BIO IR SAVARO DĖSNIO TAIKYMAS MATUOJANT ŽEMĖS

MAGNETINIO LAUKO HORIZONTALIĄJĄ KOMPONENTĘ

Darbo užduotis. Ištirti apskritiminės srovės kuriamą magnetinį lauką ir išmatuoti Žemės
magnetinio lauko horizontaliąją komponentę.

Teorinio pasirengimo klausimai. Magnetinės indukcijos samprata. Bio ir Savaro dėsnis. Žemės
magnetinio lauko hipotezė.


Teorinė dalis. Svarbiausia magnetinio lauko charakteristika yra magnetinė indukcija B . Jos
modulis B skaitine verte lygus jėgai, kuria vienalytis magnetinis laukas veikia indukcijos linijoms

statmeną vieno metro ilgio laido atkarpą, kai ja teka 1 A stiprio elektros srovė. Vektorius B nukreiptas
taip, kaip jėga, kuria magnetinis laukas veikia magneto šiaurinį polių.

1 pav. Bio ir Savaro dėsnio iliustracija

Laidininku tekant elektros srovei, kiekvieno judančio krūvininko elektrinis laukas kinta laike ir dėl

to kuriamas magnetinis laukas. Bio ir Savaras nustatė, kad srovės elementas I d  (1 pav.) nuo jo dydžiu

r nutolusiame taške A kuria magnetinį lauką, kurio indukcija

  0  I d   r
dB  ; (1)
4 r3

čia 0 = 410-7 H/m – magnetinė konstanta. Srovės elemento I d  vektorius nukreiptas srovės tankio

j kryptimi. Dydis  nusako aplinkos magnetines savybes ir vadinamas magnetine skvarba. Srovės
elemento kuriamo magnetinio lauko indukcijos modulis
0  I d 
dB  sin  (2)
4 r2
 
 
tiesiog proporcingas laidu tekančios srovės stipriui, laido elemento ilgiui, kampo    j , r sinusui ir
atvirkščiai proporcingas atstumo nuo laido elemento iki nagrinėjamo taško kvadratui. Be to, jis priklauso
nuo aplinkos, kurioje kuriamas magnetinis laukas, savybių.
 2
Pagal laukų superpozicijos principą baigtinio ilgio  laido su srove kuriamo magnetinio lauko
indukcija
 
B   dB . (3)


Remiantis (1) ir (3) įrodoma, kad elektros srovei tekant R spindulio apskritu laidu, vijos centre

kuriamo magnetinio lauko indukcija B yra statmena vijos plokštumai ir lygi
0  I
B . (4)
2 R

Kartais magnetinį lauką patogiau apibūdinti ne magnetine indukcija B , o magnetinio lauko stipriu

H . Šie dydžiai susieti taip:

 B
H . (5)
0 
Taigi apskritos vijos centre srovės I kuriamo magnetinio lauko stipris
I
H . (6)
2R
Kaip matome iš formulės (6), magnetinio lauko stipris apibūdina tik srovės kuriamą magnetinį
lauką ir neatsižvelgia į erdvę užpildančio magnetiko įtaką kuriamam magnetiniam laukui.
Žemės magnetinio lauko kilmę aiškina įvairios hipotezės. Viena jų teigia, kad elektrai laidžiame ir
skystame Žemės branduolyje vykstantis intensyvus ir sudėtingas medžiagos judėjimas kuria magnetinį
lauką. Jam įtaką daro ir Žemės jonosferoje vykstantys procesai. Pabrėžtina, kad Žemės magnetiniai
poliai nesutampa su jos geografiniais poliais, kad Žemės magnetinį lauką kuriantys procesai yra
nestacionarūs. Dėl jų nepastovumo Žemės magnetinių polių padėtis, lauko stiprio modulis ir kryptis nėra
visiškai pastovūs.
 
Žemės magnetinio lauko stiprį H išskaidykime į horizontalųjį H h (nukreiptą pagal Žemės

paviršiaus liestinę) ir vertikalųjį H c , kuris nukreiptas į Žemės centrą. Darbe naudosime magnetinę
rodyklę, kuri sukasi tiktai apie vertikalią ašį. Ją horizontalioje plokštumoje veiks ir suks tik horizontalioji

komponentė H h , kurią tik ir galėsime nustatyti.

Darbo aprašymas. Laboratorinio darbo metu bus naudojamas prietaisas, kurį sudaro Helmholco
ritė. Ritės centre ant vertikalios ašies užmauta magnetinė rodyklė /2/. Toks įrenginys vadinamas
tangentiniu galvanometru (TG) /3/. Jis kartu su ampermetru /4/ prijungiamas prie srovės šaltinio /5/.
Schema pateikta 2 paveiksle.
 3

Hh H

Hc

3 p av.
2 pav. Principinė darbo schema 3 pav. Kompaso rodyklę veikiančio magnetinio lauko
stiprio dedamosios
Grandine tekančios srovės stipris matuojamas ampermetru /4/ ir reguliuojamas srovės šaltinio /5/
daugiasūkiu potenciometru /6/. Grandine netekant elektros srovei, magnetinė rodyklė orientuojasi Žemės

magnetinio lauko horizontaliosios komponentės H h kryptimi. Išilgai šios krypties orientavę ritės
plokštumą, t.y., sutapdinę su Žemės magnetinio meridiano plokštuma, rite paleidžiama I stiprio elektros
srovė. Ji ritės centre kuria magnetinį lauką, kurio stipris lygus
N I
Hc  . (7)
2R
 
Vektorius H c statmenas ritės plokštumai ir vektoriui H h . Dabar magnetinė rodyklė orientuosis
šių vektorių atstojamosios
  
H  Hh  Hc (8)

kryptimi (3 pav.), t.y. atsilenks kampu . Didinant srovės stiprumą, pagal lygtį (7), didės srovės

magnetinio lauko stipris H c , o tuo pačiu ir magnetinės rodyklės atsilenkimo kampas. Kaip matome 3
 
paveiksle, šio kampo tangentas bus lygus magnetinio lauko stiprio vektoriaus dedamųjų H c ir H h
santykis
Hc
tg   . (9)
Hh
Iš (7) ir (9) Žemės magnetinio lauko stiprio horizontalioji komponentė
N I
Hh  . (10)
2 R tg 

Taigi išmatavus I ir , galima apskaičiuoti H h .

Laboratoriniame darbe naudojamas ampermetras, kuris turi būti prijungtas taip, kaip parodyta 4 pav.
ir nustatytas matuoti mA. Prietaiso ekrano kairėje pusėje turi būti „RS232“ indikacija (žr. 4 pav.). Jei jos
nėra, reikia nuspausti mygtuką „RS232“. Srovės šaltinio /5/ srovės stiprio vertė keičiama potenciometru
/6/, o srovės tekėjimo kryptis – krypties keitimo jungikliu /7/.
 4

4 pav. Laboratorinio darbo maketas

Darbo eiga.
1. Grandine netekant srovei, t.y. laboratorinio darbo maketo srovės krypties valdymo jungikliui /7/
esant išjungtoje (tarpinėje) padėtyje, TG /3/ ričių plokštumos sutapdinamos su magnetinio meridiano
kryptimi taip, kad magnetinės rodyklės polių galai sutaptų su 0 padala (pasukant ričių stovą arba
pačią ritę). Nustatoma pradinė srovės stiprio valdymo potenciometro /6/ padėtis, sukant prieš
laikrodžio rodyklę, srovės krypties keitimo jungiklis įjungiamas į tarpinę padėtį. Įjungiamas
laboratorinio darbo maketas.
2. Srovės krypties keitimo jungiklis įjungiamas į „I“ padėtį. Potenciometru /6/ didinat grandine
tekančią srovę ir laukiant kol magnetinė rodyklė nusistovės pusiausvyroje, pasiekiamas pirmas
matavimo taškas – 10o. Srovės stiprio ir kampo  vertes surašome į 1 lentelę. Nekeisdami srovės
stiprio, srovės krypties keitimo jungikliu /7/ pakeičiame srovės kryptį į priešingą (padėtis „II“) ir
magnetinei rodyklei atsilenkus į kitą pusę ir nusistovėjus, išmatuojame kampą .

1 lentelė. Matavimo rezultatai

Nr. I, A   < > tg <  > Hc , A/m Hh , A/m <Hh >, A/m

... ... ... ... ... ... ... ... ...

3. 3 punkto matavimai kartojami vis didindami srovės stiprį tiek, kad magnetinės rodyklės atsilenkimo
kampas didėtų 10 tol, kol pasiekiamas 50 atsilenkimas. Kiekvienam atsilenkimo kampui
apskaičiuojamas vidurkį      2 , tg  , Hc, Hh . Apskaičiuojamas Žemės magnetinio lauko

horizontaliosios komponentės vidurkis  H h  .

4. Pagal gautus rezultatus brėžiamas grafikas tg   f H c  ir daromos išvados dėl Bio ir Savaro
dėsnio galiojimo.
 5
Kontroliniai klausimai

1. Nusakykite magnetinės indukcijos modulio prasmę ir paaiškinkite vektoriaus B kryptį.
 
2. Paaiškinkite magnetinio lauko stiprio H sąryšį su magnetine indukcija B .
3. Paaiškinkite Žemės magnetinio lauko kilmės hipotezę.
4. Kodėl darbe išmatuojame tik Žemės magnetinio lauko horizontaliąją komponentę ?
5. Paaiškinkite Bio ir Savaro dėsnį elementariai srovei ir baigtinio ilgio laidui su srove.
 
6. Paaiškinkite, kaip darbe nukreipti laukų H h ir H c vektoriai ir kuria kryptimi orientuojasi
magnetinė rodyklė.