, ir jo požiū ris pralaim ėjo,
tačiau jis nė negalvojo jo keisti. Kaip jis pasaul} regėjo, taip
150 V SKYRIUS
apie jį ir kalbėjo, ir rašė, ir vienintelis asmuo, kurio nuomonė

ja m buvo svarbi, tai jo numylėta Harrieta.
Kai ji mirė, tokia pat re ik a lin g a ja m tapo jo s duktė Helena.
Dėkingumo vedinas Autobiografijoje Millis rašė: “Tikrai nie
kam iki m an ęs Fo rtū na nebuvo tokia maloninga, kad po s k a u
džios netekties leistų iš trauk ti a n trą laimingą gyvenimo loteri
jo s bilietą". Šis n uosta biai protingas ir tikrai didis žmogus
p a sitra u k ė iš aktyvios veiklos, kad p ask u tin iąs ia s gyvenimo
die nas p rale is tų su Helena Avignone, netoli H arrietos kapo.
Vienas pask utinis sutapimas.. J o ekonomik os šedevra s su
išdėstyta ja m e pažangos ir taikių p e rm a in ų bei pagerinim ų
galimybės idėja iš sp au d o s išėjo 1848 metais. Gal tai ir n e b u
vo naują epochą kuria nti knyga, bet ji tikrai buvo nau ją epo
chą žyminti knyga. Kaip keistas likimo p o k š tas tais pat metaįs
p asirodė ir kita, mažesnė knyga, veikiau b ro š iū ra , K om un is tų
m anifestas (The Com munist Manifesto), rūsčiais žodžiais tuose
keliuose pusla piuose sugriovusi visą ramybę ir drą sinan tį n uo
saikum ą, kuriais J. S. Millis buvo apdovanojęs pasaulį.
VI SKYRIUS
NEPERMALDAUJAMA KARLO MARXO

SISTEM A
Man if esta s p ra s id e d a grėsmingais žodžiais: “Šmėkla klaidžio

ja po E u ro p ą — komuniz mo šmėkla. Visos senosio s Euro po s
jėgos susivienijo į šventą medžioklę prie š tą šmėklą: pop ie
žius ir caras, M etternichas ir Guizot, p ra n c ū zų radikalai ir
vokiečių policin in kai”.
Šm ėkla iš tikrųjų egzistavo: 1848-ieji senaja i tvarkai že
myne buvo teroro metai. Ore tvyrojo revoliucijos karštis, po
kojomis dundėjo žemė. Vienu metu — vienu tru m p u m o m e n
t u — atrodė, kad senoji tvarka tikrai suirs. Prancūzijoje lėto
kas Luji Pilypo, solidaus viduriniosios klasės kara lia u s, reži
m as grūm ėsi su krize ir galiausiai žlugo; ka ra lius atsisak ė
sosto ir pasis lė pė Surrey viloje, o Paryžiaus d a rb inin ka i p a k i
lo J audrin gą, nek oo rd inu otą sukilim ą ir virš Hotel de Ville
iškėlė r a u d o n ą vėliavą. Belgijoje įbaugintas m o n a rc h a s pats
pasisiūlė atsistatydinti. Berlyne iškilo b a rika do s ir ėmė zvimbti
kulkos, Italijoje pradėjo siautėti minios, o Prahoje ir Vienoje
masiniai m aištai mėgdžiojo Paryžių, užgrobdami m iestuose val
džią.
“Komunista i išdidžiai neketina slėpti savo pa žiū rų ir keti
nimų, — skelbė Manifestas. — Jie atvirai pareiškia, kad jų tik s
152 VI S K Y R I U S
lai gali būti pasiekti tik jėga nuvertus visą e sa m ą vis uomenės
santv arką. Tegul viešpata uja nčios kla sės dreba p rieš Komuni
stinę Revoliuciją. Proletarai, be savo grandin ių , netu ri ko p r a
rasti. O laimės jie visą p a sa u lį”.
Valdančiosios klasės tikrai drebėjo ir kom uniz m o grėsmę
regėjo visur kur. J ų baimė buvo pagrįsta . Prancūzijos metalo
liejyklose d arbin inkai dainavo revoliucines dain as, a k o m p a
n uojant k u rtin an tiem s jų kūjų smūgia ms, ir vokiečių poetas
ro m a n tik a s Heinrichas Heine, la nkęsis fabrikuose, rašė, kad
“m ū s ų kilmingųjų slu ok sn ių žmonės iš tiesų net neįsivaiz duo
ja, kokia dem o nišk a gaida sk am b a tose d a ino se ”.
Bet, n e paisa nt aiškių Manifesto žodžių, demoniš koji gaida
nekvietė j kom unistinę revoliuciją, tai buvo tik žlugusių vilčių
ir rezignacijos š a u k s m a s. J u k visa E u r o p a buvo re akcijos
gnia užtuose, Anglijos sąlygos, palyginus su ja is , atrodė tiesiog
idiliškos. J . S. Millis Prancūzijos valdžią apibūdino kaip “n e
turinčią jokių tobulinimo siekių ir... besir em ia nčią beveik vien
žem esniaisiais ir savanaudiškais žmonių instinktais", bet P ran
cūzija, žinoma, nebuvo vienintelė, pretenduojanti į tokią abe
jotiną šlovę. Vokietijoje, tiksliau — Prūsijoje, ein ant ja u ket
virtajam devynioliktojo amžiaus dešimtm ečiui, vis d a r nebuvo
parla m ento , nebuvo žodžio, sp au d o s laisvės, su sir in k im ų tei
sės bei p risie k usių jų teismo, nebuvo tole ruoja m a jo kia m in
tis, kuri bent per pla u ką n u kryp tų nuo pa se n usio s u p ra tim o
apie šventas karalių teises. Italija buvo a n a c h ro n istiš k ų k u n i
gaikštysčių kratinys. Rusiją su Nikolajum I (nepaisant caro
vizito į Oweno New Lanarką) is torikas Tocąueville’is a p ib ū d i
no kaip “kertinį despotizmo akmenį E u rop oje ”.
Je i kas n ors tą neviltį b ūtų sutelkęs ir n uk reip ęs, d e m on i
škoji gaida iš tikrųjų būtų galėjusi virsti revoliucijos m a ršu.
Bet m aiš tai faktiškai buvo spontanišk i, nedisciplinuoti ir be
tiksliai; iš pradžių , tiesa, buvo pa sie k ta pergalių, bet vėliau,
kol nugalėjusieji svarstė, ką daryti toliau, senoji santv a rka
pergalingai siūbtelėjo atgal į savo vietą. Revoliucinis įk arštis
N E P E R M A L D A U J A M A KARLO MARXO S I S T E M A 153
atvėso, o k u r taip neatsitiko, buvo negailestingai n uslo pin ta s.

Dešimties tū k s ta n čių a u k ų kain a Paryžia us minios buvo p r i
verstos pa klu sti Nacionalinei gvardijai, Luji Napoleonas p a
ėmė valstybę } savo ra n k a s ir n e tru k u s Antrąją re s p u b lik ą p a
vertė A ntrąja imperija. Belgijoje šalis nu sp re n d ė, kad geriau
b u s ka ra lių p a p ra š iu s likti; jis p r iė m ė ja m re išk ia m ą n u o la n
ku m ą ir pan aikino s u sir in k im ų teisę. Minios Vienoje ir Ven
grijoje buvo apša u dy tos tvirtovių artilerijos ugnimi, o Vokieti
jo s Konstitucinė asamblė ja , na rsiai diskuta vusi resp ub liko s
klausim ais, subyrėjo į besivaidijančias grupuotes ir tada gė
dingai pasiū lė šalį Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui IV.
Dar gėdingiau buvo, kai m o n a rc h a s pareiškė nė ne m a nąs p r i
imti ka rū n o s , siūlomos ja m nekilmingų pęasčiokų.
Revoliucija pasibaigė. J i buvo nuožmi, kruvina, tačiau nie
ko vėl neišsprend ė. Europoje a tsirado vienas kitas naujas vei
das, bet ap sk rita i politika liko beveik nepasikeitusi.
Tačiau nedidelė d a rb in in k ų kla sės lyderių grupelė, ką tik
s u s ik ū r u s i K omunis tų lyga, nematė priežasties, dėl kurio s re i
kėtų pulti neviltin. Taip, revoliucija, kuriai jie teikė daug vil
čių, išsikvėpė, ir radikalieji judėjimai, apėm ę visą Europą,
d a b ar buvo persekiojam i da ug negailestingiau negu bet kada
anksčia u. Bet į visa tai galima buvo žiūrėti p a k an k a m a i r a
miai. J ų istorijos s u p ra tim u , 1848 metų sukilim ai buvo tik
nedidelio m asto generalinė repeticija prieš grandiozinį s p e k
taklį, num atytą ateičiai, o dėl galutinės to bauginančio s p e k ta
klio sėk m ės negali kilti nė šešėlio abejonės.
Toji Lyga buvo ką tik paskelb usi savo tikslų d ekla ra ciją ir
pavadinusi ją K om unis tų m a nife stu. Neneigiant jo pla katišku-
mo bei kand um o, M anif esta s buvo pa ra šyta s ne vien dėl to,
kad kursty tų revoliucinius ja u s m u s a rba d a r vienu balsu p r i
sijungtų prie visur s kam bančio triukšm in go prote sto. Ma ni
f e s t a s buvo su m any tas, kad pate iktų istorijos filosofiją, pagal
k u rią ko m u nistin ė revoliucija istorijos raidoje yra ne tik gei
džiama, bet ir įro do m a kaip n e iš v e ng ia m ą . Skirtingai nuo
utopis tų, kurie taip pat norėjo pertvarkyti visuomenę tro k š ta

ma linkme, kom un istai neapeliavo } žmonių gailestį a r polinki
statyti oro pilis. Jie verčiau žmonėms siūlė galimybę susieti
savo likim ą su žvaigžde ir žiūrėti, kaip toji žvaigždė n e n u m a l
domai slenka istorijos zodiaku. Šitoje koncepcijoje nebelikę
su sirėm im o, k u riam e viena arba a n tra pusė turėtų laimėti dėl
kokių no rs m oralinių a r emocinių priežasčių, a rb a dėl to, kad
šios stovyklos atstovai manė, jog egzistuojanti s an tv a rk a yra
nežm oniška. Vietoje šito buvo pate ik ta š altak rau jišk a analizė,
parodanti, kuri pusė privalo laimėti, ir kadangi toji pusė buvo
proletariatas, tai jo vadam s reikėjo tik luktelti. Galvojant apie
proceso baigt}, jie negalėjo pralošti.
Manif esta s buvo programa, p a ra šyta ateičiai. Bet viena a p
linkybė nu stebin tų jo s autorius. Jie buvo pa sirengę laukti —
bet ne s e p ty n ia s d e š im t metų. Jie ja u atidžiai žvalgėsi po E u
ropą, dairydam ie si tin kam ia usio revoliucijos in kub atoriaus.
Ir nie kada nė nepagalvojo mesti akį Rusijos pusėn.
Manif esta s, kaip kiekvienas žino, buvo Karlo Marxo, p ik

tojo genijaus, proto vaisius. Kalbant tiksliau, veikalas buvo jo
ir jo g a rs a u s bendražygio, tėvynainio, rėmėjo ir kolegos Fried-
richo Engelso b e ndro darbo rezultata s.
J ie d u yra Įdomūs ir, be abejonės, ne p a p r a s ta i žymūs žm o
nės. Bėda tik ta, kad jie ja u nebe vien tik žmonės; Marxą-
žmogų užtemdė Marxas-statula, o Engelsą — Marxo šešėlis. Jei
šiu odu vyrus vertintum e skaič iu odam i garbin ančių jų nosis,
tai Marxą turė tum e laikyti religiniu vadovu, tolygiu Kristui a r
ba Mahometui, o Engelsas būtų tarsi Šventas Povilas a rba Šven
tas J o n a s . Marxo—Engelso institute Maskvoje m okslininkai }
jų veikalus Įsigilinę su tokiu s tabm eldišk um u , kokĮ patys iš
ju ok ia ate istiniuose muziejuose kitoje gatvės pusėje. Bet Ru
sijoje Marxas ir Engelsas yra kanoniz uojami, o daugelyje kitų
šalių ju o s vis d a r kala prie kryžiaus.
N E P E R M A L D A U J A M A KARLO MARXO S I S T E M A
Jie nenusipelnė nei vieno, nei kito, nes nebuvo nei šventie
ji. nei šėtonai. Ir jų darb ai nėra nei Biblija, nei prakeik ti r a š
tai. Jie p rik lau so didžiajai gretai ekonominių veikalų, kurie
ryškina, nušviečia ir aiškina m u m s pasaulį ir, kaip ir kiti di
dieji lentynose išrikiuoti darbai, yra ne be ydų. Pasauliui Mar-
xas įstrigo atm in tin kaip revoliucionierius. Bet jei nebūtų jis
gyvenęs, būtų buvę kiti socialistai bei kiti naujos visuom enės
pranašai. Tikrasis , neišnyksta ntis Marxo ir Engelso paliki
mas yra ne jų revoliucinė veikla, abudu, beje, ne kažin ką
gyvendami ir pasiekė. Marxas kaip socialinis ekonom istas —
štai su kuo galiausiai turėjo susir emti kapitalizmas. Nes ry š
kia usias p ėdsak as, kurį Marxas paliko istorijoje, buvo jo n u
matymas, kad kapitalizmas 'neišvengiamai turės žlugti. Šito
numatymo pagrin du kom uniz m as ir surentė savąjį statinį.
Bet pirm iausia pažvelkime į tuodu vyrus.

Savo išvaizda jie buvo tiesiog vienas kito priešingybės. Mar-
xas atrodė kaip revoliucionierius. J o vaikai vadino jį “m a u
r u ”. nes jo oda buvo tamsi, o akys gilios ir blizgančios. Kre s
nas, tvirto kūno sudėjim o ir kiek rūsčios išvaizdos, ypač dėl
didžiulės barzdos. Tai nebuvo p a p ra sta s žmogus, jo na mai
verste užversti daugybe apdulk ėju sių popierių, su m es tų be
jokios tvarkos, o jis pats, apsirengęs kaip pa puola , vaikščio
davo ta rp jų, a pnik ta s akis graužiančio tabako dū m ų debesė
lio. Tuo ta rp u Engelsas puikiai tiktų būti jo nie kin amos bour-
geoisie atstovu; aukšta s, šviesus ir gana elegantiškas, jo figūra
bylojo, kad šis žmogus mėgęs fechtuotis, dalyvauti raitose m e
džioklėse su sk alikais ir Weserio upę ka rtą pe rpla u kę s ke tu
rissyk be pertrau ko s.
J ied u skyrėsi ne tik išvaizda, jų ir charakteria i buvo visiš
kos priešingybės. Engelsas — linksmas, atidus, apdovanotas
guviu ir lanksčiu protu; sakoma, kad jis galėjo, no rs ir varga
nai, susiš nekėti dvidešimčia kalbų. J is nevengė b uržuazinių
gyvenimo malo numų, tarp jų buvo ir iš ra n k u s skonis vynui, ir
įdomu pastebėti, kad n ors savo meilę nukreipė į prole ta riatą ,
išeikvojo da ug laiko, rom antiškai (ir nesėkmingai) b and yd a

m as įrodyti, jog jo šeimininkė, darb inin kų klasės atstovė Ma
ry B urns (o vėliau, po jo s mirties, jo s sesuo Lizzie) buvo g ar
siojo ško tų poeto palikuonės*.
Marxo būta k ur kas nuobodesnio. Tai tip iš kas vokiečių
m okslinin kas, lėtas, skru pulingas, stropia i iki liguistumo sie
kiąs tobulumo. Engelsas galėjo tėkštelti mokslini tra k ta tą vie
nu pris ėdim u, Marxas prie kūrinio visada vos ne mirtinai ka-
muodavosi. Engelsą kiek trikdė tik a rab ų kalba su jos keturiais
tūksta nčia is veiksm ažodžių šaknų, Marxas ir po dvidešimties
metų p ra ktik os angliškai tebekalbėjo su baisiu teutoniš ku a k
centu. Kai jis rašo apie didelį “čoką”, kurį patyrė dėl k o n k re
čių įvykių, galime beveik girdėti, kaip jis kalbėjo. Bet, nepai
s ant viso to nepasla nkum o, Marxo intelektas buvo stipresnis;
ku r Engelsas suteikdavo pla tu m ą ir polėkį, Marxas p a rū p in
davo gylį.
J ie d u susitiko, ja u antrą kartą, 1844 metais Paryžiuje, ir
nuo ta da prasid ėjo jų bendradarb iav im as. Engelsas atvyko
tiesiog aplankyti Marxo, bet jiedu turėjo taip daug ką vienas
kitam pasakyti, kad pokalbis truko dešim t dienų. Nuo to lai
ko vargu ar galima būtų rasti kurio nors vieno iš jų darb ą,
kurio a n tra sis ne būtų redagavęs, p e rra š ęs ar bent dėl jo po
lemizavęs; neatsitiktinai jųdviejų s u sirašin ė jim a s apim a ke
letą tomų.
J ų keliai į tą susitikim ą Paryžiuje labai skyrėsi. Engelsas
buvo pam aldaus, riboto intelekto kalvinisto, Reino krašto fab
rikanto sūnus. Kai dar jaunuolis Frie dric has parod ė nesuvo
kia mą polinkį poezijai, tėvas išvežė jį į Bremeną mokytis eks
porto verslo ir gyventi su vienu dvasiškiu: religija ir sugebėji
m as daryti pinigus, C asparo Engelso manymu, b ū sią geri
vaistai ro m antiškai sielai. Engelsas klusniai mokėsi verslo,
bet visa, ką aplinkui regėdavo, vertindavo kaip maištinga a s
* R o b e r t B u r n s ( 1 7 5 9 — 1 7 9 6 ) — š k o t ų p o e t a s , i š g a r s ė j ę s d a i n o m i s ir
baladėm is.
menybė, nerūpestinga, bet prieštaraujanti griežtoms tėvo n o r

moms. Verslo reikalais jis nuėjo j dokus, ir įd ėm us jo žvilgs
nis pastebėjo ten ne tik pirm os klasės pata lpas, “raudonmed},
inkrustuotą auksu", bet ir žemiausios klasės kajutes, kur žmo
nės buvo “s uspa usti kaip grindinio akmenys”. J is pradėjo s k ai
tyti radik aliąją to meto literatū rą ir, sula ukęs dvidešimt dve
jų, ėmė išpažinti “kom unizm o” idealus; pats žodis “kom uniz
m a s ” ta da d a r neturėjo tiksla us apibrėžimo, tikrai aišku buvo
tik tai, kad jis atmeta idėją apie privačią nuosavybę kaip vi
suom enės ūkinės veiklos organizavimo priemonę.
Po to jis išvyko į Manchesterį užsiimti tenai tekstile — savo
tėvo verslu. Manchesteryje, kaip ir tuose Bremeno laivuose,
pirm iausia Engelsas pam atė fasadą. Akiai mielos gatvės su
išsirikiavusiomis parduotuvėmis, priemiesčiai, supantys miestą
jaukiom is vilomis. Bet buvo ir kitas Manchesteris. J i s slėpėsi
už pirmojo ir driekėsi ten, k ur fabrikų savininkai, keliaudam i
į savo kontoras, nie kada neužklysdavo. J a m e glaudėsi sunykę
žmonės, gyvenantys nedoroje ir neviltyje, besiguodžiantys deg
tine ir tikėjimais bei svaiginą save ir savo vaikus opijaus tin k
tūra, ku ri padėdavo už miršti beviltišką, bru ta lų gyvenimą. Pa
našia s sąlygas Engelsas buvo matęs pram oninėse gyvenvietėse
gimtajame Reino kra šte, bet da b ar jis ištyrinėjo Manchesterj
taip detaliai, kad žinojo kiekvieną m enkia usią lūšną, kiekvie
ną s k u rd ž iau s ią buveinę. Savo atra d im u s paskelbė kaip žia u
ria usią n uo spre nd j koks tik kada nors buvo paskelbtas p r a
m onin ės epochos lūšn yn am s knygoje D a rb in in kų k la sė s
pa d ėtis Anglijoje 1844 m eta is [The Condition o j the Working
Class in England in 1844). Kartą apie tų vietų s k u r d ą p a s a k o
jo vienam kilmingam bičiuliui, pastebėdam as, kad niekad nė
ra matę s taip “blogai pastatyto miesto". J o draugas ramia i
iškla usė jį ir tarė: “Ir vis dėlto čia darom i labai ne menki pin i
gai, su kuo ju s ir sveikinu, sere".
J is ėmė rašyti; jo trakta ta i įrodinėjo, kad didieji anglų eko
nomistai tė ra esamos tvarkos apologetai, ir vienas tų da rb ų
158 VI S KY RI US
p a d arė stip rų įspūdį jaunuoliui, v ardu Karlas Marxas, Pary

žiuje tuo metu leidusiam ra dikalų filosofin} žurnalą .
Priešingai nei Engelsas, Marxas buvo kilęs iš liberalios,
net šiek tiek radik alios šeimos. J is gimė 1818 metais Triere,
Vokietijoje, ir buvo a n tra sis sū n u s pasiturinčioje žydų šeim o
je, kuri n e tru k u s po to priėmė krikščionybę, kad advokatas
Heinrichas Marxas savo darb e būtų mažiau varžomas. J i s net
gi buvo p a sk irta s Justizr a t, šį ga rbės titulą pripažindavo žy
mie ms teis ininkams; bet kartu dalyvaudavo nelegalių banketų
klubuose, k ur būdavo skelbiami tostai už re sp ub liko nišk ą Vo
kietiją, o savo ja u nesnįjį sū n ų auklėjo Voltaire’o, Locke’o ir
Diderot kūriniais .
Heinrichas Marxas vylėsi, kad s ū n u s stu diju os teisę. Bet
Bonos ir Berlyno universitetuose ja u n a sis Marxas pasijuto esąs
įtrau kta s į didžią sias to meto filosofijos dis kusijas. Filosofas
Hegelis buvo pateikęs svarstyti revoliucingą schemą, ir k on
servatyvieji Vokietijos universitetai, vertindami ją, visur s u s i
skaldę. Hegelis aiškino, kad gyvenimo principas yra pokyčiai.
Kiekviena idėja, kiekviena jėga neišvengiamai išugdo savo p rie
šybę, abi jo s susiliejančios į “vienovę”, kuri, savo ruožtu, s u
kuria nti priešta ravim ą. Ir pati istorija, kalbėjo Hegelis, yra ne
kas kita, kaip tokių nuola tos s u sidu rianč ių ir ku rian čių idėjų
bei jėgų s ra u tas . Pokyčiai — dialektiniai pokyčiai — yra ne iš
vengiami žmonių gyvenime. Su viena išimtimi: Prūsijos valsty
bėje dėsniai liaujasi veikę, Prūsijos valdžia, teigė Hegelis, yra
ta rsi “tik ras žem iškas dievas".
Tai buvo galingas stim ula s ja u n a m studentui. Marxas p r i
sijungė prie grupės ja u n ų intelektualų, žinomų jaunahėgeli-
nin kų vardu ir dis kuta vusių, n a udoja ntis Hegelio te rminologi
ja, tokiais d rą s iais kla usimais, kaip ate izmas bei grynasis
teorinis komuniz mas, ir pats n u s p re n d ė tapti filosofu. Ir būtų
tapęs, jei ne tos dieviškosios valstybės įsikišim as. Marxo my
limas profesoriu s Bruno Baueris, labai norėjęs išrūpin ti ja m
paskyrim ą Bonoje, buvo atleistas už prokonstitu cin iu s bei anti
religinius p asisak ym us (abi pražangos akivaizdžiai s m e r k ti
nos), ir ja u n a ja m dr. Marxui akademinė k arjera tapo nep asie

kiama.
Tuom et jis pasuk o į žurnalistiką. Rheinische Zeitung, n e
didelis viduriniosios kla sės liberalus la ikraštis, k u riam jis
dažnokai parašinėdavo, pa pra šė jo imtis redaktoriauti. Mar-
xas sutiko; jo karjera tęsėsi lygiai penkis m ėnesius. Marxo ja u
tada būta radikalo, bet tas jo radik alizm as buvo daugiau filo
sofinis negu politinis. Kai Friedric has Engelsas atvyko pas jį
su pagarbos vizitu, Marxas, galima sakyti, nep rita rė tam įžū
liam, kom unistin ių idėjų pritvin kusia m jaunuoliui, o kai pats
Marxas buvo a pkaltinta s esąs ko m unis ta s, jo atsak ym as n u
skam bėjo dviprasmiškai: “Aš nežinau, kas yra komuniz mas, —
pasakė jis, — bet negali būti taip lengvai p a sm e rk ta socialinė
filosofija, kurio s tiksla s — ginti engiamuosius". Tačiau, ne p ai
sant atsižadėjimo, Marxo rašomi vedamieji valdžiai atrodė ne
priimtini. J is pa ra šė k a n dų darbą, sm erkian tį įs tatymus, k u
rie d ra u d ė valstiečia ms n audotis labai sena jų teise rinkti
miš kuose stagarus; už tai susilaukė kritikos. J is pa ra šė veda
mąjį apie apverktinas butų sąlygas; dėl to buvo įspėtas. O kai
nuėjo pernelyg toli, pasakydam as keletą nemalonių dalykų apie
Rusijos carą, Rheinische Zeitung buvo u ž d ra u sta s .
Marxas išvyko į Paryžių ir ėmėsi redaguoti kitą ra d ikalų
žurnalą , kuris gyvavo beveik taip pat trum pai kaip ir la ik ra š
tis. Užtat jo interesai da b ar pakrypo politikos ir ekonomikos
pusėn. Atviras Prūsijos valdžios s a v a na ud išk um as, ne p a la u
žiamas Vokietijos bourgeoisie priešinim asis bet ka m, kas p a
lengvintų Vokietijos darbo klasių gyvenimo sąlygas, beveik k a
rik a tū rišk o s nuostatos, kuriom is turtingosios ir valdančiosios
Europos kla sės reaguodavo į įvykius, — visa tai jo mintyse s u
silydė kaip dalis naujos istorijos filosofijos. Ir kai Engelsas
atvyko jo aplankyti ir jie abu sud arė tvirtą sąjungą, toji filoso
fija ėmė įgauti konkretų pavidalą.
Ši filosofija dažnai vadinam a dia le ktiniu m ate ria lizm u;

dia lektiniu, kadangi ji perėm usi Hegelio idėją apie ne išven
gia mus pokyčius, ir m a te ria liz m u , kadangi rem ia si ne idėjų

pasauliu, o socialinės bei fizinės aplinkos sąlygomis.
“Materialistinis istorijos s u p ra tim a s, — po daugelio metų
ra šė Engelsas garsiojoje studijoje Anti-Duhring (ji buvo n u
kreip ta prieš vokiečių profesorių Eugeną Dūhringą), — re m ia
si teiginiu, kad gamyba, o p a sku i ir jo s p ro d u k tų mainai s u
da ro kiekvienos vis uom enin ės s an tv a rk o s pag rind ą, kad
kiekvienoje is to riškai pasireiškia nčioje visuomenėje p r o d u k
tų pa skirstym as, o kartu su juo ir visuomenės pasid alijim as
kla sėmis a rb a luomais priklauso nuo to, kas ir kaip gam in a
ma bei kaip vyksta šių gamybos pro d u k tų mainai. Todėl visų
socialinių pe rm a in ų ir politinių perversm ų galutinių prie ž a s
čių reikia ieškoti ne žmonių protuose, ne jų augančiame amži
nosios tiesos ir teisingumo supratim e, o gamybos ir mainų
būdo pa sikeitimuose, jų reikia ieškoti ne ta m tikros epochos
filosofijoje, bet ekonom ik oje
Argum entavimas tvirtas. Kiekviena visuomenė, sako Mar-
xas, s u k u rta ekonominiu pagrin du — tokia yra rū sti žmonių
gyvenimo realybė, nes žmonės turi organizuoti savo veiklą,
kad galėtų rengtis, maitintis ir turėti pastogę. Šitas veiklos
organizavimas įvairiose visuomenėse įvairiu isto rin iu la iko
ta rp iu gali labai skirtis. J is gali būti kla joklinis a rba p a re m
tas medžiokle, turėti am atinin kų cechų formą arb a sudėtingos
in du strin ė s visumos s tru k tū rą . Tačiau kokia forma žmonės
be sp ręs tų savo pagrindines ekonomikos proble m as, vis uome
nei būtinas ištisas neekonom inės veiklos ir minties “a n tsta
ta s ” — ji turi būti sais to m a įstatymų, prižiūrim a vyriausybės
ir in sp iru ojam a religijos bei filosofijos.
Tačiau minties a n tstata s negali būti p a sirin k ta s a tsitikti
nai. J is privalo atspindėti bazę, iš kurio s kyla. J o k ia medžio
tojų b endru om enė negalėtų išplėtoti a rb a naudoti ind ustrin ės
visuomenės teisinės sistemos, kaip ir in d ustrinė visuomenė
negalėtų n audotis pirm ykštė s b en dru om enės su p ra tim u apie
teisę, tv arką ir valdžią. Pažymėkime, kad mate rializmo d ok tri
N E P E R M A L D A U J A M A KARLO M ARXO S I S T E M A 161
na neatm eta in spiruoja nčio idėjų vaidmens ir produktyvum o.

J i tik tvirtina, kad mintys ir idėjos yra aplinkos pro d u kta s ,
no rs jų tik sla s keisti tą aplinką.
Pats materializm as linkęs sum enkinti idėjas iki vien p asy
vių ūkinės veiklos palydovų vaidmens. Bet Marxas to nie kada
neteigė. Naujoji teorija dia le k tiš ka buvo tiek, kiek ji buvo m a
terialistinė: ji teigė pokyčius, nuola tinius ir neišvengiamus p o
kyčius: ir idėjos, kilusios šitoje niekad nesibaigiančioje tė k
mėje vienu laik ota rpiu , galėjo padėti formuoti kitą is torini
laikota rpį. “Žm onės patys kuria savo istoriją, rašė Marxas,
a p ta rd a m a s Luji Napoleono 1852 metų coup d'ėta t, bet jie
nedaro to kaip panorėję, jie nekuria istorijos pagal pačių p a
s irin k ta s aplinkybes, o d a ro tai pagal aplinkybes, ku ria s tie
siogiai ra n d a , gauna ir paveldi iš praeities."
Bet diale ktinis — besikeič ią s — šitokios teorijos is to rin is
a spe kta s p rik lau sė ne vien nuo idėjų ir socialinių s tr u k tū r ų
sąveikos. Veikė d a r vienas, kur kas galingesnis veiksnys. Kei
tėsi pats ekonomin is pasaulis, t.y. pats p a m a tas, ant kurio
buvo s tato m as idėjų k a rk a sa s , nestovėjo vietoje.
Pavyzdžiui, veikiami geografinių atrad im ų bei politinio vie
nijimosi p a sk a tų ta rp izoliuotų Viduriniųjų amžių rin kų ėmė
ra stis ryšiai, ir gimė naujas komercinis pasaulis. Išra dim ų
dėka senąjį rankinį m a lū ną pakeitė garo m a lū na s, o nauja
socia linės organiz acijos forma p a d a rė p r a d ž ią fabrika m s.
Abiem atvejais lemiančioji ekonominio gyvenimo s tru k tū ra p a
ti pakeitė savo išraišk ą, o po to privertė a titinkam ai sociališ-
kai ad aptu otis ir be ndruom enę, kurioje ji plėtojosi. “R anki
nis malūnas kuria visuomenę su viešpataujančiu feodalu, — rašė
Marxas, — o garo m a lū n a s — visuomenę su pra m on iniu k a p i
talistu."
Ir jei ja u tokie pokyčiai įvyko, jie sukels iš tisą virtinę p a
sekmių. Rinka ir fabrikas nesiderino su feodaline gyvensena,
n o rs ir užgimė jo s gelmėse. Jie reikalavo sau naujo kultūrin io
ir socialinio konteksto. Ir tame su nk iam e form avimosi proce
se padėjo s u k u rti ju o s atitinkančia s na uja s socialines klases:

rin k a išugdė na u ją pirklių klasę, o fabrikas išleido | gyvenimą
p ra m o n ė s prole ta riatą .
Socialinių pokyčių p rocesas nebuvo vien naujų iš rad im ų,
sp au džiančių s en uo sius in stitu tu s, re ikala s: šis procesas lė
mė ir naujų klasių, keičiančių senąsia s, kūrim ąsi. Visuome
nė, aiškino Marxas, esti kla sinės s tru k tū ro s , k u r kiekviena
klasė ju ngia individus, turinčius vienodą — p a la n k ią a rb a ne
pa la nk ią — padėtj esamoje gamybos sistemoje. Ekonom inia i
pokyčiai graso visai šiai s tru k tū ra i. Kai gamybos organiz aci
niai ir te chniniai veiksniai pakinta , pavyzdžiui, fa brikai s u
griauna n a m u din ę gamybą, visuomeniniai gamybos santykiai
pasikeič ia taip pat; tie, kas buvo viršuje, gali netekti pagrin do
po kojomis, o buvusieji apačioje gali kilstelėti a ukščiau. Kaip
tik tokj visuomenės kla sių padėties su sik eitlm ą esame regėję
Ričardo laikų Anglijoje, kai kapitalistai, p la u kd a m i ant P r a
moninės revoliucijos bangos, grasin o iš žemės savin inkų at-
imsią šim tm ečiais tu rėtas privilegijas.
Šitaip s u b rę sta konfliktas. Klasės, k u rių padėčiai kyla p a
vojus, stoja į kovą su klasėmis, k u rių padėtis stiprėja: feoda
liniai žemvaldžiai kovoja s u kylančiais pirkliais, o cechų m e is
trai p riešin asi ja u n ie m s k apitalistam s.
Bet istorijos procesui tas pats, kas kam pa tink a a rb a n e
patinka. Sąlygos palaipsniui keičiasi, ir taip p a t laip sniškai,
bet u žtikrin tai persitvarko visuomenės klasės. D ramatiškoje
sumaištyje keičiasi tu rto pa sisk irsty m a s. Istorija ir yra n e si
liaujančios kla sių kovos dėl visuomeninio tu rto p askirstym o
scena. Ir kol visuomenės funkcionavimo m echanizm as keičia
si, jok s tu rto p a sk irsty m as nėra galutinis.
Ką ši teorija p ranašav o Marxo ir Engelso la ikų vis uom e
nei? J i bylojo apie revoliuciją — neišvengiamą revoliuciją. Nes
ir kapitalizmas, re m iantis a pibūdinta analize, turi gamybos
“jė g as” ir “san ty k iu s ” — technologinį bei organizacin} p a g rin
dą, o taip pat įstatymų, politinių teisių ir ideologijos antstatą.
Plėtojantis kapitalizmo techninei bazei, a n tstate neišvengia

mai didėja įtampa.
Būtent taip Marxas ir Engelsas regėjo pasaulį 1848 m e
tais. Ekonom in ė kapitalizmo b a z ė — jo p ag rindas realybėje —
yra pra m onin ė gamyba. J o an tstata s — privačios nuosavybės
sistema, dėl kurios dalis visuomeninio p rodukto atitenka tiems,
kam p rik lau so didysis technikos prie m onių a paratas. Ir čia
slypi konfliktas, kadangi bazė ir a n tstata s neatitin ka vienas
kito.
Kodėl? Todėl, kad tipiška prėkių gamyba — pra m o nin ė ga
myba yra itin organiz uota s, integruotas, v isap u s iš ka i s u s a is
ty ta s procesas, o privačios nuosavybės a ntsta ta s yra la bia u
siai in d iv id u alistin is iš visų visuom eninių sistem ų. Todėl
antstatas ir bazė susid uria : fa brikams reikia visuomeninio p la
navimo, tuo ta rp u privati nuosavybė jo nepakenčia ; k a p ita liz
m a s ta m p a toks sudėtingas, kad jį ja u reikia reguliuoti, o k a
pitali stai primygtinai re ikala uja pražūtingos veik sm ų laisvės.
Rezultata s dvejopas. Pirma, anksčia u ar vėliau kapitaliz
mas su n aik in s pats save. Neplaningos gamybos prigimtis ū k i
nę veiklą vers nuola tos dezorganizuotis — ves į krizes, n u o
sm uk ius ir socialinį gamybos mažėjimo chaosą./Tiesiog sistema
yra ta pu si pernelyg sudėtinga, ji nuola tos išsiderina, p r a r a n
da ritmą, vienų gaminių p rigam ind am a per daug, kitų — n e
pakank am ai.
Antra, kapitalizmas, pats to n e suvokdam as, išugdys įpėdi
nį. Savo didžiaisiais fa brikais jis ne tik s u k u r s socializmo
techninę bazę — racionaliai pla n uo jam ą g a m y b ą , — bet ir iš
ugdys kvalifikuotą bei dra usm ing ą klasę, n epatenkin tąjį p r o
le tariatą, ku ris bu s socializmo kūrėja s. Vidinių jėgų varom as
kapitalizm as sukels savo paties žlugimą ir išugdys savo paties
priešą.
Toks istorijos suvokim as turėjo didžiulę reik šm ę — ne tik
dėl to, ką jis pra našav o ateičiai, bet ir dėl visiškai naujo s
perspektyvos vertinti praeitį. Buvo pasiūlyta susipažinti su is
torijos “ekonomine interpretacija", ir d a b a r galėjome ramia i

iš naujo Įvertinti praeitį, žvelgdami, tark im e, Į kylančiųjų s ep
tynioliktojo šimtm ečio prekeivių kla sių bei kilmingos žemės
a ristok ra tijos ta rpusavio kovą. Tačiau Marxui ir Engelsui tai
nebuvo vien praty bos istorijai pe rrašyti. Dialektika vedė į a t
eitį, ir toji ateitis, kaip buvo išdėstyta K om u n is tų m a n ife ste,
bylojo apie revoliuciją kaip tikslą, kurio linkui ju d a kapitali
zmas. Manif esta s niūriais žodžiais skelbė: “Taigi, vystantis
šiuolaikinei pramonei, iš po buržuazijo s kojų iš m u ša m a s pats
pagrin das, k uriu o re m d a m a si ji gamina ir pasisavina d arbo
vaisius. Pirm iausia ji ugdo savo pačios du ob kasius. J o s žlugi
m as ir prole ta ria to pergalė yra lygiai neišvengiami”.
Manif esta s su savo kiau rai žvelgiančiu ir negailestingu is

torijos traktavim u buvo p arašytas ne Paryžiuje. Marxo veikla
šiam e mieste tęsėsi labai trum pai. Ten jis leido kandų, r a d i
kalų žu rn a lą ir vėl užgavo ja u tria s Prūsijos vyriausybės sty
gas: jo s reikalavim u iš Prancūzijos sostinės jis buvo iš tre m
tas.
Marxas ja u buvo vedęs — 1843 meta is susitu okė su Jen n y
von Westphalen, kuri gyveno gre timame name, kai jie augo.
J e n n y buvo p r ū s ų a ristok ra to ir valstybės Sla pto sio s tarybos
n ario duktė; n e p aisa n t kilmės ir pareigų, b a ro n a s von West-
phalenas buvo h u m a n is tas ir liberalas. J is kalbėdavosi su j a u
nuoju Marxu apie Homerą ir S h a k e sp e a re ’ą ir netgi p a p a s a k o
jo ja m apie Saint-Sim ono idėjas, no rs vietinis vyskupas ir
a pša u kė ja s ere tiškomis. O jei kalbėtume apie J e n n y — ji b u
vo miesto gražuolė. Dailutė ir a p su p ta garbintojų galėjo leng
vai p a sirin kti “tinkamesnę" p orą nei tamsiaveidis ja u nu olis iš
kaimyninio namo. Bet ji mylėjo jį, ir abiejų šeim os pala nkiai
žvelgė į jųdviejų draugystę. Marxams tokios vedybos turėjo
būti reik šm in ga socialinė pergalė, o baronui, m a t y t , — vykęs
jo h u m a n is tin ių idėjų patvirtinim as. įdomu tik, ar jis būtų
sutikęs, jei bū tų žinojęs, kas nutik s jo dukte ria i. J u k J en n y

bus p riversta nakvoti kalėjime drauge su p a p ra sč ia u sia p r o
stitute, ja i teks m ald auti kaimyno pinigų, k ad galėtų n u p irk ti
k a rs tą vieno iš savo vaikų laidotuvėms. Užuot nau do jusis m a
loniais pato gum ais ir visuomeniniu prestižu Triere, ji daug
gyvenimo metų prale is dviejuose niūriuose k a m ba riu ose Lon
dono lūšnyne, da lind a m a si su vyru priešiškai nusiteik usio p a
saulio apkalbom is.
Ir vis dėlto tai buvo labai vienas kitam atsidavusiųjų s a n
tuoka. Su svetimais žmonėmis Marxas būdavo š iu rk š tu s, p a
vydus, Jtarus ir pikta s, bet jis buvo link sm as tėvas ir mylintis
vyras. Vienu metu, kai žmona sirgo, Marxas turėjo ryšių su
Lenchen, Westphale nų šeimos ta rnaite, be jokio užmokesčio
likusia su ja is visam laikui, bet net ir ši neištikimybė, iš k u
rios gimė ne p rip a ž in ta s kūdikis, negalėjo suardyti didelės a is
tros saitų. Vėliau, daug vėliau, kai J en n y merdėjo, o Marxas
sirgo, jų duktė a p ra šė šią jaudin ančią sceną.
Mūsų brangioji m a m a gulėjo dideliame prie kin ia m e k a m

baryje, o M auras — mažame kambarėlyje už jo... Niekada
aš ne p am irš iu to ryto, kai jis pasijuto p a k an k a m a i s u s ti
prėjęs, kad galėtų nueiti | m am o s kam barį. Būdam i kartu ,
jie vėl tapo ja u n i — ji ta rsi ja u n a mergina ir jis kaip įs i
mylėjęs jaun uo lis, abu tik įžengiantys į gyvenimą, — o ne
s enas, ligų n u k a m u o ta s vyras ir sena m iršta n ti moteris,
a m žiam s atsisveikinantys vienas su kitu.
Marxų šeim a atvyko į Londoną 1849 metais. Ištrem ti iš

Paryžiaus prieš ketverius metus jie buvo pers ikėlę į Briuselį,
ku r gyveno (ir k u r buvo s u k u r ta s M a n ife s ta s) iki 1848 metų
revoliucijos proveržių. Kai Belgijos k araliu s savo su svyravu
siame soste vėl pasijuto pa kan ka m a i tvirtas ir ėmė griežtai
kontroliuoti ra dik a liu osiu s veikėjus sostinėje, Marxai t r u m
pam išvyko į Vokietiją.
Visur karto jo si ta pati istorija. Ir ten Marxas ėmėsi r e d a

guoti laik raštį, ta d galėjo n esuta pti tik laikas, per ku rį valdžia
j | uždarė. Paskutinįjį nu m erį Marxas a tsp a u s d in o ra u do na i —
ir ja u ieškojosi prieglobsčio Londone.
D abar jis a tsid ūrė beviltiškoje finansinėje būklėje. Engel
sas Manchesteryje gyveno savo keistą dvilypį gyvenimą (buvo
gerbia m a figūra Manchesterio fondų biržoje), jis ir a p r ū p in
davo Marxus nesibaigiančiais čekiais ir paskolo m is. J ei Mar-
xas bū tų geriau tvarkęs finansin iu s reik alu s, šeim a b ū tų gyve
nusi padoriai. Bet jis niekada nesubala nsuodavo savo sąskaitų.
Todėl jei vaikai turėdavo muzik os p am o kas, šeim a šaldavo be
kuro. Gyvenimas buvo nuola tinės grumtynės su b a n kroto grė s
me, visą laiką smaugė piniginiai rūpesčia i.
J ų iš viso buvo, įs kaitant Lenchen, penki. Marxas neturėjo
darbo, išsk yrus jo nie kad nesibaigiant} sėdėjimą Britų muzie
juje nuo dešim tos vala ndos ryto iki septynių va karo. J i s b a n
dė šiek tiek u ždarbia uti, ra šy dam a s stra ip sn iu s apie politinę
padėtį New Yorko laikraščiui Tribūne, kurio re d a k to riu s Char-
lesas A. Dana buvo fu rjeristas ir linko vienam kitam išpuoliui
E uro po s politikos ad resu. Kurį laiką tai padėjo, no rs ir čia
Engelsas gelbėdavo Marxą, s u ra šy d a m a s ja m daugelį tų s k ia u
čių, o Marxas tuo ta rp u la iš ku štai taip patarinėdavo: “Tu tu
rė tu m savo s tra ip sn iu s apie ka rą paspalvinti kiek ryškiau".
Kai s tra ip sn iai baigėsi, Marxas b andė gauti tarn autojo vietą
geležinkelių žinyboje, bet Jo nepriėmė dėl baisios rašysenos.
Todėl ja m teko užstatyti viską, kas d a r buvo likę, nes šeimos
sid a b r a s ir bra ngenybės ja u buvo senia i pard uo ti. Kartais jo
s k u rd a s būdavo toks didelis, kad tekdavo sėdėti namie, nes
a p sia u s ta s ir net bata i būdavo nunešti į lom bardą; kitais atve
ja is pritrūkd avo pinigų nusip irkti pašto ženklą, kad iš siųstų
leidėjui ra n k ra š tį. Ir negana viso šito. ja m da r tekdavo kęsti
baisius s k au s m u s . Kartą grįžęs vėlai vakare namo. iš tisą k a n
kin ančią die ną ra š ęs Britų muziejuje, pastebėjo: “Tikiuosi,
kad burž uazija, kiek ji begyvuos, turės dėl ko prisim inti mano
N EP ER M A L D A U J A M A KARLO MARXO S IS T E M A 167
karb un kulu s". J is ką tik buvo baigęs baisųjį Das Kapttal sky
rių apie d arbo dieną.
Vienintelė p a spirtis buvo Engelsas. Marxas rašė ja m be
paliovos, a p ta rd a m as ekonomikos, politikos, matematikos, k a
rinės taktikos ir visus kitus šios žemės dalykus, bet daugia u
sia savo paties padėtj. Štai tipiška tokių laiš kų iš trauka:
Mano žmona serga. Mažoji Jenn y serga. Lenchen ištiko kaž

kokia nervinė karštligė, o aš negaliu išsikviesti gydytojo,
nes neturiu kuo ja m sumokėti. J a u gal aštuo nias ar dešim t
dienų mes gyvename vien duona ir bulvėmis, o da bar n e
aišku, ar galėsime nusip irkti ir tai... Danai aš nieko n e p a
rašiau, nes netu rėja u nė penso laik raščia ms... Kaip m an
išsivaduoti iš šitų prakeiktų rū pesčių ? Galiausiai, ir tai
užvis bjauriausia, bet būtina, kad ne pasim ir tu m e, — per
šias p a sk u tiniąsia s 8—10 dienų aš k reip ia usi J keletą tipų
iš Vokietijos, p ra šyd am a s bent kelių šilingų ir pensų...
Tiktai paskutiniaisiais metais pasidarė kiek lengviau. Se

nas bičiulis paliko Marxui nedidelį palikinją, ir d a b a r jis ga
lėjo gyventi kiek geresnėmis sąlygomis, net neilgam išvažiuoti
pasigydyti. Engelsas taip pat pagaliau tapo paveldėtoju ir m e
tė verslą; 1869 metais jis paskutinį kartą apsilankė savo k on
toroje ir laukais atėjo pasitikti Marxo d ukters, “m o s u o d am as
ore lazda ir švytinčiu veidu dainuodamas".
1881 metais mirė Jenny; ji palaidojo du iš savo penkių
vaikų, ta rp jų ir vienintelį sūnų; buvo sena ir pavargusi. Mar-
xas taip sirgo, kad negalėjo net vykti į laidotuves; Engelsui
pažvelgus, jis ištarė: “Mauras taip pat mirė". Ne visiškai — jis
tempė d ar dvejus metus; buvo nepatenkin tas žentais, kuriu os
savo vyrais pasirinko dvi jo dukterys, bet d a r labiau irzo dėl
rietenų d a rbin ink ų klasės judėjime ir pa darė p areiškim ą, k u
ris ir šiandien nesiliauja kankinęs atsidavusių jo šalinin kų
(“aš nesu m arksistas", — kartą p asakė jis); ir vieną kovo po

pietę tyliai užgeso.
Ką jis nuveikė per tuos ilgus nepriteklių metus?

Visų pirm a, Įkūrė ta rpta utinį da rbin ink ų klasės judėjimą.
Dar visai ja u n a s Marxas rašė: “Iki šiol filosofai Įvairiais b ū
dais tik aiškino pasaulĮ, tačiau esmė ta, kad jĮ reikia keisti".
Marxas ir Engelsas savajame istorijos aiškinim e prole ta ria tą
Įšventino Į riterius; d ab ar jie ėmėsi vadovauti ir pata rinėti
prole ta riatui, kad šis galėtų maksimaliai veikti istoriją.
Tų pasta ngų neapvainikavo didelė sėkmė. Tais pat metais,
kai išėjo Manifestas, buvo s u k u rta Komunistų lyga, tačiau ji
nie kada netapo kuo no rs gerokai daugiau kaip vien popierine
organizacija; Manifesto, išre iškusio jo s programą, tada netgi
viešai nepardavinėjo, o kai 1848 metų revoliucija užgeso, Ly
ga taip pat liovėsi gyvuoti.
J o s vietoje 1864 metais atsirado k ur kas ryžtingesnių sie
kių organizacija, Tarptautinė darbo žmonių sąjunga (Interna
tional W orkingmen’s Association). Šis In te rnacio nala s didžia
vosi septyniais milijonais na rių ir buvo gana pajėgus prisidėti
prie žemyną apėm usio s streikų bangos bei užsitarnau ti gąsdi
nančią reputaciją. Bet ir jis buvo p a sm e rk ta s trum p ai istori
jai. Internacionalą su d arė ne atkaklių ir d ra u sm in gų k o m un i
stų armija, bet marga minia ovenistų, p ru do nistų , furjeristų,
išvėsusių socialistų, aršių na cionalistų ir tredju nio ninin kų,
kurie šnairai žiūrėjo Į bet kokią revoliucinę teoriją. Tikrai
sumaniai Marxas išlaikė savo kom paniją penk erius metus, o
po to Internacionala s suiro; kai kurie nuėjo p asku i Bakuniną,
žmogų milžiną su tikro revoliucionieriaus biografija, pažen
klinta Sibiru ir tremtimi (pasakojama, kad jo oratorinis m e
nas buvęs toks įtaigus, jog jo klausytojai būtų galėję p e rs i
pjauti gerkles — užte ktų jam to paprašyti), kiti grįžo prie
nacionalinių problemų. Paskutinysis Inte rnacionalo s u s ir in
kim as įvyko New Yorke 1874 metais. Tai buvo liūdna pabaiga.
N E P E R M A L D A U J A M A KARLO M A R X O S I S T E M A 169
Bet nepalyginamai svarbesnis už Pirmojo internacionalo

s u k ū rim ą buvo tasai ypatingas stilius, kurį Marxas suteikė
da rbin inkų klasės reikala ms. Marxas buvo n e paprasta i vai
dingas, n e p aka ntu s ir ja u nuo pat pradžių nepajėgė įsivaiz
duoti, kad galėtų būti teisus tas, k uris nesu tin ka su jo s a m
protavimais. Jo, kaip ekonomisto, kalba buvo preciziška, kaip
filosofo ir istoriko, ji buvo išraiškinga, o kaip revoliucionie
riaus — šiurkšti. J is sm u ko net iki antisemitizmo. Savo opo
nentus vadino “storžieviais", “su kčia is” ir net “blak ėm is”. Dar
veiklos pradžioje Briuselyje gyvenantį Marxą apla nkė vokietis
siuvėjas, vardu Weitlingas. Weitlingas buvo iš bandytas d a rb i
ninkų ju dėjimo dalyvis, jo kojas ženklino ra n dai nuo Prūsijos
kalėjimų retežių, ja u daug metų jis pasiaukojam ai ir narsiai
veikė vokiečių darbo žmonių labui. J is atvyko pas Marxą p a
sišnekėti apie tokius dalykus, kaip teisingumas, brolybė, so
lid arum as, bet pakliuvo į negailestingą egzaminą apie sociali
zmo “m oksliniu s principus". Vargšas Weitlingas sumišo, jo
atsakymai pasir odė nepakankam i. Marxas, lig tol sėdėjęs kaip
vyriausiasis egzaminuotojas, ėmė piktai žingsniuoti po k a m
barį. “N em okšiš kum as dar niekam nėra padėjęs”, šau kė jis.
Tuo vizitas ir baigėsi.
Kitas ekskom u niku otasis buvo Willichas. Šis a tsista ty di
nęs p rū s ų kapitonas dalyvavo revoliucijos kovose Vokietijoje,
o vėliau ja m buvo lemta tapti įžymiu junionistų generolu Ame
rikos pilietiniame kare. Bet jis nusitvėrė “ne m a rk sistin ė s ” idė
jos, kad vietoje “su sid a riu s ių sąlygų” revoliucijos varomoji j ė
ga gali būti ir “grynas n o r a s ”; už tokią nuom onę, — kuri, kaip
vieną gražią dieną įrodė Leninas, nebuvo tokia ja u ir fa n tasti
š k a , —jis taip pat buvo iš stum tas iš d arb in in k ų judėjimo.
Toks s ą r a š a s galėtų tęstis be galo. Tačiau, ko gero, jo ks
incidentas nebuvo toks iššaukia ntis ir lemtingas visam jud ėji
mui, galiausiai viduje iš sigimusiam į “raganų medžioklę", ieš
kant “nukrypusių jų " ir “kontrrevoliucionierių", kaip n e sa n ta i
ka ta rp Marxo ir Pie rre'o Proudhono. P r o u d h o n a s buvo
pra n c ū zų kubilia us sūnus, savarank iškai išsilavinęs tale ntin

gas socialistas, p ra nc ūzų inteligentiją pribloškęs knyga, pava
dinta Kas yra nu osavybė? (Qu’est-ce qu e la proprietė?). Proud-
ho na s atsakė, kad “nuosavybė yra vagystė”, ir kvietė likviduoti
m ilžiniš kus privačius turtus, bet ne visą privačią nuosavybę.
Marxas ir jis ne k a rtą susitiko, kalbėjosi, susir ašin ėjo , ir k a r
tą Marxas pasiūlė jiedviem, taip pat ir Engelsui suvienyti jė
gas. Proudhono atsakym as yra toks įtaigus ir įžvalgus, kad
verta pacituoti didesnę Jo iš trauką.
Patyrinėkime kartu, jei jū s pageidaujate, visuomenės d ė s

nius, jų pasireiškim o požymius, būdą, kuriuo mes juos
išsia iš kiname; bet dėl Dievo meilės, sugriovę visą a priori
dogmatizmą, dabar patys nesumanykime indoktrinuoti žmo
nių ... Aš visa širdim i pritariu jū s ų minčiai pritra u k ti kuo
įvairiausių nuomonių; tęskime gerą ir lojalią polemiką, d u o
kime pasauliui pam atu oto s ir įžvalgios tolerancijos pavyz
di, bet n e ta p k im e — b ūdam i judėjimo priešakyje — naujo
ne to le rantiškum o lyderiais, nevaizduokime naujo s religi
jo s apašta lų , net jei tai būtų logikos religija, argum entų
religija. Susitelkim e kartu ir p askatin kim e visokius n uo
monių sk irtu m u s , atsisakykim e bet kokio privilegijuotu-
mo, bet kokio misticizmo, nie kada nelaikykime, kad k la u
sim as išspręsta s amžiams, ir, n ors panaudojom e paskutinį
argumentą , pra dėkim e, jei reikia, iš naujo — iškalbingai ir
ironiškai. Tokiomis sąlygomis aš mielai p ris ijungsiu prie
j ū s ų sąjungos. Kitaip — ne!
Marxo atsakym as buvo toks: Proudhono parašyta knyga va

dinosi Skurd o filo sofija (La Philosophie de la misėre), Marxas
s utriušk ino ją atsik irs d am a s knyga Filosofijos skur d a s.
N epakantumo nu ostata išliko visam laikui. Po Pirmojo in
ternacionalo radosi romus ir gerų ketinimų Antrasis — jis s uju n
gė tokio m asto socialistus, kaip Bernard as Shaw, Ram say Mac-

Donaldas ir Pilsudskis (taip pat Leninas ir Musolinis!), o vė
liau gėdingasis Trečiasis, organizuotas Maskvos ra nk om is. Ir
kaip bežiūrėtume, šių didžiulių judėjim ų poveikis tikriausia i
yra m enk esn is už a tkaklų ribotumą, tiesiog siutinant} absoliu
tų nesugebėjimą prip ažin ti kitokias nuomones, — štai ką k o
m unizm as paveldėjo iš savo vienintelio didžiojo Įkūrėjo.
J e i per ilgus tremties metu s Marxas nieko daugiau nebūtų
nuveikęs, vien organizavęs revoliucin} d a rb in in k ų judėjimą,
šiandien jis nebūtų tokia reikšminga figūra p asaulio is to rijo
je. J is tebuvo vienas iš viso būrio revoliucionierių ir anaiptol
ne sėkmingiausia i darbavęsis; jis tebuvo vienas iš daugelio
socializmo p ra n a š ų ir, tiesą sakant, beveik nieko n eparašęs,
kokia galėtų būti toji naujoji visuomenė. Išliekam asis Marxo
įnašas kitkas; tai dialektinio materializmo teorija, a iškinanti
žmonijos istoriją, ir, net da r svarbiau, — jo pesim istinė k a p i
talistinės ekonomik os perspektyvų analizė.
“Kapitalizmo istorija, — skaitome Komunistų internacionalo
program oje, priimtoje 1929 metais (tai savotiška šiuolaikinė
K om un istų m anifesto redakcija), — visiškai patvirtino m a rk s i
stinę teoriją apie kapitalistinės visuomenės ra idos d ėsniu s ir
jos prieštaravim us, vedančius Į visos kapitalistinės siste m os
žlugimą." Kokie tie dėsniai? Ką Marxas prognozavo sistemai,
kurią gerai pažino?
Atsakymas pate ikta s milžiniškame veikale Kap itala s (Das

Kapital). T urint galvoje tiesiog liguistą Marxo sk ru pu lingu m ą ,
tenka stebėtis, kad tas veikalas ap sk ritai buvo pa ra šy ta s —
tam tikra p ra s m e jis ir liko nebaigtas. Visa tai tr u k o a štuon io
lika metų; 1851-aisiais veikalas turėjo būti baigtas “per pe n
kias savaites”; 1859-aisiais — “per šešias savaites”; 1865-aisiais
jis buvo “u žbaigtas” — didžiulis plu ošta s neįskaitom ų r a n k
raščių, ku rie m s paruo šti spau dai kaip I tomą prir eikė dvejų
metų. Kai 1883 metais Marxas mirė, liko dar trys tomai: E n
gelsas išleido antrąjį tomą 1885 meta is ir trečiąjį 1894 m e

tais. Paskutinysis (ketvirtasis) tomas n epasirodė iki 1910 m e
tų.
Veikale yra du tūksta nčia i penki šimta i pu slapių tiems,

kas išdrįstų imtis jį skaityti. Ir kokių puslapių! Vienuose jų
dėstomi s m ulkiausi techniniai dalykai, iš gaunam as tiesiog m a
tematinis tikslu m as; kituose verpetuoja aistra ir pyktis. Tai
parašė ekonomistas, pers kaitęs kie kvie no ekonomisto darbus,
vokietis pedantas, ne prale idęs nė vieno taško ant “i”, b r ū k š
nelio ant “t”, emocionalus kritikas, galėjęs pasakyti, jog k a p i
talas “kaip vampyras tro k š ta šviežio d a rb inin kų k ra u jo ”, ir
aiškinęs m um s, kad kapitala s atėjo į šį pasaulį “iš kiekvienos
poros nuo galvos iki kojų, tryk šdam as kra uju ir p u rv u ”.
Ir vis dėlto nevertėtų daryti skubios išvados, kad ši knyga
tėra irzlus te kstas, sm erkian tis ne dorų piniguočių nuodėmes.
Šitai pra sism e lkia pastabose, išduodančiose totalinį žmogaus
atsidavim ą kovai su savo teoriniu priešininku, bet didysis kny
gos nuopelnas, kad ir kaip būtų keista, — tai vis iškas a tsiri
bojimas nuo bet kokių moralė s svarstymų. Knygoje p a sa k o ja
ma su įtūžiu, bet an alizuojam a p a sitelk us be aistrę logiką.
Marxas apibrėžė savo tikslą — atskleisti esm ines kapitalizmo
siste mos tendencijas, jo vidaus raidos dėsniu s ir šito s iekd a
mas susilaikė nuo paprastesnio, bet ne tokio įtaigaus būdo
parodyti siste mos trū k u m u s vien ju o s iš vardijant. Vietoje to
jis s u rentė itin griežtą, išgrynintą įsivaizduojamojo kapitaliz
mo s tr u k tū r ą ir šioje uždaroje abstr akčio je s truk tūroje, tame
ta riam am e kapitalizme, iš kurio p ašalinti visi akivaizdūs r e a
laus gyvenimo netobulumai, pe rsekioja savo grobį. Jeigu jis
įrodytų, kad ir geriausias iš visų įm anom ų kapitalizmų slenka
kata strofon, tai ja u tikrai ne būtų su n k u įrodyti, jog realu sis
kapitalizmas eis tuo pačiu keliu, tik sparčia u.
Taigi Marxas įrengia sceną. Mes įžengiame tobulo kapitali
zmo pasaulin: nė ra monopolijų, nėra profsąjungų, nie kas ne
turi jo k ių ypatingų p ra n a šu m ų . Tai pasaulis, ku ria m e kiek

viena prekė p a rd u o d a m a tiksliai pagal jo s tikrąją kainą. Ir ta
tikroji kain a vadinam a labai apgaulingu žodžiu — verte. P re
kės vertė, sak o Marxas (iš esm ės sek d a m a s Ričardo), yra joje
įkūnytas da rb o kiekis. Pagaminti skrybėlę reikia dvigubai d a u
giau darbo, negu pasiūti batų porą, vadinasi, skrybėlių kaina
bus dvigubai didesnė už batų kainą. D arbas čia, žinoma, s u
p ra n ta m a s ne tik kaip tiesioginis fizinis darbas; tai gali būti ir
aptarnaujančiojo personalo d arbas, p a sis k irs ta n tis daugeliui
prekių, a rb a tai da rb a s, ku ris kažk ada buvo su n a u d o ta s paga
minti m ašin ai ir kurį d a b ar ta m ašin a da limis perkelia j jo s
gam in am u s pro d u k tu s . Bet kokia bebūtų forma, vis kas ga
liausiai perv edam a į darbą, ir visų prekių, g am in am ų šioje
tobuloje sistemoje, kainos atitinkamai p riklauso nuo jo se tie
siogiai ar netiesiogiai įkūnyto d arb o kiekio.
Šiame pasaulyje vienas prieš kitą stovi du didieji kapitali
stinės d ra m o s herojai — d arbin inkas ir kapitalistas; žemės s a
vininkas šiuo metu n u s tu m ta s J antraeilę padėtį visuomenėje.
Tiedu herojai nėra visai tokie patys veikėjai, kokiu s esame
sutikę ank sčiau panašiose ekonominėse scenose. D arbinin
kas ja u nebe dauginim osi in stinktų vergas. Tai laisvas, b e si
derąs subjek tas, įžengiantis rinkon, kad p a rd u o tų prekę, savo
nuosavybę — darbo jėgą, ir jei jo d arbo užm okestis didėja, jis
nėra toks kvailas, kad švaistytų jį žlugdančiam savo kla sės
gausėjimui.
Priešais, scenoje, stovi kapitalistas. J o go dum as ir tu rto
troškim as sark astišk ai aprašyti skyriuose, kurie tarsi atsiskyrė
nuo abstr akčio jo pasaulio, idant pažvelgtų į 1860 metų Angli
ją. Bet verta pastebėti, jog k apitalistas pinigų tro k š ta ne vien
iš godulio; jis yra savin inkas ir įm onininkas, įs itra uk ę s į ne
sibaigiančias lenktynes su savo partn eria is , kitais savininkais
ir įm onininkais ; jis privalo stengtis kaupti, nes toje k o n k u
rencinėje aplinkoje, kurioje jis veikia, arba pats kaupi, arba
tave kažkas praryja.
Taigi scena įrengta, ir veikėjai užim a savo vietas. Ir štai

iškyla pirmoji proble ma. Kaip, kla usia Marxas, šitokiomis s ą
lygomis gali ra s tis peln as? Jei kiekvienas p a rd u o d a tiksliai
pagal vertę, tai kas gaus neuždirbtą prieaugį? J u k nie kas ne
išd rįs pakelti savo p rekės kainos virš konkurencijoje s u s i
klosčiusio lygio, ir net jei vienas pardavėjas įstengs apgauti
kokį pirkėją, tas pirkėja s dėl to m ažiau išleis kitoms prekėm s
pirkti — taigi vieno žmogaus pe lnas bu s kito žmogaus nu o sto
lis. Kaip ta da gali susid aryti pelnas visoje sis te m oje , jei vis
kas m aino m a pagal tik rąją vertę?
Tai atrodo pa ra d ok sa lu. Nesunku paaiškin ti pelną, jei t a r
sime, kad yra monopolijos, kuriom s nereik ia paklu sti nive
liuojančioms k onkurencijos jėgoms, a rb a jei sakysim e, kad
kapitalistai gali mokėti už d a rb ą m ažiau nei jis vertas. Bet
Marxas nedarė nė vienos iš tų prie la idų — sau k asti k a p ą turi
idealus kapitalizmas.
Atsakymą į šią dilemą Marxas s u r a n d a vienoje prekėje, k u
ri skiriasi iš visų kitų. Ši prekė — da rbo jėga. D arbininkas,
kaip ir k apitalistas, savąjį p ro d u k tą p a rd u o d a tiksliai už tiek,
kiek jis vertas — pagal jo vertę. Šio p ro d u k to vertė, kaip ir
kiekvieno p a rd u o d a m o dalyko vertė, yra ja m e įkūnyto da rb o
kiekis, šiuo atveju tai darbo kiekis, reikalingas da rb o jėgai
“pagaminti". Kitaip tariant, iš sam dom ojo d a rbin ink o p e rk a
ma energija verta tokio vis uomeniškai būtino da rb o kiekio,
koks yra reikalingas palaikyti darb inink o egzistavimui. S m i
th as ir Ričardo visiškai su tuo sutiktų : da rbuotojo vertė yra
pinigai, būtini ja m pragyventi. Tai jo gyvenimo m inim um o a t
lyginimas.
Kol kas viskas aišku. Bet čia ir prieinam e prie pelno m įs
lės įminimo. P a rsisam d yd a m a s dirbti d a rb in in k a s gali re ik a
lauti tik tokio atlyginimo, kokio užsitarnauja. Atlyginimo dy
dis prik lausys, kaip ja u matėme, nuo darbo laiko, būtino
užtikrinti jo pragyvenimą. Sakykim, visuomenėje reikia dirbti
šešias va la ndas, kad da rb in in k a s išgyventų (už d a rbo vala ndą
m okant vieną dolerį), vadinasi, tas žmogus b u s “v e rta s ” šešių

dolerių per dieną. Ir ne daugiau.
Bet p riim ta s į d a rb ą d a rbin ink a s įsipareigoja dirbti ne š e
šias vala ndas. Tiek dirbti p akak tų tik jo paties pragyvenimui.
Priešingai, jis s u tink a dirbti visą a štu onių valandų, o Marxo
laikais ir dešimties a r vienuolikos vala ndų d a rbo dieną. Vadi
nasi, jis p agam ins dešimties a rb a vienuolikos vala ndų d a rbo
dydžio vertę, o užmokėta ja m bus tik už šešias va la ndas. J o
atlyginimas padengs minim alias pragyvenimo iš laidas, kurios
yra jo tikroji “vertė”, bet mainaiš už tai jis kapitalistu i atiduos
visą da rb o dieną k u rtą vertę. Šitaip sistemoje a tsira n d a pe l
nas.
Marxas tą n eapm ok ėtą darbo dalį pavadino “p rid e d a m ą ja
verte”. Šiuose žodžiuose nėra jokio moralinio pasipiktinim o.
D arbin ink as tu ri teisę tik į savo darb o jėgos vertę. J is ją visą
gauna į ra n k a s. Tuo ta rp u k apitalistas gauna visą vertę, d a rb i
ninko s u k u r tą per da rbo dieną, o ši yra ilgesnė už tas valan
das, k urio s ja m buvo apmokėtos. Tad k apitalistas, re alizuo
dam as savo gaminius, gali parduoti juos pagal tik rąją j ų vertę
ir vis dėlto gauti pelną. Nes jo p ro du ktu ose d a rb o laiko įkūny
ta daugiau negu tas darb o laikas, kurį ja m teko apmokėti.
Kodėl taip gali būti? Taip atsitinka todėl, kad kapitalistai
monopolizuoja vieną dalyką — pačias gamybos priemones. Pa
gal teisines privačios nuosavybės n orm a s k ap italistam s p a
sam d ytas d a rb a s “prik lauso" tiek, kiek m ašino s ir įrengimai,
be ku rių vyrai ir moterys negalėtų dirbti, yra jų nuosavybė.
Jei kas n o rs nenori dirbti kapitalisto n ustatytą vala ndų s k a i
čių, — da rbo negaus. Kaip ir bet k u ris asm uo toje sistemoje,
da rb in in k a s netu ri nei teisės, nei galios pareikalauti daugiau,
negu jis, kaip prekė, yra vertas. Siste ma yra tobulai “teisinga”,
bet, n e paisa nt to, visi d arb inin kai yra apgaunami, nes jie p ri
verčiami dirbti ilgiau, negu jie ms reikia, kad pragyventų.
Ar visa tai keista? Prisim inkim e, kad Marxas a p ra šo laik o
tarpį, kai d a rb o diena buvo ilga, k artais nepakeliamai ilga, o
d a rb o užm okestis a pskrita i mažai teviršijo su m ą, k urio s re i

kėjo palaikyti gyvybę. Prid edam osio s vertės idėja gali būti s u n
kiai suvokiam a pasaulyje, kuria m e alinantis ir menkai a p m o
k a m a s d a rb a s ja u beveik praeitis, bet ji anaiptol nebuvo vien
teorinė k on struk cija tuomet, kai ra šė Marxas. Pa ka ks vieno
pavyzdžio: 1862 meta is viename Manchesterio fabrike p u s
antro mėnesio la ik ota rpiu vidutinė vienos d arbo savaitės t r u k
mė buvo 84 valandos! Prieš tai 18 m ėnesių jo s tru km ė buvo
78 ir pusė valandos.
Bet visa tai d a r tik d ra m o s apipavidalinim as. Yra pa g rin di
niai veikėjai, yra jų motyvai, užmegzta ir intriga — “p rid e d a
mosio s vertė s” ats ira d im a s. Dabar scenoje p ra s id e d a veiks
mas.
Visi kapitalistai gauna pelną. Bet visi jie tarpusavyje ko n
kuruoja . Dėl to stengiasi kaupti, kad galėtų didinti gamybos
m astus, n u s tu m d a m i kon ku ren tus. Bet didinti nėra lengva.
Tam reikia daugiau d a rbininkų, o kad jų būtų, dėl darbo j ė
gos reikia ko nku ruo ti su kitais kapitalistais. Darbo u ž m o ke s
tis ima didėti. Pridedamoji vertė, priešingai, iš lėto mažėja.
Atrodytų, Marxo kapitalistai greitai s u s id u r s su ta pačia dile
ma, ku rią išgyvendavo Sm itho ir Ričardo kapitalistai, — jų pel
nus s u ris didėjantys atlyginimai.
Sm ithas ir Ričardo dilemą iš sp rend ė, nu rod yd am i d a rb i
nin kų kla sės polink} gausėti, kai tik a pm okėjim as už d a rb ą
padidėja. Tačiau Marxas, kaip ir Millis, atm eta tokią galimy
bę. Marxas dėl jo s nesiginčija, jis pa p ra sč ia u siai sm erkia Mal
thuso do ktrin ą kaip “paskvili apie žmonių giminę", pagaliau
proletariatas, — vadovaujanti ateityje klasė, — negalės būti toks
trum paregis , kad iššvaistytų, ką laimėjęs, te n k in d a m a s neža
botą kūniš kąjį instinktą . Bet savo kapitalistus nuo šių r ū p e s
čių Marxas išvaduoja visai taip pat. J is sako, kad, ge lbėda
miesi nuo didėja nčio da rb o užmokesčio g rėsm ės, jie savo
{monėse diegs darbą ta upančia s m a šin a s. Taip dalis darbo
jėgos vėl a tsid u rs gatvėje ir ten, ja u kaip “pra m on inė rezervi
nė a rm ija ”, atliks tą pačią funkciją, kokią Smitho ir Ričardo

dok trin ose atlieka gyventojų skaič ia us didėjim as: dėl k o n k u
rencijos d a rb o užm okestis kris vėl iki ank stesnio sios “ver
tės” — gyvenimo m in im um o lygio.
Ir čia p ra s id e d a lemtingas posūkis. Atrodytų, k apitalista s
išsigelbėjo, nes, m a šin ų dėka s u k u rd a m a s ned arbą, s u tru k d ė
didėti atlyginimams. Bet neskubėkim e. Tuo pačiu būdu, k u
riuo jis viliasi išsisuk ęs nuo vienos dilemos, — užšoka a n t ki
tos.
Mat žmones p a k eisd a m a s m ašinomis, jis tuo p at metu pel
ną k u ria nč ia s gamybos prie m ones pakeičia jokio pelno neku-
riančiomis. Atminkime, kad Marxo idealaus kapitalistinio p a
saulio modelyje niekas negauna pelno vien su m an iai
derė dam asis. Kad ir kiek būtų verta m ašina, galime būti tikri,
kapitalistas užmokėjo už ją visą jo s vertę. Jei m a šin a per visą
jos gyvavimo laiką s u k u r s dešimties tū ksta nčių dolerių vertę,
tai m ū s ų k apitalistas, reikia manyti, ir turėjo sum okėti visus
dešim t tūk stančių dole rių be jokių išlygų. Pelną jis gali gauti
tik iš gyvojo darbo, vien iš neapm okėto p rid edam ojo darbo
laiko. Vadinasi, m a ž in dam as d a rb inin kų skaič ių arb a santy
kinę jų dalį, jis galabija žąsis, dedančia s au kso kia ušiniu s.
Ir vis dėlto nelaim ingajam te nka tai daryti. J o veiksm uose
nėra nieko mefistofeliško. J is tik p a klūsta im pulsui kaupti ir
stengiasi nenusileisti k on ku re nta m s. Kai jo m o k a m a s atlygi
nim as didėja, jis privalo įdiegti d a rb ą ta up a n čia s m ašin as,
id ant s u m až ė tų gamybos kaštai ir būtų iš saugota s pelnas, —
jei jis to nedarys, už jį p ad ary s kaimynas. Bet, b ū d a m a s p r i
verstas d a rb in in k u s keisti m ašinom is, jis tuo pačiu privalo
siau rin ti bazę, kuri neša ja m pelną. Tai ta rsi graik ų dra m a ,
kurioje žmonės n o rom is n enorom is žengia pasitikti likimo ir
kurioje visi priv erstinai b e n dra d arbia uja, a rtinda m i sau p r a
žūtį.
Burtai mesti. Pelnui mažėjant, kiekvienas kapitalistas s a
vo fabrike dvigubins p asta ngas, diegdamas n aujas d a rb ą ta u
pančias, ka štu s mažinančias m ašinas. Tik b ū d a m a s bent per

žingsn} priekyje visų jis gali tikėtis pelno. Bet kadangi kie k
vienas d a ro lygiai tą patj, gyvojo darb o (o dėl to ir p rid e d a m o
sios vertės) santykis su be nd rą ja gamybos a pim tim i ir toliau
mažėja. Pelno no rm a k ren ta ir kre nta . Ir p riešaky Jau regėti
pražūtis. Pelnas sum ažėja taip, kad gamyba a p sk rita i daugiau
nebepelninga. Mašinoms išstu m iant žmones, mąžta vartojimas,
o dirb ančių jų skaič ius nebedidėja tiek, kiek didėja gamyba.
P rasideda bankrotai. G rum iam asi dėl galimybių p a rd u o ti p re
kes su m ažinto m is kainomis, todėl m ažesnės firmos žlunga.
Praside da kapitalizmo krizė.
Krizė dar nereiškia, kad sp ekta klis baigėsi. Net priešingai.
Iš d a rbo išmesti darbin inkai priversti sutikti su m ažesnia is
už d a rbo jėgos vertę atlyginimais. Mažinant n e išp a rd u o d a m ų
m a šin ų kainas, stipre snieji kapitalistai gali įsigyti ja s pigiau
už tik rąją j ų vertę. Ir po kurio laiko pridedam oji vertė vėl
a tsira n d a. Vėl pra s id ed a toks pa t žygis pirmyn. Šitaip kiekvie
na krizė s u k u ria sąlygas siste mai plėtotis. Krizė — arba, š iu o
laikine terminologija, ūkinio aktyvumo sulėtėjimas, recesija —
yra bū da s, kurio dėka sistem a veikia, o ne per kur} ji žlunga.
Bet tas veikimas labai specifinis. Kiekvieno atsinaujinim o
la ukia tokia pati pabaiga: k onkurencija dėl d a rbin ink ų, di
desni atlyginimai, gyvąjį d a rb ą pakeičiančios m ašin os, sia u r ė
ja n ti p rid e d a m osio s vertės bazė, d a r arš es n ė konkurencija,
n auja krizė — gilesnė nei ankstesnio ji. Gilesnė, nes kiekvie
nos krizės metu didesniosios firmos prisijungia m ažesnią sia s,
ir kada pra m on inia i m onstra i galiausiai griūva, duženų bū na
k u r kas daugiau, nei kritu s m ažom s įm onėms.
Ir pagaliau d ra m a baigiasi. Marxas tai a p ra šo taip įs p ū d in
gai, kaip būna vaizduojamos amžinosios pragaro kančios: “Nuo
lat mažėja nt kapitalo magnatų, kurie u zu rp uo ja ir m onopoli
zuoja visą šio keitimosi proceso naudą, skaičiui, m asiškai auga
sk u rd a s, p riesp aud a, pavergimas, išsigimimas, išnaudojim as,
bet k a rtu su tuo auga ir pasipiktin im as vis gausėja nčios d a rb i
nin ku klasės, kurią lavina, vienija ir organizuoja pats k a p ita

listinės gamybos proceso mechanizmas... Gamybos p riem o
nių centralizacija ir darbo suvisuomeninim as pagaliau p a sie
kia tokį laipsnį, kada jie jau ne bedera prie savo kapitalistinio
kevalo. J i s sprogsta į gabalus. Išm uša p askutinė privačios k a
pitalistinės nuosavybės valanda. Eksp ro priato ria i e k s p r o p ri
ju o ja m i”.
Taigi d ra m a baigiasi taip, kaip Marxas num atė savo dia

lektikoje. Sistema — grynoji sistema — subyra, stengdamasi iš
sp austi savo energijos šaltinį, pridedam ąją vertę. Žlugimą p a
s p a r tin a nuolatinis nestabilum as, kylantis dėl iš p a g rin dų
nepla ninės kapita listinės ekonomikos prigimties. Nors ir yra
jėgų, k u rių veikimas pratę sia siste mos galavimąsi, šiaip ar
taip pask utinės jo s mirtinos grumtynės yra neišvengiamos.
Kaip sm arkia i toks požiūris skiriasi nuo ankstesniųjų! Sm i
tho kapitalizmo laipteliai nuolatos kilo aukštyn, bent ja u kiek
akys pajėgė aprėpti. Ričardo požiūriu, tą aukštyn kopim ą s ta b
dydavo didėjantis valgytojų skaičius nep aka nk a m a m dirbam os
žemės plotui, dėl kurio ju dėjimas pirmyn atsidurdavo bevilti
škoje būklėje, o laimingieji žemės savininkai gaudavo netikė
tus pelnus. Millis regėjo kiek pala nkesnę perspektyvą, a t r a s
damas, kad visuomenė gali paskirstyti p ro d u k tą kaip nori,
nepaisydam a “ekonominių dėsnių", esą diktuoja nčių to p a
skirsty mo tvarką. Bet Marxui net ir ši išganinga galimybė a t
rodė nepagrįsta. Mat mate rialistinis požiūris į istoriją jam s a
kė, kad valstybė tėra politinis valdymo organas ekonomiką
valdančiųjų rankose. Mintis, kad ji gali veikti kaip tam tik ras
arbitras, trečioji jėga, tarp konfliktuojančių pusių iš laikanti
reikalavimų pusiausvyrą, jam atrodė vien naivus pageidavi
mas. Ne, vidinė logika, dialektinis vystymasis nežadėjo jokio
išsigelbėjimo sistemai, kuri ne tik susinaik ins pati, bet k a rtu
ir pagimdys savo paveldėtoją.
Kaip toji paveldėtoja turėtų atrodyti, Marxas mažai ką ga
lėjo pasakyti. Ji. žinoma, būtų “beklasė", tuo Marxas norėjo
pasakyti, kad visuomenės ekonominio susis kaid ym o bazė, be

siremia nti nuosavybe, bu s pašalinta, jei visos prek ių gamybos
prie monės p rik lausys visuomenei. Bet kaip visuomenė valdys
“savo" fabrikus; pagaliau, kas ta “vis uomenė”, ar gali tenai
atsirasti — o gal tikrai b us? — a rš ū s nesu tarim ai ta rp valdy
tojų ir valdomųjų, tarp politikos lyderių ir p a p ra stų žmonių, —
apie visa tai Marxas nesvarstė. Pereinamuoju “socializmo" lai
k o ta rp iu bu s “pro letariato d ik ta tū r a ”, po jo s ja u “g ry n a s ”
komuniz mas.
Reikia nepam iršti, kad Marxas nebuvo reala us socializmo
kūrėjas. Tas didžiulis uždavinys atiteks Leninui. Das Kapi-
tal — kapitalizmo paskutiniojo teismo dienos knyga, ir Mar-
xas beveik nieko nėra parašęs, kas bus po Paskutiniojo teis
mo, kaip atrodys ateitis.
Kokia m ū s ų reakcija j tuos apokaliptinius a rgum entus?

Nesunku atm esti visą doktriną. Prisim inkim e, kad siste ma
remiasi verte — darbine verte — ir kad ra k ta s į jos gyvybę sly
pi ypatingame reiškinyje, pavadintame prid e d a m ą ja verte. T a
čiau realiajame pasaulyje egzistuoja ne “vertės”, o tikros k on
krečios kainos. Marxui reikia įrodyti, kad dolerių ir centų
pasaulis atspindi, tiesa, kiek apytikriai, jo su ku rtą jį a b s tr a k
tųjį pasaulį. Bet, persikeldam as iš verčių pasaulio į kainų p a
saulį, jis atsiduria baisiuose mate matikos brūzgynuose. Ir fak
tiškai padaro klaidą.
Tai nėra neištaisoma klaida, ir p ra sisk v e rb u s pro dar ta n
kesnius mate matikos erškėtynus Marxo lygtis galima padaryti
visai “teisingomis". Bet klaidą nu rodžiu sie m s kritik am s va r
giai rūpėjo, kaip tą schemą sutvarkyti, tad jų nuospren dis,
kad Marxas “neteisus”, ir buvo galutinis. Kai pagaliau lygtys
buvo ištaisytos, niekas į nuosprendžio neteisingumą nebekreipė
dėmesio. Nes, nepaisant matematinio grynumo, Marxo m ode
lyje yra begalė kitų problemų. Ar iš tikrųjų p ridedam osios
vertės sąvoką galime vartoti monopolijų pasaulyje a rb a m o k s
linių technologijų sąlygomis? Ar Marxas tikrai įveikė visus

su n k u m u s, n a u d o d am as “da rbą" kaip vertės matą ?
Tokio pobūdžio kla usimai ir šiandien ja u d in a m ark sizm o
mokslinin kų pasaulį, o daugum ą ne m a rksistinių ekonom is tų
visą schem ą p askatino nublokšti į šalį kaip nepatogią ir ne
lanksčią. Bet šitaip darant pražiūrimos dvi labai svarbios Marxo
analizės ypatybės.
Pirma, tai buvo daugiau negu tiesiog dar vienas e konom i
kos "modelis”. Marxas tiesiogine šio žodžio prasm e išrado naują
socialinių tyrimų funkciją — pačios e konom ik os teorijos kriti
ką. Didelė Kapitalo dalis skirta parodyti, kad ankstesnieji eko
nomistai nesugebėjo s u p ra sti tikrosios jų tyrimų paskir ties.
Imkime, pavyzdžiui, vertės problemą, kuri rūpėjo Smithui ir
Ričardo. Abu jie nevienodai sėkmingai stengėsi įrodyti, kaip
kainos atspindi (arba nesugeba atspindėti) darbo laiko, įk ū
nyto įvairiose prekėse, kiekius.
Bet tikrai stulb in antis dalykas yra ne tai, atk reip ė dėmesį
Marxas. Sudėtingiausias kla usim as štai koks: kaip galima k al
bėti apie “d a rb ą ” — b e nd rą vertės mato vardiklį, kai k o n k re
tūs vyrų ir m ote rų darbai tokie skirtingi. Ričardo kalbėjo apie
darbo valandas, reikalingas sužvejoti la šišą ir sumedžioti el
nią, kaip nustatan čias tų dviejų prekių m ain ų santykį — tai
yra, jų kainas. Bet d a r niekas niekada nesumedžiojo elnio su
m eškere ir nesužvejojo lašišos m iškų tankmėse. Kaip tad ga
lima naudoti “d a rb ą ” kaip b end rą matą, lemiantį m ain ų p ro
porcijas?
Atsakyti, sako Marxas, galima taip: kapitalistinė vis uome
nė s u k u ria specialią darbo rūšį — ab straktųjį darbą, tai yra,
darbą, išgrynintą nuo tam tikrų individualių ikikapitalistinio
pasaulio požymių, darbą, kuris gali būti p e rk a m a s ir p a rd u o
dam as kaip ir kviečiai bei anglis. Todėl tik rasis “darbin ės
vertės teorijos” s u p ra tim a s yra ne kainų susidarym o n ustaty
mas, kaip manė Sm ith as ir Ričardo, o vis uom enin ės siste m os,
kurioje darbo jė g a ta m p a preke, a pib ūdin im as. Toji vis uome
nė — tai kapitalizmas, kuriam e isto rin ės jėgos (tokios kaip

atitvėrimų banga Anglijoje) pagimdė nuosavybės neturinčią d a r
bin in kų klasę, likusią be jokio pasirink im o ir priverstą p a r
duoti savo darbo jėgą — sugebėjimą dirbti — kaip prekę.
Šitaip Marxas iš rad o “socioanalizės” rūšį, k u ri pa čią eko
nomikos teoriją traktuoja visiškai kitaip. O greta šio įžymaus
}našo Marxo s u k u rta s kapitalizmo modelis, kad ir g rem ėzdiš
kas, pasirodė esąs veikiantis, atsiskle idžia ntis n e įp ra stų b ū
du. J e i atsižvelgtume | p agrin din es jo p r i e l a i d a s — veikėjų
mise-en-scėne*, jų motyvus ir aplinką — modelio n usak yta p a
dėtis pa sike itė , ir pasikeitė taip, kaip buvo numatyta. J a u
žinome, kokie tie pokyčiai: kaip mažėja pelnai, kaip kapitali
stai ieško naujų mašinų, kaip kiekvienas pakilim as baigiasi
krize, kaip mažos firmos kiekvienos tokios krizės metu išnyk
sta didesnėse bendrovėse. Visas šias tendencijas Marxas vadi
no kapitalizmo siste mos “judėjimo d ė sn ia is ” — tai kelias, k u
riuo kapitalizmas žengs ateitin. Ir nuostabu, kad tiek daug tų
jo pra našy sčių pasitvirtino.
Antai pelnas kapitalistinėje ekonomikoje iš tikrųjų linkęs
mažėti. Taip prognozavo ne vien Marxas, kaip ir pelnas, beje,
mažėja ne vien dėl jo nurodytų priežasčių. Tačiau, kaip yra
pažymėjęs Smithas, Ričardo arba Millis — ir bet k u ris versli
nin kas tai patvirtintų, — konkurencijos aštrėjim as bei didė
janty s atlyginimai iš tiesų mažina pelną. Atsiribojant nuo visai
nepajud inam ų monopolijų (jų tėra keletas), pelnas yra s k iria
masis kapitalizmo požymis ir kartu jo Achilo kuln as, nes joks
verslas negali nuolat išlaikyti savo prekių kainų, did esnių už
jų kaštu s. Tėra vienas b ūd a s nuola t gauti pelną: versla s —
arba visa ekonomika — turi plėstis.
Tačiau būtinybė plėstis patvirtina antrą ją Marxo modelio
prognozę: n epaliaujam ą naujos technikos ieškojimą. Neatsi
tiktinai p ram o nin is kapitalizmas p ra s id ed a nuo Pram on inės
* M i s e - e n - s c ė n e (p r a n c .) — m i z a n s c e n a ( s p e k t a k l i o , k i n o fil m o ) : a k
to r ių ir r e k v i z i t o p a d ė t i s k u r i u o n o r s v i e n u v a i d i n i m o m o m e n t u .
revoliucijos, nes, kaip įrodė Marxas, technologinė pažanga n ėra

vien kapitalizmo palydovė, o yra esminė sudedam oji jo dalis.
Kad išliktų, verslas privalo diegti naujoves, išradin ėti ir e k s
perimentuoti; verslas, pasitenkinantis praeitie s pasie kim ais ,
neilgai tvers šiam e iniciatyviame pasaulyje. Ir anaiptol nėra
netipiškas n esenas vienos didžiulės chemijos bendrovės p a
reiš kim as, esą 60 procentų pajam ų ji gaunanti iš gaminių,
kurie prieš dešim t metų buvo nežinomi; n ors šioje p ra m on ė s
šakoje d a ro m a ypač daug iš radim ų, bet pasitvirtina ir b e n d
ra s ryšys ta rp p ra m o nė s naujovių ir firmų renta bilumo.
Modelis bylojo d a r apie tris kapitalizmo tendencijas, k u
rios taip pat pasitvirtino. Vargu ar reikia d a r k a r t įrodinėti,
jog p a sk utin iam šimtm ety egzistavo ūkinės veiklos krizės ar
iškilo gigantiškos firmos. Bet dėl d rą s ių Marxo prognozių tu
rime pastebėti štai ką. Polinkio į krizes — tai, ką mes d a b ar
linkę vadinti verslo ciklais —joks kitas Marxo la ikų e kono
mis ta s nelaikė n e atsk iriam u kapitalizmo bruožu, n ors vėlesni
įvykiai prognozes apie ciklinius p akilim us bei nu o s m u k iu s
visiškai patvirtino. Ir visame verslo pasaulyje Kapitalo p a s ir o
dymo metu s ta m b u m a s buvo greičiau išimtis negu taisyklė,
mažos verslo įmonės vis dar duodavo toną. Tvirtinimas, jog
versle d om inuos didžiulės firmos, 1867 metais buvo toks s tu l
binantis, koks šiandien būtų teigimas, jog po p e n k ia sd e šim
ties metų Amerika ta p s mažų įmonėlių, iš stū m u sių m ilžiniš
kas korporacijas, šalimi.
Ir pagaliau Marxas buvo tikras, kad sm u lk ū s ne p rik la u s o
mi am atininkai ar savaran kišk ai besiverčią šeim ininkai ne
sugebės pasip riešinti masinei gamybai, ir todėl vis didėjanti
darbingų žm onių dalis turės pardu oti savąją darbo jėgą r i n
koje, tai yra tapti “proletarais". Ar taip ir įvyko? Ką gi, devy
nioliktojo šimtmečio pirm aja m e ketvirtyje m aždaug trys ket
virtadaliai visų amerikiečių dirbo kaip savarankiški šeim in in
kai, turė da m i ūkiu s arba dirbtuvėles. Šiandie n tik apie 10
pro centų darbo jėgos triūsia savarankiš kai. Galime nelaikyti
įstaigos ta rnautojo, auto buso vairuotojo arb a banko ka sin in

ko prole ta rais , bet Marxo terminologija visi jie yra d a rb in in
kai, priversti kapitalistam s siūlyti savo d arbo jėgą, tuo ta rp u
ūkin ink as arba batsiuvys patys yra savo gamybos prie monių
savininkai.
Apskritai paėm us, modelis pasirodė turįs n e p a p r a s tą p r a
n a šišką galią. Kartu atkreipkim e dėmesį į štai ką: visi tie p o
kyčiai, didžiuliai ir grėsmingi, negalėjo būti atskleisti vien tik
tyrinėjant prieš Marxo akis besidrie kiantį pa saulį. Nes tai is
toriniai pokyčiai, jie kyla iš lėto ir apim a didelius laiko t a r p
snius; jie tikri taip, kaip ir nepaste bim i — lyg medžio augi
mas. Tik suvedę visą ekonominę s iste m ą į m ik ro v isa tą ir
tyrinėdami ją pagreitinto gyvenimo sąlygomis, galėtume s u
vokti b usim u osiu s pokyčius.
S up ran tam a, tai nebuvo visiškai tikslu. Marxas galvojo, kad
pelnai mažės ne tik verslo ciklo viduje, kas iš tikrųjų ir vyk
sta, bet kad tai bus ilga šimta metė mažėjimo tendencija; deja,
taip neatsitiko. Bet nepaisant visų t rū k u m ų , — kaip p a m a ty si
me vėliau, Markso modelis tikrai nėra nekla idingas, — k a p i
talizmo veikimą jis išpranašavo n e p aprasta i aiškiai.
Tačiau visos ligi šiol paminėtos Marxo p ra na šy stė s buvo
visai nepavojingos. Liko paskutinė modelio prognozė; kaip sk ai
tytojas pris im ena, pabaigoje Marxo “grynasis k a p ita liz m a s”
žlunga.
Pradžioje tebūnie leista pasakyti, k ad ir ši prognozė n e tu
rėtų būti lengvai atm esta į šalį. Rusijoje ir Rytų Europoje k a
pitalizmas iš tiesų išnyko; Vokietijoje ir Italijoje jis nudreifa-
vo į fašizmą. Ir nors čia karai, bruta lios politinės jėgos, lemties
neišvengiamybė bei sąm oningos revoliucionierių p astangos —
viskas drauge p adarė savo, karti tiesa yra tai, kad daugia usia
šie pokyčiai vyko dėl Marxo numatytos priežastie s: kapitaliz
mas žlugo.
Kodėl jis žlunga? Iš dalies todėl, kad išugdė, kaip Marxas
teigė, nestabilumą. Vis stiprėja nčios ekonominės krizės d r a u
ge su k a r ų a tn ešto m is nelaimėmis sugriovė žem esniųjų ir vi

durin ių jų kla sių p asitik ėjim ą sistema. Bet tai d a r ne viskas.
Europ os kapitalizmas pralaimėjo ne tiek dėl ekonominių, kiek
dėl socialinių p rie žasčių — ir Marxas šitai taip pat numatė!
J u k Marxas pripažino, kad siste mos ekonominia i s u n k u
mai nė ra neįveikiami. Nors jo laikais antimonopoliniai įs taty
mai arba anticiklinės priemonės nebuvo žinomi, bet tokia veikla
nebuvo ir neįsivaizduojama, taigi te chnine p ra s m e Marxo p ro
gnozėje nebuvo nieko neišvengiama. Marxo num atytas žlugi
mas buvo pagristas kapitalizmo koncepcija, pagal ku rią vy
riausybė p oliti škai nepajėgi ištaisyti siste m os klaidų; nepajėgi
ideologiškai ir net emocionaliai. Kad kapitalizm as iš taisytų
tas kla idas, reik ėtų vyriausybės, kuri kilstelėtų auk ščiau vie
nos kla sės inte re sų, o tai reiškė tikėti, kad žmonės patys ga
lėtų s u situ rėti nuo trošk im o nedelsia nt praturtėti. Marxo a n a
lizė vertė tuo abejoti.
Būtent toji socialinio lankstum o stoka, p ris irišim a s prie
trum pala ik io intereso silpnino Europos kapitalizmą — bent jau
iki II pasaulinio karo pabaigos. Žmogui, skaičiu siam Marxo
d a rb us, ba isu atsigrįžti | n ia u rų pasiryžimą, su k uriuo tiek
daug valstybių n epaliaujam ai laikėsi kurso, vedančio, Marxo
tvirtinimu, | pražūt}. Atrodė, šių šalių vyriausybės, pačios to
ne suvokdam os, patvirtina Marxo p ranašy stes, atkakliai d a ry
dam os tai, ką Marxas ir num atė ja s darysiant. Kai carų valdo
ma Rusija negailestingai num alš in o visą dem ok ratinį p ro f są
jun gų ju dė jim ą , kai Anglijoje ir Vokietijoje oficialiai buvo
s k atin am o s monopolijos ir karteliai, m a rk sistin ė dia le ktika iš
tiesų atrodė visa grėsmingai numatanti. Per devynioliktojo š im t
mečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžio s la ikota rpį, ž iū rė da
m as } m ilžin iš ką p ra ra ją ta rp turtingų ir vargšų bei regėdam as
visišką p irm ų jų abejingumą antriesiems, nemaloniai jauti, kad
psichologiniai Marxo d ra m o s stereotipai tikrai buvo paim ti iš
gyvenimo.
Kitaip tuo laikotarpiu reikalai klostėsi Amerikoje. Mes taip
pat turėjome savo reakcionierių ir revoliucionierių. J u n gtinių
Valstijų ekonominėje istorijoje a pstu išnaudojim o ir kitų b ja u

rum ų . Bet čia kapitalizmas plėtojosi šalyje, ku rio s nepalietė
b ejausm ė a ris to k ra tiš k o kilmingumo ra n k a bei šim tm ečiais
besif ormavusių klasių nuostatos. Tai tam tik ru laip sniu sąly
gojo a tšiau resn į nei Europoje socialinį klimatą , nes čia “griež
to individualizmo” principo mes laikėmės d a r ilgai po to, kai
žmogų ja u buvo beviltiškai užgožusi m asinio in dustrializm o
aplinka, tuo ta rp u Europoje greta neslepiam ų k la sinių s k ir tu
mų egzistavo tradic inis noblesse oblige. Amerikos aplinkoje
a tsirad o ta m tik ras pragm atizm as tra k tu o ja n t tiek asmeninę,
tiek valstybės valdžią, taip pat vis uotinis dem okratijos idealų
pala ikymas, k uris saugiai išvairavo valstybės s t r u k tū r ą pro
uolas, ant kurių , deja, buvo u žšokta daugelyje užsienio šalių.
Atsakymas į Marxo analizę ir glūdi būten t tokia me gebėji
me keistis. Iš tikrųjų kuo įdėmiau žvelgiame į kapitalizmo
istoriją, ypač į p a sku tin iuo siu s dešim tm ečius, tuo daugiau įgy
ja m e pagarbos Marxo minties įžvalgumui ir tuo aiškiau regi
me jo ribas. Nes da u gM a rxo diagnozuotų kapitalizmo p ro b le
m ų tebeegzistuoja ir šiandien, ta rp jų visų p irm a ekonominio
nesta bilum o tendencija bei turto ir valdžios koncentracija. T a
čiau įvairiose šalyse tos panašios pro b lem o s buvo s p re n d ž ia
mos ne p ap ras ta i skirtingai. Pavyzdžiui, Norvegija, pagal Mar-
xo kriterijus, b ū d a m a tikrai kapitalistinė šalis (jos gamybos
prie m onės didžia dalimi yra privati nuosavybė ir rink os m e
chanizmas, reikia manyti, ku ria p rid e d a m ą ją vertę), kapitali
zmo “ju dėjim o d ė sn iu s ” kompensavo neeiline p ajam ų p e r s k ir
stymo p ro gram a , dėl k u rio s Norvegija yra ta p u si viena
egalitariškiausių pasaulio valstybių. J a po nija, s tr u k tū r a ir iš
ore taip pat neabejotinai kapitalistinė, savo didžiosiose b e n
drovėse, įveikus b andom ąjį la ikotarpį, visiems d a rbu oto ja m s
garantuoja d arb o vietą iki gyvenimo pabaigos. Prancūzija turi
labai išplėtotą nacionalinio planavimo sistemą. Anglija, iš k u
rios pavyzdžio Marxas ir Engelsas mokėsi bei tyrė žiaurų ir
išnau do to jišk ą kapitalizmą, pokario meta is buvo lyderė, di-
cgdam a n acionaliniu s sveikatos apsaugos pla nus, socialines

g arantija s “nuo lopšio iki k a rs to ”, pigius bu tu s ir pa našia i.
Švedija taip pat, jei ne daugiau, atšiau ri ir negailestinga kaip
Anglija tais laikais, apie kuriuos rašė Marxas, da bar, ko gero,
yra d e m o kra tišk ia u sia valstybė pasaulyje — tiek politikos, tiek
ekonom ik os požiūriu.
Šitaip išaiškėjo, kad kapitalizmas yra ekonominė s t r u k t ū
ra, gebanti s m ark ia i a daptuotis. Negalima pasakyti, kad k a p i
talizmas bū tų įveikęs visas savo proble m as. Bet tu rin t galvoje
ank sčiau pateik tus pavyzdžius (prie jų dar prijungtum e N au
ją ją Zelandiją ir Austriją), ja u nebeįm anom a kla sikin į Marxo
scenarijų laikyti “neišvengiama” kapitalistinės vis uomenės ra i
dos kryptimi. Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekviena kapitali
stinė šalis prisitaikys ir evoliucionuos taip, kaip tai vyko S k a n
dinavijos valstybėse. Pavyzdžiui, Ju ng tinėse Amerikos Valsti
jose devynioliktojo šimtmečio pabaigos ir dvidešimtojo pradžios
laikotarpiu dėl la n k stum o ir pragm atizm o kapitalizm as gyva
vo sėkmingiau nei kitose šalyse, bet p a skutin iaisia is metais,
atrodo, yra pa su k ę s m ažesnės negu užsienyje socialinės a t s a
komybės keliu. Tačiau ja u p a ts tas faktas, jog Ju n g tin ė s Val
stijos a nk sč ia u buvo avangarde, o valstybės, š iand ien a tsid ū
ru sios priekyje, k ažkad a nuo JAV atsiliko, yra p a k a n k a m a s
įrodymas, jog ateitis nė ra nule m ta iš anksto . Didžiajai k o m u
nistinio pasaulio daliai “k a p ita liz m a s” — vis d a r visuomenė,
s u rę sta pagal XIX a. 6-ojo de šimtm ečio Anglijos kapitalizmo
stereotipus, su siaurak a kč ia is fabrik anta is ir reakcingomis vy
ria usybėm is, bet dvidešimtojo šimtmečio laim ėjimai (ir ne
sėkmės) byloja, kad kapitalizm as ir šiandien gali išugdyti tin
ka m ą visuomenę, kaip ir bet k u ris ja u s u s ik ū r ę s socializmas.
Tačiau, atsiriboję nuo pe rle n kim ų apie neišvengiamą k a p i
talizmo žūtį, Marxo analizės neturėtum e nepaisyti. J i išlieka
kaip grė smingia usias ir skvarbiausias kapitalizmo tyrinėjimas,
kokį tik šis ka da n o rs yra pergyvenęs. Tas tyrim as nėra atlik
tas vadovaujantis moraliniais kriterijais, kai linguojama gal

vomis ir m ala m a liežuviais mata nt, koks ydingas pelno moty
vas, tai ja u veikiau pen as m ark sistui revoliucionieriui nei m a r
ksistu i ekonom istui. Mat kad ir kie k Marxo tyrime b ū tų
entuziazmo, vertinim as vis tiek lieka bešališkas, ir b ūten t dėl
šios prie žasties jo niū rios išvados yra p rasm ingos.
Galiausiai tu rim e prisim inti, kad Marxas buvo ne tik didis
ekonomis tas. Kalboje prie kapo duobės Engelsas pasakė, jog
“taip kaip Darwinas atskleidė gyvosios gamtos evoliucijos dėsnį,
taip Marxas atskleidė žmonijos istorinės ra ido s d ė sn į”. Žino
ma, šitaip tvirtinti tikrai per daug, bet Engelsas neklydo, p a
brė ž d am as, kad Marxo požiūris į is torinį procesą, kaip į vi
s uo m en in ių klasių kovos dėl vie špata vim o a r e n ą , — ypač
reik šmin gas. Marxas mokė mus ne tik žvelgti į istoriją, bet ir
žiūrėti pro istoriją, taip kaip F reu da s mokė žvelgti pro a s m e
nybės išorę į p sic hiniu s pro cesu s m ū s ų viduje a rb a Platonas
p ro neištyrinėtų idėjų š irm ą — J filosofijos klausim u s, slypin
čius už jos.
Tai ir paaiškin a, kodėl Marxo v ardas, kaip Freu do bei Pla
tono, lieka su mumis. Marxas tikrai nebuvo neklystantis, kiek
aklai j a m kas besimelstų. Teisingiau būtų galvoti apie jį kaip
apie n e išv e n g ia m ą — didįjį tyrinėtoją, palikusį gilų, neišdil
dom ą p ė d sa k ą jo paties a tra stam e socialinės minties žemyne.
Visi, kurie nori tyrinėti jį toliau, nesvarbu, s u tin k a a r ne su
Marxo išvadomis, turi pareik šti didelę p a g arbą žmogui, p ir
m aja m a tra d u sia m tą žemyną visiems žmonėms.
VII SKYRIUS
KARALIENĖS VIKTORIJOS PASAULIS

IR NEKONVENCIONALIOJI EKONOMIKOS
TEO RIJA
Karlas Marxas savo išvadą apie kapitalizmo žūt} Manif este

paskelb ė 1848 metais; sistemai diagnozuota nepagydoma li
ga, ir no rs tik slū s term in ai nebuvo nurodyti, manyta, kad p a
sku tinis m irtin a s m ūšis ja u netoli, ir a rtim iau sia s gim in ai
tis — ko m u nistai — pagaliau išgirs p a sku tinį sis tem os ato
dūsį, ku ris reikš, kad valdžią paveldi jie. Dar net iki 1867
metais p a sir o d a n t Kapitalui p ra d ė ta budėti prie ka ršin čiau s,
ir su kiekvienu biržos spekuliacijų karštligės ciklu, su kie k
vienu p ra m o n ė s sm ukte lėjim u vilties kupini žmonės slinko
arčiau mirties patalo ir vienas kitam kalbėjo, kad n e tru k u s
išm uš Lemia mosios revoliucijos valanda.
Bet sistem a nemirė. Taip, daugelis Marxo nustatytų fu n k
cinių dėsnių pasitvirtino realiais procesais: didžiosios firmos
tapo d a r didesnės, o pasikartojantys gamybos n u osm uk ia i ir
n e d arb as kamavo visuomenę. Bet kartu su šiais išsip ild žiu
siais žūties prognozės pa liudijim ais kitas s varbus ir g rė s m in
gai su fo rm u lu o tas m ark s istin is s im pto m as nejudėjo iš vietos:
“vis did ėja ntis prole ta ria to s k u r d a s ” niekaip nedidėjo.
190 VII SKYRIUS
D abar m a rk s ista i ilgai diskutavo, ką ši Marxo frazė galėjo

reikšti. Jei ji reiš kė tik tai, kad vis daugiau ir da ugia u fizinio
da rbo žmonių p a tirs “s k u r d ą ”, tapdam i p role ta ra is — s a m d o
mojo d a rb o žmonėmis, tai Marxas, kaip ja u matėme, buvo
teisus. Bet jei jis turė jo galvoje vis didėja ntį jų fizinį s k u rd ą ,
tuom et klydo.
Antai Karališkoji komisija, s u dary ta iš tirti 1886 metų k ri
zę, išreiškė ypatingą pasiten kin im ą d a rb o kla sių gyvenimo s ą
lygomis. Tai nebuvo vien kapitalistų kla sės gynėjų demagogi
ja. Sąlygos tikrai tapo geresnės — aiškiai k ur kas geresnės.
Vėliau, žvelgdamas į devynioliktojo šimtm ečio a štu o n ia s d e
šim tųjų metų padėtį, se r a s Roberta s Giffenas ra šė: “Reikia
atk reip ti dėmesį, kad prieš pe nk ia sde šim t m etų d a rb o žm o
gus, gaunantis maždaug pusę a rba tik šiek tiek daugia u negu
pusę d abartinio vidutinio darbo užmokesčio, k a rta is tiesiog
visiškai priklausydavo nuo duonos kainų svyravimo, b a la n
s u o d a m a s ties bado riba. Fa ktiškai periodiš ki badmečia i prieš
p e n k ia sd e šim t metų buvo visų k araly stės da rb o žmonių b ū
dingos gyvenimo sąlygos". O tuo la ik ota rpiu , kai Giffenas šitai
rašė, kain os no rs ir buvo padidėjusios, d a rbo užm okestis kilo
dar sparčia u. Pirmą ka rtą Anglijos d arbo žmonės gaudavo tiek,
kad be didelio vargo galėdavo sielą su turė ti kū ne — tai liūd
na s praeitie s k o m en taras, bet viltinga p ra n a šy s tė ateičiai.
Ne tik da rbo užm okestis padidėjo, bet ir p a ts p rid e d a m o
sios vertės šaltin is sumažėjo: gerokai sutru m p ė jo d a rb o die
na. Pavyzdžiui, J a r r o w laivų statykloje ir New C astle’o chem i
jo s fabrike da rbo savaitė s utrum pė jo nuo š e š ia sde šim t vienos
vala ndos iki p e n k ia sd e šim t ke turių, n o rs sun k iau s io m is sąly
gomis dirban čiuo se tekstilės fabrik uose krūvis buvo s u m a
žinta s tik iki p e n k ia sd e šim t septynių valandų. Tekstilė s fabri
kų savininkai skun dėsi, esą "jų iš la id os d arbo užmokesčiui
padid ėju sio s gerokai daugiau negu 20 procentų. Pažanga k a i
navo brangiai, užtat ji davė apčiuopiam us dividendus. Pagerė
ju s gyvenimo sąlygoms, 1848 metų n e ra m u m a i atslūgo. “J ū s
K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S PASA UL IS 191
nesud om insite jų šnekom is apie politiką, kol jie turi gerai

a p m o k a m ą darbą", — šitaip vienas Stafford shire’o fa b rik a n
tas išre iškė nuomonę apie savo d a rbin ink ų p ažiūras.
Net Marxui ir Engelsui teko pripažinti šią tendenciją. “Ang
lijos prole ta ria ta s ima vis labiau buržuazėti, — dejavo Engel
sas laiške Marxui, — ir atrodo, kad šitos bu rž ua ziškia usios iš
visų nacijos tiksla s — greta buržuazijos turėti bu ržuazinę a ri
stokratiją ir buržuazinį proletariatą."
Tapo aišku, kad Marxas su savo prognozėmis apie gre sian
čią lemt) paskubėjo. Akliems jo pasekėja ms, žinoma, ta s u a r
dyta įvykių eiga nekliudė patogiai sau galvoti, kad “neišvengia
ma" lieka neišvengiama ir vienos ar dviejų k a rtų k lausim as —
menknie kis didžiajame istorijos žygyje pirmyn. Bet n emark si-
stinia ms įvykių stebėtoja ms didysis kara lienės Viktorijos la ik
mečio pakilim as reiškė ir kai ką daugiau. Pasaulis vėl p ris i
pildė vilties ir perspektyvų, ir tokio atskalū no, kaip Karlas
Marxas, p ranašystės da bar teatrodė apm aud au jan čio radik alo
kliedesiai. Štai kodėl Marxo p a ru o š ta s inte le ktu alu sis b o m
bardavim as praėjo beveik visiškoje tyloje; vietoje įžeistųjų pyk
čio Marxas susilaukė kur kas stipresnio smūgio — tiesiog gė
dingo abejingumo.
Visa esmė ta, kad ekonomikos m oksla s liovėsi buvęs be n
d ru požiūriu į pasaulį, kai vienu atveju filosofas, kitu — b i r
žos b rokeris, trečiu — revoliucionierius imasi nušviesti visą
platų vieškelį, kuriu o žengia visuomenė. E konom ikos m o k s
las tapo specifine sritim i specialiai pasirengusiem s m ok sli
nin kam s, kurių tyrimai labiau panėšėjo į tiksliai taikinin n u
kreiptus spin dulius, nei į plačiai aprėpia nčią švyturio šviesą
kaip ankstyvųjų ekonom is tų darbuose.
Tai turėjo ir priežastį: kaip j a u matėme, karalienės Vikto
rijos laikais Anglijos burėse nusistovėjo pūtę devynioliktojo
šimtmečio a ntrosios pusės pažangos ir optim izmo vėjai. Page
rėjimas tvyrojo tiesiog ore, ir visai natūralu, kad mažai kam
rūpėjo ramybę drum sčia nty s klausimai apie kelionės esmę.
Tad tokiomis ekonominio pakilimo sąlygomis atsirad o visa
192 VII SKYRIUS
virtinė aiškintojų — mokslininkų, kurie detaliai tyrinėjo sis

temos veikimą, bet nesiėmė kvestionuoti esm inių siste mos p ri
valumų bei daryti kokių n ors nerimastingų prognozių apie ga
lutinę jo s baigt}. Naujoji mokslinė srovė Įsivyravo ekonominės
minties tėkmėje. J o s indėlis dažnai būdavo svarbus, tačiau ne
esminis. Tokie žmonės, kaip Alfredas Marshallas, Stanley Je-
vonsas, J o h n a s Batesas Cla rkas ir aplink ju o s gausėją univer
sitetų profesoriai, ekonomikos pasaulyje ja u neberegėjo jokių
vilkų, taigi — ir jokių gyvybiškai svarbių ekonomikos teorijos
proble mų. Visas tas pasaulis d a b ar buvo apgyvendintas ro
miomis, no rs ir įsivaizduojamomis, avimis.
Niekas tų avių neapibūdino aiškiau kaip mažas M a te m a ti
nės psichikos (Mathematical Psychics) tomelis, pasir odęs 1881
metais, lygiai dveji metai iki Marxo mirties. J o a uto rius buvo
ne vienas iš didžiausių, bet, ko gero, vienas iš pačių iš ra d in
giausių mokslo vyrų — keistuolis, drovus profesorius, vardu
Francis Ysidro Edgewo'rthas, tos pačios, ja u minėtos Marios
Edgeworth, kuri kažkada sp re nd ė š a r a d a s kartu su Ričardo,
sūnėnas.
Edgeworthas, be abejonės, buvo ne p ap ras ta i talentingas
m okslininkas. Per ba igia muosius egzaminus Oxforde, gavęs
itin sudėtingą klausimą, jis pasiteiravo egzaminuotojų: “Turiu
atsakyti trum pai ar galima išsamiai?", ir ėmėsi dėstyti ištisą
pusvaland}, atsakymą paįv airin dam as ek sk u rsa is graikų kal
ba, nu stėru sie m s egzaminuotojams kla usantis.
Bet Edgeworthas susižavėjo ekonomika ne dėl to, kad šis
m oksla s teisino, aiškino ar sm erkė pasaul}, a rb a kad jis a t
skleidė nauja s — šviesias ar n iū rias — ateities perspektyvas.
Š} n e p ap ras tą žmogų ekonomikos teorija pakerėjo tuo, kad
joje buvo operuoja ma k ie ky b e ir kad viskas, kas apib ū dinam a
kiekybiškai, gali būti išversta } m a te m a tik o s kalbą! Norint tai
padaryti, tereikia palikti Įtampos kup iną ank ste snių jų ekono
m is tų pasaulį, užtat mainais gausi tokių grakščių metodų ir
tokio pasigėrėtino tikslumo pasaulį, jog anas p ra ra d im a s bus
dosniai kompensuotas.
KARALIENĖS VIKT ORI JOS PASAULIS 193
Norint s u k u rti štai tokį matematinį tikrovės atspindį, teko,

su p ra n tam a, pasaulį supaprastin ti. Edgeworthas tai padarė,
su fo rm u luo dam as prielaidą: k ie kvie n a s žm o g u s yra m a lo n u
mų m ašina. Pačią sąvoką su k ū rė J erem y B entham as devynio
liktojo šimtm ečio pradžioje, naudoję s ją savajame “Laimingu
mo skaič ia vim o” moksle, tiksliau — filosofinėje doktrinoje,
kurioje žm oniją jis traktu oja kaip pelno ir nuostolių skaičiuo
tojų vis umą ir kur kiekvienas savo gyvenimą tvarko taip, kad
jo psichinis sumavimo m echaniz mas pa tirtų kuo didesnį m a
lonumą. Dabar šiai b endrai filosofijai Edgeworthas suteikė
m ate matikos tik slu m ą ir gavo kažką pa n aš a u s į Pangloso “ge
ria usią iš visų įm anom ų pasaulių".
Iš visų žmonių, kurie pritartų tokiam visuomenės aišk ini
mui, Edgeworthas, regis, buvo labiausiai netikęs. Kaip m alo
numų m a šina pats jis buvo tokios prasto s konstrukcijos, kad
su nk u ir įsivaizduoti. Tiesiog n eurotiškai drovus, jis stengda
vosi išvengti žmonių draugijos ir gelbėdavosi savo-klubo nuo-
s.ilume; nuola t slegiamas materialių daiktų, beveik nepatyrė
malonumo, kurį žmonėms p aprastai suteikia pats daik tų tu-
i ėjimas. Edgewortho kam baria i buvo be baldų, biblioteka p ri
einama visiems, o ta rp jam priklausiusių daik tų stigo indų,
rašymo reikmenų, net pašto ženklų. Galima spėti, kad didžia u
sias m alon um ų šaltinis ja m buvo pamėgtos įs ivaizduojamos
Xanadu šalies ekonomikos aprašym as.
Bet kokie bebūtų Edgewortho motyvai, jo priela ida apie
malo numų m ašin ą davė puikius intelekto vaisius. J ei ekono
mikos teorija turėjo būti m oksla s apie žmogiš kąsia s m a lon u
mų m ašinas, besivarž ančias tarpusavyje dėl dalies be ndroje
visuomenės m alo nu m ų sankaupoje , tuomet su visu diferenci
nio skaičiavimo nepaneigia mumu galima įrodyti, kad tobulos
konkure ncijos pasaulyje kiekviena malo num ų m ašina gautų
didžiausią, kokį tik visuomenė gali suteikti, m alo nu m ų kiekį.
Kitaip ta ria nt, jei šis pasaulis vis da r ne p a ts geriausia s iš
visų, aišku, kad jis gali toks būti. Deja, p asaulis organizuotas
194 VI I SK YR IU S
ne pagal tobulos konkurencijos žaidimo taisykles; žmonės ne

įveikia apgailėtino įpročio laikytis draugėje ir kvailai nepaiso
naudos, ku rios susilauktų, jei atkakliai siektų vien savų in te
resų; pavyzdžiui, profesinės sąjungos atvirai neigia p rincipą
“kiekvienas už save", o dėl akivaizdaus tu rto ir padėties nevie
no dum o p ra d in ė s jėgų pozicijos šiame žaidime — toli gražu
ne neutralios.
Bet tai niekai, sakė Edgeworthas. Gamta pa sirūp ino ir šiais
dalykais. Susivienydamos profesinės sąjungos gali kažkiek lai
mėti per tru m p ą la ikotarpį, tačiau n e su nku įrodyti, jog ilgo
la ikota rpio sąlygomis turė s pralošti, nes jo s tėra la ikinas s u
trikim as idealioje procesų schemoje. Ir jei gimim as kilmingo
je šeimoje bei didelis tu rtas pradžioje, atrodytų, lemia ekono
minio žaidim o rezultatu s, m eta m a tinė p s ich ik a ir čia
sure guliuoja proble mą. Mat nors visi individai yra m alon um ų
m ašinos, kai kurie iš jų — ge re sn ė s m a lon um ų m ašino s nei
kitos. Antai vyrai yra geriau pasirengę tvarkyti savo psichinio
banko sąs k a ita s negu moterys, o subtili “m e istrišk um o ir ta
lento a ris to k ra tija ” į gero gyvenimo m a lo nu m u s reaguoja j a u t
riau nei negrabiai nutašytos darbo kla sių m alon um ų m ašinos.
Taigi žmogiškosios m ate m atikos skaičiavimai vis d a r gali būti
naudingi; jie besąlygiškai pateisino lyčių ir padėties s k ir tu
mus, regim us kiekvieno žmogaus aplinkoje.
Bet m ate matinė psichikos teorija darė k u r kas daugiau,
nei vien racionaliai aiškino konservatyvizmo p rincipus. Edge-
w orth as iš tikrųjų tikėjo, kad algebrinis individo veiklos išty
rim as žmonių giminei gali duoti naudin gų rezultatų. J o anali
zėje rand a m e , pavyzdžiui, tokias sąlygas:
drc drc f d 2k \
dx dy l dxdy J +
“Su tokiais ab strakčiais tyrimais, — rašė Edgeworthas, —

žinoma, b ūtų juokinga pasin erti p ra k tin ė s politikos jū ron . Bet
K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S PA SAULI S 195
jie n ėra ne vietoje, kai mes pakylame prie n u o s tatų m ažųjų

šaltinių bei slaptųjų motyvacijos versmių, k u r slypi kiekvie
nos pra k tin ė s veiklos pradžia."
Tai bent kategorija — “mažieji nuo statų šaltin iai”! Įdomu,
ką pagalvotų Sm ith as, jei žinotų, kad jo veiklūs pirkliai, ra jū s
sam diniai ir besidauginančios d arb in in k ų kla sės išvirto Į š i
tokią daugybę bejėgių m alonum ų ieškotojų? Kartą Henry Sidg-
wickas, Edgewortho am žin in kas ir J . S. Millio mokinys, pyk
telėjęs pa re iškė , kad savo pie tus jis suvalgė ne todėl, jog
s usum avo šio veiksm o dėka pa tirtus m alon um us, o p a p r a s
čiausiai todėl, kad buvo alkanas. Bet prote stu oti nebuvo p r a s
mės: m atem atinės ps ichikos schema pasirodė tokia elegantiš
ka, apgau nan ti, taip atsieta nuo varginančio žm onių
nelan kstum o ir taip laimingai n e susitepusi kokia is n o rs s v a r
stymais apie žmonių siekius ir socialinius konfliktus, kad iš
k a rt susilauk ė pasisekim o.
Edgeworthas ne vienintelis ėmėsi šitaip dehum anizuoti p o
litinę ekonomiją. J a u Marxo gyvenimo metais sukerojo ištisa
m ate m atinė ekonomik os teorijos mokykla. Vokietijoje e k ono
mis ta s, pavarde von Thūnenas, paskelbė formulę, kuria, kaip
pats tvirtino, galima tiksliai apskaič iuoti teisingą darbo u ž
mokesti:
Von Thūnenas šią formulę taip mėgo, kad p ra š ė iš graviruo

ti ant savo antkapio; nežinome tik, ką apie ją manė dirbanty s
žmonės. Prancūzijoje pagarsėjęs ekonom istas Leonas Walras
įrodė, kad m atem atikos pagalba galima tiksliai apskaič iuoti
kainas, k urio s iki galo s u b a la nsu otų rinką; žinoma, norint tai
padaryti, reikia turėti rinkos pusiausvyros lygtį kiekvienai kon
krečiai prekei ir sugebėti išspręsti uždavinj, k uriam e lygčių
bus keli šimtai tūksta nčių , o iš t i e s ų — milijonai. Bet n e si
baim inkime sunk um ų , teoriškai šis uždavinys gali būti iš sp r ę s
196 V II SKYRI US
tas. Manchesterio universitete profesorius Jevo nsas pa ra šė po

litinės ekonom ijos trakta tą , kuria m e kova dėl egzistencijos
buvo s u p a p r a s tin ta iki “Malonumo ir sk au s m o skaič ia vim ų”.
“Manoji ekonomikos teorija... savo pobūdžiu yra grynai m ate
matinė", — ra šė Jevonsas, ir iš tiesų jo dėmesys p r a s p r ū s d a
vo pro kiekvieną ekonominio gyvenimo aspektą , jei tik šis ne
pasid uodavo privalomam jo schemos preciz iškumui. Gal d ar
labiau pažymėtina, kad profesorius rengėsi rašyti (nors gyve
nim as n u trū k o anksčia u, nei jis spėjo tai padaryti) knygą, p a
vadintą E k o n om ik o s teorijos principai (Principles oj Econo-
mies): svarbu, kad politinę ekonomiją ja u buvo pra dė ta vadinti
ekonomikos teorija, o jo s įvadiniai aiškinim ai ėmę virsti p a
grindiniais tekstais.
Visa tai nebuvo vien kokios kvailystės, n ors pak ako ir šito.
Ekonom ik os teorija, kaip bebūtų, tiria žmonių grupių veiks
mus, o šios, kaip ir ato m ų grupės, yra linkusio s paklu sti s ta
tistinia m s dėsn ing um am s bei tikimybių dėsnia m s. Todėl kai
pro f e s ū ra ėmėsi tyrinėti p u s ia u s v y r o s — padėties, į k u rią
krypsta rinka, kai m aksim alio s n a udo s siekią individai t a r p u
savy stichiškai sąveikauja — idėją, ši tikrai atskleidė kai k u
rias vis uomenės gyvenimo tendencijas. Walras lygtys ir d a b ar
naudoja m os, kai norim a apibūdinti socialinės sis tem os požy
mius ramybės būsenoje.
Kla usimas tik tas, ar siste ma “ra mybės būsenoje" tikrai
atspindi svarbiausias visuomenės gyvenimo realija s? Anksty
vieji ekonomistai, p ra d e d an t Smithu ir baigiant Milliu bei, ži
noma, Marxu, tvirtai laikėsi idėjos, kad visuomenė iš prig im
ties vystosi. Tiesa, tasai vystymasis gali sutikti kliūčių, p ra ra sti
energijos a rb a atsidurti ekonominia m nuosmuky, bet p a g rin
dinė ekonominio pasaulio jėga vis dėlto ne atskiriam a nuo po
linkio augti.
Būtent šio esmingo suvokimo stigo naujajai srovei gilinan
tis į pusiausvyrą — kaip įdomia usią Ir potencialiausią naujų
a tra d im ų požiūriu siste mos ypatybę. Kapitalizmas staiga n u
K AR ALIENĖS VI KT OR IJO S PASAULIS 197
stojo buvęs le miančia istorine visuomenės prie m one ir tapo

banalios, kone visai beistorinės s tru k tū ro s modeliu. Sis te mos
varomoji jėga — o bū tent ji taip trau kė visus ank ste s n iu o siu s
tyrinėtojus — d a b a r darėsi nepaste bim a, ignoruojam a, u ž m ir
štam a. Naujoji perspektyva ėmėsi atskleisti įvairia usiu s k a p i
talistinės ekonomik os a spektus, bet tik ne jo s istorinę misiją.
Ir kaip šito b la n ka us lygčių pasaulio an trin in k a s s uk lestė

jo nekonvencionalioji, pogrindinė ekonomikos teorija. Pogrin
dis ekonom ik os m okslu ose egzistavo visada — kaip savotiška
keistuolių ir eretikų, k urių doktrinos nepajėgė įgyti r e s p e k ta
bilumo, izoliacija. Vienas iš tokių nepažabojam ų autorių buvo
B ern ard as Mandeville’is, ku ris šokiravo aštuonioliktą jį š im t
meti, sąmojingai įrodinėdam as, jog dorybė yra yda, o y d a —
dorybė. Mandeville'is p ap rasčiausiai atkre ipė dėmesj į štai ką:
a m o ra la u s turtuolio švaistomi pinigai d uoda varguoliams už-
darb |, tuo ta rp u apie dorybingo skatik ų taupytojo šykštų sąž i
ningumą šito nepasakysi, vadinasi, teigė Mandeville’is, indivi
du a lu s a m o ra lu m a s gali didinti vis uo m en ės gerovę, o
individualus d o ru m a s būti jai na šta. Rafinuota pamoka, p a
teikta jo Pas ak ėčioje apie bites (Fable o j the Bees), aštu o n io
liktojo amžiaus visuomenei buvo dar neįkandama; didysis žiuri
Middlesexe 1723 m. p a sm erkė Mandeville’io knygą kaip p a
žeidžiančią viešąją tvarką, o patį Mandeville’į s m arkia i k riti
kavo S m ith as ir visi kiti.
Bet ank ste s n iu o siu s ekscentrik us ir š a r la ta n u s d a ž n ia u
siai atblokšdavo pripažintų mąstytojų, tokių kaip Sm ithas a r
ba Ričardo, nepalanki nuom onė, o d a b ar pogrindis savo r e k
rū tu s telkė ja u dėl kitų priežasčių. Oficialiame ekonomikos
mokslo pasaulyje tiesiog nebeliko vietos n orin tie m s įnešti J jį
visą žmonių elgsenos gamą, trošk us karalienės Viktorijos p a
saulio tvarkingum as stokojo tolerancijos tiems, kurie, diagno
zuodam i visuomenės būklę, suabejodavo dorove a rb a u žsim in
davo apie b ūtin as radikalias reformas.
198 VI I SK YRI US
Šitaip pogrindis pradėjo naują gyvenimą. Į jj nukeliavo Mar-

xas, nes jo m okymas buvo a tstum ia ntis. Ten pat buvo p r is k ir
tas ir Malthusas, nes jo idėja apie “visuotin| p ris otinim ą" b u
vo aritm etinis a b su r d a s , o abejonės dėl taupymo nau d o s iš
esmės kirtosi su vlktorijietiškuoju ta u p u m o garbin im u. Uto
pista i į šitą draugiją pateko todėl, kad tai, k ą jie kalbėjo, buvo
visiška n esąm onė ir ja u tikrai ne “eko no m ika”, ir pagaliau ten
pakliūdavo kiekvienas, kurio doktrina neatitiko elegantiškojo
pasaulio, k urp iam o auditorijose profesorių; šių nepagrįstu įsi
tikinimu, tas pasau lis egzistavo ir už universiteto sienų.
Pogrindis — k u r kas įdomesnė vieta negu ra mybės k a r a
lystė virš jo. J a m e sutikdavai daugybę n uo s tab iau s ių asm eny
bių, ten pynėsi keistų, p ra n a šiš k ų idėjų kamuolys. Pavyzdžiui,
nekonvencionaliųjų ekonom is tų draugėje buvo žmogus, likęs
beveik p a m iršta s, ekonomikos idėjoms sparčia i ju d a n t p ir
myn. Tai — Frėdėricas Bastiat, eksc e ntriška s pra n c ū za s, gy
venęs nuo 1801 iki 1850 metų ir per tokį tru m p ą laiką, ir dar
per t r u m p e s n i u s — vos šešerius! — lite ratū rin io darbo metus
ekonomik os teorijon įdiegęs patį efektyviausią ginklą — p a
šaipą. Pažiūrėkite į šį bepročių pasaulį, sakydavo Bastiat. Jie
deda m ilžiniš kas pasta ngas, kad iš k as tų po kalnu tunelį ir
s ujungtų dvi šalis. O ką daro tada? Tiek dirbę, k ad palengvin
tų pre kių m ain us, jie iš abiejų kalno p u sių pa sta to po muitinę
ir prekių kelionę tuo tuneliu pa d aro baisiausiai sudėtingą!
B astiat turėjo tale ntą atskleisti a b su rd ą; jo nedidelėj kny
gelėj Ek o n o m ik o s s o fizm a i (S o p h is m es ėconom iąues) h u m o ro
buvo tiek, kiek tik apskritai gali būti ekonomik os mokslo vei
kale. Antai, kai Prancūzijos nacionalinis s u sirin k im a s svarstė
Paryžia us—Madrido geležinkelio klausim ą, toks p. Simiot įro
dinėjo, kad Bordeaux miesto geležinkely tu ri būti spraga, —
linijos p e rtra u k im a s labai padėtų prasigyventi Bordeaux n eši
kam s, d u rin in k a m s , viešbučių s avin ink am s, vežikams ir
visiems kitiems, o kai turtės Bordeaux, turtingesnė bus ir P ra n
cūzija. Bastiat godžiai pasistvėrė šią idėją. Puiku, tarė jis, bet
n eapsiribokim e vien Bordeaux. “Dėl p e rtra u k to s geležinkelio
KARALIE NĖS VI KTO RI JO S PASAULIS 199
linijos pelnysis Bordeaux,... vadinasi, Angouleme, Poitiers,

Tours, Orlėans... taip pat turėtų reikala uti p e rkirsti geležin
kelį vardan ben dro intereso... Šitaip mes įs itaisysime geležin
kelį su begale ta rp ų ir galėsime jį vadinti N eigia m u g e l e ž i n k e
liu."
Bastiat ta rp ekonom is tų garsėjo sąm oju, be t asm enin is jo
gyvenimas buvo tragiš kas. Gimęs Bayonne’oje, labai an ksti li
ko našlaitis, maža to, d ar susirgo plaučių tuberkulioze. J is
mokėsi universitete ir vėliau bandė imtis verslo, bet komercija
aiškiai buvo ne jam. Tada perėjo į žemės ūkį, bet ir ten sekėsi
ne geriau; lyg grafas Tolstojus jis buvo k u p ina s gerų ketinimų,
bet kuo daugia u kišosi į savo šeimos ūkio reikalus, tuo tie
reikalai ėjo prastyn. J is svajojo apie herojišk us žygius, be t jo
k arin ia i nuotykiai buvo tiesiog donkichotiški: 1830 metais,
B urbo na m s pabėgus iš Prancūzijos, Bastiat s u rin k o šešių š im
tų vyrų b ū rį ir, n epaisydam as galimų nuostolių, vedė ju o s į
š tu r m ą prieš roja listų citadelę. Vargšas Bastiat — tvirtovė n u o
lankiai nuleido vėliavą ir ta proga visus pakvietė vidun į puotą.
K artais atrodė, jog jis p a sm e rk ta s nesėkm ėm s. Bet šitaip,
prieš savo valią priv ersta s dykinėti, Bastiat susid om ėjo eko
nomika, ėmė skaityti ir d iskutu oti aktualiais tuo metu k la u si
mais. Vienas kaim yninės šalies garbingas po nas para gino jį
išdėstyti m in tis popieriuje; Bastiat p a ra šė s tra ip sn į apie la is
vąją prekybą ir nu siun tė į vieną Paryžiaus žurnalą . J o mintys
buvo originalios, o stilius n uostabiai k a nd us. Straipsn į a t
sp au sdin o, ir šis kuklu s provincijos m ok slinin ka s per vieną
naktį išgarsėjo.
Bastiat atvyko į Paryžių. “J is neturėjo laiko pa sina ud oti
Paryžia us siuvėjo a rb a skrybėlinin ko paslau gom is, — ra š o
M. de Molinari, — ir šitokį jį, ilgais pla ukais, mažyte skrybėle,
plačiu s u r d u tu ir paveldėtu lietsargiu, a psirikę s galėjai p a la i
kyti do ru valstiečiu, p irm ąsy k iš siru o šu s iu apžiūrė ti sostinės."
Tačiau provincijos m okslininkas turėjo geliančią p lu n k s
ną. J i s kasdie n skaitydavo Paryžiaus la ik raščiu s, aprašan čius,
2 00 VI I SK YR IU S
kaip Prancūzijos parlam ento d eputa tai ir m inistra i ginčijasi,

gindami vie npusės na ud os bei savų tr u m p areg iš k ų in te re sų
politiką, ir tada rašydavo atsakomąjį reporta žą, k u ris sukrės-
davo Paryžių skaitytojų kvatojimu. Pavyzdžiui, kai Deputatų
pala ta XIX a. 5-ajam dešimtmety įs ta tymais padidino m uitus
visoms užsienio p rekėm s, kad pa la nk esnė m is sąlygomis plė-
totųsi Prancūzijos pram onė, Bastiat s u k ū rė tokį ekonominės
s aty ros šedevrą:
ŽVAKIŲ, VAŠKINIŲ ŠVIESTUVŲ, LEMPŲ, ŽVAKIDŽIŲ, GAT

VIŲ ŽIBINTŲ. ŽNYPLIŲ DAGTIMS, GESINTUVŲ MEISTRŲ
BEI ALIEJAUS, LAJAUS. DERVOS, SPIRITO IR APSKRITAI
VISKO, SUSIJUSIO SU APŠVIETIMU, GAMINTOJŲ PETI
CIJA
P o n a m s D e p u t a t ų p a l a t o s naria ms
K il m in g ie ji p o n a i ,
...Mes kenčiam e nuo nebepa ke lia m o s svetimo varžovo

konku rencijo s: tas varžovas, ka ip atrodo, tu ri k u r kas
pa la nk esne s nei mes sąlygas gaminti šviesą, todėl jis tie
siog u žtv indo ja m ū s ų na cionalinę rinką p a sa k iš k ai žema
kaina... Šis varžovas... yra ne kas kitas, o Saulė.
Meldžiame J ū s ų , teikitės priimti įstatymą, liepiantį aklinai
užsklę sti visus langus, stoglangius, liukus, uždaryti išorė s
ir vidaus langines, užtraukti užuola idas, žaliuzes, uždengti
d u rų akutes: žodžiu, uždengti visas angas, skyles, plyšius
ir tarpu s.
... Jei J ū s uždarysite visas įm a n om a s angas, pro ku ria s
p raeina natūrali šviesa, ir s u k u rsite dirbtinės šviesos p o
reikį, kas iš m ūsų tautiečių pra n c ū zų fa b rik a n tų neturės
dėl to n aud os?
...Jei bus varto ja m a daugiau lajaus, tai reikės daugiau j a u
čių ir avių... jei bus vartoja ma daugiau aliejaus, tai reikės
auginti da ugia u aguonų, alyvmedžių... m ū s ų dykvietės s u

žaliuos de rvomis turtingais medžiais.
Spręskite, bet būkite logiški; nes jeigu J ū s u žkerta te kelią,
kaip yra dabar, geležies prekėm s, javams, užsienio a u d i
nia m s, nustatyd am i jie m s m uitus tokia proporcija, lyg jų
pačių kainos b ūtų artim os nuliui, tai kaip nelogiška bū tų
leisti im portu oti Saulės šviesą, k urio s kaina iš tikrųjų lygi
nuliui k ia u rą dieną!
Kad taip d ra m a tiš k ai — tegu ir fanta stiškai — b ūtų ginama

laisvoji prekyba, pa sa ulis da r nebuvo regėjęs. Bet Bastiat p r o
testavo ne vien prie š apsaugin iu s muitų mokesčius: jis šaipėsi
iš kiekvieno ekonomikoje dv ipra sm išk ai suvokiam o atvejo.
1848 metais, kai socialistai ėmė kelti savo idėjas apie v isuo
menės išgelbėjimą, paisydami daugiau j a u s m ų nei idėjų tik s
lingumo, Bastiat nuk reip ė j juos tą pat} ginklą, kur} naudojo
prieš an cien regime*. “Kiekvienas nori gyventi valstybės išla i
kom as, — ra š ė jis. — Tačiau p a m irš ta , kad valstybė gyvena
kiekvieno išlaiko m a.”
Bet ypatingasis jo taikinys, labiausiai nekenčiam as “sofiz
mas" buvo te o riškas asm eninio gobšumo pate isin im as, n a u
doja ntis pre te nzinga iškaba apie a psaugin iu s m uitus, įveda
m us atseit dėl “n acionalinės gerovės”. Kaip ja m patikdavo
triušk inti tok} apgaulingą mąstymą, kai prisidengus liberalio
mis ekonom ik os pažiū ro m is būdavo ginamos prekybos kliū
tys! Kai atitin kam a Prancūzijos minis te rija pasiūlė padid in ti
m uitus importu oja mie ms audiniams, idant būtų “apginti” p r a n
cūzų da rb o žmonės, Bastiat replikavo šiuo nu ostab iu p a r a
doksu:
“Paskelbkite tok} įstatymą, — rašė Bastiat prekybos m in is
t r u i . — Nuo šiol nie kam neleidžiama naud otis jokiom is sijo
mis ir gegnėmis, išsk yru s tas, k urio s nuta šytos ir apdailinto s
* A n c i e n r e g i m e (p r a n c .) — s e n a s i s r e ž i m a s .
202 VII SKYRIUS
a tšip usia is kirviais... Mat d a b ar tere ikia šim to kirvio kirčių, o

tada p rireik s trijų šimtų. Dabar d a rb a s atliekam as per vala n
dą, o ta d a reik ės trijų valandų. Kokia stipri p a r a m a bu s s u
te ikta darbo žmonėms!.. Kas nuo šiol norės turė ti stogą, tu rės
laikytis m ū s ų reikalavimų, lygiai kaip ir kiekvienas šiandien,
norin tis pirkti drabužį nugarai prisidengti, privalo laikytis J ū
s iš k ių ”.
J o kritika, kad ir kandi, mažai ką reiškė. J i s išvyko J Ang
liją susitikti su tenykščiais laisvosios prekybos sąjūdžio lyde
ria is ir grįžo organizuoti laisvosios prekybos asociacijos Pary-
. žiuje. Ši gyvavo vos aštuoniolika mėnesių — m at Bastiat niekada
nebuvo geras organiz atorius.
Bet atėjo 1848-ieji, ir Bastiat išrinko į Nacionalinį s u s ir in
kimą. Tuo metu ja m atrodė, kad pavojus gresia iš priešingos
p usės — iš žmonių, pernelyg daug dėmesio sk iriančių sis tem os
trū k u m a m s ir jos vieton galinčių aklai p a sirink ti socializmą.
J i s pradėjo rašyti knygą E ko n om ik o s d a r n u m a i (H arm onie s
ėconomiques), kurioje ketino parodyti, jog regimoji pasaulio
netv ark a yra tik paviršinė; po ta išore tūkstančiai skirtingų,
veržlių sav a n a u d išk ų jėgų, veikiamos rin kos, virsta a u k šte sn ės
kokybės visuomenine gėrybe. Tačiau B astiat sveikata ja u buvo
beviltiškai pašlijusi. J is vos begalėjo alsuoti, veidas nuo nio
kojančios ligos atrodė mir tinai išbalęs. J is d a r nuvyko į Pizą,
k u r la ikraščiuose perskaitė žinutę apie savo paties mirtį, taip
pat įp ra s ta s užuoja utos frazes: apgailesta uja me dėl m us pali
kusio “didžiojo ekonom isto”, “įžymaus literato". Draugui jis
parašė: “Ačiū Dievui, aš ne miria u. U žtikrinu Tave, iki p a s k u
tinio ato dūsio gyvensiu be s k ausm o ir beveik džiaugsmingai, jei
bū siu tikras, kad dra ug am s, kurie m an e mylėjo, palieku ne
karčią širdgėlą, bet gerą, švelnų, tru p u tį m elancholišką p ris i
m in im ą ”. J i s grumte g rūm ėsi,.kad knyga bū tų p a ra šy ta a n k s
čiau, nei nebebus jo paties. Bet Jau buvo per vėlu. 1850 metais
jis paliko pasaulį, p asku tinėm is a k im irko m is š n ab ž d ė d am as
kažką, kas budin čiam kunigui pa siro dė lyg "tiesa, tiesa..."
KARALIENĖS VIKT ORIJ OS PASAULIS 203
Ekonom ik os žvaigždyne Bastiat tėra maža žvaigždelė. J is

buvo n e p aprasta i konservatyvus, tačiau net ta rp konservato
rių neįtakingas. Atrodytų, jo misija buvo p ra d u rti visus to m e
to pom pastiko s burb ulus; bet atidėjus į šalį ju o k u s ir sąm ojų,
rim te snis yra štai koks klausimas: ar siste ma visada p ra s m in
ga? Ar tikrai yra para d o k sų , kada visuomenės gerovė ir a sm e
ninė gerovė konfrontuoja ? Ar galime pasitikėti nesąmoningu
asmeninio materialinio intereso veikimu, kai kiekvieno a p s i
sukim o metu jį iškraipo toli gražu ne nesąm onin gas jo s u k u r
tos politinės s tru k tū ro s mechaniz mas?
Šitų klausim ų Eliziejaus laukuose niekas tiesiai nekėlė.
Savojo aštrialiežuvio p a ra d o k sų oficialusis e konomikos m o k s
las menkai paisė. J i s ramia i yrėsi link m alon um ų trokšta nčio
pasaulio kiekybinių grožybių, o Bastiat kelti kla usimai taip ir
liko neatsakyti. Iš tiesų matematinė psichologija vargiai padėtų
iš spręsti Neigiamo geležinkelio arba Atšipusių kirvių dilemą;
Jevonsas, k u ris kaip ir Edgeworthas, buvo didis kovotojas už
tai, kad ekonomikos teorija ta ptų "mokslu”, prisipažino: “Po
litikoje tai aš nesusigaudau". Deja, nesusigaudė ne jis vienas.
Pogrindis ekonomikos moksle ir toliau klestėjo. 1879 m e

tais jis įgijo atstovą iš Amerikos, barzdotą , gera širdį, p a šė lu
siai savimi pasitikintį žmogų, k uris pasakė, kad “...tokia p o
litinė ekonomija, ...kokios moko dabar, yra b eviltiš ka ir
dem obilizuojanti. Bet taip yra todėl, kad ji lig šiol pažeminta
ir supančiota ; klaidingai dėstomi Jos teiginiai; nepaisom a lo
ginės d arnos; jos tariami žodžiai įstringa galugerklyje, o p ro
testai prieš neteisybę virsta tos neteisybės pagrindim u". Ir tai
dar ne viskas. Šis eretikas ne tik tvirtino, kad ekonomikos
teorija nesugeba įminti s k urdo mįslės, nors a tsakym as yra
jai prieš pat nosį, bet ir teigė, jog, pa naud oju s jo siūlomą
metodą, atsiskle is tų visiškai n auja s pasaulis: “T rū k sta žo
džių visa tai nupasakoti! Tai Aukso amžius, apie kurį poetai
kūrė eiles, o garbinami pranašai kalbėjo metaforomis!.. Tai
204 VI I S KYRI US
krikščionybės viršūnė — Dievo m ie sta s su ja spio sienomis ir

perlų varta is !”
Tas naujokas buvo Henry George’as. Nieko stebėtina, kad
jis atsidūrė nekonvencionaliame ekonomikos moksle, m at a n k
stesnė jo ka rje ra rim tiems lyg vienuolyno broliukai tikrosios
doktrinos sergėtojams, be abejonės, turėjo atrodyti gana keis
tas pasir engim as rim tai sam prota uti. George’as savo gyveni
me ragavo visko: buvo keliautojas, aukso ieškotojas, sa m d o
m a s d a rb in in k a s , jūreivis, raidžių rinkėjas, ž u rn a listas,
valstybės ta rnauto ja s, dėstytojas. J is net niekada nelankė ko
ledžo; trylikos metų metė mokyklą ir junga išpla ukė 586 tonų
laivu Hindoo į Australiją ir Kalkutą. Tuo metu, kai jo b e n d ra
amžiai kalė lotynų kalbą, jis turėjo nusipirkęs prijau kintą bež
džionėlę, matė, kaip nuo takelažo krenta žmogus, ir ja u darėsi
lieknas, s m ark u s, n e prik la usom as, kelionių aistros užvaldy
tas paauglys. Grįžęs iš Rytų, bandė dirbti spaustuvėje savo
gimtajame Philadelphia mieste, o sulaukęs devyniolikos vėl
išpla ukė į jū rą , š įk art į'Kaliforniją, svajodamas apie auksą.
Prieš iš vykdamas jis įvertino save pagal frenologinę lente
lę:
Polinkis į s i m y l ė t i ...........................................................didelis
Polinkis turėti v a i k ų ................................................. vidutinis
P r ie r a i š u m a s .....................................................................didelis
S ė s l u m a s ........................................................................... didelis
Gebėjimas s u s ik a u p ti................................................. menkas
ir taip toliau su įvertinimu “visiškas” ties gebėjimu teikti pe

no, “menkas" — ties imlumu, “didelis” — n u sak a n t savigarbą
ir “menkas" — linksmumą. Kai kuria is atžvilgiais įvertinimas
buvo neprastas, nors keista regėti ap d airu m ą įvertinant balu
“didelis”, nes kai 1858 metais George’as pasiekė San Franci-
sco, nors ir buvo pasirašęs su tartį metams, p a sp r u k o į krantą
ir iškeliavo Victorijos bei aukso link. J is rado aukso, bet p a
KARALIENĖS VIKTOR IJOS PASAULIS 205
aiškėjo, kad tas a u k sa s netikras, tada n usp rendė, kad vis dėl
to jo gyvenimas jūroje. Bet užuot atsidavęs šiam pasiauko ji
mui — neatsitiktinai jo pažymys eilutėje “gebėjimas s u s ik a u p
ti” buvo p ra s tas , — tapo raidžių rinkėju vienoje San Francisco
spaustuvėlėje, paskui svėrėju ryžių malūne, o po to, paties
žodžiais tariant, “valkata". Dar vienas žygis į a ukso la uk us vėl
baigėsi nesėkmingai, ir į San Francisco jis grįžo vis iškas s k u r
džius.
J is sutiko Annie Fox ir slapta ka rtu su ja pabėgo; ji buvo
nekalta septyniolikmetė, o jis — gražus jaun uolis su Billo Co-
dy ū sais ir smaila barzdele. Patikli jaunoji mis Fox, slaptai
dingdama iš n a m ų su savo būsim uoju vyru, pa siėmė didžiulį
ryšulį; ja u n a s is nuotykių ieškotojas vylėsi, kad jam e galbūt
brangenybės, bet paaiškėjo, jog ten tik Š e im y n i n ė poezijos
k n y g a (Household Book o f Poetry) ir keletas kitų tomelių.
Prasidėjo be galo su n k ū s vargo metai. George’as buvo a t
sarginis spaustu vės d arbin in kas, d arbo atsirasdavo retai, o ir
tas pats menkai apm okam as. Annie su sila u k u s antro vaiko,
jis rašė: “Aš ėjau gatve ir ryžausi gauti pinigų iš pirm o p a sitai
kiusio žmogaus, kurio išvaizda bylos, kad jis galėtų m an jų
duoti. Susta bdžiau vieną tokį — ne vietinį — ir p asakiau, kad
man reikia 5 dolerių. J i s paklausė, ką su jais veiksiu. Aš a ts a
kiau, kad gimdo mano žmona ir kad neturiu už ką jai nupirk ti
maisto. J i s davė m an pinigų. Jei jis to nebūtų p adaręs, man
atrodo, kad iš nevilties aš jį būčiau užmušęs".
Tuo metu, b ūd a m a s dvidešimt šešerių, George’as pradėjo
rašyti. San Francis co laikraščio Times rinkykloje p a ra š ė
straip sn į ir nusiu ntė jį aukštyn redakto riu i Noahui Brooksui.
Šiam kilo įtarim as, kad vaikinas rašinį bus nuplagijavęs, bet
kai per kelias dienas nieko p a n aša u s nepasirodė jo kia m e k i
tame laikraštyje, jis atsp ausd ino straip snelį ir tada nusileido
žemyn žvilgtelėti j George’ą. Išvydo gana žemo ūgio gležną j a u
nuolį, stovintį ant paties pasidaryto p aaukštinim o, idant p a
siektų ra id žių kasą. George’as tapo reporteriu.
206 V II SKYRI US
Po kelerių metų Jis paliko Tim es ir perėjo } San Francis co

Post, gana karingą leidin|. George’as ėmė rašyti neįp rastom is
temomis: apie kinų kuli* ir jų tarpusavio santykius, apie gro bs
tomą geležinkelio žemę, apie vietinių trestų machinacijas. J is
p arašė iš sa m ų laišką J . S. Milliui J Prancūziją imigracijos klau
sim u ir buvo pagerbta s ilgu prit aria nčiu atsakymu. Neseniai
s usidomėję s politika, prota rpiais , laikydamasis geriausių ž u r
nalistikos tradicijų, jis nevengė ir rizikingų sum anym ų: antai,
kai laivas Sunrise atvyko į miestą su nuslė pta istorija apie
kapitoną ir jo padėjėją, supjudžiu siu s įgulą taip, Jog du žmo
nės iššoko per bortą ir nuskendo, George’as ir jo la ik raštis
Post iš šniu kštinėjo visą šią istoriją ir pasiekė, kad laivo vadai
stotų prieš teismą.
Kai leidinį nupirk o kiti savininkai, George’as nusistvėrė
valstybinę s in ek ū rą — tapo dujų skaitiklių inspektorium . Ne,
kuo mažiau dirbti nebuvo jo tikslas; d a b ar jis pradėjo skaityti
didžiuosius ekonom is tu s ir, ja u b ū d a m a s vietinis autorite ta s,
aiškiai suform ulavo, kas jį labiausiai domina. J a m reikėjo lai
ko studijuoti, rašyti bei skaityti p askaitas darbo žmonėms apie
didžiojo Millio idėjas.
Kai Kalifornijos universitetas įk ūrė politinės ekonomijos
kate drą, plačiai svarstyta jo rim ta k a n d id a tū ra į kated ro s p r o
fesoriaus vietą. Bet ta m reikėjo perskaityti p a sk a itą dėstytojų
ir s tu d entų auditorijai, ir George’as ten per daug nesivaržė,
teigdamas, pavyzdžiui, kad ir tokius dalykus: “Politinės eko
nomijos vardo šaukia m a si prieš kiekvieną darbo kla sių b a n
dymą padidinti atlyginimus”, — ir. kad šokas būtų g a ra n tu o
tas, d a r prid ūrė: “Studijuoti politinę ekonomiją nereikia nei
specialių žinių, nei didžiulės bibliotekos, nei brangios la b o ra
torijos. J u m s nereikia naudotis net vadovėliais ir klausytis
dėstytojų, pa kanka, kad imtumėt m ąstyti”.
' Kul i ( a n g į . — c o o l i e , c o o l y ) — ta ip s e n i a u e u r o p i e č i a i I n di j o j e ir Ki

ni jo je v a d i n o fi z in io d a r b o d a r b i n i n k u s : m a ž a i a p m o k a m a s p a d i e n i s
d arb in in k as.
K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S PASA UL IS 207
Tai b uvo jo universitetinės karje ros pradžia ir pabaiga. Pro

fesoriaus vietai rado tinkamesnj kandid atą, o George’as grįžo
prie publicis tikos ir studijų. Ir tada visai netikėtai “dienos
metu gatvėje m an šovė į galvą mintis, vizija, im pulsas — va
dinkite kaip tinkami... Tai pastūm ėjo mane rašyti P a ž a n g ą ir
sku r d ą (Progress an d Pou erty) ir palaikydavo, kai n o ra s vis ką
mesti atrodydavo neįveikiamas. Ir kai nakties gūdumoje visi
škai vienas užbaigiau paskutinįjį puslapį, puoliau ant kelių ir
pravirkau kaip va ika s”.
Kaip ir galima buvo tikėtis, tai širdim i parašy ta knyga, p r o
testo ir drauge vilties š a u ksm a s. Ir, ką taip pat galėjai n u m a
tyti, ja i pa kenkė pernelyg didelis ja u sm in g u m a s bei per m e n
kas profesinis apdairumas. Bet koks tai kontrasta s nuobodiems
am žin in kų ra š in ia m s — nenuosta bu, kad ekonom ik os te ori
jo s sergėtojai negalėjo rim tai svarstyti argum entų , dėsto m ų
štai tokiu stiliumi:
Imkime... kokį n o rs p ra k tiš k ą verslo žmogų, k uris n e si

mokė jo kių teorijų, bet užtat žino, kaip daryti pinigus. P a
sakykim e jam: “Štai mažas kaimelis. Po dešim ties metų jis
taps dideliu mie stu — geležinkelis pa keis pašto diližanus,
ele ktros šviesa — žvakes; jis bus pertekęs visokia usių m a
šinų ir patobulinim ų, kurie daug k a rtų pad idin s k u r ia m ą
ją d a rbo galią. Ar tada, po dešimties metų, pa lūka n os bus
nors kiek d id e sn ė s? ”
J is ju m s atsakys: “Ne!"
“O p a p ra s tų darb in in k ų atlyginimas bent kiek p a d idė s...? ”
J i s atsakys: “Ne, p a p ra s tų d arb inin kų atlyginimas nė kiek
nepadidės..."
“Tai kas tada p a d id ė s? ”
“Renta, žem ės vertė. Nedelskite, įsigykite bent nedidelį
žemės sklypą ir laukite."
Ir jei tokiomis sąlygomis jū s pakla usysite pata rim o, d a u
208 VI I SKYRI US
giau nieko ju m s nebereikės veikti. Galėsite sau sėdėti ir

žįsti pypkę; galėsite gulinėti lyg tie Neapolio lazzaroni ar
Meksikos lepero s; galėsite s um an ę balionu pakilti į orą
arb a nusileisti olon; ir nė piršto nepajudinęs, nė tru p in ė
liu neprisidėjęs prie visuomenės turto, per dešimtį metų
jū s tapsite turtuoliu! Naujajame mieste galėsite turėti p r a
bangius rū m u s , bet miestui p rik lau są p astatai šalia j ū s i š
kio atrodys kaip elgetynai.
Nėra reikalo cituoti viso energingo argumentavim o, esmė

matyti ištraukoje . George’ą žeidžia žmonės, ku rių paja mos,
kartais p a sa k iš k ai didelės, a tsira n d a ne iš visuomenei te ikia
mų jų paslaugų, o vien dėl to, kad k ažkada jiem s nusišypsojo
laimė įgyti žemę geroje vietoje.
Žinoma, daug anksčia u tai pastebėjo Ričardo. Bet Ričardo
geriausiu atveju tik pažymėjo, jog dėl besivystančios vis uome
nės tendencijos turtinti žemės savininkus didėja kapitalistų
nesėkmės. Tuo ta rpu George’ui tai buvo viso labo p irm as žing
snis į proble mą. Renta išre ikšta neteisybė ne tik atimdavo iš
ka pitalistų sąžiningai uždirbtą jų pelną, bet ir slėgė p a p ra s tų
da rb in in k ų pečius. Dar daugiau, jis nustatė, kad žemės renta
yra ir jo vadin am ųjų in du strinių “p a ro k s iz m ų ”, k a rtk a rtė m
iki p a ša k n ų sukrečia nčių visuomenę, priežastis.
Argumentai nebuvo labai aiškūs. Visų pirm a, jie rėmėsi
štai kuo: re nta nuo pat pra džios yra tam tik ra visuomenės
apiplė šim o forma, vadinasi, natūralu, kad ji byloja apie žemės
savininkam s neteisėtai, d a rb inin kų ir p ra m o n in in k ų s ą s k a i
ta, atite nkančią su k u rto pro du kto dalį. O dėl p a ro k s izm ų —
ką gi, George’as buvo įsitikinęs, kad ren ta neišvengiamai veda
prie spekuliavimo žemės kainomis (Vakarų pakran tėje iš tie
sų taip ir buvo) ir neišvengiamai — į galutinę kata str ofą , kuri
p a tra u k s p askui save ir likusią kain ų siste mos dalį.
Ats kleidus tikrąsias sk u rd o ir pa žangos stabdym o prie ž a s
tis, George’ui nesu nk u buvo pasiūlyti ir gydymą — nustatyti
K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S PA SA UL IS 209
vieną s ta m b ų mokest}. Tai b ūtų mokestis už žemę, apim antis

visas re ntos rūšis. Iš visuomenės organizmo pa ša lin us augl|,
žmonės įžengs į au kso amžių. Vienintelis m okestis ne tik iš
laisvins nuo visų kitų mokesčių rū š ių būtinybės, bet ir, p a n a i
k inda m a s rentą , “pakels atlyginimus, pad idin s kapitalo p a ja
mas, su š ak n im is iš ra u s vargą, išgyvendins sk u rd ą , suteiks
kiekvienam norin čia m gerai a pm ok a m ą darbą, duos laisvę p a
sireikšti žmogaus galioms, apvalys viešąją valdžią ir pakylės
civilizaciją į did esnes a ukštu m as". Mokestis b u s — n e ra stu m
geresnio žodžio — visa išgydantis vaistas.
Visą šią tezę s u n k u nuodugniai įvertinti. Žinoma, ji yra
naivi, o lyginti rentą su nuodėme gali šauti į galvą tik tokiam
savo p ra n a šiš k a misija įtikėjusiam žmogui kaip George’as. Taip
pat ir spekuliavim ą žeme kaltinti dėl p ra m on inė s gamybos
nu o s m u k ių buvo tolygu išdidinti vieną s m u lkų besiplėtojan-
čios ekonomik os asp e ktą iki nerealių proporcijų: spekuliavi
mas žeme gali kelti rūpesčių, tačiau pra m on ė s gamyba p a tir
davo didelius sm u k im u s ir šalyse, kuriose žemės sklypų kainų
niekaip nepavadin tu m iš pūstom is.
Taigi čia gaišti neverta. Bet kai prieiname prie pagrin din ės
teiginio dalies, tu rim e stabtelti. Reikalas tas, kad George’o
pateikta ūkio funkcinių ryšių diagnozė yra pa viršu tinišk a ir
netiksli, o esminė visuomenės sąrangos kritika yra etikos, bet
ne visuomenės mechanizmo dalykas. Kodėl, kla usia George’as,
turi egzistuoti re nta? Kodėl žmogus tu ri gauti na ud os vien iš
paties nuosavybės fakto, mainais visuomenei nieko n e d u o d a
m as? Galime pateisinti pra m o nin ink o pajam as, jo pelną lai
kydami atlygiu už įžvalgumą ir s um an um ą, bet k u r tasai įžval
gumas žmogaus, kurio seneliui priklausė ganykla, o dabar,
dviem kartom is vėliau, jos vietoje visuomenė ketina statyti d a n
goraižį?
Tai provokuojantys klausimai, bet nė ra p a p ra sta vienu gaiš
tu p a sm e rk ti rento s institutą. Mat žemės savininkai nėra vien
pasyvūs visuomenės plėtojimosi vaisių raškytojai. Panašia i
21 0 VII SKYR IU S
b e nd ro s pažangos vaisiais naudojasi ir akcinin kas, kurio be n

drovė plečiasi, ir darbin ink as, kurio da rbo n a š u m a s didėja
dėl te chnikos pažangos, ir vartotojas, kurio realiosios p a ja
mos kyla, kai tu rtėja visuomenė. Taigi n euždirbtos paja mos,
k u ria s gauna geroje vietoje sklypą turįs žemės savininkas, įvai
riais bū da is atite nka ir kiekvienam m ūsų . Todėl pro blem a yra
ne žemės renta , o apskritai neuždirbto s paja mos; ir kol tai yra
tikrai rim ta proble ma, jo s negalima tra ktu oti vien kaip žemės
nuosavybės klausimo.
Taigi re nto s p roblem a nėra tokia d ra s tišk a , kokią ją regėjo
George’as. Didelė visuminių rento s įm okų dalis atite nka s m u l
kių sklypų savin inkam s, ū kininkam s, nuosavų n a m ų savin in
kam s, eiliniams piliečiams. Ir net monopolinėje rentinių p a ja
mų zonoje — didm iesčių nekilnoja mojo tu rto operacijo se —
veikia d in a m iška ir lanksti rinka. Renta nėra am žiam s s u siju
si su kuriuo n o rs subje ktu kaip a rc haišk a is feodalų laikais,
d a b ar ji, kai žemė nuolatos p e rk a m a ir p a rd u o d a m a , k a s k a rt
iš naujo įkainoja ma, — eina iš ra n k ų į ra nk a s. Pa k a n k a pažy
mėti, kad Ju ng tinė se Valstijose re nto s pa ja m ų dalis nacion a
linėse pajam ose nuo 6 procentų 1929 metais sumažėjo iki
mažiau nei 2 procentų šiandieną.
Bet nesvarbu, ar iškeltoji tezė buvo logiškai pagrįsta, ar
jo s m oralinis n uo spre n dis absoliučiai pate isin am as. Knyga už
gavo n e p ap ras ta i ja u trią stygą. P a ž a n g a ir s k u r d a s tapo b e s t
seleriu, ir akim oju George’as pakliuvo tautos įžymybių greto-
sna. “P a ž a n g ą ir s k u r d ą aš la ikau šio pu s šim č io metų
knyga", — pa sa k ė San Francis co laikraščio Argonaut apžval
gininkas, o New Yorko Tribūne pareiškė, kad jie “nieko p a n a
š aus nebuvo skaitę nuo pat Adamo Smitho T a u tų turto p a s ir o
dymo”. Net tokie leidiniai kaip E x a m in e r ir Chronicle, kurie
knygą pavadino “žalingiausiu politinės ekonom ijos tra k ta tu iš
visų, p askelb tų per daugybę metų", — tik pasitarnavo, kad ji
dar labiau išgarsėtų.
George’as išvyko į Angliją; po p a ska itų ciklo iš ten grįžo
jau kaip ta rpta utin ė figūra. J is sutiko rungtis dėl New Yorko
mero posto ir trijų tu rų rinkim uose aplenkė Rooseveltą, tik

nežymiai p ra la im ė d a m as Tammany* kandid atu i.
Vienintelio mokesčio tezė d a b ar buvo jo religija. J i s orga
nizavo Žemės ir Darbo klubus, skaitė p a ska ita s entuziastingų
klausytojų a uditorij om s tiek čia, tiek ir Didžiojoje Britanijoje.
J o d rau gas pakla usė: “Ar visa tai reiš kia k a rą ? Ar tu gali tikė
tis, bent kol nesi ra d ę s būdo numaldyti žm onių ba im ės, iš
savin inkų žemę atimti taikia i? ” “Aš nem anau, — atsakė G eor
ge’a s , — k ad tektų imti šaudyti. Bet jei tai neišvengiama — k ą
gi. Niekad nebuvo šventesnio reikalo. Tikrai, nieko nebuvo
šventesnio!"
“J i s buvo švelniausia s ir m aloniausias žmogus, — k om e n
tuoja jo d raug as J a m e s a s Russellas Tayloras, — neprip ažįs-
ta ntis šūvių iš pykčio, o štai d a b ar jis buvo pasiryžęs vis uoti
nia m karui, jei tik jo evangelija nebūtų priimta . Tai narsa,...
k u ri individui suteikia daugumos galią.”
Ką ir kalbėti, šią d ok trin ą prakeik ė visas re spek ta b ilusis
pasaulis. Vienas katalikų kunigas, be ndra darb ia v ęs su Geor-
ge’u kovoje dėl m ero posto, laikinai buvo e k sko m u niku otas,
p a ts popiežius k reip ėsi su enciklika žemės kla usim u; o kai
George’as nu siun tė ja m rūpestingai a tsp a u s d in tą ir įrištą a t
sakym ą, nesusilau kė jokio dėmesio. “Aš neįžeidinėsiu savo
skaitytojų, svarsty damas šį negarbėn nugrimzdusį projektą", —
ra š ė generolas F rancis A. Walkeris, vienas žymia usių to meto
J u n g tin ių Valstijų profesionaliųjų ekonomistų; bet kol vald i
n in kija į George’o knygą žvelgė šo kiru ota a rb a įžeidžiančiai
J u ok au da m a , jis užsikariavo sau pla čiausią auditoriją. J o k ia
knyga apie e konom iką Jungtinėse Valstijose nebuvo p a rd u o ta
taip gausiai, kaip P a ž a n g a ir s k u r d a s ; Anglijoje jo va rd a s ta
po kone bendrin iu . Ir tai d ar ne viskas; Jo idėjomis — n o rs
p a pra sta i klek švelnesne forma — naudojosi tokie žmonės, kaip
* T a m m a n y ( ta i p p a t T a r a m a n y d r a u g ij a ) — J A V d e m o k r a t ų p o l i t i n ė
o r g a n i z a c i j a , s u s i k ū r u s i ir v e i k u s i N e w Y o r k e ( p a v a d i n i m a s k i l ę s Iš
XVII a. g y v e n u s i o d e l a v a r ų g e n t i e s v a d o v a r d o ) .
212 VI I SK YR IU S
Woodrow Wilsonas, J o h n a s Dewey, Louis B randeis. Ir š ia n

dien te bėra ištikim ų George’o šalininkų.
1897 m eta is Jau senas, pasiligojęs, bet vis d a r a tk a k lus jis
leido sau a n tr ą k a r t stoti į kovą mero rinkim uose, labai gerai
s uvokdam as, k ad rinkim inės kam pan ijos įtam pa gali būti per
didelė Jo nesveikai širdžiai. Taip ir buvo; Jis buvo a p ša u k ta s
“plėšiku", “kitų žmonių teisių grob iku ”, “anarch ijo s ir griovi
mo apašta lu " ir num ir ė rin kim ų išvakarėse. J o k a rs tą lydėjo
tū kstančiai žmonių. J is buvo religingas, ir tikėkimės, kad jo
siela įžengė tiesiai dangun. Na, o dėl jo reputa cijos — ką gi,
jo s šeim in ink as pakliuvo tiesiai pogrindžio ekonom ik os teori-
jon, k u r te bėra ir šiandien: pusiau mesijas, p u s iau kuokte lė
jęs, dru m s č ią s ramybę abejonėmis dėl m ū s ų ekonom in ių in
stitutų moralu m o.
Bet nekonvencionalioje ekonomikos teorijoje vyko ir šis

bei tas svarbesnio už George’o rento s tr iu šk in im ą bei jo j a u s
mingą viziją apie Dievo miestą, k uris b us pastaty tas perėjus
prie vienintelio mokesčio. Angliją, E u rop os žemyną ir J u n g ti
nes Valstijas užvaldė nauja, stipri dvasia, pa sireišk ia n ti štai
tokiais plintančiais šūkiais: “Anglosaksų rasei neabejotinai lem
ta būti vyraujančia pasaulio istorijos ir civilizacijos jėga”. Toks
nusiteikim as neužsis kle ndė Anglijoje: kitoje La Manšo pusėje
Victoras Hugo skelbė: “Žmonijai reikia Prancū zijos”; Rusijoje
absoliutizmo u žta rėjas K onstantinas Pobiedonoscevas p a re iš
kė, kad Rusijai, išvengusiai Vakarų d e kad a n so užkrato, yra
lemta būti Rytų lydere. Vokietijoje ka iz eris aiškino, kodėl der
alte Gott* yra jų pusėje; o Naujajame pasaulyje Rooseveltas iš
savęs lipino p a n ašio s filosofijos u žta rė ją Amerikai.
Prasidėjo imperializmo amžius, ir žemėlapių braižytojai už
sivertė darbu, kaitaliodami spalvas, kurio s reiškė nuosavybės
teisę į labiau atsilikusius žemynus. T a rp 1870 ir 1898 metų
S e n a s i s D i e v a s {vok .).
Brita nija prie savo im perijos prijungė 4 milijonus k vadratinių

mylių ir 88 milijonus žmonių; Prancūzija Įsigijo beveik tiek
p a t te ritorijos su 40 milijonų sielų; Vokietija laimėjo milijoną
kv. mylių ir 16 milijonų kolonijų gyventojų; Belgija pasiė mė
900 000 kv. mylių.ir 30 milijonų žmonių; net Portugalija d a
lyvavo varžybose, p risijun gdam a 800 000 kv. mylių naujų že
m ių ir 9 milijonus gyventojų.
Ž iūrint iš esm ės, per tris ka rta s pasikeitė Žemės vaizdas.
Bet da r svarbiau, k ad tos trys k a rto s liudijo ir pasik eitusį
V a karų požiūrį į patį pokyčių procesą. Prisim inkim e, Smitho
laikais šk o tų filosofas į pirklių pastangas vaidinti k araliu s
žiurėjo s u panie ka, taip pat p asisakė už Amerikos kolonijų
neprik la usom ybę. Sm erk iančiam Smitho požiū riu i į kolonijas
buvo plačiai pritariam a: J a m e s a s Millis, J o h n o Stuarto Millio
tėvas, kolonijas pavadino “išplėtota siste m a a u k šte sn io sio m s
klasėm s šelp ti”, ir ne t Disraelis 1852 meta is prisijungė prie
jų , p areiškęs, kad “tos nelaimingos kolonijos — tai g irn a p u
sės a n t m ū s ų k a klo ”.
Bet d a b a r vis kas pasikeitė. Britanija s u k ū rė imperiją, kaip
dažnai būdavo pažymim a, per išsiblaškymą, bet im peria liz
mui žengiant vis tvirčiau, tasai iš sib lašky m as virto p a stov u
mu. L ordas Rosebery a pib endrin o tų laikų nuotaikas, B rita n i
jos im periją pavadindam as “didžiausia pasaulietine jėga, kokią
tik pasaulis žino, gėriui skleisti". “Taip, — pasakė Markas Twai-
nas, s teb ė da m a s karalienės Viktorijos jubilieja us procesiją,
k uri dem o nstravo p o m p a stišk ą didžiavimąsi Anglijos vald o
m i s , — anglai yra minimi Šventajame rašte, ten sakom a: ‘Pa
laim inti yra nuolankieji, nes jiem s atiteks p a s a u lis ’."
D auguma žm onių į imperijų kūrim osi lenktynes žiūrėjo p a
lankiai. Kiplingas Anglijoje buvo šlovinamas poetas, o viena
po pu liari dainelė visuotinius ja u s m u s išreiškė tokiom is eilu
tėmis:
Mes nenorim e karia uti, bet pris ie kia me — jei teks,

214 VI I SKYRI US
Tai turėsim e laivų, nestokosim e žmonių,

o ir aukso, kiek bereiktų, m um s pakaks!*
Kiek kitaip pritarim ą reiškė tie, kurie sutiko su seru Char-

lesu Crossthwaite’u, kad tikroji santykių tarp Britanijos ir Sia
mo proble m a — išspręsti, “kas paim s | savo ra n k a s prekybą
su jais ir kaip iš to mes galime gauti daugia usia naudos, m at
ta da turėtum e n auja s rin ka s savo p rekėm s, o taip p at užim tu
m ą tiems atliekamiems šių dienų p ro d u k ta m s — m ū s ų ja u n i
mui".
Ir iš tiesų imperijos kūrim o p rocesas jos kū rė ja m s atnešė
suklestėjimą. Anaiptol ne mažytė dalis viso to gerovės p rie a u
gio, k uris teko darb inin kų klasei ir ku ris taip pradžiugino
Depresijos komitetą, buvo s u n k au s užjūrio žm onių darbo re
zultatas: kolonijos d abar buvo pro le ta riato prole ta ria ta s. Už
tat ir nenuosta bu, kad imperializmo politika tapo tokia p o p u
liari.
Oficialioji ekonomikos mokslo “palata" visu tuo metu sto
vėjo vienoje pusėje, ramia i stebėdam a im perijos augimo p ro
cesą ir a psirib oda m a pasta bom is apie tai, kokj poveikį galėtų
turėti naujo s valdos ta rpta utinei prekybai. Ir vėl ne kas kitas,
o nekonvencionaliojo mokslo kritikai atkreipė p asaulio dėm e
sį į naują istorinį fenomeną. Žvelgdami į pasaulines varžybas
dėl viešpatavimo, jie pamatė kai ką daugiau nei vien konfliktą
tarp valstybių politikos ar sunkiai p a a iškin a m ų valdžios žmo
nių įgeidžių.
Jie pamatė visai kitą kapitalizmo slinkties kryptį: iš esm ės
kalbant, im perializmą jie suvokė kaip reiškinį, bylojantį apie
besikeičiančią paties kapitalizmo prigimtį. Ir kas d a r svar
biau, tame nauja me n e n utrūk stančiam e e k spansijos procese
jie nuspėjo pačią pavojingiausią tendenciją iš visų, būdingų
kapitalizmui ir žinomų nuo seniau, — tendenciją, vedančią į
karą.
* W e d o n ' t u i a n t to J i g h i , b ū t b y j i n g o i f w e d o ,
W e ' u e g o t t h e s h i p s , į v e ' u e g o t t h e m e n , w e ' v e g o t t h e m o n e y to o!
KARA LIEN ĖS VIK TO R IJO S PASAULIS 215
P irm a sis žmogus, suform ula vęs tokį kaltinim ą, buvo švel
n a u s b ūdo eretikas, jo paties žodžiais taria nt, “Midlando* vi
dutinio dydžio miesto viduriniosios klasės viduriniojo s lu o k s
nio” p ro d u k ta s . J o h n a s A. Hobsonas buvo tra p u s žemo ūgio
vyras, nuolat s u sir ū p in ę s savo sveikata ir k a n k in a m a s m ik
čiojimo, k uris ypač nervindavo j} p askaitų metu. J i s gimė 1858
me ta is ir universitetinei karje rai rengėsi Oxforde; iš visko, ką
mes žinome apie jo kilmę ir asmenj (o žinome ne tiek daug,
nes šis drovus ir u ž d a r a s žmogus mokėdavo sėkmingai iš
vengti a p ra šy m ų Who's Who žinynuose), ja m buvo lemta augti
uždaroje beveidėje anglų privatinėje mokykloje.
Bet atsitiko du dalykai. J i s perskaitė Ruskino, britų k riti
ko ir eseisto, da rb u s , k u ria is šis išjuokė karalienės Viktorijos
laikų bu rž u a zin iu s k a nonus, šlovinančius piniginę vertę, ir
ku ris paskelbė: “T u rta s yra gyvenimas!” Iš Ruskin o H obsonas
perėm ė idėją apie ekonomik os te oriją kaip daugia u h u m a n ita
rini, o ne bejau sm į mokslą , ir liovėsi tobulinęs orto doksin į
mokymą, im d a m a sis skelbti dorybes pasaulio, ku ria m e koo
peruoto d a rb o gildijos žmogaus asmenybę vertins labiau nei
algų ir pelnų pasaulis. Mano schema, tvirtino H obsonas, yra
“tokia p a t neabejotina, kaip Euklido geometrijos teorema".
Kaip u topistas jis galėjo tikėtis pripažin im o, anglai mėgsta
e ksc e ntriku s. Bet jis buvo eretikas, tradic ijų laužytojas ir to
dėl e konom ik os m oksle tapo parijum. A tsitik tinum as suvedė
jį su asm eniu , v a rdu A. F. Mummery, n e p rik la u som u m ąstyto
ju , sėkm ės lydimu verslininku ir be baimiu a lp in is tu (1895
m eta is jis p asitik o savo mirtį Nanga Parbato viršūnėse). “Ma
no be n dra v im a s su juo, nereikia nė aiškinti, — ra šė H ob so
nas, — vyko ne tose fizinėse au kštu m o se. Bet ja m pa klu so ir
pro to a u k š tu m o s ...” Mummery m ąstė apie prie žastis, dėl k u
rių vyksta periodiški ūkio veiklos nuosm uk iai, kamavę verslo
* M i d l a n d s — V i d u r i o A n g li j o s d a l i s , a p i m a n t i k e l e t ą g r a f y s č i ų ir p a s i
žym inti p erd irb a m o sio s p ra m o n ės su sitelk im u .
216 VI I S KYRI US
žmones ja u nuo aštuonioliktojo šimtmečio pradžios, ir apie jų

kilmę turėjo vieną idėją, kurią, anot Hobsono, universitetų
šulai laikė “pagrįsta tiek, kiek pagrįsti ba ndymai įrodyti Že
mės plokštumą". Mat Mummery, įsidėmėjęs, ką sakė Malthu
sas, manė, jog krizių priežastis glūdi per dideliuose ta u p y m o
mastuose, c hroniškam e ūkio siste mos nesugebėjime p e rk a
mąją galią paskirstyti taip, kad būtų n u p irk tas visas jo s s u
ku rta s p roduktas.
Iš p radžių Hobsonas prieštaravo, bet vėliau įsitikino, kad
Mummery teisus. Dviese jie p arašė Pr am onė s fiz io lo g iją (The
Physiology o flndustr y), išdėstydami savo ere tiškąją mintį, kad
ta upymas gali sugriauti gerovę. Šito oficialiajam pasauliui ja u
buvo per daug. Argi visi didieji ekonomistai, p ra d e d a n t Smi-
thu, neakcentuodavo, kad ta upymas tėra viena auksinės m o
netos, vadinamos kaupim u, pusė? Argi kiekvienas taupymo
ak tas a uto m atiškai nepadidina visuminio kapitalo, ku ris n a u
doja mas kurti žmonėms darbo vietas? Sakyti, kad ta upymas
gali sukelti nedarbą, reiškė ne tik grynų gryniausią nesąmonę,
bet ir kategorišką prie šišku m ą vienam iš socialinio stabilumo
kertinių a km enų — taupumui. Ekonom ikos pasau lis s u k r ė s
tas: Londono universiteto vakariniai ku rsa i nusprend žia, kad
jie gali apsieiti be p. Hobsono; Labdaros organizacijų draugija
atša uk ia kvietimą pašnekesiui. M okslininkas buvo ta pęs ere
tiku, d a b ar prieš savo valią eretikas tapo tremtiniu.
Visa tai, atrodytų, menkai siejasi su imperializmo p ro ble
ma. Bet idėjos klaidžioja vingiuotais keliais. Ištrem tas iš r e s
pektabiliojo pasaulio Hobsonas p asu ko socialinės kritikos ke
liu ir kaip socialinis kritikas d ab ar atkreipė dėmesį į didžiąją
to meto politinę p r o b le m ą — Afriką.
Afrikos proble mos atsiradim as buvo sudėtingas ir j a u d i
nantis. Tenai, Transvaalio krašte, 1836 metais ola ndų p e rs i
kėlėliai įkūrė savo nep riklau som as valstybes, vieningas “kaf-
ru s čaižančių, Bibliją s k aitan čių ” ferm erių bendru om enes. J ų
p a sirin kta s k ra š tas buvo ne tik erdvus, saulė ta s ir prielank us
KARALIENĖS VI KT ORI JOS PASAULIS 217
žmogui, bet ir tu rto Jame buvo daugiau, nei galėjai regėti. 1869
metais a tra sti deimantai; 1885 metais — auksas. Per keletą
metų ram i ja učių tra u k ia m ų važių žinginė atsikėlėlių gyven
vietėse išvirto į bep rotišk ą spekuliuotojų ben drijos šėlsmą.
Scenoje pasirodė Cecilis Rhodesas su geležinkelių ir fa brikų
projektais; pam išim o priepuolyje jis palaimino įsiveržimą į
Transvaalį, ir ilgai kaitusi įtampa ta rp anglų ir ola ndų s u tr a u
kė saitus. Prasidėjo b ū rų karas.
H obsonas jau buvo išvykęs į Afriką. Šis “baik ščiausias iš
visų Dievo tvarinių", kaip pats save vadino, keliavo po Capc-
towną ir Jo han n e s b u rg ą , kalbėjosi su Krugeriu ir Sm utsu, o
galiausiai papietavo su pačiu Rhodesu jo įsiveržimo į T ransv a
alį iš vakarėse. Rhodesas buvo sudėtinga ir kom plikuota a s
menybė. Vienas žurnalistas pacitavo, ką jis kalbėjo dveji m e
tai iki Afrikos avantiūros.
“Vakar buvau Londono East Ende, dalyvavau bedarb ių m i
tinge. Kla usiausi maištingų kalbų, kurios buvo tik ras š a u k s
m as “duonos", “d u o n o s ”, “duonos", ir grįž dam as namo s v ars
čiau, ką matęs... Mano puoselėjama idėja iš sp r ę s tų socialines
proble mas; tai yra, n orėdam i apsaugoti 40 000 000 Jungtinės
Karalystės gyventojų nuo kruvino pilietinio karo, mes, koloni
jų pareigūnai, privalome užimti naujų žemių, kad jose į k u r
dintume perte klinius gyventojus, a p sirūpin tum e naujomis r in
komis jų fabrikuose ir kasyklose gam in am om s prekėms. Aš
visada sakia u ir sak a u — imperija yra būd a s sp rę sti duonos ir
sviesto kla usimą."
Mes nežinome, ar tokį pat požiūrį jis dėstė ir Hobsonui,
tikėtina, kad taip ir buvo. Bet reikalo esm ės tai nekeičia. Nes
tai, ką Hobsonas pamatė Afrikoje, netikėčiausiu b ūd u d e rin o
si su ekonomine erezija, kuria jis ir Mummery tikėjo: per di
delio ta upymo teorija.
J is grįžo į Britaniją rašyti apie šovinizmą ir k a rą Afrikoje
ir 1902 meta is pateikė pasauliui knygą, kurioje Afrikos įs p ū
džiai ke istai persipynė su jo ere tiškomis pažiūromis .
218 VII SKYRIUS
Knyga vadinosi Im pe ria lizm a s (Im p e rla lism ); tai — tri u š

kin antis kūrinys. J a m e sutelkta galingiausia ir negailestin
giausia kritika, kokia tik kada nors buvo nu k re ip ta p rieš pe l
no sistem ą. Blogiausia, ką apie tokią siste m ą tvirtino
Marxas, — kad ji sunaik in s save; H obsonas teigė, kad ji gali
sunaik inti ir pasaulį. Imperializmo procesą jis regėjo kaip ne
įveikiamą ir nepaliaujam ą kapitalizmo tendenciją gelbėtis nuo
paties su sik u rto s dilemos, kaip tendenciją, būtinai re ika la u
jančią tarp tautin ių prekybinių užkaria vim ų ir dėl to neišven
giamai su savim nešančią karo riziką. Niekada d a r k apitaliz
mui nebuvo paskelbtas toks esm ingas moralinis kaltin am asis
aktas.
Kokia buvo Hobsono kaltinim ų esmė?

Dėl n uasm en into pobūdžio ir negailestingų išvadų jo arg u
mentai rodėsi beveik m arksistin iai (nors H obsonas nejautė
jokio s sim patijo s nei m ark s istam s , nei jų tikslams). J a is b u
vo teigiama, kad ka pitalizmas su sid ū rė su n e išsp rend žiam ais
vidaus s u n k u m ais ir kad į im perializmą yra priverstas p a s u k
ti ne tiek geisdam as daugiau užkaria uti, kiek dėl to, kad a p
skritai išliktų kaip ekonominė sistema.
Kapitalizmo vidaus proble ma, kuria i praeityje tekdavo ste
bėtinai mažai dėmesio — tai kapitalizmo suk eliam a s nelygus
turto paskir sty m as. Pelno siste mos funkcionavimas, labai daž
nai pasir eikšdavęs kaip iš kreip ta s tu rto p a skirstym as, ilgai
buvo vien moralinio susirū pinim o dalykas, ir H obsonui buvo
palikta nurodyti e ko n om ine s jo pa sekm es.
Tos jo įvardintos pasekm ės nuste bino visus. Paja mų nely
gybė vedė | keisčia usią dilemą — į pa ra d o k sa lią padėtį, dėl
kurio s nei turtingieji, nei skurd žiai negalėjo vartoti p a k a n k a
mai prekių. Skurdžia i negalėjo dėl to, kad jų p ajam os buvo
per m enkos, o turtingieji — kad paja m os per didelės! Kitaip
tariant, sakė Hobsonas, kad rink a b ū tų s u balan suo ta, šalies
ūkis turi suvartoti viską, ką pagam ina: kiekviena prekė turi
KARALIENĖS VI KT OR IJO S PASAULIS 219
turėti pirkėją. Taigi jei skurstantieji negali n u sip irk ti nieko

daugiau už bū tinia usia s prekes, kas n u p irk s visa kita? Savai
me aišku, turtingieji. Bet, nesto kodami pinigų, turtingieji sto
koja fizinių galimybių vartoti tokiu mastu: žmogus su milijono
dolerių paja momis tu rėtų suvartoti p rekių tūkstantį kartų d a u
giau, negu jų suvartoja žmogus, k uris išla idoms tegali skirti
tūkstantį dolerių.
Nelygaus tu rto pa skir sty m o pasekm ė — turtingieji p riv ers
ti taupyti. J ie ta upo ne tik todėl, kad daugelis jų to nori, bet
todėl, kad netu ri kitos iš e itie s —j ų paja m os pap ra sč ia usiai
per didelės lyginant su galimybe vartoti.
Šis ta upym as ir kėlė rūpestį. Kad ekonomika būtų a p s a u
gota nuo pražūtingų pasekmių, ku ria s sukeltų n e p ak a n k a m a
perkamoji galia, m echanišką turtingojo visuomenės sluoksnio
ta upymą reikėjo padaryti naudingą. Bet čia ir kyla kla usim as —
kaip pa naudoti tokia s s an ta u pa s. Klasikinis a tsak ym as teigė,
kad jas reikia investuoti — statyti d a r daugiau fabrikų bei ga
minti d a r daugiau pro dukcijos ir tokiu būdu pasiekti da r a u k
štesnį gamybos masto bei produktyvumo lygį: Sm ith as, R ič ar
do, Millis, visi didieji ekonomistai, būte nt taip ir spren dė šią
problemą. Bet Hobsonas čia matė kliūtį. Jei d augum a žmonių
Jau d abar vargiai beišgali nupirkti visas J rin k ą iš m estas p r e
kes, nes jų paja m os per mažos, tai kaip, kla usė jis, nuovokus
kapitalistas gali investuoti į įrengimus, kurie sviestų į p e r
kra u tą rin k ą dar daugiau prekių ? Ką galima laimėti, leiskite
pakla usti, p an au d o ju s s an ta u p a s da r vienam avalynės fa bri
kui, jei rin ka ja u ir taip užtvindyta bata is virš įperkam o kie
kio? Ir ką reikia daryti?
Hobsono a tsakym as buvo velniškai tikslus. Mechaniškai
su sid a riu s io s turtingųjų san ta u po s turi būti investuotos taip,
kad, tebepriklausydam os jiems, nedid in tų pro du kcijos p a s iū
los k ra što ūkyje. J o s galėtų būti investuojamos užjūryje.
Tai ir yra imperializmo genezė. “Didieji p ra m o n ė s šulai, —
rašė Hobsonas, — stengiasi išplėsti kanalus, kad jų perte kli
nis tu rtas nute kėtų į užsienio rin k a s ir jų užsienio investici
220 VII SKYRIUS
jom s, o tai sum ažin tų nam uose nesuvartojam as p rek es ir k a

pitalą".
Pasekm ės čia pražūtingos. Nes toli gražu ne viena valstybė
užjūriu osn a siunčia savo perteklinę produkciją. Visos valsty
bės pla ukia vienoje valtyje. Tad šitaip p ra s id ed a pasaulio d a
lybų lenktynės — kiekviena valstybė saviems investuotoja ms
bando atitverti tu rtin gia usia s ir pelningiausias, kokia s tik gali
užgrobti, rin kas. Šitaip Afrika tam pa milžiniška rin k a (ir pi
gių žaliavų šaltiniu), kuria i lemta būti padalinta i tarp Angli
jos, Vokietijos, Italijos, Belgijos kapitalistų; Azija virsta t u r
tingu pyragu, ra ik om u japonų, ru s ų ir olandų. Indija p a sida ro
prekių iškrovimo aikštele Britanijos pramonei, o Kinija ta m
pa tokia pat Indija Japonijai.
Šitaip im perializmas tiesia kelią k a ra n — ne per n u tr ū k t
galviškas avantiū ras ar kla sikų p lu n k sno s vertas tragedijas, o
niekingu būdu, kuriu o kapitalistinės valstybės varžosi tarp
savęs dėl nepanaudoto turto realizavimo rinkų. Banalesnę prie
žastį pralieti k raują s u n ku ir sugalvoti.
Savaime aišku, tokia prie vartos ir kovos teorija susilaukė
ne itin daug pritarim ų oficialiajame ekonomistų pasaulyje. Buvo
teigiama, kad Hobsonas “suvelia ekonomikos teoriją su p a š a
liniais dalykais", o kadangi tie “pašalinia i dalykai” m alo nu m ų
besivaikančiam pasauliui vargiai ką reiškė, tai oficialusis p a
saulis imperializmo teoriją laikė tiesiog blogų m a n ie rų de
m onstravim u, o to visada gali tikėtis iš žmogaus, kurio ekono
m ikos m okymas atmeta tokias sveikam protui akivaizdžias
tiesas kaip visuomeninis taupum o n audin gum as.
Šitą d o ktrin ą rūpestingai stengėsi apeiti tie, kurie galėjo ją
protingai, tegu ir kritiškai, įvertinti, už ta t su atlapa širdim i
priėmė kitas neoficialaus pasaulio b ūrys — m a rk sistai. Paga
liau pati idėja ir nebuvo visai originalus Hobsono kūrinys, jos
varian tus ja u buvo paskelbę vokiečių ekonom istas Rodbertu-
sas bei Rosa Luxemburg, liepsninga vokiečių revoliucionierė.
Tačiau Hobsono analizė buvo platesnė ir gilesnė, o oficialiojo

je m a rk s istų doktrinoje ją įkurdino ne kas kitas, kaip jų v ado
vaujantysis teoretikas — tremtinys, vardu Vla dim iras Iljičius
Uljanovas, geriau žinomas kaip Leninas.
Čia Hobsono teorija kiek pasikeitusi. H obsonas narpliojo
kla usimą, kodėl kapitalistinės valstybės taip godžiai ieško k o
lonijų, n o rs iki tol dešim tm ečia is buvo jo m s abejingos. Hob
sono imperializmo teorija nebuvo dogma, o Juo la bia u “geleži
niais” argum entais šarvuota absoliučiai neišvengiamo karo
pranašystė . Iš tik rųjų ji reiškė viltj, kad besivarž ą im periali
stinės šalys sugebės susitarti, kaip galutinai įs ik urd inti p a
saulyje ir taikiai koegzistuoti pagal principą “gyvenk ir leisk
gyventi k itie m s”.
Tuo ta rp u m a rksistinia m e mokyme ši te orija įgavo daug
grė smingesnį ir fata liškesnį toną. Imperializmo do k trin a buvo
ne tik įm ontu ota kaip p askutinysis akm uo ekonominėje m a r
ksizmo arkoje, bet ir išplėsta už Hobsono sute iktų ja i rėm ų
tiek, kad paaiškintų visą nūdienio kapitalizmo socialini t u r i
ni. Ir koks š iu rp u s vaizdas iškilo prieš akis!
Im perializmas, aukščia usioji kapitalizmo vystymosi s ta d i

ja, ne p a p r a s ta i padidina pasaulio ūkio gamybines jėgas,
pertv arko visą pasaulį pagal savo paties pavidalą ir įtr a u
kia visas kolonijas, visas rases, visas ta uta s į finansinio
kapitalo išnaudojim o sferą. Tuo pat metu monopolinė k a
pitalo forma vis didesniu m astu ugdo para zitinio išsigimi
mo ir puvimo ele mentus... Im perializmas su k a u p ia n e a p
s a k o m u s tu rt u s iš milžin iš kų viršpeln ių , k u riu o s jis
iš sp a u dž ia iš milijonų d a rbinin kų ir valstiečių kolonijose.
Šio proceso metu im perializmas s u k u ria pūvančios, p a r a
zitiškai išsigimstančios rantjė valstybės tipą ir ištisą p a r a
zitų slu oksnj, k uris gyvena iš kupo nų karpymo. Im periali
zmo epocha, už baigdama socializmo m ate ria linių priela idų
(gamybos prie m onių koncentracijos, darbo suvisuomeni-
222 VII SKYRIUS
nim o gigantiškais m astais , stiprėja nčių d a rb in in k ų orga

nizacijų) kūrim o procesą, tuo pat metu a štr in a prie šta ra v i
m u s ta rp “didžiųjų galybių” ir provokuoja ka ru s , kurie s u
ard o vieningą pa sa u lio ūkį. Todėl im p e ria liz m a s yra
pūvantis, m iršta n tis kapitalizmas. J i s yra p askutinio ji k a
pitalizmo viso vystymosi stadija; jis yra pasaulin ės sociali
stinės revoliucijos pradžia .
Šio teksto a uto rius — Bucharinas; ra šym o aplinkybės —

Trečia sis internacionalas; data — 1929 metai. N epais ant a u
to riaus, aplinkybių ir datos, girdime Lenino ba lsą. O kas dar
nemalonia u, — Lenino koncepcija apie niokoja ntį ir s u n a ik i
n a m ą kapitalizmą, viduje pūvantį, o išorėje g ro buonišką, — ir
d abar te bėra oficialusis Sovietų aiškinim as apie pasaulį, k u
riam e visi mes gyvename.
Pats im perializmo fakta s nekelia jokių abejonių. Bet ku ris

žmogus, susipažinęs su devynioliktojo am žia us pabaigos ir
dvidešimtojo pradžio s istorija, sugebės išskir ti plėšimo, te ri
torijų didinim o ir kolonijų prie sp au d o s laikota rpį, kurį iš
duodanti gija tęsiasi per begalinius tarptautin io nepasitikėji
mo suk eltus incidentus, antagonizm ą ir k a rus. D abar Pirmąjį
pasaulinį k a rą nebemadinga laikyti “grynai" im perialistiniu s u
s irėm im u, užtat nekyla abejonių, jog im perialistinis grumdy-
m asis dėl geresnės padėties daug prisidėjo, kad jis įsilie psno
tų.
Užkariavimai ir kolonijos žinomi nuo senovės Egipto laikų
ir, kaip jau m ū s ų laikais parodė Rusijos įsiveržimas į Vengri
ją, Čekoslovakiją ir Afganistaną, jie tebevyksta ir toliau, ne
svarbu, ar egzistuoja ka pitalizmas, kuriuo galima būtų visa
tai pateisinti, a r jo apskritai nėra. Tuo ta rp u kla u sim as, kurį
m um s iškelia imperializmo e ko n om in ė teorija, yra to ks — ar
pask utinių jų penkia dešim ties metų užkaria vim ai buvo g rin
džiami kokiais kitais motyvais, palyginus su užkaria vim ais,
K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S P ASA UL IS 223
įvykdytais a nk sčiau a rb a galimais ateity. N esunku s u p ra sti,

kai valdžios tro k š ta din astin ė valstybė. Im perializmo atveju
m u m s reik ia nustatyti, a r gerokai n u a sm e n in to s rin ko s ūkio
jėgos gali atvesti prie tokių pačių pasekmių .
Kolonijinės siste m os šalinin kai tvirtina, ka d negali. 1868
metais B ism arckas rašė: “Visa nauda, ku rią neva gaunanti m et
ropolija, yra beveik vienos iliuzijos. Anglija ja u ats isako savo
kolonijinės politikos: ji nustatė, k ad jai tai per b r a n g u ”. Bis-
m arck o p a s ta b a s kartojo ir kiti siste m os gynėjai: jie p a b rė ž
davo, kad kolonijos “n e ap s im o k a ”, kad didžiosios valstybės
kolonizacijos ėmėsi ne laisva valia, bet buvo priv ersto s tai
daryti dėl civilizacijos misijos pasaulyje, kad kolonijos laim ė
jo daugiau negu metropolijos, ir taip toliau.
Bet visi jie nutylėjo esmę. Taip, kai kurios kolonijos n e a p
s im o k ė jo — 1865 meta is Bendruom enės rū m ų k omiteta s fak
tiškai re kom endavo atsisakyti visų Britanijos valdų, iš sky ru s
teritorijas Afrikos v a k arų pakrantė je, dėl to, kad tai labai n e
pelninga. Gerai, ta rkim e, visos kolonijos nedavė pelno, užtat
kai kurios jų m etropolijas turtino pasakišk ai: pavyzdžiui, a r
bato s pla nta cijos Ceilone re k ord iniais meta is teikdavo 50 p r o
centų dividendų nuo investuoto kapitalo. Tarkim e, visa p r a
monė netu rėjo sau nau d o s iš užsienio rin kų, užtat ka i kurios
svarbios šak o s vargiai a r beišliktų, Jei tų rin k ų nebūtų; k la si
kinis pavyzdys šiu o atveju yra b ritų m edvilnės p ra m o n ė s
priklausom yb ė nuo Indijos rinkos. Ir a p sk rita i visai Anglijai
užsienio investicijos buvo neabejotinai pelninga rin k a s a n ta u
pom s: ta rp 1870 ir 1914 metų p u s ė Anglijos s a n ta u p ų buvo
investuota užsienyje, ir dividendų bei p a lū k a n ų s ra u ta s iš už
sienio investicijų s u d a r ė 10 procentų Brita nijos nacionalinių
pajamų.
Be abejonės, grynai ekonominiai motyvai čia buvo p e rsipy
nę su daugybe kitokių, todėl imperializmo e konom in ės n a u
dos m echanizm as nebuvo toks p a p ra sta s , kokį jį pateikė Hob
so nas. Bet a p sk r ita i vargu a r ra s tu m bent vieną E u r o p o s
224 VI I SK YR IU S
valstybių brovim osi į Afriką ir Aziją paaiškin im ą, k u ris n e p a

žymėtų ekonomin ės naudos. Pavyzdžiui, didžiulių planta cijų
Javoje ir Sum atroje ūkis ola ndų kapitalui suteikė gyvybiškai
s varbių pelningų investicijų galimybę; Malajos atveju n e p a
p ra s tai pelningos ir pigios žaliavos gara nta vo Džonui Buliui
pelningą ta rp ta utinę monopoliją; Vidurinieji Rytai reiš kė naf
tą ir strate giškai svarbią laivybos Suezo kanalu kontrolę. “Ko
stinga m ū s ų ūkio šakom s,... ko stinga Joms vis labia u ir la
biau, tai r in k o s ”, — kalbėjo vienas Prancūzijos m in is tra s 1885
metais, o 1926 metais dr. Schachtas, tada Vokietijos Reichs-
ba nko prezid enta s, pareiškė: “Kova už žaliavas vaidina s v a r
bia usią vaidmenį pasaulio politikoje, net didesnį negu prie š
karą. Vienintelė Vokietijos išeitis — įsigyti savų kolonijų". įvai
riose šalyse motyvai galėjo skirtis, bet visi jie turėjo b e n d rą —
ekonominės n a ud os vardiklį.
Ar tai reiškia , kad im perializmas iš tiesų n e atsk iriam a k a

pitalizmo dalis? Atsakyti nėra p a p ra sta . Kapitalizmas nuo pat
ankstyvųjų savo dienų tikrai buvo ek sp a n sinė siste ma, k urio s
varomoji jėga — pasta ngos kaupti vis daugiau ir daugiau k a p i
talo. Todėl nuo pat p radžių matome, kad kapitalistinės firmos
į užsienio k ra š tu s dairėsi ir dėl rin kų, ir dėl pigių žaliavų;
taip pat svarbu ir tai, kad kapitalistinių šalių vyriausybės p a
pra stai remdavo ir gindavo savo privačius verslininkus tuose
užjūrio žygiuose.
Toks gerokai im perialistinis sce na rijus neturėtų kelti abe
jonių. B e t } šį kapitalistinės ekspan sijos procesą mes ėmėmės
pažvelgti truputį kitu, nei Hobsonas ar Leninas, aspektu . Ne
atrodytų, kad varomoji jėga gali būti n am uose n e su na ud otų
s a n ta u p ų gausėjimas, re ik ala uja ntis investuoti užsienyje. J a u
greičiau pagrin din is varom asis mechaniz m as yra n e p a p r a s ta s
kapitalistinis gamybos organizavimas, gebantis išstum ti kitus
b ū d u s ir įs ik urti nekapitalistinėje aplinkoje. Tikrai, kažką tu
ri tasai technologijų pasirin kim as, efektyvumas, pats k apitali
K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S P AS AU LI S 225
stinio gamybos būd o din am iz m as, dėl ko šios siste m os e k s

pansija ta m p a “n e su la ik o m a ”.
Todėl šia ndien im peria lizm ą mes linkę laikyti k apitalo in
ternac ionalizacijos dalimi, procesu, k u ris prasidėjo net a n k s
čiau, nei galutinai susiform avo kapitalizmas, ir ku ris d a r ir
d a b a r nesustoję s. Bet reikia griežtai skirti įvairių epochų in
ternacionalizacijos procesą. Imperializmas, k u ris daug “n u s i
peln ė”, kad kiltų Pirm a sis pasaulinis k a ra s, nebuvo vien ir tik
ka p italistinių gamybos b ū d ų perkėlim as į Afriką, Aziją ir Lo
tynų Ameriką. Buvo, s u p ra n ta m a , ir tai, plius atviras politinis
k išim asis, b a isu s išnaudojim as, karinė jėga ir vis uotinis nesi
skaitym as su neturtingesnių ta utų inte resais. N esunku matyti
faktą, kad devynioliktojo šimtmečio pabaigoje—dvidešimtojo
pradžioje Anglijos kapitalas Indijoje buvo investuojam as ir s k ir
sto m a s d augiausia pagal Anglijos poreik iu s, o ne pagal Indi
jos reikmes. Belgų Kongo a rb a ola ndų Indijos atvejais žodį
“da ug ia u sia ” reik ėtų keisti žodžiu “iš tisai”.
Tam tik ra šio senojo imperializmo dalis išlieka ir dabar,
no rs išoriškai jis reiš kia si kitaip. Antrasis p a sa ulin is k a ra s
ap sk rita i p a d a r ė galą kolonijiniam s santy kiam s, leidusiem s
egzistuoti senaja m ekonominia m viešpatavimui. Ten, ku r prieš
k a rą buvo vien bebalsės kolonijos, po k a ro s u sik ū r ė n e p ri
kla u so m os valstybės; ir no rs daugelis tų valstybių buvo (ir
tebėra) nualinto s ir silpnos, jų valstybinis s ta tu sa s nebelei
džia Europ os valstybėm s nevaržomai ten viešpatauti, ką jo s
ra m ia u s iai darė pirmojoje šio šimtmečio pusėje.
Kiek kitaip padėtis klostėsi J u n g tinių Valstijų atveju. Čia
karin ė jėga prieš neišsivysčiusias šalis buvo p a n au d o ta daug
k a rtų ir po k aro — prieš Kubą, Vietnamą ir Nikaragvą, jei im
tume tik p a sk u tin iu o siu s atvejus, — dėl ko Ju n g tin ė s Valsti
jos paveldėjo nepavydėtiną pagrin din ės pasaulio im pe ria listi
nės valstybės titulą. Bet motyvai, p a sk a tin ę m ū s ų
im peria listines avantiū ras, — ne tie, dėl ku rių devynioliktame
šimtmetyje j ū r ų pėstininkai būdavo siunčiami į b a n a n ų r e s
226 V II SK YR IUS
pub lika s ar k a ro laivai į Kiniją. Mes gynėme ne Amerikos n u o

savybę, bet A merikos ideologiją. Panašia i kaip anglai P r a n c ū
zų revoliucijos metais, m ū s ų vyriausybė pajuto grėsmę galin
gos revoliucinės jėgos — p a sa ulin io ko m u niz m o , kurio
tikėtiniausiais re k rū ta is , atrodo, galėjo tapti silpnos ir n e sta
bilios Trečiojo pasaulio valstybės. Kaip tik dėl to mes reaguo
davome beveik į kiekvieną socializmo tendenciją tose valsty
bėse, laikydami ją užsienio jėgų va ldomo kom unistinio režimo
pradžia , ir rėmėme kiekvieną reakcingą vyriausybę tuose k r a š
tu ose kaip tos pačios kovos prieš ko m u niz m ą dalį.
Kuo baigsis ši, gynyba pagrįsta, bet į puolim ą o rie ntu ota
politika, matysim e ateityje. Galbūt Ju n g tin ė s Valstijos suge
bės išlaikyti kapitalizmui saugų pasaulį, priv e rs d a m o s socia
listines vyriausybes, s u sid a ra n č ia s mažai išsivysčiusiame p a
saulyje, pačias galynėtis su savo e konom iniais ir k ariniais
su n k u m ais. Gali būti, kad tokia politika baigsis m ū s ų pačių
rezignacija ir demoralizavimus!. Tačiau kokios b e b ūtų p a s e k
mės, šis imperializmo a sp e k ta s p a n a š u s veikiau į proble mą,
kaip apsaugoti didžiąją karalystę nuo išorės įta kų (problemą,
žinomą nuo senovės Kinijos ar Romos laikų), negu į tiesioginę
verslo firmų p a ra m ą , k u ri pra ė jusiam e šim tm ety buvo nesle
p iam a im perin io veržimosi p rie žastis. Kitaip ta rian t, tai grei
čiau tiesioginio politinio, o ne netiesioginio ekonominio t a r p
tautinio vie špatavimo forma.
Yra, beje, ir a n tra s — neabejotinai ekonom in is — besikei

čiančios imperializmo iš raiškos aspek tas. Tai įspūdin gas t a r p
ta utinių ko rpo racijų iškilim as, kai jo s ima veikti kaip p a grin
dinės institucijos, k u rių dėka k apitalas keliauja iš gimtinės į
užsienį.
T a rp tau tin ės k orporacijos yra milžiniš kos bendrovės, to

kios k aip IBM, General Motors, Unilever ir Royal Dutch Shell,
ku rio s gamybos arb a perd irb im o p ro c e su s išdėsto daugelyje
KARALIENĖS VIKT ORI JOS PASAULIS 227
šalių. Tokia korporacija gali siurbti naftą Viduriniuosiuose

Rytuose a rb a Afrikoje, perdirbti ją Europoje a r Amerikoje ir
pardavinėti Japonijoje; arba ji gali kasti geležies rū d ą A ustra
lijoje, lydyti ją Japonijoje ir gatavas metalo sijas gabenti }
Jun gtin es Valstijas.
T a rp tautinės korporacijos sąlygojo du pokyčius vis uotinia
me kapitalo internacionalizacijos procese. Pirma, jo s pakeitė
jo geografines kryptis. Klasikinio imperializmo laikais, kaip
ja u matėme, kapitalizmo ekspansija buvo orientuota daugiau
sia į žaliavų šaltinių arba svarbiausių prekių, tokių kaip te k s
tilė, rinkas. Tarp tautinės korporacijos nuo tokių svarbiausių
prekių p a suko prie sudėtingos technologijos, k u r jos yra p a
saulio lyderės, gaminių, pavyzdžiui, kom piu te rių ir vaistų. Re
zultata s — stebėtinai pasikeitęs išvežamo kapitalo išsid ėsty
mas. 1897 metais beveik pusė Amerikos išvežamo kapitalo
buvo investuota } plantacijų, geležinkelių bei kasyklų n u o s a
vybę. Šiandie n tose šakose m ū s ų užsienio investicijų belikę
mažiau nei penkta dalis. Tuo ta rp u didžiausioji užsienio in
vesticijų dalis perėjo } a p d irbam ąją p ram o nę ir net trys ket
virtadaliai tų investicijų pate nka j Europą, Kanadą bei kitas
išsivysčiusias kapitalistines šalis. Panašiai ir Prancūzijos, J a
ponijos, Vokietijos didžiuma užsienio investicijų su sirad o vie
tą išsivysčiusiame pasaulyje (tarp jų Ju ng tinėse Valstijose), o
ne buvusiose m ū s ų planetos kolonijinėse dalyse.
Antroji ekonominė ta rptau tinių korporacijų gausėjimo p a
sekmė yra jų n e p ap ras ta s gebėjimas sudėtingą technologiją
derinti su pigiu ir primityviu darbu. Nejtikėtinai sudėtingi m e
chanizmai, k urių gamyba remiasi modernioji ekonomika, —
pavyzdžiui, k o m p iute rių dalys a rb a televizijos a p a r a t ū r o s
komplektai, — gali būti gaminami pasaulio honkonguose, pie
tų korėjose arba ta ilanduose, n audoja nt itin sudėtingas m a š i
nas, valdomas ką tik ryžių la ukus palikusių vyrų ir moterų.
Imperializmo požiūriu tokie rezultatai tiesiog stulbinantys. Dėl
pajėgumo ištisus gamybos procesus perkelti j tuos pasaulio
228 VI I SKYRI US
kra štus, kurie d ar vakar buvo agrariniai, neregėtu m astu ėmė

sektis eksportuoti socialinius kapitalizmo institutus. Kaip m a
tėme ankstesniu ose skyriuose, patys gamybos veiksniai a tsi
ra do iš ikikapitalistinių socialinių s tru k tū rų didžiosios eko
nom in ės revoliucijos metu, lygiai taip m ū s ų laikais nauja
ekonominė revoliucija rink os ūkį atn eša J tuos regionus, k u
rie anksčia u pasaulio ekonomikoje buvo pasyvūs. Šiuo a sp e k
tu da bartinis imperializmas yra didžiulė jėga, įkvepianti k a p i
talizmui gyvybę kitose pasaulio dalyse.
Tuo pat metu naujasis im perializmas labai s u stip rin o kon
kurenciją išsivysčiusiose kapitalistinės siste m os "gimtinėse”.
Tai kilo ne tik dėl nacionalinių rin kų persipynim o, apie ką ja u
kalbėjome, bet ir dėl to, jog ta rptautinių korporacijų gamybos
filialai menkai išsivysčiusiuose regionuose gali tiekti “gimto
s io m s ” šalims mažų gamybos kaštų prekes. Niekas geriau už
J ungtines Valstijas nežino, kad Hongkonge ar Taivanyje paga
minti televizoriai, Pietų Korėjoje pagam inti ar Meksikoje s u
rinkti automobiliai gali būti pa rd uo da m i da ug lengviau už to
kią pat produkciją, pagamintą Kalifornijoje arba vidurio vakarų
valstijose.
Dar per anksti pra na ša uti šio gamybos internacionalizavi-
mo ir konkure ncijos stiprėjimo pasekm es. Neabejotina tik tai,
kad mes jud a m e globalinio ūkio kryptimi, kai naujo ms, p a
saulio m astu iškeroju siom s firmoms nelengva egzistuoti likus
senoms valstybių sienom s ir teisėms. Apsvarstę im perializmo
problemą, turė sim e padaryti kiek iron išką išvadą, kad proce
sas, kuriu o buvo siekta sumažinti kapitalui d a ro m ą s p a u d i
mą, baigėsi tuo, jog tas spau dim as d ar padidėjo.
Hobsonas mirė 1940 metais; Londono Tim es nuosaik iame

nekrologe teisingai pažymėjo tiek jo p ra n a šiš k a s idėjas, tiek
visuotinio pripažinim o stoką.
J is iš tiesų liko nepripažinta s. G arsiausias karalienės Vik
torijos laikų ekonomis tas buvo visiškai kitoks nei Hobsonas:
tai buvo Alfredas Marshallas — toks pat logiškas, n uo saiku s

ir “oficialus", koks Hobsonas buvo intuityvus, kra š tu tin iš k as
ir, jei galima pasakyti, niekieno neįgaliotas. Bet visai logiška
šią kelionę per šešėlinius nekonvencionalaus pasaulio regio
nus baigti grįžimu į karalienės Viktorijos laikų dienos šviesą.
Toje šviesoje dirbą ekonomistai galėjo nepastebėti nerim ą ke
liančių požymių, pakliuvusių labiau rizikuoti linkusių tyrinė
tojų akiratin, bet jie atliko vieną darbą, kurio n e pad arė ereti
kai: jie mokė savąjį — ir net m ūsiškį — pasaulį teorijos apie
ekonomiką.
Vien pažvelgę į Marshallo p ortretą regime mokytojo stere
otipą: žili ūsai, žili skysti plaukai, geros šviesios akys — puiki
profesoriš ka išvaizda. J a m mirus, 1924 metais, kai didžiausi
Anglijos ekonomis tai reiškė pagarbą jo atminim ui, vienas jų,
profesoriu s C. R. Fay nupiešė šį ne išdildomą kara lienės Vik
torijos epochos pro fesoriaus portretą chez lui*:
Pigou pasakė man, kad turėčiau nuvykti pasimatyti su juo

dėl disertacijos temos. Taigi vieną popietę, j a u beveik tem
stant, aš nuvykau į Balliol Croftą. “Prašom , užeikite”, —
tarė jis, skubiai įeidamas iš nedidelio k orid oria us; užlipau
p a sku i jį laiptais aukštyn. “Ar ja u turite ką p a sir in k ę s? ”, —
paklau sė jis manęs. Aš atsakia u “ne”. “Jei ne, tai kla usyki
te ",— tarė, išim d am as mažą knygą ju o da is viršeliais. J is
ėmė skaityti temų s ąrašą, prieš tai n uro dęs m an pakelti
rank ą, kai prieis prie tokios temos, kuri m an patiktų. S u
sijaudin ęs aš norėja u sustoti ja u ties p irm ąja , bet M ars
hallas nė neatkre ipė dėmesio ir skaitė toliau. Maždaug a n t
rojo puslapio viduryje jis priėjo prie “D abartinės Vokietijos
finansų kriz ė s”. Buvau praleidęs vieną va sa rą Greifswalde,
ir parodžia u, kad sutinku. "Tai ju m s visiškai netiktų ”, —
pasakė jis. Aš nutilau vėl gal penkioms m inutėm s ir, nusi-
Č i a : n u o s a v ą , j o p a l i e s (p r a n c .).
230 VI I S KYRI US
tvėręs žodžio “Argentina", a ntrąsyk daviau ženklą, dėl ko

jis sustojo. Turėjau vienintelį a rg um entą — du m ano dėdės
ten buvo lankęsi verslo reikalais. “O jū s pats tenai buvo
te?”, — paklausė jis. “Ne", — atsak iau aš, ir jis ėmė skaity
ti toliau. Po kelių ak im irk snių sustojo ir pakla usė: “Ar jau
radote patinkančią te m ą?” “Nežinau”, — pra dė ja u aš. “Nie
kas nie kada n eranda, — pasakė jis, — bet toks mano m e
todas. O da bar sakykite, ką jū s norėtu mėte nagrinėti?" Aš
iškvėpiau: “Vokietijos ir Anglijos darbo Jėgos palyginim ą”.
Vietoje atsakymo (jau buvo visiškai ta msu) jis įjungė mažą
kam barinį šviestuvą su elektros mygtuku ir ėmė vaik štin ė
ti palei lentynas, rin k d a m a s knygas anglų ir vokiečių kal
bomis — von Nostitzas, Kuhlmanas, iš viso apie trisd ešim t
knygų. “Dabar, — tarė jis, — aš paliksiu ju s susipažinti; kai
baigsite, pasignalizuokite apačion, ir Sa ra h atneš ju m s a r
batos."
Visa tai be galo tolima rietenom s dėl Afrikos, kurios ja u d i

no Hobsoną, a rb a triukšm in gom s spekuliacijoms Amerikoje,
k urio s s u d arė terpę George’o idėjoms gimti. M arshallas, kaip
ir jo am žin ink as Edgeworthas, buvo tipiš kas universiteto p r o
d ukta s. Nors jis ir buvo nuvykęs Amerikon ir net pervažiavo ją
iki San Francisco, jo gyvenimas, pažiūros — neišvengiamai ir
ekonomikos teorija — dvelkė Cam bridge’o aplinkos ramybe ir
rafinuotumu.
Ko jis vis dėlto mokė? Mes ja u pateikėm e tą žodį, išre iš
kiantį naują, karalienės Viktorijos epochos požiūrį į e konom i
ką ir d a b ar tinkantį nusakyti pagrindinį Marshallo tyrinėjimų
objektą — “pusiausvyros” terminą. Priešingai Bastiat, kuris b u
vo pasinėręs į ekonominės sofistikos iracionalumą, a rba Ge-
orge’ui, ku ris ekonom iniais pate isinimais už m a skuo ta m e gy
venime regėjo neteisybę, arba Hobsonui, kuris objektyviuose
kapitalistinės ekonomikos procesuose ieškojo slypint gria u
na nčių tendencijų, — Marshallas p irm iau sia domėjosi ekono
KARALIENĖS VI KTO RIJ OS PASAULIS 231
minio p asaulio adaptyvine ir susireguliuojančia prigimtimi.

Kaip vėliau rašė jo įžymiausias mokinys J . M. Keynesas, Mar-
shallas s u k ū rė “iš tisą Koperniko sistemą, kurioje visi e k ono
minės visatos elementai laikosi savo vietose dėl savitarpio a t
svaros ir sąveikos".
Daug kas iš tų dalykų, žinoma, buvo išaišk inta ja u a n k s
čiau. Smith as, Ričardo, Millis yra atskleidę rin ko s sistem ą
kaip labai sudėtingą ir veiksmingą m echaniz mą su g rįžtam uo
ju ryšiu. Bet ta rp be ndro vaizdo ir sm ulk ia i a p ibūd intų de ta
lių driekėsi daug neištyrinėtos teritorijos ir miglotų a išk in i
mų: M arshallo paveldėta rinkos pusiausvyros teorija k ur kas
labiau im ponavo iš toliau, negu įdėmiau į ją įsižiūrėjus. Keb
lum ų b ū ta net dėl tokių esminių dalykų, kaip, pavyzdžiui, ar
kainos atspind i prekės gamybos kaštu s, ar tos prekės s u k e
liamą pasitenkinimą, — kitaip tariant, ar deim antų kaina a u k
šta dėl to, kad juo s s u n k u rasti, ar dėl to, kad žmonės patiria
m alo nu m ą jais puošdam iesi? Gali būti, kad tokie k la usim ai
niekieno, išskyrus ekonomisto, širdie s neprivers stipria u p la k
ti, ir vis dėlto kol jie neatsakyti, s u nk u aiškiau s am p ro ta u ti
apie daugelį proble mų, kurias ekonomikos teorija užsim oju si
ištyrinėti.
Kaip tik tokių keblių ekonomikos teorijos kla usim ų ir ėmėsi
M arshallas. Savo gars iuosiuose Ekon o m ik o s teorijos p rin ci
p u o s e (Principles o j Econom ic s) jis sulydė m a tem atiškai tik s
lius sam pro ta v im u s su ramiu, laisvu, p a p ra sta is pavyzdžiais
išm argin tu ir nuostabiai aiškiu stiliumi. Net eilinis verslinin
kas galėjo s u p ra sti tokio pobūdžio ekonomik os teoriją, m at
visi sudėtingi loginiai įrodinėjimai čia sąm oningai iškelti į
n u o ro da s (dėl ko Keynesas ne visai pagarbiai pašm aik šta vo,
girdi, bet k uria m ekonomistui geriau skaityti n u o ro d a s ir ne
paisyti teksto negu atvirkščiai). Šiaip ar taip knygą lydėjo m il
žiniška sėkmė; pirm ąsyk išleista 1890 metais, ji dar ir d a b ar
tebėra re k o m en du ojam as šaltinis stu den tam s, tro kšta ntie m s
tapti ekonomistais.
232 V II SKYRI US
Ką sv arb aus įnešė Marshallas į ekonomikos teorijos kon

ceptualiąsia s vingrybes? Pagrindinis indėlis, prie kurio Mar
sh allas pats nuola to s grįždavo, buvo š i s —jis akcentavo lai
ko, kaip paties svarbiausio elemento s u s id a ra n t pusiausvyrai,
svarbą.
M arshallas pažymėjo, kad pusiausvyra savo turinį keičia
prik lauso m ai nuo to, a r ekonomikos susireguliavimo proce
sas vyksta tru m p u laikota rpiu, ar ilgu. T r u m p u la ik ota rpiu
pirkėja i ir pardavėjai susitinka ir d erasi prekyvietėse, tačiau
derybų p rocesas sukasi iš esm ės apie pastovų p rekių kiekį,
ta rkim e, apie deim antu s, kuriu os deim antų pirkliai atsivežė
savo lagaminuose. Tuo ta rp u ilgu la ik ota rpiu deim antų kiekis
nėra pastovus. Gali būti atidarytos naujos kasyklos, jei dei
m anta i pa k la u sū s; senos kasyklos gali būti uždarytos, jei p a
siūla per didelė. Taigi labai tru m p u la ik ota rpiu lemia vien
psichologiškai pa aiškin a m a s deim antų n au din gu m as (tai yra,
jų pakla usa), d aran tis b e ta rpišk iau sią poveikį jų rink os kai
nai; užtat ilgu laikotarpiu, kai vis atsinaujinantis pasiūlos s r a u
tas pris itaik o prie vartotojų poreikių, gamybos kašta i vėl įro
do savo reikšmę. Žinoma, kaštai ir na udingumas niekada negali
būti visiškai a tskirti nuo kainos susid arym o; pasiūla ir p a
klausa, kaip sakė Marshallas, yra tarsi “žirklių a šm e n ų p o ra ,’’
ir klausti, — pasiū la ar p aklau sa reguliuoja kainą, — yra taip
pat b e p ra sm išk a , kaip ir klausti, virš utinė ar apatin ė žirklių
pusė k e rpa medžiagą. Bet jei kerpa abi žirklių pusės, tai viena
iš jų , jei galėtume taip pasakyti, yra aktyvioji, o kita — p asy
vioji pusė; na udin gum o-pakla usos pusė yra aktyvioji, kai k e r
pa m a konkrečioje rinkoje per tru m p ą laikotarpį; kaštų -pasiū -
los pusė yra aktyvioji, kada kirpim as tru n k a ilgesnį laikotarpį,
per kurį gamybos m a stas ir s tru k tū ra gali būti pakeisti.
Kaip ir visais kitais atvejais, į k uriuo s M arshallas n u k re ip
davo savo analitiškąjį protą , tai buvo k elrodiška įžvalga. Bet
iš Principų sklido daugiau nei teorinė tobulybė. M arshallas
buvo ne tik nu ostabiausias prota s “oficialiajame” ekonomikos
mokslo pasaulyje, bet kartu ir labiausiai užjaučiąs protas. Nuo

š ird u s s u sir ū p in im a s d arbo varguoliais, “paniek intais s k u r
džiais", k u riu o s jis matė vykdamas į Londono lūšnynus, ir
pačia ekonomikos teorija kaip socialinės būklė s gerinimo įra n
k i u — visa tai neatskiriam ai Jausta jo knygoje. Ekonom ik os
teorija, jo su p ra tim u , — tai “tiesos atskleidimo in s tru m e n ta s ”,
ir ypatingoji tiesa, į k u rią jis kreipė in strum en tą, buvo sk u rd o
priežastys ir būdai j} šalinti.
Kodėl gi tad jis neta po tokiu reikšmingu ekonominės m in
ties istorijoje, kaip, atrodytų, jo tale nta s ir p usiausvyra ja m
tai garantavo? Atsakymas gali atrodyti ne be ironijos, bet ten
ka nurodyti būtent tą Marshallo analizės elementą, kuris yra
jo s v arbiau sia s įn ašas į ekonomikos analizę — laiko ele men
tą. Esmė čia ta, kad laikas M arshallui buvo a b s tr a k tu s laikas;
tai laikas, kurio metu m ate m atinės kreivės sklaidosi ir vėl
susieina, o teoriniai eksperim enta i gali būti d arom i ir k a rto ja
mi, bet tai ne laikas, per kurį kas no rs iš tik rųjų vyksta. Ki
taip taria nt, tai nė ra negrįžtama is torinio laiko tėkmė ir, s v a r
biausia, n ė ra tas isto rin is la ik as, k u ria m e gyveno p a ts
Marshallas. Minutėlei pagalvokite, kokiu metu jis gyveno: s m u r
tinė an tikapitalistinė Rusijos revoliucija, visą pasaulį apėm ęs
karas, pirmieji antikolonializmo dundesia i. Pagalvokite, kas
ne už ilgo laukė: kapitalizmo žlugimas didelėje E u rop os daly
je, pa sikeitęs valstybinės valdžios vaidmens suvokim as d a u
gelyje šalių, pasaulį krečią ekonomikos n u o sm u kia i J u n g tin ė
se Valstijose. Ir nei Marshallas, nei juola b jo oficialieji kolegos
negalėjo nieko esmingesnio arba ap sk ritai nieko pasakyti, kuo
čia galėtų būti naudinga ekonomikos teorija, n u m a ty d a m a ir
pa aišk in d a m a visas šias didžiules p erm ainas. N atū ra non j a -
cit š a ltu m — gamta nedaro staigių šuolių — to ks buvo Princi
p ų motto tiek jų pasku tin iajam e leidime 1920 metais, tiek ir
pirm ajam e 1890 metais. Faktas, kad istorija gali daryti s ta i
gius šuolius, kad ekonomik os pasaulis gali būti n e atsk iriam ai
susiję s su istorijos pasauliu, kad vadovėlio ilgas ir tru m p a s
234 VII SKYRIUS
laik ota rpia i yra visiškai kitoks “laikas", nei la ikas, ku rį n e p a

ilstamai tiksi visuomenės laikrodis, — visa tai buvo labai toli
nuo pusia usvyros teiginio, kurį M arshallas p a d arė savo eko
nomin ių tyrimų šerdim i. J a m negalima prie k a ištau ti už tai,
ką jis teigė, nes jis buvo nuoširdžia i atsidavęs ty rim am s ir
giliai tikėjo savo išvadomis. Bėda ta, kad nė vienas iš jo teigi
nių nesiekė labai toli.
Bet net ir šitai, žvelgiant į praeitį, galima b ūtų atleisti, jei
ne vienas dalykas. Visą tą laiką, per kurį M arshallas ir jo
kolegos tobulino savo subtilųjį pusiausvyros m echaniz mą, ke
li n e ortod ok salū s atskalū nai tvirtino, esą ne pusiausvyra, o
pokyčiai — ūm ū s pokyčiai — būdingi realiaja m p asauliui, ir
bū te nt jie turi būti ekonominių tyrimų objektas. J ų manym u,
karas, revoliucija, gamybos sm ukim as, socialiniai konfliktai —
štai pagrin din ės ekonominės analizės pro ble mos, — o ne p u
siausvyra ir dailūs susireguliavimo pro cesai stabilioje vadovė
lių visuomenėje. Bet kai tie eretikai ir diletantai atk reip ė į tai
karalienės Viktorijos epochos oficialiųjų akadem in ių slu o k s
nių dėmesį, jų įsik iš im as papiktino, jų perspėjim ai buvo ig
noruoti, o iš rekom endacijų pasišaipyta.
Oficialiosios visuomenės pasitenkinimas savimi nebuvo vien
apgailėtina laikmečio a praišk a, tai buvo did žia usio s re ikšm ės
inte lektualinė tragedija. Nes jei akademin io pasaulio atstovai
b ūtų atk reip ę dėmesį į tuos atskalūn us, jei M arshallas pasižy
mėtų nerim astingu Hobsono įžvalgumu arba Edgew orthas —
George’o socialinės neteisybės pojūčiu, didžioji dvidešimtojo
amžiaus k atastro fa galėjo ir neištikti pasaulio, visiškai nepa-
siruo šusio ra dik aliem s socialiniam s pokyčiams. Žvelgdami at
galios, mes mokomės, kad idėjų, kokios eretiškos jos bebūtų,
negalima ramia i ignoruoti — ir p irm iau sia to negali daryti tie,
k urių inte re sai yra, geriausiąją šio, taip dažnai neteisingai v a r
tojamo, žodžio prasm e, konservatyvūs.
VIII SKYRIUS
LAUKINĖ THO RSTEINO V EBLENO

VISUOMENĖ
J a u buvo praėję šim tas dvidešimt penkeri metai, kai 1776-ai-

siais iš s pau do s išėjo Tautų turtas ir, atrodė, per tą laiko ta rp s n į
didieji ekonomistai nepaliko neištyrinėję pasaulio nė vienu a s
pektu: jo didybės ir menkumo, jo naivumo ir karta is bloga
lemiančių apraišk ų, jo grandiozinių technologijos laimėjimų ir
dažnai ta rp žmogiškųjų vertybių įsigraužiančių ydų. Tačiau šis
daugialypis pasaulis su dešimtim is skirtingia usių interpretaci
jų vis dėlto turėjo vieną be nd rą savybę. Tai buvo Eu rop os p a
saulis. Kaip besikeistų jo visuomenės stru k tū ra , tai buvo vis dar
Senasis, kiek pedan tiškas pasaulis.
Todėl šį tą reiškė, kai Dickas Arkwrightas, b a rzdasku čio
mokinys, iš radęs verpimo mašiną ir nepaprastai pralobęs, virto
seru Richardu: grėsmė tra dic in ia m kilmingųjų vie špatavimui
Anglijoje buvo subtiliai pašalinta , tokius pra tu rtėliu s be išly
gų oficialiai priim an t į kilmingųjų pagal k ra u ją ir p a p ro č iu s
broliją. Tiesa, tie pratu rtėli ai atsitempdavo su savimi ir v idu
riniosios kla sės nuostatas, ir net a n tia ris to k ra tiš k ą n u s ista ty
mą, bet jie taip pat atsinešdavo ir neaiškų suvokim ą, kad vi
suomenėje egzistuoja auk šte snis slu oksnis , kurio vien turtu
pasiekti neįm anoma. Kaip liudija daugybė p ap ro čių kom edi
236 V I I I SK YR IUS
jų , vis ada buvo s k irtu m a s ta rp ala us magnato su visais jo m i

lijonais ir n u s ip irk ta garbe bei n u s k u rd u sio , ta čiau baro no
titulą paveldėjusio Jo kaimyno. Sėkmės lydim as pinigų da ry
tojas Europoje galėjo būti turtingas kaip Krezas, tačiau jo tu r
tų reputa ciją kiek menkino akivaizdus dalykas — tie turtai re iš
kė tik vieną ir jokiu bū d u ne paskutin} žingsnį visuomenės
pakopomis .
Visiškai kitokia padėtis buvo Amerikoje. Šią šalį įkūrė žmo
nės, itin priešiški skirstym uisi pagal v ardą ir kilmę, ir net jos
nacionalinė sąm onė giliai persm elkta a sm eninės ne p rik la u s o
mybės bei individualios sėkmės dvasios. Amerikoje žmogus
buvo gera s tiek, kiek jis įrodė toks esąs, ir jo pripažinim ui
patvirtinti nereikėjo jokių genealogijos specialisto paslaugų.
Todėl n o rs tam sios ir drėgnos Naujosios Anglijos dirbtuvės
per daug nesis kyrė nuo niū rių senosio s Anglijos dirbtuvių,
žvilgtelėjus j jų šeim in in kų m anieras ir elgseną, p a n a š u m a s
sumažėdavo. Europ os k apitalistą vis d a r gožė feodalinės p r a
eities šešėlis, o Amerikos pinigų darytoja s mėgavosi saule —
nie kas čia nekliudė ja m veržtis į valdžią ar nežabotai naudotis
savo tu rtu. Kunkuliuojančioje devynioliktojo šimtm ečio a n t
rojoje pusėje pinigai Jungtinėse Valstijose buvo prie m onė pe l
nyti visuomenės prip ažin im ą, ir a titin kam o tu rto savininku
ta pu siam am erikietiškajam milijonieriui nereikėjo jokių p a
pildomų vizų įžengiant į auk šte s n ią sia s klases.
Taigi pinigų darymo žaidimai Naujajame pasaulyje buvo
grubesnis ir ne toks d žentelm eniš kas dalykas, kaip k o n k u
rencinė kova užsienyje. Sta tomos su m o s buvo s tam b esn ė s ir
s ėkm ės galimybės didesnės. Tad ir kilnumo būta mažiau. An
tai XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Cornelius Vanderbiltas, le
gendinis laivybos ir prekybos genijus, n u spre n dė, kad k o m
panio nai graso jo in teresam s — ne toks ja u retas tais laikais
a tsitikim as. J i s p arašė jiem s laišką:
LAUKINĖ THORSTEINO VEBLENO VIS UOMENĖ 237
Džentelmenai:
J ū s ketinate m ane sužlugdyti. Aš ne sik reipsiu į teismą,
nes bylinėjim asis per ilgai truktų. Aš pats ju s sužlugdysiu.
Nuoširdžiai — C o r n e l iu s V an D e rbiltas
Taip ir p adarė. “Kodėl aš tu rėčia u sukti galvą dėl įsta ty

mų? Argi neturiu galios pats?", — kla usė laivybos giganto šei
m in in kas. Panašiai, tik gal truputį švelniau, vėliau išsir eiškė
J. Pierpontas Morganas. Kai jo b e nd rin ink a s, teisėjas Gary,
vienu ypatingu atveju išdrįso ju rid išk a i p a p rie štarau ti, Mor
ganas p ra trū k o : “Na, žinai, n em anau, kad m an reikia teis in in
ko, ku ris sakytų, ko negaliu daryti. Aš s a m d a u jį, kad p a sa k y
tų, kaip tu riu daryti tai, ką noriu daryti”.
Amerikiečiai savo a m žininkus Europoje pra le n kė ne tik
nuosta biai nepaisydami ju rid inių procesų, bet ir kauty nėms
pasirinkdam i ne džentelmenų rapyrą, o žalvarinį mušeikų k a s
tetą. G era s pavyzdys b ū tų kova už Albany—S u s ą u e h a n n a ge
ležinkelį — svarbią grandį susis ie kim o sistemoje, — dėl kurio
plėšėsi J im a s Fiskas ir a ris to k ra ta s Morganas. Morganas s a
vo ra n k o s e turėjo vieną linijos galą, o kita galutinė stotis b u
vo Fisko tvirtovė. Konfliktas buvo iš sp ręsta s, kiekvienai p u
sei savosios linijos gale pastačius lokomotyvus ir paleidus juos
kaip du gigantiškus žaisliukus vieną prie šais kitą. Bet net ir
tada pra la im ėjusieji nepasidavė ir atsitrau kė kaip tik sugebė
dami geriausiai — išardydam i bėgius ir sug ria ud am i e sta k a
das.
Šitame melėe* dėl viršenybės kurioje n ors šakoje nie kas
nep rašė pasigailėjimo ir niekas jo nerodė. Pravertė net d in a
mitas, p a n au d o tas atsikratyti vienu ypač atkakliu S ta n d a rd
Oil gru pu otės k on ku ren tu, o ja u ne tokios s m u rtin ė s p rie m o
nės, kaip, pavyzdžiui, įkaitų grobim as, min im os čia veikiau
dėl to, kad buvo išradingos, o ne dėl to, kad am oralios. 1881
* M ė l ė e (p r a n c .) — ... . č i a : g in č a s , s u m a i š t i s .
238 V I I I SKYRI US
metais, kai neregėta pūga išvertė telegrafo linijas New Yorke,

J a y Gouldas, negailestingas pinigų rin k ų šeim in in kas, buvo
priv e rsta s p a sių sti nuro dy m us savaja m broke riui per kurjerį.
J o priešai čia įžvelgė gerą progą ir pasinau do jo Ja: Jie pagrobė
vaikiną, p a k eisda m i jį kitu maždaug tokios p at išvaizdos, ir
keletą savaičių Gouldas su išgąsčiu stebėjosi, kad visi Jo veiks
mai kažkokiu bū d u iš a nksto žinomi kon k u re n ta m s .
Nėra ko aiškinti, kad piratai, vertę vienas kitą eiti per le n
tą užrištom is akimis, vargu ar galėjo pagarbia i elgtis ir su
visuomene. Mulkinti ir išnaudoti investuotojus buvo įp ra s ta s
dalykas, o fondų birža buvo laikoma kažkuo p a n a š iu į privatų
tu rčių kazino, kuriam e publika stato lažyboms s um as, o fi
n a n s ų magnatai k rupjė ra tą p a su k a taip, kaip jiem s reikia. O
kai tokia tvarka, kas a pskrita i gali atsitikti su visu kazino? —
šitai buvo palikta visuomenės rūpesčiui, ir tokia pažiūra gal
bū tų net pagirtina, jei tie patys magnatai nebū tų d arę visko,
kad žmones prisiviliotų į savo dra u stiniu s.
Publika, tenka pastebėti, mielai sureaguodavo, kai tik p a
sklisdavo žinia, kad Gouldas ar Rockefelleriš p e rka geležin
kelio liniją, vario kasykla s ar plieno lydymo bendrovę, p u b
lika tuoj puld avo na u d o tis proga. Fak tas, kad kiekvieno
didelio pasip eln ym o atveju žmones a p m ulk ina kaip aveles,
nie kada nesutr ik dydavo jų begalinio tikėjimo, ir būten t šito
tikėjimo jėga da rė tikrus finansų stebuklus. Tiesiog galvą a p
su k an tis pavyzdys, kaip Henry Rogersas ir Williamas Rocke-
felleris, neišleisdami nė vieno nuosavo dolerio, pirko Anacon-
da vario bendrovę (Anaconda Copper Company). Štai kaip jie
tai padarė:
1. Rogersas ir Rockefelleriš iš rašė 39 milijonų dolerių čekį

M arcusui Daly už Anakonda tu rtą su sąlyga, kad šis d e p o
n uos čekį National City banke ir kurį laiką paliks neliestą.
2. Po to jiedu įsteigė fiktyvią organiz aciją, p av adin tą
Amalgamated Copper Company (Jungtinė vario bendrovė),
LAUKINĖ TH OR STE IN O VEBLENO VISU O M EN Ė 239
ta ria m a is d irekto ria is p a skird am i savus ta rna uto jus, ir

pav ed ėjai nupirkti Anakonda — ne grynais, o už 75 milijo
nų dolerių vertės Amalgamated akcijų, kurios buvo a tsp a u s
dintos specialiai šiam tikslui.
3. Iš National City banko Rogersas ir Rockefelleris p a s i
skolino 39 milijonus dolerių, kad padengtų čekį, kurį b u
vo iš rašę Marcusui Daly, o kaip šios paskolo s garantiją
pateikė 75 milijonų dolerių vertės Amalgamated akcijų.
4. Tada jie pardavė Amalgamated akcijas rinkoje (pradžio
je pagarsin ę ja s per savo bro keriu s) už 75 milijonus dole
rių.
5. Gavę tas p aja m as, jie padengė 39 milijonų skolą Na
tional City banke ir į kišenę įsidėjo 36 milijonus dolerių
kaip abiejų pelną iš šio sandėrio.
Žinoma, šitokioms “daryk-ką-nori” operacijoms reikėjo ir

tiesiog stulbinančio nesąžiningumo. Chicago, St. Paulo ir Kan-
saso geležinkelių pre zid entas A. B. Stickney pastebėjo, kad jis
visur k ur pasitikės savo broliais geležinkelių prezidentais kaip
džentelmenais, bet nė akim irksniu i nepaleis iš akių jų kaip
geležinkelių prezidentų. Tokiam ciniškam pareiškim ui bū ta
pagrindo. Štai geležinkelių vadovų susitikime, sukviestame s u
sitarti dėl b en d rų pervežimų tarifų, kurie išgelbėtų linijas nuo
nuolatinio pragaištingo karo, kai tarifų mažinim u būdavo sie
kiama kits kitą žlugdyti, vienos geležinkelio bendrovės prezi
dentas iš sm u ko per p e rtra u k ą telegrafuoti s u tartą tarifų len
telę savo kontora i, kad bendrovė pirm oji ju o s sužin otų ir
su m ažin ta is tarifais aple nktų visas kitas bendroves. Visai a t
sitiktinai jo telegrama buvo sučiupta, ir kai kitą ka rtą vėl visi
s usirinko, teko įsitikinti, kad net ir vagių santykiuose nėra
jokio garbingumo.
Tai buvo amžius, į kurį mes ja u įpra tom atsigręžti ra u sda-
mi iš gėdos. J is iš tiesų buvo gro te skiškas p ra š m a tn u m u (kai
kuriuose pobūviuose, dem onstruojant kvapą gniaužiantį t u r
tą, cigaretės būdavo vyniojamos J šimto dolerių bank no tus) ir

beveik vidura mžiš kas savo karingumu. Tačiau nesuvokime ano
meto neteisingai. Savivaliaudami publikos atžvilgiu, turtingi
šios žemės viešpačiai lygiai taip pat negailestingai trypė ir vie
nas kitą, o j ų begėdiškas, principų nepripažįstąs elgesys buvo
ne tiek apgalvota niekšybė ar sąm oningas tyčiojimasis iš k rik š
čioniškųjų idealų, kiek nežabota energija, nepaisiusi nei sąži
nės, nei rafinuotos elgsenos kanonų. “Aš nieko publikai ne
sko ling as”, — k a rtą pa sa kė Morganas, ir ši pa sta b a buvo
veikiau jo filosofijos išraiška, nei bešir dis deji* pasauliui. T a
me finansų magnatų amžiuje komercinė veikla buvo brutali, ir
moralė s kainą visada būdavo galima numušti.
O ką su visu tuo darė ekonomistai?

Ne taip jau daug. Profesionalūs Amerikos ekonomistai se
kė savo mokytojų Europoje pėdomis, ir Amerikos p asaulį
įs praud ė į tokį šabloną, koks niekada jai netiko. Fantastišk as
tiesiog galvažudiškos pinigų konkure ncijos lošim as buvo vaiz
duoja m as kaip “taupymo ir kau pim o ” procesas, atviras s u k
čiavimas — kaip “v e rslu m a s”, epochos auksu dengtos e k str a
vagancijos — kaip bespalvis “varto jim as”. Iš tiesų vaizdas buvo
taip išgrynintas, kad tapo nebeatpažįstamas. Galėjai p e rs k a i
tyti tokį iškilų veikalą, kaip Joh no Bateso Clarko Turto p a
s k ir s ty m a s (Distribution oJWealth) ir nesužinoti, kad Ameri
ka buvo milijonierių kra štas, galėjai išstudijuoti F. H. Taussigo
Ekonom ik os teoriją (Econo mics) ir nė karto n e su sidu rti su
spekuliacine fondų birža. Jei kas nors pasiskaitytų pro feso
ria us Laughlino s tra ipsnius žurnale Atlantic Monthly, sužino
tų, kad dideli turtai randasi dėka “pasiaukojimo, pasta ngų ir
sugebėjimų”, ir dar jis būtų pamokytas, kad kiekvienas žmo
gus “turi teisę naudotis savo pa stangų vaisiais, nepaisydamas
visų kitų", — reikia manyti, čia įėjo ir teisė pirkti valdžią taip,
kaip ir deim antus.
* D e / i (p r a n c .) — i š š ū k i s .
LAUKINĖ TH OR ST EIN O VEBLENO VIS UO M EN Ė 241
Žodžiu, oficialioji ekonomikos teorija buvo apologetinė ir

nesusigaudanti, ji nu sisuko nuo ekscesų ir persisotinim o, k u
rie Amerikos scenoje buvo svarbiausi, ir vietoje jų piešė tai
syklingų linijų ir bla nkių spalvų stereotipą. J a i nestigo sąži
nės, d rą s o s ar intelektualios kompetencijos, užtat ji kentėjo
nuo reiškinio, kur} Malthusas k artą pavadino “nepaste bim u
padėties ir in te re sų šališkumu". Amerikos ekonomistai buvo
pernelyg sm ark iai p asin ėrę j entuziastingųjų laikų tėkmę, kad
atsiplėštų nuo savo objekto ir ramia i bei atidžiai pažvelgtų į jį
iš atstumo.
Reikėjo, kad pažvelgtų pašalietis — gal toks kaip Tocqu-
eville’is* ar Bryce’as**, — kuris sceną regėtų ku r kas aiškiau
ir iš perspektyvos, kaip būdinga svetimiems. Tokį žvilgsni ir
turėjo Tho rsteinas Bunde Veblenąs — gimęs Amerikoje, bet
savo prigimtimi tikrai ne jos pilietis.
T horsteinas Veblenąs buvo be galo keistas žmogus, val

stie tiškos išvaizdos, tikras norvegų ūkininkas. Fotografijoje
matome lygius ir glotnius pla ukus, p e rsk irtu s per gnomiškos
galvos vidurį ir apverstos V pavidalu k rentančius abipus že
mos ir nuožulnios kaktos. J ju s žvelgia veriančios ir mąslios
valstiečio akys; nosis tiesi, netvarkingi ūsai slepia burn ą, o
tru m p a reta barzda dengia s m akrą. J is apsirengęs storo a u d i
nio laisvu kostiumu, o prie liemenės prisegtas s tam bus žioge
lis: juo pritvirtinta s laikrodis. Fotografijoje nematyti d ar dvie
jų žiogelių, įsegtų kelnėse, kurie prilaiko puskojines, ir tai
m um s būtų tik už uomina apie liesą ir tvirtą kūno sudėjimą,
žengiant a ukšta i keliamas kojas, tykią lyg medžioklio eiseną.
Po keista išvaizda slėpėsi da r keistesnė asmenybė. Tos
skvarbios akys galėjo reikšti tokį pa t skvarbų intelektą, o kai
miečio išorė — suklaidinti, sprend žiant apie šį žmogų. Bet iš
* A l e x i s d e T o c ą u e v il le ( 1 8 0 5 — 1 8 5 9 ) — p r a n c ū z ų p u b l i c i s t a s ir v a l s t y
b ės veikėjas.
** J a m e s B r y c e ( 1 8 3 8 — 1 9 2 2 ) — a n g lų t e i s i n i n k a s , v a l s t y b ė s v e i k ė j a s ir
istorikas.
orėje nie kas nebylojo apie svarbia usią Vebleno gyvenimo y pa
tybę: jo svetimumą visuomenei.
Šalinim asis žmonių dažnai yra ligos požymis, ir pagal m ū
sų su p ra tim ą Veblenąs iš tiesų turėjo sirgti neuroze. Mat jis
sugebėjo beveik h ermetiškai izoliuotis. J is ėjo per gyvenimą
tarsi nusileidęs iš kito pasaulio, ir todėl elgsena, jo am žinin
kų akim s atrodžiu si natūrali, ja m buvo rėžianti, egzotiška ir
keista lyg laukinės genties ritualai antropologo akiai. Kiti eko
nomista i — neišskirian t nei Smitho, nei Marxo — ne tik buvo
savoje visuomenėje, bet ir p rik la u sė jai; kartais pilni s u siž a
vėjimo ju o s sup ančiu pasauliu, kartais kupini nevilties ir įn ir
šę dėl to, ką regi. Tik ne Veblenąs. Bruzdančioje, augančioje,
tunta is erzeliuojančioje visuomenėje, kurioje gyveno, jis lai
kėsi atskira i, — neįsitraukęs, neužsiangažavęs, tolimas, nu o
šalus, abejingas — svetimas.
Kadangi svetimas, tai ir ne konformistas, bet ir ne ra d ik a
las. Pasaulis Veblenu! buvo neja ukus ir atstum iantis, jis p ri
sitaikė p r i ė j o kaip mis ionie rius prie la ukinių žmonių krašto,
ats isaky dam as tapti čiabuviu, tačiau už savo neliečiamybę m o
kėdam as baisią vienatvės kainą. Daug kas juo žavėjosi, net
mylėjo, bet a rtim ų draugų jis neturėjo: nebuvo nė vieno vyro,
į kurį jis kreip tų si vardu, nė vienos mote rs, k u rią atsidavęs
mylėtų.
Kaip ir tikėtina, Veblenąs buvo pilnas keistenybių. J is a t
sisakė turėti telefoną, knygas laikė k a rtu su jų įpakavimo dė
žutėmis, s u k ra u ta s rietuvėse palei sienas, ir nematė jokios
p ra s m ės kasdie n kloti lovą, tiesiog rytą užmesdavo užtiesalą,
o va kare nutraukdavo. Pritingėdam as ir lėkščių nemazgodavo
tol, kol ištuštėdavo indauja, o tada visą nešvarių indų krūvą
plaudavo žarna nukreipta vandens srove. B ūdam as nekalbus,
jis ištisas vala ndas išsėdėdavo tylėdamas, kai tuo ta rp u lan
kytojai trokšte trokšdavo išgirsti jo žodį. Šaipydamasis iš kon
vencijų, jis visiems studentams surašydavo vienodus pažymius,
nesvarbu, kaip kas dirbo, bet kai vienam stu den tui stip en di
LAUKINĖ TH OR ST EI N O VEBLENO VIS U OM EN Ė 243
jai gauti reikėjo aukštesnio pažymio, Veblenąs mielai pakeitė

C į A. Tik ras en fa n t terrible*, ant kurio grieždavo dantj kole
džų vadovai, jis (jei adminis tracija reikalaudavo) tikrindavo
stu den tu s pagal s ą r a š ą su perdėtu uolumu, rūpestingai d ė d a
mas į vieną pusę korteles stu dentų, kurių nebūdavo p a sk a i
toje, ir kai ja u avys būdavo a tskirto s nuo ožkų, neva netyčia
vėl abi krūveles sumaišydavo. Keistai sadistišk a s, galėdavo
krėsti tokius b e p ra sm išk u s ju ok us, kaip, sakysim , p a sis k o
linti m aišą iš kurio n ors ūkininko ir grąžinti jį su širšių liz
du viduj. Retai kada užgaidus, kartą vienai mažai mergaitei,
pasiteiravusiai, ką re iškia inicialai T. B., jis atsakė, jog jie
reiškia Teddy Bear**; mergaitė taip j} ir vadino, bet daugiau
niekas nedrįso daryti kaip ji. Buvo pasla ptingas ir visada a t
sisakydavo kuo no rs įsipareigoti; štai tipiš kas atvejis — ka ž
kieno p a k la u sta s nuomonės apie vieno sociologo rašin į ž u r
nale, k u rį pats Veblenąs ir leido, atsakė: “V idutiniš kai
puslapyje yra 400 žodžių, o pro fesoriaus N v id urkis — 3 7 5 ”.
Ir galbūt užvis keisčiausia buvo, kad šis k a n d u s ir nem alo
nus vyriškis turėjo ne nusa k om ą savybę — p a tra uk ti moteris.
J is visada būdavo įsipynęs j kok| n o rs ryšį, ir ne būtinai savo
iniciatyva. “Ir ką gali daryti, jei moteris eina tiesiai į tave?", —
pakla usė jis vienąsyk.
Ši gluminanti ir sudėtinga, aklinai savyje užsidariusi a s
menybė turėjo tik vieną išraiškos būdą: rašė aštria lyg a šm e
nys anglų kalba, labai panašiu j jj patį stiliumi — painiu ir
p e rk ra u tu specialia informacija bei terminologija, p rim e n a n
čiu chirurginį būdą, kai objektas a pnuogin am as ir p e r s k r o
džia mas visai be kraujo, — toks a štru s esti lancetas. J is rašė
apie filantropiją ir vadino tą da rb ą “pra gm atiško s ro m an tiko s
apybraiž omis ”: apie religiją, apib ū din dam as ją kaip “n-ojo m a
tavimo neapčiuopiamybių, tinkamų parduoti, gaminimą". Apie
* E n f a n t t e r r i b l e ( p r a n c . ) — p a ž o d ž i u i : b a i s u s v a ik a s : ž m o g u s , k e l i a n
tis s u m i š i m ą p e r d ė m la is v u , n e t a k t i š k u e lg e s i u.
•• T e d d y B e a r ( a n g į . ) — ž a i s l i n i s m e š k i u k a s iš m i n k š t o s m e d ž i a g o s .
pagrindines bažnyčių organizacijas jis ra šė kaip apie “p a r

duotuvių tin k lu s”, o a tskirą bažnyčią vadino “m ažm enų k r a u
tuvėle” — žia urokos, bet įspūdingos frazės. Lazdą, s k irtą p a
siram sčiu oti, jis apib ūdin o kaip “skelbimą, kad jo s nešėjo
r a nko s ne užsiima naudingomis p astango m is”, taip p at p a ste
bėjo, kad ji yra ir ginklas: “Panaudoti tokią realią ir primityvią
puolimo priemonę labai p a ra n k u kiekvienam, kas apdovano
tas bent nedidele žia urumo doze”. Ap dovanota s žiaurumu! Ko
kia negailestinga ir vis dėlto keistai beja usm ė frazė.
Tačiau koks viso to ryšys su ekonomikos teorija? įp ra s ta
šio žodžio p r a s m e —jokio. Ekonom ikos teorija Veblenui n e
turėjo jokio ryšio su mandagiu ir preciz išku kara lienės Vikto
rijos laikų profesorių žaidimu, kuris pasaulio p rocesu s aišk i
no diferencialiuoju skaičiavimu; ji taip pat mažai panėšėjo ir
į ankstyvųjų ekonomis tų pasta ngas aiškinti, kaip radosi įvai
rūs svarbūs dalykai. Veblenąs norėjo sužinoti da r kažką: p ir
mia usia, kodėl reiškiniai yra tokie, kokius ju o s b etarpišk ai
regime. Todėl jo tyrimas prasideda ne nuo ekonominio žaidi
mo, bet nuo jo žaidėjų, ne nuo karkaso, bet nuo visos p a p ro
čių ir dorovės no rm ų sistemos, kuri susik lo stė į ypatingą žai
dimo rūšį, vadinamą “ekonomikos sis tem a”. Žodžiu, jis ra usėsi
ekonominio žmogaus, jo ekonominių apeigų ir ritualų prigim
ty, ir šitaip, beveik antropologiškai tiriančiam, j a m buvo s v a r
bu pastebėti, kad džentelmenai nešiojasi lazdas ir la nko baž
nyčią, taip pat, kaip ir žinoti, kad žemės savininkai gauna
pro d ukto dalį, vadin amą renta. J is tro ško įsiskverbti į tik rąją
jo gyvenamos visuomenės prigimtį, ir, tyrinėdam as tą apga
vysčių bei priimtų elgesio n orm ų painiavą, stengdavosi atkreipti
dėmesį ir į užuominas, ir į akivaizdžius dalykus, ku r tik jie
pasirodydavo: drabužiuose, manierose, kalbėsenoje ar m a n
dagioje elgsenoje. Tars i psichoanalitikas jis dažnai su telk d a
vo dėmesį ties menkia usio m is sm ulk m enom is , jei tik tikėda
vosi, kad ta s ar kitas mažmožis gali byloti apie svarbų, bet
paslėptą realybės reiškinį, ir vėl kaip analitikas ieškodavo p ra s
LAUKINĖ THORSTEINO VEBLENO VISUOMENĖ 245
mių, k urios tipiškam protu i dažnai būdavo keistos ir net a t

stumia nčios.
Vebleno visuomenės tyrimas, kaip pamatysime, buvo ne

gailestingas. Tačiau jo analizė yra pašie pia nti ne taip dėl noro
paniekinti, kaip dėl ypatingo šaltak raujišk um o, su k uriu o jis
vertino labia usia i m ū s ų pamėgtus sam protav im u s. Tarsi Veb
lenąs su niekuo nebūtų susipažinęs, ta rs i nebūtų nieko k a s
dieniško, kas nenusipelnytų jo dėmesio, taigi ir nieko, kas
galėtų likti neįvertintas. Tiesą sakant, tik ypač savotiškai s u
siform avęs p ro ta s pasivaikščiojimų lazdoje galėtų įžvelgti už
m a skuo tą dykinėjimo skelbimą ir b a rb a riš k ą ginklą.
Atrodo, kad b ešališku m as ja m buvo būdin gas nuo pat m a
žumės. Veblenąs gimė 1857 metais pasienio fermoje — kaip
ketvirtasis s ū n u s ir šeštasis vaikas imigrantų iš Norvegijos
šeimoje. J o tėvas T ho m asa s Veblenąs buvo s a n tū r u s ir a tsiri
bojęs žmogus, lėtai m ą stantis ir n e prikla usom as; Veblenąs
vėliau rašė apie jį kaip apie nu ostab iausią pro tą , kokį kada
nors buvo sutikęs. J o motina Kari buvo nuoširdi, judri, ū m a us
būdo; tai ji mokė Tho rsteiną Islandijos padavim ų ir Norvegi
jos sagų, kuriom is jis žavėjosi visą gyvenimą. Bet nuo p a t p r a
džių jis buvo keistas vaikas — tingus, m a nsa rdo je p rikepęs
prie knygų, užuot dirbęs kasdie niu s darb us, gabus kurti p r a
vardes, kurio s ka ipm a t “prilipdavo”, ne pagal m etu s p ro tin
gas. J a u n e s n y sis brolts ka rtą pastebėjo; “Kiek tik prisim enu,
visąlaik galvojau, kad jis žino viską. Galėdavai kla usti bet ko,
jis visada kuo sm ulkiausiai tau atsakys. Vėliau išsia iš kin au,
kad ne mažai iš to, ką jis man pasakodavo, būdavo gryniausi
prasim anym ai, bet net ir jo melas buvo vykęs”.
Iš prigimties keistą individualybę veikė ir auklė jimas, įva
ręs ple iš tą ta rp jo ir pasaulio, kurį ja m reikėjo priimti tokį,
koks yra. J o vaikystė buvo tipiška persikėlėlių šeimom s: p a
prasta, niūri, padrika. Visi dėvėjo nam ų darbo d rabužius, fab
rikinės gelumbės nie kas nebuvo net matęs, a p sia u s tu s s iū d a
246 VI II SKYRIUS
vo iš veršio odos. Kava ir c uk rus buvo pra ban go s dalykai;

pra b a n ga buvo ir toks p a p ra sta s dra bu ž is kaip apatinia i b a l
tiniai. Bet d a r svarbiau, — tai buvo izoliuota atvykėlio vaikys
tė. Amerikoje norvegai gyveno glaudžiai susitelk usio m is ir už
d a ro m is b e nd ru om e n ė m is, visi jo se kalbėjo norvegiškai ir
tikrąja tėvyne laikė Norvegiją. Veblenui anglų teko mokytis
kaip užsienio kalbos, tik įstojęs koledžan jis pagaliau ją to bu
lai išmoko; kas charakterin ga tokioje uždaroje p a tria rc h a li
škoje bendruomenėje — pirmoji netiesioginė žinia, jog teks vyk
ti } koledžą, Vebleną pasiekė tik p a ša u k u s j} iš d a rb ų laukuose,
kai savo lagaminus jau rado s u k ra u tu s ir su keltu s į vežimą.
Tada ja m buvo septyniolika metų, o šeimos p a rin k ta s is
koledžas — Carleton College Academy, nedidelis Rytų p a k r a n
tės ku ltūros ir švietimo forpostas, ne per toli nuo tos p a ra p i
jos Minesotoje, kurioje ūkininkavo Veblenai. Tho rsteiną p a
siuntė vildamiesi, kad jis ta ps liute ronų d vasininku, ir
Carletoną vaikinas rado esant perdėm religingą. Deja, prijau
kinti š} gyvą, religijos autoriteto nepripažįstantį intelektą, p ri
versti paklu sti uola us p am aldum o atm osfe rai ja u buvo bevil
tiška. Savaitinėje privalomoje prakalboje, užuot ku rp ę s įp rastą
pra n e šim ą apie b ūtin um ą atvesti pagonis į tikėjimą, Veblenąs
sukėlė sąmyšj ta r P kolegų, p a ske lbd a m a s “Kanibalizmo pate i
sinimą" ir “Girtuoklio apologiją”. Paklau stas, ar jis gina šiuos
ydingus reiš kin iu s, Veblenąs mandagiai atsakė, kad jis tiesiog
užsiimąs mokslinia is stebėjimais. Dėstytojai ir studentai p ri
pažino jo genijų, bet truputį privengė. J o h n a s B atesas Clar-
kas, jo mokytojas (k uriam buvo lemta tapti vienu žymiausių
profesionalių ekonomis tų Jungtinėse Valstijose), mėgo jį, ta
čiau laikė “nepritapėliu".
Šiam ke istam ir talentingam “nepritapėliui" Carletone p a
sitaikė neįtikėtinai gera proga. Tarp Vebleno ir koledžo p rezi
dento dukte rėčios Ellenos Rolfe įsiplieskė ro m a na s. J i buvo
inteligentiška, protinga ir sav a ra n kišk a asmenybė, ir visai n a
tūraliai jiedu palinko viens kito pusėn. Veblenąs skaitė Eile-
nai Spenserį, atvertė ją į agnosticizmą ir įtikinėjo esan t p ir

mąja vikingų karžygio Gange Rolfe palikuone.
J ie d u susitu ok ė 1888 metais, bet jų sąjungai buvo lemta
patirti daugybę vingių. Tam uždaram vyrui, galėjusiam dova
noti bet ką, tik kažin a r bent kiek meilės, regis, nuola t buvo
reikalinga m oters globa ir, be vienos kitos išim ties (viena gra
žuolė pavadino j | “š im p a n ze ”), jis patyrė jos su k aupu. Bet nė
viena m oteris neturė jo ja m kokios nors reik šm ės; Veblenąs
vargu a r buvo ištikim as Ellenai, ir ji ne k a rtą ir ne du buvo j|
palikusi, — tai dėl neta kto kalboje, tai dėl ž ia u ra us elgesio su
ja, tai dėl visiškos rezignacijos stengiantis s u p ra s ti jo p a sla p
tingą ir in travertišką mąstyseną. Tačiau pats Veblenąs daugeli
metų vis siekdavo rap p rochem en t* , atvykdamas pas ją | butą,
ku r ji glausdavosi pabėgusi, iš an ksto neįspėjęs, nešinas per
ra n k ą n u k a ru s ia ju o d a kojine ir te iraud am asis: “Ar šis d r a b u
žis jū s ų , pon ia ? ”
Baigęs Carletoną, Veblenąs ap sisp rendė universitetinei k a r
jera i. Čia ir prasid ėjo ilgas, niekada nesibaigiąs vilčių žlugi
mas, žymėjęs visą jo profesinį gyvenimą. Veblenąs tikrai n e
buvo a tk a k lu s, kov od am as dėl savo in teresų, ir vis dėlto
kažkokia nelemtis sekiojo jo pėdomis: sakysim , k a rtą jis s u s i
ruošė paprašyti buvusio studento pasiteirauti ja m vietos miesto
rū pybos organizacijoje New Yorke; stu den tas sutiko — bet tik
dėl to, k ad s u s ir a s tų d a rb ą pats. Bet tai nutiko ja u daug vė
liau. O kol kas Veblenąs gavo vietą mažytėje Monona Academy
Vis konsino valstijoje, o po metų, kai Monona buvo uždaryta
visiems laik ams, išvyko | J o h n o Hopkinso universitetą, tikė
da m a sis gauti stipendiją filosofijos studijoms. N epais ant ge
ra n o riš k ų rekomendacijų, stipendija taip ir neišdegė, tad Veb
lenąs persik ėlė į Yale’o universitetą ir 1884 meta is ten baigė
do k to ra n tū rą, g a ud am as Ph.D. ir “b ro a d a"**, bet jo k ių atei
ties garantijų ir jo kių perspektyvų.
* R a p p r o c h e m e n t (pr anc .) — susitaik ym as.

*• “b r o a d a" — t. y. J A V ry t ų p a k r a n t ė s a u k š t u o m e n ė s t a r s e n a .
248 V I I I SK YR IUS
J i s grįžo namo, sirgd am as Bostone susig riebta maliarija,

ir d a b a r ja m buvo reikalinga speciali dieta. Bet Veblenąs buvo
kas tik nori, tik ne dėkingas ligonis. J i s įsipykdavo šeimai,
m a t paim davo arklį ir vežimaitį, kai šeim ynykščia ms jų la
bia usiai reikėdavo, ir d a r aiškindavo jie ms, kad jie visi džio
vininkai ir kad jiem s n ie kada nesiseks, nes yra n e p a k a n k a
mai nedori. J i s ištisai gulinėdavo ir dykinėdavo. “J a m p a sis e
kė, — ra šė jo brolis, — p a sitra u k ti iš kla no ir šeim os, k u r
šeim yninis susikla usy m a s ir vieningumas buvo tapę religija...
Th orsteinas buvo vienintelis dykinėtojas labai padorioje b e n
druomenėje ... J i s skaitė ir dykinėjo, dykinėjo ir skaitė."
Skaitė jis, aišku, viską: politinius tra kta tu s, ekonomikos,
sociologijos veikalus, liute ronų giesm ių knygas, antropolo gi
jo s d a rbu s. Bet jo dykinėjimas stip rino izoliaciją nuo vis uo
menės, ji darėsi vis skau de snė ir gilesnė. J is dirbdavo atsitik
tinius p apildom us d a rbu s, kartais knebinėdavosi prie kokių
be p ra sm ių iš radim ų, labai prieštaringai komentuodavo žymes
niuosiu s įvykius, rinko herbarijus, šnek učiu odavosi su tėvu,
pa ra šė keletą s tra ip sn ių ir dairėsi darbo. Nerado. Mat nebuvo
baigęs teologijos fakulteto ir todėl negalėjo dirbti religiniuose
koledžuose: taip pa t ja m stigo elegancijos bei tink a m e snė s
išvaizdos, kad atsivertų kitų koledžų durys. Vedybos su Elle-
na, nem ažam jo s šeimos siaubui, bent iš dalies buvo ir b ūd a s
pa sirūp inti pragyvenimu, tikėtasi, k ad šitaip jis gaus e kono
misto vietą Atchison, Topeka ir Santa Fe geležinkelyje, ku r jo s
dėdė buvo prezidentas.
Bet įsikišo kaprizingoji Vebleno nelemtis. Geležinkelis p a
tyrė finansin ių n esėkm ių ir pateko b a n k ų komisijos priežiū-
ron — da rb o vieta prapuolė . Atsirado kita, Iowa’os univ ers ite
te, su jo Ph.D., rekomendaciniais laiškais ir žmonos giminystės
ryšiais p a sk yrim a s atrodė garantuotas. Bet ir šitos vietos ne
pasis ekė gauti, m at ja m labai pakenkė agnosticiz mas ir įtaigu
mo stoka; nepasisekė gauti ir dar vienos vietos St. Olafo kole
dže, k u rią atsakė tiesiog pasku tinę minutę. Galėjai pamanyti,
LAUKINĖ THORSTEINO VEBLENO VISUO MENĖ 249
kad piktos dvasios s usim okė prie š Vebleną, v e rsd am o s likti jį

ats kirty.
Atsiskyrėlio gyvenimas tęsėsi septy nerius metu s, ir per vi
su s tuos m etus Veblenąs iš esmės nieko neveikė, tik skaitė.
Galiausiai buvo s u š a u k ta s šeimos p asitarim as. Kaip b ežiūrė
tum, ja m ja u trisd e šim t ketveri, o jis da r nebuvo turė ję s jokio
p a d o ra u s darbo. Šeima nusprend ė, kad reikia vėl imtis s tu d i
jų, id ant iš naujo p a bandytų įeiti į akademin į pasaulį.
J is p a sirin k o Cornellio universitetą ir 1891 meta is įžengė
į J. Laure nce’o Laughlino kabinetą, p ra n e šd a m a s “aš esu T h o r
steinas Veblenąs”. Laughlinas, konservatyviosios ekonomik os
teorijos šulas, turėjo sm arkiai nustebti, atvykėlis buvo su m e š
kėno kepure ir mūvėjo velveto kelnėmis. Bet kažkuo jis vis
dėlto p a d arė įspūdį pagyvenusiam profesoriui. Šis nuėjo pas
universiteto prezid entą ir iš rūpin o Veblenui specialią b e n d r a
darbio stipendiją, o po metų, kai du ris atvėrė Chicago univ er
site tas ir Laughliną priė m ė kaip savo Ekonom ik os fakulteto
vadovą, šis drauge pasiė mė ir Vebleną su 520 dole rių alga per
metus. Galima dar pridurti, kad Laughlinui m irus, jo s v a r
bia usiu įn ašu į ekonomikos teoriją pripažinta tai, kad jis Chi
cago universitetui p a rū pin o Vebleną.
Chicago univers iteta s buvo ne tik pirm oji Vebleno d a rb o
vietė, s u la u k u s trisd e šim t penkerių, bet ir pirm oji institucija,
savotiškai ats pind ėju si visuomenę, kurią jis rengėsi be gailes
čio tyrinėti. Universitetą įkūrė Rockefelleris, ir populiari s tu
dentiška dainelė skam bėjo taip:
J o h n a s D. Rockefelleris
Žmogus, kokie nesimėto;
Dovanoja a tlie kam us centelius
Č. universitetui.
U niversitetas nebuvo, kaip kas n ors galėjo manyti, a tk a k

laus konservatizm o tvirtovė. J a u veikiau tai buvo lyg koks finan
250 VIII SKYRIUS
sinio giganto reprezentacin is pastatas, kurį s u ren tė ir j mokslo

sferas įkėlė verslo pasaulis. Universiteto prezidentas buvo Wil-
liamas Rainey H arperis, ambicingas vos trisde šim t šešerių m e
tų vyras, kurį ju o besižavįs Hinesas Page’as apibūdino kaip
tipiš ką p ra m o n ė s firmos vadovą. Harperio b ū ta išties verslaus
vadovo, k u ris nedvejodam as iš kitų koledžų grobdavo geriau
siu s žmones, viliodamas ju o s atlyginimais, todėl Chicago u n i
versitetui, kaip ir S ta n d a rd Oil koncernui, jo gimdytojui, gry
nai didžiulių finansinių galimybių dėka pavyko sutelkti žymią
Amerikos intelektualiojo kapitalo dalį. Visa tai vėliau s a r k a s ti
škai ap rašy s Vebleno plun ksn a, bet ta proga ir pats Veblenąs
pakliuvo į atitin ka m ą intelektualią aplinką. Universitete dirbo
Albertas Michelsonas, kuriam buvo lemta nustatyti šviesos greitį
su ligi tolei nežinomu tikslu mu, fiziologas J a c ą u e s ’as Loebas,
sociologas Lloydas Morganas; čia buvo milžiniš ka biblioteka,
pra dė ta s leisti naujas ekonomikos žurnalas.
Vebleną ėmė pastebėti. J o didžiulė erudic ija pelnė p rip a ž i
nimą. “Antai eina dr. Veblenąs, ku ris m o ka dvidešimt šešia s
k a lb a s ”, — sakydavo ku ris studentas. Žinomas m ok slinin ka s
J a m e s a s Haydenas Tuftsas, ka rtą netikėtai užėjęs pas jį į eg
zam iną, pasakojo: "Kai aš įėjau, egzaminas buvo p ra sidėjęs ir
kažkas, m an nepažįs ta m as, uždavinėjo klausim u s. Pasirodė,
kad jo šneka yra lėčiausia iš visų, kokia s tik buvau girdė
j ę s , — tiesiog vargiai galėjai išlaikyti atmintyje klausim o p r a
džią, la u k d a m a s pabaigos. Bet po m in utės aš ėmia u pastebėti,
kad s u sid ū ria u su aštriu protu, k u ris skverbiasi į fu n d a m e n
talias proble mas, neatskleisd am as savo paties pažiūrų, išsky
ru s pasir yžim ą prisik asti iki dalykų e sm ė s ”.
Tačiau jo atsirib oju si asm enybė buvo neprie in am a. Niekas
nežinojo, ką jis apie viską galvoja-. Žmonės kla usdavo jo žmo
nos, ar jis iš tikrųjų socialistas; jai tekdavo atsakyti, jog ir
pati nežinanti. J is niekuomet nenusim esdavo savo šarvų, vi
sad a buvo ginkluotas mandagiu, gerai valdomu objektyvumu,
kuriuo nuplė šdavo nuo pasaulio emocinį apvalkalą, ir geroku
a tstu m u laikydavo tuos, kuriem s labai norėjosi p rasiskv erbti
LAUKINĖ THO R ST EI NO VEBLENO VISU OM EN Ė 251
pro jo asm ens skydą. “Profesoriau Veblenai, pasakykite man, —

ka rtą paklau sė vienas stu dentas, — ar jū s apie ką nors galvo
jate rim tai?” "Taip, — atsakė jis suokalbininko šnabždesiu , —
bet niekam to ne sakykite.”
Auditorijon — tai vėlesnių metų, bet taikliai šį žmogų ap i
būdinantys f a k ta i—jis ateidavo išvargęs ir sunykęs po ilgo
vakarojimo prie knygų ir, švystelėjęs ant stalo stam bų vokišką
tomą, jo puslap iu s imdavo sklaidyti nervingais piršta is , p a
geltusiais nuo vienintelės tuštybės — potraukio brangio m s ci
garetėms. Dvasininkas Howardas Woolstonas, buvęs s tu d e n
tas, šitaip a pra šo užsiėmimą: “Žemu gergždžiančiu ba lsu jis
pradėjo pasakoti apie senovės germ anų kaim ų ūkį. Štai jis
priėjo prie kelių teisiškai nelegalių sumanym ų, kuriuo s įvedė
kylanti aristokratija, o aprobavo dvasininkija. J o lūpas iškreipė
sard o n išk a šypsena, akyse šmėsčiojo pikti kipšiukai. Su k a n
džiu s ark az m u jis išnagrinėjo su ktą prielaidą, esą a ristokra tų
norai buvo Dievo valia. J is nurodė p anašių poteksčių esant ir
šiuolaikinėse institucijose. Ir tyliai sukikeno. O paskui, grįžęs
prie istorijos, dėstė toliau".
Deja, ne visi įvertino tokį Vebleno mokymo stilių. O jam
kuo studentų būdavo mažiau, tuo geriau, jis nė nesistengdavo
pagyvinti diskusijos: faktiškai, matyt, patikdavo atsikratyti jais.
Kartą vienos religingos studentės jis paklausė, kokia yra j o
sios bažnyčios vertė jai pačiai, jei matu otu me tą vertę ala us
statinaitėmis, o kitai, stropiai konspektuojančia i jo p a sa k oji
mą ir p a p ra šiu sia i pakarto ti vieną sakinį, atsakė, girdi, s a k i
nys, jo manymu, nevertas pakartojimo. J is murm ėdavo, kal
bėdavo nerišliai, nukrypdavo nuo temos. J o grupės mažėdavo:
vienoje k a rtą liko tik vienas studentas, o vėliau ir kitame u ni
versitete raštelis ant d u rų su tekstu “Thorsteinas Veblenąs,
nuo 10 iki 11 val., pirmadieniais, trečiadieniais ir p en ktad ie
nia is ” pala ipsniui buvo ištaisytas į tokį: “pirm adie nia is , nuo
10 iki 10.05”.
Bet tiems nedaugeliui, kurie atidžiai klausėsi n uobodaus
m onotoniško balso, atpildas buvo jo unikali individualybė.
Kartą vienas stu den tas atsivedė svečią, kuris po to pasakė:

“Na. tai tiesiog šiurpino. Tas balsas galėtų būti numirėlio,
kalbančio be galo lėtai, ir jei iš po tų nuleistų vokų nesklistų
akių šviesa, — pagalvotum, kad taip ir yra. Tačiau, — p ridū rė
studentas, — tie, kas diena dienon klausėsi jo, ja u žinojo, kad
tokia neįprasta kalbos m anie ra nuostabiai tiko perteikti b e š a
lišką ir truputį pašaip ų intelektą, aižantį regimas daik tų for
mas. Tas bešališkas, laisvai klajojantis intelektas traukė, ir
vis dėlto jaute i jį priklausant suluošintai asmenybei. J o m o k s
liškas protas buvo n e p aprasta s ir žavus. Atmintyje jis saugojo
ir tokias sm ulkm enas, kurios galėtų būti neįveikiamos dauge
liui pro tų ir ta ptų savitikslėmis: kartu jis niekada nep raras-
davo nu o stab a u s sugebėjimo brėžti didžiules schemas. Tylus
balsas per vieną minutę galėjo kuo iš radingia usia i p a sin a u d o
ti truputėliu kasdienio žargono arba populiariu dvieiliu, taip
pa ryšk ind am as reiš kia mą nuomonę, ir čia pat p osm as po po s
mo dekla muoti lotynišką viduramžių giesmę".
J o nam ų ūkis buvo tokia pat painiava, kaip ir politinė eko
nomija, ku rią jis siekė išnarplioti. J is gyveno Chicago su žmo
na Ellena, bet tai n etrukdė ja m gana įžūliai — prezidento Har-
perio nepasitenkinimui — flirtuoti. Kai Veblenąs nuėjo taip toli,
kad išvyko į užsienį su svetima moterimi, jo padėtis univers i
tete tapo nebetoleruotina. J is ėmė dairytis kitos vietos.
Chicago Veblenąs praleido keturiolika metų, galiausiai 1903
metais ėmęs gauti didžiulę tūksta nčio dolerių algą. Bet tie
metai nepraėjo veltui, pagaliau jo nepasotinam ai sm alsus, go
džiai imlus protas ėmė reikštis rezultatais. Talentinga esė se
rija ir dviem įspūdingom knygom jis pelnė pripažinim ą visoje
šalyje, tiesa, galbūt daugiau dėl savo keistumo, nei dėl ko
kito.
Pirmąją knygą Veblenąs parašė ketu riasd ešim t dvejų m e

tų. J is da r vis buvo eilinis, kukliai apm oka m as dėstytojas ir
tais metais kreipėsi į prezidentą Harperį, p ra šy dam a s p a d i
LAUKINĖ TH O RS TE IN O VEBLENO VIS UO MEN Ė 253
dinti algą {prastais keliais šimtais dolerių. H arperis atsakė,

kad Veblenąs per menkai garsinęs universitetą, o Veblenąs
atkirto, girdi, jis ir neketinęs to daryti. Jei Vebleno nebūtų
užta rę s Laughlinas, anas būtų išėjęs, na o jei taip būtų atsiti
kę, tai prezid entas H arperis būtų netekęs didžiausio savo u ni
versiteto garsintojo. Mat Veblenąs kaip tik rengėsi išleisti D y
kinėjančios kla sės teoriją (The Theory oj the Leisure Class).
Nėra jo k ių užuominų, kad šia knyga jis tikėjosi ypatingai n u
stebinti; jis jau buvo skaitęs ją kai kurie m s savo studentam s,
sausai paste bėdam as, kad jie laiko ją daugiaskiemene, ja m
teko ją keliskart perrašyti, kol leidėjai sutiko priimti tekstą.
Bet visai netikėtai knyga sukėlė sensaciją. Williamas Deanas
Howellsas paskyrė jai dvi ilgas recenzijas, ir veikalas tiesiog
per vieną naktį tapo to meto inteligentų vade mecu m *, kaip
vienas žymus sociologas pasakė Veblenui, “ji sukėlė rytietišką
sąmyšį”.
Nereikia stebėtis, kad kūrinys sukėlė tokį susidom ėjim ą —
dar nebuvo taip blaiviai analizuojančios, taip ka ndžiai p a r a
šytos knygos. Galėjai atsiversti ją kur papuola ir kikenti, s k a i
tydamas p ikta s įžvalgas, dygliuotas frazes ir negailestingą
nuomonę apie visuomenę, kurioje a b surdas, ž iauru m as ir b a r
b a riš k u m a s patogiai įsitaisę šalia savaime s u p ra n tam ų , p a
pročių nugludintų ir tokių įp rastų gyvensenos dalykų. Efektas
buvo sukrečia ntis, gro te skiškas ir komiš kas, o pats žodžių
parin kim as — tiesiog puikus. Štai nedidelė ištrauka:
...Pasakojama, kad Prancūzijos karalius... atsisveikino su

gyvenimu vien dėl to, kad, laikydamasis gero tono, buvo
net per daug m orališkai tvirtas. Kažkur p asišalinu s p a ta r
nautojui, kurio pareiga buvo prireiku s perkelti savo vieš
paties krėslą į kitą vietą, m onarchas n e sis k ų s d am a s liko
* V a d e m e c u m U o l y n . ) — eik s u m a n im ; k u r i o s n o r s s r i t i e s ž i n y n a s ,
v a d o v a s , i n f o r m a c in ė k n y g a .
sėdėti priešais židinį, dėl ko jo k a ra liškasis asm uo bevilti

škai ap sk ru d o . Užtat taip elgdamasis jis išgelbėjo savo Itin
Kara liškąją Didenybę — liko nesutep tas liokajų ra nkų .
Dauguma žmonių knygą traktavo vien kaip aristo kratijo s

klasių papro čių satyrą ir įspūdingą ataką prieš turtingųjų kvai
lystes bei silpnybes. Jei žiūrėtume paviršutiniš kai, tokia ji ir
atrodė. Savo barokin e proza Veblenąs išplėtojo teiginį, kad
dykinėjančioj! klasė p ra n a šu m ą prieš kitus de m onstru oja iš
laid audam a, nesvarbu — daug ar mažai, ir kad dėl to jo s s k i
riamojo požymio — d y kinėjim o —ji patiria tuo didesnį m alo
numą. kuo labiau atkreipia publikos dėmesį. Pasitelkus begalę
pavyzdžių, knygoje negailestingai tyrinėja mas požiūris, kada
“b ra n g e sn is ” būtinai reiškia “geresnį". Štai pavyzdys:
Mes visi nuoširdžia i ir be jokių negerų abejonių ja učiam ės

dvasiškai pakylėti, kai kasdienį m ais tą valgome, net ta rp
keturių savo nam ų sienų, naudodam ie si r a n k ų darbo si
dab ro įrankia is , arba tą gerdami iš ra nk om is nuspalv intų
porceliano puodelių (dažnai abejotinos meninės vertės) virš
brangiai kainavusios staltiesės. Bet koks sąlygų pablogėji
mas, lyginant su tomis, prie ku rių šiuo požiūriu esame
įpratę, yra ta rsi sk a u d u s m ūsų žmogiškojo orum o įžeidi
mas.
Didžioji knygos dalis ir buvo skirta kruopščia i ištirti m ūsų

kasdienio gyvenimo ekonominę psichopatologiją: piniginio p a
dorum o kanonai čia apibrėžti taip išsamia i ir neįp rastai, lyg
būtų ką tik atkasti archeologiniai radiniai. Tą knygos d id žiu
mą galėjai skaityti tiesiog gardžiu odam asis : šalyje, kur klesti
rekla m a ir būtina neatsilikti nuo Džounsų, nieko kito ir nelie
ka, kaip tik linguoti galva ir liūdnai gėrėtis tiksliu savo p o r
tretu.
Tačiau m ū sų polinkio d em onstruoti save apra šym a s, kad
ir koks ta iklus ar juokingas, buvo ne daugiau kaip iliustraci
LA UKINĖ TH OR ST EI N O VEBLENO VIS UO M EN Ė 255
nė knygos medžiaga. Pati knyga, kaip sako pavadinim as, — tai

dykinėjančios klasės teorijos studija. Žinoma, Veblenąs galė
jo pasitenkin ti pra d ė ta kelione, kom entu od am as ir dar p a r a
doksalesniu s vietos kraštovaizdžio reginius, bet ja m rūpėjo
galutinė tos kelionės stotis — tokie klausimai, kaip, pavyzdžiui,
“kokia yra ekonominė žmogaus prigimtis? Kaip atsitinka, kad
ja m k u ria n t savo bend ruo m en ę a tsira n d a dykinėtojų klasė?
Kokia yra paties dykinėjimo ekonominė prasm ė?"
Klasikinio tipo ekonomistai į tokius klau sim us atsakinėtų
be n dra is sveiko proto te rm inais. Pasaulį jie regėjo individų,
racionaliai siekiančių pagerinti savo padėtį, požiūriu. Kartais,
kaip, pavyzdžiui, Malthuso beviltiškai besidauginančių darbo
žmonių atveju, viršų paimdavo gyvuliška žmogaus prigimtis,
tačiau ap sk rita i visuomenę klasikai vaizdavo kaip m ąstančių
būtybių sam b ūrį. Konkurencinėje kovoje vieni kilo į viršų, ki
ti likdavo apačioje, ir tie, kurie m s pasis ekė ar kurie buvo ga
na su m an ū s , kad p ra k u s tų , labai natūraliai naudodavosi savo
turtu taip, kad triūsti tektų kuo mažiau. Viskas buvo be galo
p a p ra sta ir visiškai pagrįsta.
Tačiau toks žm onių bendruo m e nė s suvokim as Veblenui
menkai ką tereiškė. J is anaiptol nebuvo tikras, kad jėgos,
jungia nčios visuomenę į visumą, yra racionaliai a p skaičiu oja
mų s a v a na ud iškų in te resų sąveika, jis net nebuvo iki galo įsi
tikinęs, kad pats dykinėjimas yra vertinam as labiau nei d a r
bas. Dėka savo apsis kaitymo jis buvo su sip ažin ęs su b e n d ru o
menėmis, į k u ria s šiaip ja u retai a tk re ip ia m a s dėmesys:
Amerikos indėnais, J a po nijos ainais, Nilgiri kalvų todais ir
Australijos bušm ėnais . Paprasto se šių tautelių ekonomikose,
atrodė, visai nėra dykinėjančių klasių. Dar labiau stebino, jog
tose bendruomenėse, kuriose išlikimo kaina buvo da rbas, kiek
vienas jo s narys, kokia bebūtų jo funkcija, dirbo nė kiek n e si
ja u sd a m a s , kad jo triū sa s gali jį žeminti. Deramą tų b e n d ru o
menių ūkių funkcionavimą užtikrino ne sam protavim ai apie
pelną ir nuostolius, o visiškai s up ra n tam as didžiavimasis meis
tr išk u m u bei tėviškas rūpin imosi ateities karto m is ja u sm a s .

Vyrai rungėsi prale nkti kits kitą kasdie niuose darbuose, ir jei
darbo vengimas — dykinėjimas — ir buvo atleidžiamas, tai ger
biam as ja u tikrai nebuvo.
Bet įdėmiam Vebleno žvilgsniui atsivėrė ir kitokios rūšie s
bendru om enės. Polineziečiai, senieji Islandijos gyventojai, šo-
gunatai feodalinėje Japonijoje buvo kitokio pobūdžio ikiin-
du strinės visuomenės: jose aiškiai ta rpo dykinėjančios kla
sės. Pažymėtina, kad tai nebuvo tinginių klasės. Priešingai, jų
nariai buvo vieni iš labiausiai užsiė m usių tose ben d ru o m e n ė
se. Tačiau visas jų “darbas" buvo grobikiškas: jie savo tu rtus
užgrobdavo jėga arba kla sta ir prie tu rto gamybos proceso
neprisidėdavo nei sunk iu darbu, nei m eistrišku m u .
Nors dykinėjančios klasės pasiimdavo savo dalį, mainais
neatlikdamos jokių produktyvių paslaugų, jos tai darydavo ben
druom enei visiškai pritariant. Esmė čia ta, jog tos b e n d ru o
menės buvo ne tik p akan kam ai pasitikinčios savimi, kad iš
laikytų negamybinę klasę, bet ir p a k ank a m a i energingos, kad
žavėtųsi ja: į tuos, kurie iškilo iki dykinėjančiųjų gretų, buvo
žiūrima toli gražu ne kaip į niekam tik usiu s ar kokiu s sugedė-
lius, p rie š in g a i—jie buvo laikomi stipria is ia is ir gabiaisiais.
Visa evoliucija baigėsi tuo, kad požiūris į d a rb ą iš esm ės
pakito. Dykinėjančios klasės veiklą — tu rto įgijimą jėga — im
ta laikyti garbinga ir kilnia. Tuo pačiu, pagal ko n tra sto ta is yk
lę, tik ras d a rb a s pa sida rė niekinamas. Varginantis darbo p o
būdis, kurį klasikiniai ekonomistai m anė esant būdingą pačiai
žmogaus prigimčiai, Vebleno nuomone, buvo kadaise g arbin
go gyvenimo būdo išsigimimas, įsigalint grobimo dvasiai; jei
be n druom enė žavisi bei aukšti na jėgą ir grubią na rsą, tai ji
negali aukštinti žmogaus triūso.
O koks viso to ryšys su Amerika arb a E urop a? Nemenkas.
Nes šiuolaikinis žmogus, Vebleno akim is žiūrint, tėra tik jo
ba rb a riš k ų jų protėvių šešėlis. Vargšas Edgeworthas s u d re b ė
tų, išgirdęs tokią nuomonę, mat ji re ik štų nei daug, nei ma-
ž;il, o lik išvadą, kad vietoj jo m a lo num ų ieškojimo m a šin ų

(m etų veikti kariai, vadai, žyniai, pėdsekia i ir visa už jų susi-
s p irt u si nuolanki, pagarbios baim ės apim ta p a p ra s ta liaudis.
“Laukinio gyvenimo dra u sm ė, — ra šė Veblenąs vienoje vėles
nėje e s ė , — buvo nepalyginamai ilgiau už visas kitas tru k u s i
ir, matyt, įte mpčia usia vystymosi fazė visoje žmonijos gyvavi
mo istorijoje; taigi dėl paveldim umo žmogaus prigimtis tokia
ir tebėra, neišvengiamai tokia ir bu s — laukinė žmogaus p r i
gim tis”.
Taigi m o derniam e gyvenime Veblenąs regėjo p raeitie s pali
kimą. Dykinėjančioj! klasė pakeitė savo už siėmim ą, ištobuli
no meto dus, tačiau jo s tiksla s liko tas pats — plė šik iškas gė
rybių grobim as nedirbant. Ši klasė, žinoma, d a b a r nebegrobia
tu rtų arb a m ote rų, šitos b arbarybės nebėra. Bet d a b a r ji gvie
šiasi pinigų, ir jų ka up im a s bei gausus arba rafinu otas n a u
dojimas tapo šiuola ikiniu ant vigvamo s u k ab in tų s k alpų p a
kaitalu. Dykinėjančioji klasė ne tik pati sek a įsise nė jusiu
grobimo pavyzdžiu, bet ją dar skatina ir senoji žavėjimosi a s
menine jėga nuostata. Visuomenės akyse dykinėjančiosios kla
sės nariai te bėra karingesni ir grasesni už kitus, todėl liku
sioji pilka liaudis tuos geresniuosius beždžioniauja. Visi — eilinis
da rbin inka s, viduriniosios klasės miesčionis ir kapitalistas —
demonstra tyvia i n a u do dam i pinigus, o faktiškai d e m on stra ty
viai ju o s š v a is ty d a m i— siekia parodyti savo g ro b u o n iš k ą
šaun um ą. “Norint pasirodyti visuomenės akyse, —aiškino Veb
lenąs, — bū tina pa siekti tam tikrą, tiksliai neapibrėžtą , vis uo
tinai priim tą turto stan da rtą; lygiai kaip ankste snėje grobimo
stadijoje b a r b a r ų ben druo m en ės žmogui reikėjo pa siekti p r i
imtą jo gentyje fizinės ištvermės, su m an u m o ir ginklo valdy
mo stand a rtą." Analogiškai modernioje visuomenėje visi ne
tik varžosi dėl nu ožm aus p ra n a šu m o savo a m žininkų akyse,
bet ir — o tai to paties proceso kita pusė — “instinktyviai” j a u
čia niekinantį požiūrį į visus kitus negrobik iš kus egzistavimo
būdus, tokiu s kaip d arbas.
Ar tai sk am b a n enatūra liai? Mums ne jpra sta apie save gal

voti kaip apie b a rb a ru s ir m u m s nepatin ka, jei kas m us su
jais lygina, a r tiesiog šaipom ės iš tokio palyginimo. Bet kad ir
koks keistas beb ūtų šitoks gretinimas, Vebleno stebėjimuose
yra tiesos grūdas. Visuomenė iš tikrųjų m enkina fizinį darbą,
s u p rie šin d a m a jj su “kilnesniu” užsiėmim u įstaigų kab inetu o
se. T urta s iš tikrųjų dažniausia i k a u p ia m a s — bent ja u tada,
kai tai daryti s e k a s i — gerokai pra le n kia nt racio nalius po rei
kius. Mums nebūtina pripažinti antropologinių Vebleno a rgu
m entų (kai kurie jų silpnoki, turint galvoje šiuola ik in iu s p ir
mykščių b e n druo m e nių tyrimus), kad galėtume naudotis šia
pagrindine jo išvada: ekonominio elgesio motyvus daug ge
ria u suvokiame paisydami giliai slypinčių nelogiškumų, negu
pasitelkdam i devynioliktojo šimtmečio išdailintu s ra c io na lu
mo bei sveiko proto argumentus.
Nėra p ra s m ė s gilintis, kokie tie nelogiškumai — psicholo
giniai ar antropologiniai. Pakaks pastebėti, jog kai bandom e
atsekti savo veiksm ų išta kas, a tsid uriam e podirvyje, glūdin
čiame daug giliau už gražučius m alo naus ra cionalum o aišk i
nim us. Antai Roberta s ir Helena Lyndai savo kla sikin ia m e vei
kale Vidurmiestis (Middletoįvn) atskleidė, kad Didžiosios krizės
metais visi žmonės, išskyrus vargingiausiąją d a rb in in k ų kla
sės dalį, iš la idas maistui ir d ra b u ž ia m s sum ažin o pirm iau,
negu ėmėsi mažiau eikvoti kai ku rie m s “būtinie ms" p r a b a n
gos dalykams: o apie šiuola ikinių vidurinių jų ir au kšte sn iųjų
kla sių savęs de m onstravim ą vardan dem onstravim o p a k a n k a
mai byloja bet kurio žurnalo re kla minia i puslapiai. Niekas
neišvengia konkurencin io lenktynių viruso, ir todėl gro b uo ni
škų Vebleno b a rb a rų nuostatos, no rs tik lite ratū rin e prasm e,
padeda m u m s s u p ra sti m ūsų pačių nuostatas.
D abar galime padaryti ir galutinę išvadą. Pažiūra į žmogų
kaip į menkai civilizuotą b a rb a rą ne tik p aaiškin a, kodėl egzi
stuoja dykinėjančios kla sės ir kodėl savęs de m onstravim o iš
laidos laikomos norm aliomis. J i taip pat parodo b ū d ą ir kaip
pe rp ra s ti pačią socialinės tarpusavio p riklausom ybės esmę.

J u k ankstesniesiem s ekonom is tam s ne kažin kaip sekėsi p a
aiškinti, kas susieja visuomenę | visumą, kai galingi ją s u d a
ran čių kla sių inte resai tokie skirtingi. Tarkime, Marxas tei
s us, ir pro le ta ria ta s tikrai buvo vis iškai ir n e su ta ik o m a i
p rie šišk a s kapitalistam s, tai kas ta d a truk dė revoliucijai kilti
tuoj pat? Veblenąs turi p aru ošęs atsakymą. Žemesniosios k la
sės nė ra priešišk ai n usiteik usio s a u kšte sn iųjų klasių atžvil
giu, abu sluoksnia i susieti ne apčiuopia mais , bet be galo tv ir
tais b e n d rų n uo statų ryšiais. Darbin in kai nenori atsikratyti
valdytojų, jie tro k š ta rungtis su jais. J ie patys n enorom is s u
tinka su b e n d ra nuomone, kad jų atlie kamas d a rb a s lyg ir
mažiau “garbingas" negu jų vadovų da rba s, ir jų tiksla s nėra
išsigelbėti nuo a ukštesniosios klasės, bet, priešingai, — įsi
jungti į ją. Dykinėjančios klasės teorija s u d aro socialinio s ta
bilumo teorijos esmę.
Po to, kai 1899 metais išėjo Dykinėjanč ioj i klasė, Veble

nąs įgijo v a rdą — n ors daugiau kaip saty rik as nei ek on om is
tas. Radikalai ir intelektualai garbino jį, bet jis jų pagyrimus
niekino. Tuo ta rp u kolegos, ekonomistai, vis d a r laužė galvas,
ar jis ne socialistas, ir dvejojo, kaip į jį žiūrėti — rim tai ar ne.
J ų su trik im a s pate isin am as: Veblenąs vienu sakin iu gyrė Mar-
xą, kitu — kritikavo, o jo rim čia usiu s vis uomenės vertin im us
dažnai paslėpdavo savotiškas inte le ktualus juokavim as, kurj
galėjai palaikyti a rb a nesveiku hum o ru, a rb a be galo atvirai
reiškiam u požiūriu.
Tuo ta rp u Veblenąs rengė kitą knygą — savąjį verslo s iste
mos apib ūdin im ą. “Knyga, k uria aš, manau, iš siskirsiu , — r a
šė jis savo pažįsta mai, poniai Gregory, — yra d a r labiau ‘u ž ’,
arba, kaip sako m ano draugai, skaitę ją, ‘š alia’ temos. J i vadi
nasi Verslo įm onės teorija (The Theory o j B u s in e ss Enterpri
se) — tai klausim as, k uriuo aš galėsiu laisvai be jokių su v a r
žymų teoretizuoti, nes manęs nesaistys fakta i.”
260 VIII SKYRIUS
Naujoji knyga pasir odė 1904 metais. Rėmėsi ji faktais ar

ne, bet buvo d a r ryškesnė ir net ke istesnė už pirm ąją . Rodėsi,
kad joje dėsto m os pažiūros ap skritai netu ri ryšio su sveiku
protu. Nuo pat Sm itho laikų kiekvienas ekonom istas k apitali
s tą laikė svarbiausiu veikėju ekonomikos scenoje, gerai tai ar
blogai, bet būtent jis buvo visuotinai p ripažin tas pagrin din is
ekonominės pažangos variklis. Atėjus Veblenui, vis kas s u s i
jaukė. V erslininkas ir toliau buvo centrinė figūra, bet tik ja u
ne variklis. D abar jis c h arak terizu ojam as kaip sistem os sa b o
tu o to ja s !
Ką ir kalbėti, tik labai e k scen trišk as požiū ris j vis uom e
nę galėjo pateikti tok{ sąmyšj keliantį vertinimą. Veblenąs p r a
dėjo ne nuo in te resų konflikto, kaip tai darė Ričardo, Mar-
xas a rb a kara lienės Viktorijos laikų ekonomistai; jis pra dėjo
viena pakopa žemiau, ne žmonių, o technologijos lygmeny. Itin
žavėjęsis m ašinom is, visuomenę jis regėjo valdomą m ašinų,
su pančiotą j ų sukelto standartizavim o, pa klū stanč ią jų regu
liarių procesų ciklams, priklausom ą nuo jų diktu oja m o tik s
lumo ir p unktualum o. Dar daugiau — ir patį ūkinį procesą
jis traktavo kaip iš esm ės savo turiniu mechaninį. E ko no m i
ka reiš kė gamybą, o gamyba reiškė, kad, gam inant prekes,
atitin kam ai lyg m ašina yra s u k ab in a m a ir visuomenė. Tokiai
visuomenės mašinai, žinoma, būtini prižiūrėtojai — technikai
ir inžinieriai, patvarkantys, kas reikia, kad būtų užtikrintas
kuo efektyviausias visų dalių veiklos koordinavim as. Bet, a p
skritai imant, teisingiausia būtų visuomenę įsivaizduoti kaip
gigantišką, tačiau visiškai beja usm į mechaniz mą, labai s p e
cializuotą, labai gerai sud erintą žmogiškąjį laikrodžio m echa
nizmą.
Kur ta da verslininko vieta šioje schemoje? Mat verslininko
inte resas daryti pinigus, o tuo ta rp u m ašina ir jos inžinieriai
neturi jokio kito tikslo — vien gaminti prekes. Jei m ašina vei
kia gerai ir yra suderin ta , kur vieta žmogaus, kurio vienintelis
tiksla s — peln as?
LA UKINE T HO R ST EI NO VEBLENO V IS UO M EN Ė 261
A bstrakčia u žiūrinti, tos vietos nėra. Mašinai nerūpi vertės

ir pelnai, ji išleidžia mate rialines gėrybes. Todėl vers lininkui
čia n ėra ko veikti, kol jis nepersikvalifikuos } inžinierius. T a
čiau kaip dykinėjančios klasės narys jis n e suin teresu ota s būti
inžinierium, jis nori kaupti. O tai yra kažkas tokio, kam m a
šin a a p sk rita i nenumatyta . Todėl v erslinin kas savo tikslą p a
siekia ne veik dam as pagal visuomeninės m a šino s taisykles, o
s usim o k y d a m a s prieš ją! J o funkcija yra ne padėti gaminti
prekes, bet sukelti pertrū kius nuolatiniame produkcijos sraute,
kad vertės im tų svyruoti, ir jis galėtų p a sin a u d o ti tais s u tr ik i
mais, g a u d am as pelną. Tuo tikslu pa tikim o kaip m ašina p a
saulinio gamybos ap arato viršuje v erslinin kas suren čia k re d i
to, pa skolų bei įsivaizduojamo kapitalizavimo antstatą. Apačioje
visuomenė m ašinaliai ju d a pagal nusistovėjusią tvarką; v irš u
je gi fin ansų a n tstata s svyruoja ir kaitaliojasi. Ir šiam realiam
finansin ia m pasauliui sūpuojantis, galimybės pelnui nuola to s
tai a tsira nd a, tai iš nyksta, tai vėl atsira n da. Tačiau tokia pel
no siekimo kaina yra didelė, visuomenės pastan go m s rūpintis
savimi nuola to s kenkia m a, jo s trikdomos, net tyčia kla id in ant
n u k re ip ia m os į šalį.
Iš pirm o žvilgsnio šitokia tezė vos ne šokiruoja nti. Teigti,
kad ve rslininkai turi veikti prieš gamybos inte resus, daugiau
nei erezija. Pagaliau tai tiesiog kvaila.
Bet, prieš a tm esdam i šią teoriją kaip a š tr a u s ir, sakytum ,
iškreipto proto vaisių, dar ka rtą žvilgtelėkime į sceną, kurioje
Veblenąs s u ra d o savo objektą. Tai buvo, pris im in kim e. Ame
rikos p ra m o n ė s laikai, ku riuo s Matthew J o s e p h s o n a s vyku
siai pavadino plėšikų magnatų metais. J a u m atė me pavyzdžių
apie aroganciją ir keistą, n e paaiškinam ą galią, kuria d is p o n a
vo verslo titanai visai kaip dauguma b a rb a rų vadų, ir žinome,
kaip toli jie išdrįsdavo nueiti, siekdami dažnai gro bik iškų tik s
lų. Ir n o rs tai yra grūdai Vebleno malūnui, jų n e p ak a n k a tvir
tinimui apie sabotažą pateisinti. Šiuo tikslu turime atkreipti
dėmesį į d a r vieną plė šikų magnatų trū ku m ą: tie m s v yr am s
nerūpėjo pr ek ių g a m y ba .
262 V I I I SK YRI US
Tai galima iliustruoti vienu 1868 m etų incidentu. T u ok a rt

J a y Gouldas grūm ėsi su Vanderbiltu dėl Erie geležinkelio k o n
troliavimo; ūkio istorija užfiksavo spalvingą epizodą, kai Goul
d as ir jo žmonės buvo priversti s p ruk ti valtimi į kitą H udsono
upės k ra n tą ir užsibarikadu oti viename New J e r se y viešbučių.
Tiktai m u s čia domin a ne tas prim ityvus jųdvie jų su sir ė m i
mas, o vis iškas abejingumas pačiam geležinkeliui. Antai g ru m
d a m a sis su Vanderbiltu, Gouldas gavo laiš ką iš geležinkelio
valdytojo, ku ria m e šis rašė:
Geležiniai bėgiai suskilinėjo, atšoko sluoksniais, nu s id ė

vėjo taip, kaip da r niekada nėra buvę sudėvėti, ir vargu ar
beliko b ent mylia kelyje ta rp J erse y City ir Salam an ca arba
Buffalo, ku r bū tų saugu važiuoti tra u kin ia is norm aliu grei
čiu, daugybę kelio a tk a rp ų galima saugiai pravažiuoti tik
s u m až in u s visų tra uk inių greitį iki 10 ar 15 mylių per va
landą.
Kai avarijų ėmė dažnėti, vienas tos linijos viceprezidentų

pasakė: “Žm onės gali patys pa sirūp inti savimi. J ie m s tai s e k
sis be nt ja u ne blogiau, kaip man rū p in tis geležinkeliais", —
jis turėjo galvoje karštlig iš kas pastang as durs tyti yrančiu s ge
ležinkelio finansus.
Gouldas nebuvo išimtis. Retai k u ris iš Amerikos finansų
a u kso am žiaus herojų bent kiek rim čia u domėjosi tų p am atų ,
ant ku rių laikėsi jų akcijų, obligacijų ir kreditų s tru k tū ra ,
solidumu. Vėliau Henry Fordas p ra d ė s itin s m ark ia i į gamy
bos reik alu s įnikusių pra m o nė s vadovų epochą, bet H arrim a-
nai, Morganai, Frickai ir Rockefelleriai k ur kas labia u d om ė
josi m ilžinišku neapčiu op iam o tu rto m an ipu liavim u negu
prekių gamybos verslo banalybe. Antai Henry Villardas 1883
metais buvo plačiai išgarsin tas kaip verslo didvyris; tais m e
tais jis įkalė Auksinę bėgvinę, užbaigdamas savo didžiąją trans-
žemyninę Northern Pacific liniją. J į džiaugsmingai sveikino
LAUKINĖ THO R STE IN O VEBLENO V IS UO M EN Ė 263
tūksta nčia i susir inku sių jų , indėnų vadas Sė dintis J a u tis (tam
renginiui specialiai išleistas iš kalėjimo) oficialiai užleido s a
vosios Sioux genties medžioklės plotus geležinkeliui, o ekono
mistai paskelbė, kad Villardo finansinės nuodėmėlės — m e n k
niekis, palyginus su jo, organizatoriaus, genijum. Bet gerbėjai
pasiju stų visai kitaip, jei žinotų apie laišką, kur} pa ra šė k on
kuruoja nčio s geležinkelio linijos žmogus, J a m e s a s Hillas. Šis
į Villardo imperiją žvelgė ne taip entuziastingai p a re ik š d a
mas: “...linijos nutiestos tinkamose apylinkėse, dalis jų t u r
tingos ir gamina daug pervežamos produkcijos; tačiau jų vir
timas tikru kapitalu d a r toli ateityje, o m a rš ru tų ir reljefų
pa rin kim a s yra klaikus. Pr ak tiš kai tos linijos turėtų būti n u
tiestos iš naujo".
Arba da r vienas pavyzdys: United States Steel C orpora tion
įkūrimas 1901 metais. Vebleno akimis, plieno kombinata s buvo
didžiulė visuomeninė plieną gaminanti mašina, fabrikų, a u k
štakrosn ių, geležinkelio linijų ir rū do s kasyklų komple ksas,
valdomas bendrai, kad koordin uojam ų procesų veikla b ūtų
kuo efektyvesnė. Bet U.S.Steel korporaciją “s u k ūrusių " žmo
nių akim is šis motyvas buvo tik antraeilis. Galiausiai a ts ira
dusio s b end ro vės-m on stro fizinis kap italas buvo m aždaug
682 milijonų dolerių vertės, tačiau jam sutelkti obligacijų iš
platinta už 303 milijonus dolerių, privilegijuotųjų akcijų už
510 milijonų ir pa p ra stų jų akcijų už 508 milijonus dolerių.
Kitaip tariant, finansinė bendrovė buvo dvigubai "didesnė” nei
realioji, ir u ž j o s p a p ra stų jų akcijų neslypėjo nieko, išskyrus
vos ju n ta m ą “reputacijos” aromatą. Ir vis dėlto, ku rd a m i šias
neapčiu opia m as vertybes, J. Morgan and Company uždirbo
12,5 milijonų dolerių komisinių, o bendrovės steigėjų pelnas
iš akcijų pasir ašym o su darė 50 milijonų dolerių. Iš viso p a
leisti korporaciją veikti kainavo 150 milijonų dolerių. Visa tai
dar būtų galima pateisinti, jei naujoji monopolija ta rn a u tų
tikslui, apie kurį kalbėjo Veblenąs, — veiktų kaip neregėtai
efektyvi m ašina gaminti plienui. Bet taip nebuvo. Dar trylika
264 V I II SKYRIUS
metų plieniniai bėgiai kainavo 28 dolerius už toną, tuo ta rp u

jų gamybos kašta i nesiekė nė pusės tos sumos. Kitaip tariant,
visa ši technologinio suvienijimo te ikiama na uda buvo p r a r a
sta stengiantis išlaikyti vien tikėjimu p a re m tus finansus.
Anų laikų šviesoje Vebleno teorija neatrodo dirbtinė. J i
gėlė, kadangi veiklą, kuri buvo laikoma intelektualinio s u d ė
tingumo viršūne, apibūdino kaip laukinj ritualą. Tačiau esm i
nė Vebleno tezė buvo pernelyg gausiai pa re m ta faktais: di
džiųjų verslo tūzų funkcija tikrai s markia i skyrėsi nuo funkcijų
žmonių, faktiškai tvarkiusių gamybos mechanizmą. Įžūlios fi
nansinės gudrybės prekių gamybos sra u tą, be jokio s abejo
nės, sutrikdydavo ne mažiau, negu paskatindavo.
Gana keista, kad knyga sukėlė mažesni furorą nei D y kin ė
jančio s kla sės teorija. Verslo įmonei taip ir nepavyko tapti ne
vien profesionalus, bet ir vienu ypu šalies inteligentiją paver
gusia knyga, kaip kad pasisekė pirmajai. J i gerokai s u dėtin
gesnė, specialesnė, joje net yra keletas formulių, matyt, s ten
giantis kolegoms įrodyti, kad Veblenąs, jei tik panori, geba
rašyti ir “specialius” ekonominius tekstus. Bet šios knygos
bešališka ir beaistrė poza slepia priešišku m ą, kurio negali
nepastebėti. Verslininkai Veblenui iš esm ės — grobuonys, kiek
nuodugniai ir logiškai jie ar jų gynėjai bedangstytų savo veiklą
pasiūlos, paklau so s ar ribinio na udingumo argumenta is. Vė
liau esė “Pram onės kapitonas" Veblenąs aprašė, kokį jis iš
tikrųjų reg|s verslininką; ištrauka paaiškina, ką reiš kia frazė
“b u d ru s la uk im a s”, kai šis te rm inas varto ja m as |m onin in ko
funkcijai apibūdinti:
Be abejonės, “b u d ra u s laukim o” te rm in as pirm iau sia va r

totinas apibūdinti sąm onės s tru k tū rą ru pūžės, kuri ja u s u
brendo ir sau sk irtą vietą rado kokioje nors intensyvesnio
judėjimo juostoje, kur daugybė m u sių ir vorų zuja pirm yn
atgal, s u tik da m i visareginčios ir maloningos Apvaizdos
jiems skirtą lemtį. Tačiau be didelių pasta ngų šį term in ą
LAUKINĖ THO R STE IN O VEBLENO VISU O M EN Ė 265
galima vartoti ir n u s ak a n t susiklosčiusią tvarką, kai p a ti

kimais verslo principais vadovaujasi pra m on ė s tūzai. Ši
taip įs ikūrusios rupūžės fizionomijoje a tsispin di neabejo
tina, miela gerovė, o malonūs gabaritai, rodos, patikina
nedvejotinu lyg piram id ė minėtų prin cip ų stabilumu.
Tačiau Verslo įm onės teorija išvengė tokios retorikos, k a

dangi Veblenąs turėjo rim tą tikslą — pateikti socialinių poky
čių teoriją. Kalbant tiksliau, tai buvo verslininko ir jį p alai
kiusios siste mos visiško išnykimo teorija. Veblenąs tikėjo, kad
verslo lyderių dienos suskaičiuotos, kad, nep aisant jų galy
bės, prie š ju o s rikiuojasi grėsmingas varžovas. Tai ne proleta
riata s (Dykinėjan čioje klasėje buvo parodyta, kaip žem utinių
s luoksnių gyventojai žiūri j savuosius lyderius), bet kur kas
galingesnis p riešas — mašina.
J u k mašina, manė Veblenąs, "atmeta antropomorfinius m ą s
tymo įpročius". J i priverčia žmones mąstyti tiksliomis, iš m a
tuoja momis realios tikrovės kategorijomis ir neužsiimti p rie
tara is bei gamtos sudvasinim u. Kaip tik dėl to tiems, kurie
s usidu ria su mechanizuotais procesais, darosi k a sk a rt s u n
kiau tikėti “prigimtine teise” bei socialine diferenciacija, s u
darančia sąlygas “dykinėjančiajai klasei” egzistuoti. Šitaip ir
yra susiskirsčiusi visuomenė: ne skurdžiai prieš tu rt ing uo
sius, bet technikai prieš verslininkus, m echanikai prieš karo
vadus, m okslininkai prieš apeigininkus.
Vėlesniame knygų cikle, svarbiausia dviejose — Inžinieriai
ir kainų s iste m a (The Engineers and the Price Sy ste m ) bei
Pašaliečių n uo sa vyb ė ir verslo įmonė (A b se n te e Ownership
an d B usin e ss Enterprise) — Veblenąs daug detaliau apsistojo
ties “revoliucijos" sąvoka. Galiausiai visuomenėje bus s u k o m p
le ktuotas inžinierių korpu sas, kuris perims } savo ra n k a s ver
slo siste mos chaosą. J ie jau valdo realiąją gamybos proceso
galią, tačiau kol kas d a r nesuvokia verslo siste m os n e su d e ri
namumo su tikrąja p ram onės sistema. Tačiau vieną gražią die-
266 VIII SKYRIUS
iią Inžinieriai pasitars, atsikratys “pašaliečių nuosavybės lei

te n a n tų ” ir im s tvarkyti ekonomiką pagal gigantiškos, gerai
sureguliuotos gamybinės mašinos p rincipus. O Jeigu ne? Tada
verslo gro bikišk um as didės, kol galiausiai išsigims į aiškią
jėgos, nesle pia mų privilegijų bei vienvaldiško komandavim o
sistemą, kuri verslininko sieloje pažadin s senojo karo vado
recidyvus. Mes tokią siste mą pavadintume fašizmu.
Tačiau Veblenui, ra šiusia m 1921 metais, iki šito d a r buvo
toli. J o Inžinierių ir ka in ų sis te m os p askutinysis sakinys toks:
“Susik lo sčiusi padėtis netu rėtų rim čia u ja u din ti sergėtojų ar
didelės dalies pasiturin čių piliečių, s u d aran č ių pagrindines
savininkų pašaliečių gretas, bent kol k a s ”. Šitas “bent kol kas"
būdingas Veblenui. Nepaisant n e n atū ra laus nu a sm e nin to sti
liaus, iš jo ra šin ių sklinda priešišk um as. Šiaip ar taip tai ne
jo asm enin is priešišku m as, kokia nors įžeisto individo pagie
ža, bet šypsantis ir ironiškas b ešališku m as žmogaus, regin
čio, jog visa tai praeina, jog laikui bėgant ritualai ir fantazijos
užleis vietą kažkam kitam.
Dar ne laikas įvertinti, ką pasakė Veblenąs, tas laikas ateis
vėliau. Bet turime pastebėti įdomų sugretinim ą. B endras Veb
leno požiūris prim ena m um s vieną itin ne “veble nišką” figū
r ą — keistuolį, pusia u beprotį utopinį socialistą, grafą Saint-
Simoną. Prisim inkime, kad Saint-Sim onas taip pat garbino
gamintojus ir išjuokė dekoratyviuosius pare igūnus. Gal m ūsų
nuomonę apie Vebleno pa nie ką verslo tūzam s sušvelnins ir
pastebėjimas, jog savo laiku Saint-Simono pasišaipy m as iš
titulo “p onas karaliaus bro lis” tik ria usia i taip pat šokiravo
tradic iš kai m ąstan čią visuomenę.
1906-ieji buvo paskutinieji Vebleno metai Chicago. J is ja u

pradėjo garsėti užsienyje; ja m teko lankytis pobūvyje, k u ria
me dalyvavo Norvegijos karalius, ir, dem on struod am as neįpras
tą jausm ingum ą, pobūvio meniu Veblenąs nu siun tė motinai,
ku rią labai sujaudino s ū n au s susitikim as su karaliumi. T a
LAUKINĖ TH OR ST EI NO VEBLENO VIS U OM EN Ė 267
čiau na m u ose nebuvo viskas taip gerai. Vebleno flirtai n už en

gė per toli ir, ne paisa nt išleistų knygų bei neseniai gauto do
cento (a ssistan t professor) laipsnio, jo elgesys anaiptol ne b u
vo toks, kokiu turėjo garsėti universitetas pagal prezidento
Harperio kriterijus.
J i s ėmė ieškoti naujos vietos. Tačiau tasai Vebleno p a g ar
sėjimas buvo veikiau dėl skandalų , nei pelnytas solidžia r e p u
tacija, todėl s u sirasti kitą universitetą buvo labai nelengva.
Galiausiai jis išvyko į Stanfordą. G arsas apie j} ja u buvo p a
sklidęs ir ten: jo gąsdinanti erudicija, asm en s n e p rie ina m u
mas, nesantu okin ia i polinkiai. Ir visa tai buvo gana pagrįsta.
J is įtaigiai veikė keletą savo kolegų, ištvėrusių tą jo iš proto
varantį atsisakym ą no rs kam no rs kuo nors įsipareigoti, ir
tapo žinomas kaip “paskutinysis viską žinąs ž m ogus”. Tačiau
jo privatus gyvenimas liko nepasikeitęs: ka rtą vienas bičiulis,
tikėdamas pasielgsiąs ta ktiškai, ja u n ą ledi, gyvenusią jo n a
muose, apibūdino kaip dukterėčią. “J i nė ra m ano d u k te rė
čia”, — pareiškė Veblenąs. Ir tuo užbaigė diskusiją.
Žm ona išsiskyrė su juo 1911 metais. Veblenąs turėjo būti
nepakenčia m as vyras (jis tyčia savo kišenėse palikdavo gerbė
jų laiškelius, kad žmona ju os sura stų) ir vis dėlto, nors tai ir
sk am b a graudokai, būte nt ji vylėsi, kad galiausiai s antu ok a
savaime susitvarkys. Bet to nebuvo niekada, nebent tru m p ą
laiką; kartą, kai Ellena pam anė esanti nėščia, Veblenąs p a n i
k u od am as iš siuntė ją namo. J is laikė save visiškai netinkam u
tėvystei, ir šiuos būgštavimus motyvavo antropologiškai — kaip
vyriškos lyties nereik šm in gum ą šeimoje. Galiausiai skyrybos
tapo neišvengiamybe. “Ponas Veblenąs, — rašė Ellena ilgo la iš
ko, kupino užuoja utos sau, pabaigoje, — kaip num aty ta sky
rybų byloje, turi mokėti man 25 dolerius kas mėnesį — bet
tikriausia i jis to nedarys". J i neapsiriko.
Tais metais, kai jie išsiskyrė, jis vėl persikėlė kitur, š į
k a rt į Missouri universitetą. J is įs ik ūrė savo draugo Daven-
porto namuose; Davenportas buvo žinomas ekonomistas ir s a
votiškas žmogus, kabinetą įsirengęs rūsyje. Vebleno gyveni

me šis laik ota rpis buvo itin produktyvus. J is p e rm ą stė Chi
cago praleistus metus ir mokymosi centrų išsigim imą į galin
gų visuomeninių konta ktų bei amerikietiškojo futbolo centrus
a pib endrin o tokia kandžia plunksna, kokia d a r nie kada ne
buvo palietusi Amerikos universitetų; d a rb a s vadinosi Aukš
ta sis m o k sla s Am erikoje (The Higher Learning in America).
Dar kai knyga buvo renkam a, Veblenąs pusiau rim tai pasakė,
kad jei reik ėtų p aantraštės, ji b ūtų tokia: Visuotinio ištvirki
mo studija.
Bet ku r kas svarbiau, kad jis nukreip ė žvilgsnį į Europą,
k u r telkėsi artėjančio karo grėsmė, ir apie Vokietiją, lyginda
m as šią din astin ę ir karingą valstybę su soliteriu, p a ra šė to
kius s a r k a s tiš k u s žodžius: “...soliterio santykį su savo šeim i
nin ku nėra lengva perteikti gražiais žodžiais, o juola b paliudyti
tokiu įtikinančiu būdu, kuris, rem ia ntis nusisto vėju siu p a
pročiu, garantu otų išsaugoti jo prie ra išu m ą šeim in in kui”. Kny
gos apie Impe rinę Vokietiją (Imperial G e r m a n y ) likim as buvo
neįprastas; no rs vyriausybės propagandos skyriu s norėjo p a
naudoti ją karo tiksla ms, Pašto ta rnyba joje ra d o tiek daug
nemalonių p a sta b ų Britanijai ir J u ng tinė m s Valstijoms, kad
siuntinėti p a štu uždra udė.
Kada k a ra s pagaliau prasidėjo, Veblenąs pasiūlė Washing-
tonui savo paslaugas: šis žmogus, k uriam patrio tizm as te reiš
kė vieną iš b a rb a rų k ultūros požymių, pats, pasir odo, buvo ne
be šio jau sm o . Bet Washingtone jį stum dė it k a rš tą bulvę,
kiekvienas buvo girdėjęs apie jį, tačiau nie kas nepageidavo.
Galiausiai valdininkai nugrūdo jį į nereik šm in gą postą Maisto
tarnyboje. Čia jis elgėsi kaip įpratęs: ra šė m e m o ra n d u m u s ,
kaip geriausiai nuimti derlių, bet kadangi jo pasiūlymai a p
ėmė visapusį kaimo socialinio ir ūkinio gyvenimo reorganiz a
vimą, tai buvo pavadinti “įdomiais" ir padėti į šalį. J is siūlė
įvesti didelius mokesčius sam da ntie m s n a m ų ta rn u s , kad b ū
tų išlaisvinta papildomos darbo jėgos, Į tai irgi žiūrėta pro
LAUKINĖ THORSTEINO VEBLENO VISUOM ENĖ 269
pirštus. Šis pasiū lym as būdingas Veblenui: k a m erdin eriai ir

liokajai, sakė Jis, “yra dažniausia i labai gerai sudėti, todėl Jie
puikiai tiks dirbti u ostų ir geležinkelių stočių krovėjais — kai
tik kasdienis d a rb a s sutvirtins Jų ra um e nis ir ap m ažin s g a ba
ritus".
1918 meta is jis atvyko } New Yorką rašyti liberaliam ž u r
nalui Ciferblatas (Dial). Veblenąs buvo ką tik išleidęs Ta ik os
pr ig im ties ty rimą (An Inąuiry Into the Nature o j the Peace),
kuria m e niū riai konstatavo, kad Europ os alternatyvos — a rb a
am žiam s išsaugoti senąją tvarką su visu jos b a rb a riš k u karo
skatinim u, a rb a atsisakyti pačios verslo siste mos. J o darbo
p rog ram a buvo iš p rad žių apta rta , bet po to p ra ra d o p a tr a u k
lumą; Veblenąs atkakliai propagavo ją Ciferblate, bet su kie k
vienu n u m e riu tiražas mažėjo. J į pakvietė skaityti p a ska itų ką
tik {steigtoje Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje, s u r in k u
sioje pulkelį žvaigždžių: J o h n ą Dewey, C harle są A. Beardą,
Deaną Roscoe Poundą. Bet net ir čia Veblenui nepasisekė: jis
ir toliau auditorijoje murm ėjo po nosimi, o jo paskaitos, p r a
džioje perpildytos klausytojų, ne tru k u s tesulaukdavo vos s a u
jelės besidominčių.
Tai buvo keistas gars enybės ir nevykėlio mišinys.
H. L. Menckenas rašė, kad “veblenizmas švietė visu ry škum u.
Paplito veblenistai, Vebleno klubai, Vebleno vaistai visoms p a
saulio š ird graužo m s gydyti. Chicago buvo net “Vebleno mergi
nos" — matyt, “Gibsono merginos"* pasiekė vidutinj amžių ir
da ug kuo nusivylė”. Bet pačiam Veblenui tai nieko nereiškė.
J o b iustas, p asta ty ta s Naujosios mokyklos vestibiulyje, patį j|
su trik dė taip sm arkiai, kad galiausiai tą daiktą teko iškelti }
nuošale snę vietą bibliotekoje. Pats jis tvarkėsi visai bejėgiš
kai, k asdie nin iu ose buities dalykuose lyg auklė s jj globojo ke
li ištikimi buvę studentai, tarp jų Wesley Mitchellas ir Isadore
* “G i b s o n o m e r g i n a ” — m a d in g a , j a u n a X I X a. p a b a i g o s a m e r ik ie t ė , k o
ki a b u v o v a i z d u o j a m a J A V d a i l i n i n k o - i l i u s l r a t o r i a u s C h a r l e s o D a n a
G ibsono ( 1 8 6 7 — 1944) piešiniuose.
Lubin, tuo m etu ja u ir patys žinomi ekonomistai. Kurį laiką

jis nekantriai laukė p a siro d an t naujojo pasaulio požymių —
inžinierių ir technikų e p o c h o s ,— vylėsi, kad Rusijos revoliu
cija galėtų apreikšti tokios epochos pradžią . Bet ja m teko n u
sivilti tuo, ką pamatė, ir, kaip ra šė H orace’as Kallenas iš
Naujosios mokyklos, “kada paaiškėjo, jog na uja sis pasau lis
negimė, Veblenąs tarsi atsipalaidavo nuo savo valios ir inte re
sų, tarsi atsigręžė j mirties pusę...”
Labai pavėluotai ja m pasiūlė tapti Amerikos e konom is tų
asociacijos (American Economic Association) prezidentu. Pa
siūlymo jis nepriėmė tardam as: “Jie nepasiū lė šito, kai m an
labai reikėjo”. Galiausiai vėl gr|žo j Kaliforniją. Išsamioje jo
biografijoje J o s e p h a s D orfm anas pasakoja , kaip jis atvyko į
savo trobelę Vakaruose ir pamanė, jog kažkas neteisėtai bus
užgrobęs jo sklypą. “J i s pasiėmė kirvuką ir ėmė nuosekliai
daužyti langus, Įnik dam as Į ŠĮ da rb ą su bu k a jėga, p rim e n a n
čia pam išim ą, kai fiziškai neveiklus žmogus pykčio p rie puoly
je staiga ima veikti.” Tai, žinoma, buvo n e su sipra tim a s, ir Veb
lenąs netruku s tenai Įsikūrė, apsistatęs kaimiškais ra n k ų darbo
baldais, kurie turėjo jam prim inti vaikystę, vilkėdamas š iu r k š
čiais darb iniais drabužia is, k uriuos p a rsisiųsd ind a v o iš Se
ars, Roebuck firmos, nieko netrik dyd am as aplink, net pik tž o
lių, leisdam as žiu rkėm s bei s k u n sa m s šm irin ėti ta rp kojų ir
šn iu kšti nėti po trobą, kai jis pats sėdėdavo n e k ru stelėd am as,
giliai p a ske nd ę s liūdnose mintyse.
Atsigręžiant atgal, gyvenimas neatrodė nei laimingas, nei
sėkmingas. Antroji žmona, ku rią jis vedė 1914 metais, sirgo
persekiojim o manija, ją prižiūrėjo gydytojai, dra ugai buvo to
li, jo d a rb u s perėmė diletantai, beveik visi ekonomis tai ne
kreipė į jį dėmesio, o inžinieriai a p sk rita i jo d a rb ų nežinojo.
J a m ja u buvo septyniasdešimt, ir jis nieko neberašė. “Aš
nusprendžiau nepažeisti sabato,* — aiškino jis. — Tai toks pui
* S a b b a l h ( a n g į . ) — p o i l s i o d i e n a , s e p t i n t o j i s a v a i t ė s di e n a : ž y d ų r e li
gi jo j e — š e š t a d i e n i s , k r i k š č i o n i ų re lig ij o je — s e k m a d i e n i s .
LAUKINĖ TH OR S T EI N O VEBLENO V IS U OM E N Ė 271
kus dalykas — s a b a ta s ”. Buvę stu dentai atvyko Jo aplankyti ir

rado j{ nuo visko atsiribojus} da r labiau nei anksčia u. J i s
turėjo n uola nkia usių garbintojų ir gaudavo laiškų iš a p sis p re n
du sių būti jo pasekėjais. “Ar negalėtumėte pasakyti, kuria m e
name Chicago jū s parašėte savo a n k ste sniu osiu s d a rb u s ir,
jei būtų galima, k u riam e kam baryje ?” — teiravosi vienas jų.
Kitas, įveikęs Verslo įm onės teoriją, ra šė p ra š y d am a s pata rti,
kaip uždirbti pinigų.
1929 metais, keli mėnesiai prieš didįj} krachą, Veblenąs
mirė. J i s paliko te stam entą ir tokius pie štuku p a ra šy tus ir
ne p asira šy tus nurodym us: “Taip pat noriu, kad po mirties b ū
čiau kre m u otas, jei nėra kliūčių tai padaryti kaip galima s k u
biau ir pigiau, visiškai be jokių ritualų ir cerem onialų; m ano
pelenai tu ri būti laisvai išpilti jū ro n a rba } kok} n o rs didesn}
upei}, }tekant} jū ro n; niekur ir nie kada netu ri būti s tato m as
mano atm in im ui jok s antk apis, kapo plokštė, d arom i }rašai,
kuria m i atvaizdai, lentelės ar kitokios rū šies pam in kla i su
mano vardu; n iekur nie kada ne turi būti skelbiam as joks m a
no nekrologas, portretas, biografija arba la ik om os už mane
pamaldos; netu ri būti spausdinam i, publikuoja mi a rb a kitais
būdais re produkuojam i, kopijuojami ar pla tinami man bei m a
no rašyti la iškai”.
Kaip visados esti, jo p rašy m as nebuvo išpildytas: pala ikai
kremuoti ir pelenai išsklaidyti virš Ramiojo vandenyno, tačiau
įamžinim as ra šytiniu žodžiu prasid ėjo tuojau pat.
Ką galima galvoti apie šią keistą asmenybę?

Vargu a r dar reikia pažymėti, kad jis operavo k r a š tu tin u
mais. Pavyzdžiui, jo pate ikia ma dykinėjančios kla sės c h a r a k
teris tika viename puslapyje — šedevras, o kitame — k a rik a tū
ra. Kai jis a p tin k a nebylų tu rto ko m p o n e n tą visų m ū s ų
prii m tu ose grožio kanonuose, kai ironiškai pastebi, jog “džen
telmeno skrybėlės ar lakinių pusbačių prabangiam blizgesy
272 V I I I SK YRI US
tikro grožio nė kiek ne daugiau kaip tokia m pat nuzulintos

rankovės blizgesy", — jo pa sta b a p rasm inga, ir tu rim e tik n u o
lankiai pripažinti, kad į m ū s ų skonj pras ism e lk u s io s snobiz
mo ap ra išk o s . Bet kai jis rašo, kad “plačiai paplitusi ekono
m iš k u m e idėja, kuri beveik n e a tsk ir ia m a nuo karvės, yra
n e paju din am a kliūtis naudoti tą gyvuli p a p u o š im a m s ”, — n u
slysta į ab su rd ą. N enuorama Menckenas ir pasigavo jį su tuo
teiginiu: “Ar neteko kada genialiajam profesoriui, a p m ą s ta n
čiam d idžią sia s savo proble mas, paėjėti laukų ta keliu? Ar ne
teko jam, šita ip žingsniuojančiam, kirsti karvių ganyklos? Ar,
tai d aryd am as, nepraėjo jis k artais ir pro pačios karvės p a
sturgalį? Ar, eid am as pro tą pasturgalį, nežingtelėjo jis k a r
tais neapdairiai ir ...?”
Nemaža pa n ašios kritik os galima pasakyti ir Vebleno cha
rak terizuojam o verslininko arba šiuo atžvilgiu ir pačios dyki
nėjančios kla sės adresu. Nėra abejonių, laimingųjų Amerikos
kapitalizmo dienų finansų magnatai buvo plėšikų magnatai, ir
Vebleno nutapytas jų portr etas, n ors negailestingas, yra ne
ja u kiai arti tiesos. Tačiau Veblenąs, kaip ir Marxas, rim tai
nesidomėjo, kokiu m a stu verslo siste m os institucijos, kaip
m onarchija Anglijoje, gali prisitaikyti prie s m ark ia i besikei
čiančio pasaulio. Ir kas d ar svarbiau — nes tai ypač artim a
Vebleno p oz ic ija i— jis nepastebėjo, jog m ašina, toji visa a p i
manti gyvenimo tvarkytoja, įm onininko funkcijos tu rinį keičia
tiek pat, kiek ji keičia eilinio darbuoto jo mąstyseną, ir dėl to
pats įm onininkas, vykdydamas didžiulės ir nepailsta nčios m a
šin os valdytojo pareigas, bus p riv ersta s laikytis vis labiau biu-
rokratėjan čių formų.
Tiesa, kad Vebleno susižavėjimas m ašina verčia m us būti
atsargokais — mat nelyriškam filosofui tai ne itin dera. Gali
ma sutikti, kad m ašin os verčia m u s galvoti labai dalykiškai —
bet apie ką? Charlie Chaplinas kino filme Naujieji laikai n e
buvo laimingas ar gerai prisitaikęs žmogus. Inžinierių korp usas
tikrai gali efektyviau adm inistru oti m ū s ų visuomenę, bet ar

jis valdys j ą h u m a n iš k iau — štai k u r klau sim as.
Tačiau Veblenąs tiksliai užčiuopė svarbiau sią pokyčių p r o
cesą, tais laikais net užgožusj kitus, bet keistai nepastebėtą
nė viename to meto ekonom is tų darbų. Tas p rocesas — tai
technologijos ir mokslo, kaip svarbiausiojo dvidešim to jo a m
ž ia u s istorinių p o k y č ių veiksnio, iš kilim as. Veblenąs matė,
kad technologijų am žia us ta koskyra yra tokia pat ryški, kaip
ir kitos isto rin ės pakopos, ir kad la ipsn išk a s m a šin ų diegi
mas tiek į s iau ria u siu s tarpelius, tiek ap rė p ia n t d id žia usiu s
žmonių veiklos ta rp sn iu s, užbaigia revoliuciją, k uri lygintina
su la ukin ių gyvulių prijaukinim u ar mie stų atsiradim u . Kaip
kiekvienas didis atradėjas, atskleidęs tai, kas akivaizdu, bet
lig tol nepaste bėta, Veblenąs buvo pernelyg n e k an tru s; jis ti
kėjosi, k ad procesai, kurie m s reikia ištisų k a rtų ir net š im t
mečių, s u b rę s per kelis dešim tm ečius ar net keletą metų. T a
čiau būten t jo nuopeln as, kad m ašiną jis suvokė kaip vieną
sv arbiau sių to meto ūkinio gyvenimo faktų, ir vien už šią ta
lentingą jžvalgą Veblenąs turi užimti d e ra m ą vietą pasaulio
mąstytojų galerijoje.
O greta šito ekonomik os teorijai jis padovanojo naują p orą
akių žvelgti } pasaulį. Veblenui be gailesčio a p ra šiu s k a sd ie
nio gyvenimo papro čiu s, pasidarė neja uku toliau naudotis neo-
kla sikiniu visuomenės įvaizdžiu, kuria m e ji atrodė lyg a rb a tė
lei s u sir in k u si gerų m an ierų draugija. J is karčia i pasišaipė iš
karalienės Viktorijos epochos ekonomis tų, k a rtą šitaip p a r a
šęs: “Aleutų salų čiabuvių gauja, naršanti paplūdimyje po bangų
m ūšos iš m estas laivų skeveldras ir dum b lius su grėbliais ir
magiškais užkeikim ais, kad pasigautų sau vėžiagyvių, la ik o
ma... užsiėm usią išradingu, hedonistiniu rento s, atlyginimų
ir pa lū k a n ų ba la nsa v im u ”. J is išjuokė kla sikų p astang as p r i
mityvią žmonių kovą apibūdinti įsp ra u d u s į bekūnę ir b e k r a u
ję schemą, lygiai taip jis aikštėn iškėlė ir bergždžius b a n dy
mus šiuola ikinio žm ogaus veiksm us suvokti kategorijomis,
p aim to m is iš netobulo ir p asenusio iš ank stinių n u o s tatų r in

kinio. Žmogus, sakė Veblenąs, negali būti iki galo s u p ra s ta s
vadovaujantis įm antriais “ekonominia is d ė sn ia is ”, kai tiek jo
įgimtas ž ia urum a s, tiek kūry bin gum as glaistomi veiklos r a
cionalumo aiškinim ais. J i s daug tiksliau n u s a k o m a s ne mei
likauja nčiais žodžiais, o k u r kas fundam entalesniais a n tro p o
logų a rb a psichologų term inais : kaip stip rių ir iracionalių
pa ska tų, lengvatikis, neišauklėtas, mėgstąs ritu alus tvarinys.
Palikite ramybėje p a ta ik ūn išku s p rasim any m us, p ra šė jis eko
nomis tų , ir išsiaiškinkite, kodėl žmogus elgiasi taip, kaip jis
elgiasi.
Vebleno mokinys Mitchellas, pats ga rsu s ekonom ik os tyri
nėtojas, taip a pib endrin o jo nueitą kelią: “T horste ina s Veble
nąs s u d ru m s tė ramybę — tarsi ateivis iš kito pasaulio į p r a s
tu s daly kus, su k u ria is tyrinėtojai buvo n esąm on ing ai
apsip ratę, jis tiesiog skroste išskrodė, lyg tos įp rasčiausio s
kasdie nės mintys būtų keisti produktai, išorės jėgų įterpti į
šios žemės gyventojus. Visuomenės m oksla i d a r netu rė jo kito
tokio išlaisvintojo, vadavusio p ro tus iš subtilios aplinkybių
tironijos, ir kito tokio užkariautojo, išplėtusio tyrimų k a ra ly s
tės plotus".
IX S K Y R I U S
JOHNO MAYNARDO KEYNESO E R E Z IJO S
Keletą metų prieš mirt} Thorste inas Veblenąs p a d arė neįtikė

tiną dalyką — išbandė laimę fondų biržoje. Vienas draugas
rekomendavo ja m naftos bendrovių akcijas, ir Veblenąs, gal
vodamas apie finansines senatvės proble mas, surizikavo iš
leisti dalį savo santaup ų. Pradžioje investicija atnešė ja m šiek
tiek pelno, tačiau nuo gimimo persekiojusi nelemtis a p sireiš
kė ir čia — vos spėjo akcijų kaina pakilti, kai paaiškėjo, jog
bendrovė įsivėlusi į eilinį naftos skandalą . N etrukus Vebleno
investicijos liko bevertės.
Pats įvykis nėra reikšmingas, išskyrus tai, kad Vebleno
šarvuose jis liudija esant dar vieną mažytį įskilimą. Tačiau,
jei žvelgtume kitu aspektu, ši graudi nesėkmė netikėtai daug
pasako. J u k Veblenąs pats tapo svaiginančios vilionės, a p ak i
nusios visą Ameriką, auka: jei ja u blaiviausias jo s stebėtojas
susigundo nuryti gurkšnį, tai ar verta stebėtis, kad visa šalis
tiesiog apgirtusi nuo klestėjimo eliksyro.
Klestėjimo požymiai matėsi iš tiesų visur. XX a. 3-iojo de
šimtmečio pabaigoje Amerika buvo su ra d u si darb o 45 milijo
n am s savo piliečių, kurie m s ji išmokėjo apie 77 milijonus
dolerių algomis, renta, pelnu ir palū kanom is — tokio paja m ų
srau to pasaulis dar nebuvo regėjęs. Kai H erbertas Hooveris
nuoširdžiai atviraširdiš kai pasakė: "Jau greitai su Dievo p a
276 IX SKYRIUS
dėjimu išvysime dieną, kai m ūsų k ra š tas bus a tsik ra tęs s k u r

do”. — jis galėjo būti neįžvalgus, pagaliau kas to išvengtų. T a
čiau jis rė mėsi nepaneigiamu faktu, jog vidutinė amerikiečių
šeima gyveno geriau, valgė geriau, rengėsi geriau ir naudojosi
didesniu kiekiu patogumų, negu bet kuri vidutinė šeima iki
šiol pasaulio istorijoje.
Visuomenėje skleidėsi nauja gyvenimo vizija, dvasiškai k ur
kas pakilesnė už plė šikiškus finansų magnatų idealus. J o h
nas J . Raskobas, Demokratų partijos p irm ininkas, suteik ėja i
tikslų apib ūdin im ą savo straip snio Ponių n a m ų ž urnalu i (La-
d ie s ’ Home J o u rn a l) pavadinimu: “Kiekvienas privalo būti tu r
tingas". “Jei žmogus kas savaitę atideda 15 dolerių, — ra šė
Raskobas, — ir ju os investuoja į perspektyvias p a p ra stą s ia s
akcijas, po dvidešimties metų jis turės mažiausia i 80 000 do
lerių, o mėnesio pa ja mos iš tų investicijų sieks 400 dolerių.
J is bus tu rtuo lis.” Šis aritmetikos pratimėlis jok s fokusas,
jam e tik numatyta, kad' toks žmogus gaunam u s dividendus,
maždaug 6 procentu s per metus, nuolat reinvestuos. Bet buvo
ir d ar labiau viliojantis kelias tapti turtuoliu. Jei Raskobo
receptui pritariąs entuziasta s išleistų savo dividendus, o to
liau tik paprasčiausiai leistų pinigams didėti kartu su akcijų
kainomis, turtą jis įgytų taip pat greitai ir, beje, gerokai leng
viau. Tarkime, 1921 metais už 780 dolerių, suta upytų kas
savaitę atidedant po 15 dolerių, jis įsigytų akcijų. 1922 metų
gale tie jo pinigai jau turė tų 1092 dolerių vertę. Jeigu da bar
jis vėl taip pat panaudotų metines 780 dolerių san taup as, 1925
metais jau tu rėtų 4800 dolerių, po metų 6900 dolerių, 1927
metais — 8800 dolerių ir neįtikėtiną 16 000 dolerių s u m ą —
1928 metais. Fanta stik a? 1929 metų gegužy jo didžiulis tu r
tas jau viršytų 21 000 dolerių, vertų dešimt k a rtų daugiau už
šio šimtmečio 9-ojo dešimtmečio dolerius. Ir kai šitaip Di
džioji bulių* rinka jau bus veikusi pusę vienos karto s gyveni
* Žr. n u o r o d ą 9 6 p s l .
J O H N O M AYNARDO K EYN ESO E R E Z I J O S 277
mo, beveik n e nu trū ksta m ai kylant akcijų kursu i, — kas galės

būti apkaltintas sum an ęs tokį karališką b ū dą pralobti. Kirpė
ja s ir batų valytojas, ba nkininkas ir verslininkas, — visi a z a r
tiškai lošė ir visi laimėdavo, ir vienintelis k la usim as, iškilęs
žmonėms, buvo — kodėl jie nepagalvojo apie tai anksčiau.
Vargu ar verta detaliai pasakoti apie pasekmes. Paskutinę
baisiąją 1929 metų spalio savaitę vertybinių popie rių rin ka
žlugo. Fondų biržos b rok eriam s turėjo tuomet atrodyti, tarsi
Niagara staiga būtų plūstelėjus pro langus — salėn įgriuvo n e
su sta b d o m a lavina reikalavimų parduoti klientų akcijas. Visi
škai nusip lū kę bro keriai prakaitavo ir laisvinosi apykakles, it
apduję stebėjo, kaip milžiniški tu rtai tirpsta lyg cu k ra u s vata;
jie šaukė iki užkimimo, bandydam i atkreipti kokio nors p ir
kėjo dėmesį. Niūriai iškalbingi ano meto juokai, — sako, su
kiekviena Goldmano Sachso akcija įteikdavę ir revolverį, o
už sisa kan t kam barį viešbutyje, tarnautojas klausdavęs: “Mie
goti ar iš šokti?”
Kada pašalino griuvėsius, į liekanas buvo baisu žiūrėti.
Per du b e p rotišk us mėnesius rin ka p ra ra d o visą pagrindą,
s u k u rtą per dvejus dangiškai dosnius metus; 40 milijardų d o
lerių p a p rasčiausiai išnyko. Po trejų metų m ū s ų investuotojo
popie rinis 21 000 dolerių turtas buvo sumažėję s 80 procentų;
jo p radin ės 7000 dolerių santa upos dabar buvo vertos tik 4000
dolerių. Vizija, kad “kiekvienas žmogus — turtingas žmogus”
pasir odė besanti haliucinacija.
Žvelgiant į praeitį, kitaip ir negalėjo būti. Fondų birža b u
vo su rę sta iš paskolų lyg iš korių ir galėjo išlaikyti tiek, kiek
galėjo, bet ne daugiau. Negana to, jo s pam atai buvo iš išklibu
sių ir s u trū nijusių rąstų , laikiusių didingą gerovės fasadą. P ir
mininko Raskobo formulė apie pralo bim ą išeinant pensijon
a ritmetiškai buvo, žinoma, pak ank am ai teisinga, bet ji nie ka
da neklausė, kaip žmogus gali atidėti 15 dolerių, jei kas savai
tę voke ja m įteikiama tik 30.
278 IX SKYRI US
Pajam ų s r a u ta s visuomenėje savo apim tim i buvo tikrai

įspūdingas, bet stebint jo skaidym ąsi J milijonus galutinių a t
šakų, ta pdavo aišku, jog visuomenė tomis p aja m om is n a u d o
josi labai nevienodai. Maždaug 24 000 šeim ų socialinės p ira
midės viršūnėje gaudavo trisk a rt didesni pajam ų kiekĮ negu
visi 6 milijonai šeimų, susigrū du sių jo s papėdėje — vidutinės
vienos šeimos paja m os piramid ės viršūnėje buvo 630 kartų
did esnės už šeimos piramid ės apačioje vidutines paja m as. Ir
tai buvo ne vienintelis defektas. Begalinio klestėjimo gaudesy
liko u žmiršti du milijonai darbo neturinčių žmonių, o už kla
sikinių m a rm u r o fasadų jau šešeri m eta i prieš katastrofą b u
vo pradėję ba nk rutu oti bankai — po du kasdien. Ir d ar faktas,
kad vidutinis amerikie tis savo gerove naudodavosi tiesiog s a
vižudiškai: jis užstatydavo savo tu rtą iki p a sk utinės ta b u re
tės, išteklius pavojingai didindavo n e atsis p ird a m a s pagundai
pirkti iš simokėtinai, o paskui savo likimą a p dra u sd a v o uoliai
p irk d a m a s fantastiškus kiekius akcijų — m anoma, apie 300
milijonų akcijų — ne tiesiogiai už savas paja m as, o už likut},
lai yra už pasiskolintus pinigus.
Tada visa tai negalėjo, o gal ir galėjo, tačiau tikrai nebuvo
pastebėta. Retą dieną kokia no rs garsi asmenybė nepatvirtin
davo, jog tautos savijauta puiki. Net to k| žymų ekonom is tą
kaip Irvingas Fischeris iš Yale’o universiteto užliūliavo tasai
išoriško klestėjimo vaizdas, ir jis paskelbė, girdi, mes žengia
me “didele, nesikeičiančia ply naukštė” — šis iš sireišk im as s u
kėlė m a k a b riš k ą juoką, m at lygiai po savaitės akcijos nuo tos
plynaukštės garmėte garmėjo žemyn.
Visa tai, žinoma, buvo d ram atiška, tačiau ne be protišk a
fondų biržos suirutė la biausiai pakirto tvirtą visos kartos ti
kėjimą niekad nesibaigsiančia gerove. Didžiausią smūgį paty
rė šeimos. Štai keli pavyzdžiai iš tų niū rių metų. Indianos
valstijoje, Muncie mieste, p agarsėju sia m e iš rin k u s jį šalies
“Vidurio m iestu ”, baigiantis šio šimtmečio 4-ajam dešim tm e
čiui kiekvienas ketvirtas d a rb in in k a s buvo nete kęs darbo.
J O H N O M AYNARDO K EY N ES O E R E Z I J O S 279
Chicago daugum a dirbančių m ote rų gaudavo mažiau nei 25

centus per valandą, o kas ketvirta iš jų — net mažiau nei 10
centų. Vien New Yorko Bowery’je du tūksta nčia i bed arbių k a s
dien susir in kd avo eilėse prie dalinamo maisto. Visos valsty
bės m a stu gyvenamųjų nam ų statyba sumažėjo 95 procentais.
Pražuvo pinigai devyniuose milijonuose tau pom ų jų sąskaitų.
B ankruta vo 85 tūksta nčia i firmų. Bendra ta rna uto jų algų s u
ma sumažėjo 40 procentų, dividendai — 56 procenta is, d a rb i
ninkų atlyginimai — 60 procentų.
Bet slogiausia Didžiojoje krizėje buvo tai, kad ne sim atė jo s
pabaigos, jokio pasikeitimo } gera, jokio palengvėjimo. 1930
metais publika narsiai švilpavo “Vėl sugrįžta laimės dien os”,
tačiau nacionalinės pajam os strimgalviais riedėjo nuo 87 m i
lijardų dole rių iki 75 milijardų. 1931 metais šalis niūniavo
“Turiu penkis doleriukus", tuo ta rp u nacionalinės paja mos
krito iki 59 milijardų. 1932 metais paplito n auja dainelė —
“Brolau, a r gali susitaupyti dešimt centų?”, o nacionalinės p a
ja m o s tirpo iki apgailėtinų 42 milijardų dolerių.
Atėjus 1933 metams, amerikiečių visuomenė faktiškai b u
vo sugniuždyta. Šalies paja mos dar sum ažėjo — iki 39 mili
ja rd ų dolerių. Daugiau nei pusė gerovės, tu rėto s vos prie š ket
verius m etu s, išnyko be pėdsakų; vidutinis gyvenimo lygis
d a b ar bebuvo toks, koks prieš dvidešimt metų. Gatvių k a m
puose, nam uose, Hooverville’o kaimeliuose* it šmėklos s la n
kiojo 14 milijonų bedarbių. Rodės, išdid us tikėjimas ateitimi
amžiam s paliko Ameriką.
S un kia usia buvo pakelti bedarbystę. Milijonai žmonių, n e
turinčių darbo, buvo lyg trombozė visuomenės kraujo apyta
koje; ir kol jų nenuginčijamas buvimas įtaigiau už bet kokius
rašin ius įrodinėjo, jog su ūkio siste ma kažkas negerai, eko-
Hcrbertas Clarkas Hooveris (1 8 7 4 — 1964), 3 1 -a sis JAV prezidentas,

v a d o v a v ę s J A V v y r ia u s y b e i D i d ž i o s i o s k r i z ė s l a ik o t a r p iu ( 1 9 2 9 — 1 9 3 3 ) ;
n e s ė k m in g a i b a n d ė rasti b ū d ų pagelbėti s k u r s ta n tie m s š a lie s ž m o
nėm s.
280 I X SKYRI US
nomista i tik grąžė ra n k a s, laužė galvas ir šauk ėsi Smitho dva

sios, tačiau nei diagnozės pateikti, nei vaistų pasiūlyti jie ne
įstengė. N edarbas — ši nedarbo rū š is — p a pra sč ia u siai ne b u
vo net m in im as ta rp galimų sistem o s bėdų, m a t jis buvo
ab su rd išk a s , nepriim tinas ir todėl neįm anom as. Bet jis buvo.
Atrodytų logiška, kad žmogus, siekiąs išspręsti p a ra d o k
są, kai n ep ak a n k a m a gamyba egzistuoja šalia nesėkmingai ie š
kančių darbo žmonių, turėtų būti iš kairiojo sp arno, tai yra
ekonomistas su dideliu prie la nkum u proletariatui, pik ta s žmo
gus. Bet atsitiko visai kitaip. Žmogus, kuris ėmėsi šios p ro
blemos, buvo beveik diletantas ir su niekuo nelinkęs vaidytis.
Tiesiog jo talentai šakojosi | visas puses. Pavyzdžiui, jis buvo
pa ra šę s itin sunkiai įka n da m ą knygą apie m atem atin es tiki
mybes, B ertra n da s Russellas apie šią knygą pasakė: jo s “per
daug išgirti n e įm a n om a ”; po to jis sujungė savo m e istrišk um ą
sudėtingos logikos srityje su nuoja uta daryti pinigus — ir s u
kaupė 500 000 svarų sterlingų turtą pačiu slidžiausiu p r a t u r
tėjimo būdu: im d a m a sis tarp tautin ių valiutų ir prek ių s an d ė
rių. Dar nuostabiau, kad didelę savo m atem atikos veikalo dalį
jis p a ra šė laisvalaikiu, mat buvo valstybės pareig ūnas, o a s
menini tu rtą susikrovė atidu od am as ta m tik pusę vala ndos
per dieną, dar neišlipęs iš patalo.
Bet visa tai tėra p a skiri jo univers alumo pavyzdžiai. Jis,
žinoma, buvo ekonom is ta s — Cam bridge’o dėstytojas su visu
o rum u ir erudicija, b ūtinais tokiam postui, bet kai atėjo lai
kas rin ktis žmoną, jis susila ikė nuo kilmingų m okslo panelių
ir pasirink o vieną iš pagrindinių gars iosios Diagilevo tru pės
balerinų. J is gebėjo tuo pat metu būti būti ir Bloomsbury d ra u
gijos — Britanijos ava nt-garde ryšk iausių inte le ktualų s a m
būrio — numylėtiniu, ir gyvybės d ra u d im o bendrovės, t.y. gy
venimo sritie s, k u ria i vargu ar p rik ištu m inte lektualines
ambicijas, pirm in in ku. J is buvo sta bilu s ra m s tis kebliuose
ta rp ta u tinių santykių reikaluose, ta čiau oficialus k o re k tiš k u
m as nesu tru kd ė Jam pažinti kitus Eu ro po s politikus su Jų
J O HN O MAYN AR DO K E Y N E S O E R E Z I J O S 281
meilužėmis, neurozėm is ir finansiniais prietarais. J i s kole k

cionavo m odernųjį meną d a r iki šis užsiė m im as tapo m a d in
gas, bet tuo pat metu buvo ir kla sikinių pomėgių žmogus, tu
rėjęs puik ia u sią pasaulyje asmeninį Nevvtono k ū rin ių rinkinį.
J is vadovavo teatrui, o vėliau tapo Anglijos b anko d ire kto
rium . J i s pažinojo Rooseveltą ir Churchillį, B e r n a r d ą Shaw ir
Pablo Picasso. J i s žaidė bridžą kaip apsigimęs lošėjas, p irm e
nybę te ikdam as efektingam lošimui prieš racio nalius k o n tra k
tus ir k a rtu kaip beaistris statistikas stebėdam as, kiek p r i
reiks laiko padvigubinti laimėjimą. Kartą jis pasakė, kad gailisi
gyvenime tik dėl vieno dalyko — norėtųsi, kad b ū tų gėręs d a u
giau š am pano.
J o va rd a s buvo Jo h n a s M aynardas Keynesas; tai sena brit ų

pavardė (tariam a panašiai kaip žodis “rains"), kurios išta kos
gali būti ats ekto s nuo tokio Williamo de Cahagnes'o, minim o
1066 metais. Keynesas buvo trądicipjnalistas, j i s linko m a n y
ti, kad didybė išsaugoma šeimose, ir iš t i e s ų —jo tėvas buvo
J o h n a s Neville'is Keynesas, taip pat gerai žin om as e k on om is
tas. Bet čia buvo daugia u negu p a p ra s ta s talento paveldėji
mas; tai atvejis, kai laimingas atsitik tinum as vienam a sm e
niui s u k ra u n a ta lentus, kurių p a k ak tų pusei tuzino žmonių.
J is gimė 1883-iaisiais — tais pat metais, k a d a mirė Mar*
xas. Bet šie du ekonomistai, štai tokiu b ūd u “s u sitik ę ” isto ri
joje ir abu pa d arę giliausią poveikį ka pitalistinės s is te m o j
filosofijai, vargu ar galėjo labiau vienas nuo kito skirtis. Mar^
xas buvo pagiežingas, užspeis ta s rūpesčių, n iū ru s ir nusivy
lęs; kaip žinome, tai Pasmerktojo Kapitalizmo paveikslo a u to
rius. O Keynesas mylėjo gyvenimą ir plaukė per jį energingai,
laisvai7~selnfiTngattETikriTdamas bet kokius savo poreik iu s, jis
buvo Gyvybingojo Kapitalizmo architektas. Marxo aistringo k a
tastrofos p ran ašavim o išta kas, ko gero, ats ektum e jo žlugdan
čiose ne sėkmėse, žymėjusiose visą kasdienį gyvenimą; jei taip,
tai Keyneso, tikinusio kapitalizmo reko nstru kcijos galimybe,
jėga tikrai kilo iš jo mėgavimosi gyvenimu bei didelės sėkmės.
282 IX SKYRI US
J o vaikystė buvo viktorijietiška, praleista senojo tipo m o

kykloje, bet ja u tada matėsi pirmieji jo talento požymiai. Ketu
rių su puse metų be rn iuk a s jau aiškinosi sau ekonomin} p a lū
k a n ų turinį, s u la u k ę s šešerių , domėjosi, kaip d irb a jo
smegenys, kai suėjo septyneri, tėvas s u ra d o ja m “iš tiesų ža
vingą kompaniją". J is ėmė lankyti p. Goodchildo p a ru o š ia m ą
ją mokyklą, k ur įsitikino savo įgimtu sugebėjimu valdyti be n
draam žiu s: turėjo “vergą", kuris klusniai kėblindavo iš paskos,
ne šd a m a s jo vadovėlius, už ką šiam m ain ais būdavo pagelbs-
tima ru o š ia n t sudėtingesnius nam ų d a rbu s, ir d a r turėjo vie
ną “kom ercinę sutartį" su kitu nemėgsta mu be rniuku: Keyne-
sas sutiko ja m paiminėti iš bibliotekos po vieną knygą kas
savaitę, už ką antroji pusė mainais įsipareigojo n esia rtin ti prie
pirm osios arčia u kaip per penkiolika ja rd ų.
Keturiolikos metų Keynesas kreipėsi stipendijos į Etono
mokyklą ir gavo ją. Priešingai siaubą varantiems pasakojim am s
apie privačias anglų mokyklas, ten jis nebuvo nei sadistišk ai
uja mas, nei intelektualiai gniuždomas. Ten jis pražydo — ga u
davo geria usius pažymius, ne k a rtą buvo apdovanotas už p ui
kų mokymąsi, nusipirko šviesiai violetinės spalvos liemenę,
pamėgo šam pa n ą , tapo a u kšta s ir gal kiek kumptelėjęs, už
siaugino ū sus, ėmė irkluoti, pa sida rė didelis ginčininkas ir,
nevirsd am as snobu, tapo tikru Etono patriotu. Tačiau la iš kas
tėvui, rašytas septyniolikos metų, rodo ne įp ra stą to kia m a m
žiui įžvalgumą. Anglų-būrų k a ra s tuo metu buvo pasie kęs k ul
minaciją, ir mokyklos direkto riu s pasakė kalbą; Keynesas p e n
kiomis frazėmis puikiai ją perteikė: “Tai buvo įp rasti niekai.
Turim e išreikšti dėkingumą; neužm irškim e mokyklos garbės;
ką bedarytu m , turi atlikti tik labai gerai; kaip vis ados a n k s
čiau”.
Etone jį lydėjo didelė sėkmė, o C am bridge’o universiteto
King’s koledže laukė tiesiog triumfas. Alfredas Marshallas m al
davo atsidėti ekonomikai, profesoriu s Pigou — bu s im a sis Mar-
shallo įpėdinis — k a rtą per savaitę vaišindavo jį pusryčiais. J į
J O H NO M AYNARDO K EY NE SO E R E Z I J O S 283
išrinko Sąjungos sekreto riu m — iš šio posto beveik a utom a ti

škai būdavo ta m pa m a vienos iš g arsiausių pasaulyje nevyriau
sybinės dis ku sijų draugijos prezidentu; jį s u sira d o L eonardas
Woolfas ir Lyttonas Strachey (kurio meilužiu jis tapo), ir ši
taip susiform avo vėliau išgarsėsiančios B lo om sbury’o grupės
branduoly s; jis kopė į k alnus (Strachey sku n d ės i “n e su s k a i
čiuojama daugybe kvailų k a ln ų ”), pirko knygas, iki išnaktų
diskutuodavo, jis švytėte švytėjo. J i s buvo fenomenalus.
Bet net ir fenomenai turi valgyti, ir todėl reikėjo spręsti
kla usimą, ko imtis. Pinigų jis turėjo mažai, o universitetinės
karjeros perspektyva s i ū l ė j u dar mažiau. Tuo ta rp u Keyneso
planai buvo didesni; “Aš norėčiau vadovauti geležinkeliui a rb a
organizuoti trestą , a rb a bent ja u apgaudinėti investuojančią
publiką, — ra š ė jis Str achey’ui, — taip lengva ir taip įdomu
tvarkytis su tokiais dalykais".
Niekas Jam nepasiū lė nei geležinkelio, nei tresto, o “apg au
dinėjim as” liudijo tik tai, kad Keyneso vaizduotė turi ir n e
šventąją pusę. Vietoje viso to kelią į sėkmę jis pa sirin ko per
valstybės tarnybą. Valstybės tarnautojo egzaminus išlaikė taip
šaltai ir abejingai, kad Strachey’o sesuo net pakla usė, ar ta jo
ram ybė ne poza. Ne, jis viską apskaičiavęs iš anksto, todėl
nebuvę ko nervintis, jis buvo tikras pakliūsiąs į pirm ąjį de
š im tuką. Taip ir įvyko, jis buvo antras, o m a ž iausią pažymį
gavo iš ekonomik os egzamino. “Mat apie ekonom iką aš žino
ja u aiškiai daugiau negu mano egzaminatoriai”, — vėliau p a
aiškino Keynesas; tokia pa sta b a būtų neleistinai aro gantiška,
jei, kaip šiuo atveju, nebūtų visiškai teisinga.
Šitaip 1907 meta is p rasid ėjo jo ta rnyba Indijos žinyboje.
Keynesas neapkentė jos. Daugiausia energijos Jis skirdavo n a
mie p ra d in ia m vieno m ate m atikos traktato variantui, p a tir d a
mas, kad s m u lk a u s tarnauto jo vieta viešojoje tarnyboje — toli
gražu ne vadovavimas geležinkeliui. Po dvejų m etų ja m p a s i
darė gana. Visa tavo veikla, pareiškė Keynesas, — tai vieno
veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ų, o viskas, ką patiri
284 IX SKYRI US
d irb d a m a s vyriausybės žinyboje, — suvokim as, kad dėl kokios

n o rs ne taip s u p ra s to s pastabo s gali pelnyti papeikim ą. J is
a tsista tydino ir grjžo į Cam bridge’ą. Bet tie metai nebuvo p r a
leisti b e p ra sm iška i. Pas in au d o d a m a s tuo, ką buvo sužinojęs
apie Indijos reikalus, 1913 metais jis p a ra šė knygą Indijos
valiuta ir f i n a n s a i (Indian Currency a n d Finance), k u rią visi
laikė m ažu šedevru, o kai tais pa čiais metais buvo sudaryta
Karališkoji komisija Indijos valiutos proble mai tirti, dvide
šim t devynerių metų Keynesą pakvietė jo s na riu — išskir tinė
garbė naujokui.
C am bridge’as labiau atitiko jo polinkius. J a m iš k art p r a
dėjo sektis, ir pagarbos ženklan jį paskyrė E k o no m ik o s ž u r
nalo (Economic Journal) re d a k to riu m — tai buvo įtakin gia u
sias Didžiosios B ritanijos e k onom ikos leidinys; šį po stą
Keynesas išlaikė trisdešim t trejus metus.
Dar mielesnis širdžiai už C am bridge’ą buvo Bloomsbury.
B loomsbury buvo k a rtu ir vietovė, ir dvasios būsena; maža
intele ktualų grupelė, kuriai Keynesas p rik lausė dar nuo s tu
dijų laikų, d a b ar jau turėjo namą, filosofiją ir vardą. Šitas
žavus ratelis, matyt, nie kada neapėmė daugiau kaip dvide
šimties a r trisdešim ties žmonių, ta čiau jų nuom onė apie m e
ną buvo m a ta s visai Anglijai — šiaip ar taip toje kompanijoje
buvo L eonardas ir Virginia Woolfai, E. M. F orste ris , Clive’as
Bellas, Rogeris Fry, Lyttonas Strachey. Jei Blo om sbury n u s i
šypso, poetui vardas garantu ota s, jei s u ra u k ia antakius, —
poetui galas. Buvo kalbama, kad B lo om sbury’o grupė žodį
“tik rai” galėjo pavartoti begale įvairiausių intonacijų, ir toli
gražu ne paskutinioji iš jų reiškė ra fin uotą nuobodulį. Ši g ru
pelė buvo k a rtu idealistiška ir ciniška, n a rsi ir gležna. Ir šiek
tiek b e p r o t ė — garsu s buvo vienas atsitikim as, ž inom as kaip
Drednoto* p okštas, kai Virginia Woolf (tuomet d a r Virginia
* D red n otas ( d r e a d n o u g h t — angį.} — k o v o s la i v o t i p a s , naudotas

X X a. p r a d ž i o j e .
J O H N O MAYNARDO KEYNESO E R EZ IJ OS 285
Stephen) ir d a r keletas suokalb inin kų pers irengė kaip Abisi

nijos im p e ra to riu s su palyda ir buvo iškilmingai palydėti Į
vieną iš labia usia i saugom ų J o Didenybės karo laivų.
Visoje šioje veikloje Keynesas buvo centrinė figūra — p a ta
rėjas, k o nsu lta n tas, a rb itras. Apie bet ką jis galėjo kalbėti
visiškai p a sitik ėd a m a s savimi: kom pozitorius Williamas Wal-
tonas, choreogra fas Frederic kas Ashtonas ir daugelis kitų m e
nin in kų bei laisvų profesijų žmonių buvo p ratę išgirsti Keyne
so “Ne, ne, čia jū s visiškai klystate..." Galima p rid urti, kad jo
pravardė buvo Pozzo — taip vadinosi vienas Korsikos dip lo
matas, garsėję s savo jvairiopais inte resais ir siste m in ančiu
protu.
Visa tai tegalėjo būti dileta ntiška p radžia žmogui, k u ria m
buvo lemta s u k irš in ti visą kapitalizmo pasaulį.
Karo metai truput} s u d ru m s tė Blo om sbury’o gyvenimą.

Keynesas buvo pakvie stas } Iždą* ir p a sk ir ta s rūp intis Di
džiosios Britanijos užsienio finansais. Ir čia jis p asirodė ne
p ralenk iam as. Vėliau vienas senas b e n d ra d a r b is prisim inė a t
sitikimą: “Staigiai prir eikė Ispanijos pesetų. Varganai su k ra p -
štėme nedidelę sum ą. Keynesas, kaip ir derėjo, pra ne šė apie
tai Iždo sekretoriui, k uris pastebėjo, girdi, kaip bebūtų , p e se
tų be nt tru m p a m laikui turėsime. ‘O, ne!’ — atsa kė Keynesas.
‘Ką!’ — s u š u k o persig andęs šefas. ‘Aš visas ja s pardavia u: aš
ruošiu osi suardyti r in k ą ’. J is taip ir p a d a r ė ”.
N etrukus jis tapo pagrindine Iždo figūra. J o p irm as is bio
grafas ir kolega ekonom istas Roy H arrodas pasakoja, kad b r a n
džiai m ą stą žmonės teigė, jog Keynesas daugiau nei bet kuris
kitas civilis žmogus prisidėjo prie pergalės kare. Kaip ten b e
buvę, šis žmogus sugebėdavo rasti laiko ir kitie ms dalykams.
Kartą tarnybinėje išvykoje } Prancūziją j} apn iko idėja, kad
Prancūzija, p a rd u o d a m a keletą savo paveikslų brit ų Nacio
* Iž d a s (t h e T r e a s u r y — a n g į. ) — v a ls ty b ė s žin yb a D id žio jo je B rita

n ijo j e , k u r i o s fu n k c ij a — k o n t r o li u o t i v a l s t y b ė s p a j a m a s .
286 IX SKYRIUS
nalinei galerijai, padėtų sau subalan suo ti s ą s k a ita s su Angli

ja. Šitaip jis visai netikėtai įgijo b ritam s šim tų tūk sta n čių d o
lerių vertės Corot, Delacroix, Foraino, Gauguino, Ingres ir Ma
nėt d a rb u s , o sau sugebėjo nusipirk ti Cėzanne’o drobę; m at
Storoji B erth a bom bardavo Paryžių, ir kainos buvo smagiai
k ritusio s. Grįžęs į Londoną, jis apsilankė baleto spektakly;
Lydia Lopokova šoko gražuolės p artiją “Gerai nusiteiku sių d a
m ų ” pastatyme, ji buvo visuotinio susižavėjimo objektas. Sit-
wellų šeim a pasikvietė j ą į pobūvį, k u r ji ir susitiko su Keyne-
su. Galima įsivaizduoti Keynesą ir jo kla sikinę anglų kalbą bei
Lydią su jo s kla sikin ėm bėdom, kalb an t šia kalb a — “Neįma
nom a ištverti šioje šalyje rugpjūty, — sakė ji, — nes advokatai
taip sugelia m an k ojas”*.
Bet visa tai buvo antraeiliai dalykai, palyginus su pag rindi
ne veiklos sritimi — E uropos būkle po karo. D abar Keynesas
ja u buvo svarb us a sm uo — vienas tų neįvardijamų žmonių, k u
riu os regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, p a s ir e n
gusius šnibšte lti patariam ąjį žodį. Kaip valstybės finansų m i
nis tro pavaduotojas jis vyko į Paryžių dalyvauti Aukščiausioje
Euro po s taryboje su visais sp re n d im ų įgaliojimais, o kaip val
stybės Iždo atstovas dalyvavo ir pačioje Taikos konferencijoje.
Tačiau Keynesas tebuvo an trajam e ešelone, tiesa, jo vieta b u
vo centrinėje tribūnoje, bet dalyvauti žaidime jis negalėjo. Rei
kia manyti, jis labai kentėjo dėl žlugusių vilčių ir savo bejėgiš
kum o, nes u ž d aro se salė se stebėdavo, kaip Clemenceau
pe rgu dra u ja Wilsoną, ir hum an iško susitaik ym o tikslu s kei
čia kerš to siekiai.
“J a u praėjo kelios savaitės, kai aš kam n ors be ra šia u, —
sk u n d ės i laiške motinai 1919 m e t a i s , — nes buvau be galo
pervargęs, iš dalies dėl darbo, iš dalies — dėl slogios nu otai
kos, sukeltos to pragaro aplink mane. Niekada nebuvau toks
nelaimingas, kaip p a sta rą s ia s dvi ar tris savaites; taika yra
* A ng l i š ka i : “I d i s l i k e b e i n g in I he c o u n t r y i n A u g u s i , b e c a u s e m y l e g s
g e t s o b i t t e n b y b a r r i s t e r s ".
J O H N O MAYNARDO KE YN ES O E R E Z I J O S 287
begėdiška, n epakenčia m a ir negali atnešti nieko, kaip tik ne

laim es.”
Sir gdam as jis kėlėsi iš lovos prote stuoti prieš tai, ką pats
vadino “Vienos nužudymu", bet jū ro s ju k neužtvenksi. Reika
lai krypo J Kartaginos tipo taiką, ir Vokietijai buvo numatyta
užkrauti tokias milžiniškas reparacijas, kad šiai ta rpta utinėje
prekyboje tektų imtis pačių kraštu tiniau sių prie monių, idant
u ždirbtų tuos reik ia m us svarus, frankus ir dolerius. Žinoma,
tokia nuomonė nebuvo populiari, tačiau Keynesas matė, jog
Versalio sutartis, lyg ir netu rėdam a piktų kėslų, ja u puren a
dirvą ku r kas grėsmingesniam Vokietijos autarkijos ir milita-
rizmo atgimimui.
Netekęs vilties, Keynesas atsistatydino; likus trim s dienoms
iki sutarties pasir ašym o jis pradėjo polemiką prie š ją. Savo
kūrinį pavadino Ekonom in ės taikos p a s e k m ė s (The Economic
Conseąuences o f the P ea ce ); gruodžio mėnesį dienos šviesą
išvydęs veikalas (Keynesas rašė labai sk u b ėd a m a s ir įtūžęs)
atnešė jam šlovę.
Tai buvo m eis triš kai parašyta ir triuškin anti knyga. Keyne
sas savo akimis regėjo pagrindinius jo s herojus ir a p rašė juos,
pasitelkdam as literato m eistrišk um ą bei kritiškos analizės,
būdingos Bloomsbury’o draugijai, įžvalgumą. Apie Clemenceau
rašė: “jis tikėjo tik vienu dalyku — Prancūzija, ir nusivylęs
buvo taip pat vienu — žmonija, neišskiriant nė jo paties be n
dražygių"; o apie Wilsoną — “...kaip ir Odisėjas jis atrodė p ro
tingesnis, kai sėdėdavo". Portretai tiesiog žaižaravo taikliomis
c harakteristi kom is, bet įspūdingia usia — tai žalos, padarytos
taikos sutartimi, analizė. Keynesas suvokė, jog Taikos konfe
rencija buvo trum paregiškai pasin aud ota išlieti politinę p a
giežą, visai nepaisant svarbiausios to meto proble m os — E u
ro pą jsisąmoninti kaip vieningą ir veiksnią visumą:
Keturių šalių taryba neskyrė jokio dėmesio šitiems klausi

mams, rū p in d a m a s i visai kitais. — Clemenceau stengėsi
288 IX SKYRI US
s u triu š k in ti savo priešo ūkinį gyvenimą, Lloydas Geor

ge’as — sudaryti sandėrį ir parsivežti namo kažką, kas te n
kintų visus bent savaitę, JAV pre zid entas — nedaryti nie
ko, kas būtų nepagrįsta ar neteisinga. Tiesiog neįtikėtina,
kad pagrindinės problemos, kurio s tvyrojo tiesiai prieš jų
akis badaujančioje ir besiskaidančioje Europoje, buvo vie
nintelis dalykas, kuris didžiosios ketveriukės nepajėgė s u
dominti. Ekonomikos srityje jie m s labiausiai rūpėjo re p a
racijos, ir šį kla usimą jie sprendė kaip teologijos, politikos,
rin kimin ės kovos vingrybių proble m as su visais tų proble
mų aspekta is , išskyrus vieną — kaip tai atsilieps valsty
bių, ku rių likimus jie lėmė, ekonominei ateičiai.
Ir Keynesas tęsė mintį, iškilmingai perspėd am as:
Todėl m um s gresiantis pavojus yra s p a rtu s Eu rop os tautų

gyvenimo sm u kim as iki tokio lygio, kad kai k urio s jų tie
siog b a dau s (taip ja u yra Rusijoje ir beveik Austrijoje). Ne
visada žmonės mirs klusniai. Badas veda į tam tikrą letar
go, desperacijos būseną, tačiau kai kurių charakterio tipų
žmones jis pastū m ėja ir į nervingą, is terišką blaškym ąsi, į
pamiš ėlišką neviltį. Tokie žmonės, patekę pragaištingon
padėtin, gali sugriauti paskutinius organizuotumo likučius
ir, žūtbūtinai stengdamiesi pate nkinti visa užgožusias a s
menines jų reikmes, n uskandinti pačią civilizaciją. Tai p a
vojus, prieš kurį turi būti sutelkti visi m ūsų ištekliai, ryž
tas ir pasišventimas.
Knyga patyrė milžinišką sėkmę. Kad sutartis netinkama,

akivaizdu buvo beveik nuo jo s pasir ašym o momento, bet Key
nesas pirm asis tai pamatė, prabilo apie tai ir pa siūlė ją iš
pagrindų keisti. J is išgarsėjo kaip ne pap rasto įžvalgumo eko
nomistas, ir kai 1924 metais Daweso planu ilgam buvo užsi
imta ieškoti išeities iš 1919 metų aklavietės, jo galia numatyti
pasitvirtino.
J O H N O MAYNARDO KE YN ES O E R E Z I J O S 289
Dabar jis buvo gars us, bet kla usim as, ką veikti, liko. J is
pasir in ko verslą, ko gero, rizikingiausią iš verslų ir, tu rė d a
m as vos kelių tūksta nčių svarų kapitalą, ėmė spekuliuoti ta r p
tautinėse rinkose. Keynesas tik per plauką to turto n e p r a r a
do, paskutinj m omentą gaudam as paskolą iš bankininko, kuris
niekada jo net akyse nebuvo regėjęs, tačiau žinojo apie jo d a r
bą karo metais; Keynesas atstatė savo finansus ir tęsė veiklą,
galiausiai su k a u p d a m a s 2 milijonų dolerių turtą. Visa tai jis
pad arė atsitiktinia usiu būdu. Keynesas visiškai nevertino vi
dinės Informacijos — kartą jis iš tiesų pareiškė, kad Wall Stree-
to perpirkliai su sik r a u tų didžiulius tu rtus, jei nepaisytų savo
“vidinės informacijos”, — ir jo paties spėjimai buvo ne kas ki
ta, kaip k ru o p š tu s be nd rų metinių b alansų peržiūrė jimas, e n
ciklopedinės finansų žinios, intuityvus n usim any m as apie a s
menis ir tam tikra prekeivio nuojauta. Dar lovoje jis p a p ra sta i
peržvelgdavo savo finansinės žvalgybos objektus, apsis pręs-
davo, telefonu perduodavo užsakymus ir tuo vis kas baigdavo
si; diena būdavo laisva svarbesnie ms dalykams, pavyzdžiui,
ekonomikos teorijai. J is ėjo tuo pačiu keliu kaip garsusis Ri
čardo.
Keynesas, beje, pinigus darė ne tik sau. J i s tapo King’s
koledžo iždininku ir 30 tūksta nčių svarų sterlingų fondą p a
vertė 380 tūkstančių fondu. J is taip pat vadovavo investicijų
trestui ir tvarkė gyvybės draudim o bendrovės finansus.
Keynesas nie kada neturėjo tik vieno užsiėmim o — tuo p a t
metu jis ra šė laikraščiui Man chester Guardian, vesdavo n u o
latin ius už siėmim us Cam bridge’e, kurių metu sau sa i teorijai
sirfeikdavčrypatingą dverksm ąT pasakodam as neoficialius d a
lykus apie tarptau tinių prekybos rin kų re ik alu s ir asm eny
bes, toliau pirko paveikslus, kaupė knygas ir po chaotiškų
intymių santykių su Lyttonu Strachey’umi, Duncanu Grantu ir
dar būreliu kitų vyriškių meilužių vedė Lydią Lopokovą. Bale
rina tapo Cam bridge’o dėstytojo žmona ir savo naująjį va id
menį, nemenkai Keyneso bičiulių nuostabai (ir pasitenk ini
290 IX SKYRI US
mui), atliko tiesiog tobulai. Ž i n o m ą j į atsisakė profesinės k a r

jeros, tačiau vienas ju o s apla nkęs drau gas vėliau pasakojo
viršutinia me aukšte girdėjęs ke istus trin ksėjim u s ir bildesius:
Lydia nebuvo metusi savojo meno.
J i buvo nuostabiai daili, jis — neabejotinai vertas jos ger
bėjas, no rs ne gražuolis, tačiau a u k šta s ir iškilnus. J o s ta m
bus, truput} nerangus k o rpu sa s tiko prie pailgo, trikampio,
s m alsa u s veido: tiesia nosimi, p a k irp ta is ūs ais , auginamais
nuo Etono laikų, pilnomis gyvomis lūpomis ir gal kiek nuvi
liančiu s m ak ru . Iškalbia usios buvo jo akys, po le nkta is a n ta
kiais jo s galėjo būti rim tos, šaltos, spindinčios a rb a “švelnios
kaip bičių pilveliai mėlynuose žie duose”, kaip rašė vienas
leidėjas, prik lausomai, matyt, nuo to, ką jis tuo metu veikė:
buvo vyriausybės Įgaliotinis, biržos verteiva, Bloomsbury’o švie
suolis ar baletomanas.
J is turėjo vieną keistą ĮprotĮ — mėgdavo sėdėti kaip Kini
jos m andarino angliškasis antrininkas, ra nk a s susik iš ęs Į prie
šingas apsiau sto rankoves. Tai buvo Įsislaptinimo gestas, tuo
keistesnis, kad jis be galo domėjosi kitų žmonių ra n k o m is ir
didžiavosi savosiomis. Tas domėjimasis iš tiesų buvo toks di
delis, kad jis net pasid arė savo bei žmonos ra n k ų a tsp a u d u s
ir kalbėdavo s u rin k s iąs draugų ra n k ų a tsp a u d ų kolekciją. S u
sipažinęs su žmogumi, jis pirm iausia atkreipdavo dėmesį Į jo
delnus, p irš tu s ir nagus — kokie jie. J a u vėliau, pirm ąsyk s u
sitikęs su Franklinu Rooseveltu, taip apra šė prezidentą:
...Bet pradžioje, žinoma, atidžiau Į tai nejsižiūrėjau. Prie

žastis ta, kad dėmesj, savaime s u p ra n tam a, sutelkiau Į jo
r a n k a s. Tvirtos ir aiškiai s tip rio s, tačiau nedailios ir
nedelikačios, piršta i su apvaliais, tru m po kais, visai kaip
verslo žmonių, nagais. Aš nesugebu jų tiksliai nusakyti,
tačiau, mano akimis, jo s nebuvo kuo n ors išsis kiriančios,
bet nebuvo ir įpra stos. Vis dėlto keistai m an pažĮstamos.
Kur aš ja s galėjau matyti? Sugaišau mažiausia i dešim t m i
J OH NO MAYNARDO K EYNESO E R E Z I J O S 291
nučių, n a ršyd am a s atmintyje, kaip p a p ra sta i bū na s te n

giantis pris im in ti vardą, vargiai besuvokdam as, ką kalbu
apie sid abrą, s u bala nsu otu s biudžetus ir vie šuosius d a r
bus. Pagaliau prisim iniau. Seras E dw ardas Grey. Dar soli
desnis ir am eriko nišk esnis seras Edw ard as Grey.
Tenka suabejoti, ar Rooseveltas savo laiške Felixui Frank-

furteriui bū tų p a ra šę s “Ilgai kalbėjausi su K., jis m an n e p a
pra stai p a tik o”, jei būtų žinojęs, kad pašnekovo akyse jis at
rodė kaip Anglijos užsienio reikalų m in is tro verslininkiškasis
variantas.
Atėjus 1935-iesiems, tapo aišku, kad Keynesas padarė įs p ū

dingą m okslinę k arjerą. Knyga Indijos valiuta ir f i n a n s a i jis
pa dem onstravo intelekto galią, n ors veikalas buvo ir nedid e
lės apimties; Eko n om in ės taikos p a s e k m ė s susilauk ė visuoti
nio pripažinim o; toks pat triumfališkas buvo Tra k ta ta s apie
tik im y bę (Treatise of Probability), no rs ir daug specialesnis.
Su pa sta rą ja knyga būta linksmo nuotykio: Keynesas pietavo
kartu su Maxu Plancku, genialiu mate matiku, žymiausiu žm o
gumi, išplėtojusiu vieną sudėtingiausių žmogaus proto p a sie
kim ų — kvantinę mechaniką. Pla nckas kreipėsi į Keynesą ir
pasakė, kad jis ir pats sykį galvojo pasukti ekonomikon. Bet
atsisakęs tos minties — m at tai esąs per sudėtingas moksla s.
Keynesas, grįžęs į Cambridge'ą, pe rpasakojo tai vienam d r a u
gui kaip kuriozą. “Na, čia kažkas ne taip, — p a sa kė jo d r a u
gas. — B ertra n da s Russcllas visai neseniai pasak ė man, kad
jis irgi manė pa sir in kti ekonomiką. Bet n us p re n d ęs , jog būtų
per lengva".
Bet mate matika, kaip žinome, Keynesui nebuvo sv arb iau
sias dalykas, 1923 metais išėjęs Trakta ta s apie pin ig ų refor
m ą (Tract on Monetary Rejorm) vėl privertė nustebti pasaulį.
Šįkart Keynesas aštriai pasisakė prieš aukso fetišizavimą, prieš
neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, a tsisakydam i s ą m o
29 2 IX S KYRI US
ningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę

suversdam i beja usm ia m ta rptau tiniam a ukso s tan d a rto m e
chanizmui. Tai, žinoma, buvo specia lista ms s k irta knyga, bet,
kaip ir visi Keyneso darbai, ji spindėjo Įsimintinomis frazė
mis. Vienas tokių kalte n ukald in tų po sak ių tikrai Įėjo į angli
šk ų aforizmų lobyną: kalbėdamas apie vienos pripažintos eko
n om in ės a k sio m os pa se k m e s "ilgu la ikotarpiu", Keynesas
sausai parašė: “Per ilgą laikota rpj nė vieno iš m ū s ų nebelik s”.
Baigdam as pradėtą tyrimą, 1930 m eta is jis išleido S tu d iją
apie pin ig u s (Treatise on Money) — ilgą, sudėtingą, nelygią:
vietomis ji labai išmintinga, o vietomis bandymai apib ūdin ti
visos ekonomikos elgseną kelia abejonių. S tudija itin t r aukė
dėmesį, kadangi pagrindinė jos spre n džia m a p ro blem a buvo,
kodėl ūkio veikimas toks netolygus — tai veržlus pakilim o m e
tais, tai vangus nuosm ukio la ikotarpiu.
Šis kla usim as, žinoma, jau daug dešim tm ečių trau kė eko
nomis tų dėmesį. Atsiriboję nuo didžiųjų spekuliacinių s u m a iš
čių — tokių kaip 1929 metų “trom bozė” ir analogiški a nksčiau
vykę ūkinės apyta kos krachai (apie vieną tokį aštuonioliktojo
šimtmečio Prancūzijoje, kai žlugo M ississippi bendrovė, jau
kalbėjome), — pamatytume, jog norm ali ūkinės veiklos eiga
prim ena vienas kitą keičiančių gamybos plė timųsi ir trauki-
mųsi bangavimą, tarsi ekonomika kvėpuotų. Pavyzdžiui, Ang
lijoje p ra s ta verslo būklė buvo 1801 metais, gera — 1802 m e
tais, bloga — 1808 metais, gera — 1810 metais, bloga — 1815
metais ir taip toliau daugiau nei šim tą metų: tokia pat schema
veikė Amerikoje, nors metai truputį skyrėsi.
Kokia buvo šių pakilim ų ir sm u k im ų prie žastis? Pradžioje
manyta, kad verslo ciklai yra kažkas p a n a š a u s į masinį nervų
sutrikim ą. “Tie p asik artojantys jėgų išsekim ai savo prigimti
mi yra psichiniai, juos sukelia liūdesio, optimizmo, su sija u d i
nimo, nusivylimo ir panik os kaitaliojimasis ”, — ra šė vienas
publicista s 1867 metais. Nors tas dvasinės būklė s Wall Stree-
te ar Lom bardo gatvėje, Lancasteryje ar Naujojoje Anglijoje
J OH NO MAYNARDO K EYN ES O E R E Z I J O S 293
a p ra šy m a s buvo neabejotinai vykęs, jis neatsakė į esminį k la u

simą: k as sukelia tokius vis uotinius nervų prie puolius?
Kai kurie ankste snie ji aiškinim ai a tsakym ų ieškojo už ū k i
nių p rocesų ribų. W. Stanley Jevonsas, kur} esam e sutikę Jau
kiek anksčia u, verslo ciklų nepabūgo aiškinti S a u lė s d ė m ė
m is — idėja buvo anaiptol ne tokia ja u dirbtin a, kaip galėjo
iš k art pasirodyti. Jevonsui stip rų įspūdį p a d arė faktas, kad
verslo ciklai nuo 1721 iki 1878 metų vidutiniškai truk o nuo
vienos pa kilim o fazės iki kitos 10,46 metų, o Saulės dėmių
(kurias 1801 metais atrado seras Williamas Herschelis) p e
rio d išk u m a s buvo 10,45 metų. Ryšys ta rp tų dviejų reiš kinių,
giliu Jevo nso įs itikinimu, buvo pernelyg glaudus, kad galėtų
būti atsitiktinis. J o manymu, Saulės dėmės sukeldavo orų cik
lus, šie — lietingų metų ciklus, šie — derlingumo ciklus, o p a
starieji lemdavo verslo cikliškumą.
Tai nebuvo netikusi koncepcija — išsky ru s vieną dalyką.
Kru opščiau apskaič ia vus paaiškėjo, kad Saulė s dėmių cik
las — 11 metų, o dėl to glaudus ryšys tarp dangaus m e c han i
kos ir ūkin ės veiklos įgeidžių suiro. Saulės dėmės liko a s tr o
nomijai, o verslo ciklo veiksnių paie škos gr|žo prie žem iš
kesnių motyvų.
Paie škų sritį šimtm ečiu anksčia u pirm asis intuityviai, n ors
da r labai neapibrėžta i nurodė Malthusas, a tk re ip d a m a s dė
mesį į taupymo sferą. T u rbū t d a r pamenate Malthuso dvejo
nes — jo blogą, neaiškią nuojautą, kad ta upym as kažkokiu b ū
du gali sukelti “visuotinį p riso tinim ą”. Ričardo pasityčiojo iš
tokios minties, Millis į ją žiūrėjo su panie ka, dėl to ši idėja
tapo viena iš gėdingų ir pavojingų nekonvencionaliosios eko
nomikos teorijos ne sąmonių. Sakyti, jog taupym as gali būti
s u n k u m ų prie žastis — tai ju k reiškė neigti patį ta upumą! O
šitai ja u beveik nedora : argi Sm ith as nerašė: "Tai, kas yra
protinga kiekvienos atskiros šeimos elgesy, vargu ar gali išvir
sti į visos ta utos kvailybę”?
294 IX SKYRIUS
Bet, a tsisakydam i tyrinėti ta upymą kaip ekonom ik os ra i

dos kliūtį, ankstyvieji ekonomistai anaiptol neveidmainiavo,
jie tik registravo reala us pasaulio reiš kinius.
Mat devynioliktojo šimtmečio pradžioje didžioji daugum a
tų, kurie ta upė, patys ta s san ta u p a s ir naudojo. Vargingame
Ričardo a rb a Millio pasaulyje iš esm ės tik turtingi žemval
džiai ir kapitalistai galėjo taupyti, ir viskas, ką jie s u ta u p y d a
vo, p a p ra sta i bū dav o p a n a u d o ja m a vienos ar kitos rū šies ga
mybos investicijoms. Kaip tik todėl ta upym ą pagrįsta i vadino
“kapitalo kaupim u", nes jis buvo lyg toji dvipusė moneta; vie
na vertus, juo buvo sutelkiam a tam tik ra pinigų su m a, kita
vertus, toji su m a tuoj pat būdavo išleidžiama pirkti įrankia m s,
pa sta ta m s arba žemei, idant būtų galima “daryti” d a r daugiau
pinigų.
Bet, įpusėjus devynioliktajam šimtmečiui, ūkio s tru k tū ra
ėmė keistis. Turto p asiskirsty m as tapo kiek tolygesnis, o k a r
tu su tuo vis daugiau ir daugiau vis uomenės narių įgijo gali
mybių taupyti. Tuo pat metu įmonių m astai išaugo, ir verslo
firmos vis labiau savara nkiš kėjo savininkų atžvilgiu; verslas
vis labiau dairėsi naujo kapitalo, ieškodam as jo ne vien indi
vidualių firmų savininkų-valdytojų kišenėse, bet ir visos š a
lies bevardžių taupytojų piniginėse. Šitaip taupym as ir inves
tavimas atsiskyrė vienas nuo kito, virsdam i s ava ra n kišk ais
procesais, k uriuo s vykdė skirtingos žm onių grupės.
Ir b ūte nt tai s u kū rė ekonomikai proble mą. Pagaliau Mal
th usas tapo teisus, nors savo teisumo prie žasčių nie kada ir
nežinojo.
Toji proble m a tokia reikšminga ir esminė, aiš kinantis k ri

zes, kad turime stabtelti ir išdėstyti ją smulkia u.
Pradėti turėtum e išsiaiškinę, kuo m atu oja m e šalies gero
vę. J u k ne aukso kiekiu — n u s k u rd u s i Indija a uk so turi labai
daug. Ir ne fizinio kapitalo dydžiu — pa stata i, kasyklos, fabri
kai ir miškai nebuvo išgaravę ir 1932 metais. Klestėjimas a r
J O H N O MAYNARDO K EYN ES O E R E Z I J O S 295
ba krizė yra anaiptol ne praeities šlovės dalykai, o dabarties

pasiekim ai, todėl gerovės lygį ir matuoja me p a ja m o m is , k u
rias gaunam e. Kai dau gu m a iš m ū s ų individualiai (tuo pačiu
visi kartu) gaunam e dideles paja m as, gerove džiaugiasi visa
tauta; kai m ū s ų vis uminės individualios (arba bendros) p a ja
mos mažėja, krizėn įžengiame visi.
Tačiau pajam os — nacionalinės paja m os — n ėra n e k in ta n
čios. Iš tikrųjų pa grindinė ekonomikos ypatybė yra p ajam ų
sra u ta s iš ra n k ų į ra n k a s. Su kiekvienu pirkiniu dalį savo
pajam ų mes perkeliame į kažkieno kito kišenę. Lygiai taip pat
kiekvienas centas m ū s ų pačių paja mų, ar tai b ūtų darbo u ž
mokestis, ar alga, ar gauta s nuom os mokestis, p eln as ar p a lū
kanos, galiausiai yra iš tų pinigų, k uriuos ka žka s išleido. P a
sidomėkite bet kuria savo pajam ų dalimi ir pamatysite, kad Ji
atsira d u si iš kažkieno kito kišenės: kai tas kitas ar kita a tsi
lygino už jū s ų teikia mas paslaugas, eilinį k a rtą apsilankė j ū
sų parduotuvėje arb a pirko produkciją, pagam in tą tos b e n
drovės, ku rio s akcijų a rb a obligacijų jū s turite.
Kaip tik šituo pinigų perleidim u iš ra n k ų į ra n k a s — ka ip
yra sako m a, ra n k a r a n k ą plaun a — nuola tos pala ik om a eko
nomikos k raujo apytaka.
P a pra stai tas pajam ų ėjimo iš ra n k ų į ra n k a s procesas vyk
sta gana natūraliai ir be kliūčių. Mes visi didžium ą pajam ų
išleidžiame savo re ikm ėm s ir m a lo n u m u i— vadinam osiom s
vartojimo prek ėm s, — ir kadangi ja s p erk am e itin reguliariai,
didelės dalies m ū s ų nacionalinių pajam ų tekėjimas iš ra n k ų į
ra n k a s taip pat garantu ota s. Fakta s, kad tu rim e valgyti bei
rengtis ir kad geidžiame pramogų, u žtikrin a tolygias ir n uo la
tines kiekvieno m ū s ų išlaidas šiems tikslams.
Visa tai yra gana p a p ra sta ir akivaizdu. Bet yra viena m ūsų
pajam ų dalis, kuri nein a tiesiogiai ten, k ur vyksta sand oriai
ir kur m ū s ų išla idos virsta kitų žmonių paja momis : tai m ū s ų
sutaup om i pinigai. Jei suslėpėme sa n ta u p a s į čiužinius a rb a
296 IX SKYRIUS
tiesiog susikrovėm e didžiulius p luoštus grynųjų pinigų, tai

tuo mes neišvengiamai perkirtom e pa ja m ų apyta kos ratą. J u k
tokiu atveju visuomenei mes grąžinsime mažiau, nei iš jo s
gavome. J ei toks pajam ų įšaldymo pro c e sa s plačiai paplis ir
nesibaigs, n e tru k u s kiekvieno piniginės pajam os im s vis m a
žėti, nes sulig kiekvienu apytakos ra tu pinigų joje ra sis vis
mažiau ir mažiau. Netruksim e pajusti krizės požymius.
Norm aliomis sąlygomis šitoks pavojingas p e rtrū k is p a ja
mų sra u te nesusidaro, nes mes neįšaldome savo p aja m ų. Mes
įde dame ja s į akcijas, obligacijas a r dedam e į b a nk us, ir šito
kiu bū du jo s vėl gali būti naudoja m os. Antai p irk d a m i akci
jas, savo s a n ta u p a s perleidžiame tiesiai verslui; jei p adedam e
pinigus į bank ą, jie galės būti panaudoti kaip pa sk ola versli
ninkui, k uria m reikia kapitalo. Ar paded am e s a n ta u p a s į b a n
ką, ar n audojam e ja s vertybiniams popieriam s a rb a d ra ud im o
polisam s pirkti, — jos ja u turi kelią grįžti pajam ų cirkuliaci-
jon per verslo firmų veiklą. J u k kai m ūsų san ta u p o m is ima
naudotis verslininkai, jos vėl ta m pa kažkurio d a rb inink o d a r
bo už mokesčiu, tarnautojo alga a r kažkieno pelnu.
Bet — pabrėžkim e lemtingą faktą! — ši taupymo-investavi-
mo g ran dis neveikia a u tom atišk ai. Kasdienėje veikloje verslo
firmoms nere ikia santa up ų, jo s padengia savo išla id as įpla u
komis už realizuotą produkciją. Verslo firmai s a n ta u p ų p r i
reikia tik tada, kai ji ple čia savo veiklą, mat tu om et įp ra s tų
pajam ų dažniausia i ja u n e pakanka, k ad būtų galima pastatyti
naują įmonę arba gerokai pagausinti įrengimų.
Kaip tik tada ir iškyla proble ma. Pa siturin ti visuomenė d a
lį paja mų visada stengsis sutaupyti. Tuo ta rpu verslas toli gražu
ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečio s rink os už
verčiamos prekėmis, kai pablogėja tarpta utinė padėtis, kai ver
slinin kas nerim auja dėl galimos infliacijos ar dėl ku rios kitos
priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti m enkos, motyvai
investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į
ateitį žiūri su baime?
J OH NO MAYNARDO KEYNESO E R E Z I J O S 297
Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei m ū s ų s a n ta u p ų verslas

n e n a u do ja p lė sti g am y ba i, tai m ū s ų p a ja m o s būtin ai m a žė s .
Mes neišvengiamai a tsid ursim e tokioje pat siaurėjančioje p a
ja m ų apyta kos spiralėje, kaip būtų, jei savo s a n ta u p a s {šaldy
tume, k a u p d am i namie.
Kiek reali tokia galimybė? Tuojau pa matysim e. Tuo ta rp u
pažymėkime, kad tai — keistas, b eaistr is galynėjimasis. Nes
čia nėra nei godžių žemės savininkų, nei šykštu olių k a p ita lis
tų. Čia veikia tik tobulai dori piliečiai, protingai besistengią
taupyti dalj savo paja m ų, ir tokie pat idealiai dorybingi vers li
ninkai, taip pat apdairiai svarstą, ar padėtis ekonom ikoje p a
teisina riz iką pirkti naujus įrengimus bei statyti naują gamyk
lą. Ir vis dėlto ekonomikos likim as visiškai p rik lau so nuo to,
kiek vienas kitą atitinka tiedu protingi veiksmai. J e i tik s p r e n
dimai n e s u d e r in t i—jei, tarkime, vers lininkai investuoja m a
žiau, negu visuom enė siekia sutaupyti, — ūkis tu rės p ris ita i
kyti gamybos mažėjimu. Gyvybinis kla u sim as — kils gamyba
ar s m u k s — p irm iau s ia ir daugiausiai p riklauso būten t nuo tų
dviejų s p re n d im ų derm ės.
Mūsų ūkin ės lemties silpnoji vieta — taupymo ir investici
jų sąveika — tam tikra p ra sm e yra kaina, k u rią mokam e už
ūkininkavim o laisvę. Šitokios proble m os nėra Sovietų Rusijo
je, nebuvo jos ir faraonų laikų Egipte. įsaka is tvarkomoje eko
nomikoje ir taupymas, ir investicijos n ustato m i “iš v irš a u s ”,
totalinė viso ūkinio gyvenimo kontrolė užtikrina, kad vis uo
menės s a n ta u p o s bus p anau do to s finansuoti piram idžių ar
jėgainių statyboms. Nieko p a n aš a u s nėra kapitalistinia m e p a
saulyje. Tiek s p re n d im a s taupyti, tiek pasir yžim as investuoti
čia palikti laisvai ekonominių subjektų nuožiūrai. Ir kadangi
abu s p re n d im a i darom i laisvai, jie gali neatitikti viens kito.
Investicijų gali būti d a ro m a mažiau, negu yra santa up ų, a rb a
sa n ta u p ų gali ra stis mažiau, negu užsibrėžta investuoti. Ūki
ninkavimo laisvė yra labai vertintina b ūsena — bet turime b ū
29 8 IX SKYRIUS
ti pasirengę galimoms pasekm ėm s, kai gamybos lygis kren ta

arba, priešingai, ekonomika ima “p e rk a isti”.
J a u beveik išleidome iš akių Keynesą ir jo Stu d iją apie

pinig us. Bet ne visiškai. Mat S tudija nuostabiai ryškiai a p r a
šė tą taupymo ir investicijų tarpusavio sąveiką. Keynesas ne
buvo pačios idėjos atradėjas, gana daug jžymių e konom istų
iki jo ja u buvo rašę apie tų dviejų veiksnių lemtingą vaidmenį
verslo cikluose. Bet kaip ir viskas, prie ko prisilie sdavo Key
nesas, išgrynintos ekonomikos teorijos ab strakcijo s jo d a r
buose nušvisdavo nauja šviesa. Štai pavyzdys:
Apie s u k a u p tą pasaulyje tu rtą įp ra s ta galvoti kaip apie d a

lyką, ku ris atsiran da, kai individai skausm in gai, bet sav a
norišk a i susilaik o tuoj pat naudoti gauta s p a ja m as — tai
vadin ame T aupum u. Bet turėtų būti savaime s u p ra n ta m a ,
jog vien susilaikyti nuo vartojimo, idant būtų pastatyti mie s
tai a rb a n us au s in to s pelkės, — negana... Visa tai, kas yra
pasaulio turtas, stato ir tobulina Verslumas... J ei Verslu
mas gyvas, tu rtas kaupia si, kad ir kas darytųsi Taupum ui;
bet jei V erslumas miega, tai tu rtas nyks, kad ir ka ip b e si
elgtų Tau pum as.
Ir vis dėlto, n e p aisa n t m eistriškos analizės, nespėjo Key

nesas padėti ta ško savo Studijoje, kai, m eta foriš kai kalbant,
pats suplėšė ją į skutelius. Priežastis buvo ta, kad koncepcijai
apie ta upymo ir investicijų s ūpuokles stigo esminio dalyko: ji
neaiškino, kaip ūkis gali likti ilgos depresijos būklėje. J u k
ja u pati analogija su sū puoklėm is sako, kad jei s a n ta u p ų p e r
teklius ūkį nute mpė žemyn, tai tuoja u pat jis tu rė tų atsitiesti
ir imti kilti.
J u k s an ta u p o s ir investicijos — T a u p u m a s ir V erslum as —
n ėra visiškai nesusieti ūkiniai procesai. Priešingai, ju o s sieja
rin ka — pinigų rinka, — nes joje verslo žmonės “p e r k a ” ar bent
JOH NO MAYNARDO K EYNESO E R E Z I J O S 299
jau skolinasi san taup as. Šios, kaip bet kuri kita prekė, turi
savo kainą: p a lūka n ų norm ą. Todėl (bent taip atrodė) pačia
me nuosm uk io dugne,'Kai^aivfaūpų perteklius tiesiog n e ap rė
piamas, jų kaina turi kristi — visai taip, kaip esant batų p e r
tekliui k ristų batų kaina. O atpigus s an taup om s, kai s umažėja
palūk anų norm a, p a s k a to s investuoti, kaip atrodė, turi labai
sustiprėti: sakykim, per brangu statyti naują įmonę, kai Jai
reikalingi pinigai kainuoja 10 procentų, o už s k olin am u s pin i
gus m ok ant tik 5 procentus, mintis apie naują įmonę gali a t
rodyti daug pagrįstesnė.
Dėl to sūpuoklių koncepcija, rodės, teigia, jog pačiame ver
slo cikle įm ontu otas automatinis apsaugos reguliatorius, —
kai tik s a n ta u p ų a tsira n da per daug, jų skolinim asis atpinga,
ir verslo žmonėms a tsiran da p ala nkesnės sąlygos investuoti.
Ši koncepcija pripažino, kad ekonomika gali smukti, bet tei
gė, jog ji greitai pati atsitiesia.
Tačiau kaip tik šitai ir neįvyko Didžiosios krizės metais.
Palū kanų norm a sumažėjo, bet niekas nepasikeitė. Buvo iš
traukti seni vaistai nuo visų ligų — žiupsnis vietinės pagalbos
bei didelė dozė viltingo laukimo, tačiau pacientui nepagerėjo.
Kad ir kokia stipri buvo logika, kažko aiškiai stokojo neprie
kaištingas dėstymas, esą p a lūkanų no rm a visada skla ndo virš
taupymo ir investicijų sūpuoklių, pa la ikydam a jų pusiausvy
rą. Kažkas d a r įsitvėręs laikė ūkį ir neleido ja m pakilti iš
nuosmukio.
J a u k uris laikas brendo pagrindinis Keyneso veikalas. ‘‘J e i

norite s u p ra sti mano galvoseną, — rašė jis George’ui B ern ar
dui Shaw 1935 metais, ką tik darsyk pers kaitęs, kaip re k o
mendavo Shaw, Marxą ir Engelsą, kurie menkai teatitiko jG
interesus, — turite žinoti, jog aš tikiu ra š ą s ekonomikos teori
jos knygą, padarysia nčią rim tą pe rve rsm ą požiūry į ūkio. p r o
blemas, — manau, ne iškart, bet per a rtim iau sią dešim tmetį.
Nesitikiu, jog jū s ar kas nors kitas patikėtų tuo ja u dabar. Bet
300 IX SKYRI US
aš pats dėl to, ką kalbu, turiu ne tik vilčių — esu tuo absoli u
čiai tikras."
Kaip paprastai — Keynesas visiškai teisus. Knygai buvo lem
ta tapti artilerijos sviediniu. Tik labai abejotina, ar Shaw būtų
pripažin ęs ją kaip tokią, jei būtų ėmęsis studijuoti. J o s atg ra
s us pavadinim as Bendroji užim tu m o, p a lū k a n ų ir p in ig ų teo
rija (The General Theory o j E m plo ym ent, Interest a n d Mo-
ney), bet dar labiau gąsdinantis turinys: pakaktų tik įsivaizduoti
Shaw, spo ksan tį į 25 puslapį, kur rašom a: “Tarkime, kad Z
yra pro dukcijos visuminės pasiūlos kaina, kai produkciją ga
mina N žmonių; tada santykį tarp Z ir N užrašom e kaip Z =
F(N), kurį galima vadinti Visuminės pasiūlos funkcija". Ir jei
dar šito nep akak tų atbaidyti nuo skaitymo vos ne kiekvieną,
tai tą padarytų trū k u m as įp rasto s vis uom eninių procesų p a
nora mos, kurios tikėtųsi nespecialistas, jei anksčia u buvo var-
tęs Smitho, Millio ar Marxo veikalus. Šen bei ten galima buvo
užtikti n uostabių pasažų-, tarp jų ir garsųjį akcijų pa sir in kim o
palyginimą su gražuolių k onkursu, tačiau jie tebuvo oazės al
gebros ir abstr akčio s analizės dykrose.
Ir vis dėlto knyga buvo revoliucinė—joks kitas žodis čia
netiktų. J i apvertė ekonomikos teoriją aukštyn kojom, beveik
taip kaip Ta utų turtas ir Kapitalas.
Esmė ta, kad Bendroji teorija pa d arė stu lb in ančią ir b a u
ginančią išvadą — ne.egzis.tu.oja jo k s automatinis saugos me
chanizmas! Ekonom ika veikiau p rim en a ne sūpuokles, kurios
pačios visada pasiekia pusiausvyrą, o liftą, šis gali nuolat kilti
ir leistis, bet gali ir nejudėdamas stovėti. Ir stovėti jis gali tiek
apačioje, pirm aja m e aukšte, tiek ir šachtos viršuje. Kitaip ta
riant, visai nebūtinai krizė turi pati save įveikti, ekonomika
gali taip ir likti apim ta stagnacijos, neaišku k uria m laikui, lyg
burlaivis nu rim us vėjui.
Bet kaipgi taip gali būti? Ar s an ta u p ų s ra u ta s krizės dugne
nesum ažin a palū kanų norm os, o ši ta da ar n epaskatin a verslo
pasin audoti pigiais pinigais ir išplėsti įmonių?
J O H NO MAYNARDO KEY N E S O E R E Z I J O S 301
Keyneso paste bėta s šitokio įrodinėjimo trū k u m a s buvo p a

prasčiau sias ir akivaizdžiausias (po to, kai į jį buvo parodyta)
ekonominio gyvenimo faktas: krizės dugne jokio santa upų srau
to nėra. Nes kai ekonomika įsisuka į gamybos mažėjimo s p i
ralę, pajam os joje mažėja, o paja m om s mažėja nt san ta upo s
nyksta. Kaip galima tikėtis, kad, kiekvienam ėmus stokoti pi
nigų, visuomenė ta upys tiek, kiek gerais la ikais? — klausė
Keynesas. Visiškai aišku, kad taip būti negali. Krizės p a se k
m ė — ne s an ta u p ų perteklius, o jų sunykim as, ne s an ta u p ų
sra utas, o vos gyva srovelė. — ^
Būtent taip ir buvo. 1929 metais Amerikos piliečiai iš savo
paja mų atidėjo 3,7 milijardų dolerių; 1932 ir 1933 metais jie
nesuta upė nieko — faktiškai net išėmė dalį ank stesnių jų metų
santaupų. Panašiai buvo ir su bendrovėmis: verslo ciklo p a k i
limo metu jos, j a u sumokėjusios mokesčius bei išmokėjusios
dividendus, sau pasiliko 2,6 milijardų dolerių, o po trejų m e
tų patyrė beveik 6 milijardų dolerių nuostolius. Keynesas ne
abejotinai sakė tiesą: ta upymas — prabanga, ta m p a n ti ne’fkan-^
dam a sun kiais laikais?
Sunyfcę'faū'pymo mastai griovė ne tik finansinį žmonių s a u
gumą, da r skaud esnė pasekmė — viso ūkio paralyžius kaip
tik tada, kai jis turėjo būti ypač din am iš kas. J u k jei n ė ra
sa n ta u p ų perviršio, tai tuo pačiu nėra ir p a lūk a nų n orm os
spaudim o, ku ris paakintų ve rslininkus daugiau skolintis. O
jei nėra lėšų skolintis investicijoms, tai nėra ir akstino plėsti
gamybą. Ūkis nepasislinko nė per sprindį, jis ir liko “p u s ia u
svyros” būklėje, no rs pulkai vyrų ir mote rų neturėjo darbo, o
fabrikai ir įrengimai stovėjo nenaudojami. __
Tai p a ra d o k sa s — perteklius palaiko sk u rd ą , o bedarbia i
žmonės stoviniuoja šalia išjungtų įrengimų. Sm arkiai sm u k u s
gamybos lygiui, s usida ro negailestingas prieštaravim as ta rp
vis labiau ne patenkinam ų reikmių bei ne p aka nk a m o gamybos
masto. Bet tai moralinio pobūdžio p rie šta ravim as. Pati ekono
mika ju k neužsiima žmonių poreikių tenkinim u — poreikiai
302 IX SKYRIUS
visada tokie pat beribiai, kaip ir svajonės. E k onom ika gamina

prekes, te nk ind am a p a k la u s ą , o p a k la u sa yra tokia, kokios
yra žmonių piniginės. Tad neturintys darb o žmonės ekonom i
kai tėra tuščia vieta, pagal jų poveikį ūkiui Jie lygiai taip pat
sėkmingai galėtų b uriu otis ir Mėnulyje.
Be abejo, jei investicijos s u m en k s ta ir gamybos apim tis
pasid aro gerokai mažesnė, visuomenėje atsiranda skurda s. Bet,
kaip pabrėžia Keynesas, ne v eiksm in g asis socialinis s k u rd a s:
m at visuomenės savimonė čia nesti veiksm ingas re ikiam ų in
vesticijų substitutas. Yra kitaip: kadangi san ta u p o s mažėja
k a rtu su investicijomis, tai ūkinė apyta ka n esu trink a, jo s visi
škai neveikia faktas, jog d abar ji mažesnės nei [prasta a p im
ties.
Taigi iš tiesų ypatingas atvejis: tragedija be p iktadarių. Nie
kas negali peikti visuomenės už tai, k ad ji taupo, nes ta u p u
m a s yra neabejotinai individuali ypatybė. Lygiai taip pat_ne:
įm anom a užsipulti verslininkų už tai, k ad jie neinvestuoja,
nes juk nėra žmonių labiau už juos suin te re suo tų tai daryti,
žinoma, kai jie regi sėkmės šansą. Čia ja u ne mora linė p ro ble
ma, ne teisingumo arba išnaudojim o ir net ne žmogiškojo kvai
lumo kla usim as. Tai techninė proble ma, vos ne m echan iškas
su trikim as. Ir vis dėlto jo kaina labai didelė. Tai — ned arbas.
Su nk iausia buvo suvokti, kad pasir yžimas investuoti nega
li likti am žinai toks pat. Anksčiau ar vėliau investavimas turi
ir sumažėti.
P ir m ia usia dėl to, kad bet kokiu atveju p ra m o n ė s gamybą
riboja rinka, kuriai ji teikia produkciją. Imkime pavyzdį su
XIX a. 7-ojo dešim tmečio geležinkeliais — tai buvo didžiulių
investicijų tiesti naujoms linijoms metas. Ankstyvųjų geležin
kelių magnatai tų kelių netiesė XX a. 7-ojo dešim tm ečio r in
kai; ju k jei jie b ūtų ėmęsi geležinkelių tinklo, reikalingo po
šimto metų, linijas būtų turėję tiesti negyvenamose teritorijo
se į nesančiu s miestus. Jie tiesė tuos ruožus, kurie išk art
taps naudojami, ir tuo savo investicinę veiklą baigė. Panašiai
JOH NO MAYNARDO KEYN ESO E R E Z I J O S 303
buvo ir su automobilių gamyba. Net jei Henry Fordas bū tų

sugebėjęs rasti užtektinai kapitalo 1910 meta is pastatyti Ri-
ver Rouge gamyklą tokią, kokia ji tapo 1950 metais, jis bū tų
kaipmat ban krutav ęs — tokiam kiekiui automobilių p a p r a s
čiausiai nebuvo nei kelių, nei degalinių, nei p a k la u so s . O jei
norime d a r šviežesnių pavyzdžių, pris im in kime, kad 1985 m e
tais Amerikos verslo firmos išleido daugiau kaip 300 m ilija r
dų dolerių ilgalaikiams Įrengimams pirkti. Bet ne 500 m ilijar
dų dolerių, no rs kada nors vėliau jos paklos ir tokią sum ą, o
300, m at 1985 metais tiek įrengimų jo m s dar nereikėjo. Vadi
nasi. investavimas turi savą schemą: iš pradžių kyla įk arštis
pasinau do ti naujo m is galimybėmis: po to a tsargum o sto k o
ja ntis entuziazmas atveda prie gamybinių pajė gumų perviršio,
vėliau aktyvumas visai sumažėja — kada ta m tikram la iko ta r
piui rin k a tam p a užganėdinta.
Gamyba n e sm u ktų niekada, jei, iki galo realizavus vieną
investicinį projektą, reikėtų imtis kito. Bet nebūtinai taip esti.
Pats faktas, kad žmonių reikmės beribės, d a r nereiškia, kad
bet kurios investicijos atsipirks;] ekonomikoje pilna verslų,
kurie žlugo dėl to, kad gamyba buvo plečiama neapgalvotai ir
beprotiškai rizikuojant. Didžiajai daugumai investicijų vien
optimistinių lūkesčių nepakanka, jo m s reikia ko nkretesnių
stim ulų, kokių n ors naujų iš radim ų, naujų gamybos būdų,
naujo į save žmonių dėmesį atkreipiančio produkto. Bet ku ris
vers lininkas pasakys jum s, kad tokios progos pasitaiko toli
gražu ne visada.
Taigi, kai vienas investicinis proje kta s ja u įgyvendintas,
gali būti, jog naujo tinkamo projekto nėra. Jei jis vis dėlto
yra, t.y. jei naujoji investicija tokio pat dydžio, n ors ir kito
kios sudėties, — ekonomika be kliūčių s tum sis pirmyn. Bet
jei kiekvieną užbaigtą investiciją nėra kuo pakeisti, ūkio veik
la neišvengiamai siaurės.
Žvelgdamas į šią vidinę ūkio siste mos silpnąją vietą, Key
nesas rašė:
304 IX S KYRI US
Senovės Egiptas buvo dvigubai laimingas ir garsėjo savo

p a sa kišk ais turtais dėl to, kad ja m e klestėjo dvi veiklos
rūšys — piram id žių statyba ir bra ngiųjų metalų paieškos;
tos veiklos vaisių žmonės nenaudojo savo poreikiam s p a
tenkinti, todėl, nors ir gausūs, jie nebuvo nuvalkioti. Vidu
ramžia i statė k ated ras ir giedojo giesmes m ir usie siem s.
Dvi piram id ės, dvejos mišios m iru siajam yra d u k a rt geriau
nei viena, bet anaiptol nėra d u k a rt geriau dvi geležinkelio
linijos iš Londono į Yorką.
Ir iš čia niūrioji Bendrosios teorijos diagnozė;

Pirma, įžengusi krizėn, eko n o m ik a gali jo je ir likti. Jos
veikimo m e c h a n iz m e nėra nieko, k a s j ą iš kriz ės ištrauktų.
"P u s ia u s v y r a " gali p u ik ia usia i laikytis ir kai yra nedarbas,
net m asin is nedarbas.
Antra, k le stė jim as priklauso nuo investicijų. J ei verslo iš
laidos k a p italin ė m s Investicijoms m ažėja , g a m y b a atsiduria
a p im tie s m a žė jim o spiralėj. G am ybos plėtojim os i spiralė ims
veikti tik tada, kai verslo investicijos didės.
Ir trečia, investicijos yra a u ton o m iš ka varomoji ašis ūkio
m ech a n iz m e . Pati k a p ita lizm o šerdis — ne garantija, o n e tik
rumas . Net k a f verslo ž m o n ė s nedaro j o k ių klaidų, k a p ita liz
mui nuolatos gresia pers otinim as, o p e rs o tin im a s ir yra e ko
no m ik os s m u k im a s .
Iš tiesų tai buvo gluminanti perspektyva. Bet Keynesui b ū

tų buvę labai ja u ne “keinsiška" nustatyti niū rią diagnozę ir
tuo viską baigti. P ran a š au d a m a grėsmę, Bendroji teorija buvo
ne vien p a sm erkim o knyga. Priešingai, ji reiškė viltį ir siūlė
išeitį.
Tiesą sakan t, gydymas prasidėjo dar prieš iš ra ša n t recep
tą; gydytojai dar iki galo nen usprend ė, ko reik ėtų imtis, o
vaistai ja u buvo sugirdyti ligoniui. Naujojo ku rs o (New Deal]
šim ta die nis atvėrė kelią socialiniam s įsta tymams, kurių leidi
J OH NO MAYNARDO KEYN ESO E R E Z I J O S 305
m ą ja u dvidešimt m etų stabdė vyriausybės abejingumo užtva

ra. Tie Įstatymai turėjo pagerinti su n erim u sio s visuomenės
savijautą, pakelti ūpą. Bet ne jie turėjo pastatyti pacientą ant
kojų. Gyvybingasis vaistas buvo kas kita: apgalvoti vyriausy
bės veiksmai, didinantys išlaidas ir šitaip stimuliuoja ntys ūkĮ.
Naujoji ūkio politika prasidėjo kaip laikinos priemonės d a r
bo rinkoje. N edarbas pasiekė tokį lygĮ, kad buvo būtina imtis
kokių n o rs veiksm ų grynai dėl politinių m o ty v ų —jo kia p a
slaptis, kad ja u būta riaušių D earborne ir Įtūžusios eisenos
Washingtone, kad šilumos ieškančios šeimos sp ra u d ės i Į m ies
tų šiu kšlių deginimo stotis ir net n a rš ė šiukšliavežėse, ie ško
dam os m ais to likučių. Pagalba žmonėms buvo žūtbūtinai rei
kalinga ir ją pradėjo dar Hooveris; vėliau, jau esant Rooseveltui,
s kubi ir vienkartinė pagalba virto viešaisiais darbais, o šie —
rim tų ūkio pro jek tų realizavimu. Vyriausybė netikėtai tapo
sta m biu ūkio investuotoju: vienas po kito buvo pradėti reali
zuoti kelių, užtvankų, salių, aerouostų, prieplaukų, gyvena
mųjų n a m ų statybos projektai.
Keynesas atvyko Į Washingtoną 1934 meta is — tada, beje,
jis ir Įsidėmėjo prezidento Roosevelto r a n k a s — ir paakino dar
labiau plėtoti programą. Statistiniai duomenys rodė, jog p r i
vatus investavim as visiškai sumenko, verslo plėtojimas, 1929
metais išsiveržęs 15 m ilijardų dolerių atlyginimais, algomis ir
pelnais, 1932 metais krito iki bauginančios 886 milijonų d o
lerių su m os, t.y. sumažėjo 94 procentais. Kažkas turėjo vėl
paleisti investicijų variklĮ, kuris ekonomikos vežimą išvilktų
iš duobės, ir Keynesas vylėsi, kad toks variklis galėtų būti
vyriausybės išlaidos, kurios sustiprin tų visuomenės perkam ąją
galią — “užpildytų siurbi}”, kaip tada buvo sakom a.
Štai kodėl 1936 metais, kai Bendroji teorija išvydo šviesą,
jos re komendacijos buvo ne tiek nauja ir radik ali programa,
kiek ja u pradėto vykdyti kurso u žta rimas. Užtarim as ir p a a i š
kinimas. Bendroji teorija teigė, kad kata strofa , ėm usi grėsti
Amerikai, o ir visam Vakarų pasauliui, buvo tik verslo investi
306 IX SKYRIUS
cijų stygiaus pasekmė. Todėl siūlomas va istas visai logiškas:

jei verslo firmos nejstengia plėsti gamybos, n a štos tu ri imtis
vyriausybė.
"Keynesas tik iš dalies juokavo rašy dam as:
Je i valstybės iždas prikim štų p a n aud otus butelius b a n k n o

tų, u žkastų juo s pa kan ka m a i giliai anglies šachtose, k u
rios po to iki pat žemės paviršia us būtų užverstos miestų
šiu kšlė mis , ir leistų privačioms įmonėms, besivadovauja n
čioms sęnais gerais laissez-faire principais , iškasti tuos
ban kn otu s..., nebeliktų nedarbo, o visuomenės paja mos,
veikiant multiplikatoriui, taptų, matyt, gerokai didesnės
nei buvusios. Žinoma, protingiau būtų statyti n a m u s ar
daryti d a r ką nors pa naša u s, bet jei imtis na m ų statybos
trukdytų kokie nors praktinia i s u nk um ai, auk ščiau apra -
šytasai b ū d a s būtų geriau negu nieko nedaryti.
Kai kam, aišku, atrodė, kad daugelis neortod ok sinių vy-

ria usybėsjp rojektų pamatuoti ne ką daugiau nei Keyneso keis-
tenybės.įBct d a b ar bent buvo logiškai išaiškinta : jei privačios
verslo įmonės neįstengia imtis p a k an k a m a i plačios investavi
mo p rogram os, spragą, kaip begali, turi užpildyti pati vyriau
s y b ė — m at reik ala s skatinti nors kokį gamybos plėtojimąsi
ja u toks n e a tid ė lio tin a s,k a d beveik bet kokia prie monė yra
geriau nei nieko neveikti. \
O jeigu tiesiogiai paskatinti investicijų nepasisektų, kodėl
čia n epasitelk us vartojimo. Investicijos yra itin kaprizingas
ūkio siste m os elementas, užtat varto jim as ūkinia m aktyvumui
suteikia tvirtą pamatą; todėl ir buvo m anoma, kad viešieji d a r
bai padės įveikti proble m ą it dvia šm enis ka rda s: ja is tiesio
giai bus didinam a antraip be darbo vegetuosiančių žmonių
perkamoji galia, kartu bus atvertas kelias privataus verslo p a
gyvėjimui.
Pats Keynesas 1934 metų laiške The New York Times rašė:
“Mano akim is žiūrint, suaktyvinimo proble m ą d a b a r reikėtų
J O H NO MAYNARDO KEYNESO E R E Z I J O S 30 7
formuluoti taip: kaip greitai norm alios verslo firmos ateis p a

galbon? Ir kokio masto, kokiomis formomis bei kaip ilgai tuo
la ikotarpiu tu rėtų būti darom os ypatingos vyriausybės išla i
do s ? ”
A tkreipkite d ė m e s} } žodį “ypatingos”. Vyriausybės p ro g r a
mos Keynesas nelaikė priemone, ku ria ji nuola to s tu rėtų k iš
tis } ūkio eigą. Tokią p rog ram ą jis suvokė kaip ištiestą pagal
bos ra n k ą sistemai, kuri paslydo ir d a b ar stengiasi atgauti
pusiausvyrą.
Keyneso siū lo m a prog ram a atrodė kaip sveiko proto gry
nuolis, faktiškai ji ir buvo sveiko proto grynuolis. Ir vis dėlto
ši siurblio užpildymo program a niekada nedavė tokių rezulta
tų, kokių tikėjosi jo s sudarytojai. Visuminės vyriausybės iš
laidos, ku rio s 1929—1933 metų la ik ota rpiu svyravo m aždaug
ties 10 m ilija rdų dolerių, padidėjo iki 12 milijardų, 13 mili
ja rd ų , galiausiai — 1936 metais — iki 15 m ilijard ų dolerių.
Kilstelėjo ir privačios investicijos, atg audam os du trečdalius
pra ra s to s apimties: 1936 metais privačios firmos jau investa
vo 10 m ilija rdų dolerių. Nacionalinės pajam os ir visuminis
varto jim as po trejų metų vyriausybės finansų injekcijų p a d i
dėjo 50 procentų. Bet n e d arb as ir toliau tūpčiojo vietoje, tie
sa, d a b a r ja u s u tra m d o m a s, bet už vartų tebestoviniavo 9 m i
lijonai žmonių, — o to niekaip negalėjai pavadinti nau jos
ekonominės epochos ženklu.
Dvi priežastys s u tru k d ė išrašytiem s vaistam s veikti geriau.
P ir m o ji) - vyriausybės išlaidų p rog ram a taip ir liko n eišplėto
ta iki būtino masto, kad ekonomika vėl gr}žtų prie visiško
užim tumo būklės. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, vy
riausybės išlaidos p ašoko iki tam la ik ota rpiu i neregėto 103
milijardų dolerių dydžio: tai sąlygojo ne tik vis išką užim tu mą,
bet ir įžiebė infliaciją. Tačiau šio am žiaus 4-ojo dešimtmečio
taikios ekonom ik os sąlygomis toks m ilžiniš kas išla idų p a d i
din im as buvo neįm anom as, tiesą sakant, net kukli vyriausy
bės išlaidų p rog ram a n e tru kus sukėlė niu rnėjim ą, esą federa-
308 IX SKYRIUS
line valdžia peržengianti tradic ines ribas. Padėt} da r pablogi

no tai, kad Federalinių Rezervų Taryba infliacijos bijojo (pa
čiame krizės dugne!) labiau negu nedarbo, todėl ji laikėsi p o
litikos, a p sun kin a n č io s ba n k ų pasko lų gavimą.
Antroji prie ž a stis glaudžiai siejosi su pirm ąja . Nei Keyne
sas, nei vyriausybės iš laidų pro gram ų kūrėja i neatsižvelgė }
tai, kad tie, ku rie m s naujieji vaistai turėjo padėti, bijoti jų
gali labiau nei pačios ligos. Vyriausybės išlaidos buvo s u m a
nyto s kaip pagalba verslui. O vers las ja s su v o k ė kaip g ra sin i
m ą^
Stebėtis nereikia. JMaujasis k u rs a s pasirodė tuo metu, kai
sukilo priešišk um o verslui banga; neliečiamomis ta pu sias ver
tybes ir n o rm a s staiga imta peržiūrėti ir kritikuoti. Visa “ver
slo teisių", “nuosavybės teisių" ir “vyriausybės vaidmens" ide
ologija* gr esmingai susvyravo; vos per kelerių metų laikotarp}
iiTverslo buvo pare ika lauta p am iršti neabejotino savo p r a n a
šum o tradic ijas ir prisitaikyti prie naujo s b end rad arbiavim o
su profsąjungomis filosofijos, prip ažin ti n auja s taisykles bei
reglamentavim ą, peržiūrė ti daugel} ja m įp ra s tų metodų. Todėl
nenuosta bu, kad verslo sluoksnia i vyriausybę Washingtone lai
kė priešiška, šališka ir perdėm ra dikalia. N enuosta bu ir tai,
kad tokioje atmosferoje verslo slu ok sn ių ūpą didelio masto
investicijoms atvėsino nerimas, kilęs a tsid ū ru s nejprastoje a p
linkoje.
Dėl tokių aplinkybių kiekvienas vyriausybės žingsnis im a n
tis įgyvendinti reikia mo masto p ro gram ą įveikti ne darb ui —
toji program a, ko gero, turėjo būti dvigubai did esnė nei fakti
škai pavyko realizuoti — buvo p u o la m a s kaip d a r vienas
socialistinių už mačių įrodym as. Tuo pa t metu pu sinių p rie
monių, ku ria s vyriausybė įstengdavo įgyvendinti, pakakdavo
verslą tik atbauginti nuo pasiryžimo imtis reik ia m os iniciaty
vos. Susiklostė situacija, kokia k a rta is bū na gydant ligonį:
vaistai, gydantys pacientą nuo vienos ligos, silpnin a jo a ts p a
ru m ą kitoms. Vyriausybės išlaidos taip nie kada ir nepagydė
J O H N O MAYNARDO K EYN ESO E R E Z I J O S 309
ekonomik os — ne todėl, kad jos buvo ekonom iš kai nep agrįs

tos. bet todėl, kad jo s buvo ideologiškai gąsdinančios. ___ ^
Vyriausybės priemonės nebuvo sumanytos ideologiškafgąs^
dinti, jo s veikiau atsira d o iš nevilties, o ne kaip sąm oningas
pla nas. J e i vyriausybė nebūtų atidariusi vis uomenin ių išlaid ų1
sklendės, privatus verslas, tikėtina, galiausiai ir pats b ūtų įvei-'
kęs proble mą: praeityje jis visada su ja su sidorodavo ir, nors
Didžioji krizė buvo žiauri, po kiek laiko jis ir da b ar būtų r a
dęs naujų perspektyvų rizika parem tai veiklai. Tačiau laukti,
buvo nebeįm anom a. Žmonės Amerikoje laukė ja u ilgus ketve
rius metus, ir jų kantrybė baigė išsekti. Ekonom ista i ėmė kal
bėti apie sta g na ciją kaip ch ronišką kapitalizmo būseną. Mar-
xo teiginiai skambėjo garsiau nei bet kada, daugelis pirštu
baksnojo Į n e d arb ą kaip p a k an k a m ą įrodymą, jog Marxo būta
teisaus. Staiga tapo madingi technokratai, kurie kvietė remtis
ne pro letariatu , bet inžinieriais, ir jų chore galėjai iš skir ti
Vebleno m urm ėjim ą. Buvo tame gaudesy ir dar grėsmingesnis
balsas, nenuilstam ai kartoją s, jog Hitleris ir Mussolinis žin o
ję, ką daryti su savo beda rbiais. Kai šitaip chaotiškai buvo
siū lo m os priem onės bei ginami desperatiški veiksmai, B e n
drosios teorijos teiginiai ir argum entai, civilizuotas Keyneso
balsas tikrai švelnino įta mpą ir ramino.
Nors Keynesas palaikė valdomo kapitalizmo politiką, n e
buvo ir privačios verslininkystės p riešininkas. “Geriau jau te
gu žmogus elgiasi kaip tinkam as su savo sąs k a ita banke nei
su savo bendrapiliečiais", — ra šė jis Bendrojoje teorijoje ir,
tę sd a m a s mintį, pabrėžė, kad jei vyriausybė rū pin tų si vien
visai šaliai reikalingomis investicijomis, — kita didžioji ūkio
dalis galėtų ir turėtų likti privačiai iniciatyvai. Kai d a r k a rtą
skaitai Bend rąją teoriją, matai, jog ji nesiūlė radik alių s p r e n
dimų, veikalas greičiau siekė paaiškinti, kodėl turi pagelbėti
tokioje būklėje neišvengiamos priemonės. Jei depresijos a p
im ta s ūkis nerodo jokių pagyvėjimo ženklų, vyriausybės n e
310 IX SKYRIUS
veiklumas yra k u r kas grėsmingesnis negu pasekm ės, kurias

gali sukelti įžūlus o rtodoksinių principų ne paisymas.
Tikroji pro blem a buvo ne ekonominė, o mora linė. Antrojo
p asaulinio karo metais profesoriu s Hayekas p a ra šė knygą Ke
lias į verg o v ę *, kurioje, nors ir buvo perle nkim ų, išdėstyti
giliai suvokti ir nenuginčijami kaltinim ai perdėta i planu oja
mai ekonomikai. Keynesui patiko knyga, jis pritarė jo s m in
tims. Bet, pag irdam as ją, Hayekui rašė:
Aš vis dėlto... padaryčiau kitokias išvadas. Aš sakyčiau,

jog tai, ko mes norime, yra ne atm esti pla navim ą ar pla
nuoti mažiau, bet kitaip — sakyčiau, kad mes beveik ne a
bejotinai norim e jo daugiau. Tačiau p lanu ojam a turi būti
tokioje visuomenėje, kurioje kaip įm anom a daugiau žmo
nių, lyderių ir jų pasekėjų laikosi visiškai tokių pat m o ra
lės nu ostatų kaip jūsų . Nuosaikus pla navim as veiks gana
patikim ai, jei tie, kurie jį vykdys, p ro tu ir širdim i laikysis
tvirtų m oralė s principų. Kai kurie iš jų tokie ir yra. Bet
nelaimė ta, jog egzistuoja ir įtakinga grupė žmonių, apie
k uriuo s tiktų pasakyti: planavimo jie ms reikia ne dėl jo
rezultatų, o todėl, jog m oralė s požiū riu jie laikosi visiškai
priešingų jū s išk ė m s idėjų ir siekia ta rn a u ti ne Dievui, bet
velniui.
Ar, manote, tai naivi viltis? Ar galima valdyti kapitalizmą

taip: vyriausybės planuotojai panorėję a tsu k a a rb a u ž s u k a iš
laidų kranelį, nau do dam i jį privačioms investicijoms papildy
ti, bet nie kada visiškai jų nepakeičia. Šis k la usim as vis dar
tvyro ore, į jį neatsakyta.
Bet nediskutuokim e, pole miką atidėkime kitam skyriui. Da
b ar ka lbame apie Keynesą — žmogų bei jo įs itikinim us, kokie
klaidingi jie m u m s beatrodytų. Būtų grubi klaida p risk irti šį
* L i e t u v i ų k a l b a j ą 1 9 9 1 m e t a i s iš l e i d o l e i d y k la “M intis ".
JOHNO MAYNARDO K EYNESO E R E Z I J O S 311
žmogų, siekusj išgelbėti kapitalizmą, j| s k a n d inusiųjų stovyk

la i.'T aip , Jis ragino “socializuoti" investicijas, nors niekada
labai aiškiai neapibūdino, ką tai reikštų, bet jei, sakykim, jis
ir aukojo dalį, tai vien todėl, kad išgelbėtų visumą.
Giliai širdyje Keynesas buvo konservato riu s — ilgai žavėjo
si E d m un du B urke’u ir ribotos valdžios tradicija, už ku rią
pasis akė B urke ’as. “Kaip aš galiu priimti (komunistinę) do k t
riną, — rašė jis 1931 metais, kai toks požiūris d a r toli gražu
nebuvo paplitęs, — kuri sava biblija, neliečiama jokio s kriti
kos, išsirinko pasenus} vadovėli, kur{ žinau esant ne tik m o k s
liškai klaidingą, bet ir visai beverti bei nepritaikom ą šian die
niniame pasauly? Kaip aš galiu priimti tikėjimą, ku ria m reikia
drum zlių, o ne žuvų, ir netašytą prole ta ria tą iškelianti a u k š
čiau burž uazijos ir inteligentijos, kai būten t šie, nepaisant
v is ų jų trūk um ų , kuria gyvenimo kokybę ir diegia visų žm oni
jos pasiekim ų daig us?”
Galima įvairiai traktu oti Keyneso teorijas, jo diagnozes ir
siūlomas priemones, nors , tiesą sakant, derėtų pažymėti, kad
jokios gilesnės teorijos, jokios išsam esnės analizės ir jokių
įtikinamesnių išeičių nėra pasiūlę tie, kurie tvirtino, esą Key
nesas buvęs tik žalos prid aręs išsišokėlis, su trik d ę s gana ge
rai veikusią sistemą. Bet niekas ir negalės nuneigti, kad šio
žmogaus tiksla s buvo: suk urti tokią kapitalistinę ekonomiką,
kurioje n e d arb as — didžia usias ir nuožm ia usia s jo s egzistavi
mo pavojus — žymiu m astu būtų likviduotas.
J is buvo iš tų žmonių, kurie nepajėgė vienu metu dirbti tik

vieną darbą. Mintimis ja u k u rd a m a s Bendrąją teoriją, jis taip
pat savo lėšomis organizavo teatrą Cam bridge’e. Tai buvo ti
piškai “k e in sišk a s ” sum anym as. Pradėjęs su nuostoliais, te at
ras atsigavo per dvejus metus, ir jo meninė sėkmė buvo d i
džiulė. Keynesą tuo metu rasdavai visur: jis ir finansin is
rėmėjas, ir bilietų kontrolierius (vienu atveju, kai neatvyko
tarnau tojas), ir pagrin din ės a k torės vyras (Lydia vaidino
312 IX SKYRI US
S ha ke sp e a re ’o dramoje, susila u kd a m a ne pap rasta i gerų verti

nimų), ir net koncesionierius. Prie teatro jis įk ūrė re sto ra ną
ir rūpestingai stebėdavo įplaukas, dia gra momis a išk in d am a
sis jų ryšį su įvairaus pobūdžio spekta kliais bei siekdam as
nustatyti, koks ryšys ta rp patiekalų užsakymų ir žiūrovų n u o
taikų. Ten pat buvo ir baras, kuriame š am pa ną pardavinėjo
su geroka nuolaida, — kad jo paragautų daugiau žmonių. Ma
lonumų kupin am e jo gyvenime šis laikotarpis, ko gero, buvo
pats malonia usias.
Tačiau tai tęsėsi neilgai. 1937 metais jo sėkmių grandinė
trūko: jį ištiko širdies smūgis, ir teko priverstinai ilsėtis. Ilsė
tis, žinoma, sąlygiškai. Keynesas ir toliau aktyviai prekiavo
vertybiniais popieriais, redagavo Ekonom ik os žu rn alą , parašė
kelis puik iu s straipsnius, ginančius Bendrąją teoriją. Kartą,
tai knygai išėjus, vienas mokslinin kas pasakė: “Einste inas iš
tiesų pad arė fizikoje tai, ką Keynesas mano p a d aręs ekonomi
kos teorijoje”; Keynesas buvo ne iš tų, k uris leistų kam nors
šitaip pareikšti. Panorėjęs galėjo rašyti itin aštria plu nksna,
ir da bar jis ėmė metodiškai triuškin ti savo kritikus, po vieną
ir krūvoj; k artais su sarkazm u, retsykiais labai inteligentiš
kai, o neretai ir irzliai: “Ponas X a ts is a ko su p ra sti m ane”, ir
šitai daugelyje jo trum pų pasis akymų būdavo p a n aš u į nevil
ties atodūsį.
Artėjo karas, po Miuncheno viskas dar pablogėjo. Keyne
sas piktindam asis skaitydavo silpnadvasius kai k urių kairio
jo sparn o veikėjų laiškus, atsiunčia mus New S ta te s m a n and
Nation žurnalui, kurio taryboje jis taip pat rasdavo laiko po
sėdžiauti. Žurnale jis rašė: “Dievaži, neįm ano m a patikėti,
kad iš tikrųjų gali būti toks asmuo, kaip “socialistas"! Aš
netikiu, kad toks egzistuoja”, — ir toliau: “Kai buvo galima
atidengti visas kortas, turėjo praeiti keturios brangios savai
tės, kol jie prisiminė esą pacifistai ir ėmė rašyti kapituliaci-
nius la iš kus į šias skiltis, laisvės ir civilizacijos gynimą p a
JOHNO MAYNARDO K EYNESO E R E Z I J O S 313
likdami pulk inin kui Blimpui ir senie m s veteranam s, k u

riems ‘triskart-valio’”.
Kai prasidėjo karas, Keynesas ja u buvo per daug pasiligo
jęs, kad galėtų tapti nuolatiniu vyriausybės nariu. Vyriausybė
paskyrė ja m kam barį Iždo rūm uose ir na udojosi jo protu. J is
ja u buvo pa ra šę s kitą knygą Kaip a p m o kėti karą (How to Pay
f o r the War), išdėsty damas d rą s ų planą, kuriuo primygtinai
siūlė “nukeltas s a n ta u p a s ” kaip pagrindinį b ū d ą finansuoti
karą. Pats pla nas buvo p a p ra sta s — kiekvieno atlyginimą’gau
nančiojo a sm ens uždarbio dalis auto matiškai s kiria m a pirkti
vyriausybės obligacijoms, kurios ne būtų iš p erkam o s iki p a s i
baigs karas. O po to, kai vėl prir eiks vartotojiškos pakla usos,
nukeltų san ta u p ų pažymėjimai būtų paversti grynais pinigais.
Privalomas ta u p y m a s — koks pasikeitimas, palyginus su
jo an kstesniais bandymais diegti privalomas investicijas! Bet
pasikeitė laikai, o ne Keyneso mąstymas. Ankstesnį oj ijiroble -
ma buvo per menka investicijų apimtis, jos požymis — n e d a r
b a s..D a b a r proble ma buvo per didelė investicijų apim tis —
totalinio apsiginklavimo pasekmė, o jos iš ra išk a — infliacija.
Tačiau Bend rosios teorijos idėjų sistem a, stengiantis suvokti
infliaciją, buvo naudinga tiek pat, kiek buvo naudinga, suvo
kiant infliacijos priešybę — nedarbą. Tik-dabar ši siste ma a p
virto žemyn galva. Dabar su kiekvienu verslo rato a psisuk im u
paja m ų žmonių rankose ne mažėjo, o vis daugėjo ir daugėjo.
Atitinkamai ir vaistai turėjo būti visai kitokie, nei tie, kurie
tonizavo depresin į ūkį. Anuomet Keynesas ragino visais įm a
nomais bū da is skatinti investicijas, dabar visaip propagavo
būtinybę plėtoti taupymą.
Tai pabrėžti yra svarbu, kadangi daugelisJ^eynesą klaidin
gai laikė infliaciją užta rusiu ekonomistu. O iš tiesų jis buvo
“refliącijos” (sąmoningo j^tajamų, o i^ k a m i L d i d i n i m o ) š ali
ninkas, kai ekonomika atsidu ria duobėje. Manyti, kad jis p r i
etare infliacijai vardan pačios infliacijos būtų galima tik nepai
314 IX SKYRIUS
s an t to, ką jis rašė knygoje Eko n om in ės taikos p a s e k m ė s (The

Economic Consequences o j the Peace):
'^Kalbama, Leninas skelbęs, kad geria usias b ū d a s s u n a ik in

ti kapitalizmo siste mą yra sukelti valiutos p akrikim ą. Kai
yra nepalia ujam a infliacija, vyriausybės slaptai ir ne p aste
bimai gali atiminėti nemažą piliečių turto dalį. Ir šitokiu
būdu jo s ne tik konfiskuoja, — jo s konfiskuoja vie n a ša liš
kai... Čia Leninas tikrai teisus. Nėra gudresnio ir patiki
mesnio būdo sugriauti esamą vis uomenės pag rin dą kaip
priversti degraduoti jo s valiutą. Valiutos nuvertėjimas n u
kreipia ardomojon veiklon visą nemato mą ekonomikos dės
nių galią ir atlieka tai taip, kad nė vienas iš milijono žmo
nių negalėtų nustatyti, kas čia iš tikrųjų dedasi.
Keyneso pla nas nesusilaukė didelio pritarim o, no rs jo s u

m anymas buvo logiškas ir įtaigus — m ok slinin kas akcentavo
faktą, kad jo pris iim tų san ta u p ų plan as padėtų išplėsti turto
p a sisk irsty m ą visuomenėje, nes kiekvienas ta ptų vyriausybės
obligacijų savininku. Bet tas pla nas buvo pernelyg nauja s, se
nieji metodai — apm okestinim as, būtin iausių p rek ių n o rm a
vimas bei laisva valia darom os s a n t a u p o s —ja u iš bandyti ir
patikimi karo finansavimo įrankiai. Nukeltų s a n ta u p ų projek
tas buvo p riim tas — kaip antraeilė dekoratyvi įm antrybė, bet
niekada netapo pa grindiniu įrankiu, kaip to tikėjosi Keyne
sas.
Tačiau nebuvo kada verkauti, kad pasiūlymas s u tik ta s šal
tai, — Keynesas d a b a r buvo visiškai p asin ėręs į Britanijos k a
ro veiksm us. 1941 metais per Lisaboną jis n u s k rid o į J u n g ti
nes Valstijas. Tai buvo pirmoji iš šešių tokių kelionių; Lydia
vyko k a rtu kaip jo slaugytoja ir sergėtoja. Iškart po pirmojo
infarkto savo nepailsta nčia m vyrui ji ėmėsi su darinėti die no
tvarkę, ir daugybė žymių asm enų būdavo mandagiai, bet ryž
tingai išprašyti, kai Lydios skirtas pokalbio laikas pasib aig
JO HN O MAYNARDO KEYNESO E R E Z I J O S 315
davo. “Laikas, džentelm enai”, — pasakydavo Lydia, ir pokal

bis iš tiesų turėdavo baigtis.
J o kelionių į Jun gtin e s Valstijas tiksla s — aptarti su d ėtin
gą ir pavojingą Britanijos karo finansavimo situaciją bei s v ar
styti kylant} kla usimą, kaip elgtis be galo sun kiu pokario lai
kota rpiu. Tai rūpėjo ne tik Anglijai, Jungtinės Valstijos taip
pat stengėsi, kad būtų padėti pam atai laisvai ta rpta utinei p re
kybai, šita ip išvengiant pražūtingų finansinių konfliktų, kurie
Jau per dažnai nuvesdavo iki tikro karo. Buvo sum any ta įkurti
Tarptauti nį b a n k ą ir Tarptauti nį valiutų fondą, kurie g a ra n
tuotų netrik dom u s tarptautinius piniginius atsiskaitymus; vie
toje senojo principo “paisyk tik savo interesų", kai kiekviena
valstybė stengiasi finansiškai žlugdyti kitą, reikėjo pereiti prie
naujų sute lktų pasta ngų padėti valstybei, kuriai iškilo valiu
tos problemų.
Baigiamoji konferencija įvyko Bretton Woodse, New Hamp-
s h ire ’o valstijoje. Nors ir sirgdamas, ir išvargęs, Keynesas a iš
kiai joje dominavo, net ne dėl to, kad galiausiai laimėjo visi jo
siūlymai — priim tas p la nas buvo artim esnis amerikiečių, o ne
anglų p r o je k tu i, — be t dėl asmenybės svarumo. Vienas dele
gatų savo die norašty paliko m um s tokj šio žmogaus portretą:
Vakare dalyvavau ypač recherchė* šventėje. Šia ndie n s u k a

ko 500 metų, kai buvo pasirašytas susita rim as ta rp Cam-
bridge’o King's koledžo ir Oxfordo New koledžo; sukakčia i
paminėti Keynesas su ru ošė nedidelį pobūvį savo ka m b a ry
je... Keynesas, ja u kelias savaites n ekantria i lyg m o k in u
kas laukęs šio įvykio, buvo tiesiog kerintis. J is pasakė įs p ū
dingą ka lbą... Buvo gera proga stebėti, kokia keistai
sudėtinga šio ne pap rasto žmogaus natū ra. Taip radikaliai
ve rtinantis grynai intelekto dalykus, ku ltūros reikaluose
jis yra tikras B u rke’o tipo konservatorius. Viskas vyko la-
R e c h e rc h ė (p ra nc.) — r a f in u o t a s , s u b t i l u s , j m a n t r u s .
316 IX SKYRI US
bai pianis simo, kaip ir dera tokiai progai, bet jo jaudulys,

kai jis kalbėjo apie m ūsų skolą praeičiai, tikrai stvėrė kie k
vieną.
Kai Keynesas, už d arant konferenciją, pa sa k ė baigiamąją

kalbą, — “Jei mes lygiai taip, kaip pradėjo m e nuo šio k o n k re
ta us uždavinio, im sim ės ir didesnio darbo, — pa sa ulis atgaus
viltį”, — delegatai atsistoję ja m plojo.
Kaip visada jo didieji darb ai nekliudė imtis ir mažesnių. J į
paskyrė Anglijos banko direkto riu m i (“nie kada negali žinoti,
kad gali tekti vesti moterį, su ku ria k ažkada perm iegojai”, —
pareiškė jis) ir naujo vyriausybės komiteto, k uruoja nčio m u
zikos ir meno reikalus, pirm ininku. Šitaip, pris iė m ęs sau p a
reigą re ik šti Anglijos nuom onę ta rp ta u tin ė s e e konom ikos
organizacijose, kartu jis buvo paniręs į gausų su sirašin ė jim ą
dėl m uzik ų gastrolių, Vic-Wells baleto trupės, poezijos v ak arų
bei knygų parodų. Žinoma, jis ir toliau kolekcionavo, aplenkė
Folgerio biblioteką, įsigydamas re tą Spenserio tomą, ir, j a u s
d am as nedidelę kaltę, prisipažino bibliotekos direktoriui, kad
pasin audojo užsienio reik alų ministe rijos diplomatiniu p a š
tu, p a rs isių s d in d a m a s sau katalogą.
Pasipylė pripažinim o ženklai. J is buvo pakeltas į perus:
da b ar vadinosi lordas Keynesas, Tiltono b a ro n a s — pagal ne
didelį dvarą, kurį įsigijo ja u vidutinio amžiaus, k a rtu ne la uk
tai sužino dam as ir nudžiugdamas, jog kažkada tos žemės p r i
klausė vienai iš Keyneso giminės atšakų. Garbės mokslo vardai
ja m suteikti Edinburghe, Sorb6noje bei jo paties universitete.
J į paskyrė Nacionalinės galerijos globėjų tarybos nariu. Ir vis
dar rikiavosi darbai: reikėjo pradėti derybas dėl pirm osio s
paskolos Didžiajai Britanijai ir, supra n tam a, šalies in te resam s
atstovauti buvo pavesta Keynesui. Kai jis grįžo iš šitos kelio
nės ir vienas žurnalistas pa kla usė, ar tiesa, kad Anglija d a b ar
tapsianti keturiasdešim tą ja JAV valstija, atsakymas buvo tru m
pas: “Ne, taip gerai nebus".
J O H N O MAYNARDO KEYN ES O E R E Z I J O S 317
1946 meta is įtempti darbai baigėsi. Keynesas grįžo į Sus-

sexą skaityti, ilsėtis ir ru o štis vėl dėstyti Cam brid ge’e. Vieną
rytą j} iš tiko kosulio priepuolis, Lydia nulėkė | Jo kam barį,
Keynesas buvo miręs.
Laidotuvių cerem onija vyko Westminsterio abatijoje. J o 93
metų tėvas J o h n a s Neville’is Keynesas ir motina Florence a t
ėjo į navą. Visa šalis gedėjo nete kusi ga rsau s lyderio, paliku
sio Ją kaip tik tuo metu, kai jo įžvalgumas ir išmintis buvo
labiausiai reikalingi; kaip ra šė T im es iš sam iam e nekrologe
balandžio 22-ąją, “m ir tis atėmė iš m ūsų didj anglą ”.
J i s jokiu b ūd u nebuvo angelas. Ryškia usia s iš visų did žių
jų e konom is tų buvo tik žmogus, nors ir įžymus, su visomis
bet k u ria m individui būdingomis ydomis ir silpnybėmis. J i s
galėjo bridžo partijoje su dviem grafienėm ir hercogu laimėti
dvidešimt du svarus ir laimingas dėl to džiūgauti; galėjo taip
pat duoti mažiau nei de ra arbatpinigių batų valytojui Alžyre ir
atsisakyti ištaisyti klaidą, saky dam as esąs “ne iš tų, kurie ne
vertina pin ig ų”. J is galėjo būti netikėtai m alonu s lėtai m ą s
tančiam stu dentui (ekonomistai, sakydavo jis, tu ri būti rom ūs
kaip dantistai) ir įžeidžiamai k a n du s verslininkui ar a u kšta m
pareigūnui, kuriem s dėl kažko intuityviai pajuto priešišk um ą.
Seras Harry Goschenas, National Provincial ban ko p irm in in
kas, k a rtą suerzino Keynesą, pasiūlydam as “palikti reik alu s
klostytis n a tū ra lia i”. Keynesas atsakė: “Nežinau, kas geriau —
juoktis a r pykti dėl tokio vargano požiūrio? Geriausia, matyt,
papra sč ia usiai leisti serui Harry’ui keliauti jo n u osava n a tū
ralia k ry ptim i”.
Keynesas pats davė ra k tą įminti jo genialumo prigimtį, nors
nėra apie save rašęs. D iskutuodam as su senuoju mokytoju
Marshallu (kurį jis ir mylėjo, ir kartu, gal veikiau g e ra šird iš
kai, pajuokdavo kaip “a b su r d išk ą sen į”), Keynesas apibrėžė,
koks turi būti ekonomistas:
Neatrodytų, kad ekonomikos mokslo stu dijos reikalautų

kokio specifinio ir itin išvystyto talento. Ar tai nėra, jei
318 IX SKYRIUS
m atu otum e intelekto poreikiais, labai lengva m okslo s r i

tis. palyginus su aukšte snėm is filosofijos sritimis arba tik s
liaisiais m oksla is? Lengva sritis, kurioje ta čiau vos vienas
kitas pasižymi! Šitą p a ra d o k są p aaišk ina galbūt štai kas:
tikras ekonom istas privalo turėti retai pasit aik ant! g abu
m ų derinį. Tam tik ra pra sm e jis turi būti m atem atikas,
isto rik as, politikas, filosofas. J i s tu ri s u p ra sti sim bolius
ir kalbėti žodžiais. J is turi suvokti detales vis uotinumo
požiūriu bei vienu minties šuoliu aprėpti ir ab strak tu m ą,
ir k o n k re tu m ą drauge. J i s privalo tyrinėti šiandieną p ra e i
ties šviesoje vardan ateities tikslų. J i s neturi paleisti iš
dėmesio lauko nė vienos kurios žmogaus prigimties ar jo
s u k u rtų institucijų pusės. Vienu ir tuo pat metu jis privalo
būti ir suvokiąs tikslą, ir bešališkas, laisvas ir n e p a p e rk a
m as kaip m enin in kas, bet dažnai toks žem iškas, koks esti
tik politikas.
Marshallas, — kaip sakė Keynesas, — tik pria rtėjo prie šio

idealo, nes tokia m kaip jis, kara lienės Viktorijos epochos a t
stovui, stigo būtino n epak lu sn um o šventenybėms, kad ekono
mikos mokym as taptų socialiai gilesnis ir skvarbesnis . Keyne
sas prie tokio idealo priartėjo labiau: B loom sbury’o nu ostata
“nėra nieko šventa" prasiveržė ir į pašlovintas ekonominės
ortodoksijos erdves. Dar syk} pasaul} ėmė tyrinėti žmogus,
k uris nebuvo toks aklas, kad nematytų jo negalių, ir toks emo
cionaliai bei intelektualiai bevalis, kad nenorėtų jų išgydyti.
Gal ekonomikoje jis buvo perdėm sudėtingas, užtat politikoje
nu oširdu s, ir jo didybė glūdi būte nt šioje n eįp rastoje iš ra d in
go proto bei viltingos širdie s dermėje.
X SKYRIUS
JO S E P H O SCHUM PETERIO
PRIEŠTARINGUMAI
1930 metais, kai daugum a žmonių buvo slegiami vis s tip rė

jančios ūkio krizės, Keynesas narpliojo visai kitokio pobūdžio
idėją. Paneig damas savo paties pareiškim ą, kad ilgu la ik ota r
piu mes visi nebegyvensime šioje Žemėje, jis kaip tik ėmėsi
žvilgtelti ateitin — tolim on ateitin — ir paskelb ė p ra n a š y s
tę, kuri labai p rie šta ravo tuometinia m stagnacijos kuitim uisi.
Tai, ką jis išvydo priešaky, ats iribo da m a s nuo tokių k a ta s tr o
fų, kaip nekontroliuojam as gyventojų skaičiaus augim as ar
totališkai naikinantis k aras, buvo ne tebesitęsianti sk u rd o ir
netikrum o būklė, bet šviesi perspektyva, tokia šviesi, kad ne
įtikėtina, — niekuo nesis kirianti nuo Smitho p ra n a ša u to s vi
s uotinės gerovės šalies.
Savo nedidelę iškylą į ateitį Keynesas pavadino Mūsų v a i
kaičių eko n o m in ė s g a lim y b ė s (The Economic Possibilities Jor
Our Grandchildren) — vaikaičių, te ktų p ridu rti, jis neturėjo
nė vieno. Kokios gi tos galimybės? Vengdamas nusakyti ja s
pernelyg lyriškai, jis tik užsiminė būsiant lyg ir savotišką kuklų
a ukso amžių: maždaug 2030 metais, manė Keynesas, ekono
m ikos prob lem a b us iš sp ręs ta — ne da bartin ė s krizės gnia už
tai, bet a p sk rita i p ati ekonomikos proble ma, šim ta m etė “vi
32 0 X SKYRIUS
siem s užtekti negali" byla. Pirmą k a rtą istorijoje žm onija — ar

bent ja u b ritų “ž m o n ija "— galės pakilti iš gru m tynių dėl po
reik ių patenkinim o Į nau ją aplinką, kurioje visai nesunkia i
kiekvienam b u s suteikta dosni dalis prie b e ndro visuomenės
stalo.
Tai buvo Keynesui būdingas šuolis netikėta kryptimi. Kai
pasibaigė Pirm asis pasaulinis k aras ir pasaulis džiūgavo, svei
kin da m a s save su pergale, būte nt Keynesas, kaip anglai sako,
paju din o skele tą sandėliuke, ir štai dabar, ketvirtajame de
šimtmetyje, kai pasauliui savęs pagailo, vėl tas pats Keynesas
ėmė drąsiai kalbėti apie artėjančią s u n k a u s žmonijos triūso
pabaigą. Bet jis ne šiaip sau drąsino si tuo niū riu metu. Prie
šingai, jis susid omėjo ekonomikos teorijos dalimi, k uri p a
traukdavo visus didžiuosius praeities prognozuotojus — k a p i
talizmo plėtotės tendencija.
Krizių laikais ši tendencija beveik visada išnykdavo iš a k i
račio. Bet, žvelgdamas atgalios, j dviejų šim tų metų kapitaliz
mo raid ą, galėjai regėti ne vien b e p ra sm į džiugių pakilim ų ir
slogių n uo s m u k ių kaitaliojimąsi, būdin gą tai sistemai, bet ir
nuolatinį, tegu ir nepastovų, kopim ą aukštyn. Keturios d e šim
tys milijonų anglų Keyneso laikais tik ria usia i nelaikė savęs
dosnio sio s apvaizdos numylėtiniais, bet, kad ir kokie s u n k ū s
buvo tie laikai, jų vietos prie gamtos a p rū p in a m o stalo buvo
kur kas malo nesnės nei dešimties milijonų, gyvenusių Mal
thuso laikais.
Gamta neta po dosnesnė. Priešingai, kaip aiškino ga rsusis
mažėjančio rezultatyvumo dėsnis, kuo labiau ga mta buvo iš
naudoja m a, tuo nenoria u ji atiduodavo savo turtą. E kon om i
nio augimo p aslaptis buvo ta, kad kiekviena k a rta su gamta
grūmėsi na u d o d am a ne tik savo jėgas ir išteklius, bet ir visą iš
pirm tak ų paveldėtą mašineriją. Tas paveldas vis didėjo, kie k
vienai karta i įd edant į jį savąją žinių, fabrikų, įran kių ir veik
los būd ų dalį, ir žmonių darbo n a šu m a s kilo stu lb in ančiu grei
čiu. XX a. 7-ajame dešimtmety gamyklų darbin ink as Jungtinėse
JOSEPHO SCHUMP ETE RIO PRIEŠTARIN GUM AI 321
Valstijose per darbo vala ndą suku rd avo p e n k i s k a r t daugiau

prekių nei d a rb in in k a s pilietinio karo meta is — ne todėl, kad
jis dirbo s u n k ia u ar buvo sum ane snis, bet todėl, kad d a b ar jis
valdė tokią technologiją, kuri darė iš jo sup erm en ą , jei lygin
tume su p irm ta k u pilietinio karo dienomis.
P akak tų šiam pasto vaus našum o augimo procesui tęstis
d a r vieną šimtmetį, t.y. vos tris k a rta s, ir kapitalizmas s u k u r
tų stebuklą. Nes k a upia n t turtą da r šim tą metų taip pat s p a r
čiai kaip pra ė ju sį šimtmetį, Anglijos realu sis gamybos turtas,
kaip apskaičiavo Keynesas, padid ėtų s ep ty n is su p u s e karto.
2030 meta is kiekvienas d a rbin ink a s po ra n k a turėtų tiek į re n
gimų, kad savo senelio, gyvenusio 1930 metais, atžvilgiu jis
b ūtų tik ras antžmogis.
Šitoks m ilžin iš kas darbo n ašu m o padid ėjim as ir būtų visų
pokyčių priežastis. J is ištremtų ekonomikos teoriją, kaip m o k s
lą apie iš teklių retumą, į istorijos knygas. Naujoji vis uomenės
p roblem a būtų ne kaip ištekti bent kiek laisvalaikio, o kaip
s usidoroti su neregėtais jo mastais . Ne be šypsenėlės Keyne
s as pacitavo tradic inį u ž ra šą ant senos padie nės d a rbin ink ė s
antkapio:
Neraudokite, bičiuliai, dėl manęs jūs negedėkit.

Dausose nereiks man dirbti nuo d a b ar jau nie kad niekad.
Giesmių muzik a saldžioji danguje neliaus skambėti,
Tiktai aš j b e n drą chorą nepajėgsiu įsilieti.
Žinoma, tai buvo grynai teorinis e k sk u r sa s j ateitį, ir niekas

per daug rimtai jo nevertino. 1930 metais fa brikų įrengimai
žvangėjo pernelyg kraupia i, kad tokią ateitį būtų galima laikyti
kuo n ors daugiau kaip vien malonia fantazija, todėl ir pats
Keynesas n e tru k u s tą idėją paliko nuošaly, p a sin e rd a m a s į
neatidėliotiną nedarbo, paralyžiavusio pasauli, proble mą.
Bet Keyneso nubrėžta ateities perspektyva, kokia ji b e b ū
tų — sufantazuota ar blaiviai apskaičiuota, — m u m s yra s v a r
32 2 X SKYRIUS
bi. Mūsų vaik aičių eko n o m in ė s g a lim y b ė s pirm ąsyk pasta tė

m u s prie š m ū s ų pačių ateit}. Viskas, ką iki šiol nagrinėjome,
yra pagaliau tik istorija. Smitho aprašytoji sun o rm u o to ir įvai
riausio m is teisėmis bei privilegijomis apipinto septyniolikto
jo šimtmečio pasaulio evoliucija } atomistin} rin ko s kapitaliz
mą; Ričardo num aty ta s su n k u s to kapitalizmo gelbėjimasis iš
žemės savininkų valdomos ekonomikos arba dėl gyventojų p e r
te kliaus kilęs visuomenės vegetavimas, kuriuo baugino Mal
thusas; to pasaulio nu m a n o m a s s u sisp rogd inim as, p r a n a š a u
tas Marxo; Keyneso atskleis ta kapitalizmo nuolatinio sąstingio
tendencija — visiems šiem s kapitalizmo nuoty kia m s ir nesėk
mėms, kokie jie bebūtų Įdomūs, stigo ta m tikros nežinios do
zės. Mums iš anksto būdavo aišku, kuo baigsis kiekvienas
istorijos posūkis. Š įka rt atsidūrėm e ku r kas nepatogesnėje
padėtyje. Kreipdamiesi } šiuola ikinius ekonom is tu s, ja u nebe
galime svarstyti idėjų, prisidėjusių k u ria n t m ū s ų praeitį: d a
ba r ant svarstyklių — m ū s ų pačių visuomenės, m ū s ų pačių
likimas, m ū s ų palikim as vaikams.
Taigi, tyrinėję praeitį, da bar tu rim e imtis vertinti ateitį.
Kur šiandien nužengęs kapitalizmas? Kokie kelrodžiai regėti
prie š akis? Tai didieji šių dienų p asaulio klausimai, į k uriuos
ir sute lksim e dėmesį.
Kreipsim ės į mąstytoją, kuris galbūt net labia u nei Keyne

sas byloja m u m s tikrai šiuolaikiškai. Tas b a lsa s p riklauso
žemo ūgio, ta m s a u s gymio a ris to k ra tiš k am vyriškiui, tu rin
čiam silpnybę pra n a ša u ja n č iai prozai ir te atrališkiem s ges
ta ms. Tai — J o s e p h a s Schumpete ris. Pačiame Didžiosios k r i
zės viduryje, skaitydam as ekonomikos p a ska ita s Harvarde, jis
p a p ra sta i įžengdavo auditorijon ir,.nusim etę s euro pietišk ą a p
siaustą, būdingu Vienos akcentu kreipdavosi į suju d u siu s klau
sytojus: “Čentelmenai, krizė ju m s kelia rūpestį. Be reikalo.
Kiekviena krizė kapitalizmui yra gera s šaltas douche*". Kaip
D o u c h e ( p r a n c .) — d u š a s .
JOSEPHO SCHUMPETERIO PRIEŠTARINGUMAI 323
buvęs vienas tų dėmesingų klausytojų galiu paliudyti, kad di

džioji dauguma net nežinojo, jog douche reiškia dušą, bet mes
suvokėme, Jog tai, ką jis sako, yra labai keistos ir tikrai ne-
kein siškos mintys.
Pats Schum pete ris pirm asis pabrėžė, kad jo požiūris j ūkio
gyvenimą ne suta m p a su Keyneso požiūriu. Daugeliu atveju j ų
dviejų visuomeninės nuostatos buvo vienodos — pirm iausia abu
labai vertino jiems įp ra stą buržuazinę gyvenseną ir tikėjo vi
suotinėmis kapitalizmo vertybėmis, — bet ateitį jie matė iš es
mės skirtingai. Keynesas, kaip ja u žinome, buvo įsitikinęs,
jog kapitalizmui gresia prigimtinė stagnacijos galimybė; opti
mistinė m ū s ų palikuonių perspektyva visiškai priklauso nuo
to, kokių b ūtinų prie monių imsis vyriausybė. O Schumpete rio
akimis, kapitalizmas savo prigimtimi yra d ina m iškas ir sie
kiąs plėtotis; jis nematė jokio reikalo paleisti į d a rb ą vyriau
sybės išlaidų kaip nuolat veikiančio pagalbinio variklio, n ors
ir pripažino, kad tokių išlaidų, kurio s krizės atveju p alen
gvintų visuomenės nepriteklius, gali prireikti.
Tačiau Schumpete rio požiūris į ilgalaikę perspektyvą, ne
paisant jo tikėjimo kapitalizmo gyvybingumu, buvo priešingas
Keyneso vizijai. Sau įp rastu , tiesiog erzinančiai kaprizingu b ū
du jis pradžioje tvirtino, kad “tru m pu laikotarpiu" ka pitalizmas
iš tiesų brėžia ilgą aukštyn kylančią trajektoriją, d a r p rid u r d a
mas, jog “tokiuose dalykuose šimtm etis yra ‘tru m p a s laiko tar
pis”’. O p a sku i skelbė visa s u ard an tį galutinį sprendim ą: “Ar
gali kapitalizmas išlikti? Ne. Aš nemanau, kad jis sugebės
išlikti". Pasižiūrėkim e iš arčiau į šį keistai prie šta rin gą žmogų.
J o s e p h a s Aloisas Schumpete ris gimė Austrijoje 1883-iai-

siais — tais pat metais, kada gimė Keynesas — solidžioje, bet
niekuo nepasižymėjusioje šeimoje. J o tėvas mirė, kai ja m te
buvo ketveri; dar po septynerių metų jo motina ištekėjo už
žymaus generolo, ir ja u n a sis Schumpete ris buvo iš siųstas į
T heresianu m ą — privilegijuotą mokyklą a ris to k ra tų sū n u m s.
Berniuko perkėlimas į visiškai kitokį visuomenės sluoksnį a p
324 X SKYRIUS
skritai turėjo lemiamos reik šm ės formuoja ntis jo pasaulėžiū

rai. Schum pete ris greitai perėmė savo b e n dra k la sių m anieras
ir skonį, a risto kra tišk os laikysenos išm ok da m as visam gyve
nimui. Ne viename universitete jis piktindavo kolegas, dėsty
tojų susirin kim uo se p asir odydam as jojiko ap daru , ir mėgda
vo tvirtinti visada turėjęs tris troškim us — būti didžiu meilužiu,
didžiu raiteliu ir didžiu ekonomistu — ir kad, deja, likimas
leidęs išsipildyti tik dviem iš jų. Nepaisant visų jo a ris to k ra
tiš kų išmonių, pamatysim e, kad galiausiai Schum pete ris isto
rijos la u rus paskyrė kitai visuomenės grupei. Bet šito p a sa k o
jimo vingio turėsim e palaukti iki skyriaus pabaigos.
Schumpete ris įstojo į Vienos universitetą, tuo metu s ta m
bų ekonomikos mokslų centrą, ir iš k art tapo pasižyminčiu
s tu dentu (garsaus ekonomisto Arthuro Spiethofo nuomone, jis
"niekada nebuvo naujokas"), bet taip pat išk art tapo ir e nfa nt
terrible, rizikuojančiu savo likimu, kai atvirai nesutikdavo su
savo dar gars esniu už Spiethofą mokytoju Eugenu von Bohm-
Bauwerku. Po Vienos buvo laikinas apsis to jim as Anglijoje, k u
rio padarinys — tru m p os ir nelaimingos vedybos, o paskui pe l
ninga Egipto princesės finansų patarėjo vieta. Čia Schumpeteris
padarė stebuklą, perpu s sum až in da m a s princesės nekilnoja
mo turto nuom os mokesčius ir padvigubindamas jo s paja m as
pap rasčiausiu būdu, — tiesiog neim dam as asm eniškai pinigų
daugiau, negu turėjo tam teisę. Bet svarbiau tai, kad, b ū d a
mas Egipte, jis išleido savo p irm ąją knygą apie ekonomikos
teorijos pobūdį, toji knyga pelnė jam profesoria us vietą A us
trijoje. Praslinkus trejiems metams, kai Schumpete riui te bu
vo dvidešimt septyneri, jis išleido E konom ik os raidos teoriją
(The Theory o jE conom ic Development), išk art p ripažintą m a
žu šedevru.
E konom ik os raidos teorija s kam b a taip, lyg čia būtų dėsto

ma analizė, kurią pa pra sta i taikome besivystančioms šalims.
Bet 1912 metais ypatinga “trečiojo pasaulio" šalių padėtis ir
J O S E PH O S C H U M P E T E R I O P RI E Š T A R I N G U M A I 325
proble mos d ar neegzistavo — tebesitęsė begėdiško kolonializ

mo amžius. Sc humpete rio knyga dėstė apie kitokios rūšies
raid ą — apie būdus, kuriais kapitalizmas iš rutuliojo savo p o
linkį vystytis. Moksliška tonu ir varginanti stiliumi (nors ne
sykį lyg žaibas švystelinti ryškia mintimi ar formuluote) knyga
eiliniam skaitytojui negalėjo padaryti įspūdžio kaip didelės
politinės reikšm ės darbas. Tačiau šiam akadem in iam veikalui
buvo lemta tapti pagrindu vienam pačių įta kingia usių visoje
mokslo istorijoje kapitalizmo aiškinimų.
Veikalas p ra d e d am as Schumpete riui įpra sta priešta ringa
maniera. Tai knyga apie kapitalizmo kilimą ir dinam iškum ą,
bet ji p ra sid eda kapitalistinės ekonomikos, kurioje nėra jokio
kilimo, aprašym u. Knygos pradžioje Schum pete ris piešia k a
pitalizmą, funkcionuojanti be svarbaus elemento, sukeldavu-
sio kilimą Smitho, Millio, Marxo ir Keyneso pasauliuose —
kapitalo kaupim o. Schum p eteris a p ra šo kapitalizm ą be
kaupim o — kapitalizmą, kuriame produkcijos s ra u ta s yra vi
siškai statiška s ir nekintantis, a tsinaujinantis “už d ara apy
kaita", niekad nekeičiančia ir neplečiančia turto kūrim o p ro
ceso.
Tas modelis p a n aš u s į nekintančią būseną, numatytą Ri
čardo ir Millio, s k irtu m a s tik tas, kad ankste snie m s autoriam s
nekinta nti būsen a bylojo kapitalizmo galą, o Schumpete riu i
tai — kapitalizmo raid os pradžia. Dėl šios prie žastie s uždaros
apytakos savybes m um s teks panagrinėti kiek nuodugniau.
Kadangi siste m a neturi va romosios jėgos, tai jo s ūkinio gyve
nimo dėsnis yra inercija: “Kartą įgytos žinios ir patirtis, —
rašė Schumpeteris, — įsitvirtina mumyse it geležinkelio s a n k a
sa žemėje”. Per klaidas ir bandymus sura d ę sau naudingia usią
ūkinio gyvenimo būdą, mes kartojame jį jau veikiami įpročio.
Ekonom inis gyvenimas galėjo ra stis kaip a tsa k a s grėsmei; il
gainiui jis tam pa įpročiu.
Dar svarbiau yra tai, kad šioje nekintančioje tėkmėje k o n
kurencija eliminuoja visas paja mas, kurio s viršija kieno nors
326 X SKYRIUS
įn a šą į p rodu kto vertę. Tai reiškia, kad darbdavių k o n k u re n

cija verčia ju o s sam dom iesie m s da rb in in k a m s mokėti tok} at
lyginimą, kokią vertę jie savo d a rb u suk uria; lygiai taip pat ir
žemės bei kitų gamtos tu rtų savininkai nuom os pavidalu gaus
tą vertės dalį, k u rią įneš jų ištekliai. Taigi uždaroje apytakoje
darb inin kai ir žemės savininkai gauna savo įneštąją dalį. O
kapitalistai? Ir čia staigmena. Kapitalistai negaus nieko, iš
s ky ru s atlyginimą už vadovavimą. Taip yra todėl, kad bet koks
kapitalistų nuosavų kapitalinių gėrybių indėlis pagam intos p ro
dukcijos vertėn pere ina į darbo, gaminusio tas d a rb o p riem o
nes, vertę bei į toms prie m onėm s s u n a u d o tų išteklių vertę.
Turim e kaip tik tai, ką num atė Ričardo ir Millis — s ta tiškoje
eko n o m ik o je peln u i vietos n ė r a !
Kodėl Schum peteris pateikė m um s tokį k e i s t ą —jei n e sa

kytum išgalvotą — siste mos įvaizdį? Ko gero, galime nuspėti,
kam ja m buvo reikalingas toks metodas: statiško kapitalizmo
modelis yra b andym as išsiaiškinti, iš k u r a tsira n d a pelnas.
Pelno šaltinio kla usimą gana atsargiai svarstė daugelis eko
nomistų. Sm ithas svyravo, negalėdamas a p sisprę sti — ar pel
nas yra d a rb u su k u rto s vertės atskaityta dalis, a r tai n e p ri
k la usom a pa ja m ų rū šis, kildintina tiesiogiai iš kapitalo.
Tark im, pe lnas yra a ts k a ity ta vertės dalis, tada išeitų, kad
d a rb a s gauna ne visą ja m p rik lausan čią dalį, o jei p eln as yra
kapitalo indėlio ekvivalentas, tada te ktų paaiškinti, kodėl pel
nas atitenka m ašinos savin inkui, o ne jo s iš radėjui a rb a n a u
dotojui. Millis teigė, kad pelnas yra atlyginimas kapitalistam s
už “susilaikym ą”, bet jis nepaaiškino, kodėl kapitalistai turi
teisę į atlyginimą už veiksmą, kurį jie atlieka savo pačių labui.
Dar kiti ekonomistai pelną apibūdino kaip “kapitalo ” uždarbį,
teigdami, kad ir kastuvui priklauso tam tik ras a pm okėjim as
už jo indėlį į pa gamintą produkciją. Marxas, žinoma, patvirti
no, jog teisiausia s yra Sm ithas, nors pa ts to ir nežinojo, —
kad pelnas yra d arbo žmonių su k u rto s vertės atimtoji dalis.
JOSEPHO SCHUMPETER IO PRIEŠTA RINGU MAI 327
Bet šis teiginys — dalis darbinės vertės teorijos, kuri, kaip

kiekvienam yra žinoma, buvo nepagrįsta ir todėl pelno anali
zei netinkama.
Ir štai d a b a r pasirodė Schum pete ris su nuo stabiu atsaky
mu į š} Jaudinant} kla usim ą. Nei darbo išnaudojim as, nei k a
pitalo “uždarbis" nėra pelno šaltinis, teigė jis. Pelną gimdo
visai kitokie procesai. S ta tiško je eko n o m ik o je p e ln a s a tsira n
da tada, kai u ž da ra a p y ta k a nustoja kartojusi savo kelią.
Štai d a b a r ir pamatysime, kaip puikiai išeities padėtį n u
sakyti tinka toji p ašėlu sia i nerealistinė už d ara apytaka. Iš vi-
sų jėgų, sukeliančių sąmyšį toje nusistovėjusioje apytakoje,
viena itin iš sis kiria. Tai technologinių a rba organizacinių in o
vacijų diegimas uždaro n apytakon — kai s u k u ria m i nauji ar
pigesni daik tų gamybos būdai arba apskritai nau jų daik tų ga
myba. Tų inovacijų r e zu lta ta s — p a ja m ų sra uta s, kurio n e
įm a n o m a laik yti nei darbo indėliu, nei išteklių s a v in in k ų in
dėliu. Diegdam as naują procesą, inovaciją d a rą s k apitalistas
gamins tokia s pačias prekes kaip ir jo konkurentai, tačiau
mažesnia is ka šta is , visai kaip patogesnėje padėtyje esąs že
mės skly pas leidžia jo savininkui pagaminti g rū d u s pigiau,
negu tai gali daryti pra stesnė se vietose išsid ėsčiusių sklypų
savininkai. Išeitų, kad lygiai kaip tas la imingasis sklypo savi
nin kas, inovaciją p a d aręs kapitalistas d a b a r gaus “rentą" —
kaštų s k irtu m ą savo naudai. Tačiau ši renta a tsira n d a ne dėl
Dievo duoto s žemės sklypo geresnės padėties rin kos atžvilgiu
ar didesnio derlingumo. J i gimsta dėl inovatoriaus valios ir
sum an um o, ir kai tiktai kiti kapitalistai p e rp ra s pirmeivio n a u
joves, tos rentos k aipm at nebeliks. Vadinasi, šis naujasis p a
ja m ų s ra u ta s nėra daugiau ar mažiau pastovi renta . Šis p a ja
mų s ra u ta s yra perdėm trum palaikis pelnas.
Inovacijoms bū tinas inovatorius — asmuo, ku ris imasi a t

sakomybės gamybos veiksnius pertvarkyti kitokiomis p r o p o r
cijomis. Tas asm uo, žinoma, nė ra “norm alus" vers lininkas,
328 X SKYRI US
besilaikąs nusistovėjusių taisyklių. Individas, įnešantis kaitą

ūkinia me gyvenime, atstovauja kitai klasei arba, teisingiau p a
sakiu s, kitai grupei, kadangi inovatoriai nebūtinai kyla iš k u
rios n ors vienos visuomenės klasės. Schum peteris paėm ė se
ną žodį iš ekonomikos leksikos ir pavartojo jį tiems gamybos
revoliucionie riams apibūdinti. J is pavadino ju o s entrepre-
neurs*. Kapitalizmo sistemoje gaunam o pelno šaltinis yra įmo-
nininkai ir jų inovacinė veikla.
Ekon o m ik o s raidos teorija yra daug daugiau nei vien h im

nas įm onininkams. Iš Schumpete rio analizės, tiriančios ino
vacijų poveikį uždarai apytakai, kyla ne tik pelno kilmės teo
rija, bet ir p a lūka n ų bei kredito teorija, o pasku i ja s ir verslo
ciklų aiškinim as. Paprastai inovacijos yra pionierių darbas,
sako Schumpete ris, bet lyderio vaidmuo yra ypatingas ir s u n
kus, o pasekėjų — lengvas. Inovatoriui įkandin seka spiečius —
tai irgi Schumpete rio pa sakym as — imitatorių. Šitaip nauja s
p a to bulinim as išplinta visoje šakoje, o šoktelėjusi pa k la u sa
b a n kų k red itam s ir investicijos duoda pradžią b e n d ra m p a k i
limui. Bet kai tik inovacijos paplinta, dingsta jų te ikiamas
p ra n a šu m a s . Dėl konkurencijos kainos nusileidžia iki naujų
gamybos ka štų; inovacijai virtus norm a, pelnas išnyksta. Ma
žėjant pelnui, mažėja ir investicijos. Dar daugiau, gamyba gali
netgi sumažėti, kai dalis to im itatorių spiečia us susiz grim ba
investicijas pa darę nelaiku arba prastai.
Mes dar grįšime prie Schumpete rio pateikto ciklo aiškini
mo. o d ab ar svarbu atkreipti dėmesį į akcentą, kurį jis sutei
kė įmonininko funkcijoms. Pažymėtina, kad pats įmoninin-
kas-inovatorius nebūtinai gauna pelną, nors būtent jis yra pelno
kūrėjas. Pelnas atitenka įmonės savininkui, lygiai kaip renta
eina žemės savininkui. Sc humpete rio įmonininką, daugiau net
nei Ričardo kapitalistą, šalin nuo jo paja m ų dalies stu m ia pati
proceso, kurį jis paleido veikti, dinamika.
* E n l r e p r e n e u r (p ra nc.) — įm onininkas. verslininkas.

JOSEPHO SCHUMPETERIO PR IEŠTAR INGUMAI 329
Be to, jm onininkas nė ra profesija arba padėtis, ku rią viena

karta galėtų perduoti kitai. Tai labai savotiška lyderystė — ne
ta patrauklioji, kuri generolams ar valstybės vyrams suteikia
titulus, bet daug mažiau visuomenės prip a ž įstam as tale nta s
pastebėti ir panaudoti verslo p ra n a šu m u s .
Todėl tu rim e suvokti (rašo Schumpeteris), kad čia (įmoni-

ninko atveju) nepamatysim e a tsira n d an t visų tų efektingų
bruožų, kurie atn eša šlovę kitoms visuomeninės lyderystės
atm ain om s. Pridėkime dar tiek pavienio įm onininko, tiek
visos šios grupės padėties nesta bilum ą bei faktą, kad kai
ekonominė sėkmė jį iškelia visuomenėje, jis lieka be k u l
tū rinės tradicijos ar nuostatų, kuriom is galėtų remtis, ir
klajoja visuomenėje kaip išsišokėlis, kurio veiksm ai a tsa i
niai pajuokiami, ir tada suprasim e, kodėl šitas žmonių ti
pas n ie kada nebuvo populiarus...
Tad kodėl Jmonininkas imasi tokių rizikingų, dažnai ir ne

dėkingų uždavinių? “Pirma, — sako S c h u m p e te ris ,— jis turi
svajonę ir tro š k im ą su ku rti savo karalystę ir — n ors nebū ti
nai — savo dinastiją... Yra taip pat n o ra s užkaria uti: im pulsas
kovoti, įrodyti kitiems savo pra n a šum ą , patirti sėkmę ne taip
dėl jos vaisių, kaip vardan jos pačios... Galiausiai savo vaid
menį suvaidina ir kūrybos džiaugsmas, naujovės a tra d im a s
arb a pap ra sč ia usiai m alonum as pasitelkti energiją bei vaiz
duotę."
Tai keistokas portr etas, kažkoks įgimtos meistrystės, a u k
štintos Vebleno, ir to paties Vebleno niekinto grobuoniškum o
derinys. Tame portrete tikrai nera sim e nė lašelio troškim o
pelnyti visuomenės pripažinim ą, ku ris yra pagrin din is Smitho
kaupiančiojo kapitalisto akstinas, ir nė šešėlio komplikuotų
jėgų, verčiančių Marxo kapitalo magnatu s didinti savo turtą.
S chumpete rio Jmonininkas artim esnis rom antiškajai figūrai,
jis kiek p a n a š u s J kapitalistinės siste mos klajojantį riterį. Ne
330 X SKYRIUS
būtinai pats b ū d a m a s burž uazijos atstovas įm onininkas siekia

juo būti ir, stengdam asis {gyvendinti savo tro škim us, {kvepia
gyvybę visuomenei, kuri antraip b ūtų tokia nuobodi, kaip tie
dievobaimingi pirkliai T hom aso Manno Budenb ro ku ose. Dar
daugiau, kaip pa matysim e vėliau, {monininko vaid muo sukelia
net didesnes p asek m es už tas, k uria s apib ūdin o pats S c h u m
peteris. Bet ir šitai paaiškės kiek vėliau, kada im sim ės iki galo
išdėstyti Schumpete rio koncepciją.
Po Ek onom ik os raidos teorijos prasidėjo Schumpete rio a k a

deminė k arjera, ku rią tr u m p am p e rtra u k ė įsijungim as į vy
ria usybės ir verslo sferas tuoj po Pirmojo pasaulinio karo.
1919 metais jis sutiko dalyvauti Vokietijos naujo sios sociali
stų vyriausybės įkurtoje pram on ės nacionalizavimo komis ijo
je. Vienas ja u n a s ekonomis tas pak lausė jo, kaip galėjo žmo
gus, taip garb inęs verslu m ą, dalyvauti komisijoje, k u rio s
tiksla s — nacionalizuoti įmones. "Jei kas no rs nori nusižud y
t i , — atsakė Schumpete ris, — bus geriau, jei gydytojas stovės
šalia.” Tais pat metais ja m buvo pasiūlyta tapti finansų m in is
tru naujojoje Austrijos centristų ir socialistų vyriausybėje. J is
s u k ū rė ambicingą pla ną stabilizuoti Austrijos valiutą, tačiau
konfliktai ir nesutarim ai privertė jį atsista tydinti d ar prieš to
plano svarstymą. Planas tikriausia i ir taip nebū tų priim tas —
m at stigo jėgos, įstengiančios susta bdyti tuo metu įsibėgėjantį
infliacijos vežimą. Po to buvo tru m pai tru k u s io s privataus Bie-
derm ann o banko Vienoje prezidento pareigos, ku rių jis nete
ko dėl b a n kro to (ir dėl kelių p a rtn e rių nesąžiningumo). Kai
b a n k as žlugo, gana daug liko įs iskolinęs ir asm e n iška i jo n a u
ja sis pre zidentas. Kaip tik ras a ris to k ra ta s jis nesislapstė už
b ankroto įs tatymų ir be jokių išlygų ėmėsi grąžinti skolas k re
ditoriam s, n ors dėl to neteko savo kapitalo, o iš gaunam ų
pajam ų skolas mokėjo d ar de šimt metų. Ši a sm eninė d ra m a
nebuvo didžiausia: ne tru ku s jis vedė žavingą dvidešimt viene
rių metų merginą, jo motinos daugiabučio namo valdytojo dūk-
JOSEPHO SCHUMPETERIO PRI EŠTARINGUMAI 331
t e r į —jiedu mylėjo vienas kitą ja u penk eriu s metus, jis buvo

pasiuntęs ją į mokyklas Paryžiuje ir Šveicarijoje, ru o š d a m a s
būti savęs verta žmona — ir po metų ji mirė gimdydama; ši
nelaimė d a r labiau apte mdė ir taip niūrią Schumpete rio a s
menybę.
Ir tada jis pradėjo tik rąją savo k arjerą, iš p ra d ž ių ta p d a
m as vizituojančiu profesoriumi Japonijoje, vėliau Vokietijoje,
o ne tru k u s po to — Harvarde, k ur jo m anie ros ir ap sia u s ta s
labai greitai pa d arė j} žinoma figūra universiteto miestelyje.
Ten jis vedė Elizabeth Boody, taip pat ekonomistę, ir būte nt
ten jis paskelbė, kad krizė yra geras šaltas d u š a s kapitaliz
m u i — toji p a sta b a bent ja u vieno ja u no stu dento atmintyje
išliko visam laikui.
Kalbant iš esmės, krizė ir turėjo patikrinti Schumpete rio
idėjas. Jei kapitalizmas sem ia energiją iš jm onininkų inovaci
jų, tai kodėl niūrių XX a. 4-ąjį dešimtm etj nebuvo jo k ių tų
jm onin inkų im pu lsų? Keynesas buvo pareiškęs, kad krizės
atspindi v erslinin kų lūkesčius, bet jo paties teorija n ereikala
vo kelti klausimo, kodėl verslo žmonių “gyvybinė energija" b u
vusi tokia silpna. Schumpete rio uždavinys k u r kas s u d ėtin
gesnis, kadangi pakilim us ir n uo sm u kiu s jis aiškino inovacijų
susite lkim u bei verslininkų spietimus!. Nesibaigianti krizė š a u
kėsi paaiškin im o, kodėl dabar, kada taip reikia, nep asirod o
naujo s inovacijos.
Schum pete ris dviejų tomų tūksta nčio puslapių knygoje Ver
slo ciklai (B u s in e ss Cycles), išleistoje 1939-aisiais, pasitelkė
dvi in te rpreta cijas. Viena vertus, krizės a š tr u m ą jis aiškino
faktu, kad verslo ciklai yra ne vienos, o trijų skirtingų rūšių:
vienas visiškai tru m p a s , an tra sis — nuo septynerių iki vienuo
likos metų tr uk m ės, ir trečiasis — su plačiu p enkiasdešim ties
metų pulsu, ku ris sietinas su tokiais epochos atra d im a is kaip
garo lokomotyvas ar automobilis; dabartin ės krizės a štr u m ą
sukėlė tai, kad visi trys ciklai dugną pasiekė tuo pat metu.
Antroji priežastis buvo neigiami išorė s veiksniai, p ra d e d a n t
332 X SKYRIUS
Rusijos revoliucija ir baigiant nevykusia vyriausybės politika.

Šie veiksniai buvo už verslo ciklų teorijai įveikiamų ribų, bet
jie taip pat prisidėjo, apsu n k in d a m i padėtį.
Tai Jokiu b ūd u nebuvo mėgėjiškas krizės įvertinimas, nors
pats spietim osi reiškinys, kaip verslo ciklų p rie žastis, taip ir
liko kaip reik ia nt nepagrįstas. Tačiau Schum pete rio knyga do
m in a m us visai dėl kitos priežasties. Joje įrodinėja ma, jog
kapitalizmas, kaip ir bet kuri kita visuomenės siste ma, nėra
vien du ona gyvas. J a m b ūtinas tikėjimas — šiuo atveju tikėji
m as tomis civilizacijos vertybėmis ir dorybėmis, k u ria s s u k u
ria k apitalizmas ir kurios savo ruožtu kapitalizmą re p ro d u
kuoja. Ir, nepaisant sistemos ekonominės sėk m ė s, šis tikėjimas
ė m ė prarasti m obilizuo janč ią savo galią.
Šitaip knyga — eilinį kartą! — baigiama prieštaringai. S p ren
džia nt vien pagal ekonominę bazę, kapitalizmas d a r ilgai gali
riedėti pirmyn; faktiškai, kaip sako Sch um p eteris p rie š p a s k u
tiniu knygos sakiniu, jei jo išvada apie tris sąveik auja nčius
verslo ciklus yra teisinga, ateinantys trys de šimtm ečia i tu rėtų
būti k u r kas sėkmingesni negu du paskutinieji. O toliau d iso
n a n su s u sk a m b a paskutinysis sakinys: “Tačiau nėra pa grindo
tikėtis, kad pa sikeis sociologinė raidos te ndencija”.
Tokio įrodinėjimo užuominos b u v o ja u K apitalizm o raidos

teorijoje ir daugiau nei užuominos — Verslo cikluose. Tačiau
išbaigtas kapitalizmo ateities vaizdas dar turėjo lukte rti iki
1942 metų, kai Schum pete ris paskelb ė darbą, pavadintą Ka
p ita li zm a s, socia liz m as ir de m okratija (C apitalism ; Socialism
a n d Democracy) — knygą, kuri pakeitė m ū s ų s u p ra tim ą apie
kapitalizmo sistemą.
Knyga p ra d e d am a Marxu. Kiek keista, kad, b ū d a m a s į save
įsigilinusi asmenybė, intelektualinį savo gyvenimą Schumpe-
teris formavo orientuodam asis labiau į kitus. J o tiesioginis
bete noire* buvo Keynesas, nes Sch um peteris ne tik filosofine
b e l e n o i r e (p r a n c . ) — n e k e n č i a m a s ž m o g u s .
JOSEPHO SCHUMPETE RIO PRIEŠTARIN GUM AI 333
p ra sm e buvo Keyneso p ažiū rų oponenta s, — jį ir asm eniškai

erzino, kad Keynesas žavėjo ir tr a u kė viso pasaulio dėmesį,
kai tuo ta rp u pats Schum peteris turėjo te nkintis tik a k ad e m i
nių įžymybių pripažinim u. J is taip ir nesugebėjo prisiversti
prip ažin ti Keynesui jo u ž ta rn a u tų nuopelnų, o tai ja m tikrai
buvo nebūdinga; kai pasir odė Bendroji teorija, Schu m peteris
atsiliepė apie ją su re veransais ir pameilikavim ais didžiajam
meis trui (“tai vienas pačių šviesiausių protų, kurie kada nors
skyrė savo jėgas ekonomin ėms pro b le m o m s ”), bet k a rtu n ede
ram ai bei, kas da r blogiau, nepagrįstai knygą atmetė (“kuo
mažiau [apie ją] bus ka lbama, tuo geria u”).
Tačiau tik rasis Schum pete rio intelektualiojo gyvenimo a n
tagonistas buvo ne Keynesas, o Marxas. Sch um peteris Marxo
d a rb u s studijavo m okydam asis universitete, tada jis dalyvavo
ir sem in aru o se drauge su tokiais m okslinin kais , kaip Rudol-
ph as Hilferdingas ir Otto Baueris — dviem įžymiausiais to m e
to ja u n a isia is m a rk sistais. Daugiau už bet kurį kitą Vakarų
ekonom istą jis buvo susipažinęs su Marxo kūrybos palikimu,
kiek ta da šis buvo prieinam as, — derė tų prim inti, kad dauge
lis Marxo d a rb ų anglų-amerikiečių pasaulyje tepasirodė XX a.
6-ajame dešimtmetyje. Dėstydamas Harvarde, Schum peteris
visada būdavo pasirengęs diskutu oti apie Marxą su savo j a u
naisiais kolegomis; jis tikrai buvo to lerantiškesnis Marxui nei
Keynesui! Tad nėra ko stebėtis, kad K apitalizm as, socia liz
m a s ir dem o kr a tija p ra d e d a m a s Marxu kaip vieninteliu jo
p lu nk sno s tik rai vertu oponentu. Marxas p ra n a ša s , Marxas
sociologas, Marxas ekonomis tas, Marxas Mokytojas: tokie yra
keturi p radiniai knygos skyriai. T u rb ūt ja u aišku, ku r šie du
vyrai s u ta r s ir k ur jų nuom onės skirsis. Marxui kapitalizmo
esmė yra jo dialektinis kitim as bei paties su keliam as n e p as to
vumas. Visa tai — grūdai Schumpete rio m alūnui, mat Marxo
idėja apie nuolatinį kapitalizmo vystymąsi yra neabejotinai
Schum pete rio koncepcijos šaltinis. Tačiau Marxas to vysty
334 X SKYRIUS
mosi prie žastim i laiko d a rb inin kų ir savininkų kla sių kovą;

tos kovos metu nuolat mažėja prid edam oji vertė ir dėl to visi
kapitalistai (ne tik inovatoriai) tu ri gelbėti savo pelnus, dieg
dami d a rb ą ta up ančiu s iš radim us.
Čia Schum peteris ir a tsiskir ia nuo Marxo. J i s pasiūlo ki
taip traktu oti siste m ą — pabrėžti “buržuazinę" kapitalizmo p u
sę, o ne jo n e pasotin am u m o bei g rob uo nišk um o asp ektu s. T a
sai b u rž u a z i š k u m a s S c h um pe te riui buvo ra c io n a la u s ir
h edonistiško verslo žmogaus kultūrinė išraišk a, jei į verslo
žmogų žiū rėtu m e kaip J visišką nutrūktgalvio ir šlovės sie
kiančio kario priešybę. “Buržuazinės gyvensenos evoliucija, —
rašė Schumpeteris, — lengviausiai ir galbūt įspūdingiausiai gali
būti n u s ak y ta pa sa k o jim u apie vyriško k o stium o a ts i r a d i
m ą ”, — Vebleno verta frazė. Taigi, Schum peterio požiūriu,
kapitalizmui didįjį veržlumą suteikia ne pagrindinė figūra, bur-
žua-kapitalista s, bet pašalietis, įsiveržėlis — išsiš okėlis įmo-
nininkas. Marxas arba Veblenąs suabejotų, ar didelis čia s k i r
tumas, bet Schum pete rio siste mos suvokim ui tasai s k irtu m a s
lemiantis.
Nebenarpliokim kitų Schumpeterio ir Marxo sk irtu m ų. Gali
būti, kad Schum peteris kiek apsiriko, v e rtin dam as savo opo
nentą, bet visiškai aišku, jog jis iš skyrė itin didžiulį jo intele
ktą, su ku riu o privalo susig rum ti ir nugalėti jo paties kovos
lauke. Būtent to Schum pete ris ir imasi. Atsivertę vieną p u s la
pį po sk yriaus apie Marxą kaip Mokytoją, pers kaitysim e: “Ar
gali k apitalizmas iš likti?” Dabar atsak ym as šok iruo ja da r la
biau nei tada: “Ne. Aš nem anau, kad jis gali išlikti".
Bet jei kapitalizmas p a sm e rk tas, tai jis išnyks ne dėl Mar-
xo n urodytų priežasčių. Ir čia m u m s teks imtis tour de Jorce*
ir aprašyti tai, ką Schum peteris vadina “tikėtinu ka pita liz m u ”.
Kas yra tikėtinas kapitalizmas? Tai labai p a n ašu į rūpestingai
pagrįstą scenarijų perspektyvos, k u rią m um s ja u išdėstė Key
ne sa s — scenarijų apie šim tm etį truksian čio kilimo galimy
* Tour d e J o r c e Ipranc.) — m ik lu s p o k šta s.

JOSEPHO SCHUMPETERIO PRIEŠTARINGUMAI 335
bes. Čia Schum pete ris p adem onstruoja visą savo jėgą. Stag
nacijos tr u b a d ū rų baimė dėl nykstančių galimybių investuoti
nuvejama lengva ra nka: oro užkariavim as, sako Schum pete
ris, bus ne mažiau reikšmingas kaip Indijos užkariavim as.
Kitų ekonomistų nerim as dėl plintančio monopolizavimo ke
liamos sklerozės taip pat nerūpestingai atm etam as pasakoji
mu apie kapitalistų inovacijas kaip “amžiną kūrybinės d e stru k
cijos ž a ism ą ”, k uriam e pačios monopolijos b u s inovacinių
naujovių agentai. Šitaip p aruo šiam a scena visiškai nuvaini
kuoti Marxą. Tikėtinas kapitalizmas yra apgalvotas modelis
tokios ekonominės sistemos, kuri jau nebegali išsigelbėti iš
nepaliaujam o atsinaujinančio kilimo.
Ir tada vėl iškyla tipiš kas š u m p eteriškas prie šta ravim as:
kapitalizmas laimi ekonom iškai, bet nelaimi sociologiškai. Taip
yra todėl, kad, kaip ja u kalbėjome, kapitalizmo ekonominė
bazė ku ria savo ideologinj an tstatą — daugiau racionalų nei
romantinj, daugiau kritišką nei heroišką, s kirtą žmonėms su
kostiumais, bet ne su riterių šarvais. Ir galiausiai būtent šito
kia kapitalistinės mąstysenos s tru k tū ra , toks kapitalistinis
m e n ta lite ta s su ard o sistemą:
Kapitalizmas s u k u ria tokią mąstymo s tru k tū rą , kuri, suar-

džiusi daugybės kitų institutų moralinj autoritetą, galop
pasik ėsin a ir prieš savąjj: nustebusi burž uazija pamato,
kad racionalistinė nuostata nesustoja ties karalių ir popie
žių įgaliojimais, bet žengia tolyn, jau a ta ku od am a ir priva
tinę nuosavybę bei visą buržuazijos vertybių sąrangą.
Taip didysis jmonininkystės žygis artėja prie finalo, ne to

dėl, kad sukilo darbinin kų klasė ar kad siste m a galiausiai
ėmė nebesuvaldyti viena po kitos gilėjančių krizių sekos, bet
p aprasčiausiai dėl to, jog pasikeitė visa terpė. Asmenybė ir
c harakteris n u s t u m t i } pašalę, priekin išeina b iurokratinis val
dymas. Pats inovacijų diegimas darosi tvarkingai organiz uo
336 X SKYRIUS
tas ir virsta rutina. Buržuazinę šeimą, tą didįjį kapitalizmo

vertybių perdavimo laidą, užkrečia racionalizmo infekcija. Bur
žuazija ne te nka pasitikėjimo savimi. Ir jei kol kas iš oriškai
viskas ir gerai klojasi, “giliai viduje iš lėto brę sta tendencija
kitai civilizacijai atsirasti".
Atsiverskime dar vieną puslapį: “Ar gali funkcionuoti so
cializmas? Žinoma, gali".
Tas socializmas labai šu m peteriškas, tai lygi, b iu ro k ra tiš
ka, planinga ekonomika. Trum pai dar šnekte lsim e apie ją vė
liau. Bet pažymėkime vieną įdomų Schumpete rio argum entų
dalyką. J is sum ušė Marxą jo paties tėvonijoje. J i s nusileidžia
Marxui dėl to, kas, atrodytų, su daro pačią esmę — ar gali k a
pitalizmas išlikti. Bet įveikia Marxą įrodydamas — ar bent jau
teigdamas, — kad kapitalizmas užleis vietą socializmui dėl prie
žasčių, kurias nurodo jis, Schumpete ris, o ne Marxas! Taigi
Marxas prip ažįs tam as, bet nugali vis dėlto Schumpete ris.
Ar tikrai nugali? Klausimas n ep ap rastai svarbus, ne vien

dėl to, kad, atsakydami į jį. įvertinsime patį Schumpete rį, bet
ir todėl, kad prognozė liečia mus pačius, gyvenančius siste
moje, apie kurią Schumpete ris rašo.
J į narplioti mes pradedame ir be galo žavėdamiesi, ir drauge
erzindamiesi. Schumpete ris nepajėgia išvengti pozos, n esv ar
bu, kieno nosis jis žnaibytų — romiųjų buržuazijos konserva
torių ar m a rk sistų fanatikų. Knygoje jis p asin audoja proga
skelbti savo mylimas idėjas: Marxas yra didysis konservato
rius, monopolijos "išplečia labiau išvysčiusio intelekto įtakos
sferą ir siaurina žemesnio intelekto reiškim ąsi”; kuo visuome
nė “labiau kapitalistinė”, tuo mažiau ji linkusi būti agresyvi —
pa sta ra s is teiginys itin sudomin tų devynioliktojo šimtmečio
britų imperializmo ir dvidešimtojo am žiaus Amerikos užsie
nio politikos tyrinėtojus.
Bet į tokias Sc humpete riui būdingas “vingrybes” turėtume
žiūrėti iš perspektyvos, aprėpdam i įrodinėjimų visumą. Argi
J OS E PH O SCHUMPETERIO PRIEŠTARINGUMAI 337
jo argumenta i bereikšm iai? Argi m ūsų n ešiurpina p ra na šišk a i

numatyta ateitis, jog kažkur stū kso milžiniška n eištirta tech
nologinė riba, jog palengva slystama } verslo bei vyriausybės
biurokratizavim ą, jog nyksta buržuazijos etika ir silpsta jo s
vitališkumas? Prisiminkime, beje, kad knyga išleista 1942 m e
tais. Kaip p ra n a ša u to ja s Schumpete ris savo metui buvo n e p ri
lygstamas, nes nedvejodam as išjuokė svaigius to meto k a irių
jų lūkesčius, kai manyta, jog kapitalizmas baigia sukriošti,
pašiepė naivias to laikotarpio nuosaikiųjų viltis, kai tikėta,
jog saikingas vyriausybės kišim asis iš laidomis pata isys re ika
lus k artą ir visiems laikams, taip pat n iū rias dešiniųjų n uo
jautas, kad visuomenė p asu kusi vergijos keliu.
Ir vis dėlto Schumpete rio prognozės labai nelygiavertės,
patyrinėjus atidžiau, jo s nėra tokios įspūdingos, kaip rodosi
iš pirmo žvilgsnio. Be abejonės, jis buvo teisus, n um atyd am as
plačias ateities technologijos galimybes, bet neįžvelgė, kad tos
technologijos kokybė, p ra de dan t atominiais ginklais bei e n er
gija ir baigiant kompiuterizavimu, gali ne tik suteikti erdvę
investicijoms, bet ir grėsti pačiam kapitalizmui. Neįmanoma
nuneigti jo prognozės, kai jis kalba apie gresiantį b iu ro k r a ti
jos įsigalėjimą didžiosiose bendrovėse, bet anaiptol nete isin
ga manyti, kad tų gremėzdiškų gigantų iškilim as mažina jų
elgsenos agresyvumą: didžiųjų tarptautinių bendrovių, kurios
grumiasi dėl dalies pasaulio rinkose, reginys toli gražu n e p a
tvirtina Schumpete rio išvados apie nykstančia s ka pitalistų p a
stangas plėstis.
Ir ar a p sk rita i galima kalbėti, kad kapitalistinį pasaulį a p
ninka kokia nors melancholija, silpsta jo pasitikėjim as savi
mi? Jei šią knygą būtum e rašę m ūsų šimtmečio 7-ajame d e
šimtmety, tai toji prognozė iš tiesų galėjo atrodyti toliaregiška,
nes tada aiškiai matėsi, jog Vakarų kapitalizmas ju d a link
tam tikro planingo ūkio. Bet dvidešimčia metų vėliau pro gno
zė jau nebe tokia įtikinanti. Ne tik Jungtinėse Valstijose, bet
ir visoje Europoje regime, kaip atgyja tikėjimas kapitalizmu,
338 X SKYRIUS
k ada evoliucija } planingesnę siste mą iš prad žių sąlygojo kili

mą, po to — infliaciją ir galiausiai a p sk rita i nebeliko tikėjimo
pačiu planavimo procesu. Šiandien nuota ik a visai kitokia nei
tada, kai Schum pete ris a p ra šė nu olankų susitaikym ą su a rtė
ja nčiu socializmu.
Žinoma, Schum peteris rašė apie ilgą laikota rpi, o mes jį
kritikuoja me tr u m p o la ikotarpio sąlygomis. Toji atgijimo dva
sia gali pasirodyti trum paam žė, ir gali vėl ra s tis slinktis j kaž
kokį švelniai socialistinį kapitalizmą. Matyt, slydim as į biuro-
kratizaciją galiausiai įveiks verslumo pasta ngas dominuoti, o
didžiosios tarptau tinės bendrovės s u sita rs , įk u rd a m o s kokį
no rs gigantišką kartelį, dalijantį p asaulį į privačias e konom i
nes karalystes, kaip kad prie š šimtą metų buvo p a d a rę s im pe
rializmas.
Kol kas tai tik spėliojimai. Tačiau ir Schumpete rio vizija
taip pat tėra iš prota vim as — n uspėjam a viena iš tikėtinų k a p i
talizmo atm ainų, bet ji ne vienintelė. J o pate ik ta s scenarijus
gali būti itin daug ką paaiškin antis, bet jis neišplaukia iš a n k
stesnės raid os taip logiškai kaip Ričardo, Smitho a rb a Marxo
darbuose. Taip yra todėl, kad Schum pete rio prognozė, je i k a l
b ė tu m e apibendrintai, aps kritai yra n e ekonom in ė. Tai vei
kiau rinkinys įžvalgių tvirtinimų apie socialinius bei politi
nius reikalus, kurių neįmanoma numatyti taip įsitikinus savimi,
kaip Sm ith as a rba Marxas rentė savo k o m p le k sišk a s teorijas.
Nepate nkinta s intelektualas, kuris vaidina itin svarbų vaid
menį Schumpete rio irs ta nčiam e kapitalizme, pa klū sta kitiems
im peratyvams labiau negu tie, kurie valdo ka pitalą didinantį
kapitalistą arba su konk urentais besivaržantį kom ersantą; jei
verslo žmogus nusprendžia, kad lošim as nevertas pastangų,
jis tai daro nusileisdam as kultūrinia m, bet ne ekonomin ia m
spaudim ui. Iš tiesų, ar galutinė iškilminga Schum pete rio iš
vada neskelbia, jog vien ekonominių procesų, lemia nt siste
mos likimą, nepakanka?
J O S E PH O S C H U M P E T E R I O P R I E Š T A R I N G U M A I 339
Taigi Schum peterio vizijos negalime vertinti tokiais pat

kriterijais, kokius pasitelkdavome kitiems didiesiems ekono
m is ta ms. J o prognozė yra ne taip ekonominė, kaip istorinė,
tai išvada, nuro danti kryptj, kuria pučia kultūros pokyčių vė
jai. Dėka savo a ristok ra tiškų jpročių, ne prikla u som os m o k s
linės orientacijos, ka rta u s patyrimo realios politikos ir verslo
srityse Schum pete ris buvo geriau pa siruo šę s vertinti procesų
tendencijas negu Keynesas, k uris pasaulinę šlovę pelnė p e r
nelyg lengvai, arba Marxas, k uris tokios šlovės apskritai ne
susilaukė. Tačiau savo įžvalgos a štru m ą Schum peteris įgijo
auk o d am as griežtą ekonomikos logiką, kuri suteikdavo itin
didelę galią klasikų teiginiams.
S chumpete rio tezės p rasm ė kelia nerim ą — ne tik kapitali

zmui, bet ir ekonomikos teorijai. Argi didžiųjų pasaulio eko
nomis tų gebėjimas parodyti visuomenės ra id os kryptį nebuvo
didis laim ėjimas? Argi visa ekonomikos teorija gyvuoja ne dėl
to, kad geba n u m a ty ti—jei ne pavienius procesus, tai vis u
mos slinktis? Ir ar Schumpete rio scenarijus nereiškia, kad
viskas, kas padaryta , lieka praeityje, vadinasi, kokia bebūtų
ekonom ik os teorijos prognozavimo galia, ji ja u nebetekusi
reikšm ės? Prie šių esminių kla usim ų grįšime pask utiniam e
skyriuje. O kol kas nebaigėme kalbėti apie paties S c hu m p ete
rio donkic hotiškąją figūrą. Liko paskutinysis jo gyvenimo vin
gis. Pamatysime, kad tai ne šiaip sau posū kis Schumpete rio
biografijoje.
Tuo tik slu vėl grįžkime prie pagrin din io prie šta ra v im o
Schumpete rio kapitalizmo paveiksle. J į rasim e sugretinime,
kurį Schum peteris d aro knygoje Ekonom ik os raidos teorija —
kapita lizmas vaizduojam as kaip statiška, inertiška, nekintanti
“užd ara apytaka" ir kartu kaip sistema, kurią užklupo poky
čių dinamika, vėliau pavadinta kūrybinės d estr ukcijo s d in a
mika. Kaip Schum peteris galėjo leisti sau siste m ą in te rp re
tuoti tokiom is viena kitai prieštaraujančiom is kategorijomis?
34 0 X SKYRI US
Kokia p ra sm ė kalbėti apie nesikeičiančią už d arą apyta ką kaip

apie siste m os esm ės išraišką, kai toji siste m a čia pat ap ib ū d i
nam a kaip nuola tinis iš vidaus in spiruo ja m ų pokyčių proce
sas?
Schumpete rio aiškinim ą žinome: už dara apyta ka leidžia
įvertinti įmonininkystės vaidmenį — parodyti ją ne tik kaip
vidinę kapitalizmo varomąją jėgą, bet ir kaip unikalų pelno
įpla ukų šaltinį. Tačiau keistą Schumpete rio sugretinim ą gali
ma s u p ra sti ir kitaip. Prisiminkime, kad Schum pete rio įmo-
nininkai kilę ne iš kokios nors vienos k l a s ė s — jie p a p r a s
čiausiai tu ri inovatorių talentą. Kitaip ta riant, kapitalizmo
"vystymasis” nėra būdingas pačiam kapitalizmui. D in am iš ką
visuomenės plėtotę lemia nekapitalistinis elitas!
Nėra abejonių, kad pats Schum peteris tikėjo “elito" — m a
žumos n e p ap rasta i talentingų individualybių — reik šm e is to
rijoje. Perskaitykime, ką jis rašė apie ju o s E k o n om ik o s raidos
teorijoje, ku r pate ik ia m as muzikos gabum ų pavyzdys:
Galime manyti, kad kiekvienas sveikas žmogus, jei tik no

ri, sugeba dainuoti. Galbūt pusė individų etniš kai vienaly
tėje grupėje turi vidutinio lygio gab um u s muzikai, ketvirta
dalis yra su m enkesnia is už vidutinius ir vis menkėjančia is
gabumais ir, sakykime, ketvirtadalio gabumai did esni už
vidutinius; pasta ra ja m e ketvirtadalyje vis d ide sniu s gabu
m us dainavimui turi vis mažiau žmonių, kol galiausiai be
ra stum e tik kelis Caruso.
Lygiai kaip su dainavimo, taip ir su lyderystės ga bumais,

įskaitant ir ekonominę lyderystę. Maždaug ketvirtadalis šalies
žmonių, sako Schumpete ris, taip stokoja šios savybės, kad
jie ms tegali būti patikėta šabloniškiausia ūkinio gyvenimo p u
s ė — tai valstybės tarnautoja i ir vykdytojai verslo firmose. Po
to yra pusė visų gyventojų — jie apdovanoti norm aliu inovaci
nių sugebėjimų kiekiu: čia sutiksime "praktiškai visus verslo
JOSEPHO SCHUMPE TER IO PRIEŠTARINGUM AI 341
žm on es”, kurie daugia usia rem ia si patirtimi, įgyta patogiu,

įp rastu būd u, bet sugeba a daptuotis kilus tip iš kie m s k a sdie
nin ia m s pokyčiams. O likusi dalis yra tikrasis elitas — “ž m o
nių tipas, ku ria m būdingos auk štesnių už vidutini lyg} intele
kto ir valios savybės”.
Iš čia išeitų, kad istorija — tai yra, “isto rija ” kaip pokyčių
ir ra id os seka — yra pasakojim as apie elito poveik} in e rtiš
koms vis uomenės m asėm s. Skirtingoje vis uomenės aplinkoje
savybės, reikalingos daryti tok} poveik}, esti skirtingos — feo
dalinėje visuomenėje esminę reik šm ę turi karvedžio ta lentas,
rin ko s visuomenėje svarbu s ūkio lyderio ta lentas, tačiau v isa
da egzistuoja vienokio a r kitokio elito varomoji jėga. Taigi ly
derių k o ho rta s u d aro a tsk irą grupę. Ir ji užim a de ra m ą jai
vietą visuomenės viršūnėje. Gali keistis lyderiai, bet ne pats
lyde riavim as. “Aukštutinysis vis uom enės slu o k sn is , — ra šo
Schumpeteris, — yra tarsi viešbutis, kuriame visada pilna žm o
nių, bet tie žmonės nuola tos keičiasi”.
Tai, ką čia išsiaiškinome, yra da r vienas smūgis Marxui —
šįk art nuta ikyta s | Marxo idėją apie revoliucinį prole ta riato
vaidmenį. Klaidingiau ir būti negali, teigia Schum pete ris . P ro
leta riata s negali būti pokyčius sukelianti jėga, kadangi ja u vien
dėl savo skaitlingumo jis teprikla uso vidutiniajai visuomenės
daliai. Atskiri proletarai iš tiesų gali turėti lyderio talentą,
tačiau a p sk rita i lyderystė būdinga tik menkai visuomenės m a
žumai.
Matyt, būten t dėl to Schum peteris taip filosofiškai žvelgia
į socializmo atėjimą. Kas vadovaus valdytojų ekonomikai, k u
rią jis mato atsira nd ant, kai baigs irti k apitalizm as? Vadovaus
tie, kas sugeba, tai yra, žinoma, buržuazija. “Yra viena kla
s ė , — ra šo jis, — kuri, bū da m a a tra nk os procesų rezultata s,
saugo ir telkia ypatingos kokybės žmogiškąją medžiagą, ir to
dėl ji yra nacionalinis tu rtas, kuriu o protinga naudotis bet
kokiai vis uomenės s istem ai.” Taigi valdytojų klasei nėra j o
kios priežasties baim in tis socializmo. Sugebėjimai, reikalingi
342 X SKYRIUS
valdyti socialistinę sistemą, yra taip p a n a š ū s j tuos, ku rių rei

kia, norint vairuoti kapitalistinę sistemą, jog bu ržu azinis eli
tas neišvengiamai užim s ja m {prastą padėtį viršūnėje.
Ar visa tai yra ekonomikos teorija? Ne, šiai pa žiū rų siste

mai netinka jo ks {prastas tokios teorijos apib rėžim as. Visa tai
geriau vadinti is to rinės ra id os teorija. E konom ikos teorija a p
ra šo tik tos raidos bū dus, n aud ojam us visuomenėje, ku ri s u
gebėjimus ir m e is triš k u m ą {vertina prekyvietėje, o ne mūšio
lauke a rb a prie atverstų gaidų.
Šitaip Schum peteris panaudoja ekonominį modelį, kad ga
lėtų įkūnyti pla te snę “viziją". Pastarąjį žodį vartojo pats S c h u m
peteris. Fundamenta lioje ekonominės minties apžvalgoje, prie
kurio s jis dirbo iki pat mirties 1950 metais, “vizija” yra visų
dalykų centre. Atliktoji analizė gali būti laikoma didžiuliu eko
nomikos teorijos laimėjimu, tačiau, priešingai negu Minerva,
a tsira d u si iš Ju p ite rio galvos, ji nė ra vien ekonomis to proto
vaisius. Joje yra “pre an alitin is” pocesas, kuris p ra s id e d a p ir
mia u nei m um s pažįstami loginiai scenarijai; tai procesas, k u
rio negalime išvengti ir kurį nuspalvina giliausios m ū s ų verty
bės bei preferencijos. “Analitinė veikla, — rašo Schumpete ris, —
.. .pasireiškia daiktų vaizdavimu tokiais, kokius mes ju os matome,
ir ku r tik yra koks įm anom as motyvas regėti juo s bū ten t šiuo,
o ne k uriuo kitu ra k u rs u , visada bus s u n k u a tskirti daiktus,
kokius matome, nuo daiktų, kokius norim e matyti”.
J ei taip, tai ekonomikos teorija yra vizijų mokslas, tai yra —
pasaulių, ku riuo s norime regėti arba neįstengiame susilaikyti
neregėję, analizė, o ne bešališkas ir objektyvus n e d vip ra sm iš
kai “te nai” egzistuojančio pasaulio tyrinėjimas? Kitame skyre
lyje grįšime prie šio klausimo, kada imsim ės kaip visumą įver
tinti didžiųjų eko nom istų ir pačios ekono m ikos teorijos
nuveiktą darbą.
Liko užmegzti paskutinį mazgelį. Prisim inkim e, kaip j a u
nasis Schum peteris pakliuvo į a ris tok ra tiško s mokyklos Vie
JOSEPHO SCHUMPETER IO PRIEŠTA RIN GUM AI 343
noje aplinką, kur įgijo vertybes, ta p usias tokiom is svarbiomis

jo gyvenime. Ar klystume manydami, kad tas vertybes jis p e r
kėlė į savąją is torijos viziją, kurioje elitas yra pagrindin ė va
romoji jėga? Neabejotina, kad tas elitas yra a ris to kratija , įkū-
nijanti esminį visiems aristo kratiškiem s istorijos vertinim ams
tikėjimą, jog nedidelei grupei iš rink tųjų pačios gamtos duota
dominuoti. Bet pa stebėkim e, kad tie Schum pete rio išrinktieji
išskiriam i ne pagal kilmę, o pagal “intelektą ir valią”. Vadina
si, kalb am a apie talentų aris to kratiją . Būtent jai p rik lauso ir
pats Schum pete ris . Šitokiu b ūdu istorijos d ra m a , S c h u m p e
terio a kim is žiūrint, pate isina rie tik kapitalizmą, bet ir patį
Schum pete rį kaip narį tos grupės, kurio s istorinė vieta re m ia
si į kažką daug ilgaamžiškesnį ir vertingesnį nei vien va rd a s ir
kilmė. Šitaip galiausiai viena kitą atitinka asm enin ė patirtis ir
istorinė vizija, iš sp ręs d a m o s daugybę prie šta rin gum ų.
Su tokiu įvertinimu Schum peteris galbūt ir nesutiktų. Bet
tikriausia i nesiimtų ir neigti. J is troško būti didis ek ono m is
tas, s u n k u pasakyti, ar šį jo norą gyvenimas atmetė. Jdomu
tai, kad Sch um peteris nie kada neskaitė p a sk a itų apie savo
paties teoriją, kiek stu dentai ir kolegos jo beprašydavę; vie
nas m o kslin ink as bandė tai paaiškinti, girdi, Schum peteris
jautę s, jog galutinė analizė parodė ne p a k a n k a m ą jo a p ibe n
drin im ų pagrįstum ą. Mes nežinome, ar jis norėjo būti didysis
pranašautojas, — bet tikrai buvo. Kiekvienas analitikas bei p ro
gnozuotojas, nagrinėja ntis ekonomikos teoriją, privalo s u s i
remti su juo, ir ne vien dėl to, ką Schu m p eteris yra nuveikęs
šiame moksle, bet ir todėl, kad savo neabejotinais laimėji
mais p a ro dė to mokslo ribas.
XI SKYRIUS
ANAPUS EKONOMINĖS F IL O SO FIJO S
Atėjome prie m ū s ų knygos pabaigos, ir laikas apm ąsty ti kelio

nę. Dabar m ū s ų dėmesys nuo atsk irų didžiųjų e konom is tų
pasiekim ų krypsta prie be ndro jų įdirbio — prie visos p a
saulio ekonomin ės minties jveikto kelio. Ką galėtume p a sa k y
ti, peržvelgę saujelės įžymiųjų vyrų da rb u s , apie jų s u m an y
mą? Kaip jie m s pavyko, jei p a k a r to tu m e įvado žodžius,
atskleisti socialinės is torijos Tvarką ir Prasm ę? Kokiu m astu
ekonomikos teorija p adeda m u m s pamatyti sistem ą kasdie nio
gyvenimo sumaištyje, įžvelgti d ra m ą įvykių sū k u riu o s e?
Šis kla usim as verčia m us vėl pamąstyti apie du e konom i
kos teorijos a spektus, ku riu os įvardijome a n kste sn ia m e sky
riuje. Pradėkim e nuo prognozių. Ar tikrai didieji ekonomis tai
tikėjo, galį numatyti įvykių tėkmę? Ir taip, ir ne. Visi jie aišk i
nosi tikėtiną įvykių ra id ą ir tendencijas, vedančias ateitin. Ar
čiausiai ekonominio agnosticizmo buvo J o h n a s S tu a rta s Mil
lis, k uris savo skaitytojam s pate ikė iš tisą kelių į s ta tišk ą
valstybę katalogą, siedam as su tuo, ar, pavyzdžiui, gyventojų
skaič iu s didės sparčia u nei kapitalo kaupim as, ar priešingai.
Bet net Millis nurodė "labiausiai tik ėtiną” kryptį ta rp iš var
dintųjų alternatyvų, o daugum a didžiųjų ekonomis tų, kaip jau
matėme, skaitytoja ms pateikdavo tik vieną galimą kelią.
Žinoma, nė vienas tų ekonomis tų nebuvo toks n e išm in tin
gas, kad galvotų, jog visuomenė rieda bėgiais klotu keliu. Ko
AN A P U S E K O N O M I N Ė S F I L O S O F I J O S 345
gero, kategoriškiausias toks "geležinis” nu m aty m as buvo Mal

thuso neperm aldaujam oje Gyuentojų s ka ič ia u s a pybraiž oje .
Bet p ris im in kim e, kad keleri metai po jo s išėjo k u r kas a t s a r
gesnė ir a pdaire snė Antroji apybraiža. Net Marxo, nuola tos
charakterizu ojam o kaip Didžiojo Prognozuotojo ir iš tiesų k a l
bėjusio apie sis tem os raidos dėsnius, teiginiai buvo n e p a p r a
stai atsargūs. Marksistai, pavyzdžiui, iki šiol ginčijasi, ar š u o
lį iš kapitalizmo į socializmą jis suvokė kaip “neišvengiamą"
reiškinį.
Nesunku rasti priežastį, dėl kurios neaptinkam e vie nare ikš
mių, kate goriš kų teiginių apie bū sim ą įvykių raidą. Progno
zuoti ganėtinai su n k u visuose moksluose, iš sk yrus gal keletą,
pavyzdžiui, a stro n o m iją a r fiziką, ku r procesai vystosi ne
drum sčiam oje kosm oso erdvėje a rb a analogiškomis žmonių
s u k u rto m is sąlygomis. Socialiniame pasaulyje nerasim e a p
linkos, kurioje reiškiniai sąveikautų neįtakojami pašalinių jė
gų. Visuomenė, kuri socialinių m okslų atstovui tolygi Visatai,
yra nuola t su kre čia m a ir s u trikd om a — kartais pačios gamtos
įsikišimo, bet da r dažniau todėl, kad jo s pla netos ir atomai,
t.y. vis uomenės institucijos ir individai, turi b ja u rų įproti imti
reik alu s į savo ra n k a s ir elgtis taip, kaip nie kada “nesielgia"
tikrosios pla netos ir atomai.
Todėl didieji ekonomistai apie b ūsim us įvykius nerašo taip,
kaip yra ra š o m a prognozė akcijų k u rs o fondų biržoje, jie tik
stengiasi aptikti ilgalaikes giluminių tendencijų pasekm es. “Vi
suom enės g edulas,— ra šė Sm ith as,— padid ina juodo audeklo
k a in ą .,v Mes šypsodamie si pritariam e tokiam teiginiui. Bet ar
tai jau prognozė? Nevisiškai. Galimas dalykas, kitas vis uom e
nės gedulas nepab ran gin s juodo audeklo, jeigu, pavyzdžiui,
atsitiks taip, kad audeklo prekia uto ja m s bus likę medžiagos
iš a nkstesniojo gedulo. Bet ne tai, žinoma, turėjo galvoje S m i
thas. J is kalbėjo, kad a p skritai ir darant prielaidą, jo g j e i
nėra kokių nors y p a ting ų aplinkybių , išaugusi prek ės p a k la u
sa pad idins jo s kainą, bent jau tr u m p u laikota rpiu. Ir jei r i n
34 6 XI SKYRIUS
koje bus elgiamasi pagal tuos prin cip us, k uriais S m ith as api
būdin o prekin io ūkio visuomenę, tai taip ir atsitiks.
Tas pat p asakytina ir apie Ričardo tvirtinimą, kad gyvento
j ų skaičiaus didėjimas did in a rentą. Tai taip pat nėra, tiksliai
kalbant, prognozė, kadangi kitas gyventojų pagausėjim as gali
ir nepadidin ti rentos, jei, pavyzdžiui, dėl puikių o rų sąlygų
b u s s usila u kta neįprastai didelio derlia us. Ričardo neprogno
zuoja, kad, kiekvieną k a rtą padidėjus valgytojų skaičiui, turi
pakilti renta , jis tik pateikia m um s a pibendrinim ą, a b s tr a
huo tą nuo orų išdaigų bei kitų įtakojančių veiksnių.
Todėl galime sakyti, jog didieji ekonomis tai veikiau p ro
gnozuodavo visumą, o ne konkrečiai numatydavo. Darydami
šį skirtum ą , turim e galvoje, kad jie buvo tikri galį įžvelgti te n
dencijas visuomenės veikloje, nes joje esam a elgsenos regu
liarum ų, kuriais visuomenės tyrinėtojai gali remtis. Smitho
prognozė apie ju o do audeklo kain ą rė mėsi įsitikinim u, kad
kai p rekės p a k la u sa didėja, jo s kaina kyla. J a m ši p rik la u s o
mybė buvo tokia akivaizdi ir sveikam protui s u p ra n ta m a , kad
jis net nestabtelėjo jo s paminėti, bet būtent ant tokių visuoti
nų tiesų pam ato Sm ithas ir visi jo įpėdiniai rentė savuosiu s
s am p rota vim us apie ateitį.
Apibendrinim ai, a rb a “dėsniai", nėra tiesiogiai taikytini re
aliame gyvenime. Priešingai, jie teigia, kad n u m a to m a s re išk i
nys gali kilti kuriu o n ors neapibrėžtu laiko ta rp s n iu , jei n e p a
sikeis p ra d inė s sąlygos — pavyzdžiui, p irkėjų a rb a pardavėjų
įgeidžiai. Todėl jei koks no rs reiškinys neatitiko lūkesčių, tai
d a r nere iškia, jog bendroji, dė snia is nusaky ta prognozė ja u
nepasitvirtino. Tik ištisa reiš kinių seka, p a k a n k a m a a p ib ū
dinti kitokią, nei tikėtasi, tendenciją, gali paneigti n um aty tą
raidą.
Kas gali lemti tokį nukrypim ą nuo suk urtoje teorijoje n u
m anom o kelio? Netrukus pamatysime. Tačiau tu ri būti aišku,
kad ekonomik os teorija savo prognozavimo galią gali p a d e
m on stru oti tik esant dviem sąlygoms:
ANAPUS E K O N O M I N Ė S F I L O S O F I J O S 347
Pirma, visu om en ės narių veiksm ai turi p a k lu sti elgsenos

d ė sn in g u m a m s . Be jų nėra jokių dėsnių ir todėl Jokių priela i
dų vienaip a r kitaip “moksliškai" pa grįstu būdu numatyti atei
tį. Ar egzistuoja tokie dėsningumai? Didieji ekonomistai buvo
tikri, jog egzistuoja. Prisim inkim e Smitho d arb in in k u s ir k a
pitalistus, abejus trokštančius “pagerinti savo sąlygas". Kitas
dėsningum as, taip pat plačiai prip ažin ta s kaip teisingas, yra
Malthuso refleksas: didesni atlyginimai neabejotinai skati na
gyventojų gausėjimą. Marxas teigė esant niekad nep aliaujan
čias kapitalistų pasta ngas plėtotis. Keynesas atskleidė tvirtą
m ūsų "polinkį” taupyti dalį paja mų prieaugio.
J a u iš šių pavyzdžių matyti, kad ne visi ekonomistai savo
teorijas grindė tais pačiais dė sningumais arba visiškai vieno
dai juos interpretavo. Bet visi jie rėmėsi vienu ar kitu p a s ik a r
tojančiu ir todėl n um atom u ekonomikos veiksm u ar ūkiniu
atoveiksmiu. Matyt, pats pa pra sč ia usias ir vis dėlto pats fun
dam entaliausias dėsningum as yra šis: pirkėjai linkę ieškoti
pigiausios rinkos, o pardavėjai — brangia usios.
Antra, prog n o za v im a s remiasi įs itikinimu, ka d e ko n o m i
nės elgsenos p a s e k m ė s daro lemiamą poveikį visuom enės evo
liucijai. Visi žymiausieji pasaulio ekonomistai prip ažin o poli
tikos, kultūros, įpročių ir p anašių dalykų svarbą, ir daugelis
jų šias socialines sferas vertino kur kas labiau už nera finuotą
visuomenės ūkinį erzelį. Nė kiek ne mažiau tuo pat metu jie
buvo tikri, kad tos grubios veiklos pasekm ės vaidina lemiamą
vaidmenį, klosta ntis ateities įvykiams. Apskritai o ptim istišką
savo požiūrį į visuomenę Smithas, be abejo, grindė tikėjimu,
jog ilgu laikota rpiu ekonomika neišvengiamai auga; Marxo vi
zija apie kapitalizmo žūtį radosi grynai iš jo s u p ra tim o — ko
kie dėsniai lemia siste mos ekonominę raidą; Keyneso viltys
apie vaikaičių gerovę rėmėsi įsitikinimu, kad kapitalizmo ra i
dos n esta bilum as gali būti ištaisytas.
Apibrėžę šias dvi ekonomikos prognozavimui bū tinas sąly
gas, galime geriau išsiaiškinti, kodėl Schum pete ris p asirenk a
348 XI SKYRIUS
visai naują intonaciją; j u k abiem atžvilgiais n uk ry psta nuo p a

grindo, j kurj, vertindami ateitį, rėmėsi jo pirm takai. Pirma,
siste mos funkcionavimo mechaniz mą Schum pete ris atsisakė
laikyti savo esme nekintantį. Priešingai, esminė jo pažiūrų
tezė yra — pagrindinių mechanizmo veikėjų elgsena keičiasi:
Smitho ir Marxo kapitalistai taip ir lieka kapitalo kaupėjais, o
Schumpete rio kapitalistai virsta biurokratais.
Antra, jis p irm asis iš įžymiųjų ekonomistų s u ra šė logišką
ekonomikos scenarijų, o po to paskelbė, kad tai nėra sociali
nės revoliucijos pamatas. Kaip jau matėme, ekonomika jo kon
cepcijoje subo rd inu ojam a politiniams ir socialiniam s pro ce
sams.
Taigi vėl grįžome prie prognozavimo proble mos, bet ja u
kitaip suvokdami jos svarbą. Tam tikro specifinio pobūdžio
prognozė iš tikrųjų yra neatskir iam a ekonominės schemos d a
lis. J o s dėsniai nebūtinai leis m um s numatyti labai toli p rie
kin arba numatyti labai, aiškiai, tačiau, prieš imdamie si api
būdinti jų galimybių ribas, turime pažymėti, kaip svarbu, kad
jie a pskritai egzistuoja. J u k visai nėra politinės, k ultūrin ės
arba socialinės veiklos dėsnių, kurie bent Jau p r ete nd uo tų
prilygti rinkos d ėsniam s. Gali atrodyti per menka teigti, jog
pirkėjai orientuojasi į mažas kainas, o pardavėjai preferuoja
dideles, tačiau išvados, darom os rem ia ntis tokiais p a p ra sta is
apib endrinim ais , stebėtinai sudėtingos. Nieko p a n a š a u s į p a
pra stus, skaičiavim ams prie in am us aiškinim o principus ne
sutiksime, ėmęsi numatyti karalių, parla mento narių ar rin
kėjų veiksm us arba vaikų, tėvų, mokytojų ar stu den tų elgesį,
arba generolų taktiką ar kareivių d rausm ę, arba m okslinin kų
tyrinėjimus, arba nusikalstam um o eigą. Ekonom ikos teorija,
matyt, nė iš tolo negalės prilygti astr onom ijos ar chemijos a p
skaičiavimų galiai, bet, nepaisant to, šiuo požiūriu ji aiškiai
skiria si nuo broliškų socialinių mokslų, kadangi tam tikrą
galią n u m a ty ti j i vis dėlto turi.
Ir d ab ar turė tume paklausti: kaip didelė toji galia?
Vieną prognozavimo galios suvaržymą pa stebime iškart. Di

džiųjų ekonomis tų scenarijai yra riboti laiko požiūriu. Smitho
vizija, kuri buvo išties erdvi, neperžengė ribos J ateinant} šim t
metį, nes Tautų turte nėra nė m enkia usios užuominos apie
pram onin į kapitalizmą, ku ris segtukų m a n u fa k tū rą pakeitė
plieno lydymo gamykla. Išraiš kingasis Ričardo modelis, vaiz
davęs besiplėtojantį ūkį, atsidūru sį priešais žemės derlingu
mo barjerus, nesugebėjo numatyti Marshallo laikų Anglijos po
penkia sdešim ties metų, kada žemės renta bebuvo ja u tik a n t
raeilis ekonomikos elementas. 1870 metais, kai mirė Millis,
jau buvo visiškai aišku, kad jo įsivaizduota statiškoji valstybė
tėra fikcija. Marxo prognozė ją neigiantiems tolesnių įvykių
a rgum entam s priešinosi stipriau, bet pen kiasdešim t metų po
jo mirties, pra sidėju s Didžiajai krizei, kai ra dosi pirmieji val
stybės pala ikomos ekonomikos e k sp e rim e n ta i,— jo sce n a ri
ju s ir pasitvirtino, ir kartu buvo paneigtas. Keynesas beveik
sulaukė laikų, kai paaiškėjo, kad ram sto m a s kapitalizmas dar
labiau pagilina savo negalias ir pirm iausia — infliaciją. Paga
liau matėme, kad ir Schumpeterio a pib endrin to s prognozės,
nors dar teb ėra tinkamos, jau rodo ir pirm u osius nu ka ršim o
požymius.
Kas lemia tokį prognozių ribotumą?
Pagrindinė priežastis, ypač ankstyvųjų ekonomistų da rb u o
se, buvo mąstytojų nesugebėjimas numatyti bū sim ų te chnolo
gijos pokyčių ir jų pasekmių. Sm ith as neįžvelgė ateinančio
pramonin io kapitalizmo, nes masinės gamybos būdai p a siro
dys tik po penkia sdešimties metų. Ričardo nesuvokė, jog s t r a
teginis ekonomikos sekto riu s iš žemės ūkio persik els į fabri
ką, nes jis negalėjo pastebėti artėjančių ir pasklisiančių garo
m ašinų bei metalinių darbo priemonių. Tikrai, iki Marxo nie
kas kaip reikia nt neįvertino kapitalizmo galios kurti te chnolo
gijas ir iki galo nesuvokė pasekmių, kuria s ekonominiuose
procesuose lems technologija.
350 XI SKYRIUS
Vienas tokio technologinio aklumo pavyzdžių buvo anksty

vųjų ekonom is tų nesugebėjimas suvokti, kad m ašin os gali p a
keisti darbo jėgą, šitaip sud aryd am o s pačių žmonių s u k u rtą
atsvarą gyventojų skaič ia us augimui. Sm ith as manė, kad m a
šinų diegimas tiesiog praplėstų dirbtuvių šeim in in kų galimy
bes įd arb in ti žmones, ir taip, matyt, buvo tada, kai m ašinos
mažai kuo skyrėsi nuo sudėtingesnių |nagių. Ričardo, kaip
pamename, pirm asis pastebėjo, jog m ašinos faktiškai gali p a
keisti gyvąjį darbą, bet, jo akimis, tai tebuvo vien ta m tikra
galimybė, šiaip įdomus faktas. Iki Marxo nie kas į funkcio nuo
jančią kapitalizmo siste mą nebuvo “įmontavęs" gyvojo darbo
keitimo m ašinomis, ir Marxo tyrimas vis dar tebėra dis kusijų
objektas.
Antroji priežastis, ribojanti ekonomistų prognostines gali
mybes, kildintina iš to, kad jiems te nka turėti re ik alą daugiau
su socialiniais nei technologiniais pokyčiais. Pavyzdžiui, de
vynioliktame amžiuje da rb inin kų klasė pala ip sniu i darėsi vis
karingesnė, o ne — kaip tikėjosi Sm ithas — vis labiau bedva
sė. Smitho harmoningasis scenarijus buvo grindžiamas anaiptol
ne klasių kovos įvaizdžiu, o tvirtu įs itikinim u apie vis uome
nės sąrangos stabilumą. Kitas pavyzdys gali būti įtampa, s u s i
daran ti ta rp dem okratijos idėjos su jo s gilumine orientacija į
lygybę — vienas asm uo, vienas balsas — ir kapitalizmo idėjos
su atviru ekonominės nelygybės pripažinim u. Marxas laukė —
ar bent ja u vylėsi — socialinės revoliucijos, kadangi tikėjo, jog
m in ėta s konfliktas kapitalistinės vis uom enės sąlygomis
negali būti iš sp ręs ta s taikiai, ir pagrindinė priežastis , dėl k u
rios jo skelbiami vystymosi dėsniai, bent iki šiol, nepasitvir
tino, yra tų jo lūkesčių nepagrįstumas. Trečias pavyzdys —
d a b artin ė s vyriausybės tapo tokiu galios centru, jog savo
spre n dim a is geba įsikišti į ūkio sistemą. Tokia mintis didžia
jai daugumai devynioliktojo šimtmečio ekonomis tų buvo sve
tima taip, kaip daugeliui dvidešimtojo am žia us ekonom is tų
yra ne suvokia mas valstybės vairuoja m as J a po nijos tipo k a
pitalizmas.
Taigi net pačių įžymiausių ekonomis tų įžvalgumas buvo

ribotas, nes jie nesugebėjo dirstelti, kas yra istorijoje “už k a m
po”, ir pastebėti pokyčių institucijų bei te chnikos s tr u k tū r o
se, kurių terpėje visi ekonomikos dalyviai atliko savo vaidme
nis. Kaip istorinė epocha kapitalizmas padarė tris a r ketu ris
tokius po sūkius, ru tu liod am asis nuo m erkantilinės pradžio s
į ik ip ram oninio kapitalizmo laikotarpį, apytikriai p ra d e d an t
Smithu ir baigiant Ričardo; po to atėjo industrinio kapitaliz
mo metas, apim antis la ikota rpį nuo Millio ir Marxo iki Veble
no; dar v ė lia u — vairuoja mo arba palaikomo kapitalizmo s ta
dija, prasid edanti Keyneso laikais ir nusitęsusi iki m ū sų dienų;
o dabar, regis, prasid ėjo nauja s — globalinių rin k ų ir s u d ė
tingos technologijos — etapas. Kiekviename tų eta pų atitink a
mo meto mąstytojų idėjos ir vizijos nutiesdavo logišką p ro je k
ciją ateitin, tačiau kiekviena vizija siekdavo tik tiek, kiek jai
leisdavo vyraujanti institucinė bei technologinė s tru k tū ra . Pa
siekus posūkio vietą, kai kelias su k a “už k a m p o ”, prognozė
nebeveikdavo. Pirkėjų ir pardavėjų veiksmai rinkoje galėjo likti
tokie patys, tačiau pakitusioje terpėje jų pa se k m ė s tapdavo
visai kitokios: vienas dalykas yra dis proporcija rinkoje, kai
jos agentai — segtukų m a nufaktūros, ir visai kitas dalykas,
kai tie agentai — metalurgijos gamyklos.
Taip s am p ro ta u d am i aptiksime trečią ir, matyt, stip ria u
sią priežastį, dėl kurio s ekonominės prognozės yra ribotos, —
toji priežastis, beje, ypač aktuali m ū s ų laikais. J o s turinys
toks: patys dėsningumai jau nebe tokie dėsningi kaip senia u —
be nt ja u ne tokie dėsningi, kad būtų įm anoma iš ank sto a p i
būdinti pasekm es, kuo ir grindžia savo egzistavimą e konom i
kos moksla s.
Šioje vietoje pasir odo Adolphas Lo\ve, kurio v ardas jau
šmėstelėjo skaitytojo akyse, atvertus m ūsų įvado p uslapius.
Kaip daugum a ekonomis tų Lowe ilgus metus buvo įnikęs į
visuomenės tvarkos proble mą — tą nuo stab ų faktą, kad žm o
nės, laisvai veikdami, b e n d ra d arb ia u d am i ir s u sid u r d a m i vie
352 XI SKYRIUS
nas su kitu, kiekvienam siekiant savų ekonominių tikslų, s u

geba sklandžia i išspręsti problemą, kurio s jie nie kada sau net
nekėlė — aprūpinti visuomenę visu kuo reikalingu. Tačiau s k ir
tingai nuo daugelio ekonomistų, Lowe nie kada šito sugebėji
mo ne aiškino kaip natū ralios rin kos siste mos pa sekm ės. J is
kėlė kla usimą: kokia turi būti elgsena, kad būtų p asie kta s
toks įspūdingas rezultata s? Ir d ar vieną kla usimą: kokia turi
būti socialinė aplinka, kad tokia elgsena a tsira stų? Ir p a s k u
tinį klausimą: kas atsitiks, jei socialinė aplinka bus kitokia,
nei reikia?
A tsakymas į pirmąjį kla usimą e konom istam s gerai žino
mas: rinkai būdinga elgsena gyvybingoje ūkinėje visuomenėje
pasireiškia tik tada, kai kiekvienas individas elgiasi daugmaž
taip, kaip elgėsi Smitho aprašytieji pe rs onažai. Tai reiškia,
kad ekonominė tvarka prik lauso nuo visuomenės, kurioje ir
pirkėjai, ir pardavėjai nuolatos verčiami “m aksim izuo ti” — tai
yra siekti tiesioginės ir greitos piniginės naudos. Mes galime
patikėti rink os mechaniz mui atlikti visą socialinę alchemiją
su sąlyga, kad visi individai elgiasi tokiu būdu. Lowe tik pažy-
mėjo, jog būten t šitokia vienareikšm ė savinimosi elgsena a p
tinkam a ikipramoninio ir ankstyvojo pram onin io kapitalizmo
sąlygomis, ka da m asinis s k u rd a s, konkurencin ė visuomenės
sąranga bei aktyvus ekonom inės nau do s sie kim as pagimdo
kaip tik tokią elgseną, kokia ekonominei tvarkai yra būtina.
Ir čia kyla problema. Naudą m aksim iz uojančio s elgsenos
sąlygos, vystantis kapitalizmui, vis labiau nyksta. Vietoje s k u r
do turime didėjančią masinę gerovę — iki tokio lygio, kad ja u
būtina Vebleno vertybėmis besirem ianti reklama, inspiruoja nti
pakla usą, kuri kažkada egzistavo pa p ra sč ia u siai kaip b ūtinų
reikmių išraiška. Vietoje grumtynių dėl kuo greitesnio pelno
turime kur kas lėtesnių te mpų žaidim ą “vienas — be vietos",
kai didelių m a stų įmonės diegia ilgalaikes strategijas, kurios
absoliučiai neįm anomos mažoms firmoms, kovojančioms vien
dėl plūduriavim o aršio s konkurencijos jūroje. Ir ten, kur k a
ANAPUS E K ON O M I N Ė S F I L O S O F I J O S 353
daise da ug um ą visuomenės pokyčių lėmė vien rin ko s m ech a

nizmas, d a b a r veikia virš rin kos iškilusi (ir a tsisu k u s i prie š
ją) vyriausybė.
Visa tai rink os siste m ą turinčių valstybių piliečiams gali
būti labai priim tina — niekas nenori grįžti atgalios Į Dickenso
laikų kapitalizmą. Bet ši pažanga pareikalavo žia urios kainos.
Mat elgsenos tipas, būtinas užtikrinti deramą ekonomikos fu nk
cionavimą, vis mažiau ir mažiau b e p an a š u s j tą, k u ris ra n d a si
besikeičiančios visuomenės sąlygomis. Kapitalizmas kuria vis
didesnį g ausum ą, tačiau dėl to jis vis mažiau geba pats regu-
liuotis. Vis labiau šios ūkio siste m os tv ark ą ir stab ilu m ą u ž
tikrin a ne vidaus, o išorės veiksniai.
Šitaip pria rtėjo m e prie reikšmingiausio Lowe tvirtinimo.
Jei m od e rnu sis, “organiz uota sis ” kapitalizmas daugiau nebe
gali pasik liauti vien s p on tan iško m is rin kos jėgomis, sten gd a
masis užtikrinti n orm a lų jos funkcionavimą, tai tuo pačiu ir
e konomikos teorija keičia savo santykį su visuomene. Kol s is
temos pro cesuose galima buvo iš skirti veikiančius elgsenos
dėsnius, ekonomikos teorija galėjo būti pasyvus užsiėmim as,
visuomenės ra ido s kontempliacija per atstum ą. Žinoma, p a
tys stebėtojai galėjo ir tada būti ka rštais vienokių ar kitokių
veiksm ų šali nin kais — visi didieji ekonomis tai giliai tikėjo, jų
m anymu, vyriausybės ūkio politika, — bet visos jų re k o m e n
dacijos buvo grindžia mos tvirta prielaida, kad jei siste m ą p a
liktume ramybėje, ji rutuliotųsi ta kryptimi, ku ria ją veda žm o
nių elgsenos dėsningumai.
Tuo ta rp u moderniojo kapitalizmo socialinė aplinka visa
tai suard o. J ei ekonomikos teorija nori turėti kokį no rs a tg a r
sį visuomenėje, ji d a b a r priv ersta būti aktyvaus kišim osi į
ūkio pro c e su s įrankiu. J i nebeteko savo numaty mo a rba p r o
gnozavimo funkcijos, nes tai tapo n eb eįm a n o m a . Naujoji eko
nomikos teorijos funkcija — ir tai vienintelė ja i liekanti fu n k
cija, didė ja n t elgsenos n e a p i b r ė ž tu m u i— yra kontroliuo ti
ekonomiką. Kontroliavimas Lowe nėra a uto ritarin is centrali
354 XI SKYRIUS
zuota s planavim as. Ekonom ikos kontrolę jis greičiau suvokia

kaip siste m os vairavimą link vis uomeniškai geidžiamų tikslų
atitinkam os rin ko s subjektų elgsenos pagalba. Tą atitinkam ą
pobūdį rin ko s subjektų elgsenai galima suteikti labai švelnio
mis priemonėmis , tokiomis kaip mokesčių lengvatos, bet gali
m a pareguliuoti ir drą sesn ė m is vyriausybės akcijomis, kurios
tiesiogiai veiktų pasiū lą ir pakla usą. Nesvarbu kokios, švel
nios ar griežtos, prie m onės būtų naudoja m os, visais atvejais
e konomikos teorijos p askirtis nebegali būti tokia pati, kokia
buvo. Senoji ekonomikos teorija buvo, jei galima taip a p ib ū
dinti, filosofinė ekonomikos teorija. Naujoji ekonomik os teo
rija turės būti politinė ekonomikos teorija — tai yra tokia dis
ciplina, kuri privalo atrasti ekonomines priemones, reikalingas
įgyvendinti politiškai parinktiem s tiksla ms.
Ar Lowe diagnozė pagrįsta ? Ar tikrai ekonomik os siste ma
vis mažiau besusitvarko pati, vis labiau p rik lau som a , kalb ant
apie dera m ą jos funkcionavimą, nuo iš orin ių rink os atžvilgiu
jėgų? Tokia tezė tikėtina. Jei taip, tai a r ekonom ik os teorija
neišvengiamai neta ps mažiau kontempliatyvi ir aktyvesnė? Ši
tokia tezė bū tų labiau ginčytina. Kaip matė me p asku tiniam e
skyriuje, nusivylimas planavimo idėja šiandien visuotinis. Ki
ta to paties medalio pusė yra žavėjimasis — kone dievinimas —
rink a kaip mechanizmu, k u riam turime visiškai patikėti savo
likimą. Ekonom ik os laivui reikia naujo vairo — “politinės eko
nomikos teorijos". Tačiau, žinoma, jis d a r gali kelti ir s e n ą
sias savo bures, vildamasis pagauti pa žįsta m us p re k ių m ain ų
vėjus.
Tokia išeitis sietina su vienu p asaulio ra id os filosofijos
aspektu, kurį mes ja u ne k a rtą minėjome, bet iki šiol tiesio
giai neapibūdinome. Tai jo s vizionistinis aspektas, “preanali-
tinis", jei vartotume Schumpete rio te rm iną, suvokim as, k uris
iš galingiausių varomųjų jėgų a tren ka ku rį n ors jų motyvą ar
idėją, tu rin čiu s did žiausią iš liekam ąją isto rin ę reik šm ę.
Schumpete rio idėja apie elito svarbą — viena iš tokių preana-
litinių vizijų, bet tikrai ne vienintelė. Visa Smitho pasaulio

vizija rėm ėsi jo požiū riu j žmonijos istoriją kaip } stadijų s e
ką, kurioje visuomenė iš vieno m ate ria linės ir kultūrinės p a
žangos lygio kyla į kitą, kol galiausiai s u sik u ria sąlygas, b ū ti
n as visuomenės prigimtinei laisvei įgyti. Smitho vizijai a rtim a
Marxo vizija — tiek, kiek žmonijos išsilais vinim as tikrai yra
didžioji Smitho proble ma, tačiau skiriasi nuo jo s tuo, kad
Marxas mato Sm itho “prigimtinės laisvės” visuomenę tebesant
klasine visuomene, tolima nuo b ekla sės visuomenės, iki k u
rios žmonija dar turės skausm in gai keliauti. Taip pat ir Millis
piešė žmogaus tobulėjimo viziją kaip pagrindinį istorijos tik s
lą: jo koncepcija apie absoliučiai laisvai save realizuojančių
individų visuomenę buvo radik ale snė už Smitho koncepciją ir
konservatyvesnė už Marxo. Keynesas kūrė savo sistemą, v ado
va u dam asis vizija, sud ary ta iš liberala us filosofo G. E. Moo-
r e ’o ir didžiojo politikos konservato ria us E d m u ndo B u rk e ’o
idėjų.
Ką galėtume pasakyti apie tokius įvairius vaizduotės p a s i
re iškim us? Visuose juose, be abejonės, buvo asm eninės gyve
nimo patirties elementų, tai ryškiai matėme vienu atveju, kai
j a u n a s stu d en tas likimo valia pakliuvo į a ris to k ra tų kilmės
b en d ra m o k slių būrį. Tokiais vaizduotės išrutu liojim ais vyks
ta tasai in te resų ir polinkių racionalizavimas, ką S chu m p ete
ris vadina ideologija. Bet būtų mirtina klaida ne paste bėti in te
le ktualinės galios ir emocijų drąso s, taip būdingų visoms toms
įspūdin gom s vizijoms. Marxas sakė, kad būti rad ikaliam re iš
kia stengtis suvokti daik tų esmę, o toji esmė — pats žmogus.
Šia p ra s m e visos tos vizijos yra radik alios pasta ngos a p ib ū
dinti žmogų ir jo paties sau su sik u r tą kolektyvinį gyvenimą.
Po visų šių ben d rų pastabų galima suform ulu oti tik vieną
griežtesnę išvadą. Vizijų svarba, didiesiems ekonom is tam s brė-
žiant ir detalizuojant žmonijos scenarijus, teigia mintį, kad
negalima tvirtinti, esą patys scenarijai grindžiami įtikinamais
ir nepaneigia mais faktais. Kitaip tariant, platus tuos scenari-
35 6 XI SKYRIUS
Jus pala ik ančių vizijų s p ek tras byloja, kad pati ekonomik os

teorija nėra galutinis ir Jau nekeistinas vis uomenės pažinim o
lygis. E k onom ikos teorija tiria ko m ple ksin es socialinių p r o
cesų pasek m es, ta rp jų m ainų aktų, kapitalo plėtojimo im pu l
s ų ir d a r daugybę kitų elgsenos, ku rią vadiname “ekonomine",
formų. Tačiau visos tos elgsenos formos yra jų isto rin ės —
a rb a žmogiškosios — aplinkos atspindys. Mainų a rb a ka pita
lo kaup im o akta i tėra statybiniai blokai, iš ku rių re nčia m a
ekonomik os teorija, bet patys tie blokai sudaryti iš b e n d ra
darbia vim o ir dominavimo santykių, glūdinčių visuomenės gy
venimo viduje a rb a jo s bazėje. Visų dalykų pagrin dą s u d aro
žmogus, bet ne kaip “ekonominė" būtybė, o kaip psichologinė
ir socialinė būtybė, k urią mes s u p ra n ta m e dar labai n e to bu
lai. Ekonominė savivoka yra n u o stabu s skyrius žmonijos isto
rijoje, bet jis ne p irm as ir ne paskutinis.
m -
Ar šiandien dar yra didžiųjų pasaulio ekono m istų ? A p skri
tai ekonom is tų yra labai daug — vien J u n gtin ė se Valstijose jų
virš dvidešimties tūksta nčių . Dar nie kada ši profesija nebuvo
tokia m atom a ir taip paplitusi. Turim e E konom ikos patarėjų
ta ry bą (Council of Economic Advisors) (penas a pm ą sty m u i —
nėra Politikos patarėjų tarybos). Yra Nobelio ekonom ik os p re
mija. Kiekviename banke ir kiekvienoje bendrovėje yra ekono
mistai; yra ekonomis tų skiltys die nraščiu ose rytais ir ekono
m is tų vala ndėlė s televizijoje vakarais. J e i k rite riju s yra
profesijos iškilumas, tai d a b ar tikrai yra ekonom istų amžius.
Tačiau ar jie mąstytojai? Ne, jei šiuo žodžiu vadinsime di
džiuosius prognozuotojus bei vizionierius. Be kelių išimčių,
Nobelio premijos la ure atai nesidom i didžiųjų ekonom in ės ra i
dos modelių konstravim u. Paula s Sam uels onas, p irm as is JAV
nobelistas, g arsus savo pionieriškais darbais matematinėje eko
nomikoje. Kiti laureatai buvo pagerbti už galingų, tačiau, iš
esm ės žiūrint, neutralių metodų tobulinim ą, už ekonometri-
jos būdus, n a u do ja m us tikrinti ekonominių ryšių hipotezes,
ANAPUS E K ON O M I N Ė S F I L O S O F I J O S 357
a rb a už s ą n a u d ų — išeigos analizę, tiriančią visą siste m ą j u n

giančius ryšius. Dar kiti nobelistai pasižymėjo grynosios teo
rijos srityje, atskleis dam i, pavyzdžiui, galimybes arb a p a tik s
lindam i sąlygas, ku rio m is p a sie k ia m a vis uotinė s iste m os
pusiausvyra.
Taigi a p sk rita i ekonomikos teorija da b ar nuola tos yra vi
suom enės akiratyje, užta t žymiausių e konom is tų darbai n u
krypo nuo praeitie s tradicijos. Vos keletas žmonių yra plačiai
žinomi kaip savitos ekonominės filosofijos autoriai — iš jų p a
m in ėtu me nobelistą Miltoną Frie dm aną, įtaigiai prop a g uo ja n
tį laisvosios rinko s vertybes (bet Nobelio prem ija ja m buvo
s ute ikta ne už tai), a rb a J o h n ą Kennethą Galbraithą, k u ris
lygiai taip pat energingai teigia, jog laisvoji rin k a n u k a rš u si.
Tačiau jei imtume visum ą, ekonomikos teorija tapo technine,
neretai slėpininga profesija, kuri ja u nebeturi ambicijų vaiz
duotė s pagalba prasiskverbti ateitin. Verta pastebėti, kad net
F ried m an a s ir G alb raithas labiau linkę kritikuoti dabarties
klaidas, nei ku rti Smitho, Marxo ar Schum pete rio m astų m o
delius. _________________________________________
Kodėl ekonomik os teorija liovėsi domėjusis pasaulio r a i
dos filosofijos proble m om is? Tikrai ne todėl, kad stokotų d i
delių ekonom ik os proble m ų arb a sudėtingų ūkio p e rsp ekty
vų. Nereikia būti ekonomistu, kad suvoktum, jog priešaky m ū sų
la ukia milžiniš kos ūkio proble mos. Mūsų tyko krizių ir inflia
cijos grėsmė, tai yra vis dar n e išsprę sta sistem os ekonominio
stabilu mo proble ma. Iššūkį meta n auja s proc e sa s — rin ko s
globalizacija, taip akivaizdžiai keičianti gamybos geografiją,
kad šitai ja u ima grasinti patiems senųjų in d u strinių valsty
bių p a m a tam s. Lyg negyjanti žaizda likusi netu rtingųjų šalių
priklausom ybė nuo turtingųjų valstybių ir analogiškas tu rtin
gųjų p rik la u s o m u m a s nuo vargingųjų. Turim e ir d v ip ra s m iš
ką technologijos funkciją, kuri u žtikrin a m u m s mate rialinę
gerovę ir kelia ekologinę grėsmę, sąlygoja e konom ik os kilim ą
ir d arb o vietų mažėjimą, palaiko gyvybę ir atneša mirtį.
35 8 XI SKYRIUS
Problem a ta, kad visų tų uždavinių, tu rinčių fu n d a m e n ta

lią re ik šm ę kapitalizmo ateičiai, vien ekonom ik os jėgos neiš
sp rę s. Dar iki ekonomika suvaidins savo vaidmenį turi būti
n u s p rę sta , kokios svarbos bus tas vaidmuo. G a m ybo s s m u k i
m a s ir infliacija, tarptautinė g a m y b a ir fin a n s a i, p a s a u lin ė s
skolo s ir te chnologinės dilemos — visa tai e ko n o m ik o s prob le
mos, kurių eigą ir p a s e k m e s p irm iau sia lem ia m ū s ų pačių
nu s ista tym a s , k a m p a tik ė s im e Jas spręsti — rinkai ar v yria u
sybei. Galima dis kutu oti su Lowe, ka da jis teigia, jog ekono
mis ta i privalo pakeisti savo įsivaizdavimą apie tai, kuo turi
užsiimti ekonomikos teorija, tačiau neginčijama, kad sceną
e konomikai p arengs politikos sprendim ai. J ei tie s pre n dim a i
linksta rin ko s laisvės pusėn, turė sim e vienokį ateities sce n a
rijų. J e i politinė švytuoklė krypsta ten, k u r pirm enybė atid uo
d a m a valstybei, suteikiant jai atsakomybę už b e n d rą ekono
minės raid os reguliavimą, — scenarijus bu s kitoks. Nė vieno
tų dviejų scenarijų negalima pa rašyti iš a n ksto — ekonominės
ir politinės jėgos pernelyg sudėtingos. Viskas, ką galima iš
anksto numatyti, — kad kiekvienas scenarijus tu rės skirtingą
aplinką, kurioje ir sp ręsis didieji klausimai. Pirmenybę su tei
kę laisvam ekonominių jėgų žaidimui, lemtinguosius s p re n d i
m u s paliksim e individualizmui ir rink os visuomenės energi
ja i — k a rtu su jų nesta bilum u ir m ora liniu aklumu. Pasirin kę
planavimą, tuos spre nd im us perduosim e politinės valdžios cen
tra m s — k a rtu su jų biu rok ratin ėm is tendencijomis ir neefek
tyvumu. Būtent iš šių dviejų alternatyvių variantų privalome
pasirin kti kurį no rs vieną, kad po to galėtume imtis kurti m ū
sų la ikų istorinės ra id os logiką.
Žinoma, bet kuriu o atveju ekonomikos teorija išliks — kaip
rink os ūkio teorija arba kaip politinė e konom ik os teorija. Bet
abejotina, kad ir ateityje turėtum e ekonomis tų, kurie svarsty
tų pasaulio raidos filosofines proble mas. Moderniojo gyveni
mo sąrang a neprita ikyta tokioms prognozėms, kokia s dėstė
didieji ekonomistai. Galime ir ateityje turėti žymių futu rolo
gų, garsių siste m ų kūrėjų, bet vargu ar tos vizijos bei siste
mos pasižymės tuo ypatingu pa p ra stu m u , kokiu garsėjo di
džiųjų ekonomikos mąstytojų teorijos. J ų darbai gimė tada,
kai visuomenės ūkinė veikla atsidūrė is torinės raidos centre,
ko tik riausia i niekada ja u daugiau nebebus, net jei pirm enybę
suteiktu m e rinkai, o ne planui. Todėl visi žemės ir da ngaus
ženklai byloja, Jog pasakojim ą apie didžiuosius pasaulio eko
nom is tu s ir mąstytojus turime užbaigti žodžiu “pabaiga”. D au
giau nebeturėsim e socialinių dram aturgų, kurie, re m dam iesi
tokiu ribotu motyvų rinkiniu, išdrįso piešti tokių didelių mastų
scenas.
Bet neperkelkim e didžiųjų ekonomistų į idėjų muziejų. Gal
detalūs jų scenarijai ir nebetinka pasauliui, kuria m e ekono
mikos teorija niekada nebebus taip iškilusi virš kitų visuome
nės mokslų kaip anksčiau, tačiau tikrai dar bus bandymų kurti
scenarijus, kuriu ose ekonomikos teorijos logiką s u stiprintų
politikos ir psichologijos logika, o gal ir priešingai — būtų p a
sitelkta jo m s paremti. Ar tikrai tokie, gilesni ir platesni, is to
rinės raidos projektai bus sukurti, — nespėliosime. Bet vienu
dalyku, matyt, netenka abejoti. Kaip ir nedaugelis kitų sričių
mąstytojų, didieji pasaulio ekonomistai mokė mus visuome
nės raid ą matyti kaip dram ą, kurios prasm ę žmonės pajėgtų
suvokti, ir ta da jie nebesijaustų negailestingai bla škom i vis a
galių ir nepaaišk inam ų jėgų. Didžiųjų ekonomis tų pasta ngų
galutinis tiksla s buvo s u p ra sti visuomenę. Turim e neužm iršti
šios ypatingos žmogaus išlaisvinimo pamokos.
KĄ DAR SKAITYTI APIE EKONOMIKĄ
Gana paplitusi nuomonė, kad ekonominė literatūra yra tikra

nykiausios prozos dykuma. Atvirai kalbant, geroka jos dalis
tokia ir yra. Ekonomikos tekstų skaitytojas turi būti p a sir u o
šęs ilgoms kelionėms be jokio gaivinančio sakinio; reikia tu
rėti ku pranugario ištvermę ir apašta lo kantrybę, kad įveiktum
kai k uriu os didžiuosius rašinius.
Bet ne visos ekonomikos knygos p riskirtin os tokiai kate
gorijai. Nemažai jų yra gyvos, polemiškos, uždegančios net
naujoką; o dar daugiau — įdomių, pagaunančių ir svarbių, dėl
kurių verta ir labiau pavargti. Šitokias knygas aš d abar ir re
komenduosiu. Jo s, žinia, neišaiškina visų ekonomikos m o k s
l ų — tru m p a s knygų s ą r a š a s šito nepajėgtų. J o s tėra geras iš
eities taškas, iš kurio galima apžvelgti vieną viso lauko zoną.
Tame sąraše bus ir sudėtingo teksto knygų, bet tai nėra ne
įkandami tekstai, ir jų pers kaitymas tikrai atlygins pa sta ngas.
Dėl vienos a r kitos priežasties aš turėjau malo numo arba n a u
dos skaitydamas jas. Beje, daugelis žemiau p am in ėtų knygų
yra išleistos ir m in kšta is viršeliais, t.y. pigiais ir masiniais
tiražais.*
* P o p u l i a r ū s , m i n k š t a i s v i r š e l i a i s le i d i n i a i p a s i r o d o t a ip d a ž n a i , k a d
s u n k u n e t s e k t i j u o s . K ie k v ie n ą p a v a d i n i m ą k n y g o s , k u r i ą ž i n a u e s a n t
i š l e i s t ą ir m i n k š t a i s v i r š e l i a i s , p a ž y m ė j a u ž v a ig ž d u t e .
KĄ DAR S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K Ą 361
P ir m ia usia skaitytojas galbūt norėtų susipažinti su tokiu

ekonomikos vadovėliu, kuris papasakotų , “apie k ą ” yra eko
nomikos teorija. Pabandyti tikrai verta, su sąlyga, kad skaity
tojas pasirengęs skirti tam savo laisvalaikį ir nori ne p r a s i
blaškyti, o lavintis. Iš tuzino gerų d a rb ų aš re kom enduočiau
Paulo A. Samuels ono Economics (McGraw-Hill, New York), n e
abejotinai pop uliariausią m ū s ų la ikų vadovėlį. Samuels ono
knyga aiški, daugiaplanė ir reikli —ją reikia studijuoti, ne šiaip
sau skaityti. Jei skaitytojas susip ažin im ui norėtų p a p ra s te s
nio teksto, drįs čia u siūlyti Lesterio Thurow ir m ano Econo
mics Explained (Touchstone Books, leidėjai — Simon & Schus-
ter, Inc., New York, 1987).
Paprasčiau re komenduoti darbus, supažindinančius su eko
nominių teorijų istorija — šiuo atveju tenka siūlyti knygas, k u
rios aiškina tuos pačius dalykus, kaip ir ši, bet detaliau ir
a p rė pd am os visas k ažkada formuluota s ekonomikos idėjas.
Viską apsvarsčius, geriausias pasir in kim as nespecialistui, m a
tyt, būtų Erico Rollo A History ojE conom ic Thought (Prentice-
Hall, Englewood Cliffs, N.J.). Puiki yra Marko Blaugo Econo
mic Theory in Retrospect (Cambridge University Press, 1978),
bet jos skaitytojas turi būti neblogai susip ažin ęs su ekonom i
kos teorija. Augustus Kelley yra išleidęs g arsią sia s Wesley’o
Mitchello Lecture Notės, duodam as jom s kitą pavadinim ą —
Types o j Economic Theory. Tai n u ostab us d a rb a s, tačiau, de
ja, labai brangus; m alonum ą iš dalies m enkin a d a r ir tai, kad
redaktoriai, nieko neatsisakydam i, sugrūdo visus vėlesnius
teksto variantus, todėl begaliniai p asik artojim ai tiesiog temdo
ne p aprasto s Mitchello erudicijos įspūdį. Ir galiausiai po au to
ria us mirties išėjusi Jose p h o Schumpeterio History o j Econo
mic A nalysis (Oxford University Press, New York, 1954) yra
šios srities šedevras, tikrai enciklopedinė ekonominių tyrimų
apžvalga, tokia pat iš mintinga ir kategoriška kaip ir jo s auto
rius. Neprofesionalu! ji turėtų būti gana sunkiai įk andam a;
įtariu, kad ir dauguma universitetų ekonomis tų nėra jos iki
galo perskaitę.
362 KA D A R S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K Ą
Kapitalizmo formavimosi tema n uosta biai a tskleis ta Karlo

Polanyi’o knygoje The Great Transjormation* (F arra r & Rine-
hart, New York, 1944). Polanyi’o d a rb a s iš esmės yra tyrimas
apie tai, kaip s u n k u buvo rinkos idėjai aštu oniolikta m e a m
žiuje įsitvirtinti pasaulyje, susitvarkiusia m e visai ne pagal r in
kos prin cip us, bet kartu jam e apžvelgiami ir šiuolaikiniai šios
proble mos aspektai. Nuo knygos tiesiog su n k u atsitraukti. Iš
esm ės tą pačią kapitalizmo atsiradim o temą, tiktai ja u kitu
aspektu, gvildena R. H. Tawney’o Religlon a n d the Rise oj
C a plta lism * (New York, 1937, neseniai iš naujo išleista Har-
court, Brace leidyklos) — taip pat neprilygsta mas kūrinys, iš
sami studija, parašyta n e pralenkiam u įžymiojo istoriko stiliu
mi. Dar vienas šios srities kla sikas yra Maxas Weberis su savo
The Prote stant Ethic and the Spirit o j Capttalism* (G. Allen &
Unwin, London, 1930), bet jo skaitytojams reikia šiokio tokio
pasiruošim o. Jei kas nori ne taip detaliai tyrinėjamos k a p ita
lizmo raidos istorijos, gali atskleisti manąjį The Making oj
Economic S o c ie ty * (Prentice-Hall, Englewood Cliffs, N.J.,
1985).
Kas norėtų susipažinti su platesne ūkio raidos istorine p a
nora ma, galėtų atsiversti H. Pir enne’o Economic a nd Sočiai
History o j Medieual Europe* (H arc ourt, Brace, New York,
1937). Tam tinka ir dvitomė Cambridge Economic History oj
Europe, kurioje rasite n epap rastai įdomių, įvairių ūkio is tori
jos specialistų parašytų apybraižų (Cambridge University Press,
London, 1952). Labai malonia m pasis kaitymui siūlyčiau Da
vido Landeso The Unbound Prometheus* (Cambridge Univer
sity Press, Cambridge, 1969) arba Paulo Mantoux The Indus-
trial Reuoliution in the E ighteenth Century* (H arcourt, Brace,
New York, 1928) — tai dvi iš man žinomų pačių geriausių knygų
apie to laikotarpio ūkio istoriją.
Visai n em enką ir atrakcingą p a sirin kim ą turi norintys s u
sipažinti su ekonomine kūryba iki Smitho. Vien va rd a n m alo
numo galima skaityti Bernardo Mandeville’o The Fable o j the
KĄ DAR S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K Ą
Bees (Penguin Classics, New York, 1970). S u sistem intą eko

nomikos m okslo atsiradim o apžvalgą rasite Williamo Letwino
veikale The Origins o j Scientijic Econom ics (Doubleday, New
York, 1964) ir Ronaldo Meeko puikioje (nors gana specialioje)
knygoje The Econom ics o j Physiocracy (Harvard University
Press, 1963). Greta jų m an dar norėtų si paminėti C. B. Mac-
Phersono The Political Theory o j Possessive In d iv id u a lism *
(Oxford University Press, New York, 1962). Kaip rodo ja u pats
jo s pa vadinim as, tai nėra “Ekonom ikos teorija", tačiau skaity
tojas n etru ks pamatyti, jog ji nepaprasta i gerai atskleidžia eko
nomikos dalykus.
Dėl Adamo Smitho ja u problema. Glasgow universitetas
minėjo jo veikalo The Wealth oj Nations išleidimo dviejų š im
tų metų sukaktį, išle isdamas labai plačius, iš sam iu s ir p a šė
lusiai brangius Rinktinius ra š tu s (Collected Works). Norintis
būti Smitho žinovas, būtinai tu rėtų perskaityti jo E ssays (ed.
A. Skinner and E. Wilson, Clarendon Press, Oxford, 1975).
Kaip alternatyvą galėčiau rekomenduoti Modern Library s eri
joje išleistą Wealth arba, jei kas norėtų paskaityti tik T a u tų
turto did esnes ištra uk a s, be to, “geriausius gabalus" iš The
Theory oj Morai S e n tim e n ts bei dar kai k urių kitų Smitho
raštų, aš pats esu ju os visus sudėjęs į The E ssential A da m
S m ith (W. W. Norton, New York, 1985).
Panašiai kaip dėl Sm itho yra ir dėl Malthuso bei Ričardo.
Neprofesionaliam skaitytojui ne toks ja u didelis p asirin kim as.
Keynesas yra paskelbęs puik ų tru m p ą rašinį apie Malthusą
savo knygoje E s sa ys in Biography (Horizon Press, Ncw York,
1951), tikrai ne atstum s skaitytojo ir Mitchello d a rb a s apie
Ričardo ja u minėtose jo Lecture Notės. Plačiajai publikai d a
bar priein am a visa Ričardo kūryba, s urinkta daugia tomia me
leidinyje, kurį sk rupulingai redagavo Piero Sraffa — Works oj
Dauid Ričardo (Cambridge University Press, London, 1951);
paskutiniam e to leidinio tome rasite daugokai ne itin įdomios
biografinės medžiagos. Tačiau nepatarčia u skaitytojui iš kart
364 KA D AR S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K A
pulti prie Ričardo, kol jo d ar nėra užgrūdinę inte lektualinės

“mėlynės": įrodinėjimai ten labai a b str a k tū s ir nelengva per
juo s kapanotis. J ei vis dėlto nenumaldėte savojo sm alsum o,
pabandykite skaityti antrąjį Sraffa redaguoto rinkinio tomą,
kuria m e pe rs p au s d in a m i Malthuso Principles su ties kiekvie
nu paragrafu surašyta is triuškin ančia is Ričardo k om enta rais.
Šiame tome du bičiuliai oponentai pristatyti tikrai iš sa m ia u
siai. O apie patį Malthusą ir gyventojų skaič ia us dilemą s k a i
tykite leidinyje On Population (Modern Library, New York,
1960), kuriam istorikė Gertrude Himmelfarb p a ra šė n e p a p r a
stai įdomų įvadą. Dar geriau būtų paimti k urią n o rs iš dauge
lio šiuolaikinių knygų apie gyventojų sk aič ia us proble mą.
Tikrai neverta bandyti skaityti utopistų. Geriau ja u a tsi
verskite Fran ko Manuelio The Prophets o j Paris (Harvard Uni-
versity Press, 1962) arba Alexanderio Gray’o The Socialist Tra-
dition (Longmans, Green, London, 1946), k uriais aš gerokai
rėm ia usi, ra šy dam a s apie Saint-Sim oną ir Fourier. Gray’aus
stilius mažumėlę sunkokas, bet stipre snė individualybė įstengs
jį įveikti, gi pati knyga rodo ryškia s ir nesle pia m as sim patija s
utopinia m socializmui, atsk ird a m a jį nuo “m okslinio”. Jei p a
jusite tokios literatū ros skonį, bibliotekoje visada rasite origi
nalų leidimus — bet čia tu riu įspėti: jie visi nepakenčia mai
žodingi. Yra išleista puiki senam adė biografija Robert Owen,
parašyta F. Podm ore’o (Appleton, New York, 1907) bei kita,
G. D. H. Cole’o (E. Benn, London, 1925), — turtingesnė fakti
nės medžiagos, bet ne tokia patraukli. Tačiau to n e p aprasto
žmogaus vertų biografinių leidinių vis da r nėra; jo paties p a
rašyta knyga The Liję o j Robert Owen (Knopf, New York, 1920),
matyt, te bėra geriausia lite ratū ra apie jį.
Toliau, su p ra n tam a, bus J o h n a s S tu a rtas Millis. J o paties
Autobiography (Columbia University Press, New York, 1944)
yra klasikinis — ir nuobodokas — veikalas, bet greta turime
Michaelio Packe’o puikiai parašytą biografiją (Macmillan, New
York, 1954). Jei ką Millis domina labiau, siūlytume Friedri-
KA d a r S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K Ą
cho A. Hayeko išleistą Millio s usirašinėjim ą su Harrie ta Tay-

\o T — J ohn S tu a r t Mtll a n d Harriet Taylor (University of Chi
cago Press, Chicago, 1951), kuri atskleidžia da r vieną to žm o
gaus pusę. Kitokį ir labai turiningą požiūrį j Millį ir jo santykius
su rūsčią ja H arrie ta išdėsto G ertrude Himmelfarb knygoje On
Liberty a n d Liberalism (Knopf, New York, 1974). J ei kam
rūp i vien ekonomik os teorija, Millis ta m atlygins: jo Princi-
p le s o f Political Econom y (University of Toronto P ress, T o ro n
to, 1965) parašyti puikiu stiliumi, su laisvais e k sk ursa is: ši
knyga yra jdomi ir šiandienin iam skaitytojui. B antam o leidyk
los populiarioje serijoje išleistuose The E ssential Works o f
Joh n S tu a r t Mill yra įdėta Autobiography ir pelnytai garsi Es-
sa y on Liberty*.
Literatūra apie Marxą labai gausi. Skaitytojas čia s u s id u r s
su visa kupeta puikiai parašytų ir neseniai išėjusių biografijų:
m ano galva, geriausia iš jų yra Davido McLellano Kari Marx
(Harper & Row, New York, 1973) ir to paties au to ria u s labai
vykusi m ažesnės apim ties knyga apie Marxą Šiuolaikinių įžy
mybių serijoje, išleistoje Vikingo leidyklos (New York, 1975).
Bet man norėtų si įpiršti ir vieną senesnę knygą, Edm un do
Wilsono To the Finland Station* (Harcourt, Brace, New York,
1940). Greta kitų dalykų ten yra Marxo ir Engelso biografijos,
jų d a rb ų apžvalga, b e n d ra s kritiškas jų isto rin ių koncepcijų
įvertinimas, ir tą puik ų autoriaus d a rb ą d ar s u stip rin a p a s i
gėrėtinas stilius. Knygą skaitai kaip romaną.
Manau, geriausiai su Marxu supažin din ti gali pats Marxas,
ypač jo Capital, I tomas. Random House leidyklos nau jasis jo
leidimas (Vintage, New York, 1977)* tikrai nu ostab us. J e i “už
kibote", a n tr a s žingsnis tu rė tų būti tru m p a s is (ne ilgasis)
Grundrisse (ed. David McLellan, Harper Torchbook, New York,
1971)* varianta s. Po jo s galima būtų imti Roberto Tuckerio
su dary tą chresto m atiją (Norton, New York, 1978). Toliau —
Paulo M. Sweezy The Theory oj Capitalist Deuelopm ent (Month-
366 KĄ D AR S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K Ą
ly Review Press)*; ir nuo čia p ra sid ėtų didžiulis išsid rie kęs
jvairios literatūros la ukas, kurio tru m p ai ap ta rti n ebeįm ano
ma. A ts ip rašydam as, kad vėl reko m en du oju save, drįsiu p ri
minti ir savąją Marxism, For and Aga inst (W. W. Norton, New
York, 1983).
Nėra kokio no rs atskiro leidinio apie karalienės Viktorijos
epochos did žiu osiu s ekonomistus. Skaitytojas galėtų nesibai
minti atskleisti Alfredo Marshallo Principles ojE conom ic s (Mac-
millan, New York, 1948). Knyga gre mėzdiška, bet nesunki;
kliūtis tebūtų kantrybės, bet ne žinių stoka. Beje, Keynesas
yra p a ra šę s labai vykus} biografin} darbel} apie M arshallą ir
Edgeworthą, tą rašin} rasite jau minėtose jo E s s a ys in Bio-
graphy.
Apie nekonvencionaliąją ekonomikos teoriją pa ra šy ta p a
tra uk le sn ių darbų. Henry George’as ja u nuėjęs nuo scenos,
bet jo Progress and Pouerty (Doubleday, New York, 1926) te
bėra emociškai pagavi, ji p arašyta sodriu — k a rta is pernelyg
sodriu —žurnalistiniu stiliumi. Hobsonas yra rim tesnis ir rei
kala uja didesnio atidumo; jo Im perialism (G. Allen & Unwin,
London, 1938) vis dar aktualus ir n e p ap ras ta i įdomus, aiš
kiai p ralen kiąs ga rs iąją Lenino to pa ties pa vadinim o knygelę.
Vebleno atveju įspūdinga le ktūra yra jo paties d a r b a i — jei
tik pavyks p rip r a s ti prie jo stiliaus. Ne kiekvienam tai lemta,
tačiau ajjicionados* nuolatos cituoja jo perlus. Plačiausiai ži
noma Vebleno knyga yra The Theory o j the Leisure C la ss*
(Modern Library, NewYork, 1934), tačiau aš re kom enduočia u
leidinį The Portable Veblen (Viking Press, New York, 1950) su
puikiu Maxo Lernerio įvadu, kuria m e labai iš raiškingai api
būdinti ir kūrėja s, ir jo pagrindinės idėjos. Pati knyga aprėpia
daugelį Vebleno kūrinių. Apie pačias Vebleno idėjas siūlyčiau
pasiskaityti iš sam ią J a c k o Digginso stu diją The Bard o jS a v a -
gery (Seabury Press, New York, 1978). Tas la ikotarpis drauge
* A J J ic io n a d o entuziastingas pasekėjas.
KĄ D A R S K A I T Y T I A P I E E K O N O M I K Ą
ir kandžiai, ir žaismingai pavaizduotas įspūdingoje Matthew

J o se p h so n o knygoje The Robber Barons* (H arcourt, Brace,
New York, 1934).
Keynesui yra sk irtos dvi stam bio s biografijos: išsami, bet
truputėlj po m p a stišk a Roy’aus Harrodo Life o f J o h n Maynard
K eynes (H arcourt, Brace, New York, 1951) ir nuostabi Joh n
M aynard K eynes, pa ra šy ta Roberto Skidels ky’o (Viking, New
York, 1986), kurio s kol kas išėjęs tik p irm as is to m as (iš dvie
jų, o gal trijų tomų). Arba galima “k re ip tis ” į pat} Keynesą,
imtis jo žaižaruoja nčios ir skaidrios prozos — šiuo atveju p u i
kiai tiks Econom ic C onseąu ences o f the Peace (Harcourt,
Brace, New York, 1920) ir E s sa ys in Persuasion (Harcourt,
Brace, New York, 1951). Keyneso d a rb ų esmė atskleid žia ma
daugelyje populiarių atp asako jim ų — geria usias iš j ų yra Ro
berto Lekachmano The Age o f K eynes (Random House, New
York, 1966).
Na, o kai im am ės klausimo, ku r rie da k apitalizmas ir ku r
link rutu lio ja si ekonomikos teorija? Ilgame s ą r a š e viena iš
pirm ųjų vis dėlto tebelaikyčiau J o se p h o Schum pete rio Capi-
talism, S ocia lism a n d Democracy (Harper, New York, 1947).
Daugiau besid om in čiam skaitytojui galėčiau siūlyti ir savo p a
ties d a rb ą Nature and Logic o f Capitalism* (W. W. Norton,
New York, 1985), ku riam e re m iam asi Schum pete rio koncep
cija. Galiausiai re kom enduočia u ir Adolpho Lowe On Econo
mic K nowledge (M. E. Sharpe, White Plains, N.Y., 1977) — tai
gilus, bet p rie in a m a s kūrinys, k uris tikrai atlygins j} s k a ita n
čiojo pasta ngas.
NUORODOS
I. Į V A D A S
1 6 p. “E k o n o m i s t ų ir p o l i t i k o s m ą s t y t o j ų i d ė j o s . . . ” : J o h n M aynard
K eynes, T he G e n e r a l T h eo ry o f E m p lo y m e n t, In te r e s t a n d M o n e y (New
Y o r k : H a r c o u r t , B r a c e & W o r l d . 1 9 6 4 ) , p. 3 8 3 .
II. E K O N O M I N Ė R E V O L I U C I J A
2 2 p. E l i z a b e t h M a r s h a l l T h o m a s , T h e H a r m l e s s P e o p l e ( N e w Y o r k :
V i n t a g e , 1 9 5 8 ) , p. 5 0 .
2 3 p. " S e n o v ė s E g i p t e . .. " : A d a m S m i t h , A n I n q u i r y I n to t h e N a t u r e a n d
C a u s e s o f th e W e a l t h o f N a t i o n s (N ew York: M o d ern L ibrary, 1937),
p. 6 2 .
2 5 p. P r a n c ū z i j a , 1 3 0 5 m e t a i : H e n r i P i r e n n e , E c o n o m i c a n d S o c i a l H i s
t o r y o f M e d i e v a l E u r o p e ( N e w Y o r k : H a r c o u r t , B r a c e , b e d a t o s ) , p. 1 0 2 —
103.
c h a l v a , s i r u p a s : t e n p a t , p. 1 4 5 .
"Ap ie S e k m i n e s p a s i s k o l i n a u d e š i m t g u l d e n ų . . . ”: M i r i a m B e a r d ,
A H i s t o r y o f t h e B u s i n e s s M a n ( N e w Y or k: M a c m i l l a n , 1 9 3 8 ) , p. 8 3 .
S a i n t G o t h a r d o p e r ė ja : P i r e n n e , ci t. v e i k . , p. 3 5 , p a s t . 1; B e a r d , cit.
v e i k . , p. 8 3 .
2 6 p. A n d r e a s a s R y f f a s: B e a r d , ci t. v e i k . , p. 8 3 .
r i n k l i a v o s ir m a t a i : E li H e c k s h e r , M e r c a n t i l i s m ( L o n d o n : G e o r g e
A l l e n & U n w i n . 1 9 3 5 ) , t. 1. p. 5 7 . 1 1 8 .
B o s t o n a s , 1 6 3 9 m etai: J o h n W inthrop. W in th r o p s J o u r n a l (N ew
Y o r k : C h a r l e s S c r i b n e r ’s S o n s , 1 9 0 8 ) , t. 1, p. 3 1 5 — 3 1 7 .
N II <) K () I) O S 369
2 7 p. T o l i m ų j ų j ū r ų p i r k l i ų b e n d r o v e : W Iv L i n g e l b a c h , T h e M e r c h a n t
A d v e n t u r e r s o f E n g l a n d ( N e w Y or k: L m i g i i u n s . G r e e n , 1 9 0 2 ) , p. 4 7 —
5 2 ; t a i p p a t S y l v i a T h r u p p , T h e M e r c h a n t C hi.s s of M e d i e v a l L o n d o n
( C h i c a g o : U n i v e r s i t y o f C h i c a g o P r e s s , 1 9 4 8 ) , p. 1 C3fi. 1(>9.
D i j o n o ir S e l a n g e y a u d i n i a i . . . ; . . . k a b i n a m i a nt {»t-d o s s t u l p o : M c c k s -
h e r , c it . v e i k . , p. 1 6 0 , 1 6 4 .
2 8 p. s e r a s W i l l i a m a s P e t t y . . . “n o r i n č i ų g e r t i ”: T h e E c o n o m i c W r i t i n g s o f
S i r W i l l i a m P e t t y , r e d . C. H. H u ll ( N e w Y o r k : A u g u s t u s K e l l e y , 1963),
p. 2 7 4 .
2 9 p. F u g g e r i ų š e i m a : L e w i s M u m f o r d , T h e C o n d i t i o n o f M a n ( N e w Yo r k :
H a r c o u r t , B r a c e & W o r l d , 1 9 4 4 ) , p. 1 6 8 .
3 0 p. š v . G o d r i k a s : H e n r i P i r e n n e , M e d i e v a l C i t i e s ( P r i n c e t o n , N . J . :
P r i n c e t o n U n i v e r s i t y P r e s s , 1 9 2 5 ) , p. 1 2 0 — 1 2 1 .
3 1 p. T e l l - a l - A m a r n o s l e n t e l ė s : W. M. F l i n d e r s P e t r i e , S y r i a a n d E g y p t
( L o n d o n : M e t h u e n . 1 8 9 8 ) , 2 s k . , y p a č p. 4 4 — 4 8 .
m a o ria i: R a y m o n d Firth, P r i m i t i v e E c o n o m i c s o f t h e N e w Z e a
l a n d M a o r i s ( N e w Y o r k : E . P. D u t t o n , 1 9 2 9 ) , p. 3 4 0 .
3 3 p. N e r e g ė t o n a š u m o d i r b t u v ė s : S i r W i l l i a m A s h l e y . A n I n t r o d u c t i o n to
E n g lis h E c o n o m i c H is to r y a n d T h e o r y . 4 - a s is le id im a s (L on d on : L o n g
m a n s , G r e e n , 1 9 2 5 ) , p. 2 2 9 — 2 3 7 .
3 5 p. P r a n c ū z i j a , 1 6 6 6 m e t a i : H e c k s h e r , c i t . v e i k . , p. 1 7 1 .
3 6 p. A n g l i j a , r ė m a s k o j i n ė m s m e g z t i : P a u l M a n t o u x , T h e I n d u s t r i a l R e
volution In t h e XV I I I C e n t u r y (N ew York: H arcourt. Brace, 1927),
p. 1 9 6 .
Ir p r i e š t a i i m a m a s i p r i e m o n i ų . . . n u s i d ė j ę s s u m a r g i n t u k a r t ū n u ,
i š t e i s i n t a s : H e c k s h e r . c it . v e i k . , p. 1 7 3 .
" V is ur p i l n a el ge tų ! " : Ka r l M a r x , C a p i t a l ( N e w Y o r k : I n t e r n a t i o n a l
P u b l i s h e r s , 1 9 6 7 ) , t. 1, p. 7 2 1 .
3 7 p. J o h n a s H a l e s a s : M a n t o u x , c it . v e i k . , p. 1 5 9 .
ž u v o 3 5 0 0 ž m o n i ų : t e n pa t .
S u t h e r l a n d o k u n i g a i k š t i e n ė : M a r x , c it . v e i k . , p. 7 2 9 — 7 3 0 .
3 8 p. “S i a u b o n a m a i ”: M a n t o u x , ci t . v e i k . , p. 2 7 8 .
3 9 p. K o l u m b a s : J o h n B o y d T h a c h e r , C h r i s t o p h e r C o l u m b u s ( N e w Y o r k
a n d L o n d o n : G. P. P u t n a j n ' s S o n s , 1 9 0 3 ) , t. 2 , p. 6 4 5 .
4 0 p. K a r a l i e n ė E l ž b i e t a , g a v u s i s a v o dalj: J o h n M a y n a r d K e y n e s . A T r e a
t i s e o n M o n e y ( L o n d o n : M a c m i l l a n . 1 9 5 3 ) , t. 2 . p. 1 5 6 — 1 5 7 .
4 2 p. “K i e k v i e n a s ž m o g u s . . . t i k s l a s y r a p e l n a s " : H e c k s h e r , c it . v e i k . ,
p. 3 0 1 .
J o h n a s L a w : B e a r d , c it . v e i k . , p. 4 1 6 — 4 1 9 .
4 4 p. A r i s t o t e l i s : A r i s t o t l e ' s P o l i t i c s , t r a n s . B e n j a m i n J o w e t t ( N e w Y o r k:
M o d e r n L i b r a r y , 1 9 4 3 ) , p. 5 8 .
370 NUOR ODOS
4 5 p. “K a d v i s u o m e n ė b ū t ų l a i m i n g a . . . " : B e r n a r d M a n d e v i l l e , T h e F a b l e
o f t h e B e e s ( O x f o r d : C l a r e n d o n P r e s s , 1 9 6 6 ) , p. 2 8 7 , 2 8 8 .
4 6 p. “P r e k y b a i l a b i a u n e i b e t k a m k i t a m . .. " : m a n n e p a v y k o r a s t i k a ž k a d a
p a n a u d o to šaltin io.
III. N U O S T A B U S I S A D A M O S M I T H O P A S A U L I S
4 7 p. v i e n a s i š p a č i ų ž y m i a u s i ų s a v o a m ž i a u s m ą s t y t o j ų : b i o g r a f i n ė s d e
t a lė s — iš J o h n Rae, L ife o f A d a m S m ith (1 8 9 5 ) , su jžanga iš J a c o b
V in er (N ew York: A u g u s tu s Kelley, 1 9 65); D u g a ld S tew a rt, B i o g r a p h i c a l
M e m o i r o f A d a m S m i t h ( 1 7 9 3 ) (N e w York: A u g u s t u s K elley, 1 9 6 6 ) : W il
liam Scott, A d a m S m i t h a s S t u d e n t a n d P r o f e s s o r (G lasgow : J a c k s o n .
S o n & C o.. 1 9 3 7 ) .
4 8 p. T a r k i m e , p a v y z d ž i u i , . . . C o r n w a l l o k a s y k l ų : E l i e H a l e v y , E n g l a n d
In 1 8 1 5 ( N e w Y o r k : P e t e r S m i t h . 1 9 4 9 ) . p. 2 5 9 — 2 6 5 .
4 9 p. s e n ų j ų b r i t ų b ū r i a i : t e n p a t . p. 2 4 2 .
L o m b e . . . D a n i e l i s D e f o e : P a u l M a n t o u x , c it . v e i k . , p. 1 9 9 . p a s t . 1.
v a i k ų d a r b a s : H a l e v y , c it . v e i k . , p. 2 7 9 — 2 8 0 .
5 0 p. “N e t u r i u n i e k o g r a ž a u s . . . ”: J a m e s B o n a r , L i b r a r y o f A d a m S m i t h
( L o n d o n : M a c m i l l a n , 1 8 9 4 ) , p. v i i i — ix.
5 3 p. " a p d o v a n o t a s v i s a i s d i d ž i a u s i a i s t a l e n t a i s . . . ”: P e r c y F i t z g e r a l d ,
C h a r l e s T o w n s h e n d : W i t a n d S t a t e s m a n ( L o n d o n : R. B e n t l e y , 1 8 6 6 ) ,
p. 3 5 9 - 3 6 0 .
T o w n s h e n d o n e p a s t o v u m a s : t e n p a t , p. 3 3 4 .
5 4 p. Q u e s n a y . . . k r a u j o t a k o s i n d u s : R o n a l d M e e k , T h e E c o n o m i c s o f
P h y s i o c r a c y ( C a m b r i d g e , M a s s . : U n i v e r s i t y P r e s s . 1 9 6 3 ) , p. 3 7 5 , p a s t . 2 .
M irab eau v y resn y sis: c itu o ta s A d a m S m ith . T h e W e a lth o f N a
t i o n s ( N e w Y o r k : M o d e r n L i b r a r y , 1 9 3 7 ) , p. 6 4 3 : n u o č i a t o l i a u n u o r o d o
s e Ją v a d i n s i m e W e a l t h .
5 6 p. S m i t h o ir J o h n s o n o g i n č a s : R a e , c it . v e i k . , p. 1 5 6 .
“n e t i k g a l i n g o p r o t o ... p a s i r e i š k i m a s " : Max L erner, jžanga į
W ealth.
5 8 p. “k r a u t u v i n i n k ų n a c i j a ” : S m i t h , W e a l t h , p. 5 7 8 .
“i š e s m ė s f i l o s o f a s ... n u o š u n s k u r t o ”: t e n p a t , p. 1 6.
R y t ų I n d i j o s b e n d r o v ė : t e n p a t , p. 6 0 5 .
5 9 p. “n e m a t o m o j i r a n k a " : t e n p a t . p. 4 2 3 .
“ž m o n i ų a s m e n i n i u s i n t e r e s u s ir a i s t r a s " : t e n p a t . p. 5 9 4 — 5 9 5 .
" t o b u l o s l a i s v ė s s i s t e m a ”: t e n pa t , p. 6 5 1 .
6 1 p. " M e s t i k i m ė s ... k e p ė j o d o s n u m o " : t e n p a t . p. 14 .
6 6 p. S e r a s J o h n a s B y n g a s : B e a r d , ci t. v e i k . , p. 4 9 3 .
6 7 p. 1 7 2 0 m e t a i s ... p u s a n t r o m i l i j o n o : i š G r e g o r y K in g . T w o T r a c t s
( 1 6 9 6 ) ( B a l t i m o r e : J o h n s H o p k i n s P r e s s , 1 9 3 6 ) , p. 3 1 .
NUORODOS 371
6 7 p. “I š m i n t i n g a ... k v a ila " : B e r n a r d M a n d e v l l l e , T h e F a b l e o f t h e B e e s

( O x f o r d : C l a r e n d o n P r e s s . 1 9 2 9 ) , t. 1, p . 1 9 4 .
“J o k i a v i s u o m e n ė ... v a r g š a i ir n u s k r i a u s t i e j i " : S m i t h , W e a l t h ,
p. 7 9 .
s e g t u k ų f a b r i k a s : t e n p a t . p. 4 — 5 .
6 8 — 6 9 p. “P a ž v e l k i t e | p a p r a s č i a u s i ų ... ir m i r t i e s v i e š p a č i a i " : t e n p a t ,
p. 1 1 - 1 2 .
7 0 p. K a u p i m o d ė s n i s ; A d o l p h L o w e , “T h e C l a s s i c a l T h e o r y o f E c o n o m i c
G r o w t h " . S o c i a l R e s e a r c h , 1 9 5 4 v a s a r a , p. 1 3 2 — 1 4 1 .
A r k w r i g h t a s : M a n t o u x , c it . v e i k . , p. 2 3 8 .
S a m u e l i s W a l k e r i s : t e n p a t, p . 3 1 1 .
" Tai n e t i n k a . . . " : t e n p a t . p . 3 8 6 .
71 p. “k a i p t a m . k u r i s n e t e i s ė t a i . . . ”: S m i t h , W e a l t h , p. 3 2 2 .
" p a k l a u s a ž m o n ė m s . . . ”: t e n p a t , p. 8 0 .
7 2 p. “N e r e t e n y b ė . . . " : t e n p a t . p. 7 9 .
7 5 p. “b j a u r ų ) } g o d u m ą " : t e n p a t , p. 4 6 0 .
“V i e n i n t e l i s v i s o s g a m y b o s t i k s l a s . . . ”: t e n p a t , p. 6 2 5 .
“d i d ž i o s i o s ž m o n i ų d a l i e s ... n e u ž k i r s t a m ke lio " : t e n p a t , p. 7 3 4 —
735.
7 6 p. "To p a t i e s v e r s l o ž m o n ė s . . . " : t e n p a t . p. 1 2 8 .
8 0 p. “t u r t i n g ų j ų ž m o n i ų d a u g u m a i . . . " : t e n p a t . p. 1 7 2 .
“J e i k u r i o s n o r s B r i t ų i m p e r i j o s . . . " : t e n p a t , p. 9 0 0 .
“P a k l a u s k i m e , v a r d a n k o. .. ": A d a m S m i t h , T h e T h e o r y o j M o r a i
S e n t i m e n t s ( 1 7 5 9 ) , k n . : R. H. H e i l b r o n e r , T h e E s s e n t i a l A d a m S m i t h
( N e w Y o r k : W. W. N o r t o n , 1 9 8 6 ) . p. 7 8 .
8 1 p. P i t t o a t s a k y m a s : R a e , ci t . v e i k . , p . 4 0 5 .
IV. N I Ū R I O S K U N I G O M A L T H U S O IR
D AVIDO RICARDO N U O J A U T O S
8 2 p. R e m d a m a s i s d ū m t r a u k i ų m o k e s č i ų . . . : K in g , c it . v e i k . , p. 18 .
8 3 p. “T i k ė t i n a , k a d k i t ą k a r t ą .. ." : t e n p a t , p. 2 4 .
“G y v e n t o j ų s k a i č i a u s m a ž ė j i m a s . . . " : W e s l e y M i t c h e l l , T y p e s o j E c o
n o m i c T h e o r y ( N e w Y o r k : A u g u s t u s K e ll e y , 1 9 6 7 ) , t. 1, p . 4 7 .
Pitto j s a k a s : J a m e s B o n a r , M a l t h u s a n d H is W o rk , 2 - a s i s l e id i
m a s . ( 1 9 2 4 ) ( N e w Y o r k: A u g u s t u s K e ll e y , 1 9 6 7 ) , p. 6 , 3 0 . P a l e y c i t a t a
p a im ta iš jo P r i n c i p l e s o f M o ra l a n d Political P h ilo so p h y (L ondon:
R. F a u l e r , 1 7 9 0 ) , t. 2 . p. 3 4 7 .
8 4 p. “n e b u s k a r ų . . . ”: B o n a r , M a l t h u s a n d H is W o r k , p. 15.
8 7 p. 5 6 % i n v e s t u o t o k a p i t a l o ... 1 6 0 s v . St.: H a le v y . c it . v e i k . , p. 2 2 9 .
R e e v e s b y ' o d v a r a s : t e n p a t . p. 2 2 7 — 2 2 8 .
372 NUORODOS
8 8 p. B e t a t ė j u s 1 8 1 3 m e t a m s . . . 1 4 š i l i n g ų u ž b u š e l j : M i t c h e l l , c it . v e i k . ,
p. 2 7 9 .
8 9 p. A l e x a n d e r i o B a r i n g o p a s t a b a : t e n p a t , p . 2 7 9 — 2 8 0 .
9 0 p. " Ž e m v a l d ž i ų in t e r e s a i . . . " : D a v i d R i c a r d o , W o r k s a n d C o r r e s p o n
d e n c e , r e d . P i e r r o S r a f f a ( C a m b r i d g e U n i v e r s i t y P r e s s . 1 9 6 5 ) . t. 4 , p. 2 1 .
9 1 p. R i c a r d o t u r t a s : t e n p a t. t. 10 . p. 9 5 — 1 0 6 .
" Nu o p a t p r a d ž i ų . . . p a n e i g i m a i " : B o n a r , M a l t h u s a n d H i s W o r k ,
p. 1. 2.
9 2 p. “a n k s t y v ą s u e i t f " : T h o m a s R o b e r t M a l t h u s . ( p i r m o j i ) E s s a y o n P o
p u l a t i o n ( 1 7 9 8 ) ( N e w Y o rk : M a c m i l l a n . 1 9 6 6 ) , p . 6 5 .
" g a li n g o jo P r i g i m t i e s k u m š č i o . . . " : c i t u o t a B o n a r . M a l t h u s a n d H is
W o r k , p. 3 0 5 . Š i c i t a t a a t s i r a n d a t ik a n t r a j a m e ( p i r m o s i o s ) E s s a y l e i d i
m e . V ė l i a u ji b u v o i š b r a u k t a .
" t i k r a s i s p o n o M a l t h u s o r a š i n i o t i k s l a s . . . ”: W i l l i a m G o d w i n , O f P o
p u l a t i o n ( 1 8 2 0 ) ( N e w Y o rk : A u g u s t u s K e l l e y , 1 9 6 4 ) , p. 6 1 6 .
"Aš n e t u r i u j o k i ų . . . s a v o p a t i e s b a l s ą ”: R i c a r d o , c it . v e i k . , t. 13 .
p. 2 1 .
V i e n a s Jo a m ž i n i n k a s . . . “i š k i t o s p l a n e t o s " : M i t c h e l l , c it . v e i k . , t. 1,
p. 3 0 6 - 3 0 7 .
9 4 p. " Jie d r a u g e i e š k o j o ”: c i t u o t a J o h n M a y n a r d K e y n e s , E s s a y s ln
B i o g r a p h y ( L o n d o n : M a c m i l l a n , 1 9 3 7 ) , p. 1 3 4 .
" P rislopinti Jau n ų žm onių...": H arriet M a rtin ea u , A u t o b i o g r a p h y ,
r e d . M a r i a W e s t o n C h a p m a n ( B o s t o n : J a m e s R. O s g o o d , 1 8 7 7 ) , p. 2 4 7 .
9 5 p. “K i l l a r n e y ' o m a l ū n u s " : t e n p at . p. 2 4 8 .
M a r ia E d g e w o r t h . . . d a b i t a : R i c a r d o , c it . v e i k . , t. 1 0 , p. 1 7 1 .
“T a l e n t a s tu r t ė t i. . ." : t e n p a t , p. 6.
9 6 p. " T o d ė l j e i , p a v y z d ž i u i , b ir ž o j e .. ." : t e n p a t , t. 9 , p. 3 8 2 .
" p a s i n a u d o t i d a r t e b e s a n č i a pr o g a . .. " : t e n p a t , t. 6 , p. 2 2 9 .
9 6 - 9 7 p.
"Aš l a i m ė j a u t i e k d a u g . . . m u d v i e j ų p r o b l e m ą " : t e n p a t , p. 2 3 3 .
9 7 p. M a l t h u s o n u o m o n ė a p i e R i c a r d o : K e y n e s , E s s a y s In B i o g r a p h y ,
p. 1 3 4 .
" Š it a ip v ė l b u v o a t s t a t y t a . . . ”: J o s e p h T o w n s h e n d , A D i s s e r t a t i o n
o n t h e P o o r L a w s ( 1 7 8 6 ) ( L o n d o n : R i d g w a y s , 1 8 1 7 ) , p. 4 5 .
9 9 p. " P a s a u l i o g y v e n t o j ų s k a i č i ų l a i k y d a m i . . . ”: M a l t h u s , ( p i r m o j i ) E s
s a y , p. 2 5 , 2 6 .
“y r a k i e k m e l a n c h o l i š k a s " : t e n p at , p. iv.
“B a d a s . . . m a i s t o k i e k i u p a s a u ly j e " : t e n p a t , p. 1 3 9 , 1 4 0 .
101 p. " D r i e k d a m i e s i ly g k o k i o s a t a u g o s . . . " : R o b e r t H e i l b r o n e r , k n . : P o
p u l a t i o n a n d t h e W o r ld E c o n o m y , r e d . J u s t F a a l a n d ( O xf o r d : B a s i l B l a c k -
w e l l . 1 9 8 2 ) , p. 2 3 7 .
1 0 2 p. Ir p a s t a n g o s ė m ė d u o t i r e z u l t a t u s : te n p a t. p. 3 . 4 . 2 3 0 .
NUORODOS 373
1 0 4 p. P a le y : M i t c h e l l , c it . v e i k . p. 4 7 .
C o l e r i d g e ’a s a p i b e n d r i n o l i ū d n ą p a n o r a m ą : K e y n e s , E s s a y s , p. 1 1 1 .
1 0 9 p. “R e n t a " , — a i š k i n o M a l t h u s a s : R i c a r d o , c it . v e i k . , t. 2 , p. 2 2 2 .
1 1 1 p. “P o n a s M a l t h u s a s , a t r o d o , v i s a i n e p r i s i m e n a . . . " : t e n p a t , p . 4 4 9 .
1 I i — 1 1 2 p. " D a u g e l i s p i r k l i ų . .. " : t e n p a t . p. 9 8 — 9 9 .
1 1 2 p. “T a i t i e s a , b e t t a s i š p ir k li ų . .. " : t e n p a t , p. 3 7 6 — 3 7 7 .
“A p i e p . R i č a r d o , k a i p e k o n o m i s t o . . . ”: t e n pa t . p. 1 2 .
1 1 4 p. “Š i e k t i e k k e i s t a s f a k t a s .. ." : t e n p a t , p. 2 2 2 .
1 1 5 p. s e r a s J a m e s a s M a c k i n t o s h a s : B o n a r . M a l t h u s a n d H i s W o r k ,
p. 4 3 1 .
V. U T O P I N I Ų S O C I A L I S T Ų V I Z I J O S
1 1 7 p. J a u 1 7 7 9 m e t a i s : M a n t o u x , cit . v e i k . , p. 4 1 1 — 4 1 3 .
a p i e 1 8 1 1 m e t u s . . . l u d i t a i : J . L. ir B a r b a r a H a m m o n d , T h e S k i l l e d
L a b o u r e r ( L o n d o n : L o n g m a n s , G r e e n , 1 9 2 0 ) , p. 2 5 7 — 3 0 1 .
1 2 0 p. A p i e O w e n o g y v e n i m ą žr . T h e L i f e o j R o b e r t O w e n w r i t t e n b y
h i m s e l f ( L o n d o n : C h a s . K n i g h t & C o ., 1 9 7 1 ) : F r a n k P o d m o r e , R o b e r t
O w e n : A B i o g r a p h y ( N e w Y o r k : D. A p p l e t o n , 1 9 2 4 ) : G. D. H. C o le , T h e
L ife o f R o b e r t O w e n (H a m d e n , Conn.: A r ch o n , 1 9 6 6 ).
1 2 1 p. “A š u ž s i d ė j a u s k r y b ė l ę . . . " : O w e n . A L i f e , p. 2 7 .
1 2 3 p. A p ie R ic a r d o p a ž i ū r a s žr. W o r k s a n d C orrespondence, t. 5 .
p. 3 0 . 4 6 7 .
V i e n o v e d a m o j o a u t o r i u s r a š ė : P o d m o r e , c it . v e i k . p. 2 4 0 .
1 2 4 p. W i l l i a m a s C o b b e t t a s , C o b b e t t ' s P o l i t i c a l W o r k s ( L o n d o n , b e d a
tos). p. 2 3 0 .
1 2 8 p. “R o b e r t a s O w c n a s y r a ž m o g u s . . . " : c i t u o t a A l e x a n d e r G r a y . T h e
S o c i a l i s t T r a d i t i o n ( L o n d o n : L o n g m a n s , G r e e n , 1 9 4 6 ) . p. 2 0 2 .
“M a n o b r a n g i o j i K a r o l i n a . . . a p l i n k y b i ų k ūr in y s " : R o b e r t D a le O w e n ,
T h r e a d i n g M y W a y : A n A u t o b i o g r a p h y ( N e w York: A u g u s t u s K elley.
1 9 6 7 ) , p. 5 7 . 5 8 .
1 2 9 p. S a i n t - S i m o n a s : ž r . G r a y . cit . v e i k . , p. 1 3 6 — 1 3 8 , ir F r a n k M a n u e l ,
T h e N e w W o rld o f H en ri S a i n t - S i m o n (C am b rid ge, M a ss.: H arvard U n i
versity P ress, 1 956).
“K e l k i t ė s . . . d i d e l i u s d a r b u s ”: M a n u e l , cit . v e i k . , p. 13 .
1 3 1 p. “N u o p a t p a s a u l i o s u t v ė r i m o . . . " : t e n p a t . p. 4 0 .
1 3 2 p. “P o n e : b ū k i t e m a n o i š g e l b ė t o j a s . . . " : t e n p a t , p. 1 1 2 .
" A t m i n k i t e . . . a is t r o s ! " : G r a y . cit . v e i k . , p. 1 3 8 .
1 3 3 p. “T a r k i m e " . . . i š v i s o t r i s d e š i m t t ū k s t a n č i ų ž m o n i ų " : ten pat,
p. 1 5 1 - 1 5 2 .
1 3 5 p. C h a r l e s F o u r i e r : t e n p a t , p. 1 5 6 — 1 9 6 .
1 4 0 p. J o h n a s S t u a r t a s M il li s: žr . M il li o A u t o b i o g r a p h y , k n . : C o l l e c t e d
37 4 N UORODOS
W o r k s o j J o h n S t u a r t M il l ( T o r o n t o : U n i v e r s i t y o f T o r o n t o P r e s s , 1 9 8 1 ) .
t. 1.
1 4 1 p . “A š i š v i s o n i e k a d a n e r a š i a u . . . " : t e n p a t , p. 1 7 . 1 9.
“n e p a k e n k t ų į p r o č i u i d i r b t i. .. " : t e n p a t , p . 3 9 .
1 4 2 p . “K a s d a b a r a r k a d a n o r s . . . s ą ž i n ė s v a i s i u s " : t e n p a t , p. 2 6 5 .
1 4 3 p . “K ai d a i k t a i J a u s u k u r t i . . . " : t e n p a t . t. 2 , p. 1 9 9 , 2 0 0 .
1 4 5 p. “J e i . . . t e k t ų r i n k t i s . . . ”: t e n p a t . p. 2 0 7 .
1 4 6 p . "Aš p r i s i p a ž į s t u . . . ”: t e n p a t . t. 3 . p. 7 5 4 .
“B e t t o k i a i š e i t i s . . . ”: t e n p a t .
1 4 6 — 1 4 7 p. " S v a r b u s k l a u s i m a s , a r ra s .. ." : t e n p a t . t. 2 , p . 2 0 9 .
1 4 9 p. “L a b a i p r a š a u j ū s ų n e s v a r s t y t i . . . " : t e n p a t , t. 1 4 , p . 1 1 4 6 .
1 5 0 p. “T i k r a i n i e k a m i k i m a n ę s . . . " : t e n p a t . t. 1. p . 2 2 6 .
V I. N E P E R M A L D A U J A M A K A R L O M A R X O S I S T E M A
1 5 1 p. “Š m ė k l a . . . " : K a r l M a r x a n d F r i e d r i c h E n g e l s , “T h e M a n i f e s t o o f
t h e C o m m u n i s t Par ty" . C o l l e c t e d W o r k s ( M o s c o w : P r o g r e s s P u b l i s h e r s .
1 9 7 6 ) , t. 6 . p. 4 8 1 .
te r o r o m e ta i: žr. P r isc illa R o b e r t s o n . R e v o l u t i o n s o j 1 8 4 8 : A S o
c i a l H i s t o r y (P r in c e to n , N .J.: P r in c e to n U n iv e r s ity P r e s s . 1 9 4 8 ) .
" K o m u n i s t a i i š d i d ž i a i n e k e t i n a . . . " : t e n p a t . , p. 5 1 9 .
1 5 2 p. “m ū s ų k i l m i n g ų j ų s l u o k s n i ų ž m o n ė s . . . " : p a i m t a i š H e i n e , L u t e t i a ,
[žanga (1 8 5 4 ).
1 5 5 p. M a r x o ir E n g e l s o b i o g r a f i j ų d u o m e n y s : ž r . E d m u n d W i l s o n , T o
t h e F i n l a n d S t a t i o n ( N e w Y o rk : F a r r a r , S t r a u s s & G i r o u x , 1 9 4 0 , 1 9 7 2 ) ;
F r a n z M e h r i n g , K a r l M a r x ( A n n A r b o r , M ic h .: U n i v e r s i t y o f M i c h i g a n
P ress, 1 9 6 2 ); D avid M cLellan, K a rl M arx: H is L ife a n d T h o u g h t (N ew
York: H arp er & Row, 197 3 ).
1 5 7 p. “r a u d o n m e d j . . . ”: W i l s o n , c it . v e i k . , p. 1 5 7 .
“Ir v i s d ė l t o č i a d a r o m i . . . ”: t e n p a t , p . 1 6 3 .
1 5 8 p. " t i k r a s ž e m i š k a s d i e v a s ”: E l i e H a l e v y . I m p e r i a l i s m a n d t h e R i s e
o j L a b o u r ( L o n d o n : E r n e s t B e n n , 1 9 5 1 ) , p. 1 8 .
1 6 0 p. “M a t e r i a l i s t i n i s i s t o r i j o s s u p r a t i m a s . . . ”: F. E n g e l s , A n t i - D ü h r l n g
( N e w Yo r k : I n t e r n a t i o n a l P u b l i s h e r s , 1 9 7 0 ) , p. 2 9 2 .
1 6 1 p. “Ž m o n ė s p a t y s k u r i a s a v o is t o r ij ą .. ." : “T h e E i g h t e e n t h B r u m a i r e o f
L o u i s N a p o l e o n " , k n . : M a r x, W o r k s , t. 2, p. 1 0 3 .
" R a n k i n i s m a l ū n a s . . . " : “T h e P o v e r t y o f P h i l o s o p h y " , t e n p a t . t. 6 . p.
166.
1 6 4 p. "T aig i, v y s t a n t i s š i u o l a i k i n e i p r a m o n e i . . . " : t e n p a t . p. 4 9 6 .
1 6 5 p. L e n c h e n : ž r . Y v o n n e K a p p . E l e a n o r M a r x ( L o n d o n : L a w r e n c e a n d
W i s h a r t . 1 9 7 2 ) , t. 1. p a p i l d y m a s I. p. 2 8 9 — 2 9 7 .
N UORODOS 375
“M ū s ų b r a n g i o j i m a m a . . . " : D a v i d M c L e l l a n . K a r l M a r x : I n t e r v i e w s
a n d R e c o l l e c t i o n s ( T o t o w a , N . J . : B a r n e s a n d N o b l e , 1 9 8 1 ) , p. 1 6 5 .
1 6 6 p. "Tu t u r ė t u m s a v o s t r a i p s n i u s . . . ”: W i l s o n , c it . v e i k . , p. 3 6 5 .
" T ik iu o si, k a d buržu azija..." : te n pat.
1 6 7 p. “M a n o ž m o n a s e r g a . . . ” : M a r x, W o r k s , t. 3 9 , p. 1 8 1 .
“m o s u o d a m a s o r e l a z d a . .. " : K a p p , c it . v e i k . , p. 1 1 2 .
1 6 8 p. “a š n e s u m a r k s i s t a s " : M c L e l l a n , K a r l M a r x : H i s L i f e a n d T h o u g h t ,
p. 4 4 3 .
“Iki š i o l f i l o s o f a i . . . ”: " T h e s e s o n F e u e r b a c h ”, k n . : Marx, W o rk s,
t. 5 . p . 8.
1 6 9 p. i k i a n t i - s e m i t i z m o : ž r . S a u l P a d o v e r , K a r l M a r x : A n I n t i m a t e
B i o g r a p h y ( N e w Y o r k : M c G r a w - H i l l , 1 9 7 8 ) , p. 1 6 6 — 1 7 0 .
“N e m o k š i š k u m a s d a r n ie k a m . .. " : M c L e ll a n , a u k š č i a u n u r o d y t a s š a l
t i n i s , p. 1 5 6 — 1 5 7 .
1 7 0 p. P r o u d h o n o l a i š l t a s : t e n p a t , p. 1 5 9 .
1 7 1 p. " K a p i t a l i z m o i s t o r i j a .. ." : T h e C o m m u n i s t I n t e r n a t i o n a l , 1 9 1 9 —
1 9 4 3 . R e d . J a n e D e g r a s ( L o n d o n : O x f o r d U n i v e r s i t y P r e s s , 1 9 6 1 ) , p. 4 7 5 .
1 7 2 p. “i š k i e k v i e n o s p o r o s n u o g a l v o s i k i k o j ų . .. " : M arx, C a p i t a l
( M o s c o w : P r o g r e s s P u b l i s h e r s , 1 9 5 4 ) , p. 7 1 2 .
“k a i p v a m p y r a s t r o k š t a . . . " : t e n p a t . p. 2 4 5 .
1 7 8 — 1 7 9 p. “N u o l a t m a ž ė j a n t . . . e k s p r o p r i j u o j a m i " : t e n p a t , p. 7 1 5 .
1 8 8 p. “t a i p k a i p D a r w i n a s a t s k l e i d ė . . . " : P a d o v e r . c it . v e i k . , p . 5 9 1 .
VI I. K A R A L I E N Ė S V I K T O R I J O S P A S A U L I S IR
N E K O N V E N C IO N A L IO JI E K O N O M IK O S T E O R IJ A
1 9 0 p. S e r a s R o b e r t a s G i f f e n a s , E c o n o m i c I n q u i r i e s a n d S t u d i e s ( L o n
d o n : G e o r g e B e l l & S o n s ) , t. 1. 1 9 0 9 , p. 3 9 4 .
d a r b o v a la n d o s : žr. Sir J o h n C la p h a m , A n E c o n o m i c H i s t o r y o f
M o d e r n B r ita in , 1 8 5 0 — 1 8 8 6 (C am bridge: C a m b r id g e U n iv ersity P r e ss,
1 9 6 3 ) , p. 4 4 8 — 4 4 9 . T e k s t e C l a p h a m c i t u o j a m a s n e v i s i š k a i t i k s l i a i .
1 9 1 p. " A n g li j o s p r o l e t a r i a t a s . . . ”: M a r x . W o r k s , t. 4 0 , p. 3 4 4 .
1 9 2 p. “T u r i u a t s a k y t i t r u m p a i . . . " : p a i m t a iš K e y n e s , E s s a y s , p. 2 7 3 .
1 9 4 — 1 9 5 p. “S u t o k i a i s a b s t r a k č i a i s ty r im a is .. ." : F. Y. E d g e w o r t h , M a t h e
m a t i c a l P s y c h i c s ( 1 8 8 1 ) ( N e w Y or k: A u g u s t u s K e l l e y , 1 9 6 1 ) , p. 1 2 8 .
1 9 5 p. v o n T h i i n e n a s : J . A. S c h u m p e t e r . H i s t o r y o f E c o n o m i c A n a l y s i s
( N e w Y o r k : O x f o r d U n i v e r s i t y P r e s s , 1 9 5 4 ) , p. 4 6 7 .
1 9 6 p. J e v o n s o c i t a t o s : W. S t a n l e y J e v o n s , T h e T h e o r y o f P o l i t i c a l E c o
n o m y ( L o n d o n : M a c m i l l a n , 1 8 7 9 ) , p. v ii, 3.
1 9 8 p. a p i e B a s t i a t g y v e n i m ą ž r . C h a r l e s G i d e ir C h a r l e s R i s t , A H i s t o r y
o f E c o n o m i c D o c t r i n e s ( L o n d o n : G e o r g e A. H a r r a p , 1 9 1 5 ) ; I n t e r n a t i o -
376 NUORODOS
n a l E n c y c l o p e d i a o f S o c i a l S c i e n c e s , 1 9 6 8 ; ir E n c y c l o p a e d i a B r i t a n
n i c a , 1 1 - a s i s l e i d . , 1 9 1 0 . Žr. t a i p p a t F o n t e n a y e s ė , k n . : O e u v r e s C o m p
l e t e s d e F r e d e r i c B a s t l a t ( P a r i s , 1 8 5 5 ) , t. 1.
19 8 — 199 p. " N e ig ia m a s g e ležin k elis" : B astiat, O euvres C om pletes,
p. 2 6 , 2 7 .
1 9 9 p. M o l i n a r i: G i d e ir R is t , ci t. v e i k . , p. 3 2 9 , p a s t . T e k s t e c i t a t a t r u p u t }
netiksli.
2 0 0 p. “Ž v a k i ų , v a š k i n i ų š v i e s t u v ų . . . " : t e n p a t , p. 6 0 — 6 5 .
2 0 1 p. “K i e k v i e n a s n o r i gy v e n t i. . ." : l a i s v a i p e r t e i k t a p a ė m u s i š B a s t i a t ,
S e l e c t e d E s s a y s In P o l i t i c a l E c o n o m y ( P r i n c e t o n , N . J . : V a n N o s t r a n d ,
1964), p. 1 1 1 .
2 0 1 — 2 0 2 p. “P a s k e l b k i t e to k } { s t a t y m ą . ..": t e n p a t . p. 1 3 5 .
2 0 2 p. “A č i ū D i e v u i , a š n e m i r i a u . . . " : B a s t i a t , O e u v r e s C o m p l e t e s , p. 2 0 5 ,
206.
" t i e s a , t i e s a . . . ”: t e n p a t , p. x x x ii .
2 0 3 p. “P o l i t i k o j e t a i a š n e s u s i g a u d a u . ”: in M i t c h e l l , ci t. v e i k . , t. 2 , p. 3 0 .
“t o k i a p o l i t i n ė e k o n o m i j a . . . p a g r i n d i m u ”: C o m p l e t e W o r k s o f H e n r y
G e o r g e ( N a t i o n a l S i n g l e T a x L e a g u e , 1 9 0 0 ) , t. 1, p. 5 5 7 .
“T r ū k s t a ž o d ž i ų v i s a ta i n u p a s a k o t i ! " : t e n p a t , p. 5 4 9 .
2 0 4 p. H e n r y ' o G e o r g e ' o b i o g r a f i j o s f a k t a i : H e n r y G e o r g e , J r . , L i f e o f
H e n r y G e o r g e , t e n p a t , t. 9 , 1 0 .
2 0 5 p. “A š ė j a u g a t v e . . . ”: t e n p a t , t. 9 , p. 1 4 9 .
2 0 6 p. “P o l i t i n ė s e k o n o m i j o s v a r d o . . . ”: t e n p a t . p. 2 7 7 — 2 7 8 .
2 0 7 p. “d i e n o s m e t u g a t v ė j e . . . k a i p v a i k a s ”: t e n p a t , p. 3 1 1 — 3 1 2 .
2 0 7 — 2 0 8 p. “I m k i m e . . . k a i p e lg e t y n a i" : t e n p a t , t. 1, p. 2 9 1 , 2 9 2 .
2 0 9 p. “p a k e l s a t l y g i n i m u s . . . d i d e s n e s a u k š t u m a s ”: t e n p a t , p . 1 8 8 .
2 1 0 p. l a i k r a š č i o A r g o n a u t a p ž v a l g i n i n k a s : C. A. B a r k e r , H e n r y G e o r g e
( N e w Y o r k : O x f o r d U n i v e r s i t y P r e s s , 1 9 5 5 ) , p. 3 1 8 ; ž r . H e n r y G e o r g e
S c r a p b o o k , nr . 2 4 : N e w Y o r k P u b l i c L i b r a r y , p. 7 .
2 1 1 p. J o d r a u g a s p a k l a u s ė : š i t o š a l t i n i o s u r a s t i n e b e g a l i u .
“A š n e } ž e i d i n ė s i u . . . " : S t e p h e n B. C o r d , H e n r y G e o r g e : D r e a m e r o r
R e a l i s t ? ( P h i l a d e l p h i a : U n i v e r s i t y o f P e n n s y l v a n i a P r e s s , 1 9 6 5 ) , p. 3 9 .
2 1 2 p. “A n g l o s a k s ų r a s e i . . . ”: J . A. H o b s o n , I m p e r i a l i s m . 2 - a s i s l e i d i m a s
(A n n A r b o r , M i c h .: U n i v e r s i t y o f M i c h i g a n P r e s s , 1 9 6 5 ) , p. 1 6 0 .
“Ž m o n i j a i r e i k i a P r a n c ū z i j o s ”: t e n p a t .
P o b i e d o n o s c e v a s ; k a i z e r i s : t e n p a t.
2 1 3 p. “I š p l ė t o t a s i s t e m a a u k š t e s n i o s i o m s k l a s ė m s . . . " : t e n p a t , p. 5 1 .
“t o s n e l a i m i n g o s k o l o n i j o s . . . " : R. P a l m e D u t t , B r i t a i n ’s C r i s i s o f
E m p i r e ( N e w Y o r k : I n t e r n a t i o n a l P u b l i s h e r s . 1 9 5 0 ) , p. 18 .
“T a i p , a n g l a i y r a m i n im i. .. " : J . A. H o b s o n , c i t u o j a m a s l e i d i n y j e C o n -
f e s s l o n s o f a n E c o n o m ic H e r e tic (L ondon: G eorge A llen & U n w in ), 1 9 3 8 ,
p. 5 9 .
N UOR OD OS 377
2 1 4 p . S e r a s C h a r l e s a s C r o s s t h w a l t e ’a s : H o b s o n , I m p e r i a l i s m , p . 5 0 .
2 1 5 p. “M i d l a n d o v i d u t i n i o d y d ž i o . . . " : H o b s o n , C o n f e s s i o n s , p. 15 .
“M a n o b e n d r a v i m a s s u Ju o ... ": t e n p a t , p. 3 0 .
2 1 6 p. “p a g r i s t a t i e k , k i e k . .. " : t e n p a t , p. 3 0 .
2 1 7 p. “b a i k š č i a u s i a s i š v i s ų D i e v o tv a r i n i ų " : t e n p a t , p. 6 2 .
“V a k a r b u v a u L o n d o n o E a s t E n d e . . . " : D u t t , c it . v e i k . , p. 2 2 .
2 1 9 p. “D i d i e j i p r a m o n ė s šu l a i . .. " : H o b s o n , I m p e r i a l i s m , p . 8 5 .
2 2 1 — 2 2 2 p . “I m p e r i a l i z m a s , a u k š č i a u s i o j i k a p i t a l i z m o . . . " : T h e C o m
m u n i s t I n te r n a tio n a l, 1 9 1 0 — 1 9 4 3 , red. J a n e D eg ra d (L on d on : O xford
U n i v e r s i t y P r e s s , 1 9 6 0 ) , p. 4 8 0 — 4 8 1 .
2 2 3 p . “V i s a n a u d a . . . ”: D u t t , c it . v e i k . , p. 18 .
A n g lij o s u ž s i e n i o in v e s t ic ij o s : žr. H ale v y , I m p e r i a l i s m and the
rise o f L abou r, p. 1 3 — 14; taip p a t E ric H o b s b a w m , I n d u s t r y and
E m p i r e (N ew York: P a n th e o n , 1 9 6 8 ). p. 12 5 .
2 2 9 p. F a y p a t e i k t a s a p r a š y m a s : M e m o r i a l s o f A l f r e d M a r s h a l l , r e d .
A. C. P i g o u ( L o n d o n : M a c m i l l a n , 1 9 2 5 ) , p. 7 4 , 7 5 .
231 p. “i š t i s ą K o p e r n i k o s i s t e m ą . . . ”: K e y n e s , E s s a y s In B i o g r a p h y ,
p. 2 2 3 .
2 3 2 p . “ž i r k l i ų a š m e n ų p o r a ”: A l f r e d M a r s h a l l , P r i n c i p l e s o f E c o n o m i c s ,
9 - a s i s l e i d i m a s ( L o n d o n : M a c m i l l a n , 1 9 6 1 ) , p. 8 2 0 .
V III . L A U K I N Ė T H O R S T E I N O V E B L E N O V I S U O M E N Ė
2 3 7 p. V a n d e r b ilto la iš k a s : M atth ew J o s e p h s o n . T h e R o b b e r B a r o n s
( N e w Y o r k : H a r c o u r t , B r a c e , 1 9 3 4 ) , p. 15 .
“K o d ė l a š t u r ė č i a u s u k t i g al v ą . .. " : t e n p a t .
2 3 8 — 2 3 9 p. R o g e r s o ir R o c k e f e l l e r i o s a n d o r i s : t e n p a t , p . 3 9 8 .
2 3 9 p. A. B . S t i c k n e y : t e n p a t . p. 3 1 2 .
2 4 0 p . "Aš n i e k o p u b l i k a i n e s k o l i n g a s " : t e n p a t , p. 4 4 1 .
2 4 1 p. " T h o r s t e i n a s V e b l e n ą s b u v o b e g a l o k e i s t a s ž m o g u s " : b i o g r a f i j o s
faktai p a im ti iš J o s e p h D orfm an , T h o r s te ln V e b le n a n d H is A m e r i c a
(N e w York: V ik in g, 1 9 4 7 ).
2 4 3 p. V e b l e n ą s a p i e r e lig iją : " S a l e s m a n s h i p a n d t h e C h u r c h e s ”, k n . : T h e
P o r t a b l e V e b l e n , r e d . M a x L e r n e r ( N e w Y o r k , 1 9 5 0 ) , p. 5 0 4 .
2 4 4 p. “s k e l b i m ą , k a d . . . ž i a u r u m o d o ze " : T h o r s t e i n V e b l e n . T h e T h e o r y
o f th e L e i s u r e C l a s s (N ew York: M od ern Library, 1 9 3 4 ). p. 2 6 5 .
2 4 5 p. “K i e k t i k p r i s i m e n u . . . " : D o r f m a n . c it . v e i k . , p. 1 2 — 1 3 .
2 4 8 p. “J a m p a s i s e k ė . . . " : c it . v e i k . , p. 5 6 .
2 4 9 p. A p i e L a u g h l i n o m ir t j : D o r f m a n , c it . v e i k . , p. 5 1 7 .
2 5 0 p. “Ka i a š į ė j a u . . . ”: t e n p a t . p. 1 1 8 .
2 5 1 p. " Ž e m u g e r g ž d ž i a n č i u b a l s u . . . ”: t e n p a t , p. 2 4 9 .
378 NUOR ODOS
2 5 2 p. “N a , ta i t i e s i o g š i u r p i n o " : t e n p a t , p. 3 1 6 .
2 5 3 p . “j i s u k ė l ė r y t i e t i š k ą s ą m y š j ”: t e n p a t , p. 1 9 4 .
“. . . P a s a k o j a m a , k a d P r a n c ū z i j o s k a r a l i u s ...": V e b l e n , T h e o r y o j
t h e L e i s u r e C l a s s , p. 4 3 .
2 5 4 p . “M e s v i s i n u o š i r d ž i a i . . . " : t e n p a t , p. 1 5 6 .
2 5 7 p. “L a u k i n i o g y v e n i m o d r a u s m ė . . . " : " C h r i s t i a n M o r a i s ”, k n . : T h e P o r
t a b l e V e b l e n , p. 4 8 9 .
“N o r i n t p a s i r o d y t i v i s u o m e n ė s a k y s e . .. " : V e b l e n , T h e o r y o j t h e L e i
s u r e C l a s s , p. 3 0 .
2 5 9 p . “K n y g a , k u r i a a š , m a n a u , . . . " : D o r f m a n , c it . v e i k . , p. 2 2 0 .
2 6 2 p. " G e l e ž i n i a i b ė g i a i s u s k i l i n ė j o . . . ”: J o s e p h s o n , c i t . v e i k . , p . 1 3 6 ,
past.
2 6 3 p. " li n ij o s n u t i e s t o s t i n k a m o s e a p y l i n k ė s e . . . " : t e n p a t , p. 2 4 5 .
2 6 4 — 2 6 5 p. "Be a b e j o n ė s , ‘b u d r a u s l a u k i m o ' t e r m i n a s ...": " Th e C a p t a i n
o f Industry" iš A b s e n t e e O w n ersh ip and B u sin ess E n terprise, kn.:
T h e P o r t a b l e V e b l e n , p. 3 8 5 , p a s t .
2 6 5 p. " a t m e t a a n t r o p o m o r f i n i u s m ą s t y m o . . . ”: T h o r s t e i n V e b l e n . The
T heory o j B u sin e ss E n terprise (N ew York: H arcourt. B race, 1963).
p. 3 1 0 .
2 6 6 p. “S u s i k l o s č i u s i p a d ė t i s n e t u r ė t ų . . . ”: T h o r s t e i n V e b l e n , T h e E n g i
n e e r s a n d t h e P r i c e S y s t e m ( N e w Yo rk : H a r c o u r t , B r a c e , 1 9 6 3 ) , p. 1 5 1 .
2 6 8 p. " . . . s o l i t e r i o s a n t y k j s u s a v o š e i m i n i n k u . . . " : " Th e C a s e o f G e r m a
ny", k n . : T h e P o r t a b l e V e b l e n , p. 5 5 5 .
2 6 9 p. " v e b l e n i z m a s š v i e t ė v i s u r y š k u m u . . . " : D o r f m a n , c it . v e i k . , p. 4 9 2 .
2 7 0 p. “J i s p a s i ė m ė k i r v u k ą . . . " : t e n p a t , p. 4 5 6 .
2 7 1 p. V e b l e n o t e s t a m e n t a s : t e n p a t , p. 5 0 4 .
2 7 2 p. " d ž e n t e l m e n o s k r y b ė l ė s ar...": V e b l e n . T h e o r y o j t h e L e i s u r e C l a s s ,
p. 1 3 1 - 1 3 2 .
“p l a č i a i p a p l i t u s i e k o n o m i š k u m o id ė j a .. ." : t e n p a t , p. 1 3 4 .
N e n u o r a m a M e n c k e n a s : D o r f m a n , c it . v e i k . , p. 4 2 3 .
2 7 3 p. " A le u t ų s a l ų č i a b u v i ų g a u j a . . . ”: T h o r s t e i n V e b l e n , T h e P l a c e o j
S cience in M o d e r n C i v i l i z a t i o n (N ew York: C a p rico rn P r e s s , 1918),
p. 1 9 3 .
2 7 4 p. J o m o k i n y s W e s l e y C l a i r M i t c h c l l a s : D o r f m a n , ci t. v e i k , p. 5 0 5 .
IX . J O H N O M A Y N A R D O K E Y N E S O E R E Z I J O S
2 7 5 p. V e b l e n o i n v e s t i c i j o s : D o r f m a n , c it . v e i k . , p. 4 8 5 — 4 8 6 .
2 7 6 p. J o h n a s J . R a s k o b a s . . . " J is b u s t u r t u o l i s " : F r e d e r i c k A l l e n . O n l y
Y e s t e r d a y ( N e w Y o r k : B a n t a m B o o k s , 1 9 3 1 ) , p. 3 4 5 .
2 8 0 p. B e r t r a n d a s R u s s e l l a s : R o y H a r r o d . T h e L i f e o j J o h n M a y n a r d
K e y n e s ( N e w Y o r k : A u g u s t u s K e ll e y , 1 9 6 9 ) , p. 1 3 5 .
NU ORODOS 379
2 8 1 p. K e y n e s o b i o g r a f i j o s d u o m e n y s p a i m t i i š H a r r o d ir R o b e r t S k i d e l -
s k y , J o h n M a y n a r d K e y n e s ( N e w Y o rk : V i k i n g , 1 9 8 6 ) .
2 8 2 p. “T a i b u v o { p r a s t i n i e k a i . . . ”: H a r r o d , c it . v e i k . , p. 2 6 .
2 8 3 p. "Aš n o r ė č i a u v a d o v a u t i g e l e ž i n k e l i u i . . . " : S k i d e l s k y , c it . v e i k . ,
p. x x i i i .
“M a t a p i e e k o n o m i k ą a š ž i n o j a u . .. " : H a r r o d , c it . v e i k . , p. 1 2 1 .
2 8 5 p. “S t a i g i a i p r i r e i k ė I s p a n i j o s . . . ”: t e n p a t , p. 2 0 3 .
K c y n e s a s d a u g i a u n e g u b e t k u r i s k i t a s : t e n p a t . p. 2 0 6 .
2 8 6 p. “N e į m a n o m a i š t v e r t i š i o j e š a l y j e .. ." : t e n p a t , p . 3 6 4 .
“J a u p r a ė j o k e l i o s s a v a i t ė s . . . " : t e n p a t , p. 2 4 9 .
2 8 7 p. C l e m e n c e a u “. . . t i k ė j o t i k v i e n u d a l y k u . . . " : J o h n M a y n a r d K e y n e s .
T h e E c o n o m i c C o n s e q u e n c e s o j th e P e a c e (N e w York: H a r c o u r t . B r a c e .
1 9 2 0 ) . p. 3 2 .
W i l s o n a s " . . . a t r o d ė p r o t i n g e s n i s , k a i s ė d ė d a v o ”: t e n p a t , p. 4 0 .
2 8 7 — 2 8 8 p. “K e t u r i ų š a l i ų t a r y b a .. ." : t e n p a t , p. 2 2 6 — 2 2 7 .
2 8 8 p. “T o d ė l m u m s g r e s i a n t i s p a v o j u s . . . ”: t e n p a t . p . 2 2 8 .
2 8 9 p. K e y n e s a s k a i p i n v e s t u o t o j a s : H a r r o d . c i t . v e i k . , p . 2 9 7 , 2 9 8 .
K e y n e s a s k a ip iž d in in k a s: ten pat, p. 3 8 8 .
2 9 0 p. “B e t p r a d ž i o j e , ž i n o m a . . . " : t e n p a t , p. 2 0 .
2 9 1 p. P l a n c k a s ir e k o n o m i k o s te o r ij a : t e n p a t , p. 1 3 7 .
2 9 2 p. "Tie p a s i k a r t o j a n t y s J ė g ų i š s e k i m a i . . . ”: c i t u o j a m a l e i d i n y j e J o h n
M a y n a r d K e y n e s , E s s a y s In B i o g r a p h y ( N e w Y o r k : W. W. N o r t o n , 1 9 6 3 ) .
p. 2 7 7 .
2 9 3 p. "Ta i, k a s y r a p r o t i n g a . . . " : S m i t h , W e a l t h , p. 4 2 4 .
2 9 8 p. “A p i e s u k a u p t ą p a s a u l y j e tu r tą .. ." : J o h n M a y n a r d K e y n e s , A T r e a
t i s e o n M o n e y , t. 2 . p. 1 4 8 , 1 4 9 .
2 9 9 p. " Je i n o r i t e s u p r a s t i m a n o g a l v o s e n ą . . . " : H a r r o d , c i t . v e i k . , p. 4 6 2 .
3 0 4 p. “S e n o v ė s E g i p t a s b u v o . .. " : J o h n M a y n a r d K e y n e s . T h e G e n e r a l
T h e o r y o j E m p l o y m e n t , I n t e r e s t a n d M o n e y , p. 1 3 1 .
3 0 6 p. “J e i v a l s t y b ė s i ž d a s . . . " : t e n p a t , p . 1 2 9 .
N e w Y o r k T i m e s , J u n e 10, 1 9 3 4 .
3 0 9 p . “G e r i a u j a u t e g u ž m o g u s e l g i a s i . .. " : K e y n e s . G e n e r a l T h e o r y ,
p. 3 7 4 .
3 1 0 p . “A š v i s d ė l t o . . . b e t v e ln iu i" : H a r r o d , c it . v e i k . , p. 4 3 6 .
3 1 1 p. “K a ip a š g a l i u p r i i m t i ( k o m u n i s t i n ę ) d o k t r i n ą . . . " : C h a r l e s H e s s i o n ,
J o h n M a y n a r d K e y n e s ( N e w Y o r k : M a c m i l l a n , 1 9 8 4 ) , p. 2 2 4 .
3 1 2 p. “E i n š t e i n a s i š t i e s ų p a d a r ė . . . " : n e b e g a l i u n u s t a t y t i š i o š a l t i n i o .
“D i e v a ž i . n e j m a n o m a p a t i k ė t i . .. " : H a r r o d , c it . v e i k . , p. 4 7 7 , 4 8 8 .
3 1 4 p. “K a l b a m a , L e n i n a s s k e l b ę s , k a d . . . ”: K e y n e s . E c o n o m i c C o n s e
q u e n c e s , p. 2 3 5 .
3 1 5 p. “V a k a r e d a l y v a v a u . . . ”: H a r r o d . c it . v e i k . , p. 5 7 7 .
3 1 6 p. K e y n e s o b a i g i a m o j i k a l b a : t e n p a t , p. 5 8 4 .
“N e . t a i p g e r a i n e b u s ”: t e n pa t , p. 6 1 7 .
380 N UORODOS
3 1 7 p . e k o n o m i s t a i t u r ė t ų b ū t i r o m ū s : J o h n M a y n a r d K e y n e s , “E c o n o m i c
P o s s i b i l i t i e s f o r O u r G r a n d c h i l d r e n ”, k n . : E s s a y s In P e r s u a s i o n ( N e w
Y o r k : W. W. N o r t o n , 1 9 6 3 ) , p . 3 7 3 .
S e r a s H a r r y G o s c h e n a s : c it . v e i k . , p. 2 2 2 .
3 1 7 — 3 1 8 p. "Neatrodytų, k a d e k o n o m ik o s m o k s lo stu d ijos..." : K eynes,
E s s a y s in B i o g r a p h y , p. 1 4 0 — 1.41.
X. J O S E P H O SC H U M PE T E R IO PR IEŠTA R IN G U M A I
321 p. “N e r a u d o k i t e , b i č i u l i a i . . . " : K e y n e s , E c o n o m i c P o s s i b i l i t i e s f o r
O u r G r a n d c h i l d r e n , p. 3 6 7 .
3 2 3 p . “š i m t m e t i s y r a ‘t r u m p a s l a ik o t a r p is '" : J o s e p h A. S c h u m p e t e r , C a
p i t a l i s m , S o c i a l i s m a n d D e m o c r a c y (N ew York: H a rp er & B r o s ., 1 9 4 2 ,
1 9 4 7 ) , p. 1 6 3 .
“Ar g a l i k a p i t a l i z m a s i š l i k t i ? . . . ”: t e n p a t . p . 6 1 .
B i o g r a f i j o s d u o m e n y s — ž r . A r t h u r S m i t h i e s , “M e m o r i a l " , A m e r i
c a n E c o n o m i c R e v i e w , 1 9 5 0 , p. 6 2 8 — 6 4 5 ; G o t t f r i e d H a b e r l e r , “J o s e p h
A lo is S ch u m p eter" , Q u a r te r ly J o u r n a l o f E c o n o m ic s , A u gu st 1950,
p. 3 3 3 — 3 8 4 ; C h r i s t i a n S e i d l , “J o s e p h A l o i s S c h u m p e t e r : C h a r a c t e r , Life
a n d P a r t i c u l a r s o f t h e G r a z P e r io d " , k n . : L e c t u r e s o n S c h u m p e t e r i a n
E c o n o m i c s , r e d . C h r i s t i a n S e i d l ( B e r li n : S p r i n g e r V e r la g . 1 9 8 4 ) , p. 1 8 7 —
2 0 5 ; red. S e y m o u r H arris, S c h u m p e te r : S o c ia l S c i e n t i s t (C am bridge,
M ass.: H arv a rd U niv ersity P r e ss, 1 9 5 1 ).
3 2 4 p . “n i e k a d a n e b u v o n a u j o k a s " : H a b e r l e r , c it . v e i k . , p. 3 4 0 .
3 2 5 p . “K a r t ą j g y t o s ž i n i o s . . . ”: J . A. S c h u m p e t e r . T h e T h e o r y o f E c o n o
m ic D e v e l o p m e n t (C a m brid ge, M ass.: H arvard U n iv e r sity P r e ss, 19 4 9 ),
p. 8 4 .
3 2 9 p. “T o d ė l t u r i m e s u v o k t i . . . " : t e n p a t , p. 8 9 — 9 0 .
“P i r m a , J is t u r i s v a j o n ę . . . " : t e n p a t , p. 9 3 — 9 4 .
3 3 0 p . “J e i k a s n o r s n o r i n u s i ž u d y t i . . . " : H a b e r l e r , c it . v e i k . , p . 3 4 5 .
3 3 2 p. “T a č i a u n ė r a p a g r i n d o ti k ė t i s . . . " : J . A. S c h u m p e t e r , B u s i n e s s
C y c l e s ( N e w Y o r k : M c G r a w - H i l l . 1 9 3 9 ) , t. 2 . p. 1 0 5 0 .
3 3 3 p . “ta i v i e n a s p a č i ų š v i e s i a u s i ų p r o t ų . . . " ir “k u o m a ž i a u [ a p i e J ą ] . . . ”:
“R e v i e w o f K e y n e s ’s G e n e r a l T h e o r y ”, J o u r n a l o j t h e A m e r i c a n S t a t i s
tical A s s o c ia tio n , 1 9 3 6 gruodis.
3 3 4 p. “B u r ž u a z i n ė s g y v e n s e n o s e v o l i u c i j a . . . " : S c h u m p e t e r , C a p i t a l i s m ,
S o c i a l i s m a n d D e m o c r a c y , p. 126.
3 3 5 p . o r o u ž k a r i a v i m a s : t e n p a t . p. 1 1 7 .
“a m ž i n ą k ū r y b i n ė s d e s t r u k c i j o s . . . ’’: t e n p a t . p. 8 4 . 8 7 .
“K a p i t a l i z m a s s u k u r i a t o k i ą m ą s t y m o s t r u k t ū r ą . . . ’’: t e n p a t , p. 1 4 3 .
3 3 6 p. " . . . t e n d e n c i j a k i t a i c i v i l i z a c i j a i a t s i r a s t i " : t e n p a t , p . 1 6 3 .
NUOR OD OS 381
“A r g a l i f u n k c i o n u o t i s o c i a l i z m a s ? ”: t e n p a t , p. 1 6 7 .
M a r x a s — k o n s e r v a t o r i u s : t e n p a t , p. 5 8 .
m o n o p o l i j o s “i š p l e č i a l a b i a u i š s i v y s č i u s i o i n t e l e k t o { t a k o s s fe rą " :
t e n p a t , p. 1 0 1 .
l a b i a u k a p i t a l i s t i n ė v i s u o m e n ė m a ž i a u a g r e s y v i : t e n p a t , p. 1 2 8 —
129.
3 4 0 p. “G a l i m e m a n y t i , k a d k i e k v i e n a s s v e i k a s ž m o g u s . . . ”: S c h u m p e t e r .
T h e o r y o j E c o n o m i c D e v e l o p m e n t , p. 8 1 , p a s t 2 .
M a ž d a u g k e t v ir t a d a lis š a l i e s ž m o n ių : te n pat.
3 4 1 p. t i k r a s i s e l i t a s : t e n p a t .
“A u k š t u t i n y s i s v i s u o m e n ė s s l u o k s n i s . . . ”: S c h u m p e t e r , C a p i t a l i s m ,
S o c i a l i s m a n d D e m o c r a c y , p. 156.
"Yra v i e n a k l a s ė . . . ”: t e n p a t , p. 2 0 4 .
3 4 2 p. į k ū n y t i p l a t e s n ę “viz ij ą" : J . A. S c h u m p e t e r , H i s t o r y o f E c o n o m i c
A n a l y s i s (N ew York: O xford U n iv ersity P r e s s , 1 9 5 4 ), p. 4 1 .
" A n a l i t in ė v e i k l a p a s i r e i š k i a . . . " : t e n p a t , p. 4 2 .
t a l e n t ų a r i s t o k r a t i j a : ž r . S m i t h i e s , c it . v e i k . , p. 6 3 4 — 6 3 7 .
3 4 3 p. v i e n a s m o k s l i n i n k a s b a n d ė tai p a a i š k i n t i : S e i d l , c it . v e i k . , p. 1 9 7 ,
past. 55.
XI. A N A P U S E K O N O M I N Ė S F I L O S O F I J O S
3 4 5 p. “V i s u o m e n ė s g e d u l a s . . . ”: S m i t h , W e a l t h , p. 5 9 .
3 5 1 p. A d o l p h a s L o w e , O n E c o n o m i c K n o w l e d g e , 2 - a s i s l e i d i m a s ( N e w
Y o r k a n d L o n d o n : M. E. S h a r p e , 1 9 7 7 ) , 3 , 5 s k y r i a i .
RODYKLĖ
a b s t r a k c ij a , k a ip j ą n a u d o j a R i c a r a t r a d i m a i, g e o g r a fi ni a i, 3 9 — 4 0
do , 1 13 a u g im a s , ž r . e k o n o m i k o s a u g i m a s
A d di ng to n, Henry, S i d m o u t h o v ik o n a u k s a s , Jo k a u p i m a s , 4 4 — 45
ta s, 81 A u k š t a s i s m o k s l a s A m e r i k o j e (Veb
A frika, 1 0 0 - 1 0 1 , 1 0 2 , 2 2 3 - 2 2 5 l e no ), 2 6 8
i m p e r i a l i z m a s j oj e, 2 1 6 — 2 1 7 , A ust rij a, 1 8 7 , 3 2 3 , 3 2 4
220 A u t o b i o g r a f i j a (Millio), 1 4 1 , 1 5 0
A lbany-Susquchanna geležinkelis, A u t o b i o g r a f i j a ( Ow en o) , 1 2 7
237
A m a t in in k ų s t a t u t a s , 4 2 b a d a s , 9 9 — 101
A m e r i k o s e k o n o m i s t ų a s o c i a c ij a , B a n g l a d e š a s , 101
Banks, seras Joseph, 87
270
B a k u n i n , Mic hai l A., 1 6 8
A m e r i k o s k o lo n ij o s , 5 3 , 5 6 , 5 7 , 2 1 3
Ba ri ng , A l e x a n d e r , 8 9 , 1 0 5
A m e r i k o s re vo liu c ija , 5 3 , 12 9, 16 9 ,
B a st ia t. Fred er ic , 1 9 8 — 2 0 3 , 2 3 0
320-321
k il m ė , 1 9 9 —2 0 0
“a m ž i n a s k ū r y b in ė s d e st r u k c ij o s ž a i
l a i s v o s i o s p r e k y b o s g y n im a s ,
di ma s" ,
199-203
S c h u m p e t e r a pi e , 3 3 5 , 3 3 9
sa t yr a, 1 9 8 — 2 0 1
A n a c o n d a va ri o b en d r o v ė , 2 3 8 — 2 3 9
baudžiauninkai, 33, 35
a n g li e s k a s y k l o s , 4 8 — 4 9 B au e r , B r un o, 1 5 8
A n t l - D ü h r l n g (E ng e lso ), 1 60 B a ue r , Otto, 3 3 3
A n t r a s is in t e r n a c i o n a l a s , 1 7 0 — 171 B e ar d, C h ar l e s. A., 2 6 9
A p i e l a i s v ę (Millio), 14 7 , 14 9 Belgija, 15 1 , 1 5 3, 2 1 3
A p y b ra iža apie gyventojų skaičiaus Bell, Clive, 2 8 4
p r i n c i p ą ( M al th us o) , 85 , 9 7 , 9 9 b e n d r o da r bo kai ma i, 1 2 3 — 125 , 129
a p s k a i t o s b ū d a i, 2 3 , 41 B e n d r o j i u ž i m t u m o , p a l ū k a n ų ir p i
A r is t ot e lis , 4 4 n i g ų t e o r i j a ( K e y n c s o ), 3 0 0 ,
A r kw r ig ht , s e r a s R ic h a rd , 6 6 , 7 0 , 3 0 4 - 3 0 6 . 309, 311, 313
235 B c n t h a m , J c r c m y , 14 0 , 19 3
A sh to n , F r e d e r ic k , 2 8 5 Be rl in, 151
A t l a n t i c M o n t h l y (ž ur na la s) , 2 4 0 B i s m a r c k . Otto von, 2 2 3
ROD YK LĖ 383
b i u r o k r a t lz a c ij a , S c h u m p e t e r api e, D a lk e it h o g ra fi enė , 5 3
335-336, 337 -3 3 8 darba s:
Byng, s e r a s J o h n , 6 6 a b stra k tu sis, Marxo n u om on ė
Bl in c o e , R o be r t , 11 6 , 1 3 9 api e, 181
B l o o m s b u r y (d ra ug ij a) , 2 8 4 , 2 8 5 d a r b o u ž m o k e s t i s ir, 1 7 3 — 1 8 7
B r a n d e is , L ou is , 2 1 1 k a i p g a m y b o s v e ik s n y s , 3 2 —3 3
Br e t t o n W o o d s o k o n f e r e n c ij a, 3 1 5 — m obilum as, 3 7 —38
316 pa s i d a li j im a s , 6 7 — 7 0 , 71 , 7 3
Brit ų im pe ri ja , 2 1 2 — 2 1 4 , 2 2 3 — 2 2 4 s u d ė t in g a te c h n o lo g ij a Ir. 2 2 7 —
Br yc e, J a m e s , 2 4 1 228
B r o o k Fa r m , 1 3 7 vaikų. 49, 66, 1 1 6 - 1 1 7
B r o o k s , N oa h, 2 0 5 v e r tė ir. 1 7 2 — 1 7 3 . 1 8 1 — 1 8 2
B o h m - B a u w e r k , E u ge n von, 3 2 4 d a r b a s , k a ip s a v i t i k s l i s , 3 0 —31
B o na r , J a m e s , 91 d a r b o Jė gos m o b i l u m a s . 3 7 — 3 8
B o o d y , E li z a b et h , 3 3 1
d a r b o p a s id a l i j im a s :
Bosanquet, Bernard. 94
ir kapi ta lo k a u p i m a s, 7 0 —71 , 7 2
Boston. 26
S m i t h o p a t e lk t a s Jo i š a u k š t i n i
B o s w e ll , J a m e s , 5 2
mas, 6 7 —69
Bo w ri ng . s e r a s J o h n . 9 6
d a r b o sa v a itė , 1 9 0
Bu c h a r i n , N ik ol aj I., 2 2 2
darbą taupančios m a šin o s, 1 7 6 —
B u d e n b r o k a l (Ma nno ), 3 3 0
17 8, 3 4 9 — 3 5 0
"budrus l a u k i m a s ”, 2 6 4 —2 6 5
darbo užmokestis:
b u lj o n is ta i. 4 5
D idž ioj oj e Br ita nij oj e, 1 9 0 — 191
Bull, J o h n . 2 2 4
p e ln a s ir, 7 2 . 1 0 7
B u r k e, E d m u n d , 8 1 , 3 1 1 , 3 5 5
p r id e d a m o j i v e r tė ir, 1 7 3 — 1 7 7
B u r n s , Li zzie, 1 5 6
d ar bi n in ka i:
B u r n s , Mary, 1 5 6
R ic a r d o api e, 1 0 5
buržuazijos klasė, Schum peterio
k a i p s a v a r a n k i š k i g a m in t o j a i.
pr o g n o z ė , 3 3 4 — 3 3 7
b ū r ų k a r a s, 2 1 7 , 2 8 2 183
sek im as valdančiąja k la s e ,
C a ha g ne s, W ill ia m de , 2 81 258-259
C a n n a n .57 žr. t a i p p a t p r o le t a r ia t a s
C a nt ili on . R ic h a r d , 5 6 d a r b i n i n k ų k l a s ė s Ju d ė j i m a s, 1 6 8 —
Car lyle, T h o m a s . 8 6 169
C h e s t e rf ie ld , l o r d a s , 5 3 D arbin in kų k la sė s p a d ė t i s A nglijo
C hi c a g o u n iv e r s it e t a s , 2 4 9 —2 5 0 j e 1 8 4 4 m e t a i s (E n g e ls o ), 1 5 7
C h r o n i c l e ( la ik r a š t is ) , 2 1 0 D av e n p or t ( e k o n o m i s t a s ) , 2 6 7
C hu r c hi ll, W in s t o n , 2 81 D a w e s o pl a n a s, 2 8 8
C i f e r b l a t a s (ž u r n a la s) , 2 6 9 D ef oe, D a ni e l. 4 9
ci k la i, žr. v e r s lo c ik la i D ew ey , J o h n , 2 1 1 , 2 6 9
C la rk . J o h n B a te s, 1 9 2 , 2 4 0 . 2 4 6 d ė s n ia i , e k o n o m i k o s :
C le m c n c e a u , G e o r g e s, 2 8 6 , 2 8 7 e lg s e n o s , 1 0 4 — 1 0 5 , 3 4 5 —3 4 8 ,
C le m e n s. S a m u e l (Mark Twai n), 2 1 3 352-354
C ob be tt . Wil lia m , 1 2 4 gy ve nt oj ų s k a i č i a u s . 7 1 — 7 3
C ol b er t, J e a n B a p t i s t e . 2 7 j u d ė j im o , 6 5 - 6 6 . 18 2 . 18 6 , 1 8 9
C o le r id ge , S a m u e l Taylo r, 1 04 kaupim o, 7 0 —74
Cort ez , H e r n a n d o , 4 4 p a s i ū l o s ir p a k l a u s o s . 3 4 , 3 4 6
C r o s s t h w a it e , s e r a s Ch ar le s . 2 1 4 r in k o s , 6 0 - 6 5
d ia l e k t in i s m a t e r ia li z m a s , 1 5 9 — 16 4
Da n a , C h ar le s A., 16 6 , 1 67 ir H cg eli o n u o m o n ė ap ie p o k y
Da le ( di r bt uv ių s a v i n i n k a s ) , 121 č iu s, 1 58 , 1 5 9 - 1 6 0
384 R ODYKLĖ
D id ž io ji Brit ani ja , 2 7 , 3 6 - 3 8 , 4 2 , e k o n o m i n ė r e vo liu c ija ( r i n k o s s i s t e

4 8 — 49 , 6 6 —6 8 , 8 0 m o s gim im as), 2 1 — 46
a n g l i e s k a s y k l o s , 4 8 — 49 g a m y b o s v e ik s n i a i ir, 3 2 — 3 8
d a r b i n i n k ų a t ly g i n i m a i, 1 9 0 — geografiniai a t r ad im a i ir. 3 9 —4 0
191 Jos filo sofija . 4 3 —4 6
e k o n o m i n ė k ri zė , 8 7 — 9 0 Jos Jėgos, 3 9 —4 3
g y v e n t oj ų skaičius, 8 2 —84, ma te ria lin ia i po ky č ia i ir, 4 1 —4 2
102-103, 1 0 3-104 ir n a c i o n a li n ių p o li ti n ių v ie ne tų
im p e r ia l i z m a s , 2 1 2 — 2 1 4 , 2 2 3 — kūrim asis, 39
224 ir r e lig in is d v a s i o s ir im a s , 4 0 —
k ū d i k i ų m i r t in g u m a s , 7 2 41
m o n o p o l i j o s ir kar te lia i, 1 85 p e ln o m o t y v a s ir, 2 8 — 3 0
Di dž io ji kriz ė. 2 5 8 , 2 7 7 - 2 8 0 , 3 0 5 - pir k li a i ir, 2 5 —2 8
310, 349 v i s u o m e n ė s t ę s t i n u m a s ir, 2 2 —
D id ž io j i n a c io n a l i n ė są jun ga, 1 2 7 25
D is r a e li, B e n j a m i n , 2 1 3 E k o n o m i k o s s o f i z m a i (Bastiat), 1 9 8
d y ki nė j an č io j i kl a s ė , V e b le n ą s apie , E k o n o m i n ė s t a l k o s p a s e k m ė s (Key-
254-259, 2 7 1 -2 7 2 neso) 2 8 7 - 2 8 8 , 291, 3 14
D y k i n ė j a n č i o s k l a s ė s t e o r i j a (V eb E k o n o m i k o s te o r i j a ( T a us s ig o ), 2 4 0
leno ), 2 5 3 - 2 5 9 , 2 6 4 Ekonom ikos teorijos principai
D o r fm a n , J o s e p h , 2 7 0 ( M ar sha llo ), 2 3 1 - 2 3 3
D r a k e , s e r a s F r a n c is , 4 0 , 4 4 Ekonom ikos žu rn a la s, 284, 312
D r i n k w a t e r (v e r p y k l o s s a v i n in k a s ) , e li t a s, is t or ij o j e , 3 4 0 — 3 4 1 , 3 4 2 —
171 343
" d u on os ir kraujo" m a iš ta i, 1 22 e l g s e n o s d ė s n ia i, 10 4 , 3 4 6 — 3 4 8
D ühring, E uge n, 1 6 0 e l g s e n o s re g u li a r u m a i, 3 4 6 — 3 4 7
D žen telm en o žurnalas, 84 jų nykim as, 3 5 1 —3 5 7
Ellis . H av e lo c k, 9 8
E d g e w o r t h , F r a n c is Y sid ro , 1 9 2 — Elž bi e ta I, A nglijos ka r a l i e n ė , 3 6 , 4 0
195,256 En g e ls , C a sp a r, 1 5 6
Ed ge w o r th , Maria, 9 4 , 9 5 , 1 9 2 En ge ls , Fr ie dr ic h, 1 5 4 — 15 8 , 15 9,
Egi pt as, s e n o v ė s , 2 3 , 2 6 , 2 9 7 , 3 0 4 171-172
e k o n o m i k o s au gim as , 17 9, 3 2 0 —321 a n t r a s i s M arxo s u s i t i k i m a s s u,
p u s i a u s v y r o s idė ja ir, 1 9 5 — 1 96 156
t a r p t a u t i n ė s k o r p o r a c i j o s ir, asmenybė, 1 5 5 — 157
226-228 K a p i t a l a s ir. 1 7 1 — 1 7 2
E k o n o m i k o s d a r n u m a i (B a s t ia t ), ap ie d ia l e k t i n } m a t e r i a l i z m ą ,
202 159-164
e k o n o m i k o s d ė s n i a i , žr . d ė s n i a i , fi n a n s in ė p a r a m a Marxui, 16 6
ekonom ikos Jo jtaka, 1 5 4 — 1 55
e k o n o m i k o s lais vė , r i n k o s s i s t e m o a pi e ka p it a l i z m ą , 1 6 3 — 1 6 4
je , 6 3 - 6 4 ki lm ė , 1 5 6 - 1 5 7
e k o n o m i n ė ly de r ys tė , g a b u m a i jai, Marxo s u s i r a š i n ė j i m a s su , 15 6 ,
340-341 1 6 6 , 16 7, 191
E k o n o m i k o s p at ar ėj ų taryba, 3 5 6 Etiop ija, 1 0 0
e k o n o m i n ė s p r o b le m o s :
š i u o la i k i n ė s , 3 5 7 —3 5 8 F a br ik ai , 4 9 , 6 6 - 6 8 , 7 9 , 1 6 1 - 1 6 2
žr. t a i p p a t g a m y b o s s m u k i m a s a n k st y v o j o Jų l a i k o t a r p i o da r b o
E k o n o m i k o s r a i d o s t e o r i j a (S c hu m - są ly g os , 1 1 6 — 1 1 7
pet er io) , 3 2 4 , 3 3 9 , 3 4 0 m ašinų diegim as, 117
R ODYKLĖ 385
N ewLanarke, 1 1 8 - 1 1 9 Geo rg e, Henry, 2 0 4 — 2 1 2 , 2 3 0

v a ik ų d a r b a s , 66 , 1 1 6 — 1 1 7 a k a d e m i n ė ka rj er a, 2 0 6 —2 0 7
Fay, C. R.. 2 2 9 k il m ė . 2 0 4 - 2 0 6
f ala ngo s, 1 3 7 — 1 3 8 a pi e ren tą, 2 0 7 — 2 1 0
F e d e r a ll n lų r e ze r vų taryba, 3 0 8 Giffen, s e r a s R obe rt , 1 9 0
fe o d a li z m a s , 4 1 , 4 2 g i m i m ų k o n tr ol ė , 1 0 1 — 1 0 2
F i l o s o f i j o s s k u r d a s (Marxo), 1 7 0 g i m i m ų s k a ič iu s , žr. g yv ent ojų s k a i
Fis he r , Irving, 2 7 8 č iu s
F is k , J i m , 2 3 7 “G ir tu okl io apologija" (Vebleno), 2 4 6
f lz i o k r a t i z m a s , 5 4 — 55 G y v e n i m a s Ir r a š t a i (E dg e w o r t ho ) ,
f on dų birž a, Jos kr a c h a s. 2 7 7 95
F o r d, Henry, 2 6 2 , 3 0 3 g y ven to jų s k a ič iu s :
F o r s t e r , E. M., 2 8 4 D i d ž i o s i o s B r it a n ij o s , 8 2 — 8 4 ,
F ou ri er , C h a r le s, 12 9 , 1 3 5 — 1 3 8 102-103
ekscentriškum as, 1 35— 136 g i m i m ų k o n t r o lė ir, 1 0 1 — 1 0 2
fal a ng os . 1 3 6 — 13 8 JAV. 98 . 1 02
Fox, Annie, 2 0 5 M al t h u so teo rij a api e, 8 5 — 8 6 ,
Fox, C h ar le s J a m e s , 7 4 9 7 - 1 0 4 , 176, 255, 3 4 7
F ra nc e, An a to le . 1 38 S m i t h o d ė s n i s api e, 7 1 — 72
F r a nk lin , B e n j a m in . 5 6 gyv ybin ė ene rgija, 3 3 1
Fri ck, H. C., 2 6 2 G o d r ik a s F ln k a li e t i s , Šv., 3 0
F r ie d m a n , Milton. 3 5 7 G o dw in . W illia m. 8 4 - 8 5 , 9 2 . 1 0 0
Fry, Roger, 2 8 4 G o sh en , s e r a s Harry, 3 1 7
F ry dri ch as V ilh e lm a s IV, Pr ūsi jos k a Go ul d, Ja y , 2 3 8 , 2 6 2
r ali us , 1 5 3 Gra nt, D u n ca n , 2 8 9
Fug ge rių š e i m a , 2 9 —3 0 Grey, s e r a s Ed w a r d , 2 9 1
Gre nvi lle , Wil lia m W y nd ha m , 81
Galb ra it h, J o h n , K enn et h, 3 5 7 G r ū d ų jst at y m a i, 8 8 — 9 0 , 108 , 1 10
ga myba:
m asinė, 7 5 —76, 161 — 1 6 2 , H ayek, F ri e dr ic h, 3 1 0
3 49-350 H a le s, J o h n , 3 7
p r a m o n i n ė , k a ip k a p i t a l i z m o H a n z o s draug ija , 2 9
e k o n o m i n i s p ag r in d as , 16 3 H ar per , W illiam R ain ey , 2 5 0 , 2 5 2 —
priemonės, m onopolizuotos ka 253,267
p it a lis tų , 17 5 H ar ro d, Roy, 2 8 5
v e ik sn ia i , 3 2 — 3 8 H egel, G e o rg W il h e lm F r ie d r ic h ,
ir v i s u o m e n ė s k l a s in ė s t r u k t ū 158-159
ra. 1 6 1 - 1 6 2 . 1 7 9 - 1 8 0 H eine, He inr ic h, 1 52
g a m y b o s s m u k i m a s ( de pr e si j a, k r i H e r s ch e l, s e r a s Wil lia m , 2 9 3
zė), 9 3 , 1 1 3 , 2 9 2 - 2 9 8 , 3 5 7 - H ilferding , R u d o lp h . 3 3 3
358 Hill, J a m e s . 2 6 3
D id ž io ji k r iz ė , 2 5 8 , 2 7 7 — 2 8 0 , H o b so n . J o h n A., 2 1 5 —2 21
3 0 5 -3 1 0 ,3 4 9 ki lm ė, 2 1 5
K e yn e s api e, 2 9 2 , 2 9 7 —3 1 1 ap ie im p e r i a l i z m ą , 2 1 7 —2 2 1 ,
p a j a m o s ir, 2 9 4 —2 9 7 223-224, 2 24-225
S c h u m p e t e r api e. 3 2 2 — 3 2 3 , m ir t is . 2 2 8
331-332 ap ie t au p ym ą, 2 1 6 , 2 1 8 — 2 2 0
t a u p y m a s Ir, 2 9 3 —2 9 9 Hoo ve r, Her ber t, 2 7 5 — 2 7 6
Gary, t e isė ja s, 2 3 7 H o ug ht on ( v a is t i n in k a s ) , 8 2
G en er al M o to rs , 2 2 6 H o w e lls , Will iam D ea n, 2 5 3
g eo gr afi nia i at r a d i m a i , 3 9 —4 0 Hugo, Victor, 2 1 2
38 6 R ODYKLĖ
H u m e , Da vi d, 4 7 , 5 1 , 5 2 , 54 , 5 5 . 85 į si k iš im a s , v y ria usy bė s, 6 5 — 7 5 — 76,

H u t c h e s o n , F r a n ci s , 5 2 350, 3 5 7 - 3 5 8
isto rij a, e lit as joj e, 3 4 0 —3 4 1 , 3 4 3
IBM. 2 2 6 Italija. 15 2 , 18 4
i k i k a p it a li s t in ė s e k o n o m i k o s s i s t e Italijos r e n e s a n s a s , 4 0
m o s , 2 2 —2 8 Iz abe lė . I s p a n ij o s k a r a l i e n ė , 3 9
jm onininkas, 3 2 7 —3 2 9 . 3 4 0
i m p e r ia l i z m a s , 2 1 2 — 2 2 8 Y or ko k u n ig a ik š t is , 1 2 2
Afrikoje. 2 1 6 - 2 1 7 , 2 2 0
Jo e k o n o m i n ė na u d a , 2 2 3 — 2 2 4 J a c k s o n , A nd re w , 1 25
H o b s o n a s apie, 2 1 7 —2 2 1 . 2 2 3 — J a p o n ij a . 1 8 6 , 2 2 0 , 2 2 7
224. 2 2 4 - 2 2 5 J a r r o w lai vų s t a t y k la 1 9 0
i m pe r ij ų k ū r i m a s ir, 2 1 2 — 2 1 4 J a u n a h ė g e lin in ka i. 1 5 8
JAV, 2 2 5 — 2 2 6 J e v o n s . S t an le y . 1 9 2 , 1 9 6 . 2 0 3 , 2 9 3
ir ka p i t a lo i n t e r na c io na liz ac ij a, J o h a n a s , A u s t r ij o s p r in c a s, 1 18
225 J o h n s o n , S a m u e l , 4 6 , 5 5 —5 6
k a p it a li z m a s ir, 2 1 4 , 2 1 6 — 2 2 8 Jo m cna i, 3 6
k a r a s ka ip Jo p a s e k m ė , 2 1 8 , J o s e p h s o n , Ma tthe w, 2 6 1
220, 222. 225 " ju dė jim o dė sn ia i" , 6 5 , 1 8 2 , 1 86 ,
k o lo ni a liz m a s ir. 2 2 0 . 2 2 2 —2 2 4 , 189
225 J u n g t i n ė s A m e r ik o s Val sti jo s:
m a r k s i z m o te orij oje, 2 2 0 — 2 2 2 g y ven to jų s k a ič iu s , 9 8 — 1 0 2
II p a s a u l i n i s k a r a s ir, 2 2 5 im p e r i a l i z m a s , 2 1 2 , 2 2 5 — 2 2 8
t a r p t a u t i n ė s k o r p o r a c i j o s ir. in te rv en ci ja | u ž si e n į, 2 2 5 — 2 2 6
226-228 k a p i t a li z m a s , 1 8 5 — 18 6
I m p e r i a l i z m a s (H o b s o n o ) . 2 1 8 ko lo n i j in ė e p o c h a , 5 3 , 5 6 , 5 7 ,
I m p e r i n ė V o k i e t i j a (Veb leno ), 2 6 8 213
Indija, 10 0 , 1 01 . 2 2 0 , 2 2 5 , 2 9 4 k o m u n i z m o b a im ė . 2 2 5 — 2 2 6
I n di jo s ua li u t a Irf i n a n s a i (Keyneso), J u n g t i n ė s T a u t o s , 1 0 1 — 1 02
2 8 4 ,2 9 1
in d u st r ia l i z a v im a s, g im im ų s k a ič iu s Kaina, k o m e r c i n ė , 6 1 —6 2 , 7 2
Jam vy ks t an t. 1 1 0 ir d a r b o ver tė, 1 7 3
infliacija, 3 1 3 —3 1 4 , 3 4 9 , 3 5 8 K a i p a p m o k ė t i k a r ą (Ke yne so) , 3 1 3
i no v a ci j os , 3 5 — 3 6 , 3 3 5 —3 3 6 Kallen, H or ac e. 2 7 0
Jm on in in ka i ir, 3 2 7 — 3 3 0 K a n d l d a s (Voltaire'o), 7 3
ir r i n k o s s i s t e m o s k ū r i m a s i s , "K an ib a liz m o p a t e is in im a s " (V ebl e
41-42 no) . 2 4 6
u ž d a r a a py t a ka ir. 3 2 7 ka pit ala s:
in t er n ac io n al iz a ci j a, ka pi ta lo , 2 2 5 , k a i p g a m y b o s v e i k s n y s , 3 2 —3 6
227, 228 Jo internaci ona liz ac ij a, 2 2 5 , 2 2 7 ,
in te r v e nc ija , u ž s i e n i o , JAV, 2 2 5 — 228
226 K a p i t a l a s (Marxo), 1 6 7 , 1 7 1 - 1 8 0
inv est ici jo s: ka pit ali sta i:
t a u p y m a s ir, 2 9 5 —2 9 9 , 3 0 0 — j ų n a u d o t o s S m i t h o t e o r i j os ,
302 74-75
Jų tip inė s c h e m a , 3 0 3 —3 0 4 R ica rd o pa te ik ta s a pi b ū d in im a s,
u ž si e n i o , 2 2 8 105
v y r ia us y bė s, 3 0 5 —3 1 0 ž e m ė s sa v in in k a i ir, 1 0 5 — 110 ,
I n ž i n i e r i a i ir k a l n ų s i s t e m a (V ebl e 173
no). 2 6 5 žr . t a i p p a t v e r s li n in k a i
R OD Y K L Ė 38 7
k a p it a li s t in ė e k s p a n s ij a , 2 2 2 — 2 2 3 , hom oseksualum as, 283, 289

2 2 6 - 2 2 8 , 337, 356 ap ie Infliaciją, 3 1 3 — 3 1 4
ka p it a li z m a s: a pi e išeltj iš k r iz ė s , 3 0 4 — 3 1 1
im p e r i a li z m a s ir, 2 1 4 , 2 1 6 — 2 2 8 k ilm ė , 2 8 1 - 2 8 5
JAV, 1 8 7 a p ie k r iz ių p r i e ž a s t i s , 2 9 2 ,
"judėjimo dėsniai", 6 5 , 182, 186, 2 9 7 —3 0 4
1 88 a p ie M a r sh al lą , 2 3 1
Mar x ap ie , 6 5 , 1 6 2 - 1 6 4 , 1 7 1 — m ir t is , 3 1 7
188,345 a p ie o p t i m i z m ą , 3 1 9 —3 2 0
pram oninis, 163, 3 49, 351, pe r o t it ul as , 3 1 6
3 5 2 —3 5 3 V e r sa lio s u t a r t i s ir, 2 8 7
privati n u o s a v y b ė k a ip Jo a n t s t a ve r sl e , 2 8 9
ta s, 1 6 3 Ke yn es , J o h n Ne vil le . 2 8 1 , 3 1 7
s a v a i m i n i s ž l u g im a s , 1 6 2 — 1 6 4 K e l l a s į v e r g o v ę (H ay ek o ), 3 1 0
S c h u m p e t e r ap ie , 3 2 4 — 3 3 0 , Kenija, 101
331-342 Ke nt o k u n ig a i k š t i s , 1 2 2
st a gn ac ija , 3 0 9 ki e k y b ė , Jos r e g u li a v im a s, 6 2 — 6 3 ,
t ik ė t in a s , S c h u m p e t e r i o n u o m o 72
nė ap ie , 3 3 4 — 3 3 5 , 3 3 8 Kinija, 10 1 , 2 2 0 , 2 2 6
už d a r a a p y ta k a Jame, 3 2 5 — 3 2 7 , King, Gregory, 8 2 —8 3
339-340 Kipling, R ud y a r d, 2 1 3
žl u g im a s, 1 8 4 — 1 8 8 k la s in ė v i s u o m e n ė s s t r u k t ū r a , 6 7
K a p ita liz m o ra id o s teorija (Schum g a m y b a k a ip J o s p a g r i n d a s ,
pe te r io ), J 3 2 161-163, 17 9 -1 8 0
K a p i t a l i z m a s , s o c i a l i z m a s Ir d e m o socializm e arba kom unizm e,
k r a t i j a (Schum peterio), 3 3 2 — 179-180
333 k o l o n i a li z m a s , 2 2 2 — 2 2 4 , 2 2 5
k a p it a l i z m o kr iz ė , 17 8 , 1 8 3 A m e r ik o j e , 5 3 , 5 6 , 5 7 , 2 1 3
ka r al išk o ji k o m i s i j a kri zi ų k la u s i m u žr. t a i p p a t im p e r i a l i z m a s
( D e p r e s ij o s k o m it e t a s: K o lu m b a s , K r i s t u p a s, 3 9 , 4 4
D id ži oj oj e Br it anijoje), 1 9 0 , 2 1 4 K o m un is t ų In te rn ac ion alo p r ogr am a,
k a r a s , im p e r i a l i z m a s ir, 2 1 8 , 2 2 0 , 171
222, 225 K o m u n is t ų lyga. 15 3 , 1 6 8
k ar te lia i, 1 8 5 k o m u n is t a i, u t o p i n ia i s o c ia l i s t a i ly
g in a nt s u Jais, 1 3 9 — 1 4 0
K a s y r a s k u r d a s ? ( P r o ud ho no ) , 1 7 0
K o m u n i s t ų m a n i f e s t a s (Marxo ir E n
k a u p i m a s , 10 5 , 1 4 7 , 17 3 , 3 5 6
g el so) , 1 50 , 151 — 154 , 1 6 4, 1 65 ,
a u k s o , 4 4 — 45
171
M a lt h u s api e, 111 — 1 1 7
kom unizm as
S m i t h o d ė s n i s apie, 7 0 — 7 4
b a i m ė A m e r ik o j e , 2 2 5 — 2 2 6
t a u p y m a s ir, 2 1 6 , 2 9 3 , 2 9 4
beklasė visuom enė, 179— 180
Keayne, R ob e r t . 2 6 , 4 0 , 4 2
M illis apie , 1 4 6 — 14 8
Keyne s, F lo r e n c e , 3 1 7
žr. t a i p p a t Marx, Karl
Ke yn es , J o h n M a y na r d, 16, 2 3 1 ,
k o n k u r e n c ij a , 1 05
' 2 8 1 - 3 1 8 , 3 1 9 - 3 2 2 , 331, 332,
e k o n o m i n ė t v a r k a ir, 3 5 2
333, 347, 349, 355
p e ln a s ir, 1 0 5 , 1 3 9
as m e ny bė , 2 8 3 —2 8 5 , 2 9 0 , 3 1 1 —
s a v a n a u d i š k u m a s ir, 6 1 — 6 5 ,
312. 317
7 7 - 7 8 , 79
B l o o m s b u r y ir, 2 8 4 , 2 8 5
ko r p o r a c ij o s , 6 5 , 7 8 , 7 9
B r e t t o n W o o d s o k o nf e r e nc ij o je ta r p t a u t in ė s , 2 2 6 —2 2 8 , 3 3 7
315-316 Kruger, O o m Paul, 2 1 7
388 ROD YKLĖ
Kuba , 2 2 5 a p ie “v is u o t in j p ri s o t i n i m ą " , 9 3 ,
kūdikių m irtingum as, D id ž i o j o j e 1 1 0 - 1 1 2 , 122, 198. 293
Brit ani jo je , 7 1 — 7 2 a pi e ž e m ė s s a v i n i n k u s Ir re nt ą ,
109-110
la i k a s , M a r s h a ll o m o k y m a s a p ie , Manchester, 157
232-234 M a n c h e s t e r G u a r d i a n ( la i k r a š ti s ) ,
“l a im in g u m o sk ai č ia v i m o " m o k s l a s , 289
193 Ma nde ville, Be rn a rd , 4 5 , 5 6 , 6 7 , 197
la l s s e z - J a l r e , 5 5 , 7 5 Mann, T h o m a s , 3 3 0
la isv ė, e k o n o m i n ė , 6 3 —6 4 Marx, H e in r ic h . 1 5 8
la i s v o j i p r e k y b a , B a s t l a t g in a Ją, Marx, J e n n y vo n W e s t p h a le n , 1 6 4 —
199-202 16 7
Laughlln, J. Laure nce , 2 4 0 , 2 4 9 , 2 5 3 Marx, Karl, 6 0 . 6 5 . 1 8 4 , 19 8 , 2 5 9 ,
Law, J o h n , 4 2 345, 3 4 7 - 3 5 0 , 355
L e n c h e n (t ar nai tė ). 1 6 5, 1 6 6 Jo ap r a šy t i “J u d ė j i m o d ė s n i a i ”,
Le nin, V . l . , 16 9 , 17 1 , T80. 2 2 2 , 3 1 4 6 5 , 18 2 , 1 8 6 , 1 8 9
L i o n ( ž u r n a la s) , 1 1 6 asm enybė, 1 55— 156
Li u d vi k as XVI, P r a nc ūz ij os ka ra liu s, d a r b i n i n k ų k l a s ė s j u d ė j i m a s Ir,
129 168-169
ly d e r y s t ė s g a b u m a i, 3 4 0 — 34 1 Jo d i a l e k t i n i s m a t e r i a l i z m a s ,
Lyn d, He le n, 2 5 8 159-164
Lyn d, Robe rt , 2 5 8 E n g e ls o a n t r a s is s u s i t i k i m a s su,
Lloy d Ge or ge , D av id, 2 8 8 156
Lo c ke , J o h n , 5 6 E n g e ls o f in a n si n ė p a r a m a , 1 6 6
Lo eb , J a c q u e s , 2 5 0 E n g e ls o s u s i r a š in ė j i m a s su , 156 ,
L o g i k a (Mlllio). 1 4 9 1 6 6 , 16 7 , 191
L o m b e , br o li a i, 4 9 , 6 4 H eg el lo Jtaka, 15 8 , 1 5 9 — 1 6 0
L o p o k o v a , Ly dia, 2 8 6 , 2 8 9 —2 9 0 , Jo jt aka. 1 5 4 — 1 5 5 , 1 8 0 - 1 8 2
3 1 1 —312, 3 1 4 - 3 1 5 , 3 17 a pi e ka p it a li z m ą , 6 5 , 1 6 2 — 1 63 ,
Low e. A d o lp h . 3 5 1 - 3 5 4 , 3 5 8 1 7 1 -1 8 8 ,3 4 5
lu di ta i, 11 7 ka sd ie n is gyvenim as, 1 6 4 — 168
Luji N a p o l e o n a s ( N a p o l e o n a s III), ki lm ė . 1 5 8 - 1 5 9
153,161 Jo p r o g n o z ė , 1 7 9 — 1 8 4
Luji Pil ypa s, P r a n c ū z i j o s k a r a l i u s , P r o u d h o n api e, 1 7 0
151 S c h u m p e t e r api e, 3 3 2 — 3 3 5
Lu xe m bu r g , R os a, 2 2 0 Ve bl e n api e, 2 5 9 , 2 6 0 ,
v e d y b in is gy v e n im a s, 1 6 4 — 1 65 ,
M ac aul ay , T h o m a s Ba bi ng to n , 12 8 1 67
M a c D on al d , R am s ay , 171 m arksizm as, im perializm as ir,
M a c k in to s h , s e r a s J a m e s , 115 220—222
Mak lur ija, 125 žr. t a i p p a t k o m u n i z m a s
M a k s i m l l l a n a s , A u s t r i j o s p r in c a s , M ar sh a ll, Alfred, 1 9 2 , 2 2 9 — 2 3 4
118 a s m e n y b ė , 2 2 9 —2 3 0
M alt hus , Dan iel , 8 5 —8 6 a pi e r i n k o s p u s ia u s v y r ą , 2 3 0 —
M al t h u s , k u n ig a s T h o m a s R obe rt , 234
8 5 - 8 6 , 116 , 13 9 , 198 , 2 4 1 , 3 4 5 m asinė gamyba, 7 5 — 76, 3 4 9 — 3 5 0
d v i g u b i n i m o idė ja, 9 8 — 9 9 , 10 3 kaip socializm o pagrindas,
Jo idėj ų p r i ė m im a s , 9 3 — 94 162-163
iš l i k u s i jtaka, 1 1 3 — 11 5 m a š in o s :
ki lm ė , 9 0 —9 2 d a r b ą ta u p a n č i o s , 1 7 6 — 1 7 8 ,
R ic a r d o d r a u g y s t ė su . 9 3 —9 7 349-350
ROD YKLĖ 389
į d ie g t o s f a b r ik u o s e , 1 1 7 nacionalizmas, 39
R ič a r d o a p ie , 1 1 8 , 3 5 0 N auj asi s k u r sa s , 1 44 , 3 0 4 — 3 0 5 , 3 0 8
V e b le n a p i e . 2 6 0 - 2 6 1 , 2 6 5 - Na ujoji d a m a (N e w H a r m on y) , 1 2 5
266. 2 7 2 - 2 7 3 Naujoji s o c i a li n ių t yr im ų m o k y k l a ,
m a t e m a t in ė m o k y k la e k o n o m i k o s te 2 6 9,270
orijoje, 1 9 2 — 1 9 7 , 3 5 6 N a p o l e o n a s III (Luji N a p o l e o n a s ) ,
M a t e m a t i n ė p s i c h i k a (Edge wor tho ), 153,161
19 2 N a p o le o n o ka ra i, 8 8 , 8 9 , 9 6 , 1 2 2
m a t e r ia l i z m a s , 1 5 9 — 1 6 0 , 161 N ec ke r , J a c q u e s , 1 3 8
d ia l e k t in is , 1 5 6 — 1 6 4 nedarbas. 304, 3 0 5 , 3 0 8 - 3 0 9 , 311
Mc Gu ff og ( a u d i n i ų pi r kl y s) , 1 2 0 N e e d h a m , Elli ce , 1 1 6
M cClure. W ill iam , 12 5 neom altusia nizm a s, 103
M e nc ke n, H. L., 2 6 9 . 2 7 2 N e w C a s t le ’o c h e m i j o s fa br ik a s , 1 9 0
m e r k a n t l l i s ta i, 4 5 N ew Ikaria. 1 3 7
M ic h el s o n . Al bert. 2 5 0 N e w Y o r k T i m e s (l a i k r a š ti s ) . 3 0 6
Mill, J a m e s , 9 4 , 1 4 0 - 1 4 1 , 2 1 3 N e w Yor k T r i b ū n e (l a i k r a š t is ) , 1 6 6 ,
Mill, J o h n St u a r t , 1 4 0 - 1 5 0 , 195, 210
344, 349 N e w La na rk , 1 1 8 - 1 2 2 , 1 2 4 , 1 5 2
G e or ge ir, 2 0 6 N e w S t a t e s m a n a n d N a t i o n (ž u r n a
k il m ė, 1 4 0 — 1 4 2 las) , 3 1 2
ap ie k o m u n i z m ą , 1 4 5 — 1 4 6 Nika ra gva , 2 2 5
Jo n u m a t y t a s t a t i š k a v al st yb ė, N ik o la j u s I, R u s ij o s c a r a s, 1 1 8
147, 3 2 5 - 3 2 6 , 3 4 4 N ob e l i o pr e m ij a, 3 5 6 — 3 5 7
a p ie p a s k i r s t y m ą , 1 4 3 — 14 4 , N or th e n Paci fi c g e l e ž in k e li o linija,
1 79 262
a pi e s o c i a l i n i u s p o k y č iu s, 1 4 6 — No rvegija, 1 8 6
1 48 n u k e lt ų s a n t a u p ų p la na i, 3 1 3 — 3 1 4
M ir abe au, Vi c to r Riq ue ti , m a r k i z a s N u li n i s g y ve nt oj ų s k a i č i a u s a u g i m a s
de, 5 4 (NGSA), 1 0 2
M ississippi bendrovė, 2 9 2 numatymas, 3 4 4 —3 4 6
M itche ll, We sle y, 2 6 9 , 2 7 4 p r o g n o z ė s ir, 3 4 6 — 3 4 9 , 3 5 0 —
M od er ni ųj ų la ik ų falanga (O we no pa 35 1
sekėjų bendruom enė), 137 r ib o s, 3 4 9 — 3 5 1
M olinari, M. de , 1 9 9 nu o sa v y b ė , pr ivati, žr. privati n u o
m o k e s č i a i , G e or g e apie, 2 0 8 — 2 0 9 sav y bė
m o n a r c h ij o s , 3 9
m o n o p o l i j o s , 1 8 0 — 18 1 , 1 8 3 , 1 8 5, O ne id a , 1 3 7
335 Ow en , R o be r t, 1 2 0 — 1 2 9 , 1 40
S m i t h api e, 7 6 Jo b e n d r o d a r b o ka im a i, 1 2 3 —
M o r a l ė s J a u s m ų t e o r i j a (S m i t h o ) , 125,129
52. 61. 8 0 - 8 1 ki lm ė , 1 2 0 — 121
Morg an. Lloyd, 2 5 0 Naujoji d a r n a ir, 12 5
Mo rgan, J . P ie r po nt , 2 3 7 , 2 4 0 , 2 6 2 N e w La na rk ir. 1 1 8 - 1 2 2 . 1 2 4 ,
Mo or e, G. E., 3 5 5 1 53
M o r n in g C h r o n i c l e (l a ik ra št is ) , 9 4 p r of e si nė s s ą ju n g o s ir, 1 2 5 — 1 2 6
M u m m e r y, A. F., 2 1 5 —2 1 6 Ow en , R ob e r t D a le , 1 2 8
M u ss o l i n i , B e n i t o , 17 1 , 3 0 9
M ūsų vaikaičių ekon om in ės g a lim y Page, Walter H i n e s, 2 5 0
b ė s (K e y ne so ), 3 1 9 , 3 2 2 pa ja m o s:
k r iz ė s ir. 2 9 4 —2 9 7
390 R O DYK LĖ
v i e n a m gy ve nto jui , 3 2 0 —3 2 1 p o li t i n ė s e k o n o m i j o s t eo ri ja , Lo w e' s

r e g u li a r u m a s , 6 3 n u o m o n ė api e, 3 5 3 — 3 5 4
p a j ė g u m a s pir kt i, 1 1 0 — 111 P o li ti n is t e i s i n g u m a s (G o dw ln o ), 8 4
Pa le y, Wil lia m , 8 3 , 1 0 4 Po lo , M ar co , 3 9
P a s a k ė č i a a p i e b t t e s (Man de vi lle ’o). P or tug al ij a, 2 1 3
197 Pound, R oscoe, 2 6 9
p a s a u l i n i s k a r a s I, 2 2 2 , 2 6 8 Pr aha , 151
p a s a u l i n i s k a r a s II, 2 2 5 , 3 0 7 P r a m o n ė s f i z i o l o g i j a ( H o b s o n o Ir
pa sipelny m o principas, 2 8 —30 Mummery), 2 1 6
p a s i ū l a ir p a k l a u s a , 3 4 , 3 4 5 —3 4 6 P r a m o n i n ė re v o liu c ija , 4 1 , 7 0 , 1 6 2 ,
p a s k i r s t y m a s , Mill ap ie , 1 4 3 — 14 4 , 182— 183
17 9 “P r a m o n ė s kapiton as" (Vebleno), 2 6 4
P a š a l i e č i ų n u o s a v y b ė Ir v e r s lo Į m o p r a m o n i n i s k a p i t a l i z m a s , 16 3 , 3 4 9 ,
n ė ( V eb le no) , 2 6 5 351 ,3 5 2
P a ž a n g a Ir s k u r d a s ( G e o r g e ’o), p r a m o n i n ė r e z e r v in ė a r m ij a, 1 7 6 —
207-211 177
Pr an c ū z ij a , 4 2 — 43 , 15 1 , 1 5 2 , 1 8 6
pe ln a s :
Im p e r ia li z m a s , 2 1 3
d a r b o u ž m o k e s t i s Ir, 1 07
v id u r a m ž ių , 2 5 , 2 7 , 3 5 — 3 6
| m o n l n l n k y s t ė Ir, 3 2 6 — 3 2 7
P r a n c ū z ų re v o li uc ija , 1 4 0 , 2 2 6
k o n k u r e n c ij a ir, 1 0 5 , 13 9
S a i n t - S l m o n Ir, 1 3 0 — 131
m a ž ė j im a s , 1 8 2 , 18 4
pr e k ių g e i d i m a s , 1 1 0 — 111
p r id e d a m o j i v er tė Ir, 1 7 4 — 1 79
Pr ice, R ic h a r d , 8 2 , 8 3 , 8 7
p e l n o m o ty v a s , 2 8 — 31
p r id e d a m o j i ver tė, 1 7 3 — 1 7 9
Petty, s e r a s Wil lia m , 2 8 , 5 6
d a r b o u ž m o k e s t i s ir, 1 7 3 — 1 7 7
P i c a s s o , Pa bl o , 2 8 1
p e l n a s Ir, 1 7 4 — 1 7 9
Pie tų Korėja, 2 2 8
“p r i g im t i n ė s l a is v ė s vi su o m e n ė " , 6 0 ,
P lg ou, A. C., 2 8 2
355
P i ls u d s k į, J o z e f , 171
privalomas taupymas, 3 1 3 —3 1 4
p ir kl ia i, 2 5 — 2 8 , 2 9 , 4 0
priva ti n u os a v y bė :
P i r m a s i s In t e r n a c io n a la s, 1 6 8 — 1 7 0
k a ip k a p i t a l i z m o a n t s t a t a s , 1 6 3
Pitt, Wil lia m, J a u n e s n y s is , 8 1 , 8 3 ,
k il m ė , 3 6 - 3 7
104 u t o p in ia i s o c i a l i s t a i Ir, 1 4 0
P la n c k, Max, 29 1 produktyvumas, 3 1 9 —321
p l ė š i k ų m a g n a t a i, 2 6 1 — 2 6 2 ž e m ė s ūk io , 1 0 0 — 101
p l ė t i m a s i s , e k sp a n si j a : profesinės sąjungos, 65, 79
k a p i t a li s t in ė . 2 2 2 - 2 2 3 , 2 2 7 — Ow e n ir, 1 2 5 — 1 2 6
228, 337, 356 R u sij oj e , 1 85
t au py m o ir Investicij ų s ą v e ik a Ir, pr o gn oz a vi m a s, 3 4 6 — 3 4 8 , 3 4 9 — 3 51
296-297 žr. ta ip p a t num atym as
P o b l e d o n o s c e v , K o n s t a n t in , 2 1 2 pr o le ta r ia ta s :
p o k y č ia i, H e g e li o n u o m o n ė a p ie , v is d i d ė j a n t is Jo s k u r d a s , 1 8 9 —
158, 1 5 9 - 1 6 0 19 0
P o li t i n ė s a r i t m e t i k o s m o k y k l a , 2 8 d ik t a t ū r a , 1 8 0
P olitin ės ek o n o m ijo s p rin c ip a i pram onės, 162
(M a lt hu so ), 9 4 , 1 0 9 kaip soc ializ m o kūrėjas, 1 6 3 —
P o l i t i n ė s e k o n o m i j o s p r i n c i p a i (Mil- 164, 3 4 2
lio), 1 4 2 - 1 4 3 , 1 4 5 - 1 4 7 susidarym as. 161— 162
P o l i t i n ė s e k o n o m i j o s p r i n c i p a l (R i ž e m ė s ūk i o , 3 8 — 3 8
c ar d o) , 1 0 4 p r o le t a r i a t o d ik t a tū r a, 1 8 0
politi nė e k o n o m ij o s teorija. 3 5 4 , 3 5 8 protestantizm as, 40
R ODYK LĖ 391
P r o u d h o n , Pie rr e, 1 6 9 — 1 7 0 R iq ue t l Vic tor , m a r k i z a s d e Mira-

Pr ūsi ja , 1 5 2 be a u, 5 4
p u si a u sv y r a , 1 9 5 — 1 9 7 R o d b e r t u s , J o h a n n Karl, 2 2 0
M ar sh al l ap ie , 2 3 0 — 2 3 4 R o c h d a l e ’o pi o n i e r ia i, 1 2 6
Ro ck efeller, J o h n D., 2 3 8 —2 3 9 , 2 4 9 ,
Q ue sn ay , F r a n ę o is , 5 4 — 5 5 , 5 6 262
R oc k ef e l l e r , W ill iam . 2 3 8 , 2 6 2
Raskob, J o h n J., 276, 2 77 R o g e r s, Henry, 2 3 8 — 2 3 9
■■refliacija", 3 1 3 R olfe, E lle n, 2 4 6 , 2 4 7 , 2 5 2 , 2 6 7
religija, ir r i n k o s s i s t e m o s k ū r i m a R oya l D ut h S h e ll , 2 2 6
s is , 2 9 , 4 0 — 41 R o o s e v e lt , T h e o d o r e . 2 1 1
R enesansas, itališkasis, 40 R o u s s e a u , J e a n J a c q u e s , 85
re nta , 1 0 5 - 1 0 9 , 2 0 8 - 2 1 1 Ruff, A n d r e a s , 2 6 , 3 9
r ev oliucija: R u s s e ll , B e r t r a n d , 2 8 0 , 2 9 1
k om unistinė, 1 5 2 — 154 R us ija , 2 3 . 1 5 2 . 1 8 4 , 1 8 5 , 2 1 2
R u si j o s, 2 5 , 3 3 2 R u s ij o s re vo liu c ija , 2 4 — 2 5 , 3 3 2
Jos p a g r in d a s , 1 6 2 — 1 6 3 R u s k in , J o h n , 2 1 5
P ra n c ū z ų , 1 3 0 — 1 3 1 , 14 0 , 2 2 6
žr. t a i p p a t e k o n o m i n ė r e v o li u S a i n t - S i m o n , gr af a s He nr i de Ro uv-
cija roy, g r a fa s de, 1 2 9 - 1 3 ^ 138-,
R h e i n i s c h e Z e i t u n g ( lai kr ašt is) , 1 5 9 266
R h o d e s . Cecil, 2 1 7 fi loso fija, 1 3 2 — 1 3 4
R ic a r do , D avi d, 11 6 , 12 3 , 1 4 0 iš si la v in im o s ie k im a s , 1 3 1 — 1 3 2
Jo idė jų p r i ė m i m a s , 9 2 — 9 4 ki lm ė , 12 9
i šl i k u s i įt a ka , 1 1 2 — 1 1 4 P r a n c ū z ų r e vo l i u c ij a ir, 1 3 0 —
k il m ė , 9 2 131
M a l t h u so d r a u g y s t ė su , 9 3 — 9 7 , Say, J e a n - B a p t i s t e , 1 1 0 , 111
112 S a m u e l s o n , P aul, 3 5 6
a pi e m a š i n a s , 1 18, 3 5 0 S a n F r a nc is c o A r g o n a u t (l ai kr a šti s) ,
p e s i m i z m a s , 1 13 , 1 1 6 210
S m i t h p a ly g in u s su, 1 0 7 — 1 0 8 S a n F r a n c is c o P o s t ( la ik r a š t is ) , 2 0 6
Jo s u k u r t i d a r b i n i n k o ir k a p i t a San Francisco T i m e s (laikraštis),
li st o pr o to t ip a i, 1 0 5 205 ,2 0 6
ap ie “v i s u o t i n į p r is o t in im ą " , S a n t a Anna , A nt o n io Löpez de , 1 2 5
110—112 Saulės dėm ės, 2 9 3
ap ie ž e m ė s s a v i n i n k u s ir ren tą , s a v a i m i n i s r e g u li a v im a s i s , 6 3
1 0 5 -1 1 0 , 346, 349 s a v a r a n k i š k i g a m in t o ja i , 1 8 3
“R ič a r d o yda", 1 13 s a v o s n a u d o s In t e r e s a s , 3 5 2 — 3 5 3
R ic k m a n , J o h n , 1 0 3 S m itho m okym e, 6 0 —65, 7 7 —
r in k o s , 3 1 — 3 2 , 3 3 - 3 4 , 1 6 1 , 161 — 78, 79
1 62 S c h a c h t , Hj al m ar , 2 2 4
r i n k o s p u s ia u s v y r a , 2 3 0 — 2 3 4 Schum peter, Josep h . 3 2 2 —3 4 3 ,
rinkos sistem a, 3 5 2 —3 5 3 3 4 7 - 3 4 8 . 349, 3 5 4 - 3 5 5
d ė sn ia i, 6 0 — 6 5 a p ie elitą, 3 4 0 — 3 4 1 , 3 4 3
e k o n o m i n ė l a is v ė ir, 6 3 — 6 4 apie įm o n ln in k u s, 3 2 8 —3 3 0 ,
k ūrim asis, 2 1 — 46 340
r i n k o s ir, 31 a p i e k a p it a li z m ą , 3 2 4 — 3 4 2
žr. t a i p p a t k a p i t a l i z m a s a pi e k r i z e s, 3 2 2 - 3 2 3 , 3 3 1
R in kt in ė d ra ug ija , 5 4 Ma rx ir, 3 2 6 - 3 2 7 , 3 3 2 - 3 3 6
Rytų Eu r o p a , 1 8 4 Jo n u m a t y t a s t a t i š k a v a ls t y b ė ,
Rytų I nd ij o s b e n d r o v ė , 5 8 , 9 0 325-326
392 ROD YK LĖ
Jo n u o m o n ė a p ie u ž d a r ą a p y t a s o c i a li z m a s :
ką, 3 2 5 - 3 2 7 , 3 3 9 - 3 4 0 Jo k l a s i n ė v i s u o m e n ė , 1 7 9 — 1 8 0
ap ie pe lną , 3 2 6 — 3 2 7 m a s i n ė g a m y b a k a i p Jo p a g r in
ap ie s o c i a l i z m ą , 3 3 6 , 3 4 1 — 3 4 2 das. 1 6 1 - 1 6 2
ap ie t ik ė t i n ą k a p it a li z m ą , 3 3 5 , p r o l e t a r i a t a s k a i p Jo k ū r ė j a s ,
338 163-164
ap ie v e r s l o c ik lu s , 3 3 1 —3 3 2 S c h u m p e t e r apie, 3 3 6 , 3 4 1 —3 4 2
ap ie viziją, 3 4 2 — 3 4 3 , 3 5 4 — 3 5 5 S o u t h e y , R o be r t , 1 1 8
S c o t t , s e r a s Walter, 5 6 , 1 1 8 S p e n c e r , H er be rt , 1 4 9
s e n - s i m o n i e č i ų ba ž n y č i a , 1 33 Sp le t h of , Art hur , 3 2 4
Sėdintis Jautis, 2 6 3 Stac l, p o n i a de, 131
S h a w , G e or ge B e r n a r d , 17 1 , 2 8 1 , S t a n d a r d Oil, 2 3 7 , 2 5 0
299-300 s t a t i š k a v a lst yb ė:
S id g w ic k , He nry , 1 9 5 Millio n u o m o n ė a pie , 1 4 7 , 3 2 5 —
S i d m o u t h , H e n r y A dd in g t o n , v i k o n 326, 344
ta s, 81 S c h u m p e t e r i o n u o m o n ė ap ie ,
S k a n d i n a v ij a , 2 5 325-326
skurdas: S t e w a r t , D ug a ld , 5 6
Jo t ę s t i n u m a s , 1 0 3 — 1 0 4 St i c k n e y , A. B., 2 3 9
tv a r u m a s, 4 5 — 4 6 S t r a c h e y , Lyt ton , 2 8 3 , 2 8 4 , 2 8 9
S k u r d o f i l o s o f i j a (P r o u d h o n o ) , 1 7 0 S t u d i j a a p i e p i n i g u s (Ke yneso), 2 9 2 ,
sk u r d ž i a i , 3 6 — 3 8 , 6 6 — 6 7 , 7 6 298
Sl a p t o j i ta ry ba ( D id ž io ji Br itanija ), “s u s i k u r t i gy ve nim ą" Idėja, 3 0 — 31
36, 38, 84 S u t h e r l a n d o k u n ig a ik š t ie n ė , 3 7
S m i t h , A da m , 19, 2 3 . 3 0 , 34 , 4 7 . S varstym ai apie atstovaujam ąją vy
81. 83, 87, 139, 3 4 6 - 3 4 7 , r i a u s y b ę (Mlllio), 1 4 9
3 4 9 - 3 5 0 , 355 Š i a u r ė s A m e r i k o s fala nga , 1 3 7
a k a d e m i n ė ka r j e r a, 4 6 . 5 1 — 5 2 š v ie t i m a s , N ew L a na r ke , 1 1 9 — 1 2 0
a p ie A m e r i k o s k o l o n ij a s , 2 1 3
a s m e n y b ė , 5 0 — 51 T a l k o s p r i g i m t i e s t y r i m a s (Vebleno),
ap ie gy v en to jų s k a ič i ų , 7 1 — 7 3 269
Jo I šl ik u si Jtaka, 7 8 — 71 Tay lor , Ha rr ie t, 1 4 2 , 1 5 0
ap ie k a u p im ą , 7 0 — 7 4 T ayl or , H e le n, 1 4 2 , 1 5 0
M a c k in t o s h api e, 1 1 5 Ta yl o r , J a m e s R u s s e ll , 2 1 1
ap ie m o n o p o l i j a s , 7 6 T a r p t a u t in i s b a n k a s , 3 1 5
M o r a l ė s J a u s m ų te o r i j a , 5 2 . 61 , T a r p t a u t in ė d a r b o ž m o n i ų są ju n g a ,
80-81 168
optim izm as, 179 t a r p t a u t in ė s k o r p o r a c i j o s , 3 3 7
a p ie p a s iū lą Ir p a k l a u s ą , 3 4 5 — i m p e r i a l i z m a s Ir, 2 2 6 — 2 2 8
346 T a r p t a u t i n i s va l i u t ų f o n d a s , 3 1 5
a pi e p r e k i ų g e i d i m ą , 1 1 0 taupym as, 1 1 1 - 1 1 2 , 198. 2 1 3 — 2 9 4
Q u e s n a y Ir, 5 4 —5 5 atidėtas. 31 3 , 3 1 4
r a cionalum as, 7 7 —78 H o b s o n a s a p ie , 2 1 6 , 2 1 8 — 2 1 9
R ic a r d o p a ly g i n u s s u, 1 0 7 — 1 0 8 i n v e s t ic ij o s ir, 2 9 6 — 2 9 9
a pi e r i n k o s d ė s n i u s , 5 9 —6 5 k a u p i m a s Ir, 2 1 6 , 2 9 4
s e k t a n t i š k a s Jo s u v o k i m a s , 7 4 k r i z ė s ir, 2 9 2 — 2 9 9
T autų turtas, 46, 5 6 — 64, 6 7 — p r iv a lo m a s , 3 1 3 — 3 1 4
70, 74. 77, 8 0 - 8 1 T a u s s ig , F. H., 2 4 0
T o w n s h e n d Ir, 5 3 — 5 4 T a u t ų t u r t a s ( S m it h o ), 4 6 , 5 4 — 65 ,
ap ie v yr ia u sy b ę , 7 5 — 7 6 77, 8 0 - 8 1
R ODYK LĖ 39 3
g yv en to jų s k a i č i a u s d ė s n i s , 7 1 — vaikai:
73 k a i p f a b r ik ų d a r b i n i n k a i , 6 6 ,
Išsam um as, 5 7 —59 116-117
kaupim o d ėsnis, 7 0 —74 k a i p k a s y k l ų d a r b i n i n k a i, 4 9
rinkos d ėsnių aiškinim as, 5 8 — New Lanarke, 1 1 9 — 120
65 va l d a n č io j i kl as ė :
t e c h n ol og ij a, 4 1 , 3 4 9 — 3 5 0 Jos d y k in ė j im a s , 2 5 3 —2 5 9
p r i e š i n i m a s i s Jai, 11 7 d a r b i n i n k ų s e k i m a s Ja, 2 8 5 —
s u d ė t in g a , d a r b a s Ir, 2 2 6 — 2 2 8 259
ž e m ė s ūk io , 1 0 0 V a n d e r b il t, C o r n e l i u s , 2 3 6 — 2 3 7 ,
T e ll - a l- A m a r n o s le n t e lė s , 31 262
T h o m a s , E li z a b e t h M ar sh a ll, 2 2 va r t o j im a s, 7 5
Th ūn e n, J o h a n H e i n r ic h vo n, 1 9 5 va r t o t o j ų k o o p e r a t y v ų s ą j ū d is , 1 2 6
t ik ė t i n a s k a p i t a l i z m a s , S c h u m p e t e - Ve bl e n, Kari, 2 4 5
r io n u o m o n ė a p ie , 3 3 4 — 3 3 6 , V eb le n, T h o m a s , 2 4 5
338 V ebl en, T h o r s t e in B u n d e , 8 0 , 2 4 1 —
T o c q u e v ll le , A l e x i s de, 1 5 2 , 2 4 1 274
T o li m ų j ų Jūrų p i r k li ų b e n d r o v ė , 2 7 a k a d e m i n ė kar je r a, 2 4 5 — 2 4 9 ,
T o w n s h e n d , C h a rl e s, 5 3
266-268
Townshend, kunigas Joseph, 97
a s m e ny bė , 2 4 2 — 2 4 4 , 2 4 5 , 2 5 0 —
tr a d i c ij o s, 2 1 —2 2
25 1
T r a k t a t a s a p i e p i n i g ų r e f o r m ą (Ke
ap ie d y k in ė j a n č ią k l a s ę , 2 5 3 —
y n e s o ), 2 9 1
259, 2 7 1 - 2 7 2
T r a k t a t a s a p i e t i k i m y b ę (Key ne so) .
Jo in v e s t ic ij o s , 2 7 5
29 1
iš v a i z d o s a p r a š y m a s , 2 4 1 — 2 4 2
T raktatas a pie žm o g a u s prigim tį
ki lm ė . 2 4 5
(H um e'o ), 51
a p ie m a š i n a s , 2 6 0 — 2 6 1 , 2 6 5 ,
T r e č i a s i s i n t e r n a c io n a la s , 17 1 . 2 2 2
272-273
T r u m b u l l o fal ang a, 1 3 7
m e t a i k o le d ž e , 2 4 5 — 2 4 7
T uf ts , J a m e s H ay de n, 2 5 0
I p a s a u l i n i s k a r a s ir. 2 6 8 — 2 6 9
T ur go t , J a c q u e s , 5 6
a p ie v e r s l i n i n k u s , 2 6 0 — 2 6 6
tu r ta s, 2 9 — 3 0
ž m o n i ų š a l i n i m a s i s , 2 4 1 —2 4 2
tu rt o k a u p i m a s k a ip d or yb ė , 4 0
T u r t o p a s k i r s t y m a s (C lar ko) , 2 4 0 veblenizm as, 2 6 9
T w ai n, M ark ( S a m u e l C l e m e n s) , 2 1 3 v er go vė , 7 8
V e r s a il le ’o su t a r t i s , 2 8 6 —2 8 7
Un ile ve r , 2 2 6 v e r s l o c ik la i, 7 9
U nit ed S ta t e s St e e l Co rp or at io n, 2 6 3 anksty vie ji aiš k in im ai , 2 9 2 — 2 9 3
U t i l i t a r i z m a s (Millio), 14 9 Mar xo p a t e l k t a s a p i b ū d i n i m a s ,
U t op in ia i s o c i a l i s t a i , 1 1 6 , 1 1 8 — 1 5 0 1 7 8 - 1 7 9 , 183
F o ur ie r ka i p , 1 2 9 , 1 3 5 — 1 3 8 S c h u m p e t e r ap ie , 3 3 1 — 3 3 2
Mill ir, 1 4 0 - 1 5 0 V e rslo cik la i (Schum peterio), 331 —
Ow en k a ip , 1 2 0 - 1 2 9 , 1 4 0 332
S a i n t - S i m o n ka i p , 1 2 9 — 13 5 , V e r s l o Į m o n ė s t e o r i j a ( V e b l e n o ),
13 8 , 2 6 6 259, 260, 2 6 4 —265
u ž d a r a a p y t a k a , S c h u m p e t e r api e, v e r sl in in ka i:
3 2 5 - 3 2 7 , 3 3 9 —340 | m o n in in k a i ir, 3 2 8 — 3 3 0 , 3 4 0 —
u ž s i e n i o in t e r v e n c ij o s , 2 2 5 — 2 2 6 3 41
u ž s i e n i o I n v e s t ic i j o s , t a r p t a u t i n i ų V e b le n apie , 2 5 9 — 2 6 6
k o r p o r a c ij ų , 2 2 8 žr. t a i p p a t k a p i t a li s t a i
vertė:
394 R ODYK LĖ
d a r b a s ir, 1 7 3 - 1 7 5 , 1 8 1 - 1 8 2 V o ki e ti ja , 7 6 . 1 5 2 , 1 5 3 , 1 8 4
pridedamoji, 1 7 3 — 179 I m p e r ia l i z m a s , 2 1 2 , 2 1 3
V id u r in ia i a m ž i a i, 2 5 —3 5 m o n o p o l i j o s ir k a r t e li a i , 1 8 5
g a m y b o s v e i k s n ia i, 3 2 — 3 5 Vo lta ire ( F r a n ę o is Marle Arouet), 47 ,
d a r b a s k a i p s a v i t ik s l i s , 3 0 — 31 5 4 , 73
p e l n o m o t y v o n e b u v im a s , 2 8 —
31 Walk er , F r a n c is A.. 2 1 1
p ir k l i a i tu o m e t u , 2 5 — 2 8 , 2 9 Wal ke r, S a m u e l . 7 0
V l d u r m i e s t l s (Lyn d ir Lynd), 2 5 8 , W al ra s. Lėon, 1 95
278 W a lp o le . H o r a c e , 5 3
V ie t n a m a s , 2 2 5 Watt. J a m e s , 4 8
v i e n a m gy v e nt o ju i t e n k a n č i o s p a j a Wedgwood, Josiah , 7 0
m os, 3 2 0 —321 W ei tli ng ( si u vė j a s ), 1 6 9
V ik to r ija , A ng li j o s ka r a li e n ė , 1 2 7 , W e ll in g t o n o k u n i g a i k š t i s , A r t hu r
213 W el le sl ey , 9 6
Vill ar d, Hen ry, 2 6 2 - 2 6 3 W e s tp h a l e n . b a r o n a s v on , 1 6 4
V i s u m i n ė s p a s i ū l o s funk cij a, 3 0 0 W e s tp h a l e n , J e n n y von , 1 6 4 — 1 6 7
visuom enė:
W l lb er fo rc e, Wi lli am , 81
b e k la s ė , 1 7 9 — 1 8 0
Willich, A ug us t, 1 6 9
g a m y b a k a i p Jo s p a g r i n d a s ,
W ils o n, W oo d r o w , 2 1 1 . 2 8 6 , 2 8 7
1 6 0 - 1 6 2 , 1 7 9 — 1 80
Woolf, L e o n a r d . 2 8 3 , 2 8 4
kl as in ė s t r uk t ūr a , 6 7 , 161 — 162,
Woolf, Vi rginia, 2 8 4
179-180
W ol lc ot t. A le x a n d e r , 1 3 7
" pri gim ti nės l a i s v ė s ", S m i t h apie
W o o ls t o n , k u n i g a s H o w a r d, 2 5 1
Ją, 60 , 3 5 5
S m i t h api e, 6 0 — 61
Žalio ji r e v o liu c ij a
Jo s t ę s t i n u m a s . 2 2 — 2 5
ž e m ė , k a ip g a m y b o s v e i k s n y s . 3 2 —
“v i s u o t in is p r i s o t i n i m a s ”, 9 3 , 1 1 0 —
35. 3 6 - 3 8
112, 122, 198, 2 93
ž e m ė s s a v in in k a i, 1 7 3
v yr iau syb ė:
k a p i t a li s t a i ir, 1 0 5 — 1 0 6 , 1 0 7 —
Jos in v e st i c ij o s, 3 0 4 — 3 11
r in k o s m e c h a n i z m a s Ir, 6 5 , 7 6 — 110, 1 7 3 - 1 7 4
77, 350, 3 5 8 M a l t h u s api e, 1 0 9 — 1 1 0
vizija: R ic a r d o ap ie , 1 0 5 — 1 1 0 , 2 0 8
didž ių jų e k o n o m is t ų , 3 4 9 , 3 5 4 — ž e m ė s ū k i o n a š u m a s , 1 0 0 — 101
356 ž m o g a u s k a ip m a l o n u m ų m a š i n o s
S c h u m p e t e r a p ie , 3 4 2 — 3 4 3 , pri el aid a, Ed g e w or th apie, 1 9 3 —
35 4 —355 19 5 . 2 5 6 - 2 5 7
A PIE A U TO RIŲ
R o b e r t a s L. H e i l b r o n e r l s (g. 1919) yr;> Nornuwio

T homaso ekonomiko s teorijos profesorius Naujojoje socialiniu
t yri mų mokykloje Niujorke.
Svarbesnių R. L. Heilbronerio darbų sąrašas
The F uture as History (1959)

The Great Ascent (J 963)
An Inquiry into the H u ma n Prospe ct (1 9 75)
Business Civilization in Decline {1977)
The Nature a nd Logic of Capitalism
Serija “A t v i r o s Lietuvos knyga"
R o b e r t L. H e i l b r o n e r
D I D I E J I EK O N O M I S T AI
Iš angl ų k a l b o s ve rtė
J o n a s Č ičin skas
R e d a k t or ė
D an u tė K a lin a u sk a itė
D a il in in k a s
E u gen iju s K a rp a v ič iu s
Make ta vo
Z ita P lk tu rn len ė
Ko re kt or ė
A u šrin ė M a tu le v ič iū tė
SL 1 1 3 1 . T ir a ž a s 4 0 0 0 . U ž s a k y m a s 16.
I š l e id o UAB “Amž ius" le id y kl a , L a i s v ė s pr. 6 0 ,
2 0 5 6 Vi ln iu s
S p a u s d i n o Pol ig ra fin ių p a s l a u g ų jm o nė , A. S t r a z d e li o 1,
2 6 0 0 V iln iu s
Kaina su t a r t i n ė
Heilbroneris R.
He92 Didieji e k o n o mis ta i. — V.: Amžius, 1995. — 394 p. —
(Atviros Lietuvos knyga: ALK).
B ib lio gr .: p. 3 6 8 - 3 8 1 . - R-klė: p. 3 8 2 - 3 9 4 .
ISB N 9 9 8 6 — 4 3 0 — 2 5 —9
A merikiečių p rofe soria u s R. L. rfellbroflerlo (g. 1919) knyga “Didieji e kono

m is ta i' yra vie nas po p u lia ria u sių Ir p a tra u k lia u s ių e k o nom inės m inties Istorijos
leidinių, su sila u kę s daugelio vertim ų } k itas p asau lio kalbas. A. Sm ith, T. Malthus,
D. Ricardo, K. Mane, T. Veblen, J. M. Keynes, J . S c h u m p e te r —Jų asm en yb ės Ir
gyvenimai, didžiųjų m ąstytojų ekonom istų Idėjos, ekonom inės m inties evoliucija —
Išsam iai a tskleidžiam i šioje žaism ingai parašytoje knygoje.
UDK 3 3 0 ( 0 9 1 )

Robert Heilbroner Didieji Ekonomistai PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Robert Heilbroner Didieji Ekonomistai PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ROBERT

Versta iš: Robert L. Heilbroner. The Worldly Philosophers:

Knygos vertimą ir išleidimą fin a n s a v o

Prata rm ė šeštajam l e i d i m u i .......................... . 7

Ką d a r skaityti apie e k o n o m i k ą .................... 360

Lowe, tikras vokiškojo akademinio išsilavinimo įs ikūn iji­

žinojau*. Vienas stu dentas savo koledžo knygyne teiravosi kny­

Šis leidimas nuo ankstesnių jų skiriasi trimis aspektais.

* L ie tuviš ko jo ve r ti m o leidėjai s u s id ū r ė su šie k liek p a n a š ia is r ū p e s ­

didžiojo kara lienės Viktorijos epochos ekonomisto. Šitą n e ap ­

da r giliau slypinčioms d ra m o m s — dorovės pro ble m o m s, j ė ­

Brid geham pto n, N.Y.

Ši knyga pa sa koja apie grupelę žmonių, k u rių teisė j šlovę

Kas buvo tie žmonės? Mes pažįstame ju o s kaip didžiuosius

linio rašeivos. Esu tikras, ka d įvairių gru pių in te re sų galia

Keistesnį žmonių s am b ū r į — da r mažiau tin k am ą p e rtv a r­

buvo jsitikinęs, ka d kiekvienas nedžentelm ena s yra laukinis.

tos j vientisą kilimą, kuriame, jei pažvelgsime iš atokiau, p a ­

daugybės gars ių mok slinin kų, politikų, is torikų, men in in kų,

šmėkla ima žvelgti bendruomenei, pavyzdžiui, eskimams, j akis,

Per visą savo istoriją žmogus tėra s u m an ę s tris b ū d us, kaip

riaus ios būtinos prie derm ės perd u od am o s iš k arto s } kartą,

Ekon om istai turėjo laukti, kol bus ra s ta s trečiasis b ū das

jos, Amerikos ir netgi Rusijos revoliucijos. Norėdami [vertinti

Pirm asis stabtelėjim as: Prancūzija, 1305 metai.

Antras stabtelėjimas: Vokietija. Maždaug po 1550 metų.

1. Žmogus p a rd u o d a taip brangiai, kaip begali, ir perk a

2. J ei žmogus dėl nelaimės jū ro s e ar dėl kitos prie ž a s­

Visa tai nedora , nedora, nedora, šau kia klebonas; siekti

gyvenimo visuma. Kol šios dvi sferos n eatsis k irs, n e atsiras

Gali atrodyti keista, kad pasipelnymo p rin c ip a s yra paly­

epochose; beveik visiškai jo s nėra ir daugumoje Rytų civiliza­

H ansa s J a k o b a s atsisa kė perimti b a n k ų imperiją, motyvuoda ­

gyvenimas yra tas pa ts dalykas. D arb as nebuvo priem onė tik s ­

Pačios rin k o s egzistavo seniai, kiek tik siekia žmonijos a t­

V iduramžių pasa ulio p ro ta m s šis mechaniz mas tebebuvo

mo buvo d a r gana šventvagiška. Kiek pla tesnė mintis, kad vi­

pala nkia usio mis sąlygomis. Prieškapitalistiniame pasaulyje to­

J a u vien paversti preke žemę, t.y. visuomeninių santykių

Mes vėl Prancūzijoje; eina 1666 metai.

šito nepakanka. Jie reikalauja teisės krėsti žmonių n a m u s ir

M ie st a s P rancūzijoj e, netoli Grenoblio, R o n o s u p ė s krante .

menės žemės, k u r kiekvienas galėjo ganyti gyvulius a rb a p a s i­

dv asininkas para pijos darb o namus, k uriuose buvo laikomi

Iš k ur kilo tos galingos jėgos, įstengusios su triu škin ti p a ­

togų, tvarkingą pasa ulį ir jo vietoj įk urd in usio s na ują negei­

lobiai iš tiesų buvo pa sakiš ki. Karalienė Elžbieta, gavusi savo

p rie š išk u m o atmosferoje rinkos sistemai plėtotis buvo nelen­

pati išra d im o idėja; p irm ą k a rt i ban d y m u s ir naujoves imta

gatvėse dėl teisės nusip irk ti akcijų, neišvengta net žmogžu­

Tokią idėją reikėjo pagrįsti filosofiškai.

čiai ir įsakymai, vargu ar ankstyviesiems filosofams tu rt o ir

ir prie e ko n o m in ė s p a ž a n g o s. B uljonistams (taip vadina me

ir šlovino pirklius, kiti įrodinėjo, jog prekyba tėra parazitinė

Iš tos maišaties iškilo stulbinančios galios mąstytojas. 1776

1 7 7 6 m. lie pos 4-ąją p a sk e lb ia J ungtin iu Š ia u r ė s A m e r ik o s Valstijų

NUO STA BU SIS ADAMO SMITHO PASAULIS

Kas XVIII a. 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje, greičiausiai gir­

Gamtos teologija — sistemos paieškos visatos ma išalyn ė­

nuovargio. Viešpatauja grubiaus i laukiniai papročiai; žvilgs­

Aštuonioliktajame amžiuje toks pa saulis galėjo atrodyti sve­

Kas per žmogus buvo tasai ra finuotasis filosofas?

vieną ieties judesį. Kerams praėjus, Sm ith as stovėjęs au k štų

Lowe, tikras vokiškojo akademinio išsilavinimo įs ikūn iji

žinojau*. Vienas stu dentas savo koledžo knygyne teiravosi kny

* L ie tuviš ko jo ve r ti m o leidėjai s u s id ū r ė su šie k liek p a n a š ia is r ū p e s

didžiojo kara lienės Viktorijos epochos ekonomisto. Šitą n e ap

da r giliau slypinčioms d ra m o m s — dorovės pro ble m o m s, j ė

Keistesnį žmonių s am b ū r į — da r mažiau tin k am ą p e rtv a r

tos j vientisą kilimą, kuriame, jei pažvelgsime iš atokiau, p a

2. J ei žmogus dėl nelaimės jū ro s e ar dėl kitos prie ž a s

Gali atrodyti keista, kad pasipelnymo p rin c ip a s yra paly

epochose; beveik visiškai jo s nėra ir daugumoje Rytų civiliza

H ansa s J a k o b a s atsisa kė perimti b a n k ų imperiją, motyvuoda

gyvenimas yra tas pa ts dalykas. D arb as nebuvo priem onė tik s

Pačios rin k o s egzistavo seniai, kiek tik siekia žmonijos a t

mo buvo d a r gana šventvagiška. Kiek pla tesnė mintis, kad vi

pala nkia usio mis sąlygomis. Prieškapitalistiniame pasaulyje to

menės žemės, k u r kiekvienas galėjo ganyti gyvulius a rb a p a s i

Iš k ur kilo tos galingos jėgos, įstengusios su triu škin ti p a

togų, tvarkingą pasa ulį ir jo vietoj įk urd in usio s na ują negei

p rie š išk u m o atmosferoje rinkos sistemai plėtotis buvo nelen

gatvėse dėl teisės nusip irk ti akcijų, neišvengta net žmogžu

Kas XVIII a. 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje, greičiausiai gir

Gamtos teologija — sistemos paieškos visatos ma išalyn ė

nuovargio. Viešpatauja grubiaus i laukiniai papročiai; žvilgs

Aštuonioliktajame amžiuje toks pa saulis galėjo atrodyti sve

tas mokslo centras; universitete telkėsi gausybė talentingų žmo

Knyga ir jos tir iam os problemos sukėlė didžiulį s u sid o m ė

nia m klubui S m ith as priklaus ė, n o rs j is ir garbinga si s leksi

Sm ulkiu šriftu iš sp a u s d in ta dalykinė rodyklė užima šeš ia s

reikšm inga valdant imperiją, o ne ab strak tų tra k ta tą a k ad e

moję suk elia aiškiai apib rė žtu s ir n u m a to m u s rezultatus. Kal

d am as asm eninės naudos, norėtų padidinti savo gaminių kai

Greta žavėjimosi, o k a rtu ir baisėjim osi fa brik ais v is uom e

sai a tsk ira operacija — segtukus padėti, d ar v i e n a — ju o s n u

Pažvelkite į pa p ra sč ia u sių a m atinink ų arba padie nių d a r

Jei p a n ašia i p risim intum e visus kitus to žm ogaus a p r a n

lį Afrikos karalių, n ors šie buvo absoliutū s dešimčių tū k s

tam, kas nekaupia! Lygiai ir tam, kuris eikvoja nuosavą k a p i

Šitoks sam protav im as nėra toks naivus, kaip gali pasiro dy

ir nebuvo dr. Panglosas. Bet nėra priežasčių, dėl kurių p a s a u

Greta visuotinės s k u rd o proble mos d a r vienas įkyrus k la u si

ne. Retrospekcija rodo kitą įdomų dalyką — kaip tiksliai kie k

kliūva į beviltiškus s p ą s tu s — žm onių re pro duk cija neišven

Vienu prib loškia nčiu intelektualiu sm ūgiu M althusas s u

sun kiai triū sia ntis p ra m o n in in k a s — praloš. Mat Ričardo b u

Turim e [dėmiau pasiž iū rėti } niūriojo dvasiš kio ir s k ep ti

mais, ig n oruo da m a s pavienių faktų a tsitik tinu m us ir s u site lk

labai neraiškiai; ypač p ra s tai ta rdavo raidę 1, ir žmonėse kla i

Ričardo irgi mėgdavo nam uose atsipalaiduoti; plačiai p a

J o h n a s Bowringas vėliau teigė, kad Ričardo sėkmė rė mėsi s u

tik galėjau tikėtis a r geisčiau laimėti kylant k u rsu i. Toji p a

Malthuso ir Ričardo nuomonės skyrėsi beveik visais k la u

p.H dauginosi ir medžiojo ožkas. “Šitaip, — rašė autorius, dva

Gamtoje turi būti išlaikyta pusiausvyra, — teigė ši p a ra dig

Nėra ko stebėtis, kad vargšas Godwinas skund ėsi, esą Mal

Malthuso pra na šy ste s, o vietinių sąlygų — s a u s ro s ir n e p a k a n