TP Dėl ĮBĮ Ir ĮRĮ Taikymo

LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOS IŠTRAUKOS
Įmonių restruktūrizavimas / bankrotas

____________________________________________________________________________________
Tyčinis bankrotas
1. Kreditorių teisės esant tyčiniam bankrotui
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-7-115-915/2017
Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų
kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties
pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos,
kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų
kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo
kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas
prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto
likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi
teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio
reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Tai neprieštarauja kasacinio teismo
išaiškinimui, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija,
išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais
padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių
asmenų registro, ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas
ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu.
Teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo
kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent
tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė
tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau
esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių
tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję
su tyčiniu bankrotu - šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę
veiksmai. Esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais
įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje
patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens
neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės
bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio
ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui
neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
2. Tyčinio bankroto požymiai

Lietuvos Aukščiaujo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant tyčinio bankroto požymius, buvo formuojama taip, kad,
aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais
sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius
aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau
pabloginti įmonės turtinę padėtį visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nurodyta kasacinio teismo jurisprudencija leidžia daryti išvadą, jog tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį
bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti
aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių
ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitas aplinkybes, nulėmusias įmonės nemokumą,
įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-597/2013
Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant tyčinio bankroto požymius, buvo formuojama taip, kad,
aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais
sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius
aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau
pabloginti įmonės turtinę padėtį visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nurodyta kasacinio teismo jurisprudencija leidžia daryti išvadą, jog tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį
bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti
aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių
ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitas aplinkybes, nulėmusias įmonės nemokumą,
įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis
blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės
veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas,
nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu
darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų
ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės
bankrotą pripažinti tyčiniu. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu
nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo
nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias
su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje pagal BUAB „Sanvalda“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-252/2014
Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas,
sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę
finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar
susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip
tyčinio įmonės bankroto požymiai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Bombos filmai“ v. UAB „Laisvės kino teatras“, bylos Nr. 3K-3-680/2004
Kasacinis teismas, formuodamas praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės
bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės
sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.
Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla
buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą
į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas
išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į
ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą.
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-
378/2014; kt.
Pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu yra ir tuomet, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris
gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į
nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.),
blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų
organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių
operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-
3-597/2013) (LAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr.3k-3-340/2015
Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai
nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus,
pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia
privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo
galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Juolab jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus
vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų.
Bankroto pripažinimo tyčiniu tvarka, kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2016
Esant tokiam įstatyme įtvirtintam bankroto proceso ne teismo tvarka reglamentavimui, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai
nurodė, kad klausimas dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia visų pirma nagrinėtinas kreditorių susirinkime ir
tik nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo ar atsisakymo bankrotą
pripažinti tyčiniu suinteresuoti asmenys turi teisę tokį kreditorių susirinkimo nutarimą skųsti teismui.
Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad ĮBĮ 20 straipsnio aiškinimas lemia, jog tik teismas gali pripažinti
bankrotą tyčiniu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ 20 straipsnis, reglamentuojantis tyčinį bankrotą, yra
bendroji ĮBĮ norma, tuo tarpu šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, reglamentuojanti bankroto
procesą ne teismo tvarka ir nustatanti, kad teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių
susirinkimas.
Bankroto ar restruktūrizavimo bylos inicijavimas ir iškėlimas
Išvados iš 2014 m. įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės
normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalgos
1. Kilus įmonės mokumo sunkumų įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę inicijuoti restruktūrizavimo arba
bankroto procedūras. Lietuvos teisėje laikomasi restruktūrizavimo prioriteto principo, kurio įgyvendinimo tvarka
įtvirtinta ĮBĮ ir ĮRĮ nuostatose. Kai, sprendžiant dėl restruktūrizavimo ir bankroto pareiškimų santykio, būtina
nustatyti restruktūrizavimo bylos iškėlimo momentą, laikytina, kad įmonei restruktūrizavimo byla yra iškelta, jeigu
yra priimta teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepaisant to, kad tokia nutartis nėra įsiteisėjusi.
Tuo metu, kai apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties
iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, vėliau gauto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo tai pačiai įmonei
nagrinėjimas atidedamas, iki bus priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl pirmosios instancijos teismo
nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą.
Nors kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto bylos iškėlimas – tai momentas, kai įsiteisėja teismo
nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atskirais atvejais, t. y. kai sprendžiama dėl bankroto ir
restruktūrizavimo pareiškimų santykio, taip pat nustatant momentą, iki kada kreditorius gali atsisakyti pareiškimo
dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) bei nustatant momentą, iki kada teismas gali atsisakyti kelti
įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (įmonė iki teismo nutarties iškelti
bankroto bylą priėmimo atsiskaito su kreditoriais), teisiškai reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo
priėmimo, o ne jos įsiteisėjimo momentas.
2. Bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimą sudaro dvi savarankiškos stadijos: civilinės bylos iškėlimas dėl
bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismo rezoliucija (bankroto atveju) ar nutartimi (restruktūrizavimo
atveju) ir bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimas priimant teismo nutartį.
Įmonės savininko, vadovo ir likvidatoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įmonei
tapus nemokiai ĮBĮ prasme. Į teismą privaloma kreiptis nedelsiant. Pavėlavus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, atsiranda žala – ją sudaro bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali
padengti kreditoriams. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Pagrindinis
subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš įmonės savininko, vadovo ir likvidatoriaus, yra
įmonės bankroto administratorius, ginantis kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Konkretus
kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis),
pareikšdamas ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo
teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų.
Kreditorius, kuris į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipiasi savo nuožiūra, negali piktnaudžiauti teise inicijuoti
bankroto procesą ir privalo pagrįsti savo teisinį statusą bei iš anksto įspėti skolininką apie ketinimą inicijuoti
bankroto bylą. Tačiau jis neprivalo, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bandyti skolą
atgauti ginčo tvarka ir neabejotinai įrodyti savo reikalavimo pagrįstumo. Skolininkui bankroto bylos iškėlimo
stadijoje ginčijant kreditoriaus reikalavimo teisę, teismas nesvarsto bankroto bylos iškėlimo klausimo, bet pasiūlo
šalims ginčą išspręsti individualaus civilinio proceso tvarka. Tačiau jei skolininkas kelia aiškiai nepagrįstą, fiktyvų
ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kurio akivaizdus vienintelis tikslas – išvengti bankroto bylos iškėlimo,
teismas bankroto bylos iškėlimo klausimą turėtų nagrinėti iš esmės.
Kreditoriaus procesinis statusas civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas,
priklauso nuo to, ar jis reiškia savarankišką reikalavimą, ar ne: kai teisę inicijuoti bankroto bylos iškėlimą
skolininkui įgyvendino kitas asmuo (kreditorius) ir kreditorius iki bankroto bylos iškėlimo reiškia savarankišką
reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis įstoja į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankišką
reikalavimą.
Iniciatyva pradėti įmonės restruktūrizavimo procesą priklauso vienasmeniam ar kolegialiam įmonės valdymo
organui. Nors išankstinis kreditorių pritarimas restruktūrizavimui nebereikalingas, juos privaloma informuoti apie
inicijuojamą restruktūrizavimo procesą.
Teismui civilinės bylos iškėlimo stadijoje nustačius, jog pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo
bylos iškėlimo pateikė tokios teisės neturintis subjektas, teismas pareiškimą dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Tuo atveju, kai aplinkybė, kad
pareiškimą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismui pateikė tokios teisės neturintis asmuo,
paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas šią civilinę bylą nutraukia kaip
nenagrinėtiną teisme.
Jeigu pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo neatitinka bendrųjų ieškinio turiniui ir
procesiniams dokumentams numatytų reikalavimų bei ĮBĮ ir ĮRĮ nustatytų specialiųjų reikalavimų, taip pat
specifinių ĮBĮ nustatytų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos pateikimo pagrindų ir ĮRĮ įtvirtintų restruktūrizavimo
taikymo sąlygų, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas, o trūkumų nepašalinus, pareiškimas laikomas
nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
Jeigu kreditorius, inicijuojantis bankroto bylą, pareiškime nurodo, kad buvo laikytasi išankstinės įspėjimo apie
bankroto bylos inicijavimą tvarkos, tačiau prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pridėti tai
patvirtinantys įrodymai, teismas priima nutartį dėl trūkumų pašalinimo, o jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų
nepašalina, – nutartį grąžinti pareiškimą ieškovui. Jeigu iš kreditoriaus pareiškimo turinio matyti, kad kreditorius
nesilaikė išankstinės įspėjimo tvarkos dėl bankroto bylos inicijavimo skolininkui, teismas atsisako priimti
pareiškimą, nes suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai
išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Tuo atveju, kai pareiškimas iškelti bankroto bylą jau yra priimtas
teisme ir iki bankroto bylos iškėlimo paaiškėja, kad kreditorius nesilaikė pareigos iš anksto informuoti įmonę apie
ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų palikti
nenagrinėtą, nes pareiškėjas, kuris kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos
sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka.
3. Iškėlus civilinę bylą dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, teismas turi teisę iki klausimo dėl bankroto
ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo išsprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Įmonei iškėlus bankroto
bylą, teismas privalo pritaikyti kai kurias laikinąsias apsaugos priemones. Iškėlus civilinę bylą dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo įstatymo pagrindu atsiranda dar viena teisinė pasekmė – sustabdomas
įmonės turto realizavimas ir išieškojimas iš jo pagal vykdomuosius dokumentus. Teismui priėmus
pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto realizavimas ir išieškojimas nėra sustabdomas, jeigu apie
įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos. ĮRĮ nustatytas leidimas įmonei iš tam tikrų
areštuotų sąskaitų atlikti įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas, skirtus atsiskaityti su
prekių ir paslaugų tiekėjais, kurie įmonei tieks prekes ar paslaugas po pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos
iškėlimo priėmimo.
Laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, o turto realizavimas ir išieškojimas atnaujinamas, kai
teismas atsisako iškelti įmonei bankroto ar restruktūrizavimo bylą arba kai civilinė byla dėl bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo užbaigiama kitais pagrindais. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
teismas turėtų pasisakyti nutartyje, kuria atsisakoma įmonei iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą ar byla
užbaigiama kitais pagrindais iki bankroto bylos iškėlimo stadijos. Apie turto realizavimo ir išieškojimo atnaujinimą,
kai atsisakoma iškelti įmonei bankroto ar restruktūrizavimo bylą ar kai byla užbaigiama kitais pagrindais, teismas
paskelbia viešai.
4. Bankroto ar restruktūrizavimo byla iškeliama nustačius, kad nėra atsisakymo iškelti bankroto ar
restruktūrizavimo bylą pagrindų, ir nustačius bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų buvimą.
Teismas, nustatęs atsisakymo iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą pagrindų buvimą ir (ar) bankroto ar
restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų nebuvimą, atsisako iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Tokiu
atveju laikytina, kad byla išnagrinėta iš esmės, pareiškimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo yra
atmestas, o procesas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo – užbaigtas.
Teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą, jeigu įmonė bankroto bylą inicijavusio kreditoriaus
reikalavimus patenkina iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo dienos. Jeigu įmonė jai bankroto
bylą inicijavusio kreditoriaus (kreditorių) reikalavimus patenkina po teismo nutarties iškelti bankroto bylą
priėmimo, atsisakyti iškelti bankroto bylą negalima – tokiu atveju klausimas dėl bankroto bylos nutraukimo turi būti
sprendžiamas taikant specialiuosius bankroto bylos nutraukimo pagrindus.
Kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo tik iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo
momento (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis). Atsisakius pareiškimo, teismas priima nutartį priimti kreditoriaus atsisakymą ir
nutraukia civilinę bylą. Kreditorius, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pareiškimą dėl
bankroto bylos iškėlimo taip pat gali atsiimti, tačiau tik iki bankroto bylos iškėlimo momento (CPK 139 straipsnis).
Įmonės valdymo organas, kuris kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, gali atsiimti
pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, taip pat turi teisę atsisakyti pareiškimo dėl restruktūrizavimo
bylos iškėlimo, tačiau tik gavęs subjektų, dalyvaujančių inicijuojant restruktūrizavimo bylą, pritarimą.
Dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiama ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas
aplinkybes, taip pat į konkrečius šalių pateiktus ir (ar) teismo surinktus duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Kai
teismui nepateikiami arba teismui savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės
turtinę padėtį, teismas turi pagrindą įmonės mokumą ar nemokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus
viešus duomenis apie įmonės turtinę padėtį. Teismai, nustatydami įmonės nemokumą, vadovaujasi pradelstų
įmonės įsipareigojimų santykiu su realia jos turimo turto verte. Jei įmonė tam tikrą įsipareigojimą nurodė kaip
pradelstą, teismas, nesant piktnaudžiavimo požymių, neturi pagrindo tokio įsipareigojimo nepripažinti pradelstu.
Ginčijamų įsipareigojimų pripažinimas pradelstais įsipareigojimais nustatant įmonės nemokumą nėra teisiškai
reikšmingas tik tuo atveju, kai ginčijami įsipareigojimai, kartu su jau pripažintais pradelstais įsipareigojimais,
neviršys pusės įmonės turimo turto vertės. Tuo atveju, kai nuo ginčijamo įsipareigojimo pripažinimo priklauso
įmonės mokumo (nemokumo) nustatymas, tokio įsipareigojimo pagrįstumas turi būti nustatomas teismo
procesiniu sprendimu, pripažįstančiu kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą. Kai įmonės mokumas (nemokumas)
priklauso nuo vieno ar kelių ginčijamų įsipareigojimų pripažinimo, bankroto bylos iškėlimo klausimą sprendžiantis
teismas negali konstatuoti, kad įmonė yra nemoki, todėl turi atsisakyti kelti bankroto bylą ir nukreipti šalis
individualiame teismo procese išspręsti jų ginčijamus santykius.
Sprendžiant dėl įmonės nemokumo turi būti nustatoma reali į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Tačiau tam, kad
teismas galėtų įmonei iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo, nebūtina visiškai tiksliai apskaičiuoti įmonės
pradelstų įsipareigojimų ir jos turimo turto realios vertės santykį. Sprendžiant dėl lizingo sutarčių pagrindu įmonės
įgyto turto vertės turi būti įvertintos lizingo sutarties sąlygos ir lizingo rūšis bei galimybė lizingo gavėjui įgyti daiktą
nuosavybėn arba susigrąžinti už daiktą jau sumokėtas įmokas.
5. Restruktūrizavimo byla įmonei iškeliama, jeigu įmonės restruktūrizavimo plano metmenys atitinka reikalavimus.
Kadangi kreditorių pritarimas restruktūrizavimo plano metmenims nėra būtinas, teismo atliekamas
metmenų vertinimas negali būti formalus, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali kvestionuoti metmenyse
nurodytų restruktūrizavimo priemonių tikslingumą. Kreditoriai savo poziciją dėl įmonės restruktūrizavimo
plano metmenų gali pareikšti teismui pasinaudoję CPK suteikiama galimybe įstoti į bylą trečiaisiais asmenimis,
nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Kreditorių nuomonė dėl restruktūrizavimo plano metmenų teismui,
sprendžiančiam dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nebėra privaloma, tačiau ji yra lemiama tvirtinant
restruktūrizavimo planą, todėl restruktūrizavimo bylos iškėlimas, esant kreditorių nepritarimui jau
restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje, aiškiai liudija bylos neperspektyvumą.
Bankroto ar restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisinės pasekmės

Išvados iš 2015 m. įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisines pasekmes
reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalgos
1Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą teismas ta pačia nutartimi paskiria kompiuterizuota programa atrinktą
bankroto administratorių, o šis, veikdamas su įmonės kreditorių susirinkimo pirmininku sudarytos pavedimo
sutarties pagrindu, visiškai pakeičia įmonės vadovą. Bankroto administratoriaus atlyginimą, prioritetine tvarka
mokamą bankrutuojančios įmonės lėšomis, vadovaudamasis ĮBĮ įtvirtintais kriterijais, nustato pirmasis kreditorių
susirinkimas ir jį įtvirtina pavedimo sutartyje. Bankroto administratoriaus atlyginimą gali pakeisti tik kreditorių
susirinkimas, tačiau jis negali būti keičiamas retrospektyviai. Bankroto administratoriaus sėkmės mokesčio dydis
turi atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, negali pažeisti kreditorių interesų ir turi būti
pagrįstas įrodymais, kad dėl papildomų administratoriaus veiksmų bankrutuojančios įmonės kreditoriai gauna
didesnės naudos.
Skirtingai nei bankroto administratorius, restruktūrizavimo administratorius įmonės vadovo nepakeičia – jis privalo
atlikti įvairius veiksmus, susijusius su efektyviu restruktūrizuojamos įmonės mokumo atkūrimu. Restruktūrizavimo
administratoriaus skyrimo procedūroje dalyvauja jo kandidatūrą siūlantis įmonės valdymo organas, jai pritariantis
savininko teises ir pareigas įgyvendinantis asmuo bei teismas, nutartimi skiriantis restruktūrizavimo
administratorių. Restruktūrizavimo administratoriaus veiklos išlaidas apmoka restruktūrizuojama įmonė.
2. Atsižvelgiant į nevienodą bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų prigimtį, teisinės pasekmės, kylančios įmonei
iškėlus bankroto ar restruktūrizavimo bylą, skiriasi.
2.1. Įsiteisėjus teismo nutarčiai įmonei iškelti bankroto ar restruktūrizavimo bylą, įmonė įgyja bankrutuojančios ar
restruktūrizuojamos įmonės statusą, apie kurį turi būti informuotas kuo platesnis su įmone susijusių subjektų
ratas. Tinkamas informavimo pareigos įgyvendinimas ypač svarbus tokių įmonių kreditoriams, nes
nutartyse dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo teismas nustato terminą kreditorių
reikalavimams pareikšti. Reikalavimai pareiškiami bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės
administratoriui, kurie atlieka pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą, o galutinai juos patvirtina
teismas. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas bankroto byloje galimas tik paaiškėjus naujam tokio
reikalavimo teisiniam ir faktiniam pagrindui bei dalykui. Terminas pareikšti reikalavimus bankrutuojančiai ar
restruktūrizuojamai įmonei gali būti atnaujintas tik dėl svarbių priežasčių.
2.2. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą
įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės valdymą perima kitas asmuo – bankroto
administratorius. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir įmonei įgijus
restruktūrizuojamos įmonės statusą, įmonės valdymo organai savo įgaliojimų nepraranda, jie tik ribojami.
2.3. Įgaliojimų netekę bankrutuojančios įmonės valdymo organai per teismo nustatytą terminą įmonės bankroto
administratoriui privalo perduoti įmonės turtą ir dokumentus. Nesąžiningiems ir neveikliems įmonės vadovams
teismas gali skirti baudą, o jos skyrimas neatleidžia buvusio įmonės vadovo nuo teismo įpareigojimų vykdymo.
Nevykdant teismo įpareigojimo perduoti bankrutuojančios įmonės turto ir dokumentų administratoriui, teismas gali
ne tik pakartotinai skirti baudą, bet ir taikyti kitas sankcijas. Turto bei dokumentų perdavimo momentas ypač
reikšmingas bankroto administratoriui vykdant pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius.
2.4. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki
bankroto bylos iškėlimo, tačiau šis draudimas netaikomas prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir
susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu. Bankrutuojančios įmonės išlaidos, patirtos po bankroto bylos
iškėlimo ir skirtos sandoriams, susijusiems su bankroto procedūromis, vykdyti laikytinos prioritetine
tvarka atlygintinomis administravimo išlaidomis, kurių sąrašas nėra baigtinis. Nustatant, ar išlaidos
priskirtinos prie administravimo išlaidų, atsižvelgtina į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai
tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką. Prie administravimo išlaidų nepriskiriamos išlaidos,
susijusios su bankrutuojančios įmonės ūkine komercine veikla. Išlaidas priskiriant prie lėšų, skirtų bankroto
procedūrai administruoti ar bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, turi būti atsižvelgiama į šių
išlaidų paskirtį, t. y. ar tos išlaidos buvo skirtos atlikti ĮBĮ nustatytus administravimo veiksmus, siekiant įgyvendinti
bankroto procedūrą, ar jos skirtos uždirbti pelno, kuris galėtų būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti.
Dėl išlaidų priskyrimo administravimo išlaidoms sprendžia kreditorių susirinkimas, tvirtindamas bankroto
administratoriaus pateiktą administravimo išlaidų sąmatą. Tačiau kreditorių susirinkimui nėra suteikta teisė
nustatyti bet kokią administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. ĮBĮ įtvirtinta prioritetinio įmonės bankroto
administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusio įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą,
taisyklė reiškia, kad, nors hipotekos ar įkaito turėtojo reikalavimai iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tenkinami
anksčiau už kitų kreditorių reikalavimus, tačiau tai daroma tik apmokėjus administravimo išlaidas. J ei išskaičiavus
administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka įkeitimu (hipoteka)
užtikrintam kreditoriaus reikalavimui visiškai padengti, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos
kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką. Tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą,
gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, tai administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš
jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.
Restruktūrizavimo atveju draudimas vykdyti prievoles taip pat nėra absoliutus, nes, atsižvelgdamas į
restruktūrizavimo specifiką, įstatymų leidėjas yra nustatęs pareigą įmonei, kuriai inicijuota restruktūrizavimo byla,
mokėti visas einamąsias įmokas, kurios reikalingos įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti.
2.5. Draudimas išieškoti skolas iš bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių, kurio paskirtis yra užtikrinti
kreditorių lygiateisiškumą bankroto ar restruktūrizavimo procesų metu bei užkirsti kelią kreditorių varžymuisi dėl
įmonės turto, yra skirtas tokių įmonių kreditoriams ir išieškojimą vykdantiems antstoliams. Iš karto po pareiškimo
dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme antstolis, nustatyta tvarka gavęs informaciją apie bankroto bylos
iškėlimą, gali areštuoti įmonės skolininkės turtą, tačiau privalo sustabdyti turto realizavimą ir išieškojimą, o
įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, antstolis jau privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir ją perduoti
bankroto bylą iškėlusiam teismui. Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir
(ar) išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus nesustabdomas, jeigu apie įkeisto turto pardavimą buvo
paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Restruktūrizavimo atveju realizavimo ir (ar) išieškojimo
veiksmus iš įmonės, kuriai inicijuojama restruktūrizavimo byla, įkeisto turto leidžiama atlikti tik iki
nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, kada
buvo paskelbta apie tokios įmonės įkeisto turto pardavimą. Draudimas išieškoti skolas iš bankrutuojančių ir
restruktūrizuojamų įmonių netaikomas kreditoriams, kurie yra finansinio užtikrinimo susitarimo subjektai.
2.6. Siekiant, kad įmonės skolos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto
bylą nutraukiamas netesybų ir palūkanų už įmonės prievoles, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo,
skaičiavimas. Prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų
vykdymu, šis draudimas netaikomas. Pagal prievoles, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojantis
skolininkas atleidžiamas nuo visų rūšių palūkanų mokėjimo, taip pat ir nuo procesinių palūkanų, mokamų už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau kai laiduotojas už
bankrutuojančios įmonės prievoles neįvykdo bankrutuojančios įmonės prievolės, kurios vykdymą jis laidavo už
skolininką kreditoriui, laiduotojui kyla įstatymo nustatyta prievolė sumokėti procesines palūkanas kreditoriui. Tuo
atveju, kai įmonei, kurios skoliniai įsipareigojimai užtikrinti sutartine svetimo daikto hipoteka, iškeliama bankroto
byla, procesinės palūkanos pagal kreditoriaus reikalavimą neskaičiuojamos. Nutraukus bankroto bylą, kreditorius
neturi teisės retrospektyviai pareikšti reikalavimą įmonei dėl netesybų ir palūkanų sumokėjimo už bankroto bylos
nagrinėjimo teisme laikotarpį.
Įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą netesybų ir palūkanų skaičiavimas, skirtingai negu bankroto bylos iškėlimo
atveju, yra ne nutraukiamas, bet sustabdomas iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo
dienos. Pagal įstatymą netesybų ir palūkanų skaičiavimas sustabdomas iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, o
tolesnis jų skaičiavimas ir mokėjimas priklauso nuo to, kaip kreditoriai restruktūrizavimo plane susitaria dėl
įmonės prievolių apimties ir vykdymo terminų modifikavimo. Paprastai netesybų ir palūkanų mokėjimo
klausimas aptariamas restruktūrizavimo plane, tačiau tuo atveju, kai restruktūrizavimo plane nėra atskirų
nuostatų dėl netesybų ir palūkanų, bet jame nustatomi nauji terminai įmonės prievolių vykdymui, tai
pagrindas skaičiuoti netesybas galėtų atsirasti tik pažeidus šiuos terminus, nes iki to laiko modifikuota
prievolė laikoma nepažeista. Įmonei nutraukus restruktūrizavimo bylą, kreditorius turi teisę retrospektyviai
pareikšti reikalavimą įmonei dėl netesybų ir palūkanų sumokėjimo už restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir už jos
nagrinėjimo teisme laikotarpį.
2.7. Draudimas įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, įsigalioja
nuo teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos. Tais atvejais, kai priimant pareiškimą
dėl bankroto iškėlimo, taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausomai nuo laikinųjų apsaugos priemonių
turinio, įskaitymo draudimas gali pradėti galioti dar iki teismo nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo
įsiteisėjimo. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas leidžiamas tais atvejais, kai toks įskaitymas galimas
pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Restruktūrizavimo
atveju įskaitymus draudžiama atlikti nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos
iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos.
2.8. Siekiant sustabdyti kreditorių konkurenciją dėl bankrutuojančios įmonės turto, po bankroto bylos iškėlimo
įmonei pradedamas taikyti specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų
įsipareigojimų. Pripažįstant, kad teisinis reglamentavimas nėra aiškus ir atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojančios
įmonės statusas orientuotas į įmonės veiklos nutraukimą, o sutarties vykdymo ar nevykdymo klausimo
sprendimas priklauso bankroto administratoriaus diskrecijai, tokioje situacijoje turėtų būti siekiama kuo labiau
užtikrinti kreditorių teisinį tikrumą, todėl bankroto administratorius turėtų informuoti visus suinteresuotus
asmenis apie tai, kokį sprendimą bankroto administratorius priėmė dėl konkrečios sutarties: ją vykdyti ar
jos nevykdyti. Spręsdamas, ar vykdyti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, bankrutuojančios įmonės
administratorius pirmiausia turėtų nustatyti konkrečios sutarties rūšį – vienašalė ar dvišalė sutartis, taip pat turėtų
nustatyti konkrečios sutarties naudingumą bankrutuojančiai įmonei ir jos galiojimo faktą. ĮRĮ nėra nuostatų dėl
restruktūrizuojamos įmonės sudarytų sutarčių vykdymo ribojimo.
2.9. Bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamos tik tos bylos, kuriose įmonei yra pareikšti turtiniai
reikalavimai. Sprendžiant ar bankrutuojančiai įmonei pareikštas reikalavimas yra turtinis ir perduotinas bankroto
bylą nagrinėjančiam teismui, be kita ko, atsižvelgtina į tai, ar šio reikalavimo patenkinimas turės įtaką
bankrutuojančios įmonės turto masei. Byla, kurioje bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, gali būti
perduodama bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tik pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, t. y. tik pirmosios
instancijos teisme, kol nėra priimta nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.
Pagal bendrąją taisyklę visos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai,
tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, proceso įstatymo nustatytais atvejais perduodamos bankroto
bylą iškėlusiam teismui. Tačiau, pasikeitus teisiniam reguliavimui, bylos, kuriose įmonei, esančiai arbitražinio
susitarimo šalimi, pareikšti turtiniai reikalavimai, neprivalo būti perduodamos nagrinėti jos bankroto bylą
nagrinėjančiam teismui. Bylos, kurios iškeliamos pagal bankrutuojančios įmonės pareikštus reikalavimus jos
skolininkams, taip pat gali būti nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme pagal bankrutuojančios įmonės
buveinės vietą, o ne tame bendrosios kompetencijos teisme, kuriame nagrinėjama bankrutuojančios įmonės
bankroto byla. Tuo atveju, kai bankrutuojančios įmonės reikalavimai arba jų skolininkų reikalavimai yra
administracinio teisinio pobūdžio, ginčas nagrinėtas administraciniame teisme pagal bankrutuojančios įmonės
buveinės vietą, o ne bankroto bylą nagrinėjančiame bendrosios kompetencijos teisme.
Restruktūrizavimo atveju bylų akumuliavimo principas netaikomas, todėl civilinės bylos, kuriose pareikšti
ieškiniai restruktūrizuojamai įmonei, nagrinėjamos bendra tvarka.
2.10. Skolininkui iškėlus bankroto ar restruktūrizavimo bylą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir
vykdomąjį dokumentą per ĮBĮ ar ĮRĮ nustatytus terminus persiųsti bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam
teismui. Vykdomųjų dokumentų bankroto bylą iškėlusiam teismui neperdavus laiku antstoliui gali būti skiriama
bauda. Už vykdomųjų dokumentų neperdavimą restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui galimybė skirti
baudą ĮRĮ nėra įtvirtinta, todėl jiems civilinė atsakomybė gali kilti bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais,
įrodžius civilinės atsakomybės sąlygas.
Kreditorių teisės bankroto byloje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d.
nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011
Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo
reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Bankrutuojant
skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš
solidariosios laiduotojo pareigos (CK6.6sfraipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje
civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą
skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ)
32 straipsnio 5-6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis)
ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).
3K-3-493/2012
Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnis),
siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka
bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad
bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje K. B. ir kt. v. UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010). Bankrutuojančios
įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti; kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne
apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Kreditorių patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos
žalos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala, be kita ko, yra turto netekimas, negautos pajamos, o 2
dalyje – jeigu atsakingas asmuo iš neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali
būti pripažinta nuostoliais. Taigi žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos
išlaidos), taip pat negautos pajamos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-64/2013
Įmonė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, taip pat kreditorių interesus. Dėl šios priežasties
pripažįstama įmonės vadovo fiduciarinė pareiga ir įmonės kreditoriams. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta
žala, civilinė atsakomybė galima tiek pačiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje
akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių
susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių
gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto
administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus
pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus
bankroto proceso darbus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-488/2011
Įmonių bankroto įstatyme nepateikta sampratos, kokia informacija laikytina informacija apie įmonės bankroto eigą.
Vertinant šią sąvoką siaurąja prasme, tokia informacija būtų galima laikyti procesinius sprendimus (nutartis,
rezoliucijas ir pan.), kurie yra priimami teismo bankroto byloje, tačiau toks supratimas apie kreditoriams teiktinos
informacijos turinį būtų per siauras. Kreditorių teisė gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą turėtų būti
aiškinama teisės normų, reglamentuojančių bankroto tikslus, kreditorių teisių apimtį bei jų reikalavimų gynimo
būdus, kontekste, todėl turėtų apimti ne tik tiesioginę informaciją, susijusią su bankroto bylos proceso eiga, bet ir
kitą teisiškai reikšmingą informaciją, susijusią su nagrinėjama bankroto byla. Būtent tinkamas kreditorių teisės
gauti informaciją apie įmonės bankroto eigą užtikrinimas yra svarbi šių kreditorių teisių įgyvendinimo prielaida,
nes kreditorius, laiku negavęs tikslios ir išsamios informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo dėl savo
reikalavimų. Kreditoriams turi būti suteikiama galimybė susipažinti su dokumentais, kad jie galėtų susidaryti
teisingą vaizdą apie įmonės būklę ir priimti sprendimus dėl savo tolimesnių veiksmų, kurie turėtų įtakos ir
tolimesnei bankroto eigai. Informacija apie įmonės iki bankroto bylos pradžios vykdytą veiklą ir su ta veikla
susijusios apskaitos ir kiti dokumentai turėtų patekti į informacijos, kurią bankroto administratorius turėtų pateikti
kreditoriams, sąrašą, nes tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų paveikti kreditorių veiksmus, kartu ir bankroto bylos eigą
Taigi, darytina išvada, kadį sąvoką "informacija, susijusi su bankroto bylos eiga" įeina ne tik procesiniai
dokumentai, priimti bankroto byloje, bet ir kita informacija, susijusi su bankrotu. Kita vertus, negalima teigti, jog
sąvoką "informacija, susijusi su bankroto bylos eiga" reikia suprasti pernelyg plačiai. Tam tikros informacijos dėl
jos specifinio pobūdžio pateikti negalima, pavyzdžiui, komercinės ar profesinės paslapties.
3K-3-477/2011
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai, todėl
ir kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas vienbalsiai, t. y. būtina visų
kreditorių valia dėl taikos sutarties sudarymo, o ne balsų dauguma. Vertindama šiuos teismų argumentus,
kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto teisė, be kitų principų, grindžiama kreditorių
autonomijos principu, kurio prigimtis yra kolektyvinė, o autonomijos ribos nustatytos įstatymu, todėl kasaciniame
skunde keliamas dviejų ĮBĮ normų – 24 straipsnio 3 dalies bei 28 straipsnio 2 dalies – santykio klausimas taip pat
aiškintinas šio principo kontekste. Kaip jau nurodyta pirmiau, taikos sutartis bankroto procese yra kreditorių ir
įmonės, t. y. visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės susitarimas. Taikos sutarties šalis nėra kreditorių
susirinkimas, kuris yra bankroto proceso subjektas, per kurį kreditoriai įgyvendina savo subjektines teises.
Kreditorių susirinkimas nėra civilinių teisinių santykių subjektas, nes toks yra patys bankrutuojančios įmonės
kreditoriai. Taigi vienas iš kreditorių, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, teisių įgyvendinimo būdų yra
sprendimų priėmimas kreditorių susirinkime, vadovaujantis balsų daugumos principu, kuris atspindi kolektyvinę
bankroto procedūrų prigimtį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra
numatytų atvejų, kad tam tikrais klausimais kreditorių susirinkimo nutarimai turi būti priimami vienbalsiai, todėl
nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo taip pat gali būti priimtas paprasta balsų dauguma
vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Kreditorių susirinkimo nutarimas sudaryti taikos
sutartį išreiškia kreditorių iniciatyvą arba pritarimą anksčiau išreikštai iniciatyvai dėl taikos sutarties sudarymo.
Toks nutarimas, priklausomai nuo jo turinio ir priėmimo aplinkybių, be kita ko, gali būti vertinamas
kaip ĮBĮ 28 straipsnio 1 dalyje nurodytas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį, kurio pagrindu toliau deramasi dėl
konkrečių taikos sutarties sąlygų, siekiant surasti visiems suinteresuotiems asmenims priimtiną sprendimą.
Kreditorių susirinkimo nutarimus vykdo bankroto administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas), kuris
kreditorių susirinkimo nutarimo dėl taikos sutarties sudarymo pagrindu turėtų vykdyti galimus konkrečius kreditorių
susirinkimo pavedimus (rengti taikos sutarties projektą, vykdyti derybas dėl taikos sutarties sudarymo ir
kt.). ĮBĮ 28 straipsnis reglamentuoja ne kreditorių nutarimo dėl taikos sutarties sudarymo priėmimo procedūrą, o
taikos sutarties sudarymo procesą, kaip tokį.
Bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės
kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimą bei taikos sutarties bankroto procese sudarymą, padarė nepagrįstą
išvadą, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas vienbalsiai, kas
turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-382-313/2015
Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto
byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, nurodo, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino
teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui
galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo
interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančio įmonės veikla susijusius
klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir
interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar
kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su
bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios
įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto
pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė
spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama
kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra
savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų
kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ administratorius V. K. v. bankrutuojančios L. K. IĮ „Talka“ kreditorių
susirinkimo pirmininkas UAB „Skirnuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2011; 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Talesta“ skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, bylos
Nr. 3K-3-514/2012).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-234/2011
Atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus
(ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas), kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti
kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas), kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių
balsų, priklausančių nuo patvirtintų jų reikalavimų sumos, dauguma (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis), darytina išvada,
kad administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos
daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai
pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo
priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme.
Nei Įmonių bankroto įstatyme, nei kituose teisės aktuose nenustatyta, kad administratorius gali gauti atlyginimą tik
tokiu atveju, jei kreditorių susirinkimas arba teismas patvirtina jo veiklos ataskaitą. Administratoriaus ataskaitos
nepatvirtinimas reiškia, kad kreditoriai nesutinka su administratoriaus veikla vykdant pavedimo sutartį.
Administratoriaus ataskaitos nepatvirtinimas taip pat reiškia tai, kad būtent administratoriui tenka pareiga įrodyti,
jog jis tinkamai įvykdė pavedimo sutartyje nustatytas pareigas ir todėl turi teisę gauti administratoriaus atlyginimą
(jo dalį).
Restruktūrizuojamos įmonės kreditorių teisės
Nr. 3K-3-165-915/2018;
Atsižvelgiant į šios nutarties 29–30 punktuose nurodytą restruktūrizavimo plano reikšmę įmonės restruktūrizavimo
procesui ir kreditorių teisėms bei pareigoms, taip pat į reikalavimą, kad restruktūrizavimo planui pritartų
kvalifikuota kreditorių dauguma, į ĮRĮ reglamentuotą restruktūrizavimo plano tvirtinimo procedūrą, darytina išvada,
kad kreditorių susirinkimas negali perduoti kreditorių komitetui savo kompetencijos tvirtinti restruktūrizavimo planą
ir jo pakeitimus. Restruktūrizavimo plano modifikavimas gali reikšmingai paveikti restruktūrizuojamos įmonės
kreditorių interesus. Keičiant restruktūrizavimo planą, gali esmingai pakisti jo turinys, kreditorių teisės ir pareigos
restruktūrizuojamos įmonės atžvilgiu. Atsižvelgdama į ĮRĮ 14 straipsnio 11 dalies reikalavimą restruktūrizavimo
plano pakeitimus svarstyti ir tvirtinti tokia pačia tvarka, kaip ir restruktūrizavimo planą, taip pat į restruktūrizavimo
plano pakeitimų reikšmę kreditorių teisėms ir pareigoms, teisėjų kolegija sprendžia, kad restruktūrizavimo plano
pakeitimams, kaip ir pačiam restruktūrizavimo planui, turi pritarti kreditorių susirinkimas. Priešingas aiškinimas,
kad, kreditorių susirinkimui pritarus restruktūrizavimo planui ir teismui jį patvirtinus, tolesni restruktūrizavimo plano
pakeitimai galėtų būti daromi be kreditorių susirinkimo pritarimo, pritarus vien kreditorių komitetui, sudarytų
sąlygas esmingai modifikuoti restruktūrizavimo plano turinį bei kreditorių teisių ir pareigų apimtį, nors tokiems
pakeitimams nebūtų išreikštas kvalifikuotos kreditorių daugumos palaikymas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-559-916/2015;
Taigi kreditorius, prieštaraujantis restruktūrizavimo plano projektui, tokius prieštaravimus gali pareikšti nagrinėjant
šį klausimą kreditorių susirinkime, po to – tvirtinant restruktūrizavimo planą teisme stadijoje. Jei kreditorius
pareiškia teisme savarankišką reikalavimą, prieštaraudamas plano projekto tvirtinimui, nesilaikydamas įstatyme
nustatytos restruktūrizavimo plano patikros tvarkos, t. y. iškeldamas atskirą civilinę bylą, teismas turi atsisakyti
priimti ieškinį tiek, kiek tai susiję su plano tvirtinimu CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Iškelta byla
turi būti pabaigiama ją nutraukiant (CPK 293 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos Šiaulių skyrius v. RUAB „ Šiaulių tauro televizoriai“, bylos Nr. 3K-3-67/2015; 2011 m. lapkričio 14
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Volunta Parket“ v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-429/2011).
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-850-370/2018;
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad restruktūrizavimo bylos yra susijusios su viešuoju
interesu. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus
restruktūrizavimo bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio (savo
iniciatyva) įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-69/2006). Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas tvirtina reikalavimą, jeigu iš pateiktų duomenų
gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio
10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2597/2011). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra
svarbus ne tik restruktūrizavimo bylos iškėlimui, bet ir tolesniam restruktūrizavimo proceso vykdymui bei kreditorių
tarpusavio santykiams. Nepagrįstai patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, ne tik mažėja kitų kreditorių
galimybės patenkinti savo reikalavimus, tačiau toks kreditorius įgyja nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius,
be to, nesėkmingos restruktūrizavimo bylos baigties atveju jis įgyja teisę į patvirtinto dydžio reikalavimo
patenkinimą. Todėl siekiant įgyvendinti minėtus restruktūrizavimo proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno
kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą
1.1. Restruktūrizavimo proceso vykdymas;

3K-7-327-915/2018; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1673936);
Atsižvelgdama į reikalavimų, patvirtintų įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu arba įsigaliojusiu kitos
institucijos vykdytinu sprendimu, pobūdį (aiškūs, žinomi, neginčijami), į tai, kad tokį reikalavimą turintis kreditorius
jau yra pareiškęs savo valią gauti reikalavimo patenkinimą (prisiteisdamas jį teisme arba priimdamas vykdytiną
sprendimą), į tai, kad nėra esminio skirtumo tarp kreditoriaus, kuris pateikė vykdomąjį dokumentą vykdyti
antstoliui, ir kreditoriaus, kuris taip pat turi tokį dokumentą, tačiau nepateikė jo vykdyti antstoliui (ne visi kreditoriai
privalo naudotis antstolių paslaugomis, nes kai kuriems iš jų įstatymas suteikia specialias išieškojimo priemones,
žr., pvz. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 išaiškinimus apie kuo didesnį
kreditorių įtraukimą į restruktūrizavimo planą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditorių reikalavimai,
kurie patvirtinti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu arba įsigaliojusiu kitos institucijos vykdytinu sprendimu,
turi būti įtraukiami į restruktūrizavimo planą be kreditoriaus specialaus pareiškimo. Atitinkamai tokiems
kreditoriams nėra aktualūs ĮRĮ nustatyti terminai, per kuriuos restruktūrizavimo byloje turi būti pareikšti kreditorių
reikalavimai. <...> Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iki šios nutarties priėmimo kasacinio teismo praktika dėl
reikalavimų, patvirtintų įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu arba įsigaliojusiu kitos institucijos vykdytinu
sprendimu, automatinio įtraukimo į restruktūrizavimo planą nebuvo suformuota.
Tuo tarpu kitų teismų praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio reikalavimai taip pat turi būti atskirai
pareikšti restruktūrizavimo byloje, o jei nebus pareikšti, tai nebus įtraukiami į restruktūrizavimo planą. Taigi šioje
kasacinio teismo nutartyje pateikiamas naujas išaiškinimas, kuris daro esminę įtaką iki šiol buvusiai
restruktūrizavimo bylų nagrinėjimo praktikai. <...> Siekdama užtikrinti teisinių santykių, susiformavusių galiojant
ankstesnei teismų praktikai, stabilumą, taip pat daryti kuo mažesnę įtaką įgyvendinant kitose bylose jau
patvirtintus restruktūrizavimo planus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nutartyje pateiktas
išaiškinimas nesudaro pagrindo jį taikyti retroaktyviai. Dėl šios priežasties restruktūrizavimo bylose, kuriose jau
yra patvirtinti restruktūrizavimo planai, nei restruktūrizuojama įmonė, nei restruktūrizavimo administratorius
neprivalo patys inicijuoti restruktūrizavimo plano pakeitimų ir į juos savo iniciatyva įtraukti nepareikštus, bet
įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu arba įsigaliojusiu kitos institucijos vykdytinu sprendimu patvirtintus
kreditorių reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-273-611/2018; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1605529)
Restruktūrizavimo proceso paskirtis iš esmės skiriasi nuo bankroto proceso paskirties, todėl kasacinio teismo
jurisprudencijoje pripažįstama bankroto administratoriaus teisė, įtvirtinta pačiame ĮBĮ, ginčyti bankrutuojančios
įmonės sudarytus sandorius, be kita ko, reiškiant ir actio Pauliana, negali būti taikoma restruktūrizavimo bylose.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2
punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: restruktūrizavimo administratorius neturi
teisės restruktūrizuojamos įmonės vardu ginčyti tokios įmonės iki restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo sudarytus
sandorius.
Nr. 3K-3-145-915/2019; Šaltinis: (http://www.infolex.lt/tp/1717526)
Dėl ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normos aiškinimo ir taikymo
ĮRĮ 13 straipsnyje reglamentuojama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka įmonių restruktūrizavimo byloje.
ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi kreditorių reikalavimai pagal šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse nustatytą
eiliškumą tenkinami dviem etapais. Pirmuoju etapu pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių
reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antruoju etapu ta pačia eile tenkinami likusieji kreditorių
reikalavimai (palūkanos ir netesybos). ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, be kita ko, kad pirmąja eile tenkinami
darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio
draudimo įmokas).
ĮRĮ 13 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienu etapu kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai
tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka
lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai
pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą.
<…>
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017, kuria
rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, aiškino FABĮ 29 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad pirmąja eile
tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio
socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas nurodė, kad šios įstatymo normos negalima aiškinti plečiamai, t. y. negalima teigti, jog pirmąja eile
tenkinami visi kreditorių reikalavimai, susiję su gyventojų pajamų mokesčiu, valstybinio socialinio draudimo ir
privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, kadangi, aiškinant lingvistiškai, žodis „įskaitant“ sieja sakinio dalį,
esančią skliausteliuose, su pirmąja sakinio dalimi. Be kita ko, FABĮ 29 straipsnio 3 dalies skliausteliuose nurodyti
mokesčiai ir įmokos yra ne tik susiję su pajamomis, gaunamomis iš darbo santykių, – skliausteliuose esančios
formuluotės detalizuoja mokesčių ir įmokų paketą, kurį darbdavys privalo mokėti kartu mokėdamas darbuotojui
darbo užmokestį.
<…>
Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2017 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-
915/2017 aiškino ne ĮRĮ, o FABĮ nuostatas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai siekė atsižvelgti į toje nutartyje pateiktus išaiškinimus, nes darbuotojų reikalavimų ir
su tuo susijusio gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo teisinis reglamentavimas abiejuose įstatymuose yra
analogiškas. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į minėtos bylos nagrinėjimo dalyką, todėl
netinkamai interpretavo kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus.
Minėta kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017 konstatuota,
kad bankrutuojantis fizinis asmuo nebuvo įdarbinęs darbuotojų, o pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo
įmokas kilo ne iš jo kaip darbdavio teisinių santykių. Būtent tame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad į
pirmąją kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę įtraukiami socialiai pažeidžiamų asmenų (darbuotojų) reikalavimai, o
tenkinant šiuos reikalavimus, pirmąja eile taip pat turi būti sumokamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio
socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Tačiau nurodomoje byloje nebuvo spręstas
klausimas dėl VMI reikalavimo prioriteto tais atvejais, kai darbuotojui darbo užmokestis yra jau išmokėtas, tačiau
su juo susijęs mokestis ir įmokos nebuvo išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies formuluotė – pirmąja eile tenkinami darbuotojų
reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo
įmokas), – iš tiesų leistų aiškinti minėtą teisės normą tokiu būdu, kaip ją aiškino apeliacinės instancijos teismas, t.
y. jei su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai buvo patenkinti iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau
pažeidžiant GPMĮ 23 straipsnio reikalavimus šis mokestis nebuvo pervestas į biudžetą, tai, nelikus pirmąja eile
tenkinamų darbuotojų reikalavimų, nebelieka ir pagrindo pirmąja eile tenkinti VMI reikalavimo dėl gyventojų
pajamų mokesčio sumokėjimo. Vis dėlto teisėjų kolegija negali pritarti tokiam vien gramatiniam teisės normos
aiškinimui.
ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami pirmąja eile tenkinami reikalavimai dėl gyventojų pajamų mokesčio
sumokėjimo neskirstomi pagal tai, ar darbo užmokestis darbuotojui sumokėtas iki restruktūrizavimo bylos
iškėlimo, ar bus tenkinamas patvirtinus restruktūrizavimo planą. Šios nutarties 20 punkte minėta, kad GPMĮ 23
straipsnio 1 dalyje nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga, išmokant išmokas, pagal mokesčio
mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą
gyventojų pajamų mokestį. GPMĮ 23 straipsnio 4–6 dalyse detalizuojami šios pareigos vykdymo terminai, kai
mokamos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos. Sistemiškai aiškinant
šias teisės normas, matyti, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas yra neatsiejamas nuo išmokų, susijusių su
darbo teisiniais santykiais, mokėjimo, t. y. mokant išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, turi būti
vykdomos ir GPMĮ 23 straipsnyje nustatytos pareigos, o jų nevykdymas yra viešosios teisės pažeidimas. Todėl
ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies norma negali būti aiškinama tokiu būdu, kad VMI reikalavimas dėl gyventojų pajamų
mokesčio, susijusio su darbo teisiniais santykiais, sumokėjimo prarastų ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmą
reikalavimų tenkinimo eilę vien dėl to, jog mokestį išskaičiuojantis asmuo nevykdė GPMĮ 23 straipsnyje nustatytos
pareigos. Priešingas aiškinimas lemtų tai, kad VMI, kaip kreditorė, dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių
atsidurtų nepalankesnėje padėtyje lyginant su ta padėtimi, kuri būtų, jei darbo užmokestis darbuotojams nebūtų
mokamas iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
1.2. Restruktūrizavimo planas;
Lietuvos apelicainio teismo 2016-0128 nutartis, c. b. Nr. 2-452-241/2016; Šaltinis
(https://www.infolex.lt/tp/1185222)
„Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nėra pateiktas realus
verslo planas, todėl negalima įvertinti kokiomis priemonėmis atsakovė ketina siekti restruktūrizavimo tikslų. <...>
Restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad bendrovė ketina plėsti transporto paslaugų ratą
kaimyninių valstybių rinkose, teikti aukštos kokybės paslaugas, mažinant savikainą, tačiau tokie
atsakovės ketinimai yra itin abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Atsakovės deklaruojamos
gauti pajamos ir šių pajamų šaltiniai taip pat nepatvirtina jų realumo įmonės mokumui atstatyti bei kreditorinių
įsiskolinimams padengti, kadangi atsakovė normalios veiklos atkūrimą sieja su tolesniu esamos veiklos tęsimu.
Nėra aišku, kokių organizacinių, ekonominių ar struktūrinių pokyčių bendrovė ketina imtis
restruktūrizavimo proceso metu. Darytina išvada, kad restruktūrizavimo plano metmenyse atsakovė
nenurodo kokiais realiai būdais bus optimizuojama jos veikla, kokių priemonių bendrovė ketina imtis
siekdama išspręsti savo laikinus finansinius sunkumus. Minėta, kad tokios priemonės metmenyse turi būti
nurodytos tam, kad teismas galėtų įvertinti restruktūrizavimo plano metmenų realumą ir jų pagrįstumą, todėl
pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse
nenurodytos konkrečios priemonės atsakovės veiklai stabilizuoti ir atkurti. <...> Taigi siekdama
restruktūrizavimo, bendrovė turi turėti aiškų planą ir priemones, kaip pasiekti restruktūrizavimo tikslus –
atkurti ilgalaikį įmonės mokumą ir galimybę įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nagrinėjamoje byloje
pateikti atsakovės restruktūrizavimo plano metmenys yra pernelyg abstraktūs ir panašūs į viziją, o ne į
konkrečius planus ir priemones, nukreiptus į sėkmingą mokumo atstatymo procesą“.
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-678-330/2016
Šaltinis: https://www.infolex.lt/tp/1219059
„Atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma, jog įmonė planuoja pereiti prie nepertraukiamo darbo
savaitgaliais nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto, efektyvinant gamybą ir sumažinant kaštus,
modernizuoti įrangą, pradėti gaminti naujus produktus (6 mm granules), didinti produkcijos kiekį, diversifikuoti
pardavimus, išnuomoti turimą pastatą ir iš nuomos gauti pajamų. Tačiau metmenyse nėra pateiktos konkrečios
priemonės šiems tikslams pasiekti, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad tokias veiklos atkūrimo priemones pripažinti realiomis nėra pagrindo. Įmonė ketina modernizuoti
įrangą, pradėti gaminti naujus produktus – 6 mm granules, tačiau nenurodo, kokiomis priemonėmis (lėšomis)
ketina tą padaryti. Byloje nėra įrodymų, kad įmonė bent iš dalies jau būtų modernizavusi turimą įrangą ar kad yra
įsigijusi dalį planuojamos naujai įsigyti įrangos, t. y. kad įmonė bent iš dalies jau yra pasirengusi veiklos
pokyčiams. <...> Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, dėl atskirajame skunde pateiktų argumentų nėra
pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1002-241/2016;
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1263229)
Atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyta, kad atsakovė ketina tęsti savo pagrindinę veiklą, o jei
negalės įgyvendinti šių tikslų – bus ieškomi pirkėjai gamybos komplekso įsigijimui; pesimistiniu atveju bus
parduotas gamybinis kompleksas (numatoma pardavimo kaina 150 000 Eur), automobilis MB B180 (13 000 Eur),
komplektavimo medžiagos (120 000 Eur). Teismas pagrįstai sprendė, kad preliminarios verslo plano priemonės
visiškai nepagrindžia realaus įmonės veiklos atkūrimo ir yra deklaratyvaus pobūdžio, nes veiklos planas iš esmės
yra detalizuotas tik dėl pesimistinio atvejo, pagal kurį bus pardavinėjamas beveik visas įmonės ilgalaikis
materialusis turtas ir dalis trumpalaikio turto. Teismas teisingai nurodė, kad įmonės turto struktūra (ilgalaikis turtas
sudaro 127 031 Eur, o trumpalaikis (atmetus nepagrįstai įtrauktus debitorinius įsiskolinimus) – apie 498 000 Eur),
leidžia daryti išvadą, kad pardavus atsakovės ilgalaikį turtą ir dalį trumpalaikio turto, įmonei liktų tik trumpalaikis
turtas (atsargos ir debitorinės skolos) 342 000 Eur sumai, todėl nėra aišku, kokiu būdu atsakovė vykdytų tolesnę
veiklą, turėdama tik atsargas ir debitorinius įsiskolinimus.
„Kaip matyti iš restruktūrizavimo plano, nors formaliai jis atitinka ĮRĮ nustatytus turinio kriterijus (pateikta
informacija apie bendrovę, bendrijos nemokumo priežastis, turimą turtą, pateiktos bendrijos veiklos finansinės
atskaitomybės, kreditorių ir debitorių sąrašai, laidavimai ir garantijos, restruktūrizavimo tikslai ir trukmė, kreditorių
prašomos nuolaidos, savanoriški įmonės įsipareigojimai, restruktūrizuojamos bendrijos valdymas, darbo našumo
didinimas, preliminarus bendrijos verslo planas ir kt.), tačiau jis vertintinas kaip pernelyg abstraktus.
Restruktūrizavimo plane prie bendrųjų nuostatų nurodyta, kad bendrija gali pakeisti įmonės ūkinės
veiklos rūšį, modernizuoti gamybą, patobulinti darbo ir valdymo organizavimo sistemą, parduoti savo
turtą ar jo dalį, priimti kitų įmonių turtą, įgyvendinti technines, ekonomines bei organizacines priemones
įmonės mokumui atkurti, atlikti kitus veiksmus, skirtus mokumui atkurti, tačiau jie metmenyse nėra
sukonkretinti. Metmenyse pateiktame preliminariame bendrijos verslo plane nurodyta, kad įmonė
bendradarbiauja su UAB „LTP“ ir UAB „TexTrix“; nors užsakymai yra nedideli, tačiau vardijant juos vienetais jų
yra daug, bet į bylą nepateikti įrodymai (duomenys), pagrindžiantys, jog bendradarbiavimas su šiomis įmonėmis
yra bendrijos veiklos stabilumo garantas, nepateikti preliminarūs duomenys apie planuojamas gauti pajamas
ir išlaidas, mėnesio apyvartą, pelną. <...> Remiantis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus metmenis ir padarė pagrįstą išvadą apie
jų neatitikimą ĮRĮ5 straipsniui, kaip pagrindą atsisakyti bendrijai kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ7 str. 5 d. 2 p.)“.
Nr. 3K-3-145-915/2019; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1717526)
Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu,
teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: Įmonių restruktūrizavimo įstatymo
13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad restruktūrizavimo byloje reikalavimai dėl gyventojų pajamų
mokesčio, susijusio su darbo teisiniais santykiais, sumokėjimo tenkinami pirmąja eile, nepriklausomai nuo to, ar
buvo patenkinti darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
1.3. Restruktūrizavimo pabaiga.
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-457-241/2019;
Šaltinis: (http://www.infolex.lt/tp/1716462)
Pagal galiojančią aktualią ĮRĮ redakciją nutraukti restruktūrizavimo bylą gali tik teismas (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalis),
kurio vaidmuo restruktūrizavimo procese nėra formalus, todėl jis (teismas) turi priimti sprendimą nutraukti
restruktūrizavimo bylą, jeigu tam yra įstatyme numatyti pagrindai. ĮRĮ 28 straipsnyje nustatyta, kad teismas
įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukia, jeigu yra nors viena iš įstatyme numatytų sąlygų. ĮRĮ 28 straipsnyje
pateiktas baigtinis restruktūrizavimo bylos nutraukimo pagrindų sąrašas – bylą nutraukiama, kai: nustatytais
terminais nepateikiamas restruktūrizavimo planas; visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas patvirtina jų
atsisakymus; restruktūrizuojama įmonė anksčiau, negu buvo nustatyta restruktūrizavimo plane, patenkino visų
kreditorių reikalavimus; administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus, kad nevykdomas
arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas; pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano
įgyvendinimo terminui, nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai).
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-33-241/2019 ;
Šaltinis: (http://www.infolex.lt/tp/1688132)
Pažymėtina, kad ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog teismas įmonės restruktūrizavimo bylą
nutraukia, jeigu restruktūrizavimo administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus, kad
nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas. Vertinant nurodytą nuostatą, darytina išvada,
kad dėl įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo šiuo pagrindu į teismą gali kreiptis tik restruktūrizavimo
administratorius arba kreditorių susirinkimas (atitinkamai ir kreditorių komitetas, jeigu jis išrinktas). Šią aplinkybę
patvirtina ir tai, kad ĮRĮ 24 straipsnyje, kuriame išvardintos restruktūrizuojamos įmonės kreditorių teisės, nėra
numatyta pavienių kreditorių teisės reikšti reikalavimą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Tuo tarpu ĮRĮ 22
straipsnio 1 dalies 7 punkte bei 25 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai nustatytos restruktūrizavimo
administratoriaus ir kreditorių susirinkimo teisės dėl kreipimosi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo.
Banroto proceso vykdymas (supaprastintas procesas);

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-496-464/2017
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1501723&Zodziai=pasibaig&Straipsnis=16&ZodziaiKur=pa4#B_2)
Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių
padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. ĮBĮ 16
straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo
bankroto bylos iškėlimo dienos. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog yra
fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-733-186/2015
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1022937&Zodziai=pasibaig&Straipsnis=16&ZodziaiKur=pa4#B_2)
Pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas reikalavimą, apsiribojo konstatavimu, jog pagal ĮBĮ 16 straipsnį nuo
bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę.
Tačiau teismas neanalizavo sutarties ir nevertino, ar apskritai taikos sutartyje, kuria Delemont Holding S. A.
grindė savo reikalavimą, yra nustatytas UAB „JAUMINA“ prievolės įvykdymo terminas, ar tokios prievolės
atsiradimo sąlygos. Pasibaigti gali tik galiojančios prievolės terminas, todėl teismas, taikydamas ĮBĮ 16 straipsnį,
pirmiausia turėjo įvertinti, ar taikos sutartyje aptarta prievolė yra galiojanti, ar sutarties šalys susitarė dėl prievolės
įvykdymo termino ar dėl jos atsiradimo sąlygų, ir tik po to spręsti dėl termino pasibaigimo pagal minėtą ĮBĮ 16
straipsnį.
Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1-330/2015; Šaltinis:
(https://www.infolex.lt/tp/1007715)
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą prievolės gali baigtis tinkamu įvykdymu ar
kitais CK nustatytais pagrindais (CK 6.123-6.144 straipsniai). Bankroto bylos iškėlimas skolininkui pirmiausia
reiškia jo negalėjimą atsiskaityti tiek su ieškovu, tiek su kitais kreditoriais. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis bankrotą
apibrėžia kaip nemokios įmonės būseną, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje
vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. ĮBĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų
mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo. Analizuojant šį teisinį reguliavimą,
neaktualiomis tampa aplinkybės (prielaidos) dėl tinkamo pagrindinės prievolės vykdymo, kadangi pats bankroto
bylos iškėlimo faktas yra pagrindas konstatuoti, jog terminas skolininko prievolei pagal kredito sutartį baigėsi, ir
fiksuoti susidariusio įsiskolinimo dydį. Kita vertus, nebuvo paneigtas ieškovo įrodytas tiek skolos egzistavimo, tiek
skolininko prievolės nevykdymo faktas, kuriuos pagrindžia ir nagrinėjamos bylos, ir skolininko UAB „Neto“
bankroto bylos duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuodama laidavimo
ir hipotekos sąveiką bei laidavimo, kaip šalutinės prievolės, esmę, teisėjų kolegija konstatavo, jog, esant solidariai
atsakomybei, kreditorius (ieškovas) turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek skolininkas, tiek laiduotojai, tiek
skolininkas ir laiduotojai kartu, taip pat reikalauti, kad tiek visi minėti subjektai prievolę įvykdytų dalimis, tiek visą
prievolę įvykdytų tik vienas šių subjektų. Todėl nurodytų aplinkybių kontekste netenka teisinės prasmės
vertinimas, ar skolininko nemokumo (bankroto) būsena trukdo išieškoti įsiskolinimą iš kreditoriui įkeisto turto.
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-489-823/2016;
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad varžytynių vykdytoja, skelbdama apie
varžytynes, pažeidė skelbimo apie varžytynes tvarką, nenurodydama tikslios kreditorių susirinkimo nustatytos
pradinės parduodamo nekilnojamojo turto kainos. Šį pažeidimą ginčijama nutartimi nurodė ir pirmosios
instancijos teismas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad administratorius, pardavinėdamas turtą varžytynėse, laikėsi
BAB „Trys mergelės“ kreditorių susirinkimo nutarimo: dalyvauti varžytynėse užsiregistravus keturiems asmenis,
pranešė, kad pradinė parduodamo nekilnojamojo turto kaina yra 310 000 EUR, nei vienam iš dalyvių nepasiūlius
lygios pradinei pardavimo kainai ar didesnės už ją sumos (A. K. pasiūlyta kaina buvo 190 000 EUR mažesnė nei
pradinė varžytynėse nustatyta turto pardavimo kaina) varžytynes paskelbė neįvykusiomis ir tinkamai, pagal
Apraše patvirtintą protokolo formos pavyzdį, surašė varžytynių protokolą, tinkamai užfiksuodamas varžytynių eigą
bei varžytynių baigtį, taip pat į tai, kad ginčo varžytynės pripažintos neįvykusiomis, netikslus varžytynių kainos
skelbimas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip formalus pažeidimas, nesudarantis pagrindo tenkinti pareiškėjų
skundus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008.
ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatytos įmonės pripažinimo bankrutavusia sąlygos. Teismas pripažįsta įmonę
bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, jeigu:
1) per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nepriimta nutartis dėl
taikos sutarties sudarymo;
2) teismas netenkina kreditorių susirinkimo prašymo pratęsti terminą taikos sutarčiai sudaryti ir jo nepratęsia.
Tuo atveju, kai visi kreditorių reikalavimai yra patvirtinami viena teismo nutartimi, tai ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje
nustatyto trijų mėnesių termino eiga prasideda nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tuo atveju, kai
kreditorių reikalavimai tvirtinami atskiromis teismo nutartimis, tai šio termino eiga prasideda nuo
pirmosios teismo nutarties, kuria bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai, įsiteisėjimo dienos.
Kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai jau yra teismo patvirtinti, atsiranda teisė spręsti dėl taikos sutarties
sudarymo, bet dalis kreditorių neturi teisės priimti sprendimo sudaryti taikos sutartį ir jos sudaryti, nes ji turi būti
sudaryta visų kreditorių. Jeigu pirmieji kreditoriai nepareiškia noro sudaryti taikos sutartį, tai tokį sprendimą jie gali
priimti balsų dauguma arba jo iš viso nepriimti. Iš to būtų daroma išvada, kad taikos sutartis bankroto byloje negali
būti sudaryta ir vėliau, nes kreditorių susirinkimo nutarimas dėl taikos sutarties sudarymo turi būti priimamas
vienbalsiai. Jeigu pirmieji kreditoriai laikosi nuostatos, kad gali būti sudaryta taikos sutartis, bet dar ne
visų kreditorių reikalavimai yra patvirtinti, tai per tris mėnesius nuo teismo nutarties patvirtinti jų
reikalavimus įsiteisėjimo dienos pirmieji kreditoriai turi vienbalsiai priimti kreditorių susirinkimo
sprendimą siūlyti teismui įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą pratęsti. Jeigu po pirmosios teismo
nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai ir teismo nebuvo
pašoma ar teismas nepratęsė termino taikos sutarčiai sudaryti, tai pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta
įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti dėl bankroto. Tokios teismo nutarties priėmimo sąlygos yra:
1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo;
2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai;
3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo;
4) trijų mėnesių terminas nepratęstas.
Taikos sutarties patvirtinimas sudaro pagrindą nutraukti bankroto bylą ( ĮBĮ 29 straipsnio 5 dalis). Nutraukus
bankroto bylą yra atnaujinama įmonės veikla ir išnyksta kitos pasekmės, kurios atsiranda kaip bankroto bylos
iškėlimo padariniai ( ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Jeigu nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo, tai yra
pagrindas spręsti dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo tik tuo atveju, jei įmonės kreditoriai
ketina atnaujinti įmonės veiklą, t. y. ateityje siekia kartu su visais kitais kreditoriais sudaryti taikos sutartį, bet
nenori visiškai atsisakyti reikalavimų įmonei. Kreditorių siekimas sudaryti taikos sutartį įforminamas kreditorių
susirinkimo nutarimu siūlyti teismui pratęsti trijų mėnesių terminą taikos sutarčiai bankroto byloje sudaryti. Dėl
tokio siūlymo turi būti sprendžiama kreditorių susirinkime. Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas,
tai teismas vykdo ĮBĮ procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos
likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30
straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl
teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dalis įmonės kreditorių per įstatyme nustatytą terminą nepareiškė noro
sudaryti taikos sutarties ir įpareigojo bankroto administratorių kreiptis į teismą su prašymu pripažinti įmonę
bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal šias aplinkybes turėjo
taikyti ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2011.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 3 straipsnį įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti
prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal minėtą
įstatymo nuostatą, įmonės kreditoriumi gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, sprendžia, kad kreditorių
komiteto nariu gali būti juridinis asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įmonių bankroto įstatymas nenumato, jog į
kreditorių komitetą turėtų būti skiriamas juridinio asmens deleguojamas asmuo. Įmonių bankroto įstatymo 25
straipsnio pirmoji dalis numato, kad kreditorių komitetą gali rinkti pirmasis arba kiti kreditorių susirinkimai;
kreditorių susirinkimo pirmininkas yra ir kreditorių komiteto pirmininkas; kreditorių komiteto nariu turi būti išrinktas
bent vienas asmuo, kuris yra įgaliotas ginti su darbo santykiais susijusius reikalavimus, jeigu įmonė turi tenkinti
darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno
sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; kreditorių komitetą turi
sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai. Minėto straipsnio antroji dalis numato, kad kreditorių komitetas kontroliuoja, kaip
vyksta bankroto procesas, administratoriaus veiklą, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių
susirinkimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors, apelianto teigimu, kreditorių komitetas – tai bankrutuojančios
įmonės valdymo organas, tačiau Įmonių bankroto įstatymas to nenumato ir sistemiškai aiškinant minėtas Įmonių
bankroto įstatymo nuostatas, kreditorių komitetas laikytinas bankrutuojančios įmonės kreditorių atstovu, bet ne
įmonės valdymo organu. Dėl to nepagrįstas apelianto argumentas, jog vadovaujantis CK 2.81 straipsnio ketvirtąja
dalimi bankrutuojančio juridinio asmens valdymo organo nariu negali būti juridinis asmuo, todėl sprendimas dėl
kreditorių komiteto sudarymo turi būti pripažintas negaliojančiu, kadangi balsavimas turėjo vykti ne dėl atitinkamų
juridinių asmenų, o konkrečių, šių asmenų deleguojamų asmenų paskyrimo į kreditorių komitetą.
3K-3-479-687/2017; Šaltinis:
(https://www.infolex.lt/tp/1561754&Zodziai=ginčyt&Straipsnis=11&ZodziaiKur=pa4#B_1)
Administratorius bankroto procese turi ypatingą teisinę padėtį ir nuo jo veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo
priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas. Administratorius, gindamas visų kreditorių, taip pat
bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 14 punktas), turi teisę ir pareigą teisme ginčyti
įmonės sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo sandorius, pažeidžiančius įmonės kreditorių interesus.
Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorė pareikštu ieškinio reikalavimu ginčijo atsiskaitymo sandorį,
kuriuo grąžinta paskolos suma vykdant prievolę pagal paskolos sutartį, dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai, gerai
moralei, sudariusios sandorį įmonės teisnumui, imperatyviosioms įstatymo normoms, taip pat kaip pažeidžiantį
kitų ieškovės kreditorių teises (CK 1.78, 1.80–1.82, 6.66 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-151-469/2016;Šaltinis:
(https://www.infolex.lt/tp/1233045&Zodziai=ginčyt&Straipsnis=11&ZodziaiKur=pa4#B_0)
Dėl bankroto administratoriaus teisės ginčyti bankrutuojančios įmonės akcininkų sudarytus sandorius
Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankroto administratorius ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo
dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius,
sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius
teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba)
galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl
tyčinio bankroto nustatymo.
Ši teisės norma įtvirtina pareigąbankroto administratoriui patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį
kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų
įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais,
pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Ši teisės norma nereiškia, kad bankroto
administratorius turi teisę reikšti tik ieškinius, nurodytus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte. Kai bankroto
administratorius reiškia ieškinius, nenurodytus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte, kiekvienu atveju jo
suinteresuotumas reikšti tokį ieškinį vertinamas pagal bendrąsias taisykles (CPK 5 straipsnis).
<...>
Įmonės bankroto administratorius, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir
juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja;užtikrina bankrutuojančios įmonės turto
apsaugą;atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir
sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą;gina visų kreditorių, taip pat
bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11
straipsnio 3 dalies 3, 4, 9, 14 punktai). Atsižvelgiant į įmonės bankroto administratoriui įstatymu suteiktas teises
bei nustatytas pareigas vertintinas josuinteresuotumas kreiptis į teismą.
<...>
Reikalavimais pripažinti negaliojančiais akcijų perleidimo sutartį ir vienintelio akcininko sprendimą dėl įmonės
vadovo pakeitimo siekiama atkurti buvusią padėtį, t. y. sugrąžinti teisinį įmonės savininko ir vadovo statusą juos
fiktyviai perleidusiems asmenims. Tokio reikalavimo patenkinimas, be kita kito, reikštų, kad šie asmenys turi
įstatyme nustatytas įmonės savininko ir vadovo pareigas, pvz., ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytą
pareigą perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo
dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Be to, faktinės aplinkybės, kas yra bankrutuojančios įmonės savininkai
ir vadovai, yra reikšmingos teismui nagrinėjant civilinę bylą dėl tyčinio bankroto (pvz., ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3
punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl to yra pagrindas pripažinti, jog bankroto administratorius turi suinteresuotumą
kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad akcijų perleidimas
neužkerta kelio kelti klausimą dėl buvusių įmonės vadovų ir savininkų atsakomybės, tačiau šiuo pagrindu
atmesdamas ieškinį nepagrįstai susiaurino įmonės bankroto administratoriaus teisinio suinteresuotumo sampratą.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė teisės normas, spręsdamas, kad įmonės bankroto administratorius nagrinėjamu atveju neturi
suinteresuotumo kreiptis į teismą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam
teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1074-241/2017
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1522049&Zodziai=ypatum&Straipsnis=13&ZodziaiKur=pa4#B_2)
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos jos
bankroto byloje, kuomet įmonės kreditorė kelia abejones dėl bankroto administratorės veiklos vykdant įstatyme
numatytas funkcijas tinkamumo. Nagrinėjamos bylos specifika pasireiškia tuo, kad įmonei taikomas supaprastinas
bankroto procesas. Supaprastintas bankroto procesas – teismo tvarka vykdomos įmonės bankroto procedūros,
kai įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 2 straipsnio 13 punktas).
Teismų praktikoje yra nusistovėjusi pozicija, jog esminė sąlyga pradėti supaprastintą bankroto procesą yra lėšų
administravimo išlaidoms padengti nebuvimas, o tikslas – tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant
įprastinių bankroto procedūrų, taip siekiant sumažinti šio proceso trukmę bei galimas išlaidas (ĮBĮ 2 straipsnio 13
dalis, 131 straipsnio 1, 11 dalys) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje N. 2-
757/2009; 2008 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje N. 2-759/2008, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje
byloje N. 2-670/2008). Kitaip tariant, įprasto bankroto proceso pagrindinis tikslas yra užtikrinti pačios bendrovės ir
jos kreditorių teises bei turtinius interesus, tuo pačiu užtikrinant galimybę kreditoriams dalyvauti šiame procese,
tai yra priimti sprendimus esminiais klausimais. Tuo tarpu supaprastinto – teisėtai ir greitai likviduoti nemokų
skolininką ir dėl tos priežasties (proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo) apribojant paminėtas
bendrovės kreditorių teises (kreditorių susirinkimai nešaukiami, administratoriui suteiktos teisės vienasmeniškai
spręsti daugelį klausimų (ĮBĮ 131 straipsnis).
Vienas iš teisminio bankroto proceso ypatumų yra tas, kad bankrutuojančios įmonės turtui valdyti, naudoti ir juo
disponuoti, taip pat užtikrinti šio turto apsaugą teismas paskiria administratorių (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3, 4
punktai). Minėta, kad administratorius turi plačius įgalinimus įmonės bankroto procese ir ypatingai taikant
bendrovei supaprastintą bankroto procedūrą. Supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo
kompetencijos klausimus sprendžia teismas, kreditorių susirinkimai nešaukiami (ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalis, 131
straipsnio 11 dalis). Taigi šiame procese būtent teismui tenka ypatingas vaidmuo – tai yra teismas iš esmės
vykdo kreditorių susirinkimui priskirtas funkcijas: sprendžia turto pardavimo klausimus, tvirtina ir keičia
administravimo išlaidų sąmatą, nustato jų naudojimo tvarką ir kt. Tai reiškia, jog teismas šiame procese atlieka ir
ekonominio, administracinio bei organizacinio pobūdžio veiklą, kuri teismo kompetencijai priskirta dėl ypatingos
bankroto teisinių santykių reikšmės viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 2-883/2012; 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1649-798/2016).
3K-3-463-313/2018;Šaltinis:
(https://www.infolex.lt/tp/1669195&Zodziai=supaprastint&Straipsnis=13&ZodziaiKur=pa4#B_4)
Būtinybė taikyti supaprastinto bankroto procesą gali paaiškėti tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir įmonės
bankroto bylos nagrinėjimo metu. Kai būtinybė taikyti supaprastinto bankroto procesą kyla bankroto bylos
iškėlimo stadijoje, tam, kad būtų galima taikyti šį procesą, teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad
įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti, turi nustatyti sumą, reikalingą šioms
išlaidoms apmokėti, ir pasiūlyti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusiam kreditoriui įmokėti į teismo
depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą administravimo išlaidoms padengti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1
punktas). Tokia nuostata dėl teismo nustatytos sumos įmokėjimo į depozitinę sąskaitą netaikoma kreditoriui, kuris
pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais,
reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga ar dėl mirties nuo
nelaimingų atsitikimų darbe (dėl teismo ir administravimo išlaidų apmokėjimo tokiu atveju į teismą kreipiasi
bankroto administratorius) (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 3 punktas). Supaprastinta bankroto procedūra gali būti
taikoma ir tuo atveju, kai bankroto administratorius prisiima riziką administruoti bankrutuojančią įmonę žinodamas,
kad dėl įmonės likvidavimo nebus gauta lėšų administravimo išlaidoms padengti ar jų bus gauta nepakankamai,
administravimo išlaidos tokiu atveju apmokamos iš administratoriaus lėšų (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2130-381/2016;
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1379389&Zodziai=supaprastint&Straipsnis=13&ZodziaiKur=pa4#B_0)
Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja visiško teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo
ar administravimo išlaidoms padengti. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi pagrindas pasiūlyti pareiškėjui
sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra
būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, tame tarpe ir
aplinkybė, kad nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir teismui prieinamomis priemonėmis
nepavyko tų duomenų gauti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. e2-786-381/2016,2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-47-
196/2016; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-822-186/2015).
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punktą bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso
tvarka, jeigu teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei,
įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau
kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo
nustatyto dydžio sumą. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio
bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte numatyta, kad bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto
proceso tvarka, kai šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą
iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta
lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta
nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (toliau – rizika). Jeigu dėl prisiėmusio
riziką administratoriaus veiklos (surasto, prisiteisto turto ar išieškotų beviltiškomis laikytų skolų įmonei) gaunama
lėšų, šios lėšos naudojamos šio įstatymo 131 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu šiame punkte nurodytu atveju
faktiškai patirtos išlaidos, iš jų ir administratoriaus atlyginimas, viršija teismo patvirtintoje administravimo išlaidų
sąmatoje nustatytą sumą, teisėjas, nagrinėjantis bankroto bylą, administratoriaus prašymu gali patikslinti
administravimo išlaidų sąmatą, kuri gali būti didesnė negu šioje dalyje nustatyta 25 MMA suma, bet bendra
bankroto administratoriaus išlaidų suma taikant supaprastintą bankroto procesą negali būti didesnė negu 40
MMA.
Bankroto bylos nutraukimas;

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-291-241/2019;
ĮBĮ 27 straipsnis nustato, kad, kreditoriams atsisakius savo reikalavimų, bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei
atsiskaičius su visais kreditoriais arba bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei sudarius taikos sutartį bankroto
byla nutraukiama, išsaugant įmonę rinkoje. ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas, reglamentuojantis bylos
nutraukimą, kai bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais, reiškia, kad bankrutuojanti įmonė atsiskaito
su visais kreditoriais, kurių reikalavimai buvo pareikšti ir patvirtinti bankroto byloje, t. y. buvo įvykdytas pagrindinis
bankroto proceso tikslas – kreditorių reikalavimai, kurių pagrindu buvo konstatuotas įmonės nemokumas,
patenkinti ir išnyko teisinis pagrindas likviduoti įmonę bankroto keliu. ĮBĮ normos nenustato, kurios bankroto bylos
stadijos metu ar iki kurios bankroto bylos nagrinėjimo stadijos gali būti atsiskaitoma su kreditoriais ir bankroto byla
nutraukiama, todėl šiuo pagrindu byla gali būti nutraukiama bet kuriuo bankroto proceso metu, svarbiausia, kad
būtų patenkinti visų kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-219/2018).
<...>
Bankroto bylos nutraukimo atveju administravimo išlaidų bei bankroto administratorės atlyginimo klausimas
spręstinas, atsižvelgiant į bankroto administratorės atliktų veiksmų apimtį administruojant įmonę bei pateiktus
patirtų administravimo išlaidų įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. e3K-3-148-219/2018). Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais
tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-
219/2018, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018, kt.). Taigi administratorė turi
motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos ir faktiškai patirtos išlaidos buvo būtinos ir kodėl toks išlaidų dydis
reikalingas tinkamam įmonės administravimui užtikrinti. Visos patirtos išlaidos turi atitikti administravimo išlaidų
teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. jos turi būti būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2008
Civilinių teisinių santykių (tokie yra ir bankroto teisiniai santykiai) subjektai turi teisę atlikti bet kokius
veiksmus, jeigu jie nėra tiesiogiai draudžiami įstatymo, neprieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei
kitiems teisės principams ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tam, kad civilinių teisinių santykių
subjektas galėtų atlikti tam tikrus veiksmus, nebūtina, jog teisės normose įsakmiai būtų įtvirtinta tokia galimybė.
Taigi civilinėje teisėje galioja principas, kad leidžiama viskas, kas tiesiogiai nedraudžiama ir kas nepažeidžia
bendrųjų teisės principų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniųbylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB
,,Rimeda“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-201/2001). ĮBĮ nenustatyta imperatyvaus draudimo gauti lėšas atsiskaityti su
kreditoriais, kai toks lėšų gavimas nepadidina bankrutuojančios įmonės nemokumo, mažina dėl bankroto
patiriamus kreditorių nuostolius. Byloje nustatyta, kad su kreditoriais atsiskaitė ne trečiasis asmuo, o pati
bankrutuojanti bendrovė, administruojama ĮBĮ nustatyta tvarka paskirto administratoriaus, pateikusio teismui
prašymą išbraukti iš kreditorių sąrašo kreditorius, kurių interesai patenkinti. Su kreditoriais buvo atsiskaityta
lėšomis, kurių gavimas bendrovei nesukūrė jokių turtinių įsipareigojimų ar kitokių privalomų vykdyti teisinių
prievolių, t. y. neapsunkino bankrutuojančios įmonės padėties, priešingai, ją iš esmės palengvino, nes sudarė
prielaidas bankroto procedūrų tikslams pasiekti - atsiskaityti su kreditoriais ir spręsti bankroto bylos nutraukimo
klausimą. Svarbi yra ir kita aplinkybė, kad bendrovei perduotų lėšų kilmė patikrinta Marijampolės apskrities
valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus mokestinį tyrimą. Esant legaliam lėšų perdavimo bendrovei faktui,
nekonstatavus, kad perduotos lėšos buvo pajinis įnašas, nėra svarbu tiksliai teisiškai kvalifikuoti lėšų perdavimo
pagrindą, t. y. kokio sandorio pagrindu buvo perduotos bendrovei lėšos. Taigi bankroto procedūrų užbaigimu,
atsiskaitant su visais bendrovės kreditoriais, ir prielaidų bankroto bylai nutraukti sudarymu buvo pasiekti bankroto
procedūrų tikslai, kurie negali pažeisti kasatoriaus interesų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
e3K-3-296-684/2018; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1629378&Zodziai=nutraukim,%20taikos
%20sutart&Straipsnis=27&ZodziaiKur=pa4#B_1)
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 11 punktą taikos sutartis – tai kreditorių ir įmonės, o tuo atveju, kai įmonė yra neribotos
civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko (savininkų) susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir
(arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o
kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. ĮBĮ 23 straipsnio 12 punkte įtvirtinta viena iš
kreditorių susirinkimo teisių – priimti nutarimą dėl teismo tvirtinamos taikos sutarties sudarymo, kurią pasirašius ir
įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, įmonės bankroto byla nutraukiama (ĮBĮ 27 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 29 straipsnio 4, 5 dalys).
Taikos sutarties sudarymo galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai
susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai
įmonei skolininkei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes atkurti skolininko
mokumą bei pajėgumą vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; 2018 m. balandžio 13 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-313/2018 21 punktą).
Taigi, nurodytos ĮBĮ nuostatos dėl poreikio svarstyti taikos sutarties sudarymo klausimą kreditorių susirinkime ir
reikalavimai, keliami taikos sutarties turiniui, taikytini tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl taikos sutarties
sudarymo tarp bankrutuojančios įmonės ir įmonės kreditorių siekiant įmonei išvengti bankroto bylos iškėlimo, o
iškeltos bylos atveju – jos nutraukimo, ir taikiai ieškant galimybių įmonei tęsti ūkinę veiklą, t. y. sprendžiant dėl
konkrečiai įstatyme įvardyto taikos sutarties atvejo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčo taikos sutartis buvo
sudaryta ne sprendžiant klausimą dėl taikos sutarties sudarymo tarp bankrutuojančios įmonės ir įmonės kreditorių
siekiant įmonei išvengti bankroto bylos iškėlimo, bet sprendžiant kitokio teisinio ir faktinio pobūdžio ginčą tarp
bankrutuojančios įmonės ir jos skolininko, šiuo konkrečiu atveju – dėl administravimo išlaidų atlyginimo, o tokio
pobūdžio ginčui spręsti įstatyme nenustatyta privalomo derinimo su kreditorių susirinkimu poreikio. Bankroto
administratorius, veikdamas kreditorių interesais, turėtų būti suinteresuotas taikos sutarties sąlygas derinti su
kreditoriais, tačiau to jam neatlikus, tokie bankroto administratoriaus veiksmai nelaikytini neteisėtais. Dėl to
nagrinėjamoje byloje pateiktas kasacinio skundo argumentas, kad ginčo taikos sutarties tvirtinimui turėjo pritarti
bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas, yra nepagrįstas.
Juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto;
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1076-381/2018
Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1606193&Zodziai=pratęsti
%20terminą&Straipsnis=30&ZodziaiKur=pa4#B_2)
ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia,
priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę
likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta
nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo
atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei
likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo
dienos, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo (ĮBĮ 30
straipsnio 2 dalis). Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina
kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti
būtinus pavedimus ir nurodymus. Nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė
netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su
įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius (ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis).
Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis).
priimta civilinėje byloje UAB „Skirnuva“ v. L. Karpalavičiaus IĮ „Talka“, bylos Nr. 3K-3-477/2011
Kreditorių reikalavimai bankroto procese gali būti užtikrinami dviem būdais: pirma, likviduojant įmonės
turtą ir jį realizavus iš gautų pajamų tenkinant kreditorių reikalavimus; antra, užtikrinant įmonės (jos dalies ar
gyvybingo verslo) veiklos tęstinumą ir tenkinant kreditorių reikalavimus iš tokios veiklos pajamų. Procedūriškai
antrasis būdas įgyvendinamas sudarant įmonės ir kreditorių taikos sutartį bankroto byloje. Šis kreditorių
reikalavimų tenkinimo būdas paprastai yra socialiai vertingesnis, nes leidžia suderinti įmonės kreditorių ir jos
savininkų (akcininkų) bei visuomenės interesus: išsaugoma verslo sukurta pridėtinė vertė, darbo vietos, įmonė
išlieka mokesčių mokėtoju. Todėl iš ĮBĮ nuostatų analizės išplaukia, kad aptariamas antrasis kreditorių reikalavimų
tenkinimo būdas yra prioritetinis. Į likvidavimo stadiją įmonė įžengia tik tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus
kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo.
Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš
principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo
principas, suponuoja tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu
siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kasacinis
teismas, aiškindamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygas, yra konstatavęs,
kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima
nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo
patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo trys
mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos
sutarčiai sudaryti. Jeigu trys mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo Įmonių bankroto įstatymo
nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl
bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms Įmonių bankroto įstatymo 30
straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl
teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centras, bylos Nr.
3K-3-591/2008; 2009 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Turto bankas v. bankrutuojanti IĮ V. ir S. Mačiulių
prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-249/2009; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Skirnuva“ v. L.
Karpalavičiaus IĮ „Talka“, bylos Nr. 3K-3-477/2011). <...>
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad perėjimas prie įmonės likvidavimo,
kaip savarankiškos bankroto procedūrų stadijos, kurios metu turėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai,
parduodant įmonės turtą ar perduodant jį kreditoriams, negali būti formalus ir savitikslis, ypač jei iš faktiškai
susidėjusių aplinkybių matyti, jog kreditorių reikalavimų patenkinimas negalėtų įvykti dėl objektyvių priežasčių, o
kelią sprendimo, susijusio su termino taikos sutarčiai sudaryti pratęsimu, priėmimui užkerta absoliučią balsų
daugumą kreditorių susirinkime turintis kreditorius, būtent kuriam ir yra pareikšti turtiniai reikalavimai, kuriuos
išnagrinėjus gali iš esmės pasikeisti įmonės kreditorių reikalavimų dydis ir jų tenkinimo eilė. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog trečiasis asmuo kreipėsi į Kauno apygardos
teismą su ieškiniu bankrutuojančios įmonės vardu, pareikšdamas netiesioginį ieškinį atsakovui Nordea Bank
Finland Plc dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir 13 909 815,90 Lt nuostolių atlyginimo,
duoda pagrindą manyti, kad šio ginčo rezultatas gali lemti esminius pasikeitimus, formuojant kreditorių nuomonę
dėl taikos sutarties sudarymo bei bankrutuojančios įmonės teisinio likimo.
<...> Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir
prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių
reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių
kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus.
Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo
išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civlinėje byloje Nr.3K-3-16/2014
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog, praėjus daugiau negu trejiems metams po bankroto bylos
iškėlimo, vienas iš kreditorių vis dar ginčija tam tikrų kreditorių reikalavimų dydį, negali būti pakankamas, juolab
besąlyginis, pagrindas atsisakyti pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti ją dėl bankroto, nes tai
neatitiktų pagrindinio įmonių bankroto proceso tikslo – kiek įmanoma operatyviau patenkinti visų įmonės kreditorių
interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat prieštarautų bankroto, kaip kolektyvinio proceso, paskirčiai.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įmonių bankroto įstatymas
įpareigoja teismą pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį ją likviduoti, kai per tris mėnesius nuo nutarties
patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir
kreditorių susirinkimo prašymu teismas nepratęsė termino taikos sutarčiai sudaryti. Teisėjų kolegija pripažįsta,
kad yra įmanomos situacijos, kai atskiroje byloje gali vykti teisminis ginčas, kurį išnagrinėjus teismo priimtas
sprendimas būtų pagrindas nuginčyti jau patvirtintą tam tikro kreditoriaus reikalavimą, kas esmingai pakeistų
kreditorių reikalavimų kiekybinę sudėtį ir tai galėtų būti pripažįstama kliūtimi pradėti įmonės likvidavimo procedūrą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant tokiai situacijai, bankroto bylą nagrinėjantis teismas neturėtų atsisakyti pradėti
įmonės likvidavimo procedūrą remdamasis tik formaliu kito teisminio ginčo buvimo faktu, nes tai sudarytų sąlygas
bankroto procesui vilkinti ir neatitiktų šiam procesui keliamų tikslų. Tokiais atvejais teismas turėtų argumentuotai
įvertinti galimus kitoje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimo padarinius, tokio ginčo perspektyvą visų bankroto
bylos aplinkybių kontekste ir motyvuotai pagrįsti išvadą dėl kliūčių įmonės likvidavimo procedūrai pradėti
egzistavimo. Nagrinėjamos bylos aplinkybių visuma duoda pagrindą išvadai, kad būtent vienas iš bylos kreditorių
nuolat inicijuoja įvairius teisminius ginčus, kurių egzistavimo faktu stabdomos įmonės bankroto procedūros, nors
daugelis šių ginčų baigėsi nepalankiais juos inicijavusiam kreditoriui sprendimais. Apeliacinės instancijos teismas,
pratęsdamas terminą taikos sutarčiai sudaryti iki įsiteisės galutiniai procesiniai sprendimai pirmiau nurodytose
civilinėse bylose, iš esmės likvidavimo procedūrų taikymą atidėjo neapibrėžtam terminui, dėl to teisėjų kolegija
kasatoriaus argumentus dėl bankroto procedūrų vilkinimo pripažįsta pagrįstais.
Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-476/2007
Specialus įstatymas, tai yra Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, numato, kad jeigu per 24
mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos liko neparduoto turto ir
kreditoriams neperduoto turto bei liko nepatenkintų kreditorinių reikalavimų, likvidavimo procedūra laikoma baigta.
Kolegija pažymėjo, jog nei CPK, nei Įmonių bankroto įstatyme nėra nustatyta 24 mėnesių terminui pratęsimo ar
atnaujinimo galimybė. Kolegija įvertinusi tai, kad šis terminas yra procesinis, jog santykiai kilę iš bankroto, kurio
pagrindinis tikslas yra apsaugoti kreditorių interesus, padarė išvadą, kad suinteresuoto asmens prašymu šis
terminas gali būti pratęsiamas. Kolegijos nuomone, teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės pabaigos, negali
formaliai taikyti 24 mėnesių termino. Teismas turi atsižvelgti, ar likvidavimo procedūros metu buvo atlikti Įmonių
bankroto įstatymo 31 straipsnyje numatyti veiksmai, ar išnaudotos galimybės kuo geriau patenkinti įmonės
kreditorių finansinius reikalavimus. Tais atvejais, kai administratorius neišnaudoja visų Įmonių bankroto įstatyme
nustatytų galimybių patenkinti kreditorių reikalavimus, kai yra sąlygos geriau įgyvendinti pagrindinį bankroto
procedūrų tikslą – apsaugoti kreditorių teises ir teisėtus interesus, esant suinteresuoto asmens prašymui 24
mėnesių terminas galėtų būti pratęsiamas.
Lietuvos Aukščiausios Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis, civilinė byla Nr. 2A-979/2014
Esant tokiai situacijai, kai bankrutavusios įmonės kreditorius ar kreditoriai išreiškia abejones dėl skolininko
konkretaus sandorio teisėtumo kaip pagrindo neužbaigti skolininko bankroto procedūrų ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu,
bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą preliminariai įvertinti tokio sandorio ginčijimo perspektyvą ir
tikėtinas pasekmes vykdomoms bankroto procedūroms. Vien tik formalus ir savitikslis sandorio ginčijimas
neatsižvelgiant į tokius faktorius kaip bankroto procedūrų sąnaudos, trukmė prieštarautų bankroto procesui
keliamam tikslui – operatyviam bei ekonomiškam bankrutavusios įmonės likvidavimui ir jos kreditorių reikalavimų
optimaliam patenkinimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-1453/2014.
ĮBĮ normos nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria atmestas bankroto administratoriaus prašymas
priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos. Tokia teismo nutartis neužkerta kelio tolesnei bankroto
bylos eiga.
Kreditorių reikalavimų tenkinimas;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3k-3-555/2014
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad sprendimus tik formaliai priėmė
kreditorių susirinkimas, nes įkaito turėtojas nuspręsdavo, už kokią kainą jiems įkeistas turtas bus parduodamas, o
kitas kreditorius tam tik pritardavo, neatitinka pirmiau pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos
nutarimas laikomas teisėtu, nepaisant to, kokia ir kelių kreditorių balsų dauguma jis priimtas. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad turto pardavimo kaina ir tvarka buvo nustatyta kreditorių susirinkime, o nenuginčijus jo nutarimų,
šie galioja ir sukelia teisinius padarinius. Ieškovas, būdamas trečiojo asmens kreditorius, nesutikdamas su
kreditorių susirinkimo nutarimais, turėjo teisę juos ginčyti ir taip kartu ginti savo, kaip laiduotojo, interesus. Be to,
iki kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo galėjo pasirūpinti alternatyviu turto vertinimu ar kitais būdais siekti
maksimalaus iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo, o paskelbus varžytynes – viešinti jas, kad apie
parduodamą turtą sužinotų daugiau potencialių pirkėjų. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad laidavimo
teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, taip pat praktikoje
paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam
aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M.
Binkevičius ir D. Zamalius, bylos Nr. 3K-3-56/2014). Ieškovas neginčijo kreditorių susirinkimo sprendimus
įtvirtinančių nutarimų (kreditorių susirinkimo metu teikė tik pastabas) ir nesiėmė kitų priemonių, taigi pats nebuvo
pakankamai aktyvus ir prisidėjo prie atsakomybės pagal Laidavimo sutartį padidėjimo (solidaraus laiduotojo
atsakomybės apimtis priklausė nuo įkeisto turto pardavimo kainos). Šame kontekste svarbios teismų nustatytos
aplinkybės, kad ieškovas buvo vienintelis UAB „Neto“ akcininkas ir vadovas. Taigi laiduodamas už savo įmonės
prievoles, jis žinojo apie jos mokumą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir prievolės įvykdymui užtikrinti
kasatoriui įkeičiamo turto vertę. Ieškovas yra verslininkas, dirbantis ir turintis patirties statybos bei nekilnojamojo
turto pardavimo srityse, veiklą vykdantis Klaipėdos regione, todėl, siekdamas sumažinti savo, kaip laidotojo
atsakomybę, galėjo ir turėjo imtis aktyvių veiksmų, kurie leistų kasatoriui įkeistą turtą parduoti už didžiausią
įmanomą kainą, o to nepadaręs netenka teisės reikalauti, kad įkaito turėtojas prisiimtų visą atsakomybę dėl to, jog
įkeistas turtas buvo parduotas už tam tikrą (tariamai mažesnę) kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmiau nurodyta
pareiga būti aktyviam ieškovui kyla dėl jo, kaip laiduotojo, prisiimtų įsipareigojimų, o ne dėl to, kad jis yra
bankrutuojančios įmonės kreditorius (ši aplinkybė tik padidina jo galimybes veikti skolininko bankroto byloje). Dėl
to atmestinas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog laiduotojas, kuris
yra ir bankrutuojančio skolininko kreditorius, yra labiau atsakingas, nei kreditoriumi nesantis laiduotojas.
<....>
Teisėjų kolegija pažymi, kad turto pardavimo kainos nustatymo paskirtis – nurodyti, kokia varžytynėse
parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia. Tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo
kainai. Turtas parduodamas už aukščiausią pirkėjų pasiūlytą kainą, kuri gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už
to turto rinkos kainą. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugos funkciją, užtikrina, kad turtas
nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant. Bankrutuojančios įmonės kreditorius, nesutikdamas su nustatyta
kaina ir manydamas, kad ji pasirinkta nepagrįstai, turi teisę ginčyti tokį kreditorių susirinkimo nutarimą. Minėta,
kad nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta. Be to, teismai nustatė, kad penki kotedžai su žemės sklypais
parduoti trečiųjų varžytynių metu, nustačius 30 proc. mažesnę nei pirmųjų varžytynių kainą. Tokios faktinės bylos
aplinkybės leidžia spręsti, kad priverstinai realizuojamo turto rinkos kainą atitiko 30 proc. mažesnė nei UAB
„Liturta“ atliktame turto vertinime nurodyta turto vertė. Tokius parduodamo turto kainos pokyčius (mažėjimą) lėmė
rinkos pokyčiai, nes paduodamo turto kainą jo pardavimo metu suformuojama ir nustatoma pagal ekonominę
situaciją, pasiūlą bei paklausą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje atliktos teismo
ekspertizės metu nustatytos turto kainos yra hipotetinės, jos neatitiko realių priverstinio realizavimo kainų, kurias
patvirtina turto pardavimo iš varžytynių aktai, todėl plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
argumentų, susijusių su UAB „Liturta“ ir teismo eksperto atliktų turto vertinimų teisėtumu bei UAB „Neto“ kreditorių
susirinkimo nutarimų, kuriais nustatyta turto pardavimo kaina, pagrįstumu.
Lietuvos Aukčiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1431/2009;
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 22 straipsnio 3 dalį kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine
išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių
reikalavimų sumos, turi teisę tik reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą, tačiau kreditorių susirinkimus šaukia
teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Teismas turi teisę, o ne pareigą sušaukti
kreditorių susirinkimą.
o Juridinio asmens pardavimas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
e2A-1256-460/2017; Šaltinis: (http://www.infolex.lt/tp/1516470)
Pagal įmonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę
kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti
kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą (CK 6.402 straipsnio 1 dalis; CK redakcija,
galiojusi sutarčių pasirašymo metu). 16. Kolegija, išanalizavusi tarp atsakovo D. Ž. ir atsakovo A. N. 2014-12-16
sudarytą įmonės UAB ,,Medgrana“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei įmonės materialinių vertybių perdavimo-
priėmimo aktą, konstatuoja, kad iš esmės 2014-12-16 UAB ,,Medgrana“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis savo
turiniu ir tikslu atitinka įmonės pirkimo–pardavimo sutartį. Tokia išvada konstatuotina atsižvelgus į paties apelianto
ketinimus parduoti „bendrovę“, į tai, kad buvo parduotos ne tik bendrovės akcijos, kaip atskiras turto objektas,
tačiau buvo parduota visa įmonė kaip turtinis kompleksas (turto visuma) su sandėlio atsargomis (1000 kubinių
metrų medienos lukšto). Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad ginčo sutartimi buvo parduotas ne visa
įmonė kaip turtinis kompleksas ar jos esminė dalis (CPK 12, 178 straipsniai). Klaipėdos apygardos teismo 2015
m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1242-513/2015 (Nr. eB2-282-513/2017), kuria įmonei UAB
,,Medgrana“ iškelta bankroto byla, faktų, kad įmonė turėjo ir kito turto, ne tik1000 kubinių metrų medienos lukšto,
nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-335-916/2017;Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1524352&hist=d)
Įmonės bankrotu siekiama teisės aktų tvarka nustatytos įmonės nemokumo būsenos pabaigos iš įmonės turto
tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą (Lietuvos Respublikos
įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 1 dalis). Bankroto proceso tikslas ir paskirtis yra per įstatyme
nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų bent jau iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti
bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014). Bankroto procesui yra
taikomas specifinis teisinis reguliavimas, nustatytas Įmonių bankroto įstatyme, kurio nuostatos yra specialiosios
bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) kitų
įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus
teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto
proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Draudimas kreditoriams
siekti savo reikalavimus tenkinti kitaip, nei ĮBĮ nustatyta tvarka, užtikrinimas, kad jokiam kreditoriui nebus
suteikiamos privilegijos kitų atžvilgiu, yra tokių nemokumo teisės principų kaip visuotinumas ir kreditorių
lygiateisiškumas išraiška.
Įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip
turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems
asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą (CK 6.402 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas ne mažiau
kaip prieš dvidešimt dienų iki sutarties sudarymo privalo raštu pranešti visiems įmonės skolų (prievolių) sąraše
nurodytiems įmonės kreditoriams apie numatytą įmonės pardavimą. Jeigu pirkėjas šios pareigos neįvykdo,
pardavėjo kreditoriai turi teisę savo reikalavimus pareikšti tiesiogiai pirkėjui. Apie įmonės pardavimą jos
kreditoriams nereikia pranešti tik tuo atveju, jeigu įmonės kaina mokama pinigais ir šios pinigų sumos pakanka
visiškai atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais (CK 6.405 straipsnio 1 dalis). Jeigu pirkėjas tinkamai įvykdė CK
6.405 straipsnyje nustatytas savo pareigas, tai įmonės kreditoriai netenka teisės reikšti jam ar parduotos įmonės
turtui jokių reikalavimų, tačiau išsaugo teisę reikalauti iš pardavėjo (CK 6.405 straipsnio 7 dalis). Jeigu pirkėjas
netinkamai įvykdė šio kodekso 6.405 straipsnyje nustatytas pareigas, tai įmonės pardavimo faktas negali būti
panaudotas prieš įmonės kreditorius, kurių reikalavimo teisė atsirado iki įmonės pirkimo–pardavimo sutarties
sudarymo, išskyrus atvejus, kai pirkėjas patenkina kreditorių reikalavimus sumokėdamas nusipirktos įmonės turto
vertę (CK 6.406 straipsnio 1 dalis).
Taigi, tais atvejais, kai įmonė pirkėja netinkamai įvykdo CK 6.405 straipsnyje nustatytas savo pareigas, tai
įmonės pardavėjos kreditoriai savo reikalavimus gali pareikšti tiesiogiai pirkėjai, bet įmonės pirkėjos atsakomybė
ribojama nusipirktos įmonės turto verte.
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis teisės normomis, konstatuoja, kad tais atvejais, kai įmonei pardavėjai
(perleidėjai) yra iškelta bankroto byla, tai tokį ieškinį turi teisę reikšti tik bankroto administratorius, gindamas
kreditorių, kurių įsiskolinimai atsirado iki įmonės pirkimo– pardavimo, interesus. Priešingas aiškinimas, kad
kreditorius, esant įmonei pardavėjai iškeltai bankroto bylai,kurioje yra patvirtintas to kreditoriaus reikalavimas,
galėtų reikšti tiesioginį ieškinį ir prisiteisti iš įmonės pirkėjos skolą CK 6.402–6.410 straipsnių, reglamentuojančių
įmonės pirkimą?–pardavimą, pagrindu, prieštarautų pamatiniams nemokumo teisės principams – kreditorių
lygiateisiškumo, jų reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo (ĮBĮ 35 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesprendžia, ar yra sąlygos taikyti CK 6.405 straipsnio 1 dalyje
nustatytą kreditoriaus gynimo būdą tais atvejais, kai verslas buvo neparduotas, o neatlygintinai perduotas ir kai
nesudaryta įmonės perleidimo rašytinė sutartis, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas.
Dėl gynimo būdų santykio taip pat pasakytina, kad bankroto administratoriaus teisė kreiptis su tiesioginiu ieškiniu
reikalaujant žalos atlyginimo iš įmonės pirkėjos CK 6.405 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti įgyvendinta tik tuo
atveju, jei nebuvo pasinaudota alternatyviais pažeistų teisių gynimo būdais, siekiant susigrąžinti neteisėtai
perleistą turtą. Jeigu būtų pareikštas reikalavimas pripažinti konkretaus turto, esančio sudėtine perleisto verslo
dalimi, perleidimo sandorius negaliojančiais actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu ir jis būtų tenkintas, o
bankroto administratorius pareikštų ieškinį įmonei pirkėjai, tai tokia situacija būtų laikoma ieškinių konkurencija.
Šiuo atveju subsidiarumo principas reikalautų, kad, esant patenkintam reikalavimui dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais, bankroto administratoriaus teisė pareikšti reikalavimą įmonės pirkėjui pasibaigtų.
3K-3-508/2010. Teismų praktika. 2010, 35; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/183238)
Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktą administratorius šiame įstatyme nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą, jį
parduoda ar perduoda kreditoriams. ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įkeistas turtas iš varžytynių
parduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui – hipotekos kreditoriui. Kai
administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui – hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 30
dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių
susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta
Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto
pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše (toliau – Varžytynių tvarkos aprašas). Pagal šio aprašo nuostatas
varžytynes organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius (3 punktas); be kitų skelbimo apie
varžytynes reikalavimų, turi būti nurodyti parduodamo turto pavadinimas, trumpas apibūdinimas, pradinė
pardavimo kaina, jeigu parduodamas įkeistas turtas, koks turtas įkeistas, turto įkeitimo sutarties data, įkaito
turėtojas (9.5 punktas); gali būti nurodyta ir antrųjų ar pakartotinių varžytynių data (10 punktas). Varžytynių
tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad jeigu varžytynės neįvyksta, varžytynių vykdytojas ne anksčiau kaip po 10
dienų ir ne vėliau kaip po 30 dienų vykdo antrąsias varžytynes, jeigu apie jas paskelbta 10 punkte nurodyta
tvarka. Antrosios varžytynės vykdomos pagal šio Varžytynių tvarkos aprašo reikalavimus. Antrosioms
varžytynėms gali būti mažinama turto pardavimo kaina, tačiau kiek ir kokia tvarka ji mažinama, sprendžia
kreditorių susirinkimas. Pagal Varžytynių tvarkos aprašo 29 punktą antrosiose (pakartotinėse) varžytynėse
neparduotą įkeistą turtą varžytynių vykdytojas per 5 dienas po varžytynių pasiūlo perimti įkaito turėtojui už
paskutinėms varžytynėms nustatytą pradinę pardavimo kainą.
Nr. e3K-3-196-313/2017. Teismų praktika. 2017, 47, p. 222-236; Šaltinis:
(https://www.infolex.lt/tp/1462600&Zodziai=turto%20pardavim&Straipsnis=33&ZodziaiKur=pa4#B_3)
Įmonių bankroto įstatymo (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) 23 straipsnyje nustatytos
bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo teisės. Šioje ĮBĮ normoje kreditorių susirinkimui pavedama spręsti
esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus: administratoriaus veiklos kontrolę,
bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą, įmonės likvidavimą, parduodamo turto vertinimo tvarkos ir
pardavimo kainos tvirtinimą, kt. 23.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė
spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama
kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra
savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų
kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.
birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-477/2011).
Bankroto procese teismui greta jurisdikcinės veiklos tenka spręsti daug klausimų, kurie savo prasme yra
administracinio tvarkomojo, organizacinio, o ne teisinio pobūdžio. Teismas kontroliuoja bankroto proceso eigą,
atlieka proceso teisėtumo priežiūrą, bet nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais
paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo)
kompetencijai.
Minėta, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai priklauso bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir
pradinės turto pardavimo kainos nustatymas. Šis klausimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai
kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota.
Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės
turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės
normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali
panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo,
nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus,
susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų
daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus.
Bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bankroto
bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba likviduojant bankrutavusią įmonę. Tam tikrais
atvejais, pavyzdžiui, kylant bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto rinkos kainoms ir pan., įmonės dalyviai ar
savininkai gali būti suinteresuoti vilkinti bankroto procedūras, nes, didėjant įmonės turto vertei, kinta jos skolų ir
turto santykis, kuris yra nemokumo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje tokia bankroto proceso eiga
pripažįstama neleistina, nes pažeidžia kreditorių teisėtus interesus iš skolininko kuo greičiau gauti jiems
priklausančias lėšas, t. y. neatitinka bankroto bylos dalyvių interesų pusiausvyros principo. Dėl to bankroto bylą
nagrinėjantis teismas turi užtikrinti byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros išsaugojimą. Bankroto
bylos dalyviams piktnaudžiaujant savo teisėmis ir vilkinant procesą, ją nagrinėjantis teismas privalo imtis įstatyme
nustatytų priemonių užkirsti tokiam piktnaudžiavimui kelią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).
ĮBĮ nereglamentuojama situacija, kai kreditorių susirinkimas neįgyvendina įstatyme jam patikėtos kompetencijos,
susijusios su turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymu. Tačiau galimi atvejai, kai kreditoriai, turėdami skirtingus
lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, priima sprendimus, kurie neužtikrina operatyvios bankroto
proceso eigos ir dėl kurių neapibrėžtą laiką nerealizuojamas bankrutuojančios įmonės turtas. Kreditorių
susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (nutarimų nepriėmimas) gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir
trukdyti bankroto bylos eigai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba
dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso
operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo,
bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai
priklausančio klausimo sprendimą. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kreditorių, turinčių balsų daugumą,
veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto proceso užbaigimui,
atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, gali nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę
parduodamo turto kainą. Tam turi būti konstatuotas bankroto proceso vilkinimas ir kreditorių susirinkimo
kompetencijos neįgyvendinimas.
Tokiu atveju, kai kreditorių susirinkimas neįgyvendina savo kompetencijos ir tai pažeidžia pačių kreditorių
interesus, trukdo bankroto bylos eigai, į teismą su pasiūlymu dėl konkrečios pardavimo tvarkos ir kainos
nustatymo turi teisę kreiptis bet kuris kreditorius, kuris yra suinteresuotas turto realizavimu. Pareigą kreiptis į
teismą dėl konkrečios turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo arba su pasiūlymu, kaip kitu būdu elgtis su
turtu, turi bankroto administratorius. Ši jo pareiga išplaukia iš bendrosios administratoriaus pareigos ginti visų
kreditorių interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-225-
381/2019; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1715512)
Pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas, tai daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria
užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. CK 4.198 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad
skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš
įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Kasacinio teismo išaiškinta, jog įkeitimu (hipoteka) užtikrintas
reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas be eilės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2012). Pagal CK 4.219 straipsnio 1 dalį, kai skolininkas neįvykdo įkeitimu užtikrintos
prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu įstatymuose ar sandoryje
nenustatyta kitaip. Kreditorius, skolininkas ir įkaito davėjas (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) turi teisę įkeitimo
sandoryje arba išieškojimo metu susitarti, kad įkeitimo objektas bus perduotas kreditoriaus nuosavybėn arba
realizuotas kitu šalių sutartu būdu. Susitarimas perduoti įkeitimo objektą kreditoriaus nuosavybėn
preziumuojamas, kai įkeitimo objektas įkeičiant perduodamas kreditoriui (CK 4.219 straipsnio 4 dalis). CK 4.222
straipsnyje reglamentuojami atsiskaitymai realizavus įkeistą daiktą: 1) jeigu realizavus įkeistą daiktą gauta suma
viršija kreditoriaus reikalavimą, skirtumas privalo būti išmokėtas įkaito davėjui (CK 4.222 straipsnio 1 dalis); 2)
jeigu dėl kreditoriaus kaltės įkeistas daiktas buvo realizuotas mažesne kaina, įkaito davėjas turi teisę iš
kreditoriaus reikalauti daikto realios rinkos vertės ir kainos, už kurią daiktas buvo parduotas, skirtumo (CK 4.222
straipsnio 2 dalis). ĮBĮ 34 straipsnis nustato, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai
tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Bankroto byloje
įkaito turėtojas yra privilegijuotas kreditorius; jo reikalavimas iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų tenkinamas be
eilės; įkaito turėtojo (hipotekos kreditoriaus) reikalavimas tiek, kiek jis užtikrintas įkeitimu (hipoteka), nepatenka į
kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę; kitų kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamas tik viršijančių įkaito
turėtojo kreditoriaus reikalavimą lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likutis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m.
liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
e3K-3-263-823/2019; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1747499)
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors valstybės reikalavimų, atsirandančių iš mokesčių teisinių santykių,
užtikrinimas įstatymų leidėjo yra pripažįstamas socialiai reikšmingu, tam tikrų grupių kreditorių reikalavimams
(pavyzdžiui, kildinamiems iš darbo teisinių santykių, gyvybei ar sveikatai padarytos žalos atlyginimo, kt.) yra
teikiama pirmenybė mokesčių administratoriaus reikalavimų atžvilgiu. Pavyzdžiui, CK 6.9301 straipsnis nustato
atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eilę tais atvejais, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems
pareikštiems reikalavimams patenkinti, pagal kurią įmokos į biudžetą ir valstybės piniginius fondus atliekamos
trečiąja eile. Reikalavimai dėl bankrutuojančios įmonės mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo
valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų įmonės bankroto proceso metu
tenkinami antrąja eile (ĮBĮ 35 straipsnis). Kaip jau minėta, ĮBĮ nuostatos tiesiogiai draudžia įtvirtinti priverstinę
hipoteką įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), kadangi tokiu būdu
būtų keičiamas įstatyme nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas bankroto proceso metu.
Priverstinio vykdymo proceso metu reikalavimai, atsiradę iš mokesčių teisinių santykių, tenkinami trečiąja eile
(CPK 754 straipsnis). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratoriaus teisė vienašališkai nustatyti
priverstinę skolininko turto hipoteką, nepaisant šiam turtui taikomų apribojimų, visais atvejais galėtų būti
pateisinama mokesčių administratoriaus ginamo reikalavimo prioritetiniu pobūdžiu prieš visų kitų to paties
skolininko kreditorių interesus.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrais išimtiniais atvejais, kaip, pavyzdžiui, ilgai
besitęsiantis bylinėjimosi procesas, mokesčių administratorius gali kreiptis į skolininko turto areštą nustačiusį
teismą, prašydamas pritaikyti išimtį ir leisti nustatyti areštuotam turtui priverstinę hipoteką (CPK 149 straipsnio 1
dalis). Tokiu atveju teismas individualiai vertintų bylos aplinkybes, ar yra pagrindas nustatyti mokesčių
administratoriaus reikalavimų prioritetiškumą kitų kreditorių atžvilgiu. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su VMI
argumentu, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai iš esmės apriboja mokesčių administratoriaus
galimybes išieškoti mokestines nepriemokas ir tokiu būdu pažeidžia viešąjį interesą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-211-469/2017 Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1470036&Zodziai=tenkinimo
%20eil&Straipsnis=35&ZodziaiKur=pa4#B_2)
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą
bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.74 straipsnyje įtvirtintas
fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, akcininkas pažeidžia sąžiningo elgesio pareigą ir dėl to
bendrovė negali įvykdyti prievolės (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš
įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai
sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Tokiais atvejais visų kreditorių
teisės ginamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, taip pat ir
kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta
kasacinio teismo praktika).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, konkretus
kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis),
pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos
administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį
ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių
reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti
priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo
principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto
teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011
m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Plėtodamas teismų praktiką kreditorių teisės reikšti tiesioginį ieškinį klausimu kasacinis teismas nurodė, kad tas
pats ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) taikytinas sprendžiant dėl akcininko
subsidiariosios atsakomybės už bankrutuojančios bendrovės prievoles – pavienio kreditoriaus kreipimasis į
teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą bendrovės mokumui neteisėtais akcininko veiksmais, pažeistų
imperatyvųjį Įmonių bankroto įstatymo reguliavimą dėl kreditorių eiliškumo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 40 punktas ir jame nurodyta
kasacinio teismo praktika).
Civilinės atsakomybės taikymas

3.1. Vadovai, akcininkai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 6 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę
reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. . Teismų
praktika. 2017, 45; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1456535)
Subjektų ratas, galintis pareikšti ieškinį bendrovės valdymo organams bendrovės vardu dėl žalos atlyginimo,
priklauso nuo to, ar ieškinys pareiškiamas mokios įmonės valdymo organams, ar įmonės, kuriai yra iškelta
bankroto byla, valdymo organams, taip pat nuo to, ar reiškiamas tiesioginis ar išvestinis ieškinys. ABĮ, ĮBĮ
specialiosios normos nustato, kas gali pareikšti tiesioginį ir išvestinį ieškinį valdymo organui bendrovės vardu, taip
pat galimi išimtiniai atvejai, kai tretieji asmenys (pavieniai akcininkai, kreditoriai) gali pareikšti ieškinį dėl jiems
asmeniškai padarytos žalos bendrovės valdymo organui ne dėl netinkamo valdymo (CK 2.87 straipsnio 7 dalies
pagrindu) veiksmų, bet bendraisiais deliktinės atsakomybės pagrindais (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Kasacinio
teismo praktikoje nurodyta, kad įmonės vadovui deliktinė atsakomybė dėl įmonei padarytos žalos gali būti taikoma
dviem savarankiškais pagrindais – CK 2.87 straipsnio pagrindu prieš bendrovę (išvestinė atsakomybė
akcininkams ir kreditoriams) ir ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu išvestinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, jeigu,
bendrovei esant nemokiai, vadovas neinicijavo bankroto bylos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-12-219/2017; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1424044)
Bendrovės valdymo organų atsakomybė bankrutuojančios bendrovės kreditoriams yra subsidiari (CK 6.245
straipsnio 5 dalis), išskyrus atsakomybę CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu. Bendrovės vadovas kreditoriams
atsako kaip papildomas skolininkas, tokia apimtimi, kiek prievolės nevykdo tiesioginis skolininkas – bendrovė.
Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės kreditorius prašė priteisti iš įmonės direktoriaus ir
akcininkų žalos, galimai atsiradusios dėl nemokios įmonės sudarytų nuostolingų sandorių, atlyginimą, kasacinis
teismas konstatavo, kad bendrovės vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati
patenkinti kreditoriaus reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Minėta, kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios įmonės kreditoriaus
teises, yra nurodęs, kad kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį
dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios
įmonės vardu. Tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės
atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų
nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens
nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus
likusius juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-389/2014).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas išaiškinimas, be kita ko, reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti iš
bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės vadovų žalos atlyginimo ir tuo atveju, kai dėl šių asmenų veiksmų
bendrovės turtinė padėtis iš esmės nepablogėjo ir kreditoriams, kaip interesų grupei, žala nepadaryta, tačiau dėl
jų neteisėtų veiksmų nukentėjo konkretaus kreditoriaus turtiniai interesai ir jis bankroto procese negali gauti tų
savo reikalavimų patenkinimo, kurie būtų patenkinti, jei nebūtų prieš jį nukreiptų neteisėtų veiksmų.
Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas, be kita ko, akcentavo, kad neteisėtumas konkretaus kreditoriaus
atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su
konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-7-177-701/2017. Teismų praktika. 2017, 48, p. 9-29; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1530416)
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vadovas civiline tvarka atsako ne tik už nepagrįstus verslo
sprendimus, bet ir už imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio
asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako
už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės
apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (Lietuvos
Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto
perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla ne iš darbo teisinių
santykių, o iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose
įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (pvz., atvejai dėl civilinės
deliktinės atsakomybės vadovui taikymo už įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymą: Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-228/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. birželio 27 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015
m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 05 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-280/2014

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas, siekdamas apginti savo kaip bankrutuojančios įmonės akcininko
teises, ginčijo sandorius, kurių pagrindu bankroto byloje buvo patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks akcininko teisių gynimo būdas, kai dėl sandorio negaliojimo pareiškiamas
atskiras ieškinys, kurio patenkinimas reikštų, jog bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo pagrindas
neegzistuoja, gali būti pripažįstamas tinkamu ir pagrindžiančiu akcininko faktinį bei teisinį suinteresuotumą
bankroto procesu, reiškiantį akcininko siekį išsaugoti bankrutuojančios įmonės turto dalį jos likvidavimo procese
(ĮBĮ 31 straipsnio 6 dalis).
reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. . Teismų
Bankroto administratoriaus ieškinys
Kai įmonė tampa nemoki ĮBĮ prasme ir jai iškeliama bankroto byla, bendrovės vadovams gali būti reiškiami
reikalavimai ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu, bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais ĮBĮ, nustatančiais
vadovo atsakomybę už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, bendrovės turto neperdavimą ir kt.
Pagrindinis subjektas, turintis teisę pareikšti ieškinį nemokios įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo šiais abiem
pagrindais (CK ir ĮBĮ), yra įmonės bankroto administratorius. Antai vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje
byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškinio
buvusiam įmonės vadovui, šiam laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, pagrįstumo,
konstatavo, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai.
Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus
bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama
bankroto administratoriaus. <...> bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir
neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti,
tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai <...>
kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir
ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę
kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. N
uo 2016 m. sausio1 d., pakeitus ĮBĮ 23 straipsnio 17 punktą, kreditorių susirinkimui suteikta papildoma teisė
įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui nesikreipus dėl bankroto bylos
iškėlimo ar pavėlavus pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje
sprendžiami klausimai, reikšmingi nemokios bendrovės vadovo (dalyvio) civilinei atsakomybei nustatyti, turi būti
sprendžiamas bylos sustabdymo klausimas. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė
priteisti iš buvusio vadovo ir vienintelio akcininko žalos atlyginimą, nes, įmonei turint didelių finansinių
įsipareigojimų ir nevykdant veiklos, jis sudarė jos interesams prieštaraujančius sandorius, Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjo nustatyta teismo pareiga sustabdyti bylą, iki bus išspręsta baudžiamoji byla,
paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų
pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas.
Kadangi atsakovui ikiteisminiame tyrime pareikšti įtarimai dėl ieškovo turto pasisavinimo, o teisme nagrinėtoje
baudžiamojoje byloje dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo jis pripažintas kaltu,
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė civilinės bylos. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad
civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principai bei siekis ginčą išspręsti per kiek įmanoma trumpesnį
laiko tarpą, kad kuo operatyviau būtų pabaigtos ieškovo bankroto procedūros, nėra absoliutūs ir turi būti
įgyvendinami atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 2 straipsnis)
Akcininko ieškinys
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad pagal ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą akcininkas turi
teisę reikšti išvestinį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovei už bendrovės vadovo ir (ar) valdybos narių pareigų
nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir po to, kai iškelta bankroto byla, ypač tuo atveju, kai ieškinio nereiškia
įmonės administratorius. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutavusios įmonės akcininkė prašė priteisti iš
buvusio įmonės vadovo bankrutavusios įmonės naudai žalos, susidariusios dėlnuostolingų sandorių, atlyginimą,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad uždraudimas bankrutuojančios įmonės akcininkui pasinaudoti
teise reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, pažeistų akcininko turtinius
interesus, apribotų jo teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybes, todėl žemesnių instancijų teismai,
konstatuodami, kad ieškovė tokią teisę gali realizuoti tik iki bankroto bylos iškėlimo, netinkamai aiškino
materialinės teisės normas[56]. 2.2.3. Netiesioginis kreditoriaus ieškinys Jeigu bankroto administratorius
neįgyvendina ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į teismą, gindamas kreditoriaus interesus, teisę kreiptis į teismą
įgyja kreditorius, tačiau tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis). Kaip nurodoma kasacinio teismo
praktikoje, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68
straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos
administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį
ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių
reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti
priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo
principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto
teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto. Pavyzdžiui, 2013 metais Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bankrutuojančios įmonės kreditoriaus bendrovės vardu pareikštą netiesioginį
ieškinį buvusiai įmonės vadovei, kuri nuomojo patalpas iš brolio už didesnę negu rinkos kainą. Kitoje civilinėje
byloje bankrutuojančios įmonės kreditorius netiesioginiu ieškiniu iš buvusių bendrovės vadovų prašė priteisti
žalos, atsiradusios sudarius įmonei nenaudingus sandorius, atlyginimą. Netiesioginio ieškinio instituto tikslas –
apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo
subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų
gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu
skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu
atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį
ieškinį (skolininko skolininkui). Kasacinio teismo praktikoje dėl netiesioginio ieškinio instituto taikymo taip pat
pažymėta, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms:
kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti
galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio
ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas; skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę
teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos,
piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.; skolininko turtinė teisė,
kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas
turi pareigą vykdyti savo prievolę; tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus
interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam
iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK6.68 straipsnio 2 dalis). Kreditorius neturės teisės reikšti
netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Nesant nors vienos šių sąlygų,
netiesioginis ieškinys negalimas. Kreditorius netiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės vardu gali pareikšti
ne tik nemokios bendrovės vadovui, bet ir jos akcininkui (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Civilinėje byloje, kurioje
kreditorius prašė iš bankrutuojančios įmonės akcininko ir vadovo bei su jais susijusios kitos įmonės solidariai
priteisti žalą, atsiradusią įmonei neatsiskaičius pagal sutartis, kasacinis teismas pažymėjo, kad jei akcininko
veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (pavyzdžiui, akcininkai neteisėtai
paskirsto dividendus, perkelia verslą į kitą įmonę ir pan., tuo sukeldami faktinį įmonės nemokumą) ir tokiais
veiksmais padaroma žala bendrovei, o kreditoriams padaryta žala pagal kasacinio teismo praktiką laikoma
išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto
atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo. Visų kreditorių teisės
ginamos ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu. Jei
žala padaryta visiems kreditoriams kaip interesų grupei, kreditorius bankroto proceso metu gali reikšti tik
netiesioginį ieškinį bendrovės akcininkui pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį.
Tiesioginiai kreditoriaus ieškiniai
CK 6.263 straipsnio pagrindu Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį
ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą
konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl
netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo
pripažįstama, kad kreditoriaus teisė pareikšti bendrovės valdymo organams (ir dalyviams) tik netiesioginį ieškinį
bankroto procedūros metu neturi būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės
vadovams (dalyviams) atskirose bylose pasibaigus bankroto procesui (likvidavus bankrutavusią įmonę).
Naujesnėje savo praktikoje kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne
bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Civilinėje byloje, kurioje kreditorius (pardavėjas) prašė iš
bankrutuojančios įmonės (pirkėjo) akcininko ir vadovo bei su jais susijusios kitos įmonės solidariai priteisti žalos,
atsiradusios įmonei neatsiskaičius pagal sutartis, atlyginimą, kasacinis teismas pasisakė dėl kreditoriaus
tiesioginio ieškinio CK 6.263 straipsnio pagrindu sąlygų. Byloje reikalavimas buvo pareikštas akcininkams, kurie
kartu buvo ir bendrovės vadovai, todėl teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio
akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai
atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o
nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno
kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Minėtoje byloje
kasacinis teismas nurodė, kad neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus
klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į
konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais. Kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas
pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos
atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu. Tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti
įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų
kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro
juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį
kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius. Tik tuo atveju, jei kreditorius įrodinėja, kad jam
padaryta individuali žala,jis gali reikšti tiesioginį ieškinį neribojamas bankroto stadijos. Esant pareikštam
tiesioginiam ieškiniui bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, gali iškilti klausimas dėl šios bylos santykio su bankroto
byla ir stabdymo būtinybės. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad stabdymo būtinybė turi būti vertinama
individualiai kiekvienoje byloje – bylą stabdyti būtina, kai esant pagrindui taikyti civilinę atsakomybę iki bankroto
bylos pabaigos nėra galimybės nustatyti dėl konkretaus kreditorių teisių pažeidimo patirtos žalos dydžio. Tais
atvejais, kai žalos dydis yra aiškus ir akivaizdu, kad kreditoriaus reikalavimai bankroto byloje nebus tenkinami,
arba nėra kitų civilinės atsakomybės sąlygų, bylos stabdyti nereikia. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tiesioginis kreditoriaus ieškinys bendrovės vadovams ir akcininkams dėl
žalos atlyginimo iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes,
neužbaigus bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio, todėl pirmosios
instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto
pagrindu. Kitoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad stabdyti bylą nebuvo būtina, nes žalos dydis
nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir aiškus, kaip ir aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai nebus patenkinti
bankroto byloje. Šią aplinkybę teismas grindė bankroto administratoriaus pažyma, kurioje nurodoma, kad
kreditorių finansinių reikalavimų suma bankroto byloje – 6 471 071,22 Eur, o turto vertė – tik 113 038,69 Eur, iš
kurių turto, priklausančio įkaito turėtojui, vertė –101 338, 04 Eur, o už parduotą turtą gauta tik 42 979,61 Eur.
reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga.Teismų
Dar iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014,
kurioje kasacinis teismas įtvirtino verslo sprendimų priėmimo taisyklę kaip vadovų atsakomybės standartą,
kasacinis teismas savo praktikoje buvo pasisakęs dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo. Minėtoje
byloje kasacinis teismas sprendė dėl galimybės taikyti šią taisyklę tyčinio bankroto nustatymo byloje ir aptarė
lyginamuoju aspektu verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo praktiką JAV, Vokietijoje ir Estijoje, konstatavo,
kad sandorio ekonominis nenaudingumas kaip viena iš tyčinio bankroto nustatymo sąlygų negali būti nustatytas,
jei verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo aspektu toks sandoris yra teisėtas. Teismas pažymėjo, kad,
vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimo taisyklė (business judgment rule), pagal kurią, siekiant
išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo
sprendimų apimtis (a widened scope of business judgment), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių
(vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Kai
pareiškime nurodoma, kad tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės
vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas
priešingas siekiamam rezultatas, t. y., siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama
bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą
subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi
ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. Minėtoje byloje kasacinis teismas
nusprendė, kad bendrovės bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei
krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo,nors ir buvo
sudaryti sandoriai, kurie vėliau pasirodė esą ekonomiškai nenaudingi. Taigi, kasacinis teismas verslo sprendimų
priėmimo taisyklę pirmą kartą teismų praktikoje expressis verbis panaudojo siekdamas pabrėžti, kad bankrotas
negali būti pripažintas tyčiniu dėl ekonomiškai nenaudingo sandorio sudarymo, jei pagal verslo sprendimų
priėmimo taisyklę už tokį verslo sprendimą vadovui civilinė atsakomybė netaikytina. Tačiau net ir tais atvejais, kai
bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė CK 2.87 straipsnio pagrindu už tokio ekonomiškai
nenaudingo sandorio sudarymą (t. y. vadovo nesaugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė), vien šios aplinkybės
nepakanka tyčiniam bankrotui konstatuoti, nes tam būtina nustatyti tyčinius vadovo veiksmus siekiant bendrovės
nemokumo.
Nemokios bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas

Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Ši pareiga įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje) kaip įmonės vadovo pareiga pateikti
pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies
redakciją, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei buvo nustatyta vadovui ir įmonės
savininkui (savininkams), kuriais buvo laikomi įmonės dalyvis (dalyviai), t. y. akcininkas ar akcininkų grupė,
kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikė ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualiosios įmonės
savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas
įgyvendinanti institucija (ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis).
Nuo 2016 metų pakeitus ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalį, pagal aktualią ĮBĮ redakciją pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo
įmonei pateikti teismui privalo įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą
atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose,
turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau – vadovas ar kiti asmenys pagal
kompetenciją). Atsižvelgiant į tai, naujojoje ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje nurodoma, kad, jeigu įmonė negali
ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto
bylos iškėlimo.
Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo
(asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to,
kad vadovas pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nauja šio straipsnio 4 dalies
redakcija nurodo, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar)
kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje
nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės
vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta: kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina
nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą
įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė. Neteisėtumas taikant vadovui civilinę atsakomybę ĮBĮ 8
straipsnio 4 dalies pagrindu pasireiškia ne tik įstatymo imperatyvo, bet ir fiduciarinių pareigų pažeidimu. Antai
civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė reikalavo žalos, atsiradusios buvusiam įmonės vadovui (kuris buvo ir
vienintelis akcininkas) neįvykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo,
kasacinis teismas konstatavo vadovo veiksmų neteisėtumą, kadangi vadovas neveikė rūpestingai, atidžiai,
sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir
pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus.
Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų
subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinis teismas
yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei
nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ
2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su
kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus
kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis.
Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto
apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą
įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui
konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus
darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė
ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės
atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos
dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir
kt..
Ta aplinkybė, kad įmonė vykdo veiklą, nėra pakankama, kad šalintų vadovo atsakomybę dėl bankroto bylos laiku
neiškėlimo. Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė iš buvusio vadovo priteisti žalos,
nesikreipus laiku į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, atlyginimą, kasacinis teismas, nustatęs, kad apeliacinės
instancijos teismas netyrė ir nevertino momento, nuo kada įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos iškėlimo ir, pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę
komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys vadovui buvo atmestas, ir perdavė
bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo
nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo[126]. ĮBĮ pakeitimuose, įsigaliojusiuose 2016
m. sausio 1 d., jau nustatytas konkretus terminas, per kurį nemokios įmonės vadovas ir kiti asmenys, įvertinę, kad
įmonė yra nemoki, turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo: jeigu įmonė negali ir (arba) negalės
atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės
vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo
nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius
įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau
kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad
įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės
dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta
tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Kadangi naujoji ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija
įtvirtina naujas pareigas vadovui ir kitiems asmenims pagal kompetenciją tik po to, kai atsirado aplinkybių,
leidžiančių konstatuoti įmonės nemokumą, kasacinio teismo išaiškinimai dėl nemokumo nustatymo momento
taikytini ir po naujos ĮBĮ redakcijos įsigaliojimo.
Tuo atveju, kai reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią pavėlavus iškelti bankroto bylą, reiškiamas dėl pažeidimo,
padaryto iki 2008 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo ĮBĮ 8 straipsnį papildančios nuostatos dėl atsakomybės už
pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą, atsakomybė vadovui taikoma vadovaujantis bendrosiomis
CK nuostatomis dėl civilinės atsakomybės (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pavyzdžiui, civilinėje byloje, kurioje buvo
sprendžiamas įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimas, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos
iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, kasacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30
straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl žalos atlyginimo, taip pat CK 2.87 straipsnio nuostatomis, atmetė bendrovės
vadovo argumentą, kad iki 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusių ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų įmonės vadovo
civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylą, nebuvo nustatyta. Kolegija
nurodė, kad atmestinas kasatoriaus argumentas, kad įstatymo leidėjas laikė, jog bendrosios civilinę atsakomybę
nustatančios CK nuostatos yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos
iškėlimo rastis, nes esą priešingu atveju būtų perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ 8
straipsnio 4 dalies forma. Konkrečios teisėkūros technikos pasirinkimas yra teisėkūros subjektų teisė. Atitinkamus
teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti
teisinio reguliavimo spragas, bet ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau aiškumo ir tikrumo, užkirsti kelią
skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. <...>Taigi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m.
liepos 1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų įmonės
administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų.
Nemokios bendrovės vadovo pareigos perduoti bendrovės turtą ir dokumentus pažeidimas
Kita svarbi nemokios įmonės vadovo pareiga, įtvirtinta įstatyme, – įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos
iškėlimo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, ĮBĮ 10 traipsnio
7 dalies 1 punktas). Jei įmonės vadovas neperduoda dokumentų ir turto, jis atlieka neteisėtus veiksmus, už
kuriuos jam gali būti taikoma dvejopo pobūdžio teisminė sankcija – civilinė atsakomybė (jei dėl šio veiksmo kilo
žala) ir (arba) gali būti skiriama bauda iki 2896 eurų.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą
turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės
valdymo organai (ĮBĮ10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Tačiau ir anksčiau vadovavę asmenys
taip pat gali būti atsakingi už dokumentų neperdavimą savarankiškais pagrindais (Lietuvos Respublikos įmonių
finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) 27 straipsnis, Buhalterinės apskaitos įstatymo4 straipsnis), jei
jie netinkamai organizavo įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą(žr.plačiau
3.1.3.2. poskyryje „Vadovo pareiga rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe“).
Tačiau pareiga perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus gali kilti ne tik minėtos ĮBĮ10
straipsnio normos, bet ir teismo nutarties pagrindu. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojanti įmonė prašė priteisti
solidariai iš buvusių įmonės vadovų ir akcininkų žalos, padarytos neperdavus įmonės turto ir dokumentų,
atlyginimą, atsakingu už lėšų neperdavimą bankroto administratoriui buvo pripažintas tik bendrovės akcininkas,
kuris vadovo ligos metu vadovavo įmonei ir rūpinosi dokumentų ir turto perdavimu. Kasacinis teismas sprendė,
kad nors pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą tik įmonės valdymo organams nustatyta pareiga perduoti
bendrovės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, o akcininkas nėra valdymo organas (jo narys), šiuo
atveju jo atsakomybė kyla ne įstatymo, o teismo sprendime nustatyto įpareigojimo nevykdymo pagrindu,todėl
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš dalies panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškinys buvo
atmestas, ir tą bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas savo iniciatyva,
administratoriaus arba įmonės kreditorių, kurių teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip
pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki
5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo
privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio
įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė
turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.
Kasacinis teismas išaiškino, kad ĮBĮ10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja
siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl
bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie,
vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji,
privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia
norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo
reikalavimų.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad ĮBĮ10 straipsnio 14 dalyje nurodytas teisių apribojimas įmonės vadovui
taikomas, jeigu nustatomos aplinkybės, patvirtinančios šioje teisės normoje nustatytas sąlygas, kurioms esant (ar
kurių nesant) šis apribojimas taikomas. Joje nenustatyta, kad jam taikyti būtina konstatuoti akivaizdų vadovo
darbo aplaidumą ar sąmoningą pareigų netinkamą vykdymą. Tačiau teismas pabrėžė, kad ĮBĮ10 straipsnio 14
dalyje nurodytos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą
padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes.
ĮBĮ10 straipsnio 14 dalyje ar kitose ĮBĮ teisės normose nenustatytas terminas ar bankroto bylos stadija, kurios
metu suinteresuoti asmenys (turintys teisę pagal ĮBĮ10 straipsnio 14 dalį) gali teikti prašymą taikyti įmonės
vadovui šių teisių apribojimą, taip pat nenustatytas terminas, per kurį teismas turi išnagrinėti šį prašymą.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prašymą taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui ĮBĮ10 straipsnio 14
dalyje nustatytą teisių apribojimą įstatymo įgalioti asmenys gali teikti tiek kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos
iškėlimo (bankroto bylos kėlimo stadijoje), tiek bet kurioje kitoje bankroto bylos stadijoje iki sprendimo dėl įmonės
pabaigos priėmimo. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų prašymo pagrindu arba savo iniciatyva
klausimą dėl ĮBĮ10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia
bet kurioje bankroto bylos stadijoje (pvz., iškeldamas bankroto bylą, ir t. t.).
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto prašymo taikyti įmonės vadovui
ĮBĮ10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi teisę motyvuota nutartimi atidėti prašymo nagrinėjimą
protingumo kriterijus atitinkančiam terminui, jei nepakanka įrodymų, patvirtinančių prašymo pagrįstumą[136].
Atidėjimas negali tęstis pernelyg ilgai, kad nebūtų pažeisti teisinio tikrumo, suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių
ir civilinės apyvartos stabilumo principai.
3K-3-508/2010. Teismų praktika. 2010, 35; Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/183238)
Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius,
kurie atsirado dėl jo kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės aktuose nustatytos
varžytynių vykdymo tvarkos pažeidimas lemia bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje B. L. v. UAB
„Šiauleksa“, bylos Nr. 3K-3-11/2007). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar
juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis UAB „Šilterma“ bankroto
byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010); juridinis asmuo, kuris verčiasi bankrutuojančių ir likviduojamų įmonių
administravimu, veikia savo rizika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius privalo elgtis
apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip privačiam juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų
neigiamų padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. vasario 18 d. nutartis
civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas “Žemaitijos žiedas” v. B. L., V. L., bylos Nr. 3K-3-
107/2004). Administratorius, kaip civilinės atsakomybės subjektas, visada yra asmuo, teismo paskirtas
konkrečioje byloje teikti bankroto administravimo paslaugas (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis).Kai administruoti įmonę
paskiriamas fizinis asmuo, jis pats atsako už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o tais atvejais, kai
bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis
asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys yra civilinės atsakomybės subjektais (CK 6.264 straipsnis). Pastarųjų
asmenų atsakomybė už netinkamai atliktas funkcijas gali atsirasti tik prieš patį administratoriumi paskirtą juridinį
asmenį ir grindžiama darbo teisės, o ne administratoriaus civilinę atsakomybę reguliuojančiomis normomis.
Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus
įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus
įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos
civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose,
kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš
jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo
veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui
nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248
straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas
(CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl bankroto
administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į pirmiau aptartą administratoriaus
teisinę padėtį. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs
kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos
taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir
bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad
bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei).
Verslo sprendimo taisyklė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.
e2-399-467/2019
Vertinant, ar vadovas pažeidė fiduciarines pareigas, turi būti vadovaujamasi verslo sprendimo taisyklė (business
judgement rule). Verslos sprendimo taisyklės taikymo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios
pareigos pažeidimo atveju. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu, ex post reikia nustatyti,
ar konkretaus sprendimo priėmimo metu vadovas veikė sąžiningai, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas, ar jis
tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą informaciją, kitaip tariant, teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas
sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2017-04-06 Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, Teismų praktika, 2017, Nr. 45).
Verslo sprendimo taisyklė reiškia, kad vadovams civilinė atsakomybė taikytina ne už verslo nesėkmę (kas yra
įmonei nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nepasiteisinus ginčo rizikai), bet už verslo sprendimo priėmimą
pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad žalos
atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos fakto, tačiau būtina įrodyti ir: įmonės valdymo
organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės
komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.
Feniksas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012
„Fenikso sindromas“ yra paplitęs sukčiavimo modelis, kai įsiskolinusi bendrovė prieš nutraukdama veiklą sudaro
turto pardavimo sandorius, veikla ir turtas būna perkeliami į kitas įmones. Teismų praktikoje tai įvardijama įmonių
„feniksų“ reiškiniu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-19/2012
Viena vertus, savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, todėl įtvirtinama
įstatyme. Kita vertus, juridinio asmens vardu veikiantys asmenys gali, prisidengdami savarankiška ir ribota
juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg
rizikingai, visiškai neatsižvelgiant į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, dėl ko
kreditorių reikalavimų patenkinimas taps neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas. Be to, kai kurie asmenys gali
būti linkę tiesiogiai piktnaudžiauti juridinio asmens savarankiška atsakomybe, pavyzdžiui, steigdami įmones vien
lėšoms pritraukti, o vėliau šias lėšas nesąžiningai perkeldami į kitas įmones, pasisavindami, iššvaistydami ar
kitaip pažeisdami savo kreditorių interesus ir netrukus steigdami naujas tokias įmones (įmonių „feniksų“
reiškinys). Dėl to siekiant sutrukdyti nesąžiningoms schemoms, kurių tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar
kitaip pažeisti jų interesus piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, įstatymas nustato
vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę.

TP Dėl ĮBĮ Ir ĮRĮ Taikymo

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

TP Dėl ĮBĮ Ir ĮRĮ Taikymo

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOS IŠTRAUKOS

Įmonių restruktūrizavimas / bankrotas

2. Tyčinio bankroto požymiai

Bankroto ar restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisinės pasekmės

Kreditorių teisės bankroto byloje

1.1. Restruktūrizavimo proceso vykdymas;

Banroto proceso vykdymas (supaprastintas procesas);

Bankroto bylos nutraukimas;

Juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto;

Civilinės atsakomybės taikymas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 05 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-280/2014

Nemokios bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas

Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012

You might also like