TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

1. Tarptautinė Teisė (TT) ir Tarptautinių Sutarčių teisė (TS). Tarptautinis paprotys ir TS.
TS bruožai.

Tarptautinės teisės samprata: Tarptautinė teisė (TT) reguliuoja santykius tarp nepriklausomų
valstybių. Valstybėms privalomos teisės normos kuriamos valstybių laisva valia. TT išreikšta sutartyse
arba visuotinai priimtuose papročiuose, kurie skirti reguliuoti santykius tarp šių šalia egzistuojančių
bendrijų tam, kad būtų įgyvendinti jų bendri tikslai“. Valstybės susirenka į tarptautinę konferenciją
ir susitaria. Tam tikri ekspertai ar tarptautinės teisės organizacijos ir pan. ilgai rengia sutarties
tekstą. Tarptautiniuose santykiuose vyrauja savotiška suverenių jos narių pilna savivalda, nustatanti
šių narių teises ir pareigas; Tarptautinė teisė – teisė tarp tautų (jus gentium).
TT skiriama į:
a) Klasikinę (iki 1945 m. JT Chartijos);
b) šiuolaikinę (po 1945 m. JT Chartijos).
KLASIKINĖ TT: laikotarpis nuo Hugo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Chartijos priėmimo 1945 m.
Klasikinėje TT buvo leidžiama naudoti jėgą. Hugo Grocijus skirsto karus į teisingus ir neteisingus
(teisingas karas toks, kuris atsako į neteisybę). Čia kalba apie valstybės atsaką į užpuolimą. Suverenai,
nors ir turėdami aukščiausią valdžią, negali ignoruoti visuomenės. Pasisakė prieš atvirosios jūros
nacionalinį pasisavinimą. (atvirojoje jūroje mes turime penkias teises. Atviroji jūra priklauso visiems
arba niekam.). Kalbėjo apie visų lygybę, teisę į pagarbą, gynybą ir pan.
ŠIUOLAIKINĖ TT: Tai tos TT normos ir principai, kurie susiformavo Jungtinių Tautų Chartijos
(1945 m.), įkuriančios universalią tarptautinę organizaciją – Jungtines Tautas - pagrindu ir apima, visų
pirma, fundamentalų tarptautinės teisės principą - draudimą naudoti jėgą tarptautiniuose
santykiuose ir grasinti jėga, kuris yra ius cogens norma (pagrindinis šiuolaikinės teisės principas), o
taip pat valstybių pareigą gerbti žmogaus teises, tautų apsisprendimo laisvę ir pan. Taip pat apima
tokias naujas TT šakas, kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi
teisė ir pan., bei naujas TT kategorijas – trečiosios kartos teisės, pabėgėliai dėl klimato kaitos ir pan.
Specifiniai TT bruožai:
1. Įstatymų leidimo valdžios nebuvimas (klausimas – KAS kuria tarptautinės teisės normas?
Valstybės ir jos pačios jas įgyvendina);
2. TT Šaltinių ypatybės:
A) tarptautinės konvencijos, tiek bendrosios, tiek specialiosios;
B) tarptautinis paprotys, kaip bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymas. Tam, kad
tarptautinis paprotys taptų teise jis turi turėti tam tikrus elementus;
C) bendrieji teisės principai, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos;
D) su išlyga, numatyta 59 str. (TT teismo sprendimas privalomas tik šalims byloje), Teismų
sprendimai ir įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų specialistų doktrina, kaip pagalbinė priemonė teisės
normoms nustatyti.
3. Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas (net Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JT ST)
negali būti laikoma tokiu organu, nepaisant jos sprendimų taikos ir saugumo palaikymo klausimais
privalomosios galios); (Klausimas – KAS užtikrina TT normų laikymąsi? Patys TT subjektai).
4. Bendrosios privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas (TTT (veikia Hagoje) nors ir
yra laikomas pagrindiniu Jungtinių Tautų teisminiu organu, bet jis neturi privalomos visoms
valstybėms jurisdikcijos; valstybės turi pripažinti jo jurisdikciją spręsti ginčus tarp jų). (apie
pripažinimą vėliau)
5. TT Subjektų ypatybės: tarptautinį teisinį subjektiškumą lemia gebėjimas turėti tarptautines teises
ir pareigas bei gebėjimas ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius.
 TT subjektai:

a) valstybės;
b) Tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos, Universalios ir regioninės;
c) Tautos, kovojančios už savo nepriklausomybę (in statu nascendi) PVZ: Palestinos
išsivadavimo organizacija;
d) Specialūs subjektai (pvz., Šv. Sostas);
e) daline prasme – individas (1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija;
1966 m. JT Tarptautinis Pilietinių ir politinių teisių paktas ir juose numatyta individo teisė
pateikti skundą prieš valstybę į tarptautinius organus (Europos Žmogaus Teisių Teismą ir JT
Žmogaus teisių komitetą teisė). Bet pirma reikia pereiti visas instancijas Lietuvoje. Individai: kol
kas neturi tarptautinio teisinio subjektiškumo sutartims sudaryti. TT klausimas, ar subjektai gali
sudaryti TS buvo keliamas dėl įmonių. Pavyzdžiui: klausimas, ar didelės nacionalinės
kompanijos, eksploatuojančios naftą, gali sudaryti TS su valstybėmis, kurioms priklauso nafta.
Šiuo klausimu aktualus yra TTT sprendimas Anglijos-Irano naftos kompanijos byloje, kurį
teismas priėmė 1952 m. Šioje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai Anglijos-Irano naftos
kompanija sudarė sutartį su Irano vyriausybe dėl naftos eksploatacijos, o Iranas nacionalizavo
kompanijos turtą. Todėl JK siekė kompensacijos iš Irano už sutarties su naftos kompanija
pažeidimą. JK vyriausybės argumentu buvo tai, kad ji dalyvavo derybose sudarant įmonės ir
Irano valstybės sutartį. Tačiau TTT atmetė tvirtinimą dėl to, kad koncesinė sutartis yra TS pagal
Irano pareiškimą dėl Teismo privalomos jurisdikcijos. Taigi šiuo atveju teismas nepripažino
įmonės, kaip subjekto, galinčio sudaryti TS.
6. Normų kūrimo ir laikymosi ypatybės. Nėra centrinio normų kūrimo ir jų įgyvendinimo
užtikrinimo organo. Iš principo TT normas kuria PATYS TT SUBJEKTAI, derindami savo valią
tarpusavyje, siekdami tam tikrų bendrų tikslų. Valstybės kuria TT normas dvišalių, trišalių ir kt.
tarptautinių sutarčių pagrindu. Daugiašalės TS gali būti kuriamos Tarptautinėse Organizacijose, kurių
dalyvės yra VALSTYBĖS (pvz., Jungtinėse Tautose, Europos Taryboje ir kt.), ir gali būti tokios
parengtos TS priimamos tarpt. konferencijų metu. Šias tarpt. sutartis valstybės gali ratifikuoti,
patvirtinti ar prisijungti prie jų ir vėliau.
Tarptautinis paprotys:
Yra TT šaltinis. Tarptautinis paprotys – tai bendros praktikos, kuri pripažįstama teise,
įrodymas.Visuotinis bendrosios praktikos pripažinimas nereiškia vienbalsio pripažinimo, svarbu, kad
tokia norma būtų įtvirtinta visuotinėje TT praktikoje įvairiomis formomis – universaliose sutartyse,
TO rezoliucijose, tarpt. teismų sprendimuose, valstybių vienašaliuose aktuose ir pan. TT normos,
įpareigojančios visas valstybes ir kitus TT subjektus, sudaro bendrąją tarptautinę teisę – kuri
išplaukia pirmiausia iš universalaus pobūdžio papročių ar universalių konvencijų ir įtvirtina visuotinai
privalomas TT normas. Pacta sund servanda yra paprotys; diplomatinių atstovų neliečiamumo
principas yra paprotys. TTT Statuto 38 str. 2b punkte – „visuotinė praktika, pripažinta teisine
norma“ – paprotys.
Papročio elementai:

• „visuotinė praktika“ reiškia tam tikrų faktų, elgesio (veiksmų ar neveikimo) ir pan. pasikartojimą,
pastovumą;
• tokios praktikos „pripažinimas teisine norma“ reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi
įprastinių taisyklių, bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio juris), kad tokia taisyklė yra
privaloma.
Pagal TT principus, jei valstybė ir neratifikavo tam tikros TS (Konvencijos), ji privalo laikytis tos TS
nuostatų tiek, kiek jos atspindi TT paprotines normas

2. Tarptautinių sutarčių teisės sąvoka ir vieta TT sistemoje

TS teisės sąvoka: TS teisė – viena seniausių ir visais laikais viena svarbiausių TT šakų. TST užima
ypatingą vietą TT sistemoje, nes joje vykstantys pokyčiai daro įtaką kitoms teisės šakoms.
TST objektas yra pati TS kaip pagrindinis TT šaltinis.
TS teisė – tai tarptautinių teisinių normų (paprotinių ir sutartinių) visuma, nustatanti ir
reguliuojanti TS sudarymo tvarką, galiojimo ir pasibaigimo pagrindus, išlygas TS, jų aiškinimo,
vykdymo ir kt. taisykles, taip pat ginčų dėl TS nevykdymo sprendimą ir pan. Tarptautine
sutartimi nustatomi TT subjektų tarptautiniai įsipareigojimai.

TS teisės ypatumai: TS – pagrindinis TT šaltinis. Tarptautinių sutarčių teisė iš principo yra

paprotinė teisė, nes nėra labai staigių posūkių, kurie gali vykti kituose tarptautinės teisės šakose . TS
labai įvairios, apima pačias įvairiausias TT sritis, yra TT stabilumo garantas. Itin svarbus TS teisės
principas – pacta sunt servanda - visiems TT subjektams tinkamai vykdyti jų pačių sudarytas
tarptautines sutartis. Pati valstybė sprendžia tapti tos sutarties dalyve ar ne ir turi teisę ją nutraukti.

TT šaltiniai (Tarptautinio Teisingumo Teismo (TTT) Statuto 38 str. nurodo TT šaltinius, kuriuos
taiko TTT):
a) Tarptautinės konvencijos, tiek bendrosios, tiek specialiosios;
b) Tarptautinis paprotys;
c) Bendrieji teisės principai, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos;
d) Su išlyga, numatyta TTT Statuto 59 str. (teismo sprendimas privalomas tik šalims ir tik
konkrečioje byloje), teismų sprendimai ir labiausiai kvalifikuotų teisės specialistų nuomonė, kaip
pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti.
e) TT šaltiniais yra ir TO rezoliucijos bei valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima
tarpt. Įsipareigojimus.

TTT jurisdikcijos privalomumas: TTT jurisdikcija NĖRA privaloma. Valstybės ją turi pripažinti
pagal TTT Statuto 36 str. Specialus susitarimas perduoti ginčą spręsti TTT-ui – kompromisas. Gali
perduoti valstybės bet kurį ginčą. Pareiškimas dėl TTT privalomosios jurisdikcijos pripažinimo
(Statuto 36 str. 2 dalis); absoliuti valstybės teisė.

Egzistuoja net 4 TTT jurisdikcijos pripažinimo būdai:

Specialus susitarimas perduoti ginčą spręsti TTT-ui (vadinamasis kompromisas (taip pat laikoma
tarptautine dvišale sutartimi));
pagal TS-į (įvardinta tarptautinėje universaliojoje sutartyje);
specialus valstybės pareiškimas dėl TTT-o jurisdikcijos pripažinimo. Lietuva yra pateikusi tokį
specialų pareiškimą;
Vienos šalies kreipimasis į Teismą su pasiūlymu kitai šaliai sutikti su bylos nagrinėjimu TTT-e
(vadin. forum prorogatum).Galima perduoti ginčą TTT jei kita valstybė pripažinusi Jurisdikcija irgi
TTT.
Lietuva tapo EŽTK dalyvė 1995. Iki 1998 Lietuva turėjo atskirai pripažinti TTT jurisdikcija. Po 1998
nebereikia atskiro pripažinimo, kad gali TTT nagrinėti bylas, yra priimama sutartis kuria ir išreiškia
TTT jurisdikciją.
Yra tam tikri tarptautiniai teismai su privaloma jurisdikcija:
Europos Žmogaus Teisių Teismas (įkurtas pagal Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, 19 str.).
Regioninis lygmuo. Tarptautinis teisminis organas priima valstybėms privalomus sprendimus;
Tarptautinis Baudžiamasis teismas (Romos tribunolas, veikiantis pagal Romos Statutą).
Jų jurisdikcija privaloma valstybėms nuo to momento, kai valstybės tampa šių TS-ių dalyve .
JT žmogaus teisių komitetas - veikia pagal 1966 m, PPT Paktą. Priima išvadas valstybei (arba
rekomendacijas). Išvados nėra privalomojo pobūdžio, bet pagal 1966 pakto 2 str., valstybės
įsipareigoja vykdyti pakto nuostatas, t. y. šios pakto nuostatos ir komitetus išvados yra privalomos
valstybei pagal pakto 2 str.
LR Įstatymas dėl privalomos JT TTT jurisdikcijos pripažinimo (pagal TTT Statuto 36 str. 2 d.):
Lietuvos Respublika pripažįsta, be specialaus dėl to sutarimo, ipso facto, Teismo privalomąją
jurisdikciją sprendžiant visus teisinius ginčus su bet kuria kita valstybe, prisiėmusia tokį patį
įsipareigojimą pagal Teismo statuto 36 straipsnio 2 dalį.
 TS teisės šaltiniai
Trys pagrindiniai šiuolaikinių TS teisės šaltiniai:
1. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;
2. 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei
tarptautinių organizacijų teisės;
3. 1978 m. rugpjūčio 23 d. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinėms
sutartims.
TS teisės (kodifikuotos) pagrindiniai šaltiniai:
TS teisės kodifikavimas – galiojančių TT normų sutvarkymas į vieningą, viduje suderintą sistemą
visuotinai pripažintų TT principų pagrindu. TS teisė ilgą laiką galiojo kaip paprotinė teisė, todėl
pagrindiniu šaltiniu buvo paprotys. Jis sprendė visus klausimus, tad nebuvo jokios konvencijos.
Pagrindinis šaltinis - 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės. Lietuvos Respublika tapo šios
TS dalyve 1992 m. vasario 14 d. prisijungimo būdu. TS teisė ilgą laiką galiojo kaip paprotinė teisė,
todėl pagrindiniu šaltiniu buvo paprotys. JT Generalinė asamblėja įkurta 1949 m. Dar vadinama kaip
TT Komisija, jos pagridninis tikslas yra TT kodifikacija. Šiuo metu TST yra kodifikuota
tarptautinėmis konvencijomis.

1969 Vienos konvencija

Tai TS, kodifikuojanti paprotines teisės normas dėl TS.

1969 m. Vienos konvencijos 2 straipsnis

a) „sutartis“ – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės
teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to
susitarimo pavadinimas. (Bus egzamine).
1969 m. Vienos konvencija įpareigoja ir valstybes, ne jos dalyves tiek, kiek kodifikuoja TT paprotines
normas.
1969 m. ir 1986 m. Vienos konvencijos skirtumai: 1969 m Vienos konvencija skiriasi nuo 1986
Vienos konvencijos, nes 1969 vienos konvencija kalba tik apie sutartis tarp valstybių.

1969 m. Vienos Konvencijos dėl Sutarčių Teisės TS apibrėžimo bruožai:

1. sudaroma raštu;
2. sudaroma TIK tarp valstybių, kaip TT subjektų (valstybės susitaria ir deleguoja Tarptautinei
organizacijai tam tikras funkcijas);
3. tai – tarptautinis susitarimas;
4. sudaromas pagal TT normas ir jos jam taikomos;
5. įtvirtintas viename ar keliuose tarpusavyje susijusiuose dokumentuose;
6. nesvarbu koks pavadinimas. (nesvarbu koks pavadiniams sutarties, svarbu koks turinys).

1. Raštu
Visuotinai privalomos TS formos nėra. Paprastai sudaromos raštu, o raštu sudarytoms TS taikoma
1969 m. Vienos konvencija. Teoriškai galimi ir žodiniai susitarimai, kurie, žinoma, yra reti. Svarbu
pastebėti tai, kad tokiems susitarimams tiesiog nebus taikoma 1969 m. Vienos konvencija, tačiau kaip
pati konvencija numato, tai nekeičia tokių susitarimų teisinės galios. Tarptautinėje praktikoje yra
žinoma, kad žodiniai susitarimai buvo prilyginti TS. Pavyzdys: ginčas tarp Suomijos ir Danijos 1992
m., kuris buvo išspręstas pokalbio telefonu metu. Abiejų šalių ministrai telefonu susitarė, kad Suomija
atsiims savo pareiškimą iš TTT, jei Danija sumokės tam tikro dydžio kompensaciją.

1969 m. Vienos Konvencijos

3 str.: Tarptautiniai susitarimai, kuriems ši Konvencija netaikoma:
Tai, kad ši Konvencija netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudarytiems tarp valstybių ir kitų
tarptautinės teisės subjektų arba tik tarp kitų tarptautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems
tarptautiniams susitarimams, nekeičia:
a) tokių susitarimų teisinės galios.
Netaikoma neraštu sudarytoms sutartims, bet nekeičia tokiu susitarimų teisinės galios, jeigu
valstybės dėl to susitaria. Tik tokiu susitarimu nebus sukurti Valstybei įsipareigojimai.
4 straipsnis Konvencijos negaliojimas atgal: Konvencija taikoma tik toms sutartims, kurias
valstybės sudarė po to, kai joms įsigaliojo ši Konvencija. (Ratione temporis – laiko principas) Toms
sutartims, sudarytoms iki konvencijso įsigaliojimo gali būti taikomos nuostatos kaip paprotinės.
5 straipsnis Sutartys, steigiančios tarptautines organizacijas, ir tarptautinėje organizacijoje
sudarytos sutartys: Ši Konvencija taikoma visoms sutartims, kuriomis įsteigiamos tarptautinės
organizacijos, ir visoms sutartims, sudarytoms tarptautinėje organizacijoje nepažeidžiant atitinkamų
organizacijos taisyklių. TO yra išvestinis TT subjektas kurį įsteigia Valstybė sudarydamos TS.
Tai sutarčiai, kuria yra steigiama TO yra taikoma 1969 m. Vienos konvencija.

1986 Vienos Konvencija

1986 m. Vienos Konvencijoje dėl sutarčių tarp valstybių ir TO, ir tarp TO teisės įtvirtintas identiškas
TS apibrėžimas kaip 1969 m. Vienos Konvencijoje, ATSIŽVELGIANT į susitarimų subjekto
specifiką – susitarimas tarp valstybės (-ių) ir vienos ar kelių TO arba tarp pačių Tarptautinių
Organizacijų. Kodifikavo tarptautinę sutarčių teisę, susijusią su TO ir turėjo daug reikšmės TO
tarptautinio subjektiškumo pripažinimui. Perėmė daugelį 1969 m. Vienos konvencijoje įtvirtintų
taisyklių, pakeisdama jas taip, kad taisyklės būtų pritaikytos prie specifinės TO prigimties. Reguliuoja
klausimus, susijusius su TO ir valstybių sudaromomis TS, taip pat sutartimis, kurias sudaro TO
tarpusavyje. Šių sutarčių ypatumas: TO, būdamos išvestiniais TT subjektais, turi ne absoliučią, o tik
susijusią su organizacijos tikslais, uždaviniais ir funkcijomis teisę sudaryti sutartis. Iki šiol
neįsigaliojusi.

1978 m. rugpjūčio 23 d. Vienos konvencija dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinėms

sutartims.
1978 m. Vienos Konvencija – Identiškas TS apibrėžimas kaip ir 1969 m. Vienos Konvencijoje.
Reguliuoja tik vieną specifinę TS teisės sritį – valstybių teisių perėmimo TS klausimus. Kuriant TS
teisės normas didelę reikšmę turi valstybių konstitucijos ir kiti nacionaliniai teisės aktai, kurie
reguliuoja konkrečios valstybės TS sudarymo procesą, ratifikavimo procedūrą, ratifikuotų sutarčių
sąrašą, sutarčių vykdymą bei nutraukimą. Vienas iš sutarčių teisę ir paprotinę teisę skiriančių bruožų
yra tai, kad sutarčių teisė grindžiama sutarties šalių sutikimu. Šalys turi aiškiai išreikšti savo valią. Tuo
tarpu papročių atveju – priešingai, jau egzistuoja daugiau ar mažiau reglamentuota praktika, kuriai
tapti privaloma suinteresuotoms šalims užtenka pasyvaus pritarimo dalyvaujant tokioje praktikoje arba
tyliai jai pritariant. TS sudarymą, vykdymą, nutraukimą reguliuoja tarptautiniai papročiai. Speciali TS
vienoje srityje. Teisių Perėmimo ypatumai dvišalių, daugiašalių TS atžvilgiu; Įsigaliojo 1996 m.
lapkričio 6 d. Lietuvos Respublika nėra šios TS dalyvė.

1969 Vienos konvencijos ir paprotinės teisės santykis

38 str. Sutarties normos, įpareigojančios trečiąsias valstybes kaip tarptautinės paprotinės teisės
normos.
Nė viena 34–37 straipsnių nuostata netrukdo jokiai sutarties nuostatai tapti privaloma trečiajai
valstybei, jei ji pripažįstama paprotine tarptautinės teisės norma. Į jos reguliavimo sritį patenka ir TO
steigimo sutartys, nes jas sudaro taip pat valstybės. Tačiau sutartys, kurias sudaro TO, nepatenka į
konvencijos taikymo sritį. Konvencija taikoma tik rašytinėms sutartims, kartu pabrėžiama, jog
konvencijos netaikymas žodiniams susitarimams nereiškia, kad tokie susitarimai negalioja.
TS teisės esminiai principai:
Geros valios principas (bona fides). TT subjektai sutarčių teisės prasme turi veikti geros valios
prasme. Šis principas yra taikomas visai tarptautinei teisei. Tai “sąžiningo ir atviro elgesio
principas”.
Sutarčių reikia laikytis (pacta sunt servanda) – kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra
privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Ginčai dėl sutarčių, kaip ir kiti tarptautiniai ginčai,
turi būti sprendžiami taikiomis priemonėmis ir vadovaujantis teisingumo principais bei tarptautinės
teisės normomis. Paprotinės tarptautinės teisės normos ir toliau reguliuos 1969 m. Vienos
Konvencijos, nereglamentuojamus klausimus.
Vidaus teisė ir sutarčių laikymasis - Šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad
pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo.
Sutarties taikymo teritorija - Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip
išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje.
Vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų sutarčių taikymas - Taikoma vėliau sudaryt tarptautinė sutartis
EŽTK
EŽTK yra atskira TS regioninė ir prie jos yra priimta 16 protokolų, kurios yra atskiros
sutartys.
EŽTK/TS taikymo principai (Egzamine):
EŽTK taikymą ratione loci (VISOS vietos/teritorijos/jurisdikcijos atžvilgiu);
Ratione temporis – laiko atžvilgiu. Valstybei TS yra privaloma nuo to momento, kai valstybė tampa
sutarties dalyve, kai ji privalomumą išreiškia sutarčiai pagal sutartyje numatytus aspektus. Lietuvoje
realiai privalomumas išreiškiamas ratifikavimo būdu;
Ratione materiae – taikoma tik Konvencijoje ir jos Protokoluose įtvirtintų žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių atžvilgiu. Jeigu kažkokiai teisė nėra įtvirtinta konvencijoje, tai skundas gali būti
atmetamas, nes nėra įtvirtinta konvencijoje. PVZ: pagal konvenciją, yra papildomas pirmasis
protokolas kuris numato teisę į mokslą. Jeigu kreipsiuosi kad LT pažeidžia teisę į nemokamą mokslą,
bet bus atmesta, nes konvenciją neįtvirtina teisės į nemokamą mokslą. Galima kreiptis dėl to, kas yra
konkrečiai įtvirtinta.
Ratione personae – tinkamas subjektas. Kad tinkamas subjektas pateikė skundą, t. y. tiesiogiai arba
netiesiogiai arba tam tikra prasme susijęs su pažeidimu asmuo.

13 str.: Valstybės privalo užtikrinti tam tikrų teisinių priemonių buvimą vidaus teisėje, kurių pagalba
žmonės galėtų ginti pažeistas Konvencijos teises ir laisves nacionaliniu lygmeniu. Tai reiškia,
nacionaliniai teismai patys sukūrė efektyvią vidaus gynybos priemonę.
EŽTT sprendimų vykdymas/irgi valstybių pareiga pagal EŽTK:
46 str. Valstybės privalo vykdyti EŽTT sprendimus bylose prieš tą valstybę – pacta sunt servanda
(iki šiol neįvykdyti sprendimai bylose):
1. L. prieš Lietuvą (8 str., teisė pasikeisti lytį, iki šiol nepriimtas įstatymas, nustatantis lyties
operacijų atlikimo sąlygas ir tvarką, nors tokia galimybė numatyta CK);
2. Paksas prieš Lietuvą (dėl apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalinto valstybės Prezidento
teisės dalyvauti parlamento rinkimuose (Pirmojo Protokolo 3 str.); iki šiol nėra įvykdytas; pagal
KT doktriną būtinas Konstitucijos keitimas, kad įvykdyti EŽTT sprendimą)
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT): įkurtas pagal TARPTAUTINĘ SUTARTĮ - 1950 m.
EŽTK (regioninė TS) - kuri priimta Europos Tarybos rėmuose. Valstybės, kurios atitinka
demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių apsaugos standartus gali būti Europos Tarybos –
tarptautinės regioninės organizacijos - narėmis ir kartu EŽTK dalyvėmis. Konvencijos pasirašymas ir
vėliau jos ratifikavimas (ar kitoks privalomumo išreiškimo būdas) yra BŪTINA valstybės narystės
Europos Taryboje sąlyga. Nuo 1998 m. EŽTT tapo nuolat veikiančia tarptautine teismine institucija,
kuri nagrinėja fizinių asmenų, asmenų grupių bei nevyriausybinių organizacijų skundus (Konvencijos
19 ir 34 str.). Individualios peticijos teisė (EŽTK 34 str.) – svarbiausias šios žmogaus teisių apsaugos
sistemos principas.
 3. Tarptautinių sutarčių forma, sutarties tikslas, objektas ir TS rūšys
TS Forma:
Visuotinai privalomos sutarčių formos nėra, todėl tam tikros sutarties forma priklauso nuo šalių
susitarimo. Lietuvoje sudaromų TS forma yra rašytinė. Dėl TS formos TT ir praktikoje yra laikomasi
dviejų taisyklių:
1) sudarydami sutartį jos dalyviai gali pasirinkti bet kokią – žodinę ar rašytinę – formą;
2) forma neturi įtakos sutarties privalomajai galiai.
Forma – tai visos priemonės, kurių pagalba TT subjektų valia įgauna aiškiai išreikšto tarpt. Susitarimo
pobūdį.
TS nebūtinai sudaroma viename dokumente; ji gali būti įforminta ir keliuose, tarpusavyje susijusiuose
dokumentuose.
Vienos konvencija 1969 m. kalba apie sutartis, sudarytas raštu.

TS Kalba:
Pagrindinis formos elementas, kurio dėka TS įgauna aiškią išraišką – tai KALBA.
Dvišalės sutartys – paprastai sudaromos dviem egzemplioriais 2 kalbomis (abiejų susitariančių šalių),
abu tekstai lygiaverčiai ir autentiški; gali būti ir daugiau kalbų (pvz., Europos Sutartis, steigianti
Asociaciją tarp EB bei jų šalių narių iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės, buvo
sudaryta 12 kalbų). Dvišalėse sutartyse šalių susitarimu gali būti pasirenkama trečioji kalba, kuria
sudaroma sutartis ir kuria bus vadovaujamasi kilus ginčui.
Daugiašalės TS – paprastai sudaromos oficialiomis jas priimančių TO kalbomis (Jungtinių Tautų – 6
kalbos; Europos Tarybos – 2 kalbos ir pan.); valstybės minimos angliškosios abėcėlės tvarka (pagal
valstybių suverenios lygybės principą, taikomą TT-je). Tas pats principas galioja paprastai ir tokių
sutarčių pasirašymui. Dažnai daugiašalės TS pasirašomos vienu egzemplioriumi, o šalims
atiduodamos autentiškos kopijos. Daugiašalių TS pavyzdžiai: EŽTK, PP Teisių paktas.
Su TS sudarymu keliomis kalbomis susijęs Alternato principas. Alternato principas pasireiškia
keliais aspektais:
1. pagal alternato principą valstybės pavadinimas pateikiamas tokiu būdu: dvišalėse sutartyse
tame sutarties egzemplioriuje, kuris atitenka valstybei A, jos pavadinimas visada turi būti
pirmas, o jos atstovo parašas po sutarties tekstu taip pat pirmas;
2. sutarties teksto kalbos klausimas sprendžiamas taip: jei dvišalė sutartis sudaroma dviem
kalbomis, tai pirma pateikiamas tekstas ta kalba, kurios valstybei tas egzempliorius yra skirtas.
Jei sutartis sudaryta tarp dviejų valstybių ir turi būti ratifikuota, o pati buvo pasirašyta vienoje
valstybėje, tai apsikeitimas ratifikaciniais raštais dažniausiai vyksta kitoje valstybėje.
TS Struktūra:
TS tekstas turi būti vientisas, logiškas. Nėra bendros tarpt. dokumentais nustatytos TS struktūros.
Visų TS struktūra bet kokiu atveju panaši:
1. TS pavadinimas;
2. Preambulė (arba Įžanginė dalis). Dažniausiai šioje dalyje yra pasižadama iškilmingai
laikytis įsipareigojimų;
3. Pagrindinė dalis (dispozicija, šalių esminių įsipareigojimų pagal TS dėstymas, laikoma
pagrindine TS dalimi);
4. Baigiamoji dalis;
5. Parašai ir antspaudai;
6. Gali būti TS priedai, papildomi dokumentai ir kt., pridedami prie TS.
Paprastai sutartyje nurodoma, kad priedai yra sudėtinė sutarties dalis, todėl jų teisinė galia yra tokia
pati kaip ir kitų sutarties dalių. Tačiau jie turės tokią pačią kaip ir kitos dalys teisinę galią tik tada, jei
pačioje sutartyje ar priede bus nurodyta, kad priedai yra sudėtinė TS dalis, priešingu atveju jie gali būti
tik fakultatyvinio pobūdžio.
TS TIKSLAS ir OBJEKTAS:
 TS Tikslas – tai, ko valstybės ar TO, ar kiti TT subjektai, ar valstybės ir TO, siekia, sudarydamos
tarptautinę sutartį. Dažniausiai sutarties tikslas nurodomas preambulėje, bet gali būti įtvirtinami ir
pagrindinėje sutarties dalyje.
TS Objektas – visa tai, dėl ko TT subjektai – TS dalyviai – tarpusavyje susitaria. Objektas – tai
materialinės ir nematerialinės vertybės, veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo jų ir kt. TS Objektas –
tai priemonė TS tikslams pasiekti. Objektas yra tos vertybės, į kurias akcentuojamas tas tikslas. TS
objektu gali būti ne tik tarptautiniai, bet ir valstybių vidaus klausimai, išskyrus tuos klausimus, kurie
priklauso išimtinei valstybių kompetencijai. Šie klausimai gali būti TS objektais tik griežtai laikantis
valstybių suvereniteto ir nesikišimo į vidaus reikalus principo.
Tikrieji įsipareigojimai yra fiksuojami sutarties tekste, tad preambule vadovautis negalima, be
sutarties teksto.
TS rūšys:
Pagal objektus (reguliuojamų klausimų pobūdį):
1. Politinės sutartys (įvairių sąjungų, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo, nepuolimo, sutartis dėl
neutraliteto, dėl konsultacijos ir karinės pagalbos ir pan.);
2. Ekonominės TS (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos, muitų ir pan.);
3. TS mokslo, kultūros, sporto, teisės, susisiekimo ir kt. spec. klausimais.

Pagal dalyvaujančių subjektų skaičių:

1. Dvišalės, trišalės TS;
2. Daugiašalės TS.

Daugiašalės TS:
1. universalios (bendrosios) TS. Dažniausiai JT-se sudaromos TS (jų dalyvės – viso pasaulio
valstybės);
2. regioninės (Europos Tarybos sudarytos ir pan.);
3. lokalios (grupinės) tam tikros grupės valstybių, regiono, žemyno ir pan.– pvz., Baltijos regiono,
Afrikos žemyno ir kt.
Pagal TT subjektus (atskiros tarpt. Konvencijos reguliuoja jų sudarymą):
1. TS tarp valstybių;
2. TS tarp valstybių ir TO;
3. TS tarp pačių TO.

Lietuvoje: TS skiriamos pagal privalomumo TS-ims išreiškimo būdą:

1. ratifikuotos TS (LR Konstitucijos 138 str.);
2. Neratifikuotos TS.

Pagal galiojimo laiką:

1. terminuotos (dažniausiai dvišalės)
2. neterminuotos (dažniausiai bendrosiso daugiašalės)

EŽTK/EŽTT

Norint tapti ET nare privaloma ratifikuoti EŽTK, bet neprivaloma ratifikuoti kitų sutarčių.

!!! Jeigu pavadinime yra įrašyta Vyriausybė tai yra tarptautinė sutartis.
 4. Tarptautinių sutarčių pavadinimai ir jų įvairovė
Pavadinimai: Galimi įvairiausi pavadinimai – sutartys, susitarimai, konvencijos, protokolai,
kompromisai, memorandumai, pasikeitimai notomis arba laiškais, ir kt., anksčiau vartojamas traktato
pavadinimas. Gali būti pavadinimų, tolimų nuo TS semantinės prasmės – deklaracija, komunikatas.
Dažniausiai sutinkamas tarptautinės sutarties, tarptautinio susitarimo pavadinimai. Nėra jokios TS
pavadinimų gradacijos. Pavadinimų yra pačių įvairiausių. Kadangi nėra visuotinai pripažintos jų
klasifikacijos, nėra nustatyti aiškūs kriterijai, kada ir kokį pavadinimą vartoti. Sutarties pavadinimas
neturi įtakos jos teisinei galiai. Hierarchine prasme pavadinimas jokios įtakos neturės.

TS arba tarptautinis susitarimas tarptautinės tarpvyriausybinės sutartys

Deklaracija dažniausiai neprivalomojo pobūdžio, gali būti

vienašalis dokumentas, kuriame išdėstomos tam
tikros rekomendacinio pobūdžio, bet galimai
labai svarbios nuostatos t.t. srityje
Nėra TS.
Labai svarbu turinys, ar nuostatomis buvo
sukurti tarpt. Valstybių įsipareigojimai. Jeigu
šalys sutinka su ta deklaracija, tai ta deklaracija
gali būti laikoma sutartinio pobūdžio
dokumentu, kuris gali būti privalomas, taip kaip
sutartis.

TO rezoliucijos pati Rezoliucija tiesiogiai nesukuria valstybėms

Chartija/Statutas/Įstatai
teisių ir įpareigojimų
Jungtinių Tautų Chartija suteikia rekomendacinę
galią Generalinės Asamblėjos rezoliucijoms.
Tam tikrais atvejais gali būti privalomos, kai
sukonkretina, patvirtina egzistuojančias TT
normas; nustato tam tikras teises ir pareigas.
Joms būtinas valstybių opinio juris/pritarimas.
Tai dažniausiai Tarptautinių Organizacijų
steigimo sutartys.
anksčiau būdavo verčiama kaip Įstatai.
Jungtinių Tautų Chartija – aukščiausią galią
TT-je turinti TS

Tarptautinės Konvencijos: Dažniausiai universaliu (Jungtinių Tautų)

(PVZ: 1969 m. Vienos Konvencija dėl
sutarčių teisės) ar regioniniu (pvz., Europos
Tarybos) (PVZ EŽTK; 1957 m. Europos
Konvencija dėl ekstradicijos) lygmeniu
tarptautinėse organizacijose priimamos
tarptautinės sutartys specialioje srityje (kuriose
dalyvauja daug valstybių sutarties dalyvių,
priklausomai nuo TS priėmimo lygmens);

Paktai ir Protokolai: dažniausiai universalios, JT rėmuose priimtos

Priedai prie tarptautinių konvencijų
TS (PVZ: 1966 m. Tarptautinis pilietinių ir
politinių teisių paktas)
Protokolas gali būti ir TS priedas (ne kaip
atskira TS) (PVZ: 1939 m. rugpjūčio 23 d.
Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS
nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo
paktas) ir jos slaptasis papildomas protokolas.
Tai TS, sukuriamos valstybių teisės ir pareigos. )
Gali būti atskiros tarptautinės sutartys. Gali būti
priedai prie tam tikros tarptautinės daugiašalės
 sutarties.
Kompromisas Tai Tarptautinė sutartis, kuria dviejų valstybių
konkretus ginčas perduodamas spręsti
tarptautiniam teismui arba arbitražui
Komunikatas Komunikatas arba pranešimas spaudai –
paprastai nelaikomas Tarptautine sutartimi.
Pavyzdžiui: Egėjo Jūros Kontinentinio šelfo
byla (1978 m. ) – Tarptautinis Teisingumo
Teismas – pranešimas spaudai apie Graikijos ir
Turkijos ministrų intensijas perduoti bylą šiam
Teismui – NĖRA tarptautinė sutartis (tuo pačiu
NĖRA pagrindas Tarptautiniam Teisingumo
Teismui perduoti bylą).
TS sudaro:

1. Valstybės vadovas
2. Vyriausybės vadovas
3. Ir užsienio reikalų ministras

Neformalūs/Džentelmeniški susitarimai (gentlemen‘s agreement; non-binding agreements):

Neformalus susitarimas - dokumentas, kuris nėra sutartis, nes jo šalys neketino, kad jis būtų teisiškai
įpareigojantis. Jais neketinama prisiimti privalomojo pobūdžio įsipareigojimų. Tokie susitarimai
vadinami įvairia: džentelmeniškieji susitarimai, neįpareigojantys susitarimai, de facto susitarimai bei
neteisinio pobūdžio susitarimai. Dauguma šių susitarimų niekuomet neskelbiami, o jei skelbiami, tai
dėl specifinių, politinių priežasčių. Neformalūs susitarimai kartais naudojami kaip TS priedai. Šiuos
dokumentus daug paprasčiau sudaryti: nereikia nacionalinio parlamento pritarimo; jie lankstesni
(nenumato griežtai apibrėžtų įpareigojimų) ir jei būtina, galima užtikrinti konfidencialų jų pobūdį
(nereikia registruoti ir skelbti viešai, kaip tai daroma TS atveju); jų nereikia registruti JT, dažniausiai
jie įsigalioja pasirašymo ar tam tikrą iš anksto nustatytą dieną ir nereikalaujama jokios specifinės
procedūros, kaip tai daroma sutarčių atveju. Kaip ir sutartis, juos pasirašo ministrai arba kiti valstybės
pareigūnai.

Ar neformalus susitarimas, kuris nėra teisiškai įpareigojantis, gali sukelti tam tikras teisines
pasekmes? Tokie susitarimai sukelia tik politines ar moralines pasekmes, t. y. jei jie pažeidžiami,
galima sulaukti politinių sankcijų, tačiau valstybė negali pateikti ieškinio, kuriam nors tarptautiniam
ginčų sprendimo organui arba taikyti atsakomąsias priemones, kurias ji galėtų taikyti sutarties
pažeidimo atveju. Ji galėtų tik pasinaudoti retorsijos teise. Retorsija - atsakomoji priemonė, kuri
formaliai neapriboja sutartyje arba paprotyje įtvirtintų valstybės pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai
pažeidžia jos interesus, daugiausia ekonominius. Pavyzdžiui: valstybė anksčiau gera valia suteikusi
kaimyninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu, vėliau tokią teisę
atšaukia, atsakydama į kitos valstybes nedraugiškus veiksmus.

Džentelmeniški susitarimai: Neminimi 1969 m. Vienos Konvencijoje, o tai reiškia, kad ši

Konvencija Džentelmeniškiems susitarimams netaikoma, nes jie sudaromi žodžiu. Tačiau galima
sudaryti džentelmeniškus susitarimus remiantis 1969 m. Vienos Konvencija, tik kad nebus sukuriami
šalims įsipareigojimai, t. y. nėra privalomojo pobūdžio. Šie susitarimai yra ne sutartinio pobūdžio, bet
šalių suderinti aktai. Dažniausiai sudaromi derybų procese. Džentelmeniški susitarimai paprastai neturi
privalomo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys veikia valstybės vardu, turi teisę juos sudaryti,
tačiau jų vykdymas bus tik geros valios (bona fide) reikalas. Jais gali būti fiksuojami tam tikrų
santykių tarp TT subjektų, ypač valstybių, ribos.
LR TS

Lietuvos sudarytos TS gali būti skirstomos į du laikotarpius – tarpukario (1920-1940 m.) ir po

nepriklausomybės atkūrimo (1990-dabar). Tarpukario sutartys, kurių galiojimas nepasibaigęs ir
aktualus, yra galiojančios. Sovietinės okupacijos metais sudarytos sutartys Lietuvos TSR vardu LR
nėra galiojančios, nes nėra teisių perėmimo tarp šių dviejų subjektų.
 Tarpžinybiniai susitarimai:

1995 m. spalio 17 d. Konstitucinio Teismo išvada: Tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai – neturi

teisės šaltinio galios nei TT, nei LR teisės požiūriu [...]; Tai dažniausiai ministerijų ir/ar Vyriausybės
įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo t.t. srityje su atitinkamomis užsienio valstybių
įstaigomis/žinybomis; jie nesukuria Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų [...]. Jiems
sudaryti nereikia spec. įgaliojimų. Nelaikomi tarptautinėmis sutartimis Lietuvoje; Teiginys
„sudarytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius
arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei (pagal Vienos konvencijos 8 str.); Šiems susitarimams
nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės, nei LR teisės
požiūriu. Tarpžinybiniai susitarimai sudaromi tik pagal atitinkamos institucijos kompetenciją ir jos
vardu (ne valstybės vardu). Jų įgyvendinimas finansuojamas iš atitinkamos institucijos/ministerijos
biudžeto; kurios tiesiogiai dalyvauja juos įgyvendinant. Gali būti užsienio kontraktas, reguliuojamas
privatinės teisės normomis. Turi neprieštarauti ne tik LR Konstitucijai, bet ir LR įstatymams, kitiems
teisės aktams ir LR tarpt. įsipareigojimams; Jiems vykdyti nereikia papildomų LR valstybės biudžeto
lėšų.

TS IR TARPŽINYBINIS SUSITARIMAS: PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

Nuo TS reikėtų skirti tarpžinybinius susitarimus, kuriuos sudaro LR ministerijos ar Vyriausybės

įstaigos bei kitos valstybės institucijos su atitinkamų užsienio valstybių ar TO institucijomis
pagal kompetenciją ir savo vardu, o ne LR ar LR Vyriausybės vardu. Tarpžinybiniai susitarimai nėra
laikomi TS. Svarbiausias TS skiriamasis bruožas nuo tarpžinybinių susitarimų yra tas, kad ji nustato
TTS įsipareigojimus pagal TT. Nesvarbu, koks valstybės organas sudarė TS, TS subjektas yra
valstybė. Ne tik valstybių valdžios institucijos gali tapti tarptautinių tarpžinybinių susitarimų šalimis.
Tam tikrais atvejais tarpžinybinius susitarimus sudaro ir TO ar agentūrų institucijos.

Kiti galimi pavadinimai:

Pasikeitimas laiškais, pasikeitimas notomis – šie pavadinimai vartojami, kai sudarant tarptautinę
sutartį, pasikeičiama dokumentais;
Laikinas susitarimas – laikina TS, taikoma, iki kol bus sudaryta pastovi TS.
Kt. Pavadinimai – sprendimas, ketinimų protokolas, savitarpio supratimo memorandumas, bendrasis
Aktas, bendrasis pareiškimas, modus vivendi (trumpalaikis tarptautinis susitarimas dėl t.t. klausimo) ir
kt.

Pagrindiniai Lietuvos tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai

1. LR Konstitucija (67 str. 16 punktas); 84 straipsnio 2 punktas; 138 straipsnis.
2. 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo Statutas (reguliuoja TS ratifikavimo
procedūrą).
3. 1999 m. birželi 22 d. LR TS įstatymas.

LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ĮSTATYMAS 1999 m. birželio 22

d. Nr. VIII-1248

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis: Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis -

tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos
Respublika su tarptautinės teisės subjektais, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro
vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.
1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo sutarties apibrėžimo
skirtumai nuo 1969 Vienos konvencijos sutarties apibrėžimo:
 Lietuva įrašė principus, nes TT principai turi ypatingą reikšmę, nes tam tikri principai turi jus
cogens norma, t. y. jog tai yra visuotinai privalomos normos. Šie principai yra įtvirtini 1945 JT
Chartijoje.
TS bruožai Lietuvoje:
1. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis;
2. tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas;
3. raštu;
4. sudaro Lietuvos Respublika su tarptautinės teisės subjektais;
5. nesvarbu, koks sutarties pavadinimas;
6. Nesvarbu, ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.
7. (žinoti skirtumus nuo 1969 m. Vienos Konvencijos TS apibrėžimo).
1991 m. Lietuvos Respublikos Įstatymas Dėl LR Tarptautinių Sutarčių (VŽ, 1991 06 10, Nr. 16-
415). Nebegalioja.
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tai susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos
Respublika su užsienio valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis nepriklausomai nuo to
susitarimo pavadinimo.

1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo sutarties apibrėžimo

skirtumai nuo 1991 m. Lietuvos Respublikos Įstatymo Dėl LR Tarptautinių Sutarčių:
1. Nėra aspekto kad tarptautinis susitarimas;
2. Nėra aspekto, kad tos sutartys reguliuojamos TT normomis ir principais;
3. Įvardinti ne visi TT subjektai;
4. nėra nurodyta iš kiek dokumentų gali būti sudaryta sutartis.

5. Kiti TS požymiai

Ketinimas: TS – toks susitarimas, kurį reguliuoja Tarptautinė teisė (TT). Taikoma TT – reiškia
ketinimą tarp TS Šalių sukurti įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Ketinimas labai svarbus, be jo
nebus TS. Ketinimas nustatomas pagal pačio dokumento nuostatas ir jo sudarymo visas aplinkybes;
o ne pagal tai, ką teigia šalys po susitarimo sudarymo. Lietuvos susitarimai su Pasaulio banku ar
Tarptautiniu Valiutos fondu dėl paskolų – tai TS; sudaro valstybė ir TO, kaip TT subjektai. TS
laikomas tik toks susitarimas, kurį reguliuoja TT. Tai reiškia, kad kalbama tik apie TVT sutartis. TPT
sutartys arba vadinamieji kontraktai negali būti vadinami TS.

Šalių sutikimas būti įpareigotomis: Tai ketinimas sukurti teisiškai įpareigojančius santykius pagal
TT. Valstybė sutartiniuose santykiuose turi sutikti; be jos sutikimo negali būti tarpt. Įpareigojimų
(Vienos Konvencijos 34 str. - TS be trečiosios valstybės sutikimo nesukuria nei jos įsipareigojimų, nei
teisių; taip pat Vienos Konvencijos 11 str., numatantis Sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia
išreiškimo būdus). Vienašalė deklaracija t.t. atvejais gali būti pripažinta TS-mi; kai pareiškimas
pareiškiamas viešai, ketinant įsipareigoti pagal TT, jis gali būti pareikštas ne tarpt. derybų metu, jam
nereikia kitų valstybių reakcijos; jis gali būti pareikštas žodžiu ar rašytine forma. Šis elementas
dažniausiai suprantamas kaip ketinimas sukurti teisiškai įpareigojančius santykius. Turi būti aiškūs
įrodymai/aplinkybės, rodančios ketinimą būti įpareigotomis pagal TT.
Ius Cogens: Tai TT normos, nuo kurių nukrypimas yra neleidžiamas (pvz., žmogaus teisių srityje
– tai vergovės, kankinimų draudimas, rasinės diskriminacijos draudimas, gyvybės apsauga ir pan.);
Jėgos nenaudojimo principas TT-je taip pat yra ius cogens norma. Negalima sudaryti TS-čių,
prieštaraujančių ius cogens normoms.
Erga omnes: Dėl savo pobūdžio jie yra svarbūs visoms valstybėms. Atsižvelgiant į teisių, kurias
gina šie įsipareigojimai, svarbą, galima teigti, kad kiekviena valstybė teisiškai suinteresuota jų
apsauga; tai yra įsipareigojimai erga omnes [...].
TS dėstoma viename ar keliuose dokumentuose: Tai nėra esminis požymis. TS-tį gali sudaryti
vienas, du ar daugiau tarpusavyje susijusių dokumentų; tai nekeičia TS teisinės esmės ir jos
pobūdžio. Prie TS gali būti pridėti įvairūs priedai, Protokolai, papildomi dokumentai.
Pasikeitimas notomis – taip pat gali būti TS. Notos, kuriomis pasikeičiama, yra identiškos.
TS gali būti sudaroma ir rezoliucijų pagrindu.
Mišrios TS arba susitarimai:

Mišrios sutartys – tai susitarimai, kurių dalyvėmis yra Europos Sąjunga/Bendrija ir valstybės
narės.
Mišrios sutartys gali būti dvišalės ir daugiašalės;
a) Dvišalės – kai Bendrija ir valstybės narės, veikiančios kaip viena šalis, sudaro sutartį su kita
viena šalimi; g.b. ir valstybių grupė;
b) Daugiašalės – kai Bendrija ir viena ar kelios valstybės narės, veikiančios kaip viena šalis, sudaro
sutartį su keliomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis, kai kiekviena iš TS šalių prisiima
įsipareigojimus visų kitų šalių atžvilgiu (JT Bendroji klimato kaitos konvencija).
Tai TS, susijusios su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos paskirstymu (3 rūšys - Išimtinė
kompetencija, Pasidalinamoji kompetencija ir Papildomoji kompetencija)
1) Išimtinė kompetencija- tik Sąjunga gali sudaryti TS su trečiosiomis šalimis.
2) Pasidalijamoji kompetencija – sritys, kuriose Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis
narėmis. Tiek Sąjunga, tiek valstybės narės gali sudaryti TS, o valstybės narės negali įgyvendinti
veiksmų ten, kur ES jau ėmėsi veiksmų.
3) Papildomoji kompetencija – ES gali veikti siekiant paremti, koordinuoti, papildyti valstybių
narių veiksmus.
Tai gana komplikuota sritis, nėra tikslaus kompetencijos padalinimo; neaišku, ar būtinas visų valstybių
narių dalyvavimas; jas sudėtinga įgyvendinti, nes jos apima tiek pačios Sąjungos, tiek ir valstybių
narių tarpt. įsipareigojimus. Mišrios sutarties pavyzdys: TS sudaro ES ir valstybė narė kaip viena šalis
ir kita valstybė arba TO kaip kita šalis.

5 tema. TS sudarymas

TS sudarymo Sąvoka:

Nėra universalios sąvokos (1969 m. Vienos konvencija nieko nenumato šiuo klausimu). LR įstatymai
taip pat neapibrėžia, kas laikoma TS sudarymu.
Siaurąja prasme – tai valstybės ar kito TT subjekto (pirmiausia, TO) valios laikyti sutartį jai
privaloma išreiškimas. Kitaip tariant, sutartis laikoma sudaryta, kai valstybė išreiškia savo sutikimą
būti įpareigota sutartimi. (Čia akcentuojama antroji TS sudarymo stadija privalomumo sutarčiai
išreiškimas).
Plačiąja prasme – tai veiksmų, įvykių ir dokumentų visuma, kurių pagalba sudaroma/atsiranda TS.
(Čia kalbama apie abi TS sudarymo stadijas).

TS sudarymo proceso stadijos (Doktrinoje)

1. konsultacijos
2. derybos dėl sutarties teksto ir jo patvirtinimo
3. teksto autentiškumo nustatymas
4. sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia išreiškimas (ratifikavimas, prisijungimas ir pan.) (GALI
IR NEBŪTI).
5. +paskelbimas
6. +deponavimas (bet + stadijos čia doktrinoje nėra)

Abi Vienos konvencijos, t. y. 1969 ir 1986 m. m., skiria iš esmės 2 TS sudarymo stadijas:
a) Sutarties teksto patvirtinimas (teksto autentiškumo nustatymas) (yra vienas iš būdų
pasirašymas);
b) Privalomumo TS išreiškimas (įvairias TS nurodytais būdais).

Pirmoji stadija dar nesukelia tarptautinių įsipareigojimų valstybei. Ta sutartis bus privaloma kai
valstybė išreikš privalomumą.
 1969 m. Vienos konvencija
SUTARČIŲ SUDARYMAS IR ĮSIGALIOJIMAS

1 SKYRIUS
SUTARČIŲ SUDARYMAS

6 straipsnis Valstybių teisė sudaryti sutartis

Kiekviena valstybė turi teisę sudaryti tarptautinę sutarti nebent tos normos prieštarauja jus cogens
normai arba TT principams.
Taip ir kiekviena TO taip pat turi teisę sudaryti TS savo veiklos ribose.
Tarptautinių sutarčių sudarymas yra valstybės suvereniteto įgyvendinimo būdas ir viena iš pagrindinių
TT subjekto teisių.
Kaip tuo atveju, kai valstybė nėra pripažinta? Pavyzdžiui Palestina. Valstybė iš tiesų gali sudaryti
sutartis, tačiau galimybė sutartis sudaryti priklauso nuo valstybės suvereniteto. Palestina
nekontroliuoja savo teritorijos.
Valstybė yra suverenus subjektas – nepriklausoma valstybė.

7 straipsnis
Įgaliojamieji raštai

1969 m. Vienos konvencija: 1. Laikoma, kad asmuo atstovauja valstybei priimant sutarties tekstą,
tvirtinant jo autentiškumą arba išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, jei:
a) jis pateikia reikiamus įgaliojamuosius raštus; arba
b) iš suinteresuotų valstybių veiksmų ar iš kitų aplinkybių yra aišku, kad tos valstybės laiko tą asmenį
tuo tikslu atstovaujančiu valstybei, nereikalaudamos pateikti įgaliojamuosius raštus.
(EGZAMINE)

Iš esmės visuomet yra pateikiami įgaliojamieji raštai

2. Laikoma, kad šie pareigūnai pagal einamas pareigas yra savo valstybės atstovai, nereikalaujant, kad
jie pateiktų įgaliojamuosius raštus:
a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai – visiems su sutarties
sudarymu susijusiems veiksmams atlikti;
b) diplomatinių atstovybių vadovai – juos akreditavusios valstybės ir valstybės, kurioje jie yra
akredituoti, sutarties tekstui priimti;
c) tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename iš tokios organizacijos
organų valstybės akredituoti atstovai – sutarties tekstui tokioje konferencijoje, organizacijoje ar
organizacijos organe priimti.

EGZAMINE koks asmuo be specialiu įgaliojimų gali pasirašyti sutartis, ir atlikti visus kitus su
sutarties sudarymu veiksmus. Visi trys.
Ambasadoriai prie valstybių ir tarptautinėse organizacijose gali patvirtinti tik sutarties baigtinumą ir
autentiškumą, t. y .atlikti pirmos stadijos veiksmus.

5 straipsnis. Įgaliojimai sudaryti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis

1. Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas ar užsienio reikalų ministras turi teisę
atlikti visus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymu, be specialių
įgaliojimų.
2. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės vadovas arba Lietuvos Respublikos įgaliotas atstovas
tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename iš jos organų turi teisę derėtis dėl
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo ar patvirtinti jos tekstą be specialių įgaliojimų
atitinkamai su valstybe, kurioje jis yra akredituotas, arba tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje
organizacijoje ar viename iš jos organų. Lietuvos nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje turi teisę
atlikti visus veiksmus, susijusius su tarptautinių mišriųjų sutarčių sudarymu, be specialių įgaliojimų. 
3. Kiti asmenys gali atlikti veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties
sudarymu, tik turėdami šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus.
 8 straipsnis
Asmens, kuris negali būti laikomas atstovaujančiu valstybei, veiksmas, susijęs su sutarties sudarymu,
neturi teisinės galios, jei vėliau valstybė jo nepatvirtina. Jeigu asmuo be įgaliojimų pasirašo tai yra
netinkama ir negalima.

1969 m. Vienos konvencija: minėtos 2 TS sudarymo stadijos:

9 straipsnis Teksto priėmimas (1 stadija)

1. Sutarties tekstas priimamas visoms jį rengusioms valstybėms pritarus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje
nurodytus atvejus.
2. Sutarties tekstas tarptautinėje konferencijoje priimamas dviejų trečdalių dalyvaujančių ir
balsuojančių valstybių balsų dauguma, išskyrus atvejus, kai valstybės tokia pat balsų dauguma nustato
kitokią tvarką. Įtvirtinama tik tam tikra taisyklė, bet valstybės sutarčių sudaryme turi labai plačią
veiklos teisę, principas yra tas: tarptautinėje konferencijoje du trečdaliai valstybių turi nubalsuoti kad
būti priimta TS, bet valstybės pačios gali pasirinkti sutarties patvirtinimo formą.

10 straipsnis Teksto autentiškumo patvirtinimas (2 stadija)

Sutarties tekstas laikomas autentišku ir galutiniu po to, kai:
a) atliekama tos sutarties tekste numatyta procedūra arba tokia procedūra, dėl kurios atskirai susitarė
sutartį rengusios valstybės;
b) jei tokios procedūros nėra – kai minėtų valstybių atstovai pasirašo, pasirašo ad referendum arba
parafuoja sutarties tekstą ar konferencijos baigiamąjį aktą, į kurį toks tekstas yra įtrauktas.

Parafavimas – inicialai.
Pasirašymas – gali būti konferencijos pabaigoje pasirašoma.

Antra stadija būtų teksto privalomumo išreiškimas.

Tekstas yra tvirtinamas vienu būdu: pasirašymo būdu arba kitais būdais.

11 straipsnis Sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia išreiškimo būdai (privalomumo išreiškimo

budas)
 
Valstybė savo sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia gali išreikšti ją pasirašydama, pasikeisdama
sutartį sudarančiais dokumentais, ją ratifikuodama, priimdama, patvirtindama, prisijungdama prie
jos arba kitu sutartu būdu, pasikeitimas ratifikaciniais, priėmimo, tvirtinimo ar prisijungimo raštais
arba jų deponavimas.
Pasirašymas yra tiek kaip teksto patvirtinimo būdas, tiek kaip teksto privalomumo išreiškimo būdas.
Reikia nesupainioti. Pasirašymas pirmojoje stadijoje visuomet yra, o antrojoje ne visuomet .
Lietuvoje svarbiausias būdas yra TS ratifikavimas.
Vienos konvencijos nuostatos bet kokiu būdu yra identiškos.

Privalomumo TS išreiškimo formos:

išduotuose įgaliojamuosiuose raštuose arba
12 straipsnis buvo išreikštas derybų metu.
12 straipsnis Sutikimas laikyti sutartį
įpareigojančia ją pasirašant 2. Šio straipsnio 1 dalyje:

1. Laikoma, kad valstybė išreiškia sutikimą a) teksto parafavimas laikomas sutarties

laikyti sutartį įpareigojančia, kai ją pasirašo
jos atstovas, jei:
a) sutartyje numatyta, kad parašas turi tokią
galią;
b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose
dalyvaujančios valstybės susitarė, jog
parašas turės tokią galią; arba
c) jei valstybės ketinimas suteikti parašui
tokią galią yra nurodytas jos atstovui
pasirašymu, jei taip susitarė derybose
dalyvaujančios valstybės;
b) sutarties pasirašymas ad referendum
laikomas galutiniu sutarties pasirašymu, jei
atstovaujamoji valstybė patvirtina savo
atstovo parašą.
 
13 straipsnis Sutikimas laikyti sutartį
įpareigojančia pasikeičiant ją
sudarančiais dokumentais
 
Laikoma, kad valstybės išreiškė sutikimą
laikyti sutartį įpareigojančia pasikeisdamos
sutartį sudarančiais dokumentais, jei:
a) dokumentuose yra nurodyta, kad
pasikeitimas jais turi tokią galią; arba
b) yra kitu būdu užfiksuota, kad tos
valstybės susitarė, jog pasikeitimas
dokumentais turės tokią galią.
15 straipsnis Sutikimas laikyti sutartį
įpareigojančia prisijungiant prie sutarties
 
Valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį
įpareigojančia prie jos prisijungdama,
kai:
a) sutartyje nurodyta, kad valstybė tokį
sutikimą gali išreikšti prisijungdama prie
sutarties;
b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose
dalyvaujančios valstybės susitarė, jog ta
valstybė tokį sutikimą gali išreikšti
prisijungdama prie sutarties; arba
c) visos sutarties šalys vėliau susitarė, kad ta
valstybė tokį sutikimą gali išreikšti
prisijungdama prie sutarties.
 
16 straipsnis Pasikeitimas sutarties
ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar
prisijungimo prie jos dokumentais arba
jų deponavimas
Jei sutartis nenumato kitaip, sutarties
ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar
prisijungimo prie jos dokumentais
įtvirtinamas valstybės sutikimas laikyti
sutartį įpareigojančia nuo tada, kai:
a) susitariančiosios valstybės jais pasikeičia;
b) jie deponuojami depozitarui; arba
c) apie juos pranešama susitariančiosioms
valstybėms arba depozitarui, jei taip
susitarta.

Koks būdas bebūtų, jis turi būti numatytas TS. Jei TS, ieškome kur ji gali būti įtvirtintas, gal
būt apie jį buvo užsiminta derybų metu.

14 straipsnis Sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia ją ratifikuojant, priimant ar patvirtinant

(EGZAMINE)

1. Valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančią ratifikuodama, kai:

a) sutartyje nurodyta, kad toks valstybės sutikimas turi būti išreikštas sutartį ratifikuojant;
b) yra kitu būdu užfiksuota, kad derybose dalyvaujančios valstybės susitarė, jog sutartis turi būti
ratifikuota;
c) valstybės atstovas sutartį pasirašė su sąlyga, kad vėliau ji bus ratifikuota; arba
d) valstybės ketinimas pasirašyti sutartį su sąlyga, kad vėliau ji bus ratifikuota, yra aiškus iš jos atstovo
įgaliojamųjų raštų arba buvo išreikštas derybų metu.
2. Valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančią priimdama ar patvirtindama pagal tas pačias
sąlygas, kurios taikomos ratifikavimui.
 
Valstybė negali pateisinti sutarties nevykdymo finansiniais sunkumais.

!!!Nesvarbu, kad konstitucija 138 ster. pripažįsta tik ratifikuotas TS, kurios kolizijos atveju turi
viršenybę prieš kitus įstaymus, tačiau ir neratifikuotos sutartys turi būti vykdomos ir lietuvoje,
valstybė turi suderinti savo vidaus teisę su tarptautinėmis sutartimis, o tai reiškia, jog valstybė
turi suderinti savo vidaus teisę su neratifikuotomis sutartimis.

17 straipsnis Sutikimas laikyti įpareigojančia sutarties dalį ir pasirenkamųjų sutarties nuostatų

pasirinkimas

1. Nepažeidžiant 19–23 straipsnių, valstybės sutikimas laikyti įpareigojančia sutarties dalį galioja tik
tuo atveju, jei sutartis tai leidžia arba jei kitos susitariančiosios valstybės su tuo sutinka.
2. Valstybės sutikimas laikyti įpareigojančia sutartį, kuri leidžia pasirinkti pasirenkamąsias nuostatas,
galioja tik tuo atveju, jei aiškiai nurodoma, kurioms iš tų nuostatų sutikimas taikomas.

18 str. Ar valstybė turi laikytis TS įsipareigojimu, tol kol sutartis įsigalios? Taip.

1999 m. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas

 Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo tvarką detalizuoja Tarptautinių sutarčių
įstatymas (LR TSĮ 8 str.). Jis numato, kad tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos nacionalinis
parlamentas (t. y. Seimas) įstatymu (8 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti
Lietuvos Respublikos Seimui teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius
Vyriausybei (8 str. 2 d.). Remiantis 8 straipsnio 1 dalyje nurodytu įstatymu, parengiami ratifikavimo
raštai (8 str. 3 d.).

LR TS-rčių ratifikacija

Esminės Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatos Lietuvos teisėje remiasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija:

84 straipsnio 2 dalis: Respublikos Prezidentas /…/ pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines

sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti.
67 straipsnio 16 punktas: Seimas /…/ ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
Egzamine Kas numato Lietuvoje ratifikuotinų sutarčių ratą? Konstitucija ir TS įstatymas

Sąvokos/terminai/apibrėžimai:

b) „ratifikavimas“, „priėmimas“, „patvirtinimas“ ar „prisijungimas“ – tai atskiri tarptautiniai veiksmai,

kuriais valstybė tarptautiniu mastu išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia;
c) „įgaliojamieji raštai“ – tai valstybės kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, kuriuo asmuo
ar asmenys yra paskiriami atstovauti tai valstybei derantis dėl sutarties sudarymo, ją priimant,
tvirtinant sutarties teksto autentiškumą, išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ir
atlikti kitus su sutartimi susijusius veiksmus.
e) „derybose dalyvaujanti valstybė“ – tai valstybė, kuri dalyvauja rengiant sutarties tekstą ir jį
priimant;
f) „susitariančioji valstybė“ – tai valstybė, kuri yra išreiškusi sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia,
nesvarbu, ar ta sutartis jau įsigaliojo, ar ne;
g) „šalis“ – tai valstybė, kuri išreiškė sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia ir kuriai ta sutartis jau
įsigaliojo;
h) „trečioji valstybė“ – tai valstybė, kuri nėra sutarties šalis;
i) „tarptautinė organizacija“ – tai tarpvyriausybinė organizacija.

TS sudarymo procesas – tai skirtingų, įvairių instrumentų (dokumentų) sudarymas.

Svarbiausia nustatyti, nuo kurio momento TS laikoma sudaryta/privaloma.
TS sudaryta, kai valstybės (kiti TT subjektai) galutinai išreiškė valią įsipareigoti TT požiūriu.
TS sudarymas negali būti painiojamas su TS įsigaliojimu: Įsigaliojimas dažniausiai būna nurodytas
pačioje sudarytoje TS-yje: gali įsigalioti nuo tam tikro momento (pvz., nuo pasikeitimo ratifikaciniais
raštais momento), arba nuo TS-je nurodytos datos ir pan.

Ar yra skirtumas tarp TS sudarymo bei jos privalomumo išreiškimo? Skirtingi, sudarymas yra du
etapai, o privalomumo išreiškimas ta antroji stadija.

Europos Tarybos Statutas: ir nurodantį visas valstybes, kurios tuo metu

X skyrius – Baigiamosios nuostatos
42 straipnis
a. Šis Statutas turi būti ratifikuotas.
Ratifikavimo raštai deponuojami Jungtinės
Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos
Karalystės Valstybei (depozitaras).
b. Šis statutas įsigalioja, kai deponuojami 7
ratifikavimo raštai. JK Vyriausybė perduoda
visoms Statutą pasirašiusioms vyriausybėms
dokumentą, patvirtinantį Statuto įsigaliojimą
yra ET narės.
c. Vėliau kiekviena pasirašiusi valstybė
tampa šio Statuto šalimi nuo jos
ratifikavimo rašto deponavimo dienos.
d. Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai
įgalioti asmenys pasirašė šį Statutą.
Šis statutas priimta 1949 m. gegužės 5 d.
Londone anglų ir prancūzų kalbomis.
Abu tekstai yra autentiški.
Vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas
JK Vyriausybės archyvuose, o ši patvirtintas
kopijas perduoda kiekvienai Statutą LR Seimas šį statutą ratifikavo 1993 m.
pasirašiusiai valstybei. gegužės 4d., Lietuvos Respublikai įsigaliojo
1993 m. gegužės 14 d.

Kokia yra tapimo ET organizacijos nare? Kiekviena valstybė ratifikuodama Europos Tarybos
Statutą pasirašo ir EŽTK.

Privalomumo išreiškimas
1969 m. Vienos konvencijos 11 str.
Ratifikavimas – jo metu dažniausiai sudaromi šie dokumentai – suderintas tekstas (dažnai parafavimo
būdu (atstovų inicialų įrašymo forma), pasirašomas sutarties tekstas, ratifikavimo raštai (vidaus ir TT
prasme), prisijungimo prie TS raštai ir kt.

1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių EŽTK/Europos Taryba/Regioninė

laisvių apsaugos konvencija (toliau - organizacija:
EŽTK)
59 STRAIPSNIS Pasirašymas ir
58 STRAIPSNIS Denonsavimas ratifikavimas
(ATSISAKYMAS TS, išėjimas iš jos).
1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos
1.Aukštoji Susitariančioji Šalis gali Tarybos narės. Ji turi būti ratifikuojama.
denonsuoti šią Konvenciją tik praėjus Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos
penkeriems metams nuo tos dienos, kai ji Tarybos Generaliniam Sekretoriui.
tapo jos dalyve, ir praėjus šešiems (Teksto patvirtinimas dėl pasirašymo, o dėl
mėnesiams po pranešimo išsiuntimo ratifikavimo privalomumo išreiškimas).
Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, 2. Europos Sąjunga gali prisijungti prie šios
kuris apie tai praneša kitoms Aukštosioms Konvencijos.
Susitariančioms Šalims. 3. Ši Konvencija įsigalios deponavus
2. Toks denonsavimas neatleidžia dešimtąjį ratifikacinį raštą. (Įsigaliojo 1953
Aukštosios Susitariančios Šalies nuo jos m. rugsėjo 3 d., o buvo priimta 1950 m.
įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl lapkričio 4 d.).
kiekvieno akto, kuris galėtų tokius 4. Toms valstybėms, kurios šią Konvenciją
įsipareigojimus pažeisti ir kuris galėjo būti ratifikuos vėliau, ji įsigalios joms deponavus
padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo. savo ratifikacinius raštus.
3. Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, 5. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius
kuri nebebus Europos Tarybos nare, tomis praneš visoms Europos Tarybos narėms apie
pačiomis sąlygomis nebebus ir šios Konvencijos įsigaliojimą, apie ją
Konvencijos šalimi. ratifikavusias valstybes ir apie vėliau gautus
ratifikacinius raštu.

EŽTK 57 str. Išlygos EŽTK Pirmasis Protokolas (teisė į

nuosavybę, teisė į mokslą ir laisvus
Sudaryta 1950 metų lapkričio 4 dieną rinkimus)
Romoje anglų ir prancūzų kalbomis.
Abu tekstai yra vienodai autentiški ir vienu 6 STRAIPSNIS. Pasirašymas ir
egzemplioriumi deponuojami Europos ratifikavimas
Tarybos archyvuose.
Generalinis Sekretorius kiekvienai signatarei Šį protokolą gali pasirašyti Europos Tarybos
(tos 10 kurios pasirašė tą konvenciją) narės, Konvencijos signatarės; jis bus
siunčia patvirtintą nuorašą. ratifikuotas kartu su Konvencija arba ją jau
Kodėl tai daro ET Generalinis Sekretorius – ratifikavus. Jis įsigalios, deponavus
nes jis yra depozitaras. dešimtąjį ratifikacinį raštą. Toms
valstybėms, kurios Protokolą ratifikuos
vėliau, jis įsigalios nuo ratifikacinių raštų
deponavimo dienos.
Ratifikaciniai raštai deponuojami Europos
Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kuris
praneš visoms valstybėms narėms, kokios
valstybės ratifikavo šį Protokolą. Sudaryta
1952 metų kovo 20 dieną Paryžiuje anglų ir
prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai
autentiški ir vienu egzemplioriumi
deponuojami Europos Tarybos archyvuose.
Generalinis Sekretorius kiekvienos
signatarės vyriausybei siunčia patvirtintą jo
nuorašą. Įsigaliojo 1954 m. gegužės 18 d.
EŽTK 12 Protokolas dėl bendro
diskriminacijos draudimo
4 STRAIPSNIS. Pasirašymas
ratifikavimas
Ši Protokolą gali pasirašyti valstybės,
Europos Tarybos narės, Konvencijos
signatarės. Jis turi būti ratifikuotas, priimtas
ar patvirtintas.
Valstybė, Europos Tarybos narė, negali šio
Protokolo ratifikuoti, priimti ar patvirtinti,
jeigu kartu ar anksčiau neratifikavo
Konvencijos. Protokolo ratifikaciniai raštai,
priėmimo ar patvirtinimo dokumentai
deponuojami Europos Tarybos Generaliniam
sekretoriui.
5 STRAIPSNIS. Įsigaliojimas
1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją mėnesio
dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos
dienos, kai dešimt valstybių, Europos
Tarybos narių, pareiškia sutinkančios
vadovautis Protokolu pagal 4 straipsnio
nuostatas.
2. Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau
pareikš sutinkanti vadovautis šiuo
Protokolu, jis įsigalios pirmąją mėnesio
dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos
dienos, kai buvo deponuoti ratifikacinis
raštas, priėmimo ar patvirtinimo
dokumentai.
12 Protokolas priimtas 2000 m. lapkričio 4
d., įsigaliojo 2005 m. balandžio 1 d. Lietuva
šiame Protokole nedalyvauja
EŽTK Protokolas Nr. 13 (dėl mirties
bausmės uždraudimo visais atvejais)
6 STRAIPSNIS. Pasirašymas ir
ratifikavimas
Šį Protokolą gali pasirašyti valstybės,
Europos Tarybos narės, pasirašiusios
Konvenciją. Jis turi būti ratifikuotas,
priimtas arba patvirtintas. Valstybė, Europos
Tarybos narė, negali ratifikuoti, priimti arba
patvirtinti šio Protokolo, prieš tai arba tuo
pat metu neratifikavusi Konvencijos.
Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo
dokumentai deponuojami Europos Tarybos
Generaliniam Sekretoriui.
7 STRAIPSNIS. Įsigaliojimas
1. Šis Protokolas įsigalioja pirmą mėnesio
dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos
dienos, kai dešimt valstybių, Europos
Tarybos narių, pareiškia sutikimą
įsipareigoti pagal Protokolo 6 straipsnio
nuostatas. Vadinamas Vilniaus Protokolu,
priimtas/sudarytas Vilniuje 2002 m. gegužės
3 d., įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d.
JT chartijos depozitaras – JAV
ir Vyriausybė.
EŽTK Protokolas Nr. 13:
8 STRAIPSNIS Deponavimas
Europos Tarybos Generalinis Sekretorius
visoms valstybėms, Europos Tarybos
narėms, praneša apie:
a) kiekvieną pasirašymą;
b) kiekvieną ratifikavimo, priėmimo arba
patvirtinimo dokumento deponavimą;
c) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo pagal
4 ir 7 straipsnius datą;
d) kiekvieną kitą veiksmą, pranešimą ar
informaciją, susijusius su šiuo Protokolu.
Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji savo
vyriausybių atitinkamai įgalioti asmenys
pasirašė šį Protokolą.
Sudaryta 2002 metų gegužės 3 dieną
Vilniuje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu
tekstai yra autentiški ir vienu
egzemplioriumi deponuojami Europos
Tarybos archyvuose. Europos Tarybos
Generalinis Sekretorius siunčia patvirtintas
kopijas kiekvienai Europos Tarybos
valstybei narei.
EŽTK Protokolas Nr. 14 dėl Teismo
reformos:
Priimtas 2004 m. gegužės 13 d. , o įsigaliojo
TIK po 6 metų – 2010 m. birželio 1 d.
Sąlyga – visų valstybių/Konvencijos dalyvių
jo ratifikacija.
Rusijos Federacija delsė jo ratifikavimą net
6 metus.
1966 M. JT TARPTAUTINIS
PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ
PAKTAS
VI DALIS
48 straipsnis
1. Šį Paktą gali pasirašyti visos valstybės,
Jungtinių Tautų arba jos specializuotųjų
agentūrų narės, Tarptautinio Teisingumo
teismo statuto narės, taip pat kiekviena kita
valstybė, kurią Jungtinių Tautų Generalinė
Asamblėja pakviečia tapti šio Pakto Šalimi.
2. Šis Paktas turi būti ratifikuojamas.
Ratifikavimo dokumentai deponuojami
Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.
3. Prie šio Pakto gali prisijungti kiekviena
valstybė, [...] prisijungimo dokumentą
deponuojant Jungtinių Tautų Generaliniam
Sekretoriui.
5. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius
visoms šį Paktą pasirašiusioms arba prie jo
prisijungusioms valstybėms praneša apie
kiekvieną deponuotą ratifikavimo arba
prisijungimo dokumentą.
Pakto Įsigaliojimas
49 straipsnis
1. Šis Paktas įsigalioja praėjus trims
mėnesiams nuo tos dienos, kai Jungtinių
Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo
deponuotas trisdešimt penktas ratifikavimo
arba prisijungimo dokumentas.
2. Kiekvienai valstybei, kuri ratifikuoja šį
Paktą arba prie jo prisijungia po to, kai buvo
deponuotas trisdešimt penktas ratifikavimo
arba prisijungimo dokumentas, šis Paktas
įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo jos
pačios ratifikavimo arba prisijungimo
dokumento deponavimo dienos.
Pakto 52 str.
52 straipsnis
[...] Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius
visoms valstybėms praneša:
a) apie visus šio Pakto pasirašymo,
ratifikavimo ir prisijungimo prie jo pagal 48
straipsnį atvejus [...].
1966 m. minėtas Paktas:
53 straipsnis
1. Šis Paktas, kurio tekstai anglų, ispanų,
kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra
autentiški, deponuojamas Jungtinių Tautų
archyve.
2. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius
patvirtintas šio Pakto kopijas nusiunčia
visoms 48 straipsnyje nurodytoms
valstybėms.
TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti
tinkamai savo vyriausybių įgalioti asmenys
pasirašė šį Paktą, pateikiamą pasirašyti
tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštųjų
metų gruodžio devynioliktąją dieną
Niujorke.
KONVENCIJA PRIEŠ KANKINIMĄ IR
KITOKĮ ŽIAURŲ, NEŽMONIŠKĄ AR
ŽEMINANTĮ ELGESĮ AR BAUDIMĄ
25 straipsnis
 
1. Ši Konvencija teikiama pasirašyti
visoms valstybėms.
2. Ši Konvencija turi būti ratifikuojama.
Ratifikavimo dokumentai deponuojami
Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.
27 straipsnis
 
1. Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą
dieną nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų
Generaliniam Sekretoriui buvo
deponuotas dvidešimtas ratifikavimo
arba prisijungimo dokumentas.
31 straipsnis
 1. Valstybė, šios Konvencijos Šalis,
rašytiniu pranešimu Jungtinių Tautų
Generaliniam Sekretoriui gali denonsuoti šią
Konvenciją. Denonsavimas įsigalioja
praėjus metams nuo tos dienos, kai
Generalinis Sekretorius tą pranešimą gauna.
2. Toks denonsavimas neturi poveikio
valstybės, šios Konvencijos Šalies,
atleidimui nuo jos įsipareigojimų pagal šią
Konvenciją dėl bet kurios veikos arba
neveikimo iki tos dienos, kai įsigalioja
denonsavimas, nei jis kokiu nors būdu turi
neigiamos įtakos kokio nors klausimo, kuris
Komitete buvo pradėtas nagrinėti iki tos
dienos, kai denonsavimas įsigalioja,
vykstančiam nagrinėjimui.
32 straipsnis
 Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius
informuoja visas Jungtinių Tautų valstybes
nares ir visas šią Konvenciją pasirašiusias
arba prie jos prisijungusias valstybes apie:
a) pasirašymus, ratifikavimus ir
prisijungimus pagal 25 ir 26 straipsnius;
b) šios Konvencijos įsigaliojimo pagal 27
straipsnį datą [...];
c) denonsavimus pagal 31 straipsnį.
 
33 straipsnis
 
1. Ši Konvencija, kurios tekstai anglų,
arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų
kalbomis yra autentiški, deponuojama
Jungtinių Tautų Generaliniam
Sekretoriui.
2. Šios Konvencijos patvirtintas kopijas Priimta 1984 m. gruodžio 10 d., įsigaliojo
Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius 1987 m. birželio 26 d.
perduoda visoms valstybėms.

Tarptautinių sutarčių įsigaliojimas, depozitaras, registravimas ir skelbimas

1969 m. Vienos konvencija

24 straipsnis Įsigaliojimas
 
1. Sutartis įsigalioja tokiu būdu ir tą dieną, kokie nurodyti sutartyje arba dėl kurių susitaria derybose
dalyvaujančios valstybės.
2. Jei tokios nuostatos ar atskiro susitarimo nėra, sutartis įsigalioja iš karto, kai tik visos derybose
dalyvaujančios valstybės išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia.
3. Jei valstybė išreiškia sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia po to, kai ta sutartis įsigalioja, jai sutartis
įsigalioja tokio sutikimo išreiškimo dieną, jei toje sutartyje nenumatyta kitaip.
4. Sutarties nuostatos, reglamentuojančios jos teksto autentiškumo patvirtinimą, valstybių sutikimo
laikyti tą sutartį įpareigojančia įtvirtinimą, sutarties įsigaliojimo būdą ir dieną, išlygas, depozitaro
funkcijas ir kitus prieš sutarties įsigaliojimą neišvengiamai iškylančius klausimus, taikomos nuo
sutarties teksto priėmimo dienos.

Daugiašalės TS – dažniausiai, kai privalomumą išreiškia nustatytas skaičius valstybių;

Dvišalės TS – jei reikia ratifikavimo, dažniausiai nuo pasikeitimo ratifikaciniais raštais dienos.
Konkrečiai valstybei įsigalioja/gali įsigalioti nuo jos ratifikavimo, prisijungimo ir kt. Raštų
deponavimo Depozitarui dienos. Valstybė privalo išreikšti privalomumą sutarčiai, bet šio dar
neužtenka. Valstybė turi tuos dokumentus nusiųsti TS depozitarui. Ir tik tada, kai depozitaras padės
dokumentus saugoti, tik tada bus laikoma kad ta TS įsigalioja valstybei. Įsigalioja valstybei TS tą
dieną, kai TS pasieks depozitarą ir jis ją pasidės saugoti.

TS teksto patvirtinimas/priėmimas, TS sudarymas ir jos įsigaliojimas – TAI skirtingi dalykai TS

teisės prasme;
TS gali būti priimta, bet negaliojanti (pvz., EŽT Konvencijos Protokolas Nr. 15 priimtas 2013 m., bet
iki šiol negalioja);
TS teksto priėmimas (autentiškumo patvirtinimas) – Pirmosios TS sudarymo stadijos pabaiga;
TS Sudarymas – tai visas procesas, kurį sudaro 2 minėtos TS sudarymo stadijos.
TS laikoma sudaryta, kai valstybės išreiškia PRIVALOMUMĄ TARPTAUTINEI SUTARČIAI
tam tikru nustatytu būdu (ratifikavimu, prisijungimu, patvirtinimu ir pan.).

TS Įsigaliojimas tarptautiniu mastu:

Įsigaliojimas reiškia, kad TS tapo privaloma jos dalyviams Tarptautinės Teisės/Tarptautinių sutarčių
teisės požiūriu ir jos nesilaikymas užtrauks joms tarptautinę atsakomybę.
TS įsigalioja, kai išpildomos toje TS-je numatytos jos įsigaliojimo sąlygos .
Šios TS įsigaliojimo sąlygos gali būti pačios įvairiausios (gali būti siejamos su konkrečia data,
įvykiu (nustatyto skaičiaus valstybių tos TS ratifikavimu ir pan.).

ET priimamu TS atžvilgiu labai dažnai reikalaujama 10 valstybių ratifikavimo ar kitokio

privalomumo išreiškimo būdo, kad TS įsigaliotų, o JT rėmuose labai dažnai taikomas 35
valstybių ratifikavimas arba kitoks privalomumui išreiškimo būdas.

Laikinas taikymas

Galimas, kai:
a) Pati TS tai numato;
b) Derybose dalyvaujančios valstybės dėl to susitarė.
Laikinas taikymas reiškia, kad TS yra privaloma jos dalyvėms, tačiau jos gali bet kada atsisakyti nuo
laikino taikymo, jei tai leidžia pati TS ar šalys dėl to susitarė.
Laikinas taikymas sukuria visas teisėtas pasekmes, jų vėliau negalima kvestionuoti, remiantis laikinu
TS taikymu. Tai tik apribojimas laike, ne pasekmių atžvilgiu.

TS Depozitaras, jo funkcijos (Vienos konvencijos 76, 77 str.)

Gali būti konkreti valstybė, keletas valstybių, tarptautinė organizacija ar šios organizacijos
vyriausiasis pareigūnas.
Universalios TS, sudaromos JT rėmuose – depozitaras dažniausiai – JT Generalinis Sekretorius .
Gali būti valstybė, kurios teritorijoje vyko derybos arba kurioje buvo sušaukta tarpt. konferencija
(1949 m. 4 Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir 2 jų 1977 m. Papildomi protokolai, jų visų
depozitaras – Šveicarijos Federalinė Taryba);
Europos Tarybos rėmuose sudaromų TS depozitaras dažniausiai – ET Generalinis Sekretorius .
Depozitaras (daugiašalių sutarčių atveju) – TS saugotojas – yra atsakingas už visą informaciją
apie TS. Pagal pobūdį, jo funkcijos yra tarptautinio pobūdžio, todėl jis veikia nepriklausomai.

TS Depozitaro funkcijos (Vienos konvencijos 77 str.):

1. Saugoti TS teksto originalą ir visus jam pateiktus įgaliojamuosius raštus;
2. Parengti TS teksto originalo patvirtintas kopijas, parengti vėlesnius TS tekstus papildomomis
kalbomis, kurių reikalauja sutartis ir perduoti juos TS šalims bei valstybėms, turinčioms teisę
tapti TS dalyviais;
3. Priimti TS parašus, juos patikrinti, saugoti visus kitus su TS-mi susijusius dokumentus;
4. Informuoti valstybes apie visus su ta TS-mi susijusius veiksmus ir kt.
5. Jis ne tik daro visus veiksmus, susijusius su TS saugojimu ir informacijos apie ją teikimu, bet
gali spręsti ir kitus sudėtingus klausimus – pvz., kai pasikeičia valstybės struktūra, atsiranda
naujos valstybės, valstybės suskyla, įkuriamos naujos TO – tai tokie veiksniai, kurie gali turėti
įtakos registruotų TS taikymui ir pačioms Depozitaro funkcijoms.

TS registravimas ir skelbimas

1969 m. Vienos konvencijos 80 str. (atkartoja JT Chartijos 102 str.) įsigaliojusios TS siunčiamos JT
Generaliniam Sekretoriui jas registruoti ir skelbti.
Neįregistruota TS-mi negalima remtis jokiame JT organe, įskaitant Tarptautinį Teisingumo Teismą.
JT Chartijos 102 str. numato reikalavimus registravimui: pateiktas registruoti dokumentas turi būti TS;
bent viena sutarties šalis turi būti JT narė; sutartis įsigaliojo bent tarp dviejų iš šalių; išpildomi kiti
reikalavimai (dėl kopijų patvirtinimo, išlygų, dėl įsigaliojimo datos buvimo ir pan.).
Jungtinių Tautų Chartijos 102- 103 str.

102 straipsnis
 
1. Įsigaliojus šiai Chartijai, Jungtinių Tautų narė kiekvieną sudarytą tarptautinę sutartį ir kiekvieną
tarptautinį susitarimą turi kuo greičiau registruoti Sekretoriate ir paskelbti.
2. Jeigu tokia tarptautinė sutartis ar tarptautinis susitarimas neregistruoti pagal šio straipsnio 1 dalį, nė
viena jų šalis negali jais remtis nė vienoje Jungtinių Tautų institucijoje.
TAIGI JT Chartijos 102 str. numato reikalavimus registravimui:
- pateiktas registruoti dokumentas turi būti TS;
- bent viena sutarties šalis turi būti JT narė;
- sutartis įsigaliojo bent tarp dviejų iš šalių;
- išpildomi kiti reikalavimai (dėl kopijų patvirtinimo, išlygų, dėl įsigaliojimo datos buvimo ir
pan.).

 
103 straipsnis
 
Jeigu Jungtinių Tautų narių įsipareigojimai pagal šią Chartiją prieštarauja jų įsipareigojimams pagal
kokį nors kitą tarptautinį susitarimą, jų įsipareigojimai pagal šią Chartiją turi pirmenybę.
(žr. bylą Al-Dulimi and Montana Management prieš Šveicariją, EŽTT [DK], Nr. 5809/08, 2016 m.
birželio 21 d. sprendimas).
Nacionalinis TS registravimas ir skelbimas
Be tarptautinio TS registravimo ir skelbimo, yra ir nacionalinis (arba valstybės viduje) TS
registravimas ir skelbimas.
LR Konstitucijos 7 str. 2 d. – galioja tik paskelbti įstatymai [...] (TS ir įstatymas – tas pats
reikalavimas gali būti ar ne?) TS, kuriai Lietuva privalomumą išreiškė turi būti paskelbta, kad ji
galiotų Lietuvoje. TT teisės požiūriu TS teisinė galia nepriklauso nuo jos paskelbimo nacionalinės
teisės prasme. TT prasme svarbiausia kad valstybė išreikštų privalomumą ir išsiųstų depozitarui
raštus.
Lietuvoje informacija apie TS kaupiama LR URM, kuri saugo TS originalus, jų kopijas, tvirtina jų
autentiškumą, teikia kopijas kitoms valstybėms, kt. Mūsų URM yra labai daug TS, ne visus tekstus
galima rasti, bet galima pasižiūrėti, kaip URM skirsto tas sutartis. Lietuvos Respublikos TS
skelbiamos „Valstybės Žiniose“ (su t.t. Išimtimis) tik lietuvių kalba. Dabar teisės aktų registre. Dėl to
gali kilti problemų dėl TS aiškinimo, kai TS sudaryta ne lietuvių kalba, o oficialiai skelbiamas jų
oficialus vertimas į lietuvių kalbą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS 14 straipsnis

VYRIAUSYBĖS, ESTIJOS SUTARTIES ĮSIGALIOJIMAS
RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR Sutartis įsigalios pirmąją trečio mėnesio
LATVIJOS RESPUBLIKOS dieną po to, kai kiekviena Susitariančioji
VYRIAUSYBĖS SUTARTIS DĖL Šalis diplomatiniais kanalais informuos kitas
IŠSIMOKSLINIMO PRIPAŽINIMO Susitariančiąsias Šalis apie jų vidaus teisės
BALTIJOS VALSTYBIŲ AUKŠTOJO procedūrų, reikalingų šiai Sutarčiai
MOKSLO ERDVĖJE įsigalioti, įgyvendinimą.
 

TS taikymas ir aiškinimas
1969 m. Vienos Konvencijos
 

 26 straipsnis. Pacta sunt servanda

Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti.
Šis principas yra pamatinis, jeigu valstybės nėra prisijungusios prie 1969 m. Vienos
konvencijos, tai šalys šio principo laikos kaip papročio.
27 straipsnis. Vidaus teisė ir sutarčių laikymasis
Šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo. Ši
nuostata nepažeidžia 46 straipsnio.

Taikymas:

28 straipsnis. Sutarčių negaliojimas atgal

Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, šaliai netaikomos sutarties
nuostatos dėl veiksmų, kurie buvo atlikti, įvykių, kurie įvyko, ar padėties, kuri pasibaigė iki sutarties
įsigaliojimo tai šaliai dienos (ratione temporis, EŽTK 1 str.).
29 straipsnis. Sutarties taikymo teritorija
Jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos
sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje (ratione loci, EŽTK 1 str., apima ir valstybės
jurisdikciją, kuri platesnė sąvoka nei teritorija).
30 straipsnis.
Vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų sutarčių taikymas
1. Atsižvelgiant į JT Chartijos 103 str., valstybių, kurios yra vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų
sutarčių šalys, teisės ir įsipareigojimai nustatomi vadovaujantis tolesnių šio straipsnio dalių
nuostatomis.
2. Jei sutartyje nurodoma, kad ji sudaroma atsižvelgiant į ankstesnę ar vėlesnę sutartį arba kad ji
neturi būti laikoma prieštaraujančia tokiai sutarčiai, tuomet tos kitos sutarties nuostatos yra viršesnės.
4. Jei ne visos ankstesnės sutarties šalys yra vėlesnės sutarties šalys, tuomet:
b) valstybės, abiejų sutarčių šalies, ir valstybės, vienos iš tų sutarčių šalies, tarpusavio teises ir
įsipareigojimus nustato ta sutartis, kurios šalys yra abi šios valstybės.
Vėlesnės TS viršenybė 3. Jei visos ankstesnės TS šalys (valstybės) yra taip pat ir naujesnės TS
šalys, ir ankstesnė sutartis nėra nutraukta ar jos veikimas nėra sustabdytas, tai ankstesnė TS bus
taikoma TIK tiek, kiek jos nuostatos yra suderinamos su vėlesne TS-mi.

3 SKYRIUS. SUTARČIŲ AIŠKINIMAS

31 straipsnis. Bendra aiškinimo taisyklė

1. Sutartis aiškinama laikantis geros valios principo, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę
reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.
2. Aiškinant sutartį, jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir priedų, sudaro:
a) visi su ta sutartimi susiję susitarimai, sudaryti tarp visų tos sutarties šalių dėl jos sudarymo;
b) visi dokumentai, kuriuos pasirašė viena ar kelios tos sutarties šalys dėl jos sudarymo ir kuriuos
kitos tos sutarties šalys priėmė kaip su sutartimi susijusius dokumentus.
3. Be sutarties konteksto, dar atsižvelgiama į:
a) visus vėlesnius susitarimus, tos sutarties šalių sudarytus dėl jos aiškinimo ar jos nuostatų
taikymo;
b) visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškia tos sutarties šalių sutarimą dėl sutarties
aiškinimo;
c) visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas (Labai svarbi
nuostata tarptautiniams teismams).
4. Atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustatyta, kad to pageidauja sutarties
šalys.

32 straipsnis. Papildomos sutarties aiškinimo priemonės.

Jei norima patvirtinti pagal 31 str. nustatytą reikšmę arba jei reikšmė, aiškinama pagal 31
straipsnį, lieka:
a) neaiški ar dviprasmiška; arba
b) toks aiškinimas duoda akivaizdžiai beprasmišką ar nepagrįstą rezultatą,
gali būti naudojamos papildomos sutarties aiškinimo priemonės, įskaitant rengiant sutartį atliktą
darbą (travaux preparatoires) ir sutarties sudarymo aplinkybes.

33 str. Sutarčių, kurių autentiškumas buvo patvirtintas dviem arba keliomis kalbomis,
aiškinimas
 1. Jei sutarties autentiškumas buvo patvirtintas dviem arba keliomis kalbomis, visomis tomis
kalbomis surašytas sutarties tekstas turi vienodą galią, išskyrus atvejus, kai sutartyje yra nurodyta
arba šalys yra susitarusios, kad iškilus aiškinimo skirtumų bus remiamasi vienu iš tų tekstų.
2. Sutarties tekstas kita kalba nei tos kalbos, kuriomis buvo surašytas autentiškas sutarties tekstas,
yra laikomas autentišku tik tuo atveju, jei taip yra nurodyta toje sutartyje arba šalys yra taip
susitarusios.
3. Laikoma, kad sutartyje vartojamos sąvokos turi vienodą reikšmę visuose autentiškuose sutarties
tekstuose.
4. [...] kai sulyginus autentiškus sutarties tekstus nustatomas reikšmių skirtumas, kuris neišnyksta
pritaikius 31 ir 32 straipsnius, vadovaujamasi ta reikšme, kuri, atsižvelgiant į sutarties objektą ir
tikslą, yra artimiausia visiems sutarties tekstams.

34 str. Bendra taisyklė dėl trečiųjų valstybių.

Sutartis be trečiosios valstybės sutikimo nesukuria nei jos įsipareigojimų, nei teisių.

35 str. Sutartys, nustatančios trečiųjų valstybių įsipareigojimus

Trečiosios valstybės įsipareigojimas pagal sutarties nuostatą kyla tuo atveju, jei sutarties šalys siekia,
kad tokia nuostata toks įsipareigojimas būtų nustatytas, ir jei trečioji valstybė aiškiai raštu pareiškia
prisiimanti tokį įsipareigojimą.

36 straipsnis. Sutartys, nustatančios trečiųjų valstybių teises

1. Trečioji valstybė įgyja teisę pagal sutarties nuostatą tuo atveju, jei sutarties šalys siekia, kad tokia
nuostata tokia teisė būtų suteikta trečiajai valstybei [...] ir jei trečioji valstybė su tuo sutinka.
 Laikoma, kad ji yra pareiškusi tokį sutikimą, kol ji nėra pareiškusi priešingos nuostatos, nebent
pačioje sutartyje yra numatyta kitaip.

37 straipsnis. Trečiųjų valstybių teisių ir įsipareigojimų panaikinimas arba jų pakeitimas

1. Jei trečiosios valstybės įsipareigojimas kilo pagal 35 straipsnį, jis gali būti panaikintas arba
pakeistas tik sutikus visoms sutarties šalims ir pačiai trečiajai valstybei, nebent yra užfiksuota, kad
jos susitarė kitaip.

38 straipsnis. Sutarties normos, įpareigojančios trečiąsias valstybes kaip tarptautinės

paprotinės teisės normos
Nė viena 34–37 straipsnių nuostata netrukdo jokiai sutarties nuostatai tapti privaloma trečiajai
valstybei, jei ji pripažįstama paprotine tarptautinės teisės norma.

Tarptautinės sutartys Lietuvos teisės sistemoje.

Tarptautinės sutartys Lietuvos teisės sistemoje įvairiais laikotarpiais užėmė skirtingą vietą. 1990 m.
kovo 11 d. Aukščiausioje Taryboje priimtame Lietuvos Respublikos Laikinajame pagrindiniame
įstatyme iš viso nebuvo atspindėtas nacionalinės ir tarptautinės teisės santykis. Ši padėtis ištaisyta
1991 m. gegužės 21 d. priėmus įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” , kurio 12
str. (LABAI SVARBU) buvo skelbiama: “Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos
Respublikos teritorijoje įstatymų galią”. Išvada - tuo metu visos tarptautinės sutartys turėjo
paprastojo įstatymo galią.

1991 m. Įstatymas:

1991 m. gegužės 21 d. priimtas įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių„; jame
tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo įgaliojimai, suteikti toms valdžios
institucijoms, kurios įstatymo priėmimo metu funkcionavo pagal Lietuvos Respublikos Laikinajame
Pagrindiniame Įstatyme įtvirtintą valdžios sistemą.

Ratifikuotos ir neratifikuotos TS – jų teisinė galia pagal 1991 m. Įstatymą:

7 straipsnis tik skyrė tarpt. sutartis, kurioms reikalingas ratifikavimas, tačiau jokios aukštesnės
galios ratifikuotoms sutartims nesuteikė. Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992m.
lapkričio 6 d., pateikė kitokį tarptautinių sutarčių įvertinimą – 138 str. Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalimi aiškiai nurodydama ir tiesiogiai pripažindama tik Seimo ratifikuotas
sutartis.
(Žinoti egzaminui – kokios TS turi būti ratifikuojamos pagal LR Konstitucijos 138 str. ir 1999
m. TS Įstatymo 7-8 str.).

LR Konstitucinio teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas “Dėl LR įstatymo „Dėl LR tarptautinių

sutarčių" 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai” :

1995 m. spalio 17 d. Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino, kad įstatymo “Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių” 12 str. nuostatos pagal reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja
Konstitucijos 138 str. 3d. tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms sutartims, taigi, neratifikuotoms
tarptautinėms sutartims įstatymo galia negali būti priskiriama (Sugebėti įvertinti šią poziciją TS teisės
požiūriu).
LR KT - Tačiau tokių sutarčių galia nelieka neapibrėžta, joms taikoma poįstatyminio akto juridinė
galia, t.y., jos turi neprieštarauti Konstitucijai ir įstatymams.
Tačiau tarptautinių sutarčių, įsigaliojusių iki Konstitucijos priėmimo galia ir liko nustatyta minėtu
įstatymu, t.y., jos turi įstatymo galią.
Tai reiškia, kad Tos pačios TS (neratifikuotos) – TURĖS SKIRTINGĄ galią Lietuvoje (???).

KT (1995 m. spalio 17 d. nutarimas):

Jokia 1969 m. Vienos konvencijos nuostata nenustato, kad kokios nors TS-ys valstybės vidaus teisėje
turi turėti įstatymo ar kitokią galią.
Principas pacta sunt servanda nereiškia, kad skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų
tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdų ir formų.
TS-ių klasifikavimas į atskiras rūšis yra objektyvus reiškinys, kuris turi savo teisinį loginį ir
konstitucinį pagrindimą.
Pagal Konstituciją tik įstatymų leidėjas ratifikavimo būdu gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas
yra LR teisinės sistemos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galią.
Pripažinus, kad ir neratifikuotos TS turi įstatymo galią, būtų paneigiama Seimo prerogatyva leisti
įstatymus.
12 str. nuostata, jog įstatymo galią turi "Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys", t. y. ir Seimo
neratifikuotos tarptautinės sutartys, nepagrįstai išplečia jų juridinę galią Lietuvos Respublikos teisės
šaltinių sistemoje.
Neratifikuotų tarptautinių sutarčių juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi
prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams (??).
Tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai nesukuria Lietuvai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra TS
Vienos konvencijos 2 str. 1a punkto prasme; jie neturi teisės šaltinio galios nei TT-ės, nei LR teisės
požiūriu.
Ne tik Prezidentas, bet ir Vyriausybė turi konkrečius įgaliojimus sudaryti TS-is, nes neturint jų vykdyti
užsienio politikos neįmanoma.
Kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžios institucijų kompetenciją,
nenurodyta, kad Vyriausybė ar kokie nors kiti valdžios subjektai turi teisę teikti Seimui ratifikuoti
tarptautines sutartis.
Ši teisė pagal Konstituciją kaip vieningą aktą yra Respublikos Prezidento prerogatyva.

1991 m. LR Įstatymo „Dėl LR Tarptautinių sutarčių“ vertinimas:

1991m. laikotarpiui – gana pažangus Įstatymas; nors atskleidė vėliau ir trūkumų; Pažangus TS
padėties reguliavimas LR teisėje; Nebuvo skirstomos TS į ratifikuotas ir neratifikuotas pagal jų teisinę
galią Lietuvos teisėje; Visos LR tarptautinės sutartys turėjo įstatymo galią – labai svarbus aspektas.

1991 m. LR Įstatymas „Dėl LR Tarptautinių sutarčių“

„Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymų galią“ – itin
pažangi nuostata TS teisės požiūriu. Jos nebėra naujajame 1999 m. LR tarptautinių sutarčių Įstatyme.
Ten kalbama apie ratifikuotas TS (7, 11 str. 2 dalis), kurios laikomos teisinės sistemos sudėtine dalimi;
sekama LR Konstitucija, 138 str. 3d.
Neratifikuotos TS – neaiški padėtis; ją aiškina LR KT.

LR KT-o išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14
straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai“:
12 str. (1991 m. Įstatymas) nurodyta, kad LR TS turi Lietuvos teritorijoje įstatymų galią. Bet tokia
formuluotė neišsprendžia galimų kolizijų atvejų tarp nacionalinės teisės ir tarptautinių sutarčių.
LR KT išvadoje Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14
straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai
išaiškino: "Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps
sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos
Respublikos įstatymai. Jos nuostatos Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje atitinka įstatymų
lygmenį, kadangi 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių" 12
str. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi LR teritorijoje įstatymo galią”. Bet tokiu atveju
Seimo neratifikuotos sutartys negali būti prilyginamos įstatymams.

Klausimai/žinoti per egzaminą:

ar valstybė turi teisę grupuoti TS į ratifikuotas ir neratifikuotas ir suteikti joms skirtingą teisinę padėtį
valstybės vidaus teisėje?
ar valstybė turi pareigą perkelti TS į savo vidaus teisę?
ar valstybė gali nevykdyti savo tarpt. įsipareigojimų, remdamasi savo vidaus teise?
ar valstybė gali nukrypti nuo pacta sunt servanda principo dėl jų (TS-rčių) skirtingo teisinio
statuso/padėties vidaus teisėje?
Ar valstybė gali nevykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, priimtų bylose prieš šią
valstybę, dėl jos finansinių sunkumų ar kitų vidaus teisės niuansų?

TS taikymo vidaus teisėje teorijos:

Įvairios. Galima išskirti 2 klasikines:
dualistinę ir monistinę, kurių atstovai ir bandė aiškinti tarptautinės teisės ir nacionalinės teisės santykio
ir sąveikos klausimus.
Dualistai – prof. Tripelis, Openheimas, Štrupas. Teigia, kad egzistuoja dvi savarankiškos teisės
sistemos: nacionalinė ir tarptautinė teisė. Tarp šių sistemų jokio ryšio iš esmės nėra. Jeigu kyla ginčų
tarp tarptautinės sutarties ir nacionalinės teisės normos, dualistui problemų nekyla: viskas priklauso
nuo to, kur kyla ginčas (valstybės ribose ar už jos).
Monistai - Pagrindinė idėja: egzistuoja vieninga teisės sistema, į kurią įeina tiek nacionalinė teisė,
tiek tarptautinė teisė. Anglų prof. Lauterpacht teigia, jog egzistuoja vieninga sistema, tačiau
pirmenybę jis atiduoda tarptautinei teisei. H.Kelzen - kūrė logišką vieningą teisės sistemą, kurią
konstravo ant pagrindinės normos pamatų. Atsižvelgiant į normą – pacta sunt servanda – kuriama tiek
nacionalinė, tiek tarptautinė teisė. Santykyje tarp šių teisių reikia atiduoti pirmenybę tarptautinei teisei.
Nacionalinės teisės norma prieštaraujanti tarptautinės teisės normai gali būti palyginta su
antikonstituciniu įstatymu. Tarptautinė teisė galioja tiek valstybės viduje, tiek už jos ribų, todėl
nacionalinė teisė prie jos turi derintis. Tarptautinės teisės pirmenybę prieš nacionalinę teisę
akivaizdžiai patvirtina teismų bei arbitražų praktika.

TS viršenybė (ar ne) prieš vidaus teisę.

Tarptautinis Teisingumo Teismas 1988 m. Konsultacinėje išvadoje dėl arbitražinio įsipareigojimo
pagal 1947 m. Jungtinių Tautų būstinės susitarimo aiškinimą pabrėžė, kad pakanka patvirtinti
fundamentalų tarptautinės teisės principą, pagal kurį tarptautinė teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę.
Šį principą įtvirtino ankstesni Teismo sprendimai. 1872 m. arbitražinis sprendimas Alabama byloje
tarp Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų suformavo tarptautinės teisės viršenybės prieš
nacionalinę teisę nuostatas.
Dažnai nurodomas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas Graikų ir bulgarų
„bendrijų“ byloje, kurioje Teismas nustatė: „<...> santykiuose tarp valstybių, sutarties dalyvių, vidaus
teisės nuostatos negali būti viršesnės už sutarties nuostatas.“ Dauguma valstybių vis dėlto pripažįsta
monistinę teoriją. Prof. V. Vadapalas teigia, kad monistinė sistema vadinama tokia sistema, kai
tarptautinės sutartys tiesiogiai taikomos šios valstybės viduje ir turi viršenybę nacionalinių įstatymų
atžvilgiu.
Monistinės valstybės pavyzdžiu yra Prancūzija, tuo tarpu dualistinės – D. Britanija.

KT dėl 1991 m. Įstatymo:

1995 m. spalio 17 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad kai kurios galiojančio įstatymo
nuostatos prieštarauja 1992 m. priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir įpareigojo Seimą
pataisyti šį įstatymą. Buvo užregistruoti keli įstatymo projektai - 1994 m. kovo 23 d., 1998 m.
rugpjūčio 12 d., 1999 m. kovo 23 d.
Naujo TS Įstatymo būtinumas: Naujas TS Įstatymas buvo reikalingas, intensyvėjant Lietuvos
santykiams su kitomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, kai prireikė išsamaus ir teisiškai
tikslaus tarptautinių sutarčių rengimo, sudarymo ir registravimo mechanizmo. Naujasis Tarptautinių
sutarčių įstatymas, priimtas 1999 m. birželio 22 d. Nr. VIII-1248, remiasi 1969 m. Vienos konvencija,
kurios narė yra ir Lietuva. (Įstatymas skelbtas: Žin., 1999, Nr. 60-1948). Įstatyme įtvirtinti pagrindiniai
šios konvencijos principai ir normos, o terminologija maksimaliai atitinka apibrėžimus, pateiktus
Vienos konvencijoje. Įstatymo projektas buvo suderintas su Europos teisės departamentu prie LR
Vyriausybės, Teisingumo ministerija, Prezidento patarėjais, Seimo Teisės departamentu.

Europos Žmogaus teisių konvencija (Valstybės žinios, 1995-05-16, Nr. 40-987) ir Lietuva:

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
I Š VADA
Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai
Vilnius, 1995 m. sausio 24 d.

Ši Išvada kalba taip pat apie TS padėtį Lietuvos teisėje, todėl labai svarbi TS teisės kursui:
Tarptautinės teisės ir šalių vidaus (nacionalinės) teisės santykio problematika – kaip taikyti ir aiškinti
TS vidaus teisėje, ypač TS žmogaus teisių srityje, kurios turi būti tiesiogiai taikomos?
Pasak LR KT – „[...] šiuo metu Europoje bene labiausiai paplitusi vadinamoji paralelinė tarptautinės ir
vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos
šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių sutarčių, taigi ir Konvencijos,
realizavimo būdas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje [...]“.
Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą [...]. Nei Europos
Žmogaus Teisių Teismas, nei joks kitas tarptautinis organas NEGALI įpareigoti valstybės suteikti tam
tikrą statusą tarptautinei sutarčiai vidaus teisėje.

Klausimas egzaminui – TS Transformavimas/inkorporavimas – kas tai, ar tai tolygios sąvokos?

bendradarbiavimu, ypač ekonomikos ir

TS tiesioginio taikymo pavyzdžiai:
EŽTK 1 straipsnyje nustatyta: „Aukštosios
susitariančios šalys garantuoja kiekvienam
jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir
laisves, apibrėžtas šios Konvencijos
pirmame skyriuje.“
Taigi kiekviena valstybė, ratifikavusi
Konvenciją, turi veiksmingai įgyvendinti
Konvencijos (arba jos protokolų, kuriuos ši
valstybė yra ratifikavusi) nuostatas, kad
visiškai įvykdytų savo įsipareigojimus pagal
ją; taip pat pagal Konvencijos 46 str. turi
vykdyti šio Teismo byloje prieš ją priimtus
sprendimus.
1966 m. JT TARPTAUTINIS PILIETINIŲ
IR POLITINIŲ TEISIŲ PAKTAS, jo 2 str.:
1. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis,
įsipareigoja gerbti ir visiems esantiems jos
teritorijoje bei priklausantiems jos
jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises,
pripažįstamas šiame Pakte, be jokių
skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis,
kalba, religija, politiniai arba kiti
įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė,
turtinė padėtis, gimimas ar koks nors kitas
požymis.
Netiesioginio TS taikymo vidaus teisėje
pavyzdžiai:
TARPTAUTINIS EKONOMINIŲ,
SOCIALINIŲ IR KULTŪRINIŲ TEISIŲ
PAKTAS (Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr.
77-3290), jo 2 str.
1. Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis,
įsipareigoja tiek savo pastangomis, tiek
pasinaudodama tarptautine pagalba ir
technikos srityse, imtis, kiek daugiausia
leidžia jos ištekliai, visų atitinkamų,
svarbiausia, teisinių priemonių, kad šiame
Pakte pripažįstamos teisės palaipsniui būtų
visiškai įgyvendintos.
Tautinių mažumų apsaugos pagrindų
konvencija
4 straipsnis
Šalys įsipareigoja garantuoti tautinėms
mažumoms priklausantiems asmenims teisę
į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo
teikiamą apsaugą. Šiuo požiūriu draudžiama
bet kokia jų diskriminacija.
Šalys įsipareigoja prireikus imtis reikiamų
priemonių visapusiškai ir veiksmingai
lygybei tarp tautinei mažumai ir tautinei
daugumai priklausančių asmenų skatinti
visose ekonominio, socialinio, politinio ir
kultūrinio gyvenimo srityse. Šiuo požiūriu
jos deramai atsižvelgia į konkrečias
tautinėms mažumoms priklausančių asmenų
sąlygas.
10 straipsnis
Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno
tautinei mažumai priklausančio asmens teisę
laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai,
žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą.
 Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai
arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms
priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei
toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek
įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims
sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą
vartoti bendraujant su administracinės
valdžios institucijomis.

EŽTK kaip TS specifika:

1950 m. EŽTK (šiuo metu, 2017 m. jau yra 16 šios Konvencijos papildomų protokolų) yra ypatingas
tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas - efektyviausia žmogaus teisių gynybos sistema. Šis tikslas
yra visuotinis - siekti, kad EŽTK skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir
kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra
tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos,
nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija - tarptautiniu lygiu. Kaip tik dėl to labai
svarbu įvertinti ir nustatyti Konvencijos ir Konstitucijos santykį.
TS taikymas: LR KT - galimas nevienodas taikymas: Tarptautinės sutartys, taip pat ir Konvencija,
atskirose teisinės veiklos srityse taikomos nevienodai. Konkrečius jų taikymo būdus ir formas nustato
Lietuvos Respublikos įstatymai.
Civilinėje teisenoje nustatytas tiesioginis tarptautinių sutarčių taikymas kaip jų ir Lietuvos
Respublikos įstatymų normų konkurencijos sprendimo būdas: jeigu Lietuvos Respublikos TS-mis
nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurios numatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose, tai
taikomos TS-čių taisyklės (CK 606 str. ir CPK 482 str.).
Baudžiamojoje teisenoje minėtas normų konkurencijos sprendimo būdas netaikomas. Šiais atvejais
tiesiogiai taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji ir baudžiamojo proceso įstatymai, o TS-tys
taikomos tik specialiais šių įstatymų nustatytais atv. (BK 71 str. ir BPK 20, 21, 211, 212, 22, 221 ir 222
str.). Jei taikant baudžiamąjį įstatymą atsirastų abejonių dėl Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių
įgyvendinimo užtikrinimo, konstitucinės priežiūros tvarka turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar
taikomas įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.
EŽTK taikymas: Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant
vidaus teisės aktų [...] – kaip aiškinti šią poziciją Konvencijos 1 str. požiūriu? KT - pripažinus tik
tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra
nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės
atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.Čia
akivaizdžiai galioja taisyklė ubi jus ibi remedium: kada įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę
jai apginti. Tokios priemonės valstybės teisinėje sistemoje nustatomos šios valstybės įstatymais.
Konvencija nustato šias priemones tik tiems atvejams, kada ginčas dėl joje įtvirtintų žmogaus teisių
gynimo tampa tarptautinės jurisdikcijos objektu.
:
Ši konstitucinė nuostata Konstitucijos 138 str. 3 d.: „TS, kurias ratifikavo LR Seimas, yra
sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.“ Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi
ji taps sudedamąja LR teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir LR įstatymai . Jos
nuostatos Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje atitinka įstatymų lygmenį pagal 1991 m.
gegužės 21 d. įstatymo „Dėl LR tarptautinių sutarčių“. Tolygus su įstatymais Konvencijos taikymas
Lietuvos Respublikos vidaus teisėje ir jos nuostatų įstatyminė galia ipso facto dar neužtikrina, kad
visais atvejais Konvencijos nuostatos bus veiksmingai įgyvendinamos, nes Konstitucijos 7 straipsnio
pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai.“
Nors ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančia tarptautinės sutarties -
Konvencijos, bet ji reikalauja, kad TS nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, nes jei
prieštarautų, būtų problemiška įgyvendinti Konvenciją LR vidaus teisėje. (Labai svarbios nuostatos –
žinoti ir mokėti analizuoti esmę).

KT pozicija (1995 01 24 d.) dėl EŽTK atitikimo LR Konstitucijai:

LR KT teikia išvadą:
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsniai ir šios
Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
(Pamąstymui - Ar galėjo būti kitokia išvada? Jei taip, kokie būtų buvę galimi padariniai?)

LR Konstitucijos 135 straipsnis Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi

visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir
nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu
pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės
sistemos dalis.

1999 m. tarptautinių sutarčių įstatymas:

3 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisė
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę turi Lietuvos Respublikos
Prezidentas, Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos
nustatyta tvarka – Lietuvos Respublikos ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.
 
4 straipsnis. Sprendimų dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo ir
dėl prieštaravimo išlygoms priėmimas
1. Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos, šio ir kitų įstatymų bei tarptautinės teisės reikalavimus priima Lietuvos
Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka –
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.
2. Sprendimai dėl Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos valstybės narės,
atstovaujančių vienai tarptautinės sutarties šaliai, tarptautinių sutarčių (toliau – tarptautinės mišriosios
sutartys) sudarymo tikslingumo priimami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstituciniu aktu „Dėl
Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, įstatymais ir kitais teisės aktais,
reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos pozicijos dėl Europos Sąjungos institucijose svarstomų
teisės aktų ir dokumentų projektų rengimą ir derinimą.
3. Priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo, turi būti
apsvarstyta, ar šios sutarties projekto nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos
Respublikos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pagrindus ir tikslus, šio įstatymo reikalavimus,
tarptautinės teisės principus ir normas.

6 straipsnis. Įgaliojimų sudaryti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis suteikimo tvarka

1. Įgaliojimus atlikti veiksmus, susijusius su šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytų Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių sudarymu, suteikia Lietuvos Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos
Vyriausybės teikimu.
2. Įgaliojimus atlikti veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kurioms
Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis įstatymas arba pati tarptautinė sutartis nenumato ratifikavimo
procedūros, tačiau kurių sudarymą pagal šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytą tvarką tvirtina Lietuvos
Respublikos Vyriausybė, suteikia Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ministerijos ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės įstaigos, kuri pagal kompetenciją rengia sutartį, teikimu, pritarus Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijai.
3. Įgaliojimus sudaryti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurios įsigalioja nuo pasirašymo ar
pasikeitimo laiškais dienos arba yra laikinai taikomos, jeigu joms Lietuvos Respublikos Konstitucija,
šis įstatymas arba pati tarptautinė sutartis nenumato ratifikavimo procedūros, suteikia Lietuvos
Respublikos Vyriausybė ministerijos ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigos, kuri pagal
kompetenciją rengia sutartį, teikimu, pritarus Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai.
4. Sudaryti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis pasikeičiant diplomatinėmis notomis, jeigu jos
įsigalioja nuo pasikeitimo diplomatinėmis notomis dienos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimu pavedama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai.
5. Suteikus šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus įgaliojimus, įgaliojamuosius raštus išduoda
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.
6. Informacija apie įgaliojamuosius raštus kaupiama ir tvarkoma Lietuvos Respublikos užsienio
reikalų ministerijoje.
1999 m. tarptautinių sutarčių įstatymas/Ar yra skirtumų nuo Konstitucijos 138 str. 1 d. ratifikuotinų TS
sąrašo?:

7 straipsnis. Ratifikuojamos Lietuvos 6) daugiašalės sutartys;

Respublikos tarptautinės sutartys (žinoti
egzamine):
1. Turi būti ratifikuojamos šios Lietuvos
Respublikos tarptautinės sutartys:
1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų
nustatymo ir pakeitimo, išskirtinės
ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo
delimitavimo;
2) dėl politinio bendradarbiavimo su
užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos,
taip pat su valstybės gynyba susijusios
gynybinio pobūdžio sutartys;
3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti
jėga, taip pat taikos sutartys;
4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų
pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio
valstybių teritorijose;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo
universaliose tarptautinėse organizacijose
bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;
7) dėl užsienio valstybių kariuomenės
vienetų buvimo ir jų statuso Lietuvos
Respublikos teritorijoje;
8) nustatančios kitokias teisės normas negu
galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai;
9) ilgalaikės ekonominės sutartys,
sudaromos ilgesniam negu 5 metų
laikotarpiui, jeigu jose nėra numatyta
vienašalio nutraukimo galimybė arba jeigu
minimalus įspėjimo dėl tokio nutraukimo
laikotarpis yra ilgesnis negu vieni metai;
10) tarptautinės mišriosios sutartys;
11) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo
pakeitimai, priimti Europos Sąjungos
sutarties 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta
tvarka.
2. Taip pat ratifikuojamos tos tarptautinės
sutartys, kuriose yra numatytas jų
ratifikavimas.
LR Konstitucija/ratifikuotinos TS: pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio
138 straipsnis Seimas ratifikuoja ar valstybių teritorijose;
denonsuoja šias Lietuvos Respublikos 5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo
tarptautines sutartis: universaliose tarptautinėse organizacijose
1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų bei regioninėse
pakeitimo; tarptautinėse organizacijose;
2) dėl politinio bendradarbiavimo su 6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines
užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, sutartis.
taip pat su valstybės gynyba susijusias Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse
gynybinio pobūdžio sutartis; gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas
3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti ratifikuoja Lietuvos Respublikos
jėga, taip pat taikos sutartis; tarptautines sutartis.
4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų

8 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo tvarka

1. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu.
2. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui teikia Lietuvos
Respublikos Prezidentas savo iniciatyva ar pasiūlius Vyriausybei.
3. Remiantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytu įstatymu, parengiami ratifikavimo raštai.

9 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių tvirtinimas

1. Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, kurioms Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis įstatymas
arba pati sutartis nenumato ratifikavimo procedūros, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tarptautinę sutartį tvirtina nutarimu.
3. Tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti teikia ministerija, kurios
kompetencijai priklauso sutartį vykdyti, suderinusi su Užsienio reikalų ministerija.
4. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma Respublikos Prezidento pasirašytoms tarptautinėms sutartims.
 
10 straipsnis. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kompetencija Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių įsigaliojimo procese
Tarptautinius veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties įsigaliojimu,
galiojimu ar veikimu (dokumentų, reikalingų tarptautinei sutarčiai įsigalioti, parengimas ir
deponavimas, tarptautinės sutarties atidavimas saugoti depozitarui, pranešimas apie galiojimo
sustabdymą ar nutraukimą, prieštaravimo sutarties pakeitimui ar išlygoms pateikimas ir kt.), atlieka
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

11 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumas

1. Įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos
Respublikoje privaloma vykdyti.
2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu
Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba
įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
3. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinei sutarčiai vykdyti reikia priimti įstatymą ar kitą teisės aktą,
Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatyta tvarka pateikia Seimui atitinkamo įstatymo projektą arba
priima atitinkamą Vyriausybės nutarimą, ar pagal kompetenciją užtikrina kito teisės akto priėmimą.

12 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vykdymas

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė užtikrina Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vykdymą.
2. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis taip pat gali nustatyti specialias šios sutarties vykdymo
taisykles.

14 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių denonsavimas ar galiojimo

sustabdymas
1. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys gali būti denonsuotos ar gali būti sustabdytas jų
galiojimas tik vadovaujantis šių sutarčių nuostatomis, tarptautinės teisės normomis bei šio įstatymo
nustatyta tvarka.
2. Denonsuoti Lietuvos Respublikos tarptautinę sutartį ar sustabdyti jos galiojimą pagal visuotinai
pripažintas tarptautinės teisės normas ir šio įstatymo nuostatas nusprendžia Lietuvos Respublikos
Vyriausybė, išskyrus Lietuvos Respublikos galiojančias ratifikuotas tarptautines sutartis, dėl kurių
denonsavimo ar jų galiojimo sustabdymo Lietuvos Respublikos Prezidento teikimu (jo iniciatyva ar
Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlius) sprendžia Lietuvos Respublikos Seimas.

15 straipsnis. Informacijos apie Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis tvarkymas

Informacija apie visas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis yra kaupiama ir tvarkoma Užsienio
reikalų ministerijoje.

16 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių skelbimas

1. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys Užsienio reikalų ministerijos teikimu skelbiamos
„Valstybės žiniose“.
2. „Valstybės žiniose“ skelbiami tik tarptautinių mišriųjų sutarčių ratifikavimo įstatymai. Tarptautinės
mišriosios sutartys, kurios skelbiamos lietuvių kalba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje,
„Valstybės žiniose“ papildomai neskelbiamos.

17 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registravimas Jungtinių Tautų

Sekretoriate
Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų
ministerija teikia registruoti Jungtinių Tautų Sekretoriatui.
 
18 straipsnis. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ pripažinimas netekusiu
galios
Įsigaliojus šiam įstatymui, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių“.

KT doktrina/tarptautinių įsipareigojimų vykdymas:

LR KT SPRENDIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2001 M.
LIEPOS 12 D., 2004 M. LIEPOS 1 D. NUTARIMŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO (dėl teisėjų teisės
dirbti kitą darbą)
2016 m. gegužės 16 d. Nr. KT16-S9/2016
[...] tai, kad Lietuvos Respublika vykdo tarptautinį bendradarbiavimą ir laikosi prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų, taip pat reiškia, kad ji vykdo įsipareigojimus tarptautinei bendrijai teisingumo
vykdymo srityje, inter alia įsipareigojimą dalyvauti tarptautinių teismų veikloje, suponuojančius
valstybės pareigą paskirti tinkamus, aukštos profesinės kvalifikacijos reikalavimus atitinkančius
atstovus, inter alia nacionalinio teismo teisėjus, į tarptautines ar tarptautines teismines institucijas.
2016 m. gegužės 16 d. KT Sprendimas Nr. KT16-S9/2016

[...] Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais

tarptautinės teisės principais ir normomis (Konstitucijos 135 str. 1 d.), prisideda prie teise ir
teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo;
Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės
interesams ir jos nepriklausomybei;
pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba
visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra
atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.
7.1.2. Pažymėtina ir tai, kad bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio
bendradarbiavimo pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė
orientacija – Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir NATO ir būtinumas vykdyti su šia
naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; Lietuvos Respublikos geopolitinė orientacija siejasi su
tokia Lietuvos valstybės veikla, kuria siekiama prisidėti prie kitų valstybių integracijos į šias
organizacijas, skatinant universalių, demokratinių valstybių vertybių ir Europos Sąjungos teisės
principų sklaidą.

Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. Pagal Konstitucijos 9 str., svarbiausi

nutarimas Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai
DĖL REFERENDUMŲ ORGANIZAVIMO yra sprendžiami tik referendumu:
IR SKELBIMO – Konstitucijos 1 str. ir Konstitucinio
įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“
1 straipsnyje įtvirtinta nuostata „Lietuvos
valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika“ gali būti pakeista tik
referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne
mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių
rinkimų teisę (Konstitucijos 148 str. 1 d.,
Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos
valstybės“ 2 str.);
– tokia pat tvarka (t. y. tik referendumu, ne
mažesne kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių
rinkimų teisę, balsų dauguma) gali būti
keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines
Rytų sąjungas“ nuostatos (Konstitucinio
Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas);
– tik referendumu gali būti keičiamos
Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“
ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“
nuostatos (Konstitucijos 148 straipsnio
2 dalis);
– tik referendumu gali būti keičiamos
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1,
2 straipsnių nuostatos (Konstitucinio Teismo
2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
KT NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
REFERENDUMO ĮSTATYMO
NUOSTATŲ ATITIKTIES LR
KONSTITUCIJAI, 2014 m. liepos 11 d. Nr.
KT36-N10/2014
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines
Rytų sąjungas“, kuris yra Konstitucijos
sudedamoji dalis, nuostatos (Konstitucinio
Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas) gali
būti keičiamos TIK referendumu -
t. y. jos gali būti pakeistos tik tuo atveju,
jeigu „už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys
ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių
aktyviąją rinkimų teisę“;
kaip 2014 m. sausio 24 d. nutarime
pažymėjo Konstitucinis Teismas, pagal
Konstituciją Konstitucinio akto „Dėl
Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatoms
taikytina tokia pati apsauga, kaip ir
Konstitucijos 1 straipsnyje bei Konstitucinio
įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“
1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai „Lietuvos
valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika“.
KT NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
REFERENDUMO ĮSTATYMO
NUOSTATŲ ATITIKTIES LR
KONSTITUCIJAI, 2014 m. liepos 11 d. Nr.
KT36-N10/201
TIK referendumu gali būti keičiamos
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“,
kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1,
2 straipsnių nuostatos.
Kaip 2014 m. sausio 24 d. nutarime
pažymėjo Konstitucinis Teismas,
Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“
inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje
pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje
Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise
Europos Sąjungos nare:
„Lietuvos Respublika, būdama Europos
Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki
Europos Sąjungai valstybės institucijų
kompetenciją sutartyse, kuriomis yra
grindžiama Europos Sąjunga, numatytose
srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos
Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai
vykdytų narystės įsipareigojimus šiose
srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“
(1 straipsnis); „Europos Sąjungos teisės
normos yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai
kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama
Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės
normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų
kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš
Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus
teisės aktus“ (2 straipsnis);
Šie konstituciniai Lietuvos Respublikos
narystės Europos Sąjungoje pagrindai
įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume
pareikštą Tautos valią [...] lemia reikalavimą
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1,
2 straipsnių nuostatas pakeisti ar panaikinti
tik referendumu.
Mintys:
Labai svarbu, kad įstatymas leidžia atskirti
ministerijų ir Vyriausybės įstaigų sudaromus
susitarimus nuo Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių.
Principinė nuostata, kad Lietuvos
Respublikos tarptautines sutartis,
nereikalaujančias ratifikavimo, tvirtina
Vyriausybė, tai padės išvengti skubotų ar net
žalingų valstybės interesams tarptautinių
sutarčių sudarymo bei pašalins kartais
keliamas nepagrįstas abejones, ar
neratifikuotinos sutartys gali būti tiesiogiai
taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje.
Deja, reikia pripažinti, kad daug diskusijų
sukėlusi ekspertų pasiūlyta 11 straipsnio
redakcija, kuria buvo siekta išspręsti
tarptautinių sutarčių santykio su šalies
įstatymais problemą, tik dalinai išsprendžia šią problemą. Kodėl???

Išvados:
Pagal 1991 m. Įstatymą, kuris nebegalioja – visos LR TS turėjo Įstatymo galią;
Pagal 1999 m. Įstatymą – ratifikuotos TS turi įstatymo galią, laikomos sudedamąja LR teisinės
sistemos dalimi; prieštaravimo LR Įstatymams atveju TS turės viršenybę; BET net ratifikuotos Seimo
TS negali prieštarauti LR Konstitucijai; tokiu atveju jų vykdymas būtų neįmanomas [...];
Neratifikuotos TS – neminimos 1999 m. TS Įstatyme, apie jų teisinę padėtį kalba LR KT :
Neratifikuotų tarptautinių sutarčių juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi
prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams [...].

Egzaminui žinoti:
TS teisinę galią Lietuvoje pagal 1991, 1999 m. Įstatymus dėl tarptautinių sutarčių ir KT doktriną;
Ratikuotų TS teisinę galią Lietuvoje;
Ratifikuotinų TS sąrašą;
TS sudarymo ir nutraukimo tvarkos Lietuvoje esminius principus;
1995 01 24 d. KT išvadą dėl Europos žmogaus teisių konvencijos atitikimo LR Konstitucijai;
KT doktriną dėl valstybės pareigos vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, įskaitant pagal TS,
ir kt.

TS negaliojimas

Preziumuojama, kad kiekviena TS yra galiojanti ir turi būti vykdoma (pacta sunt servanda). Tam, kad
TS galiotų, ji turi atitikti t.t. sąlygas (tinkamas subjektas, tinkamas objektas, laisva subjekto valia).
1969 m. Vienos konvencija nustato tik TS negaliojimo pagrindus. Nėra jokių kitų TS negaliojimo
pagrindų, išskyrus tuos, kuriuos nustato 1969 m. Vienos konvencija. Tik remiantis jais valstybės gali
ginčyti savo duotą sutikimą dėl TS privalomumo arba dėl jos galiojimo.

TS galiojimas ir veikimas
Gana sunku atskirti. Prof. Vadapalas:
TS galiojimas – TS įsigaliojo ir kartu sukėlė savo šalims joje sukurtas/nustatytas tarptautinio
pobūdžio teises ir pareigas.
TS veikimas – tai TS funkcionavimas, t.y., naudojimasis TS sukurtomis teisėmis ir jos nustatytų
tarptautinių įsipareigojimų vykdymas.

TS galiojimo sąlygų nesilaikymas ją sudarant gali sukelti TS negaliojimą.

Dvejopi TS negaliojimo pagrindai:

1969 m. Vienos konvencijos 46-53 str. numatyti 8 TS negaliojimo pagrindus, jie dvejopi:

- absoliutūs TS negaliojimo pagrindai,

- sąlyginiai/santykiniai TS negaliojimo pagrindai.

Pagal Negaliojimo pagrindus TS dar gali būti skirstomos į niekines ir nuginčijamas.

Absoliutūs TS negaliojimo pagrindai:

Tai tokie pagrindai, kuriuos nustačius TS bus pripažinta negaliojančia nuo jos pradžios , ab initio,
nepriklausomai nuo valstybės noro; tokie pagrindai negali būti ginčijami. Absoliutaus TS
negaliojimo atveju nesukuriama jokių teisinių pasekmių, viskas gražinama į pirminę padėtį, net jei
valstybės ir sutiktų su t.t. TS pasekmėmis. Prievarta prieš valstybės atstovą ; Prof. Vadapalas – šiuo
atveju ab initio negalioja valstybės atstovo duotas sutikimas dėl TS privalomumo . Prievarta prieš
valstybę; Sutarties turinio prieštaravimas jus cogens normai. Praktikoje pasitaiko gana retai. Tai
daugiau teoretiniai aspektai TS teisėje.

Santykiniai (sąlyginiai) TS negaliojimo pagrindai: Tokie, kuriais remiantis valstybė gali ginčyti
savo sutikimą dėl TS privalomumo jai): Vidaus teisės nuostatų dėl įgaliojimo sudaryti TS
pažeidimas; Klaida; Apgaulė; Valstybės atstovo Papirkimas (Korupcija).

Prievarta prieš valstybės atstovą ir pačią valstybę. 1969 m. Vienos konvencijos 51 ir 52 straipsniai:
51 straipsnis. Prievarta prieš valstybės atstovą
valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia, išgautas veiksmais ar grasinimais vartojant prievartą
prieš jos atstovą, neturi jokios teisinės galios.

52 straipsnis. Prievarta prieš valstybę grasinant jėga ar ją vartojant

Sutartis yra negaliojanti, jei ji buvo sudaryta grasinant jėga ar ją vartojant, taip pažeidžiant Jungtinių
Tautų Chartijoje įtvirtintus tarptautinės teisės principus.

53 straipsnis Sutartys, prieštaraujančios privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės

normoms (jus cogens)
Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės
teisės normoms.

Šioje Konvencijoje privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normomis yra laikomos
normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip normas,
nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat pobūdžio
bendrąją tarptautinės teisės normą.

Absoliutaus TS negaliojimo praktiniai sutartį dėl Varšuvos pakto dalinių

pavyzdžiai:
Prievarta prieš valstybės atstovą –
praktikoje žinomi keli atvejai:
TS, kuria buvo nustatytas Vokietijos
protektoratas Bohemijai ir Monrovijai,
pasirašymas tarp Čekoslovakijos ir
Vokietijos (1939 m. kovo 16 d. 2 val.
nakties); kai TS pasirašyta, tiesiogiai
grasinant Čekoslovakijos Prezidentui ir
Užsienio reikalų ministrui, grasinant
subomborduoti Prahą. 1946 m. Niurnbergo
tarpt. karinis tribunolas pripažino ją
negaliojančia dėl prievartos panaudojimo.
1951 m. Tibeto ir Kinijos sutartis „Dėl
taikaus išsivadavimo“, kuri buvo sudaryta
grasinant Dalai Lama atstovams.
Reiškia bet kokį smurtą, fizinį ar moralinį,
psichologinį spaudimą, šantažą ir pan.,
nukreiptą prieš valstybės atstovą ar net jo
šeimos narius, siekiant gauti jo sutikimą TS
sudarymui.
Tokios prievartos įtakoje sudaryta TS
neturės jokios teisinės galios, net jei
valstybė ir sutiktų tam tikroms TS
nuostatoms; TS-čiai duotas sutikimas/TS
bus niekinė (čia 2 požiūriai) ab initio, net ir
nepaisant valstybės, kurios atstovas patyrė
prievartą, sutikimo.
Neteisėta prievarta/spaudimas, turi būti
atskirta/s nuo įtikinėjimo, patarimų ir pan.,
kas nelaikoma prievartos aktais.
Prof. Vadapalo pvz.– 1905 m. Japonija,
okupavusi Seulą, privertė Korėjos atstovus
pasirašyti protektorato sutartį, kurios
negaliojimas buvo pripažintas kitų valstybių,
kai 1945 m. Japonija kapituliavo, o Korėja
atgavo nepriklausomybę.
1968 m. Sovietų Sąjunga grasinimais
privertė Čekoslovakijos atstovus pasirašyti
dislokavimo Čekoslovakijos teritorijoje.
1989 m. Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos
pakto valstybių vadovai oficialiai atsiprašė
už šią intervenciją.
Prievarta prieš valstybę
Iki Tautų Sąjungos Statuto priėmimo 1919
m. šis pagrindas neveikė TS galiojimo.
KODĖL????
Klasikinėje TT-je nebuvo draudžiama
naudoti jėgos.
1928 m. priimtas Briano – Kelogo Paktas
įtvirtino valstybių atsisakymą nuo karo kaip
nacionalinės politikos priemonės;
1932 m. suformuota Stimpsono doktrina,
kuri neleido ir TS, prieštaraujančių Briano –
Kelogo Paktui.
1945 m. Jungtinių Tautų Chartijos 2 str. 4 d.
numato jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo
principą; jo turinys neapibrėžtas Vienos
konvencijos 52 str., turi būti aiškinamas
pagal JT Chartijos nuostatas.
Ginkluotos Jėgos panaudojimas turi būti
neteisėtas; savigynos prieš ginkluotą
užpuolimą atvejis yra laikomas išimtimi,
todėl taikos sutartis su pralaimėjusiu
agresoriumi bus galiojanti;
Pavyzdys – 1939 m. Lietuvos Sutartis su
Sovietų Sąjunga dėl tarpusavio pagalbos ir
Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai,
laikoma niekine, sudaryta grasinant Lietuvai
jėga (ypač, kiek susiję su sovietų karinėmis
bazėmis).
Šiuo atveju nekalbama apie politinį ar
ekonominį spaudimą; tačiau reikia vertinti
kiekvieną faktinę situaciją, priklausys nuo
konkrečių buvusių aplinkybių [...].
Tokios TS negalioja nuo pat pradžių, ab
initio.
1941 m. Japonija savo agresijos Indokinijoje Po Japonijos pralaimėjimo, Prancūzija ir
metu privertė Prancūziją, turėjusią Tailandas paskelbė savo 1946 m. susitarime
protektoratą Kambodžai, pasirašyti sutartį šią sutartį „niekine ir turinčia niekines
dėl Kambodžos sienos su Tailandu. pasekmes“.

Prieštaravimas jus cogens normai, 53 str.

Nėra visuotinai priimto/nustatyto jus cogens normų sąrašo;
Tai valstybių ir tarptautinių teismų praktikos reikalas;
Tarptautinės Teisės Komisijos pateiktame sąraše jus cogens normos, tai: Jėgos nenaudojimo
principo pažeidimas/agresija, tarptautinių nusikaltimų padarymai tokie kaip genocidas,
vergovė, piratavimas; žmogaus teisių pažeidimai, įskaitant karo nusikaltimus ir nusikaltimus
žmoniškumui; valstybių lygiateisiškumo bei tautų apsisprendimo teisės principų pažeidimai ir
pan.
TS, pažeidžiančios minėtas jus cogens normas, yra absoliučiai negaliojančios, ab initio.

Vienos konvencijos
64 straipsnis. Naujos privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normos (jus cogens)
atsiradimas
Jei atsiranda nauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma, kiekviena egzistuojanti
sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa nebegaliojančia ir yra nutraukiama.

69 straipsnis Sutarties negaliojimo pasekmės

1. Sutartis, kurios negaliojimas nustatomas vadovaujantis šia Konvencija, yra niekinė. Niekinės
sutarties nuostatos neturi jokios teisinės galios.
2. Jei, nepaisant to, remiantis tokia sutartimi buvo atliekami veiksmai:
a) kiekviena šalis gali pareikalauti, kad bet kuri kita šalis, kiek tai įmanoma, jų dvišaliuose santykiuose
įtvirtintų tokią padėtį, kuri būtų buvusi, jei tie veiksmai nebūtų buvę atlikti;
b) prieš sutarties pripažinimą negaliojančia gera valia atlikti veiksmai netampa neteisėti vien dėl to,
kad sutartis buvo paskelbta negaliojančia.
3. 49, 50, 51 ir 52 straipsniuose numatytais atvejais šio straipsnio 2 dalis nėra taikoma šaliai, kuri
kaltinama apgaule, papirkimu ar prievartos vartojimu.

71 straipsnis Sutarties, kuri pažeidžia privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normą
(imperatyvią normą), negaliojimo pasekmės:
1. Jei sutartis pripažįstama niekine pagal 53 straipsnį, šalys:
a) kiek įmanoma pašalina bet kokio veiksmo, atlikto vadovaujantis privalomo pobūdžio bendrosios
tarptautinės teisės normą (imperatyvią normą) pažeidžiančiomis nuostatomis, pasekmes;
b) tarpusavio santykius suderina su privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma
(imperatyvia norma).

72 straipsnis Sutarties galiojimo sustabdymo pasekmės

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip arba šalys nėra kitaip susitarusios, sutarties galiojimo sustabdymas
pagal jos nuostatas arba vadovaujantis šia Konvencija:
a) atleidžia sutarties šalis, kurioms jos veikimas yra sustabdytas, nuo įsipareigojimo vykdyti tą sutartį
jų tarpusavio santykiuose, kol sutarties galiojimas sustabdytas; [...];
2. Kol sutarties galiojimas yra sustabdytas, šalys įsipareigoja susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali
trukdyti atnaujinti sutarties galiojimą.

Lietuvai svarbūs Molotovo – Ribentropo Paktai (3 slaptieji Protokolai), kurie pagal turinį prieštaravo
TT-ei, laikomi niekinėmis TS-mis; net pati SSRS tai pripažino 1989 m.
TS bus negaliojanti, jei imperatyvi norma yra ankstesnė, nei TS, kuri jai prieštarauja;
Šalys taip pat turės nutraukti TS, jei paaiškės, kad TS prieštarauja naujai atsiradusiai TT normai. TS
taps negaliojanti nuo to momento, kai tokia jus cogens nauja norma susiformavo.
Šiuo pagrindu gali remtis bet kuri TS šalis. Ginčas dėl prieštaravimo jus cogens normai gali būti
perduodamas spręsti Tarpt. Teisingumo Teismui vienos iš ginčo šalių pareiškimu, išskyrus, kai šalys
sutarė spręsti ginčą arbitraže.
 Santykiniai (sąlyginiai) TS negaliojimo pagrindai:

1969 m. Vienos konvencija

46 straipsnis. Vidaus teisės nuostatos dėl įgaliojimų sudaryti sutartis

1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu,
negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų
sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės
norma.
2. Pažeidimas yra akivaizdus, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje
situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia.

1969 m. Vienos konvencijos 46 str. Gali remtis tik:

Jei pažeidimas akivaizdus (aiškus ir objektyviai matomas kiekvienai valstybei);
Ir kai buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.

Klausimas – kokia vidaus teisės nuostata galima remtis? Daug ginčų ir įvairių nuomonių. Prof.
Vadapalas – tai tik esminių konstitucinių normų pažeidimas.

Brownlie – 3 požiūriai, vienas iš jų – tik konstituciniai apribojimai gali įtakoti TS galiojimą, kiti – tik
itin svarbūs konstituciniai apribojimai, trečia pozicija – valstybė yra įpareigota atstovo sutikimu [...] be
jokių išlygų.

Lietuvos galimas atvejis

Prof. Vadapalas – LR Konstitucija nustato, kad tam tikros TS gali būti sudaromos tik ratifikavimo
būdu arba iš viso draudžia sudaryti tam tikras TS;
TS, kuri turi būti ratifikuojama, jei būtų sudaryta kitu būdu, būtų galima kelti klausimą dėl esminių
konstitucinių nuostatų pažeidimo kaip TS negaliojimo pagal 46 str.
1992 m. Konstitucinis aktas dėl nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas („...niekada ir jokiu
pavidalu nesujungia į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines
ar kitokias valstybių sąjungas ir sandraugas“) – jo pažeidimas būtų pagrindas ginčyti Lietuvos
valstybės sutikimą dėl tokio jungimosi TS.

KT Nutarimai: Respublikos narystės Europos Sąjungoje

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas
DĖL REFERENDUMŲ ORGANIZAVIMO
IR SKELBIMO (ypač svarbus):
KT nustatė inter alia:
– tik referendumu gali būti keičiamos
Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“
ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“
nuostatos (Konstitucijos 148 straipsnio
2 dalis);
– tik referendumu gali būti keičiamos
Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1,
2 straipsnių nuostatos (Konstitucinio Teismo
2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
– referendumu nepanaikinus konstitucinių
Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio
akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės
Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose,
negali būti daromos tokios Konstitucijos
pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos
įsipareigojimai;
– negali būti daromos tokios Konstitucijos
pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos
Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai
(inter alia Lietuvos valstybės geopolitinės
orientacijos suponuojamos Lietuvos
Respublikos narystės NATO įsipareigojimai)
ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda
principas, jeigu tų tarptautinių
įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis
tarptautinės teisės normomis;
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2016 m. gegužės 16 d. sprendimas:
2. Dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos
12 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimų
nuostatų, susijusių su teisėjų teise dirbti kitą
darbą ir gauti kitą atlyginimą, išaiškinimo
Lietuvos Respublikos pasirinkta geopolitinė
orientacija - visateisės narystės Europos
Sąjungoje ir NATO - kuri yra konstitucinė
vertybė, suponuoja ir tokią Lietuvos
valstybės, jos institucijų ir jose dirbančių
asmenų veiklą, kuria siekiama prisidėti prie
kitų valstybių partnerystės su Europos
Sąjunga ar NATO arba jų integracijos į šias
organizacijas [...];
Taigi Lietuvos valstybės, jos institucijų, tarp
jų ir teismų, dalyvavimas minėtoje veikloje
gali būti įgyvendinamas, be kita ko,
teisėjams dalyvaujant tarptautinių
organizacijų, užsienio valstybių
finansuojamuose paramos teikimo arba
Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir
paramos demokratijai programos
projektuose, susijusiuose su teisingumo
sistemos ir teismų veiklos tobulinimu.
46 str.
Remtis šiuo pagrindu gali tik valstybės,
kurių atstovai išreiškė sutikimą TS-čiai
pažeisdami vidaus teisės nuostatas; kitu
atveju tai būtų kišimasis į valstybės vidaus
reikalus.
Praktinės problemos – dėl aiškinimo – kas
yra akivaizdus pažeidimas ir kas yra
svarbios vidaus teisės nuostatos?
Sausumos ir Jūrų sienos byla (Nigerija ir
Kamerūnas) – TTT – „valstybės vadovo
įgaliojimų apribojimai [...] sudarant TS nėra
akivaizdūs 46 str. prasme [...], nes jie
atstovauja savo šalį be jokių spec. Įgaliojimų
pagal Vienos konvencijos 7 str. 2 dalį“.

Vienos konvencijos 47 str. Tam tikri įgaliojimų išreikšti valstybės sutikimą apribojimai

Jei atstovo įgaliojimai išreikšti valstybės sutikimą laikyti konkrečią sutartį įpareigojančia buvo kaip
nors apriboti, valstybė, siekdama, kad jos atstovo išreikštas sutikimas būtų pripažintas negaliojančiu,
negali remtis tuo, kad atstovas nepaisė šių apribojimų, nebent kitoms derybose dalyvaujančioms
šalims apie tokius apribojimus buvo pranešta prieš tai, kai atstovas išreiškė tokį sutikimą.

47 str. Apima situacijas, kai valstybės atstovas turi pilnus įgaliojimus sudaryti TS, tačiau jie buvo
apriboti t.t. aspektais ir jis jų nesilaikė, sudarydamas TS-tį; pvz., turėjo pasirašyti sutartį parašu ad
referendum arba su tam tikromis išlygomis, tačiau jų nesilaikė. Apie tokius apribojimus turi būti
aiškiai pranešta kitai šaliai, kad pirmoji galėtų remtis tokiu TS negaliojimo pagrindu; atstovo
rašytiniuose įgaliojimuose turi būti nurodyta, kad jis yra įgaliotas sudaryti TS; ir jokia kita šalis to
nekvestionuoja.
Kitai derybų šaliai prieš derybas gali būti pranešama, kad derybų delegacija įgaliota sudaryti tik tam
tikro turinio TS-į.
Derybininkų instrukcijos derėtis dėl valstybės pozicijos yra konfidencialios. Jų nesilaikymas įtakos TS
galiojimui neturi.

Vienos Konvencijos 48 str. Klaida

1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu,
gali remtis klaida sutartyje, jei ta klaida susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ta valstybė manė
egzistuojant sutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji ir sutiko laikyti sutartį įpareigojančia.
2. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jei ta valstybė savo veiksmais prisidėjo prie tos klaidos atsiradimo
arba jei aplinkybės buvo tokios, kad valstybė turėjo žinoti apie galimą klaidą.
3. Tik su sutarties teksto formuluote susijusi klaida neturi įtakos sutarties galiojimui; tokiu atveju
taikomas 79 straipsnis.

Dažnos klaidos dėl žemėlapių, t.y., geografinės klaidos (Prof. Jakulevičienės knygoje pavyzdys dėl
Preah Vihear šventyklos; ginčas tarp Tailando ir Kambodžos dėl šventyklos vietos (priskirta
Kambodžai pagal pridėtą prie TS žemėlapį, kurį vėliau Tailandas ginčijo);
Klaida negali būti dėl teisės, tik dėl faktinių aplinkybių (riba l. slidi);
Klaida gali būti abipusė arba vienašalė; ji nepadaro sutarties automatiškai negaliojančia; tik gali būti
remiamasi iš pradžių šiuo pagrindu; jam pasitvirtinus, TS bus negaliojanti ab initio.

Vienos Konvencijos 49 str. Apgaulė

Jei valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti
sutartį, valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas
negaliojančiu, gali remtis apgaulės faktu.

Klaidingas TS sudarymo realybės suvokimas, atsiradęs dėl kitos TS šalies t.t. apgaulingų
veiksmų/apgaulės;
Taikomas, kai valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės apgaulingo elgesio buvo įtikinta
sudaryti TS-į/duoti savo sutikimą jai;
Tai: tyčiniai neteisingi pareiškimai, kiti melagingi duomenys, iškreipti ar neteisingi faktai ir kt., dėl
kurių buvimo valstybė išreiškė privalomumą TS-čiai;
Apgaule galima remtis užginčijant ir tam tikrų TS nuostatų galiojimą, jie jas galima išskirti iš TS.
sutartį dėl Vilniaus krašto gražinimo ir
Apgaulės pavyzdžiai: Raudonosios Armijos karinių bazių
steigimo, įsipareigodama nepažeisti
Niurnbergo Tarptautinis karinis tribunolas Lietuvos suvereniteto ir nesikišti į vidaus
kvalifikavo kaip apgaulę Vokietijos reikalus [...].
veiksmus sudarant 1938 m. Miuncheno Šių dienų pavyzdys – Rusijos ir Abchazijos
susitarimus, kuriais Sudetai buvo atplėšti numatomas pasirašyti tarpt. Susitarimas
nuo Čekoslovakijos; šie susitarimai Hitlerio (2014 m. lapkričio 23 d.) dėl tarpusavio
buvo laikomi priemone vėliau pačiai pagalbos ir bendradarbiavimo – kas tai?
Čekoslovakijai aneksuoti. Rusijos aneksija minėtos teritorijos???
Tokius pat ketinimus turėjo ir Sovietų
Sąjunga, 1939 m. sudarydama su Lietuva

Praktikoje – melagingų ar apgaulingų faktų pateikimas gali būti vertinamas ir kaip klaida, ne apgaulė.
Gali būti sunku atskirti (kad ir klaidingo žemėlapio pateikimas – kas tai?).

Vienos Konvencijos 50 str. Valstybės atstovo papirkimas

Jei valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia kita derybose dalyvaujanti valstybė išgavo
tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atstovą, pirmoji valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti
sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, gali remtis papirkimo faktu.

Tikslas – apsaugoti ekonomiškai silpnesnes valstybes. Neapibrėžia „papirkimo“ sąvokos.

Šis pagrindas taikomas tada, kai valstybės sutikimą laikyti TS privaloma kita derybose dalyvaujanti
valstybė pasiekė tiesiogiai ar netiesiogiai papirkdama jos atstovą; turi būti žymus atstovo palankumo
pasikeitimas (sunku vertinti). Papirktas Valstybės atstovas praranda savo kaip atstovo statusą, tampa
privačiu asmeniu.

1986 m. Vienos konvencija Jos 46-53 straipsniai numato analogiškus kaip ir 1969 m. Vienos
konvencija TS negaliojimo pagrindus.
Specifika – TO vidaus taisyklių (svarbių) pažeidimas (46 str.). Dažnai susijęs su TO kompetencija
sudaryti TS (Byla Nr. 327/91 (Prancūzija prieš Komisiją), kur EB TT anuliavo EB institucijų
sprendimą, kuriuo buvo leista sudaryti tarpžinybinį susitarimą su JAV; tačiau pati TS liko galioti, EB
pažeidė vidaus taisyklę (EB Sutarties 300 str.), šis pažeidimas nebuvo akivaizdus JAV atstovui, todėl
46 str. Komisija nesirėmė;

51 str. – prievarta prieš TO atstovą.

dažniausiai jis neveikia vienas, derina veiksmus su spec. Komitetais. Sunku įsivaizduoti tokią
situaciją praktikoje.

TS negaliojimo pasekmės:
Prof. Vadapalas skiria 2 aspektus:
Absoliutus negaliojimas – jėgos ar grasinimo jėga naudojimas prieš valstybę ar jos atstovą ir TS
prieštaravimas jus cogens normai – šiais atvejais, TS negalioja ab initio, nuo pat pradžių; viskas turi
būti gražinama į pirminę padėtį, buvusią iki TS sudarymo.

Santykinis (sąlyginis) negaliojimas – valstybė įgyja teisę ginčyti savo duotą sutikimą dėl TS
privalomumo; TS negalios tik nuo tokio užginčijimo momento. Tam tikros sutarties nuostatos gali likti
ir galiojančiomis.

Išvados:

TS gali būti pripažinta negaliojančia tik pagrindais, kurie numatyti abiejose Vienos konvencijose;
Atsiradus numatytiems TS negaliojimo pagrindams, TS netaps automatiškai negaliojančia, turi būti
laikomasi tam tikros procedūros, atitinkama/tinkama valstybė turi pareikšti apie galimą TS
negaliojimą;
Skirtingos pasekmės absoliutaus TS negaliojimo atvejais ir santykinio TS negaliojimo atvejais;
Praktikoje TS negaliojimas yra gana retas;
TS negaliojimas turi būti skiriamas nuo TS nutraukimo (nutraukus TS išlieka visos šios TS
įgyvendinimo metu atsiradusios teisinės pasekmės; TS nebesukels jos dalyviams teisinių įpareigojimų
nuo to momento, kai ji nutraukiama).

Išlygos tarptautinėms sutartims.

Išlygų reikšmė
Valstybės, siekiančios prisijungti prie daugiašalės sutarties, neretai susiduria su situacija, kai viena ar
kelios sutarties nuostatos šiai valstybei nepriimtinos, nors kitų nuostatų valstybė sutiktų ir būtų
suinteresuota laikytis.
Į tokią situaciją atsižvelgiama leidžiant valstybėms kai kuriais atvejais daryti išlygas – taip valstybė,
prisijungdama prie tarptautinės sutarties, turi teisę pasirinkti, kokia apimtimi ji ketina vykdyti
sutartinius įsipareigojimus.

Apibrėžimas, nurodytas 1969 m. Vienos Konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės:

„išlyga“ – tai vienašališkas valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaip suformuluotas ar pavadintas,

padarytas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį ar prisijungiant prie jos.
Išlygos gali būti daromos tik sutarties sudarymo metu. Jei TS valstybei jau įsigaliojusi ir valstybė turi
vykdyti TS pilna apimti, valstybė negali pareiškti savo išlygų.
Šia išlyga valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų tai valstybei arba pakeisti jų teisinę
galią tai valstybei. Šiuo vienašališku pareiškimu, valstybė nori pasakyti, kad ji netaikys tam tikrų TS
nuostatų, arba vieną ar kita TS nuostata bus taikoma sąlyginai, t. y. kad valstybė numato, jog šios
nuostatos, pavyzdžiui bus taikomos asmenims nuo 18 metų. Valstybė pareiškia išlygą, jog negali nuo
18 metų, bet va nuo 20 metų. Čia reikia žiūrėti į turinį, ką valstybės nori vienašališku pareiškimu
pasakyti.

Išlygų leistinumas

1969 m. Vienos konvencijos dėl tarpt. sutarčių teisės 19 straipsnis nurodo, kad išlygos yra leidžiamos,
nebent (numato, kada draudžiamos):
a) išlygą draudžia sutartis; Preziumuojama, jeigu draudimo nėra, reiškia išlygą galimą daryti.
b) sutartyje nurodyta, kad gali būti padarytos tik tam tikros išlygos, tarp kurių ta išlyga nėra
numatyta; arba
c) a ir b punktuose nenumatytais atvejais – kai išlyga nesuderinama su sutarties objektu ir
tikslu. Sutarties tekste nėra išlygos draudimo, arba nėra jog išlyga negalima tam tikroms TS
nuostatoms, bet matome, kad ta išlyga kertasi su TS objektu ir tikslu. Čia svarbu išsiaiškinti, kas yra
TS objektas ir tikslas. Svarbu žiūrėti preambulę ir TS straipsnius, visa tai išanalizuoti ir galima
įvardinti, kas yra TS objektas ir kokiu tikslu sudaroma TS.

Objektas ir tikslas
Objektas - konkretus nurodytas komponentas, dėl ko ta TS sudaryta.
Tikslas – dėl ko valstybė nusprendė sudaryti tą TS.

Išlygų pareiškimo tvarka

Tvarka numatyta 23 str.

Vadovaujantis 1969 m. Vienos konvencija, yra numatyta, kada išlyga gali būti pareikšta, t. y.
pasirašant arba deponuojant ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą. Jeigu
išlyga yra padaroma paprasčiausiai pasirašant sutartį (kai sutartis dar formaliai turėtų būti patvirtinta
ratifikavimu, priėmimu ar patvirtinimu), tai tokiu atveju tokia išlyga yra deklaratyvi, t.y. turi būti
formaliai patvirtinta tuo metu, kai valstybė pareiškia savo sutikimą dėl sutarties privalomumo.
Šis momentas yra svarbus tam, kad būtų galima apskaičiuoti 12 mėn. terminą, per kurį kitos sutarties
dalyvės (narės) turi teisę pareikšti prieštaravimus.
Tarptautinis Teisingumo Teismas sprendime dėl Pasienio ir kertančių sieną karo veiksmų byloje 1988
m. nurodė: „Jei nėra specialių procesinių nuostatų, šios išlygos pagal bendrosios tarptautinės teisės
nuostatas šioje srityje, kurias kodifikavo 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, gali būti
daromos tik Pakto pasirašymo ar ratifikavimo arba prisijungimo metu.“
Kas atsitinka, jeigu išlyga pareiškiama vėliau? 1969 m. Vienos konvencija nenumato tokios
galimybės, nors praktikoje JT Generalinis Sekretorius anksčiau suteikdavo 90 dienų terminą sutarties
šalims atsakyti į tokią išlygą. Dabar tokios „vėluojančios“ išlygos, jeigu jos yra nedraudžiamos pačios
sutarties ir pareikšta išlyga patenka į sutartimi leistinų išlygų sąrašą, siunčiamos kitoms sutarties
šalims ir jei jos per 12 mėn. nepateikia prieštaravimų, išlyga priimama kaip galiojanti.
Valstybių pareiškimai dėl išlygų galimi ir ankstesnėse sutarties sudarymo stadijose, t.y. derybų metu,
tarptautinėse konferencijose, tarptautinėse organizacijose. Tokie pareiškimai įtraukiami į protokolus ir
yra vadinami „paruošiamosiomis išlygomis“.

Kas gali nustatyti išlygos leistinumą?

Pagal Vienos konvenciją dėl tarpt. sutarčių teisės – valstybės sutarties dalyvės.
JT Žmogaus teisių komitetas savo Komentare Nr. 24 nurodo, kad tik specialusis subjektas, toks
kaip Žmogaus teisių komitetas, gali nustatyti išlygų leistinumą, o ne konkrečios individualios
valstybės, kaip kad numatyta 1969 m. Vienos konvencijoje. Pabrėžiamas žmogaus teisių apsaugos
sutarčių ypatingas statusas. Dar daugiau diskusijų sukelia Europos žmogaus teisių teismo
sprendimuose išsakyti argumentai, ypač svarbūs sprendimai priimti bylose Loizidou prieš Turkiją bei
Belilos prieš Šveicariją. Būtent pastarojoje byloje pareiškėjui buvo paskirta bauda už dalyvavimą
neteisėtai surengtoje demonstracijoje Šveicarijoje. Išnaudojus visas vidaus gynybos priemones,
moteris kreipėsi į tarptautines institucijas dėl jos teisių pažeidimų. Europos žmogaus teisių teismas,
nagrinėdamas pastarąją bylą, be visų kitų argumentų pateikė vieną itin svarbų išaiškinimą. Buvo
pasakyta, kad teismas turi jurisdikciją ne tik aiškinti pačios išlygos prasmę, bet ir nustatyti
išlygos teisėtumą bei jos galiojimą.
Teismo pasakyta nuomonė gal būt įpareigoją kitas valstybes TS sudaryme. Jeigu anksčiau kitos
valstybės nustatydavo, kad išlygos yra galimos, tačiau teismas pasakė palaukit, nes ir jis turi tokią
teisę. Šiuo atveju nepaliekama atsakomybė tik valstybėms. Teismas žiūri labai formaliai, jeigu ta
išlyga prieštarauja sutarties tikslui ir objektui viskas tokia išlyga negalima.

Prieštaravimai padarytoms išlygoms

Tvarka numatyta 1969 m. Vienos konvencijos 20-22 str.
Prieštaravimas išlygai gali būti pareikštas tik tada, kai prieštaraujanti valstybė yra sutarties šalis.
Prieštaravimai taip pat turi būti pareikšti raštu ir kitos sutarties šalys turi būti apie juos informuotos.
Valstybė, prieštaraujanti išlygai, neprivalo nurodyti priežasčių, visgi praktikoje matyti, kad dažniausiai
valstybės tokias priežastis nurodo.
Valstybės, nurodydamos, kad nesutinka su išlyga, labai dažnai neprieštarauja sutartinių santykių
atsiradimui, nors ir ragina išlygas padariusias valstybes atšaukti tokias išlygas, kurios nesuderinamos
su sutarties tikslais.
Išlygų prieštaravimo klausimai yra aktualūs dviem aspektais: santykiuose su kitomis valstybėmis
(sutarčių dalyvėmis) bei nacionalinių teisės aktų lygiu.
Pirmuoju atveju svarbu, kaip valstybės formuluoja bei pateikia išlygas, taip pat ar tinkamai taiko 1969
m. Vienos konvencijos reikalavimus dėl išlygų pareiškimo, prieštaravimų teikimo bei atšaukimo
tvarkos. Antruoju atveju aktuali vidinė procedūra, ar neapsunkinamas išlygų bei prieštaravimų
išlygoms teikimo procesas.

Išlygų atšaukimas
Valstybė turi teisę bet kada atšaukti savo išlygas ar prieštaravimus joms, nebent sutartis numato kitaip.
Toks atšaukimas gali būti pilnas arba dalinis ir turi būti suformuluotas raštu. Pažymėtina, kad išlygų ar
prieštaravimų joms atšaukimui nėra būtina kitų valstybių pritarimo.
Atšaukimas kitos valstybės atžvilgiu įsigalioja nuo tada, kai išlygą pareiškusiai valstybei pranešama
apie išlygos atšaukimą. Taip pat ir prieštaravimo išlygai atšaukimas įsigalioja nuo tada, kai išlygą
pareiškusiai valstybei pranešama apie tokį prieštaravimo išlygai atšaukimą.

Aiškinamoji deklaracija
Aiškinamoji deklaracija – politinis pareiškimas, vienašališkas pareiškimas, labai svarbus tikslas.
Tiesiog valstybė siekia paaiškinti tam tikrų nuostatų apimti arba prasmę, bet nepakeisti TS nuostatų
teisinę galią.
Pažymėtina, kad aiškinamosios deklaracijos leidžia valstybėms nukrypti nuo sutarties nuostatų ir
politiniais pareiškimais. Praktikoje pasitaiko, kad išlygos painiojamos su aiškinamosiomis
deklaracijomis.
Nors nei 1969 m. nei 1986 m. Vienos konvencijos nenumato aiškinamųjų deklaracijų sąvokos,
valstybių praktikoje tokios deklaracijos pridedamos prie tarptautinių sutarčių, jomis siekiama
paaiškinti tam tikras sutarties nuostatas.
Šiuo metu tokios deklaracijos ypač populiarios kai kuriose srityse, kurias reglamentuoja tarptautinės
sutartys (pvz., žmogaus teisių, nusiginklavimo sritys).
Aiškinamąją deklaraciją galima apibūdinti kaip vienašalį pareiškimą, nesvarbu kaip pavadintą, kurį
padaro valstybė, siekianti patikslinti tam tikrų sutarties nuostatų prasmę ar apimtį.
Pagr. skirtumas — tikslas, turinys ir teisinės pasekmės.
Aiškinamosios deklaracijos tikslas —paaiškinti tam tikros nuostatos reikšmę ar taikymo apimtį. Aiš-
kinamoji deklaracija nurodo, kaip valstybė taikys konkrečią nuostatą savo nacionalinėje teisėje.
Aiškinamosios deklaracijos pasekmė niekuomet nebus nuostatos pakeitimas ar netaikymas, o tik
paaiškinimas, kaip ji bus taikoma.
Tačiau yra ir bendrų bruožų, pvz., jų praktiškai neįmanoma atskirti pagal rekvizitus bei formalų patei-
kimą. Abi pateikiamos vienašališkai, sudaromos raštu ir pateikiamos aiškiai nurodytais laikotarpiais.

Skirtumai tarp išlygų ir aiškinamųjų deklaracijų:

Pagal 1969 m. Vienos konvencijoje pateikiamą apibrėžimą, tam tikri kriterijai turi būti analizuojami
detaliau.
Pirma, išlyga – tai vienašališkas valstybės aktas.
Antra, valstybė gali daryti išlygas tik tada, kai siekia tapti sutarties dalyve. Išlyga negali būti daroma
po to, kai sutartis yra jau įsigaliojusi naujai dalyvei.
Be to, išlyga turi būti oficialiai patvirtinta valstybių, kurios išreiškia savo sutikimą, jog būtų saistomos
tam tikrą sutartimi (23 straipsnio (2)), ratifikuodama, priimdama arba patvirtindama ją.
Trečia, išlygos tikslas yra pakeisti ar pašalinti tam tikrų nuostatų teisinį poveikį.
Šis paskutinis elementas yra svarbus nustatant, ar vienašalis aktas yra aiškinamoji deklaracija, ar
valstybė stengiasi „paslėpti“ išlygą po aiškinamosios deklaracijos pavadinimu.

1969 m. Vienos konvencijos taikymas išlygų kontekste

Savo 1994 m. paskelbtame Komentare Nr. 24 JT Žmogaus teisių komitetas nurodė, kad Vienos
konvencija negali būti taikoma žmogaus teisių apsaugos sutartims dėl šių nurodytų motyvų:
1. žmogaus teisių apsaugos sutartys nereguliuoja santykių tarp valstybių. Jos skirtos žmogaus
teisėms užtikrinti. Tokį užtikrinimą savo gyventojams, be abejo, privalo garantuoti valstybės;
2. visos žmogaus teisės yra tarpusavyje glaudžiai susijusios. Dėl šios priežasties išlygos tam
tikroms sutarties normoms (užtikrinamoms teisėms) turi tam tikrą neigiamą poveikį visai sutarties
struktūrai, bendriems sutartyje nurodytiems tikslams, kurių ir turi siekti valstybės – narės,
prisijungdamos prie vienos ar kitos tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sutarties.
Pažymėtina, kad šiuo pareiškimu JT Žmogaus teisių komitetas pateikė visiškai naują išaiškinimą,
pradėdama formuoti tam tikrą naują praktiką išlygų tarptautinėms sutartims aiškinimo srityje.
Svarbus momentas, kad JT Žmogaus teisių komiteto nuomone, būtent jis, kaip priežiūros organas, turi
teisę nustatyti išlygų negalimumą, prieštaravimą sutarties objektui ir tikslui, kiek tai susiję su
Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu.

Išlygos LR sistemoje
Pažymėtina, jog daugelis Lietuvos sudarytų tarptautinių sutarčių yra sudarytos nepareiškiant išlygų.
Dažniausiai išlygos buvo daromos dėl Tarptautinio Teisingumo Teismo kompetencijos spręsti ginčus
dėl konvencijos aiškinimo ir taikymo pripažinimo (pvz., konvencija dėl nusikaltimų, padarytų tarp-
tautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos; JT
konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą), dėl Lietuvos piliečių išdavimo negalimumo
(pvz., išlygos Europos konvencijai dėl ekstradicijos), Lietuva pasiliko teisę atsisakyti pripažinti ir
vykdyti sprendimus, susijusius su globa, pagal Konvencijos 10 straipsnyje numatytus pagrindus (t. y.
jei tai nesuderinama su valstybės šeimos teisės principais), padarydama išlygą Europos konvencijai dėl
sprendimų, susijusių su vaikų globa, pripažinimo ir vykdymo bei vaikų globos atnaujinimo.
Ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją Lietuva padarė
išlygas (pvz., dėl konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje numatytų garantijų, t. y., kad Lietuvoje suėmimą
sankcionuoti turi teisę ir prokuroras), tačiau išlyga buvo pareikšta kaip laikina ir vėliau buvo
panaikinta.

Kas yra islamiškoji išlyga?

Kartais dar vadinama „Šariato teise paremtos išlygos“.

Toks apibrėžimas naudojamas kaip bendras terminas, atsižvelgiant į tai, kiek tokių išlygų, aiškinamųjų
deklaracijų yra padariusios islamiškosios valstybės žmogaus teisių apsaugos sutartims.
Šariato teise paremtos išlygos daromos būtent toms žmogaus teisių apsaugos sutartyse
nustatytoms teisėms, kurios prieštarauja Islamo teisei.  
Tos valstybės labai nenori prisijungti prie Ts kiek tai susiję su žmogaus teisių apsauga. Jeigu
prisijungia tai su išlygomis, kurios nurodo, kad jeigu tai prieštarauja islamiškai teisei tai jos
neprisijungs prie TS.

JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJA DĖL VISŲ FORMŲ DISKRIMINACIJOS

PANAIKINIMO MOTERIMS
Konvencija buvo priimta Generalinės Asamblėjos 1979 ir turi 187 nares.
Daugelyje šaltinių nurodoma, kad ši konvencija yra moterų teisių byliu.

KONVENCIJA DĖL VISŲ FORMŲ DISKRIMINACIJOS PANAIKINIMO MOTERIMS

Šariato teise paremtos išlygos šiai konvencijai atskleidžia, kad 21 islamiškoji valstybė yra padariusi
būtent tokias išlygas.
16 valstybių padariusios išlygas16 straipsniui,
12 valstybių padarė išlygas 9 straipsniui 9 valstybės padarė išlygas 2 straipsniui.
straipsnis susijęs su lyčių lygybe apskritai
9 straipsnis susijęs su teisėmis į pilietybę
16 straipsnis susijęs su teisėmis, susijusiomis su galimybe sudaryti santuoką, skyrybomis ir
šeima

Lygybės sąvoka islamo teisėje skiriasi nuo konvencijoje nurodyto apibrėžimo.

Islamo teisėje prieš Dievą visi lygūs, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ir amžiaus. Dievui
esą rūpi tik žmogaus dievobaimingumas, pagal kurį ir bus atlyginta. Todėl teoriškai moteris, vien lyties
pagrindu, nėra nė kiek prastesnis Dievo kūrinys. Iš to išeitų, kad moteris musulmonė nėra žemesnės
padėties už vyrą musulmoną.
Tačiau socialinėje plotmėje moters padėtis nėra tapati jos statusui Dievo atžvilgiu: ji yra visiškai
priklausoma nuo vyro, ar tai būtų jos tėvas, brolis, vyras, dėdė ar net sūnus.
Islame moteris matoma tik per šeimos prizmę: ji gali būti dukra, sesuo, žmona arba motina, bet už
šeimos moters teoriškai nėra. Moters socialinis pasaulis apsiriboja šeima bei namų erdve ir nuo jų
atsietos moters – socialaus individo – įvaizdžio islame net nėra. Islame moteris yra (moraliai)
vertingas individas tik per šeimą, kurioje ji turi griežtai apibrėžtas funkcijas.
Socialiniu požiūriu kalbėti apie moters padėtį islame yra kalbėti apie jos padėtį šeimoje.

Kitų šalių prieštaravimai padarytoms išlygoms:

Nors ir pažeidžiamas sutarties objektas ir tikslas, valstybės toliau nori bendradarbiauti su išlygas
padariusiomis valstybėmis.  

JT Vaiko teisių apsaugos konvencija

Šiame tarptautiniame teisės akte įtvirtintas pamatinis vaikų teisių apsaugos principas, t. y. vaiko
interesų viršenybės principas.

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas

Nustatant pakto tikslą ir objektą, Žmogaus teisių komisija savo 24 komentare paskelbė, kad pakto
tikslas yra sukurti žmogaus teisių apsaugos standartus, nustatant atskiras teises, kurios tiesiogiai
sąveikautų su pareigomis, kurių valstybės narės privalo laikytis ir sukurti efektyvų mechanizmą,
siekiant šias žmogaus teises užtikrinti, kad jų būtų laikomasi.
 Apibendrinant, daugiausiai islamo teise paremtų išlygų padaroma tokioms žmogaus teisėms:

Lyčių lygybei Įvaikinimas

Šeimos ir santuokos teisė Religijos laisvė

TS Veikimo Nutraukimas arba Sustabdymas

Pacta sunt servanda principas – TST pagrindas; kertinis principas, apima ir geros valios/bona fides
(angl. good faith) principą.
Tinkamai sudaryta TS yra galiojanti (TEISĖTA) ir turi būti vykdoma.
Sąžiningo TS vykdymo principas reikalauja, kad šalys bendradarbiautų, kai to reikia TS vykdymui.
Jeigu sutartis yra sudaryta tinkamai ir niekas nepažeista jos sudarymo metu, preziumuojamas
tarptautinio teisėtumo principas.

TS ir vidaus teisė
Valstybė negali pateisinti TS nevykdymo, remiantis savo vidaus teise; be to, ji privalo suderinti savo
vidaus teisės nuostatas su TS reikalavimais.
Kokią galia turi TS vidaus teisėje – TAI nusprendžia pati valstybė (gali turėti įstatymo galią, būti
poįstatyminio akto lygmens, gali turėti konstitucinio akto galią ir kt.);
Tačiau kokį statusą beturėtų TS, JI BET KOKIU ATVEJU turi būti vykdoma, jei valstybė
išreiškė privalomumą TS-čiai, VALSTYBĖ PRIVALO ją vykdyti.
Pagal Vienos konvencijos 46 str. – valstybė gali ginčyti TIK TS galiojimą, jei sudarymo metu buvo
pažeistos jos esminės vidaus teisės nuostatos TS sudaryme.

1969 m. Vienos konvencijos 18 straipsnis

18 str. – šalys privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų sunaikintas TS objektas ir tikslas.
Valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objektą ir jos tikslą, jei:
a) ji yra pasirašiusi sutartį [...], kuri vėliau turi būti ratifikuota, priimta ar patvirtinta, [...] iki to laiko,
kol valstybė aiškiai pareiškia neketinanti tapti sutarties šalimi; arba
b) jei ji yra išreiškusi sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia iki jai įsigaliojant, su sąlyga, kad sutarties
įsigaliojimas nėra be pagrindo uždelsiamas.

TS veikimo sustabdymas ar nutraukimas

Tačiau ir pati 1969 m. Vienos konvencija dėl ST teisės numato situacijas, kada galima TS veikimą
sustabdyti, pasitraukti iš TS, ją denonsuoti arba anuliuoti.
Šios Konvencijos 42 str. 2 dalis numato, kad TS gali būti nutraukta tik taikant pačios TS arba Vienos
konvencijos taisykles dėl nutraukimo
(54-64 str. ir analogiškos 1986 m. Vienos konvencijos nuostatos).

!!! Stabdom ne galiojimą, o TS veikimą.

Terminai:
1. Sutarties veikimo sustabdymas – jos laikinas nevykdymas;
2. Pasitraukimas iš TS – tai situacija, kai viena iš daugiašalės sutarties dalyvių nustoja būti TS šalimi,
tačiau TS veikia toliau visų kitų (likusių) TS dalyvių atžvilgiu;
3. Denonsavimas – vienašalis atsisakymas nuo TS, kai pati TS tokį atsisakymą numato; juo šalis siekia
užbaigti savo dalyvavimą TS-je; Trumpas ir pavyzdys su paryžiaus klimato konvencija.
4. Anuliavimas – tai visiškas TS nutraukimas 1969 m. Vienos konvencijoje nustatytais pagrindais
(Vadapalas).
5. Prof. Jakulevičienė teigia, kad anuliavimas sietinas su TS negaliojimu nuo pat pradžių, kai reikia
panaikinti visas kilusias pasekmes ir atstatyti buvusią padėtį

1969 m. Vienos Konvencija

   42 straipsnis. Sutarčių galiojimas ir galiojimo trukmė

2. Sutartis gali būti nutraukta, denonsuota arba viena iš šalių gali pasitraukti iš sutarties tik pagal tos
sutarties ar šios Konvencijos nuostatas. Ši taisyklė taikoma ir sutarties veikimo sustabdymui.

45 straipsnis
Teisės remtis sutarties negaliojimo, nutraukimo, jos galiojimo sustabdymo ar pasitraukimo iš
sutarties pagrindais netekimas
Valstybė netenka teisės remtis sutarties negaliojimo, nutraukimo, jos galiojimo sustabdymo ar
pasitraukimo iš sutarties pagrindais pagal šios Konvencijos 46–50 ar 60 ir 62 straipsnius, jei
paaiškėjus atitinkamoms aplinkybėms:
a) ji aiškiai pareiškė, jog sutinka su tuo, kad sutartis yra galiojanti ar lieka galioti arba turi būti toliau
vykdoma; arba
b) iš jos veiksmų suprantamas jos sutikimas su tuo, kad sutartis galioja ar turi likti galioti arba turi
būti toliau vykdoma.

Tam tikri Vienos Konvencijos principai:

43 straipsnis Su sutartimi nesusiję įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę

Sutarties negaliojimas, nutraukimas ar denonsavimas, sutarties šalies pasitraukimas iš sutarties, taip
pat sutarties galiojimo sustabdymas pagal šią Konvenciją ar pagal tos sutarties nuostatas jokiu būdu
nekeičia valstybės pareigos vykdyti sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus, kuriuos ji turėtų vykdyti
pagal tarptautinę teisę net ir be tos sutarties.

1. ius cogens normos (visuotinai privalomos normos, nuo kurių nukrypti negalima (pvz.,
žmogaus teisių apsauga kaip kankinimų, žiauraus ar nežmoniško elgesio draudimas)
2. paprotinės teisės normos (valstybėms privalomos ir be tarptautinių sutarčių (pvz.,
diplomatiniai ir konsuliniai imunitetai ir privilegijos, kosminės erdvės laisvės principas))
3. Ciudak bylos pavyzdys.
4. Papročiai įtvirtinti Statuto 38 str.

1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo Genocido nusikaltimui ir baudimo už jį

9 straipsnis
Šalių ginčai dėl šios Konvencijos aiškinimo, taikymo ar vykdymo, [... Ir] dėl valstybės atsakomybės
už genocidą ar kurią nors kitą 3 straipsnyje nurodytą veiką, perduodami nagrinėti Tarptautiniam
Teisingumo Teismui bet kurios ginčo šalies prašymu 

10 straipsnis
Ši Konvencija, kurios tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra autentiški,
datuojama 1948 m. gruodžio 9 d.

44 straipsnis. Sutarties nuostatų atskyrimas

 
1. Pačioje sutartyje ar šios Konvencijos 56 straipsnyje nustatyta šalies teisė denonsuoti sutartį,
pasitraukti iš sutarties ar sustabdyti jos galiojimą (labiau veikimą) gali būti įgyvendinta tik visai
sutarčiai, nebent sutartyje yra nurodyta kitaip arba sutarties šalys yra kitaip susitarusios; [...] išskyrus
tolesnėse šio straipsnio dalyse ir 60 straipsnyje nurodytus atvejus.
3. Jei minėtas pagrindas susijęs tik su atskiromis sutarties nuostatomis, jis gali būti taikomas tik toms
nuostatoms, kai:
a) minėtos nuostatos gali būti taikomos atskirai nuo visų likusių sutarties nuostatų;
b) iš sutarties yra aišku ar yra kitaip nustatyta, kad minėtų nuostatų priėmimas nebuvo būtinas tam,
kad kita sutarties šalis ar šalys sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia visa jos apimtimi; ir
c) tolesnis likusios sutarties dalies taikymas nepažeistų kitų jos šalių interesų.
 TS nutraukimas arba pasitraukimas iš jos šalių sutikimu

54 straipsnis Šalis gali nutraukti sutartį arba iš jos pasitraukti:

a) vadovaudamasi tos sutarties nuostatoms; arba
b) bet kuriuo metu visų sutarties šalių pritarimu, pasitarusi su kitomis susitariančiosiomis
valstybėmis.

Atvejai:
Tai pirmiausia TS termino pasibaigimas (minėtas pavyzdys - 1948 m. JT Konvencija dėl genocido
nusikaltimo draudimo);
Jos denonsavimas (Vienos konvencijos 54 str., remiantis TS nuostatomis, kurios tai leidžia);
Arba sutarties dalyvių susitarimas nutraukti TS veikimą.
Vienos Konvencija mini galimus kitus atvejus 55, 57 ir 59 str.

55 straipsnis Daugiašalės sutarties šalių skaičiaus sumažėjimas iki nepakankamo jos

įsigaliojimui

Jei sutartyje nėra nustatyta kitaip, daugiašalė sutartis nenustoja veikti vien dėl to, kad jos šalių
skaičius sumažėjo iki skaičiaus, kurio nepakaktų jai įsigalioti.

Toje sutartyje turi būti aiškiai pasakyta, kad jeigu sumažės skaičius iki tokio kuris trukdytų sutarčiai
įgyvendinti, jei nenurodyta taikoma 55 str.

57 straipsnis. Sutarties veikimo sustabdymas vadovaujantis jos nuostatomis arba šalių

susitarimu

Sutarties veikimas visoms jos šalims ar tam tikrai šaliai gali būti sustabdytas:
a) vadovaujantis tos sutarties nuostatomis; arba
b) bet kuriuo metu visų sutarties šalių susitarimu, pasitarus su kitomis susitariančiosiomis
valstybėmis.
Sustabdymas leidžiamas, jei jis nekliudo kitoms TS šalims naudotis savo teisėmis ir vykdyti tarpt.
įsipareigojimus pagal TS ir yra suderinamas su TS objektu ir tikslu.

59 straipsnis. Sutarties nutraukimas ar jos veikimo sustabdymas dėl vėlesnės sutarties

sudarymo

1. Sutartis laikoma nutraukta, jei visos jos šalys sudaro vėlesnę sutartį dėl to paties dalyko ir:
a) iš šios vėlesnės sutarties yra aišku arba yra kitaip nustatyta, jog šalys norėjo, kad tą dalyką
reguliuotų vėlesnė sutartis, arba:
b) vėlesnės sutarties nuostatos nesutampa su ankstesnės sutarties nuostatomis ir dėl to šios dvi
sutartys negali būti taikomos vienu metu.
2. Ankstesnės sutarties veikimas yra laikomas tik sustabdytu, jei iš vėlesnės sutarties yra aišku
arba yra kitaip nustatyta, kad to norėjo sutarties šalys.

TS denonsavimas arba pasitraukimas iš jos

56 straipsnis. Sutarties denonsavimas arba pasitraukimas iš jos, kai nėra nuostatų dėl jos
nutraukimo, denonsavimo arba pasitraukimo iš jos.
 1. Sutartis, kurioje nenustatyta jos nutraukimo tvarka ir kuri nenumato denonsavimo arba
pasitraukimo iš sutarties galimybės, negali būti denonsuota ir iš jos negalima pasitraukti,
nebent:
a) yra nustatoma, kad šalys ketino leisti sutarties denonsavimo arba pasitraukimo iš jos galimybę;
arba
b) sutarties denonsavimo arba pasitraukimo iš jos teisė yra aiški iš tos sutarties pobūdžio.
2. Šalis apie savo ketinimą denonsuoti sutartį arba iš jos pasitraukti praneša ne vėliau kaip
prieš 12 mėnesių.
12 mėn. Terminas padeda spręsti klausimą dėl TS nutraukimo derybomis.
 Denonsavimas
TS gali būti denonsuojama arba bet kuri TS šalis gali atšaukti savo dalyvavimą TS-je remiantis šios
TS nuostatomis;
Daugelis dvišalių sutarčių nenumato šių TS veikimo laiko, jas siekiama taikyti neterminuotai; dažnai
numatomas ir jų denonsavimas;
Daugiašalės TS, kurių veikimo laikas yra neribotas, dažnai suteikia dalyvei neribotą teisę atšaukti
savo dalyvavimą TS-je, dažnai lydimo tam tikro laiko tarpo, reikalingo denonsavimui įsigalioti (gali
būti 6 mėn., 1 metai, 3 mėn. ir pan.).

1950 m. Europos Žmogaus Teisių kuris  galėjo  tokius 

konvencija įsipareigojimus  pažeisti  ir  kuris
58 straipsnis galėjo būti padarytas iki
1.  Aukštoji   susitarianti  šalis   denonsavimo įsigaliojimo.
gali   denonsuoti   šią Konvenciją 3. Kiekviena  Aukštoji susitarianti 
tik  praėjus penkeriems  metams šalis, kuri nustos būti Europos
nuo  tos datos, kai ji tapo jos   Tarybos  nare, tomis  pačiomis
dalyve, ir  šešiems mėnesiams  po  sąlygomis  nustos būti  ir šios
pranešimo,  pasiųsto Europos Konvencijos šalimi.
Tarybos  Generaliniam sekretoriui, 4. Konvencija  gali būti 
kuris praneša apie tai kitoms denonsuota pagal ankstesnių
Aukštosioms susitariančioms šalims. punktų nuostatas dėl  kiekvienos
2. Toks  denonsavimas neatleidžia  teritorijos,  kuriai jos  veikimas
Aukštosios susitariančios šalies nuo  buvo išplėstas pagal 56 straipsnio
jos įsipareigojimų pagal šią sąlygas.
Konvenciją dėl kiekvieno akto,

Denonsavimo ar dalyvavimo TS-je atšaukimo procesiniai aspektai:

Net jei denonsavimas TS nenumatytas, jis gali vykti, jei galima manyti, kad denonsavimo teisė
leistina; Valstybė, siekianti TS nutraukimo ar sustabdymo, turi įrodyti, kad tam egzistuoja pagrindas;
Turi pranešti bent prieš 12 mėnesių apie tokį norą;
Gali būti TS, kurios neleidžia jų veikimo nutraukimo, denonsavimo ir pan. (pvz., taikos sutartys, TS,
nustatančios pastovų režimą (dėl Sueco kanalo), sienų sutartys, kai kurios žmogaus teisių TS ir pan.).
1966 m. JT Pilietinių ir politinių teisių paktas nenumato dalyvavimo jame atšaukimo galimybės – JT
Žmogaus teisių komitetas tą apribojimą kritikavo.

Vienašalis atsisakymas nuo TS:

Prof. Vadapalas: vienašalis TS atsisakymas, jei jis nenumatytas pačioje TS-je, prieštarauja pacta
sunt servanda principui ir yra neteisėtas. Jo pvz. – 1958 m. Sovietų Sąjunga pareiškė, kad
sąjungininkų susitarimai dėl Berlyno nebegalioja. JK, Prancūzijos ir JAV URM padarė bendrą
pareiškimą, kad „laiko nepriimtinu tokį sovietų vienašališką savo įsipareigojimų šioms vyriausybėms
atsisakymą“.

Esminis TS pažeidimas

60 straipsnis. Sutarties nutraukimas ar jos veikimo sustabdymas dėl sutarties pažeidimo

 1. Vienai iš šalių iš esmės pažeidus dvišalę sutartį, kita šalis įgyja teisę remtis šiuo pažeidimu kaip
pagrindu nutraukti tą sutartį arba sustabdyti tos sutarties ar jos dalies veikimą.
2. Vienos iš šalių padarytas esminis daugiašalės sutarties pažeidimas suteikia teisę:
a) kitoms tos sutarties šalims vieningu susitarimu sustabdyti sutarties ar jos dalies veikimą arba
nutraukti sutartį:
i) tų šalių santykiuose su sutartį pažeidusia valstybe; arba
ii) visų šalių tarpusavio santykiuose;
b) dėl sutarties pažeidimo ypač nukentėjusiai šaliai remtis šiuo pažeidimu kaip pagrindu sustabdyti
sutarties ar jos dalies veikimą savo santykiuose su sutartį pažeidusia šalimi;
c) kiekvienai sutarties šaliai, išskyrus sutartį pažeidusią valstybę, remtis šiuo pažeidimu kaip
pagrindu sustabdyti sutarties ar jos dalies veikimą jai pačiai, jei sutarties pobūdis yra toks,
kad, vienai sutarties šaliai iš esmės pažeidus jos nuostatas, iš esmės pakinta visų jos šalių
galimybės toliau vykdyti pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

Esminis daugiašalės sutarties pažeidimas

3. Šiame straipsnyje esminiu sutarties pažeidimu laikomas:

a) šia Konvencija nesankcionuotas atsisakymas vykdyti sutartį; arba
b) sutarties normos, turinčios esminę reikšmę sutarties objekto įgyvendinimui ar tikslo
pasiekimui, pažeidimas.

Esminis pažeidimas
Prof. Vadapalas – esminis TS pažeidimas – angl. – material breach; pranc. – violation
substantielle;
Tarptautinės teisės komisija aiškina:
Pažeidimas turi būti rimto pobūdžio;
Pasirinktas žodis „esminis“, o ne fundamentalus (??); sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju;
Pats pažeidimas savaime automatiškai nenutraukia TS; kita sutarties šalis sprendžia, ar pažeidimas
yra toks, kad pradėti TS nutraukimo ar sustabdymo procedūrą.

Pavyzdys:

TTT sprendimas 1997 m. rugsėjo 25 d. - Vengrijos pranešimas dėl TS nutraukimo (vienašalis aktas)
NETEISĖTAS, nors ji rėmėsi net 5 galimais TS nutraukimo pagrindais.
Toks pranešimas dėl TS nutraukimo neturi teisinės galios, todėl 1977 m. sudaryta TS dėl bendro
investicinio projekto tarp Vengrijos ir Čekoslovakijos (vėliau teises perėmė Slovakija) nėra nutraukta
ir turi būti vykdoma.

Gabčikovo – Nagymaros Projekto byla:

1977 m. sudaryta TS tarp Vengrijos ir Čekoslovakijos (vėliau teises perėmė Slovakija) dėl bendro
investicinio projekto.
Vengrija norėjo nutraukti minėtą TS-į ir rėmėsi NET 5 TS nutraukimo pagrindais:
- būtinuoju reikalingumu;
- vykdymo negalimumu;
- esminių aplinkybių pasikeitimu;
- naujų tarptautinės aplinkosaugos teisės normų atsiradimu;
- sutarties esminiu pažeidimu.
TTT atmetė visus šiuos 5 TS nutraukimo pagrindus šioje byloje.
Gabčikovo – Nagymaros Projekto byla: 1977 m. TS pagrindinis objektas – Šliuzų sistemos elektros
energijai gaminti statyba; vandens tėkmės kontrolė ir navigacijos Dunojaus upe pagerinimas ir
apsauga nuo potvynių; taip pat būtinumas saugoti aplinką.
Vengrija jau 1983 m. paprašė sulėtinti darbus dėl ekologinių priežasčių, o 1989 m. – vėl juos
paspartino, vėliau – sustabdė.
1 iš argumentų – žymiai pakilęs ekologinių žinių lygis ir valstybės (Vengrijos) finansinės problemos,
vykdant TS-į.
1969 m. Vienos konvencija tai sutarčiai netaikoma; abi šalys ratifikavo 1969 m. Konvenciją po TS
sudarymo;
tik tarptautinės paprotinės normos taikomos 1977 m. sutarčiai;
1977 m. TS neturi jokių nuostatų dėl TS denonsavimo ar jos nutraukimo;
TTT – Vienos konvencijos 26 str. - Sutarties tikslas ir šalių ketinimai ją sudarant turi viršenybę prieš
TS-ies taikymą paraidžiui.
Geros valios principas įpareigoja Šalis ją taikyti protingai, kad būtų pasiektas jos tikslas
Vengrijos pranešimas apie TS nutraukimą pripažintas negaliojančiu, nes:
- būtinasis reikalingumas NĖRA TS nutraukimo pagrindas;
- šiuo atveju nebuvo ir negalėjimo vykdyti TS-į; šalių vykdytas projektas galėjo būti pritaikytas
pasikeitusiai situacijai;
- aplinkybių pasikeitimas nebuvo toks, kuris radikaliai pakeistų sutarties šalių įsipareigojimus;
- tarptautinės aplinkosaugos teisės vystymasis neprilygsta naujos jus cogens normos atsiradimui;
šalys galėjo ir turėjo numatyti jos vystymąsi;
- dėl esminio sutarties pažeidimo – TTT pasakė, kad nors Slovakija ir pažeidė sutartį, vienašališkai
ėmusi vykdyti projekto variantą C, tačiau tai ji darė tik 1992 m. spalio mėn, o Vengrija pareiškė apie
TS nutraukimą jau 1992 m. gegužės mėn.
Taigi abi šalys pažeidė savo įsipareigojimus pagal TS, tačiau tai nepateisina TS nutraukimo iš
Vengrijos pusės.
1977 m. sudaryta TS nėra nutraukta ir turi būti vykdoma.

Kokiais pagrindais Vengrija ginčijo galimybę nutraukti TS gabčikovo nagimaros

projekte..

Negalėjimas vykdyti TS:

61 straipsnis. Paskesnis sutarties vykdymo negalimumas

 
1. Šalis gali sutarties vykdymo negalimumą laikyti pagrindu ją nutraukti ar pasitraukti iš jos, jei toks
negalimumas atsiranda dėl sutarties vykdymui būtino objekto galutinio išnykimo ar sunaikinimo
(pvz., dirbtinė sala, kuri buvo sunaikinta ar išnyko dėl stichijos (uragano, potvynio ir pan.).
Jei negalimumas vykdyti sutartį yra laikinas, šalis gali remtis juo tik kaip pagrindu sustabdyti
sutarties veikimą.
2. Šalis negali sutarties vykdymo negalimumo laikyti pagrindu ją nutraukti, pasitraukti iš jos ar
sustabdyti jos veikimą, jei šis negalimumas atsiranda iš tos šalies pagal tą sutartį prisiimtų
įsipareigojimų pažeidimo arba kokio kito tarptautinio įsipareigojimo, prisiimto tos sutarties kitos
šalies atžvilgiu, pažeidimo.

Negalimumas vykdyti TS:

Sunaikinamas arba dingsta TS objektas (pvz., salos apsėmimas dėl klimato kaitos, upės išdžiūvimas,
meno vertybių sunaikinimas ir pan.);
Jei negalimumas vykdyti yra tik laikino pobūdžio, tai gali būti pagrindas TIK sustabdyti TS veikimą;
Finansiniai valstybės sunkumai NĖRA pakankamas pagrindas nutraukti TS arba sustabdyti jos
veikimą (minėta Gabčikovo – Nagymaros projekto byla);

Esminis aplinkybių pasikeitimas

62 straipsnis. Esminis aplinkybių pasikeitimas
1. Negalima esminio aplinkybių, egzistavusių sutarties sudarymo metu, pasikeitimo, kurio sutarties
šalys nenumatė, laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos, nebent:
a) tų aplinkybių buvimas turėjo esminę reikšmę tam, kad šalys sutiktų laikyti sutartį įpareigojančia;
b) dėl įvykusių pokyčių iš esmės pakito pagal sutartį vykdytinų šalių įsipareigojimų apimtis.
2. Esminio aplinkybių pasikeitimo negalima laikyti pagrindu nutraukti sutartį ar pasitraukti iš jos,
nebent:
a) ta sutartis nustato valstybių sieną; arba
b) tas esminis aplinkybių pasikeitimas atsiranda iš šalies, kuri juo remiasi kaip pagrindu, pagal tą
sutartį prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo arba kokio kito tarptautinio įsipareigojimo [...] pažeidimo.
3. Jei šalis turi teisę esminį sutarties sudarymo aplinkybių pasikeitimą laikyti pagrindu nutraukti
sutartį ar pasitraukti iš jos, ji taip pat gali tokį pasikeitimą laikyti pagrindu sustabdyti sutarties
veikimą (ne galiojimą).

Principai:

TTT – Esminis TS aplinkybių pasikeitimas turi būti FUNDAMENTALUS, kad juo būtų galima
remtis kaip TS nutraukimo pagrindu;
Šalių įsipareigojimų apimtis dėl tokio aplinkybių pasikeitimo taip pat turi keistis radikaliai;
Įsipareigojimų našta turi padidėti tiek, kad TS vykdymas iš esmės taptų kitoks, nei buvo sutarta
pradžioje;
Tai tarptautinė paprotinė norma.

Esminis aplinkybių pasikeitimas

TTT – Fisheries Jurisdiction byloje (1973) nurodė, kad:
„Vienos konvencijos 62 str. ...daugeliu aspektų gali būti laikomas esamos paprotinės teisės,
reguliuojančios sutartinių santykių nutraukimą dėl aplinkybių pasikeitimo, kodifikavimu...“;
Esminis aplinkybių pasikeitimas turi radikaliai pakeisti šalių įsipareigojimus;
Jis turi būti nenumatomas;
Aplinkybės, kurios buvo TS sudarymo metu, turėjo sudaryti esminį pagrindą, kad šalys sutiktų su TS
įsipareigojimais;
Negatyvi ir sąlyginė Vienos konvencijos 62 str. formuluotė – šiuo pagrindu turi būti naudojamasi
TIK itin retais, išimtiniais atvejais.
1973 Fisheries Jurisdiction case in ICJ/TTT, Federal Germany v. Iceland (jurisdikcijos aspektai)
Aplinkybių pasikeitimas gali būti laikomas sutarties nutraukimo pagrindu TIK tada, kai jis veda į
radikalų sutarties įsipareigojimų, kuriuos dar reikia vykdyti, pasikeitimą;
Šis aplinkybių pasikeitimas turi pakeisti įsipareigojimų pagal sutartį naštą tokia apimtimi, kad jos iš
principo skirtųsi nuo anksčiau buvusių įsipareigojimų;
Todėl Islandija neturi pagrindo teigti, kad jos jurisdikcijos klausimai pasikeitė iš esmės, lyginant su
1961 m. Exchange of Notes; jie iš principo liko tokie patys (1961 m. buvo sutarta, kad Islandija
vienašališkai neplės savo žvejybos išimtinės jurisdikcijos virš jos kontinentinio šelfo daugiau kaip 12
jūrmylių);
1972-73 m. Islandija norėjo išplėsti savo specialią jurisdikciją žvejybos klausimais už minėtų 12
jūrmylių, nustatant specialų žvejybos konservacijos režimą.
TTT – turi jurisdikciją spręsti ginčą iš esmės.

Iš Prof. Jakulevičienės vadovėlio pasiskaityti apie Gabčikovo – Namygaros projekto bylą ir TTT
sprendimą, pusl. 277-278, 281, 284 (žinoti ten minimus 5 TS nutraukimo pagrindus, kuriais rėmėsi
Vengrija, ir kuriuos atmetė TTT).
Pagalvoti esminio TS pažeidimo, esminio aplinkybių pasikeitimo bei negalėjimo vykdyti TS
praktinių pavyzdžių.

63 straipsnis. Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas

Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas tarp sutarties šalių neturi įtakos jų sutartimi
sukurtiems teisiniams santykiams, išskyrus tuos atvejus, kai konsulinių ar diplomatinių santykių
egzistavimas yra būtina sutarties taikymo sąlyga.
Diplomatinių ir konsulinių santykių nutraukimas tarp valstybių neįtakoja tarp jų sudarytų TS
vykdymo, nebent tos TS vykdymu būtini tie diplomatiniai santykiai.

74 straipsnis Diplomatiniai bei konsuliniai santykiai ir sutarčių sudarymas.

Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas arba jų nebuvimas tarp dviejų ar kelių valstybių
neužkerta kelio sudaryti sutartis tarp šių valstybių.
TS sudarymas savaime nepakeičia valstybių tarpusavio diplomatinių ar konsulinių santykių.

64 Straipsnis Naujos privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normos (jus cogens)
atsiradimas
Jei atsiranda nauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma, kiekviena egzistuojanti
sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa nebegaliojančia ir yra nutraukiama..

Kiti praktiniai atvejai:

TS šalies išnykimas - logiškai panaikina bet kokias TS su tokia buvusia šalimi;
Gali būti atvejų, kai visa TS yra įvykdyta – Vienos konvencija nieko nesako, kaip elgtis tokiu atveju;
Tas pats klausimas – jei TS nebetikslinga vykdyti;
Tokiais atvejais valstybės tiesiog priima dokumentą dėl TS pasibaigimo.

Praktiniai atvejai:
Gali būti atvejų, kai valstybė denonsuoja TS, o kiek vėliau tampa vėl tos pačios TS dalyve, tam, kad
galėtų padaryti kažkokią jai reikalingą išlygą, kurios nebuvo padariusi pirmą kartą;
Tokiu atveju kitos valstybės turi teisę prieštarauti tokių išlygų darymui;
Pvz. – Tobago ir Trinidadas 1998 m. bandė tai daryti, siekdami užkirsti kelią kaliniams naudotis
individualios peticijos teise į JT Žmogaus teisių komitetą (Pakto dalyvės nuo 1978 m. ).

Nauja jus cogens norma

TTT minėtoje Namygaros – Gabčikovo projekto byloje:

Aplinkosaugos normų atsiradimas NESĄLYGOJO naujos jus cogens normos atsiradimo, dėl kurios
TS turėtų būti nutraukta [...].

Tarptautinis ginkluotas konfliktas:

1969 m. Vienos konvencija tiesiogiai jo nemini.

73 straipsnis. Valstybės teisių perėmimas, valstybių atsakomybė ir karo veiksmai

Šios Konvencijos nuostatos iš anksto nenusprendžia su sutartimis susijusių klausimų, kurie gali kilti
dėl valstybės teisių perėmimo, valstybės tarptautinės atsakomybės ar tarp valstybių prasidėjusių karo
veiksmų.
 
75 straipsnis. Valstybės agresorės atvejis
Šios Konvencijos nuostatos nekeičia jokių valstybės agresorės su sutartimi susijusių įsipareigojimų,
kurie valstybei agresorei gali atsirasti dėl to, kad dėl jos įvykdytos agresijos jos atžvilgiu buvo imtasi
priemonių pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

Jeigu valstybė agresorė ir kita valstybė, prieš kurią imamasi agresijos veiksmų, jos yra sudariusios
sutartis, tai tos sutartys turi galioti, ir tas karinis konfliktas neįtakoja sutarčių galiojimo, ir net
neįtakoja tai, kad buvo imtas priemonių pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

Prof. Vadapalas – TS ir karinis konfliktas

Kilus kariniam konfliktui, tarp šalių taikomos 1949 m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos
ir kitos TS, skirtos kariniams konfliktams;
Kitos daugiašalės TS tarp konflikto šalių sustabdomos; tačiau jos toliau taikomos tarp kitų valstybių
[...];
Dvišalės TS, prasidėjus karui, tarp konflikto šalių nutrūksta.
Sienos sutarčių karas negali nutraukti.

Vienos konvencijos 65 str.

Numato procesines garantijas, sulaikančias valstybes nuo savavališkų veiksmų, susijusių su TS
nutraukimu ar jos galiojimo (ar veikimo???) sustabdymu;
Sutarties šalis, kuri nori nutraukti TS, turi raštu apie tai pranešti kitoms valstybėms, nurodant
argumentus ir priemones, kurių siūloma imtis; mažiausiai 3 mėn. Terminas taikomas;
Jei nėra prieštaravimo, pasiūlyta priemonė taikoma;
Jei yra prieštaravimas, jis sprendžiamas pagal JT Chartijos 33 str. (derybomis, tarpininkavimu,
arbitražu ir kt.);
Jei kyla ginčas, numatytas 12 mėn. terminas, sprendžiamas vėl pagal JT Chartijos 33 str., o dėl jus
cogens normų – galima perduoti – TT TEISMUI.
Yra ir Sutaikinimo procedūra pagal 1969 m. Vienos konvencijos Priedą (Žr. TOLIAU).

TS nutraukimo arba sustabdymo pasekmės. Ginčų sprendimas.

70 straipsnis. Sutarties nutraukimo pasekmės

1. Jei sutartyje nėra numatyta kitaip arba šalys nėra kitaip susitarusios, TS nutraukimas:
a) atleidžia sutarties šalis nuo bet kokių įsipareigojimų toliau vykdyti sutartį;
b) neturi įtakos jokioms šalių teisėms, įsipareigojimams ar jų teisinei padėčiai, sukurtoms vykdant tą
sutartį iki jos nutraukimo.
2. Jei valstybė denonsuoja daugiašalę sutartį arba pasitraukia iš jos, šio straipsnio 1 dalis jos
santykiams su kitomis tos sutarties šalimis taikoma nuo tos dienos, kai įsigalioja toks denonsavimas
arba pasitraukimas.
 
72 straipsnis. Sutarties galiojimo (Ar veikimo???) sustabdymo pasekmės
Jei sutartyje nėra numatyta kitaip arba šalys nėra kitaip susitarusios, sutarties galiojimo sustabdymas
pagal jos nuostatas arba vadovaujantis šia Konvencija:
a) atleidžia sutarties šalis, kurioms jos veikimas yra sustabdytas, nuo įsipareigojimo vykdyti tą sutartį
jų tarpusavio santykiuose, kol sutarties galiojimas sustabdytas;
b) niekaip kitaip nepakeičia ta sutartimi nustatytų sutarties šalių teisinių santykių.
2. Kol sutarties galiojimas (??) yra sustabdytas, šalys įsipareigoja susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali
trukdyti atnaujinti sutarties galiojimą.

65 straipsnis. Sutarties negaliojimo, jos nutraukimo, galiojimo (?) sustabdymo arba

pasitraukimo iš jos atveju taikoma procedūra
1. Šalis, kuri, reikalauja jos sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia pripažinti negaliojančiu [...] ją
nutraukti, sustabdyti jos galiojimą ar pasitraukti iš sutarties, apie savo reikalavimus privalo pranešti
kitoms šalims. Pranešime turi būti nurodomos priemonės, kurias siūloma taikyti dėl tos sutarties, ir
priežastys, dėl ko jas reikėtų taikyti.
2. Jei pasibaigus ne mažiau kaip trijų mėnesių laikotarpiui nuo tokio pranešimo gavimo dienos,
išskyrus ypatingos skubos atvejus, nė viena iš šalių nepareiškia jokių prieštaravimų, pranešimą
pateikusi šalis gali savo pasiūlytas priemones taikyti 67 straipsnyje nurodytu būdu.
3. Tačiau jei kuri nors iš šalių pareiškia prieštaravimą, sutarties šalys ieško bendro sprendimo
Jungtinių Tautų Chartijos 33 straipsnyje nurodytu būdu.

66 Straipsnis Nesutarimų sprendimo teisme, arbitraže ir taikinimo procedūros

Jei pagal 65 straipsnio 3 dalį per dvylika mėnesių nuo prieštaravimo pareiškimo dienos nepavyksta
priimti jokio sprendimo, taikoma ši procedūra:
a) kiekviena ginčo dėl 53 ar 64 straipsnių taikymo ar aiškinimo (jus cogens) šalis gali raštu perduoti
ginčą spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria perduoti ginčą
spręsti arbitražui;
b) kiekviena ginčo dėl bet kurio kito šios Konvencijos V dalies straipsnio taikymo ar aiškinimo šalis
gali pradėti Konvencijos priede nustatytą procedūrą, pateikdama atitinkamą prašymą Jungtinių Tautų
Generaliniam Sekretoriui (minėta Sutaikinimo procedūra, kuri numatyta 1969 m. Konvencijos
Priede) .

TS nutraukimas arba veikimo sustabdymas siejamas su TS nutraukimo pagrindais (Gabčikovo

nagymaros byloje pagrindai 5.)

Sutarties galiojimas – sutarties teisėtumas, t. y. sudarymo metu buvo viskas padaryta tinkamai.
Žinoti kad visi ginčai TST sprendžiami taikiomis priemonėmis numatytomis Chartijos 31 str.
prie vienos konvencijos yra taikintojų komisija.

Kaip jūs suprantate TS galiojimą. Visi ats teisingi, teisėtumas, preziumuojama kad TS buvo
sudaroma jso sudarymo metu teisėtai, preziumuojama kad buvo laikoamsi duotų įgaliojimų,
nepažeistos vidaus teisės nusotatos ir pan. visi ats teisingi.

atviras: išvardinkite santykinius TS negaliojimo pagrindus.

Ką reiškia esminis TS pažeidimas, kaip nutraukimo pagrindas.
Kokiais pagrindais rėmės Vengrija norėdama pasitraukti iš sudarytos dvišalės TS.