Versta iš: Amanda Quick, Mistress, Bantam Books, 1995

© Jayne A. Krentz, 1994

Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Filipavičiūtė

Redagavo Indrė Viliūnaitė

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius,
yra visiškai atsitiktinis.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos
nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB)
ISSN 2335–7126
ISBN 978-609-03-0354-2
© Elžbieta Filipavičiūtė, vertimas iš anglų kalbos, 2018
© Živilė Adomaitytė, knygos dizainas, 2018
© Magdalena Russocka / arcangel-images.com, viršelio
nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2018
Skiriu Albertai Kasti, mamai ir draugei.

Su meile dėkinga duktė.

 Prologas
— Jūsų pastaroji meilužė, Mastersai, Londone sukėlė tikrą
sensaciją. Aukštuomenei ji pasirodė gana įdomi asmenybė, —
Čarlzas Treskotas įsitaisė priešais židinį, gurkštelėjo brendžio
ir prisimerkęs gudriai pažvelgė į šeimininką. — Kadangi jūs
per patį sezono įkarštį dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių
sumanėte leisti laiką kaime, pamaniau, jog mano pareiga
pranešti jums, kas dedasi sostinėje.
— Jūs pasielgėte itin kilniai, kad metęs savo reikalus
atvykote čia papasakoti man naujausių paskalų.
— Tai mažiausia, ką galėjau nuveikti jūsų labui: juk dabar
jūsų vardas — visų lūpose! Puikiai žinau, kaip erzina tokie
dalykai.
Čarlzas Treskotas, pasileidęs ir persisotinęs malonumų
trisdešimtmetis džentelmenas, patylėjo stengdamasis
neparodyti graužiančio jį smalsumo.
— Jūs klystate, Treskotai. Man visiškai nesvarbu, ką
vadinamoji aukštuomenė pasirinks dar viena dingstimi
paliežuvauti prie arbatos.
Treskotas atrodė aiškiai nusivylęs, bet anaiptol ne
palaužtas. Taip atkakliai siekdamas priversti Mastersą
sureaguoti į Londono gandus, jis buvo panašus į išpaikintą
vaiką, trokštantį bet kuria kaina įerzinti narve uždarytą tigrą.
— Turiu pasakyti, kad mane, beje, ir kitus, labai stebina,
kaip jūs galite taikstytis su papiktinančiu tos būtybės elgesiu.
Juk visiems aišku: iš savo aistros objektų jūs visada
reikalaudavote padoraus elgesio. Sako, toks reikalavimas
netgi įtrauktas į jūsų garsiųjų taisyklių sąvadą.
Markusas Valerijus Klaudas, grafas Mastersas, lėtai
pasukiojo savo didelėse šiurkščiose rankose krištolo taurę.
Atrodė, dabar jam užvis labiausiai rūpi liepsnos atšvaitai
įmantriuose krištolo raižiniuose.
Prieš kelis mėnesius Markusą sudomino kai kurios šviesos
savybės — kaip šviesos spindulys atsispindi ir lūžta stikle.
Begaliniai eksperimentai su prizmėmis ir veidrodžiais
pažadino naują jo aistrą — aistrą teleskopams.
Astronomija Markusą taip įtraukė, kad sezono įkarštyje jis
paliko Londoną ir apsigyveno viename iš tolimiausių savo
dvarų. Giedras ir grynas nakties dangus virš Jorkšyro,
skirtingai negu dūmais užterštas miesto oras, sudarė puikias
sąlygas stebėti šviesulius. Ir šitaip buvo visada. Dar būdamas
vaikas, gimtajame Jorkšyro dvare Markusas pajuto potraukį
prie mechanikos, technikos ir mokslinių tyrinėjimų.
Nuo linginės karietos iki laikrodžių, nuo muzikinių dėžučių
iki žvaigždžių... Markusas Valerijus buvo apsėstas atradimų ir
išradimų aistros ir troškimo atskleisti mokslo dėsnius,
kuriems paklūsta daiktai ir reiškiniai.
Markusui apskritai patiko dėsniai, juoba savi, paties
nustatyti. Prieš kelerius metus jis susidarė gyvenimo taisyklių
sąvadą ir visada tų taisyklių paisė. Jos buvo paprastos ir
vienareikšmės:

Niekada nevesk antrą kartą.

Niekada neaptarinėk savo praeities.
Niekada nemesk pasirinkto tikslo ir niekada nekeisk priimto
sprendimo.
Niekada neužmegzk santykių su skaistuolėmis ir
svetimomis žmonomis.

Markusas liovėsi žiūrėjęs į brendžio taurę. Šitas Treskotas

niekada nebuvo jam įdomus... Vienas iš daugybės
pasileidusių Londono dendžių — žmonių, pataikaujančių savo
silpnybėms ir menkoms aistroms, žmonių, kurių moralės
principai leidžia apgaudinėti patiklias skaistuoles ir stovinčius
žemiau ant socialinių laiptų.
— Pasakykite man pagaliau, ką padarė toji ledi, kad
nusipelnė tokių vertinimų, — apsimestinai abejingu balsu
pratarė Markusas.
Svečio akys piktdžiugiškai sublykčiojo.
— Pasak gandų, ji pametė jus ir dabar ieško naujo
meilužio. Visa aukštuomenė įtemptai laukia...
 — Neabejoju.
— Ponia Brait mūsų rate pasirodė vos prieš dvi savaites ir
jau spėjo pavergti jį šturmu. Niekas negali patikėti, kad
leidote šitai moteriai prisiūti jums barzdą. Tiesiog neįtikėtina,
turint omenyje jūsų... tenka pripažinti, gana skandalingą
reputaciją.
Markusas šyptelėjo, bet nutylėjo.
Tokiu atsakymu nepatenkintas Treskotas ryžosi užeiti iš
kitos pusės.
— Jūs puikiai žinote, kad esate laikomas pačiu
mįslingiausiu, o gal ir pačiu pavojingiausiu vyriškiu Londone.
— Mįslė ir pavojus, Treskotai, visada gyvuoja tik žiūrovų
vaizduotėje — lygiai kaip ir grožis.
— Gandai apie jūsų praeitį, Mastersai, pavertė jus gyva
legenda. Todėl suprantama, kad moteris, išdrįsusi jus
atstumti, negalėjo nesukelti kalbų ir apkalbų bangos.
— Suprantama.
Treskotas primerkė akis.
— Esu pasirengęs sutikti, kad toji ledi tikrai nepaprasta,
nepaprasta netgi jums, sere. Ir kur jūs radote tokią kerinčią
našlelę?
— Jūs matėte ją?
— Žinoma! — vyptelėjo svečias. — Ponia Brait niekur
nelieka nepastebėta. Be jos nesulauktų pasisekimo nė vienas
vakaras, nė vienas pokylis. Jūsų meilužė, sakyčiau, yra
žaviausia būtybė iš visų, kurias teko sutikti per kelerius
pastaruosius metus.
— Laikote ją žavia, Treskotai?
— Be abejo. Dėl to sutaria visi. Juk žinote, kaip ją vadina —
ledi Žvaigždžių Šviesa!
— Tikrai?
Treskotas gūžtelėjo pečiais.
— Aišku, jos nepavadinsi akinamai gražia... Beje, žinote tai
kur kas geriau už mane. Bet ji kažkaip traukia, ar ne? Tiesiog
neįmanoma atplėšti akių... Nors už savo pravardę ji
pirmiausia turi būti dėkinga ekstravagantiškiems apdarams.
 — Ak, tiesa... Jūs turite omenyje sukneles?
Treskotas vėl pagiežingai nusijuokė.
— Jūs tik pamanykite: buvusi itin skandalingai pagarsėjusio
lordo meilužė drįsta pasirodyti žmonėse vilkėdama tik
akinamai baltai — nekaltoji mergelė, nėra ką sakyti! Tikras
papiktinimas!
Markusas liovėsi sukioti tarp pirštų bokalą ir pakėlė akis į
pašnekovą.
— Ji vis dar renkasi baltą spalvą?
— Niekada nevilki kitaip, tik baltai, — patikino jį
Treskotas. — Labai originali. Beje, tos kvailos baltos
suknelės, taip pat paauksuota karieta visoms Londono
damoms kelia baisų pavydą. Jums teko kaip reikiant
papurtyti piniginę, tiesa? Leiskite pasidomėti, kokio dydžio
sumą išleidote?
— Vargu ar beprisiminčiau, — Markusas nukreipė žvilgsnį į
ugnį židinyje.
— Vadinasi, pripirkote jai tiek brangių apdarų ir niekučių,
kad balta karieta ir į ją pakinkyti puikūs balti arkliai jūsų
kišenės nepaveikė?
— Tokiems menkniekiams aš neteikiu didelės reikšmės.
Treskotas net užspringo.
— Turbūt labai gera būti turtingam kaip Krezas.
Neįsižeiskite, sere, bet toji pupytė iš pradžių, matyt, giliai
suleido savo nagučius į jūsų kišenę ir tik tada nusprendė
susirasti jums pamainą.
— Našlės po savo vyrų mirties retai kada paveldi didelius
turtus.
— Kalbama, velionis ponas Braitas buvo daug vyresnis už
savo žmoną ir jie gyveno labai atsiskyrę kažkur Devone. —
Treskotas metė į Markusą klausiamą žvilgsnį. — Jis, be abejo,
paliko jai šiek tiek pinigų, tačiau visas Londonas yra
įsitikinęs, kad našlelė gerokai pralobo pasinaudodama jumis.
— Treskotai, juk pats žinote, kaip būna: vyras privalo
susimokėti už malonumus.
Svečias tyliai sukikeno ir įsidrąsinęs vėl kyštelėjo ranką į
tigro narvą.
— Įdomu, kaip jaučiasi vyras, kai godi meilužė, kaip
reikiant išmelžusi jo kišenes, nusprendžia susirasti jam
pamainą lovoje?
— Man sunku nusakyti jums savo jausmus, Treskotai.
— Prisiekiu jums, Londone vargiai surastumėte bent vieną
vyrą, kuris dabar nenorėtų išmėginti laimės ir užimti jūsų
vietą ponios Brait buduare.
— Čia nėra ko stebėtis.
— Iš esmės visi jūsų pažįstami, ypač kortų partneriai,
dabar leidžia vakarus šitos ledi draugijoje, — nesiliovė
svečias. — Lartmoras, Derou, Elisas ir Džadsonas nuolatos
aplink ją sukasi. O frantai ir dabitos, tokie kaip Hoitas, išvis
neriasi iš kailio — kad tik būtų pastebėti su jūsų ponia Brait.
— Kai kurie dėl mados yra pasirengę viskam.
— Beje, apie madą, — nusičiupo naujos minties
Treskotas. — Išsamus ponios Brait antikos meno išmanymas
daugelį mūsų damų pavertė karštomis jos gerbėjomis. Juk
žinote naujausią jų pomėgį! Visos moterys staiga puolė
puošti savo namų klasikiniu stiliumi, ir kiekviena stengiasi,
kad jos dekoras kuo labiau panėšėtų į antikinį, o
svarbiausia — labiau nei jos draugės.
— Antika... — mąsliai pakartojo Markusas.
— Visi tiesiog pakvaišo dėl senovės, o jūsų meilužė, regis,
apie ją nusimano. Atrodo, ji visus metus studijavo Italijoje
antikos meną. — Treskotas papurtė galvą. — Turiu pasakyti,
kad pernelyg intelektualios prigimties moterys manęs nežavi.
— Nieko nuostabaus, turint omenyje jūsų paties prigimtį.
Įžeidimą Treskotas nuleido negirdomis.
— Nejaugi jūsų nė kiek nežeidžia papiktinantis jos elgesys?
— Man jis atrodo... — Markusas patylėjo ieškodamas
tinkamo žodžio, — įdomus.
— Įdomus?! Ir tai viskas, ką galite pasakyti? Velniai rautų,
betgi štai šią akimirką jūsų buvusi meilužė daro jums gėdą ir
žemina jus žymiausiose Londono šeimose!
— Gal tai ir nebuvo viskas, ką galiu, bet tikrai viskas, ką
noriu pasakyti. Ar dar turite man kokių nors naujienų?
Pašnekovas paniuro.
— Manau, šito pakanka.
— Visiškai. O dabar jūs, be abejo, jau norėsite
atsisveikinti. — Markusas pažvelgė į laikrodį. — Tuoj sutems,
o iki artimiausio viešbučio toloka.
Treskotas sučiaupė lūpas. Pokalbio pradžioje jis tikėjosi būti
pakviestas pernakvoti Klaudhole, ir dabar teko skaudžiai
nusivilti. Jis pakilo.
— Sudie, Mastersai. Esu įsitikinęs, šį vakarą turėsite apie
ką pagalvoti... Nenorėčiau atsidurti jūsų kailyje. Velniškai
nemalonu, kai meilužė tave išjuokia.
Treskotas apsisuko ir išėjo iš bibliotekos. Markusas
palūkėjo, kol svečiui už nugaros užsivers durys. Tada pakilo,
perėjo per kambarį ir sustojo prie lango.
Dangus buvo giedras, be debesėlio, aukso saulėlydžiu
liepsnojo gęstančios pavasario dienos spalvos. Šiandien bus
puiki naktis stebėti žvaigždes naujuoju teleskopu.
Markusas ketino likusią mėnesio dalį praleisti čia, Jorkšyre,
bet dabar teks grįžti į Londoną kur kas anksčiau, negu buvo
numatyta. Buvo pernelyg sužadintas jo smalsumas, o
pastarasis — tokia pat bemaž neįveikiama jėga, kaip moters
trauka.
Reikalas tas, kad, priešingai, negu plepa londoniečiai,
Markusas dabar neturi jokios meilužės. Ir jau keturi mėnesiai
išvis nėra buvęs su moterimi.
Su paskutine savo meiluže, pasakiškai gražia dvidešimt
aštuonerių metų našle, jie išsiskyrė prieš kelis mėnesius —
kai ledi pagaliau susiprato, kad Markusas tikrai neketina
laužyti savo taisyklės, susijusios su antrosiomis vedybomis.
Pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“, gražuolė nusprendė sulošti
kitą, ne tokią beviltišką partiją.
Kas gi ji, ta paslaptingoji ponia Brait?
Markusą suintrigavo jos įžūlumas. Moteris, išdrįsusi visos
aukštuomenės akyse apsimesti jo meiluže, tikrai turėtų būti
labai įdomi asmenybė...
Galbūt ne mažiau įdomi nei žvaigždės.
 1.
Grafas Mastersas gyvas.
Kai jis pasirodė pokylių salėje, Ifigenija Brait pirmą kartą
gyvenime vos neapalpo. Viskas ėmė lėtai plaukti prieš akis ir
ji veltui mėgino suimti save į rankas.
Užvis mažiausiai šį vakarą, kaip, beje, ir bet kurį kitą, ji
tikėjosi išvysti grafą gyvą ir sveiką.
Jis gyvas.
Sukrėtimas praėjo, ir dabar jos galva ėmė svaigti iš
džiaugsmo ir susižavėjimo.
Ifigenija niekada nebuvo susitikusi su Mastersu, tačiau
prieš apsimesdama jo meiluže net dvi savaites karštligiškai
domėjuosi viskuo, kas su juo susiję.
Labiausiai ją pribloškė tai, kad Mastersas pasirodė esąs jos
svajonių vyras, kurį ji galėtų pamilti taip, kaip nieko nėra
mylėjusi. Jis atrodė tiesiog sukurtas jai.
Ifigenija susitaikė su mintimi, kad Mastersas amžiams liks
tik slapčiausių jos svajonių herojus... Bet štai dabar jis čia,
stovi priešais ją alsuojantis ir sklidinas gyvybės.
Kai sužinos, kas ji tokia ir ko prikrėtę, žinoma, pradės ją
niekinti.
— Gailestingasis Dieve, negaliu patikėti, — sumurmėjo
lordas Elisas, — Mastersas čia!..
Ifigenija tylėjo nepajėgdama atplėšti akių nuo aukšto tvirto
vyro, atsainiai ir išdidžiai žengiančio žydru paradinių laiptų
kilimu. Ji buvo priblokšta — Mastersas pasirodė esąs lygiai
toks, kokį ji įsivaizdavo. Juodaplaukis, šaltas ir arogantiškas,
įpratęs gyventi pagal savas taisykles.
Ifigenija negalėjo patikėti savo akimis.
Visi kiti, regis, irgi.
Akimirksniu pokylių salėje stojo tyla. Kurtinanti tyla pakibo
virš svečių minios.
Ifigenijai pasirodė, kad visi šie prašmatniai apsirengę
svečiai — damos ir kavalieriai — įkrito į milžinišką skysto
gintaro lašą, o šis staiga sustingo ir virto skaidriu kalėjimu.
Rodės, akimirką apmirė net gausybės žvakių krištolo
sietynuose šviesa. Sulig kitu širdies dunkstelėjimu gintaras
vėl tapo derva ir paleido savo belaisvius. Atgavusi laisvę
puikioji draugija ėmė pleventi tarsi būrys žėrinčių drugelių.
Jaudulio virpuliu plazdėjo jų neskoningi, blizgučiais nusėti
sparneliai, godžiai švietė didžiulės akys.
Ifigenija žinojo, ko nekantraudami laukia svečiai. Jie iš
anksto mėgaujasi skandalu, kuris daugelį dienų penės
paskalas. Taip pat ji žinojo, kas sukėlė susirinkusiųjų
nuostabą: niekas nesitikėjo išvysti Masterso čia. Visi buvo
įsitikinę, kad jis dar provincijoje, tebetūno viename iš savo
dvarų. Niekas nemanė, kad jis netikėtai pasirodys čia ir
panorės susitikti su savo buvusia meiluže.
Tik Ifigenija ir jos artimiausi žmonės manė, kad grafas
miręs. Taip buvo parašyta baisiajame šantažuotojo laiške.
Taip pat buvo rašoma, kad Ifigenijos teta Zoja taps kita
auka, jeigu nepaklus to niekšo reikalavimams.
Tačiau štai Mastersas čia, ne tik gyvas, bet ir visiškai
sveikas. Nuo jo sklido grėsminga didelio plėšraus žvėries
jėga. Neliko jokių abejonių: šantažuotojas melavo. Jis labai
gudriai pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kad
Londone nėra Masterso, ir įgąsdino Zoją.
Apimta susižavėjimo ir nevilties, Ifigenija stebėjo
nepermaldaujamai artėjantį grafą ir jautė, kaip visi kruopščiai
suręsti jos planai subyra į dulkes. Virš jos pakibo visiškai
naujas pavojus — pavojus, keliantis grėsmę jai pačiai ir
visiems jos artimiesiems.
Mastersas tikrai neapsidžiaugs sužinojęs, kad jis, pasirodo,
turi meilužę, kuri išdrįso įtikinti Londono aukštuomenę, jog
ieško jam pamainos.
Mastersas be vargo sugriaus apgailėtiną jos maskaradą,
pamanė Ifigenija. Nuplėš jos kaukę ir parodys visiems
niekingą apgavikę, kokia ji buvo visą šį laiką.
Ifigenijos ausį pasiekė prislopintas dviejų džentelmenų
pokalbis ir jos širdis ėmė pašėlusiai plakti.
— Masterso nervai visada buvo geležiniai, — numirėliškai
išblyškęs ir liesas tarsi vaiduoklis, lordas Lartmoras pakėlė
prie lūpų taurę šampano ir ištuštino vienu gurkšniu. —
Niekada nemaniau, kad jis išdrįs pasirodyti namuose, kur
viešpatauja ledi Žvaigždžių Šviesa. Juk bus velniškai
pažemintas.
— Prisiekiu Jupiteriu, spektaklis darosi įdomus, — Derou,
pusamžis vyras su nemažu pilvuku, kurio nepajėgė paslėpti
prastai pasiūtas frakas, metė smalsų žvilgsnį į Ifigeniją.
Herbertas Hoitas graudinamai rūpestingai palinko prie jos,
tarsi mėgindamas apginti. Jo visada linksmas žydras akis
dabar temdė nerimas.
— Sakyčiau, čia bręsta šiokie tokie nemalonumai. Manau,
generolai turėjo tokių pat svarių priežasčių išrasti itin
naudingą taktiką, vadinamą strateginiu atsitraukimu. Ar
nenorėtumėte ja pasinaudoti? Aš kaip visada jūsų
paslaugoms.
Ifigenija pamėgino susitvardyti ir nusiraminti. Jai trūko
oro... Neįtikėtina. Tai kažkokia baisi klaida. Jos pirštai,
lengvai liečiantys Hoito rankovę, vos pastebimai virpėjo.
— Nekalbėkite niekų, pone Hoitai. Mastersas nekels scenų,
kurios galėtų pradžiuginti publiką.
— Nė nesitikėkite šito, — Herbertas įdėmiai stebėjo minios
bangavimą, iš to galėjai suprasti, kaip sparčiai Mastersas
iriasi per salę. — Niekas niekada nepajėgia nuspėti, ką jis
iškrės po akimirkos. Jis mįslingas žmogus.
Ifigenija užsiplieskė. Nors pačios padėtis buvo
nepavydėtina, ji pajuto būtinybę užsistoti grafą.
— Anaiptol jis nėra mįslingas, tik stengiasi apsaugoti savo
asmeninį gyvenimą nuo pašalinių kišimosi. Tai visiškai
suprantama.
— Ką gi, kaip tik jūs ir pavertėte jį visuotinio aptarinėjimo
objektu ir sėkmingai įsikišote į jo asmeninį gyvenimą, tiesa,
mieloji? Ir jis vargu bau jums padėkos.
Deja, Herbertas kaip visada buvo teisus.
Ifigenija nepatikliai žvilgtelėjo į savo naująjį draugą.
Herbertas kur kas geriau nei ji žinojo išdavikiškus Londono
aukštuomenės įpročius, juk pastaruosius dvejus metus
plaukiojo šiuose klastinguose vandenyse. Ifigenija susipažino
su Herbertu prieš dvi savaites ir per šį laiką įprato visiškai
pasikliauti jo nuomone. Atrodė, ponas Hoitas žino viską apie
visus, bent šį tą reiškiančius aukštuomenėje. Jis buvo
perpratęs visus elgesio siaurame elitiniame pasaulėlyje
niuansus — nuo lengvo atsainumo iki visiško priešiškumo.
Pats Herbertas Londono tvenkinyje buvo laikomas smulkia
žuvele, tačiau buvo iš tų nedaugelio nenusakomo amžiaus
žaviai galantiškų džentelmenų, kuriems pavyko rasti savo
vietą visuomenėje ir tapti reikalingiems tiek vaišingoms
šeimininkėms, tiek susirūpinusioms ir nepatiklioms
mamytėms.
Šie džentelmenai noriai šoka su damomis, kurioms pristigo
kavalierių, ir geria arbatą su pagyvenusiomis matronomis. Jie
atneša šampano damoms, kurių sutuoktiniai įsijautę lošia
prie kortų stalelio. Jie linksmai plepa su virpančiomis iš
jaudulio jaunutėmis ledi, pirmą kartą atvežtomis į pokylį.
Trumpai kalbant, jie labai naudingi, todėl jiems visada
pavyksta gauti kvietimų į geriausius Londono priėmimus ir
pokylius.
Herbertui buvo jau gerokai per trisdešimt. Patrauklus,
rausvaskruostis, šviesių akių, šiek tiek linkęs pilnėti, jis tikrai
buvo geraširdis, ramaus būdo. Retėjantys šviesiai rusvi
plaukai buvo pakirpti ir sugarbanoti pagal naujausią madą,
kurios griežtus reikalavimus visiškai atitiko ir geltona, per
liemenį šiek tiek siauroka liemenė, ir kruopščiai parištas
kaklaraištis.
Ifigenijai Herbertas patiko. Jis buvo vienas iš nedaugelio
vyrų, nesistengiančių bet kuria kaina užimti vietą, kuri, visų
manymu, priklausė grafui Mastersui. Šalia Herberto Ifigenija
jautėsi saugi.
Herbertas mielai aptardavo su ja meno ir architektūros
klausimus. O ji pagarbiai įsiklausydavo į jo praktiškus,
aukštuomenės pažinimu pagrįstus patarimus.
Tačiau dabar net ir Hoitas, kurį retai kada paveikdavo net ir
gudriausia aukštuomenės intriga, jautėsi sutrikęs. Atrodo, jis
nė nenumanė, kaip užkirsti kelią artėjančiai katastrofai.
Ifigenija nervingai pešiojo savo baltą nėrinių vėduoklę,
mėgindama sustabdyti pašėlusį minčių siausmą. Jai teliko
pasikliauti vien savo pačios protu. Laimė, šiuo turtu ji gausiai
apdovanota, ramino save Ifigenija.
— Mastersas yra džentelmenas. Jis nenorės statyti į
nepatogią padėtį nei manęs, nei savęs.
— Ką gi, brangioji, — Herbertas įprasta maniera kilstelėjo
tankų antakį, — nemanau, kad reikėtų man aiškinti jūsų
santykių su Mastersu detales. Visas Londonas puikiai žino,
koks buvo artimos judviejų draugystės pobūdis.
— Neabejoju, — Ifigenijos balse pasigirdo grėsmingų
gaidelių, iškart sustabdančių kiekvieną, kam užtekdavo
įžūlumo užsiminti apie jos ir grafo artumą. Jai retai kada
tekdavo kalbėti tokiu tonu su Herbertu, nes šis vyras
dažniausiai būdavo labai subtilus.
Ifigenijai nederėjo skųstis dėl užgriuvusios samprotavimų ir
spėlionių apie jos santykius su Mastersu lavinos. Juk
aukštuomenė galų gale priėjo prie tokių išvadų, prie kokių
pati Ifigenija stengėsi ją privesti.
Tai buvo grandiozinio plano įsiskverbti į siaurą artimų
Markuso pažįstamų ratą dalis. Ir viskas sekėsi puikiai... iki šio
vakaro.
— Turint omenyje jūsų ankstesnius santykius su
Mastersu, — tęsė pokalbį Hoitas, — dabar visi klausia savęs
to paties: kas bus toliau? Brangioji, mes visi jau patikėjome,
kad judu išsiskyrėte. Tačiau tai, kad grafas atvyko čia, liudija
visai ką kita.
Ifigenija apsimetė nenugirdusi Hoito balse klausiamos
intonacijos. Argi ji galėjo paaiškinti tai, ko nesuprato pati?
Nustojusi vilties rasti kokį nors būdą išvengti bėdos,
Ifigenija mėgino lyg niekur nieko tęsti pokalbį. Ji vėl grįžo
prie legendos, kurią sukūrė vos pradėjusi savo rizikingą
žaidimą.
— Mastersas puikiai žino, kad tarp mudviejų viskas baigta,
nebent jis atsiprašytų už pasibjaurėtiną skandalą, kurį man
iškėlė, — ramiai kalbėjo ji.
— Kalbant apie Mastersą, niekada nereikia vartoti žodžio
„neįmanoma“, — pareiškė Herbertas. — Tačiau šiuo atveju,
manyčiau, jis tinka, nes galiu prisiekti: niekas šioje salėje
negali įsivaizduoti grafo, atsiprašančio moters, kuri pažemino
jį visos aukštuomenės akyse.
— Bet, pone Hoitai, aš nieko panašaus nepadariau! —
pasibaisėjo Ifigenija.
— Štai kaip?
Nėrinių vėduoklė karštligiškai suplazdėjo jos rankose.
Staiga Ifigenija pajuto, kad dūsta.
— Aš tik leidau jam suprasti, kad mudviejų daugiau niekas
nebesieja.
— Ir dėl to kaltas tik jis.
— Taip, — Ifigenija giliai įkvėpė oro. — Išsiskyrėme tikrai
dėl jo kaltės. Tačiau aš visai neketinau žeminti grafo jo
draugų akyse.
Herbertas pažvelgė į ją apstulbęs.
— Tęskite, brangioji. Bet verčiau vadinti daiktus tikraisiais
vardais. Jūs leidote suprasti, kad judu su grafu klaikiai
susipykote ir šis kivirčas nutraukė artimą jūsų draugystę. Ir
neįtikinėkite manęs, jog pasirodžiusi viešumoje jūs
nepuoselėjote vilties atkeršyti. Visi puikiai žinojo, kad ieškote
kuo pakeisti buvusį draugą.
— Netiesa! — Ifigenija atsikosėjo. — Norėjau pasakyti, kad
laukiau grafo atsiprašymo, tačiau neturėjau omenyje...
niekada negalvojau... neketinau priversti jį atsiprašyti.
Juk negali laukti atsiprašymo iš numirėlio.
— Apie jūsų ketinimus telieka vien spėlioti, kai atvirai
visiems demonstruojate atstūmusi patį Mastersą. Visi
įsitikinę: metusi jam iššūkį, jūs pasielgėte labai neprotingai.
Tai buvo kruopščiai apgalvoto plano — tapti įpykusią
Masterso meiluže — dalis, bet kaip Ifigenija galėjo visa tai
paaiškinti Hoitui?
— O dėl to menko nesusipratimo...
 — Nesusipratimo? — Herbertas pažvelgė į ją
apgailestaudamas. — Pastarąsias dvi savaites visa
aukštuomenė suka galvą, kas jūs tokia — narsiausia Londono
moteris ar tik beviltiška beprotnamio pacientė.
— Ir pati savimi stebiuosi, — vos girdimai sumurmėjo
Ifigenija. Turbūt ji tikrai išsikraustė iš proto, jeigu laisva valia
atsidūrė tokioje padėtyje.
— Žinokite, kad visą šį laiką Londonas sėdėjo lyg ant adatų,
nekantriai laukdamas Masterso atsako į jūsų kerštą.
— Aš jau sakiau jums, pone Hoitai, kad nė iš tolo
nebrandinau keršto planų. Mudu viso labo truputį
susikivirčijome. Ir aš tik laukiau atsiprašymo.
— Vadinasi, dabar tai jau nedidelis kivirčas? Visai neseniai
buvo kalbėta apie baisų skandalą.
— Tokie dalykai linkę neįtikėtinai padidėti gandonešių
lūpose, argi ne?
— Be abejo, mano mieloji, — Herbertas pritariamai
paplekšnojo jai per ranką. — Bet nenusiminkite. Palaikau jus
ir esu pasirengęs ginti, jeigu Mastersas pradės elgtis
nederamai.
— Skamba viltingai.
Tačiau ji anaiptol nesijautė esanti saugi. Mastersas
stebuklingai prisikėlė iš mirusiųjų — ir tai žadėjo didelius
nemalonumus.
Herberto atsakymas įtikino Ifigeniją, kad visos jos surinktos
žinios apie skandalingai pagarsėjusį grafą — gryna tiesa.
Aukštuomenė laikė jį jaudinamai pavojingu ir nenuspėjamu.
Sklandė gandai apie vieną seniai įvykusią dvikovą, kai
Markusas vos nenužudė savo priešininko. Būta ir baisesnių
dalykų — žmonės šnabždėjosi, kad Mastersas prikišo nagus
prie savo buvusio kompaniono Lintono Spaldingo nužudymo.
Šiaip ar taip, po šio mirties grafas perėmė valdyti kelias
pelningas investicines įmones, kurioms iki tol vadovavo
Spaldingas. Buvo kalbama, esą mirus verslo partneriui
Mastersas ne tik pasiglemžė pelningas jo įmones, bet ir
užmezgė ilgai trukusį romaną su Spaldingo našle Ana, ir tas
ryšys nenutrūko iki šiol, nors Ana ištekėjo antrą kartą ir
dabar yra ledi Sends. Niekas nežino tikros tiesos apie šiuos ir
kitus įvykius, nes Mastersas niekada ir nieko nepasakoja.
Viena iš jo geležinių taisyklių draudžia aptarinėti savo praeitį,
kita — kam nors aiškinti savo poelgius. Grafas Mastersas
garsėjo didžiuliu uždarumu. Ir jis tikrai ne iš tokių, kurie geba
iškęsti pažeminimą. Ifigenija priminė sau, kad jai jau yra tekę
atsidurti pavojingose situacijose. Praėjusiais metais jiedvi su
pussesere Amelija keliavo po Italiją studijuodamos antikos
meno paminklus, ir kelionė neapsiėjo be nuotykių. Ji puikiai
prisiminė bjaurų susidūrimą su gatvės vagimi ir kitą, ne
mažiau pavojingą nutikimą, kai pakeliui į Pompėją jas
užpuolė plėšikas.
Vis dėlto Ifigenija puikiai suvokė, kad jai iki šiol neteko
susidurti su tokios reputacijos žmogumi, koks yra grafas.
Svarbiausia — išlikti ramiai ir santūriai, pamanė Ifigenija.
Žinoma, ji sutiko potencialiai pavojingą priešininką, bet argi
atliktas tyrimas neįtikino, kad grafas Mastersas pasižymi
ypatingu protu? Jeigu jai pasiseks, Mastersas, kaip jam
būdinga — šaltakraujiškai ir vadovaudamasis sveiku protu —
mieliau pasirinks priimti iššūkį.
Remdamasi surinktomis apie jį žiniomis Ifigenija bemaž
neabejojo, kad jis neleis emocijoms užgožti proto.
Bemaž neabejojo.
Ifigenija pastebėjo, kaip Herbertas, įsižiūrėjęs į minią,
neramiai suraukė antakius. Ji išgirdo garsų trakštelėjimą —
nuleido akis ir suprato, kad netyčia sulaužė dailius savo
baltosios vėduoklės strypelius.
Tą akimirką minia priešais ją prasiskyrė. Pasigirdo ir iškart
nutilo isteriškas moters juokas. Vyrai atsitraukė. Net
Herbertas žingtelėjo atatupstas kelis žingsnius.
Ifigenija visiškai viena stovėjo vidury pilnos pokylių salės.
Grafas Markusas Mastersas sustojo tiesiai priešais ją.
Ifigenija ir toliau nepakeldama akių tyrinėjo sulaužytą
vėduoklę, todėl pirmiausia pamatė jo rankas.
Salėje grafas buvo vienintelis vyras, nemūvintis pirštinių.
 Aplinkoje, kurioje švelnios, grakščios, išpuoselėtos rankos
buvo laikomos vienu svarbiausių vyriškio pranašumų,
Mastersas leido sau demonstruoti mūšiuose užgrūdinto kario
rankas. Didelės ir stiprios, jos liudijo, kad žmogus eina per
gyvenimą savo keliu.
Staiga Ifigenija prisiminė, kad titulą Markusas paveldėjo
vos prieš penkerius metus ir tikrai ne drauge su brangiu
palikimu. Markusas negimė nei turtingas, nei įtakingas. Viską
jis pasiekė pats.
Ji atplėšė žvilgsnį nuo raumeningų grafo rankų ir greitai
pakėlė akis.
Markuso veidas priminė profilius, iškaltus senovinėse aukso
monetose. Stiprus, nepermaldaujamas, iki šiurkštumo
išdidus — tai buvo senovės kario veidas. Jis įdėmiai
apžiūrinėjo Ifigeniją ir gintarinėse jo akyse švietė skvarbus
protas. Jo plaukai buvo tamsūs, beveik juodi. Besiraitančiose,
į viršų nuo aukštos kaktos nesušukuotose sruogose spindėjo
sidabro gijos.
Ifigenijos akys susitiko su žaižaruojančiu grafo žvilgsniu. Ją
persmelkė kažkokio vidinio supratimo, atpažinimo jausmas.
Kažkas, kas slapta kelias savaites smilko jos širdyje,
plykstelėjo ir įsidegė ryškia liepsna.
Priešais ją stovėjo vyras, kurį ji pamilo neturėdama jokios
vilties kada nors sutikti. Jis buvo lygiai toks, kokį regėjo savo
svajonėse.
Ifigenija suprato, kad susirinkusieji užkandę amą laukia, ką
ji pasakys.
— Milorde, — sukuždėjo ji taip tyliai, kad ją išgirdo tik
vienas Mastersas, — aš taip džiaugiuosi, kad jūs gyvas. — Ir
melsdama Dievą, kad nebūtų apsirikusi jog grafas pasiduos
smalsumui — ji primerkusi akis pradėjo grakščiai smukti ant
grindų apsimestinai alpdama. Mastersas sugavo ją nespėjusią
pasiekti žemės.
— Labai išmintingai pasielgėte, ponia Brait, — sukuždėjo jis
Ifigenijai į ausį. — Man buvo įdomu, kaip išsisuksite iš keblios
padėties.
 Ifigenija nedrįso atsimerkti. Markusas pakėlė ją ir ji
pasijuto prispausta prie grafo krūtinės. Jo rankos buvo
stiprios ir kietos. Grafo glėbyje ją užliejo keistas saugumo ir
ramybės jausmas. Nuo jo sklindantis kvapas žadino
neįprastus pojūčius. Ifigeniją nelauktai užliejo ūmaus juslingo
malonumo banga. Niekada nebuvo patyrusi nieko panašaus.
Baikščiai kilstelėjusi blakstienas ji pamatė tik savo baltos
suknelės, putų kaskadomis srūvančios žemyn nuo juodos
grafo frako rankovės, palankus.
Markusas lengvai nešė ją per pokylių salę durų link.
— Leiskite man praeiti, — paliepdavo pasipainiojusiems po
kojomis. — Mano gerai pažįstamai reikia gurkšnio gaivaus
oro.
Minia nuolankiai skyrėsi priešais jį.
Nuostabos kuždesys lydėjo Ifigeniją, iškilmingai išnešamą
iš pilnos salės.
Markusas išnešė ją laukan. Nesustodamas nusileido žemyn
plačiomis didžiulio pastato pakopomis, kur jo laukė žvilganti
juoda karieta, pakinkyta pora juodų arklių.
Liokajus juoda livrėja atidarė juodas dureles. Markusas
įnešė Ifigeniją vidun. Durelės užsitrenkė.
Juodoji karieta pajudėjo iš vietos ir nurūko naktinio
Londono gatvėmis.
 2.
— Veikiausiai jūs turite man klausimų, milorde?
— Tiksliau, kelis, — Markusas atsisėdo į savo vietą. Visą šį
laiką jis įdėmiai stebėjo Ifigeniją, kuri guviai atsitiesė ir,
pasitaisiusi iš elegantiškos šukuosenos išslydusią baltą
plunksną, ėmė lygintis sijonus.
— Laukiau jų ir mielai atsakysiu, — patikino ji. — Bet
pirmiau leiskite padėkoti jums, kad nedemaskavote mano
vaidybos. Puikiai suprantu: visas tas maskaradas turėjo
pasirodyti jums kvailas.
— Anaiptol, ponia Brait. Patikėkite, man jis pasirodė žavus.
Ifigenija apdovanojo jį kerinčia šypsena ir ji pervėrė
Markusą iki pat širdies. Tik dabar jis suprato, kaip šiai
moteriai pavyko pavergti daugumą jo pažįstamų.
— Neabejoju, jūs būtumėte antrinęs man, kol iki galo
suprastumėte mano žaidimą, — dabar Ifigenijos akyse švietė
kai kas daugiau, ne vien paprastas dėkingumas. — Nė
akimirkos tuo neabejojau. Juk esate per daug protingas, per
daug smalsus, per daug šaltakraujiškas ir per daug gerai
išauklėtas, kad žengtumėte neapgalvotą žingsnį.
— Vertinu jūsų pasitikėjimą. Tačiau drįstu patikinti: man
tikrai užteks proto nepasiduoti jūsų kerinčiam pataikavimui.
Ifigenija apstulbusi suklapsėjo blakstienomis.
— Aš nė kiek jums nepataikavau. Esu pasirengusi atsakyti
už kiekvieną savo žodį. Kruopščiai ištyrinėjau jūsų asmenybę
ir padariau išvadą, kad esate ypatingo proto žmogus.
Nepajėgdamas rasti tinkamų žodžių Markusas sutrikęs
pažvelgė jai į veidą.
— Vadinasi, jūs žavitės mano protu?
— Žinoma! — karštai šūktelėjo Ifigenija, buvo sunku
suabejoti jos nuoširdumu. — Aš perskaičiau visus jūsų
straipsnius „Mokslo ir technikos žinyne“ ir jie padarė man
neišdildomą įspūdį. O vienas, kuriame aptariamos garo
variklių galimybės, pasirodė man tiesiog genialus. Žinoma,
jūsų mintys apie mechaninės kuliamosios sukūrimą mane
sužavėjo ne kuo mažiau.
— Po velnių!
Ifigenija paraudo.
— Prisipažįstu, aš nedaug išmanau apie mechaniką ir
techniką... Pati studijuoju antikinį meną ir jam skiriu didžiąją
savo laiko dalį.
— Aišku.
— Tuo maloniau man, milorde, pasakyti, kad supratau
didumą mechanikos principų, išdėstytų jūsų straipsniuose.
Jūs rašote labai aiškiai.
— Dėkoju.
„Regis, paskubėjau pasakyti, kad man užteks proto
atsispirti jos pataikavimams“, — niūriai pagalvojo Markusas.
Jis buvo visiškai pakerėtas. Dar nė viena moteris niekada
nėra žavėjusis jo mokslo darbais, juoba samprotavimais...
— Taip pat jūs parašėte labai įdomų straipsnį apie namų
statybos techniką. Ši tema man itin įdomi. — Ir Ifigenija
leidosi aptarinėti svarbiausių grafo straipsnio minčių.
Markusas apstulbęs klausėsi. Atsišliejęs į juodo aksomo
pagalves, susinėręs ant krūtinės rankas, jis blankioje žibinto
šviesoje tyrinėjo Ifigenijos veidą.
Kad ir ką tikėjosi išvysti, galutinai prirėmęs prie sienos savo
šviežiai iškeptą „meilužę“, jis klydo. Ifigenija Brait pasirodė
esanti visai ne tokia, kokią jis įsivaizdavo.
Čarlzas Treskotas buvo neteisus, kai piktinosi apsukria
našlele, kurios baltus apdarus laikė cinišku pasityčiojimu iš
tyrumo ir doros. Nesuprantama kaip, tačiau Ifigenijai pavyko
atrodyti būtent tokiai — tyrai ir angeliškai skaisčiai... Tiesiog
neįtikėtina!
Dar labiau stulbino tai, kad tokį ponios Brait įvaizdį lėmė ne
tik jos baltutėlės suknelės, bateliai ir pirštinaitės. Atrodė, ši
moteris pati spinduliuoja tyrumą ir skaistybę.
Tyras, protingas, tiesus žvilgsnis, taisyklinga nosis, putlios
ir švelnios lūpos bylojo apie šios moters orumą ir dorą. Jos
plaukai buvo tamsaus medaus spalvos. Viena vertus,
Ifigenija atrodė ryški ir aštri, kita vertus, neapsakomai švelni.
Jos nepavadintum gražuole, tačiau per visą gyvenimą
Markusas tikrai nebuvo sutikęs įdomesnės moters.
Jaudinanti moteriškumo aura gaubė Ifigeniją Brait — ir jai
nereikėjo paryškinti to savo apdarais. Jos suknelės kirpimas
buvo stebėtinai kuklus. Dar vienas išmintingas požiūris,
mintyse pagyrė Markusas. Vyrų vaizduotė — labai galingas
instrumentas, ir ponia Brait, regis, puikiai išmano, kaip jis
veikia.
Jos nedidelės, aukštos, dailiai apvalainos krūtys ne tik
nežvilgčiojo pro suknelės korsažą, bet buvo beveik paslėptos
po balto šilko raukiniais. Tokios krūtys bijo šiurkščių
glamonių, pagalvojo Markusas. Jos sukurtos subtiliam grožio
vertintojui, švelniam meilužiui laibais jautriais pirštais.
Jis nejučia sugniaužė į kumštį savo stiprius stambius
pirštus. Gamta padovanojo jam valstiečio rankas, tačiau tai
nereiškia, kad Markusas nemėgsta liesti dailių, švelnių
kūrinių.
Ifigenija buvo neaukšta ir trapi. Jos baltos prigludusios
suknelės sijonai prašmatniai krito žemyn, išryškindami vienos
iš liekniausių Londono moterų liemenį. Lengvas šilkas neslėpė
jaudinamai moteriškų klubų.
Tad ar verta stebėtis, kad ji lengvai pavergė Londono
aukštuomenę. Markusas buvo pakerėtas. Jis nepajėgė
prisiminti, kad kokia nors kita moteris kada nors būtų jį taip
sudominusi, kaip Ifigenija Brait.
Staiga jis suprato, kad pradeda įsiaistrinti. Pajuto saldų
prabudusio geismo maudulį. Nėmaž nekeista. Juk praėjo jau
keturi mėnesiai nuo tada, kai paskutinį kartą buvo su
moterimi, o pastarąsias dvi dienas Ifigenija neišėjo jam iš
galvos. Visu keliu iki Londono Markusas nepajėgė galvoti apie
nieką kitą, tik apie savo nepažįstamą meilužę.
Galų gale jis buvo priverstas pripažinti: net jeigu būtų
ieškojęs naujos įdomios meilužės, nebūtų radęs tinkamesnės
už ponią Brait.
— Prašau atleisti, milorde! — susigriebė Ifigenija sutrikusi,
kad žurnale išspausdinto straipsnio atpasakojimas pernelyg
užsitęsė. — Turbūt įkyrėjau jums. Tarsi pats nežinotumėte,
ką samprotavote apie medinių atramų panaudojimą
pamatams.
— Manau, mums metas grįžti prie pagrindinės temos, —
ramiai atsakė Markusas. — Bet pirma pasakykite savo
adresą, kad galėčiau duoti nurodymus vežėjui.
Ifigenija loštelėjo.
— Savo adresą?!
— Jis labai praverstų, turint omenyje, kad ketinu parvežti
jus namo.
— Jūs?
— Ponia Brait, argi jūs neprivertėte visus patikėti, kad mus
sieja intymūs ryšiai? Todėl bus visai natūralu, kad parvešiu
jus namo iš pokylio.
— Bet...
— Visi šito laukia, — patikino grafas. — Ir labai nustebs,
jeigu aš nepasinaudosiu savo teise.
— Esate įsitikinęs, kad tai atrodys natūralu?
— Visiškai.
— O! — Ifigenija susimąstė ir savo akinamai baltais
dantimis prikando apatinę lūpą. Bet galų gale ji pasiryžo: —
Puiku. Aš gyvenu Ryto Rožės aikštėje, namo numeris
penktas.
Markusą jos žodžiai, regis, labai sudomino ir jis tarė:
— Ryto Rožės aikštė baigta apstatyti visai neseniai, tiesa?
Architektas nuveikė didelį darbą, jam puikiai pavyko klasikinį
architektūros stilių sujungti su įprastu dizainu, praktišku ir
drauge labai atitinkančiu mūsiškį Anglijos klimatą. Namai
šiame rajone, jeigu neklystu, buvo pastatyti ir išparduoti
labai greitai.
Ifigenija atrodė nustebusi.
— Jūs puikiai informuotas, milorde.
— Šis projektas sudomino mane visų pirma dėl to, kad
buvo labai pelningas. — Markusas kilstelėjo ir pabeldė į
langelį karietos stoge. — Tokios rūšies investicijos labai
dažnai būna nuostolingos. Pažįstu daugybę žmonių, kuriuos
tokie projektai visiškai sužlugdė.
Ifigenijos akys išgąstingai suapvalėjo. Langelis prasivėrė.
— Klausau, milorde, — atsišaukė vežėjas.
— Ryto Rožės aikštė, Dinksai. Numeris penktas.
— Puiku, milorde, — Dinksas paleido rėmą ir šis trinktelėjęs
užsidarė.
Markusas vėl atsisėdo.
— Regis, jau metas išgirsti jūsų paaiškinimus, ponia Brait.
— Taip, žinoma, — Ifigenija atlošė pečius. — Nuo ko gi man
pradėti? Turbūt visų pirma turiu pasakyti, milorde, kokį
didžiulį palengvėjimą pajutau išvydusi jus gyvą ir sveiką.
Markusas stebėjo jos veidą pro primerktus vokus.
— Kažką panašiai jūs pasakėte ir Fenvikų salėje. Argi šiuo
klausimu turėjote kokių nors abejonių?
— Taip! Net daugiau nei abejonių! Matote, milorde, mes
buvome įsitikinę, kad jūs nužudytas.
— Nužudytas?! — akimirką Markusas pagalvojo, kad
susidūrė su pamišėle.
— Taip, taip, milorde, nužudytas. Todėl aš ir išdrįsau žengti
šį įžūlų žingsnį ir apsimečiau jūsų meiluže.
— Ir kas, jūsų galva, kaltas dėl mano mirties? — šaltai
pasiteiravo Markusas. — Kas nors iš „artimų“ jūsų draugų?
Ifigenija baimingai sudrebėjo.
— Ne, milorde, tikrai ne! Viešpatie, kaip viskas painu!
Patikėkite, aš neturiu draugų, kuriems net tokia mintis galėtų
ateiti į galvą.
— Jūs mane labai paguodėte.
— Teta Zoja iš prigimties itin teatrališka, o pusseserė
Amelija kartais būna labai paniurusi, tačiau galiu prisiekti,
kad jos niekada nieko nežudė!
— Patikėsiu jūsų žodžiu, ponia Brait.
Ji atsiduso.
— Dabar aš turbūt visiškai išmušiau jus iš vėžių, milorde?
— Pasistengsiu išsiaiškinti. Tikiuosi, galingas mano protas
neapvils manęs ir šį kartą.
Ifigenija apdovanojo jį spindinčia pritarimo šypsena.
 — Jūs puikiai laikotės, turint omenyje tokias neįprastas
aplinkybes.
— Ir man pradeda taip atrodyti.
Ifigenija krūptelėjo nuo ledinio jo sarkazmo.
— Taip... Taip, žinoma... Tai štai, kad viskas būtų aišku...
Mes buvome įsitikinusios, kad šantažuotojas jus nužudė.
— Šantažuotojas? Tai skamba dar absurdiškiau. Koks
šantažuotojas?
Ifigenija ne iškart sumetė, ką atsakyti.
— Norite pasakyti, kad niekas jūsų nešantažavo?
Markusas pajuto lengvą susierzinimą.
— Nejaugi aš panašus į žmogų, kuris leidžiasi
šantažuojamas, ponia Brait?
— Ne, milorde. Kaip tik todėl mes ir buvome įsitikinusios,
kad jūs nužudytas — nes atsisakėte sumokėti...
— Kalbėkite, ponia Brait, — ramiai pratarė Markusas. —
Jums teks dar labai daug ką man papasakoti, kol viskas
stosis į vietas.
— Mano teta gavo laišką iš piktadario, kuriame buvo
pranešta, kad jūs nužudytas ir jūsų mirtis turi tapti gera
pamoka visiems, kas išdrįs atsisakyt mokėti. Laiške buvo
rašoma, esą praeis dar kiek laiko, ir visi sužinos, kad grafas
Mastersas nėra išvykęs į savo dvarą, o dingęs, be pėdsakų
dingęs.
— Dieve gailestingasis!
— Taip, tačiau turėkite omenyje: iš Londono jūs išvykote
per patį sezono įkarštį, o tai labai neįprasta.
— Aš buvau Jorkšyre, — griežtai nutraukė ją Markusas. —
Savo dvare, o ne tamsiame bevardžiame kape. Ponia, jūs
paistote visiškus niekus. Aš jau pavargau nuo jūsų vaidybos
ir ketinu sužinoti tiesą. Turėkite omenyje: norėčiau išgirsti ją
anksčiau, negu pasieksime Ryto Rožės aikštę.
— Aš ir mėginu pasakyti jums visą tiesą, milorde, —
paniuro Ifigenija. — Ir nesu nusipelniusi šiurkštaus elgesio.
Būkite geras, pasistenkite manęs nepertraukti. Kaip minėjau,
mano teta gavo laišką ir turėjo pagrindą patikėti tiek tuo, kad
jūs nužudytas, tiek tuo, kad ji bus kita auka, jeigu atsisakys
mokėti.
— Ji sumokėjo? — reikliai paklausė Markusas.
— Suprantama. Ji buvo mirtinai išsigandusi. O aš apie viską
sužinojau tik rytojaus dieną, kai pinigai buvo jau sumokėti.
Mudvi su pussesere Amelija kaip tik tada sugrįžome į
Londoną, metus laiko praleidusios žemyne. Mes atvažiavome
aplankyti tetos ir radome ją klaikiai susijaudinusią. Tada
nedelsdama pradėjau rengti šantažuotojo demaskavimo
planą.
Šįkart Markusas jau nebesistebėjo.
— Jeigu teisingai supratau, jūs mėginote susekti jį
apsimetusi mano meiluže?
— Teisingai, — Ifigenija pamanė, kad atėjo laikas
apdovanoti grafą dar viena akinamai palankia šypsena. — Juk
tada aš buvau įsitikinusi, kad seku ne šiaip šantažuotoją, bet
šaltakraujį niekšą, kuris gali žudyti. Įsivaizduokite, kaip aš
nerimavau!
— Bet aš juk gyvas, ponia Brait!
— Taip, aš matau, — kantriai pritarė jam Ifigenija. — Ši
aplinkybė viską labai komplikuoja, tiesa?
— Tikiuosi, ne per daug.
— Aukštuomenės akyse aš pasirodžiau kaip jūsų meilužė,
kad galėčiau įsismelkti į jūsų draugų ir verslo partnerių ratą.
Mano planas buvo toks: atlikti kruopštų tyrimą ir išsiaiškinti,
katras iš jų galėjo jus nužudyti.
— Jūs labai maloni — įdėjote tiek pastangų, kad
sugautumėte niekšą, atėmusį man gyvastį!
— Turiu prisipažinti: šiai apgaulei pasiryžau visai ne dėl
noro už jus atkeršyti...
— Aš pribaigtas.
Ifigenija išgąstingai sumirkčiojo:
— Nepalaikykite manęs žiauria, sere, bet jūs turite
atsiminti: kai pirmą kartą sužinojau apie šitą piktadarystę,
visiškai jūsų nepažinojau. Tada net neturėjau galimybės
patyrinėti jūsų charakterį.
 — Na, tada į jūsų beširdiškumą galima žvelgti šiek tiek
atlaidžiau.
— Anaiptol nesu beširdė, sere! — paprieštaravo Ifigenija. —
Veikiau priešingai. Patikėkite, mane labai nuliūdino siaubinga
jūsų mirtis. — Akimirką padvejojusi ji pakluso staigiam
atvirumo impulsui ir pridūrė: — Bendriausiais bruožais, jeigu
suprantate, ką turiu omenyje.
Markusas vos pajėgė sutramdyti šypseną.
— Ačiū ir už tiek. Garbė Dievui, dar pasitaiko žmonių,
gebančių bent kiek užjausti. Daugumos mano baisi mirtis
nebūtų nėmaž nuliūdinusi — net bendriausiais bruožais.
— Kokia kvailystė! Visa aukštuomenė, sužinojusi apie jūsų
mirtį, būtų pašiurpusi.
— Nepatarčiau jums dėl to lažintis... Vis dėlto ką, velniai
rautų, jūs ketinote išsiaiškinti apsimetusi mano meiluže?
Ifigenija palinko prie jo, vos tvardydama entuziazmą.
— Aš nusprendžiau, kad šantažuotojas gali būti tik labai
artimas jums žmogus. Tas, kuris gali ką nors apie jus žinoti,
kokią nors baisią paslaptį, ir viliasi, kad jūs greičiau sutiksite
sumokėti, negu leisite ją paviešinti.
Markusas apstulbęs kilstelėjo antakius.
— Vadinasi, tas žmogus turėtų žinoti ir klaikias jūsų tetulės
paslaptis? Ar teisingai nuspėjau jūsų samprotavimų
grandinę?
— Jūs labai įžvalgus, sere. Kaip tik taip ir samprotavau.
Tačiau aš nuėjau dar toliau. Supratau, jog kažkas buvo
puikiai informuotas apie jūsų planus, nes žinojo, kad ketinate
mėnesį praleisti kaime. — Ifigenija reikšmingai patylėjo. —
Paskutinis grasinantis laiškas atėjo tą pačią dieną, kai jūs
išvažiavote, suprantate?
Markusas pajuto seną, gerai pažįstamą smalsumo maudulį.
Ir smalsumas kuriam laikui nustelbė sveiko proto balsą, o
šito dar niekada nėra pavykę padaryti net kūniškai aistrai.
— Ir jūs nusprendėte, kad ratas žmonių, susijusių su
manimi ir su jūsų teta, neturėtų būti itin platus, tiesa?
— Taip, — Ifigenija pažvelgė į grafą su neslepiamu
susižavėjimu. — Jūs tikrai iškart suvokiate klausimo esmę. Aš
taip ir maniau.
Šį kartą Markusas neleido protui užkibti ant viliojančio
įtaikių komplimentų masalo. Dabar jį domino tik aptariamas
dalykas.
— Vadinasi, jūs apsimetėte mano meiluže, kad lengviau
įsismelktumėte į mano artimiausių pažįstamų aplinką?
— Tai atrodė vienintelė galimybė... Nors, tiesą sakant,
pasirinktas vaidmuo mane šiek tiek gąsdino.
— Sunku patikėti, ponia Brait, — sausai mestelėjo
Markusas. — Abejoju, ar jus įmanoma kuo nors išgąsdinti.
— Jūsų tiesa, — nė nemėgindama kuklintis iškart pritarė
Ifigenija. — Bet šiuo konkrečiu atveju man buvo visiškai
aišku, kad neįstengsiu iki galo pateisinti lūkesčių, kuriuos
aukštuomenė puoselėja grafo Masterso meilužei.
— Lūkesčių?
— Jūs puikiai suprantate, sere, ką norėjau pasakyti. Mano
žiniomis, ankstesnės jūsų širdies damos buvo kerinčios
našlės, pasižyminčios, jeigu galima taip sakyti, ypatingais
gebėjimais, — Ifigenijos akys svajingai prisimerkė. —
Sutartinai tvirtinama, esą visos tos moterys garsėjo turtinga
patirtimi.
— Nejaugi visos?
— Teta Zoja žino visas pastarojo meto paskalas. Man buvo
nesunku išpešti iš jos svarbiausias žinias apie jūsų meilužes.
— Taip, šitokios paskalos tikrai gali sukelti nemigą bet
kuriam vyrui.
Ifigenija metė į Markusą sutrikusį žvilgsnį.
— Ir aš nebuvau įsitikinusi, kad pajėgsiu... atitikti lygį...
jeigu suprantate...
Markuso žvilgsnis nuslydo jos kuklia balta suknele. Nebuvo
prasmės įtikinėti šią moterį, kad apkalbos nuolat plečia tiek
jo meilės ryšių, tiek egzotiškas jo meilužių savybes.
— Vadinasi, jūs nusprendėte susikurti įvaizdį, kuris mano
pažįstamus priblokštų ir drauge sukeltų tam tikrų lūkesčių?
— Aš sąmoningai siekiau sukurti provokuojamą įvaizdį. Juk
sėkmės atveju jūsų pažįstamų vaizduotė pati pripieštų
trūkstamus bruožus ir paverstų mane kur kas mįslingesne
asmenybe, negu esu iš tikrųjų.
— Sveikinu, ponia Brait. Jūs pasiekėte stulbinamos sėkmės.
— Ligi šiol mano nedidelė apgaulė veikė kuo puikiausiai, —
neslėpdama pasididžiavimo patvirtino Ifigenija.
Jeigu ji ir stengiasi atrodyti nuoširdi, vis dėlto jai nestinga
tam tikro žavesio, pamanė Markusas.
— Esu sužavėtas. Maža to — apimtas virpulingo siaubo.
Matyt, Ifigenija pagaliau išgirdo grafo balse šaltą pašaipą ir
jos pasididžiavimo neliko nė ženklo. Ifigenija piktai pažvelgė į
Markusą.
— Vadinasi, jūsų manymu, aš visiškai susimoviau?
— Aš taip nesakiau.
Ji nuleido akis, sumišimo raudonis užliejo subtiliai
apibrėžtus skruostikaulius.
— Aišku, aš pasirodžiau esanti visai ne tokia moteris, su
kokiomis jūs įpratęs bendrauti.
— Mieloji ponia Brait, kiekvienas pasakys, kad manęs
niekada netraukė įprasti dalykai, aš mieliau renkuosi
neįprastus.
— O jūs tikrai norite parvežti mane namo? — vėl paklausė
ji, metusi nepatiklų žvilgsnį pro karietos langą.
— Jūs ne prasčiau už mane žinote, kad džentelmenas
privalo parlydėti savo meilužę iš visų pokylių ir vakarinių
pasilinksminimų. O mudviejų atveju tai tiesiog būtina — visi
būtų neapsakomai nustebę, jeigu pasielgčiau kitaip.
— Manau, jūs teisus.
— Žinoma, tai netaikoma jaunutėms ledi, pirmą kartą
atsivežtoms į pokylį ieškoti jaunikio. — Markusas įdėmiai
pažvelgė į Ifigeniją. — Bet jūs esate laisva našlė, tiesa?
— Koks kvailas klausimas, sere! — Ifigenija nukreipė
žvilgsnį ir sutelkė dėmesį į lekiančias pro šalį nakties
gatves. — Kas dar aš galėčiau būti?
— Puiku. — Nė viena nekalta mergina ar padori, savo
reputaciją branginanti moteris nebūtų ryžusis tokiam
maskaradui, linksmai pagalvojo Markusas. — Net jeigu ir
nebūtumėte savavališkai pasivadinusi mano meiluže, niekas
netrukdytų man parvežti jus namo.
— Taip, bet...
— Našlės priklauso privilegijuočiausiai aukštuomenės damų
kategorijai. Jos finansiškai nepriklausomos, joms negresia
sulaukti nemalonumų iš pavydžių sutuoktinių, jos gali megzti
meilės romanus pasikliaudamos tik savo pačių sveiku protu.
— Aš puikiai suprantu, kad našlės visu kuo kur kas
laisvesnės už ištekėjusias moteris, ir neigti tai būtų mažų
mažiausiai kvaila. Bet svarbu ne tai...
— Štai kaip? O kas?
Ifigenija vėl atsigręžė į jį ir šįkart veide švietė ryžtas.
— Kurdama savo įvaizdį, aš tikrai negailėjau pastangų. Ir
neatskiriama jo dalis yra paslapties aura.
— Apie tai jūs jau užsiminėte.
— Milorde, iki šio vakaro nė vienas vyras nėra lankęsis
mano namuose.
— Ak štai kaip... — Markusas ir pats nebūtų galėjęs
pasakyti, kodėl šis menkas niuansas taip jį pradžiugino. —
Labai gražu.
— Šios taisyklės pastaruoju metu aš laikausi labai griežtai.
— Ledi Žvaigždžių Šviesa...
Ifigenija sukluso.
— Atleiskite, ką?
— Aš girdėjau, jus praminė neprieinamąja ir
nepasiekiamąja ledi Žvaigždžių Šviesa. Jumyse mato žėrinčią
vidurnakčio žvaigždę, kuri keri ir jaudina, bet išlieka
nepasiekiama... Ir drauge įtemptai ieško tinkamo kandidato į
mano vietą jūsų lovoje.
Ifigenija atvėrė burną, tada užsičiaupė ir vėl atvėrė. Kai ji
pagaliau atgavo kalbos dovaną, jos balsas buvo silpnas ir
trūkčiojantis, lyg būtų ilgai bėgusi.
— Jūs juk žinote... kokia yra aukštuomenė... ir kaip mėgsta
visiems klijuoti etiketes. Pavadinti mane ledi Žvaigždžių
Šviesa... na, šito tai jau per daug. Vis dėlto...
 — Vis dėlto jums davė labai tinkamą pravardę.
Ifigenija nepatikliai pažvelgė į grafą.
— Tikrai?
Markusas buvo labai savimi patenkintas. Žaisti katę ir
pelę — patraukliausia pasaulyje pramoga, juoba kai pats
vaidini klastingo katino vaidmenį.
— Tikrai. Maža to, jums labai pasisekė. Taip nutiko, kad
pastaruoju metu aš kaip tik tyrinėjau nuostabias
nepasiekiamas žvaigždes. Yra būdų pagauti jų šviesą. Ir jeigu
vyras labai protingas, jam pavyksta suturėti ją savo delne.
— Aš jūsų nesuprantu, sere.
— To ir tikėjausi. Tačiau labai greitai jūs viską suprasite. O
kol kas leiskite man pasilaikyti savo paslaptį. Atėjus laikui jūs
įsitikinsite: aš žinau, ką darau.
Ifigenija susimąsčiusi pažvelgė į jį.
— Su jumis bus labai nelengva, tiesa?
— Pagyvensim — pamatysim.
— Štai šito aš ir bijau. Pasakykite atvirai, ar labai ant
manęs pykstate?
— O jūs pati nepajėgiate atsakyti į šį klausimą?
— Aišku, kad ne! Kalbama, esą jūs — mįslingas žmogus,
bet tik dabar pradedu suprasti, kas turėta omenyje. Net
kruopščiai ištyrinėjus jūsų asmenybę, man liko labai daug
nesuprantamų dalykų.
— Manau, turėčiau būti jums už tai dėkingas.
— Jūsų sarkazmas ne vietoje, — įsižeidė Ifigenija.
Karietą užliejusioje auksinėje žibinto šviesoje ponia Brait
neturėjo jokių galimybių nuslėpti nuo Masterso žvilgsnio savo
būseną — jis aiškiai matė, kad moteris labai sunerimusi, nors
iš paskutiniųjų stengiasi išlikti rami ir šaltakraujė.
Ji sėdėjo nenatūraliai tiesiai. Jos didžiulių ryškiai žalių akių
žvilgsnis nuolatos nervingai krypo į karietos langą. Markusas
įtarė, kad Ifigenija mėgina susivokti, kur jie važiuoja, kad
įsitikintų, ar ją tikrai veža namo. Jos pabalę pirštai
mėšlungiškai gniaužė nėrinių vėduoklę.
Markusui buvo malonu suvokti, kad Ifigenija pasirodė
esanti visai ne tokia šalta ir neišmušama iš vėžių, kokia nori
atrodyti. Grafas nejautė jai jokios užuojautos. Prisimindamas
šiandien pokylyje jos suvaidintą spektaklį ir šio spektaklio
padarinius, Markusas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad Ifigeniją
verta šiek tiek pakankinti. Ji šito nusipelnė. Ši moteris padarė
viską, kad rytoj, gerdamas rytinę arbatą, visas Londonas su
įkvėpimu rakinėtų jų kaulelius, o vakare juos jau aptarinės
visuose naktiniuose Sent Džeimso klubuose.
— Dar kartą sveikinu jus, ponia Brait, — Markusas su
pašaipia pagarba palenkė galvą. — Ne kiekvienai moteriai
būtų pavykę apkvailinti mūsų aukštuomenę prisistačius mano
naujausia meiluže.
Ifigenija prikando lūpą.
— Dėkoju.
— Tai jau tikrai nuostabus pasiekimas...
Markusas negalėjo pamiršti pirmojo įspūdžio, kurį jam
sukėlė ši moteris, vieniša stovinti vidury didžiulės Fenvikų
salės. Šalia jos visos kitos damos atrodė apsirengusios baisiai
margai, baisiai rėksmingai, baisiai neskoningai... Jis jau
seniai sukinėjasi aukštuomenėje, bet vis tiek nebūtų įstengęs
paaiškinti, kur glūdi Ifigenijos natūralumo paslaptis. Ir
svarbiausi čia ne jos apdarai ir papuošalai. Svarbiausia, kaip
ji juos dėvi.
— Mergiškai baltos spalvos drabužių pasirinkimą taip pat
galima laikyti meistrišku ėjimu, — pasakė jis. — Įžūliu, bet
meistrišku.
Ifigenija akimirką sudvejojo nesuprasdama, jis šaiposi ar
kalba rimtai. Tada droviai nusišypsojo.
— Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau baltą spalvą, buvo
jūsų palinkimas prie juodos, tiek renkantis drabužius, tiek
visa kita, — paaiškino Ifigenija ir grakščiu pirštinėtos rankos
mostu parodė karietos apdailą.
— O kodėl jūs pamanėte, kad mane galėtų patraukti visiška
priešingybė?
Ji trumpam susimąstė.
— Tai ne mano teorija. Aš pati kaip tik manau, kad vienas
kitą traukia ne visiškai priešingi, o panašūs žmonės. Tačiau
dauguma dažniausiai linkę pritarti pačioms kvailiausioms
idėjoms. Dauguma žmonių tvirtai įsitikinę, kad priešingybės
galų gale sutampa.
— Ir jūs leidote pasauliui dar kartą tuo įsitikinti?
— Teta Zoja bijojo, kad mano planas žlugs, bet man
pavyko jai išaiškinti, jog kitos išeities neturime.
— Ak, tiesa... Jūsų žavus šantažuotojo demaskavimo
planelis!.. Vos jo nepamiršau.
— Jūs netikite nė vienu mano žodžiu, tiesa? Žinojau, kad
esate labai protingas, girdėjau, kad esate labai arogantiškas,
tačiau nė neįsivaizdavau, koks esate užsispyręs.
Jos išpuolį Markusas nuleido negirdomis.
— Gal papasakotumėte apie savo tetą Zoją?
— O ką norėtumėte sužinoti?
— Pažįstu keletą damų tokiu vardu. Kuri iš jų jūsų teta?
Ifigenija nustebusi kilstelėjo antakius.
— Ledi Gatri. Turiu iškart perspėti jus, milorde, kad
mudviejų giminystę mes laikome paslaptyje. Antraip mane
būtų labai lengva demaskuoti. Jeigu sužinos, kad esu ledi
Gatri dukterėčia, kils pernelyg daug klausimų.
— Tikrai, — sumurmėjo Markusas. — O jūsų užduotis —
likti mįslingai ir paslaptingai.
— Pagrindinė užduotis, sere. Juk po pirmojo klausimo
neišvengiamai nuskambėtų antras — ir galų gale aš būčiau
demaskuota daug anksčiau, negu spėčiau pasiekti savo
tikslą.
— Suprantu.
— Visi įsitikinę, kad mudvi su ja — labai artimos draugės,
tik tiek. Todėl niekas nesistebi, kai dažnai mato mus drauge.
Markusas mintyse persijojo visas pažįstamas damas, kurios
sukinėjasi aukštuomenėje. Turėjo puikią atmintį. Jis niekada
nebuvo sutikęs jokios ledi Zojos Gatri.
— Lyg per miglą pamenu tokį lordą Gatrį, kuris buvo vieno
mano klubo narys, bet jis prieš metus pasimirė.
— Teta Zoja jo našlė.
 — Regis, neturėjau malonumo su ja susitikti.
— Tiesa. Ir tai užvis keisčiausia, — skubiai atsakė
Ifigenija. — Teta Zoja man sakė, kad judu niekada nebuvote
vienas kitam pristatyti. Ji matydavo jus iš tolo pokyliuose,
lordas Gatris kelis kartus yra paminėjęs jūsų vardą — ir
viskas.
— O jūsiškis šantažuotojas įtikinėjo, kad mes abu esame jo
aukų sąraše?
— Taip. Gana keista, tiesa?
— Aš manau, kad visa jūsų istorija gana keista.
— Milorde, prisiekiu, čia ne pokštas ir ne žaidimas! Mano
teta iš tiesų tapo šantažo auka. Ir aš tikrai nusprendžiau, kad
turi būti koks nors ryšys tarp jūsų ir jos pažįstamų.
— Jūs pamirštate vieną dalyką, — ramiai tarė Markusas. —
Manęs niekas nešantažavo.
Ifigenija vėl paniuro.
— Ar tikrai, milorde?
— Dėl tokių dalykų neklystama.
Švelnios Ifigenijos lūpos susičiaupė į siaurą juostelę.
— Aišku, kad ne, milorde... Bet tada kurių galų
šantažuotojas būtų minėjęs jus, siekdamas išpešti pinigų iš
tetos Zojos?
Markusas metė žvilgsnį į judrią naktinę gatvę.
— Jeigu jis tikrai minėjo mane, matyt, tiesiog norėjo
išgąsdinti jūsų tetą ir priverst ją susimokėti.
— Jis tikrai minėjo, — atkakliai pakartojo Ifigenija.
— Sakykite, ar jūsų tyrimas jau ką nors davė?
— Aš pasiekiau reikšmingų rezultatų, — atsakė ji. —
Apieškojau pono Derou ir lordo Džadsono kabinetus.
— Ką jūs padarėte?!
Ji kilstelėjo galvą ir su pašaipa pažvelgė į Markusą.
— Juk aiškiai pasakiau: apieškojau Džadsono ir Derou
kabinetus. Viskas labai paprasta — per pokylį mane pakviečia
apsilankyti namuose, atvažiuoju, nutaikiusi progą tyliai
įsmunku į kabinetą ir kruopščiai apieškau rašomąjį stalą.
O ji juk kalba visiškai rimtai, pamanė Markusas.
 — Velniai jus griebtų, ponia Brait, gal jūs išsikraustėte iš
proto? Aš netikiu jumis. Kurių galų jums reikėtų raustis
kabinetuose? Ką tikitės ten aptikti?
— Juodo vaško ir antspaudą su fenikso atvaizdu, — ramiai
atsakė Ifigenija. — Rašydamas savo laiškus, šantažuotojas
naudojosi šia atributika.
— Po perkūnais! — apstulbintas jos įžūlumo, Markusas
nebeįstengė suvaikyti minčių. Pagaliau jis sumurmėjo: —
Juodas vaškas — ne tokia jau retenybė. Aš pats
antspauduoju juo savo laiškus.
— Žinau, jūs apskritai esate pagarsėjęs ekstravagancija.
Juodu vašku jūs antspauduojate net paprastus laiškus, o
dauguma žmonių naudoja jį tik siųsdami gedulingus laiškus.
Tačiau antspaudas, vaizduojantis feniksą, visiškai unikalus.
Tikiuosi, neginčysite. Naudoti antspaudą jau savaime
neįprasta, nes paprastas šantažuotojas voką tiesiog imtų ir
užklijuotų...
— Jūs manote, kad yra ir tokia rūšis — paprasti
šantažuotojai?
— Aš kalbu rimtai, sere. Juodas vaškas ir antspaudas su
feniksu bus nenuginčijami įkalčiai, padėsiantys demaskuoti
piktadarį.
— Todėl ketinate surasti abu?
Tai pernelyg pasibaisėtina, kad galėtų būti tiesa, nusprendė
Markusas. Madam, be abejo, meluoja — kaip jis ir manė iš
pat pradžių. Kitaip paaiškinti tiesiog neįmanoma... O jis juk
laikė save nepralenkiamu įkvėpto melo meistru! Atrodo,
ponia Brait lenkia jį visu šimtu taškų.
— Deja, aš dar nespėjau apžiūrėti kitų džentelmenų
bibliotekų ir rašomųjų stalų.
— Kitų?
— Žmonių, su kuriais jūs dažnai susitinkate prie kortų
stalo.
— Jūs nusprendėte apieškoti visus mano kortų
partnerius? — Markusui buvo tiesiog smalsu, kiek meistriškas
jos melas.
 — Ne, tik tų, kurie lošė su jumis ir su lordu Gatriu, —
trumpai paaiškino Ifigenija. Ji pakėlė ranką ir ėmė lenkti
pirštus.
— Lartmoras, Derou, Petigriu ir Džadsonas. Šie keturi yra
susiję ir su jumis, ir su mano tetos pažįstamais.
— Todėl, kad kirtosi kortomis ir su manimi, ir su velioniu
Gatriu?
Ifigenija atsiduso.
— Tai vienintelis siūlas, siejantis jus su teta Zoja. Aš
priėjau išvadą, jog žmogus, kuris gerai pažinojo lordą Gatrį,
kažkaip sužinojo tetos Zojos paslaptį. Gal iš kurio nors tarno.
Ir tas žmogus puikiai informuotas apie jūsų gyvenimą,
milorde.
— Tačiau nežino nieko, kas galėtų tapti dingstimi mane
šantažuoti, — įsiterpė Markusas. — Kartoju, manęs niekas
nešantažavo.
— Tarkime, milorde, bet vis tiek tas piktadarys turi būti
jums artimas, nes žinojo apie jūsų planus ilgam išvykti iš
Londono.
— Aš nelaikiau to paslaptyje.
— Štai kaip? — Ifigenija įžūliai žvilgtelėjo jam į akis. — Tad
žinokite, sere: niekas ir niekada nieko apie jus nežino.
Verčiau prisiminkite, keli žmonės tikrai galėjo žinoti apie jūsų
ketinimą mėnesiui išvažiuoti į Jorkšyrą.
— Daugybė, — atsakė suirzęs Markusas. — Pavyzdžiui,
mano patikėtinis. Mano tarnai...
— Ir tie, su kuriais lošėte vistą vakare prieš išvykdamas, —
priminė Ifigenija.
— Po perkūnais!
Markusas pajuto pavydo dūrį. Jis buvo sužavėtas — moteris
pasirodė esanti tikrai labai protinga...
— Jūs labai kruopščiai išsinagrinėjote mano gyvenimo
būdą.
— Taip, sere, tikrai. Aš apskritai esu linkusi analizuoti. Vos
pradėjusi tyrimą išsiaiškinau, kad išvykimo išvakarėse jūs
lošėte klube su Lartmoru, Derou, Petigriu ir Džadsonu.
 — O jūsų tetulė ledi Gatri patvirtino, kad tie džentelmenai
kadaise sulošė kelias partijas su jos velioniu sutuoktiniu.
— Maža to, šie ponai nuolatos lošdavo su juo kone
dvidešimt metų, iki pat jo mirties, — patenkinta pataisė jį
Ifigenija. — Turėkite omenyje: šis laikas labai svarbus, nes
mano tetos paslaptis kaip tik yra dvidešimties metų senumo.
Markusas lėtai nusišypsojo.
— Nuostabu, ponia Brait. Tiesiog nuostabu. Jūs sukūrėte
tikrai nepaprastą istoriją, kad paaiškintumėte man savo
poelgį. Esu sužavėtas jūsų originalumo ir išradingumo.
Jos veidas akimirksniu apsiniaukė.
— Manote, aš viską prasimaniau?
— Taip, madam, esu visiškai įsitikinęs. — Markusas
kilstelėjo ranką. — Bet jūs nesustokite. Patikėkite, jūsų
vaidyba mane pakerėjo. Esate neabejotinai talentinga, žavioji
mano aktore. Aš labai pamalonintas, kad jūsų spektaklyje
atsirado kuklus vaidmuo ir man.
Ifigenijos akyse šmėstelėjo sumišimas ir nedrąsi viltis.
— Jūs netikite manimi, bet vis dėlto nepykstate?
— Atvirai kalbant, aš dar ne visai susigaudau, kokie mano
jausmai. Aš vis dar svarstau susiklosčiusią padėtį.
— Suprantu, — tyliai sukuždėjo Ifigenija. — Jūs visada ilgai
mąstote prieš nuspręsdamas, ką jausti?
Markusas tik nusišypsojo, išgirdęs jos balse irzlias gaideles.
— Jūs kalbate kaip guvernantė, reikalaujanti teisingo
atsakymo iš tingaus mokinio. Matote, viena iš mano taisyklių
neleidžia man keisti anksčiau priimto sprendimo. Todėl, prieš
darydamas kokią nors išvadą, aš turiu surinkti visus faktus.
Ifigenijos veidas nušvito.
— Gerai žinau garsiąsias jūsų taisykles. Ar jūs vis dar
svarstote tai, ką pasakiau?
— O kodėl gi ne?
— Kaip džiaugiuosi tai girdėdama! — Ifigenija akinamai
nusišypsojo. — Aš tvirtai tikiu jūsų protu. Neabejoju: labai
greitai jūs suprasite, kad kalbu gryną tiesą, ir su malonumu
padėsite man ieškoti šantažuotojo.
 Markusas pajuto, kad grindiniu dardanti karieta sustojo.
— Aš noriu patikinti jus, ponia Brait, kad taip pat su
malonumu stebėsiu tolesnę įvykių raidą.
— O kaipgi! Juk toks jūsų stilius.
Dabar Ifigenija vėl atrodė nerūpestinga ir lengvabūdė.
— Ar žinote, — Markus įdėmiai pažvelgė į liokajų, kuris
atidarė juodas karietos dureles, — kad prieš jus niekas
nesivargino nagrinėti mano charakterio? Ar ši užduotis jums
atrodo įdomi?
— O taip, milorde, žinoma! — žybčiodama akimis ji padavė
liokajui ranką ir išlipo ant šaligatvio. — Tai įtraukė mane
beveik taip pat kaip Pompėjos griuvėsiai.
— Kaip malonu būti lyginamam su antikiniais griuvėsiais, —
Markusas išlipo iš karietos ir paėmė Ifigeniją už parankės.
Tada metė greitą žvilgsnį į Dinksą: — Aš greitai grįšiu.
Dinksas, per daugybę metų permanęs šeimininko įpročius,
supratingai linktelėjo, nutaisęs linksmo atlaidumo išraišką.
Ifigenija griežtai pažvelgė į Mastersą, kuris kuo ramiausiai
ėmė vesti ją laipteliais prie penktu numeriu pažymėto namo
Ryto Rožės aikštėje durų.
— Ką tai reiškia?
— Drąsiau, brangioji. Veikiausiai jūs norite pakviesti mane į
savo namus taurės brendžio? — Markusas pritariamai
nužvelgė naujus dujinius žibintus, degančius prie kiekvieno
namo durų.
— Į namus?! — pasipiktino Ifigenija. — Kokios čia
kvailystės, sere? Aš anaiptol neketinu įsileisti jūsų į namus
tokiu vėlyvu metu.
— Mudu turime dar daug ką aptarti, ponia Brait, ir šiam
pokalbiui vargu ar rastume tinkamesnę vietą ir laiką, — tarė
Markusas ryžtingai siekdamas durų belstuko.
— Ne, ne, nebelskite, palūkėkite! — išgąstingai šūktelėjo
Ifigenija. — Aš prašiau ekonomės manęs nelaukti. Rankinuke
turiu savo raktą.
Markusas ištiesė ranką. Padvejojusi Ifigenija padavė jam
raktą. Markusas tylomis jį paėmė ir atrakino duris. Ifigenija
greitai šmurkštelėjo į tamsų vestibiulį. Nuo artimiausio
staliuko pačiupusi žvakę, greitai ją uždegė ir atsigręžė veidu į
grafą.
— Sere, manau, jums nereikėtų čia eiti.
Markusas tingiai perkėlė dailiu batu apautą koją per
slenkstį ir nusišypsojo.
— Jeigu jūs ir ateityje ketinate kurstyti žmonių smalsumą,
deja, jums teks leisti man trumpam užeiti, — įtaikiai ištarė
jis. — Supraskite: visi kaip tik šito ir tikisi iš mudviejų.
— Tikisi? — ji abejodama pakėlė akis. — Vadinasi, jūs
leisite man ir ateityje apsimetinėti jūsų meiluže?
— Kodėl gi ne? — Markusas žengė per slenkstį ir tyliai
uždarė duris. — Visų pirma, jeigu jūsų paslaptis bus
atskleista, jūs negalėsite užbaigti savo tyrimo. Antra, būsite
gėdingai išmesta iš aukštuomenės be jokios vilties kada nors
ten sugrįžti.
— Jūsų tiesa, sere. Negaliu apsakyti, kokia esu jums
dėkinga. Suprantu, jūs manimi netikite, tačiau jūsų
atvirumas vertas nuoširdžiausio susižavėjimo. Jūs tikrai esate
toks, kokį jus įsivaizdavau.
— Sutinku su jumis, ponia Brait. Norėčiau dar šiek tiek
pratęsti jūsų spektaklį — bent jau tol, kol gausiu atsakymus į
visus klausimus... Čia jūsų biblioteka? — Markusas pasuko iš
vestibiulio į kairę.
— Taip, — pasikaišiusi sijonus Ifigenija puolė įkandin. —
Milorde, jūs toks kilniaširdis!
— Žinau, — tirštoje tamsoje Markusas įžiūrėjo tik daiktų
kontūrus. Jis ryžtingai žengė ten, kur pamanė esant židinį.
— Dabar, kai paaiškėjo, kad jūs nebuvote šantažo auka,
joks pareigos jausmas neverčia jūsų padėti atlikti man
tyrimą.
— Jau daug metų joks pareigos jausmas neverčia manęs
pajudinti nė piršto. Tokius stimulus seniai laikau visiškai
beprasmiais. Tačiau kartkartėmis šį tą nuveikiu, paklusdamas
tik smalsumui ir... Po velnių! — Markusas susiraukė
susimušęs koją į kažką didelį ir kietą.
 — Atsargiai, milorde! — Ifigenija aukščiau kilstelėjo
žvakę. — Šis kambarys dabar šiek tiek užgriozdintas.
— Jau supratau..
Plevenanti žvakės liepsna virpančia šviesa apšvietė
kambarį, užverstą skulptūrų fragmentais, pomirtinėmis
kaukėmis, urnomis su senoviniais piešiniais ir didžiulėmis
amforomis. Dar keistesni buvo baldai. Palei langus stovėjo
krėslai su naguotomis žvėrių letenomis, jų ranktūrius puošė
grifų galvos. Priešais židinį puikavosi žaliu aksomu apmušta
graikiška sofa su žaliais kutais. Abipus sofos sustatyti
staliukai buvo puošniai dekoruoti marmurinėmis liūtų
galvomis ir sfinksais.
Mirguliuojančioje žvakės šviesoje kambarys atrodė
juslingas ir pagoniškas.
— Jau sakiau jums, kad mudvi su pussesere neseniai
grįžome iš kelionės, — paaiškino Ifigenija. — Parsivežiau iš
ten nemažai originalių daiktų.
Markusas nuleido žvilgsnį į marmuro nuolaužą, kuri
beviltiškai sugadino jo dailaus lakuoto bato nosį. Plonos
žvakės šviesa Ifigenijos rankoje leido įžvelgti šiame gabale
fragmentą skulptūros, vaizduojančios kažkokią sparnuotą
mitinę būtybę.
— O čia koks velnias?
— Nusipirkau jį vienoje Romos krautuvėje, — Ifigenija
pastatė žvakę ant stalo. Kažkas sugirgždėjo ir Markusas
suprato, kad ji mėgina įžiebti lempą. — Nuostabus, tiesa?
Toje pačioje parduotuvėje įsigijau dar kelis ne mažiau
įdomius daiktelius. Ypač man patinka šis Romos centurionas.
Markusas pastebėjo, kad Romos centurionas visiškai
nuogas, jeigu neminėsime šalmo, skydo ir kardo.
— Regis, į savo biblioteką persigabenote visus
archeologinius griuvėsius, — ištarė jis.
— Prisipažinsiu, man labai malonu, kad mano kolekcija
daro tokį įspūdį, — Ifigenija su pasididžiavimu nužvelgė savo
lobius. Jos laibi, balta pirštinaite apmauti pirštai su meile
nuslydo nuogo centuriono ranka. — Tokie kūriniai žadina
jausmus ir drauge skatina mąstyti. Argi ne?
Markusas nepajėgė atplėšti akių nuo grakščių pirštų,
švelniai liečiančių marmurinius statulos raumenis. Jis,
skirtingai nei centurionas, nebuvo iškaltas iš akmens...
— Ir ką su visu šituo turtu jūs ketinate daryti, ponia Brait?
Ifigenija susimąsčiusi prigludo prie statulos, atsišliejo į
marmurinį centuriono petį ir parėmė ranka smakrą.
— Kol kas dar gerai nežinau. Dabar aš tiesiog tyrinėju šiuos
fragmentus ir darau eskizus.
— Jūs tyrinėjate juos?
Jis neatplėšdamas žvilgsnio žiūrėjo į baltus Ifigenijos
sijonus, krintančius palei nuogą marmurinio centuriono
šlaunį, ir kone fiziškai jautė lengvo šilko prisilietimą prie savo
odos.
— Tiesą sakant, aš noriu išleisti išsamų katalogą, kuriame
būtų pateiktos pagrindinės antikos architektūros temos ir
pavyzdžiai. Mano knyga būtų tarsi vaizdinė priemonė kuriant
namo ir atitinkamos jo fasado apdailos antikinį interjerą, —
su įkarščiu pasakojo Ifigenija. Žalios jos akys spindėjo
įkvėpimu. Nesusimąstydama, kokį įspūdį daro, ji šlaunimi dar
arčiau prigludo prie skulptūros.
— Suprantu.
Susijaudinimas darėsi beveik netvardomas. Desperatiškai
mėgindamas nusiraminti Markusas atsilaisvino kaklaraištį ir
giliai įkvėpė oro... Galva apsvaigo nuo Ifigenijos kvepalų.
— Dauguma projektų, pristatomų kaip tikslios antikinių
pavyzdžių kopijos, tėra baisūs originalo iškraipymai arba išvis
neturi su juo nieko bendra.
— Aš pastebėjau.
— Tikrai? — ji su dėkingumu pažvelgė į pašnekovą.
— Taip.
Markuso žvilgsnis nuslydo švelniai moteriška jos šlaunimi
ten, kur karštas jos kūnas lietėsi su šaltu marmuru. Atrodė,
daugybę metų Markusas nebuvo taip priartėjęs prie ribos, už
kurios visiškai prarandama savitvarda.
— Mano knygoje bus tikri originalių antikos kūrinių
atvaizdai ir eskizai — maždaug tokių, kokius matote čia, —
Ifigenija grakščiai mostelėjo ranka į kambaryje esančius
gausius eksponatus. — Tada žmonės, norintys sekti mada ir
savo namus įrengti klasikiniu stiliumi, galės būti tvirtai
įsitikinę, jog architektai ir dekoratoriai tiksliai pavaizduos jų
užsakytą graikų, romėnų, egiptiečių ar etruskų antikinį kūrinį.
— Jūsų planai gana ambicingi, ponia Brait.
— Žinau. Ir negaliu sulaukti, kada juos įgyvendinsiu! Visus
praėjusius metus aš rinkau ir tyrinėjau medžiagą, todėl galite
įsivaizduoti, su kokiu nekantrumu laukiu darbo prie katalogo
pradžios!
— Savaime suprantama, — jis gėrėjosi švelnia Ifigenijos
oda — balta lyg pienas lempos šviesoje... Ir panoro ją
paglostyti.
Markusas žengė artyn prie Ifigenijos.
— Bet visų pirma reikalai, — Ifigenija ryžtingai pasitraukė
nuo centuriono. — Prieš sėsdamasi prie knygos, aš privalau
sudoroti niekšą, šantažuojantį tetą. Ar jūs esate įsitikinęs,
kad dėl mano spektaklio neturėsite nemalonumų?
— Kaip tik priešingai: esu įsitikinęs, jog manęs laukia vien
tik nemalonumai, — Markusas prisiartino ir savo šiurkščias
rankas uždėjo ant nuogų Ifigenijos pečių. Jos oda buvo
pasakiškai minkšta ir šilta.
Ifigenija nemėgino atsitraukti. Maža to, ji atrodė lyg
užhipnotizuota jo prisilietimo.
— Markusai... aš norėjau pasakyti — milorde! — Ji palietė
rausvo liežuvio galiuku apatinę lūpą. — Aš nenoriu kad dėl
manęs jūs turėtumėte nemalonumų. — Jos balsas iš jaudulio
nutrūko. Tamsiais bedugniais duburiais į jį žvelgė didžiulės
žalios akys.
— Esu jūsų paslaugoms, ponia Brait.
— Jūs labai geras man, sere. Ar galiu pasidomėti, kokia
tokio paslaugumo priežastis — juk netikite nė vienu mano
žodžiu?
— Taip jau nutiko, kad dabar man kaip tik reikia meilužės.
Jo lūpos priartėjo prie Ifigenijos lūpų ir užvaldė jas ilgu
bučiniu, apie kurį Markusas svajojo nuo pat tos akimirkos, kai
pirmą kartą išvydo šią moterį Fenvikų pokylių salėje.
 3.
Ifigenija stovėjo lyg perkūno trenkta. Vargu ar būtų
nustebusi labiau, jeigu gražusis marmurinis centurionas
staiga būtų atgijęs ir ją apglėbęs.
Pajusti Markuso lūpas ant savųjų buvo taip netikėta, kad ji
akimirką sustingo nesusigaudydama.
Markusas ją bučiavo. Jo stiprios valdingos rankos gulėjo ant
jos nuogų pečių, ir nuo jo prisilietimo jaudulio bangos vilnijo
Ifigenijos nugara.
Garsusis grafas Mastersas, kurio gyvenimą ir įpročius ji
buvo nuodugniai išnagrinėjusi, kuriuo taip nuoširdžiai
žavėjosi ir kurį štai jau mėnuo sapnavo kiekvieną naktį,
dabar bučiavo ją čia, jos pačios bibliotekoje. Nuo tada, kai
sugrįžo į Londoną, Markusas buvo užvaldęs visas jos mintis.
Daug dienų ji tyrinėjo šį žmogų, kad pajėgtų įkūnyti tokią
moterį, su kuria jis tikrai galėtų mylėtis.
Ji kruopščiai rankiojo visas paskalas, gandus, legendas, taip
pat faktus iš grafo gyvenimo, semdama šias žinias iš
kiekvieno prieinamo šaltinio. Perskaitė visus, kokius tik
pajėgė surasti, jo straipsnius. Daug valandų praleido
dėliodama į bendrą visumą smulkiausius Masterso
asmenybės bruoželius, kad galėtų aiškiau jį įsivaizduoti ir jo
paveikslą pripildyti gyvybės. Štai tada jos sieloje ir gimė
paslaptis, kuria ji negalėjo pasidalyti su niekuo, net su
Amelija, net su teta Zoja. Vėlai naktimis, po ilgų varginančių
vaidybos ir apsimetinėjimo vakarų, Ifigenija gulėdavo
nesudėdama bluosto ir mėgindavo įsivaizduoti, kaip turėtų
jaustis tikra Masterso meilužė — moteris, su kuria jis gulasi į
lovą, kurią myli. Moteris, kurią jis myli.
Ifigenija jau seniai pati sau nusprendė, kad nėra iš tų
moterų, kurioms duota patirti beatodairišką aistrą arba
sukelti ją vyrui. Ji apsiprato su šia mintimi, susitaikė su ja.
„Ką gi, esu pernelyg santūri, pernelyg praktiška ir protinga,
kad galėčiau įsimylėti iki ausų“, — be perstojo kartodavo sau
Ifigenija.
 Ir drauge, tarsi tyčiodamasi iš savęs pažinimo rezultatų, ji
rezgė aplink grafą Mastersą jaudinančių fantazijų nėrinį. Tai
atrodė visai nekalta — juk Mastersas yra miręs. Bet šį vakarą
jos sapnų herojus staiga nužengė iš svajonių į tikrovę. Ir
gyvenimas pasirodė esąs tūkstantį kartų gražesnis už
gražiausią sapną.
— Jūs labai nepaprasta moteris, Ifigenija. Visai ne tokia,
kokią jus įsivaizdavau, — jausmingai nuskambėjo duslus
Markuso balsas. — Tačiau būtent tokią norėjau šiandien
pamatyti.
Ji neįstengė atsakyti. Ne vien todėl, kad Markusas vėl
užspaudė jos lūpas bučiniu, bet ir todėl, kad jos kūnas
virpėjo nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Markusas vis
karščiau glaudė ją prie savęs, iš pradžių švelnus apkabinimas
darėsi vis atkaklesnis. Grafo rankos vis tvirčiau spaudė
nuogus jos pečius.
Ifigenija atsidusdama pravėrė lūpas ir Markuso liežuvis
nedelsdamas pasinaudojo šiuo kvietimu. Pirmykščio
susikaustymo kaip nebūta — jis išgaravo, ir jo vietą užėmė
keistas malonus suglebimas. Jaudinantis karštis plūstelėjo į
pilvo apačią.
Neprilygstamas jausmas!..
Ifigenijai iš krūtinės išsiveržė aistringa dejonė — ir ta
dejonė, regis, patiko Markusui. Jo pirštai dar stipriau
suspaudė moteriai pečius, ir Ifigenijos kūnu nusirito nauja
juslingo virpulio banga. Ifigenija pakėlė rankas ir sugniaužė
jo ilgo balto kaklaraiščio galus.
— Milorde, tai nuostabu...
— Iš tikrųjų? — jis pabučiavo ją į lūpas ir nosies galiuką. —
Prisiekiu, esu apstulbęs ne mažiau nei jūs.
— Milorde...
— Mano vardas Markusas.
— Ak, Markusai! — degdama iš susijaudinimo Ifigenija
atrišo jo kaklaraištį ir apsivijo rankomis grafo kaklą, o jos
kūnas dar labiau prigludo prie jo kūno. Krūtinė atsirėmė į
tvirtą jo krūtinės sieną. Ifigenija pajuto gąsdinantį vyriško
kūno kietumą po aptemptais Masterso bridžiais... Jo pirštai
aistringai glamonėjo jai kaklą. Ifigenija tyliai aiktelėjo iš
pasitenkinimo ir pajuto, kaip akimirksniu sudrėko tarp kojų.
Atlošusi galvą ant grafo rankos, ji atstatė kaklą jo bučiniams.
— Markusai... Viešpatie! — jos pirštai prasmego jo
plaukuose. Jausmų verpetas įtraukė Ifigeniją ir atrodė, ji tuoj
praras sąmonę.
— Esu įsitikinęs, jūs tapsite visų geriausia meiluže,
brangioji, — nepaleisdamas Ifigenijos iš glėbio Markusas
atatupstas žengtelėjo prie plačios auksiškai žalios sofos.
Pasigirdo duslus smūgis — grafas vėl užkliudė koja marmuro
nuolaužą. — Velniai griebtų!
— O Dieve! — Ifigenija atšlijo. — Būkite atsargesnis,
milorde! Ar susižeidėte?
— Deja, turbūt taip. Ką gi, už viską, kas gera, tenka
susimokėti, — Markusas apėjo klastingąjį marmurą ir krito
ant sofos. Nukoręs vieną koją ant grindų, jis švelniai
prisitraukė Ifigeniją. Ši išsitiesė šalia jo stipraus raumeningo
kūno ir įsitaisė tarp šlaunų. Jos prašmatnūs besvoriai sijonai
plastelėjo ir nuolankiai šlamėdami uždengė Masterso kojas.
Karštis, tvoskiantis nuo vyro kūno, grasino sudeginti
Ifigeniją. Ji dar niekada nebuvo patyrusi nieko panašaus.
Markusas suėmė jos veidą dideliais delnais ir jau buvo
besiekiąs lūpomis jos lūpų.
Staiga kažkur prie durų pasigirdęs išgąstingas riksmas
išsklaidė jaudinančio artumo kerus.
— Ifigenija!!! Kas čia dedasi?!
Užburta Masterso bučinių, Ifigenija ne iškart įstengė pakelti
galvą.
— Amelija?
— Po perkūnais! — suurzgė Markusas. — Kokia čia dar
velniava?
— Tuoj pat paleisk ją, niekše! Girdi, ką sakau?! Vardan visų
šventųjų, paleisk ją!
— Amelija, palauk. Nusiramink, — Ifigenija kilstelėjo ant
alkūnės ir pakreipė galvą į tamsuojančią durų angą.
 Ten, sutrikusi tarp niūriai juoduojančių baldų ir statulų,
stovėjo susitaršiusi Amelija, paskuboms užsimetusi ant pečių
tik kartūno chalatėlį.
— Amelija, man viskas gerai, — Ifigenija pamėgino
atsisėsti.
Pusseserė akimirką luktelėjo — lygiai tiek jai prireikė, kad
spėtų ryžtingai sugriebti židinio žarsteklį. Grasinamai atkišusi
jį į Mastersą, ji vėl sušuko:
— O dabar paleisk ją, pašlemėke! Paleisk, antraip
perskelsiu galvą! Prisiekiu, ranka man nesudrebės!
Vienu greitu, tiksliai apskaičiuotu judesiu Markusas
nustūmė šalin Ifigeniją, persirito ant sofos krašto ir pašoko
ant kojų. Žaibiškas šuolis — ir žarsteklis atsidūrė jo rankose,
Amelijai net nespėjus susivokti, kas atsitiko. Jai iš krūtinės
išsiveržė veriamas, nevilties sklidinas riksmas.
— Amelija, nagi, nusiramink pagaliau! — Ifigenija pašoko,
pribėgo prie pusseserės ir ją apkabino. — Brangioji,
nusiramink. Man nieko nenutiko. Jis nenorėjo manęs
nuskriausti, prisiekiu.
Amelija pakėlė galvą ir nepatikliai pažvelgė į pusseserę.
Tada nukreipė žvilgsnį į Markusą.
— Kas jis? Ką čia veikia? Aš žinojau, kokia pavojinga tavo
užmačia. Ir neabejojau: anksčiau ar vėliau kuris nors vyras
pamėgins paimti tave jėga.
Ifigenija meiliai paplekšnojo jai per ranką.
— Amelija, leisk pristatyti tau grafą Mastersą. Milorde, čia
mano pusseserė — panelė Amelija Farli.
Markusas kilstelėjo antakį ir pastatė į kampą žarsteklį.
— Beprotiškai džiugu susipažinti.
Amelija įbedė į jį akis net prasižiojusi.
— Bet mes laikėme jus mirusiu!..
— Apie tai man jau pranešta, — jo lūpų kamputis pašaipiai
virptelėjo. — Tačiau nepaliaujamai plaukia priešingi įrodymai.
Amelija grįžtelėjo į pusseserę.
— Vadinasi, šantažuotojas jo nenužudė?
— Išeitų, kad ne, — Ifigenija išraudo ir paskubomis
pasitaisė suknelę. Tik dabar ji pastebėjo, kad balta jos
plunksna mėtosi ant grindų Mastersui po kojomis. — Malonu
žinoti, kad mes susidūrėme vis dėlto ne su žmogžudžiu,
sutinki?
Pusseserė nepatikliai prisimerkė ir pažvairavo į grafą.
— Ne visai... Nelygu, su kuo susidūrėme dabar.
— Puikus klausimas. Šiaip ar taip, dabar prieš jus stovi ne
šmėkla, — Markusas pasilenkė, pakėlė baltą plunksną ir
ištiesė ją Ifigenijai. — Aš mielai kuo išsamiausiai atsakysiu į
šį klausimą, Ifigenija. Bet dabar jau labai vėlu, be to,
romantišką mudviejų vakaro nuotaiką beviltiškai sugadino
pastarųjų kelių minučių įvykiai, tad man bus geriau
atsisveikinti.
— Taip, žinoma, milorde, — Ifigenija paėmė plunksną. —
Tačiau jūs juk neišsižadėsite duoto man leidimo toliau
apsimetinėti jūsų meiluže?
— Aš neišsižadu nė vieno savo žodžio, ponia Brait, —
Markuso akys žybtelėjo lempos šviesoje. — Ir padarysiu
viską, ką pajėgiu, kad padėčiau jums sukurti iliuziją, kuo
panašesnę į tikrovę — tokią panašią, jog niekas nieko
neįtars.
— Jūs labai geras, sere! — apimta dėkingumo šūktelėjo
Ifigenija. — Sakykite, kas jus verčia mane dangstyti — proto
smalsumas ar būdingas jums galantiškumas?
— Dėl to galantiškumo, madam, man kyla rimtų abejonių.
— Vadinasi, lieka jūsų įgimtas protas, — Ifigenija
pritariamai linktelėjo.
Markusas pašaipiai jai nusišypsojo.
— Kaip puikiai jūs mane pažįstate!
— Taip, ji jus pažįsta! — Amelija piktai susiraukė. — Ji
puikiai ištyrinėjo jus, milorde.
— Esu pamalonintas, — Markusas išėjo į vestibiulį ir
stabtelėjęs tarpduryje mąsliai pažvelgė į Ifigeniją. —
Nepamirškite užsirakinti durų.
Ji nusišypsojo.
— Nepamiršiu, milorde.
 Markusas žengė į nakties tamsą ir labai atsargiai užvėrė
duris... Bibliotekoje stojo nejauki įtempta tyla. Neilgai trukus
nuo gatvės atsklido tolstantis ratų dardėjimas — juoda grafo
karieta nuvažiavo Ryto Rožės aikštės grindiniu.
Amelija staigiai atsigręžė į pusseserę. Ji jau suėmė save į
rankas, ir tik sena, užsilikusi baimė šmėsčiojo jos švelnių
rusvų akių gelmėje.
Amelijai neseniai sukako dvidešimt šešeri, ji buvo metais
jaunesnė už pusseserę. Grakšti, trapi, švelnių veido bruožų,
žvilgančiomis kaštoninėmis garbanomis ir didžiulėmis akimis,
ji atrodė daug gražesnė už Ifigeniją. Ją galėjai pavadinti tikra
gražuole — jeigu ne tas keistas susikaustymas, dėl kurio
mergina atrodė rūsti ir neprieinama.
— Pamaniau, kad jis norėjo tave išprievartauti, —
sukuždėjo Amelija.
— Žinau. Amelija, aš viską suprantu. Bet patikėk, Markusas
mane tik bučiavo.
Vien Ifigenijai Amelija patikėjo siaubingą istoriją, nutikusią
jai, tada dar jaunutei guvernantei, prieš aštuonerius metus.
Amelijos motina pasimirė ją gimdydama. Mergaitę užaugino
tėvas, neturtingas mokytojas, jis suteikė jai tiek, kiek
pajėgė, — gerą išsilavinimą. Mirus ir jam, jaunutė Amelija
neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio — kuklios tėvo algos.
Priversta anksti užsidirbti pragyvenimui, ji pasirinko kelią,
kurį rinkdavosi ir tebesirenka tūkstančiai jaunų, puikiai
išsilavinusių, bet neturtingų merginų, — įsitaisė guvernante
padoriuose namuose.
Ir ten ją išprievartavo artimas šeimininko draugas, toks
ponas Dodgsonas.
Namų šeimininkė įsiveržė į kambarį, kai džentelmenas savo
darbą jau buvo atlikęs. Ji pasipiktino — ir iškart atleido
Ameliją.
Dėl šio baisaus nutikimo nelaiminga mergina ne tik prarado
darbą — jai užsidarė visų padorių namų durys. Šeimininkas
tiesiai pareiškė jai, kad turi verslo reikalų su iškiliausiomis
Anglijos šeimomis ir per daug brangina savo vardą, kad
galėtų gerbiamai šeimai rekomenduoti suteptos reputacijos
moterį.
Ifigenija puikiai suprato, kad Amelijos širdyje dar neužgijo
tą baisią naktį padarytos žaizdos...
— Tu leidaisi jo bučiuojama? — Amelija nustebusi pakraipė
galvą. — Bučiuotis su nepažįstamu žmogumi! Ir dar su tokiu,
kurį laikėme mirusiu!..
— Tu teisi, — Ifigenija lėtai atsisėdo ant romėniškos
kėdės. — Tačiau aš negaliu žiūrėti į grafą kaip į nepažįstamą
žmogų. Žinai, ką pagalvojau pirmiausia, kai pamačiau jį
pokylyje pas Fenvikus?
— Ir ką gi? — piktai burbtelėjo Amelija.
— Aš pagalvojau, kad jis lygiai toks, kokį įsivaizdavau, —
nusišypsojusi jai pasakė pusseserė.
— Nesąmonė! Tu išeikvojai pernelyg daug laiko tyrinėdama
grafo Masterso asmenybę.
— Galbūt...
Amelija paniuro.
— Jis atvažiavo į pokylį pas Fenvikus?
— Taip. Pasirodo, jis nėra nieko girdėjęs apie jokį
šantažuotoją ir patikino niekada nebuvęs šantažo auka.
— Viešpatie maloningasis! Ir jis tavęs nedemaskavo?
— Ne. Jį pasiekė visi gandai, kuriuos mes sąmoningai
paskleidėme. Ir, įsivaizduok, visų akyse mudu su grafu
„išsprendėme mudviejų nesutarimus“.
— Negaliu suprasti, ko siekia šitas žmogus? — susimąsčiusi
tarė Amelija.
— Mastersas labai protingas, neapsakomai smalsus ir
pagavus. Todėl jis nusprendė nedemaskuoti manęs tol, kol
pats sau neišsiaiškins, kas aš tokia.
— Štai kaip... — nepatikliai numykė Amelija.
— Toks protingas žmogus kaip grafas tikrai turi būti
pavydėtinai ištvermingas ir šaltakraujis. Jis ne iš tų, kurie
linkę priimti impulsyvius sprendimus.
— Niekai! — vėl purkštelėjo Amelija. — Man visa tai
nepatinka. Mastersas tikrai turi priežasčių būti toks
sukalbamas.
— Kokių priežasčių?
— Nenustebsiu, jeigu jis sumanė paversti tave tikra savo
meiluže.
Ifigenijai užėmė amą.
— Bet... nežinau... nemanau...
— Taip ir yra, — niūriai nusijuokė Amelija. — Tu stačia
galva leidaisi į naują avantiūrą... Po šimts, ir kodėl šitas
grafas negalėjo ramiai sau numirti, kaip mes ir manėme?
— Jis buvo viename iš savo dvarų ir sugrįžo į Londoną
sužinojęs apie mane.
— Vadinasi, šantažuotojas sąmoningai gąsdino Zoją, kai
rašė jai, kad pribaigė grafą?
— Galbūt. Viskas pakrypo mažų mažiausiai keistai.
— Visas tavo planas iš pat pradžių man atrodė labai
keistas.
— Žinau, niekada jam nepritarei, — Ifigenija linktelėjo. —
Bet man atrodė, viskas ėjosi kuo puikiausiai.
— Tol, kol Mastersas prisikėlė iš mirusiųjų... Yra žmonių,
kurie visai negalvoja apie savo poelgių padarinius. Ir ką
dabar ketini daryti?
— Man belieka tik tęsti savo žaidimą, — Ifigenija papūtė
lūpas ir susimąsčiusi prispaudė prie jų pirštą. — Kol kas mes
turime tik šį planą, ir aš vis dar tikiu jo sėkme. Jeigu mane
demaskuos, mes neteksime prieigos prie artimiausių
Masterso draugų.
— Ne kažin koks nuostolis, patikėk manimi, — suniurnėjo
Amelija.
— Nesutinku. Būdama paslaptingoji ponia Brait, grafo
Masterso meilužė, aš galiu įsismelkti kur noriu ir kalbėtis su
kuo noriu.
— Tačiau būdama tiesiog panelė Brait, netekėjusi
skaistuolė, „mėlynoji kojinė“ ir Jaunųjų ledi akademijos
įkūrėja, tu galėtum susipažinti su kur kas padoresniais
žmonėmis. O gal aš klystu?
Ifigenija papurtė galvą.
 — Deja, šį kartą tu teisi. Juk dabar aš turiu šiokį tokį
kapitalą — tik todėl, kad mus lydėjo sėkmė. Mes pelningai
investavome...
— Norėjai pasakyti, tik todėl, kad neįtikėtinai nusimanai
apie architektūrą, o ponas Menvaringas turi komercinį
talentą, — pertraukė ją Amelija.
— O tu moki tvarkyti finansus, — pridūrė Ifigenija. —
Nepamiršk savojo indėlio.
— Tebūnie, bet svarbu juk ne tai.
Ifigenija nejučia nusišypsojo.
— Tu pati neleidai man užbaigti. Tai štai: tik todėl, kad
mano, kaip panelės Ifigenijos Brait, finansinė padėtis sudaro
sąlygas, ekscentriškoji ponia Brait galėjo užmegzti tam tikrus
ryšius, o svarbiausia — gauti lėšų, leidžiančių sukinėtis tarp
grafo Masterso bičiulių.
— O tu ligi šiol tebesi įsitikinusi, kad mūsiškis šantažuotojas
būtinai turi priklausyti ratui, su kuriuo kažkaip siejasi ir
Mastersas, ir teta Zoja?
— Visiškai įsitikinusi! — Ifigenija mostelėjo plunksna. —
Aišku kaip dieną, kad šantažuotojas buvo puikiai informuotas
apie Masterso planus. Kaip tik todėl jis taip tiksliai pasirinko
laiką įgąsdinti Zoją.
— Taip, žinoma, bet...
— Be to, jis žino ir Zojos paslaptį. Vienintelis siūlelis,
rišantis Zoją su Mastersu, gali būti žmonės, su kuriais
kadaise lošė kortomis lordas Gatris, o dabar lošia grafas.
— Tačiau pats Gatris Zojos paslapties juk nežinojo.
— Lordas Gatris, tegul jis ilsisi ramybėje, niekada
neišsiblaivydavo. Jis tiek gėrė, kad net kortomis amžinai
pralošdavo. Kur jau jis matys, kas dedasi panosėje! Tačiau
kuris nors jo pažįstamas galėjo susivokti, kas sieja Zoją ir
lordą Otį, o kai gimė Mariana, jam buvo visai nesunku
padaryti išvadą, kuri pati piršte piršosi.
— Ir griebtis šantažo, praėjus aštuoniolikai metų po jos
gimimo?
— Kaip tik taip. Nepamiršk, kad Marianos gimimo paslaptis
tapo aktuali tik dabar, kai jos rankos paprašė grafas Šefildas.
Daugiau Ifigenijai nieko aiškinti nereikėjo. Ir ji, ir Amelija
puikiai žinojo: jeigu kils skandalas, Šefildas kaipmat nutrauks
sužadėtuves. Kilmingieji Šefildai ant visuomenės laiptų stovi
keliomis pakopomis aukščiau už Gatrius. Atrodo, jie ir šiaip
nelabai džiaugiasi savo paveldėtojo pasirinkimu. Tiesa,
Mariana gaus labai padorų kraitį, bet tai juk nėra
svarbiausia...
Sužadėtinė, be abejo, labai miela... deja, tai negali suteikti
iškilumo niekingai jos šeimai. Ne, Šefildai taikėsi kur kas
aukščiau, ir visi tai puikiai žinojo. Jaunučio grafo ir Marianos
sužadėtuvės buvo padiktuotos vien meilės, o meilės
aukštuomenė niekada nelaikė rimta vedybų priežastimi.
— Nežinau, — patylėjusi Amelija atsiduso. — Visas šis
maskaradas buvo pavojingas net tada, kai manėme, jog
grafas žuvęs. O dabar, kai jis netikėtai prisikėlė, manyčiau,
viskas dar labiau komplikavosi.
— Taip, — Ifigenija pažvairavo į nuogą centurioną. —
Tačiau aš labai džiaugiuosi, kad jis gyvas.
— Jau pastebėjau, — Amelija nepatenkinta sučiaupė
lūpas. — Ką gi, nėra ko stebėtis. Štai jau kelios savaitės esi
ligi ausų jį įsimylėjusi.
Ifigenija pajuto, kaip kraujas plūstelėjo į veidą.
— Tu perdedi...
— Pažįstu tave geriau nei kas kitas. Sakyčiau, net geriau
nei tavo sesuo ar teta Zoja. Ir niekada nesu mačiusi, kad
šitaip žiūrėtum į kokį nors vyriškį. Netgi į Ričardą Hamptoną.
Išgirdusi minint Ričardą, savo sesers vyrą, Ifigenija nejučia
susiraukė.
— Patikėk, aš niekada nemylėjau Ričardo taip... — ji
padelsė ieškodama tinkamo žodžio, — taip, kaip domiuosi
grafu Mastersu.
— Net ir tada, kai Ričardas tave mergino? — atsargiai
paklausė Amelija.
— Ričardas niekada rimtai manęs nemergino! — skubiai
šūktelėjo Ifigenija. — Aš tiesiog nesupratau jo ketinimų. Visa
ši istorija — tik baisus nesusipratimas. Laimė, viskas greitai
sustojo į vietas.
Dideliam Ifigenijos nusivylimui, Ričardas Hamptonas,
pasirodo, buvo įsimylėjęs ne ją, o jos seserį Koriną.
— Ne tu viena klaidingai išsiaiškinai dažnus jo
apsilankymus, — pareiškė Amelija. — Mes visi galvojome
lygiai taip. Jeigu nori žinoti, aš ligi šiol tebesu įsitikinusi, kad
iš pradžių Ričardas buvo susižavėjęs kaip tik tavimi. O
paskui, matydamas, kaip pasakiškai pražysta Korina,
pasirinko ją.
— Tu neteisi dėl Ričardo. Jis anaiptol ne mergišius!
— Dėl šito neapsigauk. Turiu pasakyti tau dar kai ką.
Ričardas niekada nebūtų pasipiršęs Korinai, jeigu tu nebūtum
paskyrusi jai didelio kraičio. Manai, jo tėvai būtų pritarę
vedyboms, kurios neatneša į namus nė skatiko?
— Čia tu teisi, — Ifigenija paniekinamai suraukė nosį. Ji
niekada nemėgo Ričardo tėvų.
Pažinojo jį nuo pat vaikystės, juodu buvo bendraamžiai. Jų
šeimos gyveno kaimynystėje mažame Devono grafystės
kaimelyje Dipforde. Skvairas Hamptonas ir jo pasipūtėlė
žmona niekada nepritarė Braitų šeimos gyvenimo būdui. Maži
kaimeliai dažniausiai laikosi savo padorumo ir dorovės
įstatymų, čia visada su nepasitikėjimu žvairuojama į
meniškos sielos žmones.
Tačiau Ifigenija visada mylėjo Ričardą, o jis visada buvo
merginai labai geras, ypač tuo baisiuoju laiku, kai jūroje žuvo
jos tėvai.
Atsitiesusi po baisaus sukrėtimo, Ifigenija suprato, kad liko
visiškai viena su devynerių metų sesute. Deja, po tėvų
mirties joms liko labai mažai lėšų pragyventi. Ifigenijos
motina už savo paveikslus niekada negaudavo didelių
honorarų. O tėvas, talentingas architektas, visai neturėjo
verslininko gyslelės ir negebėjo įgyvendinti savo subtilių
klasikinių projektų.
Netikėtai pabrangę statybų kaštai, nevykusiai pasirinkti
verslo partneriai, nesibaigiančios problemos, viena po kitos
kylančios vykdant darbus, — dėl visų šių priežasčių pono
Braito pelnas tirpdavo kaip dūmas.
Be to, ponai Braitai, užuot uždirbę pinigus, kur kas mieliau
keliaudavo į Egiptą, Italiją ir Graikiją pasisemti naujų meninių
įspūdžių. Braitai labai daug keliavo, nekreipdami dėmesio į
karus, nuolatos įsiliepsnojančius įvairiose pasaulio vietose.
Ifigenija ir mažoji Korina dažniausiai lydėdavo tėvus šiose
kelionėse, bet kai nenustygstantys Braitai išvyko į savo
paskutinę kelionę, seserys liko namie. Žinia apie tėvų žūtį
buvo baisus smūgis dievinusioms juos dukterims.
Priversta pasirūpinti savo pačios ir Korinos pragyvenimu,
Ifigenija ryžosi beatodairiškam žingsniui. Ji pardavė visus
motinos paveikslus ir tėvo eskizų knygą, o už gautus pinigus,
visus ligi paskutinio skatiko, įkūrė Jaunųjų ledi akademiją.
Jos sumanymas iškart sulaukė pasisekimo.
Ričardas kiek pajėgdamas padėjo Ifigenijai. Jis įkalbėjo
savo tėvą išnuomoti Ifigenijos akademijai tinkantį pastatą ir
labai pasistengė, kad nuomos mokestis būtų tikrai protingas.
Jis nėrėsi iš kailio ir net įkalbėjo motiną parekomenduoti
akademiją pažįstamiems.
„Aš visada būsiu dėkinga Ričardui, — pagalvojo Ifigenija. —
Ir visada jausiu jam švelnumą. Ričardas... Gražus, geras,
malonus Ričardas... Tačiau Ifigenija puikiai suprato, kad visai
netinka jam į žmonas. Matyt, Ričardas suprato tai net geriau
už ją... ir kur kas anksčiau.
Ji būtų buvusi baisiai nelaiminga, jeigu likusį gyvenimą
būtų tekę praleisti Dipforde. Net neįsivaizdavo, kaip smarkiai
ten buvo slopinama jos įgimta neišsenkanti energija,
nepriklausomybė, nuotykių aistra, galų gale — protas. Kokia
laimė, kad praėjusiais metais jai pavyko išsiveržti iš gimtojo
lizdo! Ifigenijai atrodė, lyg būtų perplėšusi ankštą kokoną ir
įgijusi sparnus.
Tik visai neseniai Ifigenija suvokė paveldėjusi turtingą savo
tėvų meninę prigimtį. Ir jai būtų labai nelengva elgtis, kaip
dera garbiai oraus kaimo skvairo žmonai. Užtai Korina
pasirodė esanti kuo puikiausiai prisitaikiusi prie Dipfordo
gyvenimo stiliaus. Ji, regis, net nuoširdžiai pamilo savo
naujuosius giminaičius...
— Ifigenija!
Ji prabudo iš prisiminimų.
— Ką?
— Man labai neramu, kur gali nuvesti tavo užmačia.
— Ką turi omenyje?
— Padėtis darosi pavojinga.
— Niekai. Mes surasime šantažuotoją — ir viskas vėl bus
gerai.
— Aš kalbu ne apie šantažuotoją, — Amelija tiriamai
pažvelgė pusseserei į akis. — Aš kalbu apie tave. Užmačia
persikūnyti į patyrusią našlę tampa pernelyg rizikinga. Tu tik
pažiūrėk, kas nutiko šį vakarą.
Ifigenija užsiplieskė:
— Iš tiesų, Amelija!.. Tai buvo tik bučinys.
Įremtame į ją pusseserės žvilgsnyje Ifigenija išvydo tikrą
susirūpinimą.
— Dėl Dievo, Ifigenija, maldauju tave: sukaupk visas jėgas,
bet daugiau neleisk jam tavęs glamonėti! Mastersas — ne
koks nekaltas kaimo stuobrys, kurį galima mirtinai išgąsdinti
piktai surauktais antakiais ar rūsčiu žvilgsniu. Jis — stiprus
žmogus, pripratęs gauti viską, ko įsigeidžia.
— Jis džentelmenas, — paprieštaravo Ifigenija.
— Tokie vyrai, kaip jis, visada gauna, ko nori, ir jiems
nėmaž nerūpi, kad tai kam nors sukels skausmą.
Ifigenija nesumetė, ką atsakyti. Ji pernelyg gerai žinojo,
kad Amelija sprendžia iš savo skaudžios patirties. Tačiau
ateityje vertėtų nepamiršti, kad ji ir ponia Brait, žavi,
ekstravagantiška našlė, paslaptinga paties skandalingojo
lordo meilužė, — anaiptol ne tas pats asmuo. Ji yra panelė
Brait — senmergė, knygė, klasikinio dizaino žinovė.
Ir ji turi sučiupti šantažuotoją.

Ji kerinti, galvojo Markusas kildamas savo londoniškio

namo laiptais. Protinga, aistringa ir taip ryškiai besiskirianti
nuo visų kitų moterų. Regis, jis turės įdomią meilužę iki
sezono pabaigos. O jeigu pasiseks — ir ilgiau.
Vien prisiminus ją, Markusą užplūsdavo jaudulys.
Kokį neapsakomą palengvėjimą jam suteiks patogus,
ramus, ilgalaikis ryšys su protinga moterimi! Su moterimi,
kuri priims jo taisykles ir nesieks santuokos, nekamuos jo
vaikiškais įnoriais ir kvailomis scenomis. Su moterimi, kuri
nuolatos neieškos dingsčių atplėšti jį nuo knygos ar naujo
išradimo. Su moterimi, su kuria bus galima tiesiog
pasikalbėti, kai aistra bus kuriam laikui patenkinta...
Lovelasas atvėrė duris tą pačią akimirką, kai Markusas
pakilo ant paskutinio laiptelio.
— Labas vakaras, sere. Tikiuosi, jis buvo malonus.
— Šis vakaras buvo įdomus, Lovelasai, — Mastersas
nusivilko apsiaustą ir drauge su skrybėle padavė liokajui.
Lovelaso veide, visada bejausmiame kaip egiptiečių
pomirtinė kaukė, šmėstelėjo nuostaba.
— Malonu girdėti, sere. Iš aukštuomenės pokylių jūs
dažniausiai grįžtate be jokio... hmm... entuziazmo.
— Tu teisus, Lovelasai. Tačiau šį vakarą viskas buvo
neįprasta, — Markusas nužingsniavo į biblioteką. Jo kulnai
kaukšėjo juodomis, aukso gyslelių išmargintomis marmuro
grindimis. — Gali eiti gultis. Šviesą užgesinsiu pats.
— Dėkoju, sere. — Lovelasas akimirką patylėjo. — Turiu kai
ką jums pranešti.
— Klausau.
— Šį vakarą buvo atvažiavęs jūsų brolis. Jis laukė visą
valandą, tada išvažiavo. Matyt, į kurį nors klubą.
— Benetas Londone? — Markusas susiraukė. — Juk turėtų
būti Škotijoje, pas savo draugus.
— Taip, milorde, žinau.
— Ką gi, pasikalbėsiu su juo ryte, — Markusas sugrįžo į
biblioteką. — Labos nakties, Lovelasai.
— Labos nakties, sere, — atsakė tarnas ir išeidamas tyliai
uždarė duris.
Markusas priėjo prie staliuko bibliotekos kampe. Krištolo
grafine sodriu gintaru švytėjo brangus prancūziškas brendis.
Markusas įsipylė į taurę ir patogiai įsitaisė didžiuliame giliame
krėsle. Atsainiai kvėpdamas svaigų puikaus gėrimo aromatą,
jis galvojo apie tai, kad greitai pradės naują įdomų romaną...
Keista, bet dabar jį apėmęs didžiulis jaudulys. Visai
nebūdingas jam jausmas!
Markusą visada erzindavo kankinamas nesmagumas,
lydintis neišvengiamą išsiskyrimą. O neseniai jis net sugavo
save galvojantį, kad gailisi laiko ir jėgų, kurių prireikia naujai
meilužei įsitaisyti.
Sunku sužadinti savyje entuziazmą, kai žinai, kuo viskas
baigsis. Markusas net išsiugdė išskirtinį gebėjimą tiksliai
numatyti galutinio išsiskyrimo datą. Todėl tarpsnius tarp savo
romanų jis vis ilgino — kol įstengdavo tvardyti grynai
fiziologinius kūno poreikius.
Taip, toji vyriškų geismų našta — tikras vargas. Kartais,
apniktas melancholijos, Mastersas net pagalvodavo, kad būtų
neblogai galutinai išsivaduoti iš aistrų. Tada jis, išsiveržęs iš
ankšto romantiškų nesąmonių pasaulėlio, visiškai atsiduotų
moksliniams apmąstymams.
Jis šyptelėjo iš tokių minčių. Šį vakarą kai ką suprato — tai,
kad neįstengia pasipriešinti savo geismams. Nepasotintos
aistros nagai vis dar gniaužė jo slėpsnas.
Pirmą kartą gyvenime Markusui visai nerūpėjo, kiek reikės
įdėti pastangų naujai meilužei suvilioti. Tiesą sakant, jis netgi
nekantravo ir iš anksto mėgavosi naujojo romano pradžia.
Nuojauta kuždėjo, kad su Ifigenija viskas bus kitaip, visiškai
kitaip...
Pirmą kartą Markusas negalvojo apie neišvengiamą
išsiskyrimą. Pirmą kartą buvo pasirengęs pradėti romaną
nežinodamas, kada ir kaip jis pasibaigs.
Tingiai gurkšnodamas brendį Markusas mėgavosi būsima
aistringa intriga, kuri žadėjo tapti nuostabi ir nenuspėjama.
Įdomu, ar ilgai Ifigenija laikysis savo įžūlaus pramano apie
planus demaskuoti šantažuotoją?
Markusas labai aukštai įvertino šios moters išradingumą. Ji
surado tikrai puikų būdą įsiskverbti į aukščiausius Londono
visuomenės sluoksnius.
Ji, be abejo, numatė, kad jo nebus Londone iki mėnesio
pabaigos ir tikėjosi per šį laiką įsitaisyti turtingą meilužį. O
gal iš pat pradžių taikėsi į jį patį? Ši jaudinanti mintis labai
pamalonino Markusą.
Jis lėtai pakreipė rankoje taurę su brendžiu. Ką gi, jis leis
poniai Brait iki valiai apsimetinėti persekiojamai tariamo
šantažuotojo. Visiškai nekaltas žaidimas... be to, bus įdomu
pažiūrėti, kiek ilgai ledi įstengs tęsti savo šaradas.
Tačiau artimiausiu laiku Markusas ketino pažaisti su
Ifigenija Brait kitokius žaidimus...
Pajutęs nemalonią drėgmę, Markusas nuleido akis į švarką
ir suvaitojo iš apmaudo pamatęs tamsią dėmę, greitai
plintančią ant brangaus audinio. Pašokęs ant kojų jis išsinėrė
iš švarko ir kyštelėjo ranką į vidinę kišenę. Ištraukęs nedidelį
metalinį daiktą, su nerimu jį apžiūrėjo.
Taip, tenka pripažinti, kad paskutinį jo išradimą — patikimą
hidraulinį rašiklį su talpykla, apskaičiuota griežtai nustatytam
rašalo kiekiui, — reikės taisyti. Per pastarąsias dvi savaites
jis sugadino jau trečią švarką.
 4.
Kitos dienos rytą Benetas įžengė į valgomąjį kaip tik tą
akimirką, kai Markusas nuo vieno iš padėklų ant bufeto dėjosi
į lėkštę omleto.
— Labas rytas, Markusai.
— Labas rytas. Lovelasas sakė, kad tu Londone.
Nesitikėjau. — Pasirengęs džiugiai nusišypsoti, Markusas
grįžtelėjo į brolį ir apstulbęs išpūtė akis. — Po velnių, kas
nutiko tavo plaukams?
— Visiškai nieko, — gražuolis Benetas įsižeidęs pasipūtė.
Priėjęs prie bufeto jis ėmė dalykiškai kilnoti dubenų
dangčius. — Ši šukuosena dabar madinga.
— Taip atrodo tik Baironui ir jo mėgdžiotojams, —
Markusas įdėmiai nužvelgė kruopščiai suplaktas brolio
garbanas. Natūralūs Beneto, kaip ir Markuso, plaukai buvo
visiškai tiesūs. — Primink savo kirpėjui, kad jis atsargiau
elgtųsi su garbanojimo žnyplėmis, nes užsižiopsojęs gali
kaipmat nusvilinti tau galvą.
— Visai nejuokinga. Kur sviestinės bandelės?
— Ant paskutinio padėklo iš krašto, kurgi kitur? —
Markusas nusinešė savo lėkštę su pusryčiais prie stalo ir
atsisėdo. — Regis, ketinai visą mėnesį praleisti Škotijoje pas
Harį ir jo šeimą.
Benetas sutelkė dėmesį į padėklą su bandelėmis.
— O tu, regis, ketinai praleisti mėnesį Jorkšyre.
— Apsigalvojau.
— Aš irgi.
Markusas susirūpino.
— Ar kas nors atsitiko, kad turėjai pakeisti savo planus?
— Ne, — Benetas neatsigręždamas krovėsi į lėkštę omletą
nuo kito padėklo.
Markusas metė neramų žvilgsnį į Benetą. Jis pernelyg gerai
pažinojo brolį: Benetas niekada neturėjo nuo jo paslapčių.
Vadinasi, kažkas atsitiko.
Markusas iš esmės vienas užaugino brolį, kai prieš
aštuoniolika metų mirė jų motina.
Tėvas tuo metu buvo dar gyvas, tačiau jaunėliu sūnumi
Džordžas Klaudas domėjosi dar mažiau nei vyresniuoju. Jis
visada buvo linkęs pirmenybę atiduoti ne pabodusioms
šeimos gyvenimo grandinėms, o šunims, medžioklei ir
draugams artimiausioje užeigoje.
Rūpintis Benetu visiškai nebuvo kam ir Markusas prisiėmė
šią prievolę, lygiai kaip dar anksčiau — atsakomybę už tėvo
ūkio valdymą. Nuo tada, Markusui sėkmingai
eksperimentuojant su žemės ūkio technika, trąšomis, žemės
įdirbimo būdais ir taikant naujausius veislinės gyvulininkystės
laimėjimus, ūkis metai iš metų darėsi vis pelningesnis.
Padidėjusį savo ūkio pelną Džordžas Klaudas švaistė
pirkinėdamas geriausius šunis ir geriausius eržilus. Kai žmona
nedrąsiai užsiminė, kad būtų neblogai išsiųsti Markusą
mokytis į Kembridžą ar Oksfordą, jis iškart nutraukė pokalbį.
Džordžas Klaudas visai neketino atsisakyti pelno, kurį jam
nešė geriausiai tvarkomas grafystės ūkis. Kartkartėmis tėvas
pritariamai paplodavo Markusui per petį ir garsiai girdavosi
užauginęs tokį išskirtinai vykusį sūnų. Kartais — beje, kur
kas rečiau, netikėtai užplūdus tėviškiems jausmams, — jis
paimdavo ant rankų mažąjį Benetą. O dažnai su
pasitenkinimu sakydavo, kad abu sūnūs, laimė, paveldėjo jo
galingą stotą. Ir tada tėvas mėgdavo kartoti, girdi, lėtiniai
negalavimai, kurie kamavo ponią Klaud, — velniškai
nemalonus dalykas. Tuo iš esmės ir apsiribojo Džordžo
Klaudo indėlis į vaikų auklėjimą.
Berniukų motina, kurios nusiskundimai dėl sveikatos buvo
gana neapibrėžti ir veikiausiai sukelti melancholijos ir
pervargimo, vieną gražią dieną atgulė pakirsta tikrų
tikriausios karštinės. Liga pribaigė ją vos per kelias valandas.
Markusui tada buvo aštuoniolika. Su dvejų metų broliuku ant
rankų jis sėdėjo prie mirštančios motinos lovos...
O tėvas tuo metu medžiojo lapes...
Džordžas Klaudas pergyveno žmoną vos metus, ir jos mirtis
įsidėmėtina jam buvo ne dėl skaudžios netekties, o dėl
sugadintos medžioklės. Tačiau praėjus lygiai vienuolikai
mėnesių, kai seniausiai nustojusi dominti jį žmona pasimirė
nuo ūmios karštinės, Džordžas Klaudas įsigudrino nusisukti
sprandą: neseniai jo pirktas eržilas neįstengė peršokti per
gyvatvorę ir numetė šeimininką ant žemės.
Tą rytą Markusas dirbo lauke: žiūrėjo, ar pasiteisino jo
naujausi pjaunamosios patobulinimai, kai vikaras pranešė
jam liūdną žinią apie tėvo mirtį. Markusas ligi šiol prisimena
tą keistą atsijumo jausmą, kuris jį apėmė klausantis vikaro
užuojautos žodžių. O po išoriniu šaltumu slėpėsi staiga
sukilęs beprotiškas, nepaaiškinamas įsiūtis.
Markusas iki galo neperprato savo įtūžio priežasties, jis
įstengė greitai palaidoti jį kažkur sielos gelmėse ir daugiau
niekada neleido atgimti.
Mažasis Benetas bemaž nepastebėjo, kad nebėra tėvo,
visas jo dėmesys ir prieraišumas buvo sutelkti į vieną žmogų,
kuris visada buvo šalia — į vyresnįjį brolį.
Markusas nuvijo šalin prisiminimus ir įdėmiai pažvelgė į
Benetą, atsainiai apžiūrinėjantį pusryčiams padengtą stalą.
— Mudviem su Hariu nusibodo Škotijoje, — paaiškino jis, —
ir nusprendėme grįžti sezonui į Londoną.
— Supratau, — Markusas apsitepė džemu skrebutį. —
Maniau, leisti sezoną Londone tau visada atrodė mirtinai
nuobodu.
— Taip ir buvo, praėjusiais metais.
— Žinoma...
Praėjusiais metais Benetui sukako devyniolika. Jis buvo ką
tik apleidęs Oksfordo sienas, sklidinas jaunatviško
entuziazmo, meilės poezijai ir aistros politinei veiklai.
Lengvabūdiška sezono tuštybė buvo jam atgrasi. Markusas
pristatė brolį klube, kuriame rinkdavosi tokie pat jaunuoliai,
nusiteikę valandų valandas karštai aptarinėti naujas poemas
ir naujausias politikos teorijas. Atrodė, Benetas surado savąjį
kelią.
Markusui buvo malonu matyti, kad jo brolis ne iš tokių
žmonių, kurie linkę mėgdžioti kvailas aukštuomenės aistras ir
pomėgius. Oksfordas padarė jam teigiamą įtaką. Markusas
siuntė ten brolį visai ne semtis žinių. Jis pats lavino Benetą
namie, pakvietęs geriausią mokytoją ir perdavęs jam
naudotis savo paties nuolatos papildomą biblioteką.
Į Oksfordą ar Kembridžą jaunuoliai siunčiami ne siekti
išsilavinimo. Jie įstoja ten tam, kad įgytų aukštuomenės
blizgesio ir galėtų sukinėtis tarp bendraamžių, kurių daugelis
ateityje gali tapti verslo partneriais. Universitete jaunuoliai
užmezga pažintis su iškiliausių šeimų atžalomis, ir tose
šeimose jie, visai tikėtina, susiranda sau tinkamas žmonas.
Markusas siekė, kad jaunėlis brolis nebūtų panašus į jį —
naivų, netašytą kaimo skvairą, nepažįstantį gyvenimo už
savo ūkio ribų. Jis pernelyg brangiai sumokėjo už savo
naivumą ir nenorėjo, kad Benetą ištiktų toks pat likimas.
Vyras privalo kuo greičiau atsisveikinti su svajonėmis ir
iliuzijomis, jeigu nenori tapti žiauraus gyvenimo auka...
Markusas atsikando didelį gabalą skrebučio.
— Kur basteisi praėjusią naktį?
— Mudu su Hariu apsilankėme klube, — neapibrėžtai atsakė
Benetas. — Tada Haris pasiūlė užsukti į kelis įdomiausius
vakarėlius.
— Kokie tie vakarėliai?
— Tiksliai nepamenu. Atrodo, buvome pokylyje pas
Brodmorus. Paskui užsukome pas Fosterius.
— Buvo smagu?
Benetas pakėlė akis į brolį, greitai nukreipė žvilgsnį ir
gūžtelėjo pečiais.
— Pats žinai.
— Benetai, aš pavargau nuo nutylėjimų. Ar kas nors
atsitiko?
— Nieko neatsitiko, — jaunėlis brolis piktai dėbtelėjo į
vyresnįjį. — Bent jau man.
— Ką, velniai griebtų, turi omenyje?
— Gerai, Markusai, išklosiu tau viską. Jeigu tikėtume
gandais, vakar vakare tu surengei spektaklį.
— Spektaklį?!
 — Po šimts! Dėl Dievo, galiu pasakyti dar aiškiau. Kalbama,
esą vakar tu iš Fenvikų pokylių salės ant rankų išnešei savo
naująją meilę! Taip pat minimas kažkoks bjaurus skandalas,
kurį sukėlei.
— Tai štai kas yra! — Markusas sugniaužė peilio kotą ir
atsipjovė gabalėlį dešrelės. — Aš pastačiau tave į nejaukią
padėtį? Tau dėl manęs gėda?
— Markusai, nejaugi tu ketini ligi dienų galo smaginti
pasaulį savo keistenybėmis?
— Vadinasi, vis dėlto pastačiau tave į nejaukią padėtį, —
Markusas pasmeigė šakute gabalėlį dešrelės, įsidėjo į burną ir
ėmė susikaupęs kramtyti. — Pasistenk neimti to į širdį,
Benetai. Mūsų rato žmonės yra matę ir ne tokių dalykų.
— Bet mes juk kalbame ne apie kitus, tiesa? — Benetas
užsitepė ant bandelės sviesto. — Tavo amžiaus vyras turi
elgtis oriai.
Markusas vos nepaspringo dešrele.
— Mano amžiaus vyras?
— Tau jau trisdešimt šešeri. Turėjai seniai vėl būti vedęs ir
sėkmingai apgyvendinti vaikų kambarį.
— Po velnių! Iš kur toks netikėtas susirūpinimas manuoju
vaikų kambariu? Aš neketinu antrą kartą vesti, ir tu tai žinai.
— O kaip pareiga perduoti titulą?
— Būsiu laimingas, jeigu jis atiteks tau.
— Bet, Markusai, aš šito visai nenoriu! Titulas priklauso
tau, jis turi atitekti tavo sūnui, — Benetas nusiminęs
atsiduso. — Pagal įstatymą ir teisingumo principus tu privalai
atlikti savo pareigą!
— Vakarykštis mano poelgis tave pažemino, ar teisingai
supratau? — griežtai pertraukė jį Markusas.
— Turiu pripažinti: kartais gana nesmagu, kai tavo
vyresnysis brolis — trisdešimt šešerių metų nevedęs grafas,
kuriam nėmaž nerūpi, kam atiteks jo titulas.
— Juk man taip nutinka jau nebe pirmą kartą.
— Bet vakar tu pirmą kartą iškėlei sceną vidury pokylių
salės, visų akyse.
 Markusas kilstelėjo antakį.
— O kaip tu apie tai sužinojai? Juk retai kada rodaisi
aukštuomenėje.
— Man papasakojo panelė Dorčester, — aiškiai susierzinęs
atsakė Benetas.
Markusas apmirė.
— Džuliana Dorčester?
— Man teko didžiulė garbė vakar vakare su ja šokti, —
sumurmėjo Benetas.
— Aišku.
— Kai tu sakai „aišku“ šitokiu tonu, tai reiškia nepritarimą.
Tai štai: apie panelę Dorčester man girdint verčiau neištark
nė vieno blogo žodžio. Ji nuostabi, neapsakomai subtili jauna
ledi, kuri net sapne nebuvo regėjusi skandalingų scenų!
— Šis sezonas Džulianai Dorčester jau antras, ir jai verkiant
reikia kuo skubiau susirasti vyrą, nes apmokėti trečio sezono
jos tėvai neįstengtų, — niūriai pratarė Markusas. — Ar
supranti, kur lenkiu, Benetai?
— Tu mėgini įtikinti mane, kad laikyčiausi nuo jos kuo
toliau, tiesa? Nieko nebus! Panelė Dorčester — tobuliausias
moteriškumo įkūnijimas, ir aš amžinai būsiu dėkingas savajai
žvaigždei už laimingą akimirką, kai panelė Dorčester vakar
leido man prisiartinti.
— O ji, be jokių abejonių, dabar dėkoja savo laimingajai
žvaigždei už tą akimirką, kai tu atkreipei į ją dėmesį. Dabar ji
versis per galvą, kad visiškai atsitiktinai šį vakarą atsirastų
tuose pačiuose namuose, kuriuose būsi tu.
— Velniop! Ji nėra intrigantė! Ji per daug nekalta, per daug
švelni, per daug tyra, kad regztų tokias gudrybes.
— Patikėk manimi, dabar ji kaip tik tai ir daro.
— Kodėl esi toks įsitikinęs?
— Ji — Dorčesterių duktė, o aš puikiai pažįstu Dorčesterį.
Jis pakvaišęs dėl minties ištekinti dukterį už pinigingo vyro. O
jos mamytė kiauras naktis sapnuoja, kaip šeimai pasičiupti
titulą. — Markusas prisimerkė ir bedė šakute į Beneto
pusę. — Tu, brolau, gardus kąsnelis vedyboms. Esi turtingas
ir yra rimtas pagrindas manyti, jog būtent tu paveldėsi grafo
titulą. Patarčiau elgtis atsargiau.
Benetas supykęs nušveitė šalin servetėlę.
— Tiesiog baisu klausytis! Panelė Dorčester — ne iš tokių
moterų, kurias domina pinigai ir titulai.
— Jeigu tikrai taip galvoji, esi dar naivesnis, negu maniau.
— Aš nesu naivus. Bet ir ne toks šaltakraujis, abejingas ir
perdėm pasitikintis savimi kaip tu, Markusai! Ir aš tikrai
niekada nesusidėsiu su tokiomis sugedusiomis moterimis kaip
tavoji ponia Brait.
— Arba tu apie ponią Brait kalbėsi pagarbiai, arba išvis
neminėsi jos vardo, supratai?
— Betgi dėl Dievo — juk ji tavo meilužė!
— Ji gera mano draugė.
— Visi žino, kas už to slypi. Ir tau dar užtenka įžūlumo
kritikuoti panelę Dorčester! Jeigu jau apie tai prakalbome,
tavo poniai Brait praverstų šiek tiek pasimokyti iš jos
padorumo.
Markusas garsiai terkštelėjo ant lėkštutės puodelį.
— Tavęs niekas neklausė patarimų, Benetai!
Durys prasivėrė, ir ant slenksčio pasirodė Lovelasas,
nešinas nedideliu sidabriniu padėklu.
— Jums laiškas, milorde. Ką tik atnešė.
Suraukęs antakius Markusas paėmė nuo padėklo laiškelį ir
tylėdamas perbėgo jį akimis.

M.
Turiu nedelsdamas jus pamatyti. Reikalas skubus.
Parke. Dešimtą. Prie fontano.
Jūsų A.

Markusas metė žvilgsnį į Lovelasą.

— Balnok Dzeusą ir išvesk pusę dešimtos. Pajodinėsiu
parke.
— Klausau, milorde, — Lovelasas apsisuko ir dingo iš
kambario.
 — Nuo ko laiškelis? — pasmalsavo Benetas.
— Nuo draugo.
— Nuo ponios Benet?
— Ne, kad ir kaip keista, ne nuo jos.
Benetas nusivylęs sučiaupė lūpas.
— Dar niekada nesu matęs, kad taip įsižeistum dėl savo
meilužių.
— Ponia Brait — mano draugė, — Markusas padėjo
servetėlę ir pakilo nuo stalo. — Niekada šito nepamiršk,
Benetai.

Be penkių minučių dešimtą Markusas įjojo į parką ant

Dzeuso — didžiulio, raumeningo juodo eržilo. Jis pasirinko
žvyru išpiltą takelį, vedantį į žalių krūmynų tankmę.
Atokiausią parko takelį. Ledi Ana Sends laukė jo mažame
uždarame ekipaže. Ji vilkėjo tamsiai ruda kelionine suknele.
Aukšta gofruota apykaklė pabrėžė grakščią kaklo liniją. Dailų
Anos veidą slėpė vualis, krintantis nuo elegantiškos kaštonų
spalvos skrybėlaitės.
— Markusai! Ačiū Dievui, tu čia! — ji pakėlė vualį ir
pažvelgė į Mastersą pilnomis išgąsčio akimis. — Štai jau
kelios dienos aš nerandu sau vietos. Šįryt sužinojau, kad tu
Londone, ir iškart pasiunčiau laiškelį. Viešpatie, aš taip
bijojau, kad būsi užsiėmęs ir negalėsi su manimi susitikti!
— Visada esu tavo paslaugoms, Ana, — Markusui kėlė
susirūpinimą nerimo išraiška Anos veide ir tamsūs šešėliai,
nugulę po pilkomis akimis.
Anai buvo dvidešimt devyneri, prieš trejus metus ji ištekėjo
už turtingo geraširdžio lordo Sendso ir visai neseniai
padovanojo jam įpėdinį. Prieš septynerius metus ji liko našlė,
ir naujoji jos santuoka pasirodė esanti labai laiminga.
Markusas džiaugėsi dėl Anos. Jis manė, jog baimės sklidinos
dienos visiems laikams liko toli praeityje, bet štai dabar vėl
mato siaubą ledi Sends akyse.
— Ana, ar turi kokių nemalonumų?
— Mane šantažuoja, — sukuždėjo moteris ir jos veidą
iškreipė neviltis. — Ak, Markusai, kažkas viską žino!
Markusas net nevirptelėjo.
— Šito negali būti.
— Bet taip yra! — pilkos Anos akys pritvinko ašarų. —
Viešpatie, jis viską žino, tu supranti — jis žino! Jis žino, kaip
mirė Spaldingas! Jis žino, kad aš jį nužudžiau...
— Ana, suimk save į rankas. Ar nori pasakyti, kad kažkas
reikalauja iš tavęs pinigų?
— Taip! Penkių tūkstančių svarų. Aš jau sumokėjau. Teko
užstatyti auskarus...
— Po perkūnais!
— Bet aš bijau, kad jis pareikalaus dar.
— Taip, tu teisi, — Markusas šmaukštelėjo rimbu per
batą. — Mes turime būti pasirengę naujiems reikalavimams.
Taip būna visada, kai susiduri su šantažuotoju.
— Viešpatie! Aš bijau...
— Klausyk įdėmiai, Ana. Kada tu gavai pirmą laišką?
— Prieš šešias dienas. Būčiau iškart persiuntusi jį tau, bet
nežinojau, kur esi. Žinojau tik tiek, kad ilgam išvykai iš
Londono.
— Aš buvau Klaudhole.
— Aš vos neišsikrausčiau iš proto! Naktimis negalėjau
sudėti akių... Sendsas buvo toks rūpestingas... Klausinėjo,
kas atsitiko, norėjo vežti mane pas gydytojus. Markusai, ką
man daryti?
— Nieko. Nusiramink, dabar aš imsiuosi šito reikalo.
— Bet kuo tu gali padėti? Markusai, tas žmogus žino, kad
aš... kad aš nužudžiau savo vyrą!
— Ša, Ana, ša. Nusiramink. Taip, tu nužudei Spaldingą. Bet
tu juk tik gyneisi, ir šito nereikia pamiršti.
— Niekas manimi nepatikės! Ką pasakys Sendsas, kai
viskas iškils aikštėn?
— Manau, tavo vyras geba suprasti kur kas daugiau, negu
tau atrodo, — tarė Markusas. Jau ne kartą jis stengėsi įtikinti
Aną, kad ši papasakotų vyrui visą tiesą apie Lintono
Spaldingo mirtį, bet ji buvo neperkalbama.
 — Aš bijau jam pasakoti, Markusai. Jis niekada nesusitaikys
su mintimi, kad vedė žmogžudę, moterį, nušovusią pirmąjį
vyrą! Kaip tu pasielgtum juo dėtas?
Markusas gūžtelėjo pečiais.
— Jeigu žinočiau, koks buvo Spaldingas, kaip jis tyčiojosi iš
tavęs, tik pasveikinčiau tave, paleidusią taiklų šūvį.
Ana apstulbusi įbedė į jį akis.
— Markusai, prašau nesišaipyti iš manęs.
— Aš nesišaipau. Kalbu nuoširdžiai. Esu įsitikinęs, tu
neįvertini savo vyro.
— Pažįstu jį kur kas geriau nei tu. Jis laiko mane tobulybe.
Tai kaip galiu papasakoti jam tokį dalyką?!
— Šantažuotojas galvoja maždaug taip pat, — linktelėjo
Markusas. — Įdomu...
— Ką ketini daryti?
— Turiu pasikalbėti su viena dama, kuri, atrodo, apie visa
tai žino daugiau, negu maniau...
— Dėl Dievo, apie ką tu čia? — išsigando Ana. — Markusai,
tu negali niekam nieko pasakoti!
— Nesijaudink. Aš neketinu paviešinti tavo paslapties. Aš
tik noriu gauti išsamius atsakymus į klausimus, kuriuos per
išsiblaškymą pamiršau užduoti vakar vakare.
— Nesuprantu...
— Regis, aš paskubėjau. Ir netgi padariau tai, ko paprastai
niekada nedarau, — pražiopsojau piršte besiperšančią
išvadą, — Markusas sutramdė nekantriai trypčiojantį
Dzeusą. — O aš maniau, jog esu vaišinamas tik įdomia
pasakėle...
— Apie ką tu?
— Nekreipk dėmesio. Tai ilga istorija, dabar neturiu laiko
jos pasakoti. Tiesiog pasikliauk manimi, Ana, ir būk rami.
Nieku gyvu nebemokėk šantažuotojui nė vieno penio, pirma
nepasitarusi su manimi, supratai?
— Taip, — Anos pirštai, apmauti dailia pirštine, tvirčiau
įtempė vadeles. — Kaip man palengvėjo, kad pavyko susitikti
su tavimi! Buvau visai puolus į neviltį...
 — Viskas susitvarkys, pažadu.
Ana nelinksmai nusišypsojo.
— Lygiai taip pat kalbėjai tą naktį, kai padėjai man
atsikratyti Spaldingo kūno.
— Ir buvau teisus, argi ne?
Ana įdėmiai į jį pažvelgė.
— Tu išsaugojai mano paslaptį, bet sumokėjai už tai
pernelyg brangiai. Žmonės ligi šiol kuždasi, esą tu
šaltakraujiškai susidorojai su Spaldingu, kad gautum
kontrolinį investicinių įmonių akcijų paketą.
Markusas nusišypsojo.
— Kol kas dar niekas nepaneigė versijos, kad tavo pirmasis
vyras žuvo nuo plėšikų rankos. Štai ir viskas. O gandai ir
paskalos manęs nejaudina, Ana. Esu prie jų pripratęs.
Ana nepatenkinta papūtė lūpas.
— Kartais man atrodo, kad tavęs apskritai niekas
nejaudina. — Šiek tiek padvejojusi ji pridūrė: — Varčiau
rytinius laikraščius. Visai atsitiktinai pastebėjau pranešimą
apie vakarykštį nutikimą Fenvikų pokylyje.
— Ir ką?
Ana pašaipiai pažvelgė į grafą.
— Tęsk, Markusai. Mudu su tavimi seni draugai ir abu
puikiai žinome, kad tu nepameti galvos dėl moters. Tai
nejaugi tikrai išnešei ant rankų iš salės tą ponią Brait?
— Ji prarado sąmonę.
— Tačiau tu niekada nesusidėdavai su isterikėmis. Ir iš
savo meilužių visada reikalaudavai nepriekaištingo elgesio.
— Ponia Brait nėra mano meilužė, — šaltai pataisė ją
Mastersas. — Ji labai gera mano draugė. Ji apalpo, aš
išnešiau ją į tyrą orą, tik tiek.
— Šiandien tavo nuotaika labai keista, — Ana atsiduso ir
nuleido vualį. — Atleisk, kad buvau netaktiška. Tavo ir ponios
Brait santykiai — tik judviejų reikalas.
— Taip.
— Man metas. Pasakiau Sendsui, kad išvykstu apsipirkti.
— Pasistenk nesijaudinti dėl to šantažuotojo, Ana, —
Masterso balsas tapo šiltesnis. — Aš viskuo pasirūpinsiu.
— Ačiū, — ji liūdnai nusišypsojo. — Džiaugiuosi galėdama
laikyti tave savo draugu.
Ji truktelėjo vadeles ir karieta nuvažiavo žvyruotu taku.
Markusas dar kurį laiką pasigrožėjo spindinčiu žibintu, tada
apgręžė Dzeusą ir nujojo prie vakarinių parko vartų.

— Bet mes juk laikėme jį mirusiu, — aimanavo ledi

Gatri. — Kodėl, na, kodėl jis gyvas?
— Tyliau, teta Zoja! — Ifigenija greitai apsižvalgė nedidelio
baldų salono „Hombis ir Smitas“ demonstracinėje salėje.
Laimė, niekas iš gausių lankytojų neišgirdo karčių Zojos
apgailestavimų.
— Bet argi ši žinia nėra džiaugsminga?
— Jeigu tau įdomi mano nuomonė, pasakysiu: tai tik
supainiojo visą reikalą, — pareiškė Zoja.
Amelija, vilkinti viena iš savo mėgstamų blyškių multino
suknelių, pritariamai linktelėjo.
— Teta visiškai teisi, Ifigenija. Viskas galutinai susipainiojo.
Man tai nepatinka.
— Prašau kalbėti tyliau! Abi! Mus gali išgirsti, — Ifigenija
vėl neramiai apsidairė.
Salono savininkai stovėjo už prekystalio pačiame salės
gale. Plačiapetis apkūnus ponas Smitas buvo apsirengęs akį
rėžiančia rožine liemene ir pagal naujausią madą pasiūtomis
pliso kelnėmis. Liesas, pakumpęs ir plikas Hombis vilkėjo
ankšta, turkišku raštu išmarginta liemene, ryškiai
kontrastuojančia su purpuriniu surdutu.
Hornbio žvilgsnis sustojo prie Ifigenijos, Zojos ir Amelijos,
uoliai nuduodančių, kad įdėmiai nagrinėja katalogą. Aišku, jis
tik ir tykojo progos pašokti ir pribėgti prie jų. Jau du kartus
jos pasiuntė įkyruolį atgal, tačiau Ifigenija matė, kad jis
„pasiruošęs ir vėl pasiūlyti joms savo paslaugas.
Ilgo kambario sienos buvo nukabinėtos eskizais ir
brėžiniais, vaizdžiai rodančiais, kaip dera puošti savo namus
pagal naujausią madą. Per visą salę tęsėsi ilgos eilės
naujamadžių stalų ir kėdžių.
Trys sąmokslininkės apsimetinėjo tyrinėjančios bibliotekos,
sujungtos su skulptūrų sale, dizainą. O iš tikrųjų jos susirinko
Hornbio ir Smito salone aptarti naujausių įvykių.
— Dabar aišku: šantažuotojas melavo apie Masterso
nužudymą, — tęsė mintį Ifigenija. — Jis tiesiog norėjo tave
įgąsdinti, teta Zoja, ir priversti sumokėti.
— Ir jam pavyko... Gavo iš manęs penkis tūkstančius
svarų! — suvaitojo ledi Gatri. — To jau per daug! Man
pagaliau pavyko atgauti savo pinigus — po šitiek metų, kai
galėjau tik bejėgiškai žiūrėti, kaip tas menkysta Gatris
švaisto juos arkliams ir moterims! Ir ką? Iškart atsirado
kažkoks niekšas šantažuotojas ir mėgina prisikimšti kišenes.
— Teta, aš puikiai viską suprantu. Mes jį surasime ir
padarysime galą šitai niekšybei, pažadu tau, — su užuojauta
sukuždėjo Ifigenija. Ji labai mylėjo savo tetą ir iš visų jėgų
stengėsi išplėšti ją iš šantažuotojo nagų.
Sulaukusi keturiasdešimt penkerių, ledi Gatri buvo kupina
energijos, gyvybinga moteris, linkusi į artistiškumą ir
melodramatiškus efektus. Kadaise kaštoniniams, kaip ir
Ifigenijos, jos plaukams labai tiko sidabrinės sruogos. Griežtų
bruožų valdingas profilis liudijo priklausymą Braitų giminei.
Prieš dvidešimt penkerius metus Zoja buvo ne tik labai
graži, bet ir laikoma turtinga paveldėtoja. Tas solidus kraitis,
kurį turtingi tėvai skyrė savo vienintelei dukteriai, ir patraukė
lordo Gatrio dėmesį. O kai paaiškėjo, kad jaunikis neturi nė
skatiko, buvo jau vėlu ko nors griebtis. Zoja jau buvo
ištekėjusi ir vyras įgijo visas teises į jos kraitį.
Gatris troško tik kraičio ir gavęs pinigus liovėsi domėtis
jaunute žmona. Laimė, vis dėlto jis nebuvo visiškas pusgalvis
ir įsigudrino neprašvilpti visko iki paskutinio grašio. Tačiau
spėjo gerokai apmažinti kapitalą, kol netikėtai mirė ištiktas
smūgio.
Kartą Zoja prisipažino Ifigenijai, kad ir šiuo atveju jis liko
ištikimas sau ir pažemino žmoną net savo paties mirtimi:
nusibaigė viešnamyje.
 Teta Zoja plačiai visiems aiškino, kad vienintelis šios
nelemtos santuokos džiaugsmas — jos dukters Marianos
gimimas.
Ji labai džiaugėsi, kai dukra susižadėjo su Šefildu, gražiu ir
turtingu. Pastaruoju dalyku, pamokyta savo karčios patirties,
Zoja pasistengė įsitikinti laiku ir iš pagrindų.
Tačiau iš tiesų ilgus santuokos su pašlemėku Gatriu metus
Zojai praskaidrino meilės ryšys su lordu Očiu. Otis įsimylėjo
ją iš pirmo žvilgsnio — tą akimirką, kai juodu buvo vienas
kitam pristatyti. Jis taip ir liko nevedęs... Kad Otis yra tikrasis
Marianos tėvas, Zoja laikė didžiausioje paslaptyje, tačiau,
pasirodo, kažkas apie tai sužinojo...
Mariana — jaunutė, švelni ir geros širdies mergina — Otį
dievino. Žiūrėjo į jį kaip į mylimą gerą dėdę, o šis beprotiškai
mylėjo ją.
Po vyro mirties Zoja, panašiai kaip dauguma aukštuomenės
našlių, pagaliau tapo pati sau šeimininkė. Pirmiausia ji
surinko viską, kas liko iš jos turto, ir investavo į pirmąjį
rizikingą Ifigenijos projektą Ryto Rožės aikštės statybą.
Praėjusiais metais gavo gražaus pelno ir atidėjo solidžią sumą
Marianos kraičiui.
Pagaliau motina ir duktė galėjo mesti šalin blankias,
neišvaizdžias, pasenusias sukneles ir pakeisti jas naujaip
madingais, geriausių Prancūzijos modisčių pasiūtais apdarais.
Kai viskas buvo parengta, Mariana pasirodė aukštuomenėje.
Šefildas pasipiršo iškart po pirmojo jos pokylio.
Zoja sučiaupė lūpas, įdėmiai stebeilydama į bibliotekos
eskizą.
— Otis įtikinėja, kad turiu būti pasirengusi naujiems
reikalavimams. Pasak jo, šantažuotojas — tarsi dėlė: jis
nuolat grįžta prie savo aukos, kol įsitikina, kad iščiulpė visą
kraują.
Ifigenija su panieka kilstelėjo petį.
— Koks niūrus palyginimas! Tačiau turint omenyje tai, ką
girdėjau aš pati, tenka jam pritarti. — Paskendusi
apmąstymuose Ifigenija žvelgė viršum spalvingo katalogo. —
Deja, Mastersas visą šią istoriją laiko tik smagiu pramanu.
— Manai, jis tikrai tavimi nepatikėjo? — paklausė Zoja.
— Jis aiškiai leido suprasti, kad mūsų istoriją laiko
pramanu, kurį aš sugalvojau mėgindama kaip nors paaiškinti
savo apgavystę.
— Koks siaubas! — suvaitojo Zoja. — Aš vis dar negaliu
patikėti, kad jis leido tau ir toliau apsimetinėti jo meiluže.
— Taip, jis sutiko, ir už tai turime būti jam dėkingos. Dabar
aš galėsiu tęsti paieškas įtariamųjų bibliotekose.
— Man pradeda atrodyti, kad tu veltui gaišti laiką, —
pareiškė Zoja. — Juk ligi šiol nieko taip ir neaptikai.
Ifigenija atsargiai palietė pirštu eskizą.
— Aš taip nesakyčiau. Derou ir Džodsonas jau išbraukti iš
mano sąrašo.
— Nežinau, nežinau... — atsiduso Zoja. — Viskas taip
neįtikėtina...
— Mes neturime kitos išeities... — akies krašteliu
pastebėjusi artėjančią prie jų ryškią purpuro spalvos dėmę,
Ifigenija akimirksniu permainė toną: — Sveiki, sveiki, pone
Hombi! O mes vis dar apžiūrinėjame jūsų eskizą.
— Žinoma, prašom! — Nepajėgdamas atsispirti pagundai
paskatinti galimas pirkėjas, Hombis priėjo artyn. — Gal
galėčiau kuo nors padėti? — su saldžia šypsena pasisiūlė jis
lankytojoms.
Ifigenija akimirką susimąstė.
— Tai pati neįprasčiausia židinio atbrailos puošmena, kokią
esu mačiusi, pone Hombi.
Šis nušvito.
— Tai tiksli antikinių antkapių kopija, madam. Sukuria
rimtą, mąslią nuotaiką, itin tinkančią bibliotekoje.
— Supratau, — linktelėjo Ifigenija.
— O aš tiesiog nesitveriu smalsumu, kokios ten keistos
būtybės laiko šviestuvus? — įsiterpė Zoja, žvilgsniu
parodžiusi į iliustraciją.
— Sfinksai, madam. Žinote, tai naujausias mados žodis.
Puikiai dera su apmušalais, išmargintais egiptietiškais
hieroglifais.
— Ak, taip! Tikrai!
Amelija suraukė antakius.
— O kokie čia keisti audiniai, nukarę nuo lubų, pone
Hombi?
— Turkiškas baldakimas, madam. Suteikia kambariui
egzotišką vaizdą ir stulbina lankytojus.
— Be jokių abejonių, — sumurmėjo Ifigenija, įdėmiai
apžiūrinėdama iliustraciją. — Čia kažkokia marga senovinių
vazų kolekcija...
— Drįstu patikslinti: tai tikslios etruskų vazų kopijos. Šį
sezoną itin madingos.
Ifigenija nutarė nesakyti Hombiui, kad vazos tiek pat
susijusios su etruskais, kaip ir kvaila jo liemenė.
— O kur jūs ketinate sudėti knygas?
— Knygas? — sutriko Hombis.
— Čia juk biblioteka, o gal aš klystu?
Hombis delikačiai atsiduso.
— Madam, galbūt jūs nesate informuota, bet dabar tik
retuose, nuo mados atsilikusiuose namuose bibliotekomis vis
dar naudojamasi kaip patalpa, kurioje skaitomos knygos.
Ifigenija šiaip taip sutramdė šypseną.
— Ak, taip, žinoma! Nesuprantu, ir kas man šovė galvon
užsiminti apie knygas bibliotekoje!
— Tikra tiesa, madam, — paantrino Hombis. — Todėl puikiu
skoniu pasižymintys žmonės, kurie įsirenginėja namus ir
siekia išvengti štai tokių šiurkščiausių klaidų, ir ateina į mūsų
saloną.
— Pone Hombi, — Amelija metė į jį pasipiktinusį žvilgsnį, —
žinokite, kad kalbatės su ponia Brait — iškiliausia antikinio
stiliaus taikymo namų puošyboje žinove!
Hombio akys išgąstingai suapvalėjo.
— Ak... ne! Ne, aš nežinojau. Priimkite mano atsiprašymą,
madam. Matyt, aš ne taip supratau...
— Nesijaudinkite, — Ifigenija numojo ranka į nerišlius jo
atsiprašinėjimus.
 Jos antikinio meno išmanymas pasirodė labai naudingas
persikūnijant į Masterso meilužę. Zoja greitai išnešiojo po
visus namus gandą apie paslaptingąją ponią Brait,
akademinio lygio klasikos žinovę, kuri dabar kaip tik tapo
labai madinga.
Nuo tada kiekviename pokylyje Ifigenijos laukdavo didžiulis
pasisekimas, nes netrūko žmonių, norinčių aptarti su ja savo
namų puošybos projektus. Turėti madingus namus buvo toks
pats prestižo reikalas, kaip vilkėti elegantišką suknelę.
Hombis jau ketino toliau atsiprašinėti, bet virš laukujų durų
melodingai sutilindžiavo varpeliai. Į salę įsiveržė mažutė
stora pusamžė moteris.
Keli metrai baltų muslino raukinių ir klosčių — štai kas
pirmiausia krito į akis vos pažvelgus į šią damą.
Balta vilnonė mantija dengė jos prašmatnią baltą suknelę,
o nuo didžiulės baltutėlės skrybėlės koketiškai sviro
milžiniškos baltos gėlės. Rankose ledi turėjo pirmojo sniego
spalvos nėrinių skėtį ir tokį pat rankinuką.
— O varge! — sumurmėjo Zoja. — Ledi Petigriu panaši į
milžinišką sniego kupetą.
— Aš čia niekuo dėta, — kuštelėjo Ifigenija.
— Dar ir kaip dėta, — Amelija kilstelėjo antakį. — Dabar tai
vadinama ledi Žvaigždžių Šviesos stiliumi. Vien Dievas težino,
kiek moterų yra priverstos taikytis prie naujausios mados.
— O, ponia Brait! — išgiedojo ledi Petigriu. — Prie durų
pamačiau jūsų ekipažą. Kokia sėkmė! Man reikia skubiai su
jumis pasikalbėti! Ar surasite laisvą minutėlę?
— Labas rytas, ledi Petigriu. — Ifigenija jau ne kartą buvo
sutikusi priėmimuose šią storą papaikusią ir ekscentrišką
damą. Nors lordo Petigriu pavardė puikavosi galimų
šantažuotojų sąraše, Ifigenija nuoširdžiai mylėjo jo žmoną. —
Leiskite pristatyti jums mano draugę ledi Gatri ir mano
pusseserę panelę Farli.
— Labai malonu! — storulė geraširdiškai nusišypsojo. —
Neabejoju, jūs, ledi Gatri, taip pat vertinate ponios Brait
nuomonę apie klasikinį stilių ir skonį? Aš ieškojau jos kaip tik
dėl to.
— Tikrai, aš ką tik prašiau ponios Brait patarimo, kaip savo
namuose Londone galėčiau tinkamiausiai panaudoti antikines
amforas, — ramiai atsakė Zoja.
Ledi Petigriu entuziastingai nušvito.
— Visi žino, kad ponia Brait — didžiausias antikos
autoritetas! O aš noriu pasitarti su ja dėl savosios Vestos
šventyklos.
Ifigenija, aišku, kaipmat susidomėjo.
— Jūs ketinate statydinti antikinę šventyklą, ledi Petigriu?
— Matote, vieną aš jau turiu — su pasididžiavimu atsakė
ši. — Žavius senus griuvėsius, kurie puošia gražią mūsų
dvaro Hampšyre giraitę.
— Kiek gi jiems metų? — pasmalsavo Ifigenija.
— Šventyklą pastatė manojo Petigriu tėvas prieš trisdešimt
metų. Tiesa, man kyla abejonių, ar ji tiksliai atitinka antikinį
originalą. Todėl neapsakomai norėčiau itin kruopščiai ją
restauruoti.
Pamiršusi visus savo nemalonumus, Ifigenija iškart
užsidegė noru apžiūrėti Petigriu šventyklos griuvėsius.
— Žinote, lankydamasi Italijoje aš lyg tyčia tiksliai
išmatavau tikrąją Vestos šventyklą ir padariau daugybę
detalių eskizų. Mielai viską jums parodysiu ir mes
sulyginsime jūsiškį statinį su originalu. Tikiuosi galėsianti
duoti jums vieną kitą patarimą, kaip pasiekti kuo didesnį
atitikimą.
— Nuostabu, nuostabu! Ateinančią savaitę mes rengiame
nedidelį priėmimą, ir aš būtinai atsiųsiu jums kvietimą.
Kelionė į mūsų dvarą užtruks vos vieną dieną.
— Jūs labai maloni. Būsiu laiminga galėdama pas jus
atvažiuoti.
„Puiki proga, — džiugiai pagalvojo Ifigenija. — Apžiūrėsiu
lordo Petigriu dvaro biblioteką ir sužinosiu, ar ne ten
paslėptas juodas vaškas ir antspaudas su feniksu. Be to,
Vestos šventykla! Nušausiu iškart du zuikius!“
Vėl sutilindžiavo durų varpeliai — taip smarkiai, kad vienas
mažutis skambalėlis neatlaikė ir nutrūkęs nukrito ant grindų.
Ten jis dar kartą išgąstingai skimbtelėjo.
Visi atsigręžė į duris.
Markusas tiesiog įsiveržė į salę. Jis vilkėjo jojimo
kostiumu — juodu švarku, bridžiais, spindinčiais juodais
ilgaauliais. Pavasario vėjas buvo sutaršęs juodus
nepaklusnius plaukus.
Jo gintarinių akių žvilgsnis apsistojo prie Ifigenijos — ir tose
akyse ji įžvelgė šaltą pasiryžimą. Mastersas iškart žengė prie
jos ir jo poza, jo eisena tarp rafinuotų baldų ir madingų
drapiruočių skleidė kažkokią grėsmę.
Ifigenijos širdį sugniaužė nerimas. Kažkas atsitiko, suprato
ji. Dabar priešais save ji matė visai ne tą atlaidų, pramogų
ieškantį vyriškį, kuris vakar naktį ją bučiavo.
Ledi Petigriu pirmoji sudrumstė nejaukią tylą, stojusią
salėje pasirodžius grafui.
— Mastersai! — džiugiai šūktelėjo ji. — Smagu jus matyti!
Aš kaip tik plepėjau su jūsų bičiule, su ponia Brait.
— Tikrai? — Markusas nenuleido akių nuo Ifigenijos. — Aš
ir pats mielai su ja paplepėčiau.
Išgirdusi jo balsą Ifigenija nuleido blakstienas. Ji spėjo
pamatyti, kaip nepritariamai prisimerkė Amelija. Tik ledi
Petigriu nieko nepastebėjo. Plačiai nusišypsojusi ji supratingai
žvilgtelėjo į Mastersą.
— Aš pakviečiau jūsų bičiulę ateinančią savaitę atvykti į
nedidelį priėmimą mūsų užmiesčio dvare. Gal prisidėtumėte
ir jūs? Žinau, nesate didelis tokių renginių mėgėjas...
— Nesu...
— Bet galbūt maniškis jus sudomins, milorde, — ledi
Petigriu reikšmingai kilstelėjo antakį. — Esu įsitikinusi, jums
su ponia Brait pas mus labai patiks. Juk suprantate,
užmiestyje tiek galimybių pabūti vienumoje...
Ifigenija ne iškart suvokė ledi Petigriu lengvai pabrėžto
žodžio „vienumoje“ prasmę. O kai suvokė, gėdos raudonis
iškart užliejo skruostus. Aukštuomenės dama aiškiai leido
suprasti grafui, kad jos dvare jam bus sudarytos visos
sąlygos pasismaginti su savo meiluže.
Markusas nenoromis atplėšė akis nuo Ifigenijos ir nužvelgė
mažą apvalainą ledi Petigriu figūrėlę.
— Jūs labai maloni. Aš pagalvosiu apie jūsų kvietimą.
Dama pergalingai nušvito.
— Gera tai girdėti, milorde. Suprantate, aš labai noriu, kad
ponia Brait apžiūrėtų manąją Vestos šventyklą. Privalau
išgirsti jos nuomonę apie maniškių griuvėsių identiškumą.
Markusas pažvelgė į ją taip, tarsi ji pati būtų archeologijos
griuvėsis.
— Vestos šventovė?
— Milorde, jūs, be abejo, esate susipažinęs su tokiais
statiniais, — atėjo jam į pagalbą Ifigenija. — Puikus tokios
šventyklos pavyzdys išlikęs Tivolyje. Nuostabi apskrita
šventykla! Pasak padavimų, skaisčios mergelės vestalės
kūrendavo ten šventą amžinąją ugnį...
— Skaisčios mergelės niekada manęs nedomino, —
pertraukė ją Markusas.
 5.
— Aš noriu pasikalbėti su ponia Brait namuose, — pareiškė
Markusas, lydėdamas prie durų Ifigeniją, Zoją ir Ameliją. —
Mes turime vienudu aptarti kelis klausimus.
Zoja ir Amelija susižvalgė ir sutartinai pažvelgė į Ifigeniją.
— Nesirūpinkite, — greitai atsakė ši. — Imkite mano
ekipažą. Aš prisidėsiu prie jūsų vėliau.
— Tu tikrai taip nori? — Amelija priešiškai dėbtelėjo į
Markusą.
— Taip, Amelija.
Ifigenija nutuokė ne daugiau už pusseserę ir tetą, kokia
Masterso įtūžio priežastis, tačiau Pal Malo nelaikė
tinkamiausia vieta aiškintis.
— Puiku, — Zoja nepatikliai pažvelgė į Markusą ir linktelėjo
Amelijai. — Tai mes važiuojame.
Markusas tylomis žiūrėjo, kaip Zoja ir Amelija nueina prie
nedidelės dailios karietos, į kurią buvo pakinkyti du balti
arkliai, o jų į kasas supintus karčius vainikavo baltos
plunksnos. Puikūs pakinktai žėrėjo ryškioje pavasario saulės
šviesoje. Ant baltos vežėjo livrėjos degė auksinės sagos.
— Tas ekipažas jūsų?
— Kaip jūs susivokėte?
— Jis panašus į paveikslėlį iš kvailos vaikiškos pasakos.
— Šito aš ir norėjau. Spręsdama iš pasakojimų aš
supratau: jūsų ekipažas turėtų atrodyti kaip piktojo trolio
karieta. Aš stengiausi sukurti priešingą įvaizdį.
— Piktojo trolio, sakote? Kas tada esate jūs, mano brangioji
ponia Brait? Pasakų princesė?
— Patikėkite, tikrai nesu pasakų princesė.
— Ačiū ir už tai, — Markusas tvirčiau suspaudė Ifigenijos
ranką ir greitu žingsniu patraukė pačių prabangiausių ir
madingiausių parduotuvių gatve. — Dabar man ir taip
pakanka rūpesčių.
Ifigenija įsispyrė į šaligatvį savo kone vaikiškų batelių
kulnais.
 — Jeigu norite aptarti su manimi savo problemas, milorde,
jums reikėtų eiti lėčiau. Aš neketinu lėkti šuoliais per visą Pal
Malą.
Markusas susiraukė, bet žingsnį sulėtino.
— Man jau gana šitų nesąmonių! Kas jūs tokia, velniai
rautų, ir ką sau manote?!
— Atleiskite, ką? — Ifigenija tvarkingai suglaudė savo baltą
nėrinių skėtį. — Mane stebina jūsų tonas, milorde. Aš jau
viską jums paaiškinau vakar vakare.
— Vakar vakare aš neabejojau, kad jūs vaidinate gana
nekvailą komediją, norėdama užsitikrinti vietą
aukštuomenėje, — tėškė Markusas.
— Aš žinau, kad jūs taip nusprendėte.
— Bet šįryt kai kas atsitiko, ir tai privertė mane pagalvoti,
kad jūs užsiėmusi rimtesniais dalykais nei smagus
maskaradas. Manau, puikiai suprantate, ką turiu omenyje.
Ifigenija pamėgino atrodyti rami.
— Aš jau pasakiau jums, sere: ieškau žmogaus,
šantažavusio mano tetą. Niekas nepasikeitė. Kas gi sutrikdė
jus šįryt?
— Niekas manęs nesutrikdė. Jūs kalbate taip, tarsi man
būtų kas nors pasivaidenę. Aš esu įsiutęs!
— Oho!
Markusas perliejo ją šaltu žvilgsniu.
— Jūs tik tiek tegalite pasakyti teisindamasi?
Ifigenija susimąstė.
— Jeigu jums nesunku, milorde, būkite malonus,
pasakykite atvirai, kas gi... kas jus taip papiktino?
Markusas patylėjo tarsi svarstydamas, verta jai pasakoti ar
ne.
— Šiandien aš sužinojau, kad viena mano artima draugė
tapo šantažo auka.
Ifigenija sužiuro į jį apstulbusi.
— Dieve gailestingasis! Vadinasi, vis dėlto dar kažką
šantažavo, ne vien tetą Zoją? Tikrai labai įdomi žinia,
milorde.
 — Argi?
— Sere, aš nesuprantu jūsų sarkazmo priežasties. Būtų
logiška, jeigu jūs sunerimtumėte supratęs, kad aš pasakiau
gryną tiesą ir kad jūsų draugė taip pat tapo šantažo auka. Tai
kodėl jūs pykstate ant manęs?
— Manau, jums pavyks logiškai paaiškinti ir mano
susierzinimą.
— Atleiskite, nesupratau...
— O jūs pasistenkite, ponia Brait.
Ifigenija net išsižiojo. Dabar Markuso balse buvo girdėti kai
kas daugiau, ne šiaip sarkazmas. Grafas kalbėjo su ja
įžeidžiamai šiurkščiai. Sugavusi susižavėjusius trijų
dykinėjančių dendžių žvilgsnius, Ifigenija akimirksniu
susitvardė, apsimetė nerūpestinga ir atsitvėrė nuo žiopsotojų
nėrinių skėčiu.
— Tai tiesiog kvaila, milorde. Kodėl jūs mane kaltinate?
— Todėl, kad jūs labai panaši į šantažuotoją, ponia Brait.
— Ką?! — ji staigiai sustojo ir išplėšusi ranką atsigręžė
veidu į Markusą. — Jūs perlenkėte lazdą, sere! Kuo jūs mane
laikote?!
— Protinga, gudria avantiūriste, — įtaikiai sukuždėjo
Markusas, tačiau tas įtaikumas slėpė ledinį nepermaldaujamą
kietumą. — Vakar vakare kvailas jūsų žaidimas mane
pasmagino.
— Milorde, dėl Dievo!
— Aš buvau pasirengęs net leisti jums tą žaidimą tęsti, nes
jūs, šiaip ar taip, pati įdomiausia moteris, pasitaikiusi mano
kelyje. Tačiau šįryt, sužinojęs visą tiesą, supratau, kad jūs ne
tokia jau ir smagi.
— Ne tokia jau smagi?! Jūs peržengėte visas ribas, milorde,
net jeigu neminėsime visų tų kvailų, idiotiškų, įžeidžių žodžių,
kuriuos teko iš jūsų išgirsti. Neketinu ilgiau čia stovėti ir
klausytis jūsų kaltinimų! — Ifigenija staigiai apsisuko ant
kulno. Ją pasiekė kandus dykinėjančių dendžių juokas.
Markusas stipriai sugriebė ją už rankos.
— Neskubėkite. Aš turiu jums dar kelis klausimus.
 — O aš turiu svarbesnių reikalų, negu atsakinėti į jūsų
įžeidžius klausimus!
— Kokie tie reikalai?
— Pavyzdžiui, ieškoti šantažuotojo, — sušnypštė
Ifigenija. — Paleiskite mane, milorde, antraip, pažadu, aš
pradėsiu šaukti.
— Kad jus kur velniai, ponia Brait! Verčiau liaukitės
išsidirbinėti, — Markusas jėga atgręžė ją veidu į save. —
Žinoma, jeigu nenorite, kad jau vakare po visą miestą
pasklistų gandai apie nedidelį mudviejų kivirčą.
— O kas man rūpi? Visas miestas jau ir taip apie mus
kalba!
— Patikėkite, šįkart gandai bus visai kitokie. Tad jeigu
norite sukelti skandalą matant visiems Pal Male, žinokite —
aš pasiruošęs.
— Jūs grasinate man, milorde? — užsiplieskė Ifigenija.
— O kaip jūs manėte? Jeigu nepanorėsite bent išoriškai
atrodyti, kaip dera damai, — prisiekiu, aš irgi nevaidinsiu
džentelmeno. Tik pamėginkite pasišalinti — aš tiesiog
užsimesiu jus ant peties ir nusinešiu ten, kur galėsime tęsti
mudviejų pokalbį be liudininkų.
Iš pasipiktinimo Ifigenijai net užėmė kvapą.
— Jūs neišdrįsite!
— Lažinamės, Ifigenija? — švelniai paklausė Markusas...
Įtartinai švelniai. — Vakar vakare man buvo vieni niekai
išnešti iš Fenvikų pokylių salės apalpusią damą. Tai kodėl
šiandien dėl įvairovės negalėčiau panėšėti jos ant peties lyg
maišo anglių?
Ifigenija blaiviai pasvėrė savo galimybes. Į ją nukreiptų
žvilgsnių daugėjo grėsmingai greitai. Jau ne viena galva
smalsiai gręžėsi į jos pusę. Jau ne viena pora ausų išsitempė
trokšdama nugirsti pikantiškiausio kivirčo tarp grafo ir
naujosios jo meilužės nuotrupų.
Raumenys, besigumuliuojantys Masterso skruostuose, ir
nepermaldaujamai sučiauptos lūpos aiškiau už visus žodžius
bylojo, kad jis įsiutęs. Buvo akivaizdu: jeigu ji nepaklus,
Markusas tiesiog gatvėje iškels bjaurią sceną.
— Labai gerai, milorde, — Ifigenija išspaudė šypseną ir
lengvai palietė pirštais grafo rankovę. — Jeigu jums malonu
vaidinti piktojo trolio vaidmenį, tebūnie jūsų valia.
— Jūs teisi. Man ne taip jau retai tekdavo vaidinti šį
vaidmenį, ir patikėkite, aš įstengčiau surengti tikrai
sukrečiantį spektaklį.
— Nė kiek neabejoju. Noriu, kad žinotumėte, sere: kai
pernai keliavau po žemyną, man ne kartą teko susidurti su
kai kurių vyrų nedžentelmenišku elgesiu. Vieno niekingo
gatvės vagišiaus manieros, milorde, taip pat buvo
pasibjaurėtinos.
— Galbūt ateis laikas, kai ir aš galėsiu šio to pramokti.
Sako, kelionės praplečia akiratį. O dabar eime, mes
atkreipėme į save per daug dėmesio.
Jis dar tvirčiau suspaudė Ifigenijos ranką ir sparčiu žingsniu
patraukė žemyn Pal Malu.
— Į mus žiūri žmonės!
— Jums jau metas priprasti prie visuotinio dėmesio. O
dabar pamėginkite įtikinti mane, kad smarkiai klydau
pavadinęs jus šantažuotoja.
— Kaip tokia mintis išvis atėjo jums į galvą?
Markusas metė į ją šnairą žvilgsnį.
— Esate tikrai nekvaila moteris. Jūs kruopščiai ištyrinėjote
mano būdą taip kruopščiai, kad įstengėte apkvailinti visą
aukštuomenę apsimetusi mano meiluže.
— Visi turi šiokių tokių gabumų.
— Keisti jūsų gabumai įtikino mane, kad galite nueiti labai
toli tyrinėdama svetimą praeitį. Jūs gebate iššniukštinėti
duomenų, tinkamų šantažuoti.
Ifigenija vos įstengė tvardyti įniršį.
— Jūs turite omenyje duomenis, kuriais šantažavo jūsų
draugę?
— Taip.
— Aš negalėčiau taip pasielgti. — Ifigeniją persmelkė
skausmas, beveik toks pat stiprus kaip pyktis. Kodėl? Ji
nepajėgė rasti atsakymo. Suvokė, jog, taip susiklosčius
aplinkybėms, pasibaisėtinos Markuso išvados visai logiškos.
Ir vis tiek jautėsi skaudžiai įžeista. — Jeigu geriau mane
pažintumėte, niekada nekaltintumėte tokiais baisiais
dalykais.
— Tačiau aš visai jūsų nepažįstu, tiesa? Arba pažįstu
nesulyginti prasčiau, negu jūs pažįstate mane. Ir dėl to
pradedu kaip reikiant nerimauti.
— Aš nežinau, kaip galėčiau įtikinti jus savo nekaltumu,
todėl nesižeminsiu.
— Tokiu atveju, mano mieloji, klausimas lieka atviras.
Markusas vos pastebimai linktelėjo pažįstamam vyriškiui,
sveikinančiam jį nuo tabako krautuvės durų.
Ifigenija apsimetė, kad įdėmiai apžiūrinėja pirštines
gretimoje vitrinoje. Markuso pažįstamo akyse ji pastebėjo
godų smalsumą. Dar bent tuzinas smalsių žvilgsnių gręžė jai
nugarą. Taip, Londone nėra lengva likti akis į akį! Čia
netenka skųstis dėmesio stygiumi — juoba moteriai, kurios
vardas vienaip ar kitaip siejamas su grafu Mastersu. Čia
baisu beveik taip pat, kaip Dipforde, karčiai pagalvojo
Ifigenija. Tačiau Londone bent jau nesi priversta klausytis
nuobodžių vikaro pamokslų ir naujųjų sesers giminaičių
patarimų.
Todėl Ifigenijai buvo sunku prisiversti klausytis Masterso
pamokymų.
— Jūs viską per daug komplikuojate, milorde, — išspaudė
ji. — Man regis, jūs apskritai labai sunkaus būdo žmogus.
— Neminint nemalonumų, kurių jums gali kilti dėl mudviejų
istorijos, neabejokite dėl vieno dalyko: tol, kol nerasiu
sprendimo, mudviem teks labai daug laiko praleisti dviese.
— Prašyčiau paaiškinti.
— Kol negausiu įrodymų, kad nesate susijusi su šantažu,
visada būsiu šalia jūsų, — Markusas piktai nusišypsojo. — Aš
nenuleisiu nuo jūsų akių, madam. Kokia laimė, kad
rinkdamasi įsivaizduojamą meilužį pasirinkote mane! Jūs
pakišote puikią dingstį visada būti šalia jūsų.
 — O jeigu aš nuspręsiu nutraukti šitą maskaradą?! —
pratrūko Ifigenija.
— Jau per vėlu atsisakyti vaidmens šioje žavioje pjesėje. —
Markusas linktelėjo dar vienam pažįstamam. — Jūs per toli
nuėjote, ponia.
— Tada perspėju jus: aš ketinu bet kuria kaina tęsti savo
tyrimą ir surasti šantažuotoją.
— Koks keistas sutapimas! Aš iškėliau sau tokį pat tikslą.
Sužaibavusi akimis Ifigenija kurį laiką tylomis stebėjo
grafą.
— Ir mudu toliau apsimetinėsime?
— Taip. — Markusas nusilenkė sveikindamas išėjusią iš
knygyno pusamžę damą. — Laba diena, ponia Osvors!
— Sveiki, Mastersai!
Ifigenija irgi pažinojo šią damą veriančiomis akutėmis ir
išspaudė mandagią šypseną.
— Laba diena, ponia Osvors.
— Laba diena, ponia Brait. — Ponia Osvors metė skvarbų
žvilgsnį į Mastersą. — Puiki diena, milorde, tiesa?
— Nuostabi, — atsakė šis.
— Tikiuosi šį vakarą pamatyti jus abu pokylyje pas
Lartmorą, — suulbėjo pusamžė dama.
— Vargu, — abejingai atsakė Mastersas.
— O aš ketinu atvykti! — guviai atsiliepė Ifigenija. Akies
krašteliu ji pastebėjo, kaip nepritariamai susiraukė Markusas,
ir nusišypsojo dar žaviau. — Teko girdėti, lordas Lartmoras
turi labai turtingą antikinių skulptūrų kolekciją.
— Taip, atrodo, tai tiesa, — nenoromis patvirtino ponia
Osvors. — Mano vyras kažką minėjo apie kolekciją. Pati tų
statulų niekada nemačiau, aš ne itin domiuosi senienomis.
Atsiprašau, bet man jau metas eiti.
— Žinoma, žinoma, — sulinksėjo Ifigenija.
— Ketinu susitikti su moterimi, kurią man rekomendavo
Vičerli agentūra. Turbūt žinote, aš ieškau naujos
kompanionės.
— Ne, nežinojau, — papurtė galvą Ifigenija.
 — Jeigu norite išgirsti visą tiesą, tai pastaroji mano
kompanionė jaunutė tuščiagalvė viksė prieš dvi dienas
pabėgo su kažkokiu jaunuoliu. Įsivaizduojate?! Kai aš tiek dėl
jos padariau! Nedėkinga mergiščia! Dabar aš ieškau vyresnės
moters... Iki vakaro, mielieji.
— Iki vakaro, ponia Osvors, — atsisveikino Ifigenija.
Markusas nepratarė nė žodžio, kol pagyvenusi dama nutolo
padoriu atstumu.
— Ko jums važiuoti pas Lartmorą? Ten bus mirtinai
nuobodu.
— Dėl dviejų priežasčių, — pagyvėjo Ifigenija. —
Pirmiausia, aš tikrai degu noru apžiūrėti Lartmoro kolekciją.
— Jis prileidžia prie jos tik artimiausius draugus ir, žinoma,
subtilius vertintojus.
— Tikiuosi, jis ir man suteiks tokią garbę.
— Jus vargu ar sudomins Lartmoro lobiai. Didžioji dauguma
jo skulptūrų — apgailėtini padirbiniai.
Ifigenija akimirksniu pamiršo, kad prieš kelias minutes
Mastersas apkaltino ją visomis mirtinomis nuodėmėmis.
— Tai jūs matėte jo kolekciją?
— O kaipgi ir, patikėkite, tikram žinovui ten nėra nieko
įdomaus.
— Kaip apmaudu! Aš taip svajojau užmesti akį į jo statulas!
— Pagailėkite laiko. O kokia antroji priežastis?
— Atlikti tyrimą, kokia gi kita? Lordo Lartmoro vardas yra
mano sąraše, nes lordas susijęs ir su jumis, ir su teta Zoja.
Be to, prieš išvykdamas į Jorkšyrą, jūs lošėte su juo
kortomis.
Markusas vėl įdėmiai ją nužvelgė.
— Jūs daug apie mane žinote.
— Jau sakiau, kad visapusiškai išnagrinėjau jūsų gyvenimą.
— Lartmoras nėra šantažuotojas, madam.
— Kodėl esate toks įsitikinęs?
— Jis per daug turtingas. Jam nėra reikalo griebtis šantažo.
— O gal sėkmė jį apleido?
— Abejoju, — nutęsė Markusas. — Bet šiandien kaip tik
pietausiu savo klube. Paskui teks sulošti kelias partijas
kortomis... Ir ko tik neišgirsti prie kortų stalo! Pamėginsiu
sužinoti, ar esama bent užuominų apie kokias nors Lartmoro
finansines problemas.
— Ak, kaip norėčiau palošti kortomis jūsų klube! —
atsiduso Ifigenija. — Net sunku įsivaizduot, kiek įdomių
dalykų galėčiau sužinoti.
— Nė nesvajokite! — pertraukė ją Mastersas. — Juk puikiai
žinote, kad tai neįmanoma. Susitiksime apie vienuoliktą
vakaro Ričardsonų pokylyje — ten ir pranešiu jums, ką man
pavyko sužinoti.
— Mėginate atkalbėti mane nuo apsilankymo pas
Lartmorus?
— Ponia Brait, išsiaiškinkime iki galo: aš ne prašau, aš
įsakau jums ten nesirodyti.
— Hm-m... Išdrįsiu užduoti jums klausimą, milorde.
— Klausau.
— Ar galite man atvirai papasakoti, kaip buvo
šantažuojama jūsų draugė?
— Ne, negaliu, — griežtai nukirto Markusas. — Nejaugi
tikitės, kad atskleisiu jums svetimą paslaptį?
— Ne, žinoma, ne! Bet jeigu sužinočiau jūsų draugės
paslaptį, galėčiau sulyginti ją su dalykais, dėl kurių šantažavo
tetą. Manyčiau, turėtų būti tam tikrų panašumų.
Markusas prisimerkė. Prieš savo valią jis pasijuto
suintriguotas.
— Abejoju, kad ir jūs būtumėte pasiruošusi pasidalyti su
manimi ledi Gatri paslaptimis.
— Ne...
— O jeigu taip, aš ir toliau abejosiu, ar ją išvis kas nors
šantažavo.
Ifigenija išdidžiai nusišypsojo.
— Kaip jūs galite tikėtis mano atvirumo, kai pats aiškiai
leidžiate suprasti, kad nė iš tolo manimi nepasitikite?
Geležinė Markuso ranka dar stipriau sugniaužė jai alkūnę.
— Jūsų nepasitikėjimas gali rimtai pakenkti bendrai
mudviejų užduočiai.
— Be abejo, — pritarė Ifigenija. — O jūsų nepasitikėjimas
manimi tikrai pavers niekais visas mūsų pastangas.
Markusas netikėtai nusišypsojo.
— Tačiau, kad įstengtume sulaužyti tarpusavio
nepasitikėjimo užtvaras, mums, ponia Brait, reikia artimiau
vienas kitą pažinti.
— Ir kaip tai padaryti?
— Visų pirma aš ligi šiol dar nieko nežinau apie poną Braitą.
— Apie ką, sere?
Markuso antakis pašoko į viršų.
— Apie jūsų velionį vyrą.
— Ak, apie jį...
— Atrodo, ne itin sielvartaujate dėl jo netekties?
— Jis to nenorėtų, — Ifigenija susijaudinusi kostelėjo.
Reikia įprasti vertinti grafą Mastersą kaip rimtą priešą,
priminė ji sau. — Mano vyras visada laikėsi požiūrio, kad
savo netektis ir sielvartus žmogus privalo palikti praeityje...
Žinoma, po deramo gedulo.
— Žinoma... O gedulas dėl pono Braito buvo deramas?
— Protingas, milorde, turint omenyje konkrečias
aplinkybes. Mano vyras buvo smarkiai vyresnis už mane, —
išspaudė Ifigenija.
— Supratau.
— Jis nugyveno labai ryškų ir aktyvų gyvenimą.
— Įsivaizduoju, kaip padidėjo jo aktyvumas, kai vedė jus.
Ifigenija metė į jį grėsmingą žvilgsnį.
— Aš neketinu toliau gvildenti šios temos. Tikiuosi,
suprasite mane, milorde. Man pernelyg sunku...
— Taip, žinoma, — pritarė grafas.
— Kas, jeigu ne jūs, galėtų geriau mane suprasti? Regis,
jūs taip pat laikotės taisyklės, draudžiančios aptarinėti
praeitį. O gal klystu?
— Ne, ponia Brait, neklystate. Aš laikausi tokios taisyklės.
— Aš pati taisyklių nemėgstu, bet po šia galėčiau
pasirašyti. — Ifigenijos dėmesį patraukė įdomi iškaba prie
atsišakojančios nuo Pal Malo mažos gatvelės kampo. — Oi,
žiūrėkite! Daktaro Hardstafo muziejus. Ponas Hoitas kartą
apie jį užsiminė.
— Kokia proga?
— Jis sakė, kad daktaras Hardstafas neseniai konsultavo
lordą Tomtoną, — apžiūrinėdama iškabą išsiblaškiusi atsakė
Ifigenija.

DAKTARO HARDSTAFO MUZIEJUS.

VYRIŠKOS GALIOS DEIVĖS.
PAŽINKITE ANTIKOS DEIVIŲ PASLAPTĮ IR STIPRINAMĄ
GALIĄ!

Markusas dėbtelėjo į iškabą.

— Vargu ar šis muziejus galėtų jus sudominti.
— Aš visada ir visur domiuosi senove, — Markuso vedama
gatve žemyn, Ifigenija grįžtelėjo norėdama dar kartą
žvilgtelėti į iškabą. Tada suraukė kaktą. — Regis, aš nežinau
antikos deivės, kuri globotų vyriškas galias.
— Ponia, jūs mane stebinate. Maniau, žinote atsakymus į
visus klausimus.

***
Apie dešimtą vakaro Markusas pakilo nuo kortų stalo savo
pamėgtame klube. Nors ir išlošė — o grafas vistą išlošdavo
kone visada, — nusiteikęs buvo bjauriai. Laimėjimas
nesuteikė jam jokio pasitenkinimo. Argi įmanoma pajusti
azartą, kai girti tavo partneriai vos nulaiko kortas?
Tačiau grafą graužiantis nerimas su vistu buvo visai
nesusijęs. Jis apsigyveno širdyje susitikus su Ana, o pokalbis
su Ifigenija šį jausmą dar labiau sustiprino. Sveikas protas
tikino Markusą, kad šia moterimi pasitikėti negalima, tačiau
aistringas geismas pasirodė stipresnis už logiką ir proto
argumentus.
Jis geidė Ifigenijos.
 Markusas žvilgtelėjo į masyvų laikrodį. Tuoj susitiks su
Ifigenija pokylyje pas Ričardsonus. Įdomu, ką ji visą vakarą
veikė? Matyt, vykdė savo kvailą tyrimą arba spendė
žabangas naujai aukai.
Tą naivuolį poną Braitą galima tik užjausti, mintyse
nusijuokė Markusas. Vyras, vedęs Ifigeniją, yra pasmerktas
per anksti pasenti.
— Neabejojau, kad rasiu jus čia, Mastersai.
Markusas apsidairė ir vos nenusikeikė pamatęs Anos
vyrą — lordą Sendsą. Jis buvo įsitikinęs: esant kitokioms
aplinkybėms, su Edvardu Sendsu — visada patikimu ir
nepaperkamai sąžiningu žmogumi — juodu galėtų puikiai
sutarti. Lordas buvo iš tokių žmonių, kuriuos gera turėti šalia,
kai vyksta mūšis. Iš tokių, su kuriais galima sukti verslą.
Tačiau Markusas puikiai suprato, kad negali tikėtis Sendso
draugystės, kol tarp jų stovi Ana su savo paslaptimi.
— Labas vakaras, Sendsai, — Markusas mandagiai
nusilenkė. — Kokie vėjai jus čia užnešė? Juk šiame klube
lankotės nedažnai.
— Aš ieškojau jūsų, — atviras geraširdiškas Sendso veidas
dabar buvo kietas ir nepermaldaujamas, tarsi iškirstas iš
akmens. Markusas nėmaž nenustebo — vis dėlto jis tikėjosi
išvengti barnio.
— Kuo galiu pasitarnauti?
Sendsas mėšlungiškai gniaužė kumščius.
— Palikite ramybėje Aną, tegul jus perkūnai! Aš žinau, kad
šįryt susitikote su ja parke. Šito aš nepakęsiu!
— Ana — sena mano draugė, ir jūs puikiai tai žinote, —
taikiai atsakė Markusas.
— Paklausykite, Mastersai, paklausykite įdėmiai! Kad ir kas
buvo tarp judviejų su Ana iki man su ja susitinkant — jūsų
reikalas. Bet ji, ačiū Dievui, pasirinko mane. Ji mano žmona,
ir aš neleisiu jums painioti jos į savo žaidimus, aišku?
— Sendsai, jeigu bent šiek tiek mane pažinotumėte,
būtumėte atkreipęs dėmesį į vieną iš mano taisyklių — aš
niekada neužmezgu ryšių su skaistuolėmis ir svetimomis
žmonomis. Ir patikėkite: aš niekada nelaužau savo taisyklių.
— Girdėjau apie tas jūsų vadinamąsias taisykles, —
šiurkščiai nutraukė jį Sendsas. — Kalbama, esą tos taisyklės
leidžia jums sekioti paskui patraukliausias mūsų rato našles.
Tačiau visi taip pat tvirtina, kad Ana — jūsų taisyklių išimtis.
— Jums nereikėtų aklai pasikliauti gandais.
— Jeigu aš vėl išgirsiu, kad slapta susitikinėjate su mano
žmona, — prisiekiu, atsiųsiu jums sekundantus! Aš
nejuokauju, Markusai. Patikėkite, esu neblogas šaulys.
— Aš tikiu, — ramiai atsakė Markusas.
— Regis, jūs jau esate dvikovoje nukovęs vieną savo
priešininką, tačiau tai manęs nesustabdys.
— Sendsai, aš neturiu nė menkiausio noro susitikti su jumis
auštant.
— Tai palikite ramybėje mano žmoną.
— Ana papasakojo jums apie mūsų susitikimą?
— Jai nereikėjo pasakoti. Viską išgirdau iš artimo
pažįstamo, kuriam pakuždėjo dar kažkas, matęs jus abu
anksti ryte parke.
Markusas gūžtelėjo pečiais.
— Duodu jums garbės žodį, aš neturiu jokių ketinimų dėl
jūsų žmonos. Jeigu jau taip pasitikite paskalomis, turėtumėte
žinoti, kad dabar didžiąją laiko dalį praleidžiu žavios našlės
ponios Brait draugijoje.
— Girdėjau apie vadinamąją ledi Žvaigždžių Šviesą. Atrodo,
ji puikiai jums tinka, Mastersai, ir jeigu jums liko nors lašas
sveiko proto, verčiau ir būkite su ja.
— Kaip tik to aš visa širdimi siekiu. — Markusas dar kartą
žvilgtelėjo į laikrodį. — Atleiskite, Sendsai, bet man kaip tik
laikas į pasimatymą su ledi Žvaigždžių Šviesa. Ji laukia
manęs pas Ričardsonus. Labos nakties, Sendsai, — Markusas
mandagiai nusilenkė ir įkandin Edvardo žengė prie durų.
„Ifigenija pasistengė sukomplikuoti man gyvenimą, —
suirzęs pagalvojo Mastersas, po kelių minučių sėsdamasis į
savo juodą karietą. — O dabar, lyg dar būtų maža, teks
aiškintis su pavydžiu vyru.“
 Po pusantros valandos Markusas bėgo žemyn plačiomis
Ričardsonų namo laiptų pakopomis. Jis nebegalvojo apie
rūpesčius, kurių jam pridarė Ifigenija. Jis nesitvėrė iš įtūžio.
Markusas nesitikėjo, kad Ifigenija išdrįs nepaklusti jo
įsakymui ir neatvyks į pokylį pas Ričardsonus. Grafas
Mastersas nebuvo pratęs, kad jo įsakymų būtų nepaisoma.
Tačiau buvo dar baisesnis dalykas.
Markusui kilo labai rimtų įtarimų, kad Ifigenija vis dėlto
išvyko pas Lartmorus. Ir ši mintis užvis labiausiai jį erzino.
Neapsispręsdamas jis stovėjo priešais savo ekipažą.
Londono gatvės dabar tikriausiai sausakimšos karietų ir
fajetonų. Vidurnakčio valandos sezono įkarštyje visada buvo
laikomos pačiomis judriausiomis. Visi, bent kiek susiję su
aukštuomene, šiuo metu kažkur skuba, važiuoja, bėga,
stengiasi iš vieno priėmimo suspėti į kitą. Važiuodamas
karieta gali užtrukti keturiasdešimt minučių ar net ilgiau, kol
pasieksi Lartmorų namus.
— Aš eisiu pėsčias, — tarė Markusas Dinksui. — Lauk
manęs pas Lartmorus.
— Klausau, milorde, — iš karietos sududeno Dinkso
balsas. — Būkite atsargus. Naktį visko gali nutikti.
— Būsiu.
Markusas greitai nužingsniavo judria gatve. Jam kelią
švietė blyški neseniai šioje miesto dalyje pastatytų dujinių
žibintų šviesa.
Pakeliui pasitaikydavo sutikti įgėrusių dendžių, skubančių į
Sent Džeimso lošimo namus, margai apsitaisiusių puošeivų,
lūkuriuojančių teatro aktoriukių, jaunuolių su baironišku
nuoboduliu akyse, ieškančių pikantiškų nuotykių. Markusas
nuoširdžiai vylėsi, kad jo Benetas — ne iš tokių.
Tai šen, tai ten iš tamsių tarpuvarčių praeivius viliojo
prostitutės. Niūrus vyriokas apdribusiomis kelnėmis įdėmiai
nužvelgė brangų, geriausių Londono siuvėjų siūtą Markuso
kostiumą, bet taip ir nesiryžo iš tarpuvartės tamsos žengti į
šviesą.
 Neužtrukęs nė penkiolikos minučių, Markusas jau kilo
Lartmorų namo laiptais. Prie salės durų stovintis tarnas
žemai nusilenkė nė neužsiminęs apie kvietimą į pokylį.
Markusas nuėjo į balkoną, iš kur buvo puikiai matyti visa
salė. Pasirėmęs į turėklus jis apžvelgė išsipusčiusią draugiją
ieškodamas akimis grakščios figūrėlės baltais apdarais.
— Rasite ją skulptūrų salėje, Mastersai. Lartmoras pakvietė
ją apžiūrėti savo kolekcijos, — kikendamas patarė priėjęs
Herbertas Hoitas. — Bet nesijaudinkite, ji neabejoja, kad su
juo susidoros.
Markusas atsigręžė ir rūsčiai pažvelgė į linksmą Herberto
veidą. Jie nebuvo artimai pažįstami, bet Markusas puikiai
pažinojo tokio tipo vyrus. Hoitas priklausė geraširdžių
juokdarių rūšiai.
— Iš kur jūs žinote, kur dabar yra ponia Brait?
Hoitas apvalaina šlaunimi atsirėmė į barjerą, putlia ranka
pakėlė prie lūpų taurę šampano ir gurkštelėjo.
— Buvau šalia, kai ji paprašė Lartmoro leisti apžiūrėti jo
statulas.
— Aišku.
— Juk žinote: ji tikra antikinių skulptūrų ir architektūros
žinovė.
— Taip, žinau.
— Kiek kartų esame su užsidegimu apie tai kalbėjęsi!
Neseniai ponia Brait paskolino man Greisono „Klasikinių
senovės paminklų iliustracijas“. Skaitėte?
— Ne, neskaičiau, — Markusas nebuvo linkęs klausytis,
kaip kitas vyras, tegul net Hoitas, giriasi savo artima
draugyste su Ifigenija. — Atleiskite.
Herbertas supratingai į jį pažvelgė.
— Aš mėginau užsiminti poniai Brait, kad jai nevertėtų
apžiūrinėti Lartmoro statulų, bet argi ją įtikinsi? Savo kailiu
jau spėjau patirti, kokios tuščios visos pastangos priversti ją
atsisakyti savo planų.
— Tikrai, taip gali pasirodyti, — Markusas žengtelėjo į šalį.
— Priimkite mano sveikinimus, sere. Ponia Brait —
žaviausia mūsų aplinkos moteris. O man visada patiko
moterys, gebančios atrodyti kitokios, nei yra iš tikrųjų.
Markusas staigiai sustojo. Atsigręžė į Hoitą.
— Ką, velniai rautų, jūs turite omenyje?
Herbertas pakėlė taurę ir gerokai truktelėjo šampano.
— Prašau man atleisti. Nieku gyvu nenorėjau jūsų įžeisti,
patikėkite. Aš turėjau omenyje tik tam tikrą ponios Brait
paslaptingumą, tik tiek. Jis moteriai suteikia jaudinančio
mįslingumo, tiesa?
— Ponia Brait yra mįslė tik kai kuriems, — labai švelniai
atsakė Markusas. — O man ji aiški kaip atversta knyga. Mudu
suprantame vienas kaitą iš pusės žodžio.
— Taip, tai... — Hoitas susirūpinęs kilstelėjo antakį. — Tada
jums, be abejo, suprantamas ir karštas jos domėjimasis
Lartmoro kolekcija. Pasakysiu atvirai, man tai buvo
netikėta...
Ar tas Herbertas iš tiesų toks jau nekaltas avinėlis, o gal
visai priešingai? Markusą apėmė beveik nesutvardomas noras
numesti jį nuo balkono. Tik kas iš to?.. Herbertas Hoitas viso
labo garsiai pasakė tai, apie ką dabar galvoja visi, kas žino,
kad Ifigenija yra skulptūrų galerijoje.
Markusas apsisuko ant kulno ir tylomis pasišalino. Jam
nereikėjo aiškinti, kur ieškoti Ifigenijos. Visi aukštuomenės
vyrai buvo puikiai susipažinę su lordo Lartmoro erotinių
skulptūrų kolekcija.
 6.
— O štai ši — „Ekstazė“. Atkreipkite dėmesį į drąsiai
išryškintas moters kūno formas, brangioji ponia Brait, —
Lordas Lartmoras meiliai perbraukė per milžinišką
marmurinės moters krūtį. — Tik didžiųjų antikos meistrų
kūryboje gali pajusti tokią nesutramdomą galią. — Jis
sužnybo marmurinį spenelį. — Kaip gaila, kad mūsų
amžininkai seniai prarado šitą energiją!
Ifigenija mėšlungiškai nugurkė seiles mėgindama įveikti
šoką. Ji buvo puikiai susipažinusi su antikinės skulptūros
pavyzdžiais. Tačiau jai dar neteko matyti nieko panašaus į
Lartmoro statulas. Ją trikdė netgi ne pilnakrūtės moters,
kurią taip gašliai glostinėjo Lartmoras, nuogumas, — Ifigenija
buvo regėjusi daugybę apnuogintų antikinių skulptūrų. Amą
atėmė keista statulos poza.
Marmurinė moteris sėdėjo apžergusi pusiaugula įsitaisiusio
vyro klubus. Plačiai praskėtusi šlaunis ji begėdiškai
demonstravo griovelį tarp sėdmenų. Išlenkta moters nugara,
atgal atlošta galva, užmerktos akys ir plačiai pražiota burna
galėjo reikšti tik viena — didžiausią ekstazę. Jos partneris,
regis, išgyveno tą patį — taip aukštai buvo iškilę jo klubai.
Skulptorius pasistengė pabrėžti, kaip giliai jis įsmeigė savo
marmurinę ietį į draugužės slaptavietę.
— Labai neįprasta, — šiaip taip išlemeno Ifigenija,
vildamasi, kad blankioje lempos šviesoje nematyti jos
liepsnojančių skruostų.
— Ir kaip žadina aistringus jausmus, tiesa? — glebia ranka
Lartmoras mostelėjo į vaiduokliškai apšviestą patalpą. Jo
akys žėrėjo. — Pati matote, kiek unikalių ir nepaprastų
kūrinių sudaro mano kolekciją. Aš siekiu, kad visi mano
eksponatai būtų sklidini tikro antikinio juslingumo.
Ifigenija pasvarstė, ar verta jam tiesiai pareikšti, kad nė
viena jo skulptūra nėra antikinė, bet nusprendė neskubėti ir
dar kartą objektyviai pažvelgti į kelias artimiausias statulas.
Tai padaryti buvo nelengva. Menka lempos šviesa tik
pabrėžė pagrindinį požymį, pagal kurį buvo surinkti kolekcijos
eksponatai. Visos skulptūros vaizdavo vyrus ir moteris,
susipynusius intymiausiomis ir atviriausiomis pozomis.
Štai apkūni moteris klūpo remdamasi keliais ir alkūnėmis,
putlūs jos sėdmenys aukštai iškelti. Iš užpakalio palinkęs
vyriškis galingu judesiu smelkiasi į ją gniauždamas rankomis
jos klubus.
— “Nevaldoma aistra“, — sukuždėjo Lartmoras. — Viena iš
mano mėgstamiausių.
— Neabejoju, — tepajėgė išspausti Ifigenija.
— O ši, greta jos, — „Palaimos skonis“...
Ifigenija pamatė sėdinčią ant uolos moterį. Vyriškis buvo
susirietęs tarp jos plačiai išskėstų kojų, jo veidas paskendęs
putliose marmuro šlaunyse.
— Aišku...
— O štai tą aš pavadinau „Gyvybės eliksyru“, — Lartmoras
palietė marmurinę koją ir gundomai nusišypsojo Ifigenijai.
Ši susiraukė ir permetė žvilgsniu skulptūrų grupę. Iš
pradžių jai pasirodė, kad moteris meldžiasi. Tačiau įsižiūrėjusi
geriau Ifigenija iš pasipiktinimo neteko žado — pasirodo,
statula burnoje turėjo labai ilgą marmurinį falą.
— O Viešpatie! — bejėgiškai suvaitojo Ifigenija.
— Ypač man patinka naujausi mano įsigyti kūriniai, —
Lartmoras nusivedė ją į salės gilumą, kur stovėjo kelios
statulos. Jis visas švytėjo iš pasimėgavimo ir
pasididžiavimo. — Man būtų labai įdomu išgirsti jūsų
nuomonę, ponia Brait. Niekam ne paslaptis, kad jūs — tokių
dalykų žinovė.
Iš pradžių Ifigenija su palengvėjimu atsiduso. Šitos
skulptūros jai pasirodė kur kas padoresnės nei anos, — bent
jau buvo su drabužiais. Šiek tiek nusiraminusi Ifigenija priėjo
artyn, kad geriau įžiūrėtų silpnai apšviestus darbus. Štai
kukliai apsirengusi jauna mergina sėdi ant suoliuko. Šalia
jos — prašmatnus jaunuolis.
Atrodo, jie mandagiai kalbasi.
Tik staiga Ifigenija pastebėjo, kad jaunuolio ranka,
palindusi merginai po sijonu, glamonėja jos koją.
— Ir kaip pavadinote šią skulptūrą?
— Visa serija vadinasi „Skaistybės įžado sulaužymas“.
Pamatysite, kad kitos kompozicijos įamžina vis naujus
intymaus suartėjimo etapus, kol pagaliau paskutinė
demonstruoja visišką pergalę, įdomu, tiesa?
Ifigenija paslapčia žvilgtelėjo į Lartmorą. Ji pastebėjo, kaip
keistai blizga bespalvės lordo akys, o ant plikės žvilga
prakaito lašeliai. Jis prislinko taip arti, kad perkarusiu glebiu
kūnu jau lietė baltus jos sijonus.
Pats metas grįžti į pokylių salę. Mastersas buvo visiškai
teisus, kad ir kaip Ifigenijai nesinorėjo to pripažinti. Ateidama
čia ji labai suklydo. Reikėjo rasti kitą būdą apieškoti Lartmoro
biblioteką.
Ifigenija ryžtingai kostelėjo.
— Jūs norėjote išgirsti mano nuomonę, milorde. Deja, man
teks jus nuvilti — visos jūsų statulos — viso labo tik
apgailėtini antikinio stiliaus padirbimai.
— Brangioji ponia Brait, kaip jūs galite taip kalbėti?! —
Lartmoras atrodė įskaudintas iki širdies gelmių.
— Kalbant visiškai atvirai, net ir stilius neturi nieko bendra
su antikiniu. Aš neįžvelgiu nė menkiausio jūsų statulų
panašumo nei į graikiškas, nei į romėniškas, nei į etruskiškas.
— Ponia Brait, jūs tikrai labai klystate!
— Ne, sere, neklystu. Patikėkite, esu mačiusi daugybę tikrų
antikinių statulų, ir nė viena jų net iš tolo neprimena jūsiškių.
Lartmoras prisispaudė ranką prie širdies.
— Man galas! — suvaitojo jis ir nepastebimai žengtelėjo
prie Ifigenijos.
— Tikiuosi, statulos atsiėjo jums ne itin brangiai, —
Ifigenija vikriai išsisuko. — Antraip jus begėdiškai apgavo.
— Ponia Brait, leiskite parodyti jums kitus eksponatus, —
Lartmoras ištiesė į Ifigeniją kaulėtą ranką ilgais kaip
čiuptuvai pirštais.
— Deja, nebeturiu laiko, — Ifigenija atsitraukė ir žengė
šalin.
 — Bet aš reikalauju, — paprieštaravo Lartmoras tiesdamas
į ją savo nagus.
Ifigenija pasikėlė sijonus ir puolė bėgti.
Ji pralėkė pro akmeninį jaunuolį, klūpantį už keturpėsčios
moters, pro marmurinius meilužius, besimylinčius ant aukšto
pjedestalo, ir įsibėgėjusi atsitrenkė į didžiulę nejudančią
figūrą, pastojusią jai kelią.
Figūra tikrai buvo ne akmeninė, nors tvirtumu nenusileido
salėje esantiems eksponatams.
— Markusai!
Ifigenijos reakcija buvo staigi ir instinktyvi. Akinamai
nusišypsojusi, ji susverdėjo ir sugriebė Mastersą už rankų,
kad neprarastų pusiausvyros.
— Negaliu apsakyti, milorde, kaip džiaugiuosi jus
matydama!
— Aš ieškojau jūsų, ponia Brait, — tarė Markusas, bet į ją
nė nepažvelgė, jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie
Lartmoro. — Maniau, mudu susitarėme susitikti pas
Ričardsonus.
— Taip, žinoma, kaip tik ketinau ten važiuoti, — Ifigenija
grakščiai prisilietė prie šukuosenos tarsi tikrindama, ar tebėra
vietoje į garbanas įpintos baltos rožės. — Lordas Lartmoras
maloniai pasiūlė man apžiūrėti savo kolekciją, todėl šiek tiek
užtrukau.
— Aišku.
Ifigenija krūptelėjo jo balse išgirdusi grasinimą ir pamėgino
užbėgti už akių gresiančiam skandalui.
— Ką gi, jeigu jūs jau čia, o aš taip pat pasiruošusi eiti, tai
gal atsisveikinkime su šeimininku?
— Tuoj pat, — ramiai atsakė Mastersas, — bet iš pradžių
turiu kai ką išsiaiškinti.
— Mastersai, patikėkite, dėl ponios Brait aš neturėjau jokių
negerų ketinimų, — puolė teisintis Lartmoras. — Mes tiesiog
apžiūrinėjome mano kolekciją. Aš norėjau išgirsti
autoritetingą ponios Brait nuomonę, daugiau nieko...
— Daugiau nieko... — grėsmingu aidu atsiliepė Markusas.
 — Visiškai nieko! — nuo grėsmingo grafo žvilgsnio
Lartmoras, regis, tapo dar liesesnis ir panašesnis į lavoną.
Užsikišęs kaulėtą pirštą už kaklaraiščio, jis nervingai stengėsi
atlaisvinti kietą iškrakmolytą mazgą. — Mes kaip tik baigėme
apžiūrą, Mastersai... Ir aš jau ketinau palydėti ponią Brait į
pokylių salę.
— Tikiuosi, daugiau apžiūrų neprireiks?
— Ne, ne, žinoma, ne! — Lartmoras metė nevilties kupiną
žvilgsnį į Ifigeniją.
— Aš pasakiau lordui Lartmorui savo nuomonę apie jo
kolekciją, — šaltai pratarė ji. — Deja, skulptūros pasirodė
esančios labai prastos. Jokio tikro antikinio juslingumo.
— Puiku, bet, atrodo, jau buvau perspėjęs jus, kad šitos
žemo lygio statulos negali sudominti tikro žinovo, — švelniai
atsakė Markusas.
— Ak, tiesa! — šūktelėjo Ifigenija. — Taip, jūs perspėjote
mane, milorde, tačiau esu iš tokių žmonių, kurie yra linkę
patys daryti išvadas.
— Galbūt jums bus naudinga, ponia, išmokti įdėmiau
įsiklausyti į patarimus, kurie jums duodami.
Ifigenija susiraukė, bet nusprendė nutylėti. Vidinis balsas
jai kuždėjo, kad dabar nėra tinkamiausias metas leisti grafui
suprasti, kad jau kuris laikas ji apskritai nedažnai paiso kieno
nors patarimų. Užtektinai prisikentėjo nuo tų patarimų
Dipforde!
— Tikiuosi, jūs man atleisite, — Lartmoras prasmuko tarp
dviejų besimylinčių statulų ir nusiskubino prie durų. — Aš
turiu grįžti pas svečius.
Ifigenija spindinčiomis akimis palydėjo jį iki durų. Kai
Lartmoras dingo lyg koks vaiduoklis, ji staigiai atsigręžė į
Markusą.
— Nesakyčiau, kad jūs davėte man patarimą, milorde.
Mano galva, tai vadinama kitaip. Jūsų vadinamasis patarimas
labiau panėši į neleidžiantį prieštarauti įsakymą.
Markusas žengė artyn. Jo veidas blankioje lempos šviesoje
atrodė atšiaurus.
 — Jūsų niekas nevertė važinėti po Londoną apsimetant
mano meiluže, tiesa?
Ifigenija sunerimusi žengtelėjo atatupsta.
— Na, taip, galima sakyti, tai buvo mano sumanymas...
Tačiau...
— Leiskite kai ką jums paaiškinti. Kol jūs šmaižiosite po
geriausius Londono namus apsimesdama mano meiluže,
jums teks velniškai gerai vaidinti savo vaidmenį.
Išgąsdinta grėsmingai įtaikaus jo balso, Ifigenija žengė dar
vieną atsargų žingsnelį atgal.
— Bet, milorde... jūs turite suprasti — tai tik vaidmuo! Tai
yra... aš noriu pasakyti, kad esu jūsų meilužė tik žodžiais.
— Jeigu norite, kad ir toliau leisčiau vaidinti šitą spektaklį,
jums teks išmokti nenukrypstamai klausyti mano patarimų.
— Norite pasakyti — jūsų įsakymų, ar teisingai
supratau? — Ifigenija užlaužė smakrą.
— Visiškai teisingai, madam. Mano įsakymų.
Ifigenija vėl palengva atsitraukė atatupsta. Jos koja palietė
šaltą dviejų aistringai besirangančių figūrų marmurą.
— Aš nesu pratusi vykdyti vyrų įsakymų.
— Matau. Velionis ponas Braitas turbūt leisdavo jums
šuoliuoti, kur įsigeisdavote. Bet jūs labai klystate, jeigu
manote, kad ir aš leisiu jums išstatyti mane visuotinei
pajuokai.
Ifigenija iškart pasijuto kalta.
— Milorde, puikiai suprantu, kad mano vaidinamas
spektaklis stato jus į gana dviprasmišką padėtį, bet prisiekiu:
aš niekada nenorėjau jūsų pažeminti.
— Ir viską pradėjote tik todėl, kad buvote įsitikinusi, jog
esu miręs, — paantrino Markusas.
— Taip, visai teisingai. Vis dėlto...
— Vakar vakare jūsų vaidyba man pasirodė žavi. Bet šį
vakarą jūs nuėjote per toli ir manęs tai jau nebelinksmina.
Jausmas, kad yra nusikaltusi Markusui, kaipmat išgaravo ir
jo vietą užėmė įtūžis.
— Milorde, aš visą šią košę užviriau ne tam, kad jus
palinksminčiau!
Markusas grėsmingai žengė prie Ifigenijos.
— Kol mes įminsime mūsų mįslę, ponia, jūs vaidinsite pagal
mano taisykles.
— Pagal jūsų taisykles? — toliau trauktis nebebuvo kur,
Ifigenija pasijuto priremta prie susipynusių marmurinių
meilužių kūnų. — Sere, savo vaidmenį aš vaidinsiu taip, kaip
pati suprantu!
— Ne, ponia, šito nebus, — jis žengė dar žingsnį ir įsirėmė
rankomis į akmeninės figūros pėdą ir petį. Ifigenija atsidūrė
spąstuose. — Jūsų vaidmens pobūdį lemsiu aš. Jeigu jis
pasirodys ne mano skonio — jo tiesiog neliks. Argi aš
neteisus?
— Manau... galima pateikti ir kitokių argumentų...
— Aš teikiu argumentus. Aš kuriu jūsų vaidmenį. Ir todėl aš
jums vadovausiu.
Markusas prigludo lūpomis prie Ifigenijos lūpų ir prispaudė
ją prie marmurinės statulos šlaunies. Ką galėjo reikšti
trumpas bejėgis atodūsis, išsiveržęs iš Ifigenijos krūtinės? Ji
įsikibo Markusui į pečius — veikiau stengdamasi išsilaikyti ant
kojų, ne jį atstumti. Galvą svaigino kvaitinantis vyro kūnas,
visu svoriu spaudžiantis ją prie šalto marmuro.
Kaip ir praėjusį vakarą, kūną užliejo karštis ir nuo jo, tarsi
nuo lietaus, atgijo ir pražydo visi jos jausmai. Ji išgirdo, kaip
Markusas sudejavo — šiurkščiai, kimiai, iš pat krūtinės
gelmių. Tada prisiglaudė dar arčiau. Jo kūnas buvo kietas
kaip statulos, bet nepalyginti šiltesnis.
„Aš tik vaidinu vaidmenį“, — priminė sau Ifigenija. Tai iš
kur staiga radosi šitie nesuvaidinti jausmai?
Suvirpėjusi ji apsivijo rankomis jam kaklą — taip pat kaip
praėjusį vakarą. Dabar ji jautė kiekvieną prisiglaudusio prie
jos vyro kūno centimetrą. Tokio nuostabaus, tokio stipraus,
tokio tikro kūno...
Ji buvo užklupta iš netyčių aistringo geismo, kuris bemaž
apakino ją savo galybe. Už šiuos jausmus ji nedvejodama
būtų atidavusi visą savo gyvenimą.
 Markusas atsiplėšė nuo jos lūpų. Jo akys švietė geismu ir
nuoširdžia nuostaba.
— Norite išvesti mane iš proto, madam?
Jo pirštai nusileido ant elegantiškai sušukuotų Ifigenijos
plaukų. Su pasimėgavimu jausdamas, kaip šilkinės sruogos
pripildo jo delną, Markusas švelniai atlošė jos galvą ir
aistringu bučiniu pripuolė prie kaklo.
Šis jausmingas antpuolis privertė Ifigeniją suvirpėti. O tada
ji, apimta nežinia iš kur atsiradusios aistros, pati pabučiavo
Markusą. Ji degė iš noro bučiuoti, glamonėti, jausti šitą vyrą.
Mėgavosi jo odos skoniu, beatodairiškai pripuldama prie jos
lūpomis. Jo kūno kvapas drumstė protą. Jo rankų jėga kėlė
drebulį.
— Markusai...
— Vakar vakare aš jau pasakiau jums, kad ieškau naujos
meilužės.
Jo ranka slystelėjo nuo Ifigenijos liemens, stiprūs pirštai
palietė šlaunį ir švelniai suspaudė, glamžydami baltą sijonų
šilką. Ifigenija suvaitojo, o tada Markusas ryžtingai sugniaužė
į kumštį lengvutį audinį ir pakėlė į viršų apnuogindamas
apvalainą šlaunį.
Koja prisilietusi prie šalto marmuro Ifigenija atsipeikėjo.
Sutrikusi ir susidrovėjusi atmerkė akis.
— Aš ne...
— Tyliau, — Markusas užspaudė jos lūpas bučiniu,
nuslopindamas silpną protestą.
Tada atrėmė ją į šaltą statulą, švelniai paglostė glotnią,
balta kojine aptemptą koją ir suspaudė apnuogintą šlaunį.
Nuo šio prisilietimo Ifigenija krūptelėjo. Jos nuostabai,
Markusas iškart liovėsi.
— Mano prisilietimas jus įžeidžia? Švelniai jūsų odai
nemalonios mano šiurkščios rankos?
— Ne, — tylutėliai sukuždėjo Ifigenija ir prigludo prie
Markuso. — Man patinka jūsų rankos, sere... — Ji pabučiavo
Markusą į smakrą. — Jos tokios...
Ji neįstengė surasti tinkamo žodžio.
 — Kokios?
Jo kieta ranka glamonėjo jos šlaunis. Ifigenija duso įrėmusi
veidą jam į petį.
— Tokios jaudinančios... — sukuždėjo ji. Markusas
atsiduso.
— Džiaugiuosi, kad jūs susijaudinusi.
Jis švelniai pabučiavo jai ausį, o pirštai tęsė atkaklią
glamonę. Ifigenijai trūko oro. Dar niekada joks vyras nėra
lietęs jos kūno. Nauji pojūčiai kone paralyžiavo.
Tačiau Markusui ji — patyrusi našlė, o ne naivi skaistuolė.
Negalima leisti jam įtarti, kad ji visai neišmano meilės
žaidimų.
— Sere, aš abejoju, ar mes pasirinkome tam tinkamą laiką
ir vietą. Kas nors gali užeiti.
Tačiau Ifigenija puikiai suprato: ji nenori, kad jis liautųsi.
Tenorėjo, kad grafas neskubėtų. Bet juk negalėjo tiesiai
išrėžti, esą jai reikia laiko apsiprasti su nepatirtais ir
gąsdinančiais aistros reikalavimais.
— Nusiraminkite. Mes vieni šitoje salėje. Niekas čia neateis.
Netaręs nė žodžio Markusas pakėlė Ifigenijos koją ir
permetė per marmurinę statulos ranką. Lengvi šilko sijonai
slystelėjo ir visiškai apnuogino šlaunį. Markuso ranka įžūliai
apčiuopė karštą drėgną vietelę jai tarp kojų.
— Milorde!.. — tyliai aiktelėjo Ifigenija.
Markusas įsisiurbė bučiniu jai į lūpas ir nutildė tylų
išgąstingą šūktelėjimą. Jo rankos ėmė karštligiškai ją
glamonėti.
Ifigenija sustingo ir pirštais įsisegė Mastersui į pečius. Ji —
patyrusi našlė, aukštuomenės moteris...
— Viešpatie, betgi jūs nuostabi, — kimiai sukuždėjo
Markusas. Jo balse nuskambėjo pasitenkinimas ir tarsi koks
pagarbus virpulys. — Jūs visada taip mielai atsiliepiate?
Ifigenija norėjo atsakyti, bet balsas kažkur dingo. Degantį
veidą įkniaubusi į Markuso petį, ji papurtė galvą.
— Ne? Vadinasi, velioniui ponui Braitui nepavykdavo taip
sužadinti jūsų aistros?
 Nedrįsdama pakelti galvos Ifigenija vėl įnirtingai ją papurtė.
— Ne...
Markusas palengva įsiskverbė tarp švelnių moters kūno
žiedlapių.
— O ankstesni jūsų meilužiai? Jiems irgi taip greitai
pavykdavo jus įkaitinti ir sudrėkinti?
Ifigenija jau nebesitvardė. Jos pirštai taip susmigo į
Markuso pečius, kad turbūt pradūrė skyles brangiame frako
audinyje.
— Tai kaip, Ifigenija? — jis palietė neįtikėtinai jautrią
vietelę.
— Ne! — tyliai cyptelėjo ji. — Ne, milorde. Tikrai ne...
— Jų buvo daug?
Ji vos įstengė mąstyti.
— Ko?
O Viešpatie, ką ten daro jo pirštai?! Jie glamonėja, jie
švelniai slysta, jie sukasi aplink palaimos šaltinį. Atrodė,
viskas tarp jos šlaunų susipynė į kietą palaimos mazgą.
— Ar daug turėjote meilužių po vyro mirties? — Markusas
šiek tiek slystelėjo į karštą gelmę.
— Ne! O ne!
— Tai todėl jūs tokia ankšta, — jis švelniai stumtelėjo pirštą
dar giliau. — Tokia siaura. Turbūt suspausite mane stipriau
nei nauji bridžiai.
Ifigenija suprato: jeigu Markusas jos nelaikytų, neremtų
prie marmurinės statulos, ji tiesiog susileistų ant grindų,
išsilydytų tarsi vaškinė.
— Viešpatie Dieve, — sukuždėjo ji.
Niekada gyvenime Ifigenija nesielgė taip nedorovingai,
niekada taip beatodairiškai nepasidavė geismui. Ji jau buvo
pasiruošusi atsiduoti nevaldomam artistiškam juslingumui,
kurį, visų įsitikinimu, paveldėjo iš tėvų.
Dipforde Ifigenijai be perstojo tekdavo klausytis
perspėjimų, kad tokie instinktai — jos kraujyje, kad jai
privalu nuolatos juos slopinti, nuolatos laikyti save rankose.
Tačiau iki susitikimo su Markusu ji, didžiausiai savo
nuostabai, nebuvo aptikusi nė menkiausių minėtų instinktų,
kuriuos privalo taip negailestingai slopinti, apraiškų.
— Džiaugiuosi, kad po vyro mirties neturėjote ilgos eilės
meilužių, — Markusas krimstelėjo jai ausies lezgelį. — Man
nereikia nepatyrusių mergelių, bet šiaip jau pirmenybę
atiduodu moterims, kurios yra išrankios savo meilužiams.
— Aš labai išranki, sere.
— Nuojauta kužda, kad velionis ponas Braitas meilės srityje
nebuvo jums labai reiklus.
— Oi, ne! — kuštelėjo Ifigenija gaudydama orą, nes
glamonėjantys ją Markuso pirštai judėjo vis greičiau. — Ne,
jis nebuvo... Jis buvo... jis buvo labai subtilus džentelmenas.
Kad jis žinotų, ką ji turi omenyje!
— Be reikalo! — Markusas slystelėjo dar giliau. —
Patikėkite, aš tokios klaidos nedarysiu.
Ifigenija riktelėjo. Atrodė, visa jos esybė susitelkė aplink
Markuso ranką. Ifigenija iš visų jėgų glaudėsi prie jo, dar
giliau kniaubėsi veidu jam į petį. Ją perpildė neįtikėtini
pojūčiai.
— Velniai rautų! — kvėptelėjo Markusas, kai Ifigenija ėmė
blaškytis jo rankose. — Vadinasi štai kokia yra Žvaigždžių
Šviesa ją palietus.
Ifigenija prarado kalbos dovaną. Jausdama, kad silpsta, ji
mėšlungiškai mėgino įkvėpti oro.
Kimus Markuso juokas buvo sklidinas vyriško
pasitenkinimo. Jis palengva atitraukė ranką, atsargiai pastatė
Ifigeniją ant kojų ir ėmėsi sagstytis bridžius.
Ifigenija vargu ar suprato, ką jis ketina daryti.
— Buvo taip nuostabu, sere...
— Taip. Tiesiog puiku. O įdomiausi dalykai prasidės tada,
kai aš į jus įeisiu.
— Į mane? — ji bergždžiai stengėsi suvokti jo žodžius.
— Nesirūpinkite, madam. Aš pasiėmiau kondomą. Be abejo,
prancūzišką. Jie juk patys geriausi, tiesa? Šis tiksliai man
tinka. Šiek tiek panagrinėjęs, aš nusprendžiau originalą
truputėlį patobulinti, kad... *
 — Dėl Dievo, milorde...
— Atleiskite, — susiraukė Markusas. — Čia nei vieta, nei
laikas aptarinėti grynai technines detales. Kartais mano
domėjimasis mokslu ir technika nugali prigimtį. Atleiskite
man ir patikėkite: aš kuo puikiausiai jumis pasirūpinsiu.
Ifigenija bejėgiškai tylėjo. Ji buvo girdėjusi apie kondomus.
Žavi italų grafienė kartą prie arbatos pasakojo joms su
Amelija apie šituos daikčiukus. Naujausi modeliai buvo
gaminami iš avių žarnų ir pardavinėjami su mažais raudonais
raišteliais.
Nuo tamsaus tarpdurio pusės pasigirdo tylūs garsai. Moters
kikenimas... Vyriškio tildantis balsas ir vėl girtas juokas.
— Po šimts! — Markusas puolė sagstytis kelnių.
— Kas atsitiko?
— Mes nebe vieni, — Markusas nuleido jos sijonus ir greitai
juos suglostė.
— Kažkas čia yra? Salėje?
— Taip. Jums viskas gerai? — Markusas nužvelgė ją šiek
tiek nerimaudamas.
— Taip, žinoma, — Ifigenija jautėsi keistai sumedėjusi. Jos
beveik negąsdino perspektyva būti užtiktai tokioje
dviprasmiškoje padėtyje.
Tikrovė užgriuvo drauge su prisiminimu, kas privertė ją
atkakliai prašyti, kad lordas Lartmoras leistų susipažinti su jo
kolekcija. Ifigenija padvejojo ir pažvelgė į pustamsės salės
gilumą.
— Nėra reikalo slėptis, — pašaipiai tarė Markusas. — Jūs
atrodote, lyg nė nebūtumėte paliesta. — Jis perbraukė pirštu
per apnuogintą Ifigenijos petį. — Nepasakytum, kad prieš
kelias akimirkas vaizdavote vieną iš šitų skulptūrų.
— Bet aš atėjau čia turėdama tam tikrą tikslą.
Markusas apniuko.
— Tikrai?
— Taip. Aš negaliu praleisti šitokios progos, ji gali daugiau
nepasitaikyti. Štai taip, sere. Pasiskubinkite.
Naujas girto juoko pliūpsnis pasigirdo prie pat salės durų.
Kažkas sustojo priešais pirmąją erotinę statulą.
— Ifigenija, ką, velniai rautų, jūs ketinate daryti?
— Čia yra dar vienos durys kitame salės gale. Lartmoras
man sakė, kad iš čia galima pakliūti tiesiai į biblioteką.
— Velnias! Ir ką gi... — Staiga jis viską suprato. — Ne.
Jokiu būdu. Šiandien mes nevykdysime jūsų kvailo tyrimo.
— Bet kitos progos gali nebūti!
— Po galais, Ifigenija! Tai juk nesąmonė. Verčiau kuo
greičiau iš čia nešdinkimės ir pasiieškokime tylios vietelės,
kad galėtume užbaigti, ką pradėjome.
Ifigenija užsiplieskė ir apstulbusi įbedė į jį žvilgsnį.
— Argi negana to, kas buvo?
— Nejuokinga, madam, — vyptelėjo Markusas. — Aš degu
iš geismo.
— Jūs pernelyg atkaklus, sere. Na, eime! Čia... — Ifigenija
čiupo jį už rankos ir nusitempė pro statulas.
Markusas leidosi išvedamas iš salės.
— Aš dėl to pasigailėsiu, tiesa?
— Nebūkite kvailas, — sukuždėjo Ifigenija. Ji pasuko durų
rankeną — šios lengvai atsidarė. — Štai ir viskas, — vėl
sukuždėjo ji.
Nedidelė Lartmoro biblioteka, skirta tik moksliniams
tyrinėjimams, skendėjo tamsoje. Vaiduokliška mėnulio šviesa
leido įžiūrėti žvakę ant lordo rašomojo stalo.
Iš skulptūrų salės ataidėjo kimus vyro juokas.
— Na, stačiai viena iš šitų velnio statulų, kaip kažin ką!
Nagi tikra statula!
— Po velnių! — sumurmėjo Markusas. — Mums nepavyks
sugrįžti tuo pačiu keliu.
Jis greitai įstūmė Ifigeniją į biblioteką ir pasuko duryse
raktą, o anapus garsiai suvaitojo moteris.
— Viskas gerai, Markusai. Jie nežino, kad mes čia.
Jis staigiai atsigręžė.
— Puiku, madam. Jūs atsivedėte mane čia. Ir kas toliau?
— Aš noriu tik greitai apžiūrėti Lartmoro stalą, — Ifigenija
uždegė žvakę ir ją kilstelėjo. Markuso veidas paniuro.
 — Ar jūs ieškote juodo vaško ir antspaudo su feniksu? O
gal norite nušvilpti kokį nors vertingesnį daiktą?
Įskaudinta ligi širdies gelmių, ji piktai pažvelgė jam į veidą.
— Jūs ne itin geros nuomonės apie mane, tiesa, milorde?
— Sutikite, padėtis gana nevienareikšmė.
— O jūs, žinoma, suradote vienareikšmį sprendimą.
— Turint omenyje pikantiškus mudviejų santykius, aš turiu
teisę domėtis jūsų veiksmais.
— Jūs norite su manimi mylėtis, tačiau nėmaž manimi
nepasitikite, argi aš neteisi?
— Ifigenija...
— Neverta, milorde, — Ifigenija išdidžiai kilstelėjo galvą. —
Aš puikiai viską supratau. Galite nusiraminti — aš čia atėjau
ne vogti Lartmorų šeimos sidabro. Aš atlieku tyrimą.
— Argi nesakiau jums, kad Lartmoras nepanašus į
šantažuotoją?
— Taip, aš girdėjau jūsų nuomonę šiuo klausimu, bet turiu
ir savo požiūrį.
Ifigenija ištraukė stalo stalčių tikėdamasi rasti vaško vonelę
ir iškart ją pamatė.
— Aišku, — Markusas atsirėmė į stalo kampą ir susinėrė
ant krūtinės rankas. Netardamas nė žodžio. Jis stebėjo, kaip
Ifigenija apžiūrinėja antspaudą ir raudono vaško likučius,
prilipusius prie vonelės dugno. — Jūs visada ignoruojate
svetimą nuomonę?
— Daug metų mane vertė klausytis svetimų patarimų,
milorde. Taip pat ir juos vykdyti. Tačiau dabar, ačiū Dievui,
aš esu nepriklausoma moteris.
— Štai kaip? Nepriklausoma?
— Kaip tik taip. Velniai griebtų! Ant šito antspaudo —
kažkokia kvaila gėlytė, visai ne feniksas!
Markusas abejingai pažvairavo į antspaudą.
— O ko jūs tikėjotės? Tik visiškas puskvaišis naudos savo
antspaudą ir vašką rašydamas grasinantį laišką. Juk tada jį
būtų lengva susekti.
Ifigenija piktai žybtelėjo akimis. Mastersas teisus. Bet tai
anaiptol nereiškia, kad leis jam nevertinti savo gebėjimų
grafas jau ir taip neleistinai pasipūtęs.
— Aš iš pat pradžių maniau, kad šantažuotojas gali turėti
du antspaudus, kurių vieną naudoja tik savo nešvariems
darbeliams, — paaiškino ji. — Jis net gali naudoti skirtingą
vašką: vieną — įprastam susirašinėjimui, kitą —
nusikalstamam.
— Na ir kas?
— Ogi tas, kad aš tikėjausi aptikti arba antrąjį antspaudą,
kurį piktadarys vargu ar slėptų, arba juodojo vaško pėdsakų
vonelėje.
— Vonelėje... Na, žinoma! — Markusas nejučia pažvelgė į
ją su pagarba. — Beveik neįtikėtina, kad piktadarys naudotų
dvi skirtingas voneles vaškui lydyti.
— Net jeigu jis naudoja skirtingą vašką, lydo jį, be abejo,
toje pačioje vonelėje, — Ifigenija įdėmiai ją apžiūrėjo. Bet
ant indelio kraštų buvo likę tik raudono vaško pėdsakų.
— Na, kaip? — mandagiai pasiteiravo Markusas.
— Jokių juodo vaško žymių.
— Juk perspėjau jus. Lartmoras kupinas ydų, bet jis tikrai
ne šantažuotojas.
Ifigenija įkišo vonelę atgal į stalčių.
— Mane visada erzina žmonės, sakantys: „Aš juk
perspėjau...“
— Turėsiu omenyje.
— Malonėkite.
Markusas pervėrė ją ilgu žvilgsniu.
— Man atrodo, mudviejų santykiai, ponia Brait, bus gana
sudėtingi.
— O man jie atrodo elementarūs.
— Tikrai?
— Kuo tikriausiai, — šaltai patvirtino Ifigenija. — Mus
vienija bendras interesas, milorde. Mes abu mėginame
surasti šantažuotoją, nors jūs, atrodo, labiau stengiatės
įrodyti mano kaltę.
— Visai priešingai, Ifigenija. Išskyrus piktadario paieškas,
mudu vienija dar kai kas.
— Kas gi?
— Aistra, mano brangioji. Netramdoma, atvira aistra. O gal
jau pamiršote, ką mes ką tik veikėme Lartmoro galerijoje?
— Ne, nepamiršau, — išraudusi atsakė Ifigenija. — Gana
įdomus užsiėmimas.
— Dėkoju, — Mastersas pašaipiai nusilenkė.
— Tačiau aš pradedu galvoti, kaip tokios veiklos išvengti
ateityje.
Markuso akys žybtelėjo žvakės šviesoje.
— Kaip jūs tikitės to išvengti?
— Pamatysite, milorde, — aš esu tvirto būdo moteris.
Dažniausiai pasiekiu visko, ko noriu. — Ji pastatė žvakę į
vietą. — Na, o dabar eime iš čia. Šiame kambaryje daugiau
nėra nieko įdomaus.
— Nesutinku, — provokuojamai pratarė Markusas, jis
atsitraukė nuo stalo ir paėmė ją už rankos. — Mano
susidomėjimas labai sužadintas, ponia Brait. Ir lygiai taip,
kaip ir jūs, aš esu įpratęs pasiekti visko, ko noriu.
 7.
Po dviejų dienų Ifigenija sėdėjo savo bibliotekoje prie stalo
ir apžiūrinėjo namo pirmo aukšto projektą. Jiedvi su Amelija
sumanė naują architektūrinį projektą, reikėjo parengti visą
seriją jo eskizų.
Jos ketino apstatyti naują miesto aikštę, kuri vėliau bus
pavadinta Braitų aikšte Ifigenijos tėvų atminimui. Projekto
pavadinimas ligi šiol buvo laikomas didžiausioje paslaptyje, jį
žinojo tik Ifigenijos giminaičiai ir jos patikėtinis Adamas
Menvaringas. Toks slaptumas buvo būtinas norint toliau
vaidinti Masterso meilužę. Ifigenija bijojo paskalų.
Dievai žino, kas gali nutikti, jeigu ji per anksti atskleis savo
autorystę! Geriausiu atveju visuose pokyliuose ir
priėmimuose ji negalės atsiginti potencialių investuotojų. O
blogiausiu — klausimai pradės griūti kaip sniego lavina ir galų
gale smalsuoliai prisikapstys iki jos praeities.
Būsimosios Braitų aikštės namai turi būti visiškai
nepanašūs į tuos, kokius dabar visur stato Anglijoje,
nusprendė Ifigenija. Tačiau ji neketino ir aklai kopijuoti
konkrečių antikinių pavyzdžių. Ji norėjo sukurti harmoningą
geriausių klasikinės ir šiuolaikinės architektūros pavyzdžių
lydinį.
Sprendžiant šį uždavinį svarbus buvo ne tik išorinis namų
vaizdas, bet ir jų interjeras. Projektuodama Ifigenija neturėjo
pamiršti Anglijos klimato ypatumų. Jos namai bus statomi iš
geriausių medžiagų, be to, ji nusprendė pasiskolinti kelias
Markuso idėjas, išdėstytas jo teoriniame straipsnyje apie
pamatų klojimą.
Ifigenija seniai prisiekė nesekti tėvo pavyzdžiu ir netapti
antikinės tradicijos įkaite. Kita vertus, ji taip pat neketino
kurti ir klasikinės tradicijos karikatūrų, davusi valią
paveldėtam iš motinos meniškumui.
Jos tikslas buvo grakšti sintezė. Spręsdama šią užduotį
Ifigenija rėmėsi iš tėvo gautomis pamokomis — aiškiu
perspektyvos matymu, stiliaus grynumu, ansamblio klasikinių
detalių išmanymu. Kita vertus, jos projektas pasižymėjo
akiplėšišku originalumu, kurį Ifigenija paveldėjo iš motinos.
Ji puikiai suprato, jog ankstesnio projekto — Ryto Rožės
aikštės — sėkmę visų pirma lėmė tai, kad jis buvo kuriamas
atsižvelgiant į Anglijos kraštovaizdžio ypatumus. Ifigenija
nenorėjo kartoti paplitusios daugelio architektų klaidos ir
nesistengė į Anglijos aplinką aklai perkelti pastatų,
suprojektuotų sausam ir karštam Graikijos ir Italijos klimatui.
Pirkėjams reikia namų, kuriuose bus šilta ir jauku per
darganą ir per šalčius.
Ifigenija kritiškai įvertino visus naujausius šiuolaikinės
architektūros laimėjimus. Visuose jos namuose buvo
numatytos aukštos lubos ir gražūs dideli langai — tėvo
architektūrinio stiliaus elementai. Ponas Braitas dievino
senosios Elados tradicijas.
Klasikinį stilių ji papildė grakščiais laiptais, o lengva, tarsi
besvorė pastatų išorė buvo lyg atsvara sunkiasvorei antikai.
Stiprus kūrėjos instinktas kuždėjo jai, kad šie architektūros
stiliai puikiai derės.
Ifigenija padėjo rašiklį ir pažvelgė pro langą į gatvę. Kai
imdavosi savo mėgstamo darbo, pradėdavo mąstyti tiksliai ir
logiškai. Todėl kartais, kai reikėdavo apgalvoti ką svarbaus, ji
imdavo braižyti kokios nors bibliotekos ar viešbučio apmatus.
Tačiau šiandien negelbėjo net šis išmėgintas būdas. Jos
galvoje viešpatavo chaosas.
Vakar vakare buvo tas pats.
Ifigenija irzo suprasdama, kad nepajėgia susikaupti nuo tos
akimirkos, kai į Fenvikų pokylių salę įsiveržė Markusas,
sugriebė ją ant rankų ir išsinešė į naktį...
Susidėjusi ant stalo alkūnes Ifigenija parėmė delnais
smakrą. Jos gyvenime niekada netrūko rūpesčių — nuo
Korinos auklėjimo iki kelionių pavojų. Tačiau dar niekada
neteko susidurti su tokiu žmogumi kaip grafas Mastersas.
Giliai širdyje ji vis dar puoselėjo prisiminimus, kaip
Markusas glamonėjo ją Lartmoro skulptūrų salėje...
Kažin ar prisimena jis? O gal jam tai buvo tik kasdienis
nuotykis, kurį jau seniai pamiršo?
Šiaip ar taip, pastarąsias dvi dienas Markusas tos scenos jai
nepriminė. Dabar jis laikėsi kaip pavyzdingas džentelmenas,
nors visai neseniai taip lengvai pavertė ją virpančia bekūne
būtybe, nuolankiai tirpstančia jo rankose.
Galbūt Markusas tiesiog nusprendė, kad neverta mylėtis su
moterimi, kuria nepasitiki.
Ifigenija suraukė kaktą ir palydėjo akimis riedantį žemyn
gatve žalumynų pardavėjo vežimėlį. Ji tikrai neketino vėl
leistis Markuso glamonėjama. Bent jau tol, kol jis pradės ja
pasitikėti, ją gerbti ir kol — tegul bent truputį — ją įsimylės.
Nejaugi ji nori per daug? Juk pati yra jį įsimylėjusi. Ir todėl
turi teisę tikėtis iš jo bent jau šiltų jausmų.
Deja, ji nebuvo įsitikinusi, ar Mastersas, sutikęs savo meilę,
ją atpažintų. Gyvenimas padarė jį per daug atsargų, per daug
cinišką, per daug santūrų, kad jis lengvai pasiduotų jausmų
malonei. Markusas nepatikliai vertins bet kokius jausmus —
juk šie gali pralaužti jo dvasinio nepažeidžiamumo sieną.
Ifigenija nežinojo, kokie įvykiai taip paveikė grafo
charakterį, bet dėl vieno dalyko neabejojo: Mastersas patyrė
skaudžią dvasinę traumą. Ji buvo pasirengusi užjausti ir
suprasti. Ir netgi padaryti tam tikrų nuolaidų. Bet jeigu
Markusas tikisi paversti ją savo meiluže, aiškiai leisdamas
suprasti, kad ja netiki ir jos nemyli, — jam nepavyks!
Matyt, jis ir pats tai suprato, juk yra neapsakomai
protingas. Gal todėl daugiau nebemėgina skubinti jų intymių
santykių? Šitas žmogus tris kartus viską pasvers, kol žengs
kitą žingsnį.
Bibliotekos durys prasivėrė.
— Sveika, Ifigenija, — įėjusi vidun tarė Amelija. Su
perdėm, iki pat pasmakrės užsagstyta griežta pilka suknele ji
atrodė kur kas vyresnė. — Ponia Šou tuoj patieks arbatą.
— Puiku! Puodelis arbatos bus į naudą. Turiu surikiuoti
mintis, kol ateis ponas Menvaringas.
— Jis tuoj bus čia, — Amelija žvilgtelėjo į laikrodį. — Mūsų
ponas Menvaringas pabrėžtinai punktualus. Beje, aš sudariau
preliminarų našlių ir netekėjusių moterų, norinčių dalyvauti
naujajame mūsų projekte, sąrašą.
— Ar jos visos yra Ryto Rožės aikštės investicinio fondo
narės?
— Dauguma, bet yra ir naujų veidų. Pavyzdžiui, panelė
Sanders ir panelė Krest. Praėjusią savaitę sutikau jas
muziejuje. Abi dirba kompanionėmis ir joms pavyko atsidėti
šiek tiek pinigų, kuriuos nori investuoti į mūsų projektą.
— Puiku, — nutęsė Ifigenija ir iškart jai kilo naujas
sumanymas. — Tu priminei man apie pokalbį su ponia Osvors
Pal Male. Ji skubėjo į susitikimą su naująja kompanione,
kurią jai rekomendavo Vičerli agentūra.
— Nė kiek nesistebiu, — tarė Amelija. — Vičerli agentūra
kaip tik ir aptarnauja tokius kaip Osvorsai.
— Agentūros pavadinimas man nuskambėjo kaip perkūno
trenksmas... Juk tu ten dirbai?
— Taip, — Amelija sučiaupė lūpas. — Jie jau seniai šituo
verčiasi.
Pasigirdo tylus beldimas į duris. Ifigenija atsigręžė.
— Kas atsitiko, ponia Šou?
Ponia Šou, aukšta ir didinga lyg antikinė skulptūra, pravėrė
duris.
— Pas jus ponas Menvaringas, ponia Brait.
— Pakvieskite.
Ekonomė pasitraukė praleisdama lankytoją. Ifigenija ir
Amelija jam nusišypsojo.
— Negirdėjau, kaip privažiavo jūsų ekipažas, pone
Menvaringai, — tarė Amelija.
— Šiandien tokia nuostabi diena, kad nusprendžiau
pasivaikščioti, — Adamas Menvaringas droviai nusišypsojo. Jo
akys meiliai sužiuro į Ameliją, bet ši buvo per daug
išsiblaškiusi, kad tai pastebėtų.
Sulaukęs dvidešimt septynerių Adamas jau buvo labai
rimtas ir sveikai mąstantis jaunuolis. Jaunesnysis neturtingo
skvairo sūnus, jis neturėjo jokių teisių paveldėti tėvo žemių
šiaurėje, todėl buvo priverstas pats ieškotis gyvenimo kelio.
Puiki atmintis skaičiams ir faktams padėjo jam gauti
sekretoriaus vietą.
Prieš trejus metus Ifigenija ir Amelija priėmė jį į tarnybą.
Adamas buvo joms labai atsidavęs. Iš pradžių — iš
nuoširdaus dėkingumo jaunoms moterims, kurios jį pasamdė
kaip tik tada, kai buvo jau netekęs vilties susirasti padorų
darbą, nes jaunystė ir ryšių neturėjimas trukdė Adamui
įsigyti nuolatinių klientų. Dabar Menvaringo ištikimybė jau
turėjo kur kas tvirtesnį pamatą, ne vien dėkingumą, bet ir
rimtą finansinį suinteresuotumą. Adamas visus savo pinigus
investavo į Ryto Rožės aikštės namų statybą. Praėjusiais
metais jis, kaip ir kiti investuotojai — daugiausia našlės ir
netekėjusios moterys, gavo pirmąjį solidų pelną. Nors
Ifigenija visiškai pasitikėjo Adamu, vis dėlto nusprendė
neatskleisti jam šantažuotojo demaskavimo plano, ir
Menvaringas buvo įsitikinęs, jog Ifigenija slepia savo
vaidmenį naujajame projekte tik nenorėdama, kad jai įkyrėtų
trokštantys prie jo prisidėti.
Adamas nesisukinėjo aukštuomenėje ir nesidomėjo
gandais. Tačiau jis puikiai žinojo, kokie paukščiai tie
aukštuomenės ponai ir, svarbiausia, kokia jų finansinė
padėtis.
— Sėskitės, pone Menvaringai, — Ifigenija nudavė
nepastebinti, kaip išraudo Adamas, užsižiūrėjęs į Ameliją.
Jai niežėjo rankos kaip reikiant papurtyti pusseserę.
Nejaugi ši nesupranta, kad jie su Adamu tiesiog sutverti
vienas kitam?! Ifigenija tai suprato praėjus vos dviem
savaitėms, kai jos su Amelija asmeniškai susipažino su
Adamu — anksčiau jie tik susirašinėjo.
Dorame, atvirame Adamo veide galėjai be vargo skaityti
visas jo mintis ir jausmus. Ir nebuvo jokių abejonių, kad jis
puoselėja Amelijai pačius švelniausius jausmus, bet niekaip
nesukaupia drąsos jų išsakyti.
— Kaip juda Braitų aikštės reikalai? — paklausė Ifigenija,
kai Adamas atsisėdo prie stalo.
— Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad parengiamieji
darbai beveik baigti. — Geraširdiškas Adamo veidas tapo
labai rimtas. Jis palinko prie stalo dėliodamas priešais
Ifigeniją tvarkingai surašytus dokumentus. — Štai paskutinės
sutartys dėl nuosavybės teisės... Aš pasamdžiau tą pačią
statybos bendrovę, kuri dirbo Ryto Rožės aikštėje. Teliko
sudaryti investuotojų sąrašą.
— Aš sudariau preliminarų sąrašą, — įsitraukė į pokalbį
Amelija.
— Puiku, — Adamo skruostai užsiplieskė. — Senosios
pavardės?
— Taip, išskyrus dvi naujas.
Adamas pažvelgė į ją neslėpdamas susižavėjimo.
— Kaip gerai! Beje, daug kas jau nugirdo apie mūsų
projektą. Į mane kreipėsi keli turtingi džentelmenai, sužinoję
apie gautą mūsų indėlininkų pelną. Tai štai, jie norėtų
prisidėti prie naujojo sumanymo.
Ifigenija staigiai pakėlė galvą.
— Tikiuosi, jie nežino, kad mes su panele Farli esame
įmonės vadovės?
— Ne, aišku, ne! — skubiai patikino Adamas. — Juk žinote,
aš niekada nepažeisiu jūsų konfidencialumo. Kai manęs
klausia, visada atsakau, kad du projekto vadovai pageidauja
likti nežinomi.
— Labai gerai, — atsidususi tarė Ifigenija. — Aš nenoriu,
kad pageidaujantys investuoti sudraskytų mane į gabalus per
pirmąją kviestinę vakarienę. Manau, to visai nereikėtų.
— Puikiai jus suprantu, — iškart sutiko Menvaringas.
Amelija paėmė rašiklį ir pasirengė įrašyti į savo sąrašą
naujas pavardes.
— O kas tie džentelmenai?
— Turiu sąrašą su jų pavardėmis. — Iš atsineštų
dokumentų pluoštelio Adamas skubiai ištraukė vieną lapą. —
Štai... Metjusas, Konklinas, Dženeretas, Dodgsonas...
Amelija sustingo.
Ifigenija apstulbusi pažvelgė į Adamą.
— Jūs pasakėte — Dodgsonas?
 Adamas nesusigaudydamas išplėtė akis.
— Taip... Ponas Entonis Dodgsonas. Kalbama, šio
džentelmeno finansinė padėtis šiuo metu yra labai sunki ir jis
stengiasi atsigauti investuodamas į pelningus verslus... O jūs
argi pažįstami?
— Ne, — Ifigenija stengėsi nežiūrėti į išblyškusį Amelijos
veidą. — Niekada nebuvau su juo susitikusi, užtai daug
girdėjau... Šis žmogus ne iš tokių, su kuriais mes norime
turėti reikalų, tiesa, panele Farli?
— Taip, — vos girdimai sumurmėjo pusseserė. Ji
mėšlungiškai nugurkė seiles ir pamėgino sutvardyti drebantį
balsą. — Ne, žinoma, ne...
Ifigenija ryžtingai pažvelgė į Adamą.
— Praneškite ponui Dodgsonui, kad mes atsisakome jo
finansinio dalyvavimo mūsų projekte. Žinoma, mudvi su
panele Farli aptarsime kitas kandidatūras, tačiau aš esu
linkusi nepriimti į dalininkus turtingų ir įtakingų žmonių. Yra
didelė tikimybė, kad jie panorės įsitraukti į valdymą, o mes ir
be jų puikiai susitvarkome.
— Gerai, — Adamas sutrikęs perleido žvilgsniu
susijaudinusių pusseserių veidus, tada susirūpinęs grįžtelėjo į
Ifigeniją. — Ar galiu pasiteirauti, dėl kokios priežasties jūs
nepriimate Dodgsono? Juk jis būtinai šito manęs paklaus.
Ifigenija pasidėjo priešais save lapą su būsimosios Braitų
aikštės eskizais.
— Galite pasakyti ponui Dodgsonui, kad didžiuma mūsų
indėlininkų — našlės ir netekėjusios moterys.
— Aš jau sakiau.
— Taip pat priminkite jam, kad dauguma jų yra priverstos
dirbti turtinguose namuose guvernantėmis ir kompanionėmis.
O kadangi ponas Dodgsonas yra pagarsėjęs nederamu
požiūriu į tokias moteris, jos nieku gyvu nenorės turėti su juo
reikalų.
— Aš viską supratau, — Adamas prisimerkė. — Nė neįtariau
susidūręs su niekšu. Dabar labai mielai pranešiu jam, kad
investicinis fondas kategoriškai nenori su juo
bendradarbiauti.
Amelija su palengvėjimu klestelėjo ant kėdės. Popieriaus
lapas virpėjo jos rankose.
— Vadinasi, šis klausimas išspręstas. — Ifigenija palinko
prie eskizų. — O dabar grįžkime prie darbo.

Blizgantis juodas Markuso ekipažas sustojo priešais

Ifigenijos namus. Mastersas numetė liokajui vadžias ir
nušoko ant šaligatvio.
— Grįšiu po kelių minučių.
— Klausau, milorde, — liokajus linktelėjo ir sutramdė
stiprius nenustygstančius eržilus.
Kai Markusas užlipo ant paskutinės laiptų pakopos, durys
staiga atsidarė ir iš namo išėjo griežtai apsivilkęs rimtas
jaunuolis.
— Prašau atleisti... — pamatęs Mastersą jis padelsė ir kelis
kartus sumirkčiojo apakintas pavasario saulės. Tada jo
žvilgsnis užkliuvo už aukso kryžiaus, degančio ant juodos
karietos durelių. — Milorde!., — jis mandagiai nusilenkė ir
nubėgo laipteliais žemyn.
Markusas stabtelėjo prie durų. Tada atsigręžė ir ilgu
žvilgsniu palydėjo tolstantį vyriškį. Jo skruostuose sukrutėjo
raumenų gumburiai.
Po perkūnais! Ne, jis nepavyduliauja — niekada neleistų
sau tokių jausmų. Jį tik apėmė ūmus susierzinimas, kai
pamatė nepažįstamąjį, išeinantį iš Ifigenijos namų.
Visai normali reakcija, nuramino save Markusas. Kiekvienas
susierzintų panašioje situacijoje... Žinoma, jeigu Londone
atsirastų dar bent vienas vyras, pakliuvęs į tokią pikantišką
padėtį. Į tokią neįprastą... Grafas Mastersas — vienintelis
visame Londone, galintis pasigirti grynai formalia meiluže.
Markusas išsiblaškęs nusimovė puikias jorkietiškas
pirštines. Pirštines jis mūvėdavo tik tada, kai jodavo raitas
arba vadeliodavo ekipažą. Kitais atvejais grafas leisdavo sau
visiškai nepaisyti mados. Kartais jis pagalvodavo, kad jo
būdas yra kažkoks labai ydingas — ir būtent toji yda kursto jį
viešai rodyti rafinuotai visuomenei savo nemadingas, dideles,
šiurkščias rankas.
— Kuo galiu jums padėti, sere? — paklausė išdygusi
tarpduryje ekonomė. Markusas lėtai į ją atsigręžė.
— Malonėkite pranešti poniai Brait, kad atvyko Mastersas.
— Tuoj pranešiu, milorde. Prašom užeiti. Ponia Brait
bibliotekoje.
Markusas metė žvilgsnį į uždarytas duris koridoriaus
kairėje.
— Apsigalvojau. Nenoriu be reikalo jūsų varginti. Aš pats
užeisiu.
— Bet, jūsų šviesybe...
Nekreipdamas dėmesio į sutrikusią ekonomę, Mastersas
pasuko prie durų. Plačiai jas atvėrė ir žengė vidun.
Ifigenija sėdėjo prie stalo — šviesi vizija balta muslino
suknele ir nėrinių kepuraite. Šalia — jos pusseserė...
Abi apstulbusios atsigręžė.
— Markusai! — Ifigenijos akys plykstelėjo nuoširdžiu
džiaugsmu. Tačiau tą pačią akimirką jos veidu perbėgo tarsi
koks nerimas. Didžiuliu katalogu ji skubiai uždengė išdėliotus
ant stalo popieriaus lapus. — Girdėjau, kaip privažiavo
ekipažas, bet tikrai nemaniau, kad čia jūs. Jūsų laukiau tik po
valandos.
— Laba diena, damos, — Markusas uždarė duris ir ryžtingai
priėjo prie stalo. Deja, jis nespėjo žvilgtelėti į popierius,
kuriuos paslėpė Ifigenija. — Nusprendžiau užsukti anksčiau,
kad galėtume ilgiau pabūti muziejuje.
— Taip, žinoma, — Ifigenija metė greitą žvilgsnį į
Ameliją. — Gal galėtum užimti jo šviesybę, kol aš užlipsiu į
viršų mantijos ir skrybėlaitės?
— Žinoma... — sumurmėjo pusseserė.
Ifigenija pakilo ir skubiai išėjo iš bibliotekos.
Markusas ir Amelija apsikeitė ilgais žvilgsniais...
„Neįmanoma suklysti, šita moteris manęs nekenčia“, —
pagalvojo Mastersas.
— Kas tas džentelmenas, kurį ką tik sutikau ant laiptų?
 — Ponas Menvaringas.
— Aišku. Regis, neturėjau garbės su juo susipažinti?
— Vargu ar jis sukinėjasi tuose pačiuose sluoksniuose kaip
ir jūs, milorde, — Amelija perliejo jį paniekos sklidinu
žvilgsniu. — Išgersite arbatos?
— Ačiū, ne. Atrodo, jis kažkur skubėjo?
— Kas?
— Ponas Menvaringas.
— Štai kaip? — Amelija paėmė nuo stalo paką popieriaus ir
jį sulygino. — Galbūt skubėjo į dalykinį susitikimą.
— Jis atrodo kaip sekretorius.
Amelija padvejojo.
— Jis ir yra sekretorius, — pagaliau išspaudė ji. — Jūs tikrai
nenorite arbatos, milorde?
— Ne, dėkoju, — Markusas perbėgo akimis bibliotekos
lentynose ankštai sustatytų storų tomų pavadinimus. Solidūs,
daugybę kartų perleisti klasikinės architektūros veikalai.
Disgodico „Senovės Romos statiniai“, Langlio monografija
„Antikos architektūra. Papildytas ir pataisytas leidimas“...
Šalia jos — Houpo „Namų baldai ir apdaila“ ir „Tvirtų namų
statybos menas“.
— Kiek laiko jūs gyvenate su pussesere, panele Farli?
— Beveik penkeri metai, — sverdama kiekvieną žodį
atsargiai atsakė Amelija.
— Gyvenote su ja dar esant gyvam jos vyrui, tiesa? —
toliau klausinėjo Markusas.
— Taip... Na, žinoma...
— Miglotai pamenu kadaise pažinojęs Braitų šeimą. — Jis
patylėjo lyg mėgindamas įtempti atmintį. — Regis, jie buvo iš
Ežerų krašto.
Amelija niūriai patylėjo.
— Abejoju. Ponios Brait vyras jokių giminių Ežerų krašte
neturėjo.
— Vadinasi, tai buvo Jorkšyro Braitai! — įtaikiai nutęsė
Mastersas.
— Ne! — skubiai paneigė Amelija. — Jie iš Devono.
 — Ak, štai kaip... Pažinojau ir Devono Braitus. Jie gyveno
netoli Plimuto.
— Anaiptol! — paprieštaravo Amelija. — Braito giminaičiai
gyveno grafystės šiaurėje.
— Vadinasi, Barnstaple!
— Ne, Dipforde! — šūktelėjo ji. — Tai mažas kaimelis.
— Tada aš jų nepažįstu.
Iš veido buvo matyti, kad Amelijai akivaizdžiai palengvėjo.
— Dipfordo Braitų šeima buvo labai nedidelė, —
apsimestinai nerūpestingai paaiškino ji. — Ponas Braitas —
paskutinis iš giminės.
— Kaip apmaudu! Vadinasi, neliko jokių jo giminaičių?
— Jokių.
— Ar jums patinka Londonas, panele Farli?
— Man jis atrodo įdomus, — Amelija apsidžiaugė, kad
pasikeitė pokalbio tema. — Čia yra ką pamatyti.
— Labai skiriasi nuo kaimo?
— Suprantama.
— Ko gero, judviem su ponia Brait, kol buvo gyvas ponas
Braitas, nedažnai pavykdavo ištrūkti į Londoną?
— Jis buvo labai ligotas... Ir nemėgo kelionių.
— Aišku.
„Niekas man neaišku, — pagalvojo Markusas. — Ką gi,
pamėginsime iš kitos pusės.“
— O žinote, aš turbūt vis dėlto išgerčiau arbatos.
— Tuoj paprašysiu ponios Šou atnešti šviežios, — Amelija
skubiai pašoko nuo kėdės.
Arbatos laukė nejaukioje tyloje. Kai ponia Šou atnešė
padėklą, Markusas paėmė puodelį ir priėjo prie lango šalia
Ifigenijos rašomojo stalo. Pažvelgė į saulės užlietą gatvę.
— Puiki diena pasivaikščioti.
Nepastebimai pakreipęs puodelį, jis kliūstelėjo arbatos ant
naujo „Moming Post“ numerio, gulinčio ant stalo krašto.
— O Dieve! — išgąstingai šūktelėjo Amelija.
— Prakeikimas! Koks aš nevikrus!
Amelija pašoko.
 — Stalas bus sugadintas!
— Pakvieskite ekonomę! — paliepė Markusas tokiu tonu,
kurį pasitelkdavo, kai tikėdavosi, kad jam nedelsiant paklus.
Šis tonas visus paveikdavo ir visada leisdavo pasiekti norimą
rezultatą.
Visus, išskyrus Ifigeniją, niūriai pagalvojo jis. Ponia Brait
apskritai nepaklūsta įsakymams.
— Tuoj pakviesiu ponią Šou! — Amelija puolė prie durų.
Markusas išsitraukė iš kišenės didelę nosinę ir ėmėsi
šluostyti arbatą.
— Manau, nenutiks nieko baisaus, jeigu, žinoma, jūs
pasiskubinsite.
— Bėgu! — Amelija dvejodama pažvairavo į jį per petį. —
Pusseserė dievina šį stalą, juk jis pagamintas pagal jos tėvo
eskizą. — Ji atidarė duris. — Ponia Šou! Kuo skubiau ateikite!
Išsipylė arbata!
Markusas atsargiai kilstelėjo katalogo kraštą ir metė
žvilgsnį į popierių šūsnį. Ten buvo ir miesto namų eskizas.
„Braitų aikštė“ — bylojo užrašas piešinio apačioje.
Jis skubiai padėjo katalogą į vietą — kaip tik tą akimirką,
kai į biblioteką įbėgo Amelija.
— Ponia Šou jau ateina, — pranešė ji.
— Didžiąją dalį nusausinau, — Markusas sugniaužė rankoje
sumirkusią nosinę. — Laikraštis sugėrė tai, kas liko.
Ponia Šou įsiveržė į kambarį su didžiuliu skuduru rankoje.
— Na, kur ta palieta arbata?
— Štai čia, — Markusas pasitraukė nuo stalo. — Tai aš
kaltas. Bet man pavyko kone viską sušluostyti.
Tarpduryje pasirodė Ifigenija. Ant baltos muslino suknelės
ji buvo užsimetusi baltutėlę mantiją, vienoje rankoje laikė
baltą skrybėlaitę su stručio plunksna, kitoje — didelę baltą
prijuostę.
Akimirką Markusas žiūrėjo į ją apstulbęs. Ifigenija atrodė
tokia tyra, tokia nekalta tyresnė už pirmąjį sniegą. Kaip gaila,
kad pasaulyje nėra nieko apgaulingiau už nekaltybę...
Jis greitai susitvardė.
 — Nedidelis nemalonumas. Aš išpyliau arbatos ant jūsų
stalo. Laimė, jam nieko blogo nenutiko.
— Jūs mane nuraminote! — ji užsidėjo skrybėlaitę ir po
smakru susirišo kaspinus. — Na, štai, milorde, dabar galime
eiti. Degu nekantrumu pamatyti tą graikiškų amforų
kolekciją!
— Puiku, — linktelėjo Markusas. — O šita kam? — jis
mostelėjo į prijuostę.
— Balta spalva labai efektinga, tačiau turi ir trūkumų, —
tarė Ifigenija.

Po pusantros valandos juodu stovėjo nykioje didžiulės

parodų salės prieblandoje. Visos grindys buvo nustatytos
statulų nuolaužomis, marmuro gabalais, senovės pastatų
nuoskilomis. Siauroje saulės šviesos srovėje, plūstančioje pro
aukštą langą, šoko auksaspalvės dulkelės. Salę gaubė
senovinė tyla...
Atrodė, Ifigenija nė nepastebi slegiančios muziejaus
atmosferos užsirišusi savo didžiulę prijuostę, ji nerūpestingai
skrajojo tarp eksponatų, sklidina linksmo abejingumo jų
šimtametei niūrybei.
Koks užkrečiamas tas jos džiugumas, pamanė Markusas.
Nors jis kadaise studijavo esminius klasikinės architektūros
bruožus, pati antika jo niekada per daug nedomino. Markusas
buvo naujųjų laikų žmogus. Kitaip sakant, jis mieliau tyrinėjo
astronomiją ir garo variklių galimybes.
Tačiau šiandien, savo paties nuostabai, jis staiga pasidavė
dulkėtų archeologijos eksponatų žavesiui.
Jis žiūrėjo į Ifigeniją, tyrinėjančią antikinių vazų
ornamentus. Jai tinka toks susimąstymas, pamanė Markusas.
Šitokią gražią matė ją tik kartą savo glėbyje Lartmoro
galerijoje. Jeigu nežinotų, kaip yra iš tikrųjų, galėtų tarti, jog
tada ji pirmą kartą gyvenime patyrė palaimą vyro rankose.
Staiga, be jokio perspėjimo, jame sukilo geismas —
karštas, saldus, bemaž neištveriamas. Markusas pasijuto
sukrėstas ir bemaž... pasirengęs. O svarbiausia — smarkiai
nusivylęs.
Šitie ūmūs aistros proveržiai ištinka jį vis dažniau ir kaskart
būna vis stipresni. Šįryt prabudo auštant — ir suprato, kad jo
vyriškumas suakmenėjęs kaip marmurinės statulos. O dabar
susijaudino vos pažvelgęs į plevenančią po muziejų
Ifigeniją... Viskas būtų labai smagu, jeigu nekeltų velniškų
nepatogumų.
Šis maudžiantis laukimas augo jame ir darėsi beveik
nepakeliamas. „Greitai, — nusprendė Markusas. — Labai
greitai aš ją turėsiu...“
Arba tai nutiks labai greitai, arba jis atsidurs beprotnamyje.
Markusas prisivertė sutelkti dėmesį į didžiulę amforą, prieš
kurią sustojo Ifigenija.
— Kaip manote, ar ji etruskų?
— Ne. Be jokių abejonių, graikiška. — Ifigenija nukreipė
žvilgsnį į antrą dulkėtų vazų eilę. — Labai įdomios, tiesa?
Kokios tobulos, kokios subtilios linijos! Koks pamokomas
meistrystės ir intelekto derinys ornamentuose!
— Įspūdinga, — pritarė Markusas, o jo akys nuslydo jos
švelniai iškilusia krūtine.
Ifigenija atsigręžė — ir sugavo godų žvilgsnį, nukreiptą į jos
iškirptę. Jos skruostai plykstelėjo raudoniu.
— Ar gavote kokių nors naudingų žinių, milorde?
— Apie graikų amforas?
— Žinoma. Argi ne apie jas kalbame?
— Aš sužinojau labai daug, ponia Brait, bet toli gražu ne
viską.
Ifigenija apdovanojo jį šypsena, kokia mokytojas paskatina
gabų mokinį.
— Jums būdinga nuolat siekti vis daugiau. Nelengva
pasotinti pažadinto intelekto aistras, tiesa?
— Tikrai. Laimė, kai kurias aistras galima pasotinti,
Ifigenija. Tam reikia vien tinkamos vietos ir laiko.

Berklis — aptukęs, trumparegis Markuso patikėtinis —

įžengė į grafo biblioteką prieš pat keturias. Jis gaudė orą.
Prakaito lašai riste ritosi per apskritą plikę.
— Kvietėte mane, sere?
— Kviečiau, — Markusas pakėlė galvą nuo savo užrašų. —
Ačiū, kad pasiskubinote.
— Neverta dėkoti, milorde, — Berklis su palengvėjimu dribo
į krėslą, išsitraukė šilkinę nosinę ir nusišluostė kaktą. — Juk
žinote, aš visada jūsų paslaugoms. Kuo galiu būti naudingas?
— Prašysiu padaryti du dalykus. Pirmiausia, išsiaiškinkite
viską apie nekilnojamąjį turtą Braitų aikštėje. Aš nieko apie
tai nežinau, bet manau, tai vienas iš naujų įdomių projektų.
— Braitų aikštė yra Londone?
— Nesu įsitikinęs. Manau, gali būti ir pakrantėje. —
Markusas prisiminė, kad piešinyje namai stovėjo ant
pakilumos. — Viena iš dviejų, bet veikiausiai ši valda vis dėlto
yra kokiame nors dideliame mieste. Aš mačiau eskizus, juose
buvo pavaizduoti miestiški namai, jeigu suprantate, ką turiu
omenyje.
— Suprantu, — Berklis sunkiai atsiduso, pasitaisė akinius ir
kažką pasižymėjo bloknote.
— Antra — prašau surinkti visus duomenis apie tokį poną
Braitą.
Viršum akinių rėmų Berklis metė į jį neramų žvilgsnį. Tada
mandagiai kostelėjo:
— Jūs turite omenyje velionį poną Braitą?
— Taip.
— Garsiosios ponios Ifigenijos Brait iš Ryto Rožės aikštės
velionį vyrą?
Markusas šaltai nusišypsojo.
— Viena iš naudingiausių jūsų savybių, Berkli, kad jūs
visada žinote visus šviežiausius gandus ir paskalas.
Berklis nuleido repliką negirdomis, tik suraukė antakius.
— Milorde, jūs norite, kad aš surinkčiau žinių apie velionį?
— Kaip tik taip, — Markusas atsilošė į krėslo atkaltę. Tada
išsitraukė naujausią savo hidraulinio rašiklio modelį ir
rūpestingai apžiūrėjo plieninę plunksną. Ačiū Dievui,
neteka... — Suprantama, jūs turite būti itin atsargus.
 — Suprantama, — Berklis dar kartą persibraukė nosine
kaktą. — Kur patartumėte pradėti ieškoti informacijos apie
velionį?
— Manau, Devone.
— Devonas didelis, milorde. Gal galėtumėte nurodyti
konkretesnę vietą?
— Pamėginkite paieškoti nedideliame kaime — Dipforde.
 8.
Kitą dieną, dešimt minučių ketvirtos, Ifigenija įlėkė į tetos
Zojos svetainę. Amelija vos spėjo įkandin.
— Mes atbėgome kaip įmanydamos greičiau, — Ifigenija
pirmiausia metė akį į tetą, sėdinčią ant naujos, raudonu
aksomu aptrauktos romėniško stiliaus sofos. Tada nukreipė
žvilgsnį į lordą Otį, siurbčiojantį brendį kitame svetainės gale.
— Ačiū Dievui, tu čia! — sukliegė Zoja senovės graikų
aktoriaus balsu.
Lordas Otis, neaukštas kresnas vyras styrančiais antakiais
geraširdiškame veide ir praretėjusiais žilais plaukais,
neviltingai pažvelgė į pusseseres.
— Nauja nelaimė...
— Kas atsitiko? — Ifigenija atsirišo puošnios baltos
skrybėlaitės su papurusiais raukiniais kaspinus. — Iš tavo
laiškelio, teta, aš supratau, kad nutiko kažkas baisaus.
— Aš gavau naują šantažuotojo laišką, — suvaitojo Zoja ir,
dviem pirštais suėmusi popieriaus lapą, ištiesė Ifigenijai. —
Pasižiūrėk.
Ifigenija čiupo laišką. Ji iškart pastebėjo perlaužtą juodą
antspaudą su pažįstamu fenikso atvaizdu. Tada perskaitė
balsu:

Madam,
jeigu norite ir toliau išlaikyti paslaptyje vieną labai
asmenišką savo gyvenimo įvykį, atneškite penkis tūkstančius
svarų į Redingo kapines prie naujo ponios Iton paminklo.
Ateikite šiąnakt, lygiai vidurnaktį. Pinigai turi būti palikti ant
antkapio plytos pačiame paminklo centre. Ateikite viena,
madam. Antraip kitą kartą suma padvigubės.
Jūsų Feniksas

Amelija sunkiai susmuko ant kėdės.

— Vadinasi, mes buvome teisios. Pirmasis laiškas buvo tik
pradžia.
 — Aš jus perspėjau, — niūriai pratarė Otis. Jis perkirto
kambarį, priėjo prie Zojos ir apkabino ją per pečius. — Pinigų
prievartautojai visada sugrįžta naujos duoklės. Tai tikri
plėšrūnai.
— Ką gi man daryti? — vaitojo Zoja. — Atlaikiau pirmąjį
įnašą, tikiuosi, ištversiu ir antrąjį. Tas niekšas toks gudrus,
kad reikalaudamas nepraranda sveiko proto. Bet juk negaliu
mokėti jam iki savo dienų galo! Anksčiau ar vėliau jis paleis
mane elgeta.
— Mes surasime tą plėšiką, — pažadėjo Otis. — Ir tada aš
savo rankomis nusuksiu jam sprandą!
Zoja pakėlė ranką ir su dėkingumu paspaudė Očiui delną.
Tada atsisuko į Ifigeniją.
— Ar tau pavyko ką nors išsiaiškinti?
Ifigenija palengva atsisėdo ant originalios kėdės žvėrių
letenų formos kojomis.
— Iš įtariamųjų sąrašo išbraukiau tris džentelmenus, kurie
pastaruosius aštuoniolika metų lošė kortomis su Gatriu, o
dabar sukinėjasi Masterso draugijoje.
— Kas jie? — reikliai paklausė Otis.
— Lartmoras, Dodgsonas ir Derou. Man pavyko prasibrauti į
jų bibliotekas ir apžiūrėti vašką ir antspaudus. Nė vienas iš jų
nenaudoja juodo vaško. Nepakliuvo man į akis ir antspaudas
su feniksu.
— Bet ir vieną, ir kitą jie gali slėpti, — paprieštaravo
Amelija.
— Taip, apie tai aš jau pagalvojau, — pasakė Ifigenija. —
Mastersas taip pat paminėjo tokią galimybę. Bet aš
kruopščiai apieškojau tų džentelmenų stalus. Šiaip ar taip,
kitos išeities mes neturime. Juodas vaškas ir antspaudas —
vieninteliai mūsų įkalčiai.
— Tačiau jie niekur mūsų nenuvedė! — Zoja sielvartingai
atsiduso ir atsišliejo į sofos atkaltę. — Esu žuvusi! Ir ką man
dabar daryti?!
— Brangioji, nusiramink, — Otis paplekšnojo jai per petį. —
Mes rasime išeitį.
 Ifigenija susimąsčiusi apžiūrinėjo laišką su juodu
antspaudu.
— Įdomu būtų žinoti, — nutęsė ji, — ar Masterso draugė
irgi gavo antrą laišką?
— Geras klausimas, — Amelija suraukė kaktą.
— Aš nenoriu nieko apie tai girdėti, — sumurmėjo Zoja. —
Dabar žinau tik vieną dalyką, — ji patetiškai pakėlė balsą, —
kad privalau veikti nedelsdama! Laiške nurodyta, kad šiąnakt
vidurnaktį pinigai turi būti sutartoje vietoje.
— Vidurnaktį, kapinėse, — nusijuokė Ifigenija. — Kaip
prastoje melodramoje! Matyt, mūsų niekšelis žavisi
gotikiniais ponios Redklif romanais.
— Arba tiesiog taip keistai smaginasi, — suniurnėjo Zoja.
— Ką gi, aš pati nunešiu pinigus, — pareiškė Ifigenija.
Zoja, Amelija ir Otis apstulbę įbedė į ją akis.
— Ne, ne, ir dar kartą — ne! — sušuko Zoja. — Šios
užduoties, kaip ir aną kartą, imsis Otis.
— Tu negali šitaip rizikuoti! — išsigando Amelija.
— Tikra tiesa, — įsiterpė Otis. — Aš viską padarysiu.
Ifigenija pakėlė ranką visus tildydama.
— Šantažuotojas ne šiaip sau kreipiasi į Zoją ir aiškina,
kaip ir kur atnešti pinigus. Tai gali reikšti tik vieną dalyką —
jis iš priedangos stebės, ar tiksliai ji vykdo jo reikalavimus.
Jis lauks moters. Jeigu pasirodys vyras, kitą kartą jis tikrai
užsiprašys dešimties tūkstančių.
— Dešimt tūkstančių! — suvaitojo Zoja. Atrodė, ji tuoj
apalps.
Otis skubiai pakišo flakoną su uostomąja druska.
— Štai, imk, brangioji.
— Ačiū tau.
Otis nepatenkintas pažvelgė į Ifigeniją.
— Tu negali taip rizikuoti. Visas miestas pažįsta tavo mažą
baltą karietą, ją tikrai kas nors pamatys, ir tada visi pradės
laidyti liežuvius apie tavo naktines keliones į kapines.
— Dėl to nesijaudinkite. — Ifigenija susimąstė. —
Nusisamdysiu vežėją. Sumokėsiu, kad palauktų manęs prie
vartų. Apsirengsiu kaip nors, kad nekrisčiau į akis, o veidą ir
figūrą paslėpsiu užsimetusi apsiaustą su gobtuvu. Kai tas
niekšas mane pamatys, tikrai palaikys Zoja.
— Bet, Ifigenija, dėl Dievo, prisimink, apie ką kalbame. Juk
ten kapinės! — pasibaisėjo teta. — Kapinės vidurnaktį!
— Kai metus laiko patyrinėjau Italijos griuvėsius, kuo jau
kuo, bet kapinėmis manęs nenustebinsi.
— Ifigenija, bet juk čia — ne kelionė į Pompėją, — griežtai
pertraukė ją Amelija. — Zoja visiškai teisi. Būtų per daug
pavojinga.
— Mes negalime išleisti tavęs vienos, — nukirto Otis.
— Kvailystės! — pareiškė Ifigenija. — Nėra jokio pavojaus.
Vargu ar šantažuotojas norės nudobti žmogų, kuris atnešė
jam pinigų. Tas pats, kaip papjauti vištą, dedančią auksinius
kiaušinius.
— Nudobti? — atrodė, iš siaubo Zoja tuoj numirs. — Dieve
gailestingasis! Bet mes juk nusprendėme, kad susidūrėme,
šiaip ar taip, ne su žmogžudžiu.
— Netyčia išsprūdo, — suskubo nuraminti ją Ifigenija. —
Norėjau pasakyti, kad šantažuotojui nėra jokios naudos man
pakenkti.
— Aš eisiu su tavimi, — ryžtingai pareiškė Amelija.
— Ir aš, — suraukė antakius Otis.
— Ir aš su jumis! — sukruto Zoja.
— Ne, ne, ne! — nekantriai papurtė galvą Ifigenija. — To
daryti negalima. Pamatęs dar ir jus tris, šantažuotojas kitą
kartą tikrai padidins sumą. Ne, mes privalome paraidžiui
vykdyti jo reikalavimus.
— Kodėl tu taip atkakliai nori veikti pati? — piktai paklausė
Amelija.
— Tikiuosi sužinoti ką nors svarbaus, — atsakė Ifigenija.
Zoja pasibaisėjusi išpūtė į ją akis.
— Nejau nori pamatyti, kaip tas niekšas paima mano
pinigus?! Aš nieku gyvu neleisiu tau šitaip rizikuoti.
— Ne, aišku, kad ne! — patikino Ifigenija. — Aš nesiryžčiau
tokiai beprotybei.
 O iš tiesų kaip tik tai ji ir ketino padaryti.
Šiąnakt apsilankiusi Redingo kapinėse, ji pagaliau nuplėš
šantažuotojo kaukę.

Be dešimties dvyliktą samdytas ekipažas atidardėjo ir

sustojo prie nakties miglos apkėstų Redingo kapinių vartų.
Apsivilkusi nekrintančia į akis sena suknele ir ilgu pilku
apsiaustu, Ifigenija stengėsi ką nors įžiūrėti nakties tamsoje.
Šalto rūko draiskanos urduliavo apie mažų kapinaičių
antkapius ir paminklus. Blyški žibinto šviesa apšvietė tik
nedidelį plotelį prie pat kelio. Ifigenija krūptelėjo, tvirčiau
prisispaudė prie krūtinės drobinį krepšelį su pinigais, paėmė
žibintą ir pasiruošė išlipti iš ekipažo.
Sunku būtų rasti dar nejaukesnę vietą, pagalvojo ji ir
atidarė dureles. Žinoma, šantažuotojas taip pasielgė tyčia,
kad galutinai supainiotų savo auką. Bet nejaugi jis toks
protingas ir numatė net šitą rūką?
Ji išlipo, įsidegė žibintą ir pakėlė akis į vežėją.
— Aš greitai grįšiu.
Vežėjo veidą slėpė šešėlis, krintantis nuo plačiakraštės
skrybėlės.
— Ar ponia neapsigalvojo lankyti mirusiuosius tokiu tamsiu
metu?
— Aš pažadėjau, — atsiduso Ifigenija. — Vargšei moteriai
bus labai malonu, jei šventai įvykdysiu paskutinę jos valią.
— Ji niekada nesužinos, įvykdėte ar neįvykdėte kvailą jos
valią. Štai ką aš pasakyčiau, ponia, jeigu manęs
paklaustumėte. Na, ką gi, eikite, jeigu jau taip sugalvojote.
Aš jūsų palauksiu.
— Ačiū.
Ji priėjo prie kapinių vartų. Ifigenija nežinojo, ko griebsis,
jeigu jie bus užrakinti. Tačiau sunkios ketaus sąvaros, jos
stumtelėtos, palengva atsilapojo. Ifigenija žengė vidun.
Aukštai iškėlusi žibintą įdėmiai įsižiūrėjo į ūkanotą tamsą.
Šviesos spindulys apšvietė pirmą antkapių eilę.
Ji patraukė gilyn takeliu, skaitydama antkapių įrašus:
 DŽONAS DŽORDŽAS BRINDLAS, mirė trejų metų ir vieno
mėnesio.
MERĖ ALISA HARVEJ, mylima žmona ir švelni motina.
EDVARDAS ŠIPLĖJUS, 1785–1815, drąsus karys, patikimas
draugas.
Mirtinas siaubas sugniaužė Ifigenijai širdį. Kūnu nuvilnijo
ledinis drebulys. Amelija buvo teisi — čia visai kas kita nei
Pompėjos griuvėsiai. Bet juk ji neturėjo iš ko rinktis. Ifigenija
puikiai žinojo, kad vargšė Zoja nebūtų ištvėrusi čia nė poros
minučių. Niūri aplinka būtų taip paveikusi egzaltuotą jos
vaizduotę, kad teta būtų puolusi bėgti nepalikusi pinigų. Ir
greitai sulauktų naujų šantažuotojo reikalavimų ir grasinimų.
Tiesiai priešais Ifigeniją iš rūko išniro žiojintys didelio
akmeninio rūsio nasrai. Abi įmantriai išpuoštų vartelių
sąvaros buvo atlapos. Tarsi kviesdama juodavo niūri
tuštuma...
Užgniaužusi kvapą Ifigenija dar aukščiau iškėlė žibintą. Ji
niekada nelaikė savęs labai jautria ar linkusia perdėtai
dramatizuoti, bet šito buvo per daug... net jai.
Ryški žibinto šviesa išplėšė iš tamsos užrašą virš įėjimo
arkos:
ELIZABETA ITON
1771–1817
NEPATYRUSI LAIMĖS ŽEMĖJE, ILSĖKIS RAMYBĖJE
Ifigenija sustojo. Žibinto šviesa apšvietė tik kelis
pirmuosius akmeninio koridoriaus žingsnius. Šaltas drėgnas
rūkas sunkėsi iš juodos grotos nasrų.
Širdis ėmė pašėlusiai plakti, galva svaigo. Ifigenija pajuto,
kaip viduje viskas susigniaužė iš neįveikiamo, beprotiško
noro bėgti šalin iš čia — į šviesą, prie laukiančio ekipažo. Ji
tvirčiau prisispaudė krepšelį su pinigais. Giliai atsikvėpė — ir
žengė kelis žingsnius į rūsio gilumą, lyg į niūraus urvo
nasrus.
Tamsa čia buvo tokia juoda, kad net žibinto šviesa
nepajėgė jos išsklaidyti. Tas, kas įrengė šitą grotą, pinigų,
matyt, negailėjo. Grubios akmenų sienos. Keisti bareljefai,
vaizduojantys atverstas knygas ir susipynusius
vynuogienojus. Ifigenija kilstelėjo žibintą, kad galėtų
perskaityti užrašą, iškaltą vienoje akmeninėje knygoje:
Klaidus ir vingiuotas keršto kelias, bet tik jis yra tikras ir
patikimas.
Jai už nugaros šiurpiai suvaitojo geležiniai grotos vartų
vyriai. Ji baimingai suriko ir atsigręžė.
— Ne!
Ifigenija paleido iš rankų krepšelį su pinigais ir puolė prie
grotos angos...
Per vėlai.
Iš rūko išniro susisupusi į apsiaustą figūra. Ketaus vartai
užsitrenkė. Pikta lemiančiu aidu rūsyje atsišaukė spynoje
pasukto rakto džeržgimas.
Įveikdama siaubą Ifigenija puolė prie vartelių.
— O Dieve! Palaukite! Prašau palaukti. Aš juk čia...
Ji pribėgo prie užrakintų vartų kaip tik tą akimirką, kai
apsiaustu apsitūlojusi figūra vėl dingo rūke.
Ifigenija įsikibo į ketaus virbus ir iš visų jėgų juos papurtė.
Vartai nė nevirptelėjo. Ji buvo užrakinta kapo rūsyje. Ifigenija
jau žiojosi šauktis pagalbos. Galbūt vežėjas ją išgirs... Bet tą
pačią akimirką išgirdo tolstantį ratų dardėjimą. Vežėjas jos
nesulaukė.
— Padėkite! — riktelėjo Ifigenija į kunkuliuojantį rūką. — Aš
čia, grotoje! Prašau sugrįžti!
Kapinės tylėjo. Atrodė, rūkas anapus grotos dar labiau
sutirštėjo, tarytum ketindamas įsiveržti vidun. Ifigeniją
apėmė įtūžis, akimirką užgožęs net baimę.
— Prakeikimas!
Ir staiga prie pat kojų ji pastebėjo baltuojančią mažą
popieriaus skiautę. Ji greitai pasilenkė ir pakėlė raštelį.
Žibinto šviesa iš tamsos išplėšė juodą vaško antspaudą.
Čia perspėjimas. Jeigu išdrįsite įsikišti dar kartą, bausmė
bus kur kas rimtesnė.
— Prakeikimas!
Ifigenija pažvelgė į žibintą. Kiek dar jis degs?
 Kažin ką dabar veikia Markusas? Ar jis pastebėjo, kad ji
neatvyko į pokylį pas Šeltengamus?

Markusas susierzinęs matavo žingsniais Ifigenijos

biblioteką. Išgirdęs atsidarant duris, jis staigiai sustojo ir
atsigręžė į Ameliją. Ši buvo su naktine kepuraite ir kartūno
chalatėliu. Išblyškusiame veide aiškiai galėjai matyti išgąstį ir
nerimą.
— Kur ji, velniai rautų, panele Farli? Ir kol dar nepradėjote
kalbėti, įsikalkite į galvą: aš nesu nusiteikęs klausytis melų.
Mudu su Ifigenija pirmą nakties turėjome susitikti pas
Šeltengamus, o dabar jau beveik antra!
— Milorde, manęs tikrai negalima įtarti dideliu palankumu
jums, bet patikėkite: dabar aš beprotiškai džiaugiuosi, kad
atvažiavote! — Amelija uždarė duris ir įėjo į biblioteką. Tada
pažvelgė į didelį laikrodį. — Nuo vidurnakčio nerandu vietos
iš nerimo.
— Dėl ko gi jūs nerimaujate? — Markusas sugniaužė
marmurinės židinio atbrailos kraštą. Nerimas, graužęs jį šią
valandą, dar labiau sustiprėjo. Kažkas atsitiko?
— Dėl Ifigenijos, milorde. Aš taip jaudinuosi!
— Kur ji gali būti tokiu metu? Jeigu išdrįsite pasakyti, kad ji
vėl kokio nors lordo kabinete ieško juodo vaško ir antspaudo
su feniksu, prisiekiu, už savo veiksmus aš neatsakau! Esu iki
kaklo sotus jos išsidirbinėjimų!
Amelija tvirčiau susisiautę savo kuklaus chalatėlio skvernus
ir metė į grafą niūrų žvilgsnį.
— Ji Redingo kapinėse.
Markusas neteko žado.
— Kapinėse?! — pagaliau išspaudė jis. — Tokiu metu? Dėl
Dievo, kodėl...
— Ledi Gatri gavo dar vieną šantažuotojo laišką.
— Po velnių!
— Jis liepė palikti pinigus ant naujo paminklo Redingo
kapinėse. Ifigenija nusprendė nunešti pinigus vietoj tetos.
Markusui pasirodė, lyg būtų nužengęs nuo uolos krašto.
Akimirką jį apėmė nevaldoma baimė, bet ją iškart pakeitė
įsiūtis.
— Kaip ji išdrįso imtis to nepasitarusi su manimi?!
— Ifigenija žino, kad ja nepasitikite. Tai kaip ji galėjo
pasitikėti jumis?
— Šįkart ji tikrai nuėjo per toli.
Markusas apsisuko ir žengė prie durų.
— Milorde, kur jūs?
— O kaip jums atrodo? Į Redingo kapines.
— Ačiū, — sukuždėjo Amelija. — Esu labai jums dėkinga...
— Pasilaikykite savo dėkingumą sau! Labai abejoju, ar
Ifigenija apsidžiaugs mane pamačiusi. Esu toks įsiutęs, kad
mano draugija jai turbūt pasirodys dar nemalonesnė nei
kapinių vaiduoklių.

Redingo kapinių vartai buvo atviri. Tirštas rūkas gaubė

tamsos slepiamus paminklus.
Markusas išlipo iš karietos. Vienoje rankoje jis laikė žibintą,
kitoje — pistoletą. Pakėlęs eikis į Dinksą tarė:
— Lauk čia.
— Klausau, milorde. Ar jums nereikia mano pagalbos?
— Ne. Bet nenuleisk akių nuo vartų. Jeigu kas nors
pamėgins išeiti anksčiau už mane, — sulaikyk jį.
— Klausau, milorde, — Dinksas ištiesė ranką prie pistoletų
dėžės, kurią laikė su įrankiais. — Aš jau čia pasistengsiu.
Markusas įžengė pro vartus ir sustojo palaukti, kol akys
apsipras tamsoje. Kunkuliuojantis pilkas rūkas buvo toks
tirštas, kad galėjai įžiūrėti tik artimiausius kapus.
Jis nuleido akis. Ryškioje žibinto šviesoje buvo aiškiai
matyti, kad rasota takelio žole nueita tarp antkapių eilių gilyn
į kapines. Kažkas praėjo čia visai neseniai, bet negalėjai
suprasti, į kurią pusę. Markusas greitai žengė priminta žole.
Nekreipdamas dėmesio į nedidukus paminklus, jis ieškojo
akimis didelio, didingo monumento, kokius turtingi žmonės
dažnai stato mylimų giminaičių atminimui.
Staiga priešais jį iš rūko išniro tamsi akmeninės grotos
ryklė. Kankinanti nuojauta, neapleidusi jo visą vakarą, staiga
privertė širdį sutvaksėti pašėlusiu greičiu. Pėdsakai šlapioje
nuo rasos žolėje vedė tiesiai prie rūsio vartų ir dingo anapus
jų. Silpną švieselę iš grotos gilumos galėjo skleisti tik
blėstantis žibintas.
— Ifigenija!
Markusas priėjo prie vartų ir iškart pamatė, kad jie
užrakinti. Nepaleisdamas iš rankos pistoleto, jis pastatė
žibintą ant žemės. Įnirtingai, lyg į narvą patupdytas žvėris,
jis papurtė ketaus virbus. Sunkūs vartai sužlegėjo.
— Ifigenija, ar jūs čia?! Dėl Dievo, atsiliepkite!
— Markusai!
Žibinto šviesa priartėjo. Pasigirdo skubūs žingsniai
akmeninėmis grindimis.
— Ačiū Dievui, čia jūs!
— Po perkūnais! — Markusas pamatė ją grotos gale. —
Prisiekiu, užmušiu tą, kuris taip padarė!
Ifigenija iš rūsio tamsos pribėgo prie vartų. Supleveno
sunkūs jos ilgo pilko apsiausto skvernai. Ji sustojo kitoje
vartų pusėje. Ant galvos užmaukšlinto gobtuvo šešėlyje akys
atrodė didžiulės.
Pamatęs, kaip keistas sąstingis iškreipė švelnius jos veido
bruožus, Markusas visas įsitempė. Jos lūpos virpėjo. Ji alsavo
labai greitai, labai trūksmingai. Buvo matyti, kad Ifigenija
kone paralyžiuota siaubo, bet kažkaip dar tvardosi.
Markusas suprato: dabar Ifigeniją nuo panikos gelbsti tik
geležinė valia, ir pajuto susižavėjimą jos narsa.
— Aš pamačiau žibinto šviesą. — Jos balsas šiek tiek
virpėjo, bet žodžiai skambėjo stulbinamai aiškiai. Ifigenija
stipriau įsikibo į vartų virbus. — Aš meldžiau Dievą, kad ten
būtumėte jūs, vis dėlto abejojau, todėl ir neišėjau iš rūsio.
Markusas įkišo pro virbus ranką ir suėmė ją už smakro.
— Pakviesiu į pagalbą savo vežėją. Jis turės kuo išlaužti
spyną. Būkite čia. Po minutėlės aš grįšiu.
Ifigenija silpnai šyptelėjo.
— Kurgi aš dingsiu?!
 — Niekur, — niūriai nusijuokė Markusas. — Ir nesitikėkite,
kad jums pasiseks dar kartą naktį kur nors išvykti be manęs.
Markusas neužtruko nė pusvalandžio, kol numušė spyną.
Kai darbas buvo atliktas, jis padavė Dinksui plaktuką ir kaltą.
— Štai, imk.
— Klausau, milorde, — Dinksas ramiai paėmė įrankius.
Markusas plėšte atplėšė vartus. Jis buvo bežengiantis į rūsį —
tik staigiai sustojo. Iš tamsos bėgo Ifigenija, bėgo tiesiai į jį.
— Markusai!
Jam buvo atlyginta už visas pastangas — Ifigenija puolė į
išskėstą jo glėbį.
— Po šimts! Niekada, daugiau niekada nekrėskite tokių
pokštų! — suurzgė Markusas, įsikniaubęs veidu jai į plaukus.
Tada linktelėjo Dinksui. — Dingstame iš čia.
— Jeigu manote, kad prieštarausiu, milorde, jūs klystate, —
nusivaipė Dinksas. — Ne itin smagu slampinėti po kapines
tokiu metu — juk trečia valanda nakties!
Ifigenija, vis dar neatsigavusi, pažvelgė į Markusą ir
Dinksą.
— Ačiū jums abiem, — sukuždėjo ji. — Visą gyvenimą būsiu
dėkinga...
— Nėra už ką, madam, — Dinksas kilstelėjo skrybėlę. — Aš
štai jau dešimt metų tarnauju jo šviesybei, bet niekada nesu
matęs labiau jaudinančio reginio. Gyvybės ir mirties
klausimas, aš juk suprantu...
— Eime, — Markusas tvirtai suėmė Ifigenijai už rankos. —
Mes ir taip sugaišome marias laiko šitose velnio tamsybėse.
Jis greitai nusivedė Ifigeniją tarp antkapių eilių prie kapinių
vartų, kur jų laukė ekipažas. Pasodinęs Ifigeniją į karietą,
grįžtelėjo į Dinksą.
— Ryto Rožės aikštė, penktas numeris.
— Klausau, milorde.
Markusas atsisėdo priešais Ifigeniją, atsišliejo į atlošą ir
įdėmiai įsižiūrėjo į žibinto apšviestą moters veidą. Ifigenijos
akių gelmėje vis dar slūgsojo ką tik išgyvento siaubo šešėlis,
bet pati ji atrodė neįtikėtinai rami.
 Akimirką Markusas leido sau prisiminti palaimą, kurią
patyrė prieš kelias minutes, kai ši moteris puolė jam į glėbį.
Ir jį iškart vėl užplūdo įniršis.
— Ifigenija, jūsų šios dienos veiksmai, be abejo, yra
beprotiškiausia, niekaip nepateisinama ir kvailiausia
avantiūra, kokią esu regėjęs per visą gyvenimą. O dar laikote
save protinga moterimi! Dėl Dievo, pasakykite, kaip jums
šovė galvon naktį eiti į kapines?
— Markusai...
— Kurių velnių taip padarėte?! Atsakykite!
Ifigenija susiraukė.
— Ar jūs visada pamokslaujate savo meilužėms šitaip
neatleistinai šiurkščiai?
— Ne, madam, ne visada, — iškošė jis pro dantis. — Bet
turėkite omenyje: aš dar niekada neturėjau tokios meilužės
kaip jūs.
Jos lūpų kampučiai virptelėjo, žalių akių gelmėje blykstelėjo
pažįstama ugnelė.
— Norite pasakyti, kad niekada neturėjote aktyvios
meilužės?
— Ne, aš norėjau pasakyti ne tai. Kad ir kokie formalūs
būtų mudviejų santykiai, jūs turite pripažinti mano teisę
jausti už jus tam tikrą atsakomybę. Viešpatie, Ifigenija, jūs
privertėte mane kaip reikiant šią naktį pasijaudinti! Kaip
įsigudrinote užsirakinti tame velnio rūsyje?
— Jūs kalbėjotės su Amelija?
— Panelė Farli pasakė man, kur jūsų ieškoti.
— Vadinasi, žinote apie tikslias šantažuotojo instrukcijas.
Aš turėjau palikti pinigus rūsyje.
— Taip.
— Kai įėjau vidun, kažkas atsėlino prie vartų ir užrakino
juos iš lauko pusės, — ramiai paaiškino Ifigenija.
Markusas sustingo. Tada palinko prie jos.
— Vadinasi, jūs jį matėte?
— Taip, bet iš to, deja, jokios naudos. Jis vilkėjo apsiaustu
su gobtuvu, tokiu pat kaip mano. Aš neįžiūrėjau veido. Net
nesu įsitikinusi, ar ten buvo vyras. — Ifigenija įkišo ranką į
pilkojo apsiausto kišenę. — Štai ką paliko šantažuotojas ant
rūsio grindų.
Markusas čiupo raštelį ir greitai perbėgo akimis.
— Čia grasinimas.
— Taip. Matyt, jis susivokė, kad aš — ne teta Zoja.
— Tada jis žino per daug.
Markusas dar kartą permetė akimis trumpą raštelį — ir
susiraukė, toptelėjus galvon pavėluotam spėjimui.
— O ką jūs padarėte su pinigais?
— Viešpatie! Aš palikau juos rūsyje!
— Velniai griebtų! — Markusas pašoko ir atvėrė langelį
ekipažo stoge. — Dinksai, suk atgal! Į kapines! Greitai.
— Klausau, milorde, — atsiliepė šis gūžtelėjęs pečiais.
— Manote, mes spėsime pamatyti, kaip tas niekšas pasiims
pinigus?
— Abejoju. Bijau, šįkart man nebepasiseks.
Kai pasirodė kapinių vartai, Markusas iššoko iš karietos ir
puolė bėgti tarp antkapių, tiesiai prie rūsio. Ifigenija vos
spėjo įkandin, pilkas jos apsiaustas plevėsavo vėjyje.
Jie pavėlavo. Per tas kelias minutes, kurių prireikė
išvažiuoti iš kapinių, o paskui sugrįžti atgal, kažkas spėjo
įsmukti į rūsį ir pasiimti penkis tūkstančius svarų.
Ifigenija tylomis žvelgė į pilką rūką, kunkuliuojantį aplink
ponios Iton kapavietę.
— Vadinasi, jis stebėjo, — sukuždėjo ji. — Ir laukė. Visą
laiką, kol aš tūnojau čia kraustydamasi iš proto, jis buvo
kažkur šalia.
— Jis laukė, kad kas nors ateis jūsų išlaisvinti, — Markusas
palingavo galvą. — Bet iš kur jis galėjo apie tai žinoti?
Ifigenija tvirčiau susisiautę apsiaustą.
— Jūs teisus, milorde. Šantažuotojas žino pernelyg daug...
apie visus mus.
Markusas stovėjo prie židinio Ifigenijos bibliotekoje ir
svarstė, koks turėtų būti kitas žingsnis.
— Turime pradėti nuo antkapio. Esu įsitikinęs, ta vieta buvo
pasirinkta neatsitiktinai. Juk turi būti koks nors ryšys tarp
rūsio ir šantažuotojo.
— Labai galimas daiktas, — Ifigenija pastatė arbatos
puodelį ant lėkštutės. — O jeigu jis pasirinko tą vietą tik
todėl, kad ji atoki ir sukuria ypatingą atmosferą?
Amelija neatplėšdama akių žvelgė į Markuso įdegtą židinyje
ugnį.
— Aišku viena: šantažuotojui neapsakomai malonu gąsdinti
žmones. Prisiminkite, jis pradėjo nuo grasinimų nužudyti, o
dabar ėmėsi kapinių vaiduoklių. Bet kuo čia dėtas ponios Iton
kapas?
— Nežinau, — Markusas gūžtelėjo pečiais. — Tačiau mums
teks tai išsiaiškinti.
— Pritariu, — Ifigenija nuolankiai linktelėjo.
Markusas metė į ją žvilgsnį. Jis ligi šiol nesusitaikė su
mintimi, kad kažkas praėjusią naktį tyčia mėgino ją įbauginti.
Jo ranka, gulinti ant židinio atbrailos, instinktyviai
susigniaužė į kumštį.
Valios pastangomis Markusas užgesino šėlstančią kraujyje
įtūžio ugnį ir pamėgino ramiai ir objektyviai pažvelgti ir į
esamą padėtį, ir į Ifigeniją.
Jis su palengvėjimu pastebėjo, kad trys valandos,
praleistos kapinių rūsyje, jos nuotaikos nepaveikė. Vargu ar
surastum kitą moterį, galinčią šitaip drąsiai ištverti tokį
išmėginimą. Maža to, nedažnas vyras, atsidūręs Ifigenijos
vietoje, būtų parodęs tokią savitvardą.
Jo fiktyvi meilužė yra pavydėtinai drąsi. Vis dėlto, kai jis
prisikas iki to niekšo, užrakinusio ją rūsyje, su didžiausiu
malonumu už ją atkeršys.
— Ko jūs ketinate imtis? — jo mintis pertraukė Amelija.
Markusas kruopščiai apmąstė klausimą.
— Visų pirma mes turime išsiaiškinti, kas yra toji ponia Iton
ir, svarbiausia, kas jos atminimui pastatydino tokį prabangų
paminklą.
— Mūsų patikėtinis ponas Menvaringas viską sužinos, —
pareiškė Ifigenija.
 Aišku, Markusas nebuvo pamiršęs jaunuolio, vakar išėjusio
iš Ifigenijos namų. Po velnių, ar ne per dažnai šitas
Menvaringas naudojasi jos svetingumu?
— Ne, tyrimo imsis mano asmeninis patikėtinis, — atkirto
jis ir iškart susigriebė, lyg prisiminęs kažkokią svarbią
aplinkybę. — Po šimts... Deja, tai neįmanoma! Bent jau
dabar.
— Kodėl? — nusistebėjo Ifigenija.
— Berklis dabar ne Londone, užsiėmęs kitais reikalais, —
sumurmėjo jis, barbendamas pirštais į židinio atbrailą. Juk
negalėjo paaiškinti moterims, kad Berklis dabar Devone ir
rausiasi Ifigenijos praeityje! — Bet neilgai trukus jis sugrįš ir
iškart imsis paieškų.
— Jūs tikrai nenorite, kad mes kreiptumėmės į
Menvaringą? — perklausė Ifigenija. — Jis puikiai viską ištirtų
ir suteiktų mums kuo išsamiausią informaciją. Tiesa, Amelija?
— Taip, — patvirtino ši. — Jis neprilygstamas.
— Ne, — ryžtingai pasipriešino Markusas. — Berklis viską
atliks pats. — Nuo Ifigenijos jo žvilgsnis nuslydo prie
Amelijos. — Ar seniai jūs dirbate su ponu Menvaringu?
— Tuoj bus treji metai, — atsakė Ifigenija. — Jis puikus
patikėtinis. O kodėl klausiate?
— Šiaip, — gūžtelėjo pečiais Markusas. — Staiga
pagalvojau, kad patikėtiniai yra puikiai informuoti apie
asmeninį savo šeimininkų gyvenimą.
Ifigenija suraukė antakius.
— Menvaringas vertas visiško pasitikėjimo, milorde.
Tikiuosi, jūs neįtariate jo šantažavimu?
— Žinoma, ne. Aš tik garsiai samprotauju, — Markusas
atsiduso. — O jeigu šis džentelmenas, taip ilgai pas jus
ištarnavęs, ėmė ir sužinojo apie jūsų tetą tokių dalykų, už
kuriuos galima pareikalauti pinigų?
— Nieku gyvu! — su netikėtu įkarščiu paprieštaravo
Amelija. — Ponas Menvaringas — tikras džentelmenas! Jo
siela tyra, o elgesys nepriekaištingas. Jis tiesiog negalėtų taip
pasielgti.
 — Amelija teisi, — gražūs Ifigenijos antakiai susijungė į
plonytę juostelę. — Ponas Menvaringas — padorus ir tikrai
sąžiningas jaunuolis.
Markusas suprato, kad tuščias darbas įtikinėti pusseseres,
jog kai kurie žmonės prisidengia padorumo kauke, kad galėtų
paslėpti elementaraus sąžiningumo stygių.
— Puiku, — taikiai pratarė jis. — Jeigu jis jūsų patikėtinis,
turiu visiškai pasikliauti jūsų nuomone apie jį.
— Teisingas požiūris, — nepatenkinta burbtelėjo Ifigenija.
— Šiaip ar taip, — ramiai tęsė Markusas, — net jeigu jis ir
šantažavo ledi Gatri, tikrai niekaip nebūtų galėjęs
sušniukštinėti mano pažįstamos paslapties.
— Be abejo! — Ifigenija pernelyg saldžiai nusišypsojo. —
Bet sakykite, milorde, ar jums kilęs įtarimas dėl pono
Menvaringo panaikina jūsų kaltinimus man?
— Nors ir galėčiau tarti, kad šį nedidelį naktinį spektaklį jūs
surengėte tik norėdama nukreipti mane klaidingais
pėdsakais, vis dėlto manau, jog tai menkai tikėtina.
Šypsena akimirksniu dingo nuo Ifigenijos veido.
— Nuoširdžiai jums dėkoju, milorde! O ar jums nešovė
mintis, jog ir aš galiu taip sudėlioti įvykius, kad įtariamasis
pasirodysite besąs jūs?
Jis susierzino.
— Nejuokinkite manęs, madam.
— Kas čia juokinga? — įžūliai paklausė ji. — Jūs puikiausiai
galite būti šantažuotojas.
Ji kalba visiškai rimtai, apstulbęs pagalvojo Markusas. Jis
puikiai žinojo: daug metų įkandin jo velkasi ilgas apkalbų
šleifas. Begalė legendų sudėta ir apie jo dvikovą, ir apie
Lintono Spaldingo nužudymą. Bet dar niekas niekada
nekartojo šių paskalų jam girdint — tiesiog neišdrįso...
— Ifigenija, jūs arba labai kvaila, arba labai įžūli. Tačiau bet
kuriuo atveju nuėjote per toli.
— Arba nepakankamai toli, — ramiai atkirto ji.
Amelija sunerimusi pažvelgė į pusseserę.
— Ifigenija, patikėk, tai nieko mums neduos...
 — Priešingai, — Ifigenija rūsčiu žvilgsniu įsisegė į
Markusą. — Aš noriu pareikšti savo požiūrį. Nagi,
peržiūrėkime faktus. Jūs esate pagarsėjęs, milorde, kaip itin
negailestingas žmogus, be to, kaip neįtikėtinai protingas. Be
abejo, esate toks protingas, kad įstengtumėte metų metus
šniukštinėti svetimas paslaptis.
— Pakaks, Ifigenija, — švelniai perspėjo jis.
Ji apsimetė neišgirdusi.
— Jūs galėjote išsiuntinėti grasinančius laiškus. Taip pat
galėjote būti tas žmogus su apsiaustu, kuris praėjusią naktį
užrakino mane rūsyje.
Markusą apėmė šaltas įniršis.
— Aš nepakęsiu įžeidinėjimų, madam.
— O argi jūs neįžeidinėjote manęs net dvi dienas?!
— Jūsų veiksmai iš pat pradžių kėlė įtarimą. Jūs važinėjote
po Londoną apsimetusi mano meiluže. Įsibraudavote į
džentelmenų kabinetus ir apieškodavote jų stalčius.
Domėjotės Lartmoro galerija. Galų gale vidurnaktį atsidūrėte
kapinėse, pasiėmusi penkis tūkstančius svarų, kurie paskui
netikėtai išgaravo.
— Dėl Dievo, — sukuždėjo Amelija. — Liaukitės, juk tai
niekur nenuves.
— Ne, nuves! — atrėžė Ifigenija. — Šis ginčas įrodys jo
šviesybei, kad jo poelgiai iš šalies gali atrodyti ne mažiau
įtartini nei maniškiai.
— Bet aš nesu šantažuotojas, velniai jus rautų! — rūsčiai
suraukęs antakius pasipiktino Markusas.
— Taip aš niekada nė nepagalvojau! — purkštelėjo
Ifigenija. — Aš tik... kūriau prielaidas.
Markusas staigiai atšlijo nuo židinio, perkirto kambarį ir
sustojo tiesiai priešais Ifigeniją, sėdinčią ant graikiškos sofos.
— Vyras, leidęs sau tokias prielaidas, neišvengiamai žūtų.
— Gali būti, tačiau ne nuo jūsų rankos! Jūs per daug
protingas, kad mestumėte iššūkį dėl tokių niekų.
— Vyro garbę jūs laikote nieku?
— Aišku, kad ne, kaip, beje, ir moters garbę. Tačiau savo
garbę apginti dvikovoje neįmanoma, tiesa? Kulkos tiesos
neįtvirtina.
Markusas palinko virš jos, viena ranka atsirėmęs į sofos
porankį, kita — į išlenktą jos nugarėlę. Ifigenija atsidūrė
užspausta kamputyje.
— Tačiau taikliai paleista kulka puikiai nutildo paskalas, o
tai, sutikite, irgi šis tas.
— Labai abejoju. Paskalos tik tampa tylesnės. Kita vertus,
argi jums rūpi, ką dantinėja aukštuomenė? Mudviem
pasakiškai pasisekė, milorde: mes turime įgimtą imunitetą
šiam užkratui. O gal aš klystu?
— Viskas turi ribas, Ifigenija. Dabar jūs peržengėte mano
atlaidumo ribas. Fiktyvi meilužė negali drįsti eiti taip toli.
— Iš kur jūs galite žinoti, sere? Juk sakėte niekada
neturėjęs fiktyvios meilužės.
Amelija ryžtingai pakėlė ranką.
— Atėjo metas nutraukti kvailą judviejų ginčą, kol jis
netapo dar nepadoresnis.
Markusas pažvelgė į ją nustebęs.
— Jūs visiškai teisi, panele Farli. Dėkoju, kad šiai scenai
suteikėte sveiko proto gaidelę.
— Neverta dėkoti.
Markusas atsitiesė ir ėmė žingsniais matuoti kambarį.
— Ką gi, grįžkime prie svarbesnių klausimų. Ką tik man
toptelėjo dar viena mintis...
Ifigenija kuo ramiausiai pasitaisė sijonus šitaip pasitvarko
maža katytė, kai įžūliai sutrikdoma jos ramybė.
— Ir kokia toji mintis, sere?
— Prisiminkite, nuo ko prasidėjo mudviejų ginčas.
— Ak, jūs ir vėl apie tai, kad patikėtiniui prieinami
asmeniniai šeimininkų reikalai? — Ifigenija pažvelgė į jį
susirūpinusi. — Ir kas iš to?
— O štai kas: patikėtinis ne vienintelis, galintis gauti tokios
informacijos. Daugelyje padorių namų tarnauja ir kiti
žmonės, galintys sužinoti apie šeimininkus labai daug.
Amelija įdėmiai pažvelgė į Markusą.
 — Jūs kalbate apie tarnus? Vargu ar mūsiškis šantažuotojas
yra tarnas.
— Pritariu! — gyvai paantrino Ifigenija. — Tas žmogus
aukštuomenėje jaučiasi savas. Nepamirškite, jam buvo
žinomi jūsų planai praleisti mėnesį provincijoje.
— O antspaudas su feniksu rodo tam tikrą antikinių siužetų
išmanymą, — pridūrė Amelija. — Tarnams tokios subtilios
asociacijos nebūdingos.
— Laiškai parašyti aiškiu gražiu braižu, — apibendrino
Ifigenija. — Mes iš pat pradžių atkreipėme į tai dėmesį, kaip
ir į tai, kad laiškų kalba rodo autoriaus išsilavinimą.
— Visomis šitomis savybėmis gali pasižymėti guvernantė
arba kompanionė, — nenusileido Markusas.
Pusseserės sužiuro į jį lyg trenktos žaibo.
— O Viešpatie! — ištrūko Amelijai. — Ifigenija, jis teisus!
Guvernantės ir kompanionės kambarėlis dažniausiai būna
tarp tarnų kambario ir svetainės. Jos tokios pat išsilavinusios,
kaip ir jų šeimininkai, bet dažniausiai į jas kreipia ne daugiau
dėmesio nei į tarnus.
Ifigenija greitai susivokė.
— Nors jos ir nevažinėja į pokylius ir priėmimus, visada
žino intymiausias savo šeimininkių gyvenimo smulkmenas.
Jos viską mato ir viską girdi.
Markusas prisimerkė.
— Mano hipotezė leidžia daryti išvadą, kad ieškome moters,
žinančios bent jau dviejų šeimų paslaptis.
— Moters, kuri iš pradžių dirbo tetos Zojos, o paskui jūsų
bičiulės namuose. — Ifigenija pakėlė akis į Markusą: — Ar
sena jūsų pažįstamos paslaptis, milorde?
Markusas padvejojo, ar prakalbęs nesulaužys Anai duoto
pažado.
— Įvykiai, dėl kurių ją šantažuoja, nutiko prieš septynerius
metus. Regis, minėjote, kad jūsų tetos paslapčiai aštuoniolika
metų?
— Taip, — Ifigenija išsiblaškius glostė ranka išlenktą sofos
ranktūrį. — Labai įdomi hipotezė, milorde, tačiau aš abejoju,
kad ta pati moteris galėjo dirbti abiejuose namuose.
— Vis dėlto verta patikrinti, — ryžtingai paprieštaravo
Markusas. — Šiaip ar taip, mano prielaida kur kas įtikimesnė
nei jūsiškė. Atvirai kalbant, kratos džentelmenų stalčiuose
ieškant juodo vaško ir antspaudo su feniksu niekada nekėlė
man didelio entuziazmo.
Ifigenija piktai sužaibavo akimis.
— Aš nesutinku, sere. Mano teorija nepalyginti įtikimesnė
už jūsiškę. Ir, skirtingai nei jūsiškė, ji patvirtinta faktais. Be
to, mes išsiaiškinome, kad tik labai nedaug asmenų buvo
susiję su jumis ir drauge su mūsų teta. O štai jūsų
samprotavimai, milorde, grynai spekuliatyvūs.
— Šį trūkumą galima lengvai ištaisyti, — tarė Markusas. —
Ir vis tiek mano hipotezė kur kas priimtinesnė už jūsiškę.
— Niekai! Dar aš norėčiau pažymėti...
Amelijai teko dar kartą pakelti ranką ir paprašyti, kad jie
nutiltų.
— Ar galiu paprašyti, kad ateityje jūs vengtumėte tuščių
pasismaigstymų, antraip mes nė per žingsnį nepajudėsime
tikslo link?
Markusas šaltai nusijuokė.
— Panele Farli, jūsų lūpomis kalba sveikas protas. Ifigenija
šiandien nepajėgi aiškiai mąstyti. Ką gi, tai visai suprantama:
jai teko tiek išgyventi!
— Netiesa! — pasipiktinusi sušuko Ifigenija. — Aš bet
kokiomis aplinkybėmis mąstau taip pat aiškiai kaip ir jūs,
Mastersai!
— Vis dėlto mudviejų interesų sritys šiek tiek skiriasi,
tiesa? — taikiai kalbėjo Markusas. — Jūs tyrinėjate antikinį
meną, kuris gerokai nutolęs nuo dabartinių mūsų rūpesčių. O
mano tyrinėjimai, priešingai, yra iš mokslo ir technikos
srities, ir jie man padėjo išsiugdyti tokias savybes kaip
sveikas protas ir geležinė logika.
Ifigenija net pašoko nuo sofos.
— Kaip gyva nesu sutikusi tokio pasipūtusio, patenkinto
savimi ir arogantiško žmogaus!
 — Dėl Dievo! — suvaitojo nelaiminga Amelija. — Jeigu judu
tuoj pat nebaigsite šito kvailo kivirčo, mes nepajudėsime iš
vietos!
— Su jumis negalima nesutikti, — ramiai atsakė
Markusas. — Tad verčiau vadovaukimės logika ir tik logika.
Ką gi, sugrįžęs į Londoną, Berklis viską sužinos apie rūsio
Redingo kapinėse savininką. O jūs per tą laiką išklausinėkite
savo tetulę ir išsiaiškinkite, ar prieš kelerius metus ji neturėjo
kompanionės, kuri galėjo suuosti jos paslaptį. O aš susitiksiu
su savo pažįstama.
— Hm-m... — numykė Ifigenija. Markusas nuleido
nemačiomis jos žudantį žvilgsnį.
— Tada pažiūrėsime, ką mums pavyko išsiaiškinti. O kol
kas būtų geriausia, jeigu išvyktumėte iš čia kuo toliau.
— Dar ko! — įdūko Ifigenija. — Kodėl turėčiau išvažiuoti iš
Londono? Turiu čia begalę reikalų.
Markusas palingavo galvą.
— Mūsiškis šantažuotojas darosi vis pavojingesnis. Ir,
sprendžiant iš pastarųjų jo veiksmų, jis pakenkė jums
sąmoningai.
— Nėmaž jis man nepakenkė! Tik pagąsdino, ir viskas.
— Jo šviesybė visiškai teisus, — Amelija nervingai susinėrė
ant kelių rankas. — Savo laiške tas piktadarys labai aiškiai
tave perspėjo. Kas žino, kokiam žingsniui jis ryšis kitą kartą.
— Taip, — pritarė Markusas. — Aš neturėčiau nuleisti nuo
Ifigenijos akių tol, kol Berklis atliks savo darbą.
— Tik šito ir trūko! — pasišiaušė Ifigenija.
Tačiau Amelija į jos prieštaravimą nekreipė jokio dėmesio ir
pažvelgė į Markusą.
— Bet kaip jūs ketinate tai padaryti, milorde?
Markusas mintyse persijojo savo itin menkas galimybes.
— Ifigenija turėtų kuriam laikui išvykti namo, į provinciją.
— Jokiu būdu! — šūktelėjo Ifigenija. — Šito nebus. Aš ten
nevažiuosiu, ir baigta!
Markusą nustebino jos reakcija. Įdomu, ką Berkliui pavyko
atkapstyti Dipforde?
 — Tada siūlau priimti ledi Petigriu kvietimą ir praleisti kelias
dienas jos dvare Hampšyre.
Ifigenija susimąstė.
— Galėčiau apieškoti Petigriu biblioteką...
Markusas užgniaužė sunkų atodūsį.
— Aš pats šito imsiuosi. O jūs verčiau kruopščiai
apžiūrėkite Vestos šventyklą, kaip pažadėjote ledi Petigriu.
— Ar jums pavyks nuodugniai apieškoti biblioteką? —
Ifigenija nepatikliai žvilgtelėjo į jį.
— Manau, susidorosiu, juk turėjau garbės stebėti, kaip
mikliai jūs kraustėte Lartmoro stalčius. Argi galima pamiršti
meistro darbą?
— Gerai, milorde, — iškošė Ifigenija. — Mes važiuosime į
Hampšyrą.
Markusas su palengvėjimu atsiduso. Hampšyre bent jau
galės matyti Ifigeniją. O kai jie parvyks į Londoną, jau bus
sugrįžęs ir Berklis. Markusas nekantravo skirti jam naują
užduotį — sužinoti viską apie velionę ponią Iton. Jį apėmė
nuojauta, kad tarp antkapinio paminklo ir šantažuotojo tikrai
yra ryšys. Šį ryšį jis jautė kone fiziškai ir nusprendė
nesustoti, kol gaus atsakymus į visus jį dominančius
klausimus.
Pinigų prievartautojas jau ne šiaip įkyrėjo. Praėjusią naktį
jis peržengė ribą — iš tikrųjų grasino Ifigenijai. Markusas
žinojo, kad nenusiramins, kol sugaus tą niekšą.

Po trijų dienų Markusas vaikštinėjo palei Petigiriu

bibliotekos knygų lentynas ir susidomėjęs skaitinėjo knygų
pavadinimus:
— Ciceronas. Vergilijus. Niutonas. „Filosofiniai Karališkosios
draugijos protokolai“. Turiu pripažinti, Petigriu, jūs turite
puikią biblioteką. Ir labai plačios tematikos. Nė neįtariau,
kokie įvairiapusiai jūsų interesai!
Atsakydamas rūstusis Petigriu, kurio niūrus pesimizmas tik
paryškino džiaugsmingą jo žmonos būdą, susiraukė dar
nuožmiau nei visada.
 — Jeigu vyras nenori, kad jo smegenys dūlėtų nieko
neveikdamos, jis privalo skaityti ką nors daugiau, ne vien
laikraščius.
— Puikiai pasakyta. — Markusas išsitraukė naujausią
„Filosofinių protokolų“ numerį ir perbėgo akimis
pavadinimą. — Ar neprieštarausite, jei pasiskolinsiu šį leidinį?
— Žinoma, — Petigriu kliūstelėjo į savo taurę klareto. —
Neįsižeiskite dėl tiesaus klausimo, bet norėčiau žinoti, kiek
laiko ketinate pas mus paviešėti?
Markusas apsimetė nepastebėjęs netakto. Jau vakar, vos
atvažiavęs, jis suprato, kad daugiadienė viešnagė buvo tik
ledi Petigriu noras. Jos užsisklendusio vyro svečiai nė
trupučio nedomino.
— Pabūsime čia tik kelias dienas, ne ilgiau. Jūsų žmona
nekantrauja išgirsti ponios Brait nuomonę apie Vestos
šventyklą. O mano bičiulei prireiks laiko, kol atliks reikiamus
matavimus ir sulygins juos su originalaus architektūros
paminklo, kurį yra mačiusi Italijoje, matmenimis.
— Šventykla kaip šventykla, — Petigriu vienu gurkšniu
išlenkė taurę. — Nesuprantu, kam mums prireikė ponios Brait
nuomonės? — Jis pažvairavo į Mastersą. — Neįsižeiskite,
sere... Jeigu neklystu, ji artima jūsų pažįstama?
— Taip. Labai artima, — Markusas išsiblaškęs permetė
akimis „Filosofinių protokolų“ turinį. Tai buvo praėjusių metų
numeris. Markusą sudomino straipsnis apie astronominius
stebėjimus. Šį žurnalą jis, aišku, buvo jau skaitęs prieš kelis
mėnesius, nes visada pirkdavo mokslo draugijos protokolus,
vos šie pasirodydavo.
Tada, prieš devynis mėnesius, jis įdėmiai perskaitė tik
puslapius, tiesiogiai susijusius su astronomija. O dabar
Markusą labiausiai domino ne žvaigždės, o šviesos ir ją
atspindinčių paviršių savybės.
— Seniai susipažinote?
— Su kuo? Su ponia Brait? — Markusas nenoromis
atsitraukė nuo skaitymo. — Deja, susipažinome visai
neseniai...
 — Aišku. Labai savita moteris.
— Taip. Labai. Vis dėlto mes padarėme išvadą, kad mus
daug kas sieja.
Petigriu šiek tiek sumišęs kilstelėjo antakius.
— Jus taip pat domina antika?
— Tik pastaruoju metu, — Markusas užvertė knygą. —
Beje, mano apsileidėlis liokajus dėl kažkokios niekingos
priežasties vis dar neišpakavo mano rašymo reikmenų. Gal
galėčiau paprašyti jūsų popieriaus? Noriu parašyti kelis
laiškus.
— Ką? A, žinoma, žinoma! — Petigriu plačiu mostu parodė į
savo užverstą popieriais rašomąjį stalą. Imkite, kiek reikės.
— Man teks pasiskolinti ir jūsų dėžutę su vašku. Tikiuosi,
neprieštarausite?
— Imkite... Ji šalia gaublio.
— Jūs labai malonus.
— Galite rašyti tuos savo laiškus čia pat, prie mano
rašomojo stalo, — pasiūlė Petigriu ir sunkiai atsiduso. —
Dievas mato, vis tiek negalėsiu juo naudotis, kol dvaras
pilnas rėksmingų svečių! Nesuprantu, kam žmonai prireikė
sezono įkarštyje atsigabenti čia tiek žmonių! Tūkstantį kartų
esu jai sakęs: nori bendrauti, bendrauk į valias, bet tik
Londone.
— Jūsų žmona teisėtai didžiuojasi dvaru. Anaiptol ne
kiekvienas gali pasigirti nuosava Vestos šventykla.
— O jeigu dar kas nors sumedžiotų šitai šventyklai porą
nekaltų mergelių! — purkštelėjo Petigriu. — Bet mūsų
dienomis jų pasitaiko ne dažniau nei vienaragių ar feniksų.
— Jūs pasakėte — feniksų? — perklausė Markusas,
neatplėšdamas akių nuo apskritos pievelės už bibliotekos
langų.
— Na, žinote, yra toks mitologinis personažas — paukštis,
atgimstantis iš pelenų.
— Mitologinėmis būtybėmis aš lioviausi domėtis beveik tuo
pat metu, kaip ir nekaltomis mergelėmis, — sumurmėjo
Markusas.
 — Koks nuostabus vakaras! — Ifigenija pakėlė akis į
nakties dangų.
Apsimetusi, kad nori prieš išvažiuodama pasigrožėti grynu
žvaigždėtu dangumi, ji nusivedė Markusą į terasą. Iš tiesų
nekantravo sužinoti, ar jam pavyko ką nors aptikti Petigriu
bibliotekoje. Visą dieną Ifigenija degė noru pasikalbėti su
Markusu vienudu, bet iki pat vakaro palankios progos taip ir
nepasitaikė.
O dabar, kai jie pagaliau atsidūrė vieni po žvaigždėmis, jai
visiškai dingo noras kamuoti jį klausimais. Dabar ji norėjo tik
vieno: pabūti kelias minutes dviese su Markusu. Artėjo
vidurnaktis. Pavakarieniavę ir prisilošę kortomis Petigriu
svečiai išsiskirstė po miegamuosius.
Nors dabar buvo pats Londono sezono įkarštis, čia,
provincijoje, svečių niekas nevertė būdrauti iki aušros
nesibaigiančiuose pokyliuose ir priėmimuose. Kelios dienos
provincijos dvare buvo puiki galimybė atgauti jėgas po
karštligiško miesto bruzdesio.
Buvo girdėti, kaip šiltas kvapus vėjelis šnara medžių
lapuose. Orą pripildė besiskleidžiančių gėlių aromatas.
Ifigenija giliai įkvėpė stebuklingų vasaros nakties kvapų.
— Kokia giedra naktis, — Markusas alkūnėmis pasirėmė į
baliustradą. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į dangų. — Kaip
mielai dabar atsidurčiau savo namuose, Jorkšyre!
— Kodėl taip tenai veržiatės?
— Palikau ten savo naująjį teleskopą.
— Teleskopą? Jūs domitės astronomija?
— Taip.
Ifigenija apstulbo. Atrodė, ji gana gerai ištyrinėjo Markusą,
tačiau nuolatos atsiveria naujų tyrinėtinų jo gelmių.
— Aš ir nežinojau, milorde...
Jo lūpomis nuslinko pašaipa.
— Ar tik nemanote, kad, ruošdamasi mano meilužės
vaidmeniui, sužinojote apie mane absoliučiai viską?
— Ne, aišku, kad ne! — staiga jai pasidarė nepakenčiamai
karšta. — Aš tik maniau, kad gerai perpratau, kuo domėjotės
praeityje ir domitės dabar.
— Nesijaudinkite, — neatitraukdamas akių nuo naktinio
dangaus paguodė ją Markusas. — Ne toks jau didelis
neapsižiūrėjimas. Mano domėjimąsi astronomija jūs
pražiūrėjote dėl paprastos priežasties — jis atsirado visai
neseniai. Mane šia kryptimi pastūmėjo veidrodžių ir šviesos
savybių tyrinėjimai.
Savo klausimus Ifigenija nusprendė atidėti parankesniam
laikui. Kur kas svarbiau ir įdomiau sužinoti ką nors naujo apie
žmogų, kurį pamilo.
— Kaip tai nutiko?
— Viskas labai paprasta, — Markusas trumpai žvilgtelėjo į
ją ir vėl įsmeigė akis į dangų. — Prieš pradedant tyrinėti
žvaigždes, reikia ištirti šviesą. O veidrodžiai padeda
sufokusuoti šviesos spindulį ir drauge atsiranda galimybė
pamatyti tolimas žvaigždes.
— Jūs kalbate apie tokius veidrodžius, kurie naudojami
teleskopuose?
— Taip. Be to, veidrodžiai naudojami ir fokusuojant patį
šviesos spindulį, o tai leidžia jį tyrinėti. Aš kaip tik tai
aiškinuosi, — Markusas metė į ją keistai neryžtingą
žvilgsnį. — Aš išradau nedidelį prietaisą, su kuriuo galima
tyrinėti šviesos savybes.
— O kaip jis veikia?
— Aš panaudojau prizmę ir nedidelį teleskopą, — buvo
bepradedąs aiškinti jis, bet staiga, tarsi apsigalvojęs,
nutilo. — Atleiskite, antikos žinovei ši tema pasirodys
pernelyg nuobodi.
— Tikrai ne! Jokiu būdu! — karštai patikino jį Ifigenija. —
Be to, antika tiesiogiai siejasi su dangaus kūnais. Pavyzdžiui,
visos žvaigždės ir planetos pavadintos mitologinių būtybių ir
herojų vardais.
— Tikrai.
— Sakykite, o ką jūs tikėjotės atskleisti tyrinėdamas tolimų
žvaigždžių šviesą?
 — Sunku pasakyti, — Markusas gūžtelėjo pečiais. — Man
labai didelį įspūdį padarė Viljamo Heršelio prieš porą metų
ištarti žodžiai.
— Ką gi jis ištarė?
Markusas atsigręžė, paėmė ją už rankos ir nusivedė žemyn
plačiomis akmeninėmis pakopomis, besileidžiančiomis į sodą.
— Jis pasakė, kad žvelgdami į žvaigždes, mes tam tikra
prasme žvelgiame į praeitį.
— Nesuprantu...
— Šiuolaikiniai skaičiavimai rodo, kad žvaigždžių šviesa
sklinda iki mūsų tūkstančių tūkstančius metų.
— Ta-aip... Atrodo, aš suprantu! Šviesa, kurią mes
matome, buvo pasiųsta prieš daugelį tūkstantmečių, —
sukuždėjo Ifigenija. — Niekada nesu apie tai susimąsčiusi.
Kokia nuostabi mintis!
— Mane ji taip pat pakerėjo, — Markusas nusišypsojo jai. —
Tvirtu mano įsitikinimu, išskyrus žmones, tiesiogiai susijusius
su astronomija, tik nedaugelis geba išklausyti išsamius
samprotavimus šia tema.
— Suprantama, — Ifigenija mėgavosi jausdama didžiulę
vyro ranką, kurioje paskendo jos smulkutė plaštaka. Šiąnakt
juodu su Markusu yra šalia ir dvasine, ir fizine prasme. Kokia
laimė, kad jis nebelaiko jos šantažuotoja! — Įdomu, bet aš
dažnai būdavau kaltinama, kad savo nesuprantamais
samprotavimais sukeliu visiems nuobodulį!
— Tuo sunku patikėti.
— Tačiau tai gryniausia tiesa. Deja, iki pat pastarojo laiko
aš buvau priversta gyventi pernelyg nepastebimai ir ramiai.
— Manau, dėl to kaltas buvo jūsų vyro amžius ir negalia.
— Ak, taip... Ponas Braitas nedažnai pasirodydavo
žmonėse.
— Vadinasi, taip pat ir jūs.
— Taip.
— Prisipažinkite, Ifigenija, ar jūs buvote ištikima savo
vyrui? — meiliai pasiteiravo Markusas.
Ifigenija užsikosėjo ir dar įsigudrino kluptelėti ant žolėse
slypinčio akmens.
— Koks keistas klausimas, milorde!
Markusas sulaikė ją už rankos.
— Kas čia keisto, madam? Jūs gana ilgai sukinėjatės
aukštuomenėje, tad turėjote atkreipti dėmesį į vieną
akivaizdų dalyką: ištikimos žmonos — didelė retenybė, joms
suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų.
— Ilgai stebėdama aš padariau išvadą, kad neištikimų
moterų gerokai mažiau nei neištikimų vyrų, — atrėmė
Ifigenija.
— Jūsų tiesa.
Laimėjusi nedidelę pergalę, Ifigenija įsidrąsino ir
nepastebimai pakeitė pokalbio temą:
— O jūs buvote ištikimas vyras, milorde?
Markusas kiek patylėjo ir tarė:
— Viena iš mano taisyklių draudžia aptarinėti praeitį. Juoba
jeigu tai susiję su mano santuoka.
Gavusi tokį ryžtingą atkirtį, Ifigenija nusiminė.
— Ak, tiesa, kaip aš galėjau pamiršti! Jūsų garsiosios
taisyklės... Sakykite, milorde, ar jums patinka gyventi jų
saistomam?
— Jos puikiai man padeda.
— Gyvenimas toks trumpas, — sukuždėjo ji. — Mano galva,
taisyklių gausa paverčia jį bespalvį ir nuobodų.
— O man atrodo, kad taisyklės puikiai apsaugo asmeninį
gyvenimą nuo pašalinių kišimosi.
— Tačiau paisydamas griežtų visuomenės taisyklių, žmogus
atima iš savęs pernelyg daug malonumų, — atkakliai
paprieštaravo ji.
— Aš negyvenu pagal visuomenės taisykles. Aš gyvenu
pagal savo paties taisykles.
Jie nuklydo į gražiausią prašmatnaus Petigriu parko
kampelį. Didžiulio namo žiburiai liko toli už nugaros.
Atsigręžusi Ifigenija neišvydo nė paties namo — jį užstojo
nukarusios medžių šakos.
Nakties tamsą sklaidė tik žvaigždžių šviesa ir bemaž pilnatį
pasiekusio mėnulio spindėjimas.
— Lyg būtume vieni visame pasaulyje, — sukuždėjo ji.
— Džiugi mintis. — Markuso dėmesį patraukė neaiškiai
tamsuojantis pro medžius aukštas statinys. — Kas ten?
— Vietinė įžymybė. Dieną, kol jūs buvote Petigriu
bibliotekoje, aš baigiau matuoti. Beje, ar jums pavyko aptikti
ką nors įdomaus?
— Ne. Petigriu naudojasi paprastu raudonu vašku. Ant
vonelės nematyti jokių juodų pėdsakų, o antspaude
išgraviruota širdis.
— Kaip gaila! Bet ar kruopščiai apžiūrėjote jo stalą?
— Taip. Patikėkite, Petigriu nėra šantažuotojas, —
Markusas pasuko palei ratu einančią statinio sieną. — O kaip
sekėsi jums? Ar Petigriu tikrai turi Tivolio šventovės kopiją?
Nuvilta naujos nesėkmės, Ifigenija tyliai atsiduso. Dabar iš
įtariamųjų sąrašo teks išbraukti ir Petigriu.
Ji pažvelgė į grakštų lengvutį statinį. Mėnulio šviesa sruvo
per atvirą stogą suteikdama šventyklai ypatingo, paslaptingo
žavesio, kurio nebuvo pastebėjusi dieną.
— Turiu pasakyti, kad visai neblogai, — nutęsė ji. — Gerai
perteiktas besvorio lengvumo pojūtis, toks būdingas
originalui. Taip pat atkreipkite dėmesį į puikias kolonų
proporcijas.
Šventyklos pagrindo skersmuo kone visiškai toks pat kaip
originalo.
— Taip, jūs teisi.
Staiga Ifigenija susivokė, kad Markusas žiūri ne į šventyklą,
o į ją. Jo akys degė tamsoje. Ir kažkokia gaidelė, pasigirdusi
žemame balse, visą jos esybę akimirksniu užliejo karšta
saldybe.
Ifigenija giliai atsikvėpė ir pamėgino kuo nerūpestingiausiai
toliau spindėti savo erudicija.
— Galima net įsivaizduoti, kaip šventykloje skaisčios
vestalės dieną ir naktį kūreno šventąją ugnį...
— Jūsų vaizduotė kur kas drąsesnė nei maniškė, —
Markusas nusivedė ją tarp aukštų kolonų ir, sustojęs ant
marmuro grindų, pašaipiai apsidairė. — Aš nepajėgiu
įsivaizduoti čia nė vienos skaistuolės. Bet ši vieta net mane
vis dėlto įkvepia.
— Tikrai? — Ifigenija pajuto, kad perdžiūvo burna.
— Taip, — Markusas savo dideliais delnais suėmė jai
veidą. — Jums labai tinka jūsų pravardė. Ledi Žvaigždžių
Šviesa. Jūs gimusi slysti žvaigždės spinduliu, Ifigenija.
Ji suvirpėjo. „Aš gimusi mylėti tave“, — galvoje pralėkė
mintis ir pažįstamas ilgesys vėl sugniaužė širdį. Veikiausiai jai
niekada neteks ištarti šių žodžių, nes Markusas niekada
nepanorės jų išgirsti.
— Jums patinka apsimetinėti mano meiluže, Ifigenija?
— O, taip! Vaidindama jūsų draugės vaidmenį, aš patraukiu
į save visų dėmesį. Tiesą sakant, man bus labai gaila, kai
mūsų maskaradas baigsis.
— Štai kaip?
— Na... ne taip jau labai, — pasitaisė ji. — Tiesą sakant,
visą laiką būti matomai labai vargina. Kita vertus, kokia
didžiulė avantiūra! Kone tokia pat kaip mano pastaroji
kelionė į Italiją.
Markusas kilstelėjo antakius.
— Beveik? Koks smūgis! Man neapsakomai skaudu girdėti,
kad mano meilužės vaidmuo neprilygsta jūsų kelionei į Italiją.
Ifigenija išsigando pagalvojusi, kad netyčia jį įskaudino.
— Aš nenorėjau jūsų įžeisti, milorde! Šis vaidmuo man
tikrai atrodo neapsakomai įdomus.
— Bet vis vien neprilygsta Pompėjos griuvėsiams.
— Matote, milorde... Pompėja yra Pompėja, — švelniai
papriekaištavo ji. — Pasaulyje ne tiek daug dalykų, galinčių
jai prilygti.
— Nesiginčysiu. Vis dėlto leiskite man prie jūsų šios
grandiozinės avantiūros pridėti kelis jaudinančius įspūdžius.
Ir jis įsisiurbė Ifigenijai į lūpas. Ifigenija taip ir nespėjo
suprasti, kas uždegė jos jausmų ugnį: gal mėnulio šviesa, gal
karštis, sklindantis nuo Markuso kūno.
 10.
Tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkamas vyras.
Suvokusi tai Ifigenija iš džiaugsmo visai pametė galvą.
Atrodė, kad viskas, ką ji nuveikė, praėjusiais metais ištrūkusi
iš tylaus, griežtai apriboto gyvenimo Dipforde, buvo tik
pasirengimas šiai akimirkai.
Dabar ji laisva. Laisva nuo priedermių seseriai, laisva nuo
dusinančių mažo kaimelio taisyklių, laisva nuo veriamų
amžinai nepatenkintų kaimynų žvilgsnių.
Pastaraisiais metais ji tapo savo likimo šeimininke ir dabar
buvo tikrai laisva — laisva pirmą kartą gyvenime atsiduoti
meilei.
Reikia pasinaudoti proga. Galvoti apie pasekmes galės
vėliau. Dabar jos laukia didžiausias gyvenime nuotykis, ir
visai tikėtina, kad tokios progos daugiau niekada
nepasitaikys.
Pasistiebusi ant pirštų galų ji apsivijo rankomis Markuso
kaklą. Jo kūnu nuvilnijo virpulys. Giliai kimiai suvaitojęs, jis
dar karščiau įsisiurbė jai į lūpas, aistringai glaudė prie savęs
jos kūną, neleisdamas net krustelėti, kol tyrinėjo jos lūpas.
Tyliai atsidususi Ifigenija prigludo prie jo, virpėdama nuo
vyro kūno artumo ir šilumos.
— Mano saldžioji ledi Žvaigždžių Šviesa!.. — didelis jo
delnas lėtai nuslydo jos kaklu. Markusas nusmaukė lengvą
baltą šalį ir apnuogino Ifigenijos pečius. — Tu nė
neįsivaizduoji, kaip svajojau vėl prie tavęs prisiliesti!
— Taip... Prašau liesti mane! Prašau, Markusai!
Ji pakreipė galvą siekdama pabučiuoti jo rankos. Lengvas
šalis nuslydo žemyn ir nukrito po kojomis. Ji svaigo nuo
mėnulio šviesos ir Markuso prisilietimų. Viskas atrodė
nerealu, o drauge jos pojūčiai dar niekada nėra buvę tokie
aštrūs kaip dabar. Markuso pirštai švelniai slydo jos nugara
ieškodami suknelės užsegimo. Kai Markusas pagaliau
užčiuopė raištelius, atrišo juos ir atsargiai nuleido žemyn
viršutinę suknelės dalį, Ifigenijos kūnu perbėgo drebulys.
Apnuoginta krūtine ji pajuto švelnų kvapaus nakties vėjelio
dvelksmą.
— Nuostabūs! — Markusas pridengė delnais jos
spenelius. — Kokie jie nuostabūs!
Nuo Markuso glamonių jos krūtys išbrinko ir tapo dar
jautresnės. Pagalvojusi, kad Markusas kartą jau glamonėjo ją
taip pat neįtikėtinai intymiai, tačiau dar niekada nėra matęs
jos nuogos, Ifigenija suvirpėjo.
Iki šios nakties nė vienas vyras nėra matęs jos nuogo kūno.
„Regis, turėčiau jaustis pažeminta“, — Ifigenijos galvoje
šmėstelėjo mintis. Tačiau Markuso balse skambantis
neslepiamas susižavėjimas sužadino visai kitokius jausmus —
jį pasijuto esanti nuostabi ir neprilygstama.
Troškimas ištirti jo kūną, kaip jis tyrinėja jos, nugalėjo
paskutines abejones. Ifigenija ištiesė rankas ir drebančiais
pirštais ėmėsi atrišti jo kaklaraištį.
— Taip, — sukuždėjo jis.
Po kelių akimirkų ilgo kaklaraiščio galai nukaro palaidi.
Ifigenija pakėlė į Markusą akis. Ryškūs jo veido bruožai,
marginami mėnulio šviesos ir šešėlių, atrodė lyg kamėja. Jo
akys žėrėjo. Lūpas išlenkė vos pastebima atviro vyriško
geismo šypsena.
— Markusai... — Ifigenija nežinojo, kaip to paprašyti.
Suprato tik tiek, kad dabar trokšta kur kas daugiau, ne vien
švelnių bučinių mėnesienoje.
— Kodėl gi ne? — tarsi perskaitęs jos mintis, atsakė
Markusas ir nykščiu švelniai perbraukė jai per smakrą. —
Maniau, palauksiu, kol liksime vieni miegamajame, tačiau
būna akimirkų, kai laukti negalima. Neįmanoma, nevalia.
Pasilenkęs jis pabučiavo jos peties linkį. Ifigenija suvirpėjo
jo rankose. Jos delnai slystelėjo po marškiniais ir tyrinėdami
paglostė tvirtą glotnų Markuso kūną.
— Jūs nuostabus, milorde, — susižavėjusi kvėptelėjo ji. —
Tiesiog nuostabus. Jūs panašus į Heraklio statulą, kurią kartą
mačiau Venecijoje.
Duslus juokas, išsiveržęs iš Markuso krūtinės, greitai virto
palaimos dejone.
— Perspėju jus, madam, aš anaiptol ne statula, nors,
pripažįstu, tam tikra mano kūno dalis dabar tikrai kieta kaip
akmuo.
— Aš numanau kuri, — sukuždėjo Ifigenija jausdama, kaip
prie jos glaudžiasi sukilęs Markuso vyriškumas. Šis
prisilietimas ir gąsdino, ir kerėjo.
Markusas nenorom paleido ją, nusiplėšė fraką ir patiesė ant
šventyklos grindų. Ifigenija pažvelgė po kojomis, greitai
pakėlė akis ir susitiko su degančiomis Markuso akimis. Jai
nereikėjo nieko aiškinti, ir taip puikiai suprato, ką jis ketina
daryti — paguldyti ją ant grindų ir mylėtis.
Dar akimirka ir jai atsivers slapčiausios pasaulio paslaptys.
Ifigenija suprato: jeigu nori sustoti, turi pasakyti tai
nedelsdama. Ji nusišypsojo Markusui ir nieko nepasakė. Šita
šypsena, atrodė, jį užkerėjo: akimirką jis apmirė. O tada
kimiai riktelėjęs čiupo Ifigeniją ant rankų ir paguldė ant
patiesto frako.
Kai atsigulė ant jos, Ifigenija apsivijo jį rankomis,
prisitraukė prie savęs ir priglaudė taip stipriai, lyg norėtų
sulaikyti visiems laikams.
— Ifigenija...
Jis liovėsi liesti ją santūriai ir atsargiai. Apnuogintus
Ifigenijos pečius apibėrė šiurkščiais, godžiais bučiniais, jo
virpančios rankos klajojo Ifigenijos kūnu. Suėmęs lūpomis
švelnų spenelį, Markusas švelniai jį krimsčiojo, o jo ranka jau
kėlė aukštyn baltus šilko sijonus...
Kai pajuto Markuso pirštus ant savo šlaunų, Ifigeniją
apėmė jaudinantis laukimas. Dabar jis pradės glamonėti ją
taip pat kaip tada, Lartmoro galerijoje. Ji degė nekantrumu
vėl pajusti tą nežemišką palaimą.
— Tu pasiruošusi, tiesa? — Markuso balsas trūkčiojo, tarsi
jis būtų ką tik nubėgęs maratoną. — Kai aš šitaip tave
glamonėju, tu pavirsti srūvančia iš dangaus žvaigždžių
šviesa...
— Ak! — Ifigenija užsimerkė, jos šlaunys tvirtai suspaudė
Markuso ranką.
Markusas atsargiai įkišo pirštą giliau, lygiai tiek, kad
priverstų Ifigeniją suvirpėti iš nekantrumo.
— Markusai! O Viešpatie, Markusai! — ji troško daugiau, jai
reikėjo ko nors nepalyginti daugiau.
Kaip tai nupasakoti? Užuot ką nors sakiusi, ji tik aukščiau
kilstelėjo klubus ir aistringai išsirietė po Markuso kūnu.
— Tu karštesnė už pačią saulę, — sukuždėjo Markusas ir
švelniai ją praskleidė.
Ifigenija riktelėjo. Pirštais įsikirto į jo marškinių audinį ir
įsisegė į raumeningus pečius.
Ji nė nepastebėjo, kaip Markusas atitraukė ranką, tik
paskui staiga pamatė, kad jis atsisega bridžius. Suprato, kas
tuoj nutiks. Galų gale juk buvo mačiusi skulptūras Lartmoro
galerijoje. Ifigenija mėgino pasiruošti tam, kas nutiks, tačiau
žmoniškai nė neišmanė, kaip viskas bus.
— Nagi, pabučiuok mane, — sukuždėjo Markusas.
— Ak, taip! Žinoma! — subruzdo ji ir karštai jį apkabino.
Čia viskas paprasta. Ji labai gerai žinojo, kaip jį bučiuoti, kaip
glausti prie savęs vis stipriau...
— Dieve mano! — sušvokštė Markusas. — Tu neleidi man
įkvėpti oro.
Ifigenija pajuto, kaip jis įsispraudė jai tarp šlaunų, o tada...
tada kažkas pradėjo į ją skverbtis — ir tas kažkas buvo kur
kas didesnis už pirštą. Ji iškart suprato, jog nepavyks.
— Markusai, man atrodo, čia kažkas ne taip!
— Tu stebėtinai ankšta, — jo balsas buvo beveik
neatpažįstamas.
— Milorde, jūsų pranašumai toli pranoksta Lartmoro statulų
žavumynus!
Markusas šiek tiek atšlijo.
Ifigenija jau ketino su palengvėjimu atsidusti, bet tada, be
jokio perspėjimo, jis vėl puolė švelnius jos žiedlapius ir vienu
galingu postūmiu įsiveržė vidun.
— Markusai! — Ifigenija apstulbusi išpūtė akis. Ir apmirė
nekvėpuodama.
 Tačiau jos apstulbimo negalėjai net lyginti su šoku, kuris
ištiko Mastersą. Įėjęs į ją jis kažkodėl sustingo.
— Prakeikimas! Velniai mane griebtų!
Vestos šventykloje stojo keista tyla.
— Ar visada šitaip būna? — pagaliau ryžosi pasidomėti
Ifigenija. — Aš tikėjausi, kad viskas bus lygiai taip, kaip tada
pas Lartmorą.
Markusas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją iš viršaus. Jo
žvilgsnyje žėrėjo rūstus nuosprendis.
— Tu skaistuolė.
Ifigenija per vėlai prisiminė savo kruopščiai apgalvotą
legendą apie našlystę.
— Ne! Ne, tikrai ne! — ji nervingai lyžtelėjo lūpas. —
Reikalas tas... na, po mano vyro, pono Braito, mirties praėjo
jau daug laiko. Tačiau net ir būdamas gyvas į sutuoktinio
pareigas jis žvelgė gana abejingai. Be to, nebuvo... nebuvo
taip proporcingai sudėtas kaip jūs, milorde... žinoma, jeigu
suprantate, ką turiu omenyje.
— Tu velnio skaistuolė. Tu melavai man.
Skaudama širdimi Ifigenija suprato, kad jis tiesiog įsiutęs,
ją apėmė neviltis. Ji nesumojo, ką pasakyti... Mastersas
suprato visą tiesą. Reikėjo kaip nors sušvelninti jo įtūžį.
— Tačiau niekas juk šito nežino, tik jūs, milorde. Juk tai
visai nepastebima, tiesa? Visų žmonių akyse aš esu tikrų
tikriausia našlė.
— Kiek vaidmenų jūs vaidinate, madam?
Jos akys pritvinko ašarų.
— Dabar aš nevaidinu jokio vaidmens!
— Dėl Dievo, tik jau neverkite! — atsirėmęs ant alkūnių,
Markusas suėmė delnais jos veidą. — Negaliu pakęsti ašarų.
Jūsiškių — irgi. Net po to, ką iškrėtėte.
Staiga ją užplūdo nuoskauda ir pyktis.
— Aš nė nemaniau verkti! — su panieka purkštelėjo ji. — O
jūs, jeigu ketinate ir toliau šitaip kalbėti, verčiau išeikite iš
manęs ir leiskite man atsikelti. Aš neketinu čia tįsoti ir
klausytis jūsų bjaurių, pagiežingų kaltinimų.
 — Ifigenija...
— Aš pasakiau: atsitraukite! — ji sumosavo rankomis ir iš
visų jėgų stumtelėjo nuo savęs jo pečius. Lygiai taip
sėkmingai būtų galėjusi pamėgint nustumti kalną.
— Kas dabar iš to, kvailute? Tai jau įvyko, aš padariau
jums nepataisomą žalą!
— Aš visai nemanau, kad man padaryta žala, juoba
nepataisoma! — ji piktai sužaibavo akimis. — Aš norėjau
jūsų, milorde. Bent jau maniau, kad noriu.
— Bet kodėl?! Kodėl, velniai jus griebtų? O gal čia dar viena
jūsų avantiūra? Savotiška kelionė po Pompėjos griuvėsius?
— Įsivaizduokite, taip! — įpykusi tėškė ji žvelgdama
Markusui į veidą ir vėl pamėgino nustumti jį nuo savęs. —
Bet jūs viską sugadinote!
— Kurių velnių pasirinkote būtent mane? — kimiai
kvėptelėjo jis. — Kodėl nepasiūlėte Hoitui ar Lartmorui tapti
jūsų gidu šitoje pirmoje kelionėje?
— Todėl, kad man reikėjo būtent jūsų, bjauraus avigalvio!
Tuoj pat nulipkite nuo manęs!
Jis apmirė apstulbęs.
— Ifigenija...
— Aš pasakiau: šalin!
Markusas krūptelėjo lyg gavęs smūgį. Mėnulio šviesoje
Ifigenija aiškiai matė jo išrasojusią kaktą. Tamsūs plaukai
buvo šlapi nuo prakaito. Dantys sukąsti. Visi jo kūno
raumenys suakmenėjo lyg iškirsti iš marmuro.
Sugriežęs dantimis jis ėmė lėtai trauktis nuo Ifigenijos. Ši
nekantriai subruzdėjo.
— Gulėkite ramiai! — riktelėjo Markusas. — Po šimts! —
sušnypštė jis ir skausmingai greitai išsiplėšė laukan.
— O-oi! — cyptelėjo Ifigenija. — Kaip skauda!
Markusas tarytum jos nepastebėjo. Jo veidą ūmai iškreipė
kančia. Jis su švilpesiu įkvėpė oro, kūną supurtė drebulys —
ir netekęs jėgų Markusas griuvo veidu žemyn šalia Ifigenijos.
Jam iš krūtinės išsiveržė klaiki aimana — ir jis apmirė.
— Markusai! O Viešpatie, kas tau?
 Akimirksniu pamiršusi savo pačios skausmą, Ifigenija
pasirėmė ant alkūnės, mirtinai išgąsdinta jo netikėto ūmaus
alpulio. Ją pervėrė klaiki, paralyžiuojanti baimė.
Markusas numirė, numirė dėl jos kaltės!
Ifigenija atsiklaupė ir ėmė įnirtinga purtyti jį. Markusas nė
nekrustelėjo. Ji pasilenkė mėgindama įsižiūrėti į jo veidą.
Akys užmerktos. Veidas iškreiptas kankinančio mėšlungio.
— Dieve gailestingasis, ką aš padariau! Milorde, ar gyvas?
Pasakykite! Prašau atsiliepti!
Ji pamėgino kilstelėti jį sau ant kelių. Tačiau Markuso kūnas
buvo neįtikėtinai sunkus ir jai pavyko užsikelti tik jo galvą.
Ifigenija nužėrė jam nuo kaktos plaukus.
— Viešpatie, kas gi tau, Markusai? — jai iš akių plūstelėjo
ašaros. — Aš niekada nenorėjau tavęs įskaudinti! Niekada,
niekada... Markusai, tik nemirk! Tik ne dabar, kai pagaliau
tave sutikau! Aš neištverčiau. Juk aš myliu tave, Markusai.
Po velnių!
Pirmą kartą po vestuvių nakties jis prarado savitvardą.
Šliūkštelėjo sėklą lyg skubrus nepatyręs vaikėzas, pirmą
kartą atsidūręs su moterimi. Kaip tada, pirmąjį kartą su Nora.
Jam atrodė, kad kažkur atminties gelmėse vis dar skamba
jos pikti, pašaipūs žodžiai: „Tavo letenos kaip valstiečio,
pienburni!“
— Markusai! Markusai, meldžiu, atleisk man! Atsimerk, juk
tu negali mirti!
Jis pravėrė vieną akį.
— Tu gyvas! — jos veidą nušvietė viltis ir laimė. — Ačiū
Dievui! — Ifigenija pamėgino kilstelėti gulinčią ant kelių jo
galvą. — Palaukite čia, milorde. Nejudėkite. Aš nubėgsiu
pakviesti pagalbos.
Markusas atmerkė kitą akį, ištiesė ranką ir sugriebė ją už
riešo.
— Ne.
— Bet jums reikia daktaro! Jus buvo ištikęs priepuolis.
— Nė nežinau, į gera ar į bloga, bet šįkart, atrodo, liksiu
gyvas. Sveikinu, ponia Brait, — Markusas susiraukė iš
pasibjaurėjimo savimi. — Tik pamanykite, jums pavyko
trisdešimt šešerių metų vyrą priversti pasijusti
neapsiplunksnavusiu geltonsnapiu!
Ji sunerimusi žvelgė jam į veidą. Kaip neįsivaizduojamai
švelniai lietė jos pirštai Markuso skruostą!
— Ar esate įsitikinęs, kad jums nereikia gydytojo pagalbos?
— Visiškai įsitikinęs. Bet man tikrai reikia naujo frako.
Kokia gėda — šitaip sugadinti vieną iš geriausių ir patį
brangiausią savo siuvėjo kūrinį!
— Vargu ar mano liokajui pavyks jį išgelbėti, — atsiduso
Markusas.
— Aš nupirksiu jums kitą! — visai rimtai patikino jį
Ifigenija. — Dėl visko kalta aš. Patikėkite, milorde, aš puikiai
suprantu savo kaltę.
Markusas vos spėjo nuryti jau besiveržiančius iš burnos
prakeiksmus.
— Aš turėjau susivokti, kad įžeistos skaistuolės vaidmenį
jūs atliksite taip pat originaliai kaip ir skandalingos našlelės.
— Markusai, aš anaiptol nesu įžeista! Ir nesu žalia
mergaičiukė, ką tik išplasnojusi iš vaikų kambario. Esu gan
suaugusi, kad pati galėčiau priimti sprendimus.
— Jūs buvote nekalta, — pavargusiu balsu ištarė
Markusas. — Aš niekada nesu turėjęs reikalų su
skaistuolėmis. Šiuo klausimu griežtai laikausi taisyklės ir iki
pat šio vakaro nesu jos sulaužęs.
— Tačiau jūs neturėtumėte pamiršti ir teigiamos šio
nutikimo dalies, — Ifigenija akinamai nusišypsojo. — Aš jau
nebesu skaistuolė, vadinasi, jūs daugiau nebelaužysite savo
taisyklės.
Markusas pajuto užplūstant naują įniršio bangą.
— Po velnių, moterie! Tai nėra dingstis juokauti. Prisiekiu,
kartais jūsų žavi burna geba išvesti iš pusiausvyros bet kurį,
net sveikiausio proto vyrą! Jeigu vos prieš kelias minutes
nebūčiau atėmęs jums nekaltybės, prisiekiu: neištvėręs
persimesčiau per kelį ir kaip reikiant išperčiau už jūsų
kvailystes!
 Šypsena dingo jai nuo lūpų.
— Sere, aš puikiai suprantu, jūs labai pykstate, kad
sulaužėte savo geležinę taisyklę. Bet dėl to tikrai
neturėtumėte kaltinti savęs.
Markusas susikaupęs sagstėsi kelnes.
— Nekalta skaistuolė, apsimetusi našle! — Atrodė, išgirtasis
jo protas jį apvylė. — Aš turėjau susiprotėti!
— Nesąmonė! Kaip jūs galėjote susiprotėti?
Markusas pakilo ant kojų ir pažvelgė į ją. Akimirką jis
apmirė sukrėstas: Ifigenija sėdėjo mėnulio spindesio užlietos
šventyklos vidury, glausdama prie glotnios krūtinės
nusmauktą suknelės viršų, o balti sijonai putojo aplink ją.
Plaukai sutaršyti, mažas baltas batelis nulėkęs nuo kojos. Ir
vis tiek ją gaubė paslaptinga tyrumo ir skaistumo aura —
kaip tą pirmąjį kartą, kai pamatė ją pokylyje pas Fenvikus.
— Manau, aš tai žinojau, — tyliai pratarė jis. — Tačiau
užsimerkiau prieš tiesą, nes nenorėjau jos matyti.
Ifigenija suraukė antakius.
— Ar visada būnate toks griežtas sau, kai sulaužote kurią iš
savo taisyklių?
— Nežinau, — Markusas pasilenkė padėti jai atsistoti. — Aš
sulaužiau jas pirmą kartą. Eime.
— Kur?
— Atgal į rūmus, — jis padėjo Ifigenijai susitvarkyti
suknelę. — Reikia pasistengti, kad niekas jūsų nepamatytų.
— Kam toks atsargumas, milorde? — neslėpdama
susierzinimo Ifigenija dėbtelėjo į jį. — Argi žmonių akyse kas
nors pasikeitė? Visi ir taip įsitikinę, kad esu našlė ir jūsų
meilužė. Niekas nežino visos tiesos.
— Aš žinau.
Štai kokia toji tiesa: jis sulaužė savo taisyklę ir dabar turi
būti nubaustas. Ką gi, galbūt vedybos su Ifigenija viską
sudėlios į vietas, pagalvojo Markusas. Pirmoji jo žmona
pasirodė esanti patyrusi moteris, apsimetusi skaistuole. O
dabar jis ves nekaltą mergelę, vaidinančią patyrusią moterį!
Turbūt jam reikia paklausyti Ifigenijos patarimo ir pamatyti
teigiamą šios padėties aspektą. Šįkart jis ves savo paties
meilužę, kuri niekada nepriklausė kitam vyrui!..
Markusas pakėlė nuo grindų fraką ir niūriai jį apžiūrėjo. Per
pastarąsias savaites jis sugadino gana daug brangių frakų —
ir vis per savo eksperimentus su hidrauliniu rašikliu. Bet
pirmą kartą įsigudrino suniokoti gerą daiktą tokiu pikantišku
būdu.
Jis buvo visiškai praradęs savitvardą.
Netgi pamiršo pasinaudoti patobulintu kondomu iš avių
žarnų, nors apdairiai įsikišo jį į kišenę.
Nekreipdamas dėmesio į klausiamą Ifigenijos žvilgsnį, jis
paėmė ją po ranka ir išsivedė iš Vestos šventyklos. Nakties
sutemos švelniai apgaubė Markusą ir Ifigeniją, tylomis
artėjančius prie didžiulio namo. Dar skaisčiau ir ryškiau jiems
žėrėjo tolimos žvaigždės.
Markusas mąstė apie tai, kaip dabar turės pasikeisti jo
gyvenimas. Įdomu, kaip Benetas sutiks žinią apie būsimas
vyresniojo brolio vestuves?
„Ifigenija bent jau neprieštaraus, kad didžiąją laiko dalį aš
leisiu bibliotekoje, — filosofiškai pagalvojo Markusas. — Ji
pajėgs suprasti.“
Paskui atsiras vaikų. Gal net sūnus — paveldėtojas. Kaip
keista: anksčiau jam menkai terūpėjo perduoti titulą savo
paties palikuoniui. O dabar mintis apie Ifigeniją, nešiojančią
po širdimi jo kūdikį, netikėtai pripildė jį keisto
savininkiškumo, jaudinamo laukimo ateities, apie kurią
anksčiau nė nesusimąstydavo. Viliojančios ateities.
— Markusai! — gaudydama orą sukuždėjo Ifigenija. Jis
susiprato, kad eina per greitai ir jai tenka kone bėgti, kad
spėtų su juo.
— Ką?
— Matau, jūs labai pykstate. Norėčiau, kad patikėtumėte —
aš nuoširdžiai apgailestauju dėl savo elgesio.
— Ifigenija, nusiraminkite.
— Aš neturėjau meluoti jums apie savo praeitį.
— Pasikalbėsime rytoj. Man reikia viską kruopščiai
apgalvoti.
— Taip, milorde, aš suprantu. Jūs baisiai susierzinęs ir, be
abejo, dabar nebenorėsite apsimetinėti mano meilužiu.
— Nematau kitos išeities, — atrėžė Markusas, nes jau
apsisprendė fiktyvaus meilužio vaidmenį pakeisti teisėto
sutuoktinio vaidmeniu.
— Priešingai, yra visos sąlygos tęsti mudviejų spektaklį, —
skubiai paprieštaravo ji.
— Dabar tai visiškai neįmanoma.
— Milorde, paklausykite! Juk esate protingas žmogus.
— Tikrai taip manote? Aš šiuo klausimu turiu rimtų
abejonių.
— Niekai! — su įkarščiu šūktelėjo ji. — Jūs fenomenaliai
protingas. Ir dėl to negali kilti ir nekyla nė menkiausių
abejonių.
— Hm-m...
— Nors dabar esate labai supykęs, aš tvirtai tikiu: jūs
nepasiduosite trumpalaikiam jausmų impulsui ir neįeisite jam
nugalėti sveiko proto.
— Vertinu jūsų tikėjimą mano protu, — jis niūriai vyptelėjo.
— Žinoma, taip ir yra, bet aš noriu priminti jums, kad
turėjau labai rimtų priežasčių apsimesti našle.
— Jūs pasirinkote ne patį tinkamiausią laiką priminti man
apie savo artistinius talentus.
Jie pasiekė terasą. Markusas pamatė, kad dauguma
viršutinio aukšto langų jau tamsūs. Svečiai miega. Puiku,
vadinasi, jam lengvai pavyks palydėti Ifigeniją iki jos
miegamojo niekieno nepastebėtą.
— Sere, prašau nepamiršti, kad priežastis, pastūmėjusi
mane apsimesti jūsų meiluže, tebėra aktuali. Mes tiesiog
privalome palikti viską, kaip yra, kol rasime šantažuotoją.
Tikiuosi, jūs nepasielgsite neapgalvotai?
— Neapgalvotai?
Tamsoje jos akys atrodė didžiulės, žėrinčios.
— Juk jūs nenutrauksite mudviejų „meilės ryšio“? Jūs
paliksite viską, kaip yra, tiesa?
 Regis, ji visiškai nepajėgė suvokti visų pasekmių to, kas
tarp jų nutiko ant Vestos šventyklos grindų. Markusas
galutinai neteko kantrybės.
— Panele Brait, norėčiau priminti jums, kad dabar jums
iškilo nauja ir kur kas rimtesnė bėda nei ta, kurią sprendėte
dar prieš valandą.
Ji nesusigaudydama suklapsėjo akimis.
— Jūs liovėtės būti fiktyvi meilužė.
Kurį laiką ji nesuprasdama žiūrėjo į jį, kol pagaliau
susivokė.
— Regis, aš supratau, ką norėjote pasakyti.
— Ar tikrai, panele Brait?
— Taip, žinoma, — ji nuleido akis droviai apžiūrinėdama
Markuso marškinių klostes. — Bet kodėl šis trumpas,
menkas, nieko nereiškiantis epizodas turėtų pakeisti
mudviejų santykių pobūdį?
— Velniai jus rautų, Ifigenija!
— Markusai, prašau! — ji pakėlė ranką, tarsi norėdama
paliesti jam skruostą, bet staiga sustingo. — Aš žinau: tai,
kas nutiko šventykloje, jums buvo labai nemalonu.
— Mano malonumas ar jo stygius yra neesminė klausimo
dalis, — šiurkščiai atrėžė jis. — Man regis, jūs tiesiog
nepajėgiate suprasti, kaip tai rimta!
— Aš puikiai viską suprantu, milorde! Įsivaizduoju, kaip jus
sukrėtė ir tikriausiai net išgąsdino tas šiurpus priepuolis.
Viešpatie, aš ir pati akimirką patikėjau, kad jūs numirėte
arba kad jus ištiko apopleksija.
— Apopleksija! Viešpatie, aš išeisiu iš proto! Be jokių
abejonių...
— Patikėkite, aš nė nenumaniau, kad mano nekaltybė
padarys jums tokį žudantį poveikį! Išties, milorde, aš labai
apgailestauju.
Markusas priėjo prie juosiančios terasą baliustrados.
Sustojo, pažvelgė į Ifigeniją. Jos žodžiai nežinia kodėl visiškai
sugniuždė jo valią. Jis buvo sužavėtas.
— Jūsų tiesa, — linktelėjo jis. — Iš kur jūs galėjote žinoti,
kaip jūsų nekaltybė gali paveikti silpnus mano nervus!
— Būtent! — ji vėl akinamai nusišypsojo. — Tačiau jūs
patikinote mane, kad dabar jau esate sveikas? Tai tiesa,
milorde?
— Manau, aš visiškai pasveikau... turint omenyje ligos
pobūdį.
— Tai ir puiku! Puikiai suprantu, kad jūs patyrėte stipriausią
sukrėtimą...
— Sukrėtimą? — paklausė jis ir iškart linktelėjo. — Taip,
tiksliau nepasakysi.
— Jūs buvote labai išsigandęs... Vis dėlto pasistenkite į
viską žiūrėti paprasčiau. Patikėkite, daugiau jums nėra ko
nerimauti.
Markusas uždėjo ranką ant baliustrados ir iš visų jėgų
sugniaužė marmurinį turėklą.
— O kodėl?
— Todėl, kad duodu žodį: aš daugiau niekada... — ji nutilo
ir subtiliai kostelėjo, — neįkyrėsiu jums su savo meile,
milorde.
Kurį laiką Markusas smalsiai tyrinėjo jos veidą. Ji
atviraširdiškai laukė atsakymo, o jis stovėjo ir nepajėgė
prisiminti, ar kada nors kokiai nors moteriai yra pavykę štai
taip lengvai atimti iš jo kalbos dovaną.
— Jūs labai supratinga, panele Brait.
— Pamirškite, kas nutiko! — atlaidžiai pridūrė ji. Tada
palinko prie jo ir patikliai sukuždėjo: — Kalbant visai atvirai,
tos minutės ir man nesuteikė nė menkiausio pasitenkinimo.
Todėl patikėkite: aš neišsikrausčiau iš proto, kad ryžčiausi
dar kartą tai pakartoti!
Viduje jis visas sustingo. Šis, pasak jos, epizodas, pasirodo,
buvo visiška nesėkmė. O užvis baisiausia, kad jam pavyko
sugadinti merginai jos pirmą gyvenime aistros patirtį.
Nors kunkuliavo iš pykčio, nemaloniai suvokęs, kad kvailas
jos melas apvertė aukštyn kojomis visą jo gyvenimą,
Markusas staiga pasijuto kaltas. Šią naktį jis norėjo tik
vieno — suteikti jai palaimą tokią pat, kokią patirs pats. Ir
staiga netikėtas fiasko!
— Ifigenija, priimkite nuoširdžiausią mano atsiprašymą už
visus nemalonumus, kuriuos jums suteikiau. Jeigu aš būčiau
žinojęs...
— Ak, liaukitės! — ji užspaudė pirštais jam lūpas. — Jūs
neturite už ką atsiprašinėti. Jeigu aš tikrai būčiau ta, kuria
apsimečiau, — guvi našlelė, vedybiniame guolyje pažinusi
visus meilės džiaugsmus, — štai tada, aišku, būčiau gebėjusi
viską apskaičiuoti.
— Kokius apskaičiavimus jūs turite omenyje?
— Na, panašius į tuos, kuriuos darau tyrinėdama senovės
statinių proporcijas, — paaiškino ji. — Tada iškart būčiau
supratusi, kad jūsų... na, žodžiu, kad jums visų dalykų reikia
didelių.
— Jūs kalbate apie matmenis?
— Deja, tyrinėdama antikines statulas būsiu išleidusi iš akių
labai svarbų dalyką, — apgailestaudama Ifigenija palingavo
galvą. — Ir net Lartmoro galerijoje — tik dabar tai
supratau — aš neatkreipiau dėmesio į labai svarbias detales.
— Ifigenija...
— Tačiau pasiteisindama galiu pasakyti, kad dar niekada,
kiek tyrinėjau antikines skulptūras, nesu susidūrusi su
pavyzdžiais, dydžiu prilygstančiais jūsiškiam.
Markusas ryžtingai ją pertraukė:
— Be abejo, ši tema yra įdomiausia iš visų, kurias kada
nors esu aptarinėjęs. Bet dabar jau labai vėlu. Norėčiau
mudviejų pokalbį pratęsti tinkamesnių laiku.
— Kai jūs atgausite ramybę ir šaltakraujiškumą, tiesa?
— Taip. O dabar kilkime aukštyn ir skirstykimės po
miegamuosius, madam. Aš turiu kai ką rimtai apgalvoti, — jis
paėmė Ifigeniją po ranka ir nuvedė prie durų.
— Markusai, — Ifigenija truktelėjo jį už rankovės, —
pažadėk niekam nepasakoti, kad aš nesu tavo meilužė.
— Nusiramink! — Markusas atidarė duris ir nuvedė ją per
tamsų vestibiulį. — Mes jau pripažinome, kad tavo vaidmuo
liovėsi būti apgaulė. Aš neturiu ko slėpti, nes šiandien tu
tapai mano meiluže.
Ifigenija metė į jį tiriamą žvilgsnį.
— Bet tu niekam nepasakosi, kad aš nesu našlė?
— Patikėk, esu ne mažiau už tave suinteresuotas, kad
žmonės nesužinotų tiesos.
— Taip, taip, žinoma, — Ifigenija šiek tiek nusiramino. —
Tu taip pat nenori, kad žmonės sužinotų, jog sulaužei savo
taisyklę?
— Taip, — burbtelėjo Markusas. — Tai iš tiesų viską
apsunkintų.
— Ką turi omenyje?
— Nesijaudinkite, panele Brait. Aš viską paaiškinsiu jums,
kai ateis laikas.
— Ponia Brait, — atkakliai pataisė ji. — Mes netgi vieni
turime vaidinti savo vaidmenis, jeigu nenorime prasitarti
viešumoje.
— Prašau atleisti, ponia Brait.

Atsidūręs savo kambaryje, Markusas priėjo prie lango ir,

atsirėmęs delnais į palangę, pažvelgė į žvaigždes.
Jis niekada nė neįtarė, jog kada nors ves dar kartą.
Vadinasi, yra pasirengęs pažeisti dar vieną savo taisyklę.
Tačiau dabar, kai tebebuvo toks gyvas atmintyje Ifigenijos
kvapas ir jos prisilietimai, jis negalėjo blaiviai mąstyti nei
apie santuoką, nei apie draudžiančią vesti taisyklę.
Jis galėjo galvoti tik apie tai, kaip palinko prie jo Ifigenija,
mirtinai išsigandusi, kad nužudė jį savo nekaltybe. Ir jo
sieloje vis dar skambėjo jos žodžiai: „Markusai, aš myliu
tave!“
Žinoma, jie buvo ištarti apėmus panikai. Ji išsigando, kad
netyčia bus jį nužudžiusi, štai ir viskas. Tai vienintelis galimas
jos beprotiškų žodžių paaiškinimas.

Kitą rytą, iškart po pusryčių, ledi Petigriu nuoširdžiai

apgailestaudama atsisveikino su svečiais.
— O aš vyliausi, kad pabūsite pas mus dar dienelę kitą.
Mes taip džiaugėmės jūsų apsilankymu, tiesa, Džordžai?
— Buvo nuostabu, — suniurnėjo Džordžas, sunkiai
slėpdamas džiaugsmą, kad pagaliau išsinešdina bent šitie du
neprašyti svečiai.
Ledi Petigriu grįžtelėjo į Ifigeniją, laukiančią laiptų viršuje,
kada privažiuos Markuso ekipažas.
— Ponia Brait, negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad
manoji Vestos šventykla pasirodė esanti kone tiksli originalo
kopija! Dėkoju jums, kad nepagailėjote laiko viską išmatuoti
ir apskaičiuoti!
— Jūs labai maloni, — Ifigenija su siaubu pajuto už nugaros
esant Markusą. Jo susierzinimą galėjai bemaž jausti.
— Ar jūs tikrai neabejojate, kad mūsiškiai griuvėsiai —
Tivolio šventyklos atitikmuo? — jau kelintą kartą paklausė
ledi Petigriu.
— Taip, be abejo, — sumurmėjo Ifigenija, jausdama rūstų
Markuso žvilgsnį.
— Šventykla ir visos jos detalės stebėtinai atitinka
originalą, — staiga įsiterpė jis. — Praėjusią naktį aš pats ją
apžiūrėjau. Prisiekiu, tereikia šiek tiek vaizduotės — ir galima
nesunkiai pamatyti tikros skaisčiosios vestalės paveikslą.
Ledi Petigriu veidas pražydo nuoširdžiu pasididžiavimu.
— Tikrai?
— Grafe, aš jūsų neatpažįstu, — nusistebėjo lordas
Petigriu. — Tik nesakykite, kad svajojote kur nors netoliese
išvysti bent vieną tokią būtybę! Visas pasaulis žino jūsų
taisyklę, apibrėžiančią ryšius su skaistuolėmis.
— O štai aš esu įsitikinusi: kai kurias taisykles būtinai reikia
laužyti! — susierzinusi pasakė Ifigenija.
 11.
Kitą rytą londoniškių Markuso namų bibliotekoje pasirodė
Berklis. Alsiai atsidusęs jis dribo į krėslą, užsikorė ant nosies
akinius ir iš odinio sakvojažo išsitraukė kelis popieriaus lapus.
Markusas atsilošė krėsle. Vos tramdydamas smalsumą jis
žiūrėjo, kaip patikėtinis dėlioja savo popierius.
— Nagi? — Markusui pasirodė, kad pauzė trunka visą
amžinybę, nors praėjo vos kelios akimirkos.
Berklis iškilmingai atsikosėjo ir pažvelgė į Markusą viršum
auksinių akinių rėmų.
— Pradėkime nuo to, milorde, kad, pasirodo, nėra ir
niekada nebuvo jokio pono Braito. Tai yra, nebuvo vyro, kuris
kada nors būtų vedęs mums žinomą ponią Brait.
— Šitai aš jau žinau.
Prisiminimai apie vidurnakčio susitikimą Vestos šventykloje
vėl nutvilkė Markuso smegenis. Jo širdyje gal jau tūkstantąjį
kartą atgijo stebuklingi prisiminimai, kaip jis smigo į
nuostabų Ifigenijos kūną... Ir vėl, turbūt irgi tūkstantąjį
kartą, jį užplūdo beprotiškas geismas. Jis beveik
apčiuopiamai jautė šilkines garbanėles tarp Ifigenijos šlaunų.
Atmintyje šmėstelėjo subtiliai apvalios krūtys ir speneliai —
tarsi sultingos prinokusios uogos. Niekas pasaulyje
neprilygsta jų skoniui!..
Jos viliojantis švelnus pilvas priminė nuostabų egzotišką
vaisių, kadaise Markuso užaugintą oranžerijoje. O jos kūno
kvapas... argi įmanoma jį pamiršti?
Šeriuoti Berklio antakiai susigrūdo į trumpą juostą viršum
tarpunosio.
— Prašau atleisti, milorde, bet jeigu žinojote, kad ponia
Brait... norėjau pasakyti panelė Brait — visai ne našlė, tai
kam siuntėte mane į Devoną?
— Tada, prieš jums išvykstant, aš to dar nežinojau.
— Tačiau kaip jums pavyko sužinoti? Prisiekiu, tai paslaptis
visam Londonui!
Markusas patylėjo ieškodamas aptakiausio atsakymo.
 — Tiesą apie panelę Brait aš atskleidžiau pasinaudojęs tais
pačiais metodais, kuriuos taikau tirdamas kitokio pobūdžio
problemas.
Atrodė, Berklis pasijuto visiškai išmuštas iš vėžių.
— Jūs turite galvoje teleskopą? Ar mikroskopą?
— Aš turiu galvoje stebėjimus ir eksperimentus.
Markusas atsitiesė ir susidėjo alkūnes ant stalo. Sunėręs
pirštus jis su nerimu ir nekantrumu pažvelgė į savo
patikėtinį.
— Ką dar pavyko jums sužinoti?
Berklis užmetė akį į savo popierius.
— Panelė Brait gimė ir užaugo Dipforde, mažame Devono
kaimelyje. Patikėkite, tik vargais negalais pavyko jį surasti.
— Vis dėlto suradote, — tarė Markusas.
— Taip, milorde.
Jeigu Berkliui pavyko surasti Dipfordą ir sužinoti apie
nesamą poną Braitą, vadinasi, tai padaryti pavyks ir kitiems.
Jeigu ką nors, kad ir tą paslaptingąjį šantažuotoją, sudomins
Ifigenijos praeitis, jis nesunkiai išsiaiškins, kad jokia ji ne
našlė, vadinasi, jai taikomos visos griežčiausios taisyklės,
kurias visuomenė primeta netekėjusioms moterims ir
nekaltoms merginoms.
Markusas nežinojo, kas kelia jam didesnį susirūpinimą
Ifigenijai gresiantis pavojus ar tai, kad ji kategoriškai
atsisako tą pavojų matyti.
— Kalbėkite, Berkli.
— Jos tėvai — abu gana ekscentriško būdo — žuvo jūroje,
kai merginai buvo vos aštuoniolika. Jai teko imtis
atsakomybės už jaunėlės sesers Korinos auklėjimą.
„Kaip ir man pačiam teko auginti Benetą“, — pagalvojo
Markusas.
— Iš kokių lėšų ji gyveno pati ir išlaikė seserį? Joms atiteko
didelis palikimas?
— Ne. Jos turėjo tenkintis tik varganais skatikais, kuriuos
panelė Brait gavo pardavusi motinos paveikslus ir porą tėvo
katalogų.
 Markusas susimąstęs pasukiojo tarp pirštų antspaudą.
— Ne kažin kas...
— Tikra tiesa, milorde, bet panelė Brait pasirodė esanti
labai versli.
Markusas pajuto, kaip staiga sustingo širdis.
— Ką jūs turite omenyje?
— Atsigavusi po tėvų netekties ir suvokusi, kad pasaulyje
liko vienui viena ir dabar privalo gyventi pati ir išlaikyti
seserį, panelė Brait pirmiausia pardavė motinos paveikslus ir
tėvo katalogus. Už gautus pinigus įsteigė Jaunųjų ledi
akademiją.
Markusas vos nepaleido iš rankų antspaudo ir išpūtė į Berklį
akis.
— Panelė Brait mokė jaunas merginas?
— Tikrai taip, milorde.
— Mokė jas laikysenos, manierų, padorumo taisyklių?
— Ir ne tik. Matyt, jos įstaiga pelnė puikią reputaciją. Labai
daug gyvenančių netoliese garbių skvairų siuntė ten savo
dukteris.
— Viešpatie Dieve! — Markusas vos nuslopino beprotiško
juoko proveržį.
Pernelyg neįtikėtina, kad Ifigenija — įžūli, nieko nepaisanti,
beatodairiška Ifigenija — mokė jaunas merginas griežtų,
nepermaldaujamų aukštuomenės taisyklių.
— Praėjus metams, kai panelė Brait neteko tėvų, pas ją
atvažiavo gyventi pusseserė, panelė Farli. Regis, ji pradėjo
dėstyti akademijoje matematiką ir gamtos mokslus.
— Tai jūs sakote, kad tos įstaigos reputacija buvo puiki?
— Taip, milorde. Tą patį galima pasakyti ir apie pačios
panelės Brait reputaciją. Patikėkite manimi — tokiame
mažame kaimelyje kaip Dipfordas bet koks slystelėjimas, bet
kokia klaidelė ar menkiausias nukrypimas nuo visuotinai
priimtų normų nedelsiant tampa plačiai žinomas ir žiauriai
baudžiamas.
— Dėl menkiausios klaidelės ji galėjo prarasti pragyvenimo
šaltinį.
 — O taip, milorde. Jaunų merginų auklėtoja privalo atitikti
aukščiausius reikalavimus. Žinoma, jos reputacija turi būti be
menkiausios dėmelės.
— Vargšė Ifigenija!
— Atleiskite, sere, ką?
— Nekreipkite dėmesio, aš tik šiaip... Pasakokite, Berkli. Ką
dar pavyko išsiaiškinti?
— Leiskite man žvilgtelėti... — Berklis skubiai pervertė
popierius. — Prieš trejus metus panelė Brait žengė dar vieną
drąsų žingsnį, atnešusį jai labai solidų pelną.
— Koks tas žingsnis?
— Jos su pussesere įsteigė investicinį fondą, kurį sudarė
vien našlės ir netekėjusios moterys — kitaip sakant, tokios
kaip ir jos pačios. Tos moterys įnešė į fondą savo kuklias
santaupas, o pinigai buvo investuoti į statybą.
— Nuosavas statybų projektas?
— Taip, milorde.
— O kas buvo statoma?
— Ryto Rožės aikštės kvartalas.
— Po perkūnais! — Markusas pagarbiai švilptelėjo. —
Turbūt ji uždirbo daug pinigų?
— Tikra tiesa, — sausai patvirtino Berklis. — Dalį lėšų ji
iškart skyrė sesers kraičiui — labai solidžiam kraičiui,
patikėkite.
— Gerai, o kas nutiko jos seseriai? Kur ji?
— Taip ir liko Dipforde. Praėjusiais metais ištekėjo už
Ričardo Hamptono, vienturčio turtingiausios Dipfordo šeimos
sūnaus.
— Matyt, Hamptonai palaimingai nežino, kad Ifigenija čia,
Londone, apsimetinėja vėtyta ir mėtyta našle?
— Aišku, milorde. Galima įsivaizduoti, koks siaubas apims
kaimelį, kai paaiškės visa tiesa! Visas Dipfordas, taip pat ir
Korina neabejoja, kad panelė Brait su pussesere vis dar
keliauja po Italiją.
— Įdomu, ką apie tokią kelionę mano gerieji Dipfordo
gyventojai?
 — Galite neabejoti — šita užmačia sulaukė visuotinio
nepritarimo.
— Vis dėlto nesukėlė skandalo?
— Ne, nors daugelis pranašavo, kad panelei Brait viskas
baigsis labai prastai, kai ši sumanė uždaryti akademiją ir
išvykti į žemyną.
— Galiu lažintis, taip ir bus, — Markusas pakilo ir priėjo prie
lango. — Jūs šauniai pasidarbavote, Berkli.
— Dėkoju, sere. Aš labai stengiausi.
— Esu įsitikinęs, kad galiu ir toliau tikėtis iš jūsų visiško
diskretiškumo?
— Suprantama, — Berklis atrodė labai įskaudintas, kad
Markusas apie tai priminė. — Iš mano lūpų neišsprūs nė
žodis.
— Ačiū, Berkli.
Patikėtinis padvejojo ir tarė:
— Yra dar viena menka aplinkybė... nežinau, ar ji jus
sudomins...
— Kokia aplinkybė?
— Aš jau užsiminiau, kad panelės Brait sesuo ištekėjo už
Ričardo Hamptono...
— Kodėl jus tai sudomino?
— Prieš porą metų sklido kalbos, esą ponas Hamptonas
ketina vesti ne jaunėlę, o vyresniąją seserį.
Markusas apmirė.
— Tikrai?
— Taip... manau, susidarė labai nesmagi padėtis. — Berklis
patylėjo. — Kalbama, esą vyresnioji panelė Brait buvo, jeigu
galima taip sakyti, šiek tiek nustebusi, kai Hamptonas staiga
pradėjo atvirai rodyti susidomėjimą Korina.
— Iš tikrųjų?
— Žmonės kalba, girdi, tasai Hamptonas, leidęs suprasti,
kad pasirinko jaunėlę, sudaužė vyresnei seseriai širdį.
Mintis, kad Ifigenija mylėjo, o galbūt ir dabar tebemyli kitą,
Markusui buvo lyg peilio dūris.
„Nejaugi jis sudaužė tau širdį, Ifigenija? Gal todėl tu staiga
nusimetei padorumo grandines ir nusprendei paminti visus
įsigalėjusius visuomenės papročius? Nejaugi tu ir dabar myli
jį, Ifigenija? Nejaugi praėjusią naktį, kai glaudeisi prie manęs
kuždėdama, kad myli, nejaugi tada tu galvojai apie Ričardą
Hamptoną?“
Kurį laiką jis neatplėšdamas akių žiūrėjo į sodą. Tyliai krito
lietus, gaivindamas ryškius gėlių vainikėlius ir jaunutę medžių
žalumą. Kokia niūri ir bedžiaugsmė staiga tapo ši diena!
Jis atsigręžė į Berklį.
— Ar dar turite ką man pasakyti?
— Ne, milorde, regis, jau viskas.
— Tada dar kartą ačiū už milžinišką darbą.
— Taip, milorde, — Berklis sunkiai pakilo. — Ką ir sakyti,
labai varginanti kelionė. Negaliu sulaukti, kada pagaliau
pasieksiu namus ir galėsiu ištiesti kojas priešais židinį.
— Aš turiu dar vieną prašymą.
— Klausau, sere.
— Rytoj noriu pavesti jums naują tyrimą.
— Kokį?
— Noriu, kad išsiaiškintumėte, kas Redingo kapinėse
pastatė poniai Elizabetai Iton brangų mauzoliejų.
Berklis įtariai į jį pažvairavo.
— Jūs pasakėte — mauzoliejų?
— Taip, Berkli. Tokį laidojimo rūsį.
Patikėtinis nuolankiai atsiduso.
— Puiku, milorde. Pažiūrėsime, ką ten galima išsiaiškinti. Ar
dar bus kokių pavedimų?
— Ne, Berkli, galite eiti.
Markusas palūkėjo, kol įkandin patikėtinio užsivers
bibliotekos durys. Tada palengva sugrįžo prie stalo ir perbėgo
akimis laiškelį, prieš valandą gautą iš Anos.

M.,
mums būtina susitikti. Skubiai. Prie Dolangerio sodų vartų.
Antrą valandą.
Tavo A.
 Markusas sugniaužė saujoje popieriaus skiautę. Jis
numanė, kas pastūmėjo Aną taip rizikuoti ir paskirti jam dar
vieną susitikimą.

Antrą valandą dienos samdytu ekipažu Markusas atvažiavo

į gatvę už Dolangerio sodų.
Ana, nuo skrybėlaitės nuleidusi tankų vualį ir apsivilkusi
nekrintančia į eikis ruda kelionine suknele, laukė jo sode.
Pasislėpusi karietos prietemoje, ji dar užtraukė ir
užuolaidėles.
Jau pirmieji jos žodžiai patvirtino niūriausius Markuso
būgštavimus.
— Markusai, tau viešint provincijoje, aš gavau dar vieną
šantažuotojo laišką! Vėl penki tūkstančiai! — švelnus Anos
balsas trūkčiojo iš susijaudinimo. — Man teko užstatyti
apyrankę — nuostabią apyrankę, kurią Sendsas pernai
padovanojo man gimtadienio proga. Bijau, kad jau niekada
neįstengsiu jos išpirkti. Aš gyvenu nuolatinėje baimėje, kad
Sendsas paklaus, kodėl nebesegiu jo apyrankės!
— Kur tau paliepė atnešti pinigus? — paklausė Markusas.
— Ten pat kur ir praėjusį kartą. Aš palikau ryšulėlį
samdomoje karietoje Pal Male. Markusai, ilgiau taip tęstis
negali! Aš negaliu amžinai užstatinėti brangenybių. Anksčiau
ar vėliau Sendsas viską sužinos.
Markusas atsiduso.
— Turbūt beviltiška dar kartą bandyti įtikinti tave, kad
papasakotum jam visą tiesą?
— Juk žinai: aš negaliu to padaryti! — Ana pakėlė vualį ir
atidengė nevilties iškreiptą veidą. — Jis atstumtų mane su
pasibjaurėjimu.
— Bet jis juk protingas žmogus. Suteik jam progą tai
įrodyti.
Tačiau ji tik papurtė galvą.
— Aš per daug jį myliu, kad taip rizikuočiau. Tu negali
suprasti mano baimės, Markusai. Tu niekad gyvenime nieko
ir dėl nieko nebijojai. Ir nė vienos savo moters niekada
nemylėjai taip, kaip aš myliu savo vyrą. Jeigu nors kartą
būtum išgyvenęs panašius jausmus, suprastum mane...
Kažin ar Ifigenija savąjį Ričardą mylėjo taip pat karštai,
kaip Ana myli Sendsą, pagalvojo Markusas ir iškart nuvijo
šalin šią mintį.
— Ana, aš duosiu tau tuos penkis tūkstančius svarų. Išpirk
apyrankę, kol juvelyras jos nepardavė.
Ji su palengvėjimu atsišliejo į atlošą.
— Ačiū, Markusai! Tu tikras draugas. Prisiekiu, aš grąžinsiu
tau pinigus.
— Nekalbėkime apie tai. Juk mudu puikiai žinome, kad
pinigų man netrūksta.
Ana susimąsčiusi nusišypsojo.
— Žinoma, bet argi čia svarbiausia — pinigai? Pasaulyje
tiek turtingų žmonių, kurie savo geriausiam draugu
nepasiūlytų nė skatiko.
— Tas prakeiktas šantažuotojas darosi vis įžūlesnis. Reikia
jį sustabdyti, kol nevėlu.
— Ar tau pavyko ką nors išsiaiškinti?
— Šį tą, bet nedaug. — Markusas pažvelgė į ją
prisimerkęs. — Aš turiu užduoti tau vieną klausimą.
— Kokį?
— Regis, prieš Spaldingo mirtį tu turėjai jauną kompanionę.
Mačiau ją vos porą kartų ir prisimenu tik tiek, kad buvo
rudaplaukė.
— Karolina Beilor, — Ana su pasidygėjimu susiraukė.
— Ką gali apie ją pasakyti?
— Visai nedaug. Spaldingas neleisdavo man niekur išeiti
vienai, neleisdavo net aplankyti saviškių Hampšyre. Įtikinėjo,
esą taip saugo mane, bet iš tikrųjų tiesiog bijojo, kad
pabėgsiu. Jis nenorėjo skandalo.
— Išgama.
— O kai aš apkaltinau jį, kad savo namuose laiko mane
įkalintą, surado man kompanionę, tą Karoliną Beilor. Aš
niekada jos nemėgau. Buvo labai landi. Ją atsiuntė padori
agentūra, aprūpinusi rekomendacijomis, bet aš esu
įsitikinusi, kad ji buvo Spaldingo meilužė.
Spaldingo stilius — paskirti meilužę, kad šnipinėtų žmoną,
pagalvojo Markusas.
— Ar nežinai, koks jos tolesnis likimas?
— Ji dingo kitą rytą po to... po to, kai... — Anos pirštai
mėšlungiškai sugniaužė rankinę. — Kitą rytą po to, kai aš
nužudžiau savo vyrą. Bet jos nebuvo namie ir tą naktį. Buvo
kažkur išėjusi. Juk tu pasirodei iškart, vos man nuspaudus
gaiduką. Aš buvau viena, viena su Spaldingu!
— Sakei, kad ją atsiuntė agentūra. Kuri?
— Vičerli agentūra. Ji laikoma geriausia Londone.
— Galbūt agentūros savininkai ką nors žino apie tolesnį tos
Beilor likimą.
Ana plačiai atvėrė akis.
— Juk nemanai, kad tai ji šantažuotoja?
— O kur, tavo manymu, ji išvyko tą naktį?
— Neįsivaizduoju, — Ana sučiaupė lūpas. — Karolina Beilor
nebuvo įprasta kompanionė. Ji išeidavo ir pareidavo kada
panorėjusi. O kodėl staiga nusprendei ją susirasti?
Nėra taip lengva vienu metu saugoti tiek paslapčių!
Markusas turėjo kruopščiai pasverti kiekvieną žodį.
— Man toptelėjo mintis, kad šantažuoti puikiausiai galėtų
kompanionė — moteris, kuriai tapo žinoma ir tavo, ir kitos
šantažo aukos paslaptis.
— Ir kuri dabar šantažuoja buvusius šeimininkus?
Viešpatie, nė nepagalvojau! — paniuro Ana. — Bet tikiu:
Karolina galėtų. Tik kodėl ji taip ilgai laukė?
— Mes kol kas tiksliai nežinome, ar tikrai tave šantažuoja
ji. Vis dėlto šios minties nereikia atmesti. — Markusas
išsitraukė iš kišenėlės laikrodį ir žvilgtelėjo į ciferblatą.
Rodyklės rodė pusę trijų. Lygiai trečią jis buvo sutaręs
susitikti su Ifigenija. — Ana, man metas. Pasirūpinsiu, kad tu
gautum tuos penkis tūkstančius svarų. Tau juos perduos
mano patikėtinis.
— Koks tu geras! Tu ir vėl ateini man į pagalbą, nors jau
tiek esi dėl manęs padaręs, — sukuždėjo Ana. — Tiesiog
neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau.
— Juk vis dėlto mudu draugai. Tu neturi man dėkoti, —
tarė Markusas ir jau siekė ekipažo durelių rankenos.
— Palauk, Markusai, — Ana palietė jam ranką. — Atleisk už
smalsumą, bet ar tu skubi į pasimatymą su ponia Brait?
Markusas patylėjo.
— Kodėl klausi?
— Pasakysiu tau kaip draugui: mane pasiekė labai keisti
gandai. Tai tiesa?
— Paskalos apie mane visada labai keistos, Ana. Kas žino
tai geriau už tave?
— Taip, bet šįkart mane pasiekė kalbos, kad tavo naujoji
meilužė tikrai pernelyg ekstravagantiška.
Markusas sunkiai įveikė beveik neįveikiamą norą pasakyti
jai, kad Ifigenija — ne jo meilužė ir kad jo širdyje ji užima
kur kas svarbesnę vietą. Tačiau jis negalėjo nieko pasakyti
net Anai, tad pasiskubino nusitverti vienos iš savo garsiųjų
taisyklių.
— Ana, tu puikiai žinai: aš niekada ir su niekuo
neaptarinėju tokių dalykų. — Tada linksmai nusijuokė. — Tu,
mano mokytoja, išmokiusi elgtis aukštuomenėje, pirmoji
pasmerktum tokį nedžentelmenišką elgesį, jeigu pradėčiau
komentuoti savo santykius su ponia Brait.
Ana skubiai atitraukė ranką nuo jo rankovės.
— Aš išmokiau tave, kuria šakute dera valgyti vieną ar kitą
patiekalą, taip pat šokti valsą, bet niekada nemokiau, kaip
tapti žmogumi legenda. Šito pasiekei pats — mįslingu elgesiu
ir vadovaudamasis savo garsiosiomis taisyklėmis.
— Nesuk sau galvos dėl mano reikalų, Ana. Aš pats savimi
pasirūpinsiu.
— Taip, žinoma... Atleisk man. Aš visai nenorėjau kišti
nosies į tavo reikalus. Tačiau esi geriausias mano draugas ir
negaliu dėl tavęs nesijaudinti.
— Dabar tavo geriausias draugas ne aš, o tavo vyras, —
Markusas atsidarė dureles ir išlipo iš ekipažo.
 Adamas Menvaringas išdėliojo popierius Ifigenijos
bibliotekoje ant stalo ir atsisėdo šalia jos. Tada įdėmiai
pažvelgė į Ameliją.
— Prieš pradėdamas pasakoti, ką išsiaiškinau apie buvusią
ledi Gatri kompanionę, turiu perpasakoti jums savo pokalbį
su Dodgsonu.
Amelija įsitempė.
— Tikiuosi, perdavėte jam, kad mes nepageidaujame jo
narystės investiciniame fonde?
— Suprantama, — Adamo veidas tapo neįprastai
rūškanas. — Ir paaiškinau kodėl.
— Tai ir puiku, — pagyrė Ifigenija. Metusi greitą žvilgsnį į
pusseserę, pastebėjo, kad šios akyse šmėstelėjo
pasitenkinimas.
— Aš pranešiau Dodgsonui, kad mūsų fondo narės
daugiausia yra našlės ir netekėjusios moterys, dauguma jų
priverstos dirbti kompanionėmis ir guvernantėmis. Ir tiesiai
pasakiau jam, kad jis veikiausiai ir pats supranta, kodėl
moterys nenorės bendradarbiauti su prastos reputacijos
žmogumi.
— Ką jis atsakė? — pasidomėjo Ifigenija.
Adamas gūžtelėjo pečiais.
— Žinoma, supyko. Pareiškė, esą tai pasibaisėtinas
šmeižtas ir pareikalavo asmeniškai susitikti su fondo
vadovybe, kad galėtų išsiaiškinti iškilusį nesusipratimą.
Amelija nuleido akis į savo mėšlungiškai sunertus pirštus.
— Ir ką jūs atsakėte?
— Tik tiek, kad fondo vadovybė nejaučia nė menkiausio
noro su juo susitikti. Tada jis paprieštaravo, girdi, nepamena
nė vieno atvejo, kad būtų kaip nors nemandagiai pasielgęs su
jaunomis patarnaujančiomis moterimis.
— Taip ir pasakė? — labai tyliai paklausė Amelija.
Adamas tik vos vos kilstelėjo antakius.
— O tada staiga pamiršo visus savo argumentus ir
beprotiškai įniršo. Jis pareiškė, esą visi puikiai pažįsta
mergužėles, kurios tapusios guvernantėmis pradeda sekti
pasakas, kaip jas tariamai suviliojo šeimininkų namuose. Ir
kelis kartus pakartojo, kad tokiomis moterimis nieku gyvu
negalima tikėti.
Amelija ir Ifigenija pasipiktinusios susižvalgė.
— Jis labiausiai išskyrė guvernantes?
— Taip, labiausiai, — patvirtino Adamas.
— Vadinasi, jis viską prisimena, — sukuždėjo Amelija.
— Be abejo, — pritarė Ifigenija ir pasiskubino pakeisti
pokalbio temą: — Na, pakaks apie tai. Verčiau pakalbėkime
apie tetos Zojos kompanionę.
Adamas nenoromis vėl sužiuro į savo popierius.
— Deja, šiuo klausimu man beveik nieko nepavyko sužinoti.
Panelė Tod pasimirė prieš penkerius metus.
— Panelė Tod mirė? — Ifigenija staigiai atsitiesė. Ji buvo
taip sukrėsta žinios, kad net neišgirdo privažiuojančio
ekipažo.
Atitraukęs akis nuo savo užrašų, Adamas vėl juokingai
kilstelėjo antakius.
— Panelei buvo beveik septyniasdešimt!.. Jūs pažinojote
ją?
— Ne, ne, aš visiškai jos nepažinojau, — Ifigenija jau spėjo
suimti save į rankas. — Bet vienas mano pažįstamas yra
įsitikinęs, kad ši moteris tebėra gyva. Deja, jūsų žinia labai jį
nuliūdins. Ar sužinojote dar ką nors?
Adamas įbedė nosį į užrašus.
— Panelė Tod mirė taip ir neištekėjusi. Ji gimė mažame
kaimelyje Sasekse, didžiąją gyvenimo dalį dirbo guvernante
ir kompanione.
— Viskas perniek, — sumurmėjo Ifigenija. — Taip jam ir
pasakysiu.
Adamas nesusigaudydamas pakėlė akis.
— Atleiskite, ką?
— Niekai, — numojo ranka Ifigenija. — Ar jau viskas?
— Taip, jeigu neminėsime fakto, kad bemaž visą gyvenimą
ji dirbo...
 Jį nutraukė energingas beldimas į bibliotekos duris.
Ifigenija metė žvilgsnį į laikrodį. Be vienos minutės trečia.
Žvilgtelėjusi pro langą, ji prie durų pamatė juodą ekipažą.
Širdis sutvaskėjo. Artėjantis susitikimo džiaugsmas iškart
užaštrino visus pojūčius.
„Tai tikra beprotybė, — galvoje pralėkė mintis. — Negalima
leisti, kad jis taip mane jaudintų.“ Ji pamėgino susitvardyti,
kad balsas skambėtų kuo nerūpestingiau.
Durys atsidarė. Ant slenksčio pasirodė ponia Šou.
— Klausau, ponia Šou, — nepatenkinta tarė Ifigenija.
— Atvyko grafas Mastersas ir pageidauja jus matyti,
madam. Jūs namie?
— O kurgi kitur? Juk ir kvailam aišku, — Markusas žengė į
biblioteką nelaukdamas, kol ekonomė deramai apie jį
praneš. — Laba diena, ponia Brait. Mano pagarba, panele
Farli.
— Milorde, šiandien jūs ankstyvas, — šaltai tarstelėjo
Ifigenija.
— Tik viena minute per anksti. Viliuosi, atleisite man šitą
nuodėmę, — Markusas priėjo prie stalo, paėmė Ifigenijos
ranką ir pakėlė prie lūpų. Jo akyse šoko pašaipios ugnelės,
tarytum jis kiaurai matytų, kokia jausmų audra siautėja jos
sieloje.
— Leiskite pristatyti jums mano patikėtinį poną
Menvaringą.
Markusas prisimerkęs pažvelgė į Adamą.
— Menvaringas...
— Sere, — Adamas pagarbiai pakilo. — Aš jau išeinu.
— Tikrai? — Markuso klausime nuskambėjo aiškus
pritarimas. — Nedrįstu trukdyti.
Adamas tirštai išraudo, o Ifigenija susiraukė dėl tokio
neslepiamo Masterso šiurkštumo.
— Ponas Menvaringas dar neužbaigė visų reikalų, juk tiesa,
pone Menvaringai?
Adamas skubiai susirinko popierius.
— Aš pasakiau jau viską ir daugiau neturiu ką pridurti.
Nebent tai, kad ponia Tod visą gyvenimą dirbo Vičerli
agentūroje.
— Prakeikimas! — iškošė Markusas.
Ifigenija pažvelgė į jį nustebusi.
— Kas nors negerai, milorde?
— Ne, — jis nusigręžė į langą. — Tiesiog galvon toptelėjo
viena mintis.
Ifigenija vėl kreipėsi į Adamą.
— Labai jums ačiū, pone Menvaringai. Jūs kaip visada
puikiai padirbėjote. Na, šiandien turbūt viskas.
— Minutėlę, Menvaringai, — neatsigręždamas mestelėjo
Markusas.
— Klausau, milorde.
— Ar informaciją apie panelę Tod jūs gavote iš Vičerli
agentūros?
— Taip, žinoma, — tarė Adamas. — Vakar aš asmeniškai
kalbėjausi su ponia Vičerli. Štai jau dvidešimt metų ji yra
agentūros savininkė ir pati jai vadovauja. Ji ir papasakojo
man, kad panelė Tod pasimirė prieš penkerius metus.
— Aišku.
Ifigenija metė piktą žvilgsnį į plačią Masterso nugarą.
Adamas — ne jo, o jos patikėtinis, o gal ji klysta?
— Amelija, gal palydėsi poną Menvaringą?
Ši greitai pašoko ant kojų.
— Taip, žinoma!
Adamas plykstelėjo raudoniu.
— Ką jūs?! Šito visai nereikia. Aš puikiai žinau kelią, panele
Farli.
— O aš mielai palydėsiu jus iki durų, pone Menvaringai, —
atkakliai pareiškė Amelija.
— Na, jeigu reikalaujate...
Sulaukusi, kol įkandin jų užsivers bibliotekos durys,
Ifigenija patenkinta sukikeno.
— Žinote, jie tiesiog sukurti vienas kitam.
— Kas tokie?
— Mano pusseserė ir ponas Menvaringas. Visa širdimi
tikiuosi, kad jie ir patys greitai tai supras. Juk juodu turi tiek
bendrų bruožų — abu protingi ir turi tvirtą būdą.
— Niekai! — purkštelėjo Markusas ir atsigręžė. — Kodėl
įsivaizduojate esanti piršlė?
— Pamatysite, — tvirtai pareiškė Ifigenija. — Tokius
dalykus aš tiesiog užuodžiu.
— Kvailystės. Jūs nuostabiai užuodžiate, kaip prisidaryti
nemalonumų.
Ifigenija piktai žybtelėjo akimis.
— Kokia musė šiandien jums įkando, sere? Vis dar
galvojate apie tai, kas nutiko Petigriu dvare? Juk aiškiai jums
pasakiau: tai ničnieko nekeičia. Viskas bus gerai!
— Ne, velniai jus griebtų! Aš negalvoju apie tai, kas nutiko,
nes dabar galvoti jau beprasmiška. Kas padaryta, padaryta.
— Tai kas gi neduoda jums ramybės?
Jis sunkiai susmuko ant kėdės ir pažvelgė jai į veidą.
— Ar jūs tikite sutapimais?
Ifigenija gūžtelėjo pečiais.
— Kartais nutinka neįtikimiausių dalykų... O kodėl
klausiate?
— Todėl, kad vienas labai įdomus sutapimas kaip tik išlindo
mūsų šantažo istorijoje.
— Koks tas sutapimas?
— Mano draugė, dar viena šantažo auka, turėjo
kompanionę. Įsidėmėkite: kompanionė tarnavo pas ją kaip
tik tada, kai nutiko įvykis, suteikęs dingstį šantažuoti.
— Galite nebetęsti! — triumfuodama Ifigenija pakėlė
ranką. — Jeigu norite pasakyti, kad toji kompanionė buvo
panelė Tod ir kad ji yra šantažuotoja, patausokite jėgas.
Panelė Tod mirė prieš penkerius metus.
— Mano draugės kompanionė buvo Karolina Beilor, —
ramiai pasakė Markusas. — O įdomus sutapimas — tai, kad ji
taip pat dirbo Vičerli agentūroje.
Ifigenija susimąstė.
— Bet šis sutapimas nėra esminis, tiesa? Juk Vičerli
agentūra gyvuoja jau daugybę metų. Ji siuntinėja
guvernantes ir kompaniones po geriausias Londono šeimas.
— Ne, čia kaip tik yra sutapimas. — Markusas žvilgtelėjo į
laikrodį. — Dabar pradžia ketvirtos ir aš ketinu asmeniškai
pasikalbėti su ponia Vičerli.
— Bet panelė Tod nebegyva, o jūsų draugės kompanionė,
jeigu gerai supratau, dingo. Ką jūs tikitės sužinoti iš
agentūros savininkės?
— Tiksliai dar nežinau, bet pirmiausia noriu užduoti jai kelis
klausimus apie tas dvi moteris.
Ifigenija smalsiai į jį pažvelgė.
— Aš taip pat eisiu su jumis. Noriu pati pamatyti ponią
Vičerli.
— Šito visai nereikia, — ramiai atrėmė Markusas. — Aš
perpasakosiu jums mudviejų pokalbį. Pažadu.
— Na jau ne, milorde! — ryžtingai pareiškė Ifigenija. —
Nepamirškite: mudu su jumis sąjungininkai.
Markusas kurį laiką žiūrėjo į ją susimąstęs.
— Puiku. Jeigu nesivešiu jūsų drauge, veikiausiai pasieksiu
tik tiek, kad pati išsiruošite susitikti su ta dama.
— Esate visiškai teisus!
Ši maža pergalė labai paglostė Ifigenijai savimeilę. Ji
pakėlė prie lūpų puodelį ir gurkštelėjo.
„Jeigu noriu prisijaukinti Markusą, turiu kuo dažniau rodyti
jam savo geležinę valią, — pagalvojo ji. — Šis vyras pratęs
visada ir visiems komanduoti. Ir silpna moteris taptų tik
paklusniu molio gabalu jo rankose.“
— Gerai, mudu drauge imsimės ponios Vičerli, — pasakė
Markusas. — Bet pirmiausia norėčiau aptarti su jumis kelis
klausimus...
— Kokius klausimus? — Ifigenija pradėjo lėtai leisti puodelį
ant lėkštutės.
— Pirmasis — apie tai, kad velionis ponas Braitas
neegzistuoja.
Trapus puodelis išslydo Ifigenijai iš rankos, terkštelėjo į
lėkštutės kraštą ir apvirto. Arbata šliūkštelėjo ant poliruoto
raudonmedžio rašomojo stalo.
 — Dieve mano! — Ifigenija pašoko, čiupo baltą nėrinių
nosinaitę ir įniko negrabiai šluostyti balutę. — Regis, šį
klausimą mes jau visapusiškai išsiaiškinome.
— Tiesa, mes kai ką išsiaiškinome, tačiau tikrai ne tai, kad
vargšas, niekieno neapraudotas ponas Braitas išvis
negyveno.
Ifigenija veltui stengėsi neparausti — ji puikiai žinojo: jos
skruostai iš gėdos tuoj taps purpuriniai.
— Bet, Markusai...
— Taip, tai tiesa, Ifigenija, — jis išsitraukė didelę šiurkščią
lininę nosinę, tingiai ir grakščiai pakilo nuo kėdės ir vienu
energingu brūkštelėjimu sušluostę išlietą arbatą. — Maža to,
gilindamasis į klausimo esmę, aš išsiaiškinau daugybę
dalykų, apie kuriuos anksčiau nė neįtariau.
Ifigenija išgąstingai susigūžė.
— Ir ką?
Gintarinės jo akys blykstelėjo.
— Ir apie Jaunųjų ledi akademiją, ir apie Dipfordo kaimelį,
ir apie jaunėlę seserį, ištekėjusią už įtakingiausios apylinkės
šeimos paveldėtojo. Trumpai kalbant, aš sužinojau viską,
Ifigenija.
Jai pasirodė, lyg staiga būtų subliūškusi. Labai lėtai ji
atsilošė į krėslo atkaltę.
— Kaip jums pavyko tiek apie mane sužinoti?
— Nesvarbu. Svarbu tik tai, kad jeigu prisikasti iki tiesos
pavyko man, pavyks ir kitiems.
Ji buvo apkvaitusi. Kaip lengvai ir kaip akiplėšiškai
Markusas atskleidė jos praeitį! Sužinojo tiek daug per tokį
trumpą laiką. Buvo dėl ko apkvaisti.
— Sere, tikiuosi, papasakojote man visa tai tik norėdamas
pasiūlyti dvi išeitis iš susidariusios padėties.
Jis kilstelėjo antakį.
— Dvi?
— Taip, — Ifigenija išdidžiai kilstelėjo galvą. — Jūs norite
pasakyti, kad aš privalau arba nedelsiant išvykti iš Londono,
kol niekas kitas dar nesužinojo tiesos, arba ištekėti už jūsų.
Aš teisi?
— Ne, Ifigenija, jūs klystate.
Ji viltingai pažvelgė jam į akis.
— Klystu?
— Jūs turite tik vieną išeitį — ištekėti už manęs.
— Niekada! — garsiai, piktai ir ryžtingai riktelėjo Ifigenija.
Riktelėjo taip, kad Markusas negalėtų susiprasti sudaužęs jai
širdį. — Tai visiškai neįmanoma. Nieku gyvu. Šio varianto
neverta nė svarstyti.
Markusas grėsmingai nusijuokė.
— Viena iš įdomiausių taisyklių, kurią suformulavau per
savo mokslinių tyrinėjimų metus, byloja, kad pasaulyje yra
labai nedaug tikrai neįmanomų dalykų.
 12.
— Vėl tos tavo prakeiktos taisyklės! — nesitverdama iš
pykčio riktelėjo Ifigenija. Rankomis įsirėmusi į stalviršį, ji
narčiai palinko į priekį. Akys svaidė žaibus. — Viskas tik dėl
jų, tiesa? Tu nusprendei, kad sulaužei velnio neštą savo
taisyklę ir dabar privalai susimokėti!
— Ifigenija, nusiramink. Tu jau pradedi varginti.
— Ne, aš nenusiraminsiu! Ir netekėsiu vien dėl Masterso
taisyklių! Ar jūs girdite, milorde?
— Puikiai girdžiu, — jis sukando dantis, nutaisė beaistrį
veidą ir tvarkingai sulankstė arbata sumirkusią nosinę. Regis,
jis gaišta per daug laiko šluostinėdamas Ifigenijos
bibliotekoje palietą arbatą. — Bet aš abejoju, ar jūs kaip
reikiant apsvarstėte mano pasiūlymą.
— Nedrįskite manęs mokyti, aš ne mokinukė, sere! Juoba
ne kokia kvaila mergiūkštė, o protinga, sveikai mąstanti ir
išsilavinusi moteris! Ir, aišku, aš viską kruopščiai apgalvojau.
„Ji nusprendė iš paskutiniųjų man priešintis“, — suprato
Markusas. Pagalvojęs, kokia vis dėlto sunki bus jo užduotis,
jis užvirė pykčiu.
— Apsimesti visko mačiusia našle ir dar mano meiluže, —
ar tokį poelgį tu laikai deramu sveikai mąstančiai, protingai ir
išsilavinusiai moteriai?
— O tu kažkodėl ne taip kandžiai kalbėjai apie tą mano
maskaradą, kol sužinojai, kad nesu našlė. Jeigu gerai
pamenu, net mielai pritarei mano planui. Tau visai patiko,
kad naujoji tavo meilužė tokia ekstravagantiška, argi ne?
— Taip buvo prieš mums apsilankant Vestos šventykloje. Ir
prieš tai, kai įsitikinau, kaip tiksliai tie velnio griuvėsiai
atitinka originalą. Tik pamanykite, ten buvo net ir skaisti
vestalė!
Ifigenija sutriko:
— Markusai, bet tai toks niekas! Tai neturi daryti jokios
įtakos tavo sprendimams.
— Aš pats nuspręsiu, kas turi ir kas neturi daryti įtaką
mano sprendimams!
— Velniai jus griebtų, milorde, juk niekas nepasikeitė!
— Netiesa. Bent jau viena šito farso detalė tikrai
pasikeitė — ir pasikeitė iš esmės.
— Joks čia ne farsas! — Ifigenija piktai sužaibavo akimis. —
Tai buvo labai protingas ir rafinuotas žaidimas, kuris, be
abejo, būtų atnešęs vaisių. Aukštuomenė ligi šiol tiki, kad esu
našlė, kaip ir tuo, kad esu jūsų meilužė, vadinasi, visos mano
plano dedamosios liko kaip buvusios.
— Tik klausimas, ar ilgai.
— Tiek, kiek reikės, — atšovė ji. — Niekas, išskyrus jus,
nesuabejojo mano istorijos teisingumu.
— Tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau dar kas nors
sumanys nuvykti į Devoną ir pasiklausinėti apie tave.
— Kokios kvailystės! Kodėl turėtų? Milorde, būkime iki galo
atviri. Tu viską taip komplikuoji tik todėl, kad netyčia sulaužei
vieną iš savo taisyklių.
— Aš puikiai žinau, kokios prastos nuomonės esi apie mano
taisykles, bet pernelyg ilgai gyvenau jomis vadovaudamasis,
kad dabar, pataikaudamas sau, galėčiau jas laužyti.
— Išklausyk manęs, Markusai. Aš nuoširdžiai gerbiu tavo
taisykles ir persmelkiantį jas tavo garbės supratimą. Bet tu
juk nieko nesulaužei!
— Argi? O aš puikiai prisimenu, kaip prieš dvi naktis
pabuvojau tarp tavo šlaunų. O gal klystu?
Ifigenijos akys net suapvalėjo, o skruostai užsiliepsnojo dar
labiau.
— Vulgarumo nepateisina jokios aplinkybės, milorde, —
labai griežtai pareiškė ji.
— Kalbi kaip prakeikta mokytoja!
— Aš ir esu prakeikta mokytoja! Tiksliau, kurį laiką buvau.
Kartoju, milorde, tu nesulaužei savo griežtos taisyklės —
sulaužiau ją aš, ir tai viską iš esmės keičia. Nejaugi
nesupranti?
— Ne, — atrėžė Markusas.
— Ne tu, o aš esu atsakinga už tai, kas įvyko.
 — Nemėgink nusitvėrusi logikos apversti viską aukštyn
kojomis. Padėtis aiški ir apibrėžta.
— Bet, Markusai, tu negali manęs vesti ir puikiai tai žinai!
— O kodėl, malonėk pasakyti, negaliu?
Ji susierzinusi plastelėjo rankomis.
— Ogi todėl, kad visų akyse aš esu tavo meilužė!
— Tai kas?
— Mudu abu puikiai žinome: tavo rato vyras negali vesti
savo meilužės!
Markusas atsirėmė delnais į stalą, palinko prie Ifigenijos ir
pažvelgė tiesiai jai į akis.
— Aš pats kuriu taisykles. Niekada šito nepamiršk.
Ifigenija sumirkčiojo ir skubiai žingtelėjo atatupsta.
— Bet paklausyk, šitokiu atveju...
— Visais atvejais, Ifigenija.
— Man ne itin patinka taisyklės, sere.
— Seniai pastebėjau.
Ji žengė dar vieną žingsnį ir sustojo už savo krėslo atkaltės.
— Man pernelyg ilgai teko gyventi pagal svetimas taisykles
ir aš priėjau išvadą, kad jos slopina dvasios laisvę.
Neabejoju, kaip tik tu turėtum suprasti mano siekį išsilaisvinti
iš grandinių.
— Tu kalbi apie laisvę? Viešpatie, Ifigenija, bet juk niekas iš
mūsų nėra iš tiesų laisvas! Visi mes paklūstame taisyklėms —
savoms arba svetimoms. Jeigu lig šiol to nesupratai,
vadinasi, esi naivesnė, negu nori atrodyti.
Ji išdidžiai atlošė pečius.
— Ką gi, puiku! Jeigu jau vis tiek privalau gyventi pagal
taisykles, verčiau paseksiu jūsų pavyzdžiu, milorde.
Susikursiu savas taisykles.
— Dėl Dievo. Mane domina tik vienas dalykas: ką tavo
taisyklės sako apie padėtį, kurioje atsidūrei?
— Jos sako, kad aš neprivalau už nieko tekėti. Atvirai
kalbant, neįžvelgiu ypatingos santuokos prasmės. Ir iš tiesų,
ko vertas kad ir tas santuokinis guolis! Jis anaiptol nėra toks
jaudinantis, kaip tikina mus poetai, juoba pati visai neseniai
tuo įsitikinau.
Markusas pasijuto lyg gavęs gerą smūgį į saulės rezginį ir
visas išraudo.
— Jau sakiau: dėl to kaltas aš. Aš buvau su tavimi šiurkštus
ir nekantrus.
— Ak, Markusai! — piktos, kovingos ugnys jos akyse ūmai
užgeso. Staigiai pranėrusi pro stalo kampą, ji puolė prie
Markuso. — Tu neturi dėl visko kaltinti savęs! Kalta ir aš.
— Tu? — jis nesusigaudydamas žiūrėjo į pribėgančią
Ifigeniją. Ir per vėlai jį nutvilkė mintis, kad ji ketina pulti jam
į glėbį.
— Na, žinoma! Juk aš tave išprovokavau! Aš tave
suklaidinau. Juk puikiai žinojau tą kvailą tavo taisyklę dėl
ryšių su nepatyrusiomis merginomis, bet aš taip troškau tau
atsiduoti! Ir tyčia tave kursčiau. Taip, taip, aš tiesiog tave
įkalbėjau...
— Ifigenija...
Šnarėdama sijonais ji prilėkė prie Markuso. Šis sugriebė ją
ir tvirtai priglaudė prie savęs, kad tik ji nespėtų apsigalvoti.
— Aš sugundžiau tave, milorde, — sukuždėjo ji,
įsikniaubusi veidu į jo fraką.
— Ne. Tai aš sugundžiau tave. Taip norėjau tave
pamylėti, — jo balsas gaudė žemais tonais. — Dievas mato,
net jeigu būčiau žinojęs visą tiesą, jau nebūčiau pajėgęs
sustoti. Man tik gaila, kad tau nepatiko mūsų artumas.
— Netiesa! — dusliai šūktelėjo jam į petį Ifigenija. — Man
viskas patiko... iki pat paskutinės akimirkos. Kaip sakiau, aš
tiesiog nenumačiau kai kurių proporcijų... Bet čia jau tikrai
mano kaltė.
Markusas suvaitojo. Neįtikėtina: ji nekaltina jo negrabumu,
o visą kaltę prisiima pati!
Kitą šitoks naivumas turbūt būtų tik prajuokinęs, tačiau
Markusas pasijuto sukrėstas ir smarkiai sujaudintas.
— Paklausyk manęs, Ifigenija. Tu esi išsilavinusi moteris ir,
be abejo, išstudijavai daugybę apnuogintų vyrų statulų, bet
patikėk: apie šituos dalykus tu neišmanai visiškai nieko.
 — Bet aš tyrinėjau originalus. Originalus, ne šiaip kopijas!
Jis suėmė jos veidą dideliais delnais ir privertė pakelti akis.
— Kitą kartą bus kur kas maloniau. Prisiekiu tau.
Ji nepatikliai žvelgė jam į veidą.
— Tikrai?
— Tu turi patikėti manimi, — tarė Markusas ir lūpomis
švelniai prisilietė jos lūpų.
— Taip, Markusai! Taip, aš tikiu tavimi! — pasistiebusi ant
pirštų galų ir apkabinusi pabučiavo jį su tokiu pat džiugiu
atsidavimu, kaip visada, nuo pat jų santykių pradžios.
Jos lūpos buvo švelnios, šiltos ir neapsakomai jaudinančios.
Krūtinė glaudėsi prie jo kūno. Markusas jautė prigludusius
jam prie kojų švelnius jos šlaunų išlinkimus. Dar nė viena
moteris jo glėbyje nebuvo tokia jaudinanti.
Bet dar svarbiau, kad aistringas Ifigenijos potraukis jam
neužgeso, vis dar degė jos kraujyje, kaip dega ir žaižaruoja
krištolo prizmėje šviesa ir šiluma. Vadinasi, tą naktį jis savo
neatsargumu vis dėlto neužgesino tos liepsnos.
Markusas pajuto didžiulį palengvėjimą.
Ifigenija vis dar geidžia jo. Negrabus jo artumas
nesunaikino jos potraukio, nesumažino jo glamonių troškulio.
Viskas bus gerai.
Jis nenoromis pakėlė galvą ir pažvelgė į Ifigeniją.
— Vadinasi, nuspręsta?
Ifigenija nedrąsiai jam nusišypsojo.
— Aš sutinku pamėginti dar kartą, jeigu tu esi įsitikinęs,
kad tai pasiteisins...
— Įsitikinęs, — tarė jis ir mintyse prisiekė jos nenuvilti.
— Ar tai reiškia, kad tu sutinki tęsti mudviejų romaną? —
Ifigenija viltingai pažvelgė jam į akis.
— Tai reiškia, kad mudu turime kuo greičiau susituokti, —
tvirtai atsakė jis.
Ifigenija sustingo.
— Aš jau sakiau tau: tai neįmanoma.
— O aš jau sakiau tau: nėra nieko neįmanoma.
Ji atkakliai sučiaupė lūpas.
 — Markusai, pažadėk man sąžiningai atsakyti į vieną
klausimą.
— Aš niekada tau nemeluoju.
Ji liūdnai nusišypsojo.
— Dar viena taisyklė?
— Taip.
— Puiku, tada klausiu. Pasakyk, ar stovėtum čia
įkalbinėdamas mane už tavęs tekėti, jeigu būtum įsitikinęs,
kad tikrai esu našlė, patyrusi vedybinių malonumų?
„Po velnių, aš turėjau numatyti pasalą“, — pagalvojo
Markusas. Spąstai netikėtai užsitrenkė — ir jis gėdingai
sutriko.
— Po šimts, Ifigenija, tai visiškai nesvarbu.
— Ne, Markusai, man tai labai svarbu.
Jam po kojomis atsivėrė bedugnė.
— Kas žino, kas būtų, jeigu tu tikrai būtum tokia, kokia
apsimetei. Aš niekada nesu sutikęs moters, panašios į tave,
Ifigenija... Iš kur galiu žinoti, ką būčiau nusprendęs?!
— Jeigu būčiau tokia, kokia apsimečiau, būtum pasiūlęs
man likti tavo meiluže. O gal aš klystu?
— Po perkūnais, Ifigenija, iš kur aš galiu žinoti?! Aš mokslo
žmogus ir esu pripratęs operuoti faktais, o ne spėlionėmis,
kas būtų, jeigu būtų...
— Atsakyk, Markusai. Tai labai svarbu.
— Atsakymas į tavo grynai spekuliatyvų klausimą gali būti
tik toks: aš nežinau.
— Užtai aš žinau, — tyliai atsakė ji. — Ir tas atsakymas —
ne. Todėl ir aš pasakysiu tau — ne.
— Kad tave kur velniai! Moterie, nejaugi nesupranti, kokia
rimta yra padėtis?! Tu neturi iš ko rinktis.
— Jeigu būčiau aštuoniolikmetė mergiūkštė, negebanti
savęs išlaikyti ir visiškai priklausoma nuo aplinkinių
nuomonės, — tada tai būtų tiesa. Bet man dvidešimt
septyneri, esu finansiškai nepriklausoma ir į aukštuomenės
taisykles galiu žvelgti iš aukšto.
— Ifigenija...
 Ji apglėbė save rankomis.
— Aš tiek metų kentėjau dėl mažo kaimelio bendruomenės
diktato! Ir nesu nusiteikusi kęsti tokio pat Londono
aukštuomenės diktato! — ji su panieka gūžtelėjo pečiais. —
Aš ligi šiol prabundu vidury nakties ir prisimenu, kaip tekdavo
prikąsti liežuvį, kai mūsų vikaras susistabdydavo mane
papamokslauti apie padorumo taisykles.
Markusas staiga suprato, kad ją užjaučia.
— Aš irgi užaugau mažame kaimelyje ir puikiai suprantu,
kaip nesaldu tau buvo tame Dipforde.
— Ir jokio atilsio, — sukuždėjo Ifigenija. — Visur pilna
akių... Niekas nemėgo tėčio ir mamos... Nes jie buvo
atsidavę menui, supranti?
— Aš viską žinau.
— Tėvai mokė mane nekreipti dėmesio į šiurkštų,
netaktišką aplinkinių elgesį, bet pagalvok: argi galėjau elgtis
taip pat nepriklausomai po jų mirties?! Juk turėjau
prasimaitinti pati ir maitinti seserį. O paskui pas mane dar
atvažiavo Amelija — vieniša, be skatiko kišenėje.
— Tu turėjai išlaikyti ir save, ir jas abi...
— Taip. Ir dėl to paklusti visoms žavioms taisyklėlėms,
pagal kurias buvo įpratę gyventi gerieji Dipfordo žmonės —
velniai juos griebtų drauge su jų taisyklėmis! — Ji krūptelėjo
ir metė žvilgsnį pro langą. — Skvairas Hamptonas ir jo
žmona be perstojo dalijo man gerus patarimus. Ponia Kalder,
gyvenanti šalia mano akademijos, nuolat dudendavo, kad
jaunų merginų auklėtoja privalo būti padorumo pavyzdys.
Vikaras ir jo žmonelė vis nerimo laukdami, kada gi aš
pagaliau kluptelėsiu ir mane įtrauks ištvirkimo pelkė.
Markusas apėjo aplink stalą, žengė prie jos ir vėl tvirtai
apkabino.
— Aš viską suprantu.
— Visur buvo pilna akių... Reikėjo nuolat būti įsitempusiai.
Mes trys visiškai priklausėme nuo akademijos pajamų, o pati
akademija priklausė nuo gerų santykių su Hamptonais, vikaru
ir Dipfordo gyventojais — nes jie nustatė taisykles, pagal
kurias privalėjo gyventi visi kiti.
Markusas tvirčiau priglaudė ją prie savęs ir įkvėpė
sklindančio nuo jos plaukų gėlių aromato. Keista, bet jį
apėmė jausmas, kad per šias minutes Ifigenija tapo labai jam
artima — tokia artima, kaip niekas kitas per visą gyvenimą.
— Aš žinau, ką reiškia būti susaistytam atsakomybės, —
sukuždėjo jis jai į plaukus. — Ir svetimų taisyklių.
— Praėjusiais metais aš visiems laikams apleidau Dipfordą
ir neketinu niekada ten sugrįžti — nebent retkarčiais
aplankysiu seserį. Aš ketinu sekti tavo pavyzdžiu, Markusai.
Jeigu apsieiti be taisyklių neįmanoma, tegul tai bus mano
pačios taisyklės.
Markusas švelniai paglostė ranka jos tiesią išdidžią nugarą.
— Aš gebu geriau, negu tau atrodo, suprasti tavo
išgyvenimus, bet vis tiek neleisiu likti mano meiluže!
— Bet kodėl?
Jis padelsė ieškodamas kokio nors svaraus, lemiamo
argumento.
— Tai pernelyg pavojinga.
— Anaiptol! — Ifigenija atitraukė galvą jam nuo peties. —
Mudu abu vienodai suinteresuoti sugauti šantažuotoją, ir abu
sutarėme išvien spręsti šį uždavinį. Ir argi įmanoma rasti
geresnį būdą, negu paliekant viską taip, kaip yra?
Markusas įdėmiai pažvelgė jai į akis. Jis ir anksčiau
suprato, kad bus nelengva, bet nė neįtarė, kokia užsispyrusi
bus jo priešininkė.
— Tu atkakliai nenori pastebėti vienos aplinkybės —
mudviejų vaidyba, tiesą sakant, jau liovėsi būti vaidyba.
Ifigenija paraudo.
— Dėl Dievo, Markusai, jeigu vien mintis apie artumą su
manimi geba tave taip sujaudinti, tai tiesiog imkime ir
ateityje atsisakykime šitų dalykų.
Atrodo, jo galimybės sulaukti Ifigenijos meilės tokios pat
niekingai menkos, kaip pastatyti laivą, kuris nugabentų jį į
tolimas žvaigždes. Tačiau Markusas neketino trauktis. Jis
seniai suprato, kad kai susiduri su neišsprendžiama
problema, kartais geriau ją apeiti, užuot veržusis šturmu.
„Aš dar turiu laiko, — nusprendė jis, — tik nežinia, ar daug.
Kol kas Ifigenijai niekas negresia. Kurių galų dar kam nors
turėtų parūpti išsiaiškinti jos praeitį? Tik negalima leisti, kad
ši padėtis tęstųsi iki begalybės, bet kol kas, ačiū Dievui,
Ifigenija saugi. Ir ji vis dar geidžia manęs.
Ši mintis tvirtai įsėdo jo galvoje. Markusas iš visų pusių ją
apsvarstys, išnagrinės... ir galų gale ras būdą, kaip palaužti
Ifigenijos pasipriešinimą.
Bibliotekos durys atsidarė ir įėjo Amelija.
— Ifigenija, ponas Menvaringas priminė man, kad
reikėtų... — ji nutilo ir išraudo pamačiusi pusseserę Masterso
glėbyje. — Atleiskite.
— Viskas gerai, — patikino ją Markusas. — Savo pokalbį
mes galėsime užbaigti kitu metu. Taip susiklostė, kad dabar
turime nedelsdami išeiti, tiesa, Ifigenija?
— Taip, iš tiesiu, — ji paskubomis atsitraukė nuo Markuso ir
išgąstingai pažvelgė į pusseserę. — Mes važiuojame į Vičerli
agentūrą užduoti kelių klausimų jos savininkei.
— Oi, tik neverta perduoti jai mano linkėjimų, —
sumurmėjo Amelija. — Aš negalėjau pakęsti tos moters.

***
Viskas pasirodė ne taip paprasta. Ir ne taip lengva.
Visas dvidešimt minučių, kol jie tylomis važiavo iki ramios
gatvelės, prasidedančios iškart už Oksfordo gatvės, Ifigenijos
neapleido pokalbio su Markusu įspūdžiai.
Ji pakliuvo į Masterso taisyklių pinkles — ir tik dėl savo
pačios kaltės, galvojo Ifigenija, remdamasi į Markuso ranką,
kurią šis ištiesė padėdamas išlipti jai iš ekipažo.
Ji turėjo numatyti, kad Markusas, supratęs visą tiesą, laikys
savo pareiga ją vesti. Bet, užuot tai apsvarsčiusi, įtikino save,
kad įstengs jį apgauti. Leido sau patikėti, jog apkvailinti
Markusą bus taip pat lengva, kaip apvynioti aplink pirštą
Londono grietinėlę.
 Ji turėjo geriau suprasti šitą vyrą!
O dabar reikia bet kokiais būdais įteigti Markusui mintį, kad
jokios taisyklės neverčia jo su ja tuoktis. Užduotis ne iš
lengvųjų. Markusas per daug panašus į ją pačią — toks pat
velniškai užsispyręs ir atkakliai siekiantis savo tikslų.
— Štai ir vienuoliktas numeris, — Markusas niūriai nužvelgė
tamsius agentūros langus. — Atrodo, jau uždaryta.
— Kaip keista! — Ifigenija pažvelgė į nuleistas abiejų langų
ir laukujų durų langelio užuolaidas. — Juk dar nėra nė
keturių.
— Galbūt kokie nors asmeniniai reikalai privertė ponią
Vičerli uždaryti agentūrą ankstėliau.
— Bet ji turi samdomų darbuotojų, kurie puikiausiai galėjo
padirbėti ir be jos.
— Iš tiesų, — Markusas priėjo prie durų ir paklebeno
rankeną. — Užrakinta.
Ifigenija užvertė galvą. Abu aukštai viršum kontoros
skendėjo tamsoje.
— O gal ponia Vičerli gyvena čia pat, virš agentūros?
— Galimas daiktas, — Markusas atsitraukė, kad galėtų
geriau įžiūrėti viršutinius aukštus. — Bet jeigu ji ir namie, tai
tikrai nelaukia svečių.
— O gal serga?
— Menvaringas vakar su ja kalbėjosi. Ar jis užsiminė, kad
ponia atrodė serganti?
— Ne. Bet galėjo susirgti naktį. O jeigu ji išvis išvažiavo iš
miesto?
— Šiaip ar taip, ir agentūroje, ir kambariuose viršuje
tuščia, — susimąstęs nutęsė Markusas.
Ifigenija dėbtelėjo į jį su pašaipa.
— Laukiau tokios jūsų išvados.
— Tu puikiai perpratai mane, Ifigenija, — Markusas paėmė
ją po ranka, apsidairė, įdėmiu žvilgsniu permetė gatvę, ar
niekas jų nestebi. — Eime. Manau, nepakenks šiek tiek
apsidairyti.
Ifigenija neprieštaravo ir nuolankiai nuėjo su juo iki
trumpos gatvelės galo, o ten jie pasuko už kampo ir išėjo į
alėją.
— Bet ką tu tikiesi aptikti?
— Dievai žino... Tačiau viena iš pirmųjų mokslinio
eksperimentavimo taisyklių teigia, kad reikia kelti kuo
daugiau klausimų.
— Ir kokie tie tavo klausimai?
— Kodėl klestinti, daug metų dirbanti agentūra uždaryta
taip anksti?
Ifigeniją staiga apėmė nerimas.
— Juoba kitą dieną, kai mano patikėtinis susitiko su
šeimininke ir klausinėjo apie buvusias tarnautojas.
— Būtent.
Jie patraukė alėja, į kurią atgręžusios nugaras rikiavosi
daugybė agentūrų ir kontorų, ir sustojo prie vienuoliktu
numeriu pažymėto namo užpakalinių durų. Markusas
negarsiai pabeldė.
Jokio atsako. Jis suėmė rankeną ir atsargiai ją paklibino.
— Šitos durys taip pat užrakintos.
Ifigenija pažvelgė į nedidelius langelius šalia durų ir staiga
pastebėjo, kad vienas dešinėje praviras.
— Žiūrėk!
Markusas pasižiūrėjo, kur ji rodo.
— Atrodo, jie taip skubėjo, kad pamiršo uždaryti langus.
— Taigi.
Markusas atidarė langą, atitraukė užuolaidą ir pažvelgė
vidun. Ifigenija nekantriai trypčiojo jam už nugaros.
— Ar kas nors matyti?
— Beveik nieko. Kambaryje labai tamsu. Palūkėk
minutėlę. — Jis iki galo atvėrė langelį ir pasitraukė į šalį. —
Velniai griebtų! Man nepavyks įsisprausti vidun.
Ifigenija tiriamai nužvelgė langelį.
— O aš pralįsčiau.
Markusas pažvelgė į ją.
— Jeigu manai, kad leisiu tau lįsti pro langą...
— Markusai, nebūk juokingas! Aš kaipmat įlįsiu, atidarysiu
duris — ir lygiai po minutės tu jau būsi šalia manęs!
— Hm-m... — sudvejojo jis, grumdamasis su noru jai
nusileisti. — Gerai. Bet negaišk nė akimirkos — iškart prie
durų!
— Žinoma. — Atviras langelis buvo per aukštai, kad ji
galėtų tiesiog perlipti per rėmą. — Tau teks man pagelbėti.
— Jau susivokiau, — Markusas suėmė ją per liemenį ir
lengvai kilstelėjo į viršų.
Ifigenija suvirpėjo prisiminusi, kaip šitos rankos prieš dvi
naktis glamonėjo jos nuogą kūną. Markusas toks stiprus ir jo
glėbyje ji vėl pasijuto saugi.
— Ifigenija, nagi, greičiau!
— Taip, taip, — ji nuvijo šalin deginančius prisiminimus ir
susikaupė įvykdyti užduotį. Įlįsti pro langą nebuvo taip
lengva, kaip ji tikėjosi. Ji iškart susipainiojo ilguose savo
baltos muslino suknelės sijonuose ir vilnoniame švarkelyje.
— Dieve gailestingasis! — jai už nugaros suniurzgė
Markusas. — Kiek tų pasijonių prisimovei po suknele? Aš tuoj
juose uždusiu!
— Šiandien labai vėsu, — Ifigenija įstengė galvoti tik apie
gniaužiančią jos blauzdą vyro ranką.
Po kelių akimirkų ji nušoko ant tamsaus kambario grindų.
Ištiesė ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir netikėtai pirštais
pataikė į šūsnį popierių, gulinčių ant staliuko. Keli lapeliai
nulėkė ant grindų, jai po kojomis.
— O Dieve! — sumurmėjo Ifigenija.
— Kas atsitiko?! — sugriaudėjo Markuso balsas.
— Nieko baisaus. Nužėriau kažkokius popierius. — Ji
pasilenkė pakelti lapų — ir apstulbusi išpūtė akis, jau šiek
tiek apsipratusias su tamsa. — Koks siaubas! Markusai, čia
visur pilna išmėtytų popierių ir apskaitos knygų. Atrodo, čia
siautėjo uraganas.
— Atidaryk duris! Pasiskubink.
Ji atsitiesė ir nuėjo prie durų. Markusas įsiveržė vidun ir
spragtelėjo užraktą. Kurį laiką pastovėjo žvelgdamas į tamsą.
— Prakeikimas! — labai tyliai sumurmėjo jis. — Čia viskas
surausta.
Ifigenija apsižvalgė sujauktame kambaryje.
— Kaip manai, kas čia nutiko?
— Nežinau. — Markusas pasuko prie siaurų laiptų, vedančių
į gyvenamuosius kambarius antrame aukšte. — Palauk čia.
Noriu pasižiūrėti, kas ten yra viršuje.
Nekreipdama dėmesio į jo žodžius, Ifigenija nutipeno
laiptais įkandin jo ir sustojo priešais mažučio priimamojo
duris.
Čia viešpatavo visiška tvarka. Atlenkiamas sekretero
dangtis sandariai uždarytas. Visi baldai savo vietose. Ant
kilimo — jokių popierių.
— Atrodo, šio kambario nelietė, — nusprendė Ifigenija.
— Taip, — Markusas patraukė per vestibiulį. Ifigenija — iš
paskos.
Vieną po kito jie drauge apžiūrėjo visus nedidukus, jaukiai
apstatytus kambarius. Drauge pakilo į viršutinį aukštą. Tačiau
kai Markusas uždėjo ranką ant miegamojo durų rankenos,
Ifigeniją staiga apėmė baimė.
— Markusai...
— Aš įeisiu pirmas.
Jis atidarė duris ir apmirė ant slenksčio. Ifigenija pamėgino
pažvelgti vidun pro platų jo petį, bet pamatė tik pilkus
sijonus ir porą ilgų, suvarstomų batelių, kažkodėl gulinčių ant
grindų.
— O Viešpatie! Nejaugi?..
— Be jokių abejonių. Lik kur esi!
Šįkart ji pakluso. Tylomis stebėjo, kaip Markusas priėjo prie
kūno, sustojo ir pritūpė, kad geriau įžiūrėtų mirusiąją.
— Ją nušovė, — pagaliau pasakė jis ir palietė šaltos rankos
pirštą.
— Ji...
— Negyva, — Markusas atsistojo. — Manau, praėjo jau
kelios valandos.
Ifigenijai sugniaužė krūtinę. Ji staigiai atšoko nuo durų,
mėšlungiškai gaudydama burna orą.
 Markusas išėjo iš kambario ir su užuojauta pažvelgė į
vargšę Ifigeniją.
— Kaip tu?
Ji skubiai linktelėjo.
— Gerai... Atrodo, gerai.
— Tada laikas nešdintis. Nagi, kuo greičiau maukime iš čia.
Tetrūksta, kad mus užkluptų nužudytosios kambaryje.
Jis paėmė ją už rankos ir nusitempė laiptais žemyn.
— Manai, kad ponia Vičerli tapo plėšiko auka? — paklausė
Ifigenija.
— Ne, — tvirtai atsakė Markusas. Sustojęs ant slenksčio jis
dar kartą apžiūrėjo svetainę. — Tokiu atveju vagis būtų
pasiėmęs sidabrines žvakides ir kitus vertingus daiktus.
— Tai kas čia atsitiko?
— Kol kas nežinau, bet turiu vieną prielaidą.
— Kokią?
— Įtariu, kad ponia Vičerli ir buvo šantažuotoja, o tavo teta
ir mano draugė — ne vienintelės jos aukos. Kaip ir mes — ne
vieninteliai, susekę Vičerli agentūros pėdsaką.
— Manai, po mano patikėtinio vizito čia apsilankė dar kas
nors?
— Turbūt. Logiška daryti prielaidą, kad ponią Vičerli nužudė
kuri nors jos auka.
— O paskui rausėsi jos popieriuose, mėgindama aptikti
duomenis, kuriais buvo šantažuojama?
— Taip.
— Markusai, tai tiesiog nuostabu! Viskas sustojo į vietas! —
šūktelėjo Ifigenija ir iškart paniuro: — Vadinasi, kas
blogiausia, jau praeityje.
— Labai tikėtina.
Atrodytų, ji turėjo pajusti džiaugsmą ir palengvėjimą. Juk
pagaliau tetos Zojos paslapčiai niekas nebegresia. Tačiau
dabar teks nutraukti šantažuotojo paieškas, vadinasi,
nebeliks pagrindo toliau vaidinti grafo Masterso meilužės.
 13.
Septintą valandą vakaro, sėdėdamas prie darbo stalo
laboratorijoje, Markusas suko galvą, kaip savo meilužę
paversti žmona.
„Nė nesapnavau, kad teks spręsti tokį uždavinį! Kurti
laikrodinius mechanizmus, teleskopus ir hidraulinius rašiklius
buvo kur kas paprasčiau...“
Pastūmęs šalin oda įrištą sąsiuvinį, kurį atsiskleidė prieš
kelias minutes, Markusas atsilošė į krėslo atkaltę, susikrovė
kojas ant popieriais užversto stalo ir niūriai įsistebeilijo į
mechaninį liokajų, kurį sukonstravo praėjusiais metais.
Šis stovėjo ramus ir tylus, laikydamas rankose sidabrinį
padėklą. Savo kūrėjo valia mechaninis liokajus buvo
aprengtas nupieštu juodu fraku ir baltais marškiniais.
Norėdamas, kad jo kūrinys būtų kuo panašesnis į
aristokratiškai pasipūtusį Lovelasą, Markusas apdovanojo jį
šaltu žvilgsniu ir griežtai sučiauptomis, nesišypsančiomis
lūpomis.
Viešpatie, koks paprastas ir aiškus buvo gyvenimas, kol į jo
protingai sutvarkytą pasaulį įsiveržė Ifigenija! Ji atsirado
staiga ir nušvietė jo padangę tarsi lekianti per nakties tamsą
maištinga krintanti žvaigždė. Jeigu jam pavyks ją pagauti ir
sulaikyti, ji arba pažirs akinančiu ryškių purslų lietumi, arba
su baisiu dusliu trenksmu nukris ant žemės...
Gilų jo susimąstymą sutrikdė beldimas į laboratorijos duris.
— Įeikite!
— Markusai, sveikas! — tarpduryje stovėjo Benetas. —
Neabejojau, kad tu čia. Dirbi?
— Jau ne. Užeik.
Benetas įžengė į laboratoriją savo naująja, mirtinai nuo
gyvenimo pavargusio žmogaus eisena, uždarė duris ir priėjo
prie brolio darbastalio. Markusas susiraukė: Benetas vėl
vaidina maištingą poetą ugningai liepsnojančiu žvilgsniu.
Tamsūs plaukai rūpestingai sušukuoti, kad atrodytų
meniškai netvarkingi. Marškinių apykaklė atlapa.
Suprantama, nei kaklaraiščio, nei liemenės.
— Patikėk manimi: prieš išeinant iš namų privalu pasirišti
kaklaraištį, — pratarė Markusas. — Nebūsi įleistas į jokį
pobūvį, jeigu atvyksi atrodydamas lyg ką tik išsirangęs iš
lovos.
— Aš dar neapsirengiau vakarui, — Benetas priėjo prie
lango ir tyčia susikūprino. Ši poza, matyt, turėjo įkūnyti
nuobodulį. Į sodą nukreiptas sustingęs žvilgsnis buvo
sklidinas melancholijos.
— Ar tau ko nors reikia? — pagaliau atėjo jam į pagalbą
Markusas.
Brolis pažvelgė į jį iš padilbų.
— Atėjau čia pranešti apie svarbų sprendimą, kurį
priėmiau.
— Ruošiesi išvykti į žemyną? — be jokios vilties paklausė
Markusas.
— Aš ketinu prašyti Dorčesterio jo dukters Džulianos
rankos.
— Po perkūnais!
— Markusai, privalau padaryti tai nedelsdamas. Dėl Dievo,
nejaugi tu nesupranti?! Jeigu lauksiu, kol grįšiu iš žemyno,
Dorčesteris išleis ją už kito!
— Nebent tau velniškai pasisektų.
— Tegu tave perkūnas! — Benetas staigiai atsigręžė, jo
veidas degė įkvėpimu. — Aš žinau, tu nemėgsti Dorčesterių,
bet argi tai pagrindas skelbti nuosprendį jų dukteriai? Ji visai
kitokia!
— Tu taip manai?
— Ji tikra ledi. Tyra, žavi, pakylėtos ir švarios sielos, kaip...
kaip...
— Turbūt kaip pirmasis sniegas?
— Markusai, perspėju: aš nepakęsiu tavo apgailėtinų
pasišaipymų iš jos! — Benetas sugniaužė kumščius. — Aš
tvirtai apsisprendžiau prašyti jos rankos, aišku?
— Saugok mus, Viešpatie!
— Žinai, kokia tavo bėda, brolau?
 — Neabejoju, ta, kurią tu tuoj pat nurodysi. Tai kokia gi
kita?
— Tu velniškai ciniškas! Jau vien tai, kad smaginiesi su
pasileidusiomis avantiūristėmis, tokiomis kaip tavoji ponia
Brait, atima iš tavęs teisę teisti nekalčiausią būtybę!
Nespėjus Benetui susivokti, Markusas stryktelėjo iš krėslo,
išlėkė iš už stalo ir dviem didžiuliais šuoliais perskriejo
kambarį. Čiupęs jaunėlį brolį už peties, atgręžė į save ir
prirėmė prie sienos.
— Nedrįsk vadinti jos avantiūriste!
— Kurių velnių?! — nuoširdžiai apstulbęs Benetas išplėtė
akis. — Juk ji tik dar viena tavo meilužė! Visi tai žino.
— Ji labai artima mano draugė, — pataisė jį Markusas. —
Įžeisti ją — vadinasi, įžeisti mane. Supratai mano mintį?
— Taip, velniai griebtų! — Benetas būgštaudamas pažvelgė
į vyresnįjį brolį. — Taip, supratau. Nežinojau, kad užgausiu
skaudžią vietą.
Markusas dar šiek tiek palaikė Benetą prispaustą prie
sienos, tada staigiai paleido.
— Turbūt bus geriau, jei išeisi. Aš turiu dirbti, o tu irgi, be
abejo, rasi ką veikti.
Benetas palygino suglamžytus atvartus, apsitampė frako
rankoves.
— Aš atsiprašau, jei įžeidžiau.
— Atsiprašymas priimtas. Dabar nešdinkis.
— Tu neturėtum kaltinti manęs dėl šito nesusipratimo. Tavo
jausmai poniai Brait netikėtai pasirodė esantys stipresni nei
tie, kuriuos dažniausiai puoselėdavai savo meilužėms, —
nutęsė Benetas.
— Verčiau pasiskubink dingti, kol aš galutinai nepraradau
kantrybės.
Benetas Klaudas išdidžiai kilstelėjo smakrą.
— Aš vis tiek nesitrauksiu, taip ir žinok! Aš paprašysiu
panelės Dorčester rankos!
Markusas gūžtelėjo pečiais.
— Tu leidai man suprasti, kad neketini klausyti mano
patarimų.
— Vadinasi, palinkėsi man laimės? — užmetė meškerę
Benetas.
— Labai apgailestauju, bet negalėsiu to padaryti, —
Markusas nukreipė žvilgsnį į mechaninį liokajų. — Vargu ar
būsi laimingas su Džuliana Dorčester.
— Ką tu gali žinoti apie laimę su moterimi?! — staiga
riktelėjo brolis. — Juk esi susisaistęs begale kvailiausių
taisyklių, kurios atima iš tavęs gyvenimo džiaugsmą!
— Palik mane vieną, Benetai.
— Su didžiausiu malonumu. Apsieisiu ir be tavo gerų
palinkėjimų! — Benetas pasisuko į duris. Jau siekdamas durų
rankenos jis staiga pasakė: — Nori žinoti vieną dalyką,
brolau? Man nuoširdžiai tavęs gaila.
— Pasilaikyk savo gailestį. Tau jo prireiks pačiam, jeigu
tikrai nuspręsi vesti Džulianą Dorčester.
Netaręs nė žodžio Benetas išlėkė iš laboratorijos ir taip
trenkė durimis, kad mechaninis liokajus susvyravo ant
pakylos. Markusas priėjo prie savo kūrinio ir spragtelėjo
jungiklį, paleidžiantį mechanizmą. Šis pradėjo veikti,
sužlegėjo ir ėmė dūgzti smagračiai. Mechaninis žmogus aklai
žingtelėjo į priekį tiesdamas sidabrinį padėklą. Markusas
tylomis žiūrėjo, kaip bedvasis jo kūrinys juda po laboratoriją.
Kaip paprasta būti mašina, kurią veikia tik mechanikos
dėsniai.
Liokajus žvelgė tiesiai priešais save, nepasukdamas galvos,
nežinodamas, kas lieka jam už nugaros ir kas laukia priekyje.
Jis neturi nei praeities, nei ateities, o dabartį valdo griežti
mechanikos pasaulio dėsniai.
Jis nepažįsta skausmo.
Ir niekada nepažinojo džiaugsmo.

— Rytiniuose laikraščiuose ponia Vičerli buvo paminėta tik

viena eilute, — pasakė Zoja. — Žinoma, nė žodelio apie tai,
kad ji buvo pinigų prievartautoja. Dieve mano, ir kas galėjo
pagalvoti?! — ji atsilošė į raudonos romėniškos sofutės
atkaltę. — Tiesiog neįtikėtina!
— Mudu su Markusu galėjome padaryti tik tokią išvadą, —
pareiškė Ifigenija ir pakėlė prie lūpų puodelį su arbata.
— Tiesiog sunku patikėti! — pakraipė galvą Zoja. —
Pribloškianti žinia!
Otis giliai susimąstęs suraukė savo pasišiaušusius antakius.
— Gerai pagalvojus, čia galima įžvelgti tam tikrą logiką.
— Be abejo! — antrino Amelija. — Dabar aišku, kodėl
Ifigenija nepajėgė rasti jokio ryšio tarp Gatrio draugų rato ir
lordo Masterso aplinkos. To ryšio tiesiog nebuvo.
— Vadinasi, beprasmės buvo ir visos juodojo vaško ir
antspaudo su feniksu paieškos, — liūdnai atsiduso
Ifigenija. — O aš buvau įsitikinusi, kad tuoj tuoj juos
surasiu!..
— Bet kaip meistriškai Mastersas įminė šitą mįslę! Tik
pamanykite sumanė pasikapstyti mūsų kompanionių
praeityje! — neslėpdama susižavėjimo sušuko Zoja.
Ifigenija pasipiktinusi sužaibavo akimis.
— Jo hipotezė pasirodė klaidinga! Jūsų kompanionės
nebuvo šantažuotojos.
— Taip, tačiau būtent jo hipotezė atvedė pas tikrąją
nusikaltėlę, — tarė Otis. — Mastersas velniškai protingas.
Ifigenija nepatenkinta susiraukė.
— Ir puikiai tai žino.
Retas atvejis — Amelijos lūpose staiga pražydo šypsena.
— Ifigenija, regis, tu pavydi.
— Taip, aš buvau tvirtai įsitikinusi savo versijos
teisingumu, — prisipažino ji. — Žinoma, Markuso hipotezė
tiesiog nuostabi ir, kaip teisingai pastebėjo Otis, labai logiška.
Juk pas ponią Vičerli tiek metų dirbo tos pačios kompanionės
ir guvernantės ir rinko informaciją apie tai, kas dedasi
iškiliausiose Londono šeimose!
— Aš visada nemėgau panelės Tod, — atsiduso Zoja. — Jos
akytės — kaip landžios žiurkutės. Todėl ilgai jos ir nelaikiau.
— Reikėjo atleisti ją kur kas anksčiau, — palingavo galvą
Amelija. — Tada ji nebūtų suuodusi, kad Mariana nėra Gatrio
dukra.
— Tu teisi, — pritarė Zoja. — Galima tik spėlioti, kiek dar
žmonių tapo tos klastingos moters aukomis. Nejaugi šitokios
šnipės buvo įbrukamos į kiekvienus namus?
— Vargu, — tarė Ifigenija ir sučiaupė lūpas. — Manyčiau,
ponia Vičerli veikė labai apdairiai ir atsargiai, bent jau iki
pastarojo meto. Ji labai kruopščiai atsirinkdavo aukas.
— Velnias! — Otis kryptelėjo ūsus. — Bet ji pasielgė itin
neapdairiai, kai į savo sąrašą išdrįso įtraukti mano Zoją ir
grafo Masterso draugę.
— Taip, — pritarė Ifigenija. — Labai neapdairiai.
— Ačiū Dievui, viskas jau praeityje, — Zoja paėmė nuo
padėklo mažutį rausvą pyragaitį. — Dabar galima rimtai
pagalvoti apie sezoną. Prisipažinsiu, kol nerimavau dėl tų
nelemtų laiškų, paleidau iš akių kai kurias detales, susijusias
su Marianos vestuvėmis.
Otis įdėmiai pažvelgė į Ifigeniją.
— Ar Mastersas įsitikinęs, kad viskas jau baigta?
— Regis, jis visiškai patenkintas rezultatais, — šiek tiek
sutrikusi atsakė Ifigenija.
— Puiku, vadinasi, viskas baigta, — pareiškė Otis.
— Taip. — Ji pakilo ir pasiėmė nuo sofos baltą
skrybėlaitę. — Mudvi su Amelija pasišaliname, nes turime
susitikti su savo patikėtiniu. Tikiuosi, vakare pasimatysime
teatre.
— Būtinai! — džiugiai šūktelėjo Zoja. — Koks
palengvėjimas — sėdėti savo ložėje ir nebejausti, kad tave
seka nusikaltėlis!
— Yra dar vienas dalykas. — Ifigenija iš eilės lėtai nužvelgė
visus tris pašnekovus. — Jūs turbūt suprantate: nors šantažo
istorija pasibaigė, visa kita liko nepasikeitę.
Zoja nesusigaudydama įbedė į ją akis.
— Apie ką tu kalbi, Ifigenija?
— Aš turiu likti ponia Brait tol, kol visi yra tuo įsitikinę.
— Velniai rautų! — šūktelėjo Otis. — Ji teisi! Nieku gyvu
negalima nieko keisti, antraip Ifigenija užsitrauks gėdą!
 — Mes susitarėme iš pat pradžių, kad vos darbas bus
atliktas, aš tiesiog nepastebimai dingsiu nuo scenos, — tęsė
Ifigenija. — Bet aš apsigalvojau.
Zoja pažvelgė į dukterėčią su niūriu susidomėjimu.
— Ketini iki sezono pabaigos likti Masterso meiluže?
— Taip.
Teta neramiai susižvalgė su Očiu ir Amelija. Tada vėl
atsigręžė į Ifigeniją.
— Ir jis tavo planui pritaria?
— Maždaug, — išsisukinėdama atsakė ši. Būtų sunku jiems
paaiškinti, kad Markusas reikalauja vedybų. Ifigenija
būgštavo, jog visi iškart stos jo pusėn, bet ji juk negali tekėti
už Markuso, kol neprivers grafo jos pamilti.
Demaskuoti nusikaltėlį dabar jai atrodė visai paprasta,
palyginti su naująja užduotimi. Juk dabar ji turės padaryti tai,
kas neįmanoma: įtikinti Markusą nusižengti savo taisyklėms.
Jiedviem su Amelija leidžiantis Zojos namų laiptais,
pusseserė buvo keistai tyli. Ji nepratarė nė žodžio, kol
liokajus uždarė baltos, paauksuotos karietos dureles.
— Pakaks, Amelija, — Ifigenija atsirėmė į baltas pagalvėles
ir pasitaisė sijonus. — Kas yra?
Pusseserė įdėmiai pažvelgė jai į veidą.
— Aš pastebėjau, kaip sutrikai įtikinėdama Zoją ir Otį, kad
ši istorija baigta visiems laikams. Tau kas nors kelia nerimą?
Mažutė karieta pajudėjo iš vietos ir nudardėjo grindiniu.
Ifigenija pažvelgė pro langą. Buvo apie penkta valanda
vakaro ir gatves užtvindė madingi ekipažai, skubantys į
parką.
— Man širdyje tikrai neramu. Vakar prieš išeidami mudu su
Markusu labai kruopščiai apieškojome ponios Vičerli stalą...
— Ir ką?..
— Neaptikome nei antspaudo su feniksu, nei juodo vaško.
— Patikėk, Konstancija Vičerli, kad ir kokia ji buvo, proto
stygiumi nesiskundė. Visą šį laiką ji tikriausiai gyveno
nuolatinėje baimėje, kad gali būti demaskuota, ir nieku gyvu
nebūtų matomoje vietoje palikusi nenuginčijamų savo kaltės
įrodymų.
— Tą patį sakė ir Markusas. Bet jeigu jai užteko proto
verstis šantažu, tai kodėl ji padarė tokią šiurkščią klaidą
pasiųsdama laišką artimai Masterso draugei? Ji aiškiai
rizikavo paskatinti jį imtis šio reikalo.
— Galbūt ilgai ir sėkmingai prievartaudama pinigus ji
pasidarė pernelyg įžūli, — pasvarstė Amelija. — Arba
pernelyg godi. O gal jai prireikė pinigų padengti kokioms nors
skoloms ar panašiai... Mums telieka spėlioti.
— Manau, šito mes jau niekada nesužinosime.
— Klausyk, Ifigenija, tu jau prisipažinai, jog pyksti tik todėl,
kad teisinga pasirodė esanti Masterso hipotezė.
— Maniškė irgi nebuvo tokia jau prasta, juk neneigsi!
— Taip, tik, deja, klaidinga. O dabar, kai viskas baigta, kaip
ketini suktis iš kitų kebeknių?
— Apie kokias kebeknes kalbi?
— Girdėjau, ką pasakei Zojai svetainėje, bet mudvi juk
puikiai žinome: tu negali amžinai apsimetinėti grafo meiluže.
— Taip, bet iki sezono galo aš puikiai vaidinsiu savo
vaidmenį. — Ifigenija tyliai kostelėjo. — Ką gi, o tau
pasakysiu dar kai ką — kad tai jau... na, tiesą sakant, tai jau
ne vien apsimetinėjimas.
Amelija labai ilgai žiūrėjo į ją nenuleisdama akių.
— Kaip tik šito aš ir bijojau.
Ifigenija nervingai pešiojo balto nėrinių rankinuko
raištelius.
— Amelija, nereikia dėl manęs jaudintis.
— Bet tu ne tik mano pusseserė, esi pati brangiausia
draugė. Tai kaip aš galiu nesijaudinti?!
— Verčiau pasirūpink Braitų gatvės projekto finansais. Bus
kur kas naudingiau.
— Bet jis numes tave šalin, kai ligi soties prisižais! Juk ir
pati puikiai viską supranti.
— O jeigu aš pirmoji nuo jo pavargsiu? — nerūpestingai
atrėmė Ifigenija.
— Kaip norėčiau tuo tikėti. Ir jokie argumentai neįtikins
tavęs mesti šį pavojingą žaidimą, tiesa?
— Tiesa. Bet dėl vieno dalyko gali būti rami: sulig sezono
pabaiga pasibaigs ir mano romanas su Markusu.
— O ką ketini veikti tada?
— Imsiuosi Braitų aikštės projekto. Visa galva pasinersiu į
klasikinio dizaino katalogo sudarymą, — pasakė Ifigenija. —
Amelija, manęs laukia tiek įdomių darbų! Patikėk, išsiskyrus
su Markusu, mano gyvenimas nesibaigs.
— Aš puikiai žinau, kokia tu stipri. Bet vis tiek nenoriu, kad
tau skaudėtų...
— Mane gelbėti jau per vėlu. Aš ketinu iki galo išgyventi šį
didįjį nuotykį. Patikėk, nieko panašaus man daugiau
nebepasitaikys. Mastersas yra neprilygstamas.

Teatro fojė pamatęs Aną su vyru, Markusas mandagiai

nulenkė galvą. Sendsas metė į jį piktą žvilgsnį, šaltai
nusilenkė ir skubiai nusigręžė, tarsi norėdamas su kuo nors
pasisveikinti. Tai dar nebuvo karo padėtis, bet labai arti to.
Ana nervingai nusišypsojo Markusui. Jos akyse žiojėjo
nebyli neviltis. Įsimaišęs į žėrintį teatro mėgėjų spiečių, kuris
suteikė priedangą kaip koks medžiotojo bokštelis, Markusas
kelioms akimirkoms prisiartino prie Anos, Sendsui nė
neįtariant.
— Viskas baigta, — eidamas įkandin ledi Sends, kuštelėjo
Markusas. — Šantažuotoja buvo ponia Vičerli. Ji negyva.
Ana grįžtelėjo per petį ir išgąstingai į jį pažvelgė.
— Mačiau pranešimą rytiniuose laikraščiuose ir vis
spėliojau, kas nutiko. — Jos akys staiga išsiplėtė iš siaubo. —
Markusai, bet juk ne...
— Ne, ne aš. Matyt, ją nužudė kuri nors šantažo auka.
— Dieve gailestingasis!
— Eime, brangioji, — Sendsas paėmė žmoną po ranka. Jo
akys susiaurėjo, kai pamatė šalia stovintį Markusą. — Noriu
pavaišinti tave limonadu.
Markusas apsimetė nematantis, kaip lordas ryžtingai
nusitempė žmoną per minią. Jis puikiai suprato Sendsą ir
negalėjo smerkti jo už perdėtą įtarumą. Pastarosiomis
dienomis jis jau patyrė labai panašų savininkiškumo jausmą,
kurį jam sužadino Ifigenija.
Per pertrauką jis, aplenkęs fojė, pakilo laiptais, užklotais
raudonu kilimu. Prie pirmojo aukšto ložių spietėsi kone tiek
pat žmonių kaip ir fojė. Džentelmenai vikriai nardė nešiodami
savo damoms gaiviuosius gėrimus. Kiti dalijosi su
pažįstamais šviežiausiomis paskalomis arba svečiavosi
kaimyninėse ložėse. Keli jaunikliai sekė įkandin Markuso —
matyt, skubinosi pas prašmatnias kurtizanes, spindinčias
brangiausiose ložėse.
Linkčiodamas pažįstamiems Markusas yrėsi sausakimšu
koridoriumi. Pagaliau pasiekė kraštinę ložę, atitraukė sunkią
portjerą ir žengė vidun.
Dorčesteris, jo aštriaakė žmona ir žavioji duktė Džuliana
sutartinai atsigręžė ir apstulbę sužiuro į svečią.
— Labas vakaras, — pasveikino juos Markusas. —
Mėgaujatės spektakliu?
Vis didėjančią Dorčesterio nuostabą staiga pakeitė
neįtikėtinas meilumas.
— Mastersai! Na jau tikrai nesitikėjau pamatyti jūsų šios
dienos spektaklyje!
— Milorde, kaip džiugu jus matyti! — sušuko ponia
Dorčester. Buvo akivaizdu: netikėtas grafo pasirodymas
pribloškė ją taip, lyg būtų išvydusi vaiduoklį. — Džuliana,
vaikeli, nagi, padaryk jo šviesybei reveransą!
Džuliana pašoko lyg pamėtėta elektros iškrovos.
— Milorde!
— Ponia Dorčester, panele Džuliana, šiandien judvi stačiai
akinate, — nusilenkęs tarė Markusas.
— Dėkoju, milorde, — atrodė, Markuso mandagumas
suteikė Džulianos motinai kone liguistą palengvėjimą. — Gal
prisėsite minutėlę? Prašau įsitaisyti šalia Džulianos.
— Ačiū. Ką gi, pasinaudosiu jūsų pasiūlymu.
Jis atsargiai atsisėdo ant vieno iš grakščių besisukančių
krėslų. Šis protestuodamas girgžtelėjo, bet vis dėlto atlaikė
jo svorį.
— Sakyčiau, Kinas šiandien nuostabus.
— Taip, taip, neginčytinai! Šis žmogus gali vaidinti net
smarkiai įgėręs, — Dorčesteris geraširdiškai nusijuokė.
— Jis vis tiek puikiai vaidins, net jeigu pradės gerti kaip
vežikas, — tarė Markusas.
— Taip, aišku, juk žinote, kaip būna tiems aktoriams, —
sumurmėjo Dorčesteris. — Labai sunki dalia.
— Jie ne vieninteliai, kuriems tenka nešti savo kryžių.
Markusas nužvelgė publiką. Nekreipdamas dėmesio į
parterį ir viršutinius aukštus, jis įdėmiai dairėsi po ložes. Ir
iškart pamatė Ifigeniją.
Ji atrodė dieviškai su balta griežto klasikinio stiliaus
suknele. Baltos plunksnos grakščiai siūbavo plaukuose, lygiai
perskirtuose per vidurį ir tvarkingai susuktuose ties ausimis.
Ant nuogo kaklo žaižaravo vėrinys.
Savo ložėje Ifigenija buvo ne viena. Šalia jos sėdėjo
Amelija. Staiga Markusas pamatė, kaip pusseserėms už
nugarų prasiskyrė portjera ir ložėje pasirodė Herbertas
Hoitas, kaip visada įsispraudęs į mėlyną fraką, ryškią liemenę
ir apsitempęs klostuotomis kelnėmis. Abiejose pirštinėtose
rankose jis nešė po taurę limonado.
Tada nenatūraliu prisukamos lėlės balsu į pokalbį įsiterpė
ponia Dorčester:
— Koks nuostabus šiandien oras, tiesa, milorde?
— Turbūt, — sutiko Markusas.
— Mudvi su Džuliana po pietų vaikštinėjome parke, juk
taip, brangioji? — atkakliai nesiliovė dama.
— Taip, mama, — vargšelė Džuliana mėšlungiškai įsikirto į
savo vėduoklę, tarsi bijotų, kad Markusas puls ir išplėš ją iš
rankų. Mergina paraudo. — Mes sutikome ten jūsų brolį,
milorde.
— Štai kaip?
Nuo jo tono Džuliana krūptelėjo. Ponia Dorčester
reikšmingai pažvelgė į vyrą. Šis dar kartą didvyriškai
pamėgino gelbėti pokalbį:
 — Tikiuosi, milorde, jums viskas klojasi gerai?
— Visiškai, — patvirtino Markusas.
— Puiku, puiku! — apsimestinai džiugiai šūktelėjo
Dorčesteris. — Kaip malonu girdėti!
Markusas stebėjo, kaip Ifigenija gurkštelėjo iš Hoito
atneštos taurės.
— Man viskas klojasi taip gerai, kad net ketinu vesti.
Apkvaitusių pašnekovų tyla buvo vienintelis atsakymas.
Dorčesteriui iš nuostabos net atvipo žandikaulis ir prireikė
laiko, kol jis pagaliau atsikvošėjo.
— Sere, bet jūs juk neketinote vesti antrą kartą. Regis, net
turite taisyklę, draudžiančią žengti tokį žingsnį...
— Aš apsigalvojau, — atsakė Markusas. — Vienas artimas
draugas mane įtikino: kai kurias taisykles privalu laužyti.
— Supratau, — pagaliau atitokęs tarė Dorčesteris. — Ką gi,
puiku. Priimkite nuoširdžiausius sveikinimus. Neabejoju, ši
žinia aukštuomenėje sukels tikrą furorą.
Džuliana iš pradžių pažvelgė į mamą, tada į tėtį ir nedrąsiai
nusišypsojo Markusui.
— Linkiu jums laimės, milorde.
Markusas kilstelėjo antakį.
— Dėkoju, panele Dorčester.
Ponia Dorčester primerkė gudrias akytes.
— Ar greitai ketinate skelbti sužadėtuves, milorde?
— Artimiausiu laiku, — patikino ją Markusas.
Dorčesteris paniuro.
— Kas gi ta laimingoji ledi, milorde, jeigu mano klausimas
nepasirodys jums įžūlus?
— Kol kas negaliu atskleisti jos vardo. Iš pradžių reikia
sutvarkyti kai kuriuos formalumus. Pavyzdžiui, turtinius
reikalus, juk suprantate, ką turiu omenyje.
— Žinoma, — reikšmingai nutęsė Dorčesteris. — Tai... tai
labai svarbu.
— Labai, — Markusas pakilo. — Prašau atleisti, tačiau
artimiausiomis dienomis aš būsiu labai užsiėmęs... Vedybiniai
rūpesčiai, kaip spėjau įsitikinti, labai vargina.
 — Tikrai? — primerkusi akytes pasiteiravo ponia Dorčester.
— Tikrų tikriausiai, — patikino Markusas. — Tenka keisti
testamentą būsimos žmonos ir paveldėtojo naudai...
— Paveldėtojo?! — apstulbusi paklausė ši.
— Juk reikia atlikti pareigą titului, — priminė jai
Mastersas. — Todėl teks rimtai peržiūrėti kitų šeimos narių
paveldėjimo dalį.
— Kaip tai — peržiūrėti? — ponia Dorčester išpūtė akis.
— Tiksliau sakant — sumažinti, — paaiškino Markusas. —
Šeimos turtas turi būti sutelktas vienose rankose, mano
paveldėtojo rankose.
— Aš maniau, kad titulą ir turtą paveldės jūsų brolis, —
išspaudė Dorčesteris.
— Ir aš taip maniau, tačiau mano vedybos viską keičia.
Tikiuosi, greitai turėsiu sūnų, kuriam teisėtai atiteks ir viena,
ir kita.
Ponia Dorčester buvo priblokšta.
— Suprantu, — tyliai kvėptelėjo ji.
— Mano brolis, be abejo, gaus solidžias pajamas — tokias
pat kaip iki šiol, — Markusas praskleidė portjeras
rengdamasis išeiti. Tada atsigręžė, apdovanojo Dorčesterių
šeimą atsisveikinimo šypsena ir pridūrė: — Žinoma, jeigu
nesumanys vesti prieš mano valią.
— Atleiskite, ką? — silpnu balseliu paklausė Dorčesteris.
— Esu įsitikinęs, kad savo paties labui Benetas turi
pasiieškoti turtingos paveldėtojos, nes jam pačiam teks
pasirūpinti būsimomis atžalomis.
— Atžalomis? — visiškai suglumęs pakartojo Dorčesteris.
— Juk viskas tuo ir baigiasi, argi ne?
Markusas išėjo į fojė. Sunkios aksomo klostės plastelėjo ir
susiskliautę jam už nugaros.
Koridoriumi jis nuėjo į tolimiausią teatro galą, kur buvo
Ifigenijos ložė. Kai ištiesė ranką į portjerą, ant slenksčio
pasirodė Herbertas Hoitas.
— Oi, atleiskite! — Herbertas skubiai žingtelėjo į
koridorių. — Labas vakaras, Mastersai. Visai nenorėjau į jus
atsitrenkti... Šiandien čia baisi spūstis.
— Taip, — Markusas ryžtingai įėjo į ložę ir užtraukė
portjerą.
— Labas vakaras, Ifigenija, labas vakaras, panele Farli, —
nelaukdamas kvietimo jis atsisėdo į krėslą.
— Labas vakaras, milorde, — mandagiai sumurmėjo
Amelija ir nusigręžė susidomėjusi, kas vyksta paskutinėse
parterio eilėse.
Markusui pasirodė, kad Ifigenijos pusseserė vengia jo, kaip
ir lordas Sendsas. Regis, per pastarąsias dienas jo
populiarumas smarkiai sumenko.
Užtai Ifigenija džiugiai jam nusišypsojo. Jos akyse
plykstelėjo smalsumas.
— Labas vakaras, milorde. Atrodo, prieš kelias minutes
mačiau jus Dorčesterių ložėje.
— Taip, persimečiau keliais žodžiais. — Mastersas ištiesė
kojas ir niūriai tarė: — Sakykite, kodėl aš, po šimts, amžinai
susiduriu su tuo Hoitu? Susidaro įspūdis, kad didžiąją laiko
dalį jis praleidžia jūsų draugijoje.
Ifigenija grakščiai gūžtelėjo pečiais. Vėrinys anos kaklo
sublykčiojo skaidria ugnimi.
— Ponas Hoitas yra mano draugas. Ir jis, pats žinote, visai
nekenksmingas.
— Bet labai įkyrus.
Ifigenija kilstelėjo antakius.
— Atrodo, esate prastai nusiteikęs, milorde?
— Taip, — Markusas nukreipė žvilgsnį į sceną. Šviesos
salėje palengva geso. — Gal Kino vaidyba bent kiek
praskaidrins man ūpą.
— Tikėkimės, — metusi jam linksmą žvilgsnį, Ifigenija
nusisuko į sceną.
Kinas, tą vakarą vaidinęs Makbetą, buvo tikrai
neprilygstamas, tačiau net jo nuostabus talentas nepajėgė
išblaškyti niūrios Markuso nuotaikos.
Markusas norėjo tik vieno dalyko: pasikalbėti su Ifigenija.
Papasakoti jai apie kvailą Beneto sprendimą vesti panelę
Dorčester. Jis nekantravo pasidalyti su ja savo nerimu,
išgirsti patarimą, paklausti, ar tinkamai pasielgė šį vakarą
pamėginęs atskleisti tikrąjį Dorčesterų veidą.
Tačiau su kuo nors dalytis savo rūpesčiais jis seniai atprato.
Kiek vandens nutekėjo nuo tada, kai paskutinį kartą klausė
patarimo, prašė pagalbos ar tiesiog domėjosi svetima
nuomone! Tai buvo taip seniai, kad net sunku prisiminti.
Šiaip ar taip, jo taisyklės kategoriškai draudė rodyti savo
silpnumą.
Įpusėjus paskutiniam veiksmui, aksominė užuolaida staigiai
prasiskleidė ir į ložę įsiveržė Benetas. Jo rankos buvo
sugniaužtos į kumščius, veidas priminė įsiutusios furijos
kaukę.
— Po velnių, Markusai! Šito aš niekada tau neatleisiu,
niekada! Girdi? Man pranešė, ką sumanei, bet tau nepavyks!
Tu nepriversi manęs atsisakyti Džulianos!
Jausdamas įsmeigtus į save apstulbusius Ifigenijos ir
Amelijos žvilgsnius, Markusas palengva atsigręžė.
— Atrodo, tu pamiršai, kaip dera elgtis, — ramiai pratarė
jis. — Leisk pristatyti tau ponią Brait ir panelę Farli.
Benetas pagiežingai dėbtelėjo į Ifigeniją.
— Kodėl turėčiau deramai elgtis tavo meilužės akivaizdoje,
jeigu tu nenori deramai elgtis su būsima mano žmona ir jos
šeima!
— Pakaks, — Markusas pakilo. — Aš jau perspėjau tave,
Benetai. Bet mudu pasikalbėsime vėliau.
— Mes neturime apie ką kalbėtis! Aš turėjau susiprotėti, jog
mėginsi sugriauti man laimę, bet vis dėlto negalėjau įtarti,
kad nueisi taip toli! Dabar man aišku: tu nusprendei atimti iš
manęs palikimą.
— Mes viską aptarsime dviese, — ramiai tarė Markusas.
— Nejaugi manai, kad prapulsiu, jeigu paliksi mane be
skatiko? Aš pajėgsiu pats prasimušti gyvenime! Ir Džuliana
tai žino. Ji tiki manimi, tiki nepaisydama savo tėvo
nuomonės.
— Jeigu tu labai nori sukelti skandalą, verčiau eikime
laukan.
— Nėra reikalo, aš jau išeinu, — Benetas piktai perkreipė
lūpas. — Beje, leisk pasveikinti tave, broli. Sako, tu greitai
paskelbsi apie savo sužadėtuves!
Markusas už nugaros išgirdo tylų nustebusios Ifigenijos
atodūsį. Jis neatsigręžė. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į
brolį.
— Taip, tai tiesa.
— Visas teatras subruzdo išgirdęs šitą naujieną. Matyt, tu
tikrai praradai viltį sugriauti mano vedybas, jeigu ryžaisi
tokiam žingsniui, net sulaužydamas savo garsiąją taisyklę!
— Benetai, liaukis!
— Tačiau ir ši tavo plano dalis nieko neduos. Džuliana vis
tiek tekės už manęs, nesvarbu, paveldėsiu aš tą suknistą
titulą ar ne! Pamatysi. Ji myli mane, o ne prakeiktą grafystę,
ir patikėk: apie savo būsimą žmoną, kad ir kas ji būtų, šitaip
pasakyti tu negalėtum!
Benetas apsigręžė ir išbėgo iš ložės.
 14.
Ifigenija sėdėjo labai rami ant juodos sėdynės juodame it
anglis Markuso ekipaže. Viduje žibintai nedegė. Milžiniška jos
palydovo figūra užėmė didžiąją gretimos sėdynės dalį.
Markusas ištiesė vieną koją ir užsikėlė ant sėdynės
pagalvėlių, kita tvirtai rėmėsi į grindis. Visa jo poza atrodė
niūri ir grėsminga.
Nuo tada, kai jie išėjo iš teatro, jis ištarė vos keletą
žodžių, — ir tie beveik visi buvo skirti Dinksui.
Sumurmėjęs, esą reikia skubėti, kad būtų išvengta spūsties
kelyje, jis neleido Ifigenijai baigti žiūrėti spektaklio. Ifigenija
puikiai suprato, kad visai ne ši priežastis privertė jį skubiai
apleisti teatrą.
Kai Markusas griežtai paliepė jai sekti įkandin, Amelijos
akyse Ifigenija įžvelgė nerimą ir nepritarimą, bet nuolankiai
sutiko. Amelijai teko keliauti į ložę pas Zoją ir Otį — jie po
spektaklio pargabens ją namo.
Kai jie trise įėjo į ložę, Zojos akyse spėjo šmėstelėti
tūkstantis klausimų. Ifigenija pasistengė nekreipti į tai nė
menkiausio dėmesio. Ji suprato, kad tetą pasiekė gandai apie
greitai įvyksiančias Markuso vedybas, tačiau į nebylius Zojos
klausimus neturėjo nei paaiškinimų, nei atsakymų.
Kai ekipažas pradėjo riedėti gatve, Markusas pagaliau
prabilo:
— Aš labai apgailestauju, kad tau teko dalyvauti toje
pasibjaurėtinoje scenoje, — tarė jis, žvelgdamas į nakties
tamsą. — Mano brolis dabar apimtas melodramatiškos
nuotaikos.
— Markusai, aš manau, tu turėtum pasiaiškinti.
— M-m-m...
Ifigenija šiek tiek luktelėjo. Markusas tylėjo.
— Na, tai kaip? — pareikalavo ji atsakyti.
— Kas — kaip? — paklausė jis, neatitraukdamas žvilgsnio
nuo lango.
Didvyriškomis valios pastangomis Ifigenija prisivertė
neprarasti kantrybės.
— Kaip tu paaiškinsi tai, kas ką tik įvyko ložėje?
Markusas sutriko, lyg bijodamas žengti ant plono ledo.
— Žinau, tu turi taisyklę, draudžiančią aiškinti savo
poelgius, — tęsė Ifigenija. — Bet šiuo atveju...
— Benetas įsikalė į galvą, kad aistringai myli Džulianą
Dorčester.
— O tu nepritari jo pasirinkimui?
Pagaliau Markusas vis dėlto į ją pažvelgė.
— Kaip tu supratai?
— Buvo nesunku.
— Dorčesteris tiesiog apsėstas minties pašlijusius
finansinius šeimos reikalus pataisyti išleisdamas dukrą už
pinigų kapšo, o ponia Dorčester nesitveria noru pastverti
šeimynėlei titulą. Štai jau du sezonus jie nieko daugiau
neveikia, tik siūlo dukrelę kone kiekvienam tituluotam
džentelmenui.
— Tau irgi?
— Praėjusį sezoną vienu metu buvau tapęs jų taikiniu. —
Pravažiuojančio ekipažo žibintų šviesos akimirką išplėšė iš
tamsos rūstų Markuso veidą. — Dorčesteris nepasidrovėjo ir
net pasistengė, kad mudu su jo dukterimi atsidurtume
kompromituojančioje padėtyje.
— Viešpatie! Kaip jis tai padarė?
— Nenorėčiau leistis į smulkmenas. Patikėk, tai buvo labai
nešvari užmačia. Bet ji sužlugo, štai ir viskas.
— Aišku, — Ifigeniją staiga nupurtė šiurpas ir ji susisiautę į
savo baltą nėrinių šalį. — Tikiuosi, tu pasitraukei laiku ir
garbingai?
— Taip.
— Skirtingai nei Petigriu Vestos šventykloje, kai tiesa tau
paaiškėjo per vėlai?
Karietoje neilgam stojo sunki tyla. Pagaliau Markusas
sukrutėjo lyg didelis galingas žvėris ir įsitaisė patogiau.
Atrėmęs galvą į juodas pagalves, jis susikryžiavo ant krūtinės
rankas.
 — Aš leidau Dorčesteriui suprasti, kad nevesiu jo dukters,
net jeigu jis aptiks mudu nuogus lovoje, — įžūliai pareiškė
jis.
— O! — neišmanydama, ką bepridurti, sutrikusi šūktelėjo
Ifigenija.
— Aš priminiau jam savo taisyklę dėl antros santuokos ir
jis, regis, galų gale mane suprato. Šiaip ar taip, liovėsi brukti
man savo dukterį. Bet šį sezoną, sprendžiant iš visa ko, jis
nusprendė statyti už mano brolį.
— Ir šiandien tu dar kartą pamėginai sugriauti klastingus jo
planus? — padarė išvadą Ifigenija. — Tačiau šįkart atsirado
dar viena bėda — tavo brolis įsimylėjęs Džulianą.
— Mano brolis susižavėjo dailiu veideliu ir gudriai pamėtėta
Bairono mylėtojų romantika. Jis tos merginos visai nemyli.
Pastarąjį žodį Markusas ištarė su tokiu pasibjaurėjimu, kad
Ifigenija net krūptelėjo.
— Bet kodėl esi toks įsitikinęs? Iš kur gali žinoti, meilė tai
ar ne?
— Viešpatie, betgi jam ką tik sukako dvidešimt! Jis
nesitveria kailyje nuo pirmosios aistros proveržio. Jaunuoliai
linkę vadinti meile patį banaliausią geismą.
— O jeigu jo jausmai Džulianai kur kas stipresni, negu tau
atrodo?
— Niekai! — atrėžė Markusas.
— Bet kas dabar bus, kai paskelbei apie tariamas savo
sužadėtuves?
— Mano sužadėtuvės anaiptol nėra tariamos. Labai greitai
mudu susituoksime.
— Prie šio klausimo grįžti neverta! — šūktelėjo Ifigenija. —
Dabar mes aptarinėjame tavo brolio reikalus. Tu nusprendei
sugriauti Dorčesterio planus, leidęs jam suprasti, kad ketini
sulaužyti savąją taisyklę dėl antrųjų vedybų.
— Vieną savo taisyklę aš jau sulaužiau.
Nuleidusi jo žodžius negirdomis Ifigenija kalbėjo toliau:
— Tarkime, tau pavyks įtikinti Dorčesterį, kad tavo brolis
nėra tinkama partija dukteriai. Bet kas tada laukia Beneto ir
Džulianos?
— Kaip suprasti — kas laukia?! Tėvai uždraus Džulianai
susižadėti su mano broliu, kai patikės, kad atimsiu iš jo
palikimą. Jiems reikia tik Mastersų turto, tačiau turtą valdau
aš, ne Benetas.
— Markusai, viskas ne taip paprasta. Šiandien aš mačiau
tavo brolio veidą. Jis įsitikinęs, kad myli Džulianą.
— Labai greitai jis supras, kad ši meilė nežada jam nieko
gero. Dorčesteriai privers dukterį nusigręžti nuo vargšo
Beneto ir nukreips ją į naują taikinį.
— Niekai! Judu su Dorčesteriu visiški pusgalviai, jeigu tikrai
tikite, kad jums duota teisė savo nuožiūra rikiuoti svetimus
gyvenimus. Džuliana ir Benetas jauni, bet jau ne vaikai.
Kas žino, ką jie gali iškrėsti, jeigu pamėginsite primesti
jiems savo valią.
Markusas ilgai žvelgė į ją iš tamsos.
— Ką tu turi omenyje? Kad jie pabėgs į Gretna Griną?
— O argi tai būtų visai neįtikėtina?
— Ne. Sutinku, Benetas gan kvailas, kad sumąstytų
pabėgti, bet Džuliana — ne. Ši mergina puikiai viską
apskaičiuojanti. Ir mažai tikėtina, kad ryžtųsi tokiam
nepraktiškam žingsniui — ištekėti už jaunuolio, kurio
materialinė padėtis neaiški.
— Vadinasi, rinksis vedybas ne iš meilės, o dėl
išskaičiavimo?
— Be abejo. Nepamiršk, aš puikiai prisimenu, kaip ji elgėsi
praėjusį sezoną.
— Įtariu, kad turi omenyje jos tėvų elgesį. Vargšė Džuliana
tiesiog neišdrįso priešintis jų valiai.
— Neįžvelgiu skirtumo.
— Markusai, bijau, tu supyksi, bet aš vis tiek pasakysiu: tu
nesi toks geras žmonių prigimties žinovas, kokiu save laikai.
Šiaip ar taip, tikrai negali spręsti apie širdies reikalus.
— Širdies reikalus privalu tvarkyti taip pat kaip ir
finansinius, — atsargiai ir vadovaujantis sveiku protu.
— Tai yra ciniškai, tiesa? Aš suprantu, ko tu sieki, — taikiai
tarė Ifigenija. — Tu nori apsaugoti brolį nuo nelaimingos
santuokos. Tačiau anaiptol nesu įsitikinusi, kad pasirinkai
tinkamą būdą.
— Tai ne tavo reikalas, Ifigenija.
— Kvailystės! Tu pats viską man papasakojai. Jeigu tikrai
būtum norėjęs palikti mane nuošalyje, niekada nebūtum
prasitaręs Dorčesteriui apie savo būsimas vestuves. O dabar
mes abu tapsime nesibaigiančių paskalų taikiniu, ir tai tik dar
labiau viską apsunkins.

— Neįžvelgiu jokių sunkumų. Aš turiu geležinę taisyklę —

neatsakinėti į asmeninius klausimus.
— Bet, Markusai, visi laukia, kad tu paskelbsi susižadantis
su kuria nors jaunute mergina, pirmą kartą pristatyta
visuomenei šį sezoną, bet tikrai, Dieve gink, ne su savo
meiluže! Net tavo brolis, ir tas įsitikinęs, kad susižadėsi su
kuria nors padoria jauna mergina!
— O aš ir ketinu susižadėti su dora jauna mergina,
leidžiančia Londone savo pirmąjį sezoną, — rimtai atsakė
Markusas. — Su tavimi, Ifigenija.
— Tu — didžiausias užsispyrėlis, kokį esu sutikusi
gyvenime!
— Bus geriau, jeigu kuo greičiau prie to priprasi, nes aš
neketinu keistis.
Ji iš nevilties sudejavo.
— Klausyk, grįžkime prie mūsų problemos. Aš nepatarčiau
tau būti taip rūsčiai ir nepermaldaujamai nusistačiusiam prieš
Džulianos ir Beneto meilę. Mano galva, šitaip tu tik priversi
juos iš nevilties pulti vienas kitam į glėbį.
— Aš neprašiau tavo patarimo, Ifigenija.
— Tai kodėl išvis apie tai prakalbome?
— Aš ir pats, velniai rautų, nesuprantu! — pratrūko
Markusas. — Kodėl tau turi rūpėti šitie reikalai? Benetas —
mano brolis, ir aš elgsiuosi taip, kaip manysiu esant
reikalinga.
— Markusai, aš viską suprantu. Tu nori apsaugoti jį...
 — Ir kas čia blogo?
— Nieko. Tu užauginai Benetą ir buvai jam labiau tėvas nei
vyresnis brolis. Man tą patį teko patirti su savo seserimi —
irgi atstojau jai motiną.
— Žinau, — ramiai tarė jis.
— Mudu abu, nespėję suaugti, tapome tėvais ir, kaip visi
tėvai, jaučiame būtinybę ginti savo globotinius. Tačiau vis
tiek negalėsime ir neturime saugoti jų amžinai.
— Aš galiu ginti Benetą ir ginsiu nuo Džulianos Dorčester.
— Ir padarysi didelę klaidą.
— Tai ką, tavo galva, turėčiau daryti?! — suurzgė
Markusas. — Palaiminti jų santuoką?
— Taip.
— Niekada.
— Išklausyk mane! — sušuko Ifigenija. — Pasakyk broliui,
kad palaiminsi jų vedybas, jeigu jis sutiks su protingu
sužadėtuvių terminu.
— Ką tu vadini protingu terminu?
— Daugelis jaunų aukštuomenės porų sužadėtuvėms skiria
metus. Tu nesunkiai įtikinsi Benetą sutikti su šiuo tavo
reikalavimu. Blogiausiu atveju nusileisk iki šešių mėnesių.
— O kas pasikeis pasibaigus sužadėtuvių laikui?
— Metai — labai ilgas laiko tarpas, Markusai. Pusmetis irgi.
Jeigu Džuliana nėra tinkama Benetui į žmonas, jis pats tuo
įsitikins.
— Nutraukti sužadėtuves nėra taip paprasta.
— Taip, bet vis dėlto įmanoma. Ir tu greitai, be didelio
triukšmo viską sutvarkysi.
Markusas paniuro.
— O jeigu per tą laiką Džuliana Beneto akyse
nesusikompromituos?
— Negalima atmesti ir tokios galimybės. Tačiau dabar
svarbiausia, kad jie nepultų į neviltį. Jeigu Džulianai Benetas
tikrai rūpi taip, kaip jam rūpi ta mergina, jie įsivaizduos
esantys nelaimingi, paties likimo vienas kitam skirti
įsimylėjėliai. Ir gali pasiryžti nepaisyti nei savo artimųjų, nei
papročių, kad tik būtų drauge.
— Prakeikimas! Bet tai, ką tu kalbi, pasiteisintų tik tuo
atveju, jeigu aš klystu dėl Džulianos. O jeigu aš vis dėlto
teisus, tai reikalas baigtas. Dorčesteriai, drauge su pačia
Džuliana tikriausiai jau apsisprendė, kad Benetas jų daugiau
nebedomina.
Ifigenija atsiduso.
— Milorde, aš labai abejoju, ar jūs teisingai įvertinote
padėtį. Jūs mokslo žmogus, protingiausias iš visų, kuriuos
man teko sutikti, tačiau kai samprotaujate apie meilę, jūs
aklas kaip kurmis. Meilė priverčia žmones daryti beprotybes.
Markusas įdėmiai į ją pažvelgė.
— O tu iš kur žinai?
Ifigenija skubiai prikando liežuvį. Juk negalėjo jam
pasakyti, kad žino iš patirties, į kokią neviltį gali pastūmėti
meilė be atsako.
— Aš mačiau, kaip įsimylėjo mano sesuo, — sumurmėjo ji.
Markuso žvilgsnis tapo dar įdėmesnis.
— Vyrą, kuris, tau atrodė, myli tave?
Ifigenijai užėmė kvapą.
— Tu žinai apie Ričardą Hamptoną?
— Taip, — jis vėl nukreipė žvilgsnį į langą.
— Jūs tariatės žinantis viską pasaulyje, milorde?
— Savo kailiu esu įsitikinęs, kad padaryti teisingą išvadą
galima tik tada, kai turi visą informaciją.
— Jeigu esi įsitikinęs, kad žinai viską, kodėl turėčiau tau
aiškintis apie Ričardą?
Akimirką jų akys susitiko, tada Markusas vėl nusigręžė į
langą ir sužiuro į lekiančias pro šalį naktines gatves.
— Tu jį mylėjai?
— Žmogui, netikinčiam meile, mano atsakymas būtų
beprasmis.
— Tu vengi atsakyti.
— Tiesiog taikau tavo taisyklę, draudžiančią tenkinti kitų
žmonių smalsumą. — Ji patylėjo. — Bet esu pasirengusi
sudaryti su tavimi sandorį.
 — Kokį sandorį?
— Atsakysiu į tavo klausimą, jeigu pažadėsi atsakyti į
manąjį.
— Sutinku, — burbtelėjo Markusas. — Bet tu atsakysi
pirmoji. Na, tai ar mylėjai jaunąjį Hamptoną?
Ifigenija patylėjo, ji norėjo išlikti sąžininga. Keista — kaip
sunku, pasirodo, prisiminti, ką jautė tomis dienomis, kai su
jauduliu laukė, kada pasipirš Ričardas. Kokie skurdūs ir
bespalviai buvo jos išgyvenimai, palyginti su tuo, ką dabar
jaučia Markusui!
— Manau, būčiau galėjusi išmokti jį mylėti, — tyliai
sukuždėjo ji.
— Būtum galėjusi išmokti mylėti?! — apstulbęs paklausė
Markusas. — Kokie niekai!
— Visai ne niekai! Širdyje aš vis dar esu „mėlynoji kojinė“...
mokytoja. Aš tikiu protu ir esu įsitikinusi: susiklosčius
palankioms aplinkybėms, ryžtas, atkaklumas, nuoširdus
noras ir gebėjimas suprasti kitą gali išmokyti mylėti.
— Išgirdę, kaip tu protu tikrini meilę, poetai nesitvertų
juokais.
— Bet jūs, milorde, juk ne poetas... Kodėl jūs juokiatės?
— Ogi todėl, kad labai juokingas aptariamasis objektas, —
Markusas pašaipiai ją nužvelgė. — Vadinasi, išmokti mylėti
galima tik susiklosčius palankioms sąlygoms. Ar judu su
Ričardu jas turėjote?
— Manau, taip. Ričardas — geras, nuoširdus žmogus.
Stiprus, jautrus, ištikimas. Taip, aš būčiau galėjusi jį pamilti.
— Tu nupiešei tikrą idealą! Nejaugi būtum galėjusi pamilti
tą vaikščiojančią dorybę?
— Taip.
— Ir būtum buvusi jam ištikima?
Ji suraukė antakius.
— Žinoma.
— Net jeigu, jau ištekėjusi, būtum sutikusi kitą? Net jeigu
būtum sutikusi žmogų, kuris tavo kraują paverstų
išsilydžiusia lava? Žmogų, pasiūliusį tau pakilti į žvaigždes?
 — Nori pasakyti, jeigu būčiau sutikusi tave, Markusai?
Jis nieko neatsakė ir apmirė karietos tamsoje. Ifigenija vos
pastebimai šyptelėjo.
— Visų pirma menkai tikėtina, kad mudu su tavimi būtume
susitikę, jeigu būčiau ištekėjusi už Ričardo. Bet net jeigu taip
būtų nutikę, aš likčiau ištikima savo vyrui. Galiu nepaisyti
daugelio taisyklių, bet esu išdidi ir garbinga.
— Aistra ne visada paklūsta valios diktatui, madam.
— Nesutinku. Maža to, esu įsitikinusi, kad giliai širdyje ir
jūs tuo netikite, milorde. Mes esame protingi žmonės ir
puikiai žinome, kad įmanoma išvengti visų pagundų ir
įmanoma suvaldyti visas aistras.
Jos nuostabai, Markusas staiga nusišypsojo.
— Tarkime, tu teisi. O ką pasakysi apie mudu su tavimi?
Vadinasi, esame silpnavaliai, jeigu pasiduodame geismui?
— Ne, — ji labai palengva išskleidė vėduoklę, tada vėl
suskliautė. — Pasakysiu taip... Mudu abu turime teisę laisvai
atsiduoti savo aistroms, ir tai padarėme. Tai mūsų teisė —
nepriklausomų suaugusių žmonių teisė. Bet jeigu būtume
nelaisvi, garbė priverstų mus atsispirti pagundai.
— Supratau. Laisvė mums suteikė teisę pasiduoti
pagundai — ir mes jai pasidavėme. Labai įdomi logika, nieko
nepasakysi.
— Žinai, užuot aptarinėję savo aistras, verčiau grįžkime
prie pokalbio apie tavo brolio aistras. Tu negali reguliuoti
Beneto gyvenimo, Markusai. Neturi...
— Manai, pats šito nesuprantu? Aš visai neketinu tvarkyti
jo gyvenimo. Noriu tik jį apsaugoti.
— Jo valia pamilti ką panorės. Tu gali tik duoti jam laiko
apgalvoti savo žingsnius. Visai tikėtina, kad per tą laiką jis
dar labiau įtikės, jog puoselėja Džulianai tauriausią meilę, ne
šiaip geismą.
— Vis dėlto mano veikimo būdas kur kas greičiau atneš
laukiamus rezultatus, — pareiškė Markusas. — Nė kiek
nenustebsiu, jeigu jau šį vakarą aš užbaigiau šią istoriją.
— O aš įsitikinusi, kad tavo veikimo būdas veda į pražūtį.
 — Po perkūnais! Nekenčiu sentimentalių plepalų!
— Jūs, milorde, netenkate kantrybės kaskart, kai
susiduriate su reiškiniais, nepaklūstančiais mokslo dėsniams.
— Kaip viskas buvo paprasta, kol Benetas buvo
jaunesnis! — Markusas tyliai atsiduso. — Tada jis gerbė
mano nuomonę. Prireikus paprašydavo pagalbos. Kai
imdavosi ko svarbaus, klausdavo mano patarimo.
— Suprantu, — Ifigenija liūdnai nusišypsojo. — Tą patį
patyriau ir aš, kol sesuo buvo maža. Bet vaikai suauga,
Markusai.
— Ir savo rankomis sunaikina galimybę susikurti laimę?
— Taip, kartais...
— Tokios klaidos per brangiai kainuoja, Ifigenija. Aš
neleisiu Benetui šitaip klysti.
Ifigenija sugniaužė rankoje vėduoklę.
— Milorde, kelerius metus aš mokiau jaunutes merginas ir
pastebėjau, kad jos ne visada įsikala į galvą kaip tik tai, ko
norėjau išmokyti. Iš mano pamokų jos labai dažnai
įsigudrindavo pasisemti visai kitų dalykų.
— Ką turėtų reikšti ši liūdna išvada?
— Milorde, patikėkite, jūsų siūlomas problemos sprendimo
būdas yra neapsakomai rizikingas. Benetas gali išmokti iš
jūsų per daug.
— Labai šito viliuosi! — įžūliai tarė Markusas.
— O aš labai abejoju, kad jis teisingai supras tavo
pamokas. Jeigu ši istorija Benetui baigsis blogai, jis rizikuoja
tapti pernelyg panašus į tave.
Markusas perliejo ją žvilgsniu, sklidinu paniekinamos
nuostabos.
— Atleisk, ką?
— Tu išmokysi Benetą tokių dalykų, kad ilgainiui jis gali
tapti žmogumi, panašiu į tave...
— Ir koks gi, leisk pasmalsauti, tasai žmogus? — įtaikiai ir
grėsmingai paklausė jis.
— Žmogus, gyvenantis pagal tokias griežtas ir
nepermaldaujamas taisykles, kad nebelieka vietos meilei...
 Karietoje pakibo slogi tyla. Markusas nė nekrustelėjo, bet
Ifigenija pasijuto skęstanti jo bežadžio pykčio verpetuose.
— Milorde, aš neapsimetinėsiu, kad daug ką žinau apie
pirmąją jūsų santuoką. Galiu tik spėlioti ir manau, kad ji
nebuvo laiminga.
— Tai buvo tikras pragaras.
— Noriu priminti mūsų sandorį. Atsakykite į mano
klausimą, milorde. Ar tada kas nors iš pažįstamų būtų galėjęs
atkalbėti jus nuo vedybų?
— Ne, — trumpas žodelis nukrito tarsi sunkus akmuo. —
Veikiausiai ne. Aš buvau įsitikinęs, kad žinau, ką darau.
Maniau, kad esu įsimylėjęs, — Markusas piktai nusijuokė. —
Ir tikėjau, kad Nora myli mane.
— Gal taip ir buvo, — pamėgino užmesti kabliuką Ifigenija.
— Ne, — jo rankos susigniaužė į kumščius. — Tiesiog jai
reikėjo tėvo vaikui, kurio laukėsi.
Ifigenija sustingo.
— Aš nežinojau...
— Niekas šito nežino. Nė vienai gyvai būtybei aš nesakiau,
kad manoji Nora atiteko man, kai pastojo nuo kito vyriškio.
— Ak, Markusai! Bet tai baisu!
Kurį laiką jis tylėjo, o Ifigenija niekaip nepajėgė rasti
reikiamų žodžių. Ją pribloškė mintis, kaip ilgai Markusas
nešiojosi šitą skausmą.
— Noros šeima gyveno kaimynystėje, — staiga prabilo
Markusas. Jo balsas skambėjo taip, tarytum kiekvieną žodį
jam teko atkasti iš kapo, kuriame buvo palaidojęs savo
praeitį. — Mes drauge augome. Ji buvo metais jaunesnė. Kai
man sukako šešiolika, supratau, kad esu įsimylėjęs,
įsimylėjęs visam gyvenimui.
— Markusai, nereikia! Nepasakok...
Bet jis tarytum negirdėjo.
— Manau, ji laikė mane įdomiu. Ir naudingu. Mudu drauge
mokėmės šokti tenykščiuose pokyliuose. Aš išmokiau ją
žvejoti. Nora buvo pirmoji mergina, kurią pabučiavau.
Daugiau ji nenorėjo nieko girdėti.
 — Dėl Dievo, Markusai!
— Aš viso labo buvau tik kaimo ūkininkas. Tada titulas
priklausė tolimam dėdei, ir aš nė nesapnavau, kad vieną
gražią dieną jį paveldėsiu. O Nora... Nora iš gyvenimo norėjo
daugiau, negu aš galėjau duoti. Ji buvo graži, tokia graži, kad
jos tėvai siejo su ja tiesiog neįsivaizduojamus planus. Jie
buvo įsitikinę: jų duktė privalo taikyti kur kas aukščiau. Kam
jai smulkus skvairas! Kai Norai sukako aštuoniolika, tėvai
nusivežė ją pristatyti į Londoną.
— O kas buvo toliau? — paklausė Ifigenija, nors bijojo
išgirsti atsakymą.
— Ji sugrįžo namo birželį ir staiga viskas pasikeitė. Sugrįžo
jau nebe ta koketiška, žavi, laiminga mergaitė, neseniai
išvykusi pavergti Londono. Ji pati puolė man į glėbį ir pasakė,
esą tik dabar supratusi, kad visada mylėjo mane vieną.
— Aišku, — Ifigenija nuleido akis į savo vėduoklę.
Nepaliaujamai, neištveriamai siautėjo jos širdyje
andainykščio Markuso skausmo ir pykčio bangos.
— Buvau labai naivus, nepatyręs, todėl patikėjau ja, —
Markusas sėdėjo neatplėšdamas akių nuo nakties tamsos
karietos lange. — Ji pareiškė nekenčianti miesto gyvenimo ir
nori kuo greičiau susituokti. Jos tėvai kuo karščiausiai pritarė.
Tėvas pasivedėjo mane į šalį ir patarė keliauti į Gretna Griną.
— Nebuvo jokių ilgų sužadėtuvių?
— Visi staiga kažkaip bendrai sutarė, girdi, nėra ko tuščiai
eikvoti laiko ir pinigų. O aš taip mylėjau Norą, kad nė
nemaniau prieštarauti. Mes išvykome į Gretna Griną.
Vestuvių naktis praėjo viešbutyje. Aš negalėjau sulaukti,
kada Nora pagaliau taps mano.
— Markusai, aš tikrai abejoju, ar noriu išgirsti tęsinį.
— Aš taip troškau jos. Mėginau būti švelnus. Bet tą naktį ji
verkė. Man atrodė, ji raudojo ištisas valandas. Pasakė, kad
labai ją įskaudinau. Kad mano šiurkščios, surambėjusios
valstiečio rankos. — Markusas pažvelgė į savo sunkius
kumščius. — Ji buvo teisi. Mano rankos — kaip ūkininko, nes
aš ir buvau ūkininkas.
 Ifigenija suvirpėjo prisiminusi šitų rankų prisilietimus. Šitų
stiprių rankų. Nuostabių rankų. Tokios rankos priverčia
moterį pasijusti neprilygstamą. Geidžiamą. Apsaugotą. Jos
akys pritvinko ašarų.
— Kitą rytą ant paklodės aš pamačiau šiek tiek kraujo. Tik
daug vėliau sužinojau, kad tą dieną, kai mes išvykome į
Gretna Griną, Noros motina įdavė jai buteliuką su krauju.
Tačiau ji be reikalo taip rūpinosi.
— Nesupratau, — sukuždėjo Ifigenija.
— Net jeigu kraujo būtų visai nebuvę, aš nieku gyvu
nebūčiau įtaręs, kad Nora jau yra miegojusi su vyru. Vestuvių
naktį aš buvau skaistus. Ir žinojau kur kas mažiau nei Nora.
— Bet kaip tu viską supratai? — tyliai paklausė Ifigenija.
— Praėjus mėnesiui po vestuvių ji persileido. Aš vos
neišsikrausčiau iš proto. Nesupratau, kas dedasi. Maniau,
Nora miršta.
— Viešpatie!
— Puoliau kviesti gydytojo. Kai viskas buvo baigta, jis ir
paaiškino man, kas nutiko. Tas geras žmogus norėjo mane
nuraminti, nes nė neabejojo, kad aš esu tėvas, o kūdikis
buvo skubios mūsų kelionės į Gretna Griną priežastis. Jis
paplekšnojo man per petį ir patikino, jog labai greitai mes
galbūt susilauksime kito kūdikio.
— Tu pasakei jam tiesą?
Markusas nusiviepė.
— Aišku, kad ne. Kas norėtų prisipažinti, kad buvo taip
žiauriai apkvailintas? Be to, Nora... Dabar ji buvo mano
žmona.
— Tu jautei, kad privalai ją apginti? — paklausė Ifigenija.
Markusas tik gūžtelėjo pečiais. — Daug metų rūpinaisi savo
jaunėliu broliu. Poreikis apginti, apsaugoti jaunesnį ir
silpnesnį tapo tavo antrąja prigimtimi... Bet ką pasakė tau
Nora?
— Kai pareikalavau pasiaiškinti, ji vėl pravirko. O paskui
neištvėrusi išklojo man visą liūdną savo istoriją. Ją
suvedžiojo vienas iš gerbėjų, ciniškas jaunas plevėsa, kuris
ieškojo turtingos paveldėtojos ir nė neketino Noros vesti.
Neketino ir slėpti savo pergalės nuo aplinkinių.
— Vargšė Nora.
— Jai buvo nuplėšta garbė. Jai neliko jokių vilčių ištekėti, o
jos tėvai nebuvo tokie įtakingi, kad priverstų tą niekšą ją
vesti.
— Tada jie išsivežė ją namo ir privertė ištekėti už tavęs.
— Jie nusprendė, kad naivus kaimo skvairas vargu ar kada
sužinos tiesą, — Markusas vėl pažvelgė į savo rankas. — Jie
buvo teisūs. Aš iki šiol pagalvoju: nejaugi būčiau taip nieko ir
nesužinojęs, jeigu ne tas Noros persileidimas?
— Bet argi nebūtum susivokęs, jeigu kūdikis būtų gimęs
keliais mėnesiais anksčiau laiko?
— Vargu. Juk sakau: aš per mažai žinojau. Man tiesiog
būtų pasakę, kad kūdikis gimė neišnešiotas, o aš būčiau labai
norėjęs tuo tikėti.
— Girdėjau, kad Nora mirė nuo karštinės.
— Taip. Praėjus pusmečiui po to, kai prarado kūdikį.
— Dvikova! — sukuždėjo Ifigenija. — Tu koveisi dvikovoje,
tiesa? Norai mirus atvažiavai į Londoną ir metei jos
suvedžiotojui iššūkį.
— Jis pavadino mane kvailiu — ir buvo visiškai teisus.
Paklausė, koks man dabar skirtumas, kai mergina nebegyva.
Aš nieko neatsakiau, o ką galėjau atsakyti?!
— Tu gynei savo žmonos garbę, nors ji ir žiauriai tave
apgavo. Nors jos jau nebebuvo gyvos. — Ifigenijos skruostais
sruvo karštos ašaros. — Markusai, Markusai, juk toks tu ir
esi!
— Velniai rautų, tu verki? — paniuro jis.
— Ne, — ji tyliai sukūkčiojo.
— Labai tikiuosi, kad ne. Visa ši istorija neverta ašarų.
— Ne, Markusai, verta. Man taip gaila judviejų abiejų — ir
tavęs, ir Noros. Dieve mano, kokia neviltis ją turėjo būti
apėmusi, kai suprato, kad neteko garbės ir yra nėščia!
— Taip.
— Ji buvo labai jauna ir labai išsigandusi. Buvo nekalta
kvaila mergiūkštė, kuri leidosi suvedžiojama. Ji sulaužė pačią
griežčiausią aukštuomenės taisyklę ir žinojo, kad už savo
prasižengimą turės sumokėti pasibaisėtiną kainą. Ir tada ji
puolė prie tavęs — vaikystės draugo.
— Matai, aš mylėjau ją taip beprotiškai, kad būčiau vedęs
bet kokiu atveju. Būčiau davęs jai savo pavardę ir pripažinęs
jos kūdikį. Jeigu ji nebūtų manęs apgavusį. Šito aš negalėjau
jai atleisti.
— Nes jauteisi apkvailintas?
— Aš ir buvau apkvailintas.
Ifigenija pajuto pilve šaltuką. Juk ir ji apgavo Markusą.
Dabar jis, be abejo, mano, kad vėl buvo vedžiojamas už
nosies — tik šįkart jau jos, Ifigenijos.
Ji palinko prie Markuso ir padėjo ranką jam ant kelio.
— Nora tavęs nekvailino, Markusai. Niekam nebūtų pavykę
to padaryti. Tu elgeisi kilniai kaip riteris. Tu apgynei jos
garbę ir išsaugojai jos paslaptį.
— Argi turėjau iš ko rinktis? Paviešinęs jos gėdą pats
būčiau pasirodęs kaip naivus, patiklus pusgalvis.
— Abejoju, ar tada, kai pažvelgi į savo praeitį, tave
gabiausiai liūdina tavo naivumas ir patiklumas, — tęsė
Ifigenija. — Tave skaudina mintis, kad atidavei širdį moteriai,
kuri tavęs nemylėjo. Tu jauti, kad ji tiesiog pasinaudojo
tavimi siekdama išsigelbėti.
— Taip ir buvo.
— Nesutinku. Nora buvo tik jaunutė, baimės iškankinta
mergaitė. Jos tėvai nuoširdžiai ir beatodairiškai mėgino
išgelbėti ją nuo visiškos gėdos.
— Taip.
— Audros debesys apniaukė judviejų santuoką. Sakei, kad
vestuvių naktį buvai skaistus, bet visu kitu tu buvai daug
vyresnis už Norą. Tau teko pernelyg anksti subręsti, o ji buvo
ką tik apleidusi vaikų kambarį.
Markusas tylėjo.
— Žinai, apie ką aš galvoju? — staiga paklausė Ifigenija. —
Esu įsitikinusi, kad jeigu likimas nebūtų patvarkęs kitaip,
Nora būtų subrendusi ir beprotiškai tave pamilusi. Ji pagaliau
būtų pajėgusi įvertinti neįkainojamus tavo pranašumus ir
būtų išmokusi tave mylėti.
Markusas pažvelgė tiesiai jai į akis.
— Kartais tu tauški tikrus niekus, neįtikėtina tai girdėti iš
tokios protingos moters lūpų. Kaip apskritai gali tikėti
tokiomis kvailystėmis?
Ji nusišypsojo.
— Nes žinau, kaip lengva jus pamilti, milorde. Juk aš jau tai
padariau.
 15.
Jam pasirodė, kad suiro visatos tvarka ir jis atsidūrė toli
nuo tos vietos, kur buvo vos prieš akimirką. Žvaigždžių
šviesa čia sruvo visai kitaip. O mėnulis judėjo kitu keliu.
Ifigenija pasakė, kad myli jį.
Ir vėl.
Labai aiškiai.
Markusas įdėmiai į ją pažvelgė. Ji visai neatrodė
susijaudinusi ar išsigandusi, kaip tą naktį Vestos šventykloje,
kai pribloškė jį savo nekaltybe.
— Markusai... — ji susirūpinusi pakėlė akis. — Ar tau viskas
gerai?
— Ne.
Tačiau jis negalėjo paaiškinti, kas jam nutiko... ir išvis, kas
čia įvyko. Nepajėgė ištarti nė sakinio...
Tarsi pūkelį jis pagriebė ją nuo sėdynės ir suspaudė
glėbyje.
Iš nuostabos tyliai aiktelėjusi ji paleido iš rankų vėduoklę.
Markusas pripuolė bučiniu prie jos lūpų. Lengvas šalis
nuslydo jai nuo pečių ant karietos grindų.
— Markusai... — Ifigenijos rankos apsivijo jo kūną. Ji visa
prigludo prie jo.
Neatplėšdamas lūpų nuo jos burnos, Markusas užtraukė
užuolaidėles. Karieta paskendo juodoje tamsoje.
Markusas ją bučiavo. Bučiavo giliai, godžiai, su
netramdoma aistra, kurią nešiojosi širdyje nuo tos nakties
Vestos šventykloje. Atrodė, Ifigenijai net patiko jo
nevaldomas geismas ir nekantrumas. Ji glaudėsi prie jo vis
stipriau. Pirštai įsipainiojo Markuso plaukuose, galva palinko
jam ant peties.
Markusas palietė jai koją, aptemptą plona kojine. Jo delnas
nuslydo aukštyn, iki Ifigenijos kelio ir, aplenkęs kojaraištį,
akimirką stabtelėjo ant šiltos šilkinės odos. Papurę Ifigenijos
sijonai putojo jam aplink ranką, sruvo palei kojas. Pagaliau
jis aptiko karštą vietelę, kurios ieškojo, — ir suvaitojo
pajutęs, kaip ji sudrėko. Ten kvepėjo rožėmis ir moters
geismu — labiausiai kvaitinančiu aromatu žemėje. Visą
Markuso kūną supurtė geidulio mėšlungis.
Markusas pajuto, kaip dreba jo rankos. Reikia giliau įkvėpti
ir nusiraminti. Juk jis prisiekė sau nebekartoti anos nakties
klaidos. Daugiau niekada nebus šiurkštus, netašytas
ūkininkas — šitai moteriai jis suteiks palaimą.
Jis taip trokšta, kad jai būtų gera!
Kartą nepajėgė to padaryti ir dabar privalo ištaisyti klaidą.
Markusas pasodino Ifigeniją, ši iškart praskleidė kojas.
Balta sijonų puta paskandino juodas sėdynės pagalves.
Markusas ėmėsi bridžių užsegimo.
Ifigenija staiga įsirėmė delnais jam į petį.
— Ką tu darai?
— Aš noriu pamylėti tave, — jis pagaliau išlaisvino savo
įsitempusį vyriškumą.
— Karietoje?!
Mėnulio šviesa, prasiskverbusi pro užtrauktas užuolaidas,
leido įžiūrėti jos plačiai atmerktas akis.
— Arba čia, arba ant laiptelių priešais tavo namus. Aš
nepajėgiu laukti, kol mes nusigausime iki lovos. Paliesk
mane!
— Taip... Ak, taip! — ji atsargiai patraukė ranką nuo
Markuso peties. Sugriebė dantimis pirštinės piršto galiuką ir
timtelėjo. Tada kitą pirštą...
Neapsakomai lėtai ji movėsi tą baltą atlaso pirštinaitę.
Žiūrėti, kaip ji vieną po kito ištraukia pirštus, buvo viena iš
labiausiai kankinamų erotinių jo gyvenimo patirčių.
Pagaliau darbas buvo atliktas: pirštinaitė, mėnulio šviesos
išplėšta iš patamsio, pakibo jai dantyse. Ifigenija ištiesė
ranką, paieškojo, o tada atsargiai sugniaužė pirštus ant jo
geismo ieties.
— Markusai! — pirštinė iškrito jai iš burnos.
Akimirką jam pasirodė, kad tuoj įvyks tai, už ką jis pradėjo
nekęsti savęs praėjusį kartą. Jis duso netikėdamas, kad liks
gyvas.
 — Markusai!.. — išsigandusi pašaukė Ifigenija. — Ar viskas
gerai? Šįkart tavęs neištiks smūgis?
Markusas vos susitvardė nenusijuokęs ir tik šiek tiek
šyptelėjo.
— Ne. Bent jau ne dabar. Aš trokštu įeiti į tave, Ifigenija.
Bet nenoriu skubinti. Šįkart tu pati vesi mane į meilės
šventyklą.
— Gerai. Tačiau perspėju: aš žinau tik tiek, kiek patyriau
praėjusį kartą... na, dar šiek tiek įspūdžių pasisėmiau iš
Lartmoro galerijos statulų.
— Šito puikiausiai užteks, pažadu, — Markusas sugniaužė
ją delnais ir pajuto drėgną, laukiantį kūną. — Užteks su
kaupu.
— Esi įsitikinęs? — ji nykščiu perbraukė per jo ieties
antgalį.
Markusas vos ištvėrė vietoje.
— Visiškai įsitikinęs, — sumurmėjo jis ir pirštais švelniai
praskleidė švelnių garbanėlių lizdelį. Aptiko išbrinkusį
pumpurą ir atsargiai jį paglostė.
— O Viešpatie, Markusai!
Jis pajuto, kaip Ifigenijos kūnu nuvilnijo drebulys, —
saldus, aiškus ženklas, kad ji sklidina geismo.
Markusą užliejo džiugesio banga. Ifigenijos pirštai
mėšlungiškai sugniaužė jo vyriškumą. Markusas susiraukė ir
užgniaužė kvapą.
— Aš įskaudinau jus, milorde?
— Tu vos nenužudei manęs, Ifigenija.
— Ak, Viešpatie! Atleisk! Bet jums juk nenutiko nieko
blogo, milorde? Aš nenorėjau sukelti skausmo! — iš
susirūpinimo jos balsas kaipmat prarado saldų kimumą. —
Juk perspėjau, kad bemaž nieko apie tai neišmanau!
— Aš pajuokavau, — nuramino ją Markusas ir dar kartą
giliai atsikvėpė. — Neketinu mirti. — Jis ir toliau atsargiai ją
glamonėjo, vis giliau skverbdamasis į karštą švelnybę, kol
sudrėko visa jo ranka. — Tiesą sakant, dar niekada
nesijaučiau toks gyvas.
 Drovi, negrabi jos glamonė grasino sugriauti visus jo
bastionus ir išlaisvinti aistrą. Markuso veidu sruvo prakaitas,
raumenys įsitempė. Ifigenija sukrutėjo ant jo kelių ir įsitaisė
patogiau. Suspaudė kojas. Ir slaptąja vietele prisilietė prie jo
sukilusios ieties. Markuso kūnas sudrebėjo. Tylūs Ifigenijos
atodūsiai ir padažnėjęs alsavimas bylojo apie vis didėjantį jos
susijaudinimą.
Kai Markusas jau pradėjo abejoti, ar ji pabaigs ką
pradėjusi, Ifigenija staiga nukreipė jį į švelnų, karštą lizdelį
sau tarp šlaunų. Atsargiai, palengva, neskubėdama jį įsileido.
Viešpatie, kokia ji ankšta! Nejaugi jis išsikvėps nespėjęs
įsiskverbti iki galo?
Ifigenija palinko į priekį ir staiga ėmė sunkiai, giliai alsuoti.
Bet štai jos žiedlapiai tvirtai susiglaudė aplink jo kotą.
Markusas suvirpėjo ir apmirė. Liepsnojančiose jo smegenyse
suskambėjo tolimas perspėjimo signalas. Markusas priminė
sau, kad privalo išeiti iš jos prieš išliedamas sėklą. Juk ir vėl
įsiskverbė į ją be savo patobulinto prancūziško kondomo iš
avių žarnų!
Ifigenija pradėjo judėti — ir visi proto argumentai
akimirksniu išgaravo iš blėstančios Markuso sąmonės.
Reikli, reiklesnė už visas antikos deives, Ifigenija gniaužė jį,
kuždėjo jo vardą, maldavo, grasino, prašė, reikalavo...
Nesitverdamas geismu Markusas atsargiai jai padėjo. Bet štai
ji staiga sudrebėjo ir suspurdėjo jo glėbyje.
— Markusai!
Ir sulig laibučiu nuostabos ir palaimos šūksniu bejėgė krito
jam ant krūtinės.
Vėl kažkur tolumoje suskambėjo perspėjimas, bet
Markusas jau neturėjo jėgų jam paklusti. Jis tvirtai suspaudė
Ifigenijos šlaunis ir, slopindamas besiveržiantį iš krūtinės
džiaugsmo riksmą, kilstelėjo jas į viršų.
Po kelių akimirkų jis atšlijo ant sėdynės pagalvėlių. Ifigenija
prigludo jam prie krūtinės. Stojo tyla. Markusas klausėsi jos,
kvėpdamas neprilygstamą, žemišką patenkintos aistros
aromatą, užpildžiusį ankštą karietos erdvę.
 Ekipažas pasuko už kampo ir po kelių minučių sustojo.
Markusas nenoromis sukrutėjo, uždegė vieną žibintą... Jis
leido sau dar šiek tiek pasigrožėti Ifigenija, susirietusią į
kamuoliuką jam prie krūtinės, kol tikrovė privertė atsikvošėti.
— Ifigenija... Mes atvažiavome prie tavo namų.
Ji kažką neaiškiai sumurmėjo ir prisiglaudė dar labiau.
Tyliai sušnarėjo sijonai. Markusas suprato, kad ji užmigo, ir
nusišypsojo.
— Prabusk! Paskubėk, brangioji.
Jis švelniai papurtė ją ir privertė atsisėsti. Pasigirdo
žingsniai — liokajus artėjo atidaryti karietos durelių.
Markusas skubiai ištiesė ranką ir užstūmė skląstį.
— Ifigenija!
— Kas atsitiko? — ji žaviai nusižiovavo ir mieguistai
sumirkčiojo. Balti jos sijonai buvo suglamžyti. Viena dailiai
susukta sruoga išslydo iš šukuosenos ir siūbavo palei ausį.
Balta plunksna styrojo plaukuose visiškai nederamu
kampu. — Jau rytas?
— Ne, ne rytas, — Markusas greitai atsikvošėjo. — Dabar
gili naktis, o tu atrodai taip, lyg būtum karietoje varčiusis
kūlio.
Ifigenija prunkštelėjo.
— Atrodo, taip ir buvo.
Markusas patylėjo, kruopščiai kišdamasis į kelnes
marškinius. Tada pažvelgė į Ifigeniją nesusigaudydamas, ko
ši taip linksminasi.
„Tai padariau aš, — staiga apstulbęs suprato jis. — Aš
padariau ją laimingą — ir dėl to pasijutau kur kas
laimingesnis, negu sukūręs mechaninį liokajų ar stebėdamas
dangaus šviesulius naujuoju teleskopu.“
Liokajus pabeldė į užsklęstas karietos dureles.
— Milorde, ar neketinate išlipti?
— Palaukite, Dženkinsai, — Markusas skubiai nuvijo
saldžius prisiminimus. — Atsigręžk į mane nugara, —
sukuždėjo jis Ifigenijai. — Tavo suknelės korsažas
persisukęs, o šita plunksna, regis, tuoj iškris.
— Tikrai, milorde! Neįsivaizduoju, kaip tai galėjo nutikti! —
ji paklusniai nusigręžė ir kantriai laukė, kol Markusas taisė jai
suknelę.
— Na štai, leisk pasižiūrėti į tave, — jis vėl atgręžė ją į save
ir kritiškai nužvelgė savo pastangų vaisius. Suraukė antakius
pastebėjęs, kad neklusni garbana šauniai šokčioja ties
dešiniąja ausimi. — Duok segtuką.
Ji pakėlė rankas ir ištraukė iš plaukų vieną segtuką.
— Prašau, milorde. Dėl Dievo, tik neįsidurkite!
— Liaukitės kikenti, madam. Liokajus pamanys, kad jus
kutenu.
— Klausau, milorde, — tarė ji, tačiau joje ir toliau
kunkuliavo laimingas linksmumas.
Markusas prismeigė išsipešusią garbaną.
— Tikiuosi, ji išsilaikys, kol įeisite vidun.
— Nėmaž dėl to neabejoju. Jūs esate gabus mechanikas,
milorde.
Markusas atitraukė užuolaidą ir atidarė dureles.
Dženkinsas, kantriai laukęs prie karietos, ramiai atsigręžė ir
padavė Ifigenijai ranką. Markusas vos įstengė sutramdyti
šypseną, kai ji išlipo ant šaligatvio: tokia karališkai ori buvo
jos laikysena, tarytum pastarąjį pusvalandį būtų
samprotavusi apie antikos meną. Ji didingai nusišypsojo
Dženkinsui, akimirką apakindama senąjį liokajų.
— Dėkoju, — pratarė Ifigenija.
Ji bus puiki grafienė, susižavėjęs pagalvojo Markusas. Jis
palydėjo ją iki durų ir palaukė, kol ji dings viduje.
Nežmoniškomis valios pastangomis prisivertė likti lauke, nors
be galo troško pagriebti ją ant rankų ir nusinešti viršun, į
miegamąjį.
— Dėl vieno dalyko, milorde, jūs buvote visiškai teisus, —
mieguistu švelniu balseliu sumurkė Ifigenija, kai jis jau
rengėsi uždaryti duris.
Markusas apmirė ant viršutinės pakopos.
— Dėl kokio?
 — Šįkart viskas buvo kur kas geriau.
Jis nusijuokė.
— Štai kaip? Regis, būsiu atlaikęs antrą dvikovą. Ir šįkart
neprireikė siųsti daktaro.
Ifigenija patenkinta nusišypsojo.
— Matyt, jūsų puiki sveikata, milorde.
— Matyt.
Markusas uždarė įkandin jos duris ir nusileido žemyn, kur
jo laukė ekipažas. Tyliai švilpaudamas giliai įkvėpė gaivaus
nakties oro.
— Puiki naktelė, milorde, — tarstelėjo Dženkinsas,
atidarydamas jam karietos duris.
— Tikra tiesa, Dženkinsai. Pasakyk Dinksui, kad mes
grįžtame namo.
— Klausau, milorde.
Markusas įlipo į karietą ir įsitaisė ant sėdynės, kur juodu su
Ifigenija ką tik mylėjosi. Ant juodo aksomo baltavo atlaso
pirštinaitė. Markusas ją paėmė. Ant didžiulio jo delno
pirštinaitė atrodė švelnesnė už žvaigždės spindulį. Markusas
tvirtai suspaudė ją savo karštame delne.

Sugrįžęs namo Markusas iškart nuėjo į biblioteką. Jis turėjo

pakankamai laiko apgalvoti savo sprendimą, kol sugrįš
Benetas.
Buvo jau beveik trečia nakties, kai prie namų privažiavo
jaunėlio brolio karieta. Gniauždamas rankoje taurę brendžio,
Markusas laukė, kol atsidarys bibliotekos durys.
Ilgai laukti neteko.
Benetas ryžtingai įsiveržė į kambarį.
— Lovelasas sakė, kad nori su manimi pasikalbėti.
— Taip.
Benetas išdidžiai nužingsniavo prie židinio, atsainiai
atsirėmė į marmuro atbrailą ir sustingo niūriai įžūlia poza.
— Apie ką gi? Argi mes turime apie ką kalbėtis, brolau?
Markusas pažvelgė į liepsnojančią židinyje ugnį.
— Aš labai apgailestauju, kad mėginau išardyti tavo
vedybas su Džuliana Dorčester.
Benetas apstulbęs išpūtė akis.
— Ką tu pasakei?
— Tai, ką girdėjai, — Markusas gurkštelėjo brendžio. — Aš
daugiau nemėginsiu atbaidyti Dorčesterių. Neturiu teisės
grasinti tau, kad sumažinsiu tavąją palikimo dalį, juoba
niekada neketinau savo grasinimo vykdyti. Tai buvo blefas.
— Ką čia kalbi, Markusai?! Dar vienas žiaurus tavo pokštas?
— Jeigu nori susituokti su Džuliana Dorčester, privalėsi
deramai ją išlaikyti. Tu ir ateityje gausi savo dalį. Rytoj
paprašysiu patikėtinio parengti dokumentus, kurie patvirtins
tavo paveldėjimo dalį.
Benetas atrodė visiškai sutrikęs.
— Aš nesuprantu... Nejau tu palaiminsi mano santuoką su
Džuliana?
— Taip. — Markusas patylėjo. — Rytoj aš pranešiu
Dorčesteriams, kad sutinku skelbti sužadėtuves.
— Bet šį vakarą leidai jiems suprasti, kad niekada nepritarsi
šitoms vedyboms!
— Šį vakarą aš per daug visko prikalbėjau ir dėl to
nuoširdžiai apgailestauju. Priimk mano atsiprašymą.
— Atsiprašymą? — Benetas buvo aiškiai sukrėstas.
Markusas pažvelgė jam į akis.
— Mano elgesį gal šiek tiek pateisina noras apsaugoti tave,
kad tavęs neištiktų mano paties likimas.
— Bet Džuliana — ne Nora, velniai tave griebtų!
— Taip, ji ne Nora, — pritarė Markusas.
Benetas papurtė galvą mėgindamas surikiuoti mintis.
— Nežinau, ką ir pasakyti!..
— Tu — mano brolis, mano šeima. Aš veikiau nusikirsiu
dešinę ranką, negu atimsiu iš tavęs palikimą. Maža to,
veikiau sutikčiau prarasti ranką nei tavo meilę ir pasitikėjimą.
— Kaip norėčiau tikėti tavo nuoširdumu!
Markusas pasukiojo rankoje taurę, stebėdamas liepsnos
atšvaitus jos briaunose.
— Gali pranešti Dorčesteriui, kad jis paprašytų savo
patikėtinio susitikti su maniškiu ir pradėti ruoštis vestuvėms.
Tokiems dalykams reikia laiko, pats supranti. Keli mėnesiai
neturėtų pasirodyti per ilgas laikas, kai turime omenyje
tokios svarbos reikalą.
— Bet, Markusai, aš Džulianai oficialiai dar nė nepasipiršau!
— Nejaugi? — jis ramiai gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, dabar
viskas tavo rankose, nes aš neprieštarauju.
— Aš nedelsdamas su ja pasikalbėsiu! — karštai sušuko
Benetas. — Ji, be abejo, pageidaus, kad dar iki sezono
pabaigos laikraščiuose pasirodytų skelbimas apie mudviejų
sužadėtuves.
— Be abejo, — Markusas vėl gurkštelėjo brendžio. Iki
sezono pabaigos dar liko pusantro mėnesio.
— Markusai, aš tiesiog nerandu žodžių! — Benetas
nervingai persibraukė pirštais rūpestingai sušiauštas
garbanas. — Visiškai nesitikėjau, kad tavo požiūris taip
pasikeis.
— Aš irgi, — vos girdimai sumurmėjo Markusas.
Benetas paniuro.
— Kas privertė tave apsigalvoti?
— Aš veikiau įsikarščiavęs, o vėliau turėjau laiko griežtai
įvertinti savo veiksmus. Atleisk man.
— Taip, žinoma, — Benetas sumišęs nutilo. — Ačiū. Negaliu
apsakyti, kaip man tai svarbu! Tu pamatysi, Džuliana — žavi,
subtili jauna ledi. Ji bus man puiki žmona.
— Vestuves turbūt norėsi paskirti ateinančių metų
pavasarį?
— Ateinančių metų?! — sutriko Benetas. — Bet taip ilgai
laukti...
— Galėtume apsiriboti ir šešių mėnesių sužadėtuvėmis, bet
mane įtikino, kad metai — kur kas priimtinesnis terminas.
— Na, jeigu tik tiek bėdų... Aš nė nesvarsčiau sužadėtuvių
termino. Tiesą sakant, Markusai, jau buvau pasiruošęs
samdytis karietą ir vežtis Džulianą į Gretna Griną!
Markusas vos neužspringo brendžiu.
— Aišku...
 — Kas tau?
— Nieko, — Markusas atsikosėjo, giliai atsiduso ir vėl
gurktelėjo. — Gretna Grino nebereikės. Esu įsitikinęs, ponia
Dorčester norės surengti savo dukteriai prašmatnias
vestuves.
— O kaipgi! Džuliana juk tokia paklusni duktė. Tai viena iš
daugybės jos dorybių.
— Štai dėl šito aš nė kiek neabejoju.
— Ką gi, sutinku, — patenkintas Benetas plačiai
nusišypsojo.
Atrodė, lyg jam nuo pečių būtų nusiritusi sunki našta. — Aš
pasikalbėsiu dėl sužadėtuvių su Džuliana ir pranešiu tau, dėl
kokio termino sutarėme.
— Žinoma. Tai priklauso vien nuo jūsų. Tik duokite
Dorčesterio patikėtiniui laiko, kad spėtų viską aptarti su
Berkliu.
— Žinoma. Turiu pasakyti tau, Markusai, kad toks netikėtas
įvykių posūkis mane tiesiog apstulbino.
— Tikrai?
— Pripažink, juk tu nesi pratęs keisti savo nuomonės, juoba
tokiais klausimais. Viena iš tavo taisyklių tai draudžia.
— Bėgant metams galbūt darausi protingesnis.
— O dar mažiau būdinga tau atsiprašyti.
„Štai sulaužyta dar viena taisyklė, ir viskas tavo dėka,
Ifigenija“, — pagalvojo Markusas.
— Taip, tiesa.
— Ar neatskleisi man tokios netikėtos permainos
priežasties?
— Aš turėjau laiko viską pasverti ir supratau, kad klydau.
Benetas nepatikliai pasižiūrėjo į vyresnįjį brolį.
— O kaip visa kita?..
— Kas visa kita?
— Pasak Džulianos, tu ne tik grasinai atimti iš manęs
palikimą, jeigu vesiu prieš tavo valią, bet ir paskelbei pats
ketinąs tuoktis, — Benetas smalsiai prisimerkė. — Ar tai irgi
blefas?
 — Ne.
Brolio veidą nušvietė džiaugsmas.
— Labai džiaugiuosi!
— Tikrai?
— Žinoma. Juk jau šimtą metų kartoju: tau metas vesti.
Kiek kartų tave perspėjau: jeigu ir toliau šitaip gyvensi,
neilgai trukus pats pavirsi mechaniniu žmogumi.
— Labai tikiuosi išvengti tokios baigties.
— Na?.. Kas ji? — vėl paklausė Benetas.
— Kol kas nesu pasiruošęs oficialiai paskelbti apie
sužadėtuves. Yra daugybė formalumų, kurių privalu paisyti.
— Taip, taip, suprantu, — Benetas nekantriai mostelėjo
ranka. — Jeigu jau esama tokios daugybės formalumų,
atitolinančių mano vestuves, tai įsivaizduoju, kiek jų reikia
paisyti tau! Juk tavo rankose titulo likimas.
— Taip.
— Bet man gali pasakyti, Markusai. Juk esu tavo brolis, —
nusišypsojęs tarė Benetas. — Ar tik ne mažoji Čamli?
— Ne.
— Elizabeta Anderson?
— Nieku gyvu.
— Na, tada leisk pagalvoti... — Benetas ėmė barbenti
pirštais į židinio atbrailą. — Viskas, žinau! Tai Hendersonų
duktė! Kuo ji vardu... prisiminiau, Šarlotė!
— Aš nusprendžiau vesti Ifigeniją Brait.
Benetas iš nuostabos prasižiojo.
— Tu išsikraustei iš proto.
Markusas paniuro.
— Tu nė žodeliu neprasitarsi apie tai, kol aš neleisiu, aišku?
Kol kas viskas turi likti paslaptyje.
Benetas dar kelis kartus žioptelėjo, kol pagaliau atgavo
kalbos dovaną.
— Velniai tave rautų, Markusai, tu juokauji!
— Kalbu visiškai rimtai.
— Bet ji tavo meilužė!
— Ji — moteris, su kuria noriu susituokti ir, atrodo, aš jau
perspėjau tave, kad nepakęsiu nepagarbos jai.
— Bet tu juk grafas Mastersas! — Benetas iš pasipiktinimo
plojo delnu per židinio atbrailą. — Regzti intrigėlę su tokia
moterimi kaip ponia Brait — viena, bet vesti ją — visai kas
kita!
— Pasakyk man nors vieną svarią priežastį, kodėl išgaliu
jos vesti! — pareikalavo Markusas.
— Vieną?! Suminėsiu tau visą tuziną. Tavo padėties vyras
privalo vesti ne subrendusią moterį, o jauną ledi. Merginą iš
geros šeimos. Nekaltą. Nesuteptą. Nepaliestą. Tavo
sužadėtinė turi būti verta pagarbos, tiesiai šviesiai sakant,
skaisti mergina, o ne visko mačiusi našlė, kuri dar yra ir tavo
meilužė.
— Ifigenija Brait puikiausiai man tinka, — Markusas
atsirėmė alkūnėmis į krėslo ranktūrius ir sunėrė pirštus. — Ji
iš geros šeimos. Verta visokeriopos pagarbos. Ir su
kiekvienu, išdrįsusiu tuo abejoti, aš mielai pratęsiu pokalbį su
dvikovos pistoletais.
— Po šimts, broli, nejaugi tu kalbi rimtai?
— Tavo prieštaravimai dėl mano santuokos man atrodo
tokie pat kvaili, kokie tau atrodė manieji.
— Bet čia visai kitas reikalas!
— Lygiai toks pat.
— Viešpatie, ji tave tiesiog apkerėjo!
— Tu taip manai? — Markusas susimąstė. — Ne, aš esu
mokslo žmogus ir kerais netikiu.
Benetas pasipiktinęs užsiplieskė:
— Niekada nebūčiau tuo patikėjęs, jei nebūčiau išgirdęs
savo ausimis!
— Tikėk tuo, ką matai ir girdi. Toks, mano drauge, vienas iš
pirmųjų mokslinio tyrimo principų. Todėl, išgirdęs mano tvirtą
ketinimą vesti, tu privalai tuo patikėti. Tik prašau laikyti viską
paslaptyje.
— Markusai, tu tiesiog kvanktelėjai. Tu paveldėjai titulą,
tau pavesta pareiga ir garbinga atsakomybė. Ir tu neturi
teisės leisti, kad aistros lemtų tavo poelgius!
 Markusas nusišypsojo.
— Ką? Ką? Nagi, pakartok! Turbūt gerai nenugirdau...
Negali būti, kad mano brolis, entuziastingas maištingo
romantizmo dainius, patartų man paminti savo aistrą!
Benetas sučiaupė lūpas.
— Tu puikiai žinai, ką aš turiu omenyje.
— Taip, žinoma. Tu nori, kad aš paminčiau savo jausmus ir
vadovaučiausi šaltu apskaičiavimu. Sakai man tą patį, ką aš
sakiau tau drausdamas vesti Džulianą Dorčester.
— Mano santykiai su Džuliana visai kitokie!
— Ne, ne kitokie, — Markusas rūsčiai pažvelgė į jaunėlį
brolį. — Nepamiršk, aš nenoriu atskleisti savo planų, kol
oficialiai paskelbsiu apie sužadėtuves.
— Dėl šito gali nesijaudinti! — piktai šūktelėjo Benetas. —
Nenoriu nei pats tapti pašaipų objektu, nei kad juo taptum
tu!
— Dėkoju. Aš pajėgsiu įvertinti tavo auką.
— Apie tai baisu net pagalvoti, kur jau ten pasakosi
žmonėms! — Benetas pasisuko į duris. — Meldžiu Dievą, kad
atvestų tave į protą, kol dar neišsiuntei į laikraščius skelbimo
apie sužadėtuves.
— Tavimi dėtas, pataupyčiau laiką ir jėgas.
— Po perkūnais, tai tiesiog pasibjaurėtina! — Benetas
atsidarė duris ir metė per petį: — Ji kažką padarė tavo
protui. Telieka viltis, kad dar spėsi pagyti nuo šitos karštinės.
— Argi ne tu ką tik rūpinaisi, kad aš nepavirsčiau bedvasiu
mechanizmu? Ar ne todėl patarei man vesti?
— Net baisiausiame sapne nebūčiau galėjęs įsivaizduoti
ponios Brait tavo žmona!
Benetas išėjo į koridorių ir garsiai trinktelėjo durimis.
Kurį laiką Markusas sėdėjo nejudėdamas. Tada pakilo ir
priėjo prie staliuko su gėrimais. Prisipylęs taurę brendžio jis
atsistojo prie lango.
„Štai ir padariau tai, — pagalvojo jis. — Aš paklausiau tavo
patarimo, Ifigenija, ir sulaužiau net kelias savo taisykles:
niekada neaiškinti ir neaptarinėti savo praeities, niekada
nekeisti kartą priimto sprendimo, niekada nesitraukti nuo
numatyto tikslo. Ir šitiek taisyklių sulaužyta vos per vieną
naktį!.. Gal brolis teisus. Ifigenija kažką padarė mano
protui... Kita vertus, aš daugiau nebesijaučiu esąs
mechaninis žmogus.“
 16.
Kitą vakarą Zoja susidūrė su Ifigenija Platsų pokylių salėje.
— Brangioji, ieškau tavęs visą dieną! Argi negavai mano
laiškelio?
— Atleisk, teta, turbūt man nespėjo jo perduoti.
Iš tiesų ji tyčia numojo ranka į laiškelį, ryte aptiktą prie
durų.
— Vadinasi, dar negirdėjai šviežiausios naujienos? — Zoja
įdėmiai pažvelgė jai į veidą. — Kalbama, Mastersas ketina
pranešti apie savo sužadėtuves. Dar iki baigiantis sezonui!
— Londonas amžinai sklidinas gandų. Ir tu, būdama didelė
jų mėgėja, turėtum žinoti tai geriau už mane. — Ifigenija
nusišypsojo Herbertui, besibraunančiam prie jos per tirštą
minią. — Dabar tiek visokių naujienų! Pavyzdžiui, pati
girdėjau, esą Mastersas suteikė broliui teisę pačiam išsirinkti
būsimą žmoną nebūgštaujant, kad praras savąją palikimo
dalį.
— Taip, taip, tačiau ši žinia vargu ar gali prilygti naujienai
apie jo paties vedybas! — Zoja vėl tiriamai nužvelgė
dukterėčią. — Jeigu tai tiesa, vadinasi, Mastersas sulaužys
vieną iš griežčiausių savo taisyklių.
— Labai abejoju, — Ifigenija žvelgė į artėjantį Herbertą. Šis
taip pat ją pastebėjo ir nušvito ta savo geraširdiška šypsena.
Rankoje jis turėjo taurę.
— O aš esu įsitikinusi, — sučiaupė lūpas Zoja. — Vis dėlto
sprendžiamas titulo likimas, ką jau kalbėti apie didžiulius
pinigus! Visai suprantama, kad grafo Masterso padėties
žmogus anksčiau ar vėliau turi suprasti savo priedermę. Juk
jam dar tik trisdešimt šešeri, jis nėra koks senis, viena koja
stovintis kape.
— Titulas gali atitekti jo broliui.
— Tai anaiptol nėra tas pats, kaip perduoti jį savo paties
palikuoniui! Ką gi, kada nors Mastersas turėjo taip
nuspręsti... Man labai gaila tavęs, brangioji! Suprantu, kaip
tau turėtų būti skaudu, mes visi matėme, kad tu sulig
kiekviena diena vis labiau prisirisi prie to vyro. Ką gi tu
darysi?
— Ogi ničnieko, — Ifigenija atsigręžė į pagaliau prie jos
prisiyrusį Herbertą. — Ak, štai ir mano limonadas! Kaip tik jo
laukiau. Ačiū, Herbertai, jūs visada toks dėmesingas!..
— Mano pagarba, ponia... Fu, kokia baisi spūstis! —
Herbertas galantiškai padavė jai taurę ir pasirausė kišenėje
nosinės ketindamas nusišluostyti kaktą. — Velniška kaitra, ar
ne?
— Tikrai, čia tvankoka, — Ifigenija nugėrė gurkšnelį.
Herbertas susilankstė nosinę.
— Labas vakaras, ledi Gatri. Atleiskite, bet anksčiau jūsų
nepastebėjau, antraip būčiau atnešęs ir jums taurę
atsigaivinti.
— Nesirūpinkite, aš vos įveikiau savo šampaną. Mudvi su
Ifigenija aptarinėjame būsimas Masterso vestuves.
— Zoja, prašau... — sumurmėjo Ifigenija. — Sakyčiau,
tema jau išsemta.
— Išgirdau apie tai savo klube, — įsitraukė į pokalbį
Herbertas. — Visame mieste jau pradėjo lažintis. Visi tiesiog
dūzgia.
Zoja suraukė antakius.
— Lažinasi, kas taps jo sužadėtine?
— Taip, — Herbertas sutrikęs žvilgtelėjo į Ifigeniją. — Kol
kas niekas nieko nežino. Didžiausios sumos statomos už
mažąją Čamli ir Elizabetą Anderson. Šis sezonas joms
pirmas. Abi labai mielos. Nesutepta reputacija, vėlgi...
Ifigenija visa oda jautė, kaip Herbertas vis labiau trinka. Ir
susijaudinusios tetos Zojos žvilgsnį. Ji prisivertė
nerūpestingai nusišypsoti.
— Jeigu per šį laiką ir pajėgiau ką nors sužinoti apie
Mastersą, tai nebent tiek, kad visiškai bergždžias darbas
mėginti nuspėti jo veiksmus.
— Žmogus mįslė — tiksliau nepasakysi, — paskubomis
pritarė Herbertas. — Visi žino... Telieka spėlioti, kokie planai
bręsta jo galvoje.
 — Nejaugi tai paslaptis visiems?! — sušuko Zoja. — Juk turi
dar kas nors, neminint paties Masterso, žinoti tiesą apie jo
vestuves. Tokie reikalai visada susiję ir su antrąja šalimi!
— Jūs turite omenyje sužadėtinę? — Herberto antakiai kelis
kartus pakilo ir nusileido. — Jeigu Mastersas pareikalavo
prisiekti ją pačią ir jos šeimą, kad šie tylės iki pat oficialaus
pranešimo apie sužadėtuves, galite neabejoti: jie neištars nė
žodžio. Jie nieku gyvu neišdrįs nepaklusti jo įsakymui, jeigu
nori laimėti pagrindinį sezono prizą.
— Turbūt jūs teisus, — sumurmėjo Zoja. — Tos garsiosios
Masterso taisyklės...
— Taip, — pritarė Herbertas ir nusišypsojo Ifigenijai. — Ar
galiu pakviesti jus šokio, ponia Brait?
— Taip, dėkoju jums, Herbertai.
Geriau jau nežinia kas, kad tik nebereikėtų aptarinėti
Markuso vedybinių planų, pagalvojo ji ir pastatė taurę ant
artimiausio staliuko.
Herbertas paėmė ją po ranka ir sulig pirmaisiais valso
garsais įsivedė į šokančiųjų ratą. Su jauduliu žvelgdamas jai į
akis, jis pagarbiai ir nedrąsiai uždėjo ranką Ifigenijai ant
liemens.
— Ar teisingai supratau, kad būsimos Masterso vestuvės
jus nuliūdino, mieloji?
— Visai ne. Juk žinote: mudu su Mastersu labai geri
draugai, ir patikėkite — kalbos apie jo vestuves — tik tušti
plepalai.
— Atleiskite, Ifigenija, bet aš irgi esu jūsų draugas, —
švelniai ištarė Herbertas. — Man atrodo, mudu su jumis daug
kuo panašūs, ir noriu pasakyti tik tiek: man labai nemalonu,
kad Mastersas taip su jumis pasielgė. Labai užjaučiu jus.
— Jūs labai geras, bet užuojautos man nereikia.
— Mastersas — pagarsėjęs kietaširdis, brangioji. Jis tikrai
gali vesti nekaltą mergelę ir lyg niekur nieko tęsti romaną su
jumis.
— Jūs neturėtumėte dėl to nerimauti.
— Nejaugi jūs kęsite tokią gėdą?! — apimtas nevilties
šūktelėjo Herbertas. — Tokiai išdidžiai, nepriklausomai,
tauriai moteriai susidariusi padėtis bus tiesiog neištveriama!
Jūs tik įsivaizduokite: dalytis vyriškiu su jo žmona!
Ifigenija metė į jį rūstų žvilgsnį.
— Savo draugais mes dažnai dalijamės su kitais draugais.
— Tegul viskas skradžiai! Jis nėra jūsų draugas, jis — jūsų
meilužis! Didelis skirtumas, mieloji. *
— Herbertai, pakaks!
Jis paraudo.
— Aš nenorėjau pasirodyti netaktiškas, Ifigenija, bet visi
žino, kokie jūsų santykiai su grafu.
— Tikrai?
— Taip, aišku. Judviejų santykiai niekam ir niekada nebuvo
paslaptis. Ir kaip tik todėl jaučiuosi turintis teisę būti su jumis
visiškai atviras. Esu jūsų nuoširdus ir atsidavęs draugas,
todėl maldauju: kruopščiai apgalvokite savo veiksmus. Jūs —
pati elegantiškiausia, pati rafinuočiausią, pati protingiausia,
pati nuostabiausia moteris, kokią esu sutikęs savo gyvenime.
— Ačiū jums, Herbertai, — Ifigeniją nuoširdžiai sujaudino
aistringa jo kalba. — Jūs pernelyg geras man.
— Tik todėl, kad jūs esate verta tokios pat pagarbos kaip
pati Tobulybė, tik todėl jaučiuosi įpareigotas priversti jus
pagalvoti apie ateitį. Susisaistyti... ypatingais ryšiais su tokiu
galingu žmogumi kaip grafas Mastersas — viena, tačiau
staiga tapti pūkeliu, kurį jis abejingai nupučia nuo savo
delno, — visai kas kita.
— Pūkeliu?! — Ifigenija sustojo kaip įbesta vidury pokylių
salės.
Herbertas bejėgiškai sumirksėjo.
— Juk Mastersas niekada nepasiūlys jums tapti jo žmona.
Visi žino: jeigu jis ir sulaužys pagrindinę savo taisyklę, tai, be
abejo, savo įpėdinio motinos vaidmeniui pasirinks jaunutę
skaistuolę. Visi laukia šito jo žingsnio.
— Herbertai, jūs nuėjote per toli! Puikiai žinote, kad aš
niekada ir su niekuo neaptarinėju savo santykių su
Mastersu, — griežtai atkirto Ifigenija, jausdama smalsius
šokančiųjų žvilgsnius, smaigstančius ją ir Herbertą.
— Aš nenorėjau jūsų įžeisti, madam, — jis atrodė visiškai
išmuštas iš vėžių. Droviai žvilgčiodamas į besisukančias poras
Herbertas vėl paėmė Ifigeniją už parankės ir skubiai išvedė iš
rato. — Prašau man atleisti.
— Žinoma, Herbertai.
— Kalbėjau pernelyg karštai. Bet, patikėkite, tik todėl, kad
dėl jūsų labai nerimauju.
— Aš suprantu, Herbertai, — Ifigenija palietė jam ranką. —
Bet aš — ne jaunutė patikli mergaitė, o aukštuomenės dama.
Puikiai galiu pati savimi pasirūpinti.
— Jeigu taip manote... — Herbertas vėl išsitraukė nosinę ir
nusišluostė nusėjusius kaktą prakaito karoliukus. — Jūs labai
drąsi moteris, brangioji. Aš beprotiškai žavėsiuosi jumis.
Prašau nepamiršti vieno dalyko: visada ir bet kokiu atveju,
kai jums prireiks pagalbos, galite visiškai manimi pasikliauti.
— Ačiū, Herbertai, — Ifigenija nusišypsojo. — O dabar
prašau man atleisti. Turiu persimesti žodeliu su vienu
žmogumi, kuris turi tuoj tuoj pasirodyti.
— Taip, taip, žinoma.
Herbertas nevikriai įsikišo kišenėn sulamdytą nosinę.
Eidama per sausakimšą salę Ifigenija jautė jo liūdną, mąslų
žvilgsnį.
Taip, Herbertas labai geras, taip, teta nori apsaugoti nuo
skausmo jos širdį, tačiau nė vienas iš jų nežino visos tiesos.
O Ifigenija visai nenorėjo aiškinti, kokioje neįprastoje
padėtyje atsidūrė.
Smalsūs žvilgsniai, daugiausia subtiliai šaudantys pro šalį
arba meistriškai slepiami vėduoklėmis, lydėjo ją ligi pat
prancūziškų durų. Gandai apie būsimas Markuso vedybas jau
virto kunkuliuojančia banga ir užtvindė visą Londono
aukštuomenę. Dabar visi ir vėl kalba apie ją — kaip tada,
prieš kelias savaites, kai Ifigenija įsiveržė į uždarą jų
pasaulėlį.
Dabar visi aptarinėja tolesnį jos likimą. Ifigenija puikiai
suprato: niekas nė nesapnuoja, kad grafas Mastersas
pasiūlys ranką savo meilužei. Visi aliai vieno įsitikinę, kad jis
ramiausiai gali leisti sau turėti ir aistringą meilužę, ir
dorybingą žmoną.
Visus domina tik vienas dalykas: kaip šiomis sąlygomis
elgsis nenuspėjama ir įžūli ledi Žvaigždžių Šviesa. Ką ji
pasirinks — skirtis su Markusu ar dalytis juo su žmona?
Šviežiausios naujienos visuomenę maloniai sujaudino, bet
tikrai nesukrėtė. Pasipūtėlišką aukštuomenę būtų apstulbinęs
tik vienas dalykas: žinia, kad Markusas ketina vesti savo
meilužę. Dar labiau visi apstulbtų sužinoję, kad ši visai
neketina už jo tekėti.
Tačiau niekam net į galvą negalėjo ateiti tokie neįtikėtini
dalykai... Aukštuomenė kaip visada dviem žingsniais atsiliko
nuo įžymiojo grafo Masterso.
Išsmukusi pro atviras duris, Ifigenija atsidūrė vėsiame
terasos šešėlyje. Keli perdėtai smalsūs svečiai, įdėmiai
stebintys ją, išeinančią iš pokylių salės, nusekė įkandin.
Nepaisydama godžių jų žvilgsnių Ifigenija patraukė į
tolimiausią terasos kampelį. Jai reikėjo nors trumpai pabūti
vienai. Diena buvo sunki ir, atrodo, dar sunkesnis vakaras.
Pasigirdę žingsniai ir santūrus kostelėjimas leido suprasti,
kad pabūti vienumoje nepavyks.
— Ponia Brait, — labai tyliai pašaukė ją Benetas.
Ifigenija palengva atsigręžė. Išspaudė rūgščią šypseną.
— Labas vakaras, pone Klaudai.
— Mačiau, kaip atėjote čia, — Benetas nesmagiai
pažvairavo į ryškiai apšviestą pokylių salę. Tada vėl pažvelgė
į Ifigeniją, atlošė pečius ir įkvėpė kuo daugiau oro. Jo veidas
degė niūriu ryžtu.
— Kai šitaip darote, esate labai panašus į savo brolį, —
staiga šaltai tarstelėjo Ifigenija.
Benetas suraukė kaktą.
— Ką darau?
— Nesvarbu... Kuo galėčiau padėti?
— Ponia Brait, perspėju, aš kalbėsiu griežtai. Visa
aukštuomenė kuždasi apie būsimas mano brolio vedybas su
viena iš jaunų ledi, nepriekaištingu elgesiu nusipelniusių
visokeriopos pagarbos. Bet aš žinau tiesą.
— Štai kaip?
— Markusas man pasakė, kad nori susituokti su jumis, —
išrėžė Benetas. — Tai skamba beprotiškai, bet aš per gerai
pažįstu brolį ir bijau: jis tikrai gali padaryti... gali įvykdyti...
— Tai ką gi jis gali padaryti?
— Tas patrakėlis gali žengti beprotišką žingsnį ir vesti
labiausiai netinkančią jam moterį. Jis nepaiso nei visuomenės
nuomonės, nei naudos motyvų, nei tradicijų...
Ifigenija pažvelgė į rimtą Beneto veidą.
— Girdėjau, jūsų brolis sutiko, kad jūs vestumėte panelę
Dorčester?
— Kaip tai susiję su mudviejų pokalbiu? — atšovė Benetas.
— Mastersas pasidalijo su manimi savo rimčiausiais
būgštavimais dėl jūsų pasirinkimo. Vis dėlto jis nusprendė,
kad esate jau nebe berniukas, kuriam reikėtų jo globos ir
vadovavimo. Jis laiko jus subrendusiu vyru, kuris turi teisę
spręsti pats.
— Jis ir privalo taip galvoti! Aš tikrai esu subrendęs
vyras! — Benetas nervingai gniaužė kumščius. — Tačiau
mano planai niekaip nesusiję su jo išsidirbinėjimu!
— Leiskite man išsakyti savo mintis. Taigi, nepaisydamas
savo paties nuomonės ir vien gerbdamas jus, Markusas
nusprendė į jūsų reikalus nesikišti. Tai kodėl ir jums
nepasekus jo pavyzdžiu?
— Po šimts, juk tai visai kas kita! Panelė Dorčester —
jaunutė ledi, kurios reputacija be menkiausios dėmelės.
Nekalta. Visiškai nepriekaištinga. Markusas neturėjo jokio
pagrindo prieštarauti mano vedyboms su ja.
— Esate įsitikinęs?
— Neįsižeiskite, ponia, bet jus vargu ar galima lyginti su
Džuliana Dorčester. Jūs, atleiskite, esate aukštuomenės
moteris.
— Jūsų brolis — taip pat aukštuomenės žmogus.
— Taip, jūs teisi, bet dabar jis elgiasi visai kitaip! — karštai
paprieštaravo Benetas. — Galima pamanyti, kad jūs
apkerėjote jį! Prisiekiu, jūs tikrai griebėtės kokių nors
užkeikimų!
— Kodėl taip manote?
— Dėl ko dar jis būtų sulaužęs pačią seniausią savo
taisyklę? Jis prisiekė niekada nevesti antrą kartą.
Prisipažinsiu, visa širdimi vyliausi, kad jis pakeis savo
sprendimą, bet negalėjau net įsivaizduoti, kokiu skandalu tai
virs. Dieve, vesti savo paties meilužę!
Šito jau buvo per daug. Ifigenija pajuto, kad jos kantrybė
baigia išsekti. Ji ir taip per ilgai tvardėsi, bet dabar gana!
— Aš mirtinai pavargau nuo kalbų apie Mastersą ir jo
taisykles! — piktai tėškė ji Benetui į veidą. — Jis toli gražu
nėra vienintelis, nusprendęs gyventi pagal savo paties
principus! Kad ir kaip keista, aš taip pat turiu vieną kitą.
— Nesunku numanyti, kokiais principais gali vadovautis
tokia moteris! — su panieka nusijuokė Benetas. — Pirmasis,
matyt, byloja, kad rinktis privalu turtingus vyrus?
— Man nereikia turtingo vyro, pone Klaudai. Atversiu jums
akis: aš pati valdau visai padorų turtą.
— Tai gal jus vilioja grafo titulas?
— Patikėkite, užvis mažiausiai mane domina titulas. Aš
pernelyg aukštai vertinu savo laisvę ir našlės
nepriklausomybę, kad iškeisčiau jas į apgailėtiną titulą.
— Tai kokių principų jūs laikotės, ponia Benet?
— Su jumis susijęs tik vienas: niekada ir jokiu būdu aš
netekėsiu už vyro, kuris manęs nemyli. O kadangi jūsų brolis
niekada man nėra to prisipažinęs, vadinasi, jis visiškai
saugus!
Benetas nesusivokdamas įbedė į ją akis.
— Ponia Brait...
— Pakaks, sere. Aš nekenčiu pokalbių apie taisykles ir
noriu, kad paliktumėte mane vieną!
Ji apsisuko ant kulno ir nubėgo laiptais į sodą. Ir užšoko
tiesiai ant Markuso, išnirusio iš už gyvatvorės.
— A-ak! — Ifigenija susverdėjo ir, atsitrenkusi į plačią jo
krūtinę, prarado pusiausvyrą.
Nenuleisdamas akių nuo jaunesniojo brolio Markusas ją
sulaikė.
— Kas, velniai rautų, čia dedasi?
Išgirdusi jo balse grėsmingas plieno gaideles, Ifigenija
skubiai pakėlė galvą.
— Nieko ypatingo, sere. Tiesiog brolis nerimauja dėl jūsų
ateities, kaip ir jūs dėl jo likimo.
— Mano brolis savo nuomonę šiuo klausimu pasilaikys
sau, — palengva ištarė Markusas. — Tau aišku, Benetai?
— Ji kaipmat apkvailins tave, jeigu tik leisi! — pagiežingai
sušnypštė Benetas. — Ji kur kas protingesnė už Norą, nejaugi
pats nematai?
— Kiekvienas pusprotis tai pamatytų. Beje, štai tau dar
viena priežastis, kuri skatina mane vesti ponią Brait, —
pareiškė Markusas. — Aš nekenčiu tuščiagalvių poniučių.
— Bet juk negali rimtai manyti, kad padarysi ją grafiene
Masters! Ji apjuoks titulą!
Nors karštai troško nutraukti šią pasibjaurėtiną sceną,
Ifigenija pasijuto mirtinai įžeista.
— Palūkėkite, pone Klaudai. Jūsų brolis buvo paprastas
ūkininkas ir prieš paveldėdamas titulą daug metų dirbo žemę.
Tačiau jis kuo puikiausiai pakelia grafo titulo naštą.
Patikėkite, man irgi nebus vargo būti grafiene, tereikia tik
panorėti.
— Tikra tiesa, — sumurmėjo Markusas.
— Niekai! — purkštelėjo jo brolis.
— Ne, tai tu kalbi niekus ir elgiesi kvailai, — piktai
pertraukė jį Markusas. — O dabar nešdinkis iš čia, kol aš
galutinai nepraradau kantrybės!
— Šito jau per daug! Man telieka tikėtis, kad jūs
nemelavote dėl tų savo principų, ponia, ir jums pakaks
padorumo nesikišti į mano brolio gyvenimą! — išrėžė
Benetas, apsigręžė ir nudūmė į pokylių salę.
— Tu peržengei visas ribas, broliuk! — suurzgė Markusas ir
pamėgino pastumti iš kelio Ifigeniją.
 Ši išsigandusi pakibo ant jo brangaus frako atlapų.
— Ne, Markusai, ne! Aš neleisiu, kad judu su Benetu
pyktumėtės dėl manęs!
— Nesirūpink, brangioji. Aš pats išsiaiškinsiu su broliu.
— Velniai tave griebtų, Markusai! Prisiekiu, jeigu dabar jį
vysiesi, aš jau šiąnakt išvažiuosiu iš Londono!
Jis niūriai patylėjo ir tarė:
— Ką tu pasakei?
— Jūs girdėjote, milorde. Aš neleisiu, kad dėl manęs
pyktumėtės su Benetu! Jis daro tą patį, ką darėte jūs, —
mėgina jus apsaugoti.
— Jis elgiasi kaip įžūlus paršas. Kas, velniai rautų, jis tariasi
esąs?
— Jis tavo brolis ir mirtinai bijo, kad tu padarysi siaubingą
klaidą. Argi šis jausmas tau nepažįstamas, Markusai? Vakar
tu elgeisi lygiai taip pat, kai mėginai sutrukdyti jam vesti
panelę Dorčester.
— Tai visiškai skirtingi dalykai.
— Tai visiškai tas pats. — Pajutusi, kad mažąją jų dvikovą
vis dėlto laimėjo, Ifigenija taktiškai atsitraukė. — Eime,
milorde. Pasivaikščiokime po sodą. Dabar man reikia tyro
oro.
Markusas padvejojo plėšomas pačių prieštaringiausių
jausmų. Metė žvilgsnį į atviras pokylių salės duris, tada
gūžtelėjo pečiais ir paėmė Ifigeniją po ranka.
— Puiku.
Ji su palengvėjimu atsiduso. Rūpestis akimirką atsitraukė,
bet anksčiau ar vėliau jis užgrius kaip baisi audra. Ifigenija
jautė, kaip jai virš galvos tvenkiasi debesys.
Ji taip tikėjosi, kad likusią sezono dalį praleis mėgaudamasi
savo meile. Regis, nelemta. Negali tapti Markuso karo su
jaunėliu broliu priežastimi.
Teks rimtai pagalvoti apie išvykimą iš Londono.

— Ką pasakysi, jeigu pasiūlysiu tau ilgą kelionę po

Ameriką? — kitą rytą per pusryčius paklausė Ifigenija
pusseserės.
Amelija pakėlė akis nuo rytinio laikraščio.
— Tu rimtai?
— Taip.
— Bet Amerikoje nėra jokių antikinės kultūros pėdsakų!
Ten viskas nauja. Girdėjau, žmonės ten gyvena labai
primityviose medinėse lūšnose.
— Grubūs, primityvūs griuvėsiai gali, vaizdingai kalbant,
tapti nauju įkvėpimo šaltiniu.
— Niekai! — Amelija sulenkė laikraštį, numetė šalin ir
prisimerkusi pažvelgė į pusseserę. — Prisivirei košės, o dabar
nori sprukti?
— Mane aplankė panaši mintis.
— Ar reikia tau priminti, kad ne viskas taip paprasta? Per
patį investicijų paieškos Braitų aikštei įkarštį. Mes negalime
tokiam grandioziniam projektui vadovauti iš Amerikos —
laiškai per Atlantą keliauja savaites.
Ifigenija atsiduso.
— Turbūt tu teisi...
— Jeigu nori išsipainioti iš šitos istorijos, grįžk į Dipfordą.
— Niekada! — Ifigenija atlošė pečius. — Visos Amerikos
baisybės šimtą kartų geriau už nerašytas Dipfordo taisykles.
Nieku gyvu ten negrįšiu!
— Tai pagalvok apie kokią nors kitą vietą... — Amelija
pasisiekė kavinuką. — Ir iš kur tokia panika? Regis, dar tik
vakar įtikinėjai mane, kad visiškai valdai padėtį.
— O šiandien jau nebevaldau, — sumurmėjo Ifigenija.
— Kaip suprasti? — Amelijos akys išgąstingai suapvalėjo. —
Dieve mielas, ar tik kartais tu ne nėščia?
Ifigenija apmirė.
— Ne, ne, ką tu!..
„Bent jau taip man atrodo“, — pagalvojo ji ir sunėrė ant
kelių pirštus.
Amelija apsiniaukė.
— Tikiuosi, kad Markusas, patyręs vyras, šiais dalykais
pasirūpino.
 — O, taip! — čiupusi šaukštelį Ifigenija ėmė energingai
maišyti arbatą. — Taip, žinoma!
— Sakyk, ar jis naudojasi tais keistais prancūziškais įtaisais
iš avių žarnų? Na, tais, apie kuriuos mums pasakojo
grafienė?
— Amelija!
— Daug duočiau, kad bent viena akimi gaučiau žvilgtelėti į
tokį daikčiuką, — Amelija smalsiai pasižiūrėjo į pusseserę. —
Dar grafienė minėjo, esą moterys gali naudotis kažkokiomis
kempinėlėmis, suvilgytomis klijingame tirpale.
— Amelija, aš nenoriu aptarinėti šių reikalų prie stalo!
— Pamanykite, — gūžtelėjo pečiais toji. — Gerai, grįšime
prie to kiek vėliau.
— Galbūt.
„Tik tada, kai aš pasikalbėsiu su Markusu“, — niūriai
pagalvojo Ifigenija. Jis nekart neužsiminė apie riziką
pastoti... O ji pati, tepadeda jai Šventoji Dievo Gimdytoja,
niekada rimtai apie tai nesusimąstė.
Staiga ji įsivaizdavo save su Markuso kūdikiu ant rankų...
Vaizdinys buvo toks ryškus, kad Ifigenija apstulbusi akimirką
neteko žado. Mažylis bus gražus ir ji, žinoma, pamils jį taip
pat karštai kaip ir jo tėvą...
— Ifigenija! Ar girdi, ką aš sakau?
Suklapsėjusi blakstienomis Ifigenija prisivertė sugrįžti į
tikrovę.
— Atleisk, ką?
— Aš pasakiau, kad jeigu santykiai su Markusu tau kelia
tokį didelį nerimą, galima pagalvoti apie išsikraustymą prie
sąsiaurio. Aš visada svajojau nuvažiuoti į kurortą.
— Pagalvosiu, — Ifigenija padėjo šaukštelį ant lėkštutės. —
O tu nenuobodžiausi negalėdama bendrauti su ponu
Menvaringu?
— Ką nori tuo pasakyti?
— Staiga aš pagalvojau, jog mūsų reikalai su Braitų aikšte
taip sėkmingai klostosi daugiausia todėl, kad Adamas visada
po ranka ir bet kurią akimirką yra pasiruošęs su mumis
susitikti. Bet kai išvažiuosime, viskas pasikeis... Mes tapsime
visiškai priklausomos nuo pašto ir retų Adamo apsilankymų.
— Tačiau puikiai dirbome su ponu Menvaringu visus tuos
metus, kol gyvenome Dipforde! — Amelija pasiėmė laikraštį
ir įsigilino į kažkokį straipsnį. — Tikrai, jam padedant, mūsų
reikalai judėjo sklandžiau, bet puikiausiai susitvarkysime ir
vienos.
Ifigenija tyliai atsiduso: gal ji klysta ir tuodu nėra skirti
vienas kitam? Atrodo, ji ne taip puikiai nusimano apie
žmones, kaip tikėjosi. Padėtis, kurioje atsidūrė pati, tik dar
kartą tai patvirtina. Kaip sudėtingai klostosi tas gyvenimas!
Ligi šiol didžiausia savo bėda ji laikė beprotišką meilę vyrui,
kuriam griežtos taisyklės niekada neleis pripažinti, kad ir patį
ištiko meilė. Bet, pasirodo, viskas kur kas liūdniau. O jeigu
Markusas jau niekada gyvenime nepajėgs pamilti?
— Dėl visko kalta tu, Nora! — sukuždėjo Ifigenija.
Amelija nustebusi pakėlė akis.
— Ką?
— Nieko, — Ifigenija ėmė nervingai barbenti pirštais į stalą.
Kol kas akivaizdu tik viena — jai visomis išgalėmis reikia
pasistengti nepastoti. Tai būtų paskutinis šiaudelis, kurio
iškart nusitvertų Markusas reikalaudamas vedybų... Ir neliktų
nieko kito, tik susituokti su juo dėl kūdikio.
— Ar pasakyti tau vieną dalyką, Amelija? Būti meiluže
velniškai nelengva.
— Girdėjau, kad žmonos vaidmuo dar sudėtingesnis, —
atsakė ši.
— Taip... Įtariu, kad taip.
„Bet jeigu Markusas mane mylėtų, — liūdnai pagalvojo
Ifigenija, — aš pamėginčiau.“
Vakare, kai apsilankiusi parduotuvėje Ifigenija sėdosi į
karietą, ant baltos aksominės ekipažo sėdynės jos laukė
laiškelis. Besidaužančia širdimi ji čiupo tvarkingai sulankstytą
lapelį. Sulaukusi, kol liokajus uždarys karietos dureles, greitai
apžiūrėjo lapelį. Su palengvėjimu pastebėjusi, kad nėra juodo
antspaudo su feniksu, išlankstė jį ir perskaitė.
 Brangioji Pandora!
Jeigu norite atidaryti skrynią ir sužinoti tiesą apie praeitį ir
ateitį, šiandien lygiai vidurnaktį ateikite į devynioliktu
numeriu pažymėtą namą Ėriuko take, kuris išsuka iš Pal
Molo.
Ateikite viena. Apie susitikimą niekam nepasakokite, tada
viską sužinosite.
Jeigu neateisite arba ateisite ne viena, įstumsite į pavojų
vieno iš artimų žmonių gyvybę.
Galbūt savo sesers? O gal savo tetos ledi Gatri?
Jūsų draugas

Ifigenija drebančiais pirštais atsargiai sulankstė laiškelį.

„Savo sesers“...
„Savo tetos“...
Atrodė, šie žodžiai degina per popierių. Šįkart grasinimas
buvo labai apibrėžtas. Tas, kuris žino, kad ji turi seserį ir kad
Zoja — jos teta, žino viską.
„Brangioji Pandora...“
Ifigenija skubiai išlankstė laiškelį ir įsisegė akimis į
kreipinį... Pandora... Tiesioginė užuomina į senovės graikų
mitą, kuriame moteris, neatsispyrusi pagundai atverti
stebuklingą skrynią, išleido į laisvę nesuvaldomą chaosą ir
begalę nelaimių.
Ifigenija pasijuto šiek tiek panaši į Pandorą. Ji taip pat
pasidavė pagundai — leido sau pamilti Markusą, ir į jos
gyvenimą atėjo nelaimė.
Ėriuko take dujų žibintai dar nebuvo pastatyti. Siaura
gatvelė su mažomis krautuvėlėmis skendo rūke. Blyškios
mėnulio pilnaties šviesos pakako tik tam, kad be vargo
suprastum: Ifigenijos išsinuomotas kebas — vienintelis
ekipažas naktinėje gatvėje.
Ratai paskutinį kartą girgžtelėjo, skimbtelėjo pakinktai ir
ekipažas sustojo. Ifigenija krūptelėjo, kai vežėjas pabeldė į
stogą.
 — Ėriuko takas, devyniolika! — kimiai riktelėjo jis.
Ifigenija pasikaišė savo tamsaus apsiausto skvernus ir
užsidėjo ant galvos gobtuvą. Atidariusi ekipažo dureles, ji
atsargiai išlipo ant šaligatvio.
— Tik nepamirškite, — kreipėsi ji į vežėją. — Aš jums
sumokėjau, kad manęs sulauktumėte.
— Mes tai palauksime, — niūriai burbtelėjo vežėjas. — Bet
atmink: paimsiu dvigubai, jeigu atsitempsi klientą.
— Atleiskite, ką?
— Ką girdėjai. Jeigu sumanei mano kebą paversti
miegamuoju, tai ir sumokėk man deramą kainą!.. Žodžiu,
sąžiningai susimokėk už kiekvieną valandą, kaip ir visos kitos
mergiščios!
Ifigeniją nukaito iš gėdos ir pasipiktinimo.
— Kuo jūs mane laikote, gerbiamasis?!
— Kuo, kuo... Mergše, besiverčiančia naktiniu darbu, kuo gi
dar!.. Nagi, greičiau judinkis! Ir žinok: už pasinaudojimą
kebu aš imu papildomai... štai šitaip, ir...
Ji visai neturėjo laiko kandžiai pamokslauti girtam vežėjui.
Drebėdama iš pasibjaurėjimo Ifigenija apsigręžė ir pažvelgė į
tamsų devyniolikto namo prieangį. Mėnulio šviesa apšvietė
lentelę virš durų:
DAKTARO HARDSTAFO MUZIEJUS VYRIŠKOS GALIOS
DEIVĖS
PAŽINKITE SENŲJŲ DEIVIŲ PASLAPTĮ IR GALYBĘ!

Ką gi, bent jau galės pagaliau patenkinti savo smalsumą ir

apžiūrėti daktaro Hardstafo muziejų! Metusi žvilgsnį pro petį,
Ifigenija įsitikino, kad vežėjas jos tebelaukia. Drąsinančia
ugnele degė jo ekipažo žibintas...
Visiškoje tamsoje Ifigenija žengė prie devyniolikto namo.
Ak, jeigu dabar šalia būtų Markusas! Arba Amelija... nors
Zoja... Tiesą sakant, bet kas. Dabar ji jaudinosi netgi labiau
nei Redingo kapinėse. Grėsmė, kuria alsavo įmestas į karietą
laiškelis, buvo per sunkus išmėginimas jos nervams.
Priėjusi prie muziejaus iškabos, Ifigenija pamatė po ja
nupieštą ranką. Rodomasis pirštas siūlė lankytojams paėjėti
siauru taku tarp dviejų pastatų. Ifigenija neryžtingai sužiuro į
tirštą tamsą. Ji vos pajėgė įžvelgti tako gale stačias pakopas,
vedančias į antrą namo aukštą.
Dar kartą žvilgtelėjusi į pasisamdytą ekipažą, ji žengė taku.
Kaip įmanydama atsargiau pakilo laiptais, sulig kiekviena
pakopa širdies dūžiai darėsi vis dažnesni. Nuo menkiausio
girgžtelėjimo, menkiausios senų pakopų dejonės ją
nupurtydavo drebulys. Atrodė, tamsa tapo dar tirštesnė ir dar
grėsmingiau ją užgulė.
Nereikėjo eiti čia vienai. Bet juk neturėjo iš ko rinktis!
Viršutinėje aikštelėje Ifigenija sustojo priešais užrakintas
duris. Įdėmiai jas apžiūrėjo. Nauja, tamsoje vos įžiūrima
lentelė skelbė, kad čia ir yra įėjimas į daktaro Hardstafo
muziejų.
Ifigenija suėmė durų plaktuką — ir tą akimirką ekipažo ratų
dardėjimas privertė ją pašokti vietoje. Vežėjas ją pametė!
— Ne! — dusliai riktelėjo Ifigenija ir pasisuko pasiruošusi
bėgti atgal.
Tada gatvelę nušvietė kito ekipažo šviesos. Ifigenija
apmirė — viena koja aikštelėje, kita — jau ant laiptų
pakopos... Vadinasi, jos kebas nenuvažiavo. Tik atvyko dar
kažkas...
Šalia jos kebo sustojo kita karieta. Pasigirdo kanopų
caksėjimas. Tuščioje gatvėje dusliai suskambo žmonių balsai:
— Lauk manęs čia, — griežtai paliepė vyras.
— Klausau, milorde. Pasilinksminkite. Praėjusią savaitę
buvau atvežęs čia vieną džentelmeną, tai jis visą naktį
neišėjo iš šitos įstaigos, — geraširdiškai sukikeno vežėjas. —
Girdėjau, daktaro Hardstafo deivės puikiai gydo nuo visų ligų.
— Aš neužtruksiu, — patikino atvykėlis.
Sutrinksėjo žingsniai akmenimis grįstu šaligatviu. Staiga
nutilo, o tada, neapsakomam Ifigenijos siaubui, pasigirdo
take, netoli tos vietos, kur stovėjo ji, susigūžusi ant
paskutinės laiptų pakopos.
Ją sukaustė baimė. Vyriškis tuoj ateis taku. Akivaizdu: jis
traukia į daktaro Hardstafo muziejų ir pakilęs pakopomis
pamatys ją!
Nubėgti laiptais žemyn nesusidūrus su nepažįstamuoju
buvo jau per vėlu, todėl Ifigenija ryžtingai palenkė durų
rankeną. Tyliai cyptelėjusios durys prasivėrė. Neatplėšdama
akių nuo laiptų, Ifigenija žingtelėjo į tamsų vestibiulį. Staiga
iš neįžvelgiamos tamsos išniro vyro ranka ir stvėrė ją už
gerklės.
Ji pasijuto prispausta prie plačios nepažįstamojo krūtinės,
šiurkštus delnas užspaudė burną, nuslopinęs nespėjusį
išsiveržti baimės riksmą.
— Prakeikimas! — staiga jai prie ausies nuskambėjo
Markuso balsas — Ifigenija?!
Ji pašėlusiai ėmė linkčioti galvą. Ūmus palengvėjimas,
regis, atėmė paskutines jėgas.
— Kurių velnių! — jis patraukė ranką jai nuo burnos.
— Kažkas lipa laiptais į viršų, Markusai, — išgąstingai
sukuždėjo Ifigenija. — Jis tuoj bus čia.
— Velnias! — Markusas paleido ją ir čiupo už rankos. —
Čionai. Greičiau. Ir kad nė garso!
Kartoti jam neteko — nepažįstamojo žingsniai dusliai aidėjo
laiptais. Markusas nutempė Ifigeniją per tamsų vestibiulį,
atlapojo duris į didžiulį kambarį, menkai apšviestą vienišos
sieninės lempos.
— Kas čia? — Ifigenija apstulbusi apsidairė. — Kur mes
patekome?
Kaip gyva ji nebuvo mačiusi keisčiau apstatyto kambario.
Nuo lubų, tarsi turkiškoje palapinėje, karojo egzotiškos
drapiruotės. Per vidurį riogsojo didžiulė lova su
permatomomis užuolaidomis. Aplink ją stovėjo erotiškos
statulos, panašios į tas, kuriomis taip didžiavosi Lartmoras.
Sienos buvo ištapytos freskomis, vaizduojančiomis
įvairiausių mitų dievus ir deives. Visi dangaus gyventojai
buvo visiškai nuogi, o vyriškos figūros pavaizduotos
didžiausio seksualinio susijaudinimo akimirką. Moterų figūros
pasižymėjo neįtikėtinai vešliomis formomis.
 — Sveika atvykusi į daktaro Hardstafo muziejų! — tarė
Markusas, vesdamas Ifigeniją per kambarį. — Viena naktis,
praleista šiame terapiniame guolyje, išgydo ilgametę
impotenciją.
— Markusai, bet ką tu čia veiki?
— Vykęs klausimas. Kaip tik šito norėjau pasiteirauti tavęs,
vos pasitaikius progai. Bet dabar mums verčiau pasislėpti.
— Viešpatie Dieve! — Ifigenija įsmeigė akis į miško
driadžių, besismaginančių su trimis aistringais satyrais,
atvaizdą. — Tai pačios bjauriausios antikinių siužetų kopijos,
kokias yra tekę matyti per visą gyvenimą!
— Labai apgailestauju, madam, kad jūsų mokslinis
pažinimas buvo taip skaudžiai įžeistas. — Markusas suėmė už
sunkios raudonos užuolaidos, ištemptos per visą kambario
ilgį. — Paskui galėsite išsiaiškinti su daktaru.
— O ką darysime dabar?
— Tu pasislėpsi čia ir neiškiši nosies, — jis atitraukė
nukarusią nuo lubų iki grindų užuolaidą ir stumtelėjo Ifigeniją
ant nedidelės scenos, kurioje stovėjo kelios graikiškos urnos
ir korintietiški postamentai. Tolėliau, sienoje, buvo siauros
durelės.
— Bet, Markusai...
— Greitai slėpkis už durų, — jis tvirtai suėmė ją už smakro.
Žvilgsnis buvo nepermaldaujamas. — Nedrįsk išeiti, kol tavęs
nepašauksiu. Kad ir kas čia dėtųsi — nė garso, aišku?
— Taip, bet... — Ifigenija buvo kažką besakanti, bet iškart
nutilo, išgirdusi girgždant atidaromas lauko duris. Jai išdžiūvo
burna. — O Dieve!
— Tyliau! — Markusas skubiai užtraukė užuolaidą,
paslėpdamas Ifigeniją nuo visų, kas įžengs į kambarį. Sunkus
audinys nepraleido šviesos ir Ifigenija atsidūrė aklinoje
tamsoje. Ji apgraibomis pajudėjo prie durelių, pakeliui
trenkėsi koja į postamentą ir vos nesuriko iš skausmo.
Kambario, atitverto nuo Ifigenijos, durys atsidarė. Ji apmirė
bijodama krustelėti, kad tamsoje vėl į ką nors neatsitrenktų.
— Po velnių, Mastersai! — nepažįstamojo balsas buvo
sklidinas pykčio. — Vadinasi, tai jūs! Gavęs laiškelį aš, tiesą
sakant, nepatikėjau, pamaniau, kad kažkas bjauriai juokauja,
bet, regis, pasirodžiau esąs ir raguotas vyras, ir pusgalvis!
— Labas vakaras, Sendsai, — šaltai, kone atsainiai atsakė
Markusas. — Tikrai nemaniau, kad šią naktį dar kas nors
atvyks į daktaro Hardstafo seansą. Aš reikalavau visiškai
konfidencialaus susitikimo.
Ifigenija suprato, kad atėjusysis yra paslaptingosios ledi
Sends vyras.
— Kur mano žmona, niekše?!
— Neturiu supratimo, — ramiai atsakė Markusas. — Jau
turbūt pastebėjote, kad esu čia visiškai vienas... Tiesą
sakant, tikėjausi, kad daktaras Hardstafas pamėgins gydyti
mane rimtesniais būdais nei pora netikusių paveikslėlių ir
tokių pat pasibjaurėtinų statulų.
— Prisipažink, tu paskyrei čia pasimatymą Anai! — užvirė
Sendsas. — Taip parašyta laiške!
— Laiške?
— Kažkam tapo žinomi tavo planai, Mastersai. Šį vakarą
savo ekipaže radau laišką. Ten rašoma, kad jeigu aš noriu
sužinoti, kur jūs susitikinėjate su Ana, vidurnaktį turiu
atvažiuoti į devynioliktą Ėriuko tako namą.
— Kažkas piktai iš jūsų pasijuokė, Sendsai. Tas, kuris
puikiai žino, kad aš tikrai paskyriau pasimatymą šiuo laiku.
— Pasimatymą su mano žmona, kad jus kur velniai!
— Ne.
Ifigenija krūptelėjo išgirdusi, kaip atsidaro durelės.
Neramiai įsižiūrėjusi į tamsą, ji pamatė moters figūrą,
pasirodžiusią scenos gilumoje. Moteris nešėsi rankoje žvakę,
apšviečiančią dailų jos veidą, šviesius plaukus ir pusiau
perregimą suknelę nepadoriai gilia iškirpte.
Pamačiusi Ifigeniją moteris staigiai sustojo. Tada piktai
sužaibavo akimis ir įsirėmė ranka į šoną.
— Ei, ką tu čia veiki?! — ji garsiai pareikalavo atsakymo. —
Šiandien, regis, mano eilė būti vyriškos galios deive!
Kitoje užuolaidos pusėje staiga įsiviešpatavo tyla. Ifigenija
sutrikusi žvelgė į tą moterį, beviltiškai mėgindama
susigaudyti, ką gi dabar daryti.
— Atleiskite! — cyptelėjo ji laibučiu balseliu. — Aš
nežinojau. Įvyko klaida.
— Kas ten dedasi? — sugriaudėjo Sendso balsas. Dusliai
suaidėjo jo žingsniai. Jis ryžtingai žengė prie užuolaidos.
— Manau, tuoj prasidės spektaklis, — šaltai paaiškino
Markusas.
Šviesiaplaukė nepatenkinta riktelėjo į kambarį:
— Ką? Tai jūs dviese?
— Taip, jie dviese, — sukuždėjo Ifigenija.
— Nedrįskite liesti užuolaidos! — sužvigo blondinė. Tada
atsigręžė į Ifigeniją. — Hardstafas manęs neperspėjo, kad
šiandien klasikinės terapijos kursas bus taikomas dviem
džentelmenams! Įdomu, ką jis apie mane mano? Kad aš iš
tiesų deivė?!
Kambaryje pasigirdo ramus Markuso balsas:
— Jumis dėtas, Sendsai, aš nesikiščiau.
— Kas ten, velniai rautų? — sutrikęs paklausė jis.
— O aš sakau: nedrįskite liesti užuolaidos! — sušuko
blondinė ir staiga įbedė žvilgsnį į Ifigeniją. — Palauk... Tai tu
dėl to čia? Užimsi antrąjį klientą?
— Na, taip! Taip... — bejėgiškai sukuždėjo Ifigenija. —
Atrodo, taip...
— A, tai viskas gerai! Nusimesk apsiaustą ir pasiruošk
atidirbti už šitų džentelmenų pinigėlius. Aš esu Polė. O tu kuo
vardu?
— Mm-m... Dženė! — susivokė pameluoti Ifigenija. Tada
palengva nusivilko apsiaustą ir tvarkingai padėjo jį ant
postamento.
— Ar tu naujokė? — Polė priekabiai nužvelgė prašmatnią
vakarinę Ifigenijos suknelę. — Be reikalo taip išsipustei!
— Pamatysite, aš greitai viską perprasiu, — patikino ši. —
Esu gabi mokinė.
— Užteks taukšti niekus! — Sendsas puolė prie scenos. —
Ei, judvi abi! Išeikite iš ten. Noriu kai ko jūsų paklausinėti.
 — Sustokite! — riktelėjo Polė. — Argi nežinote, kad
draudžiama įeiti čia iki pasirodymo pradžios?!
— O dabar paklausyk manęs! — suriaumojo Sendsas. — Aš
neketinu vykdyti pigios šliundros įsakymų!
— Čia teatras, kad tu apaktum! — paleido gerklę Polė iš
anapus užuolaidos. — O mes — aktorės, velniai griebtų, ne
šliundros! Ir jau tikrai ne pigios. Arba rodykite mums deramą
pagarbą, arba pamirškite apie gydymo seansą.
— Aš čia ne tam, kad žiūrėčiau kvailą jūsų spektaklį! —
purkštelėjo Sendsas. — Atėjau čia kai ko ieškodamas.
— Į užkulisius neturi teisės įžengti niekas, tik mes,
profesionalios aktorės! Tad sėskitės žiūrėti spektaklio arba
nešdinkitės lauk!
— Ledi teisi, — pritarė Markusas. — Būčiau labai jums
dėkingas, Sendsai, jeigu tuoj pat iš čia išsinešdintumėte. Aš
dosniai susimokėjau už vaidinimą ir norėčiau papramogauti.
— Papramogauti?! — su pasidygėjimu paklausė Sendsas. —
Jūs vadinate tai pramoga?!
— Man pažadėjo kai ką įdomaus, — patvirtino Markusas. —
Netgi įkvepiančio.
— Metas pradėti mūsų suknistą spektaklį! — iš anapus
užuolaidos pranešė Polė. — Jeigu du nuostabūs džentelmenai
nori pasigydyti dviese, jie turi teisę. Tačiau perspėju: tik už
dvigubą atlygį!
— Jeigu neketinate sumokėti savo dalies, verčiau
išeikite, — tarė Markusas Sendsui.
— Niekur aš neisiu! — piktai sušuko šis. — Bent jau tol, kol
išsiaiškinsiu, kas čia dedasi.
— Jeigu jau liekate, tai savo paties labui užgesinkite lempą
prie durų, — paliepė Polė.
— Ką gi, prašom, — šaltai atsakė Sendsas. — Vis dėlto
leiskite žvilgtelėti, kas vyksta anapus užuolaidos.
Jo žingsniai pasigirdo visai arti, bet tada Sendsas apsisuko
ir grįžo prie durų.
— Viskam savas laikas... Jokios pagarbos aktorių darbui! —
Polė pasilenkė uždegti eile išrikiuotų ant scenos grindų
lempų.
Linksmai plykstelėjo liepsna. Vyriškos galios deivė ištiesė
ranką ir energingai truktelėjo nukarusią nuo lubų ilgą sunkią
virvelę. Raudona užuolaida nušliuožė į šalį. Už jos buvo dar
viena — plonytė, muslino...
— Po šimts, — sumurmėjo Markusas.
Ifigenija suprato: uždegtos lempos ant plono audinio meta
ryškius jos ir Polės figūrų kontūrus. Ji išsigandusi sustingo.
— Įdomu!.. — numykė Sendsas. — Kiek, sakote,
sumokėjote už spektaklį, Mastersai?
— Krūvą pinigų, — paaiškino šis. — Tačiau bijau, būsiu
permokėjęs.
— Iš pradžių jie visada nepatenkinti, nekreipk dėmesio, —
Polė padrąsino Ifigeniją. — Beveik visi taip kalba. Bet labai
greitai jie prašneks visai kitaip! — Ji atsitiesė ir piktai
pažvelgė į naująją partnerę. — Pasiimk savo urną. Ir
krutinkis!
Giliai atsidususi Ifigenija čiupo nuo scenos vieną nemažą
urną. Ši pasirodė stebėtinai lengva.
— Kas toliau?
— Stokis tinkama poza! Tu tikrai nieko neišmanai apie
mūsų amatą? Daktaras Hardstafas įsiunta, jeigu pacientai už
savo pinigus nepamato jų verto spektaklio.
Polė pagriebė urną ir atsistojo, jos manymu, pačia
klasiškiausia poza. Pagaliau Ifigenija suprato, kad jos vaidina
šešėlių teatre. Plonytė užuolaida tarsi vualis slėpė bruožus,
bet aiškiai išryškino figūrą. Lempos, sustatytos aktorėms už
nugarų, kūrė vaiduokliškai nerealią atmosferą.
Ifigenijai teko matyti daugybę tokių spektaklių, bet visi jie
buvo grynai pažintinio pobūdžio. Pastarąjį kartą jiedvi su
Amelija tokius gyvuosius paveikslus stebėjo Italijoje, tačiau
jie iliustravo senojo Herkulanumo įžymybes.
Šiąnakt joms su Pole teks pavaizduoti anaiptol ne tokius
pakylėtus paveikslus. Ifigenijai staiga toptelėjo, kad iš už
nugaros apšviesti jos plonyčiai šilko sijonai beveik nieko
neslepia, — tiksliau, visiškai nieko! Lempos buvo sustatytos
taip, kad aktorių drabužiai atrodytų perregimi.
Ifigenija tvirčiau suėmė savo urną ir atkišo ją tiesiai
priešais save, visa širdimi tikėdamasi už šitos improvizuotos
širmos paslėpti didžiąja savo figūros dalį. Jeigu labai
pasiseks, muslino ekrane bus matyti tik jos kojos, pečiai ir
galva.
— Deivė kairėje visai nebloga, — sarkastiškai tęsdamas
žodžius pareiškė Sendsas. — O ta, kuri dešinėje, mano
požiūriu, per liesa. Ką pasakysite, Markusai?
Ifigenija užsiplieskė: ji ir buvo toji deivė dešinėje.
— Niekada nebuvau gyvųjų paveikslų gerbėjas, — atsakė
Markusas. — Jeigu būčiau žinojęs, kad išgirtosios Hardstafo
naktys tokios nuobodžios, būčiau radęs kitą būdą
pasilinksminti.
Ifigenija bejėgiškai pažvelgė į Polę. Ši susiraukė.
— Nebijok. Tuoj mes juos įaudrinsime! — Ji greitai pakeitė
pozą ir džentelmenų teismui išstatė putlią krūtinę. — Žinai,
aš dievinu šitą darbą, — patikliai kuštelėjo ji Ifigenijai. — Kur
kas maloniau, negu plušėti gulint ant nugaros!
— Mielai tikiu, — sumurmėjo Ifigenija.
— Parodyk džentelmenams vieną kitą prašmatnią pozą ir jie
išskris laimingi kaip vyturėliai. — Polė šiek tiek pakreipė
urną, išrietė nugarą ir aukščiau kilstelėjo krūtinę. — Visada
taip būna.
Ifigenija nedrįso nė krustelėti ir liko stovėti ištiesusi urną
tiesiai priešais save.
— Pasigrožėjote, Sendsai? — nusišiepė Markusas. — Man
jau gana. Mano smalsumas patenkintas. Stebuklingoji
daktaro Hardstafo terapija mano lūkesčių nepateisino.
— O man labiau nei gana, — šiurkščiai paantrino
Sendsas. — Atėjo metas užduoti kelis klausimus.
Anoje užuolaidos pusėje vėl pasigirdo žingsniai. Sendsas
artėjo prie scenos.
— Velniai jus griebtų! — Sendsui už nugaros pasigirdo
skubūs Markuso žingsniai. — Nelieskite užuolaidos! Jūs
sutrikdysite aktores.
 — Ar tik nemanote, kad aš pradėsiu ceremonytis su
šliundromis?! Noriu sužinoti, kas mane čia atsiuntė. Man jau
įkyrėjo šitie kvaili žaidimai.
Ifigenija pamatė, kaip Sendso ranka viršuje sugniaužė
plonos uždangos kraštą ir šiurkščiai plėštelėjo žemyn.
Lengvas audinys drykstelėjo, nuplyšo nuo kabliukų palubėje
ir nukrito...
Ifigenija ir Polė stojosi įsiutusio Sendso akivaizdoje.
— Na, štai! — suriko įtūžusi Polė. — Žiūrėkite, ką padarėte!
Pats ir mokėsite už sugadintą užuolaidą, mes čia niekuo
dėtos!
Į jos žodžius Sendsas nekreipė jokio dėmesio. Jis apstulbęs
žiūrėjo į Ifigeniją.
— Ponia Brait? Ką, po velnių, jūs čia veikiate?
Ji išspaudė bejėgišką šypseną.
— Labas vakaras, lorde Sendsai. Regis, mes nebuvome
vienas kitam pristatyti...
— Bet aš vis tiek jus pažįstu, madam, — niūriai iškošė jis.
Ifigenija išraudo.
— Ką gi, kadangi mane atpažinote, nebeturiu ko slėpti: aš
dalyvauju terapinėje procedūroje, kurią daktaras Hardstafas
specialiai parengė grafui Mastersui gydyti.
— Gydyti? — Sendsas sutrikęs įbedė akis į Markusą, kuris
tik lengvai kilstelėjo antakius, tačiau neištarė nė žodžio. Tada
Sendsas vėl kreipėsi į Ifigeniją: — Atleiskite man, ponia Brait,
bet sunku patikėti.
— Vis dėlto tai gryniausia tiesa, — skubiai patikino ji,
metusi greitą išraiškingą žvilgsnį į Markusą, bet šis nė
neketino ateiti jai į pagalbą. — Daktaras Hardstafas teigė,
kad gydymo rezultatai pasireikš daug greičiau, jeigu
spektaklyje dalyvausiu ir aš.
— Hardstafas — pagarsėjęs šarlatanas, — paprieštaravo
Sendsas. — Visi tai žino.
— O aš nežinojau! — nusiminusi šūktelėjo Ifigenija ir metė
dar vieną maldaujamą žvilgsnį į Markusą. Bet šio, regis, visai
nedomino, kas čia vyksta. Ifigenija pradėjo netekti
kantrybės.
— Tęskite, ponia Brait, — padrąsino ją Sendsas. — Štai ką
aš jums pasakysiu: kiekvienas Londono džentelmenas žino,
kad daktaro Hardstafo gydymas — tik nervus dirginantys
gyvieji paveikslėliai, kuriuose dalyvauja dailutės šliundrelės,
nesunkiai prieinamos po spektaklio.
— Ei, atsargiau! — pasipiktino Pole. — Prilaikyk liežuvį... Aš
aktorė!
— Taip, tai vienas iš senos jūsų profesijos pavadinimų, —
pritarė Sendsas.
Įsitikinusi, kad tikėtis Markuso pagalbos neverta, Ifigenija
perėjo į staigų puolimą:
— Kaip jūs galite spręsti apie daktaro Hardstafo gydymo
vertę, jeigu pats jo neišmėginote?
— Puikus klausimas, velniai rautų! — paantrino Polė. — Aš
kažkodėl niekada nesu jūsų mačiusi vyriškos galios deivių
šventykloje! Vadinasi, jūs tiesiog nežinote, apie ką kalbate!
— Tikra tiesa, — palaikė ją Ifigenija. — Jūsų nuomonė
pagrįsta gandais.
— Niekam ne paslaptis, kad visi panašūs gydytojai
geriausiu atveju tėra sukčiai, — piktai paprieštaravo Sendsas.
— Niekai! — autoritetingai patikino Ifigenija. — Mes labai
daug tikimės iš šito gydymo kurso, tiesa, Markusai?
Šis metė į ją žudantį žvilgsnį.
Polė įsirėmė rankomis į šonus ir piktai užsipuolė Sendsą:
— Aš asmeniškai pažįstu daug džentelmenų, kurie
stebuklingai pasveiko pasinaudoję daktaro Hardstafo metodu!
Sendsas prisimerkė.
— Taip! — Polė išdidžiai krestelėjo galvą. — Galiu paliudyti:
čia ateidavo džentelmenai, metų metus nepakeliantys savo
vėliavos, o išeidavo su ginklu, tvirtu kaip žarsteklis!
— Matote! — džiugiai šūktelėjo Ifigenija. — Štai jums
sąžiningas liudijimas.
— Užteks taukšti niekus, — pagaliau nusprendė įsikišti
Markusas. Jis išsitraukė iš kišenės pluoštą banknotų ir įdėjo
juos Polei į delną. — Jūs pradžiuginote mus puikiu
pasirodymu, madam. Galite eiti, daugiau jūsų paslaugų
mums nebereikės.
Polė vikriai sugriebė pinigus.
— Jūs nejuokaujate?
— Tikrai ne, — patikino Markusas.
— Ką gi, puiku! — Polė linksmai nusišypsojo Ifigenijai. —
Buvo malonu su jumis dirbti, ponia Brait. Kuklia mano
nuomone, jūs tikrai esate talentinga... Truputėlis praktikos —
ir būsite tikra profesionalė.
— Ačiū, — mandagiai padėkojo Ifigenija. — Aš gludinsiu
savo meistriškumą.
— O dabar man metas dingti, — tarė Polė ir skubiai dingo
anapus šoninių durų.
Ifigenija, Markusas ir Sendsas tylomis nulydėjo žvilgsniais
vyriškos galios deivę. Kai įkandin jos užsidarė durys,
kambaryje stojo tyla.
Markusas pirmasis išdrįso ją sudrumsti. Jis užlipo ant
scenos ir, eidamas palei lempų eilę, vieną po kitos jas gesino.
— Kadangi vakaras pavirto tikru farsu, mums reikia
pasišalinti, ponia Brait.
— Taip, žinoma, — ji pagaliau pastatė į vietą urną.
Sendsas niūriai žvilgtelėjo į Markusą.
— Aš nieko nesuprantu.
— Vargu ar suklysiu pasakęs, kad mes visi tapome
bjauraus pokšto aukomis, — tarė Markusas ir užgesino
paskutinę lempą.
— Tačiau būtina kai ką išsiaiškinti. — Susikišęs rankai į
kišenes Sendsas leidosi žingsniuoti po kambarį. — Kas išdrįso
taip įžūliai juokauti?
— Tas, kas puikiai žino, kad jūs įtarinėjate mane senais
ryšiais su savo žmona, — Markusas atsišliejo petimi į sieną ir,
susinėręs ant krūtinės rankas, pažvelgė į Sendsą. — Yra
daugybė žmonių, kuriems malonu drumsti vandenį, ir tai jūs
žinote ne prasčiau už mane.
Sendsas šaltai į jį pažvelgė ir toliau matavo žingsniais
kambarį.
 — Tačiau ko tikėjosi tas niekšas? Juk jis žinojo, kad,
atvažiavęs čia, rasiu jus besilinksminantį su ponia Brait, o ne
su Ana.
Ifigenija užsiplieskė.
— Mes visai nesilinksminome, sere!
Sendsas metė į ją pašaipų žvilgsnį.
— Vadinkite tai kaip pageidaujate, madam. Jūsų reikalas.
Markusas vėl pažvelgė į nervingai vaikštinėjantį po kambarį
Sendsą.
— Tas, kas jus čia atsiuntė, veikiausiai tikėjosi, kad
paskleisite naujieną po visą Londoną.
— Ką norite tuo pasakyti? — griežtai paklausė Sendsas.
— Įtariu, kad tikrasis pokšto taikinys buvote visai ne jūs, o
ponia Brait, — labai tyliai pratarė Markusas. — Ir aš
nenurimsiu, kol tas niekšas sumokės už savo darbelius.
Ifigenija išpūtė į jį akis. Markusas kalbėjo visiškai rimtai.
Sendsas staiga sustojo. Tada įdėmiai pažvelgė į Ifigeniją.
— Jūs manote, kad kas nors norėjo nuplėšti garbę poniai
Brait?
— Taip.
— Bet kodėl?!
— Nes tas niekšas nenori, kad aš ją vesčiau.
— Ją vestumėte? — apstulbo Sendsas. — Jūs ketinate vesti
ponią Brait?! Savo... hm... savo artimą draugę?
— Taip, — Markusas pažvelgė į Ifigeniją. — Mes dar
oficialiai nepaskelbėme, todėl aš tikiuosi jūsų diskretiškumo.
Ifigenija jau žiojosi prieštarauti, bet iškart užsičiaupė
supratusi, kad tik paskatintų Sendsą užduoti aibę
nereikalingų klausimų.
Sendsas suraukė antakius.
— Mane pasiekė gandai apie jūsų vedybas. Bet aš, žinoma,
maniau, kad pasiūlysite ranką jaun... beje, tai visai
nesvarbu. — Jis santūriai kostelėjo ir kreipėsi į Ifigeniją: —
Priimkite geriausius mano linkėjimus, ponia Brait.
— Dėkoju. — Ji sviedė piktą žvilgsnį į Markusą, išdrįsusį
pastatyti ją į tokią nejaukią padėtį. — Tikėkimės, daktaro
Hardstafo gydymas duos rezultatų dar iki vestuvių nakties.
Sendsas nusijuokė. Dabar jis atrodė kur kas jaunesnis ir
malonesnis nei visada.
— Man telieka palinkėti jums sėkmės. Beje, neverta
būgštauti: aš niekam nepasakosiu apie jūsų vakarinius
užsiėmimus.
— Esu labai jums dėkinga, — nudžiugusi tarė Ifigenija.
— Tiesą sakant, manimi vis tiek niekas nepatikėtų.
Pernelyg skandalinga. — Jau susiruošęs išeiti Sendsas
pridūrė: — Štai dar kas. Man atrodo, judu tiesiog sukurti
vienas kitam. O dabar, jums leidus, atsisveikinsiu. — Prieš
atverdamas duris jis metė pašaipų žvilgsnį į atvaizdus ant
sienų ir pasakė: — Skirtingai nei jums, Mastersai, man dar
nereikia daktaro Hardstafo terapijos.
— Man telieka jums pavydėti, — atsišaukė šis.
Kai Sendsui už nugaros užsitrenkė durys, kambaryje stojo
tyla. Ifigenija su palengvėjimu atsiduso ir grįžtelėjo į
Markusą.
— Tu apsijuoksi. Lordas Sendsas ieškos laikraščiuose
pranešimo apie mudviejų sužadėtuves. Kaip išsisuksi iš šitos
padėties?
— Aš pakišau jam vienintelį paaiškinimą, galėjusį nukreipti
jo dėmesį.
— Tačiau ką jis pamanys neradęs laikraščiuose pranešimo?
Jis įtars klastą ir nuspręs, kad melavai ir dėl kitų dalykų.
— Tada apie tai ir pagalvosiu. O dabar turiu rimtesnių
rūpesčių.
— Tikrai? — ji prisispaudė prie lūpų pirštus. — Kokių, dėl
Dievo? Ir apskritai, milorde, paaiškinkite man pagaliau, kaip
jūs čia atsiradote?
Staiga vėl atsidarė durys scenos gale, nutraukdamos jos
audringą tiradą. Ifigenija apstulbusi sužiuro į pasirodžiusią
moterį. Ji niekada nebuvo pristatyta ledi Sends, bet Zoja per
vieną pokylį parodė jai šitą moterį. Ana, apsitaisiusi tamsiais
drabužiais, nedrąsiai žengė į sceną. Su liūdna šypsena, tarsi
atsiprašydama, ji pažvelgė į Ifigeniją.
 — Veikiausiai Markusas yra apie mane užsiminęs, ponia
Brait. Bijau, pastaruoju metu būsiu pernelyg jam įkyrėjusi.
Ifigenijai nespėjus atsakyti, tyliai girgžtelėjusios atsidarė
šįkart jau kambario durys — ir ant slenksčio sustojo Sendsas
su batais rankoje.
— Dabar tegul Markusas pasiaiškina visų susirinkusiųjų
akivaizdoje, — lediniu balsu ištarė jis. — O tada jam teks
pasiaiškinti dar kartą — su manimi. Šiandien auštant,
dvikova pistoletais.
Ana su siaubu žvelgė į vyrą, tarsi būtų išvydusi vaiduoklį.
— Viešpatie, ne! — ji prisispaudė prie burnos ranką, o tada
raudodama krito ant kelių.
— Ledi Sends! — Ifigenija puolė prie jos.
— Ana! — Sendsas paleido iš rankos batus ir šoko prie
žmonos.
— Še tau, o aš vyliausi — bent pasigydyti pavyks be
liudininkų, — atsiduso Markusas.
 18.
— Ledi Sends, prašau nusiraminti, — Ifigenija iš balto
atlaso rankinės ištraukė nėriniuotą nosinaitę. — Pamatysite,
viskas susitvarkys.
— Dėkoju jums, — Ana pasinaudojo nosinaite ir išdrįso
pakelti sklidinas skausmo akis į savo vyrą. — Atleiskite man,
ponia Brait. Aš niekada nemaniau, kad taip nutiks...
Markusas buvo teisus... Man nereikėjo slėpti tiesos nuo vyro.
— Kokios tiesos? Kas, po perkūnais, čia dedasi?! —
Sendsas sviedė į Markusą sklidiną pykčio ir sielvarto
žvilgsnį. — Paaiškinkite man viską, tik nedrįskite vėl paistyti
niekų apie daktaro Hardstafo terapiją!
— Pasakyti jums tiesą gali tik jūsų žmona, — ramiai atsakė
Markusas. — O aš daviau jai žodį saugoti paslaptį.
— Kokios gali būti jūsų ir mano žmonos paslaptys? —
pratrūko Sendsas. — Jūs pasikvietėte ją čia norėdamas
suvilioti viešnamio guolyje?
— Ne, — trumpai atsakė Markusas.
— Jis tikrai neketino šito daryti! — neištvėrė Ifigenija. Ji
pasitempė ir piktai pažvelgė į Sendsą. — Sere, jūs tikrai
perlenkėte lazdą. Markusas nieku gyvu nesuviliotų svetimos
žmonos!
Sendsas pažvelgė į ją, jo veidas nervingai trūkčiojo.
— Drįsiu paklausti, kodėl esate tokia įsitikinusi?
— Aš puikiai pažįstu Markusą. — Ifigenija palietė Anai
petį. — Jis negalėtų pasielgti taip niekingai.
Markusas pažvelgė į ją kažkokiu keistu žvilgsniu, o Sendsas
stengėsi perprasti, ką byloja jos akys.
— Kaip jūs čia atsidūrėte, ponia?
— Aš gavau laiškelį, lygiai tokį kaip jūs, — atsakė
Ifigenija. — Atvažiavau minutėlę anksčiau už jus ir
pasislėpiau anapus užuolaidos. — Ji mostelėjo ranka į
erotines freskas ir statulas. — Akivaizdu: kažkas tikėjosi, kad
užtiksiu Markusą su ledi Sends. Manau, milorde, iš jūsų buvo
tikimasi to paties.
 — Kažkas tyčia paspendė spąstus? — apstulbęs pasitikslino
Sendsas. — Ar teisingai jus supratau?
— Tai vienintelis logiškas paaiškinimas, tiesa, Markusai?
— Taip, — jis mąsliai visus nužvelgė. — Mudu su Ana taip
pat gavome laiškelius.
— Juos parašyti galėjo tik šantažuotojas, — pareiškė
Ifigenija. — Tačiau ponia Vičerli negyva... Po jos mirties
nebuvo jokių reikalavimų sumokėti. Vadinasi, čia įsipainiojęs
dar kažkas.
Sendsas visiškai sutrikęs ir nesusigaudydamas nužvelgė
visus kambaryje.
— Koks šantažuotojas?
Ana liūdnai ir oriai pakėlė galvą.
— Kažkas mane šantažavo. Įtarimas krito ant ponios
Vičerli, žinomos agentūros savininkės. Be kitų žmonių, ji
šantažavo ir artimą ponios Brait pažįstamą... Tačiau buvo
nužudyta... nužudyta veikiausiai vienos iš savo aukų.
— Čia tik mūsų prielaida, — patikslino Markusas.
— Viešpatie! — sukuždėjo Sendsas. Jis su nuostaba
pažvelgė į Markusą, o tada puolė prie Anos, apglėbė ją ir
priglaudė prie savęs. — Ana, prisipažink man dėl visko. Dėl
Dievo! Jokia tiesa neprivers manęs kentėti taip, kaip kentėjau
pastarąsias savaites.
Anos akys vėl pritvinko ašarų.
— Jeigu sužinosi, tu pasibjaurėjęs mane atstumsi.
— Niekada! — karštai sušuko Sendsas. — Niekada,
mylimoji! Tu negalėtum padaryti nieko, kas sukeltų man
pasibjaurėjimą. Sudaužytum man širdį tik pamilusi kitą.
— Ak, Edvardai, bet aš juk nužudžiau jį! — Ana įsikniaubė
veidu jam į petį. — Aš jį nušoviau! Ir nė kiek dėl to
nesigailėjau. Tik klaikiai bijojau, kad tu viską sužinosi.
— Ką, ką tu nužudei? — Sendsas švelniai glostė
krūpčiojančią žmonos nugarą.
— Spaldingą, — kvėptelėjo Ana.
— Spaldingą? Savo pirmąjį vyrą? — paniuro Sendsas.
— Nužudžiau jį naktį, kai jis grįžo namo girtas ir vėl ėmė
mane mušti. Nepajėgiau ilgiau tverti jo beprotybės! — Aną
smaugė ašaros. — Nepajėgiau gyventi amžinoje baimėje.
Nepajėgiau ištverti žiaurumo. Aš bijojau dėl savo gyvybės ir
dėl gyvybės kūdikio, kurį galbūt jau nešiojau... Aš taip
bijojau! Tik Markusas žinojo, kaip viskas yra.
Sendsas pažvelgė į Markusą viršum Anos galvos.
— Mastersas? Betgi jūs susijęs su ta žmogžudyste?
Kalbama, kaip tik jūs — tikrasis žudikas.
— Aš pasirodžiau praėjus penkioms minutėms, kai Ana
nušovė jį, — ramiai atsakė Markusas. — Išgabenau kūną iš
namų ir įmečiau į upę. Pasistengiau, kad atrodytų taip, tarsi
Spaldingą būtų nužudę plėšikai.
— Ir tai toli gražu ne viskas, ką jis padarė mano labui, —
Ana nusibraukė nuo blakstienų ašaras. — Jis leido apie save
skleisti gandus ir paskalas. Niekas neabejojo, kad Mastersui
naudinga mano vyro mirtis. O iš tikrųjų Spaldingas apgavo ir
jį, ir daugelį kitų. Jo investicinė bendrovė buvo ant bankroto
ribos.
— Tą dieną, vėlai vakare, aš atvažiavau į Londoną
ketindamas apkaltinti Spaldingą dėl apgavystės, — tęsė
Markusas. — Iškart nuvykau į jo namus Fultono gatvėje, o
ten radau Aną su pistoletu rankoje.
— Aš buvau beveik be sąmonės, — Ana baikščiai pažvelgė į
vyrą. — Paralyžiuota siaubo, taip bus tiksliau. Jaučiau
palengvėjimą, kad mano kankintojas nebegyvas, tačiau
beprotiškai bijojau pasekmių. Markusas viską sutvarkė.
— Aišku, — Sendsas įdėmiai pažvelgė į grafą. — Jūs
išsaugojote paslaptyje ne tik tai, kad Ana kalta dėl Spaldingo
žūties, bet ir finansinę jo fondo padėtį, tiesa?
— Aš neturėjau kitos išeities, — pasakė Markusas. —
Pernelyg daug buvo pastatyta ant kortos.
Ana nervingai pasitaisė išsipešusią plaukų sruogą.
— Jeigu būtų pasklidę gandai apie nestabilią fondo padėtį,
tarp akcininkų būtų kilusi panika. Ir labai daugelis būtų
žlugę, — ji liūdnai nusišypsojo. — Markusas ėmėsi valdyti
fondą ir jį išgelbėjo.
 — O drauge ir gerokai praturtėjo, — pridūrė Sendsas.
Markusas tik gūžtelėjo pečiais.
— Ak, Edvardai, aš nuoširdžiai gailiuosi, kad tiesą tu
sužinojai tokiomis baisiomis aplinkybėmis, — sukuždėjo
Ana. — Markusas seniai reikalavo viską tau papasakoti, nes,
pasak jo, tik taip įmanoma išrauti geluonį šantažuotojui, bet
aš bijojau prisipažinti. Per daug myliu tave, kad rizikuočiau
prarasti tavo meilę.
— Aš visada įtariau, koks bjaurus tipas buvo Spaldingas, —
Sendsas švelniai paėmė žmoną už rankų ir karštai priglaudė
ją prie krūtinės. — Mane pasiekė gandai, tačiau aukštuomenė
į tokius dalykus nekreipia dėmesio.
— Tu teisus, — sumurmėjo Ana.
— Išklausyk mane, Ana. Aš net džiaugiuosi, kad jį nužudei.
Girdi? Apgailestauju tik dėl to, kad ne man teko ši privilegija.
Jeigu būčiau pažinęs tave anksčiau, pats būčiau jį pribaigęs.
— Ak, Edvardai! — Ana dar tvirčiau prie jo prisiglaudė.
— Niekas pasaulyje neprivers manęs atsisakyti tavęs, jeigu
tu nepamilsi kito.
— Niekada! — prisiekė Ana. — Tu vienintelis, kurį aš
gyvenime mylėjau. Ir vienintelis, kurį mylėsiu iki savo dienų
galo.
Sendsas švelniai palietė jai plaukus.
— Bet dabar tu pasitikėsi manimi?
— Taip! — jos balse suskambėjo palengvėjimas ir
džiaugsmas. — Aš neapsakomai gailiuosi, kad nepapasakojau
tau visko kur kas anksčiau.
Sendsas pažvelgė į Markusą.
— Esu jūsų skolininkas, milorde. Ir už tai, kad padėjote
Anai tą baisią naktį, ir už tai, kad apsaugojote ją nuo visų
gandų ir įtarimų.
— Iš tiesų neverta daugiau apie tai kalbėti.
— Lorde Sendsai, štai grafas Mastersas — džentelmenas iki
pirštų galiukų, — su pasididžiavimu pareiškė Ifigenija.

— Tai Ana padarė iš manęs džentelmeną, — Markusas

ištiesė kojas ir atsišliejo į ekipažo sėdynės atlošą.
Žvelgdamas į naktį anapus lango jis atsidavė
prisiminimams. — Ji išmokė mane visko, ką reikia žinoti, kad
aukštuomenės aplinkoje galėčiau jaustis užtikrintai.
— Iš kiaulės ausies šilkinio kapšelio nepasiųsi, —
paprieštaravo Ifigenija. — Ledi Sends suteikė tau saloninio
blizgesio, tačiau tu jau gimei kilnios sielos.
Markusas pažvelgė į ją su šypsena.
— Aš gimiau ūkininkas, Ifigenija.
Ji tik grakščiai numojo ranka.
— Tai nesvarbu. Galėjai gimti varganas žvejys ar daržovių
pardavėjas — tu vis tiek būtum buvęs kilnus džentelmenas.
Markusą smarkiai sujaudino naivus Ifigenijos tikėjimas juo,
tačiau savo jausmus jis pamėgino paslėpti po mandagia
pašaipa.
— Tu labai demokratiška! Samprotauji lyg tikra amerikietė.
— Tiesiog esu įsitikinusi, kad džentelmenu reikia laikyti tą,
kuris to vertas, o ne tą, kam pasisekė gimti kilmingoje
šeimoje.
— Tavo požiūris baisiai nutolęs nuo visuotinai priimto.
Net karietos tamsoje Markusas pastebėjo, su kokia panieka
vyptelėjo Ifigenija.
— Aš labai retai kada pritariu visuotinai priimtiems
požiūriams.
— Taip, tikrai. Ir tai viena vertingiausių tavo savybių, —
nusijuokė Markusas.
— Tik žmogus, kuris pats išpažįsta pažiūras, tolimas nuo
visuotinai priimtų, gali iš tikrųjų įvertinti tokį moters
pranašumą.
— Be abejo, — Markusas vėl susimąstęs įsižiūrėjo į naktį už
lango. Koks palengvėjimas išsivaduoti iš Anos paslapties,
linksmai pagalvojo jis. Tokie dalykai šiaip jau niekada jo
netrikdė, tačiau buvo nemalonu slėpti tiesą nuo Ifigenijos. Jis
pirmą kartą gyvenime troško būti visiškai atviras su
moterimi.
Turėti patikimą draugę buvo taip neįprasta... Koks
paprastas ir drauge koks didelis džiaugsmas.
— Markusai...
— Ką?
— Mes, regis, pakliuvome į aklagatvį. Ponia Vičerli negyva
ir negalėjo išsiuntinėti mums kvietimų. Tai kas tai padarė?
Prabudęs iš susimąstymo Markusas tarė:
— Nesu įsitikinęs, tačiau ponios Vičerli žudikas galėjo rasti
jos aukų sąrašą.
— Ir nusprendė tęsti jos pradėtą darbą?
— Galimas daiktas.
— Bet kokia prasmė? Sukvietęs šiąnakt mus visus, jis
rizikavo patirti visišką nesėkmę — taip ir nutiko. Ana
atskleidė vyrui savo paslaptį, vadinasi, jos jau nebeišeis
šantažuoti.
— Ir tu, ir Sendsas užklupote mudu su Ana dviprasmiškoje
padėtyje.
— Taip, bet aš iškart supratau, kad tu neketinai gundyti
Anos. Sendsas irgi neilgai spyriojosi.
— Nė vienas žmogus, ketinantis toliau šantažuoti, negalėjo
nuspėti, kad įvykiai taip pasisuks, — labai atsargiai sudėliojo
mintį Markusas.
Ifigenija apstulbusi išpūtė akis.
— Ką nori tuo pasakyti? Ak! — ji su panieka suraukė
nosį. — Ar tik nemanai, kad tas piktadarys vylėsi, jog mudu
su Sendsu patikėsime tuo, kas blogiausia?
— Taip.
— Bet jis suklydo, tiesa?
— Jis tikėjosi, kad jūs sureaguosite taip, kaip būtų
sureagavę dauguma žmonių.
— Niekai! Tik tas, kuris nesupranta, jog artimus žmones
sieja didelė pagarba, dvasinė bendrystė ir tikra meilė, tik
toks kvailys galėjo šitaip prašauti.
— Mano žodžiai turbūt pasirodys tau keisti, tačiau
devyniasdešimt devyniems procentams žmonių ir visai be
išimties aukštuomenei net netopteli mintis, kad vyrą ir moterį
gali sieti draugystės ryšiai.
 — Argi? — skvarbus Ifigenijos žvilgsnis įsmigo jam į
veidą. — Kaip tu pasielgtum, užklupęs mane, mėginančią
paslėpti vyrą už šoninių durelių?
— Įsiusčiau.
— Ar patikėtum mano žodžiais, kad mudviejų santykiai
nekalti?
Markusas susimąstė. Staiga jį pribloškė mintis, kad jis
mieliau patikėtų kvailiausiais pasiaiškinimais, negu pripažintų
neištikimybę.
— Taip.
Ifigenija patenkinta nusišypsojo.
— Aš neabejojau. Milorde, jūs patikėtumėte manimi, tiesa?
— Žinoma, bet aš neapsakomai įdūkčiau. Dėl Dievo,
niekada nemėgink šitaip su manimi eksperimentuoti.
— Vis dėlto aš nesupratau, ko siekė tas niekšas sukvietęs
mus į daktaro Hardstafo muziejų? Juk jis nepateisinamai
rizikavo savo būsimomis gana didelėmis pajamomis.
Markusas patylėjo, jis vėl apsvarstė mintį, kuri jau kartą
buvo jį aplankiusi.
— Sprendžiant iš visa ko, mes susidūrėme su žmogumi,
kuriam malonu puoselėti pagiežingas užmačias. Su žmogumi,
kuriam gal ir nereikia pinigų, uždirbtų šantažuojant ponios
Vičerli aukas.
— Ir kuris patiria iškreiptą malonumą viešindamas svetimas
paslaptis?
— Gali būti. Mūsų visuomenė išugdė gana daug žmonių,
sergančių labai pavojingu nuoboduliu, ir vien Dievas težino,
ar jie įstengs atsisakyti malonumo padirginti sau nervus
sukeldami visuomenėje chaosą ir paniką.
— Viešpatie! Kokia baisi mintis!
— Taip, ne iš maloniųjų.
Markusas neturėjo nė menkiausio noro išdėstyti jai visą
savo hipotezę. Jo neapleido nerimą keliantis jausmas, kad
šios nakties įvykius paskatino asmeniškas, intymus motyvas.
Atrodo, kažkas norėjo atkeršyti...
Staiga Ifigenija išgąstingai riktelėjo:
 — Vadinasi, tetos Zojos paslaptis vėl pavojuje! Niekšas gali
pasinaudoti jos praeitimi, kad sukeltų aukštuomenėje
skandalą.
— Labai gali būti, — pritarė Markusas.
— Turiu ją perspėti!
— Ne mūsų galioje užkirsti kelią jos demaskuotojui.
— Taip, aš viską suprantu, bet vargšė teta Zoja!.. Jeigu jos
paslaptis bus atskleista, ji žuvusi!
— Reikia tuoj pat pasikalbėti su ja ir perspėti apie gresiantį
pavojų. Nors vargu ar piktadarys artimiausiu metu imsis
kokių nors žygių, — padrąsino ją Markusas. — Greičiausiai jis
iš pradžių norės sužinoti, ar šios nakties spektaklis pasiekė
numatytą tikslą, o jau tada pradės regzti naują planą.
— Šios nakties spektaklis taip pat buvo kruopščiai
parengtas.
— Bent jau didžioji jo dalis. Aš jau pradedu abejoti, ar toji
ponia Vičerli išvis buvo šantažuotoja.
— Bet, Markusai, čia juk kaip tik niekas nepasikeitė.
Šantažavo veikiausiai ji.
— Taip. Tačiau iš ryto aš vis tiek ketinu imtis veiksmų,
kurių negalėjau imtis anksčiau.
— Kokių veiksmų?
— Pamėginsiu gauti naujų faktų, įrodančių jos kaltę.
— Ką turi omenyje?
Markusas palydėjo žvilgsniu pravažiuojantį ekipažą.
— Pirmiausia paprašysiu savo patikėtinio šį tą išsiaiškinti.
— Ir ką gi jis aiškinsis?
— Pavyzdžiui, kas yra daktaro Hardstafo muziejaus
savininkas.
— Veikiausiai pats Hardstafas ir yra pastato savininkas arba
jo nuomininkas.
— O man atrodo, kad Hardstafas — slapyvardis.
Ifigenija suraukė antakius.
— Pritariu, labai neįprasta pavardė.
— Pernelyg atitinkanti jo veiklos pobūdį.
Ifigenija sumišusi nuleido akis.
 — Hardstafas [Hardstaff (angl.) — pažodžiui, „kietas
kotas“.]... Taip, regis, aš supratau tavo minčių eigą.
— Šiaip ar taip, atėjo metas pakapstyti giliau.
— Ką tikiesi aptikti?
— Dar nežinau.
Kurį laiką Ifigenija tylėjo. Markusas nusprendė, kad ji
pergalvoja šios nakties įvykius, ir pradėjo mintyse sudarinėti
sąrašą pavedimų, kuriuos duos Berkliui, bet staiga Ifigenija
prabilo:
— Markusai...
— Ką?
— Kaip manai, ar vyriškos galios deivė, ta, kuri dešinėje, iš
tiesų šiek tiek liesoka?
Jis prapliupo kvatoti. Tada ištiesė į Ifigeniją rankas ir
suėmė ją į glėbį.
— Nieku gyvu. Ji — geriausias stiprinamasis vaistas, kurio
reikia mano vyriškai galiai.

Ifigenija su Markusu surado Zoją pokylyje pas Krendalus.

Jie su lordu Očiu kaip tik ėjo iš pokylių salės, uždusę ir įraudę
po greito valso.
— Labas vakaras, Mastersai, sveika, Ifigenija, — Otis su
nuostaba kilstelėjo vešlius antakius. — Tikrai nesitikėjau
sutikti jus šitoje spūstyje.
Ifigenija pažvelgė į Zoją.
— Mes turime nedelsiant pasikalbėti.
Šypsena dingo nuo ledi Gatri veido, dabar jame
atsispindėjo didžiulis nerimas.
— Kodėl? Kas atsitiko?
— Atrodo, ponios Vičerli žudikas surado kažkokių duomenų
apie jos aukas ir nusprendė pasismaginti paviešindamas jų
paslaptis.
— O Dieve! — apimta siaubo Zoja susigriebė ranka už
gerklės.
— Brangioji, nusiramink! — suskubo ją raminti Otis. — Mes
viską sutvarkysime.
 Markusas nusprendė įsiterpti į pokalbį:
— Verčiau nusileiskime į sodą ir aptarkime viską be
liudininkų. Mano galva, iš susidariusios padėties yra tik viena
išeitis.
— Mes turime pasakyti Marianai tiesą, — Očio žandenos
virptelėjo. — Kiek kartų įkalbinėjau Zoją tai padaryti, nuo pat
šios istorijos pradžios! Yla vis tiek išlįs iš maišo, nuolatos
kartojau aš.
— Tačiau mūsų brangioji Mariana! — sukuždėjo sukrėsta
Zoja. — Ką ji pasakys? Ir ką pasakys Šefildai? Kas bus
vestuvėmis?
— Mes ką nors sugalvosime, brangioji, — kuštelėjo Otis
vesdamasis ją prie durų. — Juk žinojom iš pat pradžių, kad
vieną dieną teks viską jai papasakoti.

Po pusantros valandos, apie pusę trečios ryto, Markusas

savo laboratorijoje kliūstelėjo į taurę brendžio ir įsitaisė
krėsle prie darbo stalo. Tada apžvelgė kambarį, apšviestą
vienintelės uždegtos lempos. Jam reikėjo kaip reikiant
pagalvoti — o užvis geriausiai tai sekasi daryti kaip tik čia.
Jis susikrovė kojas ant stalo, atsirėmė į krėslo atlošą ir
gurkštelėjo brendžio. Buvo įpratęs leisti mintims kelias
minutes klaidžioti laisvai ir tik tada susikaupdavo. Ši gudrybė
puikiai padėdavo sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia.
Jis prisiminė pokalbį, prieš valandą įvykusį pas Krendalus.
Markusas žinojo, kaip nerimauja Ifigenija dėl tetos
paslapties, tačiau lordas Otis, atrodo, buvo visiškai
patenkintas tokiu netikėtu įvykių posūkiu. Markusas jį
suprato. Aštuoniolika metų versti save apsimetinėti geru
draugu ir pagaliau atvirai pripažinti savo dukterį!
Pokalbiui einant į pabaigą, Zoja, regis, taip pat susitaikė su
tuo, kas neišvengiama, ir gal net pajuto palengvėjimą, kad
neilgai trukus išsilaisvins nuo paslapties naštos.
Teliko išsiaiškinti, kaip Mariana sutiks žinią, kad Otis — jos
tėvas. Jos santuokai kils didelis pavojus, bet kas žino, kaip
viskas pasisuks. Jaunasis Šefildas — savarankiškai mąstantis,
valingas jaunuolis. Jeigu jis tikrai myli Marianą, gandai jo
neišgąsdins.
Jeigu jis tikrai myli Marianą...
Po perkūnais! Markusas su pasidygėjimu vyptelėjo. Atrodo,
jis jau pradeda pasiduoti tų avigalvių, vadinamųjų poetų
romantikų, įtakai. Matyt, jam kenksminga ilgėliau užsibūti
savo paties brolelio ir Ifigenijos draugijoje. Jų iškreiptos,
perdėtai pakylėtos pažiūros į vyro ir moters santykius jį
pražūtingai veikia. Reikia pasistengti atsiriboti nuo šito
užkrato! Jis — ne poetas, jis — mokslininkas! Pernelyg
brangiai susimokėjęs už savo pamokas, susikūrė taisykles,
apsaugančias ir nuo naivumo, ir nuo polinkio į nereikalingą
romantiką.
Išgirdęs beldžiant į laboratorijos duris, Markusas krūptelėjo,
o minties siūlas nutrūko.
— Įeikite!
— Markusai... — į kambarį įžengė Benetas.
— Ko tau reikia?
— Šiaip, nieko... — tarė Benetas ir nutilo. — Lovelasas
pasakė, kad tu čia. O aš kaip tik ketinau kilti į miegamąjį. Tai
nusprendžiau užsukti ir palinkėti tau labos nakties.
— O aš atėjau čia viską kruopščiai apgalvoti. — Markusas
žvilgtelėjo į taurę savo rankoje. — Išgersi su manimi?
— Ačiū! — Benetas su palengvėjimu atsiduso. Jis nuėjo prie
staliuko ir įsipylė brendžio.
Markusas laukė. Benetas paėmė taurę ir susimąstęs į ją
pažvelgė.
— Prieš valandą mačiau tave su ponia Brait.
— Pas Krendalus?
— Taip.
— Tavęs aš nepastebėjau.
— Juk tokia klaiki spūstis! — paaiškino brolis. — Pokylių
salėje nebuvo įmanoma apsisukti.
— Taip, tikrai.
Benetas kostelėjo.
— Ar jau pradėjai ruoštis vestuvėms?
 — Ponia Brait vis dar nedavė man sutikimo.
Benetas staigiai pakėlė galvą, jo veide švietė didžiulė
nuostaba.
— Ką tu pasakei?
— Ji nėra pasiruošusi rizikuoti ir tapti mano žmona, —
liūdnai atsakė vyresnysis brolis. — Sako, nors ir labai... na,
žodžiu, nors ir labai aš jai patinku, tačiau mintis ištekėti už
manęs vis dėlto jos nežavi.
Benetas užspringo brendžiu.
— Gal ji išsikraustė iš proto?!
Nors šiuo klausimu ir turėjo savo nuomonę, staiga jis
pasijuto mirtinai įžeistas.
— Priimu tai kaip komplimentą, — numykė Markusas. — Iš
tiesų pamišimas jai negresia. Ji energinga, išdidi,
nepriklausoma... žodžiu, labai nepaprasta moteris, bet tik jau
ne beprotė.
— Tai kodėl ji nenori tekėti už tavęs? Juk tu grafas, velniai
rautų! Be to, turtingas. Ja dėta, kiekviena išsinertų iš kailio,
kad tik gautų tave.
— Ponia Brait pati gana turtinga, nes gebėjo išmintingai
investuoti į tam tikras įmones. Ir nepanašu, kad ją labai
domintų mano titulas, — Markusas rūgščiai nusišypsojo. — Ji
laikosi itin demokratiškų pažiūrų į dalykus, kurie vyrą daro
džentelmenu. Matyt, yra prisiskaičiusi Loko, Ruso ir, žinoma,
Džefersono.
Benetas ne juokais supyko:
— Ar tik ji neabejoja tavo teise į titulą?
— Ne.
— Tikiuosi, kad ne, — Benetas susiraukė. — Ir tu esi
įsitikinęs, kad ji nesutinka tekėti?
— Prireiks milžiniškų pastangų ją įkalbėti.
— Prakeikimas! — kvėptelėjo Benetas. — Tiesiog netelpa
galvoje! Nė nežinau, man džiaugtis ar kvaišti iš pykčio.
Markusas įprastu judesiu pasukinėjo taurę ir pasigrožėjo
šviesos atšvaitais masyviose briaunose.
— O juk tai ponia Brait įtikino mane neprieštarauti tavo
vedyboms su Džuliana Dorčester.
Benetas sviedė į jį piktą žvilgsnį.
— Netikiu! Kurių galų ji turėtų kištis į mano reikalus?! Negi
jai rūpi, ką aš vesiu?!
— Jai rūpi labai daug keistų dalykų. Ir daug žmonių...
— Markusai, juk tu negalėjai pakeisti savo nuomonės dėl
mano vedybų paklausęs ponios Brait! Niekada tuo
nepatikėsiu.
Markusas vėl liūdnai šyptelėjo.
— Esi nustebęs?
— Per švelniai pasakyta!
— Stebiesi ne tu vienas. Aš irgi buvau užkluptas iš netyčių.
— Argi įmanoma įsivaizduoti, kad tu leidai kažkam... juoba
savo meilužei... — Benetas staiga nutilo pamatęs, kaip
grėsmingai susiaurėjo vyresniojo brolio akys, — tai yra...
savo draugei daryti tau įtaką?! Neprisimenu atvejo, kad
būtum pakeitęs savo nuomonę kokiu nors, net menkiausiu,
klausimu!
— Yra ne visai taip. Aš galiu pakeisti sprendimą, kai
atsiranda naujų faktų.
— Taip, tačiau nieko panašaus niekada nėra buvę, nes tu
niekada nepriimi sprendimo, kruopščiausiai neapsvarstęs visų
reikalo niuansų.
— Kartoju: poniai Brait tikrai pavyko įtikinti mane pakeisti
pirminę nuomonę ir duoti sutikimą dėl tavo vedybų, —
pasakė Markusas ir gurkštelėjo brendžio.
— Po perkūnais!
— Dabar įsitikinai, kad ji daro man įtaką?
— Taip! — Benetas piktai sučiaupė lūpas. — Taip, visiškai,
nors konkrečiu atveju jos įsikišimas išėjo man į naudą.
Markusai, tu tiesiog neatpažįstamas!
— Taip, turbūt, — jis pažvelgė į kampe apmirusį mechaninį
liokajų. — Aš visada stengiausi savo gyvenimą tvarkyti pagal
aiškius ir griežtus principus.
— Taip elgeisi jau tada, kai aš dar buvau vaikas, —
patvirtino Benetas.
 — Ponia Brait privertė mane pakeisti, o kai kuriais atvejais
tiesiog sulaužyti daugybę taisyklių. Jeigu darysime prielaidą,
kad aš nesu beprotis, būtų įdomu išgirsti šiuo klausimu tavo
nuomonę.
— Broli, neįsižeisk, bet mane stulbina, kaip galėjai leisti,
kad aistra vadovautų tavo protui!
— Kartą esu priekaištavęs tau dėl to paties.
— Tikrai, — susiraukė Benetas. — Tu tikrai ketini ją vesti?
— Taip.
— Pasistenk paaiškinti man, kodėl nusprendei vesti kaip tik
šią moterį, — atsiduso Benetas.
Markusas susimąstęs pažvelgė į mechaninį liokajų.
— Šalia jos aš nesijaučiu esantis mašina iš spyruoklių ir
dantračių.

Berklis įdėmiai peržiūrėjo pastabas savo bloknote. Tvirčiau

užsisodino ant nosies akinius ir įdėmiai pažvelgė į Markusą.
— Ką konkrečiai jūs tikitės aptikti, sere?
— Aš ieškau ryšio tarp Hardstafo muziejaus ir žmogaus,
pastatydinusio mauzoliejų Redingo kapinėse.
— Nesuprantu. Koks čia gali būti ryšys?
Markusas vos pastebimai šyptelėjo.
— Aš ir moku jums už tai, kad jį aptiktumėte.
— Klausau, milorde, — patikėtinis sunkiai atsiduso ir pakilo
iš krėslo. — Aš nedelsdamas imuosi tyrimo.
 19.
— Iškart po pusryčių mes viską papasakojome Marianai. Ji
labai ilgai tylėjo, — Zoja pakėlė prie akių nosinaitę. — Mane
apėmė siaubas, maniau, kad dabar ji pradės mūsų nekęsti...
Ji pravirko...
Ifigenija, sėdėjusi prie stalo, reikšmingai susižvalgė su
Amelija. Pastaroji kilstelėjo antakį, bet nutylėjo. Niekas
nepertraukė Zojos pasakojimo.
— O tada, — Otis išsišnypštė į didžiulę nosinę, — tada ji
pažvelgė į mane ir pasakė: „Tėve!“ Po šitiek metų ji pagaliau
mane pavadino tėvu!.. Ir puolė man į glėbį.
— Prisiekiu, tai buvo laimingiausia akimirka mano
gyvenime! — Zojai iš akių plūstelėjo džiaugsmo ašaros.
— Ir mano gyvenime, mylimoji! — Otis priėjo prie jos ir
tvirtai apkabino. — Tu neįsivaizduoji, kokia svarbi man
galimybė pagaliau atvirai pavadinti Marianą dukterimi.
— Mums reikėjo papasakoti jai viską jau praėjusiais metais,
iškart po Gatrio mirties, — tarė Zoja Ifigenijai. — Kiek
nemalonumų būtų išvengta!
Ifigenija susinėrė ant stalo padėtų rankų pirštus ir rimtai
paklausė:
— Tačiau kaip bus su jos vedybomis?
— Mariana spiriasi, kad jaunikiui būtų pasakyta visa
tiesa, — neslėpdamas pasididžiavimo pareiškė Otis. — Turbūt
šitaip bus geriausia, nes šantažuotojas anksčiau ar vėliau vis
tiek įvykdys savo grasinimus.
— Manau, Šefildas atsisakys santuokos, — atsiduso Zoja. —
Na, bet nieko nepadarysi. Grafai Šefildai visada buvo perdėtai
pasipūtę. Žinoma, gaila. Tai būtų puiki partija. Tačiau
Mariana tokia miela, kad aš nė neabejoju — mes lengvai
surasime kitą jos vertą jaunikį.
— Aš kuo plačiausiai paskleisiu, kad ketinu paskelbti ją
savo paveldėtoja, — ryžtingai pareiškė Otis. — Žinoma, ir
taip ketinau tai padaryti, bet paslapčiomis... Geras kraitis
padės mano dukrai išsirinkti tinkamą partiją.
 — Tikra tiesa, — Ifigenija susimąsčiusi pasukiojo tarp pirštų
rašiklį. — Žinote, man ką tik toptelėjo mintis, kad yra daug
paprastesnė išeitis iš susidariusios padėties.
— Kokia gi? — pasmalsavo Zoja.
— Judviem su Očiu reikia susituokti. Tada Mariana teisiškai
taps jo įdukra.
— Susituokti?! — Zoja apstulbusi išplėtė į dukterėčią
akis. — Susituokti mums? Bet mes ir dabar esame labai
laimingi. Tiesa, Oti?
— Tu visada buvai ir būsi mano gyvenimo laimė,
mylimoji — galantiškai atsakė šis. — Ir pati puikiai tai žinai.
Tu visada užimsi mano širdyje reikšmingiausią vietą,
nesvarbu, susituoksime mes ar ne.
Zoja švelniai jam nusišypsojo.
— Aš irgi mylėsiu tave iki savo dienų galo.
— Bet čia kas kita, — guviai įsiterpė Ifigenija. — Jeigu jūs
susituoksite, savaime atkris būtinybė skelbti apie Očio
tėvystę.
— Tikrai, — pritarė Amelija.
— Nesuprantu... — Zoja suraukė kaktą.
Očio antakiai tragiškai susigrūdo tarpunosyje.
— Manau, labai gera mintis, brangioji.
Ifigenija staiga pamatė, kad jo akyse įsižiebė kažkokia
nauja, ypatinga šviesa. Ji nusišypsojo.
— Jeigu judu su Očiu susituoksite, jis taps Marianos įtėviu.
Ji galės vadinti jį tėvu, ir niekam tai neatrodys keista. Jis
galės nesislėpdamas elgtis su ja kaip su dukra, ir žmonės
vargiai įtars, kad tai tikrojo tėvo švelnumas.
— Tai nieko nestebintų, — pritarė Amelija. — Maža to,
įteisinę savo santykius, jūs vienu mostu sutvarkysite visus
reikalus, susijusius ir su Gatrio pinigais, ir su iš Očio
paveldimu turtu.
— Tikrai, — pritarė Ifigenija. — Mariana taps turtinga
paveldėtoja.
— Jau niekam nešaus į galvą abejoti, — sumurmėjo Otis. —
Savaime suprantama, kad aš norėsiu padaryti paveldėtoja
įdukrą!
— Viešpatie! — Zoja kaipmat įvertino atsiveriančias
galimybes. — Tada ji galės pati rinktis vyrą!
Otis paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų.
— O man bus didžiausia laimė ne tik, nebijant skandalo,
vadinti savo dukterį dukterimi, bet ir tave, mano meile,
pavadinti žmona.
— Ak, Oti! — ledi Gatri pakėlė į jį akis. — Tu visada buvai
man toks geras. Tik dėl tavęs pajėgiau ištverti gyvenimą su
Gatriu.
— Tu padarei mane be galo laimingą, — atsakė šis. — Ir
jeigu panorėsi, kad mudviejų santykiai liktų nepakitę, laikysiu
tai didžiule garbe. Bet žinok: niekas pasaulyje man nėra
brangiau už teisę pavadinti tave savo žmona.
Zojos akys sužibo.
— Kaip aš galėčiau nesutikti? Kai išsilaisvinau iš Gatrio,
maniau, jau niekada nebeištekėsiu. Bet juk tu vienintelis
vyras, kurį mylėjau savo gyvenime. Esi mūsų dukters tėvas.
Mano geriausias ir ištikimiausias draugas.
— Aš šiandien pat gausiu specialųjį leidimą! —
džiūgaudamas šūktelėjo Otis. — Jau vakare mudu galėsime
susituokti.
— Aš kažkodėl neabejoju, kad Mariana apsidžiaugs, —
įsiterpė Amelija.
Ifigenija bedė rašikliu į popieriaus lapą.
— O šantažuotojas neteks dar vieno gardaus kąsnelio.
Pradedu tikėti, kad Mastersas ir šiuo atveju buvo teisus. Jis
visada sakė: geriausias būdas pergudrauti tą niekšą —
atskleisti savo paslaptis.
— Ir buvo visiškai teisus, — patvirtino pusseserė.
— Tačiau jis piktnaudžiauja tuo amžinu savo teisumu, —
burbtelėjo Ifigenija. — Ir užvis blogiausia, kad pats puikiai tai
žino ir nesidrovi garsiai apie tai pareikšti. Prisiekiu, kartais
mane tiesiog suima siutas.
— Ar tik ne todėl, kad pati esi įpratusi visada būti teisi? —
kandžiai tarstelėjo Amelija.
 Ifigenija apsiniaukė prisiminusi, kaip ketino demaskuoti
šantažuotoją ieškodama antspaudo su feniksu ir juodo vaško
savininko.
— Dar niekada nesu sutikusi vyro, kuris dažniau už mane
pasirodytų esąs teisus. Tai baisiai nervina.
Tačiau dar labiau nervino mintis, kad ji pamilo vyrą, kuris
geba viską pasaulyje, išskyrus vieną dalyką — vėl pamilti.

— Ifigenija, ar Mastersas turi naują versiją? Kas gi, jo

nuomone, ketina paskelbti visiems svetimas paslaptis? —
paklausė Amelija, kai jos kilo laiptais į Adamo kontorą.
— Jis dar nežino, kas tas niekšas. Bet įdomiausia jo
prielaida — tai, kad ponia Vičerli nebuvo šantažuotoja.
Amelija apstulbusi pažvelgė į pusseserę.
— Tikrai? Bet jeigu ne ji, tai kas?
— Juk sakiau, Markusas dar nerado naujo įtariamojo, jam
tiesiog kilo abejonių dėl ponios Vičerli.
Pasiekusi aikštelę Ifigenija patraukė koridoriumi prie Adamo
durų.
— Na, o ką manai tu pati?
— Neįsivaizduoju, nė ką manyti apie pastaruosius įvykius.
Aš vis dar tikiu juodojo vaško ir antspaudo su feniksu įkalčiu,
kaip ir tuo, kad žmogus, atsiuntęs tetai laišką, žinojo apie
Masterso ketinimus praleisti mėnesį provincijoje.
— Įsivaizduoju, kaip tau sunku atsisakyti savo hipotezės.
Tačiau Mastersas netruks išspręsti ir šią problemą.
Ifigenija nepatenkinta suraukė nosį.
— Dieve mano, tik pamanykite, koks tikėjimas jo talentu ir
intelekto galia! O juk dar visai neseniai iš paskutiniųjų
stengeisi mane nuo jo apsaugoti.
— Aš ir dabar bijau, kad jis sudaužys tau širdį, bet įminti
mįslę vis tiek gali tik jis.
— Amelija, tu visada buvai neįtikėtinai praktiška. Tak viena
iš vertingiausių tavo savybių.
Jos sustojo priešais siauras duris. Ifigenija jau kėlė ranką
pasibelsti, bet staiga pastebėjo, kad durys praviros ir pro
plyšį girdėti lūžinėjantis iš įtūžio kimus vyro balsas:
— Aš reikalauju susitikimo su fondo vadovybe, girdi,
Menvaringai?
Ifigenija tyliai pravėrė duris plačiau. Didžiulis tvirtas vyras
pykčio perkreiptu veidu stovėjo grėsmingai palinkęs virš
Adamo stalo. Pats Adamas sėdėjo ramus, o veide buvo
sustingęs šaltas pasidygėjimas. Vyrai nepastebėjo tarpduryje
apmirusių pusseserių.
— Jau sakiau jums, kad tai neįmanoma, — atsakė Adamas.
— O aš reikalauju! — subaubė nepažįstamasis ir taip vožė
stambiu kumščiu į stalą, kad šoktelėjo dėžutės su vašku ir
plunksnos stiklinėlėje. — Aš reikalauju, kad man būtų leista
asmeniškai pasikalbėti su savininkais! Jų atsakymas manęs
netenkina.
Ifigenija išgirdo, kaip Amelija tyliai išgąstingai aiktelėjo.
— Amelija, kas tau? — ji palietė pusseserei rankovę. — Ar
viskas gerai?
Amelija neatsakė. Ji stovėjo sustingusi, nenuleisdama akių
nuo vyro, tvatinančio kumščiu Adamo stalą.
— O aš jau sakiau jums, kad fondo savininkai nėra
suinteresuoti jūsų dalyvavimu, Dodgsonai. — Menvaringas
pakilo, jo žandikauliai buvo sukąsti kaip buldogo. — Ir
paaiškinau jums kodėl.
— Melas! Visa tai melas, kokios nors netikusios
guvernantės pramanas! — suriko Dodgsonas. — Nė akimirkos
nepatikėsiu, kad solidūs žmonės gali rimtai žiūrėti į tokios
panelytės fantazijas!
Amelija žengė į priekį. Jos pečiai buvo išdidžiai atlošti.
— Ne, ne pramanas. Jūs, Dodgsonai, esate bjaurus,
nedoras žmogus. Ir mes abu tai žinome.
Vyras staigiai atsigręžė.
— Kas jūs tokia, velniai rautų?!
— Nepažįstate? Aš Amelija Farli. Kadaise dirbau
guvernante, bet dabar mano padėtis visai kitokia.
Dodgsonas apstulbęs išpūtė akis — jis atpažino Ameliją.
Spoksojo į ją net išsižiojęs.
 — Tu... Tai tu apskundei mane savininkams? Ir kas galėjo
tavimi patikėti?!
— Panelė Farli — viena iš fondo savininkių, — su niūriu
pasitenkinimu paaiškino Adamas.
— Nesuprantu... — Dodgsonas priblokštas sukiojo
buldogišką savo veidą tai į Adamą, tai į Ameliją. — Bet tai
neįmanoma...
— Ne, Dodgsonai, tai labiau negu įmanoma, — ramiai
atkirto Adamas. — Ir jūs niekada netapsite mūsų indėlininku.
— Dėl kažkokio... dailios šliundrelės šmeižto? — sužvigo
Dodgsonas. — Nejaugi jūs kalbate rimtai?!
Adamas liuoktelėjo per stalą, užsimojo ir iš visų jėgų tvojo
kumščiu į apstulbusią Dodgsono fizionomiją. Šis sukaukė iš
skausmo, nuostabos ir įniršio. Svyruodamas, delnais
spausdamas suknežintą nosį atsišliejo į sieną. Vis dar
gniauždamas kumščius Adamas priėjo prie jo.
— Aš neleisiu savo kabinete nepagarbiai kalbėti apie damą.
— Būkit prakeikti! — Dodgsonas su siaubu spoksojo į
kruvinus savo delnus. — Būkit visi jūs prakeikti... Kažkoks
košmaras... Aš sužlugau dėl kažkokios mergiščios, kažkokios
guvernantės įnorių, nors ji turėtų būti laiminga, kad
kilmingas vyras apdovanojo savo dėmesiu!
— Dodgsonai, aš turiu jums dar vieną naujieną, — ramiai
pareiškė Adamas. — Jums gresia ne tik finansinis krachas
Rytoj auštant jūs susitiksite su manimi parke. Kas bus jūsų
sekundantai?
Amelijai ėmė trūkti oro. Mėšlungiškai įsikibusių į skėčio
rankeną jos pirštų krumpliai mirtinai pabalo. Ifigenija
žingtelėjo arčiau pusseserės.
— Sekundantai? — nesusigaudydamas perklausė
Dodgsonas. — Jūs ketinate stoti į dvikovą dėl šitos paikos
mergiščios?! Neįsivaizduojama!
— Aš lauksiu jūsų auštant, — pakartojo Adamas. — Antraip
visas Londonas sužinos, kad jūs bailys.
— Jeigu dar nepasirinkote sekundantų, Menvaringai, man
bus garbė tapti vienu iš jų, — nuo durų pasigirdo ramus
Markuso balsas.
— Markusai! — staigiai atsisuko Ifigenija. Kai pamatė grafą,
ją užplūdo neapsakomas palengvėjimas. Didžiulė Markuso
figūra užtvėrė visą durų angą. Platūs jo pečiai beveik rėmėsi į
staktas. Jis buvo toks aukštas, kad net nusiėmė savo pilką
skrybėlę lenktais kraštais.
Markuso žvilgsnis buvo sklidinas ramios drąsos ir tik pikta
lemiančios ugnelės blyksėjo primerktose gintarinėse jo
akyse.
Adamas ryžtingai nusilenkė.
— Dėkoju, milorde. Priimu jūsų pasiūlymą.
— Mastersas? — Dodgsonas žvilgtelėjo į grafą, tada vėl į
Adamą. — Gal jūs abu išėjote iš proto?
— Ne, — ramiai atsakė Markusas. — Tik bijau, mes labai
greitai pavargsime nuo jūsų draugijos. Tad verčiau
pasišalinkite.
— Puiki mintis, — tarė Amelija. — Mes su savo draugais
turime kai ką aptarti.
Dodgsonas atsisuko į ją, jo veidą iškreipė nevilties grimasa.
— Amelija, dėl Dievo, nesielk šitaip su manimi! Pernelyg
daug pastatyta ant kortos! Prašau, maldauju, brangioji,
pamirškime praeitį!
— Nešdinkitės lauk! — paliepė Adamas.
Amelija pažvelgė į Dodgsoną.
— Girdėjote, ką pasakė ponas Menvaringas? Tuoj pat
nešdinkitės. Man negera net žiūrėti į jus.
— Amelija! — jis prišoko, sugriebė ją už rankų. — Aš
negaliu patikėti, kad tu tokia žiauri! Juk kadaise buvai miela,
žavi, patikli mergaitė!
— Nelieskite manęs! — apimta siaubo Amelija atšoko. —
Nedrįskite manęs liesti, Dodgsonai!
— Girdėjote, ką pasakė panelė Farli? — Adamas sustojo
Dodgsonui už nugaros, čiupo jį už apykaklės ir nuvilko prie
durų.
Markusas mandagiai pasitraukė.
Adamas išmetė svečią į koridorių ir užtrenkė duris. Tada
atsigręžė ir pažvelgė į Ameliją.
— Panele Farli, labai apgailestauju, kad jums teko susidurti
su šituo padugne. Prisiekiu, tai buvo pirmas ir paskutinis
kartas.
Amelija žiūrėjo į jį neatplėšdama akių.
— Pone Menvaringai, jūs neturite susitikti su juo rytoj. Aš
jums neleisiu.
Adamas kreivai šyptelėjo.
— Dėl nieko nesirūpinkite. Beje, aš visai neblogai šaudau.
Žinote, mano pomėgis...
— O jeigu jus sužeis... Užmuš! Dodgsonas melagis ir
sukčius. Kas žino, ką jis gali iškrėsti per dvikovą? Juo
negalima pasitikėti.
— Nesirūpinkite, panele Farli, — įsiterpė Markusas. — Aš
būsiu pono Menvaringo sekundantas ir nenuleisiu akių nuo jo
priešininko. Jis nieko neapgaus.
— Ne! — sušuko Amelija. — Jūs ten neisite, pone
Menvaringai! — Paleidusi iš rankų skėtį, ji pribėgo prie
Adamo. — Jūs negalite rizikuoti savo gyvybe.
Ir puolė jam į glėbį.
— Viskas bus gerai, mieloji, — Adamas tvirtai priglaudė ją
prie savęs. — Aš viskuo pasirūpinsiu.
— Panele Farli, — vėl prabilo Markusas, — norėčiau jus šiek
tiek nuraminti. Mano nuomone, Dodgsonas į rytinį susitikimą
veikiausiai neatvyks. Esu įsitikinęs, tuo metu jis jau bus
pakeliui į Škotiją.
Amelija su viltimi pakėlė galvą nuo Adamo peties.
— Jūs rimtai?
— Taip, rimtai, — nusišypsojęs patvirtino Markusas.
— Man labiau patiktų, kad jis vis dėlto pasirodytų, —
pareiškė Adamas. — Rankos niežti įsegti jam kulką.
— Koks jūs kilnus, sere, — Amelija nusibraukė nuo
blakstienų ašaras. — Bijau, aš neištversiu, jeigu jums kas
nors atsitiks, Adamai.
— Tikrai? — sukuždėjo šis.
— Taip, — droviai nusišypsojo Amelija.
 Jų žvilgsniai susitiko. Pamiršę Ifigeniją ir Markusą, jie
žvelgė vienas į kitą nepajėgdami atplėšti akių.
Ifigenija nusišypsojo Markusui.
„Juk sakiau tau, — bylojo jos žvilgsnis. — Jie tiesiog skirti
vienas kitam.“
Markusas supratingai kilstelėjo antakį. Staiga Ifigenija
suprato, kad grafas Mastersas neturėjo čia atsidurti.
— Ką jūs čia veikiate, sere? — pakuždomis paklausė ji.
— O jums kaip atrodo? Atėjau prašytis priimamas į
investicinį fondą, finansuojantį Braitų aikštės statybas.
— Tai... jūs žinote apie fondą? — sutrikusi tarė Ifigenija.
Jis pašaipiai nusijuokė.
— Aišku.
— Ir, be abejo, tariatės žinąs viską pasaulyje?
Jo akyse šoko linksmos ugnelės.
— Manau, esu gerai susipažinęs su daugeliu įvairiausių
dalykų.

— Jis mano esąs be galo protingas! — niurnėjo Ifigenija,

kai po valandos jos su Amelija išlipo iš baltos paauksuotos
karietos. — Ir taip pasipūtėliškai didžiuojasi savimi!
— Kas? — lipdama laiptais Amelija išsiblaškiusi pažvelgė į
ją. — Mastersas?
— O kas gi kitas?!
— Bet jis tikrai labai protingas. Ko tu nori? Kad jis slėptų
savo protą? Tu pati retai kada pasirūpini slėpti savąjį.
— Jam derėtų išmokti dažniau patylėti apie savo gabumus.
Amelija nervingai prikando apatinę lūpą.
— O aš meldžiu Dievą, kad Mastersas būtų teisus dėl
Dodgsono.
Ifigenija pasijuto sugėdinta. Kaip gali ji skųstis savo
menkomis nuoskaudomis, kai vargšė Amelija neranda vietos
iš pačios tikriausios baimės?! Jeigu šitaip nutiktų jai, turbūt
tikrai pultų į isteriją.
— Markusas visiškai teisus, — švelniai pasakė ji, kai ponia
Šou atidarė laukujės duris. — Juk sakiau tau: jis visada
teisus.
— Taip, aš žinau.
Atrodė, Amelijai buvo gera išgirsti šituos žodžius. Jos
veidas nušvito.
Ifigenija nusišypsojo ekonomei.
— Laba diena, ponia Šou. Ar viskas gerai?
— Taip, ponia Brait. Kol jūsų nebuvo, užsuko žavusis ponas
Hoitas. Jis grąžino knygą, kurią jam buvote davusi.
— Greisono „Klasikinių senovės paminklų iliustracijas“?
Gerai, puiku, — Ifigenija atsirišo skrybėlaitę ir padavė ją
ekonomei. — Ar dar kas nors?
— Ne, ponia. Ši diena rami.
— Tai ir gerai. Gal galėtumėte atnešti į biblioteką arbatos?
— Tuoj pat, ponia Brait.
— Dėkoju. — Prie bibliotekos durų Ifigenija stabtelėjo: —
Beje, apie penktą užvažiuos mudviejų paimti ponas
Menvaringas ir jo šviesybė grafas Mastersas. Mes su Amelija
važiuosime į parką.
— Puiku, ponia Brait, — ponia Šou nusišypsojo ir nuėjo į
virtuvę.
Pusseserės įžengė į biblioteką. Ifigenija žvilgtelėjo į
gulinčias ant jos stalo „Klasikinių senovės paminklų
iliustracijas“, atsisėdo ir tarė Amelijai:
— Pasistenk suimti save į rankas ir nesijaudinti. Esu
įsitikinusi: Markusas puikiai nusimano apie šitokius reikalus.
Jeigu jis sako, kad dvikova neįvyks, vadinasi, taip ir bus.
Susinėrusi pirštus Amelija neatplėšdama akių žiūrėjo pro
langą.
— Tiesiog negaliu patikėti, kad Adamas dėl manęs iškvietė
Dodgsoną į dvikovą.
— O aš galiu. Jau seniausiai žinojau, kad jis tave myli.
Amelija metė į ją liūdnos nuostabos sklidiną žvilgsnį.
— Aš juk sakiau: tu be galo pasitiki savimi ir nė kiek ne
mažiau už Mastersą didžiuojiesi savo įžvalgomis.
Ifigenija nusijuokė.
— Mudu su juo labai panašūs, tiesa?
 — Taip, — šypsena dingo nuo Amelijos veido. — Bet ką tu
ketini daryti? Juk puikiai žinai, kad negali amžinai būti jo
meilužė.
— Žinau.
Privažiuojančio ekipažo ratų dardesys pertraukė Amelijos
mintį. Karieta sustojo prie pat durų.
— Kas čia galėtų būti? — nusistebėjo Ifigenija. — Dabar dar
tik trys... Markusas sakė, kad jie su Adamu pasirodys ne
anksčiau nei penktą.
Amelija pažvelgė pro langą.
— Šitos karietos aš nepažįstu... ir nespėjau pastebėti, kas
iš jos išlipo.
Jos nekantriai laukė, kada gi ponia Šou atidarys laukujės
duris. Pagaliau vestibiulyje pasigirdo balsai ir po akimirkos
bibliotekos durys atsidarė.
— Madam, jus nori matyti ponas Klaudas, žinoma, jeigu jūs
namie, — pranešė ekonomė.
— Dieve gailestingasis! — suvaitojo Ifigenija. — Tai
Markuso brolis. Įdomu, ko jam reikia? Kvieskite, ponia Šou.
Tarpduryje pasirodė Benetas, jo veidas buvo rūstus ir
ryžtingas.
— Laba diena, ponia Brait. Ačiū jums, kad sutikote mane
priimti.
— Įeikite, pone Klaudai, — Ifigenija maloniai
nusišypsojo. — Leiskite pristatyti jums mano pusseserę
panelę Farli.
— Labai malonu, panele Farli, — Benetas šaltai nusilenkė.
Amelija pakilo.
— Manau, jūs norėtumėte pasikalbėti vienudu.
— Jeigu... jeigu neprieštaraujate, — užsikirsdamas pratarė
Benetas. — Nenorėčiau pasirodyti nepagarbus, bet aš tikrai
atėjau labai asmenišku reikalu.
— Žinoma, žinoma. — Amelija išėjo ir sandariai uždarė
duris.
Ifigenija pasidėjo rankas ant stalo.
— Gal norėtumėte prisėsti, pone Klaudai?
 — Ką? A... ne. Ne, dėkoju, — Benetas ėmė neramiai
žingsniuoti priešais stalą. — Man labai nesmagu, ponia
Brait...
Ifigenija atsiduso.
— Pamėginsiu jums padėti. Jūs, be abejo, atėjote
nusiteikęs ilgai ir nuobodžiai aiškinti man, kodėl neturėčiau
tekėti už jūsų brolio. Tai štai, pone Klaudai: patikėkite, visi
jūsų argumentai man žinomi.
— Ne!
— Atleiskite, ką? — ji nustebusi sumirksėjo.
— Aš atėjau pasakyti, kad atsiimu visus prieštaravimus dėl
jūsų santuokos.
— Nejaugi?
Berietas pasiraukė.
— Mano brolis visus mano prieštaravimus vis tiek atmes.
Jis visada elgiasi saviškai...
Ifigenija pažvelgė į jį staiga sunerimusi.
— Ar jūs gerai jaučiatės, pone Klaudai? Tuoj atneš
arbatos... Gal puodelis arbatos jums padėtų...
— Po šimts! Nereikia man jokios arbatos! Ponia Brait, jūs
privalote tekėti už mano brolio!
Ifigenija pažvelgė į jį šiek tiek būgštaudama.
— Bet kodėl?
— Todėl, kad esate jam reikalinga.
— Aš jam reikalinga?
— Velniai rautų, kaip jums paaiškinti? — Benetas vėl puolė
karštligiškai žingsniuoti po kambarį. — Ponia Brait, aš pažįstu
brolį visą savo gyvenimą!
— Mielai tikiu.
— Bet niekada nepajėgiau iki galo jo suprasti. O jam ir
nereikia, kad jį suprastų... žinoma, jeigu jūs mane
suprantate.
— Ne, nesuprantu.
— Jis visada buvo kažkoks toks, — Benetas neaiškiai
mostelėjo ranka. — Kaip kalnas, kaip jūra — na, žodžiu, kaip
gamtos reiškinys. Ir jis taip velniškai atkakliai siekdavo savo
tikslų!.. Stengėsi gyventi pagal savo taisykles. Jis visada
atrodė man labai stiprus!
— Jeigu žmogus stiprus, tai dar nereiškia, kad jam niekada
nereikia supratimo ir paramos, — švelniai pratarė Ifigenija.
— Tik visai neseniai aš pradėjau tai suprasti, — Benetas
priėjo prie knygų spintų, apsisuko ir vėl ėmė matuoti
žingsniais kambarį. — Vakar naktį supratau, kad Markusas
giliai širdyje slepia dalykus, apie kuriuos anksčiau nė
neįtariau. Aš supratau, kad ir jam kai ko reikia... Reikia to, ką
galite duoti jam tik jūs.
— Markusas pats apie tai jums pasakė?
— Aš supratau tai iš mudviejų pokalbio. Man susidarė
įspūdis, kad jūs esate jam labai reikalinga.
— Taip pat, kaip jums reikalinga Džuliana Dorčester?
— Viešpatie, ne! Aišku, kad ne! — karštai paprieštaravo
Benetas. — Mano jausmai Džulianai išskirtiniai,
nepakartojami! Aš dievinu ją, ponia Brait, ir ji taip pat mane
myli.
— Supratau.
Benetas kaipmat viską pamiršo ir stačia galva nėrė į savo
numylėtą temą.
— Mudviejų meilė pagrįsta pačiais tauriausiais jausmais ir
metafizine sielų giminyste.
— Kaip miela!
— Man tiesiog trūksta žodžių mūsų meilės didybei apsakyti.
— Visai gali būti.
— Ji žadina mano sieloje nežemiškas aistras!
— Aišku, aišku.
— Tiesą sakant, panelės Dorčester subtiliausius jausmus,
aštrų protą ir grakščias manieras man sunku apsakyti
šiurkščia proza. Ji gimusi poezijai!
— Be abejo, jūsų jausmai unikalūs. O kaip manote, ar jūsų
brolis geba taip jausti?
— Gal kadaise jis ir gebėjo išgyventi švelnią, taurią meilę,
tačiau pirmoji santuoka visiems laikams išdegino jo širdyje
gebėjimą jausti, — Benetas gūžtelėjo pečiais. — O kalbant
visai atvirai, aš abejoju, ar jis apskritai kada nors mokėjo
mylėti. Jis labiau proto žmogus, suprantate?
— Taip, — mąsliai parėmusi ranka smakrą atsakė
Ifigenija. — Atleiskite, bet esu sutrikdyta taip staiga
pasikeitusio jūsų požiūrio į Markuso vedybas.
— Labai svarbu, kad jūs už jo ištekėtumėte, ponia Brait.
Dėl Dievo, patikėkite manimi! Jeigu tai nebūtų taip svarbu,
nebūčiau šiandien čia atėjęs. Manau, jūsų vestuvės bus
kuklios. Galbūt, gavus specialųjį leidimą. Juk jūs ir pati
nenorėsite paisyti formalaus sužadėtuvių termino, kuris
būtinas tokioms poroms kaip mudviejų su Džuliana.
— O jūs jau paprašėte panelės Dorčester rankos?
— Aš kalbėjausi su ja ir su džiaugsmu galiu pranešti, kad ji
sutiko sezono gale paskelbti apie mūsų sužadėtuves.
Susituoksime pavasarį. Per artimiausius kelis mėnesius
turėsime geriau vienas kitą pažinti... Be to, juk reikia
sutvarkyti tiek visokių dalykų, suprantate?
— Taip, žinoma.
Markusas bus patenkintas, pagalvojo Ifigenija. Šiaip ar
taip, jis išsiderėjo Benetui laiko, per kurį šis galės įsitikinti, ar
tinkamai pasirinko.
— Ji buvo pasiruošusi bėgti su manimi! — didžiuodamasis
pranešė Benetas. — Tada, kai atrodė, kad liksiu be skatiko
kišenėje, ji sutiko važiuoti su manimi į Gretna Griną. Džuliana
myli mane taip pat karštai kaip ir aš ją.
— Nė kiek neabejoju. Žinote, aš juk buvau sutikusi
Džulianą.
— Tikrai?
— Taip. Ji žavi.
Panelė Dorčester tikrai labai šauni mergina, pagalvojo
Ifigenija. Labai miela ir visai nepanaši į savo pasipūtusius
tėvus.
Benetas švytėte švytėjo iš džiaugsmo.
— Tikrai, ji žavi! Turbūt pati žaviausia mergina pasaulyje.
Markusui prireiks laiko susitaikyti, bet Ifigenija jautė,
Benetui su jo dievinamąja Džuliana viskas eisis gerai.
 — Tačiau mūsų padėtis visai nepanaši į jūsiškę, — tęsė
Benetas. — Judviem su broliu ilgų sužadėtuvių nereikia.
Neįsižeiskite, ponia Brait, bet juk nesate jaunutė mergina...
Mano brolis irgi jau nebeatjaunės.
— Tiesa.
Benetas suraukė kaktą.
— Nepamenu, kad jis apskritai kada nors būtų buvęs
jaunas. Net kai buvau berniūkštis, atrodė man tikras senis.
Bet visa tai niekai. Svarbiausia — jūsų vestuvės!
— Aš suprantu jūsų susirūpinimą, pone Klaudai. Tačiau... —
Ifigenija nebaigė sakyti, nes išgirdo privažiuojant prie durų
karietą. — Kas ten dar?
Pasigirdo beldimas į laukujės duris ir labai pažįstami balsai
vestibiulyje.
— Koks siaubas! — sukuždėjo Ifigenija. — Korina ir
Ričardas... Su jais teta Zoja ir Otis. Kas atsitiko? Dėl Dievo,
atleiskite man, pone Klaudai!
Ji pašoko ant kojų, pribėgo prie durų ir atlapojo jas, poniai
Šou nespėjus pranešti apie atvykusius svečius.
— Ifigenija! — sušuko Zoja. — Tu nieku gyvu neatspėsi,
kas atvažiavo į Londoną!
Korina, apsivilkusi žavia žydra suknele, labai derančia prie
auksiškų plaukų ir mėlynų akių, pažvelgė į Ifigeniją. Dailų jos
veidą temdė baisus nerimas.
— Ifigenija! Ar tau nieko nenutiko?
— Korina, Ričardai, džiugu jus matyti.
Ričardas Hamptonas, kuris taip pat atrodė sunerimęs,
santūriai linktelėjo.
— Laba diena, Ifigenija. Mes atlėkėme į Londoną, kai tik
gavome laišką.
— Kokį laišką?
Korina sudrebėjo.
— Labai keistą laišką. Ten rašoma, kad tu... Žodžiu, tai
nesvarbu. Baisu net pakartoti. Aišku, aš žinojau, kad tai
melas, bet negalėjau neatvažiuoti. Mes atvykome prieš
valandą.
 — Ir iškart atlėkė pas mane, — Zoja metė Ifigenijai
atsiprašomą žvilgsnį. — Mudu su Očiu nusprendėme, kad į jų
klausimus turi atsakyti tu, ne mes.
Gerose rusvose Ričardo akyse galėjai perskaityti nuoširdų
nerimą.
— Kalbėsiu tiesiai. Mes gavome labai nemalonų laišką,
kuriame rašoma, kad Londone tu tapai grafo Masterso
meiluže.
Zojos akys suapvalėjo.
— Ričardai, kaip tu gali balsu ištarti tokius žodžius?! —
išraudo Korina. — Nepamiršk, čia damos.
— Atleisk, brangioji, bet mes privalome viską išsiaiškinti iki
galo, — ryžtingai pareiškė jos vyras. — Dabar ne laikas
kalbėti užuominomis ir paisyti delikatumo.
Benetas priėjo prie jų ir sustojo Ifigenijai už nugaros.
— Tas jūsų laiškas — purvinas šmeižtas.
— Kas jūs toks? — reikliai pasiteiravo Ričardas.
— Benetas Klaudas, grafo Masterso brolis. Aš džiaugiuosi
galėdamas pranešti jums, kad Ifigenija nėra mano brolio
meilužė. Ifigenija — jo sužadėtinė.
Jo žodžiai sukėlė bibliotekoje tikrą audrą. Visi prakalbo
vienu metu, nesiklausydami vieni kitų ir kits kitą
pertraukdami.
— Sužadėtinė! — kvėptelėjo Korina. — Ifigenija, kodėl
neparašei mums, kad susižadėjai?
— Grafo sužadėtinė?! — Ričardas buvo visiškai išmuštas iš
vėžių.
— Nieko sau, — sumurmėjo Otis. — Nė nežinojau, kad
reikalai pasisuko šitaip. Sveikinu, mieloji.
Zoja audringai apkabino Ifigeniją.
— Viešpatie Dieve! Vadinasi, Mastersas pasirinko tave?
— Taip, — svariai tarė Benetas. — Tačiau visa bėda, kad
Ifigenija nenori tekėti už mano brolio.
— Kvailystės! — įsiterpė Amelija. — Ištekės už jo kaip
gerutė!
— Žinoma! — karštai patvirtino Korina. — Jeigu jau mano
sesers vardas su grafo vardu buvo susietas taip, kad šis
ryšys gali mesti nors menkiausią šešėlį jos reputacijai,
vadinasi, ji tiesiog neturi kitos išeities.
— Tikrai taip! — ryžtingai parėmė žmoną Ričardas. — O
jeigu grafas nepanorės jos vesti, mesiu jam iššūkį.
— Iššūkį? Mastersui?! — Otis su nerimu pažvelgė į Ričardą.
— Tylos! — Ifigenija pakėlė ranką ragindama visus
nutilti. — Aš pasakiau — tylos! — O kai nepadėjo ir tai, ji
sugniaužė kumštį ir garsiai pabeldė į sieną. — Jums leidus!
Galų gale bibliotekoje įsiviešpatavo tyla. Visų akys nukrypo
į Ifigeniją.
— O dabar štai kas, — pabrėždama kiekvieną žodį prabilo
ji. — Kartą ir visiems laikams išsiaiškinkime šį klausimą.
Mano santykiai su Mastersu yra tik mano reikalas. Ir jo.
Zoja atsiduso.
— Nebūk tu idealiste, Ifigenija. Jeigu jau grafas tau
pasipiršo, privalai sutikti.
— Ir būti jam dėkinga! — išrėžė Korina. — Juolab jeigu
tavo reputacija sutepta.
— Tikra tiesa, — vėl pritarė Ričardas.
— Gana! — Ifigenija įsirėmė ranka į šoną ir piktai nužvelgė
susirinkusiuosius. — Įsidėmėkite visiems laikams: aš
neketinu tekėti už žmogaus, kuris, kaip visai neseniai
teisingai pasakė ponas Klaudas, negeba išgyventi taurių
jausmų.
— Kokių dar taurių jausmų? — paklausė Amelija.
— Apie ką tu kalbi? — sukruto Zoja.
— Jis turtingas ir turi titulą, — racionaliai apibendrino
Otis. — Manau, tai puikiausiai gali atstoti visus taurius
jausmus, kiek jų yra.
— Mano brolis bus jums puikus vyras, — nedrąsiai tarė
Benetas. — Nemanau, kad jūsų santuokai būtų svarbūs kokie
nors jausmai. Galų gale, juk abu esate proto, logikos
žmonės...
— Velniai griebtų jus visus, ką čia paistote?! — Jeigu
nebūtų tokia įdūkusi ir nusiminusi, ji tikrai apsižliumbtų. —
Paklausykite manęs visi. Aš niekada netekėsiu už žmogaus,
kuris laikosi geležinės taisyklės daugiau nieko nemylėti.
Kambaryje stojo mirtina tyla. Staiga tarpduryje išdygo
didžiulė pažįstama figūra.
— Ifigenija, jūs išmokėte mane sulaužyti didumą mano
taisyklių, — ramiai tarė Markusas. — Tai išmokykite sulaužyti
dar vieną...
Visi apstulbę pasisuko į duris. Jie buvo taip įsitraukę į
ginčą, kad niekas neišgirdo, kaip Markusas užlipo laiptais ir
atidarė duris.
Ifigenija pažvelgė jam į akis. Visą jos esybę staiga
persmelkė aistringas geismas... „Aš taip jį myliu... —
šmėstelėjo jai galvoje. — Visada žinojau, kad mes sukurti
vienas kitam.“
Ir ji visa širdimi patikėjo, jog Markusas išmoks ją mylėti.
— Ak, Markusai!
Ji pribėgo prie durų ir puolė jam į glėbį.
 20.
Žinia, kad Dodgsonas, vos sutemus, dingo iš Londono,
nieko nesudomino, išskyrus Ameliją, kuri pravirko iš
džiaugsmo.
Labiausiai sukrečiančia naujiena, aukštuomenės nuomone,
tapo grafo Masterso sužadėtuvės su įžymiąja jo meiluže
ponia Brait. Žinia apie sužadėtuves ir, gavus specialųjį
leidimą, greitai įvyksiančias vestuves akimirksniu apskriejo
Londoną.
Nesitveriantys kailyje iš smalsumo, nepajėgiantys
atsistebėti ir nuoširdžiai linkintys jauniesiems laimės — visi
išsirengė į tikrą Masterso medžioklę ir tykojo jo visuose parko
kampeliuose.
Išdidžiai sėdinti ant aukštos, juodumu spindinčiom
Masterso karietos sėdynės, Ifigenija šaltai nusišypsodama ir
didingai linktelėdama atremdavo visus smalsius žvilgsnius.
Tačiau į atsargius klausinėjimus ir pastabas jie su Mastersu
atsakinėdavo prėskai mandagiai.
O klausimai jiems šį vakarą byrėte byrėjo visuose
pokyliuose ir priėmimuose.
Pokylyje pas Bingamus prie Ifigenijos priėjo Herbertas.
— Žinote, negaliu jų smerkti, — tarė jis, šnairuodamas į dvi
turbanais pasipuošusias matronas, kurios ką tik baigė tardyti
Ifigeniją. — Žinia apie jūsų sužadėtuves aukštuomenę
smarkiai nustebino. Prisipažinsiu, aš ir pats buvau
priblokštas.
— Aš irgi, — Ifigenija nusišypsojo Herbertui, džiaugdamasi
pamačiusi bent vieną draugišką veidą. Zoja su Očiu neseniai
kažkur prašapo, o Markusas, padėjęs jai gintis nuo
smalsuolių, nuėjo atnešti šampano. Herbertas nusišypsojo jai
geraširdiškai ir pritariamai, tačiau jo visada linksmose akyse
dabar galėjai įžvelgti nerimą.
— Brangioji, neįsižeiskite, bet ar tikrai suprantate, kam
pasiryžote? Taip, Mastersas turtingas ir tituluotas. Tačiau
vedybos — labai rimtas žingsnis.
 — Patikėkite, aš tai suprantu.
— Kaip artimas draugas, pažįstantis jus kur kas geriau nei
Mastersas, maldauju: viską gerai apgalvokite, kol nežengėte
nepataisomo žingsnio. Girdėjau, esą ketinate susituokti gavę
specialųjį leidimą. Nejaugi negalima bent šiek tiek palūkėti?
Ifigenija apstulbusi pažvelgė į savo pašnekovą.
— Kodėl nusprendėte, kad pažįstate mane geriau nei
Markusas?
Herbertas nužvelgė perpildytą salę.
— Aš pajutau tai iš pat pradžių. Mus sieja labai daug
bendrų dalykų. Kur kas daugiau, negu jums atrodo. Netgi
sakyčiau, mudu su jumis nulipdyti iš to paties molio.
— Suprantu, jūs norite būti man geras draugas, ir labai tai
vertinu, — Ifigenija palietė jam rankovę. — Bet jums neverta
nerimauti dėl mano ateities. Aš žinau, ką darau.
— Tikrai? — Herbertas įdėmiai į ją pasižiūrėjo. — Tikiuosi,
brangioji, taip ir yra... Man bus ilgu be jūsų.
— Ilgu? Be manęs?
— Juk kai susituoksite su Mastersu, mes, deja, galėsime
matytis kur kas rečiau.
— Pone Hoitai, jūs kalbate taip, tarsi mane kėsintųsi
uždaryti vienuolyne.
— Manau, čia labiau tiktų žodis „hareme“, — tarė
Mastersas, išdygęs Ifigenijai už nugaros.
Greitai grįžtelėjusi ji nusišypsojo.
— Štai pagaliau ir jūs, milorde! Nė nepastebėjau, kada
pasitraukėte nuo bufeto.
— Nenuostabu, — nenuleisdamas akių nuo Herberto, jis
įdavė Ifigenijai į ranką taurę šampano. — Jūs buvote labai
įsitraukusi į pokalbį su savo geru draugu ponu Hoitu.
Herbertas šaltai linktelėjo.
— Labas vakaras, Mastersai. Aš tik išsakiau poniai Brait
geriausius linkėjimus artėjančių sutuoktuvių proga.
— Ačiū, Herbertai, — šiltai atsakė Ifigenija.
— Jūsų paslaugoms, — Herbertas paėmė jos pirštinėtą
ranką, pakėlė prie lūpų ir pabučiavo į delną. — Kad ir kas
nutiktų, ponia Brait, žinokite: aš visada branginsiu jūsų
draugystę.
Mastersas paėmė Ifigeniją už rankos.
— Manau, mums metas važiuoti pas Vilkersonus. Jau
beveik vidurnaktis, jie laukia mūsų vizito.
— Taip, tikrai, — nusišypsojusi Herbertui, Ifigenija su
Mastersu nusiyrė per minią.
— Tiesą sakant, gana nuobodu — nuolat susidurti su
Herbertu, kuris sekioja tavo pėdomis.
— Apgailestauju, kad jis tave erzina, bet Herbertas mano
draugas, Markusai. Ir aš labai jį vertinu, — Ifigenija rūsčiai
žvilgtelėjo į Mastersą, vedantį ją už parankės laiptais žemyn
prie laukiančio ekipažo. — Kai susituoksime, tikiuosi, tu
elgsiesi mandagiai su mano draugais.
— Be abejo, brangioji, — įtartinai romiai sutiko Mastersas.
Ifigenija pažvelgė į jį suraukusi kaktą.
— O kokius ten niekus kalbėjai apie mano uždarymą į
haremą?
— Į haremą, skirtą vienai odaliskai, mano saldžiausioji.
Patikėk, tu būsi ten vienintelė.
— Skamba viliojamai, — nutęsė Ifigenija.
— Ir man taip atrodo.

Trečią valandą nakties, kai Markusas pagaliau parvežė ją

namo, Ifigenija vos pastovėjo ant kojų. Kambariuose buvo
tylu. Amelija ir tarnai seniai miegojo... Mastersas ir Ifigenija
tylutėliai perėjo per vestibiulį ir įžengė į tamsią biblioteką.
Mastersas uždarė duris, atlaisvino kaklaraištį ir uždegė žvakę
ant Ifigenijos stalo.
— Viešpatie, koks varginantis vakaras! — Ifigenija
nusimovė baltas ožiuko odos pirštinaites ir klestelėjo ant
kėdės šalia stalo. Suplazdėjo balti sijonai — apatiniai šilko ir
viršutiniai atlaso... — galima pamanyti, kad tu pasiūlei ranką
dvigalvei moteriai! Kaip gyva nesu mačiusi tiek smalsių
žvilgsnių ir negirdėjusi tiek nuostabos sklidinų atodūsių.
— Blogiausia jau praeityje.
 — Labai tikiuosi. — Ifigenija niūriai dėbtelėjo į savo baltus
sijonus. — Po vestuvių pirmiausia įsitaisysiu naujų apdarų.
Man mirtinai pakyrėjo balta spalva.
— Savo darbą ji atliko, — Mastersas kliūstelėjo sau šiek
tiek brendžio.
— Manau, tu teisus.
— Tai buvo labai rizikingas ir labai išmintingas sprendimas.
— Dėkoju, milorde. Aš ir pati labai tuo patenkinta, —
Ifigenija pamėgino išspausti tinkamą šypseną.
Iš tiesų visą vakarą ją kamavo nerimas. Reikšmingas
žingsnis, kuriam pasiryžo, jos nervams buvo labai rimtas
išmėginimas.
„Tai išmokykite mane sulaužyti dar vieną taisyklę.“
Nejaugi jis iš tiesų nori vėl išmokti mylėti? Ar tik metė jai
iššūkį žinodamas, kad ji nepajėgs atsispirti? Nevalia pamiršti:
jis velniškai protingas.
— Beje, dėl mūsų vestuvių... — prabilo Markusas.
— Ką? — Ifigenija stebėjo, kaip jis žingsniuoja po kambarį
su taure brendžio rankoje.
Markusas sustojo priešais Afroditės statulą.
— Ryte aš tikiuosi gauti leidimą ir jau vidurdienį mes
galėsime susituokti.
Jai užėmė kvapą.
— Taip greitai?
Markusas pažvelgė į ją per petį, skvarbus protingų akių
žvilgsnis buvo sukauptas ir mąslus.
— Kokia prasmė atidėlioti, tiesa?
Tik dabar Ifigenija suprato, kad Markusą, kaip ir ją pačią,
visą vakarą graužė nerimas. Argi ne keista: jie tokie artimi ir
staiga privertė vienas kitą pasinervinti.
— Taip, — atsakė ji.
Markusas patenkintas linktelėjo.
— Paduosiu skelbimą į laikraščius.
— Puiku.
Gurkštelėjęs brendžio Markusas perėjo per kambarį ir
sustojo priešais romėnų centurioną.
 — Šį vakarą mudu puikiai laikėmės.
— Visi priblokšti, kad tu vedi savo meilužę.
— Tu ne meilužė, — Markusas pastatė taurę ant staliuko. —
Tu mano sužadėtinė. Visos paskalos kaipmat nutils, vos
mudu susituoksime.
Ifigenija atsivertė gulinčią ant stalo knygą „Klasikinių
senovės paminklų iliustracijos“.
— Tu įsitikinęs?
— Visiškai, — Markusas nelinksmai šyptelėjo. — Santuoka
viską sustatys į vietas.
Prisiminusi pirmųjų jo vedybų aplinkybes, Ifigenija paniuro:
— Tai jau...
— Ji užgesins dar nespėjusį įsiplieksti skandalą, o
jaudinančius gandus pavers nuobodžiais pokalbiais prie
arbatos. Kitaip sakant, Ifigenija, kai mes susituoksime,
visuomenės akyse iškart tapsime neįdomiais žmogeliais.
Ifigenija įdėmiai į jį pasižiūrėjo.
— Ar tik ne todėl, sere, nusprendėte mane vesti? Aš veikiau
sugrįšiu į Dipfordą, negu ištekėsiu tam, kad išvengčiau
skandalo.
— Ne, — atsakė Markusas. — Aš ne todėl nusprendžiau
tave vesti. Tiesiog tu esi vienintelė moteris, kuri gali išgelbėti
mane, kad nepavirsčiau mechaniniu žmogumi.
— Markusai! — Ifigeniją sukrėtė toks palyginimas. —
Nejaugi rimtai taip kalbi?
— Visiškai rimtai. — Jis padelsė, tarsi žmogus, pasiryžęs
šokti nuo uolos į audringą jūrą. — Ifigenija, tu reikalinga
man, kad netapčiau savo paties taisyklių auka.
Ji pajuto, kaip aštrūs senosios Markuso kančios nagai
drasko jai kūną. Ji žinojo, kiek jam kainavo šis
prisipažinimas. Taip, jis sulaužė dar vieną savo taisyklę.
Pašokusi ant kojų, Ifigenija puolė prie Markuso, apkabino jį,
suėmė delnais rūstų jo veidą.
— Markusai, paklausyk manęs įdėmiai. Tau negresia
pavojus pavirsti mechaniniu žmogumi. Tu karštas, aistringas,
itin giliai ir subtiliai jaučiantis vyras.
 — Tu taip manai? — iš jo balso dingo gelianti neviltis.
Markusas nusijuokė. — Ką gi, tada verčiau neatidėliokime
vestuvių. Nesu įsitikinęs, ar mano subtilūs jausmai atlaikys
išmėginimą laukimu.
— Aišku, kad neatidėliokime, — pasistiebusi ant pirštų galų,
Ifigenija prigludo lūpomis prie jo besišypsančių lūpų. — Kam
be reikalo slopinti tavo karštą, aistringą prigimtį?
— Taip pat ir tavąją, — Markusas tvirtai ją apkabino,
aistringai pabučiavo... Ir tas bučinys truko tol, kol saldžiai
atsidususi Ifigenija ėmė glėbti jo rankose.
— Aš myliu tave, Markusai, — sukuždėjo ji jam į kaklą.
Nebuvo įsitikinusi, ar jis išgirdo, bet pakėlusi galvą pamatė,
kad Markuso akys spindi kaip senovinis gintaras.
— Užvažiuosiu tavęs rytoj trečią. Tikiuosi, būsi pasiruošusi.
Ji nusišypsojo.
— Ar man apsirengti baltai?
— Gali rengtis, kaip širdis geidžia, — Markusas nenoromis
atsitraukė nuo jos ir pasiėmė nuo stalo skrybėlę. — Arba išvis
nieko nesirenk. Labos nakties, Ifigenija. Negaliu sulaukti
rytojaus nakties. Tu tik įsivaizduok: mudu pirmą kartą
mylėsimės lovoje!
— Kad tik jūsų vėl neištiktų priepuolis, milorde.

Kitą rytą per pusryčius Amelija pranešė:

— Penktą atvyks Adamas ir mes važiuosime pasivažinėti į
parką. Kaip manai, Ifigenija, ką man apsivilkti?
Ifigenija susikaupusi skaitė rytinio laikraščio gandų skiltį.
Straipsnis mirgėjo atpažįstamomis užuominomis apie „ponią
B.“ ir „lordą M.“ Naujienos apie būsimas vestuves buvo
pateiktos gana vylingai:
Šį rytą visą aukštuomenę sujaudino žinia, kad lordas M.
nusprendė sulaužyti savo garsiąją taisyklę...
— Amelija, ką tu sakei?
— Paklausiau, ar nepadėtum man išsirinkti deramų apdarų
kelionei į parką.
Ifigenija pakėlė galvą nuo laikraščio ir pusseserės akyse
pamatė viltį ir laukimą. Ji nusišypsojo ir tarė:
— Mudviejų kone vienodas dydis. Gali apsivilkti mano
šafrano spalvos suknelę, o prie jos — blyškiai geltoną
mantiją. Ši spalva tau labai tiks.
Amelija išplėtė akis.
— Bet tu pati dar nekart nevilkėjai nei geltonosios
suknelės, nei mantijos.
— Priimk tuos apdarus drauge su mano palaiminimu, —
tarė Ifigenija ir atidėjo laikraštį į šalį.
— Ačiū...
— Nėra už ką. Mums abiem reikia kuo skubiau pasivažinėti
po parduotuves. Tau praverstų ryškios suknelės, o man
mirtinai įkyrėjo balta spalva.
— Bet ši spalva tau labai tinka.
— Ačiū už komplimentą, tačiau baltutėliai apdarai labai
greitai įgrysta. Neįsivaizduoju, kodėl antikos laikais juos taip
mėgo. — Ifigenija patylėjo ir pridūrė: — Tu atrodai baisiai
laiminga, Amelija.
— Aš ir esu laiminga, — ji droviai nusišypsojo, tarsi ir pati
tuo stebėtųsi. — Žinai, aš daug metų nesijaučiau tokia...
tokia laisva. Tik pamanyk, visada klaikiai bijojau vėl susitikti
su Dodgsonu... O kai vis dėlto susitikau, pajutau tik
pasibjaurėjimą.
— Tai ir gerai. Buvo labai malonu matyti to niekšo veidą,
kai jis suprato, kad tu turi teisę neleisti jam tapti investicinio
fondo dalininku.
— Kaip manai, gal tai nuodėmė, kad kerštas suteikė man
tokį pasitenkinimą?
— Nebūk kvailutė! Tu troškai atlygio ir teisingumo — tikrai
nusipelnei būti patenkinta.
— Adamas sako, kad Dodgsonui jau turbūt nepavyks
pataisyti savo finansinės padėties, — tarė Amelija. — Matyt,
dabar jis jau neišsikapstys.
— Tikrai neketinu jo užjausti. Užteks apie tai!.. Negaliu
apsakyti, kokia esu laiminga matydama, kad tu myli poną
Menvaringą. O jis įsimylėjo tave iki ausų vos pamatęs.
 — Manau, aš tai jaučiau... Visada puoselėjau jam šiltus
jausmus, tačiau dėl žinomų priežasčių neleidau sau to
pripažinti. Bet vakar, kai susidūriau su Dodgsonu ir jam
pasipriešinau, aš staiga pasijutau laisva — laisva dovanoti
širdį Adamui. — Amelija nusišypsojo ir pridūrė: — Ak,
Ifigenija, šiandien aš jaučiuosi tokia laiminga!
— Puiku. Vadinasi, padėsi man įveikti bjaurią
priešvestuvinę paniką.
— Paniką? Tau? Ifigenija, nejau tu jaudiniesi dėl vestuvių?
— Regis, taip. Primink, kad prieš važiuodama į bažnyčią
pasiimčiau uostomosios druskos. Jeigu smuksiu taip žemai,
kad apalpsiu Markusui prie kojų, nekęsiu savęs visą likusį
gyvenimą.
— Netikiu savo ausimis... Nė nežinau, ką ir pasakyti. Tu
visada atrodei tokia pasitikinti savimi. Ir jau tikrai nemaniau,
kad gali taip nervintis!
— Aš dar niekada nesu tekėjusi, — priminė jai Ifigenija. —
Markusas jau buvo kartą vedęs. Jeigu nervinuosi aš, tai
įsivaizduok, ką dabar išgyvena jis!
Po pusantros valandos, apimta dar didesnio jaudulio,
Ifigenija įėjo į biblioteką vildamasi nors kiek prasiblaškyti. Ji
atsisėdo prie stalo ir išsitraukė kelis lapus popieriaus. Tada
uždarė stalčių ir paėmė į rankas plunksną.
Iš kur gauti įkvėpimo, štai koks klausimas...
Peiliuku ji šiek tiek paaštrino plunksnos galą. Tačiau ir vėl
padėjo plunksną į šalį, nesuteiktas žvilgsnis nuslydo
akmeniniais statulų fragmentais, praėjusiais metais
parsivežtais iš Italijos.
Niekas negelbėjo. Ji pajėgė galvoti vien apie tai, kaip
specialusis leidimas tuoktis pakeis jos gyvenimą.
„Tad išmokyk mane sulaužyti dar vieną taisyklę...“
Nejaugi Markusas taip nusižemino, kad paprašė išmokyti jį
mylėti? Ifigenija nedrįso tuo patikėti. Bet jeigu vis dėlto
klysta?
Ji pakilo, išėjo iš užstalės — tiesiog nepajėgė nusėdėti
vietoje. Akis užkliuvo už „Klasikinių senovės paminklų
iliustracijų“. Neišmanydama, ką veikti, Ifigenija paėmė knygą
ketindama padėti ją į vietą knygų lentynoje. Tingiai pavartė
ieškodama pamėgtų vietų...
Du šimtai trečiame puslapyje tamsavo mažutis juodo vaško
lašelis... Netyčia atsivertė puslapį, kuriame jis sudžiūvo ir liko
nepastebėtas.
Ifigenija ilgai žiūrėjo į juodą dėmelę. Žmogus, kuris
pažįsta aukštuomenėje visus ir kiekvieną.
Staiga jai nušvito protas.

— Berkli, ar jūs tuo įsitikinęs? — sėdėdamas prie savo stalo

Markusas didžiulėmis valios pastangomis prisivertė išlikti
ramus. Rimtas mokslinis tyrimas turi būti atliekamas
apgalvotai ir kruopščiai. Čia negalima įsileisti emocijų, nes jos
gali pastūmėti prie klaidingų išvadų.
Jis leidosi Ifigenijos įtikinamas, kad būtina sulaužyti
taisykles, pagal kurias dar taip neseniai buvo rikiuojamas
visas jo gyvenimas. Bet tai nereiškia, kad lygiai taip lengvai
galima laužyti ir griežtas mokslo taisykles.
Tačiau Markusas vis tiek buvo apimtas seniai pažįstamo
jaudulio — kaipgi, juk jis padarė stulbinamą atradimą! Viskas
buvo atlikta nepriekaištingai, pagalvojo jis. Logiškai.
Kruopščiai. Štai dabar paskutinė detalė — ir viskas sustojo į
vietas.
Jis nekantravo, kada pagaliau galės apie tai papasakoti
Ifigenijai.
— Taip, visiškai įsitikinęs, — Berklis dėliojo lapelius įdėmiai
tyrinėdamas juos pro akinius. — Viljamas Bamas savo
nuosavybę pardavė tam pačiam asmeniui, kuris pastatydino
paminklą Redingo kapinėse. Tas asmuo — H. H. Itonas.
— Jis yra Elizabetos Iton, palaidotos tame rūsyje, sūnus?
— Taip, — Berklis pakėlė akis. — Tačiau prieš dvejus
metus, prieš pasirodydamas aukštuomenėje, jis atsisakė
savo pavardės. Todėl man ir prireikė tiek laiko, kol viską
išsiaiškinau... Tad jeigu jūs nebūtumėte paliepęs sužinoti,
kam priklauso muziejus, aš niekada nebūčiau prisikasęs prie
tiesos.
Staiga į bibliotekos duris pasibeldė. Apmaudžiai susiraukęs
Markusas atsigręžė.
— Įeikite.
Lovelasas atidarė duris. Jam už nugaros nekantriai
trypčiojo Ifigenija, vilkinti rytine balta suknele ir ant galvos
užsidėjusi skrybėlaitę su gėlėmis.
— Milorde, jus nori matyti ponia Brait, — pranešė
Lovelasas, tarsi nepastebėdamas, kaip pašėlusiai ji mosuoja
rankomis, mėgindama atkreipti Markuso dėmesį.
Šis nusijuokė.
— Kvieskite.
Lovelasas pasitraukė į šalį. Ifigenija žaibu įlėkė į biblioteką.
Rankose ji turėjo didžiulę, oda tvirtai įrištą knygą.
— Markusai, tu kaip gyvas nepatikėtum, kas atsitiko! Regis,
aš žinau, kas mūsų šantažuotojas. Supranti, aš aptikau juodo
vaško lašelį štai šitoje knygoje, kurią buvau davusi
paskaityti...
— Herbertui Hoitui? — ramiai paklausė Markusas.
— Viešpatie! — Ifigenija sustingo ir priblokšta išpūtė
akis. — Kaip tu atspėjai?
— Aš niekada nespėlioju, brangioji. Aš griežtai moksliškai
pagrindžiu hipotezes.

Tirštos sutemos apgaubė siaurą gatvelę. Mėnulio šviesa

blankiai apšvietė Farlio gatvės namo, pažymėto antruoju
numeriu, langus. Markusas atsargiai įkišo peilio ašmenis tarp
lango ir palangės.
— Būk atsargus! — sukuždėjo Ifigenija. Ji greitai
apsidairė — ar, be jų, nėra čia dar ko nors.
— Aš visada atsargus.
— Markusai, tu pyksti?
— Patikėk, aš tikrai neketinau vestuvių naktį laužtis į Hoito
apartamentus!
Jis atsargiai spustelėjo peilį — ir rėmas pasidavė.
— Aš svajojau apie kur kas įdomesnius dalykus, madam.
 — Greičiau! — Ifigenija nusimetė savo apsiausto gobtuvą.
Tamsoje neaiškiai juodavo užgesintas žibintas, kurį ji
apdairiai pasiėmė. — Esu įsitikinusi: mes surasime ir
antspaudą su feniksu, ir juodo vaško!
— Tuščias laiko švaistymas! — Markusas perkėlė koją per
palangę. — Mes ir taip žinome, kad šantažuotojas yra Hoitas.
— Bet mums reikia įrodymų! Nenuginčijamų įkalčių, tokių
kaip vaškas ir antspaudas.
— Tu puikiai žinai, kad mes atsitrenkėme čia anaiptol ne
rinkti įkalčių! Tiesiog tau parūpo įrodyti man, jog tavo
hipotezė teisinga.
— Taip, ji nėmaž ne prastesnė už taviškę! Aš neabejoju,
kad ir be tavo pagalbos būčiau demaskavusi Herbertą.
Pasikaišiusi apsiaustą ir sijonus, Ifigenija užkėlė ant
palangės kojine aptemptą koją.
Nenuleisdamas niūraus žvilgsnio nuo dailios jos kojytės,
Markusas galvojo, kaip jie atrodys susipainioję jo didžiulės
lovos paklodėse...
„Vėliau, — pažadėjo jis sau. — Ifigenija dabar mano, ir tai
svarbiausia. Galima atsipalaiduoti. Ji mano, ji priklauso man
nuo tos akimirkos, kai prieš altorių mudu ištarėme priesaikos
žodžius. Ji mano žmona.“
Apimtas didžiulio pasitenkinimo, jis apglėbė nuotaką per
liemenį ir lengvai įkėlė pro langą. Kokia kita moteris būtų
galėjusi pareikalauti, kad vestuvių naktį jis leistų
rausdamasis po šantažuotojo stalą? Ne, jo Ifigenija — tokia
vienintelė!
Markusas nusprendė būti atlaidus — juk dabar ji tikrai
priklauso vien jam. Nors visiškai nepritarė pamišėliškam
planui apieškoti Hoito kambarį, įtikino save, kad šis žygis
bent jau nepavojingas. Juk Herbertas — aukštuomenės
žmogus, vadinasi, jo nebus namie iki pat aušros. Taip pat
Markusas žinojo, kad Hoito tarnas įpratęs stumti laiką
artimiausioje užeigoje.
— Užtrauk užuolaidas! — Ifigenija tyliai sukomandavo
Markusui ir įdegė žibintą.
 Markusas pakluso. Tada apsidairė po kambarį. Jauku. Kukli
neturtingo jaunuolio priebėga. Kampe — rašomasis stalas,
palei sienas — knygų spintos. Prie šalto židinio — krėslas
lenkta nugarėle. Greta jo — staliukas, pustuštis brendžio
butelis ir krištolo taurė.
— Atrodo, nešvarių pinigų Hoitas neinvestuoja į savo būsto
apstatymą, — pasakė Markusas.
— Ne, užtai jo frakai — Vestono firmos, o neseniai jis
įsitaisė ir ekipažą, — pranešė Ifigenija, paskubomis
apžiūrinėdama Herberto stalą. — Nepamiršk ir daktaro
Hardstafo muziejaus — jis tikriausiai kainavo krūvą pinigų.
— O dar paminklas Redingo kapinėse, — Markusas ištraukė
stalo stalčių ir pamatė krūvelę švarių, ką tik iškrakmolytų
kaklaraiščių.
— Sunku patikėti, kad žmogus, kurio sąžinę slegia
žmogžudystė ir pinigų prievartavimas, galėtų pastatydinti
tokį didingą paminklą savo motinai... Aha-a-a! — staiga
švilptelėjo Ifigenija.
— Ką reiškia šitas „aha-a-a!“?
— Tai, kad stalčius neužrakintas, — paaiškino ji ir įniko
dalykiškai raustis viršutiniame stalčiuje.
Markusas perėjo per kambarį.
— Nemėgstu kartoti elementarių tiesų, bet turiu priminti:
jeigu stalčius neužrakintas, vadinasi, jame nėra nieko, kas
šeimininkui svarbu.
— Nesąmonė! Tai nieko nereiškia! Tiesiog Herbertas juodo
vaško ir antspaudo nelaiko pavojingais įkalčiais.
— Tada jis kur kas kvailesnis, negu maniau, — Markusas
surimtėjo Ifigenijos rankose pamatęs dėžutę su vašku. —
Na?
— Raudonas vaškas, — nusivylusi parodė ji. — Bet galbūt
kur nors yra dar viena dėžutė. Ir antspaudas...
Dvidešimt minučių kruopščiausios kratos nedavė jokių
rezultatų — nei vaško, nei antspaudo su feniksu niekur
nebuvo.
— Nesuprantu, — stovėdama vidury kambario Ifigenija
susirūpinusi bilsnojo į grindis batelio galu. — Juk jie turi būti
kur nors čia!
— Nebūtinai, — Markusas nekantraudamas laukė, kada jie
pagaliau galės iš čia išeiti. Žinoma, malonu paklusti jaunai
žmonai, bet juk viskam yra ribos! — Galbūt jis nešiojasi juos
su savimi arba laiko slaptame seife. Gali būti daugybė vietų,
kur lengva paslėpti tokias smulkmenas.
— Aš žinau, kur jis laiko šitas smulkmenas! — Ifigenijos
akys staiga užsiplieskė. — Daktaro Hardstafo muziejuje!
Markusas suvaitojo.
— Patikėk, nėra jokio reikalo raustis muziejuje! O jeigu ten
dabar nelaimėliams pacientams vyksta sveikatinimo kursas?
— Būtinai verta pamėginti! — Ifigenija užgesino žibintą ir
pasuko prie lango. — Markusai, nustok burbėti! Juk žinai —
mums prieš akis visa naktis.
— Ačiū Dievui! — jis greitai permetė akimis tamsų kambarį:
ar kur neliko jų buvimo pėdsakų. — Ir aš labai norėčiau
didžiąją tos nakties dalį praleisti lovoje.
Ifigenija pasikėlė apsiaustą, sijonus ir permetė koją per
palangę.
— Kaip tu gali niurzgėti?! Mes ir taip praleisime ten didžiąją
dalį savo gyvenimo.
Jo širdis džiugiai sutvaksėjo. Didžiąją dalį gyvenimo greta
Ifigenijos!..

Kaip ir praėjusį kartą, gatvė už Ėriuko tako devyniolikto

namo buvo tuščia ir tamsi. Laipteliai, vedantys prie
užpakalinių durų, girgždėjo ir vaitojo nuo sunkių Markuso,
atsargiai žengiančio pirma Ifigenijos, žingsnių. Jo neapleido
baisus nerimo jausmas, kurio nebuvo anksčiau, prie Herberto
namo.
Pakilęs į laiptų aikštelę, Markusas stumtelėjo duris. Šios
lengvai atsivėrė — lygiai kaip praėjusį kartą. Jam ant galvos
pasišiaušė plaukai...
— Markusai... — Ifigenija sustojo ant žemutinės pakopos ir
pakėlė akis. — Kas nors negerai?
 — Stovėk kur stovi. Aš eisiu pirmas, — jis nusivilko fraką ir
persimetė per petį. Nakties vėsa prasiskverbė pro ploną
puošnių marškinių batistą, bet Markusas to nė nepastebėjo.
Staiga jis panoro, kad niekas nevaržytų judesių. — Duokš
žibintą.
— Bet, Markusai...
— Lauk manęs čia, Ifigenija. Aišku?
Didžiausiam jo palengvėjimui, Ifigenija pakluso. Paėmęs
žibintą Markusas žengė į vestibiulio tamsą. Ten viešpatavo
klaiki tyla. Atrodo, vyriškos galios deivės šiandien ilsisi...
Markusas per vestibiulį nuėjo į kambarį, kur priešais sceną
stovėjo didžiulė lova.
Jis atsargiai pravėrė duris. Žibintas apšvietė gabalą
perregimos užuolaidos. Vadinasi, jos nesutvarkė nuo tada,
kai Sendsas įpykęs nuplėšė nuo žiedų.
— Ar ką nors matai? — nuo slenksčio sukuždėjo Ifigenija.
Markusas staigiai atsigręžė.
— Po velnių, Ifigenija! Juk liepiau laukti lauke!..
Tada pasigirdo grėsmingi žingsniai, artėjantys medinėmis
grindimis. Markusą apėmė siaubas.
— Ifigenija, bėk! — jis pastatė žibintą ir puolė prie durų.
Bet buvo jau per vėlu.
Iš tamsos Ifigenijai už nugaros staiga išniro kažkieno ranka
ir, nuslopinusi tylų riktelėjimą, sugriebė ją už gerklės.
— Mastersai, daugiau nė žingsnio, — prisidengęs Ifigenija
lyg skydu, Herbertas Hoitas žengė į kambarį. Jo rankoje
šaltai blykstelėjo pistoleto vamzdis, — Antraip aš ją nušausiu.
— Paleisk ją, Hoitai, — Markusas sustojo. Nenoromis
žingtelėjo atgal ir sustingo šalia žibinto. — Tu nuėjai per toli,
ir šiandien tam turi būti padarytas galas.
— Sutinku, — grėsmingai tarė Hoitas. — Bet kadangi ne
kas kitas, o aš sukūriau visas šitos pjesės scenas, aš
parašysiu ir epilogą. Manau, visuomenei labiau patiks
melodramatiška pabaiga. Tarkime, tokia: įžymioji ledi
Masters nužudo vyrą, vestuvių naktį aptikusi jį daktaro
Hardstafo muziejuje. Mano galva, visai neblogai!
 21.
— O kas tavo pjesėje laukia Ifigenijos? — pasiteiravo
Markusas.
— Man gaila iki ašarų, tačiau brangi mano draugė, buvusi
ponia Brait, tiksliau, panelė Brait iš Dipfordo Devone, taps
nelaimingo atsitikimo ant stačių laiptų auka. Ji nusisuks
sprandą skubėdama pasišalinti iš vietos, kurioje, apakinta
aistros, padarė kruviną nusikaltimą.
— Tau geruoju nesibaigs! — pažadėjo Ifigenija. Ji buvo
labai išsigandusi, bet laikėsi šauniai. — Tave pakars, Hoitai!
Jeigu ne už mudviejų, tai už ponios Vičerli nužudymą.
— O jūs žinote apie tai? — Herbertas nusišypsojo jai kaip
visada — linksmai ir draugiškai, tačiau akys liko šaltos lyg
stiklas. — Jūs labai protinga, madam. Visada žavėjausi jūsų
protu. Žavėjausi taip, kad net mėginau apsaugoti jus, bet jūs
nepaklausėte, neišgirdote mano perspėjimo.
— Tai tu užrakinai mane Redingo kapinių rūsyje?! —
sušuko Ifigenija.
— Maniau, kad, gerai išgąsdinta, atprasi kištis į svetimus
reikalus, deja, suklydau.
Markusas vis dar laikė per petį permestą fraką.
— Kodėl tu nužudei ponią Vičerli?
— A, Konstanciją Vičerli? — pašaipiai nutęsė Herbertas. —
Juk kaip tik ji viską ir pradėjo! Daugelį metų ramiai suko savo
versliuką. Už solidų papildomą užmokestį papirkinėdavo
guvernantes ir kompaniones, kurias pati įtaisydavo
geriausiose šeimose, o jos šnipinėdavo šeimininkus ir
tiekdavo poniai Vičerli itin pikantišką informaciją.
— O tada ji tuos žmones šantažuodavo? — paklausė
Ifigenija.
— Taip. Puikus sumanymas, bet kartą aš pastebėjau, kad
ponia Vičerli įgyvendina viską toli gražu ne iki galo. Ji
pateikdavo per kuklius reikalavimus ir šantažuodavo tik
žemesnius aukštuomenės sluoksnius. Įtraukti į savo sąrašą
įtakingesnius asmenis vargšelė prisibijojo.
 — Būgštavo, kad šie ją demaskuos ir privers sustoti? —
paklausė Ifigenija.
— Taip. Ji, pamanykite, bijojo rizikuoti... Tokia senamadė
poniutė! Bet aš priverčiau ją praplėsti verslą. Vargšelė taip
nervinosi! — Herbertas gūžtelėjo pečiais.
— Kaip tu įtikinai ją priimti tave į dalininkus? — paklausė
Markusas.
— Tiesiog pagrasinau jai, kad demaskuosiu. Tai štai, kurį
laiką mudu puikiai bendradarbiavome, nors ji vis labiau
nervinosi. O kai pas ją apsilankė Ifigenijos patikėtinis ir ėmė
klausinėti apie panelę Tod, ji visai pametė galvą ir
pareikalavo, kad mes nedelsdami užrauktume savo veiklą.
Todėl man ir teko ją nužudyti, kol ji visko nesužlugdė.
— O tada aukštyn kojomis apvertei jos namus, kad
atrodytų, jog ponią Vičerli nužudė viena iš jos aukų, —
užbaigė Ifigenija.
— Arba apšvarino vagis. Beje, man visai nerūpėjo, kokią
išvadą kas nors padarys aptikę jos lavoną, — juk manęs tai
jau tikrai niekam neateitų į galvą įtarti nužudymu!
— O kaip tu sužinojai apie pinigų prievartavimą?
— Mano motina buvo guvernantė. Ji daug metų pardavinėjo
informaciją poniai Vičerli, o ši atsidėkodama surasdavo jai
darbą geriausiose šeimose, — Herbertas karčiai šyptelėjo. —
Viskas ėjosi kuo puikiausiai, kol mano motiną suvedžiojo
vienas iš jos šeimininkų. Štai šitaip. Puikus, gerbiamas
džentelmenas padarė ją mano motina. Ir, suprantama, iškart
išvijo lauk.
— O ponia Vičerli atsisakė surasti jai kitą vietą, —
sukuždėjo Ifigenija.
— Iš kur tu žinai?! — Herberto balse pasigirdo įtūžis. Jo
ranka stipriau sugniaužė Ifigenijai gerklę. — Iš kur žinai,
velniai tave rautų?
— Aš tik padariau prielaidą... — sušvokštė Ifigenija.
Markusas įsitempė.
— Hoitai, jai skauda!
— Nejudėk! — jis nusitaikė į Markusą. — Tu teisi, Ifigenija.
Ponia Vičerli nebenorėjo turėti reikalų su guvernante, tokia
kvaila, kad pastojo nuo šeimininko. Mano motinai teko pačiai
užsidirbti duonos kąsnį.
— Tu buvai tas kūdikis, kurį jį tada nešiojo? — netikėtai
šiltai paklausė Ifigenija.
— Taip. Aš buvau jos neteisėtai gimęs sūnus. Motina turėjo
šiokių tokių santaupų, kurias atsidėjo iš ponios Vičerli
honorarų. Ji buvo labai protinga. Apsimetė esanti našlė ir
apsigyveno mažame kaimelyje šiaurėje. Niekas niekada
nesužinojo tiesos.
— O kaip tu apie tai sužinojai?
— Prieš dvejus metus, mirties patale, mano motina man
atskleidė tiesą. Tada aš nuvykau į Londoną pas Konstanciją
Vičerli.
— O tavo tėvas? — su užuojauta paklausė Ifigenija.
Hoito veidą vėl iškreipė pyktis.
— Mirė, tegul dega jis pragare! Nusisuko sprandą, apvirtus
fajetonui. Aš nė negalėjau... — Hoitas staiga nutilo ir kelis
kartus giliai atsiduso. — Aš nedelsdamas nuvykau į Vičerli
agentūrą ir prisistačiau tai senai kalei.
— Sprendžiant iš visa ko, jos versliuką tu smarkiai
išplėtei — nuo šantažo iki sukčiavimo, — tarė Markusas.
— Taip, — pistoleto vamzdžiu Herbertas mostelėjo į
kambarį. — Nė neįsivaizduojate, kokius pinigus pasirengę
mokėti aukštuomenės ponai, kad tik vėl atgautų galią! Juoba
jeigu jiems vis nesiseka įsitaisyti paveldėtojo.
— Tavo pasirinkta veiklos rūšis dvelkia pikta ironija, — tarė
Markusas. — Nesantuokinis kilmingo džentelmeno sūnus
vikriai kvailina kitus džentelmenus.
— Taip. Jie visada neapsakomai rūpinasi įsitaisyti
paveldėtoją! — pareiškė Herbertas. — Pavainikiai,
suprantama, netinka. Svarbus — tik teisėtas sūnus.
Ifigenija suspurdėjo jo rankose.
— Pone Hoitai, prašau išklausyti mane!
— Ša! — Herbertas sugniaužė jai gerklę. — Vienu metu,
mieloji Ifigenija, aš vyliausi, kad mudu su tavimi tapsime
daugiau nei draugai. Juk esame tokie panašūs! Aš taip
norėjau, kad tu šitai suprastum, tačiau bergždžiai.
— Ką tu turi omenyje?
— Tai, kad mudu iš to paties molio, brangioji. Taip, taip,
patikėk manimi. Supratau tai iškart, vos susitikome. Tu buvai
tokia įžūli. Tokia protinga. Aš neabejojau, kad sužinosiu apie
tave kur kas daugiau už kitus. Ir tikrai — tavo artima draugė
ledi Gatri davė man raktelį.
— Tai buvo nesudėtinga — tau tereikėjo pasirausti ponios
Vičerli kartotekoje ir sužinoti, kad ledi Gatri turi dvi
dukterėčias — Ifigeniją Brait ir Ameliją Farli.
— Ponia Vičerli buvo sukaupusi puikią kartoteką, — pritarė
Herbertas. — O išsiaiškinęs, kad Ifigenija — Zojos dukterėčia,
sužinojau ir tai, kad ji apgavikė. Patraukus už siūlo galo,
išsivyniojo visas kamuolys — ir labai greitai aš jau žinojau
viską.
— Ir iš kur tu ištraukei, kad mudu labai panašūs? — reikliai
paklausė Ifigenija.
— Tai juk akivaizdu, argi ne? Mes abu prasimušėme į
aukščiausius visuomenės sluoksnius tik dėl savo ryžto ir
proto. Mes pavergėme aukštuomenę, privertėme ją mus
priimti. Buvau įsitikinęs, brangioji, kad mudu tiesiog sukurti
vienas kitam. Bet tu pasirinkai grafą Mastersą.
— Manei, Ifigenija įsismelkė į aukštuomenę norėdama
pačiupti mane? — pasitikslino Markusas.
— Aš ne iškart supratau, kad ji mėgina išsiaiškinti, kas
šantažavo jos tetą, ledi Gatri. Susivokiau tik Redingo
kapinėse. O iki tol buvau įsitikinęs, jog Ifigenija medžioja
tave. Negalėjau jos smerkti, kad taikosi taip aukštai.
Priešingai, žavėjausi jos įžūlumu ir labai bijojau, jog viskas
gali blogai baigtis.
— Norėjai būti šalia, kai jos planas žlugs? — paklausė
Markusas.
— Taip, būk tu prakeiktas! Kas galėjo numatyti, kad
legendinis Mastersas sulaužys visas savo taisykles ir ves savo
paties meilužę!
 — Tu mėginai suardyti mūsų sužadėtuves sukvietęs čia,
kad ji užtiktų mane su ledi Sends? — Markusas
neatplėšdamas akių žiūrėjo į Ifigeniją ir be garso meldė
suprasti jo žvilgsnį.
— Aš vadovavausi prielaida, jog visi, taip pat ir lordas
Sendsas, yra įsitikinę, kad tave su jo žmona sieja slapti
ryšiai. Vyliausi, kad Ifigenija irgi tuo patikės.
— Kodėl tu atsiuntei čia ir lordą Sendsą? — paklausė
Ifigenija.
Markusas kilstelėjo antakius stebėdamasis jos
nesupratingumu.
— Hoitas, be abejo, tikėjosi, kad Sendsas užmuš mane
aptikęs su savo žmona.
Herbertas pritariamai linktelėjo.
— Tikra tiesa. Sendsas nepadoriai įsimylėjęs savo žmoną.
Sveikinu, sere, jūs tikrai labai protingas.
— Dėkoju.
Staiga Markusas švystelėjo fraką ant žibinto ir kambarys
iškart paskendo tamsoje.
— Šunsnukis! — suriaumojo Hoitas. — Nejudėk! — Ir staiga
sucypė iš skausmo. — Po velnių, tu įkandai man, kaliūkšte!
Pasigirdo įnirtingų grumtynių triukšmas.
Pasilenkęs, tikėdamasis išvengti kulkos, Markusas šoktelėjo
dešinėn. Tada puolė į priekį. Toje pragaro tamsoje kliautis
galėjai tik klausa.
Pokštelėjo šūvis. Ryškus blyksnis akimirką nušvietė Hoito
veidą — visada toks malonus ir geraširdis, dabar jis buvo
iškreiptas tikrai velniškos pagiežos.
Markusas iškart puolė ant Herberto. Susikibę juodu parkrito
ir ėmė raičiotis ant grindų. Sunkiai dunkstelėjęs Herbertui iš
rankų iškrito pistoletas. Markusas išgirdo greitus Ifigenijos
žingsnius. Ji bėgo prie žibinto. Teliko vien tikėtis, kad ji
pribėgs greičiau, negu užsidegs jo frakas.
Suriaumojęs Herbertas tvojo Markusui, įtūžis suteikė jam
jėgų. Niekšui pavyko ištrūkti ir pakilti ant kojų. Tą pačią
akimirką Ifigenija prilėkė prie žibinto. Ryški šviesa nutvieskė
kambarį. Markusas pašoko ir, pasinaudojęs šviesa, iš visų
jėgų smogė Herbertui į saulės rezginį. Hoitas susilenkė, bet
neparkrito, tik pasisuko į žibintą ir, apimtas įniršio, spyrė į jį
koja.
Stiklas perskilo. Pliūptelėjo alyva — ir išsiveržę karšti
liepsnos liežuviai puolė laižyti tekančios alyvos takelio.
— O Viešpatie! — spygtelėjo Ifigenija. — Lova!
Akies krašteliu Markusas pamatė, kaip ji čiupo jo fraką ir
ėmė mušti ugnį.
— Ifigenija, pasitrauk! — riktelėjo jis.
— Jeigu ugnis pasieks lovą arba šituos skudurus, — ji
mostelėjo į baldakimą, — mes atsidursime pragare!
Markusas suprato, kad ji teisi. Jeigu pastatas užsidegs, vien
Dievas težino, kiek žmonių žus liepsnose, — virš Ėriuko tako
parduotuvių daugybė gyvenamųjų kambarių.
Herbertas pasinaudojo jų sutrikimu ir šoko prie durų.
Markusas puolė įkandin. Pasiekęs duris jis išgirdo greitai
tamsiu koridoriumi tolstančius žingsnius. Po akimirkos durys
atsilapojo ir jų angoje šmėstelėjo stambi Herberto figūra.
Markusas keliais šuoliais įveikė vestibiulį ir iššoko į laiptų
aikštelę kaip tik tada, kai Herbertas leidosi tamsiais laiptais.
— Tu vis tiek nepabėgsi, šunsnuki! — laikydamasis turėklo
Markusas sugriebė Hoitą už apykaklės.
— Būk prakeiktas, Mastersai!
Hoitas pašėlusiai pasimuistė, praradęs pusiausvyrą trenkėsi
į turėklus, persivertė per juos ir ėmė kristi... Pasigirdo
kraupus riktelėjimas — ir viskas nutilo. Hoitas liko
aukštielninkas tįsoti ant šaligatvio.
Markusas pažvelgė žemyn į išdriką kūną. Net blankioje
mėnulio šviesoje buvo matyti, kaip nenatūraliai perkreiptas
Hoito kaklas. Jis buvo negyvas.
— Markusai! — pašaukė Ifigenija. — Padėk man!
Jis įpuolė į vestibiulį, įlėkė į kambarį ir pamatė, kad
Ifigenijai pavyko beveik visiškai numalšinti ugnį. Tik keli dar
likę ugnies liežuviai laižė kilimą.
— Pasitrauk! — čiupęs už kilimo kraštų, Markusas jį
suvyniojo ir taip užgesino ugnį.
Ifigenija greitais smūgiais užpliekė paskutinius liepsnos
liežuvėlius.
— Na, ačiū Dievui! Markusai, kas jam?
— Hoitas negyvas. Jis nukrito nuo laiptų.
— O Viešpatie!
Markusas uždegė sieninę lempą ir nužvelgė kambarį. Ugnis,
nors ir keista, padarė visai nedaug žalos. Markusas nukreipė
žvilgsnį į Ifigeniją, vis dar spaudžiančią rankoje rūkstantį jo
fraką. Jos veidas buvo išteptas suodžiais.
— Tu apdegei?
— Ne.
Markusas įkvėpė oro. Trenkė degančia vilna. Staiga
Markusas kai ką prisiminė.
— Nagi, leisk žvilgtelėti.
Jis paėmė iš Ifigenijos fraką ir įkišo ranką į vidinę kišenę,
ten, kur gulėjo naujas, patobulintas hidraulinis rašiklis.
Palietęs įkaitusį metalą susiraukė.
— Po perkūnais!
— Kas atsitiko?
— Nieko baisaus. Tik privalau grįžti į laboratoriją.
Jau beveik švito, kai Markusas išėjo pro savo miegamojo
duris ir nužingsniavo į gretimą kambarį. Vieniša žvakė
apšvietė didžiulę lovą.
Tuščią guolį.
Nuotaka laukė jo prie lango. Išgirdusi žingsnius staigiai
atsigręžė.
Balti, nėriniais puošti švelniausio lino naktiniai marškiniai
dailiai gludo prie Ifigenijos liemens. Ant galvos puikavosi
naktinė kepurėlė papurusiais raukiniais.
Jos šypsena švietė tokia laime, kad Markusui užėmė kvapą.
— Ifigenija... — jis tiesiog nepajėgė rasti tinkamų žodžių.
Tik išskėtė rankas — ir ji atskrido į glėbį. Markusas sugavo
ją, pakėlė ant rankų, nunešė į lovą ir drauge su ja įslydo į
švarius, saldžiai kvepiančius patalus. Jis jautėsi vientisas,
tikras, mechaninio žmogaus, sudėlioto iš kruopščiai suteptų
ratukų ir smagračių, nebeliko.
— Aš myliu tave, Markusai.
Jis priglaudė ją prie savęs ir apibėrė aistringais bučiniais.
Rankomis gniauždamas šlaunis, lūpomis suėmė stangrų saldų
jos spenelį.
„Viešpatie, kokia ji nuostabi! — su virpulinga pagarba
pagalvojo jis. — Ji tarsi sukurta man. Aš laukiau jos visus
šiuos metus — tik jos.“
— Laikyk mane, Ifigenija, ir niekada nepaleisk.
— Niekada!
Markusas ne iškart pajėgė suprasti, koks jausmas jį apėmė
tą akimirką, kai įslydo į karštą jos kūną. Paskui pagalvojo,
kad tai ir yra žmogiškoji laimė.

Ifigenija prabudo ir suprato, kad guli lovoje viena. Pirmieji

rytmečio saulės spinduliai žvilgčiojo pro langus, ryškūs
atšvaitai mirguliavo ant paklodžių.
Ji užmerkė akis ir tingiai pasirąžė. Kūnas išsaugojo saldžius
prisiminimus apie Markuso meilę — nuostabius prisiminimus,
gyva šiluma užpildžiusius kiekvieną jos kūno ląstelę.
Užsimerkusi Ifigenija vėl pajuto, kaip jaudinamai stiprios
Markuso rankos liečia krūtis, šlaunis, vietelę tarp jų...
Į tikrovę ją sugrąžino keistas garsas — tarsi koks
tiksėjimas. O tas tiksėjimas susiliejo su aiškiu metalinių
ratukų džeržgimu.
Tiktakdžer, tiktakdžer, tiktakždžer...
Ifigenija pramerkė blakstienas ir pamatė, kad durys tarp
miegamųjų atviros. Ant slenksčio, petimi atsirėmęs į staktą,
apsivilkęs juodu chalatu, stovėjo Markusas. Susinėręs ant
krūtinės rankas jis įdėmiai žiūrėjo į Ifigeniją žėrinčiomis
gintarinėmis akimis.
— Labas rytas, Ifigenija.
— Labas rytas. O aš maniau, kur tu išėjai? — Ifigenija
atvirto ant pagalvių. — Koks čia keistas garsas?
Tada ji pamatė, kaip per kilimą prie jos artėja mechaninis
žmogus. Apstulbusi žiūrėjo, kaip džerškėdamos juda jo kojos.
Viena medinė ranka buvo ištiesta į priekį ir laikė sidabrinį
padėklą. O ant padėklo gulėjo nedidelis popieriaus lapelis.
Ifigenija lyg pakerėta žiūrėjo į artėjančią mechaninę
būtybę. Štai ji priėjo prie lovos — toliau žengti nebuvo kur.
Smagračiai nesiliovė džergžti, kojos atkakliai judėjo, galva
sukiojosi iš vienos pusės į kitą.
Ifigenija ištiesė ranką ir paėmė nuo padėklo raštelį.
Atsargiai išlankstė ir perskaitė:
Aš myliu tave.
— Ak, Markusai! — Ifigenija nubloškė apklotą ir pašoko iš
lovos.
Nekreipdama dėmesio į mechaninį žmogų, nudūmė per
kambarį pas Markusą, laukiantį tarpduryje.
Pribėgusi sustojo.
Jis nusišypsojo.
— Tai tiesa? — paklausė ji.
— Gryniausia tiesa.
Laimė užgriuvo ją lyg šviesos krioklys.
— Aš visada žinojau, kad mudu sukurti vienas kitam. — Jis
nusijuokė, čiupo ją ant rankų ir vėl nusinešė į lovą.
— Ir buvai teisi.
— Kaip visada, — šyptelėjusi pridūrė ji.